Statyba ir architektūra (2012/1) by SA.lt (Statyba ir architektūra)

2012/01

6,80 Lt

TURINYS I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

tema I 04 Nematomas brokas

STATYBA

situacija I 08 Gręžinių įrengimas patikimas savamoksliams

renovacija Laurai – šiuolaikiškiausiems

I 16

naujienos I 22 Neišnaudotas vietos potencialas

technologijos I 24 Kol klimatas neatšilo

ARCHITEKTŪRA

etnografija I 30 Etnografinės sodybos – tik muziejuose?

naujienos I 35 Vilniaus architektūros šimtmetis

pasaulis I 36 Olimpiniai stadionai: prieš 20 metų ir dabar

paveldas I 44 Šventovė restauratoriams staigmenų nepateikė

NT GIDAS

įspūdis I 50 Optimistai stato biurus

iš arčiau I 57

U T IR YS N

Verslo centre – šimtametės tradicijos

diskusija I 58

Verslo biuras – ne vienintelė galimybė darbuotojui

naujienos

I 60 I 64

Derėtis su valstybe bus sunkiau Nauji įkainiai neturėtų apkarsti

2012 NR. 01 I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I REDAKCIJOS SKILTIS

Nuo šiol viskas bus kitaip: užsakovai nebemokys architektų paišyti namų, architektai projektuos tik tai, dėl ko vėliau nebus gėda, valstybė nebegriaus to, ką pati leido statyti, statybininkai nebedarys broko, o šildymas tik pigs. O jei taip nebus, visiems reikės pasistengti, kad būtų! Net jei pavyks ne iškart.

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m. ISSN 0131-9183 Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Ukmergės g. 222 LT-07129 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt Bendrovės l. e. p. direktorius Darius Babickas Vyr. finansininkė Valda Valečkienė Redaktorė Rusnė Marčėnaitė Bendraautoriai: Kristina Buidovaitė, Lina Ignotaitė, Ingrida Vičiulytė Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Vilija Bernotienė Fotografas Paulius Lileikis Reklamos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Ignė Dausevičiūtė, Sigita Sakalaitė © „Statyba ir architektūra“, 2012 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą. Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako. Spausdino UAB „Petro ofsetas“

Nuleisti rankų neketina ir Respublikinė langų ir durų gamintojų asociacija. Prieš kurį laiką jos atstovams pavyko pasiekti, kad visuomeninės paskirties objektuose, kurie statomi ar atnaujinami už valstybės pinigus, būtų reikalaujama montuoti tik sertifikuotus kokybės standartus atitinkančius langus. Bet revoliucija neįvyko: gaminiai ir dokumentai į statybvietes kartais vis dar atkeliauja iš skirtingų valstybių. Rezultatų nedavė ir bandymas išaiškinti tokios „logistikos“ specialistus, langų skyles kaišančius nekokybiška lenkiška ar turkiška produkcija. Vieša paslaptis – konkursus laimi įmonės, pasiūliusios pigiausius, bet toli gražu ne kokybiškiausius gaminius. Šioje virtuvėje besisukiojantieji atvirai parodo, kur montuojamas šlamštas, tačiau oficialiai viskas palaiminama ir trūkumų nerandama. Kitus Seimo rinkimus turėtų laimėti partija, kuri įtikinamiausiai pažadės sumažinti šildymo kainas. Tiesa, daliai šiandienių centrinio šildymo tiekėjų aukų tie pažadai rudenį bus nebeaktualūs – noras nebesijausti kvailinamiems valdžios ar monopolininkų, ko gero, ne vieną privers išsirinkti alternatyvią būsto šildymo sistemą. Nemokamo šildymo nebūna – norint nepataikyti ant meškos, reikia gerai apskaičiuoti. Bet vamzdžiu į butą atgurgenantis šiltas vanduo tikrai nebėra vienintelis ir nepakeičiamas šildymo būdas. Po nedidelės pertraukos Vilniuje vėl auga nuomojamų verslo centrų plotai. Banko „Barclays“ ir kelių stambių Lietuvos įmonių sutartys su verslo centrų plėtotojais įpūtė ugnį vos rusenančiuose pelenuose: atnaujinti keli krizės laikotarpiu įšaldyti verslo centrų projektai, atsiranda net pasiryžusiųjų pradėti didelius projektus. Tiesa, nekilnojamojo turto ekspertai nėra tikri, kad pasiūla greitu laiku neaplenks paklausos. Rinkoje ir šiandien jaučiamas tik nedidelis vienos klasės biurų trūkumas. Užtat galima rinktis galimybę nuomotis darbo vietą bendradarbystės centre arba biurą kelioms valandoms.

K A D E S R IJO IS C KILT S Per daugiau nei 20 metų palikti namus dėl visuomenei svarbių projektų, tiesiant kelius ar geležinkelius, teko ne vienam šimtui gyventojų. Ir tik iš šalies gali atrodyti, kad tai puiki likimo pasiūlyta proga užsidirbti. Spekuliacijų, be abejo, būta. Būta ir atkaklių kovų tarp nekilnojamojo turto savininkų ir visuomenės intereso gynėjų. O daugiausia turbūt buvo žmonių, kuriems teko gimtųjų namų šilumą iškeisti į didesnes ar mažesnes pinigines kompensacijas, dramų. Konfliktų sprendžiant keblų žemės perėmimo visuomenės reikmėms klausimą dar nėra pavykę išvengti nė vienai valstybei. Bet sureguliuoti teisines procedūras, kad perėmimas netaptų nesibaigiančiu farsu – įmanoma. Lietuva tam ryžosi visai neseniai. Niekam nenaudingam, ilgus metus kartais trukdavusiam bylinėjimuisi galimybių nuo šiol nebebus.

TEMA I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

NEMATOMAS BROKAS Langų kokybės tikrinimą renovuotuose objektuose mūsų šalies gamintojai švelniai vadina pavėluotu

Vladas ŠERELIS

Laukta revoliucija neįvyko – antrarūšių langų renovuotose ugdymo įstaigose bei kituose visuomeninės paskirties pastatuose nerasta, pažeidimai, jeigu tokių nustatyta – smulkūs. O lūkesčiai buvo dideli. Jau kelintus metus kalbama, kad konkursus laimėjusios įmonės dažnai į renovuojamus objektus sumontuoja pigius nekokybiškus langus. Tačiau iki šiol oficialiai nebuvo išaiškinta nė vieno tokio atvejo.

2012 NR. 01 I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I TEMA

Arvydas KLIMKEVIČIUS Respublikinės langų ir durų gamintojų asociacijos vadovas

Kiek daug dalykų buvo laikomi neįmanomais, kol nebuvo įvykdyti...

Tyrimus reikėtų atlikti ne užbaigtuose objektuose, bet dar statybų stadijoje. Nekokybiški produktai neturi patekti į statybvietes. Nieko bloga nepamatė Praėjusiais metais Ūkio ministerijos užsakymu Kauno technologijos universiteto (KTU) Architektūros instituto akredituotos laboratorijos specialistai tyrė mokslo, auklėjimo, gydymo ir slaugos įstaigose pakeistus langus, kur renovacija atlikta už valstybės bei savivaldybių lėšas. Šiuose visuomeninės paskirties pastatuose langai buvo keisti 2009 metais ir 2010-ųjų pradžioje. Ekspertai turėjo nustatyti, ar jie atitinka deklaruojamąją gamintojų vertę bei statybos techninių reglamentų reikalavimus. Įvairiuose Lietuvos miestuose patikrinta 50 objektų. KTU Architektūros ir statybos instituto Statybinės šiluminės ﬁzikos laboratorijos vedėjas Raimondas Bliūdžius patikino, kad buvo tikrinami ne tik dokumentai, bet ir patys gaminiai. Tačiau kai kurių langus gaminančių įmonių atstovai, kurie domėjosi tyrimo eiga, liko nusivylę. Anot jų, ši istorija neduos jokių pamokų – patikrinti tik popieriai. O į klausimą – ar tai, kas parašyta, ir tai, kas sumontuota, atitinka tikrovę – atsakymas neduotas. R. Bliūdžius nenorėjo sutikti, kad langai tikrinti paviršutiniškai. Jo teigimu, darbai atlikti trimis etapais. Pirmiausia patikrinta dokumentacija: langų atitikties sertiﬁkatai ir deklaracijos, langų deklaruotinų ypatybių atitiktis Statybos techninio reglamento reikalavimams. Galiausiai pažiūrėta ir į pačius langus. „Žinoma, ko nors ypatinga neradome. Kai kur buvo pateikti ne visi reikiami dokumentai, vėliau, po pirmųjų tikrinimų, jie atsirasdavo. Manyčiau, tai geras požymis. Įmonės ėmė įsisąmoninti, kad yra reglamentai ir jų būtina laikytis. Taip pat pradedama suprasti,

kad langai negali būti bet kokie, jie turi atitikti tam tikrus kokybės reikalavimus“, – pasakojo R. Bliūdžius.

Pats suabejojo objektyvumu KTU Architektūros ir statybos instituto Statybinės šiluminės ﬁzikos laboratorijos vedėjas įžvelgė nemažai privalumų dėl įgyvendinto langų tikrinimo projekto. Tačiau jis pripažino, kad sužiūrėti viską objektyviai neturėjo galimybės. Pirmiausia dėl to, kad tikrinimai atlikti jau sumontavus langus. Būtų buvę geriau procese dalyvauti nuo pat pradžių – skelbiant konkursą ir nustatant sąlygas, kokius kriterijus turi atitikti langai. „Daugeliu atvejų tikrinome langus, pagamintus gerai žinomų lietuviškų įmonių. Tad rasti didelių trūkumų vargu ar buvo galima tikėtis“, – sakė R. Bliūdžius. Būta atvejų, kai sumontuoti nelietuviški langai, dokumentai pateikti vien lenkų kalba, deklaracijos kelia abejonių, ar gaminiai tikrai atitinka keliamus reikalavimus. Kokių imtasi priemonių prieš tokius pažeidėjus? Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos Gaminių kontrolės skyriaus vyresnysis specialistas Karolis Ruzgys atsakė labai apibendrintai: dauguma langų tiekėjų pašalino pažeidimus. Paklaustas, ar pažeidimai pašalinti tik pakeičiant dokumentus, ar tiekėjai privalėjo pakeisti jau sumontuotus nekokybiškus langus, K. Ruzgys teigė šių detalių patikslinti negalįs. „Mūsų inspekcija atlieka tikrinimus pagal savo kompetenciją. Vertiname dokumentus, tikriname atitikties deklaracijas. Jeigu randame pažeidimų, imamės veiksmų, kad nekokybiškas produktas toliau ne-

A M E 5

Specialioji

purvo naikinimo komanda

UAB BSS grupė Mindaugo g. 42 LT-03210 Vilnius, Lietuva Tel. +370 5 204 1574 Faks. +370 5 204 1575 www.bssgrupe.lt

SANATORIJA

„PUŠYNO KELIAS“ VILNIUJE KVIEČIA VAIKUS GYDYTIS IR ILSĖTIS!

TEMA I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

būtų tiekiamas į rinką. O išmontuoti nekokybiškus gaminius, kurie jau panaudoti statybose, turi įpareigoti kitos institucijos“, – paaiškino K. Ruzgys.

Ardyti, pasirodo, nebūtina Langus tikrinę specialistai pažymėjo, kad didelis dėmesys buvo kreipiamas ir į sumontuotų langų, ir į stiklo paketų ženklinimą, langų profilių storį, stiklo paketo rėmelio medžiagą, šilumą atspindinčia danga dengtų stiklų skaičių, varstymo padėčių galimybes ir kitas ypatybes, kurias galima nustatyti neardant lango. „Yra metodika, pagal kurią lango ypatybes galima nustatyti jo neardant, netiriant laboratorijoje. Šilumos perdavimo koeficientas labai priklauso nuo lango profilio storio. Jeigu profilio storis nedidelis, net labai norėdamas reikiamų rezultatų negausi. O profilio storį galima išmatuoti nesunkiai“, – paaiškino KTU atstovas R. Bliūdžius. Neardydami langų ekspertai gali nustatyti ir stiklo paketų kokybę, įvertinti, ar stiklas atsparus dūžiui, ar stiklo paketų rėmeliai pagaminti iš kokybiškos medžiagos. Varstymo padėčių skaičius – irgi akivaizdus. Pasak R. Bliūdžiaus, patikrinus langą laboratorijoje galbūt neatitikimų būtų nustatyta iki 20 proc. daugiau. Tačiau specialistas nemano, kad dėl to vertėtų ardyti langus ir atlikti bandymus laboratorijoje. O Lietuvos langų gamintojai tvirtina, kad pamatyti, iš kokios žaliavos pagamintas langas, galima tik atlikus jo pjūvį. Būta atvejų, kai iš išorės plastikiniai langai nekėlė jokių įtarimų, o atlikus pjūvį pasirodė, kad rėmo sienelių storis – labai menkas, armuoti naudota visai netinkama medžiaga. O ir pats rėmas gamintas iš antrinių žaliavų.

Jei jūsų vaikas dažnai serga arba yra alergiškas ir negali lankyti įprasto darželio, o jums tenka samdyti auklę ar prašyti senelių, kad prižiūrėtų atžalą, siūlome puikią alternatyvą – darželinukų grupę „Auk sveikas“. Visapusiškas vaiko ugdymas, baseinas, sveikatingumo mankšta, antialerginė aplinka, tinkama mityba, medicininė priežiūra!

Pušyno kelias 27 (Baltupiai), Vilnius Tel. +370 5 277 6455 www.vaikusanatorija.com www.vaikudarzelis.com

Siūlo tikrinti nesumontavus Mūsų šalyje langus gaminančios įmonės iš pradžių tikėjosi, kad langų kokybės patikrinimas atbaidys antrarūšių produktų siūlytojus. Tačiau joms teko nusivilti. „Tikrintojams buvo netiksliai tikrinimo atlikimo galimybių požiūriu suformuluota užduotis. Buvo tikrinti tik baigti statyti arba statomuose objektuose jau sumontuoti langai. Tačiau kur kas svarbiau žinoti, kokie langų produkcijos gaminiai buvo pateikti į statybos objektą, koks langų proﬁlio sienelių storis, kokie sumontuoti apkaustai, kokios tarpinės. Žinoma, šituos atsakymus galima pa-

teikti tik patikrinus dar nesumontuotus, jeigu kyla įtarimas, langus. Tad panašius tyrimus reikėtų atlikti ne baigtuose ir naudoti priduotuose objektuose, bet dar statybų stadijoje. Manyčiau, kad visa esmė – nekokybiški produktai negali patekti į statybvietes. Visi gaminiai neturi būti prastesni, nei reikalaujama statybos techniniame reglamente“, – kalbėjo Respublikinės langų ir durų gamintojų asociacijos vadovas Arvydas Klimkevičius. „Statybos ir architektūros“ žiniomis, sostinės Fabijoniškių vidurinėje mokykloje renovacijos projekte buvo numatyti vienokie kokybės reikalavimai langams, tačiau konkursą laimėjusi įmonė jų visiškai nepaisė. Rezultatas – langai ir durys kelia grėsmę vaikų saugumui. Bent jau taip mano situaciją stebėję specialistai. Jie nuogąstauja, kad langai ir durys gali būti pagaminti iš antrinių žaliavų, neturi specialių apsauginių plėvelių, rankenos ir kitos detalės neatitinka reikalavimų. Paklaustas, kaip iš tiesų turėtų būti atliekama langų kokybės patikra už valstybės pinigus atnaujinamuose objektuose, A. Klimkevičius išvardijo kelis punktus. Pirmiausia – ﬁzinis langų tikrinimas turi būti atliekamas ne tada, kai jie sumontuojami, bet prieš imantis šių darbų, t. y. kai langų gaminiai atkeliauja į statybos objektą. Už kokybiškų gaminių šioje stadijoje priėmimą statybos objekte atsakingi techniniai statybos objekto prižiūrėtojai, tačiau jie tą darbą atlieka labai prastai, jeigu iš viso tai daro, nes daugeliu atvejų jiems trūksta paprasčiausios kompetencijos. „Turėtų būti pasitelktos mobilios laboratorijos, sudarytos atestuotų specialistų darbo grupės. Žinoma, yra rizikos, kad ne visi pažeidimai bus rasti, tačiau konkursus laimėjusioms įmonėms nebeturėtų kilti pagundos taupyti ir kišti į objektus visišką šlamštą“, – teigė A. Klimkevičius. Respublikinė langų ir durų asociacija ketina inicijuoti teisės aktų pakeitimus, pagal kuriuos į viešųjų pirkimų sąlygas būtų įtrauktas punktas statybos darbų pirkimo sąmatose numatyti atitinkamą procentą lėšų gaminiams statybos objekte (ir ne tik langų produkcijai) patikrinti laboratorijose. Langininkų manymu, tokiu atveju nebeliktų diskusijų, kas turėtų ﬁnansuoti laboratorijų tyrimus. O svarbiausia – šitaip būtų užtikrinama, kad objektus pasieks kokybiški gaminiai.

STATYBA

situacija I 08 Gręžinių įrengimas patikimas savamoksliams

renovacija Laurai – šiuolaikiškiausiems

I 16

naujienos I 22 Neišnaudotas vietos potencialas

technologijos I 24 Kol klimatas neatšilo

SITUACIJA I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

GRĘŽINIŲ ĮRENGIMAS PATIKIMAS SAVAMOKSLIAMS Trumparegiškas požiūris į vandentvarkos plėtrą gali pakenkti požeminiam Lietuvos turtui

2012 NR. 01 I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I SITUACIJA

Akvilė MARTINAITYTĖ

Lietuviai gali didžiuotis: mūsų šalyje yra gana daug ir geros kokybės požeminio vandens. Jis – vienas švariausių Europoje. Tačiau ar ilgai jis toks bus ir ar ilgai jo užteks, jei vandens gręžinius rengs kas kur ir kaip panorėjęs, o jo tiekimo keliai iki naudotojų bus nepamatuojamai ilgi ir taip pat vangiai prižiūrimi?

Gyvename šia diena Vandens kokybės specialistai apie Lietuvos vandenį negaili gerų žodžių. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos chemijos laboratorijos vedėjas Virginijus Keturka net vadina jį lietuviška nafta, kurią galbūt kada nors pardavinėsime nemažomis kainomis. Tiesa, gera vandens kokybė nėra žmonių pastangų rezultatas – tiesiog Lietuva yra arteziniame Baltijos baseine, kuriame yra pakankamai gėlo požeminio vandens. To mums pavydi net skandinavai, milžiniškas sumas skiriantys upių ar ežerų vandeniui perdirbti į gėlą vandenį – jie neturi kitos išeities. Situacija gali pasikeisti ir mūsų valstybėje – hidrogeologai jau skambina pavojaus varpais atkreipdami dėmesį į problema galintį tapti chaotišką, neprofesionalų vandens gręžinių gręžimą. Bendrovės „Kauno hidrogeologija“ generalinis direktorius Algirdas Čepulis įsitikinęs, kad nuo vandenvietes ir gręžinius projektuojančių, įrengiančių specialistų kvaliﬁkacijos priklauso, ar išsaugosime geros kokybės požeminį vandenį. „Projektavimu ir vandens gręžinių įrengimu privalo rūpintis specialistai, turintys geologo-hidrogeologo išsilavinimą. Dabar susidaro įspūdis, kad tai gali daryti bet kuris vairuotojas“, – ironizavo „Kauno hidrogeologijos“ vadovas. Neretai trumparegiškumą rinkdamiesi, kas įrengs jų privatų gręžinį, demonstruoja patys naudotojai. „Daugeliui pagrindinis yra kainos kriterijus ir nesvarbu, jei įrengiant bus visiškai neatsižvelgiama į ateities perspektyvas“, – apgailestavo A. Čepulis. Šią problemą įžvelgia ir Aplinkos ministerijos Žemės gelmių skyriaus vedėjas Giedrius Giparas. Tiesa, jis nesiima teigti ar neigti, kad dabartinė leidimų tirti žemės gelmes išdavimo tvarka yra per daug liberali: „Viena

vertus, turime Vyriausybės pateiktas gaires dėl administracinės naštos verslui mažinimo ir Europos Sąjungos (ES) paslaugų direktyvą – šiuo atžvilgiu dokumentą reikėtų dar liberalizuoti. Kita vertus, tikimės, kad numatyti papildomi reikalavimai įmonėms, rengiančioms gręžinio projektą ir dokumentaciją, pasiteisins gręžinių įrengimo kokybės požiūriu.“

Giedrius GIPARAS Aplinkos ministerijos Žemės gelmių skyriaus vedėjas

Mano nuomone, gręžiniai neregistruojami ne dėl liberalios leidimų išdavimų tvarkos, bet dėl gręžinio savininko noro sutaupyti. Tačiau jie pamiršta ar tiesiog negalvoja, kad tuo pačiu neturės ir gręžinio įrengimo garantijos, neteks galimybės kreiptis į atitinkamas institucijas dėl nekokybiškai atliktų darbų.

Įmonės privalės turėti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą šioms žemės gelmių tyrimo rūšims: požeminio vandens paieškai bei žvalgybai ir (arba) hidrogeologiniam kartografavimui. „Mano nuomone, gręžiniai neregistruojami ne dėl liberalios leidimų išdavimų tvarkos, bet dėl gręžinio savininko noro sutaupyti. Tačiau jie pamiršta ar tiesiog negalvoja, kad tuo pačiu neturės ir gręžinio įrengimo garantijos, neteks galimybės kreiptis į atitinkamas institucijas dėl nekokybiškai atliktų darbų“, – priminė G. Giparas.

Pavojus požeminiams vandenims Netinkamoje vietoje ar netinkamu būdu įrengus gręžinį rizikuojama ne tik tuo, kad gali tekti investuoti papildomų lėšų į jo remontą ar net naują gręžinį. Taip galima pakenkti požeminių vandens sluoksnių struktūrai, užteršti ne tik savo, bet ir aplinkinių gyventojų vandenį. Kaimo žmonės gerai žino: jei užterštas kaimyno šulinys, negerk vandens ir iš savo – juk po žeme vanduo susisiekia. „Norint teisingai įrengti vandens gręžinį, reikia laikytis tam tikrų technologinių reikalavimų, kad požeminiai vandenys būtų apsaugoti nuo užteršimo, jei teršalų patektų į gruntinius ar paviršinius vandenis“, – aiškino bendrovės „Kauno hidrogeologija“ vadovas A. Čepulis. Gręžinį reikia ne tik teisingai įrengti, bet ir po to tinkamai prižiūrėti. Tačiau tai lieka tik žmonių sąžinės reikalas, nes rengiant būsimų vandentvarkos projektų studijas, pagal kurias vėliau ruošiamos techninės projektų sąlygos, vandens išgavimo vietos ir gręžinių būklės įvertinimo darbai nėra numatomi. Norint sudaryti išsamų hidrogeologinį Lietuvos paveikslą, kai kurių specialistų nuomone, kiekviename gilesniame nei 50 metrų gręžinyje turėtų būti atliekami geoﬁziniai tyrimai, pagal kuriuos hidrogeologas galėtų tiksliai aprašyti pragręžtas uolienas, jų sudėtį, slūgsojimo intervalą, nustatyti vandens lygį, kitus duomenis. Kadangi įstatymai to nenumato, beveik niekas ir nesivargina to daryti. Aplinkos ministerijos specialistams šios problemos nėra naujiena, tačiau jų sprendimas yra užsitęsęs. Tikimasi, kad kitais metais ledai pagaliau pajudės. „Atsižvelgdama į Statybos įstatymo pakeitimus, ge-

I S TUA A J I C 9

SITUACIJA I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

riamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo projektą Aplinkos ministerija kartu su Lietuvos geologijos tarnyba, dalyvaujant socialiniams partneriams – Geologinių įmonių asociacijai – yra parengusi aplinkos apsaugos normatyvinio dokumento LAND 4-99, kuris nustato gėlo požeminio vandens gręžinių įrengimo, naudojimo, konservavimo ir likvidavimo tvarką, projektą. Šiame dokumente reikalavimų geoterminiams gręžiniams nėra, nes jau ankstesnių susitikimų ir pasitarimų metu rengiant šio teisės akto pakeitimus nutarta tokio tipo gręžinių sistemoms numatyti atskirą tvarką“, – aiškino G. Giparas. Tai planuojama padaryti 2012 metų antrą ketvirtį.

teritorijoje gyventojų aprūpinimas geriamuoju vandeniu sprendžiamas individualiai. Galima pasirinkti, ar statyti brangiai kainuojančius vandens gerinimo įrenginius, ar kloti ne mažiau kainuojančias vandentiekio trasas iš toliau esančių geros kokybės požeminio vandens šaltinių. Šis variantas, atkreipė dėmesį bendrovės „Artva“ direktorius Jonas Samajauskas, itin diskutuotinas, nes dideliu atstumu tiekiamas požeminis vanduo ir iš jo grįžtančios nuotekos požeminiuose tinkluose užsistovi ir genda. O jų valymas sudėtingas. Todėl įsisavinant vandentvarkos objektų infrastruktūrai įrengti likusias ir 2014–2020 metais planuojamas lėšas iš ES fondų būtų tikslinga atsisakyti dešimčių kilometrų inžinerinių tinklų klojimo ir rekonstruoti (išplėsti) esamas arba įrengti naujas vandenvietes. Tam tikslui reikėtų peržiūrėti viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros specialiųjų planų rengimo strategiją ir iš dalies koreguoti jau parengtus planus.

„Taip yra dėl uolienų, slūgsančių požeminiuose sluoksniuose, iš kurių gaunamas vanduo. Čia nieko nepakeisi. Naudoti tokį vandenį, atitinkamai paruoštą, tikrai galima, o nevalytas jis gali užteršti buities prietaisus, gali būti nemalonus kvapas – niekas nenori vartoti vandens su smėlio ar kitomis priemaišomis“, – pripažino A. Čepulis. Priemaišų vandenyje gali atsirasti dėl neprižiūrimų gręžinių ar vamzdžių. Nors dabar dažniausiai tiesiami plastikiniai vamzdžiai, padedantys išvengti tokių problemų, senesniais, metaliniais, vamzdynais gali atkeliauti ir abejotinos kokybės vanduo. „Didžioji viešojo tiekimo gręžinių dalis yra senesnė nei 30 metų, su paprasto rūdijančiojo plieno apsauginiais ir vandentiekio vamzdžiais. Senus gręžinius reikėtų renovuoti arba pergręžti iš naujo, tačiau to nėra daroma arba daroma labai lėtais tempais“, – aiškino bendrovės „Kauno hidrogeologija“ direktorius A. Čepulis. Šią problemą minėjo ir bendrovės „Artva“ gamybos direktorius Vidmantas Juozas Stravinskas. Pasak jo, prieš 30–40 metų įrengtiems vandens gavybos gręžiniams buvo numatytas ne ilgesnis nei 15 ar 20 metų eksploatavimo laikotarpis. Kadangi daugelis jų iki šiol nebuvo atnaujinti, pasikeitė hidrodinaminės gręžinių charakteristikos, dalis gręžinių yra smėlėti, dalis užsikimšę. Beje, Lietuva oﬁcialiai deklaruoja siekianti, kad iki 2015 metų 95 proc.

I S TUA A J I C

Problemos – išsprendžiamos Didžioji dalis lietuvių kol kas problemų, susijusių su geriamuoju vandeniu, nejaučia. Didesnėje Lietuvos teritorijos dalyje geros kokybės vandens ištekliai yra pakankami. Dažniausiai iš jo tereikia pašalinti geležies perteklių, kuris, beje, nekelia pavojaus žmogaus sveikatai, bet gadina skonines vandens ypatybes ir turi rūdžių. Tačiau yra vietų, kuriose požeminio vandens nėra arba jis netinkamas vartoti dėl to, kad, pavyzdžiui, toksinių (ﬂuorido) arba indikatorinių (sulfatų, chloridų) vandens kokybės rodiklių vertės viršija geriamajame vandenyje leistinus dydžius. Pasak vandens gręžinius gręžiančios bendrovės „Artva“ vyr. hidrogeologo Neringo Šeirio, kiekvienoje probleminėje

Gręžinius būtina atnaujinti Buitinius vartotojus kalbos apie gerą vandens kokybę kartais erzina: įtarimų dažnam kelia rudas jo atspalvis, nemalonus kvapas ar kalkės, kuriomis apauga buitiniai prietaisai. Bet išties šios bėdos tėra smulkmena. Pagrindinė geriamojo vandens problema Lietuvoje – per didelis geležies kiekis ir Vakarų Lietuvoje gilesniuose nei 200 metrų gręžiniuose dažnai pasitaikantis per didelis ﬂuoro kiekis.

VANDENS GRĘŽINIAI GEOTERMINIS ŠILDYMAS VANDENS FILTRAI INŽINERINIAI TYRINĖJIMAI NUOTEKŲ VALYMO ĮRENGIMAI UAB „Kauno hidrogeologija“ Rinkūnų k., Garliavos apyl. sen., LT-53280 Kauno r., tel. +370 37 39 33 53, faks. +370 37 55 87 20, el. p. kaunas@hidrogeol.lt, www.hidrogeol.lt

2012 NR. 01 I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I SITUACIJA

šalies gyventojų geriamuoju vandeniu aprūpintų viešieji tiekėjai. Tačiau likus trejiems metams iki nustatyto termino šie tikslai neatrodo realūs.

Neapdairus moka du kartus Bendrovės „Artva“ specialistai atkreipia dėmesį, kad kliūtimi norint įrengti sanitarinės apsaugos zonas, išplėsti esamus arba įrengti naujus vandens gręžinius dažnai tampa laisvos žemės stygius. Ypač tai aktualu tankiai užstatytais individualiųjų gyvenamųjų namų rajonais tapusiose sodų bendrijose. Dėl to tikslinga išsaugoti aplink vandenvietes (gręžinius) esančius laisvus žemės plotus. Įvairių projektų vykdytojai įprastai deklaruoja, kad rūpinasi vandens gavybos gręžinių būkle, jų statybos planavimu ir gerinimu, tačiau kartais tai lieka tik kalbos. Pavyzdžiui, Kalniškių vandenvietėje Kretingos rajone ir Mosėdžio vandenvietėje Skuodo rajone, pasak bendrovės „Artva“ direktoriaus J. Samajausko, vandens gerinimo įrenginių statybos darbų pirkimo dokumentuose pateikta informacija apie požeminio vandens gavybos gręžinius ir jų būklę neatitinka tikrovės. ES lėšomis finansuojami brangiai kainuojantys statybos darbai numatomi hidrogeologiškai neištirtose vietose, kuriose požeminio vandens ištekliai nustatyta tvarka neįvertinti ir neaprobuoti. Dėl to pradėjus statybos darbus kartais paaiškėja, kad naudotojams planuojamo tiekti geriamojo vandens esamais gręžiniais išgauti yra neįmanoma, o naujų gręžinių įrengimas jau įvykusio pirkimo dokumentuose ir sąmatoje nenumatytas. J. Samajauskas pastebėjo, kad naujų gręžinių įrengimas ar esamų pergręžimas rengiamuose vandenviečių vandens gerinimo įrenginių statybos ar rekonstrukcijos projektuose numatomas retai. Dažniausiai tokiuose projektuose tariami gręžinių rekonstrukcijos darbai apsiriboja fiziškai ir morališkai pasenusiuose gręžiniuose esančios vandens siurbimo sistemos (giluminio siurblio, vandens pakėlimo kolonos) pakeitimu, gręžinio žiočių sutvarkymu (hermetizavimu) ir vandens lygio daviklio sumontavimu. Jau minėti tam tikri gręžinių būklės ar iš jų išgaunamo vandens kokybės trūkumai, atsiradę dėl ilgalaikio gręžinių eksploatavimo, gali likti nepastebėti ir rekonstrukcijos darbų metu nepašalinti. Tuomet atlikus projekte numatytus ir ES lėšomis finansuotus darbus paaiškėja, kad įrengta šiuolaikiška vandens gerinimo sistema negali normaliai ar ekonomiškai funkcionuoti dėl nepatenkinamos gręžinių būklės ar iš jų išgaunamo vandens kokybės. Tada įmonės būna priverstos ieškoti papildomų lėšų tikrajai požeminio vandens gavybos gręžinių rekonstrukcijai, t. y. jiems pergręžti. Taip atsitiko Pakruojo miesto vandenvietėje, kurioje pastatyti šiuolaikiški vandens gerinimo įrenginiai negalėjo tinkamai funkcionuoti, kol nebuvo įrengtas naujas daugiau nei 200 metrų gylio vandens gręžinys, kainavęs per 100 tūkst. litų.

2012 NR. 01 I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I SITUACIJA

VANDENS GRĘŽINIŲ ĮRENGIMAS Įrengiame gręžinius vandeniui, šiluminei energijai, įžeminimams. Remontuojame gręžinius vandeniui. Montuojame siurblius ir jų valdymo aparatūrą. Montuojame vandens filtrus. Statome nuotekų valymo įrenginius. Klojame vandentiekio ir kanalizacijos tinklus. Parengiame techninių projektų aplinkos apsaugos, vandentiekio ir nuotekų šalinimo dalis. Atliekame požeminių vandenų išteklių aprobavimą ir gręžinių sanitarinės apsaugos zonų nustatymą.

UAB „Artva“, Eišiškių pl. 26, LT-02184 Vilnius Tel.: +370 213 38 19, +370 213 35 68, +370 216 72 76 El. p.: algirdas@artva.lt, artva@iti.lt

w w w.ar tva.lt

R I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

IŠEITIS – ŠILTINTIS IŠ VIDAUS Dažnas senų daugiabučių renovacijos stabdys – pačių gyventojų abejingumas ir keistas nenoras gyventi šilčiau, jaukiau, mažiau mokėti už šildymą. Dėl kelių abejingų kaimynų likę namo gyventojai neturi galimybės renovuoti namą. Ar yra išeitis? Specialistai pataria viena – šiltinti savo būstą iš vidaus. Keli keblumai Bendrovės „Knauf“ technikas Kastytis Vaseris patikino, kad apšiltinti savo būstą iš vidaus ir pagerinti komforto lygį yra vienas geriausių sprendimų, kai kaimynai nesutaria dėl viso namo renovacijos. Žinoma, maksimaliam rezultatui pasiekti trukdo keletas keblumų. „Patalpas šiltinti iš vidinės pusės yra gana komplikuota, kai norima smarkiai pagerinti izoliacines išorinės sienos ypatybes – šiluminę varžą. Tam reikia storo termoizoliacinės medžiagos sluoksnio, pavyzdžiui, 10–15 centimetrų mineralinės vatos ar putų polistireno. Dėl to gali imti kauptis kondensatas, įsiveisti pelėsis, gali būti apgadinta apdaila“, – įspėjo K. Vaseris. Anot jo, šio neigiamo efekto sunku išvengti. Tam reikėtų įrengti sandarų garų izoliacijos sluoksnį, riboti maksimalų termoizoliacijos sluoksnį (ne didesnis kaip 4–5 centimetrų termoizoliacijos sluoksnis nesukelia skaudžių kondensato kaupimosi problemų), užtikrinti efektyvų patalpų vėdinimą, neužstatyti apšiltintų sienų baldais. Norint tiksliai sužinoti, kokio maksimalaus storio termoizoliacijos sluoksnį galima naudoti konkrečiame bute, atliekami skaičiavimai pagal STR 2.05.01:2005 „Pastatų energinis naudingumas“. Savaime suprantama, tai turėtų daryti tik specialistas. Vokietijoje yra sukurtos specialios kompiuterinės programos, kurios modeliuoja statybinės fizikos parametrus konkrečiu atveju ir parodo galimus padarinius. Tiesa, besikaupiantis kondensatas, jeigu jo nebus daug, problemų gali ir nesukelti. Nedidelį kiekį kondensato siena spės absorbuoti, tačiau jeigu jo susidarys per daug, drėgmė sukels nepageidaujamų efektų. Galimybė sutaupyti „Būstą šiltinant iš vidaus galbūt ir nebus sulaukta tokio efekto kaip šiltinant iš išorės, vis dėlto ne visais atvejais tai įmanoma padaryti. Sprendimas šiltintis iš vidaus turi privalumų: darbus galima atlikti bet kuriuo metu, ir sąnaudos mažesnės“, – pasakojo K. Vaseris. Jis atkreipė dėmesį, kad šiltinama iš vidaus ne tik tuomet, kai daugiabučio kaimynai – arba nesupratingi, arba negali sau leisti tokių išlaidų. Pasitaiko, kai šiltinti pastatą iš fasadinės pusės neleistina. Pavyzdžiui, kai jis būna įtrauktas į kultūros paveldo objektų sąrašą. Tokiems atvejams sukurtos specialios medžiagos bei sistemos, kurias naudojant išsprendžiamos energinio efektyvumo problemos ir istoriniuose pastatuose. Kompanija „Knauf“ siūlo specialią sistemą „Knauf TecTem“, kurios principas – atvira difuzijai sistema. Atitvaros šiltinamos specialiomis perlito plokštėmis, ir jos klijuojamos prie sienų. Šios plokštės pasižymi puikiu higroskopiškumu ir geromis izoliacinėmis šilumos ypatybėmis. Pasitelkiant sistemą „Knauf TecTem“, kondensatas, jeigu jo išsiskiria, būna sugeriamas (dalis – pačios sienos, dalis – izoliacinės plokštės), išventiliuojamas ir į pačią patalpą, ir į išorę. Prieš naudojant sistemą, būtina atlikti skaičiavimus norint įsitikinti, kad eksploatavimo metu nebus neigiamo efekto.

2012 NR. 01 I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I R

PATALPŲ ŠILTINIMAS IŠ VIDAUS PAGAL „KNAUF“ REKOMENDACIJAS GALINĖ SIENA BE LANGO

SIENA SU LANGU „KNAUF CD“ IR „KNAUF UD“ PROFILIŲ MONTAVIMAS Profiliai – 0,6 milimetro skardos storio. 1. Lango anga aprėminama „Knauf UD“ profiliais. Tvirtinant viršutinį „Knauf UD“ profilį atsižvelgiama į viršutinio horizontalaus angokraščio gipskartonio plokštės storį. Tvirtinant apatinį „Knauf UD“ profilį atsižvelgiama į būsimos palangės storį. 2. Kiti „Knauf CD“ profiliai montuojami skaičiuojant, kad gipskartonio plokštės plotis – 90, o didžiausias atstumas tarp profilių – 45 centimetrai. Pirmas ir paskutinis profiliai turi būti kuo arčiau vidinių sienos kampų (galima įkišti į vertikaliai pritvirtintą „Knauf UD“ profilį). 3. „Knauf UD“ profilis pritvirtinamas prie viršutinio horizontalaus angokraščio kampo. Tvirtinant profilį atsižvelgiama į lango viršutinio angokraščio gipskartonio plokštės storį. MINERALINĖS VATOS IR POLIETILENINĖS PLĖVELĖS ĮRENGIMAS 1. Mineralinė vata montuojama tarp profilių. 2. Prieš klojant polietileninę plėvelę ištempiami elektros instaliacijos laidai ir atsižvelgiant į radiatoriaus montavimo padėtį pritvirtinami vandentiekio vamzdžiai. Lipniąja juosta kruopščiai užklijuojamos polietileninės plėvelės siūlės (elektros laidų ir vamzdžių išvesties vietos – tik toje sienoje, kurioje yra langas). GIPSKARTONIO PLOKŠČIŲ MONTAVIMAS 1. Prie lango rėmo pritvirtinamas „Knauf PVC“ profilis. Į jį bus vertikaliai įstatoma lango angai skirta gipskartonio plokštė „Knauf GREEN MINI“. 2. Gipskartonio plokštė „Knauf WHITE MINI“ prie profilių montuojama srieginiais varžtais TN 25. Didžiausias atstumas tarp varžtų – 25 centimetrai. 3. Kad būtų tvirčiau, pjauti ir kampu nudrožti horizontalūs „Knauf WHITE MINI“ gipskartonio plokštės galai sutvirtinami ant trumpų CD profilių intarpų tarp vertikalių CD profilių. 4. Langų angokraščiams naudojama drėgmei atspari gipskartonio plokštė „Knauf GREEN MINI“.

2. 3. 4.

„KNAUF UD“ PROFILIO MONTAVIMAS Ant grindų, sienų ir lubų nubrėžiama linija, palei kurią bus montuojama nauja siena. Atstumas nuo esamos sienos turi būti ne mažesnis už pasirinktos mineralinės vatos storį. Tuomet atliekami elektros instaliacijos darbai. Ant „Knauf UD“ profilio užklijuojama amortizacinė juosta. „Knauf UD“ profilis prie grindų, sienų ir lubų pritvirtinamas mūrvinėmis K6/35, didžiausias žingsnis – 1 metras. Išilgai išorinės „Knauf UD“ profilio kraštinės prie grindų, sienų ir lubų priklijuojama skiriamoji juosta.

„KNAUF CD“ PROFILIO VIETŲ ŽYMĖJIMAS „KNAUF“ U FORMOS APKABOS MONTAVIMAS 1. Ant sienos pažymimos vietos, kuriose bus tvirtinami „Knauf CD“ profiliai. Pažymėtose vietose pritvirtinamos „Knauf“ U formos apkabos. Prie jų bus tvirtinami „Knauf CD“ profiliai. 2. Po „Knauf“ U formos apkaba, ten, kur ji liečia sieną, užklijuojama amortizacinė juosta. 3. Tvirtinama mūrvinėmis K6/35 (iš apkabos vidaus). „KNAUF CD“ IR „KNAUF UD“ PROFILIŲ MONTAVIMAS 1. „Knauf CD“ profiliai tvirtinami dviem „Knauf“ U formos apkabomis naudojant srieginius varžtus LN 9,5. Apkabos tvirtinamos apie 0,8 metro virš grindų, 0,8 metro žemiau lubų. 2. Kiti „Knauf CD“ profiliai montuojami skaičiuojant, kad gipskartonio plokštės plotis – 90, o didžiausias atstumas tarp profilių – 45 centimetrai. Pirmas ir paskutinis profiliai turi būti kuo arčiau vidinių sienos kampų (galima įkišti į vertikaliai pritvirtintą „Knauf UD“ profilį). MINERALINĖS VATOS IR POLIETILENINĖS PLĖVELĖS ĮRENGIMAS 1. Mineralinė vata montuojama tarp profilių. 2. Prieš klojant polietileninę plėvelę ištempiami elektros instaliacijos laidai ir atsižvelgiant į radiatoriaus montavimo padėtį pritvirtinami vandentiekio vamzdžiai. Lipniąja juosta kruopščiai užklijuojamos polietileninės plėvelės siūlės (elektros laidai ir vamzdžių išvesties vietos – tik toje sienoje, kurioje yra langas). GIPSKARTONIO PLOKŠČIŲ MONTAVIMAS 1. „Knauf WHITE MINI“ gipskartonio plokštė prie profilių montuojama vertikaliai srieginiais varžtais TN 25. Didžiausias atstumas tarp varžtų – 25 centimetrai. 2. Kad būtų tvirčiau, pjauti ir kampu nudrožti horizontalūs „Knauf WHITE MINI“ gipskartonio plokštės galai sutvirtinami ant trumpų CD profilių intarpų tarp vertikalių CD profilių. Pastaba. Šiltinant patalpas iš vidaus specialistai pataria vietoj įprasto gipso kartono plokščių naudoti cementines „Knauf Aquapanel“ plokštes, kurios atsparios drėgmei ir pelėsiui.

R I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

ĮVAIRIAPUSIS SPRENDIMAS Pasigirti 130 metų veiklos patirtimi gali tik nedaug kompanijų. Viena tokių – „Betafence“, didžiausias aptvėrimo sistemų gamintojas visame pasaulyje, turintis plačiausią tvorų ir prieigos kontrolės produkcijos pasiūlą. Vienas kompanijos gaminamų produktų yra „Decofor“. Tai užbaigta dekoratyvinė plokštinės tvoros sistema – graži, patvari ir suteikianti įvairių montavimo sprendimų galimybę. Sistemos privalumai Dekoratyvumas. „Decofor“ yra profesionali šiuolaikiško dizaino tvora. Plokštės yra tvirtos, tačiau nepraprastai elegantiškos, dekoratyvios. Plokštės, stulpeliai ir vartai vieni su kitais idealiai dera. Ilgaamžiškumas. „Betafence“ padengimo technologija yra moderniausia ir garantuoja išskirtinį ilgaamžiškumą. Po cinkavimo proceso produkcija padengiama rišamuoju sluoksniu, kuris padeda idealiai sukibti su mažiausiai 100 mikronų poliesterio danga. Lengvas įrengimas. Sistemą labai paprasta montuoti. Visi elementai yra tiksliai sujungti. „Decofor“ sistemą galima įrengti tarp sienų arba sienose. Užbaigta sistema. Yra trijų tipų „Decofor“ sistema: „Acro“ (išlenktos plokštės), „Recto“ (tiesios, lygios plokštės) ir „Wave“ (banguotos plokštės). Visos yra skirtingo aukščio, su tinkamai parinktais stulpeliais, varstomais vartais (vienos ir dviejų sąvarų)

bei montavimo priedais. Elementai yra vienodos stilistinės konstrukcijos. Pritaikymas „Decofor“ sistemos pritaikymo galimybės – išties didelės. Ji tinkama aptverti: gyvenamuosius namus; parkus; mokyklas; visuomeninius pastatus; baseinus; pėsčiųjų takus. Plokštės Plokštės atitinka visus tvirtai tvorai keliamus reikalavimus. Jos yra 2015 milimetrų pločio ir 4 skirtingų aukščių. Tvoros akutės dydis – 200 x 65 milimetrai. Strypai be galo tvirti: horizontalūs dvigubi 8 milimetrų ir vertikalūs 6 milimetrų. Vartai „Decofor“ sistema yra visiškai užbaigta, joje įrengti saugūs viengubi bei dvigubi vartai. Padengimo technika Plokštės, stulpeliai ir vartai pirmiausia yra cinkuojami. Mažiausias cinko sluoksnis – 40 g/m2 (plokštės), 135 g/m2 (stulpeliai), 350 g/m2 (vartai). Dėl idealaus sukibimo pa-

dengiamas rišamasis sluoksnis, o tuomet klojama mažiausiai 100 mikronų (plokštės ir vartai) bei 60 mikronų (stulpeliai) storio poliesterio danga. Spalvos Standartinės spalvos yra žalia RAL 6005, balta RAL 9010 ir juoda RAL 9005. „Betafence“ tvora gali būti dažoma 7 „Classic“ ir 3 „Prestige“ spalvomis (metalo blizgesio („metallic“) ir struktūriniai sluoksniai). Klientui pageidaujant gaminius galima nudažyti kitomis RAL paletės spalvomis. Stulpeliai Stulpeliai yra suvirinti. Kvadratinio skerspjūvio vamzdinių stulpelių profilis – 60 x 60 x 1,50 milimetro. Dekoratyvinėse konstrukcijose stulpeliai komplektuojami pridedant metalinę kepurėlę su rutuliu. Plokštės tvirtinamos prie stulpelių naudojant metalines tvirtinimo apkabas (cinkuotas ir padengtas plastiku) bei apsauginius varžtus M8, pagamintus iš nerūdijančiojo plieno ir turinčius nulaužiamą veržlę. Daugiau informacijos apie „Decofor“ sistemą ieškokite www.betafence-tvoros.lt.

2012 NR. 01 I STATYBA IR ARCHITEKT的RA I SITUACIJA

Pavyzdingiausiai renovavusieji daugiabučius įvertino ateityje galiosiančius statybos reikalavimus

LAURAI – ŠIUOLAIKIŠKIAUSIEMS

RENOVACIJA I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

Vladas ŠERELIS

Išrinkti geriausiai atnaujintą senos statybos daugiabutį nėra lengva. Komisijai, vertinusiai kelias dešimtis tokių pastatų, teko nemažai pasukti galvas. Vis dėlto konkursas „Pavyzdingiausiai renovuotas daugiabutis“ įvyko, laureatus įvertino ne tik specialistai, bet ir visi internetu balsavę gyventojai.

Daugiabutis Alytuje, specialistų nuomone, atnaujintas atsižvelgiant ir į ateities reikalavimus.

2012 NR. 01 I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I RENOVACIJA

Nesvarbu, kuriame mieste atnaujinti pastatai, nė vienas jų gyventojas nėra nusivylęs renovacija.

Kriterijus atitiko ne visi Tradicinis Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos konkursas „Už darnią plėtrą“, kuriame vertinami naujai įgyvendinti nekilnojamojo turto projektai, šiais metais kiek kitoks nei įprastai. Jo sudėtine dalimi tapo per pastaruosius metus modernizuoti seni daugiabučiai. Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros (BUPA) atrinkti projektai buvo pateikti vertinti ne tik komisijai, bet ir visiems gyventojams. Šie

už jiems labiausiai patikusį renovacijos projektą balsavo interneto erdvėje. Iš viso konkursui pateikta 30 įgyvendintų renovacijos projektų visoje Lietuvoje. Pirmasis vertinimo skalėje kriterijus – energinis efektyvumas. Tikint pateiktais skaičiais, mažiausiai sutaupyta 33 proc. energijos palyginti su tuo, kiek namas sunaudodavo nerenovuotas. Daugiausia sutaupę pasigyrė Plungėje J. Tumo-Vaižganto gatvės 96 numeriu pažymėto namo gyven-

tojai. Jų teigimu, po renovacijos trijų aukštų 1991 metais statytas daugiabutis sutaupo net 70 proc. šilumos. Vadovaujantis energinio efektyvumo kriterijumi buvo galima vertinti ne visus atnaujintus daugiabučius. Mat kai kurių atnaujinimo darbai baigsis tik šių metų vasarą ar rudenį, tad neapskaičiuota, kiek namas sunaudoja energijos šildymo sezono metu. Pateiktais teoriniais skaičiavimais komisija nutarė nesivadovauti.

RENOVACIJA I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

Renovuoti daugiabučiai vertinti ir pagal ekonominį naudingumą – kiek vidutiniškai investuota vienam kvadratiniam metrui. Šie rezultatai irgi labai skirtingi. Vieni apsiribojo tik būtiniausiais darbais: sienų, stogo bei pamatų šiltinimu, langų ir durų keitimu. Kiti nusprendė ne tik šiltinti konstrukcijas, bet ir kruopščiai pakeisti šildymo sistemą, sutvarkyti vandentiekio bei kanalizacijos vamzdynus, dar ir aplinką apsitvarkyti. Pasirinktų medžiagų kokybė irgi turėjo įtakos investicijoms. Vienos bendrijos gyventojai sutarė, kad pastatą reikia atnaujinti tik kokybiškomis ir šiltinimo, ir apdailos medžiagomis, kitų poreikiai buvo kuklesni. Pavyzdžiuose tai atsispindi – kai kurių neseniai atnaujintų daugiabučių fasadai jau prašosi remonto. Nežymaus, bet prašosi.

Komisijos pripažinimas – alytiškiams Sutaupoma net 64 proc. šilumos energijos, neapsiribota tik konstrukcijų šiltinimo darbais, naudotos šiuolaikiškos medžiagos. Šie ir kiti rodikliai lėmė, kad komisija geriausiai įvertino Alytuje, Birutės g. 14, renovuotą daugiabutį. 5 aukštų 20 butų namas statytas 1976 metais. Pastato atnaujinimo darbus atliko bendrovė „Alkesta“. Šiltinimo medžiagas, pagamintas pagal vokiečių koncerno BASF technologijas, objektui tiekė bendrovė „Kauno šilas“. Atnaujinant šildymo sistemą pasitelkta kompanijos „Danfoss“ technologija. Iki renovacijos Alytaus daugiabutyje 1 kvadratiniam metrui šildyti per metus būdavo sunaudojama apie 200 kWh šilumos energijos. Po atnaujinimo – vos 30 kWh.

Panevėžio Marijonų g. 31 ir 31A daugiabučių pirmininkei Birutei Valkiūnienei dabar nuolat tenka priimti gyventojų, norinčių pamatyti, kaip ant stogo sumontuoti saulės kolektoriai ir kaip atnaujinta vidaus šildymo sistema, ekskursijas.

Lietuvoje šia diena gyvena ne visi. Ne visi užsakovai ir rangovai linkę renovacijos reikalavimų didinimą atidėlioti iki 2020 metų, kai įsigalios Europos Sąjungos direktyvos, koreguosiančios statybų kokybę. Vieno Alytaus daugiabučio gyventojai praėjusį rudenį savo namą atnaujino taip, kad jau dabar sutaupo daugiau kaip 65 proc. šilumos energijos. Bendrovė „Alkesta“ Alytuje renovavo daugiabutį namą laikydamasi ne šios dienos reikalavimų, o tų, kurių bus privalu paisyti nuo 2020 metų. Ne laikantis dabar galiojančių reglamentų, o galvojant apie ateitį ir darbus atliekant pagal netrukus įsigaliosiančius reikalavimus, šiltinimo darbų sąmata padidėja vos 3–4 proc. „Siūlėme ir teisės aktų kūrėjams atsižvelgti į tai ir jau dabar taikyti atitinkamus reikalavimus, bet palai-

2012 NR. 01 I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I RENOVACIJA

kymo nesulaukėme“, – aiškino kompanijos BASF projektų vadovas Skandinavijos ir Baltijos šalims Arturas Indičianskis. Daugiabutis Alytaus Birutės gatvėje buvo šiltinamas naudojant šiuolaikišką termoizoliacinę medžiagą – pilkąjį putų polistireną, turintį geresnes ypatybes nei įprastas baltasis putų polistirenas. Sienos buvo apšiltintos 20 centimetrų storio pilkojo putų polistireno sluoksniu. Cokolis irgi apšiltintas, bet pamatai – ne. Pasirinktas kitas, anot specialistų, efektyvesnis sprendimas – apšiltintos rūsio lubos, kad pirmo aukšto gyventojai nesiskųstų žemesne temperatūra. Šiluminė sienų varža – dabar beveik dukart geresnė, negu reikalauja normatyvai, ir tik nedaug atsilieka nuo pasyviesiems namams taikomų reikalavimų. Viso projekto sąmata siekė kiek daugiau nei 434 tūkst. litų. Kadangi projektas buvo patvirtintas pagal anksčiau galiojusią valstybės paramos programą, bendrijai buvo kompensuota 50 proc. visų išlaidų.

Nuolat atvyksta ekskursijų Kiti du daugiabučių renovacijos projektai, patekę į laureatų trejetą, įgyvendinti Naujuosiuose Valkininkuose bei Panevėžyje, Tulpių g. 13. Tapti vienais iš konkurso nugalėtojų jiems labiausiai padėjo internetu balsavę gyventojai. Komisijos sprendimas buvo kitoks – tarp geriausiųjų turėjo atsidurti renovuoti daugiabučiai Šiauliuose, Vytauto g. 149, ir Radviliškyje, Jaunystės g. 35. Apdovanodama pažangiausius bendrijų pirmininkus, skatinusius efektyviai atnaujinti daugiabučius namus, BUPA daug pagyrų skyrė Panevėžio Marijonų g. 31 ir 31A daugiabučių pirmininkei Birutei Valkiūnienei. Jai dabar nuolat tenka priimti gyventojų, norinčių pamatyti, kaip ant stogo sumontuoti saulės kolektoriai ir kaip atnaujinta vidaus šildymo sistema, ekskursijas. Namai Panevėžio Marijonų gatvėje – vieni pirmųjų daugiabučių Panevėžyje. Buvo priimtas sprendimas ne renovuoti esamą šildymo sistemą, bet ją pakeisti. Pradėjus šildymo

sistemos projektavimo darbus namo gyventojai turėjo viziją: nauja šildymo sistema su šilumos moduliais butuose, autonominė dujinė katilinė, saulės kolektorių sistema. Name įrengta naujo tipo vietos šildymo sistema su dujine katiline ir šilumos mazgais kiekviename bute. Šildymo sistema suprojektuota taip, kad šiluma į butus būtų tiekiama ištisus metus, kad patys butų šeimininkai galėtų spręsti, kada pradėti ir kada baigti šildymo sezoną, kokią temperatūrą palaikyti savo kambariuose, kokios temperatūros karštą vandenį ruošti, kada ir kiek eksploatuoti vonios gyvatuką. Kiekvienas gyventojas turi galimybę individualiai reguliuoti šildymą – tam šildymo mazguose yra įrengti termostatai. Šildymas ir šaltas vanduo į kiekvieną butą iš bendrų magistralinių stovų patenka buto šilumos mazgu „Regudis W-HTU“, pagamintu vokiečių kompanijos „Oventrop“. Privalumas yra tai, kad karštas vanduo ruošiamas pagal poreikį ir tik tada, kai jo reikia. Taip taupomos energijos sąnaudos.

O N E I R VAC A J

RENOVACIJA I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

Vanduo šildomas plokšteliniame mazgo šilumokaityje pratekančiu šviežio vandens ruošimo principu. Tai užtikrina šildymo efektyvumą ir aukštas higienos normas, neleidžia rastis pavojingoms legionelių bakterijoms. Šilumos apskaita butuose – individuali. Duomenys ﬁksuojami nuotoliniu būdu, atsakingiems už apskaitą specialistams nebūtina belstis į kiekvieną butą. Sumontuoti ir šalto vandens skaitikliai. Norėta ir jų rodmenis

ﬁksuoti per nuotolį, tačiau galiausiai nuspręsta nebeinvestuoti į brangius skaitiklius. Karšto vandens skaitiklių nėra – gyventojai moka tik už sunaudotą šaltą vandenį. Katilinėje sumontuotas dujų skaitiklis ir bendras šilumos skaitiklis. Jeigu atsirastų nepriemoka už sunaudotas dujas, būtų nesunku apskaičiuoti, kiek tam tikras butas sunaudojo energijos kilovatvalandei šilumos pagaminti. Atsižvelgiant į

vidinių namo sienų šiluminės varžos parametrus, termostatai sumontuoti taip, kad minimali temperatūra būtų 16 laipsnių šilumos. Tai leidžia paisyti higienos normų, vengti nepageidaujamo sienų peršalimo ir pelijimo, išvengti situacijos, kai greta esantis butas ar kambarys nešildomas ir per šilumai laidžias sienas šiluma gaunama iš kaimyno. Taigi taip nėra galimybės piktnaudžiauti kaimyno šiluma.

Praėjusiais metais Panevėžio Marijonų gatvėje esančiuose daugiabučiuose buvo pakeista vidaus šildymo sistema. Šiais metais namai pasipuošė naujais fasadais ir saulės kolektoriais.

2012 NR. 01 I STATYBA IR ARCHITEKT的RA I RENOVACIJA

NAUJIENOS I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

NEIŠNAUDOTAS VIETOS POTENCIALAS Mažiausiai už šildymą mokėjo gyventojai, kurių miestuose naudojamas biokuras

Vladas ŠERELIS Sąskaitos už praėjusių metų lapkritį sunaudotą šilumą dar kartą atskleidė seniausiai kartojamą tiesą: pigiausia šilumos kilovatvalandės kaina ir mažiausi mokėjimai už šildymą – tuose Lietuvos miestuose, kurie plačiausiai naudoja vietos biokurą. Tačiau valdžios vykdoma politika verčia abejoti, ar vietos resursų naudojimas nemokant milijardų už rusiškas dujas yra laikomas prioritetine kryptimi.

Skirtumas – akivaizdus Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos duomenimis, gamtines dujas naudojančiuose miestuose vidutinė šilumos kaina lapkritį buvo 29 ct/kWh, o šildomuose biokuru – 20 ct/kWh. Vidutinė ir praėjusių, ir

metais gamtinių dujų kaina buvo 1450 Lt/tne, o 2011-aisiais – 1850 Lt/tne. Skirtumus vaizdžiai iliustruoja ir šilumos tiekimo įmonių, kurios kūrena gamtines dujas, pateikti duomenys. Remiantis jais už 60 kvadratinių metrų ploto buto šildymą senos statybos neapšiltintuose daugiabučiuose namuose praėjusių metų lapkritį gyventojai vidutiniškai mokėjo apie 340 litų, o 2010 metais už tokio pat ploto butą – apie 270 litų. Miestuose, kuriuose šiluma gaminama kūrenant dukart pigesnį vietos biokurą, šilumos kaina ir mokėjimai už šildymą liko nepakitę. Už 60 kvadratinių metrų ploto buto šildymą neapšiltintuose senos statybos daugiabučiuose namuose pernai ir užpernai lapkritį gyventojai vidutiniškai mokėjo apie 240 litų.

Pažangių valstybių nepavejame Europos Sąjungos (ES) išsivysčiusių valstybių šilumos ūkiuose jau seniai yra naudojamos technologijos, pakeitusios brangias gamtines dujas perpus pigesniu vietos biokuru, kuris atskirose šalyse sudaro per 80 proc. bendro kuro kiekio. Lietuvoje pasitelkiant tokio tipo įrengimus šilumos gamybai sunaudojama tik apie 19 proc. vietos biokuro. Lietuvos energetikos mokslininkų skaičiavimais nustatyta, kad 2020 metais šilumos kaina bus apie 25 ct/kWh tuose miestuose, kur šiluma bus gaminama naudojant biokurą, ir apie 50 ct/kWh – kur ji bus toliau gaunama naudojant gamtines dujas. Akivaizdu, kad buvusios Vilniaus miesto tarybos 2010-ųjų vasaros sprendimas nepriimti privataus investuotojo siūlymo diegti biokurą šilumos ūkyje ir likti šildytis gamtinėmis dujomis buvo klaidingas. „Pasitvirtino visos liūdniausios prognozės: šilumos kilovatvalandės kaina tik augo, o vienintele to priežastimi tapo brangstančios dujos. Kodėl toks svarbus Vilnius? Sostinėje turime daugiausia gyventojų, todėl sprendimas pereiti prie biokuro čia pasitarnautų didžiausiam skaičiui žmonių. Raginame Vilnių grįžti prie svarstymo, o kitus Lietuvos miestus, kurie dar neapsisprendė, susimąstyti apie galimybę gaminti žalią ir tuo pačiu pigesnę šilumą. Kito kelio pigesnei šilumai už perėjimą prie vietos biokuro Lietuva neturi“, – įsitikinęs V. Stasiūnas. Jis apgailestavo, kad biokuro plėtrai šilumos tiekimo įmonėse iki 2010 metų skirta nedidelė kruopelytė lėšų

U A NJIES O N

2010 metų lapkričio mėnesio lauko oro temperatūra ir šilumos naudojimas šildymui buvo panašūs. 2010-ųjų lapkritį vidutinė oro temperatūra buvo 3,9 laipsnio, 2011-ųjų – 3,5 laipsnio šilumos, o šilumos kiekis neapšiltinto senos statybos daugiabučio namo 60 kvadratinių metrų ploto butui šildyti – 1200 kWh/mėn. (~20 kWh/m2 per mėnesį). Būtent tokiuose nerenovuotuose daugiabučiuose gyvena didžioji dalis šalies gyventojų. „Mokėjimai už šildymą miestuose, kuriuose naudojamos gamtinės dujos – smarkiai didesni nei praėjusį šildymo sezoną. Skirtumus lėmė išaugusi gamtinių dujų – vis dar pagrindinio kuro šilumos gamybai Lietuvos miestuose – kaina“, – teigė Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) prezidentas Vytautas Stasiūnas ir patikslino, kad 2010

2012 NR. 01 I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I NAUJIENOS

palyginti su pinigais vandentvarkos projektams iš ES fondų Lietuvoje įgyvendinti. Biokuro plėtrai šilumos tiekimo įmonėse per tą laikotarpį skirta tik 150 mln. litų, o vandentvarkos projektams – net 2 mlrd. litų.

Renovacijai dėmesio dar mažai LŠTA vadovo nuomone, norint iš esmės sumažinti Lietuvos gyventojų mokėjimus už šilumą, būtina įgyvendinti du pagrindinius projektus. Pirmiausia – pakeisti šilumos gamybos šaltinius, t. y. vietoj brangaus importuojamo iškastinio kuro (gamtinių dujų ir naftos produktų) naudoti kur kas pigesnį vietos biokurą. Antras projektas, kurį būtina paspartinti – atnaujinti senus daugiabučius gyvenamuosius namus pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Daugiabučių namų atnaujinimo programą. Skaičiuojama, kad atnaujinus daugiabutį gyvenamąjį namą ir šilumos gamybai pasitelkus vietos biokurą mokėjimai už šilumą gyventojams sumažėtų maždaug nuo 420 litų iki 120 litų per mėnesį už butą. Būtent tiek dabar moka naujai pastatytų ir atnaujintų šalies daugiabučių gyvenamųjų namų gyventojai. LŠTA duomenimis, šilumos naudojimas šildymui sovietinės statybos blokiniuose daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose ir 1990-aisiais, ir 2011-aisiais nepakito, t. y. šildymui buvo sunaudojama apie 25 kWh/m² per mėnesį. „Apšiltinus daugiabučius gyvenamuosius namus ir dujas pakeitus biokuru metiniai gyventojų sutaupymai siektų daugiau kaip 1 mlrd. litų,

MOKĖJIMAI UŽ ŠILUMĄ III KATEGORIJOS NAME, TAIKANT SKIRTINGUS SCENARIJUS Dabartinė namo būklė: ~25,00 kWh/m2/mėn. Kuras: biokuras (20 %), iškastinis (80 %). Vidutinė 2011–2012 m. šildymo sezono šilumos kaina: ~ 28 ct/kWh. Dabartinė namo būklė, perėjus prie šildymo biokuru: ~25,00 kWh/m2/mėn. Kuras: biokuras (80 %), iškastinis (20 %). Vidutinė 2010–2011 m. šildymo sezono šilumos kaina: ~ 20 ct/kWh. Perėjus prie šildymo biokuru ir atnaujinus namą: ~ 10,00 kWh/m2/mėn. Kuras: biokuras (80 %), iškastinis (20 %). Vidutinė 2010–2011 m. šildymo sezono šilumos kaina: ~ 20 ct/kWh.

Mokėjimai už šilumą 60 m2 ploto butui šildyti: 25,00 * 60 * 28,00 = ~ 420 Lt/but./mėn.

Mokėjimai už šilumą 60 m2 ploto butui šildyti: 25,00 * 60 * 20,00 = ~ 300 Lt/but./mėn.

Mokėjimai už šilumą 60 m2 ploto butui šildyti: 10,00 * 60 * 20,00 = ~ 120 Lt/but./mėn.

U A NJIES O N arba kiekvienas butas šilumai sutaupytų apie 2000 litų per metus“, – teigė V. Stasiūnas.

Dujų fronte – nieko nauja Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos duomenimis, gamtines dujas naudojančiuose miestuose vidutinė šilumos kaina 2011 metų gruodžio mėnesį buvo 30 ct/kWh, o šildomuose biokuru – 20 ct/kWh. „Lietuvos miestuose, kuriuose šiluma gaminama kūrenant brangias gamtines dujas, yra pagrindinė didelių šilumos kainų priežastis. Metus esame priversti pradėti ta pačia malda, kaip ir pernai: pagrindinis būdas mažinti gyventojų šilumos išlaidas yra šilumos ūkio perėjimas nuo brangių dujų prie dukart pigesnio vietos biokuro. Valstybei būtina dėti visas pastangas, kad šalies šilumos ūkis kuo greičiau judėtų žaliosios energijos link“, – sakė V. Stasiūnas.

Gamtinių dujų tiekimo sutarčių, kurias 2012 metais šilumos tiekimo įmonės sudarė su bendrovėmis „Lietuvos dujos“ ir „Dujotekana“, sąlygos išliko beveik tokios pat, kaip ir 2011 metais. LŠTA vadovo teigimu, pasirašytos sutartys rodo, kad gamtinių dujų sektorius šiemet jokių malonių staigmenų šilumos tiekėjams ir kartu šilumos naudotojams nepateiks. Dujos išlieka brangiausias kuras. Tikėtis, kad jis radikaliai pigtų – nėra jokio pagrindo. Per dvylika 2011 metų mėnesių iš Rusijos importuojamos gamtinės dujos Lietuvos šilumos tiekimo įmonėms pabrango beveik trečdaliu – nuo 1411 iki 1850 Lt/tne. O biokuro kaina išliko daugiau kaip dukart mažesnė – apie 750 Lt/tne. Anot V. Stasiūno, biokuro naudą įrodo jau šiandien vietos kurą plačiai naudojančių Lietuvos miestų praktika. Juose šilumos kaina per 2011 metus nekito arba kito nežymiai.

TECHNOLOGIJOS I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

KOL KLIMATAS NEATŠILO Rinkdamiesi šildymo sistemą vartotojai vis dažniau galvoja apie jos eksploatavimo patogumą 24

2012 NR. 01 I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I TECHNOLOGIJOS

Kristina BUIDOVAITĖ

Šokiruojamai augančios centrinio šildymo kainos apie alternatyvius šilumos šaltinius verčia susimąstyti net pačius inertiškiausius vartotojus. Juolab kad rinka siūlo išties nemažai būdų sutaupyti, o įdiegti naujas sistemas nėra taip sudėtinga ir brangu, kaip norėtų įrodyti centralizuotos šilumos tiekėjai.

mo prietaisai, pavyzdžiui, radiatoriai. „Klientai turi žinoti, kad namuose bus šilta tik tuo atveju, jei bus parinktas tinkamas šildymo katilas, jam derantis kuras, kokybiškas dūmtraukis. Jei nors vienas komponentų netinkamas, griūva visa sistema“, – pabrėžė R. Ruzgus.

Kaip nevirsti kūriku? Įmonė „EKOtermas“ irgi siūlo priemonę tiems, kurie nenori tapti šildymo sistemos įkaitais. Ji pirmoji Lietuvoje pradėjo gaminti degiklius kietojo kuro katilams, kurie gerokai sutrumpina katilinėje praleidžiamą laiką. Grūdų ir granulių degikliai unikalūs tuo, kad automatiškai užsidega, be to, juose gali būti sumontuota automatinė pelenų šalinimo sistema. „Kūrenant grūdais katilinėje užteks apsilankyti du kartus per savaitę, o granulėmis – tik kartą per savaitę. Nustebtumėte sužinoję, kiek valandų iš tiesų joje praleidžiama“, – sakė įmonės „EKOtermas“ projektų vadovas Rimantas Keburys. Grūdų ir granulių degikliai lengvai valdomi ir perprogramuojami. Naudotojai gali nustatyti, kokia temperatūra bus palaikoma šildymo katile išvykus, būnant namuose ar miegant. „Renkantis šildymo sistemą reikia atsižvelgti į keletą svarbiausių dalykų: kokia šiluminė norimo apšildyti ploto varža, kiek lėšų planuojama išleisti šildymo sistemai ir pan. Įmonės „EKOtermas“ degikliai sukurti klientams, kurie jau turi kietojo kuro katilą, bet nenori būti katilinės įkaitais“, – komentavo R. Keburys. Įmonė siūlo ir skirtingo galingumo šildymo katilus, sukurtus specialiai „EKOtermo“ degikliams – jų techninės charakteristikos pritaikytos maksimaliam šildymo efektui gauti.

H C E T OLOS N IJO G

Pigu ir patogu Šiuo metu pigiausia namus šildyti malkomis, tačiau taip kūrenami šildymo katilai įprastai reikalauja daug priežiūros. Įmonė „Aremikas“ klientams siūlo kietojo kuro katilus „Žvakė“, skirtus tiems, kurie pageidauja šildytis malkomis, bet nenori vargti. Gamintojų įsitikinimu, „Žvakė“ yra patogiausias kietojo kuro katilas iš skirtų kūrenti būtent šiuo kuru. Beje, jis gali būti kūrenamas ir pjuvenų, durpių briketais ar granulėmis. Eksploatuojant katilą „Žvakė“ nereikia valyti kūryklos sienelių. Kas kartą šildymo katilą užkūrus, ant sienelių susikaupę suodžiai ir derva nudega savaime. O susidariusius pelenus, kurie netrukdo degimo procesui, pakanka pašalinti 2–3 kartus per mėnesį. Nors katilo aukštis – maždaug du metrai, katilinėje jis užima visai nedaug vietos. Be to, katile įrengtas unikalus kietojo kuro deginimo būdas: dega 10–15 centimetrų aukščio viršutinis kuro sluoksnis, o ne visa kūrykloje esanti įkrova. Į kūryklą tiekiamas oras pašildomas išeinančių dūmų ir oro skirstytuvu nukreipiamas į degimo židinį. Vienam sluoksniui sudegus, oro

skirstytuvas leidžiasi žemyn, kol pasiekia degimo židinį. Degimo procesas katile vyksta nuo 8 iki 80 valandų, atsižvelgiant į šilumos poreikį. Nors kietojo kuro katilas veikia skirtingais režimais, išlieka 92–93 proc. šilumos naudingumo koeficientas. Daugelis rinkoje esančių katilų sukurti atsižvelgiant į konkretų šilumos poreikį. „Jei šilumos katilas yra 30 kilovatų galios, o reikia tik 15, jo naudingumo koeficientas krinta. Vadinasi, malkos deginamos tuščiai – visa šiluma patenka į kaminą“, – atkreipė dėmesį įmonės „Aremikas“ inžinierius projektuotojas Romas Ruzgus. Tuomet papildomų lėšų tenka skirti akumuliacinėms talpoms įsigyti. Katilui „Žvakė“ tai nereikalinga, aukštas naudingumo koeficientas išlaikomas net ir tuomet, kai šilumos poreikis – vos 20 proc. Tai svarbu, nes Lietuvoje sezonas trunka maždaug du šimtus dienų, o lauko temperatūra – labai skirtinga. Didžiausia klaida, R. Ruzgaus nuomone – nepasirūpinti techniniu projektu prieš pasirenkant šildymo sistemą. Problema gali tapti ir neprofesionaliai parinktas kietojo kuro katilas, cirkuliaciniai siurbliai, šildy-

TECHNOLOGIJOS I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

Įdiegus gudriuosius degiklius, namus galima šildyti ne tik medžio, durpių granulėmis, bet ir malkomis, grūdais, jų išvalomis, lubinų sėklomis.

fortą ir dėl to sutaupomą laiką. „Yra dalykų, kurie neskaičiuojami, bet vartotojų labai vertinami. Nereikia net specialios geoterminio šildymo sistemos priežiūros – tereikia nustatyti arba vasaros, arba žiemos režimą“, – aiškino A. Čuplinskas. Žinoma, reikia ir sumokėti už elektrą, kurią naudoja šilumos siurblys. Šių išlaidų dydis daugiausia priklauso nuo šeimininkų poreikių: nuo pageidaujamos temperatūros, namo ypatybių. „Nepatarčiau diegti geoterminio šildymo nesandariame name – patirsite dvigubą nusivylimą, kai sumokėję už nepigią šildymo sistemą nesulauksite norimo rezultato“, – aiškino nuo 2007 metų geoterminio šildymo įrengimo paslaugą siūlančios įmonės vadovas. Ne vieną potencialų geoterminio šildymo sistemos naudotoją atbaido būtinybė kiaurai išilgai perrausti namo sklypą, kad būtų galima išvedžioti lauko kolektorių. Kasamos 1,5–1,8 metro gylio tranšėjos, o jų užimamas plotas priklauso nuo namo ploto ir šilumos ypatybių. Tokie žemės darbai ypač nepatrauklūs, kai sklypas jau apželdintas. Geoterminio šildymo specialistai šiuo atveju rekomenduoja rinktis ne horizontaliuosius, o vertikaliuosius, tiesa, 10–15 proc. brangesnius, gręžinius. Šilumos šaltinis gali būti ne tik žemė, bet ir vanduo ar oras. Tik šis ne itin tinkamas Lietuvos klimatui. Nors šilumos galima gauti net iš neigiamos oro temperatūros, tai nėra ekonomiš-

ka – tenka sunaudoti daugiau elektros energijos. „Lietuvoje, daugiausia pajūryje, yra pastatų su „oras-vanduo“ tipo šilumos siurbliais, bet jų savininkai, sutaupę šildymo sistemos įrengimui, šaltomis žiemomis turi taikytis su didesnėmis eksploatavimo išlaidomis“, – sakė įmonės „Geoterminės šildymo sistemos“ direktorius A. Čuplinskas. Abejojančiuosius dėl geoterminio šildymo sistemos ilgaamžiškumo specialistas ramina: joje nėra beveik nieko, kas genda. Lauke pakloti polietileniniai kolektoriaus vamzdžiai negali sprogti – spaudimas juose ne mažiau kaip devyniskart mažesnis nei leidžiamas. Beveik neįmanoma jų pažeisti ir mechaniškai – niekas tokiame gylyje nekasinėja. Pagrindinė ir didžiausias apkrovas gaunanti paties šilumos siurblio detalė – kompresorius. „Bet tai tokio pat tipo detalė, kokia yra mūsų šaldytuvuose. O ar dažnai šie genda?“ – retoriškai klausė A. Čuplinskas. Galbūt galima baimintis ir sistemą valdančios elektronikos gedimo, bet ją pataisyti tekainuoja tiek pat, kiek ir įprastą buities prietaisą.

H C O E L T NO S O J I G

Komfortą įkainoti sunku Viena ekologiškiausių sistemų – geoterminis šildymas – pripažinimo Lietuvoje ieško jau keliolika metų, o vis dar nedidelis šios sistemos populiarumas rodo, kad esame konservatyvi ir gamtosaugos problemomis nelabai tesirūpinanti tauta. „Dalyvauju su įmone daugybėje parodų ir galiu patvirtinti: renkantis šildymo sistemą ekologiškumas mūsų šalies vartotojams – dar ne veiksnys“, – apgailestavo bendrovės „Geoterminio šildymo sistemos“ vadovas Andrius Čuplinskas. Regis, tai ne itin rūpi ir pačiai valstybei – Lietuvoje, kitaip nei daugumoje Europos Sąjungos šalių, atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas kol kas nėra skatinamas lengvatų sistema. Užsienyje geoterminio šildymo sistemos naudotojams įprastai arba kompensuojama dalis šilumos siurblio kainos, arba numatomas lengvatinis elektros tarifas. A. Čuplinskas pripažįsta: geoterminis šildymas nėra pigus pasirinkimas – brangūs ir šiai sistemai reikalingi šilumos siurbliai, ir žemės darbai. Bet didesnės nei vidutinės pradinės investicijos vėliau garantuoja pinigais sunkiai įvertinamą šios sistemos eksploatavimo kom-

Permainų bijoti nereikia Šiuolaikinių šilumos siurblių gamintojo bendrovės „Environment Energy Solutions“ (EES) vadovas Darius Apanavičius įsitikinęs, kad potencialių naudotojų neturėtų baiminti geoterminio šildymo sistemos kaina. „Viskas

UAB „Rubisolis“ Taikos pr. 141, Kaunas, tel. +370 37 263488 tel. Vilniuje +370 655 43322 www.rubisolis.lt

SPINDULINIO ŠILDYMO SISTEMOS: • Pramoniniai spinduliniai šildytuvai pilnam didelių patalpų šildymui. 2012 NR. 01 I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I TECHNOLOGIJOS • Halogeniniai momentiniai infraraudonųjų spindulių šildytuvai atskiroms zonoms šildyti didelėse ar prastai izoliuotose patalpose. • Infraraudonųjų spindulių šildymo lubinės plokštės butams, namams ir visuomeniniams pastatams. • Infraraudonųjų spindulių šildymo plėvelė – grindinis šildymas. • Elektriniai ir vandens sistemai skirti natūralaus akmens radiatoriai.

Architektus, projektuotojus, statybininkus ir elektromontuotojus konsultuojame visais su spinduliniu šildymu susijusiais klausimais. Kviečiame plačiau susipažinti su šio šildymo būdo pritaikymo galimybėmis.

turi savo kainą. Išlaidos neišvengiamos ir įrengiant kietojo kuro ar dujų katilinę. O skirtumas tarp jųdviejų ir šilumos siurblių nebus labai didelis, jei pirmosioms bus pasirenkama gera įranga“, – sakė D. Apanavičius. Bendrovės EES vadovas pabrėžė, kad geoterminį šildymą renkasi ne tik individualiųjų namų savininkai – sistema tinka bet kokio ploto pastatams. Žiniasklaidoje jau pristatytas geoterminį šildymą pirmas Lietuvoje įsirengęs daugiabutis, kaip tik tokiu būdu bus šildomos 80 tūkst. kvadratinių metrų ploto Gariūnų prekybos centro patalpos. Gyventojus dažniausiai gąsdina ne tik geoterminio šildymo sistemos kaina, bet ir kryžiaus keliai, kuriuos tenka nueiti norint atsisakyti centralizuotai tiekiamos šilumos energijos. D. Apanavičius atkreipė dėmesį, kad tai nėra labai sudėtinga, jei nuo centrinio šildymo susitaria atsijungti visi namo gyventojai. Tačiau tai nėra būtina. „Taip net ekonomiškiau: tuo metu, kai oro sąlygos palankios imti šilumą iš aplinkos, galima naudotis geoterminio šildymo sistema, o kai dideli šalčiai – labiau apsimoka naudotis centriniu šildymu“, – sprendimą siūlė kompanijos EES vadovas. Šilumos siurbliai atlieka ne tik patalpų šildymo funkciją. Jie ir gamina karštą vandenį, ir vėsina būstą vasarą. Svarbiausia – transformuojant šilumą iš aplinkos į šildymo sistemą nevyksta

jokio degimo proceso, neišskiriama kenksmingųjų medžiagų, taigi aplinka visiškai neteršiama. Kompanija EES garsi savo gaminamais šilumos siurbliais „ECOLogic“, kurie surenkami iš ypač kokybiškų dalių: čia naudojami kompresoriai „Copeland“ arba MHI („Mitsubishi Heavy Industries“), mikroprocesoriai valdikliai „Siemens“, cirkuliaciniai siurbliai „Wilo“, dažnio keitikliai „Schneider Electric“. Pasak D. Apanavičiaus, šilumos siurbliai nepatiriant didelių rūpesčių, teatliekant minimalią priežiūrą turi veikti 15–20 metų. „Tada jau gali prireikti kokių nors įrangos pakeitimų. Bet tai toks laikotarpis, per kurį net technologijos gali pasikeisti“, – atkreipė dėmesį D. Apanavičius.

tuojama ir be rūpesčių eksploatuojama. Be to, patalpoje ant sienos ar lubų pakabinta infraraudonųjų spindulių plokštė gali tapti puikia namų interjero detale. Infraraudonųjų spindulių pernešama šiluma pirmiausia įšildo grindis, baldus, žmones ir tuomet tolygiai pasiskirsto patalpoje. Šis būdas skiriasi nuo įprasto ir labiausiai paplitusio konvekcinio šildymo, kai pirmiausia sušildomas šilumos nešėjas – skystis ar dujos (oras). Kad būtų sukurta jauki aplinka šildantis konvekcine šildymo sistema, vienam kvadratiniam metrui gyvenamosios patalpos apšildyti reikalingas 120 vatų galingumo šildytuvas. Tokiam pačiam plotui apšildyti pakanka perpus mažesnio galingumo infraraudonųjų spindulių plokštės. Toks neįtikimai mažas naudojamos energijos kiekis pasiekiamas dėl naujai sukurto ir energijos sąnaudas mažinančio infraraudonųjų spindulių šildytuvo valdymo modulio. Vidutinės šildymo sąnaudos – tik 5–10 W/m2 per valandą. Ši technologija padeda pasiekti beveik idealų efektyvumo lygį. Kaip tik dėl to, kad šilumą palaiko įšilę paviršiai, mažiau jos prarandama, kai patalpos vėdinamos. Infraraudonųjų spindulių šiluma ypač maloni, be to, jaučiamasi, lyg būtų keliais laipsniais šilčiau, negu išties siekia aplinkos temperatūra. Dar vienas šildymo infraraudonaisiais spinduliais privalumas yra tai,

H C O E L T NO S O J I G Universalieji spinduliai Medicinoje reumatui, astmai, įvairiems uždegimams, odos ligoms, peršalimams, raumenų skausmams, kaulų lūžiams gydyti ir reabilitacijai po traumų sėkmingai naudojami infraraudonieji spinduliai taip pat puikiai pasitelkiami ir namams šildyti. Tarp siūlančiųjų infraraudonųjų spindulių šildytuvus patalpoms šildyti – ir prekybos įmonė „SW Baltic“. Jos specialistai, vertindami šį šildymo būdą, įžvelgia vien privalumų: nereikia papildomai įrengti katilinę ir kaminą, spręsti kuro sandėliavimo problemas, ši šildymo sistema paprastai sumon-

TECHNOLOGIJOS I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

kad net vėsiausiose patalpos vietose nesikaupia drėgmės bei pelėsių. Šis šildymo būdas tinka absoliučiai visoms namų patalpoms, įskaitant palėpes ir rūsius. Svarbiausia – tai pigi, švari ir greitai pagaminama šilumos energija: infraraudonųjų spindulių plokštės neišskiria kenksmingųjų ultravioletinių ar rentgeno spindulių, pasirinkusieji juos gali sutaupyti 30–50 proc. pastato šildymui naudojamos energijos. Derinant fotoelektrines sistemas ir infraraudonųjų spindulių šildymo plokštes, apsirūpinti šiluma galima už labai mažą kainą. Ateityje gyventojams saulės energijos įranga, vėjo jėgainės ir kiti energiją taupantys produktai bus lengviau pasiekiami.

Šiluma – per sekundę Jau kelintus metus Lietuvoje populiarėja ir laukui skirti infraraudonųjų spindulių šildytuvai. Kai kuriose kavinėse jie pakeitė dujinius šildytuvus, dažnai kritikuojamus ne tik dėl sklei-

džiamo nemalonaus kvapo, bet ir nepatogaus eksploatavimo, nesaugumo, neefektyvumo. „Nesakyčiau, kad kas nors ką nors nukonkuravo – dujiniai šildytuvai daugeliui dar irgi naujiena, – sakė infraraudonųjų spindulių šildytuvais prekiaujančios bendrovės „Rubisolis“ komercijos direktorius Deividas Juška. – Bet jų veikimo principas tikrai kitoks.“ Infraraudonųjų spindulių šildytuvų kaitinimo elemento skleidžiami spinduliai pasitelkiant reflektorių nukreipiami į tam tikrą zoną. Pavyzdžiui, vienas šildytuvas gali skleisti jaukią šilumą 16 kvadratinių metrų plote, kad ir kokia temperatūra būtų aplink. Svarbiausia – šiluma spindulys virsta tik susidūręs su kietu paviršiumi – žmogumi, stalu, grindimis ir t. t., todėl ši šiluma nenupučiama vėjo. O konvekciniu principu veikiantys dujiniai šildytuvai pučiant vėjui – visiškai neefektyvūs. Prieš ketverius metus mūsų šalies prekybininkų atrastus infraraudonų-

jų spindulių šildytuvus netruko įvertinti ir privatūs vartotojai. Įvairaus dizaino šildytuvus žmonės naudoja terasose, pavėsinėse, balkonuose, priešpirtyje. „Tai nepaprastai ekonomiškas šildymo būdas – maksimali šiluma pajuntama per sekundę nuo įjungimo, tad šildytuvus galima naudoti tik tada, kai reikia, ir tik toje zonoje, kurioje reikia, – aiškino D. Juška. – Kam šildyti visą 30 kvadratinių metrų terasą, jei staliuko zoną sudaro tik 10 kvadratinių metrų?“ Bendrovės „Rubisolis“ komercijos direktorius atkreipė dėmesį, kad infraraudonųjų spindulių šildytuvai sėkmingai naudojami ir lauko prekybvietėse, prekių krovimo ar iškrovimo zonose, bažnyčiose, plovyklose, tinka saugotis nuo šalčio dirbant beveik visus lauko darbus. Vartotojai gali pasirinkti pageidaujamą šių šildytuvų apsaugos klasę: yra itin atsparių drėgmei, kuriems nereikia jokios apsaugos nuo kritulių, yra tokių, kuriuos dera įrengti po stogeliu.

ARCHITEKTŪRA

etnografija I 30 Etnografinės sodybos – tik muziejuose?

naujienos I 35 Vilniaus architektūros šimtmetis

pasaulis I 36 Olimpiniai stadionai: prieš 20 metų ir dabar

paveldas I 44 Šventovė restauratoriams staigmenų nepateikė

ETNOGRAFIJA I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

ETNOGRAFINĖS SODYBOS – TIK MUZIEJUOSE? Šimtametį tradicinio kaimo veidą žalojo ir vykdytos reformos, ir naujakuriai 30

2012 NR. 01 I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I ETNOGRAFIJA

niuose paminkluose labai nedaug autentiškumo. Žinoma, yra ir gerai restauruotų objektų.“

Kristina BUIDOVAITĖ

Tradicinė kaimo architektūra, kurta ir puoselėta šimtmečius, šiandien nyksta veikiama kosmopolitinių madų, kintančių vartotojiškos visuomenės poreikių, nejautraus miesto kultūros perkėlimo į kaimo aplinką. O tradicinę kaimo sodybą ginančių įstatymų kartais bandoma nepaisyti.

Vis nauji išbandymai Tradicinės kaimo architektūros nykimo pradžia siejama su pokaryje prasidėjusia kolektyvizacija, po to melioracija, kurios paveikė visus etnograﬁnius regionus. Tuomet kaimo kultūros paveldui buvo padaryta nepataisoma žala. Procesas tęsiasi iki šiol, tik tradicinės sodybos pastaraisiais dešimtmečiais nyksta dėl jau kitų priežasčių. Pirmiausia – mažėjančio gyventojų skaičiaus ir miesto kultūros skverbimosi į kaimą. Be to, tradicinė architektūra įgauna naujų formų ir išraiškos galimybių. Lietuvos kaime ilgą laiką vyravo medinė gyvenamųjų namų bei ūkinių pastatų architektūra. Ne viename jų dar yra išlikusių tradicinių pirkių ar XVI amžiuje pradėtų kurti gatvinių kaimų fragmentų. Maždaug šimtmetį skaičiuojanti miestelių ar kaimų architektūra ir išsaugoti senieji kiemo elementai – tvoros, koplytėlės, šuliniai bei trobesiai ir jų langų, durų, skliautų puošyba – neabejotinai vertingi tradicinės architektūros pavyzdžiai, aiškino etnografė, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos vyriausioji specialistė Onutė Drobelienė. Subtilesnių sodybų skirtumų, pasak specialistės, ryškėja pasižvalgius po etnograﬁnius Lietuvos regionus. Žemaičių trobą ir aukštaičių pirkią skiria dydis, pastatų išdėstymas kiemo erdvėje, patys įvairiausi statinių bruožai, pavyzdžiui, stogui dengti pasirinktos medžiagos.

Per daug prievaizdų Daugiausia tradicinių sodybų išliko saugomose teritorijose, tačiau nusprendusiesiems ten įsigyti ar atkurti sodybą teks susitaikyti ir su pastatų tvarkymo ar rekonstrukcijos reikalavimais. Reikalavimai valstybės saugomiems paveldo objektams (paminkliniams kaimams, sodyboms, trobesiams, kt.) ar saugomų teritorijų objektams yra skirtingi. Architektas, kultūros viceministras Gediminas Rutkauskas kritikuoja griežtą paveldosaugininkų diktatą periferijoje, mat yra įsitikinęs, kad kartais jis lemia atvirkščią rezultatą, negu tikimasi. Kaip ir tvarkant didžiųjų miestų senamiesčius. „Jei pakalbėsite su eiliniu žmogumi, kuris turi namelį saugomoje teritorijoje, ar pats jo namas yra paminklas, išgirsite, kad jam už nugaros stovi dešimt prievaizdų. Jie nenorės nė girdėti, kad žmogus ketina laikinai ką nors savo namuose pertvarkyti ne pagal paveldo tvarkybos dokumentą, nes dabar neturi pinigų susitvarkyti tinkamai, – kalbėjo G. Rutkauskas. – Nesvarbu, kad jo vaikai irgi praranda galimybę bent kiek patogiau gyventi ar kad jis žada vėliau, kai turės lėšų, savo turtą restauruoti. Neretai ilgainiui savininko ir tvarkos prižiūrėtojo santykiai ima panėšėti į korupciją. Po to važiuoji per Lietuvą ir matai, kad vertybiškai geriausi pastatai yra neliesti. Bet jie visi nyksta. Tie, kurie keisti turint pinigų, negali sakyti, kad sugadinti, bet iš tiesų dauguma yra gerokai nukentėję. Net ir išskirti-

Problemos kartais išpučiamos Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vyriausiosios specialistės O. Drobelienės, saugomų teritorijų direkcijų darbuotojai pirmiausia stengiasi dirbti šviečiamąjį darbą: aiškinti žmonėms, kokius tradicinės architektūros bruožus – statinio aukštį, dydį, tūrį, puošybos elementus – privalu saugoti, kokias statybines medžiagas dera naudoti. Beje, reikalavimai miestelių ir kaimų statiniams bei sodyboms skiriasi. Ir kiekviename regione jie šiek tiek kitokie. Problema, kad ne visi tų patarimų klausia ir klauso. O. Drobelienė neneigia, kad kartais bijodami, jog specialistų rekomendacijos bus nepriimtinos, kaimelių naujakuriai ar senbuviai vengia kreiptis į specialistus. „O juk niekas netrukdo viduje naudoti šiuolaikines statybines medžiagas ir sodyboje įsirengti patogumų, – komentavo etnografė. – Svarbu išlaikyti autentišką statinio išorę bei tradicinį sodybos planavimą.“ Jeigu šeimininkams nereikalingi, tarkime, ūkiniai pastatai, ieškoma sprendimų, kaip neskausmingai juos pritaikyti šiuolaikinėms reikmėms. Tiesa, minėtosios lengvatos, kurios leidžiamos saugomose teritorijose esantiems kaimams, sodyboms, pastatams ir kt., visiškai netinka valstybės saugomo paveldo objektams – šie negali būti tvarkomi naudojant plastiką ir kitas šiuolaikines medžiagas. O. Drobelienė neabejoja, kad įstatymų laikomasi, tačiau svarbu ne tik tai. Pati aplinka turi skatinti saugoti senąsias architektūros tradicijas – kad kiekvienam būtų aišku, jog miestiečių atvežtiems pilaičių projektams čia ne vieta. Galbūt įsigijus sodybą užtektų pasidairyti, kas yra aplink, ir atsakyti į vienintelį klausimą: kodėl nuspręsta pirkti ne, tarkime, butą Palangoje, o sodybą kaime? Galbūt tada bandymų į etninius kaimus perkelti savo miestietišką gyvenimo būdą pasitaikytų rečiau.

ETNOGRAFIJA I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

Onutė DROBELIENĖ Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos vyriausioji specialistė

Įstatymų laikomasi, tačiau svarbu ne tik tai. Pati aplinka turi skatinti saugoti senąsias architektūros tradicijas. Etnografiniuose kaimuose šiandien gali sutikti arba garbaus amžiaus gyventoją, arba miestietį, nusprendusį pailsėti nuo miesto triukšmo.

Atradimų nebesitikima Aukštaitijos nacionaliniame parke išlikę kaimai – Kretuonys, Šuminai, Vaišnoriškė, Varniškės, Salos II – etnograﬁniais paskelbti dar sovietiniais metais. Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijos vyr. specialistas kultūros paveldui Edmundas Vilkas nemano, kad tokių kaimų gali atsirasti daugiau – paveldas sparčiai nyksta. Etnograﬁniuose kaimuose nuolat gyvenančių žmonių vis mažiau, o likusieji ne visuomet džiaugiasi čia taikomais griežtais reikalavimais. Bet nieko nepadarysi: norėdamas sutvarkyti sodybą, savininkas pirmiausia turi pasirūpinti ne statybinėmis medžiagomis, o leidimais paveldotvarkos darbams. E. Vilkas nemato galimybių nuolaidžiauti: „Sistemos negalima griauti tik dėl to, kad žmogus galėtų kada užsimanęs paremontuoti sodybą. Teoriškai geriau leisti sugriūti vienam namui, o ne sistemai, dėl kurios griūties išnyktų ištisi kaimai. Valstybė atstovauja viešajam interesui. Jos tikslas – saugoti kultūros paveldą, kurio savininkai kartais tiesiog nevertina.“ Skurdas padėjo išlikti Daugiausia tradicinės architektūros pastatų išliko Dzūkijoje, kurią dėl nederlingų žemių mažiausiai pakeitė sovietmečiu vykdyta kolektyvizacija ir melioracija.

Fotografas Arūnas Baltėnas į fotografijų albumą „Šilų dzūkai“ suguldė per klajones po Dzūkijos nacionalinį parką užfiksuotus kaimo žmonių gyvenimo vaizdus. Jo nuomone, patys gyventojai be valstybės paramos etnografinių kaimų neišsaugos. Nesuskubus jiems padėti pirkios bus apkaltos plastikinėmis lentelėmis, bus įstatyti pigūs plastiko langai be kryžmių, pastatai bus apdengti šiferiu ar kita pigia stogų danga – skarda. Yrantys ūkiniai pastatai, kuriuose jau nelaikomi gyvuliai, nes dauguma senųjų gyventojų – garbaus amžiaus, bus tiesiog nugriaunami. Leidėjas Raimundas Paknys bemaž prieš dešimtmetį Dubininko kaime Dzūkijoje ryžosi atkurti tradicinę sodybą. Tuo metu jis neturėjo nei specialių žinių, nei informacijos, kaip tvarkomas pastatas kadaise atrodė, tad į pagalbą pasikvietė specialistų iš Rumšiškių. Darbininkai sodyboje keitė rąstus, sijas, darė uosines lubas. Pats šeimininkas sudėjo langus, duris. R. Paknys atvažiavo dar į menkai pakitusį kaimą, kurio istorija siekia XVIII amžiaus vidurį. Prieš dvidešimt metų šiame kaime nieko nestebino žemdirbiai, rugius nuimantys pjautuvais ir statantys pėdus. Tad pati aplinka padiktavo konkrečius sprendimus. Ne mažiau svarbūs ir vasarų pas senelius kaime prisiminimai, kurie R. Paknį paskatino, remiantis Kazio

2012 2012 NR.NR. 0101I STATYBA I STATYBAIRIRARCHITEKTŪRA ARCHITEKTŪRA I I ETNOGRAFIJA ETNOGRAFIJA

Šešelgio knygoje „Savaimingai susiklostę kaimai“ pateiktais planais, nuotraukomis, atstatyti kadaise sodybos kieme stovėjusį svirną – panašiame vaikystėje pašnekovui teko miegoti. Sentimentai pastūmėjo troboje sumūryti ir krosnį – tokią pačią, kokioje keptus blynus kadaise valgydavo. Šiam darbui šeimininkas pasitelkė į pagalbą nagingą kaimo gyventoją. Visus garsius Lietuvos žmones, Dzūkijoje ieškančius ramybės ar įkvė-

pimo, būtų sunku išvardyti. Beje, dauguma jų mielai dalyvauja kas antrus metus vykstančiuose Varėnos kraštiečių – naujųjų dzūkų – susitikimuose. Šiais metais toks vyko jau septintąkart. Į Dzūkijos nacionalinio parko Etnograﬁnėje sodyboje-muziejuje Marcinkonių kaime rengiamus susitikimus įprastai susirenka keli šimtai sodybas turinčių ar šiame krašte gimusių menininkų, mokslininkų, rašytojų, fotografų, poetų šeimų. Svarbiausia –

juose dalyvauja ne tik naujieji, bet ir senieji dzūkai. Šiems žmonėms senųjų tradicijų, tradicinės architektūros išsaugojimo prasmingumo įrodinėti, matyt, nereikia. Problema yra ta, kad daugumai trūksta žinių, atkreipė dėmesį Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto mokslo darbuotoja, architektė dr. Rasa Bertašiūtė. „Kaip tik todėl savininkai dažnai netyčiomis sugadina sodybas gražin-

XIX amžiaus kryžių būta kone kiekvienoje sodyboje. Šiandien retas kryžius vis dar saugo sodybos atminimą.

ETNOGRAFIJA I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

Paminklinis namas Kretuonoje – dar viena paveldosaugos sistemos auka.

dami jas nereikalingomis detalėmis arba pakeisdami pastatų tūrius, stogų nuolydžius, proporcijas, išgrįsdami kiemų takus, pristatydami vežimų, vazonų ir visokių miesčioniškų ženklų... Visos problemos ir nesusipratimai prasideda nuo žinių ir gerų meistrų trūkumo“, – sakė R. Bertašiūtė.

Naujas žvilgsnis į paveldą Tradicinė architektūra pastaruoju metu populiarėja ne tik tarp inteligentų ir intelektualų. Statomos kaimo turizmo sodybos, architektai siūlo tradicinių sodybų, kuriose išlaikyti etnograﬁniam regionui būdingi bruožai, projektų. Su Lietuvos tradicinės architektūros paveldu supažindina ir

Etninės kultūros globos tarybos parengtos tradicinės etnoarchitektūros rekomendacijos. „Statyba ir architektūra“ kituose žurnalo numeriuose pristatys Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parko direkcijos išleistą kaimo gyventojams, projektuotojams, statybininkams ir visiems, besidomintiems Rytų Aukštaitijos architektūra, skirtą leidinį „Kaimo statyba: Rytų Aukštaitija“, kuriame pateikiami dvylikos naujų sodybų projektai, jų istorinis kontekstas, projektavimo ir statybos darbų aprašas. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba rengia Tradicinės kaimo statybos pavyzdžių katalogus visiems Lietuvos regionams.

Ledainės etnografiniame Salų II kaime griuvėsiai – akivaizdus savininkų ir paveldo saugotojų nesusikalbėjimo pavyzdys: savininkui nebuvo leista statinį perdengti šiferiu, o šiaudiniam stogui jis neturėjo lėšų.

Tačiau vienas tradicinės etnoarchitektūros rekomendacijų autorių, architektas Jurgis Bomblauskas didelio optimizmo dėl, regis, teigiamų pastarųjų metų tendencijų nedemonstruoja – tradicija, jo nuomone, beveik sunaikinta. „Tradicinės sodybos kuriamos neprofesionaliai, nesilaikoma pagrindinių principų. Išlaikomas pastato tūris, stogo forma, medžiagiškumas, ir čia padedamas taškas. Vargu ar įmanoma atkurti tradicinę sodybą, nes šiandien ir gyvenimo būdas, ir medžiagos kitokie“, – kalbėjo architektas. Problema ta, kad ne visi tradicinių sodybų savininkai suvokia, kokią vertybę turi. Tad senosios sodybos nyksta ne tik dėl to, kad šeimininkai neturi pinigų joms sutvarkyti. Kartais ir turėdami jų pakankamai, geba tikrą autentišką paveldą sugadinti, apgailestavo pašnekovas. Architektės R. Bertašiūtės nuomone, skirtingą saugotinų vertybių sampratą lemia nevienodas tradicinės architektūros suvokimas. Vis dėlto ji pabrėžė, kad su gamta nekonﬂiktuojančio žmogaus gyvenimas kaime nėra pakitęs. „Pakitęs gyvenimas tik miestiečio, kuris, gamtoje desperatiškai ieškodamas ramybės ir tvarkos, pats dažnai sukelia erzelį ir chaosą, – sakė pašnekovė. – Pasaulis atsigręžia į tradicinę architektūrą kaip tvarios visuomenės raidos garantą. Vietinės medžiagos statybose tampa pačios pažangiausios, nes yra pigios, ekologiškos, įprastos buičiai ir akiai. O Lietuvoje taip nutiko, kad žmonės priprato prie ilgą laiką jiems pirštų pigių, nekokybiškų statybinių medžiagų.“

VILNIAUS ARCHITEKTŪROS ŠIMTMETIS

2012 NR. 01 I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I NAUJIENOS

Kristina BUIDOVAITĖ Intensyvių statybų Vilniuje vyko visais laikais. Kai kurie pastatai tapo neatsiejama sostinės dalimi, bet yra tokių, prie kurių žmonės taip ir nepriprato. Arba tokių, kurie net neturėjo būti pastatyti. Pats miesto reljefas lėmė, kad pastaraisiais dešimtmečiais kam nors trukdyti, keisti aplinką ar vaizdą pro langą ėmė kiekvienas naujas pastatas. „Neprisimenu nė vieno Vilniaus pastato, dėl kurio kas nors nebūtų įsižeidęs, pykęs ar piktinęsis, kad šis nedera prie aplinkos, o gal greičiau prie žmonių prisiminimų“, – knygos „Vilnius 1900– 2012. Naujosios architektūros gidas“ („Baltos lankos“, 2011 m., 304 p.) pristatymo vakare kalbėjo publicistas Andrius Užkalnis. Leidinio sudarytojos – architektūros kritikės Rūta Leitanaitė ir Julija Reklaitė – nenorėjo apsiriboti tik architektūros vertybėmis laikomų pastatų publikavimu. Jiedvi siekė pasiremdamos dinamiška istorinių laikotarpių, architektūros koncepcijų bei ideologijų kaita apžvelgti sostinės architektūros praeitį ir dabartį. Tai – 112 architektūros metų, 238

pastatų istorijos, 323 iliustracijos ir 157 brėžiniai. Pasak vienos leidinio autorės, architektūros istorikės dr. Marijos Drėmaitės, architektūros kokybės klausimas buvo aktualus visais laikais. Pavyzdžiui, modernistai stalininę architektūrą laikė senamadiška, o postmodernistai kritikavo socialistinius modernistus, esą jie per šalti ar per aštrūs. Taip veikiamas skirtingų laikotarpių, politinių santvarkų ir ekonominių sąlygų Vilnius keitėsi visą šimtmetį. Ir visa to palikti pėdsakai svarbūs gyvenantiesiems šiame mieste. „Vilnius, kurį šiandien matome – trečiosios urbanizacijos bangos padarinys, ir tai yra tikrovė, su kuria reikia taikytis, patinka mums ar ne. Buvo žmonių, kurie mėgo Eifelio bokšte gerti kavą, galbūt atsiras žmonių, kurie pamėgę Vilniaus miesto vaizdą gers kavą 30-ame dangoraižio aukšte“, – svarstė architektas urbanistas doc. dr. Tomas Grunskis. Nors naujajame Vilniaus architektūros gide aptariama moderno, tarpukario, sovietinių metų architektūra, vėlyvojo modernizmo ir postmodernizmo kryptys, kontroversiškiausiai vertinama ir daugiausia dėmesio skiriama pertvarkyto naujausiųjų laikų –

pastarojo dvidešimt-mečio – Vilniaus architektūrai. Pasak R. Leitanaitės, ryškiausiai miesto veidas pasikeitė per pastaruosius šešerius metus, ir tai buvo viena priežasčių išleisti antrąjį, atnaujintą, knygos leidimą. Sostinės architektūrai pažinti prieš šešerius metus buvo išleistas profesionalus architektūros gidas „Vilnius, 1900–2005. Naujosios architektūros gidas“ (Architektūros fondas, 2005 m., 240 p.). R. Leitanaitė pastebėjo, kad atkūrus nepriklausomybę pirmiausia imta įgyvendinti lietuvio svajonę statyti gyvenamuosius namus – Vilnius išsklido į priemiesčius ir gamtines teritorijas. Sostinė nebuvo pasiruošusi ir prasidėjusiam daugiabučių statybų bumui, tad nepajėgė suvaldyti miesto plėtros. „Aplinkybės lėmė investuotojų godulį – atsirado nepamatuojama paklausa, todėl buvo pristatyta daug prastos kokybės daugiabučių. Vis dėlto ryškiausi ženklai Vilniaus miestovaizdyje – verslo ar administraciniai pastatai“, – situaciją apibendrino R. Leitanaitė. Kultūrai pasisekė mažiau – Tautos namų, Nacionalinio kongresų centro, Nacionalinio stadiono projektai nugulė stalčiuose.

PASAULIS I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

Svarbiausiai sporto šventei – olimpiadai – ambicingus planus kuria ne tik sportininkai, bet ir architektai

OLIMPINIAI STADIONAI:

2012-aisiais, kaip ir kasmet, pasaulis laukia įspūdingų projektų, idėjų konkursų ir įmantrių realizuotų statinių. Šiųmečių Londono vasaros olimpinių žaidynių pastatai jau baigti. Ir bus aptarinėjami visame pasaulyje kaip reta kas kita. Žinoma – ir lyginami su ankstesnių olimpiadų statiniais. Bene svarbiausias jų – olimpinis stadionas, kur tradiciškai vyks žaidynių atidarymo ir uždarymo ceremonijos. Panagrinėkime pastarųjų 20 metų olimpinių stadionų almanachą – jame vienas už kitą ambicingesni projektai.

2012-ieji: Londonas nenustebino? 2008 metų gegužę pradėtas statyti stadionas baigtas greičiau nei per trejus metus. Stratforde iškilęs olimpinis Londono stadionas taps centrine olimpinių ir parolimpinių žaidynių vieta. Čia vyks visi pagrindiniai 2012 metų Londono vasaros olimpinių žaidynių sporto renginiai, tarp jų – atidarymo ir uždarymo ceremonijos. Olimpiados metu 80 tūkst. žiūrovų talpinsiantis stadionas taps vienu didžiausių stadionų

Didžiojoje Britanijoje po Vemblio ir Tvikenhamo. Stadioną projektavusi architektų ﬁrma „Populous“ (ji dalyvavo ir projektuojant Sidnėjaus olimpiados ANZ stadioną) jo dizainą grakščiai įliejo į natūralų šlaitą. Žemesniame stadiono gale buvo iškastos apšilimo ir persirengimo erdvės. Šią įdubą karūnavo išmontuojama lengva kelių aukštų plieno ir betono konstrukcija. Pagaminta iš 10 tūkst. tonų plieno, ji statiniui pelnė iki šiol lengviausio

olimpinio stadiono vardą. Iš pradžių konstrukciją ketinta dengti ištisiniu iš kanapių pluošto pagamintu audiniu, tačiau galiausiai pasirinktos atskiros 2,5 metro pločio audeklo juostos, kurias storais trosais 90 laipsnių kampu pritvirtinus prie žemės konstrukcijos apačioje atsivers įėjimas į stadioną. Tiesa, spaudoje buvo užsiminta, kad stadioną projektavusios komandos narys Rodas Sheardas agitavo už vientisą dangą, kuri būtų veikusi kaip ratu besitęsiantis vaizdo ekranas.

2012 NR. 01 I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I PASAULIS

PRIEŠ 20 METŲ IR DABAR

Stadioną apjuosianti iš poliesterio ir polietileno pagaminta danga bus atspausdinta naudojant saugesnius ir greitai džiūvančius UV dažus. Ją tikimasi sumontuoti artimiausiais mėnesiais. Bendra investicijų į stadiono statybą suma siekia 486 mln. svarų sterlingų (beveik 2 mlrd. litų). Trosais sutvirtinta iš lengvos polimerinės membranos pagaminta stogo konstrukcija dengs du trečdalius sėdimųjų stadiono vietų. Atlikę tyrimus olimpiados organizatoriai nustatė, kad

nedengiant stogo bet kokius stadione pasiektus pasaulinius rekordus dėl vėjo poveikio būtų galima pripažinti negaliojančiais. Dalinė stogo danga sumažina nepageidaujamų atsitiktinumų tikimybę nuo 50 iki 5 proc. Ant 14 apšvietimo stulpų, sumontuotų 60 metrų aukštyje virš varžybų aikštės (jie yra 28 metrų aukščio ir sveria 34 tonas), galima sutalpinti po 44 prožektorius, tad ir tamsiausią vakarą čia bus šviesu kaip dieną. Prie aikštės įrengta 700 kambarių, 8 persirengimo

patalpos ir 4 maldos kambariai. Penki tiltai stadioną sujungia su likusia olimpinio parko dalimi. Arenos viduje nebus maitinimo vietų, vietoj jų architektai suplanavo poilsio zonas už stadiono ribų. Jos nusižiūrėtos nuo sėkmingai veikusių aistruolių zonų 2006 metų pasaulio futbolo čempionate Vokietijoje, kur žmonės susirinkdavo pavalgyti, atsigerti ir kartu didžiuliuose ekranuose stebėti, kas vyksta aikštėje. Planuojama, kad po žaidynių olimpinis stadionas bus išnuomotas surengus

PASAULIS I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

Ant 14 didžiulių apšvietimo stulpų tilps po 44 prožektorius, tad ir tamsiausią vakarą čia bus šviesu kaip dieną. viešąjį konkursą. Kol kas galimi pretendentai bei konkurentai yra „West Ham United“ ir „Tottenham Hotspur“ futbolo klubai. 2010 metų gegužę „West Ham United“ drauge su Londono Niumano municipaline taryba pateikė siūlymą sumažinti stadiono talpą iki 60 tūkst. vietų ir išlaikyti lengvosios atle-

Pekino „Paukščio lizdas“ naktį. © yeahwallpapers.com

tikos treką. „Anschutz Entertainment Group“ (vienas didžiausių pasaulyje sporto vietų, renginių bei komandų savininkų) ir „Tottenham Hotspur“ klubo konsorciumas pasiūlė nugriauti stadioną ir vietoj jo pastatyti naują 60 tūkst. vietų futbolo stadioną. Kol kas komitetas ir Jungtinės Karalystės lengvosios

atletikos pirmininkas pirmenybę teikia „West Ham United“ siūlymui, tačiau dėl teisinių ginčų su konkurentais sprendimas atidėtas. Ir vienas, ir kitas variantas pakenktų vadinti šį stadioną tvariosios architektūros pavyzdžiu: jei bus nuspręsta jį sumažinti, liks nebereikalinga sudėtinga stogo konstrukcija, bus pašalintos kėdės. Jei bus nutarta jį išmontuoti, dar teks priskaičiuoti ir tų darbų išlaidas. Tačiau tai turbūt kaina, kurią reikia sumokėti už tokio masto žaidynes, o olimpinių statinių rekonstrukcijos, ko gero, neišvengė nė viena žaidynes rengusi šalis. Beje, odžių Londono olimpiniam stadionui kurti neskubama. Kai kurie architektūros kritikai, lygindami su Pekino stadionu, jo dizainą vadina tragiškai nenustebinančiu ir komentuoja, esą po keleto metų istorikai 2008 ir 2012 metų olimpines žaidynes vertins kaip klastingą Vakarų nuosmukio ir Rytų pakilimo rodiklį.

2008-ieji: Pekino „Paukščio lizdas“ Olimpinėms žaidynėms pastatyto „Paukščio lizdu“ neoﬁcialiai vadinamo nacionalinio Pekino stadiono dizainą palankiai įvertino ne vienas architektūros leidinys, o kritikai vienbalsiai pritaria, kad jis išties įsimintinas. Stadioną dengianti elipsinė tinklelių santvara – būtent dėl jos prilipo „Paukščio lizdo“ vardas – tiesiog užburia vaizduotę. Galima teigti, kad jis tapo olimpinio stadio-

2012 NR. 01 I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I PASAULIS

no dizaino standartu visiems kitiems projektams. Apie penkerius metus trukusios stadiono statybos Kinijai atsiėjo 423 mln. JAV dolerių (apie 1,1 mlrd. litų). Stadiono projektavimo darbai buvo patikėti konkursą laimėjusiai jungtinei komandai, kurią sudarė Šveicarijos architektų ﬁrmai atstovaujantys „Herzog & de Meuron“ architektai Jacques’as Herzogas, Pierre’as de Meuronas bei projekto architektas Stefanas Marbachas, kinų menininkas Ai Weiwei ir Kinijos architektūros dizaino bei tyrimų grupės (CADG) vyriausiasis architektas Li Xinggangas. Ieškodami lengvos porėtos konstrukcijos, kuri tuo pačiu būtų ir vientisas statinys, visuomeninis įvykių indas, minčių stadiono dizainui autoriai nusprendė ieškoti kinų keramikoje. Taip ir kilo „paukščio lizdo“ koncepcija – tinklinis plieninių sijų karkasas. Stadionas susideda iš dviejų 15 metrų viena nuo kitos esančių atskirtų konstrukcijų – raudono betono įdubos su sėdimosiomis vietomis ir ją juosiančio išorinio plieninio karkaso. Konkurso reikalavimuose buvo įrašytas įtraukiamas stogas. Kūrybinė grupė paslėpė jį laikančias plienines atramas, šias suprojektavusi kaip atsitiktinį papildomo plieno elementą, įsiliejantį į likusios stadiono dalies atramas. Vidinę įdubą juosia 24 sutvirtintos kolonos. Kiekviena jų sveria 1 tūkst. tonų. Statinio simetrija tik iš pažiūros negriežta: objekto dalys beveik identiškos.

Kai 2004 metais įgriuvo tarptautinio Charles’io de Gaulle’io oro uosto terminalo stogas, Pekinas peržiūrėjo visus stambiuosius savo projektus. Buvo nuspręsta atsisakyti planuoto įtraukiamo stogo – pradinės lizdo dizainą įkvėpusios idėjos – ir 9 tūkstančiais iki 91 tūkstančio (po olimpiados vietų sumažinta iki 80 tūkst.) sumažinti sėdimųjų vietų skaičių. Atsisakius įtraukiamo stogo palengvėjo ir statinys, jis tapo atsparesnis seisminiam aktyvumui. Viršutinė stogo dalis buvo modiﬁkuota, siekiant apsaugoti žiūrovus nuo oro sąlygų. Tolimiausia sėdimoji vieta nuo centrinės aikštės atitolusi per 140 metrų. Stadiono statybose iš viso dirbo 17 tūkst. darbininkų. Kinai moka mobilizuoti pajėgas: pavyzdžiui, kai po žaidynių atidarymo ceremonijos beveik 8 tūkst. kvadratinių metrų ploto aikštę reikėjo padengti žole (panaudota „GreenTech System“ velėna, prieš tai sėkmingai pasitelkta Atėnuose vykusioje olimpiadoje), tai buvo padaryta vos per 24 valandas. Visas statyboms naudotas plienas – 110 tūkst. tonų – pagamintas Kinijoje. Netoli stadiono įrengta lietaus vandens rinkimo sistema, kuri išvalytą vandenį paskirsto po visą stadioną. Jis turi optimizuotą vėdinimo ir temperatūros reguliavimo sistemą, renkančią šiltą ir šaltą orą, žiemą stadioną apšildančią, o vasarą – vėsinančią. Po olimpiados Pekino stadione toliau vyksta ir sporto, ir kitų renginių.

Pavyzdžiui, pirmųjų metinių proga 2009-aisiais čia buvo atlikta opera „Turandot“. Ketinant labiau išnaudoti turimą erdvę, stadione planuojama įrengti prekybos centrą ir į aikštę žvelgiantį viešbutį. Pritraukti renginius – futbolo ar kitokius – gana sudėtinga, tačiau atrodo, kad stadionas yra gana pelningas: kasdien čia apsilanko nuo 20 iki 30 tūkst. žmonių, už įėjimą mokančių po 50 juanių (apie 21 litą). Viltys, kad stadionas taps svarbiausia visuomenine Pekino erdve, niekur nedingo.

2004-ieji: Atėnai pasirinko rekonstrukciją Žaidynėms grįžus į savo tėvynę, sportininkams ir sirgaliams duris atvėrė atnaujintas olimpinis „Spyros Louis“ stadionas. Pastatytas 1982 metų Europos lengvosios atletikos čempionatui, rengiantis XXVIII olimpinėms žaidynėms stadionas buvo uždarytas renovacijai. Jos planuose buvo ir naujo virš abiejų stadiono šonų iškilusio stogo įrengimas. Stogą projektavo pasaulinio garso ispanų architektas, skulptorius ir struktūrinės inžinerijos specialistas Santiago Calatrava. Nuo dviejų gigantiškų stogo arkų žemyn leidžiasi trosai, laikantys 5 tūkst. stogą formuojančių polikarbonatinių plokščių. 19 tūkst. tonų sveriantis stogas dengė 95 proc. žiūrovų vietų. Pagal projektą jis gali atlaikyti iki 120 km/h stiprumo vėją. Stadiono rekonstrukcija kainavo

Atėnai, 2004-ieji: olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija. © Alexignatiou, 2006

PASAULIS I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

Daugiau kaip 110 tūkst. žiūrovų sutalpinęs Sidnėjaus olimpinis stadionas. © Brian Pracy, 2000

265 mln. eurų (apie 915 mln. litų), didžiąją dalį šios sumos ir sudarė stogo įrengimo darbai. Prieš renovaciją planuota, kad 105 metrų ilgio, 68 metrų pločio ir 25 tūkst. kvadratinių metrų ploto stadione tilps apie 75 tūkst. žiūrovų, tačiau dėl nežinia kokių priežasčių vietų buvo sumažinta iki 71 030, o bėgimo ir lengvosios atletikos rungčių metu jų realiai tebuvo 56 700. Šiuo metu oﬁcialiai skelbiama, kad stadionas talpina 72 080 žiūrovų, tačiau 2010 metų rugsėjį čia vykusio grupės U2 koncerto metu susirinko maždaug 82 662 muzikos gerbėjai. Į stadioną galima patekti pro 34 vartus – į viršutines ir apatines eiles papuolama pro atskirus įėjimus. Stadiono aikštė dengta „GreenTech System“ velėna, pasodinta moduliniuose konteineriuose su integruota drėkinimo ir drenažo sistema. Tokią pat sistemą savo „Paukščio lizdui“ po aštuonerių metų pritaikė ir kinai.

Po olimpinių žaidynių stadione nuolat vyksta sporto varžybų ir ne vienas didelis koncertas.

2000-ieji: Sidnėjaus užmojai Naujojo tūkstantmečio žaidynės išsiskyrė didžiausiu kada nors pastatytu olimpiniu stadionu. Pradėtas statyti 1996-aisiais, duris atvėręs 1999 metais, daugiafunkcis Australijos stadiono, arba ANZ stadiono, pavadinimu žinomas statinys olimpiados sulaukė jau apšildytas ne vieno įspūdingo renginio. Daugiau kaip 110 tūkst. žiūrovų talpinantis stadionas tapo didelio masto urbanistinio renovacijos projekto – dabar žinomo kaip Sidnėjaus olimpinis parkas – skaisčiai spindinčiu brangakmeniu. Skaičiuojama, kad iki šiol jame jau apsilankė daugiau kaip 1 mln. žiūrovų. Stadiono dizainą kūrusi jungtinė architektų ﬁrmų „Populous“ ir „Bligh Lobb Sports Architecture“ komanda idėją pasiskolino iš australietiškos skrybėlės „akubra“, kuri išsiskiria lenk-

OLIMPINIAI – TIK VASAROS ŽAIDYNIŲ STADIONAI Būtina atkreipti dėmesį: olimpiniu stadionu vadinamas tik centrinis vasaros olimpinių žaidynių stadionas, kuriame tradiciškai vyksta ne tik atidarymo bei uždarymo iškilmės, bet ir lengvosios atletikos varžybos. Dažniausiai tokiems neieškoma ir skambesnių pavadinimų – kas gali skambėti geriau už olimpinį stadioną?

Žiemos olimpinėse žaidynėse nebūna centrinio olimpinio stadiono, nors kai kurių pastatų paskirtis ir panaši į olimpinio stadiono. Bet prisiminkime, kad olimpinių žaidynių idėja, kaip ir žodis „olimpas“, kilusi iš Graikijos, kur apie žiemos sporto varžybas iš pradžių nė nesapnuota.

tais kraštais ir balną primenančia forma. Būtent ją ir atspindėjo 58 metrus virš stadiono iškylančio skaidraus stogo dizainas. Stogą laiko sėdimųjų vietų konstrukcijos ir dvi 295 metrų ilgio santvaros, optimizuojančios akustines stadiono ypatybes. ANZ stadionas, kaip vėliau ir Atėnų ar Pekino stadionai, buvo projektuotas laikantis tvariosios architektūros bei statybos principų. Jis turi natūralias vėdinimo, vėsinimo bei šildymo, apšvietimo sistemas. Nuo stogo renkamas lietaus vanduo naudojamas aikštelei drėkinti. Valstybės ﬁnansuotoms stadiono statyboms išleista 690 mln. JAV dolerių (apie 1,8 mlrd. litų). Tiesa, vėliau buvo pritraukti investuotojai vardo teisėms gauti – jų vardu atitinkamai ir buvo vadinamas stadionas. 2008 metais už garbę turėti savo vardo stadioną ANZ bankas sumokėjo 31,5 mln. Australijos dolerių (apie 83 mln. litų). Pasibaigus žaidynėms buvo atlikta dar viena 80 mln. JAV dolerių (apie 208 mln. litų) kainavusi rekonstrukcija. Nuėmus šiaurines ir pietines viršutines tribūnas, stadionas sumažintas iki maždaug 83 tūkst. vietų. Papildomos uždangos virš šiaurinių ir pietinių tribūnų nuo lietaus ir saulės apsaugo didesnę dalį vietų. Prireikus stadioną vos per 12 valandų galima transformuoti iš ovalios (ovalo formos aikštės ilgis siekia 170 metrų, plotis – 128 metrus) į stačiakampę formą. Todėl tai, ko gero, vienintelis pasaulyje stadionas, galintis priimti ir regbio, ir futbolo, ir kriketo varžybas.

2012 NR. 01 I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I PASAULIS

1996-ieji: Atlantos stadionas pasirengęs priimti šimtmečio žaidynes. © skyscrapercity.com

1996-ieji: Atlantos šimtmečio stadionas Atlantos olimpinių žaidynių komiteto pareigūnams ieškant vietos šimtmečio (skaičiuojant nuo pirmųjų jau dabartiniais laikais, 1896-aisiais, surengtų varžybų) olimpiadai išaiškėjo, kad tuo pačiu metu beisbolo komanda „Atlanta Braves“ jau ieškojo naujo beisbolo stadiono vietoj savo 30 metų senumo aikštės. Buvo nuspręsta apjungti jėgas ir pastatyti stadioną, kuriuo sėkmingai naudotųsi abi pusės. 1993 metais pradėjusi Šimtmečio olimpinio stadiono (Centennial Olympic Stadium) projektavimo darbus, Atlantos stadiono dizaino komanda statinio dizainą papildė išskirtinėmis detalėmis – įspūdingais milžiniškais laiptais ir atviromis aikštelėmis, iš kurių atsivėrė Atlantos senamiesčio panorama. Stadione taip pat buvo suprojektuota atminimo aikštė, kuria ati-

duota pagarba olimpinėms ankstesnių metų žaidynėms. Bendra šio 85 tūkst. vietų projekto vertė, įskaitant ir vėlesnę rekonstrukciją į beisbolo stadioną nacionalinės lygos komandai „Atlanta Braves“, siekė 207 mln. JAV dolerių (apie 540 mln. litų). 170 mln. JAV dolerių (apie 440 mln. litų) šio stadiono statyboms skyrė privatūs olimpinių žaidynių rėmėjai. Kartu buvo sumažintas jo talpumas – nuo 85 iki 49 tūkst. žiūrovų.

1992-ieji: Barselona prieš 20 metų Ispanų architekto Pere’o Domènecho i Rouros suprojektuotas olimpinis Barselonos stadionas (Estadi Olímpic de Montjuïc) pastatytas 1927 metais rengiantis tarptautinei parodai „Expo 1929“, planuojant čia rengti ir 1936ųjų olimpines žaidynes. Tačiau teisę organizuoti jas tada gavo Berlynas. Vis dėlto ir Barselona, ir stadionas sulau-

kė savo triumfo akimirkos – Ispanijai buvo patikėta rengti 1992-ųjų olimpines žaidynes. Renovacija, kuriai vadovavo italų architektas Vittorio Gregotti, buvo baigta 1989 metais. Stadionas buvo pertvarkytas iš esmės, paliekant tik originalius fasadus. Beveik 56 tūkst. vietų stadionas (žaidynių metu – 67 tūkst.) buvo iškilmingai atidarytas čia vykusiomis Pasaulio lengvosios atletikos taurės varžybomis, o po trejų metų duris atvėrė ir olimpinėms žaidynėms. Šiuo metu didžiausiame Ispanijos futbolo stadione treniruojasi antroji miesto futbolo komanda „Espanyol“. Jame gali sutilpti nuo 55 iki 77 tūkst. žiūrovų. Didžiausiame Ispanijos stadione vyksta visi didieji koncertai, sporto varžybos. 2010-aisiais čia surengtas XX Europos lengvosios atletikos čempionatas. Parengė Ingrida VIČIULYTĖ

Šiuolaikinių olimpinių žaidynių pradžia. Panatinaiko stadionas 1896 metais.

w w w.dek odazai.lt

R I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

INVESTICIJA Į KOKYBĘ PASITEISINA Kultūros paveldo objektus tvarkantys restauratoriai paliudys: drėgmė, pelėsis, samanos, druskos yra vieni didžiausių priešų šimtamečiams pastatams. Jų konstrukcijoms ilgalaikis šių ardytojų poveikis gali būti pražūtingas. Tiesa, tai nėra neišsprendžiama problema – ir viena, ir kita įmanoma neutralizuoti ar pašalinti. Todėl be aukštos kokybės statybinių medžiagų čia neapsieisi. 42

Vokietijos kompanijai „Köster Bauchemie AG“ atstovaujanti privataus kapitalo didmeninės ir mažmeninės prekybos bendrovė „Multikontraktas“ prieš penkerius metus pirmoji Lietuvoje pasiūlė baltos ir pilkos spalvos hidrofobinėmis ypatybėmis pasižymintį restauracinį skiedinį, itin atsparų pelėsiui, druskoms. Vo-

2012 NR. 01 I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I R

kiečių įmonės gaminamas skiedinys „Köster Restoration Plaster“ – jo yra keletas rūšių, skirtas ir vidaus, ir išorės darbams. Dėl puikios kokybės jis ypač rekomenduojamas tvarkant tokius svarbius objektus kaip kultūros paveldo. Žinoma, ši priemonė tinkama naudoti ir drėgnose patalpose: rūsyje, virtuvėje, vonios kambaryje ir t. t., nes skiedinys neleidžia ant paviršiaus formuotis kondensatui. Sukietėjęs „Köster Restoration Plaster“ turi daugybę smulkių porų (porėtumas – apie 40 proc.), kurios užkerta kelią skiediniu padengtame paviršiuje kauptis drėgmei, kristalizuotis viską ardančioms druskoms, susidaryti pelėsiui. „Dėl savo unika-

tuviams reikėtų ne tik išmokti paisyti technologijų, bet ir to laikytis. Kad ir iš tų pačių taisykles visose gyvenimo srityse gerbiančių vokiečių“, – pabrėžė A. Petrauskas. Specialistai pastebi, kad lietuviai neretai bando sutaupyti kokybės sąskaita: nepašalina seno tinko arba paviršiaus tinkamai neparuošia tinkuoti, naudoja ne visą remonto sistemą, bet tik atskiras medžiagas. Prieš parenkant paveldo objekto apsauginės dangos sistemą atliekami tyrimai: nustatomas sienos pH, druskų kiekis, stiprumas ir t. t. Turint tyrimo rezultatus pasiūloma dangos sistema ir technologija. Dažniausiai dangos sistemą sudaro

Arvydas PETRAUSKAS Bendrovės „Multikontraktas“ diplomuotas inžinierius Betoninių dangų padalinio vadovas

Jeigu sistemai reikia sunaudoti 12 kg/m2 medžiagos, o vykdantiesiems darbus pakanka per pusę mažiau (siena vis tiek bus gražiai padengta) – tuomet tai jau ne dangos sistema. lių ypatybių šio skiedinio 2 centimetrų storio ir vieno kvadratinio metro ploto tinko sluoksnis gali sukaupti iki 14 kilogramų druskų, – sakė įmonės „Multikontraktas“ diplomuotas inžinierius, Betoninių dangų padalinio vadovas Arvydas Petrauskas. – Skiedinyje esančios poros druskas užrakina ir neleidžia joms kauptis paviršiuje. Dėl didelio restauracinio skiedinio paviršiaus įtempimo vanduo neprasiskverbia į sieną, bet porėtumas leidžia cirkuliuoti vandens garams: pastato siena išdžiūva, o sausoje aplinkoje nebeauga joks pelėsis, samanos ir pan.“ „Köster Restoration Plaster“ skirtas tinkuoti ir rankomis įprastais įrankiais, ir tinkavimo aparatu. Norint pasiekti geriausią rezultatą, būtina laikytis parinktos dangos sistemos ir technologijos, kurią sudaro kiekvienam objektui individualiai parenkami produktai „Köster“. „Lie-

horizontalios hidroizoliacijos barjero įrengimas su sintetine labai mažo klampumo derva „Köster Crysin® 76“, kuri tinka netgi labai šlapiai ir druskų prisikaupusiai sienai arba injektuojant į sieną poras silikatizuojantį skystį „Köster Mautrol® Liquid Sealant“. Jei vandens priteka intensyviai, naudojama „Köster KD“ sistema, hidroizoliacinis remonto skiedinys „Köster Repair Mortar Plus“. Dangos sistemai naudojamas ir polimerinis–silikatinis gruntas „Köster Polysil® TG500“, tinkantis labai drėgniems ir druskomis užterštiems paviršiams. Šis specialios sudėties gruntas apsaugo paviršių nuo druskų susidarymo. Tik atlikus daug paruošiamųjų darbų galima imtis tinkavimo ir naudoti restauracinį skiedinį „Köster Restoration Plaster“ bei kvėpuojančius fasadinius dažus. „Taip pastato sienos nuo drėgmės

bus apsaugotas 25–50 ir daugiau metų, – technologiją aiškino A. Petrauskas. – Šios tinkamai parinktos sistemos privalumai: šarmingumas (pH – apie 9,5), visada sausas, itin atsparus senėjimui, hidrofobinis paviršius, atvira garų difuzija iš sienos, galimybė naudoti kvėpuojančius dažus, reguliuoti drėgmę, greičiau sušildyti patalpą, geros izoliacinės ypatybės, mineralinė ekologiška sistema, lengvas darbas, mažesnis garų kondensavimasis, jaukus ir sveikas klimatas.“ „Jei statybininkai laikysis technologinių reikalavimų, „Köster“ dangos sistema tikrai neapvils. Produktų dengiamumo ypatybės – labai geros. Todėl, pavyzdžiui, jeigu sistemai reikia sunaudoti 12 kg/m2 medžiagos, o vykdantiesiems darbus pakanka per pusę mažiau (siena vis tiek bus gražiai padengta) – tuomet tai jau ne dangos sistema“, – komentavo pašnekovas. Profesionalūs įmonės „Multikontraktas“ konsultantai padeda pasirinkti tinkamiausias priemones atsižvelgdami į klientų pageidavimus ir darbų specifiką: ar tai paveldo restauracija, ar naujo pastato hidroizoliacija, drėgnų rūsių restauravimas, ar kita. Beje, nors aukštos kokybės produktus įvertina vis daugiau žmonių, Lietuva pagal „Köster“ statybinių medžiagų naudojimą gerokai atsilieka nuo Latvijos, Lenkijos, Bulgarijos.

UAB „Multikontraktas“, A. Kojelavičiaus g. 29, Vilnius, tel.: +370 5 246 1587, +370 5 246 1586, faks. +370 5 268 5991, el. p. info@dekodazai.lt. Klaipėdos filialas Tilžės g. 4, Klaipėda, mob. +370 615 61 564, el. p. klaipeda@dekodazai.lt.

PAVELDAS I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

ŠVENTOVĖ RESTAURATORIAMS STAIGMENŲ NEPATEIKĖ Į Šiluvos Lurdą tikinčiuosius lydi nuo cokolio iki stogo atnaujinta Apsireiškimo koplyčia 44

2012 NR. 01 I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I PAVELDAS

Kristina BUIDOVAITĖ

Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas 1608 metais atvėrė naują iki tol mažai kam žinomo Šiluvos miestelio istorijos puslapį. Nors mūrinė koplyčia Marijos apsireiškimo vietai įamžinti pradėta statyti tik po trijų šimtmečių, o architekto sumanymai baigti įgyvendinti 1999 metais, ši šventovė tapo ne tik Mergelės Marijos apsireiškimo įamžinimo vieta, bet ir koplyčios projekto autoriaus Antano Vivulskio talento simboliu.

Koplyčios statyba užsitęsė Tikinčiuosius į Šiluvą beveik pusę amžiaus traukia ne tik noras aplankyti Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietą ar nuo 1622-ųjų bazilikoje kabantį bei malonėmis garsėjantį Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslą. Maldininkus žavi ir nuostabaus grožio mūrinė koplyčia, pradėta statyti 1912 metais pagal garsaus architekto A. Vivulskio projektą. Tai vienintelis iki mūsų die-

nų išlikęs šio architekto bei skulptoriaus architektūros kūrinys. Užgriuvus Pirmojo pasaulinio karo negandoms šventovę pavyko baigti ir pašventinti tik 1924 metais. Ir tuomet ji nebuvo visiškai tokia, kokią ją suprojektavo architektas. Projektą vainikavo prie įėjimo į koplyčios kiemelį pastatytos dvi klūpančių angelų ﬁgūros, kurias 1999 metais pagal tėvo Roberto Antinio modelį sukūrė sūnus Robertas Antinis.

ŠILUVOS ŠVENTOVĖ MOKSLO DARBUOSE

ir mediniai prieangiai keturiose koplyčios pusėse.

Šiluvos koplyčia sulaukė nemažai architektūros tyrinėtojų dėmesio. Štai menotyrininkė prof. dr. Nijolė Lukšionytė monografijoje ir remiantis ja parašytame straipsnyje „Šiluvos koplyčia – unikalus XX a. pradžios architektūros pavyzdys“ pagrindinį dėmesį skyrė Apsireiškimo koplyčios projektuotojo Antano Vivulskio meninio sprendimo unikalumui išryškinti. Nors XIX–XX amžių sandūroje bažnyčių architektūrą mažiausiai veikė permainos – naujiems vėjams vietos neužleido įsitvirtinę istoriniai architektūros stiliai, A. Vivulskio pasiūlytas Apsireiškimo koplyčios modelis perteikė skulptūrišką statinio apimtį ir obelisko, kuris neretai siejamas dar ir su Egipto kultūra, įvaizdį. Jo išskirtinumu laikytas frontone numatytas didžiulis kryžius

A. Vivulskio sumanyta Šiluvos koplyčios architektūra laikoma pirmuoju sąmoningu tautinio stiliaus eksperimentu XX amžiaus Lietuvoje. Architekto puoselėtą žemaitišką dvasią, dr. N. Lukšionytės nuomone, atspindi pastato masyvumas ir stabilumas – jis tarsi luitas išauga iš žemės per cokolinio aukšto pakopą, panašią į aplinkines kapinių kalveles. Kryžiaus iškėlimas į statinio išorę primena Žemaitijoje įprastai regos lauke – kiemuose, kapinėse – esančius kryžius, rūpintojėlius. Žemaitiškos dvasios įkvėpti ir mediniai mūrinės koplyčios prieangiai. Jų stulpeliai, remiantys puošnų augalinį frizą su stilizuotomis lelijomis, kalavijais, ir frizo apačioje įkomponuoti serafimų atvaizdai turėjo būti atpažinti kaip savi, įprasti. Medžio ir mūro deriniu architektas siekė sujungti tradiciją su novacija.

2008 metais Šiluvos bazilikos kompleksui buvo suteiktas kultūros paminklo statusas. Tais pačiais metais Kauno paminklų restauravimo projektavimo institutas parengė Apsireiškimo koplyčios tvarkybos darbų projektą, o įmonė „Restauracija“ ėmėsi ją atnaujinti. Užsakovo bei statinio statybos techninės priežiūros funkcijos čia, kaip ir kituose kultūros paveldo objektuose, kuriuose atliekami tvarkybos darbai, patikėtos įmonei „Lietuvos paminklai“. Įmonės „Lietuvos paminklai“ specialistai nuolat rūpinasi daugiau nei šimto kultūros paveldo vertybių tvarkyba. Jų pastangomis maldininkai, praėjusių metų rugsėjo pradžioje susirinkę į Didžiuosius Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidus, galėjo įvertinti jau baigtus Apsireiškimo koplyčios išorės tvarkybos darbus. Kultūros paveldo departamentas jiems buvo skyręs 1 mln. 532 tūkst. litų.

Primena obeliską 44 metrų aukščio obeliskas, stovintis kapinėse – taip Šiluvos Apsireiškimo koplyčią apibūdino klebonas Erastas Murauskas. Iš tiesų šis baltas obeliskas, kurį sudaro platesnis pagrindas ir į viršų siaurėjanti vertikalė, tarsi kelio orientyras atlydi atvažiuojančiuosius nuo Raseinių ir Tytuvėnų. Visu grožiu koplyčia, pasak kunigo, atsiskleidžia apšviesta naktį. Tiesa, apšvietimu teko pasirūpinti pačiai parapijai – tam lėšų nebuvo skirta. Klebono iniciatyva nelaukus, kol bus skirtas ﬁnansavimas, pradėti tvarkyti ir Apsireiškimo koplyčios langai. Buvo sunku stebėti per lietų į šventovės vidų srūvantį vandenį, sakė

PAVELDAS I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

klebonas. Metaliniai smailių arkų langų rėmai buvo užsandarinti. Tada problemų ėmė kelti byrantis tinkas.

Išsiskiria aukščiu Koplyčios išorės tvarkybos darbų ėmęsi restauratoriai pirmiausia pakeitė seną cinkuotos skardos stogo dangą ir keturis mūrinių koplyčios prieangių stogelius, pro kuriuos į pastatą bėgo vanduo. Stogo restauracijos darbai patikėti Kaune įsikūrusiai statybų įmonei „Statija“. Daugiau kaip 10 metų kvaliﬁkuoti šios bendrovės specialistai atlieka stogo remonto darbus. Kultūros paveldo objektų restauracija – jiems irgi ne naujovė. Restauratorių dėmesį patraukė iš skardos pagaminta koplyčios lietaus

nuvedimo sistema. Sistemos viršų puošia iš vario nukaldintos mitinių būtybių grifonų galvos: vanduo į latakus patenka pro jų gerkles. Jis iš latakų krinta ne ant grindinio, o į specialias akmenines taures. Architektas A. Vivulskis buvo suprojektavęs medinius koplyčios prieangius, tačiau XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje juos nutarta pakeisti mūriniais: nuspręsta, kad senieji nedera prie baltų mūro sienų. Kadangi koplyčia itin aukšta, buvo sudėtinga ir montuoti pastolius, ir laipioti ar paduoti medžiagas. Darbus apsunkino ir nuolatiniai turistų, maldininkų srautai – rūpintis reikėjo ne tik darbuotojų, bet ir jų saugumu, pasakojo įmonės „Restauracija“,

2012 NR. 01 I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I PAVELDAS

atlikusios visus tvarkybos darbus, direktoriaus pavaduotojas Andrius Striūna. Sutvarkius stogą imtasi įtrūkusio fasado tinko restauravimo darbų. Labiausiai laiko, drėgmės bei druskų pažeistas ar atšokęs tinkas buvo pašalintas ir pakeistas. Kartais papildomai nutinkuoti atsiradusius įtrūkimus ar įbrėžimus prireikdavo nuskutus ne vieną senų dažų sluoksnį. Restauravus tinką fasadas buvo perdažytas. Dabar Apsireiškimo koplyčia atrodo lyg gulbė ištiestu kaklu, iškilusi virš visos Šiluvos, džiaugiasi Šiluvos Švč. Mergelės Marijos draugijos pirmininko pavaduotoja Vilija Karaliūnaitė.

Dėmesys detalėms Restauratoriams teko pakeisti susmukusius, subyrėjusius koplyčios laiptus ir sutvarkyti akmeninį cokolį. Buvo nuvalyti akmenys, sutvarkytos jų mūrijimo siūlės. Kadangi langai buvo tvarkyti anksčiau, restauruojant pakako juos nušveisti ir perdažyti. Išsaugotos ir iš ilgaamžės medžiagos – vario skardos – pagamintos palangės. Daug darbo teko įdėti tvarkant įspūdingas medines bažnyčios duris. Jos čia dviejų tipų: mažosios lauko durys – atidaromos, pagrindinės – stumdomos. Kad pagrindines duris būtų galima atstumti iki galo ir tikintiesiems atverti visą šventovės erdvę, specialistams teko ne tik restauruoti duris, bet ir pakeisti jų bėgius. Šiuo patobulini-

PAVELDAS I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

Obeliską primenanti Šiluvos Apsireiškimo koplyčia – kelio orientyras atvykstantiems maldininkams.

darbas reikalauja ypatingo kruopštumo. Pirmiausia nuvalomi visi nešvarumai, tuomet suklijuojami ir laku sutvirtinami aukso lapeliai.

Stebina architektūrinis sprendimas Projekto vadovas architektas Saulius Mikalauskas atkreipė dėmesį, kad nors Apsireiškimo koplyčia dydžiu artima bažnyčiai, jos vidaus planavimas nepritaikytas mišioms aukoti: „Įdomus sprendimas: nei maldos namai, nei tradicinė koplyčia. Šventovė labai didelės apimties, išraiškingo tūrio, ir visa tai skirta vienam tikslui – relikvijoms išryškinti.“ Visas dėmesys projektuojant interjerą sutelktas į akmenį, ant kurio pastatytas didžiulis apeinamas Mergelės Marijos skulptūra ir mediniais angelais puoštas altorius. Neretai maldininkai eina aplink jį keliais ir meldžia ﬁzinės bei dvasinės sveikatos. Iš lūpų į lūpas keliauja pasakojimai apie apsilankiusiųjų Šiluvoje dvasinius bei ﬁzinius išgijimus. 2009 metais rekonstruota Šiluvos aikštė sujungė dvi šventoves – Šiluvos baziliką ir Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčią. Tokiu būdu buvo sukurta sakrali erdvė, kurios galėtų pavydėti visos šventovės. Pasirūpinta įrengti muziejų, informacijos centrą, konferencijų salę. PAGRINDINIS RĖMĖJAS

mu turbūt labiausiai džiaugsis tie, kuriems per pamaldas teks likti lauke – o maldininkų čia susirenka daugiau, negu gali tilpti koplyčioje. Kaip įprasta, prieš restauruojant duris pirmiausia buvo atlikti polichrominiai tyrimai norint išsiaiškinti, kokiomis spalvomis jos buvo nudažytos.

Pagal vieną rastą autentišką metalinę durų spyną buvo pagamintos kitos, sunaikintos sovietmečiu. Taip pat buvo paauksuotos koplyčios kolonos. Auksuotojai – atestuoti specialistai restauratoriai – atliko šį darbą naudodami transferinį auksą – labai plonus aukso lapelius. Šis restauratorių

RUBRIKOS RĖMĖJAI:

UAB „Statija“ atlieka įvairios paskirties statinių šlaitinių ir sutapdintų stogų įrengimą, renovaciją, remontą. Ypatingą dėmesį skiriame nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stogų restauravimui. Šlaitinius stogus dengiame visų tipų dangomis: čerpėmis, skarda (taip pat vario bei „Rheinzinc“). Pagrindinis mūsų privalumas – šlaitinių stogų dengimas klasikinio profilio skardos lakštais, jungiant juos dvigubais falcais (taip dengėme Šiluvos koplyčios stogą). Šis metodas nuo seno naudojamas bažnyčių, bokštų, dvarų stogams dengti. Dengiant stogą klasikinio profilio skarda, atkuriamas autentiškas pastato vaizdas ir garantuojamas vandens nepralaidumas, nes skardai tvirtinti nenaudojami varžtai ar kniedės.

NT GIDAS

įspūdis I 50 Optimistai stato biurus

iš arčiau I 57 Verslo centre – šimtametės tradicijos

diskusija I 58 Verslo biuras – ne vienintelė galimybė darbuotojui

naujienos

I 60 I 64

Derėtis su valstybe bus sunkiau Nauji įkainiai neturėtų apkarsti

ĮSPŪDIS I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

OPTIMISTAI STATO BIURUS Komercinio nekilnojamojo turto plėtotojai tiki neliksią prie suskilusios geldos Kristina BUIDOVAITĖ

Sėkmės pavyzdžiai visuomet užkrečia. Taip, panašu, nutiko ir nekilnojamojo turto (NT) plėtotojams. Lietuvoje patogiai įsikūrus kelioms stambioms tarptautinėms kompanijoms, jie puolė statyti verslo centrus tikėdami, kad prasidėjo naujo etapo pradžia ir biurų poreikis tik augs. Lūkesčiai suprantami, bet ar pasiteisins – NT ekspertai nedrįsta prognozuoti.

2012 NR. 01 I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I ĮSPŪDIS

Agnius TAMOŠAITIS Bendrovės „Inreal valdymas“ Nekilnojamojo turto valdymo departamento vadovas

Šiuo metu daugiausia investuojama į įšaldytų projektų atnaujinimą.

ĮSPŪDIS I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

Suteikė vilčių Komercinio NT rinka dėl aštrios konkurencijos susitraukė per rekordiškai trumpą laiką. 2009-aisiais per pusmetį biurų nuomos kainos sostinėje krito maždaug 50 proc., o neužimtumas siekė 20 proc. Ir nors 2010 metais biurų rinkos paniką pavyko suvaldyti, 2011-ieji buvo ne tokie derlingi – optimizmą slopina neramumų krečiama Europos ir pasaulio rinka, tad kainos į viršų stiebtis neskuba, pripažįsta NT ekspertai. Juodžiausią periodą (2008–2009 metais centrinėje miesto dalyje esančiuose biuruose laisvos patalpos sudarė 15–20 proc.) išgyvenusią verslo centrų rinką 2010 metais išjudino šiek tiek pagerėjusi ekonominė situacija, kai į Lietuvą atėjo vienas didžiausių Jungtinės Karalystės bankų „Barclays“, taip pat įvyko keli didesni sandoriai su vietos įmonėmis: „Vilniaus verslo uoste“ įsikūrė didžiausios Lietuvoje telekomunikacijų bendrovės TEO centrinės būstinės darbuotojai, o SEB bankas atidarė naują „Ozo parko“ skyrių verslo centre „Beta“.

Pasak bendrovės „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovo Sauliaus Vagonio, kaip tik šie įvykiai paskatino plėtotojus nedrąsiai galvoti apie naujus verslo centrų projektus arba atnaujinti sustabdytų projektų statybas.

Ū P ĮS DIS

UAB „Inreal valdymas“ valdomo IBC verslo centro Vilniuje ateities vizija.

Gaivinami įšaldyti projektai Bendrovės „Inreal valdymas“ Nekilnojamojo turto valdymo departamento vadovas Agnius Tamošaitis atkreipė dėmesį, kad šiuo metu daugiausia investuojama į įšaldytų projektų atnaujinimą. Dalį verslo centrų stato turtą perėmę bankai, dalį – patys plėtotojai, nusprendę, kad situacija gerės, o ir ilgiau laukti nesinori. Nepriklausomo NT eksperto Ramūno Urbono nuomone, atnaujinti sustabdytų projektų statybas Vilniuje paskatino ir mažėjantis laisvų biurų skaičius bei atsiradusi galimybė savininkams ar valdytojams po truputį kelti nuomos kainas. Vis dėlto 2011 metai nepasižymėjo didesniais sandoriais, į Lietuvą neįžengė nė viena užsienio kompanija. Vietos įmonės plečiasi šiek tiek vangiau, todėl pa-

klausa palyginti su 2010 metais yra mažesnė. „Nuolat stebime situaciją, sekame kiekvieną segmentą. Ir matome, kad A, B+ klasės biurų pasiūla Vilniuje smarkiai kritusi, laisvų vietų verslo centruose vos 3,7 proc. Jau trejus metus pasiūla nedidėja, todėl susidaro palankios sąlygos naujiems projektams plėtoti. Matome paklausą“, – kiek kitaip situaciją piešia NT bendrovės „Intractus“ vadovas Peras S. Skisakeris. Anot jo, plėtotojai laukia ne tik tarptautinių kompanijų. Per krizę lietuviškos įmonės mažino darbuotojų skaičių, taupė ir biurams, kėlėsi į mažesnes, prastesnes ir pigesnes patalpas. Dabar joms vėl reikia geresnės kokybės biurų. „Lietuvos BVP pastaruoju metu labai sparčiai augo, o tai irgi turi įtakos verslo centrų paklausai. Be abejo, pirmiausia laukiama tarptautinių kompanijų. Ir jų tikrai bus. Taip pat suprantama, kad Europos krizės neaplenks Lietuvos, jos gali turėti įtakos ir kainoms, ir užimtumui. Tačiau nereikia pamiršti, kad verslo centrų projektai neįgyvendinami per pusmetį, tam reikia 2–3

2012 NR. 01 I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I ĮSPŪDIS

Viktorija VENCLOVAITĖ Įmonės „Eika“ atstovė

Šiuo metu aukštesnės klasės verslo centrų vakansija neperžengia toleruotinos ribos ir yra netgi palanki biurų savininkams, siekiantiems neprarasti esamų klientų.

metų. O per tiek laiko situacija gali pasikeisti“, – kalbėjo P. S. Skisakeris. Dėl šios priežasties plėtotojai šalia Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės per porą metų planuoja pastatyti naują verslo centrą.

Nuomininkų ieško iš anksto Sėkmingai įgyvendinus sostinėje 2011–2012 metais vykdomus aštuonių verslo centrų projektus, rinkoje atsirastų nuo 20 iki 35 tūkst. kvadratinių metrų naujo nuomojamo ploto. Šie projektai rinką nuteikia optimistiškai. Tačiau kol kas galima tik spėti, kaip nauji rinkos dalyviai pakoreguos esamą situaciją. Kalbinti specialistai numato keletą galimų scenarijų. Pirmiausia kortas gali sumaišyti niūrios naujienos dėl euro zonos problemų, todėl kai kurie pradėti projektai gali būti dar kartą sustabdyti neribotą laiką pritrūkus pinigų ar nuomininkų arba iš viso nebaigti. Taip susiklostęs scenarijus būtų palankus jau esamiems verslo centrams, nes būtų išvengta staigaus biurų pasiūlos šuolio rinkoje. Didesnė biurų nuomos pasiūla ir išaugusi konkurencija, tikėtina, paveiktų ne visus rinkos dalyvius, o pakraščiuose, pavyzdžiui, Žirmūnų ar Ukmergės gatvės pabaigoje, įsikūrusius verslo centrus. S. Vagonis įsitikinęs, kad bent dalis statomų verslo centrų jau turi nuomininkų. „Šiais laikais pradėti statyti modernų biuro pastatą neturint nuomininkų nedrįstų nei projektų plėtotojai, nei finansuotojai“, – įsitikinęs pašnekovas. Tam, kad bankas ﬁnansuotų projektą, jam mažų mažiausiai privalu

pateikti išankstines nuomos sutartis. Tad šiuo metu verslo centrų projektų plėtotojai su nuomininkais linkę derėtis iš anksto. Įmonės „Eika“ atstovė Viktorija Venclovaitė mano, kad klientų stygius dabar statomuose moderniuose biuruose gali šiek tiek koreguoti esamą situaciją. „Tik bendrovės ŽVC statomas biurų projektas „Baltic Hearts“ nesiskundžia klientų trūkumu. Kiti verslo centrai statomi,

bet konkrečių klientų nėra, – sakė pašnekovė. – Tokia situacija gali įnešti šiek tiek sumaišties ir pristabdyti A klasės biurų kainų augimą.“

ATGIJO TIK SOSTINĖ

„Merkurijus. Miesto alėja“, jis neskirtas tik biurų rinkai – jame bus ir parduotuvių, ir butų.

Atnaujintomis verslo centrų statybomis gali girtis tik Vilnius. Kaune ir Klaipėdoje statybų arba nevyksta, arba jos įšaldytos neribotą laiką. „Pagrindinė priežastis – vis dar nepalanki ekonominė situacija, neleidžianti įmonėms skirti daugiau lėšų biuro nuomai, – įsitikinęs bendrovės „Inreal valdymas“ Nekilnojamojo turto valdymo departamento vadovas Agnius Tamošaitis. – Pabrangusios statybos ir palyginti nedidelės biurų nuomos kainos surišo naujų verslo centrų plėtotojams rankas.“ Panevėžyje ir Šiauliuose pakanka esamų verslo centrų ploto, tad statytojai į šių miestų rinką nesižvalgo jau kelerius metus. Kauno verslo centrų rinkoje – irgi visiškas štilis. Nors užsienio kapitalo bendrovė „Homburg Merkurijus“ buvusioje prekybos centro „Merkurijus“ vietoje stato daugiafunkcį 28 tūkst. kvadratinių metrų pastatą

Paklausiausia – A klasė Šiais, kaip ir ankstesniais, metais ryškesnių verslo centrų rinkos pokyčių įžvelgiama tik sostinėje. „Nuo šių metų pradžios laisvų biurų patalpų sumažėjo maždaug 3–5 proc. Labiau-

Didžiausia verslo centrų neužimtumo problema kamuoja Klaipėdos miestą. Remiantis bendrovės „OberHaus“ pateiktais 2011 metų spalio mėnesio duomenimis, mieste yra neužimtų 20 proc. biurų patalpų. Kaune verslo centrų vakansija kur kas mažesnė – apie 6 proc. „Tai gana stabili situacija, nes prieš porą metų Kaune neužimtumas biuruose buvo dukart didesnis – apie 15 proc. visų biurų“, – komentavo „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas Saulius Vagonis. Vilniuje yra beveik 0,5 mln. kvadratinių metrų modernių biurų ploto. Kaune ir Klaipėdoje atitinkamai 75 ir 60 tūkst. kvadratinių metrų. Šie skaičiai geriausiai atspindi modernių biurų poreikį kituose miestuose bei jų rinkos aktyvumą.

ĮSPŪDIS I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

siai – B klasės verslo centruose. Šiuo metu neužimtumas juose siekia nuo 4 iki 10 proc. (miesto pakraščiuose kai kur iki 20 proc.). Aukščiausios A klasės verslo centruose laisvų biurų lygis išliko daugmaž stabilus – apie 8–9 proc.“, – rinkos situaciją komentavo nepriklausomas NT ekspertas R. Urbonas. Pasak bendrovės „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovo S. Vagonio, A klasės verslo centrų rinkos stabilumui įtakos turėjo mažesnė aukštesnės klasės biurų pasiūla ir konkurencija, todėl šio komercinio nekilnojamojo turto segmento rodikliai šiek tiek geresni. Bendrovės „Eika“ atstovė V. Venclovaitė įsitikinusi, kad šiuo metu aukštesnės klasės verslo centrų vakansija neperžengia toleruotinos ribos ir yra netgi paranki biurų savininkams, siekiantiems neprarasti esamų klientų. Visuomet išlieka tikimybė, kad biuro nuomininkas vieną dieną gali nuspręsti persikelti į didesnes patal-

pas. Ir tai jis galėtų kuo lengviausiai padaryti. Laisvų biurų plotas praėjusių metų pabaigoje Vilniuje siekė apie 40 tūkst. kvadratinių metrų, iš jų maždaug 30 proc. A klasės ir apie 70 proc. – B klasės biurų patalpų verslo centruose.

pastebi aktyvesnį įmonių kraustymąsi. Beje, ši tendencija pastebima ne tik Lietuvoje. Didžiausią paklausą Vilniuje šiuo metu turi biurai netoli miesto centro, kuriuose galima naudotis A klasės vidaus įranga ir mokėti B klasės biuro nuomos kainą. A klasės verslo biurų paieškas lemia įmonės poreikis turėti prestižines patalpas, taip pat darbuotojų motyvacija, pasiekiamumas. Miesto pakraščiuose esantys verslo centrai įdomūs tik tol, kol nauji. „Dešiniajame Neries krante, kurį galima laikyti naujuoju Vilniaus miesto centru, šiuo metu statybų nevyksta. Užtat projektai įgyvendinami aplinkiniuose verslo ir netgi miegamuosiuose rajonuose“, – dviprasmišką situaciją apibendrino bendrovės „Inreal valdymas“ Nekilnojamojo turto valdymo departamento vadovas A. Tamošaitis. Tačiau perspektyvių projektų naujajame miesto centre yra, pavyzdžiui, IBC verslo centro plėtros projektas. Šiuo laikotarpiu dauguma komercinio NT plėtotojų atlieka namų darbus, kad atsiradus potencialiems klientams galėtų startuoti, kalbėjo pašnekovas.

Ū P ĮS DIS

Biurai pabrango Vilniuje kiek augant biurų patalpų poreikiui, nuomos kainos irgi ūgtelėjo nuo 3 iki 6 proc., bet tolesnės tendencijos modernių biurų patalpų sektoriuje lieka miglotos. Vienos pirmaujančių NT bendrovių „Inreal valdymas“ duomenimis, A klasės biurų nuoma trečio praėjusių metų ketvirčio pabaigoje siekė nuo 38 iki 52 litų už kvadratinį metrą, B1 klasės biurus buvo galima išsinuomoti mokant 30–40 litų už kvadratinį metrą, o už patalpas B2 klasės biuruose prašyta nuo 22 iki 35 litų už kvadratinį metrą. „Kainų žirklės tarp A ir B klasės verslo biurų nebėra tokios didelės. Daug įmonių gali sau leisti nuomotis modernius aukštesnės klasės biurus“, – sakė V. Venclovaitė. Kai kurios krizės metais pigesnius biurus miesto pakraštyje pasirinkusios įmonės šiandien žvalgosi į centrą, tad NT ek sp er tai

Milžinų nebus Bendrovės „Ober-Haus“ duomenimis, šiais metais Vilniuje šalia Vingio parko, netoli senamiesčio ir miesto centro, pastatytas gyvenamasis, administracinis bei prekybos kompleksas „Evita“, dar du – Vilniaus centre statomas verslo centras „Pirklių klubas“ ir verslo centras Vytenio gatvėje – duris rengiasi atverti šiomis dienomis. Nuomininkų

Bankrutavus buvusiems šeimininkams, „Trapecijos“ verslo centrą toliau plėtoja bendrovė „Intractus“.

2012 NR. 01 I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I ĮSPŪDIS

Saulius VAGONIS Bendrovės „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas

Šiais laikais pradėti statyti modernų biuro pastatą neturint nuomininkų nedrįstų nei projektų plėtotojai, nei finansuotojai. ieškoma ir verslo centrui Mėnulio gatvėje (biurų plotas – maždaug 4900 kvadratinių metrų, perėmė įmonė „Litectus“). Penkis verslo centrų projektus plėtotojai žada baigti iki 2012 metų pabaigos. Dauguma jų palyginti

nedideli – maždaug 2–3 tūkst. kvadratinių metrų ploto. Tai lėmė lėšų stygius ir projektų ﬁnansuotojų atsargumas. „Baltic Hearts“ (Ukmergės gatvėje, pirmo etapo biurų plotas – apie

3300 kvadratinių metrų, plėtotojai – ŽVC) statomas netoli Konstitucijos prospekto, verslo centras J. Jasinskio gatvėje (biurų plotas – apie 1800 kvadratinių metrų, plėtotojai – bendrovė „Transmeda“) įsikurs šalia „Verslo

MODERNIŲ BIURŲ NEUŽIMTUMAS (bendras), % 2007 m., 4 ketv.

2008 m., 4 ketv.

2009 m., 4 ketv.

2010 m., 4 ketv.

2011 m., 3 ketv.

Vilnius

2,0

10,0

17,7

9,9

9,4

Kaunas

11,8

9,2

14,9

9,2

6,3

Klaipėda

9,5

6,8

16,8

20,1

18,6

NEUŽIMTUMAS VILNIUJE (pagal klases), % 2009 m., 4 ketv.

2010 m., 4 ketv.

2011 m., 3 ketv.

A klasė

15,1

7,5

8,0

B klasė

19,6

11,5

10,3

Bendras

17,7

9,9

9,4

BIURŲ NUOMOS KAINŲ INTERVALAS 2008 m., 4 ketv.

2009 m., 4 ketv.

2011 m., 3 ketv.

Vilnius, A klasė

54–65

32–42

35–48

Vilnius, B klasė

38–50

20–28

22–32

Kaunas, A klasė

35–60

18–36

20–37

Kaunas, B klasė

20–32

10–16

10–18

Klaipėda, A klasė

40–50

20–35

Klaipėda, B klasė

25–38

12–20

10–20

BIURŲ PASIŪLA, m2 2008 m.

2009 m.

2010 m.

2011 m. (prognozė) 2012 m. (prognozė)

Vilnius

355,900

424,200

444,200

453,600

488,500

Kaunas

71,200

74,700

Klaipėda

40,470

60,800

KIEK NAUJŲ PROJEKTŲ ATĖJO Į RINKĄ 2008

2009

2010

2011 m. (prognozė) 2012 m. (prognozė)

Vilnius

1+2

Kaunas

Klaipėda

Šaltinis: bendrovė „Ober-Haus“.

ĮSPŪDIS I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

Ramūnas URBONAS Nepriklausomas NT ekspertas

Atnaujinti sustabdytų projektų statybas Vilniuje paskatino mažėjantis laisvų biurų skaičius bei atsiradusi galimybė savininkams ar valdytojams po truputį kelti nuomos kainas.

trikampio“. Šiaurės miestelyje, Ulonų gatvėje, statomas Ulonų verslo centras (plėtotojai – „PST investicijos“, biurų plotas – apie 4000 kvadratinių metrų). Sostinės Pilaitės prospekte baigiamas statyti verslo centras „Trapecija“ (biu-

rų plotas – maždaug 2400 kvadratinių metrų, plėtotojai – bendrovė „Intractus“). Vytenio gatvėje, buvusios „Elfos“ gamyklos valgyklos pastate taip pat įrengiami B+ klasės biurai (bendras plotas – apie 2200 kvadrati-

nių metrų, plėtotojai – bendrovė „Realinija“). Ozo gatvėje statomas verslo centras „Gama“ (biurų plotas – apie 11 400 kvadratinių metrų, plėtotojai – bendrovė „Realco“) įsikurs šalia kitų dviejų – „Alfos“ ir „Betos“.

2012 NR. 01 I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I IŠ ARČIAU

VERSLO CENTRE – ŠIMTAMETĖS TRADICIJOS Verslo centro „Pirklių klubas“ plėtotojui – privataus kapitalo įmonei „BT Invest“, ir pastato savininkui – dukterinei įmonei „Pirklių klubas“, teko sunki užduotis – istoriniame pastate, miesto centre, suderinti XX amžiaus pradžios architektūros tradicijas su moderniosiomis XXI amžiaus technologijomis. Dabartinėje J. Tumo-Vaižganto gatvės ir Gedimino prospekto sankirtoje Michailo Prozorovo suprojektuotas trijų aukštų originalus, puošnus ir naujausias to meto technologijas atspindėjęs pastatas buvo skirtas įtakingos bei turtingos visuomeninės organizacijos Prekybos ir pramonės visuomeninio susirinkimo, dar vadinamo Pirklių klubu, nariams. Jau tuomet, 1913-aisiais, pastatas galėjo pasigirti reta prabanga: centriniu šildymu, elektra, telefono linija. Tad žvalgantis į didžiausiuose Vakarų Europos miestuose, Maskvoje ir Sankt Peterburge veikiančius solidžius užsienio klubus, pastatyti Pirklių klubo namai tapo mados bei prabangos simboliu. O organizacija įgijo vietą, kur galėjo vykdyti savo veiklą: rūpintis žaliavų rinka, eksporto politika, verslo ir pramonės interesų apsauga. Pirmame pastato aukšte buvo įrengtos šešios parduotuvės, antrame – darbo kabinetai, biblioteka, restoranas ir kambariai lošti kortomis, trečiame – susirinkimų, koncertų, pokylių salė.

Prieš patekdamas į naujų savininkų rankas, pastatas ilgai priklausė savivaldybei, tiesa, jau nuo 2002 metų jis buvo visiškai apleistas. Kompanija „BT Invest“, kuri užsiima investicinių projektų ﬁnansavimu, grupės įmonėms teikia valdymo ir konsultavimo paslaugas, pasiryžo į istorinį pastatą ne tik grąžinti verslo dvasią, bet ir atkurti jo dekorą. Ypač daug dėmesio pastato šeimininkai skyrė autentiškam statinio fasadui atkurti – į pagalbą pasitelkė specialistų iš Vokietijos. Skulptorius Kęstutis Balčiūnas naudodamasis senomis nuotraukomis atkūrė sovietmečiu sunaikintą fasadą puošusią didingą trijų metrų aukščio Atlanto skulptūrą – verslo, stabilumo ir gerovės simbolį. Restauruoti ir pagrindinėje laiptinėje išlikę graﬁniai piešiniai, trečio aukšto salės lubas puošę plafonas ir bareljefai. Architektas Alfredas Trimonis suprojektavo naują pastato dalį – prie istorinės objekto dalies prijungtą šiuolaikinės architektūros priestatą, kuriame,

be biurų, įrengta 74 vietų trijų lygių požeminė automobilių stovėjimo aikštelė. Abi pastato dalis į funkciškai vientisą erdvę sujungia šviesus ir erdvus vidinis kiemelis. Projekto plėtotojams rūpėjo ne tik istorinio paveldo išsaugojimas, bet ir verslo keliami reikalavimai – pastato funkcionalumas bei ekonomija. Verslo centre įrengtos modernios šildymo, vėdinimo, vėsinimo sistemos. Šilumos energiją pereinamuoju metų laiku tieks orinis šilumos siurblys. Tai – ekonomiškiausia šiuo metu rinkoje esanti šildymo sistema. Vienas naujausių pastato sprendimų – šildomos arba vėsinamos lubos. Elektros energiją taupys moderni dinaminio apšvietimo valdymo sistema, leidžianti reguliuoti apšvietimo intensyvumą. A+ klasės verslo centro klientai, be abejo, įvertins puikią jo lokaciją: šalia – ir svarbiausios valstybės institucijos, viešbučiai, kavinės, ir atsikvėpti tinkamos miesto erdvės. Bendras komplekso „Pirklių klubas“ plotas – apie 10 200 kvadratinių metrų, iš jų nuomai skirta maždaug 6300 kvadratinių metrų. Pirmieji naujakuriai į aukščiausios klasės biurų ir administracinių patalpų kompleksą įžengs artimiausiu laiku. Dėl didžiosios dalies komercinių patalpų, kurios bus įrengtos pirmame aukšte, preliminariosios nuomos sutartys buvo sudarytos iš anksto. Penktame naujos pastato dalies aukšte bus įkurta nuolatinė objekto plėtotojo – bendrovės „BT Invest“, ir pastato savininko – dukterinės įmonės „Pirklių klubas“, būstinė. Trečiame senosios pastato dalies aukšte klientai ir svečiai galės naudotis restauruotomis salėmis, kurios aprūpintos konferencijų įranga, vaizdo bei garso aparatūra ir yra skirtos konferencijoms, pobūviams, iškilmingiems priėmimams ir kt. panašaus pobūdžio renginiams.

DISKUSIJA I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

VERSLO BIURAS – Darbo vietą besirenkantis verslininkas ar laisvai samdomas kūrybinis darbuotojas šiandien gali svarstyti kur kas daugiau alternatyvų nei A ar C klasės biuras. Gal jam tinkamiausias darbas bendradarbystės centruose, kurių nuomininkus sieja poreikis ištrūkti su savo darbais iš namų aplinkos, o kartais – ir nenoras tapti didelės įmonės sraigteliu. Rinka siūlo ir kelias valandas per dieną nuomojamus biurus. O darbas nuosavuose namuose patrauklus ne tik dėl galimybės sutaupyti biuro išlaidų.

MINDAUGAS DANYS BENDRADARBYSTĖS CENTRO „HUB VILNIUS“ ĮKŪRĖJAS IR PUOSELĖTOJAS

Lietuvoje veikia trys bendradarbystės (angl. „coworking“) centrai, dar vadinami hubais (angl. – centras, tinklo įtaisas, į vieną tašką jungiantis daugelį ryšio linijų). Du iš jų – Vilniuje, vienas – Klaipėdoje. Netrukus tokia darbo vieta turėtų atsirasti ir Kaune. Bendradarbystės centras – moderniausia darbo vieta, kokia tik gali būti. Žinoma, tam gali prieštarauti dirbantieji, tarkime, A klasės biure. Bet tik todėl, kad niekada nėra užsukę į jokį hubą. Kiekvienam darbuotojui svarbi darbovietės lokacija. Sostinė išskirtinė tuo, kad didžioji dalis vilniečių patiria tai, ką mokslininkai vadina švytuokline migracija: rytą skuba į darbą priešingoje miesto dalyje, negu gyvena, o vakare – atgal. Dėl šios priežasties mūsų bendradarbystės centras „Hub Vilnius“ įsikūrė Šiaurės miestelyje, kur yra patogiai pasiekiamas bene dviejų trečdalių miestiečių – Žirmūnų, Fabijoniškių, Šeškinės, Šnipiškių gyventojų. Be to, iš čia viešuoju transportu arba automobiliu galima greitai ir patogiai patekti į miesto centrą ar senamiestį. Pasaulyje atliktas ne vienas tyrimas norint išsiaiškinti, kas darbo aplinkoje yra svarbiausia. Pasirodo, darbuotojai pageidauja technologiškai modernios, patogios darbo vietos, malonių aukštos kvaliﬁkacijos kolegų ir galimybės susikaupti, netrukdomai atlikti užduotis. Bendradarbystės centras visa tai gali pasiūlyti. Čia veikia aukštos kokybės bevielis internetas, patalpos kondicionuojamos, prireikus galima naudotis papildoma įranga, pavyzdžiui, projektoriumi, spausdintuvu ir kt. Tokią darbo vietą dažniausiai renkasi laisvadarbiai (angl. „freelancer“), kurie paprastai turi tik dvi galimybes: dirbti namie arba nuomotis biurą. Biuro kabinete daugiau asmeninės erdvės, tačiau dirbdamas vienas laisvadarbis praranda galimybę pasikonsultuoti su kolegomis. Bendradarbystės centre – viena didžiulė erdvė, vadinkime, kabinetas, todėl tai panašu į darbą didelėje įmonėje. Be darbo erdvės, yra virtuvė ir nedidelė salė, skirta susirinkimams. Vienas pagrindinių darbo bendradarbystės centre privalumų – neribojamas darbo laikas. Čia nebūtina kasryt skubėti 8 valandą ar išeiti prieš ateinant valytojui. Visi dirba tuomet, kai patinka ir tinka. Svarbiausia, kad turi tiek laisvės, kiek norisi – darbo taisykles kuri pats. Hubas nuo įprastų biurų skiriasi ne architektūra ar interjeru, o pridėtine verte, kurią gauna čia dirbantys žmonės. Bendradarbystės centre nuolat vyksta įvairių vakarų, paskaitų. Be to, nedidelė įmonė ar laisvadarbis tokioje vietoje gali susirasti ir darbų – juk čia susirenka skirtingų sričių specialistai, kuriems gali prireikti kolegų pagalbos. Per pirmus darbo metus bendradarbystės centro nariais tapo maždaug šimtas jaunų verslininkų ir laisvadarbių. Trečdalis jų yra programuotojai, likę – dizaineriai, elektroninės komercijos bei rinkodaros konsultantai, kitų su IT sritimi susijusių paslaugų teikėjai, kūrybinių industrijų atstovai, socialiniai verslininkai, architektai, teisininkai ir pan.

S I D UK JA I S

2012 NR. 01 I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I DISKUSIJA

NE VIENINTELĖ GALIMYBĖ DARBUOTOJUI Galimybė šiuolaikišką biurą išsinuomoti ne tik nuolatiniam darbui, bet ir valandai, dienai, savaitei ar tuomet, kai remontuojamos nuolatinės įmonės patalpos, Lietuvoje nebėra naujovė. Tokį verslo biuro modelį pirmiausia renkasi žmonės, kurie daug keliauja arba dirba ne sostinėje, tačiau kartais į ją atvyksta su reikalais. Taip pat jis tinkamas ir žmonėms, kurie nenori visą laiką dirbti namie arba turi mažą verslą, tačiau kuriems reikalinga vieta prestižiniam verslo įvaizdžiui sudaryti. Tokie žmonės nenori skirti didelių sumų biuro nuomai, baldams, įrangai. Paprastai tai – pradedantys savo verslą, naujovių ir iššūkių nebijantys jauni žmonės, kurie visas idėjas, laiką, pinigus nori skirti tik tiesioginiam darbui. Vis dėlto tokiu verslo biuro variantu domisi ir vyresnio amžiaus žmonės, norintys išbandyti ką nors nauja. Apsieidami be nuolatinio biuro jie gali ir sutaupyti, ir efektyviai dirbti. Nenuolatinė darbo vieta ar darbas bendrojo naudojimo biure netinka žmonėms, kurie įmonės neįsivaizduoja be asmeninės sekretorės ar savos, visiškai atskiros darbo erdvės. Nors įmonės visuomet ieško efektyviausio būdo dirbti, dar yra nemažai nežinančių, kad yra daugiau galimybių, negu visą dieną sėdėti biure.

Jaunam savarankišką veiklą tik pradedančiam ir atliekamų pinigų neturinčiam specialistui darbo vieta namuose kartais būna vienintelė išeitis. Aš jau seniai nebe sutaupyti visais būdais bandantis studentas – taip dirbti man tiesiog patogu. Nors, kaip ir daugelis, matau darbo namuose trūkumų, privalumai yra pernelyg reikšmingi, kad vertėtų keisti dabartinį pasirinkimą. Mano profesiją sunku suderinti su įprastomis darbo valandomis – net turėdamas biurą neišvengčiau darbo namuose. Beje, tiesioginis darbas su klientais užima visai nedidelę mano laiko dalį. Daugiausia jo praleidžiu vienas prie kompiuterio, darydamas trimates vizualizacijas, elektros ir įvairiausius kitus projektus. Ir džiaugiuosi, kad galiu dirbti neblaškomas kontorose įprasto šurmulio. Tiesa, norėčiau išmokti atsipalaiduoti vos uždaręs darbo kambario duris... Užtat negaištu laiko keliaudamas iki darbo ir atgal – ir taip nemažai pravažinėju ieškodamas reikalingų interjero detalių, palankiausių kainų. O mano užsakovams tikrai visiškai nesvarbu, kur aš dirbu. Kai kurie nė nežino, kad visą praėjusią vasarą ir net dalį rudens praleidau Klaipėdoje, puikiausiai derindamas darbą ir poilsį pajūryje. Į Vilnių grįždavau tik kas kelias savaites patikrinti statybų, remontų eigą ar su klientais aptarti projektus. Beje, namuose klientų nebepriimu jau kelerius metus. Įsitikinau – kai jau vyksta darbai, prasmingiausia susitikti objekte, o darbus tik planuojant verčiau pasinaudoti proga drauge apsidairyti klientus dominančio stiliaus interjero salone arba restorane. Nesinori ir per didelių asmeniškumų, kurių būtų sunku išvengti rengiant susitikimus namuose. Atsiranda rizika įklimpti į pusę paros trunkančius kavos ar vyno gėrimus. Turiu visą gyvenimą namuose klientus priimančią dailininkę mamą, tad žinau, kiek laiko ir energijos taip prarandama. Tiesa, mano žmonai Indrai, kurios specialybė – kostiumo dizainas, klientus priimti namuose kaip tik patogiausia. Nežinau, kaip reikėtų tvarkytis, jei dirbčiau ne vienas, o su komanda. Gali būti, kad darbas po vienu stogu su kolegomis taptų neišvengiamas taip pat, kaip ir didesnės paslaugų kainos – visi juk supranta, kad išlaidas gražiam biurui įprasta dalytis su užsakovais! Turbūt gerai, kad Vilniaus dailės akademija rengia, nepasikuklinsiu, gana universalius specialistus.

S I D UK JA I S

DOVAS SERAPINAS

INTERJERO DIZAINERIS

EDITA POPLAVSKAITĖ TARPTAUTINĖS BIURŲ NUOMOS BENDROVĖS „REGUS“ LIETUVOJE GENERALINĖ DIREKTORĖ

NAUJIENOS I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

DERĖTIS SU VALSTYBE BUS SUNKIAU Bylinėjimasis teismuose nebestabdys žemės perėmimo ir naujų visuomeninės reikšmės projektų įgyvendinimo

Akvilė MARTINAITYTĖ

Pranešimai apie planuojamus atnaujinti kelius, oro uostų rekonstrukcijas ar naujas geležinkelio linijas – geros žinios visuomenei. Tačiau ne visuomet geros tiems, kurių namai yra ambicingų projektų kelyje. 60

Bėda ar proga pasipelnyti? Maždaug prieš trejus metus visa Lietuva stebėjo Vilniuje vykusią anekdotišką istoriją, kai ekscentriškas vieno itin kuklaus namelio be patogumų savininkas nusprendė pasipriešinti planams nugriauti į pietinio aplinkkelio tiesimo planus pakliuvusį jo būstą. Viena kova, matyt, vyko savivaldybės ar teismų koridoriuose, kita – viešumoje. Kovojo žmogus taip, kad buvo neįmanoma nepastebėti. Visi, važiuojantys pro vieną judriausių sostinės vietų – Savanorių prospekto žiedą, atkreipdavo dėmesį į tarsi ant skardžio pakibusį vienišą na-

Rimantė GENTVILAITĖ Advokatų kontoros VARUL advokato padėjėja

2012 NR. 01 I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I NAUJIENOS

Kai tam tikrus energetikos ar transporto infrastruktūros, krašto apsaugos sričių projektus Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikimu Lietuvos Respublikos Seimas pripažįsta valstybei ypač svarbiais ekonominę ar strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiais projektais, turėtų galioti dar paprastesnė nei patvirtinta naujoji žemės paėmimo tvarka. melį ir pagarbiai puslankiu aplink jį tiesiamą kelią. Retkarčiais atkaklusis namo savininkas suorganizuodavo įvairių akcijų, apie kurias būtinai pranešdavo žurnalistams: vieną dieną jis stojo į kovą su ekskavatoriais raitas ant žirgo, kitą – nešė miesto merui kyšį, gyvą žąsį, ar tiesiog pasakojo visiems, kurie klausėsi, koks jis nuskriaustas. Ir žadėjo už pusmilijonį litų apsvarstyti galimybę savo namelį patraukti valdžiai iš kelio. Juk būstas esąs puikus – ką tik sutvarkytas, o ir vieta tikrai verta dėmesio. Kol visuomenė smaginosi laukdama, ką dar iškrės keistuolis, valdininkai griežė dantimis nebeišmanydami, ką daryti, kad nereikėtų griuvenos savininkui mokėti rinkos kainas gerokai viršijančios kompensacijos. Galiausiai susitarti abiem pusėms vis dėlto pavyko, tačiau tuomet pardavėjas jau nusprendė atsiriboti nuo žiniasklaidos – nesigyrė, kokią sumą jam pavyko išsireikalauti iš taip atkakliai šantažuotos savivaldybės. O Šiaulių rajono Daušiškių kaimo gyventojai, kurių žemė buvo paimta planuojant statyti Šiaulių miesto kapines, neramias dienas išgyvena šiandien. Nors atlyginimą už savo žemę jie jau gavo, keli Seimo nariai kreipėsi

į teismą teigdami, kad jis buvo nepagrįstai didelis, taigi buvo pakenkta viešajam interesui. Šiuo metu atliekamas tyrimas, ir gali būti, kad visi sandoriai bus panaikinti, o pinigus teks grąžinti į miesto biudžetą. Kas tuomet laukia žemės savininkų – nežinia. Tai tik keli iš daugybės atvejų, parodžiusių spragas teisinėje sistemoje, kurias buvo būtina užtaisyti. Vienas bandymų tai padaryti – 2011 metų pavasarį priimtos Žemės įstatymo pataisos.

realiai tesiekė maždaug keturis kartus mažiau. Remiantis kitose Europos šalyse jau patikrinta praktika, žemės savininko sutikimo žemę perleisti visuomenės poreikiams ir sprendimo, ar jį tenkina pasiūlyta kompensacija, dabar nebebus laukiama. Jei pasiūlytas atlygis netenkins, žemės savininkas jį galės ginčyti teisme, tačiau žemė bus paimama nelaukiant sprendimo. „Teismas visais atvejais pirmiausia išsprendžia klausimą dėl paimamos žemės registravimo valstybės vardu ir neatidėliotino naudojimo valstybės reikmėms įvertinęs, ar suinteresuota institucija įrodė žemės sklypo neatidėliotino naudojimo būtinumą, ar buvo parengta turto vertinimo ataskaita ir ar pinigų suma už paimamą visuomenės poreikiams žemės sklypą pervesta į depozitinę notaro, banko ar kitos kredito įstaigos sąskaitą. Taigi derinami du interesai – visuomenės poreikis neatidėliotinai įgyvendinti tam tikrus projektus ir savininko teisė įstatymų nustatyta tvarka gauti teisingą atlygį už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą nestabdant šių projektų“, – aiškino advokatų kontoros VARUL advokato padėjėja Rimantė Gentvilaitė.

U A NJIES O N Nebelauks savininko pritarimo Per daugiau nei 20 metų savo namus dėl visuomenei svarbių projektų teko palikti keliems šimtams gyventojų. Valstybės atlygis už prarastą turtą priklausė visiems. Kaip rodo ir prieš tai minėti pavyzdžiai, dėl atlygio dydžio dažniausiai ir prasidėdavo problemų – ginčai, kiek vertas namas ar žemė, kartais užsitęsdavo kone dešimtmetį stabdydami visus darbus. Net tokiais atvejais, kai, regis, visiems būdavo aišku, kad norimas atlygis gerokai pranoksta realią vertę. Pavyzdžiui, statant jau minėtą Vilniaus aplinkkelį vieno garažo savininkas reikalavo už jį sumokėti 80 tūkst. litų, nors tokių statinių kainos

NAUJIENOS I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

Emocijas įkainoti sunku Pasak teisingumo viceministro dr. Gyčio Andrulionio, anksčiau būdavo galimybė skųsti teismui kiekvieną sprendimą, stabdyti procesą, įrodinėti, kad visuomenės poreikio nesama. Atsitikdavo taip, kad pradėjus įgyvendinti projektą teismas paskelbdavo, jog buvo pažeistos procedūros, ir darbai būdavo stabdomi. „Dabar yra du labai aiškūs etapai. Jei žemės savininkas nesutinka, kad ta vieta tikrai yra reikalinga visuomenės poreikiams, jis ginčijasi teisme, bet procesas nebestabdomas. Net jei teismas patvirtintų, kad tokio poreikio nėra, būtų bylinėjamasi tik dėl kompensacijos dydžio“, – aiškino viceministras.

Bet tai nereiškia, kad įrodžius valstybės piktnaudžiavimą galima tikėtis prisiteisti milijonus už, tarkime, moralinę žalą. Advokatų kontoros „Motieka ir Audzevičius“ darbuotojo, advokato padėjėjo Donato Lapinsko nuomone, moralinės kompensacijos – daugiau teorinė galimybė. „Būtų sunku tikėtis, kad valstybė vertins konkrečiam asmeniui dvasiškai reikšmingas aplinkybes, tarkime, kad ten stovi širdžiai brangi senelių trobelė. Kaip reikėtų įkainoti, kiek vertos žmogaus ašaros, net jei turtas iš jo paimtas neteisėtai? Realiau tikėtis nebent kompensacijos už išlaidas, patirtas ieškant kitos nuosavybės – už mokesčius tarpininkavimo agentūroms ar panašiai“, – svarstė D. Lapinskas.

Pašnekovo nuomone, neturtinės žalos padarymas paėmus visuomenės poreikiams tenkinti privačioje nuosavybėje esantį turtą turėtų būti vertinamas pagal tokias pat taisykles, kaip ir kituose turtiniuose ar neturtiniuose ginčuose, o atsižvelgiant į tai, kad ginčus dėl nuosavybės paėmimo nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai, neturtinės žalos padarymas būtų apskaičiuojamas pagal teismų praktikoje jau nustatytus kriterijus. Neturtine žala nėra laikomas bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Žalą darantys veiksmai ar veiksniai turi būti gana intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kita. „Siekdamas neturtinės žalos atlyginimo, teisminės gynybos kreipęsis asmuo turi įrodyti, kad tikrai patyrė ﬁzinį skausmą, juto depresiją, jo pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos

Donatas LAPINSKAS Advokatų kontoros „Motieka ir Audzevičius“ advokato padėjėjas

Siekdamas neturtinės žalos atlyginimo, teisminės gynybos kreipęsis asmuo turi įrodyti, kad tikrai patyrė fizinį skausmą, juto depresiją, jo pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir visa ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu ar keliais išvardytų elementų, nebuvo vienkartinė ar momentinė. 62

2012 NR. 01 I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I NAUJIENOS

Gytis ANDRULIONIS Teisingumo viceministras

Vertintojai pamatydavo, tiesiai šviesiai tariant, bulvių lauką, o savininkai nupiešdavo jiems ateities vizijas, kad čia galėtų būti didžiulis komercinis pastatas, ir paprašydavo atlyginti negautas pajamas. Dabar bus vertinama pagal tai, kas yra. pablogėjimas juntamas ir visa ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu ar keliais išvardytų elementų, nebuvo vienkartinė ar momentinė“, – komentavo D. Lapinskas. Beje, jis teigė, kad Lietuvos teismų praktikoje nėra girdėjęs apie bylas, kuriose asmenys prašytų moralinės žalos dėl paimamo visuomenės poreikiams tenkinti turto atlyginimo.

Bylinėjimasis sutrumpės Natūralu, kad naujieji pakeitimai gąsdina žmones, žinančius, kad jų namai gali būti paimti visuomenės reikmėms. Jei namas jau nugriautas, o bylinėjimasis toliau tęsiasi, kaip gyventi, kol jis baigsis? Teisininkai ramina: pavasarį priimto įstatymo pataisos nurodo labai konkrečius tokios situacijos sprendimo terminus. „Institucijai nustatomas 60 dienų terminas kreiptis į teismą, kai kyla nesutarimas. Savininkui ir kitam naudotojui pateikti atsiliepimą į institucijos pareiškimą nustatomas 14–30 dienų terminas. Teismui numatomas 7 dienų terminas nuo atsiliepimo gavimo išspręsti klausimą dėl paimamos žemės ir ant jos esančių statinių bei neatidėliotino įrenginių naudojimo valstybės reikmėms ir teisinės registracijos valstybės vardu. Išsprendęs šį klausimą teismas toliau nagrinėja ginčą iš esmės“, – dėstė R. Gentvilaitė. Taigi teoriškai klausimas dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams turėtų būti išspręstas greičiau nei per keturis mėnesius. Toliau ginčas vyktų dėl žemės sklypo ar kito turto vertės.

šiol būdavo taip, kad turto vertintojus atsiųsdavo valstybė, savininkai samdydavo savus, ir jų nuomonės dažnai nesutapdavo. Jei skirtumas būdavo didesnis nei 20 proc., ginčas keliaudavo į teismą. Jei valstybės ir privataus vertintojo vertinimas skirdavosi ne daugiau kaip 20 proc., valdininkai turėjo teisę savarankiškai spręsti – didinti šią sumą ar ne. Tuomet vieniems didindavo, kitiems ne – tai buvo landa korupcijai“, – aiškino teisingumo viceministras dr. G. Andrulionis. Pasak viceministro, dabar yra aiškiai detalizuota, kas ir kaip vertina turtą: „Vertintojai pamatydavo, tiesiai šviesiai tariant, bulvių lauką, o savininkai nupiešdavo jiems ateities vizijas, kad čia galėtų būti didžiulis komercinis pastatas, ir paprašydavo atlyginti negautas pajamas. Dabar bus vertinama pagal tai, kas yra.“ Įvertinto turto savininkui bus atlyginama tik pinigais. Nebebus galima reikalauti suteikti lygiavertį žemės sklypą, kaip buvo iki įstatymo pataisų, įsigaliojusių praėjusių metų liepos 1-ąją. „Galimybė atlyginti lygiaverčiu žemės sklypu dabar numatyta tik tokiu atveju, jeigu suteikiamas lygiavertis žemės sklypas ribojasi su paimamu visuomenės poreikiams žemės sklypu ir jeigu laisvos valstybinės žemės plotas, kuriame numatoma formuoti žemės sklypą, įtrauktas į žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto teritoriją“, – aiškino R. Gentvilaitė.

geležinkelių infrastruktūros objektams, keliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, kapinėms įrengti, socialinei infrastruktūrai plėsti ir kitiems svarbiems projektams, turintiems visuomeninę reikšmę. „Taigi paimant žemę turi būti tenkinamas viešasis interesas“, – reziumavo R. Gentvilaitė. Dr. G. Andrulionis pabrėžė, kad žemė visuomenės reikmėms tikrai neimama, jei yra galimybė to išvengti. „Suinteresuota institucija turi įrodyti, kad sąnaudų analizė yra teigiama: tai yra, kad projektą plėtoti visuomenei apsimoka labiau negu jo nedaryti. Tokia nuostata yra kaip saugiklis, kad nebus pradėti įgyvendinti nepagrįsti projektai“, – aiškino jis. Advokato padėjėjas D. Lapinskas atkreipė dėmesį, kad klausimai dėl žemės paėmimo visuomenės reikmėms yra sprendžiami vyriausybiniu lygiu. Gyventojams apie tai pranešama tuomet, kai sprendimas jau yra priimtas. Tačiau paprastai svarstymai yra vieši ir žmonės gali jei ne dalyvauti juose, tai bent stebėti. Beje, apie tai, kad žemė bus paimta visuomenės reikmėms, informuoja Nacionalinė žemės tarnyba, tai pažymima ir nekilnojamojo turto registre. Šiame sąraše esančio turto negalima įkeisti, perduoti tretiesiems asmenims ar atlikti su juo kitokių veiksmų, kuriais po to būtų galima dirbtinai pakelti turto vertę. R. Gentvilaitė įsitikinusi, kad tais atvejais, kai tam tikrus energetikos ar transporto infrastruktūros, krašto apsaugos sričių projektus Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikimu Lietuvos Respublikos Seimas pripažįsta valstybei ypač svarbiais ekonominę ar strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiais projektais, turėtų galioti dar paprastesnė nei patvirtinta naujoji žemės paėmimo tvarka.

U A NJIES O N

Vertins tik valstybė Įstatymo pataisose taip pat numatyti ir pakeitimai nustatant turto vertę. Dabar tai darys tik valstybės vertintojai, o jei savininkas nesutiks su jų išvadomis, savo poziciją galės ginti teisme. „Iki

Poreikį reikia įrodyti Advokato padėjėja R. Gentvilaitė pabrėžė, kad žemė visuomenės poreikiams iš privačių savininkų gali būti paimama tik išimtiniais atvejais, kai ji yra reikalinga valstybei svarbiems ekonominiams projektams įgyvendinti, krašto ir valstybės apsaugai, tarptautiniams oro uostams,

NAUJIENOS I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

NAUJI ĮKAINIAI NETURĖTŲ APKARSTI Vladas ŠERELIS

Nuvilnijusi kritikos banga dėl padidėjusių Centrinės hipotekos įstaigos teikiamų paslaugų atlyginimo dydžių vargu ar kuo pagrįsta. Įstaigos vadovybė pateikia argumentų, kad verslo organizacijoms nauji atlyginimo dydžiai už paslaugas netgi parankesni negu buvę iki šiol. Tai pripažįsta ir patys verslininkai, kurie už hipotekos sandorių įregistravimą mokės mažiau. Nepatenkinti gali būti nebent vadinamieji tarpininkai, patys mokantys už hipotekos įstaigos teikiamus duomenis ir juos perparduodantys kitiems. 64

Tik parodė solidarumą Vyriausybei paskelbus nutarimą dėl atlyginimo už hipotekos įstaigos teikiamas paslaugas dydžių pakeitimo Lietuvos verslo konfederacija, Lietuvos bankų asociacija, Lietuvos nekilnojamojo turto bei kitos asociacijos siuntė laiškus premjerui ir teisingumo ministrui reikšdamos įvairių pastabų bei nepasitenkinimą. Tačiau vėliau kai kurių asociacijų atstovai pripažino, kad tokią poziciją išsakė daugiau iš solidarumo kitoms verslo organizacijoms, turėjusioms pastabų dėl pokyčių.

2012 NR. 01 I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I NAUJIENOS

Antanas BARONAS Centrinės hipotekos įstaigos direktorius

Pažiūrėjus į statistiką matyti, kad didžiąją dalį informacijos komerciniai bankai perka ne tiesiogiai iš mūsų, bet iš trečiųjų šalių – tarpininkų. Vadinasi, moka ir už tarpininkavimą. Viena geriausių išeičių būtų paslaugas pirkti tiesiogiai iš Centrinės hipotekos įstaigos. duomenų išrašą. Antai Turto areštų aktų registro duomenų bazės išrašas apie turto areštus pabrango nuo 71,7 tūkst. litų iki 165 tūkst. litų per metus, palyginti su atlyginimo dydžiais, galiojusiais nuo 2007 metų. Hipotekos duomenų bazės išrašas pabrango nuo 20,4 tūkst. litų iki 62,8 tūkst. litų. Tačiau ne viską lemia ﬁksuotas mokestis. Perkant registro duomenų bazę vidutinis vieno išrašo atlyginimo dydis gali mažėti, jeigu šių išrašų skaičius bus didelis. Atkreiptinas dėmesys, kad ne visi atlyginimo už hipotekos įstaigos teikiamas paslaugas dydžiai padidėjo, palyginti su galiojusiais nuo 2007 metų. Kai kurie sumažėjo ir gana smarkiai. Tarp tokių – už duomenis iš Sutarčių registro. Anksčiau už šią paslaugą buvo taikomas 5,6 tūkst. litų metinis abonentinis mokestis, dabar jis sumažėjo iki 1,2 tūkst. litų.

užmokestis mokamas ne iš valstybės biudžeto, bet iš įstaigos surenkamų pajamų. „Darbuotojų skaičius išaugo, sąnaudos irgi gerokai padidėjo. O ﬁnansavimo nebeliko. Mūsų įstaiga dar perėmė papildomų funkcijų, veiklą pradėjo du nauji registrai. Jeigu nebūtų padidinti atlyginimo už įstaigos teikiamas paslaugas dydžiai, lauktų liūdnas likimas, išteklių neliktų ir turėtume užverti duris. Atlyginimo dydžiai už teikiamas paslaugas nebuvo didinami nepagrįstai. Vadovautasi Vyriausybės patvirtintu nutarimu, kuriame išdėstyta visa atlyginimo dydžių skaičiavimo metodika“, – teigė Centrinės hipotekos įstaigos vadovas A. Baronas.

U A NJIES O N

„Verslininkai vargu ar turėjo pagrindą reikšti nepasitenkinimą. Ne vienu atveju atlyginimo dydžiai už mūsų teikiamas paslaugas jiems ne tik nepadidėjo, bet ir sumažėjo. Antai hipotekos lakšto registravimo kaina jiems gerokai sumažėjo, nes dabar ji neskaičiuojama nuo įkeičiamo turto vertės, kaip buvo anksčiau – taikomas ﬁksuotas mokestis“, – sakė Centrinės hipotekos įstaigos direktorius Antanas Baronas. Žvelgiant į atlyginimo dydžių lenteles matyti, kad padidėjo metiniai abonentiniai mokesčiai perkant registro

Vadovavosi patvirtinta tvarka Kodėl buvo pakoreguoti atlyginimo dydžiai? Centrinės hipotekos įstaigos vadovas A. Baronas tvirtino, kad tai daryti pirmiausia privertė gerokai išaugusios sąnaudos. Nuo 2009 metų Centrinė hipotekos įstaiga nebefinansuojama iš valstybės biudžeto. Be to, prie apylinkių teismų veikusių hipotekos skyrių funkcijos buvo perduotos Centrinės hipotekos įstaigos filialams. Palyginkime, 2005 metais Centrinėje hipotekos įstaigoje buvo 38 etatai, 33 proc. darbo užmokesčio buvo finansuojama iš biudžeto. Hipotekos skyriuose prie apylinkių teismų buvo 69 etatai, čia 100 proc. darbo užmokesčio buvo finansuojama iš valstybės biudžeto. Po reformos Centrinėje hipotekos įstaigoje yra 100 etatų, o visas darbo

Gali pirkti tiesiogiai Patvirtinus naujus atlyginimo už teikiamas paslaugas dydžius buvo nuogąstaujama, kad Centrinės hipotekos įstaigos teikiamų paslaugų atsisakys komerciniai bankai – bene daugiausia besinaudojantys registrų duomenimis. Centrinės hipotekos įstaigos vadovas nemano, kad komerciniai bankai, kaip ir kitos verslo organizacijos, turės didžiulių išlaidų. Kiek labiau atlyginimo už įstaigos teikiamas paslaugas dydžių padidėjimą pajus ﬁziniai asmenys. „Pažiūrėjus į statistiką matyti, kad didžiąją dalį informacijos komerciniai bankai perka ne tiesiogiai iš mūsų, bet iš trečiųjų šalių – tarpininkų. Vadinasi, moka ir už tarpininkavimą. Viena geriausių išeičių būtų paslaugas pirkti tiesiogiai iš Centrinės hipotekos įstaigos. Tuomet atlyginimo už teikiamas paslaugas dydžiai tikrai neatrodys dideli“, – sakė A. Baronas.

JAUKUS NAMAS I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

RODRIGO G2

Autorius: Artur Wójciak Namo aprašymas Dviaukštis, be rūsio, su dviviečiu garažu. Pirmame aukšte yra virtuvė, valgomasis, didelė svetainė, vonia ir katilinė. Antrame aukšte yra du kambariai, miegamasis su drabužine, vonios kambarys ir drabužinė. Funkcionalus ir aiškus patalpų išplanavimas užtikrina komfortišką jų naudojimą. Labai patogi ir jauki dengta terasa. Namas modernus, aiškios formos, primena saulėtosios Kalifornijos namus. Technologija Namas mūrinis, perdanga surenkama gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas čerpėmis. Vidiniai laiptai mediniai. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku. PRELIMINARI STATYBOS KAINA, Lt *

Namas be apdailos

564 200

Vidaus instaliacija

56 420

Visa kaina

620 620

Ūkio būdu

423 220

* Namas be apdailos: nenudažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name ir terasoje, grindų danga, neįrengti vidiniai laiptai į mansardą ir nėra vidaus instaliacijų. Vidaus instaliacija: elektros laidai, santechnikos vamzdžiai, vonios, kriauklės ir kita. Visa kaina: galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be PVM statant su rangovu. Ūkio būdu: galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be PVM statybas organizuojant ir statant pačiam. Naudingas plotas .........................................135,14 m2 Bendras plotas ...................................................208,67 m2 + garažas ..................................................................32,67 m2 Užstatymo plotas .............................................134,82 m2 Statinio aukštis..........................................................8,75 m Stogo nuolydis .................................................................22° Pirmas aukštas...................................................75,49 m2 1. Tambūras .............................................................. 3,14 m2 2. Holas ......................................................................10,23 m2 3. Virtuvė..................................................................... 7,58 m2 4. Sandėliukas ......................................................... 2,21 m2 5. Svetainė-valgomasis ....................................37,93 m2 6. Vonia ........................................................................ 2,72 m2 9. Ūkinė patalpa ...................................................11,68 m2 10. Garažas ..............................................................32,67 m2 Antras aukštas ...................................................59,65 m2 1. Koridorius ............................................................. 6,99 m2 2. Miegamasis .......................................................12,93 m2 3. Drabužinė ............................................................. 3,30 m2 4. Kambarys ............................................................13,06 m2 5. Kambarys ............................................................13,06 m2 6. Vonia ........................................................................ 7,28 m2 7. Drabužinė ............................................................. 3,03 m2

PROJEKTO PARTNERIS

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

2012 NR. 01 I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I JAUKUS NAMAS

JULIJUS G1

Autorius: Artur Wójciak Namo aprašymas Namas su gyvenamąja palėpe, be rūsio, su vienviečiu garažu, skirtas 3–4 asmenų šeimai. Pirmame aukšte yra dienos zona: svetainė su valgomuoju, patogi virtuvė, vonia ir katilinė. Palėpėje suprojektuota poilsio zona. Tai du kambariai, miegamasis ir erdvi vonia. Klasikinis namas su įdomiais moderniais elementais tapo labai elegantiškas. Technologija Namas mūrinis, perdanga surenkama gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas čerpėmis. Vidiniai laiptai mediniai. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku. PRELIMINARI STATYBOS KAINA, Lt *

Namas be apdailos

274 100

Vidaus instaliacija

27 410

Visa kaina

301 510

Ūkio būdu

205 700

* Namas be apdailos: nenudažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name ir terasoje, grindų danga, neįrengti vidiniai laiptai į mansardą ir nėra vidaus instaliacijų. Vidaus instaliacija: elektros laidai, santechnikos vamzdžiai, vonios, kriauklės ir kita. Visa kaina: galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be PVM statant su rangovu. Ūkio būdu: galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be PVM statybas organizuojant ir statant pačiam. Naudingas plotas ............................................88,60 m2 Bendras plotas: ..................................................137,08 m2 + garažas ..................................................................17,60 m2 Užstatymo plotas ................................................84,05 m2 Statinio aukštis..........................................................8,40 m Stogo nuolydis .................................................................45° Pirmas aukštas...................................................46,91 m2 1. Tambūras ............................................................. 2,93 m2 2. Holas ....................................................................... 9,38 m2 3. Virtuvė-valgomasis ......................................10,74 m2 4. Svetainė ..............................................................18,24 m2 5. Vonia ....................................................................... 2,61 m2 6. Ūkinė patalpa .................................................... 3,01 m2 7. Garažas ................................................................17,60 m2 Pastogė....................................................................41,69 m2 1. Koridorius ............................................................ 7,83 m2 2. Miegamasis ........................................................ 9,95 m2 3. Kambarys ............................................................. 9,34 m2 4. Kambarys ............................................................. 9,34 m2 5. Vonia ....................................................................... 5,23 m2

PROJEKTO PARTNERIS

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

R I STATYBA IR ARCHITEKTŪRA I 2012 NR. 01

ATNAUJINTAS KAINYNAS NEKILNOJAMOJO TURTO ATKURIAMAJAI VERTEI NUSTATYTI Statinių bei jų dalių kainai apskaičiuoti pagal atkuriamosios vertės metodą UAB „Sistela“ atnaujino Nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų (statybinės vertės) kainyną NTK2012. Jis rekomenduojamas taikyti tuomet, kai reikia nustatyti esamos fizinės būklės ir esamų eksploatacinių bei naudingumo ypatybių gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų atkūrimo sąnaudas atsižvelgiant į statinių naudojimo (eksploatavimo) trukmę. Informaciniai šio kainyno duomenys taip pat gali būti naudojami planuojant investicijų poreikį statinių statybos ir rekonstrukcijos darbams. Kainyną sudaro lentelės, kuriose pateikiamos statinio tūrio ar ploto vieneto kainos, apskaičiuotos įvertinant pagrindinių statinio konstrukcijų skirtumus. Pagrindinės statinio konstrukcijos apibūdinamos pagal esminių (dominuojančių) konstrukcijų medžiagas. Vidaus vandentiekio, kanalizacijos, dujotiekio ir šildymo sistemų įrengimo kainos apskaičiuotos įvertinant šių inžinerinių tinklų įrengimą iki pirmojo šulinio nuo pastato arba iki šioms sistemoms įrengtos uždaromosios armatūros. Kainyno lentelėse dėl specifinių statinio ypatu-

mų papildomai pateikiami statinio atkūrimo sąnaudas patikslinantys koeficientai. Nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų kainyne įvertintos visos tiesioginės ir netiesioginės ekonomiškai pagrįstos statinių statybos, projektavimo bei inžinerinių paslaugų išlaidos, pridėtinės vertės mokestis. Kainos apskaičiuotos vadovaujantis pagrindiniais statinių statybos skaičiuojamosios kainos nustatymo principais, patvirtintais LR Aplinkos ministerijos STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“, bei statybos skaičiuojamosios kainos nustatymo rekomendacijomis. Kiekvienos pastatų paskirties statiniai detalizuoti pagal jų aukštingumą, konstrukcijų įrengimo bei kitus požymius, dėl kurių gali susidaryti žymių kainų skirtumų. Atskiriems konstrukciniams elementams įkainoti pagal kiekvieną pastatų paskirties grupę kainyno lentelėse pateikiami lyginamieji statinio kainos konstrukcinių elementų svoriai. Pastatų ir inžinerinių statinių vidutinio fizinio nusidėvėjimo bei eksploatavimo trukmei apskaičiuoti rekomenduojamos UAB „Sistela“ parengtos atitinkamos nusidėvėjimo

įvertinimo normos, kurios nustatytos atsižvelgiant į atitinkamos paskirties pastatų ir inžinerinių statinių eksploatavimo sąlygas, pagrindinių konstrukcijų ar jų dalių fizinio nusidėvėjimo trukmę, taip pat į statybos produktų, iš kurių pastatyti statiniai ar įrengtos konstrukcijos, gyvavimo trukmę. Statinių vidutinės naudojimo trukmės normatyvai pagal tikslines pastatų ir statinių naudojimo paskirtis pateikiami lentelėse pagal statinių grupes. Kainynas sudarytas surinkus ir apibendrinus informaciją iš šalies rinkoje dominuojančių statybos produkcijos gamintojų, pardavėjų, statybos rangovų, taip pat atlikus statybos darbų ir resursų kainų rinkoje tyrimus, sąmatų skaičiavimus bei ekspertų vertinimus. Kainyno rodikliai buvo sudaryti įvertinus rinkos kitimo tendencijas, statybos darbų atlikimo technologijų, kokybės reikalavimų statybos darbams kitimą, naujų statybinių medžiagų bei mechanizmų rinkoje naudojimą. Kainyne pateikiami rodikliai atspindi orientacinį kainų lygį rinkoje ir yra pakankami, kad būtų galima apskaičiuoti ekonomiškai pagrįstas atkuriamąsias statinių statybos vertes.

Uždėti žiedą

Išplėsti

PE-Xa sistema – puikus kokybės, patogumo ir paprastumo derinys Turėdami didesnę nei 35 metų patirtį statybų rinkoje, su pasididžiavimu siūlome aukščiausio lygio santechnikos sprendimus. Kadangi „Uponor PE-Xa“ vamzdžiai ir jungtys yra tobulai suderinti, o įrankiai bei priedai – labai paprasti, montavimo procesas yra greitas ir lengvas. Sprendimą pasiūlysime susidūrus su bet kokiu iššūkiu santechnikos srityje. Mes esame patikimi partneriai, o tai – Jūsų profesinio įvaizdžio ir sėkmės pagrindas. Privalumai: • Stiprios, ilgai tarnaujančios jungtys – kokybės garantija. • Unikali patentuota technologija, skirta profesionaliems montuotojams. • Tarnavimo laikas – daugiau kaip 30 metų. • Paprasti ir naudingi įrankiai bei priedai. Daugiau informacijos rasite mūsų svetainėje www.uponor.lt.

Sujungti