Statyba ir architektūra (2012/8)

2012/08 Triukšmo ir vibracijos slopinimo sprendimai

Naftos produktus sugeriantys ir „užrakinantys“ kilimai OIL-Ex

Guminės talpos įvairiems skysčiams

6,80 Lt

Geriamam vandeniui, degalams, chemikalams, trąšoms, srutoms, naftos produktais ir cheminėmis medžiagomis užterštam vandeniui ir kt.

UAB „Delta Nova“ Užupio g. 30, LT-01203 Vilnius Telefonas + 370 5 272 5308, faksas + 370 5 272 1062 El. paštas info@deltanova.lt, www.deltanova.lt

turinys i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i redakcijos skiltis

tema I 4

STATYBA

Problema – rasti balansą

situacija I 17

Dominuoja, bet be triumfo

naujienos I 21 Pajūryje – nauja pramonės įmonė

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

ISSN 0131-9183 Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“

ARCHITEKTŪRA

paveldas I 28

Pramonės architektūra skaičiuoja šimtmečius

žvilgsnis I 31

Permainos nepalankios architektūrai

paveldas I 35

Kurortas neabejingas paveldui

architektūra I 44 Krematoriumas degina mitus

pasaulis I 49

Pramoninė paskirtis – ne nuosprendis

u t ir ys

NT gIDAS

iš arčiau I 56

Įstatymai neskatina permainų

žvilgsnis I 60 Gamykloms – antra galimybė

įspūdis I 66

Šalčiausiame regione – šilčiausias namas

Redakcijos adresas Ukmergės g. 222 LT-07129 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt Bendrovės direktorė Jūratė Babickienė Vyr. finansininkė Valda Valečkienė Redaktoriai: Darius Babickas, Rusnė Marčėnaitė Bendraautoriai: Kristina Buidovaitė, Ingrida Vičiulytė Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Vilija Bernotienė Fotografas Paulius Lileikis Reklamos skyrius Tel. 370 5 246 1518 Ignė Dausevičiūtė, Liudmila Michalkevičienė Prenumeratos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Milda Vyšniauskaitė © „Statyba ir architektūra“, 2012 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą.

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Spausdino UAB „Petro ofsetas“

Jeigu klausytume valdininkų, statybininkai sunkmečiu tikrai neturėtų skųstis. Per pastaruosius metus įgyvendintas ar dar įgyvendinamas ne vienas ir ne du stambūs energetiniai bei pramoniniai projektai. Milžiniškos statybos Lietuvos elektrinėje Elektrėnuose, grandiozinis projektas „Akmenės cemento“ gamykloje, statybos „Achemoje“ bei „Lifosoje“, didžiuliai remonto darbai Mažeikių naftos perdirbimo gamykloje. Čia – tik keli pavyzdžiai, tačiau apie juos kalbėta skambiai, neva darbo užteks šimtams mūsų šalies statybų bendrovių, atskiruose objektuose vienu metu plušės kone po tūkstantį ar kelis tūkstančius statybininkų. Žvelgiame į statistiką – darbų apimčių duomenys tikrai neblogi. Čia jau norisi prisiminti vienos statybų bendrovės vadovo pasakytus žodžius: „Jei nebūtų fiksuojama statistika, net nežinotume, kaip gerai gyvename.“ Šie žodžiai buvo ištarti, kai vienoje konferencijoje, vykusioje bemaž įpusėjus krizei, valdžios atstovas braižė į viršų kylančias statybininkų darbų apimčių kreives.

Pramonės objektų statybos išties suteikia nemažai darbo. Tačiau didžiosios dalies statybininkų tikrai nepamaitina. Gal būtų geriau, jei būtume pasukę kaimynų latvių keliu. Jie nepastatė visko ant vienos kortos: pinigus, gautus pardavus taršos leidimus, paskirstė tolygiai.

Vienodai buvo skirta visuomeniniams pastatams, daugiabučiams bei pramonės objektams atnaujinti. Lietuvoje viskas atiduota daugiabučiams, o kaip jie atnaujinami – jau niekam ne paslaptis.

k a d e s r ijo is c kilt s Mūsų pramonininkams latvių pavyzdys gerai žinomas. Jie neneigia, kad atnaujinti senas gamyklas bei kitokius pramonės objektus irgi norėtų, ir laukia, kokie sprendimai bus priimti skirstant Europos Sąjungos (ES) pinigus 2014–2020 metais. Atnaujinti pramonės objektus vers ir ES direktyva dėl nulinės energijos naudojimo. Žinoma, siekiant energinio pastatų efektyvumo, pramonininkams teks spręsti kiek kitokius klausimus, negu, pavyzdžiui, atnaujinant daugiabučius, mokyklas ar gydymo įstaigas. Čia daugiau investicijų reikės ne pastatams šiltinti ir sandarinti, bet sprendimams, kur nukreipti perteklinę šilumą, susidarančią gamybos proceso metu.

Kaip tai padaryti – pavyzdžių yra nemažai. Klausimas tik vienas: kiek viskas kainuos ir kiek valstybė bus suinteresuota remti tokias iniciatyvas?

Kalbant apie energinį efektyvumą, nulinės energijos naudojimo ar pasyviaisiais pramoninės paskirties objektais pasigirti kol kas negalime. Tačiau gyvenamojoje statyboje pasiekimų jau yra – pagaliau turime pirmąjį Vokietijos „Passivhaus Institut“ sertifikuotą pastatą.

Džiugu ir tai, kad pavyzdį statyti tokius statinius rodo ne pasiturintys verslininkai (tai irgi būtų sveikintina), bet bendruomeninės organizacijos, kurioms vadovauja vienuoliai. Reikia tikėtis, kad tai – ne tik pirmoji kregždė, bet ir jau auštantis energiškai efektyvių namų pavasaris. 

statyba

tema i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

Problema – rasti balansą ES direktyva dėl pastatų energinio naudingumo galios ir didžiajai daliai pramonės objektų

2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i tema

Vladas ŠERELIS

Galvodami apie po kelerių metų įsigaliosiančią Europos Sąjungos (ES) direktyvą dėl pastatų energinio naudingumo, pramonės pastatų valdytojai turi spręsti galvosūkį – ne tik kaip tinkamai apšiltinti statinius, bet ir kaip efektyviai panaudoti perteklinę šilumos energiją. Kartais tam prireikia didesnių investicijų negu pastatui izoliuoti.

tema i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i tema

Mūsų pagrindinės specializacijos kryptys  Epoksidinės grindų dangos  Pramoninių grindų betonavimas  Individualių namų statyba UAB „OMNISTATA“ Tel. + 370 5 241 5172 Faks. + 370 5 241 4783 Mob. + 370 686 20 888 El. p. info@omnistata.lt

www.omnistata.lt

Perteklių kaupti nelengva 2010 metų gegužės 19 dieną Europos Parlamentas ir Europos Taryba patvirtino direktyvą dėl pastatų energinio naudingumo (2010/31/ES). Ja remiantis po 2018 metų gruodžio 31 dienos valstybės ir savivaldybių insti-

tucijų, įstaigų ir įmonių statomi nauji, o po 2020 metų gruodžio 31 dienos visi statomi nauji pastatai turi būti energijos beveik nenaudojantys pastatai, kaip jie suprantami pagal Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą.

Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos vadovas Aidas Vaičiulis, daug dėmesio skiriantis pasaulinei energiškai efektyvių pastatų analizei, negalėjo tiksliai pasakyti, ar yra kurioje nors šalyje pastatytas pasyvusis pramoninės paskirties pastatas. „Prekybinės paskirties pasyviųjų pastatų yra. Su pramonės objektais sudėtingiau. Dėl didelio šilumos kiekio, išsiskiriančio gamybos procesų metu, čia reikia spręsti kitus uždavinius – ne kaip neeikvoti šilumos energijos, bet kaip ją kaupti ir tinkamai panaudoti neišmetant lauk. Reikalingos nemažos investicijos perteklinei energijai rinkti ir akumuliuoti. Kartais labiau apsimoka neužsandarinti pastatų ir perteklinę energiją tiesiog išleisti lauk, negu sandariose patalpose įdiegti akumuliacines talpas“, – aiškino A. Vaičiulis.

Viena vertus, išleidžiant lauk perteklinę energiją, į atmosferą išmetamas ir anglies dvideginis. Taip susidaro tarsi užburtas ratas. Kita vertus, kalbant apie gamybines patalpas, kuriose būtini specifiniai režimai – mikroelektronikos gamybos, fermentacijos procesų, chemijos laboratorijų – joms taikomi tokie pat reikalavimai, kaip ir administracinėms patalpoms.

Tokiose patalpose nuliniam energijos naudojimo balansui pasiekti pasitelkiamos saulės baterijos, vėjo generatoriai.

Numatyta ir išimčių Gamybos ir pramonės paskirties pastatais laikomi gamybai skirti statiniai: gamyklos, dirbtuvės, produkcijos pramonės perdirbimo įmonės, energetikos objektai, kalvės, skerdyklos, gamybinės laboratorijos, kūrybinės dirbtuvės ir pan. Kūrybinės dirbtuvės, skirtos savo ar savo šeimos rei-

Aidas Vaičiulis Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos vadovas

,,

Yra pavyzdžių, kur naujausia gamybos įranga stovi išties senose, energiškai neefektyviose patalpose. Tačiau į patiriamus nuostolius nekreipiama dėmesio, nes juos kompensuoja susidaranti perteklinė šiluma. kmėms ir (ar) kuriose vienu metu dirba ne daugiau kaip 5 žmonės, taip pat kuriose nenaudojami potencialiai pavojingi įrenginiai, nepriskiriamos gamybos ir pramonės paskirties pastatų pogrupiui.

Aplinkos ministerijos Projektavimo, statybos produktų ir proceso normavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Tomas Baranauskas atkreipė dėmesį, kad direktyvos nuostatai leidžia netaikyti minimalių energinio naudingumo reikalavimų ir sertifikavimo prievolės atskirų grupių pastatams. Prie tokių priskiriami statiniai, kurie oficialiai saugomi kaip tam tikros aplinkos dalys arba dėl savo ypatingos architektūrinės ar istorinės vertės tiek, kiek laikantis tam tikrų minimalių energinio naudingumo reikalavimų nepageidautinai pakistų jų ypatybės ar išvaizda. Reikalavimai nebus taikomi ir pastatams, kurie naudojami kaip garbinimo, maldos ar religinės veiklos namai.

Laikiniesiems pastatams, kurie naudojami ne ilgiau kaip dvejus metus, pramoniniams statiniams, dirbtuvėms ir negyvenamiems žemės ūkio pastatams, kuriuose naudojama nedaug energijos, negyvenamiems žemės ūkio pastatams, eksploatuojamiems sektoriaus, kuriam taikomas nacionalinis sektorinis susitarimas dėl energinio naudingumo, irgi nereikės siekti nulinio energijos naudojimo. Kitaip tariant, daugiausia tai statiniai, skirti sandėliuoti.

Lengvatos galios ir gyvenamiesiems pastatams, kurie naudojami ar skirti naudoti trumpiau nei keturis mėnesius per metus arba kitu atveju – skirti naudoti ribotą laiką per metus, kai tikėtinas energijos naudojimas yra mažesnis nei 25 proc. energijos, kuri būtų

tema i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

20122012 Nr. 08 Nr.i 08 STATYBA i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA IR ARCHITEKTŪRA i tema i R

naudingasis plotas, o likusi pastato naudingojo ploto dalis šildoma trumpiau kaip 2 mėnesius per metus arba jai šildyti naudojama technologinių procesų metu išsiskirianti šiluma. Nešildomiems pastatams irgi taikomi minimalūs energinio naudingumo reikalavimai. Tokiems objektams neprivalomas ir pastatų energinio naudingumo sertifikavimas.

a m e

Darbo efektyvumas svarbesnis Lietuvoje galima stebėti procesą, kuris specialistų žargonu vadinamas „viskas į stakles“. Kitaip tariant, gamybos procesas yra pats svarbiausias, žiūrima daugiausia darbo efektyvumo. Yra pavyzdžių, kur naujausia gamybos įranga stovi išties senose, energiškai neefektyviose patalpose.

Tačiau į patiriamus nuostolius nekreipiama dėmesio, nes juos kompensuoja susidaranti perteklinė šiluma. „Pasaulyje pasiekiama brandos stadija, kai imama galvoti, kaip išnaudoti visus pajėgumus, visą energiją. Mes, palyginti su vokiečiais, iš tiesų esame atsilikę. Tačiau viskas remiasi į investicijas. Jeigu mūsų įmonės staiga imtų šiltinti ir sandarinti pastatus negalvodamos apie gamybos efektyvumą, kai kurioms tai grėstų bankrotu. Viskas turi būti apskaičiuota, investicijos turi būti subalansuotos“, – kalbėjo A. Vaičiulis.

Pasigendama ir valstybės politikos šiuo klausimu, pramonės įmonės nėra skatinamos investuoti į tai, kad pastatai būtų energiškai efektyvūs. Todėl ir nėra pavyzdžių, kad jie būtų renovuoti, neeikvotų veltui energijos ir kad susikaupusi perteklinė šiluma būtų nukreipiama kitoms reikmėms. Tačiau sutinkama, kad ir pačios įmonės norėtų pasirodyti esančios socialiai atsakingos, pademonstruoti vartotojams efektyviai naudojančios energijos resursus.

t

sunaudota per vienus metus. Galiausiai ES direktyva nebus taikoma ir pavieniams pastatams, kurių naudingasis vidaus patalpų plotas yra ne didesnis kaip 50 kvadratinių metrų.

Aplinkos ministerijos specialistas T. Baranauskas aiškino, kad Statybos įstatyme ir atitinkamuose statybos techniniuose reglamentuose numatyta, jog minimalūs privalomi pastatų energinio naudingumo reikalavimai nenustatomi nedaug energijos naudojantiems gamybos ir pramonės, sandėliavimo paskirties bei žemės ūkiui tvarkyti skirtiems negyvenamiems pastatams. T. y. tokiems, kuriuose ilgiau kaip keturis mėnesius per metus šildomas mažesnis negu 50 kvadratinių metrų

Kaimynų patirtis – sektina Lietuvos pramonininkai kartu su kolegomis latviais buvo surengę konferenciją apie energijos taupymo pramonės objektuose galimybes. Lietuviai čia labiau galėjo dalytis teorinėmis žiniomis, o kaimynai latviai jau turi nemažai praktikos.

Dalį lėšų, gautų pardavus taršos leidimus, jie skyrė būtent pramonės objektų renovacijai. Norėta, kad šie statiniai kuo mažiau eikvotų energijos ir neišmestų didelio kiekio anglies dvideginio į atmosferą. Vienas pavyzdžių – konditerijos fabrikas „Laima“. Seni pastatai buvo atnaujinti ne tik iš išorės. Apšiltinus objektą perteklinė energija buvo nukreipta administracinėms ir kitoms pagalbinėms patalpoms šildyti, karštam vandeniui ruošti.

Latviai turi ne vieną panašų pavyzdį, kaip buvo sutvarkyti seni pramonės objektai. Vienas įgyvendintas projektas paskatino kitą, šis – trečią, ir taip prasidėjo grandininė reakcija.

Analizuodamas latvių pavyzdį A. Vaičiulis sakė, kad pas mus buvo priimti kitokie sprendimai – padalyti už taršos leidimus gautus pinigus visiems po truputį. „Gal ir nereikėtų kritikuoti tokio sprendimo, tačiau mūsų asociacija yra šalininkė kiek kitokio. Manome, geriau vienais metais padaryti vieną darbą iki galo ir turėti, ką parodyti. Kitais metais galima imtis jau kito projekto“, – mano A. Vaičiulis.

Kalbėdami apie energiškai efektyvius pastatus latviai galvoja mažinti mokesčius taupiai energiją naudojančioms įmonėms. Tai didintų konkurencinį pranašumą, suteiktų galimybę pasinaudoti ES fondų parama. Ją gavus atsiranda galimybė glaudžiau bendradarbiauti su mokslininkais energijos taupymo ir atsinaujinančių resursų naudojimo srityje.

Remiantis statistika, imliausia energijai yra žuvies pramonė – jos energijos išlaidos siekia 25 proc. visų gamybos išlaidų. Tad čia – ir viena didžiausių galimybių taupyti energiją. Didelės energijos išlaidos taip pat yra popieriaus ir celiuliozės, metalo apdirbimo pramonėje, grūdų džiovinimo objektuose. „Latviai pamatė, kad kai kuriuose gamybos procesuose susidariusi perteklinė energija apšiltinus pastatus tampa žalinga. Todėl, viena vertus, buvo labai aktualu rasti sprendimą, kaip ją panaudoti. Kita vertus, daugelis tokių objektų vargu ar bus nulinės energijos – jie bus teigiamos energijos: mat pramonėje pagaminama daugiau šilumos, negu jos išeikvojama“, – kalbėjo Pasyvaus namo asociacijos vadovas.

Statant naujus pramonės objektus jau iš anksto galvojama, kur bus nukreipta gamybos procese susikaupusi perteklinė šiluma. Nenuostabu, kad šalia gamyklų projektuojami baseinai.

a m e

Nesijaučia atsilikėliai Lietuvos pramonininkų konfederacijos Energetikos komiteto pirmininko pavaduotojas Pijus Ralys sutiko, kad pramonės įmonės Lietuvoje pirmiausia siekia gamybos efektyvumo. Tačiau negalima teigti, kad energinio naudingumo tema yra visiškai neįdomi. „Įmonės, kurios gamina ir eksportuoja daug produkcijos, kreipia dėmesį ir į energinį pastatų lygį. Negalime sakyti, kad kaimynai latviai šioje srityje būtų toli nuo mūsų atsiplėšę. Energinio audito problemos pas mus gvildenamos jau keletą metų“, – sakė P. Ralys.

Kiek dėmesio energiniam pramonės pastatų naudingumui bus skiriama ateityje, priklausys nuo to, kaip bus skirstoma ES struktūrinių fondų parama 2014–2020 metais. P. Ralio nuomone, jeigu Energetikos ministerija skirs pakankamai dėmesio šiam klausimui ir jeigu energetikos efektyvumo plane, kuris turėtų būti netrukus patvirtintas, bus numatytos atitinkamos priemonės, atsiras galimybė pramonės įmonėms gauti paramą. Tuomet jos tikrai bus suinteresuotos gerinti energinį pastatų efektyvumą.

Ar užteks laiko tinkamai pasirengti ES direktyvai dėl nulinio energijos naudojimo? „Skirdamos paramą ES institucijos tikrins, kaip ji naudojama. Jeigu bus per mažas poslinkis, manau, atskiroms šalims galėtų būti pritaikyti priverstiniai mechanizmai vykdyti įsipareigojimus“, – sakė Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovas. 

t

Centriniai dulkių siurbliai gamybinėms, komercinėms ir buitinėms patalpoms UAB „Valkor Enterprises“, gyvuojanti jau 20 metų, Lietuvos rinkoje specializuojasi komercinių ir pramoninių patalpų mobiliuoju ir centralizuotu valymu. Įmonė neapsiriboja vien produktų pardavimu – parenkame ir pasiūlome labai aukštos kokybės nešiojamąsias ar centralizuotas dulkių rinkimo sistemas su labai aukštu filtravimo lygiu, kuris parenkamas pagal individualius poreikius.

Siūlome visą paslaugų paketą, įskaitant siurbimo priedus ir atsargines dalis, todėl galite pasitikėti mumis, nes esame tam, kad padėtume Jums susitelkti į Jūsų pagrindinę veiklą. Mūsų pagrindiniai tikslai yra padėti Jums pasiekti efektyvų gamybos procesą, padidinti produktyvumą, pagerinti produkcijos kokybę ir skatinti saugią darbo aplinką.

Viskas vyksta daug sklandžiau, kai gamybos procesas nėra stabdomas ar trukdomas dėl dulkių ar kitokių teršalų, ką ir kalbėti apie geresnę oro kokybę, kurią didina profesionalūs dulkių rinkimo sprendimai.

Mūsų tiekiamų produktų asortimentą sudaro mobiliosios (nešiojamosios) ir stacionariosios (centrinės) dulkių rinkimo sistemos su įvairiais priedais bei dalimis, kurios plačiai naudojamos pramoniniuose objektuose gamybos ar statybos metu. UAB „Valkor Enterprises“ tiekia visą asortimentą produktų ir priedų, skirtų didelių ir mažų bendrovių patalpoms bei orui valyti visose pramonės šakose.

Taip pat pateikiame ekspertų atsakymą į klausimą, kaip galima surinkti ir sugaudyti įvairių rūšių medžiagų dulkes bei teršalus pačiu patogiausiu būdu, kuris labiausiai tiktų individualiam verslui.

UAB „Valkor Enterprises“ Verkių g. 29 LT-09108 Vilnius Tel. / faks.: +370 5 277 4827, +370 37 33 20 15, +370 46 34 44 93 El. paštas info@valkor.lt www.valkor.lt

Esame atstovai: „DrainVac Int.“, Kanada, www.drainvac.lt „Dustcontrol AB“, Švedija, www.dustcontrol.com „V. Aa. Gram A/S“, Danija, www.vaagram.dk „Enke SRL“, Italija, www.enke.it „Coynco“, Italija, www.coynco.it

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Įkvėpimas – iš novatoriškų užsakovų Vokišką kokybę ir moderniausias technologijas – „GEA Group AG“ gaminamą vėdinimo, šildymo ir kondicionavimo įrangą – Lietuvoje pristatantys atstovai, bendrovė „GEA Klimatechnik“, nedažnai turi progą pasigirti mūsų šalyje įgyvendintais projektais. Tokiais, kai viskas padaryta taip, kaip turi būti – maksimaliai išnaudojant technologines naujoves ir dėl mažesnės kainos neaukojant efektyvumo. „GEA įranga – Lietuvos rinkoje viena brangiausių, jei ne brangiausia, – pripažino nuo 1997 metų dirbančios, 2001-aisiais nepriklausoma tapusios bendrovės direktorius Gintaras Gvazdauskas. – Bet mes ir dirbame specifinėse srityse, kur taikomi tikrai novatoriški sprendimai, kur užsakovams svarbi geresnė technika, aukštesnė kokybė, išsamesnės žinios. Deja, Lietuvoje ši niša nėra plati, dažniau dirbame užsienio – Rusijos, Baltarusijos – rinkose.“ Ne visai tipiniai ir įmonės specialistų pardavimo principai. „Nesame iš tų, kurie gulasi kryžiumi įrodinėdami savo

10

profesionalumą. Įrodome tik iki tam tikro lygio. Vis dėlto jei nėra intereso, atsiribojame ir nuo viešųjų konkursų bei potencialių užsakovų – jei žinome, kad svarbiausias kriterijus renkantis bus prekės kaina, o ne kokybė. Dabartinė viešųjų pirkimų sistema apsunkina aukštos kokybės gamintojų įsitraukimą“, – apgailestavo G. Gvazdauskas. Šiame kontekste bendrovės „Brolis Semiconductors“ projektas – aukštųjų technologijų laboratorija – išskirtinis lietuviškame „GEA Klimatechnik“ darbų sąraše. „Jauni ir novatoriški investuotojai priėmė modernias, šiuolaikiškas „GEA Klimatechnik“ idėjas į savo patalpas – čia pavyko įgyvendinti visas inžinerines priemones, kokias, mūsų įsitikinimu, privalo turėti tokio lygio laboratorija“, – pasidžiaugė G. Gvazdauskas.

Trijų brolių įsteigta įmonė „Brolis Semiconductors“ kuria laboratoriją, kur bus tobulinami ir gaminami dviejų iš jų doktorantūros studijų Miuncheno technikos universitete metu sukurti kambario temperatūroje veikiantys unikalių charakteristikų ilgabangiai infraraudonieji puslaidininkiniai bei kvantiniai kaskadiniai lazeriai. Lėšų šiam projektui skyrę rizikos kapitalo fondo „LitCapital“ atstovai pabrėžė, kad Lietuvos mokslininkų sukurtos technologijos suinteresuotų įmonių susidomėjimo sulaukė dar neprasidėjus realiems darbams, tad neabejojama produkto komercializavimo sėkme. Lėšų laboratorijai gauta ir iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. „Tai unikalus projektas Lietuvoje, net jei vertintume tik investicijas vienam kvadratiniam metrui, – atkreipė dėmesį bendrovės „GEA Klimatechnik“ vadovas. – Į 150 kvadratinių metrų ploto patalpas investuojama apie 15 mln. litų. Tai tikrosios aukštosios technologijos. Beje, mūsų dalis čia tik apie 10 proc. – pagrindinės investicijos skirtos technologinei įrangai.“ Vėdinimo ir kondicionavimo įrangos gamintojams atstovaujanti bendrovė Molėtų plente, „Argintos“ pastate, įrengiamai laboratorijai pateikė vadinamąsias švariąsias patalpas: suprojektavo visus technologinius ir konstrukcinius sprendimus, kurie garantuoja ore esančių kietųjų dalelių kiekio kontrolę, apsaugo nuo cheminių medžiagų ir kitokios oro taršos. Švariųjų patalpų koncepcija taikoma operacinėse, ligoninėse, farmacijoje, aeronautikoje, biotechnologijoje, maisto ir kosmetikos technologijose, gaminant elektroniką, optiką, puslaidininkius. Švariosios patalpos (GEA Clean Rooms) turi hermetiškas sienas, lubas, langus, duris, ypatingą apšvietimą, oro filtravimo sistemas ir net specialius šliuzus, kad nepatektų oro iš lauko, patalpose visą laiką būtų viršslėgis. Oras čia per valandą pasikeičia ne kelis, o 20, 30 ar net 100 kartų.

„Jis ne visas šviežias – šviežio yra tiek, kad būtų paisoma higienos normų, bet visas jis filtruojamas aukščiausios H13 ir H14 klasės HEPA filtrais (GEA MACROPUR, GEA FRESH HEAVEN MAXX). Be to, palaikoma labai tiksli temperatūra ir drėgmė – tam vėdinimo įrenginyje GEA CAIR PLUS SX montuojama speciali įranga. Būtinas ir aukšto lygio apšvietimas, higieniniai šviestuvai GEA PURO. Juk žmonės dirba uždaroje, beveik belangėje patalpoje“, – aiškino G. Gvazdauskas.

Laboratorijos patalpos atitiks ISO-7 ir net ISO-5 švarumo klasę pagal LST EN ISO 14644 standartą.

Didžiausias bendrovės „GEA Klimatechnik“ komandos pasididžiavimas – laboratorijoje įrengiama itin moderni šildymo ir šaldymo įranga. „Neabejoju, kad tokio tipo įranga Baltijos šalyse diegiama pirmą kartą. Ji dviem žingsniais aplenkia Lietuvoje naudojamas technologijas, nes mes vieninteliai turime produktą, kuris šildo ir šaldo nepriklausomai nuo to, ar vyksta technologiniai procesai, – patikino Vokietijos kapitalo įmonės direktorius. – Turėjome ir daugiau projektų, kur ši technologija irgi būtų idealiai tikusi, bet užsakovai nusprendė pataupyti.“ „GEA Klimatechnik“ sistemos bendrovės „Brolis Semiconductors“ laboratorijoje turės atlikti daug funkcijų: šildyti, kondicionuoti, vėdinti, sausinti (vasarą) ir drėkinti (žiemą). Kadangi reikės aušinti technologinę įrangą, pastatytos dvi vandens šaldymo mašinos, viena jų (GEA HEAMO AIR) šildo ir vandenį. „Kitaip sakant, sistema sukonstruota taip, kad šiluma, absorbuojama iš įrangos, atiduodama šildymui, tad investuotojui šildymas nekainuos“, – komentavo G. Gvazdauskas.

Visos laboratorijos technologijos – 100 proc. lietuviško intelekto produktas, sukurtas remiantis „GEA Klimatechnik“ specialistų kolegų iš „GEA Group“ patirtimi įrengiant vėdinimo, kondicionavimo sistemas ir švariąsias patalpas. Lietuviai patalpas projektavo, lietuviai (bendrovė „Termomatika“ konsultuojant „GEA Klimatechnik“ specialistams) – ir montuoja. „Turime partnerių, tarp jų – ir projektuotojų, kurie užaugo drauge su mumis, kurie žino mūsų įrangos galimybes, – sakė G. Gvazdauskas. – O bendrovė „Termomatika“ – viena tų įmonių, su kuria dirbame todėl, kad sutampa koncepcijos – ji irgi negali dirbti blogai. Tokių įmonių Lietuvoje nedaug.“ Vienas panašių, tik didesnis bendrovės „GEA Klimatechnik“ įgyvendintas švariųjų patalpų projektas – mokslinės– gamybinės pakraipos gamykla Baltarusijoje, kur jau gaminami žemės palydovai, aprūpinti optine aukščiausio lygio įranga. Baltarusiai liko patenkinti, dabar Lietuvos įmonė planuoja su jais naują projektą.

Vienas užsakymas jau nukeliavo ir į Sočį – 2014 metų žiemos olimpinėms žaidynėms statomą Mažąją ledo areną (skirtą dailiajam čiuožimui ir greitajam čiuožimui trumpuoju taku). Ten „GEA Klimatechnik“ diegia visą kondicionavimo ir vėdinimo sistemą. Montavimo darbams vadovauti bendrovė yra išsiuntusi kelis specialistus. Vėliau tikimasi tęsti bendradarbiavimą su olimpinių žaidynių rengėjais įrengiant Centrinį olimpinį stadioną. G. Gvazdauskas patikino, kad negali skųstis bendradarbiavimu su rusais: „Jaučiame tikrai didelę pagarbą. Objektai didžiuliai, rusų vadyba labai silpna, tad jie pasiruošę mokėti solidžius pinigus, kad važiuotų padirbėti lietuviai.“

11

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Darius Levickis Įmonės „Voltas“ direktorius

Iki šiol pirkome iš Vokietijos naudotus automobilius, dabar užsakovai gana dažnai stengdamiesi sumažinti investicijas ieško dėvėtų vėjo jėgainių.

Nedideles saulės elektrines galima statyti ant šlaitinių ir plokščių stogų, integruoti į pastatą arba įrengti ant žemės.

Siūlo įdarbinti saulę ir vėją Pramonės įmonės atranda alternatyvius energijos šaltinius Viskas nuo elektros tinklų projektavimo iki elektros montavimo darbų – taip Klaipėdoje įsikūrusios įmonės „Voltas“ veiklą apibūdina jos direktorius Darius Levickis. Bendrovės, kuri savo veiklos metus skaičiuoja nuo 1957-ųjų, atliktų darbų sąraše – elektros montavimo darbai įmonėse „Orlen Lietuva“, Būtingės naftos terminale, bendrovėje „Klaipėdos nafta“, pastaruoju metu atliekami darbai Vičiūnų įmonių grupės naujai statomame fabrike Plungėje.

Verslas vertina perspektyvas Įmonės „Voltas“ specializacija – elektros montavimo, projektavimo, paleidimo ir derinimo bei kiti panašaus pobūdžio darbai pramonės objektuose. Patyrę atestuoti bendrovės specialistai puikiai žino, kokių apšvietimo sprendimų pageidauja naujai statomų pramonės objektų savininkai. „Rinkdamiesi apšvietimo

12

būdą, užsakovai įvertina kelerių metų perspektyvas. Retai susiduriame su įmone, kuri gyventų šia diena“, – aiškino D. Levickis.

Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad šiuo metu ypač populiarūs, bet vis dar brangūs šviesos diodų šviestuvai dideliuose pramonės objektuose naudojami gana retai ir fragmentiškai, pavyzdžiui, apšviečiant fasadą

arba teritoriją. O dažniausiai apsiribojama standartiniais liuminescenciniais šviestuvais. Įmonės „Voltas“ direktorius giria Vičiūnų įmonių grupę, kuri kruopščiau nei dauguma užsakovų rinkosi apšvietimo sistemas naujai statomiems fabrikams. Kadangi tai maisto pramonės įmonė, čia sumontuoti šviestuvai turi nerūdyti ir būti atsparūs įvairioms cheminėms medžiagoms, nes patalpos nuolat valomos ir dezinfekuojamos.

Naftos pramonės įmonėse specifinių reikalavimų irgi neišvengiama – čia sumontuoti šviestuvai turi būti atsparūs sprogimams, be to, labai griežtai kontroliuojama darbų sauga ir ypač atidžiai vertinama darbuotojų kvalifikacija. „Mūsų įmonė turi pakankamai darbuotojų, kurie atitinka keliamus kvalifikacinius reikalavimus“, – patikino „Volto“ direktorius D. Levickis.

Ne tik standartiniai sprendimai Prekybos centrai, pasak įmonės „Voltas“ vadovo, vengia netradicinių apšvietimo sprendimų. Išimtis – Klaipėdoje prieš kelerius metus pastatytas „Norfos“ prekybos centras, kuriame sumontuotos apšvietimo sistemos atvežtos iš Belgijos. Paprastai projektuojant prekybos centrus pasirenkami liuminescenciniai šviestuvai, o tuo atveju atvirkščiai – pasirinktas akcentinis apšvietimas. Įmonei „Voltas“ elektros montavimo darbus teko atlikti ir daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose.

Vieni naujausių – taip pat pajūryje iškilęs BIG gyvenamųjų namų kompleksas.

Domina alternatyvos Senkant ir brangstant iškastinio kuro atsargoms, vis svarbesni tampa alternatyvūs energijos šaltiniai. Įmonės „Voltas“ specialistai šioje srityje jau ne naujokai, todėl gali atsakingai patvirtinti – susidomėjimas saulės elektrinėmis tik auga. Ne tik verslo atstovai, bet ir pavieniai gyventojai aktyviai domisi galimybėmis įsirengti nedideles saulės elektrines ant savo pastatų stogų. O tai tikrai įmanoma – jas galima pastatyti ir ant šlaitinių, ir ant plokščių stogų, integruoti į pastatą arba įsirengti ant žemės.

Ne paslaptis: vadovaujantis Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu, elektra iš nedidelių saulės elektrinių (iki 30 kWh galios) 12 metų turės būti superkama lengvatiniu ta-

rifu. Patvirtintas ir tikrai patrauklus elektros iš nedidelių saulės jėgainių supirkimo tarifas – saulės elektrinėms, kurios neintegruotos į pastatą, mokama 1,43 lito už 1 kWh, o už integruotose saulės elektrinėse pagamintą saulės energiją – 1,80 lito už 1 kWh. Tad nedidelės galios 30 kWh elektrinė, pastatyta ant pastato stogo arba ant žemės, turint savo žemės sklypą, pasak D. Levickio, atsiperka per šešerius ar septynerius metus.

Saulės elektrinėse pagamintą elektros energiją kol kas labiau apsimoka parduoti, nes norint ją kaupti savo reikmėms reikia papildomų investicijų pirkti akumuliatorius, kur ir būtų kaupiama pagaminta energija.

Gyventojai ir verslininkai, nusiteikę investuoti į saulės elektrines, žino: nuo kitų metų elektros supirkimo kaina gali mažėti, todėl skuba susitvarkyti reikiamus dokumentus, mat saulės elektrinių statybos projektui įgyvendinti skiriami dveji metai. Įmonė „Voltas“ saulės jėgainėms reikiamą įrangą – brangiausi yra įtampos keitikliai bei saulės elementai – importuoja iš Vokietijos.

Klaipėdiečių įmonės atstovai patys lankėsi gamyklose, iš kur vežasi detales, todėl neabejoja siūlomų gaminių kokybe.

D. Levickio teigimu, patvirtinta nedidelių saulės elektrinių iki 30 kWh kaina orientuota į smulkųjį verslą, tačiau tokias elektrines stato ir privatūs asmenys arba tam specialiai įkurtos

bendrovės, taip pat pramonės įmonės. Įmonės „Voltas“ vadovas neabejoja: alternatyvi energija ateityje tik populiarės.

Viena naujausių įmonės „Voltas“ specialistų įrengtų saulės jėgainių – integruota saulės elektrinė Kretingoje, dar viena šiuo metu statoma žemės ūkio bendrovėje „Lašai“ Rokiškio rajone. Įdarbinti galima ne tik saulę, bet ir vėją. „Iki šiol pirkome iš Vokietijos naudotus automobilius, dabar užsakovai gana dažnai stengdamiesi mažinti investicijas ieško dėvėtų vėjo jėgainių“, – teigė D. Levickis. Lietuvoje populiarėja dėvėtos vėjo jėgainės iš Danijos ir Vokietijos. Įmonė „Voltas“ rūpinasi, kad dėvėtos, tačiau kokybe ir pagamintu elektros kiekiu naujoms nenusileidžiančios vėjo jėgainės būtų atvežtos, sumontuotos ir paleistos, taigi elektros energiją toliau gamintų Lietuvoje.

UAB „VOLTAS“ Šilutės plentas 2 (1-as aukštas) LT-91111 Klaipėda Tel. +370 46 39 09 31 Faks. +370 46 39 09 30 El. paštas info@voltas.lt

Prekybos centruose retai išbandomi netradiciniai apšvietimo sprendimai.

13

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Prasta akustika vargina Lietuvoje vienintelis teisės aktas, reglamentuojantis akustiką, yra Statybos techninis reglamentas STR 2.01.07:2003„Pastatų vidaus ir išorės aplinkos apsauga nuo triukšmo“. Jame reglamentuojamos aidėjimo (reverberacijos) trukmės T60 vertės.

Tai yra viena svarbiausių akustikos charakteristikų.

Aidėjimas (reverberacija) yra akustinis patalpų kriterijus, rodantis patalpos skambėjimą. Turbūt visi yra pastebėję, kad kalba daug prasčiau suprantama atvirose erdvėse, kuriose nėra pritaikyti specialūs akustiniai sprendimai, pavyzdžiui, koridoriuose.

Akustiškai geriau įrengtose patalpose, pavyzdžiui, biuruose, balsas sklinda kur kas aiškiau.

Būna ir kitų, papildomų, reikalavimų. Iš jų bendrieji yra: tolygus garso laukas (difuzinis), optimali pradinių garso atspindžių struktūra, klausytojus pasiekiamas pakankamos energijos garsas. Specialieji reikalavimai: kalbos artikuliacijos procentas, muzi-

14

kos skambėjimas pagal psichofiziologinius parametrus (natūralumas, aiškumas). Į šiuos reikalavimus atsižvelgiama tik rengiant individualius akustinius projektus.

Patalpų (atskirai skirstant į gyvenamosios paskirties, gydymo paskirties, trumpalaikio apgyvendinimo ir mokymo paskirties) aidėjimo trukmė klasifikuojama į atskiras klases, kaip ir orinio ar smūginio garso izoliacija.

Pavyzdžiui, C klasei (minimalus reikalavimas naujai statybai) pasiekti gyvenamųjų pastatų bendrojo naudojimo patalpose (koridoriuose, laiptinėse) T60 vertė turi būti ne prastesnė nei 1,3 s, mokymo įstaigų kori-

doriuose bei laiptinėse – 1,3 s, sporto salėse – 1,3 s, įprastinėse klasėse – 0,8 s, muzikos klasėse – 0,6 s.

Dažna problema, kad projektuojant pastatus aidėjimo trukmė nėra specialiai projektuojama ar iš anksto bandoma modeliuoti (pavyzdžiui, naudojant specialias programas ar tipinius skaičiavimo algoritmus).

Todėl dažnai po natūrinių bandymų mėginama papildomai garsą absorbuojančiomis medžiagomis ar dangomis (akustinėmis plokštėmis, struktūriniais tinkais, akustiniais tinkais, minkštomis grindų dangomis ir pan.) sumažinti aidėjimo laiką. Tačiau dažnai tai padaryti sudėtinga ir kainuoja daugiau, negu tokias problemas spręsti įrengiant iš karto reikiamą apdailą. Tik išskirtiniais atvejais, kai projektuojamos patalpos, kurioms tiesiog būtina gera akustika, pavyzdžiui, koncertų salės, rengiami individualūs akustiniai projektai.

Savaime suprantama, rengti individualius projektus standartinėms mo-

kymo patalpoms (klasėms) yra per didelė prabanga. Tačiau galėtume perimti kitų šalių, pavyzdžiui, Vokietijos ar Danijos, patirtį. Ten naudojami tipiniai projektavimo algoritmai, skirti tipinėms patalpoms, kurioms svarbi normali akustika, projektuoti.

Antai Vokietijoje kompanija „Knauf“ yra sudariusi akustinių sprendimų nedidelėms mokymo patalpoms (tūris – iki 250 m3) projektavimo pagalbininką (algoritmą). Vadovaujantis juo galima nesudėtingai, neturint specialaus akustikos išsilavinimo, bet efektyviai spręsti akustines problemas mokymo įstaigose.

Nustatyta, kad klasėse, kurių ilgis – didesnis nei 10 metrų, jei nėra priimama specialių sprendimų, naudojant garsą absorbuojančias medžiagas, dažniausiai susiduriama su nepakankamo kalbos suprantamumo problema. Dėl to mokiniai gali pervargti ir imti elgtis triukšmingai. Suprantama, ir pedagogams dirbti tokiose patalpose nėra komfortiška.

Akustines ypatybes patalpose suteikia tam tikros medžiagos, kurios absorbuoja, o ne atspindi garsą. Dažniausiai sutinkamas ir populiariausias apdailos sprendimas yra lygiai glaistytos ir dažytos sienos ar lubos. Tačiau tokia apdaila neturi nieko bendra su patalpų akustika. Tokie paviršiai dėl savo lygumų yra puikus garso atspindys.

Garsą gerai absorbuoja perforuotos (su įvairaus rašto skylutėmis) gipskartonio plokštės, įvairios minkštos, nelygaus paviršiaus dangos.

Labai svarbu šias dangas tinkamai išdėstyti patalpoje. Neteisinga manyti, kad jei naudojamos specialios medžiagos (pavyzdžiui, perforuotos plokštės) ir jomis išklojama kuri nors siena, tai bus pasiektas aukščiausio lygio akustinis komfortas. Visų pirma visos plokštės (ir kitos medžiagos) pasižymi skirtingais garso absorbcijos parametrais. Vienos veikia geriau, kitos prasčiau, todėl svarbu parinkti optimalų variantą, numatyti tinkamą plokščių tipą ir plotus, kuriuose jos reikalingiausios.

Medžiagos, kurias pasitelkus galima pasiekti geras akustines ypatybes vaikų ugdymo patalpose, reglamentuojamos akustiniais parametrais.

Reglamentuojamas tik galutinis rezultatas – aidėjimas patalpoje. O

kokiu būdu tai pasiekti – sprendžia architektai.

Kompanija „Knauf“ siūlo platų spektrą akustiką gerinančių medžiagų bei sprendimų. Tai ir atskiri produktai, pavyzdžiui, įvairios perforuotos gipskartonio plokštės, ir specialios sausosios statybos sistemos – dvigubo gipskartonio sienos ar lubos, kurios gerai izoliuoja garsą ir suteikia patalpai akustinių ypatybių.

Vienas svarbesnių pasiūlymų, galinčių padėti architektams projektavimo stadijoje išspręsti galimas akustikos problemas, yra tipiniai akustiniai sprendimai.

Yra sukurtas algoritmas, padedantis tipiškai spręsti akustikos problemas mokymų klasėse. Kompanija „Knauf“ Vokietijoje siūlo akustinio patalpų projektavimo skaičiuoklę, kuri įvertinus aibę skirtingų parametrų (sienų, perdangų konstrukcijų, patalpų paskirtį, langų skaičių ir jų uždengimą, būsimą žmonių skaičių patalpoje, baldus ir kt.) pateikia akustinių sprendimų.

Su akustikos skaičiuokle galima susipažinti internete adresu http://www.knauf.de/content/de/ tools_downloads/tools/raumakustik _rechner/raumakustik_rechner.html.

Jei Jums reikia konsultacijos – visada galite kreiptis į „Knauf“ specialistus telefonu +370 5 213 2222

15

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

20122012 Nr. 08 Nr.i 08 STATYBA i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA IR ARCHITEKTŪRA i situacija i tema

Plienas statybose nebebūtinas Stiklo pluošto profilius vargu ar galima vadinti rinkos naujiena, tačiau mūsų šalyje jie, kaip ir kitos tradicinių medžiagų alternatyvos, dar sunkokai skinasi kelią.

Kokios ypatybės lemia stiklo pluošto pranašumus? Pirmiausia – atsparumas agresyviai aplinkai. Bemaž visi metalai sąveikaudami su aplinka oksiduojasi ir praranda būdingas ypatybes. Stiklo pluošto profiliai gaminami iš įvairių dervų mišinio, todėl gaminys yra apsaugotas nuo oksidacijos.

Tai suteikia jam ne tik atsparumą, bet ir ilgaamžiškumą, kartu užtikrinamas gaminių saugumas bei kokybė.

Norint įpirkti ypač aukštos kokybės nerūdijantįjį plieną, kuris būtų atsparus oksidacijai, reikėtų labai didelių investicijų, todėl stiklo pluošto gaminiai yra puiki alternatyva. Stiklo pluošto ypatybės leidžia medžiagą naudoti chemijos bei maisto pramonėje, nutekamųjų vandenų įrenginiuose, tekstilės ir popieriaus pramonėje, tiltų bei tunelių statyboje, įgyvendinant kitokius įvairios paskirties projektus.

Konstrukciniai stiklo pluošto profiliai naudojami visur, kur keliami ypatingi reikalavimai medžiagos kokybei, atsparumui, tvirtumui.

Palyginti su klasikinėmis statybose naudojamomis medžiagomis, naudojant stiklo pluošto profilius vidutiniškai sutaupoma apie 30–40 proc.

16

statyboms skiriamų lėšų. Nereikia lieti masyvių pamatų, stiklo pluošto konstrukcijos lengvai transportuojamos, greitai montuojamos. Dėl paprasto ir greito montavimo sutaupoma nemažai lėšų, kurios išleidžiamos nuomojant sunkiąją keliamąją techniką.

Energinis efektyvumas yra bene populiariausia frazė šiandien kalbant apie statybas. O tam reikia ieškoti naujų technologijų, leidžiančių išvengti šilumos nuostolių. Stiklo pluošto profilius pastaruoju metu gausiai naudoja langų gamintojai. Langų tvirtinimo detalės, pagamintos iš stiklo pluošto,

neleidžia susidaryti vadinamiesiems šilumos tiltams ir pagerina langų šilumos ypatybes.

Stiklo pluošto profiliai gaminami vadinamuoju pultruzijos būdu. Ši technologija pasižymi nenutrūkstamu procesu, kurio metu stiklo pluošto siūlų matrica impregnuojama termoaktyviomis dervomis, o dervoje impregnuotas stiklo pluoštas toliau paduodamas į įkaitintą klišę, kuri parinkta pagal geometrines formuojamo produkto ypatybes. Visi profiliai skersai sustiprinti stiklo pluošto audiniu. Profilio centre išdėstytas stiklo siūlų pluoštas, kuris atlaiko išilgines jėgas. Tokia sandara leidžia atlaikyti didesnes apkrovas.

Stiklo pluošto pranašumai geriausiai atsiskleidžia ieškant sprendimų

kupolo ar sferos formos pastatų konstrukcijoms. Tai gali būti gamyklos, sandėliavimo, kultūros, gydymo paskirties pastatai, poilsio pastatų konstrukcijos, sporto objektai, pavėsinės ir stoginės, vaikų žaidimų aikštelės, greitai surenkami kupolo formos paviljonai.

Sferinės konstrukcijos pastatai gali būti didelės erdvės ar tūrio (iki 5000 m²). Ir jiems statyti neprireiks atraminių kolonų bei atramų. Stiklo pluošto profilių konstrukcijos atitinka aukščiausius šiuolaikinius projektavimo, technologinius bei ekonominius pramoninės statybos reikalavimus ir leidžia išvengti didelės dalies įprastai tokio tipo pastatų statybai skiriamų investicijų. Šios konstrukcijos – nepakeičiamas sprendimas ir mažojoje architektūroje, iš šios medžiagos gaminami apsauginiai laiptų turėklai, apsauginės kopėčios, apsauginės stogo tvorelės, parkų turėklai bei pėsčiųjų atitvarai.

Šiuo metu bene didžiausias pramonės statybos projektas – 350 mln. litų vertės statybos ir modernizavimo darbai „Akmenės cemento“ gamykloje.

Dominuoja, bet be triumfo Pavieniai gamyklų projektai gerina statistiką, bet ne statybininkams gyvenimą Inga LUKŠYTĖ

Juodžiausio laiko statybų sektoriui, kuris kai kurių statybininkų galvose ir kišenėse nesibaigia iki šiol, keli iškilę keliasdešimties milijonų litų vertės pramonės objektai nepraskaidrino. Jų statyba, pasak specialistų, pakoregavo tik statistinius rodiklius.

UAB „Fibro LT“ Antakalnio g. 40 LT-10305 Vilnius Telefonas +370 611 58 835 El. paštas info@fibro.lt www.fibro.lt

Pirmauja inžineriniai projektai Statistikos departamento duomenimis, pirmąjį 2012 metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2011-ųjų ketvirčiu, daugiausia atlikta negyvenamųjų pastatų – gamybos, pramoninių statinių, sandėlių, kitos paskirties bei transporto ir ryšių

pastatų – statybos darbų. Iš viso – už 437 mln. litų, arba 48 proc. visų šalyje atliktų darbų. Inžinerinių statinių pastatyta už 375 mln. litų (41 proc. darbų). O gyvenamųjų pastatų statybos darbų itin sumenko – jų atlikta tik už 100 mln. litų, arba 11 proc. šalyje atliktų darbų.

Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) direktorius Mindaugas Statulevičius patvirtino: gyvenamosios statybos sektoriui sunkmečiu smukus daugiau nei 40 proc., išaugo inžinerinių, pramoninių projektų reikšmė. Tačiau pramonės objektai, pasak jo, netapo naujuoju statybų sektoriaus varikliu – svarbesni inžineriniai projektai, susisiekimo infrastruktūros plėtra.

Statistika irgi skelbia: pramonės objektų statyba pastaruosius dvejus metus siekia tik 50 proc. lygio iki krizės. „Nors pramonės objektų statinių skaičius bendrame nekilnojamojo turto (NT) projektų katile ir išaugo, didelių atsigavimo ženklų nematyti, nes pramonė glaudžiai susijusi su eko-

17

,,

situacija i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

Į priekį ir sunkmečiu Kad pramonės objektų statyba juda net ir ne pačiu geriausiu šalies ekonomikai laikotarpiu, rodo ir įmonės „Lifosa“ pavyzdys. 2009–2010 metais bendrovė 55 mln. litų investavo į fosfatų gamybos technologinę liniją (dalis lėšų skirta iš Europos Sąjungos struktūrinės paramos fondų). Pastatytas ir įrengtas naujas pašarinių fosfatų gamybos cechas, produkcijos sandėliavimo silosai bei produkcijos fasavimo linijos.

2011-aisiais didžiausioje azoto trąšų ir kitų pramoninių chemijos produktų gamybos įmonėje „Achema“ pastatyta ir pradėta eksploatuoti nauja 46,35 MW galingumo gamtines dujas deginanti kogeneracinė elektrinė. Ji kartu su jau veikiančia 21 MW galios jėgaine skirta gaminti „Achemos“ produkcijos gamybos procesuose reikalingą garą ir įmonę visiškai aprūpinti elektros energija.

Šaltinis: Lietuvos statybininkų asociacija

18

Vaidotas Šarka Lietuvos statybininkų asociacijos vykdomasis direktorius

Pramonė yra vienas ekonomikos variklių ir svarbi statybų sektoriaus dalis.

nomikos ciklais, o sunkmetis dar nėra pasibaigęs. Todėl ir apie šio sektoriaus atsigavimą galime kalbėti labai rezervuotai“, – komentavo LNTPA direktorius. Sena tiesa – statybos itin priklausomos nuo ekonominės situacijos, o

Pernai atliktas amoniako cecho Nr. 1 rekonstrukcijos pirmasis etapas, kuris leido sumažinti gamtinių dujų naudojimą amoniako gamybai. Tuo pat metu pradėtas plėtoti investicinis projektas, kurį įgyvendinus bus įdiegta nauja oro skaidymo produktų gamybos technologija, leisianti gaminti aukštos kokybės dujinius ir skystus argoną, deguonį bei azotą.

Dar 2008-aisiais baigta 35 MW galingumo Panevėžio termofikacinė elektrinė – pirmoji tokio tipo elektrinė Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Kombinuoto ciklo termofikacinė elektrinė per metus gali pagaminti apie 33 MW elektros ir 35 MW šilumos energijos. Šiame objekte panaudotos moderniausios technologijos.

Statybos darbus atlikęs Panevėžio statybos trestas Klaipėdoje 2011-aisiais pradėjo statyti dar vieną termofikacinę elektrinę. Dar šiais metais Lietuvos elektrinėje Elektrėnuose turėtų pradėti veikti 455 MW galios kombinuoto ciklo dujų turbina.

2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i situacija

maždaug pusė materialinių investicijų atitenka šiam sektoriui.

Pramonės objektai kuria papildomą pridėtinę vertę, nes juose gaminama produkcija paprastai orientuota į eksportą. Tačiau investicinių projek-

Lietuvos ir Čekijos UAB „Grinduva“, Pramonės g. 1, LT-62175 Alytus, tel. +370 315 55 370, faks. +370 315 55 371, el. p. info@grinduva.lt.

Teikiamos paslaugos:  Epoksidinių grindų dangų liejimas  Betoninių glaistytų grindų įrengimas  Smulkiagrūdžio betono grindys  Poliuretaninių grindų dangų įrengimas

www.grinduva.lt

Bendrovė lieja grindis visoje Lietuvoje ir turi tam reikalingą technologinę bei metodinę įrangą, kuria per pamainą galima įrengti iki 1500 m2 grindų.

tų pritraukimas mūsų šalyje, pasak M. Statulevičiaus – nepakankamas: pagal tiesioginių užsienio investicijų dydį vienam gyventojui Lietuva – viena paskutinių Europos Sąjungoje.

Laukia pramonės modernizavimo Lietuvos statybininkų asociacijos vykdomasis direktorius Vaidotas Šarka įsitikinęs: pramonė yra vienas ekonomikos variklių ir svarbi statybų sektoriaus dalis. Nors statybų verslui išlikti ne mažiau svarbūs gyvenamosios paskirties objektai ar inžinerinė infrastruktūra, pramoninių objektų statyba net ir ekonominės krizės metais neužleidžia savo pozicijų – užima didžiąją statybų sektoriaus rinkos dalį, maždaug 30–40 proc. Pavyzdžiui, 2011-aisiais negyvenamųjų pastatų statybos darbų dalis sudarė 38 proc., jų atlikta už 2,5 mlrd. litų.

Daugiausia pastatyta gamybos, pramoninių ir sandėlių pastatų, taip pat švietimo ir mokslo paskirties objektų. „Tik geraisiais 2008 metais, kai statybos darbų atlikta už rekordinę 12 mlrd. litų sumą, daugiau statyta komercinės ir gyvenamosios paskirties objektų, nors tuo metu pramonė irgi buvo plėtojama“, – sakė V. Šarka.

Statybininkams puikiai žinomi skaičiai: investicijos į statybų sektorių per 2009–2010 metus krito daugiau nei 50 proc. (2009 metais – 47,8 proc., 2010 metais – dar 5,6 proc.) Per pusę susitraukusios lėšos atitinkamai ir buvo paskirstytos. Minėtu laikotarpiu labiausiai smuktelėjo būtent gyvenamosios ir komercinės paskirties objektų statyba, tačiau buvo investuota į mokyklų modernizavimą, statytos sporto arenos ir pan.

Ar statybų sektorius optimistiškiau žvelgia į ateitį? V. Šarkos nuomone, viskas priklausys nuo bendros ekonominės situacijos: „Jei verslumas ir konkurencingumas didės, atsivers naujų eksporto rinkų, išaugs ir pramonės modernizavimo poreikis. Tai nuolatinis procesas, nes tie, kurie nemodernizuoja gamybos technologijų bei pastatų, rinkoje paprastai neužsibūna.

Atsižvelgiant į tai, kad vidutiškai 50 proc. visų investicijų sunaudojama statybų sektoriuje, infrastruktūroje ir energetikoje, tai efektyvūs kompleksiniai sprendimai šioje srityje yra neišvengiami ir toliau sudarys nemažą statybų sektoriaus dalį.“

Verslininkai randa galimybių Šiuo metu bene didžiausias pramonės statybos projektas – 350 mln. litų vertės statybos ir modernizavimo darbai „Akmenės cemento“ gamykloje. Be to, Klaipėdoje baigta statyti 130 mln. eurų vertės kogeneracinė jėgainė, Kaune tokią ketinama statyti už 165 mln. eurų.

Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje planuojama statyti žuvies produktų gamyklą ir šaldymo sandėlius. Projekto vertė – 100 mln. litų. Čia pat dar šiemet pradės veikti bendrovės „Ryterna“ gamykla, į kurią investuota apie 5 mln. litų. Ši gamykla gamins garažo vartus.

Laikinojoje sostinėje jau pastatyta ir LED šviestuvų gamykla, panaši šviestuvų gamykla iškilo ir Tauragėje.

Numatyta apie 100 mln. litų investuoti į naujos „Pienas LT“ gamyklos statybas. Čia bus gaminami pieno bei išrūgų baltymai, skirti kosmetikos gamybai. Planuojama, kad 2013 metų pradžioje Vilniuje (Visoriuose) pradės veikti saulės elementų tyrimų ir gamybos centras, į kurį bus investuota apie 150 mln. litų, sostinėje iškils ir dar viena – biofarmacinių preparatų – gamykla (78 mln. litų).

Pramonės objektų statybos darbų kaina, atkreipė dėmesį V. Šarka, priklauso ne tik nuo objekto ploto, bet ir įdiegtų technologinių gamybos linijų. „Pramonės objektuose reikia išskirti statybos darbus ir inžinerinę dalį, įrenginius. Kartais pusę arba daugiau darbų kainos sudaro inžineriniai įrenginiai“, – paaiškino specialistas.

Daug visuomenės dėmesio sulaukęs objektas – Visagino atominės elektrinės statyba. Visagino miesto merė Dalia Štraupaitė neabejoja naujos atominės naudingumu ne tik Visaginui, bet ir visai Lietuvai. Miestas, pasak D. Štraupaitės, sulauks 10–14 mlrd. litų investicijų, už kuriuos ne tik bus pastatyta nauja atominė elektrinė, bet ir sutvarkyta infrastruktūra, planuojamos ir naujos gamyklos. Visaginas, tikimasi, taps išmaniuoju naujos pramonės šakos miestu. „Visaginas – energetikų miestas, augęs kartu su Ignalinos atomine elektrine, todėl labai svarbu, kad būtų statoma atominė elektrinė“, – už naują projektą agituoja D. Štraupaitė. Neabejojama, kad prasidėjus jos statyboms augs ir plėsis visas išskirtinio grožio kraštovaizdžio supamas miestas.

Prieš kelis mėnesius, balandžio 30ąją, naftos perdirbimo bendrovė „Orlen Lietuva“ paskelbė apie dar vieną

Mindaugas Statulevičius Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius

Pramonės objektai netapo naujuoju statybų sektoriaus varikliu. Svarbesni inžineriniai projektai, susisiekimo infrastruktūros plėtra.

i s tua a j i c

kapitalinį naftos produktų gamyklos remontą, kuris truko kiek daugiau nei mėnesį. Tik šįkart, priešingai nei pirmą kartą, jam buvo pasiruošę ir Mažeikių gyventojai, ir verslininkai. Miesto meras Antanas Tenys patvirtino, kad nors kapitaliniam remontui prireikė sutelkti daugiau nei 4 tūkst. kvalifikuotų specialistų iš užsienio šalių, didesnių problemų neiškilo. Verslininkai po pirmojo kapitalinio remonto, kuris buvo atliekamas prieš kelerius metus, pasirūpino, kad atvykstantiems užsieniečiams pakaktų nakvynės vietų – buvo atidaryta keletas naujų viešbučių. Jų reikėjo ir kitų įmonių darbuotojams. Kai kurie atvykusieji išsinuomojo vietos gyventojų ar NT agentūrų siūlomus butus.

Prekybos centrų, patikino meras, palyginti su kitais rajonais, Mažeikiuose irgi pakanka. Nors įmonės „Orlen Lie-

19

situacija i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i naujienos

Nauda visam verslui išnuomota maždaug 60 mūsų įmonės statybinių namelių. Vienas svarbiausių 2011-aisiais įgyvendintų projektų – bendrovės „Fortum Klaipėda“ termofikacinės biokuro ir atliekų jėgainės statyba. Šiame objekte prireikė maždaug šimto statybinių namelių, keltuvų, pakabinamų darbo platformų.

Pramonės objektai labai naudingi verslui. Ypač mums, didiesiems statybos įrangos nuomotojams – mažos įmonės paprastai negali pateikti visų tokių objektų statybos darbams reikiamų įrankių ar mechanizmų. Be to, jei reikalingos įrangos neturime Lietuvoje, galime atsivežti iš partnerių Latvijoje, Estijoje, Suomijoje ar Lenkijoje.

Jei prie pramonės objektų prijungtume ir prekybos centrus, jų statybos apimtys išties sudarytų didžiąją visų šalyje atliktų statybos darbų dalį. Be to, žemės ūkio bendrovėse statomos grūdų saugyklos, įrengiami sandėliai ir pan.

2010 metai statybų sektoriui nebuvo lengvi, tačiau pamažu pradėjusi augti pramonės objektų statyba išjudino statybos įrankių ir įrangos nuomos veiklą. Pagrindinis 2010-ųjų pramonės objektas – Lietuvos elektrinės devintojo bloko statyba. Čia buvo

Praėjusiais metais pradėti ir „Akmenės cemento“ naujosios technologinės linijos statybos bei montavimo darbai. Čia panaudoti „Ramirent Baltic AS“ nuomojami keltuvai, pamažu prireikia vis daugiau ir įvairesnės įrangos.

Naują projektą ėmėsi įgyvendinti Vičiūnų įmonių grupė – Kaune pradėjo fabriko statybas.

Laikinojoje sostinėje pradėta statyti ir biokuro katilinė, planuojama, kad panaši atsiras ir Vilniuje. Labai įdomus ir laukiamas projektas – Visagino atominė elektrinė.

tuva“ kapitaliniam remontui pasamdyti darbuotojai išjudino miesto gyvenimą, nei kriminalinių nusikaltimų, nei nelaimių nepadaugėjo. Vienintelė proble-

ma – daugiau šiukšlių, kurias reikėjo išvežti. Be to, dėl mieste atliekamų renovacijos darbų neišvengta transporto trikdžių.

Miestas atvykusius darbuotojus sutiko maloniai – lenkų tautybės darbuotojams sekmadieniais netgi organizuotos pamaldos jų gimtąja kalba. 

Algirdas Pikturna

Įmonės „Ramirent Baltic AS“ Vilniaus filialo direktorius

20

Nors džiaugiamės minėtomis statybomis, teigti, kad tai ryškus šuolis pramonės objektų statyboje, negaliu. Ir ateinančiais metais didesnį pramonės objektų statybų augimą prognozuoti sunku. Tiesa, kiek tenka išgirsti, statybininkai būsimus metus vertina gana pozityviai.

Nauja technologinė linija, skirta gaminti klinkerį sausuoju būdu, „Akmenės cemento” gamykloje turėtų būti baigta 2013 metų pavasarį.

Pajūryje – nauja pramonės įmonė Strategiškai itin patogioje vietoje – Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje – veiklą pradeda koncerno „HeidelbergCement Group“ dukterinės įmonės – bendrovės „HeidelbergCement Klaipėda“ – pastatytas modernus cemento logistikos, fasavimo ir prekinio betono gamybos terminalas. Į šį projektą bendrovė investavo apie 10 mln. litų.

Teritorijos planavimą atliko tarptautinio koncerno padalinio „HeidelbergCement Technology Center“ specialistai. Kadangi terminale numatomas gana didelis krovininio transporto srautas – 70–100 automobilių per dieną – teritorija suskirstyta zonomis pagal veiklą, o keliai įrengti taip, kad 4–5 tipų sunkusis transportas galėtų judėti ratais viena kryptimi, be apsisukimų.

Statybvietė buvo gana žema, molinga, tad reikėjo įrengti papildomą drenažą. Be to, norint pasiekti reikiamą grunto stiprumą po visomis dangomis papildomai buvo įrengta geotekstilės danga. „Mūsų atveju labai pasiteisino sprendimas kloti ne dolomitinės skaldos, o kur kas stipresnės granitinės skaldos pagrindus keliams. Juos įren-

gė bendrovė „Klaipėdos keliai“, – pasakojo bendrovės „HeidelbergCement Klaipėda“ generalinis direktorius Povilas Bradulskis. Pamatų konstrukcijai buvo pasirinkti spraustiniai poliai ir ant jų montuojamas monolitinis rostverkas. Betonavimo darbus atliko bendrovė „Viremida“.

Pramonines grindis įrengė bendrovė „Mažeikių varduva“. Sandėlio ir gamybos zonos buvo atskirtos pagal stiprumo klases. Vietoj įprastai naudojamo betono su fibros pluoštu nuspręsta pasitelkti 18–20 centimetrų betoninę konstrukciją su dvigubu armatūros tinklo armavimu. Mat remiantis kitų įmonių patirtimi susidėvėjus pramoninių grindų dangai metalinės fibros vielos iškyla į paviršių ir gadina autokrautuvų padangas.

Statant terminalą stengtasi naudotis blokuotų mobiliųjų statinių sprendimais, t. y. visus pastatus kiek įmanoma keisti konteineriniais. „Tokiu būdu supaprastėjo pastatų įrengi-

mas, galime veikti labai lanksčiai, pagal poreikius“, – aiškino P. Bradulskis. Šiuo metu terminale yra įrengta 13 konteinerių, kurie formuoja administracinių ir buitinių patalpų, laboratorijos, operatorinės ir kt. blokus.

Gamybos pastatai buvo statomi remiantis teritorijos planavimo autorių sprendiniais, išlaikant metalines konstrukcijas, kurios buvo apsiūtos daugiasluoksnėmis plokštėmis. „Kadangi pastatų aukštingumas gana didelis – iki 20 metrų, teko konstrukcijas papildomai stiprinti atsižvelgiant į Klaipėdai būdingas klimato sąlygas“, – atkreipė dėmesį bendrovės „HeidelbergCement Klaipėda“ generalinis direktorius.

Terminalo sandėliavimo pastatai įrengti iš lengvų konstrukcijų. Kadangi kaina buvo lemiamas veiksnys, pasirinkti belgiški sandėlių sprendimai. „Vis dėlto šis pasirinkimas nebuvo teisingas, nes Lietuvos reikalavimai apšvietimui, vėdinimui, priešgaisrinei saugai yra gana griežti, todėl pagal tipinį projektą pagamintas konstrukcijas teko stipriai modifikuoti, – pripažino P. Bradulskis. – Taip pat buvome nustebinti belgų gamintojų atstovų Lietuvoje nesugebėjimu suteikti reikalingą informaciją ir tinkamai suvaldyti projektą.“ Cemento logistikos ir prekinio betono gamybos terminalo darbuotojai džiaugiasi teritorijoje turėdami daug žaliųjų plotų ir tvarkingą aplinką, todėl pripažįsta, jog projektavimo metu miesto savivaldos reikšti dideli reikalavimai šiai sričiai buvo pagrįsti. 

21

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Vitalijus Ulevičius

Stipriosios pusės: kokybė, tikslumas, įvairiapusiškumas Viktor Voroncov

UAB „LAYHER BALTIC“ direktorius

Kai pradėjau rašyti pirmus sakinius straipsniui žurnale, pagalvojau, kad bemaž visi mano žodžiai gali būti priimti su nepasitikėjimo gaidele.

Nes kaip gali kompanijos „Layher“ atstovas rašyti apie kompanijos „Layher“ pastolius? Todėl tiesiog paskambinau keliems mūsų klientams ir paprašiau keliais sakiniais apibūdinti, kodėl būtent „Layher“ pastolius jie pasirinko.

Kadangi šis žurnalo numeris teminis, klientai pasisakė apie modulinę sistemą „Layher Allround“.

22

Valdas Bulvydas

UAB „Vakarų laivynas“ pastolių montuotojų meistras

Mūsų kompanija montuoja pastolius pagal užsakymus laivų statybos ir remonto įmonėse. Žinia, kiekvienos dienos laivo prastova kainuoja apie 170 tūkst. litų. Būtent dėl to pasirinkome „Layher“ pastolius, nes juos galima ypač greitai sumontuoti ir išmontuoti. Naudojant „Layher“ pastolius laivų prastovos sumažėjo apie 30 proc. „Layher“ pastolių detalės, palyginti su analogiškomis kitų gamintojų detalėmis, mažiau sveria, nes gaminamos iš itin aukštos kokybės plieno. Todėl darbuotojų produktyvumas montuojant pastolius išaugo, o transportavimo sąnaudos – sumažėjo.

Svarbiausia priežastis, kodėl mes, tiekėjai, pasirinkome „Layher“ pastolius – kataloguose radome aibę detalių, leidžiančių įgyvendinti bet kokio sudėtingumo projektą. Kartais tenka suvirintojui parūpinti prieigą triumo viduje dešimties centimetrų tikslumu. Ir tai padaryti mums leidžia sistema „Allround“ bei didelis konsolių pasirinkimas. Remontuojant laivų kranų sijas dažnai reikalaujama naudoti pakabinamus pastolius.

Dirbant su „Layher“ pastoliais esu garantuotas konstruktyvo saugumu. Žinoma, labai svarbus faktorius – didelė inžinerinė parama iš „Layher“ biuro Vokietijoje. Atsakymą į bet kokį techninį klausimą gauname vos per kelias valandas.

Artūras Šimkavičius

Egils Dakteris

UAB „Easyrent“ direktorius

„CRAMO GROUP“ produktų grupės vadovas

Bendrovės „Storent“ projektų vadovas

Mūsų įmonė nuomoja statybinę techniką, o su „Layher“ pastoliais dirbame pastaruosius tris mėnesius. Iki tol nuomodavome kito gamintojo statybinius pastolius, tačiau po ilgų svarstymų pasirinkome „Layher“.

Svarbiausia priežastis – ypač didelė „Layher“ vietos biuro parama.

Turbūt tai vienintelis gamintojas, kuris nekonkuruoja su savo produkcijos pirkėjais. Bemaž kasdien gauname iš „Layher Baltic“ įmonės informacijos apie potencialius klientus, norinčius išsinuomoti statybinius pastolius.

Sandėlis dirba labai operatyviai: pateikus užsakymą įrangą galima pasiimti jau po 1–2 valandų. Sandėlyje visuomet būna tinkamas absoliučiai visų sistemų kiekis.

Prasidėjus finansų krizei, bankai beveik nebefinansuoja statybos įmonių. Bet su „Layher“ kompanija visada galime rasti abiem pusėms naudingą bendradarbiavimo variantą įgyvendinant didžiulius projektus. Klientai, pasidomėję, kokius pastolius nuomojame, ir išgirdę, kad tai „Layher“, atsako trumpai: „Gerai, mes imame.“ Bendras įspūdis apie darbą – pats geriausias.

Praėjusiais metais CRAMO ir „Layher“ pasirašė bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią artimiausiu metu Baltijos šalyse planuojama nuomoti klientams tik „Layher“ statybinius pastolius. Žvelgiant plačiau – lyderiai partneriais renkasi lyderius. Žiūrint siauriau, man labiausiai patinka aukščiausias techninės pagalbos lygis. Tai atsispindi visur.

Katalogai – labai patogūs, juose kompaktiškai išdėlioti visi reikiami duomenys. Jeigu kyla koks nors klausimas, kone visuomet šalia bus ir atsakymas. Jau pačią pirmą bendradarbiavimo dieną gavome nemokamą „Layplan“ programą, kurią pasitelkus operatyviai galima įgyvendinti paprastus projektus turint tik brėžinius ir reikiamų detalių sąrašus.

Dabar jau įsisaviname „Layher“ elementų blokus „AutoCAD“ programai. Tai mums suteikia galimybę plėtoti pačius sudėtingiausius projektus. Visi elementai turi Vokietijos statybos instituto patvirtinimus, todėl mums nebereikia atlikti statistinių skaičiavimų standartinėms konstrukcijoms.

Didelis privalumas – didžiulis detalių sandėlis Vilniuje ir operatyvūs „Layher“ darbuotojų veiksmai Baltijos šalyse.

Mūsų įmonė dar gana jauna – įsteigta 2008 metais. Tačiau pas mus dirbantys specialistai turi sukaupę nemažą patirtį. Kai prieš ketverius metus rinkomės statybinių pastolių tiekėją, klausimų dėl pasirinkimo beveik nekilo – „Layher“.

Mes verslą kuriame galvodami apie ateitį, planuojame nemažą teritorijos plėtrą. Daugiametė darbo patirtis, žinomas vardas, stabilumas, patvarumas bei produkcijos kokybė – tai pagrindiniai kriterijai, kuriais remdamiesi pasirinkome „Layher“.

Per ketverius bendradarbiavimo metus mūsų nuomonė nepasikeitė – ateityje irgi planuojame dirbti su „Layher“ pastoliais. Kuo man patinka šis prekės ženklas? Idealia kokybe.

Turime daugiausia „Layher“ pastolių Baltijos šalyse – daugiau kaip 60 tūkst. kvadratinių metrų. Ir nė karto nesame gavę detalių su defektais. Suvirinimo siūlių kokybė nepriekaištinga.

60 mikronų karšto cinko padengimo sluoksnis patikimai saugo metalą nuo korozijos – net po ketverių eksploatacijos metų visos detalės iki šiol yra puikios būklės. Didžiulis papildomų elementų pasirinkimas: laikini stogeliai už uždangų, skirtingų konstrukcijų pastolių pakopos, pakabinamų pastolių sistemos. Tai geras vokiškos kokybės ir baltų paslaugumo teikiant technines konsultacijas derinys.

Ivar Jegerson

pildomų elementų spektras leidžia išspręsti pačias sunkiausias užduotis – pastolių montavimo aplink rezervuarus, vamzdynus, bokštų ir pramonės cisternų viduje. Taip pat galime montuoti pakabinamus pastolius ir laiptines dideliame aukštyje.

Daug darbų atliekame su subrangovais Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Baltarusijoje – ten saugumo reikalavimai yra labai dideli. Bet „Layher“ pastoliai turi visus reikiamus sertifikatus, leidimus. Ir tai ne koks paprastas popieriaus lapas – visos detalės iš tiesų suprojektuotos taip, kad surenkant ir eksploatuojant būtų išvengta mažiausios klaidelės dėl žmogiškųjų faktorių.

Visos surinkimo instrukcijos yra

lietuvių, latvių, estų, rusų ir anglų kalbomis – tai labai svarbu dirbant kaimyninėse šalyse.

Daug kas neįvertina tokio parametro kaip detalių svoris. Žinoma, tai ne taip svarbu, jei montuojama 100–200 kvadratinių metrų pastolių.

Tačiau jeigu prireikia į patalpų vidų rankomis sunešti detales, sveriančias 90 tonų, o paskui iš jų sumontuoti 20 metrų aukščio konstrukcijas – „Layher“ vienareikšmiškai laimi prieš konkurentus. Mažesnis pastolių svoris reiškia ir mažesnes transportavimo išlaidas, didesnę darbų spartą.

Didelis „Layher“ pranašumas – ir sandėlis Baltijos šalyse. Net baigiantis darbo dienai pateikus užsakymą, kitą dieną jis jau būna atliktas.

Kompanijos „United Capital“ valdybos narys

Mūsų bendrovės išskirtinumas yra tai, kad ji vienintelė Baltijos šalyse siūlo visą spektrą „Layher“ produkcijos: fasadų ir modulinius pastolius, mobiliąsias stogines bei paviljonus, scenas ir tribūnas, mobiliuosius bokštelius, kopėčias. Bet didžiausią apyvartą pasiekiame tiekdami į pramonės objektus modulinius pastolius „Allround“.

Kuo man patinka „Layher“? Pirmiausia kokybe ir detalių tikslumu.

Dažnai tenka surinkti 50 metrų ir aukštesnes pastolių konstrukcijas, tačiau dar nėra kilę problemų dėl sujungimo lizdų ir pleištų. Gausus pa-

23

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

„Inspecta“: užtikrinta kokybė

Mantas Andriuškevičius Bendrovės „Inspecta“ generalinis direktorius Platus teikiamų paslaugų spektras, kvalifikuoti, ilgametę darbo patirtį turintys darbuotojai ir profesionali, intensyvi veikla – visi šie komponentai bendrovei „Inspecta“ padėjo vos per dvejus gyvavimo metus tapti žinomu ir vertinamu rinkos dalyviu. Dera paminėti ir didelį įmonės steigėjo bei akcininko – tarptautinės įmonių grupės „Inspecta Group“, kuriai priklauso įmonės Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje, palaikymą: geranorišką dalijimąsi sukaupta patirtimi, dalyvavimą bendruose projektuose.

24

„Inspecta Group“ įmonės teikia įrenginių techninės būklės tikrinimo, atitikties vertinimo, sertifikavimo, techninio konsultavimo, mokymo bei laboratorinių bandymų paslaugas jau daugiau nei 30 metų. Skandinavijos šalyse „Inspecta Group“ bendrovės užima lyderio pozicijas įrenginių techninės būklės tikrinimo bei sertifikavimo srityse. Lietuvoje, kur įprasta specializuotis vienoje srityje, įvairialypė bendrovės „Inspecta“ veikla atrodo išskirtinai. Bendrovės „Inspecta“ (Lietuvoje įsteigtos „Inspecta Group“ įmonės) generalinis direktorius Mantas Andriuškevičius neneigia: „Esame unikalus, nes imones strukturoje yra keturios veiklos, t. y. keturios istaigos: Techninio konsultavimo, Kontroles, Sertifikavimo ir Mokymo.“ Bendrovės „Inspecta“ Techninio konsultavimo įstaigos veikla – gana sudėtinga, ji suskirstyta į tris grupes: statybos techninės priežiūros, pramonės konsultavimo, darbuotojų saugos ir sveikatos konsultavimo. Iš jų išskirtinas pramonės konsultavimas – nauja ir, bendrovės generalinio direktoriaus įsitikinimu, perspektyvą turinti sritis. Pramonėje nuolat reikalingi techniniai sprendimai: atliekant techninį projekto tikrinimą, projekto reikalavimų peržiūrą, rangovų ir subrangovų kvalifikacijos įvertinimą,

dalyvaujant visose projekto vykdymo stadijose, atliekant gamybos ir/ar montavimo darbų kokybės kontrolę, nustatant neardomosios kontrolės (NDT) metodų būtinumą, dalyvaujant NDT rezultatų vertinime, rengiant techninę gaminio dokumentaciją, atliekant galutinę dokumentacijos peržiūrą ir t. t.

M. Andriuškevičius atkreipė dėmesį, kad ypač daug žinių, patirties reikia turėti statant energetinius objektus, juk tai – atsakingi technologinių vamzdynų, slėginių indų, katilų, šilumokaičių ir kitų įrenginių montavimo darbai. Tad bendrovės „Inspecta“ teikiamos pramonės konsultavimo paslaugos – pagalba užsakovui, neturinčiam reikiamos kvalifikacijos specialistų, abejojančiam rangovo atliekamų darbų ar gaminių kokybe. Tiesa, Lietuvoje pramonės konsultavimo paslaugas „Inspecta“ kol kas yra teikusi tik objektuose, kur užsakovas arba generalinis rangovas buvo užsienio kapitalo įmonės. Kur kas daugiau sutarčių įvykdyta Latvijoje, Bulgarijoje bei Skandinavijos šalyse. „Tikimės, kad šias paslaugas įvertins ir Lietuvos įmonės – juk praktikoje dažnai pasitaiko nestandartinių situacijų, kai reikalingi tam tikros srities specialistų sprendimai“, – sakė M. Andriuškevičius.

Vienas tokių pavyzdžių – neseniai bendrovės „Inspecta“ išspręstos didelės vieno Lietuvos statybinių metalo konstrukcijų gamintojo problemos.

Gamintojo užsakovams Švedijoje netiko montuojamo angaro metalo konstrukcijų kokybė. Įmonė sulaukė ultimatumo – išmontuoti, išsivežti konstrukcijas ir kompensuoti už sugaištą laiką. Pasak pašnekovo, šioje situacijoje dar buvo galima atlikti sumontuotų metalo konstrukcijų remonto darbus, tačiau tai padaryti buvo ypač sudėtinga, nes esant apkrovai bet koks netikslumas gali baigtis statinio griūtimi, taip pat kyla grėsmė darbuotojų saugai. Gamintojo užsakymu „Inspecta“ parengė šio angaro metalo konstrukcijų remonto darbų technologiją. Atlikus juos angaras buvo priduotas ir didelių nuostolių išvengta.

Veiklos netrūksta ir Techninio konsultavimo įstaigos darbuotojų saugos ir sveikatos konsultantams. Bendrovės „Inspecta“ vadovas džiaugiasi – šalies įmonės pastaruoju metu vis daugiau rūpinasi technologinių gamybos įrenginių sauga. Tiesa, nors daugelyje įmonių jau yra atliktas profesinės rizikos vertinimas, peržiūrėjus dokumentaciją tampa akivaizdu, kad kartais pamirštama įvertinti naudojamų darbo įrenginių, technologinių linijų keliamą riziką. Čia būtina atkreipti dėmesį, kad daug įmonių įsigyja naudotus įrenginius, kitos – nors ir naujus, bet neatitinkančius saugos reikalavimų, o technologinės linijos sumontuojamos ir patobulinamos neįvertinus galimų pavojų. „Ir tai galima suprasti – gamintojas visą dėmesį skiria produktui, jo kokybei, ir jam netikslinga nagrinėti direktyvas (šiuo atveju mašinų direktyvą), standartus ir kitus Lietuvoje galiojančių norminių teisės aktų reikalavimus, – komentavo bendrovės „Inspecta“ generalinis direktorius M. Andriuškevičius. – Mes kartais ir sakome: jūsų reikalas gaminti produkciją, o mūsų – įvertinti įrenginių saugumą. Šioje srityje esame sukaupę tikrai reikiamą patirtį. Ne vienoje gamybos įmonėje jau įvertinome darbo įrenginių, technologinių linijų keliamą riziką, pateikėme rekomendacijas, kaip užtikrinti saugų jų naudojimą. Tikime, kad tose įmonėse darbuotojai dirbs saugiau.“

Dar vienas bendrovės padalinys – Sertifikavimo įstaiga – atlieka ne tik kokybės, aplinkos bei darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos sistemų, suvirinimo procesų sertifikavimą pagal tarptautinių standartų reikalavimus, tačiau ir statybos produktų atitikties vertinimą (sertifikavimą), suvirintojų ir suvirinimo operatorių kvalifikacijos įvertinimą. „Galime pasidžiaugti, kad sėkmingai startavome vadybos sistemų sertifikavimo srityje, kad esame lyderiai metalo konstrukcijų, suvirinimo procesų, darbuotojų sertifikavimo srityse, o statybos produktų sertifikavimas – dar viena sritis, kur įrodysime savo kompetenciją“, – sakė M. Andriuškevičius.

Bendrovės „Inspecta“ Kontrolės įstaiga atlieka visų potencialiai pavojingų įrenginių grupių ir kategorijų techninės būklės tikrinimus, naujų ir naudotų potencialiai pavojingų įrenginių bei jų techninių dokumentų tikrinimą ir teikia išvadas apie šių įrenginių tinkamumą naudoti.

Bendrovės „Inspecta“ Mokymo įstaiga rengia mokymus pagal tęstinio formaliojo ir neformaliojo profesinio mokymo programas, organizuoja kur-

sus, seminarus, konferencijas, rengia kitus mokymus, susijusius su profesine veikla. Tik šiemet veiklą pradėjusi Mokymo įstaiga jau įgijo reikiamas licencijas, o kartu ir pramonės įmonių pasitikėjimą, pabrėžė „Inspecta“ generalinis direktorius. Šiuolaikiškai įrengtos mokymo klasės, gamybinę patirtį turintys lektoriai, aktualios seminarų temos – visa tai siūlo Mokymo įstaiga. „Lieka palinkėti, kad visi darbdaviai suprastų, jog svarbu turėti ne vien pažymėjimus turintį, bet ir tikrai kvalifikuotą personalą. Ypač kai kalbama apie žmones, dirbančius su potencialiai pavojingais įrenginiais“, – sakė M. Andriuškevičius.

Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad bendrovė „Inspecta“ laikosi svarbaus principo – naudotis tarptautinės kompanijos „Inspecta Group“ intelektiniais bei techniniais resursais visose šalyse ir siūlyti visas paslaugas tokiomis apimtimis, kokias galima įvykdyti bendromis jėgomis. „Neabejojame, kad dėl bendros specialistų, ekspertų veiklos ir dalyvavimo tarptautiniuose projektuose pasisemiama naujų žinių, o tai ir yra mūsų privalumas“, – atkreipė dėmesį M. Andriuškevičius.

UAB „Inspecta“ Mėnulio g. 7, LT-04326 Vilnius Tel. +370 5 203 1395 Faks. +370 5 203 1396

Marijonų g. 31, LT-35127 Panevėžys Tel. +370 45 13 88 48 Raudondvario pl. 162, LT-47174 Kaunas Tel. +370 37 99 92 38 Liepų g. 68, LT-92100 Klaipėda Tel. +370 46 21 24 55

www.inspecta.com

25

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Aplinkosauginiams projektams – 221 mln. litų

snaudusius projektus. Be to, patirtis, įgyta šiuo finansavimo laikotarpiu, taps svaria paspirtimi kitam, planavimo etapą pradėjusiam naujam 2014–2020 metų ES finansavimo etapui.

Prioritetai buvo ir bus tie patys „Prioritetai buvo ir bus tie patys: tai vandenvala, atliekų tvarkymas, daugiabučių renovacija, taip pat įvairūs gamtosauginiai projektai, finansuojami iš Europos regioninės plėtros ir Sanglaudos fondų“, – vardijo direktorius.

2007–2013 metų laikotarpiu svarbiausias tikslas, susijęs su atliekų tvarkymu, buvo pastatyti sąvartynus, kurie atitiktų europinius reikalavimus. Riba, po kurios nebebuvo galima vežti atliekų į ES reikalavimų neatitinkančius sąvartynus, buvo 2009 metų liepos 16 diena. Šis terminas nebuvo pražiopsotas. Rezultatas gana įspūdingas: vietoj 800 sąvartynų dabar Lietuvoje veikia vos 11. Žinoma, jie irgi užpildomi, plečiasi, bet nėra pažirę po visą Lietuvą ir nekontroliuojami kaip anksčiau.

Didžiulė pažanga padaryta ir vandenvalos sektoriuje. Su tuo susijusiems projektams iš viso buvo skirta apie 1,5 mlrd. litų, o pinigų naudojimo procesas šiuo atveju judėjo gana sparčiai. Buvo orientuojamasi į daugiau nei 2000 gyventojų turinčias gyvenvietes, kur pagal ES direktyvų reikalavimus privalėjo būti įrengti nuotekų valymo įrenginiai. Toks reikalavimas jau įgyvendintas.

Pažanga pasiekta sprendžiant dumblo utilizavimo ir su tuo susijusio nemalonaus kvapo naikinimo problemą. Visoje Lietuvoje dumblui tvarkyti buvo skirta apie 400 mln. litų, o Vilniuje valymo įrenginiai jau pradeda veikti – nors oficialios jų paleidimo procedūros dar nebuvo, kvapo problema jau išspręsta. Tai gali paliudyti ir aplinkinių rajonų gyventojai, kuriems nemalonus kvapas – jau praeitis. Lietuvoje iš viso yra 12 tokių įrenginių, jie visi veikia kaip regioninė sistema, t. y. iš mažesnių valymo įrenginių dumblas vežamas į didesnius ir čia perdirbamas naudojant labai modernias technologijas.

Inesis Kiškis Aplinkos ministerijos ES struktūrinės paramos administravimo departamento direktorius

Prioritetai buvo ir bus tie patys: tai vandenvala, atliekų tvarkymas, daugiabučių renovacija, taip pat įvairūs gamtosauginiai projektai, finansuojami iš Europos regioninės plėtros ir Sanglaudos fondų.

Dumblo tvarkymo įrenginiai ne tik išsprendžia dumblo naudojimo problemą, bet ir palengvina gyventojų dalią, nes nebelieka nemalonių kvapų.

Karolina Martinaitytė

Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra per šių metų pirmąjį pusmetį aplinkosaugos projektų vykdytojams išmokėjo 221,4 mln. litų Europos Sąjungos (ES) paramos lėšų – 11,8 mln. litų daugiau, negu planuota.

Daugiausia – vandens sektoriui Daugiausia lėšų išmokėta vandens sektoriaus projektams įgyvendinti – 123,3 mln. litų. Tai net 11,2 proc. daugiau, negu buvo numatyta. Šiuo metu daugelyje Lietuvos regionų, pasinaudojant ES teikiama finansine parama, tiesiami nauji centralizuoti vandentiekio ir nuotekų tinklai. Jie leis užtikrinti kokybiško bei švaraus geriamojo vandens tiekimą ir saugų nuotekų tvarkymą.

Birželio 1 dieną pasirašytos dvi naujos finansavimo ir administra-

26

vimo sutartys vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūrai renovuoti ir plėtoti Vilniaus mieste bei Kaišiadorių rajone (Kaišiadoryse, Gudienoje, Stasiūnuose, Vladikiškėse, Aviliuose, Žiežmariuose, Melioratoriuose ir Žasliuose).

ES struktūrinių fondų finansuojamiems projektams įgyvendinti jau panaudota net 37,9 mln. litų – 110,2 proc. paramos lėšų. Pavyzdžiui, įgyvendinant ES remiamą Pajūrio juostos tvarkymo programą, į Palangos paplūdimį atvežta ir išpilta be-

veik 424 tūkst. kubinių metrų smėlio.

Tai leido išlyginti 2380 metrų kranto ruožą ir smarkiai pagerinti ne tik rekreacinę aplinką, bet ir kranto būklę.

Pasak aplinkosaugos ekspertų, pagal smėlio kokybę ir aukštį šiuo metu geresnių paplūdimių Baltijos regione nėra. Taip pat daug dėmesio skiriama biologinei įvairovei ir kraštovaizdžiui išsaugoti. Įgyvendinant tokius projektus ribojamas tam tikrų invazinių augalų bei gyvūnų rūšių paplitimas, įrengiami pažintiniai takai, tvarkomi kraštovaizdžio ir gamtinio paveldo objektai.

Aplinkos ministerijos ES struktūrinės paramos administravimo departamento direktorius Inesis Kiškis primena, kad prie pabaigos artėjant 2007–2013 metų finansavimo laikotarpiui, t. y. projektams įgyvendinti ES lėšų skyrimo terminui, projektų vykdytojai džiaugiasi, kad aplinkos sektoriuje jau pavyko pasiekti daugelį svarbių tikslų ir išjudinti ilgai

27

architektūra

Architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio suprojektuoto „Pienocentro“ centrinė pieninė Kaune. 2005 m. nuotr.

Telšių spirito monopolio fabriko kompleksas, pastatytas XX amžiaus pradžioje. 2005 m. nuotr.

Pramonės architektūra skaičiuoja šimtmečius Išlikę gamybiniai pastatai liudija, kad Lietuva seniai – ne tik žemės ūkio kraštas

Marija DRĖMAITĖ

Nors Lietuvą visuomet suvokėme kaip tradicinį žemės ūkio kultūros kraštą, neturėtume pamiršti pastarųjų dviejų šimtmečių pokyčių, kuriuos į visuomenę įnešė pramonė.

Jos medžiaginis palikimas labai įvairus: kraštovaizdžiai, statiniai, įranga bei įrankiai, transporto priemonės, gaminiai.

Viena geriausiai išlikusių šio palikimo dalių – pramonės architektūra.

28

Užuomazgos – XII amžiuje Apibendrinant pramonės architektūros raidą Lietuvoje nuo XIX amžiaus pradžios iki XX amžiaus vidurio, galima išskirti dvarų pramonės, senosios miestų pramonės (iki 1914 metų) ir nepriklausomos Lietuvos Respublikos pramonės (1918–1940 metų) paveldo grupes.

Lietuvoje gamybos užuomazgų, kaip ir statinių, būta jau XII–XIV amžiuje.

XV–XVI amžiuje, išaugus medienos bei jos gaminių paklausai užsienyje, daugelis didikų pradėjo verstis miško medžiagos apdirbimu ir eksportu.

XVII–XVIII amžiuje kūrėsi liejyklos, popieriaus dirbtuvės bei plytinės, audyklos ir baltyklos.

Lietuvos dvarų pramonė turi turiningą istoriją. Įdomi šios rūšies paveldo dalis yra Rusijos imperijos laikotarpio pramoninė dvarų architektūra.

XIX amžiuje daugumoje dvarų plačiai ūkininkauta, kai kur steigėsi manufaktūrinė pramonė, todėl vyravo sodybos su dideliu ūkiniu sektoriumi. Būdingas dvarų architektūros bruožas – gamybiniai akmens mūro pastatai. Malūnai, rūkyklos, ledainės, alaus daryklos, kalvės, spirito varyklos ir pan. buvo mūrijami iš lauko riedulių, apdailinami plytų mūro ir tinkuotais apvadais, dekoratyviniais įvairių stilių elementais.

Būdingi Raguvėlės dvaro (Anykščių r.), Cirkliškio dvaro (Švenčionių r.), Beinoravos dvaro (Radviliškio r.),

2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i paveldas

Marijos Drėmaitės nuotraukos

Pagal architekto Broniaus Elsbergo projektą 1931 metais pastatyta moderni pieninė Kvėdarnoje, Šilalės r. 2005 m. nuotr.

Pakruojo dvaro gamybiniai pastatai.

XIX amžiaus dvarų pramonės pastatų išorės sprendimai buvo artimi tuomečiams dvarų kompleksų architektūros stiliams (neogotikai, neorenesansui, itališkų vilų stiliui, neoklasicizmui). Tai įdomus bruožas, retas miesto pramonės pastatuose (pavyzdžiui, neogotikinio stiliaus Raguvėlės dvaro spirito varykla).

Pagal architekto V. Landsbergio-Žemkalnio projektą 1933–1937 metais Kaune pastatyta moderni tyrimų laboratorija. 2005 m. nuotr.

Dr. Marija Drėmaitė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros docentė

XIX–XX amžiaus Lietuvos pramonės architektūra yra neatskiriama architektūros ir istorijos paveldo dalis, liudijanti modernėjančios visuomenės, vėliau ir valstybės ekonomiką bei kultūrą.

i h c r atek a r ū

Gamyklas statė atvykėliai XIX amžiuje didžioji miestų pramonė Lietuvoje buvo plėtojama lėtai: amžiaus pradžioje veikė tik spirito varyklos, alaus daryklos, malūnai, lentpjūvės, plytinės. Miesto įmonės tik XIX amžiaus šeštajame dešimtmetyje ėmė naudoti garo variklius, virto tikrais fabrikais ir pradėjo pramonės perversmą Lietuvoje. Iki 1900 metų buvo sparčiai plėtojama mašinų gamyba, metalo apdirbimo, odos, statybinių medžiagų, popieriaus ir maisto pramonė, imta statyti jai skirtus pastatus. Pramonės objektai didžiuosiuose miestuose priklausė atvykėliams pirkliams, miestiečiams. Jie buvo susipažinę su technologijos naujovėmis, statė specialius gamybai pritaikytus pastatus.

Miestų pramonės objektai išvaizdos ir paskirties atžvilgiu labai įvairūs. Pastatų architektūra priklausė nuo statybos laikotarpio. Ankstyvieji (XIX amžiaus 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių) statiniai pasižymėjo lakoniškais tinkuotais fasa-

dais, kuriuos skaidė segmentinių arba pusapskričių arkų langai. To meto statiniai dažniausiai taisyklingo tūrio bei plano, o funkcija buvo tarsi įspraudžiama į pastato kevalą.

XIX amžiaus antrojoje pusėje, miestuose plėtojant pramonę, paplito istorizmo stiliaus architektūra. Ryškiausias pramonės architektūros bruožas – apie 1890 metus Lietuvos architektūroje pasirodęs iš Sankt Peterburgo atkeliavęs vadinamasis plytų stilius. Tuo metu pradėta statyti gerokai stambesnius gamybinius pastatus, kurie buvo netinkuoti, raudonų arba šviesių plytų, su įvairiu reljefiniu plytų dekoru fasaduose. Tai buvo įvairių formų karnizai, frizai, langų sąramos ir apvadai, durų portalai. Kartais kaip meninės išraiškos

priemonė naudotas kontrastingas gelsvų ir raudonų plytų derinys. Pačioje XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje pramonės architektūroje pradėta naudoti modernias konstrukcijas ir medžiagas: metalines santvaras, gelžbetonį.

Ryškėjo išskirtinė architektūra Iki pat XIX amžiaus pabaigos tūrinė pramonės pastatų kompozicija buvo artima visuomeniniams ir gyvenamiesiems pastatams. Tik nuo 1900 metų pradėjo įsigalėti nauji vien pramonei būdingi tūriai. Naujas medžiagas ir konstrukcijas Lietuvos pramonės architektūroje imta naudoti vėliau nei kitose šalyse. Kaune XIX amžiaus antrojoje pusėje ar XX amžiaus pradžioje

29

paveldas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i žvilgsnis

Permainos nepalankios architektūrai Šiandieniai pramonės pastatai nereikalauja architektų išmonės ir profesionalių sprendimų Modernus cukraus fabrikas Panevėžyje 1939–1940 metais pastatytas pagal architekto Arno Funko projektą. 2005 m. nuotr. pastatyta gana daug pramoninių statinių. Jų sankaupos buvo išsidėsčiusios Karmelitų, Šančių rajonuose, prie Jonavos gatvės ir turėjo įtakos urbanistiniam šių miesto dalių peizažui.

Architektūriškai įdomiausios išlikusios įmonės yra Kučkuriškių ir Naujųjų Verkių popieriaus fabrikai, Holšteino odų fabrikas (dabar „Vilniaus kailiai“), J. Parčevskio alaus darykla Raudondvaryje (prie Nemenčinės), Kauno alaus daryklos, spirito monopolio fabrikai Telšiuose, Vilkaviškyje, Panevėžyje ir Kaune (dabar „Stumbras“), taip pat bene didžiausias ir kompleksiškiausias Chaimo Frenkelio odų fabriko kompleksas Šiauliuose, prie kurio išlikę fabrikanto rūmai (dabar „Aušros“ muziejus) ir sinagoga darbininkams.

Būtent dėl odos pramonės Šiauliai tapo dideliu pramonės centru.

Klaipėdos – antro pagal pramonės plėtrą industrinio Lietuvos centro – raidą veikė kitokios gamtinės bei politinės sąlygos. Jūrų uostas, kurio teritoriją į dvi dalis dalija Danės upė, savo pramonę XIX amžiuje kūrė prie vandens kelių. Natūralu, kad Klaipėdos pramonės pastatams būdinga tuo metu Vokietijoje ir Rytų Prūsijoje vyravusi architektūros stilistika (estetika, artima vadinamajam plytų stiliui (Materialstil), arkadų stilius (Rundbogenstil), pavyzdžiui, dujų fabriko ir trąšų sandėlių pastatai).

Vienas įdomiausių išlikusių pramonės kompleksų – Klaipėdos celiuliozės fabrikas, kurio gamybiniai pastatai yra iš raudonų plytų, o admi-

nistraciniai, stovintys prie gatvės – jau būdingo Klaipėdai jugendo stiliaus architektūros. Šiam stiliui artima ir buvusios skerdyklos architektūra.

Jo sukurtą trijų stogų motyvą tame pačiame komplekse vėliau pratęsė architektas Bronius Elsbergas, 1938 metais suprojektavęs šaldytuvą, ir Jonas Kovalskis-Kova, 1939 metais suprojektavęs kiaušinių sandėlį. Ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvos teritorijoje, ypač mažesniuose miesteliuose, buvo pastatyta apie 80 modernių pieninių, kurių projektus parengė B. Elsbergas.

Pastatyta ir nemažai modernių bendrovės „Lietūkis“ sandėlių.

Grynojo modernizmo pavyzdžiu reikėtų laikyti 1933 metais V. Landsbergio-Žemkalnio suprojektuotą Tyrimų laboratoriją Kaune, kuri buvo susijusi su Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos kompleksu. Dar įspūdingesnis šios valdybos pastatydintas pramoninis kompleksas 1937–1938 metais iškilo Radviliškio rajono Velžių miške. Tai buvo slaptas valstybinis objektas – artilerijos dirbtuvės, kurias sudarė apie 80 pastatų (dalis jų išlikę).

Modernią Lietuvos pramonės architektūrą simbolizuoja ir tokie įdomūs pastatai kaip 1938 metais perstatyta įmonė „Kauno audiniai“, Panevėžio, Marijampolės ir Pavenčių cukraus fabrikai, statyti pagal kartotinį projektą, 1928–1929 metais Klaipėdoje iškilusi elektrinė, Herberto Reissmanno projektuoti modernistiniai statiniai Klaipėdoje.

XIX–XX amžiaus Lietuvos pramonės architektūra yra neatskiriama architektūros ir istorijos paveldo dalis, liudijanti modernėjančios visuomenės, o vėliau ir valstybės ekonomiką bei kultūrą. 

i h c r atek a r ū t

30

,,

Šiaulių Chaimo Frenkelio odų apdirbimo fabrikas XIX amžiaus pabaigoje– XX amžiaus pradžioje buvo stambiausias visoje Rusijos imperijoje.

Plytų stiliaus fabriko fasadai palei Vilniaus gatvę. 2011 m. nuotr.

Taikė užsienyje įgytas žinias Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, jaunai valstybei atsivėrė ryšiai su pasauliu, atsirado sąlygos formuotis savai pramonei, ekonomikai, architektūrai. Į gamybinę veiklą aktyviai įsitraukė valstybė, miestuose atsirado naujų pramonės mikrozonų, buvo siekiama decentralizuoti pramonę. Vyravo žemės ūkio produktų gamyba, tad pirmieji pramonės statiniai buvo skirti būtent šiai šakai. Tuo metu susikūrė nemažai akcinių valstybinio kapitalo bendrovių arba valstybės remiamų kooperatinių bendrovių: „Maistas“, „Lietūkis“, „Pienocentras“, „Lietuvos cukrus“.

Palaipsniui modernėjo pramonės architektūra, atsirado daugiau funkcionalizmo stiliaus pastatų. Pirmieji įdomūs išlikę industriniai objektai – inžinieriaus Prano Markūno suprojektuoti grūdų elevatoriai Kaune ir Šiauliuose, kurių fasaduose ryškus gelžbetonio karkasas.

Ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos architektūroje jau įsigalėjo tarptautinio modernizmo stilius, pramonės pastatus vis dažniau projektavo jauni specialistai, išsilavinę Vakarų Europos architektūros mokyklose. Labai įdomus šiuo požiūriu objektas yra bendrovės „Pienocentras“ centrinė pieninė Kaune, kurios pirmuosius pastatus 1936 metais suprojektavo garsus modernistas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis.

Henrikas Žukauskas Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto docentas ir architektų biuro „H&I“ architektas

Jei architektas nori ir gali, nesvarbu, kokia yra technologija ar kiek yra skirta pinigų statybai, jis pasieks, kad kūrinys išsiskirtų forma, struktūra, proporcijomis. Jei noro kurti nėra, viskas telpa paprastoje dėžutėje.

Inga LUKŠYTĖ Pavyzdinių buvusios pramonės architektūros objektų architektai siūlo ieškoti XX amžiaus Rusijos, Europos architektų veikloje bei prieškarinės Lietuvos ir sovietmečio laikotarpio architektūroje.

Pavyzdžiai – iš sovietmečio Charakteringiausių pramonės architektūros objektų prieškario Lietuvoje daugiausia pastatyta Kaune: tarp jų – alaus darykla „Ragutis“ (tarpukariu didžiausia alaus darykla šalyje vadinosi

„I. B. Volfas Engelman“), Degtukų fabrikas ar Kauno automobilių remonto gamykla, taip pat „Drobės“ gamykla.

Daugelis jų šiandien yra kultūros paveldo objektai.

Sovietmečiu – Kauno dirbtinio pluošto gamykla, baldų kombinatai Kaune ir Vilniuje, Ignalinos atominė elektrinė bei Lietuvos elektrinė Elektrėnuose. Vertikalieji elektrinių akcentai savo estetika, tūriais ar išorės struktūra buvo suvokiami kaip gamybos, energetikos ar miestų struktūros simboliai. Tarkime, Kauno hidroelektrinė ir jos vandens nuleidimo kaska-

dos dėl savo architektūros estetikos buvo pristatomos kaip didingų statybų simboliai.

Išskirtinumo nebereikia Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto docentas ir architektų biuro „H&I“ architektas Henrikas Žukauskas tvirtino, kad šiandien, kad ir kaip būtų gaila, neliko pavyzdžių, kurie būtų suvokiami kaip geros pramoninės architektūros pavyzdžiai. Tokią situaciją jis laiko dėsninga, nes iš esmės pasikeitė ekonominis valstybės potencialas – ga-

31

žvilgsnis i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

mybos veiklą pakeitė paslaugų teikimo veikla.

Pasak H. Žukausko, vieninteliai objektai, kurie šiandien galėtų pretenduoti tapti pramonės architektūros pavyzdžiais, yra didieji energetikos statiniai, tarkime, būsimoji atominė elektrinė ir kt. Bet ar šie objektai taps naujais išskirtinės pramonės architektūros simboliais, galėsime spręsti juos pamatę. Šiuo metu daugiausia statomi pramoninės architektūros pavyzdžiai – terminalai, arba universalios paskirties bei funkcijos pastatai – angarai, kuriuose, atsižvelgiant į paskirtį ar technologiją, galima išdėstyti gamybinius bet kokios paskirties įrenginius. Šiandien, pasak architekto H. Žukausko, pasikeitė viskas – ir technologijos, ir pramonės architektūros samprata. Sovietmečiu buvo galima atskirti pramonės paskirties pastatą, o šiandien tai padaryti gana sudėtinga: pramonės objektų apdailai pasirenkamos tokios pat medžiagos, kokios naudojamos ir biuruose, administraciniuose pastatuose: sieninės plokštės, stiklas, įvairus fasadų spalvinimas. Tai ir yra vizitinė šiandienės pramoninės architektūros kortelė. Svarbiausi veiksniai – universalumas, palyginti paprasta statyba, statybos sąnaudos, technologinių įrenginių sutalpinimas, na ir greitas technologinių įrenginių

2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i žvilgsnis

pakeitimas pasirinkus kitą gamybos kryptį. „Paklausite – o kaip architektūra?

Ar tokiam pastatui suprojektuoti reikia architekto? Be jokios abejonės, architektūros ten nėra daug. Yra estetinis fasado apipavidalinimas arba, kitaip sakant – nuspalvinimas. Kas įmantriau ar originaliau nudažys sienines plokštes. Tai ir viskas“, – reziumavo architektas H. Žukauskas.

g l i v ž snis 32

Užtenka tik dekoro Lietuvai tapus tranzitine ir paslaugų šalimi, dažniau statomos ne gamyklos, o logistikos centrai. „Projektuojant pramonės objektus, anksčiau gaminius ir medžiagas reikėjo rinktis iš tipinių gaminių katalogų, tačiau pagrindinių tūrių proporcijos, fasadų estetika ar objekto savitumas buvo viena pagrindinių architektūrinių paieškų temų. Spalvų ar medžiagų trūkumas skatino architektus ieškoti kitų būdų kurti kuo įmantresnę ar išraiškingesnę pastatų estetiką“, – kalbėjo architektas.

Vieni tokių pastatų – architekto Raimundo Arno Dineikos suprojektuoti Šiaulių televizorių gamyklos sporto salė ir gamybinio susivienijimo „Vilma“ korpusas, kurie ir šiandien, keliolika kartų rekonstruoti ir perstatyti, dėmesį traukia savo architektūriniais sprendiniais.

Pagrindinis šiandienės pramoninės statybos – H. Žukauskas šios kategorijos statinių net nevadina architektūros objektais, – bruožas yra spalvinis sprendimas ir naudojamos fasado apdailos medžiagos. Dekoras paprastai sudaro galimybę atskirti vieną pramonės objektą nuo kito. Vienas statytojas pasirenka sienų plokštes montuoti horizontaliai, kitas – vertikaliai, vienas dažo pilkai, kitas pasirenka tam tikrą raštą. Užsakovams svarbu, kad statybų darbai būtų atlikti kuo greičiau, todėl ir priimami patys paprasčiausi sprendimai.

Rezultatas – didžioji dauguma šių pastatų neišsiskiria nei forma, nei tūriu, nei proporcijų individualumu. Taip yra ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, nes unifikavimas, sprendinių vienodumas yra pasaulio globalizavimo padarinys. Pasižvalgius Austrijoje, Čekijoje, Slovėnijoje, Vengrijoje – sprendiniai tokie patys. Daugelis garsių firmų net nesivargina rengti ir projektuoti individualiųjų pastatų – įvairiose šalyse naudojami unifikuoti, tipiniai projektai bei sprendiniai – taip paprasčiau ir pigiau. „Viskas supaprastėjo. Svarbus tapo pastatų turinys, paslėptas dėžutėje, kurią įrėmina konstrukcinės plokštės. Nesvarbu, ar gamykloje gaminamas pienas, ar popierius. Visais atvejais skardinės dėžutės statyba labai paprasta: pastatomos kolonos, išbetonuojamos

Šiuo metu daugiausia statomi angarai, kuriuose galima išdėstyti bet kokios gamybinės paskirties įrenginius.

grindys, pastatas apdailinamas, o viduje įrengiamos reikalingos technologijos“, – dėstė architektas.

Kadangi viską galima išsirinkti kataloguose, kurie irgi yra vienodi visoje Europoje, individualumo, šalies charakterio ar regiono savitumų lyg ir nelieka. Pastatai tampa vienodi. Pasak architekto, vienodėja ne tik pramoniniai pastatai, bet ir gyvenamieji objektai, biurai. Toks yra Europos globalizacijos padarinys. Ar tai gerai, ar blogai? „Architektūros, meno statyti ar architektūros kokybės požiūriu tai nėra labai gerai. Tačiau puikiai suprantame, kad tai, kas greitai ir pigiai pastatoma, greitai ir nugriaunama. Todėl tose vietose, kur įrengta infrastruktūra ir nutiesti keliai, kada nors gali atsirasti tikrai kokybiškų ir patrauklios architektūros pastatų“, – atkreipė dėmesį architektas.

Ribų kūrybai nėra Anksčiau miestuose buvo kuriamos pramonės zonos. Gamyklos statytos ten, kur vyraujantys vėjai galėjo nupūsti kenksmingas dulkes. Dabar logistikos centrai ar kiti pramonės objektai statomi prie pagrindinių transporto magistralių, tokių kaip „Via Baltica“, Vilnius–Klaipėda ar Vilnius–Minskas, arba vis labiau populiarėjančiose laisvosiose ekonominėse zonose (LEZ).

g l i v ž snis

Šiandien labiausiai išplėtotoje Klaipėdos LEZ daugiausia įsikūrusių pramonės bei paslaugų įmonių. Nors jose gamyba skirtinga, numanyti jos pobūdį pagal pastato eksterjerą, pasak H. Žukausko, keblu – visur naudojami tie patys tipiniai modeliai. Įdiegtos modernios technologijos, parinktas reikiamas apšvietimas, būtinas langų skaičius, ventiliacija, bet architektūros čia nėra.

Kodėl viskas pasikeitė? „Architektūra – ekonomikos ir estetikos veidrodis. Šiuo metu ekonomika šiek tiek šlubčioja, niekam nereikia didelių gamyklų, ir investuotojai į Lietuvą nelabai veržiasi“, – situaciją apibendrino architektas. O tie, kurie dar sukrapšto lėšų statyboms, nelabai rūpinasi architektūra. „Kam statyti unikalų statinį, jei jį reikės perduoti, palikti bankams ar kreditoriams? Ar tai teisinga?“ – retoriškai klausė pašnekovas.

H. Žukauskas pabrėžė: kaip ir projektuojant bet kokį statinį, viskas priklauso nuo užsakovo ir architekto santykių bei noro ką nors padaryti, parodyti.

Architektai H. Žukauskas, Ieva Grudzinskienė ir jųdviejų komanda, šiuo metu projektuojanti sąlygiškai didelį, 40–50 tūkst. kvadratinių metrų ploto, logistikos centrą Vilniaus rajone, Didžiasalio kaime, šalia greitkelio Vilnius–Minskas, bando

parodyti, kad požiūris į pramoninius objektus gali būti kitoks. Architektų idėja neapsiribojo vien didelio ploto sandėlių išdėstymu ir technologijos sutvarkymu. Vieta, skirta objektui, yra gražiose Vilniaus apylinkėse, netoli Nemėžio dvaro, šalia tvenkinio, todėl paprastas tokio didelio tūrio pastatymas būtų svetimas aplinkai.

Architektai, pasinaudodami reljefo peraukštėjimais, sandėlius paslėpė po žeme, o matomiausioje sklypo vietoje, šalia plento, siūlo pastatyti biurus, automobilių salonus, kavines ir kitas lankytojams skirtas patalpas.

Projektavimas, pasak H. Žukausko, prasideda ne nuo pastato funkcijos ir technologinių įrenginių išdėstymo.

Svarbiausia, kad šie sprendiniai – kaip ir pastato pastatymas konkrečioje vietovėje ar jo estetinis vaizdas, būtų pasirinkti vienu metu. „Jei šių klausimų nesprendi – joks dekoras, spalvų ar raštų naudojimas nepadės. Pastatas – ne tautinė juosta, kurią užsijuosi šventinėmis dienomis. Bet koks, kad ir pramoninis, objektas yra kaip skulptūra.

Jei architektas nori ir gali, nesvarbu, kokia yra technologija ar kiek yra skirta pinigų statybai, jis pasieks, kad kūrinys išsiskirtų forma, struktūra, proporcijomis. Jei noro kurti nėra, viskas telpa paprastoje dėžutėje“, – įsitikinęs architektas. 

Vienodėja ne tik pramoniniai pastatai, bet ir gyvenamieji objektai, biurai. Toks yra Europos globalizacijos padarinys.

33

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i paveldas

Ydas atskleidžia kvalifikuoti tyrimai

Neprofesionalus projektavimas, nekokybiškos medžiagos, netinkama priežiūra – tokias didžiausias ydas tirdami šalies kelius ir gatves dažnai mato bendrovės Laboratorinių bandymų centro (LBC), pirmosios Lietuvoje statybų srityje akredituotos laboratorijos, specialistai.

1966 metais šią laboratoriją įkūręs ir iki šiol jai vadovaujantis Gediminas Kunčinas įsitikinęs, kad viena didžiausių pastarųjų metų šalies kelių infrastruktūros problemų – dėl sumažėjusio finansavimo ar tiesiog prasto situacijos valdymo praleidžiami remonto terminai. Skaičiuojama, kad jei kelių priežiūros darbai vėluoja dešimt metų ir dangų būklė prasta, jų remonto darbų kaina pabrangsta 16 kartų.

Kad būtų lengviau išvengti neracionalaus kelių remonto, prieš penkerius metus LBC Kauno miesto tarybai pasiūlė įdiegti gatvių būklės stebėjimo sistemą. Ši Skandinavijos šalyse plačiai naudojama monitoringo sistema leidžia paprastai ir tiksliai sudėlioti kelių priežiūros planą: ką ir kas kiek metų reikia daryti, kad kelio eksploatavimo laikas būtų kuo ilgesnis, o lėšos naudojamos racionaliai.

Norint atlikti stebėseną, pirmiausia reikia sukaupti pradinius kelio parametrus (dangos storio, lygumo, defektų, atsparumo etc.), kuriems nustatyti reikia imtis nemažo skaičiaus bandymų,

34

bet paskui tereikia stebėti situacijos pokyčius. Ši sistema įvertina ir parenka efektyviausias priežiūros bei remonto strategijas, jas apskaičiuoja atsižvelgdama į finansavimo ribojimus, o darbų apimtis numato paisydama turimo biudžeto. Danai tokį monitoringą taiko net dviračių takams prižiūrėti. LBC darbuotojų kolegos iš Kopenhagos aiškino, kad pradėjus monitoringą atsirado objektyvi priežastis iš valstybės reikalauti skirti reikalingų lėšų miesto infrastruktūrai tvarkyti.

Nors Kauno miesto taryba pritarė monitoringo sistemos įvedimui, rasti tam reikalingų lėšų vis nepavyksta – apskaičiuota, kad per pirmus 5 metus reikėtų investuoti maždaug 5 mln. litų. Vis dėlto G. Kunčino komanda neabejoja šios sistemos įvedimo tikslingumu ir perspektyvomis, tad šiuo metu su suomiais bei amerikiečiais derasi dėl papildomos monitoringui reikalingos įrangos pirkimo ar nuomos.

Centro direktorius pabrėžia: laboratorijoms tobulinti reikia daug lėšų.

Pirmiausia dėl to, kad Lietuva aktyviai perima europinius standartus. O norint pagal juos akredituoti bandymo metodus, reikia pirkti naują įrangą, apmokyti darbuotojus, įrodyti jų įdirbį.

Be to, įrangos remontas, kalibravimas kasmet kainuoja iki 100 tūkst. litų.

Prieš kelias savaites laimėjęs konkursą LBC pasirašė trejų (1 + 2) metų

sutartį su Kauno miesto savivaldybe dėl techninės gatvių priežiūros ir laboratorinių darbų. Centras jau atlieka techninę A. Juozapavičiaus pr. ir Parodos g. rekonstrukcijų priežiūrą bei laboratorinius rekonstruojamo Panemunės tilto darbus.

Viena arba su partneriais – bendrovėmis „Saugvila“, „Problematika“ ar „Kelvista“ – laboratorija nuolat dalyvauja Kelių direkcijos ar šalies savivaldybių skelbiamuose konkursuose. Gavusi Ūkio ministerijos paramą eksportui, įmonė bando eiti į Lenkijos rinką: dalyvauja ten vykstančiose kelių statybos parodose, ieško bendradarbiavimo galimybių su keliomis panašiomis šios šalies laboratorijomis. Arčiausia sutarties – su kolegomis iš Katovicų: planuojama, kad LBC dirbtų jų subrangovais šiaurinėje Lenkijos dalyje.

Turėdami įvairių interesų kauniečiai žvalgosi ir į Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą. Pernai padidinęs įstatinį kapitalą, centras įgijo naują akcininką – Vokietijos įmonę „FröWag Fröhlich + Wagner GmbH“. Vokiečių gaminama įranga šiandien naudojama atliekant asfaltbetonio, mineralinių medžiagų, bitumo, betono ir kt. medžiagų kokybės bandymus. Be to, centras tapo ir šios įmonės atstovu Lietuvai, Latvijai bei Rusijai: parduoda jos įrangą, atlieka apmokymus ir visą priežiūrą.

Rusijos rinka LBC pasitiko palankiai. Kaliningrado srityje, ruošiantis atominės elektrinės statyboms, tiesiami keliai, tad užsakovų nestinga.

Iš kauniečių įrangą perka ir latviai, o artimiausiu metu tikimasi rasti prekybos kelių ir į plačiąją Rusiją.

Nepriklausoma pagal standarto LST EN ISO/IEC 17025 reikalavimus akredituota laboratorija turi teisę atlikti asfaltbetonio mišinių, dangų, kelio pagrindų, betono, cemento ir kt. statybinių medžiagų bei gaminių bandymus.

UAB Laboratorinių bandymų centras R. Kalantos g. 85A, LT-52310 Kaunas Tel.: +370 37 45 63 33, +370 37 45 77 72 Mob. +370 699 34 911 Faks. +370 37 45 26 24 El. paštas lbc@lbc.lt

Kurortas neabejingas paveldui Antrą šimtmetį Palangos bažnyčia pradėjo pavyzdingai sutvarkyta 35

paveldas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

Feliksas ir Antanina Tiškevičiai, XX amžiaus II dešimtmetis.

Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia apie 1907 metus. Iš H. Grinevičiaus kolekcijos.

Kristina BUIDOVAITĖ

XIX amžiaus pabaiga Palangoje – didžiausių permainų laikotarpis. Tuo metu grafų Tiškevičių pastangomis mažas miestelis virto moderniu ir populiariu kurortu. Pastatytas kurhauzas, iškilę nauji Tiškevičių dvaro rūmai, parkas – tik dalis dvarininkų nuopelnų. Palanga garsėjo ir naujais vasarnamiais, sveikatingumo namais, vasaros teatru, kavinėmis, cukrainėmis. Modernėjant miesteliui, susirūpinta ir naujos bažnyčios statybomis.

Palanga. Bažnyčia ir tiltas per Rąžę.

Iš H. Grinevičiaus kolekcijos.

36

2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i paveldas

Statyboms aukojo visi Kai jau buvo panaikintas rusų valdžios draudimas statyti naujas katalikų bažnyčias, dvarininkai suskato aktyviai remti šventovių statybas: kas rūpindamasis leidimais, kas samdydamas architektus ar skirdamas lėšų. Trečdalį reikalingos sumos ir daug statybinių medžiagų, tarp jų ir plytų, naujos katalikų bažnyčios statybai Palangoje skyrė grafai Tiškevičiai. Kiek išgalėdami prisidėjo ir parapijiečiai. Kadangi parapijos gyventojai nebuvo turtingi, vien savo lėšomis jie maldos namų nebūtų įstengę pastatyti.

Dalį pinigų pavyko surinkti Palangos klebonui Juozapui Šniukštai, prisidėjo net ir vasarojantys poilsiautojai. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia Palangoje statyta 1897–1907 metais, greta senosios medinės, apkaltos stačiomis lentomis, iškilusios dar 1767-aisiais.

Naujoji mūrinė neogotikos stiliaus šventovė turėjo tapti svarbiu miesto architektūros akcentu.

Mūrinės Palangos bažnyčios projekto autorius – švedų kilmės architektas Karlas Eduardas Strandmannas. Manoma, kad jis suprojektavo ir

Gruzdžių, Švėkšnos, Kelmės, Salantų, Plungės, Kulių bažnyčias.

Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia – vienbokštė, lotyniško kryžiaus formos, su penkiasiene apside. Eksterjerą formuoja tankiai laiptuotais kontraforsais suskaidytos sienos, apsidė, transeptas ir aukštas bokštas. Jis padalytas tarpsniais, kuriuos vieną nuo kito skiria raudonų plytų ornamentai baltai tinkuotose juostose (įvairiai supintos arkutės, tvorelės, kryžiukai, dobilų lapai). Bažnyčios interjerą formuoja kolonos ir skliautai.

Sunkumų netrūko Tam, kad 1907 metais Palangoje duris atvertų nauja katalikų bažnyčia, statybos iniciatoriams teko ilgai derėtis su tuomete Kuršo gubernijos valdžia. 1899 metais pradėti mūryti pamatai, tačiau pirmosios mišios šventovėje aukotos tik po aštuonerių metų, dar nė neįrengus maldos namų vidaus: tuomet trūko grindų, altorių ir kitų reikmenų. Jie laikinai buvo atkelti iš senosios bažnyčios, kuri, pasibaigus naujosios statyboms, nugriauta, o iš jos medienos pastatyta parapijos prieglauda.

Antrojo pasaulinio karo metais apšaudant Palangą smarkiai nukentėjo ir bažnyčia. Apgadinta daug vidaus įrengimų, bažnyčios bokštas, sienos, stogas, išdaužyti 1914 metais Krokuvoje pagaminti vitražai.

Fronto linijai nutolus, imta rūpintis bažnyčios remonto darbais. Laikinai aptvarkytas bokštas, sviedinių pramuštos stogo skylės užkaltos lentelėmis, nes tuo metu nebuvo galima gauti vario skardos, virš laikrodžio nugriauta mūro trikampio viršūnė irgi užkalta lentomis, kad lietus negadintų mūro. Kiti, ne tokie skubūs darbai palikti vėlesniam laikui.

Sukaupus lėšų, gavus reikiamų medžiagų, bažnyčia buvo kasmet remontuojama. 1970–1975 metais atliktas kapitalinis remontas. Tuomet sutvarkyti pamatai, atnaujinta mūrinė šventoriaus tvora, naujai perdengtas skardinis abiejų šoninių bažnyčios navų ir zakristijų stogas, perdažyta didžiosios navos stogo skarda. Trys didieji ir šoninių navų kontraforsai daugelyje vietų naujai permūryti, apskardinti, skarda nudažyta. Pakeistos ištrupėjusios bažnyčią supančios sienos plytos.

Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia 2007 metais.

D. Mukienės nuotr.

Palangos bažnyčios projekte buvo numatyta, kad šventovės bokšte turi būti sumontuotas laikrodis. Tačiau iki 1931 metų bokšte tebuvo paliktos laikrodžiui skirtos angos, užkaltos ciferblatą imituojančiomis lentomis.

Laikrodis pagamintas Berlyne. Būtent jo įrengimu baigtas įgyvendinti K. E. Strandmanno sukurtas Palangos bažnyčios projektas.

Šimtametė sulaukė dėmesio 2007-aisiais paminėtas Palangos bažnyčios šimto metų jubiliejus.

Tais pačiais metais įmonės „Lietuvos paminklai“ užsakymu pradėti parengiamieji šventovės tvarkybos darbai. Restauratorių pastoliai bažnyčios bokštą apjuosė po metų. Specialistams daugiausia nerimo kėlė itin prasta bokšto mūro būklė. Ypač vakarinėje ir pietinėje bokšto pusėse: jas smarkiausiai paveikė pajūrio oro sąlygos.

Tvarkybos darbus atlikusios įmonės „Pamario restauratorius“ direktorius Aldas Kliukas pasakojo, kad net plika akimi matėsi plytų ir jungiamųjų

Palangos bažnyčios šventoriaus vartai 2007 metais. A. Sendrausko nuotr.

37

paveldas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

Palangos bažnyčios vitražai 2007 metais.

A. Sendrausko nuotr.

38

Kritinės būklės bažnyčios bokštas kėlė nerimą restauratoriams ir tikintiesiems.

D. Grikšaitės nuotr.

2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i paveldas

siūlių erozija, apirę vandens nubėgimo takai. Buvo išvešėjusios kerpės, fasado plyšiuose aptikta net varnų lizdų, bokštelių būklė buvo avarinė.

Restauruojant bokšto mūrą pakeista daug sudūlėjusių figūrinių fasado plytų, restauruotos bokštą puošiančios architektūrinės detalės iš plytų mūro bei betono, iš vario pagaminti vandens nuvedimo piltuvai, atnaujinti bokšto stogelių kontraforsai, užtaisytos ištrupėjusios sienų siūlės.

Bokšto špiliaus dalis buvo uždengta vario skarda, įrengti žaibolaidžiai.

Atnaujintas mūras padengtas hidrofobizuojamąja medžiaga, kuri užtikrina ilgalaikę sienų apsaugą nuo kultūros paveldui didžiausią grėsmę keliančio vandens bei drėgmės.

Kitas restauratorių laukęs darbas – bažnyčios stogo keitimas. Kadangi medinės stogo konstrukcijos buvo neblogos būklės – net šiek tiek geresnės, nei tikėtasi – prireikė tik keliose vietose pakeisti puvinio pažeistas laikančiąsias medines konstrukcijas, pasakojo tvarkybos darbų projekto autorius architektas Povilas Ramonas.

Bažnyčios stogas pakeistas 2010-aisiais. Senasis buvo dengtas cinkuota dažyta skarda, kuri jau buvo susidėvėjusi, vietomis skylėta, todėl ją skubiai reikėjo pakeisti. Pasirinkta ilgaamžė vario skarda. Stogo keitimo darbai organizuoti taip, kad bažnyčiai nekiltų lietaus grėsmės – vietoj nuardytų stogo dangos lakštų tuoj pat buvo klojami nauji.

2012 metais baigtas restauruoti visas bažnyčios fasadas. Teko atnaujinti maždaug 3500 kvadratinių metrų mūro. Plaunant fasadą aukšto spaudimo srove išsiplaudavo prieš šimtmetį kalkiniu skiediniu sumūrytos siūlės, atsiverdavo gilių plyšių.

Daugelyje vietų bažnyčios sienas teko mūryti iš naujo, keisti figūrines plytas, hidrofobizuoti jau sutvarkytą mūrą.

Sudėtingiausias darbų etapas, restauratorių teigimu, buvo bokšto mūro restauravimo darbai. Meistrams teko dirbti dideliame aukštyje, o darbai buvo sudėtingi, nes ir mūro, ir dekoro elementų būklė buvo labai prasta. Atliekamus Palangos bažnyčios tvarkybos darbus prižiūrėjo „Lietuvos paminklų“ specialistai.

Rūpinimasis atliktų tvarkybos darbų kokybe svarbiausiuose kultūros paveldo objektuose – įmonės specialistų kasdienybė.

Į mišias skubančius ar pro bažnyčią einančius palangiškius iki šiol džiuginantis šventovės bokšto laikrodis, kurio ciferblatai buvo pagaminti iš storos vario skardos, irgi nukentėjo karo metais.

Restauruojant ciferblatus reikėjo užtaisyti buvusias skyles, ištiesinti deformuotas plokštumas, tiesinti ir iš dalies restauruoti rodykles, paryškinti skaičius.

Restauruoti ir betoniniai langų rėmai.

Vitražai buvo tvarkyti anksčiau – dar 1977–1978 metais. Pasak P. Ramono, tuomet už didžiojo altoriaus esantys vitražiniai langai sutvirtinti iš lauko pusės įdėjus stiklą ir uždėjus metalinį tinklelį.

Beveik visos bažnyčiai statyti reikalingos plytos buvo pagamintos F. Tiškevičiui priklausiusioje plytinėje.

D. Grikšaitės nuotr.

,,

Restauratorių pastoliai bažnyčios bokštą apjuosė 2008-aisiais.

Specialistams kėlė nerimą labai prasta bokšto mūro būklė, ypač vakarinėje ir pietinėje bokšto pusėse – jas labiausiai paveikė pajūrio oro sąlygos.

Prieš pradedant kultūros paveldo tvarkybos darbus visada atliekama įvairių tyrimų. Šiame objekte, P. Ramono teigimu, sudėtingų tyrimų neprireikė – užteko vizualiai įvertinti mūro, stogo dangos būklę.

Tik bažnyčios bokštas kėlė šiek tiek daugiau rūpesčių – jo būklę buvo galima įvertinti tik pastačius pastolius.

Bažnyčios tvarkybos darbų vertė – kiek daugiau nei 2 mln. litų. Juos skyrė Kultūros paveldo departamentas, Palangos miesto savivaldybė, prisidėjo ir parapija. 

Bažnyčios bokšto mūrą paveikė ir laikas, ir pajūrio oro sąlygos.

D. Grikšaitės nuotr.

Kanauninko Juozo Prapuolenio pastangomis bažnyčios bokšte įmontuotas laikrodis. Jis veikia iki šiol.

D. Grikšaitės nuotr.

Pagrindinis rėmėjas

Šaltinis: „Palanga. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia: bažnyčios istorijos, architektūros, meno kūrinių, archyvo tyrimai“ (sud. Danutė Mukienė). Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, Vilnius, 2007 m.

39

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

„Ruukki“ sprendimų teikia net sudėtingiausiems projektams Vienas didžiausių pastaruoju metu statomų pramonės objektų Lietuvoje – Klaipėdos atliekų deginimo gamykla. Veiklą ji ketina pradėti jau kitais metais. Projekto įgyvendintojas – Suomijos energetikos koncernas „Fortum“, į gamyklą uostamiestyje investuojantis beveik 500 mln. litų. Žinia, tokiam neeiliniam projektui reikalingos ypač kokybiškos medžiagos bei technologijos. Kompanijai „Ruukki“ buvo patikėta parengti fasadų sistemų ir pertvarų sistemų iš daugiasluoksnių plokščių su akmens vatos užpildu projektą. Taip pat įmonės specialistai pasiūlė architektūrinius ir konstrukcinius reikalavimus tenkinančius fasadų iš daugiasluoksnių plokščių su akmens vatos užpildu techninius sprendimus.

Pagrindinius reikalavimus, kaip turėtų būti suprojektuotos daugiasluoksnės plokštės ir kokias ypatybes jos privalo turėti, pateikė užsakovas

40

kartu su generaliniu objekto projektuotoju. Plokštės turėjo atitikti skirtingas aplinkos poveikio bei korozijos kategorijas, atitinkamus šilumos laidumo koeficientus. Ypatingi reikalavimai buvo keliami degumo ir atsparumo ugniai klasėms, vėjo, sprogimo apkrovoms ir galimai deformacijai tarp skirtingų pastatų.

Atsižvelgdama į šiuos reikalavimus kompanija „Ruukki“ pagamino net šešiolikos tipų skirtingų parametrų daugiasluoksnių plokščių su akmens vatos užpildu.

Atsakingas darbas buvo ir sumontuoti šias plokštes. „Ruukki“ specialistams buvo patikėti montavimo darbai dideliame aukštyje – net 58 metrų. Daugiasluoksnėms plokštėms montuoti buvo panaudotos pakabinamos darbo platformos ir specialus 360 laipsnių besisukantis ant stogo pastatomas kranas „krabas“ toms plokštėms užkelti.

„Sėkminga tokio pramonės objekto statyba – savaime dar nauja patirtis Lietuvoje, atverianti naujų perspektyvų. Patenkinti skandinaviški saugos ir energinio efektyvumo rodikliai viską pasako apie darbams ir gaminiams keltus reikalavimus. Tai puikus patikrinimas, kaip funkcionuoja visa „Ruukki“ veiklos grandinė: projektavimas, gamyba, logistika, montavimas ir kita. Visa tai veikė puikiai, įgijome daug naudingos patirties dirbdami su tarptautiniais užsakovais“, – sakė „Ruukki Lietuva“ projektų vadovas Gediminas Razma.

Jo teigimu, kompanijos privalumai dirbant tokiuose objektuose – galimybė pasinaudoti ilgamete tarptautine patirtimi statant pramoninius ir visuomeninius pastatus. O jos sukaupta visose stadijose – pradedant konsultacijomis, projektavimu, baigiant montavimu. Dėl to statybos darbai vyksta sklandžiau ir sparčiau.

Ne ką mažiau svarbi ir „Ruukki“ gaminių kokybė. Pramonės pastatų eksploatavimo išlaidos ir sauga – vieni pagrindinių veiksnių, darantys įtaką verslo konkurencingumui ir patrauklumui investuotojams. „Ruukki“ konstrukcijų patikimumas, tikslumas, atitvarų sandarumas, atsparumas ugniai ir kitos ypatybės leidžia statyti itin saugius, šiuolaikinius energijos efektyvumo standartus atitinkančius pastatus.

41

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

UV dažai – visa galva aukščiau už įprastinius „Latlita“ siūlo produkciją įvairiems metaliniams, plastikiniams, mediniams paviršiams ar kitokiems gaminiams dažyti. Išorinis nudažytų paviršių vaizdas atrodys tinkamai, jie bus apsaugoti nuo išorinio poveikio, rūdžių atsiradimo.

Gaminių spektrą sudaro ypač aukštos kokybės dažai, gruntai, lakai metalui, kurie gali būti naudojami įvairioms pramonės mašinoms ir įrengimams dažyti, pavyzdžiui, traukinių važiuoklės detalėms bei metalinėms kitokių mašinų konstrukcijoms padengti.

Klientams siūlome:  nuo matinio iki aukšto blizgesio paviršiaus skiediklinius vieno komponento alkidinius ir dviejų komponentų poliuretaninius dažus, gruntus plienui, spalvotam, juodajam, cinkuotam metalui;  nuo matinio iki aukšto blizgesio paviršiaus vandeniu skiedžiamus vieno komponento alkidinius ir dviejų komponentų poliure-

42

taninius dažus, gruntus plienui, spalvotam, juodajam, cinkuotam metalui;  epoksidinius gruntus ir dažus;  specialios paskirties produktus;  efektines dangas;  grafičiams atsparias dangas;  struktūrines dangas;  karščiui atsparias dangas;  dekoratyvines dangas;  antikorozines dangas;  betoninių grindų dangas.

Atsižvelgiant į užsakovo poreikį siūlomos reikiamos spalvos dangos pagal RAL ir NCS bei kitų katalogų spalvų gamas, taip pat ir pagal gamintojo katalogą. Turėdama didelius sandėlius ir dažų maišymo, spalvinimo bei tonavimo įrenginius, bendrovė „Latlita“ užtikrina greitą ir patikimą dažų pristatymą Lietuvos pirkėjams.

Prieš ketverius metus„Latlita“ pradėjo bendradarbiauti su vienu seniausių Vokietijos dažų gamintojų – „Lankwitzer Lackfabrick“. Ši įmonė žinoma ne tik visoje Europoje, bet ir už jos ribų.

Pasaulyje ji užima lyderio pozicijas tarp ultravioletinių (UV) dažų ir dažų įvairiems metaliniams, plastmasiniams bei kitiems paviršiams gamintojų.

Bendradarbiaudama su „Lankwitzer Lackfabrick“ bendrovė „Latlita“ pristato Lietuvos rinkai labai aukštos kokybės produkciją ir siekia patenkinti visus vartotojų poreikius.

Svarbu, kad „Lankwitzer Lackfabrick“ yra savarankiška privataus kapitalo įmonė, nepriklausanti jokiems koncernams. Ji turi modernią laboratoriją, nemažą technologų būrį. Todėl kompanija pajėgi sukurti dažus pagal konkrečius užsakovo reikalavimus, suteikti visą reikiamą techninę pagalbą, konsultacijas, apmokyti klientų darbuotojus.

„Lankwitzer Lackfabrick“ turi tris gamyklas Vokietijoje, taip pat gamyklas su laboratorijomis Kinijoje, Brazilijoje bei Turkijoje. Kompanija yra viena žinomiausių pagal savo technologijas pasaulyje. Jos klientai yra tokios stambios įmonės kaip „Vokietijos geležinkeliai“, „Rusijos geležinkeliai“, „Ukrainos geležinkeliai“, „Kinijos geležinkeliai“, „Čekijos geležinkeliai“, „Lietuvos geležinkeliai“.

Taip pat korporacijos „Sony“, „Samsung“, „Philips“, „Panasonic“, „Whirpool“, BMW, „Volvo“, „Ford“, „Bosch“, „Siemens“, „LG“, „Nokia“, „Komatsu“ ir kiti.

Siūlomi produktai pasižymi aukštu sukibimu su dažomu paviršiumi, atsparumu įbrėžimams, atmosferos cheminiam bei mechaniniam poveikiui. Pažymėtinos tokios techninės charakteristikos kaip didelis atsparumas trinčiai, geros antikorozinės savybės, ekonomiškumas.

Galima tvirtai teigti, kad su „Lankwitzer Lackfabrick“ dažais galima sutaupyti laiko (dažnai gaunamas puikus rezultatas dažant paviršių tik vieną kartą), padidinama gaminio kokybė, nudažyti paviršiai ilgą laiką apsaugomi nuo trinties ir rūdžių atsiradimo, taip pat suteikiamas norimas išorės vaizdas.

Nauja ir ekonomiškai labai įdomi technologija – UV dažai. Jie suteikia būtiną apsaugą nuo korozijos, apsaugo nudažytą paviršių nuo cheminio ir mechaninio poveikio. Šių dažų išskirtinumas, palyginti su kitais dažais, yra tai, kad dažomas paviršius išdžiūva per 1–2 sekundes. Jie visų pirma naudojami metalo paviršiams dažyti, ypač automobilių pramonėje.

Bendrovė „Latlita“ įmonėms, kurių produkcijos gamyboje dažymo procesas neturi stabdyti kitų gamybos procesų, siūlo naudoti būtent UV dažus. Tokioms įmonėms „Lankwitzer Lackfabrick“ atstovai suteiks visą reikiamą techninę konsultaciją, rekomenduos gamintojus, iš kurių bus galima įsigyti UV dažymo įrangą.

Privalumai naudojant UV dažymo technologiją Kompaktiška įranga. UV dažymo įranga yra labai kompaktiška, todėl ją galima instaliuoti bet kurioje gamybos proceso vietoje. Įrangai nereikia atskiros patalpos, nes UV dažų sudėtyje nėra organinių junginių, dėl to patalpoje nekyla sprogimo ar lakiųjų medžiagų pasklidimo pavojaus. Kadangi įranga labai kompaktiška, o dažymo darbai dėl greito džiūvimo leidžia nestabdyti gamybos proceso, kompanijos gali smarkiai padidinti darbo efektyvumą ir sumažinti energijos sąnaudas.

Eliminuojama broko galimybė. Kadangi detalės, nudažytos UV dažais, išdžiūva vos per 1–2 sekundes, čia pat galima patikrinti, ar jos visiškai padengtos dažų sluoksniu, ar nepasitaikė broko. Jeigu kuri nors detalė būna ne visiškai padengta, akimirksniu galima perdažyti. Dėl to blogai nudažytų detalių nelieka. O įprastuose dažymo cechuose reikia laukti 20–40 minučių, kol detalės išdžius džiovinimo kamerose, ir tik tuomet galima patikrinti, ar nepasitaikė broko.

Efektyvus darbas. Šiandien, kai įvairios produkcijos naudojimas auga, svarbu greitai ją pagaminti. UV dažai leidžia smarkiai padidinti darbo efektyvumą be papildomų investicijų. Kadangi dažai išdžiūva akimirksniu, darbo procesas nestoja. Dažymo įrangą galima įjungti ir išjungti kada panorė-

jus – nereikia laukti, kol ji įšils. Tai irgi padeda gerinti darbo efektyvumą.

Antai UV dažymo technologiją naudoja didžiosios automobilių kompanijos („Ford“, BMW ir kitos) dažydamos stabdžių diskus, veidrodėlius bei kitas detales. Dažymo procesui nereikia gausybės technologų, užtenka tik vieno žmogaus, kuris žino, kaip tinkamai paleisti įrangą.

Sąnaudų mažinimas. Dėl kompaktiškos automatinės UV dažų gamybos įrangos nereikia daug erdvės ir gerai apmokyto techninio personalo. Kadangi nenaudojami tirpikliai, nėra sprogimo rizikos, o į aplinką neišmetama kenksmingųjų medžiagų, nereikia investuoti į papildomą įrangą taršai mažinti.

Mažinamos ir transportavimo sąnaudos, nes nereikia norimas dažyti detales specialiai vežti dažytojams.

Nors UV dažymo įranga palyginti brangi, ji netrunka atsipirkti. Pavyzdžiui, vienam buitinės technikos gamybos lyderių, kompanijai „Bosch“, investicijos į UV dažymo įrangą atsipirko per 18 mėnesių, nes smarkiai padidėjo darbo produktyvumas, buvo sumažintos kitos sąnaudos.

Nėra poveikio aplinkai. UV dažai yra be tirpiklių, todėl į aplinką neišskiria toksinių medžiagų. Be to, gamybos procese sunaudojama nedaug energijos, palyginti su dažų gamyba, kai reikia ypač aukštos temperatūros sudedamosioms dalims įkaitinti.

Didelis efektyvumas. UV dažai naudojami labai efektyviai, nes dengiant paviršius jų prikimba daugiau kaip 95 proc. Palyginti su įprastinėmis dangomis, kurias dengiant dažų prikimba tik apie 60–70 proc., medžiagos naudojimo efektyvumas – išties didelis.

Apibendrinant galima nesunkiai apskaičiuoti, kad dažyti vieną kvadratinį metrą UV dažais yra kur kas pigiau, negu dengti kitaip. Nors tokių dažų kilogramo kaina yra didesnė už įprastinių, sutaupoma dėl kur kas trumpesnio ir paprastesnio darbų proceso. Jeigu įvertintume ir tokius veiksnius kaip energijos naudojimas, anglies dvideginio į aplinką išmetimas ir sprogimo rizikos eliminavimas, tuomet pirmenybė, be abejo, būtų suteikta UV dažams.

UAB „LATLITA“ Liudvinavo g. 1E, Vinius, tel. +370 5 264 0159, mob.: +370 644 99999, +370 656 01889, faks. +370 5 260 1954, el. p. latlita@latlita.lt, www.latlita.lt

43

architektūra i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i architektūra

argumentai buvo tokie pat kaip sąvartynų priešininkų: juos gąsdino neva aplink sklisiantis kvapas bei įtaka, kurią tokios rūšies įstaiga gali turėti vietos nekilnojamojo turto vertei.

Todėl krematoriumo neatsirado nei Vilniuje, nei Kaune, nei Elektrėnuose, nei dar keliuose miestuose. Kai kur neprieita nė iki projekto aptarimo su visuomene – neerzinti žmonių tokiomis idėjomis nusprendė savivaldos politikai.

V. Andrikis neabejoja, kad ne vienas turinčiųjų sprendimo teisę baiminosi ir galimos Bažnyčios reakcijos. Juk ne taip

tikrų ritualų, svarbu, kad pelenai nebūtų išbarstyti ar laikomi namuose. Urna su pelenais turi būti palaidota žemėje ar kolumbariume.

Diskusijos užgrūdina Kėdainių krematoriumo autorius architektas Gintautas Natkevičius, pristatydamas šį savo darbą, visada užsimena, kad nuo pirmo pokalbio su užsakovais žinojo, jog pinigais čia nelis. Darbų nestokojantis architektas su kolegomis iš Architektų biuro „G. Natkevičius ir partneriai“ ėmėsi

Gintautas Natkevičius Architektų biuro „G. Natkevičius ir partneriai“ architektas

Krematoriumas degina mitus Gamybinis pramonės parko kontekstas nemenkina laidojimo paslaugą teikiančios įstaigos orumo

Bitė RIMKUTĖ

Pirmojo Lietuvoje Kėdainių krematoriumo savininkai ir architektai šiandien neskuba leistis į pasakojimus apie tai, kiek pastangų projektas kainavo dar iki tol, kai šio miesto pramonės parke buvo pradėtos krematoriumo statybos. Bet autentiška istorija apie mitų griovimą tikrai verta dėmesio.

Vietos paieškos užsitęsė Kalbos apie krematoriumo reikalingumą sklido jau bene dešimt metų (jei neskaičiuosime tarpukariu – 1936 metais – Vytauto Didžiojo universiteto Anatomijos katedros profesoriaus Jurgio Žilinsko iniciatyva Kauno medi­cinos universitete įsteigto kre­matoriumo, kuris beveik prieš dešimtmetį užda-

44

rytas kaip neatitinkantis šiuolaikinių reikalavimų), o kartkartėmis pasigirsdavo ir optimistinių pažadų apie tuoj prasidėsiančias jo statybas. Bet dar iki praėjusios žiemos lietuviai šią paslaugą galėjo rasti tik Lenkijoje arba Latvijoje.

Pasaulyje seniai diskusijų nekeliančios laidojimo paslaugos teikėjai Lietuvoje turėjo sugriauti ne vieną su krema-

Gintaro Česonio nuotraukos

vimu susijusį mitą – juos tenka griauti ir šiandien. Problemos, kurių kilo ieškant krematoriumui tinkamos vietos, irgi tiesiogiai susijusios su mitais. Kėdainių krematoriumo savininkai aplinkosaugininkas Vidas Andrikis ir gydytojas Vytenis Labanauskas nebuvo pirmieji, bandę tai padaryti. Kremavimo veiklos licencijavimo taisykles Vyriausybė patvirtino 2008 metų gegužę (Kremavimo įstatymo projektas buvo parengtas 2003 metais, o jo pagrindiniai nuostatai įteisinti 2007 metų gruodį priimtame Žmonių palaikų laidojimo įstatyme).

Atsirado jos ne savaime, o todėl, kad buvo norinčiųjų siūlyti šią daugelyje šalių įprastą laidojimo paslaugą.

Bet Lietuvoje rasti vietą krematoriumui buvo sunkiau nei sąvartynui ar atliekų deginimo gamyklai. Palyginimas drastiškas ir ne itin etiškas, bet potencialių krematoriumo kaimynų

,,

seniai – 1886–1964 metais – Katalikų bažnyčia kremaciją draudė dėl prieštaravimo tikėjimui apie pomirtinį gyvenimą ir mirusiųjų prisikėlimą. Draudimo nepaisymas grėsė ekskomunika.

Krematoriumo savininkai neslepia, kad neprognozuojamos visuomenės bei Bažnyčios reakcijos kėlė nerimą ir jiems patiems. Šiandien faktą, kad rengiantis projektui Kėdainių savivaldybėje į ratus jiems nebuvo įkištas nė vienas pagalys ir suderinti detalųjį planą pavyko per penkis mėnesius, jie vadina šalies rekordu. Tiesa, vykstant projekto aptarimui su visuomene, teko diskutuoti ir su kategoriškai nepritariančiais šiai idėjai. O Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus pareikšta Bažnyčios pozicija dėl krematoriumo atsiradimo buvo lakoniška ir geranoriška – arkivyskupas tik atkreipė dėmesį, kad kremuojant palaikus dera nepažeisti tam

užsakymo įvertinęs tai kaip naujos temos galimybę. „Mums visada norisi išbandyti naujas, kitų dar nečiupinėtas sritis ir dėl to, kad neatsirastų rutina, ir kad pats galėtum pasitempti. Įdomu tada, kai reikia galvoti ne tik apie brėžinius, stogą, sienas ir t. t. Įdomiausia yra prieš projektuojant gilintis į žmonių psichologiją, filosofiją, tradicijas, galvoti, kaip visa tai sujungti, – aiškino G. Natkevičius. – Įprastai tokiais atvejais tenka nugalėti ir tam tikrus stereotipus. Šioje temoje jų ypač daug.

Bet kai esi tam pasirengęs, bandai stereotipus numušti kaip kėglius.“ G. Natkevičiui ir drauge projektą plėtojusiems architektams Adomui Rimšeliui bei Agnei Natkevičiūtei darbą palengvino tai, kad diskutuoti teko su intelektualiais, temą išmanančiais užsakovais. „Su daugeliu klientų

Įdomu tada, kai reikia galvoti ne tik apie brėžinius, stogą, sienas. Įdomiausia yra prieš projektuojant gilintis į žmonių psichologiją, filosofiją, tradicijas, galvoti, kaip visa tai sujungti. sudėtinga dirbti dėl to, kad, mažai žinodami, jie yra labai priklausomi nuo mitų. Taigi reikia įveikti mitus, visuomenės, kliento pasipriešinimą ir dar suformuluoti savo idėją. Šiuo atveju mes petys petin ieškojome sprendimų, kartu spėliojome, iš kur gali kristi koks kirtis. Mes juk tikėjomės visuomenės pasipriešinimo, šioks toks jis ir buvo. Bet nuo to irgi stiprėji – diskutuodamas, ruošdamas argumentus, nesileisdamas į konfliktus“, – sakė G. Natkevičius.

Vengė pompastikos Dar iki suformuluodami užduotį architektams, krematoriumo steigėjai apvažiavo ne vieną Europos šalį rinkdamiesi lietuvių mentalitetui priimtiniausią šios laidojimo įstaigos įvaizdį.

Juolab kad antro bandymo tokio pobūdžio objektui Lietuva, ko gero, neturės:

45

architektūra i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

skaičiuojama, kad paleidus veikti abi krematoriumo linijas (šiandien veikia viena), jųdviejų bendro pajėgumo – 8000 kremavimų per metus – turėtų visiškai užtekti augantiems šalies poreikiams.

Vokietijoje, kur dideliuose miestuose krematoriumą turi kone kiekvienas gyvenamasis kvartalas, įprasti utilitarūs pastatai. Anglijoje galima pamatyti daugiau teatrališkumo. Pompastiškų, sakralizuotų, bažnyčias primenančių krematoriumų yra ir Japonijoje, ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje. „Bet mes to nenorėjome. Ir turbūt kaip tik tai, kad nuėjome žemiškesniu keliu, yra mūsų sėkmė“, – svarstė G. Natkevičius. Architektų biuro „G. Natkevičius ir partneriai“ darbuotojai nebesuskaičiuoja, kiek dešimčių ar šimtų virtualių ar popierinių užsienio leidinių yra pasiėmę jų informacinę medžiagą apie Kėdainių krematoriumą, o krematoriumo darbuotojai į eilę kaip prestižiniame muziejuje rikiuoja norinčiuosius pamatyti šią įstaigą savo akimis...

Didžiulis ir interneto vartotojų susidomėjimas. Įmonės svetainėje, kur trumpai pristatomi įdomiausi jos projektai, krematoriumas irgi – vienas dažniausiai apžiūrinėjamų objektų greta tokių pat rezonansinių projektų kaip keli gyvenamosios paskirties objektai: bankininko Gitano Nausėdos

namas Pavilnių regioniniame parke, vadinamasis surūdijęs namas Kaune, Braškių gatvėje, ir namas Utrių kaime netoli Klaipėdos.

2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i architektūra

kitą būseną zona, kad pervažiavęs pramonės parką neįžengtum tiesiai į krematoriumą. Todėl po diskusijų lyg šliuzas ar slenkstis ir atsirado kiemelis su žaliuojančia guoba, – aiškino G. Natkevičius. – Be to, kiemelis – tinkama erdvė ne tik susikaupti, bet ir atsitraukti nuo įtampos.“ Tam pačiam tikslui gali tarnauti ir viename pastato sparne įsikūrusi nedidelė kavinė. Pagalvota net apie tai, kad pravėrus duris pasklindantis kavos aromatas – irgi raminimo priemonė. Kartais artimąjį kremuoti atlydėję žmonės kaip tik čia susėda laukti, kol galės atsiimti urną su pelenais.

Santūrų, net asketiško dizaino betono pastatą šildo tokios pat lakoniškos medinės interjero detalės. „Čia todėl nieko ir nėra, kad pagrindinis interjero elementas yra žmonės ir jų emocijos“, – apibendrino architektas.

Taigi krematoriume nėra jokių interjero papuošimų, įmantrių žvakidžių ar vazų gėlėms. Retas ir atvejis, kai čia atvykstama su visais vainikais. Pašnekovai pabrėžė – prie krematoriumo įrengtos ne šarvojimo, o atsisveikinimo salės. Dažniausiai lydintieji čia neužtrunka ilgiau nei pusvalandį.

i h c r atek a r ū t 46

Užduotis – stresą mažinanti aplinka Renkantis Kėdainių krematoriumo stilistiką teko atsižvelgti ir į jo lokaciją – sklypas yra augančiame pramonės parke tarp anaiptol ne estetiškos architektūros gamybinės paskirties įmonių. Savotiškais krematoriumo bendraautoriais tapę užsakovai ir architektai tvirtina, kad specifinės aplinkos nelaiko trūkumu – viena vertus, jie neabejoja, kad gauti visuomenės pritarimą tokios rūšies įstaigai miesto centre būtų buvę kur kas sunkiau. Kita vertus, jie tiki, kad architektūrinėmis priemonėmis pavyko sukurti fiziškai ir emociškai nepriklausomą erdvę. „Gal tiesiog pripratau prie šios erdvės, bet man net privalumas atrodo, pavyzdžiui, mastelių kontrastas – kai žmonės čia važiuodami mato aplink stūksančius gigantiškus kaminus, o randa jaukią erdvę“, – sakė G. Natkevičius.

Architektai ir užsakovai siekė sukurti ir užkoduoti scenarijų, maksimaliai tausojantį žmonių emocijas. „Reikėjo sudaryti galimybę pasiruošti tam tikram išbandymui – juk žmogus patiria stresą įžengdamas į krematoriumą. Užsakovai norėjo, kad būtų sukurta tam tikra perėjimo į

Svarbiausia – žinoti atsakymus Anot G. Natkevičiaus, projektas sėkmingas tik tada, kai jo autorius ne susapnuoja genialų statinį, bet gali

i h c r atek a r ū t

argumentuotai atsakyti į visus užsakovo klausimus. „Viskam yra atsakymai, – patikino architektas. – Kodėl iškirtome skyles gelžbetonio sienose? Todėl, kad jos naikina uždarumo įspūdį, sudaro galimybę šiek tiek matyti aplinką.

Kodėl interjere naudojamas medis?

Nes norisi šilto ir šalto santykio – taip sukuriama emocija. Kodėl betonas?

Ne todėl, kad tai šiandien madinga ar man patinkanti medžiaga, o todėl, kad ji natūrali.“ G. Natkevičius patikino, kad jo neerzina kelios fasade matomos betono liejimo klaidos – nieko bloga matyti, kad kažkam virptelėjo ranka: „Betono šiluma – iš klaidų, nelygumų, porų.

Net nedažėme jo. Sukomponavus su kitomis šiltomis medžiagomis, erdvei užsipildžius žmonėmis, betonas sukuria raminamą ir neįpareigojantį, asketišką foną.“ Architektai stengėsi maksimaliai išnaudoti natūralų apšvietimą. Šviesa į patalpas krinta pro stiklines sienas ir pro stoglangius. Per lietų ar tamsiuoju metų periodu įjungiamos lempos irgi kuria savitą nuotaiką.

Atsižvelgdami į tai, kad žmones įprastai gąsdina buitinis kamino įvaizdis, didžiąją dalį kamino architektai paslėpė paaukštindami pastato tūrį – jį pridengia įžambiai kylantis stogas. Dabar kamino matyti tik technologiškai būtinas minimumas, ir todėl kartais

jau sustoję prie krematoriumo atvykusieji dar skambina tikslintis jo adreso. Įdomiausia, kad ne vienas yra prisipažinęs, jog atvažiavo orientuodamasis pagal milžiniškus netoliese stovinčios gamyklos kaminus.

Įstaiga be paslapčių Krematoriumas įkurtas kompaktiškoje erdvėje – visas jo plotas tėra 775 kvadratiniai metrai. Trečdalį šio ploto užima valymo įrenginiai. Po ilgų paieškų V. Andrikis ir V. Labanauskas išsirinko Vokietijos įmonės IFZW gaminamą šiuo metu technologiškai pažangiausią Europoje ir brangiausią įrangą, kuri visiškai eliminuoja bet kokias spekuliacijas oro taršos tema.

Vis dėlto V. Andrikis pripažino, kad tai įrodyti nebuvo paprasta: „Informavome kėdainiečius, kad įrengėme geriausius įrenginius pagal visus vokiečių reikalavimus – jie tiekė mums tokią pat įrangą, kokią gamina ir sau.

Bet tada mus įtarinėjo, kad pastatysime ne tai, ką deklaruojame. Manau, jau atėjo laikas pasitikėti vieni kitais, juolab kad dirba ir kontroliuojančios tarnybos.“ Šiemet apsilankę Bolonijoje vykusioje vienoje didžiausių ritualinių paslaugų parodų „Tanexpo“ krematoriumo steigėjai įsitikino, kad modernesnių technologijų Europoje dar nesiūloma.

Proceso parametrai Kėdainių krematoriume yra matuojami nepertraukiamai visą parą ir fiksuojami, kaupiami krematoriumo bei įrangos gamintojo – vokiečių kompanijos IFZW – duomenų bazėse. Kiekvieną ketvirtį sertifikuota nepriklausoma laboratorija atlieka technologines patikras pagal įstatymų numatytą aplinkos stebėsenos programą. Nuo veiklos pradžios jau atliktos dvi tokios patikros. Nustatyta, kad deginimo procese išsiskiriančiame ore susidariusių cheminių medžiagų koncentracija yra keliskart mažesnė, negu reikalauja Europos Sąjungos bei Lietuvos visuomenės sveikatos saugos ir aplinkosaugos teisės aktai.

Išskirtinis Kėdainių krematoriumo bruožas yra tai, kad pageidaujantieji gali stebėti visą palaikų deginimo procesą iki įleidimo į krosnį ir net deginimo eigą. Įrengdami mitais aplipusios įstaigos patalpas architektai ir savininkai laikėsi taisyklės – nesukurti nė vienos paslaptimi intriguojančios ar gąsdinančios erdvės. Mirusiojo artimieji gali užeiti į bet kurią patalpą. Norinčiųjų pasitaiko. Krematoriumo darbuotojai neatmeta galimybės, kad kai kurių norą inspiruoja tas pats lietuviškas nepasitikėjimas, bet jie yra girdėję ir palengvėjimo atodūsių – pamačius kremuojamą artimojo kūną, ateina tikras suvokimas apie įvykusį faktą. 

47

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i pasaulis

Greitas ir ekonomiškas sprendimas Projektuotojams, dizaineriams bei gamybininkams atsiranda naujų galimybių. Šiuolaikiškos technologijos leidžia įgyvendinti sprendimus, kurie iki šiol atrodė sunkiai pasiekiami.

Vamzdžių pjaustymas lazeriu – viena tokių technologijų, leidžiančių darbą atlikti tiksliau, greičiau, mažesnėmis sąnaudomis, kartu ir išgauti naujų formų.

Kuo ši technologija ypatinga ir kaip ją galima pritaikyti architektūros, dizaino ir statybos sprendimams? Vamzdžių pjovimo lazeriu technologija sujungia daugiau nei šešias skirtingas operacijas į vieną darbo ciklą viename įrenginyje. Ji skirta išpjauti bet kokią ertmę tiesiuose įvairių matmenų ir skirtingo metalo vamzdžiuose.

Viena operacija supaprastina ilgą procedūrą, kai vamzdžiai pjaustomi kitomis priemonėmis: nebelieka neefektyvaus pjovimo, šerpetų šalinimo, gręžimo, štampavimo ir kitų veiksmų.

48

Vamzdžius pjaustyti patikėjus lazeriams, nebereikia leisti pinigų štampams, spaustuvams, įrankiams, apsauginėms kaukėms ir kitoms darbo priemonėms. Visos šios sąnaudos įprastai būna fiksuotos naudojant tradicines vamzdžių pjaustymo ir apdorojimo procedūras.

Kalbant apie vamzdžių pjovimą lazeriu, pirmiausia paminėtinas šios technologijos universalumas. Kiti privalumai:  didesnis produktyvumas – jis, palyginti su tradiciniais vamzdžių pjaustymo procesais gamyboje, išauga 10 proc.;  dėl ypač aukšto tikslumo lygio mažėja gaminių rinkimo išlaidos, taip pat gamybos nuokrypiai;  dėl aukšto efektyvumo ir papildomos projektavimo laisvės įvairių pramoninių, architektūrinių, baldinių gaminių dizaineriai bei inžinieriai gali atrasti modernių ir naujoviškų sprendimų,

dėl to sukuriami nauji, įdomūs produktai, gerokai sutrumpėja naujų gaminių patekimo į rinką procesas.

Lazeriu galima nupjauti ar supjaustyti įvairių dydžių, matmenų, ir didelio, ir nedidelio skersmens vamzdžius.

Taip pat galima apdirbti ovalius ir stačiakampius įvairaus metalo vamzdžius: plieno, nerūdijančiojo plieno bei aliuminio. Lazeriu vamzdžio sienelėse gali būti išpjaunamos įvairaus dydžio bei formos ertmės.

Neverta abejoti, kad vamzdžių pjaustymas lazeriu – ypač greitas ir ekonomiškai naudingas sprendimas.

Vienintelė Lietuvoje tokio precizinio pjovimo paslaugą šiuo metu gali pasiūlyti įmonė „LT Technologies“.

Pramoninė paskirtis – ne nuosprendis

Skardinės dėžutės įvaizdis įtinka ne visiems gamybinės paskirties įmonių savininkams

Ekspertai pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje pasigenda ambicingo požiūrio į pramoninės paskirties statinių architektūrą. O kokia situacija kitapus mūsų šalies sienų? Ar taupiosios dėžutės sindromas kamuoja ir turtingesnes už Lietuvą šalis?

UAB „LT Technologies“ Kiemelių g. 18B Maišiagala, Vilniaus r.

Telefonas +370 5 249 4555 Faksas +370 5 249 4638

© Alric Galindez nuotr.

49

pasaulis i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i pasaulis

Trapiame Erazmo salos peizaže įsikomponavo minimalistinė architektūrinė vandens valymo infrastruktūra. © „Courtesy of C+S Associati“ nuotr.

Parką primenantis giraitės apsuptas būsimasis „Viskio kaimas“. © Robin Hayes nuotr.

,, Švediškas viskis varomas miškuose „Mackmyra Svensk Whisky“ yra 1999 metais įsteigta švediško viskio darykla, įsikūrusi už poros valandų kelio į šiaurę nuo Stokholmo, Javlės municipaliteto vakaruose esančiame Makmiros kaimelyje. Atsiradus poreikiui didinti gamybos apimtis, 2011 metais kompanija pradėjo statyti naują MSW daryklą. Gravitacine distilerija pavadintas

pastatas – tai 1460 kvadratinių metrų ploto, 35 metrų aukščio patalpos, kur didžiausias dėmesys skiriamas gamybos procesui. Tačiau projektuodama jį TEA („Tomas Eriksson Arkitekter“) architektų komanda galvojo ir apie būsimus lankytojus – kad šie galėtų stebėti visą viskio gamybos procesą nuo salyklo smulkinimo ir maišymo iki pat distiliavimo bei išpilstymo į statines.

Pastato pavadinimas atspindi technologinę konstrukciją – visi procesai distilerijoje – nuo salyklo malimo iki viskio spirito užpildymo – vyksta nuo viršaus į apačią pasitelkiant gravitaciją. Šiuo metu miško aikštelėje verda intensyvūs rūsių viskio statinėms laikyti statybų darbai, planuojama, kad jau šiemet naujoji distilerija pradės veikti.

Distilerijos pastato fasadas žvelgia į mišką, kur bus rūsiai viskio statinėms laikyti. © Robin Hayes nuotr.

50

Projekto tikslas buvo suteikti pastatui unikalų charakterį, pabrėžiantį Makmiros identitetą ir perteikiantį žaismingą įmonės nuotaiką, meistriškumą bei geros kokybės produkciją.

Išorinis salyklo silosas ir liftas apgaubti lengva plieno konstrukcija, dengiančia betono blokus. Į mišką pastatas žvelgia pro stiklinį fasadą – pro jį viduje vykstantys procesai atsiveria į ateityje čia iškilsiančio „Whisky Village“ („Viskio kaimo“) kiemą. Stiklinis fasadas kiek pasviręs į priekį, todėl pastatas nuo žemės atrodo skaidrus ir lengvas, tuo pačiu efektyviai apsaugotas nuo kaitrių saulės spindulių.

Viskio daryklos pastatas – tai pirmas ir kertinis projekto atskaitos taškas kompanijos planuojamoje 10 metų „Viskio kaimo“ plėtroje. Kaip ir įprasta, žaliąją filosofiją puoselėjančioje Švedijoje objektas subtiliai ir minimaliai išsiskiria iš aplinkos.

„Surūdijusi“ vandens valymo gamykla 2008 metais šiaurinėje Venecijos dalyje, Šv. Erazmo saloje, baigta nauja vandens valymo gamykla yra dalis urbanistinio ir aplinkosauginio salos plėtros projekto, sukurto Venecijos vandentvarkos, Veneto regiono bei Venecijos municipaliteto organų.

Didžioji pastato dalis – visi pagrindiniai valymo įrenginiai, kurie pagal naujas taisykles turi būti neprieinami – yra pasislėpusi giliai po žeme, taigi neužima didžiulio visuomeninės žemės ploto.

Vandens valymo infrastruktūra buvo kurta kaip kraštovaizdžio architektūros projektas. Salos trapumas, neapibrėžti krantai, potvynių metu keičiantys savo kontūrus, kadaise šioje lagūnoje buvusius Austrijos artilerijos baterijos įtvirtinimus menančios storos ir sunkios sienos palieka žymę lagūnos peizaže. Kaip ir vidiniai salos kanalai, jos formuoja bendrą salos peizažą, į kurį ir buvo pasistengta subtiliai įterpti naująjį pastatą.

Vandenvalos gamyklos projektą plėtojusi architektų komanda „C+S Associati“ tematika tarsi kertinį tašką pasirinko ribinę ar pabaigos erdvę. Keturios paraleliai iškilusios metro storio raudonos armuoto betono sienos savo grubiu, neapdorotu, nuo jūros vandens ir laiko surūdijusio metalo paviršiumi primena senuosius baterijos bunkerius.

Raudonos betono sienos – reikšminga kraštovaizdžio detalė. Tarpus tarp betono struktūrų dengia sienų aukščio plokštės iš iroko lentų.

Didžioji pastato dalis – visi pagrindiniai valymo įrenginiai, kurie pagal naujas taisykles turi būti neprieinami – yra pasislėpusi giliai po žeme, taigi neužima didžiulio visuomeninės žemės ploto.

Paviršiuje po „surūdijusiu“ korpusu išdėstytos tik tos patalpos, kur prižiūrimi įrenginiai, įrengta elektros spinta, džiovinamas dumblas ir galutinai pašalinamos likutinės dulkės.

Suformuota nauja kraštovaizdžio architektūra laisvai sąveikauja su besikertančiais takeliais, augmenija.

Visiems atviras žaliuojantis, žydintis parkas įgijo išties simbolinę reikšmę – tai lyg priešingybė nuo pašalinių akių paslėptiems valymo įrenginiams.

51

pasaulis i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

Administracinės patalpos, pagrindinis gamybinis pastatas, lauko saugykla – tai tik keli žvilgsniai į visą 16 520 kvadratinių metrų plotą aprėpiantį „Pramoninį planą“. © Alric Galindez nuotr.

Šalta ir jauki vandens kristalų ir ledynų estetika. © Alric Galindez nuotr.

„Pramoninis planas“ Argentinos Anduose Andų Chuninas – Argentinos miestas, įsikūręs slėnyje prie Čimehuino upės, pietinėje Neukeno provincijos dalyje, iš kurios patenkama tiesiai į Lanino nacionalinį parką. Važiuojant pagrindiniu greitkeliu pakelėje žvilgsnis užkliūva už 16 520 kvadratinių metrų ploto „Industrial Plan“ („Pramoninio plano“) teritorijos bei paties pastato – jis pats pirmas įvažiuojant į parką iš Neukeno provincijos.

Visą 2001 metais realizuoto „Pramoninio plano“ kompleksą sudaro pagrindinis 6 tūkst. kvadratinių me-

Mineralinis vanduo iš Patagonijos ledynų Žvelgdami į 2008 metais mineralinio vandens gamintojo „Patagonia Mineral S.A. – Agua Mineral Aonni“ Čilės Patagonijoje įgyvendintą projektą – Punta Arenase iškilusią mineralinio vandens gamyklą – pastebime nevientisumą, atskyrimą to, kas buvo anksčiau sujungta.

Iš to atsiranda plyšių, įtrūkimų, atsiskyrimų, persisukimų, naujų įtempimų.

Ledynai atitrūksta nuo masyvių ledynų, medžius nulenkia vėjai, vandens supamos salos nusidriekusios atokiai nuo žemyno, o žemyno geografija – intensyvios erozijos padarinys. Iš tokios gamtos

trų ploto pastatas, kuriame gaminami dervuoti vamzdžiai, įrengtas vamzdžių sandėlis, administracinės patalpos, lauko saugykla vamzdžiams, dirbtuvės, didelė atvira erdvė transporto manevrams ir dar keletas papildomų elementų. Pastato struktūra turėjo būti kuo lankstesnė, kad prireikus jį būtų įmanoma išplėsti. Projektą kūrę architektai „Alric Galindez Arquitectos“ pagrindinį objekto bloką įkomponavo sklypo kampe, taip sudarydami galimybę pastatui augti ir kurtis naujoms gamybos sritims.

Buvo svarbu ir tai, kaip statinys sąveikaus su aplinka – juk dėl lokacijos

,,

Galbūt rafinuotos architektūros estetikos čia neįžvelgsi, tačiau galima beveik drąsiai teigti, kad pastatas Andų kalnų fone atrodo labai organiškai – tarsi negyva materija mėgintų čia kurti estetišką kalnų mimikriją.

52

2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i pasaulis

© Alric Galindez nuotr.

ir nemažo dydžio jis automatiškai virto pagrindiniu miesto atpažinimo elementu čia atvykstantiems žmonėms.

Esminė architektų užduotis buvo išlaikyti glaudų santykį tarp pastato, kraštovaizdžio ir miesto, išnaudoti pasirinktų medžiagų išraiškos galimybes ir pasirūpinti atsakingu gamtinių išteklių naudojimu. Galbūt rafinuotos architektūros estetikos čia neįžvelgsi, tačiau galima beveik drąsiai teigti, kad pastatas Andų kalnų fone atrodo labai organiškai – tarsi negyva materija mėgintų čia kurti estetišką kalnų mimikriją.

jėgų sąveikos gimė atsiskyrimus iliustruojantis 5000 kvadratinių metrų ploto gamyklos projektas. Tie patys gamtos elementai pasitelkiami kaip gyvybės energija, atskleidžianti teritorijos charakterį.

Būtina pabrėžti, kad kuriant šį projektą vadovautasi tvariosios architektūros principais. Be to, pastato konstrukciją galima perdirbti užtikrinant, kad statybų medžiagas būtų galima panaudoti pakartotinai.

Galvodami apie ekologiją architektai Danielis Bebinas ir Tomásas Saxtonas („Bebin & Saxton“) nepamiršo ir estetikos, tiksliau – vandens estetikos. Užšal-

džius vandenį išgaunama tik konkrečiai vietai būdinga molekulės struktūra. Šias formas – snaigėmis virtusius vandens lašelius – projekto autoriai perkėlė ant langų stiklo ir grindų.

Projekte naudotos pagrindinės medžiagos – plienas, stiklas, raukšlėtasis aliuminis, medis – atspindi dalį šiuolaikinės Patagonijos istorijos.

Atsparios medžiagos, išsiskiriančios lanksčiu naudojimu, ekonomiškumu, nedidelėmis priežiūros sąnaudomis ir svarbiausia – atlaikančios ekstremalias klimato sąlygas.  Parengė Ingrida VIČIULYTĖ

Trūkinėjančių Antarkties ledynų motyvas Patagonijos miškų fone. © Alric Galindez nuotr.

53

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Skystosios stogų dangos – įrankis kiekvienam Bendrovės „Sika Baltic“ Lietuvos filialas pristato kompanijos „Sika Liquid Plastik“ sukurtą solidžią alternatyvą standartinėms ruloninėms bituminėms ar PVC dangoms. Skystosios membraninės sistemos „SikaRoof® MTC“ – atsakas į rinkos spaudimą pasiūlyti su stogų dengimo sistemomis dirbantiems rangovams paprastą ir ekonomišką sprendimą.

Nors skystosios membraninės sistemos stogams dengti rinkoje pasirodė dar prieš 20 metų, iki šiol nebuvo hidroizoliacinio produkto, su kuriuo būtų taip lengva dirbti, kuris atitiktų tokio lygio kokybės standartus ir leistų išspręsti visus iššūkius siekiant tvirtos, ilgalaikės

gyvenamųjų ir komercinių pastatų apsaugos. Pripažinto šios srities eksperto, aukštos kokybės patvarių sistemų gamintojo parengtos naujovės, be abejo, sudomins ne tik statybininkus ar stogdengius, dažymo, hidroizoliacines paslaugas teikiančias įmones, bet ir mėgstančiuosius viską daryti savo rankomis – vienas pristatomų gaminių skirtas būtent tokiems.

Paprastas dengimas, galimybė eksperimentuoti varijuojant produktų naudojimą – net sluoksnių skaičių ir komponentus pagal konkrečios stogo vietos reikmes – tik dalis „SikaRoof® MTC“ sistemos privalumų, palyginti su rinkoje kol kas popu-

SikaRoof® MTC 8

„Sikalastic®-621 TC“

Egzistuojantis pagrindas

54

liaresnėmis bituminėmis ar PVC dangomis. Svarbu ir tai, kad, kitaip nei klojant minėtas dangas, naudojant „SikaRoof® MTC“ sistemą nereikia jokių papildomų priemonių – nei dujinių degiklių, nei dujų balionų. „Negali būti nieko paprasčiau – atidarius produkto dėžutę užtenka ją pamaišyti pagaliuku, ir galima imti dažymo volelį“, – šypsosi bendrovės „Sika Baltic“ Lietuvos filialo vadovas Gintautas Matijoška. „SikaRoof® MTC“ sistemą sudaro danga „Sikalastic®-601“, stiklo pluošto audinys „Sika® Reemat Premium“ ir viršutinė danga „Sikalastic®-621“.

Mėgėjams yra sukurta paprastesnė versija – vietoj dviejų skirtingų dangų naudojama viena – „Sikalastic®-612“. „SikaRoof® MTC“ sistema gali būti dengiama vienu, dviem ar trimis sluoksniais priklausomai nuo atsparumo poreikio. Tai idealus sprendimas nuo drėgmės izoliuoti ir naujos statybos, ir renovuojamus projektus, nes šia sistema galima dengti pačius įvairiausius pagrindus bei dangas: betono, OSB plokščių, cemento drožlių (cetrio), skardos, šiferio, bitumo, keraminių čerpių, medžio. Pasirinkti galima ir spalvas. Pagal RAL spalvų paletę tai – standartinės 7015, 8500, 1015, 7015, 9016, galimos ir kitos pagal užsakymą. „SikaRoof® MTC“ tinka dengti eksploatuojamus stogus. Elastingos membranos naudojamos seniems skardiniams stogams atnaujinti, kai yra ribotas priėjimas iki sudėtingos konfigūracijos stogo vietų, jos idealios nuožulnių stogų struktūrų apsaugai nuo vandens. Beje, kaip atspindinti medžiaga ji didina energijos efektyvumą mažindama vėdinimo sąnaudas.

Jau apie 10–15 metų tobulinamoms „SikaRoof® MTC“ sistemoms suteikiama medžiagos garantija ir Europos techninis sertifikatas.

„SikaRoof® MTC“ sistemos privalumai:  Dengimas šaltuoju būdu – jokių atvirų liepsnų, karščio.  Besiūlė vandens nepraleidžianti danga puikiai sukimba su pagrindu.  Danga atspari drėgmei ir lietui jau po 10 minučių nuo padengimo.  Paprasta dengimo technologija: esant net sudėtingiausioms stogo formoms, užtenka paprasčiausių volelių ir šepečių.  Elastinga danga.

Būtina pabrėžti, kad pažangios poliuretano technologijos, panaudotos kuriant skystąsias „Sikalastic“ membranas, leidžia išvengti papildomų sąnaudų. Tai tikrai racionalesnis pasirinkimas nei standartiniai pigūs sprendimai, kurie vėliau pabrangsta, nes norint užtikrinti kokybę juos tenka papildomai stiprinti. Pavyzdžiui, impregnuojant stogą, ant kurio įmontuota daugybė oro kondicionavimo ar apšvietimo išvedimų, greitas padengimo procesas naudojant skystąją membraną gali reikšti smarkiai sutaupytas darbo sąnaudas.

Gerokai trumpesnis membranos stingimo laikotarpis svarbus ir tuo atveju, jei staiga stipriai subjūra oras.

Dėl unikalios technologijos vanduo nuo „Sikalastic“ membraninėmis dangomis dengto stogo bėga kaip nuo žąsies praėjus vos 10 minučių nuo darbų pabaigos. Vandeniui atsparios membranos gali sustingti esant gana įvairioms oro sąlygoms, įskaitant ekstremalius temperatūros bei oro drėgmės pokyčius.

Tiesa, „SikaRoof® MTC“ sistemų nerekomenduojama pradėti kloti per lietų, nes lašėjimas gali turėti įtakos galutinei produkto išvaizdai. Reikia atsižvelgti ir į tai, kad kvėpuojanti poliuretaninė danga nepatartina nuolatinei vandens apkrovai – tarkime, jei planuojate ant stogo įsirengti baseiną. Baseinams sukurtos specialios PVC membranos „Sikaplan“, kurias galima naudoti kartu su „Sikalastic“.

Bendrovės „SikaBaltic“ vadovas G. Matijoška atkreipė dėmesį į taupų „SikaRoof® MTC“ komponentų naudojimą, kuris ypač akivaizdus den-

SikaRoof® MTC 15

„Sikalastic®-621 TC“

„Sika® Reemat Premium“ „Sikalastic®-601 BC“ Egzistuojantis pagrindas

giant sudėtingos konfigūracijos stogus – naudojant skystąją membraną nereikės apgailestauti dėl likučių, kurie neišvengiami izoliuojant, pavyzdžiui, bitumine ar PVC danga.

Dažniausiai rekomenduojami sistemos variantai: „SikaRoof® MTC 8“, „SikaRoof® MTC 12“ ir „SikaRoof® MTC 15“, besiskiriantys tik nedideliais dengimo niuansais. Visais šiais atvejais daug detalių, išlenkimų turinčias stogo vietas pirmiausia reikėtų padengti gruntu „Sikalastic®-601 BC“, ant kurio esant reikalui galima pakloti ir stiklo pluoštą „Sikalastic® Reemat Premium“. Stiklo pluošto kilimėlis klojamas, kol gruntas dar iki galo nesustingęs – voleliu jį reikia spausti tol, kol visiškai pasiners į gruntą. Kai gruntas su paklotu stiklo pluoštu išdžiūva, dažoma „Sikalastic®-621 TC“.

Padengti juo būtina visas stogo vietas, įskaitant sienų apvadus, vamzdžius, prigludusius prie stogo dangos, ir pan. Dengiama vienu, dviem ar trimis sluoksniais priklausomai nuo pasirinktos sistemos. Jei įrengia-

mas balastinis ar apželdintas stogas, naudojama „SikaRoof® MTC 22“. „SikaRoof® MTC“ sistemos pritaikymas įrengiant apželdintus stogus – išties patrauklus. Sodai ant stogų Lietuvoje – dar retenybė, bet, matyt, ir netolima ateitis, nes užsienio pavyzdžiai išties įkvepia. Tad MTC technologija pagrįsti „Sikalastic“ membraniniai stogų dangos produktai bus itin aktualūs – nesvarbu, ar norėsite įsirengti žaliąją erdvę, kuri pastatą padarys estetiškesnį, ar sieksite pagerinti šilumos bei triukšmo izoliaciją.

Sika Baltic – Lietuva, Veiverių g. 150, Kaunas, tel. +370 610 72 292, el. p. matijoska.gintautas@lt.sika.com

55

NT GIDAS

Bitė RIMKUTĖ Didžioji dalis taršios gamybos mirė ne tik Lietuvoje – tokia visos Europos patirtis. Tik mūsų šalyje kaip reta kur stringa su tuo susijusių problemų sprendimas. Buvę sovietinių gamyklų darbuotojai gal jau užmiršo ir kelią į jas, o pastatai tebestovi, lyg vis dar jų lauktų, ir šiurpina savo yrančiomis konstrukcijomis. Urbanistas, savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis pripažįsta – apleistų gamybinių pastatų klausimas Lietuvoje iš esmės nesprendžiamas.

Įstatymai neskatina permainų Apleistų gamybinių pastatų konversiją stabdo ir pernelyg liberali teisinė bazė 56

r a išiau č 2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i iš arčiau

Pasikeitė poreikiai Tokių milžiniškų gamyklų kaip prieš keliasdešimt metų niekam nebereikia – pasikeitė gamybos struktūra: šiandien daugiau gaminame smegenimis, mažiau staklėmis, atkreipia dėmesį M. Pakalnis. Tad pramonės atstovai milžiniškais senaisiais monstrais susidomi retai. Juolab kad naują pastatytą dėžutę eksploatuoti pigiau. Bet yra ir alternatyvių galimybių pratęsti senųjų statinių istoriją. Lietuvoje šiuo metu bene populiariausia – pritaikymas gyventi. Yra ir kitas sprendimas – nuvalyti pastatus nuo žemės paviršiaus ir tada jau laisvai disponuoti sklypu.

Patraukliose miesto teritorijose stovinčiuose gamybiniuose pastatuose konversija po truputį vyksta savaime. Vienas tokių pavyzdžių – vadinamoji „Penketukų“, buvusi Vilniaus radioelektronikos prietaisų, gamykla. „Išorinis jos perimetras jau konvertuotas savininkams tvarkantis savo nuožiūra, taigi – kiek laukiniu būdu, bet procesas vyksta. O kompleksinės konversijos atvejų tėra keli“, – sakė architektas.

Kompleksinį objektų tvarkymą apsunkina tai, kad dauguma įmonių buvo privatizuotos ir išskaidytos į smulkius turtinius vienetus – po namą, po kambarį. Atvejų, kai visas turtas priklauso vienam plėtotojui ar savininkui, reta. O pastatų perspektyvos šiais dviem atvejais nesulyginamos – visur, kur vienam plėtotojui atiteko didesni sklypai, šiandien jie sutvarkyti ar tvarkomi. „Vilniaus plano“ vyriausiasis architektas įsitikinęs – jei sostinė galėtų visas po rėželį sudarytas teritorijas imtis plėtoti, jai nebereikėtų plėstis į

r a išiau

išorę. Tada nebūtų pagrindo, kad susisiekimo ar inžinerinės infrastruktūros paslaugos miestiečiams kainuos kuo toliau, tuo daugiau.

Nuosavybė pervertinama Urbanistams akis bado ir kai kurios veikiančios, bet netinkamoje vietoje esančios ir miestą bjaurojančios pramoninės erdvės – tokios kaip Vilniaus geležinkelio mazgas. „Konvertuoti tokias teritorijas – sena sostinės svajonė. Kodėl to mazgo neiškėlus, tarkim, į Naująją Vilnią? Žinoma, tai nebus pigu. Bet jei apskaičiuosime žemės toje vietoje kainą, gal suvoksime, kad vagonų ratus galima gaminti nebūtinai už 200 metrų nuo senamiesčio“, – sakė architektas.

M. Pakalnis Lietuvai linkėtų tvarkytis taip kaip, pavyzdžiui, Nyderlandai. Amsterdame žemės sklypai gamykloms išnuomojami 10-iai, 20 ar 50-iai metų – maždaug tokiam laikotarpiui, per kurį pasensta technologiniai procesai, po to grįžta į miesto dispoziciją. „O mes net pramoninėse teritorijose negalime nieko pasiūlyti atvykstantiems ir vietos gamykloms ieškantiems investuotojams: kur nors Kirtimuose pusė teritorijos apleista ir apaugusi krūmais, bet ji priklauso Jonui, Petrui, Juzefui ir Antanėliui. Ir konsoliduoti jų žemę taip, kaip tai daroma Vokietijoje ar Prancūzijoje, nėra kaip – neturime tam reikalingų teisės aktų, nes esame labai liberali šalis“, – ironizavo urbanistas ir sykiu apgailestavo, kad Lietuvoje dar nedaugelis supranta, jog konsolidavimas ne sumažina, o padidina nekilnojamojo turto (NT) vertę – tada atsiranda tikimybė, kad jį kas nors nupirks. Bet lietuviai savininkai

dažniau linkę po vieną laukti įsivaizduojamų milijonų.

Pašnekovas pabrėžė: toks pavyzdys kaip Visorių–Santariškių žinių ekonomikos branduolys, kur gimsta kompleksinis projektas – su Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama, padedant Ūkio ministerijai, savivaldybei, kuriami tyrimų centrai, atsirado pirmiausia todėl, kad buvo pakankamo dydžio valstybinės žemės sklypas. Kitokį atvejį M. Pakalnis žino Lentvaryje, kur gamyklą norėjo statyti bendrovė „Wavin“ – ten derybos su gyventojais dėl žemės sklypų ir kitos įvairios procedūros įstrigo. „Išvada tokia – procesai neįsivažiuos, jei nebus sukurta teisinė bazė NT konsoliduoti, – sakė M. Pakalnis.

– Anglai, vokiečiai turi tam reikalingus įrankius, ir procesai, nors nėra trumpi ir paprasti, vyksta. O Lietuvoje tai niekam nerūpi. Valstybė išvis mažai rūpinasi plėtra. Iniciatyva atiduota privatininkams, ir tai – pagrindinė bėda, nes šie kitaip į tą reikalą žiūri: jiems reikia atsiperkamumo per trumpą laiką. O miestas naudą ir grąžą privalo skaičiuoti kitaip – juk ji gali būti netiesioginė: kuriama gamyba ir darbo vietos, žmonės moka mokesčius.“

Ar išjudins rinką mokesčiai?

Kol kas miestų savivalda net negali inicijuoti, kad apleistos, savininkų pamirštos gamyklos būtų pritaikytos naujai veiklai ar nugriautos, o jų teritorija – išvalyta. Tiesa, netrukus vienas įrankis atsiras – dauguma specialistų neabejoja, kad padidintas NT mokestis, kuris nuo kitų metų galės būti skiriamas už apleistą NT, sujudins rinką.

57

iš arčiau i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Pakeliamosios grindys leidžia laisviau planuoti patalpas

Dauguma specialistų neabejoja, kad padidintas nekilnojamojo turto mokestis, kuris nuo kitų metų galės būti skiriamas už apleistą NT, sujudins rinką.

 Vandens grĘŽiniai  geoterminis Šildymas  vandens filtrai  inŽineriniai tyrinĖjimai  nuotekų valymo įrengimai  projektavimas

UAB „Kauno hidrogeologija“ Rinkūnų k., Garliavos apyl. sen.

LT-53280 Kauno r.

Tel. +370 37 39 33 53 Faks. +370 37 55 87 20 el. p. kaunas@hidrogeol.lt www.hidrogeol.lt

VILNIUJE: +370 698 08 904, +370 699 86 804 // KLAIPĖDOJE: +370 687 17 672

58

„Nors tai nebus populiarus instrumentas, bet kitos išeities nėra. Jei miestai gerai pasiruoš šio 20 metų laukto įrankio naudojimui, jis gali būti labai naudingas. Pinigai vienaip ar kitaip reguliuoja šitą gyvenimą, ir jei kas nors turės daugiau mokėti už sklypą Vilniaus Naujamiestyje, gal pagalvos, kad verčiau parduoti jį gyvenamajai statybai, negu laikyti kokius garažus su nebevažiuojančiais automobiliais“, – šyptelėjo M. Pakalnis.

Ką dar gali padaryti valstybės institucijos, kad gamyklų griaučių Lietuvoje bent jau sumažėtų? „Vilniaus plano“ specialisto nuomone, vienas patikimiausių kelių yra skirti paramą gamyklų teritorijoms ir pastatams valyti. Į viešumą viena po kitos išlenda istorijos, liudijančios, kad pramonės objektų pertvarkymu į gyvenamąjį būstą ar komercines patalpas užsiimantys NT plėtotojai linkę išvengti rūpesčių valant užterštą jų aplinką. Ir materialinis šios problemos aspektas – akivaizdžiai vienas pagrindinių motyvų. „Tam reikalingi tikrai dideli pinigai.

Tad tokie atvejai, kaip „Skaiteks“ gamyklos, kai tarpininkaujant savivaldybei NT plėtotojai siekia ir, labai tikėtina, tikrai gaus Europos struktūrinių fondų paramą teritorijai išvalyti, yra sveikintini. Tik tokiu būdu galima paskatinti tų teritorijų grąžinimą į miestą“, – komentavo M. Pakalnis. 

Viena vertus, slėpti komunikacijų laidus ir vamzdynus po kabamosiomis lubomis sudėtingiau, negu visa tai montuoti ant grindų. Kita vertus, komunikacijų montavimas palubėje pamažu tampa nebemoderniu.

Pamaina – pakeliamosios grindys.

Tokios sistemos yra puikus sprendimas šiuolaikiniam, dinamiškam biurui, kai dažnai tenka keisti darbo vietų išdėstymą, koreguoti interjero sprendimus.

Pakeliamųjų grindų sistemos suteikia galimybę tiksliai ir lengvai koreguoti kompiuterių, elektros, telefono ir kitų aptarnavimo tinklų tiekimo linijas pritaikant jas prie reikiamo interjero. Biurų pastatai, ligoninės, auditorijos, konferencijų salės, serverinės ar laukiamieji kambariai – tai tik keletas pavyzdžių, kur pakeliamosios grindys suteikia techninį lankstumą. Tokį sprendimą specialistai vadina ateities sprendimu.

Vienas naujausių objektų, kuriame sumontuotos pakeliamosios grindys – šį mėnesį atidarytas didžiausias Lietuvoje „Baltnetos“ komunikacijų duomenų centras. „Čia pagrindiniai reikalavimai pakeliamosioms grindims buvo išlaikyti didelį svorį, aukšta kokybė bei ilgaamžiškumas. Estetinė išorė irgi buvo svarbus kriterijus – pakeliamųjų grindų vaizdas pirmiausia pasitinka klientus, įėjusius į serverines.

Pasirinkus pakeliamųjų grindų sistemas buvo galima patogiai išvedžioti aušinimo vamzdyną, elektros įrangą bei kitas komunikacijas“, – komentavo bendrovės „Baltnetos komunikacijos“ atstovas Modestas Ancius.

Lengvai prieinamos pogrindinės erdvės leidžia laisvai patalpinti elektrinius bei hidraulinius prietaisus nenaudojant jokio mūro. Jeigu prireikia keisti patalpų planavimą, problemų dėl komunikacijų perkėlimo nekyla – galima bet kurioje vietoje sumontuoti kištukinius lizdus, senąsias jų buvimo vietas panaikinant ir nepaliekant jokių žymių.

Pakeliamųjų grindų plokštės klojamos ant kojelių, kurios prie gelžbetonio perdangos priklijuojamos. Šios kojelės yra su sriegiu norimam aukščiui nustatyti. Kai tai padaroma, sriegis irgi sulipdomas specialiais klijais, jo daugiau pajudinti neįmanoma.

Montuojant pakeliamąsias grindis gali būti naudojamos trijų rūšių plokštės: medžio drožlių, padengtos cinkuotu plienu bei kalio sulfato. Didelio tankio medienos drožlių plokštės tinka ir bendrojo naudojimo patalpoms individualiuosiuose namuose, ir verslo biurams įrengti. Šios plokštės dažniau naudojamos projektuose, kuriems įgyvendinti skirtas mažesnis biudžetas.

Cinkuotu plienu padengtos plokštės tinka biuruose, prekybos, švieti-

mo, sveikatos ar kituose viešuosiuose sektoriuose. Jos pasižymi išskirtiniu stiprumu ir pagamintos įvelkant didelio tankio medžio drožlių plokštes į rūdims atsparų grūdinto plieno apvalkalą. Tokios plokštės naudojamos siekiant suteikti grindims, po kuriomis paliktos didelės ertmės, vientisumo.

Kalio sulfato plokštės tinkamos naudoti ten, kur pirmenybė teikiama akustinėms ypatybėms ir ilgaamžiškumui. Jos viena su kita sujungiamos sumovimo principu. Šio tipo grindys atstoja betono grindis, ypač daugiaaukščiuose pastatuose, kur laikas ir išlaidos yra labai svarbūs veiksniai.

Sumontavus tokio tipo grindis paviršius būna nepriekaištingai lygus.

Minimalus pakeliamųjų grindų aukštis – 35 milimetrai, o maksimalus neribojamas. Priklausomai nuo grindų tipo, jos atlaiko nuo 10 iki 40 kN/m2. Pakeliamųjų grindų danga gali būti kuo įvairiausia: parketas, akmens masės ar natūralaus akmens plytelės ir kitokia.

UAB „Fibro LT“ Antakalnio g. 40, LT-10305 Vilnius Telefonas +370 611 58 835 El. paštas info@fibro.lt www.fibro.lt www.pakeliamosgrindys.lt

59

žvilgsnis i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i žvilgsnis

Gamykloms – antra galimybė Pramonės paveldą europiečiai ne tik saugo, bet ir pritaiko naujoms reikmėms

Dr. Marija Drėmaitė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros docentė

,,

Kai kurie istoriniai pramonės objektai yra itin vertingi dėl savo architektūros, įrengimų, retos ar unikalios technologinės linijos, išsaugoto gamybos proceso.

Energetikos ir technikos muziejus 2003 metais įsteigtas 1903-iaisiais statytoje miesto elektrinėje.

60

Vakarų Europa nebeabejoja pramonės paveldo išsaugojimo svarba. Pripažinusi jo reikšmę kuriant europietiškąjį tapatumą, Europos Taryba pramonės paveldą paskelbė neatsiejama bendrojo Europos paveldo dalimi. Vis daugiau šalių, įžengiančių į poindustrinę erą, kurioje ekonomika labiau grindžiama ne pramone, o paslaugų rinka, rūpinasi savo pramoninės praeities išsaugojimu.

Klausimas, kaip išsaugoti šį palikimą, aktualus daugeliui jų. Atsakymo į jį savo moksliniais darbais ieško ir šio numerio žurnalo „Statybos ir architektūros“ autorė – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros docentė dr. Marija DRĖMAITĖ, nagrinėjanti industrializacijos ir modernizmo, pramonės paveldo problemas.

61

,,

žvilgsnis i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

Modernūs biurai įrengti buvusiose geležinkelio remonto dirbtuvėse Helsinkio centre. 2005 m. nuotr.

62

2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i žvilgsnis

Saugoma ne tik konservuojant Patirtis parodė, kad saugoti paveldą jį tik konservuojant netikslinga – tokiu atveju jis neturi ateities. Optimali paveldo išsaugojimo priemonė – objekto panauda ir pritaikymas šiandienos poreikiams nepažeidžiant vertingųjų (paveldinių) ypatybių. Tik tuomet objektą eksploatuoti gali būti finansiškai naudinga, ir jo išlikimas užtikrinamas. Kitaip sakant, brangiai kainuojanti apsauga tampa nebe savitiksliu dalyku, o vienu iš pelno gavimo faktorių.

Tačiau rezultatas pasiekiamas ne vien dėl privataus (savininkų) ar visuomeninio (vietos bendruomenių) lygmens suinteresuotumo. Pramonės paveldo išsaugojimo programos turėtų tapti šalies ekonominės plėtros politikos bei valstybės ir regionų plėtros planavimo dalimi. Paveldo išsaugojimą turi remti teisinė valstybių sistema (paveldosaugos įstatymai), jis turi būti skatinamas mokesčių lengvatomis, subsidijomis. Šie nuostatai deklaruojami šiuolaikiniuose tarptautiniuose dokumentuose, skirtuose pramonės paveldui.

Kitas aktualus klausimas – kam galima panaudoti ir pritaikyti buvusius ar esamus pramonės objektus? Britų mokslininkas Michaelas Strattonas išskiria keletą galimų komercinių ar kultūrinių pramonės pastato panaudos ir pritaikymo formų: tai – pramonės išsaugojimas, pramonės ar technikos muziejų steigimas, pramonės pastatų konversija į gyvenamosios ir visuomeninės paskirties pastatus.

Europoje vis dažniau buvę stambūs pramoniniai kompleksai pritaikomi kompleksinei veiklai: jie tarnauja kultūrinei, aptarnavimo, pramogų bei komercinei paskirčiai.

Koks pritaikymo ar panaudos būdas bus pasirinktas ir kaip jis bus įgyvendintas, daugeliu atvejų priklauso vien nuo savininko bei architekto norų.

Kiek pramoninio atminimo (istorinės materijos) bus palikta renovuojamuose objektuose, irgi visiškai priklauso nuo jų. Akivaizdu, tam, kad pramonės paveldo objektai būtų sėkmingai pritaikyti naujai panaudai, reikia darnaus savininkų, konservavimo ir restauravimo specialistų, architektų, ekonomistų, paveldo vadybininkų bei politikų ir administratorių, dirbančių vykdomosios valdžios lygmenyse bei viešosiose tarnybose, darbo.

Didžiausias Turino FIAT automobilių fabrikas (statytas 1915–1917 metais) 1995-aisiais pritaikytas komercinėms patalpoms: prekybos, viešbučių, kino teatrų ir operos teatro kompleksui; naujus architektūrinius akcentus sukūrė architektas Renzo Piano. 2006 m. nuotr.

Idealiausia – tęsti veiklą Idealu, kai senuosiuose gamybiniuose pastatuose galima tęsti veiklą, kuriai jie ir buvo pastatyti ar pritaikyti, t. y. gamybą. Tokie pastatai dažnai tampa firminiu įmonių ženklu. Įprastai kai kurie gamybos įrenginiai modernizuojami, tačiau autentiški objektai išsaugomi ir tarnauja viešiesiems ryšiams bei reklamai. Dažniausiai tai – nedidelės tradiciniais metodais dirbančios kompanijos. Pavyzdžiui, gėrimų ir maisto gamyklos, siūlančios tradicinę produkciją.

Lietuvoje yra keletas įmonių, įsikūrusių istoriniuose pramoniniuose pastatuose ir tebegaminančių tos pačios rūšies produkciją, kurios gamybai ir buvo statyti tie pastatai. Ryškesni pavyzdžiai: konditerijos įmonė „Rūta“ (Šiauliai), alaus darykla „Gubernija“ (Šiauliai), stipriųjų alkoholinių gėrimų gamykla „Stumbras“ (Kaunas). Savo istoriškumą jos aktyviai naudoja įmonių reklamoje ir deklaruoja tęsiančios senąsias gamybos tradicijas.

derinti švietimo, turizmo ir komercijos (suvenyrai, senomis technologijomis pagaminta produkcija) funkcijas.

XXI amžiuje tradicinius muziejus vis dažniau išstumia gyvieji. Tokiuose muziejuose eksponuojamas veiksmas, suteikiantis galimybę suvokti visą gamybos procesą ar jo dalį. Galima ir alternatyva – lankytojų taip pat mėgstamas filmų, skaidrių, kitų medijų apie pramonę demonstravimas. Technikos muziejų kategorijai galima priskirti kiek daugiau nei 25 Lietuvos muziejus.

Tik dalis jų įsikūrę pramonės paveldo statiniuose. Pavyzdžiui, Energetikos ir technikos muziejus Vilniuje. Daugiausia ekspozicijų įrengta buvusiuose vėjo ar vandens malūnuose (Žaliūkių vėjo malūnas (Šiauliai), Ginučių vandens malūnas (Ignalinos r.), transporto istorijos muziejai, įsikūrę geležinkelio stotyse ar pan. (pavyzdžiui, Petrašiūnų siaurojo geležinkelio stotis (Pakruojo r.), Anykščių geležinkelio stotis).

Didžioji dalis jų yra tradiciniai statiški muziejai. Išimtis būtų tik iki šių dienų tebeveikiantis Kleboniškių vėjo malūnas (Radviliškio r.), priklausantis Daugyvenės kultūros istorijos muziejuidraustiniui.

Dr. Marija Drėmaitė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros docentė

Idealu, kai senuosiuose gamybiniuose pastatuose galima tęsti tą veiklą, kuriai jie ir buvo pastatyti ar pritaikyti, t. y. gamybą. torių ar tapytojų dirbtuvės, niūriose ir tamsiose patalpose – elektroninės muzikos festivalių centrai ir pan.

Kadangi šiuolaikinės meno galerijos retai apsiriboja paveikslų ar instaliacijų demonstravimu, tokios erdvės dažnai tampa madingomis šiuolaikinės kultūrinės veiklos, laisvalaikio ir pramogų vietomis. Pasitaiko ir kombinuotų variantų – meno muziejų ir galerijų drauge su kultūros ir meno centrais, bibliotekomis, teatrais. Lietuvoje pramonės paveldo pritaikymo meno galerijoms pavyzdžių kol kas nėra, tačiau populiarėja kita industrinių erdvių pritaikymo kultūrinėms reikmėms tradicija – kultūros fabrikai.

Kultūros fabrikų, arba art factory, sąvoka vadinami dideli kultūros ir meno centrai įsikūrę buvusiuose pramoninės paskirties pastatuose. Būdinga, kad naujieji centrai perima originalų buvusios pramoninės įmonės pavadinimą (pavyzdžiui, buvusi pieninė pavadinama Pieno klubu, buvęs kabelių fabrikas – Kabelių fabriku ir pan.). Tokių fabrikų idėja gimė Beneliukso šalyse, per porą dešimtmečių ji išplito visame pasaulyje. Dabar suskaičiuojama per 200 buvusių pramoninių pastatų, tapusių moderniais kultūros centrais. 1983 metais įsteigtas „Trans Europe Halles“ tinklas – organizacija, šiuo metu vienijanti 43 nepriklausomus kultūros centrus, įsikūrusius buvusiuose pramoniniuose arba kariniuose statiniuose. Švedijoje įsikūręs koordinacinis tinklo biuras kuria ne tik bendrus projektus, bet ir europi-

g l i v ž snis

Tradiciniai ir gyvieji muziejai Kai kurie istoriniai pramonės objektai yra itin vertingi dėl savo architektūros, įrenginių, retos ar unikalios technologinės linijos, išsaugoto gamybos proceso. Natūralu, kad tokius pastatus norima išsaugoti švietimo tikslais, todėl juose steigiami muziejai. Techninės ar pramoninės pakraipos muziejaus steigimas tapo vienu populiariausių būdų išsaugoti pramoninį paveldą. Be to, muziejai be didesnių konfliktų geba su-

Meno galerijos Pastaraisiais metais didelės pramonės pastatų erdvės sėkmingai pritaikomos ir moderniojo meno galerijoms. Savita industrinė estetika ir neįprastos fabrikų patalpos domina įvairių meno šakų entuziastus: didelėse ir gerai apšviestose fabrikų salėse įkuriamos skulp-

63

g l i v ž snis žvilgsnis i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

nio masto rėmimo strategijas. „Trans Europe Halles“ suteikia galimybę besisteigiantiems naujo tipo kultūros centrams prisistatyti ir pasidalyti patirtimi.

Dėmesio vertas senojo Klaipėdos tabako fabriko pavyzdys. Bendrovė „Philip Morris Lietuva“ šias patalpas miesto savivaldybei pardavė už 1 litą su sąlyga, kad jos bus panaudotos socialinėms reikmėms (pati įmonė veiklą perkėlė į naujas patalpas). Kadangi fabrikas yra senamiestyje, nuspręsta jame įkurti kultūros, verslo ir rekreacijos kompleksą – kultūros fabriką. Kultūros fabrikų vizijas šiuo metu kuria ir kiti miestai, pavyzdžiui, svarstoma galimybė tokį fabriką įkurti buvusio Chaimo Frenkelio odų fabriko (Šiauliai) patalpose. Sėkmingai veikia viešoji įstaiga Menų spaustuvė, 2002 metais įsikūrusi 1961-aisiais statytoje „Tiesos“ spaustuvėje, Vilniaus senamiestyje.

Pritaikymas gyvenamajai paskirčiai Rekonstruoti buvusius pramonės pastatus į gyvenamuosius namus ar viešbučius tapo madinga XX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje. Mados pradininkai buvo menininkai, pradėję kurtis apleistame

pramoniniame žemutinio Manhatano SoHo rajone (Niujorkas). Čia jie rado pigių didelių erdvių kūrybinėms studijoms, kurios tapdavo ir jų gyvenamąja vieta. Netrukus greta pradėjo kurtis galerijos bei restoranai, vėliau – mados skatinami verslininkai. Šiais laikais tokios patalpos, vadinamieji loftai, įrengiamos įvairiai: nuo paprastų butų iki komfortiškų apartamentų. Ši mada itin paplito Anglijoje, kur loftais buvo paversti Londono, Mančesterio ir Liverpulio dokai bei tekstilės fabrikai. Keičiant buvusius pramonės pastatus į gyvenamuosius namus ar viešbučius, dažniausiai išsaugomi tik pastatų fasadai, kai kurios konstrukcijos ir kvartalo užstatymas, o gyvenamosios patalpos įrengiamos įvairiai. Tokios konversijos labai tinka viešbučiams bei studentų bendrabučiams, t. y. pastatams, kurie turi būti miesto centre ir kur nėra didelio poreikio įrengti automobilių aikšteles bei žaliuosius plotus. Beje, loftai – tai didmiesčio reiškinys, visiškai nesuprantamas provincijoje. Lietuvoje pirmieji tokie gyvenamieji butai pradėti kurti Vilniuje sovietmečiu statytuose apleistuose fabrikuose.

2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Pritaikymas komercinei paskirčiai Netoli miestų centrų esantys apleisti fabrikai dažnai pritaikomi ne tik gyvenamosioms patalpoms, bet ir komercinei paskirčiai: verslo biurams, viešbučiams, kitiems nuomai skirtiems objektams, reikalaujantiems neįprastų arba didelių erdvių. Priežastys tos pačios: gera padėtis mieste, didelės patalpos, ypač tinkančios moderniems atviriesiems biurams. Dėl didelių erdvių ir geros infrastruktūros pramonės paveldo pastatai pritaikomi ir prekybos patalpoms.

Tačiau tokiu atveju dažnai nukenčia jų architektūra, nes pastatas naudojamas tik kaip kevalas.

Išsaugojus ne tik pastato fasadus, bet ir kai kurias konstrukcijų ar technikos detales, galima sukurti unikalius objektus. Lietuvoje šiuo metu vyrauja istorinių ar sovietmečio pramonės pastatų integravimo į naujai statomus prekybos centrus pavyzdžiai: statant prekybos centrą „Akropolis“ Kaune integruoti XIX amžiaus pabaigos ir vėlesnių laikotarpių pramoniniai pastatai; prekybos ir laisvalaikio centre „Tilžė“ (Šiauliai) integruotas XIX amžiaus antrosios pusės brolių Nurokų odos fabriko gamybinis pastatas ir dūmtraukio dalis. 

SURENKAMOJO GELŽBETONIO SPRENDIMAI PRAMONINIAMS PASTATAMS

„DSV Transport“ logistikos terminalas.

UAB „Betonika“, priklausanti tarptautiniam koncernui „Consolis“, teikia kompleksinius konstrukcinius pastato sprendimus įvairiems projektams: biurams, pramoniniams bei prekybiniams pastatams, logistikos centrams, gyvenamajai statybai, laisvalaikio bei pramogų objektams, automobilių aikštelėms. UAB „Betonika“ projektuoja, gamina ir pristato perdangos plokštes, kolonas, rėmo sijas, laiptus, vienasluoksnes ir trisluoksnes sienas, mažosios architektūros gaminius.

UAB „Betonika“ veiklos koncepcija – teikti visą paslaugų kompleksą:  parengiame koncepciją, atitinkančią užsakovo poreikius;  atliekame pasirinkto sprendimo projektavimą;  gaminame aukščiausios kokybės gaminius;  gaminius transportuojame į statybos aikštelę;  atliekame montavimo darbus pasitelkdami subrangovus;  išduodame gaminių deklaracijas;  teikiame 5 metų garantiją gaminiams ir 10 metų garantiją paslėptiems defektams.

Kauno prekybos centras „Akropolis“ 2007 metais atidarytas buvusioje pramoninėje teritorijoje (Algimanto Kančo vadovaujama architektų ir dizainerių grupė: Vasilijus Masas, Uko Kiunapas, Valerijus Starkovskis).

2008 m. nuotr.

Surenkamųjų gelžbetonio konstrukcijų pastatų pranašumai:  optimalus kokybės ir kainos santykis;  mažos eksploatavimo išlaidos;  didelis energinis efektyvumas;  galimybė statyti šaltuoju metų laiku (esant iki -200C temperatūrai);  iki 2 kartų trumpesnis statybos laikas;  galimybė varijuoti architektūriniais sprendimais;  lankstus erdvių planavimas;  betono ekologiškumas;  ilgaamžiškumas.

„Bashallen®“ sistema.

Pramoninės paskirties pastatams UAB „Betonika“ gali pasiūlyti konstrukcinį pastato sprendimą – „Bashallen®“ sistemą. Neprilygstamą „Bashallen®“ statybos efektyvumą grindžia du elementai: išorės sienos elementas, kuris yra laikomasis, su termoizoliacija, su paruošta fasado apdaila, ir stogo elementas – STT tipo dvišlaitė denginio plokštė, kuri remiama ant išorės sienos elemento ir gali būti gaminama iki 26,5 metro ilgio.

Tai leidžia pastato viduje suformuoti dideles erdves, kuriose be apribojimų galima išdėstyti prekybines lentynas, gamybinius įrengimus, o tai suteikia didesnių galimybių planuojant vidaus patalpų išdėstymą. Be to, eksploatuojant pastatą, nepažeidžiant atraminių laikomųjų konstrukcijų, galima laisvai perplanuoti vidaus erdves.

Taip tenkindamas kintančius poreikius pastatas funkcionalus išlieka ilgą laiką. „Bashallen®“ statiniai kaupia perteklinį šilumos kiekį dienos metu ir grąžina jį naktį. Galimybė kaupti didelius šilumos pertekliaus kiekius taip pat reiškia, kad reikės mažiau brangios ventiliacinės įrangos ir kad bus galima apsieiti be oro kondicionavimo arba dirbti esant nedideliam kondicionavimo lygiui. Šios ypatybės leidžia energijos sąnaudas, skirtas pastatui šildyti ir kondicionuoti, sumažinti dukart. „Bashallen®“ sistema sėkmingai pritaikyta statant „DSV Transport“ logistikos terminalą Vilniuje, rekonstruojant Telšių valymo įrenginius, kituose projektuose.

UAB „Betonika“ Naglio g. 4A, Kaunas Tel.: +370 37 40 01 08

+370 37 40 01 07 El. paštas sales@betonika.lt www.betonika.lt

Marijos Drėmaitės nuotraukos

64

65

ĮSPŪDIS i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i ĮSPŪDIS

Šalčiausiame regione – šilčiausias namas Pasaulyje pripažintas „Passivhaus Institut“ Lietuvoje sertifikavo pirmąjį pastatą

Vladas ŠERELIS

Jei tikėsime statybininkų pasipuikavimais – Lietuvoje apstu energiškai efektyvių pastatų, pasyviųjų namų. Tačiau vadintis pasyviuoju namu mūsų šalyje gali kol kas

vienintelis pastatas. Tai gegužės pabaigoje duris atvėręs Pilnų namų bendruomenės namas Varėnos rajone, Panaros kaime. Jis yra oficialiai sertifikuotas Vokietijoje veikiančio instituto „Passivhaus Institut“.

Turėjo derėti su aplinka Pastato projektas buvo parengtas per maždaug du mėnesius. Projekto autorius Mindaugas Dagys „Statybai ir architektūrai“ sakė, kad buvo keliami specialūs reikalavimai pastato architektūrai – jis stovi Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje. „Statinys turi derėti su parko aplinka. Išlaikyta senovinė dvišlaičio stogo forma. Taip pat specialūs reikalavimai kelti langų dydžiui ir išdėstymui, fasado apdailai buvo privalu naudoti medieną. Netgi kaminą ant stogo turėjome sumontuoti išlaikydami formas, nors jis labiau butaforinis – pastate nėra katilo ar židinio, iš kurių rūktų dūmai“, – pasakojo architektas.

Pastatą šildo geoterminiai šilumos siurbliai, viduje pagal kompanijos „Uponor“ sprendimus įrengtas grindų šildymas. Karštą vandenį gamina ant stogo sumontuoti saulės kolektoriai.

Vidui planuoti kokie nors specialūs reikalavimai nebuvo keliami, nes prieš tai jau buvo padiktuota pastato forma ir architektūra. Vienintelis

vidaus patalpų išdėstymo reikalavimas – funkcionalumas. M. Dagys pastebėjo, kad vidaus planavimui ir pastato orientacijai pasaulio šalių atžvilgiu buvo skirtas labai didelis dėmesys, nes tai turi įtakos energiniam efektyvumui.

Projektą kardinaliai keitė M. Dagys pasyviojo pastato projekto autoriumi tapo ne iš karto. Kaip pats sako – likus iki statybų pradžios kiek mažiau nei dviem mėnesiams, kai ne tik buvo padaryti brėžiniai, bet ir pastatytas rūsys. Architektui teko kardinaliai keisti ir pagrindinių konstrukcijų, ir vidaus planavimo sprendimus.

Kadangi M. Dagys yra sertifikuotas pasyviųjų namų projektuotojas, Pilnų namų bendruomenės pastatą projektavo taip, kad šis būtų energiškai efektyvus. Sklypo paruošimo statyboms darbai buvo prasidėję, todėl teko labai greitai ruošti projektą. Jis buvo parengtas ir nusiųstas į „Passivhaus Institut“. Iš Vokietijos gautas atsakymas, kad projektas atitinka pasyviojo namo reikalavimus, nors jau rūsys buvo įrengtas. Architektui beliko laukti tik sandarumo testo ir teigiamo jo atsakymo. „Teko tik laukti statybų pabaigos ir tikėtis, kad statybininkai padarys viską, kaip numatyta projekte, bus pasiekti sandarumo reikalavimai. Atsakomybė

Apie Pilnų namų bendruomenės pastatą Gyvenamasis pastatas skirtas asmenų, priklausomų nuo psichiką veikiančių medžiagų, socialinei ir psichologinei reabilitacijai. Projektą inicijavo ir statybas aktyviai palaikė Nacionalinė pasyvaus namo asociacija, plėtojanti pasyviųjų namų idėją.

Ne pelno siekianti organizacija Pilnų namų bendruomenė 2011 metais išsikėlė tikslą pagerinti gyvenimo sąlygas ir pastatyti gyvenamąjį namą, skirtą gyventi reabilitaciją atliekantiems asmenims.

Buvo nutarta, kad būsimasis pastatas turi būti energiškai efektyvus ir organiškai įsilieti į bendruomenės kuriamą žmonėms draugišką aplinką. Todėl buvo pasirinkta pasyviojo namo koncepcija. Naujojo reabilitacijos centro plotas – 589 kvadratiniai metrai, jame įrengta 20 gyvenamųjų kambarių, gydytojų kabinetai, administracijos, pagalbinės bei ūkinės patalpos.

66

67

,,

ĮSPŪDIS i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Mindaugas DAGYS Architektas, įmonės „Descon“ vadovas

Teko tik laukti statybų pabaigos ir tikėtis, kad statybininkai padarys viską, kaip numatyta projekte, bus pasiekti sandarumo reikalavimai.

Atsakomybė tikrai slėgė. tikrai slėgė. Po atlikto sandarumo testo jau tikrai žinojome, kad šis namas atitinka „Passivhaus Institut“ reikalavimus“, – pasakojo M. Dagys.

Medžiagos pasyviajam namui statyti parinktos atsižvelgiant į izoliacines ir sandarumo ypatybes, ilgaamžiškumą. Statybų metu teko keisti langų sprendimą. Dėl eksploatacinių ypatybių ir ekonomiškumo buvo atsisakyta medinių langų ir pasirink-

Vienu projektu neapsiribojo Architekto Mindaugo Dagio vadovaujama įmonė „Descon“ jau parengė dvibučio pasyviojo gyvenamojo namo projektą. Statybos prasidės šį mėnesį. Tai bus pirmasis „Passivhaus Institut“ sertifikuotas gyvenamosios paskirties pastatas Lietuvoje. Šiam projektui sutelktos pasyviųjų namų projektuotojų, plėtotojų, gamintojų, tiekėjų, statytojų pajėgos. Įgyvendinant šį projektą Lietuvos rinkai norima parodyti, kad įgyvendinti pasyviųjų namų projektus Lietuvoje įmanoma ir kad tai yra vienintelė išeitis prieš kylančias energijos kainas. Norima paneigti mitą, kad pastatyti pasyvųjį namą yra labai brangu ir kad tokie namai netinkami Lietuvos klimato sąlygoms.

Atkreiptinas dėmesys – pastatą vadinti pasyviuoju galima tik tuomet, kai jis yra sertifikuotas Vokietijos instituto „Passivhaus Institut“ ir atitinka tokiems statiniams keliamus reikalavimus. Negavus tai įrodančio sertifikato, nesuteikiama teisė vartoti šį žodžių junginį.

68

ti sertifikuoti „Passivhaus Institut“ plastikiniai langai. Be to, jų ir kaina priimtinesnė. „Sunkumų statant pastatą daug neturėjome, nes buvo suburta labai profesionali ir puiki inžinierių, statybininkų komanda. Vienintelis dalykas – slėgė atsakomybė, nes tai pirmasis sertifikuotas „Passivhaus Institut“ pastatas, o Lietuvoje nėra praktikos, kaip tokie statomi“, – sakė architektas.

cinės medžiagos sluoksnio, palyginti su įprastomis medžiagomis. Dėl to pastatų sienos nebūna tokios storos, lengviau išspręsti įvairių mazgų sandarumo klausimus. Be to, medžiaga daug nesveria, tad ir dirbti statybininkams lengviau.

Papildomai sienoms sandarinti buvo naudotos priešvėjinės plokštės. Grindų konstrukcijai šiltinti irgi naudotas polistireno putplastis. Skaičiuojama, kad per metus vienam kvadratiniam metrui ploto šildyti bus sunaudojama vos 14 kWh energijos. Pagal mūsų šalyje galiojančius standartus šio namo energinio efektyvumo klasė yra A+.

ū p įsdis

Pasirinko tinkamus sprendimus Įdomu, kad beveik 600 kvadratinių metrų ploto pasyvusis namas stovi šalčiausiame Lietuvos regione. Bet jame gyvenantys ir dirbantys žmonės to nejaus. Pasirinkti konstrukciniai sprendimai užtikrina gerą atitvarų šilumos varžą bei sandarumą.

Pastatas statytas iš blokelių, užpildytų pilkuoju putų polistirenu, kitaip dar vadinamu neoporu. Pasyviojo namo konstrukcijose naudotas neoporas pagamintas bendrovėje „Kauno šilas“. Įmonės vadovas Vytautas Adomavičius „Statybai ir architektūrai“ pripažino, kad yra daug sprendimų tinkamai šiltinti pastatus, tačiau naudojant neoporą galima pasiekti geriausią rezultatą įdedant mažiau pastangų. O ir kaina projektui įgyvendinti bus mažiausia, palyginti su kitais sprendimais. „Vertinant žaliąją, ekologijos, pusę, neoporas yra aplinkai ir žmonėms draugiška medžiaga. Pradedant gamybos procesu, baigiant perdirbimu po keliasdešimties metų, ekologiškumas visuomet užtikrinamas“, – sakė V. Adomavičius. Įgyvendinant pasyviųjų namų projektus neoporo naudojimas turi daug privalumų. Pirmiausia toms pačioms termoizoliacinėms ypatybėms užtikrinti pakanka plonesnio termoizolia-

Turi įtakos ir sandarumui Kompanijos „Basf“ atstovas Baltijos šalims Arturas Indičianskis mato labai daug galimybių naudoti pilkąjį polistireną statant energiškai efektyvius namus. „Jeigu klausiama, kur galima naudoti šią šiltinimo medžiagą, gal būtų lengviau atsakyti, kur negalima. Šiltinimo sistema su pilkuoju polistirenu naudojama nuo pastato pamatų iki stogo.

Prieš keletą metų šiltinimo medžiagų gamintojai ėmė kurti medžiagas, kurių storis nedidėtų, tačiau šilumos izoliavimo ypatybės būtų geresnės už standartinių gaminių. Kai įsigalios Europos Sąjungos direktyva, reikalaujanti, kad visi pastatai būtų energiškai efektyvūs, šie šiltinimo medžiagų privalumai bus labai akivaizdūs“, – teigė A. Indičianskis.

Pilkasis putų polistirenas turi įtakos ne tik termoizoliacinėms pastato ypatybėms, bet ir jo sandarumui. Nors kai kurie statybų žinovais besijaučiantys patarėjai tvirtina, kad pastatas turi kvėpuoti, jų teiginiai nėra teisingi.

Pastatas turi būti vėdinamas, o ne praleisti pro sienas orą. Tad pilkasis putų polistirenas yra medžiaga, turinti mažas oro laidumo ypatybes. 

Tvirtumo ir estetikos derinys Didžiausias aptvėrimo sistemų gamintojas visame pasaulyje „Betafence“ turi plačiausią tvorų ir prieigos kontrolės produkcijos asortimentą. Plačioje gaminių paletėje – sistema „Securifor 2D/2D Varimesh“. Tai unikali sistema, sukurta ypatingą tvirtumą ir apsaugą derinant su estetišku dizainu.

Privalumai Saugumas. „Securifor 2D“ yra ypač tvirta suvirinto tinklo plokštė, suteikianti didžiausią apsaugą. Tinklo, į kurį sunku įsikabinti pirštais, profilis jungia nuo perlipimo ir perkirpimo apsaugotą, prie aplinkos derančią bei atsparią plokštę. Jų tvirtumą taip pat didina papildomos 6 milimetrų storio vertikalios vielos ir dvigubos 4 milimetrų storio horizontalios vielos, įrengtos 150 milimetrų centruose, vidinėje plokštės pusėje. Dėl nedidelių tinklo akučių ir didelio skersmens vielų prireikia daugiau laiko paprastais įrankiais perkirpti plokštę. Šį produktą idealiai tinka naudoti ten, kur reikalingas ypatingas tvirtumas ir išdėstymas pakopomis.

Nepastebima. Toks aptvėrimas dera prie aplinkos, jis nėra aklinas, tad matomumas yra puikus.

Ilgaamžiškumas. Sistemai nereikalinga ypatinga priežiūra.

Ilgaamžiškumą suteikia aukštos kokybės danga.

Stulpelių sistema „Bekasecure“. Jos stulpų dizainas ir aukštos nutraukimo ribos plienas garantuoja itin saugią, patvarią ir nesunkiai sumontuojamą sistemą. Stulpuose įrengiamos dvigubo intervalo kiaurymės – 10 x 20 milimetrų, o tvoros segmentai tvirtinami tolydžia dengimo plokštele ir specifiniais „Inox“ apsauginiais varžtais.

Stulpo profilis. Jis yra dvejopas: 140 x 115 x 3 ir 140 x 150 x 5 milimetrų.

Plokštė „Securifor 2D“ Šios plokštės tinklo akučių matmenys yra 12,7 x 76,2 milimetro.

Horizontalios vielos storis yra 4 milimetrai, kas 152,4 milimetro yra papildoma viela. Vertikalios vielos storis yra 6 milimetrai.

Plokštė „Securifor 2D Varimesh“ Jos akučių dydžiai: 12,7 mm x 76,2 mm – 0 – 1221,2 mm; 25,4 mm x 76,2 mm – 1221,2 – 2135,6 mm; 50,8 mm x 76,2 mm – 2135,6 – 2999,2 mm; 12,7 mm x 76,2 mm – 2999,2 – 3052 mm.

Horizontali viela: 4 milimetrų skersmens, kas 12,7 ir 4 milimetrus – dviguba viela, kas 152,4 milimetro – vidiniame paviršiuje.

Vertikali viela: 6 milimetrų skersmens, kas 76,2 milimetro.

Padengimo technika Plokštės pagamintos iš cinkuotų vielų. Kad būtų idealus sukibimas su poliesterio danga (mažiausiai 100 mikronų), paklotas rišamasis sluoksnis. Stulpeliai padengti poliesterio milteliais su cinkuotu pagrindu.

Spalvos Standartinė spalva: žalia RAL 6005. Iš viso „Betafence“ gali pasiūlyti 7 „Classic“ ir 3 „Prestige“ spalvų gaminius. Pagal užsakymą galimos ir kitos (ne iš mūsų RAL paletės) spalvos.

Pritaikymas Sistemą galima naudoti norint aptverti pramonines zonas, sandėlius, saugotinus gamybos objektus, ypač pavojingas zonas, kalėjimus.

Stulpeliai Stačiakampių stulpų sistema „Securifor“ yra 80 x 60 x 2,5 arba 120 x 60 x 3 milimetrų (priklausomai nuo stulpo ilgio). Stulpai – su viengubomis srieginėmis M8 įvorėmis. Segmentai tvirtinami specialiomis tvirtinimo detalėmis arba per visą ilgį dengiamosiomis plokštėmis ir vienakrypčiais varžtais. „Bekafix Super“ stulpų sistema. Tvoros segmentai tvirtinami iš šonų specialiomis apsauginėmis metalinėmis apkabomis su varžtais. Segmentams tvirtinti skirti suvirinti vamzdeliniai H formos stulpai (100 x 54 milimetrų) su išgręžtomis angomis.

Stulpai pristatomi su plastiko dangteliais. Ant šių naujų stulpų tvoros segmentai tvirtinami iš šono specialiomis tvirtinamosiomis detalėmis su vienakrypčiais varžtais.

www.betafence-tvoros.lt

69

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 08

2012 Nr. 08 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Sutaupytas litas gali atnešti tūkstantinių nuostolių Stebuklų nebūna. Šią taisyklę turi įsidėmėti tie pirkėjai, kuriems pardavėjai siūlo pigesnes medžiagas teigdami, kad jų kokybė tokia pat, kaip ir brangesniųjų. Praktika rodo, kad prasta pigių medžiagų kokybė netrunka išryškėti ir tuomet jau žmonės būna priversti antrą kartą mokėti keisdami nekokybišką daiktą į patikimą.

Pastaruoju metu Lietuvos rinką užplūdo nekokybiška plieninė stogo danga iš Kinijos bei kitų Rytų šalių. Pirkėjai užkimba ant mažos kainos meškerės, o paskui tenka graužti nagus dėl netinkamų sprendimų. „Sukurtas mitas, kad rusiška ar lenkiška plieninė stogo danga yra blogos kokybės ir reikia rinktis tik skandinavišką ar vokišką. Anaiptol. Pirmiausia reikia žiūrėti ne į gamintoją, bet į produkto

parametrus. Bemaž visi stogo dangos gamintojai žaliavą gauna iš tų pačių tiekėjų. Svarbu, kaip gaminamas galutinis produktas: kokio storio yra plienas, kaip cinkuojamas, kaip padengiamas paviršius. Tad pirkėjai, norintys kokybiškų produktų, pirmiausia turėtų teirautis jų parametrų“, – teigė kompanijos „Blachy Pruszynski“, be kitų statybos produktų gaminančios ir plieninę stogo dangą, atstovas Tomas Čekavičius.

Pirkėjai turėtų atkreipti dėmesį, kad kokybiškos plieninės stogo dangos skardos storis turėtų būti ne mažesnis nei 0,5 milimetro, cinko padengimo kiekis turėtų būti idealus – 275 gramai, bet ne mažesnis kaip 220 gramų vienam kvadratiniam metrui, poliesterio padengimo storis turi būti 25 mikronai (jei matinis poliesteris – 35 mikronai, poliuretanas 50 mikronų).

T. Čekavičiaus skaičiavimu, už kvadratinį metrą stogo dangos mokant litu ar dviem mažiau sutaupomi vos keli šimtai litų. Tačiau labai daug prarandama vertinant kokybę. Pigesnė skarda tarnaus penkerius ar daugiausia septynerius metus, o kokybiška danga patikimai saugo namą penkiolika, dvidešimt ar daugiau metų. „Blachy Pruszynski“ atstovas pastebėjo, kad didelės kompanijos, investuojančios į kokybiškų pastatų statybą, pigių ir nepatikimų produktų vengia. Labiausiai nukenčia privatūs vartotojai, kuriems prekybininkai yra geriausi patarėjai.

Gyventojams, sumaniusiems keisti seną stogo dangą, T. Čekavičius pirmiausia pataria rinktis kokybišką plieninę dangą. Vienas didžiausių tokios dangos privalumų – nedidelis svoris, palyginti su kitomis dan-

Kiek daug dalykų buvo laikomi neįmanomais, kol nebuvo įvykdyti...

Specialioji

purvo naikinimo

Kokybiškos stogo dangos (nuotr. viršuje) gamintojai apgailestauja, kad pirkėjai taupydami perka nekokybišką produktą ir nusivilia jau po kelerių metų (nuotr. apačioje).

komanda

gomis. Todėl nereikia papildomai tvirtinti konstrukcijų. Kitas privalumas – patogus montavimas, didelis spalvų pasirinkimas. Skardą galima pjaustyti kaip patogu, be to, ją galima tvirtinti ir ant nedidelio nuožulnumo stogo 8 laipsniai, taip ir ant daugiau negu 50 laipsniu stogo paviršių.

70

Be stogo dangos, kompanija „Blachy Pruszynski“ klientams siūlo metalinias stogo dangas, profiliuotos skardos lakštus fasadams, nešančius profilius stogams, putų polistirenu ar mineraline vata užpildytas daugiasluosnes plokštes sienoms bei stogams, lietaus nubėgimo sistemas NIAGARA, stoglangius AURA.

Apie kokybišką stogo dangą ir kitą produkciją daugiau informacijos sužinosite www.pruszynski.com.pl

UAB BSS grupė Mindaugo g. 42 LT-03210 Vilnius, Lietuva Tel. +370 5 204 1574 Faks. +370 5 204 1575 www.bssgrupe.lt 71