Statyba ir architektūra (2012/5) by SA.lt (Statyba ir architektūra)

6,80 Lt

2012/05

Jeigu renovuojate ar statote naują namą

Kas yra „TOGO“ termovata? Naudojant specialią įrangą ant šiltinamo paviršiaus užpurkšta medžiaga per 3–5 sekundes išsiplečia iki 120 kartų, sudarydama minkštą šiltos, elastingos ir sandarios baltos termovatos sluoksnį. TOGO termovata – tai medžiaga, garantuojanti visišką apšiltintų konstrukcijų sandarumą ir puikią šiluminę varžą. TOGO termovata užtikrina, kad bus užsandarinti visi plyšiai, pro apšiltintas konstrukcijas neišeis šiltas oras ir neįeis šaltas, o tai yra šilumos išsaugojimo pastate pagrindas. Be to, TOGO termovata ne tik yra sandari, bet ir kvėpuoja – laidi vandens garams, todėl apšiltintos drėgnos konstrukcijos niekada nesupelys ir nesupus, lengvai išdžiūs. TOGO termovata yra minkšta ir elastinga medžiaga, todėl graužikams ją suardyti sunku, jie šioje medžiagoje negyvena. Namo sienoms užtenka 10 centimetrų, stogui – 15 centimetrų storio sandarios, kvėpuojančios TOGO termovatos sluoksnio. Todėl palyginti su tradicinėmis šiltinimo medžiagomis užtenka mažesnio jo kiekio, ir nereikia jokių papildomų medžiagų (plėvelių, tvirtinimo detalių ir t. t.). TOGO termovatos sudėtyje nėra jokių žalingų medžiagų, ji nieko neišskiria į aplinką. Užtikrina šilumos komfortą, sureguliuoja santykinę drėgmę patalpų viduje neleisdama atsirasti pelėsiui, vystytis bakterijoms. 20 metų garantija suteikiama TOGO termovatai ir šiltinamų darbų kokybei bei apšiltintų konstrukcijų sandarumui, nes net ir po daugelio metų medžiaga nepraranda savo ypatybių. Ji nedulka, nepūva, nesitraukia, nenuteka, nesusmenga, neskilinėja ir netrupa.

www.revida.lt

TOGO t e r m o v a t a

Konsultuokitės su TOGO specialistais, nemokamai gaukite pasiūlymą ir šiltinkite sandariai. Taip naujame name gyvensite ne tik šiltai, bet ir ypač ekonomiškai. Telefonas +370 622 26 522 El. paštas revida@revida.lt

turinys i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 05

2012 Nr. 05 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i redakcijos skiltis

tema I 4

STATYBA

Kainoms kelti – žalia šviesa

situacija I 12

Žurnalas „Statyba ir architektūra“

Apsisprendimo laikas

Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

naujienos I 13

Saugus darbas – bendras rūpestis

Praėjusią žiemą mažesnes sąskaitas už šildymą gavo tie gyventojai, kurių miestų katilinėse kūrenamas vietos biokuras. Tačiau tai ne vienintelė taupios būsto eksploatacijos sąlyga – sąskaitos bus didelės, jei daugiabučiai bus kiauri kaip rėtis. Kaip tik todėl garsiajame Alytaus daugiabutyje, kuris pirmasis Lietuvoje užsikūrė geoterminį šildymą, šią vasarą ir vėl dirbs statybininkai. Blokados metais statytas namas anaiptol ne pavyzdinės būklės. Nors net ir tai nesukliudė patirti geoterminio šildymo privalumų, gyventojai nusiteikę judėti toliau – iki žiemos jų namas bus renovuotas. Pirmas dalykas, kurį reikia renovuoti, yra žmogaus smegenys, po to visa kita einasi kur kas lengviau, sako šio namo administratorius. Beje, ši bendrija naudojasi ne visai įprasta geoterminio šildymo sistema. Ji integruota į centralizuotą šildymo sistemą, taigi bendrijai nereikėjo eiti kryžiaus kelių, kurie neišvengiami norint atsisakyti šios paslaugos. Tiesa, ne viskas buvo paprasta ir šiuo atveju – valstybės požiūris į žaliąją energetiką apverktinas, Lietuva vis atidėlioja laiką, kai neišvengiamai reikės vykdyti Europos Sąjungos normatyvus dėl energijos gamybos iš atsinaujinančių šaltinių, apgailestauja „Statybos ir architektūros“ pašnekovai.

ISSN 0131-9183 Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“

ARCHITEKTŪRA

etnografija I 26

Sostinę vėl saugos bastėja

Redakcijos adresas Ukmergės g. 222 LT-07129 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt

konkursas I 38

Bendrovės direktorė Jūratė Babickienė

Dzūkija keistis neskuba

paveldas I 32

Aplodismentai – novatoriškiausiems

Vyr. finansininkė Valda Valečkienė

konkursas I 40

Moka iš kirvio virti košę

Redaktorė Rusnė Marčėnaitė

pasaulis I 42

Bendraautoriai: Kristina Buidovaitė, Lina Ignotaitė, Ingrida Vičiulytė

Namų šventovė

Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė

iš arčiau I 50

NT GIDAS

Sumaištis dėl naujų mokesčių

u t ir ys

Dizainerė Vilija Bernotienė

eksperto zona I 56 Mokesčiai verčia skaičiuoti

Fotografas Paulius Lileikis

naujienos I 58

Reklamos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Ignė Dausevičiūtė, Liudmila Michalkevičienė

Permainos nebegąsdina

ENERGETIKA

Šviesesnė ateitis matoma tik su biokuru Nereikėtų persistengti

I 66

Gerą reputaciją užtarnavo atlikti darbai

I 68

Dirbtinį apšvietimą keisti natūraliu neskubama Kompromisas įmanomas

I 72

Taupyti neatsisakant komforto

I 70

Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą. Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

I 76

Biodujos suteikė energinį nepriklausymą

I 78

Spausdino UAB „Petro ofsetas“

Vis atidėliojama ir būtinybė taikytis prie naujų statybų standartų – kai praėjus mažiau nei dešimčiai metų projektuoti ir statyti bus galima tik nulinės energijos naudojimo pastatus. Sprendimų, kaip neeikvoti pastatams energijos, medžiagų gamintojai bei technologijų kūrėjai siūlo apsčiai. Bet rinka abejinga. Trūksta ne tik lėšų kiek brangesnei statybai. Trūksta ir profesionalaus naujų technologijų išmanymo. Jei žmonės patikėtų, kad didesnės investicijos garantuoja pigesnę pastato eksploataciją, gal naujovės skintųsi kelią lengviau.

k a d e s r ijo is c kilt s

Viršelio nuotrauka © Fotografas Frank Hanswijk, 2009, „Zecc Architects“ (www.zecc.nl) sutikimu. www.woonkerkxl.nl

I 60

Šildymo sezono pabaiga atsikvėpti neleidžia. Daugybė žmonių iki kito sezono pradžios mokės energetikams skolas, dar daugiau centralizuotos šilumos naudotojų krūpčios klausydamiesi periodiškai kartojamo ciniško paslaugos teikėjų pareiškimo: kitą žiemą bus dar blogiau. Bet norinčiųjų ieškoti dugno vis mažiau. Žmonės ieško sprendimų ir pavieniui, ir grupėmis. Specialiojo „Statybos ir architektūros“ priedo „Energetika“ pašnekovai dalijosi receptais, kurie galėtų sugrąžinti simpatiją šaltoms baltoms žiemoms.

Bet kol kas taupoma kitais būdais – šukuojant aplinkines valstybes net dėl keliais centais pigesnių, tiesa, anaiptol ne visada patenkinamos kokybės statybinių medžiagų. Pastaraisiais metais rekordiškai išaugusių degalų ir energijos išteklių kainų ignoruoti nebegalintys Lietuvos gamintojai skelbia pakelsiantys daugelio bazinių statybinių medžiagų kainas, o kai kurie tai jau ir padarė, tad Lenkijos ir Baltarusijos gamintojai daugeliui atrodys dar patrauklesni.

Vengimas mokėti mokesčius lietuvio mentalitetui – irgi tik vienas iš daugelio taupymo būdų. Bet prieš naujas Nekilnojamojo turto ir Žemės mokesčio įstatymų pataisas sukilę stambiojo verslo atstovai tikina, kad šis atvejis kitoks – jie nevengia mokėti mokesčių, jie tik nenori mokėti beprotiško dydžio mokesčių, kurie esą turėtų padėti išvalyti Lietuvą nuo apleistų pastatų ir piktžolių laukuose. Juolab kad mokesčių dydžiui įtaką gali daryti subjektyvios aplinkybės – kad ir simpatija „ne tai“ partijai. Pašnekovai neslėpė, kad imasi priemonių apsaugoti savo kapitalą – investicijos keliauja į verslui palankesnes valstybes.

Čia kaip tik tinka dar vienos šio žurnalo numerio pašnekovės pastaba: „Nereikia galvoti, kad Lietuvoje viskas daroma taip, kad būtų kuo blogiau. Ir kad čia visi verslininkai sukčiai, o politikai – korumpuoti arba kvaili. Reikia trupučio pozityvumo.“ 

statyba tema i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 05

2012 Nr. 05 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i tema

Kristina BUIDOVAITĖ

Statybinės medžiagos brangsta. Ir tai, tikina specialistai, nesusiję nei su statybinių medžiagų rinkos pagyvėjimu, nei su statybų sezono pradžia. Beje, statybos leidimų 2011 metais išduota netgi mažiau nei 2010-aisiais, statybų rinkai bene juodžiausiais metais. Vis dėlto gamybininkai trauktis nežada – branginti produkciją juos verčia augančios gamtos išteklių kainos, pabrangusios dujos ir degalai. Pagerėjimo teks palaukti Lietuvos statybinių medžiagų prekybos įmonių asociacijos valdybos pirmininko Mindaugo Sinkevičiaus nuomone, vadinamosios bazinės statybinės medžiagos, ypač tos, kurios priklausomos nuo energinių išteklių, vidutiniškai turėtų brangti nuo 7 iki 15 proc. Tai – statybinės kalkės, cementas, plytos, keramika, betonas, trinkelės, gelžbetonio gaminiai, be kurių neapsieinama statant, remontuojant, renovuojant pastatus. Apie planus kelti kainas jau pranešė ir metalo produkcijos gamintojai – jie savo gaminius šiais metais brangins jau antrąkart. Pasak M. Sinkevičiaus, statybinių medžiagų kainos iš esmės nesikeitė bemaž trejus metus, nors tuo metu kaip ant mielių augo degalų ir energijos išteklių – elektros, gamtinių dujų – kainos. „Jei statybinės medžiagos būtų brangusios kasmet, dabar tas pabrangimas neatrodytų toks gąsdinamas“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.

Statyba brangs? A. Šeštakauskas įsitikinęs, kad dėl kylančių statybinių medžiagų kainų brangs kelių, geležinkelių, krantinių, pramoninių objektų, pavyzdžiui, logistikos centrų, statyba. Padidėję naudingųjų iškasenų gavybos mokesčiai turėtų mažiau gąsdinti tik gyvenamųjų namų statytojus. Nekilnojamojo turto (NT) bendrovės „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas Saulius Vagonis sutinka, kad statybų savikainos su turto kainomis tiesiogiai sieti nederėtų, nes butų pirkėjams mažai rūpi, kiek plėtotojui kainavo pastatyti daugiabutį namą. Todėl brangstant statyboms nebūtinai turi brangti tuo metu statomas NT, ypač jei perkamoji pirkėjų galia tuo pat metu neauga (arba negerėja skolinimosi sąlygos). „Auganti savikaina – vienas iš motyvų plėtotojams kilstelėti kainas ar bent informuoti rinką, kad būstas gali brangti, tačiau jo kainų augimą riboja ir nemaža tarpusavio plėtotojų konkurencija, ir pirkėjų mokumo galimybės, tad šis scenarijus nebūtinai gali pasitvirtinti“, – sakė S. Vagonis. Prasidėjus ekonominei krizei, be to, 2011 metais patvirtinus Atsakingojo skolinimo nuostatus, pirkėjai už

Adakras Šeštakauskas Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas

Dėl kylančių statybinių medžiagų kainų brangs kelių, geležinkelių, krantinių, pramoninių objektų, pavyzdžiui, logistikos centrų, statyba.

a m e

Valdžia nepadeda Ryškesnis statybinių medžiagų kainų kilimas prasidėjo 2011-ųjų antroje pusėje. Palyginus 2011 ir 2012 metų vasario mėnesį, visos statybos sąnaudų kainos padidėjo 5,3 proc., darbo užmokestis pakilo 8,1 proc., medžiagos ir gaminiai pabrango maždaug 4 proc. Palyginus 2011-ųjų rugpjūtį ir tą patį 2010 metų mėnesį, statybos sąnaudų kainos buvo padidėjusios 4,6 proc. Statybų rinkai sunkiausių 2010 metų gruodžio mėnesį, palyginti su 2009 metų gruodžiu, statybos sąnaudų kainos buvo padidėjusios tik 0,6 proc. Tokius skaičius pateikė Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Adakras Šeštakauskas. Pagrindinės

priežastys statybinėms medžiagoms brangti, M. Sinkevičiaus ir A. Šeštakausko teigimu, yra sparčiai brangstantys energijos ištekliai ir didėjančios transportavimo sąnaudos. Statybinių medžiagų kainos šoktelėjo ir dėl valdžios užmojų saugoti gamtos išteklius. Nuo 2012-ųjų pradžios visų naudingųjų iškasenų gavybos mokesčiai padidėjo 3–6 kartus. Skaičiuojama, kad per metus naudojantieji šias žaliavas praras ne vieną milijoną litų.

būstą moka ne tiek, kiek nori – taip buvo 2005–2007 metais, kai augantys atlyginimai, galimybė pasiskolinti milžiniškas sumas leido jiems įsigyti net labai brangų būstą – o tiek, kiek gali, t. y. kiek yra susitaupę ir kiek sugeba pasiskolinti. Pasak S. Vagonio, naujos statybos butų rinka (pirminė rinka) sudaro ne daugiau 10–15 proc. visų sandorių rinkoje. Likę 85–90 proc. sandorių vyksta antrinėje rinkoje, kai perkamas ar parduodamas senesnės statybos NT, todėl šiuo atveju išaugusi statybų savikaina neaktuali. Taigi statybos kainų pokyčiai artimiausiu metu galėtų paveikti tik nedidelės rinkoje parduodamo turto dalies savikainą. „Galbūt ilgainiui brangstant statyboms plėtotojai dėl nepalankių kainų

tema i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 05

a m e

gali atsisakyti galimų nepelningų projektų, todėl mažiau statys, mažės konkurencija, pasiūla neatitiks paklausos, atsiras galimybė pakelti kainas. Bet ir toks efektas būtų trumpalaikis, nes ūgtelėjusios kainos vėl suaktyvintų statybas, pasiūla bei konkurencija vėl išaugtų, tad naujam kainų šuoliui kelias būtų automatiškai užkirstas“, – aiškino bendrovės „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas S. Vagonis.

Trūksta darbuotojų Dar viena Lietuvos statybų rinkos neaplenkusi problema – emigracija. Kol valdžia ieško būdų, kaip mažinti emigracijos mastus, ne viena didelė ar vidutinė statybos įmonė skundžiasi: iš Lietuvos emigravo ištisos meistrų, atlikdavusių mūrijimo, tinkavimo, šiltinimo darbus, brigados. M. Sinkevičiaus teigimu, šiandien statybų rinka vegetuoja – beveik nestatoma didelių objektų, tokių kaip prekybos ar komerciniai centrai, statomus gyvenamosios paskirties pastatus galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Klaipėdoje statybos merdi, Kaune vyksta baigiamieji darbai. Vilniuje po krizės vienur kitur atgaivintas didesnis objektas. Vis dėlto kvalifikuotų darbuotojų trūksta.

Pas kaimynus – pigiau? Lietuviai pastaruosius kelerius metus įprato pigesnių prekių dairytis kaimyninėse šalyse. Tarkime, Baltarusijoje, kur pigesnės dujos, degalai, mažesni atlyginimai, mažiau apmokestintos inertinės medžiagos, todėl palankesnės ir kainos. „Baltarusių statybinių medžiagų kainos spaudžia Lietuvos gamintojus. Nors ne visos baltarusiškos prekės mus pasiekia, konkurencija jaučiama“, – aiškino M. Sinkevičius. Lietuvos gamintojams niekaip nesiseka sugriauti ir vadinamojo lenkų mito. Tautiečiai Lenkijoje perka viską, nes yra įsitikinę, kad ten pigiau. M. Sinkevičius pateikė konkrečių pavyzdžių, kad įrodytų, jog taip toli gražu nėra. Pavyzdžiui, Lenkijoje silikatinė plyta kainuoja 80 centų. Atvežus ją į Lietuvą, kaina pakiltų iki 1,2 ar 1,3 lito. Lietuvoje šiuo metu silikatinės plytos kaina svyruoja nuo 68 iki 70 centų. Gipso kartonas Lenkijoje irgi brangesnis nei Lietuvoje. „Lietuvos statybų pramonė išgyvena žvėrišką nuopuolį. Gamybos įmonės panaudoja vos 60 proc. gamybinių pajėgumų“, – situaciją apibendrino M. Sinkevičius.

2012 Nr. 05 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i tema

Išeities nėra? Statybinių medžiagų gamintojai padėtį komentuoja argumentuodami. Įmonės naudoja tik dalį gamybinių pajėgumų, brangsta ir statybinių medžiagų gamybai naudojami gamtiniai ištekliai, ir energijos ištekliai. Kompanijos „SaintGobain statybos gaminiai“ „Isover“ ir „Gyproc“ veiklos direktorius Darius Karvelis priminė 2006–2007 metus, kai maždaug 50 proc. pabrangusios statybinės medžiagos pirkėjų negąsdino. Tuomet dėl visiškai išnaudotų įmonių gamybinių pajėgumų kai kurioms jų netgi buvo įvestos kvotos. D. Karvelis mano, kad tolesnė situacija statybinių medžiagų rinkoje priklausys nuo pasiūlos ir paklausos, nors 2007 metų scenarijus per artimiausius kelerius metus, pašnekovo nuomone, mažai tikėtinas. Anuomet vienas kubinis metras ritininės vatos „Isover“ rinkoje kainavo 120 litų. Šiandien tas pat produktas kainuoja 80 litų. Teks palaukti Statybų ir statybinių medžiagų rinkoje atlyginimai neskuba pūstis. „Kiek žinau, drastiško atlyginimų kilimo statybų sektoriuje arba įmonėse, kurios gamina statybines medžiagas, pastaruoju metu tikrai nebuvo. Jie kilo maždaug 2–3 proc. Tai turi nedidelę įtaką galutinei produkcijos kainai“, – pabrėžė D. Karvelis. Statybų bumo jis irgi neprognozuoja. 2011 metais statybos darbų atlikta 26 proc. daugiau nei 2010 metais. Tačiau negalima atmesti, kad statybų rinkai gyvybės įkvėpė pasiruošimas Europos krepšinio čempionatui ir trijų sporto arenų statyba. „Gyvenamųjų namų statyba paaugo labai nedaug. 2010 metai buvo ypač sudėtingi, tačiau 2011-aisiais leidimų statybai išduota netgi mažiau nei 2010 metais, todėl statybų rinkos atsigavimo neįžvelgčiau“, – sakė D. Karvelis.

a m e Žingsniu priekyje Įmonė „Eternit Baltic“ yra vienintelis pluoštinio cemento stogo dangų gamintojas Baltijos šalyse. Pagrindinės banguotųjų lakštų gamybos procese naudojamos žaliavos yra cementas ir specialus PVA pluoštas, gaunamas iš Japonijos. Šiai bendrovei artimiausiu metu branginti savo produkcijos neprireiks. Skaičiuojant sąnaudas buvo įvertintas galimas cemento brangimas. „Statybos medžiagų brangimas nėra didelis, manau, statybos rinkos atsigavimui tai neturės reikšmingos

Saulius Vagonis „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas

Auganti savikaina – vienas iš motyvų plėtotojams kilstelėti kainas ar bent informuoti rinką, kad būstas gali brangti, tačiau jo kainų augimą riboja ir nemaža plėtotojų tarpusavio konkurencija, ir pirkėjų mokumo galimybės, tad šis scenarijus nebūtinai gali pasitvirtinti. įtakos“, – situaciją apibendrino įmonės „Eternit Baltic“ vadovas Gediminas Vaitkevičius. Paklausus, ar asbestinių stogų dangai keisti iš Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos skyrus 60 mln. litų kainos vis dėlto nešoktelės, G. Vaitkevičius patikino, kad tam pagrindo nėra. Pirmiausia, jo nuomone, skiriamos lėšos yra labai mažos, todėl iš esmės nepakeis stogo dangų rinkos dydžio ir darys labai mažą įtaką paklausai. Įmonė „Icopal“ specializuojasi stogo dangų ir hidroizoliacinių medžiagų gamyboje. Bendrovės direktoriaus Vido Raškevičiaus teigimu, kelti produkcijos kainas juos verčia brangstantis bitumas, poliesteris ir SBS modifikatorius. Be to, situaciją apsunkina rinką iškraipantys vienadieniai gamintojai, siūlantys įsigyti pigesnių

Naujiena – medinės tvoros „Thermowood“

a m e

statybinių medžiagų. Dėl to patikimi gamintojai, nemažinantys kainų, lieka nekonkurencingi. Didžiajai daliai klientų kaina ypač svarbi, jie perka negalvodami, kokios kokybės prekę įsigyja. Dėl tos pačios priežasties ir važiuoja statybinių medžiagų ieškoti kaimyninėse šalyse. Skirtingai nei kiti užsienio gamintojai, įmonė „Icopal“ nuo to apsisaugojusi – jos gaminamų specifinių medžiagų Lenkijoje ar Rusijoje įsigyti nepavyks. „Dalis klientų Lietuvoje prekę perka tik tuomet, jei vyksta akcija, o statydami savo namą derasi dėl kiekvieno lito. Jie nesupranta, kad nusiderėję praranda kokybę, – sakė V. Raškevičius. – Netrukus prasidės antroji banga, kai reikės remontuoti visa, kas pastatyta iš pigiausių, neaiškios kokybės medžiagų. Kad situacija pasikeistų, pirmiausia turi

pasikeisti mąstymas. Jei norisi kokybiškai gyventi, reikia atitinkamai mokėti.“

Brangsta ir cementas Statybų duona vadinamas cementas irgi brangsta. Pagrindinės priežastys tos pačios: augančios gamybos sąnaudos, kylančios energinių išteklių kainos, padidėjusios logistikos sąnaudos. Cementas priklausomai nuo tipo pabrangs nuo 5 iki 8 proc. Kils ir eksportuojamos produkcijos kainos. „Manome, kad cemento pabrangimas statybų rinką paveiks netiesiogiai. Pavyzdžiui, jis sudaro apie 30 proc. betono sudėties, tad betono kaina gali padidėti ne 5–8 proc. kaip cemento, bet tik keliais procentais“, – aiškino bendrovės „Akmenės cementas“ generalinis direktorius Artūras Zaremba. 

Tai aukštos kokybės gaminys iš suomiškos termiškai apdorotos medienos, kuris saugos Jūsų teritoriją ir visada atrodys patraukliai. Apdorota mediena neturi jokių toksinių ar cheminių junginių. Šis ekologiškai švarus produktas nereikalauja papildomos priežiūros, o jo kaina prieinama kiekvienam.

www.tvora.eu

didelis aptvėrimo sistemų pasirinkimas, optimalūs sprendimai

Pagrindiniai medinių tvorų iš „Thermowood“ privalumai  Žaliava itin atspari grybeliams ir puvimui, apdorotos medienos ilgaamžiškumas – keliskart didesnis.  Drėgmės įgeriamumo lygis – keliskart mažesnis.  Tai tvirta ir stabili šiaurinės pušies mediena, perpus mažiau vaikštanti nei neapdorota.  Medinės tvoros gaminamos naudojant tik cinkuotus profilius.  Mediena padengta UV atsparia pigmentuota lazūra, kuri patikimai saugo nuo

atmosferos poveikio, reguliuoja drėgmės lygį medienoje ir suteikia paviršiui blizgančio šilko efektą. Pagrindinė padengimo funkcija – apsaugoti medieną nuo UV spindulių, dėl kurių produkcija gali prarasti savo išskirtinį grožį – papilkėti. Įmonės „Tvora“ naudojama dažymo įranga padeda tolygiai dengti tvoros lentas dviem sluoksniais, padengimas šia lazūra yra triskart patvaresnis, negu naudojant įprastus aliejus.

UAB „Tvora“, Jankiškių g. 16, Vilnius, tel. +370 5 232 9342, mob. 8 640 12 146.

2012 Nr. 05 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

„ICOPAL“ garantuoja kokybę Saugumas ir komfortas

Koncernas „Icopal“ – daugiau nei šimto metų patirtį stogų ir hidroizoliacinių medžiagų gamyboje turintis gamintojas, didžiausias pasaulyje šios srities produktų tiekėjas statybų rinkai. Koncerno plačiai vykdoma mokslinė tiriamoji veikla suteikia galimybę klientams pasiūlyti išskirtinių naujovių, novatoriškų ir itin kokybiškų produktų, kurie ne tik palengvina stogo įrengimo darbus, bet ir užtikrina jo patvarumą. Žemės derva – bitumas, į kurio sudėtį įeina nafta ir kitos natūralios medžiagos, yra viena seniausių statybinių medžiagų žmonijos istorijoje. Per 5000 metų bitumas tapo plačiausiai naudojama stogo dangos medžiaga. Kasmet Europoje bituminėmis čerpėmis uždengiami milijonai kvadratinių metrų stogų. UAB „Icopal“ siūlo platų stogo dangų spektrą ir sutapdintiesiems, ir šlaitiniams stogams. Vienas svarbiausių kriterijų, keliamų statybinėms medžiagoms individualioje statyboje – naudojimo paprastumas. „Icopal“ bituminės čerpelės nagingiems, kuo daugiau namo statybos darbų besistengiantiems atlikti lietuviams – itin patrauklus gaminys. Tai ypač paprasta montavimo technologija pasižyminti stogo danga. Ją gali prisijaukinti kiekvienas nors truputį meistrauti sugebantis žmogus. „Icopal“ bituminės čerpelės išsiskiria ir puikia estetine išvaizda, gera garso izoliacija, spalvų bei formų įvairove. „Icopal“ čerpelės yra vienos storiausių esančių rinkoje, pasižymi puikiomis techninėmis, ilgą tarnavimo laiką užtikrinančiomis technologijomis. Į „Icopal“ čerpių sudėtį įeina bitumas, stiklo audinys armavimui, akmens barstalo sluoksnis ir nuo įvairaus aplinkos poveikio saugantys prie-

Stogų sistemos profesionalams Bituminė tiltų ir kelių hidroizoliacija Bituminės čerpelės Statybinės membranos Švieslangiai ir dūmų šalinimo sistemos Lietaus nuvedimo sistemos „Wulkan“ moduliniai kaminai

dai. Čerpelių lankstumas leidžia realizuoti drąsiausias architekto fantazijas. Bitumines čerpeles galima naudoti ne tik naujiems stogams, bet ir remontuojant esamą dangą. Jos ypač tinka įvairių nuolydžių, sudėtingos konstrukcijos stogams. Bituminės dangos gali atlaikyti didžiausius temperatūros svyravimus. Elastinga daugiasluoksnė „Icopal“ bituminių čerpelių struktūra su natūralaus akmens barstalu suteikia stogo dangai išbaigtą vaizdą ir puikiai izoliuoja bet kokį išorės triukšmą – kad ir keliamą lietaus ar krušos. „Icopal“ siūloma spalvų ir formų įvairovė leidžia stogo dangą priderinti bet kokiame kraštovaizdyje. Kita „Icopal“ danga šlaitiniams stogams – akmens barstalu dengtos plieno čerpės DECRA. Tai originali, lengva, mechaniniam poveikiui atspari, taigi ilgaamžė danga. DECRA naudojama ir naujuose, ir atnaujinamuose objektuose bet kokiomis klimato sąlygomis – ir itin šaltoje bei vėjuotoje Kanadoje, ir Maldyvuose, kuriems būdingi ekstremalūs karščiai, drėgmė, sūrus lietus. DECRA čerpių pagrindas – aliuminio cinku dengta 0,43 milimetro storio plieno skarda. Ji papildomai padengta epoksidine derva, poliesterio ir akrilo sluoksniais. Paviršius apsaugotas akmens barstalu, dengtu aukštoje temperatūroje degta spalvota keramine glazūra, todėl stogo dangos spalva išlieka nepakitusi. Nors labai tvirtos, čerpės yra itin lengvos – palyginti su tradicinėmis keraminėmis ar betono čerpėmis jos sveria net 85 proc. mažiau. Tad gegnes galima išdėstyti rečiau ir taip taupyti medieną. Retesnis gegnių išdėstymas reiškia ir galimybę lengviau planuoti vidaus erdves. Dangai suteikiama 30 metų garantija.

UAB „Icopal“, Ukmergės g. 427 LT-14185 Vilnius Tel. +370 5 261 2513 Faks. +370 5 261 5486 El. p. ltdao@icopal.com Kviečiame aplankyti atnaujintą interneto puslapį www.icopal.lt

Darbų apsukas padidina naujos technologijos Pramonės ar prekybos objektus statantiems statybininkams naujos technologijos gerokai palengvins ir sutrumpins darbą. Mūsų šalies rinkai pasiūlytas naujas gaminys – kompanijos „Kingspan“ gaminamos denginio plokštės „X–dekTM“. Šiose daugiasluoksnėse plokštėse konstrukcinis plieninis paklotas, ugniai atspari šiluminė izoliacija „FIREsafe“ ir metalinė viršutinė danga yra sujungti į vieną gaminį. Iki šiol statybos darbus apsunkindavo tai, kad panašios konstrukcijos stogai buvo montuojami naudojant atskirus komponentus. „X–dekTM“ plokštės naudojamos, kai statybose reikia perdengti didelius tarpatramius. Įprastai plokštės naudojamos perdengti tarpatramius, kurių ilgis yra iki 7 metrų. Tačiau yra

galimybė užsisakyti ir 13,5 metro ilgio plokštes. Jas galima naudoti plokštiems stogams visų tipų statiniuose. Didžiausi plokščių „X–dekTM“ privalumai yra tie, kad sumontuojama iš anksto suprojektuota, apšiltinta struktūrinė „rėmas prie rėmo“ denginio perdanga. Greitas montavimas leidžia uždengti iki 1,2 tūkst. kvadratinių metrų ploto stogo per dieną. Vadinasi, galima paspartinti ir kitus pastato statybos etapus – betonavimo ar įrangos montavimo darbus. Montuoti „X–dekTM“ plokštes galima bet kokiu oru, nebijant, kad užpildas permirks ir praras savo izoliacines ypatybes, kaip gali atsitikti montuojant stogą iš atskirų komponentų. Darbas paspartėja ir dėl to, kad sumontavus plokštes gaunamas iš dalies paruoštas vidinis interjero

paviršius. Vidinė plokštės pusė yra baltos spalvos – tai suteikia lygaus ir švaraus interjero įspūdį. Plokštės „X–dekTM“ gerokai prisideda prie stogų sandarumo, nes montuojant nelieka tarpų tarp plieninio pakloto ir izoliacijos. Dar vienas privalumas – sumažėja įprastai naudojamų sudedamųjų dalių skaičius. Antai nebereikia papildomo kondensacinio garų sluoksnio, tvirtinimo ir kitokių elementų. Prie plokščių galima tvirtinti vidaus apšvietimą, kloti šildymo ar šaldymo vamzdžius, ventiliacijos įrenginius. „X–dekTM“ plokštės yra nekenksmingos sveikatai, atsparios pelėsiams, grybams, miltligei ir parazitams. Jos užtikrina gerą šilumos izoliaciją, atitinka gaisrinės saugos reikalavimus.

UAB „Kingspan“ Neries kr. 16, Kaunas, tel. + 370 37 45 18 83, el. p. info@kingspan.lt, www.kingspan.lt

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 05

2012 Nr. 05 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Senai problemai – modernūs sprendimai

Kol visuomenė diskutuoja, ar grafičiai – gatvės menas, ar vandalizmas, grafitininkai vien Vilniaus miesto savivaldybės iždą kasmet palengvina maždaug puse milijono litų – tiek tenka sumokėti grafičius naikinančiai įmonei. Valdininkai rado būdą apsaugoti miesto lėšas – grafičius teks valyti pastatų savininkams. Tokia tvarka įsigaliojo ir Klaipėdoje. Nepaisantiesiems šios prievolės gresia bauda iki 2 tūkst. litų. Grafičiams – ne vieta Nors sostinėje yra septynios specialios vietos grafičiams piešti, gatvės menininkai mieliau renkasi visuomeninių pastatų ar daugiabučių sienas, aiškindami, kad savo pėdsakus nori palikti ten, kur jie bus geriausiai matomi. Vien senamiestyje priskaičiuojama maždaug šimtas grafičiais išmargintų statinių, o daugumos jų autorių liežuvis neapsiverstų pava-

dinti menininkais, tik – chuliganais. Jų terlionės nuo sienų valomos specialiais chemikalais ir vandens srove, po to sienos dar ir dažomos. Šaltuoju periodu grafičiai apskritai nevalomi. Nuvalyti vieną kvadratinį metrą sienas bjaurojančių užrašų ar piešinių kainuoja apie pusšimtį litų, tad žala skaičiuojama tūkstančiais. Naujojoje Akmenėje įsikūrusi įmonė „Eternit Baltic“ siūlo išeitį daugiabučių ir visuomeninių pastatų šeimininkams, ketinantiems statyti naujus ar renovuoti esamus daugiaaukščius pastatus ir nenorintiems, kad jie būtų išteplioti. Galima išvengti ir rūpesčių, ir tūkstantinių baudų. Bendrovė „Eternit Baltic“, puikiai žinomas pluoštinio cemento stogų gamintojas, yra ir įmonių „Etex group“ atstovas Baltijos šalyse, todėl gali pasiūlyti platų stogo, fasado ir interjero medžiagų asortimentą. Vertinantiesiems kokybę ir funkci-

onalumą bendrovė siūlo pluoštinio cemento fasado plokštes „Pictura“ ir „Natura Pro“. Jos pasižymi puikiomis techninėmis ypatybėmis, yra nedegios, atsparios atmosferos poveikiui, cheminėms medžiagoms ir šalčiui, nekenkia aplinkai, bet šiuo atveju svarbiausia tai, kad nuo jų paviršiaus lengvai nuvalomi aerozoliniai dažai, kuriuos naudoja piešėjai ant sienų. Patikima technologija Plokščių „Natura Pro“ ir „Pictura“ paviršius glotnus, neblizgus, padengtas akrilatu ir PU sluoksniu. Šie sluoksniai užtikrina tvirtą fasado plokščių paviršių, suteikia atsparumą pažeidimams, purvui, taip pat grafičiams. Gamyklinis padengimas yra patikimas ir ilgalaikis. Aerozoliniai dažai nuo fasado plokščių pašalinami nepažeidžiant jų paviršiaus. Anksčiau pastatų savininkams, norintiems apsisaugoti nuo grafitininkų terlionių, buvo siūloma

fasado plokštes papildomai nudažyti specialiais dažais, tačiau tokia apsauga reikalauja investicijų, be to, jos patikimumas kelia abejonių. Įvertins reikliausieji Įmonės „Eternit Baltic“ siūlomos pluoštinio cemento fasado plokštės dėl savo matmenų puikiai tinka daugiabučiams bei visuomeniniams pastatams: mokykloms, darželiams, ligoninėms. Jos, kaip ir įmonės siūlomos cementinės dailylentės ar balkonų plokštės, yra pritaikytos vėdinamojo fasado sistemai. Vėdinamąjį fasadą sudaro apdailos plokštės, poapdailinės konstrukcijos ir šiltinamosios medžiagos. Taigi tokioje sistemoje fasado plokštės naudojamos kaip patikimos apdailos medžiagos, atsparios ilgalaikiam išoriniam aplinkos poveikiui. Jos kokybiškai saugo pastatą nuo drėgmės, perkaitimo, triukšmo. Vėdinamųjų fasadų konstrukcija suprojektuota taip, kad atmosferos krituliai, patekę ant fasado, nepasiektų pastato konstrukcijų ir šiltinamosios medžiagos. Vasarą plokštės jas apsaugo nuo tiesioginių saulės spindulių. Svarbus šios sistemos privalumas – jos montavimas yra sausas procesas. Todėl rekonstruoti ar įrengti fasadą galima bet kuriuo metų laiku. Žino ne visi Nors įmonės „Eternit Baltic“ Lietuvoje siūloma technologija nėra naujiena, fasado plokštės jau įvertintos specialistų, dar atsiranda architektų ir projektuotojų, nežinančių apie produktus, skirtus pastatų fasadams apsaugoti nuo grafitininkų staigmenų. Tiems, kuriuos gąsdina šiek tiek didesnė tokių medžiagų kaina, įmonės „Eternit Baltic“ techninių klausimų konsultantas Linas Kriščiūnas pataria pirmiems daugiaaukščio pastato aukštams rinktis fasado plokštes su apsauga nuo grafičių, o nepavojingame aukštyje montuoti kokybe minėtoms nenusileidžiančias pluoštinio cemento plokštes be apsaugos. Plokštės, kuriose integruota apsauga nuo grafičių, panaudotos statant ar renovuojant ne vieną pastatą Klaipėdoje, Vilniuje, taip pat kituose miestuose.

Šios fasado plokštės prieš metus panaudotos ir Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos fasadui atnaujinti. Tiesa, apsauga nuo grafičių, gimnazijos direktoriaus Albino Jokubausko teigimu, nebuvo esminė priežastis, lėmusi projektuotojų

pasirinktos pirmiausia dėl estetinio vaizdo, ilgaamžiškumo ir puikios kokybės. Ir nors praktika rodo, kad naujas daiktas ilgai mieste neužsibūna, gimnazijos išorės bjauroti kol kas iki šiol nebandė niekas.

ir mokyklos pasirinkimą. Mat Kuršėnuose grafičiai nėra itin aktuali problema. Pavienių grafičių pasitaiko nebent ant apleistų pastatų. „Gal grafičių populiarumo banga dar neatėjo, o gal aerozoliniai dažai provincijoje atrodo labai brangūs“, – samprotavo direktorius. Priežastis gali būti ir tai, kad gimnazijos bendruomenė inicijuoja legalias grafičių piešimo akcijas. Padedant profesionalui, akcijos „Darom 2012“ metu moksleiviai grafičiais išpiešė šiukšlių konteinerius, kiek anksčiau Kuršėnuose jais buvo papuošta vieno pastato siena. O fasado plokštės su apsauga nuo grafičių, pasak A. Jokubausko,

Taupymas gresia rūpesčiais Bendrovė „Eternit Baltic“ kovai su grafitininkais siūlo pasitelkti dar vieną produktą – keramines fasado plyteles „Tonality“. Puikia kokybe, patvarumu ir atsparumu neigiamam aplinkos poveikiui pasižyminčios keraminės plytelės „Tonality Classic Special Finish“ išsiskiria dar ir efektyvia bei ilgalaike apsauga nuo grafičių. Renkantis, kur įsigyti minėtų produktų, prieš susiviliojant mažesne kaina verta atkreipti dėmesį, ar pardavėjai galės pasiūlyti kvalifikuotą pagalbą iškilus problemoms, ar Lietuvoje bent jau yra jų atstovybė. Vienas įmonės „Eternit Baltic“ prioritetų – būtent rūpintis produkcijos kokybe.

UAB „Eternit Baltic“ J. Dalinkevičiaus g. 2H, LT-85118 Naujoji Akmenė Tel. +370 425 56 849, faks. +370 425 56 733 www.eternit.lt

situacija i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 05

2012 Nr. 05 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i situacija

Apsisprendimo laikas

Specialistai įspėja: nepakeitus vertybinių nuostatų išsaugoti paveldą nepavyks

Bitė RIMKUTĖ

Lietuvos kultūros paveldui šie metai – ypač svarbūs. Kaip tik dabar vyksta intensyvios ministerijų diskusijos dėl paveldo tvarkybos naujuoju europinių pinigų skyrimo laikotarpiu – 2014–2020 metais. Pirmiausia bus įvardyti ne prioritetiniai objektai, o prioritetinės kryptys. Daugiausia peno svarstymams teikia pirmojo Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų lėšų naudojimo laikotarpio – 2007– 2013 metų – pamokos. 12

Trūko susikalbėjimo Pasak paveldo klausimais Kultūros ministerijoje besirūpinančio viceministro Gedimino Rutkausko, šiandienių diskusijų dalyviai pripažįsta, kad pirmuoju europinių pinigų dalijimo laikotarpiu daugiausia problemų kėlė sąveikos tarp atsakingų institucijų stoka. Asignavimus valdė penkios šakinės ministerijos, kitos, tarp jų ir Kultūros ministerija, buvo tik savotiški satelitai. „Visi lyg kažką darė: vieni planavo infrastruktūrą, kiti – objek-

,, Gediminas RUTKAUSKAS Kultūros viceministras

Užutrakio dvaro rūmai – vienas objektų, kurio tvarkyba buvo finansuojama iš ES struktūrinės paramos lėšų. Indrės Baliulytės nuotr.

tus, treti – funkcijas, o rezultatas neretai išėjo toks, kad nauji, lyg ir vertingi objektai tarpusavyje nesąveikauja, nekuria pridėtinės vertės. Tai yra nestimuliuoja ekonomikos, nekuria socialinės darnos“, – komentavo G. Rutkauskas. Pirmuoju ES struktūrinių fondų lėšų skirstymo periodu kilusios problemos nereiškia, kad įsisavinti lėšas nebuvo ruoštasi. Tiesiog praktika pakoregavo juodraščius. „Stigo patyrimo. Bet taip vertinant negalima pūstis – ir Kultūros ministerija būtų padariusi klaidų, jei

Mūsų vaikai nepadėkos, jei, užuot kūrę socialinę infrastruktūrą ar tobulinę teisėsaugos sistemą, blizginsime paveldą ir laikysime jį kaip tuščią grąžos negalintį duoti kiautą. būtų turėjusi atitinkamas funkcijas, – sakė viceministras. – Vis dėlto manau, kad kitas periodas bus sėkmingesnis – tikiu evoliucija.“

Neišnaudotos galimybės Kultūros paveldo departamento (KPD) prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė labiausiai apgailestauja dėl neišnaudotų galimybių paveldui tvarkyti. Pavyzdžiui, kai europines lėšas administruojančios ministerijos paveldo objektus sąmoningai eliminavo iš galimų paramos gavėjų: „Buvo atvejų,

kai programose buvo įrašoma: lėšos gali būti skiriamos visų statinių, išskyrus paveldo objektus, remontui. O juk tai tas pats pastatas, tik kad senesnis... Ir paveldo objektuose veikia nebūtinai paveldo įstaigos. Tokiuose pastatuose gali būti įsikūrusios socialinės ar švietimo įstaigos, kitos institucijos. Taigi lėšos gali būti skiriamos ne tik tiesiogiai paveldui išsaugoti, ne tik jo pritaikymui turizmui.“ D. Varnaitė prisiminė neseną apsilankymą Plungės rajone, Šateikių gyvenvietėje, kur vietos valdžia guo-

situacija i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 05

Diana VARNAITĖ Kultūros paveldo departamento direktorė

Surinkti kokį lego namelį kur kas paprasčiau nei restauruoti istorinį pastatą. Bet čia matau ir vertybinę problemą, ir ūkiškumo nebuvimą. dėsi neturinti lėšų istoriniam pastatui išsaugoti, o valstybė nepadedanti. Bet už 20 metrų nuo griūvančio paminklinio pastato stato naujus kultūros namus. Paveldosaugininkė neatsistebi: kas trukdė tuos pinigus skirti istoriniam pastatui sutvarkyti ir jame įkurti kultūros namus? „Taip, tai brangesni namai, o ir surinkti kokį lego namelį kur kas paprasčiau. Bet čia matau ir vertybinę problemą, ir elementaraus ūkiškumo nebuvimą. Labai daug kas priklauso nuo vietos valdžios sugebėjimo racionaliai panaudoti pinigus. O galimybių yra daugiau, negu mes kartais įsivaizduojame“, – komentavo KPD vadovė. Tokia pat ir viceministro G. Rutkausko nuomonė: „Statybininkui tapti kultūringu, tausojančiu, atsakingai besitvarkančiu miesto plėtros ar paveldo specialistu nėra paprasta. Mes daug investuojame į plytas ir gerovę, o štai mąstymas dar kvepia praėjusia epocha. Dėl to Kultūros ministerija ir siekia tapti vienu asignavimų valdytojų – šios ministerijos įtakos zonoje yra kūrybinė industrija, kuri pirmiausia ir skatina žmones keisti savimonę. Žinoma, tai nėra greitas procesas, nes kol žmogus nesijaučia socialiai saugus, jam svarbiausi išgyvenimo instinktai.“

reikmėms“. Pasak KPD direktorės D. Varnaitės, pagal minėtą eilutę 2009 metais elitiniams paveldo objektams, tarp kurių yra Tytuvėnų, Liškiavos ir Pažaislio vienuolynai, Užutrakio, Plungės dvarai, buvo padalyta per 200 mln. litų Paraiškų buvo per 200, o atrinkta apie 50. Jei paveldo valdytojai tvarkydami savo turtą turėtų verstis vien lietuviškais pinigais, situacija būtų graudi. Tarkime, KPD paveldosaugos programos biudžete šiemet yra vos 5 mln. litų. Ir pagal nuostatus jie gali būti skiriami tik avarinei grėsmei likviduoti. „Iš tos sumos fiziniams gelbėjimo, restauravimo darbams skiriama mažiau nei 4 mln. litų, nes dalis lėšų dar atitenka ir projektams, specialiesiems planams rengti – visam tam, kas reikalinga, kad restauratoriai galėtų ateiti į objektą“, – aiškino KPD vadovė. Palyginkime, vien Tytuvėnų vienuolynas pagal minėtą priemonę gavo 10 mln. litų. Beje, tai buvo didžiausia leistina suma. „Pati buvau finansavimą skirsčiusioje komisijoje. Manau, praktika skirti tiek lėšų, kad visiškai nenaudojamas pastatas galėtų būti sutvarkytas nuo pradžios iki galo ir atiduotas eksploatuoti – gyventi, yra teisinga. Taip ir būtų buvę, jei ne nelaimė – gaisras“, – sakė D. Varnaitė. Pasak KPD vadovės, daug savivaldybių nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybai pasinaudojo europinėmis Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) programomis. „Pavyzdžiui, vienos ŽŪM kaimo plėtros programos filosofija buvo išlaikyti žmones kaime sudarant jiems geresnes

2012 Nr. 05 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

gyvenimo sąlygas. Tarp kita ko – ir tvarkant objektus, kurie svarbūs kasdieniam bendruomenės gyvenimui. ŽŪM specialistai nepamiršo įrašyti eilutės, kad gali būti remiami paveldo objektai – bažnyčios ir kita. Ir ką gi – daugybė objektų sutvarkyta pasinaudojus šia galimybe“, – pasidžiaugė D. Varnaitė.

Išeitis – apsaugos liberalizavimas Kultūros viceministras G. Rutkauskas neskuba spėlioti, kokios paveldo tvarkybos kryptys artimiausioje ateityje bus paskelbtos prioritetinėmis. Bet tiki, kad Lietuva neignoruos tarptautinių organizacijų priimamų konvencijų, kuriose akcentuojama, kad paveldas privalo turėti ne tik kultūrinį, bet ir socialinį bei ekonominį turinį. „Galima suformuluoti trumpai: jei nesupranti paveldo kaip savo dabartinio gyvenimo dalies, esi fetišistas. Čia kalbu ne apie tuos atvejus, kai turtingas žmogus išgali asmeniniam naudojimui sutvarkyti paveldo objektą. Tiesiog valstybė dabar to negali sau leisti, – sakė G. Rutkauskas. – Mūsų vaikai nepadėkos, jei, užuot kūrę socialinę infrastruktūrą ar tobulinę teisėsaugos sistemą, blizginsime paveldą ir laikysime jį kaip tuščią grąžos negalintį duoti kiautą.“ Viceministras pabrėžia, kad tai ne jo asmeninis požiūris – paveldo tvarkybos prioritetus šiandien peržiūri dauguma net ir turtingų Europos valstybių. Ilgus metus paveldo apsauga besirūpinantis pašnekovas Lietuvai net nelinki, vadinkime, idealistinio scenarijaus – kad iš dangaus nukristų visiems apleistiems dvarams, bažnyčioms, archeologinėms vietovėms ar medinei architektūrai sutvarkyti reikalingi šimtai milijonų. „Jei paveldas nebus naudojamas, jis degraduos. O kartu degraduos ir žmonių savimonė“, – sakė G. Rutkauskas. Siekis įkvėpti paveldui gyvybingumo ne vieną Europos valstybę paskatino liberalizuoti paveldo apsaugą. „Kartais reikia leisti plėtoti paveldo objektuose kokią nors ekonominę veiklą – tai normali genezė. Kaip tai padaryti nepažeidžiant vertybių – profesionalumo klausimas. Tiesiog turime siekti minimaliais nuostoliais išsaugoti esmę. Man atrodo tai vienintelis kelias ir Lietuvai“, – pripažino kultūros viceministras. 

i s uat ija c

Prioritetas – pritaikymas turizmui Didžiausi projektai pirmuoju europinių pinigų skyrimo laikotarpiu buvo finansuojami pagal Ūkio ministerijos priemonę „Viešųjų nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų kompleksiškas pritaikymas turizmo

Kiemą turi saugoti patikimi vartai Didžiausias aptvėrimo sistemų gamintojas visame pasaulyje „Betafence“ turi didžiausią tvorų ir prieigos kontrolės produkcijos asortimentą. Vienas iš gausaus pasirinkimo gaminių – varstomi ir slankiojamieji vartai „Egidia“. Jie puikiai dera prie visų aptvėrimo tipų, veikia užtikrintai, patikimai, nesukelia trikdžių, kad ir kokios būtų atmosferos sąlygos.

Varstomi varteliai ir vartai „Egidia“ Privalumai. Solidi konstrukcija. Visi varstomų vartų „Egidia“ elementai pasižymi solidžia struktūra, yra lengvi ir patvarūs, nes turi visą rėmą ir yra užpildyti vertikaliais strypais arba „Nylofor 3D“. Efektinga išvaizda. Dėl tiesaus ir universalaus užpildo varstomi vartai „Egidia“ harmoningai dera prie kiekvieno aptvėrimo tipo. Aukštos kokybės danga. Vartai „Egidia“ parduodami cinkuoti arba cinkuoti ir padengti poliesteriu. Greitas montavimas. Vartus „Egidia“ galima greitai sumontuoti priedų naudojant minimaliai. Rėmas. Vartų rėmas pagamintas iš 40 x 40 milimetrų (iki 4 metrų) arba 50 x 50 milimetrų (vartams nuo 4,5 iki 6 metrų) plieninių kvadratinio skerspjūvio profilių. Speciali reguliuojamų vyrių ir spynų sistema leidžia atidaryti vartus ir į vidų, ir į išorę. Vartų užpildas. Varstomi vartai „Egidia“ būna su 2 tipų užpildais. Metalinių strypų užpildas – tai vertikalūs 30 x 18 milimetrų profiliai, išdėstyti kas 110 milimetrų. Taip pat naudojamas užpildas „Nylofor 3D“. Stulpeliai. Kvadratinio profilio stulpeliai būna 80 x 80, 100 x 100 arba 120 x 120 milimetrų. Visi jie – su gaubteliu. Padengimo technika. Vartai cinkuojami arba cinkuojami ir padengiami poliesterio sluoksniu. Priedai. Varteliai ir vartai tiekiami su cilindrine spyna bei reguliuojamų vyrių komplektu. Be to, dvivėriai vartai yra tiekiami su vertikalia sklende. Juose galima įmontuoti elektromagnetinę spyną. Vartai būna standartiniai – varstomi rankomis, arba automatiniai. Spalvos. Cinkuota versija, spalva – žalia RAL 6005 arba metalizuota antracito.

Gembiniai slankiojamieji vartai „Egidia“ Privalumai. Gembinė konstrukcija. „Egidia“ – tai gembiniai vartai, kurių sąvarai nereikia papildomos atramos, o laikomajai vartų konstrukcijai nereikia papildomai statyti stulpų. Efektinga išvaizda. Dėl tiesaus ir universalaus užpildo vartai „Egidia“ harmoningai dera prie kiekvieno tvoros tipo. Saugumas. Apatinėje sijoje sumontuotos skridinių sistemos yra atsparios dėvėjimuisi ir korozijai, jos papildomai apsaugotos nuo mechaninių pažeidimų. Aukšta padengimo kokybė. Vartai „Egidia“ parduodami cinkuoti arba cinkuoti ir padengti poliesterio danga, kuri juos ilgus metus saugo nuo korozijos. Sistema suteikia vartams pusiausvyrą. Todėl vartai juda tolygiai. Vartų karkasas. Suvirinta rėmų konstrukcija su vertikaliu 40 x 40 milimetrų profiliu ir horizontaliu 60 x 40 milimetrų profiliu. Apatinės sijos matmenys – 75 x 65 milimetrai. Sumontuoti du skridinių komplektai ir vienas vedamasis skridinys (sąvaros viršuje). Slankiojamieji vartai turi vartų sąvaros laikiklį ir integruotą spyną. Automatiniai vartai yra su automatine įranga. Vartų užpildas. Slankiojamieji vartai „Egidia“ būna su dviejų tipų užpildais. Metalinių strypų užpildas – tai vertikalūs 30 x 18 milimetrų profiliai, išdėstyti kas 110 milimetrų. Kitas galimas užpildas yra „Nylofor 3D“. Padengimo technika. Vartai cinkuojami arba cinkuojami ir padengiami poliesterio sluoksniu. Spalvos. Cinkuota versija, spalva – žalia RAL 6005 arba metalizuota antracito. Papildoma informacija. Slankiojamieji vartai gali būti kairiniai ar dešininiai. Jų atidarymo kryptis nustatoma žiūrint iš sklypo išorės.

www.betafence-tvoros.lt 15

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 05

2012 Nr. 05 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Padeda viešojo sektoriaus užsakymai

6 įstatymų, 22 Vyriausybės nutarimų ir 44 ministro įsakymų projektus. Vienas svarbiausių darbų – parengtas ir Seimui pateiktas naujojo Teritorijų planavimo įstatymo projektas. Tenka apgailestauti, kad jis iki šiol nepatvirtintas, juolab kad

Energiniai reikalavimai Ir pernai, ir šiemet daug dėmesio skirta Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programai tobulinti, jos įgyvendinimo efektyvumui didinti, darbuotojų veiklai optimizuoti ir t. t. Taip pat statybos techniniams

„Ar mūsų statybos įmonės yra tinkamai pasirengusios įgyvendinti naujus, didesnius pastatų energinio naudingumo reikalavimus? Manau, taip. Kaip jau ne kartą konstatavo Lietuvos statybininkų asociacija, šie rei-

Vieni didžiausių projektų, kurie bus įgyvendinami pagal per pirmą ketvirtį pasirašytas sutartis, yra skirti vandentvarkai ir vandenvalai. Juos įgyvendinus bus modernizuota ir išplėsta vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo infrastruktūra Raseinių, Lazdijų, Šakių ir Radviliškio rajonuose. Aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas pabrėžė, kad šie projektai visų pirma svarbūs aplinkosaugos bei gyventojų gerovės požiūriais. Žmonėms suteikiama galimybė naudotis šiuolaikiniais patogumais, tuo pačiu gerokai sumažinama tarša aplinkai – požeminiams vandenims ir netgi Baltijos jūrai. Pasak G. Kazlausko, svarbu ir tai, kad vandentvarkos projektai suteikia darbo ir statybų sektoriaus, ir su juo susijusių profesijų atstovams.

Austra Valiukevičiūtė

Šiemet, kaip ir praėjusiais metais, statybų sektoriaus atstovai daug vilčių sieja su viešojo sektoriaus užsakymais. Nemažai vilčių bei planų siejama ir su Aplinkos ministerijos parengtu naujuoju Teritorijų planavimo įstatymu, kuris kol kas įstrigęs Seime, taip pat su daugiabučių namų modernizavimu. Vandentvarkos projektai Per pirmąjį šių metų ketvirtį Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra projektų vykdytojams jau išmokėjo 75,5 mln. litų, 103 proc.

įvykdžiusi ketvirčio planą. Pasirašytų sutarčių, finansuojamų Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų lėšomis, vertė per šį laikotarpį išaugo net iki 2,9 mlrd. litų.

Paprastesnis teritorijų planavimas Ministro teigimu, džiugu, kad statybų sektorius kuo toliau, tuo labiau atsigauna. Tai patvirtina ir oficialūs statistiniai rodikliai. Pavyzdžiui, palyginti su 2010-aisiais, praėjusiais metais statybos įmonių darbų mastai išaugo 18 proc. Statistika taip pat skelbia, kad 2010-ieji statybos įmonėms dar buvo nuostolingi, tačiau 2011-aisiais jos jau uždirbo pelno. „Suprantama, šiems skaičiams ir rodikliams dar toli iki 2008 metų lygio, tačiau bet kokiu atveju augimas yra – ir jis nuteikia optimistiškai. Tikiuosi, kad statistinės kreivės sparčiai kils aukštyn, vadinasi, darbų pakaks visiems: ir statybos bendrovėms, ir visų kitų su statyba susijusių profesijų atstovams“, – teigė Aplinkos ministerijos vadovas. Jis primena, kad ministerijos specialistai per 2011 metus parengė

Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo tinklų tiesimas – didžiausi ir daugiausia kainuojantys aplinkosaugos projektai.

statybų sektoriaus bendruomenė, taip pat Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija pakeitimus vertina vienareikšmiškai teigiamai. Naujasis įstatymas teritorijų planavimo procesą, kurį šiandien daug kas – ir pagrįstai – keiksnoja už lėtumą ir gremėzdiškumą, kardinaliai supaprastina. Planavimas taps kur kas greitesnis, aiškesnis ir skaidresnis, kartu bus sukurtos gerokai patrauklesnės sąlygos investicijoms Lietuvoje. Priėmus įstatymą statybų sektorius, be abejo, pajus teigiamą efektą.

reglamentams, daugiabučiams namams administruoti, pertekliniams reikalavimams ir procedūroms įvairiuose teisės aktuose šalinti. Dar viena sritis, kuri kuo toliau, tuo bus labiau aktualesnė visiems rinkos dalyviams – energiškai efektyvi statyba. Pagal ES direktyvos dėl pastatų energinio naudingumo reikalavimus po 2020 metų gruodžio 31 dienos visi, o po 2018 metų gruodžio 31 dienos – valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių naujai statomi pastatai turi būti beveik nenaudojantys energijos.

kalavimai statybos įmonėms didelių sunkumų neturėtų sukelti“, – sakė G. Kazlauskas. Juolab, pridūrė ministras, technologiniai bendrųjų statybos darbų procesai dėl didesnių energinių reikalavimų kinta palyginti nedaug. Be to, atsiranda vis daugiau įmonių, kurios specializuojasi projektuoti ir montuoti atsinaujinančios energijos išteklius naudojančias sistemas, projektuoti ir statyti energijos beveik nenaudojančius pastatus. Tai leidžia pagrįstai tikėtis, kad reikalavimai bus įvykdyti.

naujienos i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 05

2012 Nr. 05 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i naujienos

Saugus darbas – bendras rūpestis Saugesnes, sveikesnes ir produktyvesnes darbo sąlygas Lietuvos bei visos Europos darbuotojams gali užtikrinti tik vadovų ir darbuotojų bendradarbiavimas, tokia nuostata vadovaujasi Europos saugos ir sveikatos darbe agentūra (EU-OSHA). Nelaimingų atsitikimų darbe problema iš Europos nesitraukia. Kasmet Europos Sąjungoje (ES) nutinka 6,9 mln. tokių įvykių. Lietuvoje užregistruojama maždaug 150 nelaimingų atsitikimų, kai darbuotojai patiria sunkių sužalojimų arba žūva. Saugą ir sveikatą darbe reglamentuoja įstatymai, kurių privalo laikytis ir darbdaviai, ir darbuotojai. Kartais iniciatyvos, neretai ir žinių trūksta abiem pusėms. EU-OSHA siekia, kad darbuotojų saugos ir sveikatos problemos būtų sprendžiamos efektyviau, todėl skatina darbuotojus bei bendrovių vadovus bendradarbiauti. „Kampanijos metu renginiais ir susitikimais skatinsime įmonių vadovų ir darbuotojų bendradarbiavimą mažinant riziką darbe, kviesime visų lygių organizacijas ir įmones, socialinius partnerius įsitraukti į kampaniją, dalysimės gerąja patirtimi – Lietuva turi ir teigiamų pavyzdžių“, – sakė EU-OSHA Lietuvos ryšių punkto koordinatorė Nerita Šot. Abipusio bendradarbiavimo privalumus patvirtina ir atlikti tyrimai – vadovų iniciatyva bei aktyvus darbuotojų dalyvavimas yra būtinos sąlygos siekiant sėkmingai rūpintis darbuotojų sveikata bei sauga. Įmonėse, kuriose darbuotojai aktyvūs, o vadovai iniciatyvūs, darbuotojų saugos ir sveikatos politika įgy-

Kiek daug dalykų buvo laikomi neįmanomais, kol nebuvo įvykdyti...

Socialiai atsakingose įmonėse darbuotojai našiau dirba, rečiau keičia darbą, čia įvyksta mažiau nelaimingų atsitikimų, be to, taip suformuojamas geras įvaizdis tiekėjų, partnerių, investuotojų, klientų bei galimų darbuotojų akyse. vendinama dešimt kartų dažniau nei įmonėse, kuriose tokio darbuotojų ir vadovų bendradarbiavimo nevyksta. Be to, pavyzdinėse įmonėse darbuotojų sveikatos bei saugos stiprinimo priemonės laikomos veiksmingesnėmis. Įrodyta ir tai, kad sveikatą bei saugą laikyti prioritetinėmis sritimis yra naudinga ir verslui. Socialiai atsakingose įmonėse darbuotojai našiau dirba, rečiau keičia darbą, čia įvyksta mažiau nelaimingų atsitikimų, be to, taip suformuojamas geras įvaizdis tiekėjų, partnerių, investuotojų, klientų bei galimų darbuotojų akyse. Europoje atlikta apklausa darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais parodė, kad Lietuva ES sąraše – per vidurį. Vidutiniškai 74 proc. apklaustų ES darbuotojų yra įsitikinę, kad vadovui pranešus apie sveikatos ar saugos problemą darbe ji būtų išspręsta. Lietuvo-

Specialioji

purvo naikinimo

je taip manančiųjų – maždaug pusė. Be to, dauguma europiečių (67 proc.) įsitikinę, kad yra gerai informuoti apie sveikatos ir saugos pavojus darbovietėje. 24 proc. apklaustų lietuvių savo žinias apie sveikatą ir saugą vertina puikiai, 48 proc. – šiek tiek prasčiau. Net 89 proc. darbuotojų, apklaustų Lietuvoje, vadovavimąsi gera saugos ir sveikatos praktika laiko labai ar gana svarbiu veiksniu ilginant darbingą amžių. Kampanija „Bendromis jėgomis mažinkime riziką darbe“ bus įgyvendinama ir nacionaliniu, ir Europos lygmeniu. Vienas svarbiausių numatytų renginių – 11-asis Europos gerosios praktikos apdovanojimų konkursas. Apdovanojimų ceremonijoje 2013 metų balandžio mėnesį bus pristatyti geriausi vadovų ir darbuotojų bendradarbiavimo mažinant riziką pavyzdžiai. 

komanda

UAB BSS grupė Mindaugo g. 42 LT-03210 Vilnius, Lietuva Tel. +370 5 204 1574 Faks. +370 5 204 1575 www.bssgrupe.lt

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 05

2012 Nr. 05 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Tinkamos priemonės medinį paviršių saugo daug metų

Ar medienos apsauga bus ilgalaikė, priklauso ne nuo ko kito, o tik nuo to, kokios tam priemonės bus pasirinktos. Nereikia tikėtis gero rezultato namo sienas ar tvorą nutepus nekokybiškomis dažyvėmis ar dažais. Nereikia manyti, kad iš pažiūros vienodai atrodančios medienos apsaugos priemonės turi vienodas ypatybes. Kai kurios iš tiesų tik pavadintos medienos apsaugos priemonėmis, tačiau šių funkcijų praktiškai neatlieka. Nebūtina intensyviai valyti paviršiaus Tai, kad buvo pasirinkta prastos kokybės dažyvė, netrunkama pastebėti. Ultravioletiniai saulės spinduliai greitai išblukina spalvą, medienos dailylentės pajuoduoja, ir neilgą laiką gražiai atrodęs fasadas tampa apgailėtinu.

Vokiečių kompanijos „Meffert AG Farbwerke“ dažyvės profesionalams „ProfiTec“ turi vienas geriausių ypatybių, reikiamų medienai apsaugoti, taip pat ir fasadus, ir tvoras ar kitus medinius paviršius išlaikyti nenublukusius. „Dažyves pirmiausia reikia parinkti atsižvelgiant į medienos rūšį.

renovavimo sistema grąžina fasadui norimą spalvą. Žinoma, jeigu dažyvės būna atsilupusios, ant paviršiaus lieka dailylenčių atplaišų, jas reikia pašalinti. Prieš nutepant paviršių dažyve, pirmiausia naudojamas gruntas „Renoviergrund“, kuris medienai suteikia šviesią spalvą. Tik po to tepama „Renovier-Lazur“ dažyvė, kuri turi gana plačią spalvų gamą. Norintiesiems ilgiau išlaikyti nenublukusį fasadą, rekomenduojama rinktis storasluoksnę „High-Solid Lazur“ dažyvę, kuri dar geriau apsaugo medieną ilgą laiką.

Vienokios labiau tinkamos fasadams, kitokios – terasoms, dar kitos tinkamesnės tvoroms. Skiriasi dažyvių elastingumas, tačiau visos jos tinkamai saugo paviršius nuo ultravioletinių saulės spindulių“, – pasakojo kompanijos „Meffert AG Farbwerke “ atstovas Lietuvoje Audrius Alekna. Ką daryti tiems, kurie neįvertino galimų padarinių ir pasirinko netinkamas dažyves? Nublukusius medinius fasadus galima atnaujinti. Tam gamintojai siūlo renovacinę medienos sistemą „Renoviersystem“. Naudojant ją nereikia intensyviai nuskusti pajuodavusio sluoksnio, smulkmeniškai nuvalyti į dailylentes įsigėrusių dulkių. „Renoviersystem“ galima naudoti tiesiog ant pajuodavusio, arba kitaip išdegusio, medienos paviršiaus. Ši

Dažai nenublunka keliolika metų Jeigu paviršius norima apsaugoti neišryškinant medienos faktūros, vertėtų rinktis medžiui dažyti skirtus dažus „Wetterschutzfarbe“. Tai plonasluoksnis dažas, apsaugantis paviršių nuo aplinkos poveikio ilgą laiką. Atkreiptinas dėmesys, kad medienos rievės visiškai nepaslepiamos, jos lieka matyti, tik neišryškėja, kaip būna padengus dažyvėmis. Viena svarbesnių „Wetterschutzfarbe“ dažų ypatybių – jie leidžia pasišalinti drėgmei iš medienos, jeigu ši iki galo nebuvo išdžiovinta. O taip pastaruoju metu įvyksta tikrai dažnai, įsigyti tinkamai išdžiovintos medienos yra palyginti retas atvejis. Dažai „Wetterschutzfarbe“ nesudaro ant paviršiaus plėvelės ir leidžia medienai kvėpuoti. Prieš dažant paviršių reikia gruntuoti. Atlikus darbus pagal numatytas technologijas, dažai medieną gali saugoti iki 10 metų. Net ir palyginti agresyviomis sąlygomis mediena bus apsaugota ilgą laiką. Kitaip nei pasirinkus dažyves, kai rekomenduojama kas dvejus metus paviršių perdažyti, „Wetterschutzfarbe“ dažais pasikliauti galima paviršiaus neatnaujinant po dvejų ar ketverių metų. Dažai ilgai neleidžia atsirasti mikroįtrūkimams, pro kuriuos skverbiasi vanduo ir ultravioletiniai saulės spinduliai. Padengus medienos paviršių dažyve, po dvejų metų reikia vėl perdažyti. Tuomet apsauga būna ilgesnė – iki 4 metų. Ilgiausiai – apie 7 metus – medinius paviršius saugo storasluoksnė dažyvė „High-Solid Lazur“.

Alyva giliau įsiskverbia Aktualus klausimas – kaip tinkamai apsaugoti lauko terasose paklotas medines grindis. Kompanijos „Meffert AG Farbwerke“ atstovas A. Alekna pataria rinktis specialias dažyves, pagamintas alyvos pagrindu. Skiediklinės dažyvės lauko terasoms nėra tinkamos, nes pakankamai neįsiskverbia į paviršių. Jos sudaro paviršiuje sluoksnį, kuris vaikštant palyginti greitai nusitrina, ir mediena lieka ne tik neapsaugota, bet ir praradusi estetinį vaizdą. „Teko matyti įvairiausių sumanymų, netgi tokių, kai mediena dengiama tiesiog nafta. Žinoma, terasos taip neapdorojamos, bet tvoros – taip. Galbūt toks metodas ir saugo medieną nuo atmosferos poveikio, tačiau iškyla didesnis gaisro pavojus. Tad geriau rinktis produktus pagal jų paskirtį“, – rekomendavo A. Alekna. Gamintojai alyvos pagrindu pagamintomis dažyvėmis rekomenduoja dengti ir fasadus. Gruntas – visa ko pagrindas Viena didžiausių klaidų – galvojama, kad dažyvės apsaugo medieną nuo mėlio ir puvinio. Todėl dažniausiai į kitas priemones numojama ranka. A. Alekna pabrėžė, kad dažyvės ne tik apsaugo medieną nuo ultravioletinių spindulių bei aplinkos poveikio, bet ir suteikia paviršiams estetinį vaizdą. Nuo kenkėjų medieną saugo impregnuojamasis gruntas. Todėl pirmiausia privalu medinius paviršius nutepti impregnuojamuoju gruntu. Kompanijos „Meffert AG Farbwerke“ siūlomas impregnuo-

jamasis gruntas „Imprägniergrund“ turi visas reikiamas ypatybes, kad į medieną neįsiveistų pelėsis ar mėlynasis puvinys. „Impregnantų srityje konkurencija Lietuvoje išties didžiulė. Tačiau ne visi produktai pasižymi tomis ypatybėmis, kurių tikisi naudotojai. Jau po metų kai kurie fasadai pajuoduoja – vadinasi, pasirinkta prastos kokybės medžiaga. Apie medienos apsaugą jau nėra ką kalbėti“, – teigė A. Alekna. Specialistas atkreipė dėmesį, kad gruntuojant paviršius negalima rinktis produkto, kurio veiklioji medžiaga yra druska.Tokie gruntai medieną nuo mėlynojo puvinio apsaugo, tačiau nuo kitokio atmosferos poveikio – ne. O svarbiausia – tokiu produktu nugruntuoto paviršiaus nebus galima tinkamai nudažyti: dažai nusilups, dažyvės ims pleišėti. Nesugadina estetinio vaizdo Dažant naudojami įvairūs įrankiai – ir teptukai, ir purkštuvai. Medienai renovuoti, pasitelkiant atnaujinančią sistemą „Renoviersystem“, patartina naudoti tik teptukus. Ir tepti reikia išilgai medienos pluošto, kad nebūtų uždengtos jos rievės. „Meffert“ kompanijos „Düfa“ serijai priklauso kiek neįprasta dažyvė – ne skysta, bet gelinė. Tai „Dufatex Lux“, kuri net pavertus indelį iš jo tuoj pat neišbėga. Vienas svarbesnių tokios dažyvės privalumų – nebaisūs nutekėjimai, kurių pasitaiko paviršius padengiant skystomis dažyvėmis. Jie tiesiog gadina estetinį paviršiaus vaizdą, bet nuo to apsisaugoma dažant geliu.

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 05

2012 Nr. 05 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Bloga garso izoliacija – sunkiausia pastatų liga

Plokštės „Knauf Silentboard“:     

Jei Jums reikia konsultacijos – visada galite kreiptis į „Knauf“ specialistus telefonu +370 5 213 2222

Daugiabučių gyventojai, prieš keletą metų daugiausia pretenzijų statytojams reiškę dėl prastos garso izoliacijos pastatų viduje, šiandien dėl to skundžiasi rečiau. Neabejojama, kad įtakos tam turėjo Statybos techninio reglamento nuostatas, reikalaujantis, kad prieš priduodami naudoti pastatai turi gauti garso klasifikavimo protokolą. Apsaugą nuo triukšmo reglamentuoja Statybos techninis reglamentas STR 2.01.07:2003. Pagal jį nustatomi pertvarų tarp patalpų apsaugos nuo triukšmo rodikliai. Žinoma, labiausiai jie priklausys nuo naudojamų medžiagų ir konstrukcijos. Storinant esamą konstrukciją galima geresnė apsauga nuo triukšmo. Šiuo metu yra daug būdų sumažinti to paties storio konstrukcijos garso laidumą. Pastatų apsaugos nuo triukšmo kokybė klasifikuojama penkiomis garso klasėmis – A, B, C, D, E. Naujai projektuojamų dvibučių, daugiabučių, blokuotų gyvenamųjų namų, kai kurių triukšmui jautrių negyvenamų pastatų vidaus aplinkos garso klasė

turi būti ne mažesnė kaip C. Statant objektą labai svarbu, kad nebūtų padaryta konstrukcinių klaidų, dėl kurių gali pablogėti garso izoliacija. Šių klaidų galima išvengti projektuojant. Suprantama, reikia daug dėmesio skirti ne tik statyboms, bet ir statybinėms medžiagoms. Vis dėlto statybininkų padarytos klaidos arba brokas yra viena didžiausių problemų. Jei nesilaikoma nustatytų technologijų, konstrukcijose paliekama plyšių, netinkamai sujungiamos sienos su grindimis, rezultatas nebus toks, kokio tikimasi. Statant naują pastatą užtenka žinoti garso izoliacijos reikalavimus, t. y. kiek decibelų turi sulaikyti viena

ar kita konstrukcija. Pagal tai parenkamos medžiagos pertvaroms, perdangoms ar kitoms konstrukcijoms. Šios būna išbandytos laboratorijose, ten nustatomos jų garso izoliavimo galimybės. Tačiau laboratorijų duomenis kartais reikėtų vertinti atsargiai, nes galimi konstrukciniai garso izoliavimo nuostoliai. Garsui izoliuoti skirtos konstrukcijos, ypač kai taikomi šiek tiek didesni reikalavimai, montuojamos naudojant produktus, suteikiančius sistemai reikiamas garso izoliacijos ypatybes. Todėl būtina atkreipti dėmesį į tai, kokie produktai ir medžiagos yra naudojami. Kompanijos „Knauf“ specialistai gali patarti ne tik tai, kokias medžiagas rinktis, bet ir kaip taisyklingai atlikti darbus, padėsiančius apsisaugoti nuo triukšmo. „Knauf Silentboard“ garsą izoliuojančiosios plokštės – tai tarsi ramybės sargas. Naudojant šių garsą izoliuojančiųjų plokščių konstrukciją lengvai įgyvendinami aukšti garso izoliacijos reikalavimai. Tai įprasta sausosios statybos sistema. Nesvarbu, ar statomi nauji pastatai, ar vyksta renovacija, rekonstrukci-

ja – „Knauf Silentboard“ plokštės atitinka visus reikalavimus, užtikrinančius gerą garso izoliaciją. Dėl šių plokščių ypatybių lengva kovoti su triukšmu. „Knauf Silentboard“ plokštės turi daug pranašumų:  išskirtinės garsą izoliuojančios ypatybės;  geresnė izoliacija nuo žemųjų dažnių triukšmo; 

patogu ir paprasta projektuoti patalpas, montuoti sienas, nes plonos ir lengvos konstrukcijos užtikrina geriausią garso izoliaciją;

 universalus naudojimas (nauja statyba, esami pastatai, patalpa patalpoje). Ypač paranku „Knauf Silentboard“ plokštes naudoti remontuojant esamus pastatus ar atliekant rekonstrukciją. Jos gali būti naudojamos įvairių tipų konstrukcijų garsą izo-

liuojančioms ypatybėms pagerinti. Jos tinkamos naudoti montuojant vidaus pertvaras – atitvaras tarp butų ar perdangas tarp aukštų. Projektuose, kuriems keliami specialūs reikalavimai, pavyzdžiui, įrengiant studiją, medicininės ar pramoninės paskirties patalpas, irgi naudojamos „Knauf Silentboard“ plokštės su specialiais MW profiliais. Jos izoliuoja ir žemųjų dažnių garsą, nes dėl modifikuoto gipso branduolio gaunamos geriausios garso izoliacijos vertės. Sudėtingiau kovoti su triukšmu, kai statybos jau yra baigtos. Tuomet reikia nustatyti, kuriomis konstrukcijomis sklinda garsas: perdangomis, sienomis, o gal įrangos kanalais. Nustačius triukšmo sklidimo šaltinį, reikia jį izoliuoti. Ne visuomet prie sienos, už kurios gyvena kaimynas, užtenka sumontuoti papildomą gipso kartono konstrukciją, nes garsas gali sklisti per perdangą ar kitas bendras atitvaras. Todėl dažnai geri garso izoliacijos rodikliai pasiekiami pasitelkiant kompleksinį sprendimą, t. y. ne tik prie sienos sumontuojant papildomą gipso kartono konstrukciją, bet ir kabinant

puikiai izoliuoja garsą; sustabdo žemųjų dažnių triukšmą; plonos, patogiai ir paprastai įrengiamos; universalios: tinka naujai statomoms ir renovuojamoms patalpoms; gerina priešgaisrinę saugą.

garsą sulaikančias lubas. O gal dar ir įrengiant sausąją grindų konstrukciją. Sumontuotą karkasą būtina užpildyti mineraline vata. Konstrukcijoms reikėtų naudoti tankesnes gipso kartono plokštes. Čia vėl puikus rezultatas pasiekimas pasitelkiant „Knauf Silentboard“ plokštes. Specialistai atkreipia dėmesį, kad būtina montuoti du sluoksnius gipso kartono plokščių, nes vienguba ar dviguba konstrukcijos izoliavimo galia gali skirtis iki 10 decibelų. Naudojant standartines sistemas ir medžiagas, nepakankamai apsisaugoma nuo buitinių prietaisų ar kaimynų keliamo triukšmo: šildymo ar vėdinimo įrenginių, buitinės technikos, garsios muzikos ir pan. „Knauf Silentboard“ plokštės izoliuoja garsą jau nuo 33 Hz – tai riba, kai žmogus girdi žemuosius dažnius. Pertvara su dviguba „Knauf Silentboard“ plokščių apkala, kurios storis – tik 10 centimetrų, sulaiko garsą iki 65 dB, o montuojant dvigubą karkasą ir „Knauf Silentboard“ plokštes derinant su „Knauf Blue“ plokštėmis galima pasiekti visišką ramybę – garso iki 71 dB izoliaciją.

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 05

2012 Nr. 05 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Cembrit Patirtis neleidžia klysti Spalvingi, ilgaamžiai, neyrantys, nepūvantys, nedegūs, nepelijantys, nerūdijantys, nekenksmingi – visi šie epitetai tinka pristatant fibrocementinius (pluoštinio cemento) gaminius. Fibrocementas jau daug dešimtmečių naudojamas banguotiesiems stogų lakštams ir plokštelėms gaminti, taip pat pastatų išorės bei vidaus sienų apdailai. Architektai fibrocementines plokštes sėkmingai taiko projektuodami gyvenamosios, visuomeninės, ūkinės ir pramoninės paskirties statinius. Tinkami bet kokiam klimatui Fibrocementinių statybinių medžiagų gamybos lyderiui Europoje – „Cembrit Holding A/S“ grupei – Lietuvoje atstovaujantis Virginijus Barišauskas pabrėžė: įmonės gaminamos plokštės pritaikytos itin reiklioms rinkoms: „Ištobulintos technologijos – senųjų gamyklų privalumas. Naudodami teisingai sumontuotus jų produktus problemų neturėsime tikrai ilgą laiką.“ Gamyklas daugelyje Europos valstybių turinčio holdingo produkcija turi paklausą ne tik Europoje, bet ir

24 www.cembrit.lt

Šiaurės Amerikoje. „Nors amerikiečiai yra fibrocemento gaminių lyderiai pasaulyje, jie orientuojasi į savo šalies rinką, tad siūlo produktus, pritaikytus švelnesniam klimatui. Todėl, pavyzdžiui, kanadiečiai linkę rinktis mūsų gaminius – jie labiau tinka kontrastingiems jų orams“, – aiškino V. Barišauskas. Aukšti technologiniai „Cembrit“ fibrocementinių plokščių standartai vienodi visoms eksporto šalims nepriklausomai nuo ten vyraujančios temperatūros ar oro drėgmės. Tie patys produktai keliauja ir į Sibirą ar šiaurinę Suomijos dalį, kur šaltis gali siekti -40 ir daugiau laipsnių Celsijaus, ir į Pietų Korėją ar Turkiją. „Cembrit UrbanNature“ – išskirtinis spalvingumas Net ir pripažinti gamintojai nelinkę stovėti vietoje. Naujų gaminių atsiranda kone kasmet. Rinkai siūlomi ne tik nauji vizualiniai sprendimai, bet ir vis tobulesnės technologijos. „Anksčiau užtekdavo paprasčiausios dažytos plokštės ar visiškai pigmentuotos (homogeninės) plokštės. Dabar populiarėjant pigmentuotoms

plokštėms ieškoma, kaip praplėsti spalvinę jų gamą. Tai technologija, kuri suteikia fasadams daugiau natūralumo, tuo pačiu leidžia išgauti ryškesnes, eksterjerą pagyvinančias spalvas“, – pasakojo V. Barišauskas. Naujausia „Cembrit“ sukurta produktų linija „UrbanNature“ atspindi geriausia, ką gali inspiruoti miestas ir gamtos peizažai – tai lyg priešybių sąjunga. „Cembrit Edge“, „Cembrit Metro“ yra pilko pagrindo plokštės, o šios linijos kolekcijų gaminiai „Cembrit Fusion“, „Cembrit True“ ir naujausias „Cembrit Zenit“ yra natūraliai pigmentuoti. Dėl šio technologinio ypatumo plokščių spalva atrodo ypač intensyvi, be to, ji kur kas atsparesnė blukimui. Kiekviena kolekcija turi savo unikalią spalvų gamą. „Džiugu, kad pastaruoju metu mokyklų, vaikų darželių fasadams architektai nebijo siūlyti ryškių, gyvų spalvų. Palyginti su konkurentų, mūsų paletė spalvingesnė. Vienos grupės spalvas galima papildyti kitomis. Dėl to architektai drąsiai derina visos „UrbanNature“ linijos spalvas“, – sakė „Cembrit“ atstovas Lietuvoje. Naujiena! „Cembrit Zenit“ plokštės Naujausia prabangiu koloritu išsiskirianti „Cembrit“ kolekcija „Zenit“ Lietuvoje buvo pristatyta viena pirmųjų Europoje. Tai – homogeninės plokštės, padengtos matiniais 100 proc. akriliniais (vandens pagrindo) dažais. Jie suteikia paviršiui glotnu-

mo, lygaus dažymo efektą. Be to, ši technologija, kitaip nei tais atvejais, kai spalva dengiamas tik plokštės paviršius, iki minimumo sumažina tikimybę ant plokštės paviršiaus pamatyti įbrėžimus. Dažais padengtos plokštės yra atsparios žalioms samanoms ir dumbliams, vandens dėmių susidarymui ir purvui. „Cembrit Zenit“ paletę sudaro dešimties „UrbanNature“ spalvų gama. Jos įkvėptos visatos platumos ir pavadintos planetų vardais. Gamintojai pabrėžia, kad, kaip ir įprasta, „Cembrit Zenit“ plokštės tiekiamos su visais priedais, siekiant užtikrinti lengvą montavimą, ilgaamžiškumą, patrauklų galutinį rezultatą. Ypatingas atsparumas ugniai Gamintojai pabrėžia fibrocementinių produktų atsparumą ugniai. „Dirbame Skandinavijos rinkoje, kur gaisrinės saugos reikalavimai – aukštesni nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, B degumo klasės medžiagų ten nė neleidžiama naudoti statant daugiaaukščius, daugiabučius pastatus“, – komentavo „Cembrit“ atstovas Lietuvoje V. Barišauskas. Bandymai parodė, kad gaisro metu fibrocementinės plokštės visiškai saugios, nesproginėja, palyginti su senuoju asbestiniu šiferiu ar plokštėmis, neišskiria kenksmingųjų dalelių (degumo klasė A2-s1, d0, reiškianti, kad neišsiskiria dūmų ar lašelių, dalelyčių, kurios gali toliau skleisti liepsną). Vidaus plokštės atitinka A1 klasę, todėl jas galima nau-

doti visose pastato dalyse, kur reikalingos visiškai nedegios, stiprios, nebijančios drėgmės medžiagos. Tinka vėdinamiesiems fasadams „UrbanNature“ plokštės sukurtos būtent vėdinamųjų fasadų apdailai ir statant naujus, ir renovuojant senus pastatus. Tokio pasirinkimo privalumai akivaizdūs – fibrocementinė danga garantuoja, kad vidinė laikomoji konstrukcija bus visą laiką sausa, nesvarbu, ar žiema, ar vasara, ar lietus, ar sniegas. Vadinasi, sienose nesikaups drėgmė, nesusidarys pelėsis. „Cembrit“ atstovas V. Barišauskas įsitikinęs, kad tai geriausias būdas išvengti problemų, kurių atsiranda, kai žmonės daugiabučiams šiltinti renkasi pigiausią priemonę – tinkuojamąją sistemą su polistireninio putplasčio šilumos izoliacija. „Putų polistirenas tikrai nėra toks laidus garams kaip mineralinė vata, kuri įprastai naudojama įrengiant ventiliuojamuosius fasadus. Pavyzdžiui, Skandinavijoje dėl šiltinimo medžiagos pasirinkimo vėdinamiesiems fasadams įrengti net nekyla klausimų, – lygino pašnekovas. – Kadangi seni pastatai įprastai neturi geros ventiliacijos, o saugant šilumą patalpas vengiama vėdinti, aplink langus jungčių vietose, kur yra didžiausi šalčio tilteliai – juk ir langus mes stengiamės keisti pigiausiais – kaupiasi drėgmė. Ir, žinoma, sienos pradeda pelyti“.

Vėdinamieji fasadai padeda išvengti ir perkaitimo – oro tarpas sumažina temperatūros skirtumą tarp pastato ir šilumos izoliacijos paviršiaus. Tad fasadas saulėtoje pusėje vasarą gali įkaisti iki 70 laipsnių Celsijaus, o šilumos izoliacijos paviršiaus temperatūra bus perpus ar dar mažesnė. O toliau šilumą sulaiko jau mineralinė vata. „Visos šios aplinkybės leidžia sumažinti patalpų vėdinimo išlaidas. Bet tie dalykai, deja, ne visada įvertinami“, – sakė V. Barišauskas. Neabejotinas gaminių iš fibrocemento privalumas yra ir ilgaamžiškumas – gamintojai tvirtina, kad rūpesčių jie nedarys bent pusšimtį metų. „Senų daugiabučių gyventojai prieš renovaciją kartais sako, kad tiek nė nereikia – esą pats namas vargu ar tiek stovės, bet žinote, kaip būna – nėra nieko pastoviau už laikinumą. Tad būtų gerai, kad kol tie namai stovės, fasado tvarkyti nebereikėtų“, – šyptelėjo V. Barišauskas.

„Cembrit“ atstovybė Lietuvoje Savanorių pr. 219 LT-02300 Vilnius Tel. +370 5 264 4302 Faks. +370 5 205 8552 Mob. +370 620 71 744 El. p. virginijus.barisauskas@cembrit.lt

www.cembrit.lt 25

architektūra etnografija i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 05

2012 Nr. 05 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i etnografija

Kristina BUIDOVAITĖ

Nors Dzūkijoje poilsiautojų ir naujakurių netrūksta, statyti šiuolaikiškų vilų čia neskubama. Dėl tradicijoms neabejingų žmonių kaimas čia nedaug tepasikeitęs – šimtametės tradicijos, papročiai, amatai Dzūkijoje vis dar kasdienybė, o ne retenybė. Regionų panašumai Dzūkija – labai savita etnografinė Lietuvos sritis tarp Nemuno vidurupio ir Neries. Dzūkai, šių vietų gyventojai, taip vadinami dėl ryškios savo tarmės ypatybės – dzūkavimo. Dzūkuoja ir rytų aukštaičiai, tačiau dzūkai išsiskiria dar ir savitais papročiais, liaudies dainomis, gyvenimo būdu. Daugelis amatų čia išsilaikė ilgiau nei kitur, o kai kurie darbai – net iki mūsų dienų. Čia vis dar galima pamatyti moteris, pjautuvu pjaunančias rugius, paragauti namuose keptos duonos, Dzūkijoje vis dar naudojami spragilai ar rankinės girnos. Nors etnografinių regionų ribos skirstomos atsižvelgiant į architektūros, tarmių, materialiojo paveldo skirtumus, visuose regionuose architektūros formas lėmė tie patys du veiksniai – gamtinis ir žmogiškasis.

Viena seniausių stogo konstrukcijų – čiukurinė. Kita archajiška Dzūkijoje dar aptinkama stogo konstrukcija – sijinis stogas. Seniausias gyvenamasis dzūkų pastatas – viengalė arba dvigalė pirkia. Ją sudarė pagrindinė patalpa, vadinama pirkia, kurioje daug vietos užimdavo duonkepė krosnis, ir priemenė, kurioje kadaise buvo atliekami ir ruošos, ir ūkio darbai. Dzūkai dažnai statydavo ir vadinamosios neišplėtotos dvigalės pirkios variantą: iš kitos priemenės pusės pristatydavo kamarą, kurioje ir miegodavo. Dviejų galų pirkias sau leisdavo turtingieji, bet Dzūkijoje jų būdavo mažiau nei kituose regionuose. Grindys ir lubos pirkiose atsirado ne iš karto, nors miškingoje Dzūkijoje lentų grindys naudotos jau nuo seno. Tradicinis gyvenamasis dzūkų būstas – pirkia – ir planavimu, ir išorine forma siejasi su tradiciniu Rytų Lietuvos būstu, tačiau yra mažesnių matmenų nei kitur. Statybinės medžiagos naudotos tokios pat, kaip ir kituose regionuose. Pirkios sienos – rąstų, stogams paprastai naudoti šiaudai, taip pat būdavo dengiama lentelėmis „drankomis“, malksnomis, skiedromis, kai kur ir čerpėmis. Nors ūkiai menkesni nei kituose regionuose, pirkios puošyba dzū-

o n t e gr a a j i f Gamta dzūkams nebuvo palanki – šiuose kraštuose prastos žemės, miškai, todėl čia reta būdavo turtingų ūkininkų. Trobos gerokai mažesnės nei kituose regionuose, beje, turi sąsajų ir su aukštaičių pirkiomis. Ir dabar Dzūkija kartais laikoma aukštaičių dalimi – kai kurie etnologai teišskiria Aukštaitiją, Žemaitiją ir Suvalkiją. Dzūkijos kaimuose sodybos išsidėsčiusios pagal šiam kraštui būdingą tvarką. Yra išlikusių vien kirviu statytų namų, čia įprasti gausūs puošybos elementai.

Gamta nelepino Gamtinės sąlygos lėmė, kad pamatai pirkioms Dzūkijoje buvo daromi menki, dažniausiai iš medžių trinkų, rečiau – iš akmenų. Stogai – gegninės konstrukcijos, daugiausia dvišlaičiai.

Dzūkijoje XX amžiaus pradžioje pirkių stogai buvo šiaudiniai, vėliau – dengti skiedromis, lentelėmis, kai kur ir čerpėmis.

Dzūkija keistis neskuba

Tradiciją puoselėja ir vietos gyventojai, ir naujakuriai 26

etnografija i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 05

2012 Nr. 05 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i etnografija

raiškingų formų. Čia saugotos maisto atsargos, drabužiai, kartais miegota. Išskirtiniai Dzūkijoje – svirnai su „pavalu“. Stogui sutvirtinti būdavo įrengiamas „pavalas“ – išilgai stogo vienas šalia kito dedami rąsteliai ar pusrąsčiai, kurie matomi ir iš išorės.

Tradicinėms dzūkų pirkioms būdingi atviri arba pusiau atviri prieangėliai (gonkeliai) vienšlaičiu arba dvišlaičiu stogeliu.

kai jiems nenusileido. Dzūkijoje plito puošybos elementai, sukurti iš medžio – kiaurapjūviu dekoruoti antlangiai, prieangėliai, lėkiai. Bene labiausiai puošiamas pastato elementas – langai. Ypač brangiai kainavo

Dzūkijoje iki mūsų dienų išliko daugiausia beveik nepakitusių gatvinių kaimų. Namus dzūkai paprastai statė arčiau kelio, ant nederlingos žemės, jeigu įmanoma – kuo arčiau vandens telkinio.

langų gamyba ir puošimas, tačiau net ir nepasiturintys valstiečiai dėl jų negailėdavo parduoti karvę. Kitas svarbus sodybos pastatas – svirnas. Dzūkijoje svirnai nedideli, dažniausiai vienos patalpos, bet iš-

Maitintojas – miškas Pietryčių Lietuvoje gyvena gruntų, panemunių ir šilų dzūkai. Gruntų dzūkų žemės geresnės, nuo seno jie verčiasi žemės ūkiu. Panemuniškiai tradiciškai buvo žvejai ir sielininkai. Šilų dzūkų kraštas – aplink Marcinkonis, pačiuose pietuose, prasčiausias ūkininkauti. Šiliniai save vadina „pieskynų“ – smėlynų – dzūkais. Čia kraštovaizdis archajiškiausiais, lėtai kintantis. Būtent šilų dzūkų krašte dar išlikę tik kirviu statytų pastatų, šiam kraštui būdingas sodybų išdėstymas. Čia vieta ne tik namui, bet vėliau ir kiekvienam baldui, namų apyvokos daiktui buvo parenkama ypač kruopščiai. Namo statybai rengtasi iš anksto. Mediena ruošta rūpestingai. Sakoma, atėjęs girion dzūkas jai „pasikloniodavęs“, o paėmęs į rankas kirvį atsiprašydavęs. Baigęs darbus padėkodavęs, prižadėdavęs iškirstus medžius atsodinti.

o n t e gr a a j i f

Mišką ruošdavo tik žiemą – tada miegančiame medyje mažiausia drėgmės, džiūdamas jis neskilinėja. Nuo rąstų pašalindavo žievę, „suposmuodavo ir per vasarų palikdavo dziūt. Rudenį, nutaikį laiko tarp darbymetės, ovaš palengvėjusį, veždavo namo.“ Senieji meistrai tvirtina, kad medis tinkamas tik iki krikštų (pusiaugavėnio), po krikštų „medzis jau gyvas. Iž rudenio apmiršta, po krikštų – atgyja. Atgyjis statybom necinka. Tokį medzį ėda trynia, graicau pūva, dūla. Geras meistras „medzį pažįsta da an kelmo.“ (A. Baltėnas, O. Drobelienė „Šilų dzūkai“) Meistras pirmiausia imdavosi tokio užsakymo, kai buvo prašomas ne tik pastatyti namą, bet ir pagaminti baldus, taigi šeimininkui atiduoti visiškai įrengtą namą. Buvo pasakojama apie šventą žmogų – meistrą, statantį gražius, jaukius, saugius, šiltus namus. Tačiau retas dzūkas, nebent „užsidirbįs pinigų Amerikon“, išgalėdavo samdyti meistrą, dažniau meistras vykdavęs į Užnemunę. Vietos gyventojai patys gamindavosi baldus, kas kaip sugebėdavo, skobdavo ir meistraudavo namų bei ūkio apyvokos rakandus, įrankius. Indai irgi buvo mediniai. Retas kuris pirkdavo moli-

Dzūkų pirkia ir planavimu, ir išorine forma panaši į aukštaitiškąją pirkią, tik mažesnių matmenų. Dzūkijos ūkininkai nebuvo turtingi.

nių iš Merkinės puodžių. Pagrindiniai darbo įrankiai: kirvis, skliutas, pjūklas, įvairūs obliai ir įvairaus dydžio skobtuvai, vedegos. Maža kas turėjo medžio tekinimo stakles, varstotus. Iš storesnio medžio kamieno buvo gaminami įvairaus dydžio kubilai, kubiliukai, netgi kraičkubilis. Plonesnio medžio – „dainyčios“ (milžtuvės), „bojkelės“ (sviestmušės), skobtiniai indai grietinei, pienui, sviestui, uogoms ar grybams laikyti. Netgi gaminant baldus buvo naudojamas pusiau perpjautas medžio kamienas. Išskobus, primeistravus dureles jis tapdavo indauja ar spintele maistui kamaroje laikyti. Luotas – irgi iš skobto kamieno, kartais – net iki aštuonių metrų ilgio. Išeidavo ir lovys, neretai ir viso paršo mėsai sūdyti, įvairaus dydžio „niekotaitės, niekocos“ (geldos) blynams suplakti, nusiprausti, vaikams išmaudyti ir, žinoma, dubenys, dubenėliai, šaukštai, samčiai, kočėlai.

Namai – kelioms kartoms Architektūros tradiciją formuoja ir bendruomenės nustatyti įstatymai: paveldėjimas, bendruomeninė santvarka bei valdžios primesti įstatymai – reformos ar privilegijos. Dzūkai ilgiau-

siai išlaikė vadinamąją bendrę. Šeimos čia buvo gausios. Viename name gyveno vaikai, vaikaičiai – neretai iki dvidešimties žmonių. Svarbiausias žodis šeimoje priklausė vyriausiam vyrui. Namai laikomi šventa vieta, čia praeina visas gyvenimas, auginami vaikai, čia žmogus jaučiasi saugus. Namų aplinka gerai pažįstama, jungianti kelių kartų gyvenimus, kartu ir labai paslaptinga. Šimtmečius dzūkų ūkio pagrindas buvo miškinė ir dirvoninė žemdirbystė bei verslai, susiję su miško ir jo gėrybių naudojimu: miško kirtimas ir sielių plukdymas, taip pat medienos perdirbimas – pelenų, medžio anglies, dervos, deguto gavybai, statybinėms medžiagoms (rąstams ir malksnoms stogui dengti), balų rūdos gavyba, lydymas ir kalvystė, medžioklė, žvejyba, drevinė bitininkystė, grybų, uogų, vaistažolių rinkimas bei perdirbimas.

Medis turi įnorių Kaimai Dzūkijoje išsimėtę miškuose. Lyginant su kitais Lietuvos regionais čia daugiausia beveik nepakitusių gatvinių kaimų, taip pat galima rasti ir padrikų kaimų, kurie šiame regione kūrėsi dar XVIII amžiuje. Dzūkijos

etnografija i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 05

2012 Nr. 05 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i etnografija

Dzūkijos kaime sodybos išsidėsčiusios pagal šiam kraštui būdingą tvarką. Dzūkų sodybą formavo pirkia, kluonas, svirnas, kieme įrengta stoginė–rūsys ir atokiau pastatyta pirtis.

o n t e gr a a j i f nacionaliniame parke iki pat šių dienų išliko ne vienas kaimas: Dubininkas, Marcinkonys, Merkinė, Musteika, Zervynos. Zervynų kaimas dar sovietmečiu paskelbtas etnografiniu. Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto darbuotoja, architektė dr. Rasa Bertašiūtė įsitikinusi, kad didžiausia šiandienos problema – supratimas, kaip tuos kaimus saugoti, meistrų, pinigų sodyboms prižiūrėti trūkumas. „Medinį namą reikia tvarkyti kasmet, o šiuolaikinis žmogus mano, kad pastatytu namu rūpintis nereikia, – įsitikinusi pašnekovė. – Prižiūrimi namai nekeltų daug rūpesčių. O dabar jie ilgus metus stovi apleisti, be to, atvykę miestiečiai neretai nežino, kaip juos tvarkyti. Tradicinė architektūra – tarsi gamtos tąsa. Nėra kontrasto tarp žmogaus erdvės ir gamtos. Žmogus prie jos derinasi. O štai mieste kontrasto principas labai ryškus.“ Medinė architektūra, R. Bertašiūtės nuomone, sukuria šiek tiek kitokį žmogaus ir namo santykį – tokį, kurį

suardė pokaris. Tuomet buvo kalama, kad tradicija nevertinga. Šiuo metu tradicija atgyja visame pasaulyje.

Darnos paieškos Etnografė, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos vyriausioji specialistė Onutė Drobelienė pastebi, kad Dzūkijos mediniam paveldui, kol jame dar gyvena senieji šilų dzūkai, toks greitas išnykimas negresia kaip kituose regionuose. Dzūkijoje gyvenimas keičiasi palyginti lėtai, tik kaimai pamažu tuštėja. Tiesa, tradicinę Dzūkijos kaimo architektūrą saugo ir sodybas čia įsigyjantys menininkai, kurie atvyksta ieškodami ramybės ir tylos, pagaliau – mūzos. Pasak O. Drobelienės, į Dzūkijos nacionalinio parko kaimus dažniau atvažiuoja tie, kurie vertina tai, ką mato aplink. Anksčiau namus žmonės statė dairydamiesi į gamtą, su meile sau ir savo šeimai. Ir šiandien naujakuriai stengiasi tebesamus pastatus sutvarkyti ar, pasitarę su saugomų teritorijų architektais, nebereikalingą

tvartą, svirną pritaikyti šiuolaikinėms reikmėms. Vaikystę Varėnos rajone, Rudnioje, praleidusios žinomos lietuvių grafikės Ramunės Vėliuvienės atmintyje išliko puošyba ir jaukumu išsiskiriančios dzūkiškos sodybos. Kaip ir daugelis menininkų, Dzūkijoje ji ieško ramybės ir ryšio su gamta. Kasmečiuose senųjų ir naujųjų dzūkų susitikimuose dalyvaujanti dailininkė tvirtina, kad nuolatiniai gyventojai ir sodybas čia turintys žmonės geba sutarti dalydamiesi tuo, ką šis etnografinis regionas išsaugojo: amatais, tradiciniu gyvenimo būdu, nenutrūkusiu ryšiu su gamta. Dzūkijos, kaip ir kitų etnografinių regionų, veidą pakeitė didžiosios XX amžiaus nelaimės: trėmimai, kolektyvizacija, melioracija. Sovietmečiu, kaip ir visoje Lietuvoje, čia buvo įkurta kolūkių, bet išsilaikę vos metus kitus daugelis buvo pertvarkyti į žuvininkystės ar miškų ūkius. Smėlynai, upeliai, miškuose atokiai išsibarsčiusios derlingesnės žemės – kolūkiams kurti šios vietos nebuvo tinkamos. 

Šaltiniai „Dzūkijos tradicinė kaimo architektūra“, Etninės kultūros globos taryba, 2008 m. Mindaugas Kirstukas, Romualdas Barauskas, Rūta Baškytė „Lietuvos gamta. Saugomos teritorijos“, „Lututė“, Kaunas, 2004 m. Arūnas Baltėnas, Ona Drobelienė „Šilų dzūkai“, R. Paknio leidykla, 2009 m. Irutė Eidukienė „Dieveniškių apylinkių medinė architektūra“, „Lututė“, Kaunas, 2002 m.

paveldas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 05

Sostinę vėl saugos bastėja Nuo naikinančio laiko ir aplinkos poveikio Vilniaus gynybinę sieną vaduoja restauratoriai

2012 Nr. 05 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i paveldas

Birutė Kulnytė Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė

Vilniaus gynybinės sienos bastėja – vienas nedaugelio išlikusių LDK paveldo objektų Lietuvoje, kurį galime restauruoti. Istorija – ne tik garbinga XVII amžiaus pradžioje pastatyta Vilniaus gynybinės sienos bastėja garsi ne tik šiurpiomis legendomis. Ji susijusi su svarbiais istoriniais XVII amžiaus įvykiais. Artilerijai pritaikytas įtvirtinimas pastatytas rekonstravus XVI amžiuje iškilusią Vilniaus gynybinę sieną, taip pat panaudojant Subačiaus vartus. Įtvirtintas gynybinis fortifikacinis akmenų ir plytų mūro statinys buvo skirtas rytinei

Kristina BUIDOVAITĖ

Legendomis ir šiurpiais pasakojimais apipinta Vilniaus gynybinės sienos bastėja ne vieną šimtmetį kėlė miestiečiams baimę ir kurstė smalsumą. Populiariame Kristinos Sabaliauskaitės romane „Silva Rerum“ rašoma, kad tamsiuose įspūdingo dydžio požemiuose gyveno baziliskas – būtybė su gaidžio galva ir gyvatės uodega. Bazilisko neva bijojo net pats bastėjos statytojas pulkininkas Fridrichas Getkantas (Fridericus Getkant), todėl perstatydamas bastėjos fortifikacijas atidavė jam duoklę – įrengė atskirą rūsį, kad padaras nesupyktų trukdomas prašalaičių. 32

miesto daliai ginti. Jis tapo sudėtine senamiesčio gynybinės sistemos dalimi. Bastėją sudarė keturkampis bokštas, puslankio formos patrankų patalpa (pasaga) ir juodu jungiantis požeminis cilindriniu skliautu dengtas tunelis. Pirmą kartą bastėja nukentėjo per 1655–1661 metų karą – tuomet ji buvo smarkiai apgriauta. Restauruota netrukus – 1667-aisiais. XVIII amžiaus pradžioje bastėja pradėjo nykti. Prie to prisidėjo caro administracija, kurios pastangomis XIX amžiaus pradžioje buvo nugriauti beveik visi gynybiniai miesto įtvirtinimai, o bastėjos teritorija paversta miesto šiukšlynu, grioviai bei mūrai užpilti žemėmis. Užvertus bastėją, dalis jos teritorijos palaipsniui užstatyta mediniais ir mūriniais pastatais. Per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus čia ginklų slėptuvę buvo įsirengę vokiečiai, pokariu bastėja tapo daržovių sandėliu. Beje, iki 1964 metų ji buvo laikoma požeminiu statiniu. Šiandien restauratorių pastangomis šis pagal klasikines viduramžių tvirtovių ir gynybinių įtvirtinimų taisykles suprojektuotas gynybinės architektūros statinys prikeliamas naujam gyvenimui. Į bastėją sugrįš nuo 1987 iki 2008 metų čia veikęs muziejus.

tuščiavidurių plytų sluoksniu apmūrytas apsauginis patrankų patalpos fasadų kiautas.

Antras bandymas Statinio mūro paviršius beveik nuiręs, įmirkęs, užterštas druskomis, be hidroizoliacijos, beveik šimtaprocentinė drėgmė, inžinerinė įranga susidėvėjusi, kelianti pavojų lankytojams ir personalui – taip 2006 metais buvusią situaciją bastėjoje apibūdino įmonės „Lietuvos paminklai“ suburti specialistai. Todėl po metų pradėtų tvarkybos darbų tikslas visų pirma buvo užtikrinti patrankų patalpos ir požeminio tunelio išorės bei vidaus mūrų apsaugą nuo paviršinės ir viduje besikaupiančios kondensacinės drėgmės. 2006-aisiais įmonės „Lietuvos paminklai“ užsakymu parengtas Vilniaus gynybinės sienos bastėjos rekonstravimo, konservavimo ir restauravimo projektas. Projekto autorė – architektė restauratorė Gražina Kirdeikienė. Specialistei pagyrų negailėjo kartu dirbantys kolegos ir Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė. Vykdant restauravimo darbus 2007– 2009 metais Lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos skyriaus specialistai papildomai atliko archeologinius tyrimus. Archeologiniai ir architektūriniai bastėjos tyrimai buvo atlikti dar 1965 metais. Tuomet buvo nustatyta bastėjos statybos raida. 2007–2009 metų archeologiniai tyrimai tik patvirtino ankstesnių tyrimų išvadas dėl bastėjos statybos laikotarpio. Archeologinių tyrimų metu supiltiniuose sluoksniuose rasta daugiau kaip tūkstantis radinių. Didesnę jų dalį sudaro buitinė bei statybinė keramika, tiesa, specialistų mažai siejama su bastėja. Manoma, kad jie čia kartu su žemėmis atkeliavo iš kitų greičiausiai netolimų Vilniaus miesto vietų. Dominuoja gotikinė (XIV amžiaus antrosios pusės–XV amžiaus) ir renesansinė (XVI amžiaus) apžiesta bei žiesta keramika. Didžioji dalis buitinės keramikos – neglazūruoti arba žaliai glazūruoti puodai. Tik nedidelę dalį sudarė kitos rūšies indai: dubenys, ąsočiai, lėkštės, keptuvės, dangteliai, taupyklės. Pavienius keramikos fragmentus galima priskirti ir ankstyvesnei, ikigotikinei (XIII–XIV amžiaus pirmosios pusės), arba vėlyvesnei (XVII amžiaus) keramikai. Rasta ir neglazūruotų arba žaliai

a p vel s a d

Eksponatams kenkė drėgmė Tik 1965 metais imtasi pirmųjų bastėjos tyrimo, projektavimo ir restauravimo darbų. Su pertraukomis jie vyko iki pat 1987-ųjų. Tuomet buvo atstatytas bokštas, restauruotas pagrindinės bastėjos dalies – patrankų patalpos – vidus bei juodu jungiantis tunelis, įrengta lietaus kanalizacija. Po restauracijos ir kapitalinio remonto bastėjoje buvo atidarytas ginklų ir ginkluotės muziejus. Jau atidarant ekspoziciją buvo akivaizdus restauravimo brokas: drėgmė, nekokybiškai atlikti darbai. Bastėjos laukė ir dar viena neganda: 1998-aisiais nuslinko 1984–1986 metais

paveldas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 05

2012 Nr. 05 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i paveldas

Išorinė bastėjos patrankų patalpos ir parapetų mūrų dalis permūryta rausvomis ir gelsvomis autentiško dydžio rankų gamybos plytomis, specialiai šiam projektui pagamintomis Belgijoje. glazūruotų XVI amžiaus dubeninių koklių fragmentų bei keletas XVI–XVII amžiaus pradžios plokštinių koklių fragmentų. 2009 metais, vykdant bastėjos pasaginės dalies pamatų tvirtinimo darbus, supiltiniuose smėlinguose sluoksniuose surinkta nemaža gyvulių kaulų, rasta odinio apavo.

Darbai užtruko Kultūros paveldo departamentui skyrus maždaug 8 mln. litų, 2007 metais pradėti sudėtingi bastėjos tvarkybos darbai. Įmonės „Lietuvos paminklai“ projekto administravimo ir techninės priežiūros vadovas Viktoras Vilkišius plačiau papasakojo, kokie profesionalumo reikalau-

jantys darbai buvo atlikti. Pirmiausia patrankų patalpos ir tunelio apsaugai nuo drėgmės buvo pastatytas dviejų aukštų kolektorius. Per jį bus nutiestos ir visos inžinerinės komunikacijos. Patrankų patalpą ir požeminį tunelį apgaubus dviejų aukštų kolektoriumi, požeminės bastėjos patalpos bus izoliuotos nuo

tiesioginio kontakto su įmirkusiu kalvos gruntu, apsaugotos nuo tiesioginio drėgmės skverbimosi į mūrus. Taip pat drėgnos pastato mūro sienos galės tolygiai džiūti. Be to, pastate įrengus modernią ventiliaciją ir nutiesus kitas komunikacijas, nereikės nei didelio skersmens ortakių bastėjos patalpose, nei ardyti sienų ir

skliautų tiesiant vandentiekio bei šildymo sistemos vamzdžius. Kolektoriui nuspręsta parinkti polinius pamatus. Poliai į gruntą įspausti taikant vibravimą. Pasirinkus šį metodą, sumažėjo žemės darbų. Kitas svarbus darbas – labiausiai pažeistos puslankio formos patrankų patalpos fasadų mūro restauracija.

Šiandien restauratorių pastangomis pagal klasikines viduramžių tvirtovių ir gynybinių įtvirtinimų taisykles suprojektuotas gynybinės architektūros statinys prikeliamas naujam gyvenimui.

1984–1986 metais, paliekant išlikusio mūro fragmentus, patrankų patalpos fasadas buvo apmūrytas tuščiavidurėmis Jašiūnų keramikos gamyklos plytomis. Bet jos greitai išbyrėjo.

Jau pradėjus restauravimo darbus, remiantis Augsburgo, Frankfurto prie Maino, Meco (Lotaringijoje) bastionų analogais, nuspręsta suprojektuoti patrankų patalpos viršų apjuosiantį 1,9 metro pločio parapetą, kuriame bus įrengtos 5 ambrazūros.

paveldas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 05

2012 Nr. 05 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

nų analogai. Ambrazūros išdėstytos įvertinus, manoma, ten stovėjusių koliubrinos tipo patrankų – falkonetų – šūvio atstumą ir trajektoriją.

Pašalinus byrėti pradėjusį apsauginį patrankų patalpos fasadų kiautą, suirę plytų fragmentai permūryti rausvomis ir gelsvomis autentiško dydžio rankų gamybos plytomis, atvežtomis iš Belgijos. Tokių plytų šiais laikais jokia gamykla negamina. Tad generalinio rangovo – įmonės „Ekstra statyba“ – tiekėjams teko ilgai ieškoti įmonės, kuri sutiktų specialiai pagaminti reikiamą skaičių plytų, panašių į autentiškas gotikines. Be to, jos turėjo būti ir atsparios drėgmei, šalčiui bei mechaniniams pažeidimams. Pasak restauratorės G. Kirdeikienės, įmonės „Ekstra statyba“ specialistams teko nelengva užduotis – buvo išardytas ne vienas kvadratinis metras restauruoto mūro, kol pavyko pakloti pasvirusį konuso formos mūrą. Buvo išsaugota kiekviena išlikusi autentiška plyta, žyminti buvusį statinio paviršių. Tačiau dabar įspūdingi patrankų patalpos mūrai puošia bastėją ir patikimai saugo autentą. O kaip atrodė senieji mūrai, galima pamatyti paliktame zonde, kurio mūrą kruopščiai restauravo įmonės „Kauno restauratorius“ specialistai.

fosos apsaugą. Pagrindinę gynybą turėjo garantuoti artilerijos pabūklai, stovintys virš patrankų patalpos įrengtoje aikštelėje. Jokių ikonografinių ir tyrimų duomenų, kaip buvo įrengta viršutinė Vilniaus gynybinės sienos bastėjos aikštelė, nebuvo rasta. Jau pradėjus restauravimo darbus, buvo išanalizuota daug XVI–XVII amžiaus gynybinių įrenginių analogų, išstudijuota nemažai literatūros apie fortifikacinius viduramžių įrenginius, tuo metu naudotus ginklus, konsultuotasi su Lietuvos karo akademijos prorektoriumi, fortifikacijos specialistu Valdu Rakučiu, Nacionalinio muziejaus bei Lietuvos istorijos instituto istorikais, tyrinėjusiais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK), Lenkijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse buvusį karinį potencialą, naudotą ginkluotę bei gynybai skirtus statinius, išanalizuoti jų šiomis temomis parašyti moksliniai straipsniai. Atsižvelgiant į šių specialistų ir 2008 metų gruodžio mėnesį bastėjoje susirinkusių paminklosaugos specialistų bei ekspertų išsakytą nuomonę, buvo nuspręsta pakoreguoti bastėjos viršaus parapeto sprendinius. Remiantis analogais, suprojektuotas patrankų patalpos viršų apjuosiantis parapetas, kuriame bus įrengtos 5 ambrazūros. Flankinių priestatų viršų juosia 70 centimetrų storio parapetas be šaudymo angų. Rengiant projektą pasirinkti XVI amžiaus antrojoje pusėje statytų Augsburgo, Frankfurto prie Maino, Meco (Lotaringijoje) bastio-

a p vel s a d

Nepamiršo istorijos 2007 metais parengtame projekte buvo numatyta patrankos patalpos bei flankinių priestatų viršų apjuosti betono parapetu ir metalinių statramsčių turėklu. Tačiau nuspręsta ne apsiriboti viršutinės aikštelės atitvaru, bet išryškinti pagrindinę – gynybinę – bastėjos funkciją. Viduramžiais patrankų patalpoje buvusios patrankos užtikrino tik

Sugrįš muziejus Po rekonstrukcijos bastėjoje vėl bus įkurdinta Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicija. Tiesa, iki tol dar reikia atlikti nemažai tvarkybos darbų. Juos tikimasi baigti per metus. Lėšų gauta iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Įmonė „Lietuvos paminklai“, nuo 2007-ųjų atlikusi užsakovo funkciją ir rūpinusis technine tvarkybos darbų priežiūra, šiame etape irgi taps savininko – Lietuvos nacionalinio muziejaus – partneriu. Bus restauruoti rūsiai, bastėjos patalpų sienos, lubos, grindys, durys, sutvarkytas muziejaus ekspozicijų ir patalpų apšvietimas. Numatyta parinkti šviestuvus, kurie išryškintų eksponatus ir unikalią pastato architektūrą. Teritorijai apšviesti bus parinkti senamiesčiui tinkantys šviestuvai. Bus sutvarkytos greta bastėjos esančios gatvės, teritorijoje įrengti suoliukai, informaciniai stendai, dviračių stovai. Restauratoriai pasiryžę išsaugoti autentišką patalpų planavimą ir tūrinę erdvinę jų struktūrą. Muziejaus ekspozicijai numatoma skirti antrą bokšto aukštą ir patrankų patalpą. Taip pat atsiras erdvė, skirta renginiams ir edukacijai, mat bastėja pasižymi puikia akustika. „Tai vienas nedaugelio išlikusių LDK paveldo objektų Lietuvoje, kurį galime restauruoti“, – pabrėžė B. Kulnytė. Kad į muziejų patektų žmonės su negalia, prie pagrindinio įėjimo iš Bokšto gatvės numatytas pandusas, o priešais duris – erdvi aikštelė. Be to, pirmame bokšto aukšte ir ekspozicijų patalpoje grindys bus įrengtos be peraukštėjimų. 

Paveldo objektų renovacijai – naujos stogo čerpės Kultūros paveldo objektų atnaujintojams medžiagų gamintojai nuolatos pasiūlo tobulesnių naujovių. Pasaulinis stogų rinkos lyderis „Monier“ – ne išimtis. Iki šiol restauratoriai dažniausiai naudoja klasikinės formos vadinamąsias olandiško S tipo keramines stogų čerpes „Dantegl“. Danijoje tokios čerpės gaminamos dar nuo 1898 metų. Nuo šių metų pradžios „Monier“ pristato „Nova“ – naujas S tipo čerpes su užkaitomis, kurios puikiai tinka įgyvendinant pastatų renovacijos projektus.

„Nova“ – tai patobulintos klasikinės čerpės, dažniausiai naudojamos senovinių pastatų stogams dengti. Jos užtikrina geresnį sandarumą, lengviau montuojamos, jas geriau sulygiuoti klojant. Prieš kurį laiką tradicinėmis senovinėmis čerpėmis buvo galima dengti stogus, kurių nuolydis – ne mažesnis nei 22 laipsniai. Čerpėmis „Nova“ galima dengti ir 14 laipsnių nuolydžio stogus. Lietuvoje jau ne vienas istorinio pastato stogas uždengtas naujoviškomis čerpėmis „Nova“, pavyz-

Pagrindinis rėmėjas

rėmėjas

PAPRASTA TURĖTI NAUJĄ STOGĄ

džiui, Pakėvio dvaro stogas Kelmės rajone. Gamintojai siūlo natūralios raudonos bei antracito spalvos angobuotas čerpes, taip pat juodas glazūruotas čerpes „Nova“. Vokietijoje gamintas produktas pasižymi išties puikiomis ypatybėmis, yra ypač kokybiškas. Gamyboje naudojamas smulkios frakcijos molis, išdegti pasitelkta unikali technologija, neleidžianti iškraipyti čerpių formos. Sandarumui patikrinti buvo atlikti bandymai, kurių metu ant čerpėmis „Nova“ dengto stogo imituota itin stipri liūtis – vienam kvadratiniam metrui buvo pilama po 70 litrų vandens per minutę. Žinoma, Lietuvoje toks intensyvus lietus sunkiai įsivaizduojamas, tačiau „Monier“ kokybės bandymų standartai yra kur kas griežtesni, negu reikalauja normatyviniai dokumentai. Antai reikalaujama, kad čerpės atlaikytų ne mažiau nei 150 šalčio ciklų. O gamintojai bandymais atlieka 400–500 šalčio ciklų. Kiekvienos čerpės matmenys patikrinami lazeriu, o smūgiu – skambėjimo rezonansas, kad nebūtų mažų įtrūkimų. Viskas – dėl kokybės! Daugiau informacijos galima rasti www.monier.lt.

konkursas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 05

2012 Nr. 05 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i konkursas

Aplodismentai – novatoriškiausiems

Dr. Dalia Bardauskienė

Darnios plėtros akademija iš esmės pasisako prieš miesto išskydimą į priemiesčius ir gyventojų išvykimą už miesto. Vienas konkurso tikslų – atkreipti visuomenės dėmesį į geriausius nekilnojamojo turto plėtros pavyzdžius ir skatinti pirkėjus būti reiklius, kad ir sunkmečiu, ir ekonominio pakilimo metais miestas plėstųsi harmoningai, gyventojai kurtųsi tik patogioje, sutvarkytoje aplinkoje. Labai gerai, kad ir sunkiomis sąlygomis Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos organizacijoje išlieka savianalizės kultūra kritiškai vertinti tai, kas yra padaryta, ir taip siekti pažangos. Laikomasi veiklos tradicijų, tęstinumo, todėl šis konkursas – vienintelis toks integralus, tampa vis žinomesnis, skelbiama geroji praktika. Tiesa, šis laikotarpis dar nėra gana palankus plėtotojams ir naudotojams, todėl dar nėra sąlygų kurti aukštos kokybės įdomesnius statinius.

Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius Dr. Dalia Bardauskienė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Statybos ekonomikos ir nekilnojamojo turto vadybos katedros docentė

Tradiciniam Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos ir Darnios plėtros akademijos konkursui „Už darnią plėtrą“ pateiktus darbus vertinti komisijai nebuvo lengva. Pagrindiniai konkurso tikslai – puoselėti darnios plėtros idėjas, atkreipti dėmesį ir pristatyti visuomenei geriausius nekilnojamojo turto plėtotojų pavyzdžius šalyje, skatinti bendradarbiavimą tarp verslo, mokslo, valstybinių ir nevyriausybinių organizacijų. Vis dėlto šiais metais daugiausia pripažinimo balsų sulaukė besikeičiančios statybos ir įrengimo technologijos, novatoriški taupumą ir efektyvumą pastatuose skatinantys

Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentė

Konkurso „Už darnią plėtrą“ vertinimo komisija

Dr. Dalia Bardauskienė Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentė

sprendimai. Negausus darbų skaičius privertė komisiją neskirti pagrindinio prizo. Buvo paskatinti du darbai, kurie išsiskyrė būtent energiją taupyti skatinančiomis technologijomis.

Trumpai apie projektą. „Veikmės“ pasyvieji namai pastatyti Vilniaus pakraštyje, prie Gulbino ežero. Projekto autoriai – architektai Rytis Kripas ir Stanislava Narkevičiūtė, plėtotojas – bendrovė „Veikmė“. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad namų, sumūrytų iš plytų, sienos apšiltintos 35 centimetrų storio akmens vatos sluoksniu. Šiluminė izoliacinio sluoksnio varža R ~ 9 (m2K/W). Namų stogai vienšlaičiai, apšiltinti 50 centimetrų storio akmens vatos sluoksniu. Šiluminė stogo konstrukcijos varža R ~ 13 (m2K/W). Namų cokolis apklijuotas akmens masės plytelėmis. Fasadas tinkuotas spalvotu dekoratyviniu tinku, dalis fasado apdailinta klinkerio plytelėmis. Namuose įrengta kombinuotoji šildymo sistema. Dalis šilumos tiekiama oriniu šildymu, kita dalis – rezerviniu grindiniu šildymu, sumontuotu vidaus patalpų perimetru prie išorės sienų bei WC, vonios ir virtuvės patalpose. Šildymui įrengtas kondensacinis dujinis katilas. Karštam vandeniui ruošti ant garažo stogo sumontuoti saulės kolektoriai. Esant nepakankamam saulės energijos kiekiui karštas vanduo tūriniame 200 litrų talpos šildytuve iki reikiamos temperatūros bus pašildomas pasitelkiant dujinį katilą.

n o k kur s a s

Propaguoja geras idėjas Statyti individualiuosius namus į vieną eilę su daugiabučiais ir tapačiai lyginti – beveik neįmanoma. Tačiau konkurse „Už darnią plėtrą“ bendrovės „Veikmė“ pasyvieji namai bemaž be konkurencijos sulaukė geriausių komisijos vertinimų. Ir ne tik dėl išskirtinės pastato kokybės. Pirmiausia pažymėtas pačios bendrovės vadovų požiūris į šiuolaikišką statybą, naujoves negailint investicijų. Laikas, skiriamas energijos taupymo ir žaliosioms idėjoms propaguoti – tai dar vienas nuopelnas, kurio konkurso organizatoriai nepraleido pro akis nepastebėto. Vieno komisijos narių, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Energetikos katedros vedėjo Vytauto Martinaičio teigimu, „Veikmės“ namams prizas skirtas už novatoriškumą ir drąsą sunkmečiu ryžtis statyti brangesnius, tačiau energiškai ypač efektyvius namus. Būtent tokie pastatai turės būti statomi artimiausiu metu, ir tai privalės daryti visi be išimties. O „Veikmė“ jau bus žingsniu, o gal ir keliais priekyje.

Labai gerai, kad ir sunkiomis sąlygomis Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos organizacijoje išlieka savianalizės kultūra kritiškai vertinti tai, kas yra padaryta, ir taip siekti pažangos. Pirkėjas – ne tik klientas, bet ir partneris Konkurse taip pat buvo apdovanota bendrovė „Eika“. Jai diplomas skirtas už pasiūlytą prieinamą būstą puikiai išplėtotoje teritorijoje, už patrauklią kainą ir už tai, kad minimaliais sprendimais bei sąnaudomis pasiektas optimalus rezultatas. Be to, statytojai yra įkūrę namus administruojančią bendrovę parodydami, kad rūpinasi savo klientais ne tik būsto pardavimo sandorio metu. Konkurso vertinimo komisijos nariai atkreipė dėmesį, kad „Eika“ ir toliau lydi savo produktą, su vartotojais tarsi kartu gyvena, draugauja, padeda jiems. Svarbu ne tik pastatyti, bet ir rūpintis gyvenimu pastatytame būste. Trumpai apie projektą. Daugiabučių kompleksas „Eikos namai Pilaitėje“ – tai kokybiškų naujų namų gyvenvietė su gerai išplėtota infrastruktūra. Antro gyvenvietės plėtros etapo metu pastatyti du 7 ir 9 aukštų daugiabučiai

namai, kuriuose suprojektuoti butai su antžeminėmis automobilių stovėjimo vietomis, komercinės patalpos su atskiru įėjimu. Naujajame daugiabučių kvartale suprojektuoti 1–3 kambarių 28–67 kvadratinių metrų ploto butai. Praėjęs šildymo sezonas įrodė puikias šių namų šilumos ypatybes, šildymo sąnaudos svyravo nuo 1,5 iki 3 litų vienam kvadratiniam metrui. Taip pat šiuose namuose suprojektuoti ir išskirtiniai 1 kambario butai-studijos, kurių plotas yra nuo 28 iki 31 kvadratinio metro. Jie sulaukė didelio pirkėjų susidomėjimo. Naujoji Pilaitė – racionaliai ir netankiai užstatytas gyvenamasis rajonas. Šalia yra mokymo įstaigos, prekybos ir paslaugų centrai. Pažymėtinas patogus susisiekimas su miesto centru, o pati daugiabučių vieta – šalia miško, netoli ežero. Komplekso projekto autorius – architektas Vytenis Gerliakas („Eventus pro“), plėtotojas – bendrovė „Eika“. 

Marius Narmontas, Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius Gintaras Čaikauskas, Lietuvos architektų sąjungos vicepirmininkas, VGTU Architektūros fakulteto profesorius Alvydas Kvedaravičius, Lietuvos statybininkų asociacijos atstovas, bendrovės „YIT Kausta būstas“ direktoriaus pavaduotojas Linas Naujokaitis, Lietuvos architektų sąjungos vicepirmininkas, VGTU Architektūros fakulteto docentas Prof. habil. dr. Vytautas Martinaitis, VGTU Pastatų energetikos katedros vedėjas, Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidiumo narys Kornelijus Papšys, Nacionalinės vartotojų konfederacijos prezidentas Ugnius Jankauskas, verslo dienraščio „Verslo žinios“ generalinis direktorius Darius Babickas, žurnalo „Statyba ir architektūra“ redaktorius

konkursas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 05

2012 Nr. 05 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i konkursas

Moka iš kirvio virti košę Studentai dar kartą parodė, kad nėra iš kelmo spirti ir prireikus gali net kaip toje pasakoje iš kirvio išvirti košę. Studentų išmanumą dar kartą patikrino koncerno „SaintGobain“ „Isover“ padalinys, surengęs tradicinį (aštuntą kartą) tarptautinį konkursą „ISOVER Multi-Comfort House“. Konkurse, kuriame rungiasi studentai iš 21 šalies, lietuviai dalyvauja trečią kartą.

Šiemet „ISOVER Multi-Comfort House“ konkurso tema – parengti darnios bendruomenės plėtros projektą pagal Trent Basin teritorijos Notingeme (Jungtinė Karalystė) regeneracijos programą, atsižvelgiant į „Isover“ „MultiComfort-House“ projektavimo principus. Užduočiai numatyta teritorija yra Notingeme šalia Trento upės ir užima apie 11,7 kvadratinio metro plotą.

Trečia vieta: Edita Bružikaitė, Mindaugas Bučas, Kęstutis Kairys. Darbas – „RE Trent Basin“.

Ši teritorija yra dalis didesnės, apimančios daugybę saugyklų ir sandėlių bei vandens telkinio. Nauja koncepcija turėjo būti pateikta nepamirštant ir žaliųjų teritorijų. Nauja bendruomenė turėjo būti skirta 12–15 šeimų. Gyvenamoji funkcija buvo vienintelė privaloma sąlyga. Kiekvienas dalyvis buvo laisvas rinktis bet kokias kitas papildomas funkcijas, kurias įsivaizdavo būsiančias reikalingas. Gyvenamieji būstai turėjo būti pastatyti naujai, o papildomos bendri-

jos funkcijos galėjo būti integruotos į esamus ar alternatyviai pastatytus naujus pastatus. Šiemet konkurso organizatoriai sulaukė 10 projektų, kuriuos parengė studentai iš Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Vilniaus dailės akademijos Kauno filialo, Kauno technologijos universiteto. Darbus vertino architektai Alvydas Šeibokas, Artūras Asauskas, Audrys Karalius bei kompanijos „Isover“ atstovai – technikos vadovas Raimundas Šlekys ir pardavimų vadovas Liudas Andrulis. Pirma vieta: Gabrielė Balaišytė, Rūta Jurevičiūtė, Eglė Jūrevičiūtė. Darbas – „City Lung“ („Miesto plaučiai“). Lai-

mėtojai buvo apdovanoti 1500 litų piniginiu prizu ir teise dalyvauti tarptautiniame konkurse „ISOVER Multi-Comfort House-Regeneration and Community Development 2011“ Bratislavoje (Slovakija) gegužės 22–25 dienomis. Antra vieta: Aušra Lekauskaitė, Mėta Šalūgaitė. Darbas – „Theatre and Movie Art Community“ („Teatro ir kino meno visuomenė“). Laimėtojai apdovanoti 1000 litų piniginiu prizu ir teise dalyvauti tarptautiniame konkurse „ISOVER Multi-Comfort House-Regeneration and Community Development 2011“. Trečia vieta: Edita Bružikaitė, Mindaugas Bučas, Kęstutis Kairys. Darbas – „RE Trent Basin“. Laimėtojams atiteko 750 litų piniginis prizas ir teisė dalyvauti tarptautiniame konkurse „ISOVER Multi-Comfort House-Regeneration and Community Development 2011“. 

Antra vieta: Aušra Lekauskaitė, Mėta Šalūgaitė. Darbas – „Theatre and Movie Art Community“ („Teatro ir kino meno visuomenė“).

Pirma vieta: Gabrielė Balaišytė, Rūta Jurevičiūtė, Eglė Jūrevičiūtė. Darbas – „City Lung“ („Miesto plaučiai“).

pasaulis i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 05

2012 Nr. 05 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i pasaulis

Namų šventovė Gyvenimo buvusių bažnyčių pastatuose pasaulis nelaiko šventvagyste

Už kuklaus bažnyčios fasado pasislėpęs prabangus šiuolaikiškas būstas. Foto © Fotografas Frank Hanswijk, 2009, „Zecc Architects“ (www.zecc.nl) sutikimu, www.woonkerkxl.nl

Mano namai – mano tvirtovė, mėgsta pabrėžti lietuviai. Aukštinant namų svarbą vartojamas ir šventovės epitetas. Ypač kalbant apie šventąją namų ugnį, ne vienai kartai įprastus krikščioniškus atributus: paveikslėlius su šventųjų atvaizdais, kryželius virš lovos. Bet galima neabejoti, kad mintis gyventi ne šalia savotiško namų altoriaus, o tiesiog maldos namuose atrodytų patraukli nedaugeliui religingų lietuvių. Didingi netradicinio lofto skliautai ir vitražai. Foto © Fotografas Frank Hanswijk, 2009, „Zecc Architects“ (www.zecc.nl) sutikimu, www.woonkerkxl.nl

Balta estetika – gyvenamoji bažnyčia Utrechte. Foto © Fotografas Frank Hanswijk, 2009, „Zecc Architects“ (www.zecc.nl) sutikimu, www.woonkerkxl.nl

Pertvarkymas siekiant išgelbėti Europoje įsigalinti praktika kulto pastatus pertvarkyti į gyvenamąjį būstą nesusijusi su, tarkime, siekiu įsikurti arčiau Dievo. Tai tik bandymas rasti išeitį – mažėjant aktyviai praktikuojančių tikinčiųjų randasi vis daugiau apleistų bažnyčios pastatų. Kad jie nestovėtų tušti ir išvengtų paties liūdniausio, kuriami įvairūs konversijos projektai. Gyvenamasis būstas – viena iš daugelio galimybių pratęsti kulto pastatų istoriją. Nyderlanduose stūkso daugybė tuščių ir apleistų bažnyčių – nuo 1970 metų bažnyčios bendruomenės jų uždarė daugiau kaip tūkstantį. Daugiau nei trečdalis buvo nugriautos, o pusė katalikiškų nebefunkcionuojančios. Skaičiuojama, kad ateityje dar maždaug tūkstantis bažnyčių neteks pirminės savo paskirties. Griauti jas nesant būtinybės neplanuojama – bažnyčių pastatai įtraukti į valstybės saugomo kultūros paveldo sąrašus. Idėja šiuos kultūros paminklus, atlikus kuo mažesnę intervenciją, paversti gyventi tinkamomis erdvėmis patraukli pasirodė ne tik olandams, bet ir daugelio kitų šalių gyventojams. Patrauklios permainos Vienas sėkmingų bažnyčių konversijos pavyzdžių – 1870aisiais pastatytos gotikinės Šv. Jokūbo bažnyčios Utrechte (Nyderlandai) pertvarkymas. Dar 1991 metais joje buvo įrengta antikvarinių baldų parodų salė, o architektų biurui „Zecc Architects“ pasiūlius istorinį paminklą atgaivinti paverčiant gyvenamuoju pastatu ir gavus tam miesto valdžios leidimą, 2009 metais gyvenamoji bažnyčia „Resident Church XL“ buvo užbaigta. Taip pat buvo patvirtinta ilgalaikė savivaldybės subsidija pastato fasadų priežiūrai. Dabartiniai savininkai pastato renovaciją planavo skrupulingai, stengdamiesi vengti ženklių intervencijų. Architektai ir interjero dizaineris buvusią bažnyčią pavertė originaliu šviesiu, erdviu ir funkcionaliu gyvenamuoju namu. Ne šiaip sau rinkoje jo kaina šiandien siekia 2,375 mln. eurų (apie 8,2 mln. litų). Iki šios transformacijos buvusioje bažnyčioje buvo rengiami susitikimai ar kameriniai koncertai, jiems net buvo įrengtas mezoninas. Rekonstruojant pastato vidų, siekiant didesnės erdvės, nuspręsta atsisakyti dalies paaukštintų grindų. Taip atsirado naujų įdomių linijų, o į pirmąjį aukštą patenka daugiau šviesos. Po likusia pusaukščio dalimi, pirmajame aukšte, sumaniai įkurdinti miegamieji, studija ir vonios kambarys. Pastate yra ir dar vienas svečių kambarys su vonia, ir antras darbo kambarys. Dienos šviesa patenka pro grindyse ir sienose suprojektuotas ertmes. Namas name Architektai pasirūpino išsaugoti vitražinius langus, senovines duris, medines grindis. Tik visa tai buvo atnaujinta. Naujoji balta grindų skulptūra nesijungia su sienomis, kolonomis ir arkomis. Glotniai nutinkuota konstrukcija sumontuota iš plieno, medžio ir plokščių. Praėjimus formuojančios pertvaros nesuskaido erdvės, tik apjungia visas gyvenamąsias zonas, o jose palikti stikliniai langai atveria įvairius bažnyčios fragmentus, į viena apjungia sena ir nauja. Tuščios erdvės tarsi maži vidiniai kiemeliai dalija pirmojo aukšto gyvenamąjį plotą į atskiras zonas. 475 kvadratinius metrus užimančią gyvenamąją erdvę būtų galima vadinti laikina istorinės bažnyčios gyventoja. Ją būtų paprasta išgriauti, jei kiltų mintis vėl keisti pasta-

pasaulis i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 05

Vienas pirmųjų olandų projektų – moderniu būstu virtusi koplyčia Utrechte. Foto © „CornbreadWorks“, 2007, „Zecc Architects“ (www.zecc.nl) sutikimu

Baltame interjero fone – darniai skambantys ir pastato praeitį menantys vargonai. Foto © „CornbreadWorks“, 2007, „Zecc Architects“ (www.zecc.nl) sutikimu

2012 Nr. 05 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i pasaulis

to paskirtį. Namą bažnyčioje supanti bendra šventovės erdvė tarsi apjungia pastato priekį su galine dalimi, kur anksčiau stovėjo altorius. Kartais atrodo, kad čia vis dar tvyro monumentalios bažnyčios atmosfera, kartais ją nustelbia naujas gyvenamosios erdvės įvaizdis. Pastato galas skirtas valgomojo ir virtuvės zonai. Virtuvė įrengta kaip sala, dėmesį atkreipia valgomasis, kur prie pietų stalo stovi kaip kėdės naudojami klauptai. Siekdami sustiprinti jungtį su galiniu kiemu ir nukreipti kuo daugiau dienos šviesos į valgomąjį, architektai suprojektavo tris naujus vitrininius langus, kurie savo spindinčiu glotnumu beveik išnyksta pastato fasade. Beje, bažnyčia visiškai apsaugota nuo gatvės praeivių akių. Dienos šviesa į pastatą patenka ir pro originalius vitražinius 1911 metų langus. Įspūdingoje 14 metrų aukščio navoje kurtas originalus stilius, tačiau laikantis standartinių proporcijų, atsižvelgiant į gyvenamąją funkciją, kuriant jaukią namų erdvę. Išskirtinė kokybinė šio projekto ypatybė yra tai, kad išsaugotas bažnyčios erdviškumas ir galimybė ją vėl paversti viešosios paskirties pastatu: biblioteka, knygynu, muziejumi ar netgi bažnyčia. Dabartinė gyvenamosios bažnyčios savininkė Valerie Houpperichs sako, kad jai buvo garbė namais paversti buvusią bažnyčią: „Su profesionalių architektų pagalba sugebėjome išsaugoti gražius senuosius elementus ir tuo pačiu sukūrėme tokį namą, kokio norėjome. Prieš tai gyvenome irgi puikia gyvenamąja erdve paverstoje senoje koplyčioje. Džiaugiuosi, kad tokie istorinių pastatų paskirties keitimo projektai leidžia išsaugoti šį palikimą ateities kartoms. Neabejodama imčiausi kito tokio projekto nors ir rytoj!“

Vietoj pianino – vargonai Olandų įmonės „Zecc Architects“ darbų sąraše yra dar vienas įgyvendintas gyvenamosios bažnyčios projektas, jau pakeliui ir trečias. Startu tapo 2006 metų rugsėjį pradėta ir jau 2007 metų balandį baigta 250 kvadratinių metrų ploto gotikinės koplyčios („Church of Living“) transformacija – gotikinio stiliaus pastatas su vitražiniais langais ir originaliais bažnytiniais vargonais virto moderniu būstu neatsisakant

Senovės Angliją primenanti originali kaimiška prabanga restauruotoje bažnyčioje-name. Foto © Ian Bottomley & Sally Onions nė vienos šių detalių. Vargonų balkonas buvo pratęstas į laisvai ir asimetriškai erdvėje įsiliejančias gyvenamąją, valgomojo ir darbo erdves. Minimalistinis abstrakčių formų būsto dizainas įdomiai kontrastuoja su originaliomis minkštomis koplyčios formomis. Kaip ir jau minėtame gyvenamosios bažnyčios projekte, čia daug baltos spalvos, daug dėmesio skirta šviesai ir erdviškumui, bet išsaugoti ir buvusios bažnyčios praeitį pabrėžiantys krištolo elementai – sietynai ir kita. Dėl jų stoge suprojektuoti langai – pro juos patenkanti išskaidyta dienos šviesa kartu su balta paviršiaus apdaila grąžina gyvybę seniems krištolo elementams. Architektai išsaugojo ir kulto pastato specifiką pabrėžiančias detales, koplyčios relikvijas – jos kuria švelnią įtampą tarp senos ir naujos statinio funkcijos. Iki renovacijos koplyčioje nebuvo langų akių lygyje, tad būdami viduje žmonės jautėsi lyg atskirti nuo išorės. Priekinėje pastato dalyje įstačius didelį meninį judėjimą „De Stijl“ stilistika primenantį fasadinį langą, buvo sukurtas pastato vidinės erdvės santykis su išore.

klių gausias senovines pilis. Ir ieškantiesiems vaiduoklių, gyvenimo su aštresniu prieskoniu tenykštės anglikonų bažnyčios būtų puikus radinys. Būtent tokią Šv. Mikalojaus bažnyčią įsigijo viena dizainerių pora Šiaurės Rytų Anglijoje esančioje Nortamberlando grafystėje. Juodu sužavėjo karaliaus Jurgio laikų pilko granito sienos, aukšti vitražiniai langai ir, matyt, netoliese esančios senos ka-

pinaitės. 1792 metais pastatyta Kyloe parapijos Šv. Mikalojaus bažnyčia XX amžiaus devintajame dešimtmetyje buvo uždaryta ir stovėjo apleista apie 20 metų, kol 2002-aisiais ją įsigijusi pora ėmėsi tvarkyti visą nemenką ūkį. Jai priklauso ne tik bažnyčia (kapinaičių vaiduokliai greičiausiai čia irgi įskaičiuoti), bet ir vienas akras žemės, didžiulis sodas, ūkinis pastatas su leidimu projektuoti dviejų miegamųjų kotedžą.

...kartu su greta esančių kapinaičių vaiduokliais. Foto © Ian Bottomley & Sally Onions

Kaimiška prabanga Anglija turbūt viena romantiškiausių šalių ieškoti apleistų bažnyčių – čia daugiausia legendų apie vaiduo-

pasaulis i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 05

2012 Nr. 05 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i pasaulis

Pirkinį pora įsigijo už 92 tūkst. svarų sterlingų (tuomečiu kursu apie 515 tūkst. litų), o jam modernizuoti išleido triskart daugiau – apie 300 tūkst. svarų sterlingų (tuomečiu kursu apie 1,680 mln. litų). Nereikia pamiršti, kad tokių laisvų bažnyčių Anglijoje yra gerokai mažiau nei Olandijoje. Iš viso jų čia parduota ir naujai funkcijai pritaikyta tik 240. Lyginant su olandų architektų dizainu, angliškas gyvenamosios bažnyčios variantas atrodo kiek kaimiškas, bet dera pripažinti, kad architektai sukūrė originalų namo su penkiais miegamaisiais projektą. Be to, reikia nepamiršti, kad tai nebuvo vien rekonstrukcijos projektas – dizaineriai Sally Onions ir Ianas Bottomley užsibrėžė atlikti brangiai kainuojančius restauravimo darbus.

Virtuvei nenusileidžia pagrindinis vonios kambarys: į tris lygius suskirstyta vonios kambario erdvė, kur į besimaudantįjį iš vitražų žvelgia šventieji. Įdomu, ar tokia aplinka nuteikia atpalaiduojamai kontempliacijai, ar kelia norą kuo greičiau baigti higienos procedūras. Beje, vonios kambarys išties itin šviesus ir jaukus. Jaukumo ir šilumos itin norisi šiame pilko granito pastate, ypač drėgnomis angliškomis žiemomis. Todėl pertvarkant bažnyčią buvo numatyti keli šildymo variantai: žibalu kūrenamas katilas šildo grindis visame pastate bei vandenį. Vandenį galima šildyti ir elektra. Taip pat čia išsaugotos kelios įvairiu kuru kūrenamos krosnys. Jos aprūpina karštu vandeniu virtuvę ir šildo didžiosios svetainės radiatorius. Didžiulė atvira lyg lofto erdvė, kurioje susijungia svetainė, menė, į bibliotekos erdvę vedantys laiptai, išlaiko bažnytinę aurą, kurią pabrėžia spalvingi vitražai ir restauruoti užrašai. Bet tuo pačiu yra ir kaimiškai jauki, įrėminta arkinėmis medinėmis lubomis ir tamsiomis pušinėmis grindimis. Bene didžiausią įspūdį ir nuostabą visoje šioje mozaikoje kelia didysis miegamasis, išsiskiriantis ne tiek kokiomis nors detalėmis, kiek vieta – lova pastatyta altoriaus vietoje centrinėje navoje, užbaigiančioje atvirą bendrąją erdvę. Čia ją supa aštuonių vitražinių langų vaivorykštė. Naujasis interjeras puikiai pritapo granito ir vitražų fone – atrodo, lyg šventovė būtų sukurta kaip tik šitiems jaukiems kambariams su gausybe tradicinių elementų ir baldų. Beje, šiuos namus dabar galima įsigyti už 650 tūkst. svarų sterlingų (apie 2,7 mln. litų, atsižvelgiant į gerokai per dešimtmetį kritusį svaro kursą). Su visais vaiduokliais.

Gyvenimas kaip rūmuose Kaip ir bet kokiame įprastame dideliame name, čia yra visi būtini elementai: didžiulis gyvenamasis kambarys, dvi svečių menės, įkurdintos atokiau nuo miegamųjų kambarių. Kaip tikruose rūmuose čia yra net dvi virtuvės. Didžiulė zakristijos virtuvė su klintinėmis grindimis, iš senų klauptų sukurtu virtuvės komplektu, grindiniu šildymu ir langais, žvelgiančiais į jūrą ir į šiaurę. Yra ir kita – maža žiemos virtuvė, idealiai tinkanti vėlyviems užkandžiams ruošti.

Būstas gigantomanams Pastatų konversijos iniciatoriai įprastai susiduria su įvairiausiais sunkumais. Jiems tenka taikytis su ribotomis pasirinkimo galimybėmis, tam tikrais suvaržymais. Tad ieškant sprendimų tenka ne tik galvą palaužyti. 1909 metais San Franciske pastatytą gražuolę milžinę – gotikinio stiliaus bažnyčią – įsigijusiam komercinio nekilnojamojo turto plėtotojui Siamakui Akhavanui, regis, viskas buvo paprasta. Beje, šios bažnyčios savininkas yra ir žinomas senovinių ženklų, tekstų, paminklų

Vakar – bažnyčia, šiandien – du šiuolaikiniai liukso klasės butai su terasomis ir net atviru baseinu Sidnėjuje. Foto © „Baker Kavanagh Architects“ sutikimu

Neseniai perparduota Sidnėjaus centre stovinti didžiulė bažnyčia iš išorės atrodo gana įprastai, tačiau viduje slepia modernius būstus su prašmatniomis voniomis, marmurine verslo klasės virtuve ir netgi atviru baseinu – prabangia būtinybe karštojo klimato zonoje. Romantiški kampeliai tėvams. Foto © „Baker Kavanagh Architects“ sutikimu

Pilis prie parko – akivaizdžiai pats tinkamiausias pavadinimas šiai gatvės kampe stūksančiai tvirtovei. Foto © woodruff-miller.com

5200 kvadratinių metrų – tokioje erdvėje jaukiai jaustųsi reta šeima. Foto © woodruff-miller.com

Šokių salę primenantis miegamasis virs mokymo klase. Foto © woodruff-miller.com

a p au si s l

pasaulis i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 05

tyrinėtojas, neseniai išleidęs knygą „Universalusis ženklas“ („The Universal Sign“). Prieš penkerius metus įsigijęs bažnyčią S. Akhavanas pasirūpino, kad būtų atnaujintas plytų fasadas, užtaisyti plyšiai, suklotos naujos grindys ir grąžinti vitražiniai langai. Buvo atlikta ir seisminė pastato modifikacija, užtikrinanti geresnį atsparumą žemės drebėjimams. Kainą didina ir bažnyčios lokacija – prieš ją atsiveria parko panorama. Didmiesčio gyventojai turėtų įvertinti ir šešių vietų garažą, pastatytą likus šiek tiek laisvos vietos. Savininkas buvusią bažnyčią pavertė išties jaukiais, saugiais ir šiuolaikiškais namais. Marmurinės vonios, puošnios kietmedžio grindys, įspūdingas dekoras ir... ir beveik 5200 kvadratinių metrų erdvės. Vargu ar būtų galima norėti daugiau, o kai kuriems ir tiek jau gerokai per daug. Gal per daug visa to galiausiai tapo ir pačiam savi-

Foto © Fotografė Roos Aldershoff, 2007, „Merkx + Girod“

ninkui, nes savo kūrinį jis nusprendė parduoti. 2011 metais Pilis prie parko buvo parduota už 6,6 mln. JAV dolerių (17,3 mln. litų). Šeimos su tokiomis neišmatuojamomis kaip buvusio savininko ambicijomis neatsirado. Pilį nusipirko Vaikų dienos mokykla – privati ne pelno siekianti ikimokyklinio, pradinio ir pagrindinio ugdymo įstaiga, toje pat gatvėje turinti pagrindinį mokyklos pastatą. Pirmame pastato aukšte bus įrengtos devynios klasės, o nava bus palikta kaip bendra erdvė. Duris klasės turėtų atverti jau šį rudenį. Planuojama, kad buvusiame vienos šeimos name mokysis apie 450 mokinių. Ką gi – naujoji bažnyčios pastato funkcija – ne tokia tolima nuo pradinės. Juolab kad juk būtent prie bažnyčių kadaise pradėtos steigti pirmosios mokyklos. Tad šventieji mokyklos globėjai turėtų būti patenkinti.

Pritaikė knygynui

Prieš keletą metų olandų architektai „Merkx + Girod“ pavertė šią Mastrichte esančią XIII amžiaus Domininkonų bažnyčią vienu įspūdingiausių knygynų – tikra knygų šventove. Projekto „Selexyz Dominicanen Maastricht“ („Selexyz“ – žinomas olandiškų knygynų tinklas) autoriai pademonstravo išskirtinį sugebėjimą tobulai sujungti prieštaringas estetikas. Erdvė išlaiko architektūrinę bažnyčios konstrukciją ir geriausias dizaino ypatybes, bet čia puikiai pritapo ir šiuolaikinio knygyno stilistika. 1924 metais pastatyta katedra išsiskiria didelėmis atviromis erdvėmis su trimis aukštais knygų lentynų. Įvertinę, kad bažnyčioje grindų ploto buvo tik 750 kvadratinių metrų, architektai nusprendė kurti vertikalų projektą. Moderni parduotuvės schema neužgožia išlikusių religinio dekoro elementų ar konstrukcijos. Knygyne veikia ir kavinė. Tarsi primindamas ankstesnį knygyno gyvenimą, ten, kur anksčiau stovėdavo bažnytinis choras, dabar stovi ilgas kryžiaus formos stalas.

2012 Nr. 05 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i pasaulis

Įrengė du butus Nuo modernių, baltų skandinaviško stiliaus gyvenamųjų bažnyčių iki ūkanotų angliškų tvirtovių su vaiduokliais ir prabangių kone karališkų rūmų – gyvenamųjų bažnyčių rinka plečiasi, vis daugiau ir didesnių, ir mažesnių transformuotų buvusių bažnyčių parduodama nekilnojamojo turto agentūrų svetainėse. Ne išimtis ir ne tokia sena bažnyčių šalis Australija. Čia agentūrų puslapiuose galima rasti net po kelis panašius skelbimus, taip pat modernių bažnyčių rekonstravimo projektų. Neseniai perparduota Sidnėjaus centre stovinti didžiulė bažnyčia iš išorės atrodo gana įprastai, tačiau viduje slepia modernius būstus su prašmatniomis voniomis, marmurine verslo klasės virtuve ir netgi atviru baseinu – prabangia būtinybe karštojo klimato zonoje. „Baker Kavanagh Architects“ architektų biuras bažnyčią pavertė dviem liukso klasės butais, supančiais dvi vidines prie pastato pristatytas terasas. Šios tolygiai jungiasi su labai aukštomis bažnyčios lubomis, kurias laiko grakščios plieninės detalės ir kiti konstrukciniai elementai, o metalinės detalės ir originalūs langai suteikia žmogiškųjų proporcijų dekoro pojūtį. Virš pagrindinio aukšto iškelta tik suaugusiesiems skirta būsto dalis – tėvų užuovėja, kur šie gali atsipūsti nuo vaikų, bet kartu pro stiklines užtvaras ir nuo lubų iki grindų įstiklintas sienas stebėdami juos žaidžiančius apačioje. Žemesniame aukšte sudėtos šildomos itališko akmens plytelės ir medinės grindys, leidžiančios mėgautis ėjimu į ir iš baseino. Ne be reikalo Australija – gana jaunu laikomas kontinentas. Tokie projektai išsiskiria moderniausiais patogų gyvenimą užtikrinančiais elementais: oro kondicionavimo, automatinėmis sodo laistymo sistemomis. Čia jau mažiau arkinių motyvų, vitražinių langų, tačiau daug šviesos ir modernių dekoro elementų. Nors šiuo konkrečiu atveju architektai sugebėjo išlaviruoti tarp modernaus įstiklinto erdviškumo ir jaukios senamadiškos romantikos, palikdami šiek tiek vitražų, medinių lubų arkos motyvų.  Parengė Ingrida VIČIULYTĖ

NT GIDAS Sumaištis dėl naujų mokesčių Lietuvos verslas nelinkęs pasyviai laukti abejotinų valdžios priimtų sprendimų padarinių

2012 Nr. 05 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i iš arčiau

Bitė RIMKUTĖ

Pavasarinės talkos Seimą įkvėpė dar vienam žygiui prieš netvarką. Mažiau nei prieš pusmetį kaip kovos su apleistos žemės savininkais priemonę pristatęs Žemės mokesčio įstatymo pataisas, gegužės viduryje parlamentas svarstys ir naują Nekilnojamojo turto (NT) mokesčio įstatymo redakciją, kuri irgi grindžiama siekiu gražinti ir tvarkyti Lietuvą – išvaduoti nuo neeksploatuojamų ir byrančių statinių. Parūpo apleistas turtas Prieš Naujuosius metus priimtame 2013 metais įsigaliosiančiame Žemės mokesčio įstatyme vietoj buvusio 1,5 proc. mokestinio tarifo įvestos nuo 0,01 iki 4 proc. svyruojančios sūpuoklės. Naujoje NT mokesčio redakcijoje viršutinė galima mokesčio riba išaugo nuo 1 iki 3 proc. Maksimalus tarifas, tikina abiejų įstatymų autoriai, taikytinas dirvonuojančių sklypų ar apleistų statinių savininkams. Bet ši nuostata tik rekomendacinė – teisė apsispręsti dėl mokesčio dydžio ir diferencijavimo Žemės mokesčio įstatymo atveju palikta savivaldybių taryboms, ta pati tvarka bus siūloma ir taikant NT mokesčio įstatymą. Komentuodamas Žemės mokesčio įstatymo pataisas Lietuvos žemės savininkų sąjungos (LŽSS) tarybos pirmininkas Gintaras Nagulevičius nuogąstavo: nei įstatymas, nei poįstatyminiai aktai neapibrėžia, kokiais principais, metodais ar rekomendacijomis bus remiamasi nustatant tarifą, kuris kai kuriais atvejais gali išaugti 400 proc. Neaiški nė pati sąvoka – kas yra apleistas sklypas. NT mokesčio įstatymo vertintojai pasigenda ir avarinės būklės statinio apibrėžimo. Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) bei Lietuvos nekilnojamo-

,, Mindaugas Statulevičius LNTPA direktorius

Susidaro įspūdis, kad mokesčių pakeitimai nukreipti ne prieš pamirštų ir pavojingų pastatų savininkus, o labiau prieš verslą, kuris dar būtų pajėgus kurti, išlaikyti darbo vietas ir mokėti tokius mokesčius. jo turto plėtros asociacijos (LNTPA) vadovai įsitikinę, kad abiejų minėtų įstatymų autoriai deklaracijomis apie būtinybę tvarkyti Lietuvos padangę bando paslėpti esmę – kone visus šalies gyventojus paliesiantį drastišką mokesčių kėlimą. „Tarkime, žemės nuosavybė iki šiol buvo apmokestinama skaičiuojant pagal nominalią indeksuotos žemės sklypo kainą (ji net miestuose skaičiuojama vertinant žemės našumą), o dabar visiems – ir apleistiems, ir tvarkomiems – žemės sklypams siūloma visai kita mokestinė bazė – skaičiuojama pagal vidutinę rinkos vertę“, – komentavo LNTPA valdybos narys Kęstutis Kristinaitis.

Valdžios malonių nesitiki LNTPA kartu su LPK, Žemės savininkų asociacija ir kitomis suinteresuotomis verslo organizacijomis surengtoje konferencijoje-diskusijoje „LR Žemės mokesčio problematika – kas laukia žemės savininkų po 2012-12-31“ konstatuota, kad naujas mokestis skaudžiausiai kirstų prie Vilniaus, Kauno ar pajūryje nedirbamos žemės ūkio paskirties žemės turintiems savininkams. Už hektarą tektų mokėti ne kelis šimtus, o tūkstančius litų. Ką kalbėti apie žemę miestuose. Pavyzdžiui, jei 20 arų sklypo Vilniuje savininkui savivaldybė nuspręs taikyti maksimalų tarifą, per metus jam gali tekti pakloti 31 tūkst. litų.

iš arčiau i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 05

„Tai, kad savivaldybės tarybos nuspręs patvirtinti maksimalų tarifą, visiškai tikėtina, – konferencijoje kalbėjo LŽSS tarybos pirmininko pavaduotojas Kęstutis Mozeris. – Aš pats būdamas opozicijoje sakyčiau: imkime maksimaliai. O 31 tūkst. litų – kur kas daugiau nei vidutinis metinis valstybės tarnautojo atlyginimas. Akivaizdu, daugeliu atvejų tas mokestis gali būti nepakeliamas.“ Nei žemės savininkų, nei verslo atstovų neįtikina įstatymų leidėjų raginimas pasitikėti sveiku savivaldybių tarybų protu. „Įstatymuose palikta per daug vietos subjektyvumui. Negalima nuneigti, kad gali atsirasti tam tikrų niuansų taikant juos ideologiniams nedraugams ar kaip tik rinkimų rėmėjams“, – „Statybai ir architektūrai“ sakė LPK prezidentas Gediminas Rainys. „Reikalas paprastas: pavyzdžiui, Vilniaus savivaldybės skolos – 900 mln. litų, nė vienas bankas jai nebeskolina, mokesčius reikia susirinkti maksimaliai“, – nepasitikėjimo dviejų gresiančių būsimų mokesčių taikymo skaidrumu neslėpė LNTPA valdybos narys K. Kristinaitis. Optimizmo nekelia ir savivaldybių ar Seimo atstovų komentaruose atsispindinti viešoji nuomonė: pagaliau liepto galą esą prieis ir visokie spekuliantai. „Taip, verslininkai perka žemės sklypus, kitokį NT tikėdamiesi uždirbti jį plėtodami ar perpardavę. Ir tai visiškai normalus verslas“, – komentavo K. Kristinaitis.

„Yra pagrindo įtarti, kad NT mokesčio riba didinama norint padėti savivaldybėms papildyti biudžetus iš plėtotojų, o ne iš tiesų apleistų pastatų šeimininkų“, – pripažino LNTPA direktorius Mindaugas Statulevičius. Tokių įtarimų kelia ir tai, kad praktika rodo didelę dalį apleistų pastatų priklausant šeimininkams, kurie atleisti nuo tokio mokesčio. Vadinasi, tie pastatai ir toliau grius.

Kaetana Leontjeva Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė

Niekur pasaulyje nerasite tokių mokesčių. Negalima tylėti, kai žemei ir jos priklausiniams nei iš šio, nei iš to užvaromi tokie mokesčiai – 7 proc. nuo turto rinkos vertės.

NT mokestis išvis yra vienas pačių ydingiausių mokesčių, nes juo baudžiama už turto turėjimą. Žmonėms siunčiamas aiškus signalas: neturėk turto, geriau tuos pinigus išleisk.

jei bus sudaromos specialios komisijos“, – sakė LLRI ekspertė. Nuostabą K. Leontjevai kelia tai, kad įstatymų leidėjai bando NT mokesčiu išspręsti administracinę – avarinės būklės pastatų ar tiesiog kokio gresiančio nukristi balkono – problemą: „Skundžiamasi, kad administracinė bauda – 500 litų – per maža. Bet ją galima padidinti! Kodėl dėl tos problemos reikia kelti visą NT mokesčio tarifą?“ Beje, nors įstatymo rengėjai Seime aiškino gaunantys aibę savivaldybių skundų dėl per mažų sankcijų (galimybių), LNTPA valdybos narys K. Kristinaitis patikino, kad jo komandai per visą Lietuvą nepavyko išsiaiškinti nė vieno atvejo, kad šiuo tikslu būtų pritaikytas dabar galiojantis maksimalus 1 proc. NT mokesčio tarifas.

r a iščiau

Pavojinga laisvė spręsti Dėl daugelio priežasčių abu minėti įstatymai kelia abejonių ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertei Kaetanai Leontjevai: „Teigiama, kad savivaldybių tarybos galės nustatyti 4 proc. mokesčio tarifą nenaudojamai žemei, tačiau nėra jokių garantijų, kad šis maksimalus tarifas nebus nustatytas visai žemei. Naujoje NT mokesčio redakcijoje irgi neįrašyta, kad maksimalus tarifas – tie 3 proc. – turėtų būti taikomas tik apleistam NT. Nėra ir terminų, kas yra apleista žemė ar statiniai. Jei bus pradėta sudaryti komisijas, kurios turės įgaliojimų tą būklę nustatyti, neišvengsime begalinio biurokratizavimo.“ Ir K. Leontjeva, ir M. Statulevičius atkreipė dėmesį, kad net aiškinamajame NT mokesčio įstatymo rašte išdėstyta, jog jo priėmimas gali turėti įtakos korupcijai – esą gali būti bandoma paveikti savivaldybių tarybų narius. „Dar didesnė korupcijos galimybė atsiras,

Kęstutis Kristinaitis LNTPA valdybos narys

Apmokestinimas – ne sprendimas LLRI ekspertės K. Leontjevos nuomone, iš pradžių reikėjo įvertinti problemos mastą – išsiaiškinti apleistų pastatų skaičių ir kiek jų yra įregistruota kaip baigti – kitaip jie nė negalėtų būti apmokestinti. Dėl tos pačios priežasties svarbu žinoti ir kam jie priklauso: įmonėms ar valstybei ir savivaldybėms. K. Leontjeva spėja, kad daugiausia apleisto NT priklauso būtent valstybei ir savivaldybėms. Jos nuomone, prieš nustatydama didesnį NT mokesčio tarifą įmonėms priklausantiems pastatams, valstybė pirmiausia turėtų išspręsti jai ir savivaldybėms

priklausančių apleistų pastatų problemą, pavyzdžiui, susitvarkyti su nacionalinio stadiono griaučiais. LLRI atstovė įsitikinusi, kad į padarinius, o ne priežastis nukreiptas mokestis neišspręs problemos: „Svarbu, dėl kokių priežasčių pastatas, pavyzdžiui, nebaigtas statyti: gal nepavyksta patvirtinti detaliojo plano, gal trūksta kokių nors leidimų, gal pristigo lėšų. Tas pat pasakytina ir apie žemės sklypų savininkų situaciją. Ir visa tai gali būti perdėto valstybės reguliavimo padarinys. Todėl reikia ne apkrauti žmogų mokesčiais, o padėti jam su tuo pertekliniu reguliavimu susitvarkyti.“ LNTPA direktorius M. Statulevičius kaip pavyzdį pateikė problemas, iškylančias, kai plėtotojai imasi pertvarkyti miestuose esančias buvusias pramonines teritorijas. „Tuomet reikia laikytis techninių, paveldosauginių reikalavimų, reikia ieškoti sprendimų kartu su atsakingomis nacionalinėmis ir miesto institucijomis. Visa tai tikrai užtrunka, tačiau tai jokiu būdu nėra plėtotojų aplaidumas. O per tą laiką verslas galėtų būti nubaustas už netvarkomus pastatus. Todėl ir susidaro įspūdis, kad mokesčių pakeitimai nukreipti ne prieš pamirštų ir pavojingų pastatų savininkus, o labiau prieš verslą, kuris dar būtų pajėgus kurti, išlaikyti darbo vietas ir mokėti tokius mokesčius“, – apgailestavo LNTPA direktorius M. Statulevičius.

2012 Nr. 05 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i iš arčiau

r a iščiau LŽSS tarybos pirmininko G. Nagulevičiaus nuomone, turėtų būti sukurtas kuo paprastesnis apleistos žemės perleidimo valstybei mechanizmas, jei žmogus negali tokios žemės parduoti ar išnuomoti, nepajėgia pats jos dirbti.

mas iš apyvartos, nelaikomas čia užšaldytas. Aš pats taip darau – negaliu prarasti akcininkų pinigų laukdamas, kol valdžia „maloningai“ apmokestins 7 proc.“, – sakė korporacijai „Matininkai“ vadovaujantis K. Kristinaitis.

Politikams – pavojingas įrankis Kol kas žemės ir NT savininkams Lietuvoje gresia situacija, kurią LNTPA valdybos narys K. Kristinaitis vadina beprotybe: „Niekur pasaulyje nerasite tokių mokesčių. Negalima tylėti, kai žemei ir jos priklausiniams nei iš šio, nei iš to užvaromi tokie mokesčiai – 7 proc. nuo turto rinkos vertės.“ Nors jis viliasi, kad savivaldybės maksimalaus mokesčio nedės iš kepurės bent jau dėl to, kad vengs neprognozuojamų žmonių nepasitenkinimo apraiškų, neabejoja, kad žalą darys net žinojimas, jog turto apmokestinimo 7 proc. tarifu grėsmė visiškai reali. „Apie kokią nepriklausomybę mes kalbame, jei savivaldybė gali bet ką nepatikusį suvaryti į bankrotą? Kas gali nutikti, jei neparemsi vienos ar kitos rinkimus laimėsiančios partijos? Lieka tik pritariamai linguoti valdžiai į taktą prasižiojant tik tam, kad pasakytum, kokia ji gera“, – ironizavo K. Kristinaitis. Drastiškos mokesčių reformos, patikino LNTPA valdybos narys, gąsdina ne tik šalies verslininkus. „Į Lietuvą nebeateina ir užsienio investicijų. Investuojami tik Europos pinigai, kitokie atvejai – vienetiniai. Investuotojai bėga į kitas šalis. Ir vietos kapitalas išima-

Siūlo alternatyvą Pasyviai laukti, kol Seimas priims naująją NT mokesčio redakciją ar kol visas naujas pataisas patikrins gyvenimas, verslininkai ir žemdirbiai nenori ir neketina. „Visi mokesčių pakeitimai, kurie padaryti po naktinių reformų prieš Naujuosius metus ir daromi dabar, yra žalingi ūkiui, ekonomikai bei verslui. Be abejo, reikės keisti vadinamąjį prabangos mokestį, Žemės mokesčio įstatymą, taip pat NT mokesčio įstatymą, jei dabartinis Seimas dar spės jį buldozeriu prastumti“, – K. Kristinaitis neslepia, kad atitinkamus lūkesčius jis ir partneriai sieja su rudenį į Seimą susirinksiančiais politikais. Ir, visuotiniame susirinkime nusprendę atsisakyti diskusijų su dabartine dauguma, jau veda preliminarias konsultacijas su potencialiais būsimų rinkimų laimėtojais. Partneriai turi ką pasiūlyti – kaip alternatyvų problemų sprendimo variantą jie pristato dar praėjusį gruodį LNTPA ir LPK užsakymu advokatų kontoros „Sorainen“ parengtą vieningo NT mokesčio įstatymo projektą. Tokį sprendimo būdą ir LNTPA, ir kitos asocijuotos struktūros siūlė dar 2005 metais.

iš arčiau i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 05

2012 Nr. 05 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i iš arčiau

Saulė Dagilytė Advokatų kontoros „Sorainen“ vyresnioji teisininkė

Kuo mažiau išimčių, tuo lengviau įstatymą administruoti Mokesčių inspekcijai ir kitoms instancijoms. Mokesčių administravimas neturėtų būti brangesnis nei uždarbis, nes tada tai savitikslis procesas. siekiant išvengti kai kurių problemų, susijusių su dubliavimusi, reikia pabandyti sujungti abu įstatymus ir padaryti vieningą sistemą. Taip pat – ir deklaravimo, ir apmokėjimo požiūriu paprastesnes taisykles“, – sakė teisininkė. Ji su kolegomis siūlo vienodinti mokesčio dydį, tarifą, bazę, apskaičiavimą ir kai kuriuos kitus aspektus.

Klampus lengvatų liūnas Vienas svarbiausių keistinų aspektų – didžiulis abiejuose įstatymuose numatomas lengvatų skaičius: maždaug po 20 pozicijų kiekviename. Išimtys numatytos pagal pačias įvairiausias atskirtis: socialinę, religinę, vietos, pajamų – turbūt kone kiekvienas Lietuvos pilietis pasistengęs sugebėtų rasti, kaip jomis pasinaudoti. Ir anaiptol ne visos lengvatos, specialistų vertinimu, pagrįstos ekonomiškai. Teisininkai tvirtina, kad būtų logiškiau mažinant tarifą išplėsti mokestinę bazę. „Kuo mažiau išimčių, tuo lengviau įstatymą administruoti Mokesčių inspekcijai ir kitoms instancijoms. Juolab kad kai kurie mokesčiai tokie maži, kad išvis abejotina, ar valstybės biudžetas turi kokios naudos išskaičiavus administravimo išlaidas. Mokesčių administravimas neturėtų būti brangesnis nei uždarbis, nes tada tai savitikslis procesas“, – sakė „Sorainen“ atstovė. Įstatymo projekto rengėjai siūlo persvarstyti nuostatą minėtų mokesčių netaikyti savivaldybės ar valstybės institucijoms. Mokesčio mokėjimas galėtų jas priversti atsakingiau ir racionaliau naudoti turtą, atkreipė dėmesį mokesčių teisės specialistė. „Čia viskas susiję: efektyvus turto valdymas reikštų pinigų srauto atėjimą į valstybės biudžetą ar tais pačiais mokesčiais, ar nuoma, ar privatizuo-

jant, ar dar kaip nors – krūva teigiamų pokyčių“, – šio nuostato racionalumu įsitikinęs K. Kristinaitis. Vieningo NT mokesčio įstatymo projekto autoriai laikėsi nuomonės neapmokestinti gyventojų, kurie turi vieną NT objektą. Todėl pasiūlė lengvatą taikyti ne pagal turto vertę, o pagal tai, ar jis vienintelis ir naudojamas kaip gyvenamoji vieta. Beje, vieningo NT mokesčio įstatymo projektas buvo parengtas anksčiau nei NT mokesčio įstatymo pataisos dėl vadinamojo turto, viršijančio milijoną litų, prabangos mokesčio. LNTPA valdybos narys K. Kristinaitis atkreipė dėmesį, kad lengvabūdiškas lengvatų suteikimas Lietuvai gresia Europos Sąjungos (ES) sankcijomis. „Šiandien visi, patekę į lengvatininkų gretas, ploja rankomis iš malonumo, nes numatytos visiškai nelygios konkurencijos sąlygos net tarp juridinių asmenų. Ir tai gresia tuo, kad ES pritaikys Lietuvai sankcijas dėl asmenų, kurie, gaudami ES paramą, gauna ir mokestines lengvatas. Šiuo atveju tai bus NT (priklausinių) turėtojai. Jų gautas išmokas piniginėmis baudomis teks grąžinti į ES kasą“, – perspėja K. Kristinaitis. Visuotinio NT mokesčio įstatymo projekto rengėjai siūlo palikti tik kelias su tarpvalstybiniais susitarimais dėl žemės ir priklausinių susijusias išimtis. Viena tokių – bažnytinis turtas. Tiesa, LPK prezidentas G. Rainys mano, kad komercinei veiklai naudojamo Bažnyčios turto apmokestinimas irgi yra diskutuotinas.

išvis yra vienas pačių ydingiausių mokesčių, nes juo baudžiama už turto turėjimą. Žmonėms siunčiamas aiškus signalas: neturėk turto, geriau tuos pinigus išleisk. O juk NT įsigyjamas iš gyventojų pajamų mokesčiu jau apmokestintų pajamų, įsigyjant yra sumokamas pridėtinės vertės mokestis, žodžiu, sumokėjus du mokesčius atsiranda dar vienas, kurį reikia mokėti kasmet“, – sakė „Statybos ir architektūros“ pašnekovė. Didžiojoje Britanijoje, pasak K. Leontjevos, šis regresinis mokestis per apklausas įvardijamas kaip nepopuliariausias mokestis. Statistika rodo, kad ten mažiausiai uždirbantys 10 proc. gyventojų jam skiria iki 10 proc. savo pajamų, daugiausia uždirbantys – mažiau nei 2 proc. pajamų. „Taigi tas mokestis daug skaudžiau kerta turintiesiems mažas pajamas. Nors Didžiojoje Britanijoje yra numatyta daug visokių lengvatų – ir pagyvenusiems žmonėms, ir bedarbiams, ir kitokių, tai vis viena nepadeda sumažinti šio mokesčio keliamo galvos skausmo“, – komentavo LLRI viešųjų finansų specialistė.

r a iščiau K. Leontjeva palankiai vertina tai, kad kai kuriose šalyse NT mokestis bent jau skiriamas infrastruktūros plėtrai – už jį statomos naujos vaikų žaidimų aikštelės, tiesiamos gatvės, taigi žmonės bent jau gali tikėtis savo aplinkos pagerinimo. O Lietuvoje jis keliauja net ne į savivaldybių, o į valstybės biudžetą. Vadinasi, tie pinigai bus panaudoti bendroms reikmėms, o ne grįš į jų savivaldybę ar rajoną. LLRI ekspertė nesutinka su tuo, kad laiku įvestas visuotinis NT mokestis būtų padėjęs išvengti NT burbulo sprogimo: „Burbulas ir augo, ir sprogo ir tose šalyse, kurios turi NT mokestį. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose ar Didžiojoje Britanijoje. Burbulą užaugino ne mokesčių nebuvimas, o bankų paskolų politika. Todėl mes siūlome NT mokestį apskritai naikinti. Bet Lietuva eina priešinga linkme – įvedus milijoninio turto mokestį, iškart pradėta siūlyti mažinti ribą – apmokestinti objektus nuo pusės milijono litų, o dabar jau kalbama, kad reikės jį padaryti visuotinį. Žodžiu, idėja parduota kaip prabangos mokesčio, o realiai

bus apmokestinti visi, kurie turi kokio nors turto.“ Anot pašnekovės, daugelyje šalių NT mokestis likęs iš tų laikų, kai buvo aliejaus ar barzdos mokesčiai. O šiais laikais apstu modernesnių mokesčių – tarkime, pridėtinės vertės, pelno, gyventojų pajamų mokestis. Taigi laikui bėgant judėta nuo objektų (namo, lango) apmokestinimo prie pajamų apmokestinimo. K. Leontjeva siūlo atkreipti dėmesį į tai, kad dabartiniame NT mokesčio įstatyme numatytos lengvatos atsižvelgiant į žmonių darbingumo lygį. „Logika aiški ir teisinga: jei esi nedarbingas, tai turi mažai pajamų, vadinasi, negalėsi ir susimokėti šio mokesčio. Ir tai darkart įrodo, kad turimas NT neatspindi žmogaus pajamų. Šiandien brangiai vertinamas NT gali būti paveldėtas ar įsigytas labai seniai, – sakė LLRI ekspertė. – Pajamas atspindi pajamos, kurios jau yra apmokestintos. Jeigu norima, kad žmogus išgalėtų sumokėti mokestį, tai ir rinkti jį reikia atsižvelgiant į pajamas, nekuriant jokių papildomų mokesčių. Todėl mes pasisakome ir prieš NT mokesčio bazės plėtimą.“ 

r a iščiau

Rėmėsi užsienio patirtimi „Vieningo NT mokesčio įstatymo projektas parengtas vadovaujantis logika ir tarptautine praktika“, – pristatydama projektą konferencijoje-diskusijoje „LR Žemės mokesčio problematika – kas laukia žemės savininkų po 2012-1231“ patikino advokatų kontoros „Sorainen“ vyresnioji teisininkė Saulė Dagilytė. Mokesčių specialistai rengdami projektą atsižvelgė į kaimyninių šalių tarifus. „Nors skiriasi bazės ar koeficientai, bet tikrai niekur šis mokestis nesiekia 4 proc., dauguma atvejų sukasi apie 1 proc.“, – sakė S. Dagilytė. Toks procentas siūlomas ir „Sorainen“ parengtame projekte. Vieningo NT mokesčio projekte siūloma pakeisti egzistuojančią išskaidytą NT apmokestinimo sistemą, kai žemė ir kitas NT apmokestinami pagal atskirus teisės aktus, nustatančius ir skirtingus apmokestinimo principus bei taisykles. S. Dagilytė pabrėžė, kad Lietuvoje šiandien yra du labai skirtingi įstatymai: Žemės ir NT mokesčio. Skirtinga jųdviejų struktūra, skirtingi vertės nustatymo principai, deklaravimo principai, mokėjimo tvarka. „Manytume, kad

Bausmė už turto turėjimą? LLRI ekspertė K. Leontjeva prie visuotinio NT mokesčio palaikymo choro neprisideda. „NT mokestis

eksperto zona i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 05

2012 Nr. 05 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i eksperto zona

Mokesčiai verčia skaičiuoti Bitė RIMKUTĖ

Nekilnojamojo turto (NT) mokestis yra vienas ydingiausių mokesčių, nes juo baudžiama už turto turėjimą, dėsto Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė Kaetana Leontjeva. Po Seimo rinkimų reikės keisti ne vieną su NT – žeme ir priklausiniais – susijusį įstatymą, planuoja Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos valdybos narys Kęstutis Kristinaitis. Gerų mokesčių nebūna taip pat, kaip ir gerų kaimynų, ironizuoja dažnas lietuvis. Ką Lietuvos verslui ir ekonomikai, pagaliau – kiekvienam piliečiui, reiškia galiojantys ir artimiausiu laiku įsigaliosiantys nauji Žemės ir NT mokesčiai, ar reikalingas mūsų valstybei visuotinis NT mokestis, „Statybai ir architektūrai“ sutiko pakomentuoti mokesčių konsultacinės įmonės „Fidexperta“ vadovė, mokesčių konsultantė Rūta BILKŠTYTĖ.

Sujudins rinką Manau, kad žemutinė vadinamojo prabangos mokesčio riba – 1 mln. litų – vertinant šiandienos kainomis yra visiškai normali. Jei šeima turi tiek turto, vadinasi, ji turi arba turėjo nemažų pajamų. Ir jei tą turtą iki šiol laikė nenaudojamą, tai bus motyvas jį kaip nors įdarbinti – pavyzdžiui, išnuomoti. Arba parduoti. Valstybei tai naudinga – bet kuris šių sprendimų generuoja pajamas į biudžetą. Labai linkėčiau, kad nauji mokesčiai priverstų priimti tam tikrus sprendimus tuos savininkus, kurie laiko namus užkaltais langais, laukdami išsvajotų ir nerealių milijonų, nes juk namas valgyti neprašo. Gal tie mokesčiai jiems ir nebus labai dideli, bet dažniausiai kaupti linkę žmonės nemėgsta nė trupučio išleisti, tad irgi turėtų pradėti ieškoti sprendimo. O jei atsiras didesnis skaičius pardavinėjamo turto, į proto ribas sugrįš tokios rūšies NT kainos. Kai kurie pasigirstantys verslo pasaulio argumentai leidžia pamatyti kyšančias NT plėtotojų zuikio ausis – jiems nenaudinga, jei įvedus NT mokestį įsisuks jo apyvarta ir nukris kainos: verslininkai priinvestavę į NT ir yra suinteresuoti išlaikyti kainas iškeltas. Ir tai normalu. Bet čia savo naudą turi apskaičiuoti valstybė. Būtent todėl, ne tik dėl mokesčio generuojamų pajamų, bet ir todėl, kad per mokesčius reguliuotų NT rinką, nė viena išsivysčiusi valstybė jo ir neatsisako. Tad nevadinčiau NT mokesčio atgyvena. Latvijoje, pavyzdžiui, NT mokestis nuo pirmo lato – bet kokios vertės turtui – buvo įvestas vos prasidėjus krizei. Žinoma, rinkoje atsirado didelis judesys, nes tokioje situacijoje daugybei žmonių buvo sudėtinga rasti net ir kelis papildomus šimtus litų. Tad dar kartą pabrėšiu: 1 mln. litų riba – palyginti liberalus variantas.

s o k t e per a n o z

Kaip neapsigauti Daugelis nė nesupranta, kad NT mokestis jau dabar – visuotinis. Vadinamąjį prabangų turtą apmokestinančiame įstatyme nėra parašyta, kad mokestis turi būti skaičiuojamas nuo 1 mln. litų vertę viršijančio turto vieneto. Parašyta, kad mokesčiai mokami nuo turimo turto, kurio verčių suma – per milijoną litų. Taigi turint 15 butų senose „chruščiovkėse“, kurių nė penkis krūvon sudėjus neišeina vadinti prabangiu turtu, jų bendra vertė yra tokia, kad kiekvienas tų butų irgi tampa NT mokesčio objektas. Tad savininkams tenka susimąstyti, ar nereikėtų kokių penkių iš tų 15 parduoti. Ir tai yra gerai – visada gerai dar kartą įvertinti, ar verta laikyti tam tikrą NT. Jau vien kalbos apie būsimą apmokestinimą sujudino NT rinką.

Dar galima paminėti ir tai, kad būstui eksploatuoti per metus įprastai išleidžiama 1–2 proc. jo vertės. Tad jei žmogus turi 5 mln. litų vertės namą, o jam eksploatuoti gali skirti bent 50 tūkst. litų (čia jei neskaičiuosime išlaidų aptarnaujančiajam personalui), gal ir NT mokestis jam nekels didelių rūpesčių. Tikrai netikiu, kad dėl išaugusių mokesčių gali padaugėti fiktyvių skyrybų. Nė viena normali moteris dėl turto nesiskirs. Ar verta perrašyti NT vaikams? Turint omenyje, kad perrašymas turi prasmę tik tada, kai vaikas yra savarankiškas – gyvena atskirai ir turi savo pajamų, tai irgi reiškia tam tikras rizikas. Kalbėjau su notarais, kurie yra susidūrę su fiktyviais dovanojimais, jie pasakojo, kokių kyla rūpesčių, kai tie apdovanoti vaikai susituokia, o po pusės metų jau skiriasi ir turi dalytis turtą.

Žąsis turi išgyventi Mūsų NT mokesčių sistema, palyginti su kitų šalių, išvis yra lengvatinė – tarkime, nereikia mokėti paveldėjimo mokesčio, jei paveldimas artimiausių giminaičių turtas. Įprastai tas mokestis egzistuoja, ir tada tenka iškart įvertinti, ar bus galimybių paveldėtą turtą išlaikyti. O mes paveldėjimo mokesčio neturime, ir ši lengvata sąlygoja kitos lengvatos poreikį – tiems atvejams, kai paveldėtojas neturi atitinkamų pajamų srautų mokesčiui susimokėti. Žemės mokesčio pasikeitimas ypač aktualus pramonininkams. Nes jei tarifas priklausys nuo vietos, o kokia nors gamykla stovi prestižinėje vietoje, tai jau rūpestis. Daug gamyklų privatizuota galvojant apie jų vietą ir planuojant konversiją, bet ne vienu atveju iškilo problemų. Tad nauji mokesčiai savininkams gali labai nepatikti. Savivaldybė turi teisę sumažinti tarifą ar išvis jo neimti. Jei, tarkime, yra akivaizdu, kad apmokestinimas gresia tuo, kad iškeldinant ar uždarant gamyklą bus prarasta daug darbo vietų, taigi bus prarasti ir gyventojų pajamų bei kiti mokesčiai. Apie mokesčius sakoma: pešama žąsis turi likti gyva – mokestis turi būti pakeliamas. Tad kiekvienu atveju spręsdamos dėl tarifų dydžio apleistiems ar neapleistiems objektams savivaldybės turės viską gerai pasverti. Vieną dalyką noriu akcentuoti – nereikia galvoti, kad Lietuvoje viskas daroma taip, kad būtų kuo blogiau. Ir kad čia visi verslininkai sukčiai, o politikai – korumpuoti arba kvaili. Negalima daryti tokių apibendrinimų, reikia trupučio pozityvumo. Kitaip gresia amžinas susipriešinimas. Visiems aišku, kad valstybei trūksta pajamų. Kaip jų gauti, iš kokių lėšų finansuoti socialinio rėmimo programas, infrastruktūros plėtrą? Kaip surinkti mokesčius? Gal dar kelti darbo užmokesčio apmokestinimą? Yra valstybių, kur jis didesnis nei Lietuvoje, bet mes jo tikrai nebegalime kelti, nes tai visada reiškia atlyginimo vokeliuose mokėjimo atvejų pagausėjimą. Nes mums dar įprasta ieškoti būdų praslysti pro mokesčių sistemą. Žinote, yra daug valstybių, kuriose nėra mokesčių dėl to, kad jos vos kapanojasi nuniokotos karų ir kitų įvairių problemų. Bet ar mes sau to linkime? 

Verslininkai yra suinteresuoti išlaikyti aukštas NT kainas. Bet čia savo naudą turi apskaičiuoti ir valstybė, sako mokesčių konsultantė R. Bilkštytė.

Tel. +370 659 88 990 El. p. d.juozapavicius@lyderio.lt www.lyderio.lt

„Lyderio architektūra“ yra UAB „Lyderio“ grupės padalinys, teikiantis ypatingų ir neypatingų statinių projektavimo bei projektų vykdymo priežiūros paslaugas. Įmonė plečia veiklą ir nuolatiniam darbui KLAIPĖDOJE bei VILNIUJE ieško:

PROJEKTO VADOVO / ARCHITEKTO Darbo aprašymas:  Techninių ir darbo projektų rengimas bei derinimas.  Projektinių siūlymų rengimas.  PV ar PDV funkcijų atlikimas, koordinavimas ir kontrolė. Reikalavimai:  Aukštasis statybos inžinerinis ar architektūrinis išsilavinimas.  Ypatingo statinio PV ar PDV kvalifikacijos atestatas (PRIVALUMAS).  Geri darbo įgūdžiai kompiuterinėmis programomis (AutoCAD, REVIT, word, excel).  Patirtis rengiant techninius projektus (PRIVALUMAS). Mes siūlome:  Įdomų darbą didelėje ir perspektyvioje kompanijoje.  Visas socialines garantijas.  Asmeninio augimo ir kvalifikacijos kėlimo galimybes.  Visas darbui būtinas technines priemones. Informuosime tik atrinktus kandidatus.

naujienos i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 05

2012 Nr. 05 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i iš arčiau

Permainos nebegąsdina Kristina BUIDOVAITĖ Iki 2015 metų galiosiančiame bendrajame Vilniaus miesto plane buvusių pramoninių erdvių gaivinimas užima vieną svarbiausių vietų. Nenuostabu – sostinėje yra daugiau kaip 500 hektarų (miesto centre – 120 hektarų) apleistų pramoninių teritorijų.

Keistis būtina ne tik Vilniui Vilnius jau šiandien yra sukaupęs dėmesio vertą pramoninių teritorijų konversijos patirtį. Ją balandžio pabaigoje vykusios konferencijos „Konversija: neišnaudotos darnios plėtros galimybės“ dalyviams, projekto „B-team“ partneriams iš Didžiosios Britanijos, Airijos, Suomijos, Lenkijos, Ispanijos, Prancūzijos, pristatė vyriausiasis miesto architektas Artūras Blotnys. Projektu „B-team“ siekiama sukurti geriausių Europos ekspertų ir praktikų tinklą, kuris teiktų profesionalią pagalbą miestams – projekto partneriams, planuojantiems ar įgyvendinantiems pramoninių teritorijų konversijos projektus. Vilniaus miesto savivaldybė Europos regioninės plėtros fondo finansuojamame projekte dalyvauja nuo 2009-ųjų. Tvarkytinų vietų apstu A. Blotnio nuomone, vienas sėkmingiausių konversijos projektų – buvusios 60 hektarų ploto karinės bazės centrinėje Žirmūnų gyvenamojo rajono dalyje – Šiaurės miestelio – virtimas gyvenamuoju kvartalu. Čia buvo nutiestas gatvių tinklas, inžineriniai tinklai. Vis dėlto, A. Blotnio teigimu, įgyvendinant šį projektą neišvengta teritorijos konversijos klaidų: čia per daug didelių komercinių centrų, nepakankamai išplėtota socialinė infrastruktūra, trūksta želdinių bei automobilių stovėjimo aikštelių. Buvusią Vilniaus staklių gamyklą „Komunaras“ pakeitė šiuolaikiškas gyvenamųjų namų kvartalas „Šaltinių namai“. Avalynės fabriko „Viktorija“ vietoje iškilo modernūs biurai. Vilniaus savivaldybės „B-team“ projektui pasirinktas vienu ambicingiausių miesto istorijoje laikomas „Architektūros parko“ projektas irgi pamažu įsibėgėja. Naujamiestyje gyventojų laukia „Oslo namai“. Pastaraisiais metais itin populiarėja loftai – dar viena konversijos rūšis.

A. Blotnys įžvelgia ne tik vadinamojo loftų judėjimo privalumų, bet ir pavojų: konversija čia vyksta padrikai, trūksta želdynų ir viešųjų erdvių, be to, sudėtinga bei brangu valyti užterštus pastatus ir jų teritorijas. Permainos būtinos ne tik pramonės zonose. A. Blotnio įvardytuose probleminiuose – Vilkpėdės, Naujamiesčio, Naujininkų, Šnipiškių, Žirmūnų – gyvenamuosiuose rajonuose irgi trūksta socialinės, paslaugų ir aptarnavimo infrastruktūros, čia didelė tarša, narkomanija, alkoholizmas.

Ateitis miglota Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas, įmonės „Eika“ generalinis direktorius Robertas Dargis pabrėžė, kad keičiasi ne tik Lietuva, bet ir visa Europa, ypač pokomunistinės šalys, Skandinavija. Valstybes labiausiai veikia demografinės problemos ir migracija. Vilniuje gyventojų skaičius išlieka panašus, tačiau kiti šalies miestai traukiasi – ir dėl žmonių, nusprendusių apsigyventi rajonuose, ir dėl emigruojančiųjų. Ir ateityje miestų gyvenimo modelius – miestų pakraščių ir vidinę plėtrą, pasak R. Dargio, veiks demografijos problemos, energetika, valstybės skolos bei nedarbas. Miestiečių norą gyventi užmiestyje paaiškinti nesudėtinga: čia iš dalies pigi žemė, daugelį vilioja galimybė gyventi didesnėje erdvėje. Bet trūkumai irgi akivaizdūs: didelis atstumas iki darbo vietų, nepakankama socialinė infrastruktūra. Šiuo atveju palankesnė atrodo vidinė miestų plėtra. Čia išplėtota socialinė ir paslaugų infrastruktūra, viešasis transportas, palanki socialinė, kultūrinė aplinka, daug viešųjų erdvių. Tačiau miesto planavimo netobulumai, nuosavybės santykiai, kultūros paveldo objektų apsaugos įstatymai užgula ir gyventojų, ir verslininkų pečius. Kas padėtų spręsti miestų plėtros problemas? Pirmiausia, R. Dargio teigimu, iniciatyvą turėtų rodyti ne privatūs verslininkai, o miesto valdžia ir bendruomenė. Vidinę miestų plėtrą ypač paskatintų aiški kultūros paveldo išsaugojimo politika, paveldosaugininkų bei verslininkų bendradarbiavimas, visuomenės dalyvavimas valdant miestus, galiausiai – miestų teritorijų daugiafunkciškumas. 

Uždėti žiedą

Išplėsti

Sujungti

PE-Xa sistema – puikus kokybės, patogumo ir paprastumo derinys Turėdami didesnę nei 35 metų patirtį statybų rinkoje, su pasididžiavimu siūlome aukščiausio lygio santechnikos sprendimus. Kadangi „Uponor PE-Xa“ vamzdžiai ir jungtys yra tobulai suderinti, o įrankiai bei priedai – labai paprasti, montavimo procesas yra greitas ir lengvas. Sprendimą pasiūlysime susidūrus su bet kokiu iššūkiu santechnikos srityje. Mes esame patikimi partneriai, o tai – Jūsų profesinio įvaizdžio ir sėkmės pagrindas. Privalumai: • Stiprios, ilgai tarnaujančios jungtys – kokybės garantija. • Unikali patentuota technologija, skirta profesionaliems montuotojams. • Tarnavimo laikas – daugiau kaip 30 metų. • Paprasti ir naudingi įrankiai bei priedai. Daugiau informacijos rasite mūsų svetainėje www.uponor.lt.

energetika i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i specialusis priedas

specialusis priedas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i energetika

jektus, kurie leido atnaujinti šilumos ūkį ir atpiginti šilumos gamybą.

Šviesesnė ateitis matoma tik su biokuru Centralizuoto šilumos tiekimo įmonėse, atsisakiusiose gamtinių dujų, pagaminama kur kas pigesnė energija Vladas ŠERELIS

Žvelgiant į mūsų šalies šilumos ūkį, Lietuvą galima dalyti į dvi dalis. Vienoje gyventojai už šilumą moka daug, kitoje – kur kas mažiau. Kur paslaptis? Ji paprasta: vienose katilinėse kūrenamos brangios importuojamos gamtinės dujos, kitose apsieinama su vietoje pasigaminamu biokuru. Renovacija vis tiek būtina Įprastai didžiausi mokėjimai už šildymą gyventojų laukia kovo mėnesį, kai pateikiamos sąskaitos už vasarį. Praėjęs šildymo sezonas netapo išimtimi. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas teigė, kad didžiausias sąskaitas gavo senų daugiabučių gyventojai tuose

miestuose, kur pagrindinis kuras šilumos energijai gaminti yra gamtinės dujos. Anot V. Stasiūno, net ir ten, kur pagrindinis kuras yra vietos biokuras, sąskaitos bus didelės, jeigu daugiabučiai bus neatnaujinti ir kiauri lyg rėtis. „Paprasčiausiai bus naudojama daug šilumos, tad ir mažų sąskaitų nereikia tikėtis. Jeigu tik namai atnaujinami, šilumos naudojama mažiau. Vadinasi, ir sąskaitos už šilumą mažėja. O jeigu pereinama prie pigesnio biokuro, jos būna dar mažesnės“, – kalbėjo V. Stasiūnas.

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos duomenimis, miestuose, kuriuose brangios gamtinės dujos yra pagrindinis kuras šilumos gamyboje, vidutinė šilumos kaina šių metų vasario mėnesį buvo apie 30 centų už kilovatvalandę. O tuose miestuose, kur vietos biokuras yra pagrindinis kuras gaminant šilumą, vidutinė šilumos kaina vasarį buvo apie 20 centų už kilovatvalandę. Skirtumas – tikrai akivaizdus. Biokuras naudojamas Tauragėje, Radviliškyje, Molėtuose, Utenoje, Širvintose, Raseiniuose, Ignalinoje, Varėnoje, Šilalėje, Birštone, Mažeikiuose, Kretingoje, Lazdijuose, Švenčionyse, Kelmėje, Šilutėje bei Plungėje. „Statyba ir architektūra“ pažvelgė į kai kuriuos įgyvendintus pro-

Kelmės šilumos ūkis Iki 2000 metų šilumos kaina Kelmėje buvo viena didžiausių Lietuvoje ir sudarė 17,44 cento už kilovatvalandę (be PVM). Keliose anglimis, skystuoju kuru ir mazutu kūrenamose katilinėse šilumos gamybos bei valdymo technologija buvo pasenusi, įranga susidėvėjusi. Miesto pastatuose šilumos punktų nebuvo, karštas vanduo buvo ruošiamas katilinėse, todėl pastatams termofikacinis vanduo šildymui ir karštas vanduo buičiai iš katilinių buvo tiekiamas atskirais vamzdynais, parametrai reguliuojami iš katilinių. Dėl šilumos ūkio pertvarkymo buvo atlikta galimybių studija. Paaiškėjo, kad pertvarkymas tuometėmis kainomis reikalauja per 5 mln. litų investicijų. Tokia išlaidų suma buvo per didelė našta savivaldybei, todėl buvo nuspręsta ieškoti operatoriaus, kuris savo lėšomis rekonstruotų miesto šilumos ūkį ir patikimai jį eksploatuotų. 2000-ųjų rugsėjį savivaldybė 15 metų laikotarpiui pasirašė šilumos ūkio nuomos sutartį su bendrove „Litesko“. Operatoriui buvo perduotos visos savivaldybei priklausiusios katilinės, šilumos kaina sumažinta iki 15 centų už kilovatvalandę. 2001 metais „Litesko“ atliko kompleksinį miesto šilumos ūkio pertvarkymą, įgyvendinta visapusiška katilinių rekonstrukcija. Vienoje jų buvo palikti trys VK-21 katilai ir papildomai sumontuoti 1,8 mW galingumo „Viessmann“, 3,5 mW galingumo „Cochran Clansman“, 5 mW galingumo „Cochran Thermax“ katilai. Taip pat buvo pastatytas priestatas ir sumontuotas 5 mW galingumo prancūzų gamybos biokuro katilas, įrengta biokuro saugykla, sumontuotos naujos skystojo kuro talpyklos, įdiegti nauji įrengimai skystojo kuro siurblinėje. Nuo 2001-ųjų iki 2011-ųjų „Litesko“ į Kelmės šilumos ūkį investavo daugiau kaip 9,5 mln. litų. Kompleksinė Kelmės miesto šilumos ūkio rekonstrukcija 2001 metais buvo atlikta pagal bendrovės „Litesko“ užsakytą projektą, kurį parengė įmonė „Ardynas“. Statybos ir montavimo darbus katilinėse atliko bendrovė „Montuotojas“, šilumos tinklų rekonstrukciją –

„Požeminiai darbai“, automatizuotus šilumos punktus pastatuose įrengė bendrovės „Raiška“, „Šiaulių Tauro energetika“ ir „Bremena“. Šiuo metu šilumos energijos kaina gyventojams Kelmėje yra viena mažesnių Lietuvoje – 23,28 cento už kilovatvalandę. Kuro balanse biokuras sudaro per 80 proc.

Lazdijų šilumos ūkis Bendrovės „Lazdijų šiluma“ katilinėse 2002–2003 metais buvo sumontuoti nauji vandens šildymo katilai ir visose katilinėse pradėta kūrenti medienos kurą. 2002-ųjų kovą buvo rekonstruota pirmoji Veisiejų katilinė. Joje sumontuotas vienas KV-Rm-3 tipo katilas, deginantis medienos skiedras. Katilo galingumas – 3 mW. Kartu su juo buvo pastatyti drožlių sandėlio įrenginiai, transporteriai, rezervinė skys-

tojo kuro įranga. Investicijų suma – 686,9 tūkst. litų. Anksčiau šioje katilinėje buvo deginamas mazutas ir veikė DE-16 garo katilas. 2002 metų rugpjūčio mėnesį buvo rekonstruota Lazdijų katilinė. Čia pastatyti du KV-Rm-3 tipo katilai, deginantys medienos skiedras. Kartu su katilu pastatyti ir drožlių sandėlio įrenginiai, transporteriai, rezervinė skystojo kuro įranga. Visiškai atsisakyta mazuto deginimo garo katiluose. Investicijų suma – daugiau kaip 1,1 mln. litų. Lazdijų ir Veisiejų katilinių rekonstrukcijos projektą ir darbus atliko įmonė „Germeda“. 2003 metų liepos mėnesį buvo rekonstruota antroji Veisiejų katilinė. Joje sumontuoti du medienos katilai – U-150 ir U-70. Katilų galingumas – 150 ir 70 kW. Abiejuose deginamos malkos. Investicijų vertė – 35,6 tūkst. litų. Katilinės rekonstrukcijos projek-

www.utkatilai.lt UAB „UT KATILAI“, dirbanti pramoninių vandens šildymo katilų gamyboje, kartu su partneriais atlieka iki 1 MW galingumo katilinių montavimo bei projektavimo darbus. Bendrovė gamina ir priduoda eksploatuoti pramoninius, buitinius katilus, kitą katilinės įrangą, pramoninius degiklius. Taip pat atliekami inžinerinių sistemų: kietojo kuro katilinių, koloriferinių sistemų, vidaus ir lauko vandentiekio – projektavimo ir pridavimo eksploatuoti darbai.

UT katilai skirti bet kokios paskirties centrinio šildymo sistemą turinčioms patalpoms. Katilai kūrenami kietuoju kuru: malkomis, pjuvenų briketais, granulėmis, akmens anglimi ir kt., komplektuojami su automatiniu bloku „Pulsaras“, yra apsaugoti nuo temperatūros ir slėgio padidėjimo. Įranga turi Europos Sąjungos sertifikatus. Orientacinis apšildomų patalpų plotas – nuo 300 iki 5000 kvadratinių metrų. Lietuvoje sumontuota daugiau kaip 1200 vnt. UT katilų.

Jei ieškote informacijos apie katilus ir katilinių įrengimą, kreipkitės, ir mes Jums padėsime. UAB „UT KATILAI“, Alytaus g. 10, Ukmergė, tel.: +370 615 98 523, +370 612 13 090, el. p. info@katilai.lt

r e n i e ge t a k

energetika i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i specialusis priedas

tą parengė bendrovė STRIX, darbus atliko bendrovė „Algraižė“. Po šių katilinių rekonstrukcijų visiškai atsisakyta brangaus skystojo kuro, visose kūrenama tik mediena. Dėl to kuro išlaidos sumažėjo apie 1 mln. litų. Atsisakyta garo katilų, nauja rezervinė skystojo kuro įranga sumontuota kur kas mažesnė, todėl smarkiai sumažėjo gamybiniai šilumos nuostoliai skystajam kurui pašildyti ir transportuoti.

Mažeikių šilumos ūkis 1997 metai bendrovėje Mažeikių šilumos tinkluose minimi kaip biokuro naudojimo šilumos energijai gaminti pradžia. Tuomet Reivyčių katilinėje mazutu kūrenamas garo katilas DKVR-6,5 buvo pritaikytas medienos pjuvenoms kūrenti. Reivyčių katilinė buvo rekonstruota 2001 metais, išmontuojant senus

susidėvėjusius ir pastatant du naujus vandens šildymo katilus VK 31 – 1,5 ir 2,5 mW galios. Abu visiškai pajėgūs patenkinti Reivyčių gyvenvietės šilumos poreikius ir vasarą, ir žiemą. Viekšnių katilinėje 2003 metais buvo sumontuotas 2 mW galios tipo VŠKP-2 vandens šildymo biokuro katilas. Jo gamintojas – „Dujiniai įrenginiai“, pakurą pagamino bendrovė „Kazlų Rūdos metalas“. Bendra šiluminė Mažeikių katilinėje įrengtų biokuro katilų galia – 30 mW. Sumontuotas ir 6 mW galios kondensacinis ekonomaizeris, kuris gamina šilumos energiją utilizuojant iš biokuro katilų išeinančius dūmus. Tai labai efektyvus įrenginys, kuris nenaudojant papildomai kuro per metus pagamina daugiau kaip 20 000 mWh šilumos energijos. Pirmas 10 mW galios biokuro vandens šildymo katilas DE-25-14 Ma-

Pučiama stiklo vata „Loft Guard“ (JAV) – jau Lietuvoje!

UAB „SU STATYBA“ Bajorų kelias 4, Vilnius Tel. +370 5 210 2000 Mob. +370 698 47 086 El. p. info@sustatyba.lt

www.sustatyba.lt

 Stogo, sienų, pertvarų konstrukcijoms apšiltinti  Palėpėms  Sumažina šilumos nuostolius iki 25 %  Puiki garso izoliacija  Ekonomiškos sąnaudos – be atliekų  Aukšta kokybė, atitinkanti pasaulinius standartus  Bekvapė  Nesiveisia vabzdžiai ir graužikai  Nepūva, nesiveisia grybelis, pelėsiai, bakterijos  Sudėtyje nėra rišamųjų medžiagų ir cheminių priedų  Sertifikuota ES

žeikių katilinėje buvo pastatytas 2002 metais. Katilas pagamintas Bijsko katilų gamykloje, pakura – bendrovėje „Kazlų Rūdos metalas“. Montavimo darbus atliko įmonė „Kauno energetikos remontas“. 12 mW galios garo katilas DE-2514 Mažeikių katilinėje buvo sumontuotas 2006 metais. Jis irgi pagamintas Bijsko katilų gamykloje. Pakurą pagamino ir dalį montavimo darbų atliko bendrovė „Kazlų Rūdos metalas“, kitais montavimo darbais pasirūpino bendrovės „Kauno energetikos remontas“ ir Tarptautinė statybos korporacija. Mažeikių katilinėje 2006 metais buvo pastatytas kondensacinis ekonomaizeris „Recoflue“, pagamintas Švedijoje. Jo šiluminė galia – 6 mW. Šilumai gaminti jis naudoja iš biokuro katilų išeinančių dūmų šilumą. Iki įrengiant kondensacinį ekonomaizerį iš biokuro katilų išeinančių dūmų į kaminą temperatūra buvo 150–160 laipsnių, o įrengus ekonomaizerį vidutinė išeinančių dūmų temperatūra į kaminą – 50 laipsnių. Montavimo darbus atliko bendrovės „Enerstena“, „Ekotermijos servisas“, „Gluosnėja“ ir „Magma“. Vandens šildymo biokuro katilas AK-8000 P Mažeikių katilinėje buvo sumontuotas 2010 metais. Katilas ir pakura pagaminta Latvijos bendrovėje „Komforts“, įrenginius sumontavo bendrovė „Gandras Energoefektas“. Įmonės Mažeikių šilumos tinklų katilinėse 2011-aisiais pagaminta 165 833 mWh šilumos energijos, iš jų 135 166 mWh, arba 81,5 proc. – biokuru.

Raseinių šilumos ūkis Raseinių katilinės atnaujinimo projektas, pritaikant atsinaujinančias vietos kuro rūšis, įgyvendintas 2007 metais. Investicijų suma siekė 7,8 mln. litų, iš jų 4,2 mln. litų – parama iš struktūrinių Europos Sąjungos (ES) fondų. Sumontuoti verdančio sluoksnio tipo 3 ir 7 mW galingumo biokuro katilai. Darbus atliko bendrovė „Inka“. Dabar per metus biokuru pagaminama 75–85 proc. visos šilumos energijos. Pradėjus naudoti biokurą, pigiausią šiuo metu kuro rūšį, radikaliai pasikeitė lėšų poreikis kurui įsigyti, atsirado galimybė mažinti šilumos kainą naudotojams. 2005–2006 metais, vertinant šilumos kainą, Ra-

specialusis priedas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i energetika

seinių šilumos tinklai buvo brangiausiųjų dešimtuke – 4–6 vietoje. Šiais metais įmonė jau atsidūrė pigiausiai šilumą tiekiančių įmonių dešimtuke, o vasario–balandžio mėnesiais užima 6 vietą pagal mažiausią šilumos kainą. Atsižvelgiant į tai, kad įmonėje dar nepakanka šilumos generavimo iš biokuro galių, ir tai, kad kasmet prijungiama naujų šilumos naudotojų, įmonė 2011 metais parengė projektus dėl 5 mW galios katilo su kondensaciniu 1,2 mW galios ekonomaizeriu statybos Raseinių katilinėje ir 3 mW katilo statybos Ariogalos katilinėje. Jei bus skirta ES parama, šiuodu projektus įgyvendinus įmonėje visa šilumos energija bus pagaminama iš biokuro.

Bendrovės „Širvintų šiluma“ tiekiamos šilumos energijos kaina 2011 metais svyravo nuo 17,62 iki 19 centų už kilovatvalandę (be PVM). Pagal šį rodiklį tai 2–3 vieta Lietuvoje tarp 41 bendrovės, užsiimančios šiuo verslu.

Tauragės šilumos ūkis 1998 metų spalio mėnesį bendrovė Tauragės šilumos tinklai pradėjo savarankišką veiklą, atsijungė nuo „Klaipėdos energijos“. 2003-iaisiais Tauragės šilumos tinklų Beržės rajono katilinėje pastatytas 8 mW galios biokuru kūrenamas vandens šildymo katilas. Statybos kaina – 2,2 mln. litų. Rangovas – bendrovė „Kauno energoremontas“. Sumontuota 9 mW galios pakura ir 16 mW galios vandens šildymo katilas. 2006 metais Beržės rajono katilinėje pastatytas dar vienas 12 mW galios garo katilas ir numatyta, kad ateityje bus montuojamas turbogeneratorius. Statybos kaina – 4,5 mln. litų. 2007 metais sumontuotas ir pradėtas eksploatuoti kondensacinis 7 mW galios ekonomaizeris, kuris papildomai išnaudoja abiejų biokuru dir-

r e n i e ge t a k

Širvintų šilumos ūkis Bendrovė „Širvintų šiluma“ per kelerius pastaruosius metus įgyvendino keturis projektus, kurie šilumos nuostolius padėjo sumažinti nuo 25 iki 14 proc. Pagal du projektus bendrovė keitė senus nusidėvėjusius ir neefektyvius šilumos bei karšto vandens tiekimo vamzdžius naujais. Situacija iškart pasikeitė: sumažėjo remonto išlaidos, perkama mažiau kuro, nes šiluma naudojama efektyviau. Iš viso Širvintose renovuota apie 90 proc. eksploatuojamų tinklų. Rimtų permainų įvyko ir pačioje Širvintų šilumos gamybos katilinėje. Įgyvendinus projektą „Širvintų miesto centralizuoto šilumos tiekimo tinklų modernizavimas įdiegiant kogeneracinę jėgainę“ pradėta gaminti elektros energija įmonės technologinėms reikmėms tenkinti, o pagaminta šiluma tiekiama į centrinę šilumos tiekimo sistemą. Įdiegus modernų energijos generatorių sumažėjo perkamos elektros energijos kaina, padidėjo energijos gamybos efektyvumas, sumažėjo energijos gamybos sąnaudos, teršalų emisija į aplinkos orą, energijos tiekimas tapo saugesnis ir patikimesnis. Siekiant efektyviau gauti šilumą dvejuose mediena kūrenamuose katiluose įrengtas kondensacinis ekonomaizeris, leidžiantis išgauti daugiau šilumos aušinant dūmus ir dūmuose esančių vandens garų kondensacijos sąskaita. Modernizavus katilus sudeginamas tas pat kuro kiekis, bet šilumos gaunama 22 proc. daugiau.

Švenčionių šilumos ūkis Švenčionėliuose 2002 metais į šilumos ūkį investuota 5,6 mln. litų, 2004-aisiais – beveik 4,9 mln. litų. Katilinėje buvo sumontuoti suomių įmonės LAAKA biokuru kūrenami 4 ir 4,5 mW galios katilai. Darbus atliko įvairios Lietuvos bendrovės, konsultavo įmonė „Fortum Heat Lietuva“ . Įgyvendinus projektus šilumos kaina naudotojams sumažėjo apie 30 proc. Be to, į aplinką nebeišmetama kenksmingųjų medžiagų.

energetika i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i specialusis priedas

bančių katilų išeinančių dūmų dujų temperatūrą. Išmetamuose dūmuose, kai yra kūrenamas drėgnas iki 55 proc. drėgmės biokuras, yra daug kondensacinės šilumos – pastačius kondensacinį ekonomaizerį ji yra išnaudojama. Dėl to iki 45–50 laipsnių sumažinama išmetamųjų dujų temperatūra ir papildomai gaunama 20–25 proc. šilumos energijos. Projekto kaina – 3,05 mln. litų. Darbus atliko bendrovė „Enerstena“. 2008 metais baigta 750 kW galios turbogeneratoriaus PTG-750 statyba, jis naudoja iš dalies perkaitinto 12 mW galios garo katilo garus. Atidirbtas garas šildo į miestą tiekiamą termofikacinį vandenį. Elektra naudojama tik savo reikmėms. Nuo eksploatavimo pradžios jau pagaminta apie 4 mln. kWh elektros energijos. Projektą įgyvendino bendrovė „Gandras Energoefektas“, kaina – 2,7 mln. litų. 2012 metų kovą Tauragės šilumos tinklų aerodromo katilinėje pastatytas 2 mW galios biokuru kūrenamas vandens šildymo katilas. Darbus atliko įmonė „Enerstena“. Projekto kaina – 1,449 mln. litų. Katilinė iki tol naudojo brangų ir daug teršalų turintį skystąjį kurą – skalūnų alyvą. Įmonė patirdavo apie 350 tūkst. litų nuostolių per metus. Pradėjus eksploatuoti biokuru kūrenamą katilą „Kaistra“ nuostolių neturėtų būti. Pradėjus naudoti biokurą gerokai sumažėjo mazuto naudojimas. Antai Beržės rajono katilinėje 2005 metais buvo sudeginta 4425 tonos mazuto ir 24 138 kietmetriai biokuro, pagaminta 81 432 mWh šilumos energijos. O 2011-aisiais sudeginta 366,1 tonos mazuto ir 34 991 kietmetris biokuro, pagaminta 71 239 mWh šilumos energijos. Bendrame kuro balanse biokuras Tauragės šilumos tinkluose sudaro per 90 proc.

r e n i e ge t a k

Utenos šilumos ūkis 2002 metais bendrovė Utenos šilumos tinklai nusprendė investuoti į medienos kuru kūrenamą katilą. Kadangi projektas atitiko aplinkosaugos reikalavimus, jį sutiko finansuoti ir negrąžintiną paramą skirti Šiaurės aplinkos finansų korporacija (NEFCO) – tai sudarė 1,8 mln. litų. Projekto vertė – 3,118 mln. litų. Su atvirojo konkurso nugalėtoju bendrove „Kazlų Rūdos metalas“ pasirašyta rangos sutartis. Įgyvendinant

projektą sumontuotas 8 mW galios DE-25/14 garo katilas su medienos kurui deginti pritaikyta pakura ir pagalbinė įranga: medienos kuro sandėlis su kuro žertuvais, kuro padavimo į katilą transporteris, oro tiekimo ventiliatoriai, dūmsiurbis, multiciklonas, technologiniai vamzdynai, pelenų šalinimo transporteriai, hidraulinės pakuros ardynų, pelenų šalinimo ir kuro sandėlio žertuvų sistemos, įrangos automatikos ir valdymo sistema. Įgyvendinant projektą, įrangos ir technologinių vamzdynų montavimo bei izoliavimo darbus atliko bendrovė „Kazlų Rūdos metalas“, projektavimo darbus – „Bioprojektas“ ir „Estinos arka“, bendrus statybos darbus – „Estinos arka“, automatikos ir valdymo sistemų įdiegimo bei programavimo darbus – „Bioautomatika“. Įdiegtas biokuru kūrenamas garo katilas pagamina apie 30 proc. visos šilumos energijos. Investicija į vietos kuro naudojimą gaminant šilumos energiją pasiteisino, pagerėjo ekonominiai įmonės rodikliai, sumažėjo kuro, mokesčių už aplinkos taršą išlaidos. Siekdama sumažinti iš katilų išmetamuose dūmuose esančių kietųjų dalelių kiekį ir panaudoti išmetamuose dūmuose esančią šilumą šilumos energijos gamybai, 2004 metų pabaigoje bendrovė Utenos šilumos tinklai viena pirmųjų Lietuvoje savo katilinėje įdiegė kondensacinį dūmų ekonomaizerį, kurį pasitelkiant iš biokuru kūrenamo garo katilo ir gamtinėmis dujomis kūrenamų vandens šildymo katilų dūmų papildomai pagaminama dar apie 12 proc. šilumos energijos. Ji anksčiau su dūmais paprasčiausiai išeidavo pro kaminą. Eksploatuojamas įrenginys per metus padeda pagaminti apie 18 tūkst. mWh šilumos. Projekto vertė – 2,373 mln. litų. Objekto statybos metu pastatytas atskiras pastatas, kuriame sumontuotas kondensacinis 2,4 mW galios ekonomaizeris, užteršto kondensato valymo įrenginiai, kondensato siurbliai ir technologiniai vamzdynai. Darbui per kondensacinį ekonomaizerį įrengti papildomi dūmsiurbiai, sumontuoti dūmų kanalai bei dūmų užsklandos, įrengtas naujas metalinis 30 metrų aukščio kaminas, sumontuota įrengimų automatikos ir valdymo sistema.

r e n i e ge t a k specialusis priedas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i energetika

Įrangą tiekė bendrovė „Ekotermijos servisas“, projektavimo darbus atliko įmonė „Energetikos linijos“, statybos ir montavimo darbus – bendrovės „Enerstena“ bei „Limatika“. Siekiant sumažinti šilumos kainų augimą, priimtas sprendimas įrengti dar vieną biokuru kūrenamą katilą. Su viešojo pirkimo nugalėtoju bendrove „Enerstena“ pasirašyta rangos sutartis. Investicijos vertė – beveik 2,5 mln. litų. Įgyvendinant projektą 2011 metais sumontuotas 8 mW galios dūmavamzdis vandens šildymo katilas su medienos kuro deginimo pakura „Kaistra“, rekonstruota kuro padavimo į katilus sistema, įrengiant naują kuro transporterį ir medienos kuro sandėlį pritaikant darbui atskirai abiem katilams, sumontuoti pagalbiniai technologiniai, įrengti nauji ir rekonstruota dalis esamų dūmų kanalų, pritaikant kondensacinį ekonomaizerį darbui su abiem biokuru kūrenamais katilais, sumontuotos hidraulinės ardynų, matintuvų, pelenų

šalinimo sistemos, įrangos automatikos ir valdymo sistemos. Projektavimo, įrengimų tiekimo ir montavimo darbus atliko bendrovė „Enerstena“, statybų dalies bei elektros automatikos montavimo darbus – bendrovė „Ligaja“. Pradėjus eksploatuoti naują katilą, biokuro dalis kuro balanse padidėjo nuo 45 iki 63 proc. Šilumos kaina naudotojams nuo 2012 metų sausio 1 dienos sumažėjo apie 11 proc.

Kretingos šilumos ūkis 2001 metais bendrovė „Kazlų Rūdos metalas“ Kretingoje sumontavo kompleksą įrengimų, kurių galingumas – 10 mW, už 2,55 mln. litų biokurui deginti. 2009 metų gruodį bendrovė „Kalvis“ ant esamos pakuros sumontavo 5 mW galingumo katilą „Kalvis 5000MK“ su pagalbiniais įrengimais už 360 tūkst. litų. Abu katilai turėtų tarnauti ilgiau negu prieš tai buvę rusiški, pritaikyti kūrenti dujas ir mazutą.

2007-aisiais buvo įgyvendintas projektas už 7 mln. litų, kurio metu buvo atnaujintos šilumos trasos ir rekonstruota katilinė. Darbus atliko bendrovės „Klaipėdos inžinerinių tinklų statyba“ ir „Axis industries“. Pirmoje projekto dalyje buvo pakeista 1,3 kilometro lauko tinklų, o katilinėje sumontuotas naujas 5 mW galingumo katilas KB-P4,65-11,0 su pakura, transporterių bei pelenų šalinimo sistemomis, įrengtas automatinis kuro transportavimo sandėlis. 2012 metų sausį pastatytas naujas bendrovės „Kalvis“ dūmavamzdis 5 mW galingumo katilas „Kalvis 5000 MK“ už 408 tūkst. litų. Kartu pastatytas ir avarinis generatorius, kuris aprūpins elektros energija katilinės įrengimus kilus sutrikimams elektros padavimo tinkluose. Šiuo metu Tauragėje biokuro dalis sudaro per 80 proc. visame kuro balanse. Jei laiku nebūtų buvęs priimtas sprendimas gamtines dujas pakeisti biokuru, šiandien šilumos energijos kaina 20–30 proc. viršytų šalies vidurkį. 

energetika i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i specialusis priedas

specialusis priedas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i energetika

bet poreikis nepamatuojamas. Juk kai bus aiškūs renovacijos tikslai, laukiami rezultatai, bus aišku ir koks galėtų būti tinkamiausias šilumos šaltinis. Gal tuomet geriau paskatinti šilumininkus atnaujinti tinklus sumažinant vamzdžių diametrą. Gal nebereikės kaip sovietmečiu didelio diametro vamzdžių, nes šilumos poreikis gali būti kitoks. Žodžiu, viską reikia naudoti taupiai“, – teigė A. Vaičiulis.

Nereikėtų persistengti Alternatyvių energijos šaltinių naudojimas renovuojant daugiabučius turi būti gerai pamatuotas Vladas ŠERELIS

Keiksnodami centralizuotos šilumos tiekėjus gyventojai vis dažniau ima galvoti, ar nebūtų išeitis iš viso atsijungti nuo centralizuotų vamzdynų ir pasitelkti alternatyvius energijos šaltinius. Tokias mintis paskatina ir namų renovacija – o gal vienu sykiu galima susitvarkyti viską? Juo labiau pavyzdžių jau yra. 66

Sprendimas turi būti kompleksinis Pasak Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos vadovo Aido Vaičiulio, visa ko pagrindas turi būti kompleksiškumas. Dar dažnai pasitaiko, kad kai kurie su pastato atnaujinimu susiję darbai padaromi neva laikinai, žinant, kad po kurio laiko bus atliekamas namo modernizavimas ir tuos pačius darbus reikės perdaryti iš naujo. Arba būna, kad taupant kai kurių darbų atsisakoma, bet ilgainiui juos vis tiek neišvengiamai reikia padaryti. Dažniausiai taip pasitaiko atnaujinant šilumos ūkį. A. Vaičiulio nuomone, pirmiausia reikia pamatuoti poreikį ir rengti bendrus projektus. Šitaip tikrai bus sutaupyta lėšų, laiko ir rastas racionaliausias sprendimas. „Ne vienoje savivaldybėje teko dalyvauti diskusijose su gyventojais. Kartais tenka išgirsti apie projektus, kai planuojama kvartalinė daugiabučių renovacija, šilumos tinklus paliekant už borto. Galvojama, kad geriau pasitelkti alternatyvius šilumos šaltinius,

Namas – kaip senas automobilis Kompleksinio požiūrio sprendžiant pastatų atnaujinimo klausimus pasigenda ir bendrovės „Steltronika“ komercijos direktorius Remigijus Simanavičius. Anot jo, kompleksinis požiūris – tai esamų rezultatų auditavimas ir naujų veiksmų modeliavimas. Reikia žiūrėti, nuo ko pradėti ir kokius veiksmus daryti, kad žengus žingsnį nebereikėtų jo taisyti. „Apskaičiuota, kad kiekvienas veiksmas turi savo sąnaudas. Jeigu izoliuojamos pastato sienos, bet nekeičiami langai, sumanius daryti šį darbą vėliau reikės iš naujo organizuoti visą procesą, perdaryti kai kuriuos darbus, atliktus šiltinant fasadą. Tad atskirai organizuojant pavienius darbus sąnaudos bus kur kas didesnės, negu vienu metu viską numačius ir padarius“, – sakė R. Simanavičius. Siekiant energinio efektyvumo, suplanuoti visus veiksmus labai svarbu. Nuo to, kokios priemonės bus numatytos, kokie veiksmai bus padaryti, priklauso ir rezultatai. R. Simanavičius senų daugiabučių renovaciją palygino su seno automobilio remontu – kartais paaiškėja, kad lėšos buvo panaudotos neracionaliai, jas reikėjo skirti kitokiems darbams atlikti, o gal ir visai neskirti.

Geoterminis šildymas ar kitokie šilumos siurbliai negali būti centralizuoto šildymo alternatyva, jie dažniau gali būti tik papildomas šilumos šaltinis.

r e n i e ge t a

Nevertėtų vadovautis nuogirdomis Kokiam šildymui priklauso ateitis? Bendrovės „Steltronika“ atstovas tikrai nesiryžo tvirtinti, kad šilumos siurbliai yra išsigelbėjimas nuo didelių sąskaitų už šildymą ir kitokių problemų sprendimo būdas. Šilumos siurbliai turi būti kompleksinių sprendimų dalis. „Kartais galvojama, kad išeitis yra įsidiegti pigesnę šilumą gaminantį šaltinį, neva sumažės sąskaitos ir visi bus patenkinti. Tačiau bet kurių atsinaujinančių energijos šaltinių taikymas daug energijos naudojančiuose pastatuose jau savaime nėra geras spren-

dimas. Tuomet reikalingi didesnio pajėgumo įrenginiai, jie irgi naudos nemažai energijos. Pirmiausia reikia pasistengti, kad pats pastatas neeikvotų daug energijos“, – sakė R. Simanavičius. Atsinaujinančių energijos šaltinių sistemas galima diegti tik ten, kur jos būtų ir techniškai, ir ekonomiškai pagrįstos. Jeigu kurio nors daugiabučio gyventojai nuspręstų atsijungti nuo centralizuoto šildymo ir įsirengti geoterminį šildymą, pirma reikia išanalizuoti, koks bus rezultatas. R. Simanavičius patvirtino, kad geoterminis šildymas ar kitokie šilumos siurbliai negali būti centralizuoto šildymo alternatyva, jie dažniau gali būti tik papildomas šilumos šaltinis. Pirmiausia vis tiek reikia stengtis, kad pats pastatas naudotų kuo mažiau energijos. „Turi būti energijos taupymo kultūra. Nereikia manyti, kad įsirengsime šilumos siurblius ir energijos naudosime kiek širdis geidžia. Jeigu ji bus taupoma, bus patrauklu įsidiegti

ir alternatyvius energijos šaltinius“, – pasakojo R. Simanavičius. „Steltronikos“ atstovas kaip pavyzdį paminėjo vieną Alytaus daugiabutį, kuriame šilumos siurblys buvo įsirengtas nerenovavus pastato. Techninis sprendimas šiuo atveju nebuvo gerai išanalizuotas. „Kai įgyvendinami tokie projektai, diskredituojamas atsinaujinančių šaltinių vardas. Sumontuoti šilumos siurblius nerenovuotuose namuose – tikrai ydingas požiūris“, – tvirtino R. Simanavičius. Praėjusiais metais buvo atliktas tyrimas apie gydymosi įpročius. Paaiškėjo, kad iš visų Europos šalių lietuviai dažniausiai linkę į savigydą: patys nusistato diagnozę, patys nusprendžia, kokių vaistų reikia, patys tuos vaistus nusiperka. Su statiniais procesas panašus. Žmonės įvairiausias nuogirdas priima kaip absoliučią tiesą ir neturėdami specialių žinių mėgina „gydyti“ pastatus. Veiksmai dažnai būna neteisingi ir tik paplonina piniginę, užuot sutaupę. 

energetika i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i specialusis priedas

specialusis priedas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i energetika

Gerą reputaciją užtarnavo atlikti darbai „Esame pasiruošę padėti tiems, kuriems reikia geros kokybės paslaugų už protingą kainą“ – tokiu šūkiu dažniausiai vadovaujasi Visagine veikianti bendrovė „Gandras Energoefektas“. Nuo 1989 metų dirbanti įmonė veiklos pradžioje tiekdavo ir montuodavo tik siurblius, turbogeneratorius bei uždaromąją armatūrą. Dabar veiklos diapazoną praplėtė šildymo katilai – šioje srityje dirbama jau 4 metus. „Gandro Energoefekto“ generalinis direktorius Dmitrijus Podčerninas juokavo, kad anksčiau patys prašydavosi priimami į projektus, o dabar dažniau yra kviečiami atlikti darbus. „Gandras Energoefektas“ atstovauja 3 kompanijoms, gaminančioms katilus, 6 kompanijoms, gaminančioms turbinas, apie 40 įmonių, gaminančių siurblius, ir apie 200 kompanijų, gaminančių uždaromosios armatūros prietaisus. Tad be keblumų gali pasiūlyti sumontuoti ir paleisti šildymo katilines ar turbogeneratorius elektrai gaminti. „Yra mėginimų taupyti ir savo jėgomis montuoti gana sudėtingus įrenginius. Tokie mėginimai tikrai retai kada pasiteisina. Praktika rodo, kad geriau specializuotus darbus patikėti specializuotai įmonei, kuri parinks tinkamą įrangą ir kvalifikuotai ją sumontuos. Nemėginame užsakovui pateikti vienetinių gaminių ir eksperimentuoti – veiks toks įrenginys ar ne. Siūlome tik patikimą įrangą, kuri jau gaminama serijiniu būdu ir yra gerai išbandyta. Dėl to esame užsitarnavę gerą reputaciją“, – sakė D. Podčerninas. Patirtis rodo, kad nereikia taupyti kokybiškai ir patikimai įrangai. Vėliau investicijos atsiperka dėl mažų eksploatavimo išlaidų. Reikia įvertinti visas aplinkybes ir pateikti racionaliausią sprendimą klientui. Antai Alytuje bendrovė „Gandras Energoefektas“ įgyvendino šilumos ūkio atnaujinimo projektą. Kita konkurse dalyvavusi

bendrovė pasiūlė statyti naują pastatą ir jame montuoti visą įrangą. „Gandro Energoefekto“ specialistai pasiūlė kitą sprendimą – parinkti tokią įrangą, kurią būtų galima pritaikyti esamoje katilinėje. Šitaip buvo sutaupyta ne tik pinigų, bet ir nemažai laiko. „Labai tikiuosi, kad vis daugiau užsakovų ims suprasti, jog atnaujinant šilumos ūkius svarbu gaminti ne vien šilumą, bet kartu ir elektros energiją. Bent jau savo reikmėms. Šiandien taip mąstančiųjų dar nėra labai daug. Jeigu atsiranda tokių, kurie nori gaminti ne tik šilumos, bet ir elektros energiją, tačiau neišmano visų subtilybių – esame pasiruošę padėti įvairiapusiškai“, – sakė D. Podčerninas. Dažniausiai bendrovės „Gandras Energoefektas“ užsakovai būna didelius įrenginius eksploatuojančios įmonės. Tačiau dirbama ir su privačiais užsakovais. Mažiausias katilas, kurį bendrovė pardavė – 110 kW galingumo. Jis dabar šildo privatų išties didelio ploto namą. Privatiems klientams siūlomi ne tik medžio, bet ir šiaudų, žolės granulėmis kūrenami katilai. Tokia įranga reikalauja tikslaus montavimo, įrangos sureguliavimo. Kvalifikuoti „Gandro Energoefekto“ specialistai tuo pasirūpina. Paklaustas, kurie įgyvendinti projektai buvo įsimintiniausi, D. Podčerninas pirmiausia paminėjo iš dalies nedidelės apimties – apie 300 kW galingumo – katilinės įrangos montavimą Plungėje. Vienas didesnių objektų – Mažeikių katilinėje sumontuotas vandens šildymo biokuro katilas, kurio galingumas yra 8 MW. Įranga buvo įrengta ir paruošta eksploatuoti per rekordiškai trumpą laiką – 3,5 mėnesio. „Gandro Energoefekto“ generalinis direktorius pripažino, kad įprastai toks projektas įgyvendinamas per metus. „Suprantama, toks darbų atlikimo terminas – ne iš puikybės, o verčiant aplinkybėms. Užsakovas rizikavo, tačiau

mes su užduotimi susitvarkėme ir dėl to esame minimi tik geruoju. Užsakovas liko patenkintas ir dėkingas“, – pasakojo D. Podčerninas. Šiuo metu įgyvendinamas projektas Rygoje, gruodžio mėnesį jį planuojama užbaigti. Tai 4 MW galingumo kogeneracinės jėgainės statyba. „Gandras Energoefektas“ yra įrangos tiekėjas, pasiūlęs JAV kompanijos „Wellons“ garo katilą, Italijos kompanijos deaeratorių, Didžiosios Britanijos kompanijos redukavimo–aušinimo įrenginį, Graikijos įmonės garo separatorių bei kitą įvairių Europos šalių gamintojų įrangą. Bene galingiausią įrenginį „Gandras Energoefektas“ sumontavo Alytuje. Čia dabar veikia 9,2 MW galingumo turbogeneratorius, kainavęs 7,2 mln. litų. Tokio galingumo turbinos dabar kainuoja maždaug tris kartus brangiau. D. Podčerninas įsitikinęs, kad kuo mažiau kainuoja įranga, tuo mažiau gali kainuoti ir naudotojams tiekiama energija – tai neatsiejami dalykai. Vien todėl visaginiečiai ieško kokybiškiausios, bet kartu ir mažiau kainuojančios įrangos. Ir tokią randa. Klientai tuo ypač patenkinti. 

• • •

Projektavimas, gamyba, įdiegimas

• •

Vožtuvai, maišytuvai, filtrai, smulkintuvai

Energiniai objektai iki rakto

Turbinos, katilai, kogeneracinės jėgainės, siurbliai Bet kokio sudėtingumo technologinių procesų automatizavimas Veteranų g. 5, LT-31114 Visaginas Tel./faks. +370 386 70 424, +370 386 71 481 El. p. gandras@gandras.net www.gandras.net

energetika i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i specialusis priedas

Dirbtinį apšvietimą keisti natūraliu neskubama Lietuvoje 2018-ųjų, juo labiau 2020-ųjų niekas nelaukia. Nes tam paprasčiausiai nesiruošiama manant, kad netolima ateitis vis dar už kalnų. Tačiau laikotarpis, kai visi naujai statomi ar modernizuojami pastatai privalės tapti nulinės energijos naudojimo, tikrai netrus ateiti. Kas tada? Turbūt skėsčiosime rankomis. Sprendimus atideda rytojui Sprendimų, kaip neeikvoti pastatams energijos, medžiagų gamintojai bei technologijų kūrėjai siūlo apsčiai. „Ir projektuotojai, ir užsakovai kol kas moja ranka – maža kam rūpi rytdiena. Energinis pastatų efektyvumas kol kas dažniausiai apsiriboja diskusijomis“, – tvirtino bendrovės „Vilniaus Ejotra“ vadybininkas Marius Bankauskas.

Jo atstovaujamas produktas – energijos nereikalaujantys šviestuvai – saulės tuneliai. Skaičiuojant energinį pastatų efektyvumą toks įrenginys prideda nemažai balų. Vertinant žaliųjų pastatų aspektu, įrengus šviestuvus – saulės tunelius – galima pridėti mažiausiai 20 proc. Apšvietimui naudojama saulės energija (šviesa), kuri šviečia į stogą. Todėl radus sprendimą tą energiją

specialusis priedas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i energetika

(šviesą) tinkamai panaudoti, patalpos gali būti apšviečiamos nenaudojant elektros energijos. Atnaujinant senus daugiabučius ir norint gauti valstybės paramą, reikia atlikti atitinkamus darbus, kurie vertinami balais. Antai apšiltintas stogas ir lauko sienos, pakeisti langai bei lauko durys suteikia tam tikrą balų skaičių. Atnaujinta elektros įranga ar pakeistas laiptinių apšvietimas irgi jų prideda. Nuo to priklauso, kokio dydžio valstybės parama bus skiriama renovuotam pastatui. M. Bankausko teigimu, šviestuvus – šviesos tunelius – galima pritaikyti įvairios paskirties pastatuose. Renovuojamuose daugiabučiuose irgi. Žinoma, tokiuose objektuose jie būtų naudojami ribotai, būtų labiau skirti rūsiams apšviesti. Tačiau blogiausia, kad alternatyvomis nesidomima, pirmiausia pateikiamas klausimas – per kiek laiko atsipirks? „Vienas privataus namo gyventojas sumanė šviestuvą – šviesos tunelį – įsirengti tualete. Sprendimas jam patiko, tačiau irgi paklausė, per kiek laiko investicija atsipirks. Atsakiau tiesiai šviesiai, kad jis šitiek negyvens. Viena vertus, tikrai negalima visko matuoti tik investicijų atsiperkamumu. Kita vertus, ekonominė nauda, be abejo, yra, tik skiriasi atsiperkamumo laikotarpis. O jis priklauso dar ir nuo to, kokios paskirties objektuose įrengiami šviesolaidžiai“, – pasakojo M. Bankauskas.

Šilumos nuostoliai minimalūs Skaičiuodami energinį pastatų efektyvumą specialistai pastebi, kad bene didžiausi šilumos nuostoliai patiriami pro nesandarius langus. Nors jie būna ir ypač geros kokybės, šiluminė langų varža vis viena yra prastesnė nei sienos. Lyginant pro langus bei stoglangius patiriamus šilumos nuostolius su šviesos tunelių, šių nuostoliai mažesni. Žinoma, palyginimas nėra adekvatus, bendra šių įrenginių ypatybė – tik tai, kad jie į patalpas skleidžia natūralią šviesą. „Geras šilumos laidumo koeficientas leidžia mažinti šildymo sąnaudas, o vasarą – energiją orui kondicionuoti. Šviesos tunelių sistemos pasižymi tikrai geru šilumos laidumo koeficientu, tad šilumos požiūriu už langus jos yra pranašesnės. Be abejo, su langais lyginti sunku jau vien dėl to, kad pro

šviesos tunelius nematyti vaizdo lauke“, – sakė M. Bankauskas. Jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad pro mažesnį stogo ploto vienetą galima praleisti tiek pat ar net daugiau saulės šviesos negu pro langą. O jei stoge bus mažesnė anga, tai ir šilumos nuostolių bus mažiau.

Darbo užmokesčio fondas įmonėse yra apie 70 proc. didesnis negu išlaidos už komunalines paslaugas. Padidinus darbo našumą bent vienu procentu, išlaidos už komunalines paslaugas padengiamos. Tad kodėl įrenginių atsiperkamumo neskaičiuoti vadovaujantis tokiu metodu?

Didesnis darbo efektyvumas Šviestuvo – saulės tunelio – konstrukciją sudaro patentuotas saulės šviesos rinkimo kupolas, nukreipiantis spindulius į vamzdį. Vamzdžiu šviesa keliauja į patalpas, kuriose išsklaidoma pasitelkiant dvigubo lęšio technologiją. Vamzdžio vidus dengtas plėvele, kuri šviesą atspindi geriausiai pasaulyje. Ši medžiaga atspindi 99,7 proc. krintančių spindulių. Didžiausias galimas vamzdžio ilgis – 15 metrų, tad natūralią šviesą galima nukreipti netgi ten, kur, atrodytų, neįmanoma. Kad ir koks būtų geras dirbtinis apšvietimas, jis neatstoja natūralaus. Bet kuri lempa mirga, nors kartais tai nepastebima. Esant dirbtiniam apšvietimui dirbančio žmogaus akys pavargsta greičiau. Darbuotojai dažniau priversti daryti pertraukas, o tai turi įtakos darbo našumui. Įrenginio atsipirkimo laiką galima skaičiuoti ne tik pagal tai, kiek sutaupoma elektros energijos jos nenaudojant apšvietimui, nors Rytų Europos šalyse rezultatams gauti dažniau pasitelkiamas sunaudotos energijos ir elektros lempučių skaičius. Vakaruose labiau žiūrima į energinį efektyvumą, poveikį žmogaus sveikatai bei aplinkai. „Šviesos tunelių sistemos nenaudoja jokios energijos, tik transportuoja saulės šviesą, bet pats įrenginys kainuoja. Viena vertus, skaičiuojant tik pagal lempučių tarnavimo laiką, šviesos tunelių atsiperkamumo laikas gali nuvilti. Kita vertus, būtina įvertinti savijautą, darbingumą, o tai sunku pamatuoti“, – kalbėjo bendrovės „Vilniaus Ejotra“ atstovas. Mokslininkai yra padarę nemažai tyrimų, kurių metu nagrinėjo, kaip žmonės jaučiasi esant natūraliam bei dirbtiniam apšvietimui. Moksliškai nustatyta, kad esant natūraliam apšvietimui darbingumas padidėja apie 20 proc., 20–25 proc. mažiau sergama. Pastebėta ir tai, kad sandėlyje, kuriame buvo sumontuota natūralaus apšvietimo sistema, pravaikštos buvo 25 proc. mažesnės palyginti su sandėliu, kuriame švietė elektros lempos.

Idealu – sporto salėse Šviesos tuneliai gali būti alternatyva apšvietimui lempomis. Netgi naktį. Tik tokiu atveju reikalingi priedai. Vienas jų – LED apšvietimo juostelės, kurios atitinkamą laiką atstoja saulės spindulius. „Mūsų šalyje atnaujinta dešimtys ar net šimtai mokyklų. Kalbama apie energijos naudojimo mažinimą, tačiau nepasitelkiamos technologijos, kurios tikrai reikalingos. Galbūt sudėtingiau šviesos tunelius sumontuoti

visose klasėse, tačiau sporto salėse tai būtų idealus sprendimas“, – tvirtino M. Bankauskas. Sporto salėse šviesos tunelius įrengti paprasčiausia – tiesiogiai pro stogą būtų sumontuotas natūralios šviesos šaltinis, tolygiai apšviečiantis visą salę. Sporto salėse visuomet būna apšvietimo problemų, čia nuolat dega nemažo galingumo šviestuvai, netgi dieną. Apskaičiuota, kad sporto salėse sumontuoti šviesos tuneliai atsipirktų per 5–6 metus. Gamintojų atstovai buvo susitikę su Vilniaus miesto savivaldybės tarnautojais, demonstravo įrenginį. Nebuvo tokių, kurie nebūtų susidomėję šviesos tuneliais. Daugelis sutinka, kad jie, be abejo, duotų daug naudos, tačiau investuoti į tai dar nenorima. Dažniausias atsakymas, kone standartinis – susisieksime su jumis, kai bus poreikis. 

Surinkimo zona:

 Patentuota šviesos surinkimo technologija;  Kupolas surenka dvigubai daugiau saulės šviesos negu pats turi ploto;  Sugaunami net ir žemos saulės krentantys spinduliai.

Perdavimo zona:

Pristatymo zona:

 Du lęšiai derinami siekiant išgauti didžiausią apšvietimo kokybę;  Efektyvusis lęšis padeda kontroliuoti apšvietimo kokybę ir atspalvį;  Šviesos srauto reguliatorius per 8 sekundes šviesos srautą nuo 100% sumažina iki 2 %.

 Efektyviausia natūralaus apšvietimo sistema pasaulyje;  Geriausia pasaulyje vidinio atspindinčio paviršiaus geba atspindėti šviesą 99,7%;  Galimybė transportuoti šviesą iki 15 m. su posūkiais iki 900.

UAB „Vilniaus Ejotra“, Kirtimų g. 11, LT-02244 Telefonas +370 5264 9060, faksas +370 5264 9061, el. paštas ejt@ejt.lt

www.solevita.lt, www.solatube.com 71

energetika i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i specialusis priedas

specialusis priedas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i energetika

Kompromisas įmanomas Sumažinti išlaidas už šildymą įmanoma ir neatsisakius centralizuoto šildymo Bitė RIMKUTĖ

Sudėtingos biurokratinės procedūros, kurias tenka atlikti norint atsijungti nuo centralizuotos šildymo sistemos, atsisakyti ketinimo išbandyti alternatyvius šildymo būdus privertė ne vieną Lietuvos gyventoją. Keturių šalies inžinierių praėjusį rudenį užpatentuotas išradimas šią problemą eliminuoja ar bent jau sumažina – rekonstruojant šildymo sistemą pagal jų sukurtą schemą atsisakyti centrinio šildymo nereikia. Bet galima sumažinti šildymo kainą. Dviejų sistemų dermė Dmitrijus Maratkanovas, Artūras Juchnevičius, Tomas Glumbakas ir Genadij Pavlovskij užpatentavo techninį sprendimą, leidžiantį į centrinę šildymo sistemą integruoti papildomą šildymo įrangą – bet kokį autonominį šilumos generatorių. PavyzBendrovė „Environment Energy Solutions“ kombinuotąją šildymo sistemą pirmiausia išbandė savo patalpose Motorų gatvėje, Vilniuje.

džiui, šilumos siurblius ar joninius katilus. Siūlomas modelis yra kombinuotas dviejų šilumos energijos šaltinių naudojimas centralizuoto šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemose. Šilumos siurblys ir (arba) kitas autonominis šilumos generatorius sudaro

nepriklausomą modulį ir yra įjungtas į magistralinį šilumos padavimo į pastato šildymo sistemos vamzdyną, o per šilumokaitį – į pastato karšto vandens tiekimo sistemą. Šiluma būtų pakaitomis išskiriama į pastatą iš darbinės centralizuoto šilumos tiekimo sistemos ir iš šiluminio siurblio arba kito autonominio šilumos generatoriaus. Dirbant šiems šilumos energija būtų gaunama iš atsinaujinančio gamtinio šilumos šaltinio. Nustojus veikti autonominiam šilumos generatoriui arba šilumos siurbliui būtų naudojamas centralizuotas šilumos gamybos įrangos šaltinis. Šiluma būtų transportuojama magistraliniu šilumos vamzdynu iki pastato, kuriame yra šilumos punktas. Įranga, reikalinga kombinuotam naudojimui, turi būti montuojama pačiame pastate. Nepriklausomas modulis turėtų valdymo bloką, skirtą modulio šildymo koeficientui (angl. Coefficient of Performance – COP) pagal skaičiavimo momento sistemos duomenis apskaičiuoti, palyginti gautąjį COP su užsiduotuoju ir pagal gautą rezultatą įjungti arba iš-

specialusis priedas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i energetika

jungti modulį, taip pat apdoroti kitus parametrus, turinčius įtakos efektyviam sistemos darbui. Kombinuotasis šildymas pašalina esminį naudojimosi šilumos siurbliais trūkumą – tai, kad esant žemai oro temperatūrai šilumos siurblys be papildomo šilumos šaltinio nepagamina pakankamo šilumnešio kiekio naudotojams. Išradėjai pabrėžia, kad įvairių tipų šilumos siurblio ar kito autonominio šilumos generatoriaus naudojimas sublokuojant su centralizuota šilumos tiekimo sistema leidžia labiau sumažinti šilumos gamybos išlaidas, negu naudojant tik šilumos siurblį ar kitą autonominį šilumos generatorių, juolab – tik centralizuotą šildymo sistemą. Teorinius skaičiavimus praktiškai praėjusią žiemą patikrinę keturi išradėjai tvirtina, kad jų siūlomas šildymo sistemos pertvarkymas ekonominį efektą teikia iškart. „O standartinis šilumos punkto modernizavimas esminės problemos – didelių šildymo sąnaudų – neišsprendžia. Jis pagerina apskaitą, bet nei tarifai, nei šilumos naudojimas dėl to nesumažėja, taigi nauda – visiškai minimali“, – dėstė D. Maratkanovas.

Perpus pigesnė šiluma Įrangos, tinkančios diegti pagal šią technologiją, testavimas praėjusį šildymo sezoną buvo atliktas Rygoje. Gauti rezultatai parodė, kad vidutinė šilumos energijos kaina gali būti 0,134 Lt/kWh, be to, pasitvirtino ir skaičiavimas, kad dėl kombinuotosios šildymo sistemos centralizuotai tiekiamos šilumos poreikis sumažėja penkiskart. Didžiąją dalį poreikio – 80 proc. – patenkina šilumos siurblio gaminama perpus pigesnė šiluma. Lietuvoje išradėjai savo projekto dar nepatikrino. Siekiant komercializuoti išradimą pirmiausia planuojama sukurti papildomo finansavimo ir valdymo modelius, taip pat plačiai informuoti potencialius naudotojus. Išradėjai tikisi, kad pirmieji naudotojai jų techninio sprendimo privalumus galės įvertinti jau ateinantį šildymo sezoną. Profesionalų nenustebino 2011 metų spalį išradimo patentą viešai paskelbė Valstybinis patentų biuras. Tuo pačiu metu išradimas gavo ir Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) apsaugą. Už ją išradėjų grupė dėkinga Mokslų, inovacijų ir technologijų agentūrai (MITA) – jos darbuotojų dėka jie dalyvavo Specialiojoje ekonomikos augimo ir konkurencingumo didinimo programoje ir gavo finansavimą nacionaliniam patentui išplėsti į tarptautinį patentą (PCT) pagal patentinės kooperacijos sutartį. Vis dėlto minėtas techninis sprendimas nėra naujas geoterminio šildymo sistemas diegiantiems specialistams. Panašius modelius naudoja ne viena geoterminio šildymo sistemose besispecializuojanti įmonė. Prieš trejus metus pirmą tokią sistemą sumodeliavo ir bendrovės „Environment Energy Solutions“ specialistai. Bet įmonė nusprendė pasirašyti su patento savininkais licencinę sutartį, leidžiančią naudotis jų išradimu. „Tegu tai būna atlygis už tai, kad šie vyrai plačiau paskleis žinią apie sėkmingą technologiją“, – sakė

energetika i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i specialusis priedas

specialusis priedas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i energetika

r e n i e ge t a k įmonės vadovas Darius Apanavičius. Tokią pat kombinuotąją šildymo sistemą, tik be valdymo bloko, turi ir daugiabutis Alytuje, Pulko g. 34, išgarsėjęs tuo, kad pirmasis Lietuvoje įsidiegė geoterminį šildymą tokios rūšies pastate. Bendriją „Šerkšnas“ administruojantis Vytautas Kazlauskas neslėpė nemaloniai nustebęs dėl to, kad kažkas sugalvojo patentuoti techninį tokios rūšies sprendimą. „Tokių dalykų patentuoti negalima. Tada gal sakysime, kad reikia patentuoti ir šilumines trasas, ir kitus panašius dalykus“, – sakė V. Kazlauskas.

Valstybės politika glumina Bendrija „Šerkšnas“ šilumos siurblį „oras–oras“ karštam vandeniui gaminti pasistatė dar prieš trejus metus. Jis atsipirko per pusantrų metų. Praėjusį rudenį prie centralizuotos šildymo sistemos prijungtas ir šilumos siurblys „gruntas– vanduo“ (apskaičiuota, kad jis atsipirks per trejus metus), kurio pajėgumo, įsitikinę projekto autoriai, visiškai užteks šešių aukštų daugiabučio poreikiams, kai tik bus atlikta namo renovacija, tai yra jau kitą šildymo sezoną. „Nenorėjome be reikalo į žemę užkasti pinigų, todėl šilumos siurblio galia skaičiuota galvojant ne apie šią

dieną, bet rytojų“, – aiškino V. Kazlauskas. Dėl šios priežasties praėjusią žiemą maždaug ketvirtadalį reikalingos šilumos bendrija pirko iš centralizuotos šilumos tiekėjų. Ir sužinojo, kad centralizuotą šilumos tiekimą naudojant kaip rezervinį Šilumos ūkio įstatymas leidžia šilumos tiekėjams iš naudotojų reikalauti kompensacijos už rezervinę galią. „Valstybės politika šiuo klausimu tikrai glumina. Būtų normalu reikalauti kompensacijų, jei mes būtume pasistatę malkomis kūrenamą krosnį ar dujų katilą, bet juk pasirinkome žaliąją energiją“, – komentavo V. Kazlauskas. Minėta rinkliava, anot verslininko – tik viena iš daugelio politikų požiūrį į žaliąją energetiką rodančių detalių: „Iki praėjusių metų liepos 1 dienos Vyriausybė turėjo parengti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymui įgyvendinti reikalingų įstatymų pakeitimo projektus, tai yra reglamentuoti, kaip valstybė rems geoterminio šildymo, saulės kolektorių ir pan. diegimą. Tai nepadaryta iki šiol. Pasirūpinta tik biokuro katilinių, kurias kuruoja Seimo narys Jonas Šimėnas, problemomis ir iš dalies – vėjo jėgainėmis.“

Preliminariai numatyta, kad geoterminį šildymą įsidiegti nusprendę gyventojai galės rinktis arba dalinę kompensaciją įrangai, arba lengvatinį elektros tarifą. Bendrovės „Environment Energy Solutions“ direktorius D. Apanavičius sakė galintis tik apgailestauti, kad Lietuva vis atidėlioja laiką, kai neišvengiamai reikės vykdyti Europos Sąjungos (ES) normatyvus dėl energijos gamybos iš atsinaujinančių šaltinių. „Kol kas stovime vietoje. Vėjo, vandens jėgaines kažkas sugebėjo prastumti, o tokia pat žalioji šilumos siurblių gaminama energija visiškai pamiršta. Kodėl ji nėra svarbi Lietuvai? Nes svarbu tik naftininkų interesai?“ – retorinius klausimus formulavo pašnekovas.

Pirmiesiems – daug kliūčių Rūpindamasis bendrijos „Šerkšnas“ reikalais, V. Kazlauskas nuvertė nemažai tvorų, per kurias nebereikės šokinėti kitoms renovuoti namus pasiryžusioms bendrijoms. Vienas svarbiausių alytiškio pasiektų laimėjimų – daugiabučių namų renovavimo programoje atsiradusi valstybės remiama priemonė – alternatyvaus šildymo įrengimas. Tik „Šerkšno“ bendrija pasinaudoti ja negalėjo, mat pagal galio-

r e n i e ge t a k

jančią tvarką pirmiausia būtų reikėję apšiltinti namą. „Taip yra todėl, kad renovavimas finansuojamas iš ES lėšų ir laikomasi reikalavimo pritarti kompensavimui tik tuo atveju, jei daugiabutis atlikus tam tikrus darbus sutaupo 20 proc. šilumos energijos. Būtent energijos, o ne kainos. Nerenovavus namo toks sutaupymas neįmanomas“, – pripažino V. Kazlauskas. Bendrija kreipėsi ir į Vyriausybę, ir į Aplinkos ministeriją prašydama Daugiabučių namų renovavimo programos dalyviams suteikti galimybę būsto renovavimo eigą planuoti pagal savo poreikius.

Efektas neabejotinas D. Maratkanovas ir jo kolegos siūlo daugiabučiuose įrengti ne bendrijos „Šerkšnas“ pasirinktą „gruntas–vanduo“, o paprasčiau įmontuojamus „oras–vanduo“ tipo šilumos siurblius. Atsižvelgdami į produkcijos patikimumą ir technines charakteristikas, tinkančias šalies oro sąlygoms, išradėjai atrinko įrangos gamintojus ir jų atstovus iš Lietuvos, Švedijos, Suomijos bei Japonijos. „Džiaugiamės, kad suradome vietos įmonę – „Environment Energy Solutions“, kuri sugeba gaminti ne tik tipinius šilumos siurblius, bet ir individualią konkrečiam pastatui pritaikytą įrangą“, – sakė D. Maratkanovas.

Kitas galimas sprendimas – imti standartinę licenciją turinčių gamintojų ar jų atstovų įrangą ir sudaryti reikiamo galingumo siurblį jungiant kaskadiniu būdu kelis modulius. Išradėjai apskaičiavo, kad investicijos į centralizuoto šildymo sistemą priklausomai nuo įrangos gamintojo, techninių įrangos charakteristikų ir kainos atsipirktų per 3,5–5 metus. „Environment Energy Solutions“ vadovas D. Apanavičius patvirtino: orinis šilumos siurblys – vienas efektyvių sprendimų. Kol temperatūra nenukrinta žemiau –5–10 laipsnių Celsijaus, jo gaminamos šilumos kaina mažesnė nei miesto tinklų. O Lietuvoje, kur šildymo sezonas trunka 6–7 mėnesius, kritinė temperatūra, kai šilumos siurblio darbas nebeekonomiškas – t. y. kai jo naudingumo koeficientas per mažas – sudaro tik apie 20 proc. Visu kitu laiku šilumos siurblys gali aptarnauti namą ir tiekti energiją, gaunamą iš oro. „Tai bet kokiu atveju pigiau. Mes už elektros energiją mokame 45 centus, o pagaminti vieną kilovatvalandę šilumos energijos kainuotų 15 centų. Centralizuotos miesto šildymo sistemos kilovatvalandė kainuoja apie 30 centų. Taigi dukart daugiau. Drąsiai galime siūlyti šitą sistemą renovacijai

besiruošiantiems namams, tiems, kurie nori sutaupyti šilumos energijos ir lėšų“, – sakė D. Apanavičius.

Ieško finansavimo galimybių Keturi išradėjai jau ėmėsi to, ko iš jų tikisi ne viena geoterminio šildymo sistemas diegianti įmonė – populiarinti naująjį techninį sprendimą, galintį smarkiai sumažinti centralizuoto šildymo sistemomis besinaudojančių gyventojų išlaidas. Gegužės 22–24 dienomis jų išradimas bus pristatomas „Litexpo“ vyksiančioje parodoje „Balttechnika“, vėliau, tarpininkaujant Energetikos ministerijai, tikimasi surengti konferenciją, į kurią bus kviečiami savivaldybių energetikos skyrių atstovai, daugiabučių bendrijų asociacijos atstovai, kiti suinteresuoti asmenys. Pasak D. Maratkanovo, dėl galimybės išperkamąja nuoma įsigyti reikalingą įrangą jau kalbėta ir su bankais. Atsakymas gautas teigiamas. Kita galimybė gauti pigesnę šilumos energiją atsirastų tais atvejais, jei žmonės nuspręstų ne patys valdyti įrangą, o patikėti tai šilumos energijos tiekimo operatoriams. „Operatoriai įrangą įdiegtų savo lėšomis ir tiektų šilumos energiją mažesniais palyginti su dabartinių tiekėjų tarifais“, – aiškino inžinierius. 

energetika i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i specialusis priedas

specialusis priedas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i energetika

Taupyti neatsisakant komforto 20-30

Sutaupyti procentų energijos – įveikiama užduotis Nėra neišsprendžiamų šildymo ir energetikos problemų. Tik sprendimų paieškas reikia patikėti ne auksarankiui dėdei Petrui, kaip vis dar įprasta Lietuvoje, o šiuolaikines technologijas išmanantiems specialistams, pabrėžia įmonės „Energijos taupymo technologijos“ direktorius Marius Dambrauskas. Neprofesionalumo aukos Šildymo sistemų modernizaciją ir daugiabučiams, ir individualiesiems namams bei gamybos įmonėms projektuojančios ir atliekančios bendrovės „Energijos taupymo technologijos“ specialistai dažnai mato lietuvių šykštumo rezultatus. Būtent šykštumo, o ne taupumo – dažniausiai mokėti antrąkart tenka tada, kai pirmąkart mokama pažįstamajam, pasisiūliusiam padaryti pigiau. Taupios šilumos pardavėju save vadinančios įmonės vadovas sako, kad niekiniai tokių pseudorenovacijų rezultatai – dar ne blogiausias atvejis. Kiek galima Lietuvą sprogdinti, atsainiu žmonių požiūriu į savo kasdienės buities tvarkymą neatsistebi M. Dambrauskas. Vienos kaimo turizmo sodybos šeimininkai įmonės „Energijos taupymo technologijos“ specialistų pagalbos paprašė po to, kai žiemos naktį teko lėkti per pusnis į gyvenamąjį svečių namelį spėliojant, ar spės išjungti dujų katilą prieš namui susprogstant – šis

Marius Dambrauskas „Energijos taupymo technologijų“ vadovas

Mes vis dar mėgstame patys į katilą įmesti semtuvėlį anglių, patys sklendes sukinėti. Bet suprantate, kompiuteriai skaičiuoja kur kas greičiau nei mes. Šį tą jie numato ir į priekį.

perkaitęs net vibravo. Pagaliau šeimininkams taip nusibodo vaikščioti tikrinti, ar katilas neperkaitęs, kad net įsirengė katilinėje filmavimo kamerą. Modernizavus sistemą filmavimo kameros nebereikės. M. Dambrauskas pabrėžė: namų ūkio sistemų modernizavimas tiesiogiai susijęs su komfortišku gyvenimu. Specialistams jau net banalokai skambanti frazė – šildymo sistema turi tarnauti žmogui – savaime suprantama dar nedaugeliui paprastų naudotojų. „Mes vis dar mėgstame patys į katilą įmesti semtuvėlį anglių, patys sklendes sukinėti. Bet suprantate, kompiuteriai skaičiuoja kur kas greičiau nei mes. Šį tą jie numato ir į priekį“, – šypsosi „Energijos taupymo technologijų“ vadovas. Neseniai įmonė renovavo prieš šešerius metus statyto individualiojo namo šildymo sistemą. Šildymas dujų katilu pasikliaujant pačių reguliavimu būtų tenkinęs šeimininkus, jei ne pakilusios dujų kainos. Automatizavus sistemą pavyko sutaupyti 35 proc. sąnaudų.

Paprasti sprendimai Viena paprastesnių energijos taupymo technologijų individualiesiems namams – biokuro katilinės. „Lietuvoje yra daug privačių namų, kur stovi biokuro katilinės. Jokių leidimų joms įsirengti nereikia. Tik elektros tinklai turėtų pastebėti, kad sąskaitos sumažės“, – sakė M. Dambrauskas.

Įmonės „Energijos taupymo technologijos“ vadovas džiaugtųsi, jei daugiau užsakovų pavyktų įtikinti savo reikmėms naudoti lietaus vandenį: „Minkštesnio vandens nei lietaus gamtoje nėra. Filtruoti jį reikia tik nuo dulkių, o naudoti galima skalbiamajai mašinai, indaplovei, tualetams, vasarą – ir laistymui.“

Problema – ne saulės stygius Energijos taupymo technologijų specialistui akis bado įvairios senų daugiabučių renovacijos klaidos, kurias taisant gyventojams dar teks atverti pinigines. Bet didžiausia klaida, įsitikinęs M. Dambrauskas, renovacija vadinti tik sienų šiltinimą: „Taip galima sutaupyti apie 40 proc. energijos. Bet juk tuo pačiu tvarkymusi galima padaryti ir sutaupyti daugiau. Tarkime, pasistačius saulės kolektorius.“ Įsirengti kolektorinę saulės sistemą, kuri padėtų gaminti karštą vandenį, gyvenamajam 30 butų namui kainuoja apie 60 tūkst. litų. Vienas kubinis metras karšto vandens dėl šios sistemos atpinga maždaug 13 litų. „Pesimistiškiausiais skaičiavimais – jei pavasarį, vasarą ir žiemą beveik nebus saulės, ši sistema atsipirks per ketverius metus. Nežinau, kodėl Lietuvoje saulės kolektoriai vertinami taip skeptiškai. Nebenoriu kartotis aiškindamas, kad mūsų padangėje tikrai pakanka saulės. Bet noriu pasakyti, kad tikrai stebiuosi, kai išgirstu kokį garbų architektą sakant, jog saulės kolektoriai ant daugiabučio stogo sugadins kraštovaizdį“, – kalbėjo įmonės „Energijos taupymo technologijos“ vadovas. Kol kas jis tik svajoja, kad Lietuvoje bus kaip, tarkime, Prancūzijoje, kur žmogus, sutikęs įsileisti į savo namus saulės energijos technologiją, moka tik už plokštes. Tad kalbėdamasis su potencialiais užsakovais tiesiog pabrėžia, kad kas mėnesį kelerius metus į savo nekilnojamąjį turtą investuojant 100 litų galima smarkiai pakelti jo vertę. Nebaigtas darbas Dar viena paslauga, kurią „Energijos taupymo technologijos“ dažniausiai

atlieka jau renovuotuose namuose, racionaliai tvarkantis irgi turėtų būti įtraukta į renovacijos projektą. Įmonė balansuoja šildymo sistemas. Pasak M. Dambrausko, Lietuvoje tėra gal dešimt gyvenamųjų namų, kur centralizuoto šildymo sistema renovuota taip, kaip turi būti. „Automatika daug kur įrengta gera ir tvarkinga, bet jos paslankumas nepriklauso nuo gyventojų norų. Jie negali nei sumažinti šilumos padavimo, nei sureguliuoti jo pagal laikmačius, – aiškino įmonės direktorius. – O di-

džiausia problema yra tai, kad senojoje vienvamzdėje sistemoje neatlikus tam tikrų darbų – jos nesubalansavus, viršutiniai aukštai kaista, temperatūrai pakylant iki 26–27 laipsnių, o apatiniuose aukštuose temperatūra niekada nepakyla aukščiau 18–19 laipsnių.“ Įmonė „Energijos taupymo technologijos“ šiuo metu rengia šildymo sistemos balansavimo projektus keturiems jau renovuotiems daugiabučiams. Specialistai neabejoja, kad minimalios in-

vesticijos padės sutaupyti nuo 20 iki 30 proc. sąnaudų, be to, visuose butuose bus palaikoma komfortiška tolygi šiluma. Šių darbų privalumas yra ir tai, kad jų nereikia derinti su šilumos tinklais ar „Lietuvos energija“. Apskaičiuota, kad renovuotame name šildymo sistemos subalansavimas atsiperka per dvejus metus. Klientams siūloma patraukli mokėjimo sistema – iki investicijos sugrįžta, jie moka įprastą šildymo kainą, perteklių atiduodami projektą įgyvendinusiai ir paskolą paėmusiai įmonei. „Kaip suprantate, įmonei tai motyvacija atlikti užduotį puikiai – kad modernizacija tikrai duotų naudos“, – komentavo M. Dambrauskas.

Gaila švaistomos energijos Įmonė „Energijos taupymo technologijos“ turi pasiūlymų ir stambiems paslaugų teikėjams, pavyzdžiui, viešbučiams, ir įvairaus dydžio pramonės įmonėms. „Lietuvoje labai skaudi tema yra tai, kad galybė energijos yra iššvaistoma. Vien kiek karšto vandens, tiesiog nuleidžiamo į kanalizaciją, ten ir lieka, nepagalvojus, kiek šilumos iš jo dar galima pasiimti panaudojant vandenį kaip nešantį energiją“, – apgailestavo M. Dambrauskas. Sunku pasakyti, daugiau ar mažiau įmonė „Energijos taupymo technologijos“ turėtų darbo, jei žinių apie šiuolaikines energijos taupymo sistemas daugiau teiktų architektai ir projektuotojai. „Ne mes turime žmonėms tą informaciją teikti. Kaip dizaineriai lietuviai labai aukšto lygio, tačiau techninės žinios daugelio kuklios. O būtent jie turėtų būti stumiamoji jėga, išmananti šias vis aktualesnes problemas ir siūlanti sprendimo būdų“, – įsitikinęs M. Dambrauskas.  A. Kojelavičiaus g. 29, Vilnius Mob. +370 652 19 044 Tel. +370 5 246 1587 El. p. m.dambrauskas@entt.lt www.entt.lt

energetika i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i specialusis priedas

specialusis priedas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i energetika

Biodujos suteikė energinį nepriklausymą Dviguba nauda. Taip turbūt būtų galima pavadinti sostinės bendrovėje „Vilniaus vandenys“ sumontuotas vandens ir garo katilinę bei kogeneracines jėgaines. Pūdant dumblą susidarančios biodujos tampa puikiu kuru, kurį galima panaudoti gaminant ne tik šilumą, bet ir elektros energiją.

Išsprendė ne vieną problemą „Vilniaus vandenyse“ aktualiausia buvo susitvarkyti su dumblu, kurį sandėliuojant nemalonūs kvapai sukeldavo nemažai nepatogumų aplinkinių rajonų gyventojams. Problema išspręsta nuotekų valykloje sumontavus dumblo apdorojimo įrenginius, katilinę ir kogeneracines jėgaines, kurių varomoji jėga – iš dum-

Eimantas Marcinkevičius „Buderus“ produktų pardavimų vadovas Lietuvoje, diplomuotas inžinierius

Nuotekų valymo įmonė turi savo kurą, todėl dabar visiškai apsirūpina ne tik šiluma, karštu vandeniu, bet ir elektros energija. Viskas labai racionalu. blo susidarančios biodujos. Didžiausioje Lietuvoje Vilniaus nuotekų valykloje per parą išvaloma apie 113 tūkst. kubinių metrų nuotekų, todėl kasdien susidaro apie 200 tonų nusausinto nuotekų dumblo. Po džiovinimo iš šio kiekio lieka 40 kubinių metrų dumblo per parą. Šildymo katilams bei kogeneracinėms jėgainėms skirtos biodujos išsiskiria dumblo pūdymo metu anaerobiniams mikroorganizmams skaidant organines medžiagas dumblo pūdytuvuose – metantankuose. Vėliau jos valomos – šalinama iš jų drėgmė, galimi dumblo likučiai, ir surenkamos dujų talpykloje. Pagrindinis ir vertingiausias biodujų komponentas yra metanas. Jo kiekis biodujose lemia svarbiausias biodujų ypatybes – šiluminę vertę ir užsiliepsnojimo temperatūrą. Biodujos pagal šiluminę vertę gamtinėms dujoms nusileidžia tik trečdaliu. Be to, tai atsinaujinantis energijos šaltinis, kurį gaminti yra gana saugu. Biodujos gali būti naudojamos kaip organinis kuras šilumos bei elektros energijos gamybai, įvairiems technologiniams poreikiams, taip pat kaip kuras transporto priemonėms. „Nuotekų valymo įmonė turi savo kurą, todėl dabar visiškai apsirūpina ne tik šiluma, karštu vandeniu, bet ir elektros energija. Viskas labai racionalu“, – kalbėjo kompanijos „Robert Bosch“ „Buderus“ produktų pardavimų vadovas Lietuvoje, diplomuotas inžinierius Eimantas Marcinkevičius. Būtent „Buderus“ pramoniniai šildymo katilai, skirti vandeniui šildyti ir garui gaminti, buvo sumontuoti „Vilniaus vandenų“ katilinėje.

„Buderus“ pasiūlė patikimą įrangą Vandeniui šildyti pasirinktas katilas SB825L. Tokio tipo katilas gali būti naudojamas ir kaip autonominis, taip pat gali būti jungiamas į bendrą kelių katilų

sistemą. Tokie katilai patikimai tarnauja kelis dešimtmečius, jų naudingumo koeficientas yra didelis, jie saugūs ir paprasti eksploatuoti. Garui gaminti parinkti du „Buderus Logano SHD 815“ garo katilai. 4000 kg/h našumo katilai ypatingi tuo, kad turi dvigubus kuro degiklius, gali deginti ir gamtines dujas, ir biodujas. Tai – naujovė Lietuvoje. Katilų veiklą reguliuoja „Buderus“ automatika – „Logamatic“. Priklausomai nuo katilo apkrovimo gali būti pasiektas didesnis nei 95 proc. naudingumo koeficientas. Minimalūs šilumos nuostoliai dėl spinduliavimo gerokai sumažina kuro naudojimą, dėl to taupomos eksploatavimo sąnaudos. Trijų eigų konstrukcija bei vandeniu aušinama degimo kamera sukuria idealias sąlygas tobulam degimo procesui. Yra ne vienas garo katilo „Buderus SHD 815“ privalumas: patikima, paprasta ir saugi eksploatacija, greita reakcija į kintantį garo poveikį, stabilumas esant ir mažam, ir maksimaliam apkrovimui ir kt. „Vilniaus vandenyse“ biodujos maitina ir dvi kogeneracines jėgaines. Jų montavimo darbus atlikusios bendrovės „Lukrida“ projektų vadovas Arūnas Žvironas sakė, kad buvo įdiegtos dvi kompanijos MWM (Vokietija) kogeneracinės jėgainės (tipas TCG 2020 V12). Vienos jėgainės elektros galia – 1200 kW, o šiluminė galia – 1222 kW. Suminė kogeneracinės jėgainės elektros galia – 2400 kW, o šiluminė – 2444 kW. Orientacinė katilinės ir jėgainės įdiegimo kaina yra apie 8 mln. litų. Jėgainės generatoriai leis kasmet pagaminti apie 16 mln. kW elektros energijos ir apie 19 mln. kW šiluminės energijos.

jėgainės yra svarbi dumblo apdorojimo įrenginių dalis, nes deginant biodujas išgaunama elektros ir šiluminė energija. Dalis šiluminės energijos kitų miestų pavyzdžiu panaudojama technologiniam dumblo apdorojimo procesui – taip sukurtas uždaras dumblo apdorojimo ratas. Sumontuotų kogeneracinių jėgainių galingumas leidžia „Vilniaus vandenims“ elektros energiją gaminti ne tik savo poreikiams. Pagamintą energijos perteklių bus galima parduoti į elektros tinklus. Šilumos energijos perduoti į miesto tinklus nebus galimybės – įmonės sistema nesujungta su miesto magistralėmis. Tačiau to galbūt ir nereikia, nes garo katilų pajėgumas nėra toks, kad būtų pagaminamas didžiulis šilumos perteklius. Uždarame dumblo apdorojimo cikle išgavus iš dumblo dujas, šis išdžiovinamas. Tokio proceso metu gautos sausos dumblo granulės yra priskiriamos biokurui, tad ir jas galima naudingai deginti. Arba kaip alternatyvą sausą dumblą galima naudoti žemės ūkyje, nes jame gausu vertingų mineralinių medžiagų. Priklausomai nuo cheminės apdoroto dumblo sudėties jį galima naudoti kaip trąšą auginant javus ir technines kultūras, energiniam miškui auginti, apleistoms žemėms atstatyti, taip pat žvyro, smėlio ar molio karjerų rekultivacijai, miesto želdiniams tręšti ar pakelėms sutvirtinti ir apželdinti. Nuotekų dumblą sumaišius su menkos vertės gruntu būtų gaunamas biodirvožemis. Jį irgi galima pasitelkti augaliniam pakelių sluoksniui formuoti arba panaudoti tvarkant miesto aplinką – parkams, golfo laukams, sporto aikštynams bei kitiems žaliesiems plotams formuoti.

r e n i e ge t a k Elektros perteklių parduos Nuotekų valykloje veikiančios kombinuotosios šilumos ir elektros gamybos

Ne pirmas projektas Lietuvoje Bendrovei „Lukrida“ toks projektas – ne pirmas Lietuvoje. Kogeneracinės jėgainės jau prieš kurį laiką pastatytos Kauno bei Šiaulių nuotekų valymo įmonėse, čia šilumą gamina ir „Buderus“ vandens šildymo katilai. Atkreiptinas dėmesys į Kauno vandenvalos įmonėje veikiančią biodujų jėgainę. Čia ji – didžiausia Lietuvoje. Iš dumblo išgaunamos biodujos sudeginamos dviejuose 1,9 MW galios vandens šildymo katiluose. Karštas vanduo naudojamas įmonės patalpoms ir perdirbamam dumblui šildyti. Biodujų perteklius nuo 2002 metų tiekiamas įmonės „Kauno energija“ katilinei, esančiai Lietuvos žemės ūkio universiteto miestelyje. 

energetika i STATYBA IR ARCHITEKT的RA i specialusis priedas