Statyba ir architektūra (2013/10)

2013/10

Apdulkėjusios Lietuvos miestų krantinės

Vandens ir nuotekų tinklų renovacija – nebe antraeilis rūpestis Žmogiškųjų išteklių taupymo kaina

Kaina 8,60 Lt

Lietuvos vandentvarka: naujas etapas – nauji iššūkiai

R

2013 Nr. 10 redakcijos skiltis

turinys 2013 Nr. 10

Vanduo – gyvybės šaltinis. Šiame numeryje vėl prisiminėme šią gerai žinomą tiesą. O kartu ir panagrinėjome, ar visus mus pasiekia tas gyvybės šaltinis.

STAT Y B A tema

4 Lietuvos vandentvarka: naujas etapas – nauji iššūkiai

situacija

12 Prioritetas – mažos gyvenvietės

renovacija

16 Vandens ir nuotekų tinklų renovacija – nebe antraeilis rūpestis

iš arčiau

28 Paviršinių nuotekų tvarkyboje – povandeninės srovės

u r ban i st i k a

sprendimas

52 Apdulkėjusios Lietuvos miestų krantinės

sprendimas

56 Matoma ir nematoma vandens telkinių tarša

mokslas

64 Vandens nuostoliai ir jų mažinimas

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Ukmergės g. 222 LT-07129 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; dr. doc. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; Pranas Rimvydas Pranaitis, Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomasis direktorius; doc. dr. Žymantas Rudžionis, KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas.

Bendrovės direktorė Jūratė Babickienė Redaktoriai: Darius Babickas Rusnė Marčėnaitė Korespondentės Lina Bieliauskaitė Lina Sabaitytė Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Jurgita Volungevičiūtė Reklamos skyrius Tel. 370 5 246 1518 Darius Baužys Lina Krasauskienė Liudmila Michalkevičienė Prenumeratos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Milda Vyšniauskaitė Vyr. finansininkė Violeta Darulytė © „Statyba ir architektūra“, 2013 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą.

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Spausdino AB „Spauda“ Tiražas 4300 egz.

Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

ISSN 0131-9183

Lietuva požeminio vandens išteklių stygiumi skųstis negali. Mūsų kraštas unikalus tuo, kad visi gyventojai geriamąjį vandenį gauna iš požeminių telkinių, o vandens kokybė yra viena geriausių Europoje.

Tik klausimas – ar visi namuose gali atsisukti čiaupą, iš kurio bėgtų vanduo? Daugeliu atvejų – taip. Kokybiškas vandentiekio ir nuotekų rinkimo paslaugas gauna daugiau kaip 70 proc. gyventojų. Tie, kurių kol kas nepasiekia kokybiškos paslaugos, gyvena atokesniuose ir mažesniuose miesteliuose bei kaimuose. Artimiausi valstybės planai – pasirūpinti gyvenvietėmis, kuriose gyvena iki 2000 gyventojų.

Prieš kelerius metus buvo plačiai pristatomi planai iki 2015 metų teikti kokybiškas vandens tiekimo ir nuotekų rinkimo paslaugas 95 proc. šalies gyventojų. Bet taip nebus – persistengta planuojant. Šiandien į šią užduotį žvelgiama realistiškiau. Juk svarbu ir tai, ar bus pinigų ambicingiems planams įgyvendinti. Kaip tik planuojamas kitas vandentvarkos ūkio finansavimas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Mūsų norai ir poreikiai yra didžiuliai, bet ar pavyks gauti bent pusę prašomų pinigų? Bus aišku jau netrukus.

Užtat daugiabučiams atnaujinti pinigų, atrodo, netrūksta. Ir proceso sparta, anot aplinkos ministro, džiugiai stebina. Sunerimo tik daugiabučių bendrijas vienijantys Būsto rūmai – ar sutartys, kurių pagrindu iš bankų pasiskolinami pinigai gyventojų vardu, nepažeidžia gyventojų teisių? Aplinkos ministerija ir bankai vieningai sako, kad ne – esą nereikia kelti bangų dėl niekų. O Būsto rūmai tvirtina, kad sutartyse yra diskutuotinų klausimų ir taisytinų punktų. Telieka draugiškai ir dalykiškai apsitarti ir susitarti – kad visiems būtų geriau.

Visiems būtų geriau ir tuomet, jeigu per liūtis miestų gatvės nevirstų upėmis. Tam, atrodo, reikia nedaug – sutvarkyti paviršinių nuotekų tinklus ir juos tinkamai prižiūrėti. Štai čia pasirodo, kad reikalas ne toks paprastas. Visų pirma neturime įstatymų bazės, reglamentuojančios, kas turi prižiūrėti tuos tinklus. Be to, jiems įrengti reikia įspūdingų sumų pinigų. Galima samprotauti ir taip – ar tikrai būtina investuoti milijonus į infrastruktūrą, reikiamą lietaus vandeniui pažaboti. Patelkšos jis gatvėse, nuplaus mūsų automobilių ratus ar batus, subėgs į upes, ir problema pamiršta iki kito karto. Bet verta pagalvoti ir apie tai, kokį kiekį teršalų nuo automobilių kelių į upes suneša lietaus vanduo.

Tiesa, retokai žvalgomės į upes, prie kurių įsikūrę mūsų miestai, retokai susiruošiame pasivaikščioti jų krantinėmis. Bet ir nenuostabu – miestuose nedaroma nieko, kad gyvenimas šalia krantinių bent neslopintų vandens gyvybės. Kartais atrodo, kad upės mums – tik kliūtys, kurios trukdo trumpiausiu keliu patekti į norimą tašką. Istorikai ir urbanistai liudija, kad upės ar kiti vandens telkiniai, prie kurių įsikūrę miestai, daro didelę įtaką jų raidai. Tai – Europos valstybių patirtis. O mes vis dar atgręžę vandeniui nugarą.

tema 2013Nr. Nr.10 10 tema 2013

2013 Nr. 10

Užduotis – orientuotis į našumą

Lietuvos vandentvarka: naujas etapas – nauji iššūkiai Rusnė MARČĖNAITĖ

Vandentvarkos strategijos vedliai gali lengviau atsidusti prieš kimbant į naujus darbus – vasaros pabaigoje Europos Komisija (EK) išplatino nuotekų tvarkymo situaciją Europos Sąjungos (ES) valstybėse apžvelgiančią ataskaitą, kurioje Lietuva ir dar kelios šalys pagirtos kaip vienos geriausiai nuotekas tvarkančių ES narių.

tema

Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis ta proga įvardijo tolesnius, 2014–2020 metais numatomus, valstybės planus vandentvarkos srityje: tvarkyti nuotekas gyvenvietėse, turinčiose iki 2000 gyventojų, rūpintis esamų vandentiekio ir nuotekų sistemų renovavimu.

Aplinkos ministerijos (AM) ES paramos administravimo departamento direktorius Inesis Kiškis išskyrė dar vieną prioritetinę veiklos sritį – vandens tiekimo įmonių darbo efektyvumo didinimą. „Labai svarbu suformuluoti paramos teikimo sąlygas taip, kad visas vandens ūkis būtų orientuojamas dirbti našiai“, – sakė I. Kiškis. Šis uždavinys pirmiausia susijęs su šios srities įmonių stambinimu.

Lietuvoje šiuo metu yra daugiau kaip 300 vandens tiekimo bendrovių. Bet, AM turimais duomenimis, apie 98 proc. vandens centralizuotai tiekia 73 profesionalios įmonės. Likusius 2 proc. vandens tiekia labai didelis skaičius įmonių, daugiausia tai – maži privatūs vandens tiekėjai, kurie paprastai rūpinasi savo poreikiais. Pavyzdžiui, pensionai, kaimo bendruomenės, turinčios savo vandens gręžinį.

Miestui teks paremti kaimą Valstybės kontrolė dar 2010 metais pateikė išvadą, kad vandentvarkos ūkis valdomas neefektyviai. Pernai vienos konsultacinės įmonės ES paramos administravimo departamento užsakymu atliktos studijos išvados skelbė, kad Lietuvoje centralizuotai tiekiamo vandens ir nuotekų rinkimo problemos efektyviausiai būtų sprendžiamos, jei čia veiktų iki dešimties vandens tiekimo įmonių. Tai susiję ne tik su masto ekonomija, bet ir su valdymo kokybe. „Vandentvarka nėra paprasta paslauga – vanduo turi būti tiekiamas nepertraukiamai ir švarus, nuotekos turi būti kruopščiai išvalomos. Didžiosios šalies įmonės patirtį kaupia metų metus, ir dauguma nuėjo nelengvą kelią, kol to išmoko“, – priminė I. Kiškis.

tema

AM parengtame Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme kaip skatinimas yra numatytas regioninių įmonių steigimas.

Tokių šalyje yra ir šiandien – Vilniaus, Kauno bei Klaipėdos miestų vandens tiekimo bendrovės yra susijungusios su rajono vandens tiekėjais, ir jos gali dar labiau stambėti – tai, AM Vandenų departamento vadovo Daliaus Krinicko nuomone, priklausys ir nuo ekonominių rodiklių, ir nuo savivaldybių sąmoningumo. Kaip pavyzdį jis pateikė neseniai susijungusias Klaipėdos miesto ir rajono vandens tiekimo įmones. Uostamiesčio rajono gyventojams nuotekų tvarkymo kaina sumažėjo perpus, o miesto gyventojams – nepasikeitė. „Taip, miestas subsidijuoja rajoną. Tokia situacija susiklosčiusi visoje Lietuvoje. Vandentvarkos ūkis paremtas masto ekonomijos principu“, – konstatavo D. Krinickas.

Kol kas maksimalaus vandentvarkos ūkio stambinimo atsisakyta. Pirmame etape bus siekiama įgyvendinti planus viename rajone palikti dirbti vieną vandens tiekimo įmonę, taigi po pertvarkos šalyje jų turėtų likti 60.

Valstybės kontrolės vertinimu, neefektyvus vandentvarkos ūkio valdymas susijęs su tuo, kad nesilaikoma seniai galiojančio licencijavimo reikalavimo. „Licencijavimas turi užtikrinti vandens paslaugų kokybę – kad šis atitiktų higienos reikalavimus, o nuotekų tvarkymas – aplinkosauginius. Taip pat turi būti teisingai nustatyta kaina už teikiamą paslaugą – suskaičiuotos visos investicijos, mokesčiai už gamtos išteklius, suma turi būti aiški ir oficialiai patvirtinta, kad bet kuris vartotojas galėtų gauti visą rūpimą informaciją“, – komentavo D. Krinickas.

Parama – tik įsipareigojus susigrąžinti sąnaudas Priėmus AM parengtą Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo pakeitimo projektą, įsigalios pereinamasis metų laikotarpis licencijai gauti ir vienam viešajam tiekėjui parinkti.

tema

„MALMBERG“ PRODUKTAI ŠVARIAM VANDENIUI IR APLINKAI

2013 Nr. 10

2013 Nr. 10

tema

MALMBERG – tikri ekspertai, turintys daugiau nei 70 metų patirtį statant geriamojo vandens ir nuotekų valymo įrenginius. Malmberg specialistai visada parinks optimalaus veikimo ir mažiausių eksploatacinių sąnaudų įrangą. Puikus technologijų išmanymas ir milžiniška patirtis suteikia mums galimybę pasiūlyti modernius sprendimus ir pažangią įrangą tiek miestams ir miesteliams, tiek pramonės įmonėms.

TRITON® drenažo sistemos iš nerūdijančiojo plieno atviro tipo geriamojo vandens filtrams – tvirta, patikima ir ilgaamžė konstrukcija.

TRITON® filtracinė sistema iš surenkamų plokščių naudojama kaip spartusis filtras vandens ruošyklose arba tretinis valymas nuotekų valyklose. Dviejų standartinių dydžių komplektas su drenažiniu dugnu, vamzdynų prijungimais, praplovimo sistema ir latakais.

Nevalytas vanduo

Filtruotas vanduo

Malmberg atviro tipo spartieji smėlio filtrai.

Diametras 1,5–3,0 m, pajėgumas 80–320 m3/val. Nerūdijančiojo plieno filtrai su tarpiniu dugnu, kuriame sumontuoti plastikiniai purkštukai.

Teisingai apskaičiuota kaina už paslaugą reikš, kad įmonė pajėgs susigrąžinti veiklos sąnaudas.

Kaip tik ši išankstinė sąlyga paramai gauti EK įtvirtinta būsimam, 2014–2020 metų, finansiniam laikotarpiui, pabrėžė AM Vandenų departamento vadovas: „Tai nieko nauja – reikalavimas įgyvendinti sąnaudų susigrąžinimo principą įtvirtintas ir ES direktyvose, ir Lietuvos įstatymuose, tik niekaip nepavyksta jo praktiškai įgyvendinti – didžioji dalis vandens tiekimo įmonių vis dar dirba nuostolingai.

Bet šiandien tai jau ne siekis, kurį galima nukelti tolesniems laikams, tai – valstybės įsipareigojimas. EK nuolat imsis patikros – ministerija turės pateikti atitinkamą informaciją. Nesusigrąžinančios sąnaudų įmonės privalės pateikti planus, kaip ir iki kada vadovaujantis naujuoju įstatymu išspręs šią problemą. O jeigu ji liks neišspręsta, tikė-

tinos sankcijos. Kraštutinė jų – ES pinigų grąžinimas.“ Nuo 2000 metų į Lietuvos vandentvarkos ūkį, daugiausia – į nuotekų tvarkymo sistemą, investuota apie 3 mlrd. litų. Jau seniai kilo klausimas, kaip įmonės pajėgs išlaikyti savo turtą, jeigu dirba nuostolingai ir jeigu vienintelis jų pajamų šaltinis – ES parama. „Įmonė turi nusistatyti tokį tarifą, kad ne tik susigrąžintų sąnaudas, bet ir gautų pelno, iš kurio galėtų išlaikyti ir save, ir infrastruktūrą, ir dar turėtų lėšų investicijoms“, – tvirtino D. Krinickas. Šiandien susigrąžinti sąnaudas sugeba tik 6 įmonės, bet tai, pripažino AM atstovas, pirmiausia susiję su kainodaros principų reglamentavimu – bendrovėms buvo sudėtinga nepatirti nuostolių neturint galimybių perskaičiuoti kainą kasmet. Tokia galimybė numatyta parengtame Geriamojo vandens

tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme. „Prognozuojama, kad vandens tiekimo ir nuotekų rinkimo kaina, įmonėms siekiant susigrąžinti sąnaudas, padidės. Tam, kad ji kiltų tolygiai, keliais, tarkime, 4–6, centais kasmet, o ne kaip dabar – iškart iki 80 proc., ir reikalingas įmonių stambinimas. Kuo vandens tiekimo įmonė aptarnauja daugiau klientų, tuo mažesnę kainą šie moka. Todėl Vilniuje, kur aptarnaujama per 600 tūkst. vartotojų, vandens kaina šiandien yra mažiausia“, – komentavo pašnekovas.

Malmberg dumblo drenažinė sistema skirta dumblo tūriui sumažinti dumblo talpose, gaminama iš V formos profilio nerūdijančiojo plieno, ypač pagerina dumblo tankinimo rodiklius.

Malmberg vamzdiniai difuzoriai – aeracinė sistema nuo projektinių sprendimų iki galutinio sumontavimo, lengvai pakeičiamos membranos, paprastas skirtingų ilgių modeliavimas.

Malmberg flotatoriai buitinėms ir gamybinėms nuotekoms valyti: pieno, žuvies, mėsos, aliejaus, popieriaus ir kitai pramonei.

Gaminame 15 m3/val., 35 m3/val. ir 60 m3/val. pajėgumo modelius.

Saugo nuo neracionalaus investavimo Kitas svarbus dalykas – ir didelės, ir mažos įmonės turės atsakingai planuoti investicijas, kad suma, vartotojų mokama už paslaugą, neviršytų 4 proc. vidutinių šeimos pajamų. Tokį limitą Lietuvai

8 p.

UAB „Malmberg Water Kaunas“, K. Donelaičio g. 62, tel. +370 37 22 05 96, faks. +370 37 20 56 26, e. paštas egle@malmberg.lt, www.malmberg.se

R

2013 Nr. Nr. 10 10 tema 2013 tema

Dalius KRINICAS

Aplinkos ministerijos Vandenų departamento direktorius

„

apskaičiavo Pasaulio bankas. „Tai saugiklis, kad įmonės neperinvestuotų, nes pagrindinis pinigų nešėjas yra vartotojai. Taip siekiama juos apsaugoti nuo nereikalingo investavimo“, – paaiškino D. Krinickas.

Apsaugoti vartotojus nuo radikalaus kainos augimo turi ir paramos intensyvumo schema. Šiandien vandens tiekimo ir nuotekų rinkimo tinklų plėtrai teikiama 85 proc. ES parama, įnešant 15 proc. savų lėšų. Galutinių sprendimų, susijusių su kitu laikotarpiu, dar nėra, svarstoma daug variantų. „Svarbiausia yra apskaičiuoti, kokį poveikį konkreti paramos schema turės galutiniam tarifui. Nes ta dalis, kurią įmonė turės pasiskolinti, iškart bus įtraukta į kainą. Paskolos grąžinimo terminas yra apie 10 metų, tad tuo laikotarpiu paskola ir turi būti išdalyta mokesčiui už vandenį“, – atkreipė dėmesį D. Krinickas. Sprendimas dėl paramos dydžio bus priimtas šiomis dienomis vyksiančiame savivaldybių ir vandens tiekėjų įmonių pasitarime – čia bus aptartos visos įmanomos finansavimo galimybės.

Apsidrausta nuo privatizavimo Nuo 2012 metų pavasario LR Seimo sprendimo laukęs Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo pakeitimo projektas neseniai dar kartą pakoreguotas. Naujo svarbaus nuostato atsiradimą paskatino viešojoje erdvėje pasigirdusios nerimastingos kalbos apie vandentiekio ūkio privatizavimą. Už vandentiekio ūkio

“

Įmonė turi nusistatyti tokį tarifą, kad ne tik susigrąžintų sąnaudas, bet ir gautų pelno, iš kurio galėtų išlaikyti ir save, ir infrastruktūrą, ir dar turėtų lėšų investicijoms. reglamentavimą atsakinga AM pateikė siūlymą eliminuoti bet kokią galimybę privatizuoti vandentvarkos ūkį. „Visi objektai turi priklausyti arba valstybei, arba savivaldybėms – tai naujas pakeitimas. Anksčiau buvo galimybė dalyvauti privačiam kapitalui, o rinkdamos vandens tiekėjus savivaldybės privalėjo inicijuoti konkursą. Vadinasi, bet kuris privataus kapitalo vandens tiekėjas galėjo ateiti ir siūlyti tam tikrą paslaugą bei kainą. Tai buvo vienas pagrindinių argumentų, kodėl savivaldybės iki šiol neorganizavo konkursų – baimintasi, kad ši paslau-

viešuosius vandens tiekėjus, kurie iš esmės jau ir yra, tačiau neturi viešojo vandens tiekėjo statuso.“ Tokiai AM pozicijai pritaria ir Lietuvos vandens tiekėjų asociacija. Asociacijos prezidentas Bronius Miežutavičius priminė, kad jau ne pirmas kartas, kai pradedama kalbėti apie galimybę privatizuoti vandentvarkos įmones. „Tokių minčių kartais pasigirsta ir iš Briuselio, – pripažino B. Miežutavičius. – Bet, mūsų įsitikinimu, jokio privatizacijos ar ilgalaikės nuomos poreikio mūsų įmonėse nėra. Mes visiškai įvykdome visus geriamojo vandens kokybės reikalavimus, geriausiai iš posovietinių šalių susitvarkome su nuotekų valymo problema, vieninteliai iš Baltijos valstybių sprendžiame dumblo apdorojimo problemas. Taline vandens ūkis buvo privatizuotas bene prieš 15 metų.

Dabar estai negauna nė cento dotacijų iš ES, nevykdo jokios didesnės plėtros, o paslaugos teikimas ten – bene dukart didesnis nei Lietuvoje. Tai ar tikrai tikslinga buvo privatizacija? Juk privatininkas, kuris investuos pinigų, reikalaus tikrosios grąžos. Dirbau „Vilniaus

“

Pernai vienos konsultacinės įmonės ES paramos administravimo departamento užsakymu atliktos studijos išvados skelbė, kad Lietuvoje centralizuotai tiekiamo vandens ir nuotekų rinkimo problemos efektyviausiai būtų sprendžiamos, jei čia veiktų iki dešimties vandens tiekimo įmonių.

„

ga bus privatizuota, nes kitų šalių, tarkime, Portugalijos, pavyzdys rodo, kad tai nėra palanku vartotojams: išauga vandens kaina, ji tampa nepakeliama vartotojams, kyla visuomenės pasipiktinimas, – teigė D. Krinickas. – Mes, atsižvelgdami į tokią patirtį ir reaguodami į visuomenės, savivaldybių poziciją, eliminavome konkurso būtinybę – savivaldybės pačios gali pasirinkti

vandenyse“, kai viena prancūzų kompanija norėjo privatizuoti sostinės vandens ūkį. Turiu išlikusius dokumentus – Vilniaus vandens ūkis būtų buvęs parduotas už 152 mln. litų. Ir kaina vartotojams būtų buvusi nustatoma pagal formulę, į kurią būtų įskaičiuojami ir praradimai dėl infliacijos, ir kita... Patikėkite, šiandien už vandenį tikrai mokėtume brangiau.“

„COMPACT PIPE“ VAMZDIS  NOVATORIŠKAS BŪDAS ATNAUJINTI SENUS VAMZDYNUS MINIMALIAI SUMAŽINANT JŲ VIDINĮ SKERSMENĮ „Wavin“ vamzdžių sistemų gamintojui priklausanti ir jo parduodama sistema „Compact Pipe“ skirta esamų senųjų vamzdynų viduje naujam glaudžiai priglundančiam vamzdžiui, kuris visiškai perima esamo vamzdyno funkciją, įrengti. „Compact Pipe“ pasirodė esanti ideali technologija betranšėjams pažeistiems vandens, nuotekų, dujų ir pramoniniams vamzdynams, pagamintiems iš tokių tradicinių medžiagų kaip ketus, plienas, betonas, keramika ar asbestcementis, atnaujinti. Ši sistema ypač paranki tose vietose, kur sunku prieiti prie vamzdyno arba kur vyksta intensyvus eismas ir dėl to neįmanoma kasti atviros tranšėjos.

Statybos darbai apribojami tik nedidelių pradinių ir galinių prieduobių kasimu. Jų gali net ir visai neprireikti, kai yra atnaujinami nuotakynų vamzdžiai ir galima pasinaudoti esamais šuliniais. Todėl ši technologija ypač patraukli ankštų erdvių sąlygomis, pavyzdžiui, miestų centruose.

Pagrindinis sistemos elementas – vamzdis, gaminamas iš įprasto aukštos kokybės polietileno. Šie vamzdžiai gaminami nuo 100 iki 400 milimetrų skersmens slėgiminėms sistemoms ir net iki 500 milimetrų skersmens nuotekų sistemoms atnaujinti. Slėgiminės sistemos gali būti atnaujinamos pasitelkiant ir PN10, ir PN6 darbinio slėgio vamzdžius „Compact Pipe“. „Compact Pipe“ vamzdis tiekiamas ištisinis, užvyniotas ant tvirto metalinio būgno. Į statybvietę vamzdis pristatomas ypatingos formos: jis būna visu ilgiu sulankstytas taip, kad skerspjūvyje jo forma tampa panaši į C raidę. Todėl šį

vamzdį lengva įkišti į esamą vamzdyną, kuris atlieka priimančiojo (apgaubiamojo) vamzdžio funkciją.

Vamzdžiai „Compact Pipe“ pristatomi ant būgnų, kuriuos galima pastatyti ant specialiai sistemai „Compact Pipe“ suprojektuotos priekabos būgnui. Nuo stovinčio ant priekabos būgno vamzdis traukiamas į įvadinį prieduobį. Priekabą būgnui rekomenduojama naudoti ir montavimo aikštelėje išvyniojamam vamzdžiui valdyti. Įkištas vamzdis „Compact Pipe“ šildomas į jį tiekiant sotųjį garą, kurio temperatūra – 125°C. Todėl sulankstytas „Compact Pipe“ tarsi atsimena ir atkuria pradinį skerspjūvį (vadinamasis atsiminimo efektas).

Garo generatorius – montavimo sistemos šerdis – tiekia garą vamzdžio formos atkūrimo procesui. Be to, jame įrengtos montavimo valdymo ir duomenų saugojimo priemonės. Vamzdyno priėmimo gale garas ir susikondensavęs vanduo saugiai išleidžiami pro kondensato rinktuvą. Tai ypač svarbu, kai darbai atliekami gyvenamosiose zonose arba intensyviai eksploatuojamuose keliuose, siekiant išvengti nepatogumų žmonėms ir garantuoti eismo saugumą. Kai vamzdis pakankamai įšildomas, vietoj garo į jį pradedamas tiekti šaltas suslėgtas oras. Šis aušina vamzdžio sieneles, ir polietileninis vamzdis glaudžiai priglunda prie priimančiojo vamzdžio vidinio paviršiaus.

Taip sumontavus glaudžiai įkišamą aptaisą formuojamas konstrukciškai nepriklausomas vamzdis, kurio kokybė ir tvirtumas būdingi naujai įrengtam vamzdžiui. Po atnaujinimo naujas vamzdynas atlaiko ir vidines, ir išorines apkrovas.

Įtraukiamas vamzdis per visą ilgį sulankstytas taip, kad skerspjūvyje jo forma tampa panaši į C raidę.

Vamzdžio sienelės glaudžiai priglunda prie priimančio vamzdžio vidinio paviršiaus.

Įkištas „Compact Pipe“ vamzdis šildomas į jį tiekiamu sočiuoju garu. Vamzdžiui atgavus pradinį skerspjūvį, į jį patekęs šaltas suslėgtas oras aušina vamzdžio sieneles.

Vandentiekio tinklų atnaujinimas pasitelkiant „Compact Pipe“ vamzdį.

Siekiant išsirinkti ekonomiškiausią atnaujinimo būdą, nustatomas reikiamas sistemos laidumas. Pagal šį numatomi mažiausi vidiniai aptaisyti naudojamo vamzdžio matmenys. Didžiausi išoriniai aptaisyti naudojamo vamzdžio matmenys negali viršyti vidinio esamo vamzdžio skersmens.

Vamzdžiams „Compact Pipe“ montuoti reikalingi įvairūs įrankiai, įrenginiai ir priedai, tarp jų – suvirinimo įranga, vamzdžio plėstuvai ir angų rėžtuvas. Pageidautinas vamzdžių „Compact Pipe“ slėginiuose vamzdynuose sujungimo būdas – pasitelkti elektrinio lydymo (elektromovines) jungtis.

Gaminant „Compact Pipe“ naudojamas gamyklinis vamzdžių suspaudimas. Po to jie testuojami pagal daugelį parametrų, todėl garantuojama, kad šie vamzdžiai atitiks deklaruojamus parametrus. Gamykloje suspaudus polietileno vamzdį, medžiagos struktūra ir polimero molekulių ryšiai išlieka tokie, kokie buvo esant apvaliam vamzdžiui – tai patikrinama kiekvienoje partijoje, t. y. kaip vamzdis po suspaudimo atkurs savo formą.

Technologija „Compact Pipe“ leidžia 300–500 milimetrų skersmens vamzdžius įtraukti į 100–200 metrų atkarpas, o mažesnių skersmenų vamzdžius – net į iki 600 metrų ilgio trasas. „Compact Pipe“ ypač rekomenduojama naudoti ten, kur yra mažo spindulio posūkių, nes suspaustas vamzdis „Compact Pipe“ yra apie 35 proc. mažesnio diametro, palyginti su nominaliu. Todėl jis nesunkiai įveikia posūkius, o vamzdį išskleidus įtempimų vamzdžio sienelėse ties posūkiais beveik nesusidaro. „Compact Pipe“ privalumus palyginti su tradicinėmis atnaujinimo technologijomis įvertino ir klientai, ir rangovai – šių vamzdynų visame pasaulyje jau įrengta daugiau kaip 1,5 mln. metrų.

UAB „Wavin Baltic“ išorės vamzdžių sistemų produktų vadovas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto Vandentvarkos katedros docentas dr. Rimvydas Žurauskas

R

R

Kiti INFRASTRUKTŪROS projektai

„Ginmika“ gali didžiuotis turinti gaminių visoms apkrovos klasėms.

Kad nereikėtų žiūrėti po kojomis Apie vandentiekio, buities ir lietaus nuotekų surinkimo liukus saugančius dangčius įprastai pagalvojame tik tada, kai paaiškėja, kad jų nėra.

Blogiausia – jei tik tada, kai kas nors įkrenta į atvirą šulinį. Rizikos tokioms nelaimėms apstu – vien Vilniuje per metus pavagiama apie 250 metalinių kanalizacijos dangčių. Pagalvojame apie dangčius ir tada, kai jie įspėjamai subilda pervažiavus automobilio ratams. Bendrovė „Ginmika“ dirba tam, kad vandentiekio ir nuotekų šulinių dangčius prisimintume kuo rečiau – daro viską, kad jų nebūtų įmanoma pavogti ir kad jie negąsdintų pėsčių ar ratuotų žmonių nestabilumu. Šios užduotys nėra ateities vizija – tai rezultatas, pasiektas per septynerius metus: kuriant, eksperimentuojant, negailint pastangų ir lėšų produktams tobulinti. Kai 2005 metais įsikūrė bendrovė „Ginmika“, rinkoje dar dominavo prastos kokybės sovietinių laikų gaminiai. Įmonė nusprendė, kad atėjo laikas kitokiai kokybei. Juolab

10

kad įstojus į Europos Sąjungą pasikeitė reikalavimai ir šių gaminių diametrams, ir standartams. „Pastaraisiais metais, ypač plėtojant vandentvarkos projektus, jau projektuojama pagal europinius standartus, rengiame daug seminarų, kalbamės ta tema ir su savivaldybėmis, ir su projektuotojais, ir su statybų inspektoriais, – sakė bendrovės „Ginmika“ direktorius Gintaras Mikna. – Dangtis gali turėti fiksaciją, automatinį arba mechaninį užraktą, atidarymo mechanizmą su vyriu, apsaugą nuo atsitiktinio užsidarymo ir kitus saugumą garantuojančius elementus. „Ginmikos“ komandos uždavinys buvo sukurti saugius ir patogius gaminius.“ Darbai prasideda nuo idėjos suformulavimo, eskizų paišymo, brėžinių šlifavimo, formų gaminimo, netaupoma šioje bendrovėje ir gaminių korekcijoms – jei kuris nors modelis sulaukia naudotojų pastabų, nedelsiama jį tvarkyti. „Nuolat modernizuojame savo gaminius, stebime,

renkame atsiliepimus, – patikino G. Mikna. – Jeigu trejus metus apie gaminį nieko negirdėti – viskas gerai. Jei išgirstame pastabų – arba skubiai taisome gaminį, arba jo išvis atsisakome.“ „Ginmikos“ gaminiai liejami Kinijoje, ten lietuviai vienoje bendroje Italijos ir Kinijos gamykloje turi automatinę liejimo liniją. Ši per metus iš kaliojo ketaus pagamina 7000 tonų produkcijos, ji keliauja „Ginmikos“ užsakovams Baltijos šalyse, Skandinavijoje, Rusijoje, Anglijoje. Kiekvienas naujas gaminys sertifikuojamas Anglijoje pagal „Lloyd“ kokybės sistemą, kiekvienas paženklintas EN124 standarto numeriu, turi tikslias naudojimo ir apkrovos klasės apibrėžtis. „Pavadinimas „Ginmika“ yra ant visų gaminių – esame vienintelė kompanija Lietuvoje, kuri savo ketaus gaminius yra apdraudusi visoje Europoje“, – atkreipė dėmesį G. Mikna. Bendra draudimo suma – 100 tūkst. eurų. Tad jei atsitiktų draudiminis su šiais įrenginiais susijęs įvykis, naudotojams tereikėtų per tris dienas paskambinti draudimo kompanijai ir užfiksuoti faktą. Ši aplinkybė labai naudinga siekiant užsakymų kokybei ir gamintojams reiklioje Europos rinkoje.

Kelių tiesimo įmonės, su kuriomis nuo pirmos gyvavimo dienos glau-

džiai bendradarbiauja „Ginmika“, ypač vertina tai, kad jos gaminiai yra saugūs. Be to, pabrėžė įmonės vadovas, „Ginmika“ ne tik duoda net 10 metų garantiją visiems savo gaminiams (standartiškai privaloma 3 metų garantija), bet ir vienintelė Lietuvoje nemokamai juos eksploatuoja: „Nesvarbu, iš kurio šalies pakraščio bus skambutis, jei kyla kokių problemų, įmonės eksploatacijos ir priežiūros brigada per savaitę nuvažiuoja į vietą, įvertina situaciją, nustato problemos priežastį ir atlieka garantinius remonto darbus. Prižiūrime savo gaminius visose Baltijos šalyse.“ Garantiniai įvykiai neišvengiami – gaminiai eksploatuojami dažniausiai intensyvaus eismo keliuose, patiria nuolatines apkrovas, trintį ir kitokį mechaninį poveikį. Bet dažniausiai problemų atsiranda dėl žmogiškojo faktoriaus, netinkamai vykdytų montavimo darbų. Kad ir toks pavyzdys – statybininkai montuoja dangtį ant šulinio, į žiedo vietą, kur yra įmontuota garso izoliacijos tarpinė, pribyra smėlio ir žvyro, jo niekas neišvalo, ir dangtis, baigus darbus, uždaromas ne iki galo – šiukšlės neleidžia to padaryti tinkamai. Tada sunkioji kelininkų technika dirbdama objekte sugadina tarpinę, o kai gatvė atiduodama eismui, netrukus atsiranda bildesys ir pasipila skundai. Tokių ir panašių situacijų, pripažino „Ginmikos“ vadovas, netrūksta, todėl ilgalaikė garantija užsakovams bei rangovams yra ypač aktuali ir reikalinga. Kitos ketaus liukus rinkai tiekiančios įmonės eksploatavimo paslaugos nesiūlo, tad valstybė patiria nemažų išlaidų – netinkamų naudoti dangčių keitimas ir duobių užtaisymas apmokamas iš Kelių fondo lėšų.

Daugeliui užsakovų Lietuvoje sudominti galėtų užtekti fakto, kad „Ginmika“ rado priemonių apsaugo-

ti savo gaminius nuo vagysčių – įmonės gaminių pasiūloje yra dangčių modelių, montuojamų taip, kad būtų neįmanoma juos paprastai nuimti: su specialiais paslepiamais vyriais, papildomais mechaniniais užraktais.

Bet „Ginmikos“ ambicijos siekia toliau: įmonė jaučia būtinybę investuoti į kozirius – plačias įmonės galimybes liudijančius gaminius. „Kiek žinau, nė vienoje Baltijos šalyje nėra kompanijos, kuri galėtų pasigirti, kad turi savo sukurtų gaminių visoms apkrovos klasėms: nuo mažiausios A15 – 1,5 tonos apkrovai, tinkamos pėsčiųjų ir dviračių takams, iki F900 – 90 tonų apkrovai, tai yra naudoti oro uostuose“, – sakė G. Mikna. Šiemet daug didžiausias apkrovas atlaikančių dangčių įrengta laivų krovos terminaluose ir oro uostuose.

Pusė „Ginmikos“ produkcijos keliauja į užsienį. G. Mikna neslepia, kad dalį gaminių atiduoda pardavinėti tarpininkams – didmeninėms kompanijoms, kurios pasiūlo galutiniam montuotojui visą reikalingų statybinių produktų gamą. „Pavyzdžiui, skandinavai nori viską pirkti iš vienų rankų, produktas pirmiausia turi patikti, toliau yra jo draudimas, daug klausimų nelieka... Tokios saugumo garantijos jiems užtenka“, – patikino G. Mikna.

Beje, didmeninių kompanijų užsakymai bendrovei „Ginmika“ kasmet išauga apie 20–30 proc. Įmonė didžiuojasi per partnerius Rusijoje gavusi užsakymą Sočio olimpiados infrastruktūros projektui. Ten iškeliavo apie 200 tonų „Ginmikos“ gaminių. Produkcija labai patiko rangovams – vienai Vokietijos kompanijai, ir lietuvius pasiekė dar vienas užsakymas – dangčiams, kurie bus įrengti naujoje „Formulės 1“ trasoje Sočyje. Dangčių saugumo reikalavimai ten itin dideli.

Sėkmingai išplėtojusi vandentiekio, buities ir lietaus nuotekų surinkimo liukus saugančių dangčių gamybą, įmonės komanda turi laiko grįžti prie seniau vykdytos veiklos – infrastruktūros projektų. „Jaučiame didelį originalių mažosios architektūros objektų, pavyzdžiui, lauko – parko suolų poreikį. Jau kurį laiką girdime tai bendraudami su savivaldybėmis. Svarbiausia – kurti tokius gaminius, kurie atlaikytų daugiau nei vieną žmogų ar sportinį krepšį (prastos kokybės gaminiai dabar parduodami daugelyje šalies statybinių ir apdailos prekių centrų ).

Taip pat – neapsiriboti klasikine stilistika, reikia ir XXI amžiaus vartotojams tinkamų gaminių“, – įsitikinęs „Ginmikos“ vadovas. Įmonė jau turi parengtą 12 modelių suolelių katalogą. Pirmasis užsakymas pavasarį iškeliaus į Skandinaviją. Lietuviams tai bus gera treniruotė – skandinavai tikrai reiklūs ne tik ketaus detalėms, jų dizainui bei kokybei, bet ir medienos apdorojimo medžiagoms – pageidauja, kad visos jos būtų ekologiškos.

UAB „Ginmika“ Sodų g. 81, Skaidiškės, LT-13274 Vilniaus r.

Mob. +370 685 27 499 El. p. info@ginmika.lt www.ginmika.lt

11

2013 Nr. Nr. 10 10 situacija 2013 situacija

2013 Nr. 10 situacija

Almantas PETKUS Aplinkos viceministras

„Didžioji dalis žmonių jau naudojasi kokybiškomis paslaugomis. O neturi tokios galimybės tie, kurie gyvena būtent mažose gyvenvietėse, atokiuose miesteliuose ir kaimuose.“

Prioritetas – mažos gyvenvietės Europos Komisija prieš kelis mėnesius savo ataskaitose pripažino, kad Lietuva yra viena geriausiai nuotekas tvarkančių Europos Sąjungos (ES) valstybių. Prieš kurį laiką pasitvirtinusi ambicingus planus, mūsų šalis lyderių pozicijas siekia išlaikyti ir toliau. Aplinkos viceministro Almanto PETKAUS teigimu, 2014–2020 metų ES finansavimo laikotarpiu didelis dėmesys bus skiriamas tam, kad kokybiškomis vandentiekio bei nuotekų sistemomis būtų aprūpinamos mažesnės, iki 2 tūkst. gyventojų turinčios, gyvenvietės. paslaugos pasiekiamumą. Kadaise išsikėlėme tikslus iki 2015 metų pasiekti 95 proc. šios paslaugos prieinamumo. Laikui bėgant ir įgyvendinant vandentvarkos projektus paaiškėjo, kad toks tikslas yra pernelyg ambicingas ir iki numatyto termino vargu ar pavyks jį įvykdyti. Šiandien jau atsargiau žiūrime į tokius

s tat y b a

12

– Kaip bus sprendžiamas klausimas aprūpinti kokybiškomis pas-

aukštus tikslus ir 2014–2020 metų ES finansavimo periodu juos numatėme kiek mažesnius. Tačiau pagrindinis siekis vis tiek išlieka – kad kuo daugiau žmonių gautų kokybiškas vandentiekio ir nuotekų šalinimo paslaugas.

Darius BABICKAS

– Ar nedidelių gyvenviečių aprūpinimas kokybiškais vandentiekio ir nuotekų tinklais bus prioritetas kitu ES finansavimo laikotarpiu?

– Tiksliau pavadinus, tai priemonė prioritetiniam tikslui įgyvendinti. O prioritetas aiškus – plėsti centralizuotai tiekiamo vandens ir nuotekų šalinimo

gyventojams paslauga gali tapti nebeįperkama. Vadovaujantis ES reikalavimais, išlaidos vandeniui tiekti ir nuotekoms tvarkyti negali viršyti 4 proc. namų ūkio pajamų. Įvertinant visa tai, daugiausia dėmesio ir bus skiriama vandentvarkos plėtrai gyvenvietėse nuo dviejų šimtų iki dviejų tūkstančių gyventojų, čia numatoma skirti didžiausią dalį ES pinigų.

– Kiek Lietuvos žmonių gauna centralizuotas vandentiekio ir nuotekų šalinimo paslaugas?

– Šiuo metu centralizuotai vanduo pasiekia 83 proc. mūsų šalies gyventojų, centralizuotos nuotekos – apie 75 proc. Vadinasi, didžioji dalis žmonių jau naudojasi kokybiškomis paslaugomis. O neturi tokios galimybės tie, kurie gyvena būtent mažose gyvenvietėse, atokiuose miesteliuose ir kaimuose. Investuoti į centralizuotus tinklus tokiose vietovėse vandentvarkos įmonėms nepatrauklu finansiškai. Investicijos didelės, atsiperkamumas labai ilgas, nes naudotojų – mažai. Todėl manome, kad efektyviausia čia būtų panaudoti ES piginus.

Yra miestų, kur nežymus tarifo už paslaugas didinimas gyventojams didelės reikšmės neturi, tačiau taip gali būti surenkami nemaži pinigai investicijoms, reikiamoms plėtrai. Mažose gyvenvietėse tam, kad būtų sukaupta pinigų investicijoms, tarifas išaugtų labai smarkiai, ir

laugomis gyvenvietes iki dviejų šimtų gyventojų?

– Suprantama, tokiose gyvenvietėse įsikūrusiems žmonėms reikalingos kokybiškos paslaugos. Bet čia jau sprendimus turėtų priimti savivaldybės. Jos galėtų į vieną projektą sujungti tris ar daugiau kaimų, įrengti visiems vandens gręžinį bei nuotekų valymo sistemas ir tokias paslaugas teikti bendrai keliems kaimams. Tokiu būdu būtų tvirtinamas vienas projektas 200 ir daugiau gyven-

tojų aprūpinti vandentiekio bei nuotekų šalinimo paslaugomis.

– Kokiu principu bus pasirenkamos gyvenvietės, kuriose pirmiausia ketinama įgyvendinti vandentvarkos projektus – ar atokesnėse vietovėse, ar šalia miestų?

– Eiliškumą irgi turės nustatyti savivaldybės, nes pagal teisės aktus joms priskirtos vandentvarkos funkcijos.

Savo siūlymų turės teikti ir vandentvar-

FEL tipo biologiniai nuotekų valymo įrenginiai Pramonės g. 16B, LT-62175 Alytus Tel. +370 315 58 472 Mob. +370 604 08 170 El. p. info@feliksnavis.lt www.feliksnavis.lt

• Draugiški aplinkai • Išvalo iki 98 % teršalų • Dirba tyliai ir neskleidžia kvapo • Ženklinami CE ženklu • Išbandyti laboratorijoje ir sertifikuoti Šiuolaikiškas ir ekologiškas būdas valyti buitines nuotekas. Biologinio BNVĮ išvalytos nuotekos gali būti šalinamos į aplinką, nedarant žalos ekologijai, t. y. galima nuvesti į pakelės, melioracijos griovius, kitus pratekančius vandens telkinius. Jeigu nėra vandens telkinio, išvalytas nuotekas galima filtruoti į gruntą per filtracinius šulinius ar laukus. Tokį vandenį taip pat galima panaudoti mechaniškai, pvz., žalioms vejoms laistyti.

Taip pat UAB „Feliksnavis“ rengia techninius vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklų projektus. Parengti projektai atitinka Lietuvoje galiojančias normas, standartus, taisykles, statybos reglamentus, Visuomenės sveikatos centro ir Priešgaisrinės priežiūros inspekcijos nuostatus.

Patikimi sprendimai žmogaus gerovei ir aplinkai!

13

situacija 2013 Nr. 10

2013 Nr. 10 situacija

kos įmonės, kurios daugiausia priklauso irgi savivaldybėms.

Labai svarbu formuoti tinkamą vietos politiką vandentvarkos klausimais. Nors dabar galiojantys įstatymai nurodo, kad paslaugų tarifai negali būti mažesni nei savikaina. Tačiau dėl politinių priežasčių nepopuliarūs sprendimai atidedami ištisiems metams, kaina nekeičiama, o įmonės dirba nuostolingai. Vyriausybei esame pateikę naują Vandentvarkos įstatymo projektą – jis artimiausiu metu bus svarstomas. Jame numatyta, kad savivaldybių tarybos privalės kasmet tvirtinti vandentvarkos paslaugų kainas.

Taip atsirastų galimybė nustatyti tokius tarifus, kurie leistų susigrąžinti sąnaudas, nebeliks galimybės dėl politinių priežasčių įšaldyti kainas, o įmonėms grimzti į skolas.

– Kiek numatyta investuoti į mažų gyvenviečių aprūpinimą kokybiškomis vandentiekio bei nuotekų šalinimo paslaugomis?

– Kiek atskirai galėtų būti skirta bū-

tent šiems projektams, dabar pasakyti sunku. Bet kokiu atveju lėšų poreikį padiktavo savivaldybės, o poreikis nemažas – apie 8 mlrd. litų. Šiuo metu esame tikri, kad vandentvarkos projektams gausime ne mažiau kaip 1,3 mlrd. litų. Pagal poreikį atrodytų nedaug, tačiau įvertinant tai, kiek buvo investuota anksčiau ir kokia yra vandentiekio bei nuotekų šalinimo sistemų būklė, manyčiau, tai nėra mažai. Juk nuo 2000 metų į šį ūkį investuota apie 3 mlrd. litų, ir dauguma tinklų yra geros būklės. Ne be reikalo ir Europos Komisija Lietuvą įvertino kaip vieną geriausiai vandentiekio ir nuotekų sistemą tvarkančių šalių, teikiančią kokybiškas paslaugas. Žinoma, pasiekti anksčiau užsibrėžtus planus galbūt nepavyks. Tikslas aprūpinti 95 proc. visų šalies gyventojų kokybiškomis paslaugomis išlieka, tačiau terminai nusikels.

– Gal būtų galima numatyti, kuriam laikui bus atidėti numatytų tikslų įgyvendinimo terminai?

 Vandens grĘŽiniai  geoterminis Šildymas  vandens filtrai  inŽineriniai tyrinĖjimai  nuotekų valymo įrengimai  projektavimas

UAB „Kauno hidrogeologija“ Rinkūnų k., Garliavos apyl. sen.

LT-53280 Kauno r.

Tel. +370 37 39 33 53 Faks. +370 37 55 87 20 El. p. kaunas@hidrogeol.lt www.hidrogeol.lt

14 VILNIUJE: +370 698 08 904, +370 699 86 804

// KLAIPĖDOJE: +370 687 17 672

– Iki 2020 metų numatyta maždaug 2,5 proc. padidinti kokybiškų vandentiekio ir nuotekų šalinimo paslaugų pasiekiamumą. Viena vertus, kuo sunkiau paslauga prieinama, tuo sudėtingiau šį procentą didinti. Kita vertus, keli šimtai naujų naudotojų sudaro labai menką bendrų naudotojų dalį. Artėjant 2020 metams reikėtų iš naujo peržiūrėti tikslus ir numatyti jų įgyvendinimo galimybes.

– Vandentvarkininkai irgi sutinka, kad anksčiau iškelti tikslai aprūpinti kokybiškomis paslaugomis bemaž visus šalies gyventojus yra pernelyg ambicingi ir galbūt ne visiems gyventojams to reikia. Ar sutiktumėte su tokia nuomone?

– Tai požiūrio klausimas. Jeigu paklaustumėte bet kurio žmogaus, ar jam reikalingas centralizuotas vandentiekis, nemanau, kad gausite neigiamą atsakymą. Su nuotekomis tas pat. Šios paslaugos neatskiriamos viena nuo kitos ir naudotojams reikalingos.

Kitas klausimas – kiek reikia į visa tai investuoti? Čia ir turime balansuoti tarp aukšto paslaugų pasiekiamumo procento ir kitų poreikių. Juk negalime visko skirti tik vienai krypčiai. Reikia ir senus tinklus modernizuoti, ir paviršines nuotekas tvarkyti.

Skaičiai ir faktai

2012 metų duomenimis, Lietuvoje visiškai išvaloma apie 93 proc. nuotekų, nepakankamai išvalytų nuotekų kiekis sudarė apie 7 proc. 2002aisiais visiškai išvalytų nuotekų kiekis sudarė tik 21 proc.

Nuo 2000 iki 2013 metų į vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemą investuota apie 2,9 mlrd. litų. Iš 2007–2013 metų Europos Sąjungos (ES) finansinės perspektyvos suteikta 1,5 mlrd. litų. Šios lėšos buvo skiriamos vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemoms (vamzdynams ir alternatyvioms nuotekų tvarkymo sistemoms) kurti ir rekonstruoti.

Lietuva nuo 2013 metų pradžios prisijungė prie ES šalių, kurios nuotekų tvarkymo sistemas perkels į elektroninę erdvę. Įgyvendinus šį Europos Komisijos (EK) finansuojamą projektą, kiekvienas gyventojas, turintis prieigą prie interneto, galės matyti miesto nuotekų valymo įrenginių darbą, stebėti išvalomų nuotekų kokybę, koks kiekis nuotekų išleidžiamas į sistemą, kokios kokybės ir kur išleidžiamos nuotekos į aplinką. Šį projektą finansuoja EK.

15

renovacija renovacija 2013 2013Nr. Nr.10 10

2013 Nr. 10 renovacija

Dalius Krinickas Aplinkos ministerijos Vandenų departamento direktorius

„Ateinantis finansinis laikotarpis bus kompleksinis – jį sudarys finansavimas plėtrai į probleminius rajonus, intensyvėjant pačiai paramai (tai padės išspręsti mažesnių miestelių geriamojo vandens ir nuotekų valymo problemas), ir finansavimas renovacijai, kuri yra greitai atsiperkanti investicija ir kuri leis greičiau padidinti vandens tiekėjo veiklos efektyvumą.“

Vandens ir nuotekų tinklų renovacija – nebe antraeilis rūpestis Gražią vandentvarkos statistiką gadina dėl susidėvėjusių tinklų patiriami vandens nuostoliai ir aplinkos tarša Bitė RIMKUTĖ

Besibaigiančiu, 2007–2013 metų, Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų paramos laikotarpiu vandentiekio ir nuotekų tinklų renovacijos tarp prioritetinių finansavimo sričių nebuvo. Esant ribotiems ištekliams, pirmiausia teko pasirūpinti nuotekų tvarkymo sistemos kūrimu. Šis iššūkis šiandien įveiktas, o vandens tiekimo įmones pasiekė vilčių teikiančios žinios dėl lėšų tinklų renovacijai skyrimo. Kol kas iki galo neapsispręsta tik dėl paramos dydžio.

16

Nuostoliai pasiekė kritinį lygį Pasak Aplinkos ministerijos (AM) Vandenų departamento direktoriaus Daliaus Krinicko, Pasaulio bankas yra apskaičiavęs, kad ES parama yra teiktina, kai vandens praradimas viršija 15 proc. – iki tol jis nėra reikšmingas ekonomiškai. „2012 metų lapkričio mėnesį pasirodžiusioje Europos ateities vandens strategijoje akcentuojamas praradimo ir nuostolių mažinimo klausimas. Šiame dokumente suformuluoti principai, kuriais galima remtis planuojant ES finansavimą“, – pasakojo D. Krinickas.

AM skaičiavimu, 2011 metais Lietuvos vandentiekio tinkluose patirtas 27 proc. nuostolis, tai yra trečdalis tiekiamo vandens prarasta arba dėl susidėvėjusių, kiaurų vamzdynų, arba dėl

piktnaudžiavimo. Nuotekų tinkluose nuostolis siekė apie 50 proc. Renovavimas turėtų įtakos ir vandens kainos sumažėjimui – kiek bus sumažintos vandens tiekimo netektys, tiek vandens papildomai nereikės tiekti, taigi mažėtų vandens įmonių patiriamos sąnaudos ir didėtų veiklos efektyvumas.

Visos aplinkybės, pripažino D. Krinickas, skatino ir tebeskatina neatidėlioti senų tinklų tvarkymo, bet valstybė, norėdama išvengti baudų, pirmiausia turėjo operatyviai spręsti nuotekų tvarkymo problemas. 2002 metais, dar iki galimybės gauti ES fondų paramą, Lietuvoje buvo išvaloma tik 20 proc. nuotekų, tad Europos struktūrinių fondų paramą teko nukreipti taršai ir ekologinėms nelaimėms mažinti. Kartu rūpintasi ir vandens tiekimo tinklų plėtra. Bet lėšų tinklų renovacijai turėjo ieškoti patys vandens tiekėjai ir savivaldybės. AM ES paramos administravimo departamento direktoriaus Inesio Kiškio nuomone, tai visai normalus įpareigojimas. „Laikėmės nuomonės, kad esamo turto išlaikymas yra savininko – vandens tiekimo įmonės – reikalas“, – aiškino I. Kiškis.

Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LVTA) prezidentas Bronius Miežutavičius siūlo įvertinti ir kitą pusę. „Mūsų veikla griežtai prižiūrima, ir mokestį už suteiktas paslaugas kontroliuoja speciali valstybės institucija pagal patvirtintą kainų nustatymo metodiką, o kainas tvirtina savivaldybių tarybos. Ir dažnai nutinka, kad politikai, norėdami įtikti rinkėjams, nekreipia dėmesio į tai, kad vandentvarkos bendrovės turi susigrąžinti sąnaudas, patirtas eksploatuojant ūkį. Norint turėti pakankamai lėšų ūkiui tinkamai prižiūrėti, per 30

proc. mūsų paslaugos kainos sąnaudų turi būti numatyta ūkiui atkurti. Tai vadinama amortizaciniais atskaitymais, kurie turi būti skaičiuojami nuo realaus materialinio turto vertės. Tokiu principu vadovaujasi visos privačios kompa-

nijos. Mūsų sektoriuje tvirtinant kainas į tai dėmesys nekreipiamas, einama lengviausiu keliu ir dirbtinai mažinamos sąnaudos. Kartu priduriama: turime tobulinti įmonių valdymą. Kainų priežiūros politika šalyje yra tikrai

Didmeninė ir mažmeninė prekyba plienu.

Siūlome šiuos plieno gaminius:

• apvalius suvirintus konstrukcinius, kalibruotus vamzdžius; • kvadratinius ir stačiakampius vamzdžius; • juodus, gruntuotus, cinkuotus vamzdžius vandentiekiui ir dujotiekiui; • plieno juostas; • apvalų, kvadratinį ir šešiabriaunį plieną; • armatūrą; • lovinius profilius UPN, UPE, UPS; • nelygiašonius ir lygiašonius karštai valcuotus kampuočius; • šaltai ir karštai valcuotus, cinkuotus plieno lakštus; • šaltai lenktus L ir U formos profilius; • T formos profilius; • besiūlius plieno vamzdžius; • dvitėjinius profilius IPE, HEA, HEB. UAB Metalo centras Tinklų g. 51, LT-35115 Panevėžys Darbo laikas: I–V 8.00–17.00 Tel. +370 45 59 63 56, +370 45 58 38 90, +370 45 51 49 40 Faks. +370 45 58 27 67 El. p. info@metalocentras.lt www.metalocentras.eu

17

renovacija 2013 Nr. 10

griežta, bet norėtųsi, kad ji būtų ir teisinga“, – komentavo B. Miežutavičius.

Faktas – kadangi dauguma vandentvarkos įmonių dirba nuostolingai ir neturi didelių skolinimosi galimybių, tinklų renovavimas šį dešimtmetį nesulaukė pakankamo dėmesio.

Ar sutaupytomis lėšomis pavyks padengti paskolas?

Preliminariai numatyta, kad 2014– 2020 metais vandentiekio ir nuotekų tinklams renovuoti bus galima gauti 50 proc. ES fondų paramą, antra tiek teks pridėti savo ar skolintų lėšų. Pasak Vandenų departamento direktoriaus D. Krinicko, prioritetas bus teikiamas tiems projektams, kurie apims didžiausią naudotojų skaičių – kur daugiausia naudojama, didžiausias ir vandens bei nuotekų praradimas. „Taip, tai geriau nei ankstesni planai teikti paramą tik tinklų plėtrai ir

18

2013 Nr. 10 renovacija

geriau nei planai teikti ne subsidijas, o tik lengvatines paskolas, – pripažino LVTA prezidentas B. Miežutavičius. – Vis dėlto mes turime argumentų kovoti už geresnę nei planuojamoji paramos schemą ir didesnių apimčių.“ Keisti paramos teikimo pobūdį – kuo daugiau jos teikti ne subsidijomis, o paskolomis, pernai, prasidėjus diskusijoms dėl kito europinių lėšų skyrimo laikotarpio prioritetų ir optimalių paramos schemų, ragino AM ES paramos administravimo departamento direktorius I. Kiškis. „Investavus į tinklo renovavimą mažinami nuostoliai, vadinasi, galima paimti ir grąžinti paskolą. Žinoma, įmonės nenori tokio modelio, – kalbėdamas su „Statyba ir architektūra“ pernai pripažino I. Kiškis. – Bet Europos Komisija stengiasi iš esmės pakeisti paramos teikimo filosofiją: siekiama, kad būtų išdalijama mažiau subsidijų ir daugiau pasitelkiama vadinamųjų finansinių

instrumentų (tai yra lengvatinių paskolų, investicijų į akcinį įmonių kapitalą ar garantijų).“

Bronius Miežutavičius Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas

„Mes neprieštaraujame įmonių stambinimo idėjai, bet norime atkreipti dėmesį, kad pasirinkus dabar svarstomą modelį – viena vandens tiekimo įmonė vienoje savivaldybėje – rajonų centruose veikiančioms bendrovėms reikės prisijungti daugybę labai smulkių ir visiškai nugyventų įmonių iš rajonų kaimų – iš tų laikų, kai pramonės įmonės turėdavo savo vandentiekį ir juo aprūpindavo kokį nors nedidelį kvartalą.

Stambinimo proceso metu gavusi tokį nugyventą ūkį specializuota įmonė patirs smarkų sąnaudų didėjimą – juk tą ūkį reikės ne renovuoti, o „reanimuoti“.“

Kai renovacija virsta „reanimacija“ Paramos teikimo formos keitimas kol kas atidėtas, vandens tiekimo įmonės ir toliau galės gauti subsidijas, bet ES paramos administravimo departamento direktoriui nėra paslaptis, kad vandens tiekėjų įmonės nepatenkintos ir paramos schema „50 + 50“. „Vandentvarkininkai tvirtina, kad Latvija, kuri tokį paramos modelį naudojo 2007–2013 metų finansiniu laikotarpiu, planuoja šią tvarką keisti. Būtinai išsiaiškinsiu, kas konkrečiai nepasiteisino Latvijoje“, – pažadėjo I. Kiškis.

Didesnės ES paramos tinklų renovacijai siekiantis LVTA prezidentas B. Miežutavičius lūkesčius grindžia darbais, kurie laukia įgyvendinant valstybės planus stambinti vandentvarkos įmones: „Mes neprieštaraujame įmonių stambinimo idėjai, bet norime atkreipti dėmesį, kad pasirinkus dabar svarstomą modelį – viena vandens tiekimo įmonė vienoje savivaldybėje – rajonų centruose veikiančioms bendrovėms reikės prisijungti daugybę labai smulkių ir visiškai nugyventų įmonių iš rajonų kaimų – iš tų laikų, kai pramonės įmonės turėdavo savo vandentiekį ir juo aprūpindavo kokį nors nedidelį kvartalą. Stambinimo proceso metu gavusi tokį nugyventą ūkį specializuota įmonė patirs smarkų sąnaudų didėjimą – juk tą ūkį reikės ne renovuoti, o „reanimuoti“. Daugeliu atvejų reikia net ne atkurti tinklus, bet tiesiog iš naujo įrengti visą infrastruktūrą. Taigi norint aprūpinti kokybiška paslauga gyventojus reikalingos tikrai didelės investicijos.

Kaip tik todėl ir prašome AM didesnės nei 50 proc. ES paramos.“ Kitaip vandens tiekėjams lėšas tinklų renovacijai tektų kaupti iš pajamų, kurias gauna parduodami vandį ir eksploatuodami dabartinį ūkį. Taip verstis pajėgios tik kelios didžiosios įmonės, patikino B. Miežutavičius.

AM Vandenų departamento direktorius D. Krinickas priminė, kad stambinant įmones ir prijungiant mažesnes ES paramą bus galima gauti ne tik tinklų renovacijai: „Ateinantis finansinis laikotarpis bus kompleksinis – jį sudarys finansavimas plėtrai į probleminius rajonus,

intensyvėjant pačiai paramai (tai padės išspręsti mažesnių miestelių geriamojo vandens ir nuotekų valymo problemas), ir finansavimas renovacijai, kuri yra greitai atsiperkanti investicija ir kuri leis greičiau padidinti vandens tiekėjo veiklos efektyvumą.“

kad tokią pat sumą vandens tiekėjams surinkti iš vartotojų mokesčių būtų neteisinga vartotojų atžvilgiu.

Tačiau eksploatacinės sąnaudos už ES lėšomis sukurtą turtą į paslaugos

kainą įskaičiuojamos. Taigi pagrindinė vandens tiekėjų užduotis – teisingai numatyti sumą paslaugų kainos projektui ir apskaičiuoti eksploatacines sąnaudas“, – sakė D. Krinickas.

Kaip kaupti lėšas būsimam remontui?

Dar viena LVTA prezidento įvardyta problema – tai, kad, pastaraisiais metais didžiules sumas investuojant į plėtrą, egzistuojanti finansinė tvarka neleido daryti amortizacinių atskaitymų. „Taip yra todėl, kad tai yra dotacija – nuo dovanos negalima atskaičiuoti. 2010–2012 metais statyta infrastruktūra eksploatuojant irgi turi būti remontuojama, tiesa, galbūt mažesnėmis sąnaudomis, bet jeigu neatliekame amortizacinių atskaitymų nuo šio ūkio, vadinasi, tuos darbus turime vykdyti iš anksčiau, nuo senojo tinklo, amortizacijai kauptų lėšų, – sakė B. Miežutavičius. – Mes ištisai kalbame, kad šią tvarką būtina keisti.

Tiesa, nežinau, ar tam reikia Europos Komisijos leidimo, ar užtenka pakeisti tam tikrus norminius vietos aktus.“ D. Krinickas paaiškino, kad už ES lėšomis sukurtą turtą vandens tiekėjai gauna pinigų eksploatacijai ir remontui. Geriamojo vandens tiekėjai vykdydami plėtrą perskaičiuoja paslaugų kainas, mat ES finansavimo reikalavimuose yra įpareigojimas parodyti, kaip keisis paslaugos tarifas po investicijų. „Tai, kad ES paramos lėšos į tarifą neįskaičiuojamos – tiesa. Taip yra todėl, kad ES fondų lėšų nereikia grąžinti. Todėl akivaizdu,

19

renovacija 2013 2013 Nr. Nr. 10 10 renovacija

2013 Nr. 10 renovacija

G. Bartuškos nuotr.

Skubotumas ar natūralus pagreitis?

Valdžia džiaugiasi išjudintu modernizacijos procesu, specialistai nerimauja dėl kokybės

Darius BABICKAS

Nepaisant bandymų trukdyti, daugiabučių renovacijos procesas vyksta sklandžiai ir įgauna vis didesnį pagreitį – taip aplinkos ministras Valentinas Mazuronis pristatė antrą senų namų modernizavimo etapą. Nors tikėtasi kiek geresnių skaičių – maždaug 500–600 renovuoti paruoštų daugiabučių, tokius rezultatus ketinama pasiekti metų pabaigoje.

O statybų specialistai nuogąstauja, kad orientuojamasi tik į kiekybę, pamirštant atliekamų darbų kokybę – dėl to galime sulaukti liūdnų padarinių.

20

Rezultatai maloniai stebina Aplinkos ministerija, kvietusi šalies savivaldybes teikti paraiškas nepatekusiems į pirmą etapą ir naujai atrinktiems daugiabučiams atnaujinti, paskelbė šio kvietimo rezultatus. Antrame renovacijos etape norą dalyvauti pareiškė 58 šalies savivaldybės, kurių sąrašuose – 1680 daugiabučių. „Turiu pripažinti, kad rezultatai maloniai nustebino. Šis skaičius – akivaizdus įrodymas, kad einame teisingu keliu: daugiabučių gyventojai pasitiki naujuoju renovacijos modeliu.

Mes padarysime viską, ko reikia, o

pagrindinis iššūkis lieka statybininkų pajėgumas ir viešųjų pirkimų procedūros“, – sakė V. Mazuronis. Į antrą renovacijos etapą įsitraukė Skuodo rajono ir Kalvarijų savivaldybės, kurios pirmame etape nedalyvavo.

Iš didžiųjų miestų aktyviausiai į antrą renovacijos etapą įsijungė Vilniaus miesto savivaldybė, pateikusi 211 paraiškų, ir Kauno miesto savivaldybė, pateikusi 95 daugiabučių sąrašą. Marijampolės savivaldybė pateikė 65 atnaujintinų daugiabučių sąrašą, Alytaus – 31. Iš mažesnių savivaldybių daugiausia norinčiųjų imtis renovacijos buvo Kauno rajone – pateiktas 85 namų sąrašas, Mažeikių rajono savivaldybė pateikė 82 daugiabučių sąrašą, Palangos miesto – 57, Jurbarko rajono – 50, Varėnos rajono – 45 namų sąrašą.

Būsto energijos taupymo agentūros direktorius Valius Serbenta mėgino suskaičiuoti, koks gyventojų skaičius džiaugtųsi atnaujintais namais, jeigu vienu metu būtų renovuoti per abu etapus atrinkti daugiabučiai. Tai sudarytų apie 125 tūkst. butų, kuriuose gyvena apie 300 tūkst. gyventojų.

Ministras V. Mazuronis įsitikinęs, kad renovacijos procesas eina teisingu keliu.

V. Mazuronis įvardijo ir tuos, kurie, anot jo, mėgina trukdyti renovacijos procesui – tai Respublikinių būsto rūmų prezidentas Juozas Antanaitis ir Nacionalinės pastatų administratorių

asociacijos tarybos pirmininkas Vytautas Turonis. „Juodu daro kai kuriuos dalykus, kurie neprisideda prie renovacijos proceso stiprinimo. Gal tai ir lemia, kad Vilniuje, Kaune, kai kuriuose kituose didmiesčiuose daugiabučių modernizacija plėtojama prasčiau. Matyt, viršų ima kai kurių privačių struktūrų interesai. Tačiau šie trukdžiai bendram procesui, manau, nepakenks“, – kalbėjo V. Mazuronis.

Ministras svarsto, kad turbūt per nežinojimą ar dėl kitų priežasčių skleidžiama sąmyšį kelianti informacija. Tokia informacija pavadintas Respublikinių būsto rūmų ir Nacionalinės pastatų administratorių asociacijos išplatintas kreipimasis į šalies savivaldybes, kuriame kalbama apie neva bankų neprisiimamą atsakomybę, kuri perkeliama ant daugiabučių namų bendrijų pečių.

Audronė Endriukaitytė Bendrovės „Paroc“ komunikacijos ir rinkodaros vadovė Europai ir Baltijos šalims

Reikėtų išskirti kelis aspektus, nuo kurių priklauso renovacijos kokybė. Pirmiausia – projektas. Čia, mano nuomone, jau padaryta gana daug: sukurtos detalės, surinkti tipiniai projektai, tad šioje vietoje didelių problemų neturėtų būti. Antras dalykas – pasirinkto rangovo kompetencija. Nuo jos priklauso ir statybos tempai, ir kokybė. Manyčiau, ši dalis kelia daugiausia problemų, nes jeigu bus pasirinkti pigiausiai paslaugas siūlantys statybininkai, mažai tikėtina iš jų gauti tinkamą kokybę.

Kiekvienam darbui reikalingas savo srities profesionalas, tik tada darbai bus atliekami kokybiškai ir laiku.

Trečia – medžiagos, kurios naudojamos renovacijai, turi būti kokybiškos, ypatybes išlaikančios ir eksploatavimo laikotarpiu, kad pastatų nereikėtų remontuoti kas 5–6 metus. Jeigu renkamės pigiausias medžiagas, jos

nebūtinai bus ilgaamžiškos, kokybiškos ir gyventojams užtikrins saugų bei ramų gyvenimą. Ketvirtas labai svarbus aspektas – pačių gyventojų sprendimas, susijęs su renovacijos tikslais. Ar tik norima ką nors padaryti vien tam, kad būtų greitai sumažintos šildymo sąnaudos, ar vis dėlto puoselėjamas požiūris, kad investuojama į savo turtą siekiant geresnio, ilgaamžiškesnio, saugesnio ir komfortiško būsto, negalvojant, kad po 10 metų reikės mąstyti apie naują renovaciją.

Yra ir daugiau sudedamųjų dalių, nuo kurių priklauso renovacijos kokybė, pavyzdžiui, techninė statybų priežiūra. Bet šiuokart užtenka paminėti tik statybų dalį. Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad turint omenyje kokybę svarbiau yra profesionalus, patikimas rangovas ir medžiagos nei didžiulė darbų sparta.

Įvardijo trukdžius

21

renovacija 2013 Nr. 10

Audrius Žiugžda Šiaulių banko administracijos vadovas Pastarąjį pusmetį pastebimas didelis ir aktyvus daugiabučių namų administratorių susidomėjimas renovacijos programa. Jos įsibėgėjimui didelę įtaką turėjo Aplinkos ministerijos ir savivaldybių iniciatyva įgyvendinant naują daugiabučių namų atnaujinimo modelį pagal JESSICA programą. Naujoji programa skiriasi tuo, kad kreditavimo sutartį su Šiaulių banku sudaro daugiabučio namo administratorius, veikiantis savo vardu renovuojamų daugiabučių gyvenamųjų namų butų ir kitų patalpų savininkų naudai.

Abejonių dėl kokybės išlieka Vykdant viešuosius pirkimus renovacijos darbams atlikti vienas svarbiausių kriterijų vis dar išlieka mažiausia kaina.

Aplinkos viceministrė Daiva Matonienė tvirtino, kad vien į kainą neatsižvelgiama. Pirmiausia įmonės turi atitikti nustatytus kokybės parametrus. Šiuo metu iš renovacijos darbus atlikti panorusių 86 statybos įmonių atrinkta

22

2013 Nr. 10 renovacija

Šiuo metu 58 savivaldybės yra atrinkusios apie 2500 namų, kuriuos planuojama modernizuoti. Iš jų 290 namų gyventojai jau pritarė parengtų investicinių projektų įgyvendinimui. Iki šios dienos pagal naują finansavimo modelį Šiaulių bankas yra pritaręs 140 projektų, kurių vertė yra didesnė kaip 86 mln. litų.

Pagal šią programą Europos investicijų bankas, atsižvelgęs į ilgametę Šiaulių banko renovacijos kreditavimo patirtį, patikėjo didžiausią lėšų dalį tarp finansinių tarpininkų Lietuvoje – šiai programai įgyvendinti bankui skirta daugiau kaip 138 mln. litų (40 mln. eurų).

Renovacijai panaudotoms išlaidoms padengti skirtą sumą, atskaičiavus 40 proc. subsidiją, gyventojai apmoka kas mėnesį, kaip už įprastines komunalines paslaugas. Kreditus, reikalingus renovacijos investicijoms, paims ir sutartį su banku pasirašys administratorius. Jis prisiimtus finansinius įsipareigojimus įtrauks į apskaitą ne balanse. Itin patrauklu šioje programoje yra tai, kad valstybė 100 proc. padengia išlaidas asmenų, turinčių teisę gauti būsto šildymo išlaidų kompensaciją, dalyvavusių priimant sprendimą dėl daugiabučio namo atnaujinimo ir jam pritarusių.

Viešojoje erdvėje pasirodanti tendencinga informacija apie neva tiesioginę administratoriaus atsakomybę už nesurenkamas lėšas gali neigiamai paveikti tolesnius renovacijos veiksmus. Todėl noriu atkreipti dėmesį ir pabrėžti, kad taip nėra – administratorius atsako bankui už tinkamą

lėšų (kredito įmokų, sukauptų palūkanų ir delspinigių, jei tokie taikomi) surinkimą iš naudos gavėjų (butų bei kitų patalpų savininkų) ir jų sumokėjimą bankui, tačiau jis jokiu būdu nėra atsakingas už butų ir kitų patalpų savininkų įsipareigojimus mokėti įmokas bei šių naudos gavėjų mokėjimų įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą jų vykdymą. Kitaip tariant, administratoriaus, kaip kredito sutartį su banku sudarančio juridinio asmens, pareiga grąžinti kreditą galioja tik tiek, kiek yra surinkta įmokų iš naudos gavėjų.

Džiaugiamės administratorių aktyvumu, nes jų pastabos ir diskusijos padeda Šiaulių bankui kurti tokį daugiabučių renovacijos finansavimo projektą, kuris skatins aktyvią renovacijos plėtrą gyventojams palankiausiomis sąlygomis. Operatyvesniam renovacijos klausimų sprendimu Šiaulių bankas kuria klausimų-atsakymų rubrika banko interneto tinklapyje. Šiaulių bankas, norėdamas visokeriopai padėti administratoriams, parengė įrankius, kurie padės lengviau surinkti kredito įmokas. Taip pat parengtos tipinių informacinių laiškų formos, į kurias administratoriui tereikės įrašyti skolininko duomenis ir juos išsiųsti vėluojančiam vykdyti įsipareigojimus asmeniui. Administratoriui Šiaulių bankas teikia visą teisinę pagalbą konsultuojant dėl išieškojimo procesų.

Jeigu įsiskolinimų apimtys didės, Šiaulių bankas ketina skirti daugiau dėmesio ir pagalbos administratoriams dėl skolų išieškojimo.

61. „Pirkimus laimės tos įmonės, kurios pateiks geriausią kainos ir kokybės santykį atitinkantį pasiūlymą“, – sakė aplinkos viceministrė.

Ministras V. Mazuronis patikslino, kad geriausias kainos ir kokybės santykis galimas teoriškai, o praktiškai mažiausios kainos kriterijaus eliminuoti neįmanoma. „Supraskime – gyvename Lietuvoje, visi esame išradingi. Ar gali kas nors

pasakyti, kokių reikia saugiklių norint išvengti šešėlinių dalykų, kai dirbtinai užkeliama kaina, atsiranda kitokių susitarimų? Pasakykite, kaip suderinti kainos ir kokybės santykį uždarant plyšius korupcijai, pinigų plovimui bei kitoms negerovėms, ir mes tai padarysime.

Dabar priimti išmintingą sprendimą ieškant geriausio kainos ir kokybės santykio padeda būtent mažiausia kaina.

Kokybė tokiu atveju užtikrinama pa-

siekiant nustatytus parametrus“, – sakė V. Mazuronis.

Didžiausią atsakomybę, kad dėl didelės renovacijos darbų spartos būtų išvengta broko, turėtų jausti techniniai statybų prižiūrėtojai. Pastaruoju metu jiems didelį spaudimą daro Valstybinė teritorijų planavimo ir statybų inspekcija, atsakomybės griežtai reikalauja ir Aplinkos ministerijos vadovai. „Jeigu bus gera techninė priežiūra, gera bus ir kokybė. Žinoma, visko gali įvykti – juk apimtys numatomos didelės. Tačiau tikiuosi, kad blogi dalykai bus pavieniai, ir mes į juos reaguosime. Imsimės papildomų saugiklių norėdami kuo labiau sumažinti broką“, – žadėjo V. Mazuronis.

Aplinkos ministerijos vadovai tikisi, kad nemalonumų padės išvengti privalomasis techninių prižiūrėtojų civilinės atsakomybės draudimas, kuris atlikus darbus galios dar dvejus metus.

Jeigu išaiškės silpnų vietų, neleidžiančių užtikrinti kokybę, ministras žadėjo keisti galiojančią tvarką.

Lietuvos gamintojai sunerimę Akcentuodami, kaip svarbu modernizuojamuose namuose naudoti kokybiškas medžiagas ir darbus atlikti kokybiškai, mūsų šalies gamintojai nuogąstauja, ar mažiausios kainos kriterijus neprivers statybininkus po kelerių metų vėl grįžti prie atnaujintų pastatų. Viena didžiausių negerovių mūsų šalies įmonės vadina nesertifikuotų ir neaiškiomis aplinkybėmis pagamintų medžiagų bei gaminių naudojimą. Tokių medžiagų apsukruoliai į Lietuvą įveža iš Turkijos, Kinijos, Lenkijos. Pastaroji šalis bene dažniausiai siejama su pigių medžiagų invazija.

Nemažą susirūpinimą sukėlė ir rugsėjo pabaigoje surengta konferencija „Daugiabučių namų modernizavimas.

Problemos, iššūkiai, technologijos“.

Lenkijos Respublikos ambasados Lietuvoje iniciatyva vykęs renginys nemaloniai nustebino lietuviškų langų, termoizoliacinių ir kitų medžiagų gamintojus. „Turėtume saugoti savo rinką nuo nekokybiškų gaminių. Dabar panašu, kad lietuviškoms geros kokybės medžiagoms liks tik eksporto kelias.

Valdžia prastina kokybės reikalavi-

Juozas Antanaitis Respublikinių būsto rūmų prezidentas

Būsto rūmai niekada nepasisakė prieš renovaciją. Be jokių abejonių, skelbiame, kad daugiabučių modernizacija vyktų, bet vyktų nepažei-

mus, keičiami techniniai statybos reglamentai. Kokybė įvardijama kaip perteklinis reikalavimas, svarbiausias lieka mažiausios kainos kriterijus“, – kalbėjo prisistatyti nenorėjęs langus gaminančios įmonės vadovas.

Jo teigimu, Vakarų Europos šalyse priimta, kad kasmet kokybės ir ši-

džiant būsto savininkų teisių. Aplinkos ministerija turbūt neįsiklausė į mūsų pastabas dėl trūkumų teikiant paskolas atnaujinamiems daugiabučiams. Juk svarbu, kokiomis sąlygomis įmonės, kurios bus proceso administratoriai, ims paskolas iš banko gyventojų vardu.

Būsto rūmai, kurie vienija daugiabučių bendrijas, pateikė daug pastabų, bendrijų nariai irgi užduoda begalę klausimų dėl skolinimosi tvarkos. Jeigu žmonėms kyla klausimų, juos reikia spręsti, o ne sakyti, kad problemų nėra.

Be to, paskolos imamos gyventojų vardu, ir gyventojai jas turės grąžinti. Todėl turime būti įsitikinę, kad sutartyse su banku nebus neaiškumų, dviprasmybių. Nesiūlome atsisakyti paskolų – siūlome pataisyti abejonių keliančias sutarties sąlygas. Norime, kad sutartys nekenktų žmonėms, valstybei ir bankui, t. y. kad visos šalys būtų patenkintos.

lumos taupymo reikalavimai didėja.

Antai Vokietijoje, Danijoje, Norvegijoje reikalaujama, kad langų atsparumo šilumos laidumui vertė būtų ne didesnė kaip 0,8 W/m2K. Net mūsų kaimyninėje Baltarusijoje patvirtinti tokie standartai. O Lietuvoje šis rodiklis sumažintas iki 1,4 W/m2K – o tai didžiulis šuolis atgal.

23

technologijos 2013 Nr. 9

R R

UAB „Grundotech“ atstovauja šiems Vokietijos statybinės technikos gamintojams.

GEODRILL

GRUNDOBURST

„Druskininkų vandenys“: laukiant palankių sprendimų

GRUNDOMAT GRUNDORAM

GRUNDODRILL

TRACTO-TECHNIK GmbH & Co. KG Įvairi technika inžineriniams tinklams įrengti ir renovavimui betranšėju būdu.

Bagela BAGELA GmbH & Co. KG Asfalto perdirbimo, kabelių įrengimo, vamzdynų renovavimo technika ir su šiais darbais susiję technikos priedai.

24

HÜNTELMANN Drainage-Maschinen GmbH Drenažinių vamzdynų klojimo įranga.

UAB „Grundotech“, Beržų g. 5, LT-90310 Rietavas Mob. +370 611 27 617, el. p. grundotech@gmail.com, www.grundotech.lt

2013 metai bendrovei „Druskininkų vandenys“, kaip ir daugeliui vandens tiekimo įmonių – kiek ramesni.

Dideli projektai, įgyvendinti gavus 2007–2013 metams paramą iš Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų, jau baigti, 2014–2020 metų laikotarpio darbai dar tik planuojami.

Tiesa, bendrovės „Druskininkų vandenys“ direktorius Vidas Jakimavičius pripažino, kad kol sprendimai dėl prioritetinių vandentvarkos sričių nepatvirtinti valstybės lygiu, planuoti konkrečiai sunku.

Vis dėlto druskininkiečiai rengia projektus ir juos tikisi įgyvendinti gavę finansinę ES paramą. V. Jakimavičius viliasi, kad valstybės pasirinkti prioritetai atitiks jo krašto lūkesčius, ir druskininkiečiai galės gauti ES paramą vandens gerinimo įrenginių renovacijai (šiam regionui aktualus geležies šalinimas iš vandens) bei tolesniems vandentiekio ir nuotekų tinklų plėtros planams įgyvendinti. Šiandien „Druskininkų vandenų“ ūkis – 111,8 kilometro geriamojo vandens tiekimo tinklų (įmonė centralizuotai tiekia vandenį Druskininkų miesto, Neravų, Viečiūnų, Gailiūnų, Leipalingio, Stračiūnų ir Švendubrės miesteliams), 111,23 kilometro nuotekų tinklų, šešios vandenvietės su 24 gręžiniais ir 1 232 871 m3 įmonėms bei gyventojams patiekto geriamojo vandens. Tai praėjusių metų statistika.

2012 metais daug dėmesio skirta ir esamų magistralinių vandentiekio tinklų bei įvadų renovacijai. Naudotas vamzdynų atnaujinimo metodas įtraukiant į vidų plastmasinius PE markės vamzdžius ir keičiant armatūrą. 2002–2012 metais iš esamų 111,8 kilometro vandentiekio tinklų renovuota 35,88 kilometro, t. y. 32,1 proc. bendro tinklų ilgio, naujai paklota 20,1 kilometro, arba 18 proc.

2012 metų data pažymėta ir dviejų didelių „Druskininkų vandenų“ projektų pabaiga – baigtas antras vandentiekio ir nuotekų tinklų tiesimo etapas „Dainavos“ sodų bendrijoje, darbą pradėjo dumblo ir žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelė.

Kompostavimo aikštelė įrengta „Druskininkų vandenų“ eksploatuojamos nuotekų valyklos sklype – apie 3 kilometrus nuo Druskininkų miesto, kur artimiausioje aplinkoje nėra gyvenamųjų namų. Čia per metus numatoma apdoroti daugiau kaip 3000 tonų Druskininkų miesto nuotekų valykloje susikaupiančio dumblo. Iš jo turėtų būti paruošta apie 3000 kubinių metrų komposto, šis bus naudojamas paties miesto tvarkymo poreikiams.

Pirmas ilgas kompostavimo sezonas (pernai aikštelė atidaryta prieš pat žiemos šalčius) jau atskleidė kai kurias potencialias šio verslo problemas, pasakojo kompostavimo aikštelę eksploatuojančios bendrovės „Druskininkų vandenys“ direk-

torius V. Jakimavičius. Šiemet administracija patyrė perdirbti būtinos struktūrinės medžiagos – žaliųjų atliekų – stygių. Buvo numatyta, kad čia bus naudojamos želdynų karpymo ir sodo atliekos, nupjauta žolė, nukritę lapai, daržininkystės ir kitos panašios atliekos. Bet atliekų toli gražu neatkeliavo tiek, kad komposto gamybai būtų galima panaudoti visą sukauptą nuotekų dumblą. „Kiek gavome žaliosios masės, tiek komposto ir užmaišėme. Šiuo metu turime apie 150 tonų komposto, kuris puikiai tinka naudoti miesto aplinkos tvarkymo reikalams, pavyzdžiui, atnaujinant vandentiekio avarijų vietų apželdinimą“, – sakė V. Jakimavičius.

Nedidelius kiekius komposto savo poreikiams gali pasiimti ir gyventojai.

Aplinkos ministerija ragina tokį kompostą naudoti ne tik miestų parkams, gėlynams, pakelėms ar karjerams apželdinti, bet ir laukams tręšti. Jis puikiai tinka kaip trąša grūdinėms kultūroms ir energiniams miškams.

Vis dėlto kol kas bendrovės „Druskininkų vandenys“ direktorius nėra tikras, kad nuotekų dumblo apdorojimas gaminant kompostą įmonei taps pelninga veikla. Bet svarbiau yra tai, kad taip bus išspręstas nuotekų dumblo apdorojimo ir panaudojimo klausimas – 2013-ieji yra paskutiniai metai, kai sukauptą nuotekų dumblą galima laikyti sąvartynuose, dumblo aikštelėse ar kitokiose talpyklose.

25

sprendimas 2013 2013Nr. Nr.10 10 sprendimas

2013 Nr. 10 sprendimas

galutinio dumblo sutvarkymo. Tokie Lietuvos regionai kaip Biržai, Švenčionėliai, Ukmergė, Druskininkai ir kiti, kurie pasirinko dumblą tvarkyti jį kompostuojant, panašių problemų išvengė. Čia sukompostuotas dumblas sėkmingai mainomas į žaliąsias atliekas, šiaudus ir pan. Ūkininkai tai daro noriai“, – atkreipė dėmesį N. Lesickas.

Vis dėlto APVA specialistas pripažino: dumblo panaudojimas žemės ūkyje yra perspektyvus tik tuo atveju, kai vartotojams jį galima pasiūlyti jau sukompostuotą ir kai konkrečiame Lietuvos regione yra išplėtotas žemės ūkis. O kur dėti dumblą, apdorotą jį sausinant? Šiuo metu džiovintas dumblas yra kaupiamas ir saugomas supakuotas didmaišiuose tam pritaikytose saugyklose. Džiovintas dumblas savo energine verte prilygsta rudajai angliai, todėl tinkamai pakoregavus teisinę bazę

Galimybių yra – laikas rinktis Nuotekų dumblas Lietuvoje tvarkomas žvalgantis į užsienio šalių patirtį Inga LUKŠYTĖ

2013-ieji – paskutiniai metai, kai sukauptą nuotekų dumblą galima laikyti sąvartynuose, dumblo aikštelėse ar kitokiose talpyklose. Vieną – nuotekų dumblo laikymo – problemą jau išsprendusios, vandentvarkos įmonės sprendžia kitą galvosūkį – kaip panaudoti perdirbtą dumblą. Kalbinti specialistai neabejoja: užsienio šalių praktika – dumblą panaudoti žemės ūkyje ar biodujoms gaminti – gana lengvai pritaikoma mūsų šalyje. Bet pasirinkti nėra paprasta.

Kaip pigiausiai apdoroti nuotekų dumblą?

Nuotekų dumblo tvarkymo problema aktuali ne tik Lietuvai. Tačiau mūsų šalyje ja susirūpinta tik pastaraisiais metais, tuomet prisiminta ir 2006 metais Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA) užsakymu parengta galimybių studija „Investicinė programa dumblo tvarkymui Lietuvoje“. Aplinkos ministerijos Atliekų tvarkymo strategijos skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Kazlauskienė paaiškino, kad galimybių studijoje pateikta susisteminta informacija apie nuotekų dumblo tvarkymo technologijas, išskirti ir išanalizuoti pagrindiniai technologiniai dumblo tvarkymo procesai.

26

Studijoje, remiantis įvairių Europos Sąjungos (ES) valstybių praktika, skirtingų organizacijų ir įstaigų sukaupta patirtimi tvarkant dumblą, numatyta, kad Lietuvos miestų ir gyvenviečių pirmos bei antros kategorijų nuotekų dumblą (šiųdviejų kategorijų dumble neviršijamos leistinos sunkiųjų metalų normos) būtų galima panaudoti žemės ūkyje dirvožemiui tręšti auginant javus bei technines kultūras, biokurui, energiniam miškui auginti, apleistoms žemėms atkurti, išeksploatuotų žvyro, smėlio, molio karjerų ir durpynų rekultivacijai, tarpiniams eksploatuojamų sąvartynų sluoksniams formuoti ir uždarytiems sąvartynams rekultivuoti, miesto želdiniams tręšti, pakelėms sutvirtinti ir apželdinti.

Parengus galimybių studiją, buvo sudarytas ir valstybės projektų sąrašas, į kurį įtraukti ES lėšomis finansuojami 23 objektai, apimantys visą Lietuvą: 12 nuotekų dumblo pūdymo–džiovinimo įrenginių Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Kėdainiuose ir kituose miestuose, 2 džiovinimo įrenginiai ir 9 kompostavimo aikštelės. „Šiuo metu daugelis objektų funkcionuoja, kai kur jau daugiau nei metus, todėl drąsiai galima teigti, kad dumblo apdorojimo problema sprendžiama ir šioje srityje pasistūmėta ypač stipriai“, – sakė APVA Atliekų projektų skyriaus vedėjo pavaduotojas Nerijus Lesickas.

Tiesa, nors, specialisto teigimu, dumblo apdorojimo projektams įgyvendinti buvo skirta pakankamai lėšų ir įsigyta visa reikalinga specializuota įranga, nuotekų dumblo perdirbimas gerokai tuština vandentvarkos įmonių kišenes. Kol kas kompostuojant dumblą sąnaudos siekia daugiau kaip 100 litų už toną. Dumblą sausinant sąnaudos yra dar didesnės.

Esant tokiai situacijai, vandentvarkos įmonės priverstos ieškoti būdų, kaip mažinti šio proceso išlaidas.

Iki tada, kai buvo pradėti įgyvendinti investiciniai dumblo apdorojimo projektai, pagrindinis iššūkis buvo nusausinto dumblo saugojimo vietos trūkumas. Baimintasi, kad turimose saugojimo aikštelėse tiesiog pristigs vietos. Tačiau išsprendus nuotekų dumblo laikymo problemą, iškilo kita – nėra aiškus galutinis sausinto ir džiovinto dumblo naudojimas. „Dumblas iki šiol nėra įteisintas kaip produktas, kitaip sakant, kaip atsinaujinantis energijos šaltinis. Nesant teisinio reglamentavimo išlieka didžiulė problema dėl tolesnio ir

įsigyti specialų transportą, kad pervežant nesklistų kvapas, dumblas neišbėgtų ir neužterštų kelio.

Būtent nuotekų dumblo kvapo labiausiai bijo eiliniai gyventojai. Pašnekovas pripažino, kad jų baimė turi pagrindo: žmonės, nuolat gyvenantys pavėjui esančiose teritorijose, ar darbuotojai, ilgą laiką dirbantys įmonėse, perdirbančiose dumblą, dažniau yra alergiški ir serga kvėpavimo takų ligomis. Taip pat nemalonus dumblo kvapas sukelia diskomfortą, kenkia nervų sistemai. Todėl yra labai svarbu tinkamai neutralizuoti susidarančius kvapus. Užsienio šalyse tam naudojami probiotikai.

Jie populiarūs Vakarų Europoje, bet Lietuvoje toks problemos sprendimo būdas kol kas sunkiai skinasi kelią. Visų pirma jis yra brangus. Be to, kvapą naikina tik nuolat naudojami probiotikai. Nustojus tai daryti, kvapas vėl atsiranda. Šiek tiek probi-

Bendrovės „Biastra Plius“ eksploatuojama Vilniaus miesto nuotekų dumblo kompostavimo aikštelė. būtų galima ne tik galutinai išspręsti dumblo panaudojimo problemą, bet ir gauti naudos. Yra siūlančiųjų išdžiovintą nuotekų dumblą saugoti kad ir keliolika metų, kol bus apsispręsta, kaip jį geriausia panaudoti. O Vokietijoje, Austrijoje ir kai kuriose kitose šalyse miesteliuose esančiose kietojo kuro katilinėse džiovintas dumblas deginamas išgaunant ir elektros, ir šilumos energiją.

Iniciatyvas stabdo smarvė Nuotekų dumblo utilizavimas, anot N. Lesicko, yra ir didmiesčių, ir mažesnių miestelių problema. Didesniuose miestuose dumblas tvarkomas tose pačiose vandentvarkos įmonių teritorijose įrengtuose dumblo apdorojimo įrenginiuose, mažesni miestai priversti susidarantį dumblą transportuoti į numatytas vietas, ten jis apdorojamas. Tam reikia

otikų naudojama tik Alytaus ir Mažeikių nuotekų valyklose.

APVA specialistas paaiškino, kad dumblo apdorojimo įrenginių statybos laikotarpiu gyventojams buvo aiškinama apie tokių įrenginių naudą, žmonės skatinti prisidėti prie nuotekų dumblo tvarkymo: pristatyti šakas, nupjautą žolę, kitas žaliąsias atliekas ir taip prisidėti prie dumblo kompostavimo proceso. Iš pradžių mažesnių miestelių gyventojai priešinosi, kad šalia jų gyvenamosios vietos atsirastų dumblo kompostavimo aikštelių, tačiau, patikino N. Lesickas, pradėjus kompostavimo procesus nebuvo gauta nė vieno skundo.

Tręšti laukus nuotekų dumblu Lietuva nenori Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) Žemės ūkio technologijų skyriaus vedėjo Artūro

Masiliausko teigimu, nuotekų dumblas žemės ūkyje plačiau nei Europoje naudojamas Kinijoje (čia žemės ūkio reikmėms sunaudojama beveik 100 proc.) ir JAV (sunaudojama 77 proc. nuotekų dumblo). „O ir tose šalyse, kuriose žemė tręšiama nuotekų dumblu, prie to pereita pamažu, o ne taip, kaip norėtume mes – čia ir dabar“, – atkreipė dėmesį ŽŪR specialistas.

ES populiarėja ne žemės tręšimas kompostuotu dumblu, o biodujų gamyba.

Lietuvoje kai kuriose nuotekų valyklose taip pat pastatyti metatankai. Pavyzdžiui, Vilniaus nuotekų valykloje jau veikia modernūs dumblo apdorojimo įrenginiai.

Dumblo pūdymo proceso metu susidariusios biodujos naudojamos kombinuotoje šilumos ir elektros gamybos jėgainėje. Dalis šilumos energijos išeikvojama pačiam technologiniam dumblo apdorojimo procesui, o galutinis apdoroto dumblo produktas – bekvapės dumblo granulės, kurios priskiriamos biokurui, todėl gali būti deginamos arba naudojamos žemės ūkyje kaip mineralinė trąša.

Dar vienas dumblo panaudojimo žemės ūkyje trūkumas, anot A. Masiliausko, yra tai, kad jį išbarsčius laukuose būtina laikytis griežtų technologinių reikalavimų: po dienos jis turi būti įterptas, užverstas.

Dumblui įterpti ir jį tolygiai paskirstyti reikalinga speciali technika. Vis dėlto dažniau ūkininkai dvejoja dėl kaimynų reakcijos. Juolab kad susigundžiusiųjų šia trąša patirtis – ne iš maloniųjų. „Ūkininkų laukai neužtverti, jie šalia gyvenviečių, – atkreipė dėmesį pašnekovas. – Vienam kitam ūkininkui laukus pradėjus tręšti nuotekų dumblu, iš karto kildavo aplinkinių gyventojų nepasitenkinimas.“ A. Masiliauskas pasakojo kalbėjęsis su keletu stambių Kauno regiono ūkininkų, ir jie buvo kategoriški: į savo laukus dumblo neįsileistų, net jei jiems primokėtų.

Prieš kurį laiką Jurbarko gyventojai viešai piktinosi, jų nuomone, teršiamu mišku – Jurbarko nuotekų valymo įmonė dumblą pylė Pašvenčio miške po aukštos įtampos laidais. Įstatymai tai leidžia.

Vandentvarkos įmonės pasiteisinimas vienas – Tauragėje vis dar nėra dumblo džiovinimo įrenginių.

Minėtos situacijos leidžia spėti, kad Lietuvoje nuotekų dumblas nebus plačiai naudojamas laukams tręšti. „Bet jį galima panaudoti ir rekultivuojamiems plotams, iškastiems karjerams arba energinėms plantacijoms. Kai kurie ūkininkai augina tuopas, žilvičius, naudojamus kurui. Juos sudeginus, pelenų lieka nedaug, tad šiuos utilizuoti nėra brangu“, – vieną alternatyvų priminė ŽŪR atstovas A. Masiliauskas.

27

G. Bartuškos nuotr. iš arčiau arčiau 2013 2013 Nr. Nr. 10 10 iš

2013 Nr. 10 iš arčiau

medžiagos ir kiti teršalai“, – B. Miežutavičiui antrino Aplinkos ministerijos (AM) Vandenų departamento direktorius Dalius Krinickas.

Pradės nuo didžiausių taršos židinių tvarkymo

paviršinės nuotekos

Planuojama, kad artėjantį, 2014–2020 metų, Europos Sąjungos (ES) finansinės paramos laikotarpį Lietuvos vandentvarkos sektorius disponuos

„ Paviršinių nuotekų tvarkyboje – povandeninės srovės Bitė RIMKUTĖ

Kas atsakingas už per liūtis miestų gatvėse skęstančius automobilius ar patvinstančius cokolinius pastatų aukštus? Jei atsakydami į šiuos klausimus į šalį atidėsime Lietuvoje mėgstamą apibendrinimą „kalta valdžia“, problemos atsiradimo priežasčių rasime daug. Ir net jei galiausiai galėsime ramiai atsidusti įsitikinę pirminės nuostatos – „kalta valdžia“ – teisingumu, teks pripažinti, kad vien valdžios pastangomis, be gyventojų indėlio, išspręsti situaciją, susiklosčiusią paviršinių nuotekų tvarkymo ūkyje, bus sunku ir truks ilgai.

Problemos – ir dėl taršos Sudėtinga šiandienė situacija paviršinių nuotekų rinkimo sistemoje brendo visus dvidešimt intensyvios miestų plėtros metų, kai nebuvo atsižvelgiama į tai, kad sovietiniais laikais sukurtą lietaus nuotekų rinkimo infras-

28

truktūrą miestai baigia išaugti – vis didėjant asfaltuotų teritorijų plotams neįvertinta, kad nuotakyno laidumas nepakankamas išaugusiam surenkamų paviršinių nuotekų srautui. Be to, kai kur sistemos tiesiog neįrengtos, o įrengtosios – nepakankamai atsakingai eksploatuotos.

„Šis ūkis tikrai labai nugyventas, – pripažino Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LVTA) prezidentas Bronius Miežutavičius. – O reikiamai netvarkomas jis buvo dėl to, kad nebuvo normaliai nustatytas sąnaudų susigrąžinimo principas – investicijos į tinklo eksploatavimą buvo daug didesnės, negu buvo surenkama mokesčių. Juk sąnaudos eksploatacijai buvo ir yra kaupiamos tik iš juridinių vienetų – tam tikras teritorijas, automobilių stovėjimo aikšteles turinčių įmonių, iš degalinių, taip pat panaudojant tas lėšas, kurias pajėgia skirti savivaldybės. To neužtenka.“ Visa tai gresia ne vien miestų užtvindymu – nevalytos lietaus nuotekos teršia ne tik paviršinio, bet ir požeminio vandens telkinius. „Šių nuotekų daroma žala gamtai akivaizdi, kartu su paviršinėmis nuotekomis nuo urbanizuotų teritorijų į vandens telkinius patenka naftos atliekos, skendinčios

visą egzistuojantį nuotakyną. Būtina įrengti amortizacines talpas paviršiniam vandeniui sugaudyti, jį išvalyti ir nuvesti į vandens telkinius. Sostinėje yra per 100 paviršinių nuotekų išleidimo į Nerį, Vilnią, Vokę įrenginių, o valymo – vos keli. Bet ir šie sugaudo gal tik naftą ir smėlį. Vien Vilniaus paviršinių nuotekų sistemos pertvarkai reikia milijardinių investicijų. Akivaizdu, per 2014–2020 metų finansavimo periodą galimybių skirti tiek lėšų

“

Aplinkos ministerija yra atlikusi poreikio paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtrai ir renovacijai vertinimą, kuris parodė, kad investicijų visos Lietuvos reikmėms šioje srityje patenkinti reikia 2,3 mlrd. litų. Vilniaus paviršinių nuotekų infrastruktūrai sutvarkyti reikalingos investicijos milijardo litų nesiektų.

maždaug 1,4 mlrd. litų parama. Dalis šių lėšų, patikino D. Krinickas, atiteks paviršinių nuotekų surinkimo tinklams modernizuoti ir naujiems statyti. Kokio dydžio bus ši sumos dalis, turės apsispręsti pati Lietuva. „Mes turime įsipareigojimų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų organizavimo, paviršinių nuotekų, dumblo tvarkymo, nuotekų valymo srityse. Todėl turime sudėlioti prioritetus ir paskirstyti investicijas į šiuos sektorius. Tačiau šiuo metu galime pasakyti, kad tokių investicijų, kurios reikalingos šiems sektoriams, ES fonduose nėra“, – konstatavo D. Krinickas.

Paviršinės nuotekos sudaro penktadalį (20 proc.) visų į aplinką išleidžiamų nuotekų kiekio, tačiau jų išvaloma tik 11 proc. AM 2012 metais įvertino Lietuvoje esančią paviršinių nuotekų infrastruktūrą ir nustatė karštuosius taškus, iš kurių į vandens telkinius patenka didžiausias teršalų kiekis. Tikimasi, kad sutvarkius šiuos taškus bus nutraukta esminė vandens telkinių tarša, aiškino AM atstovas.

Liūčių išprovokuotais gatvių potvyniais garsiausiai skundžiasi Vilniaus gyventojai. Buvęs „Vilniaus vandenų“ vadovas, LVTA prezidentas B. Miežutavičius nesitiki greitų permainų. „Vilniuje iš esmės reikia pertvarkyti

nebus. Mano žiniomis, vadovaujantis pirminiais planais, paviršinių nuotekų tvarkybai numatyta labai nedidelė dalis reikiamos sumos. Tad galima tikėtis nebent pilotinių projektų įgyvendinimo“, – apgailestavo B. Miežutavičius.

D. Krinickas patikslino: AM yra atlikusi poreikio paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtrai ir renovacijai vertinimą, kuris parodė, kad investicijų visos Lietuvos reikmėms šioje srityje patenkinti reikia 2,3 mlrd. litų. Vilniaus paviršinių nuotekų infrastruktūrai sutvarkyti reikalingos investicijos milijardo litų nesiektų.

Įvardys potencialius paramos gavėjus AM pirmiausia pasiryžusi pasirūpinti teisiniu paviršinių nuotekų tvarkybos reglamentavimu. „Nuo 1993 metų paviršinių nuotekų tvarkymo srityje apskritai nebuvo reglamentuotas nei šių paslaugų organizavimas, nei mokesčių už suteiktas paslaugas sąlygos, nei sutarčių sąlygos, nei finansavimas šios infrastruktūros plėtrai ir renovacijai. Šiuo metu reglamentuoti tik paviršinių nuotekų valymo reikalavimai, nustatytos ribinės išvalomų paviršinių nuotekų vertės“, – paaiškino AM Vandenų departamento vadovas. Pasak D. Krinicko, priimti rengiamame Ge-

BETONO HIDROIZOLIACIJA VISAM LAIKUI

GARANTUOTAS SPRENDIMAS!

Betonui ir jo konstrukcijoms Pamatams

Balkonams

Rūsiams

Perdangoms

Garažams

Terasoms

Šuliniams

Tuneliams

Užtvankoms

Dokams

Baseinams

Saugykloms

KAS TAI? Profesionali hidroizoliacija, kuri nesudaro paviršiaus, hidroizoliuoja keisdama betono struktūrą, ženkliai pagerina jo eksploatacines savybes.

KOKYBĖ ISO 9001:2000 sertifikatas CE sertifikatai: LST EN 1504-3, LST 934-2

EFEKTYVUMAS Skverbiasi į betoną iki 90 cm Padidėja betono: nelaidumas vandeniui > 4 pakop. atsparumas šalčiui > 100 ciklų stipris gniuždant > 10 % Atsparumas šarmui ir rūgštims

GARANTIJA Visam betono tarnavimo laikui!

Oficialus PENETRON atstovas

Mob.: +370 687 24 925 Tel.: +370 5 203 1515 penetron@dasfa.lt www.penetron.lt

29

iš arčiau 2013 Nr. 10

„Raineo®“: suvaldyti lietaus vandenį „Raineo®“ sistema sukurta tam, kad būtų galima suvaldyti lietaus vandenį: pirma sukaupti, po to, atsižvelgiant į poreikius, arba be slėgio paskirstyti ir infiltruoti į gruntą, arba panaudoti pakartotinai drėkinimui, sanitariniams ir kitiems tikslams. Svarbiausia – „Raineo®“ sistema apsaugo nuo potvynių kiemuose, aikštelėse ir pastatų rūsiuose, taip pat nuo erozijos.

Kaip ir kitas Europos Sąjungos šalis, tarptautinės direktyvos įpareigoja Lietuvą iki 2020 metų sukurti sistemą, 100 proc. išvalančią paviršines nuotekas. Siekiant šių tikslų gali būti įrengiami filtrai, kurie į „Raineo®“ rezervuarus patenkantį paviršinių nuotekų vandenį išvalo nuo šiukšlių ir naftos produktų teršalų. Įrengus „Raineo®“ sistemą, lietaus vanduo nuo gyvenamųjų ir gamybinių pastatų lietvamzdžiais, nuotekų vamzdžiais ir latakais patenka į šulinį sėsdintuvą, po to į infiltravimo dėžes. Paviršinės nuotekos nuo kitų kietų paviršių (kelių, automobilių stovėjimo aikštelių ir t. t.) į „Raineo®“ suteka per drenažo sistemas, lietaus įvadus ir pirminio vandens valymo įrenginius, pavyzdžiui, šulinius sėsdintuvus ir naftos bei riebalų gaudykles. „Raineo®“ sistema puikiai išsprendžia paviršinio vandens surinkimo problemas ten, kur nėra įrengti centralizuoti paviršinių nuotekų tinklai. Tai ypač aktualu eksploatuojant toliau nuo surinkimo sistemų nutolusius logistikos centrus ar kitus pramoninius, komercinius bei gyvenamosios paskirties statinius. Sistemos vandens kaupimo talpyklą galima naudoti ir kaip priešgaisrinį rezervuarą.

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad infiltruojamas lietaus vanduo atnaujina požeminio vandens atsargas, o jo nukreipimas į gruntą nereikalauja jokių papildomų išlaidų – kitaip negu tuo atveju, kai lietaus vanduo suteka į buitinių nuotekų sistemą.

UAB „Pipelife Lietuva“ informacija

2013 Nr. 10 iš arčiau

riamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo pakeitimo projekte bus įvardyti paviršinių nuotekų surinkimo infrastruktūros tvarkytojai, bus apibrėžta, kas gali būti potencialūs ES paramos šiems tikslams įgyvendinti gavėjai, bus sukurta surenkamų kritulių ir operatorių atliekamo darbo apskaitos bei atlyginimo už jį metodika, mokesčio nustatymo metodika.

Galbūt tai bus ta meškerė, kuri paviršinių nuotekų tvarkytojams padės nuolat susižvejoti žuvų – paviršinių nuotekų tinklų eksploatacijai ir plėtrai reikalingų lėšų. „Turime protingai pasverti investicijų į šią infrastruktūrą poreikį, nes sukurtą turtą bus privalu išlaikyti, o tam reikės nustatyti mokestį už suteiktas paslaugas. Nors ES paramos dalis į paslaugų kainą neįskaičiuojama, eksploatacinės sukurto turto sąnaudos įtraukiamos, todėl naujas ar renovuotas turtas turės būti prižiūrimas iš paslaugų tarifo. Šiandien už paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas moka tik juridiniai asmenys“, – atkreipė dėmesį AM Vandenų departamento direktorius.

Gyventojai mokesčio našta dalytis nenori Kone visi vandentvarkos specialistai kalba apie būtinybę pagaliau įvesti paviršinių nuotekų tvarkymo rinkliavą gyventojams. „Lietuvoje sunku įvesti naujus mokesčius, nes rinkimai rengiami kone kasmet, – šyptelėjo LVTA prezidentas B. Miežutavičius. – Be abejo, visos šito ūkio sąnaudos turi būti padengiamos. Juk jį reikia tvarkyti, remontuoti, o jeigu nenustatysime už tai mokesčio, vadinasi, reikės skirti lėšų iš kitų biudžeto eilučių.“

Lietuva kol kas renkasi antrą variantą. Kai bene pirmąkart prieš penkerius metus apie rinkliavą gyventojams prakalbo Klaipėdos miesto taryba, politikai iškart sulaukė aršaus miestiečių pasipriešinimo. Klaipėdiečiai priminė mokantys ir gyventojų pajamų mokesčius, ir už komunalines paslaugas, ironizavo greit turėsiantys mokėti ir už orą. AM Vandenų departamento direktorius D. Krinickas gyventojų pasipriešinimą pateisina – AM vertinimu, naujas mokestis už paviršinių nuotekų tvarkymą šiuo metu būtų pakeliamas tik nedidelei daliai Lietuvos gyventojų.

Vis dėlto Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto Vandentvarkos skyriaus vedėjas dr. Mindaugas Rimeika gyventojų pasipriešinimo nesupranta. „Keistai atrodo – žmonės nori vaikščioti sausais batais, bet nenori už tai susimokėti. Supraskite – nemokamų pietų nebūna! Galime tai vadinti gyvatuko mokesčiu ir po to padalyti mokesčiams už visas paslaugas: už stogo remontą, gatvių šlavimą ir dar ką nors.

Bet jeigu gyvatuko mokestis mokamas vienai kontorai, ji neatiduos jo kitai.

Užtat tas apmokestinimas už paslaugas ir yra išskaidomas“, – sakė specialistas. Anuomet, kai Klaipėda svarstė rinkliavos įvedimo galimybę, M. Rimeika, kaip viešosios įstaigos „Nacionalinių projektų rengimas“ ekspertas, parengė Klaipėdos miesto ir gretimų teritorijų lietaus nuotekų tinklų specialųjį planą. Jau tuo metu apie 30 proc. paviršinių nuotekų tinklų buvo pripažinti esantys itin prastos būklės.

Pažymėta, kad mieste yra keliolika per didesnes liūtis nuolat patvinstančių vietų.

Bet šiandien Klaipėdos miesto taryba, patikino savivaldybės Miesto ūkio



„Raineo®“: lietaus nuotekų kaupimo ir infiltravimo sistema

30

UAB „Pipelife Lietuva“, Dariaus ir Girėno g. 40, LT-02189 Vilnius, tel. (8 5) 239 5076, faks. (8 5) 230 6600, el. p. office@pipelife.lt; Liepų g. 68, LT-92100 Klaipėda, tel. (8 46) 30 12 88, faks. (8 46) 30 12 89, www.pipelife.lt, www.pipelife.com

departamento direktorius Liudvikas Dūda, apie rinkliavų gyventojams įvedimą nebegalvoja. Ieško kitų galimybių problemiškiausioms paviršinių nuotekų tinklų vietoms sutvarkyti.

Artimiausiu laiku, tikėtina, jau kitais metais, įgyvendinant bendrą Klaipėdos ir Kaliningrado projektą, bus rekonstruoti aštuoni lietaus nuotakyno taškai. Tai kainuos 5 mln. litų.

Eiliniams paviršinių nuotekų tinklo tvarkymo reikalams lėšos skiriamos iš Kelių priežiūros ir plėtros programos.

Per metus toms „smulkmenoms“ – šulinėliams atstatyti, naujiems šulinių dangčiams nupirkti ir pan. – tenka atseikėti apie 250 tūkst. litų. Savivaldybės įpareigojimu tinklų būklę stebi ir problemas diagnozuoja bendrovė „Klaipėdos vandenys“. Kol savivaldybė turėjo kelių priežiūros įmonę, darbus atlikdavo ši. Dabar skelbiami konkursai, ir laimi juos, pasak L. Dūdos, net ne kelininkai, o šioje srityje besispecializuojančios įmonės.

specifiniai darbai ir visai kitas ūkis, nieko bendra neturintis su buitiniais teršalais bei jų surinkimu, perpumpavimu ir valymu. Blogiausia tai, kad nereti atvejai, kai lietaus nuotakynus eksploatuojančios vandentvarkos bendrovės, esant lėšų trūkumui, priverstos naudoti lėšas, kurios skirtos prižiūrėti vandentvarkos ūkį. Tai ir išeina, kad „nei vilkas sotus, nei ožka ciela“... Eksploatuoti paviršinių nuotekų nuotakynus turi tie, kas prižiūri gatves. Juk ir įrengti lietaus nuotakyną priklauso tiems, kurie tiesia gatves“, – aiškino B. Miežutavičius.

LVTA prezidentas tikisi dėl šio klausimo dar padiskutuoti su AM, o sprendimą linkėtų patikėti savivaldybėms: „Juk būtent jos, o ne ministerija yra atsakingos už geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą. Jei savivaldybės turi tokią atsakomybę, jos turi turėti teisę priimti ir struktūrinius sprendimus – kaip joms geriau susitvarkyti su šiomis prievolėmis.

Ir jeigu savivaldybė kaip akcininkas, kaip vandens tiekimo įmonės valdytojas nutaria, kad šios krypties įmonė galėtų šį darbą atlikti efektyviau ir skiria tam lėšų iš biudžeto, tai ji ir tvarkysis. Bet būtų visiškai netikslinga įstatymu ar norminiu aktu nustatyti, kad lietaus nuotakyną privalo eksploatuoti tas, kuris eksploatuoja buities nuotakyną.“ AM Vandenų departamento direktorių D. Krinicką stebina tokia LVTA pozicija: „Vandens tiekimo įmonės yra nuotekas tvarkančios bendrovės, o nuotekos pagal ES Miesto nuotekų valymo direktyvą 91/271/EEB yra suprantamos kaip buitinės ir lietaus nuotekos. Taigi jeigu nustatome reikalavimus buitinėms, komunalinėms, gamybinėms nuotekoms tvarkyti, kodėl turėtume paviršinių nuotekų tvarkymui nustatyti kitokius reikalavimus? Turiu omenyje infrastruktūros valdymą, nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą ir kitus aspektus.“

Pareigos norėtų atsikratyti Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo projekte įrašyta, kad visa vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo infrastruktūra privalo priklausyti arba savivaldybei, arba jos kontroliuojamoms įmonėms. „Lietaus vandens rinkimas – vieša paslauga, kai vertinami ne tik ekonominiai, bet ir socialiniai, aplinkosauginiai aspektai, dėl to ji ir turi likti savivaldos rankose“, – komentavo AM Vandenų departamento vadovas. Šiandien didesnę dalį šalies paviršinių nuotekų nuotakyno tvarko geriamojo vandens tiekėjai, kitą dalį – specializuotos savivaldybių pavaldumo įmonės, tokios kaip Vilniaus bendrovė „Grinda“. Pasak D. Krinicko, artimiausiu metu čia permainos neplanuojamos – svarbiausia, kad tuo rūpintųsi savivaldos kontroliuojamos įmonės.

Tiesa, ES fondų lėšas paviršinėms nuotekoms tvarkyti bus siūloma skirti tik geriamojo vandens tiekėjams, argumentuojant tuo, kad šios įmonės šiandien valdo didžiąją dalį paviršinių nuotekų infrastruktūros.

LVTA viliasi įrodyti institucijoms, kuruojančioms vandentvarkos sektorių, kad tikslingiau būtų šio ūkio tvarkymą atiduoti tiems, kurie atsako už gatvių, skverų, parkų priežiūrą. „Tai yra visiškai skirtinga infrastruktūra,

31

iš arčiau 2013 Nr. 10

2013 Nr. 10 sprendimas

Už minimalias investicijas – minimalus funkcionalumas Marius ČAIKAUSKAS Paviršinių nuotekų tvarkymo sistemų specialistas Po 23 savarankiško valstybės ir ūkio valdymo metų jau nesinori prisipažinti, kad kurioje nors srityje dar neatsikratėme sovietinio palikimo, ar tuo pateisinti sprendimų priėmėjų neveiklumą. Projektai ir sprendimai buvo įgyvendinami pagal tuo metu turėtas žinias ir technologijų lygį.

Didelė dalis miestų lietaus nuotekų tvarkymo infrastruktūros buvo sukurta tada ir yra eksploatuojama iki šių dienų. O kritulių rinkimo poreikis keičiasi ir dėl kintančio suvokimo apie galimybes, ir dėl infrastruktūros plėtros, ir dėl rinkoje siūlomų technologijų, ir galbūt dėl besikeičiančio klimato, nors tai yra daugiau klimatologų bei klimato kaitos ekspertų diskusijų tema.

Neabejotina, kad daugelio miestų ir miestelių paviršinių nuotekų

surinkimo sistemoms reikia net ne renovacijos, o rekonstrukcijos – jų pajėgumas ir efektyvumas jau neatitinka pastaraisiais dešimtmečiais urbanizuotų teritorijų poreikio. Kitur paviršinių nuotekų surinkimo sistemų tiesiog nėra.

Planuojant šios infrastruktūros plėtrą ir sprendimus reikia įvertinti naujausias technologijas, pakitusius ekonominius, ekologinius standartus ir kartais net pakeisti požiūrį.

Pavyzdžiui, nebesiekti ne visada reikalingos centralizacijos smėlingą gruntą turinčiose miesto teritorijose, kur galima lokaliai spręsti lietaus nuotekų klausimą – infiltruoti į gruntą. Centralizuoti tinklai ir taip yra perpildyti.

Problema ir tai, kad net šiandien, įrengiant paviršinių nuotekų surinkimo sistemas reprezentacinėse, intensyviai naudojamose miestų dalyse, neretai pasirenkami tik minimalią kokybę užtikrinantys sprendimai. Lyjant pėstiesiems daug nepatogumų keliančių vietų pavyzdžiai galėtų būti ir sostinėje prieš keletą metų rekonstruota Gedimino pr. ir Vasario 16-osios g. sankryža ar prieš Lietuvos pirmininkavimo Europos Tarybai pradžią skubiai rekonstruotos centrinės gatvės ir kelios sankryžos, pavyzdžiui, J. Tumo-Vaižganto bei Lukiškių gatvės. Į tą patį sąrašą patektų ir daugelis miesto aikščių bei pėsčiųjų zonų. Keleto standartinių lietaus šulinėlių ar konkrečios teritorijos mechaninėms ir hidraulinėms reikmėms nepritaikyto linijinio surinkimo latako pastatymas nepatenkina intensyvesnio lietaus surinkimo nuo dangų poreikio. Problemas programuoja ir neteisingas naujų

sistemų montavimas bei eksploatavimas, kartais jis tiesiog nepakankamai intensyvus.

O geros praktikos pavyzdžių Vakarų Europos šalyse yra – linijinės U profilio arba plyšinės latakų sistemos iš plaušu armuoto betono ar poliolefinų su kaliojo ketaus arba kompozitų grotelėmis yra plačiai taikomos paviršinėms nuotekoms surinkti ir reprezentacinėse, ir pramoninėse miestų teritorijose. Kvalifikuotai parinktos, suplanuotos ir sumontuotos latakų sistemos efektyviai atlieka vandens rinkimo nuo dangos paviršiaus funkciją ir yra eksploatuojamos tol, kol tarnauja pati danga.

Gaila, kad didelių teigiamų permainų nežada ir dabar priimami sprendimai. Lietuvos vandentvarkos sektorius rengiasi dalytis 2014– 2020 metams Europos Sąjungos skirtas lėšas, bet paviršinių nuotekų klausimo sprendimu suinteresuotų ir gerai organizuotų interesų grupių Lietuvoje rasti sunku, todėl šiai sričiai lieka našlaičio dalia. Teisinamasi institucinėmis, procedūrinėmis ar administracinėmis kliūtimis. Tačiau iš kolegų Vidurio Europos šalyse girdžiu ir apie kitokią situaciją – sėkmingai finansuojant europinėmis lėšomis įgyvendintus kokybiškus paviršinių nuotekų tvarkymo sprendimus. Žvelgiant iš savivaldos pozicijos, paviršinių nuotekų rinkimas galėtų būti vertinamas kaip paslauga, kurią miestas teikia gyventojams ir verslui. Kaip ir bet kuriai paslaugai teikti, taip ir paviršinėms nuotekoms rinkti būtina atitinkama infrastruktūra bei jos priežiūra. Žinoma, paslaugos kainuoja, o rinkos sąlygomis paslaugos kokybė priklauso ir nuo kainos.

Minimalios investicijos į paviršinių nuotekų infrastruktūrą, minimali jos priežiūra reiškia minimalų eismo ir nekilnojamojo turto saugumą, minimalų kietųjų dangų funkcionalumą bei estetiką, minimalų miesto gyventojų ir svečių komfortą.

Vilniaus oro uosto perono dangos rekonstravimas. Įrengta RECYFIX HICAP F plyšinių latakų sistema.

32

Sprendimus padiktuoja patirtis Vandentvarkos strategijos įgyvendintojai vis dar ieško sklandesnio darbo formulės Rusnė MARČĖNAITĖ

Visą pastarąjį dešimtmetį ieškota išeičių ir kompromisų siekiant kuo efektyviau panaudoti Europos Sąjungos (ES) fondų lėšas Lietuvos vandentvarkos ūkiui kurti ir tobulinti.

Griežti ES reikalavimai, milijardinės lėšos, greito sprendimų priėmimo būtinybė – visos šios aplinkybės lėmė, kad blaškymosi, neracionalių darbų ir neracionalaus lėšų panaudojimo išvengti nepavyko.

Kaip ir kiti, mokomės iš savo klaidų bei patirties, pripažįsta vandentvarkos strategijos įgyvendintojai.

Faktas ir tai, kad ne visos klaidos jau ištaisytos, ne visos išeitys surastos.

Tinklai yra, abonentų trūksta Lietuva vis dar nesugebėjo sukurti sistemos, kuri maksimaliai motyvuotų gyventojus jungtis prie centralizuotų vandens tiekimo ir nuotekų rinkimo tinklų. Vamzdynas gali vingiuoti vos už 20 metrų nuo lauko tualeto, į kurį visą gyvenimą taką mina žmogus, bet tai dar nereiškia, kad jis stačia galva puls pasirašyti prisijungimo dokumentus. Žmogus gali tiesiog neturėti pinigų projektui, darbams ar santechnikos įrangai – apskaičiuota, kad gyven-

33

sprendimas

2013 Nr. 10

tojų prisijungimo prie tinklų sąnaudos – projekto parengimo, vamzdyno sumontavimo ir pan. – vienam namų ūkiui siekia vidutiniškai 5–7 tūkst. litų. Arba gyventojas gali neturėti vietos savo troboje, kur tą keraminį klozetą ir kriauklę įrengti.

Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo projekte buvo siūloma įtvirtinti nuostatą, kad, prijungiant gyventojus prie centralizuotų tinklų, patiriamas sąnaudas apmokėtų geriamojo vandens tiekėjai. Tokia praktika, pasak Aplinkos ministerijos (AM) Vandenų departamento direktoriaus Daliaus Krinicko, taikoma kai kuriose Europos valstybėse.

Kai kurios vandens tiekimo įmonės taip dirba nelaukdamos nurodymų. Vienos supaprastina biurokratines procedūras, pavyzdžiui, atsisako reikalavimo užsakyti nemenkus pinigus kainuojančio vamzdyno nutiesimo per gyventojo sklypą projektą, kitos kuklias pajamas gaunantiems gyventojams dar ir apmoka vamzdynų klojimą. Tokios įmonės įprastai nesiskundžia, kad negali įvykdyti įsipareigojimų prijungti numatytą abonentų skaičių.

Bet galimas ir kitoks požiūris – kloti vamzdynus pernelyg nesukant galvos dėl būsimo paslaugos naudo-

34

2013 Nr. 10 sprendimas

tojų skaičiaus. Tokiu būdu, ko gero, ateityje dėl neįvykdyto numatyto abonentų prijungimo skaičiaus plano teks mokėti Europos Komisijos nustatytas baudas, bet juk tai – tik ateities problemos. Užtat šiandien nėra papildomų išlaidų, o pinigai už bendrojo tinklo nutiesimą jau gauti.

Vis dėlto Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas Bronius Miežutavičius sako, kad tikėtis, jog iš vandens tiekimo įmonių lėšų bus nuvedamas įvadas tiesiog iki čiaupo, nereikėtų. „Mes pajėgūs tai padaryti iki žemės nuosavybės ribos – liaudiškai šnekant, iki tvoros. Ne tik dėl to, kad tiek siekia ES parama. Tiesiog pradėjus planuoti darbus privačioje valdoje kyla daugybė problemų: juk tenka brautis į svetimą valdą ir ieškoti savininkui tinkamo sprendimo, kaip per jo įrengtą infrastruktūrą, sutvarkytą sklypą nutiesti inžinerinius tinklus. Tai tikrai nėra paprasta“, – paaiškino B. Miežutavičius.

Kaip nepaskęsti srutose?

Neišbetonuoti ar „perforuoti“ išgriebimo duobių dugnai, į artimiausią miškelį nuvestos nuotekų šalinimo žarnos, nežinia kur nuotekas pilantys asenizacijos paslaugos teikėjai,

nelegaliai prie centralizuotų nuotekų tinklų prisijungiantys gyventojai – tai problemos, kurios skatina vis grįžti prie to paties klausimo: ar prisijungimas prie vandens tiekimo ir nuotekų tinklų neturėtų būti privalomas visiems, kuriuos pasiekia centralizuoti tinklai?

AM nuostata šiuo klausimu nesikeičia: jei gyventojas turi legalų, registruotą gręžinį, kurio vandens kokybė gera, negalima žmogaus versti jį užplombuoti – juk tai gana brangi investicija. Tokia pati ministerijos pozicija ir turinčiųjų individualius nuotekų valymo įrenginius atžvilgiu – niekas negali priversti gyventojo atsisakyti turimo įrenginio, jei jis deramai prižiūrimas ir neteršia aplinkos. Vadovaujantis dabartiniais reikalavimais, gyventojas tiesiog turi būti sudaręs sutartį su subjektais, kurie yra įgalioti užtikrinti priežiūrą. Didžiąja dalimi priežiūrą vykdo tie, kurie parduoda ir montuoja tuos įrenginius.

O štai nuotekų surinkimo, arba išgriebimo, duobių klausimas yra atskira problema. „Tiksliau, su tuo yra susijusios dvi temos: ekonominė ir aplinkosauginė, – sakė AM Vandenų departamento vadovas D. Krinickas. – Rūpestį dėl aplinkos kelia tai, kad šiandien tik 11 proc. eksploatuojančiųjų nuotekų duobes turi sutartis su vandens tiekimo įmonėmis dėl nuotekų tvarkymo.

Visi kiti negali pasakyti ir negalėtų įrodyti, kaip tvarko tas nuotekas.

Ir tai susiję su kita tema – tuo, kad išgriebimo duobių eksploatacija yra labai brangi. Asenizacijos paslauga kainuoja kelis kartus daugiau, negu abonentams atsieitų išleisti nuotekas į valstybės sukurtą infrastruktūrą.“ Nors už nusižengimus aplinkosaugai gyventojai baudžiami piniginėmis baudomis, sistema nenumatė jiems prievolės turėti sutartį su asenizacijos paslaugų teikėjais.

Kaip tik tokią prievolę, bandant sukontroliuoti šios rūšies pažeidėjus, ketinama įvesti artimiausioje ateityje.

„Dabar yra pasiūlyti du dalykai, – patikslino D. Krinickas. – Gyventojas, kuris turi išgriebimo duobę, turi būti sudaręs sutartį su vandens tiekėju (tokiu atveju ir vandens tiekėjai galės planuoti nuotekų tvarkymo pajėgumus). Kitas dalykas – jeigu žmogus turi duobę, kurios tvarkymas, aplinkosaugininkų sprendimu, bus pripažintas kaip neatitinkantis teisės aktų reikalavimų, o greta yra įrengta atitinkama infrastruktūra, asmuo bus įpareigojamas per 12 mėnesių prisijungti prie valstybės nutiesto tinklo.“ Privalomos sutartys su nuotekų vežėjais atsakys į daugelį vandens tiekėjų klausimų – jose turi būti įrašoma, kokio dydžio išgriebimo duobe disponuoja savininkas, kiek gyventojų ja naudojasi, o žinant, kiek vandens vidutiniškai buityje sunaudoja vienas asmuo, lengva apskaičiuoti, koks nuotekų kiekis turėtų būti išvežamas per metus.

Nuotekų valymo paslaugą teikiantys vandens tiekėjai gali pateikti informaciją apie per metus jiems pristatytų nuotekų kiekį. Visa tai sudaro galimybes kontroliuoti ir gyventojus, ir nuotekų vežėjus.

Tinkamo mato paieškos Racionalūs sprendimai planuojant centralizuotų vandens tiekimo ir nuotekų tinklų plėtrą irgi ne visada randami lengvai. Šalies vandentvarkos strategijos kritikai mėgsta pasakoti apie dešimtis kilometrų dėl kelių trobų klojamus inžinerinius tinklus. Tai nėra pramanas, bet, tikisi AM ES paramos administravimo departamento direktorius Inesis Kiškis, nebėra ir akis badanti problema šiandien. Ir nebebus tokia rytoj. „Išties gaudavome prašymų finansuoti 10 kilometrų tinklų tiesimą, kad būtų prijungti penki namai. Bet šiandien stengiamės tiesti tinklus kompaktiškose gyvenvietėse ir išgaudyti tuos retus atvejus, kai kas nors suplanuoja kloti ilgus tinklus dėl dviejų ar

trijų namų. Kodėl tokių planų išvis atsiranda? Manau, dėl to, kad pinigų tam ateina, galima sakyti, beveik už dyką.“ I. Kiškis paminėjo neseną teigiamą pavyzdį – Kazokiškes (Trakų r.), kur, galima sakyti, kompensuojant gyventojams už arti įrengtą sąvartyną buvo leista pakloti centralizuotus tinklus, nors šiuo finansavimo periodu mažiau nei 2000 gyventojų turinčios gyvenvietės į tokią plėtrą dar negalėjo pretenduoti. „Pirminis savivaldos planas

buvo pakloti vamzdžius nuo Kazokiškių iki Vievio, Alesnykų, kur yra valymo įrenginiai. Tai yra 4–5 kilometrus, – pasakojo departamento vadovas. – O paskui atbėgo patys elektrėniškiai ir sako: o gal mes verčiau pastatysime vietos valymo įrenginius? Žodžiu, pradedama galvoti.“ Ar ne ES paramos administravimo departamento darbas būtų padėti paramos prašančioms savivaldybėms priimti racionalius sprendimus? AM Vandenų de-

Vilniuje duris atvėrė pirmasis Lietuvoje architektūros srities menų inkubatorius Lietuvos architektų sąjunga (LAS) baigė įgyvendinti Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamą projektą „Nekilnojamosios kultūros vertybės – Hilarijaus Raduškevičiaus rūmų Vilniuje rekonstrukcija pritaikant juos pirmojo Lietuvoje architektūros srities menų inkubatoriaus Architektūros centro veiklai“. Projekto metu rekonstruotas valstybės saugomas nekilnojamojo kultūros paveldo objektas – Hilarijaus Raduškevičiaus rūmai Vilniuje, Kalvarijų g. 1/ Žvejų g. 2, ir rekonstruotose patalpose įkurtas pirmasis Lietuvoje architektūros srities menų inkubatorius.

Architektūros srities menų inkubatoriuje sudarytos palankios sąlygos steigtis ir plėstis architektūros ir susijusių sričių smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams, ypač jauniesiems menininkams (iki 35 metų amžiaus arba baigusiems studijas ne anksčiau kaip prieš 5 metus) ar jų įsteigtoms įmonėms. Asmenims, besiverčiantiems architektūros ar susijusia veikla, architektūros ir susijusių sričių meno kūrėjams ne ilgiau kaip 5 metus lengvatinėmis sąlygomis, su nuolaida nuo įprastos rinkos kainos bus nuomojamos rekonstruotos rūmų patalpos.

Dirbtuvės, studijos, biurai ir kitos inkubatoriaus rezidentams nuomoti skirtos patalpos sudaro daugiau kaip 1500 m2 plotą (ne mažiau kaip 60 proc. viso inkubatoriaus bendro ploto). Rezidentai savo reikmėms galės naudotis menų inkubatoriaus parodų salėmis ir kitomis daugiafunkcėmis erdvėmis (konferencijų, seminarų, mokymų salėmis). Iš viso kūrybos rezultatams pristatyti, realizuoti ir (arba) demonstruoti įrengta apie 700 m2 ploto patalpų. Vienu metu architektūros srities menų inkubatorius gali priimti 42 rezidentus. Ne mažiau kaip 50 proc. architektūros centro rezidentų privalo sudaryti jaunieji menininkai arba jų įsteigtos smulkiojo ir vidutinio verslo įmonės.

Be pagrindinės veiklos, patalpų rezidentams nuomos, LAS architektūros centras teiks ir papildomas paslaugas verslo pradžiai ir plėtrai užtikrinti: konsultacijas verslo steigimo ir verslo pradžios klausimais, dokumentų ir buhalterinės apskaitos tvarkymą, teisines konsultacijas veiklos klausimais, galimybių studijų ir verslo projektų, paraiškų paramai rengimą, administravimą ir kt. LAS Architektūros centras organizuos ir architektūros bei susijusių meno sričių profesinės kvalifikacijos tobulinimo kursus, parodų ir konferencijų lankymą, dalyvavimą parodose, konferencijose, seminaruose, kūrybinėse dirbtuvėse, kituose renginiuose.

35

sprendimas

„

2013 Nr. 10

2013 Nr. 10 sprendimas

Privalomos sutartys su nuotekų vežėjais atsakys į daugelį vandens tiekėjų klausimų – jose turi būti įrašoma, kokio dydžio išgriebimo duobe disponuoja savininkas, kiek gyventojų ja naudojasi, o žinant, kiek vandens vidutiniškai buityje sunaudoja vienas asmuo, lengva apskaičiuoti, koks nuotekų kiekis turėtų būti išvežamas per metus.

partamento vadovas D. Krinickas mano, kad pirmiausia atsakingus sprendimus turėtų priimti savivaldybės. „AM pagal galiojančio įstatymo nuostatus parengtose plėtros planų rengimo taisyklėse labai aiškiai pasakyta, kad rengdamos planus savivaldybės turi aplinkosaugiškai ir ekonomiškai įvertinti plėtros kryptis – kur tiesti vamzdynus, o kur aplinkybės rei-

kalauja ieškoti galimybių vartotojus aptarnauti kitomis priemonėmis, – sakė D. Krinickas. – Tai gali būti ir lokalūs grupiniai gręžiniai, ir grupiniai valymo įrenginiai. Ir buvo, ir yra, ir bus galimybė gauti paramą tokiems projektams.

Bet 2007–2013 metų laikotarpiu beveik visos savivaldybės buvo suplanavusios plėtrą pasitelkiant vamzdynus, o tai yra bene bran-

• bazalto, granito trinkelės, lygios ir skeltos, • borteliai ir kelio bortai, • grindų ir grindinio plokštės, • vidaus ir lauko laiptai,

36

“

ACO. Ateities drenažas. giausias būdas. Naujame įstatymo projekte kiek aiškiau įrašėme tas alternatyvias priemones. Žinoma, ir alternatyvos turi būti pasvertos.

Pagrindinis veiksnys – galutinė kaina, kurią turės sumokėti vartotojas, nes mūsų praktikoje jau pasitaikė atvejų, kai lokalius valymo įrenginius ir vandentiekį įsirengusios savivaldybės šiandien prašo iš valstybės biudžeto kompensuoti dalį vandens kainos.“ Paramos administratoriai nuo šiol turi patogų instrumentą įvertinti savivaldybių teikiamus projektus. Pasak ES paramos administravimo departamento direktoriaus I. Kiškio, į vertinimo formulę neseniai įvestas efektyvumo rodiklis – į sąrašą ES fondų paramai gauti projektai įtraukiami tik tada, jeigu preliminarios investicijos vienam gyventojui prijungti neviršija 15 tūkst. litų.

• fasado plytelės ir plokštės, • skalūno stogai, • granito, marmuro fontanai, • vazos, • skulptūros.

www.akmeja.lt • www.vadasiga.lt • info@vadasiga.lt

ACO sistemų grandinė – tai įvairūs tarpusavyje susiję gaminiai, pritaikyti ateities aplinkos sąlygoms.

Intensyvėjanti oro sąlygų kaita reikalauja vis kompleksiškesnio drenavimo sistemų planavimo. ACO sukūrė sistemą, veikiančią abiem kryptimis, t. y. apsaugančią žmogų nuo vandens ir atvirkščiai. Kiekvienas ACO produktas užtikrina vandens tėkmę visoje ACO sistemų grandinėje, siekiant ekologiškai ir ekonomiškai jį maksimaliai panaudoti.

Surinkimas

Valymas

Sulaikymas

Išleidimas

• „ACO Drain“ latakai • Gatvių trapai • Ketiniai liukai

• Naftos produktų atskirtuvai • Riebalų atskirtuvai

• Atbuliniai vožtuvai • Plyšiniai–akumuliaciniai latakai • Šviesos prieduobės

• Siurblinės • Medžių apsauga • Infiltracinės ir akumuliacinės talpos

Paviršinis vanduo ir skysčiai nuo paviršiaus surenkami kuo greičiau ir efektyviau. Ši ACO grandinės dalis garantuoja apsaugą, saugumą ir komfortą žmonėms, pastatams ir transportui.

Pasitelkiant cheminius, biologinius ar fizinius procesus surinkti skysčiai yra apdorojami ir išvalomi.

Tai užtikrina švarių nuotekų išleidimą į kanalizacijos tinklus. Ši ACO grandinės dalis sukuria kokybiško perdirbimo ir valymo sąlygas.

Talpos, prieduobės ir apsauginiai vožtuvai užtikrina patikimą skysčių sulaikymą vandens surinkimo sistemoje, kur gali būti tinkamai kontroliuojami. Ši ACO grandinės dalis sustiprina apsaugą ir saugumą ekstremaliose situacijose, pvz.: stiprios liūtys, potvyniai.

Siurbliai, nuotekų pakėlimo įrenginiai bei vamzdžių sistemos perduoda surinktą ir išvalytą vandenį į kanalizacijos sistemas. Ši ACO grandinės dalis atsakinga už nuotekų paleidimą pakartotiniam panaudojimui ar į kanalizacijos sistemas.

www.aco.lt

37

R

R

Iniciatyvos ėmėsi vieni pirmųjų Bendrovė „Šilutės vandenys“ tapo trečia įmone Lietuvoje, kuri nuotekų dumblą perdirba taikydama naujausias technologijas. Šiemet baigti statyti Šilutės dumblo apdorojimo įrenginiai nudžiugino ne tik vietos gyventojus, kuriems nebereikės kęsti dumblo kvapo, sklindančio iš laikinos jo sandėliavimo vietos, bet ir ūkininkus, vis drąsiau įsileidžiančius perdirbtą dumblą į savo laukus. Įsipareigojimų nesikrato Lietuva, įstojusi į Europos Sąjungą (ES), įsipareigojo įgyvendinti ES nuotekų direktyvos Nr. 91/271/EEB reikalavimus. Įgyvendinant juos rajonų centruose buvo pastatytos arba rekonstruotos nuotekų valyklos, o nuo 2008 metų čia pradėtos diegti ir modernios dumblo tvarkymo technologijos. Tarp novatorių – ir bendrovė „Šilutės vandenys“. Ilgą laiką ji, kaip ir didžioji dalis vandens

tiekimo bendrovių Lietuvoje, susidariusį dumblą laikinai saugojo nusausinto dumblo aikštelėje. Tokios aikštelės visoje šalyje užima gana didelius plotus, ir dėl ribotų dumblo panaudojimo galimybių šie plotai vis didėja, be to, dar ne visos aikštelės yra dengtos, todėl pūdomas dumblas skleidžia nemalonų kvapą, vyksta biologinė tarša. Lietuvoje artimiausiu metu turėtų pradėti veikti 12 dumblo apdorojimo įrenginių.

Dumblo apdorojimo įrenginių Šilutėje statybos darbų vertė – daugiau kaip 12 mln. litų. Projektas finansuo-

tas iš ES ir Lietuvos Respublikos lėšų aplinkosaugai administravimo programos pagal 2007–2013 metų Sanglaudos skatinimo veiksmų programos 3 prioriteto „Aplinka ir darnus vystymasis“ priemonės Nr. VP3-3.1AM-01-V „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų renovavimas ir plėtra“ veiklą „Dumblo tvarkymo infrastruktūros kūrimas“. Moderni dumblo apdorojimo įranga sumontuota „Šilutės vandenų“ nuotekų valyklos teritorijoje, modernizavus pastatą ir rekonstravus išdžiovinto dumblo saugojimo aikštelę.

Panaudos šilumai Per metus dumblo apdorojimo įrenginiuose numatyta apdoroti daugiau kaip 45 tūkst. m3 skysto dumblo. Per parą Šilutės nuotekų valykloje susidaro apie 125 m3 skysto dumblo. Kol nebuvo pastatyti nuotekų dumblo perdirbimo įrenginiai, šis buvo sausinamas centrifuga.

Per metus susidarydavo daugiau kaip 3 tūkst. m3 sauso dumblo, kuriam sandėliuoti reikėjo specializuotos 2 tūkst. m2 ploto aikštelės. Dumblą pūdant ir džiovinant, jo kiekis sumažėjo iki 2,5 m3 per dieną. Įrenginių galingumas apskaičiuotas taip, kad būtų galima išvalyti ne tik Šilutės valymo įrenginiuose besikaupiantį dumblą. Čia bus tvarkomas ir Rusnės, Macikų, Vainuto, Žemaičių Naumiesčio, Laučių, Gardamo, Juknaičių, Pašyšių, Leitgyrių,

Usėnų, Žemaitkiemio, Kintų, Vilkyčių, Saugų, Inkaklių bei Švėkšnos nuotekų valyklose susidarantis nuotekų dumblas.

Per metus iš perdirbto dumblo numatyta išgauti 158 tūkst. m3 biodujų – iš jų bus pagaminta daugiau kaip 1000 MWh šilumos energijos.

Biodujos bus panaudotos technologiniams procesams: gauta šiluma bus šildomi dumblo pūdytuvai, dalis energijos bus panaudota dumblui džiovinti.

Pasak įmonės „Šilutės vandenys“ Gamybinio skyriaus viršininko Martyno Kainovaičio, nuolat atliekami tyrimai rodo, kad išdžiovintas dumblas yra visiškai saugus: neskleidžia blogo kvapo, nekelia biologinės taršos pavojaus. Taip paruoštas produktas tinkamas tolesniam naudojimui, pavyzdžiui, laukams, miškams tręšti barstant tiesiai į gruntą. Dumble esančios organinės medžiagos gali pagerinti sunkaus ar smėlėto dirvožemio struktūrą, taip pat jį galima naudoti kaip kurą cemento gamykloje ar atliekų deginimo ūkyje, nes dumblas pasižymi didele šilumos verte. Šilutės rajone perdirbtą dumblą laukams tręšti šiuo metu naudoja keturi ūkininkai ir įmonė, tręšianti hibridinių drebulių plantaciją. Įsileidusieji į savo laukus perdirbtą dumblą, pašnekovo teigimu, nesiskundžia. O įmonė dar ir sutaupo, nes hibridinių drebulių nebereikia tręšti papildomai. Dumblo granulės fasuojamos didmaišiais, jas patogu transportuoti. Be to, Šilutės rajone susidarantis nuotekų dumblas yra antros kategorijos, todėl juo tręšti laukus yra saugu. Šilutės dumblo apdorojimo įrenginius sudaro šie technologiniai elementai: • Dumblo tirštinimas. Iš dumblo pašalinama dalis vandens, jis paruošiamas pūdyti.

• Dumblo pūdymas. Pastatytas 650 m3 ploto dumblo pūdytuvas – čia pūdomas dumblas ir išgaunamos biodujos. Esant tam tikroms sąly-

38

goms, t. y. pastoviai +36°C temperatūrai ir bedeguonei aplinkai, vyksta anaerobinis organinių medžiagų skaidymas, kurį atlieka anaerobiniai mikroorganizmai. Pūdymo metu išsiskiria biodujos, kuriose yra 60–65 proc. metano. Per parą išgaunama daugiau kaip 400 m3 biodujų. Be to, pūdymo metu apie 37 proc. sumažėja dumblo kiekis.

• Dumblo sausinimas. Iki projekto įgyvendinimo Šilutės nuotekų valykloje dumblas buvo sausinamas centrifuga. Šis įrenginys buvo nusidėvėjęs ir senas, todėl pakeistas nauju, daug ekonomiškesniu aukšto slėgio juostiniu presu, kuris dumblą nusausina iki 20–22 proc. sausųjų medžiagų.

• Dumblo priėmimas. Šilutės dumblo įrenginiuose bus apdorojamas ne tik Šilutės nuotekų valykloje, bet ir kituose regiono nuotekų valymo įrenginiuose susidarantis perteklinis dumblas. Šiuo tikslu yra įrengtos automatizuotos dumblo priėmimo vietos.

• Dumblo džiovinimas. Dumblui džiovinti sumontuota juostinė dumblo džiovykla: dumblas granuliatoriumi paskleidžiamas ant džiovyklos juostos. Suformuotos gijos sudaro didelio poringumo dumblo sluoksnį, kuris, judėdamas ant juostos, apipučiamas karšto (90°C) oro srove. Iki 90 proc. išdžiovintas granuliuotas dumblas pakuojamas į didmaišius ir išvežamas į laikiną saugojimo aikštelę. Apdorotas karštu oru, dumblas tampa biologiškai nekenksmingas.

Drėgmė iš jo pašalinama kartu su panaudotu oru, susidaręs kondensatas grąžinamas į biologinio valymo pradžią. Panaudotas oras pereina pro šilumokaičius, didžiąją dalį šilumos atiduodamas tiekiamam šviežiam orui sušildyti, po to jis patenka į oro valymo įrenginius.

• Oro valymas. Džiūvant dumblui, į orą išsiskiria lakių organinių bei amonio junginių, dėl to objekte yra įrengta daugiapakopė oro valymo sistema. Oras, panaudotas dumblui džiovinti, pirmiausia yra valomas dviejų pakopų cheminiais filtrais, vėliau – biofiltru. Čia, veikiant mikroorganizmams, šalinami nemalonų kvapą sukeliantys organiniai junginiai. Į aplinką išleidžiamas oras

yra bekvapis, atitinka nustatytus aplinkosaugos reikalavimus: vienam kubiniam metrui amonio junginiai jame sudaro mažiau kaip 20 mg, organinės medžiagos – mažiau kaip 20 mg, kvapą išskiriančios medžiagos – mažiau nei 500 GE. • Šilumos gamyba. Dumblui džiovinti reikalinga šilumos energija. Jai gaminti naudojamos biodujos ir suskystintos dujos. Projekto metu buvo sumontuoti 210 kW galios biodujų ir 465 kW galios gamtinių dujų katilai.

Ypatingas dėmesys skirtas energiniam įrenginių ekonomiškumui.

Džiovinimo metu panaudoto oro perteklinė šiluma pro šilumokaičius grąžinama į rekonstruojamo pastato šildymo sistemą, todėl žiemą objekto papildomai šildyti nereikia.

39

G. Bartuškos nuotr. žvilgsnis 2013 Nr. 10 žvilgsnis 2013 Nr. 10

2013 Nr. 10 žvilgsnis

Melioracija Lietuvoje: darbai, prievolės ir galimybės Lina SABAITYTĖ

Lietuva priskiriama didesnės drėgmės zonai. Todėl vietomis efektyviai naudotis žemės sklypais neatlikus dirvožemio sausinimo beveik neįmanoma. Akivaizdu, melioracijai prioritetą turėtų teikti ne tik valdininkai, bet ir patys žemės sklypų savininkai.

Būklė kelia grėsmę Seni melioracijos statiniai verčia sunerimti, daugelį jų būtina tvarkyti neatidėliojant. Pasak Lietuvos melioracijos įmonių asociacijos pirmininko dr. Kazio Sivickio, padėtis melioracijos srityje yra prasta – nusausintų žemių drenažo tinklas su šimtais tūkstančių melioracijos ir hidrotechnikos statinių baigia nusidėvėti. Vidutinis visų šių statinių nusidėvėjimas sudaro daugiau kaip 60 proc., atskirų siekia net 70–80 proc. „Sukaupta patirtis ir drenažo rengimo Lietuvoje raidos analizė leidžia teigti, kad 2 mln. hektarų nusausintų žemių drenažo būklė yra kritiška, nemažai hidrotechnikos statinių yra avarinės būklės, jie kelia grėsmę kaimo žmonių verslui ir yra net pavojingi gyvybei, – susirūpinimą reiškė K. Sivickis. – Dėl keraminių drenų suirimo ir uždumblėjimo senosios sausinimo sistemos, įrengtos prieš 40–50 metų, dideliuose plotuose jau nebefunkcionuoja, arba jų veikimas yra beveik neefektyvus.“ Techniškai ir agrotechniškai blogos būklės melioruoti plotai užima apie 250 tūkst. hektarų, o atskiruose rajonuose jie sudaro iki 30 proc. visų nusausintų žemių. Taigi Lietuva, turėdama 2,5 mln. hektarų nusausintų žemės ūkio naudmenų, greitai nebegalės tinkamai pasinau-

doti šiuo didžiuliu turtu ir pamažu praras konkurencingo ūkio plėtros galimybes.

Kas, kiek ir už ką?

Kiek šiuo metu skiriama dėmesio ir lėšų melioracijos statinių priežiūrai ir kieno pareiga tuo rūpintis? Akivaizdu, tai – pačių žemės savininkų rūpestis, nepaisant valstybės ir Europos Sąjungos (ES) fondų teikiamos paramos. Tačiau ne visi tai linkę suprasti. Tuo įsitikinęs ir Lietuvos žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Melioracijos skyriaus vyriausiasis specialistas Vaidas Vitukynas: „Žinoma, ūkininkai iš to gauna tiesioginę naudą, todėl būtų logiška, kad patys savo žemes ir prižiūrėtų. Stambesnių ūkių savininkai tai jau supranta ir į tai pradeda investuoti.“ Vis dėlto, Lietuvos melioracijos įmonių asociacijos pirmininko K. Sivickio teigimu, žemdirbiai iniciatyvos savo lėšomis finansuoti drenažo remonto darbus rodo mažai. „Lėšų tam kol kas skiria nedaug ūkininkų, išskyrus Šakių rajoną, kur jie jau deramai vertina melioracijos naudą ir pradeda rūpintis savo turtu, žemių gerinimu“, – kalbėjo K. Sivickis.

Pasak jo, melioracijos darbų finansavimo klausimu diskutuojama daug metų.

Ir čia naujo dviračio išradinėti nereikia.

ES šalyse daug metų galioja praktika, kad

valstybės statinių finansavimu rūpinasi valstybė, o ūkininkų žemėje esančiais statiniais – patys savininkai. Lietuva neturėtų būti išimtis. Ūkininkai, atkreipė dėmesį K. Sivickis, taip pat galėtų gauti ES ir valstybės paramą melioracijos reikmėms pagal tam tikras taisykles. Kadangi pavieniui rūpintis melioracijos turtu ūkininkams yra sudėtinga, jie skatinami jungtis į melioracijos statinių naudotojų asociacijas ir šių statinių priežiūrai ar remontui mobilizuoti jungtines pastangas. „Tačiau vien pastangų maža, reikia ir lėšų, todėl atėjo laikas žemės naudotojams mokėti mokesčius į bendrą fondą melioracijos reikmėms nuo valdomo melioruotų žemių ploto“, – įsitikinęs K. Sivickis. Šis mokestis turėtų būti diferencijuojamas priklausomai nuo valdomo ploto, žemės našumo, esančios infrastruktūros ir kitų veiksnių. Tokia tvarka yra Vokietijoje, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitur.

K. Sivickio manymu, melioracijos statinių priežiūrai, remontui ir rekonstravimui nepakankamą dėmesį skiria ne tik nusausintų žemių savininkai, bet ir valstybė. Lietuvos melioracijos įmonių asociacijos vadovas piktinasi, kad valstybei priklausančių melioracijos statinių (magistralinių griovių, hidrotechnikos statinių, polderių ir didelio skersmens rinktuvų) tinkamai būklei palaikyti jau kelintus metus iš eilės skiriama vos 27 mln. litų.

Tokia valstybės biudžeto lėšų suma melioracijos reikmėms numatoma ir 2014 metai, tai sudaro 11 proc. viso poreikio, ir yra 3 kartus mažesnė nei 2008 metais.

Specialistai teigia, kad melioracijos statiniams rekonstruoti kasmet reikėtų skirti bent 100–120 mln. litų.

Paramos daugiau, negu tikėtasi Lietuvoje pagal Melioracijos įstatymą galioja dviguba melioracijos statinių nuosavybė, todėl ir finansavimą bei priklausymą savininkui lemia skirtingi faktoriai. ŽŪM Melioracijos skyriaus vyriausiasis specialistas V. Vitukynas pasakojo, kad sausintuvai, rinktuvai, kurių diametras yra iki 12,5 centimetro, priklauso žemės

savininkams, o didesnio diametro rinktuvai ir grioviai – valstybei.

Valstybei nuosavybės teise priklausančius statinius prižiūri ir patikėjimo teise valdo savivaldybės, o mokama už tai iš valstybės biudžeto. Šios išlaidos skirtos priežiūrai, remontui, eksploatacijai, melioracijos griovių rinktuvams taisyti. „Kita dalis priklauso savininkams, kurie savarankiškai turėtų tvarkytis ir prižiūrėti savo statinius arba pasinaudoti ES teikiama parama. Susibūrę į asociaciją žmonės gali teikti prašymą ir gauti per milijono litų paramą. Ši priemonė buvo gana populiari, ja aktyviai siekė pasinaudoti visi norintieji.

Iš pradžių buvo numatyta 131 mln. litų programinių lėšų, o šiandien turime arba turėsime maždaug 300 mln. litų paramos melioracijos sistemų statinių rekonstrukcijai. Šiuo atveju pareiškėjas gali būti ir savivaldybė, ir melioracijos sistemų naudotojų asociacija. Pagal tą paramą savivaldybės daugiausia tvarko valstybės turtą: melioracijos griovius, pralaidas ar rinktuvus, kitas sistemos dalis, o žemės savininkai, įsteigę asociacijas, tvarko savo žemės plotus“, – paaiškino V. Vitukynas.

Būtina laikytis reikalavimų Kiekvienas norintysis gauti lėšų arba kompensaciją melioracijos darbams turi laikytis tam tikrų reikalavimų. Pasak V. Vitukyno, yra numatyti bendrieji reikalavimai, kuriais vadovaujantis statiniai turi būti įtraukti į melioracijos statinių apskaitą ir jų nusidėvėjimas turi būti ne mažesnis nei 30 proc., kitaip tai būtų laikoma nauju statiniu, o ES remia tik rekonstrukciją.

Priemonė, tinkanti ir fiziniams, ir juridiniams asmenims, buvo sukurta 2012

metais – „Pelno nesiekiančios investicijos“, melioracijos griovių tvarkymas. Ūkininkai, bendrovės ar kiti asmenys, užsiimantys žemės ūkio veikla, pagal šią priemonę gali gauti iki 50 tūkst. litų kompensaciją. Ji skiriama už melioracijos įrenginių tvarkymo ir priežiūros darbus: krūmų kirtimą, šienavimą bei kitus panašius darbus. Ūkininkai šiandien gana aktyviai ir noriai naudojasi teikiamos paramos galimybėmis. Viena paramos priemonių – žemės ūkio vandentvarka, kur remiami rekonstrukcijos darbai, o parama yra daugiau kaip 1 mln. litų. Atnaujintos šios priemonės taisyklės, nustatyti nauji prioritetai. Nuo spalio 1-osios iki lapkričio 15-osios priimamos paraiškos, nes iš Europos Komisijos gausime papildomai maždaug 25 mln. litų. Pareiškėjai gali būti ir savivaldybės bei melioracijos sistemų naudotojų asociacijos, kai remiama visos melioracijos sistemos rekonstrukcija.

Kas laukia 2014–2020 metais?

Kaimo plėtros programos 2014–2020 metų finansinio laikotarpio ES paramos lėšos dar nėra visiškai aiškios. Didžiausi lūkesčiai – kad jos atitiktų bent minimalius poreikius ir būtų orientuojamasi į prioritetines sritis. Bet ar tokia situacija reali? „Norėtųsi tikėtis, kad šio laikotarpio parama, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją melioracijos srityje, bus kur kas didesnė. Deja, kol kas ŽŪM iš šios programos melioracijos ir hidrotechnikos statiniams rekonstruoti siūlo tik 227 mln. litų, o tai sudarytų tik 70 proc. praėjusiame finansiniame laikotarpyje skirtos sumos, arba 27 proc. realaus poreikio“, – sakė Lietuvos melioracijos įmonių asociacijos pirmininkas K. Sivickis.

Lietuvos melioracijos įmonių asociacijos pirmininkas dr. Kazys Sivickis.

Būsimo laikotarpio ES paramos lėšos, be abejo, turėtų būti nukreiptos magistraliniams grioviams, hidrotechnikos statiniams, drenažui, polderiams ir reguliuotiems upeliams, kurie tapo nuvedamuoju vandens pertekliaus iš sausinamų plotų tinklu, rekonstruoti. Tai yra didelės apimties darbai, reikalaujantys nemažų lėšų.

Pasak K. Sivickio, planų yra daug, tačiau visi bus beverčiai, jeigu nebus skirta finansinių resursų jiems įgyvendinti. „Manau, svarbiausia neleisti toliau blogėti melioracijos ir hidrotechnikos statinių būklei, rasti nors minimalius melioracijos poreikius tenkinančius finansus, kurie būtų ne vienkartiniai, o reguliarūs.

Nuolatinės melioracijos darbų apimtys leistų išlikti rinkoje melioracijos įmonėms, pertvarkyti ir atnaujinti jų techninę bazę, diegti naujas drenažo rengimo technologijas, gerinti melioracijos statinių priežiūrą pagal vakarietiškus jos mechanizavimo modelius“, – įsitikinęs K. Sivickis.

91 metus skaičiuojantis ir lietuviškas kokybės bei sunkaus darbo tradicijas palaikantis žurnalas „Statyba ir architektūra“ dėkoja nuolatiniams skaitytojams.

Norime Jums priminti, kad prenumeruoti yra PIGIAU ir PATOGIAU. Kviečiame visus skaitančius ir mąstančius, besidominčius statybų pramonės sektoriumi prisijungti prie mūsų prenumeratorių gretų:

12 mėn. – 96 Lt; 6 mėn. – 48 Lt; 3 mėn. – 24 Lt; 1 mėn. – 8 Lt; El. versija (PDF formatu) 12 mėn. – 50 Lt.

Skambinkite į mūsų redakciją telefonu +370 5 249 6302 arba siųskite užsakymą (nurodydami visus įmonės rekvizitus) el. paštu sa.prenumerata@sa.lt.

41

statybų statybųaikštelė aikštelė 2013 2013Nr. Nr.1010

2013 Nr. 10 statybų aikštelė

Žemiausia projekto valdymo grandis – darbų vadovai

Žmogiškųjų išteklių taupymo kaina

Projekto valdymas turi būti grindžiamas partneryste

Rusnė MARČĖNAITĖ

Kaip sudėlioti komandos struktūrą statybos projektui įgyvendinti? Kaip užtikrinti efektyvaus darbo sąlygas ir sykiu – be reikalo neišlaidauti? Tai klausimai, į kuriuos turi atsakyti užsakovas ir projektų vadovas. Neteisingi atsakymai reiškia ne tik prarastas lėšas, bet ir klaidoms taisyti ir kartais konfliktams spręsti teismuose sugaištamą laiką.

Tikrosios sąskaitos ateina vėliau Kokių klaidų Lietuvoje dažniausiai daro užsakovai ir projektų vadovai?

Dažnai tikimasi sutaupyti mažinant pareigybių skaičių projekto valdymo komandoje, tuo pačiu priskiriant daugiau funkcijų paliktoms pareigybėms, sakė Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Civilinės inžinerijos mokslo centro direktorius dr. Virgaudas Juocevičius. Tačiau norint užtikrinti kokybę ir sklandų darbą aikštelėje reikia tiek žmonių ir specialistų, kad jie fiziškai galėtų atlikti numatytas funkcijas.

VGTU mokslininkas patikino, kad jei projekto komandoje nėra pakankamai personalo ir taupoma projektavimo darbų detalumo bei kokybės sąskaita, taip įgyvendinami projek-

42

tai pabrangsta kur kas daugiau, negu sutaupoma žmogiškųjų resursų ir kompetencijos sąskaita: „Jeigu, pavyzdžiui, 1 proc. sutaupoma projektavimui (reikalaujant mažiau analizės ir pan.), sakyčiau, kad projektas pabrangsta apie 10–20 proc. Jeigu padaroma klaidų kuriant valdymo struktūrą, tada tai, kas sutaupyta žmogiškiesiems ištekliams, reikia dauginti iš 10. Tiek bus prarasta vien atliekant statybos darbus, ką ir kalbėti apie garantinį laikotarpį ir tolesnę pastato eksploataciją.“ Tokia taupymo kaina nėra paslaptis ir patiems užsakovams, tad Lietuvoje užsakovų požiūris į projekto plėtojimą, komandos formavimą stipriai priklauso ir nuo to, ar jie planuoja statinį parduoti, ar eksploatuoti patys.

Kokia projekto valdymo struktūra vadintina idealia? Vieno atsakymo nėra – jis priklauso nuo daugybės faktorių ir pirminio suvokimo, kad statybos projektas – ne konvejerinė gamyba, čia tiesiog nėra galimybių žingsniui į kairę ar į dešinę. Svarbiausia, pabrėžė V. Juocevičius, kad valdymas būtų grindžiamas profesionalų partneryste. „Projektą susirenka kurti partneriai: projektų vadovas, statybų aikštelės vadovas, subrangovai. Ir tik jei jie elgsis kaip partneriai, projektas bus sėkmingas, – sakė VGTU Civilinės inžinerijos mokslo centro vadovas. – Jeigu klimatas statybų aikštelėje nekoks, o atsakomybės ribos sudėliotos neteisingai, didžiulė tikimybė, kad bus slepiamos visos padarytos klaidos ir projekto rezultatas bus liūdnas. Žodžiu, projekto valdymo struktūra turi būti tokia, kad visi, kurie dalyvauja, nuo užsakovų iki subrangovų, siektų vieno tikslo – pastatyti už sutartą kainą, per sutartą laiką ir kad tai būtų užsakovo poreikius tenkinantis pastatas. Statybos procese dėl jo specifikos labai sunku išvengti klaidų, neatitikimų, todėl ypač svarbu, kad visi dalyviai dirbtų nebijodami pasakyti: aš suklydau, taisykime.“

Statybos projekto valdymo piramidės apačioje stovi darbų vadovai – tai žemiausia inžinerinio personalo grandis.

V. Juocevičiui keista, kad vis dar pasitaiko atvejų, kai šis darbas patikimas inžinerinio išsilavinimo neturintiems darbuotojams – juk jie privalo išmanyti technologiją, inžinerinius principus: turėti pagrindus, kurie būtini priimant sprendimus. „Bet tai nėra tie specialistai, kurie turi vertinti, gerai ar blogai padarytas darbas. Šį dalyką turi nuspręsti projektuotojas arba projektų vadovas, – atkreipė dėmesį V. Juocevičius. – Bet, nors darbų vadovas iš esmės yra tik prižiūrėtojas, jis turėtų pastebėti tiekėjo klaidas ir informuoti apie jas vadovui. O už medžiagas atsakingas tas, kuris vykdė pirkimus, skelbė konkursą, pasirinko medžiagų tiekėjus, įvertino specifikacijas ir nusprendė, kad medžiagos tam objektui tiks. Tai yra projektų vadovas.“ Tinkamų medžiagų pasirinkimas yra atskira tema, bet, trumpai tariant, viskas priklauso nuo šią pareigą turinčio specialisto patirties. Pardavėjai netinkamą produktą gali įsiūlyti tik tuo atveju, jeigu žmogus neturi patyrimo ir žiūri tik į kainą, džiaugiasi, jei medžiaga pigesnė, bet nevertina to, kiek ji tarnaus, o gal išvis dar nepatikrinta, komentavo V. Juocevičius.

Jeigu norime būti tikri, kad statybos montavimo darbai bus atlikti tinkamai, būtina, kad jų priežiūra būtų neformali, t. y. atitinkamų darbų vadovas darbų vykdymo vietoje turi būti tiek laiko, kiek reikia technologinių procesų eigai, numatytiems veiksmams atlikti laiku ir darbų kokybei fiksuoti. Taigi darbų vadovų skaičius priklauso nuo tuo pačiu metu vykdomų darbų apimties.

Darbų vadovų kvalifikacija, patirtis ir kompetencija priklauso nuo to, ar jie dirba specializuotus generalinio rangovo, projekto valdytojo, ar subrangovo darbus atliekančioje organizacijoje.

Pirmu atveju tai gali būti gana jauni specialistai, turintys inžinerinį išsilavinimą, susipažinę su statybine technologine atliekamų darbų dokumentacija. Jų funkcija yra stebėti, ar darbai atliekami taip, kaip numatyta projekte ir technologinėje dokumentacijoje. Antru atveju tai žmonės, turintys patirtį, besispecializuojantys konkrečių darbų srityje ir galintys pasiūlyti techniškai pagrįstus

VGTU Civilinės inžinerijos mokslo centro direktorius dr. Virgaudas Juocevičius. konkurencingus alternatyvius darbų atlikimo metodus bei medžiagas. Taigi darbų vadovo kompetencijos ribos – labai plačios.

Statybų aikštelė – ne konvejerio linija Kartais projekto valdytojai, pasitikėdami specializuotų įmonių vadovais, nusprendžia, kad jų darbų kokybę galima įvertinti jau baigus darbus, t. y. nestebint šių eigos. Tačiau tai ne visuomet pasiteisina, ypač jei subrangovo darbų vadovas aikštelėje būna epizodiškai ar darbininkai lieka be priežiūros, kai jo nėra.

Taigi šiandien, kai plačiai šnekama apie statybininkų profesionalumo problemą, kai statybų aikštelėje galima rasti jokios kvalifikacijos neturinčių vakarykščių darbo biržos klientų, reikli kvalifikuotų darbų vadovų vykdoma priežiūra tapo ypač svarbi.

Pirmiausia čia kalbama apie statybų eigą ir techninę priežiūrą turinčius atlikti specialistus, konkrečius – bendruosius statybos, konstrukcijų montavimo, apdailos, elektros, santechnikos montavimo ir pan. – darbus prižiūrinčius darbų vadovus. „Statybos aikštelė – ne konvejerio linija, kur galima susodinti ištreniruotus žmones. Nors statybų projektai ir yra iš pažiūros vienodi, nėra kartotiniai vien dėl to, kad juos įgyvendina vis kiti žmonės, ką ir kalbėti apie nuolatinius pasikeitimus, korekcijas vykdant projekto statybos darbus. Todėl norint sukontroliuoti, kas ką veikia, reikia tiesiog prieiti ir pasižiūrėti. Taigi norint užtikrinti kokybę, žmonių turi būti tiek, kiek reikalinga. Ir jeigu turime projektą, kuriame reikia apeiti 20–30 tūkst. kvadratinių

metrų plotą, o statinys nėra paprastas angaras, ir jeigu statybos darbus prižiūri tik du žmonės, vadinasi, realiai niekas nieko neprižiūri – tiesiog pasikliaujama subrangovais ir jų darbininkais.

Tuomet tai loterija – pasiseks ar nepasiseks teisingai atlikti visus darbus ir sėkmingai įgyvendinti projektą“, – aiškino V. Juocevičius.

Ko nemoko aukštojoje mokykloje?

Darbų vadovų darbą koordinuoja statybos vadovas ar vadovai – kiek jų bus, turi nuspręsti projektų vadovas. Ir tas sprendimas, kaip minėta, turėtų priklausyti ir nuo objekto dydžio, ir nuo jo sudėtingumo. Šiaip ar taip, statybos vadovas atsako už visą veiklą aikštelėje: darbų saugą, subrangovų koordinavimą. Šios pozicijos vadovui jau reikalinga nemenka patirtis.

Aukštosios mokyklos suteikia technikos mokslų kvalifikacinį laipsnį, jos nerengia statybų vadovų ar darbų vadovų.

Aukštosios mokyklos reikalas, anot V. Juocevičiaus, suteikti būtinas atitinkamos srities žinias, išmokyti žmogų galvoti, vertinti vieną ar kitą sprendimą. O tolesnė specialisto augimo sėkmė daugiau priklauso nuo jo paties suinteresuotumo, įmonės politikos ir tam skiriamo dėmesio. Įprastai tokie specialistai užauga praktikuodamiesi. „Jie privalo nenutrūkstamai lavintis, būti smalsūs, domėtis besikeičiančiomis technologijomis. Ir galbūt kada nors jie taps projektų vadovais, kuriems labai svarbi patirtis – ir gera, ir bloga. Visokios reikia“, – kalbėjo V. Juocevičius.

Projektų vadovų aukštosios mokyklos irgi nerengia. Bet svarbiausių šiai pozicijai reikalingų žinių studijuojant galima

43

R

statybų aikštelė 2013 Nr. 10

Technologijos leidžia taupyti žmogiškuosius resursus Stanislavas PUODŽIŪNAS Tikrasis „Halfen“ atstovas Lietuvoje Šiandien jau yra priemonių, leidžiančių tausoti žmogiškuosius išteklius, pagelbėti didžiulę atsakomybę turintiems projektų vadovams. Reikia tiesiog pasitelkti į pagalbą tai, ką siūlo rinka, tai yra metodines, technologines, konstrukcines galimybes. Nuo inžinerinių projekto vadovo žinių priklauso, kaip pasiseks racionaliai subalansuoti žmogiškuosius išteklius ir technologines galimybes organizuojant efektyvų, ekonomišką, kokybišką rezultatą garantuojantį statybų procesą. Statybinių medžiagų ir paslaugų, technologijų tiekėjų pasiūla šiandien yra labai plati, ir pasirinkti geriausią variantą neturint inžinerinio išsilavinimo tiesiog neįmanoma. Neturint specialių žinių bus sunku pasinaudoti ir projektų vykdymą gerokai palengvinančiomis, pasaulyje pripažintomis naujomis technologijomis.

Partnerystė – plati sąvoka, jeigu kalbėtume apie sėkmingą projekto

sukaupti. „Viskas priklauso nuo žmogaus pasirinkimo. Jeigu studijuodamas supranti, kad patinka ir sugebi valdyti, iš pradžių, bakalauro studijose, gavęs bendrųjų žinių apie statybas, technologijas, inžinerines sistemas, magistrantūros studijoms galėsi rinktis valdymą. O gal norėsi rinktis projektavimą. Bet kuriuo atveju aukštoji mokykla gali išmokyti tik mokytis, vadinkime, metodo. O ką su tomis žiniomis veikti, priklauso nuo paties žmogaus ar įmonės, jos poreikių“, – aiškino V. Juocevičius.

Projektų vadovui – didžiausia atsakomybė Kvalifikacinių reikalavimų projektų vadovui vardijimą V. Juocevičius pradėjo nuo gebėjimo vadovauti, puikių psichologinių žinių. Bet reikalavimų jiems sąrašas toks pat ilgas, kaip ir pareigų. „Projektų vadovas turi sugebėti vadovauti projektuotojams, suprasti, kaip jie dirba, kaip veikia statybų aikštelė. Jis nėra žmogus, kuris statybų aikštelėje praleidžia visą darbo dieną. Jis yra tas, kuris koordinuoja pirkimų procesą, surenka projekto komandą, numato, kiek žmonių turi būti aikštelėje, kaip bus užtikrinama darbų kokybė, tvarko biu-

44

įgyvendinimą. Čia netinka pasakymas: patys pastatysime, parduosime ir tarpusavyje pasidalysime. Deja, daugelis taip galvoja ir šiandien. Tokio požiūrio pavyzdžių ir dėl to gaunamų prastų rezultatų netrūksta.

Tikra partnerystė – padalyti atsakomybę visiems projekto dalyviams: nuo projekto vadovo komandos iki objekto sargo. Projektų vadovas turi būti tarpininkas tarp visų grandžių ir kurti sveiką partnerystės atmosferą.

Tada kiekvienas projekto dalyvis sieks iškeltų tikslų, vykdys savo įsipareigojimus ir nebijos sulaukti kritikos, jeigu padarys klaidų. Juk klysti žmogiška, o laiku pripažintas klaidas ištaisyti – lengviau ir pigiau.

Beje, projektų vadovas dirbdamas niekada negali pamiršti apie sutartis, kuriose numatyti ir užfiksuoti visi projekto reikalavimai, terminai, sąlygos.

Ir visada turėti jas po ranka prireikus.

Tuomet projektas bus suvaldomas.

Ir nebijokime pasididžiuoti gerai padarytais darbais – juk stengiamės dėl vartotojų.

džeto reikalus“, – sakė VGTU mokslininkas.

Disponuoti visa informacija apie medžiagų tiekimą, tikslius grafikus ir pagal tai organizuoti darbus irgi privalu projektų vadovui. „Čia tik laiko valdymas, bet tokia pat atsakomybė projektų vadovui tenka ir planuojant biudžetą, užtikrinant kokybę. Taigi svarbu, kad projektų vadovas informacijai kaupti ir jos srautui valdyti turėtų jam talkinančių žmonių arba IT priemonių, suteikiančių galimybę tai daryti tiesiogiai“, – pastebėjo V. Juocevičius.

Faktą, kad projektų vadovais Lietuvoje kartais skiriami inžinerijos pagrindų neturintys vadybininkai, V. Juocevičius vadina viena projektuose pasitaikančių keistenybių. „Juk projektų vadovas turi suvokti ir kaip turi būti, ir kodėl turi taip būti. Jis atsako už viską: už tai, ką gavo iš projektuotojų, ką perdavė statybų aikštelės vadovui ir kaip parinko subrangovus. Jis turi suvokti, kodėl subrangovas pasielgė vienaip ar kitaip,

turi atsidurti jo kailyje, kad suprastų, iš kur kyla bėdų. Tik tada projektas bus suvaldytas, – komentavo pašnekovas. – Jei projektas bus tiesiog administruojamas, nė nesuprantant, ko kuriamam produktui reikia, galbūt visai nepažįstant proceso dalyvių, bus sudėtinga. Bus labai sunku apsieiti be konfliktų, be klaidų, perdarymo, teismų ir papildomų išlaidų.“

Kaip suformuoti komandą?

V. Juocevičius labai paprastai formuluoja principą, kuriuo projektų vadovas turėtų vadovautis rinkdamas komandą. „Kiekvienoje pozicijoje turi būti toks žmogus, kuris jai geriausiai tinka ir kuriam ji labiausiai patinka.

Tad jei komanda projektų vadovui yra primesta, jeigu jis neturi svertų ją valdyti, jei turi ne teises, o tik pareigas, ir vien administruoja komandos darbą, tai jis paskirtas ne į projekto vadovo poziciją, bet į projekto administratoriaus“, – sakė specialistas.

Pačioje viršūnėje gali laukti didžiausia problema – kai nesubalansavus komandos teisių ir pareigų vadovauja žmogus, neišklausantis kitų ir vienintelis turintis teisę nuspręsti ir nustatyti užmokesčio dydį. „Esu matęs situacijų, kai projekto pasitarime, kuriame dalyvauja įmonės direktorius ir paskirtasis projektų vadovas su savo specialistų komanda, įmonės vadovas pertraukia projektų vadovą, įsigilinusį į projekto problemas, pareiškia savo nuomonę ir duoda nurodymus, kurie nėra racionalūs. O visa komanda linksi galvomis. Ir tik jam išėjus visi pradeda kalbėti, kad viskas, ką jis šnekėjo, buvo nesąmonė. Klausiu, kodėl jie tylėjo anksčiau, sako: o kas iš to – vis vien viskas bus, kaip jis pasakė... Kaip minėjau – projektą susirenka kurti partneriai: projektų vadovas, aikštelės vadovas, subrangovai – jie visi kuria bendrą daiktą ir turi elgtis kaip partneriai. Projektų vadovas turi mokėti išklausyti, įvertinti, priimti sprendimą ir įsitikinti, kad komanda jo sprendimui pritaria. Tik tada projektas bus vykdomas sklandžiai ir bus baigtas sėkmingai“, – patikino V. Juocevičius.

TEMOS RĖMĖJAI:

Draudimo naudą turėtų suprasti ne tik draudikai Kiekvienai statybos įmonei, kiekvienam rangovui yra aktualu apsisaugoti nuo galimų finansinių nuostolių, kuriuos gali patirti dėl daugelio veiksnių, net nepriklausančių nuo jų pačių. Tačiau didžioji dalis statybų kompanijų paiso tik privalomų reikalavimų. Papildomai nuo galimų rizikų draudžiamasi dažniausiai tuomet, kai to reikalauja užsakovai, o savarankiškai apie tai susimąstoma labai retai. „Visi žino posakį, kad protingas mokosi iš svetimų klaidų, kiti – iš savų. Kol sava patirtis nepamokys elgtis kitaip, tol į rizikų valdymą naudojantis draudimu bus žiūrima skeptiškai. Turbūt praeis išties nemažai laiko, kol visi suvoks, kad įmanoma savo investicijas apsaugoti nuo galimų netikėtumų ir nelaimių“, – kalbėjo bendrovės „BTA Insurance Company“ SE filialo Lietuvoje civilinės atsakomybės ir aviacinių rizikų draudimo vertintojas Eugenijus Bulavas.

Esminiai ir svarbiausi su statybų sektoriumi susiję draudimo produktai yra statybos ir montavimo visų rizikų draudimas (kartu draudžiant statybines medžiagas, įrangą, statybvietės sutvarkymą ir pan.), rangovo civilinės atsakomybės privalomasis draudimas, avansinio mokėjimo, darbų atlikimo, garantinio laikotarpio (jei tokie reikalingi) draudimas, darbuotojų nuo nelaimingų atsitikimų bei darbdavio civilinės atsakomybės draudimas.

Statybų įmonės turėtų suprasti, kad draudikai gali būti ir yra jų partneriai, galintys pakonsultuoti ir paaiškinti įvairias situacijas, galimybes sumažinti bet kokias išlaidas įvykus nelaimei. „Kad ir kaip

E. Bulavo teigimu, statybų įmonės turėtų suprasti, kad draudikai gali būti ir yra jų partneriai.

būtų gaila, kol kas verslo įmonės, ne tik statybų srities, į draudimo kompanijas žiūri kaip į prievolines organizacijas, kurios neva verčia išlaidauti mokant draudimo įmokas. Dar paplitęs požiūris, kad draudimo įmonės visiškai nereikalingos. Ir nors stengiamės įrodyti draudimo naudą, ne visi nori tai suprasti. Žinoma, yra įmonių, kurioms konsultacijos padėjo suvokti, kodėl verta draustis. Kitas apsigalvoti privertė karti patirtis.

Vis dėlto didesnė dalis į draudimo procesą dar žiūri skeptiškai“, – sakė E. Bulavas.

Kartais susiduriama su situacijomis, kai statybininkai net nepagalvoja, kad iš jų gali būti pareikalauta atlyginti žalą. Štai vienos įmonės darbininkai kartą dažė tilto konstrukcijas. Darbo metu trūko hidraulinė dažymo įrenginio žarna, ir tepalais aptaškyta daugiau kaip dvidešimt automobilių. Laimė, bendrovė buvo apsidraudusi dėl žalos atlyginimo tretiesiems asmenims – tai padėjo išvengti papildomų keliasdešimties tūkstančių litų išlaidų. Žvelgiant į draudimo veiklos statistiką, tarp nepatraukliausių

draudimo rūšių yra projektuotojo civilinės atsakomybės draudimas bei rangovo civilinės atsakomybės draudimas. Abi draudimo rūšys draudimo kompanijoms generuoja didelius nuostolius. Tačiau pažvelgus į kitus duomenis matyti, kad būtent šios veiklos yra dažniausiai susijusios su nelaimingais atsitikimais statybų procese.

Kalbant apie rizikos valdymą, E. Bulavo teigimu, kaskart reikia aiškiai sumodeliuoti galimas grėsmes, kurios būtų perkeliamos ant draudikų pečių. Žinoma, ką ir kalbėti apie draudimo rūšis, kurios yra privalomos įstatymų nustatyta tvarka. „Siekiant sumažinti riziką, statybų sektoriaus atstovui aktualu turėti kuo daugiau draudimo rūšių, kad nutikus nelaimingam atsitikimui nereikėtų ieškoti papildomų apyvartinių lėšų nuostoliams padengti. Vis dėlto praktika rodo, kad dar daugelis Lietuvos bendrovių linkusios rizikuoti, todėl renkasi minimalų draudimo apsaugos paketą, t. y. tai, kas privaloma“, – pastebėjo „BTA Insurance Company“ SE filialo Lietuvoje atstovas E. Bulavas.

www.halfen.de, www.denia.lt, tel.+370 5 231 1432, el. p. info@denia.lt

45

RR

RR

„Kėdainių vandenys“: prarasto vandens paieškos

290 kilometrų eksploatuojamų vandentiekio tinklų, 237 kilometrai nuotekų tinklų, 44 kilometrai lietaus nuotekų tinklų ir beveik 40 tūkst. įvairias paslaugas gaunančių gyventojų – tai tik sausa uždarosios akcinės bendrovės „Kėdainių vandenys“ veiklos statistika. Prie to galima pridėti, kad 2012 metus bendrovė baigė turėdama 571 tūkst. litų bendrąjį nuostolį.

Ir šiek tiek paaiškinti – iš vandens gavybos, tiekimo, nuotekų nuvedimo ir valymo miestuose bei miesteliuose gavusi per 172 tūkst. litų pelno, iš tos pačios veiklos kaimuose įmonė patyrė 1 mln. 556 tūkst. litų nuostolių. „Taip turi būti“, – bendrovės direktorius Kęstutis Vaitkevičius nesileido į ilgus pasakojimus apie tai, kiek padidėja įmonės sąnaudos prisijungiant ilgus ir nedaug abonentų turinčius tinklus.

Ne mažesnė problema yra tai, kad, kaip ir daugelio didžiųjų vandens sektoriaus įmonių specialistai vykdydami įpareigojimą prisijungti ir renovuoti nugyventų įmonių vandentiekio bei nuotekų tinklus, „Kėdainių vandenų“ specialistai, lyg nueiti nežinia kur, surasti nežinia ką turintys pasakų herojai, kasdien sprendžia galvosūkius, aklai ieškodami tinklų išsidėstymo planų, kadaise veikusių fermų link nutiestų atšakų ir nežinia kur nutekančio vandens. „Situacija yra tragiška: mes nežinome, nei kur tie tinklai yra, nei kokios būklės jie yra. Net tinklų ilgio dažnai nežinome. Kartais mums perduodami tinklai inventorizuojami tiesiog vienetais. Gauni 1 vienetą tinklų ir nežinai, nei kaip juos rasti, nei kaip tą dingstantį vandenį sugaudyti“, – kalbėjo K. Vaitkevičius.

46

Akivaizdu, ši problema lemia ir tai, kad kaimo vietovėse bendrovės patiriami vandens nuostoliai viršija 40 proc. Mieste dėl kiaurų tinklų prarandama perpus mažiau. Ar bendrovė „Kėdainių vandenys“ paskubės pasinaudoti tuo, kad 2014–2020 metais paramą iš Europos Sąjungos (ES) fondų bus galima gauti ir vandentiekio, buities bei paviršinių nuotekų renovacijai? Šiandien K. Vaitkevičius su šia parama didelių vilčių nesieja.

Primena, kad gavusi 50 proc. išlaidų kompensaciją bendrovė antra tiek turės skolintis iš banko. „O tai reiškia, kad, sumokėjus palūkanas bankui, apdraudus visą turtą, įkeitus jį, sumokėjus už visą projekto sumą pridėtinės vertės mokestį, pagal europinius reikalavimus pasirūpinus informaciniu viešinimu, pasisamdžius konsultantų, bendrovės finansuojama dalis sudarys 65–70 proc. Tai ką tada – antrą paskolą imti? Ir dar gaišinti įmonės darbuotojų laiką popieriams tvarkyti?

Tad ir galvoju – ar nebus naudingiau tiesiog imti paskolą ir renovuoti įmonės lėšomis ir jėgomis?“ – svarstė K. Vaitkevičius.

Neieškojo paskolų bendrovė „Kėdainių vandenys“ ir 2007–2013 metais spręsdama degančias inžinerinių tinklų renovacijos problemas. „Nesivėlėme į grandiozinius darbus, tvarkėme mažomis atkarpomis“, – aiškino K. Vaitkevičius. Nuotekų valymo įrenginius penkiose Kėdainių rajono gyvenvietėse bendrovė pastaraisiais metais pastatė padedama savivaldybės.

Iš beveik 40 tūkst. „Kėdainių vandenų“ abonentų abi paslaugas – ir

vandens tiekimą, ir nuotekų šalinimą – perka tik 33 457 gyventojai.

471 abonentas perka tik nuotekų šalinimo paslaugą, bet didesnį rūpestį kelia didelis skaičius gyventojų, kuriems, nesant nuotekų tinklų, „Kėdainių vandenys“ gali pasiūlyti tik geriamojo vandens tiekimo paslaugą – tokių yra 5600.

K. Vaitkevičius neabejoja: didžioji dalis šių gyventojų nuotekas, kaupiamas išgriebimo duobėse, tvarko „partizaniniu“ būdu: „Arba išleidžia į artimiausią miškelį, arba koks kaimynas išveža ir išpila nežinia kur ar kur nors nelegaliai į mūsų nuotakyną. Tai yra didelė ir skaudi problema.“ 2007–2013 metų laikotarpiui, paraginus Aplinkos ministerijai, „Kėdainių vandenys“ parengė ne vieną nuotekų valymo įrenginių statybos projektą. Orientavosi į smulkias gyvenvietes, kuriose jų labiausiai ir trūksta. Ir tada sulaukė iš Finansų bei Aplinkos ministerijų patikslinimo, kad prioritetas bus teikiamas ne mažiau kaip 1000 gyventojų turintiems miesteliams. „Žinote, kur dabar mūsų projektai? Krūvoje. Ar įsivaizduojate, kiek pinigų išleista visoje šalyje tiems projektams? Ar kas nors prisiėmė atsakomybę dėl tų reikalavimų pakeitimo?“ – piktinosi K. Vaitkevičius. „Kodėl mes pabrėžiame, kad įgyvendindami projektus su Europos parama rūpinamės aplinkos apsauga, gyvenimo sąlygų ir gyventojų sveikatos gerinimu, didiname paslaugų prieinamumą ir vienodiname gyvenimo sąlygas, bet visus tuos gražius siekius pamirštame, kai pradedamas finansinis projektų vertinimas, ir tada jau skaičiuojame tik parduotą ar nupirktą kubinį metrą vandens, – kalbėjo K. Vaitkevičius. – Taip skaičiuojant tie projektai, žinoma, vertintini kaip neatsiperkantys.

Bet gal reikėtų pradėti litais įvertinti ir naudą, kurią gauname investuodami į aplinkos apsaugą?“

Lietuvos Respublika Kėdainių rajono savivaldybė

UAB „KĖDAINIŲ VANDENYS“

Keliams stiprinti – pažangiausi asfalto produktai Kelio asfaltas yra viso pasaulio kelių statyboje naudojama rišamoji medžiaga. Spėjama, kad asfaltuoti keliai sudaro apie 95 proc. visų kelių su kieta danga. Gyvenimo standarto determinantas yra kelių infrastruktūros kokybė, eismo saugumas ir komfortas. Suintensyvėjęs judėjimas ir žymus automobilių masės poveikis kelio dangai reikalauja naujų medžiagų bei technologijų, kurios didintų dangos patvarumą. „Visuotinai priimtos nemodifikuotos rišamosios asfalto medžiagos pasižymi mažesnėmis viskoelastinėmis ypatybėmis nei modifikuotas asfaltas, todėl pakilus oro temperatūrai tradicinis asfaltas greitai tampa plastiškas (susidaro provėžų), o temperatūrai nukritus iki neigiamos jis tampa trapus (ima skilinėti), – teigė plėtros ir technologijos biuro „LOTOS Asfalt“ vadovas Pawełas Czajkowskis. – Asfalto modifikavimas polimerais leidžia įrengti ilgalaikiškumo reikalavimus atitinkančią kelio dangą.“ Europoje pastebimas nuolat augantis susidomėjimas technologiškai pažangiais asfalto produktais.

Vien per kelerius pastaruosius metus „LOTOS Asfalt“ siūlomo modifikuoto asfalto MODBIT pardavimai padidėjo net 5 kartus. Naujausias „LOTOS Asfalt“ produktas – novatoriškas modifikuotas asfaltas su guma, gauta perdirbus automobilių padangas.

2007–2011 metais LOTOS grupė įgyvendino beprecedentę plėtros programą, pavadinimu „Programa 10+“. „Padidinome gamybos pajėgumus iki daugiau kaip milijono tonų per metus ir taip pasiruošėme didesnei kelio asfalto, taip pat modifikuoto, paklausai, – sakė „LOTOS Asfalt“ pirmininkas Piotras Przyborowskis. – Norint išlaikyti gerą kelių būklę, reikia perdaryti pagrindinių susisiekimo trasų konstrukciją. Šie darbai reikalauja technologiškai pažangių aukštos kokybės medžiagų, t. y. modifikuoto asfalto. Esame lyderiai šios medžiagos prekyboje. „LOTOS Asfalt“ pasirengusi reaguoti į rinkos poreikius ir priimti iššūkius, susijusius su kokybe bei siūlomų produktų technologijomis.“ Norint tausoti aplinką ir jos neteršti, siekiant, kad keliai būtų saugūs, privalu rūpintis jų konstrukcijos patvarumu ir statyboje naudojamų medžiagų kokybe. „Mūsų produktai nuolat tikrinami mūsų įmonės Gdansko laboratorijoje. Daug dėmesio skiriame veiksmingų ir novatoriškų sprendimų paieškai, – sakė biuro eksporto prekybos vadovas Michałas Sobańskis. – Todėl mūsų gaminami produktai neteršia aplinkos ir atitinka Europos standartus.“ Bendrovė labai rūpinasi santykiais su verslo partneriais. „Mūsų

tikslas – kad partneriai būtų ypač patenkinti siūlomais produktais ir paslaugų kokybe. Savo klientams užtikriname skaidrias bendradarbiavimo sąlygas“, – pabrėžė P. Przyborowskis.

Didelę reikšmę bendrovės partnerystei turi įgyvendinti informacinių technologijų projektai. Šiuolaikinės susisiekimo ir klientų aptarnavimo formos padeda sklandžiau organizuoti pardavimo bei paskirstymo procesus, todėl „LOTOS Asfalt“ klientai yra užtikrinti stabiliu bendradarbiavimu.

Informacija apie bendrovę „LOTOS Asfalt“ – LOTOS grupės koncernui priklausanti bendrovė, vienas stambiausių asfalto gamintojų Europoje. Bendrovė gamina, parduoda tradicinį ir modifikuotą kelio asfaltą bei asfalto emulsijas. „LOTOS Asfalt“ gamybinė veikla vykdoma trijuose gamybos centruose: Gdanske, Jasle ir Čechovicėse. Ypač našios sistemos, sklandūs logistikos procesai ir didelė sandėlių bazė leidžia „LOTOS Asfalt“ greitai tiekti produktus vietos ir užsienio rinkoms. „LOTOS Asfalt“ gaminamą ir parduodamą asfaltą naudoja garsios Europos greitkelių bei kelių statybos įmonės, statančios kelius Lietuvoje, Lenkijoje ir kitose Europos Sąjungos šalyse.

47

RR

R

galva aukštesnis už vietos valdininkus ir gamtosaugos srityje.

Gelgaudiškio miestelio nuotekų valymo įrenginiai.

Nuotekų tvarkymo Gelgaudiškyje dilema: Ar 29 milijonai litų yra mažiau nei 7 milijonai? Šakių rajono miestelyje Gelgaudiškyje, kur puikiai veikia privatūs nuotekų valymo įrenginiai, valdžia pasišovė už didelius mokesčių mokėtojų pinigus pastatyti antrus vandens valymo įrenginius. Skaitydamas ir girdėdamas jūsų žurnalo mintis tikiu, kad Lietuvoje sveikas protas, racionalūs sprendimai tikslingai naudojant Europos Sąjungos (ES) ir ne tik lėšas bei privačių investicijų skatinimas dar yra suprantami ir prioritetiniai dalykai, interviu sakė UAB „Antano Rinkevičiaus valymo įrenginiai“ atstovas Edmundas RINKEVIČIUS. – Kas Jums kelia nerimą dėl Gelgaudiškio vandentvarkos projekto?

– Kukliai išmanydamas ES teisę galiu pasakyti, kad europinės lėšos negali būti naudojamos esamam verslui žlugdyti ir konkurencijai iškraipyti – jos turi padėti siekti ilgalaikių tikslų, kurių šalis narė negali įgyvendinti savo pastangomis. O Gelgaudiškyje vykdant projektą „Nemuno vidurupio baseino II investicinis etapas“ siekiama visiškai priešingų tikslų, tai yra sužlugdyti jau veikiantį verslą, parodyti nepagarbą privačiai nuosavybei, ignoruoti gyventojų interesus ir privačias investicijas.

Tikiu, kad bendromis pastangomis dar galime sustabdyti privataus verslo žlugdymą, nepagarbą privačiai nuosavybei, Gelgaudiškio žmonių nuomonės bei privačių investicijų ignoravimą ruošiantis panaudoti ES ir mokesčių mokėtojų lėšas įgyvendinant projektą „Nemuno vidurupio baseino II investicinis etapas“.

– Ką reiškia, kad Gelgaudiškio vandens nuotekų valymo įrenginiai yra privatūs?

– Šakių rajoną iš kitų šis faktas išskiria gerąja prasme ir rodo, kad sąžiningas, socialiai orientuotas verslas gali užsi-

48

imti bet kuria Lietuvos Respublikoje nedraudžiama veikla, tuo labiau – saugančia gamtą. Gelgaudiškio vandens valymo įrenginių veiklos istorija skaičiuoja jau du dešimtmečius, ir su tuo nesiskaityti būtų kvaila.

Bendrovė „Antano Rinkevičiaus valymo įrenginiai“ jau daugiau kaip 15 metų eksploatuoja Gelgaudiškio vandens valymo įrenginius. Jie pastatyti 1990 metais, jų projektinis pajėgumas – 800 m3/d. Šiandien į Gelgaudiškio vandens valymo įrenginius vidutiniškai atiteka po 300 m3/d. nevalytų nuotekų (išnaudojama mažiau kaip pusė esamo pajėgumo), o valymo efektyvumas yra puikus, t. y. išvaloma daugiau kaip 95 proc. atitekančios taršos (2007–2013 metų stebėjimai). Visi šie tyrimai yra atliekami nepriklausomos, valstybės įgaliotos institucijos – Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento. „Antano Rinkevičiaus valymo įrenginiai“ turi valstybės įgaliotos institucijos neribotam laikui išduotą leidimą užsiimti vandentvarkos veikla.

2006 metais modernizavus pirmąją vandens valymo įrenginių liniją ir siurblinę, komplekso statybinę ir vamzdynų dalį bus galima eksploatuoti dar

35 metus, o elektros bei automatikos įrangą – 15 metų. Supraskite – problema yra ne valymo įrenginiai. Problema yra tai, kad trūksta nuotekų tinklų, todėl šiuo metu nevalytų nuotekų į Nemuno upę iš šios teritorijos per metus išleidžiama 120 tūkst. m3 (arba 328 m3/d.).

– Šakių savivaldybė ir Aplinkos ministerija nurodo, kad tai bene vienintelė privati įmonė Lietuvoje, atliekanti tokią funkciją. Tad jos likimas nenuspėjamas?

– Pasirodo, privačiu verslu negalima pasitikėti, geriau, kai viskas yra savivaldybės ar valstybės rankose. Remiantis tokia logika, Šakių rajonas netrukus gali tapti įdomiu bandymų poligonu – nes yra ir privačių parduotuvių, ir maitinimo, gydymo įstaigų. Turbūt jos irgi neturėtų jaustis saugios, nes gali kilti mintis jas supirkti „už galimybes atitinkančią“ kainą ar pastatyti kitas – savo, tik už kitų pinigus. Ir Šakiuose, ir Aplinkos ministerijoje vyksta tikrai keistoki dalykai, dvelkiantys provincialumu ar kaip tik priešingai – „platesniu“ žvilgsniu, kuris užgriebia ir valstybinio verslo papročius Baltarusijoje bei Rusijoje. Ar aš klystu?

– Valstybė turi galimybę pasinaudoti privačios įmonės iniciatyva, kad į Šakių rajoną ateitų racionalios, efektyvios aplinkos apsaugai skirtos investicijos. Galėtų būtų įgyvendintas pirmas Lietuvoje viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektas gamtosaugos srityje.

– Manau, kad taip, nes į Gelgaudiškio valymo įrenginius yra investuojamos privačios lėšos, jos nėra nei savivaldybės, nei valstybės. Tai yra unikalus atvejis Lietuvoje – verslas neprašydamas jokios pagalbos iš valdžios savo pinigus investuoja į viso Gelgaudiškio miestelio ir seniūnijos valymo įrenginius. Tačiau Šakių rajono meras Juozas Bertašius ir aplinkos ministras Valentinas Mazuronis šį privalumą paverčia trūkumu ir stengiasi nematyti, kad privatus verslas – visa

– Kaip šį teiginį galėtumėte pagrįsti?

– Lukšių miestelio ir Šakių nuotekų valymo įrenginių rekonstrukcijos (pabrėžiu – rekonstrukcijos) darbai kainavo apie 19 mln. litų. Pirminiais skaičiavimais, tam turėjo užtekti 5 mln. litų. Tai rodo, kad planavimas yra ydingas, o projektas valdomas labai neefektyviai.

Gelgaudiškio valymo įrenginiams renovuoti užteks ir iki 1 mln. litų privačių lėšų, nors Gelgaudiškio valymo įrenginių pajėgumas yra daugiau kaip du kartus didesnis nei Lukšių. O štai planuojamų statyti naujų Gelgaudiškio valymo įrenginių statybos kaina – 6,3 mln. litų (neskaičiuojant žemės sklypo vertės, planavimo dokumentų rengimo kainos ir t. t). Renovuotų ar naujų vandens valymo įrenginių eksploatavimo laikotarpis būtų labai panašus (35 metai). Kiekybiniai naujųjų valymo įrenginių parametrai yra blogesni už esamus, nes numatoma išvalyti tik 600 m3/d. Apie kokybinius jau sakiau – esami vandenį išvalo puikiai. Šakių savivaldybė rekonstruoja ar rekonstravo Kudirkos Naumiesčio, Lekėčių, Lukšių, Šakių miestelių vandens valymo įrenginius, tačiau dar devynių seniūnijų centrai neturi nuotekų valymo įrenginių, ką ir kalbėti apie rajono pakraščius. O štai Gelgaudiškis turi puikiai veikiančius vandens valymo įrenginius, tačiau už didžiausius mokesčių mokėtojų pinigus čia planuojama statyti antrus.

Kyla klausimas: kam tai naudinga?

Kas tie asmenys, kuriems sveikas protas, racionalus mokesčių mokėtojų pinigų naudojimas – blogis?

Mano atliktais skaičiavimais, kurie yra žinomi ir rajono merui, ir ministrui, naujų valymo įrenginių statybos kaina, neskaičiuojant pridėtinės vertės mokesčio, sieks 6,3 mln. litų (be žemės sklypo, optimistiniu variantu). Tiesa, valdininkai numato juos statyti Nemuno užliejamoje lankoje.

2009–2010 metų potvyniai parodė, kad vieta tokiam tikslui visiškai netinkama, nes reikalingas labai aukštas pylimas valymo įrenginiams. Galynėtis su gamta beprasmiška, tačiau valdininkai to nori, todėl statyba pabrangs dar iki 2 mln. litų. Bet ar tai valdininkų pinigai? Ne.

Įgyvendinus minėtus valdininkų planus, dalis gelgaudiškiečių ir toliau liks be kanalizacijos tinklų (Tylos, Smėlio, Taikos, Jaunimo, Darbininkų, Draugystės, Kranto, Kalno, Lauko, Sodų, Vakarų, Parko gatvės, Naujieji Daukantiškiai). Toks pat likimas laukia ir didesnės dalies Daukantiškių gyvenvietės (Kaštonų, Tujų, Ateities, Liepų gatvės), visiškai be kanalizacijos tinklų būtų palikti ir Skaistakaimio gyventojai. Bus įrengtos 7 siurblinės, kurios pareikalaus milžiniškų eksploatacinių išlaidų, kanalizacijos tinklai bus įrengti neatsižvelgiant į čia gyvenančių žmonių poreikius, negalvojant apie galutinį vartotoją – apie tai, kiek jam ši paslauga kainuos ir kiek žmonių galės ja naudotis.

Ar tai ūkiškas požiūris į Gelgaudiškio vandentvarkos problemas? Mano

„

teka į Nemuno upę. Trečia, naujų magistralinių nuotekų tinklų Gelgaudiškyje, Skaistakaimyje, Daukantiškiuose išplėtimą atlikti privačiomis ir ES lėšomis. Privačių investicijų suma į tinklų plėtrą siektų iki 500 tūkst. litų. Ketvirta, išplėsti nuotekų (magistralinius) tinklus Gelgaudiškio seniūnijoje ne 8,9 km, kaip numatyta valdininkų, o 15,7 km. Šiuo atveju investicijų suma į nuotekų (magistralinius) tinklus – 6,5 mln. litų. Taip atsirastų galimybė kasmet iš vartotojų papildomai surinkti apie 120 tūkst. m3 nevalytų nuotekų ir prie nuotekų tinklų prijungti ne 595 vartotojus, o iki 1500. Papildomų lėšų tinklų plėtrai nereikėtų skirti, nes, kaip minėta, būtų panaudotos lėšos (6,3 mln. litų), numatytos naujų vandens valymo įrenginių statybai. Penkta, būtina rasti papildomų lėšų (3 mln. litų),

“

Kukliai išmanydamas ES teisę galiu pasakyti, kad europinės lėšos negali būti naudojamos esamam verslui žlugdyti ir konkurencijai iškraipyti – jos turi padėti siekti ilgalaikių tikslų, kurių šalis narė negali įgyvendinti savo pastangomis. O Gelgaudiškyje vykdant ES projektą siekiama visiškai priešingų tikslų,tai yra sužlugdyti jau veikiantį verslą, parodyti nepagarbą privačiai nuosavybei, ignoruoti gyventojų interesus ir privačias investicijas.

galva tai – vaikiškumas, piktnaudžiavimas valdžia, lėšų švaistymas.

– Ką Jūs siūlote?

– Įgyvendinant bendrovės vandentvarkos planą, siekiant mažinti finansinę valstybės naštą ir pagal galimybes ilgainiui mažinant kainų už nuotekų nuvedimo bei valymo paslaugas vartotojams kilimą, būtina: pirma, Gelgaudiškio nuotekų valymo įrenginius renovuoti privačiomis lėšomis (investicijų suma – iki 1 mln. litų, o naujų vandens valymo įrenginių statybos kaina – 6,3 mln. litų). Antra, 6,3 mln. litų sumą, numatytą naujų vandens valymo įrenginių statybai Gelgaudiškyje, skirti tinklų plėtrai.

Taip atsirastų galimybė mažiausiomis investicijomis per metus surinkti ir išvalyti papildomai dar apie 120 tūkst. m3 nuotekų, kurios šiandien nevalytos

kurios reikalingos apie 1500 naujų vartotojų prijungti prie magistralinių nuotekų tinklų (15 km įvadų, nuotekų įvado statybos kaina – 200 litų už metrą), iš UAB „Antano Rinkevičiaus valymo įrenginiai“, UAB „Šakių vandenys“, kitų suinteresuotų asmenų, kad ir projektuojant, ir įgyvendinant projektą kartu su magistralinių nuotekų tinklų projektavimu bei tiesimu prie magistralinių nuotekų tinklų būtų prijungiami nauji vartotojai. Tik tokiu būdu galima ne teoriškai, bet praktiškai sumažinti taršą – papildomai per metus surinkti ir išvalyti apie 120 tūkst. m3 nuotekų, kurios šiandien nevalytos teka į Nemuno upę. Šešta, išplėsti magistralinius vandentiekio tinklus Gelgaudiškio seniūnijoje – visa investicijų suma į šiuos 2,3 km ilgio tinklus – 0,48 mln. litų. Septinta, būtina, kad įgyvendinant Nemuno vidurupio baseino in-

49

R

R

vesticinio plano II etapą Gelgaudiškio miestelio, Daukantiškių ir Skaistakaimio kaimų vandens tiekimo, nuotekų šalinimo bei valymo sistemos būtų vertinamos kaip viena teritorija.

– Kiek valstybei ir mokesčių mokėtojams kainuotų valdininkų projektas, o kiek – siūlomas Jūsų?

– Valdininkų siūlomas projektas mokesčių mokėtojams atsieitų 11 mln. 300 tūkst. litų, be to, kasmet būtų permokama (skaičiuojant, kad paslauga vartotojams pabrangtų labiau, negu realizavus mūsų planą) po 529 tūkst. 980 litų, arba per visą eksploatacijos laikotarpį – 18 mln.

549 tūkst. 300 litų.

Mūsų bendrovės siūlomas projektas atitinkamai kainuotų 6 mln. 980 tūkst. litų, ir per visą eksploatacijos periodą, taip pat įvertinus pradines investicijas, būtų sutaupyta 22 mln. 869 tūkst. litų.

– Kiek Gelgaudiškio seniūnijos gyventojams kainuotų nuotekų valymo ir nuvedimo paslaugos įgyvendinus bendrovės siūlomą Gelgaudiškio vandentvarkos planą ir kiek kainuotų realizavus siūlomąjį valstybės?

– Jei būtų įgyvendintas bendrovės vandentvarkos planas Gelgaudiškio seniūnijoje, kiekvienas vartotojas už nuotekų nuvedimo ir valymo paslaugą mokėtų po 4 litus už m³ be PVM, o realizavus J. Bertašiaus ir V. Mazuronio vandentvarkos planą kiekvienas vartotojas už nuotekų nuvedimo ir valymo paslaugą mokėtų 6 litus už m³ be PVM. Kitas svarbus momentas yra tai, kad nuotekų valymo paslaugos kaina valstybės būtų nustatoma tik Gelgaudiškio seniūnijos vartotojams. Ir mūsų neribotų kaina, nustatyta visiems kitiems UAB „Šakių vandenys“. Šią privilegiją gelgaudiškiečiai jau išbandė 2009 metais. Tuo metu UAB „Šakių vandenys“ vartotojai už nuotekų valymo paslaugą mokėjo 2,97 lito už m³ su PVM, o gelgaudiškiečiai už šią paslau-

50

gą bendrovei „Antano Rinkevičiaus valymo įrenginiai“ mokėjo po 1,52 lito už m³ su PVM. Taip buvo iki 2009 metų vasaros, o nuo tada iki šiandien Gelgaudiškio gyventojai moka keletu centų mažiau nei kiti UAB „Šakių vandenys“ vartotojai.

Pateiksiu dar vieną pavyzdį. Gelgaudiškio gyventojams taikoma šilumos kaina. Ji ir Gelgaudiškio, ir Šakių gyventojams yra vienoda. O juk Gelgaudiškyje vienintelė kuro rūšis yra šiaudai, o Šakių vartotojams – gamtinės dujos, todėl teikiamos šilumos sąnaudos tikrai nevienodos. Tačiau kaina – tokia pat. Kodėl? Tai tik keletas pavyzdžių, kurie leidžia suprasti, kad atskiras komunalinis ūkis Gelgaudiškyje yra geresnis sprendimas.

– Kaip pakomentuotumėte J. Bertašiaus Jums mestus kaltinimus dėl teismuose pradėtų bylų?

– Kreipimaisi į teismus buvo inicijuoti kaip kraštutinė priemonė dėl, bendrovės manymu, neteisėtų tarybos veiksmų priimant septynis sprendimus dėl Gelgaudiškio vandens valymo įrenginių. Kreipimusi į teismus buvo sustabdytas mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas ir bandyta rasti geriausią sprendimą Gelgaudiškio seniūnijos gyventojams. Teismas pasisakė tik dėl vieno skunduose iškelto klausimo – ar taryba galėjo priimti sprendimus nepažeisdama vietos savivaldos teisės. Teismas nutarė, kad taryba galėjo taip elgtis, bendrovė mano, kad ne, bet sprendimai jau priimti. Visi kiti bendrovės skunduose iškelti klausimai taip ir liko neatsakyti: ar tikslinga Gelgaudiškyje statyti naujus valymo įrenginius? Kodėl netiesiama papildomai 15,7 km nuotekų nuvedimo trasų, o statomi nauji valymo įrenginiai? Kas privertė tarybą priimti šiuos sprendimus? Kam jie naudingi? Kodėl nuolatos buvo pažeidžiami teismo sprendimai, o už jų pažeidimus niekas nėra atsakingas?

Viską galima išspręsti ir be teismų, tačiau tam yra reikalinga valia ir pa-

stangos. UAB „Antano Rinkevičiaus valymo įrenginiai“ tam buvo, yra ir bus pasirengusi visada, tačiau visomis leistinomis priemonėmis ginsis nuo nekompetentingų išlaidautojų ar jų pasekėjų neteisėtų veiksmų.

Rajono savivaldybėje yra susiformavusi ydinga praktika Gelgaudiškio vandentvarkos klausimu, nors jam spręsti buvo daugiau nei pakankamai laiko (daugiau kaip dveji metai iki teismų pradžios), tačiau ar savivaldybės administracijos darbuotojai, ar dievai žino kas spręsti šio klausimo nesiėmė. Mano supratimu, tai kompetencijos, kvalifikacijos stokos požymis sprendžiant Gelgaudiškio vandentvarkos klausimą. Juk savivaldybės administracija yra gavusi penkis raštus iš įmonės dėl šio klausimo sprendimo, o atsakymo negavome nė vieno. Tik atsiprašymus. Tad kas tai – administracijai negalioja LR Viešojo administravimo įstatymas ar bent jau elementari kultūra?

Dėl naujų nuotekų valymo įrenginių statybos Gelgaudiškyje Šakių rajono savivaldybės taryba priėmė jau septynis sprendimus tuo pačiu klausimu, tris jų pati panaikino, vieną panaikino teismas, du pakeitė pati taryba, ir visa tai įvyko per dvejus metus. Susidaro pagrįstas įtarimas, kad taryba nežino, ko nori, ir kad sprendimai yra nekvalifikuotai parengiami. Pagaliau – ar savivaldybės taryba yra savarankiška, priimdama sprendimus šiuo klausimu?

Esu tikras, kad būtent pati Šakių rajono savivaldybės taryba, meras ir Aplinkos ministerija visą laiką sąmoningai vilkino bet kokių klausimų, susijusių su nuotekų valymo įrenginiais Gelgaudiškyje, sprendimą. Bendrovė „Antano Rinkevičiaus valymo įrenginiai“ jau penkerius metus inicijavo šio klausimo sprendimą, tačiau mūsų pastangos nuolatos buvo ignoruojamos. Tai ką mums liko daryti?

Sunkmetis yra padarinys, kurį lėmė neracionalūs sprendimai ir jų toleravimas, todėl kreipiuosi į jus prašydamas ne tik klausyti, bet ir išgirsti.

Prioritetai – kokybė ir dėmesys aplinkai Viena didžiausių Žemaitijoje bendrovė „Plungės lagūna“, įkurta 1956 metais, specializuojasi kelių, gatvių ir tiltų, inžinerinių tinklų, buitinių nuotekų valymo įrenginių, hidrotechninių statinių, ekologinių objektų statyboje. Sėkmingai veikia įmonės pastatytos buitinių nuotekų valyklos Lentvaryje, Jonavoje, Mažeikiuose, Plungėje, Naujojoje Akmenėje ir kitur, o pastaraisiais metais bendrovės specialistai pastatė ir perdavė užsakovams daugiau kaip 20 nuotekų valyklų mažesniuose miesteliuose ir gyvenvietėse. Vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklus bendrovės darbuotojai įrengė daugelyje Plungės rajono gyvenviečių, Mažeikiuose, Rietave, Joniškio ir Akmenės rajonuose. Bendras įrengtų tinklų ilgis jau gerokai viršija 300 kilometrų. Pastarųjų metų įmonės apyvarta perkopė 50 mln. litų, čia dirba daugiau kaip 250 žmonių.

2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų finansavimo etapas vandentvarkos sektoriuje žada pokyčių. Finansavimas vandentvarkos projektams bus skirtas miesteliams, kuriuose mažiau kaip 2000 gyventojų. Naujasis finansavimo laikotarpis, anot įmonės „Plungės lagūna“ vadovų – naujos galimybės ne tik įmonei, bet ir mažųjų miestelių gyventojų gyvenimo kokybei gerinti, o tai ypač aktualu Žemaitijos regionui.

Mažųjų miestelių vandentvarkos projektų sėkmė, bendrovės generalinio direktoriaus Almanto Čebanausko nuomone, priklausys nuo vietos valdžios sugebėjimo pasiruošti tokius projektus įgyvendinti ir nuo viešųjų pirkimų procedūrų eigos. Koją sėkmingam vandentvarkos projektų įgyvendinimui gali pakišti ir projektuotojų stygius, taip pat dažnai beprasmiai ir ilgai besitęsiantys tiekėjų tarpusavio ginčai. „Nėra tobula ir viešųjų pirkimų tvarka, kai rangovas parenkamas vadovaujantis tik mažiausios kainos kriterijumi. Šiuo metu mūsų bendrovė įgyvendina ne vieną objektą, kurį buvo pradėję vykdyti kiti rangovai, tačiau net neįpusėję darbų bankrutavo. Tokiu atveju užsakovai privalo skelbti naujus darbų pirkimo konkursus, todėl užtrunka ir numatytų atlikti darbų terminai, didėja projekto kaina“, – sakė A. Čebanauskas.

Atliekant įvairius darbus įmonės darbuotojams teko ne kartą susidurti su gyventojų sąmoningumo stoka.

Viena opiausių problemų – neatsakingas požiūris į nuotekų tvarkymą.

Vis dėlto tendencijos, pripažino vienas bendrovės vadovų, gerėja: vis daugiau gyventojų supranta, kad prisijungę prie centralizuotų tinklų ne tik pagerins gyvenimo kokybę, bet ir prisidės kuriant švaresnę bei sveikesnę aplinką.

Dirbant miestuose ir miesteliuose neišvengiamai tenka ardyti esamą gatvių dangą, o tai vietos gyventojams sukelia nepatogumų. Siekdama to išvengti, įmonė jau gerą dešimtmetį intensyviai naudoja betranšėjes technologijas. Kai vandentiekio ar nuotekų tinklai įrengiami pasitelkus jas, sumažėja kelio dangų atstatymo apimtys, daug mažiau problemų iškyla vietos gyventojams. Artimiausiu metu numatyta pradėti darbus Žagarėje, kur betranšėjėmis technologijomis bus klojami vamzdynai dolomito grunte.

1999 metais įmonės kokybės vadybos sistema buvo sertifikuota pagal standarto ISO 9002:1995 reikalavimus, o šiuo metu yra įdiegta ir sertifikuota integruota kokybės ir aplinkos apsaugos vadybos sistema, atitinkanti standartų ISO 9001:2008, ISO 14001:2004 bei OHSAS 18001:2007 reikalavimus.

Jau kelerius metus bendrovė daug dėmesio skiria viešųjų erdvių tvarkymo darbams. A. Čebanausko teigimu, šie darbai ypač svarbūs visuomenei. „Ne paslaptis, kad prieš keletą dešimtmečių miestuose ir gyvenvietėse įrengti dirbtiniai vandens telkiniai jau spėjo gerokai uždumblėti ir užželti vandens augalais, todėl nebeatitinka savo funkcinės paskirties, juolab kad šių telkinių dumblas būna užterštas naftos produktais ir sunkiaisiais metalais. Neišsiskiria šiuo požiūriu ir vadinamoji Plungės jūra, kurios valymu šiuo metu užsiima mūsų bendrovė“, – komentavo įmonės „Plungės lagūna“ generalinis direktorius. Šio projekto užsakovas – Plungės rajono savivaldybės administracija. Projekto vertė – daugiau kaip 2,5 mln. litų.

51

sprendimas 2013 2013Nr. Nr.10 10 sprendimas

2013 Nr. 10 sprendimas

G. Bartuškos nuotr.

Apdulkėjusios Lietuvos miestų krantinės Kada susigrąžinsime vandens telkinius į miestų žemėlapius?

Krantinių kaip viešųjų miesto erdvių raida priklauso nuo istorinių aplinkybių. Lietuvoje ji nebuvo planinga ir vyko savaimingai. Užbėgant už akių jau dabar galima sakyti, kad Lietuvos miestų krantinės per pastarąjį dešimtmetį beveik nepakito. Keista, kodėl šiandien užmirštos tokios istoriškai svarbios miestų erdvės. Akimirksniu jų neprikelsime, bet papasakoti apie anksčiau upių papėdėje tekėjusį gyvenimą galima.

Vanduo kuria miestų išskirtinumą Viešųjų miesto erdvių kaitos ir formavimo klausimai Lietuvoje jau ne vieną dešimtmetį yra ne tik aktuali, bet daugeliu atvejų ir sunkiai išsprendžiama

problema. Ji apima aikštes, gatves, parkus, krantines, taip pat didesnius junginius arba sistemas. Šiuolaikinio miesto viešųjų erdvių kaita nesietina tik su estetiniais ar urbanistinio projektavimo klausimais, ypač kai kalba-

me apie erdves, kurios tenkina didesnės visuomenės dalies poreikius.

Urbanistinės viešosios erdvės yra glaudžiai susijusios su ekonomika, tiksliau – su judėjimo ekonomika mieste. Šis veiksnys suteikia konkrečioms vietoms gyvybingumo, bet kartu jose gali imti aktyviai reikštis socialinės galios subjektai (ypač reprezentuojantys ekonominę galią) ir tam tikros socialinės grupės. Tokiais atvejais būtent jos lemia atskirų viešųjų miesto erdvių kaitą ar daro jai didelę įtaką, vienaip ar kitaip atstovaudamos viešajam interesui, konfliktuodamos ar net manipuliuodamos. Kad ir kaip būtų, kartu su miestais kito ir didžioji dalis jų viešųjų erdvių, o kaitos pobūdis toli gražu nebuvo vienareikšmis. Įvairių transformacijų metu rasdavosi naujų darinių, kurie, be abejo, stipriai veikė ir konkrečias gatves, ir miesto fasadus, ir visą visuomeninių erdvių sistemą. Tačiau šiame kontekste vieno tipo visuomeninės miesto erdvės – krantinės – yra išimtis.

Kalbant apie jas, ir kaitos, ir formavimo pastangos yra sunkiai pastebimos.

Kaip žinoma iš istorijos, vandens tel-

urbanistika

52

kiniai darė ir tebedaro labai didelę įtaką miesto raidai. Daugelyje prie vandens telkinių, ypač upių, išsidėsčiusių Lietuvos miestų krantinių formavimas praktiškai nevyksta. Būtų sunku rasti deramų pavyzdžių, kurie paneigtų tokią nuostatą. Išimtis galėtų būti tik Klaipėda ir jos uostas – čia krantinės šiandien yra pertvarkytos siekiant suderinti uosto ekonominius ir miesto visuomeninius interesus. Tokią būklę lengviausia paaiškinti ekonominiais miesto raidos veiksniais, tačiau istoriškai žinoma, kad miestas, įsikūręs prie vandens telkinio, beveik visada turi geresnes sąlygas augti ir būti plėtojamas. Taigi akivaizdu, kad ne tik socialiniai bei ekonominiai veiksniai lemia miesto ir viešųjų jo erdvių raidą. Svarbios yra ir sociokultūrinės sąlygos, pavyzdžiui, miesto dislokacija, socialinė tvarka, žmonių mentalitetas, kultūra ir jos raiškos formos, taip pat istoriniai ir politiniai miesto raidos aspektai. Reikšmingas yra visas platesnis kontekstas.

girio mūšio (1410 metais) susiklostė palankios sąlygos kraštui ekonomiškai stiprėti ir miestams augti. Vėliau, ypač po Valakų reformos (1557 metais), buvo pertvarkomi esami ir pradėti planuoti miestai. Buvo formuojamos turgaus aikštės ir gatvės, krantinės, kuriose vyko prekyba, katedros ir rotušės aikštės. Tuo laikotarpiu beveik visuose didesniuose Lietuvos miestuose būta šių Vakarų Europos miestams būdingų visuomeninių erdvių, kurių sandara atitiko vakarietiškus analogus. Palanki ekonominė bei politinė situacija ir pažangesnė žemėvaldos sistema turėjo įtakos tolesnei prekybos ir amatų plėtotei.

XVII amžiaus vidurio–XVIII amžiaus pabaigos politiniai ir ekonominiai kataklizmai (karai ir maras) lėmė krašto ekonomikos nuosmukį. Todėl šiuo laikotarpiu kai kurių planingai suformuotų miestelių struktūra tapo paprastesnė ir primityvesnė (pavyzdžiui, Birštono atvejis). Tačiau miestų raidą iš esmės pakeitė III Lietuvos ir

Apie 90 procentų didžiausių pasaulio miestų yra įsikūrę prie vandens telkinių.

Istorinis pjūvis: kas buvo svarbiausia? Žalgirio mūšis, Valakų reforma, III Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimas 1795 metais – reikšmingiausi įvykiai, stipriausiai veikę tolesnę Lietuvos miestų raidą iki XIX amžiaus. Po Žal-

Lenkijos padalijimas, taip pat po to vykusi sparti krašto industrializacija.

Nuo XIX amžiaus pradžios miestai buvo plėtojami planingai, bet jau kaip Rusijos imperijos urbanistinės sistemos dalis. Tai, be abejo, paveikė ir visuomeninių erdvių raidą. Jos tapo reprezentacinės, neretai joms buvo suteikiama parko elementų. Kranti-

nių raida šiame kontekste labiausiai nulemta ekonominių sąlygų – siejama su prekybiniais uostais ir turgumis juose, tad krantinių erdvės plėtojamos tiek, kiek plėtojama prekyba mieste ir su vandeniu susiję amatai bei veikla: laivyba, žvejyba, prekyba, logistika.

Pradėjus augti pramonei, o kartu ir miestams, pačiose krantinėse daugėjo industrinių darinių: keltų, pramonės įmonių.

Kitas svarbus istorinis miestų raidos veiksnys susijęs su socialinėmis grupėmis, kurios skirtingais laikotarpiais dominavo mieste. Juk daugeliu atvejų nuo socialinių ir ekonominių garantijų, tam tikros laisvės priklauso ir prekybos, ir amatų plėtotė. Lietuvoje aiškiausiai matoma problema buvo silpnas miestiečių luomo vaidmuo mieste: ilgą laiką šalies miestų ir visos valstybės gyvenime dominavo bajorai. Dar XVI amžiuje buvo hierarchinė trijų luomų sistema: kilmingieji, valstiečiai ir miestiečiai, kurie vertėsi amatais ir prekyba. Ši ano meto mieste buvo vien miestiečių verslas.

Tačiau išaugus maisto produktų poreikiui atsirado galimybė gerokai padidinti žemės ūkio produktų eksportą.

Stiprindami politines pozicijas bajorai kartu skubėjo įtvirtinti ir ekonominę savo pergalę. Jie buvo atleisti nuo kelių ir muito mokesčių, galėjo laisvai išvežti prekes į užsienį ir įsivežti užsienio prekių asmeninėms reikmėms. Tokių privilegijų neturėjo joks socialinis Vakarų Europos sluoksnis.

Bajorų teisė be muito išvežti ir įsivežti prekių, vidaus rinkoje reguliuoti prekių kainas smukdė vietos rinką, stabdė miestų ekonomikos augimą.

Valstybės gyvenime ėmus dominuoti bajorijai, o sąlygoms formuotis miestiečių luomui tapus nepalankioms, prekyba miestuose nustojo būti plėtojama, sulėtėjo miestų augimas, sumažėjo upių reikšmė, o kartu sulėtėjo ir krantinių formavimasis. Tik paskutiniame XVIII amžiaus dešimtmetyje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prekyba priartėjo prie XVI amžiaus antrojoje pusėje buvusio prekybos lygio ir masto.

Sveiko miesto idėja Krantinės, kaip visuomeninės erdvės, šiandien yra labiau sukultūrintos, kitaip tariant, joms būdingi ir kitų viešųjų erdvių požymiai. Juk uoste esanti

urbanistika

53

sprendimas

2013 Nr. 10

2013 Nr. 10 sprendimas

krantinė gali atlikti ne tik gatvės, bet dažnai ir aikštės funkcijas. Todėl uostų ar prieplaukų teritorijose veikdavo turgūs (pavyzdžiui, žuvų, šieno ir malkų turgūs Vilniuje, Klaipėdoje).

Parkai, kuriuose teka upės, taip pat gali būti vadinami krantinės tipo visuomeninėmis erdvėmis. Čia galima išskirti sakralinius Vilniaus Kalvarijų, Žemaičių Kalvarijos parkus, Vilniaus Bernardinų sodą. Kultūrinio parko ir krantinės erdvės simbioze šiuolaikiniame mieste laikytinos ir modernios pasikartojančios meninės ekspozicijos vandenyje, pavyzdžiui, meninės akcijos Neries ir Vilnios vagose Vilniuje; skulptūrų parkas Vilnojos ežere bei jo krantuose Sudervėje (Vilniaus r.) ir kt.

Tačiau paplūdimys, ypač jei jis atsitiktinis, negali būti priskirtas krantinės, kaip visuomeninės miesto erdvės, tipui. Vis dėlto miesto teritorijoje planingai suformuotas paplūdimys (toks, koks atsirado Paryžiuje, kai sutvirtinta krantinė buvo išardyta, užpilta smėliu ir apsodinta palmėmis) neretai taip pat gali tapti viešąja miesto erdve.

Krantinės raidą dažnai lemia jos prekybinė funkcija ir, žinoma, uostas, dominuojanti miesto dalis. Tokiu būdu, vykstant miesto raidos procesui, krantinių paskirtis kinta, atsiranda įvairių potipių. Pavyzdžiui, XIX amžiaus viduryje krantinė įgavo klasicistinio parko bruožų, kurio vienas svarbiausių elementų yra vandens telkinys. Taip Vakarų Europoje įsivyravo sveiko miesto idėja, propaguojama Parkų judėjimo. Kitaip sakant, miesto krantinė, iki tol buvusi grynai pramoninė ir prekybinė, įgijo parko elementų, jai buvo suteikta rekreacinė paskirtis. Todėl ryškiausia krantinės transformacija pastebima XIX amžiaus pabaigoje, ir tai yra naujų urbanistinių idėjų įgyvendinimo miesto teritorijoje padarinys. Tačiau Lietuvoje,

kuri tuo metu buvo Rusijos imperijos provincija, taip pat pačioje imperijoje miestų formavimo idėjos gerokai vėlavo ir kiek skyrėsi nuo Vakarų Europos. Taigi tokios kokybinės krantinių formavimosi kaitos čia nebuvo matyti. Vis dėlto Lietuvos miestuose krantinės atliko daugelį prekybinių funkcijų ir nebuvo suvokiamos kaip aiški visuomeninė erdvė. Nors XIX amžiuje pamažu joms priskirta rekreacinių funkcijų, mūsų šalyje krantinės nebuvo taip aiškiai sukultūrintos kaip Sankt Peterburge ar mažesniuose Rusijos miestuose. Šiame kontekste išimtis vėl yra Klaipėdos uostamiestis. Be abejo, svarbu ir tai, kad XIX amžiuje urbanistinė Rusijos sistema jo nepalietė. Klaipėdą lyginant su kitais šalies uostais (koks, pavyzdžiui, buvo Kaunas) matyti, kad ne vien socialiniai ir ekonominiai veiksniai lemia krantinės formavimąsi. Akivaizdu, kad esant nevienodam sociokultūriniam kontekstui, vyraujant skirtingoms miesto funkcijoms ir miesto formavimo doktrinai, krantinės, kaip visuomeninės miesto erdvės, formavimosi rezultatai nesutampa.

Miesto veidrodis – krantinė Akivaizdu, kad miesto krantinės raida yra susijusi su tam tikromis istorinėmis miesto plėtros sąlygomis.

Pavyzdžiui, nustojusi būti plėtojama prekyba lemia miestų augimo lėtėjimą, tuomet mažėja upės reikšmė, ir krantinė formuojama lėčiau, o tam tikrais laikotarpiais procesas ir visai sustoja.

Visuomeninės erdvės yra miesto atspindys: dominuojanti miesto funkcija lemia krantinės, kaip visuomeninės miesto erdvės, paskirtį. Šiaurės Vakarų Europos kultūros veikiama Klaipėda dėl tam tikrų istorinių aplin-

kybių išlaikė gynybinę funkciją ilgiau už kitus Lietuvos miestus. Ji ilgą laiką buvo plėtojama uždaroje teritorijoje.

Nepaisant gynybinio miesto pobūdžio, uostas atliko prekybos, logistikos ir žvejybos funkcijas. Vadinasi, Klaipėda krantinę, kaip visuomeninę miesto erdvę, turėjo nuo pat miesto įkūrimo iki pramoninės revoliucijos pradžios, ir ši erdvė buvo formuojama planingai. Istorinė Vidurio ir Rytų Europos kultūros veikiamų Vilniaus krantinių raida rodo, kad miestas, augdamas viename krante, nepakankamai įtraukė upę į visuomeninį gyvenimą. Nuo XVII amžiaus pirmosios pusės krantinei plėtoti susidarė nepalankios sąlygos, todėl ji kito lėtai, o tam tikrais laikotarpiais visai nebuvo formuojama.

Miesto krantinės paskirtis neretai priklauso ir nuo miestiečių vykdomos su upe susijusios veiklos pobūdžio bei masto. Todėl krantinėje galime įsivaizduoti parką, gatvę, aikštę ar paplūdimį – visa, kas miestui įkvepia gyvybės.

Parengta pagal Tomo Grunskio ir Liutauro Nekrošiaus straipsnį „Krantinių raidos sąlygos Lietuvos miestuose iki XX a.“, kuris skelbtas Kauno tarptautinio architektūros festivalio KAFe 2013 informaciniame leidinyje.

Šulinių produkcijos gama Betono vamzdynų sistemos, kaip drenažo ir nuotekų tinklo pagrindas, naudojamos nuo XIX amžiaus 7-ojo dešimtmečio. Bendrovė „Ariogalos statybinės konstrukcijos“ gamina šulinių elementus, skirtus fekalinių, lietaus, vandentiekio linijų statybai, geriamojo vandens šuliniams įrengti. Šulinių žiedai gaminami atsižvelgiant į standarto LST EN 206-1:2002 „Betonas. 1 dalis. Techniniai reikalavimai, savybės, gamyba ir atitiktis“ reikalavimus. Visiems betono ir gelžbetonio šulinių elementų gaminiams taikoma betono klasė C35/45, tinkama naudoti ir drėgnomis sąlygomis, ir silpnai agresyvioje cheminėje aplinkoje, pavyzdžiui, fekalinės kanalizacijos, pramoninių nuotekų, dirvožemių, lietaus ir požeminiams vandenims surinkti.

Atsižvelgdama į rinkos paklausą bendrovė orientavosi į įvairių technologijų paiešką, naujo techninio lygio produktų gamybą. 2008 metų rudenį pastačius naują technologinę vokiečių gamybos liniją JUMBO 2025 (MONO), bendrovė pradėjo gaminti šulinių žiedus su užlankomis, movinius, falcinius gelžbetonio vamzdžius. Šios technologinės linijos gaminama produkcija pakeitė Europos Sąjungos standartų neatitikusius movinius gelžbetonio vamzdžius PT. UAB „Ariogalos statybinės konstrukcijos“, direktorius Lionginas Alfredas Masaitis Mob. +370 698 28 671, faks. +370 428 70 103, el. p. direktorius@arsk.lt

54

R

„MC-RIM PROTECT PLUS“ sukels proveržį nuotekų ūkio statinių paviršių apsaugos srityje Greičiau, paprasčiau, patikimiau „MC-Bauchemie Müller GmbH & Co. KG“ yra vienas tarptautinių statybų chemijos produktų ir technologijų gamintojų lyderių. Įmonių grupė, kurios pagrindinė buveinė yra Botrope (Vokietija), turinti per 2000 darbuotojų daugiau nei 40 pasaulio šalių (atstovybė Kaune), jau daugiau kaip 50 metų kuria avangardinius betono gerinimo ir statinių apsaugos bei jų būklės išsaugojimo sprendimus. Šiandien „MC-Bauchemie“ pristato naują kompleksinę paviršių apsaugos nuotekų ūkio statiniuose sistemą MC-RIM PROTECT PLUS. Tai pažangi aukščiausio lygio betono apsaugos technologija, supaprastinanti darbą ir suteikianti ilgalaikę apsaugą. Atlikus laboratorinius tyrimus įsitikinta, kad MC-RIM PROTECT PLUS ypač atspari chloridų, sulfatų, rūgščių ir kitų anionų skvarbai ir yra ypač mažo poringumo.

Betono konstrukcijų apsauga nuotekų įrenginiuose atlieka ypatingą funkciją: vandenyje ištirpę teršalai ir rūgšti terpė ardo betoną, taip sukeldami grėsmę jo laikomajai galiai. Norint to išvengti, naudojamos aukštos kokybės paviršių dangos.

Daugiau nei 25 metus vandenvalos įrengimų savininkai, projektuotojai ir statybų vykdytojai tam naudoja MC-RIM, sėkmės sulaukusią „MCBauchemie“ produktų sistemą. Ta-

čiau 2012 metais sukurta visiškai nauja kompleksinė sistema MC-RIM PROTECT PLUS yra efektyvesnė nei jos vyresnioji giminaitė. Ji sujungia moderniausias betono technologijos žinias ir paprastesnį, patikimesnį naudojimą bei dar ilgesnį tarnavimo laiką. „Kiwa MPA Bautest GmbH“, kuri sistemai MC-RIM jau suteikė 30 metų tarnavimo laiko atestatą, ištyrė sistemos MC-RIM PROTECT PLUS produktus atlikdama daugybę laboratorinių tyrimų ir patvirtino šios sistemos ypač puikų atsparumą chloridams, aukšto lygio apsaugą nuo agresyvių sulfatų, didelį mechaninį atsparumą, mažą poringumą ir didelį atsparumą įvairioms rūgštims.

Kadangi pagrindiniai MC-RIM PROTECT PLUS sistemos produktai yra vienkomponenčiai, statybininkai ne tik sutaupo labai daug laiko, bet ir sumažina sąnaudas. Be to, tokiu būdu smarkiai mažėja rizika atliekant darbus ir didėja techninis saugumas. MC-RIM PROTECT PLUS vykdant dengimo darbus suteikia daugiau lankstumo: galima nebedengti rankomis ir pasitelkti užpurškimo šlapiuoju bei sausuoju (tai yra naujovė) būdu metodus.

Daugiau lankstumo suteikia ir galimybė apdoroti esant iki +35°C temperatūrai ir didesnės sluoksnio storio pasirinkimo galimybės nuo 5 iki 15 mm.

Ilgalaikė apsauga Specialiai tarpusavyje suderinta rišiklių technologija drauge su technologija DySC® užtikrina itin tankios ir atsparios cemento terpės, pasižyminčios labai dideliu atsparumu hidrolizei bei filtratui ir nerandančios sau lygių nuotekų ūkio statinių paviršių apsaugoje, suformavimą. Be to, MC-RIM PROTECT PLUS yra atvira vandens garų difuzijai. Ši sistema nepaiso ir sukibimo praradimo ar atsiskyrimo, veikiant grįžtamajai drėgmei. Tuo pačiu naujasis produktas tenkina didesnes apkrovas patiriančių nuotekų valymo įrenginių reikalavimus.

UAB „MC-Bauchemie“, Veiverių g. 150, LT-46391 Kaunas, tel. +370 37 35 22 24, faks. +370 37 35 20 97, mob. +370 610 23 500, el. p. info.lithuania@mc-bauchemie.com, www.mc-bauchemie.com 55

projektas 2013 sprendimas 2013Nr. Nr.1010

2013 Nr. 10 projek tas

Agluonos upės Biržuose valymo ir pakrantės tvarkymo darbai.

Pagal priemonę „Vandens telkinių būklės gerinimas“ parama skiriama tik savivaldybėms. ES lėšomis apmokama ne daugiau kaip 90 proc. visų tinkamų finansuoti projekto išlaidų. 2007–2013 metais vandens telkinių valymo darbams buvo skirta daugiau kaip 109 mln. litų Europos regioninės plėtros fondo lėšų. Iki šiol įgyvendinti 52 projektai, šiuo metu įgyvendinami dar 34 projektai. Kol kas nėra žinoma, kiek lėšų vandens telkiniams valyti bus skirta 2014– 2020 metų ES finansavimo laikotarpiu, bet prognozuojama, kad jų bus mažiau.

ES paramos lėšos vandens telkiniams valyti skiriamos tik siekiant pagerinti ekologinę vandens būklę, jei vandens telkinys yra užterštas aplinkai kenksmingomis ar biogeninėmis medžiagomis. Gerinant cheminę vandens telkinių būklę, objektai bent iš dalies pritaikomi rekreacijai, nors tam parama nėra skiriama.

Kiekvienam regionui atseikėjama tam tikra pinigų suma, kurios neviršydami jie ir planuoja projektus. Projektinių siūlymų savivaldybės teikia regionų plėtros taryboms. Regionų plėtros ta-

Atsakomybė tenka savivaldybėms Ar savivaldybėms pavyks sėkmingai įgyvendinti vandens telkinių valymo projektus, D. Astasevičiūtės nuomone, kai kuriais atvejais priklauso ir nuo išorinių veiksnių. Nutinka ir taip, kad pradėjęs darbus rangovas bankrutuoja. Arba jo atliekamų darbų kokybe susirūpina vietos gyventojai, kai kurie kreipiasi ir į Aplinkos ministeriją. Gavus gyventojų skundą, informacija išnagrinėti perduodama Aplinkos projektų valdymo agentūrai. Gauta informacija tikrinama, vertinama, kaip įgyvendinamas projektas. Gyventojai dažniausiai skundžiasi dėl kertamų medžių, nekokybiško, jų manymu, dumblo kasimo ir pan., tačiau skundai, Aplinkos ministerijos specialistės teigimu, dažniausiai nepasitvirtina. „Galima išskirti ir geruosius pavyzdžius, kur efektyviausiai gerinama cheminė vandens būklė, kompleksiškai išvalomi dideli ir savivaldybei svarbūs ežerai. Tai Šiaulių miesto savivaldybės administracija, kuri kompleksiškai, keliais etapais, valo ir tvarko Talkšos ežerą, bei Telšių rajono savivaldybės

Matoma ir nematoma vandens telkinių tarša Apžėlusiems ir užterštiems tvenkiniams, ežerams bei upėms gelbėti – Europos Sąjungos parama Inga LUKŠYTĖ

Savivaldybių atliekami vandens telkinių valymo darbai neretai atsiduria po didinamuoju stiklu: gyventojai piktinasi kertamais medžiais, netinkamai, jų nuomone, atliekamais valymo darbais. Dažnai su pretenzijomis sukyla ir greta vandens telkinių įsikūrę privačių sklypų savininkai. Tačiau šių, europinėmis lėšomis finansuojamų, darbų apimtys Lietuvoje šiandien išties nemažos. Darbai bus tęsiami ir naujuoju, 2014–2020 metų, finansavimo laikotarpiu, tiesa, gali būti, kad lėšų nebeužteks visiems norintiesiems.

56

Pagrindinė problema – dumblas Europos Sąjungos (ES) fondų lėšos skiriamos ekologinei ir cheminei vandens telkinių būklei gerinti, t. y. dumblui, kuriame susikaupė aplinkai kenksmingų teršalų ir biogeninių medžiagų, pavyzdžiui, azoto, fosforo, iš vandens telkinių pašalinti. Teršalai gali būti imobilizuojami, izoliuojami, surišami vandens telkinio ekosistemoje. Biogeninės medžiagos gali būti pašalinamos šienaujant arba naikinant pakrančių augalus. Užterštam dumblui pašalinti gali būti įrengiamos arba atkuriamos šlapžemės, makrofitų biofiltrai, pakrantės gali būti apželdinamos tinkamais želdiniais arba gali būti sutvarkomi esami želdiniai.

Dumblo sėsdintuvo įrengimas Agluonos upės vagoje ties Pastaunyko pelke. rybos sudaro ir tvirtina regionų projektų sąrašus, atrinkdamos projektus ir savivaldybių lygmeniu paskirstydamos regionui skirtas lėšas. Kai kuriems projektams, Aplinkos ministerijos ES paramos administravimo departamento ES fondų valdymo skyriaus vyriausiosios specialistės Daivos Astasevičiūtės teigimu, finansavimas nebuvo skirtas, nes jie neatitiko finansavimo sąlygų aprašo nuostatų, savivaldybės nepateikė reikiamų ar tinkamai suderintų dokumentų per maksimalų paraiškos vertinimo terminą.

administracija, įgyvendinanti Masčio ežero projektą“, – komentavo Aplinkos ministerijos specialistė. Vandens telkinių valymo projektai, didesnės ar mažesnės apimties, įgyvendinami visuose regionuose. Vieni reikšmingesnių – Draudenių ežero ekologinės būklės gerinimo projektas Tauragės rajone, Nemuno salos kanalo (senvagės) Kauno mieste išvalymas ir sutvarkymas, Kuršių marių akvatorijos prie Ledų rago išvalymas Klaipėdoje.

Baigti įgyvendinamus projektus savivaldybės privalo iki 2015 metų sausio

57

R

sprendimas 2013 Nr. 10

1 dienos. Priklausomai nuo projekto apimties veiklų įgyvendinimo trukmė yra individuali, tačiau nustatyti tam tikri griežti laiko apribojimai, kurių negalima viršyti. Pavyzdžiui, jeigu pirmoji projekto veikla pradėta įgyvendinti prieš pateikiant paraišką dėl projekto finansavimo – veiklos turi būti įgyvendintos per 60 mėnesių, jeigu pirmoji projekto veikla pradėta įgyvendinti pateikus paraišką dėl projekto finansavimo pateikimo – ne ilgiau nei per 30 mėnesių. Dėl objektyvių priežasčių, kurių savivaldybė prieš pradėdama įgyvendinti projektą negalėjo numatyti, projekto veiklos gali būti pratęstos 6 mėnesiams, bet ne ilgiau kaip iki 2015 metų sausio 1-osios.

Vadovaujantis 2000 metų Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/60/EB, nustatančia Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus, Lietuvos vandens telkiniai valdomi upių baseinų rajonų (UBR) pagrindu. Yra įgyvendintas ES fondų lėšomis finansuotas projektas „Nemuno, Lielupės, Ventos ir Dauguvos upių baseinų rajonų valdymo planų ir priemonių programų parengimas“ ir parengti UBR valdymo planai, kuriuose apžvelgiama, kas ir kuo teršia UBR

2013 Nr. 10 sprendimas

esančius vandens telkinius (upes, ežerus, tvenkinius), siūlomos priemonės, kaip mažinti šių telkinių vandens taršą. Šiuo metu UBR valdymo planų ir priemonių programas kaip tik ketinama atnaujinti.

Pokyčiai akivaizdūs 2012-aisiais pradėti vadinamosios Plungės jūros valymo darbai, kurių rangovu pasirinkta bendrovė „Plungės lagūna“. Projekte „Plungės mieste esančios Babrungo upės dalies išvalymas ir sutvarkymas“, kuriam įgyvendinti skirta 2,5 mln. litų, numatyta išsiurbti maždaug 22 tūkst. kubinių metrų užteršto dumblo ir jį išvežti į įrengtas laikinąsias aikšteles, taip pat išgabenti apie 400 kubinių metrų žolinės augmenijos, galiausiai iškirsti maždaug 0,4 hektaro krūmų. Išvalius vandens telkinio dumblą, išvežus dumblą, duobės bus užlygintos, medžiai atsodinti, užsėta veja.

Kiek anksčiau, 2010 metais, „Plungės lagūna“ įgyvendino dar vieną – Rietavo miesto tvenkinio išvalymo ir aplinkos tvarkymo darbų – projektą. Rietavo parko tvenkinio išvalymo darbai, anot įmonės direktoriaus pavaduotojo Al-

bino Maslausko, buvo atlikti laikantis ypač glaustų terminų. Tiesa, darbams gerai pasiruošė Rietavo savivaldybės administracija – rudenį pasirūpinta pažeminti tvenkinio vandens lygį, todėl iki pradedant valyti pasausėjo dumblas. „Plungės lagūnos“ darbuotojams teko užduotis ekskavatoriais iškasti ir į sandėliavimo vietas išvežti apie 22 tūkst. kubinių metrų dumblo.

Kaip ir kiekvienam statiniui, taip ir išvalytiems vandens telkiniams yra nustatomas garantinis penkerių metų laikotarpis, kurio metu rangovas privalo užtikrinti kasmetę išvalyto telkinio priežiūrą, pašalinti atsiradusius trūkumus ar defektus. „Mūsų bendrovės darbuotojų patirtis ir kvalifikacija leidžia ramiai gyventi šiuo laikotarpiu – iš savo užsakovų nesame sulaukę jokių rimtesnių pretenzijų“, – tvirtino A. Maslauskas. Vis dėlto pasipiktinusių gyventojų protestus atlaikyti kartais tenka ir jiems. Ypač jeigu atliekant darbus sutrikdomas įprastas žmonių gyvenimo ritmas. Bet nepalankumas dažniausiai būna trumpalaikis – iki šiol „Plungės lagūnos“ specialistams pavykdavo gyventojams išaiškinti, kokią naudą ir jiems patiems suteiks vandens telkinių išvalymas.

Miškasodžiui ruošiasi atsakingai Miškininkų nebegąsdina nei orai, nei rinka Dalis valstybinių miškų prižiūrėtojų kasmet miškasodžio laukia su nerimu: darbymetį paprastai pakoreguoja miškui sodinti nepalankūs orai. Be to, miškininkams privalu pasirūpinti pakankamu sodmenų skaičiumi iškirstiems miškams atkurti ir naujiems įveisti. Sodmenų užsiauginti pačioms urėdijoms negana, jais reikia aprūpinti ir privačių miškų savininkus, kurie pirkti sodinukų suskumba tik miškasodžiui prasidėjus.

Palaimino plėtrą 2003-iaisiais aplinkos ministro patvirtintoje Valstybinių miško medelynų modernizavimo programoje 2009–2013 metais buvo numatytas miško medelynų plėtros etapas. Vienas šio periodo uždavinių – modernizuoti valstybinius miško medelynus, įdiegiant pažangiausias miško sodmenų išauginimo technologijas ir pasitelkiant mokslo bei technikos pasiekimus. Šiaulių miškų urėdija šį uždavinį išsprendė be priekaištų – savo lė-

58

šomis įsirengė modernų šaldomąjį sandėlį sodmenims laikyti.

Valstybės įmonė Šiaulių miškų urėdija medelyne ne tik savo reikmėms, bet ir privačių miškų savininkams užaugina 1,2–1,5 mln. įvairių medžių rūšių kokybiškų sodmenų. Sodmenys į miškus iškeliauja visiškai paruošti sodinti: patrumpintomis šaknimis, šios apdorotos neleidžiančia išdžiūti tyre ir insekticidais.

Nevegetacinio periodo metu sodmenis laikyti ilgiau nei tris savaites

būtina specialiose šaldomosiose patalpose, rūsiuose ar sniego ledo saugyklose, kur kontroliuojama oro drėgmė ir temperatūra, kad sodmenys būtų apsaugoti nuo išdžiūvimo ir priešlaikinio pumpurų prabudimo. Tačiau ilgą laiką miško sodinimo metu išrauti sodinukai urėdijoje buvo laikomi medelyne atvirame grunte juos prikasant.

Kadangi kokybiškais sodmenimis apsirūpina ne tik pati urėdija, bet kasmet jų vis daugiau įsigyja ir privačių miškų savininkai, Šiaulių miškų urėdijos vyr. miškininko Giedriaus Tamošiūno teigimu, atsirado poreikis ne tik plėsti sandėliavimo vietas, užtikrinti kokybišką sodinukų priežiūrą nevegetaciniu periodu, bet ir apsisaugoti nuo galimų rinkos diktuojamų netikėtumų: paklausos svyravimų ar konkurencijos.

Technologija patikrinta laiko Šaldomasis sandėlis pastatytas urėdijos medelyne – Vainagių kaime. Čia įkurta ir medelyno kontora, pastatyti ūkiniai pastatai, iškastų sodmenų saugojimo šaldytuvas bei rūšiavimo patalpa. Urėdijos medelynas yra Kurtuvėnų regioninio parko teritorijoje, todėl kai kurie statinio sprendiniai – aukštis, stogo

59

R

sprendimas

RR

2013 Nr. 10

Medelyne auginami paprastosios eglės, juodalksnio, paprastosios pušies, karpotojo beržo, paprastojo ąžuolo, paprastojo skroblo, mažalapės liepos, europinio maumedžio, paprastojo klevo, paprastosios vinkšnos, šermukšnio, gudobelės sodinukai. konstrukcija – buvo iš anksto suderinti su Kurtuvėnų regioninio parko direkcija. Šaldymo sandėlis – vieno aukšto, įgilintas 3,2 metro nuo žemės paviršiaus. Bendras plotas – 330 kv. metrų. Sodmenų laikymo plotas – 280 kv. metrų, sniegas laikomas 50 kv. metrų ploto patalpoje.

Sandėlyje bus laikoma iki 900 tūkst. vienetų sodinukų. Šaldomasis sandėlis urėdijai bus nepakeičiamas balandžio pabaigoje ir gegužę. Čia sodmenys bus laikomi supakuoti į maišus. Taip juos bus galima laikyti maždaug mėnesį, kol prasidėjus pačiam darbymečiui kokybiškus sodinukus į sodimvietes išsiveš pirkėjai.

Sodmenis palikus saulėje arba skersvėjyje, jų šaknys perdžius – tokie sodinukai bus netinkami sodinti. Šaldomajame sandėlyje sodmenys bus atvėsinami, nes patalpos šone sukrautas sniegas ir ledas tirpdami palaikys maždaug 2–4 laipsnių temperatūrą. Tokioje temperatūroje sodmenys, vyr. miškininko teigimu, gyvybingi, tačiau pumpurai dar ne-

60

sprogsta. Šaltas, lietingas pavasaris, ypač tinkamas miškasodžiui, būna retas: paprastai atšyla žemė, kaitina saulė, toks oras nėra pats geriausias sodmenims iškasti, laikyti, sodinti, o jų Šiaulių miškų urėdijoje – maždaug milijonas. Sodinant mišką, vienam hektarui ploto reikia 3 tūkst. vienetų sodinukų.

Prieš maždaug 20 metų urėdija sodmenis laikydavo rūsiuose. Į juos rankomis būdavo prinešama sniego, ledo, sudedami sodinukai. Moderniame statinyje – modernios ir technologijos. Rankomis nei sniego ar ledo, nei sodmenų nešti nebetenka. Šaldomajam sandėliui įrengti prireikė maždaug 665 tūkst. litų. Statybai panaudotos Šiaulių miškų urėdijos lėšos, nes Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos tokioms priemonėms nenumatytos. „Kasmet urėdijos medelyne planuojama iškasti apie 1,2 mln. sodmenų. Laikant sodmenis prikastus lauke, atšilus orams medeliai pradeda vegetuoti. Tokius sodinant į kirtavietes, iki 5 proc. augalų žūva dėl drėgmės

stokos. Todėl numatoma ekonominė nauda per metus, įskaitant atsodinamų sodmenų savikainą ir atsodinimo darbus – maždaug 39 tūkst. litų“, – patikino G. Tamošiūnas. Šaldomojo sandėlio privalumų yra ir daugiau: iškasamų sodmenų šaknys mažiau džius, todėl pagerės sodmenų kokybė, jie geriau prigis kirtavietėse. Tinkamai saugant sodmenis, iki vieno mėnesio pailgės miško sodinimo terminas. Pastaruoju metu rangos įmonės vis sunkiau randa kokybiškai mišką sodinančių darbininkų, ir kasmet ši problema tampa vis aktualesnė. Be to, per maždaug tris savaites trunkantį miškasodį atlikti visus miško atkūrimo darbus – gana sudėtinga. Šiaulių miškų urėdijos medelyno plotas – 34,3 hektaro. Visi laukai išdėstyti viename masyve, patogiai pasiekiami, racionaliai naudojama medelyno technika.

Rūpinasi kokybe Medelyne auginami paprastosios eglės, juodalksnio, paprastosios pu-

šies, karpotojo beržo, paprastojo ąžuolo, paprastojo skroblo, mažalapės liepos, europinio maumedžio, paprastojo klevo, paprastosios vinkšnos, šermukšnio, gudobelės sodinukai.

Sėklos miško sodmenims auginti renkamos sėklinėse plantacijose, sėkliniuose bei pirmos selekcinės grupės medelynuose, jų rinkimą derinant su Miško genetinių išteklių, sėklų ir sodmenų tarnyba. Medelynas taip pat vykdo urėdijos teritorijoje esančių miškų genetinių draustinių, sėklinių medynų, pliusinių medžių, bandomųjų želdinių, sėklinių plantacijų priežiūrą, jų veisimą. Šiaulių miškų urėdija turi įsigijusi visą moderniam medelynui reikalingą techniką: žemės ruošimo padargus, sodmenų pikavimo mašiną, sodmenų iškasimo kombainą, sėjamąją, lankeną šaknims pakirsti, purkštuvą, komposto maišytuvą, lysvės formavimo plūgą, sodmenų ravėtuvą ir dar daug kitos smulkesnės technikos. Moderni ir patikima laistymo sistema įrengta visame medelyno plote.

Medelyne nuo pat pasėjimo sodmenys į apskaitą įtraukiami pasitelkiant modernią sodmenų apskaitos programą.

Sodmenims jų persodinimo metu laikyti įrengtas 56 kv. metrų ploto šaldytuvas. Jame palaikoma reikiama drėgmė, temperatūra, yra visa reikalinga šaldymo įranga. Sėjinukai persodinami urėdijos teritorijoje, kad kuo mažiau vienas kitą užgožtų.

Taip pat kad tinkamai vystytųsi jų šaknų sistema, kad jie būtų reikiamo dydžio, skersmens.

Moderniame šaldomajame sandėlyje iškasamų sodmenų šaknys mažiau džius, todėl pagerės sodmenų kokybė, jie geriau prigis kirtavietėse.

61

R

R

Iššūkis Efektyviam vandens tiekimui lemiamą įtaką turi siurblių darbas ir optimizuotas sistemos darbo režimas.

„Siemens Siwa“: hidraulinių procesų modeliavimas Sistemos, leidžiančios vandentvarkos įmonėms stebėti hidraulinę būseną vandens paskirstymo tinkle, aptikti nuotėkius ir optimizuoti siurblių darbą Pakankamą kiekį kokybiško geriamojo vandens vandentvarkos įmonės privalo užtikrinti vartotojams 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Taip pat – iki aplinkai nekenkiančių normų surinkti ir išvalyti nuotekas. Šiems tikslams pasiekti įmonėse diegiamos automatinio technologinių procesų valdymo sistemos. Tačiau jos negali operatoriui suteikti informacijos apie hidraulinę vandens tiekimo tinklo būklę, negali atsakyti į klausimą, koks yra efektyviausias siurblių veikimo grafikas, siekiant patenkinti vandens vartotojų poreikius kiekvienu momentu, nepadeda aptikti vandens nuotėkių paskirstymo tinkle.

Vandentvarka ir Europoje, ir pasaulyje susiduria su itin dideliais iššūkiais, ir šiuo metu vandentvarkos įmonių dėmesys krypsta ne į vandens tiekimo, bet į vandens poreikio valdymą, tai yra svarbu ne tiesiog patiekti vandenį, bet patiekti jį kuo efektyviau. Matematinio modeliavimo ir sprendimų palaikymo sistemos (ang. Modelling and Decision Support System) yra pagrindinis pagalbininkas įmonėms, kurios nori sėkmingai persiorientuoti.

2012 metais Europos Sąjungos (ES) iniciatyva suburta specialistų grupė – van-

62

dens srities Europinė inovacijų partnerystė, kurios tikslas – koordinuoti mokslo, tyrimų veiklą ir investicijas kitam fiskaliniam ES periodui (iki 2020 metų). Ši iniciatyvinė grupė iškėlė aštuonis tikslus, kurie turi būti pasiekti iki 2020 metų. Vienas jų – matematinio modeliavimo ir sprendimų palaikymo sistemų diegimas vandentvarkos įmonėse, nes pasitelkus šias sistemas vandens tiekimo valdymas tampa skaidrus ir ekonomiškai efektyvus.

UAB „SiemTecha“ šio ES suformuluoto tikslo įgyvendinimo priemonę yra pasirengusi siūlyti jau dabar – tai hidraulinis modelis SIEMENS SIWA. Yra keli skirtingiems tikslams vandentvarkos ūkyje pasiekti skirti šio produkto moduliai: • SIWA OPTIM – efektyviausias vandens paskirstymo sistemos valdymas.

• SIWA LEAK CONTROL – patikimas nuotėkių aptikimas ir konkrečios nuotėkio (mažo ar didelio) vietos nustatymas.

• SIWA CONCEPT – mažesnės sąnaudos ir patikimesnė sistema, pasitelkiant dinaminį vandens paskirstymo sistemos simuliavimą.

SIWA OPTIM: efektyviausias vandens paskirstymo sistemos valdymas

Sprendimas SIWA OPTIM yra pagal poreikį pritaikomo dydžio valdymo sistema, kuri padeda priimti spendimus valdant vandens paskirstymo tinklą. Apskaičiuodama efektyviausią siurblių, gręžinių ir vandens saugojimo rezervuarų darbo režimą SIWA OPTIM mažina vandens paskirstymo sąnaudas. Vandens tiekimo patikimumas, vandens paskirstymo sistemos patikimumas ir prieinamumas yra užtikrinami nuolatos. Darbo režimas gali būti apskaičiuojamas įvairiems scenarijams: nutikus avarijai, planuojant prevencinę priežiūrą, vandentiekio tinklo plėtimą perjungimams ar prijungiant naujus pastatus.

SIWA OPTIM užtikrina efektyvų siurblių ir slėgio kėlimo stotelių energijos naudojimą. Sistema padeda operatoriui pasirinkti reikiamus siurblius, nustatyti reikiamą jų našumą, užtikrina, kad ir fiksuoto, ir kintamo našumo siurbliai dirbtų optimaliu režimu. Šiam tikslui pasiekti yra apskaičiuojama ideali vandens paskirstymo kreivė kiekvienam siurbliui pagal numatytą vandens slėgį.

Reikiami duomenys gaunami vertinant vamzdynui svarbias siurblių ir sistemos charakteristikas.

SIWA OPTIM naudoja šiuos procesus tam, kad optimizuotų siurblių darbą ir taip mažintų energijos bei veiklos sąnaudas.

SIWA OPTIM privalumai SIWA OPTIM didina sąnaudų efektyvumą: • Apskaičiuoja optimalų darbo režimą ir kartu užtikrina, kad sistema veiktų patikimai, o vanduo būtų tiekiamas saugiai.

• Padeda mažinti energijos naudojimą ir veiklos sąnaudas (optimizuojamas siurblių darbas).

SIWA LEAK CONTROL: patikimas nuotėkių aptikimas ir konkrečios nuotėkio (mažo ar didelio) vietos nustatymas Iššūkis Vandens paskirstymo sistemų efektyvumas ir ekonomiškumas itin priklauso nuo greito bei patikimo nutekėjimų aptikimo ir jų vietos radimo. Tai svarbu siekiant apsaugoti statinius nuo atsitiktinės žalos, taip pat sumažinti geriamojo vandens praradimo grėsmę.

Sprendimas SIWA LEAK CONTROL padeda aptikti nuotėkį greitai ir tiksliai, šalia artimiausio apskaitos prietaiso. Nuotėkiai lokalizuojami trijų žingsnių procesu.

Pirmame etape diegiamos priemonės nuotėkiams aptikti nepertraukiamai ir automatiškai. Vandens paskirstymo tinklas yra suskirstomas zonomis (atliekamas zonavimas), kiekvienoje zonoje montuojami apskaitos prietaisai, kurių duomenys yra siunčiami į centrinę dispečerinę tolesnei analizei (UAB „SiemTecha“ taip pat tiekia ir „Siemens“ apskaitos prietaisus tokiems pritaikymo atvejams: baterijomis maitinamus apskaitos prietaisus toms pastatymo vietoms, kur nėra galimybės užtikrinti elektros tiekimą ar kur tai daryti yra neekonomiška, arba neinvazinius ultragarsinius apskaitos prietaisus, kurie montuojami ant vamzdyno išorės). Tai taip pat leidžia nustatyti nuotėkio vietą analizuojant srautus. Antrame etape papildomi jutikliai (triukšmo analizatoriai) yra montuojami įtartinoje vietoje šalia artimiausio apskaitos prietaiso, ir galiausiai pasitelkus koreliatorių randama tiksli vieta.

SIWA LEAK CONTROL programos paketas yra modulinio dizaino: • Centrinis modulis skirtas statistinei srautų analizei. Įvertinamas dienos ar sezoninis poveikis, kraštutiniai variantai.

• Masės balanso modulis analizuoja viso vandens tiekimo tinklo situaciją.

• Modeliavimu pagrįstas analizės modulis, kuris sumodeliuoja hidraulinius vandens paskirstymo tinklo duomenis ir leidžia atlikti palyginimą tarp teorinių ir faktinių sąlygų vandens paskirstymo tinkle. Šiuo atveju puikus pagalbininkas yra nešiojamasis neinvazinis ultragarsinis debitomatis „Siemens Sitrans FUP1010“. Jis montuojamas vamzdyno išorėje. Prietaisas suteikia galimybę palyginti teorinius duomenis su faktiniais. Tokį prietaisą teoriniams duomenims palyginti su faktiniais yra įsigiję UAB „Šiaulių vandenys“ Energetikos ir technologinių procesų valdymo skyriaus specialistai. Prietaisas įsigytas 2013-ųjų gegužę, ir jau tų pačių metų birželį pasitelkus jį buvo aptiktas 100 m3 per parą nuotėkis ir nustatyta tiksli jo vieta.

• Prisijungimo modulis prie proceso kontrolės (SCADA) sistemos, leidžiantis keistis duomenimis tarp centrinio modulio ir valdymo centro (SCADA) sistemos.

Sistema gali būti lengvai įdiegiama normalios eksploatacijos metu ir yra tinkama vamzdynams, pagamintiems ir iš plastiko, ir iš metalo. Ji taip pat su-

teikia galimybę integruoti esamą matavimo įrangą. Kadangi yra ryšys su SCADA, valdymo sistemos gamintojas nėra svarbus.

SIWA LEAK CONTROL privalumai SIWA LEAK CONTROL padeda vandens paskirstymo tinklo operatoriui: • Kadangi paskirstymo tinklas stebimas nepertraukiamai, nuotėkis aptinkamas per kuo trumpesnį laiką.

• Sumažinami nuostoliai, patiriami dėl operatyviai nepašalinto nuotėkio.

• Minimizuojamas vandens praradimas.

• Didinamas įmonės efektyvumas ir mažinamos veiklos bei priežiūros sąnaudos.

SIWA CONCEPT – mažesnės sąnaudos ir didesnis sistemos patikimumas pasitelkiant dinaminį vandens paskirstymo sistemos simuliavimą Iššūkis Norėdami užtikrinti vandens tiekimą net ekstremaliose situacijose, operatoriai turi puikiai išmanyti sistemos veikimo principus. Realių situacijų simuliavimas suteikia jiems galimybę įgyti kritinių situacijų valdymo patirties.

Sprendimas SIWA CONCEPT yra kompiuterinė sistema, kuri apskaičiuoja hidraulinę būseną vandens tiekimo sistemoje.

Operatoriui yra pateikiama nuolat atnaujinama informacija apie slėgį ir srautą iš realių bei virtualių matavimo taškų. Tokiu būdu įvairių operatoriaus veiksmų padariniai ir ypatingi atvejai gali būti patikrinami ir įvertinami nerizikuojant. Sistema tai gali atlikti ir realiu laiku, jei reikia – kartu atlikti automatinį valdymą.

SIWA CONCEPT leidžia išbandyti įvairius scenarijus keičiant hidraulinę situaciją ar modifikuojant automati-

kos modelį. Dėl tokių automatizavimo funkcijų bandymų nerizikuojant ką nors sugadinti SIWA CONCEPT padeda ankstyvoje stadijoje užtikrinti, kad automatizavimas veiktų tinkamai.

SIWA CONCEPT privalumai SIWA CONCEPT padeda: • Optimizuoti darbo procesus nestabdant sistemos.

• Simuliuoti darbinę, avarijų būklę ir konstrukcines alternatyvas sistemai optimizuoti.

• Išbandyti automatikos funkcijas ir sistemos komponentų tarpusavio ryšius nerizikuojant ką nors sugadinti.

Atskiri sistemos SIEMENS SIWA moduliai padeda vandentvarkos operatoriui: • Efektyviai valdyti vandens tiekimą taupant energijos ir eksploatavimo sąnaudas.

• Greitai ir tiksliai aptikti net mažiausius nuotėkius.

• Matyti realią hidraulinę vandens paskirstymo tinklo situaciją, gauti informacijos iš sistemos, kokius sprendimus reikiu priimti vienu ar kitu momentu, kad vanduo būtų tiekiamas nepertraukiamai.

Sistemos teikiama nauda: skaidrus vandens tiekimas ir ekonominis atsiperkamumas. Ekonominis atsiperkamumas yra viena iš sąlygų gauti ES paramą kitam fiskaliniam periodui.

Norint sėkmingai įdiegti nuotėkių aptikimo modulį, reikia atlikti vandens paskirstymo tinklo zonavimą ir zonose įrengti apskaitos prietaisus. Apskaitos prietaisų teikiama nauda yra dvejopa: • SIWA programinis paketas, analizuodamas iš apskaitos prietaisų gaunamus duomenis, nustato vandens praradimo atvejus.

• Pasitelkiant apskaitos prietaisų teikiamus rezultatus galima pagrįsti ekonominį magistralinių tinklų renovacijos atsiperkamumą. Pavyzdžiui, įvertinti tiekiamo vandens kiekį prieš vamzdynų renovaciją ir po jos.

UAB „SiemTecha“ yra pasiruošusi plačiau pristatyti hidraulinio modelio SIEMENS SIWA teikiamą naudą vandentvarkos įmonėms, todėl, jei Jūsų įmonei ši tema yra aktuali, prašom kreiptis.

UAB „SiemTecha“ pardavimų vadovas Kęstutis Šimkus El. p. kestutis.simkus@siemtecha.lt

63

mokslas 2013 2013 Nr. Nr.10 10 mokslas

2013 Nr. 10 mokslas

Vandens nuostoliai ir jų mažinimas Dr. Mindaugas RIMEIKA VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto Vandentvarkos katedra

Vandens nuostolių mažinimas yra labai svarbus elementas gerinant vandens tiekimo sistemų efektyvumą ir tvarų vandens naudojimą. Lietuvos vandentiekio tinkluose patiriami vandens nuostoliai vidutiniškai sudaro apie 30 proc. Dauguma vandens tiekimo įmonių neturi specializuotos įrangos vandens nuostolių paieškai, trūksta informacijos apie praktines vandens nuostolių mažinimo priemones ir naujus metodus.

Esama padėtis Vandentvarkos ūkis yra svarbi miesto infrastruktūros dalis. Nuo jo būklės ir darbo kokybės tiesiogiai priklau-

so gyventojų gerovė, sveikata ir ūkio plėtojimas. Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos duomenimis, 2012 metais šalies vandens tiekimo įmonės vartotojams patiekė apie 124 mln. m³

Vandens nuostoliai Lietuvos vandentiekiuose.

64

požeminio vandens. Patiektas į vandentiekio tinklą vanduo turėtų būti sunaudotas ir už jį turėtų būti atitinkamai sumokėta. Tačiau sumokėta buvo tik už 92 mln. m³ patiekto į vandentiekio tinklą vandens (apie 70 proc.).

Likęs kiekis – apie 32 mln. m³ – liko neapmokėtas (apie 30 proc.). Vandens nuostoliai – tai skirtumas tarp į vandentiekio tinklą patiekto ir vartotojams parduoto vandens kiekio.

Pateiktais statistiniais duomenimis, šalies vandentiekio ūkyje prarandama apie trečdalį vandens kiekio, arba beveik tiek, kiek per metus sunaudoja Vilniaus miesto gyventojai.

Vandens nuostoliai yra vienas iš įmonės darbo efektyvumo rodiklių.

Tarptautinės vandens tiekėjų asociacijos rekomenduojamas ir toleruotinas vandens nuostolių lygis yra 10–15 proc.

Dalis vandens, tiekiamo į vandentiekio tinklą, niekada nepasiekia vartotojų ir yra panaudojama kitais tikslais, pavyzdžiui, filtrams plauti, gaisrui gesinti, hidrantams tikrinti, rezervuarams plauti, vandentiekio bei nuotekų tinklams plauti ir kt. Šis vandens kiekis paprastai nesudaro daugiau kaip 2–8 proc. nuostolių kiekio, priklausomai nuo vietos situacijos.

Komerciniai nuostoliai Nuostoliai, susidarantys dėl neteisėto vandens naudojimo (vagystės) ir vandens apskaitos prietaisų netikslumo, vadinami komerciniais. Tiesioginės vandens vagystės nėra dažnas reiškinys, ypač didmiesčiuose. Tačiau vandens prietaisų matavimo paklaidos ir netikslumas yra labai opi problema. Komerciniai nuostoliai sudaro apie 20–35 proc. visų vandens nuostolių. Įvertinus realų vandens naudojimą ir naudojamų B klasės skaitiklių matavimo tikslumą, galima teigti, kad jie tiksliausiai (esant 2 proc. paklaidai) matuoja tik apie 30 proc. paros vandens debito. Pavyzdžiui, daugiabučiame name dėl naudojamų B klasės skaitiklių prarandama apie 9 litrus vandens kiekviename bute per dieną, t. y. vanduo sunaudojamas, bet skaitiklis negali išmatuoti sunaudoto vandens kiekio. Įvertinus B ir C klasės skaitiklių kainų skirtumą ir matavimo tikslumą, galima konstatuoti, kad ekonomiškai tikslinga montuoti tikslesnius C kla-

gali būti eksploatuojamas toliau. Tačiau pro tokias sąlygiškai nedideles skyles ilgainiui patiriami vandens nuostoliai yra milžiniški. Pro vieną 1,6 milimetro skylę išteka apie 100 litrų vandens per valandą, o per mėnesį – apie 80 m3.

Skylių vamzdžiuose paieška

Sudedamosios vandens nuostolių dalys. sės skaitiklius. Komerciniai nuostoliai yra ypač aktualūs, nes sunaudotas vanduo patenka į nuotakyną. Vadinasi, vandens tiekimo įmonė teikia dvigubą paslaugą – patiekia vandenį ir jį surenka, išvalo nuotekas, o už tai niekas nesumoka.

Fiziniai nuostoliai Pagrindinė visų vandentiekių problema yra fiziniai nuostoliai, t. y. vanduo, prarastas be jokios naudos – ištekėjęs iš vandentiekio tinklo, įvadų, armatūros ir požeminių rezervuarų. Fiziniai nuostoliai atsiranda dėl prakiurusių vamzdžių. Fiziniai nuostoliai sudaro apie 60–80 proc. visų vandens nuostolių. Tinklo nesandarumus šuliniuose lengva aptikti atliekant tinklų apžiūrą. Tai reikia daryti bent kartą

per metus. Vadovaujantis užsienio ir šalies patirtimi, nuostoliai dėl nesandarių sklendžių sudaro iki 5 proc. fizinių nuostolių. Įvykus avarijai ir vandeniui išsiveržus į žemės paviršių, iš esmės viskas aišku: reikia taisyti gedimą. Vanduo į žemės paviršių gali išsiveržti ir už kelių dešimčių metrų nuo skylės, tačiau avarijos vieta vis vien yra preliminariai lokalizuota. Problema yra tos skylės vamzdžiuose, iš kurių vanduo ne išsiveržia į žemės paviršių, bet nuteka į drenažo, nuotekų tinklus ar tiesiai į vandens telkinius, susigeria į gruntą.

Nustatyta, kad apie 90 proc. visų vandentiekio tinklo avarijų niekada neprasiveržia į žemės paviršių. Vienos tokios avarijos metu prarandamas vandens kiekis yra sąlygiškai nedidelis, ir vandentiekio tinklas

Skaitiklių matavimo intervalai, m3/h Šalto vandens B klasės įvadinio daugiabučio skaitiklio matavimo paklaidos.

Pagrindinis galvos skausmas – kaip nustatyti avarijos vietą vandentiekio tinkle, kai vanduo neišsiveržia į žemės paviršių. Tokių skylių paieškai būtinos aktyvios vandens nuostolių paieškos priemonės. Tam reikalingas nuoseklus ir ilgas darbas naudojant specializuotą inžinerinę įrangą ir taikant išbandytus vandens nuostolių paieškos metodus.

Aktyvus nuostolių mažinimas – tai problemos sprendimas sukuriant išsamią vandens nuostolių mažinimo strategiją, kuri susideda iš vandens tiekimo sistemos balanso, vandentiekio tinklo zonavimo, naktinių debitų matavimo, vandens vartotojų kontrolės, slėgio tinkle valdymo ir skylių paieškos naudojant specializuotą įrangą. Akivaizdu, įgyvendinant aktyvią vandens nuostolių mažinimo programą, būtina atrinkti darbuotojus, kad jie užsiimtų tik šia veikla. Kaip kad nuotekų valymo įrenginius eksploatuoja technologas, taip ir nuostolių paieška turi užsiimti keli apmokyti darbuotojai. Grupėje užtenka 3 darbuotojų. Jeigu vandens nuostolių paieška užsiima atsitiktiniai darbuotojai arba jie dirba tik prišokamai, gerų rezultatų tikėtis negalima. Žemiau paveiksle pateikiamas skylių paieškos vandentiekio tinkle algoritmas. Pirmiausia tinklas turi būti zonuojamas atskiriant sklendėmis jį nuo likusios tinklo dalies. Vanduo į zoną tiekiamas pro vieną arba dvi vietas, kuriose įrengti debito matavimo įrenginiai. Šiems matavimams reikalingi debitomačiai su mobiliaisiais duomenų kaupikliais arba duomenų perdavimu į dispečerinę. Įvertinus vartotojus ir jų sunaudojamą vandens kiekį zonoje ir palyginus su išmatuotu debitu galima preliminariai įvertinti nuostolių lygį konkrečioje zonoje. Jeigu nakties metu į zoną tiekiamas vandens kiekis yra didesnis, negu vartotojai gali sunaudoti, ši zona analizuojama toliau.

Kitas paieškos etapas – skylių vandentiekio tinkle vietų lokalizavimas.

65

RR

mokslas 2013 2013 Nr. Nr. 10 10 mokslas

,

Skylių vandentiekio tinkle paieškos algoritmas.

Šiam tikslui pasiekti rekomenduojama naudoti vadinamąjį žingsnių testą, skirtą paieškos plotui susiaurinti nustatant orientacinę vandentiekio tinklo atkarpą, kurioje yra tikėtina skylė vamzdyje. Testas paprastai atliekamas naktį, uždarant atskiras analizuojamo rajono vandentiekio tinklo atkarpas, stebint vandens debito kitimą po kiekvienos atkarpos uždarymo. Svarbu kiekvienoje zonoje ir žingsnyje matuoti slėgį. Nustačius įtartiną vandentiekio tinklo atkarpą, tolesnis darbas susijęs su skylės radimu. Tam reikia naudoti specializuotą įrangą, tokią kaip triukšmo matavimo prietaisai, koreliatoriai, žemės mikrofonai ir kita įranga. Darbą ypač spartina triukšmomačiai – jie išdėstomi vandentiekio tinklo šuliniuose (magnetu pritvirtinami prie vamzdžio ar sklendės).

Vandentiekio tinklo zonavimas gali būti laikinas arba nuolatinis. Jeigu zonavimas laikinas, pirmą kartą matuojant debitą, tiekiamą į zoną, rekomenduojama matuoti bent vieną savaitę, taip eliminuojami atsitiktiniai vandens naudojimo atvejai.

STUDIJUOKITE VANDENTVARKĄ Vilniaus Gedimino technikos universitete Vandentvarkos specialybės tikslas – parengti specialistus, kurie sugebėtų projektuoti, statyti ir eksploatuoti vandens tiekimo, nuotekų šalinimo sistemas, geriamojo vandens ir nuotekų valymo įrenginius, modeliuoti sistemas, spręsti aplinkosaugines problemas.

Trijų rūšių studijų programos Bakalaurų studijų programa: aplinkos apsaugos inžinerija, specializacija vandentvarka (mokomasi iš viso 4 metus) Neakivaizdinė studijų programa: statinių inžinerinės sistemos (mokomasi iš viso 5,5 metų) Magistrų studijų programa: vandens ūkio inžinerija (mokomasi iš viso 2 metus) Vandentvarkos specialybės privalumai: • nuolatinis specialistų poreikis; • galimybės tarptautinėje rinkoje; • darbo sričių įvairovė; • įdomus ir kūrybinis darbas; • ilgalaikė perspektyva.

Vandentvarkos katedra Katedroje dirba 13 darbuotojų, iš jų mokslo vardus turi 7 darbuotojai. Katedroje studijuoja 3 doktorantai.

Pagrindinės Vandentvarkos katedros mokslinės veiklos kryptys: • Vandens nuostolių mažinimas; • Infiltracijos į nuotekų tinklus mažinimas; • Vandens ruošimo ir nuotekų valymo procesų technologiniai tyrimai; • Dumblo apdorojimo technologijos; • 66 Vamzdynų apsauga nuo hidraulinių smūgių; • Vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sistemų modeliavimas.

Kontaktai: Saulėtekio al. 11, II rūmai, 419 kab.

LT-10223 Vilnius Tel. (8 5) 274 4713, faks. (8 5) 274 4731 El. paštas vk@vgtu.lt http://www.vk.ap.vgtu.lt

Privalumas – nestandartiniai sprendimai Maža kuo išsiskiriančius daugiabučius ar individualiuosius namus statančios įmonės pernelyg didelių įmantrybių neieško – renkasi standartines apdailos medžiagas, kitus standartinius gaminius, vadovaujasi standartiniais sprendimais. Tačiau kai kuriems prireikia išskirtinumo. Langų ir durų sprendimus teikiančios įmonės „MG Trade“ direktorius Gediminas Ledauskas teigė, kad jo vadovaujamos bendrovės paslaugos paklausios tarp tų klientų, kuriems reikalingi nestandartiniai langų ir durų gaminiai. „Lietuvoje gal tokių užsakovų mažiau, tačiau užsienyje, ypač Rusijoje, ieškoma išskirtinumo, nestandartinių sprendimų. O mes esame patrauklūs dėl kelių priežasčių – greitai pateikiame sprendimus, greitai sugebame įvykdyti užsakymus, o paslaugų kaina yra išties mažesnė nei analogiškas paslaugas siūlančių Vakarų Europos įmonių“, – sakė G. Ledauskas.

Vienas naujausių bendrovės „MG Trade“ įgyvendintų projektų – pamaskvėje 500 kv. metrų ploto pastate įrengtas darbo kabinetas su posėdžių sale vienam iš Rusijos oligarchų.

Pastato sienų konstrukcija – gelžbetonio. Apdailai ir iš išorės, ir viduje pasirinktas medis. Būtent apdailos linijos turėjo simetriškai lygiuotis su langų ir durų linijomis. Tad įgyvendinti tokį sumanymą nebuvo pati lengviausia užduotis.

Langai ir durys irgi buvo nestandartinio aukščio – 3,5 metro. Pasta-

to fasadą daugiausia sudaro durys, mat visą statinį supa terasa, į kurią patekti pageidauta iš bet kurios vietos viduje. Projekto įgyvendinimas truko maždaug dvejus metus. Vien langų ir durų montavimo darbams prireikė pusantrų metų. Montuotojams reikėjo ypatingo tikslumo, nes net milimetru aukštyn ar žemyn pasislinkę langai ir durys neatitiko simetrijos su vidaus apdaila.

Išorėje langų apvadai turėjo būti vienoje plokštumoje su apdaila. O tam, kad būtų galima atlikti apdailos darbus, turėjo būti sumontuoti langai, tačiau šių nebuvo galima montuoti, kol nebuvo paklotos grindys. Išėjo tarsi uždaras ratas. Bet galiausiai sprendimas rastas. „Susitikti su šiais užsakovais padėjo asmeninės pažintys. Žinoma, lietuviški gaminiai Rusijos sostinėje vertinami dėl gero kokybės ir kainos santykio. Be to, ten labai svarbus trumpas

projekto įgyvendinimo laikotarpis.

Vakarų Europos įmonės nestandartiniams gaminiams pagaminti ir pristatyti į objektą paprašo mažiausiai pusmečio. O klientams dažniausiai visko reikia per du ar tris mėnesius“, – pasakojo G. Ledauskas.

Lietuvoje bendrovė „MG Trade“ irgi yra įgyvendinusi nestandartinių užsakymų. Įmonės sprendimų prireikė Palangoje esančiam viešbučiui „Auska“, ne vienam individualiajam namui. Sukaupta patirtis leidžia sėkmingai dirbti su įnoringiausiais klientais. „Pirmiausia siekiame išsiaiškinti klientų poreikius. Tuomet jau patys pateikiame galimus sprendimus, deriname juos su gamintojais, ieškome, kas galėtų kokybiškai įvykdyti užsakymą. Didžiosios įmonės nestandartinių gaminių ieškantiems klientams nėra patrauklios dėl didelių kainų ir užsakymo vykdymo terminų. Mes nesame didelė įmonė, tačiau sugebame patenkinti ir nekasdienius poreikius“, – sakė „MG Trade“ vadovas G. Ledauskas.

V. Pietario g. 8, LT-03125 Vilnius Mob. +370 615 85 111 www.mgtrade.lt

67

R R

R

Nuo žaibų apsaugo tik patikimos sistemos Žaibo iškrovos padaro žmonėms įvairių nuostolių – nuo sugadintos buitinės technikos ir elektroninės įrangos iki viso turto sunaikinimo kilus gaisrui. Statistika rodo, kad įvairias apsaugos priemones didesnė dauguma gyventojų pasirenka jau įvykus nelaimei. Ne išimtis ir žaibosaugos sistemos. Visoje Lietuvoje dirbantys „Vidaros“ specialistai pastebi, kad gyventojai, atrodytų, supranta žaibosaugos sistemų svarbą, tačiau patys be siūlymų ir patarimų jų įsirengti neskuba.

Reikalavimai neįpareigoja Ne vienoje Europos šalyje yra patvirtinti norminiai dokumentai, reikalaujantys įrengti gyvenamuosiuose pastatuose tam tikras privalomas saugos sistemas. Tarp jų ir išorinę statinių apsaugą nuo žaibo. Lietuvoje išorinės žaibosaugos sistemos įrengti neprivaloma, įvertinant pastatų riziką (STR 2.01.06:2009, LST EN 62305-2: gyvenamosios paskirties (vieno buto) pastatuose (namuose) [6.7, 7.1 p.]; gyvenamosios paskirties (dviejų butų) pastatuose (namuose) [6.7, 7.2 p.]; pagalbinio ūkio paskirties pastatuose).

Daugeliu atvejų pastatai, kuriuose neprivaloma įrengti žaibosaugos sistemas – yra individualieji namai, vyraujantys kaimų gyvenvietėse,

68

užimantys nemažas teritorijas ir miestuose bei priemiesčiuose. „Lietuvoje žmones reikia įtikinti, reikia įrodyti, kad įsirengti išorinę žaibosaugos sistemą yra labai svarbu.

Kai gyventojai išgirsta, kokius nuostolius gali patirti, kai pamato nelaimingų atsitikimų pavyzdžius – susimąsto. Tačiau ir draudimo kompanijos turėtų reikalauti, kad apdrausti ketinamuose objektuose būtų įrengta apsauga nuo žaibo iškrovos, ir pasiūlyti drausti tokius pastatus pigiau – juk rizika mažesnė“, – kalbėjo bendrovės „Vidara“ verslo vadovas Alvydas Kanapeckas.

Jis atkreipė dėmesį, kad ypač svarbu ne tik pati žaibosaugos sistema, bet ir teisingas jos įrengimas, tvirtinimas.

Kiekvienas sujungimas, kiekvienas

tvirtinimo elementas turi būti tinkamai parinktas ir sumontuotas, nes nuo to didele dalimi priklauso sistemos veiksmingumas bei patikimumas.

Specialistai apgailestauja, kad nėra dokumentų, reglamentuojančių, kaip turėtų būti įrengtas vienas ar kitas žaibosaugos sistemos mazgas, kokie turėtų būti sujungimai. „Kiekviena detalė papildomai kainuoja. Todėl galvodamos tik apie tai, kaip gauti užsakymą, kai kurios įmonės siūlo pigesnius variantus, eliminuodamos reikalingas detales, supaprastindamos sujungimus.

Tačiau kartu mažindamos ir sistemų patikimumą. Jeigu būtų įtvirtinti mazgus reglamentuojantys dokumentai, neliktų saviveiklos įrengiant žaibosaugos sistemas“, – sakė bendrovės „Vidara“ inžinierius elektrikas Marius Dumčius.

Pigiau – kokybės sąskaita „Vidaros“ atstovai savo klientams akcentuoja, kad įmonė įrengia klasikinę pasyviąją žaibosaugos sistemą, kuri yra patikrinta laiko. „Yra įmonių, kurios siūlo pigesnius sprendimus. Tačiau kaina mažinama kokybės sąskaita. Ir lieka apgailestauti, kad neretai žmonės užkimba ant mažesnės kainos masalo, o paskui graužiasi sutaupę ne ten, kur reikėjo. Juk žaibų padaryti nuostoliai būna kelis kartus didesni. Kartais geriau visai neįrengti žaibosaugos sistemos, negu įsirengti nepatikimą, pigią, nenuspėjamą“, – teigė inžinierius elektrikas M. Dumčius.

Montuojant žaibosaugos sistemas valstybiniuose, visuomeniniuose objektuose ar dideliuose komerciniuose objektuose statybų techniniai prižiūrėtojai rūpinasi, kad įranga būtų sertifikuota, patikima, kokybiškai sumontuota. Individualiųjų namų šeimininkai tuo rūpinasi mažiau arba

visai nesirūpina, dėl to paskui galbūt tenka gailėtis.

Bendrovės „Vidara“ specialistai pabrėžia, kad žaibosaugos sistema yra neatsiejama stogo dalis. Ir montuoti ją kur kas patogiau bei patikimiau dengiant stogą, o ne po to, kai šie darbai jau būna baigti. Ir papildomų sąnaudų išvengiama, nesugadinamas estetinis stogo vaizdas. Antraip kyla papildomų keblumų, atsiranda rizika apgadinti stogo dangą. „Mes rengiame kursus stogdengiams, kuriuose supažindiname su žaibosaugos sistemomis, jų įrengimo subtilybėmis. Sistemos turi būti įrengiamos taip, kad atvykus priimti objekto valstybinės komisijos specialistams nekiltų jokių abejonių dėl patikimumo“, – pasakojo bendrovės „Vidara“ generalinis direktorius Darius Kemeraitis.

Stogdengiai, tenka pripažinti, iš pradžių kiek atsainiai žiūri į siūlymus kartu su stogo danga rekomenduoti klientui sumontuoti ir žaibosaugos sistemą. Tačiau tie, kurie įsisavina šiuos darbus, jaučia vertę – ir papildomai užsidirba, ir klientui suteikia papildomą naudą.

Bendrovė „Vidara“ bendradarbiauja su žaibosaugos sistemų detales gaminančia lenkų kompanija „Elko-Bis“.

D. Kemeraičio teigimu, ši gamykla pasirinkta neatsitiktinai – ji per daugelį metų yra sukaupusi nemažą patirtį, turi konstruktorių biurą, įrangą ir gali pateikti optimalų techninį sprendimą.

Dirba atestuoti specialistai Bendrovė „Vidara“ prekiauja žaibosaugos sistemomis, konsultuoja įvairiais žaibosaugos klausimais, projektus rengia tik atestuoti specialistai.

Klientams sukomplektuojamas optimalus, patikimai ir greitai montuojamas, žaibosaugos sistemos variantas, parengiama techninė dokumentacija. Darbams suteikiama garantija, atliekama pogarantinė eksploatacinė žaibosaugos sistemų priežiūra. „Žaibų išvengti negalima, bet apsisaugoti nuo jų įmanoma. Tinkamai įrengta sistema nuo žaibo apsaugos 99 procentais. Klysta tie, kurie mano, kad patys gali pastatyti žaibolaidį.

Reikia žinoti, kur ir kokio aukščio žaibolaidį būtina įrengti, tiksliai nustatyti žaibo ėmiklių, žaibo srovės nuvediklių storį, įžeminimo vietas. Tad dėl žaibolaidžių įrengimo patartina kreiptis į specialistus, nes tai yra gana sudėtingas inžinerinis įrenginys. Darbų kokybė labai svarbi“, – dar kartą priminė „Vidaros“ verslo vadovas A. Kanapeckas.

Informacija teikiama tel. +370 685 82 991 ir el. paštu elektra@vidara.lt.

Projektuojant ir įrengiant žaibosaugos sistemas būtina vadovautis STR 2.01.06:2009 „Statinių apsauga nuo žaibo“, reglamentu „Išorinė statinių apsauga nuo žaibo“ bei šio reglamento nuorodomis į kitus dokumentus. Būtina parinkti tinkamiausią pastatui žaibosaugos sistemą, apskaičiuoti perdengimo zonas, t. y. plotą, kurį žaibolaidis turi apsaugoti pagal pastato kategoriją, tinkamai parinkti medžiagas žaibolaidžiui įrengti. Parenkant pastatui žaibosaugos sistemą reikia atsižvelgti ir į objekto paskirtį, konstrukciją, vietą, stogo dangą. Žaibolaidis efektyviai apsaugo pastatus nuo gaisro ir žmones nuo žaibo iškrovos, bet neapsaugo įrangos ir prietaisų nuo žaibo sukeltų reiškinių. Norint kuo efektyviau apsaugoti gyventojų ir įmonių turtą, siekiant, kad žaibo reiškiniai atneštų kuo mažiau materialinių ir gamybinių, ekonominių nuostolių, žaibosauga įrengiama atsižvelgiant į visas galimas rizikas.

Atestuoti bendrovės „Vidara“ specialistai suteiks reikiamą informaciją, pasiūlys idėjų ir žaibosaugos sistemų visiems, kurie jomis domisi arba kurių veikla susijusi su žaibosauga.

Žaibosaugos sistemų elementų visada rasite ir patarimų gausite UAB „Vidara“ prekybos skyriuose: Marijampolė Sasnavos g. 76B Tel. 8 343 75 555, 8 699 46 959, 8 656 93 324 El. p. marijampole@vidara.lt

Šiauliai Pramonės g. 12A Tel. 8 41 20 02 25, 8 699 91 556, 8 630 08 580 El. p. siauliai@vidara.lt

Vilnius Savanorių pr. 191 Tel. 8 5 276 1296, 8 650 27 069, 8 652 93 727 El. p. vilnius@vidara.lt

Panevėžys Stoties g. 19 Tel. 8 45 46 01 35, 8 630 08 578, 8 699 90 140 El. p. panevezys@vidara.lt

Kaunas Kuršių g. 7 Rel. 8 37 21 20 72, 8 652 32 424, 8 656 19 887 El. p. kaunas@vidara.lt

Utena Pramonės g. 7 Tel. 8 389 51 168, 8 685 49 598, 8 655 66 803 El. p. utena@vidara.lt

Klaipėda Šilutės pl. 56 Tel. 8 46 34 18 20, 8 699 81 611, 8 650 68 788 El. p. klaipeda@vidara.lt

Tauragė Pramonės g. 2D Tel. 8 446 72 223, 8 655 25 455, 8 685 49 855 El. p. taurage@vidara.lt

Alytus Santaikos g. 10 Tel. 8 315 75 411, 8 685 45 878, 8 699 56 322 El. p. alytus@vidara.lt

Plungė Vytauto g. 17 Tel. 8 448 50 640, 8 699 91 527, 8 699 35 886 El. p. plunge@vidara.lt

Jurbarkas K. Donelaičio g. 18 Tel. 8 655 25 455, 8 685 74 886 El. p. jurbarkas@vidara.lt

69

projektas

2013 Nr. 10

2013 Nr. 10 projek tas

Teritorijų planavimo procese – naujos tendencijos

kvartalo strategiją kuriantys architektai urbanistai Martynas Marozas, Justina Muliuolytė, Tadas Jonauskis vietos verslininkus, investuotojus, įmonės vadovybę, politikus bei miestiečius sukvietė į bendras kūrybines dirbtuves, kurių objektu tapo sumažintas turgaus ir šalia esančių teritorijų maketas.

Idėjos autoriai suteikė galimybę bet kuriam norinčiajam tapti kūrybinio proceso dalyviu – išreikšti savąją teritorijos viziją, tarsi figūras šachmatų lentoje dėliojant įvairius architektūros objektus, keičiant juos vienus kitais ar parenkant kitą lokaciją.

Kūrybinių dirbtuvių moderatorių teigimu, žaidimo forma paremtas procesas visada bus patrauklesnis už skaičių, faktų ar brėžinių kalbą, o teritorijos maketas ir galimybė jį transformuoti įvairiais tūriniais objektais suteikia galimybę net ir ne specialistui mąstyti erdviškai.

Architektas urbanistas T. Jonauskis pripažino, kad šis Lietuvoje dar visiškai naujas metodas sėkmingai taikomas ne vienoje Vakarų Europos šalyje, ypač populiarus Olandijoje. Būtent taip į kvartalų gaivinimo, planavimo programas įtraukiama bendruomenė. „Užsienyje šis metodas naudojamas ne todėl, kad smagu, o dėl to, kad reikia.

Kuo toliau, tuo labiau žmonės nori dalyvauti miesto ir savo gyvenamosios ar darbo aplinkos formavimo procesuose. Ir jei jie nebus informuojami apie tai nuo pat pradžių, realizuoti bet kokį

biais bendruomenei klausimais. Žinoma, šiam formatui reikia tam tikrų įgūdžių, praktikuojamų Vakarų Europoje.

O Lietuvoje dar tik regimos darbo su bendruomenėmis užuomazgos. Žaisminga, aiški forma labai tinkama žmonėms sudominti, juos išjudinti, nes dažniausiai architektai kapstosi giliau ir ne specialistams jų darbas nelabai suvokiamas. Šiuo atveju bet kas gali pasijusti kūrėju, architektu. Džiugu, kad naudojamos architektūrinės priemonės ir žmonės nepradeda mąstyti dokumentais,

paisyti to, kas leidžiama, kas neleidžiama, bet bando žaisti erdviškai.

Neabejoju, kad kūrybinių dirbtuvių rezultatai bus įdomūs ir tuo viskas nesibaigs – visos mintys, pasiūlymai bus generuojami, kol išsikristalizuos pagrindinės idėjos. Svarbu, kad žmonės žinotų, jog jų siūlymai buvo išgirsti, kaip jie buvo pritaikyti, atgalinis ryšys turi išlikti. To labai trūksta mūsų politikams – rengiamos įvairios apklausos, o kokios išvados, ar kažkur atsispindės tie rezultatai, taip ir lieka neaišku.

Lina BIELIAUSKAITĖ

Bet kuris bendruomenės narys turi būti lygiateisis reikšmingų miesto teritorijų planavimo proceso dalyvis. Praktika rodo, kad Lietuvoje tai vis dar veikiau teorinė siekiamybė. Architektai, urbanistai braižo, politikai sprendžia, palaiminti ar ne, verslininkai skaičiuoja, o visuomenė dažniausiai tam nepritaria. Tokias tradicijas pasiryžę keisti jaunosios kartos specialistai remiasi Vakarų Europos šalyse įgyta patirtimi – čia miesto planavimo procesuose bendruomenės balsas yra vienas svarbiausių.

Tarsi dėlionė Uostamiestyje surengto technologijų ir verslo festivalio „InNovaCamp“ lankytojams buvo pristatyta pažangi miestų planavimo praktika, kuri mūsų šalyje dar tik skinasi kelią.

Miesto savivaldybės užsakymu Klaipėdos senojo turgaus ir aplinkinio

Vaidotas Dapkevičius Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos valdybos pirmininkas Reikalingos tam tikros komunikacijos priemonės norint nuraminti įsiaudrinusią visuomenę, kai žmonės negirdi vieni kitų. Tokios kūrybinės dirbtuvės yra įdomus ir veiksmingas būdas pasisakyti miestiečiams svar-

70

Vytauto Buinevičiaus nuotr.

projektą bus tiesiog nerealu“, – kolegai antrino M. Marozas.

Mąsto globaliai Kūrybinių dirbtuvių rengėjai ironizavo, kad Lietuvoje, prieš svarstant kokį nors projektą, detaliųjų planų rengėjai, architektai visuomenę apie tai informuoja vizitinės kortelės dydžio skelbimu – esą specialistus kausto baimė sulaukti nepalankių įvertinimų, pasipriešinimo.

Remdamiesi darbo užsienyje patirtimi, pašnekovai tvirtino, kad teritorijų planavimo procesuose žmonių atsiklausimas ne užkerta kelią sprendimams, bet priešingai – padeda generuoti naujas idėjas, įžvelgti netikėtų galimybių.

Kūrybinių dirbtuvių iniciatoriai neneigė, kad būta nuogąstavimų, jog žmonės susitelks į smulkmeniškas savo kiemo problemas. Tačiau tokios prognozės nepasitvirtino, nors ir sulaukta margos publikos – nuo moksleivių, studentų bei pensininkų iki verslininkų, politikų ir turgaus vadovų. „Esu nuoširdžiai nustebęs, kad žmonės visur mąsto panašiai ir daro tai globaliai, sugeba spręsti problemas, – konstatavo M. Marozas. – Buvo

galima jausti ir pozityvumą, ir bendrumą – kiekvienoje grupėje žmonės tarpusavyje susitardavo, rasdavo bendrą sprendimą.“ Prieš kūrybines dirbtuves architektų komanda atliko įprastas parengiamąsias užduotis – domėjosi Senojo turgaus ištakomis ir istorine kvartalo raida, šiandienos problemomis bei klaipėdiečių lūkesčiais. Išsakyta vieninga nuomonė, kad turgus turi išlikti, vienintelis klausimas – koks? Specialistai parengė šešias šios teritorijos versijas, tačiau sykiu pripažįsta, kad tokios skirtingos, daugialypės teritorijos su daugiafunkciu objektu neįmanoma pritaikyti vienintelei konkrečiai paskirčiai.

Patiko turgapolio idėja Bene didžiausio miestiečių palankumo sulaukė idėjos kaip alternatyvą prekybos centrams turgaus teritorijoje kurti parduotuvių kompleksą su dengtais pasažais, sąlygiškai pavadintą turgapoliu, taip pat suteikti erdvės senųjų amatų atstovams, pasirūpinti jaunimo traukos objektais. Anot architektų, kiekvienoje kūrybinių dirbtuvių gru-

pėje nuskambėjo mintis, kad šiame kvartale turėtų veikti kino teatras, verslo atstovai turgaus teritorijoje norėtų matyti daugiau gyvenamosios paskirties objektų, taip pat įvardyta automobilių statymo šioje miesto dalyje problema. „Savivaldybės planas – įrengti čia antžeminę automobilių aikštelę. Kaip urbanistai, architektai prieštaraujame antžeminėms aikštelėms, nes jos negeneruoja srautų, tai yra vadinamieji aklini fasadai. Bet gal tai mūsų pačių susikurtas profesinis mitas? Paaiškėjo, kad žmonės senamiestyje nebijo automobilių stovėjimo vietų pastatų – vis įdėdavome atitinkamą objektą į maketą, ir visi sutiko, kad visai neblogai būtų užbaigti kvartalą tokiu antžeminiu elementu“, – kūrybinių dirbtuvių atradimais dalijosi T. Jonauskis.

Pasak pašnekovo, šios kūrybinės dirbtuvės – tai pirmoji Senojo turgaus teritorijos atgaivinimo proceso dalis. „Padarysime visų nuomonių išvadas ir sukursime šios teritorijos viziją.

Galutinis produktas, kurio siekiame – veiksmų planas, kurio pagrindu visa teritorija bus toliau regeneruojama, plėtojama. Šiame veiksmų plane bus įvardyti konkretūs žingsniai, kaip tas idėjas įgyvendinti, bus dirbama ir su nekilnojamojo turto ekspertais, teisininkais“, – apie tolesnius žingsnius kalbėjo T. Jonauskis. „Akivaizdu, šiuo metu turgaus galimybės neišnaudotos. Įmonė turi nemažai sklypų, kuriuose būtų galima ką nors statyti. Naujų objektų galėtų atsirasti ir aplinkiniuose neužstatytuose sklypuose. Senojo turgaus kvartalas sudaro beveik 20 proc. senamiesčio.

Tad tai, kaip keisis, transformuosis ši teritorija, turės didelę įtaką ir visam Klaipėdos senamiesčiui“, – laukiančius iššūkius įvardijo J. Muliuolytė.

Emaliuoto plieno kaupyklos pagamintos iš specialios rūšies plieno lakštų, dengtų stiklo emale. Šias kaupyklas ateityje galima paaukštinti arba išmontavus perkelti į kitą vietą.

UAB „Agromerz“ Nemuno g. 73, LT-36151 Panevėžys El. paštas info@agromerz.lt

Žilvinas Velykis Tel. +370 685 51 326 El. paštas zilvinas@agromerz.lt

Naudojimo sritys: •Rezervuarai vandens valymo įrenginiams (aerotankai aeracijos procesui) •Pramoninių nuotekų rezervuarai •Anaerobinio pūdymo ir biodujų rezervuarai •Vandens apdorojimo rezervuarai •Birių medžiagų laikymo rezervuarai •Maisto atliekų tvarkymo talpyklos •Alaus daryklų ir gėrimų atliekų talpyklos •Vandens talpyklos 71 •Žuvų talpyklos •Priešgaisriniai vandens rezervuarai

R

R

Gera kokybė atsveria mažiausios kainos kriterijų Sėkmės formulė statybose nesunkiai nuspėjama – tai tinkamai parinktos medžiagos ir profesionaliai atliktas darbas. Nors iš pažiūros medžiagos būna panašios, kokybė gali skirtis kardinaliai. Tad pravartu priminti, kad kokybės nereikia tikėtis perkant mažai žinomus ir pigius gaminius.

Priminti reikia ir patyrusiems specialistams – darbas neturi būti atliekamas atsainiai.

Beveik neįgeria vandens Montažinės putos „Makroflex“ – gerai žinomos bemaž kiekvienam statybininkui ir langų montuotojui. Šie, rinkdamiesi putas ertmėms sandarinti, vertina kelis parametrus: medžiagos išeigą, sukibimą su paviršiumi, stingimo laiką. Be abejo, ir kainą.

Tačiau specialistai pataria atsižvelgti į kitas ypatybes, kurios atsveria mažiausios kainos kriterijų ir garantuoja kokybišką darbų atlikimą.

Vienas tokių – vandens įgeriamumas. Ši ypatybė labai svarbi kalbant apie patikimą ertmių sandarinimą ir ilgaamžiškumą. Poliuretano putų vandens įgeriamumas tikrinamas palyginti paprastu bandymu. Apsauginė sustingusių putų mėginio plėvelė nupjaunama, ir tas mėginys atviromis poromis nardinamas į vandenį. Kai medžiaga vandenyje išbūna tam tikrą laiką, matuojama, kiek ji yra įgėrusi vandens.

Naujosios „Makroflex Premium“ serijos poliuretano putos atlikus bandymą buvo įgėrusios vos 0,2 proc. drėgmės. O kai kurių kitų putų įmirkis siekė ir 1 proc. Vadinasi, izoliacinės tokių putų šilumos ir garso ypatybės bus kur kas menkesnės palyginti su putų, beveik neįgeriančių drėgmės.

Putų, įgėrusių 5 proc. drėgmės, izoliacinės šilumos ir garso ypatybės suprastėja per pusę. Įmirkusios putos veikiamos šalčio ima plyšinėti. Atsiranda tarpų, pro kuriuos į patalpų vidų skverbiasi šaltis.

Ekologija – ne paskutinėje vietoje Kaip ir visų sričių produktai, statybos gaminiai nuolat tobulinami.

Vartotojų reikalavimai gaminių kokybei tampa tikslesni. Formuojasi ir tausojamas žmonių požiūris į aplinką bei sveiką gyvenimo būdą. Todėl šiandienės statybinės medžiagos savo kokybe, nekenksmingumu aplinkai ir vartotojų sveikatai nė iš tolo neprilygsta toms, kurios buvo naudojamos prieš 20–30 metų.

72

„Makroflex“ statybinėse putose dujų mišiniai jau bemaž dešimtmetį pakeisti naujais ozono sluoksnį tausojančiais ir vandenilinių chloro bei fluoro junginių neturinčiais mišiniais. „Makroflex“ pradėjo šiuos dujų mišinius naudoti ne tik dėl aplinką tausojančių ypatybių, bet ir tam, kad putos tolygiai skleistųsi, o jų plėtimąsi būtų įmanoma kontroliuoti. Čia reikėtų paminėti dar vieną svarbų aspektą – geometrinių parametrų stabilumą. Sustingusios putos turi išlaikyti stabilią tūrio apimtį, nesitraukti ir nesiplėsti. Jeigu jos ima plėstis, gali įlinkti langų rėmai, durų staktos. O jeigu traukiasi, atsiveria plyšių tarp sienos ir putų arba tarp rėmo ir putų.

Montažinių putų plėtimosi slėgį montuotojai dažnai tapatina su tūrio padidėjimu. Tačiau tai yra skirtingi veiksniai. Kai putų plėtimosi slėgis yra didelis, gali įlinkti langų ar durų rėmai. Dėl to naudodami kai kurias putas montuotojai dėl atsargumo įsprausdavo skersinius. „Makroflex Premium“ produktų plėtimosi slėgis yra itin mažas, todėl nereikia bijoti, kad bus sugadinta langų ar durų stakta.

Klaidų vis dar pasitaiko Nors statybinių putų kokybė vis gerėja ir gamintojai nuolat moko, kaip jas naudoti, montuotojai metų metais kartoja tas pačias klaidas. Negana to – dar žeria kaltinimų gamintojams neva dėl prastos putų kokybės.

Kad darbas vyktų sklandžiau ir būtų gautas pageidaujamas rezultatas, pateikiame kai kurias tipiškas klaidas bei patarimus, kaip jų išvengti.

Per maža drėgmė. Kad rezultatas nenuviltų, naudojant vieno komponento poliuretano putas turi būti atitinkamas santykinis oro drėgnumas. Esant per aukštai (daugiau kaip +25ºC) arba per žemai (žemiau 0ºC) oro temperatūrai, santykinis drėgnumas būna per mažas, tad putas, purškiamas iš balionėlio, rei-

kia drėkinti vandeniu. Dėl drėgmės trūkumo struktūra būna nevientisa, trapi ir stikliška, o džiūvimo laikas gerokai pailgėja.

Per didelė drėgmė. Tačiau problemų gali kilti ir dėl per didelės drėgmės. Jei vandens pilama per daug arba dengiamas įmirkęs paviršius, putų struktūra gali suirti, arba putos gali blogai sukibti su paviršiumi. Tokiomis sąlygomis montažinės putos dažnai susitraukia, sandarinimo siūlėse atverdamos plyšių. Žema oro temperatūra. Esant žemesnei nei 0ºC temperatūrai, oro drėgmė smarkiai sumažėja. Todėl kyla minėtų problemų: putų struktūra lieka nevientisa, trapi ir stikliška, mažas efektyvumas, ilgas džiūvimo laikas. Nors ant žieminių putų pakuotės ir būna nurodyta, kad jas galima naudoti esant neigiamai temperatūrai, tam, kad rezultatas būtų geras, prieš naudojant kurį laiką putas vertėtų palaikyti šiltoje patalpoje. Klaidinga manyti, kad žiemines putas galima išimti iš automobilio, stovėjusio lauke per naktį, bagažinės ir pradėti naudoti.

Blogiausiu atveju iš pistoleto ištekės tik šiek tiek tąsių klijų.

Kita galima blogybė – antrinis plėtimasis. Šaltyje panaudotos putos greitai pasidengia plėvele. Esant drėgmės trūkumui plėvele pasidengusi putų masė nesiformuoja.

Laikui bėgant plėvelė įtrūksta, ir į putas patekusi drėgmė atnaujina medžiagos plėtimosi procesą. Šitaip paskatintas antrinis putų plėtimasis gali sugadinti langų rėmus, palanges, durų staktas.

Nepakankamas suplakimas.

Kad vieno komponento poliuretano putos būtų išpurkštos iš balionėlio ir susidarytų tinkama struktūra, reikia propelanto dujų. Todėl labai svarbu, kad dujos ir poliuretaninis komponentas balionėlyje gerai būtų sumaišyti. Kuo smarkiau ir ilgiau balionėlis kratomas, tuo geresnis rezultatas. Paprastai tam pakanka 15–20 sekundžių. Jei kratoma per mažai, putų struktūra būna nevientisa, ir putų paviršiuje galima pastebėti klijingą masę. Rezultatas – mažesnis efektyvumas, negu tikėtasi.

Nenuvalytas paviršius. Labai dažnai daroma klaida – nenuvalomas paviršius, ant kurio bus purškiamos putos. Prie dulkėmis pasidengusio paviršiaus ką nors priklijuoti sunkiai įmanoma. Lygiai taip pat ir naudojant montažines putas – nuvalius paviršių būtų užtikrintas patikimas rezultatas. Prie šiek tiek drėgno ir nuvalyto paviršiaus visos statybinės putos prilimpa puikiai.

Per stipriai įgeriantys ir sausi paviršiai. Jeigu santykinis oro drėgnumas yra per mažas, putos gali sukristi arba blogai sukibti su paviršiumi.

Netinkamas purškimas. Purškiant putas per dideliu slėgiu, nors purškiama pro vamzdelį ar naudojant pistoletą, susidaro didelių dujų burbulų. Dėl to struktūra tampa nevientisa, ir putos be reikalo eikvojamos.

Purškiant pro vamzdelį, patartina suformuoti maždaug nykščio storumo putų juostą. Naudojant pistoletą išeinančios putų juostos skersmenį reguliuoti yra lengviau.

Užpildant siūles reikia atsižvelgti į tai, kad putų tūris padidėja 1,5–2 kartus. Per mažai besiplečiančios putos nesudaro tvirtos atraminės struktūros. Užpildant platesnę siūlę, putas reikia purkšti pistoleto antgalį judinant į dešinę ir į kairę, taip su-

darant vis naujus putų sluoksnius.

Norint poliuretano putomis užpildyti vertikalias siūles, visada reikia purkšti iš apačios į viršų. Tuomet purškiamos putos turi pakankamą atraminį paviršių, jos neišlenda iš siūlės, nenuslenka žemyn, puikiai sukimba su paviršiumi, purškiamų putų kiekį galima reguliuoti.

Užpildant ertmes reikia turėti omenyje, kad storiausias senesnių vieno komponento putų sluoksnis yra apie 5 centimetrų. Dėl šios priežasties ertmes anksčiau reikėdavo užpildyti sluoksniais palaukiant, kol prieš tai buvęs sluoksnis sukietės.

Purškiant naujoviškas „Makroflex Premium“ putas, kurios kietėdamos geriau sunaudoja ore esančią drėgmę, sluoksnis būna daug storesnis. „Makroflex Premium“ putos išsaugo gerą struktūrą ir mechanines ypatybes net ekstremaliomis sąlygomis.

Pavyzdžiui, jomis galima užpildyti ir didesnes nei 5 centimetrų pločio siūles. Putos gerai susiformuoja net ir esant žemai temperatūrai, ir nereikia baimintis, kad struktūra suirs arba taps trapi.

Parengė Žydrūnas Bielskis, „Henkel Balti OU“ techninis konsultantas

73

R 2013 Nr. 10 jaukus namas

Kodėl rudas vanduo Lietuvoje – vis dar norma?

2014–2020 metų Europos Sąjungos (ES) struktūrinės paramos naudojimo laikotarpiu daugelis Lietuvos vandens tiekėjų įmonių rengiasi imtis seniai atidėliotų darbų: 2012 metų pabaigoje Vyriausybei patvirtinus Nacionalinę pažangos programą, į prioritetinės finansuoti veiklos sąrašą pagaliau pateko geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros renovacija bei geriamojo vandens gerinimo įrenginių statyba ir renovacija.

Kaip tik pastaroji eilutė itin aktuali bendrovei „Raseinių vandenys“, kurios stalčiuose jau kelerius metus finansavimo laukia vandens gerinimo projektai. Vieni jų skirti esamų įrenginių rekonstrukcijai, kiti – naujų statybai. „Geros kokybės geriamojo vandens tiekimas vartotojams yra svarbiausias mūsų įmonės uždavinys“, – pabrėžė bendrovės vyriausiasis inžinierius Algirdas Kumpikevičius. Šiuo metu vandens gerinimo įrenginius turi pusė iš 46 eksploatuojamų „Raseinių vandenų“ rajono vandenviečių, tiksliau – 24-ios. Bendrovė vykdo geriamojo vandens programinę priežiūrą – tiria vandens saugos ir kokybės rodiklius, jie nustatomi ir registruojami akredituotose laboratorijose. 2012 metais ištirta 430 geriamojo vandens mėginių, iš viso ištirtos 1057 analitės. Beveik visos Raseinių rajono gyvenvietės vargsta dėl per didelio geležies kiekio vandenyje. Nors higienos specialistai tvirtina, kad geležies perteklius vandenyje sveikatai nekenkia, vartotojai nepaguodžiami: rudą vandenį nemalonu gerti, niekas nesidžiaugia ir skalbdamas jame drabužius. Tiesa, geležis yra nesudėtingai iš vandens pašalinamas elementas, tad kol bendrovė „Raseinių vandenys“ ieško vandens gerinimo projektų finansavimo galimybių, rajono gyventojus atakuoja privačios, individualius vandens valymo filtrus siūlančios įmonės. „Žmonės leidžia savo pinigus, pasitaiko, kad būna ir apgaunami“, – apgailestavo A. Kumpikevičius.

74

12-oje vandenviečių įmonė vandens gerinimo įrenginius įdiegė pagelbėjus rajono savivaldybei, paėmusiai šiam tikslui paskolą. Bet daugiau tokios pagalbos iš savivaldybės „Raseinių vandenys“ nesitiki, pripažino A. Kumpikevičius. Tad su Aplinkos ministerijos leidimu parengti projektai ir jau net pirkimo dokumentai Ariogalos, Viduklės, Girkalnio vandens gerinimo įrenginiams rekonstruoti arba statyti pakibo nežinomybėje.

Viltys, kad planai virs kūnu naujuoju ES lėšų programavimo laikotarpiu, prieš kelias savaites susvyravo – iš tos pačios ministerijos atėjo žinia, kad parama geriamojo vandens gerinimo įrenginių statybai bei renovacijai nebus skiriama, jei vandenyje viršijami tik indikatoriniai rodikliai: amonis, bendroji organinė anglis, permanganatas, vandenilio jonų koncentracija (PH), aliuminis, chloridas, bendroji geležis, manganas ir kt.

50 proc. dotacijos gali tikėtis tik rajonai, kurie turi problemų ir dėl cheminės bei mikrobiologinės taršos. Paramą geriamojo vandens gerinimo įrenginiams statyti ar rekonstruoti esant cheminei ir mikrobiologinei taršai buvo galima gauti ir 2007–2013 metais, tuo pasinaudojo keli šalies regionai. Beje, dotacijos siekiančios gyvenvietės turi turėti ne mažiau kaip 200 gyventojų, o investicija neturi viršyti 500 litų vienam žmogui.

ALBA G1

Autorius: Artur Wójciak

Bendrovės „Raseinių vandenys“ specialistai dar nelaidoja vilčių išspręsti svarbią problemą – tai, kad ji aktuali ne vienam šalies regionui, leidžia tikėtis, jog Vyriausybė pasirūpins rasti kitų finansavimo šaltinių.

Aktuali Žemaitijoje ir vandens tiekimo bei nuotekų tinklų renovacija, ir naujų statyba – šios rūšies projektus rengiamasi įgyvendinti ir 2014– 2020 metais. Atskira problema yra paviršinių nuotekų tvarkymas, kuris yra įtrauktas į rajono vandentvarkos plėtros planus, bet neišjuda dėl teisinių niuansų. „Paviršinių nuotekų tinklų naudotoja yra rajono savivaldybė, bet tinklų būklė yra tokia, kad jie net nurašyti. „Raseinių vandenys“ lauktų, kad paviršinių nuotekų tvarkymo rūpesčiai būtų perduoti jiems, kaip ir numatyta įstatymuose, bet savivaldybė tiesiog neturi ką perduoti – tinklas yra, bet jo negalima užfiksuoti, – komentavo bendrovės vyriausiasis inžinierius A. Kumpikevičius. – O tvarkyti tikrai yra ką: neturime paviršinių nuotekų valymo įrenginių, per liūtis kai kurios vietos patvinsta, o kai kur tiesiog nėra nuotekų šulinių dangčių.“ Vis dėlto galimybių studiją šioms problemoms spręsti Raseinių rajonas jau turi. Specialistų skaičiavimu, paviršinių nuotekų tinklo tvarkyba kainuos 32 mln. litų be pridėtinės vertės mokesčio. Tai dar vienas prioritetinis ateinančio europinių lėšų naudojimo periodo darbas.

Raseinių miesto vandens gerinimo įrenginiai.

Namo aprašymas Namas su gyvenamąja palėpe, be rūsio, su vienviečiu garažu, skirtas 4–5 asmenų šeimai. Pirmame aukšte yra dienos zona: svetainė su valgomuoju, patogi virtuvė, tualetas ir didelė katilinė. Palėpėje suprojektuota poilsio zona.

Tai trys kambariai, miegamasis ir erdvi vonia. Klasikinis, ergonomiškas, erdvus ir labai elegantiškas namas.

Technologija Namas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas skarda arba čerpėmis. Vidiniai laiptai mediniai. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku ir medžiu.

Preliminari statybos kaina Lt *:

Namas be vidaus apdailos

420 200

Vidaus įranga

42 000

Visa kaina be PVM

462 200

Ūkio būdu

290 000

* Namas be apdailos:

Vidaus įranga: Visa kaina: Ūkio būdu:

nedažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name ir terasoje, nepaklota grindų danga, neįrengti vidiniai laiptai į mansardą ir nėra vidaus įrangos. elektros laidai, santechnikos vamzdžiai, vonios, kriauklės ir kita. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statant su rangovu. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statybas organizuojant pačiam.

Naudingas plotas.......................................... 132,19 m² Bendras plotas .................................................. 221,94 m² Garažas .......................................................................17,71 m² Katilinė .......................................................................10,30 m² Užstatymo plotas ............................................ 131,94 m² Statinio aukštis ......................................................... 8,49 m Stogo nuolydis ................................................................. 38° Pirmas aukštas ...................................................94,83 m² 1. Tambūras ................................................................5,06 m² 2. Holas .........................................................................8,89 m² 3. Virtuvė ......................................................................9,64 m² 4. Sandėliukas ..........................................................1,49 m² 5. Bendras kambarys, valgomasis .............35,96 m² 6. Tualetas ...................................................................2,96 m² 7. Skalbykla, drabužinė .......................................2,82 m² 8. Katilinė ..................................................................10,30 m² 9. Garažas .................................................................17,71 m² Pastogė ......................................................................65,37m² 1. Koridorius ...............................................................6,86 m² 2. Miegamasis ........................................................15,34 m² 3. Kambarys ............................................................12,32 m² 4. Kambarys ............................................................12,59 m² 5. Kambarys ...............................................................7,85 m² 6. Vonia ......................................................................10,41 m²

PROJEKTO PARTNERIS

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

75

jaukus namas

2013 Nr. 10

E1 A

Autorius: Artur Wójciak

Namo aprašymas Namas su gyvenamąja palėpe, be rūsio, skirtas 3–4 asmenų šeimai. Pirmame aukšte yra virtuvė, svetainė su valgomuoju ir kambarys. Taip pat čia yra didelė katilinė ir tualetas. Svetainėje suprojektuotas židinys. Palėpėje yra trys miegamieji, vonios kambarys. Patogus ir aiškus patalpų planavimas – tai visų „Economic“ kolekcijai priklausančių namų bruožas. Namas klasikinis su dvišlaičiu stogu, fasado apdaila kombinuota, panaudotos medžiagos gražiai suderintos tarpusavyje. Namas labai elegantiškas. Yra kitas šio projekto variantas – E1 B. Technologija Namas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas čerpėmis arba skarda. Vidiniai laiptai mediniai. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku ir medžiu.

Preliminari statybos kaina Lt *:

Namas be vidaus apdailos

266 300

Vidaus įranga

26 600

Visa kaina be PVM

292 900

Ūkio būdu

183 800

* Namas be apdailos:

Vidaus įranga: Visa kaina: Ūkio būdu:

nedažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name ir terasoje, nepaklota grindų danga, neįrengti vidiniai laiptai į mansardą ir nėra vidaus įrangos. elektros laidai, santechnikos vamzdžiai, vonios, kriauklės ir kita. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statant su rangovu. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statybas organizuojant pačiam.

Naudingas plotas.......................................... 101,12 m² Katilinė .........................................................................7,64 m² Bendras plotas ...................................................133,60 m² Užstatymo plotas ............................................... 83,27 m² Statinio aukštis ......................................................... 8,30 m Stogo nuolydis ................................................................ 42° Pirmas aukštas................................................... 65,10 m² 1. Tambūras ...............................................................2,06 m² 2. Holas ......................................................................10,19 m² 3. Virtuvė .....................................................................7,60 m² 4. Bendras kambarys, valgomasis .............25,74 m² 5. Kabinetas ...............................................................9,87 m² 6. Tualetas ...................................................................2,00 m² 7. Katilinė .....................................................................7,64 m² Pastogė ....................................................................43,66 m² 1. Koridorius ..............................................................5,37 m² 2. Miegamasis .......................................................13,81 m² 3. Miegamasis ..........................................................9,34 m² 4. Miegamasis ..........................................................8,05 m² 6. Vonia .........................................................................7,09 m²

PROJEKTO PARTNERIS

76

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263