Statyba ir architektūra (2011/3) by SA.lt (Statyba ir architektūra)

2011/3

6,80 Lt

statyba

redakcijos skiltis

tema I 04

Išgelbėjo tik eksportas

situacija I 10

Migruojantys statybininkai Lietuvą kol kas aplenkia

renovacija I 14 architektūra

Renovuojamiems objektams – antrarūšiai langai

Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

architektūra I 36

ISSN 0131-9183

Tinkamų pavyzdžių apstu

paveldas I 40

Karalių garbei vėl skambės varpai

naujienos I 46

Projektai atskleidė keramikos grožį

pasaulis I 48

Primadonos Z. Hadid scena

nt gidas

Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Kareivių g. 19, biuro Nr. 141 LT-09133 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt Bendrovės l. e. p. direktorius, vyr. redaktorius Darius Babickas Vyr. finansininkė Valda Valečkienė

įspūdis I 52

Pasyviojo namo taupumą tikrina ir kaimynai

iš arčiau I 56

Lietuviams dar mielesni pusgaminiai

diskusija I 59

Ar pasyvieji namai taps masiniu gaminiu?

eksperto zona I 60

Bendraautoriai: Ingrida Vičiulytė, Kotryna Valiukevičiūtė, Milda Levandraitytė, Tomas Srėbalius Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Vilija Bernotienė

Pasilieka prie nuosaikios skolinimo politikos

Fotografas Paulius Lileikis

advokatas pataria I 62

Reklamos skyriaus vadovė Nadia Matušova

Kaip užsitikrinti teisės aktų nustatytus kokybės reikalavimus?

rinka I 64

Plėtotojai rinkai žada maisto kokybės reikalavimus?

santechnikA

Žurnalas „Statyba ir architektūra“

požiūris I 72

Pastatuose neliks radiatorių

technologijos I 88 Misija sunki, bet įmanoma

situacija I 77

Vandentvarkos ūkio minoras

Reklamos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Edgaras Valickas, Ignė Dausevičiūtė, Rasa Jankeliūnienė, © „Statyba ir architektūra“, 2011 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą. Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako. Spausdino UAB „Petro ofsetas“

Eksportas – visagalis. Nebūtų turėjusios Lietuvos įmonės galimybės eksportuoti savo produkciją, vargu ar bent pusė jų dabar tebegyvuotų. Kad ir į kurią sritį pažvelgtum, kad ir kurios įmonės vadovą pakalbintum apie krizę, visų atsakymai vienodi: „Išlikti padėjo eksportas.“ Netrukus į parodą rinksis baldininkai. Jie bene pirmieji įsitikino, kad lietuvių pirkėjų piniginėse ėmė švilpauti vėjai. Ir nebesivaikė varguolių. Gavę didžiulių užsakymų iš užsienio koncernų, į vietos rinką net nebesižvalgo. Sentimentų tokiu atveju nėra. Ir nuplukdoma už jūrų marių geriausia mūsų žaliava, geriausi mūsų produktai. Netgi specialistai eksportuojami. Tiesa, šie greičiau emigruoja, nes yra įsitikinę, kad Lietuvoje nevertinami, čia jiems nepasiūlomas padorus atlyginimas, atitinkantis jų kvalifikaciją. Ar iš tiesų Lietuvos statybos sektorius reikalingas tik eksportui? Kas tuomet liks vietiniams? Ir kas liks čia dirbti? Sunkiai suprantama situacija: ieškančių darbo statybininkų apstu, pilnos skelbimų lentos, tačiau darbdaviai skundžiasi nerandantys darbininkų. Patyrinėjus aiškėja, kad kvalifikuota darbo jėga seniai iškeliavusi į užsienį. Geriausi darbuotojai – į užsienį, geriausia produkcija – į užsienį. Nenuostabu, kad prekybos centrus užkariauja pigios kiniškos prekės. Būta bandymų ir darbuotojų atsivežti iš Kinijos. Tokių tikslų neatsisakoma ir šiandien, kitaip nebus kam dirbti. Vienintelė priežastis, sulaikanti statybininkų iš Rytų šalių invaziją, yra ta, kad čia nėra daug darbo, neįgyvendinami grandioziniai projektai.

k a d e r ijos is c kilt Dar vienas lakmuso popierėlis išryškės kitą mėnesį. Paroda „Resta“ irgi bus savotiškas statybų sektoriaus Lietuvoje atspindys. Parodos organizatoriai nusiteikę optimistiškai ir kalba apie smarkiai pasikeisiančius ekspozicijų plotus, palyginti su praėjusiais ar užpraėjusiais metais. Kol kas statybos šaukliais vadinamų kranų, bent jau sostinėje masiškai besistiebiančių į dangų, nematyti, o važiuojant pro „Vilniaus kranų“ teritoriją turbūt ne vienam statybininkui suskausta širdį. Prieš trejetą ar ketvertą metų įmonės aikštelėje voliojosi tik atsarginės kranų dalys arba nebenaudojami surūdiję įrenginiai. Šiandien nauji kranai išmontuoti ir vos telpa teritorijoje.

Bet gal užtenka traukti liūdną melodiją. Spindėkime optimizmu – iškils kranai statybvietėse. Na, o jeigu vietos rinkoje nesulauks paklausos, tai bus eksportuoti. 

2011 Nr. 3

tema

Saulius DŽIUGYS Įmonės „Ąžuolų giria“ vadovas

Žinojome, kad Lietuvoje nėra realių perspektyvų ir niekada nebuvo, todėl orientavomės į Vakarus.

Jūratė Maldeikytė

Baldus gaminančių įmonių Lietuvoje būtų tekę ieškoti „raudonojoje knygoje“. Jos būtų išnykusios, jeigu ne plačios užsienio rinkos. Skandinavijos pirkėjai jau senokai džiaugiasi kokybiškais Lietuvoje gamintais baldais, tiesa, daugelis nežino, kad jie pagaminti būtent mūsų šalyje.

Drąsūs baldininkai beldžia ir į rusų, arabų duris, bet apie verslo padėtį Lietuvoje kalba atsargiai. Krizė, pasak kalbintų verslininkų, dar nesibaigė, o šviesa tunelio gale – blanki. Laukdami, kol lietuviai ims vertinti kokybiškus produktus ir negailės pinigų naujiems baldams, šalies baldininkai ir toliau beveik visą savo produkciją gabena užjūrin.

Išgelbėjo tik eksportas Jei ne užsienio užsakovai – baldus gaminančios įmonės pastaraisiais metais Lietuvoje būtų išnykusios 2011 Nr. 3

2011 Nr. 3

tema

Išgyvena tie, kurie dirba Apvaliosios medienos apdirbimu ir gamyba užsiimančios įmonės „Ąžuolų giria“ vadovas Saulius Džiugys sakė, kad visą produkciją, pagamintą įmonėje, eksportuoja į Skandinavijos šalis. „Mes nepajutome jokios krizės. Gaminame tik aukščiausios kokybės produkciją, kuri yra brangi, todėl viską vežame į Suomiją, Švediją. Tie, kurie rimtai dirbo, o ne spekuliavo, krizės nepajuto“, – kalbėjo S. Džiugys. Jo va-

dovaujama įmonė gamina baldams skirtas medienos plokštes. Anot jo, į Skandinaviją įmonė savo produkciją eksportuoja jau senokai – Lietuvoje perspektyvų tokio pobūdžio veiklai nėra. „Žinojome, kad Lietuvoje nėra realių perspektyvų ir niekada nebuvo, todėl orientavomės į Vakarus“, – pasakojo „Ąžuolų girios“ vadovas. S. Džiugio nuomone, tai, kad šalį gali užgriūti ekonominė krizė, buvo aišku dar tada, kai visi gyveno džiugaus pakilimo nuotaikomis. Esą nenormaliai brangus būstas, žmonės, ne už savo pinigus perkantys namus, baldus, signalizavo apie greitą ekonomikos perkaitimą. Dabartinė ekonominė padėtis šalyje irgi nedžiugina, tiesa, gerėjimo požymių baldininkas įžvelgia. „Net kelios nedidelės įmonės staiga ėmė domėtis mūsų gaminama produkcija. Matyt, pagaliau atsiranda tikrų pirkėjų, vertinančių gerus, ilgaamžius baldus. Baldininkai ima ieškoti tiekėjų, kurie galėtų tiekti kokybiškas žaliavas baldams gaminti“, – kalbėjo S. Džiugys. Anot jo, vilties lietuvių baldų gamintojams gali teikti tik pirkėjai, kurie žino, ko nori, vertina ilgaamžius tikrus daiktus ir juos perka už savo, o ne svetimus pinigus. „Skandinavijos parduotuvėse sunkiai rasite iš pjuvenų plokščių pagamintų baldų – žmonės tokių tiesiog neperka.

O Lietuvoje pirko viską, net nesirinkdami. Dabar pamažu situacija keičiasi“, – svarstė verslininkas. Baldus gaminančios įmonės „Grafų baldai“ vadovas Žydrūnas Grinius, kalbėdamas apie baldininkų padėtį Lietuvoje, optimizmu netryško. Pasak jo, verslas sekasi itin sunkiai, o šviesos krizės tunelio gale dar nematyti.

Fenikso efektas neišnyko „Lietuvoje prekiauti baldais – labai blogai, nes žmonės neturi pinigų ir tiesiog nebeperka baldų. Anksčiau tokiu pat metu parduodavome baldų už 800 tūkst. litų, dabar – vos už 200 tūkst. litų. Tokia situacija tęsiasi jau beveik trejus metus“, – kalbėjo Ž. Grinius. Pašnekovas pasakojo, kad prasidėjus krizei įmonė persiorientavo į produkcijos eksportą, atleido nemažai darbuotojų. Tiesa, šiuo metu žmonių „Grafų balduose“ vėl dirba tiek, kiek prieš krizę. „Dabar eksportuojame daugiau kaip pusę savo produkcijos – beveik visą vežame į Skandinavijos šalis. Daugelis baldininkų savo produkciją irgi stengiasi išvežti į užsienį. Nežinau, kiek jų Lietuvoje liks dar po pusės metų. Tie, kurie turėjo reikalų su bankais, tikrai nedžiūgauja. Spaudžia paskolos ir pinigų stygius“, – kalbėjo „Grafų baldų“ vadovas. Pasak jo, šiandien baldininkams Lietuvoje sunku, nes liko labai nedaug pirkėjų, išgalinčių įsigyti naujų baldų. Pirkėjų nedaug, o juos pasidalyti tenka

kukli statistika

 Statistikos departamento duome-

nimis, 2010 metais Lietuvoje veikė 803 baldus gaminančios įmonės, tai yra 18 mažiau negu 2009-aisiais ir 33 mažiau negu 2008-aisiais.

 2007 metais veikė 752 tokio pobū-

džio bendrovės, tais metais buvo įregistruoti 102 nauji baldų gamintojai. Išregistruotų įmonių rekordas pasiektas pernai – veiklą nutraukė 81 bendrovė. Tiesa, įsteigta ir naujų baldus gaminančių įmonių: 2010 metais – 42, 2009 metais – 64, 2008 metais – 78.

 Statistikos departamento surinkti duomenys rodo, kad baldų gamy-

2011 Nr. 3

bos apimtys pamažu atsigauna. Pernai per 11 mėnesių Lietuvoje buvo pagaminta apytiksliai 1,2 mln. kėdžių ir sėdimųjų baldų. 2009-aisiais per tą patį laikotarpį jų buvo pagaminta šiek tiek daugiau kaip 1 mln., o 2008 metais – 1,7 mln.

 Virtuvės

baldų gamybos apimtys vis dar mažėja, bet ne taip drastiškai. 2008 metų sausio–lapkričio mėnesiais jų pagaminta apie 90 tūkst., 2009 metais – apie 42 tūkst., o 2010-aisiais – 35 tūkst. Didžioji dalis virtuvės baldų parduodama Lietuvoje. 2010 metais per 11 mėnesių Lietuvoje jų parduota apie 27

tūkst., eksportuota – daugiau kaip 9 tūkst.

 Užsienyje

daugiau negu Lietuvoje parduodama įstaigos ir prekybos įmonių baldų. Kitų baldų: miegamojo, valgomojo, svetainės ir įvairių smulkių medinių ar plastikinių baldų – per pastaruosius trejus metus Lietuvoje parduodama panašiai. Mažiau lietuviai jų pirko 2009 metais. Statistika rodo, kad daugiausia šalies baldininkai uždirba gamindami miegamojo, valgomojo, svetainės ir kitokius atskirai neįvardijamus baldus.

tema

visiems šalyje dirbantiems baldininkams. Perkami arba labai pigūs, arba brangūs baldai, tiesa, ir tokių pirkėjų nėra daug. Anot Ž. Griniaus, baldai Lietuvoje – tikrai nebrangūs, kainos smuko apie 20 proc. Esą uždirbama tiek, kad būtų galima išsilaikyti, bet apie pelną dar nesvajojama. „Baldus parduodame beveik didmeninėmis kainomis, bet tai negelbsti. Lietuvoje labai smukęs vartojimas, maža kas stato naujus namus ir perka naujus baldus. Visi laukiame, kada pardavimų smukimas pasieks dugną, bet jis, matyt, dar toli“, – kalbėjo verslininkas.

A M E

Lietuvoje jis pastebi vadinamąjį fenikso efektą, kai verslininkai, nepakėlę skolų naštos, skelbia bankrotą, o vėliau atsikratę skolų steigia naujų įmonių.

Visa produkcija – vienam užsakovui „Vilniaus baldų“ vadovas Aidas Mackevičius prisipažino, kad įmonė baldus gamina vien koncernui IKEA. „Gaminame baldus specialiai šiam užsakovui ir tokių baldų Lietuvoje neparduodame. Juos užsakovas savo nuožiūra paskirsto po visas tinklo parduotuves. Kai kuriuos produktus koncernui gaminame tik mes“, – kalbėjo A. Mackevičius. Anot jo, „Vilniaus baldams“ geriau dirbti su vienu dideliu užsakovu negu su keliais smulkesniais – koncerno IKEA gaunamų užsakymų visiškai pakanka, darbas stabilus. „Esu girdėjęs pasvarstymų, kad IKEA ketina kurti savo atstovybę Lietuvoje. Manau, tai būtų franšizės principu dirbanti įmonė. Mūsų įmonei ir šalies pirkėjams tai būtų naudinga. Dabar dalis pirkėjų pirkti IKEA baldų važiuoja į Lenkiją – jei tinklo prekybos centras būtų atidarytas čia, to daryti nebereikėtų“, – svarstė „Vilniaus baldų“ vadovas. Jeigu rinkoje įvyktų toks posūkis, Lietuvos baldininkai staigaus pagerėjimo nepajustų, bet tie, kurie dirba, išgyventų. A. Mackevičius sakė, kad IKEA turi specifinį požiūrį į kainas ir orientuojasi į tam tikro sluoksnio klientus. Laiku susizgribo Baldų įmonės „Baldai Jums“ finansų direktorė Nijolė Meškauskienė pripažino, kad krizė į jų įmonę atslinko prieš pustrečių metų. Tai buvo rekordiniai žaliavų, medžiagų kainų ir atlyginimų kilimo metai. Tais metais įmonę gelbėjo tai, kad buvo didžiulė baldų paklausa. 2008 metais buvo pasiekta rekordinė, beveik 33 mln. litų apyvarta, nors buvo justi darbuotojų trūkumas, augo atlyginimai. Dabar verslininkė suprato, kad svarbiausias dalykas versle – laiku pripažinti krizės faktą, suvokti, kad yra alternatyvų ir kad krizę įmanoma įveikti. „Mūsų įmonė tai suprato laiku, todėl sudarė krizės įveikimo planą ir iki šiol sėkmingai jį įgyvendina. Krizės lai-

2011 Nr. 3

kotarpiu visas dėmesys buvo nukreiptas naujoms kolekcijoms ir naujiems produktams įvesti į rinką, naujoms rinkoms ir klientams ieškoti“, – pasakojo N. Meškauskienė. „Baldai Jums“ dalyvavo tarptautinėse parodose Kelne, Birmingeme, Stokholme, pristatė savo baldus dviejose parodose Dubajuje, 2010 metais du kartus padidino pardavimus naujose Vokietijos, Švedijos, Suomijos rinkose, pradėjo dirbti ir Austrijos rinkoje. Pamažu atsigauna ir Didžiosios Britanijos rinka. Bendrovė tiria galimybes išeiti į Rusijos rinką, žengti dar toliau į Rytus. Tačiau dvi misijos pernai Kazachstane daug optimizmo nesuteikė, nes ten viskas vyksta palengva, rinka sunkoka ir labai konservatyvi. „Tikimės, kad šį krizinį laikotarpį įveiksime su mažiausiais įmanomais nuostoliais ir šiais metais mūsų rezultatai bus geresni negu praėjusių dvejų metų. Krizinio laikotarpio padariniai bus juntami ne vienus metus“, – aiškino bendrovės finansų direktorė. Šiuo metu „Baldai Jums“ 95 proc. pagamintos produkcijos eksportuoja į Švediją, Olandiją, Vokietiją, Austriją, Suomiją ir Didžiąją Britaniją. Lietuvoje lieka tik apie 5 proc. produkcijos. „Nauja yra tai, kad bendrovė koreguoja savo strategiją ir ketina daugiau produkcijos parduoti Lietuvoje. Iki šiol savo parduotuvę turėjome tik Jonavoje, įmonės teritorijoje, bet pagaliau atidarėme salonus Vilniuje ir Kaune, ketiname įkurti parduotuvių Panevėžyje, Klaipėdoje“, – pasakojo N. Meškauskienė. Kaip ir „Vilniaus baldai“, „Baldai Jums“ jau 16 metų bendradarbiauja su koncernu IKEA, todėl nesibaimina galimo šios įmonės atėjimo į Lietuvos rinką. Vyrauja stereotipas, kad natūralaus medžio baldai yra itin brangūs, tad juos įsigyti gali tik dideles pajamas gaunantys žmonės. Tačiau tokių baldų gamintojai savo produkciją orientuoja į įvairią perkamąją galią turinčius klientus. „Jeigu reikalai klostysis teigiama kryptimi, po pusantrų ar poros metų mėnesio apyvarta sieks apie 3 mln. litų. Šiuo metu ji sudaro apie pusantro mln. litų. Ateityje – labai daug įvairių projektų, sudaroma planų, kuriuos įgyvendinant būtų galima sukurti naujų darbo vietų“, – aiškino N. Meškauskienė.

tema

statyba

situacija I 10

Migruojantys statybininkai Lietuvą kol kas aplenkia

renovacija I 14

Renovuojamiems objektams – antrarūšiai langai

transportas I 24

Metro – jau nebe baubas



2011 Nr. 3

situacija

Migruojantys statybininkai

Lietuvą kol kas aplenkia

Mindaugas Statulevičius Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius

Norėtųsi tikėti, kad dalis išvykusių kvalifikuotų specialistų kylant ekonomikai ir gyvenimo sąlygoms grįš į Lietuvą.

Julija MERKELYTĖ

Daugelis Lietuvos statybos įmonių, išgyvenusių sunkmetį ir dabar besistiebiančių ant kojų, akis į akį susidūrė su nauju paradoksaliu reiškiniu: trūksta statybininkų. Darbo biržos tinklalapiuose apstu skelbimų, kuriuose siūlomas darbas ir specializuotų sričių darbuotojams – suvirintojams, skardininkams, stogdengiams, ir plataus profilio statybininkams ar bendrųjų statybos darbų vadovams. Tačiau darbdaviai gūžčioja pečiais arba beviltiškai griebiasi už galvos: rasti tinkamą žmogų darbui statybos įmonėje – beveik neįmanoma. Tokiomis aplinkybėmis nestebintų, jei į statybų rinką vėl būriais atkeliautų dirbti užsieniečiai.

kvienas, neturintis nei patirties, nei atitinkamos profesijos. Formaliai tuomet vadinti statybininkais, dabar jie tėra bedarbių masės atstovai be profesijos. Nerilė Naprienė, bendrovės „YIT Kausta“ personalo vadovė, sakė, kad geriausiems specialistams išvykus į užsienį Lietuvoje nebėra iš ko rinktis. Be to, kyla rizika įdarbinti abejotinos reputacijos statybininkų. „Sunku rasti ir tinkamos kvalifikacijos, ir tam tikrus mūsų reikalavimus atitinkančių specialistų. Trūksta montuotojų, betonuotojų, mūrininkų, be to, mums svarbu, kad jie būtų pasirengę dirbti sąžiningai, neturėtų žalingų įpročių. Padėtis nėra tragiška, bet tikrai jaučiame, kad galinčiųjų ir norinčiųjų dirbti gerokai sumažėjo“, – pasakojo N. Naprienė. Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius Mindaugas Statulevičius apgailestavo, kad jaučiamas didžiulis kvalifikuotų statybininkų trūkumas. Tačiau jis pastebėjo, kad lietuviškos bendrovės nelabai gali konkuruoti su kitų šalių įmonių atlyginimais, be to, statybos ir nekilnojamojo turto plėtra apmirusi. Viena kita bendrovė ryžtasi naujiems projektams, dauguma tik baigia jau pradėtus.

a u t i s a

Bedarbių masė Aukšti šalies nedarbo rodikliai, pasirodo, nereiškia, kad nedirbančiųjų masėje visi trokšta dirbti. Anaiptol, ypač kalbant apie statybas. Statybų darbdaviai guodžiasi, kad dabar nebepakanka įdėti skelbimą – personalo skyriai organizuoja ištisas galvų medžioklės kampanijas, netgi ieško tinkamų kadrų per pažįstamus.

2011 Nr. 3

situacija

Kur slapstosi laisvas darbo vietas galintys užimti statybininkai? Žinia, dauguma – emigracijoje. Tačiau ir likusieji Lietuvoje nesiveržia į įmones. Ne paslaptis, kad kai kuriems jų patogiau dirbti šešėlyje negu legalizuotis už menką algą. Kiti tiesiog atprato dirbti arba nėra kvalifikuoti – statybų pakilimo laikotarpiu aikštelėse darbuotis verždavosi kie-

2011 Nr. 3

situacija

lių klojėjų. Įmonės vadovybė tuomet vylėsi, kad kinai – nevartojantys alkoholio, darbštūs ir kruopštūs – prisidės prie bendrovės gerovės. Tiesa, kaip paaiškėjo vėliau, šie įmonės lūkesčiai nepasiteisino, o ir patys kinai, vos prasidėjus sunkmečiui ir pradėjus smukti atlyginimams, pasipustė padus atgal į tėvynę. Apskritai užsieniečiai statybininkai aukso amžių Lietuvoje išgyveno vos vienus metus, nes jau 2008-ųjų pabaigoje statybų sektorių užgriuvo sunkmetis.

faktai



2010 metais buvo išduoti 1808 leidimai užsieniečiams dirbti Lietuvos Respublikoje. 2010-aisiais buvo išduota 4,3 karto mažiau leidimų užsienio piliečiams dirbti Lietuvoje negu 2008 metais ir 1,2 karto mažiau negu 2009-aisiais.

17 proc. sumažėjo leidimų dirbti statybos sektoriuje.

 2010

metais leidimai dirbti Lietuvoje buvo išduoti užsieniečiams iš 35 šalių. Didžioji leidimų dirbti dalis buvo išduota Baltarusijos piliečiams (50 proc.). Ukrainos piliečiams išduoti leidimai dirbti sudaro 23 proc. visų leidimų dirbti Lietuvoje. Kinijos piliečiams – 6 proc., Rusijos Federacijos piliečiams – 4 proc., Indijos piliečiams – 4 proc.

 2010 metais išduotų leidimų dirbti užsieniečiams skaičiaus pasiskirstymo struktūra pagal ekonominės veikos rūšis gerokai pasikeitė. Daugiausia leidimų užsieniečiams buvo išduota dirbti paslaugų sektoriuje – 82 proc., pramonės sektoriuje – 15 proc. ir 3 proc. – statybos sektoriuje. Palyginti su 2009 metais, 33 proc. padidėjo išduotų leidimų dirbti paslaugų sektoriuje ir

Trumpas aukso amžius Kokios perspektyvos, kad bendrovės vėl pradės žvalgytis į kitas šalis, kur įmanoma rasti nebrangios darbo jėgos – Kiniją, Turkiją, artimąjį užsienį Baltarusiją ar Ukrainą, vienas skurdžiausių Europos Sąjungos (ES) šalių Bulgariją ir Rumuniją? Kol kas apie tai kalbama labai atsargiai. Bet pasėtas net ir mažas grūdas dažniausiai išdygsta, pripažįsta statybos įmonių atstovai, pavargę nuo darbuotojų ieškojimo įtampos. Kitataučiai darbininkai Lietuvos statybų aikštelėse nebūtų naujiena. Statybų bumo laikotarpiu jie į mūsų šalį plūdo būriais. Užsieniečių poreikis bendrovėse buvo itin ryškus 2007

2011 Nr. 3

 Daugiausia užsieniečių įdarbino

transporto kompanijos. Didžioji užsieniečių dalis dirba Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose.

Šaltinis: Lietuvos darbo birža

metais, tiesa, įdarbinti kitataučius nebuvo pigu – už vieną aukštos klasės specialistą tarpininkaujančiai firmai tekdavo sumokėti nuo 2 iki 4 tūkst. litų. O įdarbinimo procedūra irgi buvo gana sudėtinga. Vis dėlto darbdaviai gausiai teikdavo prašymus įsivežti statybos darbuotojų iš Ukrainos, Baltarusijos, Gruzijos, Moldovos, Rusijos, Kinijos. Sostinės prekybos centro „Ozas“ statybose darbavosi net apie 700 turkų. Tai lėmė pasirinktas generalinis rangovas Turkijos bendrovė „KAYI Construction“. 2007 metais Kauno bendrovė „Mitnija“ buvo pasikvietusi kelias dešimtis kinų: suvirintojų, mūrininkų, plyte-

Kinus išlydėjo be gailesčio Apie įspūdžius, kurių paliko bendrovėje „Mitnija“ dirbę kinai, įmonės personalo direktorė Giedrė Belazarienė nedaug galėjo papasakoti. „Mums šis žingsnis nepasiteisino. Vis dėlto skiriasi darbo kultūra, požiūris į darbą, elgesys“, – sakė pašnekovė. Ji šypsojosi, esą užsieniečiai neišvengiamai palieka ir anekdotinių istorijų, pavyzdžiui, „Mitnijai“, jau išvykus kinams, teko aiškintis dėl jų telefonais prakalbėtų didžiulių sumų. Linksmų istorijų šleifą paliko ir „Oze“ dirbę turkai – jų dalis, pasirodo, prie statybų būriu prisišliejo ne norėdami dirbti Lietuvoje, bet ieškodami čia nuotakų ir galimybės likti mūsų šalyje. „Mitnijos“ personalo vadovė pripažino, kad statybininkų paieška dabar – itin kebli užduotis. Tačiau kiniška patirtis nebevilioja griebtis to paties – mėginama ieškoti darbuotojų čia pat. „Publikuojame skelbimus, labai plačiai skelbiame paiešką. Sulaukiame ir didelio srauto atsakymų. Paradoksalu, vis dėlto rasti darbuotojų nepavyksta – toks įspūdis, kad į skelbimus atsiliepia visi, kurie netingi, tik ne statybos profesionalai“, – stebėjosi G. Belazarienė. Ji sakė, kad bendrovė ieško aukštos kvalifikacijos, naujoviško požiūrio darbuotojų. „Ne paslaptis – nuo senų laikų statybų rinka siejama su tam tikrais stereotipais: girtavimas, vagystės, darbas į šoną. Mums reikia tokių profesionalų, kurie turi ir atitinkamą kvalifikaciją, ir patirties, ir yra atsikratę šių stereotipų“, – apibendrino „Mitnijos“ personalo vadovė. Bendrovė „Vėtrūna“, pernai pradėjusi dirbti uždaromos Ignalinos atominės elektrinės statybų aikštelėse, irgi pajuto darbuotojų stygių. Pasak

įmonės atstovų, buvo kilusi mintis pasikviesti aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų iš Rumunijos, tačiau galiausiai įvertinus, kad įdarbinant užsieniečius reikalingos didesnės išlaidos, tokių ketinimų atsisakyta. Be to, šaltuoju sezonu padidėjo ir lietuvių darbininkų pasiūla.

Galima skaičiuoti ant pirštų Kokia situacija dabar? Lietuvos darbo biržos duomenimis, 2010 metais statybos sektoriuje buvo įdarbinta vos 3 proc. užsieniečių. Komandiruojamus kitataučius iš Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos Federacijos įdarbino bendrovė „Alvora“. Čia užsieniečiai dirba technologinės įrangos ir metalo konstrukcijų montuotojais, suvirintojais elektra, šilumos energetikos inžinieriais, po vieną gamybos meistrą, projekto vadovą, techniką. Lietuvos darbo biržos Darbo išteklių skyriaus vyriausioji specialistė Honorata Masalskienė „Statybai ir architektūrai“ sakė, kad užsieniečių įdarbinimas priklauso nuo pokyčių darbo rinkoje ir bendros ekonominės situacijos. Kol kas pastebima, kad atsigaunant ekonomikai didėja trečiųjų šalių piliečių įdarbinimas transporto sektoriuje. Pasak specialistės, leidimai dirbti išduodami, kai darbdaviui teritorinė darbo birža negali pasiūlyti pagrįstus ir būtinus kvalifikacinius reikalavimus atitinkančių specialistų. Geriau susigrąžinti išvykusiuosius Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Adakras Šeštakauskas, klausiamas apie galimą užsieniečių srautų atnaujinimą mūsų statybų aikštelėse, viena vertus, siūlo pagalvoti, kaip išsemti turimus resursus ir susigrąžinti emigravusius statybininkus. Kita vertus, jis pripažino, kad rinka atsigauna lėtai – vadinasi, Lietuvoje pasiūlyti konkurencingą atlyginimą tiems, kurie jau susirado darbų kitose šalyse, pavyks dar negreit. „Jei būtų galimybė mokėti daugiau, dalis emigrantų grįžtų į mūsų statybas. Ypač daug potencialo matyčiau toje išvykusiųjų masėje, kurie neketina įleisti šaknų svečioje šalyje ir išvyko tik iš bėdos“, – samprotavo asociacijos vadovas. Užsieniečių antplūdžiui, sukantis iš specialistų stygiaus bėdos, jis ka-

tegoriškai nepritaria. „Juk už užsieniečius reikia papildomai mokėti. Ir ar galime rasti tokios pigios darbo jėgos, kuri dirbtų už ryžių saują? Tie patys rumunai, laikomi pigiais, gali darbo pasiieškoti Anglijoje, kaip ir mūsiškiai“, – sakė A. Šeštakauskas. Tiesa, jis sutinka, kad kai kuriose specifinėse srityse tradiciškai įprasta, kad dirba atvykėliai – pavyzdžiui, suvirintojai importuojami į Lietuvą dar nuo sovietmečio.

Nuteka į Baltarusiją Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius M. Statulevičius pastebėjo, kad darbo jėga pastaruoju metu juda ne iš kitų šalių į Lietuvą, bet priešinga kryptimi – iš Lietuvos į Skandinaviją, Vakarų Europą ar artimiausias kaimynines šalis. Ypač daug darbo jėgos, pasak M. Statulevičiaus, nuteka į Baltarusiją – šiuo metu čia statybininkai uždirba trečdaliu daugiau negu Lietuvoje. Ši šalis statybininkams patraukli ir geografiškai, ir darbo galimybėmis. „Neteko girdėti, kad dabartiniu metu būtų domimasi ar planuojama įdarbinti statybininkų iš trečiųjų šalių. Norėtųsi tikėti, kad dalis išvykusių kvalifikuotų specialistų kylant ekonomikai ir gyvenimo sąlygoms grįš į Lietuvą, nes nekilnojamojo turto plėtros ir statybinės kompanijos ne tik turės galimybę pasiūlyti jiems konkurencingą atlyginimą, bet ir sudarys geras darbo sąlygas“, – viliasi M. Statulevičius. Permainos pasaulyje Nors Lietuvos statybų rinkos dalyviai nemano, kad artimoje ateityje mūsų šalies vartai plačiau atsivers statybininkams iš užsienio, pastarojo meto įvykiai pasaulyje gali kelti ir kitokių minčių. Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose šiemet įsiplieskus neramumams, prie ES sienų rikiuojasi šimtai tūkstančių migrantų iš arabų šalių, svajojančių patekti į ES, čia likti ir dirbti. Jei ES priimtų sprendimą, kad migrantų srautais privalo vienodai rūpintis visos šalys narės – to reikalauja Italija ir kitos pietinės ES valstybės – dalis šios naštos tektų ir Lietuvai. Tuomet besidarbuojančių kitataučių veidai mūsų miestuose vėl taptų kasdienybe. 

Kiek daug dalykų buvo laikomi neįmanomais, kol nebuvo įvykdyti...

Specialioji

purvo naikinimo komanda

UAB BSS grupė Mindaugo g. 42 LT-03210 Vilnius, Lietuva Tel. +370 5 204 1574 Faks. +370 5 204 1575 www.bssgrupe.lt

renovacija

Arvydas Klimkevičius Respublikinės langų ir durų gamintojų asociacijos direktorius

renovacija

Panašius tyrimus reikėtų atlikti ne baigtuose ir naudoti priduotuose objektuose, bet dar vykstant juose statyboms.

Renovuojamiems objektams – antrarūšiai langai Produkcijos kokybę tikrinę specialistai visuomenės paskirties pastatuose rado begalę pažeidimų

Milda LEVANDRAITYTĖ

Statybose stebukladarių nėra. Dažnai kartota tiesa, kad neįmanoma pagaminti daikto pigiau už jo savikainą, pagaliau įrodyta tyrimais. Patikrinus, ar atnaujintuose visuomeninės paskirties pastatuose iš tiesų sudėti reikalavimus atitinkantys langai, paaiškėjo, kad neišvengta antrarūšių gaminių, kurie konkursų metu buvo pristatomi kaip reikalavimus atitinkanti aukštos kokybės produkcija. 2011 Nr. 3

Specialistai tyrė mokslo, auklėjimo, gydymo ir slaugos įstaigose pakeistus langus, kuriuose renovacija atlikta už valstybės ir savivaldybių lėšas. Šiuose visuomeninės paskirties pastatuose langai buvo keisti 2009 metais ir 2010 metų pradžioje. Ekspertai turėjo nustatyti, ar langai atitinka deklaruojamą gamintojų vertę bei Statybos techninių reglamento reikalavimus. Įvairiuose Lietuvos miestuose patikrinta 50 objektų. Ūkio ministerijos Pramonės paslaugų ir prekybos departamento Pramonės politikos skyriaus vedėjo pavaduotojas Vitalius Skaržinskas sakė, kad parengtos specialistų ataskaitos, kuriose pateikiama kiekviename pastate sumontuotų langų deklaruojamų charakteristikų

analizė ir nurodyti projektų bei langų tikrinimo metu pastebėti trūkumai. Tiriamuose objektuose langų kokybė vertinta kompleksiškai. „Buvo tikrinama projektinė pastatų dokumentacija, langų atitikties sertifikatai ir deklaracijos, deklaruotinų langų ypatybių atitiktis Statybos techninio reglamento reikalavimams“, – pasakojo už tyrimą objektuose atsakingas KTU Architektūros ir statybos instituto Statybinės šiluminės fizikos laboratorijos vedėjas Raimondas Bliūdžius. Jis pažymėjo, kad didelis dėmesys buvo kreipiamas ir į sumontuotų langų, ir į stiklo paketų ženklinimą, langų profilių storį, stiklo paketo rėmelio medžiagą, šilumą atspindinčia danga dengtų stiklų skaičių,

varstymo padėčių galimybes ir kitas ypatybes, kurias galima nustatyti neardant lango.

Nesilaiko reikalavimų Lietuvoje langus gaminančių įmonių atstovai ne kartą yra išsakę nusivylimą, kad konkursuose mažiausios kainos kriterijus verčia užmerkti akis prieš kokybę. Pigiausius produktus siūlančios įmonės nebūdavo tikrinamos, ar pateikia tikrus dokumentus, langų atitikties sertifikatus. Šie nuogąstavimai pasitvirtino ir atlikus langų tyrimą. KTU Architektūros ir statybos instituto darbuotojai, išnagrinėję pateiktus gamintojų langų sertifikatus ir atitikties deklaracijas, nustatė, kad

Patikrino 50 objektų Tuomečio ūkio ministro Dainiaus Kreivio įsakymu Kauno technologijos universiteto (KTU) Architektūros instituto akredituotos laboratorijos specialistams buvo pavesta atlikti tyrimą ir įvertinti sumontuotų langų kokybę renovuotuose pastatuose. Šiam projektui įgyvendinti Ūkio ministerija skyrė 100 tūkst. litų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir biudžeto lėšų.

2011 Nr. 3

renovacija

dokumentacija – tikrai ne tokia, kokia turėtų būti. „Atitikties deklaracijose nurodomi klaidingi duomenys. Dažnai neidentifikuojamas gaminys – stiklo paketų, profilių rūšis. Atitikties deklaracijos ir sertifikatai pateikiami užsienio kalba“, – apie neatitikimus aiškino Ūkio ministerijos atstovas V. Skaržinskas. Pasak jo, devyniolikoje objektų langų gamintojai pateikė teisingas langų atitikties deklaracijas, o keturiolikoje buvo rasta nedidelių netikslumų. V. Skaržinskas pažymėjo, kad deklaruotinos langų ypatybės ne visiškai atitiko STR 1.03.02:2008 „Statybos produktų atitikties deklaravimas“ reikalavimus. Būta ir atvejų, kai langų gamintojų deklaracijose iš viso nepateikta gaminio identifikavimo duomenų. Nenurodyta, koks stiklo paketas buvo naudojamas, neišvardytos techniniame projekte reikalaujamos gaminio ypatybės. Tai nustatyta net 36 tirtuose objektuose. Vadovaujantis Statybos techninio reglamento STR

renovacija

2.05.20:2006 IX skyriaus reikalavimais, langai, išorinės durys ir juose esantys stiklo paketai turi būti paženklinti, kad garantiniu šių gaminių eksploatavimo laikotarpiu būtų galima nustatyti gamintoją, patį gaminį ir jo ypatybes. Ženklinimas turi būti prieinamas neardant gaminio. Languose ir išorinėse duryse esantis saugus stiklas turi būti nenuvalomai paženklintas matomoje vietoje. Ant stiklo turi būti pateikta tokia informacija: gamintojo pavadinimas ar prekių ženklas, gaminio standarto, kurio reikalavimus atitinka saugus stiklas, numeris bei stiklo klasifikavimas. Jei stiklas – be ženklo, nėra užtikrinta galimybė nustatyti gamintoją, gaminį ir jo ypatybes garantiniu laikotarpiu. Langų profiliai dažnai būna ženklinami tik ant apsauginių plėvelių, kurios po montavimo darbų yra pašalinamos. Langas yra identifikuojamas pagal stiklo paketo bei apkaustų ženklinimą ir geometrinius profilio matmenis. Langų kokybę specialistai vertino beveik tris mėnesius. Tirtiems objek-

tams langus buvo pateikę 36 langų gamintojai bei tiekėjai.

Pažeidėjų laukia tikrinimai Informacija apie viešosios paskirties renovuotuose objektuose sumontuotus nekokybiškus langus perduota Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai. Pasak šios inspekcijos Gaminių kontrolės skyriaus vyresniojo specialisto Karolio Ruzgio, langų gamintojai ar jų tiekėjai, kurių langai buvo įstatyti tiriamuosiuose objektuose, trūkumus privalės pašalinti. Specialistų pareiga bus išsiaiškinti, kad langai, kuriuos numatoma naudoti statiniuose, į statybos rinką būtų tiekiami tik su sąlyga, kad bus tinkami naudoti pagal paskirtį. „Bus siekiama, kad jų charakteristikos būtų tokios, kad statiniai, į kuriuos jie bus stacionariai sumontuoti, tenkintų esminius reikalavimus, kuriuos nustato galiojantys teisės aktai. Inspekcija pagal kompetenciją tikrins tuos langų tiekėjus, kurie nesilaikė Statybos įstatymo 18 straipsnio 4 dalies reikalavimų ir neužtikrino,

kad statybos produktai būtų identifikuoti“, – kalbėjo K. Ruzgys. Valstybinė ne maisto produktų inspekcija iki šių metų balandžio pabaigos planuoja patikrinti ir kitas įmones, kurios gamina ar tiekia langus į rinką, ir tokiu būdu užtikrinti, kad šios laikytųsi visų keliamų reikalavimų. KTU Architektūros ir statybos instituto specialistai parengė pirminę ataskaitą. Jie išaiškino dažniausiai pasitaikančius pažeidimus. Tad kontrolę atliekantiems specialistams sekti langų gamintojų ir langų tiekėjų atliekamų darbų kokybę, kol langai dar nesumontuoti, bus paprasčiau.

Mato kontrolės stoką Respublikinės langų ir durų gamintojų asociacijos direktoriaus Arvydo Klimkevičiaus teigimu, toks langų kokybės tyrimas yra sveikintinas, vis dėlto jis neatsako į kai kuriuos labai svarbius klausimus. „Kodėl tikrinta tik dokumentacija? Juk ne mažiau svarbu žinoti, koks netinkamų langų profilio sie-

2011 Nr. 3

nelių storis, kokie sumontuoti apkaustai, kokios tarpinės. Žinoma, šiuos atsakymus galima pateikti tik patikrinus langus atestuotose laboratorijose. Tad panašius tyrimus reikėtų atlikti ne baigtuose ir naudoti priduotuose objektuose, bet dar vykstant juose statyboms“, – kalbėjo A. Klimkevičius. „Statybos ir architektūros“ žiniomis, planuojama kai kuriuose visuomeninės paskirties objektuose sumontuotus langus ištirti nuodugniau – imti pavyzdžius ir parengti išsamius laboratorinius tyrimus. Paaiškėjus neatitikimams, tokius langus tiekusių įmonių lauktų sankcijos. Viena galimų bausmių pažeidėjams – nurodymas išmontuoti netinkamus langus ir pakeisti juos tokiais, kokie numatyti projekte. Be abejo, reikalavimų nesilaikiusioms įmonėms tai bus dideli nuostoliai. Bene daugiausia langų renovuotuose objektuose gali būti keičiama Klaipėdos apskrityje, mat čia užfiksuota daugiausia pažeidimų. Respublikinė langų ir durų gamintojų asociacija ketina inicijuoti

Statybos techninio reglamento pataisas, nurodančias, kaip turėtų būti žymimi langai, kokioje konkrečioje vietoje, kad būtų lengvai identifikuojami. „Tai, kad dabar langai neidentifikuojami – nieko nuostabaus. Kai kurios įmonės taip elgiasi sąmoningai. Būta atvejų, kai konkursus laimėjusios mažiausią kainą pasiūliusios įmonės nusiperka vieną ar du langus iš mūsų asociacijos narių. Tie langai būna pateikti kaip pavyzdžiai, tačiau iš tiesų objektuose sumontuojami iš kaimyninės Lenkijos importuoti pigūs nežinomų gamintojų gaminiai. Todėl jie ir nepažymimi“, – pasakojo A. Klimkevičius. Jo nuomone, reikėtų kontroliuoti ne tik visuomeninės paskirties objektuose montuojamus langus, naudojamas kitas medžiagas – tai reikėtų daryti ir renovuojant daugiabučius. Juk valstybė remia ir tokius objektus – skiria kompensacijų. O langų ir durų gamintojus vienijanti asociacija ketina pasirūpinti gyventojų savišvieta.



2011 Nr. 3

renovacija

Idealus langas – kas tai? Plastikinių langų pirkėjai ilgą laiką buvo priversti rinktis – kokybė ar kaina. Ypač dažnai su šia dilema susiduria individualiųjų namų statytojai ir senųjų namų renovuotojai. Didieji langų gamintojai, nuolatos investuodami į naujoves, vartotojams kas kartą siūlo vis naujų, vis platesnių langų profilių, kurie savo ypatybėmis lenkia konkuruojančių įmonių produktus. Šiandien rėmas gali būti net iki 103 milimetrų pločio. Šį rėmą derinant kartu su naujovišku trijų stiklų stiklo paketu pasiekiamos labai geros termoizoliacinės lango ypatybės. Taip, tiesa, kad platus lango rėmas šilumos energijos praleidžia mažiau, taip pat tiesa tai, kad tas pats platus rėmas kainuoja nemažus pinigus. Finansų klausimas statant ar renovuojant namą – ypač opus. Skaičiuojant kiekvieną statyboms išleistą litą, investicijos į šilumos energiją taupančius langus atidedamos vėlesniam laikotarpiui. „TIKS langus“ gaminanti UAB „Aveplast“ gamykla išsprendė amžiną kokybės ir kainos konfliktą, sukomplektuodama idealų langą.

Idealus langas savo techninėmis ypatybėmis atitinka pasyviojo namo reikalavimus ir iš dalies nebrangiai kainuoja. Idealios ypatybės gautos komplektuojant vieną įprastų „TIKS langų“ modelių, kurio rėmų plotis – 73–84 milimetrai, su naujovišku 44 milimetrų trijų stiklų stiklo paketu. Prie šilumos perdavimo ypatybių gerinimo prisideda ir termoizoliacinio (plastikinio) stiklo paketo rėmelio komplektavimas. Atlikus specialaus komplektavimo bandymus Europos Sąjungos notifikuotose laboratorijose buvo gauti stulbinamai geri rezultatai. Idealaus lango šilumos perdavimo koeficientas yra 0,8 W/m2K. Taigi nebereikia mokėti už papildomą rėmo plotį, pasyviojo lango ypatybes turi ir įprasto pločio langai su geresniu komplektavimu. Idealus langas aktyviai taupo ne tik naudojamas, bet ir perkamas.

mes nustatome naujus langų standartus! 2011 Nr. 3

2011 Nr. 3

pjūvis pjuvis

Gintaras ŠERNIUS Architektas

pjuvis pjūvis

Tai, kas senajame pastate yra vertinga ir dėl ko apskritai šis statinys pasirinktas „Kempinski“ viešbučiui įkurti, yra ne tik tai, kad jis yra pačiame miesto centre, bet ir unikalūs dekoruoti senojo pastato fasadai.

Tomas SRĖBALIUS

jektuotame 1902 metų statybos name, esančiame Universiteto g. 14.

Naujausias Vilniaus viešbutis duris atvers šimto metų senumo pastate, kurio įspūdingos XX amžiaus pradžios architektūros nesunaikino net pragmatiškas sovietmečio požiūris į senamiesčio pastatų autentiškumą.

Sename pastate – naujausias

viešbutis

Kapitališkai suremontuotame ir restauruotame buvusiame telegrafo pastate lankysis ir prezidentai 2011 Nr. 3

Renkasi istorinius statinius Miestelėnų akis jau kurį laiką traukiantis „Kempinski Hotel Cathedral Square Vilnius“ pirmuosius svečius turėtų priimti jau šiemet. Taip pažymėta vieno seniausių ir prabangiausių Europoje „Kempinski“ grupės viešbučių tinklo interneto svetainėje. Šiandien tinklui priklauso per 60 viešbučių įvairiose pasaulio šalyse, o daugiau kaip 40 yra projektuojami arba statomi. Šis viešbučių tinklas įkurtas 1897 metais Berlyne, o visa

„Kempinski“ grupė yra „Global Hotel Alliance“ narė. „Kempinski“ grupei priklauso kurortų viešbučių kompleksai bei viešbučiai miestuose ne tik Europoje, Viduriniuose Rytuose, Azijoje, bet ir Afrikoje. Tradiciškai šio tinklo viešbučiams įrengti pasirenkami istoriniai architektūros objektai, esantys miestų senamiesčiuose. Tad visai neatsitiktinai Vilniuje viešbutį nuspręsta įkurdinti buvusio Rusijos Vilniaus gubernijos valdybos architekto Michailo Prozorovo supro-

Objektas

„Kempinski Hotel Cathedral Square Vilnius“

Architektas

Gintaras Šernius, IĮ „Skliauto pėda“

Užsakovas

„AAA Cathedral Square Hotel“

Generalinis rangovas

„Molesta“

Rado autentišką sluoksnį „Kempinski Hotel Cathedral Square Vilnius“ projekto autorius, architektas Gintaras Šernius pasakojo, kad Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvos sostinę pastate valdžia įkūrė telegrafą. Tai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios čia pakeista apie 90 proc. perdangų, įrengiant masyvias metalo konstrukcijas telegrafo įrangai sumontuoti. Be jokios abejonės, ruošiant pastatą telegrafui ir kapitališkai jį remontuojant, buvo sunaikintas autentiškas interjeras bei vidaus dekoras. Renkant projektui istorinę medžiagą ir atliekant polichrominius tyrimus, po vėlyvais sovietmečio dažų sluoksniais, laimė, buvo rastas ankstyvasis – jis yra užfiksuotas tyrimų ataskaitose ir bus panaudotas dekoruojant viešbučio patalpas. Naująjį viešbutį sudaro trys korpusai: senasis pastatas, naujasis korpusas ir kiemo korpusas. Anot viešbučio architekto, tai, kas senajame pastate yra vertinga ir dėl ko apskritai šis statinys pasirinktas „Kempinski“ viešbučiui įkurti, yra ne tik tai, kad jis yra pačiame miesto centre, bet ir unikalūs dekoruoti senojo pastato fasadai. Juos restauruoti, sutvirtinti,

2011 Nr. 3

pjuvis

Kvartalo istorijos faktai „Kempinski Hotel Cathedral Square Vilnius“ pastatas stovi 17-ajame Vilniaus senamiesčio kvartale, esančiame tarp Katedros aikštės ir Prezidentūros. Ši teritorija iki XIX amžiaus pabaigos buvo retai užstatyta. Pirmųjų mūrinių pastatų kvartale atsirado XVI amžiuje. Tai 1543-iaisiais statyta Šv. Kryžiaus bažnyčia. XIX amžiuje statant vienuolyną, bažnyčia buvo įjungta į vienuolyno pastatus ir išliko iki šių dienų. Jame dabar veikia Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos

atstatyti lipdinius bei tinką buvo viena svarbiausių pirminių užduočių. Šį architekto pagyrimų sulaukusį darbą bendrai atliko dvi įmonės – „Jondras“ ir „Rūpintojėlis“. Pastatas yra svarbus architektūrinis paminklas, vykdant renovacijos darbus buvo keliami griežti paminklosauginiai reikalavimai. Bendrovės „Baumit Lit” komercijos direktorius Andrejus Samuilovas sakė, kad pats fasadas išsiskyrė gausiu dekoravimu. Smulkių detalių architektūriniai lipdiniai, karnizinės detalės – jas restauruoti reikėjo itin kruopščiai. „Kitas svarbus aspektas – atliekant istorinę svarbą turinčių pastatų rekonstrukciją reikia parinkti ir atitinkamą tinką. Medžiagos rupumas turėtų būti analogiškas naudotajai dar pastato statybos laikais. Taip bus išlaikytas autentiškas statinio vaizdas”, – sakė A. Samuilovas.

Unikalūs kambariai – pastogėje Vadovaujantis centrine fasado kompozicija, pagrindinis įėjimas į viešbutį numatytas būtent vidurinėje pastato

2011 Nr. 3

pjuvis

Vargdienių Seserų vienuolynas. XVIII amžiuje pietinėje kvartalo dalyje pastatyti dviaukščiai klasicistinio stiliaus rūmai, pagal savininkų vardą pavadinti de Reusų rūmais. Šiaurinėje pusėje sklypą ribojo gynybinė Vilniaus miesto siena, nugriauta po 1754 metų Rusijos caro armijos invazijos. XIX amžiaus pabaigoje šis sklypas priklausė Otonui Bogdanovičiui, o 1899-ųjų sausį savininko sūnus Mečislovas Bogdanovičius kreipėsi į miesto valdybos skyrių prašydamas leidimo prie dabartinės Universiteto gatvės statyti mūrinį keturių aukštų pastatą.

dalyje, kur už automatinių durų atsivers erdvi fojė. Iš jos dviem liftais bus galima patekti į visuose viešbučio aukštuose esančius svečių kambarius. Pirmame pastato aukšte priešingose pastato pusėse išsidėsčiusios konferencijų centro patalpos, baras ir restoranas. Be minėtų fasado restauravimo darbų, senajame korpuse ketinama atstatyti buvusio išilginio centrinio koridoriaus išplanavimo schemą. Toks pastato planas – labai tinkamas viešbučiui, nes abiejose koridoriaus pusėse išdėstyti kambariai svečiams. Iš viso viešbutyje numatyta įrengti 96 aukštos klasės svečių kambarius. Kiek leidžia rekonstruojamo pastato galimybės, stengtasi, kad standartinio kambario plotas būtų apie 35 kvadratiniai metrai. Anot G. Šerniaus, pačioje pastato pastogėje taip pat įrengti viešbučio numeriai, iš kurių įdomiausi – esantys stogo kupoluose. Didžiajame – centriniame – kupole bus įrengtas trijų lygių kambarys. Unikali šio numerio ir viso pastato detalė yra tai, kad tik įėjus į jį pro nedidelį ovalų kambario langą tiesiai prieš svečią matomas Gedimino pilies bokštas. Kiti pastogėje įrengti kambariai apšviečiami specialiai pagamintais „Velux“ stoglangiais, turinčiais arkinį viršlangį. Tokio tipo langai Lietuvoje panaudoti pirmą kartą. Kompanijos „Velux Lietuva“ architektas Andrius Želnys sakė, kad čia panaudotas sprendimas – specialus nevarstomas arkinis stogo langas virš dvivėrio, dar vadinamo panoraminiu, stogo lango. Langų rėmai pagaminti iš klijuotos

šiaurinės pušies medienos, kuri interjere demonstruoja natūralią medžiagos faktūrą. Langų stiklo paketai yra laminuoti, taupantys šilumą, turi išorinę dangą, kuri padeda langui pačiam nusiplauti dulkes po lietaus. „Bendradarbiaujant su architektu G. Šerniumi sprendimas tikrai pavyko, nes žiūrint į pastato fasadą atkartojamas pirmojo aukšto arkinių langų stilius, kuris kaip tik tiko šiam pastatui ir jo architektūrai pabrėžti“, – sakė A. Želnys. Taip pat buvo pasiekta, kad mansardinio aukšto svečiai pro panoraminius stoglangius galėtų grožėtis Vilniaus arkikatedra bazilika, Gedimino pilies bokštu ir kitais puikiais vaizdais. Senasis autentiškos originalios konstrukcijos pastato stogas su kupolais prieš šimtmetį buvo dengtas skarda, todėl, vadovaujantis paveldosaugos reikalavimais, skarda turėjo būti uždengtas ir „Kempinski“ stogas. Architektas G. Šernius pastebėjo, kad šį kartą buvo pasirinkta ne įprasta, bet kompanijos „Prefa“ aliuminio skardos danga. Vienas svarių tokio pasirinkimo argumentų buvo tai, kad įprastas dažytas skardos stogas saulėje blizga, nes yra lygus. O aliuminio danga – specialiai gruoblėta, todėl net vasarvidį stogas neblizga ir išlaiko aiškią spalvą.

Priestate – prezidento apartamentai Kadangi prie pastato buvo pakankamas sklypo plotas, nuspręsta pastatyti nedidelį trijų aukštų viešbučio priestatą iš L. Stuokos-Gucevičiaus gatvės pusės. Ieškant architektūrinės naujojo korpuso išraiškos, pasirinkta kontekstualumo aplinkos atžvilgiu kryptis. Nors buvo siūloma įvairių architektūrinių priestato sprendimo variantų – net modernus stiklo fasadas, tačiau kartu su užsakovais ir viešbučio operatoriais nutarta ne eksperimentuoti naujosios architektūros formomis, bet derintis prie senųjų. Priestato dvasią nuspręsta atskleisti šiek tiek stilizuotomis architektūros detalėmis, pagamintomis iš poliruoto granito, kurio plokštėmis dengtas pastato cokolis iš fasadinės pusės. Granito detalės panaudotos ir paradinių durų apdailai. Pirmame naujojo korpuso aukšte bus įrengtas restoranas su atskiru įėjimu iš Universiteto ir L. Stuokos-Gucevičiaus gatvių kampo. Taip norima pakviesti į restoraną svečių, nebūtinai gyvenančių viešbutyje. Vasarą resto-

rano langai bus atidaromi ir ant šalia esančios pievelės, po naujai pasodintomis liepomis bus įrengta terasa bei lauko kavinė. Naujame korpuse taip pat numatyta įrengti kambarius, iš kurių kampinis numeris su langais į Katedros aikštę bus prezidentiniai apartamentai. Architektas G. Šernius sakė, kad šie apartamentai išsiskirs ypatingais interjero ir techniniais sprendimais. Čia garbiems svečiams bus įrengtas atskiras liftas, virtuvė, išskirtinės gamybos baldai ir ypatingi neperšaunami langai. Be to, prezidento apartamentuose suprojektuotas specialus susitikimų kambarys. Kiemo korpuse įrengti standartiniai kambariai, kurių langai nukreipti į vidinį viešbučio kiemą. Statant šį korpusą, iš autentiškų molio plytų buvo atstatyta istorinė ugniasienė. Ši detalė sulaukė ypatingų paveldosaugininkų komplimentų.

Kokybės ir estetikos reikalavimai Visas laukujes duris, tarp jų ir pagrindinio įėjimo į viešbutį bei restoraną, pagamino ir sumontavo bendrovė „Plieninis skydas“. Įmonės komercijos direktorius Markas Vyšniauskas sakė, kad pagrindinės durys reprezentuoja visą pastatą, jos turi atitikti architektūrinį pastato kontekstą. Buvo keliami itin aukšti durų kokybės reikalavimai, ypač estetinės išvaizdos. Visos durys buvo suprojektuotos ir pagamintos pagal architektų pateiktus eskizus bei pirminius brėžinius. Daugelyje durų buvo sumontuoti stiklo paketai – jie suteikia vizualinį lengvumą, elegancijos įspūdį, o patalpoms – daugiau šviesos. Paradinės viešbučio įėjimo durys buvo gaminamos dvivėrės su didele arka viršuje. Ji durims suteikia solidumo, didingumo. Čia taip pat buvo sumontuoti savaiminio atidarymo mechanizmai. „Be estetinio aspekto, labai svarbi buvo durų konstrukcijos kokybė: ilga-

amžiškumas, atsparumas temperatūros pokyčiams, gera garso ir šilumos izoliacija. Todėl daugumai durų buvo pasirinktas specialiai lauko sąlygoms naudoti sukurtas durų modelis. Šių durų konstrukcija – tai kombinuotas metalo ir medžio derinys, kur metalas suteikia mechaninį tvirtumą ir stabilumą, o medis – estetiką, garso bei šilumos izoliaciją“, – pasakojo M. Vyšniauskas. Šių durų apdaila – iš medžio pagrindu pagamintos ir aukšta kokybe pasižyminčios, impregnuotos bei sertifikuotos belgiškos plokštės. Durų varčios bei metalinė staktos konstrukcija taip pat padengta šia plokšte, todėl užkertamas kelias šalčio tiltui susidaryti, o durų išvaizda tampa itin estetiška. Pagrindinės įėjimo į restoraną durys pagamintos iš nerūdijančiojo plieno ir stiklo konstrukcijos. Buvo keliami ne mažesni šildymo, vėdinimo bei gaisrinės saugos įrangos reikalavimai. Šią įrangą objekte montavo bendrovė „Yglė“. Įmonės projektų vadovas Tomas Valeika pasakojo, kad patalpų vėdinimo įranga įprastai skleidžia garsą. „Kempinski“ viešbučiui parinkta įranga dirbs tyliai, neskleis garsų ir netrikdys besiilsinčių svečių ramybės. Kiekviename kambaryje apsistoję svečiai šilumą galės reguliuoti individualiai. Kol kambariuose nebus gyvenama, bus įjungtas budintis šildymo režimas – vos apsistoję gyventojai galės nusistatyti norimą šilumos srautą. Montuojant gaisro gesinimo sistemą, purkštukus teko derinti prie patalpų dizaino – jie paslėpti lubose. Prie dizaino teko derinti ir pastato išorėje montuojamas vėdinimo sistemų groteles. „Pastatas senas, o šiuolaikiniai inžinerinių sistemų reikalavimai – dideli. Todėl teko pasukti galvą, kaip viską sumontuoti ankštose pagalbinėse patalpose“, – prisiminė „Yglės“ projektų vadovas T. Valeika.

Paskirtis – nebe naujiena Vilniaus „Kempinski“ viešbučio architektas pasakojo, esą spėjama, kad netoli tos vietos, kur dabar yra viešbutis, stovėjo istoriniai Šlapieji Marijos Magdalietės miesto vartai. Tačiau, atlikus archeologinius kasinėjimus, jų liekanų nebuvo aptikta. Matyt, jie yra tolėliau į pietryčius Šventaragio slėnio link. Tačiau tyrimai nenuėjo vėjais, mat buvo aptikta miesto gynybinės sienos pamatų liekanų. Šios restauruotos, konservuotos ir paruoštos eksponuoti naujojo viešbučio pastato korpuso rūsyje. Gynybinės sienos dalis bus apšviesta ir matoma pro įstiklintą grindų dalį. Manoma, kad viešbučio lankytojams tai bus įdomus archeologinis Vilniaus akcentas. Istorinės sienos restauravimo ir konservavimo darbus atliko bendrovė „Kauno restauratorius“. Palyginti su kitais Vilniaus senamiesčio pastatais, viešbučio pastatas yra pakankamai jaunas, pastatytas ant savo unikalių arkinių pamatų. Didžioji senamiesčio pastatų dalis yra pastatyta ant ankstyvesnio laikotarpio pamatų, dažniausiai gotinių. Anot G. Šerniaus, šio pastato pamatai nusipelno atskiro paminėjimo, nes atsižvelgiant į durpingą statybos aikštelės gruntą prieš šimtą metų buvo panaudotas naujoviškas techninis sprendimas. Pamatams buvo iškasti apie 4–5 metrų gylio šuliniai, juose buvo išbetonuoti pagrindai arkinių pamatų pėdoms. Patys arkiniai pamatai, išmūryti iš geltonų molio plytų, sudaro originalią konstrukciją, kuri bus panaudota „Kempinski“ viešbučio rūsio interjero sprendimuose. Įdomi detalė, kad viešbutis šiame pastate įkurdinamas nebe pirmą kartą. Po statybų praėjusio amžiaus pradžioje namo dalis buvo naudojama miesto valdybos reikmėms, o viename jo aukšte veikė viešbutis skambiu pavadinimu „New York“. 

ū j p

s i v 2011 Nr. 3

transportas

Juozas ZYKUS „Metro sąjūdžio“ valdybos narys

transportas

Tik esant aiškiai politikų pozicijai dėl metropoliteno pripažinimo valstybei svarbiu ekonominiu projektu, atsirastų reali galimybė įgyvendinti šį projektą.

Metro – jau

nebe b a u b a s Iki šiol nepatikliai vertinę metropoliteno idėją, politikai ima matyti projekto naudą

Vladas Šerelis

Valdininkai praregėjo. Tai, kas anksčiau jiems buvo nesuprantama ir utopiška, dabar jau yra tikra tiesa ir būtinybė. Kalbama apie bėginį miesto transportą Vilniuje, veikiausiai metro. Į transporto problemoms aptarti skirtą konferenciją susirinkę sostinės valdininkai bei politinių partijų atstovai tarsi stebėjosi, kaip patys iki šiol galėjo nepriimti sprendimų, reikalingų moderniai visuomeninio transporto rūšiai plėtoti. Idealios sistemos nėra Visi vieningai pritaria nuomonei, kad apie naujas visuomeninio transporto rūšis diskutuojama per daug ir dažniausiai nevaisingai. Taip pat

2011 Nr. 3

sutinkama, kad bėginio transporto idėja be reikalo buvo sužlugdyta vien todėl, kad buvo pristatomas tik tramvajus. O juk yra kelios bėginio transporto rūšys ir jas galima du-

bliuoti. Žinoma, nė viena neturėtų užimti vietos gatvėse, skirtose automobiliams važiuoti. „Vargu ar egzistuoja ideali transporto sistema. Bėginis transportas Vilniuje suvokiamas klaidingai. Čia jis tapatinamas su tramvajumi – tuomet visi įsivaizduoja Rygoje ar Varšuvoje riedantį tramvajų. O jeigu kalbama apie metro, įsivaizduojamas Maskvoje ar kituose ypač dideliuose miestuose veikiantis metropolitenas. Tokia nuostata yra klaidinga“, – kalbėjo Susisiekimo ministerijos atstovas Gražvydas Jakubauskas. Jo nuomone, kalbant apie metro Vilniuje, situaciją reikia vertinti logiškai – pagal paklausą. Jeigu bus matyti, kad vienoje miesto dalyje yra metro poreikis, reikia ten įrengti metro. Jeigu kitoje vietoje būtų

naudingiau įrengti antžeminį bėginį transportą – taip ir reikėtų elgtis. „Bemaž visuose Europos miestuose individualių automobilių skaičius mažinamas, susisiekimui gyventojai renkasi visuomeninį transportą. O pas mus individualiojo transporto daugėja, nes viešasis – nekonkurencingas“, – pastebėjo G. Jakubauskas.

bei visos valstybės vertė. Projektai tampa ne tik finansiškai, bet ir socialiai gyvybingi. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) docentas Andrius Jaržemskis pastebėjo, kad skirtingose šalyse metro projektais mėginama spręsti skirtingas socialines problemas. Europos miestai dažniausiai taip tvarkosi su automobilių spūstimis. Pasitelkiant JAV metropoliteną mėginama labiau išplėtoti priemiesčius. Pietų Amerikoje metro padeda plėtoti pačius miestus. „Metro tikrai nėra dinozauras, sugalvotas prieš daugelį metų ir dabar jau nebeplanuojamas. Įvairūs miestai tebeplėtoja linijas, nes toks transportas – tikrai naudingas“, – sakė VGTU docentas.

automobiliais. Įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiojo architekto Mindaugo Pakalnio nuomone, reikia labai gerai pasvarstyti, kuriuos sostinės rajonus turėtų jungti metro linijos. Jeigu bus per maži srautai, transporto sistema gali būti nuostolinga, prireiks didesnių valstybės dotacijų jai išlaikyti. „Žinoma, Vilniui reikia pažangios viešojo transporto priemonės. Galiu drąsiai tvirtinti, kad bėginio transporto idėjos sustabdymas sostinei atnešė apie milijardą nuostolių. Politikams galima už tai padėkoti“, – piktinosi M. Pakalnis. Šiuo metu rengiama galimybių studija, turėsianti atsakyti, ar Vilniui reikia metro. M. Pakalnio teigimu, darbus reikėjo pradėti prieš dešimtmetį – tuomet idėja būtų buvusi perspektyvesnė. Be to, dabar tokiam projektui įgyvendinti vargu ar bus galima pasitelkti Europos Sąjungos pinigus, nes galimybė finansuoti naujų transporto rūšių diegimą numatyta tik 2007–2013 metais. Su tuo nenorėtų sutikti „Metro sąjūdžio“ valdybos narys Juozas Zykus. Jis įsitikinęs, kad tokius projektus įgyvendinti galima viešosios ir privačios partnerystės bendradarbiavimo principu. „Ne kartą esu sakęs – tai rodo ir užsienio patirtis, – kad brangiausiai kainuoja diskusijos dėl metro staty-

s n a r tpor s

Turi skirtingas funkcijas Investuotojai į nekilnojamąjį turtą irgi patvirtino, kad metropolitenas Vilniuje jiems yra reikalingas. Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius Mindaugas Statulevičius teigė, kad asociacijos nariai pasirengę prisidėti sprendžiant metropoliteno projekto įgyvendinimo klausimus. „Miesto investicijos turi būti nukreiptos į pažangų viešąjį transportą, o ne sąlygoms individualiajam transportui gerinti. Nereikia pamiršti, kad metropolitenas kelia ir nekilnojamojo turto vertę“, – sakė M. Statulevičius. Reikėtų išsamiau panagrinėti Kinijoje plėtojamus metro projektus. Žinoma, gyventojų srautais Vilnius negalėtų lygiuotis, tačiau sparčiausiai augančios pasaulyje ekonomikos valstybėje metro stočių zonos tampa komercinėmis, čia steigiasi prekybos bei verslo kvartalų. Kartu auga gyventojų srautai, nekilnojamojo turto

Įpročius mielai keičia Iki šiol skeptiškai buvo vertinamas lietuvių noras naudotis viešuoju transportu turint nuosavą automobilį. Pasirodo, tai dar vienas mitas – tik lengvai sugriaunamas. Užtenka pažiūrėti į lietuvius, išvykusius gyventi į Londoną ar kitus Vakarų Europos miestus – ten jie mielai keičia įpročius važinėti tik nuosavais automobiliais ir džiaugsmingai važinėja metro, kitu viešuoju transportu. Todėl neabejojama, kad patogiu viešuoju transportu vilniečiai naudosis kur kas mieliau negu nuosavais

2011 Nr. 3

transportas

bos. Lietuvoje diskusijos ir svarstymai dėl metro tęsiasi jau tris dešimtmečius. Tik esant aiškiai politikų pozicijai dėl metropoliteno pripažinimo valstybei svarbiu ekonominiu projektu, atsirastų reali galimybė įgyvendinti šį projektą“, – sakė J. Zykus. Jis dar kartą priminė, kad jau nuo 2006 metų atliktuose tyrimuose vilniečiai svarbiausia miesto problema įvardija susisiekimą. Vilniaus viešojo transporto sistema yra sena ir neefektyvi. Ji nepajėgi susidoroti su keleivių pervežimu, trikdo normalų miestiečių bei miesto svečių judėjimą, darbą, poilsį ir priverčia daug laiko praleisti spūstyse. Problema aštresnė ir todėl, kad Vilniuje susiformavęs didelis gyvenamosios ir darbo vietų disbalansas. Pavyzdžiui, kasdien į miesto centrinę dalį, kurioje sukoncentruota apie 46,6 proc. darbo vietų, važiuoja apie 38 proc. gyvenančiųjų vakarinėje miesto dalyje. Asociacijos „Metro sąjūdis“ narių iniciatyva Lietuvos statybos inžinie-

naujienos

VERTA ŽINOTI Geologiniai tyrinėjimai, atlikti iki 50 metrų gylyje, leidžia teigti, kad geologinės sąlygos metropolitenui įrengti Vilniuje yra pakankamai geros. Moksliniai tyrimai rodo, kad 2006–2007 metais dėl neigiamo transporto kamščių poveikio Vilniuje buvo patirta 10,89 mlrd. litų nuostolių. Spūstyse per šį laikotarpį prarasta 6,28 mlrd. litų, t. y. 3,7 karto viršyti 2006 ir 2007 metų Vilniaus biudžetai. Tai sudarė 9 proc. Vilniuje sukurto 68,7 mlrd. BVP, o

rių sąjunga parengė metro diegimo galimybių studiją, kurioje išanalizavo esamą visuomeninio susisiekimo situaciją, parinko galimas metropoliteno trasas, įvertino kultūros paveldo išsaugojimo galimybes, atliko

tikisi atsitiesti

Europos Sąjungoje šis rodiklis siekia 1 proc. BVP. Nors 2008–2010 metais Vilniaus miesto susisiekimo sistema buvo tobulinama, situacija realiai nepagerėjo. Vakarų Europoje metro statomas miestuose, kuriuose gyventojų skaičius siekia nuo 200 tūkst. iki 1 mln. Metro padeda spręsti intensyvaus eismo mieste problemą – mažinamos spūstys, tarša ir triukšmas. Didelė metro įtaka ir vietos ekonomikai: netoli metro stočių esančio nekilnojamojo turto kainos išauga 30–50 proc., sukuriama naujų darbo vietų.

inžinerinių bei geologinių sąlygų analizę ir vertinimą, išnagrinėjo metropoliteno įtaką urbanistinei architektūrinei Vilniaus aplinkai, parengė socialinės naudos apžvalgą, numatė tunelių įrengimo technologijas.



Į didžiausią Baltijos šalyse statybos parodą šiemet grįžta krizės metu dingę eksponentai. Tarp jų – stambiosios statybų technikos atstovai bei statybinės produkcijos mažmenininkai. Tai požymiai, rodantys palaipsnį statybų rinkos atsigavimą. Lietuvos parodų centro „Litexpo“ paroda „Resta“, vyksianti balandžio 14–17 dienomis, jau daug metų yra išskirtinė vieta pademonstruoti statybų technologijų bei technikos naujoves ir susirasti naujų verslo partnerių. Parodų centro „Litexpo“ projektų vadovė Mira Kajackienė sakė, kad ši funkcija dėl suprantamų priežasčių sunkmečiu buvo susilpnėjusi, o dabar vėl sparčiai įgauna svarbą.

Augančios statybinių medžiagų prekybos ir statybos įmonių apyvartos rodo, kad statybų rinka jau lipa iš duobės. Pasak M. Kajackienės, nors iki parodos pradžios dar liko pakankamai laiko, jau dabar naujų eksponentų registracijos sparta demonstruoja, kad parodos dalyvių ir lankytojų skaičius viršys pernykščius rezultatus. Į lauko ekspozicijų aikšteles vėl atriedės sunkioji statybų technika, kurios pastaruosius dvejus metus beveik nebuvo matyti. Dar viena įdomi tendencija – parodoje jau antrus metus ekspoziciją įsirengia didžiausias statybinių medžiagų prekybos tinklas „Senukai“, pristatantis atstovaujamų

statybinės produkcijos gamintojų naujoves. Parodos rengėjai numato, kad „Resta“ vėl užims tradicinius plotus ir vyks penkiuose parodų centro paviljonuose. Žvelgiant į lankytojų segmentaciją, pažymėtina, kad statybų pakilimo laikotarpiu parodą daugiausia lankydavo stambieji užsakovai, o pernai ir 2009 metais dalyviai sulaukdavo nedidelių įmonių atstovų ir privačių užsakovų. Šiemet dalyviai vėl tikisi stambių interesantų dėmesio. Anot organizatorių, ši paroda bus tarsi lakmuso popierėlis, parodantis statybų plėtros tendencijas šiais metais.



Geriausi sprendimai –

patikrinti laiko

Apie savo daugiabučio renovaciją galvojantys gyventojai neturėtų blaškytis ir būti klaidinami „nežemiškais“ patarimais. Specialistai pirmiausia pataria susikoncentruoti ties fundamentaliais dalykais, pasvarstyti, kokios priemonės leistų pasiekti geriausius energijos taupymo rezultatus. „Pastaruoju metu kalbama apie saulės kolektorius, vėjo jėgaines ir kitas naujoves. Jos, suprantama – sveikintinos. Tačiau gyventojai tuo pačiu sutrinka, ima būgštauti, kad renovacija brangiai kainuos, įklampins į skolas. Mes juk sakome, kad pirmiausia reikia pasirūpinti svarbiausiais, efektyviausiais darbais: pakeisti senus langus, sutvarkyti šilumos punktus, apšiltinti išorės sienas ir stogus. Šios tiesos jau seniai žinomos“, – kalbėjo Putų polistirolo gamintojų ir vartotojų asociacijos atstovas Vytautas Adomavičius.

2011 Nr. 3

Lygiai taip pat gyventojai sutrinka nuo gausybės siūlymų, kaip šiltinti fasadus. Siūlomi brangūs, bet ne visuomet efektyviausi sprendimai. V. Adomavičiaus nuomone, vertėtų gerai pagalvoti, ar renovuojant seną blokinį daugiabutį svarbiausia yra brangi jo fasado apdaila. „Tie, kurie supranta, tikrai pasakys, kad svarbiausia ne prabangiai atrodyti, bet taupyti energiją. O tai pasiekti geriausias sprendimas – tinkuojamoji išorinių sienų šiltinimo sistema polistireninio putplasčio termoizoliacijos pagrindu“, – tikino V. Adomavičius. Kitas klausimas – kas turėtų parodyti gyventojams renovacijos kryptis, paaiškinti, kokie sprendimai yra efektyviausi? Patiems gyventojams dalyvauti procese būtina, tačiau, specialistų nuomone, jiems turėtų būti suteikta galimybė rinktis iš kelių variantų. Siūlomi sprendimai turėtų būti išanalizuoti, turi būti pateik-

tas energinis kiekvieno varianto efektyvumas. Jau yra atlikti skaičiavimai, kokias sąnaudas gyventojai patirtų pasirinkę vienokį ar kitokį šiltinimo variantą. Putų polistirolo gamintojų ir vartotojų asociacijos atstovo V. Adomavičiaus teigimu, yra įrodyta, kad klasikiniai, gerai išbandyti sprendimai Vokietijoje, Šveicarijoje, Austrijoje ir Italijoje yra patys efektyviausi. Tuo vis mažiau teks abejoti, kai pradėsime tikrinti renovacijos ir energijos taupymo priemonių efektyvumą natūriniais matavimais bei tyrimais. „Yra dar viena tiesa, kurią gyventojai privalo įsidėmėti. Jeigu jie dels renovuoti senus pastatus, anksčiau ar vėliau turės už tai sumokėti. Ar tai bus taršos mokestis, ar mokestis už pernelyg didelį energijos naudojimą – forma paaiškės ateityje. Vis dėlto diskutuoti, kad renovacija yra nereikalinga – beprasmiška“, – sakė V. Adomavičius.



2011 Nr. 3

Tradicinė statyba nebūtinai yra geriausia Mitai ir paskleista netiksli informacija dažnai tampa naujovių stabdžiu. Ypač statybose. Lietuviai apibūdinami kaip dideli konservatoriai ir vengiantys išbandyti naujoves. Tačiau kartais jos duoda daug naudos. Vienas egzistuojančių mitų – patvariausia ir geriausia yra mūro siena. Tačiau išmėginus šiuolaikiškesnes medžiagas šį mitą galima greitai sugriauti. Taip kalba ir tie, kurie tradicines plytas ir mūro blokelius nutarė iškeisti į pažangias sausuoju būdu montuojamas plokščių sistemas, išorėje naudojant cementines drėgmės nebijančias tvirtas kompanijos „Knauf Aquapanel“ plokštes.

2011 Nr. 3

Geresnės seisminės charakteristikos Stebint tragiškus įvykius Japonijoje teko išgirsti samprotavimą: jeigu pas mus įvyktų žemės drebėjimas, stovėti išliktų nebent Vilniaus senamiesčio pastatai. Neva tokio storumo mūro sienos yra patikimiausios. Graikijos sostinėje Atėnuose buvo atliktas tyrimas. Ant plieninės konstrukcijos buvo pastatytas dviejų aukštų namas naudojant „Knauf Aquapanel“ išorinės

sienos sistemą. Buvo atlikti kruopštūs namo bandymai imituojant žemės drebėjimą ir suteikiant atitinkamas apkrovas. Buvo įrodyta, kad net esant 1 gramo žemės pagreičiui konstrukcijos ar fasado pažeidimų „Knauf Aquapanel“ išorinės sienos sistema nepatyrė. Taigi dėl savo nedidelio svorio, didelio elastingumo ir didelio pasipriešinimo judėjimui ne plokštumoje tai yra puiki mūrinės statybos alternatyva seismiškai aktyviose zonose. „Knauf Aquapanel“ išorinės sienos sistemos konstrukcijos svoris yra mažesnis, todėl ir kyla mažesnis pavojus, kad jos neatsilaikys, yra mažiau galimybių, kad bus pažeistos. Įvykus žemės drebėjimui, jas galima nesunkiai

rekonstruoti ar suremontuoti. Kadangi plieninės laikomosios konstrukcijos išsiskiria elastingomis apkrovai atspariomis ypatybėmis, jos yra alternatyva, padedanti atlaikyti per žemės drebėjimą atsiradusią apkrovą. Esant dinaminei apkrovai susikaupusi energija išsklaidoma. Apkrova per žemės drebėjimą – beveik tris kartus didesnė, kai naudojami tvirtos statybos elementai. Kai konstrukcijos lengvos, sumažėja vidinis spaudimas, statmenas komponento plokštumai, ir kyla mažesnis pavojus, kad bus padaryta žalos.

Didesnis ekonomiškumas Lyginamasis skaičiavimas buvo atliktas statant trijų aukštų biurų pastatą naudojant „Knauf Aquapanel“ išorinės sienos sistemą ir tradicinį mūrą. Lyginamuosius skaičiavimus parengė vokiečių architektas prof. dr. Bertas Bielefeldas iš Zygeno universiteto. Jie atspindi tokius nekilnojamojo turto pramonės aspektus kaip investicijos, išlaidos, statybų laikotarpis, statybvietės logistika, pastato priežiūra eksploatacijos laikotarpiu ir

pelningumas nekilnojamojo turto pramonės atžvilgiu. Ištirtas gyvenamasis namas Austrijos sostinėje Vienoje. Skaičiavimai parodė, kad statybai naudojant „Knauf Aquapanel“ išorinės sienos sistemą nuoma atneša 3,4 proc. daugiau pelno, negu naudojant tradicines statybos sistemas. Esmė – papildomas plotas pastato viduje, kurio dydis prilygo vieno buto dydžiui, t. y. 70–80 kvadratinių metrų. Plotas vidutiniškai 8 proc., palyginti su mūro statyba, padidėja dėl plonesnių sienų. O šilumos izoliacija pagerėja. Dėl plonos konstrukcijos ir mažesnio svorio iki 50 proc. sumažėja pagrindiniai energijos poreikiai, į atmosferą išmetama iki 30 proc. mažiau anglies dvideginio. Tad labiau saugoma aplinka, nes sunaudojama mažiau gamtos išteklių. Sparčiai atliekant darbus sutaupoma iki 27 proc. laiko, palyginti su mūrine statyba. Vadinasi, pastatą galima baigti anksčiau ir jį išnuomoti arba parduoti. Be to, galima anksčiau pradėti vidaus apdailos darbus.

Eksploatacinės ypatybės Jos tikrai pranoksta mūrinės statybos. Tradiciškai išorinės sienos dažniausiai buvo mūrijamos iš plytų ar blokelių. Tačiau tenkinti šiandienos poreikius ir statyti efektyviai energiją naudojančius pastatus naudojant mūrą, kai siena turi būti beveik 50 centimetrų storio, kad atitiktų privalomus nustatytus reikalavimus – vis sunkiau. Todėl kompanija „Knauf “ pasiūlė naują išorinės sausos statybos koncepciją, kad patenkintų šiandienos ir numatytų ateities poreikius – tai sistema, kurios eksploatacinėms ypatybėms tradicinės medžiagos negali prilygti. „Knauf Aquapanel“ išorinės sienos sistema yra išbaigta. Visos sudedamosios sistemos dalys sukurtos taip, kad derėtų tarpusavyje, jos gaminamos pagal aukščiausius standartus, taikant griežtą kokybės kontrolę. Į sistemą įeina „Knauf Aquapanel“ cementinės plokštės, skirtos išorės darbams, ir apdailai reikalingi produktai: metalo profiliai, mineralinė vata, gipsinės plokštės, siūlių glaistas, vidaus apdailos reikmenys. Naudojant sistemą, 0,20 W/m2K šilumos perdavimo koeficientas gali būti pasiektas, kai sienos storis – 22 centimetrai. O naudojant mūro blokelius siena turi būti mažiausiai 34 centimetrų storio. Be to, „Knauf Aquapanel“ išorinės sienos sistema užtikrina geresnę garso izoliaciją ir išsiskiria pranašesnėmis seisminėmis charakteristikomis. Nereikia pamiršti aplinkosaugos Dar vienas tyrimas buvo atliktas siekiant nustatyti išlaidas investicijoms naudojant mūro sistemas ir „Knauf Aquapanel“ išorinės sienos sistemą. Tyrimui pasirinktas biurų pastatas Vokietijos mieste Barzinghauzene. Palyginimas paremtas taikant šias tradicines statybines medžiagas: silikatines plytas, vertikalias tuščiavidures plytas, akytojo betono blokelius ir kitas mūro sistemas. Tradicinės statybos išorinėms sienoms naudojamos medžiagos sudaro iki 3,32 proc. pastato savikainos, įskaičiuojant ir darbo jėgos sąnaudas. Naudojant „Knauf Aquapanel“ išorinės sienos sistemą šios sąnaudos sumažėja iki 2,5 proc. O tai prilygsta iki 25 proc. skirtumui skaičiuojant pinigine išraiška, palyginti su tradicine statyba.

2011 Nr. 3

specialistas pataria Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad „Knauf Aquapanel“ išorinės sienos sistema išsiskiria geresnėmis aplinkosaugos charakteristikomis. Tai įrodoma paprastai. Naudojant „Knauf Aquapanel“ išorinės sienos sistemą, palyginti su mūrine statyba, gaunamas vidutiniškai 25 proc. didesnis plotas, išlaikant tą patį sienų U dydį. Šį plotą galima panaudoti įrengiant geresnį termoizoliacinį sluoksnį, mažinant pirminės energijos poreikį šildant ir šaldant patalpas. Apskaičiuota, kad tokiu atveju pirminės energijos poreikį galima sumažinti iki 50 proc.

Greita ir paprasta renovacija Esamą fasadą galima lengvai pakeisti naudojant „Knauf Aquapanel“ išorinės sienos sistemą. Kadangi jos svoris nedidelis, nereikės tvirtinti pagrindinės statinio konstrukcijos. Apdarinė sienos konstrukcija suteikia galimybę sumontuoti papildomą termoizoliacinį sluoksnį. Pastatą galima nesunkiai atnaujinti, kai būtina keisti jo funkcionalumą. Galima nesunkiai pakeisti aukšto planą arba priešgaisrinės ir garso apsaugos koncepciją, taip pat pristatyti papildomų aukštų. Visa tai irgi buvo įrodyta atliekant tyrimą. Pasirinktas objektas – Bulgarijos sostinėje Sofijoje esantis Aukščiausiojo administracinio teismo pastatas. Ant jo buvo pristatytas papildomas aukštas. Kadangi buvo naudojamos lengvos konstrukcijos, nereikėjo tvirtinti pagrindinės pastato konstrukcijos ir buvo galima išsaugoti autentišką fasado stilių. Statybų laikotarpis nuo planavimo iki pastato baigimo užtruko tik 7 mėnesius, o įprasta institucijos veikla nebuvo sutrikdyta. Daugiau kūrybinės laisvės Kuo „Knauf Aquapanel“ išorinės sienos sistema turėtų būti priimtina architektams? Pirmiausia tuo, kad ją naudojant galima kurti išlinkius. Norint sukurti išgaubtas ar įgaubtas sienos formas, statybvietėje galima nesunkiai išlenkti išorinės sienos plokštę. Taip pat galima sukurti kupolo formos konstrukcijas ir arkas. „Knauf Aquapanel“ išorinės sienos sistema projektams neabejotinai suteiks savitą stilių ir charakterį.

2011 Nr. 3

Į gaisrinę ortakių saugą nedera žiūrėti pro pirštus Tikriausiai neverta daug pasakoti apie dūmų šalinimo ortakių svarbą statiniuose. Kokybiškai sumontuoti ir izoliuoti jie gerina matomumą, vykstant evakuacijai gelbėja žmonių sveikatą ir gyvybę, šalina ypač karštus toksiškus dūmus gaisro metu. Ant inžinerinių bendrovių specialistų pečių užgriūva milžiniška atsakomybė, tačiau kaimyninių šalių gaisrų patirtis parodė, kad pro pirštus pažiūrėjus ar nesukontroliavus priešgaisrinės izoliacijos montavimo darbų galima sukelti daug nepageidaujamų padarinių. Noriu priminti, kad ugniai atsparių ortakių bandymai privalo būti atlikti pagal standarto LST EN 1366-1 „Inžinerinių tinklų įrenginių atsparumo ugniai bandymai. 1 dalis. Kanalai (ortakiai)“, o klasifikuojami pagal standarto LST EN 13501-3 „3 dalis. Klasifikavimas pagal pastatų eksploatavimo įrenginiuose naudojamų gaminių ir elementų atsparumo ugniai bandymų duomenis: ugniai atsparūs kanalai ir priešgaisrinės sklendės“ reikalavimus. Tai patvirtina aplinkos ministro pasirašytas Reglamentuojamų statybos produktų sąrašas. Šiuo metu dažniausiai ortakiai apvelkami mineralinės vatos plokštėmis, dembliais. Todėl norėčiau priminti pagrindines jų montavimo taisykles. Ortakiai turi būti pagaminti iš 0,7 milimetro arba storesnės plieninės cinkuotos skardos, atitinkančios LST EN 10327 arba LST EN 10326 reikalavimus. Dembliai montuojami lankinio suvirinimo būdu, pasitelkiant privirinamas smeiges. Atstumas tarp jų negali viršyti 300 milimetrų, mažiausias atstumas nuo izoliacinės plokštės galo iki

smeigės – 100 milimetrų. Fiksuojamųjų plokštelių skersmuo turi būti 30 milimetrų (-2, +10 milimetrų). Fiksuojamosios plokštelės, pagamintos iš spyruoklinio plieno, turi užtikrinti, kad pritvirtintas produktas išliktų projektinėje padėtyje visą eksploatacijos laiką. Mineralinės vatos izoliacijos, montuojamos prie ortakio sienutės, skersinės siūlės turi būti perstumtos ne mažiau kaip 150 milimetrų, jeigu tai techniškai įmanoma. Didžiausia rizika kyla tuomet, kai ortakiu transportuojamos itin karštos dujos ir šis veikiamas temperatūros pradeda deformuotis. Būtent dėl to visi mineralinės vatos gamintojai rekomenduoja ortakius izoliuoti mažiausiai dviem sluoksniais. Kitaip į tarpus tarp besiliečiančių plokščių ar demblių reikėtų prikišti papildomą kiekį mineralinės vatos.

Priimamoji sistemos kontrolė turėtų būti tokia:  akmens vatos sluoksnių storiai, tinkamas jų montavimas (smeigių, plieninių juostų skaičius, atstumai tarp jų, atstumai nuo tvirtinimo elementų iki laisvo akmens vatos produkto krašto, plieninių juostų įveržimo ir smeigių įspaudimo parametrai), geometriniai akmens vatos demblių tvirtinimo parametrai (naudojant tvirtinimą pririšant demblius prie ortakio atramų ar kitų konstrukcijų);  priešgaisrinės sistemos akmens vatos gaminių dangos kokybė (mechaninių pažeidimų apibūdinimas, jeigu buvo naudojami

akmens vatos produktai su danga (aliuminio folija ar kt.); sujungimų kokybės tikrinimas; priešgaisrinės sistemos ženklinimas; kartu su medžiagomis ir komplektuojamosiomis detalėmis gauti kokybės atitikties dokumentai.

  

Dūmų šalinimo ortakiams naudojami ne tik plieniniai ortakiai, izoliuoti mineraline vata. Juos taip pat galima pagaminti vien iš tvirtų, ugniai atsparių kalcio silikato plokščių. 30 milimetrų storio plokštės tvirtinamos medvaržčiais ir papildomai klijuojamos karščiui atspariais klijais „Promat kleber“. Iš plokščių pagamintas ortakis atlaiko ir slėgio, ir gaisro iš vidaus ir išorės bandymus, todėl puikiai tinka dūmams šalinti. Skersinės siūlės šiuo atveju neperstumiamos – jos uždengiamos 10 milimetrų plokštele „Promatect“. Tokia horizontali konstrukcija pasiekia EI 120, vertikali – EI 180 atsparumo ugniai klasifikaciją (pagal ETA 06/0218). Tokiu atveju net nereikalinga dūmų šalinimo ortakiui išskirti atskiros šachtos. Gamintojai tvirtina, kad tokios konstrukcijos kaina yra iki 25 proc. didesnė. Tačiau sumontavus ortakius iš plokščių nebereikia papildomų lėšų priešgaisrinei izoliacijai, jos montavimo darbams. Taupomos medžiagos, erdvė, laikas ir darbo jėgos sąnaudos.



Parengė Martynas MATULEVIČIUS, UAB „Fogo“

2011 Nr. 3

Juozas SNIEŽKA Daugiabučių bendrijos pirmininkas

Manau, nesame tokie turtingi, kad leistume pinigus nežinia kokioms medžiagoms, kurias po metų reikės keisti.

Racionalumas duoda grąžą Keletą daugiabučių atnaujinęs bendrijos pirmininkas džiaugiasi pasirinkęs kokybiškas medžiagas

Vladas ŠERELIS

Geras rezultatas ir didžiausius skeptikus gali įtikinti, kad pirmiausia reikia paisyti kokybės – tik paskui derėtis dėl kainos. Tinkamai pasirinktos medžiagos ir kvalifikuoti darbininkai – geriausias kokybės tandemas. Tuo įsitikino jau ne vieno sostinėje atnaujinto daugiabučio gyventojas. 2011 Nr. 3

Pagalvoja ir apie ateitį Kelių Vilniuje įsikūrusių daugiabučių bendrijų pirmininkas Juozas Sniežka yra pelnęs reputaciją žmogaus, sugebančio tinkamai organizuoti renovacijos projektus: rasti patikimų rangovų, išrinkti ypač kokybiškas medžiagas ir įtikinti gyventojus, kad būtent tokias reikia naudoti. O įtikinti jam šiuo metu nėra labai sunku – užtenka parodyti jau renovuotus daugiabučius ir paklausti gyventojų, ar pasiteisino jų lūkesčiai. Bemaž visi atsako teigiamai. „Manau, nesame tokie turtingi, kad leistume pinigus nežinia kokioms medžiagoms, kurias po metų reikės keisti. Nereikia švaistyti prašmatniai apdailai, bet būtina rinktis tokias technologijas, kurios iš tiesų nekeltų abejonių dėl energijos taupymo. Visada žiūrime, kad medžiagos būtų sertifikuotos. Labai daug kas priklauso ir nuo rangovų. Svarbu, kad jie turėtų tinkamą gamybos bazę“, –

sakė J. Sniežka. Jis įgyvendino jau penkis daugiabučių renovacijos projektus. Šiuo metu J. Sniežka yra atsakingas už sostinės Žirmūnų gatvėje 72 ir 74 numeriais pažymėtų namų atnaujinimą. Šiųdviejuose priešvėjinei apsaugai pasirinktos pirmą kartą Lietuvoje naudojamos plokštės „Isover RKL-31 Facade“. Medžiagos gamintojų atstovai pateikė tokį produkto apibūdinimą, kad bendrijos pirmininkas nedvejodamas sutiko išbandyti naujovę. Anot jo, reikia žiūrėti į priekį, nebijoti naujų technologijų. Naudojant šias plokštes, darbas turi būti atliekamas itin kruopščiai. Jeigu plokštės bus tvirtinamos nesulygiuojant kraštinių, bus sudėtinga montuoti apdailą – brokas tuoj pat bus pastebėtas. Todėl pati medžiaga verčia statybininkus dirbti kokybiškai, atsakingai. J. Sniežka irgi dėl to ramus – rezultatas tikrai bus geras. „Bemaž visą gyvenimą dirbu su statybos projektais. Nuolat ieškau naujų medžiagų, technologijų – juk niekas nestovi vietoje. Žinoma, prie bet kurio gamintojo medžiagų nevertėtų pulti, net jeigu jos apibūdinamos kaip ypač geros. Reikia rinktis patikimų, rinkoje žinomų gamintojų medžiagas. Tokių, kurie nuolat pateikia šiuolaikiškesnių, geresnių termoizoliacinių ypatybių turinčių produktų“, – kalbėjo J. Sniežka.

Pasitikėti ėmė net skeptikai Daugiabučių namų bendrijos vadovas kartais stebisi, kai įvairūs tiekėjai mėgina įtikti ir siūlo pigių šiltinimo medžiagų. Nors jos apibūdinamos kaip ypač geros, būna aišku, kad neatitinka projekte numatytų reikalavimų ir neduos laukiamo rezultato.

„Kam imti pigų daiktą, jeigu iš karto matyti, kad jis neduos naudos? Tuomet renovacija nepateisins gyventojų lūkesčių. „Isover“ pateiktais siūlymais dar neteko nusivilti. Todėl nereikia pernelyg įtikinėti žmones rinktis kokybiškas, o ne pigiausias medžiagas. Gyventojams patiems leidžiama susipažinti su medžiagų charakteristikomis, įsitikinti jų patvarumu, ekologiškumu“, – kalbėjo J. Sniežka. Statybų specialistą vadovauti renovacijos darbams kviečia ne vieno daugiabučio gyventojai. Būna, kad kai kurie jau per vėlai ateina konsultuotis – atnaujinę kuo pigiau namus, negauna laukto rezultato. Todėl pasirengusiuosius atnaujinti daugiabučius J. Sniežka kviečia pažiūrėti geros renovacijos pavyzdžių, kartu parodomi ir nevykę sprendimai. Tuomet žmonės nedvejoja, kad reikia rinktis patikimus ir kokybiškus sprendimus. Netgi tie, kurie prieš tai skeptiškai žiūrėjo į aukštos kokybės technologijas ir buvo įsitikinę, kad geriausia yra tai, kas pigiausia.

Pažeidimai lengvai pataisomi Vienas teigiamos renovacijos pavyzdžių, kurį susidomėjusiesiems drąsiai rodo J. Sniežka – sostinės Žirmūnų gatvėje esantis daugiabutis, pažymėtas 78 numeriu. Jam šiltinti naudota ventiliuojamoji sistema su tuo metu pasirodžiusia nauja mineraline vata „Isover KL 33“ bei priešvėjine plokšte „Isover SKL 30“. Šios medžiagos su kaupu pateisino lūkesčius, gyventojų sąskaitos už šildymą sumažėjo daugiau kaip trečdaliu. Netgi kraštinių butų, kuriuose termometro stulpelis iki renovacijos nepakildavo aukščiau

15 laipsnių, gyventojai dabar džiaugiasi 18–20 laipsnių šiluma. Renovuojamuose Žirmūnų gatvės namuose, pažymėtuose 72 ir 74 numeriais, tikimasi sulaukti geresnių rezultatų, nes čia naudojamos naujoviškesnės priešvėjinės plokštės „Isover RKL-31 Facade“, turinčios specialų padengimą. Kompanijos „Saint-Gobain statybos gaminiai“ techninis vadovas Raimundas Šlekys sakė, kad specialus plokštės padengimas garantuoja nepralaidumą vėjui ir užtikrina degumo klasę A2 – nedegi medžiaga. Priežastys, kodėl pasirenkama ventiliuojamoji fasadų šiltinimo sistema – kelios. Pirmiausia – praktiškumas. Daug kam teko matyti ką tik nutinkuotus fasadus, išmargintus įvairiausiais piešiniais ar užrašais. Norint paslėpti piktavalių išdaigas, fasadą reikia perdažyti, dėl to patiriama papildomų išlaidų. Fasadą atnaujinti tampa paprasčiau pasirinkus ventiliuojamąjį. Jeigu viena apdailos plokštės pusė sutepama, galima nuimti laikomąsias kniedes, apsukti plokštę kita puse ir vėl pritvirtinti. Kita priežastis – tvirtumas. Gyventojai yra pastebėję, kad bemaž visų tinkuotų fasadų kampai yra nutrupėję. O plokštės pakankamai tvirtos, kad jas būtų galima įskelti.

Ventiliuojamojo fasado šiltinimas Prie sienos montuojami kronšteinai, smeigėmis tvirtinama šilumos izoliacija ir vėjo izoliacinės plokštės, montuojamas karkasas ir, palikus vėdinimo tarpą, tvirtinamos fasado apdailos plokštės. Rekomenduojamas tokio tipo konstrukcijos izoliacijos storis – 100–150 milimetrų mineralinės vatos ir 30 milimetrų priešvėjinės plokštės. Vieni geriausių rezultatų gaunami šiltinimui naudojant minkštą stiklo vatą „Isover KL 33“ bei priešvėjines plokštes „Isover RKL-31 Facade“. Mineralinė vata „Isover KL 33“ yra atspari puviniui, neturi kvapo, joje nesiveisia parazitų. Plokštės montuojamos tarp medinio arba metalinio karkaso elementų, nenaudojant jokių specialių tvirtinimų, arba bekarkasėse sistemose, kai prie sienos tvirtinamos smeigėmis.

2011 Nr. 3

naujienos

architektūra

architektūra I 36

Tinkamų pavyzdžių apstu

paveldas I 40

Karalių garbei vėl skambės varpai

naujienos I 46

Projektai atskleidė keramikos grožį

pasaulis I 48

Primadonos Z. Hadid scena

2011 Nr. 3

architektūra

Tinkamų

pavyzdžių apstu

architektūra

Kotryna VALIUKEVIČIŪTĖ

Lietuvoje netyla diskusijos ir kuriami ambicingi planai siekiant įkurti nacionalinį Lietuvos architektūros muziejų. „Statyba ir architektūra“ nutarė pasižvalgyti, kaip architektūros muziejai veikia kaimyninėse šalyse bei kituose Europos miestuose. Naujas istorijos puslapis Įvairios architektų organizacijos: Lietuvos architektų sąjunga, Lietuvos architektų rūmai, Klaipėdos architektų klubas, Architektūros centras ir Architektūros fondas – kuria planų siekdamos, kad 2012 metais Veneci-

Steigiant lietuvišką architektūros muziejų ne pro šalį pasidairyti į jau esančius Europoje

2011 Nr. 3

jos architektūros bienalėje pirmą kartą Lietuvos istorijoje būtų pristatyta mūsų valstybės architektūra. Užmojus reprezentuoti lietuvišką architektūrą ir jungtis prie Tarptautinės muziejų konfederacijos (ICAM) paskatino ir Lietuvoje lankęsis Aaro-

nas Betsky, viena įtakingiausių XXI amžiaus architektūros asmenybių. Jis 2008 metais buvo Venecijos 11-osios architektūros bienalės direktorius, buvęs Nyderlandų architektūros instituto vadovas. ICAM vienija Architektūros muziejus-centrus, įsikūrusius visame pasaulyje. Jai priklauso 141 architektūros muziejus centras, kurių per 70 yra susitelkę Europos Sąjungos valstybėse. Veiklų spektru, pavaldumu, finansavimu, dirbančių žmonių skaičiumi muziejai yra reprezentatyvūs žinių „Architektūra – svarbi kultūros dalis“ ir „Architektūra – svarbi šalies ekonomikos sritis“ skleidėjai.

Latvijos architektūros muziejus Kaimynų muziejus oficialiai atidarytas 1995 metais Rygos senamiestyje. Jis neturi nuolatinės ekspozicijos, šiuo metu jame dirba mažas kolektyvas (iki 10 žmonių). Atliekantis tradicines muziejaus funkcijas kaupti, tirti ir populiarinti Latvijos architektūros paveldą, Rygoje veikiantis muziejus didžiuojasi savo pastatais. Mat yra įsikūręs viduramžių statiniuose, pramintuose „Trimis broliais“. Šio architektūrinio ansamblio pavadinimas kilo iš panašios pastatų grupės Taline – ten jie vadinti „Trimis seserimis“. Rygos ansamblis atspindi skirtingas viduramžių gyvenamųjų namų plėtros stadijas, kai pastatai buvo statomi siauruose sklypuose. Estijos architektūros muziejus Estijos architektūros muziejus įsikūręs buvusioje Rotermanno druskų saugykloje – įspūdingame pramoniniame pastate šalia Talino uosto. 1908 metais baigtas statyti monumentalus kalkmedžio pastatas 1995–19096 metais prikeltas naujam gyvenimui ir dabar įvardijamas kaip vienas geriausiai renovuotų pramoninių pastatų Taline. Trijų aukštų statinyje ir jo rūsyje įrengtos muziejaus ekspozicijų salės bei archyvai, kurių pagrindą sudaro XX amžiaus medžiaga. Negausi Estijos architektūros muziejaus komanda (apie 10 žmonių) aktyviai leidžia architektūrinius spaudinius.

2011 Nr. 3

architektūra

dmuo susiduriant su vienu didžiausių XXI amžiaus iššūkių – kurti orias gyvenimo sąlygas žmonėms visame pasaulyje. Danijos architektūros centras siekia iliustruoti teigiamą archi-

tektūros indėlį šiame procese“, – teigė Danijos architektūros centro vadovas Kentas Martinussenas. Danijos architektūros centras save vadina vizionieriais (visonarium) ir į architektūrą žiūri kaip į plačią sąvoką, kurioje susipina įvairūs procesai bei interesų grupės. Teigdamas, kad ateinančiais dešimtmečiais tvarumas ir darni miestų plėtra bus pagrindinės globalios temos, Danijos architektūros centras kuria platformą, kur architektai, miestų planuotojai ir asmenys, priimantys sprendimus, galėtų dalytis savo vizijomis bei patirtimi. Siekdami tapti globalūs, danai inicijuojamais projektais skatina tarptautinį bendradarbiavimą. 2006 metų Venecijos architektūros bienalėje Danijos architektūros centras pasiūlė tvarios miestų plėtros Kinijoje projektą, orientuotą į išaugusį išteklių naudojimą sparčiai besivystančiose šalyse.

Nyderlandų architektūros institutas Tai vienas ambicingiausių projektų. Institutas yra privatus fondas, kurį nuolat remia valstybė – Olandijoje architektūra ir dizainas yra oficiali eksporto prekė. Institutas kaupia tik

olandų architektūros fondus, tačiau įstaigos veikla – nukreipta į plėtrą. Kasmet surengiama per 20 parodų, kurių didelė dalis eksponuojama Europoje, Azijoje ir Afrikoje. Institutas eksportuoja ir paskaitas, diskusijas, renginius. Didelę dalį parodų galima išvysti neišeinant iš namų – internete.

Vienas pavyzdžių – Sonneveldo namas Amsterdame. Objektas, iliustruojantis, kaip architektūros naujovės buvo įgyvendinamos įtakingos aukštesniosios klasės namuose XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Sonneveldo namo eksterjeras, vidus ir sodas, prieš atidarant jį kaip muziejų, buvo restauruotas, atkuriant kuo daugiau laikotarpio detalių. Klaidžioti po namus ir sodą, susipažinti su Sonneveldų šeima galima tiesiog savo kompiuteryje. 1933 metais baigtas statyti vienai šeimai skirtas gyvenamasis pastatas dabar laikomas vienu geriausių pavyzdžių, atspindinčių olandų vietos modernizmo stilių ir to laikotarpio gyvenseną. Architektai Johannesas Brinkmanas ir Leendertas van der Vlugtas projektavo ne tik pastatą, bet ir visą interjerą. Čia buvo pritaikyti visi nauji išradimai, turėję palengvinti šeimininkų buitį. Pavyzdžiui, į pietų stalą įmontuotas skambutis tarnams iškviesti, dušo įrenginys – su dešimčia vienu metu purškiančių galvučių.

Karališkasis britų architektūros institutas Britų architektūros institutas didžiuojasi viena gausiausių ir svarbiausių pasaulyje architektūros piešinių, fotografijų ir archyvinių duomenų kolekcijų.

Kolekcija yra atvira visuomenei, ir ja galima naudotis architektūros institute – yra įsteigtos specialios patalpos. Kasmet britų institutas organizuoja architekto Jameso Stirlingo (1926– 1992) apdovanojimus. Piniginis pri-

zas teikiamas už pastatą, padariusį didžiausią indėlį britų architektūrai. 2010 metais apdovanojimas įteiktas Z. Hadid už Romoje projektuotą XXI amžiaus šiuolaikinio meno muziejų MAXXI.

2011 Nr. 3

Vienos architektūros centras Centras visą dėmesį skiria austrų architektams, taip pat nuolat plečia virtualiąją architektūros duomenų bazę. Šiuo metu internetu galima naudotis austrų architektūros enciklopedija, apžiūrėti 2100 pastatų ir susipažinti su 600 austrų architektų. Centro prioritetas – dialogas tarp architektūros, politikos ir ekonomikos. Šiam tikslui siekti 1993 metais įkurta architektūros platforma (architecture lounge). Pasitelkdamas ją Vienos architektūros centras bendradarbiauja su rinkos lyderiais: du kartus per metus organizuojamos konferencijos aktualiomis temomis, rengiamos specialios architektūrinės ekskursijos po visą pasaulį. Švedijos architektūros muziejus Architektūros muziejus Švedijoje 1962 metais atsirado kaip nepriklausoma institucija, kurios radimąsi inicijavo patys architektai. 1978-aisiais muziejus pripažintas valstybiniu. Muziejus, įsikūręs Stokholme, sudaro muziejų kompleksą kartu su Moderniojo meno muziejumi (1998 metais projektavo Rafaelis Moneo). Švedų muziejaus veiklos akiratyje yra ne vien architektūra, bet ir darni plėtra. Muziejus glaudžiai bendradarbiauja su vyriausybe – darnios plėtros klausimai 2009 metais įtraukti į vyriausybės programą. Didelis dėmesys skiriamas edukacijai. Įgyvendinamos programos vaikams bei šeimoms, šalia muziejaus įkurta atskira visuomenei atvira studija („Riva ir Rita“).

Alvaro Aalto muziejus Suomijoje Tolėliau nuo sostinės Helsinkio 1966 metais įsikūręs muziejus dėmesį skiria tik A. Aalto architektūros paveldui. Muziejus įrengtas A. Aalto projektuotame pastate, kuris vėlgi yra A. Aalto gatvėje. Be archyvų apsaugos, tyrinėjimų ir publikacijų, muziejus organizuoja konferencijas bei seminarus, taip pat siūlo gausybę specializuotų ekskursijų. Žinoma, visos ekskursijos yra apie A. Aalto: A. Aalto kaip žmogus, kaip kūrėjas, šviesos architektūra A. Aalto pastatuose ar funkcionalizmo apraiškos A. Aalto architektūroje.

Dizaino muziejus „Vitra“ Šveicarijoje ICAM konfederacijai priklausantis dizaino muziejus „Vitra“ didžiuojasi viena didžiausių pasaulyje šiuolaikinių baldų dizaino kolekcijų. Rinkiniai atspindi pagrindinius stiliaus laikotarpius nuo XIX amžiaus iki šių dienų. Kompanija „Vitra“, įkurta 1950 metais Šveicarijoje kaip šeimos verslas, iki šiol specializuojasi žymių dizainerių baldų gamyboje. Augant kompanijos rinkiniams, gimė idėja sukurti pastatą, kuriame būtų galima eksponuoti gaminius. 1989 metais buvo atidarytas pirmasis muziejaus pastatas netoli Baselio. Jį pro-

jektuoti pakviestas Frankas O. Gehry – tai pirmasis architekto darbas Europoje. Vėliau „Vitra“ kvietė žymius architektus projektuoti pastatus esamoje teritorijoje: Nicholą Grimshawą, Zahą Hadid, Tadao Andą, Alvaro Sizą, Sanaą, kompaniją „Herzog & de Meuron“. Muziejaus „Vitra“ kolekcija nuo privačios ir uždaros išaugo į viešą, atskirai nuo kompanijos funkcionuojantį muziejų. Be didelės baldų kolekcijos, muziejus siūlo išskirtines architektūrines ekskursijas savo teritorijoje, atlieka mokslinius tyrimus, rengia seminarus, publikuoja leidinius, organizuoja keliaujančias dizaino parodas visame pasaulyje.

2011 Nr. 3

paveldas R. Viechnicko nuotr.

Gintautas Pamerneckis „Pažangių architektūrinių minčių“ architektas

paveldas

Pagrindinis tikslas buvo išsaugoti autentiškas architektūrines ir konstrukcines varpinės detales, atkurti tai, kas buvo išlikę. V. Naujiko nuotr.

Milda LEVANDRAITYTĖ

Vilniaus universiteto (VU) Šv. Jonų bažnyčios varpinė pavasarį atvers duris lankytojams ir miesto svečius kvies sostinės panorama grožėtis nuo aukščiausio senamiesčio pastato. Varpinėje baigti metus trukę tvarkomieji statybos ir pritaikymo turizmui darbai.

Karalių garbei vėl

skambės varpai Šv. Jonų bažnyčios varpinė atskleis tai, ką daugelį metų slėpė po savo skliautu 2011 Nr. 3

Ilgai stovėjo apleista Šv. Jonų bažnyčios varpinė – vertingas paveldo objektas, kuris ilgus metus stovėjo apleistas. Dėl temperatūros svyravimų joje papuvo medinių laiptų konstrukcijos, jais tapo pavojinga kopti į bokštą aukštyn. Įvertinta, kad netvarkoma varpinė po 50 metų būtų negrįžtamai sunykusi ir Vilniaus miestas būtų praradęs vieną unikaliausių statinių. Tad varpinei pradėjus akivaizdžiai irti, susirūpinta jos atkūrimu. Neturėdamas nuosavų lėšų varpinei tvarkyti, VU gavo finansavimą iš Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų. Praėjusių metų gruodį Lietuvos Respublikos ūkio ministerija skyrė 4,74 mln. litų. Iki 2012 metų balandžio pastatas bus atvertas lankytojams. Jau pavasarį į varpinės viršūnę bus galima lipti autentiškais mediniais

laiptais, veiks ir modernus stiklinis liftas. Tik naudojantis juo bus galima išvysti istorinius pėdsakus, įrašytus 1600–1610 metais statytose varpinės sienose. Liftu lankytojai galės užkilti į 45 metrų aukštyje įrengtą apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsivers senamiesčio panorama. Drąsiausieji, užkopę į bokšto viršūnės baliustradas, grožėsis neaprėpiamais Vilniaus toliais.

Lifto idėja – ne nauja VU architektūrinis ansamblis – išskirtinis objektas UNESCO saugomame Vilniaus senamiestyje, o Šv. Jonų bažnyčios bokštas labai aiškiai matomas akcentas. Norėta, kad turizmui pritaikyta varpinė būtų atkurta tokia, kokia buvo, kad atskleistų tai, ką daugelį metų slėpė po savo skliautu. Projekto vadovas, bendrovės „Pažangios architektūrinės mintys“ archi-

tektas Gintautas Pamerneckis teigė, kad parengti varpinės tvarkybos ir pritaikymo darbų turizmui projektą buvo nemažas iššūkis. „Pagrindinis tikslas buvo išsaugoti autentiškas architektūrines ir konstruktyvines varpinės detales, tad didelėmis pastangomis atkurta tai, kas išlikę“, – kalbėjo G. Pamerneckis. Pasak jo, daugiausia ginčų kilo dėl to, ar reikalingas varpinėje liftas. Dar prieš 30 metų Paminklų restauravimo instituto specialistams kilo idėja varpinėje įrengti liftą, kad uždaras bokštas galėtų veikti, o miesto svečiams atsirastų galimybė Vilniumi grožėtis iš kito miesto taško. Mat nuo aukščiausio Gedimino kalno atsiveria kitas miesto vaizdas. Į akiratį daugiau pakliūva naujoji miesto dalis bei jos pastatai, o nuo Šv. Jonų bažnyčios varpinės viršūnės visai kitaip suskamba senamiesčio architektūra. Paveldosaugininkams leidus įrengti minimaliausių matmenų liftą, kristalizavosi pagrindinė projekto idėja. Varpinės erdvėje sumontuotas stiklinis liftas tapo atsvara seniems mediniams laiptams. „Nenorėjome slėpti lifto. Jo metalinės konstrukcijos gražiai dera prie medinių laiptų sijų – taip liftas tampa išskirtiniu bokšto interjero akcentu“, – pabrėžė G. Pamerneckis. Paveldo specialistai supratingai

2011 Nr. 3

paveldas

Diana Varnaitė Kultūros departamento direktorė

sprendė lifto įrengimo varpinėje klausimą, nes matė, kad jį pritaikant turizmo reikmėms bus galima atskleisti bokšto sienų grožį, kai lankytojai kils į varpinės apžvalgos aikštelę. „Šv. Jonų bažnyčios varpinėje pastatytas nedidelis interjero nedarkantis liftas, kuriuo į apžvalgos aikštelę galės pakilti lankytojai. Tai itin svarbu vyresniems bei neįgaliems asmenims. Lifto montavimo idėjai nesipriešinome, nes jo įrengimas nepažeis vertingųjų objekto ypatybių“, – sakė Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė.

2011 Nr. 3

Interjero vertybės – glazūros Prieš varpinės tvarkybos darbus čia buvo atlikti archeologiniai kasinėjimai, architektūriniai, polichrominiai bei konstruktyviniai tyrimai. Padarę išvadas tyrėjai parengė rekomendacijas, kaip atkurti senąsias konstrukcijas, išsaugoti tinką ir jį sutvirtinti. „Tyrimų metu atrasti ir užfiksuoti sluoksniai, palikti skirtingais istoriniais periodais. Rasta atskirų stiklo

Didžiausia interjero vertybė varpinėje – glazūros. Jų susidarė ant vidinių bokšto sienų per gaisrą, kai nuo didelio karščio ėmė lydytis plytos. R. Viechnicko nuotr.

Varpinėje pastatytas nedidelis, interjero nedarkantis liftas, kuriuo į apžvalgos aikštelę galės pakilti lankytojai. Tai itin svarbu vyresniesiems ir neįgaliesiems. Lifto idėjai nesipriešinome, nes jo įrengimas nepažeis vertingųjų objekto ypatybių.

R. Viechnicko nuotr.

šukių, medienos fragmentų, surūdijusių vinių“, – apie radinius pasakojo architektas G. Pamerneckis. Jis teigė, kad varpinės rūsyje pirmą kartą buvo atlikti archeologiniai kasinėjimai. Įdomu pasirodė tai, kad bokšto pamato padas yra pakankamai platus. Jau to meto konstruktoriai, statę bokštą, tiksliai apskaičiavo, kokį svorį turės atlaikyti varpinės pamatas, kurio sienos mūrytos iš lauko akmenų. Varpinės aukštis iki pat kryžiaus viršūnės siekia 68 metrus, ji savo aukščiu prilygsta dangoraižiams, stovintiems Vilniaus dešiniajame Neries krante. Architektas teigė, kad didžiausia interjero vertybė varpinėje – glazūros. Jų susidarė ant vidinių bokšto sienų gaisro metu, kai nuo didelio karščio ėmė lydytis plytos. Pasitelkę polichrominius tyrimus specialistai išsiaiškino, kokiomis spalvomis puošėsi varpinės fasadas. Jie nutarė statiniui grąžinti gelsvą ochros spalvą, kad varpinė bendrame VU architektūriniame ansamblyje suskambėtų kaip darnus akordas.

Svarbūs Šv. Jonų bažnyčios varpinės faktai

 Plytų mūro varpinė yra aukščiau-

sias Vilniaus senamiesčio pastatas (68 metrai).

 Varpinės

architektūroje susipina renesansas ir vėlyvasis barokas: trijų aukštų kampus paryškina piliastrai, nuo ketvirto – kylančios kolonos, penkto – masyvūs piliastrai su dekoratyvinėmis vazomis. Viršų juosia baliustrada su dekoratyvinėmis vazomis.

 Kupolinį

stogą puošia geležinis 6,2 metro aukščio kryžius, nukaltas XVIII amžiuje.

 1737 metais kilęs gaisras pelenais pavertė ne tik pusę Vilniaus, bet ir puošnų Šv. Jonų bažnyčios interjerą bei varpinę. Po gaisro ji rekonstruota 1741–1743 metais.

 1774-aisiais

varpinė aprašoma tokia, kokia yra dabar. Varpai, ku-

riuos per Pirmąjį pasaulinį karą išsivežė rusų armija, kabėjo visuose keturiuose šešto aukšto languose.

 Varpinė nukentėjo ir per Antrą-

jį pasaulinį karą. Vėliau restauruota 1955–1957 metais. Tuomet į varpinės bokštą įkeltas žymaus Vilniaus varpų meistro Jono Delamarso nulietas žalvarinis varpas. Jis, 1888 metais uždarius bažnyčią, perkeltas į Rasų kapinių koplyčią. 1957aisiais varpas vėl suskambo Šv. Jonų bažnyčios varpinėje. Jis skambina per įvairias iškilmes universitete, tradiciškai pradedant ir baigiant studijų metus, lankantis karaliams bei užsienio valstybių svečiams.

 Varpinės laiptinė ir fasadai dar

kartą tvarkyti 1970–1975 metais.

2011 Nr. 3

paveldas

Seną langų tinklą varpinėje pakeitė metalinės grotelės. R. Viechnicko nuotr.

Išskirtinis varpinės objektas – Fuko švytuoklė. R. Viechnicko nuotr.

2011 Nr. 3

Prireikė daug pastangų Tvarkymo ir statybos darbus varpinėje vykdė statybų bendrovės „Sivysta“ specialistai. Praėjusį rudenį, atlikus tyrinėjimus rūsyje, statybininkai sutvarkė varpinės pamatus, įrengė hidroizoliaciją, išbetonavo grindis ir į varpinės viršūnę ėmė kelti pastolius. UAB „Sivysta“ projektų vadovas Arūnas Puzinas pasakojo, kad sudėtingiausia užduotimi tapo varpinę aprengti pastoliais. Jie buvo būtini objekto viduje ir išorėje, tad jiems sumontuoti reikėjo itin didelių pastangų, laikytis atitinkamų darbų saugos reikalavimų. „Dėl siaurėjančių bokšto sienų viduje reikėjo statyti specialias konsoles, kad tyrėjai ir statybininkai galėtų prieiti prie visų bokšto sienų paviršių. Pastoliai buvo paduodami pro siaurą angą ir rankomis keliami į 40 metrų aukštį. Ten, kur nebuvo galima konstruoti metalinių, buvo kalami mediniai“, – apie ypatingo atidumo reikalaujantį darbą kalbėjo A. Puzinas. Kadangi laipioti senaisiais laiptais bokšte buvo nesaugu, varpinės viduje papildomai teko sukonstruoti ir metalinę laiptinę. Pastolių montavimo darbai truko beveik tris mėnesius. Vėliau varpinė buvo įvilkta į specialų apsauginį drabužį – žalią tinklą. Ir tik atšilus orams darbai buvo tęsiami visu pajėgumu, kad būtų baigti iki pirmųjų šalčių. Statybininkai atliko bokšto plytų mūro tvarkybos darbus, sutvirtino medines konstrukcijas, tinkuotus grindų ir sienų paviršius. Buvo atkurtos dekoratyvinės fasado vazos bei kiti dekoro elementai, nudažytas fasadas, restauruotos mūrinės sienos bei skliautai, baigtas įrengti liftas, sumontuota Fuko švytuoklė, priešgaisrinės ir apsaugos signalizacijos sistema, sutvarkytas apšvietimas. Trauks Fuko švytuoklė Seną langų tinklą varpinėje pakeitė metalinės grotelės. Architektas G. Pamerneckis pasakojo, kad specialiai lankėsi viduramžių pilyse ir ieškojo, kokias groteles parinkti, kad pro jų akutes negalėtų pralįsti paukščiai. Lygiai tokio paties dizaino grotelės, tik jau mažesnėmis akutėmis, puošia ir medinių laiptų turėklus, baliustradą. Atkurtos ir senosios įėjimo į varpinę durys, sutvarkytos vidinės erdvės.

Manoma, kad rūsio patalpose bus įrengta suvenyrų parduotuvė, pirmajame aukšte veiks Vilniaus universiteto muziejaus paroda. Antrame aukšte – išskirtinis objektas Fuko švytuoklė, ji demonstruos Žemės sukimosi aplink savo ašį efektą. Idėja įrengti švytuoklę kilo architektui ir VU atstovams. Montuojant ją daug prisidėjo VU fizikos profesorius Juozas Vidmantis Vaitkus. Fuko švytuoklės konstrukciją sudaro švytuoklės įtvirtinimo lizdas, kuris įrengtas antrame varpinės bokšto aukšte. Nuo specialios pakylos bus galima stebėti, kaip svyruoja švytuoklė, kaip ratu juda ant plono lyno virš marmurinio ciferblato pagrindo pakabintas keliasdešimties kilogramų rutulys. „Įrengta švytuoklė didins varpinės, kaip lankytino pastato, unikalumą, ji bus vienintelė šalyje, patrauklus akcentas daugeliui lankytojų“, – kalbėjo profesorius J. V. Vaitkus.

Duris atvers pavasarį Paveldosauginių tvarkybos darbų komisija ir kiti specialistai, gruodžio pabaigoje lankęsi varpinėje, puikiai įvertino atliktus statinio tvarkybos darbus. Jų teigimu, pritaikant varpinę turizmo reikmėms ir įrengiant modernų stiklinį liftą, statinys išsaugojo savo sakralinę paskirtį ir tapo vienas pavyzdžių, kaip apleistas paveldo objektas gali būti prikeltas naujam gyvavimui. Be to, ambicingam Šv. Jonų bažnyčios varpinės tvarkybos ir pritaikymo turizmui projektui praėjusiais metais suteiktas „Europos burių“ apdovanojimas nominacijoje „Už turiningą laisvalaikį“. Tai įvertinimas, kuris skiriamas geriausiems projektams, įgyvendinamiems už ES lėšas. VU ansamblis reprezentuoja Lietuvą ir įkurtame Europos parke Briuselyje (Belgija). Tai vienintelis universitetas, kurio pastatų maketas pristatomas kaip šalies įvaizdis.

„Dabar atliekamos objekto pridavimo priešgaisrinei tarnybai procedūros, jas planuojama baigti iki pavasario. Tad sniegui nutirpus ir parskridus paukščiams lankytojus pakviesime stebėti bundantį Vilnių nuo aukščiausio senamiesčio bokšto“, – vylėsi architektas G. Pamerneckis. VU rektorius akademikas Benediktas Juodka džiaugėsi, kad ilgą laiką balandžių būstine buvusi varpinė taps atvira lankytojams. „Turistai, kurie lankysis universiteto architektūriniame ansamblyje, turės galimybę susipažinti su seniausio Rytų ir Centrinės Europos universiteto istorija, smalsuolius trauks ir vienintelė Fuko švytuoklė Lietuvoje“, – sakė rektorius.



Vilniaus universiteto architektūrinis ansamblis – išskirtinis objektas UNESCO saugomame Vilniaus senamiestyje. R. Viechnicko nuotr.

2011 Nr. 3

naujienos

Projektai atskleidė

keramikos grožį

Keramikos gaminių naudojimas statybose turi išties plačių galimybių. Tuo buvo nesunku įsitikinti kompanijos „Wienerberger AS“ surengtame tarptautiniame konkurse „Baltijos mūro ir stogo apdovanojimai 2011“, kuriam buvo pateikta išskirtinės mūrinės architektūros pavyzdžių. Taip pat buvo pristatyti nominantai visuotiniams „Mūro apdovanojimams 2012“, kuriuos organizuoja „Wienerberger Group“. Dalyvauti konkurse dalyviai buvo pakviesti 2010 metų gegužės pradžioje. Konkurso tikslas – išrinkti įspūdingiausius objektus, kurių statyboje keraminės plytos, keraminės stogo čerpės, tuščiavidurės bei grindinio trinkelės buvo panaudotos pasitelkiant geriausią architektūrinį, techninį ir sintagmatinį sprendimą. Vadovaujantis konkurso kriterijais, didžiąją projekto dalį turėjo sudaryti vienas „Wienerberger“ produktų:

keraminiai blokai, fasadinės plytos, grindinio trinkelės, keraminės stogo čerpės. Teikiami projektai turėjo būti baigti 2004 metais arba vėliau. Pastatai galėjo būti įvairių tipų: individualieji namai, kotedžai, daugiabučiai, komerciniai ir pramoniniai pastatai, viešosios paskirties pastatai, aikštės, skverai, sodai ir kitokie. Buvo vertinami nauji pastatai, priestatai bei architektūriškai įdomios mūrinių pastatų renovacijos projektai.

Tas pats projektas galėjo dalyvauti keliose skirtingose nominacijų kategorijose, bet būti nominuotas tik vienoje iš kategorijų. Iš viso „Baltijos mūro ir stogo apdovanojimams 2011“ buvo pateikti 23 projektai iš visų Baltijos šalių. Konkurso sąlygas atitiko 21 projektas. Tarptautinei vertinimo komisijai vadovavo Lietuvos architektas Gintaras Čaikauskas. Kiti komisijos nariai: architektūros kritikas Andresas Kurgasas iš Estijos, architektas Guntis Grabovskis iš Latvijos, architektas iš Estijos Siiri Vallne, taip pat „Wienerberger“ atstovai Eduardas Rožovas iš Estijos, Dainius Balčiūnas iš Lietuvos ir Dmitrijus Gavrilovas iš Latvijos. Komisija iš pateiktų projektų atrinko keturis laimėtojus. Taip pat buvo įteiktas specialus prizas. Trys projektai dar turės galimybę dalyvauti tarptautiniuose apdovanojimuose „Mūro apdovanojimai 2012“.

Projektai, laimėję „Baltijos mūro ir stogo apdovanojimuose 2011“ Pastatų kompleksas Vilniuje (Lietuva) Architektai: Alvydas Songaila, Regina Savičienė, Liudvikas Selmistraitis Adresas: I. Šimulionio g. 5

Gėlių parduotuvė Jelgavoje (Latvija) Architektai: Juris Lasis, Eduardas Beernaertas Adresas: Pasta g. 51/11

„National Golf Resort“ golfo klubas Stančiuose (Lietuva) Architektai: Ramūnas Atas, Vaida Atienė, Tadas Sviderskas Adresas: Stančiai, Klaipėdos apskr.

Aida ir Põhja gatvių projektas Pernu (Estija) Architektai: AB KAVAKAVA, Karin Koov, Kaire Nõmm Adresas: Aida ir Põhja gatvės

Individualusis namas Vilniuje (Lietuva) Architektas: Tadas Balčiūnas. Adresas: Upytės g. 5 (Projektas atrinktas ir „Mūro apdovanojimams 2012“)



Papildomi projektai, atrinkti „Mūro apdovanojimams 2012“

Administracinis pastatų kompleksas su parduotuvėmis bei restoranais Klaipėdoje (Lietuva) Architektai: Ramūnas Atas, Vaida Atienė, Vaidotas Eimutis Adresas: Naujojo Uosto g. 9, 11

2011 Nr. 3

Rezidencija Klaipėdoje (Lietuva) Architektai: Asta Prikockienė, Gintas Prikockis, Justas Prikockis Adresas: Užupio g. 10

2011 Nr. 3

pasaulis

Z. Hadid scena

s a plis

Sparčiai augančiame Kinijos mieste garsios architektės biuras sukūrė vieną įspūdingiausių operos teatrų

Trečias pagal dydį Kinijos miestas Guangdžou geriau žinomas savo indėliu į pasaulio pramonines ir vartotojų prekių rinkas negu išskirtiniais kultūros akcentais. Tačiau šių metų vasario pabaigoje duris čia atvėręs naujas architektūros stebuklas, kurį išbūrė britų architektūros primadona Zaha Hadid drauge su partneriu Patriku Schumacheriu, gali tapti rimtu pretekstu kultūrinio miesto turizmui augti. 2011 Nr. 3

Formą padiktavo kraštovaizdis Vasario 24 dieną Guangdžou mieste įvyko oficialus impozantiškiausio pasaulyje operos teatro – „Guangzhou Opera House“ – atidarymas, sutraukęs atstovų iš viso pasaulio. Šis operos teatras tapo didžiausiu vaidinimams skirtu centru Pietų Kinijoje ir vienu iš trijų didžiausių šalies teatrų – greta Nacionalinio Pekino teatro bei Šanchajaus didžiojo teatro.

Primadonos

u a Yra netgi spėliojančiųjų, kad naujasis operos teatras gali pervilioti nemenkai operos gerbėjų iš Sidnėjaus operos. Guangdžou kultūrinio rajono šerdyje, Haiksinšos aikštėje, ant Perlų upės kranto iškilę operos teatro statiniai primena į erozijos išgraužtą upelį išmestus du milžiniškus akmenukus, kur jie nepaprastai harmoningai įsilieja į bendrą pakrantės peizažą. Šis dvynius riedulius primenantis dizainas ne tik sukuria prieigą prie Perlų upės, jos prieplaukų, bet ir sujungia gretimus kultūros pastatus su Džudziango rajone stovinčiais tarptautinio verslo bokštais – taip tik puošdamas miesto veidą ir kurdamas naują dialogą su augančiu naujuoju miestu. Apie operos teatrą Guangdžou mieste kinai galvojo jau nuo 1993 metų, kai miesto meras Lin Shusenas išsikovojo naują komercinį ir kultūrinį kvartalą prie upės. „Buvo neįtikima, – sakė Z. Hadid. – Kai pirmąkart atvykau į Guangdžou 1981-aisiais, ši vieta atrodė sunki ir atšiauri, visi vilkėjo pirmininko Mao uniformą. Devintojo dešimtmečio pabaigoje miestas pradėjo augti labai sparčiai, tačiau štai čia, dabartinėje teatro fojė vietoje, nebuvo visiškai nieko.“

Simonas YU Architektas

Paslaptis slypi pastatą laikančiuose konstrukcijos sujungimuose. Juos gaminome panašiai kaip didžiuosius viduramžių varpus: liejome pasitelkdami smėlio liejimo būdą senojoje liejykloje Šanchajuje, kibirkštys skriejo tarsi fejerverkai.

Apie 73 tūkst. kvadratinių metrų ploto operos teatras Guangdžou miestui atsiėjo per 1,3 mlrd. juanių (apie 315 mln. litų). Dėl išskirtinių moderniausių technologijų, naudotų projektuojant ir statant, Guangdžou miesto operos teatras turėtų tapti ilgaamžiu paminklu naujajame tūkstantmetyje, patvirtinančiu Guangdžou kaip vieną iš Azijos kultūros centrų. Guangdžou operos teatras tapo ir katalizatoriumi, paskatinusių kultūrinių miesto erdvių: naujų muziejų, bibliotekos ir archyvo – plėtrą. Šio operos teatro dizainas – tai naujausia biuro „Zaha Hadid Architects“ unikalių urbanistinių sąryšių ieško-

tojų realizacija, kurioje susilieja kultūrinės Guangdžou istoriją suformavusios tradicijos ir ateitį kursiančios ambicijos bei optimizmas. Prie projekto įgyvendinimo prisidėjo ir vietos architektų komanda, sudaryta iš „Guangzhou Pearl River Foreign Investment“ ir Guangdžou architektūros projektavimo instituto specialistų. Pagrindinis teatro statybų rangovas – irgi Guangdžou veikianti įmonė „China Construction Third Engineering Bureau Co. Ltd.“ Nuo 2003 metų Guangdžou savivaldybės užsakymu plėtoto teatro projekto dizainas gimė iš natūralaus kraštovaizdžio koncepcijų, nepaprastai įdomios architektūros ir

2011 Nr. 3

pasaulis

gamtos sąveikos, paisant erozijos, geologijos bei topografijos principų. Tačiau labiausiai Guangdžou operos teatro dizainui įtaką darė Perlų upės slėniai ir tai, kaip juos keitė erozija. Kraštovaizdžio įdubų linijos brėžia ir operos teatro dalis, zonas, kirsdamos dramatiškus interjero ir eksterjero kanjonus, skirtus žmonių srautams, fojė bei kavinėms, ir kartu leisdamos dienos šviesai patekti kuo giliau į pastato vidų. Švelnūs perėjimai tarp nesugretinamų elementų ir skirtingų plokštumų toliau tęsia kraštovaizdžio paralelę. Salės interjerui pagal užsakymą pagaminti stiklo pluošto armuotojo cemento (GFRC) elementai prabangiai išpildo architektūrinę takumo ir vientisumo kalbą. Trikampiais granito ir stiklo elementais dengtuose grubių formų teatro statiniuose vaidinimams įrengtos dvi erdvės. Didžiojoje – 1800 žiūrovų talpinančioje – teatro salėje sumontuota naujausia akustikos technologija. Kita, jau mažesnė – 400 vietų – daugiafunkcė salė, kur scena suprojektuota per vidurį, skirta vaidinimams, meno pasirodymams, koncertams, taip pat čia yra fojė ir kitos pagalbinės patalpos. Nekyla abejonių, kad visas operos teatro grožis atsiskleidžia naktį. Kai sutemsta ir į fojė suplūsta žmonės, pastatas magiškai atgyja. Užlipus ant Guangdžou operos teatro stogo pasijunti tarsi dalyvautum dar viename tradiciniame kinų naujųjų metų šventimo šurmuly. Teatrą supantys neonu pulsuojantys dangoraižiai mirga ir žybsi taip, kad Las Vegaso šviesos atrodytų tik žiburiukas. Ir štai jų centre išdygo visiškas šio neoninio gyvenimo kontrastas – tylus ir romus Guangdžou operos teatras. Nuostabu, kad ši opera yra naujausias Z. Hadid darbas – paprastai ji pagarsėjusi urbanistiniame kraštovaizdyje į dangų tarsi žaibai kylančiais bokštais. Kol teatrą supančių dangoraižių šviesos maskuoja kontorinę jų paskirtį, iš išorės kuklus Z. Hadid operos teatras atsiskleidžia manieringumu ir teatrališkumu vos patenki į jo vidų. Apie Guangdžou teatro projektą dienraštyje „The Guardian“ labai palankiai atsiliepė ir architektūros kritikas Jonathanas Glancey. Jis pavadino jį nepaprastai teatrišku ir pri-

2011 Nr. 3

mygtinai subtiliu. O dramatiška teatro struktūra tapo įkvėpimu mados dizainerės Vivienne Tam 2010 metų rudens kolekcijai.

Išbandymai statybininkams Viena vertus, netgi mieste, garsėjančiame nutrūktgalviškai sparčiomis statybomis, baigti operos pastatą prireikė daugiau nei penkerių metų. Kita vertus, niekas nežadėjo, kad tai bus paprastas užsakymas. Pagrindinis pastatas apima atskirai stovinčią betoninę žiūrovų salę, įspraustą į drąsų ar net įžūlų granitinį ir plieninį stiklo dangos karkasą. Neapsaugotas pastato karkasas stulbina ne vieną – jis tarsi milžiniškas voratinklis, išsišovęs keliomis neįtikimomis kryptimis. Atrodo, kad siektų mesti iššūkį ne tik tradicinės geometrijos, bet ir sunkio jėgos dėsniams. Valstybiniai kinų inžinieriai, kuriems buvo pavesta įgyvendinti šį projektą, turėjo pamiršti savo ribas. „Paslaptis slypi pastatą laikančiuose konstrukcijos sujungimuose. Juos gaminome panašiai kaip didžiuosius viduramžių varpus: liejome pasitelkdami smėlio liejimo būdą senojoje liejykloje Šanchajuje, kibirkštys skriejo tarsi fejerverkai“, – pasakojo Škotijoje gimęs architektas Simonas Yu. Žiūrint į sujungimus galima matyti žvaigždiškus lieto plieno susikirtimus, kurie palaiko rizikingos struktūros elastingumą – atrodo išties įspūdingai. Švelnus asimetrijos skambesys Tarp šio nepridengto plieno karkaso ir pagrindinės žiūrovų salės nusidriekusios fojė. Čia reikėtų gerokai pavargti norint rasti tiesią liniją. Tarsi valso ritmu fojė šoka aplink žiūrovų salę – sukdamosi ties posūkiais, rangydamosi. Centriniai laiptai leidžiasi ir didingai išsivynioja iš juodų granitinių grindų balkonų ir viršutinių eilių link. Žiūrovai ne iš karto galės atsitraukti nuo šių įspūdingų vaizdų ir sėstis į savo vietas. Pasirodo, žiūrovų salė yra ne mažiau dėmesį patraukiantis stebuklas – didžiulė grota, tarsi ryklio nasrai atsiverianti po pasakiška šviesų konsteliacija. Erdvė asimetriška, vis dėlto, nepaisant neįprastos jos formos, akustika čia tobula – tai prityrusio Naujosios Zelandijos akus-

tikos specialisto Haroldo Marshallo darbas. Jis intriguoja teigdamas, kad keisti Z. Hadid suprojektuotos žiūrovų salės kampai užtikrina tobulą akustiką, tinkančią ir Vakarų bei tradicinei kinų operai. „Esti labai mažai asimetriškų žiūrovų salių, – tikino H. Marshallas. – Tačiau pasitelkiant asimetriją galima pačiais įdomiausiais būdais žaisti su garsu. Tiesa, daugiau darbo reikalauja derinimas, bet ir galimybių atsiveria didesnių. Čia garsas suderintas nuostabiai.“ „Kitąmet statysime kiniškąsias „Cats“ ir „Mamma Mia“ versijas“, – sakė operos teatro prezidentas Yu Zhang. Niekas negali apkaltinti Guangdžou operos teatro elitarizmu – iš tikrųjų buvo siekta sukurti ir pastatą, ir instituciją, kuri būtų atvira visiems talentams. Užkulisiuose ir vaikai, ir profesionalūs muzikantai, ir šokio kolektyvai galės repetuoti veidrodiniuose kambariuose, po raibuliuojančiomis lubomis, mintyse iškylančiomis povandeniniais urvais ir grotomis. Išėjus į lauką šį architektūrinį vaidinimą tęsia pasivaikščiojimo tarp ir aplink abu akmenėlius patirtis. Siauras plyšys tarp abiejų statinių primena paslaptingą praėjimą tarp aukštų siaurėjančių uolų, už kurių veriasi senoviniai kalnų paslėpti griuvėsiai. Vietos gyventojai gana dažnai čia ateina pasivaikščioti. Dar didesnis vaidinimas vyksta virš galvos. Naktį operos teatrą supantys bokštai išauga tiesiai iš Zahos akmenėlių, tik sustiprindami siurrealistinį šio dangaus paveikslo įspūdį. Šiais reginiais galima mėgautis ir iš vidinių ištisai apšviestų fojė, pro stoge ir lubose išpjautus langus. Pro juos galima gėrėtis miesto drama netgi vaikščiojant operos teatro gilumoje. Anot Z. Hadid, pagrindinė mintis – pastatas išties yra miesto dalis, kai miestą gali jausti netgi būdamas viduje. Galvojant apie Guangdžou kultūrinio turizmo perspektyvas Sidnėjaus operos atžvilgiu, Australijai būtų šiek tiek apmaudu, ypač žinant, kad čia sumontuotos moderniausios akustinės technologijos atkeliavo būtent iš Žaliojo žemyno.



Parengė Ingrida VIČIULYTĖ

nt gidas

įspūdis I 52

Pasyviojo namo taupumą tikrina ir kaimynai

iš arčiau I 56

Lietuviams dar mielesni pusgaminiai

diskusija I 59

Ar pasyvieji namai taps masiniu gaminiu?

eksperto zona I 60

Pasilieka prie nuosaikios skolinimo politikos

advokatas pataria I 62

Kaip užsitikrinti teisės aktų nustatytus kokybės reikalavimus?

rinka I 64

Plėtotojai rinkai žada maisto kokybės reikalavimus?

įspūdis

Eugenijus ZAREMBA Bendrovės „Veikmė“ generalinis direktorius

Namo pirkėjas domisi naujomis technologijomis, įvairiais sprendimais. Jis prisipažino, kad jau tapo smalsu išbandyti, ar tikrai namas toks, koks apibūdinamas.

įspūdis

zaremba

Vladas Šerelis

Pasigirti, kad yra pastačiusi energiškai efektyvų namą – kiekvienos statybų įmonės garbės reikalas. Tad kiek Lietuvoje iš tiesų yra vadinamųjų pasyviųjų namų? Tikėti statytojais – daug. Tikėti oficialiais tvirtinimais – vienas. Mat tik vienintelio pastato šalia Vilniaus šeimininkas gali parodyti oficialų pasyviojo namo sertifikatą.

Pasyviojo namo taupumą tikrina ir kaimynai Pirmojo energiškai efektyvaus pastato šeimininkai pirmiausia džiaugiasi mikroklimatu, paskui – mažomis sąskaitomis 2011 Nr. 3

Smalsuoliai įkyrėjo Per tą laiką, kol netoli Vilniaus esančiuose Gulbinuose buvo statomas pasyvusis namas, norintieji sužinoti tokio pastato ypatumus statybvietėje galėjo lankytis kone kasdien. Baigus statybas tikrojo šeimininko namas laukė daugiau nei metus. Ir per tą laiką bendrovės „Veikmė“ darbuotojai yra surengę dešimtis ekskursijų smalsuoliams. Kai namas buvo parduotas, nekviesti lankytojai – jame nebepageidaujami. Tokia buvo šeimininkų valia. Tiesiogiai su žurnalistais jie kalbėtis nenori, nors atsakyti į iš anksto pateiktus klausimus nesikrato. „Šeimininkai sutinka bendrauti tik per mus. Juos galima suprasti – norinčiųjų klausinėti tų pačių dalykų yra

nuolat, o gyventojai tam neturi laiko. Jiems pabodo dėmesys, jie tiesiog nori gyventi ramiai“, – aiškino bendrovės „Veikmė“ generalinis direktorius Eugenijus Zaremba. Kadangi buvo sutarta, kad bus atliekama namo stebėsena, šeimininkai bendradarbiauja su statytojais, teikia sunaudojamų energijos resursų skaitiklių rodmenis. Tačiau savo įspūdžiais apie gyvenimą pirmame šalyje pasyviajame name su nepažįstamais nesidalija.

Pasirinko atsitiktinai Statant namą E. Zaremba ir kiti pasyviojo namo projekto partneriai nuolat kartojo, kad namo šeimininkas turės būti žaliasis – propaguojantis energijos taupymo ir aplinkos tausojimo idė-

jas. Kitaip vargu ar bus galima tikėtis numatomo rezultato. Dabartinis namo šeimininkas iš pradžių irgi buvo pristatomas kaip energijos taupymo ir aplinkos tausojimo šalininkas. Tačiau dabar gyventojas atviras: nebuvo jis žaliasis. Žinoma, nebuvo ir švaistūnas, tačiau būsto pasirinkimą lėmė visai kiti, labiau atsitiktiniai kriterijai. Pasirodo, pasyviojo namo šeimininkas buvo atvykęs į Gulbinų kvartalą pas draugus. Jam patiko vieta, aplinka. Kadangi ieškojo savo šeimai namo, pasidomėjo, ar yra jau pastatytų. Tuomet jam ir buvo parodytas energiškai efektyvus pastatas. Rekomendacijų, ar verta pirkti tokį namą, jis pirmiausia teiravosi netoliese gyvenančių pažįstamų. Kadangi šie buvo statybų liudininkai, papasakojo, kad statybos vyko išties atsakingai. Statybvietėje nuolatos budėjęs techninis prižiūrėtojas, iš darbininkų buvo reikalaujama didelės atsakomybės. Išgirdęs tokias rekomendacijas, dabartinis namo šeimininkas paprašė statytojų parodyti būstą. „Dabartiniam šeimininkui patiko namo vidaus išplanavimas, naudotos medžiagos, atliktos apdailos lygis. Pirkėjui tiko ir kaina – ji, palyginti su tokio namo

2011 Nr. 3

įspūdis

dar kartą apie pasyvųjį namą

 Pirmojo pasyviojo namo Lietuvo-

je statytojas – bendrovė „Veikmė“. Šiame projekte savo žinias ir pajėgumus taip pat suvienijo bendrovės „Paroc“, „Veikmės projektai“, Statybos produkcijos sertifikavimo centras, „Hronas“, „Balterma ir ko“, „Baumit“, bankas „Swedbank“, Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos institutas.

 Vokiečių

skaičiavimais, pasyvieji namai per metus neturėtų sunaudoti daugiau kaip 15 kilovatvalandžių energijos vienam kvadratiniam metrui šildyti. Standartinis gerai įrengtas namas vienam kvadratiniam metrui šildyti sunaudoja apie 120 kilovatvalandžių energijos. Taigi 10 kartų daugiau, ką jau kalbėti apie senos statybos namus, kur energijos sąnaudos vienam kvadratiniam metrui per metus siekia 220 kilovatvalandžių.

 Šiluminė pasyviojo namo sienų var-

ža siekia net 9,01 m2K/W – beveik du kartus daugiau, negu reikalaujama statant standartinį namą. Sienos apšiltintos 35 centimetrų storio akmens vata. Šiluminė stogo varža – 12,98 m2K/W – du kartus didesnė, negu nurodoma norminiuose reikalavimuose. Čia sukloti trys akmens

įrengimo lygiu, nešokiravo“, – pasakojo E. Zaremba. Kraustantis į pasyvųjį namą tereikėjo atsivežti baldus. Netgi ne visus

2011 Nr. 3

vatos sluoksniai, kurių bendras storis siekia 50 centimetrų.

 Pastato sandarumas – svarbus ro-

diklis, nuo kurio priklauso ir galimi šilumos nuostoliai. Šis rodiklis nustatomas bandymu, kai namo viduje sudaromas 50 paskalių slėgis ir stebimas jo kritimas per tam tikrą laiką. Pasyviajame name oras neturi pasikeisti daugiau nei 0,6 karto per valandą. Bandymo metu nustatyta, kad „Veikmės“ statytame name oras tepasikeitė 0,39 karto per valandą. Vadinasi, visos technologinės sandūros bei angos užsandarintos beveik idealiai.

 Namo Gulbinuose statyboje naudoti

langai atsivežti iš Vokietijos. Šių langų kartu su rėmu šilumos perdavimo koeficientas yra tik 0,78 W/m2K. Pasyviajame name sumontuotų langų paslaptis paprasta. Į platų kietmedžio rėmą su specialiu termoužpildu įmontuoti dviejų kamerų stiklo paketai, kurių išorinis ir vidinis stiklai yra selektyviniai, atspindintys šilumą. Lango rėme sumontuotos papildomos tarpinės, iki minimumo sumažinančios šilumos nuostolius.

 Energiškai ypač efektyvus namas nėra technologijų stebuklas. Visa

– virtuvės baldai buvo sumontuoti, čia buvo ir mažai energijos naudojanti aukštos kokybės buitinė technika.

esmė – kruopščiai ir technologiškai tiksliai atlikti darbai. Vakariečiai jau seniai įrodė, kad galima gyventi name, kuriame nėra jokios šildymo sistemos – užtenka tik saulės spindulių, šviesos lempučių ir pačių žmonių skleidžiamos šilumos. Tokie namai statomi ne tik šiltuosiuose kraštuose, bet ir pakankamai atšiauriose vietovėse.

 Antai vadovaujantis suomių stan-

dartais šios šalies pietinėje dalyje pasyviajam namui šildyti energijos sąnaudos vienam kvadratiniam metrui per metus neturi viršyti 20 kilovatvalandžių. Centrinėje Suomijos dalyje leistinas rodiklis yra 25 kilovatvalandės per metus vienam kvadratiniam metrui, o Suomijos šiaurėje leistina norma – 30 kilovatvalandžių.

 Tai dar kartą patvirtina teigi-

nius, kad vieningo standarto statant vadinamuosius pasyviuosius namus nėra. Tačiau projektai turi būti pagrįsti ir ekonomiškai. Pastatyti energiškai ypač efektyvų namą prie poliarinio rato irgi įmanoma. Tačiau tokio projekto sąnaudos bus labai didelės ir jį įgyvendinti tikrai neapsimoka.

Rodikliai akivaizdžiai skiriasi Paklaustas, kas labiausiai patinka pasirinktame name, šeimininkas neslepia, kad jam maloniausia yra tai, kad mažas vaikas basomis gali vaikščioti bet kur. Tėvai žino, kad priėjęs prie durų ar langų jis nesušals kojų, nes temperatūra visur vienoda, nesijaučia jokių vadinamųjų šalčio tiltelių. Gyventojams taip pat patinka nuolat viduje esantis gaivus ir šviežias oras, patenkantis per rekuperacinę sistemą. „Namo pirkėjas domisi naujomis technologijomis, įvairiais sprendimais. Jis prisipažino, kad jau tapo smalsu išbandyti, ar tikrai namas toks, koks apibūdinamas, ar tikrai jame galima gyventi naudojant tiek nedaug energijos. Atrodo, nusivilti jis neturi pagrindo“, – pasakojo „Veikmės“ vadovas E. Zaremba. Neseniai buvo palyginta, kiek dujų šildymui ir karštam vandeniui ruošti per mėnesį sunaudojo pasyvusis namas ir šalia stovintis įprastos statybos. Rodikliai akivaizdžiai skyrėsi. Sausio mėnesį tokio pat ploto įprastos statybos namui šildyti ir karštam vandeniui ruošti prireikė 547 kubinių metrų dujų, o pasyviajam užteko 258 kubinių metrų. Namo šeimininkas pratrūksta juokais pamatęs, kaip retsykiais smalsūs kaimynai paslapčiomis tikrina jo dujų skaitiklį. Matyt, netiki, kad energiškai efektyvūs pastatai iš tiesų sunaudoja kur kas mažiau energijos. Dujų naudojimas – primityviausias palyginimas, kad tokie namai

yra taupūs. Šeimininkas taip pat džiaugiasi puikia garso izoliacija: gatvės triukšmo dėl ypač sandarių sienų bei aukščiausios kokybės langų viduje negirdėti. Apibendrindamas

pasyviojo namo šeimininkas tvirtino, kad pirmiausia džiaugiasi gyvenimo kokybe, geru mikroklimatu – tik po to žiūri į nedidelius skaitiklių rodmenis.



Visuose kambariuose buvo nudažytos sienos, paklota grindų danga, įrengti tualetai bei vonios kambariai, pakabinti šviestuvai.

2011 Nr. 3

iš arčiau

Lietuviams dar mielesni pusgaminiai Statytojai pastebi, kad užsakovai pagaili pinigų pasyviojo namo projektui, bet išlaidauja prabangai Vladas Šerelis

Užmojų būta daug: pastatyti pirmąjį pasyvųjį namą, ištisą pasyviųjų namų kvartalą, pirmąjį energiškai efektyvų daugiabutį, renovuoti seną daugiabutį pagal pasyviųjų namų reikalavimus. Krizė norus atvėsino. Tačiau statytojai neatsisako nuomonės, kad ateitis vis tiek priklauso naujoms technologijoms – ne tik taupančioms, bet ir pasigaminančioms energijos. 2011 Nr. 3

Skyrė atskirą kvartalą Bendrovė „Veikmė“ tesi savo pažadą – ne tik pastatė pirmąjį Lietuvoje sertifikuotą pasyvųjį namą, bet ir įgyvendina koncepciją statyti energiškai efektyvius namus. „Pati gamta verčia priimti tokius spendimus. Kai sąskaitos už komunalinius įprasto būsto mokesčius auga kaip ant mielių, kai situacija tampa kritinė, tuomet lengviau matyti kokybiškos statybos naudą“, – kalbėjo bendrovės „Veikmė“ generalinis direktorius Eugenijus Zaremba.

,, Šiuo metu įmonė yra pastačiusi ir jau baigia įrengti du energiškai efektyvius individualiuosius namus. Iš viso šalia sostinės esančiame Gulbinų kvartale turėtų iškilti 20 energiškai efektyvių namų – tam yra parengti sklypai, paklotos komunikacijos. Statytojai pripažįsta, kad masinė tokių namų statyba pernelyg brangiai atsieitų ir ekonomiškai vargu ar apsimokėtų. Bendrovės „Veikmės statyba“ architektas Rytis Kripas teigė, kad mūsų šalies ekonomikos lygis dar nėra toks, kad būtų daug žmonių, įperkančių energiškai efektyvų būstą. „Mokioji gyventojų dalis supranta nesantys tokie turtingi, kad statytųsi energiškai efektyvius namus. Tačiau kai prasideda kalba apie projektą, kai kurie pageidavimai tiesiog pribloškia. Antai norima įmantrios architektūros, neįprastos formos stogo ir kitokių priedų, kurie smarkiai išpučia sąmatą. O dėmesio esminiams dalykams neskiriama“, – pasakojo R. Kripas. Jam nuostabą kelia ir gyventojų noras „pakoreguoti“ pasyviųjų namų projektus: prašoma beveik pasyviojo, atsisakant kai kurių technologiškai būtinų sprendimų. Architektas sakė, kad sprendimai, būtini energiniam efektyvumui pasiekti, būna kur kas pigesni negu įmantrios architektūros

Rytis KRIPAS Architektas

Norima įmantrios architektūros, neįprastos formos stogo ir kitokių priedų, kurie smarkiai išpučia sąmatą. O dėmesio esminiams dalykams neskiriama.

detalės. O rengti pusgaminio projektą jis atsisako.

Statys tik turėdami klientų Skaičiuojama, kad energiškai efektyvaus namo statyba yra apie 30 proc. brangesnė negu įprasto namo. Bendrovė „Veikmė“ iš dalies paneigė tokią matematiką – pirmasis lietuviškas pasyvusis namas buvo maždaug 10 proc. brangesnis už pastatytus šalia. Baigiamų įrengti dviejų pasyviųjų namų savikaina dar mažiau skiriasi nuo įprastos statybos namų – apie 6 proc. Įtakos tam turėjo tai, kad buvo panaudota daugiau lietuviškų medžiagų, pirmiausia – langai. Viena vertus,

pirmajame energiškai efektyviame name sumontuoti Vokietijoje gaminti langai buvo pakankamai brangūs, nes mūsų šalyje tokių dar nebuvo gaminama. Kita vertus, statytojų įgūdžiai leido mėnesiu greičiau baigti statybos darbus. „Dabar jau sunkiai įsivaizduoju, kaip reikėtų statyti įprastus, o ne energiškai efektyvius namus. Žinoma, dar bus pastatyta daug įprastų namų, tačiau gyventojų sąmonė tikrai keisis, kaip ir požiūris į gyvenimo kokybę“, – neabejoja E. Zaremba. Vis dėlto „Veikmė“ neskuba prikepti pasyviųjų namų – juos statys tik turėdama konkrečių užsakovų. Tokių

2011 Nr. 3

iš arčiau

 Energiškai efektyvių namų apibū-

dinimų yra ne vienas. Europos šalyse įgyvendinamo projekto „Suvienyti veiksmai“ koordinatoriai yra suskaičiavę daugiau kaip 20 energiją tausojančių pastatų pavadinimų: „0 litrų namas“, „3 litrų namas“, „Eco house“ ir kt. Pasyviojo namo standartas yra patvirtintas Vokietijoje, Austrijoje, taip pat Švedijoje bei Suomijoje.

 Kai

kuriuose Austrijos regionuose valstybės finansuojamas socialinis būstas turi būti statomas taip, kad atitiktų pasyviojo namo standartus. Tokie patys reikalavimai galioja ir valstybės pinigais

namų projektavimo darbų vyksta, nes yra norinčiųjų statytis energiškai efektyvius namus kitose vietose, ne tik Gulbinų kvartale.

Pasitelkia alternatyvų Naujai pastatytus pasyviuosius namus Gulbinų kvartale iš dalies galima laikyti aktyviaisiais. Mat pasitelktos technologijos energijai gaminti – karštam vandeniui ruošti ant namų stogų sumontuoti saulės kolektoriai. Bendrovės „Sinovada“ komercijos direktoriaus Rimanto Gužo nuomone, alternatyvius energijos šaltinius būtų galima naudoti visuose energiškai efektyviuose pastatuose. Tačiau nereikia pamiršti tiksliai viską apskaičiuoti, kad nesusidarytų perteklinės šilumos. Žiemą saulės kolektorių sukaupta šiluma, be jokios abejonės, bus sunaudota, jos netgi trūks. Tačiau vasarą gali susidaryti šilumos perteklius. Perteklinę energiją būtų galima nukreipti į šildymo sistemą, tačiau pasyviuosiuose namuose tos šilumos irgi gali būti per daug. Todėl vertėtų sumontuoti kiek mažiau saulės kolektorių, negu rekomenduojama įprastam namui. „Rekomenduojame perteklinę energiją nukreipti į grindinį vonios kambarių šildymą. Ten temperatūra gali būti ir keliais laipsniais didesnė negu gyvenamuosiuose kambariuose. Bet jeigu bus naudojama daugiau karšto vandens, perteklinės šilumos gali ir nesusidaryti“, – aiškino R. Gužas. Kitas galimas sprendimas – sumontuoti apsaugines saulės kolektorių ža-

2011 Nr. 3

diskusija

renovuojamam būstui. Kai kurie renovacijos projektai yra pavyzdiniai, valstybė jiems negaili pinigų. Į technologijas investuoti pinigai duoda grąžos – tausojami energijos ištekliai ir gamta, be to, nereikia kompensuoti išlaidų gyventojams.

 Lietuvoje

pastatytus namus, nustatydami energinę klasę ir išduodami energinio naudingumo sertifikatą, vertina atestuoti ekspertai. Statybos produkcijos sertifikavimo centras registruoja sertifikatus ir koordinuoja ekspertų veiklą. Centro ekspertai irgi sertifikuoja pastatus.

liuzes. Vos tik automatiniai prietaisai nustatys šilumos perteklių, apsauginės žaliuzės uždengs saulės kolektorius ir šie nustos gaminti šilumą. R. Gužo teigimu, kartais žmonės klaidingai supranta saulės kolektorių darbo principus. Įsivaizduojama, kad žiemą šie įrenginiai namą turi aprūpinti šiluma, todėl jų sumontuojama daugiau, negu reikėtų tik karštam vandeniui ruošti. O vasarą iškyla problema: jeigu nėra lauko baseino, į kurį būtų galima nukreipti saulės kolektorių gaminamą šilumą, susidaro šilumos perteklius. „Saulės kolektoriai jau dabar tampa masinio naudojimo produktu. Jau šešerius metus dirbame su šiais gaminiais, ir jų poreikis nuolat auga. Iš tiesų sistemos veikia labai efektyviai ir pakankamai greitai atsiperka. Yra mitas, kad saulės kolektorius galima montuoti tik ant tam tikros krypties stogų. Saulės kolektorius esame montavę ir miške pastatytame name, kurį gaubia šešėliai. Iškėlėme kiek aukščiau – jie veikia kuo puikiausiai“, – pasakojo bendrovės „Sinovalda“ komercijos direktorius.

Bijo, kad maža kas įpirks Vakarų Europos šalyse įprasta, kad naujai statomi ar renovuojami pastatai pasiekia energiškai efektyviems namams taikomus rodiklius. Apie tai vis garsiau kalbama ir Lietuvoje. Natūralu – pagal Europos Sąjungos (ES) direktyvas nuo 2020 metų nebebus galima statyti kitokių pastatų – tik energiškai efektyvius.

Investuotojai į nekilnojamąjį turtą dėl to turi nemažai dvejonių. Viena vertus, šiuo metu įgyvendinti energiškai efektyvius projektus finansiškai neapsimoka. Kita vertus, baiminamasi, kad pamažu nesiimant taikyti naujų standartų staiga juos pasitelkti nebus įmanoma. Tuomet gali būti daroma begalė technologinių klaidų ir laukto rezultato – energiškai efektyvaus namo – nebus. Kiek paprasčiau yra priimti sprendimus statant individualiuosius namus. Kalbama ir apie galimybes statyti pasyviuosius daugiabučius. Tačiau šios galimybės kol kas aptariamos tik teoriškai. Bendrovės „Vilmestos projektai“ direktorius Mindaugas Ulevičius sutiko, kad teorinė galimybė pastatyti Lietuvoje pirmąjį pasyvųjį daugiabutį visada yra. Tačiau priežasčių, kodėl tokie projektai neįgyvendinami, irgi yra nemažai. Ir jos – objektyvios. „Pasyviojo namo reikalavimai labai skiriasi nuo taikomų standartiniams daugiabučiams. Pirmiausia pabrangsta ne medžiagos, o projektavimo darbai. Tam taikomi visiškai kitokie reikalavimai, reikia kitokių žinių. Vėliau, įgyvendinant nestandartinius sprendimus, pritaikant detales, mazgus, viskas pabrangsta. Dėl to ir išauga bendra projekto vertė, o kartu – ir parduodamo būsto“, – situaciją aiškino M. Ulevičius. Jo teigimu, pirkėjai labai domisi ir domėtųsi tokiais projektais. Tačiau išlieka klausimas: ar jie galėtų ir norėtų mokėti kitokią kainą negu ta, kuri dabar vyrauja rinkoje? Tam, kad plėtotojai imtųsi įgyvendinti tokius projektus, valstybės parama – būtina. Tuomet ir būsto kaina energiškai efektyviame name nesiskirs nuo kitokio rinkoje esančio būsto. „Nekilnojamojo turto plėtotojai priversti domėtis naujovėmis ir jų siūlyti gyventojams. Kitaip bus sunku išlikti rinkoje, mat jeigu nesiūlysime naujovių, nebūsime patrauklūs pirkėjams“, – kalbėjo M. Ulevičius. Kokią įtaką daugiabučių kokybei gerinti gali turėti ES direktyvos, reikalaujančios nuo 2020 metų statyti tik energiškai efektyvius pastatus? Bendrovės „Vilmestos projektai“ vadovas teigė, kad jau dabar dažna įmonė stengiasi artėti prie tokio tikslo. Deja, ne viskas priklauso nuo statytojų – reikia ir atitinkamos įstatymų bazės.



Ar pasyvieji namai

taps masiniu gaminiu?

Laura Nariūnienė Akustinių tyrimų centro direktorė

Robertas Encius Statybos produkcijos ir sertifikavimo centro direktorius

Aidas Vaičiulis Nacionalinės pasyvaus namo vystytojų asociacijos direktorius

Apie pasyviuosius arba energiškai efektyvius namus kalbama daug ir įvairiuose sluoksniuose: verslininkų, valdžios atstovų, mokslininkų. Tačiau bendro sutarimo, nuo ko pradėti, kad būtų įgyvendinta Europos Sąjungos direktyva, įpareigojanti nuo 2020 metų statyti tik mažai energijos naudojančius pastatus, nėra. Man iš tiesų susidarė įspūdis, kad dar tik diskutuojama sąvokų lygyje, nesutariama, kaip vadinti tokius namus: pasyviaisiais, naudojančiais mažai energijos, energiškai efektyviais. O ką jau kalbėti apie teisės aktų rengimą. Kiek žinau, teisinė šios srities bazė labai sunkiai juda į priekį. Kol kas pas mus pastatų kokybė – ne pirmoje vietoje. Dažnas statytojas renkasi pigesnes medžiagas, pigesnius sprendimus, nors tai labai trumparegiškas požiūris visais atžvilgiais. Apie pirmąjį pasyvųjį daugiabutį dar labai anksti kalbėti. Kol nebus įstatymų bazės, kompleksiško požiūrio į energijos taupymą, tol nebus masiškos pasyviųjų namų statybos. Ir tai susiję ne tik su statytojais, įstatymų leidėjais, bet ir pačiais gyventojais. Reikia keisti požiūrį.

Pasvėręs visus „už“ ir „prieš“ manau, kad pasyviųjų namų daugės, bet ne taip sparčiai, kaip to norėtume. Tai, kad tokių namų atsirado, jau dabar duoda rezultatą – privatiems asmenims siūlomus pastatus investuotojai ir rangovai ėmėsi projektuoti energiškai efektyvesnius, negu reikalauja normos arba negu iki šiol projektavo. Tiesa, stengdamiesi neišsišokti, tik padaryti kiek geriau nei konkurentai. Dauguma norėtų griežtesnių teisinių reikalavimų – visiems būtų vienodos sąlygos ir pirkėjams būtų kuo pasiteisinti: taip normos reikalauja. Procesui įsibėgėjus labai tikėtina, kad energiškai ypač efektyvių pastatų daugės geometrine progresija. Pasveikus biudžetui valstybė turėtų rodyti gerą pavyzdį. Visi nauji pastatai ir dauguma esamų turėtų būti arba pasyvieji, arba energiškai ypač efektyvūs. Pastatų efektyvumo reikalavimus reikia griežtinti. Mano nuomone, tai daryti reikėtų keliais etapais – iš anksto paskelbti būsimus reikalavimus ir jų taikymo laikotarpius. Taip, dabar statomus naujus daugiabučius greitai renovuosime. Projektuotojams ir pirkėjams šiandien naudinga žinoti ateities reikalavimus, jų taikymo grafiką. Daugelis galėtų nelaukti ir bent dalį reikalavimų taikyti anksčiau.

Norime mes to ar nenorime, ateityje tikrai bus statomi pasyvieji namai, apie tai kalbama visose išsivysčiusiose valstybėse. Jau dabar projektuojama nemažai tokių namų, vadinasi, paklausa yra. Ar Lietuvoje tokie namai taps masiniu produktu – priklauso tik nuo mūsų. Praėjusių metų gruodį pirmieji vienuolika architektų laikė pasyviojo namo projektuotojų egzaminus. Aštuoni juos išlaikė ir gavo sertifikatus. Į asociaciją nuolat skambina norinčiųjų statyti ir individualiuosius namus, ir daugiabučius – jie klausia, kas galėtų įvertinti parengtus projektus, ar šie atitinka reikalavimus, keliamus energiškai efektyviems namams. Vadinasi, žmonės jau patys galvoja, kaip statyti energiją taupančius namus. Prieš metus ir anksčiau tokių užklausimų sulaukdavome tik vieno ar dviejų. Kas labiausiai stabdo pasyviųjų namų statybą? Viena pagrindinių problemų – netobula įstatymų bazė. Ji neskatina energiškai efektyvios statybos. Jeigu būtų statoma tik laikantis patvirtintų normatyvų, pasyviųjų namų tikrai nebūtų.

s i i dkus a 

2011 Nr. 3

eksperto zona

Aida BUDREIKIENĖ „Swedbanko“ Skolinimo gyventojams skyriaus vadovė

Tikėtina, kad ateityje, didėjant energiškai efektyvaus būsto pasiūlai ir paklausai, atsiras ir papildomas užstato vertinimo kriterijus, tai yra būsto efektyvumas.

pasilieka prie

nuosaikios

skolinimo politikos

Bankai nežada aklai teikti būsto kreditų ir pastebi, kad žmonės išmoko vertinti savo galimybes Būsto pirkimo bumo metu niekas pernelyg nesivargino vertinti tikrosios perkamo turto kokybės, nesuko galvos, kokia bus gyvenimo kokybė nusipirktame name ar bute. Laikytasi nuostatos, kad nekilnojamojo turto kainos tik augs, todėl net menkavertis būstas bus likvidus. Sunkmetis prognozuotojams nušluostė nosis. Šiandien bankai, išduodami kreditus, būsto kokybę priskiria prie svarbiausių jo likvidumo kriterijų. Tai tvirtina ir banko „Swedbank“ Skolinimo gyventojams skyriaus vadovė Aida Budreikienė. 2011 Nr. 3

– Ar vertinant būsto kredito teikimo galimybę skiriamas dėmesys pasirinkto būsto kokybei? – Išduodant būsto paskolas šiuo metu dėmesys skiriamas įkeičiamo turto amžiui, turto rūšiai (likvidumui) bei vietovei. Savaime aišku, kad naujos ir senos statybos būstą bankas vertina skirtingai. Nuo šių rodiklių ir, be abejo, kliento rizikos veiksnių priklauso, kokią savo lėšų dalį įsigydamas būstą klientas turės įnešti pats. Pavyzdžiui, geriausiems klientams, įsigyjantiems kokybišką ir paklausų būstą, minimalus savo lėšų įnašas svyruoja tarp 20 iki 15 proc. Maksimali suma, kurią šiuo metu bankas gali finansuoti, siekia iki 85 proc. būsto vertės. Nevertėtų pamiršti, kad kiekvieną paskolos išdavimo atvejį bankas vertina individualiai ir geriausiems klientams, įsigyjantiems paklausų kokybišką turtą, taiko individualius sprendimus bei išimtis. – Naujos statybos būstui kredituoti bankai skiria didesnę dalį jo vertės, senos statybos būstui – mažesnę. Ar energiškai efektyvus būstas gali sudaryti trečią kategoriją kaip ypač kokybiškas, likvidus ir mažai nuvertėjantis būstas? – Kalbant apie energiškai efektyvų būstą, tikėtina, kad ateityje, didėjant energiškai efektyvaus būsto pasiūlai ir

paklausai, atsiras ir papildomas užstato vertinimo kriterijus, tai yra būsto efektyvumas. Būsto efektyvumo vertinimas būtų tvarus kriterijus, nes būsto paskola imama ilgam laikotarpiui, todėl bankas stengiasi įvertinti įkeičiamo turto būklę ir likvidumą visu paskolos laikotarpiu. Šiuo metu „Swedbankas“ yra parengęs rekomendacijas klientui, kaip išsirinkti kokybišką būstą. – Ar gali būti suteikta galimybė kredituoti didesnę energiškai efektyvaus būsto vertės dalį? – Šiuo metu „Swedbankas“ tokios galimybės nesiūlo. Naujas banko skolinimo orientyras – atsakingo ir tvaraus skolinimo politika. Ir skolinantis būstui, ir sudarant vartojimo paskolos sutartį, rekomenduojama, kad finansinių įsipareigojimų mėnesio įmoka neviršytų 40 proc. šeimos grynųjų mėnesio pajamų, o gaunantiesiems mažesnes pajamas – 30 proc. bendrųjų namų ūkio pajamų. Bankas vertina besikeičiančią rinkos situaciją ir stengiasi savo klientams pasiūlyti lanksčias būsto paskolų sąlygas. Praėjusių metų pabaigoje geriausiems klientams, įsigyjantiems kokybišką ir paklausų būstą, bankas sumažino minimalią savo lėšų įsigyjant turtą dalį nuo 20 iki 15 proc. Tačiau verta dar kartą pabrėžti, kad norėdamas įsigyti būstą klientas turėtų gerai įvertinti ir savo finansines galimybes, ir sukauptų asmeninių lėšų dalį, kuri būtina pradiniam įnašui. Krizės laikotarpis, kurį bankas išgyveno kartu su klientais, parodė, kad nekilnojamojo turto kainos gali ne tik palaipsniui kilti, bet ir staigiai bei žymiai kristi. Krizė atskleidė neatsakingo skolinimosi bėdų – krintant nekilnojamojo turto kainoms klientai, kurie įsigydami būstą įnešė labai menką pradinę sumą arba jos išvis neįnešė, susidūrė su didžiule problema. Staigiai kritus turto kainoms paskola tapo didesnė už turimo nekilnojamojo turto vertę. Jei tuo pat metu dar pablogėjo ir kliento finansinės galimybės, jis tiesiog negalėjo net sėkmingai parduoti savo turto, persikraustyti į mažesnį ir pigesnį būstą. Tokios situacijos yra nenaudingos nei klientui, nei bankui. Todėl bankas siekia, kad skolinimo politika būtų nuosekli ir atsakinga, t. y. galėtume užtikrinti ir nuosaikų būsto paskolos kainos kitimą keičiantis ekonomikos ciklams, ir sumažinti riziką,

Svarbiausios sąlygos, lemiančios būsto kokybę ir garantuojančios ilgalaikę vertę:

 gerai pasirinkta vieta, neužteršta aplinka;

 kokybiškai atlikti statybos darbai;  kokybiškos medžiagos, užtikrinančios garso ir šilumos izoliaciją;

 geranoriški, bendruomenės gyvenime dalyvaujantys kaimynai.

Kaip pasirinkti kuo geresnę vietą?

 Atidžiai

išnagrinėkite bendrąjį vietovės planą. Jame būna nurodyta, kokie objektai numatomi statyti netoliese ateityje, ar lengvai bus pasiekiamos komunikacijos: elektra, vanduo, dujos, kanalizacija. Svarbu, koks bus susisiekimas ir atstumas iki pagrindinių kelių, mokyklos, vaikų darželio, vaikų žaidimų aikštelių, parduotuvių.  Patikrinkite, ar pasirinktoje vietovėje nėra užterštas oras, pavyzdžiui, gal netoliese yra buvęs sąvartynas, miesto nuotekų valymo įrenginių, pramonės įmonių. Įsitikinkite, ar oras ir teršalų koncentracija neviršija nustatytų normų, tai galima rasti Aplinkos apsaugos agentūros tinklalapyje arba miestų ar rajonų savivaldybių visuomenės sveikatos centruose.  Patikrinkite, ar Jums bus priimtinas triukšmo lygis pasirinktoje vietovėje. Rekomenduojama, kad dieną lauke triukšmas neviršytų 55 decibelų, nakties metu – 45. Išsiaiškinkite, ar arti nėra triukšmingų vietų, pavyzdžiui, geležinkelio, oro uosto, didelių pramogų ar prekybos centrų.

kad kliento paskola gali tapti didesnė už įkeisto turto vertę. Dėl šios priežasties pradinio nuosavų lėšų įnašo reikalavimas yra labai svarbus, ir visa tai turi būti labai atidžiai įvertinta. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar didelį dėmesį kartu su klientu kreipiame į jo finansinę situaciją, stabilumą bei pers-

Kaip įsitikinti, kad statybos darbai atlikti kokybiškai?

 Sužinokite, kokia statybos ben-

drovė atliko darbus, kiek laiko ji dirba statybos srityje, kokius kokybišką statybą patvirtinančius sertifikatus turi. Rekomenduotina, kad statybos bendrovė turėtų kokybės vadybos sistemos (LST EN) ISO 9001:2000 ir aplinkos apsaugos sistemos (LST EN) ISO 1401:1996 sertifikatus.  Pasidomėkite, kokius objektus ši statybos bendrovė statė iki šiol, pabendraukite su žmonėmis, jau gyvenančiais šios statybos bendrovės pastatytuose butuose.

Norėdami būti tikri, kad gyvensite šiltame ir ramiame būste, įsitikinkite, kad jame bus:

 

šiltos sienos ir stogas; geri langai (pageidautina – aukščiausios kokybės);  garsui menkai pralaidžios perdangos ir vidaus sienos;  gera ventiliacijos sistema.

Norėdami įsitikinti teigiamu kaimynų požiūriu į gyvenimo kokybės gerinimą:

 susipažinkite su būsimais kai-

mynais – su jais teks bendrauti ne vienus metus;  išsiaiškinkite, ar yra arba numatoma kurti daugiabučio gyvenamojo namo bendriją, kas nuveikta ar planuojama nuveikti siekiant gerinti bendrijos narių gyvenimo sąlygas;  raskite bendraminčių savo gyvenimo kokybės gerinimo idėjoms įgyvendinti.

pektyvas, vertiname kliento kredito istoriją ne tik banke, bet ir išorinėse bendrovėse, pavyzdžiui, telekomunikacijos. Pastebime, kad klientai, imdami paskolą, elgiasi daug atsakingiau: aktyviau konsultuojasi banke, skolinasi tik tada, kai yra tikri dėl savo darbo vietos stabilumo. 

2011 Nr. 3

advokatas pataria

Kaip užsitikrinti

teisės aktų nustatytus kokybės reikalavimus? Ieva Auškalnytė Advokatė

Gyvenamųjų namų rinkai atsigaunant, gyvenamojo būsto pirkimo sandorių nuolat daugėja. Dažniausiai šie sandoriai sudaromi vadovaujantis bendraisiais ir specialiaisiais statybos rangos nuostatais. Visi gyvenamojo būsto pirkėjai tikisi, kad po 10 ar 15 metų sienos nesutrūkinės, o lubos nepradės trupėti, tačiau taip atsitikus neretai neaišku, kur kreiptis ir ko reikalauti.

Bendrieji reikalavimai Bendrieji statybos darbų kokybės reikalavimai nustatyti Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.663 straipsnyje. Vadovaujantis šio LR CK straipsnio nuostatais, keliami šie statybos darbų kokybės reikalavimai:  kokybė privalo atitikti rangos sutarties sąlygas;  jeigu sutartyje kokybės sąlygų nenustatyta – įprasta paisyti tos rūšies darbams keliamų reikalavimų. Taip pat perduodamas užsakovui darbų rezultatas ne tik turi turėti rangos sutartyje numatytas ar įprastai reikalaujamas ypatybes, bet kartu turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį protingą terminą. LR CK įtvirtinta: jeigu įstatymas ar rangos sutartis nustato garantinį darbų rezultato kokybės terminą, darbų rezultatas turi atitikti nustatytus kokybės reikalavimus visą garantinį terminą, o kokybės garantija, jeigu rangos sutartis nenustato ko kita, taikoma visoms sudėtinėms darbų rezultato dalims. Vadovaujantis

2011 Nr. 3

LR CK 6.664 straipsniu, darbų defektus nustačius per garantinį terminą, rangovas privalo neatlygintinai juos pašalinti arba atlyginti užsakovui jų šalinimo išlaidas. Kalbant apie teisės aktų nustatomus statybos darbų kokybės reikalavimus, LR CK taip pat numato, kad jeigu įstatymas ar rangos sutartis nustato privalomus atliekamų darbų reikalavimus, rangovas, veikiantis kaip verslininkas, privalo tų reikalavimų laikytis. Kartu rangos sutartyje šalys gali numatyti rangovo pareigą atlikti darbą pagal didesnius reikalavimus, negu nustatyti privalomi. Taigi svarbiausias dokumentas, kuriame turi būti užfiksuoti statybos kokybės reikalavimai, yra šalių sudaroma rangos sutartis, todėl labai svarbu užsakovo lūkesčius apibrėžti kuo tiksliau. Tai gali padėti išvengti neretai kylančių teisinių ginčų dėl statybos darbų kokybės.

Privalu laikytis reglamentų Be išvardytų LR CK nustatytų kokybės reikalavimų, statybos darbų rezultatas turi atitikti kitų privalomųjų

norminių dokumentų reikalavimus. Vadovaujantis Statybos įstatymu, normatyviniai statybos techniniai dokumentai yra statybos techniniai reglamentai (vadinamieji STR), statybos taisyklės, nacionaliniai, perimti Europos ir tarptautiniai standartai bei metodiniai nurodymai ir rekomendacijos. Statybos techniniai reglamentai yra privalomi visiems statybos dalyviams. Statybos taisyklės, statinių naudojimo ir techninės priežiūros taisyklės, Lietuvos standartai ir techniniai liudijimai taikomi savanoriškai, išskyrus atvejus, kai statybos techniniuose reglamentuose ar kituose teisės aktuose nurodoma, kad šias taisykles, standartus, liudijimus taikyti privaloma. Statybos taisyklės, Lietuvos standartai ir techniniai liudijimai, į kuriuos pateikiamos nuorodos projektavimo ar rangos sutartyse, tampa privalomi sutartį sudariusioms šalims. Vadinasi, užsakovas, norėdamas užsitikrinti, kad jo pageidaujami kokybės standartai būtų taikomi, tai turi aptarti rangos sutartyje, kitaip, nors jie ir bus patvirtinti, konkrečiu atveju nebus taikomi. Statybos įstatymo 15 straipsnyje numatyta, kad rangovas privalo vykdyti statybos darbus pagal projektą ir teisės aktų reikalavimus. Taigi užsakovas rangos sutartyje turi aiškiai nurodyti statybos darbų kokybės reikalavimus. Jei statybos įmonė turi pasitvirtinusi statybos taisykles, kurios nurodo numatomų atlikti statybos darbų atlikimo tvarką ir kokybės reikalavimus, privalomą tokių taisyklių taikymą reikėtų nurodyti rangos sutartyje. Jei įmonė neturi pasitvirtinusi statybos taisyklių arba turimos statybos taisyklės nenurodo

Ieva AUŠKALNYTĖ Advokatė

advokatas pataria

Užsakovas, norėdamas užsitikrinti, kad jo pageidaujami kokybės standartai būtų taikomi, tai turi aptarti rangos sutartyje, kitaip, nors jie ir bus patvirtinti, konkrečiu atveju nebus taikomi.

kai kurių darbų atlikimo bei kokybės reikalavimų, rangos sutartyje būtina šiuos klausimus aptarti papildomai.

Bendro standarto nėra Statybos įstatymas skiria tokias pagrindines statybos rūšis: naujo statinio statyba, statinio rekonstrukcija, kapitalinis ir paprastas statinio remontas, statinio griovimas. Nuo to, kokiai statybos rūšiai priskirtini konkretūs statybos darbai, nustatomi skirtingi statybos darbų kokybės reikalavimai. Taip pat teisės aktų nustatomi kokybės reikalavimai skiriasi priklausomai nuo statinio priskyrimo kuriai nors statinių grupei. Pavyzdžiui, minimalūs energinio pastatų naudingumo reikalavimai privalomi tik naujai statomiems pastatams ir rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems pastatams, kurių bendras naudingasis vidaus patalpų plotas yra didesnis kaip 1000 kvadratinių metrų ir kurių rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu atliekamų darbų, susijusių su pastato energinio efektyvumo gerinimu, kaina sudaro daugiau kaip 25 proc. pastato vertės. Tačiau toliau

pažymima, kad šio punkto reikalavimai taikomi tiek, kiek tai techniškai, funkciškai ir ekonomiškai įmanoma. Taigi sudarant rangos sutartis svarbu nustatyti būtent tos rūšies statiniams keliamus teisės aktuose numatytus reikalavimus ir sutarti dėl papildomų, jeigu to pageidauja viena iš sutarties šalių. Kitaip sutartyje nenumatyti reikalavimai jau atlikus statybos darbus gali būti nepagrįsti.

Atsakomybė už nekokybišką darbą Pripažinus statinį tinkamu naudoti, prasideda jo naudojimo etapas, kurio metu nustačius statybos broką galioja Statybos įstatymu nustatytas minimalus garantinis terminas: statiniui – 5 metai, paslėptiems statinio statybos darbams – 10 metų, tyčia paslėptiems defektams – 20 metų. Rangovas privalo šiuos defektus pašalinti savo lėšomis, su statytoju suderinęs laiką. Jeigu rangovas atsisako juos šalinti arba nepašalina nustatytu laiku, užsakovas gali pašalinti defektus savo jėgomis, o faktiškas išlaidas per teismą išieškoti iš statinį stačiusio rangovo. Teismas taip pat

gali įpareigoti rangovą savo lėšomis pašalinti statybos defektus teismo nustatytu terminu. Jei būstas perparduodamas, jį perpirkęs asmuo iš būstą pardavusio asmens gali pareikalauti pašalinti tik tuos defektus, kurių atsirado dėl jį pardavusio asmens kaltės, ir tik tuo atveju, jei tai aptarta pirkimo–pardavimo sutartyje. Dėl kitų statybos defektų, išryškėjusių statinio garantiniu terminu, naujasis savininkas turi kreiptis į namo statytoją.

Išvados  Statybos darbų kokybės reikalavimus patartina aiškiai užfiksuoti šalių sudaromoje rangos sutartyje.  Nustatant statybos kokybės reikalavimus rekomenduotina įvertinti konkrečiai statybos rūšiai keliamus būtinus reikalavimus ir nustatyti leidžiamus didesnius kokybės reikalavimus, įvertinus, ar jie būtini.  Svarbu laikytis teisės aktuose nustatytų terminų reikalavimų dėl netinkamos kokybės statybos darbų.

2011 Nr. 3

rinka

Tomas Žiaugra Bendrovės „Eika“ rinkos analitikas

Tikėtina, kad ekonominės klasės būsto pirkėjai finansiškai jautriausiai reagavo į gruodžio mėnesio švenčių maratoną ir didesnius pirkinius nukėlė kitiems metams. Didžiausią pardavimų dalį sudarę butai išliks paklausūs ir visus 2011 metus.

Plėtotojai rinkai

reagavo į gruodžio mėnesio švenčių maratoną ir didesnius pirkinius nukėlė kitiems metams. Didžiausią pardavimų dalį sudarę butai išliks

paklausūs ir visus 2011 metus“, – mano bendrovės „Eika“ rinkos analitikas Tomas Žiaugra. Likusi 25 proc. pardavimų dalis teko vidutinei klasei, mažesni pardavimai – ir prestižinės klasės projektų plėtotojams. Antrinė rinka buvo pasyvesnė – preliminariais Registrų centro duomenimis, 2011 metų sausį sudaryta du kartus mažiau būsto pardavimo sandorių negu praėjusių metų gruodį. Pasak rinkos analitiko T. Žiaugros, galutiniai duomenys turėtų rodyti iki 30 proc. mažesnį bendrą sandorių skaičių. Negalutiniais sausio mėnesio duomenimis, užregistruota vos 213 pardavimų – 44 naujos ir 169 senos statybos būsto. Palyginti su praėjusių metų negalutiniais mėnesių duomenimis, gerokai sumažėjo senos statybos butų pardavimų, o naujos statybos butų pardavimai išliko stabilūs. Aktyvi pirminė rinka džiugiai nuteikia nekilnojamojo turto plėtotojus, nes jaučiamas susidomėjimas naujais projektais. Susidomėjimą naujais butais rodo ir pasyvesni sausio mėnesio senos statybos būsto pardavimai. „Pasirodo vis daugiau pranešimų apie atnaujinamas arba pradedamas statybas. Tikėtina, kad statytojai neleis naujo būsto rinkai būti išalkusiai, o naujų butų pasiūla 2011 metais bus nuolat papildoma didesniais ar mažesniais projektais“, – pridūrė T. Žiaugra. „Ober-Haus“ Lietuvos butų kainų indekso (OHBI), fiksuojančio butų

kainų pokyčius penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje), reikšmė vasario mėnesį išliko stabili ir sudarė 0,0 proc. Vadinasi, kainos vasarį išliko stabilios. Sausio mėnesį buvo užfiksuotas 0,3 proc. butų kainų mažėjimas. Kainų pokyčiai vasario mėnesį buvo stebimi tik dviejuose šalies miestuose – Klaipėdoje ir Panevėžyje. Klaipėdoje butų kainos per pastarąjį mėnesį sumažėjo 0,1 proc., o Panevėžyje ūgtelėjo 0,2 proc. Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose ryškesnių pokyčių nebuvo užfiksuota. Pastaruoju metu stebimi nežymūs teigiami pokyčiai lemia gerėjančius metinius butų kainų rodiklius. Vilniuje metinis kainų augimas vasario mėnesį sudarė 1,4 proc., o sausį siekė vos 0,2 proc. Bendrovės „OberHaus“ Vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovo Sauliaus Vagonio teigimu, kituose Lietuvos didmiesčiuose metinis butų kainų pokytis vasario mėnesį vis dar išliko neigiamas: Kaune – 4,5 proc. (sausį šis rodiklis siekė net 7,3 proc.), Klaipėdoje – 3,1 proc. (sausį – 3,7 proc.), Šiauliuose – 1,3 proc. (sausį – 1,3 proc.) ir Panevėžyje – 3,4 proc. (sausį – 3,6 proc). Nuo aukščiausio apibendrinto būsto kainų lygio, kuris buvo pasiektas 2007 metų pabaigoje, iki šių metų sausio Vilniuje butų kainos yra sumažėjusios 40,1 proc., Kaune – 33,2 proc., Klaipėdoje – 45,5 proc., Šiauliuose – 44,6 proc., Panevėžyje – 45,9 proc.



žada maisto

Vladas ŠERELIS

Šių metų pradžioje pirminė naujos statybos butų rinka Vilniuje buvo aktyvesnė negu šventinį gruodžio mėnesį. Nekilnojamojo turto plėtotojai užfiksavo daugiau kaip 100 naujų butų pardavimų vien sausio mėnesį. 2011 Nr. 3

Sausį ekonominės klasės naujo būsto pardavimai Vilniuje sudarė 65 proc. visų pardavimų ir grįžo į praėjusių metų spalio bei lapkričio pardavimų lygį – tuomet butų buvo realizuota du kartus daugiau negu gruodį. „Tikėtina, kad ekonominės klasės būsto pirkėjai finansiškai jautriausiai

2011 Nr. 3

jaukus namas

KLEMENTINA

Namas yra nekilnojamas turtas, kuris vertinamas pagal visą eilę kriterijų. Pirkdami namą didelį dėmesį skirkite tam, kad šiluma būtų eikvojama taupiai. Tinkamai pastatyti mūriniai namai pasižymi puikia garso ir šilumos izoliacija. UAB „Jaukus namas“ siūlomuose projektuose tai numatyta. Namo projektas Klementina – puikus pavyzdys. Namas tiktų 3–4 asmenų šeimai. Su palėpe, kurią galima įvairiai panaudoti, ir garažu. Svetainė, valgomasis ir virtuvė – dienos zona. Poilsio zoną sudaro trys miegamieji ir vonios kambarys. Ne vienam patiks, kad svetainėje yra suprojektuotas dvipusis židinys ir yra išėjimas į erdvią terasą. Džiaugtis ja vasarą – tikras malonumas. Dėl paprastos namo formos ir nedidelio laikančiųjų sienų skaičiaus yra plačios vidaus komponavimo galimybės. Laikančios išorinės sienos apima 193 m², vidinės – 38 m², o pertvaros – 78 m². Namas mūrinis, perdanga (140 m²) gelžbetoninė (perdangos sijos ir tuščiaviduriai blokeliai). Sienos mūrytos iš trijų rūšių blokelių. Statant šiuo būdu, galima įgyvendinti nestandartines namo konstrukcines dalis. Fasadas tinkuotas dekoratyviuoju tinku, apdailintas beicuotomis lentomis, cokolis tinkuotas. Jei mūsų siūloma fasado apdaila neatitinka Jūsų norų, tai galite kitus fasadų elementus pasirinkti iš didelio lauko apdailos asortimento mūsų parduotuvėse. Langai ir stoglangiai (4 vnt.) yra mediniai, o jų spalva dera prie fasado. Mediniai lango rėmai garsą izoliuoja taip pat gerai, kaip plastikiniai, jie turi šiek tiek geresnį šilumos izoliacijos koeficientą, todėl juos siūloma naudoti įgyvendinant šį projektą. Stogo laikančioji konstrukcija medinė – 11 m³ medienos, dengta čerpėmis – 277 m². Jūsų statomas namas taps puošnesnis, jeigu lietaus vandens nuvedimui nuo stogo tinkamai panaudosite lietvamzdžius (11 m). Name Klementina jie papildo namo estetinį vaizdą, tačiau neišsiskiria. Dūmtraukių (18 m) ir ventiliacinių kanalų (17 m) išsidėstymas architektų yra gerai apgalvotas.

2011 Nr. 3

jaukus namas

Bendras plotas Naudingas plotas + pastogė + garažas

Pirmas aukštas 1. Tambūras 2. Holas 3. Virtuvė 4. Valgomasis 5. Svetainė 6. Tualetas 7. Vonia 8. Miegamasis 9. Kambarys 10. Kambarys 11. Ūkinė patalpa 12. Garažas

294,22 m ² 129,49 m ² 75,21 m ² 18,73 m ²

3,82 m² 12,35 m² 10,20 m² 12,43 m² 37,87 m² 1,82 m² 5,72 m² 15,66 m² 13,69 m² 10,31 m² 5,62 m² 18,73 m²

Pastogė 1. Palėpė įrengimui 75,21 m²

Užstatymo plotas Statinio aukštis Stogo nuolydžio kampas Sklypo matmenys

195,87 m² 7,54 m 30 º 21,7x 9,7 m

Bendras plotas Naudingas plotas + pastogė + garažas

Pirmas aukštas 1. Tambūras 2. Drabužinė 3. Holas 4. Virtuvė 5. Sandėliukas 6. Kambarys + valgomasis 7. Tualetas 8. Vonia 9. Miegamasis 10. Kambarys 11. Kambarys 12. Ūkinė patalpa 13. Katilinė 14. Garažas

310,00 m ² 123,47 m ² 33,58 m ² 21,30m ²

Užstatymo plotas Statinio aukštis Stogo nuolydžio kampas Sklypo matmenys

189,27 m² 6,91 m 28 º 22,3 x 27,5 m

2,58 m² 4,35 m² 12,33 m² 10,44 m² 1,87 m² 34,30 m² 1,06 m² 9,30 m² 15,13 m² 10,83 m² 12,56 m² 3,41 m² 5,38 m² 21,30 m²

Pastogė 1. Pastogė 33,58 m ²

PROJEKTO PARTNERIS

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. (8 5) 233 6360, mob. 8 616 21 263

KORNELIJA

Namo projekto Kornelija bendras plotas – 310 m², todėl šis projektas vertas dėmesio tų, kurie yra įsigyję nemažą sklypą. Namas su palėpe, kurią ateityje galima panaudoti. Yra numatytas vienvietis garažas. Šio namo pamatų montavimui reikia dviejų rūšių pamatų blokų B 24.6.3 (54 vnt.) ir B12.6.3 (32 vnt.). Jiems sumontuoti ir sutvirtinti būtina 33,65 betono C20/25, 5,80m³ lieso betono C8/10, o apšiltinimui naudojamas ekstrudinis polistirenas – 7,20 m³. Toks pamatų tipas naudojamas labai dažnai, tačiau esant labai silpnam gruntui gali būti priimtas sprendimas panaudoti kitą pamatų tipą. Namo grindims įrengti reikia 24,2 m³ betono, o terasos – 8,0 m³. Šio statinio bendras hidroizoliuojamo paviršiaus (vertikalaus ir horizontalaus) plotas sudaro 178,0 m². Statinys mūrinis su surenkama gelžbetonine tankiabriaune perdanga, t. y. gelžbetonėmis sijomis – kurių reikia 338,1 m ir tuščiaviduriais blokeliais – 920 vnt. Perdanga turi labai gerą šiluminę varžą. Mūrijant namo sienas naudojami trijų matmenų akytojo betono blokeliai: 365 mm, 240 mm ir 115 mm. Blokelių mūras gerai sulaiko triukšmą, yra nedegus. Fasadas yra tinkuotas, galima rinktis dviejų spalvų tinką. Cokolis apdailintas klinkerinėmis plytelėmis, langų ertmių kraštai tinkuoti. Fasado apšiltinimui reikia akmens vatos plokščių, kurios yra tinko sluoksnių pagrindas. Apdailai naudojamas dekoratyvusis tinkas ir silikatiniai dažai. Stogo konstrukcija medinė (keturšlaitis stogas), dengta čerpėmis. Medinės stogo konstrukcijos iš spygliuočių medienos C27 klasės – 13,16m³. Čerpių dangos reikia 262 m². Čerpės gerai akumuliuoja šilumą, taisant, galima pakeisti tik vieną elementą. Stogui apšiltinti naudojamos pusiau kietos akmens vatos plokštės. Name suprojektuoti įvairaus dydžio langai (24 m²). Mediniai langų rėmai ir langinės suteikia namui žavėsio ir užmiesčio sodybos dvelksmo. Automobilio saugyklos vartai apima 5,46 m², spalva – medienos imitacija. Į namą patenkama per pagrindinį įėjimą ir per garažą. Pagrindinis namo įėjimas yra pabrėžtas laiptais, numatytais prie įėjimo. Įėjus patenkama į tambūrą. Namo centre su mediniais puantriniais laiptais, vedančiais į palėpę išsidėstęs holas. Jis skiria dienos zoną nuo poilsio. Dienos zonoje architektai numatė svetainę, valgomąjį ir virtuvę. Didelės stiklo plokštumos optiškai padidina svetainę. Dvipusis židinys suteikia šilumos ir jaukumo tiek būnant viduje, tiek – lauke. Virtuvė nuo svetainės atskirta pertvara, kurią galima statybos metu panaikinti arba jos vietoj įrengti nedidelį barą. Poilsio zoną sudaro trys miegamieji ir vonios kambarys. Nemažą dėmesį architektai skyrė vonios kambariui, kuriam suprojektuota erdvė prie tėvų miegamojo. Namas tiktų 4–5 asmenų šeimai. Dėl paprastos namo formos ir nedidelio laikančiųjų sienų skaičiaus yra plačios vidaus komponavimo galimybės. Šis namas išties žavi paprastumu ir funkcionalumu. Galima parengti ir veidrodinį šio projekto variantą.

2011 Nr. 3

rinka

,, Susidomėjimo banga atslūgo Būstas užsienyje lietuvius domina vis rečiau, o užsieniečiai pirkėjai mūsų šalyje atkunta

Aleksas GIRA

Laikai, kai lietuviai intensyviai domėjosi galimybe įsigyti antruosius namus užsienyje, dabar tėra saldus praeities prisiminimas. Tačiau stebimas kitas reiškinys – apmirusią nekilnojamojo turto rinką Lietuvoje šiek tiek gaivina užsieniečiai. Jie vis aktyviau dairosi brangesnio ar išskirtinio būsto poilsiui bei laisvalaikiui praleisti. Veiklą sustabdė Maždaug prieš 3–4 metus, kai lietuviai švaistėsi nuosavais ir skolintais pinigais į kairę bei į dešinę, nekilnojamojo turto objektai juos domino ne tik gimtojoje žemėje, bet ir už jos ribų. Tautiečiai aktyviai domėjosi butais,

2011 Nr. 3

namais ir žemės sklypais Turkijoje, Ispanijoje, Egipte bei Bulgarijoje, noriai pirko juos sau arba tam, kad investavę uždirbtų. Tačiau vadinamųjų antrųjų namų pirkimo karštinė baigėsi vos prasidėjusi. Sprogus nekilnojamojo turto burbului ir besitęsiant ekonominiam

sąstingiui, būsto paklausą saulėtuose kraštuose užvaldė štilis. Tiesa, ši rinka visiškai nemirė – anot nekilnojamojo turto pardavėjų ir tarpininkų, šioks toks bruzdėjimas vyksta ir dabar. Bendrovės „Domus extra“ vadovas Audrius Skardžius „Statybai ir architektūrai“ neneigė – laikai, kai lietuviai investavo į būstą šiltuosiuose kraštuose, jau praėjo. Auksiniais jis vadina 2006–2007 metus – tuomet lietuviai ne tik žvalgėsi, bet ir pirko turtą užsienyje. „Paklausa, be abejo, buvo. Žmonės daugiausia rinkdavosi nedidelius butus sau. Populiariausias buvo 30–50 tūkst. JAV dolerių kainavęs būstas. Vien mes per metus tarpininkaudavome parduodant 6–7 tokius ir panašius objektus. Sakyti, kad dabar

lietuvių susidomėjimas visiškai išblėso, negalėčiau. Bet, žinoma, jis nebe toks, koks buvo prieš krizę“, – sakė nekilnojamąjį turtą saulėtuose kraštuose siūlančios bendrovės „Domus extra“ vadovas. Nekilnojamojo turto prekybą Bulgarijoje, Ispanijoje, Turkijoje bei Egipte dar neseniai plėtojusi įmonė „Inturtus“ šiuo metu šią savo veiklą yra sustabdžiusi. Priežastis paprasta – gerokai smukęs lietuvių susidomėjimas nekilnojamuoju turtu užsienyje. Bendrovės direktorė Kristina Gelminauskė tvirtino, kad didžiausias susidomėjimas tokiais objektais buvo 2007 metais, kai butai buvo perkami ne tik poilsiui, bet ir spekuliaciniais tikslais ar nuomai. „Vėl pamažu judama, žmonės klausinėja, domisi, bet pirkėjų yra vienetai. Ne paslaptis – dabar ši rinka išgyvena ne patį geriausią laikotarpį. Kaip bus ateityje, parodys laikas“, – kalbėjo K. Gelminauskė.

Gintarė MIKUČIONYTĖ Finansų ir nekilnojamojo turto konsultacijų bendrovės DZL vadovaujamoji partnerė

Būstas šiltuosiuose kraštuose nėra iš tų objektų, kurį pigiai įsigijus po poros metų galima tikėtis brangiai parduoti.

a k n

Šviesa tunelio gale Finansų ir nekilnojamojo turto konsultacijų bendrovės DZL vadovaujamoji partnerė Gintarė Mikučionytė situaciją antrųjų namų rinkoje vertina kur kas optimistiškiau. Jos teigimu, po keleto sunkių pastarųjų metų jaučiamas šioks toks atsigavimas. Pašnekovė neslėpė, kad šiandien yra žmonių, besidominčių ir aktyviai ieškančių būsto

šiltuosiuose kraštuose ar netgi Jungtinėse Amerikos Valstijose. „Manyčiau, po smarkaus nuosmukio rinka pamažu atsigauna. Šiuo metu lietuvių akys krypsta ne tik į pamėgtą Bulgariją ar Ispaniją, bet ir į Tailandą, JAV ar Braziliją. Žinoma, tokių sandorių sudaroma vienetai, bet teigti, kad rinkoje visiškas štilis – negalėčiau“, – akcentavo bendrovės DZL vadovaujamoji partnerė. G. Mikučionytės teigimu, pirkėjai bet kokio būsto užsienyje dabar nesirenka. Dažniausiai jie ieško nedidelių butų poilsiui, kurių išlaikymas netaptų per didele našta. Anot jos, tie, kurie įsigijo būstą ne poilsiui, bet kaip investiciją, žiūri, kad jis nestovėtų tuščias ir jį būtų galima išnuomoti. „Spekuliaciniais tikslais niekas nebeperka, nes tai specifinė rinka. Būstas šiltuosiuose kraštuose nėra iš tų objektų, kurį pigiai įsigijus po poros metų galima tikėtis brangiai parduoti“, – pridūrė G. Mikučionytė. Nekilnojamojo turto specialistai pažymi, kad užsienyje dažniausiai perkamas būstas ne nuolat gyventi, bet laisvalaikiui praleisti arba kaip investicija – laisvų ar perteklinių pinigų įdarbinimas. Vadinasi, tokį būstą perka pasiturintys, apsirūpinę žmonės. Todėl nenuostabu, kad tokio turto paklausa sunkmečiu stipriai sumažėjo, nes potencialūs pirkėjai pirmiausia galvoja apie būtiniausių poreikių tenkinimą.

Ekonominė klasė nevilioja Lietuviškų pinigų srautas į svečias šalis smarkiai sulėtėjo, o užsieniečių dėmesys Lietuvai neblėsta – besidominčiųjų nekilnojamuoju turtu nestinga. Bent jau taip teigė naujai įsikūrusios bendrovės „O lia lia Luxury Properties“, besiskelbiančios pardavinėjant išskirtinį, prabangų būstą, vadovė Sonata Urbelienė. Moteris sakė, kad užsieniečiai ne tik domisi galimybėmis pirkti butų mūsų krašte, bet ir plačiai atveria pinigines.

2011 Nr. 3

rinka

,, „Didžioji dauguma besidominčiųjų nekilnojamuoju turtu Lietuvoje – be abejo, rusai. Tačiau netrūksta asmenų ir iš Italijos, Ispanijos, JAV, Didžiosios Britanijos. Dažniausiai jų akys krypsta tik į dvi Lietuvos vietas – Vilnių ir pajūrį. Jei perkamas būstas sostinėje, tai beveik visada prestižiniuose rajonuose – centre ir Senamiestyje, rečiau – Žvėryne. Kitos vietos užsieniečių nedomina. Be to, mažų erdvių jie nepageidauja. Dažniausiai domimasi butais ar apartamentais nuo 100 kvadratinių metrų ploto. Patirtis rodo, kad užsieniečiai čia būstą renkasi ne kaip įrankį uždirbti iš prekybos nekilnojamuoju turtu, bet kaip antruosius namus“, – pasakojo S. Urbelienė.

Rusų pirkėjų desantas Bendrovės „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas Saulius Vagonis „Statybai ir architektūrai“ tvirtino, kad praėjusiais metais išties pastebimai išaugo Rusijos ir Baltarusijos piliečių susidomėjimas gyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu Lietuvoje. Jo teigimu, pernai bendrovės specialistai tarpininkavo parduodant šių šalių gyventojams būsto, kurio bendra suma viršijo 10 mln. litų. „Atsižvelgiant į po krizės stipriai sumažėjusias ir užsieniečių požiūriu patrauklias nekilnojamojo turto kainas ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Estijoje, galima pagrįstai teigti, kad Rytų šalių piliečių susidomėjimas Baltijos šalių būsto rinkomis ir toliau augs. Ypač matydami didelį tokių pirkėjų potencialą, nekilnojamojo turto pardavėjai imasi

2011 Nr. 3

konkrečių priemonių reklamuodami tokį turtą šiose valstybėse, o to beveik nebuvo daroma anksčiau“, – kalbėjo S. Vagonis. Ekspertas neslėpė, kad Vakarų šalių piliečiai galimybėmis įsigyti būstą Lietuvoje domisi kur kas rečiau negu rusai ar baltarusiai. Tačiau ir vakariečiai čia ryžtasi pirkti butų, šioks toks pagyvėjimas jaučiamas jau kurį laiką. „Žinoma, fiksuojami pavieniai pirkėjų iš Vakarų Europos šalių būsto įsigijimo atvejai. Tačiau, palyginti su bumu 2004–2007 metais, šiandien tokio sistemingo pirkimo iš vakariečių pusės tikrai nėra. Palyginti su 2009-ųjų situacija, pirkėjų iš užsienio šalių susidomėjimas nekilnojamuoju turtu Lietuvoje dabar tikrai yra didesnis“, – akcentavo „Ober-Haus“ atstovas.

Domina kurortai Rusai ir baltarusiai Lietuvoje dažniausiai investuoja į laisvalaikio, prabangius, išskirtinius nekilnojamojo turto objektus, tačiau nespjauna ir į kokybišką ekonominės klasės būstą. Esą viena dominuojamų priežasčių ne Europos Sąjungos piliečiams iš rytinių šalių įsigyti gyvenamojo ploto Lietuvoje yra ta, kad deklaravus jį kaip savo gyvenamąją vietą šiems tampa paprasčiau gauti leidimą gyventi mūsų šalyje. Vadinasi, jie įgyja teisę laisvai keliauti Šengeno erdve. S. Vagonis pastebi, kad Lietuvoje būstą perkančius užsieniečius galima skirstyti į dvi grupes. Vieni nekilnojamąjį turtą perka spekuliaciniais tikslais, ketindami ateityje brangiau parduoti, kiti siekia įsigyti laisvalaikio būstą Lie-

Saulius VAGONIS Bendrovės „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas

Gerėjant ekonominei situacijai ir materialinei žmonių padėčiai apyvartoje atsiras daugiau laisvų pinigų, todėl dalis jų bus vėl investuojama į užsienį.

santechnikA

požiūris I 72

Pastatuose neliks radiatorių

technologijos I 88 Misija sunki, bet įmanoma

tuvos pajūryje ar kituose kurortiniuose miesteliuose. Pašnekovo teigimu, be pajūrio pirkėjų, aktyvumu pastaruoju metu išsiskiria Druskininkai. S. Vagonis įsitikinęs, kad gerėjant ekonominei situacijai ir materialinei žmonių padėčiai apyvartoje atsiras daugiau laisvų pinigų, todėl dalis jų bus vėl investuojama į užsienį. Pašnekovo nuomone, turtingesni lietuviai aktyviau ieškos būsto šiltuosiuose kraštuose, o užsieniečiai dairysis perspektyvių arba jiems artimų rinkų Lietuvoje. „Ateityje abi pusės bus tikrai aktyvesnės nei pernai ir juolab nei pačiais sunkiausiais metais – 2009-aisiais“, – prognozavo S. Vagonis.



situacija I 77

Vandentvarkos ūkio minoras

požiūris

Pastatuose neliks

radiatorių

Tokių įžvalgų pateikia šildymo įrangos gamintojai, svarstydami ES direktyvos įgyvendinimo būdus

Kęstutios BALČIŪNAS Bendrovės „Uponor“ generalinis direktorius

Ateitis tikrai priklauso grindiniam šildymui. Tik nežinia, kaip bus koreguojami mūsų teisės aktai. Teko matyti techninių pastatų projektų, kuriuose aiškiai įrašyta: grindinis šildymas negalimas.

Vladas ŠERELIS

Europos Sąjungos (ES) direktyva dėl energinio pastatų naudingumo privers statytojus ir įrangos montuotojus iš esmės keisti požiūrį. Kadangi reikalavimai, susiję su efektyviu energijos naudojimu, bus taikomi šildymo, karšto vandens, oro kondicionavimo, didelėms vėdinimo sistemoms ar tų sistemų deriniams, santechnikos įrangos gamintojams bei montuotojams jau dabar laikas taikytis prie naujų standartų, priimti naujų sprendimų. Lauks teisinės bazės Ne vėliau kaip iki 2020 metų gruodžio 31 dienos visi nauji pastatai turės būti beveik nulinės energijos pastatai. Po 2018 metų gruodžio 31 dienos viešosios valdžios institucijos, užimančios ir valdančios naujus pastatus, turės užtikrinti, kad tie pastatai būtų beveik nulinės energijos. Visa tai skelbia ES direktyva. Beveik nulinės energijos pastatas apibūdinamas taip: tai pastatas, kurio energinis naudingumas yra labai didelis. Didžiąją dalį reikalingos energijos, kuri beveik lygi nuliui arba kurios sunaudojama labai mažai, turėtų sudaryti atsinaujinančių išteklių energija,

2011 Nr. 3

požiūris

įskaitant vietoje ar netoliese pagamintą atsinaujinančių išteklių energiją. Aplinkos, Ūkio ir Energetikos ministerijos jau yra pasiskirsčiusios, kuriuos direktyvoje numatytus straipsnius imsis įgyvendinti, kokių priemonių numatys. Daugiausia darbo laukia Aplinkos ministerijos. Įmonės, tiekiančios ir montuojančios įrangą, nekantriai laukia, kokia įstatymų bazė įgyvendinant ES direktyvą bus parengta, kam bus skiriamas prioritetas. „Labai svarbu, kaip kiekviena ES narė perkels direktyvą į savo įstatymų bazę, kaip bus iškraipyta ar paveikta kurio nors kuro tiekimo sritis. Aišku viena: mažinti energijos naudojimą

– būtina. Su tuo susijęs anglies dvideginio išmetimo į aplinką mažinimas, aplinkos tausojimas, taip pat energinio pastatų naudingumo didinimas“, – kalbėjo bendrovės „Uponor“ generalinis direktorius Kęstutis Balčiūnas.

Pinigus reikės naudoti tinkamai Valdžia skaičiuoja, kiek pinigų gali gauti pardavusi šaliai skirtas taršos kvotas. Tačiau ne mažiau svarbu apskaičiuoti, kaip tikslingai gautus pinigus panaudoti. Mat jie turi būti skirti priemonėms, leidžiančioms mažinti į atmosferą išmetamo anglies dvideginio kiekį. Specialistų teigimu, bus atliekama stebėsena, ar tikslingai naudojami pinigai. Jeigu bus neatitikimų – gautas lėšas reikės grąžinti. Bene daugiausia vilčių teikia prekiautojai alternatyviomis energijos priemonėmis: šilumos siurbliais, saulės kolektoriais ir baterijomis. Su tuo susijusi ir vidaus šildymo įranga. Tokiems šilumos šaltiniams tinkamiausios yra grindinio šildymo sistemos. Gali būti, kad ateityje namus projektuojantys architektai radiatorinių sistemų iš viso nenumatys. Viena vertus, jos naudoja kur kas daugiau energijos negu grindinio šildymo. Kita vertus, gyventojams grindinio šildymo sistemos irgi suteikia daugiau komforto. Iki šiol santechnikai gyventojams dažniausiai įpiršdavo radiatorines sis-

2011 Nr. 3

požiūris

temas, teikdami, kad šios yra efektyvesnės. Praktika, deja, yra kitokia. Tam, kad šiltai gyventum turėdamas radiatorinę sistemą – katilus reikia nuolatos kūrenti. Turint grindų šildymo sistemas šiluma į aplinką atiduodama visai kitaip, todėl katilų nereikia versti dirbti maksimaliu režimu.

Teks keisti projektus Senos statybos daugiabučiuose daugiausia yra sumontuotos vienvamzdės šildymo sistemos. Tam, kad būtų galima gerokai mažinti energijos naudojimą, neužtenka vien apšiltinti pastatų sienas, stogus, pakeisti langus. Nemažą naudą duotų senų sistemų keitimas naujomis kolektorinėmis. Tiesa, tam reikia didelių investicijų. Specialistų vertinimu, vargu ar tokie sprendimai būtų ekonomiškai tikslingi. Kur kas daugiau laisvės turi naujų pastatų statytojai. Žinoma, šiuolaikiškoms šildymo sistemoms reikia didesnių išlaidų, tačiau norint vykdyti ES direktyvų reikalavimus neišvengiamai reikės galvoti apie grindinio šildymo sistemas. Tam, kad butuose būtų šilta, į radiatorius reikia tiekti ne vėsesnį kaip 50 laipsnių šilumnešį. Akivaizdu, tokiai temperatūrai pasiekti naudojama daugiau energijos. Kur kas mažiau energijos reikia naudoti įrengus grindinio šildymo sistemas. Mat į tokias tiekiamo šilumnešio temperatūra gali nesiekti ir 40 laipsnių. „Ateitis tikrai priklauso grindiniam šildymui. Tik nežinia, kaip bus koreguojami mūsų teisės aktai. Teko matyti techninių pastatų projektų, kuriuose aiškiai įrašyta: grindinis šildymas negalimas. Kodėl taip daroma – racionalių paaiškinimų nerandu. Tad gal ES direktyvos privers keisti mąstymą ir priimti ekonomiškai racionalių sprendimų“, – kalbėjo „Uponor“ vadovas K. Balčiūnas. Nekilnojamojo turto plėtotojai irgi suinteresuoti, kad būtų kuo greičiau keičiami teisės aktai ir laikomasi ES direktyvos, liepiančios mažinti energijos naudojimą. Ne vienas investuotojas yra susidūręs su biurokratinėmis kliūtimis, kai projektai nebuvo derinami, jeigu būdavo norima įdiegti šildymo ar kitų sistemų naujovių. Kažkodėl buvo priimta derinti tik tuos projektus, kuriuose būdavo numatyta radiatorinė sistema – nesvarbu, kad ji yra imli energijai. O juk paklausesni yra tie biurai ir gyvenamieji namai, kurių eksploatacinės išlaidos yra mažesnės. 

2011 Nr. 3

ES direktyva skelbia Efektyvus, apdairus, racionalus ir tvarus energijos naudojimas priskiriamas, inter alia, naftos produktams, gamtinėms dujoms ir kietajam kurui, kurie yra ne tik pagrindiniai energijos šaltiniai, bet ir pagrindiniai anglies dvideginio emisijos šaltiniai. Pastatuose sunaudojama 40 proc. visos Europos Sąjungoje (ES) naudojamos energijos. Šis sektorius plečiasi, dėl to padidės jo energijos naudojimas. Todėl energijos naudojimo mažinimas ir atsinaujinančių išteklių energijos naudojimas pastatų sektoriuje yra svarbios priemonės, būtinos mažinti ES energinį priklausymą ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją. Daugiau naudojant atsinaujinančių išteklių energijos ir kartu imantis priemonių siekiant mažinti energijos naudojimą ES, būtų sudarytos sąlygos įgyvendinti Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos Kioto protokolą (UNFCCC) ir kartu vykdyti ilgalaikį įsipareigojimą – užtikrinti, kad pasaulio temperatūra kiltų iki 2 laipsnių, taip pat įsipareigojimą iki 2020 metų sumažinti bendrą šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją bent 20 proc., palyginti su 1990 metų lygiu, ir 30 proc., jei būtų sudarytas tarptautinis susitarimas. Naudojant mažiau energijos ir daugiau atsinaujinančių išteklių energijos, galima smarkiai prisidėti prie energijos tiekimo saugumo didinimo, technologijų plėtros skatinimo ir galimybių užimtumui bei regioninei plėtrai sukūrimo, ypač kaimo vietovėse. Energijos poreikio valdymas yra svarbi priemonė, leidžianti ES daryti poveikį pasaulio energijos rinkai, užtikrinanti energijos tiekimą žvelgiant iš vidutinės trukmės ir ilgalaikės perspektyvų. 2007 metų kovą Europos Vadovų Taryba pabrėžė poreikį didinti energijos naudojimo efektyvumą ES, kad būtų pasiektas tikslas iki 2020 metų 20 proc. sumažinti ES valstybėse naudojamos energijos kiekį, ir paragino visapusiškai bei greitai įgyvendinti Komisijos ko-

munikate „Efektyvaus energijos naudojimo veiksmų planas: išnaudoti potencialą“ nustatytus prioritetus. Tame veiksmų plane buvo nurodyta, kad pastatų sektoriuje yra daug galimybių ekonomiškai efektyviai taupyti energiją. 2008 metų sausio 31 dienos rezoliucijoje Europos Parlamentas paragino griežtinti direktyvos 2002/91/ EB nuostatus ir keletą kartų ragino (pastarąjį kartą 2009 metų vasario 3 dienos rezoliucijoje dėl antrosios strateginės energetikos apžvalgos) nustatyti, kad tikslas iki 2020 metų didinti energijos naudojimo efektyvumą 20 proc. taptų privalomas. Be to, 2009 metų balandžio 23 dieną Europos Parlamento ir Tarybos sprendime Nr. 406/2009/EB dėl valstybių narių pastangų mažinti jų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, Bendrijai siekiant įvykdyti įsipareigojimus iki 2020 metų sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, nustatomi nacionaliniai privalomi anglies dvideginio kiekio mažinimo tikslai, kurių siekiant itin svarbus bus energijos naudojimo efektyvumas pastatų sektoriuje. 2009 metų balandžio 23 dienos Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją energijos naudojimo efektyvumas skatinamas nustatant privalomą tikslą, kad atsinaujinančių išteklių energija iki 2020 metų sudarytų 20 proc. bendro ES valstybėse sunaudojamos energijos kiekio. 2007 metų kovą Europos Vadovų Taryba dar kartą patvirtino ES įsipareigojimą visos ES mastu plėtoti atsinaujinančių išteklių energijos gamybą ir pritarė privalomam tikslui, kad iki 2020 metų atsinaujinančių išteklių energijos dalis turi sudaryti 20 proc. Direktyvoje 2009/28/EB nustatoma bendra skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją sistema. Būtina nustatyti konkretesnius veiksmus siekiant pasitelkti neišnaudotą didelį pastatų energijos taupymo potencialą ir mažinti akivaizdų skirtumą tarp valstybių narių pasiekimų šiame sektoriuje.

požiūris

situacija

Nauji siurblių standartai Siekis įgyvendinti užsibrėžtą tikslą iki 2020 metų 20 proc. sumažinti energijos naudojimą ir anglies dvideginio išmetimą daro įtaką ir energiją naudojantiems įrenginiams. Remiantis Europos Sąjungos direktyva 2005/32/EC (dar vadinama EuP direktyva), pradėti kurti energiją naudojančių įrenginių ekologinio projektavimo reikalavimai, kurie, manoma, paveiks ir cirkuliacinių siurblių rinką. Cirkuliaciniai (apytakiniai) siurbliai sunaudoja didesnę dalį energijos, kuri pasitelkiama pastatų šildymo sistemose. Be to, daugelis įprastų cirkuliacinių siurblių veikia nuolatos ir nėra reguliuojami pagal šildymo poreikį. Kadangi šių siurblių energijos sąnaudos daro didžiausią poveikį aplinkai, jiems buvo nustatyti energijos naudojimo efektyvumo reikalavimai, kurie pateikti Europos Komisijos reglamente (EB) Nr. 641/2009 „Autonominių beriebokšlių apytakinių siurblių ir į gaminius įmontuojamų beriebokšlių apytakinių siurblių ekologinio projektavimo reikalavimai“. Reglamentas buvo priimtas dar 2009 metų liepos 22 dieną, o įsigalios nuo 2013 metų sausio 1 dienos. Remiantis parengiamojo tyrimo duomenimis, Europos Bendrijos rinkai kasmet pateikiama maždaug 14 mln. cirkuliacinių siurblių. Didžiausias jų poveikis aplinkai per visą gyvavimo ciklą – šių siurblių veikimo periodu sunaudojamas elektros energijos kiekis. 2005 metais siurbliai sunaudojo 50 TWh elektros energijos – šis kiekis atitinka į aplinką išmestų 23 mln. tonų anglies dvideginio kiekį. Jeigu nebūtų imamasi jokių priemonių, numatoma, kad elektros energijos sąnaudos 2020 metais padidėtų iki 55 TWh. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad cirkuliacinių siurblių elektros energijos sąnaudas įmanoma gerokai sumažinti. Šis reglamentas turėtų paskatinti spartesnę technologijų plėtrą – pasitelkiant jas padidėtų cirkuliacinių siurblių efektyvumas ir sumažėtų neigiamas poveikis aplinkai. Preliminariais skaičiavimais, iki 2020 metų

2011 Nr. 3

būtų galima sutaupyti 23 TWh elektros energijos (šis kiekis atitinka į aplinką išmestų 11 mln. tonų anglies dvideginio ekvivalento kiekį), palyginti su tuo, jeigu nebūtų imamasi jokių priemonių. Reglamente naudojami šie pagrindiniai terminai. Apytakinis siurblys – išcentrinis siurblys, kurio vardinė hidraulinė išėjimo galia yra 1–2500 vatų ir kuris skirtas naudoti šildymo sistemose arba antrinėse aušinimo sistemų grandinėse. Beriebokšlis apytakinis siurblys – apytakinis siurblys, kurio variklio velenas tiesiogiai sujungtas su sparnuote ir kurio variklis panardinamas į pumpuojamą skystį. Autonominis apytakinis siurblys – apytakinis siurblys, skirtas veikti nesujungtas su gaminiu. Šis reglamentas apima visus „raudonus“ cirkuliacinius šlapiojo rotoriaus siurblius, kurių galia yra 1–2500 vatų. Reglamentas netaikomas apytakiniams geriamojo vandens siurbliams. Taip pat ir ne vėliau kaip 2020 metų sausio 1 dieną rinkai pateiktiems į gaminius įmontuojamiems apytakiniams siurbliams, kuriais keičiami tokie patys ne vėliau kaip 2015 metų rugpjūčio 1 dieną rinkai pateikti į gaminius įmontuojami apytakiniai siurbliai. Ant pakaitinio gaminio ar jo pakuotės turi būti aiškiai nurodyta, su kokiu (-iais) gaminiu (-iais) jis skirtas naudoti. Cirkuliacinių siurblių ekologinio projektavimo reikalavimai surašyti reglamento I priede (žr. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 641/2009). Jie bus taikomi pagal šį tvarkaraštį:



Nuo 2013 metų sausio 1 dienos autonominių beriebokšlių apytakinių siurblių, išskyrus specialiai pirminėms saulės šilumos sistemų grandinėms skirtus siurblius ir šiluminius siurblius, energijos vartojimo efektyvumo koeficientas (EVEK), kuris apskaičiuojamas pagal II priedo 2 punktą, turi būti ne didesnis kaip 0,27.  Nuo 2015 metų rugpjūčio 1 dienos autonominių beriebokšlių apytakinių siurblių ir į gaminius įmontuojamų beriebokšlių apytakinių siurblių EVEK, kuris apskaičiuojamas pagal II priedo 2 punktą, turi būti ne didesnis kaip 0,23. Palyginkime, priimant reglamentą, rinkoje prieinamos geriausios apytakinių siurblių technologijos etalonas – EVEK ≤ 0,20. Nuo 2013 metų sausio 1 dienos gamintojai privalės nurodyti apytakinių siurblių EVEK gaminio duomenų plokštelėje, ant jo pakuotės ir techniniuose dokumentuose. Koeficientas nurodomas taip: „EVEK ≤ 0,[xx]“. Ant geriamojo vandens apytakinių siurblių pakuotės ir jų techniniuose dokumentuose turės būti pateikiama tokia informacija: „Šis apytakinis siurblys tinkamas tik geriamajam vandeniui.“ Gamintojai privalės pateikti informaciją, kaip įrengti, naudoti ir prižiūrėti apytakinį siurblį, kad jo poveikis aplinkai būtų kuo mažesnis, o nurodyta informacija turės būti pateikiama cirkuliacinių siurblių gamintojų svetainėse. Keičiamo greičio siurblių su pastovaus magneto varikliu EVEK gali būti mažesnis arba lygus 0,23. Įsigaliojus šiam reglamentui, nuo 2013 metų sausio 1 d. prekyba įprastiniais trijų greičių siurbliais, kurie Lietuvoje vis dar yra gerokai populiaresni negu elektroniniai, bus draudžiama. Vadinasi, rinkoje įvyks esminis pokytis – siurblys galės būti tik elektroninis.



Parengė Saulius ZULONAS, „Grundfos pumps“ pardavimų inžinierius

Vandentvarkos

ūkio minoras

Lietuvos vandens ūkio plėtros strategijoje numatyti ambicingi planai greičiausiai liks neįveikta aukštuma Antanas Jurkšaitis

Vandens tiekimas galėtų būti laikomas klasikiniu amžino verslo pavyzdžiu. Medikai tikina, kad nevalgęs žmogus gali išgyventi iki 40 dienų, o negėręs numirs aštuntą parą. Prognozuojama, kad netolimoje ateityje netgi nafta bus vertinama mažiau nei vanduo, nes šio pakeisti nėra kuo. Turi vandens – esi dievas. Klaidų istorija Tokios įžvalgos netgi savivaldybių kalibro strategams pradėjo kaitinti fantaziją taip smarkiai, kad vos atsiradus galimybei atsiriekti gabalėlį lietuviško vandens ūkio šia strimgalviais pulta naudotis. Sovietmečiu iki 1990 metų prie senosios Komunalinio ūkio ministerijos veikusi įmonė „Vanduo“ koordinavo ūkinę 14 teritorinių vandens tiekimo ir kanalizacijos filialų veiklą. Be to, buvo keletas žinybinių vandentiekių, susiformavusių drauge

su didesniais pramonės objektais ir prižiūrėjusių netoliese esančias gyvenvietes, bei keliolika sistemų prie kolūkių. Vėliau senoji monopolinė vandentiekio sistema sueižėjo į bene 700 didesnių ar mažesnių bendrovių, užsimojusių žaisti vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo rinkoje. Nuo reformų pradžios prabėgus dviem dešimtmečiams, šios srities specialistai pripažįsta, kad anuomečiai sprendimai visą vandentiekio ūkį perduoti savivaldybėms buvo klaidingi.

Tada teritorinės vandentiekio įmonės pradėjo sparčiai skaidytis ir smulkėti, viliantis, kad šios sugebės tvarkytis taip pat teisingai, kaip ir analogiškos struktūros Prancūzijoje ar Vokietijoje. Deja, nutiko priešingai. Vandens tiekimas ir nuotekų tvarkymas tapo savivaldybių kalibro politikų koziriu, tačiau šių paslaugų kokybė apleistose nykštukinėse įmonėse nė trupučio nepagerėjo, o kaina daugeliu atvejų išaugo ir tapo spekuliacijų objektu.

Nuostolių matematika Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) parengtoje ataskaitoje fiksuojama, kad net pačios didžiausios vandentiekio įmonės, per metus parduodančios daugiau kaip 2 mln. kubinių metrų vandens, už savo paslaugas gauna mažiau, negu atsieina vandenį išgauti, tiekti vartotojams, po to surinkti ir išvalyti nuotekas. Užpernai Lietuvoje tokių įmonių paslaugų savikaina buvo 4,31 lito už kubinį metrą, o mažųjų įmonių, parduodančių

2011 Nr. 3

situacija

po 0,25–0,5 mln. kubinių metrų – net 8,07 lito už kubinį metrą. Pelningai dirbančias vandentiekio kompanijas galima suskaičiuoti ant pirštų. Vidutinė visų šalies vandentiekio įmonių paslaugų savikaina siekė 4,91 lito už kubinį metrą, tačiau pardavimo kaina buvo 4,58 lito už kubinį metrą – skirtumas tarp savikainos ir taikomos kainos siekė 7,2 proc. VKEKK ataskaitoje perspėjama, kad vandentiekio įmonių veiklos pelningumas per pastaruosius ketverius metus sumažėjo 6,1 procentinio punkto. 2009 metais vienam geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų pardavimo litui teko 7 centai nuostolio. „Jeigu tokių tendencijų išliks ir ateityje, kyla pavojus, kad vandentvarkos ūkis bus nepakankamai atnaujinamas ir nebus užtikrinamas veiklos tęstinumas“, – perspėjama dokumente. Itin svarbu ir tai, kad dauguma mažųjų vandentiekio rinkos dalyvių vartotojams (maždaug 5–7 proc. visų šalies gyventojų) pumpuoja vandenį, neatitinkantį sanitarijos ir higienos reikalavimų. Įvairiose studijose nurodoma, kad šiuo metu beveik trečdalis Lietuvos gyventojų geria vandenį iš negilių šachtinių šulinių, kurių beveik 60 proc. užterštumas viršija leistinas normas arba kurie yra paprasčiausiai nekontroliuojami.

situacija

Dar viena priežastis, lėmusi vandentvarkos įmonių veiklos nuostolingumą – kainų nekoregavimas pasikeitus nuo vandens tiekėjo veiklos nepriklausančioms sąnaudoms. Kainų nustatymo metodikoje numatyta galimybė perskaičiuoti kainas, kai dėl nuo tiekėjo veiklos nepriklausančių sąnaudų (kuro, elektros energijos, mokesčių ir kt.) savikaina pasikeičia daugiau kaip 3 proc. Tačiau kratydamiesi nepopuliarių sprendimų vandens tiekėjai į šiuos dalykus dažnai numodavo ranka. Pavyzdžiui, bendrovė „Aukštaitijos vandenys“ nuo 2001 metų nesirūpino kainų korekcija ir dar pernai vandenį tiekė 9 proc. pigiau už savikainą. Todėl, VKEKK galų gale įvertinus visas būtinąsias sąnaudas bei įmonės plėtros programą, Panevėžio miesto gyventojams vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kaina pernai iškart šoktelėjo net 47 proc. „Jei ūkio subjektai preciziškai laikytųsi Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo nuostatų, kainos turėtų būti peržiūrimos kas 4–5 metus. Laiku jas perskaičiavus, ne tik būtų išvengiama drastiškų kainų šuolių ir vartotojų nepasitenkinimo dėl staigaus brangimo – tai užtikrintų finansinį įmonės pajėgumą ir sukurtų prielaidų įvykdyti įstatymuose ir vandens ūkio plėtros strategijoje numatytus plėtros planus“, – pastebima Kainų komisijos dokumente. Beje, šie planai pakankamai ambicingi. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas numato, kad daugiau kaip 95 proc. Lietuvos gyventojų iki 2015 metų turi naudotis centralizuotai teikiamomis paslaugomis. Kaip tai padaryti, kol kas daugiau ar mažiau tiksliai žino tik 27 savivaldybės iš 60, jau parengusios atitinkamus infrastruktūros tvarkymo ir plėtros planus. Preliminariais skaičiavimais, įgyvendinant šią programą reikės investuoti daugiau kaip 7,4 mlrd. litų.

vėse ir mažuose miesteliuose, nes būtent čia eksploatuojama susidėvėjusi, neefektyvi infrastruktūra, tiekiamas prastos kokybės vanduo ir aplinka teršiama nuotekomis. Tačiau kaip tik tokiose vietovėse dirbančios įmonės ne tik neturi galimybių pačios investuoti, bet ir dėl apverktinų finansinės veiklos rezultatų iki šiol netgi negalėjo pretenduoti gauti Europos Sąjungos (ES) paramą. „Manau, ilgainiui ekonominė logika privers vandentiekio įmones jungtis į didesnius ūkius“, – sakė R. Špokas. Vandentvarkos ūkio plėtros strategijos kūrėjai prognozavo, kad ateityje Lietuvoje turėtų likti mažiau kaip 10 šios rinkos žaidėjų.

Verslo praktikai stebuklais netiki Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos vadovai tokį optimizmą vadina nepamatuotu. Asociacijos direktorius Vaidotas Ramonas teigė, kad šiuo metu centralizuotai vanduo tiekiamas maždaug 73 proc. Lietuvos gyventojų, o nuotekų surinkimo paslaugos prieinamos bene 65 proc. žmonių. „Nenorėčiau būti blogu pranašu, tačiau per likusius metus pasiekti užsibrėžtus tikslus – 95 proc. žmonių iki 2015 metų suteikti galimybę naudotis centralizuotai teikiamomis vandentiekio paslaugomis – greičiausiai nepavyks. Net Valstybės kontrolės ataskaitoje, pateiktoje šių metų sausį, būgštaujama dėl egzistuojančios rizikos šių planų neįgyvendinti, nes nebuvo įvertintas investicijų poreikis, gyventojų noras ir galimybė jungtis prie naujų tinklų, neatsižvelgta į gyventojų pasiskirstymą, vandens tiekimo įmonių pajėgumus ir kitus rodiklius“, – kontrolierių pastabas citavo V. Ramonas. Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos direktorius spėjo, kad siekiant formaliai įgyvendinti ambicingus planus privalumas bus tinklų įvadus pakloti ir tuose ūkiuose, kur nuotekos retsykiais siurbiamos iš surinkimo šulinio, o vanduo tiekiamas iš kieme esančio gręžinio. Tikras gyventojų prijungimas prie vandentiekio tinklų auga vidutiniškai po 0,4 proc. per metus. Jei šie tempai nesikeis, 95 proc. riba bus pasiekta maždaug po 60 metų. „Vamzdžiai į visus vienkiemius tikrai nebus pakloti. Finansiškai įgyvendinti tokius projektus būtų nepaprastai sudėtinga. Tiesa, kol kas nieko konkretaus nežinome apie ES būsimo finansinio laikotarpio, prasidėsiančio 2014 metais, prioritetus. Tikėtina, kad pradėti darbai

a u t i scija Vadyba su politikos prieskoniu Analizuodami nuostolingo vandentvarkos įmonių darbo priežastis specialistai atkreipia dėmesį, kad daugeliu atvejų problemas lemia prasta vadyba. Nesirūpindamos veiklos efektyvumu: nuostolių tinkluose mažinimu, darbo užmokesčio, elektros energijos ir kt. sąnaudų mažinimu – įmonės patiria daugiau sąnaudų, negu kainų reguliavimo komisija numato nustatydama maksimalius tarifus. „Viena dažniausiai pasitaikančių priežasčių, kodėl vandentvarkos įmonės išleidžia daugiau negu uždirba – karšto vandens tiekimo ypatumai. Turint omenyje kainą, kaip ir numatyta teisės aktuose, geriamojo vandens ir priimtų tvarkyti nuotekų kiekiai skaičiuojami atsižvelgiant į apskaitos prietaisų, esančių prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, rodmenis. Tačiau iš tikrųjų daugelyje įmonių karšto vandens tiekėjas už paslaugas mokėdavo pagal butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių rodmenis. Dėl šios priežasties vandens tiekėjai patyrė nuostolių. Tik 9 įmonės iš 47 dirbo pelningai“, – teigiama VKEKK ataskaitoje.

2011 Nr. 3

Būgštauti nėra ko? Neseniai iš Aplinkos ministerijos Vandenų departamento direktoriaus pareigų pasitraukęs Rimgaudas Špokas komentuodamas šiuos dalykus patikino, kad ilgokai užtrukęs pasirengimas permainoms turėtų paspartinti sklandžią būsimos vandens ūkio revoliucijos eigą. Pašnekovas tikino, kad suskaidžius senąją vandentiekio sistemą Lietuva prarado masto ekonomijos kozirį: didžiausių investicijų į vandens tiekimą bei nuotekų valymą reikia kaimo vieto-

a u t i scija

bus tęsiami, tačiau tai tik mūsų spėlionės“, – samprotavo V. Ramonas.

Vandentvarkai trūksta tvarkos Valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė, apibendrindama valstybinį auditą vandentvarkos reguliavimo ir organizavimo bei kokybiškų paslaugų prieinamumo vartotojams srityje, pastebėjo, kad iki šiol neišspręstos pagrindinės problemos, numatytos 2003 metais Aplinkos ministerijos užsakymu atliktoje vandentvarkos ūkio situacijos analizėje. Kontrolieriai konstatavo, kad iki šiol nesukurta efektyvi vandens ūkio valdymo sistema: vandens tiekimo įmonės nestambinamos, vandens tiekimo veikla nelicencijuojama, nė viena savivaldybė nėra parinkusi viešojo vandens tiekėjo, trečdalis savivaldybių iki šiol nėra parengusios geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros planų, nors tai turėjo padaryti daugiau kaip prieš dvejus metus. Dokumente taip pat pažymima, esą nors savivaldybės dažnai nesilaiko Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo, Vyriausybės atstovai apskrityse nesiima pakankamų

priemonių, kad jis būtų įgyvendinamas. Aplinkos ministerija pagal savo kompetenciją apsiriboja tik savivaldybių veiklos koordinavimu. Valstybės kontrolės pareigūnai, kaip ir VKEKK, užfiksavo, kad dauguma vandens tiekimo įmonių dirba nuostolingai, pelno dydis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainų nustatymo metodikoje nereglamentuotas, vandens tiekimo paslaugų kaina – mažesnė už savikainą. Kontrolierių nuomone, dėl šių priežasčių nebus užtikrintas ilgalaikis geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros eksploatavimas ir jos atnaujinimas, bus sunku laikytis paslaugų kokybės reikalavimų, mažinti aplinkos taršą ir racionaliai naudoti vandens išteklius. Vandens tiekimo įmonės ne visada įgyvendina ilgalaikes veiklos ir plėtros programas, kurios įskaičiuojamos į vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas. Taigi vartotojai sumoka už vandens tiekimo įmonių ilgalaikėse veiklos programose numatytas, bet neįvykdytas investicijas.

Grėsmė iš čiaupo Specialistų teigimu, svarbu ir tai, kad dauguma mažųjų vandentiekio rinkos dalyvių vartotojams (maždaug 5–7 proc. visų šalies gyventojų) pumpuoja vandenį, neatitinkantį sanitarijos ir higienos reikalavimų. Įvairiose studijose nurodoma, kad šiuo metu Lietuvoje eksploatuojami keli tūkstančiai individualių gręžinių ir maždaug 300 tūkst. negilių šachtinių šulinių. Tyrimai rodo, kad beveik 90 proc. tokių vandens tiekimo taškų užterštumas nitratais viršija leistinas normas, t. y. beveik trečdalis Lietuvos gyventojų nuolat kenkia savo sveikatai. Kalbėdami apie nuosavus gręžinius turinčius namų ūkius valdininkai tikina, kad jokios prievartos nebus – jei gręžiniai eksploatuojami tvarkingai, nebus reikalaujama juos uždaryti. Teigiama, kad svarbiausia užtikrinti civilizuotą nuotekų surinkimą. Dažnai individualiuosiuose namuose nuotekos kaupiamos greta esančiuose rezervuaruose, kurie taupumo sumetimais, kad nereikėtų pernelyg dažnai siurbti, tiesiog pramuša rezervuarų dugnus. 

2011 Nr. 3

Kodėl

„Caleffi“ balansavimo vožtuvas su integruotu srauto matuokliu, serija 132, prijungimai nuo ½ iki 2 colių.

svarbu

„Caleffi“ slėgių skirtumų balansavimo vožtuvas, serija 140–142.

efektyviai?

Pirminių kontūrų balansavimas Šildymo sistemą visuomet sudaro keletas kontūrų, kurių pagrindiniai yra šilumos ruošimo kontūras (katilinė, šilumos punktas) ir šilumos naudojimo kontūras (radiatoriai, šildomos grindys ir kt.). Tais atvejais, kai kiekvienas šildymo kontūrų naudoja atskirą ar kelis cirkuliacinius siurblius, siekiant hidrauliškai subalansuoti visą sistemą, rekomenduojama naudoti hidraulinį atskyrimo indą, dar kitaip vadinamą išlyginimo indu.

Tinkamai parinktas toks įrenginys užtikrina, kad skirtingi šildymo kontūrai nedarytų įtakos vienas kito veikimui, t. y. srautai kontūruose būtų optimalūs. Pažangūs hidrauliniai atskyrimo indai turi papildomas funkcijas, tokias kaip oro, purvo šalinimo iš sistemos. Nedidelėse šildymo sistemose, pavyzdžiui, individualiuosiuose namuose, rekomenduojama naudoti kompaktiškus paskirstymo kolektorius, kuriuose jau yra įmontuotas hidraulinis atskyrimo indas. Toks kolektorius taupo savininko investicijas, vietą katilinėje ir darbo laiką. „Caleffi“ paskirstymo kolektorius su integruotu hidrauliniu atskyrimo indu, serija 559.

„Caleffi“ hidraulinis atskyrimo indas, serija 548, prijungimai nuo 1 colio iki DN300.

2011 Nr. 3

„Caleffi“ plastikinis paskirstymo kolektorius su integruotais balansiniais vožtuvais, serija 671.

Turi integruotą srauto matuoklį. Matuoklio skalė neturi tiesioginio kontakto su skysčiu (vandeniu).

subalansuoti šildymo sistemas ir kaip tai padaryti

Komfortas ir taupus šilumos energijos naudojimas būste priklauso ne tik nuo gerai apšiltintų išorės sienų ar kokybiškų langų. Jeigu bus nesubalansuota arba netinkamai subalansuota šildymo sistema, daug energijos galima paleisti vėjais. Todėl svarbu tinkamai pasirinkti, sumontuoti ir sureguliuoti šildymo sistemą, kuri užtikrintų optimalius šildymo srautus net ir tuomet, kai sistemoje hidraulinės charakteristikos kinta iš esmės.

„Caleffi“ žalvarinis paskirstymo kolektorius su integruotais balansiniais vožtuvais, serija 668.

Antrinių kontūrų balansavimas Subalansavus pagrindinius šildymo sistemos kontūrus, vis dar išlieka didelė tikimybė, ypač didesnėse sistemose, kad antriniuose kontūruose susidarys nepageidaujamų temperatūros ir slėgio skirtumų. Siekiant komforto juos irgi reikia kontroliuoti. Yra du būdai tai padaryti – statinis ir dinaminis. Statinis balansavimas Nors statinis balansavimas turi nemažai trūkumų, vis dar daugeliu atvejų hidrauliniams kontūrams balansuoti naudojami būtent rankiniai (statiniai) balansavimo vožtuvai. Balansavimas naudojant statinius balansinius vožtuvus dažnai būna sudėtingas ir todėl retai atliekamas tinkamai. Norint tinkamai subalansuoti sistemą, būtina matuoti slėgių nuostolius ir naudojant charakteristikų kreives parinkti bei nustatyti atitinkamą balansinio vožtuvo rankenėlės padėtį. Patogesnis būdas tinkamai subalansuoti sistemas – naudoti balansinius vožtuvus, turinčius įmontuotus srauto matavimo įrenginius (debitomačius), kuriuos naudojant iš kar„Caleffi“ balansavimo vožtuvas, serija 131, 135, prijungimai nuo ½ colio iki DN300.

„Caleffi“ automatinis srauto balansavimo vožtuvas „Autoflow“, serija 103, 120, 121, 125, 126, 127, prijungimai nuo ½ colio iki DN350.

„Caleffi“ reguliuojamas automatinis srauto balansavimo vožtuvas, serija 118, prijungimai nuo ½ iki 1¼ colio.

„Caleffi“ radiatorių balansavimo vožtuvai, serija 342, 343, 431, 432.

to galima nustatyti reikalingą srautą. Tokius balansinius vožtuvus galima montuoti šildymo sistemos linijose, taip pat jie naudojami pažangesniuose paskirstymo kolektoriuose. Produkto ypatybės:  integruotas srauto matuoklis;  matuoklio skalė neturi tiesioginio kontakto su skysčiu (vandeniu). Vis dėlto svarbiausias statinio balansavimo trūkumas – tai nesugebėjimas prisitaikyti prie kintamų hidraulinių charakteristikų, kurios niekuomet nebūna visiškai stabilios ir priklausomai nuo aplinkos temperatūros, šilumos poreikio, patalpų sandarumo ir kitų priežasčių gali keistis labai stipriai. Balansuojant šildymo sistemą įvertinamos ekstremalios veikimo sąlygos, t. y. šilumos srauto turi užtekti, kai už lango – 25 laipsniai šalčio. Didesnę šildymo sezono laikotarpio dalį tokio šilumos kiekio naudotojams nereikia. Tad turintieji galimybę prisuka savo radiatorių reguliatorius. Tačiau jei bendras paduodamas šilumos srautas nekinta, vienoje dalyje sumažintas atitinkamai jis padidėja kitose. Taip sistema išsibalansuoja ir tampa nenuspėjama, švaistanti energiją, triukšminga ir nekomfortiška. Siekiant apsisaugoti nuo tokių padarinių, rekomenduojama naudoti dinaminį balansavimą, kuris gali užtikrinti stabilumą. Dinaminis balansavimas Yra du dinaminio balansavimo būdai: dinaminis slėgio ir srauto balansavimas. Dinaminis slėgių skirtumų balansavimo vožtuvas dviejuose sistemos taškuose (padavimo ir grįžimo) palaiko nekintamą slėgių skirtumą. Abu taškai sujungiami kapiliariniu vamzdeliu, per kurį sistema dinamiškai reaguoja į slėgių pasikeitimus, t. y. viename taške pasikeitus slėgiui, atitinkamai slėgis keičiamas kitame taške. Slėgių skirtumų reguliatoriai dažniausiai naudojami sistemose su termostatiniais radiatorių vožtuvais arba dviejų eigų vožtuvais su pavaromis, taip subalansuojami slėgių skirtumai vožtuvams užsidarant ir atsidarant. Naudojant slėgių skirtumų

reguliatorių reikia atkreipti dėmesį, kad sistemai veikiant daline apkrova srautas nebūtų per daug ribojamas. Dinaminis srauto reguliatorius „Autoflow“ yra automatiškai veikiantis, tikslus ir nereguliuojamas srauto ribotuvas. Unikalus vidinis vožtuvo komponentas dinamiškai keičia padėtį priklausomai nuo besikeičiančio slėgio ir užtikrina pasirinktą srautą. „Autoflow“ garantuoja 5 proc. tikslumą plačiu veikimo diapazonu. „Autoflow“ ypatybės:  užtikrinamas projektinis srautas kintant slėgių skirtumams sistemoje;  ribojamos energijos sąnaudos;  užtikrinamas maksimalus komfortas;  mažinamas triukšmas ir erozijos poveikis;  nereikalingi balansavimo darbai;  sistema apsaugota nuo atsitiktinio ar tikslinio išreguliavimo;  lengva parinkti ir sumontuoti įrenginį. Vietinis reguliavimas Įrengus naują sistemą papildomai galima subalansuoti kiekvieną radiatorių, tam naudojami įprasti balansiniai radiatorių vožtuvai. Kai šildymo sistema patikimai ir tinkamai subalansuota, kiekvienas šilumos naudotojas, turintis galimybę, gali pareguliuoti šilumą pagal savo poreikius – tai daroma naudojant rankinius ar termostatiniu principu veikiančius radiatorių vožtuvus arba kambaryje įrengtus termostatinius reguliatorius.

Tarandės g. 34-503 LT-14013 Vilnius, Lietuva Tel. +370 5 203 2063 Faks. +370 5 203 2064 El. p. kestutis.reimeris@caleffi.lt www.caleffi.lt

2011 Nr. 3

sprendimas

Nerijus BAKŠYS Kompanijos „LAUFEN CZ s r.o.“ Baltijos šalių biuro vadovas

Santechnikos gamintojams, siūlantiems vandenį taupančius produktus, tai ne tik garbė. Jiems tenka ir didžiulė atsakomybė, nes gamintojai tampa dideliais išteklių valdytojais. ir stebima, kada jis vėl taps švarus. Trečias testas – stambiųjų dalelių. Juo patikrinama, kaip kokybiškai atitinkamas vandens kiekis nustumia nešva-

Klozetų

evoliucija

Dažnai nevertiname to, ko daug turime, ir net nesusimąstome, kad toks nesuvokimas gali būti pražūtingas. Lietuviams vanduo vargu ar patektų į vertybių sąrašą. O daugelio šalių gyventojams skiepijama būtinybė taupyti gėlą vandenį. Santechnikos gamintojams ši užduotis yra prioritetinė. Naujoves tikrina testais Santechnikos gamintojai nuolat pateikia naujovių, leidžiančių taupyti vandenį. Pristatomi maišytuvai, dušo galvutės, netgi praustuvai, sujungti su klozetais. Šių evoliucija – irgi ženkli: nuleidžiamo vandens kiekis nuolat mažinamas. Tačiau ar visais atvejais užtenka minimalaus nuleidžiamo vandens kiekio? Ar taupumas neatsisuka kitu galu?

2011 Nr. 3

Kompanijos „LAUFEN CZ s r.o.“ Baltijos šalių biuro vadovas Nerijus Bakšys pasakojo, kad šiuo metu taupiausi yra dvigubo vandens nuleidimo mechanizmą turintys klozetai, kurie nuleidžia atitinkamai 2 ir 4 litrus vandens. Tokių rinkai siūlo didžiausi gamintojai: „Roca“, „Gustavsberg“ ir kiti. Vakarų Europos šalyse tokios technologijos gaminiai naudojami jau

 Apie

kurį laiką, o lietuviams jie pasiūlyti ne taip seniai. „Buvo kilusi diskusija, ar esame pasiruošę tokiam nuleidžiamo vandens kiekiui, ar psichologiškai žmonėms neatrodys, kad iki galo nenuplaunami visi nešvarumai. Viena vertus, patys gaminiai nekeltų tokio klausimo. Tačiau svarbūs ne tik klozetai, bet ir kitos kanalizacijos dalys. Daug kur nepakeisti vamzdynai, o jie turi didelę reikšmę procesui“, – sakė N. Bakšys. Gamintojai turi laboratorijų, kuriose testuoja savo naujoves. Klozetai tikrinami trimis testais. Pirmas – drožlių: klozeto puodo vidus padengiamas drožlėmis ir žiūrima, ar atitinkamas kiekis gerai jas nuplauna. Kitu testu tikrinama vandens pasikeitimo kokybė. Puode esantis vanduo nudažomas

13 proc. pasaulio gyventojų kenčia dėl maisto trūkumo, o šis maisto produktų stygius atsiranda dėl vandens stygiaus. Daugiau nei milijardas gyventojų negali naudotis tinkamais gėlo vandens šaltiniais.

 Apie 2,5 mlrd. gyventojų neturi ele-

mentarių sanitarinių įrenginių, kurie yra būtinybė, o ne prabanga. To priežastis – vandens stygius, o padariniai – ligų epidemijos, kasmet nusinešančios apie 2,5 mln. gyvybių, daugiausia vaikų iki 5 metų.

 Apie 60 proc. Europos miestų van-

dens sunaudoja daugiau, negu jo atsinaujina. Jungtinių Tautų organizacijos skaičiavimais, jeigu toliau išliks tokia tendencija, 2025 metais gėlo vandens paklausa 56 proc. viršys pasiūlą.

 Jungtinių

Tautų organizacijos duomenimis, žmogui per parą

rumus. Vadovaujantis gautais testų rezultatais, parengiamos atitikties deklaracijos.

Svarbu, kur pagaminta Prieš keletą dešimtmečių vidutinis klozetuose nuleidžiamo vandens kiekis buvo 14 litrų. Dabar dažniausiai naudojami klozetai, turintys dvigubą vandens nuleidimo mechanizmą. Nemažai jų vieno ciklo metu sunaudoja atitinkamai 3 ir 6 litrus vandens, bet vis dažniau naudojami ir 2 bei 4 litrus vieno ciklo metu atitinkamai naudojantys klozetai. „Gyventojai kartais mano, kad svarbiausia norint taupyti vandenį – klozeto bakelio dydis. Tačiau ne vien tai svarbu. Yra atvejų, kai vidutiniškai vieno ciklo metu į kanalizaciją nuleidžiama po 18 litrų vandens, nors bakelio talpa – tik 6 litrai“, – pasakojo N. Bakšys. Anot jo, klozetų mechanizmų ir sudedamųjų dalių gamybos ištisu mokslu nepavadinsi, bet technologijos yra išties sudėtingos. Labai svarbu teisingai nukreipti srovę, puode išdėstyti latakus. Yra atvejų, kai mažai žinomi santechnikos gamintojai iš trečiųjų šalių akcentuoja mažą vandens nuleidimo

savo poreikiams patenkinti užtenka nuo 20 iki 50 litrų vandens. Tačiau daugelis vandenį naudoja neatsakingai. Skaičiavimai rodo, kad vienas Barselonos (Ispanija) gyventojas per parą buityje vidutiniškai sunaudoja apie 162 litrus vandens. Paryžiuje (Prancūzija) šis skaičius siekia 110 litrų per parą. Sunku suvokti, bet vienas Pekino (Kinija) gyventojas per parą buityje vidutiniškai sunaudoja net 666 litrus vandens. Prieš keletą metų atlikti skaičiavimai rodė, kad Kaune vieno gyventojo buityje sunaudojamo vandens kiekis per parą siekė 80 litrų.

 Vonios kambariuose sunaudo-

jama apie 70 proc. viso buityje reikiamo vandens. Iš jo apie 30 proc. į kanalizaciją patenka iš klozetų, apie 40 proc. – iš dušų bei praustuvų.

kiekį. Pirkėjai tik vizualiai įvertina produktą, pamato mechanizmo charakteristikas ir susigundo pigiais gaminiais. Tačiau vien vandens nuleidimo mechanizmas maža ką lemia. Nusipirkus pigius kiniškus klozetus, vandens nuleidimo mygtuką gali tekti nuspausti du tris kartus. Tokiu atveju apie vandens taupymą negali būti nė kalbos. „Deklaracijoje nurodyti parametrai maža ką sako apie produktą. O prekybos centre vargu ar įmanoma išbandyti. Todėl pravartu pažiūrėti ir į tai, kur ir kieno pagamintas klozetas. Vandens kiekis turi būti toks, kad atliktų pagrindinę funkciją – švariai nuplauti unitazo puodą ir nepalikti nešvarumų, dėl kurių pradeda veistis bakterijos“, – aiškino N. Bakšys. Kompanijos „Gustavsberg“ atstovas Vytautas Zamalaitis irgi pritarė, kad neužtenka vien tobulinti vandens nuleidimo mechanizmą. Puodo dizainas, jo geometrija lemia, ar bus sunaudota mažiau vandens, ar reikės daugiau chemikalų nešvarumams šalinti. „Naujo dizaino klozetuose briaunų, kurios sulaikytų nešvarumus, yra minimaliai. Yra ir specialių paviršių padengimų, neleidžiančių prikibti nešvarumams. Skandinavai labiau mėgsta minimalistines formas, galbūt dizainui dėmesio skiriama mažiau negu funkcionalumui. Pasitelkiamos technologijos, leidžiančios taupyti vandenį ir pinigus. Žinoma, ten pastatuose pakloti ne tokie vamzdynai kaip pas mus – tai irgi svarbu mažinant nuleidžiamo vandens kiekį“, – sakė V. Zamalaitis. Lietuvoje dažniau naudojami klozetai, kurie vieno ciklo metu sunaudoja atitinkamai 3 ar 6 litrus vandens. Naudojami ir naujausi – vieno ciklo metu sunaudojantys atitinkamai 2 ar 4 litrus vandens. „Gustavsberg“ atstovo nuomone, mažesnis nuleidžiamo vandens kiekis gali nepatenkinti lietuvių poreikio, taigi žmonės nesidžiaugs naujausiais gaminiais. Kompanijos „LAUFEN CZ s r.o.“ atstovo N. Bakšio skaičiavimu, Lietuvoje apie 20–30 proc. gyventojų senus sovietinius klozetus yra pakeitę į pigius kiniškus. Spėjama, kad maždaug pusė namų ūkių naudoja klozetus su viengubu vandens nuleidimo mechanizmu. Apskaičiuota, kad keturių asmenų šeima, kurios būste yra klozetas su viengubu vandens nuleidimo mechanizmu, per metus naudodamasi tualetu į ka-

2011 Nr. 3

sprendimas

naujienos

Naujovės galimybės – dar didesnės

Laikas ir technologijos

Taupyti vandenį ypač aktualu ten, kur jo sunaudojama daug. Todėl labai dažnai viešosios paskirties pastatuose būna sumontuoti bekontakčiai vandens maišytuvai. Tiesa, jie patogūs ir būste.

nalizaciją nuleidžia apie 45 tūkst. litrų vandens. Ekonomiškiausi sprendimai šį kiekį leidžia sumažinti ketvirtadaliu. „Matyt, šiuo metu jau pasiekta riba – vargu ar galima dar labiau sumažinti nuleidžiamo vandens kiekį“, – sakė N. Bakšys. Kodėl netinkamai nuplaunami nešvarumai – gali būti kelios priežastys. Pirmiausia reikia įsitikinti, ar tikrai įsigytas toks produktas, koks deklaruojamas. Tačiau brokuotos pasitaiko net garsių gamintojų produkcijos, mat ne visi gaminiai testuojami šimtu procentų. Ir trečia priežastis, kaip jau buvo minėta – senos kanalizacijos sistemos.

Jaučia ir socialinę atsakomybę Kompanijos „Gustavsberg“ atstovo V. Zamalaičio teigimu, tyrimai parodė,

kad labai svarbu naudotojams teisingai pateikti dvigubą vandens nuleidimo sistemą. Jeigu nebus pabrėžtinai išskirtas mažesnį kiekį nuleidžiantis mygtukas, žmonės nesusimąstys ir spaus pirmą pasitaikiusį. Šitaip dažniausiai pasirenkamas didesnį vandens kiekį nuleidžiantis mygtukas. Kompanijos „LAUFEN CZ s r.o.“ atstovas N. Bakšys pasakojo, kad vandens tausojimu iš santechnikos gamintojų pirmoji susirūpino kompanija „Roca“. Tai suprantama, nes Ispanijoje dėl šilto klimato susiduriama su gėlo vandens tiekimo problemomis. Dar 1960 metais, kai klozetuose vieno ciklo metu vidutiniškai buvo nuleidžiama 14 litrų vandens, „Roca“ pasiūlė taupesnių produktų. „Santechnikos gamintojams, siūlantiems vandenį taupančius produktus, tai

ne tik garbė. Jiems tenka ir didžiulė atsakomybė, nes gamintojai tampa dideliais išteklių valdytojais“, – kalbėjo N. Bakšys. Didieji santechnikos gamintojai jaučia socialinę atsakomybę ir įvairiais būdais ragina gyventojus mažinti išteklių naudojimą. Pirmiausia patys rodo pavyzdį, skatindami gamybą be atliekų. Taip pat steigiama socialiai atsakingų fondų. Antai „Roca“ yra įsteigusi fondą „Mes esame vanduo“ – jo surinktos aukos skiriamos investicijoms į vandens taupymą: naujas valymo įrengimų technologijas ir pan. Bene daugiausia pinigų skiriama švietimui. Gyventojams primenama, kad reikia atsakingai naudoti vandenį, nepamiršti jį taupyti ir negyventi vien šia diena.

Naudotis bekontakčiais maišytuvais paprasta ir patogu – tereikia pakišti rankas, ir iš maišytuvo ims bėgti nustatytos temperatūros vanduo. Jis paleidžiamas ir sustabdomas neliečiant maišytuvo. Tai saugu ir higieniška, tuo pačiu taupomas vanduo bei energija. Vienas naujausių gaminių, papildžiusių bekontakčių maišytuvų gamą – „Oras Electra 6330“. Jį suprojektavo viena žymiausių suomių dizainerių Kirsi Svärdas. Dėl sukurto dizaino plaunantis rankas patiriamas prabangos pojūtis, o pats

gaminys pasižymi nesenstančiomis ypatybėmis. Maišytuvų modelius galima rinktis su trumpu (120 milimetrų) ar ilgesniu (170 milimetrų) snapeliu. Gaminiai ilgesniais snapeliais suteikia daugiau erdvės. Visiems modeliams galima rinktis maitinimą – elementais (6 voltai) arba iš tinklo (12 voltų). Baterija būna įmontuota korpuso viduje ar išoriniame dėkle (montuojamas po praustuvu) ir lengvai keičiama. Jungiant maitinimą iš tinklo, gali būti naudojamas išorinis 12 voltų transformatorius,

maišytuvai gali būti jungiami ir tiesiogiai į 230 voltų elektros tinklą. Montuojamų prietaisų nereikia reguliuoti, nes panaudotas jutiklis turi automatinio fokusavimo technologiją. Kitaip nei įprastoje infraraudonųjų spindulių technologijoje, šis jutiklis neturi apribojimų – reaguoja į visus daiktus. Jis dirba grįžtančio spindulio principu, t. y. vienas lęšis signalą leidžia, kitas – gaudo. Spalvų skirtumai, apšvietimo sąlygos ir paviršius neturi įtakos. Elektros impulsu valdomas solenoidinis vožtuvas valdo pagalbinį vožtuvą, kurį pasitelkiant stabdomas vandens tekėjimas. Dėl to pailgėja baterijos veikimo laikas, ji gali būti naudojama iki 5 metų. Elektroniniai maišytuvai „Oras“ sukonstruoti taip, kad nereikalautų daugiau priežiūros negu bet koks kitas buitinis prietaisas.



 Vandens grĘŽiniai  geoterminis Šildymas  vandens filtrai  inŽineriniai tyrinĖjimai  projektavimas UAB „Kauno hidrogeologija“ Rinkūnų k., Garliavos apyl. sen., LT-53280 Kauno r. Tel. +370 37 39 33 53, faks. +370 37 55 87 20 el. p. kaunas@hidrogeol.lt, www.hidrogeol.lt

2011 Nr. 3

technologijos

Vytautas STASIŪNAS Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas

Šilumos naudojimas priklauso nuo keleto svarbių parametrų – pradedant pastato būkle, šilumine varža, aukštingumu, šilumos mazgo būkle, baigiant butuose palaikoma temperatūra.

Misija sunki, bet įmanoma Vieni individualią šilumos apskaitą senuose daugiabučiuose vadina utopija, kiti – nesudėtingu sprendimu Antanas Jurkšaitis

Žiema, ačiū viešpačiui, buvo šalta, o sąskaitos už šildymą – milžiniškos. Atsiprašau už cinizmą, tačiau, vadovaujantis kultinio „Dviračio šou“ personažo Sauliaus Poškos išmintimi, tai yra bene vienintelis būdas priversti varguolius pakelti subinę ir pasidomėti, kodėl už galimybę gyventi civilizuotam pasauliui įprastomis sąlygomis Lietuvoje reikia mokėti tokią kainą. Ką ir kaip galima pakeisti siekiant mažinti būsto šildymo išlaidas? Komforto kainos skerspjūvis Kai kurie linksmų plaučių energetikai tikina, kad jei šiluma būtų tradicinė prekė, ją pardavinėti reikėtų vaistinėse. Su gydytojo receptais, panašiai kaip morfijų ar kurį kitą priklausomybę

2011 Nr. 3

sukelti galintį preparatą. Deja, nieko panašaus nėra, todėl nenuostabu, kad Lietuvoje su šilumos energija daugeliu atvejų elgiamasi nemokšiškai. Bene labiausiai paplitęs pavyzdys – šilumos švaistymas beviltiškai kiauruose na-

muose ar nereikalingomis išlaidomis neišvengiamai virstantis neracionalus šilumos dozavimas. „Šilumos naudojimas priklauso nuo keleto svarbių parametrų – pradedant pastato būkle, šilumine varža, aukštingumu, šilumos mazgo būkle, baigiant butuose palaikoma temperatūra. Tarkime, sumažinus šildymą taip, kad kambariuose būtų ne 20, o 19 laipsnių – šilumos energijos bus sunaudojama maždaug 5 proc. mažiau. Prisukus radiatorius ir orą kambariuose atvėsinus dar 1 laipsniu – energijos bus sutaupoma dar 5 proc. Vadinasi, visiškai vienodo ploto ir tokios pat būklės butuose skirtumas tarp 18 ir 23 laipsnių temperatūros yra lygus 25 proc. didesniam šilumos sunaudojimui. Tiek pat skiriasi ir pinigų suma, kurią reikia pakloti už šilumą. Atlikus pastato renovavimo darbus ir modernizavus inžinerines sistemas, šilumos sąnaudas galima sumažinti net iki 5 kartų“, – aiškino Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) prezidentas Vytautas Stasiūnas. Pašnekovas tikino, kad didelė dalis žmonių, dejuojančių dėl žvėriškai didelių sąskaitų už šildymą, gyvena iki 22–23 laipsnių prišildytame būste ir neišnaudoja galimybės koreguoti mokėjimų už šilumą dydį reguliuodami temperatūrą butuose. Energetikų skaičiavimai rodo, kad 1 kvadratiniam metrui būsto modernia-

me ir gerą šilumos varžą turinčiame pastate apšildyti per mėnesį sunaudojama 10 kilovatvalandžių energijos. „Vadinasi, 60 kvadratinių metrų ploto butui šildyti per mėnesį sunaudojama 600 kilovatvalandžių. Esant dabartinėms kainoms Vilniuje tai lygu maždaug 138 litams. Pačios prasčiausios būklės pastatuose – apleistuose senos statybos bendrabučiuose ar panašaus tipo niekieno daugiabučiuose – tokiam pačiam plotui sušildyti iki analogiškos temperatūros sunaudojama nuo 35 iki 70 kilovatvalandžių vienam kvadratiniam metrui. Vadinasi, tokio būsto gyventojui sąskaita už šildymą gali siekti 1092 litus“, – skaičiavo V. Stasiūnas. LŠTA prezidentas atkreipė dėmesį, kad tokių namų (jie priskiriami vadinamajai IV pastatų kategorijai) mūsų šalyje yra maždaug 23 proc. Šiek tiek geriau šilumą laikančių – senų blokinių daugiabučių, kuriuose kvadratiniam metrui apšildyti reikia apie 25 kilovatvalandžių energijos per mėnesį – apie 56 proc. V. Stasiūnas apgailestavo, kad tradiciškai kaip tik tokių namų gyventojai kenčia labiausiai, nes jie nėra susibūrę į bendrijas, todėl pasirūpinti renovacija ar bent jau šilumos mazgo priežiūra paprasčiausiai nėra kam.

dažniausiai rūpinasi tik aplinka prie savo buto durų ir pačiu butu. Daugelis net nesusimąsto, kad daugiabutis gyvenamasis namas yra vientisas inžinerinis objektas su kompleksiniu visu būsto klausimo sprendimu, atitvarinėmis konstrukcijomis, stogu, pamatais, inžinerinėmis sistemomis. Todėl net labai norint negalima jo dalyti į butus ir rūpintis tik tuo, kas yra bute. Ir konstrukcines, ir inžinerines namo sistemas eksploatuoti, prižiūrėti yra bendras visų butų gyventojų reikalas: nuo to, kiek tinkamo dėmesio sulauks visas pastatas, priklauso šilumos naudojimas atskiruose butuose ir savaime suprantama – sąskaitų dydis. Daugelis daugiabučių Lietuvoje yra išdygę 1959–1992 metais. Šių namų išorinių sienų šilumos perdavimo koeficientai buvo apie 1,0 W/(m2K) (dabar reikalaujama 0,2 W/(m2K). Viena vertus, senstant pastatams šis koeficientas dar didėja, nes atitvaros praranda savo šilumos ypatybes, pastatas naudoja daugiau šilumos. Kita vertus, net ir sandariausiame name šilumos išsaugoti negalima. Ji per sienas, langus, duris, stogą, rūsio perdangą ir vėdinimo sistemą judės tos vietos, kurioje temperatūra bus žemesnė, link. Šis fizikos dėsnis patvirtina, kad butą daugiabutyje įmanoma šildyti aplinkinių aukštesnės arba kone tos pačios oro temperatūros patalpų sąskaita.

Todėl jei vienos daugiaaukščio mūro celės šeimininkas savo bute pamažina temperatūrą, šilumą siurbia iš kitų aplink esančių butų. „Įvadiniu skaitikliu galima labai patikimai nustatyti, kiek šilumos pateko į pastatą, bet kiek tiksliai ir kaip ja pastato viduje pasinaudojo gyventojai – uždavinys labai sudėtingas ir brangus, nes gyvenamieji namai taptų kone mokslinėmis laboratorijomis“, – aiškino V. Stasiūnas. LŠTA prezidentas pastebi, kad dviem identiško ploto trijų kambarių butams (vienam butui esant pastato viduryje, kitam – viršutiniame pastato aukšte, pastato gale), šilumos kiekis šildyti skiriasi apie 1,7 karto. Taip yra todėl, kad butai, kurių didžioji atitvarų dalis ribojasi su išorine siena, stogu bei grindimis ant grunto, sulaiko šilumos sklidimą į aplinką iš viso pastato, užstoja šaltį ir vėją vidurinių aukštų butams. Dėl šios priežasties vidurinių butų gyventojai sunaudoja mažiau šilumos šildyti, nes dėl aplink esančių kaimynų jie patiria mažesnių šilumos nuostolių į aplinką.

h c e o tnolos j i g

Jos didenybė fizika Lietuvoje daugiabučiuose sovietmečio paminkluose gyvenantys žmonės

Daugiabučių įkaitai Kaip žinant šiuos dalykus teisingai padalyti daugiabučių šildymo sąnaudas? Ar galėtų sprendimai tapti paprastesni visuose butuose sumontavus šilumos apskaitos prietaisus? „Deja, senų, iki 1997-ųjų statytų daugiabučių gyvenamųjų namų butuo-

2011 Nr. 3

technologijos

se, neatliekant viso namo renovavimo ir inžinerinių sistemų modernizavimo darbų (nekeičiant vienvamzdės arba dvivamzdės šildymo sistemos į šiuolaikišką kolektorinę), šilumos apskaitos prietaisų įrengti neįmanoma. Nėra ne tik techninių, bet ir teorinių galimybių prie senos šildymo sistemos prijungti apskaitos prietaisus, kurie apskaitytų kiekviename tokio daugiabučio gyvenamojo namo bute sunaudotą šilumos kiekį. Siekiant šių namų butuose įrengti šilumos apskaitos prietaisus, reikėtų Lietuvos mastu investuoti apie 3,5 mlrd. litų (apie 6 tūkst. litų butui),

technologijos

o tai ekonomiškai butų savininkams niekada neatsipirks“, – konstatavo LŠTA prezidentas V. Stasiūnas. Pašnekovas pabrėžė, kad įrengiant šilumos apskaitos prietaisus kiekviename bute pastato vidaus šildymo sistemos įrengimo sąnaudos padidėja apie 6 kartus, palyginti su paprastų pastato šildymo sistemų įrengimu be apskaitos prietaisų. Taip atsitinka dėl sudėtingesnės tokios sistemos technologijos, jos gamybos, montavimo sudėtingumo, brangių šilumos apskaitos skaitiklių ir kai kurių kitų veiksnių.

Nacionaliniai nepasitikėjimo ypatumai Apie spragas šilumos ūkį reglamentuojančiuose teisės aktuose ir didžiausias šio sektoriaus bėdas mūsų krašte kalbama mažiau negu apie Radžio kilmės dilemą ar ekscentriškojo Seimo nario Antano vestuvių šou. Neatsitiktinai visiems suprantama kalba paaiškinti ir juo labiau įrodyti vykstant aferas šilumininkų padangėje nesugeba arba nenori nei teisėsaugos institucijos, nei konkurencijos tarybos specialistai, nei opozicijos skardžiabalsiai. Šiems galbūt yra sunkiau suvokti prekybos kilovatvalandėmis ypatumus, nes gilinamasi tik tiek, kiek savivaldybių rinkimų išvakarėse reikia norint įgelti oponentams. Arba blokuoti bet kokius kitus jų veiksmus. Pavyzdžiui, uždrausti Vilniaus pašonėje statyti atliekų deginimo įmonę. Neseniai kolegos iš „Verslo žinių“ išspausdino reportažą, kaip su savomis šiukšlėms tvarkosi švedai. Iš kadaise šioje šalyje eksploatuotų 1600 sąvartynų dabar likę 80, į kuriuos patenka viso labo 1,4 proc. susidarančių buitinių atliekų. Visos kitos išrūšiuojamos ir arba perdirbamos, arba sudeginamos. Vien Stokholme deginant šiukšles pagaminama maždaug 14 proc. visos švedų sostinei reikiamos šilumos. Lietuvoje į sąvartynus keliauja apie 90 proc. atliekų, o siūlymai jomis atsikratyti civilizuotu būdu sukelia isterišką reakciją. Kodėl priešinamasi iš tiesų beveik genialiai idėjai? Logiškas atsakymas tik vienas – ją įgyvendinti siūlo ne tie veikėjai. Bendrovė ICOR (buvusi

2011 Nr. 3

UAB „Rubicon group“), drauge su „Litesko“, „Vilniaus energija“ ir keletu kitų susijusių įmonių dalyvaujanti valdant „Dalkia International“, siūlo pastatyti atliekų deginimo gamyklą už savus pinigus, t. y. investuoti maždaug 500 mln. litų be jokių papildomų sąlygų. Tačiau šiam projektui sakoma „ne“, būgštaujant galimos naujos „aferos“. Kokios? Panašu, kad įtikinamo ir argumentuoto atsakymo į šį klausimą neturi net aršiausi ICOR priešininkai. Dėl panašių priežasčių Vilniuje iš esmės nejuda ir biokuro programa. Šiuo metu sostinėje tik apie 10 proc. šilumos energijos pagaminama katilinėje deginant biomasę, nors šis procentas galėtų siekti 60 ar net 70 proc. Deja, jau keletą metų naujų biokuro katilų statyba paralyžiuota – miesto valdžia reikiamų pinigų (kalbama apie maždaug 600–700 mln. litų) neskiria, o dabartiniams šilumos ūkio šeimininkams, sutinkantiems reikiamas investicijas skirti iš savo kišenės, sako negražų anglišką žodį „f***“. Kodėl? Mat mainais už perėjimą nuo rusiškų dujų prie tautinės biomasės šie prašo pratęsti šilumos ūkio nuomą. Tai visiškai logiškas ir teisėtas prašymas, nes energetikos sektoriuje investicijų atsipirkimo terminas – 8–10 metų (nenorint, kad tarifas dėl investicijų staiga šautų aukštyn). Kadangi baisiau už tokią perspektyvą yra tik pasaulio pabaiga, „varguolių“ simultanas su šilumos verslo veikėjais ir politikais pateko į patą.

Šilumos apskaita daugiabučių butuose ekonomiškai pasiteisina naujai statomuose arba kompleksiškai renovuojamuose (modernizuojamuose) namuose, bet ne senuose nerenovuotuose pastatuose. Šiuose apskaita butuose netenka prasmės, nes žmonės neturi galimybės taupyti šilumos: norint gyventi bent jau minimalaus komforto sąlygomis, tokiems butams visada reikia tiekti maksimalų šilumos kiekį. Kitaip tariant, pirmiausia riekia išspręsti pagrindinę problemą – renovuoti pastatą ir tik po to galvoti apie individualią šilumos apskaitą. „Daugiabutis gyvenamasis namas yra vientisas inžinerinis objektas. Vienam butui atsijungus nuo bendros pastato šildymo sistemos, ji iš dalies pažeidžiama ir išderinama. Butų nepriklausomumo pobūdis pasirenkamas namą projektuojant ir vėliau sunkiai pakeičiamas. Todėl renkantis gyvenimą daugiabutyje ar individualiajame name, įgyjamos skirtingos teisės, laisvės ir pareigos. Dažnai to, ką gali sau leisti individualiojo namo savininkas – nevaržomai rinktis šildymo būdą, apskaitos mechanizmą ir kt., daugiabučio gyvenamojo namo gyventojas sau negali leisti“, – pripažino V. Stasiūnas. LŠTA vadovo teigimu, senuose nerenovuotuose daugiabučiuose naudotojams kol kas finansiškai naudingiausias ir socialiai teisingiausias sąnaudų išdalijimo metodas yra mokėti proporcingai šildomam plotui, kitaip kraštinio buto savininkas visuomet mokės gerokai daugiau negu vidurinio, kad ir kaip jis taupytų. Kalbėti apie autonominę šilumos apskaitą atskirame daugiabučio namo bute, kai kitiems šio namo šilumos naudotojams apskaita atliekama tik pagal įvadinį namo šilumos skaitiklį, yra absoliučiai nepriimtina. Tai tolygu norui turėti atskirą įėjimą iš lauko į butą, neįvertinant, kuriame aukšte tas butas yra.

ma, kuri dabar išryškėjo – privatizacija prasidėjo nuo butų išpirkimo, o ne namo. Tad dabar daugiabučiame name nėra šeimininko, ir kas ką nori, tas tą daro. Daugiabučiame name dabar veikia daugybė subjektų: ten yra ir vidaus sistemų prižiūrėtojas, karšto vandens tiekėjas, administratorius. Su tuo susiję krūva mokesčių. Tai žmones varo į neviltį, ir gyventojai tikrai nepatenkinti šita sistema“, – sakė V. Lukoševičius. Jo teigimu, tai, kad ir po renovacijos kai kuriuose namuose nesumažėja išnaudotų šilumos kilovatvalandžių, susiję su namo bendrijų sugebėjimais. „Kai bendrija investuoja milijonus į renovaciją, ji tiesiog negali sukontroliuoti, užtikrinti kokybės bei valdymo. Statistikos duomenimis, dalis projektų yra nepavykę ir nepasiekė energijos taupymo rezultato. Kai valstybė bando nuo šito proceso nusišalinti, visą atsakomybę palikdama tik namo gyventojams, kurie yra neorganizuoti ir nekvalifikuoti, dažnai gaunamas toks rezultatas, kuris neatitinka siekto tikslo“, – aiškino V. Lukoševičius.



Kęstutis Reimeris

„CALEFFI International N.V.“ atstovas

Nėra nieko efektyviau kaip individuali apskaita butuose. Jei klausiate, ar tai įmanoma padaryti, pasakysiu, kad techniškai tai yra gana paprasta (juk neįmanomų dalykų turbūt iš viso nėra). Tačiau vertinant viską juridiškai ir administraciškai tai gali būti sudėtingiau. Kad ir kaip ten būtų, individuali apskaita išspręstų iš karto labai daug problemų ir atsirastų esminių privalumų. Žmonės turėtų mokėti tik už tai, ką patys sunaudoja, o tai priverstų juos išties taupyti. Tie, kurie šilumos naudoja mažai arba visai nenaudoja, nebūtų verčiami mokėti už kaimynų naudojamą šilumą, išskyrus už bendrojo naudojimo patalpų. Mokestis būtų pagrįstas ne kvadratiniais metrais, o realiai sunaudojama šiluma. Ir dar –

kiekvienas galėtų rinktis sau priimtiną šildymą. Juk vienam reikia šiltesnės aplinkos, kitas nori gyventi gaiviau, vienas nori radiatorių, kitas – grindinio šildymo. Kaip tai įgyvendinti? Vėlgi yra daug sprendimo būdų. Vienas, mano manymu, įdomesnių sprendimų – kiekviename bute galima įrengti mini šilumos punktą. Tai nedidelis hidraulinis blokas, prie kurio turėtų būti jungiami 3 vamzdžiai: paduodamo karšto vandens linija iš namo šilumos punkto, grįžtančio srauto linija atgal į šilumos punktą ir vandentiekio linija. Paduodamas karštas vanduo naudojamas ir buto šildymo sistemai, ir buitiniam karštam vandeniui ruošti. Čia pat skaitiklis matuoja sunaudoto vandens ir šilumos kiekį. Taigi už viską, ką sunaudos buitiniam vandeniui ar šildymui, mokės tik to buto gyventojas.

Atsakomybė – ne šilumos tiekėjui „Dabar niekas netrukdo įrengti individualius šilumos skaitiklius, tik tai jau būtų namo infrastruktūros dalis“, – sakė Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentas Valdas Lukoševičius. Jis teigė, kad už individualius skaitiklius atsakytų patys daugiabučio gyventojai, atsakomybė neturėtų tekti šilumos tiekėjui. „Didžiausia proble-

2011 Nr. 3

summary

Topic I Only the Export Saved It Soon, one would have had to be searching for Lithuanian furniture manufacturers in the Red Data List of Threatened Species. They would have become extinct if not for the wide foreign markets. Since long ago, the Scandinavian customers have been enjoying quality furniture manufactured in Lithuania, although in fact, only few know that they have been manufactured in our country. Brave furniture manufacturers have recently started knocking on the Russian and Arab doors, too, but remain reserved when talking about business situation in Lithuania. According to the interviewed businessmen, the crisis has not finished yet, and the light at the end of the tunnel is rather dim. Waiting until the Lithuanian customers start appreciating quality products and stop grudging money for new furniture, the furniture manufacturers continue exporting nearly all of its production abroad. Situation I Migrant Builders Bypassing Lithuania Most Lithuanian construction companies that have endured the recession and are now trying to recover, have faced with the new paradoxical phenomenon, the shortage of builders. The webpages of Lithuanian Labour Exchange are full of job offers for specialised workers, like welders, tinsmiths, and thatchers, as well as for multidimensional builders or construction supervisors, like foremen. Yet, employers are only shrugging or despairingly shaking their heads – now it is nearly impossible to find a suitable person to work in construction companies. Under the circumstances, it would not be surprising to see brigades of foreigners arriving to work in the constructions market. renovation I Renovated Objects with Second-rate Windows There are no wonder-workers in constructions either. The often repeated truth that one cannot produce an item cheaper than its cost price has finally been proved by research. Having inspected whether the windows mounted in the renovated public buildings do, in very truth, meet the requirements, it turned out that second-rate items had also been used, while during the tenders they would be presented as a high quality production that meets all requirements. Under the order of the then Minister Dainius Kreivys, the specialists of the accredited laboratory of the Institute of Architecture and Construction under the Kaunas University of Technology (KTU) were assigned to carry out a research and evaluate the quality of windows mounted in the renovated buildings. The Ministry of Economy has allocated 100 thousand Litas from the EU structural funds and from the budget for the project to be implemented. On repeated occasions, the representatives of Lithuanian companies producing windows have expressed their disappointment that the lowest price touchstone of the lowest price tenders force to close one’s eyes when it comes to quality. Companies offering the cheapest products would not be inspected whether they would provide true documents, conformity certificates of windows. These fears proved out in the performed window research, too. Having inspected the certificates provided by window producers and conformity declarations, the experts established that the documentation is indeed not such as it should be, let alone the windows. world I Diva Z. Hadid on her Stage Until today, the third largest city in China Guangzhou has been better known for its contribution into the industrial and consumer goods’ markets than for some exceptional cultural aspects. Yet at the end of February, it witnessed the opening of a new architectural marvel which had been created by the so-called diva of architecture Zaha Hadid, together with her partner Patrik Schumacher, and which might become a serious precondition for the growth of cultural tourism in the city. On 24 February, Guangzhou hosted the official opening ceremony of the most spectacular opera theatre in the world, the Guangzhou Opera House, drawing representatives from all over the world. This opera theatre has become the biggest performance centre in southern China, and one of the biggest theatres in the country, along with the National Beijing theatre and the Great Theatre of Shanghai. Some are even guessing that the new opera theatre would entice away many opera admirers from the Sydney opera. 

2011 Nr. 3