Statyba ir architektūra (2013/4)

Kaina 8,60 Lt

2013/4

Trapūs savivaldos planai Chaotiškas užmiesčių paveikslas Toyo Ito: architektūra be sienų

Žvilgsnis į miestą – žvilgsnis į save

2012 Nr. 12 i STATYBA IR ARCHITEKT的RA i metai trumpai

turinys 2013 Nr. 4

2013 Nr. 4 redakcijos skiltis

Kaunas – atviras miestas, širdyje jaunas, žinomas, mylimas, progresyvus… Tai nuotrupos iš prieš kelerius metus Kauno miesto savivaldybės administracijos rengto konkurso miesto prekės ženklui ir šūkiui sukurti. Tikslas buvo ambicingas – sukurti ir palaikyti patrauklaus miesto įvaizdį, palankų turizmui ir verslui plėtoti, išryškinantį miesto išskirtinumą ir, žinoma, didinantį jo konkurencingumą.

STAT Y BA tema 4

Žvilgsnis į miestą – žvilgsnis į save

situacija 10

Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“

iš arčiau 22

Redakcijos adresas Ukmergės g. 222 LT-07129 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt

Trapūs savivaldos planai

urbanistika

Ant svarstyklių – išlaidos ir nauda

situacija 28

Chaotiškas užmiesčių paveikslas

žvilgsnis 34

Kur rinksimės?

renovacija 36 Savivaldybės – prie starto linijos

žvilgsnis 46 Viešųjų erdvių potencialas

ARCHITEKTŪRA projektai 56 NT rinkos viltys nukeliamos kitiems metams

pasaulis 59 Architektūra be sienų

paveldas 67 Paramos kaina

konkursas 72 Pilką foną paįvairino kitomis spalvomis

Žurnalas „Statyba ir architektūra“

Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; dr. doc. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; Pranas Rimvydas Pranaitis, Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomasis direktorius; doc. dr. Žymantas Rudžionis, KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Adakras Šeštakauskas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas.

Bendrovės direktorė Jūratė Babickienė Redaktoriai: Darius Babickas, Rusnė Marčėnaitė Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Jurgita Volungevičiūtė Reklamos skyrius Tel. 370 5 246 1518 Darius Baužys Lina Krasauskienė Liudmila Michalkevičienė Prenumeratos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Milda Vyšniauskaitė Vyr. finansininkė Violeta Darulytė © „Statyba ir architektūra“, 2013 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą.

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Spausdino UAB „BALTO print“ Tiražas 4000 egz.

Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

Bet kuo baigėsi tas konkursas, turbūt nežino ne tik dauguma kauniečių, bet ir miesto tarybos narių. Savivaldybės interneto svetainės joks šūkis nepuošia, „Lietuvos ryto“ sirgaliai per varžybas su „Žalgiriu“ skanduoja tikrai ne šio konkurso dalyvių sukurtus šūkius, o kauniečiai savo garbę gina irgi ne miesto tarybos aprobuotais tekstais. Trumpai tariant – šis įvaizdžio kūrimo bandymas atsidūrė ten pat, kur ir prieš penkerius metus sukurta „Drąsios Lietuvos“ koncepcija – idėjų šiukšlyne.

Tai nereiškia, kad bandymai ieškoti savo krašto, miesto ar gatvės išskirtinumo yra neprasmingi. Jie tik parodo, kad tai – tikrai sudėtinga užduotis, kuri turbūt gali gimti ministerijose ar viešųjų ryšių agentūrose, bet patikrinama visada gatvėje. O miesto veidas pro Vilniaus savivaldybės daugiaaukščio ir troleibuso langus atrodo skirtingai.

Miesto tapatybės neįmanoma sukurti dirbtinai, o jei ir pavyks, geriausiu atveju ji sudomins autobusą turistų iš Kinijos, kalbėjo šio žurnalo numerio pašnekovai. Bet ir iš aukščiau nuleistas įvaizdis tikrai gali kurti tautos savivertę, išsaugoti savo kraštui čia gimusiuosius – jei tik bus paremtas visuotinai pripažįstamomis stipriosiomis miesto ypatybėmis.

Sudėtinga užduotis laukia ir pagrindines miestų viešąsias erdves pastaraisiais metais uoliai tvarkančių savivaldybių. Specialistai linkėtų, kad viešosios erdvės modernėtų, išties telktų miestų bendruomenes, bet akivaizdu – rekonstruojant sugadinti viešosios erdvės aurą lengviau, negu ją sukurti. Vien aikštės išgrindimas trinkelėmis ar modernaus apšvietimo skvere įrengimas negarantuoja, kad viešoji erdvė funkcionuos sėkmingai. Miesto veidas yra ne pačios erdvės, o miestiečių veikla, kuri skleidžiasi tose erdvėse, pabrėžia straipsnio apie viešųjų erdvių veidą autorė.

ISSN 0131-9183

Daugelis savivaldybių yra gana atviros miestiečių iniciatyvoms, todėl aktyvūs gyventojai turi galimybę bent minimaliai tvarkyti erdves pagal savo poreikius: įrengti pakylą riedlentininkams, šachmatų staliukus arba kokius kitus elementus laisvalaikio pramogoms. Tačiau suvokimas, kad planuojant viešosios erdvės rekonstrukciją miestiečiams turi būti užtikrinamas grįžtamasis ryšys, dar nėra miesto planavimo praktikos dalis.

tema 2013 Nr. Nr. 44 tema 2013

2013 Nr. 4 tema

Žvilgsnis į miestą – žvilgsnis į save Ar miestų tapatybė turi teisę keistis drauge su gyventojų tapatybe?

Inga LUKŠYTĖ

Lietuvos gyventojų migraciją jei ne į užsienį, tai bent į Vilnių specialistai sieja ne tik su finansinėmis problemomis. Žmonės kartais tiesiog ieško įdomesnio, spalvingesnio gyvenimo, nes nori daugiau nei pasimatymų su kaimynais gyvybingiausioje, anot vieno urbanisto, kai kurių šalies miestelių vietoje – dėvėtų drabužių turgelyje. Įvaizdžio modeliavimo priemonės Miestai apmiršta, nes kartais neatsiranda kas primintų, kad kurti ir puoselėti savitą miesto veidą yra ne mažiau svarbu negu rasti pinigų kelio duobei užlopyti. Pasididžiavimas savo miesto išskirtinumu – vienas motyvų, verčiančių jaunimą atkakliau ieškoti galimybių likti prie savo šaknų. Beje, specialistai pabrėžia, kad kuo miestas mažesnis, tuo lengviau atskleisti jo tapatumą.

Tapatumo sąvoka iki šiol laikoma literatūrine. O ir pats miesto tapatumas neretai siejamas tik su jo istorija, paveldo išsaugojimu ir papročių puoselėjimu, pamirštant šių dienų realijas. Tuomet kyla įvairių priešpriešų: politikų ir verslininkų, architektų ir paveldosaugininkų, aplinkosaugininkų ir miestelių bendruomenių.

tema

Pasak architekto, studijos „Aketuri architektai“ vadovo Luko Rekevičiaus, miesto tapatumas gali būti nusakomas suskaidant šią sąvoką į tris pagrindines grupes. Tai – gamtos sukurti tapatumo ženklai, tokie kaip reljefas, vandenys, augmenija; socialiniai bei kultūriniai tapatumo ženklai – vyraujamas verslas, gyventojų tautybė ir rasė, išsilavinimas, viešasis saugumas, valdžios forma; galiausiai – žmogaus sukurti tapatumo ženklai, pavyzdžiui, urbanistika, architektūra, viešosios erdvės. Pastarasis sluoksnis yra dinamiškas, nuolat atsinaujinantis, besikeičiantis kartu su jį kuriančiais žmonėmis.

Miestas gali būti niekuo neišsiskiriantis, bet įsikūręs labai gražioje vietoje. Tad gamtinė aplinka ir tampa jo išskirtinumu. Reljefas ir gamta keičiasi nedaug ir nedažnai, nors kai tai vyks-

G. Bartuškos nuotr.

tema 2013 Nr. 4

“

“

Lukas Rekevičius Architektas

Žmonių tapatybė pasikeitė, o miesto tapatybei keistis kartu neleidžiama, stengiamasi išlaikyti muziejinę formaline pamirkytą praėjusių amžių didybės nuotaiką. Aš siūlau adekvačiai ir XXI amžiaus priemonėmis reaguoti į besikeičiančią miesto žmonių tapatybę.

“

tumo dalys ir kaip jos viena kitą papildo, galima kryptingai planuoti vientisą bet kurio miesto urbanistinį, architektūrinį, ekonominį, kultūrinį, socialinį įvaizdžio modelį, kuris būtinas siekiant pritraukti turistų, akcentuoti miesto ar teritorijos išskirtinumą, darniai plėtrai“, – įsitikinęs L. Rekevičius.

Ką siūlo istorija 2012 metais Lietuvos marketingo asociacijos (LiMA) atliktas tyrimas parodė, kad Jonava iki šiol siejama su chemijos pramone, o Panevėžys – su nusikaltėlių gaujomis. Vis dėlto, pasak L. Rekevičiaus, vieną dieną nuspręs-

ABEJOTINOS VERTYBĖS G. Bartuškos nuotr.

Įspūdis apie miestus formuojasi sunkiai artikuliuojamų kūniškų ir emocinių kasdienių patirčių pagrindu. Mes su džiaugsmu prisimename miestus, kuriuose patogu vaikščioti, ilsėtis ir dirbti, kurių viešosiose erdvėse yra įdomių elementų, miestus, kurių gyventojai yra malonūs. Į tokius norisi grįžti.

ti, kad Lietuva taps, pavyzdžiui, drąsia šalimi, neužtenka – toks įvaizdis būtų dirbtinis. „Miesto įvaizdis turi gimti paremtas tapatybe ir stipriosiomis ypatybėmis. Įvaizdžio neįmanoma sukurti dirbtinai, o jei ir pavyks, geriausiu atveju jis sudomins autobusą turistų iš Kinijos“, – komentavo architektas. Tačiau miesto įvaizdis pats savaime signalizuoja apie dirbtinumą.

Kas kita, pašnekovo teigimu – miesto pasakojimai (naratyvai). Jie – miesto kultūrinio tapatumo sluoksnio dalis, kurią galima išryškinti ir plėtoti net tada, kai jokio kito išskirtinumo nėra.

Galbūt miestelis yra senas žydų bendruomenės centras, galbūt – Napoleono laikų karo stovykla, gal jis garsus namine degtine ar kontrabandininkais,

o gal tuo, kad iš jo emigravo 80 proc. gyventojų, arba tai tiesiog yra nuobodžiausias pasaulyje miestelis. Viskas, anot L. Rekevičiaus, verta pasakojimo.

Nedideliuose miesteliuose įspūdingos architektūros nėra, tačiau yra kaimo trobų, kurios galbūt ne mažiau vertingos, ir gamtinė aplinka, ir galbūt seni istoriniai įvykiai – to pakanka, kad miestelio tapatybė būtų stiprinama ir puoselėjama.

Ašis – bendruomenė Labiausiai keičiasi nuo žmogaus priklausančios tapatybės dalys – architektūrinė bei urbanistinė aplinka ir sociokultūrinis kontekstas. Kas atsitinka, kai taikomi labai griežti riboji-

mai architektūrinės bei urbanistinės aplinkos plėtrai? Kai senamiesčių ar miestelių struktūra ir architektūra saugoma pamirštant, kad čia nebegyvena tie žmonės, kurie tuos miestus pastatė?

Pavyzdžiui, Neringą siekiama palikti žvejų gyvenviete, nors daugelis Neringos gyventojų šiandien dirba Klaipėdoje, naudojasi elektroniniu paštu, turi verslą. „Žmonės jau nebėra žvejai, ir juos traukia ne žvejų kaimelis, o unikali gamtinė aplinka ir paslaugos, kurias jie gali gauti, – neabejoja L. Rekevičius. – Taigi gana stiprus miesto tapatumas nuodijamas, nes stengiamasi jį padaryti dirbtinį. Žmonių tapatybė pasikeitė, o miesto tapatybei keistis kartu neleidžiama, stengiamasi išlaikyti muziejinę formaline pamirkytą praėjusių amžių didybės nuotaiką.

Aš siūlau adekvačiai ir XXI amžiaus priemonėmis reaguoti į besikeičiančią miesto žmonių tapatybę.“

Praktikoje – retenybė Miesto antropologė, tarpdisciplininės miesto studijų ir kūrybinių iniciatyvų platformos „Laimikis.lt“ kūrėja, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Kūrybos verslo komunikacijos katedros doc. dr. Jekaterina Lavrinec pritaria L. Rekevičiaus nuomonei: kuriant miesto įvaizdį pirmiausia identifikuojamas jau turimas

NAUJOKAI MIESTE

Dr. Dangiras Mačiulis Istorikas, Lietuvos istorijos instituto XX amžiaus istorijos skyriaus mokslo darbuotojas, Vilnius

Abejočiau miesto, kaip urbanistinio darinio siaurąja prasme, galia turėti tapatybę ir manyčiau, kad pirmiausia derėtų kalbėti apie miesto gyventojų tapatybę ar tapatybes. Klausimą, kokia, pavyzdžiui, šiandien yra vilnietiška ar šiaulietiška tapatybė ir kokie jos skirtumai, perleisčiau sociologams, nors turiu įtarimų, kad jiems būtų nelengva net ir atlikus tyrimus įvardyti aiškią tapatybių takoskyrą. Manau, konkrečiau galima kalbėti apie miestų įvaizdžius – buvusius, esamus ir kuriamus.

Pavyzdžiui, atsigręžę į sovietmetį rasime nepaprastai kryptingai, beveik

Doc. dr. Jekaterina Lavrinec Miesto antropologė

“

ta, jų įtaka būna didžiulė. Pavyzdžiui, kai pastačius Kauno hidroelektrinę vanduo užliejo Nemuno slėnį, buvo iškeldinti užlietų kaimų gyventojai, pasikeitė žmonių įpročiai, o šiandien Kauno marios traukia būrius poilsiautojų.

Socialinis ir kultūrinis kontekstas, anot L. Rekevičiaus, mažiausiai matomas, bet labiausiai kinta. Pavyzdžiui, miestų ar miestelių gyventojai, kurie visuomenėje jaučiasi saugiai, stato žemesnes tvoras. Jei mieste pirmiausia į akis krinta aukštos tvoros, vadinasi, žmonės nesijaučia saugūs.

Architektas Tomas Grunskis yra rašęs apie diktato architektūrą. Jis teigė, kad miestas geriausiai atspindi jį kūrusią visuomenę. Pavyzdžiui, diktato architektūrai būdingos aiškios ašys, vertikalūs dominuojami paminklai, ilgos alėjos. „Miestas yra sklandus, kai visi tapatumo ženklai dera tarpusavyje. Tik suprantant, kokios yra konkretaus miesto tapa-

2013 Nr. 4 tema

Robertas Kanys Fotografas, Kaunas

penkmetį iki 1986 metais paminėto jubiliejinio Šiaulių miesto 750-ojo gimtadienio kurtą Šiaulių kaip Saulės miesto įvaizdį. Šioje Saulės miesto vaizdinio kūrimo kampanijoje būta išties įdomių architektūrinių sprendimų: vieni buvo įgyvendinti, kiti liko popieriuje. Vieni virto miesto simboliais, o kitus jau spėta pamiršti.

Architektūra tokiais atvejais veikiausiai tampa išskirtiniu instrumentu, padedančiu miesto erdvėje įkūnyti pasirinktą vaizdinį. Iš viršaus peršamo

vaizdinio tvarumas priklauso nuo to, ar miestelėnai jį priims. Regis, ir šiandien oficialus Šiaulių miesto įvaizdis grindžiamas Saulės miesto idėja, tačiau neteko girdėti, kad kas nors sakytų: „Esu Saulės miesto žmogus.“ Kaip istorikas žvelgdamas į šiandien konstruojamus miestų įvaizdžius manau, kad jų kūrėjai kartais gerokai pervertina savo inžinerinius gebėjimus ir valingo sprendimo galią, bandydami sociumui pasiūlyti tai, kas neturi istorinio pamato ir yra abejotina vertybė patiems miestelėnams.

A t n a u j i n t a w w w . s a . l t. U ž s u k i t e !

Manau, nėra jokios miesto tapatybės, tai – fantazijos vaisius. Tu savo gimtąjį miestą įsivaizduoji arba ne. Sakoma, tikruoju miestiečiu tampama ne iš karto, tik trečioje kartoje, vadinasi, Lietuvoje ne tiek jau daug tikrųjų miesto gyventojų. O dabar ir jų beveik neliko, nes didelė dalis išvyko į kitus miestus ir viską pradėjo nuo nulio.

Kaunas, galima sakyti, savo kvapą jau išleido – per 23 metus išvyko apie 100 tūkst. gyventojų. Apskritai lietuviai į miestus aktyviausiai kėlėsi po 1918ųjų. Kaunas tuo metu tapo pirmuoju lietuvinamu miestu, ir jam neblogai sekėsi. Deja, likimas buvo nepalankus,

ir barbarai užvaldė ne tik Kauną, bet ir likusį kraštą. Padariniai – akivaizdūs.

Architektūra – visuomenę valdančio elito žaislas. Jos kokybė priklauso nuo to, kiek tas elitas sąmoningas ir kiek finansų tam paaukoja. Tarpukario valdantieji lygiavosi į Europos miestus, čia ir gimė Kauno, kaip lietuviškiausio miesto, aura. Sovietinis periodas – proletarinės estetikos laikotarpis ir pavyzdys. Tuomet Rusijos didmiesčiuose vyravusios mados buvo perkeltos ir į Lietuvą. Senoji architektūra, nors ir

apgriuvusi – išlaikyta, o naujoji kurta atsižvelgiant į tarpukario madas. Sovietinis periodas finišavo visiška ir galutine liaudies masių pergale, miesto kaip darinio nebeliko.

Kolūkio tipo gyvenviečių ir kolektyvinių sodų mišinys – toks šiuolaikinių statybų stilius.

tema 2013 Nr. 4

2013 Nr. 4 tema

V. Bečelio nuotr.

IŠSKIRTINUMO IŠSAUGOJIMAS Miestai yra savita visuomenės integracijos forma. Jų dydis ir forma kinta istoriškai ir priklauso nuo valstybės padėties, urbanistinių koncepcijų, miesto gyventojų sudėties, jų materialinio pajėgumo. Meninis mieste gyvenančių tautų, miesto savininkų skonis lemia jo individualumą ir skirtingumą nuo kitų. Miesto tapatybę formuoja jame gyvenantys žmonės, istorinės jų tarpusavio bendravimo ir sugyvenimo tradicijos, tų tradicijų tęstinumas moderniaisiais laikais.

Miesto išskirtinumo išsaugojimas yra būtinas globalėjančiame pasaulyje, nes įdomu yra tai, ko nėra kitur.

Ryškiausias Kėdainių išskirtinumo bruožas – daugiakultūriškumas. Nuo XVII amžiaus Kėdainiai buvo įvairių tautybių ir religinių konfesijų miestas. Čia stovėjo dvi evangelikų reformatų bažnyčios: vienoje jų pamaldos vykdavo lietuvių, o kitoje – lenkų ir škotų kalbomis, evangelikų liuteronų bažnyčia, rusų stačiatikių cerkvė, senoji Šv.

Jurgio katalikų bažnyčia, sinagoga.

Centrinėje miesto dalyje, prie pagrindinės Didžiosios pilies gatvės ir Didžiosios rinkos turgavietės, gyveno evangelikai reformatai, kairiojoje miesto pusėje, vadinamoje Užnevėžiu, aplink Šv. Jurgio bažnyčią, nuo seno gyveno katalikai, Jonušavoje – vokiečiai, aplink Knypavos aikštę – rusai, o aplink Senąją rinką – žydai. XVI–XVII amžiais Kėdainiai buvo vienas svarbiausių reformacijos centrų Lietuvoje, o nuo XVIII amžiaus garsėjo įtakingos ir religingos žydų bendruomenės dėka. Jos kvietimu mieste kurį laiką mokėsi ir to meto šviesuolis Vilniaus Gaonas Elijahu (Elijahu ben Solomon Zalman). XIX amžiuje Kėdainių žydų dėka miestiečiai pradėjo masiškai auginti agurkus, o tarpukariu – ir pomidorus. Sunaikinus žydų bendruomenę daržininkystės tradicijos nenutrūko, jas sėkmingai tęsė čia gyvenantys lietuviai.

XIX–XX amžiaus pirmojoje pusėje Kėdainiai iš aplinkinių rajonų išsiskyrė ir lenkų tautybės žmonių gausa. Garsiausias jų atstovas – 1911 metais Šeteniuose gimęs rašytojas, Nobelio premijos laureatas Czesławas Miłoszas.

Tapatybė – kintamas dalykas. Tai, kuo save laikė XVII amžiaus Kėdainių miesto gyventojas ir kuo save laikė XX amžiaus gyventojas, yra skirtingi dalykai. Iki pat XX amžiaus pradžios tautinei lietuvių tapatybei nebuvo reikšminga kalba. Svarbiausias veiksnys buvo religija ir gyvenimas Lietuvoje. Vyraujamą padėtį Lietuvoje užėmė katalikų tikėjimas, todėl lietuvių požiūris į kitatikius visada buvo atsargus, į juos žvelgta su nepasitikėjimu.

Pavyzdžiui, Kėdainiuose ir Šiaurės Lietuvoje gyvenusius lietuvius evangelikus reformatus katalikai vadindavo „bambizais“, jų nelaikė savais, nors jie ir kalbėjo lietuviškai.

Su dar didesniu atsargumu žvelgta į žydus – jų tradicijų neišmanymas ir nesupratimas sukūrė daug stereotipų. Šiuos neretai sustiprindavo dar ir katalikų dvasininkai. XX amžiaus ketvirto dešimtmečio pabaigoje, kaip prisimena senieji kėdainiškiai, tėvai jiems drausdavę eiti per žydų kvartalą, nes esą pagausią žydai.

Vokiečius, gyvenusius Kėdainiuose, žmonės gerbdavo, nes dauguma jų buvo gydytojai ir vaistininkai. Tačiau artimiau su jais nebendraudavo, laikydavosi per pagarbų atstumą. Evangelikų liuteronų bažnyčią mieste ir iki mūsų dienų kėdainiškiai vadina vokiečių „kirche“. Su lenkais situacija buvo kiek kitokia, nes lietuvius ir lenkus sieja ta pati katalikų religija. Todėl lietuviams Kėdainių krašte mokėti lenkų kalbą buvo įprastas dalykas. Net iki pat 1929 metų miesto katalikų bažnyčiose lietuvių kalba pamaldos nevyko.

Situacija pamažu keitėsi po 1926 metų prezidento Antano Smetonos organizuoto perversmo. Valdžia pradėjo griežčiau kontroliuoti lenkų mokyklas ir daugiau dėmesio skirti lietuvių kalbos mokymui. Po Antrojo pasaulinio karo, nors lenkiškai kalbančių žmonių Kėdainių krašte buvo gana daug, lenkiškų mokyklų sovietų valdžia steigti neleido. Taigi atsižvelgiant į tai, kad kalba yra pagrindinis tautinės tapatybės išsaugojimo veiksnys, galima daryti prielaidą, kad Kėdainių regione gyvenę lenkai, neturėdami galimybės mokytis gimtąja kalba, perėjo į kitas etnines grupes.

Audronė Pečiulytė Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė

Konfesiniai pokyčiai irgi susiję su tautiniais pokyčiais. Sovietų laikais, kai buvo diegiama priverstinė visuomenės ateizacija, gyventojų surašymo anketose nebuvo religijos grafos.

O 2001 metų surašymas parodė, kad Lietuvos visuomenė ir tautiniu (daugiau nei 83 proc. lietuvių), ir religiniu požiūriu yra gana vienalytė. Daugumą sudaro katalikai. Kėdainių regionas, senoji Lietuvos reformacijos sostinė, šiai tendencijai neatsispyrė.

Palyginti su katalikiškąja dauguma, protestantai čia sudaro tik menką dalį. Kėdainiai tampa vis vienalytiškesiu regionu, kur vyrauja lietuvių kultūra.

XXI amžiuje situacija labai greitai keičiasi, anapilin iškeliauja ta karta, kuri prisiminė greta lietuvių gyvenusius žydus, vokiečius, lenkus. Todėl reikia skubėti užfiksuoti nematerialųjį paveldą: pasakojimus, patarles, priežodžius, istorijas, ir išsaugoti materialųjį. Be aktyvios vietos bendruomenės veiklos panaudojant sukauptą medžiagą, tai bus tik muziejaus eksponatai, o restauruoti pastatai – tik gražios sienos. Istoriją kuria žmonės, todėl vienas svarbiausių muziejininkų, kultūros darbuotojų darbų – išsaugoti ir puoselėti savo miesto ar krašto išskirtinumą. Tačiau reikia gerai apgalvoti, kokį praeities paveldą mes iškeliame į pirmą vietą, ir nenueiti lengviausiu keliu, pavyzdžiui, Kėdainius pristatant kaip agurkų sostinę.

miesto potencialas, įsižiūrima į natūraliai susiklosčiusias tradicijas. „Miesto reprezentacija turi atitikti miesto gyventojų gyvenimo būdą, o ne konfliktuoti su juo. Jau egzistuojančios praktikos, pavyzdžiui, miestelyje vykdoma prekyba turgelyje, yra savotiškas stuburas, aplink kurį galima plėtoti kitas veiklas ir pamažu apauginti kūrybinėmis veiklomis. Tik netoliaregiškos miesto valdžios veiksmai gali panaikinti šį galingą miestelio gyvybingumą palaikantį išteklių. Juk žvelgiant iš miestų strategų perspektyvos, turgus atrodo veikiau kaip netvarkos ir chaotiškų ekonominių santykių vieta. Miesto įvaizdis ir neturi būti sterilus, blizgantis: jo patrauklumą lemia lokalių praktikų – jo gyventojų veiklos ir gyvenimo būdo – savitumas“, – komentavo J. Lavrinec.

Miesto įvaizdis, anot VGTU dėstytojos, neretai tapatinamas su išskirtine architektūra – atpažįstami architektūriniai objektai tampa miesto simboliais. Bet jų nepakanka siekiant sukurti patrauklaus ir gyvybingo miesto įvaizdį. „Prieš porą metų teko bendradarbiauti su Škotijos miestelio Sterlingo savivaldybe, verslo atstovais ir miesto bendruomene – aptarėme jų miesto įvaizdžio kūrimo klausimus. Šiame regione populiarus turistavimo būdas yra toks: turistai siekia apkeliauti kuo daugiau Škotijos miestelių, trumpai apžiūrėti senovines pilis ir pasigrožėti miesto apylinkėmis, bet neužsilikti miesto centre. Netgi įspūdinga senovinė pilis negarantuoja turistų investicijos į vietos ekonomiką“, – sakė pašnekovė.

būtent į miesto erdvių reorganizavimą mažu masteliu, prisidedant miesto gyventojams – taip siekiama miesto erdves paversti jaukesnėmis, patogesnėmis naudoti, patraukliomis emociškai. „Įspūdis apie miestus formuojasi sunkiai artikuliuojamų kūniškų ir emocinių kasdienių patirčių pagrindu. Mes su džiaugsmu prisimename miestus, kuriuose patogu vaikščioti, ilsėtis ir dirbti, kurių viešosiose erdvėse yra įdomių, netikėtų, interaktyvių elementų, miestus, kurių gyventojai yra malonūs. Į tokius norisi grįžti“, – įsitikinusi VGTU dėstytoja.

Nuo XVII amžiaus buvusiame įvairių tautybių ir religinių konfesijų mieste šiandien didžioji dauguma gyventojų – lietuviai.

Naujos idėjos miestui Šiuolaikinėse diskusijose apie miesto įvaizdžio formavimo strategijas nemažai dėmesio skiriama miesto festivalizacijos idėjai: festivaliai iš tiesų pritraukia turistų srautus ir prisideda prie miesto žinomumo.

Bet savaime jie negali tapti įvaizdžio veiksniu. Mažesniuose miesteliuose festivaliai neretai formuoja laikinus šventinius getus. Jeigu vietos gyventojai neprisideda prie festivalio organizavimo arba jame nedalyvauja, tokio tipo šventės tėra laikina intervencija. Šiuolaikinėje urbanistikos praktikoje egzistuoja vietų kūrimo (angl. placemaking) koncepcija, kuri, pasak J. Lavrinec, gali tapti miestų įvaizdžio kūrimo arsenalo dalimi. Ji orientuota

Siekiant formuoti miesto įvaizdį, verta ne tik įsižiūrėti į jau susiklosčiusias miesto vietos praktikas, bet ir įsiklausyti į miesto svečius.

Kartais žvilgsnis iš šalies apie gerai pažįstamą miestą atskleidžia netikėtų dalykų. J. Lavrinec prisiminė riedlentininką iš Vokietijos, kuris pastebėjo, kad Vilnius galėtų tapti Europos riedlentininkų sostine, mat čia nėra kliūčių laisvam judėjimui: į dangą neįkomponuoti judėjimą varžantys metaliniai elementai. Tai jam leido keliauti iš miesto centro iki gyvenamųjų rajonų, įtraukti į savo miesto žemėlapį kasdienius miestiečių maršrutus. „Tokia netikėta miesto perspektyva gali gimti tik gyvos patirties pagrindu, gatvėse, o ne valdininkų kabinetuose“, – neabejoja J. Lavrinec.

Urbanistikos skiltyje siūlome skaityti šios temos tęsinį – architektės Indrės Ruseckaitės straipsnį apie gyvenamųjų rajonų savitumą.

44 p.

situacija 2013Nr. Nr.44 situacija 2013

Trapūs savivaldos planai Strateginiai miestų plėtros projektai netaisyti retai atsilaiko ilgiau nei vieną tarybos kadenciją

Rusnė MARČĖNAITĖ

Geras projektas – tas, kurį įvykdyti nuo pradžios iki pabaigos įmanoma per vieną miesto tarybos kadenciją. Kitokių neverta pradėti. Jei savivaldybės laikytųsi tokios taisyklės, būtų sutaupoma lėšų gausybės sudėtingiausių strategijų, tyrimų ir projektų užsakymui. Nes šiandien Lietuvoje visiškai įprasta, kad kiekviena nauja miesto taryba nubraukia ankstesnės pradėtus darbus.

2013 2013 Nr. Nr. 43 situacija situacija

Sostinės Kalvarijų gatvė nuolat minima planuojamos transporto sistemos pertvarkos kontekste, bet kol kas didelių permainų čia nebus.

G. Bartuškos nuotr.

Sprendimai politizuojami „Taip jau yra – kai keičiasi valdančioji partija, naujai atėjusioji kažkodėl visada revizuoja prieš tai buvusios veiksmus ir sprendimus. Todėl ir nėra projektų tęstinumo. Kiekvienam aišku, kad tokia situacija nenormali. Politikai vien iš pagarbos visuomenei turėtų vykdyti jau priimtus sprendimus.

Tai yra ir kompetencijos, ir padorumo reikalas“, – įsitikinusi Vilniaus Gedimino technikos universiteto Teritorijų planavimo mokslo instituto direktorė, Aplinkos inžinerijos fakulteto Miestų statybos katedros vedėja profesorė Marija Burinskienė. Šilutės rajono savivaldybės vyriausiasis architektas Edmundas Benetis šią situaciją apibūdino kalambūru: „Kas yra geras politikas? Tas, kuris gali pasakyti, kas bus rytoj. O kas yra labai geras politikas? Tas, kuris poryt paaiškins, kodėl vakar taip nebuvo.“ „Dar IV urbanistiniame forume sakiau, kad kuo toliau, tuo labiau statybų, teritorijų planavimo procesas yra politizuojamas ir todėl tampa nebeprofesionalus. Galima sakyti ir kitaip: prisidengiant politiniais įsitikinimais, ginami finansiniai interesai, – apgailestavo E. Benetis. – Kitas dalykas: kol įstatymas – Statybų ar Teritorijų planavimo – nėra įstatymas visiems, kol tų dokumentų pagrindu parengtos savivaldybių plėtros vizijos, koncepcijos, teritorijų planavimo dokumentai nėra privalomi, tol ir blaškysimės priklausomi nuo politinės konjunktūros. Jei savivaldybė turi pinigų, teoriškai savo strategijas, vizijas ir plėtrą gali keisti kiekvienąkart pasikeitus valdžiai. Jei kažkam reikėjo metro, o pasikeitus konjunktūrai tas metro tampa kliūtimi kieno nors planams, inicijuojami bendrojo plano ar kitų teritorijų planavimo dokumentų pakeitimai.

Aš mėgstu kartoti: gatvių šlavėjas šluoja nepriklausomai nuo politinės konjunktūros, chirurgas operuoja nepriklausomai nuo paciento pažiūrų, architektas projektuoja nepriklausomai nuo to, kokios vėliavos yra virš savivaldybės.“

Ketverių metų ciklas

10

s tat y b a

Permainingi planai lemia, kad priimti svarbius sprendimus tampa keblu ir planuojantiesiems asmeninio gyveni-

mo perspektyvas, tarkime, ieškantiesiems būsto, ir turintiesiems verslo interesų. „Ir gyventojas, ir verslininkas turi matyti perspektyvą. Ir žinoti, kad ji nepriklausys nuo valdžios pasikeitimo. Bet kad taip būtų, reikia stiprinti miestų administraciją, – sakė savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis. – Kito kelio nėra, kitaip ir toliau tvarkysimės keturmečiais ir švaistysime pinigus: tai padarome projektą, tai nebestatome. Arba pradedame statyti ir nebaigiame. Iš tiesų mes net kvartalinės renovacijos negalime planuoti, nes tokio masto darbų neatliksi per ketverius metus, o atėjusi kita valdžia juos gali sustabdyti. Tiek ir tegalime – renovuoti po vieną pastatą.“ Gal ne visi tuo skundžiasi, ironizavo M. Pakalnis, – kažkas daro vis naujus, o kartais – ir labai panašius projektus, ir už tai gauna pinigų. O ką iš to gauna miestas? Tik niekaip neišsipildančias įspūdingų projektų iliuzijas. Vienas tokių pavyzdžių – tramvajaus projektas, o sykiu – ir neįsivažiuojantys visos šalies sostinės transporto sistemos pertvarkymo planai.

Pasiklydę tarp sprendimų „Antrąją kadenciją mero poste pradėjęs Artūras Zuokas sugalvojo tramvajų, užsakė projektą, jį pakeitęs Juozas Imbrasas projektą sustabdė, trečiąkart atėjęs A. Zuokas vėl grįžo ant tramvajaus bėgių“, – maždaug taip buitiniuose pokalbiuose pasakojama tramvajaus projekto Vilniuje istorija.

Tiesa, tai nėra visai tikslu – pasak SĮ „Vilniaus planas“ vyresniojo transportininko Vidualdo Valeikos, modernaus tramvajaus Vilniuje idėja pirmąkart patvirtinta dar Maskvoje 1983 metais, numatant projektavimą ir statybą iš centralizuotų tikslinių lėšų. „Lietuvai atgavus nepriklausomybę darbo projektas buvo nutrauktas, kaip, beje, ir visa Vilniaus miesto transporto plėtra iki 1990 metų. Pakartotinai modernaus tramvajaus projektas buvo patvirtintas visuose po to rengtuose planavimo dokumentuose, kuriuos įvairiais metais tvirtino skirtingos politinės partijos“, – užtikrino V. Valeika.

Tie patvirtinimai nebuvo formalūs.

Pasak prof. M. Burinskienės, kaskart buvo grįžtama prie svarstymų, kokia transporto rūšis galėtų išspręsti šalies

s tat y b a

11

situacija 2013 Nr. 4

2013 Nr. 4 mano savivaldybė

G. Bartuškos nuotr.

sostinės problemas, kaskart reikalauta pagrįsti tai, kas jau buvo pagrįsta. Taigi – daryti vis naujas analizes, tyrimus ir strategijas.

Ar tas tikrinimas ir pertikrinimas visada blogas reiškinys? Galbūt dinamiški miesto gyvenimo pokyčiai tiesiog įpareigoja kaskart pasitikslinti, ar kelerių metų senumo sprendimas – vis dar geriausias ar bent tinkamas miestui? „Vilniaus plano“ vyresnysis transportininkas V. Valeika politikų dvejones linkęs iš dalies pateisinti. „Projektų realizavimas tapo išties sudėtingu ir brangiu procesu, todėl politikai turi būti visiškai įsitikinę, kad priimami sprendimai yra naudingi miesto bendruomenei ir ekonomiškai tikslingi. Deja, negaliu pasakyti, kad viskas, kas yra teikiama tarybai, yra kaip tik tokio lygmens. Tai yra politikas ne visada gali pasitikėti projektuotojų sprendimais. Vieną kartą pasimokęs, jis ilgai įtarinės ir dels priimdamas sprendimus, kol vėl neatsiras abipusis pasitikėjimas.

Taigi projektuotojo kvalifikacija yra ne ką mažesnis veiksnys“, – pripažino V. Valeika.

Svarbus ir dar vienas aspektas, atkreipė dėmesį „Vilniaus plano“ specialistas: žinodami miesto biudžeto galimybes ir jo galimybes finansuoti susisiekimo objektus, tarybos nariai, už kurių dar stovi duobėtomis gatvė-

mis besipiktinantys rinkėjai, ne visada gali rinktis brangius strateginius transporto ar kitų sričių objektus.

V. Valeika patikino, kad šiandien didžioji sostinės politikų dalis nėra ta grandis, kuri savo sprendimais stabdo strateginių projektų priėmimą ar jų vykdymą. „Gana palanki Vilniaus susisiekimo sistemos plėtrai situacija susiklostė per kelis dešimtmečius, po ilgo ir sudėtingo aiškinamojo darbo. Sostinės bendrojo ir strateginio plano susisiekimo dalies sprendiniai vykdomi gana nuosekliai pagal patvirtintą prioritetinį veiklos planą. Žinoma, gaila, kad šiuo metu statomi miestui svarbūs objektai, kuriuos prieš kelis dešimtmečius nutraukė žalieji ir kurių kaina išaugo dešimtis kartų. Prisimenu, kaip tuomečiai projektuotojai Mokslų akademijos salėje kaip mokiniai buvo mokami, kaip reikia viską paprastai ir pigiai spręsti, aiškinta, kad miestų generalinių planų rengimas – pinigų švaistymas ir niekam nereikalingas dalykas, – pasakojo „Vilniaus plano“ atstovas. – Buvo tiesiog teigiama, kad automobiliai ekologiškam miestui nepriimtini, ir visi važinės dviračiais. Šiandien ne vienas iš tų politikų važinėja automobiliu ir keikia projektuotojus, kad ne viskas padaryta.“

Ne vienus metus tramvajaus idėją ginanti prof. M. Burinskienė pripažino, kad sostinės savivaldybėje šį pavasarį prioritetiniu tapęs planas įvesti į transporto sistemą greituosius autobusus – vienas racionaliausių šiandienos sprendimų. „Įvertinant, kad finansinė Vilniaus savivaldybės padėtis yra ne per geriausia, greitieji autobusai yra neprastas laikinas sprendimas. Beje, jis buvo numatytas ir specialiajame plane, – sakė profesorė. – Manau, kad perspektyvoje, sukaupus pinigų, reikėtų daryti kokybinį šuolį. O kol kas reikia bent ką nors pradėti daryti. Negalima stovėti vietoje, nes prarasime ir dabar turimas viešojo transporto pozicijas, miestą užvaldys automobiliai. Jau daug kartų kalbėta apie tai, ko reikia miestui, ir nesinorėtų darkart grįžti prie to paties. Nors tas grįžčiojimas – visose srityse.“ Kaip išvengti planavimo, projektų įgyvendinimo duobių? „Iš pradžių reikėtų, kad savivaldybės galėtų tvarkyti savo žemę, kad pasitelkusios mokesčius ir kitas finansines priemones galėtų daryti įtaką miesto plėtrai, – kalbėjo prof. M. Burinskienė. – Tada galima nuosekliai planuoti ir miestų plėtrą.

Kol nesilaikoma subsidiarumo principo – kad sprendimai būtų priimami iš apačios į viršų, tol ir atsiranda problemų.“

Kupiškis nekantriai laukia investuotojų

Miglė Savukaitė Mažiems šalies rajonams tenka susidurti su didelėmis problemomis: nedarbu, jaunimo emigracija, verslo ir pramonės įmonių smulkėjimu, užsienio investicijų stoka. Kupiškis – vienas tokių miestų. Problemas galėtų padėti spręsti naujos verslo įmonės, todėl vienas Kupiškio rajono savivaldybės ilgalaikių planų prioritetų – sudaryti kuo palankesnes sąlygas joms steigti.

Privalumas – geografinė padėtis Kupiškio rajonas – ekologiškai nusiteikęs, draugiškas verslui, turizmui ir gyventojams Šiaurės Rytų Lietuvos kraštas. Nuo Panevėžio, Utenos, Biržų, Anykščių, Rokiškio ir Pasvalio jis nutolęs 45–60 kilometrų spinduliu.

Vienodu 160 kilometrų atstumu nuo Kupiškio yra dvi Baltijos šalių sostinės: Vilnius ir Ryga. Rajone susikerta trys svarbios susisiekimo arterijos – valstybinės reikšmės krašto keliai, netoli rajono ribų eina europinės reikšmės magistralinis kelias „Via Baltica“. Kupiškio geležinkelio stotyje yra krovos ir biriųjų krovinių aikštelės.

Palanki geografinė padėtis, maža šilumos energijos kaina, pakankami biokuro ištekliai, gerai išplėtota elektros energijos perdavimo ir paskirstymo infrastruktūra sudaro palankias galimybes verslo plėtrai.

Patrauklios sąlygos verslui Iš kitų rajonų Kupiškis išsiskiria didesniu nei šalies vidurkis saugumu,

12

dideliais žaliaisiais plotais, kruopščiai prižiūrima aplinka. Pagrindinis gamtos objektas rajone ir turistų traukos centras – dirbtinės 828 hektarų ploto Kupiškio marios.

Kupiškio rajono savivaldybėje gyvena 19 656 gyventojai, iš jų mieste – 8103. Didžiausią dalį kupiškėnų sudaro darbingo amžiaus gyventojai, tačiau ne visi jie turi kur įsidarbinti. 2012 metais daugiausia veikiančių ūkio subjektų buvo mažmeninės prekybos ir aptarnavimo veiklos subjektai, pramonės rajone nėra, verslo įmonių nelabai daug, vyrauja smulkusis ir vidutinis verslas.

Todėl Kupiškio rajono savivaldybė ne tik rūpinasi įvairių įstaigų renovacija, gatvių remontu, gyvenimo kaime gerinimu, bet ir sudaro palankias sąlygas verslui pritraukti – nuo žemės ir žemės nuomos mokesčio atleidžiamos naujos čia darbo vietas steigiančios įmonės, kuriama infrastruktūra miesto pramonės zonoje.

Trys sklypai – keliolika galimybių 2011 metais Kupiškio rajono savivaldybės taryba patvirtino detalųjį suformuotų trijų kitos paskirties žemės sklypų, esančių Kupiškio mieste, planą. Žemės sklypas, esantis Krantinės g. 7 (schemoje – K1) ir kurio plotas – 15 194 kvadratiniai metrai, yra komercinės paskirties objektų teritorija. Ji gali būti skirta komercinės prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statyboms. Teritorija yra netoli Kupiškio ligoninės ir Kupiškio rajono pirminės asmens sveikatos priežiūros centro, ribojasi su šiemet atnaujinta Krantinės gatve, dviračių taku ir gražiai tvarkomu Kupos upės slėnio parku. Šalia sklypo yra vandentiekio, nuotekų, šilumos ir elektros tinklai.

Kiti du sklypai yra suformuoti buvusios statybos įmonės teritorijoje. Žemės sklypas, esantis A. Purėno g. 9 ir kurio plotas – 20 910 kvadratinių metrų, ir žemės sklypas, esantis Slavinčiškio g.

10 ir kurio plotas – 15 811 kvadratinių

metrų (schemoje – P1), yra pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijoje.

Juodu gali būti naudojami pramonės ir sandėliavimo įmonių reikmėms. Čia galima statyti netaršias gamybos įmones, garažus ar kitus verslo objektus. Per sklypus eina aukštos įtampos elektros linija, šalia nutiesti vandentiekio, nuotekų ir šilumos tinklai. Toje pat teritorijoje įsikūrę prekybos centrai „Norfa“, „Senukai“, užsienio investuotojų siuvimo įmonė „Devold“, netoli – gyventojų automobilių garažai, už jų – daugiabučių kvartalas.

Kupiškėnai laukia investuotojų, kurie norėtų kurti savo verslą nedideliame mieste, kur pragyvenimo lygis nėra brangus, susisiekimas patogus, būsto kainos nedidelės, nemažai norinčiųjų dirbti, turinčių aukštąjį, aukštesnįjį išsilavinimą, taip pat – kvalifikuotų specialistų, kuriuos ruošia Kupiškio technologijos ir verslo mokykla bei kitos mokymo įstaigos.

13

mano savivaldybė 2013 Nr. 4

2013 Nr. 4 mano savivaldybė

Utena investuoja į sportą Kokios mero savybės išjudino sportinį Utenos gyvenimą, arba Kodėl Utenos rajone nebuvo paskelbta gripo epidemija Vienas seniausių šalyje miestų – pramone, išpuoselėtais parkais, puikiu alumi garsėjanti, geriausią 2013 metų šalies merą turinti Utena – šiandien veržiasi tapti Lietuvos sporto ir sveikatingumo meka. Nauji sporto kompleksai ir aikštynai, modernūs stadionai ir sporto salės, plaukimo baseinas ir atgimstantis žirgų sportas – tai tik dalis įgyvendintų, įgyvendinamų ir būsimų projektų, formuojančių ir ateityje formuosiančių naujas Utenos krašto kultūros bei sporto tradicijas, suteikiančių papildomų privalumų miestui, kuriame gera gyventi ir viešėti.

Sporto kompleksas visiems metų laikams Viskas prasidėjo nuo Utenos rajono savivaldybės mero Alvydo Katino užsispyrimo ir atkaklumo. Dėl šių mero savybių Utenoje 2009 metais išdygo daugiafunkcis sporto centras, paskatinęs gimti ir kitus projektus. Tais metais Kūno kultūros ir sporto departamentas, surengęs konkursą „Metų sporto statinys“, Utenos sporto centrą pripažino geriausiu Lietuvos sporto statiniu. Beje, tai – bene brangiausias statinys Utenoje, jis kainavo beveik 40 mln. litų. Pasak mero A. Katino, reikia džiaugtis, kad jis nevirto paminklu kvailai valdžiai ir nesulaukė Nacionalinio stadiono likimo.

Reiklūs uteniškiai, sporto mėgėjai tokį projektą sužlugdžiusiai valdžiai vargu ar būtų atleidę. Užtat dabar

14

įvairūs kultūros ir sporto renginiai po centro stogu suburia ne vieną tūkstantį žmonių – apie tai anksčiau ir pagalvoti buvo sunku. Ką ir kalbėti apie profesionalią Utenos krepšinio komandą „Juventus“, į kurios varžybas kaskart susirenka pilnutėlė salė. Šalia sporto centro 2010 metais už 1,7 mln. litų Europos Sąjungos (ES) lėšų (savivaldybė pridėjo 7,5 proc.) atsirado universalus aikštynas, kuriame uteniškiai žaidžia mini futbolą, tenisą, krepšinį. Tame aikštyne – ne tik plynas laukas, bet ir visa reikalinga sporto įranga bei tribūnėlės žiūrovams, sumaniusiems pažiūrėti, kaip kamuolį vaiko jų kaimynai ar šeimos nariai. Žinoma, šį sporto aikštyną labiausiai pamėgo vaikai ir jaunimas, juoba kad šalia įrengta antroji rampa (pirmoji – prie Dauniškio gimnazijos) riedutininkams ir ekstremalių sporto šakų mėgėjams.

ES rampai atseikėjo 120 tūkst. litų (savivaldybė dar 7,5 proc. šios sumos).

Pradėti riedėti nuo antrosios rampos Vyžuonos parko link – labai patogu, mat parkas – šalia pat, o jame nutiesti 2,5 kilometro ilgio takai dviratininkams ir riedutininkams, žiemos metu virstantys slidininkų trasomis. Tad visame didžiuliame žiemos ir vasaros sportui skirtame komplekse ką veikti randa ir maži, ir dideli, ir po darbų kabinete pajudėti sumanę uteniškiai.

Kompleksas į savo glėbį įtraukia ir daugiafunkcę aikštelę K. Donelaičio gatvėje, įkurtuves atšventusią 2012 metais. Jai įrengti rajono savivaldybė iš biudžeto skyrė 800 tūkst. litų. Žiemą ir užsitęsusį pavasarį aikštelėje karaliavo ledo ritulio mėgėjai bei čiuožėjai. Vasarą juos pakeis futbolą, tenisą ir pasimankštinti mėgstantys uteniškiai.

Ir profesionalams, ir mėgėjams Šiemet miestiečius pradžiugins dar vieno sporto objekto – Utenio stadiono – atidarymas, planuojamas rugsėjį baigus rekonstrukcijos darbus. Uteniškiai svarsto: jei daugiafunkcis sporto centras paskatino atsirasti profesionalią krepšinio komandą „Juventus“, tai naujasis stadionas, be abejo, atgaivins „Utenio“ futbolo komandą. To tikisi ne vienas miesto gyventojas, dar prisimenantis taikliomis atakomis ir stipriais smūgiais garsėjusius Utenos futbolininkus.

Kad ir kaip būtų, stadiono rekonstrukcijos darbai jau perlipo į antrąją pusę. Pasak Teritorijų planavimo ir statybos skyriaus vedėjo Nerijaus Malinausko, darbų jau atlikta už 10 mln. litų, liko įsisavinti apie 7 mln. litų. Stadiono rekonstrukcija – vienas stambiausių

Meras A. Katinas nuosekliai rūpinasi sporto infrastruktūros plėtra Utenos rajone.

Utenos rajono savivaldybės administracijos įgyvendinamų projektų. Tai bus tarptautinius standartus atitinkantis, 3000 futbolo ir lengvosios atletikos aistruolių talpinantis stadionas su pagrindine futbolo aikšte, moderniomis žiūrovų tribūnomis ir keliomis daugiafunkcėmis aikštėmis, skirtomis ir treniruotėms, ir varžyboms.

Pagrindinę aikštę dengs natūrali žolė, daugiafunkces – speciali dirbtinė danga, bėgimo takelius nuklos trijų sluoksnių danga su spyruokliuojamu paklotu, saugančiu bėgikų sąnarius. „Pagrindinei aikštei pasirinkome natūralią žolę, nes stadione planuojama rengti koncertus, kitus masinius renginius, o ant sintetinės dangos negalima statyti nei scenų, nei kitų įrenginių. Be to, dirbtinė danga tinka ne visoms lengvosios atletikos šakoms“, – komentavo N. Malinauskas.

Rekonstruojant stadioną nebuvo pamiršta ir viena svarbiausių jo funkcijų – patenkinti Utenos visuomenės poreikius sportuoti ir turiningai leisti laisvalaikį. Stadione bus įrengti lauko treniruokliai, vaikų žaidimų aikštelės, patogios ir talpios automobilių stovėjimo aikštelės. Uteniškiai į stadioną praleisti laisvalaikio galės ateiti po vieną, šeimomis ar kartu su atvykusiais svečiais. Juoba kad šalia stadiono yra dar vienas baigiamas rekonstruoti traukos objektas – Rašės hipodromas, į atidarymą pakviesiantis jau birželio mėnesį.

Utenos rajono savivaldybė hipodromo rekonstrukcijai pritraukė privačių investicijų – čia dalyvauja bendrovė Kasandros grupė. Kad hipodromas atitinka Europos standartus, turi puikų lenktynių taką, žiūrovų tribūnas, erdvias arklides ir patogius svečių namus, vadeliotojai, uteniškiai ir miesto svečiai galėjo įsitikinti praėjusiais me-

tais vykusiose pirmosiose ristūnų žirgų lenktynėse. Utenos rajono savivaldybės siekis atgaivinti žirgų sporto tradicijas, reikia tikėtis, bus įgyvendintas. „Utenio stadionas ir Rašės hipodromas – tai moderni atviroje erdvėje sukurta aktyvaus poilsio ir sporto infrastruktūra, suteikianti puikias sąlygas šeimoms turiningai pailsėti, ugdyti vaikus ir jaunimą sporto dvasia, miesto visuomenei – dalyvauti įvairiuose renginiuose, varžybose, – teigė N. Malinauskas. – Senovės romėnai sakydavo: sveikame kūne – sveika siela. Kuo daugiau uteniškių sportuos, stiprins savo sveikatą, tuo mažiau bus sergančiųjų. Beje, šią žiemą Utenos rajone nebuvo paskelbta gripo epidemija.“

Dėmesys gimnazijų stadionams Sportuojančių uteniškių poreikiams tenkinti pasitelkiami ir miesto gimnazijų stadionai. Pirmasis tam rengiasi Dauniškio gimnazijos stadionas, esantis mėgstamoje uteniškių pasivaikščiojimo vietoje prie Dauniškio ežero. Stadiono rekonstrukcijai Švietimo ir mokslo ministerija pernai skyrė 800 tūkst. litų. O jau šią gegužę jis pakvies pirmuosius sportuojančiuosius. Teliko įrengti atitvėrimus nuo gatvės, apšvietimą, kuriam 70 tūkst. litų papildomai skyrė savivaldybė, antrą bėgimo takų sluoksnį. Įrengus apšvietimą stadione bus galima sportuoti ir rudenėjant iki vėlumos. „Po rekonstrukcijos stadionas smarkiai pasikeitė, – sakė Teritorijų planavimo ir statybos skyriaus vedėjas. – Jo bėgimo takų, aikštės dangos kokybė niekuo nesiskiria nuo Utenio stadiono dangų. Manome, kad į stadioną pabėgioti ateis vyresnio amžiaus uteniškiai, tad paminkštinta, su spyruokliuojamu paklotu bėgimo takų danga jiems labai tiks. Žinoma, stadione bus galima rengti įvairias sporto varžybas, organizuoti ir tarptautinius čempionatus.“ Rengiant antrąjį Vyžuonos parko rekonstrukcijos etapą į jį pakliuvo Adolfo Šapokos gimnazijos stadionas. Šiandien jis populiarus tarp šalia esančio Aukštakalnio mikrorajono gyventojų. Po rekonstrukcijos, tikimasi, čia sportuoti pamėgs ir kitos miesto dalies gyventojai. Šiuo metu baigiamas rengti techninis stadiono projektas, ir dar šiemet darbai turėtų pajudėti. Bus pakeista aikštės, bėgimo takų danga, suremontuotas apšvietimas, atsiras paplūdimio tinklinio aikštelė, tribūnė-

lė šimtui žiūrovų. Visiems darbams iš ES fondų skirta 2 mln. litų.

Rekonstrukcijos laukia dar vienos gimnazijos – „Saulės“ – stadionas, kuriam remonto ir atsinaujinimo ypač reikia. Pasak N. Malinausko, būtų labai džiugu, jei į švietimo įstaigų stadionų būklę ir galimybes juose kokybiškai sportuoti mokiniams daugiau dėmesio kreiptų Švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos futbolo federacija. Juk tokiuose stadionuose auga ir sporto aukštumas šturmuoti rengiasi jaunoji šalies sportininkų karta.

Po ūkio darbų – į sporto aikšteles „Turime kuo pasidžiaugti ir kaimo vietovėse, – pasakojo N. Malinauskas. – Penkiuose rajono miesteliuose – Tauragnuose, Saldutiškyje, Vyžuonose, Užpaliuose ir Daugailiuose – įgyvendinamas viešosios infrastruktūros tvarkymo projektas. Pirmieji jo rezultatais galės džiaugtis vyžuoniškiai. Projekte numatyta ne tik nutiesti vandens ir nuotekų tinklus, sutvarkyti ir įrengti naujus skverus, takus, aikštes, bet ir įkurti daugiafunkces sporto aikšteles, kuriose vietos gyventojai galės žaisti futbolą, tenisą, krepšinį ar šiaip pagainioti kamuolį, atsitraukę nuo ūkio darbų. Neabejotina, kad visa ši infrastruktūra prisidės prie vietos gyventojų gyvenimo, poilsio kokybės gerinimo, sporto, kultūros poreikių tenkinimo.“ 2012 metų spalį Sudeikiuose atidaryta futbolo aikštelė su universalia dirbtine danga. Tai – LR Seimo narės Mildos Petrauskienės dovana sudeikiečiams mokiniams ir miestelio gyventojams. Prie futbolo aikštelės įrengimo prisidėjo ir Utenos rajono savivaldybė – ji skyrė beveik 10 tūkst. litų. Seimo narė nenuskriaudė ir kitų miestelių sportininkų: užpaliečiams tokią pat dangą futbolo aikštei išrūpino prieš 6 metus, o miestelio krepšinio komandai, skinančiai laurus įvairiose rajono varžybose, dovanojo aprangą. „Išplėtota Utenos rajono sporto infrastruktūra sudaro puikias sąlygas rengti sporto stovyklas įvairių šakų sportininkams, – sakė N. Malinauskas. – Turime galimybių pasikviesti sportininkų iš kaimyninių šalių, tolimesnio užsienio ir pasiūlyti čia kokybiškai pailsėti ir pasitreniruoti. Juoba kad Utenos kraštas pasižymi natūralia, patrauklia gamta, viliojančia turistus iš daugelio Europos šalių.“

15

vgtu

2013 Nr. 4 vgtu

2013 Nr. 4

Statybinės medienos degimo ir apsaugos nuo gaisro ypatumai Prof. habil. dr. Romualdas MAČIULAITIS, magistras, doktorantas Andrejus JEFIMOVAS

Mediena yra viena seniausių ir plačiai naudojamų statybinių, konstrukcinių medžiagų. Ją pasitelkiant sumažinamas statybinių medžiagų, kurių gamyba kenkia aplinkai, naudojimas. Mediena – unikali biologinė medžiaga: gana lengva, stiproka, atspari smūgiams, vibracijai, nesunkiai apdirbama, jos šilumos laidumas yra mažas ir t. t. Medienos trūkumai yra didelis vandens sugeriamumas, puvimas, deformavimasis veikiant drėgmei ir, žinoma – degumas.

Svarbiausios fizinės ypatybės Medienos drėgnumas. Fizinės ir mechaninės ypatybės, tinkamumas konstrukcijoms bei statybos dirbiniams gaminti labai priklauso nuo medienos drėgnumo (drėgnio). Padidėjus vandens kiekiui mediena tampa sunkesnė, didėja jos šilumos laidumas (pernaša), mažėja stiprumas ir kt.

Visą medienoje esančią drėgmę galima suskirstyti į higroskopinę, arba surištąją (susitelkusią ląstelių sienelėse), ir laisvąją, arba kapiliarinę (susitelkusią tarp ląstelių). Medienai džiūvant pirmiausia išgaruoja laisvoji

drėgmė. Kai jos nelieka, pradeda šalintis ir higroskopinė. Tačiau šis procesas yra grįžtamas: pakanka padidinti santykinį oro drėgnį ar medieną veikti vandeniu (krituliais). Kintant aplinkos oro parametrams, medienoje esantis drėgmės kiekis irgi kinta. Medienos, kurioje yra didžiausias higroskopinės drėgmės kiekis, o visa laisvoji drėgmė yra išgaravusi, drėgnumas vadinamas medienos pluošto soties riba. Įvairių medžių medienos pluošto soties riba yra 23–32 proc. Ilgą laiką išbuvusi pastovios temperatūros ir vienodo santykio drėgnumo ore, mediena įgyja pastovų drėgnumą ir

vadinama orasause. Drėgmei sumažinti arba visiškai pašalinti mediena džiovinama specialiose džiovyklose.

Džiūvimo greitis priklauso nuo medžio rūšies, džiovinamos medienos matmenų, aplinkos ir kt.

Nuodžiūvis. Kol garuoja laisvoji drėgmė, medienos matmenys nesikeičia, kinta tik svoris. Nuodžiūvis pasireiškia tuomet, kai išgaruoja visa laisvoji drėgmė. Pasišalinant higroskopinei drėgmei, džiūvančios medienos ląstelių sienelės plonėja, dėl to mažėja pačios ląstelės ir suartėja pluoštai.

Brinkimas. Medienos brinkimas yra atvirkščias reiškinys nuodžiūviui.

Brinkimo proceso rezultatas – išbrinkimas, t. y. matmenų padidėjimas išaugus higroskopinės drėgmės kiekiui.

Mediena brinksta sugerdama drėgmę iš oro arba mirkdama vandenyje ar kituose skysčiuose. Brinkimas dažniausiai yra bloga medienos ypatybė, tačiau kartais jis pageidaujamas atskirų elementų sujungimo vietos sandarumui sukurti (gaminant statines, valtis, laivų statyboje ir kt.).

Tankis. Medienos tankis yra mažesnis už ląstelienos, t. y. medžiagos, sudarančios ląstelės sienelę, tankį,

Cheminė kai kurių medienos rūšių sudėtis, proc.

Ekstraktinės medžiagos, tirpios:

Rūšis

Celiuliozė

Ligninas

Hemiceliuliozė

Pelenai

Eteryje

Vandenyje

Eglė

45,2

29

18,5

0,3

1,5

1,4

Pušis

51,9

20,5

20,5

0,2

2,6

0,6

Ąžuolas

38,9

23,8

27,1

0,3

4,3

1,8

Beržas

34,1

21,2

42

0,4

1,3

–

Drebulė

52,4

20,3

23,1

0,2

1,6

2,2

Klevas

41,5

23,1

33,3

0,3

0,3

0,5

(rlast = 1.46–1.53g cm3) nes medieną sudaro ląstelių sienelės ir jų ertmės, kurios yra pripildytos oro (medienai esant visiškai sausai). Visiškai sausos medienos tankis žymimas ρ0. Skaičiavimuose dažnai naudojamas drėgnos medienos tankis ρω, normalizuotos medienos tankis ρ12 (vidutinis 12 proc. drėgnumo medienos tankis) ir bazinis tankis (naudojamas medienos šildymo, džiovinimo, įmirkymo, celiuliozės, popieriaus gamybos procesų skaičiavimuose ir kt.). Šilumos laidumas. Jis apibūdinamas koeficientu λ (W/m K). Medienos šilumos laidumas priklauso nuo: • jos drėgnumo (drėgnumui didėjant λ didėja, nes vandens λ yra 23 kartus didesnis nei oro); • tankio ir temperatūros (jiems didėjant λ didėja); • nuo krypties pluošto atžvilgiu (išilgai pluošto λ yra iki 2 kartų didesnis nei skersai).

Cheminės medienos ypatybės Pagrindinė visiškai sausos medienos masė – apie 99 proc. – susideda iš organinių medžiagų. Be jų, medienoje yra šiek tiek neorganinių medžiagų, kurios medieną sudeginus virsta

pelenais. Jų kiekis priklausomai nuo medžio rūšies svyruoja 0,2–1,2 proc.

Visiškai sausoje medienoje nepriklausomai nuo medžio rūšies yra 49–50 proc. anglies, 43–44 proc. deguonies, apie 6 proc. vandenilio ir 0,1–0,3 proc. azoto. Iš anglies, vandenilio ir deguonies susidaro sudėtingos organinės medžiagos: celiuliozė, ligninas, hemiceliuliozė ir vadinamosios ekstraktinės medžiagos.

Medienos degimas Degimo reiškinys gali būti įvairių formų (smilkimas, rusenimas, degimas liepsna, sprogimas). Tačiau visos jos reiškia cheminę reakciją tarp degiosios medžiagos ir oro (reakcijos greitis skiriasi). Tinkamai naudojant šią reakciją gaunama didžiulė nauda (energijos, šilumos šaltiniai). O dėl nekontroliuojamo proceso gali būti patirti materialiniai nuostoliai, žūti žmonių, gyvūnų ir t. t.

Terminis medienos komponentų skilimas ir pirolizė vyksta skirtingoje temperatūroje. Pušies medieną sudarančių skirtingų komponentų skilimas matomas termogravimetrinės analizės kreivėse.

Pušies gazifikacija ir degimas oro aplinkoje vyksta etapais. Endoefek-

tas DTA kreivėje (min. 84°C) gali būti aiškinamas medienoje buvusios drėgmės pašaliniu. Masės nuostolis siekia ~5 proc. Pirmas egzoterminis efektas vykstant hemiceliuliozės pirolizei ir oksidacijai pasireiškia 84–405°C temperatūroje (maks. ~330,6°C). Bendras masės nuostolis šiame etape – ~65 proc. bendros bandinio masės. Tai intensyviausias masės praradimas.

Antras egzoterminis efektas vykstant celiuliozės pirolizei ir degimui pasireiškia 405–470°C temperatūroje (maks. ~456,9°C). Masė prarandama gana greitai, o bendri jos nuostoliai yra ~18 proc.

Trečias egzoterminis efektas vykstant lignino skilimo ir degimo reakcijoms pasireiškia 470–500°C temperatūroje (maks. ~473,9 °C). Bendras masės nuostolis šiame etape yra ~6 proc. Tolesni rezultatai rodo, kad 505–1000°C temperatūros intervale jokių procesų nebevyksta, o anglinė liekana sudaro apie 5–6 proc.

Apsaugos nuo ugnies priemonės Siekiant sumažinti medienos degumą naudojamos apsaugos nuo ugnies priemonės – jos gali būti skystosios

Vidutinis įvairių rūšių medienos tankis Medienos rūšis

16

Vidutinis tankis, kg m-3

Medienos rūšis

ρ12

ρ0

ρb

Skroblas

795

760

640

Vidutinis tankis, kg m-3 ρ12

ρ0

ρb

Riešutmedis

590

575

470

Kriaušė

710

670

585

Juodalksnis

525

495

430

Ąžuolas

690

655

570

Pušis

505

480

415

Klevas

690

655

570

Drebulė

495

465

410

Uosis

680

645

560

Liepa

495

475

400

Bukas

680

650

560

Tuopa

455

425

375

Maumedis

665

635

540

Eglė

445

420

365

Guoba

650

635

520

Kedras

435

405

360

Beržas

640

620

520

Kėnis

425

400

350

Antipireniniais tirpalais neimpregnuotų medinių konstrukcijų vaizdas po gaisro.

Nuotraukoje matyti, kaip po gaisro atrodo medinės konstrukcijos, kurios buvo impregnuotos antipireniniu tirpalu, gaisrui neišplitus po visą pastatą.

17

vgtu

2013 Nr. 4

2013 Nr. 4 mano savivaldybė

pačios medienos struktūros bei kitų charakteristikų. Antipireninio tirpalo įsiskverbimo į medieną gylis priklauso nuo impregnavimo metodo, medienos drėgmės, struktūros, impregnuojamo bandinio padėties (horizontaliai ar vertikaliai), aplinkos sąlygų, antipireninio tirpalo ypatybių ir jo koncentracijos.

Nuo impregnavimo būdo priklauso, kokį druskų kiekį sugers mediena ir kaip jos pasiskirstys. Tačiau kad ir kokį impregnavimo būdą pasirinktume, didžiausia antipireninio tirpalo druskų koncentracija lokalizuojasi paviršiniuose medienos sluoksniuose. Padidinus vandens kiekį antipireniniame tirpale ir taikant tą patį impregnavimo būdą, mažėja kapiliarinių medžio ląstelių pasisavinamas druskų kiekis.

Patikrinti, ar mediena yra tinkamai impregnuota ir ar panaudotas reikiamas antipireninio tirpalo kiekis, gali Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Gaisrinių tyrimų centras vadovaudamasis „GTC/ GBM 18:2011 Medinių konstrukcijų padengimo antipireniniais tirpalais kokybės įvertinimas“ metodika.

Populiariausių Lietuvoje naudojamų sertifikuotų antipireninių tirpalų gamintojai reklamoje ir etiketėse nenurodo, kaip keičiasi antipireniniu tirpalu impregnuotos medienos degumo rodikliai atsižvelgiant į aplinkos sąlygas – jie tik pažymi, kad nerekomenduojama naudoti nuo kritulių neapsaugotai medienai.

Bet juk antipireniniu tirpalu impre-

(dažai, lakai, impregnantai) ir kietosios (tepalai, pabarstai ir kt.). Pagal veikimo principą paviršiaus apsaugos priemonės skirstomos į aktyviąsias (keičiančias degimo proceso kryptį) ir pasyviąsias (suformuojančias izoliacijos sluoksnį, neleidžiantį šilumai pasiekti medienos). Lietuvoje medinėms konstrukcijoms apsaugoti dažniausiai naudojami antipireniniai tirpalai.

1 nuotraukoje matyti medinių konstrukcijų, kurios nebuvo impregnuotos antipireniniu tirpalu, liekanos po gaisro.

Antipirenai – tai tokios medžiagos, kuriomis padengtą medieną deginant smarkiai sumažėja išsiskiriančių lakiųjų medžiagų kiekis, o jos paviršiuje kur kas greičiau susidaro termoizoliacinių ypatybių turintis anglies sluoksnis. Tokio anglies sluoksnio šilumos laidumo koeficientas yra nedidelis, todėl jis apsaugo gilesnius sluoksnius nuo įšilimo ir tolesnio medienos skilimo į degias dujas bei garus. Kadangi dalis šilumos visų pirma sunaudojama antipirenui išsilydyti, mediena įšyla lėčiau ir mažiau, o susidarę degūs garai bei dujos iš dalies papildomai vėsina jos paviršių ir mažina deguonies koncentraciją medienos paviršiuje. Visa tai stabdo degimą ir liepsnos medienos paviršiumi plitimą.

Antipireniniu tirpalu impregnuotos medienos degumo rodikliai priklauso nuo cheminės panaudoto antipireninio tirpalo sudėties, jo išeigos, impregnavimo būdo (priklausomai nuo to, į kokį gylį prasiskverbs antipireniniai junginiai),

.

1 pav. Suminio šilumingumo priklausymas nuo bandinių sendinimo trukmės esant skirtingai ekspozicijos vietai.

18

gnuotos medinės konstrukcijos irgi yra veikiamos aplinkos drėgmės ir kritulių, kurių kiekis Lietuvoje priklauso nuo metų laiko ir gali smarkiai svyruoti.

Remiantis 1 pav. pateiktomis pušies medienos, impregnuotos vienu iš Lietuvoje populiariausių sertifikuotu antipireniniu tirpalu, suminio šilumingumo senėjimo tyrimo rezultatų vidutinėmis vertėmis atsižvelgiant į sendinimo laiką ir ekspozicijos vietą matyti, kad atmosferos veiksnių veikiami ant stogo laikyti bandiniai jau po 3 mėnesių neteko 76 proc., po 6 mėnesių – 88,8 proc., o po 9 mėnesių – 90,6 proc. antipireno apsaugos. Po 12 mėnesių bandiniai neteko 94 proc. antipireno apsaugos. Todėl šių impregnuotų bandinių šilumingumas buvo jau beveik toks pat, kaip ir natūralios neimpregnuotos medienos. Natūralios neimpregnuotos medienos suminio šilumingumo vertė apytiksliai yra 19,8 MJ vienam kilogramui. Kompleksinis saulės, vėjo, temperatūrų kaitos, kritulių (lietaus, šlapdribos) ir santykinės oro drėgmės poveikis tokiomis sąlygomis buvo agresyviausias. Tokiais veiksniais bandiniai buvo veikiami sendinimo metu šioje ekspozicijos vietoje.

Kondicionavimo patalpoje laikytų bandinių suminis šilumingumas beveik nepasikeitė. Po vienų sendinimo metų bandiniai neteko tik 3,7 proc. antipireno apsaugos. Nešildomos patalpos viduje laikytų bandinių suminis šilumingumas keitėsi daugiau. Po 3 mėnesių bandiniai neteko 4,2 proc., po 6 mėnesių – 7,4 proc., po 9 mėnesių – 11,5 proc., o po 12 mėnesių – 16,1 proc. antipireno apsaugos.

Lauke po stogu laikytų bandinių suminis šilumingumas keitėsi sparčiau. Po 3 mėnesių bandiniai neteko 13,3 proc., po 6 mėnesių – 20,5 proc., po 9 mėnesių – 24,8 proc., o po 12 mėnesių – 32,5 proc. antipireno apsaugos.

Remiantis tokių tyrimų rezultatais galima teigti, kad Lietuvoje naudojamų antipireninių tirpalų ilgaamžiškumo problema egzistuoja. Todėl mokslininkai turi kurti naujas antipirenines medžiagas, kurios veikiant klimato veiksniams ne pasišalintų iš poringos statybinės medienos, bet joje liktų.

Žirgininkystės ir turizmo kraštas atviras investicijoms

Aldo Liauko nuotr.

Lazdijų kraštas nuo seno garsėja sportinės žirgininkystės tradicijomis – ristūnų varžybos čia pradėtos rengti 1960 metais. Modernizuotas Lazdijų miesto hipodromas šiandien vienintelis Pietų Lietuvoje atitinka visus techninius reikalavimus, keliamus šalies žirgų lenktynėms organizuoti. Šių metų vasario 16-ąją atidarymo proga čia pirmąkart ir buvo surengtos tokio tipo lenktynės.

Atnaujinant hipodromą pasirūpinta įrengti erdvią 500 vietų žiūrovų tribūną su pagalbinėmis patalpomis, žirgų bėgimo trasos ilgis siekia 1100 metrų.

Hipodromo plotas, įskaičiuojant visas funkcines zonas (žirgų išlaipinimo ir laikymo vieta, automobilių stovėjimo aikštelės ir kt.), yra 134 000 kvadratinių metrų. Šalia Lazdijų hipodromo yra du laisvi valstybei priklausantys žemės sklypai, kurių plotas – 3,8 hektaro.

Lazdijų rajono savivaldybė vasarą skelbs konkursą privačiam subjektui parinkti. Jam pagal koncesijos sutartį 25 metams būtų suteiktos hipodromo valdymo ir naudojimo teisės. Konkurse galės dalyvauti ir užsienio investuotojai. „Norėtume, kad hipodrome būtų organizuojami ir šalies, ir tarptautinio masto renginiai, ir ne tik žirgų lenktynės, – sakė Lazdijų rajono meras Artūras Margelis. – Ir labai laukiame, kad Seimas priimtų dar praėjusioje kadencijoje pradėtus svarstyti Azartinių lošimų įstatymo pakeitimus ir papildymus, kurie atvertų galimybę rengti žirgų lenktynių lažybas ir padarytų mūsų objektą dar patrauklesnį.“

Lazdijų rajono savivaldybė siūlo privatizuoti ir strategiškai patrauklioje vietoje – šalia krašto kelio, vedančio į Lenkiją, Lazdijų seniūnijoje, Janaslavo kaime, esantį sandėlį (plotas – 507,43 kvadratinio metro) bei jam priskirtą 842 kvadratinių metrų ploto žemės sklypą. Pradinė objekto pardavimo kaina – 32 325 tūkst. litų. Privatizavimo sąlyga – per 2 metus objektą pritaikyti turizmo ir rekreacijos reikmėms. Ši sąlyga galios ir privatizuosiantiems greta esančius kitus inžinerinius statinius – mašinų stovėjimo aikštelę su apšvietimo ir elektros oro tinklais (plotas – 10 972 kvadratiniai metrai) ir kiemo statinius bei šiam objektui priskirtą 40 574 kvadratinių metrų žemės sklypą. Pradinė objekto pardavimo kaina – 84,259 tūkst. litų. „Sklypai yra vos keli šimtai metrų nuo sienos, kitapus kelio – ežeras, šalia – Turizmo informacijos centras ir degalinė, čia pravažiuoja daugybė krovininių ir lengvųjų automobilių. Jiems reikia kažkur pavalgyti ir pailsėti. Poilsio ir turizmo infrastruktūra čia gali atsirasti pati įvairiausia. Kodėl gi neperėmus dalies klientų iš kaimyninio Augustavo?“ – kalbėjo Lazdijų rajono meras A. Margelis.

VĮ Valstybės žemės fondas vykdys šešių žemės sklypų Šeštokų seniūnijos Jukneliškės kaime, Dvaro gatvėje, nuomos aukcionus. Šie sklypai yra strategiškai geroje vietoje – iki Šeštokų tėra 3,4 kilometro, iki Mockavos terminalo – 3,35 kilometro, iki Lietuvos

Respublikos sienos – 15 kilometrų, iki krašto kelio – 2,85 kilometro.

Visuose šešiuose sklypuose bus leidžiama ūkinė komercinė veikla ir pramonės bei sandėliavimo įmonių statyba.

Nuomininkas turės savo lėšomis įrengti inžinerinius tinklus pagal parengtus techninius projektus, privalės ne ilgiau kaip per trejus metus baigti ir statinių statybą, ir įrenginių montavimą. „Sklypai yra šalia geležinkelio, šalia koncerno „Achemos grupė“ pradedamo statyti Mockavos geležinkelio krovinių terminalo – taigi kroviniai iš čia galės patogiai iškeliauti ir į Rytus, ir į Vakarus“, – komentavo A. Margelis.

Mockavos terminalas statomas 397 307 kvadratinių metrų ploto žemės sklype, esančiame Būdviečio seniūnijos Papartėlių kaime. Čia bus įdiegtos „Cargo Beamer“ technologijos, kurios leis puspriekabes su kroviniais perkelti ant geležinkelio platformų. Pasitelkus šią sistemą tikimasi sumažinti krovininio transporto srautus bendrojo naudojimo keliuose ir sutrumpinti prekių gabenimo laiką. Mockavoje bus įrengtas intermodalinis terminalas, kuriame bus galima greitai ir efektyviai perkrauti automobilines puspriekabes nuo europinio standarto geležinkelio vėžės ant rusiškojo ir atvirkščiai, taip pat perkrauti puspriekabes nuo geležinkelio ant automobilių kelių, taip pat sandėliuoti krovinius.

Dėl išsamesnės informacijos kreiptis el. p. info@lazdijai.lt, tel. +370 318 66 108, www.lazdijai.lt

19

R

R

Urėdai nenori miškų plotuose matyti žiojinčių karjerų Klausimas – leisti ar neleisti eksploatuoti naujus karjerus valstybinių miškų plotuose – tampa ypač svarbus. Tam prireikė net Konstitucinio Teismo išaiškinimo. Tačiau aistros nerimsta, ir panašu, kad komercinis interesas įrengti karjerus būtent valstybinių miškų teritorijose bando imti viršų. Miškininkai teigia su tuo kovojantys kaip įmanydami ir siūlo paisyti valstybės, o ne privačių įmonių interesų.

Pelnas – neabejotinas Smėlis ir žvyras – naudingosios iškasenos, kurios statybų pakilimo laikotarpiu buvo ypač paklausios.

Jų paklausa išlieka ir dabar. Todėl suprantamas privačių bendrovių noras eksploatuoti kuo daugiau karjerų ir parduoti smėlį bei žvyrą. O kasti naudingąsias iškasenas norima kuo mažesnėmis sąnaudomis. Naudojantis karjerais, esančiais privačioje žemėje, tektų mokėti nemažus mokesčius žemės savininkams. O eksploatuojant karjerą valstybinėje žemėje apsiribojama simbolinėmis įmokomis. Pelno maržai tai, žinoma, turi labai didelę įtaką. „Valstybinės žemės, kuri nebūtų apaugusi miškais, liko gal tik miestų teritorijose. O kitur – miškai, kuriuose yra nemaži klodai naudingųjų iškasenų. Jų yra ir ne valstybei priklausančioje žemėje, tačiau įmonės, siekiančios eksploatuoti karjerus, į privačias žemes nesidairo, jos nori kirsti valstybinius miškus ir juos paversti karjerais. Su privačių sklypų savininkais dėl to net nesiderama, nes žinoma, kad jie už naudojimąsi žeme paprašys nemažų pinigų. O kasant valstybinėje žemėje mokėti reikia tik

20

už iškasenas – už naudojimąsi žeme nėra jokio mokesčio“, – teigė Šilutės miškų urėdijos urėdas Stepas Bairašauskas.

Jo vadovaujamos urėdijos teritorijoje yra nemažai miškais apaugusių žvyro ir smėlio klodų. Todėl S. Bairašauskui tenka vos ne kasdien susidurti su šiuo klausimu ir priešintis privačių bendrovių siekiams kirsti valstybinius miškus.

Už kubinį metrą iškasto žvyro į valstybės biudžetą mokama apie 60 centų, už smėlio – dar mažiau. O parduodamos šios iškasenos kelis šimtus kartų brangiau. Šilutės miškų urėdo manymu, toks pelnas verčia manyti, kad tai ne žvyro, o tiesiog aukso kasyklos. „Naudingųjų iškasenų kasėjai aiškina, kad eksploatuodami karjerus patiria daug sąnaudų, neva reikia brangiai kainuojančių mašinų, kitokių įrenginių. Tačiau nebūtų pelno, nebūtų tokio didelio noro gvieštis į valstybinius miškus“, – įsitikinęs S. Bairašauskas.

Konstitucinio Teismo išaiškinimas Lietuvos miškingumas yra apie 33 proc., o Šilutės tesiekia 17 proc. Šilutės miškų urėdo nuomone, miškų plotus reikėtų plėsti, o ne mažinti.

Tai vienas argumentų, kodėl nederėtų leisti jų paversti karjerais. Prieš kurį laiką net buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą, kad šis išaiškintų, ar galima keisti žemės naudojimo paskirtį ir miškų plotus paversti karjerais. Konstitucinis Teismas tuomet nustatė, kad taip daryti nėra jokio pagrindo.

Priimtose Miškų įstatymo pataisose irgi pažymėta, kad keisti valstybės fondo miško žemės paskirtį

je Lietuvos dalyje išverčia ir išlaužo daug medžių. Iškirtus mišką karjerui rengti, būtų sunaikintos natūraliai susiformavusios vėjui atsparios miško pakraščių juostos, apsaugančios už jų augančius medynus nuo išvartymo ir išlaužymo. Todėl kiltų pavojus, kad ateityje bus sunaikinti Pagėgių miške augantys medynai, kurių dalis saugomi kaip genetiniai draustiniai ir etaloniniai medynai.

galima tais atvejais, kai nėra telkinių ne miško paskirties žemėje. Karjerus eksploatuojančios įmonės šitą punktą mėgina traktuoti savaip – jeigu nėra telkinių toje pat savivaldybėje ar panašiai. Šilutės miškų urėdas atkreipė dėmesį, kad Miškų įstatymas to išsamiai nenumato. Jeigu vienoje savivaldybėje pritrūktų žvyro, o jo būtų apstu šalia esančioje – argi didelė problema jo atsivežti? „Miškų įstatyme kitokių išaiškinimų nėra, tuo turėtų būti padėtas taškas. Mano žiniomis, ir smėlio, ir žvyro telkinių yra pakankamai ne miško paskirties žemėje. Bet žvalgomasi tik į valstybinių miškų plotus. Priežastis aiški: ekonominė nauda mokant mažus mokesčius. Ne kartą buvo keliamas klausimas dėl įkainių už naudingąsias iškasenas didinimo, kad valstybės biudžetas galėtų deramai pasipildyti. Tačiau įkainiai didinami ne taip smarkiai, dėl to valstybiniai miškai tebetraukia didelį pelną gauti suinteresuotas privačias kompanijas“, – kalbėjo S. Bairašauskas.

Pusiausvyra atkuriama ne visada Naudingųjų iškasenų kasėjai teigia nesuprantantys miškininkų priešinimosi eksploatuoti karjerus miškų plotuose.

Šilutės miškų urėdijos urėdas Stepas Bairašauskas.

Jų teigimu, žalos gamtai nebūtų padaryta – baigus eksploatuoti karjerus jie būtų užsodinami miškais. Vadinasi, pusiausvyra būtų atkuriama. „Tokie teiginiai nėra visai teisingi.

Dažniausiai kasama tol, kol pasiekiamas gruntinis vanduo. O atskirais atvejais net ir vandenyje kasama.

Kaip galima mišką užsodinti vandenyje? Tie plotai ir lieka apsemti vandens, vadinasi, pusiausvyra neatkuriama“, – teigė S. Bairašauskas.

Miško iškirtimas ir pavertimas kitomis naudmenomis padarytų didelę žalą aplinkai ir šios vietovės mikroklimato formavimuisi. Teritorija, kurioje numatoma eksploatuoti karjerą, yra pietvakarinėje Pagėgių miško masyvo dalyje. Būtent stiprūs uraganiniai pietvakarių vėjai vakarinė-

Ten, kur gruntiniai vandenys slūgso giliai, baigus eksploatuoti karjerą atsodinti čia mišką nėra sudėtinga.

Taip dažniausiai daroma Dzūkijoje, Aukštaitijoje. O Nemuno deltoje naudingųjų iškasenų sluoksnis nedidelis, iškasus vos kelis metrus pasiekiamas gruntinis vanduo. „Dzūkijos smėlynuose naujai atsiradęs vandens telkinys gal ir būtų naudingas. Bet Nemuno deltoje jų yra pakankamai, tad kam dar didinti?“ – stebėdamasis klausė Šilutės miškų urėdas.

Miškininkai paneigia teiginius, esą iškasus žvyrą ir toje vietoje pasodinus mišką kraštovaizdis tampa dar gražesnis, negu buvo. Anot jų, rekultivuotų karjerų kraštovaizdis tik po kelių šimtmečių užsigydo jam

padarytas žaizdas. Praktika rodo, kad baigtų eksploatuoti karjerų neskubama rekultivuoti, todėl teritorijos apauga krūmais, tampa prišiukšlintomis dykvietėmis.

Išteklių apstu ir ne miškų plotuose Miškininkų nuomone, svarstant klausimą leisti ar neleisti eksploatuoti karjerus valstybinių miškų plotuose, pirmiausia derėtų peržiūrėti ir įkainius už naudingąsias iškasenas. Šilutės miškų urėdas S. Bairašauskas įsitikinęs, kad valstybės biudžetas galėtų pasipildyti gerokai labiau, negu esant dabartiniams mokesčiams. „Dabar įkainiai simboliniai. Tai kodėl gi toms įmonėms nemėginti įsisavinti kuo daugiau plotų? Tuomet susidarytų monopolija, ir iškasenos būtų parduodamos dar brangiau“, – neabejoja S. Bairašauskas. Šilutės miškų urėdui nuostabą kelia ir tai, kad didžioji dalis naudingųjų iškasenų iš privačių kompanijų nuperkama vėl už valstybės pinigus. Mat statybose žvyro ar smėlio sunaudojama nedaug palyginti su keliams tiesti reikiamu kiekiu. O kelių infrastruktūra plečiama už valstybės pinigus. Tad karjerus eksploatuojančios įmonės, sumokėjusios valstybei simbolinius mokesčius už naudingąsias iškasenas, jas parduoda ir gauna pinigų iš valstybės biudžeto. Tik jau kelis šimtus kartų daugiau.

Naudingųjų iškasenų užtenka ir ne miškų žemėje. Tačiau atskirų urėdijų vadovai kasmet sulaukia po keliolika prašymų leisti ištirti žvyro išteklius valstybiniuose miškuose. Urėdai tokius prašymus vadina brutaliu veržimusi į valstybinius miškus ir savotišku spaudimu miškininkams.

Kitas būdas apeiti įstatymą ir įrengti naujų karjerų – privatizuoti valstybinius miškus. Diskusijų dėl valstybinių miškų privatizavimo vyksta bemaž prieš kiekvienus Seimo rinkimus. Miškininkų nuomone, valstybinių miškų privatizuota jau pakankamai, ir juose vyksta ne visada kontroliuojami procesai. Dėl to nukenčia visuomenės interesai, sumenksta gamtosauginis miškų vaidmuo ir gerokai sumažėja valstybės pajamos už medienos išteklių naudojimą. Neišvengiamai blogėja ir miškų būklė.

21

iš arčiau 2013 Nr. 4

2013 Nr. 4 iš arčiau

Ant svarstyklių – išlaidos ir nauda Tarptautinėse specializuotose parodose dalyvaujantys Lietuvos gamintojai neabejoja, kad tai – prasminga investicija

bovos, gauti gerą vietą padėjo „Komfovent“ platintojas Vokietijos rinkoje. „Įprastai tokiose parodose reikia dalyvauti 10 metų, kad galėtum reikalauti geresnių sąlygų“, – sakė bendrovės „Amalva“ eksporto vadovė.

408 darbuotojus turinčios bendrovės „Amalva“ eksporto grupėje dirba 11 žmonių. Po parodas keliaujančių vadybininkų darbas – ne tik dalyti

dūmtraukius gaminančios įmonės „Vilpros pramonė“ eksporto vadybininkė Lina Grišmanauskaitė. – Ką gi – nieko baisaus, jei kur nors Kinijoje kas nors nusikaldins kokį į mūsų panašų dūmtraukį.“ Įdomiausia, kad kinai drįsta ne tik kopijuoti, bet ir atvežti parodyti savo kopijas į ISH. Vienos Lietuvos įmonės atstovams teko stebėti, kaip į netolie-

katalogus ar atsakinėti į potencialių klientų klausimas. Tai proga pakalbėti su klientais. O darbas su žinančiais, ko nori, klientais padeda tobulėti: „Jei girdi, ką sako užsakovas, gali sukurti novatorišką produktą. O mūsų tikslas ir yra technologiškai sudėtingas produktas, kurį sunku nukopijuoti.“

se buvusį Kinijos atstovų stendą vieno Europos gamintojo atstovas atėjo su pareigūnais ir kaltinimu: čia – mūsų produkto kopija. Pavyzdžiai buvo nufotografuoti, viskas užprotokoluota, galiausiai gaminiai supakuoti į maišelius ir išgabenti, matyt, tolesnei analizei atlikti.

Ypatingas smalsumas

Naudą įvertino per krizę

Naujų gaminių technologijų apsaugos tema, apie kurią užsiminė „Komfovent“ atstovė – dažna tarp parodų dalyvių. Nors į konkurentų apsilankymus stende įprastai reaguojama ramiai – visiems rūpi pažiūrėti, kokių naujienų pavyko parengti, ne itin gerą reputaciją turi fotoaparatais apsiginklavę Kinijos atstovai. Pasakojama, kad kartais jų net prašoma pasitraukti nuo stendų su naujais gaminiais. „Pasitaiko, kad kai kurių valstybių atstovai neprisistatę žygiuoja prie stendų, kiša į mūsų dūmtraukius ir galvas, ir fotoaparatus, prisirenka katalogų ir eina toliau, – patvirtino kitos ISH dalyvės – nerūdijančiojo plieno

Nuo pat įsteigimo 2007-aisiais tarptautinėse parodose dalyvaujančios bendrovės „Vilpros pramonė“ vadybininkai neabejoja, kad ISH – naudingiausias jų įmonei renginys. Siekdama praplėsti savo pardavimų geografiją, per metus ši įmonė įprastai dalyvauja 2–4 parodose. Į užsienį „Vilpros pramonė“ savo gaminius pradėjo siųsti dar prieš krizę, užsakovų Skandinavijoje dėka įmonei ji nebuvo tokia skausminga kaip daugybei Lietuvos pramonės atstovų.

Beje, skandinavai Lietuvos įmonę atrado ne prestižinėje jų regione Stokholme vykstančioje „Nordbygg“, o toje pat ISH parodoje. Sėkminga dūm-

Rusnė MARČĖNAITĖ iš ISH parodos, Frankfurtas

Naujų klientų paieška, galimybė susitikti su jau esamais klientais ir partneriais, proga iš arti įvertinti konkurentų įdirbį, apsilankyti parodos metu vykstančiuose specializuotuose seminaruose, patekti į popierinius bei elektroninius po visą pasaulį pasklindančius parodos katalogus – tokius argumentus potencialiems dalyviams vardija parodų organizatoriaus „Messe Frankfurt“ atstovė Lietuvai, Estijai, Latvijai ir Baltarusijai Monika Demmler.

Brangus verslo įrankis Didžiausioje pasaulyje vonios kambario dizaino, santechnikos įrangos, pastatų energetikos, oro kondicionavimo įrangos parodoje ISH 2013 šiemet dalyvavusių Lietuvos įmonių vadovams nieko įrodinėti nereikia – Frankfurte prie Maino vykstanti paroda visuotinai pripažįstama tiesiausiu keliu į Vakarų rinką. Tiesa, verslininkai neslepia, kad parodos – tikrai labai brangus verslo plėtros įrankis. Ir ISH – ne išimtis.

Kainuoja išnuomoti plotą stendui, pagaminti, atgabenti ir sumontuoti įrangą, pristatomus produktus, atgabenti vadybininkų komandą. Ir kaip tik to-

22

dėl parodoje ISH 2013 buvo tik penki lietuviški stendai.

Bet yra ir kita medalio pusė – tai tikrai geriausias būdas rasti klientų ir partnerių užsienyje, todėl čia ir atvyko tos penkios įmonės. Ir kaip tik todėl tos, kurios šiam žingsniui pasiryžo anksčiau ir lengviau išgyveno krizę.

Ir kaip tik todėl bene visos Frankfurto parodos dalyvės šiomis dienomis reziduoja Maskvoje, kur vyksta statybos ir interjero paroda „Moskbuild“, o kitais metais irgi susitiks ne vienoje tarptautinėje parodoje.

Praleisti neišeina „Kartais pagalvojame, kad gal būtų galima kokios nors parodos laiką skirti seminarams, organizuoti mokymus, bet tai tik akimirkos pamąstymai – faktas, kad turime čia būti kasmet, nes net vienkartinis nedalyvavimas gali būti interpretuotas klaidingai. Be to, vienas pagrindinių mūsų tikslų – eksporto plėtra, be parodų tai neįmanoma, tad stengiamės dalyvauti visose didžiausiose“, – sakė

prekės ženklą „Komfovent“ parodoje ISH 2013 pristačiusios bendrovės „Amalva“ eksporto vadovė Ina Jastrebova.

Ieškodama platintojų Vakarų rinkoje, ISH parodoje ši įmonė dalyvauja nuo 2005 metų. Šiemet tai buvo jau penktas kartas (ISH paroda vyksta kas antrus metus). Rezultatas – prekyba daugiau nei 30 šalių, pirmajame „Komfovent“ ženklu pažymėtų gaminių pirkėjų dešimtuke – Prancūzija, Lenkija, Skandinavijos valstybės, Austrija, Šveicarija. Į užsienį iškeliauja daugiau kaip 70 proc. įmonės produkcijos.

Vienas kvadratinis metras ploto parodos ISH 2013 dalyviams kainuoja apie 200 eurų. „Komfovent“ stendas užėmė 55 kvadratinius metrus ir buvo būtent toks ir ten, kur norėjo įmonė – salėje šalia stipriausių jos srities – vėdinimo įrangos – gamintojų, išdėstytas šalia praėjimo. Tokia įmonės pasirinkta produkto pristatymo koncepcija – kad pasidomėti produktais panoręs žmogus nesijaustų einantis į kieno nors miegamąjį. Pasak I. Jastre-

A t n a u j i n t a w w w . s a . l t. U ž s u k i t e !

traukių gamintojams buvo Londone rengiama „Ecobuild“, kur jie dalyvavo 2011 metais. Šiandien Lietuvoje lieka tik 25 proc. „Vilpros pramonės“ gaminių, daugiausia keliauja į Skandinavijos šalis (Novergiją, Daniją, Suomiją), Airiją bei NVS valstybes.

Grąža skaičiuojama ne iškart Ne vieno ISH 2013 dalyvio iš anksto suplanuotus susitikimus kiek sujaukė pirmąsias parodos dienas dėl sniego sutrikęs Frankfurto oro uosto darbas, bet taisyklė, kad svarbiausių klientų reikia tikėtis būtent pirmosiomis dienomis, pasak L. Grišmanauskaitės, pasitvirtino ir šiemet. „Pirmosiomis dienomis į parodas atvyksta sprendimus priimantys įmonių atstovai.

Vėliau dominuoja privatūs asmenys, kuriems rūpi nusipirkti kaminuką ar ką kita buičiai, jie nėra mūsų tikslinė grupė“, – kalbėjo L. Grišmanauskaitė. „Vilpros pramonės“ stendo dažniausiai ieško šildymo įrangą gaminančios ar ja prekiaujančios įmonės, norinčios sukomplektuoti visas detales, reikalingas židiniams, šildymo katilams įrengti. Nors ir nedidelis, 25 kvadratinių metrų ploto, įmonės stendas šiemet buvo matyti išties iš toli. „Vilpros pramonė“ nuo pirmosios savo parodos bendradarbiauja su tais pačiais dizaineriais, džiaugiasi jų siūlomomis idėjomis ir neabejoja, kad stendo apipavidalinimas – svarbi įmonės įvaizdžio kūrimo dalis. Įprastai naujas stendo projektas rengiamas kas kelerius metus. Šiemet įmonės stendas šmėkštelėjo ir internetui skirtame Frankfurto parodų centro reklamos filmuke apie ISH. Dalyvavimo parodoje grąža skaičiuojama ne po mėnesio ar dviejų.

Pasak L. Grišmanauskaitės, po prisistatymo kurioje nors parodoje gali praeiti ir metai, kol stende potencialaus užsakovo palikta vizitinė kortelė su preliminariai suformuluotais poreikiais virs užsakymu ar ilgalaikiais kontraktais, kol gamintojų išsiųstas pasiūlymas užsakovų apsvarstomas, patikslinami poreikiai, išgryninamas produktas, suderinama kaina. Žinoma, kalbant apie parodose sukuriamą vertę įskaičiuotina ir ilgalaikė vertė, kuri sukuriama nuolat pasirodant svarbiausiuose savo srities renginiuose ir kurią sunku įvertinti pinigine išraiška.

23

R

iš arčiau 2013 Nr. 4

Kovo 12–16 dienomis Frankfurto parodų centre 27 kartą vykusioje ISH parodoje savo gaminius pristatė 2434 dalyviai (2011 metais – 2382). Paroda užėmė 258 tūkst. kvadratinių metrų plotą (2011 metais – 255 900 kvadratinių metrų). Per penkias dienas ekspozicijas apžiūrėjo apie 190 tūkst. lankytojų. Daugiau nei trečdalis atvyko iš užsienio.

Derėdamasi dėl būsimų užsakymų „Vilpros pramonė“ klientus mielai kviečia apžiūrėti savo gamyklą. „Svečiai kartais atrodo nustebę – gal nesitiki pamatyti ne kokį garažą, o šiuolaikiškomis technologijomis aprūpintą gamyklą“, – šyptelėjo L. Grišmanauskaitė.

tų produktų. „Kartais ir mažos naujos detalės daro didelį įspūdį, – pripažino S. Čalnaris. – Bet mūsų srityje labai aiški plėtros kryptis, kurios turime laikytis – visi šiandien akcentuoja energijos taupymą, kuriami nauji mo-

baltus vonios baldų komplektus, kurie labiausiai sudomino klientus iš Didžiosios Britanijos. Rezultatas – iki šiandien besitęsiantis sėkmingas bendradarbiavimas.

2011 metais bendrovė Stokholme rengiamoje parodoje NORDBYGG pristatė ir pirmąsias serijas, skirtas Šiaurės šalių rinkoms. Dalyvaudami šioje parodoje Lietuvos gamintojai suprato, ką dar galėtų pasiūlyti užsienio rinkoms: įvairių dydžių, spalvų, modelių derinių – kad bet kuris klientas galėtų įsirengti sau gražią ir patogią

„Naujos statybinės medžiagos, konstrukcijos ir technologijos“

Stengiamasi pristatyti naujovių Šiauliečiai vėdinimo įrangos gamintojai – įmonė „Salda“ – į Frankfurtą prie Maino vyko šeštą kartą. Ir, pasak bendrovės regiono pardavimų vadovo Sauliaus Čalnario, iš anksto suplanavę su ISH rengėjais pasirašyti sutartį dėl dalyvavimo 2015 metų parodoje. Prisistatymas šioje parodoje – nuoseklaus įmonės reprezentavimo dalis. „Saldos“ atstovas patvirtino – erdvaus 110 kvadratinių metrų ploto stendo salėje tarp didžiausių savo srities gamintojų reikėjo nusipelnyti: „Naujas rinkos žaidėjas tokios pozicijos negautų net mokėdamas daugiau.

Parodų organizatoriai linkę atiduoti vietas nuolatiniams partneriams.

Naujiems lieka laukti, kad kas nors atsisakytų ploto prieš pat parodą.“ Pasak S. Čalnario, minties šįkart savo reikmėms nuomoti mažesnį plotą atsisakyta ilgai nediskutavus, mat prireikus jį susigrąžinti būtų kur kas sunkiau.

Dar svarbiau yra tai, kad ir parodos lankytojai įpratę didžiųjų įmonių stendus matyti tose pat vietose. Ir tas pastovumas suteikia gamintojams papildomo solidumo.

Bendrovė „Salda“ užsieniui parduoda apie 90–95 proc. savo produkcijos.

Lietuviški gaminiai keliauja į daugiau nei 30 valstybių: Skandinavijos, Baltijos šalis, Vokietiją, Rusiją, Indiją. Tad parodos – nepamainoma bendravimo su esamais ir būsimais užsakovais arena. Ir proga apsidairius aplink įvertinti, kokiose srityse ateityje reikėtų pasitempti.

Kaip ir kitos parodos dalyvės, „Salda“ kiekvienai parodai stengiasi parengti naujienų – pristatyti patobulin-

24

11-oji tarptautinė konferencija Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos fakultete 2013 m. gegužės 16–17 d. Vilniuje

torai, naujos normos, nauji sertifikatai.

Mes irgi dirbame ta linkme: pagrindinė įmonės eksporto plėtros kryptis – ypač ekonomiški įrenginiai. Atsilikti čia neišeina, nes pasikeitus standartams jų neatitinkančius gaminius būtų galima parduoti nebent Rytų šalims, kurios atsilieka 2–3 metais.“

Kaip pataikyti į dešimtuką „Dalyvavimas parodoje bus sėkmingas, jei prisistatymui produktą rinksitės iš anksto žinodami, kokioje rinkoje norite atsidurti“, – įsitikinusi „Raguvos baldai ir Ko“ regiono pardavimų vadovė Neringa Daniulaitienė. 2009 metais dalyvaudama ISH pirmąkart įmonė pristatė klasikinius

vonią. Su šia idėja įmonė šiemet pravėrė ISH 2013 parodos duris. „Norime įsitvirtinti Vakarų rinkoje, todėl ir esame čia. Mums labai pasisekė, kad gavome vietą salėje šalia geriausių gamintojų. Tai didelis pripažinimas, nes parodos organizatoriai vertina ir produktą, ir stendo įvaizdį“, – kalbėjo N. Daniulaitienė. Šįkart ISH 2013 parodoje bendrovė prisistatė pasiūliusi visiškai naują vonios baldų liniją „Kamė“ ir jau antrą parodos dieną galėjo patvirtinti, kad paroda jai – sėkminga. Eksporto apimtys patvirtina, kad „Raguvos baldų ir Ko“ strategija – teisinga: 80 proc. įmonės produkcijos eksportuojama į Didžiąją Britaniją, Vokietiją, Skandinavijos šalis.

2013 metų gegužės 16–17 dienomis Vilniuje, viešbučio „Best Western Vilnius“ Konferencijų centre, vyks ilgametes tradicijas turinti tarptautinė mokslo konferencija „Naujos statybinės medžiagos, konstrukcijos ir technologijos“. Renginys geriau žinomas anglišku pavadinimu „Modern Building Materials, Structures and Techniques“. Ši jau 11-oji tarptautinė konferencija yra didžiausia statybos inžinerijos mokslo srities konferencija Lietuvoje ir viena žinomiausių visame regione.

Konferenciją nuo 1991 metų organizuoja Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Statybos fakultetas. Nuo 1995-ųjų ji rengiama jau kartu su Lietuvos mokslų akademija, o nuo 2001 metų jos oficialiu rėmėju tapo Tarptautinė tiltų ir antžeminių statinių asociacija (IABSE), kurios kolektyvinis narys nuo 1993 metų yra ir VGTU Statybos fakultetas. Pastaraisiais metais konferenciją remia tokios tarptautinės asociacijos kaip Europos statybos fakultetų asociacija

(AECEF), Europos statybos inžinierių sąjunga (ECCE), Europos operacinių tyrimų draugijų asociacija (EUOR).

Renginys skirtas plačiam statybos srities mokslininkų ratui, taip pat modernias medžiagas, konstrukcijas ir technologijas kuriančioms ar taikančioms statybos įmonėms bei organizacijoms.

Tradiciškai bus aptariamos pagrindinės temos: statybinės medžiagos ir jų technologijos; novatoriški gelžbetonio, metalinių, kompozicinių konstrukcijų ir tiltų skaičiavimo, projektavimo metodai; konstrukcijų optimizavimo metodai; geotechnika; statybos technologijos ir vadyba; informacinės pastatų sistemos; nekilnojamojo turto vadyba.

10-ojoje konferencijoje, vykusioje 2010 metų gegužės 19–21 dienomis Vilniuje, dalyvavo beveik 400 mokslininkų iš 22 pasaulio valstybių, šešiose teminėse sekcijoje iš viso buvo perskaityta per 200 pranešimų, taip pat išleistas recenzuotų mokslinių straipsnių rinkinys. Numatoma, kad šiais metais vyksiančioje konferen-

cijoje dalyvaus tiek pat mokslininkų iš daugiau kaip 20 pasaulio šalių.

Bus perskaityta apie 180 mokslinių pranešimų. Šiųmetei konferencijai pateikti ir recenzuoti straipsniai bus publikuojami tarptautinės leidyklos „Elsevier“ leidinyje „Procedia Engineering“. Daug žinomų Europos ir kitų pasaulio šalių mokslininkų šią konferenciją renkasi kaip puikią galimybę supažindinti kolegas su savo naujausiais moksliniais pasiekimais ir tuo pačiu užmegzti glaudų bendradarbiavimą ateities moksliniams tyrimams atlikti.

Statybos srities verslo atstovai, susijusios įmonės ir organizacijos yra kviečiami dalyvauti šioje konferencijoje ir aptarti aktualias praktines problemas. Jiems bus sudarytos sąlygos pristatyti savo naujausius produktus ar paslaugas, užmegzti naudingus ryšius su mokslininkais ir kolegomis. Taip pat kviečiame tapti ir šios konferencijos rėmėjais.

Išsamesnė informacija apie renginį pateikta konferencijos interneto svetainėje http://mbmst.vgtu.lt.

25

R

R

mai nuo naudojamo kuro ypatybių).

Mazuto atsisakymas leis įmonei per metus sutaupyti apie 230 tūkst. litų. Kuo daugiau šilumos bus gaminama iš biokuro, tuo daugiau jos pagamins ir ekonomaizeris, nenaudojantis jokio kuro, tik grąžinantis katilų išmetamuose dūmuose esančią šilumą. Tad bendrovės Šilutės šilumos tinklų eksploatuojamoje katilinėje pastačius naują 10 MW biokuro katilą bus sutaupoma 3464 MWh metinio kuro kiekio.

2011 metais Šilutės miesto katilinėje buvo sudeginta 642 tonos mazuto ir 131 tona skalūnų alyvos.

Šilutės šilumos tiekėjai siekia racionalumo Bendrovė Šilutės šilumos tinklai parodė, kad atsisakyti iškastinio kuro ir pereiti prie biokuro nėra neįmanoma užduotis. Šiais metais ketinama įgyvendinti investicinį projektą, kuris leistų šilumos energiją gaminti deginant vien biokurą ir atsisakyti itin taršaus mazuto. Bus ne tik gerokai sumažinta tarša, bet ir sutaupoma pinigų.

Užtikrins efektyvumą Praėjusiais metais parengtas investicinis projektas, pateikta paraiška Europos Sąjungos (ES) finansinei paramai gauti ir paskelbtas viešojo pirkimo konkursas projektui „Šilutės rajoninės katilinės rekonstrukcija, įrengiant 10 MW galios vandens šildymo katilą, kūrenamą biokuru, ir biokuro sandėliavimo statinius“. Viešojo pirkimo konkursą laimėjo bendrovė „Enerstena“. Tai lietuviška įmonė, projektuojanti ir gaminanti su energija susijusią

26

įrangą, kuri parametrais ir kokybe niekuo nenusileidžia analogiškai vakarietiškai įrangai.

Projektą rengiamasi įgyvendinti dar šiais metais. Pagrindinis tikslas – padidinti šilumos gamybą iš atsinaujinančių energijos šaltinių, sumažinti atmosferos taršą, užtikrinti šilumos gamybos efektyvumą ir patikimumą Šilutės mieste, sumažinti šilumos gamybos sąnaudas ir taip sudaryti technines sąlygas Šilutės miesto gyventojams bei komerciniams var-

totojams už palankesnę kainą naudotis centralizuotai tiekiama šiluma šildymui ir karštam vandeniui ruošti. Įgyvendinus projektą biokuro dalis kuro balanse padidėtų nuo 89,5 iki 99,9 proc.

Tam, kad būtų galimybė Šilutės miestą aprūpinti šiluma iš atsinaujinančių energijos šaltinių ir visiškai išnaudoti jau įrengto kondensacinio ekonomaizerio galią, katilinėje reikia įrengti 10 MW galios vandens šildymo katilą. Įdiegus minimos galios kietojo kuro katilą, šilumos gamybos įrenginių, naudojančių atsinaujinančius energijos šaltinius, galia miesto katilinėje pasiektų 28,2 MW, taigi su tokiu įrenginių galingumu teoriškai rajoninėje katilinėje būtų galima visiškai atsisakyti mazuto ar skalūnų alyvos. Taršaus kuro katilai būtų reikalingi tik šalčiausiomis metų savaitėmis kaip karštasis rezervas, nes kietojo kuro katilus dėl jų technologinių ypatybių kartais tenka stabdyti neplanuotai.

Nebedegins mazuto Įvertinant esamo kondensacinio ekonomaizerio ir planuojamo statyti biokuro katilo galią, įgyvendinus investicinį projektą Šilutės miesto katilinės šilumos gamybos iš biokuro galia sieks 28,5 MW (priklauso-

Anglies dvideginio išmetimas iš šio kuro kiekio sudarė 1576,32 tonos per metus. Vadinasi, įrengus naują biokuro katilą tokiu pat kiekiu bus sumažintas anglies dvideginio išmetimas į atmosferą.

Investicinio projekto įgyvendinimas atneš naudą Šilutės miesto šilumos vartotojams – dėl sumažėjusių kuro sąnaudų, taršos, kitų eksploatacinių sąnaudų, naudojamo pigesnio kuro šilumos gamybos sąnaudos mažėtų ir tai atsispindėtų šilumos tarife. Gavus ES struktūrinių fondų paramą, projekto atsipirkimo laikas siektų 5,2 metų.

žindami tinklų diametrą. Taip pat stengiamės plėsti šilumos energijos gamybos apimtis naudodami ekologišką medieną, biokurą. Siekiame pritraukti naujų vartotojų, aprūpinti juos kokybiškai tiekiama nebrangia šiluma. Todėl tobuliname šilumos gamybos technologijas ir kaupiame patirtį šioje srityje“, – sakė bendrovės Šilutės šilumos tinklų direktorius Algis Mykolas Šaulys.

Jis pasidžiaugė, kad per pastaruosius metus Šilutės šilumos tinklai techniškai ypač praturtėjo ir sustiprėjo. Traksėdžiuose pastatytas 1,5 MW, Švėkšnoje – 300 kW galios biokuro katilas. Pačioje Šilutėje dirba trys biokuro katilai, kurių galia – 14 MW. Šilutės šilumos tinklų katilinės vidutiniškai per metus pagamina apie 100 tūkst. kWh šilumos energijos.

Centrinės katilinės įrengta galia tokia, kad jos visiškai pakaktų dviem Šilutės dydžio miestams apšildyti.

Renovacija nepajudėjo Šilutės miesto centralizuoto šilumos tiekimo paslaugomis naudojasi 130 daugiabučių gyvenamųjų namų, 50 daugiabučių namų bendrijų, 93 individualieji namai, 159 įmonės, įstaigos, organizacijos. Bendras apšildomų patalpų plotas siekia beveik 0,4 mln. kvadratinių metrų. O pridėjus ir gyvenvietes, šis skaičius – dar didesnis. Šilutės šilumos tinklų direktorius A. M. Šaulys pripažino, kad šilumos kaina prieš kurį laiką nežymiai augo ir pasiekė 22 ct už kWh. Bet dabar visi pastebi, kad ji stabilizavosi. „Jei nebūtume turėję biokuro katilų, tai šilumos kaina deginant mazutą būtų pašokusi iki 30 ct už kWh. Ateityje gaminamos šilumos kaina tikrai mažės.

Vien ekonomaizeris leis sutaupyti apie 20 proc. iš biokuro pagamintos šilumos. Taigi kaina neturėtų didėti kaip gamtines dujas naudojančiose įmonėse. Taip pat numatyta diegti

moderniausias ir pigiausias technologijas, panaikinti nuostolius šilumos tinkluose“, – apie ateities planus kalbėjo Šilutės šilumos tinklų vadovas.

A. M. Šaulys atkreipė dėmesį, kad smarkiai sumažinti mokėjimus už šildymą neleidžia ne centralizuotos šilumos tiekėjai, bet seni kiauri daugiabučiai namai. Per penkerius metus Šilutėje renovuotas tik vienas daugiabutis namas. O juk tokių daugiabučių mieste priskaičiuojama beveik 200. Įvertinta, kad gerai renovuotame name asmuo už 60 kvadratinių metrų ploto buto šildymą moka vidutiniškai 130–140 litų per mėnesį. O nerenovuotame – 400–500 litų. Štai Juknaičiuose gyventojai už 1 kvadratinio metro apšildymą moka brangiausiai visame rajone. Jų butai erdvūs, aukšti, patogūs, bet šiluminė varža – labai bloga. Atlikti termoviziniai bandymai parodė, kad lauke esant neigiamai temperatūrai kambaryje būna tik 14–15oC šilumos. „Tai vasarnamiai, o ne gyvenamieji namai. Tokius pastatus būtina renovuoti be jokių išlygų ir atidėliojimo.

Tik tuomet sulauksime norimų rezultatų. Juk gaminama ir tiekiama šiluma – mūsų visų vertybė, turtas – kaip vanduo, elektros energija. Niekas nedavė teisės to švaistyti ar leisti pro langus, sienas, stogą“, – neūkiškumu piktinosi A. M. Šaulys.

Informacija apie katilą Vertikalus dūmavamzdžių vandens šildymo katilas su biokuro pakura Nominali katilo galia – 10 MW. Katilo naudingo veiksmo koeficientas – 88 proc.

Kuras – medienos skiedros (50 proc.) ir medienos biokuro mišinys (50 proc., pjuvenos, žievė, smulkios šakelės iki 30 cm; iki 5 proc. šiaudų arba iki 30 proc. durpių).

Kuro šilumos vertė – ne mažiau kaip 1869 kcal kg, esant ne mažesnei kaip 50 proc. biokuro mišinio drėgmei.

Misija – kokybiškos paslaugos „Mūsų vizija – būti pareigingu šilumos tiekėju, maksimaliai tenkinti šilumos vartotojų poreikius. Norime pakeisti magistralinius šilumos tinklus bekanaliais vamzdžiais, ma-

27

2013 Nr. Nr. 41 situacija situa cIJA 2013

situa cIJA 2013 2013 Nr. situacija Nr. 41

Savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis įsitikinęs, kad ir anksčiau, ir šiandien žmonės nesupranta, kiek kainuoja gyvenimas keliasdešimt kilometrų nuo centro. „Žmonės įsivaizduoja, kad visas jų rūpestis bus įsivesti elektrą, pasidaryti vandens gręžinį ir įsirengti vietos kanalizaciją. O paskui leidžia dar ir didžiulius pinigus automobilio degalams, vienas šeimos narys negali dirbti, nes vežioja vaikus į mokyklą, tada auga socialinės problemos“, – komentavo „Vilniaus plano“ architektas.

Infrastruktūra neatsiperka

Chaotiškas užmiesčių paveikslas Bitė RIMKUTĖ

Pavargau dirbti taksistu vaikams. Pavargau kūrenti krosnis.

Pavargau pjauti žolę. Nusibodo skambinėti į seniūniją, kad nuvalytų kelią. Neturiu laiko džiaugtis gyvenimu gamtoje… Pasakojimus apie naują gyvenimo kokybę užmiestyje atradusius miestiečius žiniasklaidoje keičia sugrįžusiųjų ant asfalto išpažintys.

Nuvilti lūkesčiai Išpažintys atskleidžia, kad priimant sprendimą dėl gyvenamosios vietos

28

dera įvertinti ne kelis, o dešimt ir daugiau faktorių. Atskleidžia ir tai, kiek daug žmonių buvo suklaidinti optimistinių nekilnojamojo tur-

to plėtotojų ar valdžios pareiškimų apie inžinerinės ir socialinės infrastruktūros plėtros planus.

Apmaudžiausia dėl tų, kurie užmiestyje atsidūrė ieškodami ne gamtos, o tikėdami, kad tai – vienintelė galimybė turėti savo namus, nes būstas čia – pigesnis. Prieš krizę žmonės į užmiestį pradėjo žvalgytis nebeįpirkdami būsto centrinėse miestų dalyse, planuodami pigiuose sklypuose savo rankomis statytis namus, prasidėjus krizei – tikėdamiesi pigesnio pragyvenimo. Gal todėl daugiausia naujakurių – sodų teritorijose, į kurias veda duobėti keliai.

Vėliau naujiesiems užmiesčio gyventojams kyla klausimų: kada į jų gyvenvietę pradės važinėti viešasis transportas, kada bus pastatyta mokykla, kada bus nutiesti geresni keliai. Tie klausimai, žinoma, adresuojami miesto ar šalies valdžiai. „O autobusai ten nevažiuos, nes tai visiškai neapsimoka. Ir mokyklos nebus, nes nėra 800 vaikų, dėl kurių būtų galima statyti mokyklą. O jei statysime mokyklą tame kaimelyje, tai kitą kažkur kitur turėsime nugriauti, nes ji taps nereikalinga. Problema ir tai, kad mes vis dar norime, kad vaikas pasiektų mokyklą nekirtęs nė vienos gatvės.

Gal taip ir gali būti mieste, bet tikrai ne gyvenant už miesto“, – aiškino M. Pakalnis.

Apskaičiuota, kad infrastruktūra atsiperka, jei gyventojų vieno hektaro plote – daugiau nei 30 (skaičiuojant atsiperkamumą atsižvelgiama ir į kelis kitus parametrus). Vilniuje vidutinis gyventojų tankis vieno hektaro plote – 39 (skaičiuojant jau užstatytas teritorijas, kai tarp namų – ne didesnis nei 200 metrų atstumas, tai yra, pavyzdžiui, be sostinei priklausančių Nemenčinės miškų). Reikiamo vidurkio gyventojų tankis nebesiekia vos už šešių kilometrų nuo centro. Gulbinuose, Verkiuose, pietinėje Vilniaus dalyje vienam hektarui tenka vos 2–4 gyventojai. „Problema yra tai, kad žmonėms nepasakoma, jog nebus plėtojamas inžinerinės ir socialinės infrastruktūros tinklas, – įsitikinęs buvęs Klaipėdos apskrities teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros vyriausiasis specialistas, Šilutės rajono vyriausiasis

architektas Edmundas Benetis. – Turi būti aišku – gali statytis namus užmiestyje, bet valstybė tau inžinerinių tinklų nenuties, tavo socialinių problemų neišspręs. Bet kad tai pasakytum garsiai, reikia turėti stuburą, politinę valią ir palaikymą.“ Kaip tik todėl ne vienas specialistas kritikuoja Lietuvos vandentvarkos strategijos užmojus. Dėl kelių namų dešimtis kilometrų tiesiami geriamojo vandens ir kanalizacijos vamzdynai suteikia nepagrįstų lūkesčių, kad taip pat plačiaširdiškai valstybė pasirūpins ir kitų užmiesčio gyventojų problemų sprendimu.

Laukia sprendimų paieškos Nors dalis užmiesčio gyventojų jau dairosi miesto daugiabučių pusėn, judėjimas kita kryptimi irgi nesustojo. Kaip ir anksčiau, centrinę miesto dalį dažniau palieka jaunimas. Kartu palieka ir visą jiems pritaikytą infrastruktūrą: pramogų vietas, vidurines ir aukštąsias mokyklas, vaikų darželius. Į darželius ir mokyklas, tiesa, vaikus suveža, tik gyventojų pajamų mokestį atiduoda kitiems rajonams. O miesto centre reziduoja vyresnio amžiaus gyventojai, kurie ne visada patenkinti jaunimui skirta gyvenimo baze, pavyzdžiui, triukšmingų pramogų vietų kaimynyste. Problemos dėl aukštyn kojomis apversto miestų plėtros scenarijaus, teigia urbanistai, tampa tik opesnės.

Verta atkreipti dėmesį, kad užsienyje gyvenimą užmiestyje įprastai renkasi vyresni, vaikus jau užauginę, pakankamai pajamų ir namui, ir keliems automobiliams turintys, gyventi švarioje, ramioje aplinkoje norintys žmonės. Beje, jie neretai turi butus ir mieste. Jei gyvenimą užmiestyje ten renkasi jauni žmonės, galima neabejoti, kad jie turi už ką pasisamdyti pagalbininkų vaikams vežioti ar kitoms paslaugoms gauti.

Atsakymo, kaip spręsti išskydusių Lietuvos miestų problemas, dar tik ieškoma. Akivaizdu, gyventojų išsikėlimo iš miestų motyvų analizė turėtų būti vienas sprendimo raktų.

O užduotis – ne pati paprasčiausia: kaip dabartiniuose padrikuose priemiesčiuose, išretėjusiuose miestuose sukurti šiandienius žmonių poreikius ir valstybės galimybes atitinkantį gyvenimo modelį.

29

tyrimas 2013 Nr. 4

2013 Nr. 4 tyrimas

nepertraukiamas ryšys su centriniu miestu, taip pat kai kurie teigiami (gausūs želdynai, idiliškas kaimiškas kraštovaizdis ir pan.) ir neigiami (izoliacija, beformiškumas ir kt.) bruožai. Šis neutralus požiūris dominuoja ir visuomenėje.

Savivaldybių specialistai, kitaip nei paprasti piliečiai, turi daugiau informacijos apie miestų plėtros tendencijas ir teigia, kad dominuojanti Lietuvos miestų raidos ypatybė po 1990 metų yra priemiestinė (išorinė) plėtra, kuriai būdinga individualiųjų gyvenamųjų namų statyba priemiestinėse zonose. Šis reiškinys yra kur kas pastebimesnis nei miesto centrinės dalies atsinaujinimas ar masinės statybos gyvenamųjų rajonų nuosmukis.

Dėl priemiestinės plėtros proceso intensyvumo ir koordinavimo problemų aplink Lietuvos miestus šiuo metu formuojama daugiafunkcio profilio, tačiau erdviškai fragmentuota aplinka.

Priemiestinė plėtra: matoma, bet ar suvokiama?

Teisinė teritorijų planavimo bazė yra pakankama, kad priemiestinių teritorijų plėtros klausimai būtų sprendžiami integruotai

Besikeičiančiame užmiesčio kraštovaizdyje ima dominuoti prie pagrindinių transporto arterijų išsidėstę logistikos ir sandėliavimo kompleksai bei padrikos gyvenamųjų namų grupės.

Aktyvūs dispersiškos plėtros procesai ir jų padariniai pastebimesni arčiau miesto esančiose kaimiškosiose zonose, todėl daugelis savivaldybių specialistų priemiestį traktuoja kaip geografiškai apibrėžtą aplinką, kuriai jau nėra būdingi agrarinės aplinkos bruožai, bet ji dar nėra ir urbanizuota. Šios priemiestinės aplinkos ir jos plėtros tema yra labai dažna tiesioginėje už teritorijų planavimą atsakingų savivaldybių specialistų veikloje, pavyzdžiui, sprendžiant procedūrinius teritorijų planavimo ar kitus urbanizuotos aplinkos formavimo klausimus.

Pagrindinės problemos dažniausiai susijusios su transporto ir inžinerinės infrastruktūros plėtra (gatvių ir inžinerinių tinklų plėtojimu), tačiau gana

Teritorijų planavimo sistemoje galėtų būti numatyta papildomų įrankių priemiestinių teritorijų plėtrai koordinuoti

1 pav. Priemiestinių teritorijų reikšmė teritorijų planavimo sistemoje.

M. Cirtauto nuotr.

Matas CIRTAUTAS

VGTU Architektūros fakulteto Urbanistikos katedros doktorantas

Priemiesčių plėtra yra gana plačiai nagrinėjama probleminė urbanistikos mokslo ir praktikos sritis. Šia tema tebediskutuoja architektai, urbanistai ir daugelio kitų profesinių disciplinų atstovai, o tai rodo, kad priemiestinių zonų ateitis didele dalimi priklauso nuo ekspertų požiūrio.

30

Lietuvoje šių teritorijų plėtros kokybė smarkiai priklauso nuo savivaldybių specialistų veiksmų, tačiau jų požiūris į ekstensyvios urbanizuotų teritorijų plėtros procesus po 1990 metų iki šiol nebuvo tyrinėtas. Prieš kelis mėnesius atlikta specialistų apklausa atskleidė kai kuriuos Lietuvos miestų priemiestinių teritorijų esamos būklės aspektus, planavimo ir raidos monitoringo problemas.

A t n a u j i n t a w w w . s a . l t. U ž s u k i t e !

Priemiestinės plėtros samprata ir problemiškumas Apie daugelį reiškinių, tuo pačiu ir priemiesčius, turime susidarę išankstinę nuomonę, kurią stipriai veikia mūsų asmeninė patirtis ir kasdienės veiklos pobūdis. Ne išimtis ir savivaldybių specialistai. Priemiestinę aplinką jie suvokia kaip alternatyvią gyvenamąją erdvę, kuriai būdingas

2 pav. Parengtų bendrųjų planų įtaka priemiestinei plėtrai savivaldybėse.

31

tyrimas 2013 Nr. 4

dažnai specialistams tenka spręsti klausimus, kuriuos paskatino nekoordinuoti veiksmai ar nepamatuoti sprendimai kitose srityse (žemėtvarkoje ir pan.). Įstatymų netobulumas, kompleksinio planavimo priemonių trūkumas ir dėl to kylančios problemos – visa tai skatina savivaldybių specialistus teigti, kad subalansuotą priemiestinių teritorijų plėtrą ateityje galėtų ir turėtų užtikrinti teritorijų planavimo sistemoje įteisinti specializuoti (nauji ar papildantys esamą teritorijų planavimo sistemą) šalia miestų esančių teritorijų plėtros koordinavimo įrankiai (žr. 1 pav.). Tačiau juos taikant reikia atsižvelgti į konkrečios savivaldybės padėtį, joje vyraujančius priemiestinės plėtros procesus ir pan.

Priemiestinių teritorijų raidos tendencijos Probleminiai priemiestinės plėtros klausimai yra aktualūs įvairaus pobūdžio regionams: aktyviai plėtojamiems miestams ir priemiestiniams rajonams, įvairialypį nuosmukį (socialinį, demografinį ar ekonominį) patiriančių rajonų savivaldybėms. Savivaldybių specialistai vyraujančiuose priemiestinės plėtros procesuose (pavyzdžiui, pavienių gyvenamųjų pastatų ir jų grupių statyba buvusiose žemės ūkio teritorijose) įžvelgia ir privalumų, ir trūkumų. Tačiau šį reiškinį linkę vertinti labiau teigiamai nei neigiamai, nes net atsitiktiniai plėtros priemiestyje atvejai yra geriau nei kita tikėtina alternatyva – jokios plėtros nebuvimas. Ši kon-

2013 Nr. 4 tyrimas

formistinė pozicija iš dalies rodo, kad kritiškas priemiestinės plėtros vertinimas nėra galimas, kol nėra suformuota bendrų šalies miestų ir regionų plėtros politikos krypčių.

Objektyviai vertinant šiandienes Lietuvos miestų raidos tendencijas galima teigti, kad priemiestinė plėtra per pastaruosius 20 metų reiškėsi netolygiai, o jos aktyvumą lėmė vidiniai (savivaldybių lygmens) ir išoriniai (šalies lygmens) veiksniai. Svarbiausi išoriniai faktoriai buvo žemės reforma, įstatymų bazė ir bendra ekonominė šalies situacija. Pagrindiniai vidiniai veiksniai – ekonominė bei demografinė konkrečios vietovės situacija ir teritorinio savivaldybių planavimo dokumentų sprendiniai.

Nepriklausomai nuo miestų plėtrą lėmusių veiksnių pobūdžio ir prigimties labiausiai išorinės plėtros procesų paveiktos užmiesčio zonos plotis priklausė nuo centrinio miesto dydžio: prie mažesnių miestų ji siekė apie 5 kilometrus už administracinių ribų, prie didžiųjų – nuo 20 iki 30 kilometrų. Šiuose plotuose nepriklausomybės laikotarpio pradžioje buvo išsidėsčiusios įvairios gyvenvietės, todėl priemiestinė plėtra per pastaruosius 20 metų paveikė gana skirtingo tipo šalia Lietuvos miestų esančias teritorijas: nuo neapgyvendintų kaimo vietovių iki didesnių miestų bei miestelių.

Gyvenamoji mažaaukštė statyba, kurios pagrindiniai iniciatoriai, pasak savivaldybių specialistų, buvo asmeniniais tikslais veikiantys žemės ir kito turto savininkai, siekiantys pagerinti savo gyvenimo sąlygas, aktyviausiai vyko aplink savivaldybių centrus ir

didesnes gyvenvietes – individualieji namai buvo statomi ir urbanizuotose teritorijose, ir buvusiuose žemės ūkio plotuose. Tačiau kompleksiškai priemiestyje plėtojami stambūs mažaaukštės gyvenamosios statybos kvartalai, kuriuose kartu būtų atliekami inžinerinės ir socialinės infrastruktūros objektų projektavimo bei statybos darbai, buvo ir yra gana retas reiškinys Lietuvoje. Jie dažnesni didžiųjų miestų periferijoje ir neretai plėtojami kaip vieningo architektūrinio charakterio aptvertos ar visai uždaros gyvenvietės.

Plyno lauko investicijos principu plėtoti negyvenamosios paskirties (komercinės, pramonės, gamybos, logistikos ir kt.) objektai irgi buvo dažnesni didmiesčiuose ir jų priemiesčių rajonuose ar savivaldybėse, kur tradiciškai vykdyta aktyvi pramoninė bei gamybinė veikla. Jų daugiausia šalia administracinės miesto ribos, svarbių transporto koridorių.

Rekreacinės paskirties objektai, kurie priemiestinėse zonose plėtoti kaip regioniniai aktyvaus ar pasyvaus poilsio centrai, buvo ir yra dažni gamtinės aplinkos išraiškingumu ar didesne gamtos, kultūros paveldo objektų koncentracija pasižyminčiose savivaldybėse. Verta paminėti, kad rekreaciniai regioninės reikšmės objektai ir teritorijos (kempingai, laisvalaikio ir pramogų parkai, žiemos pramogų centrai, poilsio zonos aplink vandens telkinius, prieplaukos ir pan.) yra gana dažni savivaldybių plėtros strategijose ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse.

Pagrindine to priežastimi galima laikyti šių projektų finansavimo šaltinių gausą (nacionalinės programos, Europos Sąjungos fondai ir pan.).

Priemiesčio raidos koordinavimo galimybės

3 pav. Savivaldybių specialistų palankumas priemiestinės plėtros koordinavimo priemonėms.

32

Pasak savivaldybių specialistų, dauguma priemiestinės plėtros procesų vyko remiantis aukštesnio ar žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentais, t. y. buvo įteisinti bendruosiuose savivaldybių planuose ar vyko fragmentinių specialiųjų ir detaliųjų planų pagrindu. Nors bendrieji savivaldybių teritorijų planai buvo parengti nelabai seniai, dėl netiksliai prognozuotų urbanistinės plėtros tendencijų kai kurios savivaldybės šiandien juos koreguoja. Daugiausia problemų kelia

teritorijų planavimo sprendiniuose, kurie pagrįsti privačiais turto savininkų interesais, neįvertinta reali savivaldybių raidos situacija ir ilgalaikiai plėtros poreikiai (žr. 2 pav). Šiuo metu galiojančius bendruosius savivaldybių teritorijų planus ar jų korekcijas rengė kelios stambios planuotojų įmonės ir organizacijos (UAB „Urbanistika“ – 17, VGTU TPMI – 12, UAB „Statybos strategija“ – 6 ir kt.), kurių veikla kartais turi aiškų teritorinį pobūdį.

Pasak specialistų, bendruosiuose savivaldybių teritorijų planuose probleminiams priemiestinių teritorijų plėtros klausimams spręsti skirta gana daug dėmesio. Tačiau dažniausiai apsiribota potencialios gyvenviečių plėtros teritorijų nužymėjimu ir inžinerinės infrastruktūros (kelių tinklo) plėtojimo galimybių nagrinėjimu.

Bendrųjų planų rengėjų dėmesys priemiesčių plėtros klausimams tiesiogiai susijęs su tuo, kaip šių teritorijų raidos problemiškumą suvokia savivaldybių politikai ir specialistai.

Daugelis jų teigė, kad savivaldybių administracijos darbuotojai priemiestinių teritorijų plėtrą laiko iš dalies problemine teritorijų planavimo sritimi, tačiau tai dažnai priklauso nuo realių miestų ir gyvenviečių išorinės plėtros mastų.

Nors priemiesčių plėtra laikoma problemiška sritimi, specializuoti metodai (techninės priemonės, rodiklių sistemos ir pan.) išorinės plėtros procesų stebėsenai daugumoje savivaldybių nenaudojami – atliekamas bendras teritorijų planavimo monitoringas.

Susirūpinimą kelia tai, kad kai kuriose šalia didmiesčių esančiose ir dėl to aktyviai plėtojamose savivaldybėse priemiestinės plėtros procesų stebėsena išvis neatliekama.

Dažniausiai registruojami savivaldybėse rengiami teritorijų planavimo dokumentai, fiksuojami statistiniai statybą leidžiančių dokumentų rodikliai. Tačiau, pasak specialistų, stebėsena galėtų būti gerinama tobulinant teritorijų planavimo dokumentų registrų efektyvumą, fiksuojant susisiekimo infrastruktūros ir inžinerinių tinklų plėtros rodiklius, analizuojant žemėnaudos struktūros pokyčius ir pan.

Viena nekoordinuotos priemiestinių zonų plėtros suvaldymo priemonių, galinčių iš dalies pakeisti nuolatinio monitoringo vykdymo būtinybę, yra

miestų priemiestinių zonų specialiųjų planų rengimas. Šie dokumentai dažniausiai rengiami siekiant koordinuoti šalia miestų esančių teritorijų plėtrą: vengti chaotiško urbanizavimo, spręsti infrastruktūros plėtojimo priemiesčiuose klausimus ir pan. Tačiau jų sprendiniai negali būti įgyvendinami tiesiogiai – tik vadovaujantis detaliaisiais teritorijos planais.

Pasaulinėje urbanistinio planavimo praktikoje priimta nepageidaujamų miestų ekstensyvios plėtros padarinių kontrolei naudoti griežtas (reguliuojamąsias) arba švelnias (koordinacines) priemones. Tačiau remiantis specialistų atsakymais galima daryti išvadą, kad lygiagretus įvairaus pobūdžio priemonių taikymas yra pažangesnis ir efektyvesnis nei vieno konkretaus koordinavimo įrankio akcentavimas.

Apskritai galima skirti kelis savivaldybių tipus pagal jų atstovų išsakytą palankumą vienoms ar kitoms užmiesčio teritorijų raidos koordinavimo priemonėms (žr. 3 pav.). Pirmo tipo savivaldybių specialistai sutiktų taikyti ekonominio pobūdžio iš dalies griežtas reguliuojamąsias priemones, jas papildydami koordinacinio tipo planavimo įrankiais (regioninės kooperacijos skatinimu, planuotojų bei plėtotojų konsultavimu ir pan.). Antro tipo savivaldybių atstovai pasisako už griežtą reguliuojamąją priemonę – priemiestinių teritorijų planavimo teisių suteikimą tik savivaldybėms, tačiau

tuo pačiu pritaria lygiagrečiam tradicinių (periodiškas administracinės miesto ribos perkėlimas) ir koordinacinių priemonių taikymui. Trečio tipo savivaldybių specialistai pasisako tik už kompleksišką pačių griežčiausių reguliuojamųjų priemonių taikymą.

Jie palaiko visapusišką išorinės plėtros ribojimą skatinant gyvenviečių kompaktiškumą, papildomą ekonominių svertų naudojimą bei planavimo teisių suteikimą tik savivaldybėms. Ketvirto tipo savivaldybių atstovai pasisako tik už koordinacinių priemiestinių teritorijų planavimo priemonių naudojimą.

Trumpai apie apklausą Apklausa buvo atliekama nuo 2012 metų lapkričio 20 dienos iki gruodžio 20 dienos, pasitelkiant interneto apklausų valdymo įrankį. Kvietimas buvo išsiųstas savivaldybių interneto puslapiuose nurodytais specialistų (vyr. architektų ir už teritorijų planavimą atsakingų asmenų) adresais. Siekiant užtikrinti pakankamą apklausos dalyvių skaičių, kvietimas buvo siunčiamas keliems vienos savivaldybės specialistams vienu metu. Iš viso apklausos metu buvo sulaukta 42 visiškai ar iš dalies užpildytų anketų.

Apklausos rezultatai turi būti vertinami atsižvelgiant į tai, kad atskirų specialistų nuomonė nebūtinai sutampa su pareikšta konkrečių savivaldybių administracijos.

33

žvilgsnis 2013 Nr. 4

2013 Nr. 4 žvilgsnis

Stringa dėl formalumų

Kur rinksimės?

Viešosioms erdvėms gaivinti trūksta ir gyventojų iniciatyvos

Inga LUKŠYTĖ

Ginčytis sunku: viešosioms erdvėms trūksta ir valdžios dėmesio, ir lėšų. Tačiau specialistai tvirtina, kad ne tik suoliuko parke kaina ar modernus apšvietimas lemia, ar viešoji erdvė taps lankoma ir populiari.

Atspindi valdžios požiūrį „Viešosios erdvės – visuomenės kultūrinės, dvasinės ir ekonominės būklės atspindys, – sakė Klaipėdos ekonominės plėtros agentūros (KEPA) direktorė Raimonda Laužikienė. – Jei nekilnojamojo turto plėtotojai nenoriai investuoja į viešąsias erdves, jei šios nekuria pridėtinės vertės šalia esantiems pastatams, o miestuose nėra žmonių, kurie rastų, ką veikti tose viešosiose erdvėse – tai nėra ir kūrybinių sprendimų toms vietoms.“

34

Lietuvoje, kitaip nei daugelyje Europos Sąjungos šalių, į viešąsias erdves investuoti neskatinama, o lėšų joms modernizuoti ir prižiūrėti paprastai neužtenka. „Investicijos į tokius objektus savivaldybėse laikomos antrarūšėmis, teisinantis duobėtais keliais ir apleistais pastatais“, – komentavo R. Laužikienė.

Viešosios erdvės modernizavimas nebūtinai į ją sugrąžins miestiečius.

Vietos, kaip ir žmonės, turi savo charizmą arba ne, todėl ne viską lemia planuotojų sumanymai. Kartais

G. Bartuškos nuotr.

aikštė ar skveras taip ir lieka nelankomi žmonių. „Be abejo, mieste puikiai atrodo naujausiomis apšvietimo technologijomis pagyvinti skverai ir aikštės, tačiau esu mačiusi ir nejaukių neskoningai šiuolaikiškai įrengtų aikščių nedideliuose miestuose. Vienas jų – aikštė Estijos Rakverės mieste“, – pasakojo KEPA direktorė.

Jaukiomis erdvėmis galėtų tapti ir sovietiniais monumentais išpuošti skverai, tačiau, pašnekovės teigimu, įsijautę į savo kūrybines vizijas urbanistai pamiršta, kad dažnam žmogui reikia labai nedaug: elementarių suolelių, apšvietimo, kelių mažosios architektūros objektų.

KEPA direktorė tvirtino, kad nėra nieko geriau ir elementariau kaip formuoti viešąją erdvę, apsuptą nedidelių parduotuvėlių ar šiuolaikinio turgaus.

Juolab kad turgus ilgą laiką buvo populiari susitikimų vieta, o šiandien jis Lietuvoje nepelnytai nuvertintas.

Uostamiestyje jau kelerius metus nesėkmingai gaivinama senojo turgaus senamiestyje rekonstrukcijos idėja. Šiai savivaldybės iniciatyvai palaikyti Klaipėdos turguje netgi vyksta meninė akcija, simboliškai pavadinta „Turgaus naktimi“.

A t n a u j i n t a w w w . s a . l t. U ž s u k i t e !

Anglijoje suolelius viešosiose erdvėse leidžiama statyti net mirusiems artimiesiems prisiminti. „Jei Lietuvoje eilinis pilietis savo sąskaita nuspręstų pastatyti tokį suolelį, jam tektų nueiti kryžiaus kelius: parengti projektą ir pasirūpinti leidimais“, – komentavo KEPA direktorė. Prieš keletą metų sumanę savo sąskaita sutvarkyti vieną senamiesčio skverą, KEPA specialistai parengė techninį projektą, tačiau jo nepavyko suderinti dėl pavadinimo.

Statybų įstatyme apskritai nėra sąvokos „viešoji erdvė“.

Vienos didžiausių projektavimo paslaugų įmonių Vilniaus architektūros studijos vadovas architektas Kęstutis Pempė patvirtino: Lietuvos įstatymuose neapibrėžta, kas yra viešoji erdvė. „Politikai ir valdininkai imasi atstovauti viešajam interesui, mėgina spręsti su miestų erdve susijusius klausimus, bet kas tai yra, niekas tiksliai nežino“, – komentavo K. Pempė. Daugelis Europos valstybių turi viešojo intereso įstatymus, kuriuose įtvirtinta ir viešųjų erdvių sąvoka. Lietuvoje ją turėtų apibrėžti Architektūros įstatymas, kurio projektas vis dar stringa atsakingų institucijų koridoriuose.

Anot architekto, šiandien pagyrimo verti nebent Druskininkai, atnaujinę kai kurias viešąsias erdves, ir Marijampolė, rekonstravusi miesto centre esantį Poezijos parką. Bet tai tėra pavieniai projektai.

Didžiausio Kanados Toronto miesto bendrajame plane patvirtinta: artimiausias skveras turi būti įrengtas ne toliau nei 500 metrų nuo namų. Čia viešosios erdvės skirtos pagyvenusiems žmonėms, jaunoms mamoms su vaikais, kai kurios – paaugliams, pavyzdžiui, važinėtis riedlentėmis. „Viešoji erdvė yra tokia pat būtina žmogaus gyvenimo dalis, kaip ir butas.

Lietuvoje, deja, dėmesys viešosioms erdvėms labai menkas. Jei nėra kuo užlopyti gatvių skylių, kalbėti apie viešąsias erdves – suoliukus, skverus ar jų apšvietimą – sunku“, – kalbėjo K. Pempė.

Trūksta susikalbėjimo Gyventojų balsas miestų planuotojų dažniausiai nepasiekia. Viešųjų erdvių projektus rengia architektai, urbanistai, kai kuriais atvejais jiems talkina istorikai, archeologai ir kiti specialistai. Projektai skirtingose stadijose

pristatomi ir visuomenei. Ji gali pareikšti savo nuomonę, teikti pastabų, siūlymų. „Diskutuoti prieš rengiant projektus mūsų visuomenėje nėra labai populiaru, arba tai neduoda laukiamų rezultatų. Lietuvoje bendruomenes paprastai jungia ne pozityvios idėjos, bet priešiškumas. Kai situacija pasikeis, gali pasikeisti ir bendravimas su specialistais, ir rezultatas bus kitoks“, – įsitikinęs architektas K. Pempė.

Viešoji erdvė, priminė architektas – ne tik skveras ar gatvė. Viešosiomis erdvėmis sėkmingai tampa apleisti gamybiniai ar visuomeniniai pastatai.

Gerų pavyzdžių yra Jau šeštus metus KEPA Klaipėdos senamiestyje įgyvendina buvusio tabako fabriko rekonstrukcijos ir jo pritaikymo naujai paskirčiai projektą, finansuojamą Ūkio ministerijos programos lėšomis. Objektas bus skirtas kūrybinių industrijų inkubatoriui.

Projektas „Kultūros fabrikas“ sunkiai pajudėjo iš projektavimo stadijos – tam prireikė daugiau kaip trejų metų, įvairūs techninio projekto taisymai nesibaigia ir prasidėjus statyboms. Tačiau jau kitų metų pradžioje beveik 4 tūkst. kvadratinių metrų ploto erdvėse menininkai steigs biurus, studijas, o kino ir teatro salėse vyks įvairiausi renginiai. Šis objektas, tiki KEPA direktorė R. Laužikienė, atvers naują plėtros etapą ir aplinkui esančioms teritorijoms, sukurs naujų viešųjų erdvių galimybių prie Danės krantinės ir greta planuojamo naujo gyvenamųjų namų kvartalo.

Architektų biuro „Aketuri architektai“ vadovo Luko Rekevičiaus nuomone, vienas sėkmingų viešųjų erdvių Vilniuje pavyzdžių – Vokiečių gatvė.

Tai bulvaras, kurio Vilnius neturėjo.

Pirmiausia, pabrėžė architektas, šią vietą pamėgo žmonės, tuomet čia ėmė kurtis lauko kavinės.

Rūdninkų skveras ilgą laiką buvo populiarus tik tarp mėgstančiųjų stiprųjį alų. Jį sutvarkius, pastačius pigius suolelius ir suklojus pigias trinkeles, užsodinus gėlėmis, žmonių dar sumažėjo. Praėjusiais metais skvere įrengtos vaikų žaidimų aikštelės ir baras – to ir tereikėjo, kad skvere pradėtų lankytis miestiečiai. „Kai kurios viešosios erdvės mėgstamos žmonių, o prie kitų reikia pridėti ranką – tai jau miesto valdžios darbas“, – atkreipė dėmesį L. Rekevičius.

35

renovacija 2013 Nr. 4

2013 Nr. 4 renovacija

Savivaldybės – prie starto linijos Zita DOBROVILSKIENĖ

Šiandien naujojo daugiabučių renovacijos modelio programa pasitikima labiau nei prieš keletą metų. Ypač sėkme tiki už jos vykdymą atsakingos institucijos. Tiesa, renovaciją reguliuojančios įstatymo pataisos dar klaidžioja Vyriausybės kabinetais, tačiau tikimasi, kad greitai pasieks Seimą.

Pagrindinės nesėkmės priežastys Neseniai Europos audito rūmai išplatino informaciją apie atliktą auditą Čekijoje, Italijoje ir Lietuvoje – šalyse, kurios 2007–2013 metų programavimo laikotarpiu energijos naudojimo efektyvumo priemonėms viešajame sektoriuje vykdyti gavo didžiausius Sanglaudos ir Europos regioninės plėtros fondų įnašus ir kurios iki 2009 metų projektams buvo skyrusios didžiausias sumas.

Ataskaita tikrai nenudžiugino. Joje teigiama, kad energijos naudojimo efektyvumo politika nebuvo nukreipta tinkama linkme. Pažymima, kad

36

programavimo dokumentuose ir finansavimo sąlygose nebuvo nustatytos tinkamos sąlygos efektyviai įgyvendinti investicijas, nes atsakingos institucijos finansuoti atrinktiems projektams nebuvo nustačiusios racionalių su ekonominiu veiksmingumu, tai yra sutaupytos energijos vieneto kaina, susijusių tikslų, įgyvendintos energijos efektyvumo priemonės viešajame sektoriuje sąnaudų požiūriu buvo neefektyvios, o veiksmų programos nacionaliniu lygiu nebuvo paremtos naudos ir sąnaudų įvertinimu.

Sąnaudų ir naudos analizė nebuvo atlikta, todėl projektų atsiperkamumas

nebuvo kriterijus atrenkant projektus finansavimui.

Europos audito rūmai paskelbė, kad pagal taisykles veiksmų programos turėjo būti paremtos energijos efektyvumo veiksmų planu. Kadangi to nebuvo padaryta, projektai nebuvo įvertinti pagal tai, kiek energijos ir lėšų sutaupyta, ar parinkti projektai buvo būtini, ar įgyvendintos priemonės buvo efektyviausios, ar jų pakako.

Siekdami pagerinti investicijas energijos naudojimui efektyvinti, Audito rūmai Europos Komisijai rekomendavo griežtinti kontrolę ir sanglaudos politikos finansavimą energijos naudojimo efektyvumo priemonėms skirti tik tada, kai jau atliktas tinkamas poreikių vertinimas, reguliariai atliekamas stebėjimas, naudojami palyginami veiklos rodikliai, skaidrūs projektų atrankos kriterijai bei standartinės vienam sutaupomos energijos vienetui tenkančios investicinės sąnaudos, nustatant maksimalų priimtiną paprastą investicijų grąžos laikotarpį.

Atrinko energijos švaistūnus Savivaldybės jau yra atrinkusios ir pateikusios daugiabučių, kuriuos privalu

atnaujinti, sąrašus. Reikėjo surinkti duomenis, kurie namai sunaudoja daugiau kaip 150 kilovatvalandžių energijos vienam kvadratiniam metrui per metus. Į šį sąrašą pateko 1500 daugiabučių. Tačiau iš viso pirmame etape planuojama atnaujinti 839 daugiabučius 56 Lietuvos savivaldybėse, išskyrus Ignalinos, Visagino, Kalvarijų ir Skuodo.

Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorė Roma Žakaitienė nenorėjo komentuoti, ar galėjo Europos audito rūmų išvados lemti Vyriausybės sprendimą įpareigoti savivaldybes atrinkti daugiabučius, kuriuose būtini atnaujinimo darbai. „Mūsų misija kiek kita. Šiuo metu rengiame ir tvirtiname savivaldybės daugiabučių namų energinio efektyvumo didinimo programas. Neseniai pasirašėme partnerystės sutartis su Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra (BUPA) bei Aplinkos ministerija dėl daugiabučių namų modernizavimo skatinimo antro etapo projekto įgyvendinimo ir bendradarbiavimo dėl energinio efektyvumo didinimo programų įgyvendinimo savivaldybėse. Vadovaudamosi šiomis sutartimis savivaldybės organizuoja energinio naudingumo sertifikatų ir investicijų planų rengimo paslaugų pirkimus“, – pasakojo R. Žakaitienė.

Duoda ir reikalauja Savivaldybės jau pradėjo skelbti daugiabučių namų renovavimo energinio naudingumo sertifikatų ir investicijų planų rengimo konkursus. Parengus energinio naudingumo sertifikatus ir investicijų planus bus skelbiami konkrečių projektų rangovų konkursai. „Europos sertifikatus atitinkančių įmonių specialistai rengs techninius darbo projektus numatytiems statybos darbams. Tiesa, konkrečių ir griežtų reikalavimų, kokius techninius rodiklius turi atitikti renovacijai naudojamos medžiagos ar konstrukcijos, nėra. Išsamiai neskelbiama, kokį šilumos laidumo koeficiento rodiklį turi atitikti langai, kokia turi būti šiluminė atitvarų varža. Svarbiausia yra visuma ir galutinis siekiamo energinio efektyvumo rezultatas“, – aiškino BUPA direktorius Algirdas Čepas.

Jis atkreipė dėmesį, kad Europos Sąjunga, skirdama milijardines lėšas, kelia aukštus reikalavimus. Nuo 2018ųjų energinis mūsų pastatų naudingumas turės artėti prie aukščiausios energinio naudingumo klasės – A++.

Anot Būsto energijos taupymo agentūros vadovo Valiaus Serbentos, pradėdami procesą pagal naująją tvarką atestuoti specialistai turės nustatyti, kuriai energinio naudingumo

V. Serbenta teigia, kad kuriant naują renovacijos modelį atsižvelgta į augančią energijos kainą. klasei pastatas priklauso, įvertinti sunaudojamos energijos šildymui sąnaudas ir parengti tokias energiją taupančias priemones, kad jas pritaikius būtų sutaupoma tiek lėšų, kad užtektų panaudotoms investicijoms išmokėti. O iš karto įgyvendinus investicinį projektą finansinė mokesčių, skirtų sąskaitoms už šildymą sumokėti, našta gyventojams turės sumažėti 10 proc. „Tiesa, būtina pabrėžti, kad kuriant naująjį modelį atsižvelgta į vis augančią energijos kainą. Ji, tikėtina, kils ir ateityje. Todėl norėdami užtikrinti norma-

Penkiolika žingsnių Tiems, kurie daugiabučius renovuoja pagal naująją programą, teks įveikti 15 žingsnių. Tai: • namo atnaujinimo proceso inicijavimas; • investicijų plano rengimas; • viešas investicijų plano aptarimas; • investicijų plano derinimas su Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra; • investicijų plano tvirtinimas būsto savininkų susirinkime; • paraiškos teikimas pasirinktam bankui; • banko sprendimas; • rangovų atranka; • kredito sutarties su banku pasirašymas; • kredito sutarties įregistravimas Nekilnojamojo turto registre; • namo atnaujinimo darbai; • kredito išmokėjimas; • kompensacijos teikimas; • investicijų kompensacija; • kredito ir palūkanų mokėjimas.

Parlamentarams pritarus Valstybės paramos įstatymo pakeitimo projektui, įsigalios tvarka, pagal kurią valstybė įsipareigos finansuoti 40 proc. visų investicinių projektų vertės – 25 proc. bus finansuojama iš Klimato kaitos programos, 15 proc. – iš Valstybės paramos fondo. Likusi dalis – JESSICA fondo pinigai.

Kol naujos įstatymo pataisos dar nepriimtos, valstybė skiria 15 proc. atnaujinimo projekto vertės siekiančią finansinę paramą, jei pasiekiamas 20 proc. energinis sutaupymas. Jei šis yra ne mažesnis kaip 40 proc., kompensuojama 30 proc. atliktų rangos darbų.

Parama būstą atnaujinti nutarusiems gyventojams teikiama ir sudarant galimybę gauti lengvatinę paskolą daugiabučiui modernizuoti iš JESSICA programos fondo. Ilgalaikės

paskolos daugiabučiams atnaujinti bus išduodamos su ne didesnėmis kaip 3 proc. fiksuotomis metinėmis palūkanomis.

Esminis naujo renovacijos modelio skirtumas yra tai, kad patiems gyventojams nereikės imti paskolos iš banko, tačiau jų pritarimas būtinas. Nuo šiol ši atsakomybė tenka savivaldybių paskirtoms ir kontroliuojamoms institucijoms: šios turės organizuoti, prižiūrėti ir valdyti visą renovacijos procesą.

Vadovaudamiesi naujuoju modeliu buto savininkai atlikus renovaciją dar kurį laiką, kol bus išmokėta paskola, mokės 10 proc. mažesnius, negu vidutiniškai mokėjo pastaruosius vienus ar dvejus metus, mokesčius už šildymą, o vėliau – tik už faktiškai sunaudotą šilumą.

37

R renovacija 2013 Nr. 4

„Halfen“ bėginės sistemos – visiems atvejams

Kalbėdami apie energinį efektyvumą renovuojant daugiabučius, neturėtume vertinti tik atskirus konstrukcinius elementus. Apie pastatą reikia kalbėti kaip apie visumą, kurią sudaro sienos, stogas, langai, balkonai ir kitos dalys – jos yra neatsiejamos nuo statinio. Klaidinga manyti, kad sienas apšiltinus kiek storesniu sluoksniu bus pasiektas geresnis energinis efektyvumas, jeigu kartu nebus apšiltintas stogas.

Renovuojant taip, kaip iki šiol, galima tikėtis tik minimaliai sumažinti energijos eikvojimą. Juk statant naujos statybos namus kalbama apie

A energinio naudingumo klasę, o renovuodami tenkinamės C klase. Norint pasiekti didesnį energinį efektyvumą, visas pastatas turi būti įvilktas į šiltą apvalkalą. Žinoma, tada jau reikia galvoti ir apie vėdinimą. Jeigu pastatas bus vėdinamas tik atidarant langus, sutaupoma nebus.

Vienos kritiškiausių dalių – balkonai. Jeigu namai atnaujinami, o balkonai paliekami neizoliuoti kaip šilumos tiltelis, tai išties labai blogai. Balkono plokštę irgi reikėtų įvynioti į šiltinimo medžiagą, tačiau šiandien tai daro tikrai nedaugelis. Dėl to rezultatas ir nėra geriausias.

lias gyvenimo sąlygas, nedidinti finansinės naštos mokant dideles sąskaitas už šildymą ateityje naująją programą kūrę specialistai parengė tokias energiją taupančias priemones, kurios leistų sutaupyti ne mažiau kaip 10 proc. kilovatvalandžių vienam kvadratiniam metrui per metus, o ne tą patį procentą nuo mokamos sumos už energiją šildymui litais“, – patikslino V. Serbenta.

nuomonei apie būsto vertės didėjimą ir gyvenimo kokybės gerėjimą renovavus daugiabutį. Taip pat sutinkama, kad daugiabučių atnaujinimo procesas yra neišvengiamas ir anksčiau ar vėliau turi būti pradėtas. Mažiau pritariama teiginiams, kad įgyvendinant programą mažinamos elektros energijos sąnaudos, aplinkos tarša ir apribojamos dujų bei šilumos tiekėjų monopolijos. „Lietuviai ir taip baiminasi, tad būtina kalbėti apie naudą, o ne atvirkščiai. Neigiami vieši politikų, analitikų ar žiniasklaidos atstovų pasisakymai

Skatina pozityvų požiūrį BUPA atlikti sociologiniai tyrimai parodė, kad lietuviai labiausiai pritaria

Naudojimas: • inžinerinės infrastruktūros įrenginiams (vamzdynams, kitokioms komunikacijoms); • eskalatoriams ir liftams; • pramonės įrenginiams, sudėtingiems konstruktyviniams sprendimams; • laivams; • geležinkelių ir metro stotims; • įvairiems fasadams, sporto objektams.

Privalumai: • patikimumas projektuojant, paprastas bėgelių parinkimas; • patikimumas esant dinaminėms apkrovoms; • greitas darbas ir galimybė išlyginti paviršius net ir sunkiai prieinamose vietose; • mažos darbo sąnaudos, didelis imlumas; • patikimas konstrukcinis sprendimas, pateikiami skaičiavimai techniniuose kataloguose.

Audronė Endriukaitytė Bendrovės „Paroc“ rinkodaros direktorė

prideda dar daugiau baimės. O jos taip greitai neatsikratysi. Žmonės tampa nepasitikėjimo, apatijos aukomis“, – samprotavo BUPA vadovas A. Čepas.

Anot jo, informacijos apie renovacijos procesą pakanka net ir žemiausiame socialiniame lygmenyje, tačiau vis dar jaučiama baimė imtis veiksmų, prisiimti atsakomybę – taip tarsi visiška sprendimų laisvė perduodama kitam. Esminis ir sunkiausias šio proceso etapas – įtikinti žmones, kad renovacija teikia naudą, ir padėti jiems priimti optimalų sprendimą.

„CRET“ deformacinių sandūrų įrengimo elementai – patikimumo pagrindas Naudojimas: • esant didelėms apkrovoms, montuojant masyvias perdangos plokštes; • didelėms viešosioms erdvėms, kur daug judėjimo ir kur perdangas veikia didelės dinaminės apkrovos.

Privalumai: • nėra atrėmimo gembių ir dvigubų kolonų, o tai – taupesnė statyba, daugiau laisvos erdvės; • nereikia specialių klojinių ar ypatingų montavimo sugebėjimų – taupomas laikas; • paprasta siūlių geometrija; • visi elementai gaminami iš nerūdijančiojo plieno; • sujungimuose monolitas–monolitas, kolona–monolitas, kolona– sija galima konstruoti mazgus be sijų ir atrėmimo gembių; • pateikiama profesionali nemokama skaičiavimo programa.

Pirmoji kregždė – Ignalina Ignalinos rajonas į savivaldybių, pateikusių duomenis apie renovuotinus daugiabučius, sąrašą nepateko ne todėl, kad neturi ką renovuoti ar nepasirūpino tinkamais dokumentais. Priežastis – ji pirmoji Lietuvoje ėmėsi daugiabučių atnaujinimo pagal naująjį renovavimo modelį ir pavadino jį „Ignalinos enervizija“.

Jis išsiskiria tuo, kad renovaciją atlieka ne gyventojai, o savivaldybės įmonė – Ignalinos butų ūkis. Jam suteikta visiška iniciatyvos ir organizavimo teisė. Šiuo metu Šiaulių bankas jau pritarė 21 namo paraiškoms, pradėti viešieji pirkimai rangos darbams.

Pasak Ignalinos rajono savivaldybės mero Bronio Ropės, naujasis „Ignalinos enervizijos“ renovacijos modelis – pirmoji Lietuvoje grupinė kvartalinė renovacija, kai paskolą ima namus administruo-

janti įmonė. Namo gyventojams nereikia asmeniškai prisiimti finansinių įsipareigojimų, užtenka susirinkimo metu pritarti ir protokole užfiksuoti įsipareigojimą mokėti kredito įmokas bei palūkanas už daugiabučio namo modernizavimo darbus. 6–8 namams išrenkamas vienas rangovas. „Naujasis modelis patrauklus tuo, kad už renovaciją moka tas, kuris gyvena bute. Jį pardavus mėnesio paskolos grąžinimo mokestį toliau mokės naujasis savininkas. Svarbu ir tai, kad socialiai remtini asmenys šio mokesčio nemokės, tai už juos padarys valstybė“, – modelio subtilumus dėstė meras.

Rengiant programą Ignalinos rajono savivaldybė atrinko 53 daugiausia energijos naudojančius daugiabučius, jiems parengti energinio naudingumo sertifikatai bei investicijų planai. Pirminiais skaičiavimais, renovacija vienam butui apytiksliai

kainuos 10–15 tūkst. litų. Renovacija Ignalinoje atliekama ir pagal probleminių teritorijų programą.

Vadovaujantis ja atnaujinta ar baigiama atnaujinti 15 daugiabučių Ignalinos mieste, dar vienas – Didžiasalyje. „Diegiant naujoves visuomet susiduriama su tam tikrais sunkumais ir pasipriešinimu. Tai, kas nauja, žmones gąsdina. Tačiau jei naujovių nebus, nebus ir judama į priekį. Prigijusi ir realią naudą atnešusi naujovė suteikia postūmį judėti pirmyn. Štai naujo modelio daugiabučių pirkimus buvome pasirengę vykdyti dar 2012-ųjų pabaigoje, bet reikėjo įveikti daugybę biurokratinių trukdžių, reikalavimų, įvairių derinimų su fondų valdytojais bei agentūromis. Išjudinti šiuos procesus buvo nelengva“, – teigė B. Ropė.

Balkono konstrukcinė sistema „HIT“ – sveikesnis būsto mikroklimatas Naudojimas: • montuojant gembinius gelžbetonio balkonus; • montuojant nestandartinių matmenų balkonus.

Privalumai: • sienos ir plokštės sandūros zonoje vidinio sienos paviršiaus temperatūra nesumažėja; • nesusidaro šalčio tiltelių; • nesusidaro kondensato ir negadinamas pastato fasadas; • panaikinama galimybė veistis pelėsiams; • užtikrinamas konstrukcijos ilgaamžiškumas; • būste užtikrinama sveikesnė aplinka; • pateikiama nemokama profesionali skaičiavimo programa.

Informaciją apie deformacinių ir garsą izoliuojančių sandūrų įrengimą, monolitinio gelžbetonio balkono plokščių armavimą elementais su izoliuojančiu intarpu bei apie kompanijos „Halfen“ bėgines sistemas rasite http://leidykla.vgtu.lt/lt/knyga/statybos-inzinerija/2196.html?Itemid=14 http://leidykla.vgtu.lt/lt/knyga/statybos-inzinerija/419.html?Itemid=14 http://halfen.de/t/25_888.html

38

http://halfen.de/t/25_913.html http://halfen.de/t/25_1116.html

Kilus papildomiems klausimams teirautis galite UAB „DENIA Solutions“ Tel. +370 5 231 1432, Tel./faks. +370 5 242 5185, Mob. +370 655 78 565 El. p. info@denia.lt www.denia.lt www.halfen.de www.ringer.at

39

R

R

Profilių sistema „S 8000 IQ plus“

Šilumą taupančios GEALAN langų sistemos Tobulumui ribų nėra – šį gerai žinomą posakį profilių sistemų gamintojas „Gealan“ pritaikė praktikoje.

Prieš kurį laiką sukūrę puikiomis techninėmis charakteristikomis pasižyminčias profilių sistemas „S 7000 IQ plus“ ir „S 8000 IQ plus“, kompanijos inžinieriai sujungė gerąsias šių sistemų ypatybes ir jas dar patobulino. Rezultatas – novatoriška profilių sistema „Gealan S 9000“, užtikrinanti puikią šilumos izoliaciją. Langai, pagaminti naudojant „Gealan“ profilių sistemas, leis pasiekti pageidaujamus energinio efektyvumo rodiklius ir statant naujus, ir renovuojant senus pastatus.

Kainos ir kokybės derinys Profilių sistema „S 7000 IQ plus“ laikoma viena geriausių profilių sistemų. Visos jos charakteristikos lemia

40

ir didesnę kainą. Sistema „S 8000 IQ plus“ kai kuriomis charakteristikomis nedaug nusileidžia „S 7000 IQ plus“ sistemai, dėl to yra kiek pigesnė.

Sistema S 9000 apibūdinama kaip vienas geriausių kokybės ir kainos derinių. Dėl papildomų tarpinių smarkiai gerėja šilumos ypatybės. Į rėmą galima įmontuoti šiltąjį stiklo paketą, kuris kartu nepraleis iš gatvės sklindančio triukšmo. Į standartinį rėmą tokio stiklo paketo, kurio plotis siekia 48–54 milimetrų, įmontuoti negalima, nes toks rėmas bus per siauras.

Vizualiai lyginant sistemas „S 7000 IQ plus“, „S 8000 IQ plus“ ir S 9000, skirtumai nedideli – jos bemaž vienodos, dizainas yra labai panašus.

Profilių sistema S 9000 nuo ankstesnių pirmiausia skiriasi geresnėmis šilumos ypatybėmis.

„Pirkėjas vertina visas langų ypatybes – ir tvirtumą, ir dizainą, ir spalvų gamą. Todėl ši sistema yra visapusiškai patraukli“, – sakė bendrovės „Gealan Baltic“ komercijos direktorius Rytis Šmerauskas.

Patrauklus produktas renovacijai Renovuojant daugiabučius profilių sistema S 9000 – dėmesio vertas pasirinkimas. Viena vertus, jos kaina yra priimtina. Profilio šilumos ypatybės tinka net pasyviesiems namams. O 48 milimetrų pločio stiklo paketas užtikrina ir šilumos ypatybes, ir triukšmo izoliaciją. Įmonės „Gealan Baltic“ komercijos direktorius R. Šmerauskas sakė, kad langų gamintojai gana aktyviai domisi S 9000 profilių sistema, nors ji yra nauja. Naudojant šios sistemos langus daugiabučiams pasiekti B energinio efektyvumo klasę nebūtų sudėtinga. „Žinoma, nereikia pamiršti ir individualiųjų namų statytojų. Langai, pagaminti naudojant naująją profilių

Profilių sistema „S 8000 IQ plus“ irgi turi 6 kameras, bet pasižymi didesne šilumos varža. 83 milimetrų montavimo gylis leidžia sustiprinti suvirinamų kampų kietumą, o galinga plieninė armuotė garantuoja konstrukcijos stabilumą, leidžia patikimai pritvirtinti lango furnitūrą – tai garantuoja didesnį saugumą.

Naujas profilių sistemos „S 8000 IQ plus“ rėmas puikiai dera su profilių sistemos S 8000 IQ varčia. Langų gamintojai gali rinktis iš didelės varčių su 4, 5, 6 ar 7 kameromis pasiūlos. Kadangi visos sistemos suderinamos, langų gamintojui nereikia papildomos įrangos, o gaminius su skirtingo montavimo gylio profiliais galima paruošti vieno gamybinio proceso metu.

Profilis „S 8000 IQ plus“ išsiskiria dizaino sprendimais: elegantiškais užapvalinimais, siaura matoma profilio dalimi.

sistemą, suteiktų daug pranašumų, susijusių su energijos taupymu“, – teigė R. Šmerauskas.

Orlaidės – naudingas priedas Langai, pagaminti su profilių sistema S 9000, renovuojamiems daugiabučiams rekomenduotini ir dėl galimybės juose įrengti ventiliacijos orlaidę. Šioje sistemoje galima sumontuoti GECCO 4 sistemą – naujausią „Gealan“ vėdinimo sistemos variantą. GECCO 4 turi įmontuotus žiedadulkių ir dulkių filtrus bei apsauginį tinklelį nuo vabzdžių, taip pat garso izoliacijos ir apsaugos nuo lietaus profilius.

Profilių sistema S 9000

Naujoji S 9000 trigubo sandarinimo profilių sistema sujungia centrinio ir išorinio sandarinimo sistemų privalumus. Didelis net 83 milimetrų montavimo gylis, 6 vidinės kameros lango varčios ir rėmo profiliuose, 3 sandarinimo tarpinės užtikrina dar geresnę šilumos ir garso izoliaciją. Su tokios sistemos profiliais pagaminti langai atitinka energiją taupantiems langams keliamus reikalavimus.

Išanalizavę privalumus ir sujungę kelias skirtingų sistemų detales „Gealan“ specialistai pasiekė, kad S 9000 sistemos profilių šilumos laidumo koeficiento vertė Uf būtų 0,92 W/m²K, juose naudojant plieno armatūrą. Tokie langai tinka energiją taupantiems namams.

Didesnis stiklo paketo įleidimo į profilį gylis saugo šalčiausias stiklo paketo dalis nuo tiesioginio kontakto su aplinka. 6 kameros lango rėmo ir varčios profiliuose užtikrina labai gerą šilumos ir garso izoliaciją. Varčiai ir rėmui sutvirtinti naudojami tokie pat plieno profiliai.

GECCO 4 orlaidė montuojama negadinant lango rėmo, ji yra tarsi aksesuaras. Pro tokią orlaidę oras nepučia kiaurai, tiksliau tariant, orlaidė nėra sklendė, atsidaranti į lauko pusę. Oras, iš lauko keliaudamas į patalpą, praeina pro sifoną šiek tiek pašildamas – taip šilumos nuostoliai būna mažesni. Orlaidės viduje esantis vožtuvas užsidaro pučiant stipriam vėjui. Vėjo slėgiui sumažėjus, vožtuvas pats atsidaro. Šitaip išvengiama skersvėjų ir švilpimo garsų net pučiant stipriam vėjui.

Profilių sistema „S 7000 IQ plus“

Tai šešių kamerų profilių sistema su vidiniais sandarikliais. Ji leidžia pasiekti gerą šilumos perdavimo koeficiento reikšmę – 0,74 W/m2K. Dar labiau pagerinti šilumos varžą leidžia 83 milimetrų montavimo gylis kartu naudojant ir kitus energiją taupančius sprendimus.

Didesnis montavimo gylis ir tvirtesnė suvirinimo siūlė daro teigiamą įtaką visos lango konstrukcijos stabilumui.

Galinga plieninė armatūra leidžia stipriau įtvirtinti lango furnitūrą, dėl to lango ar durų konstrukcija tampa dar labiau apsaugota nuo įsilaužimo. Šešios profilio kameros užtikrina ypač gerus šilumos ir garso izoliacijos rodiklius. Europoje vis labiau populiarėja energiją tausojantys namai, tarp jų – pasyvieji namai. Norint tokiame name atsisakyti tradicinių šildymo metodų, reikalingos papildomos energiją taupančios priemonės.

Visų pirma tai šiuolaikinis energiją taupantis langas. Pasyviųjų namų institutas Darmštate (Vokietija) atliko sėkmingus langų su profilių sistema S 7000 IQ plus tyrimus, kurie parodė, kad šios profilių sistemos yra tinkamos langams, skirtiems energiškai ypač efektyviems pastatams, gaminti.

Be puikių techninių charakteristikų, profilių sistema S 7000 IQ plus pasižymi šiuolaikiniu dizainu. Gana siauras matomas profilio plotis derinant su skirtingos konfigūracijos varčia leidžia sukonstruoti elegantišką klasikinio stiliaus langą.

www.gealan.lt

41

R

R

Technika be jokių kompromisų Kompanija JCB pateikė naujovių – universalų teleskopinį krautuvą bei universalų ekskavatorinį krautuvą. Didesnė galia, manevringumas, patogesnis valdymas bei mažesnės degalų sąnaudos – tai tik keli naujųjų modelių privalumai. Gamintojai neabejoja: nereikia ieškoti kompromisų, tiesiog naudokitės tuo, kas yra bene geriausia.

Teleskopiniai krautuvai „Agri Loadall“ Nauji universalūs JCB teleskopiniai krautuvai „Agri Loadall“ pasižymi išskirtiniu produktyvumu. Jie sukurti pasitelkus ne tik 35 metų teleskopinių krautuvų gamybos patirtį, bet ir patį svarbiausią dalyką – efektyvios konstrukcijos filosofiją.

Dėl šios priežasties visuose naujuose krautuvuose įdiegta daugybė eksploataciją, saugumą ir našumą gerinančių naujovių. Tarp jų – ir naujasis puikiai įvertintas variklis „EcoMAX T4i“. Jis atitinka „Stage IIIB / Tier 4“ emisijos reikalavimus ir yra be gremėzdiškų DPF ar SCR filtrų sistemų. Dėl nedidelių matmenų variklio vairuotojui gerėja matomumas, o pati mašina tampa manevringesnė.

Variklio „EcoMAX T4i“ degalų sąnaudos yra 5–10 proc. mažesnės nei ankstesnių JCB „Tier 3“ variklių, vadinasi, taupomi pinigai. Kadangi variklio išmetamųjų dujų nereikia papildomai apdoroti, į jį nereikia pilti ir brangios aukštai temperatūrai atsparios tepimo alyvos. Naujasis variklis gali sukurti didelį transmisijai ir hidraulinei sistemai reikalingą sukimo momentą varikliui veikiant 1500–1600 sūkių per minutę greičiu. Taip taupomi degalai. „EcoMAX T4i“ variklis turi naują perkalibravimo funkciją, tad gali būti naudojami ne tokie kokybiški degalai.

42

Kompanijos JCB sukurtas, patikrintas ir sumontuotas variklis „EcoMAX T4i“ puikiai veikia su JCB tiltais ir pavarų dėžėmis. Visa tai užtikrina optimalų transmisijos ir hidraulinės sistemos veikimą. Visi varikliai išbandomi ir patikrinami. Nuo 2004 metų pagaminta jau 200 tūkst. variklių, naujausi agregatai yra dirbę po 110 tūkst. valandų skirtingose sunkiausiomis sąlygomis veikiančiose mašinose. „Agri Loadall“ krautuvo eksterjero pokyčiai nėra

tik kosmetiniai – jie funkcionaliai patobulinti. Antai aušinimo ventiliatorius pakreiptas į viršų, todėl kaupiasi mažiau dulkių. Taip pat patobulinta galinio lango sandarinimo tarpinė, tad į kabiną patenka mažiau dulkių ir nešvarumų. Įrankių centrų STOKKER projektų vadovas Tomas Pulokas pastebėjo, kad daugiau komforto dirbant su-

teikia standartiškai komplektuojamas hidraulinis kintamojo greičio aušinimo ventiliatorius. Į kabiną patenkančio oro filtrą lengviau pasiekti ir pakeisti.

Patvarus naujos konstrukcijos viršutinių durų skląstis sumontuotas taip, kad viršutines duris būtų galima atidaryti iš išorės. Naujų „Loadall“ krautuvų kabinos yra pačios didžiausios. Jose – žemiausias šioje klasėje triukšmo lygis, puiki oro cirkuliacija, sumontuota ventiliacijos ir kondensato šalinimo sistema, reguliuojamoji sėdynė su amortizatoriais ir vairo kolonėlė. „Agri Loadall“ krautuvo strėlė sumontuota žemesnėje važiuoklės vietoje. Tokia konstrukcija yra patvaresnė ir netrukdo žiūrėti per petį. Šiame krautuve sumontuota apverstos U formos strėlė su suvirintomis plokštėmis galuose. Norint sutvirtinti konstrukciją, sumažintas lankstų ir apkrovos veikiamų taškų skaičius strėlės smaigalyje bei vientisoje plokštėje.

Lieti laikikliai laiko šoninius ir priekinius smūgius ir pagerina struktūrinį strėlės vientisumą. Taip pat sumažintas potencialiai apkraunamų strėlės ir važiuoklės taškų skaičius.

Naujieji krautuvai yra su ypač patvariais tiltais, atlaikančiais didžiules apkrovas kraunant sunkius krovinius. Taip pat automatiniu būdu suvirintas vientisas važiuoklės rėmas pasižymi mažesniu svoriu ir didesniu tvirtumu.

Anot T. Puloko, siekiant kuo labiau apsaugoti žarneles, visuose krautuvuose jos yra išvedžiotos strėlės viduje. Hidrauliniai cilindrai yra su ypač patvariomis mechaniškai suvirintomis tvirtinimo kilpomis, o visi tiltai tvirtinami sustiprintais kaiščiais.

Krautuvuose montuojamos pavarų dėžės turi „TorqueLock“ funkciją: ji didina mašinos našumą, taupo degalus ir gerina važiavimo keliu, priekabos tempimo ir važiavimo šlaitais ypatybes.

Įdiegti du darbo režimai: automatinis, kai pavara automatiškai parenkama pagal greitį, apkrovą ir atliekamą darbą, ir rankinis, kai viską valdo operatorius. „High back-off“ tipo stabdžiai padeda išvengti kibaus pasipriešinimo važiuojant keliu arba kraunant krovinius ir 2 proc. didina mašinos ekonomiškumą.

Kad mašiną būtų patogu valdyti, joje sumontuoti nauji valdymo įrenginiai ir raiškus TFT ekranas. Šviečiančius jungiklius lengva atskirti, jais paprasta naudotis tamsiuoju paros metu. Sėdynėje sumontuota saugumo sistema krautuvui pajudėti pirmyn ar atgal leidžia tik operatoriui atsisėdus.

Naujieji ekskavatoriniai krautuvai Naujieji universalūs JCB ekskavatoriniai krautuvai pasižymi išskirtiniu produktyvumu. Jie sukurti pasitelkus ne tik 60 metų ekskavatorinių krautuvų gamybos patirtį, bet ir patį svarbiausią dalyką – efektyvios konstrukcijos filosofiją. Dėl šios priežasties visuose naujuose ekskavatoriniuose krautuvuose įdiegta daugybė eksploataciją, saugumą ir našumą gerinančių naujovių. Trumpiau tariant, populiariausias pasaulyje ekskavatorinis krautuvas ir vėl nustato produktyvumo standartus.

Kaip ir naujuose teleskopiniuose krautuvuose, šiuose irgi sumontuotas variklis „EcoMAX T4i“, nereikalaujantis papildomo išmetamųjų dujų apdorojimo, taupantis degalus ir alyvą, lengviau prižiūrimas ir pagerinantis vairuotojui matomumą.

Pats ekskavatorinis krautuvas dėl to tampa manevringesnis.

Kalbant apie naujojo JCB ekskavatorinio krautuvo privalumus, pirmiausia vertėtų paminėti unikalias integruotas atramas, apsaugančias gruntą nuo pažeidimų atremiant kaušą. Nauja JCB sukurta greitojo prikabinimo sistema atitinka esamus ir būsimus saugumo reikalavimus, pasitelkus ją įrankius keisti saugu, paprasta ir lengva.

Naujas galingas kintamojo tūrio stūmoklinis siurblys sutrumpina darbinį ciklą ir taupo degalus, jį valdanti vairalazdė juda lengvai, tad lengviau dirbti rankomis valdomais įrankiais. Naujasis variklis ir kinta-

mojo tūrio stūmoklinis siurblys suteikia ekskavatoriui dar daugiau jėgos kaušu semiant iš krūvos. 81 kW (109 AG) „EcoMAX“ variklis gali pasiekti 516 Nm sukimo momentą, o tai ekskavatoriniam krautuvui suteikia išskirtines krovimo ypatybes, našumą ir efektyvų judėjimą keliais.

Didesnis ir galingesnis hidraulinis „Powerslide“ sistemos cilindras leidžia paprasčiau ir lengviau keisti ekskavatoriaus kaušo padėtį.

JCB ekskavatoriaus tiltai gali atlaikyti ypač dideles smūgines apkrovas. Galinis tiltas sukonstruotas atlaikyti 25 tūkst. kilogramų statinę apkrovą bei 12,5 tūkst. kilogramų dinaminę apkrovą. Mašinų strėlės gaminamos iš specialaus mažesnio įtempio metalo, todėl jų eksploatavimo trukmė yra dukart ilgesnė. „Gamintojai patikrina ribinį medžiagų atsparumą aukštai temperatūrai, cheminėms medžiagoms, druskai, alyvai, šviesai ir garantuoja, kad krautuvo medžiagos atlaikys net esant nepalankiausioms sąlygoms. Išskirtinį tvirtumą ir žarnų apsaugą užtikrina plokšti slegiamieji krautuvo pečiai. Automatiniu suvirinimo agregatu suvirinta važiuoklė pasižymi didesniu tvirtumu ir mažesniu svoriu“, – sakė STOKKER projektų vadovas T. Pulokas.

Unikali JCB „TorqueLock“ sistema 81 kW (109 AG) varikliuose su „Powershift“ transmisija montuojama standartiškai. Kartu su 6 pavarų automatine „Autoshift“ transmisija ji iki 25 proc. sumažina degalų sąnaudas ir iki 10 proc. – važiavimo keliais trukmę.

Kad būtų patogu dirbti ir išbyrėtų kuo mažiau pasemtos medžiagos,

JCB ekskavatoriniuose krautuvuose sumontuota „Smooth Ride System“ sklandaus važiavimo sistema, mažinanti siūbavimą važiuojant. Speciali krautuvo strėlės pozicijos funkcija automatiškai atstato kaušą į kasimo padėtį. Keturių cilindrų krautuvas keliamą ir leidžiamą kaušą automatiškai išlaiko reikiamoje padėtyje, todėl rankomis to daryti nebereikia. Be to, neprastėja matomumas iš priekio, ypač keliant krovinius į didelį aukštį.

Galingi JCB mašinų stabdžiai užtikrina lengvą, laipsnišką, ypač patogų stabdymą važiuojant keliu arba atliekant pakartotinius veiksmus.

Ekskavatoriuje sumontuotos vairalazdės užtikrina ypač puikų valdymą, viena išmaniąja krautuvo vairalazde naudotis paprasta ir lengva.

Kalbant apie komfortą, JCB juo tikrai pasirūpino: šildomoji sėdynė su oro pagalve užtikrina patogumą visą dieną, šildomasis priekinis langas palengvina darbus kiekvieną šaltą rytą, kabinoje sumontuotas karštųjų gėrimų automatas suteikia galimybę bet kuriuo dienos metu pasimėgauti puodeliu karštos kavos ar arbatos, naujos galinių žibintų apsaugos suteikia papildomo saugumo darbo vietoje, o 55 kW (74 AG) variklio triukšmo lygis yra mažiausias savo klasėje.

Patogų ir ergonomišką ekskavatorinio krautuvo kabinos interjerą įkvėpė automobilių gamintojų darbai.

Oficialus JCB atstovas Lietuvoje – įrankių centrai STOKKER.

www.stokker.lt 43

2013 Nr. 4 aplin kA

2013 Nr. 4

Sukonstruota tapatybė

“

Indrė RUSECKAITĖ Architektė

Tapatybės problema aktuali ne tik miestams, bet ir jų gyvenamiesiems rajonams.

Retas gyvenamųjų rajonų, bent jau sostinėje, išvengė kaltinimų monotonija, panašumu, beveidiškumu.

Tačiau sovietmečiu kiekvienas jų kurtas turint aiškią urbanistinę idėją.

44

G. Bartuškos nuotr. riame kuriamas gyvenamasis rajonas, tapatumo ženklus ir kurti naujus, vidinius tarprajoninius ženklų skirtumus, konstruojant vidinį gyvenamųjų rajonų įvaizdį.

Skirtingi požiūriai

Kūrė miestus mieste

Gyvenamieji rajonai aplink Laisvės prospektą ir Ateities gatvę Vilniuje pastatyti per kiek daugiau nei dvidešimt metų. Tai yra akimirksniu, žvelgiant iš viso Vilniaus plėtros laikotarpio perspektyvos. Šios teritorijos plotas dabar – maždaug 15 kvadratinių kilometrų, ir jame susitelkusi didelė dalis gyvenamojo Vilniaus būsto.

Vertinant tokį mastą svarbu suvokti, kad šie rajonai buvo ne plėtojami natūraliai, bet sukurti projektuotojų komandų. Taigi keliolikos projektuotojų komanda sukūrė gyvenamąją aplinką daugiau nei dviem šimtams tūkstančių gyventojų. Todėl architektūrinę bei urbanistinę miegamųjų rajonų aplinką, suprogramuotą gyvenseną juose ir norisi įvardyti kaip sukonstruotą tapatybę. Ją galima vertinti perklojant kelis pasakojimų sluoksnius: architekto, konstravusio aplinką, vietinio, gyvenančio toje aplinkoje ir ją keičiančio pagal savo gyvenseną, taip pat praeivio ar turisto, kuris vertina aplinką svetimojo žvilgsniu ir gali susintetinti architekto ar gyventojo pasakojimus.

Toks laviravimas tarp objektyvaus ir subjektyvaus pasakojimo, ko gero, ir sudaro gyvenamųjų rajonų tapatumo suvokimo vidurkį. Sutelkus dėmesį į architekto naratyvą įdomu, kaip (ar) buvo siekta derinti ir tęsti miesto, ku-

Vilniaus senamiesčiui būdingas tam tikras dėsningumas: žvelgiant iš panoraminių taškų, vertikalės susitelkia keliose vietose ir formuoja vertikalių kalvą. Vadinamoji Vilniaus kalvų teorija tapo aukštuminių pastatų kalvos dešiniajame Neries krante formavimo idėja ir turėjo įtakos gyvenamųjų rajonų projektavimui. Pavyzdžiui, Justiniškėse ir Šeškinėje aukštieji pastatai sutelkti ties prekybos centrais, aukščiausiose rajonų vietose. Pašilaičiuose žiedinėmis gatvėmis supami mikrorajonai aukštėja žiedų centrų link.

Kiekvienam rajonui kurti individualūs monolitiniai gyvenamieji namai-bokštai, kurie iš tolo leidžia identifikuoti rajono tapatybę. Kaip senamiestyje cerkvės, bažnyčios žymi mažųjų miestų vietas, tarkime, rusų miestas dabartinėje Didžiojoje gatvėje ar vokiečių miestas Vokiečių gatvėje, taip ir minėti gyvenamieji bokštai – skirtingus gyvenamuosius rajonus. Aplink Laisvės prospektą Vilniuje kiekvienas rajonas formuotas jį nuo kito atskiriant žaliuoju masyvu.

Taip prospekte kiekvieną rajoną galima matyti kaip atskirą mažą miestą su tik jam būdingais urbanistiniais, architektūriniais bruožais ir sukurta savotiška vidine jo atpažinimo arba tapatumo ženklų sistema.

Urbanistinė idėja – savotiška rajono legenda. Pavyzdžiui, projektuodamas Karoliniškių gyvenamąjį rajoną architektas Kazimieras Balėnas norėjo uždėti plokštikalniui kepurę, suformuoti neišraiškingo reljefo rajoną pastatų kalvomis. Todėl tipiniai LI serijos pastatai buvo perprojektuoti taip, kad galėtų jungtis į kryžiaus formos grupes. Šios grupės kartojamos visame rajone taip, kad, kaip mini architektas, sudarytų vidinių uždarų kiemų sistemą – kaip senamiestyje.

Indrė Ruseckaitė Architektė

Tipinių pastatų grupavimas specifine forma yra vienas rajono tapatumo ženklų, kuris aiškus ir žvelgiant į miesto planą, ir atsidūrus pačiose erdvėse.

“

aplin kA

G. Bartuškos nuotr. ar turistams. Turistai minimi neatsitiktinai, nors turizmo ir miegamojo rajono sąvokų minėjimas kartu ir skamba sarkastiškai.

Žvilgsnis svetimomis akimis

Sena ir nauja dermė Tipinių pastatų grupavimas specifine forma yra vienas rajono tapatumo ženklų, kuris aiškus ir žvelgiant į miesto planą, ir atsidūrus pačiose erdvėse.

Pirmuosiuose rajonuose užstatymas formuotas LI serijos namais, bet jų konfigūracija, spalva, ugniasienių, balkonų detalės kiekviename rajone skiriasi, todėl Karoliniškės – raudonos, Viršuliškės – šviesios. Netipinės architektūros rajonų prekybos ir paslaugų centrai bei visuomeniniai pastatai irgi yra ryškūs rajonų tapatumo ženklai: Šeškinės centras, Lazdynų mokyklos, Karoliniškių vaikų darželio „Čiauškutis“ žaidimų aikštelės statiniai, primenantys Antoni Gaudí ar Friedensreicho Hundertwasserio darbus.

Taigi siekis derintis prie senojo miesto tapatumo ženklų ir kurti naujus ir sudaro architekto pasakojimą apie rajonų tapatybės ženklus. Bet kiek visas šis architekto pasakojimo žinojimas daro įtaką realiam vietos gyventojo ar turisto architektūrinės bei urbanistinės

A t n a u j i n t a w w w . s a . l t. U ž s u k i t e !

aplinkos suvokimui? Ar šio pasakojimo žinojimas gali padėti vietos gyventojui kitaip vertinti savo aplinką? Ir atvirkščiai – ar vietos gyventojo pasakojimas apie rajono tapatumą gali turėti įtakos rajonų atgaivinimui? Žvelgdami į gyvenamuosius rajonus iš vidaus, vietinio akimis, ko gero, išgirstume kiek kitokį pasakojimą. Šiame pasakojime svarbiausios tampa išskirtinės vietos funkciniu požiūriu.

Pavyzdžiui, Viršuliškės tapatinamos su prekybos centrais „Pasidaryk pats“ ir „Mada“, Šeškinė – su gėlių turgumi.

Kosminę Karoliniškių temą padiktavo televizijos bokštas. Jo tipinis projektas buvo adaptuotas Vilniui,

uždedant skraidančią lėkštę. Kosmoso temą sovietmečiu pratęsė ir gatvių, prekybos centrų pavadinimai.

Kaimo tematika ryški Justiniškėse – ją kuria Lūžių kaimo likučiai, stotelių pavadinimai, šalia Justiniškių ribos prasidedantys laukai. Taip pat objektai kaip ženklai, kurie padeda orientuotis erdvėje: nuo išskirtinės architektūros pastatų iki visiškai subjektyviai reikšmingų objektų. Bet kaip tą pasakojimą išgirsti? Galbūt konkretus rajonų tapatumo įvardijimas, netgi kiek savotiškai sutirštinus spalvas, legendos sukūrimas galėtų tapti paskatinimu kitaip pažvelgti ir patyrinėti šiuos rajonus – ir vietiniams, ir prašalaičiams

Įdomu vis dažniau išgirsti Vilniuje gyvenančių užsieniečių pastebėjimą, kad vilniečiams, kitaip nei kitų posocialistinių miestų gyventojams, nebūdinga ryški sovietmečio periodo palikimo atmetimo reakcija. Net atvirkščiai – susidaro įspūdis, kad sovietmečio modernizmo architektūra vertinama kaip svarbi miesto tapatybės dalis. Net jei šis vertinimas yra subjektyvus, kodėl gi turistams Vilniaus nepristačius kaip ypatingų gyvenamųjų rajonų miesto? Juk jie, norint suvokti miesto tapatumą, ne mažiau reikšmingi nei centrinė miesto dalis.

Toks miesto pažinimo ribų bei trajektorijų išplėtimas turėtų didelę įtaką rajonų gyventojams – jei kas nors atvažiuotų į jų rajoną kaip į turizmo objektą, turbūt kiltų klausimas, ką jie čia galės pamatyti. Jei kas nors kitas nori pamatyti – gal ir aš turėčiau? Taip išaugtų susidomėjimas ir atidumas savo gyvenamajai aplinkai.

Nebūtinai pavyks rasti ką nors objektyviai ypatinga ar nepakartojama. Bet vertinant subjektyviai yra ne mažiau svarbių dalykų, kuriais žmogus gali pristatyti savo aplinką ir parodyti, kas, jo manymu, formuoja rajono tapatumą. Tereikia ryžtis pakeisti stereotipą: „Gyvenu eiliniame miegamajame rajone“, į, tarkime, „Aš – karoliniškietis!“

45

žvilgsnis 2013 Nr. 4 žvilgsnis 2013 Nr. 4

2013 Nr. 4 žvilgsnis

H. Lefebvre’o žodžiais tariant, apatiški miestiečiai nustoja naudotis savo miesto teise, kitaip tariant, jie atsisako laisvai dalyvauti kuriant ir perkuriant viešąsias erdves. Tokios reakcijos priežastis – ne tiek istorinė, kiek sisteminė.

Lietuvoje miesto gyventojų dalyvavimas sprendimų priėmimo procese yra veikiau formaliai veikiantis principas: informacija apie viešuosius rekonstruk-

polinkį aktyviai dalyvauti formuojant bendrąsias erdves.

Neseniai teko matyti vieno gatvės projekto dokumentaciją: viešojoje erdvėje buvo įrengtas patrauklus suoliukas su žaidybiniu ženklu „Free.

No WiFi“. Tai buvo vieno šokolado gamintojo reklamos akcija, kuria siekta atkreipti dėmesį į tiesioginio ir bendravimo internetu problemą. Neri-

G. Bartuškos nuotr.

Viešųjų erdvių potencialas Miesto veidas yra ne pačios erdvės, o miestiečių veikla, kuri skleidžiasi tose erdvėse Doc. dr. Jekaterina LAVRINEC VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto Kūrybos verslo ir komunikacijos katedra

Vien išbetonavus aikštę ar įrengus skvere apšvietimą negalima tikėtis, kad viešoji erdvė funkcionuos sėkmingai.

Viešųjų erdvių funkcijos modernėja, jos tampa savotiškais miestiečių bendravimo tinklais. Arba turėtų tapti. Lietuvoje viešosios erdvės samprata vis dar aiškiai neapibrėžta.

Taip pat sunkiai prigyja bendruomenės dalyvavimas svarstant viešųjų erdvių tvarkymo ir rekonstrukcijų klausimus.

Sovietmečio pėdsakas gilus Viešosios erdvės pagal apibrėžimą yra atviros visų socialinių grupių atstovams. Tai yra komunikacijos laukai, kur susitinka skirtingų kartų atstovai su skirtingomis istorijomis. Atvirų viešųjų erdvių buvimas mieste – tai galimybė užmegzti dialogą ir pasikeisti gyvenimo patirtimi. Šiuo požiūriu viešosios erdvės turėtų būti miestų gyvybingumo mazgai.

46

Negaliu pritarti kartais išsakomai nuomonei, kad sovietinio stingulio apimtos erdvės, suformavusios susvetimėjusias miestų bendruomenes, skatina asocialumą. Fatalizmu dvelkiantys vaizdiniai, kurių šerdis yra monolitinė sovietmečio samprata, neatrodo produktyvūs: skatindami praeities neigimą tokie vaizdiniai nesiūlo alternatyvių scenarijų. Vyresnės kartos vilniečiai prisimena, kad ideologizuotos erdvės tapdavo gyvybingais alter-

natyvių jaunimo grupių susirinkimo taškais. Sociologas Henri Lefebvre’as šiuos procesus vadina simboliniu erdvės pasisavinimu.

Pritaikydami viešąsias erdves savo poreikiams, miestiečiai neretai sukuria ir neformalius tų erdvių pavadinimus. Pavyzdžiui, medžiais apaugusi Lukiškių aikštės dalis, kur rinkdavosi alternatyvus jaunimas, buvo vadinama „Nendrėmis“, o Žemaitės paminklas, irgi buvęs traukos centru – „Pas Motulę“. Viešosios erdvės anksčiau miestiečių buvo naudojamos kur kas aktyviau nei dabar. Ir tikrai ne ideologiniais tikslais, o savo noru.

Visuomenė neįtraukiama Paradoksas yra tai, kad sukeldami vidinį pasipriešinimą svetimos ideologijos simboliai paprastai paskatina miestiečių aktyvumą. Panašių procesų vyksta dabartiniame Minske: kai kurios aikštės ten kontroliuojamos itin griežtai, ir tai skatina miestiečius ieškoti vis naujų pasipriešinimo formų bei vietų.

O Lietuvos miestuose dabartinį viešųjų erdvių komercializavimą bei savų ideologinių simbolių įrengimą svetimų vietoje lydi bendra miestiečių apatija.

G. Bartuškos nuotr. cijos projektų svarstymus retai pasiekia miestiečius. Miesto gyventojai tiesiog informuojami apie pokyčius, grįžtamasis ryšis neužtikrinamas.

Besidominčiųjų netrūksta Lietuvoje nėra išplėtota viešųjų debatų tradicija, nors bandymų ją įžiebti būta: galima prisiminti „Pro-testo“ laboratorijos veiklą, kurią paskatino ketinimai uždaryti „Lietuvos“ kino teatrą.

Be to, augantis edukacinių renginių, tokių kaip Architektūros fondo organizuojami pokalbių ciklai, populiarumas rodo, kad miestiečiai domisi savo gyvenamąja aplinka, urbanistiniais procesais. Kūrybinės grupės „Laimikis“ patirtis rodo, kad įvairių Lietuvos miestų gyventojai noriai įsitraukia į viešųjų erdvių gaivinimo iniciatyvas.

Siūlydami miestiečiams savarankiškai rinktis laisvalaikiui tinkančią apleistą miesto zoną, sulaukėme nemažai diskusijų. O ir tokios iniciatyvos kaip „Darom“ demonstruoja miestelėnų

bota galimybė naudotis bevieliu ryšiu viešosiose erdvėse daro įtaką mūsų buvimui jose, keičia bendravimo su nepažįstamaisiais tradicijas. Tai tik vienas pavyzdys, iliustruojantis, kad viešosios erdvės modernizuojamos ir pasitelkiant naująsias technologijas.

Viešąsias erdves gali pakeisti ir pačių miestiečių inicijuojama veikla, pavyzdžiui, žaibiškų sambūrių ir įvairių šokių (tokių kaip Lietuvos miestus nusiaubęs „Harlem Shake“) populiarumas ima keisti pačios viešosios erdvės sampratą.

Manau, neatsitiktinai žaibiškų sambūrių vietomis tapo komercinės erdvės: komercinių tikslų nesiekiantys žmonės, kurie atlieka kokius nors paprastus ir iš bendro konteksto iškrentančius veiksmus, pavyzdžiui, atsineša pagalves ir nusnūsta ant grindų, šoka arba sustingsta, trumpai grąžina komercinėms erdvėms viešųjų erdvių statusą.

Juk, kaip atkreipia dėmesį antropologas Marcas Augé ir sociologas Zygmuntas Baumanas, komercinės erdvės yra viešos tik forma, o ne turiniu.

Jos skirtos ne sąveikai, o konkrečiai veiklai. Ir tokių erdvių mūsų miestuose daugėja.

Viešosios erdvės – verslui?

Komercinių scenarijų smelkimasis į viešąsias erdves turi būti griežtai reguliuojamas, mat viešųjų erdvių komercializacija mažina jų prieinamumą. Pavyzdžiui, mažame skverelyje įrengus lauko kavinę, to skvero suoliukai jau nebenaudojami miestiečių: pernelyg artima kaimynystė su lauko kavine paverčia veiklą, nesusijusią su kavinės maisto vartojimu, nepriimtina. Z. Baumanas yra sakęs: „Prekybos centrai praryja miestiečių srautus.“ Pavyzdžiui, pirmaisiais Kauno „Akropolio“ veiklos metais Laisvės alėja buvo visiškai ištuštėjusi. Kaip tik tokiu metu kūrybinė grupė „Laimikis“ pradėjo rengti muilo burbulų šventę – „Burbuliatorių“. Jau ketvirtus metus prie Soboro renkasi muilo burbulų mėgėjai ir alternatyvaus nekomercinio laisvalaikio ieškotojai.

Tokiu būdu bandėme formuoti alternatyvų traukos centrą, ir kauniečiai džiugiai palaikė šią laisvalaikio formą. Įdomu, kad prekybos centrai siekia absorbuoti nekomercinius viešųjų erdvių panaudojimo scenarijus ir kuo daugiau miestiečių privilioti į prekybos centrus. Todėl tenka ieškoti nekomercinių laisvalaikio scenarijų apsaugojimo nuo komercinių interesų būdų. Mieste turi būti vietų nekomerciniams, nereklaminiams renginiams.

Paminklų nebereikia?

Stebina paplitęs konservatyvus požiūris į statiškus monumentus kaip į vienintelę įmanomą istorinių įvykių ir atminties įamžinimo formą. Griozdiški paminklai yra ne kas kita kaip gyvos atminties žudymo instrumentas. Be to, jie paverčia aikštes proginiais traukos centrais, kuriuose apsilankoma išskirtinių progų metu keletą kartų per metus. O juk atminties vietos neturi būti oficiozinės. Ir atmintis nebūtinai turi virsti granitu ar kokia nors kita šalta medžiaga. Atminties formos gali būti šiltos, judančios, skatinančios prie jų prisiliesti, raginančios miestiečius dalytis savo patirtimi, istorijomis. Svarstant atminties įamžinimo alternatyvas, patraukliai atrodo dinamiškos atminties formos. Pavyzdžiui,

47

žvilgsnis 2013 Nr. 4

memorialinis Velso princesės Dianos fontanas Haid Parke Londone.

Apleisti – nebūtinai pamiršti Apleistos viešosios erdvės yra ne problema, o potencialas: nelankomos erdvės atviros scenarijų įvairovei. Jas galima atgaivinti atrandant alternatyvių naudojimosi būdų. Ir tai nereikalauja didžiulių investicijų. Be to, apleistos teritorijos išlieka gyvybingos ankstesnių kartų miestelėnų atmintyje, ir dėl šios priežasties į kultūrinį viešųjų erdvių gaivinimą noriai įsitraukia ne tik jauni žmonės.

Tam tikrais atvejais apleistos viešosios erdvės yra neišspręsto konflikto tarp viešojo ir verslo interesų simptomas.

Apleistų visuomeninės paskirties pastatų rastume daugelyje Rytų Europos miestų: kultūros ir sporto rūmai su plačiomis stogo terasomis Taline, sporto rūmų kompleksas su puikiomis aikštelėmis Vilniuje. Ši problema vis dažniau virsta tarptautinių diskusijų objektu.

2012 metų Venecijos bienalėje estų architektai analizavo apleistų modernizmo architektūros šedevrų likimą.

48

2013 Nr. 4 nau jiena

Ieško alternatyvų Kur kas sunkiau yra prijaukinti naujas, rekonstruotas viešąsias erdves. Šis procesas gali užtrukti daugelį metų. Pavyzdžiui, buvo įdomu stebėti, kaip miestelėnai atranda vis naujų Katedros aikštės panaudojimo būdų atlikus rekonstrukciją: riedlentininkų ir dviratininkų judėjimas šiai vietai suteikia gyvybingumo, paminklo pjedestalas, kolonų papėdės ir laiptai tampa sėdimomis vietomis, aikštė pritaikoma lauko žaidimams ir spontaniškoms improvizacijoms.

Miesto veidas yra ne pačios erdvės, o miestiečių veikla, kuri skleidžiasi tose erdvėse. Vis dėlto svarstant viešųjų erdvių tvarkymo projektus dėmesio bendruomenių iniciatyvoms beveik neskiriama. Todėl po rekonstrukcijos daugelyje miestų atsiranda tvarkingų ir sterilių erdvių be gyvybės ženklų. Miestiečių veikla laikoma turiniu, užpildančiu tuščią erdvę. Stebina, kad tipiškos viešųjų erdvių organizavimo klaidos, kurių rezultatas yra deaktyvuotos erdvės, urbanistų buvo išanalizuotos dar septintajame dešimtmetyje. Viena pa-

plitusių klaidų – želdinių iškirtimas, pamirštant, kad laisvė rinktis, kur pasėdėti – saulėtoje vietoje ar šešėlyje – skatina užsibūti viešojoje erdvėje ilgesnį laiką.

Rekonstruojant viešąsias erdves, neretai panaikinami nusistovėję naudojimosi ta erdve scenarijai, kurie formuojasi keletą metų. Pavyzdžiui, dar prieš penkerius metus pievelė prie Baltojo tilto Vilniuje buvo naudojama tik aitvarų mėgėjų, ir tik prieš porą metų miestiečiai šioje erdvėje pradėjo organizuoti iškylas. Vis dėlto tokie spontaniškai susiformavę vietos naudojimo būdai (arba ritualai) yra trapūs.

Daugelis savivaldybių yra gana atviros miestiečių iniciatyvoms, todėl aktyvūs gyventojai turi galimybę bent minimaliai tvarkyti erdves, atsižvelgdami į interesus: pavyzdžiui, įrengti pakylą riedlentininkams, šachmatų staliukus arba dar kokius nors laikinus elementus. Tačiau suvokimas, kad planuojant viešosios erdvės rekonstrukciją miestiečiams turi būti užtikrinamas grįžtamasis ryšys, dar nėra miesto planavimo praktikos dalis.

Siekis – darni aplinka ir bendruomenė Prieš kurį laiką didelis nekilnojamojo turto bumas, sparti miestų statybos raida, stichiška priemiestinių zonų plėtra, fragmentiškai išplėtota susisiekimo, socialinė ir inžinerinė infrastruktūra nesukūrė sąlygų darniai plėtrai. Įgyvendinant paprojektį „Darnios plėtros akademijos institucinių gebėjimų stiprinimas, vykdant darnią Lietuvos bendruomenių plėtrą“ siekiama padėti sukurti urbanistinę politiką, kuri leistų kurtis ir gyvuoti gyvybingoms, atviroms, saugioms, aktyvioms bendruomenėms. Šveicarijos Konfederacijos ir Lietuvos Respublikos bendradarbiavimo programos finansuojamas paprojektis padės spręsti šias problemas siekiant: • tobulinti urbanistinę valstybės politiką, orientuojant ją į darnią plėtrą ir bendruomenių gyvenimo kokybės kėlimą (bendruomenių modernizavimas, prioritetą teikiant racionaliam socialinės, sveikatos, švietimo, kultūros, sporto infrastruktūros kūrimui); • stiprinti nevyriausybinio sektoriaus iniciatyvą, gebėjimus bei vaidmenį sprendžiant bendruomenių plėtros problemas (nuolat kelti nevyriausybinio sektoriaus atstovų gebėjimus; įtraukti juos į bendrus projektus; skatinti veikti savarankiškai); • stiprinti savivaldybių iniciatyvą, gebėjimus ir vaidmenį plėtojant savo

regionus (kelti savivaldos atstovų gebėjimus; nuolat skatinti diskusijas, kaip spręsti bendruomenių problemas; teikti siūlymų dėl konkrečių bendruomenių plėtros; įtraukti į bendrus projektus); • įtraukti visuomenines organizacijas ir privatų sektorių į valdžios sprendimų priėmimo procesą (puoselėti šių subjektų bendradarbiavimą ir partnerystę, dalytis gerąja patirtimi, įgyvendinti bendrus projektus); • siekti, kad urbanistinės ir regioninės plėtros projektai būtų įgyvendinami kompleksiškai (tvari infrastruktūros plėtra; kompaktiškų miestų ir gyvenviečių kūrimas; efektyvus žemės naudojimas; gamtos bei kultūros vertybių apsauga; valstybės investicijų į regionų plėtrą sąnaudų ir naudos analizė); • skatinti tarptautinį bendradarbiavimą ir perimti pažangią Vakarų Europos valstybių patirtį plėtojant bendruomenes; • įgyvendinant viešosios infrastruktūros projektus ar teikiant viešąsias paslaugas prioritetą teikti viešosios ir privačios partnerystės projektams.

Darnios plėtros koncepcijos idėja pripažįstama viena pažangiausių ir pasiteisinusių siekiant visavertės plėtros.

Darni plėtra įteisinta kaip pagrindinė ilgalaikė visuomenės plėtros ideologija. Pagrindiniai nuostatai suformuluoti pasaulio viršūnių susitikime Rio de Žaneire 1992 metais.

Darnios plėtros koncepcijos pagrindą sudaro 3 lygiaverčiai komponentai: aplinkosauga, ekonominė ir socialinė plėtra. O pati darni plėtra – tai nuosekli, gerai suplanuota ir kryptingai įgyvendinama bendruomenių plėtra.

Ją sudaro elementų kompleksas: sveikatos apsauga, švietimas, mokymas, socialinė apsauga, bendruomeninė veikla, mokyklos, ligoninės ir kt.

Bendruomenių lygmeniu darnią plėtrą labiausiai lemia šie veiksniai: • sveika aplinka (švarus oras, žemė, vanduo; biologinė įvairovė; gamtinių išteklių naudojimas yra pagrįstas ir daro tiesioginę įtaką gyvenimo kokybei); • gyvybinga ekonomika (plati ekonominė bazė, pritaikoma prie kintamų sąlygų, konkuruojanti su kitomis šalies bendruomenėmis; garantuojanti gyventojų užimtumą trumpam ar ilgam laikotarpiui, gebanti pritraukti naujų investicijų); • socialinė gerovė (gyventojų saugumas; visiškas ir kokybiškas kultūrinių bei dvasinių poreikių tenkinimas; prieinamas būstas ir komunalinės paslaugos); • aktyvus ir konstruktyvus bendruomenės gyventojų dalyvavimas visais plėtros etapais.

Paprojekčio vykdytojas – Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija. Įgyvendinant 16 mėnesių truksiantį paprojektį bus parengta ir konferencijoje pristatyta Darnios plėtros akademijos (DPA) plėtros galimybių studija, parengta ilgalaikė DPA veiklos strategija. Taip pat vyks nevyriausybinių organizacijų, savivaldos institucijų, DPA partnerių, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos darbuotojų mokymai, bus sukurtas interneto tinklalapis ir informacinė duomenų bazė.

Tikimasi, kad esminiai paprojekčio rezultatai prisidės prie gyvybingos, atviros, patrauklios, saugios, tvarios ir sveikos bendruomenės kūrimo.

Paprojektis finansuojamas Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos lėšomis. Bendra suma – 291 420 litų. Paramos lėšos – 76,50 proc., bendrojo finansavimo – 13,50 proc., nuosavas vykdytojo indėlis – 10 proc.

49

vgtu

2013 Nr. 4 vgtu

2013 Nr. 4

Vėliau čia nuspręsta kurti pėsčiųjų zoną, taip iki 2000 metų pėstiesiems grąžinta net 100 000 kvadratinių metrų aikščių ir gatvių ploto. Čia paklota tašytų akmenų danga, įrengti nauji mažosios architektūros elementai: suolai, šiukšliadėžės, šviestuvai. Beveik 6000 gyventojų ir miesto svečių centre gali naudotis poilsio įrenginiais, jų patogumui pastatyti suolai (1500 sėdimųjų vietų), atvirose kavinėse gali tilpti 5000 lankytojų.

Pėsčiųjų zonoje sudarytos sąlygos gatvės artistams muzikuoti, šalia pėsčiųjų gatvių įrengta daug žaidimo vietų vaikams, aikštelių bei takų riedlentininkams, riedutininkams ir pan. Per pastarąjį dešimtmetį jų skaičius beveik padvigubėjo. Šiandien Danijos sostinės pėsčiųjų zona ir gatvės yra vienos patraukliausių Europoje.

Kauno Laisvės alėja.

1970–1990 metais ir Lietuvoje jau projektuotos ir pradėtos įrengti pėsčiųjų gatvės. Jų atsirado Šiauliuose, Kaune, Panevėžyje, Varėnoje, Druskininkuose ir kitur. Gatvės be automobilių tapo kur kas patrauklesnės ir žmoniškesnės. Tačiau per pastaruosius du dešimtmečius šalyje šiuo požiūriu beveik nieko nedaroma. Stebėjimai, atlikti šalies pėsčiųjų gatvėse, rodo, kad jos netenkina daugelio lankytojų šiandienių poreikių. Šalies ir užsienio patirties analizė rodo, kad pėsčiųjų gatvių tinklai didžiuosiuose šalies miestuose turi būti plečiami, prie jų turi būti prijungiamos naujos gatvės, šalia esantys skverai, aikštės ir pan., turi būti kuriamos daugiafunkcės pėsčiųjų zonos, o dideliuose miestuose turėtų būti formuojamos pėsčiųjų gatvės.

Vilniaus gatvė Kaune.

Miestų pėsčiųjų gatvių ir zonų formavimo tradicijos Prof. habil. dr. emeritas Konstantinas JAKOVLEVAS-MATECKIS VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto Miestų statybos katedra

Spartus miestų automobilizacijos lygio augimas verčia mus kompleksiškai įvertinti situaciją. Ankštomis tapusiose, triukšmingose ir dujomis bei dulkėmis užterštose gatvėse žmonės jaučiasi nesaugiai ir nekomfortiškai, gatvės prarado kultūrinę ir bendruomeninę reikšmę. Ši situacija verčia imtis ryžtingų veiksmų.

Automobilių laikas praėjo Pasirinkimo nėra: būtina teikti pirmenybę kompaktiškos ir integruotos struktūros miestams, gyvenamiesiems rajonams ir kompleksams planuoti, kad jie nebūtų tokie priklausomi nuo lengvųjų automobilių; radikaliai rekonstruoti ir modernizuoti miesto viešojo transporto sistemą, kad ji taptų alternatyva individualiems automobiliams; didelį dėmesį skirti tam, kad

50

mašinos būtų išstumtos iš pagrindinių miesto centro ir naujų viešųjų erdvių: pėsčiųjų gatvėms bei zonoms kurti, jų aplinkai formuoti, atsižvelgiant į visuomeninį gyventojų, lankytojų interesą bei poreikius.

Europos, Amerikos ir net Azijos miestuose automobilių sukeltus negatyvius reiškinius įvairiausiais būdais imta šalinti praėjusio šimtmečio aštuntajame–dešimtajame dešimtmečiais. Vienas sprendimų – miestų cen-

truose pradėtos kurti pėsčiųjų gatvės.

Pirmieji tai padarė Danijos, Ispanijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Skandinavijos miestai, vėliau – visa Europa, taip pat Lietuva. Tiesa, šalies ir užsienio praktika liudija, kad pėsčiųjų gatvių organizavimo bei realizavimo procesas yra sunkus ir ilgas, išstumti automobilius iš centrinės miesto dalies yra gana sudėtinga.

Šiaulių miesto pėsčiųjų gatvė.

Kopenhaga renkasi pėsčiuosius 1962 metais Kopenhagos miesto meras ir miesto taryba nutarė centrinę 1080 metrų ilgio miesto prekybos ir transporto gatvę Stroget paversti pėsčiųjų gatve, nors tam ir priešinosi miesto planuotojai, transporto eismo organizatoriai bei ekonomistai. Iš pradžių eksperimentas buvo suplanuotas trims mėnesiams, vėliau pratęstas 1,5 metų, po to gatvė perprojektuota pėstiesiems – joje leidžiama važiuoti tik aptarnaujamajam personalui ir tik tam tikromis valandomis.

Gera praktika netęsiama Ne tik pavienės pėsčiųjų gatvės, bet ir ištisos pėsčiųjų zonos Europos miestuose pradėtos kurti XIX šimtmečio pabaigoje. Įdomų projektą parengė Lenkijos Gdansko urbanistai – pėsčiųjų zona paverstas visas senamiesčio centras (Nowakowski, 1990). Ypač įdomiai įrengtos pėsčiųjų zonos Vienos, Krokuvos, Drezdeno, Diuseldorfo senamiesčiuose ir kt.

Vis dėlto planai įrengti pėsčiųjų zoną Vilniaus senamiestyje nebuvo įgyvendinti, Kauno pėsčiųjų gatvė nudėvėta ir iki šiol neatnaujinta. Todėl šis procesas šiandien turi įgauti naują pagreitį ir turinį, tam pasiekti būtina parengti perspektyvines šalies miestų pėsčiųjų zonų, gatvių kūrimo programas iki 2020 metų, o jų pagrindu – specialiuosius planus, kurių sprendiniai būtų įtraukti į rengiamus ar koreguojamus bendruosius miestų planus. Reikia siekti, kad

užimamas pėsčiųjų zonų, gatvių plotas taptų vienu iš miesto kokybės rodiklių. Šį procesą turėtų organizuoti ir kontroliuoti LR Aplinkos ministerija bei miestų savivaldybės.

Istoriniuose centruose – tik pėstieji Per pastaruosius keturis dešimtmečius Europoje keitėsi požiūris į miesto pėsčiųjų gatvių funkciją. Aštuntajame–devintajame dešimtmečiais jos daugiausia atliko komercinę funkciją, o vėliau miestuose ir užmiesčiuose pradėjus augti ypač dideliems prekybos centrams gerokai išaugo bendravimo, pasivaikščiojimo, pramogų ir poilsiavimo funkcijos. Pavyzdžiui, Vokietijos miestuose pirkimo funkcija tesudaro 30–50 proc. pėsčiųjų gatvių ir centrų lankytojų veiklos. Taigi miestų pėsčiųjų gatvės tampa daugiafunkcėmis.

Projektuojant ir įrengiant pėsčiųjų gatves ypač didelis dėmesys turi būti skiriamas jų aplinkai formuoti.

Pėsčiųjų gatvių aplinkos formavimas priklauso nuo žmonių veiklos šioje gatvėje. Pėsčiųjų gatvėje reikia sudaryti tinkamas sąlygas gyventi, dirbti, apsipirkti, pramogauti, poilsiauti, bendrauti ir visiems kitiems poreikiams.

Be to, tokių gatvių aplinkos kūrimas priklauso nuo gatvės architektūros, istorinio kultūrinio paveldo objektų ypatumų ir erdvės dydžio.

Kaip minėta, Europoje pastaraisiais dešimtmečiais buvo kuriamos ne tik pėsčiųjų gatvės, bet ir ištisos pėsčiųjų zonos, ypač istoriniuose miestų branduoliuose. Šias zonas paprastai sudaro kelios tarpusavyje susijusios pėsčiųjų gatvės, skersgatviai, aikštė (dažniausiai tai – buvusi turgavietė), skverai ir pan. Pėsčiųjų zonoje užtikrinami patogūs ryšiai su istoriniais, kultūros, pramogų, komercijos, gyvenamaisiais ir kt. objektais. Tokiu būdu miesto pėsčiųjų zona sudaro vieningą urbanistinį kompleksą.

Daugialypiai uždaviniai Pagrindinis šių zonų aplinkos formavimo tikslas – tenkinti visuomeninį miesto gyventojų ir lankytojų interesą bei poreikius. Todėl pagrindiniai architektūriniai bei planiniai uždaviniai sprendžiant miesto pėsčiųjų zonas yra teisingai diferencijuoti jų funkcijas, iš-

51

vgtu

2013 Nr. 4 vgtu

2013 Nr. 4

istoriniai kultūros paveldo saugomi objektai ar pan., gali būti panaudojami pėsčiųjų zonų lankytojų poilsiui, renginiams ir pan. Įdomi tokia poilsio aikštė suformuota 2005 metais Sankt Galeno mieste Šveicarijoje. Pagal architekto Carloso Martinezo sumanymą neišraiškinga aikštė paversta „didžiausiu Šveicarijos kambariu“.

Griežtų aikštės formų užstatymo fasadai tapo „kambario“ sienomis, o aikštės grindinys, padengtas raudoną kilimą imituojančia danga – „kambario“ grindų danga.

Laisvų banguotų formų lauko baldai padengti tokia pat raudona sintetine granuliuoto kaučiuko danga ir atrodo tarsi uždengti audeklu. Balti šviestuvai puikiai papildo šios netikroviškos erdvės įspūdį. Šioje, sakyčiau, ironiškoje aplinkoje žmonės kultūrinių renginių metu jaučiasi maloniai, tartum būtų didelėje svetainėje.

Svarbiausia – dermė

Originalaus aikštės apipavidalinimo Sankt Galeno mieste (Šveicarija) autoriai – Carlosas Martinezas ir Pipilotti Rist. kelti iš čia valstybės įstaigas, išsaugoti gyvenamąją funkciją, plėtoti paslaugų ir pramogų funkcijas; sudaryti gyventojams ir lankytojams komfortiškas sąlygas trumpalaikiam poilsiui ir pramogoms; intensyviau įsisavinti zonos teritoriją; plėsti paslaugų ir komercines pramogų sferas; racionaliai spręsti pėsčiųjų zonas aptarnaujančio viešojo transporto judėjimą; sudaryti sąlygas plėtoti smulkųjį verslą, išsaugoti ir tikslingai panaudoti istorinę miesto dalį, kultūros paveldo objektus; racionaliai spręsti apželdinimo klausimus; sukurti įsimintiną architektūrinę ir saugią aplinką; organizuoti lankytojus traukiančių renginių ir pan. Užsienio šalių pėsčiųjų zonų formavimo praktika liudija, kad šis procesas – ilgas ir sudėtingas. Kopenhagos miesto centro pėsčiųjų zona formuojama ir tobulinama jau per 30 metų.

Namų jaukumas Atskirais atvejais pėsčiųjų zonos ribose esančios aikštės, skverai, jei jie nėra

52

Svarbus pėsčiųjų gatvės ir zonos architektūrinės aplinkos formavimo elementas yra gatvės dizaino objektai. Tai mažosios architektūros statiniai (kioskai, transporto laukimo paviljonai, stoginės, informacijos, banko punktai, viešieji automatiniai tualetai ir kt.), lauko baldai, gėlinės, vandens baseinai, gėrimo fontanėliai, šiukšlių urnos, vizualinės komunikacijos elementai (gatvių pavadinimai, namų numeriai, informaciniai stendai, ženklai ir pan.), reklama, šviestuvai, dangos ir pan. Šie gatvės dizaino objektai pagyvina erdvių perspektyvas, išryškina savitumus, formuoja vaizdą, tampa tarsi gatvės architektūrinio planinio karkaso apdaru. Nors objektai laikini ir kintami, gali paveikti gatvės įvaizdžio ir jos savitumo charakteristikas (kaip kostiumas gali pakeisti žmogaus įvaizdį). Tačiau miesto dizainas neturi įaugti į užstatymo architektūrą – jis tik turi tikti atitinkamai miesto daliai.

Miesto ir gatvės dizaino objektai suvokiami dvejopai: viena vertus, kaip dalis aplinkos konteksto, kita vertus – kaip šiuolaikinės vizualinės ir plastinės kultūros reiškinys. Todėl mūsų ne tik nešokiruoja, bet dažnai ir žavi stiliaus kontrastai tarp dizaino objektų ir jų architektūrinio fono.

Tačiau gatvės dizaine ypatingą reikšmę įgyja jų meninio lygio kokybė, ga-

tvės erdvės užpildymo saikingumas, subtilus balansas tarp savitų gatvės architektūrinės aplinkos bruožų, jos dvasios (genius loci) ir dizaino objektų formų. Štai šio balanso ir pritrūko formuojant J. Basanavičiaus pėsčiųjų gatvę Palangoje.

Būtina išsaugoti dvasią Pėsčiųjų gatvių savitumą labai gerai išryškina, papildo ir dekoratyviosios bei monumentaliosios dailės kūriniai. Tai puikiai matyti Vilniaus alėjoje Druskininkuose, papuoštoje keraminėmis skulptūromis (dailininkai B. ir J. Arcišauskai, architektas Rimvydas Mickevičius).

Formuojant miestų aplinką, pėsčiųjų zonos ir pėsčiųjų gatvės dažnai tampa kompozicinėmis miesto, jo rajonų visuomeninių centrų ašimis, o naudojamos aplinkos formavimo priemonės – gatvės dizaino objektai – turi atlikti labai svarbų vaidmenį: išsaugoti ar atkurti gatvės savitumą, jos senąją dvasią (genius loci) arba kur galima sukurti naują gatvės išraišką, naują meninę kokybę.

Tai puikiai pasisekė įgyvendinti Vilniaus pėsčiųjų gatvėje Šiauliuose. Ši pirmoji Lietuvoje pėsčiųjų gatvė tapo pėsčiųjų gatvių organizavimo visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje pradininke. Čia gatvės aplinkos apipavidalinimas išsiskiria istorizmo (eklektikos) stiliumi, dominuoja praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio charakteris.

Meniškas to laikotarpio braižas puikiai realizuotas mažosios architektūros objektuose, vizualinės komunikacijos priemonėse ir reklamoje (architektai Rimantas ir Virgilijus Kačinskai, Valentinas Mazuronis, dailininkas Vilius Puronas).

Puikus gatvės savitumo ir jos senosios dvasios išsaugojimo ir atkūrimo rezultatas gautas Vilniaus gatvėje Kauno senamiestyje (architektai Rimvydas Palys ir Rymantė Gudienė).

Pasitelkus gatvės dizainą čia sukurta specifinė senamiesčio nuotaika. Šiuolaikiškumu ir modernumu pasižymi gatvės dizaino objektai Berlyne, Miunchene, Erfurte ir kituose Vokietijos miestuose. Šie pavyzdžiai puikiai iliustruoja, kad gatvės dizaino objektai, be pagrindinės – praktiškosios – paskirties, atlieka ir labai svarbią estetinę funkciją – padeda formuoti

architektūrinę miesto aplinką, kurti įsimintiną jo įvaizdį, kelti prestižą, ugdyti estetinį miesto bendruomenės skonį.

Dar viena dažnai mūsų miestuose pasitaikanti blogybė yra tai, kad skirtingu laiku ar skirtingų žinybų atskirai nupirkti įvairių gamintojų, tipų, modelių gatvės dizaino objektai (kioskai, stotelės, lauko baldai, vizualinės informacijos stendai ir pan.) sustatyti vienas šalia kito tarpusavyje nedera ir ardo aplinkos vientisumą.

Todėl dizaino objektai turi būti vieningos stilistikos visoje gatvėje ar pėsčiųjų zonoje.

Pėsčiųjų zonoje labai svarbų vaidmenį atlieka želdynai: medžių, krūmų ir vijoklių kompozicijos, gėlynai ir vejos.

Pasitelkiant juos didelės erdvės sudalijamos į mažesnes, sukuriamos jaukios poilsio vietos.

Apibendrinimas • Pagrindinis miesto pėsčiųjų gatvių ir zonų tikslas – tenkinti gyventojų ir lankytojų poreikius, sudarant jiems

geras ir saugias gyvenimo, trumpalaikio poilsio bei pramogų sąlygas, suformuojant tam tinkamą architektūrinę aplinką.

• Pėsčiųjų gatvei ar zonai parenkama vieta planinėje erdvinėje miesto struktūroje turi užtikrinti patogų pasiekiamumą pėsčiomis, viešuoju transportu, dviračiu. Lankytojams, atvykstantiems lengvaisiais automobiliais, zonos prieigose turi būti užtikrintas reikiamas automobilių statymo vietų skaičius.

• Kuriant pėsčiųjų gatves ar zonas, ypač istorinėje miesto dalyje, reikia įvertinti ir panaudoti parenkamos gatvės erdvės ypatybes, dydį, jų naudojimo galimybes, taip pat paveldosauginį užstatymo architektūros vertingumą, estetiškumą.

• Ypač atsakingai turi būti sprendžiama architektūrinė pėsčiųjų gatvių, zonų aplinka: dangos, gatvės dizaino objektai, taikomosios dailės kūriniai, želdynai, vakarinis dekoratyvinis apšvietimas, nes visa tai atlieka ir labai svarbią estetinę funkciją – padeda sukurti įsimintiną architektūrinės

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Teritorijų planavimo mokslo institutas Mokslinių tyrimų kryptys: teritorijų planavimo tyrimai ir darnos proceso vertinimas; transporto sistemų funkcionavimo analizė; išmaniojo miesto tyrimai; teritorijų planavimo dokumentų rengimas: teritorijų bendrieji, specialieji, detalieji planai; GIS technologijų taikymas planuojant teritorijas Institutas yra tarptautinės organizacijos ESPON (European Spatial Perspectives Observation Network) koordinatorius Lietuvoje.

Teritorijų planavimo mokslo institutas turi įdiegtą: kokybės vadybos sistemą, atitinkančią LST EN ISO 9001:2008 standartų reikalavimus; aplinkos apsaugos bei darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos sistemas, atitinkančias ISO 14001:2004 / LST EN ISO 14001:2005 bei OHSAS 18001:2007 / LST 1977:2008 standartų reikalavimus.

aplinkos įvaizdį. Gatvės dizaino ir vizualinės informacijos objektai privalo sudaryti stilistinę visumą.

• Miesto valdymo ir valdžios institucijos turi sudaryti sąlygas normaliam pėsčiųjų gatvių ir zonų funkcionavimui: iškelti valstybės institucijas, išsaugoti gyvenamąją funkciją, sudaryti sąlygas organizuoti viešbučių, poilsio, pramogų, paslaugų verslą, neužmirštant smulkiojo verslo. Augant pėsčiųjų zonų veiklai būtina kurti jų valdymo ir tvarkymo instituciją.

• Privalu parengti perspektyvines didžiųjų ir vidutinių šalies miestų centrų pėsčiųjų zonų ar gatvių kūrimo programas 10–15 metų, o jų pagrindu – specialiuosius planus, kurių sprendiniai būtų įtraukti į rengiamus ar koreguojamus bendruosius miestų planus. Reikia siekti, kad pėsčiųjų gatvių ir zonų užimamas plotas mieste taptų vienu miesto kokybės rodiklių. Šis procesas turėtų būti organizuojamas ir kontroliuojamas savivaldos bei Aplinkos ministerijos institucijų.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Miestų statybos katedra Katedra rengia trijų kvalifikacinių lygių specialistus: bakalaurus, magistrus ir daktarus. Bakalauro studijų pagal miestų inžinerijos programą studentai susipažįsta su miestų teritorijų užstatymo planavimu, jų inžinerine įranga, miestų transportu ir jo eismo organizavimu, su miestų ūkio sistemų pagrindais, miestų ūkio valdymo ir tvarkymo įrenginiais, ekonominiais bei techniniais klausimais, miestų statinių rekonstrukcija, eksploatavimu ir renovacija. Baigę šią studijų programą absolventai gali dirbti miestų ir rajonų savivaldybėse, seniūnijose bei valstybės įmonėse, miestų ūkio eksploatavimo įmonėse bei organizacijose, miesto transporto sistemų ir miesto teritorijų inžinerinės įrangos, želdynų projektavimo, statybos ir priežiūros įmonėse. Baigusieji įgyja statybos inžinerijos bakalauro kvalifikacinį laipsnį.

Magistrantūros studijoms rengiami civilinės inžinerijos, miestų planavimo ir inžinerijos programų specialistai. Programos trunka 2 metus. Jas sėkmingai baigus įgyjamas statybos inžinerijos magistro kvalifikacinis laipsnis.

53

R

R

Tinkamą pasiruošimą darbams įrodo ilgalaikė patirtis Pasiruošimas renovacijos darbams įgauna vis didesnį pagreitį. Sudarytas sąrašas daugiabučių, kurie jau laukia projektų ir statybininkų. Gyventojams tai – irgi nemažas iššūkis: reikės išsirinkti tinkamus rangovus, kurie ir pasiūlytų geras medžiagas, ir kokybiškai atliktų darbus. O svarbiausia – nesubankrutuotų vos pradėję dirbti ir gavę avansą. Įstatymai reikalauja darbus patikėti tiems, kurie siūlo mažiausią kainą. Tačiau ekonominis naudingumas yra svarbesnis. Jeigu bus vadovaujamasi šiuo principu, rinktis derėtų patyrusias įmones, atlikusias jau ne vieno daugiabučio atnaujinimo darbus.

Svarbu laikytis reikalavimų Bendrovės „Magirnis“ specializacija – būtent renovacijos darbai. Įmonė jau gali pateikti netrumpą sąrašą projektų, kuriuos yra įgyvendinusi.

Jame yra ir daugiabučiai gyvenamieji namai, ir visuomeniniai pastatai. Atlikusi darbus bendrovė „Magirnis“ sulaukia gerų atsiliepimų iš užsakovų – dėkojama ir už kokybę, ir už pasirinktus sprendimus. „Galima sakyti, kad yra trys banginiai, kurie lemia sėkmingą renovacijos eigą. Pirma – kokybiškos

medžiagos, antra – statybininkų kvalifikacija bei patirtis, trečia – gera statybų priežiūra“, – teigė bendrovės „Magirnis“ generalinis direktorius Vytautas Vazalinskas. Anot jo, renovuojant senus daugiabučius privalu laikytis svarbių reikalavimų, susijusių su pastatų efektyvumu.

Objektai turi atitikti gaisrinės saugos, higienos, sveikatos, apsaugos nuo triukšmo ir aplinkos apsaugos reikalavimus. Taip pat turi būti užtikrinta, kad bus taupoma energija ir tausojama šiluma.

Tam, kad renovuotas pastatas būtų efektyvus, dirbant privalu laikytis technologinių reikalavimų, daug dėmesio skirti darbų kokybei, naudoti tik sertifikuotas medžiagas. Renovacijos darbai turi būti kompleksiniai, negalima palikti neatliktų būtiniausių etapų. Nes tuomet vietoj laukto rezultato bus tik nusivylimas. Todėl privalu šiltinti pastato pamatus, cokolį, sienas, stogą. Ką ir kalbėti apie tai, kad būtina keisti senus langus.

Daug naudos siekiant taupyti šilumos energiją duoda naujai įstiklinti balkonai, nors taupydami žmonės kartais atsisako šio sprendimo.

Bendrovės „Magirnis“ vadovo skaičiavimu, tam, kad pastatas būtų Žirmūnų gatvė 19, Vilnius.

54

efektyviai renovuotas, vienam kvadratiniam metrui reikia skirti ne mažiau kaip 150 litų. Tvarkant inžinerinius tinklus investicijų reikėtų daugiau. Čia – tik fasadui tvarkyti, o juk dar yra inžineriniai tinklai. Būna, kad mėginama taupyti medžiagų sąskaita, bet tuomet apie efektyvumą nėra ką kalbėti.

Galutinis rezultatas bus nekoks, jeigu kuri nors grandis – medžiagos, darbininkų kvalifikacija, darbų priežiūra – bus silpna. V. Vazalinskas sakė galįs tik pasidžiaugti, kad jo vadovaujama įmonė turi stiprias visas tris grandis.

Detalės turi didelę reikšmę Langai yra viena svarbiausių renovacijos dalių – nuo jų priklauso, ar bus taupoma energija. Prastos kokybės langai gali sugadinti visą procesą, net jeigu kiti darbai ir bus gerai atlikti. Gyventojams, norintiems išsirinkti kokybiškus plastikinius ar medinius langus, bendrovės „Megrame langai“ vadovas Šarūnas Magelinskas pataria pirmiausia ne žiūrėti į kainą, o atkreipti dėmesį į daugelį svarbių detalių: lango profilį, stiklo paketą, metalo profilyje storį, apkaustus. Renkantis plastikinius langus rekomenduojama atsižvelgti į profilio plotį, kamerų skaičių bei įstiklinimo ypatybes. „Kokybiški langai turi būti ir ekologiški, nekenkti aplinkai, jų profiliai turi būti pagaminti nenaudojant švino. Nereikėtų pamiršti, kad šilti ir efektyvūs langai turi atitikti šilumos laidumo, stabilumo, ilgaamžiškumo kriterijus. Būtina pasidomėti, koks yra siūlomų langų šilumos laidumo koeficientas“, – patarė Š. Magelinskas.

Jis rekomendavo atkreipti dėmesį į gaminius, kurių U vertė lygi 0,8 W/m2 K. Tokie langai atitinka energiškai efektyviems pastatams keliamus reikalavimus, padeda mažinti šildymui naudojamą energijos kiekį ir atitinka aukščiausius garso izoliacijos, įsilaužimo prevencijos reikalavimus. Platesni plastikiniai ar mediniai langai, komplektuojami su naujovišku stiklo paketu,

užtikrina itin gerą šilumos ir garso izoliaciją.

Rekomenduojama rinktis plastikinius langus su trijų stiklų stiklo paketu, kuris padengtas specialiu sidabro oksido sluoksniu, dar labiau sulaikančiu šilumą (U vertė lygi 0,5 W/m2 K). Langas pasižymės papildomu funkcionalumu, jeigu turės keletą atidarymo fazių, leidžiančių į patalpas patekti šviežiam orui, nepatiriant šilumos nuostolių. „Langai, pagaminti net ir iš geriausio profilio, nebus sandarūs ir kokybiški, jei bus sumontuoti naudojant nekokybiškas medžiagas ir technologijas. Norint išvengti nesusipratimų ir įsigyti kokybišką gaminį, rekomenduojama rinktis ilgametę langų gamybos patirtį turinčią įmonę, kuri gaminiams ir atliktiems darbams teikia garantijas, o jų kokybę tvirtina sertifikavimo dokumentais. Derėtų pasidomėti, kiek metų gyvuoja langus gaminanti ir parduodanti bendrovė, ar užtikrinama kokybės sistema, kokiam laikotarpiui suteikiama garantija. Būtina išsiaiškinti, ar langas bus pagamintas iš to paties profilio, koks nurodytas sertifikate“, – priminė bendrovės „Megrame langai“ vadovas Š. Magelinskas. Įgyvendintų projektų – gausu Bendrovė „Magirnis“ atlieka generalinio rangovo, projektų valdymo funkcijas, koordinuoja vykdomų darbų procesą, tvarko statybos proceso dokumentaciją, užtikrina, kad būtų laikomasi aplinkos apsaugos ir priešgaisrinės saugos reikalavimų. Be to, ji aktyviai dalyvauja daugiabučių ir visuomeninių pastatų renovacijos procese. Aukštą atliekamų darbų kokybę užtikrina ne tik ilgametė „Magirnio“ patirtis ir darbus atliekančių specialistų profesionalumas, bet ir jų naudojamos šiuolaikinės technologijos, įranga, kokybiškos medžiagos. Atliktiems darbams suteikiama garantija ir pateikiami visų naudojamų medžiagų bei gaminių sertifikatai.

Per pastaruosius metus „Magirnis“ atliko keliasdešimt renovacijos ir rekonstrukcijos darbų įvairiuose gyvenamosios ir visuomeninės paskirties objektuose. Tarp jau atliktų – Vilniaus

Panerių gatvė 29, Jonava.

Ateities gatvė 27, Vilnius.

universiteto ligoninės Santariškių klinikų, Vilniaus Žvėryno gimnazijos, Vilniaus Žemynos gimnazijos, Klaipėdoje esančio daugiabučio Kretingos g. 77, Abromiškių reabilitacijos ligoninės, Vilniuje esančių daugiabučių Rinktinės g. 19, Didlaukio g. 17, Ateities g. 5, Jonavos suaugusiųjų švietimo centro, Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos, Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos bei kitų pastatų renovacijos darbai.

Iš šiuo metu renovuojamų pastatų ar objektų, kurių atnaujinimo darbai netrukus prasidės, paminėtini: Šiaulių ligoninė, Tauragės rajono Žygaičių gimnazija, trys daugiabučiai Rokiškyje, daugiabutis gyvenamasis namas Vilniuje, Keramikų g.10, du daugia-

bučiai namai Jonavoje, daugiabutis namas Klaipėdoje, Visagino paramos vaikui centras, Zarasų rajono Dusetų vaikų darželis „Sartukas“, trys daugiabučiai gyvenamieji namai Lazdijuose, Zarasų rajono savivaldybės administracijos bei Zarasų seniūnijos pastatai, du daugiabučiai namai Rukloje, taip pat Jonavos rajone ir kt.

UAB „Magirnis“ Lakūnų g. 3A, LT-09108 Tel. +370 5 276 0280 Faksas +370 5 276 0280 El. paštas info@magirnis.lt

55

pasaulis 2013 Nr. 4 Nr. 3 architektūra 2013 projektai 2013 Nr. 4

2013 Nr. 4 projektai

NT rinkos viltys nukeliamos kitiems metams

Geriausias pramonės ar logistikos objektas – „Wastewater Treatment Plant in North Alt Maresme („Nuotekų valymo įrenginiai Šiaurės Maresmėje“), Pineda de Mar (Ispanija).

Geriausias stambus ateities projektas – „Milaneo“, Štutgartas (Vokietija).

Svarbiausia – daugiafunkciškumas Kalbėdami apie miestų bei projektų sėkmę ir investuotojai, ir miestų šeimininkai pabrėžia du dalykus – dau-

Geriausias viešbutis ar turizmo objektas Baku – „Flame Towers“ („Liepsnojantys bokštai“), Baku (Azerbaidžanas).

Mindaugas STATULEVIČIUS LNTPA direktorius specialiai „Statybai ir architektūrai“ iš MIPIM parodos, Kanai

Didžiausia pasaulinė nekilnojamojo turto paroda MIPIM 2013 Prancūzijoje, Kanuose, šiais metais nepamatuoto optimizmo nepridėjo. Ekonomistai skaičiuoja, kad atsigavimo kreivės iki prieškrizinių aukštumų turėtų pradėti kilti kitais metais, labiausiai vedamos JAV. Šiemet investuotojai atsargiai dairosi daugiausia savose ar kaimyninėse rinkose. Daugiau pasirinkimo turi tik nebijantieji rizikos ir suprantantieji Kinijos, Rusijos ar Turkijos rinkų ypatumus.

Rizikuoti norinčiųjų nedaug Atsigaunantį optimizmą nekilnojamojo turto (NT) rinkoje liudija ir vis augantis dalyvių skaičius didžiausioje NT parodoje. Šiemet jis viršijo 20 tūkstančių. Daugiau atsigavimo nuotaikų justi iš tų investuotojų ir plėtotojų, kurie niekada nebuvo nusitaikę į didžiausius sandorius. Tie, kurie ieško garantuotos grąžos ir didelio pelno, labiausiai susidomėję didžiausiais stipriausios ekono-

56

mikos miestais – pirmiausia Londonu, Miunchenu, Berlynu. Į provokuojamą klausimą, kur investuotų laisvą milijoną dolerių, vienoje iš diskusijų beveik visi dalyviai, daugiausia dirbantys investiciniams fondams ir bankams, rinkosi didžiuosius Europos miestus, dalis buvo linkę dalį pinigų patikėti JAV rinkai. Tai atspindi ir bendras investuotojų nuotaikas – norinčiųjų rizikuoti ne tiek ir daug.

„Neįtikinsi jokio investuotojo eiti ten, kur nėra ilgalaikio skolinimo“, – situaciją komentavo „Europa Capital Partner LLP“ vykdomasis direktorius Timas Normanas.

Tačiau ekonomistai nusiteikę kur kas optimistiškiau. Jurgenas Starkas, buvęs Europos centrinio banko valdybos narys, įsitikinęs, kad NT rinka atsigaus kitais metais. Dar didesnis atsigavimas bus matyti 2015-aisiais.

Oksfordo universiteto teikiamoje ekonomikos apžvalgoje rašoma, kad didesnis NT rinkos atsigavimas prasidės jau netrukus. O greičiausiai augantys miestai bus tie, kurie geba pasiimti naudos iš augančios ir atsigaunančios pasaulio ekonomikos, mažai priklausantys nuo vidaus paklausos. Vakarų Europoje labiausiai seksis Londonui, Stokholmui ir Miunchenui, kurių kiekvieno eksporto rodikliai yra puikūs ir prekių, ir paslaugų sektoriuose.

Tačiau verslininkai atsargumo dar nepraradę ir toliau sau pažįstamų rinkų dauguma nelinkę dairytis. Dalis jų labai pozityviai nusiteikę dėl JAV rinkos, drąsesnis dairosi į Rusiją ar Kiniją. Dar kiti tvirtina, kad rizikos galima rasti ir Europoje, ypač pietinėse šalyse.

architektūra

giafunkciškumą ir demografinius rodiklius. Daugiafunkciškumą – pirmiausia kaip bet kurio projekto gyvybingumo laidą. Šalia biurų pastatų reikalingi restoranai, parduotuvės, gyvenamieji namai, vaikų darželiai, kad kvartalas nemirtų bet kuriuo paros metu. O gyvybė garantuoja pajamas ir rajono patrauklumą.

Dar viena naujovė, apie kurią buvo kalbama Kanuose – besikeičianti susitikimo vietos koncepcija. Tai nebėra tik restoranai ar kavinės, viešbučių konferencijų salės. Kai kurie miestai, tarp jų ir Norvegijos sostinė Oslas, plėsdami viešąsias erdves kuria bibliotekas, kuriose lankytojai galėtų naudotis susitikimų kambariais, kavinėmis ar tiesiog bendravimo erdvėmis, kur būtų teikiamos atskiros paslaugos.

Daug dėmesio Rusijai ir Turkijai Mažmeniniame Europos sektoriuje svarbiausi augimo varikliai bus Rytuose – Turkijoje ir Rusijoje. Tai didžiausios rinkos vidutinės trukmės laikotarpiu. Turkija svarbi savo ekonomikos rodikliais, augančia demografija ir vis dar sparčia urbanizacija – per artimiausią dešimtmetį čia planuojama pastatyti per 6,5 mln. naujų būstų.

Dvidešimt metų nuo gyventojų mažėjimo kentėjusi Rusija šiandien jų skaičių augina didžiuosiuose miestuose. Todėl mažmeninės prekybos rinka, specialistų tvirtinimu, gali būti viena gyvybingiausių Europoje.

Geriausias turkų projektas – „Bosforo miestas“, Stambulas (Turkija).

architektūra

57

projektai

2013 Nr. 4

2013 Nr. 4 architek tūra

Planuojama, kad naujasis rajonas su sostine bus sujungtas naujais viadukais ir keltuvais. Naujasis kvartalas Rytų Londone atsiras dviejų šimtų hektarų teritorijoje – ji buvo išvalyta ir sutvarkyta statant olimpinėms žaidynėms skirtą stadioną ir būstus, reikalingus dalyviams apgyvendinti.

Londono Venecijos darbai turėtų prasidėti jau šią vasarą.

Lietuva prisistatė po pertraukos

Geriausias gyvenamasis projektas – „Isbjerget“ („Ledkalnis“), Orhusas (Danija).

Daugiafunkciškumą Norvegijos sostinėje gerai įprasmina ir Operos ir baleto teatras, nuo kurio stogo įrengtos slidinėjimo trasos. „Visi nori gyventi gerai suplanuotame mieste, ypač jei nuo Operos ir baleto teatro stogo galima slidinėti“, – juokavo Oslo meras Stianas Bergeris Røslandas, kurio valdomas miestas kasmet paauga po maždaug 15 tūkst. gyventojų. Meras S. Røslandas pastebėjo, kad į miestą grįžta šeimos. Kitaip negu galvota anksčiau, žmonės nenori gyventi užmiestyje. Grįžta ten, kur gerai suplanuotas gyvenimas.

Kad daugiafunkciškumas yra vienas svarbiausių sėkmingos miesto plėtros faktorių, sutiko ir vienas Hagos miesto vadovų. Daugiafunkciškumas, kai šalia biurų vyktų ir viešas gyvenimas, būtų privačių erdvių, geras susisiekimas – kai pervažiavimas iš vienos vietos į kitą nebūtų pusės dienos žygis, gyventojų skaičiaus augimas, būtinybė pritraukti talentų ir investicijų, gebėji-

mas išsaugoti istorinį miesto paveldą ir naujas statybas – tokius sėkmingus miestų plėtros veiksnius vardijo Hagos miesto plėtros ir ekonomikos departamento vadovas Leonardas H. Kokas.

Sausakimšą klausytojų salę surinkęs Londono meras Borisas Johnsonas įsitikinęs, kad ne vyriausybės, o atskiri miestai yra naujieji ekonomikos varikliai. Didžiosios Britanijos sostinėje per artimiausius porą metų turėtų atsirasti vietos Venecija – Karališkojoje Viktorijos prieplaukoje dvidešimties hektarų teritorija turėtų virsti daugiafunkciu kvartalu. „Yra pakankamai potencialo, kad ji taptų viena populiariausių vietų. Tai Londono akvatorijai suteiktų antrą kvėpavimą, prikeltų ją naujam gyvenimui“ – kalbėjo B. Johnsonas.

Karališkoji Viktorijos prieplauka yra viena trijų prieplaukų Rytų Londone. Jų atnaujinimo projektai yra dalis mero vykdomos sostinėje jaučiamo būsto stygiaus mažinimo programos.

Lietuva po kelerių metų pertraukos šiemet vėl prisistatė Kanuose su Vilniaus, Klaipėdos ir Druskininkų savivaldybėmis. Savo projektus atvežė ir kelios įmonės. Daugiausia projektų investuotojams siūlė Vilnius: tramvajų, požeminę automobilių stovėjimo aikštelę miesto centre, Architektūros parką, nuosavas oro linijas, didžiulį kultūros centrą ir stadioną. Uostamiestis nori pritraukti investicijų plaukimo baseino statyboms, Pilies kompleksui atnaujinti. Druskininkai investicijų ieško sanatorijų ir buvusios ligoninės rekonstrukcijoms.

Sporto bei pramoginiams renginiams skirtas Odate kupolas (1997 m.). © Mikio Kamaya

Architektūra be sienų Su modernizmo viešpatavimu savo kūryba kovojantis architektas įvertintas Pritzkerio premija

Toyo Ito, modernizmo išsižadėjusiam japonų architektui, skirtas garbingiausias profesinis apdovanojimas – Pritzkerio architektūros prizas. „T. Ito yra amžiui nepavaldžių pastatų kūrėjas, drąsiai tiesiantis naujus kelius, – pabrėžiama Pritzkerio premijos žiuri pranešime. – Jo architektūra trykšta optimizmu, šviesa ir džiaugsmu, jai būdingas ir unikalumas, ir universalumas.“

Geriausias biurų ir verslo pastatas – „The Squaire“ („Skveras“), Frankfurtas (Vokietija).

Ilgai brandintas pripažinimas

58

Geriausias atnaujintas pastatas – „King’s Cross“, Londonas (Jungtinė Karalystė).

Dar 2009 metais „The New York Times“ rašė, kad Pritzkerio apdovanojimo žiuri dėmesys daug metų nepelnytai aplenkia T. Ito, nors kitų kandidatų darbų sąrašas daugeliu atvejų – kur kas kuklesnis.

71-erių T. Ito, sužinojęs apie skirtą apdovanojimą, sakė, kad didžiuo-

jasi pagerbtas, nes taip pripažįstama jo, kovotojo su 100 metų trukusiu modernizmo viešpatavimu, pozicija: „Man regis, modernizmas pasiekė savo ribas ar aklagatvį. Nesitikėjau žinios apie apdovanojimą, ji mane nustebino, ir aš labai džiaugiuosi.“ Tiesa, T. Ito tvirtina nesukantis galvos dėl savo prestižo ar architektūros konkursų: „Juk negalime numatyti, ką laimėsime ir ko nelaimėsime. Man

užtenka, kad galiu daryti tai, kas patinka.“ Dabar T. Ito įdomu kurti stalo įrankius. Jo kolekcija kompanijai „Alessi“ vaidinasi „Mu“, stalo įrankių kotai truputį primena valgymo lazdeles ir yra šešiabriauniai. Kolekcija dera su porceliano kolekcija „Ku“, kurią T. Ito sukūrė tos pačios kompanijos užsakymu 2006 metais.

Taip pat T. Ito domina praktiški sprendimai. Tokijuje jis sukūrė italų prabangos prekių grupės „Tod’s“ parduotuvę, juvelyrikos parduotuvę „Mikimoto Ginza 2“ (2005 metai). Vieni ambicingiausių jo darbų – į milžinišką kempinę panaši Taičungo opera Taivane, kurios uždanga turėtų pakilti šių metų gruodį, ir Tamos menų universiteto biblioteka Tokijuje (2007 metai). Žmones žavi ir T. Ito sukurtas sporto bei pramoginiams renginiams pritaikytas gigantiškas Odate kupolas (1997 metai), nepaisant dydžio, regis, sklendžiantis kelis metrus virš žemės paviršiaus.

59

pasaulis

2013 Nr. 4

2013 Nr. 4 pasau lis

© Iwan Baan Tamos menų universiteto biblioteka Tokijuje (2007 m.).

Garbingiausia premija

2009-ųjų pasaulio sporto žaidynėms Taivane pastatytas stadionas. © Fu Tsu Construction Co

Stengiasi jungti, o ne skirti Apžvelgdamas savo karjerą T. Ito sakė, kad labiausiai didžiuojasi Sendajaus mediateka (2001 metai). Pastato konstrukciją sudaro skirtingo storio vamzdžiai, primenantys – kalbant prakilniau – korį, o proziškiau – plastikinį tinklelį, į kurį parduotuvėje fasuojamos daržovės ir vaisiai. Ant šių styrančių vamzdžių užmautos betoninės perdangų plokštės. Vamzdžiais aukštyn žemyn keliauja ne tik žmonės (liftai, laiptai), bet ir informacija (juose matyti laidai ir kitos komunikacijos priemonės). Mediateka akivaizdžiai atskleidžia architekto troškimą jungti, o ne skirti: „Pasaulyje daug didelių miestų, žmonės juose jaučiasi vis vienišesni. Norėčiau, kad architektūra kurtų saitus tarp didmiesčio žmonių, tegu jų neskiria nebūtinos sienos.“ Šis perdangų plokščių ir korėtų vamzdžių derinys su vos keliomis būtiniausiomis pertvaromis leido, kaip pabrėžė Pritzkerio žiuri, atrasti naujų interjero erdvių ypatybių. Mediatekos pastatas 2012 metų Venecijos architektūros bienalėje apdovanotas „Auksiniu liūtu“.

Pats T. Ito labiau didžiuojasi, kad jo projektuota Sendajaus mediateka ištvėrė 2011 metų žemės drebėjimą.

Internete galima rasti vaizdų, kaip mediatekos lankytojai slepiasi po stalais. „Pastatas drebėjo ir svyravo, nuo

60

lentynų, stalų viskas krito ant žemės.

Lubų plokštės tarsi girtos siūbavo virš galvos, vamzdžiai-kolonos lingavo kaip medžiai vėjyje. Tačiau mediateka negriuvo, ji ištvėrė stiprius seisminius smūgius, į gabalus draskiusius iš pažiūros daug stipresnius pastatus“, – rašė „The Wall Street Journal“.

T. Ito: „Man užtenka, kad galiu daryti tai, kas patinka“ projektuotas stadionas. Vien saulės energija maitinamas pastatas leidžia žmogui jausti vėjo dvelksmą, erdvę. „Miesto aplinka pernelyg dažnai nori mus atskirti. Aš noriu kurti tokius pastatus, kurie mus suburtų“, – aiškino architektas.

Primena architektūros misiją

Įkvėpimas – iš gamtos

Po žemės drebėjimo T. Ito aktyviai dalyvavo atstatymo darbuose. Pasitelkęs tris jaunus architektus jis sukūrė projektą „Namas visiems“, tenkinantį pagrindinius žemės drebėjimą išgyvenusių bendrapiliečių poreikius. Anot T. Ito, architektas yra tas žmogus, kuris skurdaus valgio dalijimo vietai gali suteikti truputėlį daugiau žmogiškumo, grožio ir jaukumo.

T. Ito svarsto, ar teisingas požiūris, kad dabar architektūra labiausiai yra vertinama dėl išskirtinumo: „Dėl to pagrindiniai dalykai – kam ir kokiam tikslui pastatas statomas – dažnai pamirštami. Didžiulės tragedijos zona, kur visi neteko visko, mums siūlo galimybę pažvelgti naujai, nuo pamatų į viršų, į tai, kas iš tiesų yra architektūra.“ Nors pasaulyje yra garsesnių ar labiau išgarsintų architektų, T. Ito vardas tapo plačiai žinomas, kai 2008-aisiais Taivane buvo pastatytas 2009 metų pasaulio sporto žaidynėms skirtas jo

Pritzkerio apdovanojimas nėra pirmas garbingas T. Ito pelnytas apdovanojimas – 2010 metais jam įteiktas „Premium Imperiale“, skiriamas už gyvenimo nuopelnus tose meno srityse, kurių neapima Nobelio komitetas.

T. Ito aiškina visą gyvenimą bandęs rasti ryšį tarp vidaus ir išorės, todėl ir naudojantis lengvas konstrukcijas – tinklą, perforuotą aliuminį, porėtas medžiagas: „Mano varomosios jėgos yra oras, vėjas, vanduo. Ką randu gamtoje, tas mane įkvepia architektūroje.“ Takumas ir grakštumas būdingi net tokiems milžiniškiems T. Ito projektams kaip pasaulio žaidynių stadionas.

Net jo kritikai sutinka, kad tokie grakštūs bruožai įprastiniams moderniosios architektūros kūriniams dažniausiai nebūdingi. Plastiški ir kartu tvirti pastatai atspindi T. Ito požiūrį, kad architektūra, norėdama būti žmogiška, turi aprėpti iš pažiūros prieštaringas ver-

A t n a u j i n t a w w w . s a . l t. U ž s u k i t e !

tybes. Vietoj uždaros utopijos jis siūlo daugybę pasaulių, išryškėjančių ir vėl susiliejančių tarsi sapnas.

Nėra mažų darbų T. Ito neniekina jokio užsakymo – jis yra suprojektavęs ir vaikų darželį, ir gaisrinę, ir krematoriumą, ir bendruomenės centrą senukams. Architektas randa laiko net tokiai veiklai kaip pradinukų pažindinimas su architektūra.

Paklaustas, kas jam, pelniusiam aukščiausią savo profesijos įvertinimą, šiuo metu galėtų suteikti daugiausia pasitenkinimo, T. Ito atsakė: „Man labai patinka mokyti vaikus.“ Pradinukų žinios galbūt greitai išdulkės, bet T. Ito labai praktiškai padeda ir jaunajai architektų kartai: 2011 metais Omišimos saloje atidarytas jo vardu pavadintas architektūros muziejus, kuriame vyksta parodos, mokosi ir darbus eksponuoja jauni architektai. Pastatą sudaro daugiabriaunės pagrindinė „Plieninė trobelė“ ir šalia prisiglaudusi „Sidabrinė trobelė“, primenančios 1984 metais T. Ito Tokijuje suprojektuotus namus.

Garbiojo architekto pareigos visuomenei suvokimą pabrėžė ir Pritzkerio komitetas: „Daug sudėtingiau ir rizikingiau imtis naujovių tuose pastatuose, kurie rūpės visai bendruomenei, tačiau jo tai neatbaido.“

Viskam savas laikas 1941 metais Seule japonų šeimoje gimęs T. Ito vėliau su tėvais persikraustė į Tokiją, čia 1965 metais baigė universitetą, o 1971 metais įkūrė architektūros studiją „Miesto robotas“ („Urban Robot“, arba „Urbot“). Po aštuonerių metų, 1979-aisiais, ji išaugo į „Toyo Ito ir partnerių“ studiją, kuri daug dėmesio skyrė ir gyvenamiesiems namams.

Tarp garsiausių jo įgyvendintų projektų – „Aliuminio namas“ (medinis konstruktyvas, dengtas aliuminio lakštais) ir gedinčiai po vyro mirties seseriai sukurtas „Baltas U“. Didžiulės U raidės formos gyvenamasis namas skyrė jo gyventojus nuo viso pasaulio, saugojo juos, padėjo susitelkti, tačiau dėl formos leido pajusti ir laiko tėkmės tęstinumą. Atšiaurus, neįprastas pastatas sukėlė pirmąją susidomėjimo bangą T. Ito kūryba. Šio įdomaus namo jau nebėra – kai architekto sesuo su dukterimis persikėlė gyventi kitur, šeimos susitarimu namas, atitarnavęs savo paskirčiai, netrukus buvo nugriautas. Šis T. Ito bruožas – neteikti perdėtos reikšmės savo darbams – jo kolegas stulbina, o jį patį linksmina: „Yra menininkų, kurie trokšta, kad po daugybės metų žmonės žinotų, kad tai jų sukurtas pastatas, jie stengiasi, kad objektas išstovėtų kuo ilgiau. Bet viskam skirtas savas laikas.“

Tarptautinį Pritzkerio apdovanojimą, kasmet įteikiamą gyvam architektui už jo gyvenimo nuopelnus, įsteigė Jay A. Pritzkeris su žmona Cindy, 1979 metais įkūrę „Hyatt Foundation“ fondą. Dažnai vadinamas architektūros Nobeliu ir laikomas aukščiausiu šios profesijos pagerbimu, Pritzkerio apdovanojimas iki šiol yra atitekęs 38 architektams iš 12 šalių. Laureatams įteikiamas 100 tūkst. JAV dolerių apdovanojimas ir bronzinis medalis.

T. Ito apdovanojimas bus įteiktas gegužės 29 dieną prezidento Johno F. Kennedy bibliotekoje ir muziejuje Bostone. Šį išskirtinės architektūros pastatą projektavo irgi Pritzkerio prizu apdovanotas architektas – kinų kilmės amerikietis I. M. Pei, labiausiai išgarsėjęs stikline Luvro piramide.

T. Ito pirmiausia pripažino vartotojai – jo darbų galima rasti ne tik Azijoje, bet ir Šiaurės bei Pietų Amerikoje, Europoje. Pritzkerio apdovanojimų žiuri atkreipė dėmesį, kad šių metų laureato kūryba inspiravo ir jaunesnes Japonijos bei kitų šalių architektų kartas. Tarp pripažįstančiųjų T. Ito įtaką – ir 2010 metų Pritzkerio premijos laureatė 56-erių Kazuyo Sejima.

Viešbučio ir biurų pastatų kompleksas Barselonoje (2010 m.).

61

architektūra

2013 Nr. 4

2013 Nr. 4 architek tūra

Daugiaaukštis kelrodis

Krizė planus pakoregavo Sunkmetis pakoregavo pirminius teritorijos konversijos planus. Toje vietoje, kur dabar numatyta statyti prekybos centrą, anksčiau planuota įgyvendinti daugiaaukščių gyvenamųjų ar komercinių pastatų projektus. Koreguoti planus pirmiausia privertė pasikeitęs gyvenamųjų namų poreikis. Taip pat nuspręsta, kad prekybos centras teritorijai suteiks daugiau įvairovės, patrauklumo.

Vidinė kvartalo struktūra yra patogi, infrastruktūra išplėtota. Čia tiesiamos naujos gatvės, privažiavimai, kurie leis patogiai patekti į kvartalo vidų ir išvažiuoti iš jo į šalia tiesiamą aplinkkelį. „Manau, kvartalas taps labai patrauklus. Šita dalis yra skirta aukštybiniams pastatams, dabar statomas objektas bus pirmasis daugiaaukštis biurų pastatas teritorijoje. Anksčiau visi tiesiog grūdosi miesto centre, susidurdavo su transporto spūstimis, automobilių stovėjimo aikštelių problema. O

Bendrovė „YIT Kausta“ sostinėje atnaujino kvartalo Viršuliškėse plėtros projektą Darius BABICKAS

Ambicingas – taip įprasta vadinti projektus, kurie siekia išskirtinumo, būti geriausi, įsimintiniausi, tapti pavyzdžiu kitiems šalia atsirasiantiems objektams.

Ambicijų nestokoja ir kompanijos „YIT Kausta“ statomas daugiaaukštis biurų pastatas sostinės Viršuliškių skersgatvyje. Buvusios „Vilspos“ spaustuvės teritorijoje įgyvendinamas projektas – gamybinės teritorijos konversija – bene ryškiausias akcentas.

Teritorija – daugiafunkcė Buvusios spaustuvės teritorija pagal sostinės plėtros koncepciją neturėtų virsti vien gyvenamųjų namų kvartalu. Planuota, kad teritorija bus daugiafunkcė – šalia bus ir gyvenamųjų, ir biurų pastatų, komercinių bei prekybos patalpų. Šios idėjos laikosi teritoriją valdanti ir čia projektus įgyvendinanti bendrovė „YIT Kausta“. Įmonė pirmiausia išgriovė visus senus pastatus, iškasė, išvežė jų pamatus ir švarioje aikštelėje pradėjo naujų pastatų statybą kartu įrengdama visą kvartalui reikalingą infrastruktūrą.

62

Vienas mažaaukštis gyvenamasis daugiabutis jau pastatytas. Šiuo metu statomas kvartalo akcentu turėsiantis tapti daugiaaukštis administracinis pastatas. Šio projekto autoriai yra architektai Gintaras Čaikauskas ir Miroslavas Šejnickis. G. Čaikauskas paminėjo, kad daugiaaukštis statinys bus skirtas biurams, prie jo bus prišlieti mažesni komercinės paskirties pastatai. „Iki krizės jau buvo įgyvendintas vadinamasis nulinis lygis – požeminė pastato dalis, kurioje yra didžiulė automobilių stovėjimo aikštelė. Manyčiau, šis etapas buvo pats sunkiausias.

Bet jį užbaigus prasidėjo sunkmetis ir buvo priimtas sprendimas statybas užkonservuoti. Dabar jos vėl atnaujintos“, – pasakojo AB „YIT Kausta“ generalinis direktorius Kęstutis Vanagas.

Bendrovės „YIT Kausta būstas“ projekto vadovas Vytautas Grigelionis sakė, kad prasidėjus sunkmečiui konstrukcijos buvo tinkamai konservuotos.

Todėl 2012 metų pabaigoje atnaujinus statybos darbus nekilo jokių proble-

mų dėl anksčiau statytų konstrukcijų.

Prieš atnaujinant darbus atlikti esamų konstrukcijų bandymai – jie patvirtino puikią kokybę.

Be požeminės administracinio pastato dalies, iki sunkmečio spėta pastatyti kelis mažesnius komercinius pastatus.

Viename jų šiuo metu įsikūręs automobilių prekybos salonas, kitur – įmonės „Tuvlita“ filialas. Anot architekto K. Vanago, šie pastatai pastatyti tam, kad būtų atlaisvintas plotas investicijoms – anksčiau šioje vietoje buvusius garažus ir automobilių priežiūros pastatus reikėjo nugriauti pirmiausia.

Aplink esantys mažaaukščiai komerciniai pastatai bus savotiškai sujungti į vieną kompleksą, kurio ašimi ir akcentu taps daugiaaukštis administracinis pastatas. „Komplekse bus visos įmanomos funkcijos: turėdamas darbo vietą, žmogus čia pat galėtų gyventi, o komerciniuose pastatuose patenkintų savo buitinius poreikius. Tokia buvo vizija ir ji yra įgyvendinama“, – pasakojo G. Čaikauskas.

nedaug nutolus nuo centro yra puiki infrastruktūra. Pavyzdys, kaip vienoje vietoje galima ir gyventi, ir dirbti, ir nueiti į šalimais esantį prekybos centrą, turėtų parodyti, kad miesto centrą galima kiek atlaisvinti. Pirma kregždė turėtų įrodyti šios vietos privalumus, teritorija tuomet sulauktų daugiau investicijų“, – įsitikinęs G. Čaikauskas.

Architektas iš patirties žino, kad pirmieji žingsniai būna sunkiausi. Aplinkiniai stebi, ar jie pavyks. Ir jeigu viskas būna gerai, kiti į viską žiūri daug patikliau, nebebijo plėtoti kitų projektų. „YIT Kausta“ vadovas neabejoja, kad naujasis biurų pastatas, statomas viename lokalių Vilniaus miesto centrų šalia

tiesiamo aplinkkelio, bus pagrindinis šio centro akcentas. Pirmiausia dėl to, kad jis bus aukščiausias šiame rajone.

Kitas pastato išskirtinumas – jis bus A energinio naudingumo klasės.

K. Vanago teigimu, pastatas suprojektuotas puikiai, net ir praėjus keleriems metams nebuvo būtinybės jį modifikuoti. Atnaujinus darbus nuspręsta papildomai investuoti į statinio energinio efektyvumo didinimą. Todėl fasadai ir inžinerinės pastato vidaus sistemos yra patobulinti palyginti su tuo, kas buvo numatyta iš pradžių. „Šiuo metu bendradarbiaudami su konsultantais aktyviai ieškome geriausių fasado konstrukcijos sprendinių, leisiančių didinti energinį pastato efektyvumą ir pasiekti A energinio naudingumo klasę. Svarbu paminėti, kad nutarta montuoti varstomus langus. Nors toks sprendimas nepigus, dėl varstomų langų ypač didėja psichologinis komfortas. Inžinerinės pastato sistemos bus labai efektyvios

ir ekonomiškos: šildymas, vėdinimas, aukšto naudingumo rekuperatoriai“, – vardijo K. Vanagas.

Racionalumas yra svarbiausia Paties pastato idėja – jis tarsi ženklas prie sankryžos. Architektūrinis sprendimas – nukreipti skaidriuosius fasadus ne į miesto centro pusę, bet į plėtojamus pakraščius ir pastatyti statinį tarsi žibintą, apšviečiantį visą aplinką.

Funkciškai toks sprendimas irgi logiškas – trys kvadrato formos pastato fasado pusės bus stiklinės, todėl nusuktos nuo pietinės saulės. Stiklo fasadai pasirinkti siekiant labiau atspindėti

Architekto G. Čaikausko projektuotame pastate estetika sujungiama su funkciniu patogumu, nieko nėra nereikalinga. numatytą koncepciją. Tik viena galinė pastato pusė bus uždara su ventiliuojamuoju fasadu, apdailai panaudojant keramines plokštes. Šioje pastato dalyje bus įrengtos laiptinės.

Stiklo fasadams pasirinktos sistemos nėra tokios, kokios naudotos iki šiol. Čia stiklas – kaip dekoratyvinė apdaila, už kurios bus įprastos administraciniams pastatams sienos su įprastais langais. Taip daroma tam, kad būtų pasiekta kuo didesnė šiluminė šių atitvarų varža.

Pastate bus ir daugiau sprendimų, kurie pasitelkti pritaikant skandinavų patirtį. Racionalumas šiuo atveju yra bene svarbiausias kriterijus. Nebus jokių barokinio stiliaus elementų ar kitų nereikalingų detalių. Estetika sujungiama su funkciniu patogumu, nieko nėra nereikalinga. Patalpų planavimas – labai racionalus, esant poreikiui jos bus pritaikomos pagal nuomininkų pageidavimus.

Požeminė pastato dalis bus kelių lygių. Ją įrengiant bus pasitelktos sudėtingos technologijos, kad automobilių stovėjimo aikštelių sistema būtų galima kuo patogiau naudotis.

G. Čaikausko nuomone, Vilniuje turbūt kol kas nėra priimto geresnio varianto sprendžiant automobilių stovėjimo aikštelių klausimą. Išlaikant visus normatyvus bus įrengta išties erdvi zona mašinoms statyti.

21 aukšto pastate biurų patalpoms bus skirta apie 10 000 kvadratinių metrų ploto. Požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje bus įrengtos 265, o aplink pastatą – dar 28 automobilių stovėjimo vietos.

63

architektūra architektūra 2013 2013Nr. Nr.44

2013 Nr. 4 architek tūra

Rekonstrukcijos laukė beveik 40 metų Atnaujinti Elektrėnų ledo rūmai akį pirmiausia traukia neįprasta stogo danga

Darius BABICKAS

Elektrėnų ledo rūmų rekonstrukcija – ilgai lauktas įvykis.

Unikalios formos kompleksas praėjusių metų pabaigoje jau pradėjo veikti. Nors atliekant atnaujinimo darbus pasitelkta mūsų šalyje dar nenaudotų technologijų, vis dar laukiama antro rekonstrukcijos etapo, kai bus baigti kompleksui funkcionuoti svarbūs darbai.

Nebenorėjo švaistyti energijos Viena pirmųjų dirbtinio ledo čiuožyklų Lietuvoje – Elektrėnų ledo rūmai – pastatyta 1973 metais. Anuomet nedaug dėmesio kreipta į energinį pastatų naudingumą, todėl natūralu, kad konstrukcijos visiškai nebeatitiko šiandienių reikalavimų. „Pagrindinė užduotis – pagerinti energines pastato charakteristikas.

Todėl buvo atliktas energinis statinio auditas, išsiaiškinta, kokius svarbiausius darbus būtina atlikti.

Susidarė įspūdis, kad anksčiau termoizoliacija nebuvo naudojama.

Stogas lyg ir buvo kiek izoliuotas, tačiau vietomis medžiagos nebelikę, tiesiog švietėsi skarda. Ne ką geres-

64

nės buvo ir sienos“, – prisiminė ledo arenos rekonstrukcijos projektą rengusios bendrovės „Šiltas namas“ direktorius Tomas Kazlauskas.

Projektuotojai juokavo, kad anksčiau pastatą buvo galima vadinti pačia šalčiausia arena Lietuvoje, nes ji buvo šaldoma ir iš vidaus, ir iš išorės žiemos sezono metu. Kadangi nebuvo išspręsta ventiliacijos problema, viduje susidarydavo rūkas.

Prastos sąlygos buvo ir persirengimo kambariuose – jie nebuvo vėdinami, dėl to likdavo pridrėkę, prisisunkę aitraus prakaito kvapo. „Kadangi ši arena atitiko tarptautinių standartų matmenis, buvo nuspręsta ją renovuoti pagal tarptautinius standartus. Be abejo, lėšų

trūkumas pakoregavo sprendimus, kai kurie darbai palikti kitam etapui.

Bet iš esmės situacija nepalyginama su buvusia, dabar čia jau vyksta sporto varžybos, kitų renginių, treniruojasi ledo ritulininkai“, – kalbėjo bendrovės „Šiltas namas“ techninės priežiūros vadovas Olegas Repovas.

Išsaugojo kupolo formą Viena unikaliausių pastato konstrukcijų – kupolinis stogas. Kad jis nebūtų kiauras ir nešvaistytų energijos, ieškota sprendimų, kaip būtų galima jį izoliuoti. O. Repovas minėjo, kad siūlymų būta įvairių, netgi įrengti lubas, paslepiant po jomis šiltinimo sistemą. Taip pat svarstytas variantas šiltinti stogą iš vidaus mineraline vata. Tačiau tam, kad būtų pasiektos norimos charakteristikos, sluoksnis turėjo būti net 60 centimetrų storio. „Skaičiuodami stogo apkrovas, susijusias su naujų inžinerinių tinklų įrengimu, naujo apšvietimo montavimu, švieslente, priėjome išvadą, kad stogo konstrukcijas reikės kiek sutvirtinti.

Jeigu iš vidaus dėtume storą šiltinimo sluoksnį, be abejo, reikėtų naujos konstrukcijos. Dėl to šiltinti iš vidaus nebuvo įmanoma“, – sakė bendrovės „Šiltas namas“ vadovas T. Kazlauskas. Šiltinti stogą nuspręsta kompanijos „Basf “ pasiūlyta poliuretano kietųjų putų technologija, purškiant medžiagą iš išorės. Kompanijos „Basf “ pardavimų vadybininkė Baltijos šalyse

Ligita Kaminskienė sakė, kad šiltinimo sistema poliuretano putomis pasirinkta dėl kelių priežasčių. Viena vertus, stogas nėra lygus, turi išgaubimų, todėl montuoti kokias nors šiltinimo plokštes būtų buvę neįmanoma. Kita vertus, montuojant šiltinimo medžiagos sluoksnį ir po to dengiant stogo dangą apkrovos būtų pernelyg didelės esamoms konstrukcijoms. „Poliuretanas yra labai lengva ir kibi medžiaga, užpildanti net mažiausius mikroplyšelius, papildomos izoliuojančios sandarinimo medžiagos nereikia. Tai irgi buvo labai svarbu, nes ledo rūmų stogas buvo senas, jame būta plyšių. Prie visų priežasčių, lėmusių tokios sistemos pasirinkimą, prisidėjo ir ypač geros poliuretano šilumos izoliavimo ypatybės“, – pasakojo L. Kaminskienė.

Stogui izoliuoti užteko 14 centimetrų poliuretano putų sluoksnio.

Padengti medžiagą – gana greitas procesas. Per dieną vienas žmogus gali išpurkšti iki 500 kvadratinių metrų plotą. Žinoma, turi būti sukurtos atitinkamos darbo sąlygos – turi būti tam tikra paviršiaus, ant kurio purškiama medžiaga, temperatūra, oro drėgmė. Jeigu nebus užtikrintos reikiamos sąlygos, purkšti poliuretano putų negalima, medžiaga gali netekti esminių ypatybių.

Ledo rūmų stogas poliuretano putomis buvo dengiamas pusantro mėnesio. Teko taikytis prie oro sąlygų, nes lyjant lietui ar esant didelei oro drėgmei darbų nebuvo galima atlikti. Pagal kietųjų putų purški-

mo technologiją procesas vyksta etapais. Projektinis 14 centimetrų sluoksnis buvo purškiamas atskirais sluoksniais iki 2 centimetrų. Visą parengiamąjį procesą kuravo chemijos pramonės milžino „Basf “ inžinieriai iš Vokietijos, o darbus atliko kompanijai atstovaujančių ir atitinkamai apmokytų bendrovių „Line-X Baltic SIA“ iš Latvijos bei „Line-X UAB“ iš Lietuvos darbuotojai. „Ši medžiaga unikali tuo, kad ji yra labai kibi. Uždengus vieną sluoksnį ir ant viršaus purškiant kitą išlieka vientisumas, nėra susisluoksniavimo“, – sakė L. Kaminskienė.

Medžiagos kibumas sukėlė ir kai kurių nepatogumų darbuotojams.

Mat pūstelėjus vėjui poliuretano dalelės gali skristi didelį atstumą ir prikibti prie pirmojo kelyje sutikto paviršiaus. O nuvalyti medžiagą nepaliekant žymių yra sudėtinga. Todėl reikėjo apsaugoti aplinką bei aplink esantį turtą. Darbininkai pasigamino savotišką palapinę ir darbus atliko kilnodami ją iš vienos vietos į kitą. Prieš purškiant putas stogo pa-

viršius buvo sutvirtintas, tinkamai nuvalytas, kad nebūtų nešvarumų ar atplaišų. Atsipalaidavę varžtai buvo keičiami, skylės – užtaisomos.

Kietosios poliuretano putos nebijo drėgmės, temperatūros svyravimų. Tačiau jas reikia apsaugoti nuo ultravioletinių spindulių. Specialiai neapdorotą poliuretano paviršių ultravioletiniai saulės spinduliai laikui bėgant ima ardyti. Todėl ledo rūmų stogas buvo nudažytas specialiais dažais. Taip pat panaudota speciali medžiaga elastomeras, apsauganti stogą nuo mechaninių pažeidimų. Baimintis, kad paviršių pažeis paukščiai ar netyčia nukritusi petarda, nereikia.

Grublėtas baltos spalvos stogas dera prie pastato paskirties – vizualiai atrodo, kad jis apsnigtas. Rangovai patys stebėjosi, kad geresnio varianto tokios konstrukcijos stogui apšiltinti ir uždengti negalėjo įsivaizduoti.

Efektyviau šaldo čiuožyklą Bendrovė „Baltic Master“, šiais metais švenčianti veiklos 20-metį, projekta-

65

architektūra

2013 Nr. 4

vo ir atnaujino Elektrėnų ledo rūmų šaldymo įrangą. Rekonstruojant Elektrėnų ledo rūmų areną, priimtas sprendimas visą esamą šaldymo įrangą pakeisti nauja – šaldymo agregatu su sraigtiniais kompresoriais, šiuolaikine automatika ir ilgaamžiu polietileniniu vamzdynu. Pagrindinis šaldymo įrangos komponentas – stacionari freoninė šaldymo mašina su sraigtiniais kompresoriais, kuri sukuria našumą, reikalingą tinkamai temperatūrai ir ledo dangos storiui palaikyti.

Tai ypač svarbu eksploatuojant įrenginį šilčiausiu metų laiku. Bendras šaldymo mašinos našumas – 464 kW esant -12–9°C šalčio paduodamojo ir grįžtamojo etilenglikolio temperatūrai. Šaldymo mašina valdoma pasitelkiant proporcionalų integralinį reguliavimą pagal temperatūros davi-

66

4 pavel das 20132013 Nr. 4Nr.architek tūra

klius, sumontuotus ledo aikštėje, ir kompresorius su 3 pakopų našumo reguliavimu. Tai leidžia valdyti šaldymo sistemos našumą. Visas įrengimų darbas – automatizuotas. Įgyvendinant šaldymo dalies projektą, bendrovės „Baltic Master“ išspręsta daug iki tol ledo arenoje buvusių eksploatavimo problemų: įrengta moderni šaldymo įranga, jos vieta perkelta į Ledo rūmų pastatą, atsisakant senos kompresorinės patalpų. Po ledo aikšte paklota apie 25 kilometrus ilgaamžio polietileninio vamzdyno. Taip pat įdiegtos energiją taupančios technologijos: tikslingai panaudojama sraigtinių šaldymo kompresorių išskiriama šiluma, dėl to šaldymo įrengimai visapusiškai išnaudojami ir gaunama ekonominė nauda. Kad arenos šaldymo įranga veiktų efektyviau, suprojektuota ir įdiegta kompiuterinė stebėsenos sistema.

Atlikus šaldymo dalies rekonstrukcijos darbus, ledo aikštė, kurios plotas tapo 30 x 60 metrų, atitinka normatyvinius reikalavimus, norint rengti dailiojo čiuožimo, ledo ritulio ir kitas sporto varžybas.

Akustiką pagerinti būtina Ledo rūmų rekonstrukcija – vienas didžiausių Elektrėnų savivaldybės projektų. Rekonstruojant ledo rūmus senosios fasado vitrinos pakeistos naujomis, taupančiomis šilumą. Taip pat atlikti fasado apdailos darbai, rekonstruotos vidaus patalpos įrengiant naujus persirengimo kambarius, kitas patalpas.

Teikiant projektą finansavimui gauti akcentuota, kad sportininkai po arenos rekonstrukcijos turės galimybę treniruotis olimpinius standartus atitinkančiuose ledo rūmuose, čia bus organizuojami europinio ir pasaulinio lygio renginiai, objektas pritrauks ir turistų, kurie mėgsta aktyvų laisvalaikį. Tačiau analizuodami visą infrastruktūrą specialistai pastebi, kad neatlikus antrame etape numatytų darbų arenos negalima apibūdinti kaip visiškai atitinkančios tarptautinius standartus.

Pinigų kol kas trūksta antrame pastato aukšte esančioms patalpoms įrengti. Numatyta, kad čia turi būti choreografijos salė ledo šokėjams, treniruoklių salės, higienos patalpos.

Taip pat reikėtų pagerinti arenos apšvietimą, vėdinimą, priešgaisrinę signalizaciją. Ypač svarbūs darbai, kurie neatlikti, bet numatyti antrame etape – aptverti tribūnas ir įrengti akustines plokštes. Gera akustika tokios paskirties objektams yra būtina. Šiems darbams reikia palyginti nedaug – apie 200 tūkst. litų.

Ledo rūmų teritorijos tvarkymo darbams irgi pritrūkta pinigų, nors savivaldybė pagal išgales aplinką sutvarkė ir tvarko toliau.

Elektrėnų ledo rūmų rekonstrukcija buvo strategiškai svarbus žingsnis norint padidinti šio miesto patrauklumą ir skatinti atvykstamąjį turizmą. Pati savivaldybė pripažįsta, kad neatlikus būtinų darbų, kurie numatyti antrame etape, ledo rūmai negalės kokybiškai funkcionuoti, nebus pakankamai išplėtota turizmo infrastruktūra ir su tuo susijusios paslaugos.

Mažeikių rajone esančiam Dautarų dvarui restauruoti iš ES fondų gauta pusės milijono litų parama.

Paramos kaina

Privačių nekilnojamojo kultūros paveldo objektų savininkai reikliai vertina Europos lėšų skyrimo tvarką

Inga LUKŠYTĖ

2007–2013 metų Europos Sąjungos (ES) paramos laikotarpiu lėšų tvarkybos darbams pirmąkart sulaukė ir privačių nekilnojamojo kultūros paveldo objektų savininkai. Tačiau ir atsiradus galimybei gauti kompensaciją, ji pasiekė ne visus: norintiesiems sutvarkyti dvarą koją kišo trumpas projektui parengti skiriamas laikas, vienas kitam prieštaraujantys įstatymai ir asmeninių lėšų trūkumas.

Finansavimo loterija Pasak Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidento Arūno Svitojaus, ES paramos atsisakė keletas privačių dvarų savininkų, susidūrusių su sudėtinga paramos gavimo procedūra. Kultūros paveldo objektai ES lėšomis finansuoti iki 65 proc. projekto investicijų vertės, tačiau dvaro savininkai dalyvavo savotiškoje loterijoje, nes nė vienas nebu-

vo tikras, ar kompensacijos apskritai sulauks. „Pradedi tvarkybos darbus nebūdamas tikras, ar sulauksi kompensacijos ir kokio dydžio ji bus. Pabaigęs darbus teiki prašymą, jį vertina atsakingos institucijos. Prašymas gali būti atmestas arba priimtas, bet skiriant mažesnį finansavimą, negu planuota. Nėra garantijų – tik didelė rizika“, – aiškino A. Svitojus.

Paramos davėjai – reiklūs Privačių dvarų savininkai kartu su SPA centrų, viešbučių, hipodromų, sanatorijų valdytojais, norėję pasinaudoti 2007–2013 metų ES struktūrinės paramos lėšomis, turėjo įsipareigoti sukurti naujų darbo vietų ir vykdyti su turizmu susijusią veiklą. Ūkio ministerijai vertinant pateiktus privataus sektoriaus projektus ir skirstant lėšas nebuvo atsižvelgiama į objekto, kaip kultūros paveldo vertybės, statusą ar vertingųjų ypatybių išsaugojimą.

Kultūros paveldo departamento (KPD) direktorė Diana Varnaitė bendraudama su privačių paveldo objektų savininkais yra girdėjusi ne vieną priekaištą dėl ES paramos privačiam sektoriui skyrimo metodikos. Vienas pagrindinių yra tai, kad kompensuojama tik kiek daugiau nei pusė visų tinkamų finansuoti projekto išlaidų. Be to, investuotos lėšos privačių paveldo objektų savininkams grąžinamos tik etapais – pabaigus projekte numatytus darbus.

Atsisakyti ketinimo prašyti ES paramos dalį privačių dvarų savininkų privertė ir žinia, kad tinkamomis finansuoti išlaidomis nelaikomi su paveldosauga susiję – archeologiniai, polichrominiai, architektūriniai

67

paveldas 2013 Nr. 4

2013 Nr. 4 pavel das

68

titucijos nesusikalba“, – apibendrino A. Svitojus.

Teigiamų pavyzdžių yra Vienas sėkmingai ES lėšomis restauruotų dvarų – Bistrampolio dvaras Panevėžio rajone. Jo valdytojas – viešoji įmonė Jaunimo integracijos galimybių centras – dvaro komplekso restauravimo ir pritaikymo turizmui darbus pradėjo dar 2003 metais. Iki 2011-ųjų buvo įgyvendinti net trys paramos lėšomis finansuoti projektai, du ES paramos lėšomis ir vienas – Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinio mechanizmo paramos lėšomis. ES parama, pasak Jaunimo integracijos galimybių centro direktorės Jūratės Ezerskienės – išties reikšminga. Jaunimo integracijos galimybių centras ketina teikti dar vieną projektą, kuriuo bus baigta viso dvaro ansamblio restauracija. Liko du tvarkytini pastatai: arklidės ir tvartas, kurie bus rekonstruoti į šiuolaikišką žirgyną ir maniežinę išsaugant jų istorinę vertę.

Pasinaudojus ES parama, restauruoti centriniai Bistrampolio dvaro rūmai, juose įrengtas viešbutis, restoranas ir ledainė, kurioje veikia turizmo informacijos centras. Buvusioje dvaro elektrinėje įkurdinta koplyčia ir Knygnešystės muziejus. Taip pat įgyvendinant šį projektą sutvarkytas parkas, atkurti tilteliai per tvenkinius, dvaro parke, ant Birutės kalno, įrengta rotonda, pasodinti gėlynai, įrengtas parko apšvietimas.

Antru darbų, kurie iš dalies finansuoti Norvegijos finansinių mecha-

bet čia neužsibūna. Ir nors Lietuvoje netrūksta vertingų etnografinių pastatų, kultūros ir gamtos paveldo objektų, iki šiol prie kai kurių nėra privažiavimo, automobilių stovėjimo aikštelių ir pan. „Dvarų savininkai – idealistai, jie aukoja savo laiką, asmenines lėšas, nes turi idėją prikelti ir išlaikyti dvarus.

kad didesnis dėmesys būtų skiriamas būtent parkams. Jų turime kelis šimtus. Net tik vietos, bet ir tarptautinės reikšmės“, – kalbėjo Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos vadovas.

Jam nesuprantama, kodėl kartais atskiriami dvaro pastatas ir veikla jame – sutvarkius dvarą prašyti lėšų amatų centrui įkurti ar verslui pritai-

Privačių dvarų savininkai kartu su SPA centrų, viešbučių, hipodromų, sanatorijų valdytojais, norėję pasinaudoti 2007–2013 metų ES struktūrinės paramos lėšomis, turėjo įsipareigoti sukurti naujų darbo vietų ir vykdyti su turizmu susijusią veiklą.

“

ir pan. – paveldo objektų tyrimai. Be išsamių ir nuoseklių paveldosaugos tyrimų sunku įsivaizduoti kokybiškus paveldo tvarkybos darbus.

Ne vieną privataus paveldo savininką nuo ES paramos, matyt, atbaidė ir pateikti būtini dokumentai, kurių parengimas reiškia papildomas išlaidas.

Vieni brangiausių – prie paraiškos pridedami techninis ir investicinis projektai.

Nesvarbu, ar paveldo objekto savininkai siektų ES, ar kitų fondų paramos, tvarkybos darbų projektas ir visi leidimai jiems būtini. „Paramos lėšas skirstanti ministerija prašo pateikti suderintą projektą, išduotus leidimus tam, kad būtų aišku, jog privatų paveldo objektą pasirengta tinkamai sutvarkyti“, – komentavo KPD direktorė D. Varnaitė.

2010-aisiais norintieji pateikti paraiškas ir gauti ES paramą viešųjų paveldo objektų pritaikymui turizmui turėjo spėti per pusmetį.

Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidento A. Svitojaus nuomone, privačių dvarų savininkams pagrindinė kliūtis pasinaudoti ES parama tapo vienas kitam prieštaraujantys įstatymai. Statybos įstatymas, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, Statybos techniniai reglamentai prieštaravo Ūkio ministerijos nustatytoms ES paramos skyrimo taisyklėms.

Retas kultūros paveldo objekto savininkas užsispyręs ieškojo jam palankių išaiškinimų, įvairių juridinių priemonių įrodinėdamas, kad turi teisę gauti ES paramą. „Privatūs kultūros paveldo objektai merdi dėl to, kad ins-

darbus, pateikti projektuotojų sertifikatus, leidžiančius projektuoti ir prižiūrėti ypatinguosius statinius. O pradėjus įgyvendinti projektą, vyksta jo administravimas. ES parama – puiki galimybė, tačiau tai ir milžiniškas komandinis darbas.“ Atsisakius bet kokios paramos dvarų restauracija gali trukti metų metus – nie-

“

nizmų paramos lėšomis, etapu rekonstruotas žirgynas – ten įrengta moderni 400 vietų konferencijų ir koncertų salė. Čia kasmet vyksta jau tradiciniu tapęs tarptautinis Bistrampolio festivalis. Įgyvendinus trečią projektą dvaro vežiminėje įkurdintas viešbutis su SPA centru. Taip pat šio projekto

Pasinaudojus ES parama restauruoti centriniai Bistrampolio dvaro rūmai, ledainė, parko paviljonas ir dvaro elektrinė.

Bet tai yra daug lėtesnis procesas, tokie dvarai nepritraukia turistų, jie mažiau lankomi ir žinomi“, – komentavo A. Svitojus.

Dvarų parkai apskritai užmiršti. „Juos Žemės ūkio ministerija galbūt paremtų kaip mišką, bet parkas nėra miškas. Vadinasi, parką reikia paversti mišku norint gauti paramą jam sutvarkyti. Kultūros arba Ūkio ministerijos lėšomis parkai neremiami, nes jiems nepriklauso. Parkas lieka lyg ne kultūros dalykas, o krūmynas, brūzgynas. Kitu struktūrinių fondų finansavimo laikotarpiu turime rasti nišą,

Restauruotuose centriniuose Bistrampolio dvaro rūmuose įrengtas viešbutis ir restoranas. įgyvendinimo metu buvo įrengtas ir sporto aikštynas – lauko teniso kortai ir krepšinio aikštelė. Įgyvendinusi ne vieną ES remiamą projektą, J. Ezerskienė neabejoja: reikalavimai jiems paprastėja. Kaip ir projekto administravimas, derinimas su Lietuvos verslo paramos agentūra.

Tačiau vis dar lieka ir nepagrįstų reikalavimų projektų vykdytojams, ganėtinai ribojančių jų teises. Nuo projekto paraiškos parašymo paprastai praeina gana daug laiko, kartais nuo vienų iki dvejų metų. „Įsivaizduokite, kaip per tą laiką pasikeičia ir kainos, ir kai kurie sprendimai. Ir tai, ką parašei paraiškoje, vykdant darbus tenka keisti. Tokie dalykai atima ir laiko, ir finansų, – sakė J. Ezerskienė. – Be to, prašant paramos reikia turėti nemažai savų lėšų.

Taip pat tinkamai atlikti projektavimo

A t n a u j i n t a w w w . s a . l t. U ž s u k i t e !

kyti reikia eiti į kitą instituciją. Kartais, nerasdami bendros kalbos su vietos bendruomene, dvarų savininkai apskritai atsisako idėjos dvarą prikelti.

Apsisprendė neskubėti Mažeikių rajone esančio Plinkšių dvaro, dar žinomo Lelijų dvaro vardu, savininkė Lina Dunauskaitė – viena atsisakiusiųjų ES paramos, kai jos dvaro tvarkybai jau buvo skirta 7 mln. litų. Dvaro valdytoja tokį sprendimą paaiškino pernelyg trumpu projektui įgyvendinti skirtu laiku, kuris verčia

kas nenustato jokių terminų, savininkas neverčiamas skubėti, kitaip negu įgyvendinant ES remiamą projektą. Ir tai ne vienam atrodo svarbu, ypač jei statinys – neeilinis, reikalaujantis ypatingų istorinių, archeologinių, polichrominių tyrimų.

Būtina išsaugoti Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentas A. Svitojus įsitikinęs, kad dvarai – nesvarbu, valstybiniai ar privatūs – turi būti saugomi, puoselėjami ir atveriami visuomenei. Vienas būdų – juose vykdyti turizmo veiklą. „Mes praleidome laikotarpį, kai turėjome investuoti į kultūrą. Latviai, lenkai, Vakarų Europos šalys pasielgė priešingai. Todėl dvarų apžiūrėti važiuojame į Latviją“, – sakė A. Svitojus. Turistai aktyviai lanko Vilnių,

Šešuolėlių dvaras Širvintų rajone – vienas pirmųjų Lietuvos dvarų, prikeltų naujam gyvenimui.

69

paveldas 2013 Nr. 4

2013 Nr. 4 pavel das

Bistrampolio dvaro vežiminės pastate, pasinaudojus ES parama, įrengtas viešbutis ir SPA centras. nuogąstauti, kad kultūros paveldo objektui bus ne padėta, o pakenkta. „Gyvenimas dvare yra savotiška filosofija. Norint tinkamai restauruoti dvarą, reikia ilgai domėtis jo istorija, stengtis kuo geriau išsaugoti tai, kas išlikę. Žinoma, tinkamai suplanuotus tvarkybos darbus galima atlikti ir greitai, ir kokybiškai. Vis dėlto dvaro restauracija – ilgas procesas, – komentavo L. Dunauskaitė. – Jei būtume priėmę ES paramą, būtume pridarę labai daug restauravimo ir pastatų pritaikymo klaidų.

Bėgant laikui sutikome tikrai profesionalių architektų, restauravimo specialistų, kilo naujų idėjų. Naujų pastatų statyba – paprastesnis procesas, turintis aiškius rėmus ir sprendimus, o dvare viskas kitaip. Dvaras sprendžia, kada tavo sprendimas suskamba, o kada, deja, ne itin. O tam, kad suskambėtų, reikia įdėti labai daug meilės ir darbo.“

Atsipirkti negali ES paramos siekiantis projektas turi būti atsiperkantis kaip bet kuri kita investicinė veikla. Bet, įsitikinusi L. Dunauskaitė, kad ir kokia dvare vyktų veikla – būtų įrengtas restoranas, viešbutis ar SPA centras – jo restauravimas niekada neatsipirks.

70

Buvusiame Bistrampolio dvaro žirgyne įrengta koncertų salė, kurioje kasmet vyksta Bistrampolio festivalis.

Modernizuoti keblu Plinkšių dvaro valdytoja palaikytų kiek kitokią ES rėmimo politiką paveldo objektams. Pašnekovė siūlytų restauruojant dvarus populiarinti senuosius amatus ar technologijas. Lietuvoje vis dar išlikę senųjų amatų žinovų – būtų labai naudinga juos įtraukti į restauravimo procesą, o jų sukauptą patirtį ir žinias perduoti jaunesniems kolegoms.

Tačiau remiantis Lietuvos įstatymais konkursą turi laimėti mažiausią kainą pasiūliusi įmonė, o rankų darbas yra brangus ir lėtas procesas. Be to, ir įstatymų bazė nėra tam pritaikyta. Pro-

blema yra tai, kad senieji amatininkai neturi restauravimo sertifikatų.

Rengiant paveldo objektų projektus ES paramai gauti būtina numatyti galimybę dvare įrengti ventiliaciją, vėdinimo sistemą, modernią virtuvę, liftus neįgaliesiems, laikytis visų galiojančių gaisrinės saugos, higienos bei kitų reikalavimų. „Jei kuriamai veiklai reikalinga ventiliacija, priešgaisrinė sauga, papildomi priešgaisriniai laiptai ir aibė kitų reikalavimų, gal geriau būtų pasistatyti naują pastatą ir įrengti jį taip, kaip reikia, o dvarui paieškoti kito pritaikymo“, – dėstė Lelijų dvaro savininkė.

Ir anksčiau dvarų šeimininkai vis ką nors keisdavo: pritaikydavo naujoves, perdažydavo sienas, net keisdavo planinę struktūrą. Kokie inžineriniai sprendimai iki mūsų dienų išlikusiuose dvaruose neatrodytų svetimkūniai, pašnekovė nesiryžo spėlioti. Europoje yra visokių pavyzdžių, gal dėl to, kad dalis dvarų nukentėjo mažiau. „Labai moderniuose dvaruose man asmeniškai trūksta senovės dvasios, paslaptingumo. Juose paprastai būna užtušuoti visi dvaro pokyčiai, vadinasi, sunku įskaityti praeities istoriją, ir kas nors būna jau negrįžtamai prarasta“, – sakė L. Dunauskaitė.

Plinkšių dvaro Mažeikių rajone savininkė atsisakė ES paramos ir dvarą gaivina savo lėšomis.

Papildoma veikla dvare gali nebent padėti jį išlaikyti: apšildyti, prižiūrėti parką, atlikti einamuosius priežiūros darbus. „Svarbiausia, kad restauruojant ir pritaikant jį pasirinktai veiklai būtų kuo mažiau pakenkta autentiškumui. Veiklą ir baldus galima pakeisti bet kada, svarbiausia nepakenkti planinei pastatų ir parko struktūrai, stengtis išsaugoti kuo daugiau autentiškų detalių, nes tik jos yra gyvos ir

pasakoja praeities istorijas“, – kalbėjo L. Dunauskaitė.

Teikdama paraišką ES paramai gauti L. Dunauskaitė ketino į Plinkšių dvarą turistus vilioti propaguojama lėtojo gyvenimo filosofija. Šios minties dvaro valdytoja neatsisakė, ją plėtoja ir tobulina. Kol kas dvaras yra tvarkomas tikintis, kad netolimoje ateityje bus galimybė visus planus sėkmingai realizuoti.

71

konkursas konkursas 2013 2013 Nr. Nr. 44

2013 Nr. Nr. 44 konkursas konkursas 2013

Pilką foną paįvairino kitomis spalvomis Viešbutis „Ibis“, stovintis Kauno autobusų stoties pašonėje, įnešė ryškesnių spalvų į gana pilką laikinosios sostinės Vytauto prospektą. Prieš atliekant pastato rekonstrukciją, jame veikė siuvykla.

Todėl darbo pritaikant patalpas svečiams apgyvendinti teko įdėti nemažai.

Pastato rekonstrukcijos projekto vadovas – Algimantas Kančas, architektė – Vaiva Jakubėnienė. Rekonstrukcijos darbus pagal užsakovo – bendrovės „Doriteksas“ – užsakymą atliko bendrovė „YIT Kausta“.

Viešbučio vadovai bene didžiausiais privalumais įvardija „Ibis“ dislokacijos vietą – jis įsikūręs Kauno centre, šalia istorinio senamiesčio, supamo Nemuno ir Neries. Arti yra geležinkelio ir autobusų stotys, viešbutis lengvai pasiekiamas iš tarptautinio Kauno oro uosto. Galbūt todėl vieni dažniausių „Ibis“ svečių – iš kitų šalių atvykstančios sportininkų grupės.

Viešbutis priklauso tarptautiniam „Ibis Hotels“, kurį valdo prancūzai. Be valdytojų atstovų neapsieita ir atliekant rekonstrukciją. Visi numeriai, kitos patalpos turėjo atitikti tarptautinio tinklo standartus. Nemažai smulkmenų, nepastebimų ar sunkiai pajuntamų, turėjo būti pakoreguota – prancūzai buvo ypač preciziški. Iš viso viešbutyje įrengti 125 numeriai, restoranas, konferencijų salė. Pastato rekonstrukcija truko mažiau nei metus – nuo 2011ųjų kovo iki 2012-ųjų vasario.

72

Ieško naujų sprendimų

Viešbučio vadovų negąsdina kol kas ne itin išvaizdi autobusų stoties kaimynystė. Planuojama, kad ateityje čia turėtų iškilti šiuolaikiškų statinių, po jais atsiras požeminė automobilių saugojimo aikštelė. Autobusų peronas bus pastumtas šiek tiek toliau nuo Vytauto prospekto.

Kauno autobusų stotį buvo planuojama iškelti į erdvesnę miesto dalį, tačiau dvejonių, kad geriausia likti esamoje vietoje, neliko nusprendus, jog automobilius galima statyti po žeme.

Remiantis pirminiu projektu numatoma, kad požeminėje vieno lygio aikštelėje po būsimais naujais statiniais tilps 168 automobiliai. Įvažiuoti

į ją bus galima iš Vytauto prospekto ir Girstupio gatvės. Įgyvendinus projektą keleivių laukimo salės erdvė padidės. Dabar ji yra maždaug 200–250 kvadratinių metrų ploto, o pastačius naują stotį keleiviams bus skirta apie 400 kvadratinių metrų, siuntų terminalui – apie 200 kvadratinių metrų. Visos išvykimo aikštelės bus uždengtos stogu.

Siekti įvairovės, geresnių techninių sprendimų, patogumo – ko gero, tokiais kriterijais vadovavosi bendrovė „Eika“ įgyvendindama tolesnius gyvenamųjų namų kvartalo sostinės Santariškių rajone plėtros etapus.

Sublokuoti namai „Mėta 5“ ir „Mėta 6“ – vieni naujausių įgyvendintų projektų šiame kvartale.

Jie šiek tiek išskirtiniai. Pirmiausia tuo, kad namuose įdiegti alternatyvūs energijos šaltiniai – geoterminis šildymas. Plėtotojai teigia, kad naudojant žemės gelmių šilumą sutaupoma iki 45 proc. karšto vandens ruošimo ir šildymo sąnaudų. Įrengti septyni 100 metrų gręžiniai, iš kurių pasitelkiant šilumos siurblius pastatus pasiekia žemės gelmių šiluma.

Šilumos siurbliai sujungti su dujų katiline, kuri užtikrintų pastato šilumos poreikius, jei jos kiekio nepakaktų. Vidutinės energijos sąnaudos statiniui šildyti – 44–46 kWh m2 per metus.

Priemonių pastato energiniam naudingumui gerinti įvertinimas buvo atliekamas stebint skirtingus šilumos šaltinius: centralizuoto šildymo tinklus, dujinį šildymą naudojant kondensacinį dujų katilą, saulės kolektorius ir dujas (naudojant kondensacinį dujų katilą) bei geoterminius šilumos siurblius kombinuojant su dujiniu šildymu (naudojant kondensacinį dujų katilą). Vertinimas parodė, kad optimalus ir geriausias investicijos bei šilumos kainos santykis gautas pastatuose diegiant geoterminį šildymą ir jį kombinuojant su dujiniu šildymu.

Pastato energinio naudingumo sertifikate nurodyta, kad namai atitinka B energinio naudingumo klasę.

Tačiau statytojai aiškina, kad pastatų energinio naudingumo sertifikate

tiesiogiai neatspindimi architektūriniai erdviniai sprendimai, tausojantys išteklius, energiją, formuojantys patalpų šilumos ir apšvietimo komfortą.

Antai fasade naudojamos šviesios spalvos, kad vasarą pastatą pernelyg neprikaitintų saulė. Pagrindinis fasadas, kuriame išdėstyti gyvenamieji kambariai, orientuotas į pietus.

Langai suprojektuoti 30 centimetrų nuo grindų aukštyje, siekiant mažinti šilumos nuostolius, patiriamus per atitvaras. Visame gyvenamajame plote įrengtas žematemperatūris grindinis šildymas. Visuose butuose įėjimas suprojektuotas su tambūru, kad iš patalpų šaltuoju metų laiku nebūtų išleidžiama šiluma. Apsaugai nuo saulės ir kartu pakankamam apšvietimo komfortui patalpose sukurti fasade naudojami pakabinamieji tonuoti stiklo stogeliai.

Sublokuotų namų „Mėta 5“ ir „Mėta 6“ projektuotojas – bendrovė „Eventus PRO“, architektas – Vytenis Gerliakas.

73

konkursas

2013 Nr. 4

2013 Nr. 4 konkursas

Pagarba išskirtiniam mūrui Beveik metus vykęs konkursas, kai buvo renkami išskirtinio mūro pastatai ir pastatai su išskirtinai dengtais stogais, pasiekė finišo tiesiąją. Neseniai kompanija „Wienerberger AS“ paskelbė laureatus ir juos apdovanojo. Konkurse buvo pristatyti visose Baltijos šalyse įgyvendinti projektai.

„Baltijos mūro ir stogo apdovanojimuose 2013“ laureatų darbai bei dar trys specialiai atrinkti projektai bus pristatyti tarptautiniam konkursui „Mūro apdovanojimas 2014“, kurį „Wienerberger Group“ rengia visame pasaulyje. Šio konkurso tikslas – rasti ir išskirti objektus, kurių statyboje keraminės plytos, keraminės stogo čerpės, grindinio trinkelės buvo pa-

naudotos geriausiu architektūriniu, techniniu ir sintagmatiniu aspektu.

Konkursui „Baltijos mūro ir stogo apdovanojimai 2013“ pateikti projektai turėjo būti baigti ne anksčiau kaip 2006 metais. Jie galėjo būti įvairių tipų: individualieji namai, kotedžai, daugiabučiai, komerciniai ir pramoniniai pastatai, viešosios paskirties pastatai, aikštės, skverai, sodai ir kiti objektai.

Tas pats projektas galėjo dalyvauti keliose skirtingose kategorijose, bet nominuotas galėjo būti tik vienoje iš jų.

Iš viso konkursui „Baltijos mūro ir stogo apdovanojimai 2013“ pateikti 32 projektai iš visų Baltijos šalių. Tarptautinė vertinimo komisija, kurią sudarė architektai ir kompanijos „Wienerberger AS“ nariai, pirmininkaujant Lietuvos architektui Algimantui Kančui, iš pateiktų projektų atrinko keturis laimėtojus. Taip pat buvo įteiktas specialusis prizas.

Nepriklausomą vertinimo komisiją, be A. Kančo, sudarė architektūros kritikas Andresas Kurgas iš Estijos, architektė Velta Holcmane iš Latvijos, kompanijos „Wienerberger“ atstovai Eduardas Rõžovas (Estija), Dmitrijs Gavrilovs (Latvija), Vilmantas Pališkis (Lietuva) ir Juha Karilainenas (Suomija).

Nuo 2004 metų organizuojamas konkursas vyksta kas dvejus metus.

Gyvenamojo namo kategorijoje šis projektas buvo apdovanotas už išskirtinį apdailinių plytų pritaikymą.

Geriausiu aikščių ir skverų kategorijoje pripažintas Marijampolėje įgyvendintas projektas.

Pasauliniam konkursui „Mūro apdovanojimai 2014“ atrinkti trys projektai: gyvenamieji namai „Black House Blues“ Kauno rajone Kulautuvoje (nuotr. viršuje), Tartu (Estija) miesto sveikatos priežiūros kolegijos pastatas (nuotr. kairėje) ir Kauno veterinarijos akademijos Veterinarijos instituto pastatas (nuotr. dešinėje).

74

Šiemet gyvenamojo namo kategorijoje laurai atiteko architektams iš Estijos Karli Luikui, Ralfui Lõoke (architektų studija „Salto Arhitektid“) už išskirtinį apdailinių plytų bei blokelių pritaikymą. Viešosios paskirties pastatų kategorijoje nugalėtoju pripažintas irgi Estijos architektų Siiri Vallnerio, Indreko Peilio, Katrin Koov projektas, įgyvendintas Tartu universitete Narvoje. Čerpėmis dengto stogo kategorijos laimėtojas – „Frykas House“ namas Kaune, kurį suprojektavo architektai Aurėja Šlančė ir Marius Šlančius.

Už centrinės miesto dalies bei viešųjų erdvių rekonstrukcijos projektą Marijampolėje apdovanojimas skirtas architektams Gintautui Vieversiui, Redai Marcinkevičienei, Algirdui Marcinkevičiui, Arvydui Bekeriui, Tomui Eidukevičiui, Donatui Valiukui. Šis darbas geriausiu pripažintas aikščių, skverų ar sodų grindinio plytų kategorijoje.

Komplekso „Samrode office building“ projektas Latvijos mieste Ventspilyje apdovanotas specialiuoju prizu. Šio projekto autoriai – architektai Inara Karklina ir Krists Karklins.

Kaip papildomi projektai, kurie bus pateikti pasauliniam konkursui „Mūro

Komplekso „Samrode office building“ projektas Latvijoje apdovanotas specialiuoju prizu.

Tartu universiteto Narvoje (Estija) projektas – geriausias viešosios paskirties pastatų kategorijoje. apdovanojimai 2014“, atrinkti Tartu (Estija) miesto sveikatos priežiūros kolegijos pastatas (architektai S. Vallneris, I. Peilis), gyvenamieji namai „Black House Blues“ Kauno rajone Kulautuvoje (architektai Aidas Kalinauskas, Vaidas Tamošiūnas, Ignas Kalinauskas) bei Kauno veterinarijos akademijos Veterinarijos instituto pastatas (architektai Violeta Beigienė, Vydė Vaičenonytė).

„Frykas House“ namas Kaune – čerpėmis dengto stogo kategorijos laimėtojas.

75

Flori III G1

Autorius: Artur Wójciak

Namo aprašymas Vienaukštis namas, be rūsio, skirtas 3–4 asmenų šeimai. Puikus variantas vienaukščių namų entuziastams. Dienos zona – tai svetainė su valgomuoju, patogi virtuvė su sandėliuku. Valgomasis labai šviesus. Didelė vonia suprojektuota prie miegamųjų. Kita vonia – dienos zonoje. Didelė katilinė namo viduje – tiksliau tarp gyvenamosios dalies ir garažo. Poilsio zona suprojektuota kompaktiškai. Iš viso trys miegamieji ir vonia. Palėpę (plotas – 22,06 m²) galima naudoti kaip ūkinę patalpą arba joje įrengti svečių kambarį. Funkcionalus ir aiškus patalpų planavimas. Namas tradicinis, aiškios formos.

Technologija Namas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas čerpėmis. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku, akmeniu ir medžiu.

Preliminari statybos kaina Lt *

Namas be vidaus apdailos:

376 000

Vidaus įranga:

37 600

Visa kaina be PVM:

413 600

Ūkio būdu:

259 600

* Namas be apdailos:

Vidaus įranga: Visa kaina: Ūkio būdu:

nedažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name ir terasoje, nepaklota grindų danga, neįrengti vidiniai laiptai į mansardą ir nėra vidaus įrangos. elektros laidai, santechnikos vamzdžiai, vonios, kriauklės ir kita. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statant su rangovu. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statybas organizuojant pačiam.

Naudingas plotas.........................................116,40 m² Garažas.......................................................................18,25 m² Katilinė........................................................................11,04 m² Bendras plotas....................................................173,50 m² Užstatymo plotas..............................................181,00 m² Statinio aukštis.........................................................7,07 m Stogo nuolydis..................................................................28° Pirmas aukštas...............................................145,69 m² 1. Tambūras................................................................3,70 m² 2. Holas..........................................................................4,94 m² 3. Virtuvė....................................................................12,39 m² 4. Sandėliukas...........................................................2,07 m² 5. Bendras kambarys, valgomasis..............33,02 m² 6. Dušas, tualetas....................................................3,20 m² 7. Koridorius............................................................11,76 m² 8. Miegamasis........................................................14,89 m² 9. Miegamasis........................................................11,66 m² 10. Miegamasis......................................................11,02 m² 11. Vonia.......................................................................6,57 m² 12. Sandėliukas........................................................1,18 m² 13. Katilinė................................................................11,04 m² 14. Garažas...............................................................18,25 m²

PROJEKTO PARTNERIS

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

Akmuo gali išgelbėti gyvybę 7JTJ 30$,800- J[PMJBDJKPT QSPEVLUBJ VØUJLSJOB BQTBVHh OVP HBJTSP 7JTBJ LBT LJUB HZWFOUJ JS EJSCUJ QBTUBUVPTF QBTUBUZUVPTF JÑ OFEFHJ NFEØJBH 30$,800- J[PMJBDJKB LJMVT HBJTSVJ OFEFHB JS OFMFJEØJB QMJTUJ VHOJBJ UBJQ TVUFJLEBNB QBQJMEPN ZQBo WFSUJOH NJOVoJ HFMCqKJNP EBSCBNT

atrask.rockwool.lt

TAI DAUGIAU NEI AKMUO