Statyba ir architektūra (2012/9)

Page 1

2012/09

Uždėti žiedą

Išplėsti

PE-Xa sistema – puikus kokybės, patogumo ir paprastumo derinys

6,80 Lt

Turėdami didesnę nei 35 metų patirtį statybų rinkoje, su pasididžiavimu siūlome aukščiausio lygio santechnikos sprendimus. Kadangi „Uponor PE-Xa“ vamzdžiai ir jungtys yra tobulai suderinti, o įrankiai bei priedai – labai paprasti, montavimo procesas yra greitas ir lengvas. Sprendimą pasiūlysime susidūrus su bet kokiu iššūkiu santechnikos srityje. Mes esame patikimi partneriai, o tai – Jūsų profesinio įvaizdžio ir sėkmės pagrindas. Privalumai: • Stiprios, ilgai tarnaujančios jungtys – kokybės garantija. • Unikali patentuota technologija, skirta profesionaliems montuotojams. • Tarnavimo laikas – daugiau kaip 30 metų. • Paprasti ir naudingi įrankiai bei priedai. Daugiau informacijos rasite mūsų svetainėje www.uponor.lt.

Sujungti



turinys i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 09

tema I 4

STATYBA

Iš pajūrio verslininkų turbūt niekada neišgirsi, kad kuri nors vasara jiems buvo gera verslo požiūriu. Bemaž visuomet vos galas su galu suduriamas. Tai mažai poilsiautojų, tai šalti orai, tai karšti orai. Bambekliai, daugiau nieko.

A. Šeštakauskas: „Nuo dugno pagaliau atsispirta“

situacija I 10

Nedegi sistema iš degiųjų medžiagų?

renovacija I 20 Vaistai skirti ne tam ligoniui?

ARCHITEKTŪRA

paveldas I 30

Kurhauzas vaduojasi iš tvorų

paveldas I 38

Nauja erdvė kūrybai

Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m. ISSN 0131-9183 Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Ukmergės g. 222 LT-07129 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt Bendrovės direktorė Jūratė Babickienė Vyr. finansininkė Valda Valečkienė Redaktoriai: Darius Babickas, Rusnė Marčėnaitė

iš arčiau I 52

Bendraautoriai: Kristina Buidovaitė, Ingrida Vičiulytė

Žinios padės nesuklysti

u t ir ys

NT gIDAS

Žurnalas „Statyba ir architektūra“

pasaulis I 46

Branduolinė karuselė

žvilgsnis I 58

Siekia paneigti mitus

sprendimas I 61

Kokie turi būti energiškai efektyvūs pamatai

2012 Nr. 09 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i redakcijos skiltis

Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Vilija Bernotienė Fotografas Paulius Lileikis Reklamos skyrius Tel. 370 5 246 1518 Liudmila Michalkevičienė Prenumeratos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Milda Vyšniauskaitė © „Statyba ir architektūra“, 2012 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą. Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako. Spausdino UAB „BALTO print“

Šis bambėjimo virusas pamažu buvo bepersiduodantis ir statybininkams. Viena vertus, juos iš dalies galima pateisinti, nes sunkmetis smogė akivaizdžiai. Kita vertus, ne vienas statybų sektoriaus atstovas buvo išpaikintas nuolat didėjančių pajamų, augančio klientų skaičiaus, kylančių paslaugų kainų. Prisimenant geruosius laikus prieš krizę kokybės tikėtis buvo sunku. Davei pastabą apdailininkui – šis susirinko mantą ir pro duris. Neva kam čia terliosiuosi su tuo, kuriam dar nežinia kokios kokybės reikia. Juk už durų laukia eilė, kuriems svarbu tik tai, kad darbas būtų padarytas. Kaip jis bus padarytas – nerūpi. Anų, visai nesenų laikų šlovės spinduliuose besišildančiųjų dar netrūksta. Paklausk bet kurio statybininko ar medžiagų pardavėjo, kaip jam sekasi. Ir atsakymas dažniausiai bus toks: pusė bėdos, bet tikrai ne taip, kaip buvo. O kodėl nelyginti su sunkiausiu periodu? Nemokam džiaugtis, pasirodo. O juk Statybininkų diena! Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Adakras Šeštakauskas įsitikinęs, kad šio amato atstovai privalo švęsti nepriklausomai nuo to, kokie metai – geri ar blogi – buvo.

k a d e s r ijo is c kilt s Ruduo dar tik prasideda ir dar šiek tiek ankstoka apibendrinti visų metų rezultatus. Tačiau kai kurias išvadas jau galima daryti. Statybininkams mestas renovacijos gelbėjimosi ratas ir šiais metais pasirodė besąs kiauras – daugiabučių atnaujinimas neįsisiūbavo kaip tikėtasi. Bet paskelbta pozityvių žinių – valstybės paramos jau gali tikėtis ir privačių namų gyventojai. Kompensacijos numatytos ir tiems, kurie panorės įsirengti alternatyvius energijos šaltinius savo namuose. Tiesa, naujos statybos namai į šias kompensacijas pretenduoti negali, bet pirmas žingsnis jau žengtas. Reikia laukti antro. Vietoje nestovi ir paveldo objektų atnaujinimas. „Statyba ir architektūra“ šiame numeryje tęsia straipsnių ciklą apie istorinius pastatus ir jų prikėlimą antram gyvenimui. Pozityvu ir tai, kad vis dažniau ir užsakovai, ir statybininkai suka energiškai efektyvių namų kryptimi. Vienbučių pasyviųjų namų pastatyta ne tiek jau ir mažai – čia vienas giriasi įgyvendintu projektu, čia kitas. Atsirado ir tokių, kurie įgyvendina dvibučio pasyviojo namo projektą. Geresnė gyvenimo kokybė čia įsikursiantiems žmonėms garantuota. Su ta mintimi norisi geresnio gyvenimo palinkėti ir visiems statybų verslo atstovams. Pasverkime viską – gal nėra taip blogai, kaip mėginama bambėti. Švęskime! 


statyba A. Šeštakauskas:

„Nuo dugno pagaliau atsispirta“

,,

2012 Nr. 09 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i tema

Adakras Šeštakauskas Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas

LSA misija nesikeičia – atstovauti statybų sektoriaus įmonėms įvairiose valstybės institucijose, padėti tarptautinio bendradarbiavimo srityje. Mes turime būti tarpininkai, turime padėti suvokti įstatymų niuansus.

a m e

Bitė RIMKUTĖ

Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) prezidentas Adakras Šeštakauskas į šalies prezidentės ir pramonininkų diskusijas dėl gresiančios ar nebegresiančios krizės nesileidžia. Tik primena – statybų sektorius it veidrodis atspindi bendrą šalies ekonomikos situaciją. Pirmojo 2012-ųjų pusmečio BVP ir statybos bei montavimo darbų apimčių augimas A. Šeštakauskui suteikia pagrindo tvirtinti: nuo dugno pagaliau atsispirta. Interviu „Statybos ir architektūros“ žurnalui jis kalbėjo ne tik apie problemas, kurias pastaruoju metu patyrė statybų sektorius. LSA yra rugsėjo 14 dieną jau tryliktą kartą vykstančios Statybininkų dienos šventės šeimininkė, o jos prezidentas neabejoja, kad švęsti reikia nepriklausomai nuo to, liūdni ar geri metai. Ne be reikalo prieš dvejus metus Seimas Statybininkų dieną paskelbė atmintina diena.

t

– Giliausios krizės metu, kai viena po kitos bankrutavo statybos įmonės, sakėte, kad statybų sektorius atsigaus tik tuo atveju, jei įsivažiuos daugiabučių namų renovacija. Ji neįsivažiavo iki šiol, bet ši pramonės sritis atsilaikė. Kas padėjo? – Mus ištraukė Europos Sąjungos (ES) finansuojami projektai: valomųjų įrenginių, komunikacijų, sąvartynų, kelių infrastruktūros statybos darbai. Išlikti padėjo ir visuomeninių pastatų – ligoninių, universitetų, mokyklų, darželių – modernizavimas. Tie sutvarkyti pastatai tikrai džiugina akį.

Padėjo ir miestelių gerovės tvarkymas. Gal kas mano, kad pagal mūsų gyvenimo lygį tos mažų miestelių aikštės net pernelyg prašmatnios, bet juk gerai, kai žmonės ne per purvyną bris kad ir į bažnytėlę.

įmonės rinkosi iš gatvės darbuotojus, taip ir dabar... Vidutinis darbuotojų skaičius atliekant statybos montavimo darbus didžiausias buvo 2008 metais – 110 tūkst. Pats mažiausias užfiksuotas 2010-aisiais – 58 tūkst. darbuotojų. Pernai tas skaičius išaugo maždaug 7 tūkst. Bet kiek dabar kalbu su įmonėmis – beveik visos dairosi darbo rankų. Kvalifikuotų darbo rankų. – Nors kvalifikuotų specialistų trūksta, statybos įmonės, ypač nekilnojamojo turto plėtotojai, šiandien dažnai pabrėžia, kad stato kur kas kokybiškiau nei statybų bumo metais. – Taip turėtų būti – statybos įmonių konkurencija didžiulė, perkančiosios organizacijos turi iš ko rinktis. Ir nebereikia imti švogerių ar partijos rekomenduotų įmonių. – Ar LSA tenkina statybininkų profesinio rengimo sąlygos Lietuvoje? – Didelė laimė ir sėkmė, kad statybininkų profesinio mokymo sistema, nors ir susitraukusi, išgyveno. Mes turime tikrai puikių specializuotų statybos mokyklų. Vilniuje dirba Statybininkų rengimo centras, yra mokyklų Kaune, Klaipėdoje, kituose miestuose. Visoje šalyje neseniai suskaičiavome bene 47 mokyklas (13 jų yra mūsų asociacijos narės), kuriose ruošiami statybininkai. Žinoma, tenka spręsti įvairių problemų. Agituojame įmones, kad mo-

a m e

– Ne kartą esate viešai apgailestavęs, kad Lietuvoje nebeliko kvalifikuotų statybininkų – visi išvažiavo į užsienį. Ar situacija vis dar nesikeičia?

– Negaliu sakyti, kad nėra teigiamų poslinkių, bet specialistų grįžta nedaug. Kaip per statybų pagyvėjimą


GERI FASADINIAI PASTOLIAI GAMINAMI IŠ PLIENO.

tema i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 09

a m e

kėtų stipendijas moksleiviams, padengtų kelionės sąnaudas jiems – kai kuriems prabanga net kasdien į užsiėmimus atvažiuoti. Tiesa, per pačią krizę agituoti nebuvo taip paprasta, bet išmintingi vadovai ryšių su profesinio mokymo įstaigomis nenutraukia, nes be paruoštų darbininkų ilgai neišsilaikysi.

t

– Laukiant galutinio sprendimo dėl Visagino atominės elektrinės (VAE) visiems rūpi, kaip šiame projekte galėtų dalyvauti mūsų šalies statybos įmonės – kiek leis jų patirtis, kiek jas turėtų proteguoti valstybė.

– Sprendimas dėl VAE bus priimtas dar nelabai greitai. Aš šia tema pasisakau nepopuliariai. Jei, pabrėžiu, jei VAE bus statoma, tai, be abejo, Lietuvos statybininkai šiame projekte dalyvaus. Kad mūsų šalies įmonės nebus generaliniai rangovai – dėl savo dydžio, finansinių aspektų ir veiklos specifikos – irgi aišku. O besitikinčiųjų, kad dalyvaus statant VAE, galėčiau išvardyti visą sąrašą. Kiek šiuo klausimu turi ar gali tarpininkauti šalies valdžia – kitas klausimas. Manau, įmonės pačios turi kovoti dėl užsakymų. Žinoma, visai normalu, jei sudarant sutartis numatoma, kad tam tikras procentas darbų turi atitekti vietos rangovams. Tokios rūšies protegavimas priimtas pasaulyje, nebūtų nuodėmingas ir mūsų besivystančioje šalyje. Juolab kad Lietuvos įmonės gali atlikti tikrai daugybę darbų – kompresorinių, transformatorinių, inžinerinių tinklų, siurblinių – visų šių ir dar daugybės panašių statinių statyba, gal tik išskyrus reaktorių bloko (ir tai – tik sudėtingus technologinius etapus), tikrai mūsų jėgoms.

– Statybininkai dejuoja dėl ydingos viešųjų pirkimų sistemos, kai perkama už mažiausią kainą. Ir vis lipa ant to paties grėblio: žada dirbti kone už ačiū, po to pritrūksta lėšų pažadams įvykdyti, tada kenčia kokybė, o galiausiai – ir įmonių reputacija. Ir niekas nesikeičia. – Sistema tikrai bloga visiems. Valstybės kontrolė labai ilgai daužė visus pasirinkusius ne mažiausios kainos pasiūlymą, užsakovai jaučiasi supančioti, nes neturi galimybių daryti jokių projekto korektūrų, rangovai smaugia vieni kitus stengdamiesi parodyti kuo mažesnę kainą, po to baigia objektus ne tik nepelningai, bet ir nuostolingai. Gerai, jei nuostolingas vienas iš keliolikos įmonės projektų. Bet kai trejus metus visas sektorius dirba nuostolingai, vadinasi, jokių rezervų nėra nuostoliams padengti. Daug metų svarstėme įvairius šios problemos sprendimo būdus. Pavyzdžiui, numatyti galimybę pašalinti nepagrįstai mažas kainas pasiūliusius konkurso dalyvius, galbūt įvesti būtinybę pagrįsti tą mažą kainą – bet tai irgi papildomos išlaidos. Pagaliau tam tikras veiksmas padarytas: praėjusių metų lapkritį Viešųjų pirkimų įstatyme įrašyta, kad pasirenkama turi būti mažiausia arba ekonomiškai pagrįsta kaina. Tai yra labai reikšminga naujovė. Nors pagrįsti ekonomiškai nėra taip paprasta ir formuluojant kriterijus (kokybinius, energinius, atsiperkamumo, ilgaamžiškumo bei kitus), ir vertinant siūlymus. Bet jau vyksta diskusija. Ir nuo tada, kai priimta pataisa, bene 7 proc. atvejų pirkimų atlikta vadovaujantis ekonomiškai pagrįstos kainos kriterijumi. Dabar svarbu išmokyti perkančiąsias

t

organizacijas tuo įstatymo nuostatu naudotis, taip pat – jį išplėsti. Turėkite omenyje, kad 80 proc. biudžeto ar ES fondų pinigų iškeliauja per viešuosius pirkimus. Privačių investicijų tėra 20 proc.

PATYS GERIAUSI – GIUGLINGENE – EIBENSBACHE.

– Ko šiandien LSA nariai tikisi iš šios organizacijos, kokia Jūsų vizija dėl asociacijos misijos ateityje? – Asmeninių planų neslepiu – kitąmet baigiasi mano kadencija asociacijos vadovo poste, ir aš labai norėčiau, kad būtų išrinktas žmogus, kuris myli statybininko profesiją, gali skirti tam visą savo dėmesį ir su didesne energija spręsti dar daugiau klausimų. Tiesa, mes per tuos 20 metų irgi daug visko nuveikėme, bet daugelis sprendimų galioja tam tikrą laiką, reikia judėti į priekį. O LSA misija nesikeičia – atstovauti statybų sektoriaus įmonėms įvairiose valstybės institucijose, padėti tarptautinio bendradarbiavimo srityje. Mes turime būti tarpininkai, turime padėti suvokti įstatymų niuansus. Mūsų šventa pareiga yra ir profesinis mokymas, privalome daryti įtaką programų kūrimui. Beje, už ES pinigus vykdome ir darbuotojų mokymus – šiuo metu vyksta jau antras projektas. Per pirmąjį vietoj planuotų 4000 apmokėme 7000. Tam skirta 5,8 mln. litų, iš jų 70 proc. apmoka ES fondai, likusią dalį – įmonės. Tai projektas, skirtas ne tik darbininkams, bet ir vadovams, specialistams – mokymas vyksta pagal įvairias programas. LSA šiandien turi apie 150 narių. Vertinant pagal statybos įmonių skaičių tai nėra daug. Vis dėlto beveik visos vidutinės ar stambesnės įmonės priklauso mūsų asociacijai. 

a m e Pardavimas UAB „Layher Baltic“ // Šiltnamių g. 30, LT-04130 Vilnius Tel.: +370 654 44455, +370 688 19612, el. p. info@layher.lt, www.layher.lt

Nuoma UAB „CRAMO“ // tel. +370 5 235 70 40, el. p. info.lt@cramo.com UAB „EASY RENT“ // +370 609 47001, el. p. v.tunkevic@easy-rent.lt UAB „SAURENTA“ // tel. +370 613 11774 UAB „STORENT“ // tel. +370 682 28200, el. p. storent.lt@storent.com


R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 09

2012 Nr. 09 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Karalių pasekėjai Diegti atsinaujinančius energijos šaltinius gamykloje farmacininką įkvėpė Švedijos monarchų rūmų pavyzdys Vladas Šerelis

Ar gali kelis tūkstančius kvadratinių metrų ploto užimanti gamykla šildymui per metus išleisti tiek pat, kiek ir vidutinio dydžio individualusis namas? Tokių pavyzdžių yra. Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje (LEZ) įsikūrusi farmacijos gamykla „Aconitum“ dujinius katilus užkuria tik dėl to, kad privalu sunaudoti atitinkamą dujų kiekį. Visa kita reikalinga energija gaunama iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Susidūrė su nepatiklumu „Apie alternatyvius energijos šaltinius pas mus sklandė ir dar tebesklando įvairiausių gandų. Manoma, kad tai neefektyvu, brangu įsirengti, investicijos neatsiperka. Bet jeigu nedarai, tai ir nežinai, kaip yra iš tiesų. Mes pabandėme ir tikrai nenusivylėme“, – pasakojo bendrovės „Aconitum“ verslo plėtros direktorius Laimis Akramas. Šiuo metu farmacijos kompanija du trečdalius reikiamos energijos gamybai bei patalpoms šildyti gauna iš atsinaujinančių energijos šaltinių. „Aconitum“ yra vienintelė Europoje, o gal ir pasaulyje

farmacijos įmonė, pasigaminanti šitiek žaliosios energijos. Tiesa, vienas Danijos vaistų gamintojas irgi gyrėsi įdiegęs alternatyvius energijos šaltinius. Tačiau paaiškėjo, kad jie tarnauja tik administracijos pastatui, o gamybos korpusai naudoja tradicinius energijos šaltinius. L. Akramas sakė, kad idėja įdiegti alternatyvius energijos šaltinius gimė ne spontaniškai. Dar projektuojant statinius imta ieškoti galimų sprendimų. Į efektyvią rekuperacinę sistemą, šildymo ir karšto vandens ruošimo sistemas, energiją tausojantį apšvietimą ir kitas priemones investuota 0,6 mln. litų.

„Pinigai nemaži, tad reikėjo rimtų skaičiavimų. Kiekviename etape ieškojome efektyvumo. Daug patirties pasisėmiau iš užsienio, tačiau ir ten ne visi sprendimai logiški. Antai techninių patalpų lubų aukštis siekia tris metrus ir daugiau. Klausiu: kam to reikia, juk didelį tūrį reikia šildyti, išlaikyti? Konkretaus atsakymo negavau, tik aptakiai man paaiškino, kad neva visi taip daro. Arba produkcijos pakavimo patalpų lubos – net šešių metrų aukščio. To tikrai nereikia“, – aiškino L. Akramas ir vedžiojo po technines patalpas, kur labai dažnai tenka palenkti galvą norint neužkliūti už ventiliacijos ortakių. Tačiau diskomforto tai nesukelia – juk tose patalpose kasdien nevaikštoma. Dujas priversti deginti Skaičiavimai parodė, kad šildyti vieną kvadratinį metrą gamyklos kainuoja vidutiniškai 70 centų per mėnesį. Tokių rezultatų pasiekiama naudojant geoterminį šildymą ir saulės kolektorius su specialia talpykla. Ši yra tarsi reguliatorius – jeigu saulės energijos pritrūksta reikiamai temperatūrai pasiekti, įsijungia šilumos siurbliai. Šildymui yra įrengti ir dujiniai katilai. Tačiau jie naudojami labai retais atvejais, dažniausiai tuomet, kai reikia sudeginti atitin-

kamą kiekį dujų. To reikalauja pasirašyta sutartis su dujų tiekėjais dėl atitinkamo kainos tarifo. „Lietuvoje viską reikia labai gerai išmanyti pačiam, nes tiekėjai įrangą įpirš ne tokią, kokios pakanka, bet kaip parašyta normatyvuose. Kai paprašiau skaičiavimų, kokio galingumo dujų katilus vertėtų sumontuoti, pardavėjai naudojosi standartiniais skaičiavimais – pagal plotą. Neatsižvelgta į tai, kad patalpos sandarios ir didelio galingumo nereikės. Teko pačiam viską perskaičiuoti“, – pasakojo L. Akramas. Šiluma į patalpas perduodama ypač efektyviais konvektoriais. Svarstytas ir grindinio šildymo variantas, tačiau investicijos į jį pasirodė esančios per didelės. Darbininkai daug išmoko „Aconitum“ gamykloje visi alternatyvūs energijos šaltiniai sudaro visumą. Šilumą, kurią gamina geoterminiai šilumos siurbliai, padeda taupyti efektyvi rekuperacinė sistema, šviežią orą tiekdama jau pašildytą. Vasarą vyksta atvirkštinis procesas. Čia irgi pasitarnauja ne tik vėdinimo sistema, bet ir tie patys šilumos siurbliai. Gamybos patalpoms vėsinti tradicinės oro paruošimo sistemos sunaudotų labai daug energijos, tad pasitelkta žemės vėsa. Mat žiemą, kai šilumos siurbliai ima žemės gelmių šilumą, gręžinių zonose gruntas atšaldomas bemaž iki 0 laipsnių. Vasarą, kai į gręžinių zonas keliauja šiltas šilumnešis, gruntas vėl įšyla. „Patalpoms vėsinti naudojamas pasyvus šaltis. Nenaudojame jokių kompresorių šaldymui, užtenka, kad skystis tiesiog cirkuliuoja“, – paaiškino L. Akramas. „Aconitum“ gamyklos centre atsinaujinančios energijos sistemas įrengė įmonė „Varmega“. Jos direktorius Andriejus Miknis pripažino: teko daug mokytis, nes „Aconitum“ patalpose įdiegtos kai kurios sistemos Lietuvoje buvo naujovė. Vėdinimo sistema, pasak A. Miknio, yra labai sudėtinga. Panašių sistemų „Varmegai“ įrengti teko, bet ne tokios galios. Farmacijos gamykloje panaudoti dideli įrenginiai, patalpos – didesnio švarumo klasės. Paprastos vėdinimo sistemos ir tos, kuri sumontuota „Aconitum“ gamykloje, nepalyginsi. Ten, kur gaminami vaistai ir maisto papildai, turi būti išlaikomi sudėtingi temperatūros, drėgmės režimai. „Vėdinimo sistemos principą išmano daugelis. Tačiau pati sistema sudėtinga, nes techninės patalpos, kuriose stovi įranga, neleistų įrengti vieno įrenginio. Mums teko sumąstyti, kaip

sumontuoti mažesnius vėdinimo įrenginius, įrengti cirkuliacinę vėdinimo sistemą, užtikrinti slėgio palaikymą“, – pasakojo A. Miknis. „Varmega“ nėra techninio projekto autorė, tačiau be jos specialistų pagalbos projektavimo darbai neapsiėjo. „Mes pateikdavome reikalingos informacijos. Kadangi sistemos buvo montuojamos ir didelėse, ir mažesnėse patalpose, buvo svarbu tinkamai įvertinti, ar įranga veiks be priekaištų. Projektavimo metu ne viską galima nuspręsti, nemažai klausimų kildavo montuojant, todėl projektą teko koreguoti. Nes vienaip jis atrodo popieriuje, o iš tikrųjų reikėjo suderinti įrenginių aukštį, dydį, ortakių skersmenis“, – sakė „Varmegos“ direktorius. Montuojant kiek neįprastą sistemą darbuotojams buvo neramu, ar pakankamai dulkių bus surenkama, ar į visus patalpų kampus pateks oro. Paleidus įrenginius reikėjo dar kartą tikrinti ir įsitikinti, kad sistema funkcionuoja tinkamai. A. Miknis džiaugiasi įgijęs nepakeičiamos praktikos, todėl jo vadovaujamos įmonės specialistai dabar gali montuoti išties aukštos klasės sistemas. „Varmega“ iki šiol palaiko ryšius su farmacijos gamykla, prižiūri įdiegtas sistemas, žino, kaip jos veikia.

elektros kainas, investicijos galbūt jau ir atsipirko, nes per metus sutaupoma nuo 115 tūkst. iki 300 tūkst. litų. Išbandė savo namuose Rodydamas, kaip veikia visos inžinerinės sistemos, L. Akramas nepaliauja stebinti savo žiniomis. Atrodytų, kalba ypač kvalifikuotas inžinierius arba fizikas. „Aš – medikas. O fizika yra mano hobis. Patinka domėtis technologijomis, jų veikimo principais“, – paaiškino „Aconitum“ verslo plėtros direktorius. Jam netiktų batsiuvio be batų palyginimas. Pats L. Akramas vienas pirmųjų Lietuvoje savo namuose įsirengė alternatyvius energijos šaltinius ir savo pėdomis nuolat ragina sekti kitus. „Alternatyviais energijos šaltiniais susižavėjau Švedijoje. Ten plėtojami projektai išties įspūdingi. Labiausiai įsiminė tai, kad net karališkieji rūmai sostinėje Stokholme naudoja geoterminę energiją. Ir kai girdžiu, kad pas mus neįmanoma to pasiekti, pyktis užverda. Jeigu nedarysi pats, tai niekas kitas ir nepadarys“, – sakė L. Akramas.

Vėjo jėgainės atsisakė Vaistų gamyboje naudojama nemažai karšto vandens, tad jam ruošti įrengti vakuuminiai saulės kolektoriai. L. Akramas apskaičiavo, kad plokšteliniai nebūtų buvę tokie efektyvūs. O gamykloje sumontuotieji visiškai patenkina poreikius. Šitaip paneigtas dar vienas mitas, kad Lietuvoje per mažai saulėtų dienų. Būta sumanymo farmacijos gamyklą padaryti energiškai visai nepriklausomą. Norėta pastatyti vėjo jėgainę, kuri patenkintų ir elektros energijos poreikius. Tačiau Kauno LEZ patenka į oro uosto apsaugos zoną, todėl čia ribojamas statinių aukštingumas. O investuoti į mažo efektyvumo vėjo jėgainę nenorėta. Iš pradžių buvo skaičiuojama, kad investicijos į atsinaujinančius energijos šaltinius gamyklai atsipirks per 4–5 metus. Tai palyginti greitas laikotarpis. Tačiau gavus Europos Sąjungos fondų paramą įrenginiai atsipirks ir per dvejus metus. O įvertinus nuolat kylančias gamtinių dujų ir

Laimis Akramas, bendrovės „Aconitum“ verslo plėtros direktorius


situacija i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 09

Nedegi sistema iš degiųjų medžiagų? Lietuvoje nesvarstoma, kad reikėtų vertinti kiekvieno produkto atsparumą ugniai, o ne visumą

2012 Nr. 09 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i situacija

Vladas ŠERELIS

Gaisrinės saugos tema statybose – tikrai neišsemiama. Vos pradedame gvildenti vieną aktualiją, netrunka atsirasti kita. Gaisrai nebaigtuose objektuose ar statybvietėse nėra naujas reiškinys. Tačiau diskusijos, kodėl jų įvyksta, kaip išvengti nelaimių, nesibaigia. Kaip ir patys gaisrai.

Nelaimė – dėl palikto žiebtuvėlio Vienas pastarųjų gaisrų, sukėlusių diskusijų apie degiųjų statybinių medžiagų naudojimą, įvyko viename sostinės prekybos centre. Kaip įprasta tokie objektai dažniausiai statomi iš surenkamųjų konstrukcijų naudojant daugiasluoksnes „sandwich“ tipo plokštes, užpildytas poliuretanu. Gaisro židinys nebuvo atitvarose – užsidegė šalia pastato sukrautos padangos. Tačiau užteko aukštos temperatūros bei kibirkščių, kad užsidegtų ir pats statinys. Neseniai Vilniaus pašonėje, Vosyliukų gyvenvietėje esančioje sodininkų bendrijoje „Silikatas“, degė mūrinis gyvenamasis namas. Gaisro tyrimo išvadose rašoma, kad labiausiai tikėtina, jog pastatas užsidegė dėl lauke ant palangės saulės atokaitoje palikto žiebtuvėlio. Sprogęs žiebtuvėlis uždegė polistireniniu putplasčiu apklijuotą namo

fasadą. Gaisras išplito akimirksniu. Kai po maždaug dvidešimties minučių atvyko ugniagesiai, pastatas jau degė atvira liepsna, gaisras buvo persimetęs ir ant kaimyninio namo stogo. Gaisrą tyrę Vilniaus APGV Trakų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio specialistai teigė, kad šio gaisro galėjo nebūti, jei namo fasadas būtų buvęs apšiltintas nedegiosiomis izoliacinėmis medžiagomis arba jis būtų buvęs nutinkuotas taip, kaip reikalaujama. Tokiu atveju sprogęs žiebtuvėlis, matyt, nebūtų sukėlęs skaudžių padarinių. Specialistų pastebėjimu, polistirenu apšiltinti ir neužtinkuoti fasadai akivaizdžiai kelia pavojų, yra didesnės gaisro rizikos židiniai. Jei žmonės gyvena nebaigtuose statyti arba renovuojamuose, remontuojamuose pastatuose, gaisro pavojus visuomet yra didesnis. „Be jokios abejonės, gaisro grėsmė yra didesnė, kai namo sienų sistema dar nebaigta. Jei mūro sienos apklijuotos putų polistirenu ir neuždengtos armuojamuoju tinkleliu bei tinko sluoksniu, tokia sienos sistema yra nebaigta. O nebaigtame statyti name, žinia, gyventi negalima“, – sakė ugniagesiai. Šis gaisras sukėlė nerimą kitiems sodininkų bendrijos „Silikatas“ gyventojams, nes tokių pat apšiltintų ir vis dar neužtinkuotų namų yra ne vienas. Tad gaisras gali vėl įsiplieksti bet kuriuo metu dėl menkiausio ugnies židinio.

Užsidega ir savaime Reikėtų atkreipti dėmesį, kad visos polimerinės (plastmasinės) medžiagos yra pagamintos iš naftos ir yra degios. Įvairūs priedai, vadinamieji antipirenai, šiek tiek sumažina jų degumą, tačiau neapsaugo nuo staigaus sudegimo, jeigu šios medžiagos užsidega. Dar reikėtų nepamiršti, kad pasiekusios tam tikrą kritinę temperatūrą (pavyzdžiui, +350°C ar +450°C) degiosios ir net sunkiai degios medžiagos užsiliepsnoja savaime, netgi jei nėra ugnies šaltinio. Šiuo požiūriu pastebimas didžiulis įvairių statybinių medžiagų skirtumas, pradedant lengvai degiomis, toliau – savaime užgęstančiomis, sunkiai degiomis ir nedegiomis. Liepsnojant degiosioms medžiagoms

10

išsiskiria šiluma (šiluminė energija). Išsiskiriančios šilumos kiekis ir proceso greitis yra vienas pagrindinių klasifikavimo rodiklių – pagal tai medžiaga vertinama gaisro grėsmės aspektu. Tačiau tai ne vienintelis veiksnys. Labai svarbus faktorius, darantis tiesioginę įtaką žmonių saugumui gaisro metu, yra dūmai, liepsnojantys lašai ir atliekos. Tiršti dūmai visada sunkina evakuaciją, taip pat dūmuose gali būti nuodingųjų dujų, kurios kelia tiesioginę grėsmę gyvybei ir sveikatai. Degantys lašai ir atliekos gali sužeisti, skatina ugnies išplitimą į kitus aukštus, nutolusius nuo gaisro židinio, o tai labai apsunkina gelbėjimo ir gaisro likvidavimo darbus.

11


situacija i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 09

2012 Nr. 09 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i situacija

i s uat ija c

statybai ir statybos darbų organizavimo projektuose turėtų būti nurodytos gaisrinės saugos reikalavimų sąlygos, atsižvelgiant į statybos darbų aplinkybes ir darbų technologiją (galimas medžiagų, konstrukcijų bei statybinių atliekų sandėliavimo zonas, saugos reikalavimus ir priemones atliekant darbus, nurodymus kilus gaisrui statybvietėje).

,,

Andrius Buska Bendrovės „Rockwool“ techninis vadovas

Ne visai teisinga, kad vertiname tik bendrą visos sistemos degumo klasę, neatsižvelgdami į atskirų medžiagų degumą. Nesiima atsargumo priemonių Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, gaisrai statybose sudaro iš dalies nežymią dalį visų šalyje kilusių gaisrų. Renkant ir apibendrinant statistinius duomenis pagal įvykio vietą, gaisrai dėl nedidelio jų skaičiaus statybose atskirai nėra išskiriami. Remiantis nuo 2009 iki 2012 metų pirmo pusmečio surinkta ir išanalizuota 43 gaisrų, įvykusių statomuose objektuose, informacija, pastebima tendencija, kad pagrindinės statybose kilusių gaisrų priežastys yra elementarių gaisrinės saugos taisyklių nesilaikymas. „Dažniausiai statybose gaisrų kyla dėl neatsakingo darbininkų požiūrio elgiantis su ugnimi, kai atliekami suvirinimo darbai, pjaustomos metalinės

12

Neįvertina atskirų medžiagų „Ne visai teisinga, kad vertiname tik bendrą visos sistemos degumo klasę, neatsižvelgdami į atskirų medžiagų degumą. Skirtingais statybos etapais atitvaros degumo rizika bus vis kitokia. Antai namas, sumūrytas iš blokelių, kurių degumo klasė – A1, iš pradžių bus vienoks, o jau apšiltintas mažos (pavyzdžiui, E) degumo klasės produktais – kitoks. Tik visiškai įrengus apdailos sistemos sluoksnius, bendrai sistema galbūt bus įvertinta B degumo klase, ir nekils abejonių, ar ji tinkama naudoti. Bet gal vertėtų pažvelgti ir į atskirų

Almantas Indriliūnas Atsakomybė tenka projektuotojams 2010 metų gruodžio 7 dieną patvirtinti Gaisrinės saugos pagrindiniai reikalavimai. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento atstovų nuomone, degiųjų medžiagų naudojimas ir statinio viduje, ir išorėje reglamentuojamas gana griežtais reikalavimais. Jie taikomi vienodai ir naujai statomuose, ir atnaujinamuose statiniuose. Šiuo požiūriu nesiskiriame nuo kitų Europos Sąjungos (ES) šalių. Be degiųjų medžiagų normavimo, labai svarbu, kad statybos produktai ar ruošiniai, kurie naudojami statybose, atitiktų reglamentuojamus gaisrinės saugos rodiklius, o tai turėtų būti kontroliuojama atliekant techninę statybos priežiūrą. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento atstovų teigimu, statybvietėje ir statomame statinyje užtikrinant gaisrinę saugą svarbią vietą užima ir projektuotojai. Jie pagal statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ nuostatus rengdami projektus turi nurodyti projekto sprendinių įgyvendinimo sąlygas ir kitus bendruosius gaisrinės saugos užtikrinimo reikalavimus statybvietėje bei statomame statinyje, kurių privalu laikytis. Ypatingų statinių pasirengimo

i s uat ija c

konstrukcijos, naudojami dujiniai degikliai. Atkreipiamas dėmesys ir dėl to, kad nesiimama papildomų priemonių siekiant apsaugoti arba pašalinti arti esančias statybines medžiagas (įvairias stogo plėveles ir pan.) ar šiukšles, kurios gali užsidegti“, – sakė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Prevencijos organizavimo skyriaus vyresnysis specialistas Vincas Sasnauskas. Anot jo, pasitaiko, kad statybų metu naudojama laikina atviroji elektros įranga būna pažeista ir neapsaugota nuo trumpojo laidų jungimo, laikinosios darbų, kuriems atlikti naudojama ugnis, vietos neaprūpinamos gesintuvais, o kilus gaisrui darbuotojai nežino, kaip tokiu atveju elgtis, nes instruktažai objekte gaisrinės saugos klausimais nebuvo atliekami.

Projektų ekspertizės ir gaisro saugos įmonių asociacijos prezidentas

Gaisrų statybos metu kyla dėl įvairiausių priežasčių, pradedant degiųjų medžiagų naudojimu, baigiant statybininkų klaidomis (žmogiškasis faktorius), nesilaikant darbo saugos reikalavimų, statybos darbus atliekant su technologijų pažeidimais. Didžiausias gaisro pavojus kyla dėl neatsargaus elgesio su ugnimi statybų vietoje. Nesaugiai sandėliuojamos statybinės medžiagos, ypač degiosios, o šalia dirbama su atvira ugnimi. Projektavimo metu nustatomi reikalavimai medžiagoms, kurios gali būti naudojamos tam tikruose objektuose, įvertinus objekto pavojingumo klasę – ar tai būtų vidaus apdailos medžiagos, ar lauko sienų apdaila, „sandwich“ tipo plokštės. Pačios konstrukcijos dažnai yra degios, todėl projektuojant statinį numatomos apsaugos priemonės: konstrukcijos turi būti apsaugotos tam tikros degumo klasės medžiagomis. Gelžbetonio konstrukcijoms

sistemos komponentų degumą. Bet kurio specialisto paklausus, kuriai degumo klasei būtų priskirta sistema su polistirenu, neuždengtu tinku ar bent armuojamuoju sluoksniu, kiekvienas nemąstydamas atsakytų, kad E“, – kalbėjo bendrovės „Rockwool“ techninis vadovas Andrius Buska. Modelis, kuris Europoje buvo sugalvotas statybos gaminių degumo klasėms nustatyti, pirmiausia buvo skirtas būtent atskiroms medžiagoms. Dabar, kai vis daugiau statybinių gaminių naudojama rinkinyje kaip sistema, atskiroms medžiagoms vertinti sukurta metodika nelogiška. Mat vertinamas tik ugnies poveikis dengiamajam sluoksniui, t. y. vienam komponentui. Vertinant bandymų rezultatus, nustatyta degumo klasė bus visiškai kitokia, turint omenyje sistemą ir atskirą medžiagą. Akivaizdus pavyzdys – daugiasluoksnės atitvarinės plokštės (vadinamosios „sandwich“ tipo). Tokios plokštės gali atitikti B ar A degumo klases, nes iš

abiejų pusių yra dengtos skarda. Tačiau išardžius tokią sistemą po gaisro atsparumo bandymo viduje panaudotas mažų degumo klasių izoliacinės medžiagos užpildas bus visiškai išsilydęs. Atitinkamose ES institucijose diskutuojama, kaip reikia taikyti naujus metodus, kad jie kuo labiau atspindėtų tikrąją sistemos degumo klasę kuo realesnėmis sąlygomis. Nemažai šalių naudoja, o kitos jau renkasi metodus, kai statybos sistemų bandymai atliekami kuo natūralesnėmis aplinkybėmis. Mat vienaip statybos produktų rinkinys reaguoja į pavienio liepsnos šaltinio, nukreipto į tam tikrą tašką, poveikį, visai kitaip – esant didelio masto ugnies poveikiui. „Manyčiau, bandymuose turi būti taikomi metodai, kurie atspindėtų tai, kas nutinka sistemai tikro gaisro metu. Technologijos nestovi vietoje, statyboms siūloma vis įvairesnių medžiagų, kurių didžiąją dalį sudaro polimerai. Anksčiau gaisrai įsismarkaudavo per

skaičiuojamas apsauginis betono sluoksnis, įvertinus apkrovas gaisro metu, konstrukciją veikiant ugniai. Medinės, metalinės konstrukcijos turi būti arba dengtos ugniai atspariomis medžiagomis, arba dažomos priešgaisriniais dažais.

nojančių ar degiųjų medžiagų. Viena priemonių išvengti gaisro statybų metu – tai griežta ir kokybiška statybos darbų atlikimo priežiūra.

Galutinė apsaugota arba savaime atspari ugniai konstrukcija (mūrinės sienos) turi tam tikrą laiką išlaikyti apkrovas (R), vientisumą (sandarumą, E) ir izoliacines ypatybes (I). Projektuojant statinį nustatomas reikalingas statinio atsparumo ugniai laipsnis, įvertinama gaisro apkrova ir atskirų dėl gaisro pavojingų patalpų apkrovos, nustatomos techninių patalpų gaisro ir sprogimo kategorijos (Asg, Bsg, Cg, Dg, Eg), taip pat minimalus laikas, per kurį konstrukcijos turi išlaikyti nurodytas ypatybes. Projekte nurodoma konstrukcijoms įrengti naudojamų statybos produktų klasė. Statybos metu, kol konstrukcijos dar nėra apsaugotos, yra gaisro pavojus, todėl turi būti laikomasi ir kitų normatyvų. Pavyzdžiui, negalima atlikti suvirinimo darbų, kai šalia yra lengvai užsilieps-

Lietuvoje degumo klasės nustatomos pagal Lietuvos standartą LST EN 13501. Pastatuose, kurių atsparumas ugniai yra I laipsnio, pagal Gaisrinės saugos pagrindinius reikalavimus lauko sienų apdailai draudžiama naudoti žemesnės kaip B-s1, d0 degumo klasės statybos produktus. Išorės sienų šiltinimo medžiagą padengus tinko sluoksniu ir bendrai įvertinus visą sistemą, nepriklausomai nuo to, kad tam tikros sudedamosios dalys yra žemesnės kaip B degumo klasės, pasiekiama, kad siena atitiktų Gaisrinės saugos pagrindinius reikalavimus, t. y. būtų ne žemesnės kaip B-s1, d0 degumo klasės. Statybos metu, kol medžiagos dar nėra sujungtos ir šiltinimo medžiaga yra atvira, yra didesnis pavojus kilti gaisrui dėl jau minėtų priežasčių, pavyzdžiui, dėl neatsargaus elgesio su ugnimi ar darbo saugos normų pažeidimų.

13


situacija i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 09

,,

2012 Nr. 09 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i situacija

Nedegiosiomis izoliacinėmis medžiagomis apšiltinti pastatai tikrai neleistų ugniai įsisukti į namo fasadą. Jai kelią užkirstų ir tarp aukštų sumontuoti barjerai iš nedegiųjų izoliacinių medžiagų. Nuotraukoje – pavyzdys, kaip renovuojant vieną daugiabutį Kaune patys gyventojai panoro sumontuoti barjerus ugniai plisti. 15 minučių ar pusvalandį, dabar aukšta temperatūra gaisro metu pasiekiama per kelias minutes“, – sakė A. Buska.

Sistemose nieko bloga neįžvelgia Termoizoliacijos instituto Termoizoliacinių medžiagų laboratorijos vedėjas Sigitas Vėjelis nebuvo kategoriškas paklaustas, ar nederėtų vertinti atskiras medžiagas, o ne bendrą sistemą. „Nematau nieko bloga, jei vertinama visos sistemos degumo klasė. Iš tiesų dega bemaž visos termoizoliacinės medžiagos. Tik vienoms užsidegti užtenka žemesnės temperatūros, o kitos užsiliepsnoja labai aukštoje“, – sakė S. Vėjelis. Jo teigimu, ir mažos degumo klasės termoizoliacinės medžiagos turi priedų, kurie neleidžia išplisti ugniai. „Apie degiąsias ir nedegiąsias medžiagas diskutuojama jau ne vienus metus. Manau, čia galima ir konkurencinė gamintojų kova“, – sakė termoizoliacinių medžiagų laboratorijos vedėjas. Rizika neužbaigus fasado Bendrovės „Rockwool“ techninio vadovo nuomone, gaisrų statybvietėse ar nebaigtuose statyti namuose kyla dėl įvairių priežasčių. „Ne paslaptis, kad sodininkų bendrijose nusipirkti

14

2012 Nr. 09 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i situacija

sklypą ir pastatyti namą – pigiau nei gyvenamųjų namų kvartale, todėl žmonės, norintys turėti savo būstą, įsigyja iš dalies pigius namus, juos ima pertvarkyti, o kartu ir gyventi. Baigia vieną darbų etapą, taupo pinigus kitam. Galbūt neįvertindami visų aplinkybių šitaip palieka ir neapsaugotų konstrukcijų, dengtų degiosiomis medžiagomis“, – sakė bendrovės „Rockwool“ techninis vadovas A. Buska. Jis pastebėjo, kad pastatams šiltinti pasirinkę akmens vatą statybininkai ar patys gyventojai stengiasi kuo greičiau baigti sistemos tinkavimo darbus, nes į tokią sistemą investuojama solidi suma. O apklijuotų putų polistirenu ir jokiais sluoksniais nepadengtų matoma daug. Greičiausiai žmogus, pasirinkęs pigesnę sistemą, pritrunka lėšų ir palieka neuždengtą izoliacinę medžiagą stovėti. Apie gaisro riziką net nepagalvojama. Žinoma, šiltinant fasadą mineraline vata ar putų polistirenu technologiškai neišvengiama, kad tam tikrą laikotarpį izoliacinė medžiaga bus neapsaugota. Mat turi sustingti klijai, plokštės turi būti pritvirtintos smeigėmis. Ir tik tuomet tepamas armuojamasis klijų mišinys, dedamas armavimo tinklelis ir t. t.

Barjerų nenorima pripažinti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas 2010 metais patvirtino Gaisrinės saugos pagrindinius reikalavimus, kurie nuo 2011 metų pradžios pakeitė statybos techninį reglamentą STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“. Prieš tai reikalavimų projektas buvo ilgai derintas įvairių žinybų ir asociacijų, kurios teikė savo siūlymų. Vienas pirminio varianto siūlymų buvo nustatyti, kad pastatų cokoliai ir pirmi aukštai būtų šiltinami nedegiosiomis izoliacinėmis medžiagomis. Tačiau jo galutinėje gaisrinės saugos reikalavimų redakcijoje nebeliko, nors šiuos siūlymus pateikė patys Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento atstovai. „Nemaža dalis įvairiausių paruošiamųjų darbų vyksta ant žemės. Statistika rodo, kad daug gaisrų kyla atliekant suvirinimo darbus, kurie irgi dažniausiai vyksta ant žemės. Taip pat jau apšiltintą ir nutinkuotą apatinę fasado dalį gali apgadinti neatsargūs vairuotojai ar išdykaujantys vaikai. Šie pokštaudami gali dar ir laužą užkurti. Taip nelaimių ir įvyksta. O pirmo aukšto padengimas nedegia termoizoliacija būtų pakankamas saugiklis norint išvengti gaisro išplitimo aukštyn“, – pasakojo A. Buska. Jis prisiminė pavyzdžius, kai pastatų gaisro priežastimi yra tapę prie sienų stovėję ir užsidegę šiukšlių konteineriai. Nedegiosiomis izoliacinėmis medžiagomis apšiltinti pastatai tikrai neleistų ugniai įsisukti į namo fasadą. Jai kelią užkirstų ir tarp aukštų sumontuoti barjerai iš nedegiųjų izoliacinių medžiagų. Ne vienos Europos šalies teisės aktai to reikalauja, bet Lietuvos – ne, nors tokie saugikliai irgi buvo siūlyti derinant gaisrinės saugos reikalavimus. 

i s uat ija c 15

15


R i STATYBA IR ARCHITEKT的RA i 2012 Nr. 09

16

2012 Nr. 09 i STATYBA IR ARCHITEKT的RA i R

17


R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 09

Kaip apkarpyti šildymo sezono sąskaitas? VGTU dėstytojas, nepriklausomas statinių ir jų projektų ekspertas dr. Česlovas Ignatavičius. Asmeninio archyvo nuotr. – Atlikote ne vieną mokslinę Lietuvos stambiaplokščių namų analizę. Kokias pagrindines bėdas pastebėjote?

Lina Jauniškė Kol vieni vis dar gyvena vasaros prisiminimais, kiti jau suka galvą, kaip teks susidoroti su šaltojo sezono iššūkiais. Ko gero, labiausiai nerimauja tie, kurie yra įsikūrę senuosiuose daugiabučiuose, suryjančiuose daugiausia šilumos. Pasak technikos mokslų daktaro Česlovo Ignatavičiaus, visi sostinės stambiaplokščiai namai turi konstrukcinių defektų, tad nieko nuostabaus, kad čia kaistantys radiatoriai gyventojams kainuoja brangiausiai. Mokslininko įsitikinimu, sutaupyti pavyks tik įvykdžius kokybiškus renovacijos sprendimus. Apie kiaurus namus, jų padarinius gyventojams ir būdus taupyti kalbamės su Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytoju, nepriklausomu statinių ir jų projektų ekspertu dr. Česlovu Ignatavičiumi.

daugiabučių renovacijos lietuvoje statistika Iš viso renovuota daugiabučių Lietuvoje

474

Rengia investicijų planus

270

Perka techninius projektus

124

Vykdo rangos konkursus

109

Atlieka rangos darbus

60

– Kad ir kaip liūdnai skambėtų, visi be išimties Vilniuje esantys stambiaplokščiai namai, statyti iki 1993 metų ir iki šiol nerenovuoti, turi vienokių ar kitokių problemų. Dažniausios jų – drėgmė ir organinės medžiagos, gadinančios sienų paviršių ir net pačias konstrukcijas, kurių siūlės daugelyje senų daugiabučių neremontuotos nuo pat statybos pradžios, nors jų eksploatavimo trukmė paprastai yra 8 metai. Pro senus stogus prasiskverbęs vanduo drėkina šilumos izoliaciją, didindamas šilumos nuostolius net iki keturių kartų.

Taip, žmonės neturi pinigų, tačiau yra įvairių kompensacijos mechanizmų, programų, kai kurios jų leidžia renovacijos išlaidas apmokėti valstybės lėšomis. Tačiau svarbiausia požiūris – jau yra pavyzdžių, rodančių, kad visos į renovaciją įdėtos lėšos greitai atsiperka. Pavyzdžiui, modernizuoto daugiabučio sostinės Architektų g. 106 šilumos laidumas pagerėjo net 4 kartus. Tad gyventojai dabar susimoka ir sąskaitas, ir kreditą, ir dar lieka laisvų lėšų, užuot tą pačią sumą išleidę už šildymą.

– Kaip šie pastatų defektai atsiliepia gyventojams?

– Ar visi renovacijos projektai yra efektyvūs?

– Pirmiausia trumpėja pats pastato gyvavimo laikas, prastėja estetinis vaizdas bei gyvenimo daugiabutyje komfortas. Tačiau gyventojams aktualiausia tai, kad jie gerokai permoka už savo būsto išlaikymą: patalpas kaitina, o šiluma išeina lauk pro skylėtus namų fasadus. Lygiai taip pat yra su šilumos energija. Šiems defektams taisyti reikalinga kompleksinė renovacija. Tačiau gyventojai į renovaciją žiūri skeptiškai dėl tokių projektų kainos.

– Jeigu žvelgtume į dabartinius mūsų norminius dokumentus, išorinių sienų šilumos izoliacija po modernizacijos turi būti apie 4–5 kartus geresnė nei prieš renovaciją. Žinoma, ne visada pasiseka pastatus taip gerai izoliuoti. Tam yra įvairių priežasčių, pavyzdžiui, kartais šiltinimas nėra sandarus arba šilumos izoliacija neglaudžiai pritvirtinama prie šiltinamos sienos. Siekiant geriausių rezultatų, į renovaciją reikia žiūrėti kompleksiškai ir itin atidžiai pasirinkti jos būdą. Daugiau informacijos apie Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programą (JESSICA) – www.atnaujinkbusta.lt ir nemokama telefono linija 8 800 200 12. Užs. Nr. SA09-30

18


renovacija i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 09

Vaistai skirti ne tam ligoniui? Individualiųjų namų modernizavimui įsibėgėti trukdo programos pinklės

2012 Nr. 09 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i renovacija

Inga Lukšytė

Renovavimo programų iki šiol skriausti individualiųjų namų savininkai pagaliau gali pasiraitoti rankoves ir kibti į savo nekilnojamojo turto tvarkymo darbus. Valstybė rado galimybę skirti paramą norintiesiems renovuoti namą arba įsidiegti atsinaujinančius energijos šaltinius. Tiesa, finansinės paramos sulauks tik tie, kurių namai pastatyti iki 1993 metų.

Dvi galimybės sutaupyti Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondas (LAAIF) liepos pabaigoje paskelbė pradedantis rinkti paraiškas iš karto dviem programoms: „Atsinaujinančių energijos šaltinių (saulės, vėjo, biokuro, geoterminės energijos ar kt.) panaudojimas individualiuose gyvenamosios paskirties pastatuose, pastatytuose pagal galiojusius iki 1993 metų statybos techninius reglamentus“ bei „Fizinių ir privačių juridinių asmenų vieno ar dviejų butų gyvenamųjų namų, pastatytų pagal galiojusius iki 1993 m. statybos techninius normatyvus, atnaujinimas Dainius Jurėnas Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos asociacijos valdybos narys, viceprezidentas Bet kokia parama yra labai sveikintinas dalykas. Patvirtinus palankų elektros iš nedidelių saulės jėgainių supirkimo tarifą, norinčiųjų įsidiegti nedideles saulės jėgaines netrūksta. Todėl ir šios paramos sėkme neabejočiau. Vis dėlto paramos intensyvumas galėtų būti didesnis nei 30 proc. Nelabai suprantama ir tai, kodėl remiamas alternatyvių energijos šaltinių diegimas iki 1993 metų statytuose namuose. Jie neekonomiški, kažin ar įdiegtas vienas atsinaujinantis energijos šaltinis iš esmės pataisytų situaciją. Čia kaip sunkiam ligoniui vitaminai. Atsinaujinantys šaltiniai turėtų būti diegiami naujuose namuose, tuo labiau kad nuo 2020 metų visuose

20

Feliksas Zinevičius

(modernizavimas), pasiekiant pastato energetinio naudingumo C klasę ir sumažinant energijos suvartojimo sąnaudas ne mažiau nei 20 proc.“. Abiem programoms planuojama paskirstyti po 900 tūkst. litų – paraiškos teikėjas gali tikėtis, kad valstybė padengs iki 30 proc. jo išlaidų. Kitus 70 proc. turėtų padengti pats savininkas. Daugeliui parūpo klausimas: kodėl programos skirtos tik senesniems nei 20 metų namams? Aplinkos ministerijos viešųjų ryšių vyriausioji specialistė Raimonda Karnackaitė paaiškino, kad lygiuotasi į valstybės paramos pagal naujai statomuose namuose bent vienas alternatyviosios energijos šaltinis bus būtinas. Vis dėlto svarbiausia žmones skatinti planuoti įsirengti vienokius ar kitokius atsinaujinančius energijos šaltinius. Pasirinkimas didelis: geoterminiai šilumos siurbliai, saulės kolektorių sistema, vėjo jėgainės. Tai, kaip greitai įdiegti atsinaujinantys energijos šaltiniai atsipirks, priklauso nuo to, kas įrangos tiekėjas, nes yra pigių arba labai brangių įrenginių. Namas statomas ne metams ir net ne penkeriems. Paprastai lietuvių šeimos statosi namą visam gyvenimui. Kadangi esame sėsli tauta, alternatyvių energijos šaltinių atsipirkimas turėtų būti skaičiuojamas penkiolikai ar dvidešimčiai metų. Bet kuriuo atveju jie atsiperka per 7–8 metus. Svarbiausia, kad žmonės suprastų, jog juos reikia diegti, o parama šį procesą tik skatina.

Lietuvos geotermijos asociacijos valdybos pirmininkas

Aplinkos ministerijos žingsnis sveikintinas – kol daugiabučių renovacija vyksta vangiai, būtų gerai, kad pajudėtų bent individualiųjų namų renovacija. Namas, kuriame įrengiamas šilumos siurblys, neturi pernelyg eikvoti energijos. Taigi dalyvaujantieji renovacijos programoje pirmiausia privalo galvoti apie bendrą energinę pastato būklę, o jau tuomet – apie šilumos siurblį. Renovacijai skirta suma nėra labai įspūdinga, todėl laimės pirmieji pateikę paraiškas. Praėjusiais metais priimtame Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme yra numatyti du būdai paremti geoterminį šildymą įdiegti nusprendusius gyventojus: dalinė kompensacija įrangai arba lengvatinis tarifas šilumos siurblių sunaudojamai elektrai. Bet kol kas poįstatyminio akto tebelaukiame.

Pavyzdžiui, geoterminis šildymas nebėra toks brangus kaip prieš 7–8 metus. Konkurencija daro savo. Saulės kolektoriai, skirti elektrai gaminti – kiek brangesni už tuos, kurie skirti vandeniui šildyti. Bet žinojimas, kad saugai gamtą, nenaudoji dujų, yra ne mažiau svarbus. Kaip ir tai, kad nereikėtų kasdien klausyti žinių ir krimstis dėl to, kad pabrango benzinas ar šildymas. Bet koks atsinaujinantis energijos šaltinis padeda tapti bent šiek tiek nepriklausomam, o įsidiegęs du ar tris šaltinius gali tapti visiškai nepriklausomas. Žmogus neturėtų būti būsto vergas. Būstas turi teikti materialinę, psichologinę ir moralinę naudą. Reikalavimas modernizavus namą pasiekti C energijos klasę ir sutaupyti ne mažiau kaip 20 proc. energijos nėra sudėtingas. 20 proc. mažesnės energijos sąnaudos sename name pasiekiamos lengvai.

21


renovacija i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 09

2012 Nr. 09 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i renovacija

Įmonės „Apastata“, dalyvaujančios daugiabučių namų modernizavimo programoje, direktorius Mindaugas Apavičius skaičiuoja: vienam individualiajam namui modernizuoti reikėtų apie 50 tūkst. litų. Už juos būtų galima suremontuoti stogą, pakeisti langus, apšiltinti fasadą. Valstybės parama turėtų siekti apie 15 tūkst. litų, todėl individualiesiems namams modernizuoti skirtus 900 tūkst. litų galėtų pasidalyti maždaug 60 namų. „Apskritai tokią paramą vertinu teigiamai. Bet koks paskatinimas gali turėti teigiamos reikšmės individualiųjų namų savininkų apsisprendimui. Be to, ši programa nėra apkrauta sudėtingais biurokratiniais mechanizmais“, – sakė M. Apavičius.

a e v r no a j i c

daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) modelį. Kadangi parama skiriama daugiabučiams, statytiems iki 1993-iųjų, nutarta tokią pat ribą nustatyti ir vieno ar dviejų butų gyvenamiesiems namams. Tais metais įsigaliojo naujos statybos normos, kurios užtikrino tinkamą namo šilumos izoliaciją. LAAIF informavo, kad norintieji modernizuoti savo būstą ir pasiryžusieji ne mažiau nei 20 proc. sumažinti energijos išteklių naudojimą gali gauti paramą langams, durims keisti, kapitaliniam šildymo ir karšto vandens sistemų remontui, stogui, cokoliui, sienoms ir perdangoms šiltinti. Finansuojamos ne tik namui modernizuoti reikalingos medžiagos, bet ir darbai, reikalingi būstui atnaujinti. Iš viso planuojama išdalyti 900 tūkst. litų. Renovavimo parama pasinaudojęs savininkas turės pagrįsti jos naudą – pateikti pastato energinio naudingumo sertifikatą. Jeigu atlikus modernizavimo

darbus nebus pasiekta pastato energinio naudingumo C klasė, o energijos sąnaudos nesumažės 20 proc., paramos namo savininkas negaus. Tiek pat – 900 tūkst. litų – numatyta skirti ir tiems individualiųjų namų savininkams, kurie nori įsidiegti saulės kolektorius, geoterminio šildymo sistemą, vėjo energijos jėgaines, biokuro katilus ar įsigyti kitą reikalingą įrangą. Šiuo atveju tinkamos finansuoti išlaidos irgi yra ne tik medžiagų įsigijimas, bet ir darbai, susiję su įrangos įrengimu, pritaikymu. Tačiau pagaminta energija turi būti naudojama tik savo poreikiams – jos parduoti tokiais patraukliais šiandien daugeliui atrodančiais įkainiais nebus galima. Dalyvaujantieji šiose programose darbus, įrangą ar paslaugas turės pirkti pagal viešųjų pirkimų tvarką.

Savininkai dvejoja? LAAIF Klimato kaitos programos projektų skyriaus vyriausiosios spe-

cialistės Ingos Laučinskaitės teigimu, nors susidomėjimas programomis labai didelis, realių rezultatų kol kas maža. Iki rugpjūčio 23 dienos paraišką buvo pateikęs tik vienas ekologiškai ir ekonomiškai namą norintis šildyti savininkas. Dar keturi pretenduoja gauti paramą namui modernizuoti. I. Laučinskaitė atkreipė dėmesį, kad norintieji gauti paramą turi pateikti nemažai dokumentų, tam reikia laiko, todėl taip greitai ir negalima tikėtis gauti daug paraiškų. Terminas, skirtas paraiškoms pateikti, nenustatytas – paraiškų priėmimas baigsis tuomet, kai jų bus gauta tiek, kiek tam įgyvendinti skirta lėšų. Paraiškos bus vertinamos atsižvelgiant į jų pateikimo datą. Į LAAIF specialistus gali kreiptis ir savo iniciatyva šiemet jau modernizavusieji būstą ar įsirengusieji atsinaujinančius energijos šaltinius. Tiesa, tai jie turėjo padaryti ne anksčiau kaip balandžio 15 dieną.

Daugiabučiai – ne pavyzdys LAAIF specialistai pripažįsta, kad nors didžioji dauguma besikreipiančiųjų į juos džiaugiasi galimybe pasinaudoti parama ir skatinimu atnaujinti savo būstą, yra ir nepatenkintų, kad programoje taikomas namo statybos metų apribojimas. Yra ir tokių, kurie kritikuoja per mažą valstybės indėlį į individualiojo būsto atnaujinimą. Privačių namų renovacijai ir atsinaujinantiems energijos šaltiniams įsigyti skirta tik 1,8 mln. litų, nors individualiuosiuose namuose gyvena net 34 proc. visų šalies gyventojų. O

daugiabučiams modernizuoti skirta maždaug vienas milijardas litų, kurių įsisavinimas tragiškai įstrigęs. Šalies valdžia, užuot ieškojusi programos užvedimo mechanizmų, kuria strategijas, kokioms reikmėms būtų galima išleisti dalį tų lėšų. Aplinkos ministerijos specialistė R. Karnackaitė paaiškino, kad Klimato kaitos specialiosios programos lėšos naudojamos vadovaujantis metine šios programos lėšų naudojimo sąmata, kurios projektą kiekvienų metų pradžioje Aplinkos ministerija pateikia svarstyti Nacionaliniam klimato kaitos komitetui ir Seimo Aplinkos apsaugos komitetui. Sąmata tvirtinama aplinkos ministro įsakymu. O skeptikus R. Karnackaitė ramina – individualiųjų namų savininkams skirta parama – tik pirmasis startas: „Jeigu ši parama pasiteisins, t. y. jeigu individualiųjų namų savininkai ja naudosis, bus tokios paramos poreikis bei pakankamai lėšų, bus ir svarstoma galimybė kitais metais šiam tikslui skirti daugiau pinigų. Tikėtina, ateityje parama gali būti skiriama ir naujų vieno ar dviejų butų gyvenamųjų namų savininkams, norintiems įdiegti alternatyvius energijos šaltinius. Tačiau tai priklauso ir nuo įplaukų į Klimato kaitos specialiąją programą, kurios gaunamos pardavus taršos leidimus, ir nuo gyventojų poreikio pasinaudoti tokia parama.“ 

Specialioji

purvo naikinimo komanda

Vėliau nei 1993 metais statytų individualiųjų namų savininkai kol kas negaus valstybės paramos renovacijai.

22

Kiek daug dalykų buvo laikomi neįmanomais, kol nebuvo įvykdyti...

23

UAB BSS grupė Mindaugo g. 42 LT-03210 Vilnius, Lietuva Tel. +370 5 204 1574 Faks. +370 5 204 1575 www.bssgrupe.lt


R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 09

2012 Nr. 09 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Kada paprasčiau, o kada – pigiau? Gediminas KAZLAUSKAS Aplinkos ministras

Ką tik nuskambėjo žinia, esą Vyriausybė trukdo savivaldybėms įsijungti į daugiabučių atnaujinimo procesus, kone specialiai kaišo joms pagalius į ratus. Ne pirmą kartą visuomenei pateikiama, sakykime, ne visai teisinga informacija, todėl norėtųsi ją patikslinti. O svarbiausia – paaiškinti, kas žmonių laukia pasirinkus vienokį ar kitokį renovacijos kelią.

Ministro G. Kazlausko nuomone, renovuojant daugiabučius gyventojai privalo turėti kuo didesnes pasirinkimo galimybes.

24

Privalu vadovautis teisės aktais Visų pirma norėčiau pabrėžti, kad vis labiau plintančios savivaldybių iniciatyvos aktyvinti daugiabučių namų renovacijos procesą ir susieti jį su savivaldybių ūkio bei teritorijų tvarkymo aktualijomis yra labai reikšmingos ir visokeriopai palaikytinos. Be jokios abejonės. Valstybės ir savivaldybių partnerystė šioje srityje yra apibrėžta Vyriausybės patvirtintoje Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programoje. Joje nustatyta, kad savivaldybių administracijoms rekomenduojama, atsižvelgiant į programos tikslus ir galimybes, koordinuoti daugiabučių namų atnaujinimo procesą savivaldybės teritorijoje, siejant jį su savivaldybės teritorijų planavimo, atnaujinimo ir tvarkymo programomis bei projektais, plėtoti visuomenės informavimą ir švietimą. Savivaldybėms niekas nedraudžia pagal išgales ir finansiškai prisidėti prie namų atnaujinimo. Tačiau norint pasinaudoti valstybės parama privalu vadovautis įstatyme ir programoje nustatyta tvarka bei sąlygomis. Natūralu, tiesa? Kaip ir visur kitur gyvenime, reikia remtis įstatymais bei numatyta tvarka. Vadovaujantis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymu (skamba tikrai griozdiškai, sutinku), savivaldybė ar bendrojo naudojimo

objektų administratorius, kurį skiria savivaldybė, savo iniciatyva gali parengti daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) projektus ir juos pateikti daugiabučių namų savininkams. Jiems pritarus ir pasirašius rangos sutartį, projekto rengimo išlaidos bus kompensuojamos iš valstybės lėšų. Tokia savivaldybių iniciatyva sumažintų butų savininkų nuosavų lėšų poreikį pradinėje namo renovacijos proceso stadijoje ir paskatintų sprendimų priėmimą. Siūlo alternatyvų Remdamos daugiabučių namų renovaciją savivaldybės renkasi įvairius būdus. Pavyzdžiui, Tauragės, Molėtų rajono ir kitos savivaldybės sustiprino daugiabučius namus administruojančių įmonių gebėjimus organizuoti ir valdyti renovacijos procesą, vykdyti statybos darbų užsakovo funkcijas. Tai davė labai pozityvų rezultatą. Zarasų rajono ir Visagino savivaldybių tarybos pasitvirtino Energinio efektyvumo didinimo daugiabučiuose namuose programas. Jose numatomas ne tik daugiabučių namų renovacijos rėmimas, bet ir savivaldybės šilumos ūkio tvarkymas, taip pat papildomas renovacijos proceso rėmimas panaudojant Ignalinos atominės elektrinės uždarymo fondo lėšas. Jų pavyzdžiu seka Ignalinos rajono savivaldybė. Problemų dėl kai kurių savivaldybių iniciatyvų įgyvendinimo kyla dėl to, kad jose siekiama pritaikyti alternatyvų daugiabučių namų renovacijos finansavimo ir valstybės paramos teikimo mechanizmą. Alternatyvaus modelio esmė – daugiabučių namų renovacijos finansuotojo ir projektų vykdymo užsakovo funkcijas sutelkti savivaldybės įsteigtoje ar kontroliuojamoje įmonėje. Tokia įmonė privalėtų pasirūpinti ir renovacijai reikalingo kredito gavimu, taip pat užtikrinti jo grąžinimą. Čia priminsiu, kad liepos 18 dieną priimtas Vyriausybės nutarimas leidžia imti paskolą ne tik gyventojams, bet ir namo administratoriams, bendrijoms ar savivaldybių įpareigotoms įmonėms. Privalumas – įsteigtas specializuotas juridinis asmuo turėtų

Renovacijos darbai už dyką neatliekami, visas sąskaitas reikės apmokėti. Už papildomas paslaugas ir patirtas išlaidas – irgi. užtikrinti labiau kvalifikuotą projektavimo ir statybos proceso valdymą, jo techninę priežiūrą, negu tai gali padaryti atskira bendrija ar administratorius. Kaip suinteresuotas asmuo jis galėtų rūpintis visuomenės informavimu, gerų pavyzdžių praktikos pristatymu, techninės ir organizacinės pagalbos teikimu daugiabučių namų savininkams ir taip paspartinti renovacijos procesą. Visi to norime, tiesa? Pasakykime visą tiesą Tačiau taikant tokį modelį iškyla kreditų grąžinimo garantijų, papildomų išlaidų, susijusių su tokio juridinio asmens išlaikymu, ekonominio siūlomų priemonių pagrįstumo bei atsakomybės už galutinį rezultatą klausimų. Taip jau yra, tokia realybė. Deja, tokio modelio propaguotojai apie tai dažnai linkę nutylėti akcentuodami, kad butų savininkams nereikės prisiimti jokių skolų įsipareigojimų, esą jie nepatirs jokių papildomų išlaidų ir viską padengs iš sutaupytos šilumos energijos lėšų. Atvirai sakau – tai klaidina visuomenę. Tai – tik dalis tiesos. Pasikartosiu: savivaldybių pastangas bei iniciatyvą tik skatiname ir sveikiname. Patys aktyviai su jomis bendradarbiaujame ieškoda-

mi būdų, kaip drauge, bendromis pastangomis dar labiau išjudinti procesus. Kaip jau sakiau – visi to norime. Tačiau žmonės turi būti informuoti apie visą, ne tik dalinę tiesą. Todėl pabaigoje – trumpas komentaras apie alternatyvaus modelio taikymo esmę. Vertėtų žinoti, kad naudojantis šiuo modeliu gyventojams teks pasirašyti sutartis su renovacija atliekančia įmone dėl renovacijos lėšų grąžinimo per atitinkamą laikotarpį. Į šias sutartis, be jokių abejonių, bus įtrauktos ir papildomos išlaidos įkuriamoms įmonėms administruoti ir renovacijai paimtiems kreditams grąžinti. Esu už tai, kad gyventojai turėtų kuo didesnes pasirinkimo galimybes: spręstų renovacijos klausimus patys arba šią pareigą už atitinkamą užmokestį perleistų specializuotoms įmonėms, tuomet žmonės neturėtų jokių tiesioginių kontaktų su bankais, o to šiandien dažnai bijoma. Kuris būdas yra priimtinesnis – tesprendžia patys gyventojai. Mano pareiga – priminti jiems, kad stebuklų nebūna. Renovacijos darbai už dyką neatliekami, sąskaitos bus pateikiamos ir jas reikės apmokėti. Už viską. Už papildomas paslaugas ir patirtas išlaidas – irgi.

25


R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 09

2012 Nr. 09 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Nemokama saulės energija leidžia gerokai taupyti

Europoje jau yra statomi namai, kurie 50 proc. šildymo poreikio parūpina naudodami nemokamą saulės energiją. O mūsų krašte daugumai toks metodas atrodo nepagrįstai brangus ir sunkiai įgyvendinamas. Gaila, tačiau nesuprantama, kiek prarandama to neišnaudojant. Šiandien ir Lietuvoje saulės energija prieinama kiekvienam – besistatančiam ir planuojančiam racionaliausią šildymo būdą ar ketinančiam renovuoti esamą šildymo sistemą. Apie tai jau galvoja ir mažos sodybos šeimininkas, ir aktyvi racionaliai savo galimybes planuojanti daugiabučio namo bendrija. Efektyvus saulės energijos naudojimas šilumos gamybai, kombinuojant ją su dujų, skystojo, kietojo kuro katilų ar centralizuotai tiekiama šilumos energija, leidžia sutaupyti daug

26

pinigų, kurie kasmet skiriami sumokėti už nuolat brangstančią šilumą. Ką rinktis? Įrengdami ir eksploatuodami saulės kolektorių sistemas Lietuvoje jau įsitikinome, kad saulės energiją galima naudoti karštam vandeniui ruošti, baseinų vandeniui šildyti ir papildomam šilumos tiekimui į cirkuliacinį šildymo sistemos kontūrą. Vien įrengus standartinį 2–3 kolektorių komplektą vienos šeimos name per metus galima sutaupyti

iki 60–70 proc. išlaidų karštam vandeniui ruošti. Naudodami simuliacines skaičiavimo programas su mūsų partneriais Lietuvoje teikiame priešprojektinių siūlymų saulės kolektoriams daugiabučiuose įrengti. Tokiuose objektuose saulės energijos panaudojimo galimybės yra dar didesnės, o įrengimo išlaidos, skaičiuojant pagal gyvenamąjį plotą, yra santykinai nedidelės. Komplektuojant naują įrangą namo šildymo sistemai šiandien jau būtina galvoti, kaip panaudoti nemokamą saulės energiją pirmiausia karštam vandeniui ruošti. Renkantis šildymo katilą, patariame numatyti kelis šaltinius karštam vandeniui ruošti. Klasikinis sprendimas 3–4 asmenų šeimai – akumuliuojamasis 200–300 litrų vandens šildytuvas (boileris) su dviem šilumokaičiais. Jame vanduo visada šildomas saulės kolektorių, o katilui tenka pašildyti tik tada, kai temperatūra nepakankama. Pažangesnis karšto vandens ruošimo būdas yra naudoti vadinamąjį šviežio vandens ruošimo mazgą, kai karštas vanduo nekaupiamas, o jam pratekant sušildomas plokšteliniame šilumokaityje. Taip tenkinami aukščiausi vandens higienos reikalavimai. Saulės energija priimama tada, kai šviečia saulė. Vadinasi, tuo metu ją reikia maksimaliai efektyviai priimti ir akumuliuoti. Efektyviausia tai daryti centriniame kaupiklyje, prie kurio prijungiami kietojo kuro, dujiniai katilai ar kiti energijos šaltiniai. Iš to kaupiklio reikiamos temperatūros šilumą pasiima karšto vandens ruošimo mazgas arba šildymo sistema. Yra keli metodai Patogus sprendimas efektyviai panaudoti saulės šilumą – kolektorių sistemą jungti prie jau eksploatuojamos šildymo sistemos. Naudodami atitinkamo dydžio akumuliacinį kaupiklį ir cirkuliacinį saulės kolektorių mazgą „Regusol X“, turėsime papildomai tiekiamos šilumos į šildymo sistemą ir palaikysime aukštesnę į katilą grįžtančio šilumnešio temperatūrą. Tai tik keli pavyzdžiai ir rekomenduojamojo pobūdžio schemos, pa-

gal kurias siūlomi „Oventrop“ mazgai. Kiekviename objekte siūlome individualių saulės energijos sistemos pritaikymo sprendimų. „Oventrop“ remia savo partnerius teoriniais ir praktiniais mokymais. Teikiami praktiniai pavyzdžiai rodo, kaip teisingai parinkti ir vienus su kitais suderinti komponentus bei sistemas saulės šildymo kontūrui, vandeniui šildyti ir šildymui palaikyti (įskaitant grindų ir sienų šildymą). „Oventrop“ siūlo ypatingą aptarnavimą renkantis saulės kolektorius ir šildymo sistemas. Naudodami simuliacines programas teikiame reikalingą informaciją apie saulės kolektorių sistemos gaminamą energiją, jos dalį bendrame šildymo balanse, į atmosferą neišleistą CO2 kiekį ir pan. Turi daug privalumų Firmos „Oventrop“ tiekimo programa apima:  cirkuliacinius mazgus su šilumokaičiu ar be jo kolektoriui ir kaupikliui prijungti;  kolektorius ir jų priedus:  vamzdinius kolektorius OKP-10/20,  plokščiuosius kolektorius OKF-CK 22;  kaupiklius:  akumuliacinius kaupiklius,  kombinuotuosius saulės akumuliacinius kaupiklius,  akumuliacinius karšto vandens šildytuvus su dviem šildymo elementais;  saulės paketus „Solcos“:  vandeniui šildyti,  vandeniui šildyti ir papildomai tiekti šilumą į šildymo sistemą;  vamzdžius, jungtis ir kitus reikmenis. Privalumai:  dėl optimalaus kokybiškų medžiagų panaudojimo veikia itin patikimai;  visa įranga tiekiama vieno gamintojo;  tiekiami visiškai sukomplektuoti mazgai (sistemos);  mažos montavimo sąnaudos;  armatūrų grupės turi šilumos izoliaciją.

Pagal šią schemą saulės energiją galima panaudoti karštam vandeniui ruošti.

Schema, kaip panaudoti saulės energiją karštam vandeniui ruošti ir į šildymo sistemą tiekti papildomą šilumos kiekį.

F. W. OVENTROP GmbH & Co. KG atstovas Lietuvoje Vygantas Milaknis Mob. 8 687 27 817 Faks. 8 458 31 244 E. p. milaknis@post.omnitel.net www.oventrop.lt

27


R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 09

2012 Nr. 09 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Statybų verslą išjudina naujovės Monolitinės perdangos su tuštumas formuojančiais elementais Lietuvoje ne naujiena. Panašias, tik tiesiog skylėtas gelžbetonio perdangas statybininkai naudojo dar sovietmečiu. Monolitinio gelžbetonio perdangų, palengvintų naudojant plastikinius įdėklus, siūlo ir Lenkijos ar Vokietijos rinkos. Tačiau lietuviai sukūrė ir išbandė naują monolitinių perdangų su tuštuminiais įdėklais technologiją. Ne tik stato Vienos didžiausių šalies statybos įmonių – Panevėžio statybos tresto (PST) – specialistai, įvertinę, kad Lietuvoje surenkama daug perdirbti skirto plastiko, o tokio tipo perdangos tik populiarės, sukūrė tuštuminius plastiko įdėklus perdangoms palengvinti, vadinamuosius liktinius klojinius. Tai tikrai naujiena. Specialistai ne tik sukūrė plastikinių įdėklų formą, bet ir pagamino bandomąsias palengvinto tipo tuštumėtąsias perdangos plokštes. Jas patikėta išbandyti Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Gelžbetoninių ir mūri-

28

nių konstrukcijų katedros laboratorijos mokslininkams. VGTU Statybinių konstrukcijų laboratorijoje, kuri turi modernią statybinių konstrukcijų bandymų įrangą, tebeguli pirmosios per bandymus sulaužytos tuštumėtosios gelžbetonio plokštės – pirmieji bandymai atlikti dar vasaros pradžioje, šiomis dienomis PST jau gaus mokslininkų parengtas ataskaitas. Pranašumai akivaizdūs PST BULLA pavadinti lietuviški liktiniai klojiniai nuo gaminamų užsienyje pirmiausia skiriasi savo forma. Rinkoje jų

siūloma apvalių, plokščių, o PST specialistų sukurti liktiniai klojiniai – stačiakampio gretasienio formos, suapvalintais kampais. Ši forma leidžia sutaupyti dar daugiau betono. Ten, kur įprastai pilamas betonas, palengvinto tipo tuštumėtosiose plokštėse yra oro ir iš atliekų pagaminto plastiko. Liktiniams klojiniams gaminti neatsitiktinai panaudotas perdirbtas plastikas. „Nors plastikiniai tuščiaviduriai įdėklai užbetonuojami ir lieka perdangoje, pastatą griaunant juos atskirti nuo betono nebūtų sudėtinga. Be to, perdangoms naudojant plastiką sutaupoma cemento, o jei jo reikia mažiau, mažiau teršiama aplinka jį gaminant“, – dėstė PST technikos direktorius Vidas Šlivinskas. Monolitinės tuštumėtosios perdangos gali padėti išspręsti pagrindinę statybininkų problemą – betono pereikvojimą liejant perdangos plokštes. „Plokščių viduje tas betonas visai nereikalingas – jo reikia tik krašte, viršuje ir apačioje, o norėdami pasiekti reikiamą aukštį statybininkai pildami betoną storina įprastas monolitines perdangas. Laikomosios galios pakanka naudojant

ir mažesnį jo kiekį“, – atkreipė dėmesį VGTU Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų katedros laboratorijos vedėjas prof. Juozas Valivonis. Įrengiant palengvinto tipo tuštumėtąsias perdangas su liktiniais klojiniais, sumažėja statinio svoris. Dėl to sumažinamos ir kitų laikomųjų statinio konstrukcijų – kolonų ir pamatų – apkrovos. Mažėjant kolonų ir pamatų apkrovai, konstrukcijos tampa lengvesnės, joms pagaminti reikia mažiau betono ir kitų medžiagų. Vadinasi, jos tampa ir pigesnės. Tai suteikia akivaizdžią naudą užsakovui: jis, sutaupęs betono ir pinigų įrengiant perdangos plokštę, jų bei medžiagų sutaupo ir montuojant kitas statinio konstrukcijas. Mokslininkas sveikina PST iniciatyvą diegti Lietuvos rinkoje pažangią technologiją: „Statybininkai įprastai tenkinasi vykdytojų vaidmeniu, o čia specialistai turi ambicijų kurti. Gerai jau vien tai, kad jie ketina organizuoti plastikinių įdėklų gamybą – šalyje bus mažiau plastiko atliekų. Betono sutaupymas – irgi reikšmingas dalykas.“ Naudojant monolitines tuštumėtąsias perdangas betono galima sutaupyti net iki 40 proc., bet dėl to konstrukcijų tvirtumas nenukenčia. Plokštėse, kurios buvo išbandytos, pasak J. Valivonio, sutaupyta 25–30 proc. betono. Buvo manyta, kad maksimali perdengimo plokščių apkrova – 515 kN/m2, tačiau atlikti bandymai parodė, kad apkrova gali siekti net 710 kN/m2. Pasak prof. J. Valivonio, dėl plastikinių įdėklų palengvintos gelžbetonio plokštės atlaiko maždaug tokias pat apkrovas, kaip ir vadinamieji sijynai – kesoninės perdangos. Tuštumėtosios perdangos plokštės gali būti panaudotos monolitinio gelžbetonio statiniuose. Daugiausia – naujuose visuomeniniuose ir gyvenamuosiuose pastatuose. Nors naudojant plastiko įdėklus perdangoms palengvinti darbo sąnaudos

didėja, PST specialistų skaičiavimu, tikslingas jų naudojimas atsiperka. „Tuštumėtųjų monolitinių gelžbetonio perdangų naudojimas kai kuriais atvejais tikrai vertas dėmesio, ypač kai suprojektuotos didelės angos ir nemažos apkrovos. Kitaip tariant, kuo didesni atstumai tarp kolonų ir kuo storesnės perdangos, tuo efektyvesnis šios rūšies perdangų naudojimas“, – PST specialistams antrino prof. J. Valivonis. Užduotis projektuotojams PST projektavimo darbus atlieka prieš dešimtmetį įkurtas PST projektavimo biuras. Projektuojant bandomąsias plokštes idėjomis prisidėjo ir konstruktorius Audrius Ražaitis. Jis yra „Siemens“ bei Šiaulių arenų konstrukcijų autorius, projektavo konstrukcinę Panevėžio arenos dalį. PST technikos direktorius pripažino, kad naujos idėjos visuomet reikalingos, ypač sprendžiant sudėtingas technologines problemas. VGTU Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų katedros laboratorijos mokslininkų indėlis šiame projekte akivaizdus – jie ne tik atliko palengvinto tipo tuštumėtųjų perdangos plokščių bandymus, bet ir norėdami plačiau patyrinėti monolitines tuštumėtąsias perdangas parengė projektą „Racionalių tuštumėtų monolitinių gelžbetoninių perdangų konstrukcinių sprendinių ir tuštumas formuojančių elementų skaičiavimo metodikos sukūrimas bei eksperimentinis tyrimas“. Šiam projektui tikimasi gauti Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros finansavimą. „Ruošiamės tobulinti skaičiavimo metodiką, galbūt pavyks sumodeliuoti ir plastikinių įdėklų formą, kad ją padarytume racionalesnę. Po to dar būtų galima pamąstyti ir apie rutulių išdėstymo strategijas, atstumus nuo kolonų – tai labai svarbu“, – kalbėjo VGTU Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų katedros laboratorijos vedėjas prof. J. Valivonis.

PST irgi nenusiteikęs pamiršti pradėtų darbų. „Jei sulauksime finansavimo, numatome padaryti visą seriją liktinių klojinių ir siūlyti užsakovams. Kai kurios užsienio kompanijos techniniame projekte nurodo perdangas, kurias palengvina liktiniai klojiniai. Gali būti, kad ateityje bus gaminamos ir surenkamosios perdengimo plokštės“, – sakė PST technikos direktorius V. Šlivinskas. Ryšiai nenutrūko Pripažinimą statybų sektoriuje pelniusi bendrovė nuolat palaiko ryšius su VGTU. Nors bendradarbiavimo sutartį pasirašė 2003 metais, bendrų projektų įgyvendino dar sovietmečiu. Paskutiniais sovietmečio metais Petrašiūnų dolomitinės skaldos gamyklos statyboje pagrindinių gamybinių korpusų karkasuose panaudotos kompozicinės konstrukcijos – centrifuguotos vamzdinės metalo betono kolonos. Projektą įgyvendino tuo metu statybos darbų vadovu tame objekte dirbęs dabartinis PST generalinis direktorius Dalius Gesevičius. Vėliau kartu su VGTU Metalinių ir medinių konstrukcijų katedra buvo įgyvendinti keli projektai optimizuojant laikomąsias didelių prekybos centrų metalo konstrukcijas. Verslo ir universiteto bendradarbiavimas, V. Šlivinsko nuomone – ne tik galimybė studentams parodyti, ką veikia gamybininkai, bet ir kartu su universiteto mokslininkais spręsti iškylančias problemas.

AB Panevėžio statybos trestas P. Puzino g. 1, LT-35173 Panevėžys Tel. 8 45 50 55 03, faks. 8 45 50 55 20 El. paštas pst@pst.lt, www.pst.lt

29


architektūra

2012 Nr. 09 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i paveldas

Kurhauzas vaduojasi iš tvorų XIX amžiaus pramogų centre vyks svarbiausi miesto renginiai

Dešimtąsias gaisro metines Palangos simbolis pasitiko gerokai pasikeitęs. Dalios Grikšaitės nuotr.

Inga LUKŠYTĖ

Palangos kurhauzas – šio miesto simbolis, tapo dviejų savininkų, Palangos miesto savivaldybės ir Gedimino Jackos šeimos, dešimtmetį trukusių teisminių ginčų priežastimi. Vis dėlto ilgą laiką teismuose strigę norai restauruoti kurorto simbolį pagaliau virto realiais darbais. Vasaros pradžioje prasidėjo Palangos savivaldybei priklausančios mūrinės šio statinio dalies restauravimas. Poreikiai vertė plėstis Kurhauzą, ilgus metus vadintą Palangos širdimi ir simboliu, o pastarąjį dešimtmetį – ir kurorto gėda, 1877 metais pastatė grafas Juozapas Tiškevičius. Tuomet mūriniame vieno aukšto pastate buvo įrengtas pirmasis kurorto restoranas „Casino“.

30

XX amžiaus pradžioje pastatą išplėtus čia įkurtas ir pirmasis Palangoje viešbutis. Pagal užsienio pavyzdį, kur kurhauzais buvo vadinami kurortų viešbučiai, pramogų centrai, šis pavadinimas prigijo ir pirmajam Lietuvos pajūrio kurorto restoranui, ir viešbučiui. XIX amžiaus pabaigoje, Palangai plečiantis, kurhauzas tapo kurorto centru. Čia ilgą laiką veikė skaitykla, kavinė, biliardinė, bufetas, čia buvo rengiami koncertai, šokiai, rodomi mėgėjiški spektakliai. Lankytojų mėgstama pramogų vieta nuolat plėtėsi. Iki 1905 metų perstatytas šiaurinis pastato korpusas – tuomet iškilo antras jo aukštas, taip pat rekonstruotas jungiamasis korpusas. 1909–1914 metais pastatytas antras pietinio korpuso aukštas, pristatyta laiptinė ir apsidos formos vienaaukštis priestatas rytinėje pastato dalyje. Pietinio korpuso architektūra įgavo moderno stilistikos bruožų. Po visų rekonstrukcijų kurhauzas įgijo sudėtingą formą bei planą. Iki Pirmojo pasaulinio karo buvo kur-

hauzo susiformavimo ir klestėjimo laikotarpis, pastatas tapo Palangos kurorto centru. 1930–1940 metais pertvarkyta vakarinė jungiamojo korpuso dalis, 1940-aisiais panaikintos kurhauzo verandos, o jų vietoje pristatytas vieno aukšto priestatas. 1971–1976 metais pakeistas jungiamojo korpuso vidaus planas, interjeras.

Neeilinė architektūra Kurhauzo istorizmo stiliaus architektūrą paveikė Vokietijos mokykla ir XIX amžiaus pabaigos poilsio kultūra. Miesto centre esantis viešbutis ir restoranas poilsiautojus žavėjo atvirais, gausiai ornamentuotais prieangiais, balkonais, terasomis, originalia planine struktūra, tūriu, eksterjero dekoro elementais. XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje gausėjant poilsiautojų greta kurhauzo pastatyta daugiau jiems pritaikytų pastatų. Netoliese buvusiame parke grafai Tiškevičiai pastatė vasaros teatrą, keletą vasarnamių. Viena pirmųjų vilų – „Ursus“ – šių dienų nesulaukė. Liko tik buvusio XIX amžiaus parko aplink kurhauzą fragmentas – liepų alėja. 2002 metais ir pats Palangos simbolis smarkiai nukentėjo nuo gaisro: sudegė jungiamoji pastato dalis, stipriai apniokotas šiaurinis medinis korpusas. Sudegė pietinio korpuso (mūrinės dalies) medinės stogo ir perdangų konstrukcijos, dalis pietinio ir šiaurinio fasadų mūro. Užsitęsus savivaldybės ir pastato bendraturčių ginčams, palangiškiai bei kurorto svečiai ilgai matė tik statybine tvora aptvertus griuvėsius.

31


paveldas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 09

2012 Nr. 09 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i paveldas

Palangos savivaldybei priklausanti mūrinė kurhauzo dalis po ilgų ginčų su pastato bendraturčiais sėkmingai restauruojama.

Laima Šliogerienė Bendrovės „Klaipėdos projektai“ architektė

,,

Sudėtingiausia šiame objekte buvo suderinti griežtus gaisrinės saugos, higienos, funkcinius bei kitus reikalavimus ir juos įgyvendinant išsaugoti pastatą kaip kultūros paveldo vertybę.

32

Sugrįžo po 20 metų Savivaldybės užsakymu 2012 metų pradžioje parengtas Palangos savivaldybei priklausančios mūrinės kurhauzo dalies restauracijos ir pritaikymo projektas. Projekto autorė – architektė Laima Šliogerienė. Prieš 20 metų specialistė jau buvo parengusi viso kurhauzo pastato restauravimo projektą. Tuomet pastatą restauruoti ir pritaikyti savo reikmėms ketino sanatorinių–kurortinių įstaigų susivienijimas „Jūratė“. Tada buvo atlikti išsamūs fotogrametriniai matavimai, architektūriniai, polichrominiai tyrimai, parengtas restauravimo ir pritaikymo projektas, bet susivienijimui iširus darbai taip ir nepradėti. L. Šliogerienės parengtą mūrinės kurhauzo dalies paveldo tvarkybos darbų projektą sėkmingai realizuoja įmonės „Pamario restauratorius“ specialistai. Jau keli darbo mėnesiai privertė primiršti nejaukų apleistų griuvėsių keltą įspūdį. Darbus šiame objekte, kaip ir svarbiausiuose kultūros paveldo objektuose, organizavo ir prižiūri „Lietuvos paminklų“ specialistai.

Būklė buvo kritinė Vasaros pradžioje prasidėję mūrinės kurhauzo dalies restauravimo darbai įsibėgėja, nors jų pradžia, pasak tvarkybos darbus atliekančios įmonės „Pamario restauratorius“ direktoriaus Aldo Kliuko, nebuvo paprasta: „Restauravimo darbai pradėti praėjus beveik dešimtmečiui nuo pastatą nuniokojusio gaisro. Per tą laiką kurhauzas vis labiau iro. Be stogo likusius pastato griaučius merkė lietus, veikė šaltis. Išlikusių statinio sienų bei konstrukcijų būklė buvo daug prastesnė, negu tikėjomės. Realybė pranoko net blogiausias ekspertų prognozes.“ Pirmasis kurhauzo restauravimo etapas, prasidėjęs šių metų birželį, baigsis kitąmet. Jau išardytos nepataisomai sunykusios pastato dalys, išvalyti degėsiai, nuardytos pavojų kėlusios laiptinės, perdangos, nebeliko sovietmečiu prie statinio prilipdyto priestato. Išvalius gaisravietę pradėti mūro atkūrimo darbai, buvo sumontuotos naujos perdangos, stogo konstrukcijos, uždengtas stogas, baigiami tvarkyti fasadai. Naujasis stogas uždengtas molinėmis čerpėmis. Jų forma ir spalva atitinka buvusią dangą – specialistai čerpes parinko pagal gaisravietėje rastas senųjų liekanas. Remtasi ir senomis kurhauzo nuotraukomis. Raudonas pastato stogas jau vasaros viduryje praeiviams rodė, kad Palangos kurhauzas pagaliau sulaukė geresnių dienų. Baigiant pirmame etape numatytus darbus, dar šiemet bus atkurta dalis medinės terasos ir jos medžio drožinių puošyba. Kurhauzas iš kitų kurorto statinių išsiskyrė puošniu dekoru. Remdamiesi išlikusiais jų fragmentais, nuotraukomis restauratoriai atkuria pirminį medinės pastato dalies vaizdą. Antrame darbų etape bus restauruojamas mūrinės pastato dalies salės interjeras, centrinė laiptinė. Pagrindinį salės dekorą sudarė bareljefiniai ornamentiniai moderno stiliaus sienų ir lubų lipdiniai, medinės plokštės. Architektė L. Šliogerienė aiškino, kad kai kuriuos dekoro elementus bus galima restauruoti, o sunaikintus ar nepataisomai sugadintus gaisro, remiantis išlikusiais brėžiniais, fotogrametriniais matavimais, atkurti irgi nebus sudėtinga. Pastato vidaus patalpų apdailos, įrangos bei pritaikymo Palangos ben-

33


paveldas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 09

teisminiai ginčai stabdo procesą Kurhauzo savininkų ginčų atomazgos, atrodo, dar teks palaukti. Miesto vadovas viliasi, kad kurhauzo bendraturčiai, sėkmingai vykstant mūrinės kurhauzo dalies restauravimo darbams, geranoriškai prisidės prie jų – parengs medinės kurhauzo dalies tvarkybos darbų projektą ir imsis ieškoti finansavimo. Palangos valdžia pasiryžusi jiems padėti, kad būtų restauruotas visas Palangos kurhauzo pastatas. Palangos savivaldybei priklauso mūrinė pastato dalis, šalia esanti 86 kvadratinių metrų patalpa ir pietinė veranda – iš viso 532 kvadratiniai metrai pastato ploto. Verslininko Gedimino Jackos šeimai atitekusi medinė pastato dalis ir šiaurinė ve-

druomenės reikmėms darbus visiškai baigti numatyta trečiame darbų etape. Tuomet restauruota pirmame kurhauzo aukšte esanti salė taps kamerinių koncertų, spektaklių, renginių, miesto švenčių vieta. Antrame pastato aukšte bus įrengti kabinetai. Anksčiau nenaudota pastato palėpė bus pritaikyta posėdžių ir pasitarimų patalpoms įrengti.

randa – kiek daugiau nei 600 kvadratinių metrų ploto. Tai, kad atkuriama tik viena statinio dalis, sukėlė daug problemų ir projektuotojams, ir restauratoriams. „Pirmame ir antrame mūrinio fasado aukštuose bus įstatytos dvejos durys, pro kurias būtų galima patekti į medinį korpusą. Kol medinė pastato dalis nebus restauruota, atkurtos durys nebus funkcionalios“, – aiškino įmonės „Pamario restauratorius“ direktorius Aldas Kliukas. Prie restauruojamo pastato šliejasi ir kurhauzo bendraturčiui priklausančio pastato sienos fragmentas. „Nors siena nestabili, siūbuoja, norint ją nugriauti būtinas bendraturčių sutikimas“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.

Kadangi paveldo apsaugos įstatymai nėra viršesni už kitus statinio reglamentus, vienodi reikalavimai taikomi naujos statybos pastatų projektams ir kultūros paveldo objektams, kuriems galioja ir labai griežti paveldosaugos reikalavimai. „Tačiau optimizmą kelia tai, kad po dvidešimties metų pagaliau visų prie kurhauzo restauravimo darbų prisidėjusių įmonių, organizacijų ir kitų institucijų bendromis pastangomis buvęs Palangos kurhauzo simbolis vėl atgimsta“, – kalbėjo L. Šliogerienė.

2012 Nr. 09 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Jau tuomet ne kartą Vyriausybės, Seimo nariams teko įrodinėti, kad kurhauzas – Palangos vizitinė kortelė. Ir tik po 2011 metais liepos 11 dieną Palangoje įvykusio išvažiuojamojo Vyriausybės posėdžio, kuriame svarstyta ir kurhauzo restauracija, miesto valdžiai pavyko įrodyti, kad kurhauzo griuvėsiai negali laukti gaisro dešimtmečio. Pirmam darbų etapui – pastato išorei restauruoti, 300 tūkst. litų skirta iš KPD, 700 tūkst. litų – iš Privatizavimo fondo, Palangos savivaldybė numatė skirti 400 tūkst. litų. Š. Vaitkus taip pat patvirtino, kad po restauracijos kurhauze vyks įvairiausių kultūros renginių – pati pastato aura ir istorija miesto valdžiai padiktavo šį sprendimą.

Istorija nuotraukose Palangos gyventojai ir svečiai gražėjantį kurhauzą galės matyti ne tik pro pastatą juosiančią medinę tvorą. Per dešimtmetį, kol pačiame kurorto centre stūksojo apdegęs vaiduoklis, turbūt daugelis net ir pamiršo buvusį jo vaizdą. Pradėdama restauracijos darbus įmonė „Pamario restauratorius“ įrengė informacinį stendą, kuriame visi besidomintieji šiuo projektu ir kurhauzo istorija gali rasti informacijos, kaip jo fasadai atrodys po restauracijos, taigi gali stebėti, lyginti, vertinti, kaip restauratoriams sekasi siekti įspūdingo galutinio rezultato. Dar viena restauratorių mintis – statybinę tvorą paversti miestą reprezentuojančia ekspozicija. Panaši idėja pasiteisino Klaipėdoje atliekant Teatro aikštėje esančio Klaipėdos dramos teatro pastato rekonstrukciją. Tuomet istorinių uostamiesčio nuotraukų retrospektyva sušvelnino statybvietės aplinką, tapo puikia pažintine priemone turistams ir miesto svečiams. Kurhauzas – Palangos širdis, pro jį kasdien praeina tūkstančiai kurorto svečių. Tad idėja senomis nuotraukomis papasakoti pastato istoriją neatsitiktinai atkeliavo į Palangą. Renkant medžiagą šiai ekspozicijai talkino ir palangiškiai. 

a p vel s a d

Interesus suderinti nelengva Nors per palyginti trumpą laiką jau atlikta nemaža dalis projekte numatytų paveldo tvarkybos darbų, sudėtingiausia šiame objekte, architektės L. Šliogerienės teigimu, buvo suderinti griežtus gaisrinės saugos, higienos, funkcinius bei kitus reikalavimus ir juos įgyvendinant išsaugoti pastatą kaip kultūros paveldo vertybę. Kadangi restauruojama tik mūrinė kurhauzo dalis, o ne visas pastatas, architektės teigimu, buvo sudėtinga išsaugant vertingiausius planinės struktūros elementus pritaikyti pastatą administracinei funkcijai ir žiūrovų patalpoms. Atsižvelgus į funkcinius bei normatyvinius reikalavimus, visos naujai suprojektuotos patalpos numatytos vėliausiai pristatytame priestate – vakarinėje pastato dalyje. Suprojektuotos naujos gaisrinės saugos reikalavimus atitinkančios evakuacinės laiptinės, pagrindinis įėjimas pritaikytas žmonėms su negalia.

34

Teko skubėti Kurhauzo likimą į savo rankas perėmė Palangos savivaldybė. Miesto meras Šarūnas Vaitkus nenuleido rankų nei ginčuose su kurhauzo bendraturčiais, nei ieškodamas reikiamų lėšų pastato restauracijai. Pats būdamas palangiškis ir matydamas miesto centre ilgus metus nejudinamus pastato griuvėsius, Š. Vaitkus sėsdamas į mero kėdę žadėjo, kad vienas jo prioritetų bus prikelti kurhauzą. Meras pažadą ištesėjo. Kurorto vadovas dėkojo „Lietuvos paminklams“, kurie konkurso būdu išrinko restauratorius, ir Kultūros paveldo departamentui (KPD) – būtent jie dėjo visas pastangas, kad Palangos simbolis būtų prikeltas naujam gyvenimui. Pirmiausia savivaldybės vardu 2011 metais įregistruotas žemės sklypas.

Pagrindinis rėmėjas

Modernumas dera su patvarumu Didžiausias aptvėrimo sistemų gamintojas visame pasaulyje „Betafence“ turi plačiausią tvorų ir prieigos kontrolės produkcijos asortimentą. Plačioje gaminių paletėje – sistema „Nylofor City“. Tai užbaigta sistema, kurią sudaro tvirtos „Nylofor F“ plokštės stačiakampėmis akimis, viršutinis metalinis profilis, specialiai pritaikyti stulpeliai ir patikima tvirtinimo sistema. Ji ypač tinkama naudoti parkams ir sodams, mokykloms, baseinams ir sporto aikštynams, traukinių stotims, automobilių stovėjimo aikštelėms aptverti. Gali būti naudojama ir kaip tvora miesto centre, ir kaip fasadinė objektų tvora. Privalumai. Didelis standumas. Viršutinis bėgelis plokštėms suteikia itin didelį standumą ir idealiai tinka naudoti visuomenei pasiekiamose zonose. Moderni išvaizda. Naudoti „Nylofor F“ plokštes su plokščiomis horizontaliomis vielomis yra itin modernus ir patvarumą garantuojantis sprendimas. Nesunku įrengti. Viršutinius bėgelius dėl specialių priedų itin lengva pritvirtinti prie plokščių ir stulpų. Numatyta ir sistemos įrengimo su pagrindo plokštėmis galimybė.

Varžtas yra su kupolo pavidalo galvute, M6 dydžio. Atramos profilis. Profilio matmenys yra 31,5 x 32,5 x 1,50 mm. Jis cinkuotas ir padengtas plastiko sluoksniu (poliesteriu). Ilgis – 2505 mm. Atramos profilio fiksatoriai. Tipo C, matmenys – 33 x 39 x 50 mm, fiksatoriai skirti du atramos profilius pritvirtinti prie tarpinio stulpelio. Tipo C, matmenys – 33 x 39 x 54 mm, fiksatoriai skirti atramos profilį tvirtinti prie galinio stulpelio: kairysis spaustukas naudojamas kairiajame galiniame stulpelyje, o dešinysis – tvirtinti prie dešiniojo galinio stulpelio. Prie kampinio stulpelio tvirtinant du atramos profilius naudojamas dešinysis ir kairysis spaustukai. Plieniniai fiksatoriai su 8 mm skersmens angomis. Jie cinkuoti ir padengti plastiko sluoksniu (poliesteriu). Spalva: žalia.

Pasirenkami variantai. Antivibracinės juostos iš neopreno. Skirtos sumažinti triukšmą ir panaikinti tarp tvoros plokščių bei stulpelių atsirandančią vibraciją. Juostos lipnios, jų ilgis – 25 mm. Tvirtinamos prie viršutinio horizontalaus plokštės strypo. Padengimo technika. Plokštės pagamintos iš cinkuotų strypų. Išankstinio apdorojimo procesas užtikrina idealų poliesterio sluoksnio sukibimą su produkto paviršiumi. Stulpeliai ir iš vidaus, ir iš išorės cinkuoti (mažiausias sluoksnis – 275 g/m2, sudėjus kartu abi puses) pagal Europos standartą 10326. Po to yra uždėtas rišamasis sluoksnis, ir galiausiai stulpeliai padengti poliesteriu (mažiausiai 60 mikronų). Sistemos spalva yra žalia RAL 6005. Pageidaujant galimos ir kitos spalvos.

Stulpeliai. Kvadratinio profilio stulpeliai (60 x 60 x 1,5 mm), pagaminti iš suvirinto vamzdžio. Stulpeliuose numatytos įvorės, skirtos pritvirtinti „Nylofor F“ plokštes. Plokštės. Plokščių plotis – 2500 mm, aukštis – nuo 630 iki 2030 mm. Akies dydžiai – 200 x 50 mm. Strypai ypač tvirti: horizontalių strypų skersmuo yra 15 x 6 mm, o vertikalių – 5 mm. Priedai. Tvirtinimo spaustukai iš poliamido. Jie skirti prie vieno stulpelio pritvirtinti dvi plokštes. Apsauginis varžtas M6. Skirtas tvirtinimo spaustukus primontuoti stulpelių įvorėse. Apsauginis varžtas pagamintas iš nerūdijančiojo plieno, jo ilgis – 40 mm, viršutinės įvorės ilgis – 60 mm.

www.betafence -tvoros.lt 35


R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 09

2012 Nr. 09 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

profesionalai, ir maži vaikai. Dangomis džiaugiasi sporto organizacijos, sporto kompleksų vadovai, jas mielai renkasi architektai bei rangovai. Nenuostabu, kad „Pulastic 2000“ grindys yra lyderis visais atžvilgiais.

Lyderis visais atžvilgiais Jeigu prireikė patikimos, ilgaamžės, didelės priežiūros nereikalaujančios grindų dangos sporto aikštelėms ar patalpoms, kuriose masiškai renkasi žmonės – tinkamą pasiūlymą tikrai pateiks kompanijos „Sika“ padalinys „Descol“. Būtina laikytis instrukcijų „Pulastic 2000“ – tai ilgalaikė aukštos kokybės grindų danga, skirta sporto ir gimnastikos salėms, ji yra naudo-

jama įvairių sporto šakų aikštelėms įrengti uždarose patalpose, taip pat ne sporto paskirties objektams. Šių grindų (5+2) versija specialiai sukurta atsižvelgiant į patogumą ir saugumą, pasižymi aukšto lygio daugiafunkcėmis ypatybėmis ir nereikalauja didelės priežiūros. Medžiaga yra sluoksniuotos struktūros ir sudaryta iš smūgiams atsparios specialiai pagamintos granulinės gumos, kurios storis – nuo 4 iki 12 mili-

metrų. Taip pat yra poras užpildantis ir lygį reguliuojantis sluoksnis, iš dviejų sluoksnių sudaryto besiūlio poliuretano savaiminio išsilyginimo sluoksnis, kurio storis – 2 milimetrai, o paviršius padengtas ilgalaike trinčiai atsparia matine danga. Dangą gali dengti nebūtinai kvalifikuotas specialistas – tik svarbu gerai susipažinti su gamintojo nustatyta montavimo metodika ir jos laikytis. Be to, visada galima kreiptis į „Sika Baltic“ Lietuvos filialą. Neribotos galimybės „Pulastic 2000“ yra besiūlė grindų danga, kuri tapo universaliu standartu įvairiafunkciams sporto objektams. Patogumas, saugumas ir puikios eksploatavimo ypatybės leidžia lengvai prižiūrėti šią dangą, užtikrina jos ilgaamžiškumą, taip pat investicijų grąžą. „Pulastic 2000“ ne tik atitinka, bet ir viršija reikalavimus, keliamus sporto grindų dangoms, kuriomis naudojasi ir

36

Unikalios ypatybės „Pulastic 2000“ pasižymi ne viena ypatybe, kuri pabrėžia gaminio unikalumą:  besiūlis montavimas;  ypač elastinga sandara;  optimalus slydimo ir paviršiaus sukibimo santykis;  šviesos neatspindintis paviršius;  neprilygstamas atsparumas statinėms apkrovoms, smūgiams ir trinčiai;  lengva prižiūrėti ir kasdien, ir per ilgą naudojimosi laikotarpį;  kokybę užtikrina sertifikatas ISO9001, o ekologijos ir aplinkos apsaugą – sertifikatas ISO-14001;  gamybai naudojamos ekologiškos medžiagos;  didžiulis spalvų ir raštų pasirinkimas. Daugiafunkcis naudojimas Viršutinis struktūrinis sluoksnis ir galutinis sluoksnis matiniu paviršiumi suteikia dangai „Pulastic 2000“ analogų neturintį mechaninį stiprumą. Todėl ji ne tik ilgiau tarnauja, bet ir yra naudojama įvairiausioms reikmėms, ne tik sportui. Ant šios dangos galima įrengti auditoriją moksleivių egzaminams, patalpose su tokia grindų danga gali vykti įvairūs kultūros renginiai, parodos, konferencijos. Visa tai leidžia plačiau išnaudoti sporto kompleksus. „Pulastic SP“ – nuo sporto iki roko koncertų Ši grindų danga yra atspari netgi dyglių poveikiui, ji skirta įvairiafunkciams objektams. Įsivaizduokite sporto areną, kurioje galima surengti daug sporto ir kitokių renginių. Su grindų danga „Pulastic SP“, pagaminta „Sika“ kompanijoje, atsiras galimybė naudoti kuo įvairiausią sporto inventorių bei įrangą pačiais įvairiausiais būdais. „Pulastic SP“ turi dygliams atsparų paviršių, tad ši danga tinkama lengvosios atletikos varžybas rengti uždarose patalpose. Galima organizuoti ne tik lengvosios atletikos varžybas, bet ir kitus masinius renginius, kurių metu nekils baimės, kad grindų danga nukentės nuo subraižymų.

Sportininkų noras – kuo mažiau sujungimų Kuo lygesnė danga ir kuo mažiau joje sujungimų, tuo mažesnė tikimybė sportininkams patirti traumų. O kartu atsiranda galimybė pasiekti geresnių rezultatų. Atspari dyglių poveikiui, saugi ir patogi grindų danga „Pulastic SP“ gali būti skirta uždariems lengvosios atletikos maniežams, kuriems keliami ypatingi kokybės reikalavimai. Ši danga pasiekia aukščiausią standumo ir stabilumo lygį. Sporto renginiai, mugės, koncertai Grindų danga „Pulastic SP“ gali atlaikyti labai dideles apkrovas. Ja gali važinėti ratiniai krautuvai, ant dangos galima įrengti podiumus ir tribūnas, renginius gali žiūrėti didelis skaičius žiūrovų. Todėl nekyla problemų, jeigu patalpoje reikia rengti muges, parodas ar koncertus, kuriuos nori pamatyti daug žmonių – grindų dangos nebūtina specialiai uždengti apsauginėmis priemonėmis. Nereikia pamiršti ir čiuožimo arenų, kurių koridoriais vaikštoma dėvint pačiūžas – grindų danga dėl to patiria ypatingus krūvius. Vientisa ir labai patvari „Pulastic SP“ stiprybė – unikali dangos sudėtis, kurią sudaro ypač elastingi granuliuotos gumos kilimėliai, standartinis jų storis yra 10 milimetrų. Jie prie pagrindo klijuojami klijais, kurių sudėtyje nėra tirpiklių. Tuomet dengiamas besiūlis 4 milimetrų storio skystojo poliuretano sluoksnis. Galiausiai klojamas labai tvirtas ir atsparus matinis sluoksnis. Jei reikia, ant dangos gali būti piešiamos neištrinamos žymės naudojant „Pulastic“ dažus. Grindų danga būna vientisa, spalvinga, ją lengva valyti. Daugiau nei sporto danga „Pulastic“ tikrai yra ne tik ypač kokybiška grindų danga sporto bei daugiafunkciams objektams. Ji puikiai tinkama vaikų darželiams bei kitoms vaikų ugdymo įstaigoms, vaikų ligoninėms ir reabilitacijos centrams, kur saugumas ir minimali traumų rizika yra labai aktualūs. „Pulastic“ sistemą galima panaudoti ne tik grindims, bet ir sienoms dengti žaidimų kambariuose, koridoriuose. Ją galima naudoti ne tik uždarose patalpose – yra ir speciali versija lauko aikštelėms.

Sika Baltic – Lietuva, Veiverių g. 150, Kaunas, tel. +370 610 72 292, el. p. matijoska.gintautas@lt.sika.com

37


paveldas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 09

2012 Nr. 09 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i paveldas

Vladas ŠERELIS

Daugumoje Lietuvos dvarų sodybų labiausiai sunykę yra ūkinio, aptarnaujamojo pobūdžio statiniai. Tokiems priskirtini ir žirgynai. Dėl dydžio ir statybinės specifikos juos labai sunku pritaikyti naujai paskirčiai bei funkcijai. Buvę žirgynai ar arklidės dažniausiai netinka gyvenamajai paskirčiai, rekreacijai. Raudondvario dvaro žirgynas – reta išimtis. Atlikus restauracijos darbus jis taps menų inkubatoriumi ir vienu geriausių pavyzdžių, kaip buvusias ūkines patalpas galima pritaikyti visuomenės poreikiams.

Nauja erdvė kūrybai

Buvęs Raudondvario dvaro žirgynas po restauracijos bus atvertas menininkams 38

Galės kurti ir gyventi Netoli Kauno esantis Raudondvario dvaras nuolat sulaukdavo lankytojų ir tyrinėtojų dėmesio. XVII amžiuje statytas gyvenamasis rūmų korpusas – pilis – ir XIX amžiaus viduryje po didžiulės rekonstrukcijos suformuotas keliolikos pastatų kompleksas atspindėjo to meto magnatų statybos užmojus, gyvenimo būdą, pomėgius, ūkio pajėgumus. Raudondvario dvaro istorija panaši į kitų analogiškų kompleksų: savininkai iki Pirmojo pasaulinio karo jį puoselėjo, tarpukaryje po žemės reformos vegetavo, o sovietmečiu po visuotinės nacionalizacijos pastatai pakeitė savo paskirtis, pritaikomi buvo iš dalies sudarkyti, vėliau kiek remontuoti, o atkūrus nepriklausomybę palikti bemaž likimo valiai. Raudondvariui pasisekė labiau. Dvare pokariu nuo 1956-ųjų veikė Žemės ūkio mechanizavimo institutas. Jo lėšomis ansamblis buvo prižiūrimas ir tvarkomas, dalis statinių netgi restauruoti. Nuo 1990 metų, nors veikla pastatuose ir vyko, dėl nuolatinio lėšų trūkumo gerinti jų būklę niekas neskubėjo. Šitaip buvo su visais dvaro statiniais, buvusiu žirgynu – irgi. Dar 2006 metais sudaryta komisija iš įvairių įstaigų bei organizacijų specialistų įvertino objektų būklę. Tuomet konstatuota, kad buvusiam žirgynui būtina renovacija: sienos ir pamatai deformuoti, konstrukcijas neigiamai veikia besiskverbianti drėgmė, stogo čerpių danga suaižėjusi, susidėvėję elektros, vandentiekio, kanalizacijos bei kiti inžineriniai tinklai. Komisija pripažino, kad statinys turi avarinės būklės požymių. Visas tas problemas tikėtasi išspręsti žirgyną pritaikant

naujai visuomeninei, kultūrinei paskirčiai – menų inkubatoriui. Kauno paminklų restauravimo ir projektavimo instituto specialistai, va-

iš atsiminimų Raudondvario dvaro arklidžių korpusas buvo pastatytas lygiagrečiai su ratine. Per jų vidurį ėjo šešiakampėmis ąžuolinėmis trinkelėmis grįstas takas. Abipus jo buvo atskiri gardai kiekvienam arkliui. Arklidėje buvo keturios bėros trakėnų veislės kumelės poniai važinėtis. Ponas važinėjosi dviem arabiškais žirgais ir dviem mišrūnėmis kumelėmis. Jeigu ponai ar svečiai važiuodavo į Kauno geležinkelio stotį, mišką ar į kitas keliones, tam būdavo skirtos keturios anglų ir trakėnų veislių mišrūnės kumelės. Daug gardų arklidėje stovėdavo tušti, juose laikydavo atvykusių svečių arklius. Galiniame korpuse buvo įrengtos vietos kumeliukams ir eržilams. Veislinių kumeliukų dvarininkai laikydavo tik 4–6. Jiems leisdavo pasivaikščioti po smėliu išpiltą jojyklą, kurią šildė trys krosnys, pastatytos kampuose. Čia ateidavo ir grafų Tiškevičių sūnus mokytis jodinėti. Iš pradžių jis jodinėjo ant medinio arkliuko – žaidė, paskiau ponios vežėjas mokė jį jodinėti ant specialiai nupirkto mažo arkliuko, vadinto kucu. Kiekvienas gardas buvo išklotas mase, nepraleidžiančia šlapimo,

dovaujami projekto vadovės Reginos Tumpienės, parengė techninį projektą, kuriuo buvęs žirgynas paverčiamas menų inkubatoriumi. Projektas sparčiai realizuojamas. Šiuo metu jau nebebaisu, kad pro stogą į vidų lašės lietaus vanduo ar drėgmė skverbsis per pamatus. Pakeista visa stogo danga, restauruoti stoglangiai ir visi istoriniai jų elementai, taip pat restauruotos pažeistos konstrukcijų vietos. Šiuo metu pamatai restauruoti ir sutvirtinti, baigiama įrengti hidroizoliacija. Sutvarkytas fasadų mūras, atstatyti profiliuotų plytų angokraščiai, sudėti nauji langai. Šiuos darbus atliko Kauno bendrovės „Restauracija“ specialistai. Neseniai jie pradėjo vidaus darbus. Planuojama, kad visi statybos darbai bus baigti iki 2013 metų lapkričio pabaigos. Tuomet prasidės antras darbų etapas: bus radikaliai pertvarkoma ir atkuir turėjo drenažinius griovelius, sujungtus su pagrindiniu grioviu. Prie sienos iki lubų padengtos baltais kokliais buvo pritvirtintos apvalios ėdžios. Jų apačioje buvo įmūryti ketaus loviai su pertvaromis: vienoje pusėje buvo pilamos avižos, kitoje – vanduo. Arkliai garduose buvo pririšami specialiais brizgilais. Kiekvienas arklys abipus galvos, ties žandikaulio viduriu, turėjo pritaisytas grandines, kurių galai smukdavo į gardo kampuose įtaisytus vamzdžius. Grandinės vamzdžiais lengvai smukdavo, leisdavo arkliams laisvai sukioti galvą ir judėti. Prie tako ant kiekvieno stulpo buvo pakabintos iš ketaus išlietos arklių galvos kamanoms laikyti. Vežėjai jas kas savaitę šveisdavo specialiu dvaro duodamu tepalu. Ponams būnant dvare, visi vežėjai nakvodavo virš arklidės įrengtame kambaryje, šildomame krosnimi. Ten buvo lovos, tačiau patalynę vežėjai privalėjo turėti savo. Kituose virš ratinės ir arklidės buvusiuose aukštuose be budinčių vežėjų daugiau niekas negyveno. Ten buvo sandėliai įvairiems rakandams laikyti. Per Pirmąjį pasaulinį karą žmonės tuos sandėlius išplėšė, buvusį turtą išnešiojo.

39


paveldas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 09

2012 Nr. 09 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i paveldas

,,

Jau nebebaisu, kad pro stogą į vidų lašės lietaus vanduo ar drėgmė skverbsis per pamatus. Pakeista visa stogo danga, restauruoti stoglangiai ir visi istoriniai jų elementai, taip pat restauruotos pažeistos konstrukcijų vietos.

a p vel s a d

riama pirminė vidaus erdvė, šalinamos vėlyvos sovietinių laikų pertvaros bei perdangos, grindų dangos, montuojami inžineriniai vidaus tinklai, įrengiamas naujas, moderniškas interjeras. Bendras buvusio žirgyno patalpų plotas yra daugiau kaip 2792 kvadratiniai metrai. Po restauracijos 1278 kvadratiniai metrai patalpų ploto bus skirta kūrybinei menininkų veiklai. Kairiojo ir centrinio fligelių pirmojo aukšto erdvės bus pritaikytos ekspozicijoms, konferencijoms, koncertams, spektakliams ir kitokiems kultūriniams renginiams vykti. Vienalytėje centrinio fligelio erdvėje bus įrengta daugiafunkcė salė, kurioje vienu metu tilps net 350 žmonių. Mansardiniame aukšte bus įkurdintos patalpos į parodas, plenerus, koncertus ir kitus renginius atvykusiems menininkams apsistoti. Gyvenamosios patalpos užims kiek daugiau nei 1420 kvadratinių metrų ploto. Dar 93

40

kvadratiniai metrai bus skirti administracinėms patalpoms.

Autentikos išliko nemažai Kaip ir dera, prieš pradedant restauracijos darbus buvo atlikti istoriniai tyrimai. Jie patikėti Kauno paminklų restauravimo ir projektavimo institutui. Istorinius, archyvinius šaltinius rinko ir sistemino istorikė Raimonda Rickevičienė. Instituto direktoriaus pavaduotojas Aleksandras Vaškelis sakė, kad istorinių duomenų apie buvusias dvaro arklides nebuvo gausu, tad juos tikėjosi papildyti archeologinių tyrimų išvadomis. Atliekant kasinėjimus nustatyta, kad žirgynas įrengtas XIX amžiaus antrojoje pusėje plynoje, anksčiau neužstatytoje dvarvietės vietoje. Archeologinio kultūrinio sluoksnio, susiformavusio anksčiau kaip XIX amžiaus antrojoje pusėje, nerasta. Archeologai įsitikino, kad vietovė, kurioje stovi žirgynas, turi daug pože-

minių šaltinių. Atkasus kurią nors vietą, ši netrukus prisipildydavo vandens. Pasakodamas apie buvusią patalpų būklę prieš imantis restauracijos darbų, A. Vaškelis nuostabos nereiškė. „Bemaž įprasta, kad ūkinės dvarų sodybų patalpos sovietmečiu būdavo paverčiamos sandėliais arba dirbtuvėmis. Apie autentikos saugojimą niekas negalvodavo. Tad ir šitos patalpos buvo gana sudarkytos“, – sakė A. Vaškelis. Dvaro pastatų raudonų plytų fasadai buvo skaidyti tiudoriškais langais lėkštomis trikampėmis sąramomis bei dvipakopiais kontraforsais, gausiai dekoruoti. Fasadus ir frontonus visu perimetru juosė dantyti karnizai. Frontonų viršūs užbaigti apskritimo formos nišomis. Stogus puošė raudonų plytų kaminai. Vidinio kiemo fasado centras akcentuotas paaukštintu karnizu su šonuose išdėstytais dviem aštuonkampiais bokšteliais, apvainikuotais kuorais. Stogo plokštumose ritmiškai išdėstyti stoglangiai. Kauno paminklų restauravimo ir projektavimo instituto direktoriaus pavaduotojas A. Vaškelis sakė, kad ilgainiui pakeitimų būta įvairių. Antai dalis autentiškų stoglangių buvo išmontuoti, tačiau atliekant tyrimus ir stogo dangos ardymo darbus rastos autentiškos jų liekanos. Restauruoti senieji stoglangiai vėl puoš stogą. Apvaliose fasadų nišose rasti buvę žirgų galvų goreljefų fragmentai. So-

vietmečiu šie goreljefai buvo apdaužyti ir vėliau uždengti. „Šiuos fragmentus apžiūrėję skulptoriai patvirtino, kad yra galimybė juos visiškai restauruoti. Vidaus kieme ir aplink visą žirgyno statinį rastas lauko akmenų grindinys. Tvarkant aplinką jį irgi bus galima atidengti“, – kalbėjo A. Vaškelis. Žirgynas buvo šildomas krosnimis. Viduje rasta koklių nuolaužų, o sienose – aprūkusių dūmtraukių fragmentų.

Ir bažnyčia, ir dirbtuvės Istorikai turi dvejonių, kas buvo tikrasis Raudondvario dvaro žirgyno projekto autorius ir statytojas. 1882 metų rašytiniuose šaltiniuose jau minima, kad dvare buvo arklidės, statytos prancūzišku stiliumi. Jų statyba kainavusi 80 tūkst. rublių, o įrengimas buvęs ne blogesnis už išrankiausių angliškojo sporto modelių. Viena literatūroje paplitusių versijų – žirgyną 1841 metais projektavo vokietis Jokūbas Voleris, pritaikęs joms gotiškų formų imitacijas. Architektas mirė 1843-iaisiais, o ant pastato pietinio fasado yra įrašyta pastatymo data – 1870 metai. Todėl svarstyta, kad J. Voleris be reikalo minimas kaip statinių projekto autorius. Ne ką realesnė ir dažnai populiariuose turistinio pobūdžio leidiniuose kartojama versija, esą žirgyną suprojektavo Flo-

41


paveldas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 09

2012 Nr. 09 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

rencijoje (Italija) gimęs architektas Cesare Anichini (Cezaris Anikinis). Jis kelis dešimtmečius buvo Tiškevičių dvarų architektas. Jo kūrybos metai su Raudondvario dvaro statybos metais sutampa. Tačiau dvejonių kelia stilius. Pažvelgus į C. Anichini projektuotas ir statytas Raudondvario, Biržų bažnyčias, Raudondvario kleboniją ir palyginus šių pastatų barokiškas klasicistines formas, baltus tinkuotus paviršius su žirgyno raudonų plytų fasadais škotiškosios pseudogotikos stiliumi, suabejota, ar toks stilius gali būti priimtinas meninei architekto pasaulėjautai. Tikrojo žirgyno projekto autoriaus pavardė kol kas dar nežinoma. Iki 1918 metų dvaro statiniai priklausė grafams Tiškevičiams. 1923-iaisiais vykdant žemės reformą didžioji dalis Raudondvario dvaro žemių ir pačios dvaro sodybos iš grafų Tiškevičių buvo nusavinta. Dvarvietėje stovėję pastatai buvo išdalyti įvairioms organizacijoms. Žirgynas buvo perduotas parapijai, jo dalis buvo naudojama kaip maldos namai, kol bus atstatyta sugriauta Raudondvario bažnyčia. Maždaug 1926 metais iš rašytinių šaltinių galima spręsti, kad žirgyno pastatas buvo apleistas, vidaus įranga sunaikinta, langai – be stiklų, langų rėmai supuvę, stogas skylėtas, o durys aplūžusios. Bažnyčios komitetas buvo įpareigotas rūpintis pastatais, tačiau skundėsi, kad užkrautos prievolės yra per didelės. 1937 metais atstačius ir konsekravus parapinę Raudondvario bažnyčią, laikinoji iš buvusio žirgyno buvo iškelta. Tarpukaryje pastatas buvo remontuojamas. Sovietmečiu Raudondvario dvare įkūrus Žemės ūkio instituto eksperimentinį ūkį, buvusios arklidės pritaikytos mechanizacinėms dirbtuvėms. Tokia paskirtis gražų pastatą smarkiai sudarkė. Buvo prailgintos langų angos, padarytos naujos. Iš buvusios vidaus įrangos neliko nieko. Laimė, pastatas išlaikė buvusį tūrį, fragmentiškai – langų ir durų formas bei detales, puošybą. Restauratoriai ir paveldui neabejinga visuomenė gali būti ramūs – pastatui galima grąžinti buvusią būklę. 

rėmėjas

42

Kauno paminklų projektavimo ir restauravimo institutas UAB „ Kauno restauratorius“

Optimizmą slopina reali kasdienybė Nepaisydami kylančių sunkumų miškininkai kasdienių darbų prasmingumu neabejoja

Pakruojo miškų urėdiją aplenkia gaisrai, gamtos stichijos, tačiau mokesčiai valstybei ir besikeičianti rinka verčia pasitempti norint metus baigti pelningai.

Kazys Gudas Pakruojo miškų urėdijos miškų urėdas

,,

Norėdama dirbti pelningai, urėdija turėtų atsisakyti kokių nors privalomųjų darbų. Bet to padaryti negalime, nes turime laikytis Valstybinio miškotvarkos instituto dešimčiai metų parengto miškotvarkos projekto. Kaina vis mažėja Tradicinę Miškininko dieną pasitinkančio Pakruojo miškų urėdijos miškų urėdo Kazio Gudo balse optimizmo nedaug – šie metai, palygin-

ti su praėjusiais, jo teigimu, gerokai prastesni. Kas tai lėmė? „Visų pirma sumažėjusi apvaliosios medienos pardavimo kaina, – paaiškino K. Gudas. – Pernai vienas kubinis metras

medienos kainavo 137 litus. Pakruojo urėdija per metus parduoda vidutiniškai 80 tūkst. kubinių metrų medienos, o daugiausia pajamų atneša būtent parduota apvalioji mediena.“ Pirmą šių metų pusmetį miškininkai pasitiko vieno kubinio metro medienos kainai nukritus dešimčia litų. Antrą pusmetį ji, prognozuojama, irgi nedidės. „Palyginti su ankstesniais metais, netenkame beveik milijono litų, o tai sudaro 10 proc. mūsų visų pajamų“, – problemas dėstė urėdas. Yra manančiųjų, kad medienos kainas didina arba mažina pačios urėdijos. K. Gudo teigimu, urėdijos medienos pardavimo kainų negali koreguoti. Apvalioji mediena parduodama per elektroninius aukcionus, kur ją nuperka didžiausią kainą pasiūlęs pirkėjas. Nėra kuo pakeisti ir vis brangstančių degalų, kurie gerokai prisideda prie nuolat augančios medienos ruošos savikainos. Urėdijos darbo nelengvina ir gamtinės sąlygos. Dauguma augaviečių Pakruojo miškų urėdijoje (maždaug 70 proc.) – drėgnos, todėl medienos ruoša reikalauja papildomų sąnaudų. Mokesčių kupra Valstybinį miškų sektorių prislėgė ir didesni mokesčiai. 2010 metais įsigaliojus Miškų įstatymo pataisoms, miškų urėdijos už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką valstybei privalo atseikėti 10 proc. gautų pajamų, dar 5 proc. pajamų skirti specialiai Bendrųjų miško ūkio reikmių finansavimo programai finansuoti: miškams inventorizuoti, jų apskaitai, nepriklausomai nuo nuosavybės formos priešgaisrinei miškų sistemai organizuoti ir išlaikyti, stichinių nelaimių padariniams likviduoti, priva-

43


R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 09

čių miškų savininkams konsultuoti, juos mokyti ir kitoms reikmėms. Kad valstybinis miškų sektorius dirba efektyviai, parodo veiklos rezultatus geriausiai atspindintis vadinamasis nuosavo kapitalo grąžos rodiklis. Jį sudaro grynojo pelno, sumokėtų mokesčių už patikėjimo teise valdomą valstybės turtą santykis su nuosavu kapitalu ir faktiškai iškirsto miško verte, apskaičiuota nenukirsto valstybinio miško kainomis. Pakruojo miškų urėdijos nuosavo kapitalo grąžos rodiklis už 2011 metus – 19,6 proc., keliais procentais didesnis nei bendras Lietuvos vidurkis (16,1 proc.). Lietuvos valstybinių miškų sektoriaus kapitalo grąža, palyginti su kaimyninių šalių, apskritai yra didžiausia. Lietuvoje ji siekia 8,4 proc. Pajamos – į biudžetą Šiandien valstybinis miškų sektorius beveik 40 proc. pajamų sumoka į valstybės biudžetą įvairiais mokesčiais. Kita dalis pajamų (apie 30 proc.) grąžinama atgal į mišką atliekant privalomuosius darbus. Tai miško atkūrimo, apsaugos ir tvarkymo darbai, kurie sudaro apie 70–90 proc. faktiškai tais metais iškirsto miško vertės, apskaičiuotos nenukirsto miško kainomis. Likusios pajamos skiriamos miškų ruošai, atlyginimams ir kitoms reikmėms. Yra šalių, kuriose valstybinis miškų sektorius dotuojamas iš valstybės biudžeto. „Pas mus praktika

2012 Nr. 09 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

kiek kitokia – norėdama dirbti pelningai, urėdija turėtų atsisakyti kokių nors privalomųjų darbų. Bet to padaryti negalime, nes turime laikytis Valstybinio miškotvarkos instituto dešimčiai metų parengto miškotvarkos projekto. Todėl tenka dar labiau mažinti sąnaudas, apkarpyti darbuotojų atlyginimus ir pan.“, – kalbėjo urėdas. Valstybės valdomos įmonės jau įprato būti raginamos nuolat mažinti išlaidas ir didinti pelningumą. Nustatyta vidutinė pelno norma – 5 proc. gautų pajamų. Pakruojo miškų urėdijoje ji sudaro maždaug pusę milijono litų. Pernai, pasak K. Gudo, ši norma pasiekta nesunkiai, šiais metais lengva nebus. K. Gudas pritaria, kad miškų sektoriui bene sėkmingiausi laikai buvo iki 2008 metų. Vėliau teko susiveržti diržus, mažinti atlyginimus, atleisti dalį darbuotojų. Šiuo metu urėdijoje dirba 90 žmonių. Iš jų – 39 specialistai. Darbo netrūksta Bendras Pakruojo urėdijos valstybinių miškų plotas – 18,2 tūkst. hektarų. Saugomos teritorijos ir miškai, kur apribotas ūkinis režimas, užima 35,1 proc. bendro viso miško žemės ploto. Pakruojo miškų urėdijos miškai auga labai derlinguose dirvožemiuose. Miškų urėdija kasmet atkuria beveik 300 hektarų miškų. Sodinama daugiau nei 200 hektarų, dar 50–60 hektarų kirtaviečių palie-

Pakruojo miškų urėdijoje esančiame medelyne auginami ąžuolo, eglės, juodalksnio, beržo želdiniai.

44

kama savaime atželti. Sodmenys į želdavietes atvežami iš medelyno, sudėti į maišus, išrūšiuoti, apkapotomis šaknimis, pamirkytomis specialiame skystyje, ir sodinami į paruoštą dirvą. Želdinius sudaro mišrūs ąžuolo, eglės, juodalksnio, beržo želdiniai. Geros kokybės sodmenų urėdija užsiaugina pati. Urėdijos medelynas įkurtas dar 1991 metais. Jo plotas – 20 hektarų. Miško sodmenys auginami atvirame grunte ir dviejuose šiltnamiuose. Medelyne yra ledainė-šaldytuvas, sodmenų rūšiavimo patalpos. Visi medelyno sklypai aptverti. Urėdija turi neblogą sėklinę bazę. Tai genetinis miško drebulės draustinis, po du eglės, juodalksnio, ąžuolo ir beržo sėklinius medynus. Lauks poilsiautojų Pakruojo miškų urėdijoje nėra nė vieno natūralaus vandens telkinio. Dėl drėgmės miškai poilsiui irgi nelabai tinka. Vis dėlto urėdijos teritorijoje gana nemažai saugomų gamtos paveldo, archeologinių, istorinių, gamtos ir kitų objektų. Čia nuolat tvarkomos esančios poilsio aikštelės, stovyklavietės. Šiais metais, pasinaudojus Europos Sąjungos skirta parama, Rozalimo girininkijoje pradėti Rozalimo miško parko infrastruktūros įrengimo darbai. Parke iki gruodžio mėnesio turėtų būti baigti įrengti rekreaciniai takai, apžvalgos aikštelės, laužavietės, automobilių stovėjimo aikštelės,

Miškų sodmenis tenka ginti ne tik nuo graužikų ar žvėrių, bet ir nepalankių oro sąlygų.

mediniai atrakcionai vaikams. Parke atsiras šiukšliadėžių, pavėsinių, lauko baldų, informacinių stendų, o jo puošmena taps 15 medinių skulptūrų, kuriose bus įamžinta krašto istorija bei garsūs iš Rozalimo kilę ar čia lankęsi žmonės: rašytojai Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Jonas Biliūnas, Žemaitė, Henrikas Radauskas. Iki šiol esančiose atokvėpio aikštelėse ir poilsiavietėse miškininkams darbo nepristigo – tenka ir šiukšles rinkti, ir sulaužytus suoliukus tvarkyti. Tačiau K. Gudas nusiteikęs optimistiškai: „Manau, bėgant laikui situacija keisis. Žmonės domisi naujai įrengiamu parku, gal nekils ranka niokoti ten įrengtų poilsio aikštelių.“ Reikia daugiau atsakomybės Vienas sėkmingų Pakruojo miškų urėdijos ir bendruomenės bendradarbiavimo pavyzdžių – 2008 metais pasodintas ąžuolynas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui įprasminti. Į ąžuolyno sodinimo darbus kibo ir urėdijos darbuotojai, ir jaunieji miško bičiuliai. Neabejingi liko verslininkai, savivaldybės, seniūnijų bei kitų urėdijų darbuotojai. Pakruojo rajonas garsėja dolomito ištekliais. Dalis jų – daugiau nei 200 hektarų – valstybinių miškų teritorijoje. Dolomito karjerai pradėti eksploatuoti dar sovietmečiu. Dabar juose dirba trys įmonės. K. Gudas pripažino: dolomito skalda reikalinga, suprantamas ir įmonių,

Ne visi poilsiautojai saugo urėdijoje esančias poilsio aikšteles ir poilsiavietes.

eksploatuojančių dolomito karjerą, noras kuo daugiau užsidirbti. Tačiau dėl to, pasak urėdo, valstybinių miškų neturi mažėti. Vadovaujantis Miškų įstatymo 11 straipsniu, kuriame nustatyta miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarka, Vyriausybė 2011 metais patvirtino miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos aprašą, pagal kurį asmenys, inicijuojantys valstybinės miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis, šiuo atveju dolomito skaldos gamybai, kompensuoja sumokėdami į valstybės biudžetą piniginę kompensaciją, priklausančią nuo žemės ir esančio bei būsimo miško vertės. Gaisrai – retenybė Kol kai kurios miškų urėdijos diegia brangias priešgaisrines sistemas arba kovoja su miškų gaisrais, Pakruojo miškų urėdija panašių problemų neturi. Čia gaisringumas – žemo lygio. Prieš ketverius metus buvo užsidegęs maždaug 15 hektarų durpynas. Tai, pasak K. Gudo, ir buvo didžiausias gaisras. Galiausiai kilus didžiausiai gaisrų grėsmei, pavyzdžiui, pavasarį miškuose neretai užsidega sausa žolė, pareigūnai nuolat budi. Miškų urėdijoje veikia operatyvinė miško apsaugos grupė, kuri aprūpinta specialiu automobiliu, ryšių, stebėjimo įranga, paprastomis miško gaisrų gesinimo

priemonėmis. Organizuojamuose reiduose stebimi pažeidėjai, brakonieriai. Apie įtartinus svečius miškuose praneša ir vietos gyventojai. Pakerta ligos Kita miškų neaplenkianti problema – ligos. Šio amžiaus pradžioje Lietuvoje pradėjo džiūti uosynai. Manoma, kad juos pakirto pasikartojančios sausros, temperatūros pokyčiai, grybelinės ligos. Pakruojo miškų urėdijos teritorijoje buvusį didžiausią (200 hektarų) genetinį Lietuvoje uosių draustinį sunaikino ir grybelinės ligos, ir prieš kelerius metus praūžusi audra. Nors audros urėdiją dažniausiai aplenkia, tąsyk praūžusi smarki audra genetinio uosių draustinio nepagailėjo. Šis sklypas atkuriamas jau kitomis medžių rūšimis – eglės, beržo, ąžuolo želdiniais. Dėmesys prevencijai Iš viso Pakruojo rajone – 29 tūkst. hektarų miškų. Iš jų, kaip buvo minėta, 18,2 – valstybinių, 2,3 tūkst. hektarų rezervuota nuosavybės teisėms atstatyti. Privačių miškų Pakruojo miškų urėdijoje – apie 9 tūkst. hektarų. Su miškų savininkais, pasak urėdo K. Gudo, gerai sugyvenama. Nebūna urėdijoje ir medienos vagysčių. Jokios paslapties čia nėra – tiesiog daug dėmesio skiriama prevencijai. Vagis atbaido ir drėgni miškai – į juos įvažiuoti gana sudėtinga. Parengė Inga Lukšytė

Urėdijos darbuotojų rūpestis – 18,2 tūkst. hektarų valstybinių miškų.

45


pasaulis i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 09

Branduolinė karuselė Visagino bendruomenės atstovų neseniai entuziastingai paviešinta idėja uždaromoje Ignalinos atominėje elektrinėje įkurti atominės energetikos muziejų nėra tokia utopinė, kaip ne vienam pasirodė. Pavyzdžiai galėtų būti uždarytos atominės elektrinės Austrijoje ir Vokietijoje, kuriose irgi įrengti muziejai, atrakcionų parkai, veikia viešbučiai, restoranai.

2012 Nr. 09 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i pasaulis

Sėkminga konversija Vokietija 2011 metais paskelbė planuojanti iki 2022-ųjų visiškai atsisakyti branduolinės energijos keičiant ją atsinaujinančiais energijos šaltiniais. Kol kas šioje šalyje yra ne viena kaip šiandien Lietuvoje, o net keliolika dar veikiančių atominių elektrinių. Ir Vokietijos politika jų uždarymo klausimu atrodo išties kryptinga. Iki Fukušimos nelaimės iš atominių elektrinių gaunama energija sudarė beveik ketvirtadalį Vokietijos elektros energijos sunaudojamo kiekio, bet jau 2011 metų vasarą ši dalis gerokai sumažėjo – buvo iškart uždaryti net aštuoni branduoliniai reaktoriai. Tokią Vokietijos energetikos politiką įprasmina atominės elektrinės teritorijoje ir pastatuose įsikūręs pramogų parkas. Visas jo pavadinimas „Kernwasser Wunderland“ išverstas pažodžiui iš vokiečių kalbos maždaug reikštų „Branduolinio vandens stebuklų šalis“. Bet dažniau šis pramogų parkas vadinamas tiesiog Kalkario stebuklų šalimi (vok. Wunderland Kalkar). Kalkario mieste įsikūrusi branduolinė stebuklų šalis yra 80-ies futbolo aikščių dydžio. Parkas gali pasigirti ne tik tokiems objektams įprastomis pramogomis, bet ir la-

bai unikalia architektūra, kuri sujungia nenugriautus buvusios, beje, niekada neveikusios, atominės elektrinės pastatus. Pramogų parko svetainėje teigiama, kad kasmet jį aplanko daugiau kaip 600 tūkst. norinčiųjų įdomiai praleisti laiką.

Pagal paskirtį nepanaudotas 1972 metais čia buvo pradėtas statyti greitųjų neutronų reaktorius SNR-300 – tuo metu pažangiausia pasaulyje branduolinės energetikos technologija, kurui naudojanti plutonį, o aušinimui – natrį. Ji turėjo sugeneruoti 327 megavatus elektros energijos per metus. Nors tai buvo dar labai nauja technologija, Vokietijos vyriausybė buvo griežtai pasiryžusi mažinti energijos importą, o kadangi urano tiekimas šioje šalyje buvo ribotas, toks reaktorius būtų išsprendęs šį klausimą net turint ribotus išteklius. Tačiau dėl vietos valdžios susirūpinimo ir nuolatinių žmonių, abejojančių branduolinės energetikos saugumu, protestų atominės jėgainės statybos pabaiga buvo vis nukeliama. Visuomenės protestai viršūnę pasiekė 1979 metais, po Trijų mylių salos branduolinėje jėgainėje Pensilvanijos valstijoje (JAV) įvykusio radioaktyviųjų medžiagų nutekėjimo iš branduolinio reaktoriaus. Ir nors, nepaisant visų protestų, daugiau nei dešimt metų trukusios statybos 1985 metais buvo baigtos, pagal paskirtį atominė elektrinė taip niekada ir nebuvo panaudota –

Nuotraukos: © 2008 „Wunderland Kalkar “

46

47


,,

pasaulis i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 09

Linksmųjų kalnelių fone stovintis aušinimo bokštas simboliškai patvirtina į antrą planą nueinančios branduolinės energetikos vaidmenį Vokietijoje.

Šis projektas – tikra likimo ironija: turėjęs tapti nesibaigiančios energijos šaltiniu, objektas virto stambiu jos naudotoju, kasmet išeikvojančiu ne vieną milijoną kilovatų elektros.

šeši viešbučiai, keturi restoranai, kurie gali priimti per 2 tūkst. lankytojų, septyni barai, boulingo alėja, mažojo golfo aikštelė, teniso aikštynai, batutas, karuselės, apžvalgos ratas – iš viso apie 40 atrakcionų – ir gausybė gėrimų, ledų pardavimo vietų, kad vaikai būtų laimingi. O parko centre išlikusiame aušinimo bokšte veikiančioje karusepaskutinis smūgis šiam projektui buvo 1986-aisiais įvykusi Černobylio katastrofa. SNR-300 reaktoriaus statybos laikomos beprasmiškiausia Vokietijos valdžios investicija. Tuo metu ji mokesčių mokėtojams kainavo daugiau

2012 Nr. 09 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i pasaulis

nei 4 mlrd. JAV dolerių. Novatoriškai beprasmiškas objektas buvo išmontuotas maždaug per dešimt metų, o didžioji dalis branduolinės jėgainės dalių buvo išparduota ir iškeliavo į kitas šalis. Sakoma, kad jos statybai panaudotais laidais būtų galima apjuosti Žemės ru-

tulį net du kartus. Be to, skaičiuojama, kad už jėgainei išleistus pinigus būtų buvę galima pastatyti apie 20 tūkst. 200 tūkst. eurų vertės namų, o iš statyboms sunaudoto betono kiekio būtų buvę galima nutiesti greitkelį nuo Amsterdamo iki Mastrichto. Nelabai malonūs skaičiavimai gerai subalansuota ekonomika, taupumu, racionalumu ir tikslumu garsėjančiai šaliai.

lėje, kuri pakyla iki pat bokšto viršaus, galima patirti svaiginamą skrydį. Arba pabandyti pasiekti dangaus aukštybes kopiant išorine bokšto siena. Spaudoje jau buvo taikliai pastebėta, kad šis projektas – tikra likimo ironija: turėjęs tapti nesibaigiančios energijos šaltiniu, objektas virto stambiu jos naudotoju, kasmet išeikvojančiu ne

vieną milijoną kilovatų elektros. Todėl galiausiai šios stebuklų šalies vadovams teko pradėti ieškoti naujų pigesnės energijos gavybos šaltinių – anot jų, situaciją pagerintų šiuolaikiškos vėjo turbinos ar biodujų elektrinė.  Parengė Ingrida VIČIULYTĖ

Kalkario pramogų parko panoramoje dominuojantis planuotos atominės elektrinės reliktas – reaktoriaus aušinimo bokštu turėjusi tapti cemento konstrukcija – šiandien yra šio stebuklų lauko vizitinė kortelė.

Užuot gaminęs – naudoja 1991 metais ši branduoline taip ir netapusi atlieka buvo parduota olandų investuotojui Hennie van der Mostui. Jei informacija tiksli, šis sandoris padėjo valstybei susigrąžinti apie 3 mlrd. JAV dolerių. Ir jau 1996 metais duris čia atvėrė viešbutis bei pramogų parkas „Kernies Wunderland“, 2005-aisiais pervadintas „Wunderland Kalkar“. Įrengiant pramogų parką buvo siekiama išgriauti kuo daugiau buvusių statinių ir konstrukcijų, tačiau visko išardyti nepavyko. Tad likęs trečdalis elektrinės statinių panaudotas įrengiant atrakcionus. Šiuo metu čia veikia

48

49


R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 09

2012 Nr. 09 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

pasirinkimą nuo 22 centimetrų iki 1,09 metro pločio.

„Layher Baltic“ projektų vadovas Nerijus Matulionis klientams pasiruošęs pateikti greitus sprendimus.

Sprendimo nereikia ilgai laukti Jau daugiau kaip 60 metų kompanija „Layher“ diktuoja naujausias madas pastolių pramonėje. „Layher“ ne tik juos gamina. To nepakanka norint būti lyderiu. „Layher“ teikia problemų sprendimo idėjas bei kokybiškas priemones toms idėjoms įgyvendinti. Ir taip jau daugiau nei pusę amžiaus. „SpeedyScaf“ pastolių sistema jau seniai tapo sinonimu kalbant apie fasadinius pastolius. Ne be reikalo. Būtent „Layher“ padarė didžiulį perversmą, sukurdama fasadinių pastolių rėmą su kaiščiu. Nuolatinis darbas tobulinant produktus lėmė nuoseklų svorio mažėjimą, ergonomiškumą ir paprastą naudojimą. Tai leido išlikti rinkos lyderiais ir Europoje, ir likusiame pasaulyje. Apie „Layher“ fasadinius pastolius nebūtina daugžodžiauti. Suderinami su „Layher Allround“ moduliniais pas-

50

toliais, greitai surenkami, itin kokybiški, saugūs, ilgaamžiški bei ekonomiškai naudingi pastoliai daugeliui puikiai pažįstami. Tačiau šį kartą kalbėsime apie ne tokius žinomus „Layher“ produktus, kuriuos galima derinti kartu su fasadiniais pastoliais – tai stogai, apsauga, užlipimas ir aksesuarai. Užlipimas „Layher“ siūlo kelis skirtingus prieigos variantus. Užlipti į viršų dažniausiai yra naudojama vidinė prieiga – paklotai su liuku ir integruotomis kopėčiomis. Tai yra paprasčiausias būdas. Tačiau dažnam viršuje prireikia įrankių dėžės ar statybinių medžiagų. Šiuo atveju gelbsti išorinė prieiga – laiptinė. Šis prieigos būdas yra pranašesnis. Nelieka rizikos palikti atvertą liuką, o ir patys laiptai yra kur kas patogesni, platesni negu siauri

kopėčių laipteliai. Esant didesniam negu 10–15 metrų aukščiui, rekomenduojama statyti laiptų bokštą. Jis montuojamas iš „Layher“ fasadinių pastolių. Laiptų konstrukcija yra pagaminta iš aliuminio. Dėl U profilio laiptai užkabinami ant „SpeedyScaf“ rėmų. Laiptų konstrukcijos yra pritaikytos 2,57 ar 3,07 metro ilgio nišoms įveikti. Kai kuriose užsienio šalyse užlipti į didesnį aukštį laiptų bokštas yra privalomas. Apsauga „SpeedyScaf“ pastoliai yra suderinami ir su „Layher“ apsauginėmis sistemomis. Apsauga nuo oro, krintančių įrankių ar triukšmo Lietuvoje nėra plačiai naudojama, bet ateityje apsaugos priemonių poreikis, be abejo, augs. Apsaugai nuo oro yra naudojami dviejų rūšių stogai. Vienas jų – tai ka-

setinis, dažniausiai montuojamas pastatų atnaujinimo ar restauravimo darbų metu. Kasetinio stogo lakštai yra itin lengvi, ilgai tarnaujantys, beveik nesunaikinami. Prireikus nenaudojant krano galima išimti kelis lakštus. Taip atidarius stogą pro šią ertmę galima žemyn nuleisti statybines medžiagas. Kitas apsaugos nuo oro variantas yra „Keder“ stogas, kurio pagrindą sudaro tentinė medžiaga. Šis variantas dažniausiai naudojamas scenoms uždengti. Toks stogas gali būti iki 40 metrų pločio. Visos atraminės stogo konstrukcijos gali būti montuojamos iš „Layher SpeedyScaf“ pastolių. Trečias variantas gali būti pasirinktas kupolo formos stogas. Taigi priklausomai nuo poreikių galima rinktis tinkamą apsaugą nuo oro. Įrankių nukritimo rizika, susijusi su darbu ant pastolių, yra eliminuojama pasitelkiant apsauginį stogelį, montuojamą virš pėsčiųjų takų. Šiai apsaugai užtikrinti naudojama pagalbinė konstrukcija, primenanti konsolę. Ant jos montuojami skydai, kurie apsaugo pėstiesiems skirtus praėjimus. Konsolės Dažnai darbo ant pastolių metu nepakanka standartinio 73 centimetrų pločio darbo aikštelės. Tokiu atveju gelbsti konsolės. Jas montuoti labai paprasta. Darbo aikštelės plotis gali papildomai padidėti iki 1,09 metro. Nėra paprastesnio būdo pastatyti pastolius aplink pastatą su besikeičiančiu fasado kontūru arba užkelti į viršų paklotus optimaliam darbo aukščiui pasiekti. „Layher“ suteikia labai platų konsolių

Tiltinės sijos Užpildant tarpus arba surenkant dideles konstrukcijas galima rinktis iš plataus tiltinių sijų asortimento. Sijos yra būtinos, jei pastolių konstrukcija turi apeiti kelią, kuriuo važiuoja transportas. Jose yra įmontuoti kaiščiai, ant kurių į viršų galima įrengti rėmus. Panašią funkciją atlieka ir 4,14 metro ilgio skersiniai ar paklotai, kurių (kaip ir daugelio kitų minimų produktų) daugiau niekas negamina. Tokio ilgio skersiniai ir paklotai puikiai tinka balkonams ar įėjimui į pastatą apstatyti. Aksesuarai Fasadiniams pastoliams „Layher“ pritaikė daug ir įvairių aksesuarų, pradedant tiltiniais skersiniais, U profilio skersinių sijomis, kaiščiais ar paprastomis jungtimis. Vienas aksesuarų – rozetė. Naudojant ją „SpeedyScaf“ fasadinius pastolius galima derinti su „Layher Allround“ modulinių pastolių sistema.

„Layher“ fasadiniai pastoliai taip pat suteikia galimybę apstatyti dideles cisternas ar kitus apvalius pastatus. Be įprastų U ar O profilio paklotų, „Layher“ gamina ir tokius, kurie skirti tarpams uždengti. Jie neturi įprastų užsikabinimo kablių. Uždengus tarpą tarp įprastų paklotų, tokie tarpiniai paklotai tvirtinami vienkartiniais plastmasiniais fiksatoriais arba tvirtesniais plieniniais kaiščiais. Kartais tenka surinkti pastolius nelygioje vietoje. Tokiu atveju rinkti pradedama aukščiausiame paviršiaus taške. Konstrukcijai išlyginti kituose žemiau esančiuose paviršiaus taškuose montuojami 0,66, 1 ar 1,5 metro aukščio rėmai. Kitas galimas aukščio išlyginimo variantas yra padai-domkratai, naudojami aukščio skirtumui iki 1,3 metro išlyginti. „Layher SpeedyScaf“ savo kišenėje visada turi greitą sprendimą. Nesvarbu, ar trukdo žemės paviršiaus nelygumai, ar reikia platinti pastolius, ar trukdo įdubos, išsikišimai, plyšiai, blogas oras – yra sukurtos specialios ištobulintos praplėtimo, prailginimo, apsauginės dalys kiekvienai struktūrai, taip taupant laiką ir medžiagas.

UAB „Layher Baltic“ Šiltnamių g. 30, LT-04130 Vilnius Tel.: +370 654 44 455, +370 688 19 612 El. paštas info@layher.lt www.layher.lt

51


iš arčiau i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 09

2012 Nr. 09 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i iš arčiau

Restauruojant Bukantės koplyčią, kilnojamajame altorėlyje rastas relikvijorius su šventųjų – Simplicijaus ir Marini – relikvijomis.

Kristina BUIDOVAITĖ

Bukantės koplyčią be didelių investicijų ir biurokratinių kliūčių restauravo projekto „Medinio Lietuvos paveldo išsaugojimo ir senųjų amatų profesijų atstovų mokymo aktualizavimas“ dalyviai.

Žinios padės nesuklysti Nykti pasmerkto medinio paveldo sąraše – trimis pastatais mažiau 52

Medinei architektūrai gaivinti trūksta ne tik lėšų ar valdininkų bei pastatų savininkų iniciatyvos. Stinga elementarių žinių, kaip pasirūpinti paveldu, kad vertingi pastatai nebūtų aplipdyti priestatais, apkalti plastiko lentelėmis, nešvytėtų plastiko langais ar ryškia stogo danga. Galiausiai – kad nebūtų užsimerkiama prieš paveldo reikalavimus.

Kai kurie iš seminaruose dalyvavusių senųjų amatų meistrų, tikimasi, papildys kultūros paveldo objektų darbuotojų gretas. Daugelis jų, pasak Kultūros paveldo akademijos direktorės Indrės Rutkauskaitės, kol kas užsiima dailiaisiais amatais, o tuo metu mediniuose pastatuose dažniausiai dirba amatininkų įgūdžių ir patirties neturintys darbuotojai.

Teoriją išbandė praktiškai Iniciatyvos kultūros paveldo objektuose dirbančius specialistus sukviesti į teorinius ir praktinius mokymo kursus dar 2009 metais ėmėsi viešoji įstaiga Kultūros paveldo akademija ir Kultūros paveldo departamento (KPD) Telšių teritorinis padalinys. Jie parengė projektą „Medinio Lietuvos paveldo išsaugojimo ir senųjų amatų profesijų atstovų mokymo aktualizavimas“. KPD Telšių teritorinio padalinio vedėjas Antanas Eičas pasakojo, kad trečius metus organizuojamas projektas skirtas kultūros paveldo objektuose dirbantiems įvairių sričių specialistams – tiems, kurių priimami sprendimai ir profesionalumas lemia nekilnojamojo kultūros paveldo išlikimą, vertę, autentiškumą. Praktiniuose seminaruose tikrinamas profesinis specialistų patyrimas, jie gali tobulintis ir kelti kvalifikaciją – tik taip nekilnojamąjį kultūros paveldą galima apsaugoti nuo nekompetentingos ir nekvalifikuotos veiklos. Tokie kursai leidžia ir geriau suprasti restauravimo darbų subtilybes, pasidalyti patirtimi. Be to, kasmet be milžiniškų investicijų sutvarkyti bent

Suvienijo paveldas 2010 metais prie VšĮ Kultūros paveldo akademijos ir KPD Telšių teritorinio padalinio įgyvendinamo projekto prisijungė ir Norvegijos kultūros paveldo tyrimų institutas. Tuomet, bendradarbiaujant su Norvegijos kultūros paveldo specialistais ir pritaikant Norvegijos patirtį Lietuvos medinių kultūros paveldo objektų apsaugai, suorganizuoti du teoriniai bei praktiniai

vieną, kad ir nedidelį, nesudėtingą medinio nekilnojamojo kultūros paveldo objektą. Į pirmąjį seminarą Žemaičių Kalvarijoje susirinko apie trisdešimt amatininkų: stogdengiai, staliai, dailidės, mūrininkai. Kursų dalyviai mokėsi ne tik teorijos – jie taip pat restauravo Žemaičių Kalvarijoje esančią Sorų koplyčią. Laiko užteko pakeisti stogą, restauruoti langus, duris, sienojus.

53


iš arčiau i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 09

2012 Nr. 09 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i iš arčiau

romijos ir sienų tapybos tyrimų bei architektūrinės polichromijos ir sienų tapybos projektų srityse. Sulaukta savivaldybių paveldosaugininkų bei architektų, tyrėjų, restauratorių, amatininkų. Šiais metais Plungės rajone restauruota medinė šešiakampės formos Bukantės koplyčia. Seminaruose dalyvavo 28 įvairių sričių specialistai: senųjų amatų meistrai, architektai, statybų vadovai – iš Skuodo, Telšių, Mažeikių, Plungės ir kitų rajonų. Atlikus tyrimus ir parengus tvarkybos darbų projektą, restauruotas koplyčios fasadas, langai, pakeistas stogas.

Pastarąjį kartą Bukantės koplytėlė buvo atnaujinama 1966–1970 metais. seminarai. Teoriniuose seminaruose aptartos medinių kultūros paveldo objektų išsaugojimo bei tyrimų metodikos, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos teisės aktai ir jų taikymo bei tvarkybos – konservavimo, restauravimo – metodikos. Praktiniuose seminaruose Alsėdžių medinėje kapinių koplyčioje, kuri yra Alsėdžiuose (Telšių apskri-

tis, Plungės r. savivaldybė), atlikti architektūriniai vizualiniai, konstrukciniai, polichrominiai tyrimai, taip pat konservuota ir restauruota Alsėdžių medinė kapinių koplyčia. Alsėdžiuose surengtuose seminaruose dalyvavo norintieji gauti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto atestatą. Taip pat tie, kurie ketino pakelti kvalifikaciją polich-

Žemaičiai neabejingi Kultūros paveldo objektai Žemaitijoje šiandien tvarkomi ne tik todėl, kad čia ypač daug medinio paveldo, aiškino I. Rutkauskaitė. KPD Telšių teritorinio padalinio specialistai bene vieninteliai nusiteikę skirti savo laiką ir aktyviai dalyvauti įgyvendinant projektus. Kitų KPD teritorinių padalinių suinteresuotumo ir iniciatyvumo pasigendama. Šiuo metu VšĮ Kultūros paveldo akademija svarsto restauruoti vieną Mažeikiuose esantį dvarą – pirmiausia bent vieną jo pastatų. Šio dvaro savininkas – privatus asmuo – taip pat labai laukia restauratorių.  Diana Varnaitė

Kultūros paveldo departamento direktorė

Bukantės koplyčią restauravo 28 įvairių sričių specialistai: senųjų amatų meistrai, architektai, statybų vadovai.

54

Autentiškas medinis paveldas pasaulyje yra labai vertinamas ir saugomas. Lietuvoje turime nuostabaus medinio palikimo, kurį kūrė tikri savo amato profesionalai, todėl jis stebina ir džiugina iki šiol. Tačiau tai yra ir labai trapus, greitai nykstantis palikimas. Norint kokybiškai juo pasirūpinti, būtina meistrystė. Mes, paveldosaugininkai, labai džiaugiamės šiais mokymais ir praktiniais darbais. Jų metu ne tik prikeliamas naujam gyvenimui medinis paveldas, kuriam grėsė sunykimas, bet ir atgyja amato paslaptys, tęsiama senųjų meistrų tradicija. Neabejoju, kad mokymuose dalyvaujantys specialistai ne tik gauna naudingų žinių, įgūdžių, pasidalija patirtimi, bet ir patiria šiltų emocijų prisilietę prie medinukų.

55


R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 09

2012 Nr. 09 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Gaisrinė sauga: tarp mito ir realybės

medžiagų degumo gaisras nekyla. Jis kyla dėl žmogaus veiklos, jo buities ypatumų, naudojamų technologijų ir pan.“, – pabrėžė K. Lukošius. Nepriklausomas statinių ir jų projektų ekspertas Česlovas Ignatavičius pastebėjo, kad nors didžiausiuose Lietuvoje ir kitose šalyse degusiuose

Daugelis turbūt sutiks, kad viena jautriausių temų statant ir renovuojant pastatus – gaisrinė sauga. Viešojoje erdvėje vis dažniau pasirodant informacijai apie įvairius tyčia ar netyčia sukeltus gaisrus, visuomenėje šia tema imama spekuliuoti ir raginama griežtinti gaisrinės saugos reikalavimus. Tačiau kur yra riba tarp racionalios savisaugos ir nepagrįstų baimių? Problema – ne reikalavimai Statybų bei gaisrinės saugos ekspertai sutaria: šiuo metu esantis gaisrinės saugos norminis reguliavimas yra geras, tad ragina nepulti į kraštutinumus. Specialistai pabrėžia, kad didžiausia problema – ne gaisrinės saugos reikalavimų griežtumas, o jų įgyvendinimas. Lietuvos gaisrinės saugos asociacijos (LGSA) prezidentas Kęstutis Lukošius stebisi, kad atsiranda tvirtinančiųjų, jog reikalavimai yra pernelyg atlaidūs. „Natūralu ir žmogiška, kad gaisrinės saugos reikalavimų griežtinimo tema imama spekuliuoti tuomet, kai kas nors nutinka. Tačiau teigti, kad gaisras sklido todėl, kad reikalavimai yra blogi – labai paviršutiniška. Esu įsitikinęs, kad esminis klausimas yra tai, ar spaudoje aprašomais blogais atvejais buvo įgyvendinti visi gaisrinės saugos reikalavimai. Dažnai kalbama apie degiąsias ir neva nedegiąsias medžiagas, pasikliaujama suformuotais stereotipais, tačiau nėra domimasi, ar tie ruošiniai, kurie buvo naudojami statybose, tikrai buvo ištirti laboratorijose“, – pažymėjo LGSA vadovas. Pasak K. Lukošiaus, jo praktikoje daugeliu tirtų nelaimių atvejų nebuvo tinkamai įgyvendinti gaisrinės saugos reikalavimai. LGSA prezidentas įsitikinęs, kad kartais statybų specialistai baiminasi ne paties gaisro, o ugniagesių, kuriems privaloma priduoti statybų objektą. Jo nuomone, šiuo metu gaisrinės saugos reikalavimai yra gana griežti ir geri. O didesnis reikalavimų griežtinimas, eksperto įsitikinimu, turi būti atidžiai pasvertas, nes vien griežtindami vargu ar turėsime gerą rezultatą. Gali nutikti ir

56

Asmeninio archyvo nuotr. Kęstutis Lukošius Lietuvos gaisrinės saugos asociacijos prezidentas

,,

Dažnai kalbama apie degiąsias ir neva nedegiąsias medžiagas, pasikliaujama suformuotais stereotipais, tačiau nėra domimasi, ar tie ruošiniai tikrai buvo ištirti laboratorijose. taip, kad statybų specialistams nepajėgiant įgyvendinti nustatytų reikalavimų gali padaugėti korupcijos atvejų. Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos valdybos pirmininkas Jonas Mulevičius irgi pritarė, kad reikalavimai yra tinkamai sureguliuoti, tačiau atkreipė dėmesį, kad norėdami reikalavimus deramai pritaikyti praktiškai specialistai pirmiausia turi juos kruopščiai išanalizuoti. „Kaip ir daugelis specialistų, žvelgdamas į normatyvinius reikalavimus galiu patvirtinti, kad jie yra teisingi. Tik labai svarbu, kad projektuotojas parengtų gerą projektą, o rangovas tinkamai jį įgyvendintų ir naudotų kokybiškas, sertifikuotas medžiagas. Esu įsitikinęs, kad norint gauti gerą

rezultatą visos statybose dalyvaujančios grandys turi būti labai atidžios“, – sakė J. Mulevičius. Statybose – tik nedegiosios medžiagos? LGSA prezidento teigimu, būtų naivu manyti, kad statybose turi būti naudojamos tik nedegiosios medžiagos. Pasak jo, tarp žiniasklaidoje aprašytų gaisrų apstu tokių, kai pastatai pastatyti naudojant nedegiąsias statybines bei šiltinimo medžiagas. „Ne viską lemia medžiagos degumo klasė. Man keista, kai sakoma, kad Lietuvoje kyla X skaičius gaisrų, o jų priežastis – neva naudojamos degiosios medžiagos. Tai tikrai nėra lemiamas faktorius. Galiu pasakyti, kad dėl statybinių

čius dokumentus laboratorijose tiriama ir vertinama ne atskira statybinė medžiaga, o visa sistema, kuri bus eksploatuojama pastačius ar renovavus pastatą. Tad iš esmės yra bandomas namo konstrukcijos fragmentas. Putų polistirolo gamintojų ir vartotojų asociacijos (PPGVA) prezidentas

,,

įpakuoti, transporto sektoriuje, baldų gamyboje ir t. t. LGSA vadovas K. Lukošius, kalbėdamas apie pastatų šiltinimo medžiagų degumą, priminė, kad reikia atsižvelgti į tai, jog šios statybinės medžiagos ne paliekamos atviros, bet yra izoliuojamos. „Jeigu tektų vertinti

Česlovas Ignatavičius Nepriklausomas statinių ir jų projektų ekspertas

Be žmonių poveikio pastatai neužsidega, išskyrus gaisrus, sukeltus žaibų bei vulkanų. Laimė, Lietuvoje vulkanų nėra. © „Foto diena“ nuotr.

pastatuose buvo naudojamos nedegiosios statybinės bei šiltinimo medžiagos, jie vis tiek degė. „Reikia vertinti situaciją realiai: gaisrų kyla dėl nepakankamo gaisrą sukėlusių dalykų izoliavimo bei žmonių elgesio tuose pastatuose. Jei blogai izoliuota tai, kas sukėlė gaisrą, jei žmonės elgiasi piktavališkai, tai nedegiosios medžiagos pastatus nuo gaisrų vargiai ar apsaugos. Be žmonių poveikio pastatai neužsidega, išskyrus gaisrus, sukeltus žaibų bei vulkanų. Laimė, Lietuvoje vulkanų nėra“, – šypsosi mokslininkas. Anot Č. Ignatavičiaus, vadovaujantis principu „dega–nedega“ galima atsidurti labai absurdiškoje situacijoje – tarkime, nuspręsti, kad reikia perstatyti Vilniaus, Kauno, Paryžiaus, Milano, Madrido, Romos, Lisabonos katedras, nes jose naudotos medinės, taigi degiosios, laikomosios stogo konstrukcijos, ar sunaikinti viso pasaulio miškus, nes jie irgi yra degūs. Tiriamos konstrukcijos Pasak gaisrinės saugos specialisto K. Lukošiaus, Lietuvoje pagal galiojančius ir gaisrinę saugą reglamentuojan-

Vytautas Čaplikas atkreipė dėmesį, kad kartais visuomenę mėginama gąsdinti manipuliuojant statybinių medžiagų degumo klasėmis. „Retsykiais nutylima, kad yra vertinamas visas konstrukcijos fragmentas, o ne atskira medžiaga, ir pradedama gąsdinti, neva polistireninis putplastis yra ypač degus ir neatitinka gaisrinės saugos reikalavimų. Tai yra netiesa. Gaisrinių tyrimų centre buvo atliktas ne vienas bandymas, kurio metu nustatyta, kad šiltinimo sistemos su polistireniniu putplasčiu atitinka B-s1, d0 degumo klasės reikalavimus arba, kitaip tariant – Lietuvoje galiojančius gaisrinės saugos reglamentus“, – pabrėžė PPGVA vadovas. V. Čaplikas tikino, kad pagrindinis polistireninio putplasčio komponentas yra oras. Jo polistireniniame putplastyje yra net 98 proc., ir tik 2 proc. sudaro sunkiai degus stirenas. Jo aptinkama maisto produktuose, žmonių ir kituose gyvuose organizmuose. Pasak PPGVA prezidento, jei ši termoizoliacinė medžiaga būtų kenksminga žmonių sveikatai, ji nebūtų visame pasaulyje plačiai naudojama maistui ir medikamentams

kiekvieną medžiagą atskirai, manau, būtų labai sunku pastatyti pastatą, nes ir plėvelės, ir visi tvirtinimo elementai turėtų būti nedegūs. O visiškai nedegių medžiagų yra nedaug: plienas, betonas ar smėlis. Tačiau nė viena jų gerai šilumos neizoliuoja“, – pastebėjo K. Lukošius. Pasak eksperto, termoizoliacinė medžiaga neturi lemiamos įtakos gaisrui kilti. „Man teko analizuoti tyrimus, kuriuose buvo bandoma įvertinti, kokią įtaką gaisro kilimui daro termoizoliacinė medžiaga. Ištyrus labai didelį skaičių gaisrų buvo rastas paprastas, bet, manau, labai logiškas atsakymas: gaisrų skaičius tiesiogiai susijęs su specifinės termoizoliacinės medžiagos dalimi rinkoje. Tad, manau, nėra sąžininga teigti, kad naudojant vieną ar kitą medžiagą yra didesnė gaisro tikimybė. Jeigu yra priimami teisingi sprendimai ir parengiami tinkami ruošiniai, termoizoliacinė medžiaga nelabai ir turi įtakos gaisrui plisti“, – sakė K. Lukošius. Gaisrinės saugos specialistas apgailestauja: mūsų visuomenė pernelyg linkusi vadovautis ne laboratoriniais tyrimais ir faktais, o nuomonėmis ar gandais.

57


NT GIDAS

,,

2012 Nr. 09 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i žvilgsnis

Mindaugas DAGYS Architektas, įmonės „Descon“ vadovas

Mūsų tikslas yra sumažinti ne pačios statybos, bet namo išlaikymo sąnaudas. Ir jeigu jas pavyksta sumažinti iki 80 proc., sutaupomos milžiniškos sumos.

Lietuvoje statomas pirmasis dvibutis namas, kuris sieks gauti Vokietijos Pasyviųjų namų instituto (Passivhaus Institut) sertifikatą

Siekia paneigti mitus

Vladas ŠERELIS

Paneigti mitus ir galiojančius kai kuriuos stereotipus – tokią užduotį sau kelia Kauno projektavimo įmonė „Descon“ ir jos vadovas Mindaugas Dagys, šiuo metu įgyvendinantis dvibučio pasyviojo namo projektą. Nors dar tik liejami naujojo statinio pamatai, jau galvojama ir apie kulminaciją – Vokietijos Pasyviųjų namų instituto sertifikatą, kuris suteikiamas tik ypač energiškai efektyviems namams. Prisiklausė daug stereotipų Pirmojo Vokietijos Pasyviųjų namų instituto sertifikuoto namo, kuris stovi Varėnos rajone, projekto autorius M. Dagys nenori vadinti gyvenamuoju. „Tai labiau visuomeninės paskirties pastatas. O projektas, kurį įgyvendiname dabar, iš kitų energiš-

58

kai efektyvių statinių Lietuvoje pirmiausia išsiskirs tuo, kad bus dvibutis gyvenamasis namas. Tokio, kuris bus sertifikuotas vokiečių instituto, Lietuvoje dar nėra“, – sakė architektas. Projekto įgyvendintojai šį namą nori padaryti pavyzdiniu ir atsakyti visiems besidomintiems į daugybę

klausimų. M. Dagio teigimu, yra labai daug stereotipų: pastatyti pasyvųjį namą kainuoja 30 proc. daugiau nei įprastą, tokių namų sienų storis siekia pusmetrį, o stogo izoliacija – net metrą, viduje trūksta oro, nes negalima atidaryti langų taupant energiją. Iš tikrųjų taip nėra. Svarbu tiksliai viską apskaičiuoti, gerai parengti projektą, parinkti tinkamas medžiagas. Kaune statomo namo sienų storis sieks vos 25 centimetrus, stogo – 45 centimetrus. Bus tinkamai sumontuoti ir apšiltinti pamatai, viduje įrengta aukštą naudingumo koeficientą turinti rekuperacinė sistema. „Viskas prasideda nuo projektavimo. Jo metu skaičiuojamas energinis pastato balansas, modeliuojama, kiek objektas gaus šilumos energijos ir kiek praras. Prarandama jos pro sienas, grindis, stogą, ventiliacijos sistemą, o

gaunama pro langus. Kai viską susimodeliuoji, tada ir sprendi, kokie bus mazgai, kokias medžiagas, gaminius bei technologijas reikia rinktis“, – pasakojo M. Dagys.

Užsakovai patys susirado Gali kilti klausimas: kas yra tas dvibutis namas? M. Dagys paaiškino, kad tai tiesiog du sujungti namai. Ne garažais, kaip įprasta matyti sublokuotus namus, bet kraštinėmis sienomis. Garažai bus pastatyti atskirai nuo namų. Statiniai yra absoliučiai simetriški. Jų vidinės patalpos – irgi tokio pat planavimo. Architektas juokavo, kad jeigu vienas būtų nugriautas, kito energinis efektyvumas tikrai nenukentėtų, nes juodu jungs dviguba siena. „Pas mus reikalaujama išlaikyti tam tikrą atstumą tarp namų. O jeigu kaimynai susitaria, namas gali būti ir arčiau ribos. Šiuo atveju jie sutarė statyti ant ribos ir namus netgi sujungti“, – pasakojo M. Dagys. Namų savininkai patys norėjo, kad pastatai būtų energiškai ypač efektyvūs. Abiejų kaimynų siekiai sutapo, ir juodu nutarė ieškoti projektuotojo, galinčio įgyvendinti jų norus. Architektas sakė, kad vis daugiau žmonių nori energiškai efektyvaus būsto. Galbūt ne visi pageidauja pasyviojo, tačiau projektuotojas tikino, kad tokio namo išlaidos smarkiai nepadidės. O gavęs Vokietijos instituto įvertinimą gali būti ramus, kad kokybė garantuota – ir projektavimo, ir statybos priežiūros bei pačios statybos.

v ž

3 tūkst. litų nuostolio, nes tiek teks investuoti į statybą. Todėl reikia labai gerai viską pasverti, įvertinti kiekvieną kampą – ar jis reikalingas. Žinoma, galima suprojektuoti didelio ploto namus. Bet esame prisižiūrėję pakankamai pavyzdžių, kai didelių namų palėpės būna užkaltos, nešildomos, per tai patiriama nuostolių. O mažesnį, bet tinkamai suprojektuotą namą pigiau ir pastatyti“, – samprotavo architektas M. Dagys. Skaičiuojama, kad vidutiniškai namo gyvavimo trukmė yra 50 metų. Vienas ciklas yra jį pastatyti ir įrengti. Šios sąnaudos sudaro apie 25 proc. Likę 75 proc. sąnaudų būna skirta namui išlaikyti. „Mūsų tikslas yra sumažinti ne pačios statybos, bet namo išlaikymo sąnaudas. Ir jeigu jas pavyksta sumažinti iki 80 proc., sutaupomos milžiniškos sumos“, – kalbėjo pasyviojo namo architektas. Siekiant išvengti vadinamųjų šalčio tiltų, pamatai liejami ant iš putų polistireno suformuotos plokštės. Tokia pamatų klojimo technologija yra naujiena Lietuvoje. Atitinkamai reikėjo paruošti sklypą, įrengti komunikacijas, pakloti

izoliacinį sluoksnį. Sienoms pasirinkti putų polistireno blokeliai. Pirmiausia – dėl greitos statybos ir sandarumo. Pasiekti tokį sandarumą naudojant kitus statybinius blokelius ir smarkiai nestorinant sienos vargu ar įmanoma. Namui pasirinkti plastikiniai langai su dvigubais stiklo paketais, specialaus profilio. Jų U vertė – 0,75. Langai bus montuojami šiltinimo medžiagos sluoksnyje naudojant naują technologiją ir naujas montavimo detales. Šitaip irgi bus išvengta šalčio tiltų. Architektas projektuojamą namą daugiau orientavo į pietinę pusę, joje yra išdėstyta 75 proc. visų langų. Pagrindinės vidaus patalpos bus pietinėje pusėje, šiaurinėje paliktos buitinės, techninės patalpos. Vokietijoje pasyviajam namui beveik nereikia papildomo šilumos šaltinio. Kaune statomame toks šaltinis bus. M. Dagio nuomone, to reikalauja mūsų klimato sąlygos. Koks bus pasirinktas šildymas, dar nėra tiksliai nuspręsta. Viena aišku, kad ant sienų kabės radiatoriai. O juos šildys arba elektra, arba dujos.

s g il

Vengė nereikalingo ploto Bendrasis kiekvienos dvibučio namo dalies plotas – po 135 kvadratinius metrus. Lietuvio akimis žiūrint, plotas nėra didelis, tačiau pakankamas keturių asmenų šeimai. „Gyventojai turi suprasti, kad kiekvienas nereikalingas kvadratinis metras – mažiausiai

s i n

Dvibučio pasyviojo namo projekto partneriai

„Baltijos polistirenas“ „Isover“ „GSSolution“ „PAUL vėdinimo sistemos“ „RODA architektai“ RST „Warmeo“ „Steico“ „Pasyvių namų statyba“ „Dextera“ „Finnfoam“

polistireniniai neoporo sienų blokeliai, polistireninis putplastis grindims mineralinė vata langai ir jų montavimas rekuperatorius namo projektavimas vandens taupymo sistemos elektrinis šildymas medinės sijos statybos darbai išorinės langų žaliuzės ekstruzinis polistirenas laikomosioms grindų apkrovoms Nacionalinė pasyvaus namo asociacija

59


žvilgsnis i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 09

„Šiluma tikrai nebus geoterminė. Per maži namai, kad investicija į šilumos siurblį apsimokėtų. Nors šildytis elektra – bene brangiausia, tokiam namui juk nereikia naudoti daug energijos. O ir investicijos į elektrinius radiatorius pačios mažiausios. Nors alternatyvūs energijos šaltiniai žavi, mūsų atveju jie – ekonomiškai nenaudingi. Pritaikysime kitokias technologijas, pavyzdžiui,

60

vandens taupymo. Šie įrenginiai leis sutaupyti apie 50 proc. vandens“, – sakė M. Dagys.

Ketina stebėti rezultatus Pasyviesiems namams, kurie gauna vokiečių Pasyviųjų namų instituto sertifikatą, nereikia atlikti specialios stebėsenos ir matavimų, parodančių, kiek sunaudojama energijos. Tačiau dvibučio namo energijos naudojimą

2012 Nr. 09 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i sprendimas

ketinama stebėti – architektui pačiam įdomu sužinoti rezultatus. „Skaičiavimas, kad per metus vienam kvadratiniam metrui namo šildyti sunaudojama tik 15 kilovatų energijos, yra sąlyginis. Ne visų žmonių vienodas gyvenimo būdas. Vieniems kambariuose norisi aukštesnės temperatūros, kiti sugalvoja išvėdinti patalpas atidarę langus. Energijos sąnaudos dėl to didėja. Bet tam tikromis aplinkybėmis pasyviuosiuose namuose sunaudojama dešimt kartų mažiau energijos nei įprastame name“, – tvirtino M. Dagys. Vokietijoje pasyviųjų namų ženklu pažymėtų namų kaina yra 20–30 proc. didesnė nei įprastų. Vokiečiai supranta, kad tokio būsto kokybė – smarkiai geresnė, vadinasi, vertė irgi didesnė. Vertinama ne tik pinigine išraiška, bet ir gyvenimo kokybe. Mūsų būsto vertinimo kriterijai – dar kitokie, tačiau neabejojama, kad pasyviųjų namų vertė rinkoje pasieks ir Vokietijos lygį. Ypač po 2020 metų, kai visi pastatai privalės būti energiškai efektyvūs. 

Kokie turi būti energiškai efektyvūs pamatai Justina Juršytė

Namo pamatai yra ta konstrukcinė dalis, kuri mažiausiai matosi ir kurios kokybę bene sunkiausia įvertinti. Didžioji dalis pamatų paslėpta po žeme, tad kartais lieka tik tikėti statybininkų tvirtinimu, kad viskas padaryta tinkamai. Nuostolių niekas neskaičiuodavo Energiškai efektyvius namus projektuojantis architektas Rytis Kripas sakė, kad pastaraisiais metais populiariausi namų pamatai būdavo poliniai, susiejant juos jungiamąja dalimi (rostverku). Tokiems pamatams šiltinti spendimas paprastas – putų polistirenu apklijuojama matoma pamatų dalis, geriausiu atveju ter-

moizoliacinė medžiaga įleidžiama pusmetrį ar metrą į žemę. „Šitaip nemažai šilumos nukeliauja tiesiai į gruntą, patiriami nuostoliai. Kokie – niekas neskaičiuodavo, nes tai nebūdavo įdomu. Kai ėmėme projektuoti energiškai ypač efektyvius namus, pradėjome ir skaičiuoti, kad nuostoliai būtų minimalūs arba jų iš viso nebūtų“, – sakė architektas R. Kripas.

Anot architekto R. Kripo, aksioma paprasta – kuo šiltesni pamatai, tuo mažesni energijos nuostoliai.

61


sprendimas i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2012 Nr. 09

Anot jo, polinius pamatus, sujungtus rostverku, apšiltinti nepaliekant vadinamųjų šalčio tiltų yra gana sudėtinga. Reikia giliai kastis į gruntą, klijuoti izoliacinę šilumos medžiagą. Tinkamai apšiltinti įmanoma tik jungiamąją tokių pamatų dalį. Poliai lieka tarsi šalčio laidininkai. R. Kripo nuomone, geriausia naudoti plokštuminius pamatus. Tuomet išvengiama neapšiltintų taškų, kartu ir šilumos nuostolių. Iš ekstruzinio putų polistireno padaromas klojinys ir į jį pilamas betonas. Visas pagrindas po namu taip pat išklojamas izoliacine medžiaga, ant kurios pilamas betono sluoksnis. Skaičiuojama, kad įrengti gręžtinius ir plokštuminius pamatus energiškai efektyviam namui kainuoja tiek pat. Tik įrengiant gręžtinius užtrunkama ilgiau. Bet Lietuvoje kažkodėl labiau laikomasi šio tradicinio, nors ir ne tokio efektyvaus metodo. „Tokie pamatai, kai izoliacinė šilumos medžiaga klojama ant viso pagrindo, labai paplitę Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse. Pas mus tokie sunkiai skinasi kelią. Tokie jau lietuviai – kol daugelis nepatikrina naujovės, žiūrima nepatikliai“, – kalbėjo R. Kripas.

trio gylyje horizontaliai, padarant nedidelį nuolydį nuo pastato, pakloti izoliacines šilumos plokštes. Jos neleidžia šalčiui skverbtis giliau po pamatais. Toks metodas taikomas daugiau juostiniams pamatams. R. Kripo projektuotuose pasyviuosiuose namuose, statytuose šalia sostinės esančioje Gulbinų gyvenvietėje, naudoti dviejų tipų pamatai. Dviejuose namuose pasirinktas bemaž tradicinis gręžtinių pamatų su jungiamąja dalimi variantas, viename – plokštuminiai pamatai. Kaune statomo dvibučio pasyviojo namo pamatai irgi yra plokštuminiai. Šio statinio projektuotojas Mindaugas Dagys net neabejoja, kad geriausi pamatai energiškai efektyviam namui – išlieti ant izoliacinio šilumos sluoksnio. Ant atitinkamai paruošto grunto klojamas maždaug 30 centimetrų storio putų polistireno sluoksnis. Tada pilamas 15–20 centimetrų betono sluoksnis. Kraštai lieka užsandarinti putų polistirenu, ir šitaip išvengiama šalčio tiltų. M. Dagio nuomone, juostinius pamatus kiek lengviau apšiltinti. Tačiau jeigu darytume polinius, juos izoliuotume, kad nebūtų šalčio tiltų – tai tikrai sudėtingas sprendimas, kone neįmanomas. Poliniai pamatai apsunkina ir pačią statybų eigą. Mat vieni turi įrengti polius, kiti – viršutinę jungiamąją dalį. Tai užima nemažai laiko. Montuojant pamatus ant izoliacinės šilumos plokštės sugaištama 1–2 savaites. Įrengti plokštuminius pamatus sudėtingiau, jeigu vietovės reljefas nėra lygus, yra šlaitų. Jeigu jų yra, pamatai klojami skirtinguose lygiuose, jų apkrovos būna nevienodos – konstrukcija tampa sudėtingesnė. Žinoma, įrengti

2012 Nr. 09 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

plokštuminius pamatus galima ir šlaituose, tačiau išlaidos dėl to padidėja.

Siūlo naujoves Plokštuminių pamatų sistemas energiškai efektyviems namams Lietuvoje prieš šešerius metus pirmoji pristatė bendrovė „Klemiškės prekyba“. Įmonės statybos direktorius Renatas Poška apgailestauja, kad statant namus daug dėmesio skiriama sienoms, langams, bet nepasirūpinama pamatais. O juk per netinkamai įrengtus pamatus patiriami dideli energijos nuostoliai. „Geriausias sprendimas būtų plokštuminiai pamatai. Tokių pamatų įrengimo principas toks pat. Skirtumas – koks išbaigtumo lygis ir kokybė. Tikrai teko matyti pusgaminių, iš kurių kokybės vargu ar galima tikėtis, kaip ir sutaupyti energijos“, – sakė R. Poška. Anot jo, privačių namų statytojai vis dažniau domisi novatoriškais sprendimais, padedančiais taupyti energiją. Plokštuminių pamatų pageidauja dažnas individualiojo namo statytojas. Tik gaila, kad šiomis naujovėmis beveik nesidomi visuomeninis sektorius. „Manau, reikėtų sekti užsienio pavyzdžiu, kur energiją taupančios novatoriškos technologijos pirmiausia pritaikomos visuomeninės paskirties objektuose, tokiuose kaip gydymo ar mokymo įstaigos“, – sakė R. Poška. Bendrovės „Klemiškės prekyba“ direktorius Šarūnas Adomaitis paaiškino, kad plokštuminiai pamatai sukurti siekiant dviejų dalykų: patikimumo ir šalčio tiltų eliminavimo. Plokštuminiai pamatai tolygiai paskirsto apkrovas, ir taip išvengiama nestabilumo, neskilinėja sienos. O šalčio barjeras – garantuotas. Liejant kitokius pamatus to pasiekti beveik neįmanoma. „Plokštuminių pamatų privalumas dar yra ir tai, kad vienu metu galima įgyvendinti kelis etapus: sutvarkyti drenažą, pakloti komunikacinius tinklus“, – teigė R. Poška. Vienas unikalių sprendimų, kurį galima pritaikyti liejant plokštuminius pamatus ir klojant komunikacijas – grindinio šildymo oru sistema. „Klemiškės prekyba“ yra vienintelis šios sistemos tiekėjas Lietuvoje. Esmė yra tai, kad šilumnešis tokioje sistemoje yra ne vanduo, bet oras, judantis grindyse paklotais vamzdžiais. Efektas niekuo nesiskiria nuo vandeninio šildymo, tik, anot Š. Adomaičio, tokia sistema patikima ir ilgaamžė – ji veiks tol, kol stovės namas. 

n e r s p s i ma d

Sprendimų nėra daug Namų pamatų tipų nėra daug, tad ir jų šiltinimo sprendimų negausu. Esmė – uždaryti kontūrą nepaliekant šalčiui laidžių vietų. Šiltinimo medžiagos pasyviuosiuose namuose be tarpų turi juosti visas atitvaras ir konstrukcijas, pamatus – irgi. „Kuo geriau apšiltinti pamatai, tuo mažesni energijos nuostoliai – aksioma paprasta“, – sakė architektas R. Kripas. Vienas sprendimų dar labiau izoliuoti pamatus – aplink juos pusme-

62

Pamatams šiltinti tinka tikrai ne bet kokios medžiagos Statant bet kurį gyvenamąjį namą svarbu tinkamai jį apšiltinti. Kalbant apie pasyvųjį namą, gerai izoliacijai turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Viskas prasideda nuo pamatų – jeigu bus pasirinkti tinkami sprendimai, nusivilti neteks. „Šiltinimo medžiagos laikui bėgant turi išlaikyti savo ypatybes nepakitusias. Galima pastatyti namą, padaryti termovizines nuotraukas, kurios parodys gerus rezultatus. Tačiau jeigu medžiagos bus netinkamos, ilgainiui į jas prisigers drėgmės, ir gerų šilumos izoliavimo rezultatų nebereikia tikėtis“, – sakė kompanijos „Finnfoam“ atstovas Egidijus Sutkus. Labai dažnai su panašiomis problemomis susiduriama šiltinant pamatus. Įprastai jie šiltinami putų polistirenu. Klaidinga manyti, kad visas putų polistirenas turi vienodas ypatybes ir visos jo rūšys tinkamos pamatams šiltinti. Jei bus pasirinktos ne tam skirtos medžiagos, po kelerių metų vizualių pokyčių galima ir nepastebėti. Tačiau medžiagų ypatybės bus smarkiai pakitusios, o į pamatus skverbsis šaltis ir drėgmė. Daugumos izoliacinių medžiagų šiluminio sluoksnio pagrindą sudaro nejudantis oras. Oro šilumos laidumo koeficientas yra 0,025 W/(m×K). Izoliacinių medžiagų šilumos laidumo koeficientas atitinkamai būna 0,032–0,039 W/(m×K). Ir jeigu orą izoliacinėje medžiagoje iš dalies keičia vanduo, kurio šilumos laidumo koeficientas – daugiau kaip 0,6 W/(m×K) (24 kartais daugiau nei oro) jau nekalbant apie ledą (2,2 W/(m×K) (88 kartais daugiau negu oro)) izoliacinės savybės gerokai suprastėja. Deklaruojant izoliacinių medžiagų vandens įgertį, dažniausiai remiamasi panardinimo vandenyje 28 paroms bandymo rezultatais. „Toks metodas yra tinkamas. Tačiau jo gautais rezultatais vadovautis galima tose šalyse, kuriose nėra didelių šalčių: Italijoje, Ispanijoje, kituose pietiniuose kraštuose. Vanduo turi ypatybę šaldamas plėstis, ir net nedidelis vandens kiekis, patekęs į izoliacinę medžiagą, gali ardyti jos struktūrą, jeigu ji yra netinkama. Vidurio ir Šiaurės Europoje šaltis labai smarkiai gali paveikti medžiagos struktūrą, jeigu ši bus prisigėrusi drėgmės. Kai pamatų šiltinimo medžiaga užkasta, niekas nemato, ar ji kaip nors veikiama. Tai išaiškėja laikui bėgant, kai suprastėjus izoliacinei medžiagai peršąla kampai, at-

siranda vadinamųjų šalčio tiltų“, – kalbėjo „Finnfoam“ atstovas E. Sutkus. Suomijoje esančiame Tamperės universitete buvo atliekami pamatams šiltinti skirto putų polistireno bandymai. Medžiagos du mėnesius buvo laikomos panardintos į vandenį, po to šaldomos. Procesas kartotas daug kartų. Ketverius metus trukusio bandymo rezultatai parodė, kad pamatams šiltinti skirto įprasto putų polistireno drėgmės įgertis buvo daugiau kaip 6–7 proc. Vadinasi, ši medžiaga tikrai nėra geriausia pamatams šiltinti. Tuo tarpu „Finnfoam“ izoliacinių plokščių įgertis po bandymo buvo mažiau nei 0,4 %. Verta paminėti, kad Suomijoje tirtą polistireną, skirtą specialiai požeminėms konstrukcijoms šiltinti, Lietuvoje gamina tik viena gamykla. Statybininkai, deja, dažniausiai naudoja visiškai tam nepritaikytą putų polistireną. Medžiagų ypatybėms nustatyti naudojamas ir bandymas, kurio metu atliekama 300 šildymo bei šaldymo ciklų. Putų polistirenui jis nėra privalomas, tačiau kai kurie gamintojai jį naudoja. „Finnfoam“ savo gaminamam polistirenui šį testą atliko. Rezultatai parodė, kad po 300 šildymo ir šaldymo ciklų vandens įgeriamumas buvo mažesnis nei 1 proc. Tad medžiagos ypatybės buvo beveik nepakitusios. „Suomijoje siūloma šį testą padaryti privalomą visoms medžiagoms, kurios naudojamos po žeme. Suprantama, ne visi gamintojai to nori. Bet jis leistų vartotojams atsirinkti, kas iš tiesų tinka pamatams ir kitoms požeminėms konstrukcijoms šiltinti“, – sakė „Finnfoam“ atstovas E. Sutkus. Viena priežasčių, kodėl pamatams ir kitoms požeminėms konstrukcijoms šiltinti pasirenkamas įprastas, o ne ekstruzinis putų polistirenas – įsitikinimas, kad pastarasis yra gerokai brangesnis. Tačiau jeigu norima viską atlikti pagal reikalavimus, naudojant įprastą polistireną pamatams šiltinti prireikia papildomų komponentų jį apsaugoti nuo drėgmės. Dedant tokį „sumuštinį“ atsiranda papildomų darbų, konstrukcija tampa sudėtingesnė. Be to, palei pamatus reikia įrengti ir drenažo sistemą. Naudojant ekstruzinį polistireną išvengiama „sumuštinio“, sistema būna paprastesnė. Nebūtina ir drenažo sistema. Viską pasvėrus sutaupoma ne tik laiko, bet ir pinigų. O svarbiausia – paliekama mažiau galimybių netikslumams.

„Finnfoam“ plokščių porų struktūra (dešinėje) yra visiškai uždara ir vientisa, todėl vanduo negali įsiskverbti į vidų.

63



Jeigu renovuojate ar statote naują namą

Kas yra „TOGO“ termovata? Naudojant specialią įrangą ant šiltinamo paviršiaus užpurkšta medžiaga per 3–5 sekundes išsiplečia iki 120 kartų, sudarydama minkštą šiltos, elastingos ir sandarios baltos termovatos sluoksnį. TOGO termovata – tai medžiaga, garantuojanti visišką apšiltintų konstrukcijų sandarumą ir puikią šiluminę varžą. TOGO termovata užtikrina, kad bus užsandarinti visi plyšiai, pro apšiltintas konstrukcijas neišeis šiltas oras ir neįeis šaltas, o tai yra šilumos išsaugojimo pastate pagrindas. Be to, TOGO termovata ne tik yra sandari, bet ir kvėpuoja – laidi vandens garams, todėl apšiltintos drėgnos konstrukcijos niekada nesupelys ir nesupus, lengvai išdžiūs. TOGO termovata yra minkšta ir elastinga medžiaga, todėl graužikams ją suardyti sunku, jie šioje medžiagoje negyvena. Namo sienoms užtenka 10 centimetrų, stogui – 15 centimetrų storio sandarios, kvėpuojančios TOGO termovatos sluoksnio. Todėl palyginti su tradicinėmis šiltinimo medžiagomis užtenka mažesnio jo kiekio, ir nereikia jokių papildomų medžiagų (plėvelių, tvirtinimo detalių ir t. t.). TOGO termovatos sudėtyje nėra jokių žalingų medžiagų, ji nieko neišskiria į aplinką. Užtikrina šilumos komfortą, sureguliuoja santykinę drėgmę patalpų viduje neleisdama atsirasti pelėsiui, vystytis bakterijoms. 20 metų garantija suteikiama TOGO termovatai ir šiltinamų darbų kokybei bei apšiltintų konstrukcijų sandarumui, nes net ir po daugelio metų medžiaga nepraranda savo ypatybių. Ji nedulka, nepūva, nesitraukia, nenuteka, nesusmenga, neskilinėja ir netrupa.

www.revida.lt

TOGO t e r m o v a t a

Konsultuokitės su TOGO specialistais, nemokamai gaukite pasiūlymą ir šiltinkite sandariai. Taip naujame name gyvensite ne tik šiltai, bet ir ypač ekonomiškai. Telefonas +370 622 26 522 El. paštas revida@revida.lt


Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook
Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.