Statyba ir architektūra (2013/1)

2013/1

Parodų tvarkaraštis 2013–2014 metai

Frankfurto parodų centras, Vokietija 2013 03 12–2013 03 16 Tarptautinė santechnikos, šildymo, ventiliacijos, oro kondicionavimo technikos paroda

Vonios kambarių ypatybės: santechnikos ir vandentiekio įranga Pastatų priežiūros ir energetikos technologijos: statybinės medžiagos bei įrangos sistemos Oro srautai: ventiliacijos ir kondicionavimo sistemos Akcentas: atsinaujinantys energijos šaltiniai

2014 03 30–2014 04 04 Tarptautinė architektūros ir technologijų paroda: apšvietimas, elektros įranga, pastatų valdymo technologijos

Apšvietimas: techninis ir pramoninis; šviestuvai namams; lempos ir žibintai; dienos apšvietimas; automatika ir apšvietimo valdymas Elektros įranga ir komunikacijos: elektros įranga; laidai ir kabeliai; furnitūra; elektros prietaisai; antenos; tinklų išvedžiojimas Informacijos ir komunikacijos priemonės: telekomunikacijos; įranga galutiniams vartotojams; domofonai; WAP prieigos; matavimo, kontrolės ir IT technologijos Elektros paskirstymo įranga: aukštos ir žemos įtampos įrenginiai; elektros spintos ir transformatorinės; pramoninė kontrolės įranga; elektriniai varikliai; keitikliai; apsaugos ir signalizacijos sistemos Pastatų automatizavimas: privačių namų bei komercinių pastatų automatizavimo ir signalizacijos sistemos Su statybomis susiję sprendimai: šildymas ir kondicionavimas; stiklo konstrukcijos ir fasadai; liftai ir keltuvai

Niurnbergo parodų centras, Vokietija 2013 03 19–2013 03 21 Tarptautinė dažų ir lakų pramonės paroda

Spaudos dažų, lakų, klijų gamybos žaliavos; chemijos produktai statybos pramonei; laboratorinė ir gamybos įranga; bandymų ir matavimo technika; dažymo technika; aplinkos apsaugos ir darbo saugos priemonės 2013 05 29–2013 06 01 Specializuota natūralaus akmens naudojimo statybose ir natūralaus akmens apdirbimo paroda

Natūralus statybinis akmuo, mašinos ir įranga, instrumentai, keliamoji ir transportavimo technika, transportas, pakuotės, ankeravimo ir tvirtinimo įrenginiai, natūralaus akmens priežiūra, jo konservavimas ir restauravimas, antkapiai, jų puošyba, paslaugos, specializuota periodinė spauda, asociacijos 2014 03 26–2014 03 29 Specializuota medienos apdirbimo mašinų ir įrangos paroda

Medžio apdirbimo mašinos, elektriniai ir pneumatiniai instrumentai, šlifavimo ir poliravimo gaminiai, utilizavimo technika, furnitūra, spynos, konstrukcijų elementai, medžio ruošiniai, paviršių apdorojimo technika, aplinkosaugos ir darbo saugos priemonės, darbo proceso ir gamybos valdymo technologijos, speciali literatūra ir specializuota periodinė spauda 2014 03 26–2014 03 29

Tarptautinė specializuota langų ir fasadų paroda

Fasadų, langų, durų, balkonų durų, vartų, žiemos sodų profilių sistemos, ruošiniai, gaminiai, pagalbinės gamybos priemonės, apdailos medžiagos, sandarinimo priemonės, medžio masyvo ir medienos medžiagų, klijavimo priemonės, šlifavimo ir valymo gaminiai, stiklo gaminiai, konstrukciniai elementai, furnitūra, tvirtinimo technologijos, apsaugos nuo saulės spindulių ir ventiliavimo technologijos, paslaugos, speciali mokslinių tyrimų ir bandymų informacija 2014 09 17–2014 09 20

Tarptautinė specializuota miestų ir viešųjų erdvių apželdinimo paroda

Statybos mašinos ir įranga, augalų priežiūros technika ir įranga, augalai, apželdinimo ir augalų priežiūros įranga, miestų planavimas, žaidimų aikštelės, laisvalaikio ir sporto įranga, sporto aikštynai, specialios paskirties priemonės, realizavimas, utilizavimas, aplinkos apsaugos priemonės gamyklose ir statybvietėse, statybų aikštelės ir statybvietės, darbų organizavimas, valdymas, paslaugos, asociacijos 2014 10 14–2014 10 16

6,80 Lt

Tarptautinė specializuota šaldymo, oro kondicionavimo ir vėdinimo sistemų mugė

Pastatų šaldymo įrangos komponentai ir sistemos, šaldymo medžiagos, šaldymo baldai, šaldymo kameros ir aparatai, įrengimo ir techninės priežiūros instrumentai, šaldymo medžiagų ir alyvos utilizavimo įranga, priežiūros medžiagos, kondicionieriai, kondicionavimo įranga su kintama šaltnešio sistema, didžiausios galios patalpų kondicionavimo valdymas, vėsinantys paviršiai, patalpų šildymo ir vėsinimo sistemos, šilumos siurbliai, dujų įrangos sistemos, orinio šildymo ir vėsinimo technika, šalto vandens generatoriai, kondensatoriai ir cirkuliuojančio vandens aušinimo sistemos, vibracijos slopintuvai, oro perdavimo, apdirbimo ir paskirstymo sistemos, rekuperacinės sistemos su šilumos ir oro drėgmės valdymu, oro drėkinimo sistemos, oro valymo sistemos Daugiau informacijos teirautis: „Messe Frankfurt“ ir „NürnbergMesse“ atstovybė Lietuvoje UAB „SDC LT” , tel. +370 5 213 5534, el. p. info@sdc.lt, www.pro-fairs.lt

Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos konferencija

NT RINKA: MOKESČIŲ NAUJIENOS IR PERSPEKTYVOS, ENERGETIKA, FINANSAVIMO GALIMYBĖS

2013 m. vasario 7 d.

I. Metinė NT rinkos apžvalga ir prognozės

09.00–09.30

Registracija

09.30–09.40 Premjero Algirdo Butkevičiaus sveikinimo žodis 09.40–10.00 Trumpa JAV, Europos ir Lietuvos makroekonominių problemų apžvalga. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis 10.00–10.20 Nekilnojamojo turto rinka Baltijos šalyse: dabartis ir perspektyvos. „Ober-Haus“ Vertinimo departamento ir rinkotyros skyriaus vadovas Saulius Vagonis 10.20–10.40 Lietuvos nekilnojamojo turto rinka: pokyčiai, tendencijos, perspektyvos. „Inreal“ Konsultacijų ir analizės departamento vadovas Arnoldas Antanavičius 10.40–11.00 2012 metų naujos statybos butų rinkos apžvalga ir tendencijos: Vilnius, Kaunas, Klaipėda. NT plėtros bendrovės „Eika“ plėtros direktorius Domas Dargis 11.00–11.15

Diskusija

11.15–11.30

Kavos pertrauka

II. Mokesčių aktualijos

11.30–12.00 Žemės mokesčio pakeitimai ir perspektyvos. Vieningo nekilnojamojo turto mokesčio aktualijos. Advokatų kontoros „Sorainen“ vyr. teisininkė Saulė Dagilytė 12.00–12.20 Nauja žemės ir NT vertinimo tvarka.

Registrų centro direktoriaus pavaduotojas turto vertinimui Arvydas Bagdonavičius 12.20–12.40

Diskusija

12.40–13.30

Pietūs

III. Energetika ir inovacijos

13.30–13.50 Pirmasis Lietuvoje A klasės energinio efektyvumo daugiabutis. Kaip tai pavyko? Projekto koordinatorė Dovilė Bastytė 13.50–14.15 Energetinių naujovių ir inovacijų praktika Lietuvoje. „Quadrum“ atvejis. „Schage“ ir „Cowi“ pranešėjai 14.15–14.35 Išmanusis tinklas namų apsaugai, patogumui, netikėtiems sprendimams. UAB „Penkių kontinentų“ komunikacijų centro verslo plėtros vadovas Rytis Buračas 14.35–14.50

Kavos pertrauka

IV. Stambių projektų finansavimas: NT, infrastruktūra

14.50–15.10 Didelių projektų finansavimo pokyčiai. Derinamas pranešėjas 15.10–15.30 Viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektų finansavimas: kur slepiasi finansuotojai? „Sorainen“ partneris Tomas Kontautas 15.30–15.45

Diskusija

15.45–16.30

Bendravimas prie vyno taurės

turinys

2013 Nr. 1 redakcijos skiltis

2013 Nr. 1

STAT Y BA

Ministras V. Mazuronis: renovacija yra valstybės problema

situacija 8

Nauja banga ar naujas muilo burbulas?

renovacija 17

Šiuolaikiniai standartai spaudžia

technologijos 22 Stogas – brangiausia pastato dalis

urbanistika

sprendimas 36 Renovacija – tik pirmas mūšis

projektas 41 Griauti. Negalima.

Atgaivinti.

situacija 44 Mažiems išlikti sunkiau

naujienos 48 Energinio naudingumo sertifikatas: trukdį matome, naudos – ne

ARCHITEKTŪRA architektūra 56 Projektui šešėlį metė balkonai

paveldas 58 Uždanga pagaliau prasiskleidė

Žodis „renovacija“ įvairių sričių atstovams, be abejo, kelia skirtingų asociacijų. Statybininkai renovaciją greičiausiai sieja su neišsipildžiusiais lūkesčiais turėti daug darbo ir gerai užsidirbti.

Daugiabučių gyventojams renovacijos paminėjimas gali virsti papildomu galvos skausmu – dvejonių renkantis sprendimą daugeliui neišsklaido nei teigiami pavyzdžiai, nei valstybės žadama parama.

tema 4

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Ukmergės g. 222 LT-07129 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt Redaktoriai: Darius Babickas, Rusnė Marčėnaitė Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; dr. doc. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; Pranas Rimvydas Pranaitis, Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vadovas; doc. dr. Žymantas Rudžionis, KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Adakras Šeštakauskas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas.

Bendrovės direktorė Jūratė Babickienė Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Jurgita Volungevičiūtė Reklamos skyrius Tel. 370 5 246 1518 Liudmila Michalkevičienė Darius Baužys Prenumeratos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Milda Vyšniauskaitė Vyr. finansininkė Valda Valečkienė © „Statyba ir architektūra“, 2013 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą.

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Spausdino UAB „BALTO print“ Tiražas 4000 egz.

Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

ISSN 0131-9183

„Renovacija“ – vienas dažniausiai skambančių žodžių ir šalies naujos valdžios diskusijose, o jos nuostatos po truputį aiškėja ir visiems suinteresuotiesiems. Žinoma, būtų naivu tikėtis, kad nauja valdžia ims girti iki šiol nuveiktą darbą ir sakys galinti tik tęsti pradėtą veiklą. Tačiau girti buvusias vyriausybes kaip ir nėra už ką. Viena dalijo paramą, kita – ją didino. Bet procesas netapo masinis, ir šiandien nereikia daug užrašų lapų norint suskaičiuoti visus atnaujintus daugiabučius. Sprendimų buvo galima laukti pačių įvairiausių: nuo kategoriško dabartinio modelio atsisakymo iki priverstinės senų daugiabučių atnaujinimo tvarkos įteisinimo. Naujasis aplinkos ministras atrodo linkęs svarstyti visus variantus.

Vis dėlto jau akivaizdu, kad esminių permainų neįvyks: nors gyventojams bus suteikta galimybė rinktis, ar renovuoti būstą pagal iki šiol galiojusį modelį, ar perkelti finansinių įsipareigojimų naštą – paskolos ėmimą – ant valstybės pečių, mokėti paskolą vis viena reikės patiems. Svarbi naujovė ir tai, kad savivaldybėse įsteigtos įmonės, kurios bus atsakingos už renovacijos proceso reguliavimą, turės įpareigojimą ne tik imti paskolas, bet ir valdyti švelnios prievartos mechanizmą – spręsti, kuriuos namus, atsižvelgiant į jų būklę, atnaujinti reikia pirmiausia.

Ar renovacijai įsibėgėti pakaks valstybės planuojamų pasiūlyti permainų, paaiškės jau netrukus – kai metų pabaigoje ateis laikas skaičiuoti atnaujintus pastatus. Vyriausybė žada, kad trečiąjį šių metų ketvirtį naujasis modelis jau turėtų veikti. Tikimės, kad taip ir bus. Ir darbo turės projektuotojai, statybininkai, medžiagų gamintojai, technologijų kūrėjai. Mes pasiruošę žurnalo puslapiuose pateikti geriausius renovacijos pavyzdžius, novatoriškus sprendimus, naujausias siūlomas technologijas.

Tiesa, miestų plėtros specialistai vis garsiau kalba, kad atskirų daugiabučių modernizavimas esminių senųjų didmiesčių mikrorajonų problemų neišspręs. Jie remiasi senosiomis daugiabučių kvartalų struktūromis ir daliniu jų atnaujinimu seniai nusivylusių šalių patirtimi. Užsienio patirtis rodo, kad degraduojanti aplinka yra kur kas didesnė problema nei kiauri pastatai ir išspręsti ją gali tik kompleksinė mikrorajonų regeneracija. Pastatų modernizavimas turi būti pirmas žingsnis didesnių permainų link, tvirtina urbanistai. Pasaulis siūlo ne tik įvairius miestų regeneravimo modelius, bet ir būdus parengti toms permainoms visuomenę. Apie šias tendencijas kalbame naujoje urbanistikai skirtoje žurnalo dalyje.

tema tema

2013 Nr. 1 tema

2013Nr. Nr.11 2013

Ministras V. Mazuronis: renovacija yra valstybės problema Atnaujinant daugiabučius gyventojams bus paliekama laisvė rinktis sau priimtiną modelį

Darius BABICKAS

Pasikeitusi valdžia revoliucijos įgyvendinant daugiabučių renovacijos programą nežada. Tačiau nori, kad procesui daugiau įtakos darytų valstybė. Naujasis aplinkos ministras Valentinas MAZURONIS „Statybai ir architektūrai“ teigė mėginsiantis laikytis principo, kad ne valstybė turi padėti žmogui, bet priešingai – žmogus valstybei.

– Jeigu kas nors ima kalbėti apie renovaciją, neapsieina be apibūdinimų „buksuojanti, nejudanti iš vietos“. Kaip Jūs vertinate iki šiol nuveiktus darbus?

– Visą eigą vertinu prastai. Galima vienaip ar kitaip manipuliuoti statistikos skaičiais, bet jeigu ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti, kiek pastatų baigta tvarkyti per pastaruosius metus, gerai vertinti negalima. Akivaizdu, tai nėra tie tempai, apie kuriuos reikėtų kalbėti. Juk daugiabučių, kuriuos reikia renovuoti, visoje šalyje yra apie dvidešimt tūks-

tančių. O šiandien paraiškų pateikta apie tris šimtus. Jeigu per metus būtų atnaujinta po tūkstantį pastatų, vis tiek procesas tęstųsi dvidešimt metų.

Teiginiai, kad kas nors ko nors nesupranta, procesą vertina ne taip, kaip derėtų – neteisingi.

Sistema tikrai neveikia, todėl ją reikia keisti. Žinoma, sugriauti tai, kas sukurta, tikrai neketiname. Jeigu gyventojai norės renovuoti namus pagal dabar galiojančią tvarką – neprieštarausime. Sumaišties nereikia, viskas, kas dabar vyksta, nebus keičiama, jeigu to norės žmonės. Palik-

sime viską veikti, tačiau kartu pasiūlysime naują sistemą. Gali būti ir dešimt modelių – svarbu, kad būtų pasiektas rezultatas.

– O koks rezultatas turėtų būti pasiektas?

– Labai paprastas – renovuotų namų skaičius. Per pastaruosius kelerius metus buvo atnaujinti tik penki ar šeši namai. Sieksime, kad artimiausiais metais būtų atnaujinta keli šimtai daugiabučių, o ateities siekis yra po tūkstantį ir daugiau atnaujintų daugiabučių kasmet.

– Kaip vertinate valstybės teikiamą paramą renovacijai? Viena Vyriausybė ją padidina, kita – pamažina, tačiau akivaizdu, kad daugiabučių atnaujinimo siekiama pasitelkiant valstybės teikiamą finansinę paramą. Ar nemanote, kad reikia ne tik dovanas dalyti, bet ir reikalauti iš gyventojų rūpintis savo turtu?

– Manau, pagrindinė nevykstančio renovacijos proceso priežastis – žmonių požiūris. Dabar veikianti schema, kai žmogus nusprendžia atnaujinti savo pastatą, o valstybė jam padeda – nelabai teisinga. Dėl to ir turime tokį re-

zultatą. Iš tiesų renovacija yra valstybės problema. Ji turi vykdyti daugiabučių modernizavimo programą, o žmonės turi valstybei padėti. Pagal naująją schemą, kurią pasiūlysime, žmonės turės sutikti, kad jų namas būtų renovuojamas, ir pritarti, kad tam tikrą laikotarpį mokės už tam tikrą šilumos kiekį, kurio reikia būstui apšildyti. Jeigu buto savininkas sunaudoja, pavyzdžiui, 100 kilovatvalandžių ir sutinka renovuoti namą, jam dešimt ar penkiolika metų reikės mokėti už 90 kilovatvalandžių.

Dalis šio mokesčio bus skirta už būsto šildymą, dalis – renovacijos procesą

koordinuojančiai valstybės įmonei. Štai tokią schemą ketiname siūlyti.

Labai svarbu, kad atsiras galimybė planuoti procesus, organizuoti kvartalinę renovaciją. Rengiant renovacijos projektus būtina numatyti ne tik fasadų bei stogo šiltinimo darbus, bet ir inžinerinių komunikacijų atnaujinimą bei šalia namų esančios aplinkos tvarkymą. Mažos automobilių stovėjimo aikštelės, siauri privažiavimai – visa tai reikia pertvarkyti. Žinoma, prie renovacijos programos šiuos darbus prišlieti vargu ar įmanoma. Galbūt reikia numatyti atskirus

tema

2013 Nr. 1

2013 Nr. 1 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Valentinas MAZURONIS Aplinkos ministras

Renovacija yra valstybės problema. Ji turi vykdyti daugiabučių modernizavimo programą, o žmonės turi valstybei padėti.

“

“

O. Posaškovos (LRS) nuotr. tokių darbų etapus, prie to gal ir patys gyventojai prisidės, ieškos finansavimo šaltinių.

– Bet ar gyventojai bus pajėgūs susitvarkyti su tokia užduotimi? Be to, privažiavimai ir viešosios erdvės nėra jų turtas.

– Sutinku, bet šį klausimą vis tiek reikia spręsti. Tai ateities perspektyva.

Nemanau, kad tai neišsprendžiama problema. Jeigu darbų planavimas, jų atlikimas bei techninė priežiūra bus patikėti ne bendrijų pirmininkams, o profesionalams, šie dalykai bus sprendžiami visai kitaip. Dabar dažniausiai visi darbai užkraunami ant bendrijų pirmininkų pečių. Galbūt tik nedidelė jų dalis yra susidūrę su statybomis, tokių darbų organizavimu. Kitiems tai būna didžiulis iššūkis, dėl to gali nukentėti ir kokybė. Žinoma, patikint darbus profesionalams reikės numatyti tam tikrus saugiklius, susijusius su galimais korupciniais nesklandumais.

– Ar nebijote būti apkaltintas pernelyg dideliais įsipareigojimais valstybės vardu? Juk daugiabučiai yra gyventojų, o ne valstybės turtas.

– Buvo padarytos didžiulės klaidos privatizuojant butus. Tuomet gyventojams buvo išduoti butų pasai, kuriuose apibrėžta, kas yra jų nuosavybė: kambariai, vonia, virtuvė. O kieno yra bendrosios erdvės, kas jomis rūpinsis?

Namas yra visuma, negalima atplėšti atskirų butų nuo viso pastato. Todėl reikia pamažu taisyti anksčiau padarytas klaidas, kitaip elgtis tikrai negalima.

Valstybė organizuodama procesus turi motyvuoti žmones prisidėti prie renovacijos.

– Galimybė renovuoti individualiuosius namus turi būti sudaryta. Bet šio proceso organizatoriai turės būti patys gyventojai, ne valstybė. Be to, individualiųjų namų savininkams valstybės parama turėtų būti diferencijuota. Socialiai būtų neteisinga skirti tokio pat dydžio valstybės paramą, nes, pavyzdžiui, apšiltinti kvadratinį metrą individualiojo namo apsieina kur kas brangiau nei daugiabučio. Sutinku, parama turi būti teikiama, bet reikia įvertinti įvairius niuansus.

– O kokia galėtų būti ta motyvacija?

– Labai paprasta. Jeigu žmonės gauna kompensaciją už šildymą ir nenori dalyvauti renovacijos programoje, jie turėtų nebegauti kompensacijos.

Tokiems gyventojams galima taikyti kur kas didesnius šilumos tarifus, kad nekiltų abejonių atsisakyti to, su kuo sutinka visi kaimynai. Ir jeigu jie galiausiai negalės susimokėti už komunalines paslaugas ir prikaups skolų – bus iškeldinti iš buto.

– Kokių dar matote renovacijos programos spragų?

– Į viską reikia žiūrėti kompleksiškai, ne vien į senus pastatus. Antai jeigu kuriame nors mieste bus atnaujinta keli šimtai namų, jiems reikės bene per pusę mažiau šilumos. Vadinasi, to miesto katilinė nebeatitiks poreikių. Jeigu ji išnaudos tik pusę savo pajėgumų, šilumos tiekėjai bus priversti didinti šilumos kainas. Todėl reikia peržiūrėti ir šilumos ūkius, o tai yra valstybės interesas. Valstybės interesas bus ir tai, kad renovavus daug pastatų ir atnaujinus šilumos ūkius reikės pirkti trečdaliu ar perpus mažiau gamtinių dujų. O tai yra realus energetinis nepriklausomumas.

– Didžiausias dėmesys iki šiol skiriamas daugiabučių renovacijai. Ar nepamiršite individualiųjų namų, kurių problemos kartais būna ne mažesnės?

„Avona“ mokymo įstaigos pažymėjo kokybės ženklu Kauno rajono savivaldybės Ringaudų pradinė mokykla ir lopšelis-darželis nuo praėjusių metų pabaigos gali didžiuotis išskirtiniu kokybės ženklu. Bendrovei „Avona“ už šio pastato rekonstrukciją skirtas Lietuvos pramonininkų konfederacijos organizuojamo konkurso „Metų gaminys“ aukso medalis.

Kauno rajono savivaldybės skelbtą konkursą dėl Ringaudų pradinės mokyklos rekonstrukcijos, naujo priestato statybos ir techninio projekto parengimo bendrovė „Avona“ laimėjo 2008 metais. Rekonstrukcijos darbai vyko etapais. Pirmojo metu dviaukštis pradinės mokyklos pastatas buvo rekonstruotas į triaukštį.

Antro etapo metu šiaurinėje pusėje buvo pristatytas dviejų aukštų sporto salės ir valgyklos su pagalbinėmis patalpomis priestatas, o rytinėje pusėje – triaukštis priestatas vaikų darželiui.

Senajame pastate esančiame rūsyje įrengtos mokinių drabužinės, pagalbinės patalpos, inventoriaus sandėlis ir kitos erdvės. Pirmame senojo pastato aukšte – tualeto patalpos, budinčiojo vieta, mokytojų drabužinės. Antrame aukšte – mokytojų kambarys, direktoriaus, administratoriaus kabinetai ir klasės. Naujai pristatyto korpuso pirmame aukšte įrengtos patalpos keturioms vaikų darželio grupėms. Čia įkurdintos tualeto bei prausyklos patalpos, miegamieji bei žaidimų kambariai, valgykla su virtuve. Trečias aukštas pastatytas virš senojo korpuso ir vakariniame priestate. Čia įrengta aktų salė, logopedo kabinetas, sanitariniai mazgai ir keturios klasės.

Rekonstruojant pastatą 15 centimetrų mineralinės vatos sluoksniu papildomai apšiltinti seno pastato fasadai, sustiprinti pamatai, perdangos. Prieš atliekant išorės atitvarų šiltinimo darbus vyko esamų sienų pažeistų vietų

remonto darbai, demontuotos skardinės nuolajos, latakai ir lietvamzdžiai.

Ištrupėjusios išorės sienų mūro vietos tinkuotos, sienose pastebėti plyšiai, įtrūkimai užsandarinti. Cokolinė pastato dalis apšiltinta 10 centimetrų storio termoizoliacijos sluoksniu.

Senosios lauko durys keistos naujomis plastikinėmis su įstiklinimais.

Visose duryse įrengti užrakinimo mechanizmai, durų traukikliai.

Koridoriuose ir sanitariniuose mazguose demontuota buvusi sienų apdaila, jos tinkuotos naujai. Klasėse, koridoriuose ir pagalbinėse patalpose sienos glaistytos, šlifuotos, gruntuotos ir dažytos du kartus. Sanitariniuose mazguose demontavus esamą apdailą sienos tinkuotos, apklijuotos keraminėmis plytelėmis. Koridoriuose ir sanitariniuose mazguose įrengtos pakabinamosios lubos. Apdailai naudotos medžiagos atitinka higienos reikalavimus mokymo įstaigose.

Pakeista ir grindų danga. Vienose patalpose įrengta PVC danga, kitur – akmens masės plytelės.

Sporto salėje paklotos naujos medinės sportuoti pritaikytos uosinės grindys, ant dvigubų gulekšnių įrengtas balkonas žiūrovams.

Visuose priestato aukštuose yra tualetų, pritaikytų žmonėms su negalia. Pastato viduje peraukštėjimuose tarp patalpų įrengtas pandusas. Patekti į pastatą – du pandusai. Patekti į trečią aukštą įrengtas keltuvas.

Vakarinėje sklypo pusėje – mokyklos mokinių sporto zona. Čia yra kvadrato aikštelė, padengta dirbtine danga, bėgimų takeliai, išvedžioti ati-

tinkama forma, bet siekiant išsaugoti kuo daugiau medžių. O šiaurinėje sklypo pusėje atsirado lopšelio-darželio vaikų žaidimų aikštelė. Kitų darbų etapų metu atlikti mokyklos išplėtimo darbai: įrengta sporto salė, aktų salė, biblioteka. Visu tuo galės naudotis ir miestelio bendruomenė. Šis projektas yra vienas didžiausių, susijusių su švietimo įstaigomis, kuriuos įgyvendino įmonė „Avona“.

Bendrovė „Avona“ įkurta 1994 metais. Pagrindinė jos veikla: pramonės objektų statyba, renovacija ir rekonstrukcija; kultūrinių, visuomeninių statinių statyba, renovacija; paveldo objektų restauracija; daugiabučių namų statyba ir renovacija; individualiųjų gyvenamųjų namų statyba; žemės ūkio paskirties objektų statyba, rekonstrukcija ir renovacija; medienos gaminių gamyba pagal individualius užsakymus. „Avona“ – moderni statybos įmonė, pasižyminti dinamiška, į statybinių paslaugų vartotojus orientuota strategija, puoselėjanti vidinę ir išorinę kultūrą, savo veiklą grindžianti darbo išmanymu bei etika, dalyvaujanti visuomeniniame bei kultūriniame gyvenime.

situa cija 2013 2013 Nr. Nr. 11 situacija

2013 Nr. 1 situa cija

Valdas RUMŠA

Nauji metai, nauja valdžia ir naujos viltys, kad senų sovietiniais metais statytų ir energiškai netaupių daugiabučių renovacija pagaliau pajudės iš mirties taško. Ką tik Seimo daugumoje atsidūrusios partijos rinkimų kampanijos metu daug dėmesio skyrė renovacijai, vis aktyviau reiškiasi ir savivaldybės, bet procesas geriausiu atveju pajudės tik šių metų antroje pusėje.

Prasmingumu neabejojama

Nauja banga ar naujas muilo burbulas?

Laukdamos Vyriausybės žadamų palankesnių daugiabučių renovacijos modelių, savivaldybės įrodinėja savo iniciatyvumą

Tuo, kad daugiabučių renovacija yra vienas pagrindinių būdų mažinti kylančias šilumos išlaidas gyventojams – jau seniai niekas neabejoja.

Tai įrodė mokslininkai, pagaliau suprato ir gyventojai.

Pasak Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidento dr. Valdo Lukoševičiaus, apskaičiuota, kad šilumos nuostolius ir kartu gyventojų išlaidas šildymui galima sumažinti trijų rūšių investicijomis: į šilumos gamybą, į šilumos perdavimą ir į šilumos naudojimą. Tačiau racionaliausia, t. y. pigiausia, greičiausia ir efektyviausia, būtų investuoti į šilumos naudojimą.

Norint vienu procentiniu punktu sumažinti šilumos nuostolius Lietuvoje, į šilumos gamybą reikėtų investuoti 100 mln. litų, o nuostolių mažinimo potencialas – tik 4 proc. Dar 800 mln. litų investicijų į šilumos tiekimą leistų sumažinti šilumos nuostolius irgi vienu procentu, o potencialas tesiekia 3 proc. Norint vienu procentiniu punktu sumažinti šilumos nuostolius, reikia 210 mln. litų investicijų į šilumos naudojimą (t. y. siekiant užtikrinti, kad šiluma neišeitų pro kiaurus langus, sienas ir pan.), o nuostolių mažinimo potencialas – net 31 proc. „Pagrindinė didelių mokėjimų už šildymą priežastis yra šilumą švaistančių senos statybos daugiabučių būklė.

Jie Lietuvoje beveik nemodernizuojami“, – ne kartą teigė ir Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas. Vadinasi, nerenovuotame senos statybos daugiabutyje (tokių Lietuvoje apie 56 proc.) esančio 60 kvadratinių metrų ploto buto šildymas vidutiniškai per mėnesį kainuoja daugiau kaip 450 litų. Labai prastos būklės daugiabučiuose (tokių Lietuvoje

22 proc.) – per 630 litų, o naujos statybos ar atnaujintuose namuose (apie 5 proc.) nesiekia ir 200 litų.

Visa tai nėra naujiena ir gyventojams. Delfi.lt užsakymu „Sprinter tyrimai“ praėjusią liepą atliko apklausą, atskleidusią, kad beveik trečdalis Lietuvos gyventojų įsitikinę, jog efektyviausias būdas atpiginti šildymą yra senų daugiabučių renovacija. Įdomiausia, kad tai suprato ir buvusi konservatorių vadovaujama Vyriausybė, kuri kadencijos pradžioje žadėjo imtis šio proceso iš esmės. Vadovaujantis šios Vyriausybės programa, buvo užsibrėžta renovuoti mažiausiai 2 tūkst. daugiabučių per metus.

Tačiau realybė akivaizdi kiekvienam: milijonai išleisti renovacijos proceso viešinimui, o šiuo metu Lietuvoje yra atnaujinta ne daugiau kaip 500 daugiabučių iš 40 tūkst., t. y. šiek tiek daugiau nei 1 proc.

Praeities klaidos Kad planai patyrė visišką fiasko, nesutinka tik už renovaciją atsakingos Aplinkos ministerijos buvęs vadovas Gediminas Kazlauskas. Jo skaičiavimais, atnaujinta net pusantro tūkstančio pastatų. Tačiau didžioji dalis jų – švietimo įstaigos, kurių nauji šilti langai dėl demografinių procesų netrukus gali būti užkalti (apie tai G. Kazlauskas neužsimindavo).

Anot dr. V. Lukoševičiaus, prieš rinkimus konsultavusio ne vieną tuomet opozicijoje buvusią partiją, pagrindinės dvi priežastys, kodėl renovacija strigo, yra prastas daugiabučių gyventojų organizuotumas ir nepasitikėjimas renovacijos proceso skaidrumu bei rezultatais. Kitaip tariant, visas šis procesas siejamas su labai sudėtingomis biurokratinėmis procedūromis, finansine rizika ir neaiškiu rezulta-

situa cija 2013 Nr. 1

2013 Nr. 1 situa cija

Kęstutis NĖNIUS Vilniaus šilumos tinklų direktorius plėtrai

Norime ne tik išjudinti daugiabučių renovacijos procesą, bet ir į jį įtraukti kitų veikėjų, tarp jų – privatų kapitalą.

“

“

tu. Be to, daugeliui sunku ryžtis savo vardu imti banko paskolą dešimčiai ar daugiau metų. Prižiūrėti renovacijos darbus, kad jie būtų efektyvūs, irgi gali ne kiekvienas. Pritarti renovacijai neskatina ir egzistuojanti socialiai remtinoms grupėms taikoma kompensacijų už šilumą iš visų mokesčių mokėtojų pinigų sistema.

Visa tai lėmė Vyriausybės įtvirtintas vienintelis daugiabučių atnaujinimo su valstybės parama modelis, kuris, anot valdininkų, buvo geriausias.

Tiesa, jau kadencijos pabaigoje buvo padarytos pataisos, kurios praplėtė galimų renovacijos dalyvių ir iniciatorių gretas. Tai yra sudarytos galimybės įsitraukti ne tik daugiabučių bendrijoms.

Naujas bumas Būtent apie tai prieš rinkimus daug kalbėjo ir dabartinės Vyriausybės ašis – socialdemokratai. „Kartu su šiuo metu taikomu modeliu bus įteisintas ir alternatyvus daugiabučių namų renovacijos modelis valstybei

10

ir savivaldybėms prisiimant visą riziką už būsimus projekto rezultatus ir sukuriant tokią sistemą, kad būsto savininkams nereikėtų prisiimti jokių kreditinių įsipareigojimų“, – teigiama šios partijos parengtame Daugiabučių namų masinės renovacijos modelyje.

Dar iki rinkimų apie tai prabilo dalis šalies miestų savivaldybių, o praėjusių metų pabaigoje nuvilnijo tikra pranešimų apie savivaldybių įsitraukimą į renovaciją liūtis. „Druskininkų savivaldybė pirmoji šalyje pradėjo įgyvendinti plataus masto pilotinį daugiabučių namų atnaujinimo ir jų energinio efektyvumo didinimo projektą. Pirmiausia bus atnaujinti daugiau kaip 30 Druskininkų centre esančio Čiurlionio kvartalo daugiabučių namų, o per dvejus metus parengti visų savivaldybės teritorijoje esančių daugiabučių atnaujinimo projektai.“ „Ignalinos rajono savivaldybė pirmoji Lietuvoje ėmėsi daugiabučių atnaujinimo pagal naująjį renovavimo modelį. Jis išsiskiria tuo, kad renovaciją vykdo ne gyventojai, o savivaldybės įmonė – Ignalinos butų ūkis, kuriai

suteikta visiška iniciatyvos ir organizavimo teisė.“ „Įvertinusi pirmųjų renovuotų daugiabučių namų gyventojų atsiliepimus apie pagerėjusią gyvenimo kokybę, Kauno savivaldybė ima jautį už ragų – jau parengė projektą kitąmet mieste renovuoti 120 daugiabučių namų ir siūlymą Vyriausybei, kaip tinkamiau integruoti socialiai remtinus gyventojus dalyvauti Daugiabučių atnaujinimo programoje.“

Sostinė delsia Vilniaus miesto savivaldybė dar praėjusios vasaros pradžioje paskelbė, kad jai pavaldi akcinė bendrovė Vilniaus šilumos tinklai imsis renovacijos ir paragino daugiabučių bendrijas bendradarbiauti. „Mes pristatome vilniečiams koncepciją, pagal kurią Vilniaus miesto savivaldybė siūlo organizuoti būsto atnaujinimą be paskolinių įsipareigojimų gyventojams. Savivaldybė taip pat imtųsi aktyvaus vaidmens viso proceso metu, užtikrintų ne didesnes, o galbūt ir mažesnes, sąskaitas iškart po pasta-

to atnaujinimo“, – tuomet kalbėjo Vilniaus šilumos tinklų direktorius plėtrai Kęstutis Nėnius. Jo teigimu, norima ne tik išjudinti daugiabučių renovacijos procesą, bet ir į jį įtraukti kitų veikėjų, tarp jų – privatų kapitalą. Šiuo metu Vilniaus šilumos tinklai yra gavę keliasdešimt daugiabučių bendrijų paraiškų – tikėtasi bene penkiskart daugiau. Pradėtas bendradarbiavimas ir drėgmės, šilumos bei kitų rodiklių matavimų planavimas. Tuo pat metu Vilniaus šilumos tinklai pradėjo derybas su finansiniais institutais ir šių metų pradžioje planuoja turėti duomenis, kokiomis sąlygomis bankai galėtų teikti paskolas. Konkretūs daugiabučių renovacijos darbai turėtų prasidėti metų viduryje.

Dar tik planuose ir žadėtas tipinių daugiabučių renovacijos projektų kūrimas, kuris taip pat sumažintų daugiabučių atnaujinimo išlaidas.

Keli „bet“ Tikėtina, kad panašius planus puoselėja ir kitos savivaldybės, tačiau lieka keli

keblūs niuansai. Pirmiausia labai daug svertų yra Vyriausybės rankose. Ar ši sugebės susitarti ir bendradarbiauti, ar bent jau netrukdyti veikti savivaldybėms? Renovaciją prioritetu skelbė socialdemokratai, o šiuo metu už procesą atsakinga Aplinkos ministerija, kurios ministras yra partijos „Tvarka ir teisingumas“ atstovas Valentinas Mazuronis.

Kaip bus sprendžiama atskirų butų savininkų, gaunančių kompensacijas už šildymą ir nenorinčių renovuoti būstą, problema? Būtent dėl tokių atvejų Vilnius linkęs atitolti nuo kvartalinės daugiabučių renovacijos idėjos – jau pirmosios diskusijos įrodė, kad demokratinėje valstybėje sunku rasti priemonių priversti asmenis daryti tai, ko nenori, nors tai jiems ir naudinga.

Tiesa, prieš rinkimus socialdemokratai kėlė švelnios prievartos idėją, tačiau kaip tai bus įgyvendinta praktiškai – lieka klausimas. Niekam ne paslaptis, kad politikai labai jautrūs tokiems planams, ypač artėjant prezidento, Europos Parlamento ir savivaldos rinkimams.

Dar vienas aspektas – tai papildomos sąnaudos, kurių atsiranda, kai į renovacijos procesą įsitraukia savivaldybė, jos įmonė ar daugiabučių administratorius. Taip, gyventojams renovavimas tokiu atveju kelia mažiau galvos skausmo, tačiau viso proceso administravimas ir priežiūra papildomai kainuoja. Be to, gyventojų pasitikėjimas valdžios ar net verslo struktūrų veiklos skaidrumu nėra didelis.

Galiausiai – ar išties efektyvu renovuoti visus daugiabučius? Vilniaus savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“

vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis įsitikinęs, kad sovietiniai daugiabučiai sunkiai tinkami gyventi net atlikus renovaciją. Nepatogus butų planavimas, mažos erdvės, atviri kiemai ir kitos problemos verčia abejoti, ar jie bus patrauklūs gyventojams ir po renovacijos. Tiesa, Vilniaus šilumos tinklai planuoja teikti kelis daugiabučių atnaujinimo projektus gyventojams.

Vienas skirtas tik energiniam efektyvumui, kiti – gyvenimo kokybei gerinti (balkonų stiklinimas, kiemų tvarkymas ir pan.), tad būtų pasirūpinta bent jau patrauklesne senų kvartalų aplinka.

Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis dažnai mini dar vieną renovacijos proceso vangumo priežastį – nors atlikus ją šildymas atsieina mažiau, palūkanas už banko paskolą dar tenka mokėti 20 metų, tad jei ir pavyksta sutaupyti, tikrai ne tiek, kad daugumai gyventojų tai atrodytų patrauklu. Anot R. Kuodžio, bėda yra tai, kad daugumai žmonių, ne tik senyviems, toks laiko horizontas jau nebeįdomus. O įvertinti renovacijos naudą globaliai ir ryžtis jai kaip tam tikrai misijai – dėl bendro labo – linkęs irgi ne kiekvienas.

Taigi nors nauji metai ir nauja valdžia atnešė naujų vilčių, nenuostabu, kad statybų verslas nėra apimtas euforijos, susijusios su masinės renovacijos planais. Nusivilti politikų pažadais verslui teko jau ne kartą.

Vis dėlto nesinori pradėti metus pesimistinėmis nuotaikomis. Juolab kad ir Vyriausybės, ir savivaldybių nuostatos planuojant daugiabučių atnaujinimą yra labai pozityvios.

11

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2013 Nr. 1

2013 Nr. 1 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Ventiliuojamiesiems ir polistirenas Ventiliuojamieji fasadai iki šiol Lietuvoje buvo montuojami naudojant tik mineralinę vatą, sistemos su putų polistirenu nebuvo. Tačiau jau netrukus gali būti įgyvendintas pirmasis projektas, kurio fasadui šiltinti bus panaudota ventiliuojamoji sistema su pilkuoju putų polistirenu „Neopor“.

Paprasta, aiški, novatoriška Ir statant naujus pastatus, ir renovuojant senus, ir renkant jiems fasado apdailą, be ekonominių skaičiavimų, žiūrima ir į estetinį vaizdą. Kartais jam netgi teikiama pirmenybė. Vis dėlto niekada nepamirštama, kas duos daugiau naudos vertinant šilumos ypatybes. Lietuvos rinkai pasiūlyta nauja sistema „Swisspor LAMBDA Vento“ – novatoriškas sprendimas vertinant ir šilumos izoliacijos parametrus, ir aplinkosaugos reikalavimus. Tvari ir ekologiška ventiliuojamųjų fasadų sistema sukurta naudojant pilkąjį putų polistireną „Neopor“.

12

Specialistai šią sistemą apibūdina kaip ypač gerą, bemaž neturinčią trūkumų. Kompanijos BASF atstovas Baltijos šalims Arturas Indičianskis sakė, kad ventiliuojamieji fasadai naudojant putų polistireną suteiks naujų galimybių projektuotojams bei statybininkams. „Šveicariškos kokybės sistema patogiai, greitai ir saugiai montuojama, yra ilgaamžiška, o architektams suteikia kūrybinės laisvės“, – pastebėjo A. Indičianskis.

Pilkojo putų polistireno „Neopor“ plokštės tarpusavyje sujungiamos įlaidomis, taigi nelieka galimybės vadinamiesiems šalčio tilteliams. „Swisspor LAMBDA Vento“ sistemos

plokštės priklausomai nuo poreikio gali būti nuo 60 iki 280 milimetrų storio. Angokraščių elementai, jungiamosios detalės – nuo 20 iki 280 milimetrų storio.

Didelė darbo sparta Ventiliuojamajai sistemai galima rinktis skirtingas pilkojo putų polistireno plokštes. Įprastų „Swisspor LAMBDA Vento“ plokščių šilumos laidumo koeficientas yra išties labai aukštas – 0,031 W/(mxK). Plokštės pasižymi ne tik geromis šilumos izoliavimo ypatybėmis, bet ir ekologiškumu. „Swisspor LAMBDA Vento Premium“ yra dar didesnio tankio, todėl ir jų šilumos perdavimo koeficientas siekia net 0,029 W/(mxK). Šias plokštes rekomenduojama naudoti ten, kur ketinama taupyti erdvę nedidinant izoliacinio šilumos sluoksnio, tačiau kartu norint ypač gerų šilumos izoliavimo ypatybių. Specialistų teigimu, siste-

ma su šiomis plokštėmis bus itin paklausi statant ar renovuojant pastatus pagal naująsias Europos Sąjungos direktyvas, reikalausiančias, kad statiniai būtų energiškai ypač efektyvūs. Įprasti sistemos „Swisspor LAMBDA Vento“ plokščių matmenys: aukštis – 480 milimetrų, plotis – 980 milimetrų. Tačiau statybininkams siūlomos ir didesnio formato plokštės – 960 milimetrų aukščio ir 980 milimetrų pločio. Jomis kur kas patogiau ir sparčiau šiltinti didelių gyvenamųjų bei pramoninių pastatų fasadus. Nedidelis plokščių svoris leidžia darbus atlikti greitai ir nesudėtingai.

Be to, pasirinkus ventiliuojamąją sistemą su putų polistirenu nenaudojami klijai. Taigi sistemos įrengimo darbus galima atlikti ir žiemą. Šis pranašumas labai svarbus statybų įmonėms, jų darbuotojams nereikia laukti orų atšilimo, jie gali tęsti šiltinimo darbus bet kuriuo metu.

Reikalauja aukštos darbo kultūros Darbų eiga montuojant ventiliuojamąjį fasadą su „Swisspor LAMBDA Vento“ plokštėmis yra kiek kitokia, negu naudojant mineralinę vatą.

Pirmiausia prie fasado smeigėmis pritvirtinamos pilkojo polistireno – neoporo – plokštės. Prie fasado jos montuojamos nuo apačios į viršų šachmatine tvarka. Tai reikalauja kruopštumo ir aukštos darbo kultūros – palikus tarpų tarp plokščių sujungimų gali atsirasti vadinamųjų rasos taškų, skverbtis šaltis.

Montuojant plokštes neprireikia specialios įrangos ar brangių įrankių. Nors polistireno plokštes galima pjaustyti paprastu pjūklu, rekomenduojama naudoti karštos vielos polistireno pjaustymo stakles. Jos neleidžia teršti aplinką atliekomis, darbai vyksta ne tik švaresnėje, bet ir sveikesnėje aplinkoje. Nedidelius nelygumus plokštėse galima pašalinti paprasčiausiu švitriniu popieriumi.

Pritvirtinus plokštes formuojamas karkasas apdailos plokštėms

tvirtinti. Mediniai tašai prisukami specialiais tvirtinimo varžtais. Galiausiai – montuojamos pasirinktos apdailos plokštės. „Kuo tokia sistema pranašesnė už sistemą su kitomis termoizoliacinėmis medžiagomis? Pirmiausia tuo, kad dirbant su „Swisspor LAMBDA Vento“ reikia mažiau konstrukcinių elementų. Naudojant kitas termoizoliacines medžiagas būtinas išorinis sluoksnis – plėvelės arba priešvėjinės plokštės. Todėl reikia papildomų konstrukcinių elementų tam sumontuoti. Vadinasi – ir papildomų išlaidų. Sistemai su pilkuoju putų polistirenu nereikia nei plėvelės, nei priešvėjinės plokštės. Sutaupoma ir laiko montuojant, ir pinigų“, – pasakojo kompanijos BASF atstovas A. Indičianskis.

Norint pasiekti, pavyzdžiui, U vertę 0,15, mineralinės vatos sluoksnis turėtų būti 260 milimetrų. Naudojant putų polistireną „Neopor“ tokios pat izoliacinės šilumos ypatybės pasiekiamos klojant 190 milimetrų storio izoliacinės medžiagos sluoksnį. Taip taupoma erdvė, mažiau apkraunamos konstrukcijos, galima naudoti paprastesnius konstrukcinius elementus, pavyzdžiui, smeiges, bei apdailos detales.

Skiriasi ir konstrukcijų apkrovos.

Naudojant pilkąjį putų polistireną „Neopor“ penkiaaukščio dvidešimties butų daugiabučio fasadams šiltinti konstrukcijos papildomai apkraunamos 5,1 tonos svoriu.

Analogiška energinė klasė gali būti pasiekiama ir pasitelkiant kitas termoizoliacines medžiagas, tačiau tokiu atveju konstrukcijoms sukuriama 25 tonų apkrova.

Techninę dokumentaciją, nurodančią, kaip tinkamai naudoti putų polistireną ventiliuojamuose fasaduose, Lietuvos putų polistirolo gamintojų ir vartotojų asociacija ketina pateikti artimiausiu metu.

Daugiau informacijos apie pilkojo putų polistireno „Neopor“ naudojimą galite rasti www.neopor.de

13

technologijos nologijos 2013 2013Nr. Nr.11 tech

2013 Nr. 1 technolo gijos

renovuojami iš naujo. Gal geriau pasimokyti iš svetimų klaidų ir iš karto darbus atlikti kokybiškai, galvojant apie perspektyvas?“ – kalbėjo bendrovės „Paroc“ rinkodaros direktorė dr.

Audronė Endriukaitytė.

Jos manymu, renovuojant senus daugiabučius jau šiandien reikia siekti mažiausiai B energinio naudingumo klasės, o galbūt ir A. Tam reikia papildomų iš dalies nedidelių investicijų į storesnį šiltinimo sluoksnį. Išorės apdaila, kiti darbai vis tiek bus tokie pat.

Langai montuojami neracionaliai

Iš klaidų dar nepasimokoma Senų daugiabučių fasadai šiltinami nesiekiant, kad pastatai būtų energiškai efektyvūs

14

Darius BABICKAS

Siūlo galvoti apie ateitį

Prieš kurį laiką buvo atliktas eksperimentas: trys geriamojo vandens kolbos sudėtos į tris dėžes ir įstatytos į šaldiklį, kuriame temperatūra palaipsniui buvo mažinama iki beveik 16 laipsnių šalčio. Pirmoje, faneros, dėžėje, kurios sienelių storis buvo 4 milimetrai, kolba su geriamuoju vandeniu užšalo ir sprogo per mažiau nei penkias valandas. Iš dalies izoliuotoje gipso kartono dėžėje, kurios sienelių storis buvo 12 milimetrų, vanduo kolboje per tą patį laiką visiškai užšalo. Trečia dėžė buvo pagaminta iš 12 milimetrų storio gipso kartono ir iš vidaus apšiltinta 50 milimetrų storio minkšta mineraline vata. Šioje dėžėje vanduo neužšalo. Eksperimentas parodė, kad panašiai šalčiui laidūs yra ir prastai izoliuoti pastatai.

Specialistų skaičiavimai rodo, kad apšiltinti senų daugiabučių fasadai leistų sutaupyti apie 35 proc. energijos. Jų šiltinimo būtinybę pabrėžia daugelis, tačiau bemaž visuomet atkreipiamas dėmesys, kad šie darbai turi būti atliekami atsakingai. Būtina įvertinti visas aplinkybes ir į fasadų šiltinimą žiūrėti kompleksiškai – kitaip netruks išryškėti kitų problemų. „Jeigu po kelerių metų bus privalu statyti ir renovuoti pastatus, atitinkančius nulinės energijos naudojimo standartus, šiandien neturėtume senus objektus atnaujinti siekdami vos C energinio naudingumo klasės. Tie, kurie investuoja į renovaciją, turėtų galvoti apie ateitį. Kitaip bus kaip Vokietijoje, kur iš pradžių seni pastatai buvo atnaujinami bet kaip, o dabar

Dr. A. Endriukaitytei nesuprantama, kodėl projektuotojai, rengdami senų daugiabučių atnaujinimo projektus, nenurodo langus montuoti šiltinimo sluoksnyje – palieka juos senoje vietoje. Juk tokia technologija leistų išvengti vadinamųjų šalčio tiltelių.

Dabar, paliekant langus senoje vietoje, bus patiriami nemaži šilumos nuostoliai. „Toks langų montavimas neatskiriamas nuo fasado šiltinimo. Šie darbai turėtų būti atliekami kompleksiškai.

O dabar valstybė skiria paramą, bet iš gyventojų nereikalauja, kad jie leistų

15

tech nologijos 2013 Nr. 1

darbus atlikti taip, jog būtų pasiekta aukštesnė energinio naudingumo klasė. Jeigu vienas ar kitas gyventojas visame daugiabutyje jau pasikeitė langus ir nebenori naujų – paliekama teisė rinktis. O taip neturėtų būti“, – sakė dr.

A. Endriukaitytė.

Bendrovė „Paroc“ projektuotojams, rengiantiems techninius fasadų šiltinimo projektus, siūlo internetu atsisiųsti brėžinius su pateiktais sprendimais, kaip šiltinant sumontuoti langus ir tinkuojamojoje, ir ventiliuojamojoje sistemoje. Kadangi buvo jaučiamas tokios techninės informacijos stygius, akmens vatos gamintojai ėmėsi iniciatyvos pateikti mazgų brėžinius, kad konstruktoriams tokių kaskart nebereikėtų rengti.

Dar vienas svarbus aspektas, kurį akcentuoja fasadų šiltinimo sistemų gamintojai – velkant naujus kailinius daugiabučiui, reikia pasirūpinti, kad jis kvėpuotų. Kitaip tariant, pastatas negali būti gerai apšiltintas užmirštant vėdinimo sistemą. „Pas mus netgi naujų daugiabučių statytojai nepasirūpina tinkama vėdi-

16

2013 Nr. 1 reno vacija

nimo sistema, ką ir kalbėti apie senus pastatus. Jų gyventojai užsandarina ventiliacijos kanalus – šitaip gelbėjamasi nuo jais migruojančių parazitų.

Ventiliacijos kanalų priežiūra niekas nesirūpina, todėl laikui bėgant trauka juose sumažėja arba iš viso dingsta.

Nieko keista, kad apšiltinus fasadus ir nepasirūpinus ventiliacija ima rasoti langai, pelyti sienos“, – kalbėjo dr.

A. Endriukaitytė.

Tinkuojamieji ar vėdinamieji?

Renovuojant senus daugiabučius pasirenkamas vienas iš šiuo metu siūlomų fasadų sprendimų – ventiliuojamasis ar neventiliuojamasis fasadas. Tam, kad būtų galima teisingai apskaičiuoti reikiamą izoliacinės medžiagos storį, reikia žinoti, kokia yra šiluminė esamos sienos varža, koks sienos šiltinimo variantas pasirenkamas – vėdinamasis ar nevėdinamasis, kokios šilumą izoliuojančios medžiagos bus naudojamos.

Prieš renovuojant fasadus patartina apgalvoti visas smulkmenas. Net ir, atrodytų, nedidelėje Lietuvoje tam tikro-

se vietovėse drėgmės sąlygos skiriasi.

Jos turi įtakos ir fasado tipo pasirinkimui. Jeigu fasadus nuolat veikia drėgmė, didelė tikimybė, kad bent truputį pašalus sienos taps labiau pažeidžiamos. Tad tokiu atveju geriau rinktis ventiliuojamuosius fasadus. „Pasirinkus ventiliuojamuosius ar tinkuojamuosius fasadus ir panaudojus reikiamo storio tinkamą termoizoliacinę medžiagą pavyks smarkiai sumažinti pastato šilumos nuostolius, patiriamus per išorines sienas. Abi sistemos turi ir privalumų, ir trūkumų. Įrengiant ventiliuojamuosius fasadus darbai gali būti atliekami kone visus metus, o tinkuojamieji fasadai gali būti montuojami tik šiltuoju metų laiku. Be to, ventiliuojamieji fasadai įrengiami kur kas greičiau, galima dirbti atskiromis zonomis. O montuojant tinkuojamuosius labai svarbu technologinius darbus atlikti nuosekliai. Pradedant apdailinio dekoratyvinio sluoksnio tinkavimo darbus privalu užtikrinti jų kokybę, o ji priklauso nuo darbuotojų kvalifikacijos“, – tvirtino bendrovės „Rockwool“ techninis vadovas Andrius Buska.

Jis pridūrė, kad įrengti tinkuojamuosius fasadus yra pigiau, palyginti su ventiliuojamaisiais. Be abejonės, visos sistemos kaina susideda iš pasirinktų medžiagų savikainos. Pavyzdžiui, tinkuojamiesiems fasadams naudojant skirtingas termoizoliacines medžiagas – akmens vatą ar polistireninį putplastį – skirtumas tarp galutinės jų kainos sudaro apie 18 proc.

A. Buskos teigimu, eksploatacinė vėdinamųjų fasadų priežiūra – kur kas paprastesnė. Pažeidus ar sugadinus išorinę fasado apdailą, šią lengviau pakeisti nauja plokšte, o tinkuojamojo fasado defektą teks remontuoti ir perdažyti visą plokštumą. Praktika ir kitų šalių patirtis rodo, kad priimant sprendimą, kokią sistemą rinktis, reikia įvertinti įvairius aspektus, o kaina neturėtų būti lemiamas kriterijus. „Priemonių, kaip didinti energijos naudojimo efektyvumą pastatuose, yra daugybė. Tačiau tik kompleksinis įvairių sprendimų naudojimas projektuojant, statant ir eksploatuojant padės sutaupyti. Nereikia pamiršti, kad renovuoti namai tarnaus dar daug metų, o kuo daugiau pavyks sutaupyti energijos, tuo būsto eksploatavimo sąnaudos bus mažesnės“, – sakė „Rockwool“ atstovas A. Buska.

Šiuolaikiniai Specialistai ieško galimybių energiškai neefektyvius istorinius pastatus išsaugoti ateities kartoms Jurgis ZAGORSKAS Vilniaus Gedimino technikos universitetas

Istorinių nekilnojamajam kultūros paveldui priskiriamų pastatų energinio efektyvumo didinimas aktualus ne tik Lietuvai. Visas pasaulis ieško galimybių sukurti tokių statinių naudotojams kuo didesnį komfortą, sykiu – maksimaliai taupyti energiją, ir svarbiausia – išspręsti šias užduotis neaukojant vertingiausios pastatų ypatybės – autentiškumo. Bet galimybės nėra beribės, tad kartais priimami radikalūs sprendimai.

architektūros stiliaus ir šiuolaikinių technologijų rezultatas. Miestų unikalumas mažėja – tai pripažintas faktas.

Siekiant užkirsti kelią istorinių mūrinių pastatų naikinimui, Europos Sąjungoje (ES) rengiamas tarptautinis projektas, kurio tikslai – padėti pritaikyti šiuolaikines technologijas istoriniuose pastatuose nemažinant jų vertės bei autentiškumo, sukurti teisinę ir norminę bazę ar rekomendacijas istoriniams pastatams atnaujinti ir jų energiniam efektyvumui didinti. Projektas sąlygiškai pavadintas „Co2olBricks“ turint omenyje energijos sąnaudų mažinimą (energijos sąnaudos gali būti matuojamos CO2 išskyrimu į aplinką) ir istorinius mūro pastatus.

Poreikiai auga

Keblus pasirinkimas

Problemos aktualumas

Lietuvos miestai, kaip ir daugelis Baltijos jūros regiono šalių miestų, išsiskiria charakteringais mūriniais istoriniais pastatais, kurie buvo statyti dar iki didžiosios 1960-ųjų naftos krizės, kai buvo itin susirūpinta energijos sąnaudomis pastatams šildyti. Istoriniai objektai buvo statomi kitokių energijos šaltinių ir kainų laikotarpiu, o žmonės, gyvenę juose, turėjo kitokį supratimą apie patogumą.

Senesnių laikų paveiksluose vaizduojami šaltuoju metų laiku namuose šiltais laukui skirtais drabužiais vaikštantys gyventojai, kambariuose kūrenasi židiniai ir krosnys, žmonės dirba savo darbus patalpos viduryje, toliau nuo šaltų lauko sienų ir langų. Šiandien esame įpratę, kad namuose būtų bent +15°C temperatūra bet kuriuo metų laiku, o patalpos ne tik šildomos žiemą, bet ir vis dažniau šaldomos vasarą.

Teigiama, kad šiuo metu pasaulyje yra apie 2 mlrd. tokių komfortiškų būstų, ir prognozuojama, kad iki 2050-ųjų atsiras dar 3 mlrd. gyventojų, pajėgsiančių išlaikyti ir įsigyti būstą, atitinkantį šiuolaikinius standartus.

Visi šie pokyčiai gali tapti rimta prielaida griauti energiškai neefektyvius pastatus, nes energiškai atnaujinti objektą dažnai būna kur kas brangiau, negu jį nugriovus pastatyti naują iš populiarių statybos pramonės gaminių.

Deja, šiuolaikiniai pastatai nebeturi tokio vietovės charakterio kaip istoriniai. Dažniausiai tai būna globalaus

Lietuvoje, kaip ir didžiojoje dalyje Baltijos jūros regiono šalių, pastatų plotas, tenkantis vienam gyventojui, nuolat auga. Energija brangsta, ir tai kelia didelį visuomenės susirūpinimą pastatų išlaikymo sąnaudomis. Seniau ir pagal mažesnius standartus statyti pastatai vis dažniau renovuojami. Lietuvos statistikos departamentas ne-

Skirtumo tarp naujų ir istorinių pastatų energinio efektyvumo didėjimas (pagal dr. R. Plaque, Drezdeno technikos universitetas).

17

reno vacija 2013 Nr. 1

2013 Nr. 1 reno vacija

naudotinų priemonių reitingavimas

Jurgis Zagorskas VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto Miestų statybos katedra

“

Atnaujinant istorinį pastatą visada tenka ieškoti kompromiso tarp atsiperkamumo, komforto lygio ir pastato autentiškumo išsaugojimo.

“

Istorinio pastato šiltinimo pavyzdys Švedijoje. Smarkiai pagerintas energinis efektyvumas, bet sunaikintas autentiškumas.

teikia duomenų, kokią statybos darbų apimtį sudaro renovacija, palyginti su naujų pastatų statyba, bet Europoje fiksuojamas spartus šio santykio kitimas. Vokietijoje 2008 metais renovacija sudarė 30 proc. bendrųjų statybos darbų apimties, o 2011-aisiais siekė jau 60 proc.

Pastaruoju metu normatyvai, brangstant energijai ir augant komforto lygiui, irgi buvo keičiami gana intensyviai. Per kelis pastaruosius dešimtmečius visose ES šalyse naujai statomų pastatų energinio efektyvumo reikalavimai buvo padidinti du ir daugiau kartų. Seniau statyti objektai, žinoma, liko tokio pat energinio efektyvumo.

Pastaraisiais dešimtmečiais išpopuliarėjo ir daug naujų būdų taupyti energiją pastatuose. Tai saulės energijos naudojimas, labai geras sienų šiltinimas, aukštos klasės langų sudėjimas, rekuperacinių sistemų ir šilumos siurblių diegimas. Išpopuliarėjo tokios idėjos kaip pasyvieji ar energijos daugiau pagaminantys negu sunaudojantys namai. Buvo sukurti energijos efektyvumo sertifikatai, jie pradėti tai-

18

kyti ir pastatams. Skirtumas tarp šiuolaikinių ir istorinių statinių energijos taupymo galimybių tapo didesnis nei kada nors anksčiau (1 pav.).

Vadinasi, istoriniai pastatai tapo nerentabilūs, juos tenka atnaujinti arba kraštutiniu atveju, kaip dažniau pasitaiko Vakarų Europos šalyse – griauti.

Sprendžiant pastato galimybes išlikti ateities kartoms argumentai gali būti įvairūs: bendroji pastato vertė; kultūrinė vertė; kokio lygio energinį efek-

tyvumą ir komforto lygį įmanoma pasiekti konkrečiame pastate; ar tai apsimokės ekonomiškai.

Atnaujinant istorinį pastatą visada tenka ieškoti kompromiso tarp atsiperkamumo, komforto lygio ir pastato autentiškumo išsaugojimo. Dažniausiai atnaujinant statinius, verčiant juos energiškai efektyvesniais nepavyksta išsaugoti viso jų grožio (2 pav.). Ypač aktuali problema yra plytų mūro fasadų, būdingų Baltijos jūros regionui, šiltinimas iš išorės. Nors yra daug būdų, kaip tai padaryti naudojant brangiai kainuojančias plytų imitacijas, tokios sienos niekada nebūna pakankamai panašios į tikras plytų mūro. Šiuolaikinės šiltinimo medžiagos leistų pastatus šiltinti ir iš vidaus neprarandant daug ploto – užtenka

Pastatų energinio efektyvumo didinimo galimybės.

Nr. 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15

Reitingas 30 29 24 23 20 17 15 13 11 11 9 8 7 6 5

Priemonės pavadinimas Nauji langai Palėpių ir viršutinio aukšto lubų šiltinimas Sandarumo užtikrinimas Lauko sienų šiltinimas iš vidaus Šilumos siurbliai Elektrą taupantis apšvietimas Daugiakameriai langai, šilumą atspindinčios plėvelės Rūsio perdangos šiltinimas Elektrinių prietaisų išjungimo kontrolė Šildymas infraraudonaisiais spinduliais Šildymo sistemos atnaujinimas Sieninis šildymas (atliekami tyrimai) Konvekcinės šildymo sistemos Vandens šildymas saulės energija Reguliuojama ventiliacija

5 centimetrų storio vakuuminės plokštės ar aerogelio, kad siena būtų apšiltinta taip pat, kaip pridėjus 20 centimetrų akmens vatos ar putų polistireno. Tačiau čia kyla problemų dėl drėgmės ir rasos taško. Istorinių pastatų sienos turi būti vėdinamos, jos turi būti šiek tiek šiltos, kad drėgmė, patenkanti iš išorės ir besikondensuojanti iš oro, spėtų išgaruoti, o ne kauptųsi sienose.

Dauguma šiuolaikinių medžiagų turi labai geras šilumos izoliavimo ypatybes, bet visiškai nepraleidžia vandens garų – drėgmės, kuri keičiantis metų laikams turėtų patekti ar pasišalinti iš pastato sienų. Per daug apšiltinus sieną iš vidaus, sienos pradeda drėkti, įdrėkęs mūras po keliolikos užšalimo ciklų ima irti. „Co2olBricks“ projekto ekspertų grupė nagrinėjo šiuo metu taikomas priemones istoriniams pastatams atnaujinti ir iki šiol atlieka kai kurių komercinių produktų efektyvumo tyrimus. Ekspertai priėjo išvadą, kad istoriniams pastatams tinka nedaugelis priemonių.

Nors kiekvienam statiniui turėtų būti

taikomos individualios priemonės, ekspertai sudarė efektyviausių ir šiuo metu labiausiai atsiperkančių sąrašą (žr. lentelę).

Lietuvos praktika rodo: nereikia ekspertų išvadų, kad žmonės patys pradėtų taikyti mažiausiai kainuojančias ir didžiausią efektą duodančias priemones. Tai rodo langų keitimo bumas ar ankstesniais laikais ir mažesnes pajamas turinčių žmonių naudojama viena efektyviausių bei mažiausiai kainuojančių priemonių – langų, durų plyšių sandarinimas.

Apibendrinimas 1. Energinis efektyvumas, kurį įmanoma pasiekti istoriniuose pastatuo-

se neaukojant autentiškų elementų, toli gražu nesiekia standartų, taikomų šiuolaikiniams statiniams.

2. Pastatų energinio naudingumo sertifikavimas pagal STR 2.01.09:2005 šiuo metu neprivalomas pastatams, kurie įtraukti į kultūros paveldo registrą, jeigu laikantis reikalavimų nepageidaujamai pakistų charakteringos jų ypatybės ar išvaizda. Tai panaikina teisines kliūtis rengti kultūros paveldo pastatų atnaujinimo projektus, bet ignoruojamas energinis efektyvumas ir komfortiškumas.

3. Yra nemažai autentiškų pastatų, kurie nepriskirti kultūros paveldui, bet turi vertingųjų ypatybių, kurias reikėtų išsaugoti. Tokių ir istorinių pastatų energinio naudingumo sertifikavimas suteiktų daugiau informacijos jų naudotojams, leistų įvertinti energijos nuostolius ir skatintų ieškoti visų įmanomų energijos taupymo būdų.

4. Vadovaujantis Vakarų Europos šalių praktika, pastatų energinio naudingumo sertifikavimo sistema gali būti pradėta taikyti ir istoriniams pastatams, tačiau reikalavimai turės atitikti paveldosaugos vertę, kad nebūtų sunaikintas mūsų miestų unikalumas. Labiausiai tikėtina, kad išties autentiškiems pastatams, kurie turi daug saugotinų ypatybių, energinio efektyvumo lygį pakelti pavyks tik viena ar dviem kategorijomis (3 pav.).

Straipsnis parengtas pagal tarptautinio projekto „Co2olBricks“ seminarų medžiagą, autorius yra projekto ekspertas.

Saulėtekio al. 11, LT-10223 Vilnius, Lietuva El. paštas jurgis.zagorskas@gmail.com

Literatūra Tarptautinio projekto „Co2olBricks“ seminarų ir tyrimų medžiaga [žiūrėta 2012 m. lapkričio 10 d.]. Prieiga per internetą http://www.coolbricks.eu/index.php?id=50.

Glemža J. Paminklosaugos raida Lietuvoje. „Kultūros paminklai“, Nr. 7, 2000.

Ruskin J. The Seven Lamps of Architecture. New York: Dover Publications, 1989.

Stipe R. E. A Richer Heritage: Historic Preservation in the Twenty-First Century. Chapel Hill, NC: The University of North Carolina Press, 2003.

19

iš arčiau 2013 Nr. 1

2013 Nr. 1 iš arčiau

Julija KUKLYTĖ Aplinkos ministerijos Klimato kaitos finansų ir projektų valdymo skyriaus vedėja

Valstybės parama skiriama seniems namams, kuriuos būtina šiltinti, todėl daugelis pareiškėjų nori juos renovuoti, o ne įsirengti atsinaujinančius energijos šaltinius.

“

“

Patikrino savininkų suinteresuotumą Beveik šimto individualiųjų namų šeimininkai kibs į būsto atnaujinimo darbus Inga LUKŠYTĖ

Individualiųjų namų savininkai, matydami, kokios pajėgos metamos stringančiai daugiabučių renovacijai išjudinti, jautėsi valstybės palikti užribyje. Laimė jiems nusišypsojo tik tada, kai 2011 metų rugpjūtį Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondas (LAAIF) pagaliau paskelbė pradedantis rinkti paraiškas paramai individualiųjų namų renovacijai ir atsinaujinančių energijos šaltinių diegimui gauti.

Poreikis nevienodas Pasak Aplinkos ministerijos Klimato kaitos finansų ir projektų valdymo skyriaus vedėjos Julijos Kuklytės, iki šiol nevykdyta nė viena programa, kuri būtų siūliusi valstybės biudžeto paramą individualiesiems namams.

Parama per Klimato kaitos specialiąją programą – pirmoji proga jų savininkams gauti valstybės lėšų mažinti

20

energijos naudojimą ir didinti energinį pastato efektyvumą.

2012 metų pradžioje individualiesiems namams modernizuoti ir atsinaujinantiems energijos šaltiniams diegti skirta vienodai – po 900 tūkst. litų. Valstybė įsipareigojo padengti iki 30 proc. paraiškos teikėjo išlaidų.

Pretenduoti gauti abiejų rūšių paramą galėjo tik vieno ar dviejų butų gyvenamųjų namų, statytų iki 1993 metų, savininkai.

LAAIF pateiktais duomenimis, kvietimą atnaujinti namus, pagerinti energinį jų naudingumą ir mažinti energijos naudojimo sąnaudas kol kas priėmė tik 48 gyventojai. Dar dešimt paraiškų įtraukta į rezervinį sąrašą.

Namui renovuoti skirta parama pasinaudojusių savininkų laukia dar viena užduotis: jie turės pagrįsti renovacijos naudą – pateikti pastato energinio naudingumo sertifikatą. Jeigu atlikus modernizavimo darbus nebus pasiekta pastato energinio naudingumo C klasė, o energijos sąnaudos nesumažės bent 20 proc., paramos namo savininkas negaus.

Vis dėlto šeimininkų, norinčių apšiltinti savo namus, atsirado daugiau nei norinčiųjų įsidiegti atsinaujinančius energijos šaltinius. Kvietimu įsirengti saulės, vėjo, biokuro, geoterminės energijos ir kitas atsinaujinančių šaltinių priemones pasinaudojo 41 gyventojas. Pagal pateiktas paraiškas ne-

bus išnaudota nė pusė šiai programai skirtų lėšų – apytiksliai 400 tūkst. litų.

Didžioji dalis paraiškų teikėjų nori įsigyti biokuro katilus, įsidiegti saulės kolektorius, dalis pasirinko geoterminį šildymą.

Nedidelės apimties projektams, t. y. tiems, kuriuose prašoma finansuoti ne daugiau kaip 50 tūkst. litų, nustatyta paprastesnė vertinimo sistema, vertinimas vyksta greičiau, finansavimas skiriamas tik įgyvendinus projektą išlaidų kompensavimo būdu, o finansavimo sutarčių pasirašyti nereikia.

Skyrė papildomai pinigų Praėjusių metų lapkričio mėnesį Aplinkos ministerija papildomai skyrė milijoną litų individualiųjų namų renovacijai. Dar tiek pat atseikėta ir atsinaujinantiems energijos šaltiniams diegti individualiuosiuose namuose. „Tie, kurie praėjusiais metais nespėjo pateikti paraiškų pastatų renovacijai ir atsinaujinantiems energijos šaltiniams diegti, tai galės padaryti šiemet. Nepanaudotos 2012 metų lėšos bus perkeltos į 2013-uosius, kai vėl bus paskelbtas naujas kvietimas teikti paraiškas jau pagal 2013 metų lėšų naudojimo sąmatą“, – aiškino Aplinkos ministerijos Klimato kaitos finansų ir projektų valdymo skyriaus vedėja J. Kuklytė.

Klimato kaitos specialiosios programos lėšos naudojamos vadovaujantis metine šios programos lėšų naudojimo sąmata, kurios projektą kiekvienų metų pradžioje Aplinkos ministerija teikia svarstyti Nacionaliniam klimato kaitos komitetui ir Seimo Aplinkos apsaugos komitetui. Sąmata tvirtinama aplinkos ministro įsakymu.

J. Kuklytė nesistebėjo, kad daugelis savininkų nori apsišiltinti namus. „Valstybės parama skiriama seniems namams, kuriuos būtina šiltinti, todėl daugelis pareiškėjų nori juos renovuoti, o ne įsirengti atsinaujinančius energijos šaltinius“, – sakė Aplinkos ministerijos atstovė.

Nauda neabejoja Aplinkos ministerijos specialistė J. Kuklytė pripažino, kad kai kuriuos namų savininkus nuvylė, jog numatyta kompensuoti tik 30 proc. išlaidų ir taikomas apribojimas pagal namo statybos metus. Taip pat kilo problemų dėl maksimalių subsidijų dydžių skaičiavimo, nes jų lubos aplinkos ministro įsakymu patvirtintos kiekvienai finansuoti tinkamai išlaidai.

Kitas svarbus reikalavimas skiriant paramą atsinaujinantiems energijos šaltiniams diegti individualiuosiuose namuose – energijos naudojimas savo reikmėms – jos parduoti šiandien patraukliai atrodančiais įkainiais negalima. Taip išvengiama dvigubo valstybės finansavimo.

J. Kuklytė neabejoja, kad paramą skyrus individualiesiems namams, kurie statyti po 1993 metų, atsirastų daugiau norinčiųjų juos atnaujinti, tačiau turint sąlygiškai nedidelę šiai priemonei skirtą sumą 2012 metais apsispręsta remti tik senesnių, taigi, tikėtina, energiškai neefektyviausių, namų savininkus.

LAAIF Klimato kaitos programos projektų skyriaus vyriausioji specialistė Inga Laučinskaitė irgi pastebėjo: nors žmonės džiaugėsi galimybe atnaujinti būstą, tačiau apgailestavo,

kad valstybės indėlis į individualiojo būsto atnaujinimą yra per menkas.

Atsirado nemažai tokių, kurie teiravosi apie galimybę atsinaujinančius energijos šaltinius įsidiegti naujos statybos namuose ar piktinosi, kad remiami tik senos statybos namai. Daliai pretendentų gauti paramą iškilo sunkumų pagrindžiant kainas ir atliekant tiekėjų apklausą, taip pat renkant privalomus pateikti dokumentus. Kai kurie paraiškos teikėjai nepakankamai išsamiai aprašė, ką planuoja pakeisti ar rekonstruoti – tai irgi tapo kliūtimi norint sulaukti valstybės paramos.

Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto departamento Būsto skyriaus vedėjos Elvyros Radavičienės teigimu, problemų rengiant paprastojo remonto aprašą galėjo kilti tiems, kurie už paramą norėjo atlikti ne tik tuos darbus, kuriems skirta valstybės parama. „Jei nurodoma, kad bus šiltinamos sienos, tai jas ir privalu šiltinti, jei bus keičiami langai, tai juos ir būtina pakeisti, o ne už tuos pinigus dažyti namą“, – komentavo E. Radavičienė.

Pašnekovė įsitikinusi, kad valstybės paramos atsinaujinantiems energijos šaltiniams diegti savininkai turėtų sulaukti nepriklausomai nuo namo statybos metų.

Aplinkos ministerijos specialistė Raimonda Karnackaitė irgi sakė, kad ateityje parama gali būti skiriama ir naujų vieno ar dviejų butų gyvenamųjų namų savininkams, norintiems įsidiegti alternatyvius energijos šaltinius. Viskas priklausys nuo įplaukų į Klimato kaitos specialiąją programą, kurios gaunamos pardavus taršos leidimus, ir nuo gyventojų poreikio pasinaudoti tokia parama.

21

tech nologijos 2013 Nr. 1

2013 Nr. 1 technolo gijos

Dangos pasirinkimas Šiuo metu plokštiesiems stogams renovuoti dažniausiai naudojamos bituminės prilydomosios ritininės dangos, kurios ant stogo klijuojamos vienu ar dviem sluoksniais.

Stogas yra viena brangiausių pastato dalių, todėl labai svarbu teisingai pasirinkti jo dangą. Į ką reikėtų atkreipti dėmesį renkantis stogo dangą?

Stogas – brangiausia pastato dalis Investicijos į vieną svarbiausių namo atnaujinimo etapų turi būti gerai apskaičiuotos Vladas ŠERELIS

Kadaise viena politinė reklama skelbė: „Lopų mums nereikia.“ Tą patį galima pasakyti ir apie senų daugiabučių stogų atnaujinimą. Dengti ruberoidu ar derva, vietomis palopyti stogai turi būti atnaujinami taip, kad ilgai nekeltų rūpesčių.

Reikia įvertinti būklę Labai dažnai renovuojant stogą taisomos prieš tai padarytos klaidos. Todėl prieš pradedant stogo renovaciją būtina įvertinti esamos dangos būklę.

Reikia žinoti, kad jei pastato sienos šlampa, tai nebūtinai reiškia, jog skylė stoge yra virš tos patalpos. Prakiurus namo, kurio perdangoms naudotos

22

tuštuminės plokštės, stogui, vanduo pro plokščių ertmes gali nutekėti į šalį, ir patalpa su drėkstančiomis sienomis gali būti visai kitoje vietoje negu skylė stoge. Net suremontavus stogą sienos gali dar ilgai drėkti, jei iš plokštėse esančių ertmių nebus pašalintas susikaupęs vanduo.

Renovuoti stogą galima keliais būdais: užtaisyti jo dangoje atsiradusius lokalius pratekėjimus, iš dalies ar vi-

siškai nuimti tik viršutinį seną stogo dangos sluoksnį, pašalinti ir pakeisti stogą dengusius sluoksnius iki kieto pagrindo (išlyginamojo sluoksnio), nuardyti senus dangos sluoksnius iki kieto pagrindo ne nuo viso stogo, bet tik nuo tam tikrų pažeistų plotų, pašalinti visus stogą dengusius sluoksnius iki perdangos. Nuo stogo renovacijos būdo priklauso atliekamų darbų apimtys, naudojamų medžiagų kiekiai.

Veiksmingiausia – atnaujinti visiškai Daugiausia lėšų ir laiko reikalauja visiška stogo renovacija, kai naujai klojami visi stogo dangos sluoksniai.

Tačiau būtent toks darbas duoda daugiausia naudos.

Pirmiausia reikalinga garų izoliacija, kuri neleis garams skverbtis iš apačios

1. Stogo ilgaamžiškumas. Stogas sudaro apie 20–25 proc. gyvenamojo namo kainos, todėl investicijos į jį turi būti labai kruopščiai apgalvotos. Turi būti parenkama tokia stogo danga, kuri tarnautų kuo ilgiau.

2. Fizinės dangos charakteristikos. Tai vienas pagrindinių bituminių dangų pasirinkimo kriterijų, nes tik fizinės charakteristikos ir ypatumai bitumines dangas skiria vienas nuo kitų. Renkantis stogo dangą reikėtų atkreipti dėmesį į: • dangos svorį: didesnis svoris rodo, kad dangai gaminti buvo naudojamos geresnės kokybės sudedamosios dalys, sunkesnė danga yra vertingesnė; • dangos lankstumą (elastingumą): didesnis modifikatorių skaičius dangoje gerina jos elastingumą. Elastingesnė danga pasižymi geresnėmis apsauginėmis

į stogo dangą. Būtina ir šilumos izoliacija, mažinanti šilumos nuostolius.

Vėliau liejamas išlyginamasis sluoksnis. Paviršiaus gruntas klojamas dangų sukibimui pagerinti, ir galiausiai ateina eilė viršutinei dangai – hidroizoliacijai bei apsauginiam sluoksniui.

Viršutinė danga – tai dvi tarpusavyje visiškai suklijuotos bituminė ir polimerinė dangos, saugančios statinio konstrukciją nuo kritulių ir drėgmės.

Be šių sluoksnių, atnaujinant stogą po hidroizoliaciniu sluoksniu turi būti įrengiamas išlyginamasis vandens garų slėgio sluoksnis ir numatoma garų nuvedimo sistema. Išlyginamojo garų slėgio sluoksnio funkcija – paskirstyti ir sumažinti dėl drėgmės įšilimo atsirandantį garų slėgį ir sudaryti

ypatybėmis, todėl pastaruoju metu paklausesnės yra elastifikuotos bituminės dangos; • dangos stiprumą skersai, išilgai, įstrižai pluošto: kuo stipresnė danga, tuo ilgiau tarnauja ir nepraranda savo ypatybių; • dangos pagrindą (armuojamąjį audinį): pagrindas gali būti stiklo audinio tinklelis, poliesterinio pluošto audinys arba kombinuotas variantas. Danga, kurios pagrindą sudaro poliesterinis pluoštas, yra tvirtesnė, elastingesnė, atsparesnė plėšimui ir pradūrimui; • dangos storį: tai irgi viena fizinių charakteristikų, tačiau į ją labai daug dėmesio kreipti nereikėtų. Klaidinga manyti, kad kuo danga storesnė, tuo ji geresnė.

Daugeliu atvejų ne tai lemia pagrindines ir svarbiausias dangos ypatybes.

3. Stogo kaina. Tai vienas svarbesnių veiksnių renkantis stogo dangą.

Kaina susideda iš kelių dalių: pačios stogo dangos kainos; stogo paviršiaus paruošimo dangai dengti kainos; įvairios paskirties plėvelės sėkmingam stogo funkcionavimui užtikrinti kainos; darbo jėgos sąnaudų ir mechanizacijos lygio stogo dangai įrengti; stogo dangos atliekų kiekio. Skaičiuodami stogo kainą statytojai dažnai daro klaidą neįvertindami sudedamųjų kainos dalių.

sąlygas drėgmės pertekliui pasišalinti pro ventiliacijos kaminėlius, parapetus ar kitas tam numatytas vietas.

Garų slėgis išlyginamas, kai pirmam hidroizoliacijos sluoksniui naudojama ventiliacinė danga.

Dengimo klaidos Jei stogo renovavimo darbus atlieka kvalifikuoti specialistai, problemų, susijusių su darbo kokybe, neturėtų kilti. Žinoma, klaidų išvengti ne visada pavyksta.

Pagrindinės, kurias gali padaryti stogdengys renovuodamas stogą, yra šios: • parenkama netinkama danga; • netinkamai parengiamas pagrindas, ant kurio klojama danga; • jei dangai kloti naudojami dujiniai

4. Stogo dangos atsparumas ugniai. Kalbant apie atsparumą ugniai, būtina atkreipti dėmesį, ar stogo danga atitinka priešgaisrines normas ir taisykles.

5. Stogo dangos poveikis konstrukcijai. Didelis rūpestis dengiant stogus – laikomųjų dangos konstrukcijų vėdinimas, be kurio dėl kondensato atsiradimo rizikuojama supūdyti ištisinį paklotą po danga ir pasmerkiama stogą tarnauti trumpai. Renovuojant stogą visada patartina rinktis vėdinamą stogo dangą, nes būtina pašalinti stogo konstrukcijoje susikaupusią drėgmę.

6. Ekologiškumas. Stogo plotas dažniausiai atitinka naudingąjį namo plotą, todėl svarbu, kad jo danga būtų ekologiška ir nekenktų nei žmonėms, nei aplinkai.

Prieš renkantis ir perkant stogo dangą patartina nepamiršti pasitarti su specialistu, nes didžiulė įvairių charakteristikų dangų pasiūla gali klaidinti. Stogo danga parenkama atsižvelgiant ir į klimato sąlygas, stogo nuolydį, izoliacinių šilumos medžiagų rūšį bei storį, stogo konstrukcijas ir galimą jų judėjimą.

Tik gerai išsiaiškinus būklę galima parinkti tinkamą dangą ir gauti kokybišką rezultatą.

degikliai, danga gali būti netolygiai įkaitinama ar perdeginama, dėl to išgaruoja lakieji bitumo komponentai, danga praranda eksploatacines ypatybes arba gerai neįkaitintose vietose blogai prilimpa.

Klojant naują dangą ant senos, gali būti padaroma svarbių klaidų: nepašalinama tarpsluoksnė drėgmė, esanti sename ruberoide, neišdžiovinamas senas dangos paviršius, todėl klojama nauja papildoma danga nekokybiškai suklijuojama su senąja. Būna, kad nauja stogo danga blogai prijungiama prie vertikalių paviršių. Dangos kraštas turi būti pritvirtinamas taip, kad neatšoktų, nenuslinktų ir kad neprasiskverbtų vanduo. Kitaip drėgmė pateks po danga, ir patalpų sienos ims drėkti.

23

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2013 Nr. 1

2013 Nr. 1 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Jaunius ŠILEIKIS „Gealan Baltic“ direktorius

Gerai žinomą posakį „Nerizikuosi – negersi šampano“ bendrovės „Gealan Baltic“, gaminančios plastikinių langų sistemas, vadovai interpretuotų kitaip. Jų patirtis rodo, kad ryžtingi sprendimai ir gerai apgalvotos investicijos atsiperka net ekonominiu sunkmečiu.

2008 metais „Gealan Baltic“ kartu su Lietuvos verslo paramos agentūra įgyvendino didelį konkurencingumo skatinimo projektą. Nors jam buvo skirta Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama, įmonei reikėjo investuoti nemažai savo pinigų. „Statybos tuo metu stojo, klientai ėmė užsakyti vis mažiau produkcijos, apyvartos rodikliai smuko.

Natūralu, kad iškilo klausimas: ar investuoti sukauptus pinigus, ar sėdėti susigūžus ir laukti, kur viskas pasisuks? Nemažai įmonių tuo metu stabdė investicijas, veržėsi diržus ir baiminosi dėl ateities. O mes priėmėme ryžtingą sprendimą. Jo rezultatas – turime moderniausią Europoje žaliavos ruošimo liniją“, – pasakojo bendrovės „Gealan Baltic“ direktorius Jaunius Šileikis.

Anot jo, laiku įneštos investicijos padėjo išlaikyti aukščiausią žaliavos

24

gamybos kokybės lygį. Nors ir buvo prasidėjusi ekonominė krizė, nepasiduota produkcijos receptų piginimo vajui. Praktika rodo, kad žaliavų receptų piginimas gamintojams netrunka atsiliepti neigiamai. Plastikinių langų sistemų gamyboje į žaliavą sudedama daug komponentų. Gamintojai arba perka ją visiškai paruoštą, arba patys investuoja į žaliavos ruošimo technologijas. Tie, kurie pasirenka šį variantą, turi galimybę tobulinti žaliavos receptą, siekti vis geresnės kokybės. „Profilių gaminimo linijas gali nusipirkti bet kuri įmonė. Tačiau paruošti ir ištobulinti žaliavos receptą sugeba toli gražu ne kiekvienas. Kokybiškos žaliavos receptas yra esmė.

Tai suteikia didelį konkurencinį pranašumą. Mes dabar lygiuojamės į tuos Europos gamintojus, kurie diktuoja madas visam pasauliui“, – teigė J. Šileikis ir pridūrė, kad „Gealan“ kompanija yra tarp penkių pagrindinių profilių gamintojų Europoje. Įvairiose šalyse yra daug vietos gamintojų, kurie plastikinių langų profilius gamina tiesiog kopijuodami pirmaujančių kompanijų produktus. Kartais nežymiai pakei-

čiamos detalės, ir taip produktas neva tampa originaliu gaminiu.

Tačiau panašumai – tik vizualūs.

O medžiagos sudėties kokybė skiriasi labai smarkiai. Rinkoje mažai žinomos įmonės į žaliavą plastiki-

pos ir Baltijos šalių. Ji pirmoji Lietuvos rinkai pasiūlė plastikinių langų profilius, kurių sudėtyje nėra švino.

Bendrovės „Gealan Baltic“ komercijos direktorius Rytis Šmerauskas pasidžiaugė, kad vis daugiau plastikinių langų gamintojų vertina aukštos kokybės profilius, pigių sistemų nebenaudoja. „Per praėjusius metus su mūsų gaminamomis sistemomis Baltijos šalyse naujai pradėjo dirbti aštuoniolika gamintojų. Jie įvertino, kad neaišku kur pagamintos žaliavos galiausiai duoda daugiau žalos nei naudos“, – kalbėjo R. Šmerauskas.

Praėjusiais 2012 metais „Gealan Baltic“ apyvarta augo apie 30 proc., nors rinka kol kas ir nežengia į priekį.

“

“ Ryžtingi sprendimai įtvirtino lyderystę

nių langų profiliams gaminti deda pigius priedus, o tai, be jokios abejonės, daro įtaką kokybei.

Be „Gealan Baltic“, ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse plastikinių langų profilių gamintojų nėra. PVC profilius langams gaminančių įmonių yra kaimyninėje Lenkijoje. Kad ir kaip būtų gaila, lenkai daugiau linkę konkuruoti ne kokybe, o maža kaina. Tačiau mažos kainos politika savaime verčia ieškoti pigesnių žaliavų. Todėl pasirenkama perdirbta žaliava, kurios sudėtis dažnai kelia pagrįstų abejonių.

Matydama šią problemą „Gealan Baltic“ atlieka savotišką misiją – tiesia kokybės tiltą tarp Vakarų Euro-

Norime, kad žmonės turėtų galimybę įsigyti tai, kas naujausia ir kokybiškiausia.

Tai laiku įneštų investicijų grąža. Investicijos į sandėlius ir logistikos sistemą atsipirko per trejus metus. „Gealan Baltic“ neketina mažinti apsukų ir ateityje. Šiais metais planuojama didinti gamybos apimtis net 40 proc.

Bus perkama nauja įranga, rinkai bus pasiūlyti nauji produktai – tokie, kokie tik dabar pristatomi Europoje.

Vienas jų – plastikinio lango S9000 sistema. Šio gaminio novatoriškumas – triguba profilių sandarinimo sistema, sujungianti vidinio, centrinio ir išorinio sandarinimo privalumus naudojant plastikinį 83 milimetrų pločio profilį. Energiją taupantis šiuolaikiškas sprendimas užtikrina geresnę šilumos ir garso izoliaciją bei sandarumą. Šias ypatybes lemia 83 milimetrų montavimo gylis, 6 vidinės kameros lango varčios ir rėmo profiliuose bei 3 sandarinimo tarpinės. Tokie langai yra tinkami energiškai ypač efektyviems namams. „Norime, kad žmonės turėtų galimybę įsigyti tai, kas naujausia ir kokybiškiausia. Siūlysime gaminius, kuriuos perka vokiečiai, Skandinavijos šalių gyventojai“, – sakė bendrovės „Gealan Baltic“ vadovas.

Nemažą dalį produkcijos – apie 40 proc. – „Gealan Baltic“ eksportuoja į Vakarų Europą. Eksportuoti gaminiai atsiduria ir kompanijos „Gealan“ sandėliuose Vokietijoje – tai įrodo Lietuvoje pagamintų medžiagų kokybę.

www.gealan.lt

25

reno vacija 2013 Nr. 1

2013 Nr. 1 reno vacija

inžinerinių vidaus sistemų problemos Lekt. dr. Darius PUPEIKIS, doc. dr. Vitoldas VAITKEVIČIUS

Daugeliui žmonių gerai pažįstamos senų daugiabučių gyvenamųjų namų problemos. Apie tai vis dažniau kalbama žiniasklaidoje, mokslinėse konferencijose ar diskusijose vyriausybiniu lygmeniu. Nenuostabu, kad tai ypač aktualu, nes senieji daugiabučiai gyvenamieji namai, statyti iki 1993 metų, yra seni vertinant įvairiais požiūriais. Tokių pastatų yra apie 34 tūkst., arba 96 proc. visų daugiabučių gyvenamųjų namų Lietuvoje.

Nėra iš ko mokytis Didelė energijos kaina yra pagrindinis kriterijus, įpareigojantis renovuoti senus daugiabučius gyvenamuosius namus. Renovacijos procese paprastai pirmiausia izoliuojamos pastato šilumos atitvaros, tačiau dažnai pamirštama inžinerinių pastato vidaus tinklų renovacijos svarba. Sena, susidėvėjusi inžinerinių pastato tinklų įranga bei vamzdynai yra viena esminių problemų, ne tik didinančių sąskaitas už komunalines paslaugas, bet ir stipriai bloginančių gyvenimo kokybę.

Senuose daugiabučiuose gyvenamuosiuose pastatuose dominuoja tipiniai inžinerinių vidaus tinklų sprendimai ir medžiagos: šildymo sistema – vienvamzdė, su plieniniais vamzdžiais, jungiamosiomis ketaus dalimis ir radiatoriais; vėdinimas – natūralus; vandentiekis – šakotinio vamzdynų paskirstymo tipo, su plieniniais vamz-

26

džiais ir jungiamosiomis ketaus dalimis; buitinis ir lietaus nuotakynai – su moviniais ketaus vamzdžiais; elektros įranga – su aliumininiais laidais, indukciniais elektros skaitikliais, automatiniais ar vienkartiniais seno tipo saugikliais. Apžvelkime kiekvieną šių inžinerinių sistemų išsamiau.

Šildymo sistema Šildymo sistemos vamzdynai, pagaminti iš plieno, paprastai būna pažeisti korozijos, dėl to jų atsparumas menkas. Kita problema – užkalkėję vamzdžiai. Dėl to sumažėja vidiniai vamzdžių skersmenys, padidėja hidrauliniai šilumnešio nuostoliai, atsiranda cirkuliacinio siurblio nepakankamumas, padidėja elektros energijos sąnaudos. Pakeitus senus plieninius vamzdynus naujais plastikiniais, būtų atstatytas projektinis jų pralaidumas, taigi ir šildymo sistemos efektyvumas.

Opiausia šildymo sistemos problema senuose daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose yra vamzdyno paskirstymo tipas. Vienvamzdžio paskirstymo tipo šildymo sistemoje sudėtinga įvertinti sunaudotos šiluminės energijos kiekį kiekviename bute, o tai, kaip rodo daugelio kaimyninių šalių praktika, padėtų ją taupyti. Pakeitus vienvamzdę šildymo sistemą kolektorine, atsirastų galimybė įvertinti energiją ir reguliuoti kiekvieną šilumos atidavimo prietaisą.

Tačiau renovacijos metu tai padaryti problemiška, nes reikėtų ardyti kiekvieno buto apdailą.

Kita ne mažiau svarbi šildymo sistemos renovavimo priemonė yra šilumos punkto automatizavimas, įrengiant naujoviškus šilumokaičius, automatizuotus maišymo vožtuvus, išorės bei vidaus patalpų temperatūros daviklius.

Reikėtų paminėti ir hidraulinio balansavimo priemonę, kuri padėtų paskirstyti šilumą visuose butuose vienodai.

Vertinant įrengimo sąnaudų ir energijos taupymo santykį, tai viena efektyviausių priemonių.

Vėdinimo sistema Natūralaus vėdinimo sistemos principas pagrįstas gravitacijos dėsniu, t. y. šaltas lauko oras, patekęs į vidaus patalpas, sušyla, jo tankis mažėja, oras kyla į viršų ir pasišalina pro ten įrengtas vėdinimo angas. Tobulesnė vėdinimo sistema yra mechaninė: oras priverstinai paduodamas į patalpą ar šalinamas iš jos, tačiau dėl didelių įrengimo sąnaudų šis sprendimas retai pasitelkiamas net naujos statybos daugiabučiuose ar individualiuosiuose gyvenamuosiuose namuose.

Renovacijos metu mechaninė vėdinimo sistema būtų sunkiai pritaikoma dėl didelio skersmens ortakių planavimo patalpose ir nemažų įrengimo sąnaudų. Todėl racionalesnis sprendimas

būtų palikti natūralią vėdinimo sistemą. Kalbant apie jos renovaciją senuose daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose, pirmiausia reikėtų galvoti apie patenkantį į patalpas lauko oro kiekį.

Sumontavus šiuolaikinius langus, stipriai didėja pastato sandarumas, taigi mažėja į patalpas patenkančio šviežio lauko oro kiekis. Sprendimas būtų rinktis langus su integruotomis orlaidėmis ar mikroventiliavimo galimybėmis, o esamas vėdinimo angas tiesiog išvalyti.

Vandentiekis ir nuotakynas Vandentiekio tinklai – irgi svarbus renovacijos objektas. Plieninių vandentiekio tinklų vamzdžių problemos panašios į šildymo sistemos tinklų vamzdžių. Užkalkėję plieniniai vamzdžiai didina hidraulinius nuostolius dėl trinties į vamzdžių sieneles, todėl mažėja vamzdynų pralaidumas. Pavyzdys: vidiniam 15 milimetrų skersmens vamzdžio paviršiui pasidengus 1 milimetro kalkių sluoksniu, vamzdžio plotas ir pralaidumas sumažėja apie 25 proc., 2 milimetrų kalkių sluoksniu – 46 proc. Tai ypač svarbu

aukštiems daugiabučiams namams (9 ar daugiau aukštų). Norint vandenį patiekti į 9 aukštą, kurio aukštis nuo žemės paviršiaus yra apie 25 metrus, minimalus slėgis lauko vandentiekio tinkluose turi būti apie 2,7 baro, vertinant tik aukščių skirtumą. O kur dar minėti didesni hidrauliniai nuostoliai dėl trinties į vamzdžių sieneles ir nuostoliai dėl vietos kliūčių (alkūnėse, trišakiuose, skaitikliuose)? Pakeitus senus plieninius vamzdžius naujais plastikiniais, būtų atstatytas projektinis vamzdynų pralaidumas.

Senuose nuotekų tinkluose irgi netrūksta problemų. Pagrindinė senų movinių ketaus vamzdžių bėda yra jų jungiamosios dalys – movos. Jos yra susidėvėjusios, todėl nebeužtikrinamas vamzdyno sandarumas. Tai itin opi aukštų daugiabučių namų problema, nes susidaro dideli hidrauliniai smūgiai krintant nuotekoms stovais.

Laikantis galiojančių statybos techninių reglamentų, 10 metrų ir aukštesnių pastatų lietaus nuotekų stovus privaloma projektuoti iš slėginių nuotakyno vamzdžių, o nuotekų kritimo greitis stovuose negali viršyti 10 m/s.

Elektros įranga Netvarkinga elektros įranga yra viena dažniausių gaisro priežasčių, todėl renovuojant senus daugiabučius gyvenamuosius namus to nereikėtų pamiršti. Senų aliumininių elektros laidų keitimas naujais variniais būtų puiki priemonė, nes elektrinis varinių laidų pralaidumas yra apie 60–70 proc. didesnis palyginti su aliumininių. Tačiau šią galimybę stipriai riboja kiekvieno buto apdailos ardymo darbai.

Nuo tada, kai buvo statyti senieji daugiabučiai namai, pastatų elektros įrangos priemonės smarkiai patobulėjo. Nauji elektroniniai dviejų tarifų elektros skaitikliai, automatiniai saugikliai, srovės nuotėkio ir viršįtampio rėlės – tai pagrindiniai įrenginiai, kuriuos reikėtų diegti renovuojant senus daugiabučius.

Apžvelgėme ne visas senų daugiabučių gyvenamųjų namų inžinerinių vidaus sistemų problemas ir renovavimo priemones, tačiau, mūsų įsitikinimu ir sukauptomis žiniomis, tai esminiai dalykai, į kuriuos būtina atsižvelgti ketinant renovuoti senus daugiabučius.

Antrosios pakopos (magistro) studijų programos: • Architektūra • Kraštotvarka • Statybos inžinerija • Statyba • Pastatų inžinerinės sistemos • Nekilnojamojo turto valdymas • Medžiagų mokslas (statybinė medžiagotyra)

Kviečia studijuoti!

Mes siūlome šiuolaikišką fakultetą:

• naujausius mokslo ir pramonės pasiekimus paskaitų medžiagoje; • tiesioginį bendravimą su dėstytojais; • moderniai įrengtas auditorijas; • studijų užsienyje galimybę.

Mūsų absolventai – savo specialybių žinovai, turintys plačias veiklos galimybes ir visuomet demonstruojantys visuomenei konkrečius savo kūrybinio darbo rezultatus.

MUS RASITE: Kauno technologijos universitetas

Statybos ir architektūros fakultetas Studentų g. 48-407, LT-51367 Kaunas

Tel. (8 37) 30 04 50 Faks. (8 37) 30 04 54

El. paštas saf@ktu.lt www.ktu.lt/saf

27

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2013 Nr. 1

2013 Nr. 1 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Investicijas atperka mažesnis šilumos naudojimas Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros duomenimis, apie 96 proc. daugiabučių namų Lietuvoje yra statyti iki 1993 metų. Kad gyvenimas čia būtų patrauklus, būtina didinti tokių namų šildymo sistemų efektyvumą ir komforto sąlygas butuose.

Daugumoje senosios masinės statybos daugiabučių yra įrengtos vienvamzdės šildymo sistemos su vertikaliais stovais. Kalbant apie jų modernizavimą jau neapsiribojama vien šilumos punkto atnaujinimu ar balansinių vožtuvų įrengimu ant sto-

Vienvamzdė šildymo sistema su viršutiniu paskirstymu.

Vienvamzdė šildymo sistema su apatiniu paskirstymu.

28

vų. Dauguma gyventojų pageidauja individualiai reguliuoti temperatūrą butuose, už šildymą irgi mokėti individualiai, atsižvelgiant į sunaudotą šilumą. Tam, kad esamos šildymo sistemos atitiktų šiuos lūkesčius, būtina jas atnaujinti. Įvertinus namo vamzdyno būklę ir jo susidėvėjimą, galimi keli sprendimo būdai.

Vienvamzdė šildymo sistema su vertikaliais stovais Jei vamzdynas nelabai susidėvėjęs, paliekama vienvamzdė šildymo sistema su vertikaliais stovais, tik prie šildymo prietaisų įrengiami reguliatoriai (termostatiniai vožtuvai). Pertvarkant vienvamzdę šildymo sistemą šiuo metu naudojami dviejų tipų termostatiniai vožtuvai: didesnio pralaidumo tiesūs arba trijų kanalų (trieigiai), turintys nemažai privalumų: montuojant juos nebūtina siaurinti prie radiatorių esančių apvadinių vamzdžių ar juose įrengti papildomas diafragmas – gali būti naudojami esami apvadiniai vamzdžiai. Vožtuvui veikiant beveik nesikeičia jo pasipriešinimas, nes, kaip matyti schemoje, kinta tik šildymo prietaisu ir apvadu pratekančio srauto santykis, o šių srautų suma lieka beveik nepakitusi.

Su termostatiniu trikanaliu vožtuvu stovu cirkuliuojančio srauto pasiskirstymas per šildymo prietaisą ir apvadinį vamzdį.

grįžtamojo srauto temperatūros ribotuvais.

Tam tikslui kompanija „Oventrop“ siūlo komplektą „Unofix QR“, kurį sudaro reguliuojamasis srauto vožtuvas „Cocon QTZ“ ir termostatas „Uni RTL“ su adapteriu.

Be to, srauto reguliatoriai leidžia greitai vienu apėjimu subalansuoti namo stovus, o dėl sumažėjančio srauto šildymo sistemoje galima naudoti efektyvius energiją taupančius siurblius.

Modernizuojant vienvamzdę šildymo sistemą rekomenduojama senus šildymo prietaisus pakeisti naujais šiuolaikiniais. Jie yra efektyvesni, kompaktiškesni, patikimesni, estetiškesni,

Trikanalis termostatinis vožtuvas su termostatu „Uni LH“.

Kompanija „Oventrop“ sukūrė trieigį vienvamzdėms šildymo sistemoms pertvarkyti skirtą termostatinį vožtuvą. Jį galima naudoti vienvamzdėse centrinio šildymo sistemose, kur į šildymo sistemą tiekiamo šilumnešio temperatūra gali siekti iki 120°C (trumpai iki 130°C). Vožtuvo korpusas liejamas iš bronzos, jo išorinė dalis yra nikeliuota. Vidaus dalys – iš žalvario, suklys ir spyruoklė – iš nerūdijančiojo plieno. Uždarymo lėkštelė turi ir minkštą sandariklį. Vožtuvas atitinka PN16 slėgio klasę. Jis gaminamas sąlyginio skersmens DN15 bei DN20 ir priklausomai nuo to, iš kurios pusės jungiamas prie šildymo prietaiso, gali būti kairinis arba dešininis. Vožtuvas prie sistemos jungiamas gaubiamosiomis veržlėmis, sandarinant plokščiomis tarpinėmis.

Vienvamzdėje šildymo sistemoje, kitaip nei dvivamzdėje, šildymo prietaisai stove jungiami nuosekliai.

Stovu cirkuliuoja pastovus šilumnešio kiekis, keičiasi tik iš centrinio šilumos mazgo tiekiamo srauto temperatūra. Dažnai šis srauto kiekis yra per didelis. Tam reikalingas didelio našumo siurblys, o dėl aukštos grįžtamojo šilumnešio temperatūros šildymo sistemos darbas nevyksta efektyviai. Norint išspręsti šią problemą, ant vertikalių šildymo sistemos stovų įrengiami srauto reguliatoriai su papildomai sumontuotais

Sistemos schema.

Vienvamzdės šildymo sistemos stovas su termostatiniais vožtuvais ir srauto reguliatoriumi.

valdomi ne taip inertiškai. Tam, kad būtų galima individualiai paskirstyti kiekvienam butui tenkančias šildymo išlaidas, name įrengiama vadinamoji daliklinė sistema su prie kiekvieno šildymo prietaiso esančiais dalikliais. Šildymo sistema su horizontaliu šilumos paskirstymu ir centriniu karšto vandens ruošimu Atliekant kompleksinį namo modernizavimą, galima visai atsisakyti vertika-

lių šildymo stovų ir pereiti prie horizontalaus šilumos paskirstymo bute, kai į kiekvieną butą ateina tik du magistraliniai tiekiamojo ir grįžtamojo srauto vamzdžiai, kuriais keliauja šiluma. Ji į bute esančius radiatorius paskirstoma iš vieno taško naujai išvestais vamzdžiais, paklotais palei buto perimetrą, arba iš centrinio buto kolektoriaus į kiekvieną radiatorių atskirai. Naudojant buto šilumos mazgus nebelieka karšto vandens tiekimo ir cirkuliacinio vamzdyno, nes karštas vanduo ruošiamas individualiai kiekviename bute su mazge esančiu šilumokaičiu.

Nors investicijos į tokį pastato modernizavimą yra didesnės, mažėja šilumos nuostoliai, nes vietoj magistralinių stovų su 5 vamzdžiais naudojami stovai su 3 vamzdžiais. Danijoje atliktų tyrimų duomenimis, lyginant šildymo sistemą su vertikaliu šilumos paskirstymu ir sistemą su horizontaliu šilumos paskirstymu, šilumos nuostoliai pastarojoje yra apie 40 proc., o palyginti su sistema, turinčia horizontalų šilumos paskirstymą ir centrinį karšto vandens ruošimą – net 80 proc. mažesni.

Be to, naudojant buto šilumos mazgus, šilumos apskaita yra aiškesnė ir paprastesnė: vietoj prie kiekvieno

Kompanijos „Oventrop“ buto šilumos mazgas „Regudis H-WTU“.

radiatoriaus įrengiamų šilumos išlaidų daliklių naudojamas vienas buto šilumos skaitiklis, kuris apskaičiuoja ir butui teikiamą šilumą, ir šilumą karštam vandeniui ruošti, dėl to karšto vandens skaitiklio nebereikia.

Naudojant buto šilumos mazgus sistemoje su šilumos kaupikliu įmanoma panaudoti alternatyvius šilumos šaltinius, pavyzdžiui, saulės, geoterminę energiją ir pan.

„Oventrop GmbH & Co. KG“ atstovas Baltijos šalims Mob. 8 687 27 817 El. p. milaknis@post.omnitel.net

29

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2013 Nr. 1

2013 Nr. 1 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

pastatuose. ES žmonėms – ir naudotojams, ir juos prižiūrėti įgaliotiems asmenims – keliaujant ir dirbant visoje Europoje, pažinti skirtingus įrenginius tampa vis sunkiau.“ 3. Seni liftai nebeatitinka nei šiandienos higienos, nei komforto, nei prieinamumo neįgaliesiems, nei energijos efektyvumo kriterijų.

Liftai – ne prabanga Per 60 proc. Lietuvoje šiuo metu eksploatuojamų liftų yra daugiau nei 25 metų amžiaus, tai yra buvo pagaminti dar Sovietų Sąjungos laikais. Nors tinkamai prižiūrimi sovietmečio liftai atitinka gamintojo suprojektuotus saugumo reikalavimus, ekspertai tvirtina, kad laikui bėgant atvejų, kai tenka stabdyti jų eksploatavimą, vis daugėja.

Kodėl juos reikėtų keisti?

Argumentų, kodėl reikėtų ieškoti galimybės įsirengti naują liftą – daugiau, negu pakankama.

1. Šiandien tai palanku daryti, nes galima gauti finansavimą iš Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros, o amžinai liftas tikrai netarnaus – kaip ir duobėto kelio, lifto nelopysi visą gyvenimą. Kol kas senuosius liftus palaiko prieš 20 metų sukauptos atsarginės detalės iš sparčiai tuštėjančių sandėlių. Naujų atsarginių

30

detalių tiekimas – komplikuotas, nes sovietmečio fabrikai arba uždaryti, arba merdi. Jau dabar liftų įmonės neretai gamina vienetines detales pagal užsakymą. Dėl to sunkėja ir brangsta priežiūra. Be to, rinkoje pasitaiko, kad liftų saugumą kasmet tikrinantys įgaliotosios įstaigos ekspertai uždraudžia juos toliau eksploatuoti.

2. Švelniai spaudžia Europos Sąjunga (ES). LST EN 81-80 standarto „Liftų projektavimo ir įrengimo saugos taisyklės. Naudojami liftai. 80 da-

lis. Naudojamų keleivinių ir krovininių liftų saugos gerinimo taisyklės“ įvadas nurodo: „Šiuo metu, ES ir Europos laisvosios prekybos asociacijos duomenimis, naudojama per 3 mln. liftų, ir beveik 50 proc. jų įrengta daugiau kaip prieš 20 metų. Naudojami liftai buvo įrengti pagal tuometį saugos lygį, o šiandien jis yra kur kas aukštesnis. Šiuolaikinį saugos lygį lėmė naujos technologijos ir socialiniai lūkesčiai.

Dėl to Europoje susidarė nevienodo saugos lygio situacija, įvyksta avarijų.

Vis dėlto naudotojai ir įgaliotieji asmenys tikisi visuotinai priimtino saugos lygio. Be to, lifto eksploatavimo trukmė yra ilgesnė nei daugelio kitų transporto sistemų ir pastatų įrangos, todėl lifto konstrukcija, funkcionalumas ir sauga gali atsilikti nuo šiuolaikinių technologijų lygio. Jei naudojami liftai nebus patobulinti iki šiuolaikinio saugos lygio, didės sužeidimų skaičius, ypač visuomenei prieinamuose

Kaip pritaikyti liftus šiuolaikiniams standartams?

Higiena. Šuo metu sovietinio tipo daugiabučiuose leistinos triukšmo ir vibracijos normos nustatytos atsižvelgiant į to laiko liftų konstrukciją. Dar neteko girdėti iniciatyvos, kad šios normos būtų peržiūrėtos, siekiant priartinti jas prie dabartinių standartų. Kol kas savo miegamuosiuose dauguma toleruoja liftų keliamą triukšmą, o ir liftą pakeitus bet kokiu CE ženklą turinčiu liftu problema sprendžiama tik iš dalies – ne 100 proc.

Konkretus atvejis: gyventojas skundžiasi, kad per garsiai dirba liftas. Pamatavus triukšmingumą nustatoma, kad mašinų patalpoje jis atitinka normas. Atitinka ir prie paskutinio aukšto šachtos durų, o buto viduje – viršija. Vadinasi, renovuojant namą ir norint priartėti prie standartų patalpų viduje (miegamajame), reikėtų papildomai izoliuoti ir vidines pertvarines koridoriaus sienas. Tiesa, šiuo metu yra liftų diržinėmis pavaromis, kurių triukšmingumo lygis yra gerokai mažesnis nei įprastų lyninių pavarų liftų, ir greičiausiai sumontavus tokio tipo liftą pertvarinių sienų storinti nebereikėtų.

Prieinamumas neįgaliesiems. LST EN 81-80 standarto „Liftų projektavimo ir įrengimo saugos taisyklės.

Naudojami liftai. 80 dalis. Naudojamų keleivinių ir krovininių liftų saugos gerinimo taisyklės“ įvadas nurodo: „Ryškėja ilgesnės žmonių gyvenimo trukmės tendencija, patogumo tikisi ir neįgalūs žmonės.

Todėl itin svarbu suteikti galimybę neįgaliesiems ir senyvo amžiaus žmonėms naudotis vertikalaus vežimo priemonėmis be papildomos priežiūros.“ Valstybės remiamose daugiabučio namo atnaujini-

mo (modernizavimo) priemonėse 9 punkte numatytas ir priėjimo prie lifto pritaikymo neįgaliųjų poreikiams rėmimas.

Deja, pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančius teisės aktus modernizuojant liftą nebūtina paisyti normatyvų, skirtų judėjimo negalią turintiems žmonėms. Ši išimtis buvo numatyta prieš 10 ar daugiau metų, kai nebuvo jokių techninių galimybių sumontuoti tinkamų matmenų liftą neplatinant ir neilginant šachtos. Šiuo metu į seno sovietinio lifto šachtą sumontuoti liftą, pritaikytą keleiviams A ir B tipo vežimėliuose, nėra neįmanoma užduotis. Tokiu atveju kabinos matmenys turi būti ne mažiau kaip 1100 x 1400 milimetrų, o durys ne siauresnės nei 900 milimetrų. Lifto kaina dėl to padidėja iki 10 proc.

Klaidinga manyti, kad neverta investuoti šių 10 proc. Kartais tvirtinama, kad kaimynystėje nė nėra neįgaliųjų. O jie dažnai nematomi kaip tik dėl to, kad dėl judėjimo negalios priversti būti namuose. Net jei jie turi galimybę naudotis liftu savo namuose, labai abejotina, ar tokią galimybę turės nuvykę į svečius – tai vis dar nėra norma.

Antra, jei šiandien jūs galite naudotis laiptais, tai nereiškia, kad ir po dešimties metų sėkmingai jais sugebėsite pasiekti savo aukštą. Kaip teigia standartas EN 81-80, populiacija sensta, o dauguma daugiabučių gyventojų, ypač Lietuvoje, statistiškai jau dabar yra pensininkai. Ir ką darysime, kai šie pensininkai susės į vežimėlius – dar vieną liftų renovaciją? Trečia – tokia didesnių parametrų kabina užtikrina ir didesnį komfortą.

Komfortas. Jei modernizuojamas liftas atitinka šiandienos higienos ir prieinamumo neįgaliesiems normas, vadinasi, jis atitinka ir komforto kriterijus. Į lifto kabiną, kurios dydis yra 1100 x 1400 milimetrų (standartinis dabartinis liftas yra maždaug 1000 x 1100 milimetrų dydžio), telpa mama su kūdikio vežimėliu, pro 900 milimetrų pločioduris (standartinės dabartinės durys yra 650 milimetrų pločio) – didžioji dalis baldų. Tokios kabinos įžambinė yra 1780 milimetrų, taigi skersai viduje telpa nedidelis

dviratis. Didesniam vyriškam dviračiui reikėtų dar 50–100 milimetrų paplatinti arba pailginti lifto kabiną. Šiuolaikinės technologijos leidžia tai padaryti beveik nebranginant projekto. Tokioje lifto kabinoje telpa 8 žmonės, o mažesnių liftų kabinose – tik penki, taigi su keleivių srautu tokie liftai susidoros greičiau.

Triukšmo ir vibracijos normų paisymas savaime įpareigoja taikyti dažninės pavaros technologiją, t. y. startavimo ir sustojimo metu liftas veikia labai tolygiai, nėra senuosiuose liftuose esančioms reduktorinėms pavaroms būdingo staigaus trūktelėjimo, kurio metu stipriai šoktelėja vibracijos ir triukšmingumo rodikliai.

Energijos naudojimo efektyvumas. Šis aspektas ypač svarbus keičiant liftą pagal renovavimo programą. 2004 metų rugsėjo 23 dienos LRV nutarimo Nr. 1213 „Dėl daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programos ir valstybės paramos daugiabučiams namams modernizuoti teikimo ir investicijų projektų energinio efektyvumo nustatymo taisyklių patvirtinimo“ daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) projektų specialieji techniniai reikalavimai nurodo, kad atnaujinant daugiabutį namą valstybė liftų atnaujinimą (modernizavimą) remia tik tuo atveju, jei pakeistas liftas bus efektyvesnis energiškai. Taip pat remiamas ir priėjimo prie lifto pritaikymas neįgaliųjų poreikiams.

Liftų energinis efektyvumas nustatomas pagal VDI 4707 energijos efektyvumo klasifikaciją (2013 metais ji turėtų būti perkelta ir į EN normas) ir šiuo metu gali turėti B efektyvumo klasę. Efektyvumo klasės pažymėjimą pateikia gamintojas.

Kiek kainuoja tokių liftų įrengimas?

Priklausomai nuo komplektavimo 9 aukštų namui – 110–125 tūkst. litų.

Parengė Aivijus Čerauskas, Europos liftų asociacijos narys, UAB „Schindler-liftas“ generalinis direktorius

31

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2013 Nr. 1

2013 Nr. 1 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Fasadams atnaujinti – tvirtos cementinės plokštės

išsaugoti autentišką fasado stilių.

Statybų laikotarpis nuo planavimo iki pastato baigimo truko tik 7 mėnesius, o įprasta institucijos veikla nebuvo sutrikdyta.

Lietuvoje renovuojant daugiabučius namus irgi svarstoma galimybė pastatyti papildomus mansardinius aukštus ir juose įrengti butus. Juos pardavus atsipirktų renovacijai panaudotos lėšos, rinkai būtų pasiūlyta daugiau būsto.

Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad tokiam sprendimui įgyvendinti gali kilti problemų, susijusių su papildomomis apkrovomis. Būtent „Aquapanel“ sistema leistų išspręsti konstrukcijų apkrovų klausimą.

Tai svarbu konstruktoriams.

Kokie turi būti renovuojamų daugiabučių fasadai? Dažnas gyventojas nori gražiai atrodančių ir patvarių.

Tačiau net ekspertai ginčijasi, kokie fasadai tinkamesni atnaujinamiems pastatams – ventiliuojamieji ar nutinkuoti dekoratyviniu tinku. Tyrimai patvirtina teiginius, kad ventiliuojamieji fasadai yra universalesni, teikia daugiau galimybių, o kartu – ir patvaresni.

Nebijo drėgmės Kompanijos „Knauf“ siūloma fasadų sistema naudojant cementines plokštes „Aquapanel“ – tinkamas sprendimas renovuojant daugiabučius. Sausuoju būdu montuojama plokščių sistema leidžia lengviau pasiekti norimus šilumos ir garso izoliacijos parametrus. Koncepcija artima vadinamųjų pasyviųjų namų koncepcijai, nes karkaso užpildo sluoksnį galima reguliuoti pagal norimus parametrus.

Kitas labai svarbus akcentas – cementinės plokštės nebijo drėgmės ir temperatūros svyravimų. Todėl yra tinkamas pagrindas dekoratyvinio tinko sluoksniui. Rinkoje siūlomos ir mineralinės (cementinės) plokštės su medžio plaušu ar drožlėmis. Tokias gamintojai leidžia tinkuoti, bet reikalauja deformacinėmis siūlėmis atskirti kone kiekvieną plokštę – dėl sudėtyje

32

esančios medienos, veikiant drėgmei bei temperatūros svyravimams, deformuojasi plokščių matmenys.

Renovuojamų pastatų fasadams cementinės „Aquapanel“ plokštės – ypač tinkamas sprendimas, kai norima išgauti vientisą tinkuotą fasadą. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju siūloma ne atskira medžiaga, bet bandymais patikrinta sistema. Plokštės tvirtinamos specialiais savisriegiais varžtais, yra specialūs armavimo mišiniai, dekoratyviniai tinkai.

Cementinės „Aquapanel“ plokštės fasadui buvo pasirinktos renovuojant Pakalniškių socialinės adaptacijos ir resocializacijos centrą, taip pat privačių medinių namų Kaune, Plungėje, Rokiškyje, Viliuje ir kituose miestuose fasadus. Yra nemažai objektų, kur „Aquapanel“ plokštės buvo naudojamos angokraščiams, karnizams ir cokoliams montuoti.

Neapsunkina konstrukcijų „Knauf Aquapanel“ išorinės sienos sistemos svoris nedidelis, todėl nereikia papildomai sutvirtinti pagrindinės statinio konstrukcijos. Apdarinė sienos konstrukcija suteikia galimybę sumontuoti papildomą termoizoliacinį sluoksnį. Pastatą galima nesunkiai atnaujinti, kai būtina keisti jo funkcionalumą. Galima lengvai pakeisti aukšto planą arba priešgaisrinės ir garso apsaugos koncepciją, taip pat pristatyti papildomų aukštų.

Visa tai irgi buvo įrodyta atliekant tyrimą. Pasirinktas objektas – Bulgarijos sostinėje Sofijoje esantis Aukščiausiojo administracinio teismo pastatas. Ant jo buvo pristatytas papildomas aukštas. Kadangi buvo naudojamos lengvos konstrukcijos, nereikėjo tvirtinti pagrindinės pastato konstrukcijos ir buvo galima

Suteikia kūrybinę laisvę Cementinių „Aquapanel“ plokščių sistema tinkama ne tik seniems pastatams atnaujinti, bet ir naujoje statyboje. Bendrovė „Naresta“ sostinės Mindaugo gatvėje yra pastačiusi dviejų korpusų daugiabutį: penkių ir devynių aukštų. Statinio karkasas – monolitinis gelžbetonio.

Toks sprendimas tampa jau bemaž tradiciniu. Tačiau išorės sienos nemūrytos iš dujų silikato ar kitokių blokelių. Pasirinktas novatoriškesnis sprendimas: iš vidaus sumontuotas dvigubas gipso kartono sluoksnis, užpildui tarp dvigubo karkaso pasirinkta mineralinė vata, o iš išorės sumontuotos cementinės „Knauf Aquapanel“ plokštės.

Cementinių plokščių fasadas uždėjus armavimo sluoksnį buvo nutinkuotas dekoratyviniu tinku. Statytojai, panaudoję šią sistemą, tikrai nenusivylė. Pirmiausia dėl to, kad išvengė vadinamųjų šlapiųjų darbų ir liekamosios drėgmės konstrukcijose. Taip pat dėl mūrijimo proceso darbų tempas nebūtų spartus.

Montuojant sistemą su cementinėmis „Aquapanel“ plokštėmis išorėje mažėja ir darbo sąnaudos. „Aquapanel“ fasadinės sistemos yra tinkuojamos. Svarbu, kad nebūtinos dažnos deformacinės siūlės.

Tokiu būdu, naudojant sausosios statybos metodą, galima sukurti klasikinį tinkuotą fasadą. Šis faktas svarbus ir architektams, ir užsakovams. Sausosios statybos fasadinių

Naudojant „Knauf Aquapanel“ išorinės sienos sistemą buvo pastatytas ne vienas išskirtinis pastatas.

konstrukcijų rinkoje siūloma labai daug. Tai ir stiklas, keraminiai fasadai, polimerinių plokščių fasadai ir kiti. Bet jie visi netinkuojami.

Cementinės „Aquapanel“ plokštės naudojamos ir sertifikuotose priešgaisrinėse sistemose montuojant pertvaras ar lubas. Antai geras sprendimas nešildomą garažą cementine plokšte atskirti nuo gyvenamųjų patalpų. Nauda triguba: apsauga nuo drėgmės, gaisro ir gera garso izoliacija.

Eksploatacinės „Aquapanel“ ypatybės pranoksta mūrinės statybos.

Tradiciškai išorinės sienos dažniausiai mūrijamos iš plytų ar blokelių.

Tačiau tenkinti šiandienos poreikius ir statyti efektyviai energiją naudojančius pastatus naudojant mūrą, kai siena turi būti beveik 50 centimetrų storio, kad atitiktų privalomus nustatytus reikalavimus – vis sunkiau.

Naudojant „Knauf Aquapanel“ sistemą, 0,20 W/m2K šilumos perdavimo koeficientas gali būti pasiektas, kai sienos storis – 22 centimetrai.

O naudojant mūro blokelius siena turi būti mažiausiai 34 centimetrų storio.

Tradicinės statybos išorinėms sienoms naudojamos medžiagos sudaro iki 3,32 proc. pastato savikainos, įskaičiuojant darbo jėgos sąnaudas.

Naudojant „Knauf Aquapanel“ išorinės sienos sistemą šios sąnaudos mažėja iki 2,5 proc. O tai prilygsta

iki 25 proc. skirtumui skaičiuojant pinigine išraiška, palyginti su tradicine statyba.

Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad „Knauf Aquapanel“ išorinės sienos sistema išsiskiria geresnėmis aplinkosaugos charakteristikomis.

Naudojant ją, palyginti su mūrine statyba, gaunamas vidutiniškai 25 proc. didesnis plotas, išlaikant tą pačią sienų U vertę. Šį plotą galima panaudoti įrengiant geresnį termoizoliacinį sluoksnį, mažinant pirminės energijos poreikį šildant ir šaldant patalpas. Apskaičiuota, kad tokiu atveju pirminės energijos poreikį galima sumažinti iki 50 proc. „Knauf Aquapanel“ išorinės sienos sistema turėtų būti priimtina ir architektams. Pirmiausia tuo, kad ją naudojant galima kurti išlinkius.

Norint išgauti išgaubtas ar įgaubtas sienos formas, statybvietėje galima nesunkiai išlenkti išorinės sienos plokštę. Taip pat galima sukurti kupolo formos konstrukcijas ir arkas. „Knauf Aquapanel“ išorinės sienos sistema projektams, be abejo, suteiks savitą stilių ir charakterį.

33

R i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i 2013 Nr. 1

2013 Nr. 1 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

Darbo eiga Izoliacinių plokščių montavimas

Izoliacinė plokštė akumuliatoriniu suktuvu ir gulsčiuku nustatoma per norimą atstumą nuo pagrindo.

Pirmiausia pritvirtinama smeigėmis, klijuojama Nauja termoizoliacinių plokščių tvirtinimo sistema lengvai ir lygiai apšiltinsite nelygius fasadų pagrindus Iškilus įvairioms problemoms šiltinant fasadus, dažniausiai meistrai pasitelkia išorinės sudėtinės termoizoliacinės sistemos sprendimus.

Deja, su ja susiję tam tikri reikalavimai pagrindui. Šis turi išlaikyti apkrovą, be to, turi būti lygus, nes patys naujoviškiausi klijai gali būti tepami ne storesniu kaip 2 centimetrų sluoksniu. Ne tik šiltinant senus pastatus, bet ir naujose statybose, kai šiltinamas didesnis paviršius, greitai išnaudojamas didžiausio klijų storio limitas. Pagal dabartinį

34

technikos lygį, pavyzdžiui, senuose statiniuose izoliacinės plokštės prie pagrindo pirma priklijuojamos, po to pritvirtinamos smeigėmis.

Iššūkis – matmenų tolerancija Siekiant gauti lygų paviršių, dėl didėjančio izoliacinių medžiagų storio ir su tuo susijusio tvarkymo kyla klausimas, ar tokia darbų seka pasiteisina.

Alternatyvus dengimo būdas – sistemos tvirtinimas reguliuojamomis smeigėmis (tolerancija iki 45 milimetrų) ir montavimo putomis. Kli-

„StellmaXX“ smeige pritvirtinta plokštė klijuojama putomis klijų pistoletu. 60 centimetrų ilgio vamzdeliu klijuoti pasiekiamas visas paviršius.

juojant vokiečių firmos „Meffert AG Farbwerke“ izoliacinę sistemą „Düfa VIP/StellmaXX“, sukurtą specialiai nelygiems pagrindams, ir galiausiai ją priklijuojant putomis, pirmiausia izoliacinės plokštės montuojamos reguliuojamomis smeigėmis, nustatant atstumą iki pagrindo. Tik po to tarp izoliacinių plokščių ir pagrindo įšvirkščiama klijavimo putų, kad prisiklijuotų ne mažiau kaip 40 proc. plokštės paviršiaus.

Iššūkiai – pagrindas Manoma, kad yra daugybė pagrindų, ant kurių šiltinimo sistemos gerai paklojama tik 80 proc. Iš tokių pagrindų paminėtini skaldyto akmens mūras, fachverkas, įvairiai išorinių tinkų sistema tinkuoti mūrai ir mišrieji mūrai.

Be to, vis daugiau apšiltintų pastatų reikia atnaujinti, nes izoliacinis sluoksnis, esantis ant sienos, nebe-

Naudos iš to turi ir klientas • Kadangi smeigės tūno giliai izoliacinėje medžiagoje, nėra jokių smeigių žymių sistemos paviršiuje.

• Kadangi dėl plokščių išpjovos siūlės nebūna ištisinės, neatsiranda jokių šalčio tiltelių.

• Mažomis sąnaudomis išlyginami nelygumai iki 4,5 centimetro.

• Klijuojant putomis kyla mažiau dulkių ir lieka mažiau purvo.

• Gerokai paspartėja darbo procesas, dėl to trumpėja atliekamų darbų terminas.

• Gaunamas idealiai lygus fasadas, kuriame nelieka matomų smeigių bei plokščių sandūrų dėmių.

Priklausomai nuo naudojamos smeigės gali būti išlyginami 25 arba 45 milimetrų nelygumai.

Dėl pirminio plokštės pritvirtinimo putos gali netrukdomai plėstis, todėl izoliacinės plokštės nebekeičia savo padėties.

atitinka Energijos taupymo įstatymo nuostatų, todėl turi būti padvigubintas. Nurodyti pagrindai dažnai būna banguoti, nelygūs ir gali būti paruošiami tik papildomomis priemonėmis, pavyzdžiui, nutinkavus išlyginamuoju tinku gaunamas apkrovą išlaikantis ir lygus pagrindas, ant kurio galiausiai galima klijuoti šiltinimo (WDVS) sistemas.

Jei objekte taikomos perstatymo ir pristatymo priemonės arba pastatomi nauji aukštai, nuo to išeities situacija negerėja. Padarinys: reikia taikyti didelės apimties išlyginamąsias priemones.

Su nepalankiomis situacijomis meistras susiduria dengdamas ir naują pagrindą, ir nutinkuotą seną namą, apšiltintą arba neapšiltintą išorine sudėtine termoizoliacine sistema (WDVS).

Pirma pritvirtinti smeigėmis, paskui priklijuoti Jei izoliacinė sistema leidžia išlyginti dideles tolerancijas, tai gali

padėti išspręsti daug sudėtingų atvejų.

Termoizoliacinė sistema „VIP/StellmaXX“ dengiama neįprastu būdu. Pirmiausia nustatomas fasado lygumas (galima naudoti svambalą), kad būtų galima aiškiai nustatyti pagrindo tolerancijas. Pirmąja izoliacinių plokščių eile formuojamas šiltinamo fasado lygis. Freza išpjaunamos skylės smeigėms. Tada VIP termoizoliacinė plokštė sistemos smeige „StellmaXX“ konstruktyviai sujungiama su pagrindu.

Po to sistemos profilis prastumiamas pro sistemos smeigės „StellmaXX“ dygį. Smeigė yra įtvirtinta sistemoje, ir dabar termoizoliacinės plokštės padėties keisti nebegalima. Akumuliatoriniu suktuvu pakopomis nustatomas norimas jau pritvirtintos izoliacinės plokštės atstumas iki pagrindo.

Tvirtoje padėtyje nustatyta izoliacinė medžiaga Aukščiau nurodytas sistemos profilis atlieka dvi funkcijas: viena vertus, sistemos smeiges „StellmaXX“ laiko norimoje griovelio padėtyje – sukant akumuliatoriniu suktuvu jos nekeičia savo padėties. Kita vertus, sistemos profilis jungia greta esančias izoliacines plokštes taip, kad šios sudaro idealiai lygų paviršių. Todėl priklijuotos izoliacinės medžiagos nebereikia šlifuoti. Galiausiai už izoliacinės plokštės prišvirkščiama sistemos klijavimo putų. Tam naudojamas specialus klijų pistoletas XXL, turintis 60 centimetrų ilgio vamzdelį. Taip galima pasiekti visą paviršių už izoliacinės plokštės.

Kadangi izoliacinė medžiaga gerai pritvirtinta prie pagrindo, klijavimo putos už plokštės gali laisvai plėstis, nesikeičiant izoliacinės plokštės paviršiaus padėčiai. Nebereikia stuksenti per izoliacines plokštes.

Remiantis vėjo apkrovos norma DIN 1055-4, „VIP/StelmaXX“ sistemoje naudojamos dvi smeigės vienam kvadratiniam izoliuojamo paviršiaus metrui. Daugiau tvirtinti smeigėmis nereikia. Dengiama įprastais būdais.

Pasiteisinusi WDVS sistemos sandara išlieka tokia pat, iš dalies naujas metodas nuo pat pradžių izoliacinei medžiagai suteikia tvirtą padėtį pagrinde, todėl ji tiksliai tvirtinama ten, kur ir turi likti, tik po to izoliuojamasis paviršius klijuojamas.

35

spren dimas 2013 2013 Nr. Nr. 11

2013 Nr. Nr. 11 sprendi sprendi mas mas 2013

Renovacija – mūšis

Valstybės laukia kur kas didesni iššūkiai nei kol kas stringantis namų atnaujinimas

Rusnė MARČĖNAITĖ

Namai, kuriuose gyventi sutiks nebent socialiai remiami žmonės arba imigrantai – tokią perspektyvą po 20 ar 30 metų kai kurie specialistai prognozuoja šiandien atnaujinti planuojamiems sovietmečio daugiabučiams. Jie remiasi senosiomis daugiabučių kvartalų struktūromis ir daliniu jų atnaujinimu seniai nusivylusių šalių patirtimi. Užsienio pavyzdžiai rodo, kad degraduojanti aplinka yra kur kas didesnė problema nei kiauri pastatai ir išspręsti ją gali tik kompleksinė mikrorajonų regeneracija.

Problemos mastas nesuvokiamas Savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis įsitikinęs, kad ir Lietuvoje vien pastatų šiltinimas bei apdailinimas senųjų mikrorajonų neatgaivins.

Pasak urbanisto, iš Vilniaus centrinės miesto dalies į užmiestį gyventojus gina ne tik iliuzija, kad gyvenimas už miesto, atsikračius centrinio šildymo pančių, gali būti pigesnis, ir ne tik noras turėti individualų būstą, gyventi žaliojoje aplinkoje. „Jei esame drąsūs, turime pradėti kalbėti apie tai, kad žmonės iš gyvenamųjų sovietinės statybos rajonų bėgo ir bėga pirmiausia todėl, jog jų urbanistinė struktūra neprogramuoja teisingo ir saugaus gyvenimo modelio, – sakė M. Pakalnis. – Kai buvo rengiama renovacijos programa, Aplinkos ministerija gavo išsamią vokiečių specialistų parengtą analizę, kur buvo įrodyta, kad

36

paprastas pastatų apklijavimas polistireno plokštėmis tokiems rajonams neatneša jokios naudos. Deja, mes pasirinkome kitų šalių jau atmestą modelį ir ketverius metus nesėkmingai jį bandėme taikyti.“ „Klausantis savivaldybių skundų apie švaistomą energiją akivaizdu, kad jos nelabai suvokia problemos mastą, – „Statybai ir architektūrai“ komentavo įmonę PUPA (Public Urbanism Personal Architecture) įkūrę urbanistikos specialistai Justina Muliuolytė ir Tadas Jonauskis. – Visiškai nekalbama apie tai, kad aplinkos degradacija kelia didesnių problemų nei pastatų nusidėvėjimas. O juk iš tokios aplinkos išsikelia jaunos, pasiturinčios šeimos, mąstančios, planuojančios šeimos. Nesuvokiama, kad pakeitus langus žmonės ten gyventi negrįš.“ Toks pavyzdys gali būti ir paties „Vilniaus plano“ specialisto M. Pakalnio apsisprendimas. Kalbėdamas VI

Lietuvos urbanistiniame forume (pranešimo tema „Žalioji ir rudoji urbanistika, priešprieša ar sąlytis, konformistiniai sprendimai urbanistikoje“), urbanistas pasakojo nesijautęs gerai vaikus augindamas atviruose kiemuose, kur erdvė nekontroliuojama, kur tyko daugybė šių dienų visuomenėje egzistuojančių pavojų, kur gyvensenos modelis ir fizinė užstatymo būklė nebetinka šiuolaikiniam žmogui. Ir šiandien kaip daugelis ieškojusiųjų alternatyvos gyvena miesto pakraštyje.

Nors įprastai laikoma, kad gyvenimas aktyviojoje centrinėje miesto dalyje priimtinesnis jauniems žmonėms, o vyresniems patogiau gyventi priemiestyje, Lietuvos didmiesčiuose šis modelis apsivertęs aukštyn kojomis. Tokį balansą lemia trupančiuose daugiabučiuose jau 30, 40 ir net daugiau metų gyvenantys žmonės. O jų vaikai, ištrūkę iš tų daugiabučių į užmiestį kurti kokybiškesnio gyvenimo, jau pradeda suvokti, kad viltį kada nors čia naudotis tenkinama inžinerine ar socialine infrastruktūra gali tekti palaidoti. „Išeina, kad jauni žmonės augina atžalas teritorijose, kurios sunkiai tam pritaikytos.

Po to stebimės, kad Lietuva nenori auginti vaikų“, – kalbėjo M. Pakalnis.

Tankinimas – ne suspaudimas Didelė tų jaunų žmonių dalis būtų galėjusi likti šalia savo tėvų miesto centre – skaičiuojama, kad, tarkime, egzistuojanti Vilniaus miesto infrastruktūra galėtų leisti čia patogiai gy-

Nuo rajono įvaizdžio kūrimo prasidėjusią sostinės Užupio rajono regeneraciją specialistai vadina pavyzdine. venti 1 mln. gyventojų. Bet tam būtų tekę savo laiku priimti drąsius sprendimus – ryžtis tankinti miestą. Tokiai miesto plėtrai tuo metu nebuvo pasiryžę nei gyventojai, nei politikai, ir sostinė išsiplėtė į pakraščius. Nors ir Lietuvos, ir užsienio miestų plėtros specialistai pabrėžia: urbanistikoje tankinimas nėra suprantamas kaip susispaudimo ar gyvenimo ankštai sinonimas, tai tikrai nereiškia, kad viename kvadratiniame metre turės tilpti daugiau gyventojų.

Anot J. Muliuolytės, VI urbanistiniame forume skaičiusios pranešimą „Integruotos urbanistinės strategijos, Olandijos patirtis“, yra du tankinimo tipai: sutalpinti daugiau gyventojų arba sutalpinti daugiau namų. Baimę įprastai kelia gyventojų tankėjimas, automobilių skaičiaus didėjimas ir pan. O pasaulis renkasi antrą variantą – užstatymo intensyvinimą.

Vadinasi, daugiau žmonių teritorijoje neapsigyvens, bet čia pat atsiradus būsto pasirinkimui bus galima pagerinti gyvenimo kokybę.

Degraduojantys mikrorajonai įprastai atnaujinami integruojant juose kuo įvairesnės tipologijos pastatus, pertvarkant viešąją erdvę. Siekiama, kad žmogui, kuriam galbūt iki visiško pasitenkinimo gyvenimu mieste tetrūksta vietos pasistatyti kepsninę, tokia galimybė atsirastų net po daugiabučio langais ar ant stogo. Jei šeima nori turėti asmeninę erdvę vaikams ganyti,

jai gali būti pasiūlytas naujas kotedžas po buvusio jos buto daugiabutyje langais.

Svarbiausia – kad taip išlaikoma socialinė įvairovė. Tai būtinybė, kurią akcentuoja šiuolaikinė urbanistika. Pasak T. Jonauskio, tai, kad Lietuvos visuomenė kol kas labiau linkusi ne integruotis, o formuoti uždaras, užtvarais ir tvoromis saugomas bendruomenes, neturėtų stebinti – tai normalus posovietinės valstybės reiškinys. Bet saugumas čia, pabrėžia urbanistas – tik sąlygiškas. Olandų urbanistinės mokyklos auklėtiniai J. Muliuolytė ir T. Jonauskis spėja, kad tai tik vienas visuomenės bendruomeninės raidos etapų, vėliau atskleisiantis, kad toks inkubatorius, virimas savose sultyse kuria socialines problemas.

Trūksta bendruomeniškumo Demografinė situacija miestų branduolio tvirtinimą daro neišvengiamą – mažėjanti ir senstanti populiacija tiesiog nepajėgi išlaikyti išskydusią miestų infrastruktūrą. Bet Lietuvoje žmonės tokios permainos – gyventi kompaktiškoje bendruomenėje – nenori. Nauja artima kaimynystė, prieš keliasdešimt metų paties pasodinto medžio nukirtimas gąsdina labiau, negu džiugina pažadai mainais už sumažėsiantį neužstatytą plotą įrengti vaikų žaidimų vietą, automobilių stovėjimo aikštelę ar stadioną.

Permainų, tiksliau – priimti nepopuliarius sprendimus, pasak M. Pakalnio, bijo ir politikai: „Diskusijose jie sako: jokių dvarų daugiabučių kvartaluose. Kodėl ne? Kodėl blogi tokie tankinimo pavyzdžiai, kai žmonės dar gauna ir privačios erdvės? Ar blogai, kai į senąją struktūrą ateina kitas socialinis gyventojų sluoksnis ir taip ji atjauninama? Vis dėlto Lietuvoje mes negalime padaryti atskirų įėjimų į kiekvieną butą ir suteikti žmonėms galimybę jausti privataus namo komfortą pačiame miesto centre, negalime išnaudoti daugeliui šalių priimtiną galimybę gyventi ant vandens. Mes kitaip rūpinamės gyvenimo kokybe. Štai neseniai patvirtinome higienos normą, kuria nustatėme triukšmo rodiklius mieste. Dabar nenusižengdami normoms negalime naudotis net skalbiamąja mašina.“ Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) prezidentas Robertas Dargis pabrėžė, kad nedidelės urbanistinės struktūros, kelių ar keliolikos butų namai, atlieka itin svarbią misiją – ugdo bendruomeninę visuomenę: „Kai kaimynai asmeniškai pažįstami, jiems nereikia galvoti apie vaikų vežimėlių apsaugą. Tačiau tai verčia pasitempti – juk nedidelio namo gyventojas yra matomesnis, jo elgesys yra kaimynų objektyve. Vyksta neregimas auklėjamasis darbas. Tada kiekvienas mato, ar kaimynas tvarkingas, ar mašina deramai pastatyta, ar sniegas nukastas. Tai didelis privalumas.“ Urbanistai J. Muliuolytė ir T. Jonauskis neabejoja, kad gauti visuome-

37

spren dimas

2013 Nr. 1

2013 Nr. 1 sprendi mas

Amsterdamas mokėsi iš klaidų

Olandų miestų plėtotojai ilgai ieškojo priemonių pagerinti Amsterdamo Bijlmeerio rajono reputaciją.

Bijlmeerio rajonas Amsterdame gali būti Lietuvai puikus regeneracijos pavyzdys. XX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje pastatytą rajoną sudarė 30 daugiabučių, išdėliotų bičių korio formos plane. Kvartale buvo apie 130 tūkst. butų. Tai didžiausias masinės statybos rajonas Nyderlanduose, kadaise jis buvo ir pats nesaugiausias visoje Olandijoje. Rajonas labai daug kartų renovuotas, transformuotas, atnaujintas, daug kartų ir aprašytas.

Bijlmeerio kvartalas buvo statytas vidurinei klasei, tačiau dėl nepatrauklaus gyvenimo modelio žmonės čia nesikėlė.

8-ajame dešimtmetyje gyventojų daugumą sudarė imigrantai, pabėgėliai ar asocialios šeimos. Socialinė atskirtis bei nusikalstamumas paskatino valdžią imtis iniciatyvos ir rajoną renovuoti. 9-ajame dešimtmetyje prasidėjo pirmoji pastatų modernizavimo programa, namai buvo atnaujinti, taip pat pristatyta laiptinių, papildomų įėjimų, pagerintas apšvietimas ir erdvės daugiabu38

čiuose. Tačiau greitai paaiškėjo, kad techninės pastatų būklės gerinimas neatneša ilgalaikių rezultatų. Gyvenimo kokybė kvartale nepasikeitė, socialinės problemos neišnyko.

Paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje čia pradėta taikyti integruota renovacijos strategija, kuri truko beveik 20 metų.

Buvo pakeista kvartalo struktūra, rajono reikšmė mieste, apie visa tai daug kalbėta su gyventojais. Per kelis etapus trečdalis visų daugiabučių buvo išgriauti, atsilaisvinusi teritorija užstatyta žemaaukščiais, vienašeimiais namais bei kotedžais. Dideles ir atviras erdves pakeitė kiemai, gatvelės, gyventojai iš galerinio tipo butų persikėlė į mažus daugiabučius ar kotedžus. Į privačius namus įsikėlė naujos, pasiturinčios šeimos. Kvartale atsirado būsto įvairovė.

Plati greitkelio tipo gatvė buvo transformuota į pagrindinę miesto gatvę, ji apstatyta biurais, viešąsias funkcijas atliekančiais statiniais. Rajone atsirado keli centrai su kasdienių funkcijų koncentracija: turgus,

sporto įrenginiai, bendruomenės erdvės, prekybinė gatvė, biurai.

Amsterdamo miestas šalia Bijlmeerio rajono suplanavo ir pastatė regioninės reikšmės pramogų kompleksą su traukinių stotimi, stadionu, kino teatru, prekybos centru. Šis kompleksas labai gerai sujungtas su Bijlmeerio masinės statybos rajonu. Rajono padėtis mieste labai pagerėjo, tai padarė įtaką ir gyvenimo kokybei, ir socialinei gyventojų sudėčiai.

Vykdant naujas statybas ir renovaciją buvo labai daug diskutuojama ir su gyventojais. Jie įtraukti į planavimą, vykdytos vadinamosios „iš apačios į viršų“ (ang. bottom-up) iniciatyvos, kultūrinės ir socialinės programos. Darbas su tikslinėmis gyventojų grupėmis gerokai sumažino socialinę atskirtį probleminiame rajone.

Bijlmeerio rajonas išlaikė savo daugiakultūriškumą, tačiau dabar šalia imigrantų gyvena ir labai daug olandų šeimų, gerokai sumažėjusi socialinė atskirtis. Šiandien tai vienas saugesnių išskirtinį identitetą turinčių miesto rajonų.

nės pritarimą kvartalų ar net mikrorajonų restruktūrizacijai įmanoma. „Olandijoje įprasta, kad gyventojai įtraukiami į projektą nuo pat pradžių. Žmonės turi dalyvauti ne aptariant, bet kuriant planą ir suformuluoti savo poreikius. Olandijoje tai daroma dar tą akimirką, kai nėra net architektūrinės idėjos. Taip ir visuomenė šviečiama, ir pagreitinamas procesas – nors nepavyksta išvengti konfliktinių situacijų, jis vis viena vyksta greičiau, – patikino T. Jonauskis. – Ir konfliktai nėra blogai – tada einama į kompromisus.

Kompromisas įprastai suvokiamas kaip teigiamas dalykas – aš laimėjau, ir jūs laimėjote. Ir tik Lietuvoje – aš nusileidau, ir jūs nusileidote.“

Kai gaivinti nebeverta LNTPA prezidentas R. Dargis prieš keletą metų šokiravo net dalį architektų visuomenės pareikšdamas, kad valstybė, rengdama miestų mikrorajonų atnaujinimo projektus, turėtų ryžtis radikalesniems sprendimams ir dalį nugyventų daugiabučių tie-

siog nugriauti. Taip, kaip tai įprasta užsienyje.

M. Pakalnis šiandien yra vienas iš nedaugelio specialistų Lietuvoje, kurie, kaip ir LNTPA prezidentas, tikina, kad dalies, ypač bendrabučių tipo, daugiabučių atnaujinimas apšiltinant tiesiog neprasmingas. „Kas norės gyventi namuose, kuriuose į vonią reikia lipti ne per šoną, o iš galo? Čia turime tik prastos kokybės sanitarinius mazgus ir mažą virtuvę, atskirtą nuo gyvenamojo kambario. Virtuvėje stovi moteris ir kepa kotletus, o svetainėje ant sofos guli vyras ir žiūri televizorių – tai sovietinis šeimos modelis. Bet juodu net nesusitinka, ir dėl to šalyje prastas gimstamumas!“ – juokavo urbanistas. Tuomet nejuokaudamas tvirtino, kad tokių pastatų renovavimas yra valstybės pinigų išmetimas balon. „Bet Lietuvoje apie tai niekas nenori garsiai kalbėti, nėra su kuo net padiskutuoti“, – apgailestavo urbanistas.

R. Dargis pripažįsta, kad Lietuvoje šiandien itin sudėtinga sukurti modelį, kuris padėtų atsikratyti nugyventų

daugiabučių nepažeidžiant jų savininkų teisių. Viskas dėl to, kad didžioji namų dalis priklauso privatiems asmenims. Norint nugriauti tokį daugiabutį, reikia spręsti keblų nuosavybės klausimą – 100 proc. su visais susitarti, išpirkti butus ar mainais ką nors duoti. „Pasaulis taiko įvairius modelius, bet būtina visų sąlyga – labai stipri savivalda. Turint bent 20 proc. municipalinio būsto, juo galima manevruoti, tai yra čia galima laikinai perkraustyti žmones, tuo pačiu galima supirkti butus už likutinę vertę, tada juos nugriauti ir t. t. – aiškino R. Dargis. – O mes realios savivaldos, tokios, kaip ją supranta Vakarų pasaulis, kuri išsprendžia 80 proc. žmogaus problemų, neturime. Vakaruose savivalda turi savo teises, pareigas ir svarbiausia – nuosavybę: žemę, nekilnojamąjį turtą, kuriuo disponuodama gali kurti kokybiškesnį gyvenimą žmonėms. Nesuprantama, kodėl 22 metus neplėtojame savivaldos, neleidžiame tikrosios lyderystės.“ R. Dargis svarstė, kad Lietuva gali bandyti taikyti panašų modelį: „Kai

39

spren dimas

2013 Nr. 1

2013 Nr. 1 projek tas

Griauti.

Atgaivinti.

kuriuose daugiabučiuose jau šiandien yra 20 proc. tuščių butų, nes dalis gyventojų mirė, kai kurie emigravo, treti nuo komunalinių mokesčių pabėgo į sodus. Savivalda galėtų pradėti jų supirkimo procesą ir imtis to socialinio vaidmens, kurį tikrai galėtų atlikti. Tai yra iš tam tikrų namų perkelti gyventojus, senąjį jų būstą sutvarkyti, paversti municipaliniu ir taip auginti didesniems pokyčiams reikiamą bazę.

Bet tam reikia tikrai tvirtos savivaldos ir didelio noro.“

Gyvenamojo Kauno Kalniečių rajono regeneravimo koncepcijoje – Vakarų Europos patirtis Inga LUKŠYTĖ

Griovimas – kritiniu atveju

Grąžindama žmones iš užmiesčio emigracijos, savivalda ir valstybė turėtų mokytis iš privataus verslo, siūlo J. Muliuolytė ir T. Jonauskis. „Skaičiau vienos statybų bendrovės naujų butų pristatymą, kur apie juos net nebuvo

40

Justina MULIUOLYTĖ, Tadas JONAUSKIS Architektai, urbanistai

Kiekvienas sostinės rajonas turi potencialą tapti mažu, visus kasdienius poreikius tenkinančiu organizmu, kur būtų ir darbo vietos, ir pramogos, nes visi turi geras gatves, viešąjį transportą, erdves, kur galima įterpti naujų funkcijų.

“

Įvaizdis – ne smulkmena

“

Pasak T. Jonauskio, ir Olandijoje, ir kitose Europos šalyse sprendimas griauti priimamas tik kraštutiniu atveju: „Toks ir mano su Justina požiūris – pirmiausia pastatus reikia kuo labiau „pernaudoti“ keičiant jų funkciją. Olandijoje griaunami tik visiškai degradavę rajonai. Buvo atvejų, kai nuspręsta, kad architektūra – netikęs planavimas ir kiti jos trūkumai – sukūrė socialinių problemų, tokie rajonai buvo tapę priimtini tik specifinėms socialinėms grupėms, tad juos pasiryžta nugriauti. Tokį sprendimą kada nors gali tekti priimti ir Lietuvai, jei nebus imtasi strateginės regeneracijos.“ Natūraliausias kelias, LNTPA prezidento nuomone – leisti senų daugiabučių kvartaluose statyti naujus namus.

Tada senųjų kainos kris, butus juose bus galima po truputį supirkti, nugriauti, o vietoj jų statyti naujus. „Taip miestą perstatyti pigiau, negu plėstis į pakraščius. Dabar, kai pasaulis nebeprognozuoja energetinės ateities, reikėtų vengti plėtros į pakraščius, privalu gyventi kompaktiškai, rūpintis, kad išlaikymas būtų kuo pigesnis. Miestuose daugybė teritorijų, kur galima statyti naujus namus“, – sakė R. Dargis.

Verslininkas vengia termino „tankinimas“: „Visuomenė prastai jį priima.

Vadinkime tai efektyviu miesto infrastruktūros naudojimu. Tokia ir yra šio žodžio reikšmė.“

užsiminta. Tik apie vietą ir kas matyti pro langus. O juk senieji mikrorajonai, ypač Vilniaus, tikrai turi pagirtinų ypatybių: gerą vietą, patogų susisiekimą.

Tad reikia tiesiog atnaujinti jų infrastruktūrą ir sumaniai pareklamuoti. Ko gero, pirmiausia – išaiškinti, ką žmogus laimės. Įvaizdžio kūrimas – regeneravimo proceso dalis. Atsižvelgiant į dabartinius privalumus, kiekvienam mikrorajonui galima sukurti patrauklų įvaizdį“, – sakė J. Muliuolytė.

J. Muliuolytė ir T. Jonauskis įsitikinę, kad pati tikriausia reklama kompleksiniam rajonų atnaujinimui – jei gyventojai matytų, kad valstybei rūpi ne tik trumpalaikiai – metų ar dvejų – tikslai apšiltinti būstą, bet ir ilgalaikė strategija, teritorijos plėtros vizija. Puikus kompleksinės regeneracijos pavyzdys galėtų būti ir sostinės Užupio rajonas ar Šiaurės miestelis. „Kol kas Lietuvoje to nedaroma, bet žmonėms reikia suteikti konkrečią informaciją, kokius žingsnius privalu žengti šiandien, kokius – po penkerių ar dešimties metų. Labai svarbu įvardyti, kokių galimybių, permainų atsiranda po kiekvieno įvykdyto etapo. Taip pa-

simatytų, kad kartais labai nedidelės intervencijos gali radikaliai pakeisti mikrorajono situaciją. Reikia turėti strategiją ir laimėti daug mūšių, norint laimėti karą“, – sakė T. Jonauskis.

Namų šiltinimas, dirbti iš Olandijos į Lietuvą grįžtančių specialistų nuomone, gali būti pirmas žingsnis regeneruojant mikrorajonus, bet reikia žengti ir antrą bei trečią – kurti naujas darbo vietas, perorganizuoti viešąsias erdves. „Deja, Lietuva vis dar tęsia monofunkcinę politiką – kiekvienas rajonas turi savo paskirtį, kaip ir sovietmečiu: centras, administracinis centras, miegamieji rajonai, sodai ir pan. O kiekvienas sostinės rajonas turi potencialą tapti mažu, visus kasdienius poreikius tenkinančiu organizmu, kur būtų ir darbo vietos, ir pramogos, ir t. t., nes visi turi geras gatves, viešąjį transportą, erdves, kur galima įterpti naujų funkcijų. Jeigu protingai, tikslingai dėliojamos visos paskirtys, miestas ima veikti kaip darnus variklis. Nesaikingos ambicijos, kurių apstu Lietuvos miestų planuose, juos tik gadina“, – apgailestavo T. Jonauskis.

Kol apmirusių mikrorajonų Lietuvos didmiesčiuose gyventojai kovoja už status quo – visų iki vieno krūmų savo kieme išsaugojimą, Vakarų Europa ieško ir randa kelių atgaivinti pasenusias urbanistines struktūras. Viena realių galimybių apsaugoti gyvenamuosius rajonus nuo nekilnojamojo turto (NT) nuvertėjimo, gyventojų mažėjimo ir dėl to kylančių socialinių bei ekonominių problemų, yra integruoto sutankinimo strategija. Tokiu principu sėkmingai tvarkomasi Prancūzijoje (Rue Nationale, Paryžius), Olandijoje (Bijlmeeras, Amsterdamas), Švedijoje (Jarva, Stokholmas).

Siūlo integruotą tankinimą „Tai išties būdas gyvenamuosius rajonus paversti patraukliomis visavertėmis daugiafunkcėmis miestų dalimis“, – tvirtina urbanistas Vytautas Buinevičius, parengęs Kauno Kalniečių mikrorajono restruktūrizacijos koncepciją.

Kalniečių gyvenamasis rajonas – perspektyvus Kauno miesto pacentrys šalia įvažiavimo į miestą ir pagrindinės transporto arterijos – Savanorių prospekto. Vos už kelių kilometrų – tarptautinis oro uostas. Šis rajonas – vienas pripažintų sovietinio modernistinio planavimo ir statybos pavyzdžių, už kurį 1983 metais kūrėjams įteikta SSRS ministrų tarybos premija. Pats dešimtmetį gyvenęs Kalniečių gyvenamajame rajone, urbanistas, šiuo metu dirbantis tarptautinėje urbanistinio planavimo kompanijoje Roterdame, jį siūlo kaip galimos restruktūrizacijos pavyzdį.

Nors mikrorajonų tankinimas užstatant laisvus plotus naujais pastatais, V. Buinevičiaus teigimu, vyksta jau kelis dešimtmečius, šis procesas

kol kas labai chaotiškas, nėra jokių ilgalaikių tikslų. Ne išimtis ir Kalniečių gyvenamasis rajonas. V. Buinevičiaus studija orientuota į esamos ir naujos struktūros integraciją. Nauji pastatai statomi rajone, kuriame jau yra viešasis transportas, veikia parduotuvės, mokyklos, darželiai, parkai. Naujas užstatymas formuoja geresnę aplinką esamiems gyventojams. Ne tik renovuojami patys pastatai, bet ir kuriama kokybiška aplinka. Vienas esminių tokios integracijos aspektų – dėl permainų sutarti su aplinkiniais gyventojais, o tai įmanoma tik intensyviai dirbant ir ieškant sprendimų kartu su vietos bendruomenėmis.

Įžvelgia ekonominę naudą Integruoto sutankinimo strategija, pasak V. Buinevičiaus, naudinga ir ekonomiškai. Viena vertus, investicijos į naują statybą racionalizuojamos, nes naudojamasi jau esama urbanistine struktūra: gatvėmis, inžineriniais tinklais, viešuoju transportu, paslaugų tinklu. Kita vertus, laimi ir esamų butų savininkai, nes jų turto vertė kyla ne tik dėl renovuoto būsto, bet ir geresnės aplinkos.

Lietuvoje priimant sprendimus svarbu ir tai, kad yra daug neprivatizuotos žemės aplink daugiabučius, už kurią daugeliu atvejų atsako savivaldybės. Taigi jos gali inicijuoti projektus ir parduoti statybos teises NT plėtotojams. Taip įgyvendinant projektus būtų rasta papildomų lėšų aplinkai tvarkyti ir infrastruktūrai gerinti. Taip pat plėtotojai gautų gerų sklypų statyboms ir savivaldybės parengtus bei patvirtintus kokybiškus projektus, suderintus su vietos bendruomene ir kitomis institucijomis.

Socialinė įvairovė – siekiamybė Vakarų Europoje probleminiais tapę gyvenamieji masinės statybos rajonai, atskiri daugiabučių kvartalai jau seniai renovuojami ir restruktūrizuojami

Projektas – magistro darbas Urbanistinė Kalniečių gyvenamojo rajono studija yra Kauno miesto urbanistinės analizės ir strategijos dalis. Ji buvo parengta Vytauto Buinevičiaus diplominiam urbanistikos magistro studijų darbui Delfto technologijos universitete (Nyderlandai).

Konferencijai „Žalioji architektūra: inovatyvus požiūris“ parengtame straipsnyje „Darnaus vystymo perspektyva gyvenamųjų kompleksų problematikoje. Socialinis aspektas“ iš dalies remiamasi šios studijos rezultatais, tačiau plačiau pristatytos daugiabučių renovacijos problemos Lietuvoje. Pasak urbanisto V. Buinevičiaus, konferencijoje kartu su Justina Muliuolyte skaitytas pranešimas sudomino Vilniaus savivaldybės bei Aplinkos ministerijos atstovus, tačiau kitose auditorijose darbas kol kas viešai nepristatytas.

41

pro jektas

2013 Nr. 1

arba griaunami. Didelė Lietuvos problema, kad beveik 100 proc. būstų yra privati individualių asmenų valdoma nuosavybė. Tokios įspūdingos statistikos nėra net Latvijoje, o, pavyzdžiui, Šveicarijoje privatus būstas sudaro mažiau nei 50 proc.

Vis dėlto mūsų šalyje egzistuoja gana didelis būsto trūkumas. Vertinant europiniais standartais, beveik pusė Lietuvos gyventojų gyvena perpildytuose būstuose. Taigi butų mikrorajonuose paklausa ir kaina išlieka didelės. Šie veiksniai labai komplikuoja jų išpirkimą ar perkėlimą. Todėl funkcionuojančių pastatų griovimą labai retai kada galima pagrįsti ekonomiškai.

Socialiniu aspektu mikrorajonuose situacija vis dar labai gera, nes daugiabučiuose gyvena žmonės iš įvairių socialinių sluoksnių. „To dažnai nevertiname, nors būtent į socialinės įvairovės skatinimą orientuota Vakarų Europoje taikoma renovacijos politika“, – komentavo V. Buinevičius. O daugiabučių griovimas ir gyventojų iškeldinimas paprastai išardo per dešimtmečius susiklosčiusius socialinius vietos tinklus, pasitikėjimu grįstus kaimynų santykius, todėl sulaukia vietos gyventojų pasipriešinimo.

Reziumė aiški: nesant galimybių atnaujinti senuosius rajonus bent dalį jų išgriaunant, teks rasti būdų, kaip sumaniai restruktūrizuoti mikrorajonus maksimaliai panaudojant tai, kas juose jau yra.

Pagal poreikius Architektas V. Buinevičius atkreipė dėmesį, kad tipologinė pastatų įvairovė nebūtinai atspindi socialinę gyventojų įvairovę, tačiau socialinė įvairovė tipiniuose daugiabučiuose labiau tikėtina represinėje politinėje santvarkoje, kuriai būdinga planinė ekonomika. O naujos kokybės norintiems dabartinių Lietuvos miestų gyventojams dar labai trūksta būsto įvairovės.

Neatsitiktinai Kalniečių gyvenamojo rajono, kuriame šiandien vyrauja surenkamieji stambiaplokščiai gyvenamieji vadinamosios Kauno serijos 5, 9 ir 12 aukštų namai, restruktūrizacijos studijoje V. Buinevičius pristatė skirtingą gyvenimo būdą ir įvairias kainų kategorijas atitinkančius pastatų tipus. Tai vienašeimis ar dvibutis gyvenamasis namas, blokuotų namų eilė, namų eilė su kiemeliu, paviljonas,

42

2013 Nr. 1 projek tas

Kalniečių gyvenamasis rajonas, dabartinė situacija.

se pasaulio, ir bene visuose Lietuvos miestuose. „Reikia suprasti, kad gatvių ir pastatų negalima atskirti, kaip kad padaryta mikrorajonuose. Kvartalų sistema labai lanksti ir organiška, ji leidžia kurti įvairią aplinką. Tai ir ramios gyvenamųjų namų gatvelės, ir gyvybingos pagrindinės gatvės, kur važinėja viešasis transportas, veikia parduotuvės, kavinės. Taip pastatytos miesto dalys populiarios, nes čia malonu būti, lengva orientuotis ir patogu gyventi, dirbti“, – sakė V. Buinevičius.

Nauju užstatymu mikrorajonuose galima suformuoti įvairaus tipo gatves, kitas prasmingas funkcionalias erdves: aikštes, skverus, bendruomeninius ir privačius kiemus. Kad erdvės veiktų, būtina, kad jos turėtų aiškią paskirtį, naudotojus ir šeimininką, kuris būtų atsakingas už priežiūrą.

Didžiausia mikrorajonų problema, V. Buinevičiaus teigimu – bendros, neaiškios paskirties erdvės perteklius: „Tokios erdvės yra visų ir kartu niekieno, todėl dažnai nukenčia nuo vandalizmo, jose jaučiamės nesaugiai, o savivaldybė kasmet išleidžia milijonus dideliems nefunkcionaliems plotams prižiūrėti.“

V. Landsbergio-Žemkalnio ir P. Lukšio gatvių sankirtoje esantys tipiniai daugiabučiai gyvenamieji namai.

Gatvių pakraščiai užstatomi naujų gyvenamųjų namų eile (su terasomis ir kiemeliais) bei daugiafunkciais pastatais. Esami daugiabučiai namai renovuojami.

Kalniečių gyvenamojo rajono transformacijos galimybės pagal integruoto sutankinimo strategiją. Nauju užstatymu formuojami kvartalai, perskirstomos viešosios erdvės, plečiamas diferencijuotas gatvių tinklas.

kurio pirmas aukštas skirtas viešosioms funkcijoms, o antrame įrengti butai su terasomis, paviljonas su nedidelio mastelio daugiabučiais, daugiafunkciai perimetrinio gatvės užstatymo pastatai.

Taigi mikrorajono gyventojui nebūtina kraustytis į kitą rajoną, jei jam prireikia tiesiog daugiau ploto, nedidelio kiemelio, terasos ar net atskiro sklypo. Toks pasirinkimas atveria galimybių siekti vadinamosios būsto karjeros įprastoje gyvenamojoje aplinkoje. Kai kurios tipologijos pagelbėtų ir kuriant kokybišką urbanistinę aplinką. Pavyzdžiui, paviljonas padėtų spręsti automobilių statymo problemas, o perimetrinis užstaty-

mas labiausiai pasitelktų verslui, kuris dabar dažnai verčiamas spraustis į kioskus ar nuo pagrindinių gatvių nutolusius pirmuosius daugiabučių aukštus.

V. Landsbergio-Žemkalnio gatvės pakraštys, dabartinė situacija.

Naujovės neišvengiamos Gyvenamųjų rajonų restruktūrizacijai būdingas perėjimas nuo mikrorajono kaip vieneto prie tradiciškesnės, diferencijuotu gatvių tinklu pagrįstos urbanistinės struktūros. Miesto kvartalas (angl. urbanblock) su jį ribojančiomis gatvėmis yra šimtmečius sėkmingai veikianti ir puikiai pažįstama urbanistinė struktūra.

Miesto kvartalų yra ir didžiausiuo-

Gatvės pakraščio sutankinimo pavyzdys. Tarp renovuoto daugiabučio su terasomis bei privačiais kiemeliais ir naujų namų – bendruomenės terasa, įrengta ant naujo antžeminio automobilių garažo stogo (vizualizacija).

43

situa cIJA

2013 Nr. 1 situa cIJA

2013 Nr. 1

Mažiems išlikti sunkiau Besitraukiantys periferijos miesteliai ieško galimybių pritaikyti erdvinę struktūrą naujiems poreikiams

Bitė RIMKUTĖ

Gyventojų skaičiaus mažėjimas nedideliuose miesteliuose pastebimas kur kas greičiau nei didmiesčiuose. Ištuštėjęs būstas į akis nekrinta tik daugiabučiuose, o kiauri ar lentomis užkalti individualiųjų namų langai mažuose miestuose iškart signalizuoja apie demografijos pokyčius. Apleisti periferijos masto pramonės įmonių statiniai šio paveikslo koloritą daro dar dramatiškesnį.

Kovoja už ateitį Ignalinos rajone esančio Dūkšto miestelio seniūnas Vytautas Kazėnas pripažino, kad apleisti kiūžtantys namai yra didesnė problema nei veiklą nutraukusių pramonės įmonių pastatų pritaikymas naujoms funkcijoms ar tiesiog nugriovimas. Seniūnijoms tenka ieškoti į užsienį išvykusių šių namų savininkų ir maldauti bent minimaliai apkuopti akis badančią netvarką.

Dūkšto seniūnijoje dabar sudaromas visų apleistų pastatų sąrašas – rengiamasi jį paskelbti spaudoje, interneto puslapyje, kad kada nors šiuos objektus būtų galima pripažinti neturinčiais šeimininkų. Arba sulaukti tvarkytis gebančių paveldėtojų. Niekam nebereikalingus namus tokių kaip Dūkštas miestelių seniūnai mielai nugriautų, o jų vietą panaudotų viešosioms funkcijoms, kurios galbūt padėtų išsaugoti bent likusius piliečius.

921 gyventoją turintis miestelis – tikrai ne pesimistiškiausias mažųjų Lietuvos miestelių egzistencijos pavyzdys.

Nors darbų čia vis mąžta, dūkštiečiai sugeba jų rasti artimiausiuose mies-

44

tuose: Visagine, Ignalinoje, Zarasuose, ir į didmiestį ar airijas iš čia išvykstama rečiau nei anapilin. Pasak V. Kazėno, per metus tenka palaidoti apie 30–40 seniūnijos gyventojų, džiaugiamasi, jei per tą patį laiką sulaukiama 3 naujagimių.

Bet likusių gyventojų interesais, miestelio gyvybės palaikymu rūpinamasi pagirtinai nuosekliai. Pastaraisiais metais buvo renovuoti vaikų globos namai, mokykla, kurioje telpa ne tik 180 moksleivių, bet ir vos keliolika auklėtinių turintis vaikų darželis, atnaujintas kultūros centras ir bažnyčios aplinka. Miestelis prašviesėjo sutvarkius Dūkšto ežero pakrantes – čia išpjauti seni žilvičiai, prisodinta naujų vertingų medžių. Vos prieš mėnesį kepurinė buvo šokama atidarant bendruomenės poreikiams pritaikytus buvusius administracinius Dūkšto buitinį ir seniūnijos pastatus. Buvusiame buitiniame pastate erdviose patalpose įsikūrė biblioteka. Taip pat už Europos Sąjungos (ES) fondų lėšas sutvarkyta ir jų aplinka bei viešosios erdvės. Šiaip taip susitarus su vieno apleisto namo savininku, ne kartą

degęs, sąvartynu virtęs pastatas buvo nugriautas, vietoj jo atsiras su skveru susisiekianti stacionari scena.

Jau įrengti fontano pamatai – jį miestelėnai žada pasistatyti savo jėgomis. Valdiškos kainos neįkandamos – 150 tūkst. litų už paprasčiausią fontaną, bet jo vis viena norisi, nes tai aplinkai įkvepia gyvybės, pripažino V. Kazėnas. Miesteliui pagal administracijos viziją dar trūksta maitinimo ir nakvynės vietų svečiams.

Ar visos šios pastangos padės išlaikyti esamus gyventojus? „Duok Dieve, kad padėtų“, – atsiduso Dūkšto seniūnas V. Kazėnas.

Olandai nebijo griauti Tai išties kaip tik tokios priemonės, tik gal – kiek kuklesnės, negu sau gali leisti taikyti analogiškus procesus išgyvenanti Olandijos visuomenė, patikino jauni urbanistai Justina Muliuolytė ir Tadas Jonauskis. „Lietuvoje šiandien auga tik sostinė, Olandijoje – tik didmiesčiai. O periferija tikrai traukiasi – problemos ten labai panašios į Lietuvos“, – sakė T. Jonauskis.

Urbanistikos mokslus ir darbus po studijų Vilniaus Gedimino technikos universitete Olandijoje pratęsę specialistai yra kūrę ir mažo šios šalies miestelio revitalizacijos projektą. Specialistų misija šiuo atveju

Dūkšto seniūnijos administracija stengiasi, kad gyventojai nenorėtų palikti gimtųjų namų.

Dūkšto seniūnijos nuotr.

yra padėti žmonėms sukurti strategiją, naikinančią neigiamą gyventojų skaičiaus mažėjimo duodamą efektą – kad apmirštanti artimiausia aplinka likusiesiems nekurtų depresyvios nuotaikos, kad jie turėtų kuo geresnes gyvenimo sąlygas. Tiems tikslams ir pasitelkiamos tuščius namus išgriovus atsirandančios laisvos erdvės, nenaudojamos žemės. „Olandija sprendžia problemą radikaliai – griauna likusius tuščius namus, kad neprastėtų žmonių, gyvenančių kaimynystėje, gyvenimo kokybė, – pasakojo J. Muliuolytė ir T. Jonauskis. – Be to, kuriamos strategijos, kaip panaudoti išsikrausčiusių kaimynų sklypus – gal čia galima atkelti kitame miestelio pakraštyje turėtą sklypą.

Kitas svarbus rūpestis – burti bendruomenę. Skatinami įvairiausi užsiėmimai, asociacijos, bendrijos – visa, kas gali pagyvinti socialinį gyvenimą.

Kad tai, kas mieste yra visiškai natūralu – daugybė įvairiausios veiklos bet kuriame taške – čia būtų gerai orga-

nizuota. Bendruomenės įtraukiamos į miestelių plėtros, revitalizacijos planavimą, joms sudaromos galimybės naudoti dirbtuvėms ar pramogoms ištuštėjusias mokyklas, pramonės pastatus, fermas. Mes vieną ištuštėjusią mokyklą pavertėme kažkuo panašiu į zoologijos sodą, kur maži vaikai gali matyti, kaip auginami gyvūnai.“

Puoselėja miestelių savitumą Kitas itin efektyvus nedidelių miestelių regeneracijos palaikymo veiksnys – identiteto puoselėjimas. „Kiekvienas miestelis turi ką nors išskirtina – gal iš čia kilęs garsus rašytojas, gal nepaprasta vieta upės vingyje ar ant kalno.

Tie išskirtiniai elementai, jų puoselėjimas tikrai vienija bendruomenę, tuo didžiuojamasi. Man atrodo, kad tai vienas pagrindinių dalykų – žmonės turi didžiuotis savo gyvenamąja vieta. Bet taip būna ne visada. Mes vasarą važinėjame po Lietuvą dviračiais. Vienur

išgirstame tik skundų dėl sunkaus gyvenimo, o kitur – krūvas istorijų ir seniausių gražiausių legendų“ , – lygino T. Jonauskis.

Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, daugeliui mažų ir, regis, žalių periferijos miestelių labai trūksta sutvarkytų žaliųjų erdvių. T. Jonauskis ir J. Muliuolytė pabrėžė kalbantys ne apie krūmynus ar gėlynus, kurių įprastai nestinga prie kiekvienos sodybos Lietuvos miesteliuose, bet apie organizuotas viešąsias erdves. Ir jų sutvarkymas nekainuoja milžiniškų pinigų, be to, pastaraisiais metais buvo gana dosniai finansuojama iš ES fondų. Skverai, parkai ir panašios erdvės galėtų tarnauti bendruomenės interesams, čia galėtų rinktis ir maži, ir seni.

Tiesa, miestų plėtros specialistai tvirtina, kad kartais, gyventojams pageidaujant turėti gražią aikštę bendruomenės susibūrimams, paaiškėja, kad nėra nė vienos pėdos laisvos žemės tam reikalui – visą ją išsidaliję gyventojai.

Aukštomis tvoromis nuo bendruomenės šiandien savo erdves atitvėrusios daugumos miestelių bažnyčios, gyvybės stinga ir miestelių gatvėse, kuriose kartais užtektų pastatyti porą suolelių kaimynams susėsti.

45

pro jektas

2013 Nr. 1 naujie nos

2013 Nr. 1

kaimynystė

Bendrovės „YIT Kausta“ vadovas Kęstutis Vanagas (nuotr. kairėje) apdovanojo geriausiu pripažinto projekto „Mano krantas“ autorių Tomą Kriaučiūną.

A. Koroliovo nuotr.

Statytojai sulaukė lengvatos Naujas reglamentas turėtų paskatinti apsieiti be nuosavo automobilio

Bendrovės „YIT Kausta“ surengto architektūros idėjų konkurso gyvenamajai statybai 3,4 hektarų ploto sklype Kaune dalyviams teko sunkesnė užduotis. Nors jiems nereikėjo jaudintis dėl to, ką matys būsimieji Brastos kvartalo Vilijampolėje gyventojai – prieš jų langus kitapus Neries atsivers viena ro-

Projektas „Mano krantas“.

46

mantiškiausių panoramų: Kauno pilis, senamiestis ir santaka, – teko pasirūpinti tuo, kad nenusiviltų žvelgiantieji iš priešingo kranto.

Laimėjo tie, kurie atsižvelgė į tokį išskirtinį būsimo kvartalo kontekstą.

Architekto Gintaro Čaikausko vadovaujama komisija geriausiu išrinko

architekto Tomo Kriaučiūno vadovaujamos bendrovės „Antra kryptis“ projektą „Mano krantas“. Siekdami nenustelbti senamiesčio panoramos, šio projekto autoriai pasiūlė statyti įvairių aukščių upės link žemėjančius namus. Jų kiemai orientuojami į upę.

Derinantis prie senamiesčio, pasirinkti šlaitiniai stogai. Brastos kvartalo namuose būtų iki 700 butų.

Taip pat būsimame kvartale siūloma suformuoti pasivaikščiojimams skirtą krantinės zoną. Ši vieta, architektų nuomone, turėtų tapti visiems miestiečiams skirta viešąja erdve.

Krantinė ir pėsčiųjų alėja būtų skirtos ilgesniems pasivaikščiojimams, aktyviam laisvalaikiui bei sportui.

Kvartalo ribose pažymėtos ir vidinės žaliosios pasivaikščiojimo zonos. Pėsčiųjų alėjose galėtų įsikurti kavinukės ar mažos kepyklėlės, gėlių, suvenyrų parduotuvėlės.

Konkurso organizatoriai bendrovė „YIT Kausta“ paskelbė, kad darbus Brastos kvartale planuojama pradėti 2014 metais. Jei nesisektų bendradarbiauti su konkurso nugalėtojais, realizuoti gali būti pasirinktas antrąją vietą užėmęs bendrovės „Dviejų grupė“ darbas. Iš viso konkursui buvo pasiūlyta 10 architektų darbų.

Nemažai daliai pasaulio priimtinas gyvenimas be nuosavo automobilio, vienu automobiliu disponuojantys keli bendraturčiai, draudimas net patekti privačia transporto priemone į tam tikras miesto teritorijas daugumai Lietuvos gyventojų skamba kaip baisiausias košmaras. Taip yra pirmiausia todėl, kad daugelis nė nėra patyrę, kokia patogi gali būti viešojo transporto sistema. Mūsų šalyje darnaus visuotinio naudojimosi visuomeniniu transportu vizija – ne pačiose artimiausiose valdininkų strategijose.

Bet kaip tik tokia vizija tapo vienu motyvų priimant nekilnojamojo turto (NT) plėtotojams itin svarbų sprendimą dėl automobilių vietų normatyvų. Vadovaujantis anksčiau galiojusiu statybos techniniu reglamentu, automobilio laikymo vietą buvo privalu įrengti kiekvienam butui. Aplinkos ministerijai praėjusį rudenį pakoregavus statybos techninį reglamentą, savivaldybėms atrištos rankos savo nuožiūra nustatyti privalomų įrengti automobilių vietų skaičių.

Vilniaus miesto taryba NT plėtotojams naštą iškart palengvino – patvirtinta tvarka, pagal kurią vienam butui sostinės senamiestyje ir jo apylinkėse

užtenka įrengti ne mažiau kaip 0,5, pagrindiniame miesto centre – 0,75, likusioje miesto dalyje – 1 stovėjimo vietą vienam butui. O mašinų savininkų rūpesčius planuojama sumažinti statant kvartalines bendrojo naudojimo automobilių stovėjimo aikšteles.

Beje, tuo pačiu sostinės savivaldybė numatė galimybę dar labiau palengvinti šią naujas statybas centrinėje miesto dalyje apsunkinančią naštą. Koeficientą NT plėtotojai gali susimažinti net iki 0,25, jei į miesto biudžetą už kiekvieną papildomą neįrengtą automobilių vietą sumokės 15 tūkst. litų kompensaciją. Tiesa, planai visas tokiu būdu surinktas lėšas nukreipti tikslinei paskirčiai – bendrojo naudojimo stovėjimo aikštelėms įrengti – kol kas neįteisinti. Viskas priklausys nuo savivaldybės geranoriškumo ir sumanumo ieškant Vilniaus centre aikštelėms vietos. Nors, panašu, labiau tikimasi esminės permainos – kad gyventojai įpras naudotis visuomeniniu transportu.

Naująją tvarką palaikančios Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) direktoriaus Mindaugo Statulevičiaus nuomone, toks netesybų mokestis turėtų būti dar mažesnis,

mat skaičiuojama, kad įrengti vieną automobilių statymo vietą kainuoja 20–30 tūkst. litų. Juolab kad, LNTPA vertinimu, poreikis tokios rūšies nuosavybei augti neturėtų: į miesto centrą atsikraustantys gyventojai dažnai išvis atsisako mašinos – ji jiems nebūtina. „Jau kurį laiką stebima tendencija, kad plėtotojams geriausiai sekasi parduoti mažos kvadratūros butus.

Tokius renkasi jauni žmonės, jaunos šeimos pirmajam būstui, taip pat vyresnio amžiaus gyventojai, pardavę būstą senesniuose namuose ir ieškantys mažesnio, kurį išlaikyti būtų ne taip brangu. Tokiam segmentui automobilių vietų reikia kur kas mažiau, arba jų išvis atsisakoma. O dabar galiojantys reikalavimai tik brangina būstą, tuo pačiu įšaldomos investuotojų lėšos“, – sakė LNTPA direktorius M. Statulevičius. Pastaruoju metu tebuvo išperkama apie 50–70 proc. stovėjimo vietų.

Tiesa, LNTPA atkreipia dėmesį, kad tikrai ne visi asociacijos nariai skubės naudotis naujosiomis lengvatomis.

Viskas priklauso nuo projekto ir kam skirtas būstas – dėl automobilių vietų trūkumo tam tikrais atvejais smuktų būsto vertė.

47

2013 Nr. 1 finan sai

2013 Nr. 1

Vladas ŠERELIS

Energinis pastatų efektyvumas – šiandien bemaž kiekvienam statybininkui girdėtas žodžių junginys. Tačiau į jo reikšmę įsigilinti linkę tikrai ne visi. Vieni iš nežinojimo, kiti šiaip nemato būtinybės, nes yra įsitikinę, kad stato gerai ir tobulėti nebereikia. Galvojantieji apie kokybę viliasi, kad energinio naudingumo sertifikatai, kuriuos privalu pateikti parduodant būstą, privers susimąstyti ir siekti aukštesnės darbų kultūros.

Pirmenybė – kitiems kriterijams Energinio naudingumo sertifikatai – be abejonės, pozityvus žingsnis kalbant apie būsto kokybę, tačiau kol kas jie į pirmąją vertinimo kriterijų poziciją nepatenka. Nekilnojamojo turto bendrovės „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas Saulius Vagonis sakė, kad būsto vertei didžiausią įtaką daro jo buvimo vieta. „Galima pastatyti energiškai ypač efektyvų namą, pavyzdžiui, Naujojoje Akmenėje, bet jis bus pigesnis nei butas senos statybos daugiabutyje sostinės Žvėryno ar Antakalnio rajone. Jeigu kalbėtume apie būstą analogiškose vietose, žinoma, jo eksploatavimo išlaidos yra labai svarbios. Tačiau mokėjimų už šildymą dydis aktualesnis ekonominės klasės būsto pirkėjams.

Jeigu žmogus perka milijono ar dviejų milijonų litų vertės namą, mokėti už šildymą tūkstantį litų ar pusantro jam nėra svarbu“, – sakė S. Vagonis.

Jis teigė, kad kol energinio naudingumo sertifikatai nebuvo privalomi, jais pirkėjai mažai domėdavosi. Sertifikatai būdavo tarsi procedūros detalė, lyg kokia pažyma. Ir jeigu jų nereikalaudavo, maža kas apsisunkindavo papildoma procedūra. Energinio naudingumo sertifikatas labiau laikomas vienu iš biurokratinių dokumentų, o ne naudinga informacija. S. Vagonio

48

nuomone, galbūt bėda yra tai, kad nepasidomima energinio naudingumo sertifikatų turiniu.

Vadovaujasi subjektyvia nuomone Nekilnojamojo turto ekspertas pripažino, kad pirkėjai būstą dažnai renkasi vadovaudamiesi subjektyvia nuomone. Nesistengiama pasidomėti dokumentais, pirmiausia svarbu statytojo reputacija, teiraujamasi kaimynų atsiliepimų ir panašiai. „Dokumentų svarba čia nėra dar labai didelė. Tačiau nespėliosiu, ar perskaitęs energinio naudingumo sertifikato turinį pirkėjas pakeis sprendimą, jeigu kiti veiksniai jį įtikino rinktis būstą arba jo nesirinkti. Ir nežinau, ar greitu laiku gali keistis žmonių samprata“, – kalbėjo S. Vagonis.

Yra ir kitas aspektas – būstą ketinantys pirkti gyventojai, be jokios abejonės, domisi, ar daug tenka mokėti už šildymą, būsto išlaikymą.

Prašoma parodyti sąskaitas, kuriose užfiksuotas energijos naudojimas.

Toks metodas žmonėms atrodo patikimesnis nei energinio naudingumo sertifikatas.

Kartais nežino, ką stato Bemaž 90 proc. statybininkų tvirtina rekomenduojantys klientams statyti

kuo aukštesnės energinio naudingumo klasės pastatus, tačiau maždaug trečdalis jų negali pasakyti, kokius objektus stato patys: A, B ar C klasės.

Tokią tiesą atskleidė praėjusių metų vasarą visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atlikta architektų, projektuotojų bei statybos darbų vadovų apklausa apie Europos Sąjungos (ES) direktyvą, nurodančią, kad jau po kelerių metų reikės projektuoti ir statyti tik energiškai efektyvius namus.

Iš gautų apklausos rezultatų matyti, kad 60 proc. respondentų rengdamiesi namo statybai galvoja, kokios energinio naudingumo klasės jis bus.

Tačiau pasitikslinus paaiškėja, kad energiškai efektyvių namų neprojektuoja ir nestato net 65 proc. apklausoje dalyvavusių specialistų. Jie tvirtina, kad nėra poreikio rinkoje, didelės projektavimo ar statybos sąnaudos, be to, trūksta patirties.

Statybos produkcijos sertifikavimo centro duomenimis, Lietuvoje sertifikuoti 4224 gyvenamosios paskirties vieno ir dviejų butų pastatai, tarp kurių A ir A+ klasės namų – tik 8. Daugiausia yra sertifikuotų C klasės namų (47 proc.).

Vadovaujantis šiandien galiojančiais teisės aktais, minimalūs energinio naudingumo reikalavimai naujiems pastatams – C klasė. Specialistų nuomone, tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl šios klasės sertifikuotų gyvenamųjų namų Lietuvoje šiandien daugiausia.

Mat didžioji dauguma minimalius reikalavimus traktuoja kaip aukščiausius, nes to pakanka. Įsigaliosianti ES direktyva, pagal kurią nuo 2020 metų mūsų šalyje visi naujai statomi gyvenamieji namai turės būti energiškai efektyvūs, gali būti viena priemonių, kuri paskatins žmones susimąstyti apie didesnių investicijų atsiperkamumą. O tai, tikėtina, sukurs poreikį statyti aukštos klasės

Saulius Vagonis Bendrovės „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas

Sertifikatai būdavo tarsi procedūros detalė, lyg kokia pažyma. Ir jeigu jų nereikalaudavo, maža kas apsisunkindavo papildoma procedūra.

“

Energinio naudingumo sertifikatas: trukdį matome, naudos – ne

“

naujie nos

namus. Vis dėlto šiandien didelė dalis specialistų mano, kad naujai statomų namų, kurie atitiks ES direktyvą, statybų kaina didės. Be to, tokio pastato vertė irgi bus didesnė už statytų anksčiau.

Robertas Encius

Statybos produkcijos sertifikavimo centro direktorius

Manau, visiškai normalu pateikiant skelbimą apie parduodamą būstą kartu paskelbti ir informaciją apie jo energinę klasę. Tai informacinė priemonė: kiek pastatas naudoja energijos, kiek energijos naudojimas atsilieka nuo nustatytų normų ar jas lenkia. Jeigu kas mano, kad čia yra mūsų valdžios sugalvota prievolė, skirta tam, kad kas nors galėtų neva papildomai užsidirbti – labai klysta.

Tai Europos Tarybos patvirtinta direktyva, ir ji yra privaloma. Manau, bus žengtas dar vienas žingsnis kokybės link.

Pastatų sertifikavimo paslaugos Lietuvoje yra vienos pigiausių Europos Sąjungoje. Buto įvertinimas kainuoja nuo 100 iki 400 litų.

Didelių statinių kainuoja daugiau.

Energinio naudingumo sertifikate privalu nurodyti energinio naudingumo klasę, energijos sąnaudas šildymui. Jeigu pastatai yra A, A+ ar A++ energinio naudingumo klasės, jiems privalu atlikti ir sandarumo įvertinimą. Žinoma, san-

Nors skaičiuojama, kad investicijos į energiškai ypač efektyvius namus yra apie 30 proc. didesnės, realios statybos parodė, kad pastatyti pasyvųjį namą kainuoja tik apie 10 proc. daugiau už įprastą.

darumą galima matuoti ir mažesnės energinio naudingumo klasės pastatuose, tačiau toks tyrimas jiems nėra privalomas.

Nuo praėjusių metų sertifikuojant būstą būtina atsižvelgti ir į alternatyvių energijos šaltinių naudojimą juose, jeigu tokių yra įrengta.

Tačiau pagrindiniai dalykai, į kuriuos žiūrima, yra konstrukcijų sandarumas, šilumai neskvarbios sandūros bei konstrukciniai mazgai.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad Statybos produkcijos sertifikavimo centras neteikia pastatų energinio sertifikavimo paslaugų. Tuo verčiasi ekspertai ar tokius ekspertus vienijančios įmonės – tokių, aktyviai veikiančių, šiuo metu Lietuvoje yra apie du šimtus.

Būsto pirkėjams informacija apie energinį pastatų naudingumą dažniausiai turėtų būti išties vertinga.

Jau dabar yra pavyzdžių, kai daug energijos naudojantis būstas nėra paklausus, butai prastos kokybės daugiabučiuose parduodami labai vangiai. Ateityje kokybės reikalavimai tik didės, nes niekas nenori mokėti didelių sąskaitų už šildymą.

Todėl nekilnojamojo turto plėtotojams reikės labai pasitempti.

49

žvilgs nis

2013 Nr. 1

2013 Nr. 1 žvilgs nis

vyko ne kompleksiškai, bet etapais: vienais metais keisti langai, kitais tvarkyti šilumos mazgai, po to šiltinti stogai, sienos.

Tokio viešosios paskirties pastatų modernizavimo trūkumas buvo ne tik nekompleksiškumas, bet ir tai, kad maža kam rūpėjo darbų sąnaudos bei tokių darbų kokybė. Dėl to toks pastatų modernizavimas duoda gerokai mažesnį efektą, negu laukiama. Būtent viešosios paskirties namų modernizavimas leido nepagrįstai didinti darbų sąnaudas, neužtikrinta ir reikia-

tuo metu šalies gyventojų pajamos buvo gerokai mažesnės. Kartu su tuomete Statybos ministerija siūlėme Energetikos ministerijai dalį finansų, biudžete numatytų kurui pirkti, skirti daugiabučiams gyvenamiesiems namams modernizuoti.

Modernizuotų namų energijos poreikis būtų sumažėjęs, ilgainiui būtų mažėję ir finansiniai poreikiai kurui.

Mūsų siūlymas tuometės Energetikos ministerijos nesudomino. Pastarieji dvidešimt metų parodė, kad buvome teisūs: valstybei didinant finansinę pa-

tas tuometės Statybos ministerijos užsakymu, nes viešojoje erdvėje buvo atkakliai teigiama, kad šie namai neilgaamžiai, todėl juos modernizuoti neapsimoka. Norminis statinių ilgaamžiškumas siejamas su pagrindinių laikomųjų konstrukcijų medžiagomis. Visos laikomosios stambiaplokščių namų konstrukcijos pagamintos iš gelžbetonio. Vadinasi, jų norminis ilgaamžiškumas svyruoja nuo 100 iki 150 metų.

Tyrimų rezultatai akivaizdžiai patvirtino viešosios erdvės teiginių ne-

ma kokybė. Ir tai irgi viena priežasčių, kodėl daugiabučių gyventojai neskuba modernizuoti net tų namų, kuriuose susikūrusios bendrijos.

ramą gyventojams, pastebimas šioks toks pastatų modernizavimo proceso pagyvėjimas. Net dabar, pagerėjus ekonominei šalies situacijai, valstybės parama stimuliuoja modernizavimo procesą. Deja, dėl jau minėtų priežasčių šiam tikslui jau reikia gerokai daugiau finansinių išteklių. Žurnale „Statyba ir architektūra“ (1998 metai, Nr. 11) pristatėme mūsų atliktų pirmųjų (pastatytų 1959-aisiais) stambiaplokščių daugiabučių namų Vilniaus mieste techninės būklės tyrimų rezultatus. Darbas atlik-

pagrįstumą. Šių namų pagrindinių laikomųjų konstrukcijų (sienų, perdangų, laiptų) nusidėvėjimas buvo nežymus. Didžiausias nusidėvėjimas (iki 50 proc.) buvo susijęs su nepagrindiniais stambiaplokščių namų elementais: parapetais, stogeliais, balkonais. Nors pastatytų stambiaplokščių daugiabučių gyvenamųjų namų turime net keturių serijų, kurios skiriasi ne vien tobulesnėmis elementų tarpusavio jungtimis, bet ir vis geresniu butų planavimu, suprantama, kad jų architektūriniai sprendi-

Kompleksinis daugiabučių

gyvenamųjų namų modernizavimas Prof. habil. dr. Josifas Parasonis VGTU Statybos fakulteto Architektūros inžinerijos katedros vedėjas

Lietuvai tik atgavus nepriklausomybę daugiabučių gyvenamųjų namų modernizavimas (ypač išorės atitvarų termodinaminių charakteristikų gerinimas, šildymo sistemų tobulinimas) tapo būtinas. Nors pradėjome jau trečią laisvos Lietuvos dešimtmetį, vis dar esame šio proceso pradžioje. Per dvidešimt metų įgyvendinti keli pilotiniai projektai, tarp kurių buvo net tokių, kai buvo šiltinama vos viena galinė namo siena. Daugiausia buvo pakeista langų išorės atitvarose, nemažai gyvenamųjų namų sutvarkė šiluminius mazgus. Kompleksiškai modernizuotiems daugiabučiams gyvenamiesiems namams suskaičiuoti nereikia abiejų rankų pirštų.

50

Kokybė maža kam rūpėjo Visas gyvenamasis mūsų šalies fondas sudaro per 80 mln. kvadratinių metrų ploto, modernizavimo reikalauja apie 65 mln. kvadratinių metrų.

Apie 70 proc. šalies gyventojų gyvena daugiabučiuose, statytuose 1961– 1990 metais, kurių daugumą sudaro stambiaplokščiai namai. Lietuvos būsto strategija ir daugiabučių namų modernizavimo programa iki 2020 metų numato sutvarkyti apie 26 tūkst. namų. Apskaičiuota, kad energijos sąnaudos galėtų sumažėti apie 30 proc., o tai leistų sutaupyti maždaug 41 mln. litų kasmet.

Daugiabučių gyvenamųjų namų modernizavimo programos nevykdymo priežastys – kelios. Pagrindinė yra ta, kad paskutiniame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje, kai šalies gyventojai privatizavo net 95 proc. gyvenamojo ploto, valstybės institucijos nusprendė, kad modernizavimas yra privatus reikalas. Ir todėl (nors, šių eilučių autoriaus manymu – ne vien) visus modernizuoti turimus finansinius išteklius nukreipė viešosios paskirties objektams. Beje, tenka konstatuoti, kad viešųjų pastatų modernizavimas

Valstybės parama būtina Šių eilučių autorius kartu su kolegomis dar 1992–1993 metais visuomeniniais pagrindais gvildeno daugiabučių gyvenamųjų namų šiltinimo problemas. Jau tada prieita prie išvados, kad be rimtos valstybės paramos modernizavimo nevyks, juolab kad

51

žvilgs nis

2013 Nr. 1

2013 Nr. 1 i STATYBA IR ARCHITEKTŪRA i R

niai jau yra seni. Todėl rengiant tokių daugiabučių atnaujinimo projektus tikslinga ieškoti sprendimų, ne tik taupančių energinius poreikius, bet ir gerinančių architektūrinius planinius sprendinius.

Nors po šių tyrimų praėjo beveik 15 metų, ir šiandien daugiabučių modernizavimas yra ekonomiškai pagrįstas, nes vertinant pagrindines laikomąsias konstrukcijas jų liekamasis ilgaamžiškumas (skaičiuojant nuo 2013 metų) yra ne mažesnis kaip 50 metų. Užsienio specialistų skaičiavimais, statinių modernizavimas yra prasmingas, kai jo rezultatais galima naudotis ne mažiau kaip 20 metų.

Būtina Vyriausybės programa 2008–2009 metais Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos fakulteto Architektūros inžinerijos katedros magistrantūros studijų studentas, vadovaujant šių eilučių autoriui, gvildeno Vilniaus miesto daugiabučių gyvenamųjų namų modernizavimo kvartalais (mikrorajonais) tikslingumą ir metodinius šio proceso principus.

Didėjant fiziniam ir moraliniam daugiabučių gyvenamųjų namų nusidėvėjimui, beje, ne tik pačių pastatų, bet ir jų grupių, kvartalų, mikrorajonų, būtina modernizuoti pastatus

kompleksiškai. Kaip minėta, šiuo metu įvairios programos to nenumato.

Tikslinga kompleksiškai ištirti gyvenamąją kvartalų (mikrorajonų) aplinką: įvertinti architektūros, techninius bei ekonominius kriterijus, parengti ir patvirtinti moksliškai pagrįstą kompleksinio daugiabučių gyvenamųjų namų modernizavimo metodiką. Tokios metodikos metmenys aptarti minėtame baigiamajame magistrantūros studijų darbe.

Kompleksinio modernizavimo metodika numato kompleksinį priešprojektinėje stadijoje esamos situacijos įvertinimą, kuris ir yra modernizavimo projekto rengimo bei realizavimo pagrindas. Kompleksinio modernizavimo projekto dedamoji yra ir modernizuoto kvartalo naudojimo priežiūros programa.

Kvartalo (mikrorajono, miesto) architektūros vertinimo kriterijai yra pastatai, urbanistinė situacija, paminklosaugos reikalavimai, inžinerinė, socialinė infrastruktūra ir kt. Čia sudėtingiausia yra nustatyti konkrečius vertinimo kriterijus ir parametrus. Pavyzdžiui, sovietmečiu vyravo laisvas miestų planavimas, o tai leido sukurti daug unikalių erdvių (Vilniaus miesto Lazdynų, Žirmūnų mikrorajonai), kurios atsiradus privačiai nuosavybei ir nevyraujant kompleksiniam požiūriui keičiamos negrįžtamai. Vadinasi, rei-

kia atlikti esamų teritorijų (kvartalų, mikrorajonų) užstatymo tankinimo galimybių studiją.

Techninės vertės kriterijai yra statinių konstrukcijų ir jų inžinerinių sistemų, įskaitant energinį auditą, diagnostika, taip pat lauko inžineriniai tinklai. Šios kriterijų grupės parametrų nustatymas yra dažniausiai žinomas, nemaža dalis jau net sunormuota. Nors, pavyzdžiui, fizinis leistinas laikomosios konstrukcijos nusidėvėjimas nėra sunormuotas.

Ekonominės vertės kriterijai galėtų būti: gyvenamųjų namų iki ir po modernizavimo vertė pinigine išraiška; teritoriniai kvartalo (mikrorajono, miesto) modernizavimo prioritetai; ekonomiškai pagrįsta kompleksinio modernizavimo kaina.

Matyt, daugiabučių gyvenamųjų namų kompleksinio modernizavimo dedamoji turėtų būti ir sutvarkytų pastatų bei juos supančios erdvės naudojimo priežiūra. Kol kas ji šalyje vykdoma prastai, nors norminant šį procesą nuveikta nemažai.

Būtina susitarti ir sunorminti kompleksinio modernizavimo (pastato, kvartalo, mikrorajono, miesto) sąvokas ir parengti ilgalaikę daugiabučių gyvenamųjų namų modernizavimo programą, kurią patvirtintų Vyriausybė.

STUDIJUOKITE ARCHITEKTŪROS INŽINERIJĄ Vilniaus Gedimino technikos universitete

Architektūros inžinerija – tai programa, įvertinanti, kad projektuojant statinį ryšys tarp architektūros ir konstrukcijų sprendinių yra ypač glaudus. Statika ir estetika – neatskiriamos statinio dalys. Negalima jo projektavimą traktuoti tik kaip architektūros uždavinių sprendimą, nepaisyti statinio struktūros skaičiavimo parametrų, inžinerinės įrangos bei ekonomikos dėsnių. Specialistų rengimas pagal Architektūros inžinerijos programą leidžia mažinti vis didėjančią atskirtį tarp architektūros bei inžinerijos ir gerina statinių projektų kokybę.

Architektūros inžinerijos specialybės privalumai Ar • Nuolatinis specialistų poreikis • Įdomus, kūrybinis darbas • Paklausos didėjimas tarptautinėje rinkoje • Darbo sričių įvairovė • Geros perspektyvos tapti projektų vadovais

Architektūros inžinerijos katedra Katedroje dirba 10 dėstytojų, iš jų 4 pelnė mokslo vardus ir laipsnius; studijuoja 4 doktorantai. Pagrindinė mokslinės veiklos kryptis – architektūros ir inžinerijos sąsajos.

Sandarinimo juosta, tinkama naudoti bet kokiomis sąlygomis

Langų montuotojai gauna įvairiausių pasiūlymų naudoti vienokias ar kitokias sandarinimo juostas.

Akivaizdu, vienų kokybė geresnė, kitų – ne tokia gera. Kalbant apie langų montavimo darbus šaltu oru, tinkamos tikrai ne bet kokios sandarinimo juostos.

Kompanija 3M siūlo hidroizoliacinę sandarinimo juostą „3M All Weather

Flashing Tape 8777“, kuri gali būti naudojama ir už lango termometrui rodant neigiamą temperatūrą. „Šis produktas, kitaip nei kitų gamintojų siūlomos langų sandarinimo juostos, unikalus tuo, kad prilimpa prie paviršiaus net ir spaudžiant šalčiui. Neprireikia jokių papildomų juostos tvirtinimo priemonių, jokių kabių ar kniedžių, kurios pažeidžia juostą ir sudaro sąlygas skverbtis drėgmei“, – sakė įrankių centro „Stokker“ Vilniaus regiono padalinio vadovas Darius Utka.

Apsauginis popierius sandarinimo juostą dalija į dvi dalis, todėl patogu tiksliai užsandarinti kampus. Kompanijos 3M siūlomos juostos turi daug pranašumų, palyginti su kitų gamintojų analogiškais produktais: juostos limpa net prie drėgnų paviršių, geram sukibimui nereikalinga teigiama temperatūra.

D. Utka teigė, kad juostos „3M All Weather Flashing Tape 8777“ klijų neveikia saulės spinduliai, šildant jie netampa tąsūs ir nepraranda ypatybių. Juostos atsparios UV spinduliams ir neuždengtos gali būti net šešis mėnesius. Per tą laiką jos išlaiko sandarumo ypatumus, nepraleidžia į konstrukcijas drėgmės. Tačiau langų montuotojams svarbiausias rodiklis turėtų būti tai, kad juostas galima montuoti ir esant 49 laipsnių karščiui, ir 18 laipsnių šalčiui.

Kompanijos 3M sandarinimo juostos dera bemaž su visomis statybinėmis sandarinimo priemonėmis, nesukeliama neigiama reakcija nei su poliuretano putomis, nei su silikoniniais hermetikais ar sintetiniu kaučiuku.

Sandarinimo juostos „3M All Weather Flashing Tape 8777“ tinkamos

Sandarinimo juostos tinkamos ne tik langams montuoti. Jas galima naudoti izoliuojant konstrukcijas aplink palanges, stoglangius, galima užsandarinti hidroizoliacinių plėvelių sandūras ar pažeidimus. ne tik langams montuoti. Jas galima naudoti izoliuojant konstrukcijas aplink palanges, stoglangius, galima užsandarinti hidroizoliacinių plėvelių sandūras ar pažeidimus. Įvairios įrangos, pavyzdžiui, ventiliacijos ortakių, jungtys su konstrukcijomis irgi gali būti tinkamai užsandarinamos nuo drėgmės. Šitaip patiriami mažesni šilumos nuostoliai, be to, išvengiama nepageidaujamo sienų drėkimo ir galimo pelėsio atsiradimo.

Tam, kad sandarinimo juosta tvirtai laikytųsi, paviršiai turi būti švarūs, nedulkėti. Nors juostos yra gana tvirtos, vis tiek derėtų vengti aštrių briaunų, išsikišimų, kurie gali pažeisti gaminį.

Daugiau informacijos: www.iak.st.vgtu.lt 52

53

2013 Nr. 1 renova cija

reno vacija 2013 Nr. 1

Norite taupyti pinigus už šilumą?

Renovuokite namą.

Ekspertai vieningai sutaria, o šilumos naudojimo statistika patvirtina, kad daugiabučio namo renovacija yra pagrindinis kelias norint sutaupyti pinigų už šilumą. „Tai – faktas. Jau dešimtmetį analizuojame skirtingų šalies miestų šilumos naudojimo duomenis. Jie patvirtina, kad šilumos naudojimas ir mokėjimai už šildymą skirtingos būklės namuose gali skirtis iki keturių kartų, nors ir šilumos kaina, ir butų plotas yra tokie pat“, – teigė Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) prezidentas Vytautas Stasiūnas.

Lygina su automobiliu Eksperto teigimu, šiai situacijai atskleisti tinka senas, bet geras daugiabučių namų palyginimas su skirtingos būklės automobiliais. „Naujas ir ekonomiškas automobilis kelionei Vilnius–Kaunas sunaudoja 7 litrus degalų, senesnis – 15 litrų. Taigi, nors atstumas ir degalų kaina (5 litai) abiem

54

mašinoms vienodi, viena jų degalų sunaudos už 35 litus, kita – už 75. Taip ir su daugiabučiais namais: šilumos kaina tame pačiame mieste yra vienoda, o energijos naudojimas skiriasi net kaimyniniuose namuose“, – pasakojo V. Stasiūnas.

Anot jo, būtent sunaudotos energijos kiekis turi didžiausią įtaką galutiniams mokėjimams už šilumą. „Kuo daugiau šilumos sunaudojame, kuo

daugiau jos iššvaistome pro kiaurus namų stogus, sienas, tuo daugiau už ją sumokame. Kuo namas efektyviau naudoja šilumą, tuo mokėjimai mažesni“, – teigė V. Stasiūnas.

Danai naudoja mažiau LŠTA duomenimis, naujos statybos daugiabučių, efektyviai naudojančių šilumą, Lietuvoje tėra 4,6 proc. Iš dalies nedaug šilumos naudoja dar 17,3 proc. namų. Daugiausia daugiabučių mūsų šalyje – 55,7 proc. – nešiltinti senos statybos pastatai, naudojantys daug šilumos. Prasčiausių namų kategoriją sudaro 22,4 proc. daugiabučių – juose šilumos sunaudojama daugiausia. Be abejo, ir mokėjimai už šilumą šių namų gyventojų kišenei – patys skaudžiausi.

V. Stasiūnas pateikė Danijos, kurioje šilumos švaistymas daugiabučiuose jau sutramdytas, pavyzdį. Šioje šalyje, kurios klimato sąlygos yra la-

bai artimos Lietuvai, 1 kvadratiniam metrui buto ploto daugiabučiuose šildyti vidutiniškai sunaudojama beveik keturis kartus mažiau šilumos nei Lietuvoje. „Praktiniai pavyzdžiai rodo renovacijos naudą, turime tokias pat galimybes kaip danai, tereikia iniciatyvos ir noro“, – įsitikinęs V. Stasiūnas.

Didžiausios sąskaitos – švaistūnams V. Stasiūno žodžius iliustruoja naujausia šilumos naudojimo statistika.

Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos duomenimis, 2012-ųjų gruodį senos statybos daugiabučiuose, kuriuose gyvena daugelis šalies gyventojų, 60 kvadratinių metrų ploto butui šildyti vidutiniškai sunaudota apie 1500 kWh per mėnesį. Mokėjimai už šildymą miestuose, kuriuose šiluma gaminama iš gamtinių dujų, naujų ar renovuotų daugiabučių 60 kvadratinių metrų ploto butuose vidutiniškai

sudarė vos apie 160 litų, senos statybos nešiltintuose namuose – apie 465 litus, labai prastos būklės namuose – apie 650 litų ir daugiau. Anot V. Stasiūno, mokėjimai didžiausiuose šalies miestuose, kuriuose plačiai naudojamos dujos – panašūs.

Vilniečiai už 60 kvadratinių metrų ploto buto šildymą standartiniuose senos statybos daugiabučiuose už praėjusių metų gruodį mokėjo vidutiniškai 447 litus, prasčiausios būklės – apie 625 litus ir daugiau, naujuose namuose – 152 litus. Sostinėje šilumos kaina sudaro 29,79 ct/kWh. Kaune šiluma kainuoja 32,56 ct/ kWh. Laikinojoje sostinėje 60 kvadratinių metrų ploto buto šildymas standartiniuose senos statybos namuose už 2012 metų gruodį vidutiniškai atsiėjo 488 litus, prasčiausios būklės – apie 684 litus ir daugiau, naujuose namuose – 166 litus.

Klaipėdiečiai už 60 kvadratinių metrų ploto buto šildymą standartiniuose senos statybos daugiabučiuose už gruodį mokėjo vidutiniškai 422 litus, prasčiausios būklės – apie 590 litų ir daugiau, naujuose namuose – 143 litus. Uostamiestyje šilumos kaina sudaro 28,10 ct/ kWh. Šiauliuose praėjusiais metais biokuro naudojimas išaugo iki 38 proc., ir šilumos kaina sumažėjo iki 26,15 ct/kWh. Čia gyventojams šiluma už gruodį atsiėjo mažiau – apie 392 litus už 60 kvadratinių metrų ploto buto šildymą nešiltintuose senos statybos namuose.

Biokuras mažina kainas „Šiaulių pavyzdys rodo, kad nerenovuoti namai – tik viena medalio pusė, turint omenyje dideles sąskaitas už šildymą. Kita svarbi detalė – šilumos kaina, kuri tiesiogiai priklauso nuo naudojamo kuro kainos“, – teigė V. Stasiūnas. Todėl mažiausiai už šilumą moka naujų ar renovuotų namų gyventojai tuose miestuose, kurie plačiai naudoja biokurą. Šiuo metu vietos kuro kaina yra beveik tris kartus mažesnė už importuojamų gamtinių dujų. „Vėl prisiminkime mašinas. Jei ne tik persėsime iš neekonomiško automobilio į taupantįjį degalus, bet ir į baką pripilsime gerokai pigesnių degalų, galutinės sąnaudos bus dar mažesnės“, – lygino V. Stasiūnas.

Vidutinė gamtinių dujų kaina 2012 metų spalio mėnesį šilumos tiekimo įmonėms sudarė 1933 Lt/tne, biokuro – apie 642 Lt/tne. Todėl nenuostabu, kad brangių gamtinių dujų atsisakiusiuose miestuose mokėjimai už šilumą naujų ar modernizuotų daugiabučių 60 kvadratinių metrų ploto butuose už praėjusių metų gruodį vidutiniškai sudaro apie 110 litų, senos statybos nešiltintuose namuose – apie 315 litų, labai prastos būklės namuose – apie 450 litų ir daugiau (LŠTA duomenimis).

Trečdaliu pigiau Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos duomenimis, gamtines dujas naudojančiuose miestuose vidutinė šilumos kaina 2012-ųjų gruodį siekė nuo 26 iki 36 ct/kWh ir vidutiniškai sudarė apie 31 ct/kWh. Tarp tokių miestų yra Anykščiai, Prienai, Trakai, Pakruojis, Joniškis, Šalčininkai, Kaunas, Druskininkai, Palanga, Alytus, Vilnius, Marijampolė, Jonava, Klaipėda, Visaginas, Šiauliai.

Miestuose, kuriuose šiluma gaminama kūrenant tris kartus pigesnį biokurą (Molėtai, Ignalina, Širvintos, Utena, Birštonas, Tauragė, Raseiniai, Radviliškis, Mažeikiai, Varėna, Švenčionys, Šilutė, Lazdijai, Šilalė, Plungė, Kaišiadorys, Kelmė ir Kretinga), šilumos kaina gruodį buvo apie 18–25 ct/kWh ir vidutiniškai sudarė 21 ct/kWh. „Deja, kaip ir namų renovacija, taip ir biokuro naudojimo plėtra šilumos ūkyje įgyvendinama pavienėmis iniciatyvomis, o ne valstybiniu mastu. Tokie ir rezultatai: deginame brangų kurą, kurį pilame į neekonomiškus griozdus. Šildome orą, po to dengiame didžiules sąskaitas ir verkiame“, – teigė V. Stasiūnas. Šiuo metu Lietuvoje iš biokuro pagaminama vos 22 proc. centralizuotai tiekiamos šilumos, nors atsinaujinančių išteklių šalyje – daugiau nei pakankamai. Švedijoje šis rodiklis sudaro apie 85 proc. „Jei norime mažiau mokėti už šilumą, turime vadovautis pažangių Skandinavijos valstybių pavyzdžiais: ryžtingai renovuoti senus daugiabučius ir keisti brangias importuojamas gamtines dujas vietos kuru. Kitų alternatyvų nėra“, – įsitikinęs V. Stasiūnas.

55

2013 Nr. 1 architek tūra

arch itektūra 2013 2013Nr. Nr.11 architektūra

Projektui šešėlį Studentų miestelio renovacijos autoriai sprendžia galvosūkį, kaip išsaugoti ne vienai kartai brangų bendrabučių įvaizdį Bitė RIMKUTĖ

Diskutuojant dėl senų daugiabučių renovacijos projektų ietys dažniausiai lūžta, kol pasirenkama pastato šiltinimo sistema. Dviejų Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) bendrabučių Saulėtekio studentų miestelyje renovavimas galėjo būti eilinis tokios rūšies projektas. Net paprastesnis – užsakovui nereikėjo derinti projekto su gyventojais.

Prasta balkonų reputacija Standartiniai svarstymai rūpinantis, kaip už minimalią kainą gauti maksimalią kokybę, kad po keliolikos metų netektų iš naujo rūpintis pastatų renovavimu, virto jau pusmetį nesibaigiančia diskusija. Sprendimo priėmimą užtęsė projektavimo paslaugų sutartyje įrašytas reikalavimas atsisakyti bendrabučių balkonų.

Pirmame iš trijų jau įvykusių aptarimų Vilniaus architektūros ir urbanistikos ekspertų taryba (VAUET) pritarė bendrabučių renovacijai ir neprieštaravo, kad būtų keičiama architektūrinė bendrabučių kokybė šiltinant fasadus, naikinant ar paliekant balkonus. Bet tikroji architektų visuomenės diskusija po to posėdžio tik prasidėjo – VGTU argumentai, kad iki armatūros nutrupėję, žemi balkonai pavojingi ne tik suicidinių polinkių turintiems jaunuoliams, įtikino nedaugelį. Vis dėlto VGTU interesams atstovaujantis architektas Martynas Valevičius atkreipė dėmesį, kad universitetui reikia kokybiško sprendimo, lygiavertiškai apimančio

56

estetinius, funkcinius ir ekonominius aspektus. „Per bendrabučių eksploatavimo laiką iš balkono iškrito ir žuvo ne vienas žmogus, – priminė M. Valevičius. – Niekas nėra užsispyręs dėl jokio sprendimo, svarstytini visi variantai, jei kas turi ir nori pateikti gerų idėjų – maloniai prašome ir visuomet laukiame. Tik norėtųsi priminti, kad sprendimai turi būti ne tik estetiški, bet ir saugūs bei ekonomiškai pagrįsti.“

Miestelis – vertybių registre Kol kas konstatuota, kad nusprendus palikti ir tik atnaujinti senuosius balkonus netrukus jie taptų dar nepatrauklesni, nes šiltinant pastatus sumažėtų. Šeši vadinamojo „Niujorko“ šešiolikaukščiai buvo pastatyti 1974–1978 metais. Pastatus projektavo architektas Bronislovas Krūminis ir konstruktorius Jurgis Sidaravičius. Vienas plano atsisakyti balkonų kritikų – architektas Matas Šiupšinskas – viešai skelbtame komentare apgailestavo, kad pastatams, suprojektuotiems nusipelniusio, architektūros riterio ordinu apdovanoto architekto, įver-

tintiems ne viena premija, gresia euroremontas. Ir baisiausia, kas gali jiems nutikti, įsitikinęs M. Šiupšinskas – netekti balkonų, kurių šešėlių ir fasado lūžių kuriamas įspūdis ilgą laiką buvo išskirtinė Studentų miestelio ypatybė.

Dar sovietiniais laikais Saulėtekio studentų miestelis kaip urbanistinė struktūra buvo įtrauktas ir į Kultūros vertybių registrą. Tiesa, vertingosios pačių bendrabučių ypatybės nebuvo nustatytos. Beje, galima spėti, kad šių subyrėti gabalais baigiančių bendrabučių gyventojai didelių sentimentų dabartinei bendrabučių „estetikai“ nejaučia, o ir iš daugelio balkonų seniai likęs tik tas vertingasis šešėlis, o ne kokia nors funkcinė nauda – eksploatuoti juos pernelyg pavojinga.

Galutinio kaimynų sprendimo laukia ir kitus keturis šešiolikaukščius renovuoti besirengiantis Vilniaus universitetas. Čia jau patvirtintas projektas tvarkyti senuosius, subyrėti baigiančius balkonus, bet kolegos, pasak M. Valevičiaus, neprieštarautų pakeisti sprendimą, jei VGTU pasisektų rasti geresnį. Miestelio veidui toks susitarimas, be abejo, būtų naudingas.

O ekspertai rekomendavo VGTU kolegoms siekti, kad po rekonstrukcijos architektūrinis bendrabučių charakteris liktų kuo artimesnis originalui. Tuo tikslu kai kurie ekspertai siūlė atsisakyti papildomų spalvų ir balkonuose, ir laiptinių blokuose. Dėl grėsmės esamai pastatų tektonikai ekspertai skeptiškai vertino siūlymą fasadus apdailinti akmens masės plytelėmis,

architektams rekomenduota paeksperimentuoti su kitomis medžiagomis.

Kai kurie ekspertai priminė, kad būtų racionalu to paties remonto metu ne tik sutvarkyti fasadą, bet ir pertvarkyti nepatogią vidaus struktūrą. Tačiau šiuo etapu tai neplanuojama – pagal JESSICA programą lėšos bus skirtos tik energiją taupančioms priemonėms įgyvendinti

Remontas virsta restauravimu Trečiame, naujausiame, VAUET posėdyje ekspertai teigiamai įvertino vieną iš keturių architekto pateiktų balkonų sprendimo variantų – iš lengvų cinkuotų metalinių konstrukcijų ir presuotų grotelių pagamintus balkonus. Bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jie galėtų ne vieną sugundyti pademonstruoti laipiojimo įgūdžius. Pats architektas neslepia, kad šis variantas dar negalutinis, anaiptol nėra paprastas ir montavimo klausimas.

Galutinis sprendimas dėl bendrabučių balkonų dar nepriimtas.

(t. y. fasadų rekonstrukcijai, šildymo ir elektros energijos tiekimo sistemoms atnaujinti). „Diskusija yra labai geras dalykas, bet kai ji užsitęsia ir paprastasis remontas virsta restauravimu, tai lyg ir krypstama į kitą kraštutinumą, kai daug šnekama, bet nieko nedaroma“, – apibendrino situaciją VGTU architektas M. Valevičius.

pavel pavel das das 2013 2013 Nr. Nr. 11

2013 Nr. 1 pavel das

Uždanga pagaliau prasiskleidė Teatras pritaikytas naujam gyvenimui išsaugant senąsias vertybes

Inga LUKŠYTĖ

92-ąjį gimtadienį praėjusių metų pabaigoje Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT) pasitiko ypač pakiliai – po beveik ketverius metus trukusios rekonstrukcijos atverta Didžioji scena. Taip pat oficialiai patvirtintas naujasis teatro statusas – iš valstybinio jis tapo nacionaliniu.

A. Koroliovo nuotr.

58

59

pavel das

2013 Nr. 1

Darbai užsitęsė 2009 metais pradedant Didžiosios scenos ir salės rekonstrukcijos darbus, juos planuota atlikti per 18 mėnesių, kad atnaujinus pagrindines erdves teatras pasitiktų 90-ąjį jubiliejų. Bet ekonominė krizė optimistinius planus pakoregavo – suplanuoti Didžiosios scenos rekonstrukcijos darbai užsitęsė. Ir ne tik jie. Dar 2005-aisiais prasidėjusi viso NKDT rekonstrukcija trunka iki šiol.

Nors Didžiosios scenos ir salės rekonstrukcija dėl lėšų stygiaus tęsėsi ilgiau negu planuota, NKDT direktorius Egidijus Stancikas negaili gerų žodžių Vyriausybei ir Kultūros ministerijai, užsakovo funkcijas vykdžiusiai ir techninę priežiūrą objekte atlikusiai valstybės įmonei „Lietuvos paminklai“. Jos specialistai, kaip ir visuose svarbiausiuose paveldo objektuose, prižiūrėjo, kad darbai būtų vykdomi pagal projektinę dokumentaciją. NKDT direktoriui optimizmo nestinga. Pasak E. Stanciko, rekonstrukcijos periodą pavyko išgyventi oriai, kūrybiškai, kolektyvas neišsivaikščiojo, kaip neretai nutinka rekonstruojamuose kultūros objektuose.

Iki pradedant tvarkyti Didžiąją sceną, įrengta teatro fojė, visiškai atnaujintas gamybinis korpusas, įkurdintos repeticijų salės, pakloti inžineriniai tinklai: vėdinimo, oro kondicionavimo, rekuperacijos sistemos, iškastas rūsys, kuriame įrengta daug pagalbinių patalpų ir praplėsta senoji kavinė, galinti veikti nepriklausomai nuo teatro gyvenimo.

Užspausta žema fojė išaugo į dviejų aukštų erdvę su balkonu ir jau tapo populiaria įvairių renginių vieta. Interjero apdailai, įrangai ir atributams suteikta „Metropolitain“ kino teatro laikų art deco nuotaika, ją kuria pilkšvi tonai, geometrinio dizaino šviestuvai fojė ir vitražinės lubos kavinėje bei vestibiulyje.

Iš viso teatro rekonstrukcijai valstybė numatė skirti 64 mln. litų. Vien technologinė Didžiosios scenos įranga – apšvietimo, garso ir pan. sistemos – atsiėjo apie 10,5 mln. litų.

Baimintasi, kad antroji teatro istorijoje rekonstrukcija, atlikta po bene 50 metų pertraukos, išgąsdins teatro dvasias. Tačiau senąją Didžiąją sceną, kurioje prabėgo kūrybinis ne

60

2013 Nr. 1 pavel das

Po septynerius metus trukusios rekonstrukcijos teatralams sugrąžinta didžioji dalis Nacionalinio Kauno dramos teatro patalpų.

logijų įdiegimo bei funkcionalumo problemomis. Scena ir žiūrovų salė išlikusios nuo prieškario kino teatro laikų. Jos buvo pritaikytos žiūrėti filmams ekrane, o ne veiksmui scenoje. „Sceną reikėjo tobulinti atsižvelgiant į šiuolaikinius technologinius reikalavimus, įgilinti, įruošti orkestrinę, o salės parterio nuolydį gerinant ma-

vieno vyresniosios kartos aktoriaus gyvenimas, ir po rekonstrukcijos primins išsaugotas teatro simbolis – rūtos šakelė. Ji nuo pat teatro įkūrimo pradžios puošė Didžiosios scenos uždangą. Išardytos senosios grindys supjaustytos mažomis trinkelėmis ir kartu su Didžiosios scenos uždangos skiautelėmis padovanotos teatralams.

tomumą – paaukštinti. Salės balkonų padėties paminklosaugos sąlygos keisti neleido, tad juose žiūrovams patogiau nebus“, – komentavo architektas A. Kančas.

Didžiojoje scenoje šiandien sumontuota analogų kituose Lietuvos dramos teatruose neturinti įranga: keltuvai, garso, šviesos aparatūra.

Po rekonstrukcijos dviem metrais paplatėjo scenos veidrodis, padidėjo visas plotas. NKDT scenos veidrodis – atstumas tarp portalinių scenų – buvo siauriausias iš visų Lietuvos teatrų. Iki dešimties metrų paplatintas scenos veidrodis suteiks daugiau galimybių scenografams, taip pat palengvins atvykstančių trupių darbus, kai jos montuos savo scenografijos elementus. Akustikai pagerinti salės nuolydis įrengtas vienu metru pažeminus scenos grindis, suformuotas žiūrovų amfiteatras. „Drąsiai galima sakyti, kad mūsų teatre akustika yra pati geriausia“, – tvirtino E. Stancikas.

Prieš rekonstrukciją teatre buvo įrengti rankiniai dekoracijų keltuvai.

Moderniausias Lietuvoje Rekonstrukcijos projektą rengę architekto Algimanto Kančo studijos architektai susidūrė su sudėtingomis paminklosaugos ir naujųjų techno-

J. Lingvevičiaus ir NKDT archyvo nuotr.

61

pavel das

2013 Nr. 1

2013 Nr. 1 pavel das

Statytas kaip kino teatras Nacionalinis Kauno dramos teatras įrengtas rekonstravus tarpukario kino teatrą „Metropolitain“, statytą 1928 metais. Pasak istorikės Jolitos Kančienės, jį pagal architekto Vladimiro Dubeneckio eskizus suprojektavo architektas Klaudijus Dušauskas-Duž. 1952-aisiais parengtas kino teatro rekonstrukcijos ir pritaikymo vaidybos teatrui projektas. Jo autorius – architektas Kazimieras Bučas.

Po metų imtasi rekonstrukcijos darbų, kurie sunaikino pastato autentiką ir jį pakeitė iš esmės. Rekonstrukcija baigta 1959-aisiais. Jos metu sukurti nauji estetines socialistinės epochos nuostatas atspindintys pagrindinis fasadas, salės ir fojė interjerai. Rytinėje pusėje pastatyti priestatai archi-

tektūros nesugadino – kino teatras turėjo tik vieną reprezentacinį fasadą, kiti buvo utilitarūs, glaudėsi prie sklypo ribų ir nebuvo matomi.

Teatras tapo vienu ryškiausių XX amžiaus šeštojo dešimtmečio socialistinio realizmo architektūros pavyzdžių Lietuvoje. Jį reprezentuoja monumentalus ir teatrališkai dekoratyvus fasadas su architektoniškomis žmonių figūrų skulptūromis. Fasadas, kitaip nei būdinga ankstyvojo socializmo laikotarpio architektūrai, pasižymi struktūriškumu ir lakoniška raiška.

2005 metais prasidėjusios teatro rekonstrukcijos projektą įmonės „Lietuvos paminklai“ užsakymu parengė Algimanto Kančo studijos ar-

chitektai kartu su Kauno paminklų restauravimo ir projektavimo instituto (KPRPI) specialistais. KPRPI archeologas Aleksandras Vaškelis neabejoja: iki pat 2005-ųjų neremontuotas teatras puikiai atspindi savo epochą. „Jis įdomus tuo, kad išliko toks pat, koks buvo pertvarkytas iš kino teatro: išsaugojo savo funkciją, savitą architektūros stilių. Daug tokių pastatų nebeturime“, – sakė A. Vaškelis.

Architektai išpildė užduotį teatrą pritaikyti naujam gyvenimui, išsaugant tai, kas sena, ir įvedant visiškai naujų funkcijų, kurios šiam teatrui suteiks tikrą gyvenimą – tai ir papildomos salės, moderniosios technologijos, teatro įranga.

šilumokaičiu. Moderni ventiliacijos sistema įrengta po žiūrovų kėdėmis.

NKDT rekonstrukcijos projekto autorius architektas Algimantas Kančas analogų Lietuvoje neturinčią ventiliacijos sistemą pirmą kartą pamatė lankydamasis Japonijoje. Papildomų ortakių neprireikė – kadangi po visa Didžiąja sale įrengtas pogrindžio kanalas, jis ir buvo pritaikytas orui pro žiūrovų kėdžių kojas tiekti į salę.

Darbų liko NKDT baigti dar ne visi darbai.

Gavus pakankamai lėšų, ketinama restauruoti pagrindinį pastato fasadą, yra idėja ant iškilusios salės išorinės sienos įrengti šiuolaikišką reklamos ekraną, bus sutvarkyta lietaus kanalizacija, atnaujintas dekoracijų sandėlis, inventorius: baldai, siuvamosios,

skalbiamosios mašinos. Planuojama įsigyti dyzelinį elektros generatorių, kuris tiektų elektros energiją į avarinius ir evakuacinius apšvietimo skydus.

NKDT įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.

Rekonstrukcijos metu išsaugoti ir restauruoti bronziniai salės šviestuvai, lubų gipso lipdinių fragmentai, gipso piliastrai. Fojė restauruoti šviestuvai, išsaugotas rievėtas tinkas. Restauruotos žiūrovų salėje esančios senosios bronzinės ventiliacijos grotelės, po jomis sumontuotos garso kolonėlės. „Grįžimas į Didžiąją sceną – savotiškas grįžimas namo.

O nacionalinio statuso suteikimas – istorinio teisingumo ženklas. Kauno teatras visada buvo vertas nacionalinio statuso“, – prabėgusius metus apibendrino NKDT direktorius E. Stancikas.

Tačiau jie buvo tokie triukšmingi, kad paprastai nė nebuvo naudojami. Šiandien visa scenos įranga mechanizuota ir kompiuterizuota. Sumontuoti 32 keltuvai dekoracijoms, keturi – sofitams. Scenoje atsirado ir naujasis sukamasis scenos ratas – ratas rate. Vieno skersmuo – aštuoni metrai, kito – dvylika. Prieš rekonstrukciją senąjį besisukantį ratą naudojo ne vienas garsus režisierius.

Priešais sceną įrengta orkestro duobė. Ją spektaklių metu bus galima naudoti kaip scenografijos elementą arba nuleisti su salės grindų lygiu ir joje įmontuoti papildomų žiūrovų kėdžių. Didžiausioje dramos teatro salėje atnaujintos apšvietimo, garso, vidaus telefono ryšio sistemos.

Pasak NKDT direktoriaus pavaduotojo gamybos ir ūkio reikalams Valiaus Kriščiūno, Panevėžio ir Klaipėdos teatrai jau domisi galimybėmis rekonstrukcijos metu sumontuoti panašią į NKDT naudojamą įrangą.

Pagrindinėje žiūrovų salėje ir fojė suprojektuota neeilinė kintamo oro kiekio vėdinimo sistema su rotaciniu pagrindinis rėmėjas:

VĮ Lietuvos paminklai 62

63

dis kusija

2013 Nr. 1 dis kusija

2013 Nr. 1

Ko trūksta, kad sėkmingai bendradarbiautų privatus ir viešasis sektoriai?

Užsienyje šis modelis veikia be trikdžių. Jo principu įgyvendinami vieni didžiausių, reikšmingiausių infrastruktūros projektų. O pas mus šis modelis neįsisiūbuoja, nors keleto mėginimų būta. Kalbama apie viešojo ir privataus sektorių partnerystės (VPSP) principą. „Statyba ir architektūra“ šį kartą klausia: kodėl Lietuvoje beveik neveikia VPSP modelis, kodėl tokiu būdu neįgyvendinami projektai, kurių valstybė pati neįveikia? Kokios pagrindinės priežastys?

Finansų ministerijos duomenimis, Lietuvoje iki 2012 metų pradžios buvo sudarytos ir galiojo 32 VPSP sutartys. Turint omenyje, kad tai galėtų padėti spręsti tokias problemas kaip biudžeto lėšų trūkumas, neefektyvi viešojo sektoriaus veikla, šis skaičius yra nedidelis. Priežasčių, kodėl Lietuvoje nedaug VPSP sutarčių – ne viena.

Į klausimą, kodėl Lietuvoje stringa VPSP, galima atsakyti tvirtai: mūsų šalyje toks modelis kol kas visiškai neveiksmingas. Tačiau tokiu principu plėtoti Lietuvos ekonomiką ne galima, o būtina. Kai pasieksime tokį skolinimosi lygį kaip Graikija, o Europos Sąjungos parama baigsis, iš Lietuvos išsibėgios visi darbingi ir kūrybingi žmonės, mūsų šalyje liks tik pensininkai ir politikai bei valstybinis aparatas. Tada valdžia pradės pardavinėti Lietuvą, jos žemę ir valstybės turtą. Žodžiu, bus kaip toj dainoj: „Vyrai gėrė, vyrai gers, kol pasaulis apsivers. Kai pasaulis apsivers, ant griuvėsių vyrai gers.“ Vienintelis kelias mažinti nedarbą – žmones įdarbinti viešajame sektoriuje už privačius pinigus. Europoje VPSP principas taikomas labai plačiai. Pas mus paprasčiausiai trūksta atsakomybės. O kur dar tokių projektų patvirtinimo procedūros trukmė bei sudėtingumas?

Būtų įdomu sužinoti, kaip politikai mato Lietuvą, pavyzdžiui, po 30 metų. Kur jie mus veda? Anksčiau vedė į komunizmą. Buvo šūkis: tarybų valdžia plius visos šalies elektrifikacija. Dabar laimės viršūnė yra nepriklausomybė plius renovacija. Žmonėms, kurie palieka Lietuvą, reikia nedrausti realizuoti savo planų, jiems reikia leisti čia dirbti.

Kas man gali atsakyti, kodėl turime statyti metropoliteną Helsinkyje, o ne Vilniuje? Kodėl turime landžioti kanalizacijos vamzdžiu, bet nepajėgiame įsirengti normalaus pėsčiųjų praėjimo?

Pavyzdžių, kai projektai įgyvendinami VPSP principu, Vilniaus mieste yra, nors ir ne tiek daug. Kokie trukdžiai neleidžia plėsti tokį bendradarbiavimą, vienareikšmiškai sunku atsakyti. Valstybės institucijų inicijuojami projektai vieši ir skaidrūs, tačiau kažkodėl justi verslo nepasitikėjimas. Kyla daug diskusijų, ar viešieji pirkimai vyksta sąžiningai, kodėl laimi vienas, o ne kitas.

Kai taip aiškinamasi santykius, ir kyla nepasitikėjimas.

Tam, kad privatus sektorius prisiimtų riziką ir dalyvautų VPSP projektuose, būtinas teisinis ir politinis stabilumas. VPSP apibrėžimas apima labai įvairius teisinius santykius, tokius kaip infrastruktūros kūrimo ir teikimo paslaugų, priežiūros ir administravimo sutartys, išperkamosios nuomos sutartys, visiškai baigto projekto, objekto pirkimo arba statybos–eksploatavimo–perdavimo sutartys, projektavimo–statybos–finansavimo–eksploatavimo sutartys. Nuo 1996 metų Koncesijų įstatymas gerokai patobulintas, bet vis dar trūksta aiškumo, susijusio su ikisutartiniais santykiais – tokiais kaip derybos ar siūlymų teikimas.

VPSP sutartyse privatus sektorius dažnai prisiima didžiausią finansinę riziką, todėl teisinis aiškumas būtinas.

Svarbu ir politinė rizika. Viešąjį sektorių, kuriamus įstatymus Lietuvoje smarkiai veikia rinkimai: Seimo, Vyriausybės, savivaldybių tarybų kaita.

Rizika, kylanti dėl politinio neapibrėžtumo, atgraso potencialius Lietuvos ir užsienio investuotojus, nes VPSP sutartys yra ilgalaikės.

Vytautas Žukauskas Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyr. ekspertas

Dar viena problema yra patirties ir įgūdžių trūkumas. Tokios Europos šalys kaip Didžioji Britanija, Prancūzija VPSP projektus įgyvendina daugiau nei šimtmetį. Čia yra išplėtota teisinė bazė, ginčų sprendimo mechanizmai, viešojo sektoriaus personalo gebėjimai. Lietuva patirties, susijusios su tokiais projektais, kol kas turi labai mažai. Nors konsultacijų ir dalijimosi užsienio patirtimi yra, derybos, sutarčių sąlygų formulavimas, finansinės ir kitos rizikos paskirstymas reikalauja aukščiausio lygio profesionalumo. Rajonų savivaldybėse sudėtinga turėti aukšto lygio šios srities specialistų.

Koją kiša ir neigiamas požiūris į privatų sektorių. Keli netinkamai įgyvendinti ar nepagrįstai neigiamai įvertinti VPSP atvejai neturėtų kompromituoti visos VPSP idėjos. Tai, kad privatus sektorius siekia pelno, dar nereiškia, kad VPSP projektai nėra naudingi viešajam sektoriui. Pelno siekis skatina veikti efektyviau, gerinti paslaugų kokybę. Žinoma, labai svarbu aiškiai sutartyse numatyti ir pasidalyti riziką, kad nebūtų taip, jog VPSP projekto pelną prisiima viena pusė, o nuostolį – kita.

Mažą VPSP projektų skaičių galbūt lemia ir tai, kad Lietuvoje dėl nedidelio gyventojų skaičiaus yra ir mažiau tokių projektų, kuriuos įgyvendinant apsimokėtų dalyvauti dideliems investuotojams. Žinoma, svarbu ir tai, kad viskas vyksta palaipsniui. Lietuva tik dabar viešųjų pirkimų sritį po truputį daro efektyvesnę, o VPSP projektai yra daug sudėtingesni. Mokantis iš jau įvykdytų projektų, iš kitų šalių patirties, tikėtina, kad VPSP atvejų daugės.

64

Juozas Zykus Asociacijos „Metro sąjūdis“ valdybos pirmininkas

Finansinė savivaldybių padėtis šiandien nėra geriausia. Bendradarbiaujant su privačiu verslu būtų galima įgyvendinti reikšmingus projektus. Bet čia jau verslininkai žiūri atsargiai: ar savivaldybės išties sugebės vykdyti savo įsipareigojimus?

S. Žiūros nuotr.

Artūras Blotnys Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento direktorius

Vilniuje trūksta vaikų darželių, automobilių stovėjimo aikštelių. Tokie projektai galėtų būti įgyvendinti VPSP principu. Partnerių ir investuotojų ieškome nuolat. Jų pasirinkimas irgi nėra gausus, bankai nebeskolina pinigų projektams įgyvendinti, kaip tai darydavo anksčiau. O savų pinigų dideliems projektams įgyvendinti vargu ar užtektinai turi net didžiulės kompanijos.

Pasitikėjimo privačiu sektoriumi stygius lėmė perteklinius reikalavimus įvairiuose VPSP projektuose. Dėl to tokie projektai tampa ne tik sunkiai finansuotini, bet ir apskritai sunkiai įmanomi.

Pasiekti geresnių rezultatų padėtų verslo ir potencialių finansuotojų įtraukimas pačioje ankstyviausioje stadijoje – jau rengiant konkurso sąlygas, kad projektai būtų skaidrūs, gyvybingi, įgyvendinami kuo efektyviau. Verslas pasiruošęs pasidalyti savo žiniomis ir patirtimi.

Mindaugas Statulevičius Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius

65

efekty vus PASTATAs

2013 Nr. 1 efektyvus PASTA Tas

2013 Nr. 1

Renovuotas pasyvusis daugiabutis – dar tik svajonė?

Darius BABICKAS

Atnaujinti pasenę gyvenamosios ar visuomeninės paskirties pastatai pasiekiant pasyviojo namo kriterijus Vakarų Europoje nėra naujiena. Lietuvoje kol kas tik naujos statybos daugiabučiai yra B ar A energinio naudingumo klasės.

O renovacija tenkinasi tik pavėjui nebešvaistoma šiluma ir sutaupytomis kilovatvalandėmis.

Šis daugiabutis Šilutės rajone galėjo būti pirmasis, kuris po renovacijos būtų pasiekęs pasyviojo namo standartus.

Tačiau gyventojai nesutiko realizuoti projektą.

66

Orientacijos pakeisti neįmanoma Renovuojant pastatus visų pirma šiltinami jų fasadai. Izoliacinių šilumos medžiagų žinovai atkreipia dėmesį, kad kartais užtenka tik nežymiai pastorinti termoizoliacijos sluoksnį, kad energinio naudingumo klasė būtų aukštesnė. Ar galima pasiekti pasyviojo namo kriterijus? „Senieji daugiabučiai pastatyti taip, kaip pastatyti. Pakeisti jų orientaciją pasaulio šalių atžvilgiu neįmanoma.

O pasyvieji namai projektuojami pirmiausia orientuojantis į pasaulio šalių kryptis.

Jie kaip vieną šaltinių naudoja nemokamą saulės energiją. Jeigu objektas pastatytas taip, kad pagrindiniai jo fasadai nukreipti į rytus, šiaurę ar vakarus, pasiekti ypač efektyvaus namo kriterijus yra kur kas sunkiau nei to, kurio pagrindinis fasadas orientuotas į pietus. Teigti, kad negalimas pasyviojo namo lygis renovuojant – neteisinga, viskas įmanoma. Tik reikia visada skaičiuoti, ar įdėti pinigai duos naudos“, – sakė Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius Aidas Vaičiulis.

Yra senų daugiabučių, kurių padėtis ir būklė yra ypač tinkamos, kad šie virstų energiškai efektyviais ar net pasyviaisiais. Tuomet prireikia mažesnių investicijų norint pasiekti

aukštesnę energinio efektyvumo klasę. Žinoma, savaime niekas nevyksta, tam reikia tinkamų kompleksinių architektūrinių sprendimų, izoliuoti atitvaras, pakeisti langus, įdiegti efektyvią rekuperacinę sistemą.

Reikia ir tinkamai apskaičiuoti, ar investicijos į senus pastatus, siekiant aukštos energinio efektyvumo klasės, visuomet apsimoka. Pavyzdžiui, Rusijos sostinėje Maskvoje ar Vokietijos sostinėje Berlyne, kur žemės kaina yra didelė, pasirenkamas kitoks sprendimas: gyventojai iš senų pastatų laikinai iškeldinami, statiniai nugriaunami ir jų vietoje pastatomi nauji aukštesni ir modernūs. Ekonominė nauda gaunama iš papildomų aukštų ir butų skaičiaus, taip pat įrengiant požemines aikšteles išsprendžiama aktuali automobilių statymo problema. Baigus projektą gyventojai grįžta tuo pačiu adresu, tik jau kaip naujakuriai.

Taiko mažesnius reikalavimus Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos vadovas A. Vaičiulis teigė, kad seniems modernizuojamiems pastatams Vokietijoje veikiantis Pasyviųjų namų institutas (Passivhaus Institut) netaiko tokių pat standartų kaip naujos statybos namams. Seniems renovuotiems pastatams užtenka pasiekti, kad šildymo išlaidos vienam kvadratiniam būsto metrui per metus siektų ne 15, bet 25 kWh. „Tačiau visi kiti parametrai paliekami tokie pat. Ir sandarumo, ir atitvarų šiltinimo, ir rekuperacinės sistemos. Vien apšiltinus sienas sakyti, kad bus pasiektas norimas rezultatas, renovacija atlikta – negalima“, – sakė A. Vaičiulis.

Labai svarbu tinkamai izoliuoti šalčiui laidžiausias konstrukcijas. Vienos tokių – balkonai. Vakarų šalyse renovuojant pastatus seni balkonai įprastai nuardomi ir montuojami nauji, atitraukiant jų konstrukciją nuo pastato. Šitaip vadinamieji juostiniai šalčio tiltai pakeičiami taškiniais, per konstrukcijas nebepatiriami didžiuliai šilumos nuostoliai.

Tačiau toks sprendimas yra brangesnis, todėl prireikia papildomų investicijų. Projektų, kai senieji balkonai buvo nuardyti ir sumontuotos naujos konstrukcijos, šiek tiek padidinant balkonų plotą, yra ir Lietuvoje.

67

efekty vus PASTATAs

2013 Nr. 1

Nacionalinė pasyvaus namo asociacija yra parengusi projektą, kaip seną daugiabutį renovuoti iki pasyviojo namo lygmens. Jeigu kas nors projekto panorėtų, asociacija pasirengusi padėti jį realizuoti.

Projektas liko stalčiuose Nacionalinė pasyvaus namo asociacija prieš trejetą metų entuziastingai ėmėsi iniciatyvos rengti daugiabučių renovacijos projektus, kuriuos įgyvendinus pastatai būtų energiškai ypač efektyvūs. „Visiškai finansavome projektų rengimą ir manėme, kad įgyvendinti jie taps parodomieji, su jais galės susipažinti visi norintieji efektyviai atnaujinti senus daugiabučius. Bet tiems projektams nebuvo lemta būti įgyvendintiems. Pagrindinė priežastis, kodėl jais nepasinaudota – žmogiškasis faktorius, tiksliau – baimė ką nors keisti. Nenoriu tvirtinti, kad projektų niekam nereikėjo – jie juk buvo parengti dovanai. Tačiau gaudami vieną dovaną, daugiabučių gyventojai tikėjosi ir kitos, dar didesnės, t. y. kad ir namas

68

bus renovuotas dykai“, – pasakojo A. Vaičiulis.

Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos vadovo įsitikinimu, kai kuriais atvejais privalu pasitelkti vadinamąjį riestainio ir botago principą. Viena priežasčių, kodėl renovacijos procesas nėra toks, koks galėtų būti – per daug dalijama riestainių. Bemaž kiekviena valdžia stengiasi kompensuoti kuo didesnę dalį renovacijos išlaidų ir kitaip pagerinti sąlygas. Tačiau niekas nesiima apibrėžti, kas bus, jeigu visiškai nieko nebus daroma.

Jeigu analizuotume šalių, kuriose senų daugiabučių renovacija vyko sklandžiai ir veiksmingai, situaciją, pamatytume, kad ten buvo reikalaujama ir atsakomybės iš gyventojų.

Nevykdantiems nustatytos tvarkos ir nepritariantiems renovacijai taikytos tam tikros sankcijos. Pavyzdžiui, tokie gyventojai ne tik negalėdavo

gauti kompensacijų šildymui, bet ir privalėdavo mokėti taršos mokestį.

Pirmuoju daugiabučiu, kuris po renovacijos galėjo būti energiškai ypač efektyvus, turėjo galimybę tapti Šilutės rajone, Kintuose, stovintis namas.

Buvo iki galo išnagrinėti ir pateikti sprendimai, kaip energiškai neefektyvus pastatas energijos poreikį galėtų sumažinti 80 proc. ir sunaudoti tik 25 kWh šilumos energijos vienam kvadratiniam metrui per metus. Savivaldybė irgi rodė didelę iniciatyvą, kad šis projektas būtų įgyvendintas, buvo netgi parengtas techninis projektas.

Tačiau gyventojai nepanorėjo prisidėti prie viso to įgyvendinimo. „Jeigu kas nors norės renovuoti pastatą iki pasyviojo standarto lygmens ir kreipsis į mūsų asociaciją – tikrai padėsime pasiekti šiuos tikslus“, – teigė Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos vadovas A. Vaičiulis.

Dar ne vėlu užsiprenumeruoti žurnalą

„Statyba ir architektūra“ 2013 metams.

Paskubėkite!

Užsiprenumeruoti žurnalą galite paskambinę į mūsų redakciją telefonu +370 5 249 6302 arba atsiuntę užsakymą (nurodydami visus įmonės rekvizitus) el. paštu sa.prenumerata@sa.lt.