Statyba ir architektūra (2012/10)

6,80 Lt

2012/10

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKT的RA i R

turinys i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i redakcijos skiltis

tema I 4

STATYBA

Ambicingi planai atidedami Žurnalas „Statyba ir architektūra“

situacija I 16

Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

Palikimo dalybos užsitęsė

ISSN 0131-9183

problema I 24

Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“

Nepažabotas lietus

nuomonė I 32

Redakcijos adresas Ukmergės g. 222 LT-07129 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt

Butas daugiaaukštyje.

Kokios tyko bėdos?

technologijos I 36

Hidrotechninių statinių būklė ir perspektyvos Lietuvoje

ARCHITEKTŪRA

Redaktoriai: Darius Babickas, Rusnė Marčėnaitė

paveldas I 42

Bendraautoriai: Kristina Buidovaitė, Ingrida Vičiulytė

Nebegadins šventinės nuotaikos

Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė

paveldas I 45

Pirma užduotis – rasti naują pritaikymą

Dizainerė Jurgita Volungevičiūtė

naujienos I 49

Bendrovės direktorė Jūratė Babickienė

Palyginti jėgų – į Europą

u t ir ys idėjos I 50

aplinka I 52

Reklamos skyrius Tel. 370 5 246 1518 Liudmila Michalkevičienė Darius Baužys

pasaulis I 56

Prenumeratos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Milda Vyšniauskaitė

iš arčiau I 64

© „Statyba ir architektūra“, 2012 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą.

Įkvėpimas iš makaronų Per brangi puošmena?

Fontanai: vandens architektūra

NT gIDAS

Šildo ir šaldo ta pati sistema

Du dešimtmečiai tiriant požeminius vandenis

Vyr. finansininkė Valda Valečkienė

I 78

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Spausdino UAB „BALTO print“

Gerai ar blogai, kad Europos Sąjungos (ES) finansuojama ir šalies institucijų administruojama kova su lauko tualetais ir į vandens telkinius leidžiamomis nuotekomis nesiklosto taip, kaip buvo numatyta? Prieš metus dar vengę tiesaus atsakymo, šiandien atsakingi valstybės pareigūnai pripažįsta, kad planai iki 2015 metų 95 proc. šalies gyventojų aprūpinti kokybiška vandens tiekimo ir nuotekų valymo paslauga buvo nepasverti.

Nuo 2004 metų vandentvarkos plėtrai, nuotekų, geriamojo vandens įrenginiams statyti ir renovuoti skirta 3,7 mlrd. litų ES ir valstybės paramos, dar 0,45 mlrd. litų investuota į dumblo tvarkymo projektus. Ir nors vandens tiekimo įmonės, kurios ne visos džiaugiasi įpareigojimu vykdyti centralizuotų tinklų plėtrą, kartais ironizuoja tik užkasančios pinigus į žemę, jų abonentų skaičius auga. Vadinasi, šalies gamta švarėja, ir vis daugiau žmonių gali jaustis civilizuotos valstybės piliečiais. Tai – gerai.

Blogai yra tai, kad vandens tiekimo įmonės ne visada randa, o įstatymų leidėjai neskuba padėti rasti argumentų, kurie įtikintų gyventojus naudotis atsiradusia galimybe gerti švarų vandenį ir atsakingai tvarkyti nuotekas. Geriausias argumentas šiuo atveju – finansinė parama. Mat valstybė, uoliai leidžianti milijonus šimtams kilometrų vamzdynų nukloti, visus šiuos metus taupė dėl kelių metrų – apsisprendusi nefinansuoti tinklų tiesimo privačių sklypų ribose. Galima spėti, kad kai kurie potencialūs vartotojai gali taip ir mirti iš troškulio – gavę statinę vandens, bet negavę kaušo: 5000–7000 litų, kuriuos vidutiniškai kainuoja vieno abonento prisijungimas nuo trasos iki savo vandens čiaupo, šiandien solidi suma ne tik pensininkams. Bet yra ir gera žinia – naujame Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo projekte įrašytas nuostatas, kad šias išlaidas turėtų prisiimti vandens tiekėjas ir vėliau atsiimti mokesčiais už vandenį. Nors įstatymo projektas, kuriame yra ir daugiau vartotojų bei verslo įmonių laukiamų pokyčių, jau gerą pusmetį guli Seime, galima tikėtis, kad artimiausiu metu jis bus priimtas. Taigi siekti įspūdingųjų vandentvarkos rezultatų bus lengviau.

k a d e s r ijo is c kilt s Gerai yra ir tai, kad atslūgus ilgų vamzdynų klojimo įkarščiui vis dažniau išgirstami specialistų patarimai apsvarstyti ir alternatyvias aprūpinimo vandeniu bei nuotekų tvarkymo galimybes, ypač kai kalbama apie atokias kaimo vietoves, kur vandens laukia vos kelios trobos. Lokalūs gręžiniai ir grupiniai nuotekų valymo įrenginiai irgi yra ES remiamų pasirinkimų sąraše – tuo sumaniai naudojasi, pavyzdžiui, kaimynė Lenkija. Skaičiuojama, kad daugeliu atvejų lenkams tai kainuoja perpus pigiau, negu perrausti pusę regiono dėl naujų vamzdžių. Bet Lietuvos savivaldybės rengdamos plėtros planus dėl joms geriau žinomų priežasčių iki šiol dažniausiai skubėjo rinktis brangiausią galimybę. Galbūt daugiau racionalumo vandens tiekimo sistemos plėtros dalyvių veiksmuose atsiras kitu ES lėšų skyrimo laikotarpiu, kai, planuojama, dabartinę paramą subsidijomis bus stengiamasi keisti lengvatinėmis paskolomis. 

statyba Ambicingi planai atidedami tema i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

Daliai šalies gyventojų kokybiškos vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugos dar teks palūkėti Bitė RIMKUTĖ

Likus trejiems metams iki 2015-ųjų pabaigos, kai pagal šalies valdžios planus 95 proc. Lietuvos gyventojų turi būti užtikrintos kokybiškos vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugos, šimtu procentų aišku, kad tai – nerealu. Nors per pastaruosius dvylika metų, kai pradėjo kapsėti šiam tikslui skirti Europos Sąjungos (ES) milijonai, gerokai sumažėjo iš šulinio vandenį semiančių ar buitinėmis nuotekomis aplinką teršiančių namų ūkių, finišo dar nematyti.

Už valstybės vandentvarkos strategijos įgyvendinimą atsakingose institucijose dabar – 2007– 2013 metų ES lėšų skyrimo periodo rezultatų analizė. Apie šio laikotarpio patirtį ir pamokas „Statybai ir architektūrai“ pasakojo Aplinkos ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo departamento direktorius Inesis KIŠKIS. – Kodėl šiandien nepasiekiami atrodo visai neseniai numatyti tikslai – ar įrankių pritrūko, ar jie tiesiog buvo nerealūs?

– Iš šios dienos aukštumų jau akivaizdžiai matome, kad tas planas buvo pernelyg optimistiškas. Iki numatyto laiko – 2015 metų – jo nebuvo įmanoma įgyvendinti net turint sąlygiškai daug ES paramos lėšų. Rengdamiesi 2007–2013 metų laikotarpiui skaičiavome, kad prisijungimo prie centralizuotų tinklų procentą geriausiu atveju padidinsime aštuoniais procentiniais punktais, tai yra apie 270 tūkst. gyventojų. Dabar, kai beveik visi pinigai 2007–2013 metų laikotarpiui padaly-

ti ir faktiniai vandens tiekimo įmonių įsipareigojimai aiškūs, turime tikslesnį skaičių – 150 tūkst. gyventojų. Tai yra maždaug pusę planuoto skaičiaus. Žinoma, kodėl taip atsitiko, pirmiausia teks aiškintis patiems, po to paaiškinti ir Europos Komisijai (EK). Vis dėlto savo tikslą įgyvendinti miestų nuotekų direktyvos ir vandens politikos pagrindų direktyvos nuostatus bei stojimo į ES sutarties reikalavimus, regis, pasieksime.

Dar 2004–2006 metų laikotarpiu su EK buvo pasirašomi finansiniai memorandumai, kuriuose buvo numatyta ne tik tai, kiek kilometrų vamzdynų bus nutiesta, kiek valymo renginių pastaty-

ta, bet ir kiek gyventojų pradės naudotis naujai pastatytos infrastruktūros teikiamomis paslaugomis. Kai to laikotarpio projektai pasibaigė, drąsu buvo pateikti tik fizinius vandentiekio tiesimo ir nuotekų valymo įrenginių statybos darbų rezultatus. Į klausimą, kiek gyventojų buvo prijungta, atsakyti buvo kebliau, nes šie skaičiai buvo kur kas mažesni negu įsipareigota. Iš dalies taip atsitiko todėl, kad nemažai Lietuvos gyventojų emigravo. Kitąkart mūsų turimi pradiniai duomenys buvo neteisingi. Pasitaikė ir vienas kitas kuriozas: pavyzdžiui, paaiškėjo, kad vienoje gyvenvietėje ketinome prijungti 1000 naujų vartotojų, nors ten viso labo gyvena 800.

,,

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i tema

– Kas gresia Lietuvai dėl tokių neatitikimų?

– Tuo klausimu ilgai derėjomės su EK ir sutarėme, kad jei prijungsime prie tinklų visus namus, kuriuos galima prijungti, tai mums bus atleista.

Dabar kas porą mėnesių EK teikiame ataskaitas apie pažangą – kaip žmonės jungiasi prie tinklų. O visų problemų pradžia yra tai, kad rengiant paraišką nebuvo kruopščiai patikrinti pradiniai duomenys. Tikriausiai suveikė senasis principas – bandyti esamą situaciją pateikti kuo niūresnę taip įsivaizduojant, kad donorų širdys labiau suminkštės ir jie skirs didesnes paramos lėšų sumas. Tačiau EK ne tik duoda pinigų, bet ir reikalauja atsiskaityti už jų naudojimą, žiūri, ar buvo pasiekti deklaruotieji projektų tikslai.

– Dažnai girdėti ir tai, kad gyventojai tiesiog nenori jungtis prie centralizuotų tinklų.

– Taip jau yra, kad tose gatvėse, kur tiesiami tinklai, žmonės staiga praranda norą prisijungti, o laiškais mus bombarduoja tie, kurių gatvėse nauji tinklai nesuplanuoti. Yra daug priežasčių, kodėl atsisakoma: tai namas prieš Antrąjį pasaulinį karą statytas, ir jame nė nebuvo numatyta vietos voniai ar tualetui, tad reikėtų esminės namo rekonstrukcijos, o iš pensijos to nepadarysi; tai sąnaudos už individualaus įvado nuo bendrųjų tinklų nutiesimą sklypo ribose per dideli. Bet yra savivaldybių, kurios visas tas problemas sugeba išspręsti.

t

Inesis KIŠKIS ES paramos administravimo departamento direktorius

Didelė dalis įmonių yra per mažos, kad galėtų priimti net subsidijas.

Mūsų siūlomas sprendimas – stambinti vandentvarkos bendroves, o dėl to didėtų masto ekonomija. kimybė, kad ir išvada bus neteisinga.

Kol kas skaičiuojame, kad 2015 metų pabaigoje vanduo centralizuotai turėtų būti tiekiamas 81, o nuotekos tvarkomos 74 proc. gyventojų.

Beje, laikomės nuostatos, kad mūsų, Aplinkos ministerijos, prioritetas yra sutvarkyti nuotekas, todėl geriamojo vandens tiekimo tinklai tiesiami tik kartu su nuotekų tinklais. Kad nebūtų taip, kad vanduo tiekiamas, o nuotekos lieka nesutvarkytos.

tuojamus rajonus, nors tai šiek tiek ir prieštarautų įprastinei verslo logikai. Ši nuostata ypač sustiprėjo prasidėjus recesijai – tiesiog sunku prognozuoti būsimų gyventojų skaičių naujai plėtojamuose rajonuose, tad investicijos gali būti neprasmingos.

a m e

– Tad koks procentas gyventojų turėtų gauti tą pažadėtą paslaugą iki 2015 metų pabaigos?

– Tuos skaičius sunku įvardyti, nes labai daug organizacijų atlieka savo skaičiavimus, ir visi jie skirtingi. Ir dar kinta priklausomai nuo to, kaip savivaldybėms patogiau. Mat paramos teikimo sąlygose buvo numatyta, kad toms gyvenvietėms, kur jau pasiekta 95 proc. prisijungimo riba, daugiau ES paramos lėšų nebeskiriama. Vienoje didelėje savivaldybėje buvo pasiekti 98 proc., bet kai miesto vadovybė suprato, ką tai reiškia, prisijungimo procentas staiga nukrito iki 87.

Jau kelis kartus sakiau, kad labai svarbu turėti kuo tikslesnius pradinius duomenis, kuriais remiantis būtų galima planuoti ateitį, nes jei išankstinė prielaida neteisinga, tai didelė ti-

– Kokia Jūsų nuomonė apie tai, ar reikia įvesti prievolę prie centralizuotų tinklų jungtis ir turintiesiems individualius nuotekų valymo įrenginius?

– Vandens tiekimo įmonės labai norėtų, kad Aplinkos ministerija parengtų teisės aktą, jog tai privaloma, bet ministerija laikosi priešingos nuomonės. Žinoma, tik tuo atveju, jei gyventojai įrodo, o inspektoriai patvirtina, kad nuotekos tvarkomos teisingai.

Tokia ir EK pozicija.

– Daugelis stebisi, kad Lietuvoje neprigyja praktika inžinerinius tinklus tiesti prieš statant naujus kvartalus.

– Mūsų pozicija – pirmiausia europiniai pinigai turi būti naudojami jau įsikūrusių gyventojų gyvenimo sąlygoms gerinti. Vengiame skirti paramą investicijoms į dar tik projek-

– Kokio dydžio gyvenvietėse šiandien tiesiami centralizuoti tinklai?

– Planuodami 2007–2013 metų laikotarpį, laikėmės nuostatos paramą skirti tik gyvenvietėms, turinčioms daugiau nei 2000 gyventojų, nes pagal ES direktyvas nuotekos pirmiausia turi būti sutvarkytos jose.

Aprūpinus vandeniu ir valymo įrenginiais šias gyvenvietes, galėjome tapti liberalesni – jau kurį laiką skiriame paramą gyvenvietėms, kuriose yra bent 500 gyventojų. Tokių yra tikrai daug.

Išimtis taikoma saugomose teritorijose esančioms gyvenvietėms – čia privalomas minimumas yra 300 gyventojų. Tai kompensacinio mechanizmo elementas, taikomas atsižvelgiant į tai, kad saugomose teritorijose gyventojai patiria tam tikrų papildomų apribojimų.

– Kodėl buvo laikomasi pozicijos neskirti ES lėšų tinklų renovacijai?

– Neskyrėme, nes esant ribotiems finansiniams ištekliams reikėjo nusistatyti prioritetus. Buvome gana negailestingi ir tuomet, kai buvo prašoma

tema i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

skirti lėšų geriamojo vandens kokybei gerinti. Tarkime, kai žmonės skųsdavosi rudu vandeniu, bet geležis nėra tas cheminis elementas, kuris kenktų sveikatai. Kitas dalykas, jei vandenyje yra didesnis fluoro kiekis. Tai problemai spręsti lėšų skyrėme – paramą gavo Klaipėda, Salantai – regis, iš viso šešios vietovės.

O dėl tinklų renovavimo laikėmės nuomonės, kad esamo turto išlaikymas yra savininko – vandens tiekimo įmonės – reikalas. Dabar, kai jau vyksta diskusijų dėl būsimo ES lėšų skirstymo laikotarpio, suinteresuotos įmonės, žinoma, labai kovoja dėl galimybės gauti paramą tinklų renovacijai.

Bet jai, mano nuomone, parama turėtų būti skiriama nebe subsidijomis, o paskolomis. Nes investavus į tinklo renovavimą mažinami nuostoliai, vadinasi, galima imti ir grąžinti paskolą.

Beje, pati EK stengiasi iš esmės pakeis-

t

a m e ti paramos teikimo filosofiją: siekiama, kad būtų išdalijama mažiau subsidijų ir daugiau pasitelkiant vadinamuosius finansinius instrumentus (tai yra lengvatines paskolas, investicijas į akcinį įmonių kapitalą ar garantijas). Žinoma, vandens tiekimo įmonės nenori tokio modelio.

Kitas klausimas, ar vandens sektorius išvis dar gali priimti pinigus. Finansų ministrė Ingrida Šimonytė vis kartoja, kad į vandens sektorių jau ir taip investuota pernelyg daug. Ir ji iš dalies teisi, nors investuoti vis dar reikia. Problema tai, kad mažuose miesteliuose yra daug smulkių vandens tiekimo įmonių, kurios turi vos kelis tūkstančius klientų. Gavus daugiamilijoninę paramą, tokioms įmonėms keblu rasti net ir tuos 5 proc. bendrojo finansavimo lėšų pačių indėliui apmokėti. O ir pasiskolinus šias lėšas per Finansų ministeriją iš Europos

MALMBERG flotatorius

Vandens paruošimas, nuotekų valymas ir biodujų gryninimas – pagrindinės „Malmberg Water AB“ veiklos sritys. Vandentvarkos srityje sukaupta 145 metų patirtis.

Ištirpusio oro flotacija (DAF) – labai efektyvus būdas gamybinėms nuotekoms valyti pieno, žuvies, mėsos, aliejaus, popieriaus ir kt. pramonės įmonėse. „Malmberg“ gamina kelių tipų standartinius flotatorius DAF, kurių privalumai: • • • •

tvirta nerūdijančiojo plieno konstrukcija; efektyvi oro įterpimo sistema; produktyvus dumblo šalinimas; nedidelės energijos sąnaudos.

UAB „Malmberg Water Kaunas“ K. Donelaičio g. 60-804, LT-44248 Kaunas.

Tel. +370 37 22 05 96. Faks. +370 37 20 56 26. www.malmberg.se, el. paštas egle@malmberg.lt

investicijų banko ir įgijus turtą, iškyla kita problema – kaip jį išlaikyti?

Tada tarifas turi šauti į padebesius.

Bet esant pernelyg aukštam tarifui, žmonės tiesiog nepirks šios paslaugos.

Svarbu žinoti, kiek Lietuvos vartotojai pajėgūs mokėti. Laikomės nuostatos, kad vidutinių pajamų šeimos biudžete išlaidos už vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas neturi viršyti 4 proc. Akivaizdu, kad vandens naudojimas nuolat mažėja, yra pasiekęs neįsivaizduojamas žemumas – vidutiniškai šiek tiek daugiau nei 50 litrų vienam žmogui per parą. Laikoma, kad išsivysčiusiose šalyse sunaudojama daugiau nei du kartus. Beje, dėl mažo vandens naudojimo problemų kyla ir valymo įrenginiuose – nuotekos atkeliauja labai koncentruotos. Žodžiu, didelė dalis įmonių yra per mažos, kad galėtų priimti net subsidijas. Mūsų siūlomas sprendimas – stambinti vandentvarkos bendroves, o dėl to didėtų masto ekonomija. Bet to nenori mažųjų savivaldybių vadovai.

– O ar to nori didžiųjų savivaldybių vadovai?

– Vienas buvęs sostinės meras piktinosi, kad vilniečiams reikia mokėti už Šalčininkų ir Švenčionėlių gyventojus – „Vilniaus vandenys“ prižiūri ir tuos rajonus. Neva atsisakykime jų, ir vanduo vilniečiams atpigs keliais centais. Bet čia yra socialinio solidarumo aspektas. Dabar štai jungiasi Klaipėdos rajono ir miesto vandentvarkos įmonės, ir, ko gero, pagrindinis veiksnys, paskatinęs Klaipėdos rajono vadovus apsispręsti, buvo tai, kad rajono gyventojams vandens paslaugos pigs.

– Kartais pasigirsta nuomonių, kad pasirinkusieji gyventi užmiestyje turi ir susimokėti už tuos ilgus tinklus. Bet gal jie apsigyveno ten, nes neįpirko būsto mieste?

– Nėra vieno teisingo atsakymo.

Jei panagrinėtume kitų šalių vandens kainodarą, įsitikintume, kad kartais ji visai priešinga. Pavyzdžiui, valstybėse, kurios turi daug vandens, kuo daugiau sunaudojama, tuo pigesnis kiekvienas kitas kubinis metras. O jei vandens trūksta – atvirkščiai. Viskas priklauso nuo to, ką norime pasiekti. Jei pageidaujame, kad Vilnius nesiplėstų, galbūt ir turėtų būti apmokestinama pagal minėtą principą. Bet kol kas mums priimtiniausias pašto ženklo

principas: nesvarbu, koks atstumas, visi vieno viešojo vandens tiekėjo teritorijoje esantys vartotojai turėtų mokėti vienodai.

– Šiandien šalyje yra keli šimtai vandentvarkos įmonių. Kiek jų turėtų būti, jei bus pritarta reformuoti sistemą ir jas stambinti?

– Šioje diskusijoje dalyvaujančios savivaldybės tvirtina, kad savivaldybėse turėtų likti po vieną vandens tiekėją, taigi iš viso – 60. Bet tai neišspręstų tokių mažų miestelių kaip Kazlų Rūda ar Pagėgiai problemų. Jie negalės plėstis, negalės teikti kokybiškų paslaugų, jei netaps didesni. Mūsų departamentui talkinanti viena konsultacinė įmonė, remdamasi pasauline praktika, mėgina įrodyti, kad Lietuvoje turėtų būti iki dešimties vandentvarkos įmonių, gal net dar mažiau. Kad būtų užtikrinta optimali veikla, turi būti tam tikras vartotojų skaičius.

Pageidautina – bent 100 000.

Kitas dalykas, kad, kaip ir kitose srityse, norint sėkmingai tvarkyti vandentvarkos ūkį, būtini institucinio valdymo gebėjimai. Vandentvarka nėra paprasta paslauga – vanduo turi būti tiekiamas nepertraukiamai ir švarus, nuotekos turi būti kruopščiai išvalomos... Didžiosios šalies įmonės tą patirtį kaupia metų metus, ir dauguma yra nuėjusios nelengvus kelius, kol tai išmoko.

Seime nuo kovo mėnesio guli Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo projektas, jame įrašyta, kad ES paramą turėtų gauti tik regioninės įmonės. Aš šią nuostatą būčiau linkęs performuluoti. Manau, paramą turėtų gauti įmonės, kurios sugeba susigrąžinti sąnaudas. To, beje, reikalauja ir ES – 2014–2020 metų laikotarpio paramos teikimo Bendrojo reglamento projekte įtvirtinta išankstinė sąlyga, kad vandens tiekimo sektorius turi įgyvendinti sąnaudų susigrąžinimo principą. Ir tai nieko nauja – šis reikalavimas ir direktyvose įrašytas, ir Lietuvos įstatymuose įtvirtintas, tik niekaip nepavyksta jo praktiškai įgyvendinti – didžioji dalis vandens tiekimo įmonių vis dar dirba nuostolingai.

Minėto reglamento projekte parašyta, kad jei šalis neatitinka šių reikalavimų, tai nuo 2016 metų EK gali stabdyti paramos mokėjimą – tai

t

geroka rykštė. Bet laikas gyventi pagal išteklius ir nedaryti populistinių sprendimų. Štai vienas charizmatiškas meras sumažino tarifą, ir dabar tos savivaldybės vandentvarkos įmonė turi didelių finansinių problemų. Vandens tiekimas – normali ūkinė veikla, už kurios teikiamą paslaugą turi būti normaliai ir atlyginta.

– Iki kada turi būti priimti sprendimai dėl ES lėšų skirstymo principų 2014–2020 metams?

– Planavimo procesas vyksta, ministerijos tarpusavyje diskutuoja, neretai net labai karštai. Dabar identifikuojame prioritetus ir lėšų poreikius, o veiksmų programą rašysime truputį vėliau – kai jau žinosime, kiek lėšų gaus Lietuva.

Visos ministerijos, ne tik Aplinkos, labai stengsis, kad naujojo laikotarpio paramos skirstymo mechanizmas pradėtų veikti nuo 2014 metų sausio 1 dienos. Ar pavyks? Pamatysime. Iš dalies tai priklausys ir nuo EK. – Jei bus nuspręsta kitu laikotarpiu teikti ne subsidijas, o paskolas, matyt, reikės labai operatyviai pakeisti tų lėšų administravimo mechanizmą?

– Aš pats pokalbiuose su vandens tiekimo įmonių atstovais vis kartodavau, kad kitu laikotarpiu duosime tik paskolas, bet dabar jau šiek tiek abejoju, ar sugebėsime tai įgyvendinti. Bus tikrai sudėtinga – instituciniai pakeitimai turi būti atlikti ir vandens sektoriuje, ir vidinėje mūsų pačių sistemoje. Natūralu, kad siūlomiems pakeitimams atsiranda vidinė rezistencija. Paskolų teikimu turi rūpintis finansinės institucijos, vadinasi, dirbs jau nebe dabartinės struktūros, o daugelis žmonių gali likti be darbo.

Be to, tuo pačiu turėtų vykti ir įmonių stambinimo procesas, nes, kaip jau sakiau, mažos vandens tiekimo bendrovės negali ne tik pasiskolinti, bet ir priimti subsidijas.

a m e

– Bet jei yra toks EK reikalavimas...

– Dabar svarbiausia suformuluoti naujam laikotarpiui paramos sąlygas taip, kad visas vandens ūkis būtų orientuojamas į našumą. Mano svajonė yra kuo labiau priartinti tą dieną, kai mums nebereikės Europos paramos. Kiek ilgai galime gyventi su lašine rankoje? 

VI Lietuvos urbanistinis forumas

„Šiuolaikiški miestai ir miesteliai: situacija, vystymosi tendencijos, vizija“ Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU) kartu su Aplinkos ministerija ir kitais partneriais organizuoja VI Lietuvos urbanistinį forumą – „Šiuolaikiški miestai ir miesteliai: situacija, vystymosi tendencijos, vizija“. Forumas vyks 2012 metų lapkričio 15 dieną Vilniuje, Saulėtekio al. 11, VGTU Centriniuose rūmuose, 03 auditorijoje, pradžia – 9.30 val.

Forumo tikslas: kompleksiškai pažvelgti į Lietuvos miestų ir miestelių plėtros, jų urbanistinių struktūrų atnaujinimo problemas pagal darnios plėtros principus, įvertinti esamą situaciją ir nubrėžti ateities gaires.

Renginyje bus patarta, kaip siekti, kad Lietuvos miestai ir miesteliai būtų gražūs, gyvybingi, kad pagerėtų žmonių gyvenimo sąlygos, racionaliai ir taupiai būtų naudojami gamtiniai, kultūriniai bei energiniai ištekliai; kaip sustabdyti chaotišką miestų plėtrą, skatinti centrų gyvybingumą; kokia turėtų būti urbanistinė Lietuvos politika, teritorijų planavimo sistema, kuri užtikrintų darnią plėtrą, skatintų veiksmus ir pastangas efektyviai modernizuoti miestų teritorijas.

Forumo tematika: Europos Sąjungos ir Jungtinių Tautų urbanistinės politikos kryptys; urbanistinių struktūrų atnaujinimas, susitraukiančių miestų erdvinės struktūros pokyčiai; finansinės, ekonominės priemonės ir mechanizmai prioritetiniams urbanistiniams uždaviniams spręsti; socialiniai demografiniai pokyčiai ir Lietuvos miestų perspektyva; kultūros paveldo ir kraštovaizdžio saugojimas bei plėtra.

Forume kviečiami dalyvauti valstybės ir savivaldybių, mokslo ir verslo institucijų atstovai, investuotojai, suinteresuotos visuomeninės organizacijos, architektūros, urbanistikos, kraštovaizdžio formavimo ir statybos srityje dirbantys specialistai.

Forumo dalyvio anketa pateikta LR Aplinkos ministerijos interneto svetainėje www.am.lt.

tema i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i tema

Vandentvarkos laukia reforma

t

Prieš naują Europos Sąjungos lėšų skyrimo periodą – permainos įstatymų bazėje Nuo šių metų kovo mėnesio Lietuvos Respublikos Seimo sprendimo laukia Aplinkos ministerijos parengtas Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo pakeitimo projektas. „Tai tikrai subalansuotas projektas – dėl jo iš esmės sutarė Lietuvos savivaldybių asociacija, Lietuvos vandens tiekėjų asociacija, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ir kiti šio sektoriaus dalyviai“, – pabrėžė Aplinkos ministerijos (AM) Vandenų departamento direktorius Dalius Krinickas.

Skolas reikės grąžinti Nuo šio įstatymo, kurį, matyt, svarstys jau naujos kadencijos Seimas, priklausys, kiek efektyviai artimiausius septynerius metus vandentvarkos sektoriuje bus naudojami Europos Sąjungos (ES) ir Lietuvos valstybės biudžeto milijonai. Vandens tiekimo įmonės šiandien dar turi ir turės galimybę skolintis.

Bendras paskolų portfelis galėtų siekti 1 mlrd. litų, tačiau kiekvienos įmonės galimybės jas gauti priklausys nuo ekonominių rodiklių. Įstatymo projekte aptariamas, daugelio specialistų nuomone, neišvengiamas vandens tiekimo įmonių stambinimas, gyventojų prijungimo problemų sprendimo būdai, taip pat centralizuotus tinklus galinčios pakeisti nedidelėse ir atokiose gyvenvietėse laukiamos alternatyvios vandens tiekimo bei nuotekų šalinimo priemonės.

AM Vandenų departamento direktorius D. Krinickas neabejoja, kad artimiausiu metu vandentvarkos sektoriaus laukia didelė reforma – įmonių stambinimas. Skaičiuojama, kad tik tokios bendrovės pajėgs išlaikyti visą tą turtą, kurį šiandien sukuria už ES lėšas. „Sustambintos įmonės turės pakankamus finansinius svertus, leidžiančius iš gyventojų mokamų mokesčių, t. y. paslaugos tarifo, jo smarkiai nedidinant, išlaikyti turtą, gauti tam tikrą pelną ir

padengti būtinas išlaidas: tolesnio infrastruktūros modernizavimo, remonto, eksploatavimo. Beje, tarifas negali viršyti 4 proc. vidutinių šeimos mėnesio pajamų“, – sakė D. Krinickas.

Vadinasi, kiekvienoje savivaldybėje įvertinamas esamas tarifas, bendras sunaudoto geriamojo vandens kiekis ir apskaičiuojama vidutinė už vandenį sumokama suma. Taip pat vertinamos atskiroje savivaldybėje gaunamos vidutinės šeimos mėnesio pajamos, apskaičiuojama, kokią sumą sudaro 4 proc. šeimos mėnesio pajamų, ir vertinama, ar už vandenį sumokama suma jos neviršija. Taip pat vertinamas ir naujas tarifas – kad į jį įtraukus investicijas bei kitas sąnaudas mokesčiai vandens tiekimo įmonėms neviršytų apskaičiuotų 4 proc. vidutinių šeimos pajamų ribos. Atskirose savivaldybėse šis procentas skiriasi, tačiau Lietuvos mastu mokesčiai už vandenį siekia apie 2,5 proc. vidutinių šeimos pajamų.

Skelbs naujus terminus AM Vandenų departamento vadovas atkreipė dėmesį, kad vandens kaina šiuo metu kyla atskirose savivaldybėse, nes kai kuriose ji galioja net daugiau kaip 10 metų. Šiuo metu ji nustatoma minimaliam trejų metų laikotarpiui, o maksimalus terminas nė nenuma-

a m e

Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo projekte siūloma įtvirtinti nuostatą, kad prijungiant gyventojus prie centralizuotų tinklų patiriamas sąnaudas apmokėtų geriamojo vandens tiekėjai. Tokia praktika, pasak D. Krinicko, taikoma kai kuriose Europos valstybėse.

Pabrėžiama, kad bendram tarifui papildomos vandens tiekėjų išlaidos didelės įtakos neturėtų. O kol kas tos išlaidos gąsdina daugybę potencialių centralizuotų tinklų abonentų: yra apskaičiuota, kad gyventojų prisijungimo prie tinklų sąnaudos – projektas, vamzdyno įrengimas ir pan. – vienam namų ūkiui siekia vidutiniškai 5–7 tūkst. litų.

Nenuostabu, kad tai yra viena priežasčių, kodėl gyventojai atsisako jungtis prie naujos vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros.

tytas. „Kol kas, augant mokesčiams, didėjant sąnaudoms, patirtos išlaidos neįskaičiuojamos į paslaugų kainą, nes vandens kaina ilgą laiką išlieka tokia pati. Tai lemia, kad didelė dalis vandens tiekėjų dirba nuostolingai, vadinasi, jie neįgyvendina sąnaudų susigrąžinimo principo ir yra nepajėgūs išlaikyti sukuriamo turto“, – aiškino D. Krinickas. Seimo sprendimo laukiančiame įstatymo projekte siūloma vandens tarifus peržiūrėti kasmet.

Vandenų departamento direktorius neabejoja, kad valstybiniu lygiu patvirtintus planus iki 2015 metų 95 proc. šalies gyventojų aprūpinti kokybišku vandeniu ir nuotekų tvarkymo paslaugomis teks atidėti. AM specialistai iki gruodžio mėnesio turi baigti dabar atliekamą vertinimą, padėsiantį nustatyti naujus šio tikslo įgyvendinimo terminus ir apskaičiuoti, kokios reikalingos papildomos investicijos. Sykiu studijoje bus sudėti ir geri, ir blogi 2007–2013 metų ES lėšų naudojimo pavyzdžiai.

Vienas gerų pavyzdžių – Šiaulių savivaldybė, kur sėkmingai sprendžiamos visos gyventojų ūkių prijungimo prie centralizuotų tinklų problemos.

Tenka apgailestauti, kad kai kurios kitos savivaldybės nenori įgyvendinti įstatymo nuostatų. Tai yra pastebėjusi ir Valstybės kontrolė.

Prarandamas trečdalis vandens AM Vandenų departamento direktorius pritaria planams kitame ES lėšų administravimo laikotarpyje skirti lėšų ir tinklams renovuoti. „Lapkričio mėnesį pasirodysiančioje Europos ateities vandens strategijoje akcentuojamas netekčių ir nuostolių mažinimo klausimas. Šiame dokumente bus skelbiami principai, kuriais bus galima remtis planuojant ES finansavimą“, – komentavo D. Krinickas.

Valstybinės kainų ir energetikos komisijos skaičiavimu, praėjusiais metais Lietuvos tinkluose patirtas 29 proc. nuostolis, tai yra trečdalis tiekiamo vandens dingdavo arba dėl susidėvėjusių, kiaurų vamzdynų, arba

dėl piktnaudžiavimo. „Renovavimas turėtų įtakos ir vandens kainos smukimui – kiek sumažinsime vandens tiekimo netektis, tiek vandens papildomai nereikės tiekti“, – argumentavo pašnekovas. Pasaulio bankas yra apskaičiavęs, kad ES parama yra teiktina, kai netektys viršija 15 proc. – iki tol tai nėra ekonomiškai tiek skausminga. Kadangi 2007–2013 metų laikotarpiu buvo priimtas sprendimas tam beveik neskirti ES lėšų, šios išlaidos gulė ant tiekėjų ir savivaldybių pečių. Bet kadangi jie ir taip dirbo nuostolingai, tai ir lėšų tam negalėjo skirti tiek, kiek reikėtų, pripažino D. Krinickas.

Renkasi brangiausią būdą AM Vandenų departamento direktorius pritaria planams dalį paramos teikti taikant paskolų modelį. Dalis paramos būtų teikiama kaip ES subsidija, dalis – kaip lengvatinė paskola. Specialistai tiki, kad tai motyvuotų vandens tiekėjus griežčiau planuoti savo veiklą. „Investuoti besirengiančius vandens tiekėjus tai įpareigotų atsakingiau įvertinti tai, kokią jie turi metinę apyvartą, nes dabar yra atvejų, kai ji nesiekia nė 1 mln. litų, o ES paramos gaunama keli arba keliolika milijonų. Akivaizdu, kad tokios vertės turto įmonė nepajėgs išlaikyti arba turės smarkiai kelti tarifą“, – sakė D. Krinickas.

Tokie paramos teikimo pokyčiai, be abejo, skatintų įmonių stambinimo procesą, tuo pačiu leistų tikėtis lėtesnio tarifo augimo. Pirmojo ES lėšų

skirstymo laikotarpio vertinimą atliekantys AM specialistai dabar ieško atsakymo, kiek procentų galėtų būti apmokestinta paskola, kad tai skausmingai nepaveiktų vandens kainos tarifo ir kartu efektyviai veiktų tolesnę vandens ūkio plėtrą.

D. Krinickas nemano, kad ES lėšas administruojančios institucijos turėtų prisiimti atsakomybę dėl to, kad, anot vandentvarkos įmonių, į žemę užkasami dideli pinigai. „Aplinkos ministerijos pagal galiojančio įstatymo nuostatus parengtose plėtros planų rengimo taisyklėse labai aiškiai pasakyta, kad rengdamos planus savivaldybės turi aplinkosaugiškai ir ekonomiškai įvertinti plėtros kryptis – kur tiesti vamzdynus, o kur aplinkybės reikalauja ieškoti galimybių vartotojus aptarnauti kitomis priemonėmis, – sakė Vandenų departamento direktorius. – Tai gali būti ir lokalūs grupiniai gręžiniai, ir grupiniai valymo įrenginiai. Ir dabar yra ir bus galimybė gauti paramą tokiems projektams. Bet beveik visos savivaldybės yra suplanavusios plėtrą vamzdynais, o tai yra bene brangiausias būdas. Naujame įstatymo projekte mes kiek aiškiau įrašėme tas alternatyvias priemones. Žinoma, ir alternatyvos turi būti pasvertos. Pagrindinis veiksnys – galutinė kaina, kurią turės sumokėti vartotojas, nes mūsų praktikoje jau pasitaikė atvejų, kai lokalius valymo įrenginius ir vandentiekį įsirengusios savivaldybės šiandien prašo iš valstybės biudžeto kompensuoti dalį vandens kainos.“ 

tema i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i tema

Siekis – racionali vandentvarka Dėl lėšų naudojimo vienam ar kitam vandentvarkos projektui būtų galima pasiginčyti, tačiau nuveikti geri darbai nusveria nesklandumus. Taip tvirtina Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas Bronius Miežutavičius.

– Lietuvos vandens tiekėjų asociacija šiemet pažymėjo dvidešimtmetį. Ar didelė evoliucija per tą laiką įvyko vandentvarkos sektoriuje?

– Kalbant apie vandentvarką, reikia pažvelgti į tai, kas buvo prieš pradedant centralizuotai tiekti vandenį ir valyti nuotekas. Juk maždaug iki 1970 metų apie tinkamą buitinių ar pramoninių nuotekų valymą nebuvo jokios kalbos – viskas keliaudavo į atvirus vandens telkinius. Daug kas prisimena, kad, pavyzdžiui, Neryje žemiau Vilniaus nebuvo galima maudytis. O Vilnia rytą būdavo raudona, vakare – mėlyna, priklausomai nuo to, kokios spalvos nudažytą vandenį išleisdavo „Audėjo“ fabrikas.

Negalima teigti, kad tokia tvarka egzistavo tik buvusioje Sovietų Sąjungoje. Užterštas buvo ir Reinas, ir Temzė, ir kitos didžiosios Europos upės. Tik Vakarų Europos šalys buvo turtingesnės, jos anksčiau sumąstė imtis priemonių padėčiai taisyti.

Vilniuje pirmieji nuotekų mechaninio valymo įrenginiai pradėjo veikti 1986 metais, o biologinio valymo įrenginiai – 1996-aisiais.

– Kokios aktualiausios vandentvarkos problemos šiandien?

– Jei lašišos mūsų upėse neršia, vadinasi, nuotekas išvalome gerai, ir Europa mus iš Baltijos jūros teršėjų sąrašo išbraukė. Tačiau naudojant nuotekų valymo technologijas atsirado ir dumblas – galutinis valyklų produktas. Tuo pačiu ir problema,

10

kaip su juo tvarkytis. Atvirai tariant, iki 2006 metų nebuvo jokios dumblo tvarkymo strategijos, atsakomybė buvo numesta vandentvarkos įmonėms, ir kiekviena jų dumblą tvarkė kaip išmanė, o tiksliau – kiek tai problemai lėšų sugebėdavo rasti.

Dažniausiai dumblas buvo vežamas į laukus ir apariamas arba kraunamas vandenvalos įmonių aikštelėse. Žinoma, jo problema aktualiausia Vilniuje, Šiauliuose ir kituose didmiesčiuose, mažesniuose miestuose dumblo susikaupia ne tiek daug.

Kai sostinėje pradėta dumblą kompostuoti, ėmė sklisti nemalonūs kvapai. Aplinkos ministerija nuo 2004 metų buvo spaudžiama iš esmės spręsti problemą. Naujo sąvartyno įrengimas nebūtų buvusi išeitis, nes reikėjo parengti dumblo tvarkymo programą, pasitelkti naujausias technologijas. Europos Sąjungos (ES) paramą buvo galima gauti tik tuomet, jei dumblo tvarkymo programa būtų buvusi parengta visai šaliai. Galop tokia buvo parengta ir dabar jau įgyvendinama. Dumblo tvarkymo centrai įrengti Vilniuje ir Šiauliuose. Be jųdviejų, Lietuvoje atsiras dar dvylika, investicijos sieks apie pusę milijardo litų. Galima tik džiaugtis, kad programa įgyvendinama, sprendžiamos vienos opiausių problemų. Mes šiuo metu esame pavyzdys kitoms Baltijos šalims, nes jos tokių dumblo tvarkymo programų neturi.

Pridursiu dar ir tai, kad kartu su dumblo tvarkymo technologijomis daugelyje nuotekų valyklų rekons-

truojamos ir kitos technologinės grandys. Todėl galima teigti, kad minimos investicijos skirtos ir visai nuotekų valyklų technologijai atnaujinti.

– Nuotekų valymo technologijos pradėtos taikyti palyginti neseniai. O kokie prioritetai iki to laiko buvo vandentvarkos ūkyje?

– Kai po nepriklausomybės atgavimo žlugo daugelis ūkio šakų, vandentvarka nebuvo išimtis. Visas jos sektoriaus turtas ir administravimas perduoti savivaldybėms, kartu ir atsakomybė tiekti geriamąjį vandenį. Kone viską reikėjo pradėti iš naujo – ką ir kalbėti apie elementariausias materialinio tiekimo problemas. Nebuvo ir teisinės bazės, o kainas savivaldybės tvirtindavo kaip išmanė. Nuo 1990 iki 1997 metų truko savotiška suirutė, sistema buvo skaidoma, buvo steigiamos naujos įmonės. Neigiamą prieskonį, kuris jaučiamas dar ir dabar, anuomet paliko noras parduoti vandentvarkos įmones, ypač didžiuosiuose miestuose. Šis klausimas buvo tapęs prioritetiniu.

Laimė, savivaldybėms apsispręsta

a m e

patikėti valdyti įmones, nustatyti kainų reguliavimo tvarką, spręsti kitus aktualius klausimus. Ir tuomet vandentvarkos ūkis pamažu pradėjo lipti iš duobės. Taigi, galima sakyti, prioritetai niekuomet nesikeitė – tinkamai prižiūrėti vandenvietes, tinklus, vandens kėlimo ir nuotekų perpumpavimo stotis, tiekti sveiką, saugų vandenį ir valyti nuotekas. Žinoma, tuo metu didesnis dėmesys buvo skiriamas nuotekoms tvarkyti negu geriamajam vandeniui tiekti. Ir įvairių fondų parama buvo daugiau orientuota į nuotekų valymo technologijų modernizavimą.

Tikrai drąsiai teigiu, kad profesionalios visos Lietuvos vandentvarkos įmonės savo įranga ir paslaugų kokybe niekuo nenusileidžia Europos vandentvarkos bendrovėms. Kitų ūkio šakų atstovai tarsi pavydėdami dažnai mini didelę ES paramą, gautą vandentvarkos projektams. Investicijos yra išties nemažos. Aplinkos ministerijos duomenimis, nuo 2004 iki 2013 metų į vandentvarkos ūkį bus investuota beveik 4 mlrd. litų.

Investicijų kryptys yra trys: geriamojo vandens kokybei, saugai ir patikimumui gerinti, nuotekoms valyti ir, be abejo – ūkio plėtrai.

Investicijas, be jokios abejonės, vertinu teigiamai. Svarbu, kad lėšos tikslingai panaudotos ir naujoms technologijoms, ir ūkiui atstatyti.

Didelė dalis įmonių atnaujino susidėvėjusius magistralinius vandentiekio ir nuotekų tinklus, modernizavo siurblines, įrengė geriamojo vandens gerinimo stotis. Taip veikla tapo patikimesnė, taupoma energija, pagerinta geriamojo vandens kokybė.

t

pinti centralizuota geriamojo vandens ir nuotekų valymo paslauga.

Tikslas iš tiesų sveikintinas. Gal tik kiltų klausimas: ar jis Lietuvai toks reikalingas? Ar yra gyventojų poreikis jungtis prie centralizuotų tinklų?

Atsakant į šiuos klausimus galima rasti kritikuotinų vietų, bet aš į jas žiūriu pragmatiškai.

– Kaip asociacija ir Jūs asmeniškai vertinate įgyvendinamus vandentvarkos projektus ir jų efektyvumą?

– Vieną kitą ginčytiną atvejį įmanoma rasti. Tačiau ar galima neigiamai vertinti pavyzdžius, kai ir nedideliuose miesteliuose klojami nauji vandentiekio bei nuotekų vamzdynai, gyventojams suteikiama galimybė gauti kokybišką vandenį, neteršti aplinkos nuotekomis? Ūkio plėtros strategija yra teisinga.

Tinklai klojami nedidelėse gyvenvietėse, kuriose buvo daugiausia problemų.

Kritikuoti galbūt galima pačią galimybių studiją. Ji galėjo būti išsamesnė ir labiau pritaikyta gyvenamosioms teritorijoms. Neužteko nustatyti, kad savivaldybės turi užtikrinti 95 proc. gyventojų centralizuotus vandens tiekimo ir nuotekų valymo tinklus. Galimybių studija galėjo labiau atspindėti realybę, galėjo būti išsamiau įvertinti poreikiai.

Ir projektų administravimas, mano galva, galėjo būti numatytas pagal Lietuvos administracijos centrus. Ką darysi, patyrimo stoka. Pavyzdžiui, į visas buvusias kolūkinio tipo gyvenvietes vanduo buvo tiekiamas centralizuotai – gyventojams, fermoms.

Dabar šis ūkis visiškai nugyventas neretai eksploatuojamas fizinių asmenų. Žmonės pagrįstai skundžiasi, tad šią problemą reikia spręsti nedelsiant. Mums svarbu klaidų nekartoti, nes per daug jau atsakingas su vandentvarka susijusių specialistų darbas.

Iš kritikuotinų dalykų – kaip minėjau, manau, ne visai teisingai pasirinktas investicinių lėšų administravimo modelis. Kai į vandentvarkos ūkį buvo planuojamos investicijos, jų valdymas galėjo būti administruojamas pagal apskritis.

t

– Kartais iškyla klausimų dėl vandentiekio ir nuotekų tinklų plėtros: ar tikrai ji visais atvejais pamatuota?

– Esu tikras, kad blogybe to tikrai negalima vadinti. Čia kaip svarstymas – tepti sviestą ant baltos ar juodos duonos. Taip ir su tinklais – jų daug nutiesta ar mažai? Yra valstybinė programa, kuri vykdoma. Yra tikslas iki 2015 metų pasiekti, kad 95 proc. šalies gyventojų būtų aprū-

O buvo pasirinktas administracinis suskirstymas pagal upių baseinus. Šis modelis gal ir geras Europai, bet Lietuvai abejotinas. Dėl to kildavo nesklandumų ne tik administruojant projektus, bet ir nustatant poreikius bei prioritetus.

– Kokie klausimai aktualiausi ruošiantis naujam ES paramos gavimo etapui?

– Šiandien yra apie 360 oficialių vandens tiekimo įmonių. Būtų racionalu politiką pakreipti taip, kad investicijos tarnautų tam, kad mažųjų vandentiekių tinklai ir įranga būtų atnaujinti. Kalbu ir apie kolūkinio tipo gyvenvietes. Nemanau, kad savivaldybės priešintųsi kaimų prijungimui prie miesto vandentvarkos įmonių. Bėda ta, kad reikalingos didelės investicijos nugyventam kaimų ūkiui atstatyti.

Problemiška tai daryti tik iš paslaugų kainos, nes tada smarkiai didėtų savikaina. Žinoma, paslaugų kainai tai nepageidautina. Manau, dabar yra paskutinė proga pasinaudoti ateinančiu finansavimo periodu iš ES ir sutvarkyti nugyventus vandentiekius. Po to bendrovių stambinimas pajudėtų. Realu, kad Lietuvoje netolimoje ateityje galėtų likti 60 vandens tiekimo įmonių – tiek, kiek ir savivaldybių. Šių tikslų įgyvendinimas ir yra vienas svarbiausių. Tuomet ir kainų politika būtų aiškesnė, ir žmonėms centralizuoto vandens tiekimo paslaugos kainos kiltų nežymiai.

Savivaldybės yra parengusios specialiuosius planus, kuriuose yra numatyta, koks vandentvarkos ūkis turi būti, kaip reikia jį modernizuoti ar plėsti. Žinoma, kai kurių savivaldybių sumanymai nėra realūs, tad būtų tikslinga nepriklausomų institucijų pagalba realiems poreikiams nustatyti.

Mūsų asociacija teikia siūlymų, kaip turėtų būti parengti norminiai dokumentai finansavimui gauti, kad anksčiau padarytos klaidos nebūtų kartojamos. Esame arčiausiai vartotojų, technologijų bei ūkio reikalų.

Todėl norime būti normalus ūkinis konsultantas Aplinkos, Finansų ministerijoms ir Vyriausybei. 

a m e

11

tema i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Kaimynystėje – kitokie sprendimai Lenkijoje, kuri įgyvendindama infrastruktūros projektus irgi gauna Europos Sąjungos (ES) paramą, vandentvarkos problemoms spręsti toli gražu ne visada pasirenkami centralizuoti tinklai. Nedideliuose miesteliuose už ES pinigus parengiami projektai, centralizuotai rengiamas konkursas rangovams ir centralizuotai perkami lokalūs įrenginiai. Šie montuojami arba atskiruose sklypuose kiekvienam gyventojui, arba sujungiant kelis namus. Gyventojams nereikia investuoti savų pinigų, jie temoka abonementinį mokestį.

Kokius įrenginius rinktis – jungti kelis taršos šaltinius ar įrengti kiekvienam atskirai – sprendžiama pagal konkrečią situaciją. Skaičiuojama, kad už metrą centralizuoto vamzdyno galima įrengti kelis lokalius valymo įrenginius, tad pasirenkamas ekonomiškai priimtinesnis variantas. Štai vienas skaičiavimų, atliktų vienoje iš Lenkijos savivaldybių. Situacija: savivaldybėje gyvena apie 5 tūkst. gyventojų.

Gyvenvietės išsidėsčiusios plačiai, yra

nemažai vienkiemių. Svarstyti keli galimi vandenvalos variantai. Pirmu atveju kanalizacijos infrastruktūros neleidžiama statyti, gyventojų nuotekos iš išgriebimo duobių išvežamos. Apskaičiuota, kad taip tvarkytis su nuotekomis būtų pernelyg brangu, be to, jų patektų ir į aplinką.

Antras variantas – klasikinis, tai yra būtų tiesiami centralizuoti vamzdynai.

Tokio projekto privalumai tokie, kad išvalytos nuotekos atitiktų norminius reikalavimus, nebūtų teršiama aplinka, investicijas įsisavinti galima keliais etapais. Tačiau pagrindinis trūkumas, lėmęs, kad buvo atsisakyta šių planų – pernelyg didelės investicijos. Be to, nemažą dalį išlaidų turėtų padengti patys gyventojai, o ir įgyvendinti projektą užtruktų daugiau kaip 10 metų.

Trečias variantas – galimybė naudotis lokaliomis naujausiomis technologijomis nuotekoms valyti, kurios leistų smarkiai sumažinti investicines išlaidas palyginti su centralizuotų tinklų tiesimu.

Tokio projekto privalumai: mažiausios investicijos 1 kubiniam metrui nuotekų

išvalyti, mažos eksploatavimo išlaidos.

Finansavimą galima gauti iš Kaimo plėtros programos iki 2015 metų. 80 proc. visų išlaidų prisiima savivaldybė gaudama ES paramą, vos 20 proc. tenka patiems gyventojams.

Lyginant klasikiniu vadinamą variantą su projektu, kai pasirenkami lokalūs įrenginiai, investicijos skiriasi bemaž per pusę, atitinkamai 15 mln. litų ir 8 mln. litų. Eksploatavimo sąnaudos būtų 7 litai už kubinį metrą bei 2,5 lito už kubinį metrą. Įrengimo laikotarpis atitinkamai – daugiau nei 10 metų ir ne ilgiau kaip 5 metai. Įrengiant centralizuotus vamzdynus 50 proc. išlaidų dengtų investuotojas, o įrengiant lokalius 80 proc. investicijų dengtų ES parama.

Valymo įrenginius gaminančios Lietuvos įmonės irgi ne kartą teikė siūlymų panagrinėti racionalesnius sprendimus, kaip tvarkyti nuotekas atokesnėse gyvenvietėse. Tačiau ši nuomonė buvo įvertinta tik kaip savų verslo interesų protegavimas. 

Slėgio daviklis 494,- Lt 11 – 35 vnt. „Cerabar T PMP131“

Kaina/vnt. Lt

Išėjimas 4.20 mA SI

1 iki 3

4 iki 10

11 iki 35

Elektrinė jungtis: ISO4400 M16, IP65 NEMA4X, jungtis į procesą: sriegis ISO228 G1/2, 304

561,-

522,-

494,-

Daugiau variantų: www.lt.endress.com/e-direct Srauto matuoklis 2702,- Lt 11 – 35 vnt. „Proline Promag 10D“

Mes siekiame kokybės

Nauja elektroninė parduotuvė: www.lt.endress.com/e-direct

12

Tel. +370 37 26 94 44 Faks. +370 37 33 54 88 El. paštas e-direct@lt.endress.com

Maitinimo šaltinis: 85-250VAC

Kaina/vnt. Lt

1 iki 3

4 iki 10

11 iki 35

Skersmuo DN25, DN40, DN50

3071,-

2856,-

2702,-

Skersmuo DN65, DN8

3322,-

3089,-

2923,-

Skersmuo DN100

3544,-

3296,-

3119,-

Daugiau variantų: www.lt.endress.com/e-direct

Nuotekų valymas gali nekelti rūpesčių Ką daryti, jei pradėjus montuoti nuotekų valymo įrenginius paaiškėjo, kad sklype aukšti gruntiniai vandenys? Koks tinkamiausias filtravimo būdas jūsų sklypo gruntui? Kur išleisti švarų vandenį?

Sertifikuotus biologinius nuotekų valymo įrenginius parduodanti ir montuojanti bendrovė „Hans Group“ turi atsakymus į visus šiuos klausimus, galinčius sukelti galvos skausmą savarankiškai šią įrangą sumontuoti pasišovusiam žmogui. „Viena klaida, ir sutaupyti keli šimtai litų kartais ilgainiui gali reikšti dideles išlaidas“, – atkreipė dėmesį bendrovės „Hans Group“ direktorius Donatas Vaišvila. Bet įmonė turi pasiūlymą ir statantiesiems namus ūkio būdu – pasisamdyti „Hans Group“ darbų vadovą. Kvalifikuotas specialistas atvyksta su visa reikalinga matavimo ir montavimo įranga, prižiūri darbus, o užsakovas gauna garantiją, kad sistema sumontuota kokybiškai. Tai trečdaliu pigiau, negu užsisakant visą montavimo paslaugą.

Bendrovė „Hans Group“ savo klientams siūlo pagrindinių Lietuvos gamintojų įrangą, be to, pradėjo dirbti su garsiu nuotekų valymo įrenginių gamintoju – Slovakijos kompanija „Bioclar“. 40 metų patirtį sukaupusios kompanijos gaminiai vertinami ne tik dėl ištobulintos technologijos, bet ir protingos kainos, tad įranga su „Bioclar“ logotipu keliauja į 18 Europos valstybių.

Penktus metus dirbanti įmonė ne tik projektuoja, derina projektus su atsakingomis institucijomis ir montuoja nuotekų valymo įrenginius. „Hans Group“ prireikus įveda vandentiekį, montuoja lietaus surinkimo sistemas, riebalų atskirtuvus, naftos produktų gaudytuvus, siūlo vandens kaupimo sprendimus, įrengia sklypo drenažą, rekonstruoja neefektyviai veikiančias anksčiau įrengtų nuotekų valymo įrenginių

švaraus vandens filtracijas. Šiemet įmonės paslaugų portfelį pastorino atliekami kadastriniai geodeziniai matavimai. „Hans Group“ klientai – ne tik įkurtuvėms besiruošiantys naujų namų savininkai. Įmonės specialistai yra palengvinę gyvenimą ne vieno senos statybos namo šeimininkui, pavargusiam rūpintis nuotekų išgriebimu iš neretai nebesandarių senųjų gelžbetonio duobių. „Hans Group“ siūlo patrauklų sprendimą: valymo įrenginius sumontuoti tose pat duobėse ir taip išvengti žalos sklypo želdiniams. Investicija atsiperka per 2–3 metus. „Suskaičiuoti nesunku: 1 m3 nuotekų išvežimas kainuoja apie 28 litus, 4 asmenų šeima vidutiniškai sunaudoja 10 m3 vandens, taigi, jei viskas tvarkoma sąžiningai, per metus ši paslauga kainuoja 3360 litų. Kai kas gudrauja, bando nulieti nusistovėjusį vandenį ir pan.

Bet jau tikrai laikas pradėti rūpintis savo aplinka ir vaikų ateitimi“, – sakė „Hans Group“ direktorius. Palyginimui – nuo daugybės rūpesčių išlaisvinanti nuotekų valymo sistema tokio pat dydžio šeimai kainuoja nuo 7 iki 10 tūkst. litų (priklausomai nuo grunto ir sprendimo, kur keliaus išvalytas vanduo, kitų detalių).

Ne vienas „Hans Group“ klientas naudojasi galimybe sutaupyti įsirengdamas filtracinius šulinius su išsiplėtimo talpa. Prisipildžius talpai filtruotas vanduo išleidžiamas į gruntą, bet atsarginio visą laiką yra apie 3,5 m3 – toks vanduo gali būti naudojamas daržams ar žolei laistyti.

Rusijoje, kur „Hans Group“ turi atstovybę, ypač populiarūs pirčių kubilai. Juos bendrovė gamina ne iš medžio, o iš polipropileno, nes ši

medžiaga teikia daugybę privalumų: esant neigiamai temperatūrai neilgai paliktas vanduo ir užšalęs nepažeis įrenginio konstrukcijos, nes polipropilenas yra atsparus temperatūros svyravimams bei mechaniniams pažeidimams. Paliktas vanduo taip greitai nesurūgsta kaip mediniuose kubiluose, be to, tokius kubilus yra lengviau išvalyti, dezinfekuoti, medžiaga atspari ultravioletiniams saulės spinduliams. Rusijoje populiaru rinktis brangiu medžiu apipavidalintus pirčių kubilus, o Lietuvoje dažniau pasirenkama galimybė įkasti juos į gruntą ir aplink suformuoti gražią terasą. Įrenginiu galima džiaugtis ir žiemos dienomis mėgaujantis šilto vandens efektu, ir vasaros dienomis lepinantis vandens masažo terapija.

UAB „Hans Group“ Verkių g. 44, Vilnius LT-09109 Tel. + 370 652 63 646, +370 601 96 555 El. p. info@hans-group.com www.hansgroup.lt

13

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Šiltinimas iš vidaus – be pelėsių rizikos

Sistemos produktai Mineralinė ir kapiliariškai aktyvi plokštė „TecTem Insulation Board Indoor“. Ji gaminama iš natūralaus perlito ir rišiklio. Naudojama išorinėms sienoms bei luboms šiltinti iš vidaus.

Šiandien vargu ar būtų galima rasti gyventoją, kuris nenorėtų už šildymą mokėti mažiau.

Tačiau ne visi gali džiaugtis bendra namo renovacija. Tad tenka ieškoti kitų būdų, kaip pagerinti komfortą būste ir mažinti energijos sąnaudas. Viena išeičių – šiltinti būstą iš vidaus. Tam kompanija „Knauf“ siūlo sistemą „TecTem Insulation Board Indoor“. Tai novatoriška beplaušė izoliacinė plokštė, gaminama iš natūralaus perlito.

Problema – drėgmė Dažnas žino įprastą šiltinimo sistemą: mineralinės vatos ar putų polistireno sluoksnis klijuojamas prie sienos bei lubų, po to daroma apdaila. Kompanijos „Knauf“ technikas Kastytis Vaseris tvirtino, kad taip apšiltinus būstą iš vidaus komfortu ilgai nebus džiaugiamasi. Patalpoje susikaupęs kondensatas nespėja absorbuotis sienose, nes šios lieka nelaidžios garams, ir ima kauptis.

Sienos ir lubos netrunka apaugti pelėsiu, tokiu būdu ne tik sugadinama apdaila, bet ir iškyla pavojus sveikatai.

Sistemos „TecTem Insulation Board Indoor“ perlito plokštė yra atvira difuzijai. Ji sugeria susidariusį kondensatą, šis vėliau pamažu perduodamas išorinei masyviai sienai ir į patalpų vidų. Tokiu būdu reguliuojama ir oro drėgmė patalpose, taip pat didėja išorinių sienų paviršiaus temperatūra.

Mineralinė izoliacinė plokštė ne tik pasižymi puikiomis šilumą izoliuojančiomis ypatybėmis, bet ir užtikrina sveiką patalpų klimatą.

Naudojant plokštes „TecTem Insulation Board Indoor“ galima ir taupyti energijos sąnaudas, ir maksimaliai sumažinti pelėsių atsiradimo riziką.

Rezultatas – sveikas ir malonus patalpų vidaus klimatas, kuriame jaučiamasi komfortiškai. „Žinoma, tokioms plokštėms reikėtų parinkti tinkamą apdailą. Negalima jų dažyti dažais, kurių paviršiuje susidaro drėgmei nelaidi

14

plėvelė. Tapetai irgi ne visi tinkami.

Apdaila turi būti visiškai laidi garams“, – įspėjo K. Vaseris.

Ne visi fasadai keičiami Sistema „TecTem Insulation Board Indoor“ kurta orientuojantis daugiau į specifines patalpas, kurių fasadų negalima keisti. Pirmiausia tai – kultūros paveldo objektai, maldos namai. Išeitis tokia sistema gali būti ir tiems gyventojams, kurie gyvena daugiabučiuose, bet nesutaria dėl viso namo renovacijos. Todėl lieka tik galimybė iš vidaus apšiltinti atskirus butus. Taip pat „TecTem Insulation Board Indoor“ sistemą galima naudoti rūsiuose, konferencijų salėse.

Sistemos pranašumai Plokštės „TecTem Insulation Board Indoor“ užtikrina aukštas termoizoliacines ypatybes bei minimalius šilumos nuostolius. Iš natūralių medžiagų – perlito ir mineralinių rišiklių – pagaminta sistema reguliuoja patalpų mikroklimatą, plokštės yra atsparios pelėsinio grybelio susidarymui. Plokštės „TecTem Insulation Board Indoor“ yra nedegios, atitinka A1 degumo klasę pagal EN 13501-1, be to, jas nesudėtinga montuoti.

Sistema „TecTem Insulation Board Indoor“ yra išbandyta ir sertifikuota, ji atitinka Europos Sąjungos normas, turi „NaturePlus“ bei „Eco Institut“ ekologinius sertifikatus. Sistemos naudotojams visada bus užtikrinta profesionali techninė priežiūra.

Sistemos konstrukcija

Aukštos kokybės difuziškai laidūs klijai „TecTem Klebespachtel“. Jie naudojami plokštėms „TecTem Insulation Board Indoor“ klijuoti prie šiltinamų pagrindų.

Mineralinis mišinys „TecTem Füllmörtel“. Jis gaminamas iš balto cemento ir perlito. Naudojamas plokščių siūlėms, pažeistoms vietoms bei smeigių galvutėms užpildyti ir glaistyti.

Mineralinis mišinys „TecTem Flächenspachtel“. Jis naudojamas visam plokščių paviršiui glaistyti.

Atsparus šarmų poveikiui armavimo tinklas „TecTem Gewebe“. Jis naudojamas visai plokštumai armuoti glaisto „TecTem Flächenspachtel“ sluoksnyje.

1. „TecTem Insulation Board Indoor“ 2. Apkrovą laikantis pagrindas 3. „TecTem Klebespachtel“ 4. „TecTem Grundierung“

5. „TecTem Flāchenspachtel“ 6. „TecTem Gewebe“ 7. Paruoštas seno tinko sluoksnis

Pastabos ir įspėjimai „TecTem Insulation Board Indoor“ yra išbaigta šiltinimo iš vidaus sistema, kurios komponentai optimaliai pritaikyti vieni kitiems. Kitų gamintojų produktus naudoti draudžiama, nes tokiu atveju neįmanoma prognozuoti sistemos efektyvumo, kyla nepageidaujamų padarinių rizika. Naudojant kitų gamintojų produktus sistemos kokybė nėra garantuojama.

Dirbant turi būti užtikrinta, kad drėgmė nesiskverbtų į šiltinamą konstrukciją (esant poreikiui reikia įrengti horizontalią sienos hidroizoliaciją). Vidinio tinko sluoksniai ar išbetonuotos grindys turi būti pakankamai išdžiūvę. Taip pat būtina užtikrinti fasado atsparumą lietaus vandens įmirkiui. Šiltinami pagrindai turi būti lygūs. Esamus nelygumus reikia išlyginti papildo-

Giluminis gruntas „TecTem Grundierung“. Jis naudojamas plokščių „TecTem Insulation Board Indoor“ paviršiui sustiprinti ir smarkiai drėgmę įgeriantiems pagrindams, pavyzdžiui, akytbetonio, kalkakmenio ar panašiems, gruntuoti.

Angokraščių plokštė „TecTem Laibungsplatte“. Ji gaminama iš suspausto perlito. Montuojama durų, langų angokraščiuose ir tose sienų bei lubų vietose, kuriose gali susidaryti vadinamasis šalčio tiltelis.

mu kalkių ar kalkių ir cemento tinko sluoksniu. Medinės konstrukcijos yra netinkamas pagrindas naudoti sistemą.

Viena svarbiausių tinkamo sistemos funkcionavimo sąlygų – šiltinamos konstrukcijos sandarumas, nelaidumas orui. Reikia vengti mikroventiliacinių procesų izoliaciniame sluoksnyje. Visi prijungimai angų zonose (durys, langai, palangės) turi būti rūpestingai užsanda-

rinti ir prie besiribojančių statybinių konstrukcijų įrengiami naudojant išsiplečiančiąsias juostas. Deformacines pastato siūles reikia įrengti per visą sistemos storį ir per visus sluoksnius. Tam tikslui naudojami specialūs deformaciniai profiliai.

Negalima montuoti drėgnų ar visai šlapių plokščių. Lentynas, pakabinamas spintas ar panašius krūvį sudarančius daiktus reikia tvirtinti tiesiogiai prie masyvaus pagrindo, o ne prie plokščių „TecTem Insulation Board Indoor“.

Naudojant šiltinimo iš vidaus sistemą rekomenduojama virštinkinė elektros įranga ir neįmontuojami į sienas kištukiniai lizdai. Projektuojant sistemą būtina atkreipti dėmesį į poreikį papildomai izoliuoti vidines pertvaras ir lubas, besiribojančias su šiltinamais paviršiais. Prireikus naudoti didelio storio izoliacines plokštes, patartina atlikti projektuojamų patalpų hidroterminę analizę. Dėl to reikėtų kreiptis į gamintoją.

Kai sienų aukštis viršija 3,8 metro, izoliacines plokštes reikia tvirtinti įsukamosiomis smeigėmis.

Montavimo technologija Plokštės „TecTem Insulation Board Indoor“ klijuojamos visa plokštuma, naudojant sisteminius difuziškai laidžius klijus „TecTem Klebespachtel“.

Jie ant plokštės dengiami visa plokštuma. Minimalus klijų sluoksnio storis turi būti 5 milimetrai. Klijuojant plokštes jungimuose su grindimis ir lubomis reikia paklijuoti skiriamąją juostą, pavyzdžiui, „Knauf Dichtungsband“.

Plokštės pjaustomos rankiniu smulkių dantų pjūklu ir klijuojamos orientuojant horizontalia kryptimi.

Plokščių siūlės turi būti perstumtos minimaliai 20 centimetrų, klijuojamos tolygiai, sukamuoju judesiu spaudžiant prie sienos ir išlyginant plokštumą. Plokštės „TecTem Insulation Board Indoor“ turi būti klijuojamos vos padengtos klijais. Siūles būtina tampriai suspausti ir stengtis, kad klijai pro jas neištrykštų.

Angų srityje plokštės klijuojamos taip, kad jų siūlės nesutaptų su angų kampais. Kampų srityje plokštes reikia klijuoti dantytu principu, o

vidinius kampus montuoti tokiu pat būdu. Nupjauti iš kampo išsikišusią plokštę galima tik tada, kai išdžiūva klijai. Norint išvengti šalčio tiltelių, besiribojančias plokštumas (sienas ar lubas) kampų srityje reikėtų papildomai šiltinti. Tam galima naudoti „TecTem“ angokraščių plokštes.

Kad jos atrodytų estetiškiau, plokščių kraštus galima nušlifuoti.

Kai plokštės suklijuojamos ir išdžiūva klijai, didesni ar mažesni plokštumos nelygumai pašalinami šlifuojant paviršių. Atviras, didesnes nei 2 milimetrų siūles reikia užpildyti „TecTem Füllmörtel“ mišiniu.

Plačios, atviros siūlės užpildomos atpjautomis plokščių juostomis.

Siūles užpildyti kitokiomis medžiagomis, pavyzdžiui, armavimo mišiniu – draudžiama.

Jei jums reikia konsultacijos – visada galite kreiptis į „Knauf“ specialistus telefonu +370 5 213 222

15

situacija i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i situacija

Palikimo dalybos užsitęsė

Išliko ne visi Šiandien, modernizuojant vandentiekio stotis, geros techninės būklės vandentiekio bokštai paliekami, o seni, keliantys pavojų aplinkiniams, nugriaunami, paaiškino Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LVTA) prezidentas Bronius Miežutavičius.

Naujų vandentiekio bokštų Lietuvoje nepamatysime, o problemų apstu ir su statytaisiais prieš keliasdešimt metų.

Lietuvoje dar daug vietovių, kuriose vanduo tiekiamas centralizuotai.

Už jį atsako mažųjų vandens tiekimo įrenginių savininkai, paprastai buvusių kolūkių pajininkai. O vandens tiekimo įrenginių kompleksas, komentavo B. Miežutavičius, nėra jau toks paprastas: jį sudaro giluminiai gręžiniai, vandens siurbliai su skirstomaisiais tinklais ir, žinoma, vandentiekio bokštai, kuriuos pamačius iškart tampa aišku, kad toje gyvenvietėje žmonės naudojasi centralizuotu geriamojo vandens tiekimu.

Rastume ir tokių vietų, kur vandens tiekimo įrenginiai iš viso nėra įteisinti, todėl už juos niekas neatsako.

Paskirtas žmogus surenka pinigus už sunaudotą elektrą, čia jo darbas ir baigiasi. O kas suskaičiuos gedimus ir žiemą užšąlančius ar nuolat gendančius vandentiekio bokštus?

Vandentiekio bokštų likimas iki šiol tebėra įvairių nesutarimų priežastis

Be paramos neišsivers LVTA pozicija aiški: būtina sutvarkyti nedidelių gyvenviečių ir kaimų vandentiekį. Paramos iš Europos Sąjungos (ES) vandentvarkos projektams Lietuva sulaukė ir 2007–

Inga LUKŠYTĖ

Sovietmečiu net mažiausiose kolūkių gyvenvietėse statytų vandentiekio bokštų likimas iki šiol kursto nesutarimus.

Išardžius kolūkius, o vandens tiekimą perėmus smulkioms bendrovėms ar patiems gyventojams, daugelyje vietovių vandentvarkos ūkis buvo nugyventas. Tačiau savininkai vandens tiekimo bendrovėms ar savivaldybėms nėra nusiteikę perduoti ir beverčiu tapusio turto.

Tiktų pramogoms Dauguma metalinių ir betoninių vandentiekio bokštų, dar vadintų vandens reguliavimo talpyklomis, miestuose ir gyvenvietėse pastatyti sovietmečiu. Naudoti kaip geriamojo vandens kaupyklos, miestuose bokštai kilo į 36 metrų aukštį, kaimuose aukščiausiose vietose statyti kiek ma-

16

žesni – 10–25 metrų aukščio. Šiuolaikinei nebokštinei vandens tiekimo sistemai šis sovietinis palikimas nebėra būtinas, tad dažname mieste ar miestelyje vandentiekio bokštai tampa gandrų prieglobsčiu, ant jų užkariamos mobiliojo ryšio antenos, pasigirsta svarstymų apie galimybę tokiuose

i s uat ija c

2013 metų, ir ankstesniu – 2002–2006 metų – finansavimo laikotarpiu. Valdžios tikslas ambicingas – iki 2015-ųjų 95 proc. visų Lietuvos gyventojų turėtų būti aprūpinti centralizuotu vandentiekiu, tačiau, pasak B. Miežutavičiaus, šie skaičiai sunkiai įgyvendinami. Į šalies vandentvarkos ir nuotekų ūkį pastaruosius penkerius metus investuota daug lėšų. Jos skirtos pirmiausia tam, kad būtų atnaujinta technologinė įranga bei tinklai, o ir plėtra buvo įspūdinga, tačiau kaimų gyventojai, kurių vandentiekio ūkiu rūpinasi ne profesionalai, reikiamos paramos nesulaukė. Tokios gyvenvietės nebuvo įtrauktos į galimybių studijas ir Aplinkos ministerijos planus, tad liko be ES paramos. Tačiau B. Miežutavičius įsitikinęs, kad šios problemos nederėtų pamiršti aptariant finansavimo kryptis 2014–2020 metų ES paramos laikotarpiui. Kaimų vandentiekių problemas, pasak pašnekovo, būtų galima išspręsti investuojant ES lėšas ir taip išvengiant galimo drastiško mokesčio už vandenį didinimo. „Miesto gyventojai daugiau mokėti už tai, kad mažesnėse gyvenvietėse būtų sutvarkytas vandentiekis, vargu ar sutiks, o ir pačių savivaldybių biudžetuose – sunkiai beužlopomos skylės. Vienintelė galimybė ką nors pakeisti – ES parama“, – atkreipė dėmesį B. Miežutavičius.

Tačiau norint gauti ES paramą, LVTA prezidento teigimu, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kiek ir kokios techninės būklės šių nugyventų vandens tiekimo sistemų dar likę, ir nutarti, ar jas iš viso verta tvarkyti. „Gal pigiau pastatyti naujus tinklus, siurblines, o

bokštus kaip technologinius įrenginius pamiršti?“ – garsiai svarstė B. Miežutavičius.

Savivaldybėms taip pat tektų privatiems ar juridiniams asmenims vis dar priklausančius vandentiekio bokštus kartu su visa vandens tiekimo struktūra perimti į savo rankas, panaudojant ES lėšas modernizuoti ir tik tada perduoti vandens tiekimo bendrovėms.

Taip sutrumpėtų nedidelių vandens tiekimo įmonių sąrašas. Jei minima mažųjų vandentiekių infrastruktūra būtų tvarkoma naudojant ES investicijas, tikėtina, kad įmonių stambinimo reikalai tikrai pajudėtų, nes juos kol kas stabdo lėšų trūkumas ūkiui atkurti – juk investicijos į vandentvarkos ūkį sunkiai atsiperka, o investuoti iš savivaldybių biudžetų mažai realu.

Stambėti geriamojo vandens tiekimo įmones, pasak LVTA prezidento, skatins ir turinti įsigalioti nauja tvarka, kai bendrovės turės gauti licenciją geriamajam vandeniui tiekti. „Tačiau įsivaizduokime situaciją, kad licencija atimama, o juk žmonėms vandens vis tiek reikia. Tokiu atveju scenarijus paprastas: savivaldybė įpareigos vandentvarkos įmonę užtikrinti vandens tiekimą, o tai ir dabar neretai atsitinka be jokių licencijų atėmimo, bendrovės, žinoma, paskirtą darbą atliks, pagerins vandens kokybę, bet tik ir taip jau nemažos savikainos sąskaita“, – atkreipė dėmesį LVTA prezidentas.

Reikia nepamiršti, kad vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo savikaina tiesiogiai proporcinga teritorijos dydžiui ir atvirkščiai proporcinga gyventojų

bokštuose įrengti gyvenamąjį būstą, apžvalgos aikšteles ir pan.

Kaimynai lenkai Gižycko istorinį vandentiekio bokštą pritaikė kavinei, o jo viršuje įrengė apžvalgos aikštelę.

Lenkų pavyzdžiu svarstoma pasinaudoti restauravus Trakų Vokės dvaro signalinį vandens bokštą.

17

situacija i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

Užupio vandentiekio bokštas Vilniuje. tankiui. Matematika paprasta: vandens savikaina gyvenamajame miesto rajone visada mažesnė nei vienkiemyje ar individualiajame name.

Jaučiasi nuskriausti Buvusiose kolūkių gyvenvietėse, kuriose sovietmečiu pristatyta nemažai daugiabučių, gyventojams vandens iš kūdrų ar šulinių neteko nešti tol, kol prieš keletą dešimtmečių vandens bokštus eksploatavo patys kolūkiai. Šiems suirus, vandens tiekimo įrenginiai atiteko pajininkams ar žemės ūkio bendrovėms, dalis jų perduota savivaldybėms, ir situacija pasikeitė. Tokių vietovių gyventojai nuolat būgštauja: kas nutiks, jei privatus bokšto savininkas vieną dieną sumanys vandenį užsukti? Juk senukai bokštai dažnai genda, vandentiekis senas.

Lietuvoje suskaičiuotume apie 60 profesionalių vandens tiekėjų ir dar maždaug 300 mažų įmonių, kurios taip pat centralizuotai tiekia vandenį kartais vos keliasdešimčiai gyventojų.

Tad ir stebėtis nereikia, kad už vandenį surenkamų pinigų nepakanka bokštams sutvarkyti: jie, prastai prižiūrimi, užšąla, įrenginiai genda. O patys gyventojai į vandens tiekimo sistemą investuoti neskuba. Nors yra laimingųjų, kurie vandenį naudoja neribotai, yra ir tokių, kuriems jo, ypač žiemą, tenka pasirūpinti patiems. „Kol kaimų vandenviečių gręžiniuose siurbliai sukosi, vanduo buvo naudojamas, vandenvietės buvo eksploatuojamos. Tačiau šis vandentvarkos ūkis visiškai susidėvėjo, o ir vandens poreikio neliko, todėl didelė dalis gręžinių tapo nereikalingi ir ne-

prižiūrimi. O dar veikiančiose tokiose vandenvietėse išeikvojama daug elektros energijos, nemažai kainuoja senų trasų remontas, genda vandens siurbliai, reikia pinigų esamam ūkiui išlaikyti – jų mažieji vandens tiekėjai nesugeba sukaupti vien už parduotą vandenį. Turimų lėšų dažniausiai pakanka tik didžiausiems gedimams pataisyti“, – kalbėjo B. Miežutavičius.

Sovietmečiu ne tik mažosiose vandenvietėse nebuvo statoma geležies, mangano, fluoridų šalinimo įrenginių. „Vandens kokybė čia prasta, nenuostabu, kad gyventojai piktinasi. Apmaudu tik tai, kad kartais žiniasklaidoje vienas ar kitas neigiamas tokio vandens tiekimo pavyzdys pateikiamas kaip būdingas visai šalies vandentvarkai.

Taip sukuriama puiki reklama filtrų pardavėjams, kurie ima siūlyti įvairias vandens gerinimo technologijas, tikrai nereikalingas visam geriamajam vandeniui, tiekiamam profesionalių tiekėjų“, – kalbėjo LVTA prezidentas.

Pavojus ne dirbtinis Žmonės mano, kad gręžinių vandenį labiausiai teršia kanalizacijos šuliniai.

Specialistai neabejoja: didžiausias pavojus užteršti požeminius vandenis kyla neeksploatuojamuose, apleistuose gręžiniuose. Jei 40–50 metrų gylio artezinis vandens gręžinys tinkamai neprižiūrimas, kyla grėsmė užteršti požeminio vandens horizontą, iš kurio pumpuojamas švarus vanduo.

Todėl nenaudojami geriamojo vandens gręžiniai turi būti laiku ir pagal specialią technologiją sutvarkomi, paprastai kalbant konservuojami.

Visos vandenvietės turi turėti sanitarines apsaugos zonas, būti aptvertos, saugomos, giluminiai gręžiniai privalo būti eksploatuojami pagal taisykles, kurios nustatytos norminiuose aktuose. Vandens kokybę prižiūri Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai. Tačiau kiekviename kaime inspektoriaus nepastatysi.

Dalis gyventojų piktinasi dar ir tuo, esą savivaldybės atsisako perimti, o vandens tiekimo bendrovės – eksploatuoti nugyventus vandentiekius. Tačiau situacija, pasak B. Miežutavičiaus, kitokia. Savivaldybės negali remontuoti nei gręžinių, nei vandentiekio tinklų, nei bokštų, jei šie yra gyventojų nuosavybė. „Viena vertus, kai kurie savininkai tikriausiai mano, kad iširus kolūkiams jų gauti vandens tiekimo įrenginiai vis

i s uat ija c

18

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i situacija

dar neprarado vertės, todėl ir nesutinka jų perleisti savivaldybėms. Kita vertus, tai privati nuosavybė ir privalu gerbti tokį požiūrį“, – komentavo LVTA prezidentas. Kai vis dėlto nugyventą vandentvarkos ūkį perima profesionalios vandentvarkos įmonės, specialistams skauda galvą ne tik dėl senų įrenginių – dažniausiai neįmanoma rasti ir jokios techninės dokumentacijos, todėl dažnai niekas nežino, kaip ir kokiame gylyje pakloti vandentiekio, nuotekų tinklai ar elektros tiekimo kabeliai.

Apsigyventi neskuba Lietuvoje pastatyta ir keturkampių, ir gelžbetonio, ir silikatinėmis plytomis išmūrytų vandentiekio bokštų. Tačiau B. Miežutavičius abejoja, ar jie tiktų gyvenamiesiems namams ar restoranams įrengti. „Vandens tiekimo infrastruktūros modernizacija neišvengiama. Daugeliu atvejų vandentiekio bokštai, matyt, bus griaunami, montuojamos modernios slėginės vandens tiekimo linijos su vadinamosiomis slėgį reguliuojančiomis pavaromis. Vandentiekio bokštus reikia prižiūrėti, nudažyti, saugoti, aptverti. Būtina apskaičiuoti, kas yra pigiau“, – įsitikinęs pašnekovas.

Ant vandens bokštų pastatytų mobiliojo ryšio antenų LVTA prezidentas nekritikuoja: tai – vienas pajamų šaltinių. O dažno miestelio gyventojai, baimindamiesi dėl jų poveikio sveikatai, pasiryžę antenas išguiti ne tik nuo vandentiekio bokštų, bet ir iš apylinkių.

Problemas išsprendė Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacijos prezidentas, Tauragės savivaldybės Mažonų seniūnas Jonas Samoška savo rajono vandentvarkos ūkio padėtimi patenkintas. Čia neveikia tik pavieniai vandentiekio bokštai. Ir gręžiniai, iš kurių vanduo buvo tiekiamas į bokštus, reikiamai sutvarkyti, kad nekeltų pavojaus aplinkai. Kai kuriose gyvenvietėse yra likusių mažesnių pajininkams priklausančių vandentiekio bokštų, bet didesnieji jau perduoti vandens tiekimo bendrovėms.

J. Samoška pasakojo, kad likvidavus kolūkius seniūnija ilgą laiką pati užsiėmė vandens tiekimu, išlaikė vandentiekio bokštus. Tačiau pagal savivaldos įstatymą seniūnijos negali teikti paslaugų, todėl vandens tiekimas perduotas specialistams. Žinoma, dėl to didėjo vandens tarifas.

Henrikas Žukauskas Architektų biuro „H&I“ architektas

Kalbant apie vandens pakėlimo bokštą, svarbiausias klausimas teisinis – kam jis priklauso. Ar vandentiekio bokštas yra kieno nors nuosavybė, ar objektas neturi savininko?

Jei bokštas jo neturi, kaip ir neturi jokios kultūrinės, paveldinės reikšmės, taip pat savo išvaizda bei esybe darko kraštovaizdį, šalia yra apgriuvusių fermų, jį Vyriausybės nutarimu reikia perduoti savivaldybėms,

Dalius Krinickas

Aplinkos ministerijos Vandenų departamento direktorius

Lietuvoje suskaičiuotas 1451 vandentiekis. Į šį skaičių įtraukti ir vandentiekio bokštai. Lietuvos situacija specifinė ir skiriasi nuo kitų Europos Sąjungos (ES) šalių.

Turime daug mažų gyvenviečių, kaimų teritorijų, kur, galima sakyti, kiekvienas didesnis kaimas ar keli mažesni turi savo vandentiekio bokštą.

Taip atsitiko, kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę vandentiekio ūkis buvo išskaidytas.

Vandentiekio bokštus buvo leista išsipirkti kaimo bendruomenėms, pajininkams, pensionams. Dalis atiteko konkretiems privatiems asmenims.

Problema ta, kad investicijų bokštams, kuriuos prižiūri ne vandens tiekėjai, skiriama nepakankamai. Dėl to nukenčia vandens kokybė. Jei į vandentiekio infrastruktūrą

kad šios nugriautų. Jei bokštas turi šeimininkus, nugriauti jį turėtų būti įpareigoti jie.

Saugoti, rekonstruoti ar atstatyti derėtų tuos vandentiekio bokštus, kurie yra urbanistinių ansamblių, kultūros paveldo ar istorinę reikšmę turinčių kompleksų dalis. Pavyzdžiui, vandens bokštai geležinkelio stotyse, dvaruose, kapitaliniai pastatai urbanistiniuose kompleksuose, statiniai, statyti prieškariu, taip pat jei tokie objektai buvo be galo svarbūs inžinerinės infrastruktūros statiniai. Juos būtų galima pritaikyti pažintinei, visuomeninei ar komercinei funkcijai.

Miestų ir miestelių teritorijose esančius vandentiekio bokštus būtų galima renovuoti ir pritaikyti naujai funkcijai. Paprastai tokiose vietovėse yra sutvarkyta infrastruktūra, teritorijos apgyvendintos, o aukštuminis akcentas visada patrauklus. Galima rasti pavyzdžių, kai vandentiekio bokštuose įrengiami gyvenamieji pastatai, biurai, restoranai. Mažuose miesteliuose tokių aukštuminių pastatų niekas niekada nesiryš staty-

ti, be to, jei ir kas sumanytų, reikėtų parengti krūvą planavimo bei kitokių privalomų dokumentų. Net ir tuomet būtų neaiškus galutinis rezultatas – leista tokį pastatą statyti ar ne.

O šiuo atveju objektas yra, jį visi žino, jis jau yra tam tikras miestelio simbolis – lieka suteikti jam tinkamą estetinę išvaizdą. Be abejo, reikėtų patyrinėti, ar tokia investicija apsimoka.

Tačiau jei konstrukcijos geros būklės, yra pasirengusių investuotojų mesti iššūkį – kodėl nepabandyti. Ir šiuo atveju svarbiausias yra įrenginio nuosavybės bei žemės apie objektą klausimas. Šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybė bando privatizuoti vandentiekio bokštą Užupyje, gana matomi vandens pakėlimo bokštai stovi Vievyje ir Žasliuose. Jų yra daugelyje miestų ar miestelių.

Mano nuomone, kūrybiškai pažiūrėjus į šiuos objektus, būtų galima rasti originalių ir netradicinių miestų ar miestelių simbolių, akcentų, kurie padėtų verslui, žmonėms, visuomenei, o ne vien būtų tinkami ryšių antenoms statyti.

nuolat neinvestuojama, jis neprižiūrimas, vandens kokybė nuolat blogėja. Gyventojai dažnai skundžiasi, kad gyvenvietėje ar kaimelyje bėga vanduo, kuris skleidžia kvapą ar yra pakitusios spalvos.

Vandentiekio bokštai iš savininkų išperkami vangiai argumentuojant, kad tam trūksta lėšų. Jei susitariama dėl konkretaus vandentiekio bokšto išpirkimo, samdomas turto vertintojas, jis nustato esamą turto būklę, vertę, tuomet savininkai, savivaldybė ir vandens tiekimo įmonė derasi dėl galutinės išpirkimo kainos.

Viena vertus, jei būtų atlikta vandentiekio bokštų inventorizacija, galėtume suskaičiuoti, kiek vandentiekio bokštų turime. Kita vertus, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba kontroliuoja tiekėjus, kurie vandenį tiekia daugiau nei penkiasdešimčiai vartotojų, todėl iš esmės turi visą reikalingą informaciją. Didžiąją dalį duomenų apie esamus vandentiekio bokštus turi ir savivaldybės, kurios yra pagrindinės vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizatorės bei

koordinatorės. Tad informaciją apie esamus vandentiekio bokštus galima surinkti ir mažesnėmis sąnaudomis, negu reikėtų skirti inventorizacijai.

Sutinkame, kad ES parama pagreitintų vandentiekio tvarkymo darbus. Bet vandentvarkai ir jos plėtrai iki šiol jau skirta daug lėšų, tad kyla klausimas, kiek dar jų reikėtų, kad galėtume sutvarkyti ir vandens bokštus. Ir savivaldybės, ir vandens tiekimo įmonės turi visas teisines galimybes užtikrinti, kad vandens bokštai būtų tinkamai prižiūrimi.

Viena jų – sąnaudų susigrąžinimo principo įgyvendinimas. Šiandien tik 9 vandens tiekimo įmonės iš 72 didžiųjų susigrąžina patiriamas sąnaudas. Svarbu tinkamai apskaičiuoti vandens kainą, kad dalį gautų lėšų būtų galima skirti vandentiekio bokštams tvarkyti.

Dažniausiai girdimas argumentas: „Duokite mums pinigų, ir mes padarysime“. Paklausę, kiek pinigų reikia, tikslaus atsakymo negauname, o nurodytas sumas tik nedaugelis gali pagrįsti.

19

situacija i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

„ACO Stormbrixx“ infiltravimo sistema

Sapiegų rezidencijos, trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių komplekso vandens bokštas.

Vandens bokštai mena šimtmečius

 Vandens grĘŽiniai  geoterminis Šildymas  vandens filtrai  inŽineriniai tyrinĖjimai  nuotekų valymo įrengimai  projektavimas

UAB „Kauno hidrogeologija“ Rinkūnų k., Garliavos apyl. sen.

LT-53280 Kauno r.

Tel. +370 37 39 33 53 Faks. +370 37 55 87 20 El. p. kaunas@hidrogeol.lt www.hidrogeol.lt

VILNIUJE: +370 698 08 904, +370 699 86 804 // KLAIPĖDOJE: +370 687 17 672

Kultūros vertybių registre įrašyti 28 vandens bokštai. Vieni kultūros ministro įsakymu paskelbti saugomais valstybės, kiti Vyriausybės nutarimu – paminklais. Vienas istorinių vandens bokštų – Sapiegų rezidencijos, trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių komplekso vandens bokštas, statytas 1880–1900 metais – šiuo metu restauruojamas.

Tam lėšų skyrė Kultūros paveldo departamentas. Mūrinė bokšto dalis – trijų tarpsnių, 18 metrų aukščio, medinė – dviejų tarpsnių, suręsta iš tekintų rąstų. Jos aukštis – 3,7 metro.

Tvarkybos darbų projektą parengusios ir darbus prižiūrinčios įmonės „Lietuvos paminklai“ projekto administravimo ir techninės priežiūros vadovas Viktoras Vilkišius pasakojo, kad Sapiegų komplekso vandens bokšto būklė, prieš pradedant tvarkybos darbus, buvo avarinė, skardinis statinio stogas įgriuvęs. Šiemet sutvarkytas stogas, išvalytas bokšto vidus, pradėti rąstų restauravimo darbai. Vilniuje išlikęs ir XIX amžiaus pabaigoje Verkių dvaro sodyboje statytas vandens bokštas. Dar vienas XIX amžiaus palikimas – Užupio vandentiekio bokštas. Vandens bokštų nemaža išlikę ir dvarų teritorijose. Pavyzdžiui, XIX amžiuje statytas Rietavo dvaro vandens bokštas.

Visame pasaulyje ACO prekės ženklas yra siejamas su pirmaujančiais specialistais, užsiimančiais paviršinio vandens surinkimo sistemų projektavimu, kūrimu ir gamyba. ACO vandentvarkos sprendimai apima visas nuotekų tvarkymo grandis nuo lietaus vandens surinkimo, valymo, sulaikymo iki pat išleidimo. Pastaraisiais metais dėl klimato kaitos ir urbanizacijos daugelis šalių, tarp jų ir Lietuva, susiduria su iššūkiais, susijusiais ne tik su tradiciniu paviršinio vandens surinkimu bei tvarkymu, bet ir su didesniais tūriais, aukštesniais kokybės reikalavimais.

ACO, plėtodama ir tobulindama savo produktus, vandentvarkos sprendimus bei priežiūrą, daug dėmesio skiria inovacijoms ir naujiems visuomenės poreikiams, todėl projektuotojams bei rangovams gali pateikti naujoviškų ir išbaigtų inžinerinių lietaus vandens tvarkymo būdų.

Naudojant liūties vandens tėkmės slopinimo, infiltravimo bei valymo technologijas, ACO gali efektyviai, profesionaliai prisidėti prie konkrečių projektų ir teritorijų tvarkymo sprendimų. Viena ACO lietaus vandens tvarkymo sprendimų sudėtinių dalių yra „ACO Stormbrixx“ infiltracinė talpa. Kaupdama nuo paviršiaus surinktą vandenį ir pamažu jį išleisdama, „ACO Stormbrixx“ palaiko natūralų vandens apytakos ciklą.

Per labai trumpą laiką didelis liūties vandens kiekis patenka į požeminę talpą ir yra po truputį išleidžiamas į gruntą toje teritorijoje, kurioje iškrito. Tai padeda papildyti gruntinius vandenis ir mažina lietaus nuotekų vamzdyno apkrovą. Šitaip išvengiama ir Lietuvoje vis dažnėsiančių teritorijos ar gatvės potvynio atvejų.

Vanduo pakliūva į kritulių vandens talpyklas ir tada kontroliuojant išleidžiamas į gruntą. Jeigu naudojant „ACO Stormbrixx“ infiltravimo

sistemą kritulių vanduo išlieka toje vietovėje, kur iškrito, tada gerokai sumažėja rūpesčių bei išlaidų ir savivaldybei ar kitoms su lietaus vandeniu besitvarkančioms tarnyboms. „ACO Stormbrixx“ infiltravimo sistema padeda palaikyti natūralų vandens apytakos ciklą. „ACO Stormbrixx“ yra iš sintetinių medžiagų pagaminta modulinė infiltravimo sistema. Jos pagrindas yra tūriniai blokai – jie klojami ir sujungiami naudojant unikalią fiksatorių su spyruokliniais spragtukais sistemą. Visa sumontuotos sistemos konstrukcija yra labai standi dėl atskirų tarpusavyje panašiai kaip mūro plytos perdengtų ir į vieną konstrukciją surištų atskirų blokų. Prirei-

kus atlikti techninės priežiūros darbus, yra labai patogu prieiti prie bet kurios infiltravimo įrenginio vietos.

Transportuojant ir sandėliuojant daug „ACO Stormbrixx“ korpusų, juos galima labai kompaktiškai sudėti vieną ant kito. Todėl, palyginti su įprastinėmis sistemomis, mažėja transportavimo išlaidos bei išmetamo CO2 kiekis. Be to, prieš montuojant reikia du kartus mažiau sandėliavimo vietos statybos vietose. „ACO Stormbrixx“ privalumai:  konstrukcinis stiprumas ir standumas;  patogi techninė priežiūra;  ekonomiškas transportavimas;  greitas montavimas.

ACO. The future of drainage.

UAB „ACO Nordic“, Lukiškių g. 5-302, LT-01108 Vilnius, tel. +370 5 212 4898, el. paštas info@aco-nordic.lt, www.aco.lt

20

21

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

leica geosystem

Patalpų matavimas – nebe iššūkis Didžiulės erdvės, jokių taisyklingų kampų, asimetriškos sienos, sunkiai prieinamos vietos. Ir jūs turite visa tai išmatuoti. Tai užduotis, kurios stengiasi išvengti visi! Šveicarijos kompanija „Leica Geosystems Ltd“ neseniai pristatė lazerinį atstumų matuoklį 3D DISTO, padėsiantį įveikti tokius iššūkius.

Patobulintas gerai žinomas matuoklis „Leica DISTO™“ dabar gali išmatuoti visą kambarį, sienas, langus, konstrukcinius sujungimus, laiptus ir iškart sugeneruoti trimatę DXF bylą. Tas pats prietaisas gali būti naudojamas ir projektoriaus funkcijai: jis perduoda projekto dizainą, kiekvieną jo milimetrą, ant bet kokio paviršiaus – ar būtų montuojamos pakabinamosios lubos, ar ant grindų (sienų) rodomas dizaino vaizdas.

Vienas statybų vadovas paaiškino: „Su savimi privalau turėti visa, kas yra moderniausia. Aptarnavimui ir priežiūrai, taip pat pastatams renovuoti man būtini patys naujausi brėžiniai. Anksčiau būtų tekę viską atskirai išmatuoti, pasidaryti abrisus

22

ir tada įvesti į kompiuterį. Turėdamas 3D DISTO duomenis galiu iškart jungtis prie CAD platformos, o tai triskart pagreitina visą procesą.“ Prietaiso kūrėjai pagrindinį dėmesį skyrė tam, kiek įrenginį būtų patogu naudoti, taip pat jo pritaikymo universalumui. Programos vedlys padeda nepatyrusiam vartotojui greitai ir patikimai atlikti matavimus be išankstinių skaičiavimų. Brėžinį galima stebėti realiu laiku naudojantis delniniu kompiuteriu, o duomenys, įskaitant nuotraukas, yra išsaugomi vienu mygtuko paspaudimu USB atmintinėje.

Interjero ir virtuvės dizaino programoms tikslūs matavimai yra būtini.

Per vieną neteisingą matavimą gali būti netinkamai supjautos marmu-

ro, juodmedžio ar medines plokštės ir taip nubrauktas viso projekto pelnas. Matuoti tradiciniais metodais gali būti sudėtinga, tam išeikvojama daug laiko, lėšų, ypač modernizuojant senus pastatus išgaubtais paviršiais, asimetriškomis sienomis, taip pat dirbant moderniuose pastatuose su daugeliu įvairių formų. Erzina ir pamiršti matavimai. Įvertinus visus šiuos poreikius, kuriuos „Leica Geosystems“ sistemino 5 metus, po daugelio diskusijų su šios srities vartotojais buvo pasiektas naujas unikalus matavimo sprendimas – „Leica 3D DISTO“.

Parduotuvių įrangos montuotojai visada susiduria su daugybės matavimų ir riboto laiko iššūkiu. Vienas kalbintas šioje srityje besispecializuojantis ir su 3D DISTO nuo pat pradžių dirbantis stalius patikino, kad jis ir jo komanda naudojasi prietaisu kas dieną, ir mano, kad tokiame darbe jis neįkainojamas. Staliaus nuomone, specifinis šio prietaiso privalumas yra jo savaiminio išsilyginimo funkcija ir tai, kad nebūtinas trikojis. „Kartais padedame jį ant lentynos viršaus ir valdome nuotolinio val-

dymo pultu iš vienos vietos niekam netrukdydami. Išlaikome tuos pačius matavimus nuo pat planavimo etapo pradžios iki tol, kol pakabinamas paskutinis kabantis ženklas“, – sakė jis.

Meistrai naudoja sistemą, skirtą matavimo užduotims, kuri papildomai gali išvesti statmenį ar reikiamą lygį, atskaitos taškus arba tiksliai perkelti linijas, vietoves. Daugeliu atvejų jie gauna planus iš architekto ar interjero dizainerio skaitmeniniu formatu ir naudojasi ta pačia rinkmena tvirtinimo taškams nužymėti ir kitoms reikmėms įkeldami jį į 3D DISTO. Laiptų gamintojai žino, kiek laiko gali užtrukti matavimas, jei laiptai yra išlenkti arba netaisyklingos formos. Naudodamasis „Leica 3D DISTO“ vienas meistras gali atlikti visus matavimus ir pasitelkdamas duomenis, gaunamus tiesiogiai iš prietaiso, projektuoti laiptus bei laiptų pakylas. Jei reikia papildomai tikrinti, tai gali būti padaryta naudojantis projektoriaus funkcija. Taigi galima išvengti net kartono ar medžio šablonų naudojimo ir taip sutaupyti laiko. Montuojant laiptus tas pats prietaisas rodo tvirtinimo taškus 1 mm x 10 m tikslumu. Gamintojas pateikia išsamų metodo aprašymą šiam konkrečiam pritaikymui ir daugeliui kitų atvejų.

Nišinėse rinkose, tokiose kaip laivo interjero įrengimas ar rezervuarų tikrinimas, 3D DISTO nauda irgi jau įvertinta. Jei matuotina erdvė ne kvadratinė, naudojamos brangios medžiagos arba svarbus laikas, ši sistema pasitarnauja efektyviausiai.

Pasižymėdama darbiniu diapazonu, kurio mastelis yra 50 metrų kie-

kviena kryptimi, ji puikiai tinka ir didesnėms erdvėms, o įmontuota 8 kartus priartinanti kamera leidžia vartotojui matyti lazerio tašką, net jei apšvietimo sąlygos nėra palankios. Tie, kurie dirba su CNC mašininiu apdorojimu, gali lengvai perkelti išmatuotus duo menis į pjovimo mašiną. Taigi šis prietaisas tinka tikrai daugybei problemų išspręsti.

Pradėta platinti antroji versija pristato papildomas funkcijas, tokias kaip CAD brėžinio baigimo įrankių naudojimas, ištęsto paviršiaus skenavimo galimybė ir daug kitų sumanių įrankių, padedančių darbą vietoje padaryti paprastą ir efektyvų. Mūsų vartotojai gali nemokamai atsinaujinti savo sistemą interneto paslaugų platformoje „myWorld @ Leica Geosystems“.

Keletas programinės įrangos tiekėjų, pavyzdžiui, „eTemplate“, KUBIT, „ElcoVision“ ar „Androtec“, jau įgyvendino duomenų jungtį su kontroliuojamuoju įrenginiu tiesiogiai iš žinomos programinės įrangos aplinkos. Taip pat 3D DISTO matavimo duomenys gali būti naudojami kaip standartinė DXF rinkmena, jei juos reikia perkelti į CAD programinę įrangą projektavimo ir patikslinimo tikslais (DXF yra labiausiai paplitęs CAD duomenų mainų formatas).

Apibendrindami galime teigti, kad rinkoje yra reali nauja priemonė – efektyvi, tiksli, lengvai valdoma. Vienu metu darbo vietoje ir matuoti, ir atlikti brėžinį yra naudinga visiems architektams bei amatininkams – tai supaprastins visos dienos darbo eigą. Atėjo laikas padėti liniuotes ir metrus į šalį!

Apie „Leica Geosystems“

Beveik 200 metų patirtį įgyvendinant novatoriškus sprendimus matuoti pasaulį turinčios įmonės „Leica Geosystems“ produktais ir paslaugomis pasitiki profesionalai visame pasaulyje. Jie gauna patikimą pagalbą fiksuojant, analizuojant ir pateikiant erdvinę informaciją. „Leica Geosystems“ yra geriausiai žinoma dėl savo plataus produktų spektro – jie tiksliai fiksuoja, greitai modeliuoja, lengvai analizuoja, vizualizuoja ir pateikia erdvinę informaciją.

Tie, kurie naudojasi „Leica Geosystems“ produktais kas dieną, juos vertina dėl patikimumo, sukuriamos vertės ir aukščiausio lygio klientų aptarnavimo. Įsikūrusi Šveicarijoje, Heerbruge, „Leica Geosystems“ yra pasaulinio masto kompanija, turinti dešimtis tūkstančių klientų 28-iose šalyse, per 3500 darbuotojų ir šimtus partnerių, veikiančių daugiau nei 120 valstybių visame pasaulyje. „Leica Geosystems“ priklauso įmonių grupei „Hexagon Group“ (Švedija).

Dėl papildomos informacijos prašome kreiptis: UAB „Geo Systems Baltija“ Laisvės pr. 77B LT-06122 Vilnius Tel. +370 5 279 4402 Faksas +370 5 279 4404 www.gsb.lt www.3d-disto-info.com

23

problema i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

Nepažabotas lietus Paviršinių nuotekų problema – akivaizdi, bet vangiai sprendžiama

Vladas ŠERELIS

Gyva bėda – taip liaudiškai tariant būtų galima apibūdinti po smarkesnių liūčių patvinusias Vilniaus ir kitų šalies miestų gatves. Paviršinės, kitaip dar vadinamos lietaus, nuotekos nekeltų galvos skausmo nei miestų komunalininkams, nei gyventojams, jeigu būtų tvarkomos kaip pridera. Bet taip nėra. Pirmiausia dėl to, kad nėra pinigų. O lėšų, už kurias būtų tvarkomasi su lietaus vandeniu, trukdo surinkti netobula įstatymų bazė ir neįteisinti šios infrastruktūros mokesčiai.

Trūksta įstatymų bazės Visiems įprasta mokėti už centralizuotai tiekiamą šildymą, dujas, vandenį, kanalizaciją. Jeigu kurio nors miesto valdžia priimtų potvarkį rinkti mokesčius už lietaus vandenį, gyven-

24

tojai to tikrai nesuprastų. „Didžiausia problema ir yra tai, kad už paviršinių nuotekų tvarkymą niekas nemoka. Ar gali būti nemokami pietūs? Į šį klausimą atsakymas visiems žinomas. Jeigu suteikiama paslauga, už ją reikia

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i problema

mokėti. Lietaus vanduo daugiau ar mažiau tvarkomas, sistemos funkcionuoja, jas reikia prižiūrėti. O juk tam reikia lėšų“, – kalbėjo Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Vandentvarkos katedros vedėjas dr.

Mindaugas Rimeika.

Už lietaus nuotekas šiuo metu moka tik dalis pramonės įmonių. Tačiau taip yra ne visuose mietuose. Įmonių mokamas mokestis svyruoja nuo 15 ik 50 centų už hektarą. Tačiau gaunamos lėšos iš pramonės įmonių sudaro labai mažą dalį finansinių išteklių, reikiamų lietaus nuotekų tinklams eksploatuoti.

Be to, tarifas už lietaus nuotekas buvo nustatytas vos atkūrus nepriklausomybę ir nuo to laiko nesikeitė.

Anot dr. M. Rimeikos, paviršinių nuotekų tvarkymas Lietuvoje paliktas likimo valiai. Nėra įstatymų bazės, reglamentuojančios, kam turėtų būti priskirta lietaus vandens tvarkymo funkcija, kaip turėtų būti plėtojama infrastruktūra. Savivaldybės dažniausiai duoda nurodymų šį ūkį prižiūrėti savo įmonėms. Tad viename mieste su lietaus kanalizacija tvarkosi vandentvarkos įmonės, kituose – komunalininkai, dar kitur priežiūra patikėta kelininkams.

M. Rimeikos manymu, tai tėra gaisro gesinimas. Tam, kad situacija gerėtų, savivaldybės turi žinoti, kad paviršinių nuotekų tvarkymas de jure reglamentuotas ir turi būti taikomas. Taip pat reikėtų stiprinti bendradarbiavimą su regioniniais aplinkos apsaugos departamentais, kad Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas savivaldybėse būtų įgyvendinamas sparčiau. Privalu bendradarbiauti ir su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija, kad būtų pakeista geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodika, įtraukiant kainą už paviršinių nuotekų tvarkymą.

Specialistai tvirtina, kad lietaus nuotėkis yra žmonių sukurta problema, jo susidaro ant konkretiems asmenims priklausančių nelaidžių paviršių. Todėl tokių teritorijų savininkai turi mokėti už nuotekų, susidarančių ant jų teritorijos, tvarkymą. „Paviršinių nuotekų tvarkymas yra tokia pat komunalinė paslauga, kaip ir vandens tiekimas bei buitinių nuotekų šalinimas. Todėl ji turi būti apmokama nekilnojamojo turto savininkų priklausomai nuo jų nuosavybėje su-

sidarančių paviršinių nuotekų kiekio.

Kitaip tariant, nuo jų daromos įtakos paviršinių nuotekų rinkimo ir tvarkymo sistemai“, – kalbėjo M. Rimeika.

Anot jo, toks paviršinių nuotekų tvarkymo finansavimo būdas yra teisingiausias, nes paslaugos gavėjo išlaidos priklauso nuo to, kiek jo nuosavybėje susidaro paviršinių nuotekų. Tokiu būdu įgyvendinamas principas „teršėjas moka“.

Trūksta politinės valios Galimybių studijas, kaip būtų galima tvarkytis su paviršinėmis nuotekomis, yra parengusios pavienės savivaldybės: Klaipėdos miesto, Alytaus miesto, Jonavos, Šakių, Kauno miesto, Kretingos, Gargždų, Birštono. Dar kelios yra pradėjusios rengti tokias galimybių studijas arba parengusios daliai miesto. Tačiau įgyvendintų projektų atnaujinant paviršinių nuotekų infrastruktūrą ir kuriant valdymo bei priežiūros sistemą nėra.

Prieš kurį laiką Klaipėdos miesto savivaldybė buvo iškėlusi idėją apmokestinti lietaus nuotekas. Tačiau pasipylė priekaištų tirada. Nepatenkinti tokiu siūlymu buvo ir gyventojai, ir miesto vadovams oponuojantys politikai. Galiausiai pritrūkta politinės valios, kaip įteisinti naują mokestį ir tvarkytis su itin aktualia problema. „Visame pasaulyje pereinamasis laikotarpis yra skausmingas. Gyventojai į lietaus vandens tvarkymo mokestį reaguoja labai jautriai. Tuoj pat pasigirsta nepatenkintųjų: gal už saulę ir orą reikės mokėti? Bet ne mažiau

piktinamasi, kai automobiliai sustoja ir jų nebeįmanoma užvesti apsemtose gatvėse. Jeigu lietaus nuotekas reikia tvarkyti, vadinasi, už šią paslaugą reikia ir mokėti“, – kalbėjo M. Rimeika.

Yra atlikti preliminarūs skaičiavimai, kad Vilniuje vienam butui per mėnesį reikėtų mokėti apie 40 centų lietaus kanalizacijos mokesčio. Surinkti pinigai būtų naudojami sistemos priežiūrai, jos atnaujinimui, plėtrai, ir viskas funkcionuotų nepriekaištingai.

Byra ir kita infrastruktūra VGTU docentas M. Rimeika svarstė, kad gali kilti klausimas, kokia reikalinga paviršinių nuotekų priežiūra. Pirmiausia būtina, kad lietaus vanduo turėtų kur sutekėti, privalu užtikrinti tinklų laidumą. Šiuo metu miestuose objektų daugėja, o paviršinių nuotekų infrastruktūra nesikeičia. Antai pastačius tokius objektus kaip Vilniaus „Akropolis“, į vamzdynus sutekančio lietaus vandens padaugėja smarkiai, trasų apkrova tampa du ar tris kartus didesnė. O infrastruktūra lieka nepakeista. „Todėl natūralu, kad vandens perteklius šauna aukštyn pro šulinių dangčius ir užlieja gatves. Kol nebus investicijų į tinklų renovaciją, tol plauksime“, – neabejoja M. Rimeika.

Užlietos gatvės – tik viena blogybių.

Tekėdamas ne vamzdynais, o bet kaip, lietaus vanduo ardo gatves, šaligatvius. Nereikia stebėtis žiniasklaidos pranešimais, kad tiesiog gatvėje prasmego automobilis. Tai prasto paviršinių nuotekų tvarkymo padarinys.

Prasibrovęs pro susidėvėjusius vamz-

džius vanduo išplauna gruntą, dėl to atsiranda smegduobių – jų ateityje gali tik daugėti.

Tarša nepamatuojama Tarša? Apie ją galima tik spėlioti, nes tikslių skaičiavimų, kiek smarkiai užterštos lietaus nuotekos, niekas nepateikia. Nėra tam pinigų. Tačiau neabejojama, kad paviršinių nuotekų užterštumas kartais gali viršyti buitinių nuotekų užterštumą. Apie tai byloja ir paimti bei ištirti mėginiai. Palyginti su buitinėmis nuotekomis, lietaus vanduo užteršia ne tik gatvėse besimėtančiomis šiukšlėmis, bet ir naftos produktais, sunkiaisiais metalais.

Statant lokalius objektus, tokius kaip degalinės ar automobilių stovėjimo aikštelės, yra įrengiami lietaus nuotekų valymo įrenginiai. Tačiau tai tik lokalūs objektai. Nuo nepriklausomybės atkūrimo nebuvo pastatyta nė vieno baseininio lietaus nuotekų valymo įrenginio bendrojo naudojimo urbanizuotose teritorijose. „Automobilių ūkis, žinoma, gerėja, mažiau teršiama aplinka. Tačiau naftos produktų gatvėse vis tiek lieka, o juos nuplauna lietus. Kita tarša – biologinė. Pažiūrėkime, kaip atrodo sniegas prie daugiabučių pavasariop. Baltos spalvos nematyti, ištisi plotai nukloti šunų išmatomis. Tad ir jos, ir naftos produktai anksčiau ar vėliau subėga į upę ir ją teršia“, – pasakojo M. Rimeika.

Pagal Europos Sąjungos (ES) direktyvas bus privalu išvalyti ne tik buitines, bet ir paviršines nuotekas.

25

,,

problema i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

Negalima sakyti, kad jos dabar visai nevalomos – dalis sutvarkoma. Mat Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos senamiesčiuose yra įrengta mišri kanalizacija, į kurią subėga ne tik buitinės, bet ir paviršinės nuotekos. Lietaus vanduo prasiskverbia ir į atskirus buitinių nuotekų vamzdynus, kurie yra seni ir nesandarūs. Pavyzdžiui, Biržuose į buitinių nuotekų tinklus per lietų patenka keturis kartus daugiau vandens, negu parduodama centralizuotai tiekiamo vandens gyventojams. Mat ir daugelis gyventojų nuosavų namų lietaus vandenį nukreipia į buitinių nuotekų vamzdynus, o už tokią kanalizaciją nemoka.

Tačiau tai vis tiek tėra nedidelė dalis išvalomų paviršinių nuotekų. Antai Vilniuje įrengti 132 lietaus nuotekų išleistuvai ir tik 4 valymo įrenginiai.

Kaune yra 115 išleistuvų, o valymo įrenginių iš viso nėra. Klaipėdoje padėtis panaši: 60 išleistuvų ir vienintelis valymo įrenginys.

Vandentvarkos specialistai stebisi, kad įgyvendinant projektus ES struktūrinių

fondų parama prašoma tik vandentiekio ir buitinių nuotekų vamzdynams kloti.

O juk tuo pačiu galima pakloti ir trečią vamzdį – paviršinėms nuotekoms. Iš karto būtų išspręsta problema, nereikėtų apie tai galvoti vėliau ir iš naujo kasti griovius, tvarkyti suardytus kelius, atstatyti kitą infrastruktūrą. Į paviršinių nuotekų infrastruktūrą investicijų nėra jau nuo 1990 metų.

Daugiau kaip 30 proc. tinklų yra per maži, ir tik kiek daugiau nei 30 proc. būklė patenkinama. Likusios dalies tinklų padėtis yra bloga, labai bloga arba iš viso nežinoma.

Vakaruose klausimų nekyla Yra daug pavyzdžių, kaip būtų galima sutvarkyti paviršinių nuotekų infrastruktūrą ir rinkti mokesčius už jos priežiūrą bei įrengimą. Vienas pavyzdžių – JAV. Paviršinių nuotekų infrastruktūros finansavimas čia užtikrinamas iš dalies nekilnojamojo turto mokesčiu, rinkliava už paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugą, rinkliava už sistemos tikrinimą bei priežiūrą,

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i problema

rinkliava vietoj paviršinių nuotekų tvarkymo įrenginių statybos, rinkliava už poveikį infrastruktūrai. Taip pat taikoma rinkliava vėliau įsikūrusiam savininkui, yra ir specifinių apmokestinimų, skiriamos dotacijos.

Lietaus nuotekų mokestis JAV įteisintas 1964 metais. Dabar jo dydis vidutiniškai yra apie 10 litų per mėnesį, mokestį moka maždaug trečdalis šalies gyventojų. Apie 77 proc. miestų rinkliava už lietaus vandens tvarkymą įtraukta į komunalinių paslaugų sąskaitą.

Rinkliavos skaičiavimo būdai irgi yra keli. Vienas jų – pagal nelaidžių paviršių plotą. Šis terminas apima stogus, įvažiavimus, stovėjimo aikšteles, šaligatvius. Kiti skaičiavimo būdai: pagal nelaidžių paviršių ir bendrąjį plotą, pagal nelaidžių paviršių plotą ir nelaidžių paviršių procentą. Taip pat pagal bendrąjį plotą ir plėtros intensyvumo koeficientą.

Didžiojoje Britanijoje vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo paslaugas teikia privačios bendrovės. Jos rūpinasi ir paviršinėmis nuotekomis. Šių įmonių

Mindaugas RIMEIKA VGTU Vandentvarkos katedros vedėjas

Miestuose objektų daugėja, o paviršinių nuotekų infrastruktūra nesikeičia. Kol nebus investicijų į tinklų renovaciją, tol plauksime.

veiklą prižiūri OFWAT (vandens paslaugų tiekimo reguliavimo institucija), nustatanti formulę, pagal kurią skaičiuojama maksimali leistina kaina už paslaugų teikimą.

Didžiojoje Britanijoje taikomos įvairios mokėjimo už lietaus nuotekas metodikos. Bet pagal OFWAT rekomendacijas iki 2015 metų turi būti visuotinai pereita prie lietaus nuotekų kiekio skaičiavimų ir mokėjimo metodo pagal nelaidžių teritorijų plotą. Kitose Vakarų Europos šalyse paviršinių nuotekų tvarkymo finansavimas užtikrinamas netiesioginiais mokesčiais, vietos ar regioninėmis rinkliavomis, mokesčiais už nuotekų tvarkymo paslaugas. Būtent šis mokestis yra populiariausias būdas finansuoti paviršinių nuotekų tvarkymą. 

STUDIJUOKITE VANDENTVARKĄ Vilniaus Gedimino technikos universitete Vandentvarkos specialybės tikslas – parengti specialistus, kurie sugebėtų projektuoti, statyti ir eksploatuoti vandens tiekimo, nuotekų šalinimo sistemas, geriamojo vandens ir nuotekų valymo įrenginius, modeliuoti sistemas, spręsti aplinkosaugos problemas.

Trijų rūšių studijų programos Bakalaurų studijų programa: aplinkos inžinerija, specializacija – vandentvarka, nuo 3 metų (mokytis 4 metus).

Neakivaizdinė studijų programa: statinių inžinerinės sistemos (mokytis 6 metus).

Magistrantūros studijos: vandens ūkio inžinerija (mokytis 2 metus).

Vandentvarkos specialybės privalumai: • nuolatinis specialistų poreikis; • galimybės tarptautinėje rinkoje; • darbo sričių įvairovė; • įdomus ir kūrybinis darbas; • ilgalaikė perspektyva.

Vandentvarkos katedra Katedroje dirba 16 darbuotojų, iš jų 7 turi mokslo vardus.

Katedroje studijuoja 4 doktorantai.

Pagrindinės Vandentvarkos katedros mokslinės veiklos kryptys: • technologiniai vandens ruošimo ir nuotekų valymo procesų tyrimai; • dumblo apdorojimo technologijos; • vamzdynų apsauga nuo hidraulinių smūgių; • vandens nuostolių mažinimas; • vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sistemų modeliavimas.

26

Šulinių produkcijos gama Kontaktai: Saulėtekio al. 11, II rūmai, 419 kab.

LT-10223 Vilnius Tel. (8 5) 274 4713 Faks. (8 5) 274 4731 El. paštas vk@vgtu.lt Internete www.vk.ap.vgtu.lt

Betono vamzdynų sistemos, kaip drenažo ir nuotekų tinklo pagrindas, naudojamos nuo XIX amžiaus 7-ojo dešimtmečio. Bendrovė „Ariogalos statybinės konstrukcijos“ gamina šulinių elementus, skirtus fekalinių, lietaus, vandentiekio linijų statybai, geriamojo vandens šuliniams įrengti. Šulinių žiedai gaminami atsižvelgiant į standarto LST EN 206-1:2002 „Betonas. 1 dalis. Techniniai reikalavimai, savybės, gamyba ir atitiktis“ reikalavimus. Visiems betono ir gelžbetonio šulinių elementų gaminiams taikoma betono klasė C35/45, tinkama naudoti ir drėgnomis sąlygomis, ir silpnai agresyvioje cheminėje aplinkoje, pavyzdžiui, fekalinės kanalizacijos, pramoninių nuotekų, dirvožemių, lietaus ir požeminiams vandenims surinkti.

Atsižvelgdama į rinkos paklausą bendrovė orientavosi į įvairių technologijų paiešką, naujo techninio lygio produktų gamybą. 2008 metų rudenį pastačius naują technologinę vokiečių gamybos liniją JUMBO 2025 (MONO), bendrovė pradėjo gaminti šulinių žiedus su užlankomis, movinius, falcinius gelžbetonio vamzdžius. Šios technologinės linijos gaminama produkcija pakeitė Europos Sąjungos standartų neatitikusius movinius gelžbetonio vamzdžius PT. UAB „Ariogalos statybinės konstrukcijos“, direktorius Lionginas Alfredas Masaitis Mob. +370 698 28 671, faks. +370 428 70 103, el. p. direktorius@arsk.lt

27

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

Problemiškas dumblas paverčiamas naudingu kompostu

Patį natūraliausią ciklą – iš žemės į žemę – naudoja bendrovė „Biastra plius“, prieš septynerius metus apsiėmusi spręsti Vilniaus mieste susikaupiančio nuotekų dumblo problemą. Greta dumblo apdorojimo įrenginių Vilniaus nuotekų valykloje įrengtoje aikštelėje „Biastra plius“ į kompostą kasmet perdirba kelias dešimtis tūkstančių tonų dumblo.

Toks sprendimas ne tik žalesnis, bet ir pigesnis, naudingesnis nei dumblo džiovinimas bei deginimas, tvirtina „Biastra plius“ specialistai.

Iš „Biastra plius“ tvarkomos aikštelės į ūkininkų laukus, miesto parkus, gėlynus, pakelėms, karjerams ir sąvartynams apželdinti po aštuonias savaites trunkančio perdirbimo ciklo iškeliauja kokybiškas geros struktūros kompostas. Tiesa, dalį potencialių komposto naudotojų klaidina prasta į laukus dar neseniai vandentvarkos įmonių vežto neapdoroto dumblo reputacija – blogas kvapas ir kenksminga sudėtis, nors perdirbtas dumblas neturi nė vienos šių ydų. Kompostas teturi švelnų miško paklotės kvapą, o aukštoje, daugiau nei 70 laipsnių atviruose kaupuose pasiekiančioje temperatūroje žūva visi patogenai, nebelieka nei salmonelių, nei kolio bakterijų, taip pat susiriša sunkieji metalai – tada jie taip lengvai nepatenka į augalus, kaip patektų iš dumblo. Be to, kompostas tikrinamas laboratoriškai.

28

„Tai privaloma – ūkininkai veža kompostą į laukus, tad turi teisę žinoti, ar veža saugų produktą“, – sakė bendrovės „Biastra plius“ plėtros vadybininkas Domantas Tracevičius. Jis įsitikinęs, kad brangstant mineralinėms trąšoms, kurių kainodara susijusi su naftos ir dujų kainomis, kompostas yra vis patrauklesnė alternatyva. Ūkininkai iš „Biastra plius“ įsigytu kompostu dažniausiai tręšia grūdines kultūras. D. Tracevičius atkreipė dėmesį, kad jis puikiai tinka ir energiniams miškams tręšti, taip pat kaip mulčius.

Kelią į „Biastra plius“ bioskaidžių atliekų kompostavimo aikštelę žino Vilniaus botanikos sodo, Vingio parko, kitų miesto želdinių tvarkytojai – čia jie, kaip ir privatūs „Vilniaus vandenų“ abonentai, gali nemokamai pasiimti reikiamą kiekį komposto. „Biastra plius“ kultivuojama kompostavimo aikštelė sprendžia dar vieną sostinės problemą – čia nemokamai priimamos įvairios žaliosios atliekos: šakos, lapai, įvairi mediena, žievė, žolė, šiaudai, kurios čia pat panaudojamos komposto mišiniui paruošti. Žaliosios atliekos atvežamos ne tik iš miesto parkų, skverų – jų atgabena ir gyventojai. „Biastra plius“ komanda neabejoja, kad netolimoje ateityje iš privačių namų ar daugiabučių bus galima rinkti atskiras maisto atliekas. Šiek tiek patobulinus dabartinę kompostavimo infrastruktūrą, būtų galima kompostuoti ir virtuvės atliekas.

Šiemet Lietuvoje pradėjo veikti dar devynios mažesnės kompostavimo aikštelės, kurias eksploatuoja vandentvarkos įmonės. Jų tvarkymas – vietos vandens tiekimo įmonių rūpestis. Bendrovės „Biastra plius“ specialistai neabejoja, kad pirma žiema šios srities naujokams nebus paprasta. „Šaltu oru dirbti atvirų kaupų aikštelėse nėra paprasta. Prireikia ne vienų metų, kad darbas vyktų sklandžiai ir efektyviai. Žiemą net struktūrinės medžiagos gauti nėra paprasta“, – pripažino D. Tracevičius. „Biastra plius“ aikštelėje darbai visu tempu vyksta iki -20 laipsnių temperatūros.

Bendrovė „Biastra plius“ naujiems kolegoms siūlo ne tik konsultacijas, bet ir konkrečią pagalbą. „Esame pasirengę perimti visus darbus nuo dumblo priėmimo iki komposto atidavimo. Dėl sukauptos patirties galime tvarkytis labai efektyviai ir prisiimti visą atsakomybę, susijusią su dumblo kompostavimu. O vandentvarkos įmonės turi ramiai dirbti savo tiesioginius darbus“, – sakė D. Tracevičius. Gebėjimą organizuoti darbus bendrovė ką tik įrodė Švenčionėliuose – vos prieš du mėnesius įsteigusi naują kompostavimo aikštelę, „Biastra plius“ jau gali pateikti vertinti pagamintą produkciją.

www.biastraplius.lt

R i STATYBA IR ARCHITEKT的RA i 2012 Nr. 10

30

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKT的RA i R

31

nuomonė i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i nuomonė

Butas daugiaaukštyje. kokios tyko bėdos?

Gintautas Kazlauskas

Inžinierius statybininkas, UAB „Keista“ vadovas

Lietuva visada buvo gerų statybininkų kraštas. Turime inžinerinės savigarbos, mūsų verslininkai nėra sociopatai. Tačiau blogos patirties yra apstu, todėl šį kartą situaciją kiek subjektyviai norisi pateikti sutirštinant spalvas.

Pateiksime statybos dalyvių – užsakovų, tyrinėtojų, projektuotojų, rangovų, techninių prižiūrėtojų, tiekėjų, projektavimo ar statybos valdytojų – patirtį ir dažniausiai pasitaikančias klaidas statant daugiaaukščius gyvenamosios paskirties pastatus.

Klausimų – ne vienas Grupuojant klaidas ir ieškant galimybių, kaip jų išvengti, reikia atsakyti į bene svarbiausius klausimus. Pirmiausia – ar smarkiai pastato konstrukcija ir jos elementai keis savo geometriją dėl juos veikiančių jėgų (nuolatinių ir kintamų apkrovų, poveikio) ir kokie galimi klaidingo tų pokyčių (poslinkių, įlinkių, išlinkių) vertinimo padariniai?

Antras klausimas – kokią įtaką medžiagų, iš kurių sumontuotos vidinės atitvaros, matmenų pokyčiams turi medžiagų drėgmės įgeriamumas? Ar dėl to gali atsirasti įtrūkimų, kai žiemą santykinė drėgmė patalpose nukrinta iki 20–30 proc., o vasarą pakyla iki 80–90 proc.

Trečias klausimas – kokią įtaką pastato konstrukcijų ir konstrukcinių elementų – lubų, sienų, pertvarų – geometrijai turi nevienodas nuolatinės apkrovos suformavimas. Pavyzdžiui, tarpinis butas yra visiškai įrengtas ir apstatytas, o virš jo ir po juo esantieji – dar tik su mistine daline apdaila.

Ketvirtas klausimas – kokią įtaką pastato konstrukcijų deformacijoms turi bendroji saulės energija ir kaip tas deformacijas vertinti?

32

Galiausiai reikėtų atsakyti ir į klausimą, ar gali vien statybininkai arba pirkėjai su pasamdytais apdailos darbų meistrais atsakyti į išdėstytus klausimus ir atlikti buto įrengimo darbus taip, kad būsto savininkai saugiai ir neeikvodami nepagrįstai didelių išlaidų eksploatuotų savo turtą? Žinoma, šis klausimas retorinis. Atsakymas bemaž aiškus: atskirai nė vienas statybos proceso dalyvis, tuo labiau pirkėjas negali to padaryti.

Žmogiškasis faktorius – svarbus Dabar pamėginkime atsakyti į klausimus, kodėl trūkinėja sienos, pertvaros ir lubos. Žinia, visos monolitinio gelžbetonio perdangos yra gana liaunos konstrukcijos. Nesvarbu, aukštas ar žemas pastatas, lubos ir grindys vis tiek išlinks. Projektuojant daugiaaukščius (17–27 aukštų) pastatus svarbu optimizuoti perdangos storį. Reikia projektuoti taip, kad ji linktų ne daugiau, negu leidžia projektavimo normos, tuo pačiu numatant apkrovas į apatinių aukštų kolonas, pamatus, ir taupyti patalpų aukštį.

Jei normos leidžia didžiausią 28 milimetrų įlinkį tarp dviejų labiausiai nutolusių atramų (kolonų ar laikomųjų

sienų), tai dažnai patyręs konstruktorius, skaičiuodamas perdangos skerspjūvio aukštį ir laikomosios armatūros kiekį, pasirenka mažesnį įlinkio dydį, pavyzdžiui, 24 milimetrų. Geras konstruktorius labai tiksliai apskaičiuotų įlinkį žinodamas tikrąsias apkrovas.

O išmintingas konstruktorius pasiliks rezervą, įvertindamas žmogiškuosius faktorius, neskaičiuotinus veiksnius.

Antai viršutiniuose aukštuose butai brangesni, ir, tikėtina, jų savininkai įsirengs būstą prabangiau. Gali būti paklotos marmuro grindys, virtuvės interjeras bus iš sunkių medžiagų, bus pastatyti nemažai sveriantys butaforiniai židiniai. Gali atsirasti didžiulės sūkurinės vonios, svetainės, gal kitų kambarių interjerą puoš pianinai ar masyvūs antikvariniai baldai.

Kitas žmogiškasis faktorius – betono gamintojo klaida. Ji paaiškės tik tada, kai statybininkai nuveš mėginius į laboratoriją. Labai apmaudu, jei betono klasė neatitiks projektinės, o aiškinantis šį faktą bus išlietos dar dvi, gal keturios perdangos. Uždavinys nėra paprastas, bet išsprendžiamas. Atlikus natūrinius bandymus ir įvertinus, ar pakanka atsargos koeficientų, numatytų skaičiavimo metodikose, sprendžiama, ar reikia tvirtinti konstrukciją.

Dar vienas žmogiškasis faktorius – statybininkų bei inžinierių kvalifikacija ir stropus klojinių montavimo, demontavimo, armatūros tinklų ir karkasų rišimo bei betono klojimo technologijos laikymasis. Dėl to klojiniai gali būti sumontuoti nelygiai, ir konstrukcijos storis bus nevienodas.

Perdangos skaičiavimuose imamas jos storis esant didžiausiems nukrypimams nuo projektinių. Pavyzdžiui, jei projektuojama 25 centimetrų storio perdanga, tai skaičiuojama, kad ji bus plonesnė ir iš viršaus, ir iš apačios, atimant po 5 proc. leistiną nuokrypį.

Tokia perdanga įvertinama kaip 22,5 centimetro storio.

Dar viena galima klaida – armatūriniai karkasai ir tinklai bus ne savo vietoje. Dėl to konstrukcija netarnaus taip, kaip skaičiuota. Apatinis apsauginis betono sluoksnis nuo lubų iki laikomosios armatūros nėra vertinamas skaičiuojant skerspjūvį, įtrūkimai jame nekenkia ir neturi įtakos įlinkiui. Apatiniame betono sluoksnyje leidžiama daryti griovelius laidams išvedžioti.

Kitos klaidos: betonas nesutankintas (ar per daug tankintas ir dėl to išsisluoksniavęs), laiku nelaistomas, dėl to per greitai išdžiūva paviršius, taip pat peršaldytas betonas.

Kad nenutiktų šių trijų klaidų, atsakingai turi dirbti ypatingo statinio statybos, techninės priežiūros ir konstrukcinės projekto dalies priežiūros vadovai. Statant daugiaaukščius statinius įprasta, kad visi trys atsakingi asmenys apžiūri klojinius, armavimą, įvertinę išpildymo kokybę ir pagal klimato sąlygas pakoregavę betono priedus prieš apšalimą, numatę, ar reikės kloti plėvelę, ar užteks betoną laistyti, parašu patvirtina leidimą betonuoti. Projektavimo normos numato ir blogiausią visų šių žmogiškųjų faktorių išsidėstymo scenarijų, todėl neteko girdėti, kad perdanga lūžtų ar ją būtų kas nors iškirtęs ir betonavęs iš naujo.

Tvirtinti perdangas dėl per didelių galimų įlinkių teko ne kartą. Visų trijų atsakingų asmenų reglamentuose numatyta administracinė, materialinė ir baudžiamoji atsakomybė. Niekas nenori kalėti, todėl bent vienam suabejojus pabunda visų savisaugos instinktas – geriausia paskata išspręsti nepavykusios perdangos sutvirtinimo klausimą. Kiek teko susidurti, tai nei per brangi, nei per daug sudėtinga procedūra.

Tenka ir bylinėtis Kaip elgtis gyventojui, pastebėjusiam įtrūkimų perdangose? Jis privalo apie tai informuoti pastato administratorių. Mikroįtrūkimai perdangose leidžiami ir įprastai nebūna gilesni nei apsauginis armatūros betono sluoksnis. Jei administratoriaus techniniam prižiūrėtojui nekyla abejonių, kad tai tik mikroįtrūkimai, toliau atliekami tik stebėjimai.

Aukštuose pastatuose gali atsirasti ir pulsuojančių nedidelių įtrūkimų, jie tai atsiranda, tai vėl užsiveria. Jei

įtrūkimas didėja, administratorius, vadovaudamasis savo reglamentu, pradeda priežasčių nustatymo, jų ir padarinių naikinimo bei žalos įvertinimo procedūras. Čia, be rangovo ir projektuotojo atstovavimo, reikia pasinaudoti ir statybų eksperto paslaugomis. Jei tinkamai elgiamasi, panaikinamos įtrūkimų priežastys, sutariama dėl kaltosios šalies ir kompensacijos gyventojui, patyrusiam pagrįstus nuostolius, tuo viskas ir baigiasi. Jei kaltoji šalis yra betonavimo darbų rangovas, jis veiksnus, geranoriškas ir tebegalioja jo garantinio laikotarpio defektų šalinimo draudimo polisas, situacija paprastėja. Nepavykus visko išspręsti geranoriškai, lieka maža kam malonus teisminių ginčų kelias.

Baigiant apie lubų ir grindų įlinkimus reikia pabrėžti, kad išlinkusi perdanga nėra problema, nes taip ji ir sukonstruota. Bėdos sukuriamos klaidingai vertinant perdangos įlinkių poveikį sienoms bei pertvaroms ir drastiškai gadinant perdangą įrengiant buto apdailą. Ne sykį matytas reiškinys: buto savininkas sumąsto perkelti tualeto patalpą į kitą buto galą ir bando slėpti kanalizacijos vamzdį perdangos konstrukcijoje arba sugalvoja įsirengti įleidžiamus konvektorius iškirsdamas perdangoje griovius. Tuomet neišvengiamai didėja perdangos įlinkiai, ir skaičiavimais jie nebepagrindžiami. O apie įtaką sienoms tenka tik spėlioti (dažniausiai tik stebėti, kaip jos trūkinėja). Be to, sunaikinama garsą izoliuojanti sistema.

Kai paklausiama, kodėl taip pasielgė, būsto savininko atsakymas būna naiviai absurdiškas: labai patyręs liaudies meistras sakė, kad laikymo funkciją atlieka tik apatinė armatūra, o viršutinė sudėta šiaip ir niekam jos nereikia.

Vėjo įtaką galima pažaboti Trumpai apie kolonų ir kitų laikomųjų vertikalių konstrukcijų pasvirimą (išlinkimą). Tai tampa aktualu tik aukštiems pastatams. Kuo aukštesnis pastatas, tuo didesnė vėjo jėga (ir apkrova į vieną pastato fasadą, ir siurbimo poveikis priešingam fasadui) jį veikia. Pridėkime dar trinties jėgą, kuriai įtakos turi fasadų konfigūracija arba aerodinaminės ypatybės.

Net specialistui sunku patikėti, kad

Anot ekspertų, įtrūkimų sienose atsiranda dėl neatsakingo požiūrio į darbą ir neįvertintų visų aplinkybių. mūsų aukšti pastatai svyruoja 80–95 milimetrus. Tai nieko bloga pastatui ar gyventojui, bet turi įtakos sienoms ir pertvaroms. Jei viršutinio aukšto kolona nuo vėjo per savo aukštį pasvirs skaičiuotinus 0,8 milimetro ar daugiau, be tinkamai sukonstruotos deformacinės siūlės tarp kolonos ir sienos ar pertvaros neišsiversime.

Ką reiškia tinkamai sukonstruotos? Jei priglausime sieną prie kolonos, išgremšime tarpelius ir užtepsime juos silikonu ar akrilu, nieko

33

nuomonė i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

dora nebus – susikursime tik dar vieną problemą. Sienos, pertvaros nėra projektuojamos vertikaliai apkrovai perimti, tuo labiau smūgiams, kurių gali atsirasti nuo vėjo gūsių. Todėl ir mažas standus kolonos viršaus postūmis į sieną gali šią sulaužyti.

Tas pats su lubų ir sienų bei sienų ir grindų sandūromis. Aukštų pastatų patalpos geometrijai įtaką daro ne tik vėjas. Bet kartais ir jo jėgos pakanka, kad būtų sugadintos sienos, pertvaros, lubos, grindys. Jei pastato konstrukcijoms ir jų elementams poveikį darytų tik vėjo jėga, visoms sandūroms pakaktų vieno universalaus sprendinio – 2 milimetrų minkštos arba 3 milimetrų standesnės, bet gana tampios medžiagos (pavyzdžiui, kamštinės) visose siūlėse. Pagal gamintojo rekomendacijas įrengtos akrilo siūlės bėdą išspręstų.

Deja, statinį veikia daug jėgų, ir dėl jų atsiradusios deformacijos sukuria naujų jėgų. Čia vėl priminsiu žmogiškąjį visų tokio investicinio projekto dalyvių faktorių, socialinės atsakomybės stoką bei kūrybingą saviveiklą atliekant darbus. O ir spręsti reikia ne tik įtrūkimų klausimą. Privalu neužmiršti ir leistinų pastato deformacijų įtakos jo lauko atitvarų sandarumui ir langams, durims, garso izoliavimo tarp butų sistemoms, gaisro izoliavimo sistemoms, hidroizoliacijai, vamzdynų sandarumui bei kitiems susijusiems uždaviniams.

Galima apibendrinti: tik kompetentinga komanda ir darnus jos darbas gali išsamiai atsakyti į klausimą apie pastato konstrukcijų pokyčius dėl jas veikiančių jėgų ir pateikti tinkamų sprendinių. Kadangi vis dar įprasta statybas baigti dalinės apdailos etapo metu, socialiai atsakinga specialistų, dalyvaujančių projekte, komanda pirkėjui privalo parengti instrukcijų paketą (ką jis gali daryti savo bute ir ko – ne) ir rekomendaciją, kaip išbaigti buto apdailą nepridarant žalos nei sau, nei aplinkiniams. Reikia ne tik parengti šiuos dokumentus, bet ir įsitikinti, kad buto savininkas suvokė jų reikšmę bei galimus padarinius.

Drėgmė savo darbą padaro Dabar – apie santykinės oro drėgmės patalpoje įtaką sienų, pertvarų ir lubų trūkinėjimui. Akivaizdus pavyzdys – natūralaus medžio grindys. Jei

34

šių lentos tinkamai išdžiovintos, jei likutinė atsivežtos į būstą medienos drėgmė neviršija 6 proc., jei klojama žiemą, kai ore yra apie 8 gramus vandens vienam kubiniam metrui, jei patalpos papildomai nedrėkinamos ir darbus atliks profesionalai, tikėtina, kad plyšelių tarp lentų neatsivers.

Bet šiuo atveju yra per daug „jei“.

Visoms medžiagoms aplinkos sąlygų pokyčiai (temperatūros ar santykinės drėgmės) daro įtaką, tik ne visoms tokią pačią. Mus domina medžiagų, iš kurių daromos sienos, lubos, reakcija į drėgmę. Didžiausias deformacijas dėl įgertos ir vėliau išgarintos (arba atvirkščiai) drėgmės patiria gipso kartono plokštės ir gipso blokeliai. Šios medžiagos mechaniškai yra labai silpnos, todėl konstrukcija iš jų įgėrusi drėgmės padidėja, o išdžiovinta susitraukia.

Vadinasi, standžiai į koloną įremta siena sutrūkinės, o tampriai su sienomis sujungtos lubos iš sandėliuose drėkusių gipso kartono plokščių supleišės.

Ne kartą matytas atvejis: dieną sumontuojamos lubos ir sujungimai perimetru bei tarp plokščių suklijuojami popierinę juostą įterpiant į siūlių glaistą. Po to įjungiami elektriniai šildytuvai ir rytą ruošiamasi dažyti.

Tačiau užuot tai darę, lubas montavę „meistrai“ skambina pareikšti pretenzijų: „Atvažiuokite greičiau, jūsų namo pamatai sėda, trečią kartą montuojame lubas, o jos vis sutrūkinėja.“ Iš tiesų nejuokinga.

Apibendrinant galima tvirtinti, kad statybinėms medžiagoms, iš kurių įrengiamos sienos, pertvaros ir lubos, santykinės drėgmės pokyčiai įtaką daro. Žemuose pastatuose tinkamai įrengti šias konstrukcijas galima perskaičius gamintojo rekomendacijas. Aukštuose pastatuose veikia daug daugiau jėgų, kurių poveikis gali būti sumuojamas, todėl deformacinių siūlių įrengimo rekomendacijas turi parengti statinį projektavęs konstruktorius.

Saulės jėga Pavyzdys, ką gali saulė. Rytą, tikrinant aukšto statinio vertikalumą tiksliais geodeziniais prietaisais, pastato kolona nuo vertikalės buvo pasvirusi 20–25 milimetrus (leistinos ribos). Patikrinus po pietų pastatas buvo pasviręs 70–80 milimetrų. Kitą

rytą kolona vėl buvo projektinėje padėtyje. Tai nieko bloga, kol nepradedamos mūryti sienos ir pertvaros.

Jei mūro darbai atliekami saulėtą, bet šaltą žiemos rytą, o statinys šildomas minimaliai ir paliekami per maži tarpai deformacijoms, kitą rytą galime rasti įtrūkimų sienose.

Trumpai apibendrinant galima teigti, kad konstrukcijų temperatūros deformacijų nepaisymas gali būti reikšmingas, o kartais ir lemtingas.

Gyvenant daugiabutyje, kai aplinkui kaimynai įsirengia butus, patiriama daug nepatogumų: triukšmas, dulkės ir t. t. Taip pat iškyla klausimas, ar daromas poveikis pastato konstrukcijoms, kai butai įrengiami skirtingu laiku. Pavyzdžiui, 22 aukštų name liko tuščias 21 aukštas ir jame nori apsigyventi naujakuriai.

Sudėtingesnė situacija, kai būna visiškai įrengti 20-as ir 22-as aukštai. Visos apkrovos veikia, perdangų įlinkiai stabilizavosi. Nuolatinė 21-o aukšto apkrova suformuos papildomą 20-o aukšto lubų įlinkį. Kad sienos, išmūrytos 20-ame aukšte, trūkinės – mažai tikėtina. Jose yra įrengtos garsą izoliuojančios sistemos, tad palikta ir pakankamai vietos perdangos įlinkiui.

Daugiausia bėdų būna su pertvaromis buto viduje, kurias mūrija buto savininko meistrai. Pertvaros yra liaunos konstrukcijos, ir norėdami užtikrinti stabilumą meistrai jas standžiai sujungia su gipso kartono plokštėmis. Tuomet sujungia su lubomis. Nesvarbu, ar pagal gamintojo rekomendacijas įrengia sandūrą, ar patys sugalvoja mazgą – bėdos jau užprogramuotos. Mažiausias perdangos įlinkis sulaužo pertvaras, nukenčia ir lubos.

Išvada – ši problema labai dažna ir per daug pridaro visiems moralinės bei materialinės žalos. Taip pat sugaišina daug specialistų, kuria blogą statytojų, rangovų bei projektuotojų įvaizdį. Tad toliau palikti spręsti šią problemą pirkėjams yra neatsakinga.

Statytojo komanda privalo parengti tikslias instrukcijas ir aiškias įvairių sprendinių rekomendacijas, kaip išvengti nesklandumų. 

technologijos i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

Hidrotechninių statinių būklė ir perspektyvos Lietuvoje Lietuvoje gausu vandens telkinių.

Turime 4418 upių ir upelių, 2850 ežerų, beveik 100 kilometrų jūros kranto, 246 tūkst. hektarų pelkių. Bendras upių ilgis yra 37,6 tūkst. kilometrų, taigi kiekvienam kvadratiniam mūsų teritorijos kilometrui tenka po 0,58 kilometro upės. O kiekvienam mūsų – po 2 metrus ežero kranto, kurio visiškai pakaktų įmerkti meškerę. Pelkių plotas dabar yra gerokai sumažėjęs. Prieš 30 metų jų buvo du kartus daugiau, o senovėje pelkės, kaip ir miškai, užėmė didesniąją mūsų šalies dalį. Aplinkos klimatą švelninančių, kritulių vandenį kaupiančių ir vėliau upėms atiduodančių pelkių svarba jau įvertinta – jas pradėta saugoti ir tausoti.

Sulaukė mokslininkų dėmesio Gyvendami šalia daugybės vandens telkinių, mūsų protėviai išmoko naudotis jų teikiamomis galimybėmis. Per amžius susiformavo tradicijos ir įgūdžiai atlikti įvairius hidrotechninius darbus. XIX amžiuje Lietuvoje pradėti šlapių žemių sausinimo darbai. XIX šimtmečio antrojoje pusėje įrengtų uždaro drenažo sistemų kokybė buvo tokia gera, kad jos tarnavo beveik šimtą metų.

Hidrotechnikai, 1950–1960 metais įrengdami polderius Nemuno žemupyje Šilutės rajone, rasdavo prieš daug dešimtmečių įrengtų ir vis dar puikiai veikiančių sistemų – drenažo sausintuvų ir rinktuvų.

XX amžiuje šlapių žemių melioracijos darbai buvo plėtojami toliau.

Ypač didelį mastą jie įgijo 1960–1980 metais, kai didžiuliuose šlapių žemių

36

plotuose buvo atlikta melioracija, sureguliuota apie 80 proc. mažųjų Lietuvos upių vagų, o aplink jas sutvarkytos žemės. Šiuo metu Lietuvoje yra daugiau nei 3 mln. hektarų melioruotų žemių, tai sudaro 46,7 proc. mūsų krašto teritorijos. Uždaru drenažu nusausinta 2,6 mln. hektarų. Melioracines sistemas sudaro 63,4 tūkst. kilometrų griovių ir 16 mln. kilometrų drenažo linijų. Šie skaičiai puikiai atspindi atliktų darbų mastą ir vertę, kuri viršija 50 mlrd. litų. Tai didelis ir nuolatinės priežiūros reikalaujantis turtas. Žinoma, kad naudojami statiniai išsilaiko gerokai ilgiau už vien saugomus. Palikti likimo valiai ypač lengvai pažeidžiami hidrotechniniai melioracinių sistemų objektai greitai deformuojasi, yra ir praranda funkcionalumą. 2000–2004 metais Vilniaus Gedimino technikos universiteto doktorantės Anos Dolgopolovienės atlikti melioracinių kanalų būklės tyrimai parodė, kad juose vyksta intensyvi natūralizacija – grįžimas į natūralaus upokšnio būseną.

Paliktų be priežiūros kanalų šlaitai apauga žole, krūmais, medžiais, dugne pradeda augti vandens augalai, kaupiasi nešmenys, ir kanalas seklėja. Ilgainiui atsiranda vingių, kanalas išsikreivina ir pradeda meandruoti. Didesnio polinkio ruožuose, kur vandens tėkmė yra greitesnė, kanalo dugnas išplaunamas, nuslenka šlaitai, ir kanalas pradeda meandruoti dar sparčiau. Neprižiūrimas tiesus, trapecinio skerspjūvio ir pastovaus dugno nuolydžio kanalas po 50–100 metų virsta krūmais ir medžiais ap-

2012 Nr. Nr. 10 10 ii STATYBA STATYBA IR IR ARCHITEKTŪRA ARCHITEKTŪRA ii technologijos technologijos 2012

žėlusiu vingiuotu upeliu su sraujymėmis ir duburiais, susiaurėjimais ir praplatėjimais. Dėl natūralizacijos kanalai praranda laidumą, vandens lygis juose ir aplinkiniuose žemės plotuose pakyla, drėgmės režimas blogėja, pasikeičia augalų sudėtis.

Natūralizaciją būtina stabdyti Atlikus minėtus tyrimus, buvo suformuluotos rekomendacijos kanalų natūralizacijai stabdyti. Jų esmė – kontroliuojama natūralizacija. Pažaidas, kurių randasi vis greičiau ir dėl kurių mažėja kanalo funkcionalumas, siūloma stabdyti pačioje pradžioje ir leisti tas pažaidas, kurių įtaka laidumui mažesnė.

Tokiu būdu galima racionaliai panaudoti turimas menkas lėšas, kurių visavertei kanalų priežiūrai nepakanka.

Natūralizacija vyksta ne tik kanaluose, bet ir visuose kituose iš žemių suformuotuose šlaituose – užtvankų, tvenkinių, kelių sankasų ir iškasų.

Liūčių išgraužos, nuošliaužos gana sparčiai ardo šlaitus. Tenka pastebėti, kad per daug kruopštus šlaitų šienavimas ir krūmų šalinimas ne tik nepadeda, bet ir kenkia šlaito stabilumui. Mat krūmų ir žolių šaknys sustiprina šlaitus ir stabdo jų eroziją. Estetiškai plokščias kaip stalas ir plynas šlaitas kažin ar gražesnis už apžėlusį žole, smulkiais krūmais.

Nedideliais krūmais apaugę kanalų šlaitai yra stabilesni, mažesnis jų nuošliaužų pavojus, jie atsparesni liūčiai, netgi vandens srauto ardymui potvynio metu.

Stambėjant žemės ūkio valdoms, didėja ir melioracinių sistemų priežiūros galimybės. Stambiems žemvaldžiams priklauso didelė melioracinės sistemos dalis ar visa sistema.

Esant tokioms sąlygoms nustatyti sistemos būklę, jos pažaidas, jų susidarymo priežastis ir organizuoti remontą yra kur kas lengviau nei tuomet, kai nedidelė melioracinės sistemos dalis priklauso pavieniam mažažemiam ūkininkui.

Upių energija – ne naujiena Upių energija Lietuvoje išnaudojama nuo XVII amžiaus. Iš pradžių upelių energija naudota rudnių kūjams kilnoti ir orui į žaizdrą pūsti,

VĮ vidaus vandenų kelių direkcijos nuotr. vėliau – malūnuose, milo vėlyklose, medienos apdorojimo įmonėse.

XIX amžiuje Lietuvoje buvo apie 400 vandens jėgainių, o dabar yra 94 hidroelektrinės (HE). Jos išnaudoja maždaug trečdalį energinio visų mūsų upių potencialo, tačiau tolesnė hidroenergetikos plėtra vargu ar įmanoma. Mat HE statyba ant daugumos Lietuvos upių uždrausta.

Reikia pripažinti, kad verslininkus dominančios didžiausio nuolydžio, srauniausios upės yra pačios gražiausios, labiausiai mylimos žmonių ir saugomos aplinkosaugininkų.

Gražiai, tinkamai suprojektuotos ir įrengtos HE poveikis aplinkai nėra didelis. Kartais HE ir jos tvenkinys aplinką puošia, visuomet didina rekreacines upės galimybes. Štai Kauno HE tvenkinys yra pamėgta rekreacijos, poilsio ir sporto vieta, labai mėgstama miesto bei apylinkių gyventojų.

Upių energija, kaip ir saulės, vėjo, bangų bei kitų atsinaujinančių energijos šaltinių, yra išskaidyta, todėl prieš naudojama pirma turi būti koncentruojama. Upių energiją įprasta koncentruoti tvenkiniuose, kurie stipriai veikia aplinką, ichtiofauną ir florą, aplinkos mikroklimatą. Tvenkiniuose ir pasroviui nuo jų pasikeičia žuvų sudėtis, nutraukiami žuvų migravimo keliai. Tai yra pagrindinis hidroenergetikos trūkumas. Jį galima pašalinti įrengus žuvitakius, žuvivaisos įmones. Tik jos ne visuomet duoda laukiamų rezultatų. Bepatvankė hidroenergetika šių trūkumų neturi, tačiau jos veiksmingumas energijos gamybos požiūriu yra daug mažesnis už tradicinės hidroenergetikos su užtvankomis, tvenkiniais ir žuvitakiais. Šiuo metu Aleksandro Stulginskio universitete atliekami Lietuvos upių kinetinės energijos naudojimo galimybių tyrimai, kurie, tikimasi, atvers naują puslapį bepatvankės hidroe-

nergetikos plėtros srityje. Dėl didelio Lietuvos upių tinklo tankumo kinetinė upių energija yra prieinama beveik visoje šalies teritorijoje. Dėl to šis energijos šaltinis yra įdomus.

Kinetinė upių tėkmės energija yra išskaidyta pagal upės tėkmę – ją koncentruoti yra daug sunkiau.

Plėtojant atsinaujinančius energijos šaltinius, statant naują atominę elektrinę labai svarbi tampa ir energijos kaupimo problema.

Nurodytiems energijos šaltiniams racionaliai panaudoti Kruonio akumuliacinę HE nepakaks. Reikėtų jau dabar pasirūpinti papildomais agregatais Kruonio HE, kuriems vieta ten paruošta, taip pat plėtoti mažų akumuliacinių HE tinklą. Vandens telkinių turime daug, mūsų krašto reljefas tokių elektrinių statybai palankus, taigi dabar pats laikas intensyviai spręsti energijos kaupimo priemonių, pirmiausia – hidroakumuliacinių elektrinių tinklo plėtros, problemą.

Viltis – pritaikymas turizmui Tankus upių tinklas paprastai asocijuojasi su didelėmis vandens kelių galimybėmis. Jos Lietuvoje naudotos jau gilioje senovėje. Yra žinių, kad vandens kelių priežiūros darbai Lietuvoje buvo atliekami dar XVI amžiuje. 1530 metais kunigaikščio Vytauto Didžiojo įsakymu iš Nemuno seklumų buvo šalinami akmenys – taip pagerinta šios upės vandens kelio kokybė. XIX amžiuje buvo pradėti Dubysos ir Ventos vandens kelio statybos darbai. Jiems vadovavo garsus lietuvis, kelių inžinierius Stanislovas Kerbedis. Jo vardu pavadintas vienas tiltas per Vyslą Varšuvoje.

Plečiantis automobilių kelių ir geležinkelių tinklui, vandens kelių svarba vis mažėjo. Prie šios konkurencijos prisidėjo ta aplinkybė, kad Lietuvos upės nėra vandeningos. Tėkmės gylis net didžiosiose

upėse – Nemune ir Neryje – yra ties laivybos galimybių riba.

Dabar vandens transportas patiria nuosmukį. Krovinių stoka, didelė konkurencija su keliais, daug pastangų reikalaujantys krovos darbai, kurie esant mažiems pervežamų krovinių atstumams dar labiau mažina šios transporto rūšies veiksmingumą ir smukdo vandens transportą.

Manome, kad vandens transportą reikėtų orientuoti turizmo ir rekreacijos kryptimi. Nėra abejonių, kad vandens turistų srautas labai išaugtų, jeigu iš Baltijos jūros vandens keliu būtų galima pasiekti Kauną ir Vilnių. Dabar Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakultete atliekami galimybių didinti seklių vandens kelių gylį be upės patvenkimo, gilinimo, kitų hidrotechninių statinių tyrimai. Gauti daug žadantys tyrimų rezultatai.

Statiniai, pirmiausia didžiulių matmenų hidrotechniniai objektai, daro poveikį aplinkai, o ši veikia juos. Tokią sąveiką suprasti ir įvertinti projektavimo, statybos, eksploatavimo ir net statinių ardymo bei šalinimo metu privalo kiekvienas statybos inžinierius.

KTU Statybos ir architektūros fakultete šiems reiškiniams skiriama daug dėmesio. Studijų moduliuose, tokiuose kaip statiniai ir aplinka, aplinka ir pastatų energetika, vandens išteklių valdymas, hidrologija ir hidrosferos apsauga, magistrantai gauna išsamios informacijos apie statinių ir aplinkos sąveikos ypatumus, rezultatus bei galimybes šią sąveiką įvertinti inžineriniuose darbuose. Optimaliu laikomas mažiausią poveikį aplinkai darantis statybinio uždavinio sprendinys.  Parengė KTU Statybos ir architektūros fakulteto Geoinžinerijos katedros prof. habil. dr. Narimantas Ždankus ir prof. dr. Tadas Ždankus

37

R i STATYBA IR ARCHITEKT的RA i 2012 Nr. 10

38

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKT的RA i R

39

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Aliuminio ar cinkuotą pagrindą reikia nuvalyti švariu, neriebaluotu ir netepaluotu celiulioziniu skudurėliu arba valymo popieriumi naudojant valymo priemonę „Sika Activator-205“. Nuvalius reikia palaukti mažiausiai 10 minučių. Po to teptuku arba skudurėliu ant jo tolygiai užtepamas plonas „SikaTack Panel Primer“ grunto sluoksnis. Užtepus gruntą reikia palaukti mažiausiai 30 minučių (daugiausia 8 valandas).

Jei pagrindas medinis, nuo jo reikia pašalinti dulkes. Tuomet tepamas plonas „SikaTack Panel Primer“ grunto sluoksnis ir palaukiama mažiausiai 30 minučių (daugiausia 8 valandas).

Užtepus gruntą paviršiai turi būti apsaugoti nuo purvo, dulkių, riebalų ir kitų nešvarumų.

Kitokie ventiliuojamieji fasadai „Čia darbininkai neapskaičiavo, kiek reikėtų veržti savisriegius tvirtinant plokštes prie profilių“, − beda pirštu į nuskilusius fasadų plokščių kampus renovuoto daugiabučio bendrijos pirmininkas. Toks pavyzdys akivaizdžiai rodo, kad buvo galima rinktis kitokią, patikimesnę ir estetiškai patrauklesnę, fasado plokščių tvirtinimo technologiją.

Ekonominė nauda Alternatyvą fasado plokščių tvirtinimui varžtais pateikia kompanija „Sika“. Pagal jos siūlomą technologiją plokštės ne prisukamos varžtais, bet klijuojamos. Tokia sistema leidžia nematomai tvirtinti fasadų plokštes prie profilių ir sukurti estetiškesnį vaizdą. Be to, toks metodas ekonomiškesnis nei tvirtinimas varžtais ar kabliukais.

40

„SikaTack“ sistema skirta tvirtinti ventiliuojamųjų fasadų plokštes. Ji susideda iš elastingų klijų „SikaTack Panel“, dvipusės lipnios „SikaTack“ plokščių tvirtinimo juostos ir pagrindo paruošimo priemonių: valiklio „SikaAktivator-205“ ir grunto „SikaTack Panel Primer“. Klijai „SikaTack Panel“ − pagrindinė sudedamoji sistemos dalis, vienkomponentis poliuretanas. Darbinė gaminio temperatūra siekia net nuo –40°C iki +90°C. Klijai taip pat išsiskiria atsparumu drėgmei, o tai mūsų klimato sąlygomis yra labai aktualu. Dvipusė lipni su polietileno putomis pagaminta juosta „SikaTack“ naudojama pirminiam fasadų tvirtinimui ir tam, kad būtų sureguliuotas minimalus 3 milimetrų klijų storis. Juostą reikia pritvirtinti visu pagrindo ilgiu.

Paslėptą ventiliuojamųjų fasadų plokščių tvirtinimą galima naudoti gyvenamiesiems ir komerciniams pastatams, naujai statomiems ir renovuojamiems, restauruojamiems objektams. Sistemą „SikaTack“ gali-

ma naudoti ir atliekant vidaus apdailos darbus.

Sistemos privalumai Vertinant sistemos privalumus, pirmiausia pažymėtinas greitas darbas ir gaunamas puikus estetinis vaizdas, nes nesimato tvirtinimo elementų. Prireikus fasado plokštės lengvai pakeičiamos.

Sistema yra vienalytė, visiškai paruošta naudoti. Gamintojų skaičiavimu, klijuoti plokštes yra kur kas taupiau, negu jas tvirtinti varžtais ar kabliukais. Klijuojant plokštes nėra įtempimo taškų, tempimo jėgos paskirstomos visame klijuojamos plokštės plote, todėl nereikia baimintis, kad kuris nors kampas įskils arba visa plokštė sutrūkinės. Temperatūros svyravimo įtaka visiškai neturi reikšmės, kitaip negu tvirtinant kniedėmis, be to, tvirtinimo sistema nerūdija. Sistema „SikaTack“ sugeria vibraciją ir smūgius, yra atspari atmosferos poveikiui bei dilimui. Ji suteikia plačias fasadų dizaino galimybes, garantuoja gerą išvaizdą, nes plokščių prispaudimas yra vienodas, nebus išsikišusių ar įdubusių kraštų. Naudojant šią sistemą fasadų paviršių lengva prižiūrėti.

Ilgalaikį tvirtinimo stiprumą užtikrina „SikaTack Panel“ klijai. Juos naudojant nereikia baimintis, kad klijai ištrykš per kraštus arba kad plokštė atsilups. Skaičiuojant reika-

lingą ilgalaikį tvirtinimo stiprumą, į skaičiavimus nereikia įtraukti mechaninių dvipusės tvirtinimo juostos ypatybių.

Kalbant apie paprastesnį darbą naudojant „SikaTack“ sistemą, pažymėtina, kad nereikia gręžti skylių.

Dėl to irgi sumažėja tikimybė suskaldyti plokštes.

Kai fasado plokštės tvirtinamos kniedėmis, nukenčia ne tik estetinis vaizdas. Dėl temperatūros svyravimų tarp kniedžių ir plokščių vyksta skirtingi susitraukimai, dėl to šios gali suskilti.

Plokštės kartais tvirtinamos kabinant jas ant kabliukų. Bet kabliukai laikui bėgant surūdija, be to, plokš-

Vieni didžiausių „SikaTack“ sistemos privalumų – greitas darbas ir puikus estetinis vaizdas.

tės gali judėti dėl atsirandančio laisvumo. O ir estetinis vaizdas nėra gražiausias, nes kabliukai vizualiai matomi.

Pagrindo paruošimas Aliuminio ir cinkuoti profiliai, prie kurių ketinama klijuoti fasado apdailos plokštes, turėtų būti L, T arba H formos, susidedantys bent iš AlMgSi 0,5 F22 lydinio pagal DIN 1748 – 1 standartą. Pagrindo atitikimą turi patvirtinti statybos techninis prižiūrėtojas.

Plokštes galima klijuoti ir prie medinio pagrindo – statmenų pušinių ar eglinių tašų. Jie turi būti lygūs, maksimalus drėgnumas – ne daugiau kaip 14 proc. pagal DIN 1052 standartą. Klijavimo zona turi būti neapdirbta. Tarpai tarp tašų sujungimų turi būti mažiausiai 1 centimetro pločio.

Statmeno pagrindo matmenys priklauso nuo fasado konstrukcijos.

Vertikalios aliumininės, cinkuotos ar medinės juostos turi būti lygiagrečios, lygios, kad plokštės priliptų tolygiai ir be įtempimų. Siekiant užtikrinti maksimalų fasado plokščių patvarumą ir stabilumą, būtina itin kruopščiai paruošti pagrindą. Jis turi būti švarus, sausas, vienalytis, lygus, neišteptas riebalais, tepalais, nedulkėtas, ant jo neturi būtų laisvų, lengvų dalelių.

Dažai, lakas ir kitos lengvai prilipusios dalys turi būti pašalinti.

Plokščių klijavimas Tinkamai paruošus visus paviršius, ant vertikalių pagrindo juostų visu jų ilgiu ir lygiagrečiai su jų briaunomis klijuojama plokščių tvirtinimo juosta „SikaTack“. Tik nereikia nuimti juostos apsauginės folijos. Naudojant „SikaHand“ arba suspausto oro švirkštus trikampe vaga tepami plokščių klijai. Pasitelkiant specialų trikampį klijų antgalį išgaunama reikiama klijų juostos forma, padedanti užtikrinti didesnį stabilumą ir geresnį sukibimą su pagrindu. Tuomet nuo tvirtinimo juostos nuimama apsauginė folija.

Apdailos plokštes reikia uždėti per 10 minučių. Darbų metu oro temperatūra negali būti žemesnė nei +5°C ir viršyti +35°C karščio.

Santykinis oro drėgnumas negali būti didesnis nei 75 proc. Priklijavus plokštes per penkias valandas temperatūra negali nukristi žemiau minimalios – +5°C. Tik laikantis gamintojų rekomendacijų bus galima džiaugtis nepriekaištingu rezultatu.

Sika Baltic – Lietuva Tel. +370 610 72 292 El. p. matijoska.gintautas@lt.sika.com Veiverių g. 150, Kaunas www.protec.lt

41

architektūra paveldas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i paveldas

Inga LUKŠYTĖ

Ilgus amžius rotušė buvo svarbiausias miestų pastatas – pagrindinė įstaiga, magistrato narių susirinkimo bei savivaldybės administracijos tarnautojų darbo vieta. Lietuvoje šiandien rotušė daugeliui siejasi su santuokų rūmais, ne vieno miesto rotušėje vyksta ir kultūros renginiai bei koncertai. Kėdainių rotušė – ne išimtis. Tik svečius – eilinius lankytojus ir vestuvininkus – ji jau daug metų pasitikdavo aptrupėjusiais fasadais ir vėjo perpučiamais langais.

Nebegadins šventinės nuotaikos Viena iš Lietuvoje išlikusių trijų rotušių sulaukė restauratorių 42

Priimti svarbiausi sprendimai 1590 metais Kėdainiams suteiktos Magdeburgo teisės, todėl miestui iškilo būtinybė turėti rotušę. Manoma, kad pirmoji rotušė pastatyta 1608 metais, tačiau tiksliai nežinoma, kur ji stovėjo. Plėtojant miestą, 1649 metais Jonušas Radvila paskyrė magistratui namą, priklausiusį škotų pirkliui Tomui Šafleriui – čia turėjo būti pastatyta nauja mūrinė rotušė. Statybos darbai baigti apie 1651–1654 metus.

T. Šaflerio namo mūrai buvo panaudoti statant naują rotušę.

To meto rotušės pastatas savo architektūra skyrėsi nuo dabartinio. Pagrindinis jo akcentas buvo bokštas su laikrodžiu ir dviem varpais, kurie skelbė magistrato posėdžių pradžią ir pabaigą, kvietė pirklius bei amatininkus į susirinkimus. Pirmojo rotušės aukšto patalpose saugoti ilgio matai ir saikų tūrių etalonai, laikytos svarstyklės. Čia veikė parduotuvės, kurias nuomojosi pasiturintys škotai. Įsikūrė čia ir viena pirmųjų Lietuvoje vaistinių. Antrame rotušės aukšte veikė teismas, raštinė, archyvas. Rūsyje buvo įrengtas kalėjimas ir patalpa budeliui.

vimas. Restauratorių dėmesio rotušė sulaukė 1979–1982 metais. Pirmiausia buvo atlikti išsamūs istoriniai, polichromijos ir architektūros tyrimai, parengtas projektas. Atliekant darbus atkurtas čerpėmis dengtas stogas, restauruoti pastato fasadai, pagrindiniame rotušės fasade, architektūrinėmis priemonėmis parodant buvusio T. Šaflerio namo vietą, perplanuotos patalpos. Buvo pagaminti nauji langai ir durys. Remiantis polichromijos tyrimų duomenimis, melsvai pilka spalva nudažyti pastato fasadai, architektūrinės detalės pagrindiniame fasade išskirtos balkšvai.

Istorinis veidas išliko Praėjus daugiau kaip 25 metams nuo tvarkybos darbų pabaigos, rotušės fasadų būklė nei kėdainiečių, nei miesto svečių nebedžiugino. Kaip ir įmonės

„Lietuvos paminklai“ specialistų. Fasadų tinke buvo atsiradę daug smulkių įtrūkimų. Apatinėje fasado dalyje tinkas daugelyje vietų išsisluoksniavo, atšoko nuo mūro. Ir nuo fasadų plokštumų, ir nuo architektūrinių elementų nubyrėjo nedideli tinko fragmentai, atsidengė plytų mūras. Tose vietose, kur lietvamzdžių ir lietlovių būklė buvo bloga, fasadų paviršiai drėko, pradėjo augti samanos, dumbliai, mikrogrybai. Mediniai langų rėmai deformavosi, atsirado plyšių.

2009 metais įmonės „Lietuvos paminklai“ architektė Elena Kazlauskaitė parengė Kėdainių rotušės fasadų tvarkybos darbų projektą. Projekto sprendiniai buvo pagrįsti atliktų tinko, dažų ir jų pagrindų cheminių–technologinių tyrimų išvadomis. Tvarkybos darbų projekto rengimo tikslas – numatyti priemones laikui bėgant atsiradusiems fasadų tinko defektams ir sužalojimams šalinti, mūrui restauruoti, fiziškai susidėvėjusiems mediniams gaminiams – langų rėmams, durims – pakeisti. Atkartotas XX amžiaus antrojoje pusėje pagamintų langų rėmų skaidymas: langų rėmai buvo suprojektuoti su horizontaliu impostu, su į vidų varstomomis sąvaromis.

Išstudijavus analogus pasiūlyta sąvarų rėmus suskaidyti į mažesnes dalis. „Projekte numatytas ir susidėvėjusių lietaus vandens rinkimo bei nuvedimo sistemos elementų keitimas, – komentavo „Lietuvos paminklų“ architektė. – Tvarkybos darbų

Laikas ir drėgmė labiausiai paveikė rotušės fasadus – jie buvo aptrupėję ir sueižėję.

Dirbo nuosekliai 1760 metais, mieste kilus gaisrui, rotušės bokštas sudegė, įgriuvo stogas, apgriuvo dalis sienų mūrų. Ilgą laiką remontui nerasta lėšų. Rotušės, tik be bokšto, atstatymas pradėtas 1785 metais ir užtruko iki XIX amžiaus pradžios. Po atstatymo pagrindinis fasadas įgavo klasicizmo bruožų. Pagrindinį fasadą papuošė piliastrai, profiliuotas karnizas, antro aukšto langus juosiantys profiliuoti apvadai su užkarpomis, trikampiai sandrikai, stilizuoti architektūriniai elementai – triglifai, lašai.

XIX amžiuje rotušės pastatas rekonstruotas, pakeistas patalpų plana-

43

paveldas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i paveldas

tektūriniu dekoru puoštas rytų fasadas.

Nuo jo pašalintas silpnos cementacijos, išsisluoksniavęs, druskų prisotintas tinkas. Restauruoti pažeisto ir apirusio raudonų plytų mūro fragmentai. Sutvarkytas cokolis ir atgrinda.

Atskirai paminėtini sudėtingi langų rėmų keitimo darbai, kuriuos patikėta atlikti Kaune įsikūrusiai įmonei „Saloža“,

nes išmatavus angas paaiškėjo, kad jų matmenys skirtingi. Todėl langų rėmai buvo pagaminti ir pritaikyti kiekvienai konkrečiai angai. „Nėra dviejų vienodų matmenų gaminių“, – atkreipė dėmesį E. Kazlauskaitė. Keičiant langų rėmus, pastato viduje išsaugotos, restauruotos geros būklės medinės palangės.

Bendrovės „Saloža“ direktorė Vitalija Skarupskienė patvirtino: jų pagaminti mediniai langai yra su stiklo paketu, tačiau langų dizainas, konstrukcija ir sudalijimas artimi autentiškiems. Paveldo objektams, pavyzdžiui, dvarams, įmonėje „Saloža“ langai gaminami nuolat. Čia išlygų negali būti – visuomet stengiamasi išlaikyti autentišką langų konstrukciją, restauruoti išlikusią furnitūrą arba pritaikyti kuo panašesnę naują. Įmonė pagamino langus ir Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčiai, Kauno technologijos universiteto Teologijos fakultetui, Piligrimų informacijos centrui Šiluvoje, Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, Vilniaus universitetui, Kauno arkivyskupijos kurijai bei kitiems pastatams. „Kėdainių rotušėje pakeisti sovietmečiu sudėti langai. Jie dabar funkcionalesni, dizainas gražesnis, o ir šiluma išlaikoma puikiai“, – sakė bendrovės direktorė.

Tinkuojant fasadą išlaikytas XX amžiaus pabaigoje dirbusių architektų restauratorių sumanymas parodyti T. Šaflerio namo, buvusio rotušės pastate, vietą. Pagrindinio rotušės fasado, atsukto į Didžiosios rinkos aikštę, tinke suformuota įgilinta įrėža, rodanti T. Šaflerio namo fasado su mažais arkiniais langeliais ir niša vietą. Kadangi 2011 metais atliekant cheminius–technologinius tyrimus rasti dažų, kuriais buvo dažoma po XX amžiaus pabaigos restauracijos, sluoksniai, fasadams dažyti buvo panaudoti su kalkiniais tinkais suderinami silikatiniai dažai, o spalvos parinktos atsižvelgiant į seniau atliktų tyrimų išvadas: pilkai dažytų fasadų plokštumų fone architektūrinės detalės išskirtos balkšva spalva. Fasado dalis, kurioje matyti T. Šaflerio namo vieta, dažyta šiek tiek intensyvesnio atspalvio pilka spalva. 

Pagrindinis rėmėjas

rėmėjas

Mediniai rotušės langų rėmai ir durys nebuvo autentiški. Jie pagaminti ir įstatyti 1979–1982 metų restauracijos metu.

,,

Elena Kazlauskaitė Įmonės „Lietuvos paminklai“ architektė

Tvarkybos darbų metu fasadų architektūrinės detalės išsaugomos, restauruojamos, todėl pastato vaizdas, suformuotas XX amžiaus antrojoje pusėje, nekeičiamas. metu architektūrinės fasadų detalės išsaugomos, restauruojamos, todėl pastato vaizdas, suformuotas XX amžiaus antrojoje pusėje, restauravimo darbų metu nekeičiamas. Taip pat numatyta užbaigti pagal 2006 metais parengtą Kėdainių rotušės rūsio remonto, restauracijos, konservavimo projektą pradėtus pamatų, cokolio hidroizoliacijos, kvėpuojančios atgrindos įrengimo darbus.“ Etapais suskirstyti rotušės fasadų tvarkybos darbai pradėti 2011 metais. Juos atlieka Kaune įsikūrusios J. A. Grigolos individualiosios įmonės „Eglė“ specialistai. Pirmiausia imtas tvarkyti archi-

44

Pirma užduotis – rasti naują pritaikymą Reanimuojamo Antazavės dvaro gyvybę toliau palaikys amatininkai

Inga LUKŠYTĖ

Šiandien Antazavės dvaras nė iš tolo neprimena XVIII amžiuje iškilusių puošnių rūmų, puoštų Pliaterių giminės herbu. Nors dvaras visiškai nugyventas, restauratoriams lieka tik apgailestauti – apleistam pastatui sutvarkyti neužtenka lėšų. Kol kas pagrindinis rūpestis – panaudoti skirtas lėšas taip, kad dvaras galėtų funkcionuoti: jame planuojama įkurdinti amatininkus.

45

paveldas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

1818 metų litografijoje rūmai vaizduojami iš ežero pusės: iš šios pusės jie su pusrūsiu sudarė trijų aukštų pastatą. Šeimininkai ne kartą keitėsi Mūsų dienų sulaukė dalis Zarasų rajone ant šiaurinio Zalvės ežero kranto stovinčios Antazavės dvaro sodybos pastatų – keletas ūkinių dvaro objektų bei mūriniai daugiaaukščiai pagrindiniai dvaro rūmai. Mūrinis dvaro pastatas iškilo dvaro šeimininko Liudviko Pliaterio žmonos Kunigundos Pliaterienės užsakymu. Ji ir buvo tikroji dvaro valdytoja.

Jau po grafo L. Pliaterio mirties 1790 metais našlė grafienė sudarė sutartį su architektu Antanu Naglovskiu, ir šis įsipareigojo pastatyti naujus mūrinius Antazavės dvaro rūmus, dvi oficinas,

bažnyčią, kleboniją, špitolę, užeigos namus. Dviejų aukštų rūmai buvo pastatyti ant anksčiau stovėjusio pastato rūsio cokolinio aukšto. Tiksli statybų pabaigos data nėra žinoma.

XIX amžiaus antrojoje pusėje dvarą valdė grafų Ledochovskių šeima, kuri, manoma, perstatė dvaro rūmus, tačiau istoriniuose dokumentuose žinių apie tai neišliko. Spėjama, kad rūmai galėjo būti rekonstruoti ir išplėsti pristatant šoninius fligelius. Iki Pirmojo pasaulinio karo Antazavės dvaro rūmai buvo stilingai įrengti, juose saugota daug Pliaterių giminės relikvijų. XIX amžiaus viduryje–XX amžiaus pir-

mojoje pusėje remontuojant patalpas fasaduose sumažinti centrinio rizalito langai, įrengti angų apvadai, pakeisti mediniai sijiniai perdenginiai.

Paskutiniai dvaro savininkai buvo Elžbieta ir Mikalojus Voinarovskiai.

Juodu ištrėmus į Sibirą, Antrojo pasaulinio karo metais rūmai buvo neprižiūrimi. Stogas įgriuvo, pradėjo griūti ir viršutinio aukšto sienos. 1949 metais dvare atliktas remontas, kurio metu sutvarkytas stogas, sutvirtintos sienos, pakeistos durys ir langai, įrengti koridoriai. Taip pat, laikantis to laiko gaisrinės saugos reikalavimų, įrengti nauji įėjimai ir laiptinės.

Sutvarkius pastatą, jame įkurti vaikų namai. 1961 metais pastatytas gyvenamasis vaikų namų pastatas, o dvaro rūmuose buvo įrengta mokykla.

Gerų norų neužtenka Restauratoriai, 2011 metais atlikę pastato fasadų tyrimus, įvertinę ir užfiksavę netektis, taip pat ištyrę perdangų ir stogo konstrukcijas, nustatė, kad pagrindinės pastato ligos – drėkstančios cokolinės sienos, vietomis ištrupėję cokolinės pastato dalies akmenys, kiauras stogas, nuo drėgmės apiręs tinkas ir mūras. Atsidengusį autentišką plytų mūrą irgi ardo drėgmė – ant jo iš kiaurų lietvamzdžių bėga vanduo. Fasado būklė, pasak Antazavės

Atsidengusį autentišką plytų mūrą ardo iš kiaurų lietvamzdžių bėgantis vanduo.

46

a p vel s a d

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i paveldas

dvaro sodybos rūmų stogo ir fasadų tvarkybos darbų projektą parengusios įmonės „Lietuvos paminklai“ projekto vadovės Juditos Olšauskienės, ypač kėlė nerimą, nes neeksploatuojamas pastatas kėlė grėsmę čia apsilankantiems svečiams.

2011 metais projekto vadovė gavo ir dar vieną užduotį – pateikti projektinius pastato pritaikymo siūlymus.

Tvarkybos darbai pradėti 2012 metais. Nors paprastai gelbėjant paveldo objektus pirmiausia sutvarkomi stogas ir pamatai, dėl lėšų stygiaus šį kartą pradėta tvarkyti nuo pamatų ir cokolinės pastato dalies. Priežastis paprasta: Antazavės dvaro pritaikymo projekto užsakovas – Zarasų rajono savivaldybė – parengė dvaro pritaikymo amatų centrui projektą ir tikisi sulaukti nemenkos paramos iš Europos Sąjungos fondų. Amatų centrą nuspręsta įkurti būtent cokoliniame pastato aukšte.

Cokolinio aukšto tvarkybos darbus atlieka Panevėžyje veikiančios įmonės „Kriautė“ specialistai. Atlikus archeologinius, žvalgomuosius tyrimus, jiems pirmiausia teko nukasti gruntą, atkurti pirminį žemės paviršiaus lygį, džiovinti atkastą sienų mūrą, nors tai nėra paprasta užduotis neeksploatuojamame pastate. Kol kas naudojami šildytuvai. Kad būtų išvengta neigiamo drėgmės poveikio konstrukcijoms, naudojamas sanuojantis tinkas, įrengiama alsuojanti nuogrinda su drenažu bei trapai kritulių vandeniui nutekėti visu pastato perimetru.

Dalis cokolinės pastato dalies langų buvo palaidoti po žemėmis, jas nukasus numatyta atkurti užmūrytų langų angas. Cokolinės pastato dalies langai gaminami dvigubi – tokie, kokie paprastai buvo dvaro rūmuose. Keičiami ne tik langai, bet ir durys. Pirmame darbų etape bus sutvarkyti ir pagrindinio įėjimo rūmų laiptai. Jie betoniniai, o laiptų pakopos bus padengtos klinkerio plytelėmis, turėklai ir stogeliai kalto metalo, gaminami pagal XIX amžiaus analogijas. Šiuo metu restauruojamas ir tvarkomas suskilinėjęs cokolio dalies fasadų mūras, tinkas bei dekoras.

Bendrovės „Kriautė“ statybų direktorius Albertas Vagulis pasakojo, kad įmonės meistrai pagamino visus dvaro rūmams restauruoti reikalingus medinius langus bei duris. „Suprasdami objekto kategoriją bei statusą,

įmonės darbuotojai kruopščiai vykdo visus projekte numatytus sprendinius, kad būtų užtikrintas objekto vertingųjų ypatybių išsaugojimas“, – užtikrino A. Vagulis.

Reikalingi dideli pinigai Skaičiuojama, kad visiems tvarkybos darbams Antazavės dvare gali prireikti beveik 7 mln. litų. Šiuo metu lėšų cokolinio pastato aukšto tvarkybos darbams skiria Kultūros paveldo departamentas, prisideda ir Zarasų rajono savivaldybė. „Geriausia, kai objekto restauravimo ir pritaikymo projektas įgyvendinamas kompleksiškai. Dabar jis vykdomas su trikdžiais. Nors planinė rūmų struktūra suardyta, nelikę dekoro elementų ir sunkiai atsekama buvusių patalpų paskirtis, rengiant pritaikymo projektą būtini išsamūs kompleksiniai tyrimai.

Atkurti rūmus tokius, kokie jie buvo

XIX amžiuje, nėra galimybių, tačiau pastatas tinkamas naudoti, jį galima pritaikyti šiuolaikinėms reikmėms.

Ateityje numatyta pakeisti pastato stogo dangą, sutvarkyti lietvamzdžius, pastato fasadą“, – sakė J. Olšauskienė.

Antazavės seniūnas Algirdas Lekaveckas irgi susirūpinęs dvaro likimu.

Dvaras, pasak pašnekovo, svarbus visai bendruomenei, nes Antazavės istorija prasidėjo būtent nuo jo. Idėją cokoliniame dvaro aukšte įrengti amatų centrą seniūnas sveikina, nes entuziastų ir senųjų amatų puoselėtojų vis dar yra ir Antazavėje, ir kaimyniniuose Zarasuose. 

Pagrindinis rėmėjas

Nusipelnę tvarkyti paveldą

25 metus sėkmingai dirbanti UAB „Kriautė“ yra viena stambesnių statybos paslaugų bendrovių Panevėžio apskrityje. Kvalifikuoti įmonės darbuotojai gali perimti visus Jūsų rūpesčius, susijusius su statybos darbų organizavimu, pradedant statybų aikštelės paruošimu, baigiant pastato pripažinimu tinkamu eksploatuoti. „Kriautė“ gamina ir skydinius–karkasinius namus, medinius langus. 150 įmonės darbuotojų nuolat tobulėja, siekdami užtikrinti darbų ir paslaugų kokybę.

Viena įmonės veiklos sričių yra kultūros paveldo objektų restauravimo ir tvarkybos darbai. Didžiuojamės įgyvendintais projektais: rekonstruotais Juozo Urbšio tėviškės namais ir 1863 metų sukilimo muziejumi Paberžėje; restauruotais Naudvario dvaro sodybos kalvės pastatu, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės dvaru Puziniškyje, Šiaulėnų koplyčia, Pieninių dvaro oficina ir rūkykla; Vytauto Žemkalnio gimnazijos Panevėžyje ir Joniškėlio dvaro sodybos naujų rūmų tvarkybos darbais. Šiuo metu atliekami Antazavės dvaro sodybos rūmų ir Paliesiaus dvaro sodybos pastatų restauravimo bei tvarkybos darbai.

www.kriaute.lt El. paštas kriaute@kriaute.lt tel. +370 652 90 413

47

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i naujienos

Ilgų nuotolių bėgikai Didžiausias aptvėrimo sistemų gamintojas visame pasaulyje „Betafence“ turi plačiausią tvorų ir prieigos kontrolės produkcijos asortimentą. Plačioje gaminių paletėje – ir sistema „Ursus“. Ji dvejopa: vienokia naudojama žemės ūkyje ir gyvulininkystėje, kitokia – miškininkystėje, prie geležinkelių bėgių bei greitkelių. Žemės ūkyje naudojama „Ursus“ sistema – idealus sprendimas pievoms, gyvuliams aptverti, ji naudojama ir žemės ūkyje.

Privalumai „Ursus Light“. Dėl specialiai sukurto „Zincalu“ padengimo viela tarnauja ilgiau mažiausiai 50 proc., palyginti su itin atsparia korozijai cinko danga. „Ursus Light Zincalu“ aptvarą labai lengva įrengti, o įvairių aukščių pasirinkimas gali patenkinti bet kokius reikalavimus. „Ursus Heavy“. Didesnio skersmens viela ir „Zincalu Super“ danga suteikia ypatingą stiprumą ir užtikrina labai ilgą tarnavimo laiką. „Ursus“ mazgai dar labiau padidina aptvaro tvirtumą ir atsparumą. „Ursus Heavy AS“. Šio aptvaro privalumai tokie pat, kaip ir „Ursus Heavy“, tačiau jis yra derinamas su stipriai įtemptomis horizontaliomis vielomis tam, kad tvirtumas ir lankstumas būtų didesni tuo pat metu naudojant mažesnio skersmens vielą. Tai sumažina ritinių svorį ir leidžia padidinti tarpus tarp tarpinių stulpelių, greičiau įrengti aptvarą ir reikalauja mažiau išlaidų.

Pritaikymas „Ursus“ sistema tinkama aptvarams, skirtiems avims, ožkoms, vištoms, antims, žąsims, tverti. „Ursus Heavy“ ir „Ursus Heavy AS“ tinkamos aptvarams, skirtiems kiaulėms bei galvijams, tverti.

Padengimas „Ursus“. Atliekant specialiai nustatytą procedūrą, ant plieninės vielos cinko sluoksnio yra uždedamas 5 proc. aliuminio sluoksnis. Šioje „Zincalu“ dangoje yra maždaug 50 proc. mažiau cinko negu vielose su trigubu cinko sluoksniu. Pasirinktus produktus galima įsigyti padengtus papildoma žalia danga. „Ursus Heavy“. Specialus vielų padengimas – 95 proc. cinko ir 5 proc. aliuminio lydiniu.

„Ursus Heavy AS“. Specialus „Zincalu Super“ vielos padengimas – 95 proc. cinko ir 5 proc. aliuminio lydiniu.

„Ursus“ aptvarai, naudojami miškininkystėje, prie geležinkelių bėgių ir greitkelių Kompanija „Betafence“ sukūrė trijų tipų aptvarus, specialiai naudojamus miškininkystėje ir greitkeliuose: „Ursus AS Light“, „Ursus AS Medium“ ir „Ursus AS Super“.

Privalumai „Ursus AS Light“. Naudojant tvirtą vielą išvengiama didelio svorio, tačiau tuo pat metu sukuriamas maksimaliai tvirtas aptvaras. Dėl jo apačioje esančių tankių akių vielos tinklą galima naudoti įvairioms paskirtims. „Ursus AS Medium“. Storesnės vielos suteikia daugiau tvirtumo. Įvairių aukščių pasirinkimas leidžia pritaikyti tinklą bet kokiems poreikiams. „Ursus AS Super“. Storesnė viela, naudojama su „Triglalv“ danga, sukuria maksimaliai tvirtą aptvarą. „Ursus AS“ asortimentą sudaro tvirtas (stipriai įtempiamas) profesionalus produktas. Dėl stipriai įtempiamų vielų aptvaras yra nepaprastai atsparus smūgiams ir deformacijai. Dėl aukštos produkto kokybės stulpelius galima statyti kas 8–10 metrų. Dėl to „Ursus AS“ aptvarai sumontuojami tris kartus greičiau negu kitos sistemos.

Palyginti jėgų – į Europą Lietuvos architektų sąjungoje (LAS) baigėsi Europos architektūros apdovanojimų „Mies van de Rohe 2013“ atranka.

Architektų gildija gana pasyviai reagavo į kvietimą siūlyti kandidatus dalyvauti prestižiniame architektų konkurse. Tad eliminavusi tik vieną kandidatūrą – Balsių mokyklą – į konkursą LAS komisija lengvai atrinko penkis 2011–2012 metais realizuotus projektus.

Komisijos nuomone, konkurso vertinimo kriterijus – idėjos autentiškumas ir meistriškumas; originalumas, novatoriškumas; aukštos kokybės, tvarūs konstrukciniai sprendiniai ir kokybiškas jų įgyvendinimas – geriausiai atitiko kūrybos ir bendruomenės centras Pilaitėje „BeePart“ (architektai Andrius Ciplijauskas, Simonas Liūga, 2011 m.), Vilniaus universiteto biblioteka („R. Paleko ARCH studija“, 2012 m.), Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pastatas („L&G projektai“, 2012 m.), Kauno universalioji arena

(E. Miliūno studija kartu su Algimantu Bubliu, 2011 m.) bei Kėdainių krematoriumas (architektų biuras „G. Natkevičius ir partneriai“, 2011 m.).

Konkurso metu bus skiriami du apdovanojimai – „Mies van der Rohe“ prizas (kartu su 60 000 eurų premija) ir „Mies van der Rohe“ Jaunojo architekto prizas (kartu su 20 000 eurų premija). Į „Mies van der Rohe“ prizą gali pretenduoti bet kokios paskirties ir apimties pastatas. Lietuvos architektų atrinkti objektai pretenduos pelnyti apdovanojimus abiejose kategorijose.

Nuo 2001 metų rengiamas prestižinis konkursas pristato ir išryškina naujus Europos architektūros pasiekimus, kurie propaguoja gyvenimo ir aplinkos kokybę, prisideda prie Europos ekonomikos ir kultūros kūrimo. Taip pat konkursas skatina plėsti profesinius Europos Sąjungoje dirbančių architektų ryšius, padeda jauniems talentams įsitvirtinti tarptautinėje scenoje. 

Kiek daug dalykų buvo laikomi neįmanomais, kol nebuvo įvykdyti...

Specialioji

purvo naikinimo komanda

Pritaikymas Tinklą galima tverti ypač ilgas distancijas – palei geležinkelius ir greitkelius. „Ursus AS Light“, „Ursus AS Medium“ ir „Ursus AS Super“ sistemos tinkamos aptvarams, skirtiems elniams, kiškiams, triušiams, tverti. „Ursus Heavy AS“ tinkama didelėms laukinės faunos koncentracijos zonoms tverti.

www.betafence -tvoros.lt 48

Tarp penkių geriausiųjų pateko ir vienintelis Lietuvoje Kėdainių krematoriumas.

Gintaro Česonio nuotr.

UAB BSS grupė Mindaugo g. 42 LT-03210 Vilnius, Lietuva Tel. +370 5 204 1574 Faks. +370 5 204 1575 www.bssgrupe.lt

IDĖJos i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i IDĖJos

Įkvėpimas – iš makaronų

Būsimieji tiltų ir kitų statinių projektuotojai savo idėjas tikrina naudodami spagečius 967 gramus sveriantis tilto maketas ir jį pagaminusi statybos inžinerijos studentų komanda iš Vengrijos skelbiami 2012 metų pasaulio čempionais: jų iš makaronų pagamintas tiltas išlaikė maksimalią 384,09 kilogramo masę, tai yra net 390 kartų pačios konstrukcijos svorį viršijančią apkrovą.

Nerizikingi eksperimentai Tokios tiltų iš makaronų statymo varžybos jau nuo 1983 metų kasmet rengiamos Okanagano kolegijoje Kanadoje. 1988-aisiais čia įvyko pirmasis atviras čempionatas, kuriame galėjo dalyvauti studentai iš viso pasaulio. Šiandien varžybos jau pripažintos oficialiu pasaulio čempionatu.

Jų taisyklės yra gana paprastos: iš riboto kiekio medžiagų reikia pagaminti 1 metro tarpatramio tiltą. Statybai galima naudoti tik įprastus spagečius ir klijus, o bendra tilto masė turi būti ne didesnė kaip 1 kilogramo. Laimėtoja skelbiama komanda, kurios sukonstruotas tiltas išlaiko didžiausią apkrovą. Minėtas neįtikimas 384,09 kilogramo svoris, kurį atlaikė šių metų tiltas nugalėtojas, nėra riba – pasaulio

rekordas priklauso irgi Vengrijos statybos inžinerijos studentų komandai, kurios sukonstruotas 982 gramus sveriantis tiltas 2009 metais išlaikė net 443,58 kilogramo masę. Apkrovos ir tilto masės santykis tuo atveju buvo net 450.

Rimčiau, negu galima pagalvoti Tiltų statybai naudojamos medžiagos nėra pasirinktos atsitiktinai. Pirmiausia spagečiai yra puikiai pažįstamas, nebrangus ir nepavojingas produktas. Kitas jų ypatumas yra tai, kad mechaninė spagečių elgsena artima statybinio plieno profiliuočiams. Grynojo tempimo veikiamas spagetis gali atlaikyti didžiules jėgas, o gniuždomas greitai netenka pastovumo ir klumpa. Jei spagetį ban-

Makaroninio (spagečių) santvarinio tilto statybos eiga.

50

dytume lenkti, pastebėtume, kad ir lenkimui jis nėra atsparus – trapioji irtis vyksta veikiant visai mažoms apkrovoms. Analogiški mechaniniai dėsniai veikia ir realias plienines spragoto tipo konstrukcijas, sudarytas iš mazguose sujungtų plieninių profiliuočių.

Būtent mazgų konstravimas yra vienas sudėtingiausių bei atsakingiausių procesų projektuojant, statant ir realius tiltus, ir kitos paskirties statinius. Grįždami prie makaroninio mastelio vėl pastebėsime analogišką kiekvieno projek-

Pastatytų tiltų vaizdas.

tuotojo sutinkamą dėsnį – konstrukcija bus stipri tiek, kiek bus tvirtas jos silpniausias mazgas. Makaroniniame mastelyje leidžiama naudoti bet kokio tipo klijus, bet tik pačiame mazge, nestiprinant likusio skerspjūvio. Klijų rūšis ir mazgų slankumas turi lemiamą įtaką visos konstrukcijos elgsenai – kaip ir realių statinių atveju.

Tokie aiškūs makaroninių ir realių tiltų elgsenos panašumai lemia, kad tiltų konstravimo varžybos tampa ne vien žaidimu.

Parenkant skirtingas konstrukcines schemas, įvairiai komponuojant elementų skerspjūvius, naudojant specifinius klijų tipus galima gauti daugybę tiltų variantų, kurių reakcija į apkrovą ir irimo pobūdis bus labai artimi realiems tiltams. Įvairialypė praktika Makaroninio tilto konstravimo procesas ypatingas dar ir tuo, kad stu-

dentai patys dalyvauja visose trijose statinio eksploatacijos stadijose: projektuojant, statant ir eksploatuojant.

Projektavimas apima ir architektūrinę tilto idėją, ir konstrukcinės schemos parinkimą bei inžinerinius skaičiavimus. Kai abu darbus atlieka vienas ir tas pats asmuo, galima pajusti greitą ir tiesioginį ryšį tarp statinio architektūrinio bei inžinerinio grožio.

Projektavimo stadijoje sprendžiami įprasti statybos inžinerijos uždaviniai: kaip optimaliai panaudoti ribotus išteklius, siekiant įrengti kuo efektyvesnę konstrukciją. Konstruojant makaroninį tiltą iš anksto žinomas medžiagų kiekis ir siekiama sumontuoti maksimalios laikomosios galios konstrukciją. Realaus projektavimo uždavinys yra labai panašus: iš anksto nustatomos konstrukcijos apkrovos ir siekiama išsiversti su minimaliais medžiagų kiekiais. Abiem atvejais sprendžiamas įprastas statybos inžinerijoje optimizavimo uždavinys.

Toliau pereinama prie kito statinio gyvavimo etapo – statybos. Tiksliai pagaminti skerspjūviai, tinkamai paruošti klijai ir preciziškai suklijuoti mazgai, bendra tilto geometrijos kontrolė užtikrina, kad konstruojamas tiltas idealiai atitiks projektavimo metu numatytą koncepciją. Ne mažiau svarbus ir paskutinis statinio gyvavimo etapas – eksploata-

cija, kuris šiuo atveju apima tilto atgabenimą į bandymų laboratoriją ir laipsnišką apkrovimą iki tilto irimo.

Be abejonės, rekordiniai makaroninių tiltų laikomosios galios rezultatai pasiekiami tik ypač kruopščiai ir apgalvotai vykdant kiekvieną iš statinio gyvavimo etapų – labai panašiai, kaip ir realių tiltų atveju.

Makaronai patiko ir lietuviams Tiltų iš makaronų konstravimo varžybos pradėtos organizuoti ir Lietuvoje, Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU). 2011 metais įvyko pirmas toks renginys, jo taisyklės buvo tokios pačios, kaip ir Okanagano kolegijos rengiamų pasaulio čempionatų. Nugalėtojų komandos tiltas, kurį sukonstravo energetikos ir transporto statinių studentai, kol kas negali varžytis su pasiektais pasaulio rekordais, tačiau ateityje galbūt pavyks priartėti arba net pralenkti šimtus kilogramų masės atlaikančius tiltus.

Antras tiltų iš makaronų statymo čempionatas vyks šių metų lapkričio mėnesį VGTU. Architektūrinius, inžinerinius bei konstravimo įgūdžius kviečiami išbandyti ir kitų Lietuvos universitetų studentai.  Parengė VGTU Statybos fakulteto Tiltų ir specialiųjų statinių katedros darbuotojas Ronaldas Jakubovskis

2011 metų makaronų čempionato nugalėtojai, tiltas atlaikė 23 kilogramus.

51

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i Aplinka

aplinka i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

Per brangi puošmena?

Įspūdingą viešųjų erdvių akcento – fontanų – magiją griauna skurdi realybė

Atliko šaldytuvų funkciją Sovietmečiu vien Vilniuje veikė beveik 40 fontanų, per pastaruosius 20 metų didžioji jų dalis išgriauta dėl naujų statybų, nusidėvėjimo (nes lėšų rekonstrukcijai bei priežiūrai trūko ir trūksta) ar tiesiog nebelikus poreikio juos puoselėti, tad pastaraisiais metais veikiančiųjų skaičius nebesiekia ir dešimties.

Architektas, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas Juozas Vaškevičius priminė, kad ne vienas fontanas sovietmečiu atsirado ne dėl grožio, o iš reikalo – kaip prekybos centrų šaldymo įrangos ar kokiuose institutuose įrengtų pirmųjų skaičiavimo centrų – kambario dydžio kompiuterių – aušinimo sistemos dalis, tiesiog kaip šaldytuvai.

Architektūrinių, meninių ambicijų turėjo retas jų projektuotojas. Ne toks buvo ir tikslas.

Technologijoms keičiantis tokių fontanų poreikio nebeliko – jie tapo brangiai kainuojančiu galvos skausmu.

Ieškoma rėmėjų Miestų ūkio skyrių darbuotojai turbūt retai romantizuoja iš fontanų trykštančio vandens magiją. Jie žino, kaip sunku rasti lėšų užsikimšusiems jų vamzdynams išvalyti, nulaužytiems purkštukams sutaisyti ar tiesiog šiukšlėms nuolat iš jų valyti. Tad visos šalies fontanams kasmet tenka įveikti tikrą grožio ir reikšmingumo konkursą. Didžiausias daugelio savivaldybių rūpestis ir sėkmė – rasti fontanui auklę – verslo įmonę, kuri užsikrautų ant savo pečių fontanų eksploatavimo finansavimą ar net priežiūrą. Dauguma atvejų tai kelių ar keliasdešimties tūkstančių litų dydžio kasmetės iš-

laidos, mat prieš keliasdešimt metų projektuoti fontanai neekonomiški: naudoja daug ir vandens, ir elektros.

Kai kurie tuomečiai standartiniai sprendimai, vertinant šių dienų kriterijais, atrodo nusikalstami – tarkime, garsiajame fontane prie šalies Seimo vanduo teka ne uždaru ciklu, o tiesiai į kanalizaciją.

Daugelį būtina renovuoti „Daugumos sovietmečiu ar dar anksčiau statytų fontanų technologijos yra beviltiškai pasenusios, jiems būtina renovacija“, – pripažino savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis. Jis neabejoja būtinybe puoselėti fontanus ir priminė, kad įspūdingi fontanai neretai lemia vieno ar kito kelionės maršruto pasirinkimą. Vilnius šiuo metu turi itin didelį rūpestį: ne tik savivaldybei, bet ir Seimo kanceliarijai gėda dėl ne vienus metus neveikiančio didžiausio Nepriklausomybės aikštėje esančio fontano.

Gėdos jausmas stiprėja artėjant 2013-iesiems, kai Lietuva pradės pirmininkauti Europos Sąjungai (ES) ir čia lankysis daugiau užsienio svečių.

Skulptoriaus Gedimino Karaliaus 1987 metais suprojektuotas (architektas Algimantas Nasvytis) fontanas per visus tuos metus nėkart kapitališkai neremontuotas. Tad specialistai jo bėdas vardija ilgai: sugedęs siurblys, aplūžinėjusi konstrukcija, kiauras vamzdynas ir hidroizoliacija. Jo rekonstrukcijai reikėtų 5–6 mln. litų.

Miesto vadovai tvirtina tokių lėšų šiam tikslui šiandien skirti negalintys, tad mielai šį reikalą perleistų parlamentui.

Naujų rūpesčių nebenori Įvertinus visas minėtas aplinkybes nenuostabu, kad nors retas nepripažįsta fontanus esant vienu įspūdingiausių viešųjų erdvių akcentų, rengdamos miestų aikščių, skverų rekonstrukcijos konkursus, savivaldybės neskuba įtraukti fontanų įrengimo į projektavimo sąlygas. Tad pranešimai apie problemas, susijusias su fontanų eksploatacija, pastaraisiais metais dažnesni nei fotoreportažai iš naujai įrengtųjų pristatymų.

Tokiame kontekste Utenos užmojai atrodo dar ypatingesni: per vienus metus čia įrengti du, o planuojamas dar ir trečias naujas fontanas. Pirmas atsirado, kai 2011 metų pradžioje, artėjant Utenos miesto 750 metų jubiliejaus šventei, rajono savivaldybėje imta svarstyti, kaip įamžinti šią sukaktį ir ką padovanoti miesto gyventojams bei svečiams. Po ilgų diskusijų ir svarstymų buvo apsistota ties idėja Dauniškio ežere įrengti vienintelį Lietuvoje plaukiojantį sinchronizuotą muzikinį šviesų ir projekcijų fontaną. Dauniškio ežero, esančio pačiame miesto centre, prieigas – Dauniškio parką, Utenos rajono savivaldybė įrengė ir sutvarkė dar 2009 metais pasinaudodama ES struktūrinių fondų paramos lėšomis. Apie 1 mln. litų kainavęs fontanas įrengtas savivaldybės biudžeto lėšomis.

Kaip ir planuota, fontanas viešai pristatytas 2011 metų rugsėjį, minint Utenos miesto gimtadienį. Tąkart fontano programą stebėjo apie 10 tūkst.

Utenos miesto gyventojų ir svečių. Po kelių mėnesių baigiant trumpą 2011ųjų sezoną, atsisveikinimo su fontanu iki kito pavasario ceremoniją stebėjo apie 3000 žmonių, nors ji vyko papras-

Susitikimai – prie fontano

Bitė RIMKUTĖ

Istorikai galėtų įrodyti, kad daugelį fontanų galima sieti su miestų klestėjimo periodais – kaip tik tada dažniausiai gimdavo įvairios miestų gražinimo idėjos. O net ir ne specialistams aišku, kad išdžiūvę fontanų purkštukai – vieni pirmųjų sunkmečio ženklų.

52

Tuo metu, kai vilniečiai pasimatymus skirdavo „prie bokšto“ – Katedros varpinės, kauniečių keliai susikirsdavo „prie fontano“. 1982 metais į pėsčiųjų gatvę pertvarkant Laisvės alėją, maždaug vienu metu su garsiuoju prekybos centru „Merkurijus“ iškilęs fontanas miestiečių it balandžių nuolat buvo aptūptas nuo pirmųjų dienų. Bet ir jam yra tekę išgyventi ne pačius geriausius laikus – Kauno, kaip ir kitų šalies miestų, valdžiai ne vieną pavasarį teko vargingai ieškoti lėšų miesto fontanams paleisti.

Jau kelerius metus veikiančiųjų priežiūra atiduota savivaldybės kontroliuojamai įmonei „Kauno vandenys“.

Bendrovės generalinis direktorius Linas Baltrėnas dėl to labai nedžiūgauja, bet sako suprantantis, kad turi mąstyti ne tik apie įmonės, bet ir globalesnius – miesto – interesus.

Fontanų priežiūra bendrovės biudžeto stipriai neištuština. Bet tai – todėl, kad „Kauno vandenys“ tiesiog nesutiko imtis gaivinti neveikiančiųjų. Praėjusią vasarą Kaune veikė devyni fontanai.

53

aplinka i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Dėmesys statybų sektoriui – ne epizodinis, o nuolatinis

,,

Vienas trijų fontanų Utenoje. tą lapkričio mėnesio savaitgalį. Šiemet vasaros vakarais pasigrožėti fontanu susirinkdavo keli šimtai miesto gyventojų ir svečių.

Rugsėjo pabaigoje uteniškiai rinkosi į dar vieno fontano įjungimo šventę. Šis įrengtas dar 2005 metais rekonstruotoje Utenio aikštėje. Šiuokart didžioji dalis darbų finansuota iš ES struktūrinių fondų. Savivaldybei teko padengti tik apie 7 proc. Naująjį fontaną sudaro 9 srovės, pakylančios tiesiai iš trinkelėse sumontuotų purkštukų.

Trečiąjį fontaną numatoma įrengti prie Utenos kultūros centro, vienoje centrinių miesto gatvių. Šiam projektui irgi tikimasi gauti ES struktūrinių fondų paramą. Utenos savivaldybės atstovai atkreipia dėmesį, kad nauji fontanai taip negąsdina

eksploatavimo išlaidomis kaip senieji. Jie tiesiog kitaip suprojektuoti.

Tarkime, prieš mėnesį Utenio aikštėje pradėjęs veikti fontanas tikrai nešvaisto vandens – išpurkštas vanduo grįžta į rezervuarą, išvalomas ir vėl išpurškiamas.

Vandens ir muzikos harmonija Vos prieš metus naujas fontanas pagyvino Zarasų panoramą. Įgyvendinant projektą „Aktyvaus poilsio infrastruktūros plėtra Zarasų miesto centrą juosiančioje Zaraso ežero pakrantėje“ kilo idėja Zaraso ežere įrengti plaukiojantį fontaną. Didelė dalis įrenginio kainos, t. y. apie 200 tūkst. litų, finansuota ES lėšomis, likusią kainos dalį – apie 40 tūkst. litų – padengė rajono savivaldybė.

Technologijos, leidžiančios efektyviai naudoti nuotekas ir dumblą 2012 metų vasarą buvo baigti statyti ir žaliąją energiją pradėjo gaminti AB „Šiaulių vandenys“ nuotekų valyklos dumblo apdorojimo įrenginiai.

Jie iš biologinio nuotekų valymo procese susidarančio dumblo gamina biodujas, kurios naudojamos elektros energijos ir šilumos gamybai. Per dieną pagaminama 13 MWh elektros energijos. Jos ne tik užtenka visų nuotekų valymo įrenginių poreikiams patenkinti – dalis atiduodama į AB „LESTO“ tinklą.

Dumblo apdorojimo įrenginiai ne tik padeda AB „Šiaulių vandenys“ taupyti išlaidas elektros ir šilumos energijai, bet ir smarkiai gerina aplinkosaugos sąlygas. Valymo įrenginiai kas dieną pagamina beveik 150 m3 dumblo, jam sandėliuoti reikia didelių aikštelių, skleidžiančių nemalonų kvapą. Perdirbtas dumblo kiekis sumažėja 10 kartų, dumblas jau nebeturi kvapo. UAB „Agava“ suprojektavo ir įdiegė modernią visų procesų automatinio valdymo

sistemą, kuri prijungta prie bendros visos nuotekų valyklos valdymo sistemos.

Automatinio valdymo sistemos pagrindą sudaro „Siemens“ techninė ir programinė įranga. Programuojami loginiai valdikliai (PLV), sujungti šviesolaidiniu kabeliu su esamu tinklu, sukurti taip, kad visi technologiniai procesai, elektros energijos perdavimas į AB „LESTO“ tinklą galėtų veikti automatiniu režimu be žmogaus įsikišimo. Valdymo sistema taip pat kontroliuoja priešgaisrinę ir apsaugos signalizaciją, dujų nutekėjimo ir tiekimo blokavimo sistemą, įėjimo į pastatus ir įvažiavimo į teritoriją kontrolės sistemą.

Sukurta ir integruota į jau veikiančią duomenų surinkimo ir apdorojimo sistema (SCADA), kuri įmonės

Gediminas KAZLAUSKAS Aplinkos ministras

Naujasis Druskininkų fontanas. Šiemet po rekonstrukcijos atgijęs Druskininkų Senųjų gydyklų parkas tapo viena lankomiausių kurorto vietų. Vilioja čia ne tik nauji takai, suoliukai poilsiui, atnaujintos parko vejos, pasodinti nauji želdiniai bei gėlynai, bet ir fontanas. Jo techninėje patalpoje įrengti ne tik vandens siurbliai, valdymo ir automatikos skydas, bet ir muzikos blokas: tai – muzikinis fontanas, ir muzika transliuojama tiesiai iš čia. Už nedidelį mokestį praeiviai gali trumpai tapti jo šeimininkais – užsakyti vieną iš keliasdešimties jo meniu užprogramuotų dainų.

Vandens ir šviesos efektams suprogramuoto marmurinio fontano vertė – 1,8 mln. litų. Apšvietimas ir vandens srovės projektuojamos individualiai kiekvienai dainai. 

operatoriams pateikia visą reikalingą informaciją apie visus technologinius procesus, įspėja apie nukrypimus nuo numatytų parametrų arba kitus incidentus. Ši informacija operatoriams pateikiama patogiu grafiniu vaizdu dideliuose ekranuose.

Darbuotojų patogumui pagrindinėse gamybinėse patalpose įrengti du 15 colių operatoriaus valdymo skydeliai, kuriais galima valdyti technologinius procesus ne tik darbo, bet ir technologinio proceso vietoje. Įdiegta technologinio proceso valdymo sistema padeda optimizuoti technologinius procesus, gaminti žaliąją energiją, ją efektyviai naudoti, gerinti operatorių darbo sąlygas ir svarbiausia – prisideda prie mūsų visų aplinkos švarinimo.

UAB „Agava“ projektų vadovas Darius Valantiejus

Šiemet valstybiniai užsakymai sudarys apie 80 proc. visų statybos darbų. Tai atsakymas kritikams, kurie sako, kad valstybė nesirūpina statybininkais.

Vytautas Trumpa

Baigiantis šios Vyriausybės kadencijai – trumpa apžvalga apie tai, kas per pastaruosius ketverius metus nuveikta statybų sektoriuje. Bent jau kokios už šią sritį tiesiogiai atsakingos Aplinkos ministerijos, kuriai vadovauja Gediminas Kazlauskas, iniciatyvos.

Vienas svarbiausių darbų – parengtas ir Seimui pateiktas naujojo Teritorijų planavimo įstatymo projektas. Tenka apgailestauti, kad jis iki šiol nepatvirtintas, juolab kad statybų sektoriaus bendruomenė ir Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija pakeitimus vertina vienareikšmiškai teigiamai. Naujasis įstatymas teritorijų planavimo procesą, kurį šiandien daug kas – ir pagrįstai – keiksnoja dėl lėtumo ir gremėzdiškumo, kardinaliai supaprastina. Planavimas taps kur kas greitesnis, aiškesnis ir skaidresnis, kartu bus sukurtos gerokai patrauklesnės sąlygos investicijoms Lietuvoje. Priėmus įstatymą statybų sektorius, be abejo, pajus teigiamą efektą.

Daug dėmesio skirta Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programai tobulinti, jos

įgyvendinimo efektyvumui didinti, darbuotojų veiklai optimizuoti ir t. t. Taip pat statybos techniniams reglamentams, daugiabučiams namams administruoti, pertekliniams reikalavimams ir procedūroms įvairiuose teisės aktuose šalinti.

Pastaraisiais metais prie statybų sektoriaus gerovės bene labiausiai prisideda būtent viešasis sektorius ir Europos Sąjungos (ES) lėšos.

Prognozuojama, kad šiemet valstybiniai užsakymai sudarys apie 80 proc. visų statybos darbų. Tai geriausias atsakymas kai kuriems kritikams, kurie sako, kad valstybė nesirūpina statybininkais, neduoda jiems darbo ir pan. Pažymėtina, kad nemažai viešojo sektoriaus užsakymų ateina per Aplinkos ministeriją: vandentvarkos, atliekų tvarkymo ir kiti projektai, finansuojami ES lėšomis.

2010 metų liepą Seime priimtos Aplinkos ministerijos ir kitų institucijų atstovų parengtos Statybos įstatymo pataisos. Supaprastinant statybos proceso biurokratizmą iš esmės pakeista statybos leidimų išdavimo sistema: atsisakyta projektavimo sąlygų, susiaurinta statybos leidimo būtinumo sritis (tik nauja statyba ir rekonstravimas), atsisakyta daug administracinių resursų nereikalingai naudojančio kolegialaus subjekto Nuolatinės statybos komisijos, projektus tikrinant pagal nustatytą kompetenciją naudojantis internetu.

Dabar projektus per numatytą terminą turi patikrinti įgaliotų institucijų atstovai, per jį nepateikus nuomonės apie projektą laikoma, kad šiam pritarta. Pateikti projektai turi būti įkeliami į informacinę sistemą „Infostatyba“, taip sudaroma galimybė statytojui (užsakovui) bei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai stebėti, kaip jie tikrinami. Ši projektų tikrinimo sistema leis išvengti statybą leidžiančių dokumentų išdavimo terminų pažeidimų.

Taip pat įstatyme numatyta, kad visos statybą leidžiančių dokumentų procedūros gali būti atliekamos elektroninėje erdvėje. Įstatymu atsisakyta statybos leidimų kapitalinio remonto darbams, be to, daug statybos darbų, kurie buvo priskiriami statinio rekonstravimui, priskirti kapitaliniam ar paprastajam statinio remontui, taip sumažinant atvejų, kai reikalingas leidimas statinio statybai ar rekonstravimui.

Kalbant paprastai, įvesta kur kas daugiau aiškumo, atsisakyta nemažos dalies perteklinių procedūrų, numatyta įvairių alternatyvų, sumažinta biurokratizmo bei korupcijos apraiškų galimybių. Pokyčius pastebėjo ir tarptautiniai ekspertai, iš jų taip pat sulaukta teigiamų atsiliepimų.

55

pasaulis i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i pasaulis

Fontanai pasaulyje seniai atlieka ne tik pirminę funkciją – tiekti miestų, kaimų gyventojams vandenį, tinkamą gerti ir praustis. Šįkart pristatome fontanus, kurių magija verčia žmones keliauti į svečią šalį ar bent užsukti į kokį nors miestą.

Kerintys purslai Kadaise, dar Odisėjo klajonių laikais, Sicilijos jūroje gyveno nimfos Charibdė ir Scilė. Homeras pasakoja skaitytojui, kad Charibdei pavogus Heraklio galvijus Dzeusas trenkė į ją savo žaibu ir pavertė jūros pabaisa – verpetu, pasiglemžiančiu laivus. 2000 metais Didžiosios Britanijos Daremo grafystėje priešais viešbutį „Seaham Hall“ susidaręs Charibdės verpetas laivų nesiglemžia. Tik dėmesį. Skaidriame akrilo cilindre ratu judantis vanduo centre suformuoja grakštų oro sūkurį.

Dėl cilindrą supančių laiptelių juo galima gėrėtis ne tik iš šalies, bet ir iš viršaus. O kai sūkurys jau būna visiškai įtraukęs į savo nepaliaujamą sukimąsi, vanduo ima ir išsilieja kaip per potvynį – tai dar vienas unikalus, įspūdingas šio vandens spektaklio epizodas.

Fontanai: vandens architektūra 56

© William Pye.

Tuo metu, kai buvo realizuotas, Charibdės fontanas buvo didžiausias vandens skulptūrų dizainerio Williamo Pye sukurtas verpetinis fontanas. Skulptorius tada tik antrą kartą panaudojo akrilo polimerą, leidusį praplėsti skulptūrinę kalbą ir išbandyti naujus būdus nepastoviam bei aikštingam vandens elementui valdyti.

Vienas pagrindinių fontano projekto vaizdinių sukuriamas vandenį dviem srovėmis pumpuojant į tuščią indą: priešingos jų kryptys centre sukuria stabilų oro verpetą. Kitas projekte panaudotų elementų – riedančios bangos (ang. roll-wave) principas, kai plokščiu paviršiumi tekantis vanduo, veikiamas paviršiaus įtempimo, sukuria ritmiškai besiritančių bangelių faktūrą. Šis principas neretai taikomas vadinamųjų vandens sienų instaliacijose, o suderintas su verpetu ir skaidriu indo paviršiumi sukuria tiesiog užburiantį reginį.

Reikia pabrėžti – jeigu ši vandens skulptūra būtų mažesnė ar akrilo indas būtų prastai pagamintas, rezultatas tikrai nebūtų toks nepakartojamas. Bet dabar tai yra tobulas modernaus paprastumo pavyzdys.

Tuo metu, kai buvo realizuotas, Charibdės fontanas buvo didžiausias vandens skulptūrų dizainerio Williamo Pye sukurtas verpetinis fontanas.

Skulptorius tada tik antrą kartą panaudojo akrilo polimerą, leidusį praplėsti skulptūrinę kalbą ir išbandyti naujus būdus nepastoviam bei aikštingam vandens elementui valdyti.

© William Pye.

57

pasaulis i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i pasaulis

Vanduo iš lūpų Šiuolaikinių fontanų novatoriškumui ribų, galima sakyti, nėra: pasitelkiant modernias technologijas realizuojamos pačios unikaliausios, originaliausios idėjos – tai tik menininko vaizduotės reikalas. Čikagoje (JAV) Tūkstantmečio parke 2004 metais iškilęs ispanų menininko Jaume Plensos suprojektuotas „Crown Fountain“ fontanas tapo pasaulyje pripažinta miesto meno kolekcijos dalimi. Jis stebina ne tik mastu, panaudotomis technologijomis, originalia idėja, bet ir esmine mintimi, kuria menininkas norėjo pasidalyti su pasauliu.

Fontaną sudaro negilus šviesą atspindintis juodas stačiakampis baseinas, kurio abiejuose galuose iškilę du 15,2 metro aukščio stiklinių plytų bokštai.

© Amber Tweedie.

© nick ulivieri.

Šiuolaikinių fontanų novatoriškumui ribų, galima sakyti, nėra: pasitelkiant modernias technologijas realizuojamos pačios unikaliausios, originaliausios idėjos – tai tik menininko vaizduotės reikalas.

Jųdviejų fasadai, nukreipti vienas į kitą ir dengti diodinėmis lemputėmis, virsta ekranais, perduodančiais vaizdo įrašus. Kadaise fontanų čiurkšlės trykšdavo iš pravirų mitologinių būtybių burnų – kaip gyvenimo, tekėjimo simbolis. J. Plensa ryžosi šį simbolį perteikti pasitelkdamas Čikagos gyventojų veidus, užfiksuotus vaizdo įrašuose. Paleidus 5 minučių vaizdo įrašą, tam tikru metu įsijungia ir dviejuose ekranuose įmontuoti vandens purkštukai – sukuriama iliuzija, kad vandens čiurkšlė trykšta iš dviejų vienas į kitą žvelgiančių 15,2 metro aukščio veidų lūpų. Padedant įvairioms visuomeninėms organizacijoms, projektui buvo surinka apie tūkstantį Čikagos gyventojų veidų vaizdo įrašų. „Crown Fountain“ projektavimas ir realizavimas kainavo 17 mln. JAV dolerių. Esant tinkamam orui fontanas veikia nuo gegužės iki spalio mėnesio. Vanduo su pertrūkiais krinta kaskadomis nuo dviejų bokštų arba trykšta čiurkšle iš bokštų fasaduose esančių purkštukų. O vaizdo įrašai rodomi visus metus, kad ir koks būtų oras. „Crown Fountain“ yra vienas kontroversiškiausių Tūkstantmečio parko elementų. Dar prieš jam čia iškylant buvo kilęs susirūpinimas, kad skulptūrų aukštis sugriaus estetinę parko harmoniją. Kitas visuomenės pasipriešinimą sukėlęs faktorius buvo fontano viršuje įmontuotos stebėjimo kameros. Netrukus jos buvo išmontuotos. Galiausiai, atlaikęs visas diskusijas, fontanas iškilo ir tapo mėgstamu fotografų objektu bei žmonių laisvalaikio leidimo vieta. Ypač karštomis vasaros dienomis – tada fontano vandenyje taškosi šimtai vaikų.

Pačiam menininkui tai tapo art totale realizacija – jam pavyko sulieti tokias prieštaringas disciplinas kaip fotografija ir skulptūra: fotografija fiksuoja tik akimirką, o skulptūra – tai amžinybė.

58

Betoninis 7-ojo dešimtmečio modernas Tarp rafinuotų barokinių, elegantiškų klasikinių ar modernių paprastų fontanų pavyzdžių atsiranda vietos ir tokiems drąsiems projektams kaip prieš 40 metų įgyvendintas San Franciske (JAV). 1971 metais valstybiniu užsakymu realizuota Armand’o Vaillancourt’o vandens skulptūra, vėliau tapusi žinoma kaip „Québec libre!“ („Laisvė Kvebekui!“), yra didžiulis 61 metro ilgio, 42 metrų pločio ir beveik 11 metrų aukščio kampuotų bei tiesių betoninių vamzdžių rezginys, iš pirmo žvilgsnio šiek tiek primenantis miesto finansiniame Embarkadero centro rajone veikiantį nuotekų vamzdyną.

Tačiau jau pats pavadinimas kalba, iš kur gimė fontano idėja. Jo inauguracijos išvakarėse A. Vaillancourt’as raudonomis raidėmis ant fontano užrašė „Laisvė Kvebekui!“, taip pareikšdamas paramą šios Kanados provincijos suverenumo judėjimui, o plačiąja prasme – palaikydamas visų žmonių teisę būti laisviems. Kitą dieną, miesto darbuotojams nuvalius užrašą, menininkas užšoko ant savo skulptūros ir užrašą pakartojo daugybę kartų.

Koks buvo laikotarpis, toks ir pats fontanas. Įkūnijantis maištingumą,

betoninio modernumo, kampuotas.

Tačiau su kampuota forma puikiai dera krintantis ir tekantis vanduo, lyg simboliškai perteikiantis laiko tėkmę ir kartu sušvelninantis, sušildantis niūrų betoną. Tai suteikia skulptūrai dinamiškumo, net žaismingumo.

Beje, žiūrovai gali pasivaikščioti jos centre ir apačioje esančiomis apžvalgos aikštelėmis, takeliais. Tegyvuoja vanduo!  Parengė Ingrida VIČIULYTĖ

59

pasaulis i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i pasaulis

10 įspūdingiausių pasaulio fontanų Didžiausias fontanas žada turtus 1998 metais Guinnesso rekordų knygos pripažintas didžiausiu pasaulyje Turtų fontanas (Fountain of Wealth) trykšta Singapūro Santeko miesto komerciniame komplekse.

Pagrindinė fontano dalis eina po žeme, o ant jo apskritos pamatinės

dalies įsikūrę pagrindiniai Santeko restoranai. Viršutinis fontano žiedas matomas virš žemės. Fontanas pagamintas iš bronzos – tai 66 metrų perimetro žiedas, iškilęs ant keturių didžiulių pakrypusių kolonų. Fontanas užima 1683 kvadratinių metrų plotą, į viršų jis iškilęs

© GI Travel.

© Sengkang.

Magiškasis Monžuiko fontanas Magiškasis Monžuiko fontanas (Fuente mágica de Montjuic) – tai įspūdingas spalvų, šviesų, judesio, muzikos ir vandens akrobatikos reginys Barselonoje.

Dizainerio Carleso Buigaso, pradėjusio kurti apšviestus fontanus dar 1922 metais, 1929-aisiais Didžiajai pasaulinei parodai (Great Universal Exhibition) sukurtas fontanas dabar kasnakt pritraukia tūkstančius turistų ir pačių barseloniečių. Per mažiau nei metus šį projektą praėjusio amžiaus pradžioje įgyvendino per 3 tūkst. darbininkų. Per pilietinį Ispanijos karą fontanas buvo rimtai apgadintas ir neveikė iki pat 1955 metų, po to C. Buigasas numatė reikiamus pataisymus. Muzika į fontano koncepciją buvo įtraukta 1980 metais, ir fontanas galutinai buvo atstatytas prieš 1992-ųjų olimpines žaidynes, kurios ir vyko Monžuike.

60

13,8 metro, o vandens čiurkšlės siekia net 30 metrų aukštį. Šis fontanas laikomas turtų ir gyvenimo simboliu. Jo autoriai ir įgyvendintojai, įmonės „DCG Design“ bei „Meridian Projects“ (Melburnas, Australija), dizaino idėją sugalvojo įkvėpti indų mandalos. Kartu fontano konstrukcija simboliškai perteikia keturių Singapūre gyvenančių rasių vienovę ir harmoniją.

Keletą kartų per dieną fontanas yra išjungiamas, ir tada lankytojai gali užeiti pasivaikščioti aplink mažąjį fontaną, veikiantį pamatinės pagrindinio fontano dalies centre – tai turi atnešti sėkmę. Na o jei ne sėkmę, tai bent tikėjimą ja.

Šokančių „Bellagio“ fontanų šou Las Vegase (JAV) stovinčio impozantiško „Bellagio“ viešbučio fasadą puošia ne šiaip didžiulis, o milžiniškas, su šviesa ir muzika grakščiai šokantis fontanas. Reginį galima stebėti iš daugybės patogių šios Las Vegaso dalies, vadinamos „Las Vegas Strip“, vietų – ir iš gatvės, ir iš kaimyninių pastatų. Fontanų šou čia prasideda nuo popietės ir vyksta kas 30 ar net 15 minučių iki pat vidurnakčio. „Bellagio“ fontanai įrengti dirbtiniame apie 3,6 hektaro ploto ežere. Mieste sklinda kalbos, kad jam naudojami nutekamieji viešbučio vandenys, tačiau iš tiesų į ežerą atiteka švarus vanduo iš gręžinio, kuris buvo įrengtas prieš kelis dešimtmečius šioje vietoje veikusiam golfo aikštynui drėkinti. Tiesą sakant, dabar fontanai naudoja mažiau vandens, negu jo reikėjo golfo aikštynui laistyti. Fontano pagrindą sudaro po vandeniu esantis

© 2006 Zeke Quezada, licensed to About.com, Inc. vamzdžių su daugiau nei 1200 purkštukų ir 4500 lempučių raizgynas.

Apytiksliais duomenimis, fontanai atsiėjo 50 mln. JAV dolerių. Suma atrodo įspūdinga, tačiau ne mažiau unikalus ir reginys, kai prieš akis mirga hipnotizuojantis vanduo ir šviesos, sinchroniškai pritariant klasikos

hitams: „Fly Me To The Moon“ (Frankas Sinatra), „Time To Say Goodbye“ (Sarah Brightman ir Andrea Bocelli) ar „My Heart Will Go On“ (Celine Dion). Kai kuriuos žiūrovus jie neabejotinai įkvepia drąsiai drožti į kazino viliantis gauti tokį pat įspūdingą laimikį.

© panoramio_BubbaHotep.

© Barselona_Till F. Teenck.

Vulkano fontanas: prarastas amžiams 1988 metais pastatytas Vulkano fontanas buvo tapęs viena didžiausių Abu Dabio turistų traukos vietų ir buvo pripažintas vienu gražiausių pasaulio fontanų. 24 metrų aukščio jis buvo pastatytas kaip žiedinė piramidė su laiptelių aikštelėmis, kylančiomis iš keturių pusių į viršų. Vakarais fontanas virsdavo maloniu reginiu – vulkano įspūdį sukuriančiu apšvietimu ir kaskadomis žemyn krintančiu vandeniu. Liūdna, bet apie jį tenka kalbėti būtuoju laiku – Abu Dabio nekilnojamojo turto plėtotojai jam buvo negailestingi. 2004 metais dėl miesto plėtros planų fontanas buvo nugriautas.

© webmastergrade.

61

pasaulis i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i pasaulis

© Doug Navarick.

Paauksuotas SSRS Tautų draugystės fontanas Vienas gražiausių SSRS reliktų – 1954 metais pastatytas Tautų draugystės fontanas. Tautų draugystę simbolizuoja 16 paauksuotų tautiniais drabužiais vilkinčių merginų statulų, vaizduojančių buvusias 16 Sovietų Sąjungos respublikų.

Fontaną įrėmina aštuoniakampis raudono granito 4000 kvadratinių metrų ploto indas. Fontaną sudaro sudėtinga aštuonių galingų siurblių sistema, per sekundę iš 800 purkštukų paleidžianti apie 1200 litrų vandens į 24 metrų aukštį. Draugystės fontano autorius – ne vienas, o visa grupė: architektai Konstantinas Topuridzė, Georgijus Konstantinovskis, skulptoriai Josifas Čaikovas, Zinaida Baženova, Prokopijus Dobryninas ir kiti.

Rusiškasis Versalis – Peterhofo fontanas Peterhofas – ypač prabangūs ir gerai išsaugoti imperatoriškieji rūmai, kuriuos 1710 metais Petras Didysis pastatydino Suomijos įlankos (Baltijos jūros) pakrantėje. Tai keleri puošnūs rūmai, gausūs gražūs parkai ir akinama puokštė įspūdingiausių skulptūrų bei fontanų, dėl kurių šie rūmai dažnai pelno rusiškojo Versalio epitetą.

Didžioji kaskada efektingai išteka iš po rūmų Baltijos jūros link ir yra vienas didžiausių baseinų ansamblių pasaulyje. Iš didžiausio Didžiosios kaskados fontano, dekoruoto didinga auksine Samsono, besigrumiančio su liūtu, skulptūra, kanalas teka per parką į prieplauką, kur prisišvartuoja Sankt Peterburgo laivai.

© deviantART_Lyudmila.

© Xing Su.

© wallpaperstravel.com.

Didžiosios laukinių žąsų pagodos fontanas Pastatyta 652 metais imperatoriaus Gaozongo iš Tangų dinastijos, Didžioji laukinių žąsų pagoda prie imperatoriaus Gaozongo pagodos yra gerai išsilaikęs senovinis statinys ir šventa budistų vieta. Pietiniame Sianio miesto (Kinija) rajone esantis fontanas dabar yra didžiausias Azijoje veikiantis muzikinis ir šokantis fontanas su ilgiausia pasaulyje šviesos juosta. Puikus senosios Kinijos tradicijos ir šiuolaikinės technologijos derinys.

Aukščiausias pasaulyje: Karaliaus Fahdo fontanas Saudo Arabijoje, Džidos mieste, esantis Karaliaus Fahdo fontanas žinomas kaip aukščiausias pasaulyje fontanas, iškylantis iki 312 metrų. Taigi jis aukštesnis net už Eifelio bokštą, jei neskaičiuotume antenos. Fontane įrengti 3 galingi siurbliai, galintys per sekundę neįtikimu greičiu (375 km/val.) parpumpuoti 625 litrus vandens. Nors jis ir nėra rafinuoto grožio, bet lankydamiesi Džidoje nepamirškite užsukti – reginys išties įspūdingas. 

UNESCO globojamas Ovalusis fontanas Dar šiek tiek po Italiją. Tivolio dvare „Villa d’Este“ esantis architekto Pirro Ligorio suprojektuotas Ovalusis fontanas (Fontana dell’Ovato), dar vadinamas Tivolio fontanu (Fontana di Tivoli), kaskadomis krinta žemyn iš savo kiaušinio formos indo į ovalų nimfoms tinkantį baseiną. Tai XVI amžiaus palikimas, kurį kartu su visu dvaru 2001 metais UNESCO paskelbė saugomu pasaulinio kultūros paveldo objektu. © Joe Whittingham.

62

Bene žinomiausias fontanas pasaulyje – Trevi Italija – architektūros, skulptūrų lobynas, tačiau Trevi pavadinimas čia ypatingas. 29,5 metro aukščio ir 19,8 metro pločio Trevi fontanas (Fontana di Trevi) išsiskiria vienomis gražiausių skulptūrų Italijoje: centre iškilęs Neptūnas, arba Okeanas, su dviem Tritonais, kurių vienas mėgina sutramdyti nuožmų žirgą, simbolizuojantį siaučiančią jūrą, o kitas, pučiantis į kriauklę, simbolizuoja ramią jūrą. 1723 metais pradėtas popiežiaus Klemenso XII užsakymu, praėjus trisdešimčiai metų buvo palaimintas jo įpėdinio Klemenso XIII. Trevi fontanas mėgstamas ne tik Romos gyventojų, turistų, bet ir kino, muzikos pramonės. Čia vyksta koncertai, čia nufilmuota žymioji Federico Fellini juostos „Saldus gyvenimas“ vėlyvos nakties maudynių fontane scena.

© Ferdinand Reus.

63

NT GIDAS

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i Iš arčiau

Šildo ir šaldo ta pati sistema Geoterminę įrangą su grindų šildymo sistema galima racionaliai naudoti ir žiemą, ir vasarą

Vladas ŠERELIS

Kam sukti galvą, kaip įsirengti atskiras patalpų šildymo ir vėsinimo sistemas, jeigu viską galima susitvarkyti vienu kartu. Pasirinkus geoterminę įrangą, grindyse žiemą cirkuliuos šiltas vanduo ir šildys patalpas. Vasarą ta pačia sistema cirkuliuojantis atšalęs vanduo patalpas vėsins. Tokios sistemos privalumais jau įsitikino ir poilsio komplekso „Margio krantas“ direktorius Andrius Bukauskas. Anot verslininko, tokia sistema duoda dvigubą naudą – taupo pinigus investicijoms ir nekenkia aplinkai.

Norėjo efektyvaus šildymo „Alternatyviais energijos šaltiniais domėjomės dar planuodami kompleksą. Norėjosi šildymo, karšto vandens ruošimo ir vėdinimo sistemas įrengti tokias, kad būtų efektyviausios, patogios eksploatuoti. Nagrinėjome bičiulių patirtį, klausėme patarimų specialistų“, – pasakojo A. Bukauskas. Nutarta vienareikšmiškai: šiluma ir karštas vanduo turi būti tiekiami pasitelkiant geo-

64

termiją. Kadangi poilsio centras yra ant ežero kranto ir gruntinis vanduo nėra giliai, pasirinkta daryti gręžinius – taip kur kas paprasčiau, negu formuoti vamzdžių kontūrą pačiame ežere.

Iš pradžių, pripažįsta A. Bukauskas, apie būtinybę vėsinti patalpas negalvota. Poreikis tam atsirado šiltėjant vasaroms. Komplekso šeimininkai patys ėmė sukti galvą, kad galbūt vertėtų sukurti komfortiš-

kesnes sąlygas. Atvykstantys svečiai irgi vis dažniau užsimindavo, kad būtų patogiau, jei poilsio kambariuose ir kitose bendrojo naudojimo patalpose būtų vėsiau. Praėjusių metų vasaros pabaigoje nuspręsta konferencijų salėse įrengti oro kondicionavimo sistemą, o baigus šį etapą – vėsinimo sistemą įdiegti ir poilsio kambariuose.

Kondicionieriai darkytų fasadą „Žiemą buvo užtektinai laiko atlikti skaičiavimus ir ieškoti racionaliausio būdo, kaip vėsinti patalpas.

Nusprendėme, kad kondicionavimo sistema poilsio kambariuose netiks. Pirmiausia techniškai sudėtinga įdiegti kondicionierius: būtų tekę ne vienoje vietoje gręžti stogą, ant fasado kabinti sistemos išorės blokus. Įrengti bendrą oro kondicionavimo sistemą pasirodė neracionalu, nes ne visuomet visi kambariai būna užimti.

Galiausiai paaiškėjo, kad galime kuo puikiausiai išnaudoti jau tu-

rimą infrastruktūrą“, – kalbėjo A. Bukauskas. „Margio kranto“ vadovai spaudoje rado straipsnių, kaip patalpas galima vėsinti naudojant geoterminio šildymo įrangą. Tokie projektai sėkmingai įgyvendinti Šveicarijoje, kitose šalyse. Sistema veikia atvirkštiniu šildymui būdu, t. y. žiemą naudojama gelmėse sukaupta šiluma, o vasarą – vėsa.

Poilsio komplekso šeimininkams patiko ir tai, kad svečiams netenka reguliuoti sistemos – viskas vyksta centralizuotai. Mat yra atvejų, kai vėsinimo sistemą reguliuodami patys svečiai ją priverčia veikti visu pajėgumu, o vėliau šeimininkams priekaištauja dėl peršalimo.

Vėsinimo sistemos veikimas paprastas. Šaltas vanduo cirkuliuoja grindyse paklotais vamzdžiais (grindinio šildymo) ir taip atvėsina patalpas. Atvėsta ne tik grindys – vėsa veikia ir ant jų stovinčius daiktus, sienas, o tai didina vėsinimo efektą. A. Bukauskas įžvelgia vienintelį nedidelį tokios sistemos trūkumą – rytą nubudus ir atsistojus ant grindų gali susidaryti įspūdis, kad jos šlapios. Tačiau tai nereiškia, kad grindys iš tiesų rasoja. Tam, kad nesusidarytų vadinamasis rasos taškas, skirtumas tarp vidaus ir išorės temperatūros negali būti labai didelis. Vamzdžiuose cirkuliuojančio vandens temperatūrą reguliuoja automatika, ją pasitelkiant išvengiama didesnio negu reikia paviršiaus atvėsimo ir rasojimo. „Žinoma, patalpos gal ir neatvėsta taip, kaip naudojant oro kondicionierių. Tačiau tokia sistema kur kas sveikesnė. Patalpos atvėsta pakankamai, bet ne tiek, kad kiltų grėsmė peršalti dėl pernelyg didelio temperatūros skirtumo“, – pastebėjo „Margio kranto“ vadovas.

Sveikata – ne paskutinėje vietoje Vėsinimo grindyse cirkuliuojančiu vandeniu sistema sveikesnė ir tuo, kad į patalpas nepučiamas oras, kuris ne visuomet būna švarus. Mažai kalbama apie kondicionavimo sistemos priežiūrą, filtrų valymą ir keitimą, sistemos dezinfekavimą. O tai būtina daryti, kad neplistų bakterijos.

Poilsio komplekse įdiegta geoterminė sistema naudojama ir šilumai gaminti, ir patalpoms vėsinti.

Aukštesnės klasės poilsio kompleksams, įsitikinęs A. Bukauskas, svarbu įdiegti šildymo bei vėsinimo įrangą, kuri neterštų aplinkos, nekenktų svečiams, nekeltų jiems diskomforto. Šiuo požiūriu geoterminė įranga beveik neturi lygių.

Vienintelis reikalavimas – užtikrinti stabilų elektros energijos tiekimą.

Bet nereikia sukti galvos dėl kietojo kuro sandėliavimo, katilo kūrenimo.

Oras irgi neteršiamas pro kaminą išmetamais dūmais.

Tam, kad būtų galima efektyviai naudoti geoterminę įrangą, būtina įrengti grindų šildymo sistemą.

A. Bukauskas pataria iškloti vamz-

džiais kuo didesnį grindų plotą, tuomet ir žiemą, ir vasarą bus galima pasiekti didesnį komforto laipsnį.

Grindiniam šildymui reikia žemesnės temperatūros nei radiatoriniam, o patalpos sušildomos tolygiai. Vasarą tą pačią sistemą galima naudoti vėsinimui. „Mes šiuo sprendimu esame labai patenkinti. Jeigu būtume atskirai įrengę oro kondicionavimo sistemą, investicijos gal būtų buvusios penkis kartus didesnės. Eksploatavimo išlaidos – irgi didesnės. O sistemos, kurią naudojame, efektyvumas yra pakankamas“, – sakė „Margio kranto“ direktorius A. Bukauskas. 

„Uponor“ pateikti sprendimai „Margio kranto“ kompleksui pasirinkta kompanijos „Uponor“ klasikinė grindų šildymo sistema.

Bendras šildymo ir vėsinimo plotas – apie 1000 kvadratinių metrų.

Grindyse pakloti specialūs grindų šildymo vamzdžiai „Uponor pe PE-Xa 20x2,0“, magistraliniai vamzdžiai – „Uponor eval PE-Xa“. Reguliuojami kolektoriai – „Uponor WGF“, jie sumontuoti potinkinėse spintelėse. Patalpose temperatūrą reguliuoja termostatai.

Vėsinimo sistema – ta pačia grindų šildymo sistema vasara cirkuliuoja vėsus vanduo (daugiau kaip 16°C). Taip patalpos yra vėsinamos pasitelkiant grindų konstrukciją. Tiekiama temperatūra yra kontroliuojama „Uponor“ klimato kontroleriu su temperatūros ir belaidžiais drėgmės jutikliais. Minimali tiekiama temperatūra palaikoma didesnė už kritinę rasos taško susidarymo, priklausomai nuo kritinio patalpos drėgnumo.

65

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

bišką geriamojo vandens tiekimą. Iš giluminių gręžinių tiekiamas vanduo bus tikrai švarus.

„Kauno vandenys“: tikslas arti Prieš penkerius metus, kai šalies vandens tiekimo įmonės pradėjo žygius ambicingiems valstybės užmojams vandentvarkos srityje įgyvendinti, startinė bendrovės „Kauno vandenys“ pozicija atrodė viena stipresnių. Iki valstybiniu lygiu nustatyto tikslo – prijungti prie centralizuotų vandens ir nuotekų tinklų 95 proc. gyventojų – kauniečiams trūko maždaug 5 proc.

Dėmesys seniesiems rajonams Tiesa, apie 300 tūkst. gyventojų turinčiame mieste šie keli procentai sudaro apie 15 tūkst. Kitame rajone net 20 proc. gali reikšti viso labo 200 prijungtų gyventojų, atkreipė dėmesį bendrovės „Kauno vandenys“ generalinis direktorius Linas Baltrėnas. Tai ne skundas ar pasiteisinimas – kitaip nei daugelis šalies miestų, baigus visus šiuo metu bendrovės įgyvendinamus projektus antras pagal dydį šalies miestas bus

66

pasiekęs šiandien vis dar neįtikimai atrodančius skaičius.

Kaip tik dabar bendrovė „Kauno vandenys“ pradeda įgyvendinti itin svarbų projektą „Vandentiekio ir nuotekų tinklų plėtra Kaune“. Svarbų, nes vandens tiekimu ir nuotekų valymu bus pasirūpinta ne naujuose, o tokiuose senuose miesto rajonuose kaip Kaniūkai, Aleksotas, Aukštieji ir Žemieji Šančiai, Vilijampolė, Naugardiškės, Kazliškės. Bus paklota apie 53 kilometrus vandentiekio ir tiek

pat nuotekų tinklų. Skaičiuojama, kad galimybę pirkti kokybišką geriamąjį vandenį gaus apie 3500, o nuotekų tvarkymo paslaugą – apie 5600 gyventojų. Preliminarus šio projekto biudžetas – 40,265 mln. litų, daugiau nei 34 mln. litų šios sumos atkeliaus iš Europos Sąjungos (ES) Sanglaudos fondo. Kaip tik šiomis dienomis bus pasirašytos statybos darbų sutartys su konkursus laimėjusiomis bendrovėmis, o po poros mėnesių prasidės tinklų statyba. Darbus planuojama baigti 2014 metais. Įgyvendinant kitą, dar 2008 metais pradėtą ir beveik 130 Kauno gatvių apimantį projektą „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra Kaune“ jau rikiuojami baigiamieji darbai. Vijūkų–Romainių, Linksmadvario, Vaišvydavos–Zuikinės–Abromiškės gyvenamuosiuose kvartaluose darbai jau baigti, gyventojai jungiasi prie tinklų, iš Aleksoto– Fredos kvartalų rangovai išsikraustys iki šių metų spalio pabaigos. Iš viso bus nutiesta 45 kilometrai vandentiekio ir apie 50 kilometrų nuotekų tinklų. Projekto, kurio biudžetas – 27 mln. litų (iš ES Sanglaudos fondo jam bus skirta apie 22 mln. litų), tikslai tokie patys – užtikrinti Kauno gyventojams kokybišką nuotekų tvarkymą.

Siekiama, kad kuo daugiau kauniečių gyventų nesirūpindami brangiai kainuojančiu nuotekų išsiurbimu ir nejaustų iš lauko tualetų sklindančio kvapo. Kitas svarbus vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros tikslas – užtikrinti koky-

Be subsidijų plėtra sulėtėtų Kaunas, kaip ir kiti šalies regionai, neišvengia problemų dėl dalies gyventojų atsisakymo jungtis prie bendrųjų tinklų. „Vis pasvarstome, kad jei vandens tiekėjai turi prievolę kloti tinklus, tai vartotojai irgi turėtų turėti prievolę jungtis prie jų. Nes kam tada kasti po žeme pinigus?“ – kalbėjo L. Baltrėnas.

Bendrovės „Kauno vandenys“ vadovas turi omenyje ne tuos gyventojus, kurie yra įsirengę gręžinius ir individualius nuotekų valymo įrenginius. Tiesa, ne vienam specialistui kyla abejonių, ar visi savininkai sugeba gana kvalifikuotai prižiūrėti šią įrangą. Dar daugiau klausimų kyla dėl gyventojų, nuotekas leidžiančių į išgriebimo duobes. „Skaičiavimai rodo, kad jei tos duobės būtų sandarios ir visos nuotekos būtų išvežamos, dažno savininko išlaidos būtų keliskart didesnės, negu jungiantis prie tinklo ir naudojantis centralizuota paslauga. Tad turime įtarimų, kad daugeliu atvejų išgriebimo duobės yra nesandarios, tad teršiamas gruntas bei požeminiai vandenys. Gyventojų inspektavimas tikrai turėtų būti griežtesnis“, – sakė L. Baltrėnas.

Bendrovės „Kauno vandenys“ generalinis direktorius pripažįsta: jei nebūtų galimybės gauti subsidijų iš ES fondų, vandentiekio ir nuotekų tinklų plėtra tikrai nebūtų tokia intensyvi, kokia yra šiandien. „Pirmiausia lėšas skirtume tinklams renovuoti ir geriamojo vandens kokybei gerinti. Jei vandens tiekimo įmonėms tektų imti paskolas tinklui plėsti, kiltų klausimas, kiek tai kainuotų vartotojams. Lietuvoje tarifas kol kas yra protingas, bet iki begalybės jį didinti negalima“, – sakė L. Baltrėnas.

Galvosūkis dėl dumblo Nuotekų dumblo tvarkymas – aktuali problema ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES, pasaulio šalyse. Griežtėjantys aplinkosaugos reikalavimai Lietuvą skatina diegti modernias, efektyvias nuotekų valymo technologijas.

Dėl to didėja susidarančio dumblo kiekiai, kurių tvarkymas iki šiol naudojamais būdais pradeda kelti grėsmę aplinkai, nebeatitinka ilgalaikių visuomenės interesų, prieštarauja darnios plėtros principams. Nemalonus kvapas, dėl kurio dažniausiai skundžiasi gyventojai, yra tik menka šios problemos dalis.

Bendrovė „Kauno vandenys“ dar 2009 metų pabaigoje pasirašė finansavimo ir administravimo sutartį su Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra dėl projekto „Kauno dumblo apdorojimo įrenginių statyba“. Šio projekto, kurio biudžetas – beveik 35 mln. litų (iš jų beveik 28 mln. – ES lėšos), įgyvendinimas leistų išspręsti visas problemas tvarkant nuotekų valymo metu susidarantį dumblą Kauno mieste.

Esamų anaerobinių pūdintuvų (metantankų), grotų nešmenų apdorojimo įrenginių, užteršto oro valymo sistemų rekonstrukcija bei dumblo džiovyklos įrenginių statyba nuotekų valymo įrenginių teritorijoje išspręs naujai susidarančio dumblo apdorojimo ir saugojimo problemas: dumblo kiekio mažinimą, kvapo naikinimą, stabilizavimą. Moderniuose Kauno dumblo apdorojimo įrenginiuose dumblas bus pūdomas, sausinamas ir džiovinamas. Į džiovinimo kompleksą dumblavežės atveš ir aplinkinio regiono dumblą.

Išdžiovintas ir granulėmis virtęs šis dumblas laikinai bus sandėliuojamas naujo komplekso saugykloje.

Tikimasi, ateityje sukauptas granules bus galima panaudoti kaip trąšas (pavyzdžiui, rekultivuojant karjerus ar auginant energinį mišką), galbūt kaip biokurą ar perdirbti pagal kitas technologijas.

Bendrovės „Kauno vandenys“ generalinis direktorius L. Baltrėnas pripažįsta, kad kol kas apie tai tik diskutuojama: „Išdžiovinti – tik paruošti

galutinei utilizacijai. Mes, vandens tiekėjai, adresuojame tą klausimą ministerijai. Manome, kad reikia ne kiekvienai įmonei atskirai spręsti šią problemą, bet analizuoti galimybę pritraukti ES lėšų jai spręsti. Kitas kelias – atiduoti dumblą deginti atliekų deginimo stotims, taip ne tik atsikratant atliekų, bet ir gaminant šilumą.“ Bendrovės specialistai įsitikinę, kad šis Europoje plačiai taikomas dumblo utilizavimo būdas yra racionaliausias, taigi dedamos pastangos, kad tai vyktų ir Lietuvoje. „Bet tokių stočių statyba Lietuvoje irgi įstrigusi.

Sėkmingai statoma gal tik Klaipėdoje“, – apgailestavo L. Baltrėnas.

Projekto „Kauno dumblo apdorojimo įrenginių statyba“ įgyvendinimas leis prisidėti prie 2007–2013 metų Sanglaudos skatinimo veiksmų programos problemų sprendimo. Numatoma, kad įgyvendinus programą apie 80 proc. Lietuvoje susidarančio dumblo bus tvarkoma taikant modernias technologijas. Darbus planuojama baigti 2013 metais.

UAB „Kauno vandenys“ Aukštaičių g. 43, Kaunas Tel. +370 37 30 17 00 El. paštas ofisas@kaunovandenys.lt www.kaunovandenys.lt

67

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Investicijos į gyvenimo kokybę Sostinės nuotekų valykloje nauji dumblo apdorojimo įrenginiai jau kurį laiką veikia visu pajėgumu. Įdiegtų technologijų nauda neabejojama – vilniečių nebekankina nemalonūs kvapai, atsirado galimybė racionaliai tvarkytis su nuotekų dumblu. Ir nors „Vilniaus vandenų“ vadovas Valentinas Miltienis staigaus investicijų atsipirkimo nesitiki, ekonominę naudą jau mato akivaizdžią.

Pirmiausia – socialinės problemos „Sanglaudos fondo lėšos pirmiausia skiriamos ne tiems projektams, kurie neštų pelną. Pinigai duo-

dami aplinkosauginėms, socialinėms problemoms spręsti. Drąsiai galima tvirtinti, kad išsprendėme socialines bėdas – gyventojai nebekankinami nemaloniais kvapais, kurie sklisdavo iš vandenvalos įmonės bei laukų, kur buvo vežamas nuotekų dumblas. Vertinant aplinkosaugą – į upę išteka gana gerai išvalytas vanduo, jame net lašišos gali veistis. Galiausiai keturis kartus sumažėjo dumblo kiekis. O jį tekdavo kompostuoti aikštelėje, vežti į laukus, sukti galvą, kur dar galima padėti“, – pasakojo „Vilniaus vandenų“ vadovas.

Dumblo pūdymo proceso metu susidariusios biodujos naudojamos kombinuotoje šilumos ir elektros gamybos jėgainėje.

68

Jau galima vertinti ir akivaizdžią ekonominę naudą. Įdiegtos technologijos leidžia gaminti biodujas, kurios degdamos suka generatorius ir gamina elektros energiją. Preliminariais skaičiavimais, įmonei tai leis sutaupyti apie 3 mln. litų per metus.

Kadangi dumblo nebereikia vežti į laukus ar sąvartynus, bus sutaupoma dar apie 2 mln. litų per metus. „Jau dabar matyti, kad investicijos į dumblo tvarkymo technologiją atsipirks. Gal ne taip greitai, kaip skaičiuojamas verslo projektų atsiperkamumas, bet, ko gero, po penkiolikos metų įdiegta įranga jau duos naudos. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad pirmiausia investicijos buvo nukreiptos ne siekiant ekonominės naudos, bet gerinant gyvenimo kokybę, sprendžiant aplinkosaugos klausimus“, – svarstė V. Miltienis.

Kitų energijos resursų poreikis mažės Apskaičiuota, kad sumontuota jėgainė elektros turėtų pagaminti tiek, kad jos beveik užtektų vidiniams nuotekų valyklos poreikiams tenkinti.

Visas procesas vyksta keliais etapais.

Pirmiausia nuotekų dumblas sutankinamas, tuomet apdorojamas termohidrolizės įrenginiuose. Visas procesas vyksta uždarose patalpose. Pirmame rezervuare dumblas kaitinamas iki 100 laipsnių. Tada jis patenka į penkis reaktorius, kuriuose maždaug pusvalandį kaitinamas iki 160 laipsnių. Šie įrenginiai leidžia gerokai padidinti biodujų gamybą, stabilizuoja dumblą, panaikina patogenines bakterijas, eliminuoja kvapus. Vėliau dumblas atsiduria pūdytuvuose, po to nusausinamas centrifugose ir išdžiovinamas pastatytose dumblo džiovyklose.

Dumblo pūdymo proceso metu susidariusios biodujos naudojamos kombinuotoje šilumos ir elektros gamybos jėgainėje. Biodujos pagal šiluminę vertę gamtinėms dujoms nusileidžia tik trečdaliu. Be to, tai atsinaujinantis energijos šaltinis, kurį gaminti yra gana saugu.

Dalis šilumos energijos naudojama technologiniam dumblo apdorojimo procesui, todėl taip sukuriamas uždaras dumblo apdorojimo ratas. Numatoma, kad per metus bus pagaminama 16 mln. kWh elektros energijos ir 19 mln. kWh šilumos energijos.

Garą gamina du 4000 kg/h našumo „Buderus Logano SHD 815“ garo katilai. Jie ypatingi tuo, kad turi dvigubus kuro degiklius, gali deginti ir gamtines dujas, ir biodujas.

Tai – naujovė Lietuvoje. Priklausomai nuo katilo apkrovimo gali būti pasiektas didesnis nei 95 proc. naudingumo koeficientas. „Vilniaus vandenyse“ naudojant biodujas veikia ir dvi kogeneracinės jėgainės. Buvo įrengtos dvi kompanijos MWM (Vokietija) kogeneracinės jėgainės, kurių vienos elektros galia – 1182 kW, šiluminė galia – 1225 kW. Suminė kogeneracinės jėgainės elektros galia – 2364 kW, o šiluminė – 2450 kW. Sumontuotų kogeneracinių jėgainių galingumas leidžia „Vilniaus vandenims“ elektros energiją gaminti ne tik savo poreikiams. Energijos perteklių bus galima parduoti į elektros tinklus.

Atlieka šlako tyrimus Kol nebuvo įdiegtos vienos moderniausių technologijų pasaulyje,

dumblas „Vilniaus vandenyse“ buvo sausinamas tik mechaniškai, po to kompostuojamas šalia valyklos po atviru dangumi esančioje aikštelėje. Nuo šiol jis visas apdorojamas moderniuose termohidrolizės įrenginiuose ir uždaruose dumblo pūdytuvuose. Galutinis dumblo apdorojimo rezultatas – bekvapės dumblo granulės, kurios yra priskiriamos biokurui, todėl galės būti deginamos. Apdoroto dumblo granulių kaloringumas prilygsta rudosios anglies kaloringumui. Dėl to dar nėra galutinai apsispręsta.

V. Miltienis sakė, kad šiandien „Vilniaus vandenys“ turi dvi galimybes: termiškai apdorotą dumblą galima kompostuoti ir panaudoti žemės ūkyje arba jį galima džiovinti džiovyklose ir gautas granules deginti kaip biokurą. „Galimybių yra įvairių. Tačiau jau dabar pasižiūrėti vandenvalos įrenginių važiuoja viena delegacija po kitos. Juokaujame, kad mūsų įmonė tapo kone lankomiausiu muziejumi mieste. Atvyksta svečių iš Latvijos, Rusijos, Serbijos, Estijos, kitų aplinkinių valstybių. Visiems įdomu, kaip veikia įranga, ar ją lengva eksploatuoti, rūpi kiti techniniai klausimai.

Juk tokia įranga mūsų regione pirmoji. Žinoma, buvo galima rinktis kiek pigesnę ir paprastesnę technologiją, tačiau ambicingai pažvelgėme į priekį. Ir nepralošėme“, – kalbėjo V. Miltienis.

Kaip alternatyvą sausą dumblą galima naudoti žemės ūkyje, nes jame gausu vertingų mineralinių medžiagų. Priklausomai nuo cheminės apdoroto dumblo sudėties jį galima naudoti kaip trąšą auginant javus ir technines kultūras, energiniam miškui auginti, apleistoms žemėms atstatyti, taip pat žvyro, smėlio ar molio karjerams rekultivuoti, miesto želdiniams tręšti ar pakelėms sutvirtinti ir apželdinti.

Laukia naujos investicijos Dumblo apdorojimo įrenginiai Vilniuje pradėti statyti 2008 metų pabaigoje. Darbų rangovas – Vokietijos bendrovė „WTE Wassertechnik“.

Iš viso projektui buvo skirta apie 176 mln. litų (didžioji dalis – Euro-

V. Miltienio teigimu, investicijos į naujas technologijas pirmiausia išsprendė aplinkosaugos klausimus.

Bendrovės „Vilniaus vandenys“ nuotr. pos Sąjungos (ES) lėšos), tačiau gerai valdant projektą pavyko sutaupyti apie 20 mln. litų. „Su dumblo problema, galima sakyti, jau susitvarkėme. Tačiau vandentvarka yra dinamiškas ūkis.

Kitas žingsnis bus atnaujinti ir išplėsti biologinio valymo įrenginius.

1996–2000 metais modernizuojant biologinius valymo įrenginius, azoto ir fosforo junginių šalinimo technologija buvo įdiegta tik 4-iose iš 6-ių aerotankų sekcijų. Šiuo metu šie įrenginiai jau yra perkrauti, todėl azoto ir fosforo junginių šalinimo technologiją reikia įdiegti ir likusiose dviejose aerotankų sekcijose, pakeisti seną, energiškai neefektyvią įrangą“, – sakė „Vilniaus vandenų“ vadovas.

Didelę dalį vandens savikainos sudaro eksploatacinės valymo įrenginių sąnaudos. Šiuo metu užsakyta atlikti studiją, kokias naujoves nuotekų valykloje dar būtų galima įdiegti. Dabar veikiančios orapūtės naudoja išties daug elektros energijos, be to, dirba jau ne vienus metus, tad jas reikia keisti. Vamzdynų irgi reikia naujų. „Energijos taupymas – labai aktualus klausimas. Siekiant efektyviai dirbti, investuoti į tai būtina. Kai turėsime parengtą galimybių studiją, galėsime planuoti reikiamas lėšas ir teikti paraiškas kitam ES fondų finansavimo etapui“, – teigė V. Miltienis.

69

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Šiauliečiai aprūpinti kokybišku vandeniu Įmonės „Šiaulių vandenys“ įgyvendinti vandentvarkos projektai palengvino kelių tūkstančių miesto ir rajono gyventojų buitį, taip pat sumažino miesto bei rajono vandentvarkos ūkio problemas.

Gelbėjo šuliniai Vos prieš kelerius metus Šiauliuose geriamojo vandens kokybės klausimas dar buvo aktualus maždaug 15 proc. gyventojų. Medelyno, Kalniuko, Pabalių individualiųjų gyvenamųjų namų rajonų ir Tilžės, Verdulių, Kanapių, Girulių gatvių bei kai kurių kitų gatvių kvartalų gyventojai apskritai neturėjo centralizuotos vandentiekio ir nuotekų sistemos.

Geriamąjį vandenį jiems tekdavo pirkti parduotuvėse arba naudoti abejotinos kokybės šachtinių šulinių vandenį.

Gruntinį vandenį šiuose miesto mikrorajonuose teršė netinkamai įrengti ir eksploatuojami lauko tualetai bei išgriebimo duobės, į aplinką išleidžiamos nevalytos nuotekos, vykdoma ūkinė veikla, naudojamos trąšos. Individualiųjų gyvenamųjų namų rajonų gyventojams nuotekų išvežimas buvo ne tik nuolatinis, bet ir brangiai kainuojantis rūpestis.

Nemažai problemų kėlė ir nelegalus nuotekų atsikratymas. Didžiausiame Šiaulių miesto Medelyno mikrorajone kai kurie gyventojai buitines nuotekas išleisdavo į Vijolės upelį, tekantį per mikrorajoną, arba į atvirus lietaus nuotekų griovius bei kanalus. Gyvenantieji upelio pašonėje nuolat skųsdavosi nemaloniu kvapu.

Apie tai, kad šiems Šiaulių miesto gyvenamųjų namų gyventojams reikalinga centralizuota vandentiekio ir nuotekų šalinimo sistema, pasak įmonės „Šiaulių vandenys“ generalinio direktoriaus Jono Matkevičiaus, pradėta kalbėti dar prieš dešimtmetį, tačiau planus pavyko įgyvendinti tik sulaukus Europos Sąjungos (ES) paramos.

Vanduo – tūkstančiams šiauliečių Įmonė „Šiaulių vandenys“ 2009– 2012 metais įgyvendino kelis ES finansuojamus vandentvarkos infrastruktūros projektus. Vienas pro-

Naujų vandentiekio ir nuotekų tinklų statyba Pabalių mikrorajone.

70

jektas dar vykdomas, o jų bendra vertė – apie 170 mln. litų (be PVM).

Bene svarbiausias įmonės „Šiaulių vandenys“ įgyvendintas vandentvarkos projektas – „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra Šiauliuose“, kuris 2009–2012 metais vykdytas dviem etapais. Projekto sėkmė akivaizdi: vartotojų prisijungimo skaičius pranoko kitų šalies miestų (2012 metų spalio 1 dienos duomenimis – 64 proc.), o Aplinkos ministerija šį vandentvarkos projektą pavadino vienu sėkmingiausių. Bendrovės „Šiaulių vandenys“ generaliniam direktoriui J. Matkevičiui 2010-aisiais įteiktas konkurso „Lietuvos metų gaminys 2010“ aukso medalis už šio projekto pirmo etapo įgyvendinimą.

Pirmas projekto etapas apėmė vandentiekio ir nuotekų tinklų plėtrą Medelyno ir Kalniuko kvartaluose. Čia buvo pakloti apie 82 kilometrai vandentiekio ir nuotekų tinklų, sumontuota 12 požeminių nuotekų perpumpavimo siurblinių, taip pat rekonstruotos trys nuotekų perpumpavimo siurblinės Kulpės, Marijampolės ir Žuvininkų gatvėse.

Siurblines buvo būtina rekonstruoti dėl dažnų avarijų, didelių eksploatavimo sąnaudų ir dėl infrastruktūros plėtros. Po rekonstrukcijos jos tapo modernios, atitinkančios griežtus aplinkosaugos reikalavimus. Pirmo projekto etapo darbų vertė – 44,45 mln. litų (be PVM). Įgyvendinant antrą projekto etapą nauji vandentiekio ir nuotekų tinklai nutiesti Pabalių mikrorajone bei Tilžės, Verdulių, Kanapių ir Girulių gatvių kvartale. Projekto lėšomis nutiesta apie 36,5 kilometro tinklų, sumontuotos 8 požeminės nuotekų perpumpavimo siurblinės. Darbų vertė – 8,73 mln. litų (be PVM). Įgyvendinus abu šio projekto etapus buvo išspręstos vandens

Šiaulių miesto nuotekų valykla ir dumblo apdorojimo įrenginiai. paslaugų prieinamumo, geriamojo vandens kokybės ir aplinkos taršos problemos, kokybiškos vandens paslaugos tapo prieinamos beveik 7 tūkst. miesto gyventojų.

Mieste tęsiama plėtra Įmonė „Šiaulių vandenys“ šiuo metu įgyvendina dar vieną vandentvarkos projektą – „Vandentiekio ir nuotekų tinklų plėtra Šiauliuose“. Jį sudaro dvi dalys: „Esamų nuotekų tinklų renovavimas Šiauliuose“ (pirmoji dalis) ir „Naujų vandentiekio ir nuotekų tinklų plėtra Šiauliuose“ (antroji dalis). Pirmosios projekto dalies darbų vertė – 5,76 mln. litų, antrosios – 29,5 mln. litų. Šiuo metu Šiauliuose vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugos yra prieinamos apie 94 proc. gyventojų, o įgyvendinus antrąją projekto dalį centralizuotai teikiamos vandens paslaugos taps prieinamos maždaug 96 proc. šiauliečių. Šio projekto metu nauji tinklai bus klojami iš viso keturiuose miesto individualiųjų gyvenamųjų namų kvartaluose ir 96-iose gatvių atkarpose. 2012 metų gegužės pradžioje tinklų statybos darbai pradėti formuojamame kvartale kitapus Pabalių, o vasarą jie įsibėgėjo ir kitose miesto vietose. Darbus numatyta baigti kitų metų birželį.

Pirmoji projekto dalis, kurios metu rekonstruota 2,77 kilometro esamų nuotekų tinklų, buvo įgyvendinta 2012 metų rugsėjo mėnesį. Pasak įmonės „Šiaulių vandenys“

generalinio direktoriaus J. Matkevičiaus, prieš daugiau nei 30 metų paklotus nuotekų vamzdynus buvo būtina rekonstruoti dėl nepakankamo hidraulinio jų laidumo bei susidėvėjimo.

Tinklų plėtra bei rekonstrukcija pasiekė ir Ginkūnų gyvenvietę (Šiaulių r.). Čia įgyvendintas projektas „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros renovavimas ir plėtra Ginkūnuose“. Gyvenvietės vandentvarkos ūkio įrenginiai buvo susidėvėję ir nepatikimi. Senus tinklus buvo būtina rekonstruoti ir dėl vandentakos infrastruktūros plėtros. Nerekonstravus tinklų nebūtų buvę galimybės prie centralizuotos sistemos prijungti naujų Ginkūnų gyvenamųjų namų gatvių. Šiuo metu Ginkūnuose centralizuoto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugomis naudojasi apie 80 proc. gyventojų.

Ginkūnų gyvenvietėje projekto lėšomis paklota per 12 kilometrų vandentiekio ir nuotekų tinklų, sumontuotos 2 požeminės nuotekų perpumpavimo siurblinės. Vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kokybė pagerėjo ir esamiems Ginkūnų gyvenvietės vandens paslaugų vartotojams, nes įgyvendinant šį projektą buvo rekonstruota apie 12,3 kilometro blogiausios būklės vandentiekio ir nuotekų vamzdyno. Įgyvendinus projektą 2011-ųjų pabaigoje kokybiškos vandens paslaugos tapo prieinamos dar maždaug 400 gyventojų.

Įgyvendinti aplinką tausojantys projektai Šių metų vasarą sėkmingai baigtas trejus metus trukęs projektas „Šiaulių dumblo apdorojimo įrenginių statyba“, kurio vertė – 68,9 mln. litų (be PVM), irgi finansuotas ES lėšomis. Pasak J. Matkevičiaus, dumblo apdorojimo įrenginius buvo būtina statyti, nes po poros metų nebus kur vežti nuotekų dumblo. Moderniuose dumblo apdorojimo įrenginiuose bus tvarkomas miesto ir regiono nuotekų valyklose susidarantis dumblas. Įdiegtos šiuolaikinės, našios ir aplinkai nekenksmingos dumblo tvarkymo technologijos padės mažinti susidarančio nuotekų dumblo kiekį, daryti jį nekenksmingą ir stabilizuoti. Šiaulių dumblo apdorojimo įrenginiai yra pirmieji, kur yra naudojama pažangi elektrokinetinė dumblo dezintegravimo sistema, leidžianti efektyviau skaidyti dumblą prieš priduodant jį pūdyti, o pūdymo proceso metu išgauti daugiau biodujų, iš kurių gaminama elektros ir šilumos energija.

Per metus, skaičiuojant pagal sausąsias medžiagas, planuojama perdirbti apie 5900 tonų nuotekų dumblo, iš kurio apie 4000 tonų – Šiaulių miesto nuotekų valykloje susidarantis dumblas, apie 1900 tonų – atvežtinis. Dirbant projekte numatytu pajėgumu, per metus planuojama pagaminti apie 4,5 mln. kilovatvalandžių elektros ir tiek pat šilumos energijos.

Prieš metus buvo įgyvendintas dar vienas aplinką tausojantis projektas „Aukštrakių nuotekų valymo įrenginių valymo proceso pertvarkymas“. Projekto metu miesto nuotekų valykloje buvo rekonstruota veikliojo dumblo reaktoriaus azoto ir fosforo šalinimo technologija, įrengta nauja ir pakeista susidėvėjusi technologinė įranga, patobulintas procesų valdymas ir automatika. Dabar išvalytose nuotekose net trečdaliu sumažėjo azoto (iki 10 mg/l, buvo 18 mg/l) ir fosforo (iki 1,0 mg/l, buvo 1,5 mg/l) koncentracija. Švariau išvalytos nuotekos Kulpės, Mūšos, Lielupės upėmis pasiekia Baltijos jūrą. Darbų vertė – 4,9 mln. litų (be PVM).

71

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Vandentvarkos projektai Vilkaviškio rajone

UAB „Vilkaviškio vandenys“ prižiūri ir eksploatuoja 139,2 km vandentiekio tinklų, 123,6 km nuotekų tinklų, 42 vandenvietes, 11 nuotekų valymo įrenginių ir 25 nuotekų siurblines. Per metus įmonė vartotojams patiekia 664,2 tūkst. m3 geriamojo vandens, išvalo 475 tūkst. m3 nuotekų. Šiuo metu bendrovė „Vilkaviškio vandenys“ aptarnauja apie 11,5 tūkst. vartotojų. Geriamasis vanduo centralizuotai tiekiamas 74 proc. vartotojų, nuotekų tvarkymo paslauga naudojasi 41 proc. gyventojų. Planuojama, kad iki 2015 metų centralizuotai geriamasis vanduo bus tiekiamas 88 proc. vartotojų, o nuotekos bus tvarkomos 58 proc. gyventojų. Įgyvendinus veiklos ir plėtros planą, jau 2014 metais vandentiekio tinklai pailgės apie 42 km, nuotekų tinklai – 53 km, prie centralizuotų paslaugų prisijungs apie 2 tūkst. vartotojų. „Kaimiškiems rajonams labai keblu pasiekti valstybės numatytus 95 proc., – į kuklesnius rezultatus tiesiant nuotekų tinklus atkreipė dėmesį bendrovės direktorius Bernardas Marčiukonis. – 100 proc. nesunku pasiekti Vilniui ar Visaginui, o mes dabar pradedame dirbti su apylinkėmis, kur tiesti tinklus turėtume 5–6 sodyboms. Per kiek laiko galėtų atsipirkti 0,5 mln. litų ar dar didesnės investicijos, jei visos so-

72

dybos per parą tesunaudos 1 m3 vandens? Ir tokių atvejų kaimiškuose rajonuose yra daugybė.“ Pasak B. Marčiukonio, jau atėjo laikas valstybiniu lygiu priimti būtent tokio dydžio kaimeliams ar vienkiemiams reikalingus sprendimus, tarkime, dėl galimybės skirti finansavimą individualių ar vietos nuotekų valymo įrenginių statybai.

Vilkaviškyje vykdoma vandentvarkos ūkio plėtra pagal Nemuno vidurupio baseino vandentvarkos ūkio tinklų plėtros investicinę programą. Tai dviejų dalių projektas, kurio techninę darbų priežiūrą pagal paslaugų sutartį atlieka jungtinė veiklos grupė UAB „APVG“ ir UAB „Sweco Lietuva“.

Jau atlikti vandentvarkos ūkio tinklų plėtros investicinės programos pirmo etapo darbai – Vilkaviškyje naujai paklota 14,2 km vandentiekio ir 16,7 km nuotekų tinklų, pastatytos dvi naujos nuotekų siurblinės ir rekonstruota pagrindinė nuotekų siurblinė. Kybartuose naujai nutiesta 8,7 km vandentiekio ir 10,8 km nuo-

tekų tinklų, pastatyta viena nauja nuotekų siurblinė ir rekonstruota pagrindinė nuotekų siurblinė. Šiame miestelyje buvo pastatyti nauji nuotekų valymo įrenginiai, kurių maksimalus pajėgumas – 1260 m3 per parą.

Neliko nuošalyje ir kaimų gyvenvietės. Karalių, Vokiškėlių kaimuose įrengti nauji 4,8 km ilgio nuotekų tinklai, pastatytos dvi nuotekų siurblinės. Šie tinklai yra prijungti prie Vilkaviškio miesto nuotekų tinklų.

Kisiniškių kaime įrengti 2,81 km ilgio nauji nuotekų tinklai, pastatytos trys nuotekų siurblinės. Šie tinklai irgi prijungti prie Vilkaviškio miesto nuotekų tinklų. Šiuo metu atliekami Nemuno vidurupio baseino vandentvarkos ūkio tinklų plėtros investicinės programos antro etapo darbai. Vilkaviškyje bus paklota 18,6 km vandentiekio ir 13,9 km nuotekų tinklų, pastatytos trys naujos nuotekų siurblinės ir rekonstruotos keturios, Paežerių kaimo nuotekų ir vandentiekio tinklai bus prijungti prie Vilkaviškio miesto tinklų, bus rekonstruota Paežerių nuotekų siurblinė. Kybartuose ir Virbalyje bus paklota 11,4 km vandentiekio ir 15,4 km nuotekų tinklų, pastatytos šešios nuotekų siurblinės ir viena rekonstruota. Virbalio nuotekų ir vandentiekio tinklai bus prijungti prie Kybartų miesto tin-

klų. Darbų atlikta nemažai, tačiau jų pabaigos laukiama 2013 metų rugsėjo mėnesį. „Tai labai svarbus etapas – nuotekų tvarkymas Kybartuose ir Virbalyje buvo katastrofiškas: leido jas visi kur sugalvoję“, – komentavo „Vilkaviškio vandenų“ vadovas. Šiemet rugpjūčio 23 dieną jau pasirašyta nauja rangos sutartis „Vandentiekio ir nuotekų tinklų Giedriuose, Virbalyje, Pilviškiuose bei nuotekų valyklos Pilviškiuose projektavimas ir statyba“ darbams atlikti. Giedriuose bus naujai paklota 3,6 km vandentiekio ir 3,9 km nuotekų tinklų, Virbalyje bus nutiesta 2,4 km vandentiekio ir 4,3 km nuotekų tinklų. Panašūs darbai bus atlikti Pilviškiuose. Čia planuojama pakloti 2,4 km vandentiekio, 4,3 km nuotekų tinklų ir pastatyti naują nuotekų valyklą.

Taigi artimiausiu metu darbų gerokai padaugės, ir, be abejo, juos reikės planuoti įtemptai bei tiksliai.

Bet bendrovės specialistai sėkmingai atlieka savo užduotis, prireikus konsultuojasi su kitais specialistais, mokslininkais. Projekto darbų vykdymo rangovai bendrovei „Vilkaviškio vandenys“ rūpesčių nekelia, visi klausimai sėkmingai išsprendžiami.

Pagal UAB „Vilkaviškio vandenys“ užsakymą UAB „Bukrita“ šiuo metu diegia eksploatuojamų objektų centrinės dispečerizacijos sistemą (SCA-

DA), o UAB „Vandensauga“ rengia vandens netekties Vilkaviškio miesto vandentiekyje mažinimo studiją.

SCADA leis operatyviau prižiūrėti ganėtinai platų vandentvarkos ūkį Vilkaviškio rajone ir turėti grįžtamąjį ryšį su vartotojais. Jau atlikus pirmą darbų etapą, prie vandentiekio tinklų turi galimybę prisijungti 2667 žmonės, prie nuotekų tinklų – 3912. Šiuo metu prie naujų vandentiekio tinklų yra prisijungę net 2462 žmonės, prie nuotekų – 3346. „Specialistai vaikščiojo po namus, aiškino apie nuotekų taršos keliamas grėsmes, tinklo privalumus, o kai kuriems senyvo amžiaus gyventojams net apmokėjome vamzdžių klojimą sklypo ribose. Nereikalavome ir projektų tinklams sklypo ribose tiesti, taip leisdami sutaupyti nemažai pinigų.

Už juos žmonės galėjo nusipirkti kad ir santechnikos įrangą“, – aiškino „Vilkaviškio vandenų“ direktorius B. Marčiukonis.

Po antro darbų etapo bus sudarytos sąlygos prie vandentiekio tinklų prisijungti 1565 žmonėms, prie nuotekų tinklų – 1136. Giedriuose, Virbalyje ir Pilviškiuose prie vandentiekio tinklų turės galimybę prisijungti 1198 žmonės, prie nuotekų tinklų – 1509. Tokia statistika, ir ji susijusi su rimtomis darbų užduotimis, kurių eigą stebi projektą įgyvendinanti Aplinkos projektų

valdymo agentūra bei projekto partneris – Vilkaviškio rajono savivaldybė. Tinklų statybai finansuoti reikėjo 22 mln. litų, iš jų Europos Sąjungos Sanglaudos fondo lėšos sudaro 17,5 mln. litų, o rajono savivaldybės ir valstybės biudžeto lėšos – po 2,2 mln. litų.

Nuotekų valykloje buvo rekonstruotos anaerobinės talpos 1A, 1B, 1C (aerotankas), antrinis sėsdintuvas, grotinė ir laboratorijos pastatas.

Laboratorijos pastate įrengtos, aprūpintos reikalingais prietaisais bei priemonėmis geriamojo vandens, nuotekų ir mikrobiologinio tyrimo laboratorijos. Buvo pastatyti nauji objektai: parengtinio nuotekų valymo, orapūčių pastatai, valytų nuotekų siurblinė, valytų nuotekų debitomačio šulinys su debitomačiu, įrengta laikina dumblo sandėliavimo aikštelė, Lobiškių nuotekų siurblinė su septine nuotekų priėmimo talpa. Buvo įdiegta technologinio proceso automatinio valdymo sistema. Vilkaviškio nuotekų valyklos rekonstrukcijos darbų kaina – 6,9 mln. litų (be PVM).

Po rekonstrukcijos sumažės eksploatacinės nuotekų valyklos išlaidos (šiuo metu nustatytas 20 proc. elektros energijos sąnaudų sumažėjimas), automatizavus technologinį nuotekų valymo procesą nuotekų valykla visą laiką dirba optimaliu režimu, pasiekiamas reikiamas visų kontroliuojamų medžiagų (BDS7, bendrojo azoto, bendrojo fosforo) išvalymas.

Dumblo tvarkymo programoje numatytas regioninis principas. Įmonė nusausintą nuotekų valymo dumblą privalės pristatyti į Marijampolės dumblo tvarkymo centrą, kuris pradės veikti šių metų pabaigoje.

Atlikus visus projektuose numatytus darbus, Vilkaviškio rajone į atvirus vandens telkinius – upes, ežerus, tvenkinius bei gruntinius vandenis, bus išmetama gerokai mažiau buitinių teršalų, dėl to turėtų akivaizdžiai pagerėti ekologinė situacija.

73

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Miestui ir rajonui – vienoda kokybė Įgyvendinami vandentvarkos projektai pagerino gyvenimo ir aplinkos kokybę

Ignalinos miestui, kartu ir Strigailiškio bei Palūšės gyvenamosioms vietovėms, 2007 metais suteiktas kurortinės teritorijos statusas. Tai įpareigoja: šiose teritorijose turi būti įrengti inžineriniai tinklai ir susisiekimo komunikacijos, užtikrinti aplinkosaugos reikalavimai. Ir bendrovei „Ignalinos vanduo“, ir Ignalinos savivaldybės administracijai darbo netrūksta: vienas po kito sėkmingai įgyvendinami vandentvarkos projektai.

Dirbo išvien Ignalina kartu su dar septyniomis kaimyninėmis savivaldybėmis, priklausančiomis Neries upės baseinui, 2005–2010 metais dalyvavo projekte „Neries baseino investicinės programos I etapas“. Ignalinoje įgyvendintas ir antras šio projekto etapas.

Projektas vykdytas Zarasų, Visagino, Utenos, Ignalinos, Molėtų, Ukmergės, Širvintų, Švenčionių savivaldybėse. Čia geriamojo vandens kokybė buvo bloga, geriamojo vandens tiekimo tinklai nepatikimi, o nuotekų tinklai nepakankami ir prastos būklės. Įgyvendinus projektą daugiau gyventojų pasiekia reikalavimus atitinkantis geriamasis vanduo, taip pat kokybiškos centralizuotos nuotekų rinkimo paslaugos.

Pirmas projekto darbų etapas baigtas 2009 metais. Jo metu Ignalinoje (Ažušilės, Vilniaus, Atgimimo ir kitose gatvėse) nutiesti nauji ir rekonstruoti jau veikiantys vandentiekio bei nuotekų rinkimo tinklai.

Iš viso nutiesta 6,6 kilometro naujų nuotekų tinklų, paklota 2,5 kilometro naujų vandentiekio atšakų, pa-

74

statytos 4 naujos požeminės nuotekų siurblinės, taip pat rekonstruota esama miesto nuotekų valykla – čia įdiegtos naujausios fosforo šalinimo technologijos, įrengtas naujas geriamojo vandens gręžinys.

2010 metų pabaigoje sėkmingai baigtas ir antras Neries projekto etapas. Mieste (Bažnyčios, Miško, Laisvės, Ramybės ir kitose gatvėse) nutiesta daugiau kaip 5 kilometrai magistralinių tinklų (1,1 kilometro naujų vandentiekio ir 4,1 kilometro naujų nuotekų tinklų), pastatyta nauja nuotekų siurblinė. Projektui įgyvendinti skirta daugiau nei milijonas litų. Nutiesus naujus vandentiekio ir nuotekų tinklus, Ignalinos rajono gyventojus pasiekia švarus, kokybiškas geriamasis vanduo. Galimybė prisijungti prie centralizuotų vandentiekio tinklų suteikta 103, prie nuotekų tinklų – 368 gyventojams.

Nepamiršo gyvenviečių Baigus Ignalinos vandentiekio ir nuotekų tinklų rekonstrukcijos projektą, 2010 metais darbai persikėlė

į kaimus: Palūšę, Strigailiškį, Mielagėnus, Taujūnus, Dūkštą ir kitas gyvenvietes. Pirmasis nedidelėse gyvenvietėse įgyvendinamas vandentvarkos projektas – „Ignalinos miesto, Strigailiškio ir Palūšės kaimų aglomeracijos vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų plėtra“.

Ignalinoje, Palūšėje ir Strigailiškyje iki 2013 metų rugsėjo bus paklota apie 5,2 kilometro naujų vandentiekio ir apie 5 kilometrus naujų nuotekų tinklų, Palūšėje bus pastatyti nuotekų valymo įrenginiai. Prie naujų vandentiekio tinklų planuojama prijungti 110 gyventojų, prie nuotekų tinklų – net 184.

Vandentvarkos ūkio plėtra pasieks ir dar trylika Ignalinos rajono gyvenviečių. Tais pačiais 2010-aisiais startavo projektas „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros renovavimas ir plėtra Ignalinos rajone (Dūkšte, Kaniūkuose, Ažukarklinėje, Vidiškėse, Rimšėnuose, Strigailiškyje, N. Daugėliškyje, Radeikiškėje, Rimšėje, Didžiasalyje, Linkmenyse, Naujasodyje, Limine)“. Įmonės „Ignalinos vanduo“ ir Igna-

linos rajono savivaldybės administracijos iniciatyva 2013 metais trylikoje Ignalinos rajono gyvenviečių bus nutiesti vandentiekio, nuotekų rinkimo tinklai, pastatytos ir rekonstruotos nuotekų valyklos. Šiose gyvenvietėse vandentiekio ir nuotekų rinkimo tinklų dalis gyventojų laukė jau seniai, nes iki šiol buvusi vandens tiekimo ir nuotekų rinkimo sistema nebuvo pakankamai išplėtota. Didelė dalis žmonių apskritai negalėjo naudotis centralizuotai tiekiamu vandeniu, o buitines nuotekas – šalinti patogiai ir saugiai. „Nauji tinklai būtų pareikalavę milžiniškų investicijų, tad jei ne Europos Sąjungos parama, esama padėtis gyvenvietėse tikriausiai būtų nesikeitusi dar ilgus metus“, – sakė įmonės „Ignalinos vanduo“ direktorius Valentas Šimonis.

Projekto įgyvendinimo metu iš viso numatyta nutiesti 14,7 kilometro naujų vandentiekio ir 37,9 kilometro naujų nuotekų tinklų. Projekto lėšomis vandentiekio tinklus suplanuota tiesti Dūkšte, Kaniūkuose, Ažukarklinėje, Strigailiškyje,

Rimšėje, Linkmenyse, Naujasodyje, Limine, o nuotekų tinklus – Dūkšte, Kaniūkuose, Ažukarklinėje, Strigailiškyje, Rimšėje, Linkmenyse, Naujasodyje, Limine, Vidiškėse, Rimšėnuose, Naujajame Daugėliškyje, Radeikiškėje bei Didžiasalyje. Įvykdžius visus numatytus darbus, prie nuotekų tinklų bus naujai prijungti 1055, prie vandentiekio tinklų – 322 gyventojai.

Vienos pirmaujančių gyvenviečių, kuriose šio projekto darbai jau perkopė į antrąją pusę – Naujasis Daugėliškis ir Radeikiškės. Čia šiuo metu jau atlikta kiek daugiau nei 80 proc. visų numatytų darbų. Šiose gyvenvietėse, kaip ir kitose panašiose, daug metų buvo aktuali nuotekų šalinimo problema, tad tiesiami nuotekų rinkimo tinklai.

Pasak įmonės „Ignalinos vanduo“ direktoriaus V. Šimonio, per Naująjį Daugėliškį eina regioninis kelias, todėl didžioji dalis tinklų klojama uždaruoju būdu. „Tai didelis, sunkus ir gana brangus darbas, tačiau jau atlikta dauguma užduočių“, – tvirtino „Ignalinos vandenų“ direktorius.

Pašnekovas pasidžiaugė dar ir tuo, kad dalis gyventojų jau sujudo ir rūpinasi prisijungimo prie naujųjų tinklų galimybėmis. Pasak jo, prisijungti bus galima iš karto baigus statybų darbus.

Linkmenyse beveik pusė gyventojų iki šiol neturėjo vandentiekio arba centralizuoto nuotekų šalinimo, o įgyvendinus projektą šios paslaugos bus teikiamos net apie 95 proc. Linkmenų ir kelių aplinkinių kaimų gyventojų.

2011 metais buvo pasirašyta ir antra projekto rangos sutartis „Nuotekų valymo įrenginių rekonstrukcija (Vidiškėse ir Didžiasalyje) ir nuotekų valymo įrenginių statyba (Linkmenyse, Dūkšte)“. Šios sutarties vertė – daugiau nei 8 mln. litų (be PVM). Projektą numatyta baigti 2013 metų gruodį.

Dar viena galimybė atlikti kai kuriuos vandentvarkos darbus iki 500 gyventojų turinčiose kaimo vietovėse yra „Leader“ programa.

Joje aktyviai dalyvauja Ignalinos rajono savivaldybė. Jos administracija dešimtyje Ignalinos rajono seniūnijų planuoja įgyvendinti dvidešimt projektų. Numatyta darbų pradžia – 2013 metų pavasaris. Bendra projektų vertė – apie 3,271 mln. litų. Vandentvarkos projektai apims tokias sritis kaip vandentiekių vamzdynų atnaujinimas ir įrengimas (numatyti 7 projektai, pavyzdžiui, „Geriamojo vandens tiekimo sistemos atnaujinimas Ignalinos rajono Dietkauščiznos kaime“), vandens gręžinių įrengimas (7 projektai), nuotekų tvarkymo sistemos įrengimas (3 projektai, vienas jų – „Nuotekų tvarkymo sistemos įrengimas Ignalinos rajono Kazitiškio kaime“), geležies šalinimo iš vandens sistemos įrengimas (11 projektų, tarp jų – „Centralizuotai tiekiamo geriamojo vandens geležies šalinimo sistemos įrengimas Ignalinos rajono Gilūtų kaime“).

75

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Netipiniai sprendimai tipinėms nuotekų valykloms

Slovakijoje, Lenkijoje, Ukrainoje bei Latvijoje paslaugas teikianti kompanijų grupė EKOSERVIS, turinti 30 metų darbo patirties, sumontavo dar vieną nuotekų valymo įrenginių technologiją Trakų rajone, Rūdiškių miestelyje. Tai viena nedaugelio valyklų, kur 540 kubinių metrų nuotekų per dieną ateityje ištekės į infiltracijos laukus šalia miestelio. Paprastai Lietuvoje priimta neviršyti užsakovo reikalaujamų sprendimų, tačiau šiame projekte EKOSERVIS pateikė keletą netipinių sprendimų, kurie drąsiai galėtų tapti standartu kitoms naujoms Lietuvoje statomoms nuotekų valykloms.

EKOSERVIS grupės diegiamos technologijos principai Užtikrinti visos įrangos ilgalaikiškumą. Vandentvarkos specialistai gerai žino, kad lėšos miestelių valykloms gaunamos iš Europos Sąjungos fondų, tačiau įrangos remontas atliekamas iš kuklaus eksploatuotojo biudžeto.

Kompanija parinko tik ypač patikimą įrangą, turinčią pakankamą rezervą net esant neplanuotoms perkrovoms.

Ypatingas dėmesys skirtas pirminiam

76

valymui, nes būtent šiame etape nesulaikyti nešmenys ir smėlis yra pagrindinė greito brangios įrangos susidėvėjimo bei gedimų priežastis.

Užtikrinti, kad įrangos susidėvėjimas ir gedimai netrikdytų nuotekų valymo įrenginių darbo. Nedidelių miestelių valyklos paprastai negali sau leisti įdarbinti pakankamo skaičiaus aptarnaujamojo personalo. Visa įranga sumontuota taip, kad eksploatavimo priežiūra bei gedimų šalinimas būtų atliekami minimaliomis žmogiškųjų ir finansinių išteklių sąnaudomis. Lengvai prieiti prie bet kurios įrangos ir atlikti priežiūros darbus gali vienas darbuotojas prižiūrimas vyresniojo specialisto.

Užtikrinti savarankišką nuotekų valyklos darbą. Visą valyklos įrangą galima valdyti keturiais būdais: valdikliu prie įrangos, valdymo pulto kompiuteriu, valdymo pulto spintoje, nuotoliniu būdu (internetu). Sutrikus vienai valdymo priemonių, valykla automatiškai persijungia prie kitos valdymo sistemos. Tokiu būdu užtikrinamas valyklos darbo tęstinumas net įvykus rimtiems gedimams.

Užtikrinti išvalytų nuotekų kokybę įvykus avarijai. Kompanija visuomet diegia tretinio valymo įrenginius, jei dėl nenumatytų aplinkybių sutriktų biologinio reaktoriaus darbas. Tai leidžia pasiekti reikalaujamus parametrus šalinant technologinio proceso sutrikimus. Startuojant Rūdiškių valymo įrenginiams dėl subalansuoto nuotekų tiekimo bei tretinio valymo neviršytos projektinės taršos normos.

Užtikrinti išvalytų nuotekų kokybę keičiantis nuotekų parametrams.

Vietoj įprastinių keturių zonų (anoksinės, denitrifikacijos, nitrifikacijos ir separacijos) buvo įdiegtos penkios (didžiausia denitrifikacijos zona buvo padalyta į dvi dalis, ir jos dugne sumontuoti aeraciniai elementai). Kompanija šį sprendimą taiko tais atvejais, kai nuotekų tinklų projektavimo bei plėtros laikotarpiu neįmanoma nustatyti į nuotekų valyklą patenkančių nuotekų charakteristikų ir kiekio. Šiuo metu nuotekų valykloje yra nedidelis kiekis nuotekų, iš kurių didelė dalis – atvežtinės, gabenamos specialiu transportu. Tokios nuotekos sudaro daugiau nei du trečdalius. Ateityje (per 2–5 metus) tinklais atitekančių nuotekų bus kur kas daugiau, sumažės atvežtinių nuotekų dalis.

Užtikrinti ekonomišką dumblo sausinimą. Kompanija perteklinį dumblo apdorojimą prieš sausinimą visuomet atlieka mažiausiai dviem gravitaciniais tankintuvais.

Visų išvardytų kertinių patikimos ir ilgaamžės valyklos principų kompanijų grupė EKOSERVIS laikosi diegdama ir mažas (namų kvartalams), ir dideles (miestams) nuotekų valyklas. Deja, bet, rodos, paprastos ir savaime suprantamos šiuolaikinės valyklos diegimo metodais naudojasi ne visi įrangos montuotojai. Kviečiame apsilankyti mūsų įdiegtose nuotekų valyklose ir įvertinti technologinius sprendimus.

Galbūt būtent tokių jums ir reikia.

www.ekoservis.lt Edvardas Mažeika Tel. +370 687 93 857

Ar „FIDIC“ inžinierius tikrai inžinierius?

Tarptautinės inžinierių konsultantų asociacijos FIDIC modelinės sutartys taikomos ir viešajame, ir privačiajame Lietuvos statybų sektoriuje. FIDIC inžinierių veikla nustatyta modelinių sutarčių sąlygose. Tačiau, pasak įmonės „Infrastruktūros inžinerija“ direktoriaus Raimundo Kanapicko, iš tiesų FIDIC inžinierių funkcijos ir atsakomybė Lietuvoje paskirstomos neaiškiai arba dubliuojasi su kitų statybų srities specialistų funkcijomis.

– Vandentvarkos projektai iš dalies finansuojami Europos Sąjungos (ES) lėšomis. Įmonė „Infrastruktūros inžinerija“ atlieka projektavimo darbus ir projektų vykdymo priežiūrą. Jūs dalyvaujate statybos procese nuo projektavimo pradžios iki darbų pabaigos.

Su kokiais sunkumais įgyvendinant sutartis, parengtas pagal FIDIC taisykles, esate susidūrę?

– FIDIC sutartys naudojamos beveik visose ES šalyse. Lietuvoje jos taikomos bemaž dešimtmetį. Įgyvendinant šias sutartis statybos procese dalyvauja FIDIC inžinieriai, kurių funkcijos ir atsakomybė Lietuvoje priimtais įstatymais, statybos techniniais reglamentais ir Statybos įstatymu nėra apibrėžtos. FIDIC inžinierių veiklą reglamentuoja tarptautinės FIDIC rangos sutarčių taisyklės ir su FIDIC inžinieriais pasirašomos paslaugų teikimo sutartys. Problema ta, kad FIDIC taisykles maža kas išmano.

Daugeliui užsakovų jomis vadovaujantis parengtos sutartys būna matomos pirmą kartą. O kai FIDIC inžinierius vienas teišmano, kaip jomis vadovautis, nenuostabu, kad pasitaiko atvejų, kai tuo piktnaudžiaujama.

– Ar statybos procese dalyvaujantis FIDIC inžinierius perima ir dalį statybos proceso dalyvių funkcijų, kurias turi atlikti atestuoti specialistai?

– Kai kurios FIDIC inžinieriaus atliekamos funkcijos dubliuojamos su tomis, kurias turėtų atlikti Aplinkos ministerijos (AM) atestuoti statybos srities specialistai. Atsiranda ginčytinų situacijų. Nors FIDIC sutarties bendrosios taisyklės numato, kaip turi būti sprendžiami ginčytini klausimai, problemos tai nė kiek nepalengvina.

Tiesiog kyla klausimas, kas atsakingas už priimtą galutinį sprendimą.

Paprastai atsakingas pats užsakovas.

FIDIC inžinierius dažniausiai reiškia nuomonę kaip patarėjas, tačiau jo nuomonė vykdant rangos darbų sutartis užsakovams yra gana svari.

Jis turėtų pagelbėti kompetentingai spręsti tarp rangovo ir užsakovo kilusias problemas, logiška, kad turėtų prisiimti ir atsakomybę už techninius bei finansinius sprendimus ar siūlymus. Bet būna taip, kad FIDIC inžinierius priima sprendimą pakoreguoti techninį projektą ir perskaičiuoti kainą, nors neturi nei projektuotojo, nei statinio projekto vadovo kvalifikacijos. Tad kas gali garantuoti priimamo sprendimo kokybę, teisėtumą?

FIDIC inžinierių veikla tarptautiniu mastu apskritai neatestuojama, todėl realu, kad, sutartyje nenumačius FIDIC inžinieriaus funkcijų ir atsakomybės už priimamus sprendimus, juos galės priimti netinkamos kvalifikacijos asmenys, o atsakys ir susimokės už tai užsakovas.

– Kokie reikalavimai, Jūsų nuomone, turėtų būti taikomi FIDIC inžinieriams, dirbantiems Lietuvoje?

– Jei FIDIC inžinierius pataria projekto keitimo klausimais arba patvirtina statinių statybos skaičiuojamąją kainą bei medžiagų tiekėjų sąrašą, jis turėtų turėti atitinkamą statybos specialisto kvalifikacijos atestatą, išduotą AM. Dauguma reiškia savo nuomonę kaip FIDIC inžinieriai, bet ne kaip Lietuvoje dirbantys statybų specialistai. Pasigendama nešališkos jų pozicijos. Kai kurie FIDIC inžinieriai reiškia savo nuomonę net ginčuose dėl STR taikymo, nors tai yra AM prerogatyva.

Mes norime pasiūlyti vandens tiekimo įmonėms samdyti tokius FIDIC inžinierius specialistus, kurie būtų atestuoti statybos srities specialistai arba turėtų savo specialistų komandą, kuriai būtų išduoti AM suteikti specialistų kvalifikacijos atestatai ir kuri prisiimtų teisinę bei finansinę atsakomybę už patarimus ar sprendimus.

UAB „Infrastruktūros inžinerija“ Direktorius Raimundas Kanapickas Mob. 8 612 40 644 El. p. raimundasinfra@yahoo.com

77

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Du dešimtmečiai tiriant požeminius vandenis Antanas Marcinonis, Zita Šalaviejienė, Andrius Kaminskas

2011 metų rudenį bendrovė „Grota“ pažymėjo savo veiklos dvidešimtmetį. Per visą šį laiką įmonė ne blaškėsi laisvos rinkos platybėse, bet sistemingai, sąžiningai ir atsidavusi dirbo vienoje – požeminės hidrosferos ir jos išteklių pažinimo, vertinimo bei jų švaros išsaugojimo – srityje. Iš kur atėjome, ką patyrėme, ko išmokome ir kur link einame siekdami vis daugiau žinoti apie požeminį vandenį – apie tai ir norisi pasidalyti mintimis su žurnalo skaitytojais.

Grįžę du tris dešimtmečius atgal atsiduriame dvidešimtojo amžiaus devintajame dešimtmetyje, kuris požeminio vandens gavybos ir hidrogeologinių tyrimų požiūriu dažnai vadinamas aukso amžiumi. Tai laikas, kai žmonių poreikiams kasdien iš žemės buvo siurbiama apie milijoną kubinių metrų vandens, kelis kartus daugiau, negu siurbiama dabar. Įvairiose Lietuvos vietose visu pajėgumu buvo atliekama naujų geriamojo požeminio vandens telkinių paieška ir žvalgyba. Buvo intensyviai plėtojama vandenviečių ir didelių pramonės bei žemės ūkio objektų poveikio požeminiam vandeniui monitoringo sistema, pradedami eksperimentiniai užterštų vandeningų sluoksnių sanacijos (valymo, taršos apribojimo ir pan.) darbai. Visam tam reikėjo kompleksinių, išsamių žinių apie cheminę vandens sudėtį, požemyje vykstančius savaiminius bei hidrogeocheminius taršos sukeltus procesus ir pan.

78

Plika akimi to nepamatysi ir nesuprasi. Tam reikėjo prietaisų, tiksliai kokybiškai ir kiekybiškai identifikuojančių vandenyje ištirpusias medžiagas, ypač tas, kurios labiausiai teršia požemį ir gadina vandens kokybę – tai naftos produktai, įvairios organinės medžiagos, sunkieji metalai. O laboratorinė vandens tyrimo bazė, galima sakyti, buvo archainė, ją naudojant buvo galima kiek tiksliau nustatyti tik makrocheminę vandens sudėtį: chloridus, sulfatus, kalcį, magnį ir kt. Kitų, mažiau vandenyje ištirpusių medžiagų tyrimai buvo netikslūs, nepatikimi, o daugelį svarbių vandenį galinčių teršti medžiagų – benzeno, ksileno, benzpireno ir pan. – ištirti buvo visiškai neįmanoma. Hidrogeologinėje vi-

suomenėje pasigirsdavo minčių apie modernios, laikotarpio poreikius atitinkančios vandens laboratorijos kūrimą. Deja, ar norai buvo per maži, ar laikotarpis ne tas – viską valdanti ir sprendžianti Maskvos ranka, planinė ekonomika, beprasidedanti sovietinės santvarkos krizė – tokios laboratorijos idėja tuomet taip ir liko vizijose.

Tačiau, kaip sakoma, svarbiausia žinoti, ko nori, o būdus, kaip tai pasiekti – rasi. Vizijai išlikus, atėjo laikas ir ją įkūnyti. Atgavus nepriklausomybę, netrukus subyrėjo valstybinis požeminio vandens paieškų ir žvalgymo darbų finansavimas.

Tuometės Vilniaus hidrogeologinės ekspedicijos hidrogeologams, pagrindiniams požeminio vandens tyrėjams Lietuvoje, teko patiems ieškotis darbo ir uždarbio pragyventi.

Tačiau kartu atėjo laisvė rinktis, imtis privačios geologinių tyrimų veiklos, savarankiškai generuoti ir realizuoti profesines idėjas. Viena aktualiausių ir gyvybingiausių idėjų tarp šios srities specialistų prieš du dešimtmečius, net esant bendram ūkio nuosmukiui, buvo požeminio vandens taršos naftos produktais mastų ir pavojingumo geriamojo vandens ištekliams išsiaiškinimas.

Akivaizdu, kad šios idėjos įgyvendinimas glaudžiai siejosi su atitinkamos laboratorinių tyrimų gebos sukūrimu. Šios gebos kūdikiu kaip tik ir tapo UAB „Grota“ Analitinė laboratorija, savo veiklą pradėjusi 1995 metais. Jau nuo pirmųjų dienų ji ėmėsi tirti vandenyje anksčiau Lietuvoje niekada netirtas medžiagas: aromatinius ir daugiaciklius aromatinius angliavandenilius, halogeninius junginius. Naftos produktus imta tirti diferencijuotai, išskiriant atskiras vandens terpei pavojingiausias frakcijas ir pan. Įgytos naujos žinios leido patobulinti ir padaryti aiškesnę teisinę taršos reglamentavimo bazę. Pamažu nuo bendro naftos produktų kiekio vandenyje ir grunte reglamentavimo buvo pereita prie naftos produktų

skirstymo išskiriant frakcijas – tai daug realiau atspindėjo tikrąjį taršos naftos produktais pavojingumą. Šių tyrimų duomenimis buvo daug remtasi rengiant normatyvinį dokumentą LAND 9-2002 „Grunto ir požeminio vandens užteršimo naftos produktais valymo bei taršos apribojimo reikalavimai“ (dabar LAND 9-2009).

Prabėgęs dvidešimtmetis laboratorijos veikloje pažymėtas ir kitais ryškiais kokybiniais šuoliais. Laboratorija savo darbe vadovaujasi Lietuvos aplinkos apsaugos norminiais dokumentais (LAND), Lietuvos standartais (LST ISO, LST EN, LST EN ISO) ir galiojančiais tarptautiniais standartais (ISO, US EPA). Laikomasi standarto LST EN ISO/IEC 17025 „Tyrimų, bandymų ir kalibravimo laboratorijų kompetencijai keliami bendrieji reikalavimai“ nuorodų, todėl laboratorija yra atestuota Aplinkos apsaugos agentūros ir turi leidimą atlikti taršos šaltinių išmetamų į aplinką teršalų bei teršalų aplinkos elementuose matavimus ir tyrimus. Atestuota tyrimų sritis – paviršinis, požeminis vanduo, nuotekos, gruntas ir dirvožemis.

Vandenyje nustatoma 101 analitė, grunte ir dirvožemyje – 44 analitės.

Pagrindiniai laboratorijoje naudojami tyrimų metodai yra jonų mainų chromatografija, dujų chromatografija ir fotometrija. Platus tyrimų metodų spektras leidžia ištirti daug mėginių ir kiekviename nustatyti kuo daugiau analičių.

Vandens kokybės tyrimui naudojama jonų mainų chromatografija. Šiuo metodu nustatomi pagrindiniai jonai (chloridai, sulfatai, nitritai, nitratai, kalcis, magnis, kalis, natris, amonis). Tai medžiagos, kurios vandenyje sudaro didžiausią koncentraciją ir lemia jo mineralizaciją bei skonį. Taip pat nustatomos specifinės analitės, tokios kaip fluoridai ir bromidai.

UAB „Grota“ laboratorijos specifika – hidrogeologiniai tyrimai, todėl ji yra bene vienintelė tokio tipo laboratorija Lietuvoje, vartojanti terminą „bendroji vandens cheminė sudėtis“. Visų pagrindinių mineralizacijos laipsnį lemiančių makroanijonų (Cl-, SO4 2-, NO3-, NO2) ir makrokatijonų (K+, Na+, Mg2+, Ca2+, NH4+) koncentracijos, bendra ištirpusių mineralinių medžiagų suma, vandens kietumas pateikiami specifiniame vandens bendrosios cheminės sudėties protokole. Tokia

rezultatų teikimo forma leidžia hidrogeologams iš karto nustatyti itin svarbius vandens kokybę lemiančius parametrus – vyraujančius jonus ir vandens hidrocheminį tipą.

Gamtinis vanduo sudarytas ne tik iš mineralinių, bet ir iš gausybės organinių medžiagų, kurios į aplinką, kartu ir į požeminį vandenį patenka kaip teršalai. Todėl ir šiandien laboratorijai, nors ir turinčiai modernią bei šiuolaikinę įrangą, sunkiausias uždavinys išlieka identifikuoti ir kiekybiškai įvertinti visas požeminį vandenį teršiančias medžiagas.

UAB „Grota“ Analitinėje laboratorijoje teršiančioms organinėms medžiagoms nustatyti plačiai naudojama dujų chromatografija su liepsnos jonizaciniu detektoriumi, taikomi nauji dujų chromatografijos–masių spektrometrijos metodai. Jais šiuo metu nustatome chlororganinius pesticidus, daugiaciklius aromatinius angliavandenilius bei halogenintus angliavandenilius gruntiniame vandenyje.

Plačiai taikoma dujų chromatografija su liepsnos jonizacine detekcija naftos produktų bei aromatinių angliavandenilių kiekiui vandenyje nustatyti. Daugiacikliai aromatiniai angliavandeniliai vandenyje ir grunte tiriami ypač jautriu dujų chromatografijos–masių spektrometrijos metodu.

2011 metais mūsų laboratorijoje imti taikyti chlororganinių pesticidų nustatymo metodai gruntiniame vandenyje, pesticidams nustatyti naudojant dujų chromatografiją su masių spektrometrija.

ISO standartai chlororganiniams pesticidams nustatyti siūlo naudoti dujų chromatografiją su elektronų pagavos detektoriumi. Pesticidams

patvirtinti reikia naudoti dvi chromatografines skirtingų stacionarių fazių kolonėles, o dėl to ilgėja nustatymo laikas, nes reikia kelių kalibracinių ir to paties mėginio perleidimų pro skirtingas kolonėles.

Be to, elektronų pagavos detektorius yra jautrus drėgmei, atmosferiniam deguoniui ir yra radioaktyvus.

Todėl pasirinkome masių spektrometrą – vieną universaliausių šiuolaikinių detektorių. Taikomų metodų palyginimas su ISO standartais parodė, kad masių spektrometrinis detektorius yra ne toks jautrus kaip elektronų pagavos detektorius, tačiau leidžia pagreitinti analizę ir pasiekti priimtiną jautrį.

Plečiantis ūkinei žmogaus veiklai, didėja ir tikimybė į požeminį vandenį pakliūti teršalams, tačiau šiuolaikiniai tyrimų metodai leidžia nustatyti ir labai mažas teršalų koncentracijas vandenyje – taip užkertamas kelias taršos plitimui gamtoje. Lietuvoje pradėjus skalūnų dujų paiešką, atsiranda naujų galimų gruntinio vandens teršalų šaltinių. Vanduo eksploatuojant skalūnų dujų gręžinius gali būti užteršiamas dujiniais angliavandeniliais: metanu, etanu, propanu, butanu ir jų izomerais. Natūraliomis sąlygomis gruntiniame vandenyje gali būti metano pėdsakų, kurį išskiria bakterijos. Todėl ieškant taršos šaltinių labai svarbu žinoti ir fonines dujinių angliavandenilių reikšmes.

UAB „GROTA“ laboratorija viena pirmųjų Lietuvoje pradeda naują tyrimų sritį – dujinių angliavandenilių paiešką vandenyje taikant dujų chromatografiją su liepsnos jonizacine detekcija. Tai atvers naują vandens kokybės pažinimo puslapį.

79

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Betono nuotekų sistemos – racionalus pasirinkimas Betono ir gelžbetonio šulinių bei vamzdynų nuotekų sistemų gamybos lyderiu Baltijos regione pretenduojanti tapti įmonė „Gelgaudiškio gelžbetonis“ kryptingai ruošiasi racionaliam Europos Sąjungos lėšų panaudojimo periodui – 2014–2020 metų. „Betono nuotekų sistemų naudojimas vandentvarkoje būtų tikrai šeimininkiškas požiūris sprendžiant vandentvarkos problemas Baltijos regione. Todėl tikiu, kad naujajam periodui prasidėjus vandentvarkos įmonės, vartotojai, projektuotojai, valstybės politikai supras, kad vieną kartą įrengus betono nuotekų sistemas jas reikės tvarkyti tik mūsų vaikaičiams“, – sakė „Gelgaudiškio gelžbetonio“ direktorius Edmundas Rinkevičius.

Kaip drenažo ir nuotakyno tinklo pagrindas surenkamojo gelžbetonio sistemos naudojamos jau daugiau nei 140 metų. Per tą laiką šie gaminiai įrodė savo patikimumą: ekonomiškumą, ilgaamžiškumą, saugumą, montavimo greitį, ekologiškumą.

Sistemų ekonomiškumas. Atlikti laiko sąnaudų įrengiant lengvąsias nuotekų sistemas tyrimai rodo, kad iki 35 proc. šių sistemų įrengimo laiko užima grunto išvežimas, tankinimas bei užpylimas. Betono ir gelžbetonio sistemos gali būti įrengiamos nenaudojant filtro aplink šulinį ar vamzdį, iškastas gruntas gali būti pakartotinai panaudojamas įrengiant sistemą, dar kartą pasitelkiant gruntą iki minimumo sumažinamos jo išvežimo išlaidos, tad taupomas ne tik laikas, bet ir lėšos.

Betono nuotekų sistemoms įrengti reikia mažiau pastangų tankinant pagrindą, tad mažėja statybvietės darbo sąnaudos. Verta atkreipti dėmesį, kad betono nuotekų sistemų

80

medžiagų kainos Lietuvoje jau daug metų išlieka stabilios, kitaip nei gaminių iš plastikų, kuriems įtakos gali turėti išaugusios naftos kainos.

Sistemų ilgaamžiškumas. Ilgesnė nei 100 metų sistemų eksploatacija – privalumas, kurio negali nepastebėti ir projektuotojas, ir nuotekų tvarkymo paslaugų tiekėjas, ir politikai. Patirtis jau įrodė, kad betono nuotekų sistemos yra ilgaamžės – tarnauja daugiau nei 100 metų nereikalaudamos beveik jokių išlaidų priežiūrai ir atnaujinimui – betonas sendamas tvirtėja.

Tuo nepasižymi alternatyvios medžiagos. Pastaruoju metu rinkoje pasirodžius nuotekų sistemoms iš įvairių plastikų, jų gamintojai tvirtina, kad atsirado lygiavertė pamaina betono ar gelžbetonio sistemoms.

Betono nuotekų sistemų gamintojai su tuo nesutinka ir tikina, kad nuotekų sistemų avarijų padarinių likvidavimo kaina bei didelės eksploatavimo sąnaudos gali keliskart viršyti statybos kainą, todėl labai svarbu užtikrinti ilgalaikį nuotekų sistemų patikimumą ir jas įrengti, eksploatuoti mažiausiomis sąnaudomis.

Atlikti bandymai rodo, kad net daugiau nei prieš 100 metų paklotos betono nuotekų sistemos atitinka šiandienius standartus. O gaminiai iš termoplastinių medžiagų naudojami tik 50–60 metų, tad prognozuoti jų patvarumą sunku.

Aukšti darbo saugos standartai.

Dėl taikomų pažangių gamybos technologijų, patikimo transportavimo proceso, tinkamo krovinių tvarkymo ir greito įrengimo sistemos yra labai saugios. Jų elementai turi integruotus kėlimo inkarus, sistemos taip pat naudojamos saugiam specialios gran-

dinės transportavimui, klojimui ir sujungimui. O lengvesni gaminiai iš kitų medžiagų gali tik atrodyti lengviau naudojami. Kai kurie lengvųjų sistemų tiekėjai vietoj mechaninių kėlimo įrenginių siūlo naudoti tik rankų jėgą, nors elementai viršija viršutinę dviejų žmonių saugaus kėlimo nuo žemės normos ribą. Taip formuojamas klaidingas požiūris, kad lengviau yra saugiau. Buvo kilę sunkių darbo saugos incidentų iškraunant lengvųjų sistemų gaminius. Rinkodaros specialistų vartojamas terminas „lengvas“ gali suklaidinti vertinant riziką ir darbų saugą statybvietėje.

Sistemos yra nedegios. Betono sistemos yra nedegios, nes pagamintos iš neorganinių medžiagų. Jei įvyksta nelaimingas atsitikimas išsiliejus degiesiems skysčiams, betono šuliniai ir vamzdžiai neužsidega, tai yra neišsiskiria jokių nuodingųjų dujų, nepažeidžiamas sistemų paviršius. Dėl šių priežasčių jos ypač tinkamos montuoti degalinėse, kitose degalų pildymo vietose, oro, jūrų, upių uostuose, intensyvaus eismo gatvėse, greitkeliuose ir geležinkeliuose. Betoninėms nuotekų sistemoms nekenkia trumpalaikė 95°C nutekamųjų vandenų temperatūra, o nuolatinė nuotėkio temperatūra gali siekti 35°C. Formą betono ir gelžbetonio šuliniai bei vamzdžiai išlaiko ir padidėjus temperatūrai (priešingai nei termoplastinės medžiagos, pavyzdžiui, plastmasė), be to, dėl to nesikeičia jų maksimali leistina apkrova.

gruntiniam vandeniui. To negali užtikrinti lengvųjų sistemų tiekėjai. Betono sistemas galima suprojektuoti su lanksčiomis jungtimis, kurios padėtų amortizuoti žemės judėjimą.

Be to, šios sistemos yra ne tokios jautrios nepakankamam pagrindo ar blogam sistemos įrengimui kaip lengvosios sistemos.

Techninės priežiūros ir remonto betono sistemoms nereikia tikrai ilgus metus. Vamzdžiai ir šuliniai suprojektuoti didelių stiprio klasių ir yra iš esmės stipriausi rinkoje. Jie ypač tinka, kai virš sistemos numatomas eismas ar kai ji įrengiama didesniame gylyje, kur didesnis ir spaudimas.

Betono sistemos atsparios išlinkimui, tad priimant statybos objektą nereikia atlikti jokių deformacijos matavimų. Sistemos ilgainiui išsaugo struktūrinį vientisumą bei hidraulinį efektyvumą. Dėl pernelyg didelės apkrovos atsiradę įtrūkiai betone laikui bėgant gali užsiverti – betone esančiam kalcio hidroksidui reaguojant su anglies dvideginiu ir vandeniu susidaro kalcio karbonatas, kuris užplombuoja įtrūkimus.

Betono nuotekų sistemos atsparios dilimui ir korozijai, o tai ypač aktualu lietaus drenažo sistemoms, į kurias vanduo patenka su abrazyviomis smėlio dalelėmis.

Sistemų atsparumas aukšto slėgio srovei. Betono vamzdžiai ir šuliniai yra atsparūs plovimui aukšto slėgio vandens srove. Plaunant užtikrinama,

kad sistema veiktų neužsikimšdama ir nekauptų nuosėdų, kurios galėtų pakenkti hidraulinėms charakteristikoms. Sistemos atlaiko vandens srovės iki 300 barų slėgį. Palyginkime – plastmasiniams vamzdžiams valyti Europos standartai leidžia ne didesnį nei 120 barų slėgį.

Tausoja aplinką. Tai garantuoja daugeliu atvejų trumpesni žaliavų ir pagamintos produkcijos maršrutai, beje, skatinantys ir pridėtinės vertės kūrimą regione – sistemos gaminamos iš atsakingai parinktų medžiagų, randamų tame regione, o cementas keliauja kur kas trumpesnį kelią, palyginti su daugeliu alternatyvių produktų. Sistemos gali būti gaminamos ir naudojant perdirbtas medžiagas bei cemento pakaitalus, pavyzdžiui, pelenus ar granuliuotą šlaką. Patys produktai gali būti perdirbami po 100+ metų tarnavimo ir panaudojami naujiems gaminiams.

Betono nuotekų sistemų gamyba atitinka Europos Komisijos Žaliosios knygos reikalavimus. Gaminant sistemų elementus sunaudojama kur kas mažiau energijos (mažesnė CO2 emisija), negu gaminant lengvųjų sistemų elementus. Produktai yra inertiški, todėl į aplinką nepatenka kenksmingųjų cheminių medžiagų.

Tai yra esminė bet kurios substruktūros medžiagos, tiesiogiai sąveikaujančios su gruntiniu vandeniu, ypatybė. Dėl šių ypatumų betono gaminiai yra saugi alternatyva drenažo ir lietaus nuotekoms tvarkyti.

Betono vamzdžiai gali būti dedami betranšėju būdu, žinomu kaip vamzdžių stūmimas arba mikrotunelis. Šis metodas leidžia išvengti trikdžių dėl kasybos ir griovių. Be to, mažėja darbo sunkiasvorėmis transporto priemonėmis.

Apie įmonę „Gelgaudiškio gelžbetonis“ Investavusi 20 mln. litų į modernius Baltijos šalyse įrenginius, įmonė gamina surenkamojo gelžbetonio elementus (šulinių elementus, dangčius, dugnus, žiedus su dugnais, išlyginamuosius žiedus). „Gelgaudiškio gelžbetonis“ klientams siūlo didžiausią šulinių elementų pasirinkimą Lietuvoje, Latvijoje, Kaliningrade, Estijoje, bendradarbiauja su garsiausiais Europos betono pramonės įrangos gamintojais, mokslo bei finansų institucijomis, todėl nuolatos jaučia šio verslo tendencijas. Įmonės produkcija sertifikuota LR Statybos produkcijos sertifikavimo centre ir ženklinama CE ženklu. Šiuo metu įmonė pasiryžusi skirti daugiau dėmesio produkcijos eksportui. Neseniai čia pradėta dugninių žiedų su prijungimo angomis bei nuotekų kanalais gamyba. Sujungimo vietas sandarina tarpinė, pagaminta iš tankios struktūros elastingos medžiagos.

Ji leidžia prie gelžbetonio žiedų jungti vamzdžius iš įvairių medžiagų: betono, ketaus, keramikos, plastiko.

Sistemų stabilumas. Dėl didelio svorio betono sistemos, palyginti su kitų medžiagų gaminiais, yra atsparesnės iškilnojimui ar išplukdymui, ypač per potvynius arba pakilus

81

jaukus namas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 10

2012 Nr. 10 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i jaukus namas

LIV 5 G1

Autorius: Artur Wójciak Namo aprašymas Namas su gyvenamąja palėpe, be rūsio, skirtas 4–5 asmenų šeimai. Su vienviečiu garažu. Pirmame aukšte yra virtuvė, svetainė su valgomuoju ir kambarys. Taip pat čia yra didelė katilinė ir vonia. Svetainėje suprojektuotas židinys. Palėpėje yra keturi miegamieji, du vonios kambariai, drabužinė. Patalpų planavimas – patogus ir aiškus, todėl jas naudoti komfortiška. Labai jauki vieta – nedidelė dengta terasa.

Namas klasikinis su dvišlaičiu stogu, fasado apdaila kombinuota, panaudotos medžiagos gražiai suderintos tarpusavyje. Namas labai elegantiškas.

Namo aprašymas Vienaaukštis namas, be rūsio, skirtas 3–4 asmenų šeimai. Puikus variantas vienaaukščių namų entuziastams. Dienos zona – tai svetainė su valgomuoju, patogi virtuvė su sandėliuku. Valgomasis labai šviesus. Didelė vonia suprojektuota prie miegamųjų. Kita vonia – dienos zonoje. Katilinė namo viduje – tiksliau tarp gyvenamosios dalies ir garažo. Poilsio zona suprojektuota kairėje namo pusėje. Iš viso trys miegamieji. Funkcionalus ir aiškus patalpų planavimas. Namas tradicinis, aiškios formos. Yra kitas šio projekto variantas – ERIS G2 B.

Technologija Namas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas čerpėmis.

Vidiniai laiptai mediniai. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku ir medžiu.

Technologija Namas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas čerpėmis. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku ir klinkeriu.

Preliminari statybos kaina, Lt *

Preliminari statybos kaina, Lt *

Namas be vidinės apdailos

462 100

Namas be vidinės apdailos

324 600

Vidaus įranga

46 210

Vidaus įranga

32 460

Visa kaina be PVM

508 310

Visa kaina be PVM

357 060

Ūkio būdu

346 710

Ūkio būdu

243 560

* Namas be apdailos:

Vidaus įranga: Visa kaina: Ūkio būdu:

nedažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name ir terasoje, nepaklota grindų danga, neįrengti vidiniai laiptai į mansardą ir nėra vidaus įrangos. elektros laidai, santechnikos vamzdžiai, vonios, kriauklės ir kita. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statant su rangovu. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statybas organizuojant pačiam.

PROJEKTO PARTNERIS

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

82

ERIS G2 A

Autorius: Robert Wójciak

* Namas be apdailos:

Vidaus įranga: Visa kaina: Ūkio būdu:

nedažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name ir terasoje, nepaklota grindų danga, neįrengti vidiniai laiptai į mansardą ir nėra vidaus įrangos. elektros laidai, santechnikos vamzdžiai, vonios, kriauklės ir kita. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statant su rangovu. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statybas organizuojant pačiam.

Naudingas plotas..........................................158,04 m² Garažas.......................................................................19,89 m² Katilinė........................................................................13,74 m² Bendras plotas....................................................231,05 m² Užstatymo plotas..............................................147,71 m² Statinio aukštis...........................................................8,45 m Stogo nuolydis..................................................................40°

Naudingas plotas..........................................114,36 m² Garažas.......................................................................35,62 m² Katilinė ........................................................................ 7,51 m² Bendras plotas....................................................170,85 m² Užstatymo plotas..............................................203,01 m² Statinio aukštis...........................................................6,92 m Stogo nuolydis..................................................................26°

Pirmas aukštas.................................................109,17 m² 1. Tambūras .............................................................. 2,79 m² 2. Holas ....................................................................... 3,29 m² 3. Koridorius . .........................................................12,49 m² 4. Virtuvė ..................................................................12,92 m² 5. Sandėliukas ......................................................... 1,46 m² 6. Valgomasis .......................................................... 7,50 m² 7. Bendras kambarys ........................................23,73 m² 8. Kabinetas ............................................................. 8,67 m² 9. Vonia ....................................................................... 2,73 m² 10. Katilinė ..............................................................13,74 m² 11. Garažas .............................................................19,85 m²

Pirmas aukštas.................................................157,49 m² 1. Tambūras .............................................................. 4,42 m² 2. Holas ....................................................................... 3,98 m² 3. Virtuvė ..................................................................10,66 m² 4. Sandėliukas ......................................................... 2,07 m² 5. Bendras kambarys, valgomasis ............33,17 m² 6. Vonia ....................................................................... 3,02 m² 7. Koridorius . .........................................................10,73 m² 8. Miegamasis .......................................................15,36 m² 9. Miegamasis .......................................................13,49 m² 10. Miegamasis ....................................................10,55 m² 11. Vonia .................................................................... 6,91 m² 12. Katilinė ................................................................ 7,51 m² 13. Garažas .............................................................35,62 m²

Pastogė.....................................................................82,46 m² 1. Koridorius, holas ............................................20,25 m² 2. Miegamasis .......................................................15,87 m² 3. Vonia ....................................................................... 4,18 m² 4. Drabužinė ............................................................ 4,10 m² 5. Miegamasis .......................................................11,83 m² 6. Miegamasis .......................................................11,85 m² 7. Miegamasis ......................................................... 9,90 m² 8. Vonia ....................................................................... 4,48 m²

PROJEKTO PARTNERIS

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

83

pasaulis i STATYBA IR ARCHITEKT的RA i 2012 Nr. 10

84