Statyba ir architektūra (2013/5) by SA.lt (Statyba ir architektūra)

Specialus projektas „Geologija“ Pastatų modernizavimo formulėje –

Kaina 8,60 Lt

2013/5

neištaisytos klaidos Energijos pirkėjai nori tapti pardavėjais

Vengrijos automobilių klubo būstinė, Budapeštas, Vengrija; Architektas: Lukács és Vikár Építészstúdió

RHEINZINK – NATŪRALI MEDŽIAGA technika pabrėžia architektūrinius vaizdus, formų ir paviršių suskaidymą. Šia technika dengiami ir stogai, ir fasadai, ji žavi savo formų įvairove ir panaudojimo galimybėmis. RHEINZINK – ilgaamžė tradicijomis ir funkcionalumu pasižyminti medžiaga.

Daugiau detalios informacijos www.rheinzink.lt arba pas RHEINZINK partnerius Oficialūs tiekėjai: UAB „Lukarna”, UAB „Infantas”, UAB „NSI”

Kontaktinis adresas: RHEINZINK Balticum Office · Lietuva ·14207 Vilniaus raj. Čekoniškies · Suderves pšt. · tel.: +370 5 2032442 · fakss: +370 5 2490369 · info@rheinzink.lt

www.rheinzink.lt

RZ _ 4567-4C-LT

Pagal kokius standartus statysime?

RHEINZINK – puikių savybių medžiaga, nekenksminga aplinkai. Jos natūralios savybės dera su kitomis natūraliomis medžiagomis, tokiomis kaip medis, akmuo, plytos ir pan. Tuo pačiu sukuriama natūrali ir harmoninga architektūra. Medžiagos elastiškumas suteikia galimybę naudoti įvairias formas. Falcinė

Kokybė iš patikimų rankų Saugumą ir kokybę dirbant karjeruose gali užtikrinti moderni įranga. Tokią siūlo bendrovė „Karjerų technika“, atstovaujanti pasaulyje pripažintiems gamintojams. Ši Vilniuje įsikūrusi įmonė veiklą pradėjo sunkmečiu – 2010-aisiais. Tačiau jau po metų tapo rinkoje žinomų ir patikimų bendrovių „Powerscreen“ bei „Dragflow“ gaminamos įrangos atstovu Lietuvoje. Bendrovę „Dragflow“ specialistai visame pasaulyje vertina kaip patikimų siurblių, skirtų nerūdinėms statybinėms medžiagoms išgauti ir perpumpuoti, gamintoją. „Karjerų technika“ klientams siūlo aukščiausius standartus atitinkančias žemsiurbes. Jų elektriniai arba hidrauliniai siurbliai gali būti montuojami ant ekskavatoriaus strėlės ar plaukiojančių pontonų. Didelis papildomos įrangos pasirinkimas ir specializuota konstrukcija suteikia siurbliams universalumo ir plačių naudojimo galimybių. Šių metų pavasario pabaigoje viena žemsiurbių „Dragflow“ bus sumontuota Vaišvydavos smėlio karjere Kauno rajone. Rugpjūtį bus montuojama dar viena žemsiurbė, tik skirta unikaliu Lietuvos turtu vadinamam sapropeliui išgauti. „Karjerų technika“ pristato ir bendrovės „Powerscreen“ gaminamą mobiliąją bei stacionarią nerūdinių statybinių medžiagų sijojimo, plovimo ir trupinimo įrangą.

Daugiametė kompanijos „Powerscreen“ patirtis, glaudus bendradarbiavimas su technikos naudotojais bei ypatingas dėmesys naujovėms užtikrino lyderio pozicijas daugelyje įrangos, skirtos darbui karjeruose, sričių, tokių kaip sijojimas, plovimas, pirminis bei antrinis trupinimas ir pan. Karjerų eksploataciją nuo šiol palengvins nauji įmonės „Karjerų technika“ siūlomi įrenginiai. Lietuvos rinkai pristatytas žiauninis trupintuvas XR400S PRE-SCREEN, užtikrinantis iki 400 tonų per valandą našumą. Mūsų šalyje tai pirmas toks modernaus komplektavimo žiauninis trupintuvas. Įrenginys sveria 49 tonas, jo žiaunų dydis – 1100 ir 700 milimetrų. Jis išsiskiria produktyvumu, puikia trupinimo kokybe, mažomis kuro sąnaudomis, hidrauline žiaunų apsauga nuo perkrovos, dviejų lygių atsijų sijotuvu priešais žiaunas. Žiauninį trupintuvą XR400S PRE-SCREEN yra įsigijusi bendrovė „Vaidva“ statybiniam laužui trupinti. Dar viena naujovė karjerų eksploatuotojams – sijotuvas„Chieftain 1700“. „Chieftain“ – populiariausi gamintojo „Powerscreen“ rinkoje siūlomi mo-

bilieji sijotuvai. Dviejų ar trijų lygių sijotuvai, sumontuoti ant vikšrinės arba ratinės važiuoklės, priklausomai nuo pasirinkto modelio gali pasiekti 150–750 tonų per valandą našumą, tad įrenginiai nepamainomi dirbant sunkiomis sąlygomis. Bendrovė „Jurbarko karjerai“ tokį sijotuvą įsigijo smėliui ir žvyrui sijoti. Vidutinio dydžio „Chieftain 1700“ komplektuojamas su trijų lygių sijotuvu ir gali pasiekti iki 500 tonų per valandą našumą. Trijų lygių sijotuvo didelių matmenų konvejeris sulankstomas pagal bendrovės „Powerscreen“ patentuotą lankstymo sistemą, nenaudojant krano. Vikšrinės arba ratinės važiuoklės sistema leidžia pasirinkti optimalų poreikius atitinkantį įrenginį. Taigi „Karjerų įranga“ gali pasiūlyti įvairių modelių „Chieftain“ mobiliųjų sijotuvų: nuo paties mažiausio „Chieftain 400“ iki didžiausią sijojimo plotą turinčiojo „Chieftain 2400“. Platus kokybiškos ir novatoriškos įrangos pasirinkimas leidžia kiekvienam klientui parinkti finansiškai naudingiausią ir greičiausiai atsiperkančią įrangą.

UAB „Karjerų technika“, Kirtimų g. 47B, LT-02244 Vilnius Tel. +370 5 264 0633, faks. + 370 5 264 2770, mob. +370 655 45 571, el. p. info@ktechnika.lt

2013 Nr. 5 redakcijos skiltis

turinys 2013 Nr. 5

GEOLIGIJA geologija 4–38 Specialus projektas

STAT Y B A

renovacija 43

Modernizavimo formulėje – neištaisytos klaidos

situacija 48

Pirkėjai nori tapti pardavėjais

naujienos 51

Šiferiniams stogams keisti – naujas etapas

sprendimas 54 Pagal kokius standartus statysime?

projektas 59

Žalioji energetika: pirmasis pasimatymas

ARCHITEKTŪRA paveldas

Kauno arkikatedra – patikimų restauratorių rankose

sprendimas 82 Efektyvumas pasiekiamas ne vien termoizoliacijos centimetrais

Šį mėnesį didelę žurnalo dalį skiriame specialiai temai – geologijai. Geologijos įmonių asociacijai priklausančios įmonės ne pirmą kartą prisistato mūsų leidinyje – šnekiname jas nagrinėdami vandentvarkos problemas, geologinius tyrimus aptariame kaip būtiną statybų planavimo etapą. Šiuokart Geologijos įmonių asociacijos atstovai – žurnalo bendraautoriai, pristatantys platų savo srities aktualijų spektrą.

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Ukmergės g. 222 LT-07129 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; dr. doc. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; Pranas Rimvydas Pranaitis, Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomasis direktorius; doc. dr. Žymantas Rudžionis, KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Adakras Šeštakauskas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas.

Bendrovės direktorė Jūratė Babickienė Redaktoriai: Darius Babickas, Rusnė Marčėnaitė Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Jurgita Volungevičiūtė Reklamos skyrius Tel. 370 5 246 1518 Darius Baužys Lina Krasauskienė Liudmila Michalkevičienė Prenumeratos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Milda Vyšniauskaitė Vyr. finansininkė Violeta Darulytė © „Statyba ir architektūra“, 2013 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą. Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako. Spausdino UAB „BALTO print“ Tiražas 4000 egz. Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m. ISSN 0131-9183

Po žeme išties verda gyvenimas. Bet daugumai mūsų jis kaip tik dėl to, kad vyksta po žeme, yra nepažinus. O ažiotažas dėl skalūnų dujų telkinių žvalgybos projekto kaip lakmuso popierėlis parodė, kad tai, kas nepažinu, ne visada intriguoja. Dažniau atrodo pavojinga. Geologai apgailestauja: dėl skalūnų dujų žvalgybos kilę trikdžiai – tik vienas daugelio atvejų, kai nepasinaudota galimybe išvengti problemos, kai priimant sprendimus jų nuomonės, specialistų konsultacijų paprašyta po laiko. Taip buvo ir garsiojoje namo griūties sostinės Šiaulių gatvės istorijoje, ir visai neseniai, pradėjus viaduko Geležinio Vilko gatvėje statybas, kai tik pradėjus slinkti šlaitui prisiminti žemės grunto ypatumus tiriantys specialistai. Privatūs žemės išteklių naudotojai profesionalų dažnai irgi ieško per vėlai – pavyzdžiui, kai kyla problemų dėl nelegaliai dirbančių, galima sakyti, savamokslių, gręžėjų atliktų vandens gręžinių. Nepagalvokite klaidingai: Geologijos įmonių asociacijos neskyrė viso leidinio skundams. Rasite įdomios informacijos apie įvairiausius žemės gelmių išteklius, jų išgavimo technologijas ir naudą visuomenei. Kita svarbi šio numerio tema – energinis pastatų efektyvumas. Faktas akivaizdus – namus statome ir renovuojame taip, kad minimaliai įvykdytume Europos Sąjungos direktyvas. Valstybės institucijos čia anaiptol nerodo pavyzdžio, vilčių teikia tik privačių nekilnojamojo turto plėtotojų ambicijos ir po truputį besiformuojantis vartotojų supratimas, kad taupyti reikia ne tik sąnaudas, bet ir energiją.

geologija 2013 Nr. 5

2013 Nr. 5 geologija

Geologų noras – būti laiku išgirstiems Geologo specialybę Lietuvoje būtų galima apibūdinti paprastai: nelabai matoma viešojoje erdvėje, ne itin populiari, bet labai reikalinga ir būtina. Aplinką tiriančios bei grunto tyrimus atliekančios, vandens bei kitos paskirties gręžinius gręžiančios įmonės šiandien negali skųstis darbų stygiumi. Tačiau jiems atlikti reikalingi kvalifikuoti ir patyrę darbuotojai, specialistai – geologai. Būtent tai leidžia suteikti klientams ir partneriams tinkamas bei kokybiškas paslaugas už optimalią kainą. Susibūrusios į asociaciją geologijos įmonės sprendžia bendrus narių nustatytus ūkinius, ekonominius, socialinius, mokslinius uždavinius, stengiasi tinkamai atstovauti savo nariams ir jų interesams valdžios bei valdymo organuose, propaguoja pažangią patirtį, padeda ieškoti geologinių paslaugų užsienyje, gina savo narių interesus visose ūkinės veiklos sferose. Apie geologų svarbą ir asociacijos veiklą sutiko papasakoti Geologijos įmonių asociacijos prezidentas dr. Saulius GADEIKIS. – Kokias įmones vienija Geologijos įmonių asociacija? – Geologijos įmonių asociacijai priklauso įmonės, užsiimančios labai įvairiapuse geologine veikla. Vienos jų – hidrogeologinės įmonės – specializuojasi atlikdamos požeminio vandens paieškos ir žvalgybos darbus, gręžia gręžinius ir aprūpina ne tik gyventojus, bet ir įvairias ūkio šakas geriamuoju, pramoniniu ar mineraliniu vandeniu. Aplinkos, grunto ir vandens užterštumo tyrimus, poveikio aplinkai vertinimą, įvairių ūkio objektų aplinkos monitoringą atlieka ir įvairius ekogeologinius klausimus sprendžia kita įmonių grupė. Trečia grupė atlieka grunto tyrimus pamatų statybai. Ši sritis vadinama inžinerine geologija. Šia veikla užsiimančios bendrovės atlieka grunto tyrimus projektuojant bet

kokios paskirties pastatus, pradedant Visagino atomine elektrine, baigiant individualiaisiais gyvenamaisiais namais. Ketvirta grupė – įmonės, užsiimančios naudingųjų iškasenų, išskyrus naftą ir dujas, paieška bei žvalgyba. Daugiausia tai naudingosios iškasenos, naudojamos statyboje: smėlis, žvyras, durpės ir kt. Yra ir penkta asociacijos įmonių veiklos sritis. Tai bendrovės, gręžiančios gręžinius geoterminiam šildymui. Šioje veikloje daugiausia specializuojasi hidrogeologinės įmonės. Tai nauja, bet jau paklausi veiklos sritis. Antai kai kuriems objektams reikia išgręžti net po šimtą gręžinių, kurių gylis siekia šimtą ir daugiau metrų. Tad darbo šioje srityje yra. – Kurios asociacijai priklausančios įmonės iš Jūsų išvardytų veiklos sričių šiandien turi daugiausia darbo? – Populiariausia šiuo metu yra ekogeologinių tyrimų sritis. Visais laikais, netgi sunkmečiu, daugiausia veiklos turi aplinkos (grunto ir vandens) užterštumą vertinančios bendrovės, t. y. tos, kurios atlieka aplinkos monitoringą ir panašius darbus. Pastaraisiais metais buvo smukusios su statyba glaudžiau susijusių įmonių veiklos apimtys. Tai bendrovės, kurios atlieka grunto tyrimus prieš įgyvendinant statybos projektus. Statybos stojo, stojo ir šie darbai. O

Geologija

kai nebestatomi namai, nereikia ir vandens gręžinių – o čia jau bemaž pagrindinis mūsų asociacijos įmonių verslas. Tačiau kokių nors prioritetų vienai ar kitai sričiai nėra. Šiandien Lietuvos geologai dirba tokį darbą, kuris reikalingiausias žmonėms. Visos geologinių tyrimų bei paslaugų sritys yra lygiavertės ir reikalingos visuomenei. Pavyzdžiui, sveikas, švarus vanduo vartojamas kasdien, jo reikia visiems, todėl geriamojo vandens gavyba bei su ja susijusios paslaugos – aktyvesnės už kitas geologinės veiklos sritis. – O ar geologams atsiranda naujų veiklos sričių? – Technologijos nestovi vietoje. Jau minėjau, kad viena naujausių veiklos sričių geologams – gręžiniai geoterminiam šildymui. Geologinės veiklos yra ir daugiau, bet ja užsiima kitos institucijos. – Kokius įvardytumėte pagrindinius asociacijos tikslus? – Pagrindinis asociacijos tikslas – aktyviai dalyvauti formuojant Lietuvos geologijos politiką, rengiant teisinę ir normatyvinę sektoriaus bazę, skatinti standartų, taisyklių, metodinių rekomendacijų ir kitų dokumentų rengimą. Kiti, ne mažiau svarbūs tikslai – ginti įmonių interesus, spręsti aplinkosaugos klausimus, tirti, pažinti ir žinoti, kokių turime turtų. Be abejonės, vienas asociacijos uždavinių – kalbėtis su Vyriausybe sprendžiant su geologų veikla susijusius klausimus. Bendradarbiaujame su valstybės institucijomis, tokiomis kaip Lietuvos geologijos tarnyba, Aplinkos apsaugos ministerija, regionų aplinkos apsaugos departamentai. Kalbėdami aktualiais klausimais prisistatome ne kaip viena atskira kompanija, bet kaip įmonių grupė. Geologijoje, kaip ir visame šalies ūkyje, paremtame rinkos ekonomika, įsitvirtina tendencija, kad ne žmogus ieško darbo, o darbas žmogaus.

Tačiau kai kuriuos darbus reguliuoja priimami įstatymai. Pavyzdžiui, ūkio subjektai, potencialūs aplinkos teršėjai, privalo vykdyti požeminio vandens monitoringą. Vadinasi, šie ūkio subjektai turi užsisakyti tam tikras geologines paslaugas. Nebūtų tokio įstatymo – nebūtų ir tokių paslaugų. Atskiros geologijos įmonės čia gal ir negalėtų daug padaryti, bet geologinė visuomenė, kuriai asociacija stengiasi atstovauti, suinteresuota, kad tokios įstatymų normos egzistuotų. Viena vertus, taip profesionaliai mums visiems užtikrinama švari aplinka, kita vertus, tai padeda sparčiau plėtoti geologijos verslą ir kelti geologų kvalifikaciją. – Ar populiari šiandien geologo profesija? – Atvirai kalbant, nėra populiari. Ir tam yra daug priežasčių. Viena svarbiausių – įstoti į mūsų specialybę nėra lengva. Anksčiau buvo vertinamos stojančiųjų matematikos, lietuvių kalbos ir fizikos žinios. Suprantama, galvojantieji būti geologais fizika nelabai domisi. Šiuo metu vertinamos lietuvių kalbos, biologijos ir chemijos žinios. Tad užlipti ant pirmojo laiptelio Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete yra gana sunku. Vėliau prasideda labai įdomios, turiningos, tačiau nelengvos studijos. Praktika laukuose ir laboratorijose, nuolatinis buvimas gamtoje, susidūrimas su jos kaprizais skirta ne kiekvienam žmogui. – Kokios perspektyvos baigus geologijos studijas? – Nedarbas tikrai negresia. Problema yra tai, kaip įmonėms rasti pakankamai darbuotojų. Kai kurios įdarbina dar studijuoti nebaigusius studentus. Stojančiųjų yra palyginti nedaug, baigia irgi toli gražu ne visi įstojusieji. Vilniuje veikiančioms įmonėms šiek tiek lengviau, bet Kaune ar juo labiau atokiau nuo sostinės esančiuose miestuose rasti reikiamų darbuotojų sudėtinga. O ir darbas nėra lengvas – ir lauke, ir laboratorijoje. Geologo darbo specifika tokia, kad susiduriama ir su karščiu, ir su šalčiu, tenka daug važinėti. Šios profesijos žmonės turi būti atsidavę, turi mylėti savo darbą. Šiuo metu rasti darbuotojų įmonėms yra gana sunku. Daug jaunų

specialistų išvažiuoja dirbti naftos gavybos platformose, įsidarbina užsienio firmose. Gautas geologų išsilavinimas yra tikrai geras. Lietuvos geologų bendruomenė, palyginti su kitomis profesinėmis bendrijomis, išsiskiria gana aukštu moksliniu lygiu. Apskaičiuota, kad artimiausią dešimtmetį Lietuvos geologinei rinkai reikės apie 70 naujų specialistų, t. y. vidutiniškai 7-ių per metus. Gamybos veiklai reikalingi gerai parengti, išprusę, gabūs ir iniciatyvūs jaunuoliai. Prie to nemažai prisideda ir asociacijos įmonės. – Pastaruoju metu daug diskutuojama dėl skalūnų dujų žvalgybos. Kai baigėsi politiniai argumentai, susizgribta, kad vis dėlto reikia klausti specialistų. Ar politikai atsižvelgia į Jūsų nuomonę? – Asociacija nori, kad geologų veikla būtų tinkamai vertinama. Turint omenyje istoriją, susijusią su skalūnų dujų žvalgyba, iš pradžių šiuo klausimu dirbo kitos institucijos. Kilus aršių diskusijų, asociacijos iniciatyva suburta geologijos srities mokslo visuomenė ir parašytas kreipimasis į Prezidentūrą, Vyriausybę, Seimą. Buvo sureaguota tinkamai, išsakyti argumentus mus pakvietė Seimo Aplinkos apsaugos ir Energetikos komitetai, kitos valdžios institucijos, žiniasklaida. Dabar asociacijos atstovai nuolat kviečiami dalyvauti pasitarimuose visais klausimais, susijusiais su geologija ir aplinkos apsauga. Tačiau noriu pastebėti, kad mūsų nuomonės buvo paklausta akademiniame lygyje. Vienareikšmiškai pasisakėme, kad tyrimus reikia atlikti. Čia gi mokslas. Kiekvienas gręžinys yra unikalus ir duoda daug medžiagos moksliniams tyrimams. Vis dėlto specialistų nuomonės paklausiama po laiko, kai atsiduriama apsisprendimų kryžkelėje. – O kodėl taip nutinka? Nejau specialistų nuomonė nėra tokia svarbi politikams? – Yra labai daug pavyzdžių, kai specialistų nuomonės klausiama tik įvykus nelaimei. Taip nutiko Biržų rajone sprendžiant smegduobių problemą, panašiai nutiko ir po namo griūties sostinės Šiaulių gatvėje. Šiuo metu statoma estakada Geležinio

Geologijos įmonių asociacijos prezidentas dr. Saulius GADEIKIS. Vilko gatvėje, ir čia pradėjo slinkti šlaitai – geologų tik dabar prireikė. Tad panašu, kad mūsų šaukiamasi ne tam, kad būtų užkirstas kelias galimiems skaudiems padariniams, bet tuomet, kai jau nutinka nemalonių įvykių. Žinoma, savo darbą atliekame ir tuomet. Nors mūsų asociacijai priklauso verslo įmonės, didelės jų dalies veikla susijusi su mokslu. Nemažai įmonių vadovų bei specialistų skaito paskaitas studentams, užsiima moksline veikla. – Visuomenei geologai kartais pristatomi ne kaip saugantys gamtą, bet priešingai – ją teršiantys ir niokojantys. Kodėl formuojama tokia nuomonė? – Čia labai klaidinga nuomonė ir primityvus mąstymas. Antai paskleista žinia, kad atliekant tyrimus dėl skalūnų dujų bus užteršti gruntiniai vandenys. Mūsų nuomonės šiuo klausimu niekas negirdi. O juk užteršti gruntinį vandenį atliekant geologinius tyrimus, susijusius su skalūnų dujomis – neįmanoma. Gręžinius planuojama gręžti kelių kilometrų gylyje, o vanduo slūgso keliasdešimties metrų gylyje. Žaliaisiais save vadinantys asmenys išpūtė iš to burbulą mažai ką suprasdami apie mūsų veiklą. – Žalieji aplinkosaugą iškelia į pirmąją vietą. Sakote, Jūs irgi dirbate tam, kad aplinka būtų švaresnė. Tad turėtumėte glaudžiai bendradarbiauti su žaliaisiais. Ar taip nėra? – Mūsų asociacijai priklausantys geologai yra gamtininkai, jie akty-

Geologija

geologija 2013 Nr. 5

viai dalyvauja gamtininkų draugijų veikloje. Gal žalieji nėra gamtininkai, nes jų pasisakymai kelia abejonių. Vis dėlto jie garsiai šaukia. O mes nepiketuojame prie Seimo, tad mūsų nuomonės gal todėl ir neklausia pirmiausia. – Ar pastaraisiais metais daugėjo Jūsų srities įmonių? – Vargu ar gali būti jų labai daug įsteigta, nes ši sritis – gana specifinė. Įmonėse dirba geologų, baigusių studijas, turinčių praktikos. Čia negali ateiti žmogus iš visiškai kitos srities. Tad naujų įmonių pastaruoju metu nedaugėjo. Darbų gali daugėti, tačiau bendrovių jau nėra mažai, konkurencija gana arši. O dar atsi-

2013 Nr. 5 geologija

randa įmonių, užsiimančių pusiau legalia veikla. Su jomis bandome kovoti, teikiame teisės aktų pataisas. Pusiau legalios arba nelegalios įmonės gyventojams sukelia daug problemų. Savo darbams, pavyzdžiui, vandens gręžiniui, jos neduoda jokios garantijos. Gerai, jeigu nenutinka problemų. Tačiau kai nutinka, gyventojai nebežino, kur kreiptis. – Kokią matote netolimą asociacijos ateitį? – Yra įvairių problemų, trukdžių mūsų veiklai. Tačiau asociacijoje veikiame išvien ir stengiamės tas kliūtis nugalėti, plėstis. Artimiausias mūsų uždavinys – sukurti ir įgyvendinti profesionalų geologų

kaip specialistų atestavimą. Norima, kad kiekvienas geologas, įgijęs tam tikros gamybos patirties, turėtų galimybę gauti kvalifikaciją atitinkantį pažymėjimą – atestatą. Šis turi būti patvirtintas atitinkamų valdžios institucijų ir būtų profesinės geologo veiklos, sugebėjimų, žinių vertinimas bei pripažinimas. Kita perspektyva – aktyviai skverbtis į kaimyninių šalių rinkas ir teikti savo paslaugas. Ten vertinami patikimi, daug patirties turintys specialistai. Per mūsų rankas pereina visi teisės aktų projektai, susiję su žemės gelmėmis. Svarbu, kad būtų atsižvelgiama į mūsų ir visuomenės interesus, kad būtų paisoma mūsų kaip specialistų nuomonės.

Geologija ir visuomenė Prof. hab. dr. Vytautas Juodkazis Kas sieja geologiją su visuomene? Žemės gelmės ir jose slūgsančios naudingosios iškasenos – geologų veiklos zona. Socialiniu požiūriu naudingosios iškasenos yra visuomenės ekonominio potencialo ir gyvenimo gerovės laidas – tie kraštai, kurie turi jų daugiau ir žino tai, paprastai ir gyvena geriau. Taigi pasakymas „geologija ir visuomenė“ turi labai glaudų ryšį – visuomenė turi sudaryti geologams galimybių tyrinėti žemės gelmes, o geologai privalo teikti visuomenei žinių apie jas, apie jų gavybos sąlygas. Planuodama ateitį kiekviena moderni visuomenė šiandien tiesiog privalo žinoti, kokios naudingosios iškasenos tūno jos žemės gelmėse, ir įvertinti, ar jų gavyba vienu ar kitu ekonominės raidos laikotarpiu gali būti naudinga valstybei bei visuomenei. Naudingosios iškasenos žemės gelmėse slūgso įvairiame gylyje – nuo šimtų iki tūkstančių metrų, todėl kiekviena turi sulaukti savo laiko – kol bus sukurta jai išžvalgyti, išgauti ir perdirbti reikalinga technika bei technologijos. Visa tai ir iš specialistų – geologų, technologų, ir iš valstybės bei visuomenės reikalauja naujo požiūrio bei supratimo – būtina at-

Ko gausios mūsų krašto žemės gelmės? Noras gyventi geriau įgimtas žmogui. Geologinių tyrimų praktikoje ir profesinėje geologų literatūroje norą gyventi geriau ir sieti tai su naudingųjų iškasenų gavyba Europoje pradėta propaguoti tik XVI amžiuje. Vokietis Georgas Baueris (Georgius Agricola) – geologas ir kalnakasybos specialistas, tuomečiams žemvaldžiams (feodalams), kurių pagrindinis užsiėmimas buvo grobti svetimas žemes ir plėšikauti, mėgino įrodyti, kad nereikia dairytis kitur, kad kiekvienos šalies lobiai yra jos pačios valdose po kojomis – tereikia sugebėti juos paimti ir panaudoti. Tais laikais kalnakasiai rūdos ir požeminio vandens telkinių ieškojo pasitelkę virgulę (dabartinio geofizinio metodo analogą) ir buvo kaltinami raganavimu. Akivaizdu, ir tuomet, ir dabar žemės gelmių naudingųjų iškasenų gavybos baimė susijusi su neišmanymu ir elementarių geologijos žinių stoka. Suprantama, darnus geologijos verslo ir visuomenės sambūvis yra galimas ir naudingas žmonijai tada, kai valstybėje deramai sutvarkyta teisinė bazė. Tokiu atveju galima

Nafta, mln. t

Kiekis / sąlyginė vertė, mln. Lt 2,34 / 4804

Durpės, mln. m3

1285 / 9584

Energetika, balneologija, žemės ūkis

Klintis, mln. m3

194 / 6681

Statybinių medžiagų pramonė

Dolomitas, mln. m3

113 / 1463

Statybinių medžiagų pramonė

81 / 2453

Statybinių medžiagų ir chemijos pramonė

Kreidos mergelis, mln. m

8,0 / 177

Statybinių medžiagų pramonė, žemės ūkis

Molis, mln. m3

145 / 1415

Statybinių medžiagų pramonė, keramika

Žvyras, mln. m

643 / 3855

Inertinių užpildų gamyba

Smėlis, mln. m

246 / 1497

Inertinių užpildų gamyba

Gėlas požeminis vanduo, m3 per parą

1,9 / 20 805

Viešasis geriamojo vandens tiekimas

Mineralinis vanduo, m3 per parą

0,01 / 10 024

Balneologija, maisto pramonė

Bendra svarbiausių išteklių vertė

62 758

Išteklių kiekis

Anhidritas, mln. m

3 3

UAB „Vilniaus hidrogeologija“

sižvelgti į tai, kad žmonija spartesnę ekonominę plėtrą gali pasiekti tik naudodama naudingąsias žemės gelmių iškasenas. Norint patenkinti jau pripratusios prie buities patogumų visuomenės poreikius, susiduriama su daugeliu problemų. Pirmiausia – su gyvenamosios aplinkos tarša, nes viskas, ką pakeliame iš žemės gelmių, vienaip ar kitaip nugula jos paviršiuje. Tačiau ne vien tai. Su nedidele išlyga galima teigti, kad visų naudingųjų iškasenų telkiniai yra susidarę per ilgus geologinius laikotarpius ir jų ištekliai neatsinaujina. Žmonija išmoko pasinaudoti žemės gelmių turtais – be jų ji negalėtų egzistuoti, todėl išgaudama vis naujų išteklių rūšių ji privalo būti pasiruošusi suvaldyti jų kasybos metu iškylančias ekologines problemas. Tai įmanoma – tik būtina suvokti, kad tai dvi šiandienės visuomenės išgyvenimo problemos pusės. Vis dėlto aplinkos sergėtojai dažnai kreipiasi į geologus klausdami: ar žvalgant ir išgaunant vieną ar kitą žaliavos rūšį nebus pažeidžiama aplinka? Tai neteisingai formuluojamas klausimas, nes kiekvienas įsikišimas į žemės gelmes sudaro sąlygas aplinkos taršai: tiesiogiai – vykdant naudingojo produkto iš žemės sluoksnių gavybą, netiesiogiai – perdirbant pramonėje ir utilizuojant atliekas. Klausimas turėtų

būti formuluojamas taip: ar galima suvaldyti kalnakasybos ir jos išgaunamų išteklių perdirbimo metu sukuriamus aplinkoje negatyvius reiškinius ir kokiomis priemonėmis tai pasiekti?

Svarbiausia išteklių naudojimo sritis Energetika, chemijos pramonė

Detaliai Lietuvoje išžvalgytų svarbiausių žemės gelmių išteklių vertė (Lietuvos geologijos tarnybos 2011 m. duomenys).

geologija 2013 Nr. 5

2013 Nr. 5 geologija

1 nuotr. Anhidrito šachtos gatavos produkcijos paruošimas ir fasavimas požeminiuose įrenginiuose iki minimumo sumažina gyvenamosios aplinkos taršą (iš www.knauf.ru).

1 pav. Durpių gavybos Lietuvoje grafikas: sovietmečiu ir pasikeitus politinei bei ekonominei valstybės sanklodai (Lietuvos geologijos tarnybos duomenys). racionaliai naudoti naudingąsias iškasenas ir apsaugoti aplinką nuo taršos, nepažeisti privačios nuosavybės interesų. Šiuo metu aplinkos ir žmonių sveikatos apsaugos veiklą reglamentuoja Poveikio aplinkai vertinimo įstatymas – tai vienas pagrindinių teisės aktų, suteikiančių teisę realizuoti investicinius projektus, prie kurių priskiriami ir naudingųjų išteklių kasybos projektai. Tačiau pasitaiko nemažai atvejų, kai minėto įstatymo nuostatus verslas ir valdžios žinybos bei visuomenė interpretuoja skirtingai. Gal dėl to mūsų šalyje mažokai naudojamos žemės gelmėse esančios žaliavos, kurios yra oficialiai įvertintos ir sudaro didžiąją valstybės turto dalį. Tad būtini investiciniai projektai ir verslo bei visuomenės dialogas. Reikia suprasti, kad šiandieniame pasaulyje, kuriame gyventojų sparčiai daugėja, visuomenės ir žemės išteklių kasybos simbiozė yra neišvengiama. Deja, atgavus nepriklausomybę mūsų krašto žaliavų naudojimas smarkiai sumažėjo, nors lentelėje pateikti duomenys rodo, kad jų turime daug ir jų vertė sudaro didžiąją dalį mūsų valstybės turto. Pavyzdžiui, dur-

pės. Jų turime ~1,3 mlrd. m3, bendra šio ištekliaus vertė naudingųjų išteklių registre – ~10 mlrd. litų. Palyginti su sovietiniais laikais, mes jų išgauname beveik 6 kartus mažiau (1 pav.). Panaši ir kitų žaliavų rūšių gavyba. Užtektinai turime ir anhidrito žaliavos – jos produkcija galėtų būti plačiai naudojama statybinių medžiagų ir chemijos pramonėje, tačiau geologiškai palankiausioje vietoje esančio išžvalgyto telkinio kasybos projektas stringa dėl visuomenės protestų. Analogiška padėtis – ir su kitų žemės išteklių rūšių naujų telkinių žvalgymu bei įsisavinimu.

Įstrigęs Pagirių anhidrito šachtos projektas 2009 metų pradžioje parengtas dar 1979-aisiais išžvalgyto Pagirių telkinio (netoli Kauno Garliavos priemiesčio) anhidrito (bevandenio gipso) kasybos projektas. Technologiškai tai dabartinius laikus atitinkantis projektas – numatyta, kad uoliena iš maždaug 300 m gylio šachtos nebus keliama į paviršių, visi anhidrito produktai bus gaminami ir

fasuojami požemyje, gatava produkcija liftais bus pakeliama ir tiesiog kraunama į transporto priemones (1 nuotr.). Projekte numatyta, kad vien žaliavos kasybai ir jos parengimui transportuoti bus sukurta apie 650–700 darbo vietų. Produkcija būtų naudojama cemento, chemijos, trąšų, statybinių gipso medžiagų, popieriaus, dirbtinės odos, medicinos ir kt. pramonės šakose. Dalis produkcijos kaip plokštės bei plytelės galėtų būti panaudojama vidaus apdailai. Tai produkcija ir Lietuvai, ir eksportui. Neatsitiktinai Pagirių anhidrito telkinio įsisavinimas dar 1994 metais buvo numatytas Lietuvos Vyriausybės programoje „Žemės gelmių įsisavinimas ir panaudojimas“. Tad poveikis aplinkai būtų minimalus: nebūtų teršiamas žemės paviršius, gamybos proceso metu nekiltų ir papildomo triukšmo. Šachtoje nedulkėtų, nes anhidrito blokus atskiriant nuo uolienų masyvo mechanizmai šaldomi vandeniu. Visas operacijas atliekant šachtoje, paviršinis vanduo negali būti teršiamas, o gėlas artezinis vanduo, naudojamas vandentiekio tikslais, nuo šachtos yra atskirtas maždaug 130 m storio nelaidžia triaso molio storyme.

Suprantama, labai svarbu nepažeisti žemės savininkų interesų. Tačiau žemės paviršiuje jokių gyventojų veiklos apribojimų nebus, čia nesusidarys ir deformacijų, nes kasyboje pasitelkiant stabilių kamerų technologiją šachtos kraigas išliks stabilus. Atlikti ir inžineriniai–geologiniai skaičiavimai, kurių patikimumą patvirtina ne tik masinė šachtų, bet ir įvairių kitų požeminių komunikacijų pasaulyje statyba. Nors minėti teiginiai projekto autorių buvo pateikti Poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje ir aiškinti gyventojų susirinkime, projektas nebuvo įgyvendintas – visuomenė sukilo prieš technologinį ir ekonominį šalies progresą. Plačiau apie tai galima paskaityti žurnale „Geologijos akiračiai“ (Ginutis Juozapavičius, 2010 ir 2013 m.). Visuomenės atstovų pasisakymuose daug emocijų ir neteisingų samprotavimų. Tokią reakciją galima suprasti, tai dažnas atvejis, nes žmonės stokoja žinių ir bijo dėl savo ateities. Blogiau, kai jie klaidinami ir bauginami sąmoningai. Tokią klaidinamą informaciją žalieji paskelbė peticijoje „Šachtoms prie Kauno NE“, kurios visas tekstas pateiktas minėtame žurnale. Peticija baigiama tokiu pagrindiniu argumentu: „Be to, tai yra pats didžiausias pavojus, iškastas ertmes numatoma pritaikyti įvairių produktų sandėliavimui, įskaitant ir žalingas aplinkai medžiagas. Pagal visus Tarptautinės atominės energetikos agentūros (TATENA) suformuluotus reikalavimus šios ertmės idealiai tiktų ir radioaktyvių atliekų ilgalaikiam saugojimui. Tai BOMBA visai Lietu-

vai pačiame Lietuvos centre! Nelikime abejingi savo ir ateinančių kartų sveikatai ir gerovei! Tarkime griežtą NE šio monstro atsiradimui! Aš, pasirašęs šią peticiją, vienareikšmiškai ir kategoriškai pasisakau prieš šachtos įrengimą minėtoje vietoje.“ Komentaras žaliųjų peticijos tekstui nereikalingas – tai tendencingas ir žmogų, kuris nesuvokia esmės, klaidinantis tekstas. Vis dėlto būtina paminėti, kad geologai yra prisidėję svarstant galimas ilgaamžių radioaktyvių atliekų laidojimo vietas – jie yra rekomendavę tinkamas vietoves, palankius nelaidžius žemės gelmių sluoksnius tokių atliekų kapinynams įrengti. Tačiau nė vienam specialistui net nekilo mintis, kad tai galėtų būti daroma Kauno miesto aplinkoje, 300 m gylyje slūgsančiame anhidrito klode. Peticiją pasirašė 2246 asmenys, tačiau daugelis jų nenurodė savo adreso, sąraše pastebėta daug abejotinų įrašų. Vis dėlto peticija suveikė – visuomenė pasisakė prieš technologinį ir ekonominį progresą. Šiuo metu modernios Pagirių anhidrito šachtos leidimo projektas keliauja po teismus, nors Poveikio aplinkai vertinimo įstatymo požiūriu objektas nėra pavojingas, Lietuvos geologijos tarnyba leido įgyvendinti projektą.

Skalūnų dujos: būti ar nebūti Skalūnų nafta ir dujos priskiriamos angliavandenilių naudingųjų iškasenų grupei, kurios produktų susidarė iš kadaise vandenynų dugne susikaupusios organinės medžiagos:

dumblių, planktono, įvairių moliuskų ir kt. Svarbiausias galutinis organinės medžiagos virsmo angliavandeniliais produktas yra skysta nafta. Ji migruoja motininiu sluoksniu ir kaupiasi telkiniuose gaudyklėse. Tačiau dalis angliavandenilių produkto – skalūnų nafta ir skalūnų dujos – lieka sluoksnyje, produkto migracija apribota, jis surištas su uolienos dalelėmis (imobilizuotas). Tad nors genetiškai tai analogiški energinės paskirties produktai, jų žvalgymas ir išgavimas turi daug skirtumų. Pirma, nafta kaupiasi telkinyje gaudyklėje, kuris turi konkrečias ribas, o skalūnų nafta ir dujos yra imobilizuotos dideliuose plotuose, paplitusiuose angliavandenilių motininių uolienų sluoksniuose. Tad telkinio termino licencijuotame plote samprata susijusi su imobilizuotų angliavandenilių gavyba, kurios metu geologinėje ir gyvenamojoje aplinkoje galimi regioniniai negatyvūs reiškiniai. Tai svarus visuomenės argumentas, nes neapdairi naudingųjų iškasenų eksploatacija gali sutrikdyti gyventojams įprastas gyvenimo sąlygas. Antra, skirtinga yra imobilizuotų angliavandenilių iš sluoksnio išgavimo technologija: skysta nafta yra tiesiog pumpuojama iš telkinio, o imobilizuotus angliavandenilius iš uolienos reikia dar ir išlaisvinti, ir tam reikalingos papildomos technologijos, kurių procedūros gali sukelti didesnį poveikį aplinkai, negu eksploatuojant skystą naftą. Didžiausia su aplinkosauga susijusi problema eksploatuojant imobilizuotus angliavandenilius yra didelis vandens kiekis, reikalingas monolitinei uolienai suardyti ir sąlygoms skalūnų naftai bei dujoms tekėti į gręžinį sudaryti. Panaudotą vandenį reikia išvalyti. Visuomenei kyla klausimas: kaip tai bus padaryta? Trečia, naftos telkiniai yra nedideli ir daugiausia eksploatuojami vertikaliais gręžiniais. Tik atskirais atvejais didesnio gręžinio debito siekta įsigręžiant į naftingą sluoksnį horizontaliai. Tačiau horizontalioji gręžinio dalis tokiais atvejais nėra ilga – siekia tik šimtus metrų. Išgaunant skalūnų naftą ir dujas iš motininių angliavandenilių sluoksnių pagrindinė produkcijos dalis išgaunama iš horizontalių gręžinių, kurių ilgis gali siekti kelis kilometrus, o iš vieno vertikalaus gręžinio galima

geologija 2013 Nr. 5

išgręžti keturis ir daugiau horizontalių gręžinių. Kadangi dideliems imobilizuotų angliavandenilių kiekiams išgauti reikia daug vertikalių gręžinių ir privažiavimo kelių, suprantama ir neigiama gyventojų reakcija į numatomą jų žvalgybą, tuo labiau gavybą. Aptariant skalūnų dujų gavybos problemą būtina suprasti, kad tai iššūkis ne tik geologams, bet ir visuomenei. Žmonija, kaip minėta, siekdama išgyventi negali apsieiti be žemės gelmėse glūdinčių žaliavų ir energinių išteklių. Silūro skalūnai – potencialus Lietuvos energinių išteklių šaltinis, kurį ignoruoti neįsitikinus jo verte ir nauda visuomenei būtų lengvabūdiška. Vyriausybė ir visuomenė turi žinoti, kokie imobilizuotų angliavandenilių ištekliai gali būti išgaunami mūsų šalyje ir ar tai ekonomiškai naudinga mūsų valstybei. Dabar daug ginčijamasi, tačiau norint priimti sprendimą reikia gerai ištirti ginčo objektą. Todėl geologai siūlo atlikti skalūnų dujų žvalgybą, kuri ir atskleis išteklių gavybos galimybes, ir parodys, kokios būtinos technikos priemonės bei metodai aplinkos apsaugai garantuoti. Tokį sprendimą priėmė Lietuvos Respublikos Seimo prašymu sudaryta Lietuvos mokslų akademijos komisija, sprendusi skalūnų dujų geologinio žvalgymo ir gavybos problemą. Komisija pažymėjo, kad būtina atlikti du dalykus: skalūnų dujų žvalgybos darbus – gauti papildomą geologinę informaciją; remiantis galimais teigiamais žvalgymo darbų rezultatais, sutvarkyti įstatymų bazę ir tada nagrinėti skalūnuose esančių angliavandenilių gavybos klausimą. Žvalgant būtų gręžiama gerokai mažiau gręžinių nei pramoninės gavybos metu, naudojami iš dalies nedideli vandens ir cheminių medžiagų kiekiai, hidrauliškai suplėšomi nedideli uolienų tūriai lokaliuose plotuose, todėl poveikio aplinkai rizika būtų minimali ir lengvai valdoma. Žvalgomųjų gręžinių aikštelės aplinkos apsaugai užtikrinti įrengiamos taip, kad neterštų aplinkos ir nedarkytų kraštovaizdžio (2 nuotr.). Kaip viena opiausių skalūninių dujų žvalgybos ar gavybos problemų įvardijama gėlo požeminio vandens taršos grėsmė. Svarbu pažymėti, kad tokias galimybes lemia vandens prasiskverbimo iš gilumos sąlygos – iš lėtos į aktyvios apytakos zoną, kurioje slūg-

2013 Nr. 5 geologija

2 nuotr. Tipinė angliavandenilių verslovės aikštelė su uolienoms ardyti panaudoto ir naudojamo skysčio tvenkiniais (Lietuvos geologijos tarnybos informacija, 2013 m.). so gėlas vanduo. Remiantis turimais duomenimis galima teigti, kad beveik visame Šilutės–Tauragės regione giluminio vandens filtracija vyksta iš apačios į viršų. Vanduo aukštyn turės lėtai skverbtis pro maždaug 1,7–1,8 km storio įvairių filtracinių ypatybių uolienas. Tame kelyje pasitaikys ir laidžių (filtracijos koeficientas – nuo 1–20 iki 30–50 m/d.) ir mažai laidžių sluoksnių – vandensparų (filtracijos koeficientas – nuo 10-4 iki 10-6 m/d.). Nuosėdinių uolienų pjūvyje – 1,1–2,2 km gylio intervale – yra vietų, kuriose nustatyta tektoninių lūžių (2 pav.). Ar jie hidrogeologiškai aktyvūs, ar nelaidūs – duomenų nėra. Tad žvalgyti skirtų gręžinių vietas būtina parinkti taip, kad jos nepakliūtų į tektoninio trupinimo zonų arealą. Nors nėra pakankamai duomenų įvertinti, ar tektoniniais lūžiais suskaldyta geologinio pjūvio dalis (intervalas nuo 1900 iki 1100 m) gali patikimai apsaugoti aukščiau slūgsančią požeminio gėlo vandens zoną, galima teigti, kad gėlas vanduo vis dėlto gana patikimai apsaugotas nuo giluminės taršos, nes iki jo vertikaliai iš apačios į viršų migruojantis vanduo turėtų įveikti mažiausiai keturis nelaidžius sluoksnius (S2, D2, P2 ir T1 – žr. geologinį pjūvį). Jeigu jų nebūtų, apatinėje pjūvio dalyje 1975–1990 m gylyje slūgsantis viršutinio kambro 164 g vienam litrui koncentracijos sūrymas būtų seniai užsūdęs gėlo vandens zoną. Kad taip nėra, patvirtina ir ilgamečiai

naftos gavybos aikštelių monitoringo duomenys (Ūkio subjektų aplinkos monitoringas, 2003 m.).

Nerūdinės naudingosios iškasenos – teisės aktų gniaužtuose Lietuvoje išžvalgyta daugiau kaip dešimt nerūdinių naudingųjų iškasenų rūšių telkinių. Daugiausia naudotas žvyras ir smėlis, taip pat dolomitas bei molis, naudojami keramikai ir statybinių medžiagų gavybai, kelių dangai ir kt. Tačiau atgavus nepriklausomybę jų gavyba smarkiai sumažėjo, o paklausos kilimo tempai labai lėti. Tai ekonominės krašto padėties ir kai kurios žaliavos bei statybinių medžiagų importo padarinys. Smarkiai sumažėjo molio ir klinties paklausa. Tad verslininkai turėtų stengtis stiprinti vietos statybinių medžiagų pramonę, pajėgią konkuruoti su importine produkcija. Tam turėtų būti palanki ir mokesčių politika, nes šiuo metu didžiausi tarifai nustatyti toms iškasenoms, kurios dar neeksploatuojamos. Reikia atsižvelgti, kad pradinės investicijos į kasybos verslą yra palyginti didelės, tačiau mūsų šalyje esantys anhidrito klodai dar ilgai neneš mums jokios naudos. O ji galėtų būti nemaža. Be to, nebūtina žaliavą importuoti, jeigu savo šalyje turime jai pakaitalą, pavyzdžiui, vietoj iš Briansko (Rusija) vežamo trepelo galime

A t n a u j i n t a w w w . s a . l t. U ž s u k i t e !

2 pav. Schematizuotas skalūnų dujų rajono geologinių sąlygų pjūvis – spalva ir raidėmis pažymėtos geologinės sistemos: S1 – apatinis silūras, motininės imobilizuotų angliavandenilių uolienų sluoksnis; raudonos punktyrinės vertikalios linijos – tektoninių lūžių vietose; regione išplitę nelaidūs sluoksniai, slūgsantys virš produktyvaus S1 – apatinio silūro sluoksnio; S2, didžioji dalis D2 sluoksnio, taip pat P2 ir T1 sluoksniai, skiriantys sulėtėjusios (mineralinio vandens) ir aktyvios apykaitos (gėlo vandens) zonas (Lietuvos geologijos tarnybos informacija, 2013 m.).

naudoti savo opoką, vietoj importuojamos granitinės skaldos – savo dolomitą, vietoj portlandcemento galime pasigaminti cementą iš savo anhidrito, kurio turime apsčiai (G. Juozapavičius, 2013 m.). Tačiau tai tik dalis problemos – naujų telkinių įsisavinimo tvarka yra reglamentuota – galioja, kaip minėta, Poveikio aplinkai vertinimo įstatymas, numatantis atitinkamus reikalavimus. Ar naujas kasybos objektas atitinka, ar neatitinka įstatymo nuostatų, sprendžia savivaldybės ir gyventojų bendrijos (visuomenė), taip

pat bent keturios valstybės žinybos. Galutinį sprendimą priima Aplinkos ministerijos regionų departamentai arba Aplinkos apsaugos agentūra. Poveikio aplinkai vertinimo įstatymas patenka į skirtingo išsilavinimo valdininkų rankas, kuriems geologijos procesų ir jų sukuriamų reiškinių mechanizmas nėra suprantamas, tad ir išvados kartais būna neadekvačios. Tai suprantama – nerūdinės iškasenos Lietuvoje dažniausiai slūgso žemės paviršiuje, kur gamtos komponentai tarpusavyje glaudžiai sąveikauja. Juk ne kiekvienas deramai gali suvokti

tikrąją situaciją. Geologų periodinėje spaudoje galima rasti ne vieną kuriozinį poveikio aplinkai vertinimo išvadų tekstą (G. Juozapavičius, 2010, 2013 m. ir kt.). Tad susidūrus su sudėtingais projektais geriausia pasitelkti nepriklausomus ekspertus. Žemės pluta – slėpininga mūsų planetos sfera, joje vykstančių procesų ir susidarančių reiškinių negalima stebėti tiesiogiai, tad ir vertinant geologijos kasybos pramonės poveikį aplinkai būtinos atitinkamos žinios – neteisingos ekspertų išvados ar nepagrįsti visuomenės reikalavimai žlugdo kasybos verslo plėtros galimybes. Neatsitiktinai Lietuva statybinių užpilų kasybos apimtimis iš 35 Europos valstybių yra 29 vietoje (G. Juozapavičius, 2013 m.). Be to, dar reikėtų pridurti, kad naujasis Miškų įstatymas apribojo galimybes naudoti po mišku esančius naudingųjų iškasenų telkinius. Formuluotė, apribojanti naudojimą, iš tiesų išradinga: „Miško pavertimas kitomis naudmenomis galimas naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti, kai nėra galimybės šių iškasenų eksploatuoti ne miško žemėje.“ Kadangi Dzūkijoje visi smėlio ir žvyro telkiniai yra miškingose teritorijose, tad jų kasyba čia negalima – 100 km spinduliu aplink Dzūkiją tikriausiai būtų galima rasti pramoninį smėlio ir žvyro telkinį. Nesvarbu, kad vežant smėlį ir žvyrą iš toli produkcijos savikaina išauga, sunaudojama daugiau kuro ir labiau teršiama aplinka, kad iškasto miške smėlio ir žvyro produkcijos vertė yra kur kas didesnė negu iškirsto miško medienos, kad išsėmus telkinio išteklius kasinys yra rekultivuojamas ir jame vėl pasodinamas miškas. Sveiku protu tokia situacija geologams sunkiai suvokiama. Geologijos ir naudingųjų iškasenų gavybos verslas susiduria su dar viena negerove – išžvalgyto naujo telkinio vietos įteisinimo tvarka, kuri yra susijusi su telkinio teritorijos planavimo procesu. Telkinio vietą ir plotą reikia juridiškai įteisinti, tai turi būti pažymėta teritorijų planavimo dokumentuose, kitaip tariant, bendrajame rajono plane. Tačiau bendrieji planai sudaromi ne kasmet, bet gerokai ilgesniam laikotarpiui, todėl telkinio teritorijos įteisinimo procesas užtrunka iki 5 metų (G. Juozapavičius, 2013 m.). Tačiau nėra tokio juridinio akto, kurio

geologija 2013 Nr. 5

2013 Nr. 5 geologija

Gėlas požeminis vanduo – brangiausias Lietuvos gelmių turtas

nuostatų nebūtų galima pakeisti, jei tai akivaizdus biurokratinis kliuvinys.

Visuomenė ir gėlas požeminis vanduo Aptardamos galimą naudingųjų iškasenų poveikį aplinkai, gyventojų bendruomenės poveikio objektu dažnai nurodo požeminį vandenį, teigdamos, kad jis bus užterštas. Tad būtina priminti, kad Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, galioja gėlo, požeminio vandens žaliavos geriamajam vandeniui ruošti įstatymai: Vandenviečių sanitarinių apsaugos zonų nustatymo higienos norma ir Požeminio vandens monitoringo įstatymas. Be to, yra įstatymas, kuris reglamentuoja įvairios paskirties ūkio subjektų – pramonės, kasybos ir kt. objektų, kurių veikla gali būti susijusi su paviršine bei požemio tarša, monitoringą, taip pat galioja savivaldybių teritorijų aplinkos monitoringas. Tad įstatymų ir nuostatų, kuriais reikalaujama laikytis taisyklių ir priemonių požeminiam vandeniui nuo taršos apsaugoti – užtektinai. Labai svarbus yra Vandenviečių sanitarinių apsaugos zonų projektų rengimas ir juridinis jų įteisinimas (5 pav.). Įvertinus požeminio vandens telkinio vandenvietės išteklius, parengiamas sanitarinės apsaugos zonos projektas, jo ekspertizę atlieka Lietuvos geologijos tarnyba. Aprobuotas projektas perduodamas savivaldybei, kurioje yra vandenvietė – ji yra sanitarinės apsaugos zonos steigėjas. Teisės aktų nustatyta tvarka parengtas, suderintas ir patvirtintas specialusis vandenvietės sanitarinės apsaugos zonos planas įregistruojamas savivaldybės teritorijų planavimo dokumentų ir šalies žemės gelmių registruose. Vadovaujantis ūkio subjektų,

Kaip jį naudojame ir galėtume naudoti?

5 pav. Principinė požeminio vandens telkinio vandenvietės sanitarinės apsaugos zonos schema: 1 – tėkmės linija, kurios vanduo per apskaičiuotą eksploatacijos laikotarpį (dažniausiai skaičiuojama 25–50 metų) nepateks į eksploatacinius vandenvietės gręžinius (kaptažo sritį); 2 – neutrali tėkmės linija; 3 – į eksploatacinius gręžinius sutekančio vandens tėkmės linijos; 4 – schematizuota požeminio vandens kaptažo sritis (V. Juodkazis, Antanas Marcinonis, 2008 m.). eksploatuojančių požeminio vandens telkinius, monitoringo nuostatais, vandenvietėje pagal nustatytą programą vykdoma išgaunamo vandens apskaita ir stebimi vandens kokybės rodikliai. Šiuo metu Lietuvoje oficialiai įregistruota 1750 veikiančių vandenviečių, iš kurių tik 187-ioms sanitarinės apsaugos zona yra įteisinta juridiškai, o tai sudaro tik 10,7 proc. visų vandenviečių šalyje. Ta proga mitinguotojus prieš skalūnų dujų žvalgybą ir gavybą galima tik informuoti, kad Tauragės ir Šilutės regione, kur ketinama žvalgyti ir išgauti skalūnų dujas, veikia 125 vandenvietės, tačiau nė vienai jų sanitarinės apsaugos zona nėra įteisinta. Tad jos bet kada gali būti užterštos ir be skalūnų dujų. Taigi būtų išmintingiau, jei visuomenė rūpindamasi požeminio vandens švara pirmiausia paklaustų savo išrinktų savivaldybių narių, kodėl jie neįstengia įteisinti požeminio vandens telkiniams sanitarinės apsaugos zonos.

Reziumuojant reikia pastebėti, kad neigiamas visuomenės požiūris į pramonės ir stambių žemės ūkio įmonių plėtrą Lietuvoje yra išlikęs iš sovietinių laikų. Prie tos negatyvios patirties prisidėjo ir atkurtos nepriklausomos Lietuvos metais padarytos klaidos: neapdairiai parinktos kai kurių stambių sąvartynų vietos, pasitaikanti neatsakinga veikla stambiuose kiaulių kompleksuose, kai kuriose naujose orą teršiančios gamyklose ir kt. Tačiau atkurtos nepriklausomybės laikais nėra buvę visuomenės nusiskundimų žemės gelmių išteklių gavyba. Buvo baiminamasi galimo naftos verslovių poveikio aplinkai. Tačiau to neįvyko – naftos verslovės dirba atsakingai, nedaro neigiamos įtakos aplinkai ir žmonių sveikatai. Žemės gelmių turtais privalome naudotis, kitaip tapsime atsilikusia šalimi – žaliavas ar gatavą produkciją pirksime svetur ir mokėsime už tai, kuo galėtume apsirūpinti vietoje.

Literatūra Juodkazis V., Marcinonis A. Aplinkos hidrogeologija. Vilnius, Vilniaus universitetas, 2008. – 459 p. Juozapavičius G. Verslininkų kelias į teisę investuoti. Geologijos akiračiai, 2010, Nr. 1–2. – 42–50 p. Juozapavičius G. Lietuvos naudingosios iškasenos ir jų naudojimo galimybės. Geologijos akiračiai, 2013, Nr. 1. – 11–17 p. LGT informacija. Ar kelia grėsmę skalūnų dujų žvalgymo darbai Tauragės apskrities gėlam požeminiam vandeniui. Geologijos akiračiai, 2013, Nr. 1. – 59–61 p. Skalūnų dujų ir skalūnų alyvos gavybos poveikis aplinkai ir žmonių sveikatai. Europos parlamento leidinys, 2011. – 51–69 p. Ūkio subjektų požeminio vandens monitoringas: programų rengimo metodinės rekomendacijos //Ats. red. K. Kadūnas. Vilnius, 2000. – 28 p.

Algirdas ČEPULIS, UAB „Kauno hidrogeologija“ Žygimantas PALAITIS, UAB „Hidro Geo Consulting“ Antanas MARCINONIS, UAB „Grota“ Apie vandenį ir jo išteklius Tikras hidrogeologas, pasakodamas apie požeminio vandens, o kartu ir jo paties profesijos svarbą, neapsieis be globalių skaičių ir faktų. Pirmiausia jis primins, kad Žemėje yra apie 1,36 mlrd. km3 vandens, iš kurio tik apie

3 proc. (40,8 mln. km3) – gėlo. Kad per metus žemėje iškrinta apie 520 tūkst. km3 kritulių, iš kurių tik 101 tūkst. km3 – sausumoje, kad per metus žmogui gyvybiniams poreikiams patenkinti reikia 0,7 m3 vandens, o vidutiniškai gėrimui ir buičiai kiekvienas jo sunaudoja apie 47 m3. Dar pridurs, kad visos žmo-

nijos gyvybiniams poreikiams tenkinti per metus reikia 4,2 km3, o gėrimui ir buičiai – 284 km3 gėlo vandens. Lietuvos statistika šioje srityje, žinoma, yra kuklesnė, vis dėlto gana įspūdinga. Per metus Lietuvoje (teritorija – 65,2 tūkst. km2) iškrinta 32,6 km3 kritulių, iš kurių apie trečdalį (10 km3) susigeria į žemę ir virsta požeminiu vandeniu. Apskaičiuota, kad buičiai ir gėrimui jo galima išgauti 1,35 km3 per metus, arba 3,7 mln. m3 per dieną. Realiai centralizuotu van-

geologija 2013 Nr. 5

dentiekiu pastaruoju metu išgaunama ir tiekiama apie 0,4 mln m3 vandens iš daugiau kaip 1000 vandenviečių. Oficialiais Statistikos departamento duomenimis, kaip turtas ištirti Lietuvos požeminio vandens ištekliai vertinami 31,5 mlrd. litų. Tai sudaro 15,7 proc. viso nacionalinio Lietuvos valstybės turto, arba daugiau kaip pusę (54 proc.) visų Lietuvos žemės gelmėse slūgsančių naudingųjų iškasenų vertės, kuri siekia 58,3 mlrd. litų. Taigi kas tas požeminis vanduo, kuo jis ypatingas ir svarbus? Atsivertę Žemės gelmių įstatymo 4 straipsnį rasime tokį jo apibrėžimą: požeminis vanduo – žemės gelmėse natūraliai susikaupęs ar dirbtinai infiltruotas šių rūšių vanduo: • geriamasis gėlas – vanduo, kuris atitinka LR geriamojo vandens standartą arba kuris tinka tokios rūšies vandeniui paruošti; • mineralinis – vanduo, turintis įvairesnių mineralinių medžiagų negu įprastas geriamasis ir (arba) pasižymintis tam tikru fiziologiniu poveikiu; • pramoninis – sūrymai ir mineralizuoti vandenys, iš kurių įmanoma ir ekonomiškai naudinga išgauti cheminius elementus bei junginius; • gamybinis – vanduo, nepriskirtas aukščiau išvardytoms rūšims ir tinkamas naudoti pramonėje, žemės ūkio, gyvulininkystės, žuvininkystės ar kitoms reikmėms. Pavartę „Enciklopedinį geologijos terminų žodyną“ rasime ir tokį jo apibūdinimą: požeminis vanduo – vanduo, esantis žemės plutos viršutinės dalies uolienose skystuoju, kietuoju ir dujiniu pavidalu. Jis užpildo uolienų tuštumas ir, veikiamas sunkio, infiltruojasi ar teka iš aukštesnės vietos į žemesnę. Tai gravitacinis vanduo, arba laisvasis vanduo, kuris gali keisti susidarymo ar slūgsojimo vietą ir tuo skiriasi nuo uolienose esančio fiziškai surišto vandens (higroskopinio, plėvelinio) ir mineraluose chemiškai sujungto vandens. Gali būti skirstomas pagal uolienų tuštumų pobūdį (į porų ir plyšinį arba gyslinį), slūgsojimo pobūdį (gruntinį ir tarpsluoksninį), mineralizaciją (į gėlą – iki 1 g vienam litrui, mineralizuotą – > 1 g vienam litrui), temperatūrą (į peršaldytą – < 00C, šaltą – 0–200C, terminį – > 200C), pagal kilmę (į infiltracinį, kondensacinį, sedimentacinį, ma-

2013 Nr. 5 geologija

1 pav. Požeminio vandens išteklių skaidma (pagal prof. Vytautą Juodkazį). gmatogeninį). Uolienos sluoksnis, prisotintas gravitacinio vandens, vadinamas vandeninguoju sluoksniu. Kituose informacijos šaltiniuose galime rasti dar kitokių požeminio vandens apibūdinimų. Kalbant apie vandens išteklius, vartojamos tokios sąvokos kaip „prognoziniai, gamtiniai, dinaminiai, eksploataciniai ištekliai“. Europos Sąjungos (ES) direktyvoje 2000/60/EB, kurios nuostatus privalu taikyti ir Lietuvai, mūsų eksploataciniai požeminio vandens ištekliai dar vadinami turimais ir

apibrėžiami taip: „Turimi požeminio vandens ištekliai – tai ilgalaikis metinis požeminio vandens telkinio bendro atsinaujinimo vidurkis atėmus ilgalaikį metinį debitą, kurio reikia, kad susiję paviršiniai vandenys pasiektų nurodytus ekologinius kokybės tikslus, smarkiau nesuprastėtų ekologinė tokių vandenų būklė ir nebūtų smarkiau pakenkta susijusioms sausumos ekosistemoms.“ Trumpiau tariant, pagal šią direktyvą požeminio vandens ištekliai gali būti tik tokio dydžio, koks užtikrina gerą

2 pav. Probleminės geriamojo požeminio vandens teritorijos (pagal hab. dr. Antaną Algirdą Klimą).

požeminio vandens kokybės būklę ir nekeičia geros paviršinio vandens bei kitų ekosistemų būklės. Kad būtų aiškiau, pateikiame bendrą struktūrinę požeminio vandens išteklių schemą (1 pav.) ir toliau aptarsime daugiau ūkinius, su vandens gavyba ir naudojimu susijusius dalykus. Kaip minėta, prognoziniais vertinimais, Lietuva potencialiai turi, t. y. galėtų iš požemio išgauti, apie 3,7 mln. m3 gėlo geriamojo vandens per dieną (parą), maždaug po 1 m3 kiekvienam mūsų. Didesnė dalis šių prognozinių išteklių (2,2 mln. m3/ d.) net pagrįsta specialiais skaičiavimais, t. y. įvertinta kaip eksploataciniai A ir B kategorijos ištekliai. Taigi iš pirmo žvilgsnio vandens turime sočiai. Tačiau atskirose vietovėse ši padėtis nevienoda, ir kai kur natūraliai gero, gerti tinkamo vandens yra mažoka. Taip yra dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma, atskirose vietovėse požeminio vandens kokybė nepakankamai gera – aptinkama didesnė, dažnai ribines ar specifikuotas rodiklių vertes, arba paprasčiau sakant – didžiausią leidžiamą koncentraciją (DLK), viršijanti geležies (Fe), mangano (Mn), fluorido (F), chlorido (Cl-), sulfato (SO4), amonio (NH4), nitrato (NO3) ir organinės medžiagos koncentracija. Dažniausiai geriamajame vandenyje DLK viršija Fe, Mn, NH4 koncentracija, tačiau šie elementai lengvai pašalinami vandentiekio stotyse pasitelkiant tradicines vandenruošos technologijas ir didelių problemų nekelia. Nemažai problemų Šiaulių ir Joniškio krašte kelia netoksiniai ingredientai Cl- ir SO4. Didesnį rūpestį

kelia toksiniai ingredientai F ir NO3, kurių koncentracija geriamajame vandenyje vadovaujantis ES direktyvomis negali viršyti 75 proc. DLK (Klaipėdos kraštas, Dzūkija). Įdomu pastebėti, kad palyginus mūsų ir kitų ES valstybių požeminį vandenį matyti, jog Lietuvos vandens kondiciją dažniausiai gadina natūralios, gamtinės kilmės medžiagos, o kitose ES šalyse – daugiausia technogeninės kilmės medžiagos, tokios kaip trihalometanai, nitratai, arsenas, fluoridas, švinas, daugiacikliai aromatiniai angliavandeniliai, pesticidai. Iš indikatorinių (daugiau gamtinės kilmės) rodiklių reikalavimų neatitinka panašios medžiagos kaip ir Lietuvoje: Fe, Mn, Al, Cl-, SO4. Antra, geriamojo vandens stygius atskirose Lietuvos vietovėse yra atsiradęs dėl blogų hidrogeologinių sąlygų – kai kur požeminio vandens tiesiog nėra arba jo yra nepakankamai. Tokiomis bevandenėmis ypatybėmis ypač pasižymi Suvalkija ir Vidurio Lietuva (2 pav.). Taigi apibendrinę visą su geriamojo vandens ištekliais susijusių problemų vaizdą matome, kad su vienokiomis ar kitokiomis vandens tiekimo problemomis susiduriama maždaug pusėje Lietuvos teritorijos, daugiausia centrinėje ir vakarinėje dalyje. O rytinė ir pietinė Lietuva geriamojo vandens turi daug, ir jis yra geros kokybės.

Apie gavybą ir tiekimą Pastaruoju metu centralizuotai vandeniu aprūpinama 66–75 proc. (remiantis skirtingais šaltiniais) Lietuvos gyventojų. Jiems kas dieną patiekiama apie 0,4 mln. m3 van-

Vietovė

Vandens tiekimo paslaugos, proc.

Nuotekų tvarkymo paslaugos, proc.

Didieji miestai: Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys

Kiti miestai

Kaimo vietovės

1 lentelė. Vandens tiekimo paslaugų prieinamumas įvairiose vietovėse (Aplinkos ministerijos duomenys).

dens, t. y. maždaug po 130 l kiekvienam. Atskirose vietovėse šie skaičiai gerokai skiriasi. Kaimo vietovėse ir didžiuosiuose miestuose jie skiriasi kartais (žr. 1 lentelę). Daugiausia požeminio vandens Lietuvoje buvo sunaudojama 1985– 1989 metais – arti 1 mln. m3 per dieną. Gerą dešimtmetį nuo nepriklausomybės pradžios centralizuotai tiekiamo vandens naudojimas nuolat mažėjo, keletą metų laikėsi gana stabilus, o nuo 2004 metų pradėjo augti. Žemiausias vandens naudojimas užfiksuotas 2004-aisiais ir siekė 0,33 mln. m3 per parą. Pastaruoju metu, palyginti su minimumu, vandens suvartojimas išaugo apie 20 proc. Norint išgauti ir vartotojams tiekti požeminį vandenį, reikia nemažai pastangų ir darbo. Visų pirma – išžvalgyti jo kaupimosi vietas (telkinius), išgręžti vandens gavybos gręžinius, pastatyti vandens ruošimo įrenginius, nutiesti tinklus ir t. t. Didelę dalį šių darbų, ypač pradinių etapų – žvalgybos, vandenviečių projektavimo ir įrengimo – ir atlieka geologai (su požeminiu vandeniu dirbantys geologai vadinami hidrogeologais). Geologijos įmonių asociacijoje susibūręs gausus tokių įmonių, galima sakyti, šios srities profesionalų, skaičius: UAB „Kauno hidrogeologija“, UAB „Šiaulių hidrogeologija“ (savo darbą abi dirba jau pusšimtį metų). Jaunesnės, bet ne mažiau profesionalios ir atsakingos – UAB „Vandens gręžiniai“, UAB „Geologai“. Į požeminio vandens gavybos problemų sūkurį atsakingai ir sparčiai žengia jauna kompanija UAB „Hidro Geo Consulting“. Vandens išteklių skaičiavimo, jų kokybės vertinimo ir priežiūros srityje daugiau specializuojasi UAB „Grota“, UAB „Vilniaus hidrogeologija“. Tiesą sakant, su atskirais vandens gavybos ir tiekimo paslaugų elementais susijusios kone visos asociacijos įmonės.

Apie vandens išgavėjus, jų veiklos būdus ir principus Prašalaičiui, stebinčiam, kaip gręžiamas gręžinys ir iš jo išgaunamas požeminis vanduo, gali pasirodyti, kad tai labai paprasta ir pelninga. Ypač kai matai dirbančius profesionalus.

geologija 2013 Nr. 5

2013 Nr. 5 geologija

3 pav. Vienos pažangiausių požeminio vandens gavybos gręžinių gręžimo įmonės – UAB „Kauno hidrogeologija“ – būstinė. Deja, tai klaidingas įspūdis, tikrovėje yra priešingai. Tai gana sudėtingas procesas, reikalaujantis daug hidrogeologinių, gręžimo technologijos ir panašių žinių bei patirties. Labai svarbu būti ir profesiškai sąžiningam. Beveik viskas, kas daroma gręžiant gręžinį, slypi po žeme, todėl profesinis sąžiningumas čia svarbus ne mažiau nei hidrogeologijos ar technologijų išmanymas. Tenka pažymėti, kad vandens gręžinių gręžybos versle pastebima ir negatyvių reiškinių. Vienas jų susijęs su smarkiai išaugusiu šių paslaugų poreikiu 2007–2008 metais. Tuomet senosios kompanijos ėmė plėsti savo veiklą, tačiau kartu ėmė steigtis ir naujų, nedaug bendra turinčių su požeminiu vandeniu. Paskubomis buvo perkami gręžimo agregatai, samdomi nauji, požeminio vandens žvalgymo ir giluminių gręžinių gręžimo kompetencijos neturintys žmonės. Siūlydamos nepagrįstai mažas kainas ir mažai dėmesio kreipdamos į paslaugų kokybę, šios įmonės ėmė savintis darbus iš didelę patirtį turinčių, patikimai ir kokybiškai dirbančių rinkos senbuvių. Bendra šių paslaugų kokybė ėmė sparčiai prastėti. 2009 metais atėjus krizei, naujų įmonių steigimo bumas baigėsi, kai kurios bankrutavo ar tiesiog nutraukė šią veiklą. Atrodė, verslas pats savaime pamažu išsivalys. Tačiau pastaruoju

metu stebimas kitas reiškinys: bankrutavusios gręžimo įmonės atgimsta kitais pavadinimais, skelbia dar gražesnius pažadus apie mažas kainas, ilgalaikes garantijas ir kokybę, o iš tiesų jų požiūris į darbų kokybę ir kliento interesus – toks pat atmestinas. Esant tokiai situacijai žmonėms, norintiems įsirengti gerą vandens gręžinį, belieka patarti renkantis gręžėjus kreipti dėmesį ne tik į kainą, bet ir įmonės reputaciją. O gera reputacija ir nesukuriama per metus. Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad asocijuotoms, daug metų gręžinių gręžimo rinkoje dirbančioms įmonėms privalu dirbti pagal asociacijos etikos kodeksą, tad pareikšti priekaištų ir net inicijuoti sankcijų dėl blogo darbo joms gali ne tik klientas, bet ir asociacijos kolegos. Gerą vardą daugelio metų įdirbiu susikūrusios įmonės pavyzdžiu galima laikyti vieną aktyviausių Geologijos įmonių asociacijos narių – bendrovę „Kauno hidrogeologija“, apie kurios veiklą, taikomus pažangius gamybos metodus pravartu sužinoti kiekvienam, norinčiam turėti savo gręžinį ar ketinančiam jį įrengti savo klientui ir pan. Kalbant apie bendrovę „Kauno hidrogeologija“ pirmiausia pažymėtinas jos profesinis solidumas. Formaliai pirmąjį vandens gavybos gręžinį ji išgręžė 1969 metais, tačiau išties jos specialistai

tai darė dar gerokai anksčiau, nes iki tol dauguma jų buvo kitos stambios valstybinės hidrogeologinės įmonės darbuotojai. Įmonėje daug dėmesio skiriama naujovėms ir profesiniam išmanymui. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, „Kauno hidrogeologija“ pirmoji ėmėsi sparčios techninės bazės pertvarkos ir atnaujinimo. Ji pirmoji Lietuvoje gręžiniams gręžti įsigijo ir įdiegė gerokai pažangesnę vokišką gręžimo techniką, pirmoji pasiūlė klientams patikimas švediškas vandens tiekimo sistemas. Svarbiausias įmonės tikslas ir principas – teikti klientams aukščiausios kokybės paslaugas ir įrengimus, nuolat kelti darbuotojų kvalifikaciją, taikyti pažangiausias gręžimo technologijas, naujausias mokslo žinias ir toliau puoselėti novatoriškos, atviros, socialiai atsakingos, kokybiškai dirbančios kompanijos įvaizdį. Be vandens gręžinių gręžimo, įmonė aktyviai veikia ir kitose su požeminio vandens tiekimu bei jo naudojimu ar tiesiog žemės gelmėmis susijusiose srityse. Tai geotechniniai gręžiniai (įžeminimui, inžineriniams geologiniams tyrimams, monitoringui), šilumos gręžiniai, vandens tiekimo sistemos, geoterminio šildymo sistemos, gręžinių remontas ir likvidavimas, vandens valymas, didmeninė ir mažmeninė prekyba vandens

4 pav. Uolienos šilumos kiekio pasiskirstymas įvairiomis geologinėmis sąlygomis.

siurbliais, valymo filtrais, vamzdžiais ir kt. komplektuojama įranga. „Kauno hidrogeologija“ gali pasigirti gręžiniams gręžti naudojanti pažangias technologijas, geba įrengti 1,5–2 kartus našesnius gręžinius, negu dirbama gręžiant senais metodais. Gręžinių sienelėms tvirtinti ir filtrams įrengti naudojami plastmasiniai geriamajam vandeniui tiekti sertifikuoti vamzdžiai, todėl juose nesikaupia geležies nuosėdų, gręžinių vanduo išlieka natūraliai švarus. Dėl pažangios technologijos standartinio vandens gręžinio (60–100 m gylio) įrengimas trunka 2–3 dienas. Įrengtiems gręžiniams suteikiama 5 metų garantija, išduodamas pasas su techniniais gręžinio duomenimis, užregistruotas Lietuvos geologijos tarnyboje. Teisingai eksploatuojami gręžiniai našiai dirba daugelį metų. Be naujų gręžinių, firma regeneruoja ir senus. Be to, dažnai tenka

regeneruoti arba naujai pergręžti ir kitų, ypač naujų, nepatyrusių, gręžimo įmonių nekokybiškai įrengtus gręžinius. UAB „Kauno hidrogeologija“ didžiuojasi ir tuo, kad nuo 1995 metų montuoja švediškas vandens tiekimo sistemas, kurios patikimumu yra nepralenkiamos. Šiuo metu Lietuvoje sėkmingai veikia apie 5000 tokių sistemų, patenkinančių vartotojų vandens poreikius. Šias sistemas sudaro gręžinyje montuojamas giluminis siurblys, vandens tiekimo linijos ir patalpoje sumontuotas atitinkamo tūrio hidroforas su automatiniu valdymu. Esant poreikiui išvalyti vandenį nuo per didelės geležies ar kalkių koncentracijos papildomai montuojama vandens gerinimo (geležies šalinimo, minkštinimo) įranga. Vandens siurbliai montuojami su „Franklin Electric“ firmos varikliais, yra tobulos kons-

trukcijos, įvairaus galingumo, taupūs energiškai. Esant didesniam vandens naudojimui (> 4–5 m3/val.) paprastai pasitelkiamos dažnio pavaros, reguliuojančios siurblio apsisukimus ir našumą pagal svyruojantį vandens poreikį per dieną. Tai taupo elektrą ir pailgina siurblio tarnavimo trukmę. Dar viena labai aktuali, perspektyvų turinti požeminio vandens naudojimo sritis, kurioje veikia ir UAB „Kauno hidrogeologija“ – šilumos, vadinamųjų geoterminių, gręžinių gręžimas bei įrengimas. Naudojant tokius gręžinius ir specialius šilumos siurblius galima efektyviai, patikimai, ekonomiškai ir ekologiškai šildyti arba vėsinti patalpas ištisus metus. Priklausomai nuo pasirinkto siurblio ir šildymo sistemos faktinės šildymo ir vėdinimo išlaidos sumažėja 50–70 proc., palyginti su tradicinėmis kitokį energijos šaltinį naudojančiomis

geologija 2013 Nr. 5

sistemomis. Kapitaliniai įrengimo įdėjimai atsiperka per 3–7 metus. Esant tinkamoms hidrogeologinėms sąlygoms, iš to paties gręžinio galima įrengti ir vandens tiekimo sistemą. Tokios sistemos pastaraisiais dešimtmečiais ypač populiarios Skandinavijos šalyse, kur požeminio vandens ar grunto energija šildo ne tik individualiuosius gyvenamuosius namus, bet ir ištisus miestus. Žinoma, tinkamai įrengti geoterminius gręžinius, kaip ir vandens gavybos gręžinius, nėra paprasta. Norint suprojektuoti optimalią šildymo sistemą reikia atlikti sudėtingus skaičiavimus ir vertinimus. Tai gana nauja veiklos sritis, tad nenuostabu, kad joje specializuojasi ir jauna geologijos įmonių asociacijos narė – UAB „Hidro Geo Consulting“. Požeminio vandens ir gelmių šilumos energijos paieškos bei gavybos srityje įmonė teikia kompetentingas, kvalifikuotas konsultacijas ir su tuo susijusias paslaugas ir stambiam, ir vidutiniam verslui, ir privatiems žmonėms. Čia puoselėjamos ilgametės šios srities specialistų žinios ir patirtis, siekiant kelti kompetenciją nuolat investuojama į naujų žinių kaupimą. Kadangi šiluminių požeminio vandens ypatybių panaudojimo sritis turi specifinių bruožų, ją aptarsime plačiau.

2013 Nr. 5 geologija

Požeminio vandens šilumos panaudojimo ypatumai Kalbant apie gelmių šilumos energiją, pirmiausia reikia pažymėti, kad ją turi ir skleidžia ir požeminis vanduo, ir uoliena, kurioje jis kaupiasi. Šilumos turi ir sausa uoliena. Taigi bendrą žemės gelmių, kuriose kaupiasi gėlas požeminis vanduo, energijos potencialą sudaro geoterminis ir požeminio vandens, ir uolienų potencialas. Geoterminis požeminio vandens potencialas tiesiogiai priklauso nuo išgaunamo vandens kiekio ir jo temperatūros. Nustatyta, kad iš 1000 litrų vandens, žeminant jo temperatūrą vienu laipsniu, išskiriama 1,162 kW/h šilumos energijos. Žinant, kad gėlo požeminio vandens temperatūra siekia +8–+100C, o žeminti ją techniškai įmanoma ir racionalu 3–5 laipsniais, apskaičiuota, kad visų prognozinių gėlo požeminio vandens išteklių potencialas Lietuvoje per dieną gali siekti nuo 10,44 iki 34,8 GW/h. Geoterminis uolienų potencialas priklauso nuo uolienų šilumos laidumo ypatybių, klimato sąlygų ir iš gelmių sklindančio natūralaus šilumos srauto intensyvumo. Natūraliai iš gelmių uolienomis sklindantis šilumos energijos srautas svyruoja nuo 20 iki 50 mW m2, o pietinėje

Lietuvos dalyje ir pajūryje geoterminės anomalijos zonoje jis siekia iki 70–90 mW m2. Išsamus šilumos energijos pasiskirstymas skirtinguose geologiniuose pjūviuose parodytas 4 pav. Apskaičiuota, kad įvairiomis geologinėmis sąlygomis iš vieno bėginio šilumokaičio metro pasyviuoju būdu per metus įmanoma išgauti nuo < 50 iki 120 kW/h/(m a) ir daugiau šilumos energijos. Bendruoju atveju vieno hektaro ploto žemės sklype įrengus 100 m gylio geoterminių kolektorių sistemą, įmanoma išgauti nuo 0,5 iki 1,2 GW/h šilumos energijos per metus. Siekiant apsaugoti šiluminius gelmių išteklius nuo išsekimo ar būklės pablogėjimo, Europos Komisijos sprendimu 2007/742/EB (OL 2007 L 301, p. 14) nustatyti minimalūs ekologiniai kriterijai uolienų geoterminius išteklius naudojantiems ir šilumos energiją gaminantiems įrenginiams. Numatyta sąlyga, kad iš žemės šilumą imančio šilumos nešiklio (specialaus skysčio) temperatūra neturi nukristi žemiau -30C, o į žemę grįžtančio šilumos nešiklio temperatūra negali būti aukštesnė kaip +180C. Pastaruoju metu bandoma geoterminį žemės gelmių potencialą panaudoti ne tik šildymui ar vėsinimui, bet ir perteklinei šilumos energijai saugoti gelmėse, jas naudojant kaip šilumos energijos saugyklą. Tokiu būdu sezoninis ar gamybos metu susidaręs šilumos energijos perteklius akumuliuojamas uolienose ir esant poreikiui pakartotinai išgaunamas. Gelmių šilumos energijos ištekliai Lietuvoje pradėti naudoti neseniai, todėl teisiškai tai dar nėra pakankamai reglamentuota. Diegiant tokias sistemas kyla požeminio vandens užteršimo pavojus, grėsmė, kad bus suardytas natūralus hidrodinaminis ir hidrocheminis vandeningų sluoksnių režimas. Taip pat gali būti padaroma neigiama įtaka gėlo požeminio vandens ištekliams ir jo gavybos šaltiniams. Tokios grėsmės atvejų Lietuvoje jau pasitaikė, todėl būtina sukurti ir įteisinti techninius bei aplinkosauginius reikalavimus siekiant plėtoti geoterminės energijos panaudojimą.

Mineralinis vanduo Lietuvos žemės gelmėse Hab. dr. Algirdas KLIMAS, Zenonas ŠONTA, Algirdas BENDORAITIS, dr. Marius GREGORAUSKAS UAB „Vilniaus hidrogeologija“

UAB „Vilniaus hidrogeologija“ – nuo 1958 metų veikusios Vilniaus hidrogeologijos ekspedicijos padalinys, 1995-aisiais tapęs savarankiška įmone ir išsaugojęs pagrindines hidrogeologinės veiklos kryptis: gėlo ir mineralinio vandens išteklių vertinimą, apsaugos organizavimą, monitoringą, sudėtingų požeminio vandens taršos atvejų tyrimą, modeliavimą. Nedideliame UAB „Vilniaus hidrogeologija“ kolektyve dirba 6 diplomuoti hidrogeologai, 2 iš jų – mokslų daktarai. Specialistų praktinio darbo stažas – 20–30 ir net 50 metų. Bendrosios žinios Dėl palankių fizinių–geografinių ir geologinių–hidrogeologinių sąlygų Lietuvoje gausu ne tik gėlo, geriamojo, bet ir gana įvairaus mineralinio požeminio vandens išteklių. Tos palankios sąlygos – tai gana didelis kritulių, maitinančių požemį, kiekis, ledyno suformuota stora nuosėdinių, labiau laidžių negu nelaidžių vandeniui nuogulų danga, akumuliuojanti didžiulius gėlo požeminio vandens kiekius, ir net keliolika gilesniuose

sluoksniuose aptinkamų daug ir net labai daug ištirpusių mineralinių medžiagų turinčio giluminio vandens horizontų. Juos padeda aptikti žinomi dėsningumai: požeminiame vandenyje ištirpusių druskų kiekis didėja didėjant jo slūgsojimo gyliui, o kiekviename vandeningajame sluoksnyje jis didėja tam sluoksniui gelmėjant. Nemažą reikšmę turi ir uolienų, kurių plyšiais ir poromis cirkuliuoja požeminis vanduo, medžiagų sudėtis ir jų tirpumas. Šių dėsningumų žinojimas hidrogeologams padeda rasti ir įvertinti reikiamos kondicijos gėlo bei mineralinio vandens išteklius. Labai supaprastinta forma šiuos bendriausius dėsningumus galima įžiūrėti 1 pav. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad Šiaurės, Šiaurės Vakarų Lietuvoje palyginti negiliai yra išplitę gipso klodai, kurie požeminį vandenį įsotina sulfatais. O Pietvakarių Lietuvoje kelių šimtų (ir daugiau) metrų gylyje aptinkamas valgomosios druskos – natrio chlorido – klodas, čia giluminis vanduo įsotintas natrio chloridu. Kitur tuose gilesniuose sluoksniuose aptinkamas natrio chloridinio ir kalcio sulfatinio vandens mišinys. Tačiau tikrovė kaip visada yra gerokai sudėtingesnė: pavyzdžiui, Lietuvoje nemaža vietų, kur gana daug druskų turintis požeminis vanduo

išeina į žemės paviršių, o kitur jis aptinkamas tik 300–400 m gylyje. Taip yra todėl, kad požeminio vandens mitybos srityse – aukštumose – gėlas, infiltracinis vanduo juda gilyn, o žemumose, regioninėse požeminio vandens ištakos srityse, druskingas vanduo kyla aukštyn. Tą jo judėjimą reguliuoja mažai laidžių vandeniui sluoksnių išplitimas vertikalia ir horizontalia kryptimis, juos suskaldę tektoniniai lūžiai ir išraižę senieji, palaidoti bei dabartinių upių slėniai. Įvairios visų šių gamtinių veiksnių kombinacijos ir lemia gėlo, geriamojo ir nebegėlo, druskingo vandens išteklių paplitimą, slūgsojimo gylį, jų kokybės įvairovę. Natūralios, gamtinės druskingo vandens versmės gana seniai patraukė ne tik vietos gyventojų, bet ir mokslininkų, gydytojų dėmesį. Garsiąsias Likėnų Smardonės versmes dar 1816 m. ištyrė žinomas Lietuvos fizikochemikas T. von Grotthussas. Druskininkų mineralinių versmių gydomąsias ypatybes 1830 m. ištyrė Vilniaus universiteto (VU) chemikas I. Fonbergas, o Birštono druskingus šaltinius 1843– 1851 m. tyrė gydytojai B. Balinskis, A. Abichtas ir kt. XX a. pirmojoje pusėje mineralinio vandens formavimosi Lietuvoje klausimus nagrinėjo VU prof. M. Kaveckis, vėliau – docentai L. Petrulis, A. Kondratas. Pokariu ir iki

geologija 2013 Nr. 5

2013 Nr. 5 geologija

Grupė (SL*, mg l) 50– 500

500– 1500

1 pav. Mineralinio vandens ištekliai Lietuvoje: 1–3 – vyraujamas mineralinio vandens tipas regione (1 – kalcio sulfatinis, 2 – natrio chloridinis, 3 – mišrus); 4–6 – natūralaus mineralinio vandens įvertinti ištekliai (eksploatuojami – ištisinis apvadas, neeksploatuojami – punktyras; spalva rodo druskingumą: mėlyna < 1,5 g l, žalia 1,5–5 g l, geltona > 5 g l); 7 – natūralaus mineralinio vandens ištekliai kurortuose (spalva rodo druskingumą, skaičiai – išteklių kiekį m3/d.); 8 – balneologijos reikalams skirto mineralinio vandens ištekliai (skritulio dydis proporcingas bendrajam išteklių kiekiui, skaičiai skritulio išorėje – įvairaus druskingumo vandens ištekliai m3/d., punktyrinis skritulio apvadas – ištekliai nenaudojami; spalva rodo druskingumą: žalia 2–5 g l, geltona 5–15 g l, oranžinė 15–35 g l, raudona > 35 g l).

1500–

šiol mineralinio vandens išteklių žvalgymu, vertinimu užsiėmė ir užsiima Vilniaus hidrogeologijos ekspedicijos, UAB „Vilniaus hidrogeologija“ specialistai, taip pat šio straipsnio autoriai. Visų šių darbų rezultatas – nustatyti įvairios cheminės sudėties ir druskingumo mineralinio vandens telkinių formavimosi ir paplitimo dėsningumai Lietuvoje, įvertinti tokio vandens ištekliai. Ypač detaliai ištirti iš gilumos kylančio druskingo balneologijos poreikiams tinkamo mineralinio vandens kupolai – injekciniai telkiniai Birštone, Druskininkuose, Stakliškėse, taip pat sluoksninio tipo mineralinio vandens telkiniai Likėnuose, Palangoje ir kitur. Jau gana seniai hidrogeologai, higienistai, balneologai mineralinį vandenį pagal paskirtį skirsto į dvi dideles grupes: 1) geriamasis mažo ir vidutinio druskingumo (iki maždaug 5–7 g l) mineralinis vanduo, vartoja-

5000

mas kurortuose (biuvetėse) ir buityje (išpilstytas į butelius); 2) balneologijos reikalams (vonioms, dušams) naudojamas gerokai druskingesnis (paprastai daugiau kaip 35 g l) mineralinis vanduo. Kurortuose neretai eksploatuojamas to paties telkinio ir pirmos, ir antros grupės mineralinis vanduo. Kadangi mineralinio vandens ištekliai yra daug mažesni nei gėlo, jų eksploatacija yra gana griežtai reglamentuota ir privalo būti atidžiai prižiūrima – monitoruojama.

Geriamasis mineralinis vanduo Mineralinio vandens vartojimo Lietuvos kurortuose tradicijos gana senos – kaip žinome, Birštono ir Druskininkų šaltinius žinojo ir buvo pamėgę šių kurortų prieškario ir dar ankstesnių laikų lankytojai. Tačiau pilstomas į butelius lietuviškas geriamasis mineralinis vanduo pradėjo po-

puliarėti tik pokariu. Vis dėlto tokio vandens pasiūla buvo labai menka: daugiausia tai buvo seniausio mūsų kurorto Birštono šaltinių sūrusis „Vytauto“ ir perpus skiestas „Birutės“ mineralinis vanduo, labai mažais kiekiais buvo pilstomas ir parduodamas „Likėnų“ mineralinis vanduo. Atgavus nepriklausomybę ir integruojantis į Europą, ir pas mus pradėjo įsigalėti vakarietiška mineralinio vandens vartojimo kultūra. Pirmiausia pasikeitė pati mineralinio vandens samprata: Lietuvos higienos normoje HN 28:2003 „Natūralaus mineralinio ir šaltinio vandens naudojimo ir pateikimo į rinką reikalavimai“ natūraliu mineraliniu vandeniu vadinamas mikrobiologiškai visavertis vanduo, esantis požeminio vandens sluoksnyje ar telkinyje ir išgaunamas iš vieno ar daugiau natūralių ar dirbtinai atvertų šaltinių. Tačiau šiuos reikalavimus atitinka

A t n a u j i n t a w w w . s a . l t. U ž s u k i t e !

Anijonai, mg l

Katijonai, mg l

SL*,

šaltinis, gręžinys

mg l

Cl-

SO42-

HCO3-

Na+

K+

Ca2+

Mg2+

m3/d.

Leistina

Faktinė

Neptūnas, Varėna, šalt. „Neptūnas“, gr. Nr. 30850

136

6,2

154

2,4

0,9

250

15–40

Akvilė, Birštonas, šalt. Nr. 517

237

21,9

244

2,5

1,5

69,3

12,5

Rasa Light, Druskininkai, šalt. „Rasa Light“, gr. Nr. 39072

317

206

100

7–87

Rytas, Vilnius–Kabiškės, šalt. „Rytas“, gr. Nr. 26497

325

387

5,8

1,5

–

100

11–18

Neptūnas Unique, Varėna, šalt. „Neptūnas-1“, gr. Nr. 31787

372

364

2,6

290

1–13

Elite*, Lapės, gr. Nr. 25785

1132

194

394

339

143

–

158

–

Hermis, Druskininkai, šalt. „Hermis“, gr. Nr. 25311

1178

520

355

339

2–5

Tichė, Telšiai, gr. Nr. 2618ž

1324

834

108

19,4

220

180

41–136

Birutė, Birštonas, gr. Nr. 10601

2620

1204

375

243

650

186

Rasa Medium, Druskininkai, šalt. „Rasa Medium“, gr. Nr. 43442

3758

2189

268

551

621

160

100

27–111

Rasa High, Druskininkai, šalt. „Rasa High“, gr. Nr. 39820

6511

3913

128

308

902

1117

258

Vaiva, Rokiškis, gr. Nr. 12349

5602

1677

2038

102

838

752

183

240

100

0,2–0,8

Vytautas, Birštonas, gr. Nr. 16266

7170

3480

989

300

1727

552

240

180

> 200

> 600

> 200

–

Natūralaus mineralinio vandens požymį

pagrindžiantis kriterijus

200

> 150

Ištekliai,

Gavyba, m3/d.

Pavadinimas, vietovė,

> 50

* SL – sausoji liekana; pilkame fone pateiktos natūralų mineralinį vandenį charakterizuojančių rodiklių vertės, viršijančios kriterijus (beje, kai Na+ < 20 mg l, jis tinka mažesnio Na kiekio dietai). 1 lentelė. Lietuviško natūralaus mineralinio vandens cheminė sudėtis, ištekliai ir gavyba. ir mūsų butuose iš čiaupo tekantis geriamasis požeminis vanduo, todėl minėta higienos norma natūralų mineralinį vandenį apibūdina dar pagal 13 požymių ir kriterijų. Pirmiausia pagal mineralinių medžiagų koncentracijos ar druskingumo (sausosios liekanos) dydį šis vanduo suskirstytas į 3 grupes: tų medžiagų 1) turi labai mažai (< 50 mg l), 2) mažai (< 500 mg l), 3) daug (> 1500 mg l). Siekdami geriau atspindėti Lietuvoje aptinkamo

ir parduodamo natūralaus mineralinio vandens įvairovę, hidrogeologai siūlo dar tris natūralaus mineralinio vandens grupes (1 lentelė): 2a grupę, užpildančią spragą tarp 500 ir 1500 mg l, ir dvi, 4 (1500–5000 mg l) bei 5 (> 5000 mg l), grupes, pratęsiančias druskingesnio mineralinio vandens eilutę. Be to, natūralaus mineralinio vandens higienos normoje HN 28:2003 pateikta dar 10 požymių ir kriterijų,

nurodančių jame esančių pagrindinių anijonų (bikarbonatų, chloridų, sulfatų), katijonų (kalcio, magnio, natrio), geležies ir fluorido koncentracijas, viršijančias toje normoje nubrėžtas ribas. Todėl natūralų mineralinį vandenį, kuriame tos ribos peržengtos, vadiname, pavyzdžiui, turinčiu chloridų, sulfatų, natrio ir pan. Taip atsiranda didžiulė natūralaus mineralinio vandens įvairovė: dabar mūsų parduo-

geologija 2013 Nr. 5

2013 Nr. 5 geologija

1 nuotr. Lietuviško natūralaus mineralinio vandens pasiūla parduotuvėse (vandens druskingumas didėja iš kairės į dešinę). tuvėse galima rasti apie 30 tokio vandens rūšių (tiksliau – pavadinimų), iš jų bent 13 – lietuviškų (žr. 1 lentelę, 1 pav, 1 nuotr.). Kaip matome, daugiausia turime mažai mineralinių druskų turinčio vandens, didžiausi yra tokio vandens ištekliai, nemažai jo pas mus ir išgaunama. Mat būtent šis vanduo Vakaruose pakeičia vandenį iš čiaupo, o dabar ir mes šį vandenį neretai vartojame vietoj geriamojo, tik mokame už

Kurortas

jį šimteriopai brangiau. Pagrindiniai šios grupės vandens pripažinimo natūraliu mineraliniu kriterijai yra maža mineralizacija, o neretai – ir mažas (< 20 mg l) natrio kiekis. Kiek mažesni Lietuvoje yra daug ir įvairių mineralinių druskų turinčio vandens ištekliai, mažesnė ir jo gavyba. Tačiau būtent šis vanduo turėtų labiausiai dominti sveikatos ieškančius jo vartotojus. Beje, higienos norma draudžia kaip nors dekla-

Vandens mineralizacija, g l

Iš viso išteklių, m3/d.

< 1,5

1,5–5

Turima

Įvertinta

Druskininkai

150

224

274

Birštonas

–

489

534

305

Iš viso

195

539

758

579

2 lentelė. Natūralaus mineralinio vandens, tinkamo gerti, įvertinti ištekliai Lietuvos kurortuose, m3/d.

Kurortas, miestas, vietovė

ruoti natūralaus mineralinio vandens ypatybes, susijusias su žmogaus ligų profilaktika, gydymu ar išgydymu. Tiesa, jo ypatybės, kurios gali suteikti natūraliam mineraliniam vandeniui sveikatinamo poveikio, turi būti įvertinamos ir gali būti reklamuojamos, pavyzdžiui, taip: gerina virškinimą, gali sureguliuoti kepenų bei tulžies funkcijas ir pan. Tokias ypatybes jam suteikia šiame vandenyje ištirpusių druskų įvairovė ir didesnės nei geriamajame vandenyje jų koncentracijos. Iš 1 lentelės matyti, kad tas koncentracijas daugiausia lemia požeminiame vandenyje ištirpę didesni dviejų mineralinių medžiagų – natrio chlorido (valgomosios druskos) ir (arba) kalcio sulfato (gipso), iš dalies ir magnio – kiekiai. Didesnės ir mažesnės mineralizacijos natrio chloridinio vandens daug Druskininkuose, iš dalies – ir Birštone, o kalcio sulfatinis vanduo labiau paplitęs Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje (žr. 1 pav.). Šiuos skirtumus verta įsidėmėti druskingesnio natūralaus mineralinio vandens vartotojams: vengiantiems valgomosios druskos pertekliaus reikėtų nepiktnaudžiauti Druskininkų, Birštono mineraliniu vandeniu, o turintiems vidurių užkietėjimo problemų reikėtų atkreipti dėmesį į kuo daugiau sulfatų turintį vandenį. Žinotina dar ir tai, kad druskingesniame lietuviškame mineraliniame vandenyje yra gana daug ir įvairių mikroelementų: bromo, boro, fluorido, stroncio, šiek tiek jodo. Tiesa, jų koncentracijos natūraliame mineraliniame vandenyje yra palyginti nedidelės, o jų poveikis ne visada vienodas – tai irgi reikia turėti omenyje.

Vandens mineralizacija, g l Iš viso

Pastabos

2–5

5–15

15–35

> 35

Druskininkai

220

241

–

536

Birštonas

–

147,2

129,6

192

468,8

Palanga

545

516

–

1075

Nenaudojami

Likėnai

–

181

–

135

316

Nenaudojami

Ignalina

–

100

Nenaudojami

Abromiškės

–

Iš viso

232

1124,2

645,6

512

2515,8

< 1,5

1,5–5

Iš viso išteklių

Vilnius (Aukštieji Paneriai)

–

170

Rokiškis*

–

240

Stakliškės

–

100

Mažeikiai

–

Iš viso

430

560

Hidrogeologai žino, kad mažai mineralinių druskų turinčio vandens yra kone visur, jo ištekliai dideli. Kitaip yra su daugiau ir įvairesnių druskų turinčio natūralaus mineralinio vandens, tinkamo gerti, ištekliais, ypač tokiuose kurortuose kaip Druskininkai ar Birštonas, kur jų rezervo beveik nebeliko (2 lentelė). Šioje lentelėje turimais ištekliais vadiname tą jų kiekį, kuris apskaičiuotas (sumodeliuotas) vieno ir kito kurorto telkiniui, kur visų rūšių mineralinio vandens ištekliai yra riboti ir vieni kitų sąlygoti, t. y. didesnių kiekių be žalos kitiems ištekliams negalima imti. O įvertintais ištekliais čia vadiname tuos natūralaus mineralinio vandens kiekius, kurie yra apskaičiuoti konkretiems jų eksploatuotojams, įvardytiems 1 lentelėje (pavyzdžiui, „Rasa“ ir pan.). Kaip matome, Druskininkuose įvertinti ištekliai yra didesni už turimus, nes dalis pirmųjų yra už telkinio ribų. Beje, iš 1 ir 2 lentelių palyginimo dar matome, kad tie turimi ištekliai yra gerokai mažesni ne tik už faktinę, bet ir leistiną gavybą. Ja vadiname eksperimentine tvarka nustatytą ir atitinkamų tarnybų pripažinimą pagal natūralaus mineralinio vandens pripažinimo Lietuvos Respublikoje nuostatų reikalavimus gavusį mineralinio vandens išteklių kiekį.

Balneologijos reikalams tinkamas mineralinis vanduo

3 lentelė. Balneologiniams reikalams skirto įvairios mineralizacijos požeminio vandens įvertinti ištekliai, m3/d.

Vandens mineralizacija, g l

Miestas, miestelis

Jau daugiau kaip 100 metų Druskininkų, Birštono, Likėnų sanatorijose ir gydyklose mineralinis vanduo naudojamas balneologijos reikalams. Sūresnis, druskingesnis vanduo nuo seno naudotas vonioms, dušams, ne toks sūrus buvo geriamas biuvetinėse. Anais laikais šiems tikslams naudotas natūralių šaltinių vanduo, pokariu visas kurortuose naudojamas mineralinis vanduo buvo gaunamas

iš specialių gręžinių, prieš tai detaliai ištyrus visas tokio vandens ypatybes, cheminę sudėtį, praktiniais išbandymais įvertinus tą saugų mineralinio vandens kiekį, kurį galima paimti nekeičiant jo minėtų ypatybių. Per pastaruosius 30–40 metų trys minėtos ir kai kurios kitos kurortinės (ar pretenduojančios tokiomis tapti) Lietuvos vietovės apsirūpino tokio vandens ištekliais, tik dar ne visi jie yra įsisavinti (3 lentelė, 1 pav.). Matome, kad balneologiniams tikslams yra ir gali būti daugiau naudojamas druskingesnis nei geriamasis ar pilstomas mineralinis vanduo. Beveik visas toks vanduo yra natrio chloridinės sudėties, jame gana gausu ir sulfatų (išskyrus Druskininkus). Didesnės mineralizacijos balneologijos tikslams tinkamas mineralinis vanduo turi kiek daugiau bromo, boro, jodo ir kitų mikroelementų nei skirtas gerti mineralinis vanduo. Beje, tik Druskininkų ir Birštono kurortai yra daugiau ar mažiau įsisavinę jiems išžvalgytus balneologijos reikalams tinkamo mineralinio vandens išteklius. Jie buvo šiek tiek naudoti Likėnuose ir Palangoje, kitur dar tik ruošiamasi tai daryti. Iš 3 lentelės matyti ir yra gerai žinoma, kad, pavyzdžiui, Druskininkai turi palyginti labai ribotus didelio druskingumo (> 35 g l) mineralinio vandens išteklius, kurie beveik visi jau dabar yra išdalyti ir įsisavinti. Riboti ir Birštono kurorto druskingesnio vandens ištekliai. Daug didesni šiuose kurortuose mažesnio druskingumo mineralinio vandens ištekliai, tačiau čia, kaip minėjome, juos eksploatuoja ir natūralaus mineralinio vandens pilstytojai (žr. 1, 2 lenteles).

Perspektyvos Natūralaus mineralinio, skirto gerti, kaip ir apskritai požeminio, vandens

4 lentelė. Išžvalgyti, bet neįsisavinti natūralaus mineralinio vandens, tinkamo gerti, ištekliai, m3/d. * Pradedama eksploatuoti

ištekliai Lietuvoje yra dideli. Net jau išžvalgyti, bet dar neįsisavinti tokio vandens ištekliai yra nemaži, prilygstantys savo kiekiu dviejų mūsų garsiausių kurortų – Druskininkų ir Birštono – tokio vandens ištekliams (2, 4 lentelės). Be to, kai kurie seniai ištirti ir net kurį laiką eksploatuoti natūralaus mineralinio vandens ištekliai, pavyzdžiui, Vilniuje, Aukštųjų Panerių telkinyje, yra reto, unikalaus Lietuvai tipo. Labai savitas ir Lietuvoje kol kas irgi unikalus yra ir Rokiškyje išžvalgytas mineralinis vanduo. Jau pradėta jo bandomoji eksploatacija, vanduo gavo prekės ženklo „Vaiva“ vardą. Net kai kurių miestų, miestelių vandenviečių eksploatuojamas geriamasis vanduo yra itin savitos cheminės sudėties ir gavęs atitinkamą pripažinimą galėtų būti pilstomas ir parduodamas kaip natūralus mineralinis vanduo. Kiek kebliau yra su balneologijos reikalams tinkamo mineralinio vandens perspektyvomis. Viena vertus, jis yra gerokai mažiau tyrinėtas nei natūralus mineralinis vanduo, skirtas gerti. Kita vertus, ne viename šalies mieste yra išlikę specialiai balneologijos (ir kitiems) tikslams išgręžtų gilių gręžinių, kurie galėtų būti panaudojami šiems reikalams jau šiandien. Tokius gręžinius turi Anykščiai, Vilnius (Antakalnyje), Panevėžys (Berčiūnuose). Gerų perspektyvų turi idėja balneologijos reikalams panaudoti Vakarų Lietuvos geoterminės anomalijos sūrymą: iš Klaipėdoje ir netoli Palangos, Vydmantuose, esančių beveik 1 km gylio gręžinių jau dabar galima imti beveik 300C temperatūros ir net 100 g l druskingumo vandenį. Tokius gręžinius galima išgręžti, pavyzdžiui, Nidoje, pačioje Palangoje, Šventojoje ir kitur. Esant reikalui beveik visoje Lietuvoje didesniame ar mažesniame gylyje galima rasti balneologijos reikalams tinkamo mineralinio vandens. Žinoma, pirmiausia tokias galimybes turi įvertinti specialistai – hidrogeologai.

geologija 2013 Nr. 5

2013 Nr. 5 geologija

Lietuvos naudingosios iškasenos, kurių dar nenaudojame

duriama su neadekvačiais, pertekliniais reikalavimais, susijusiais su veiklos pavojingumo pervertinimu. Suabsoliutinamas grupelės asmenų menamos žalos visuomenės sveikatai ir pavojaus aplinkai vertinimas, nepasitikėjimas aukštos kvalifikacijos specialistų parengtų dokumentų sprendiniais ir kompetentingų institucijų išvadomis. Pagirių anhidrito telkinio dangos storis kinta nuo 289 iki 303 m, vidutiniškai sudaro 295,5 m. Naudingojo klodo storis – nuo 41 iki 45,2 m, vidutiniškai sudaro 42,2 m. Eksploatacijai pasiekiamas šachta, todėl nereikia didelių žemės plotų visam 235 ha telkiniui iškasti. Šio projekto unikalumas ir išskirtinumas: • išžvalgyti anhidrito ištekliai yra itin gausūs, aukštos, pastovios kokybės; • dekoratyvinis mėlynos spalvos akmuo pasaulinėje rinkoje yra labai retas;

Dr. Ginutis JUOZAPAVIČIUS UAB „GJ Magma“

UAB „GJ Magma“ veiklą pradėjo 1992 m. birželio 3 d. Pagrindinės veikos sritys: naudingųjų iškasenų telkinių paieškos ir žvalgyba, naudingųjų iškasenų telkinių eksploatacija, karjerų projektavimas, geologinis žemės gelmių kartografavimas, ekogeologiniai tyrimai, planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas, markšeideriniai matavimai, naudingųjų iškasenų telkinių teritorijų planavimas, gręžinių gręžimas (tarp jų mažose erdvėse ir sunkiai įvažiuojamose vietose), konsultacijos geologijos klausimais, tyrimai ir bandomieji konstravimo darbai mineralogijos, gamtos mokslų srityse, gamtos apsaugos technologijų kūrimas, inžineriniai–techniniai bei projektiniai–konstruktoriniai darbai. Įmonėje šiuo metu dirba 15 darbuotojų. Iš jų 9 – geologai, 2 – gamtos mokslų daktarai. Įmonė išžvalgė didžiausius po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo žvyro telkinius, parengė daugumos durpynų naudojimo (kasybos–rekultivavimo) projektus, įdiegė novatoriškas verslo valdymo ir geologinių duomenų apdorojimo sistemas, suteikiančias galimybę rengti skaitmeninius karjerų naudojimo projektus. Markšeideriniams matavimams, iškastų ertmių ar sąvartų tūrių skaičiavimams taikomi patys tiksliausi trimačiai lazerinio skenavimo metodai. Lietuvoje įvairiu detalumu ištirta 18 rūšių naudingųjų iškasenų telkinių (be požeminio vandens). Iš jų šiuo metu eksploatuojamos tiktai septynios rūšys. Tai daugiausia kasdienės naudingosios iškasenos, naudojamos gyvenamajai aplinkai kurti: žvyras, smėlis, molis, dolomitas, klintis, durpės, monomineralinis kvarcinis smėlis, nafta. Nenaudojama didžiuma turimų žemės gelmių turtų, kurių dalis jau tinka-

mai arba beveik tinkamai ištirta: anhidritas, akmens druska, geležies rūda, sapropelis, kreidos mergelis, opoka, gėlavandenė klintis, glaukonitinis smėlis (priesmėlis), gipsas, gintaras. Dar keli naudingųjų iškasenų rūšių telkiniai nėra išžvalgyti, tačiau jų buvimo tikimybė – visai reali. Tai smulkios aukso dulkelės žvyro kloduose ir su auksu susiję platina bei paladis, taip pat sunkieji vertingieji mineralai (granatai, titano, torio, cirkonio mineralai), rudoji anglis, galbūt ir deimantai, nes kimberlitinių vamzdelių, kurie yra būdingos deimantų kaupimosi vietos, aptikimo požymių geologų jau buvo užfiksuota prieš kelis dešimtmečius.

Anhidritas Gausiausias vis dar nenaudojamas Lietuvos žemės gelmių turtas yra anhidritas. Vienintelis detaliai išžvalgytas Pagirių telkinys yra apie

Įmonės steigėjas dr. Ginutis JUOZAPAVIČIUS. 2 km į pietvakarius nuo Garliavos. Čia 235,48 ha plote yra detaliai išžvalgyta 97,5 mln. m3 (273,6 mln. t) anhidrito ir gipso, iš jų 80,7 mln. m3 (235,2 mln. t) tenka anhidritui. Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis, prognoziniai anhidrito ištekliai Lietuvoje sudaro apie 119 mlrd. m3. Anhidritas – sulfatų klasės mineralas ir nuosėdinė uoliena. Chemiškai – kalcio sulfatas CaSO4. Anhidritui reaguojant su vandeniu susidaro gipsas (CaSO4·2H2O). Kietumas pagal Moso skalę – 3,5, specifinis tankis – 2,9. Gerai poliruojasi. Uoliena tanki, be porų, neplyšiuota, neporėta (monolitiška), nelaidi nei skysčiams, nei dujoms, kieta ir atspari. Lietuviškas anhidritas yra labai grynas, CaSO4 kiekis – 97–98 %, gniuždomasis stiprumas vidutiniškai sudaro 52,5–62,5 MPa, ganėtinai atsparus šilumos ir šalčio kaitos ciklams, mažai plečiasi nuo šilumos, jo šilumos laidumas didėja didėjant temperatūrai, dekoratyvumo rodikliais yra panašus į marmurą, lengvai pjaunamas, šlifuojamas ir poliruojamas (žr. pav.). Lietuvoje anhidritas ištisiniu 40–60 m storio klodu užpildo viršutinio permo Priegliaus svitos sulfatinių nuogulų storymę, kuri išpli-

Neapdoroto ir poliruoto anhidrito pavyzdžiai. tusi visoje pietinėje ir pietvakarinėje Lietuvoje, apie 12 tūkst. km2 plote 155–790 m gylyje. Gipsinės rišamosios medžiagos, tarp jų – ir rišikliai anhidrito pagrindu, bei jų gaminiai plačiai naudojami visame pasaulyje. Europos gipso pramonės asociacijos (EUROGYPSUM) pateiktais duomenimis, Europos gipso pramonė apima daugiau kaip 200 gamyklų, 160 karjerų, tiesiogiai šioje pramonėje dirba 28 tūkst. žmonių, dar 85 tūkst. tinkuotojų, plokščių montuotojų ir pan. dirba netiesiogiai. Gipso pra-

monė ypač išplėtota tokiose šalyse kaip Vokietija, Prancūzija, Ispanija, Didžioji Britanija. Tinkamos gipso žaliavos nebuvimas ir yra pagrindinė priežastis, kodėl gipso pramonė, kitaip nei kitų statybinių gaminių, Lietuvoje nebuvo išplėtota. Sąlygos kurti šią pramonę Lietuvoje bus sukurtos tik pradėjus eksploatuoti požeminio anhidrito telkinį. To šiuo metu jau daugiau kaip ketverius metus atkakliai siekia Kauno rajone registruota UAB „Margasmiltė“. Rengiant šį svarbų projektą iki šiol buvo susi-

• planuojamos plynojo lauko investicijos; • anhidrito gavyba yra be atliekų (netgi smulkiausios dulkelės yra produkcija) ir draugiška aplinkai; • rišamųjų medžiagų gamyba anhidrito pagrindu smarkiai mažina energijos sąnaudas ir oro taršą; • Lietuvoje veikianti pramonė būtų visiškai aprūpinama sava žaliava; • Šiaurės Vakarų Europos regione, įskaitant Rusiją, kito analogiškos žaliavos šaltinio nėra; • neribotos galimybės plėtoti kitas veiklas, kuriose būtų naudojama ši

geologija 2013 Nr. 5

2013 Nr. 5 geologija

LGT duomenų bazėje apskaitomų sapropelio telkinių ir prognozių plotų skaičius

unikali žaliava, ir tai sudarytų sąlygas kurti konkurencingus gaminius; • iškastos ertmės galės būti panaudojamos kaip natūralūs sandėliai, kai reikia pastovios žemesnės (apie 12oC) temperatūros, restoranai, kavinės, turizmo objektai. Milžiniškų anhidrito išteklių įsisavinimas suteiktų galimybę sukurti iš esmės naują pramonės šaką, kuri atvertų tokias Lietuvos ūkio plėtros galimybes: • Lietuva ne tik apsirūpins anhidritu iš savų telkinių, bet ir taps svarbia anhidrito žaliavą eksportuojančia šalimi; • kitų įmonių šiuo metu analogiškos žaliavos importui skiriamos lėšos papildys Lietuvos ūkį; • bus sudarytos sąlygos Lietuvoje plėtoti statybinių rišamųjų medžiagų ir produktų iš jų gamybą, taip pat eksportuoti šiuos gaminius, nes anhidrito pagrindu sukurti gaminiai yra geresnės kokybės, jų gamyba ne taip smarkiai švaisto energiją, yra draugiškesnė aplinkai nei gaminamų gipso pagrindu; • bus sukurta apie 700 darbo vietų pačioje požeminėje kasykloje ir su šia gamyba susijusiose srityse (transportas, skulptūros, baldai, suvenyrai, apdailos plokštės, vitražai, trąšos ir pan.); • vien tiesioginiais mokesčiais Lietuvos biudžetas kasmet pasipildytų 24–25 mln. litų.

Sapropelis Geologijoje sapropelis apibrėžiamas kaip bestruktūrė, koloidinės sandaros, nuo skystus drebučius primenančios iki tankios, plastiškos arba purios konsistencijos ežerų nuosėda, turinti ne mažiau 10–15 % organinės kilmės medžiagų. Priemaišas sudaro mineralinė dalis: smiltelės, molis ar gėlavandeniai karbonatai. Pagal žymius Lietuvos ežerų ir pelkių tyrinėtojus A. Garunkštį, A. Seibutį ir J. Jarošiūtę, Lietuvos ežeruose gali būti susikaupę apie 5,76 mlrd. m 3, o pelkėse – apie 4,5 mlrd. m3 sapropelio. Lietuvos geologijos tarnybos duomenų bazėje ir žemės gelmių registre užfiksuoti duomenys apie 76 įvairiu detalumu išžvalgytus sapropelio telkinius ar prognozinius plotus. Iš viso žemės gelmių išteklių registre yra apskaitoma apie 177 mln. m3 įvairiu detalumu ištirtų sapropelio išteklių. Detaliai išžvalgytų išteklių dalis yra labai menka – apie 5 mln. m3. Iš aštuonių detaliai išžvalgytų sapropelio telkinių leidimai naudoti išteklius išduoti tiktai dviem telkiniams. Iš jų Paežerės ežero (Šilalės r.) sapropelio telkinio gavyba nutrūko vos pradėta dėl išgauto sapropelio realizavimo problemų. Medžialenkės ežero (Mažeikių r.) sapropelį eksploatavusi įmonė, nesugebėjusi užsitikrinti realizaciją, bankrutavo,

ir gavyba nutrūko, leidimas panaikintas. Šiuo metu rengiamas eksploatuoti Midulio ežero (Zarasų r.) sapropelio telkinys. Grūto ežero (Druskininkų sav.) sapropelis buvo ištirtas balneologijos tikslais, tačiau gavyba nepradėta, o šiuo metu šis telkinys yra Grūto parko teritorijoje, eksploatacija negalima. Sapropelio naudojimo sritys yra labai plačios: tai ekologiška organinė ilgalaikio veikimo trąša, turinti veikliųjų medžiagų ir mikroelementų, tai ir paukščių bei kiaulių pašarų priedas, dėl kurio nebereikia naudoti antibiotikų, ir balneologijos žaliava purvo vonioms, žaliava kosmetikai, statybinių medžiagų gamybos žaliava, sudedamasis gręžimo skiedinių komponentas. Visų panaudojimo sričių neišvardysi. Didžiausią naudą sapropelis duotų kaip dirvos gerinimo priemonė, ypač kovoje su dykumų plitimu ar oazių dykumose kūrimu. Kaimyninės šalys – Latvija, Baltarusija, mažiau Lenkija – jau turi gerų kontaktų ir konkrečius įgyvendintus ar įgyvendinamus projektus Arabijos pusiasalio bei Afrikos šalyse. Tačiau Lietuva šioje srityje vis dar letargo miego būsenos. Nuo investicijų į sapropelio telkinių įsisavinimą atbaido itin sudėtingos ir ilgai trunkančios procedūros, daugiausia susijusios su teritorijų planavimu. Vadovaujantis Lietuvoje galiojančia tvarka, bet kokia ūkio plėtra įmanoma tik remiantis rajonų bendrojo plano sprendiniais. Teritorijų planavimo procesas, pagrįstas statybų ir infrastruktūros plėtra, netinka naudingųjų iškasenų įsisavinimui reglamentuoti, nes naudingųjų iškasenų paieška ir žvalgyba yra tęstinis procesas. O rajono bendrojo plano sprendiniai galioja 10–15 metų. Išžvalgius naują telkinį ir norint jį įsisavinti būtina keisti teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Procesas užsitęsia iki 4–5 metų. Sapropelio telkinių naudojimas yra palyginti trumpalaikis procesas. Jo metu siurbiant sapropelį iš ežero dugno vandens paviršius, kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis teritorijų planavimo procedūrų

metu nustatoma arba keičiama, į kasybos procesą neįtraukiamas. Juk mechanizmų gali plaukioti ežere ir tada, kai tai yra vandens ūkio paskirties žemė. Siurbimo mechanizmai būna nuleidžiami į dumblą, t. y. jie dirba žemės gelmėse. Eksploatuojant naudingąsias iškasenas iš po vandens (ežeruose), vanduo visą laiką lieka tas pat, tačiau teritorijų planavimo procese daug metų užima procedūros ežerų paviršiaus pagrindinei tikslinei naudojimo paskirčiai keisti – iš vandens ūkio į naudingųjų iškasenų teritoriją ir atvirkščiai, o baigus gavybą – vėl iš naudingųjų iškasenų teritorijos į vandens ūkio. Visa tai beprasmiška, jei teritorijų planavimo dokumentų rengimas užtrunka kelis kartus ilgiau nei pati gavyba. Procesas dar labiau išsitęsė ir tapo nelogiškas, kai, LR Vyriausybei 2011 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 467 pakeitus planų ir programų strateginio padarinių aplinkai vertinimo (SPAV) tvarkos aprašą, įmonės, kurios jau yra atlikusios planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūras, sulaukusios sprendimo, kad ūkinė veikla yra galima, gavusios Lietuvos geologijos tarnybos leidimą šiai veiklai, įpareigotos pradėjus teritorijų planavimo etapą grįžti kelis žingsnius atgal ir rengti detaliojo plano SPAV dokumentą. Jo tikslas – iš naujo įvertinti, ar priimti sprendimai formuojant žemės sklypą nepakenks aplinkai ir gyventojams, nors tai jau buvo įvertinta padarinių aplinkai vertinimo procedūrų metu ir įmonės turi leidimus vykdyti veiklą. Dėl biurokratinio proceso telkinių įsisavinimas užtruko tiek, kad investicijos į žemės gelmių įsisavinimą tapo visiškai nepatrauklios. Sapropelio telkinių atvėju tai atrodo absurdiška, nes reikėtų iki kasybos pradžios ežero paviršių detaliuoju planu įteisinti kaip naudingųjų iškasenų teritoriją, o baigus gavybos darbus vėl imtis tokių pat procedūrų, netgi atliekant detaliojo plano SPAV vertinimą, t. y. teikiant įrodymų, kad išsiurbus sapropelį ežeras, jei jį pavadinsime ne naudingųjų iškasenų teritorija, o vandens ūkio paskirties žeme, nepakenks aplinkai ir žmonių gerovei.

Kitos nenaudojamos naudingosios iškasenos Akmens druska. Lietuvoje yra parengtiniai išžvalgytas Usėnų telkinys, esantis Tauragės rajone. Ištekliai sudaro 258 mln. m3, prognoziniai ištekliai – daugiau kaip 1,4 mlrd. m3. Druskos kupolas slūgso daugiau kaip 460 m gylyje. Dėl didelio gylio ir mažos žaliavos kainos požeminė eksploatacija arba druskos išplovimas iš klodo atsieina per daug brangiai, todėl pramoninio panaudojimo perspektyvos menkos, nors druska – labai gryna. Geležies rūda. Varėnoje kristalinio pamato uolienose 260–358 m gylyje aptiktas ir parengtiniai išžvalgytas geležies rūdos (magnetino) telkinys. Jo ištekliai siekia 34,6 mln. m3 (geležies koncentracija viršija 40 %) ir dar 61,7 mln. m3 (šio elemento koncentracija sudaro 20–40 %). Rūda slūgso itin sudėtingose geologinėse–hidrogeologinėse sąlygose. Požeminės kasyklos poveikis aplinkai būtų itin didelis, geležies rūda pasaulis apsirūpina daugiausia iš telkinių, eksploatuojamų kaip karjerai, todėl artimiausiais dešimtmečiais pramoninės perspektyvos šis telkinys neturi. Kreidos mergelis, gėlavandenė klintis. Šie telkiniai nenaudojami, nes pritaikomumo sritis – tokia pat, kaip ir eksploatuojamų Akmenės rajone permo amžiaus klinties telkinių. Šių telkinių naudingoji iškasena nusileidžia kokybe, todėl neatlaiko konkurencijos. Opoka. Stoniškių opokos telkinio Žemaitkiemio sklypas, kuriam išduotas naudojimo leidimas, yra šiaurės vakarinėje Pagėgių savivaldybės dalyje. Buvo įrengtas karjeras ir pastatyta opokos trupinimo gamykla, atitinkanti visus to laikotarpio gamtosaugos reikalavimus. 1988–1994 metais iškasta 650 tūkst. t opokos. Įmonei bankrutavus, karjeras buvo užleistas, prisipildė vandens, o gamykla nustojo funkcionuoti. Vėliau UAB „Tavilta“ gavo leidimą atnaujinti opokos gavybą ir jos pradinį perdirbimą buvusioje trupinimo gamykloje, tačiau dėl finansinių sunkumų investicijos sustabdytos. Opoka (silicifikuotas mergelis) tin-

kama naudoti kaip žaliava įvairiems aktyviems mineraliniams priedams (cementui) gaminti. Gipsas. Pasvalio rajone, 12 km į pietryčius nuo Pasvalio, išžvalgytas Rimkūnų gipso telkinys. Jo ištekliai sudaro apie 16,8 mln. m3, o prognoziniai – iki 50 mln. m 3. Dėl gana storos dangos, nedidelių ir ne itin aukštos kokybės išteklių, sudėtingų eksploatacijos sąlygų, tikėtino karstinio proceso suaktyvėjimo plačioje aplinkoje telkinio įsisavinimas neperspektyvus. Glaukonitinis priesmėlis. Parengtiniai išžvalgyto Vilniaus rajono pietinėje dalyje Juodžių telkinio ištekliai sudaro 7,4 mln. m3. Dėl mažos mineralo koncentracijos telkinys detaliai nežvalgytas. Gintaras. Kuršių mariose netoli Juodkrantės yra parengtiniai išžvalgytas gintaro telkinys. Jo plotas – 82 ha. Čia vidutinis gintaro turinčio sluoksnio storis – 1,7 m, tūris – 1,38 mln. m3. Vidurkinė gintaro gabalėlių, stambesnių nei 5 mm, koncentracija – 81 g m3. Kuršių mariose netoli Juodkrantės XIX amžiuje vokiečiai kasė gintarą. Šiuo metu telkinys patenka į Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją, todėl jo eksploatacija negalima. Auksas ir kiti vertingieji mineralai. Prieš 15 metų UAB „GJ Magma“ Šiaurės Rytų Lietuvos žvyro karjeruose aptiko aukso dulkių koncentracijų, kurios gali turėti pramoninę vertę, ypač dabar, kai šio metalo kaina pašoko daugiau kaip 5 kartus, palyginti su buvusia tuomet. Galimas prognozinis aukso dulkių kiekis Tauragnų žvyro telkinyje sudarė apie 568 kg, Didžiasalio telkinyje – apie 1938 kg. Aukso koncentracija tokia, kad kiekvienas išvažiuojantis iš šių karjerų automobilis, galima sakyti, išsiveža po aukso žiedą. Aukso dulkėse aptikta ir kitų, dar brangesnių, platinos ir paladžio, elementų. Tačiau šie fragmentiški tyrimai dar nerodo, ar čia tikslinga pramoninė gavyba. Naujų rūšių naudingųjų iškasenų aptikimo galimybių tyrimai ir jų išgavimo ar panaudojimo vertinimas Lietuvoje palikti vien privačiai iniciatyvai. Valstybė tokių tyrimų neinicijuoja ir neatlieka. Tai, manyčiau, netoliaregiška ir žalinga visuomenei.

geologija 2013 Nr. 5

2013 Nr. 5 geologija

Grunto tyrimai Lietuvos statybos reikmėms Dr. Saulius GADEIKIS, VU Gamtos mokslų fakultetas, Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedra, UAB „Geotestus“ Saulius GEGIECKAS, UAB „Kelprojektas“

Grunto tyrimai, arba žemės tyrimai statybos tikslais – viena taikomųjų inžinerinės geologijos mokslo sričių. Plačiau žvelgiant, inžinerinė geologija – tai viena geologijos mokslo sričių, tirianti geologines bet kokių inžinerinių statinių sąlygas, racionalų geologinės aplinkos naudojimą ir apsaugą nuo neigiamų geologinių procesų bei reiškinių. Grunto tyrimai – visų statybos darbų pradžia Inžineriniai geologiniai arba geotechniniai tyrimai – iš daugelio inžinerinės geologijos mokslo sričių (gruntotyros, gruntų mechanikos, geodinamikos ir t. t.) labiausiai susijusi su pamatų projektavimu ir statyba. Grunto tyrimai apima gręžimo, geofizikos, specializuotus lauko bandymus ir laboratorinius tyrimo darbus, susijusius su hidrotechninių statinių (užtvankų, krantinių, molų), kelių, viadukų, tiltų, naudingųjų iška-

senų telkinių, pramoninės ir civilinės statybos objektų pamatams ir pagrindams projektuoti reikalingos informacijos gavimu. Naujos atominės elektrinės, Ignalinos atominėje elektrinėje panaudoto radioaktyviojo kuro saugyklų, Vilniaus metro ar požeminio tramvajaus, vėjo jėgainių, tiltų, kelių ir geležinkelių statyba bei rekonstrukcija, daugiabučių gyvenamųjų namų, pramoninių pastatų statyba, senų daugiabučių ir įvairių statinių rekonstrukcija – visa tai neapsieina be grunto ypatybių tyrimo ir vertinimo. Tam, kad būtų sau-

giai, ekonomiškai, racionaliai įrengti būsimų inžinerinių statinių pamatai ar pagrindai, reikalingos mūsų, inžinierių geologų, paslaugos. Beveik pusė mūsų asociacijos įmonių (UAB „Geotestus“, UAB „Geofirma“, UAB „Rapasta“, UAB „Ingeo“, UAB „Fugro Baltic“, UAB „Grota“, UAB „Kelprojektas“ ir UAB „Sweco Lietuva“ padaliniai) specializuojasi teikti grunto tyrimų paslaugas ir informaciją apie gruntą, slūgsantį po būsimais pastatais, vertina hidrogeologines sąlygas, neigiamus geologinius procesus bei reiškinius, kurių gali pasireikšti eksploatuojant statinį. Mūsų asociacijai priklausančios įmonės atlieka beveik du trečdalius visų inžinerinių geologinių tyrimų Lietuvoje. Sovietmečiu inžinerinius geologinius tyrimus atlikdavo 1971 m. įkurtas Inžinerinių tyrinėjimų institutas su filialu Kaune ir dar kelios su kitomis ūkio šakomis susijusios projektavimo organizacijos. Tuomet šioje sferoje dirbo apie 150 diplomuotų specialistų, ir be inžinerinių geologinių tyrimų neapsieidavo nė vienas naujas sta-

Kairėje – UAB „Ingeo“ statinio zondavimo technika, Vilnius, 2006 m., dešinėje – UAB „Fugro Baltic“ zondavimo agregatas dirba Kazachstane, 2013 m. tybos objektas. Buvo atliekami įvairiausi inžinerinių geologinių tyrimų darbai, pradedant gręžinių gręžimo, geofiziniais tyrimais, lauko bandymais, baigiant laboratoriniais grunto bei vandens tyrimais. Tuo metu buvo griežtai laikomasi normų ir aktų, kurie nustatydavo inžinerinių geologinių darbų apimtis ir metodiką. Planinės ekonomikos sąlygomis, atliekant didžiulius statybos darbus, inžinerinių geologinių tyrimų organizacijos turėjo daug valstybinių užsakymų, darbai buvo planuojami metus į priekį.

Poreikį sukūrė planinė ekonomika

Vykdomi inžineriniai geologiniai tyrimai. Kairėje – UAB „Geotestus“ vykdo darbus Elektrėnuose, 2012 m., dešinėje – UAB „Geofirma“ atlieka gręžimo darbus Visagine, Stabatiškėse, 2010 m.

Poreikis atlikti geologinius ar grunto tyrimus statybos tikslais atsirado palyginti neseniai. Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje beveik niekas oficialiai nevykdė inžinerinių geologinių ar geotechninių tyrimų. Yra žinoma, kad 4-ajame dešimtmetyje atlikti grunto tyrimai Kaune statant Prisikėlimo bažnyčią, Vilniuje – katedros pamatams stiprinti. Kalbama, kad kai kurie statybos inžinieriai ar architektai apžiūrėdavo pamatų duobes ar net darydavo paprasčiausius grunto atsparumo bandymus, bet jokių teisinių dokumentų valstybės lygiu nebuvo. Lietuvoje inžineriniai geologiniai tyrimai atsirado sovietmečiu kartu su planine ekonomika. Taigi reikia pripažinti, kad ši darbų sritis Lietuvoje

buvo plėtojama sykiu su visoje SSRS rengiama teisine ir statybų normų bei taisyklių baze. Esant planinei ekonomikai tai buvo palyginti nesunkiai įvykdoma ir pasiekiama, todėl jau 6-ojo dešimtmečio pabaigoje–7-ojo pradžioje buvo suformuoti pagrindiniai principai ir taisyklės, kurie nuo 8-ojo dešimtmečio pradžios iki pat SSRS žlugimo iš esmės nesikeitė. Tuo metu inžinerinius geologinius tyrimus ir visoje sovietų sąjungoje, ir Lietuvoje prižiūrėjo, tvarkė, normas bei taisykles rengė valstybinis statybos komitetas, o geologijos valdyboms buvo patikėtas inžinerinis geologinis kartografavimas. Sovietmečiu inžineriniai geologiniai tyrimai buvo griežtai centralizuoti, leidimus atskiriems objektams išduodavo vietos administracijos architektų tarnybos, o inžinerinius geologinius tyrimus atlikdavo tik specialios teritorinės įmonės. Iki nepriklausomybės tvarka ir tradicijos buvo gana nusistovėjusios. Iš inercijos jos dar veikė ilgą laiką, nors iš tikrųjų nebebuvo tvirtos teisinės bazės, susijusios su inžineriniais geologiniais tyrimais.

Bazę ir sistemą teko kurti iš naujo Atkūrus nepriklausomybę, sugriuvus valstybės planavimo sistemai ir įsivyravus rinkos ekonomikai, didžiausia inžinerinių geologinių tyrinėjimų organizacija sunyko ir

neteko savo pajėgumų. Tai buvo didelis smūgis ne tik visai šiai statybos paslaugų sričiai, bet ir apskritai geologijai Lietuvoje. Prarastos didelės gamybos bazės, laboratorijos, įranga, technika, per kelis dešimtmečius sukaupti archyviniai duomenys, kvalifikuoti specialistai. Tačiau tuo pat metu atsirado naujų įmonių, kurios, pradėjusios savo veiklą nuo pamatų statybos, perėmė ir inžinerinių geologinių tyrimų darbus. Lietuvos nepriklausomybės pradžioje prasidėjęs stambių projektavimo ir inžineriniais geologiniais tyrimais užsiimančių organizacijų skilimas, privatizacija bei naujų įmonių kūrimasis sukūrė dabartinį Lietuvos inžinerinių geologinių, geotechninių bei pamatų statybos bendrovių tinklą – jos ir bendradarbiauja, ir gana stipriai konkuruoja. Lietuvos geologijos tarnyba iš viso yra išdavusi per 100 leidimų tirti žemės gelmes inžineriniais geologiniais tikslais, tačiau realią veiklą šioje srityje bei didžiąją dalį inžinerinių geologinių darbų atlieka tik minėtos įmonės. Lietuvos geologijos tarnyba, nepriklausomybės metais tapusi atsakinga už inžinerinę geologiją, nuo pat pradžių neturėjo nei struktūros, nei patirties, nei specialistų, kurie galėtų užsiimti teisinės bazės bei standartų Lietuvoje rengimu, jų susiejimu su projektavimu, statyba, šias veiklas reglamentuojančiais dokumentais.

geologija 2013 Nr. 5

2013 Nr. 5 geologija

Kairėje – atliekami sudėtingi grunto bandymai lauko sąlygomis pasitelkus naujausią (dilatometrija) tyrimų įrangą, dešinėje – gręžimo darbai numatomoje VAE statybos vietoje, UAB „Geotestus“, Visaginas, 2010 m. Ilgą laiką beveik nebuvo jokios teisinės bazės inžinerinės geologijos tyrimams, o ir dabar galiojanti sunkiai veikia. Iš tikrųjų inžinerinių geologinių ir geotechninių tyrimų valdymas bei kontrolė valstybės lygiu neveikia. Rinkos ekonomikoje viską lemia pasiūlos ir paklausos santykis, o jis nenaudingas geologinėms įmonėms. Verslas linkęs rizikuoti, todėl nesant aiškios teisinės bazės inžineriniams geologiniams tyrinėjimams geriausiu atveju skiriama minimali išlaidų dalis. Didžiausia bėda, kad iki šiol Lietuvoje nėra pagrindinio inžinerinių geologinių tyrimų užsakovo ir naudotojo – geotechninio projektavimo specialistų. O taip yra todėl, kad nepaisant, jog Lietuvoje jau beveik 10 metų galioja Eurokodo 7 standartas, geotechninis projektas taip ir neįteisintas daugiau nei viename teisiniame dokumente. Jei projektavimo procese nėra tokios struktūros, nelieka pagrindinės grandies – lygiaverčio partnerio, žinančio šios veiklos specifiką ir gebančio įvertinti, užsakyti patikimus inžinerinius geologinius tyrimus. Praktinė patirtis rodo, kad kokybiškus, optimalios apimties ir tinkamais sprendimais paremtus inžinerinius geologinius tyrimus užsako tos įmonės, kurios turi didelę patirtį statant ar projektuojant pamatus, taip pat tos, kuriose dirba panašios srities specialistų.

Informacijos tikslumas priklauso nuo darbų apimties Teisiniai dokumentai, kurie šiandien reguliuoja inžinerinius geologinius tyrimus, yra Lietuvos Respublikos statybos, Žemės gelmių įstatymai, įvairūs statybos techniniai reglamentai (STR). Pagrindinis teisinis dokumentas, kuriuo vadovaujamasi, yra STR 1.04.02:2011 „Inžineriniai geologiniai ir geotechniniai tyrimai“. Šis STR nustato reikalavimus, kurių reikia laikytis atliekant visų rūšių inžinerinius geologinius ir geotechninius žemės tyrimus teritorijų planavimo ir statybos reikmėms. Jame pateikti pagrindiniai tyrimų principai ir šių darbų atlikimo tvarka. Visa tai yra aišku ir atrodo paprasta teoriškai, tačiau praktiškai yra kiek kitaip. Vadovaujantis Statybos įstatymu bei STR 1.04.02:2011 „Inžineriniai geologiniai ir geotechniniai tyrimai“, projektuotojas tyrinėjimų duomenis turėtų gauti kaip projektavimo išeities dokumentus, o tyrinėjimų apimtis bei kokybė – tai statytojo užduotis, juos numato statytojo ir tyrinėtojo darbų rangos sutartis bei tyrinėjimus reglamentuojantys teisės aktai. Vis dėlto atliekant projektavimą, susijusį su sudėtingesniais objektais, neįmanoma sklandžiai atlikti šių veiksmų, nes pasirašant projektavi-

mo sutartį dažnai dar neaiški ne tik atskirų statinių konstrukcija, pamatų konstrukcija, gylis, bet ir kai kurių statinių statybos vietos. Projektavimo metu projektuotojas įtraukiamas į inžinerinių geologinių bei geotechninių tyrinėjimų užduočių rengimą, tyrinėjimų darbų rangos sutarčių sudarymą, nors neturėdamas rangos sutarties neturi jokių teisinių svertų kontroliuoti tuos darbus. Inžinerinių geologinių tyrimų darbai prasideda nuo užsakymo. Nei Statybos įstatyme, nei statybos techniniame reglamente STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ nėra nurodytos užduoties pateikimo formos, juolab tyrinėjimo darbų apimčių ar metodikos. Reglamento nuorodose net neminimas STR 1.04.02:2011 „Inžineriniai geologiniai ir geotechniniai tyrimai“, todėl dažniausiai projektuotojas, kaip ir statytojas, tyrinėtojui pateikia užsakymą, kuriame tik nurodo esminius dalykus: būsimo statinio kontūrus, aukštį bei požeminės pastato dalies gylį, kartais numatomas gręžinių skaičius ir gylis. Praktika rodo, kad dažniausiai šie pageidavimai pateikiami žodžiu ir siekiant viena – atlikti geologiją. Šiuolaikinių inžinerinių geologinių tyrimų darbų apimtis pamatų projektavimo ir statybos tikslais lemia užsakovai: architektūros ir projektavimo firmos, statybų organizacijos, valstybės įmonės, pamatų statybos bendrovės bei kiti privatūs užsako-

A t n a u j i n t a w w w . s a . l t. U ž s u k i t e !

UAB „Kelprojekto“ technika, dažniausiai naudojama transporto statinių ir kelių sankasų tyrimuose.

vai. Jų suvokimo bei kompetencijos lygis (ne visada aukštas) dažniausiai lemia inžinerinių geologinių darbų apimtis. Ir tai suprantama, nes pagrindinis užsakovo uždavinys – pastatyti kuo pigiau. Kadangi pagrindinė inžinerinių geologinių įmonių paslauga yra gręžimo ir lauko tyrimo darbai, informacijos apie grunto ypatybes pateikimas, visada norisi atlikti kuo daugiau gręžimo darbų ir lauko tyrimų, nes nuo to priklauso ne tik pajamos, bet ir darbų kokybė. Gavus daugiau ir įvairesnės informacijos galima pateikti tikslesnius duomenis. Dabartiniais taupymo vajaus laikais neįmanoma tikėtis maksimalių apimčių, tik norėtųsi, kad tyrinėjimų, t. y. gręžinių, lauko bandymų ir laboratorinių tyrimų, skaičius būtų optimalus. Tada ir prasideda konkretus darbų derinimas, aiškinimasis, siūlymai ir pan. Dažniausiai patys nustatome inžinerinių geologinių tyrimų gylį, apimtis ir pasiūlome tai užsakovui. Derantis su juo tenka įrodinėti, kad tyrimai ir tam tikras gylis būtini. Vis dėlto pastaruoju metu tai daryti vis

lengviau ir paprasčiau, nes žmonės supranta inžinerinių geologinių tyrimų svarbą, ir jie, ir projektavimo specialistai nerizikuoja – pirma tinkamai ištiria būsimo statinio pagrindą.

Trūksta techninės ekspertizės Dar viena problema yra tai, kad turi būti atlikta techninė visų pamatų statybos objektų ekspertizė. Nežinia, kokie ekspertai dirba, bet į inžinerinius geologinius tyrimus nekreipiama didelio dėmesio. Ekspertai irgi turėtų reikalauti kokybiškų geologinių tyrimų. Labai pagelbėtų norminiai aktai, papildantys STR, kuriuose būtų nurodytos tyrimų apimtys ir gylis pagal numatomas apkrovas ar pamatų rūšis. Viena vertus, visa tai būtų geras spaudimo mechanizmas užsakovams ir kontrolė patiems geologams. Kita vertus, reikia ir protingo požiūrio, nes dirbant miestų teritorijose visko, kas reikalinga, atlikti kartais neįmanoma arba būtina papildyti jau statybos metu. Inžineriniai geologiniai tyrimai labai glaudžiai susiję su pamatų konstrukcijos pagrindimu bei pamatų įrengimu. Toks trišalis bendradar-

biavimas (konstruktorius, inžinierius geologas, pamatų statytojas) yra labai svarbus statant statinį. Neturint inžinerinės geologinės tyrinėjimų informacijos neįmanoma projektuoti pamatų, neturint projekto neįmanoma įrengti pamatų, o statybos metu iškilusias problemas tenka spręsti ir inžinieriams geologams, kai atliekami papildomi tyrimai.

Dėl netikslių tyrimų – dideli rūpesčiai Visų geologijos įmonių, kurios atlieka inžinerinius geologinius tyrimus būsimų svarbių pastatų pamatų statybai, ataskaitos, nesvarbu, kas yra jų užsakovai, anksčiau ar vėliau patenka pas pamatų statybos kompanijų specialistus. Šios bendrovės neturėdamos inžinerinių geologinių tyrimų medžiagos neprojektuoja ir neįrengia jokių pastatų pamatų. Tokios įmonės ir yra tikrieji mūsų pateiktos informacijos vartotojai. Galima sakyti, kad mūsų inžinierių geologų darbas, atliktas būsimos statybos aikštelės vietoje, yra gana rimtai patikrinamas. Visų pirma šios bendro-

geologija 2013 Nr. 5

vės pagal mūsų pateiktus duomenis apskaičiuoja pamatų kainą. Jei laimimas statybos objekto konkursas, jos gali pasitikrinti geologinius tyrimus savo jėgomis. Kitas būdas, kuris yra daug blogesnis ir mums, ir joms, yra mūsų įmonių inžinerinių tyrimų tikrinimas jau pamatų įrengimo metu ir iškasus pamatų duobę. Mūsų pateiktos grunto stiprumo ypatybės negali būti geresnės ar blogesnės, negu yra iš tikrųjų. Bet koks akivaizdus neatitikimas sukelia nuostolių šioms įmonėms. Taigi tokių įmonių, kurios neturėdamos jokios gręžimo ir zondavimo įrangos atlieka inžinerinius geologinius tyrimus, darbas nieko vertas. Jos geriausiu atveju rankomis pragręžia 3–4 metrus ir surašo fizinių bei mechaninių grunto ypatybių vertes iš sovietinių statybos normų lentelių. Tokių tyrimų kaina beveik nesiskiria nuo sąžiningai dirbančių įmonių, tačiau inžinerinės geologinės informacijos, galima sakyti, nėra. Užsakovui, kuris neišmano visos mūsų darbo specifikos, to įrodyti neįmanoma. Jam svarbu tik darbų kaina. Tada apie jokią sąžiningą konkurenciją negali būti ir kalbos. Statybos įmonės, jau ne kartą pasimokiusios ir nenorėdamos rizikuoti pinigais, tokias ataskaitas išmeta ir tyrimus perdaro. Nesinorėtų minėti tokių įmonių pavadinimų, vis dėlto Lietuvos geologijos tarnybai reikėtų susimąstyti prieš duodant leidimą atlikti tokius darbus. Dirbant su nepatyrusiais klientais tenka ilgai įrodinėti, kad toks tyrinėjimų lygis yra nepakankamas, pabrangina pamatų kainą (nes projektuotojai turėdami tokius duomenis prideda papildomų saugos koeficientų), tačiau vis tiek brangiau sumoka statinio savininkas. Užfiksuotas ne vienas atvejis, kai statomi namai (ypač privatūs) ima deformuotis ir skilinėti. Tada paaiškėja, kad inžineriniai geologiniai tyrimai išvis nebuvo atlikti. Toks pinigų taupymas tyrimų sąskaita yra neprotingas ir nuostolingas, tačiau, jei nieko ypatinga neatsitinka – sunkiai paneigiamas. Mūsų darbų atlikimas ir kokybė – inžinerinė geologinė informacija, kurią atiduodame užsakovui – daro didelę įtaką būsimų pamatų įrengimo kainai, o nevykdant tyrimų gali kilti didelių problemų pamatų statybų ar statinio eksploatavimo metu.

2013 Nr. 5 geologija

Reikia modernios laboratorijos Aktuali problema Lietuvoje yra modernių, nauja laboratorine įranga aprūpintų inžinerinių geologinių grunto tyrimų laboratorijų trūkumas. Šiuo metu Lietuvoje yra keletas laboratorijų, priklausančių privačioms įmonėms, mokslo įstaigoms bei valstybės institucijoms, kurios atlieka tam tikrus fizinių bei mechaninių grunto ypatybių tyrimus, tačiau laboratorinė įranga yra 20–30 metų senumo ir nusidėvėjusi. Atliekant didelius tyrimų darbus tenka naudotis užsienio laboratorijų paslaugomis. O tai irgi nieko gera neduoda nei mūsų įmonėms, nei moksliniam visos Lietuvos geologų tyrinėtojų potencialui. Bent viena tokia laboratorija Lietuvoje yra būtina. Jos sukūrimas ir aprūpinimas įranga kainuotų ne vieną šimtą tūkstančių litų. Vienai kokiai nors privačiai įmonei tai būtų per sunki finansinė našta. Todėl manome, kad tik bendri Lietuvos inžinerinių geologinių įmonių, mokslo ir valstybės įstaigų, kurios susijusios su inžineriniais geologiniais darbais, norai, pastangos bei pinigai galėtų padėti išspręsti šią problemą. Kur, kokiu pagrindu ir kaip kurti laboratoriją, reikėtų spręsti susirinkus visoms suinteresuotoms tokiais tyrimų darbais pusėms. Kita problema yra tai, kad dauguma mūsų bendrovių dar dirba su sena ir jau beveik visus techninius resursus išnaudojusia gręžimo bei lauko tyrimų įranga. Ši technika užsilikusi nuo sovietmečio, jos amžius siekia 20–30 metų. Nuolatinis šios technikos remontas gerokai mažina darbo našumą, sukelia daugybę problemų laiku atlikti prisiimtas užduotis, didina darbų kainą, o kartu ir mažina pajamas. Žinoma, pastaraisiais metais atnaujinama techninė bazė, perkama naujausia lauko tyrimų įranga, tačiau šiandien padėtis dar nėra patenkinama. Moderniausios įrangos kainos yra didelės, Lietuvoje jos naudojimas nėra platus, beveik neatsiperka, o ir poreikio iš užsakovų nėra.

Monitoringas – būtinybė Norėtųsi paminėti su inžinerine geologija sietinas, bet Lietuvoje beveik užmirštas šias veiklos sritis – geotechninę statybos darbų kontrolę bei geo-

techninį pastatų monitoringą ir statybos, ir pastato eksploatavimo metu. Geotechninė kontrolė statybos pradžioje – tai labai vertingas grįžtamasis ryšys – ne tik leistų įvertinti žemės darbus, bet ir suteiktų praktinę galimybę tiesiogiai įvertinti inžinerinių geologinių tyrinėjimų kokybę, pateiktų papildomų duomenų apie tyrinėtą gruntą. Geotechninis monitoringas ne tik užtikrintų saugią statinio eksploataciją. Tai būtų unikali galimybė pasitikrinti pateiktų grunto charakteristikų teisingumą, padėtų kaupti informaciją ateičiai. Šie duomenys leistų tiksliau pateikti analogiško grunto kituose objektuose parametrus, galbūt dėl to atpigtų tyrinėjimai, susiję su kitais objektais.

Profesinės vienybės reikšmė Kaip ir visos statybų organizacijos, Lietuvos inžinerinės geologinės įmonės susiduria ir su gerų specialistų trūkumu. Viena didžiausių bėdų, kuri ilgainiui paveiks visas geologines įmones – profesionalių gręžimo meistrų stygius. Jau ne vienus metus Lietuvoje neberengiami jokie tokios pakraipos specialistai. Kita bėda yra jaunų specialistų – inžinierių geologų – trūkumas. Jie mokosi Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete. Tačiau daugumai abiturientų inžinierių geologų tyrinėtojų specialybė neatrodo patraukli. Geologo darbas yra gana sunkus, tenka dirbti lauko sąlygomis, be to, norint dirbti šį darbą reikia išmanyti matematiką, fiziką, chemiją, kitas mokslo šakas. Nepaisant minėtų problemų, GĮA inžinerinių geologinių įmonių veikla juda į priekį, po truputį keičiasi užsakovų požiūris į mūsų darbą, įsigyjama naujos lauko tyrimų technikos, ugdomi jauni specialistai, o jų ateityje reikės vis daugiau. Manome, kad bet koks profesinis susivienijimas padeda geriau spręsti kylančias problemas, gina visų geologijoje dirbančių firmų interesus, padeda efektyviau konkuruoti su panašiomis kitų šalių įmonėmis, skverbtis į užsienio rinkas, finansiškai stiprėti. O tai ne tik leidžia gerinti materialinę bazę, bet ir padeda savo Alma Mater, kartu ir visai inžinerinės geologijos mokslo plėtrai Lietuvoje.

Ar įmanoma išvalyti užterštą žemę ir požeminius vandenis?

mas bus įdomus ir tiems, kurie susiduria su žemės užterštumo problemomis, ir tiems, kurie domisi šia tema.

Antanas MARCINONIS, UAB „Grota“

Žemės teršimas sukelia žmogui žalingų padarinių, ir norint nuo to apsisaugoti užterštą žemę reikia valyti. Net specialistai tai suvokė ne itin seniai – vos prieš 30–50 metų. Lietuvoje šiais metais galėtume minėti šio suvokimo pripažinimo 30metį – kai tuometė vyriausybė pirmą kartą svarstė šias problemas ir priėmė sprendimą išvalyti naftos produktais užterštą gruntą ir požeminius vandenis Vilniaus kuro bazėje bei jos apylinkėse, galima sakyti, pačiame sostinės centre. Kitais metais minėsime 25metį, kai šie planai buvo pradėti realizuoti. To nepadarius būtų kilusi grėsė netekti bent jau dviejų Vilniaus vandenviečių, tiekiančių geriamąjį vandenį kelioms dešimtims tūkstančių sostinės gyventojų ir visai geležinkelio infrastruktūrai, ir tai būtų kainavę apie 60 mln. rublių. O kokia žala dar būtų buvusi padaryta Neries upei, pavieniams vandens gręžiniams, geriamojo požeminio vandens ištekliams, kitiems taršai jautriems ekosistemos elementams – sunku ir pasakyti.

Nors išvalymas padėjo tos žalos išvengti, daug teršalų iš žemės ištraukta ir kitose Lietuvos vietose, dar ir šiandien aplinkosauginį užterštos žemės valymo efektą ir reikalingumą nevienareikšmiškai vertina net specialistai. Yra teigiančiųjų, kad visiškai išvalyti užterštus žemės sluoksnius neįmanoma, todėl aplinkosauginis valymo efektas nieko vertas ir to daryti nebūtina. Kiti teigia, kad valyti reikia viską, kas užteršta, nes tai pavojinga aplinkai ir žmonėms. Taigi kur riba, skirianti realybę nuo išsigalvojimų, profesionalumą – nuo diletantizmo? Kaip tai įvertinti? Apie tai – šiame straipsnyje. UAB „Grota“ nuo pat pradžių dalyvauja šiame procese ir yra jo vykdytoja. Įmonė yra sukaupusi didelę praktinę ir teorinę patirtį, todėl tikimės, kad šiame straipsnyje išsakytas požiūris ir vertini-

Ką žinome apie žemės užteršimą? Suprantama, poreikis valyti žemę atsiranda tik įvykus taršai. Todėl kalbant apie valymą visų pirma reikia bent preliminariai žinoti realią užteršimo būklę. Informacijos apie žemės taršą viešojoje erdvėje pateikiama daug. Apie tai rašyta ir šiame žurnale, todėl pateiksime tik svarbiausius bei informatyviausius užteršimo būklės duomenis. Kalbant apie žemės užteršimą, pirmiausia reikia pažymėti, kad Lietuvoje atlikta visuotinė potencialių žemės taršos vietų registracija bei inventorizacija ir jau kelis dešimtmečius atliekami tiesioginiai tokių vietų užterštumo, arba ekogeologiniai, tyrimai. Atlikus inventorizaciją visoje šalyje rasta ir užregistruota daugiau kaip 11 tūkst. potencialių taršos židinių (PTŽ), t. y. esamų ar buvusių tam tikros ūkinės veiklos teritorijų, kuriose buvo naudojamos cheminės medžiagos ir jomis galėjo būti užteršta žemė. Apie kiekvieną inventorizuotą objektą per tiesioginę apžiūrą ir ap-

geologija geologija 2013 2013 Nr. Nr. 55

2013 Nr. 5 geologija

mais projektais, išliks ir ateityje. Todėl visas potencialiai užterštas teritorijas galime tikėtis ištirti tik per 50–60 metų.

Valyti ar nevalyti užterštą žemę ir požeminį vandenį?

1 pav. Vilniaus NP bazės ir jos apylinkių geologinis – hidrogeologinis pjūvis: 1 – skystų NP sluoksnis ant gruntinio vandens paviršiaus; 2 – vandeningas sluoksnis; 3 – vandeningų sluoksnių lygiai. klausus objektų savininkus bei naudotojus surinkta nustatyto turinio, potencialią technogeninę apkrovą atspindinti informacija – teritorijoje vykdomos ar vykdytos ūkinės veiklos pobūdis, naudojamos ar susidarančios cheminės medžiagos, jų kiekis, objekto padėtis ekosistemoje ir pan. Inventorinius visų objektų duomenis galima rasti Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos duomenų bazėje GEOLIS. Analizuojant inventorizavimo duomenis matyti, kad didžiausią potencialiai taršių teritorijų dalį, apie 40 proc., sudaro teršiančių medžiagų kaupimo ir regeneravimo objektai – tai sąvartynai, valymo įrenginiai, cheminių medžiagų sandėliai ir pan. teritorijos, apie trečdalį (36 proc.) – pramonės, energetikos, transporto ir paslaugų objektai: kuro saugyklos, degalinės, katilinės ir pan., likusią dalį, t. y. apie ketvirtadalį (23 proc.) – gyvulininkystės objektai: gamybinės fermų teritorijos, srutų išlaistymo laukai ir kt. Inventorizuotų teritorijų pavojingumo vertinimas parodė, kad kas trečias PTŽ gali būti pavojingas aplinkai, o vieno iš dešimties galimas pavojingumas aplinkai yra labai didelis. Apytiksliai apskaičiuota, kad potencialiai teršiamos žemės plotas gali siekti apie 280 km2, arba 0,43 proc. Lietuvos teritorijos. Iš jos apie 115 km2 plote teršimo galimybė yra didelė arba labai didelė. Pagrindinės teršiančios medžiagos – nustatytos apie 40 proc. visų PTŽ – yra naftos produktai. Maždaug tokia pat yra taršos organinės ir neorganinės kilmės

azoto, fosforo junginiais – NH4, NO2, NO3, PO4 – tikimybė. Rečiau, maždaug kas penktame objekte, yra taršos pesticidais, sunkiaisiais metalais ir kitais specifiniais junginiais – daugiacikliais aromatiniais angliavandeniliais – benzo-b-fluorantenu, benzok-fluorantenu, benzpo-ghi-perilenu, indeno-1,2,3-cd-pirenu, benzpirenu, halogenintais angliavandeniliais – tetra ir trichloretenu, 1,2-dichloretanu, detergentais, fenoliais ir kt. – tikimybė. Atlikti tiesioginiai ekogeologiniai metodiškai atrinktų 100 pavojingų ir labai pavojingų PTŽ tyrimai parodė, kad užteršti, t. y. kai bent vienos cheminės medžiagos koncentracija grunte arba gruntiniame vandenyje viršija ribines vertes, yra beveik devyni PTŽ iš dešimties (85 %). Didesnėje dalyje objektų užterštas ir gruntas, ir gruntinis vanduo, tačiau yra ir tokių teritorijų, kur užterštas tik gruntas (apie 14 %) arba tik gruntinis vanduo (apie 24 %). Užterštas gruntas yra maždaug 61 % PTŽ, o gruntinis vanduo – 71 % PTŽ. Didesnėje dalyje (52 %) tirtų objektų gruntas ir (arba) gruntinis vanduo užteršti naftos angliavandeniliais. Apie 40 % objektų gruntinis vanduo užterštas azoto junginiais. Gana dažnai, beveik dviejuose iš dešimties PTŽ, aptinkamas natrio chlorido druskomis užterštas gruntinis vanduo. Keliuose objektuose grunte ir požeminiame vandenyje aptiktos labai specifinės ir retos taršios medžiagos, pavyzdžiui, daugiacikliai aromatiniai angliavandeniliai, tetrachloretenas, trichloretenas, 1,2-dichloretanas.

Remdamiesi preliminaraus inventorizuotų objektų pavojingumo aplinkai vertinimo duomenimis ir tyrimais nustatyta teritorijų užterštumo tikimybe, galime prognozuoti, kad Lietuvoje yra apie 5 tūkst. leistiną lygį viršijančių užterštų teritorijų. Norint nustatyti realius kiekvienos tokios teritorijos užterštumo mastus, įvertinti jų tvarkymo poreikį ir sudaryti konkretų tvarkymo planą, kiekvieną jų reikia išsamiai ištirti ekogeologiškai. Praktinė patirtis rodo, kad ištirti vieną tokį statistinį objektą vidutiniškai atsieina apie 40 tūkst. litų. Nesunku apskaičiuoti, kad visoms galimoms užterštoms teritorijoms ištirti ir tvarkymo planams parengti reikia apie 200 mln. litų. Ir tai dar ne viskas. Iš visų potencialių taršos židinių dar būtina išskirti realiai užterštas teritorijas. O tai įmanoma padaryti tik atlikus preliminarų ekogeologinį ir ne tokių potencialiai pavojingų PTŽ tyrimą. Tokio detalumo tyrimas vidutiniškai kainuoja apie 15 tūkst. litų. Tokiu atveju ištirti ne tokius pavojingus objektus dar atsieitų apie 90 mln. litų, o norint sutvarkyti visas užterštas teritorijas vien šio proceso planavimo ir pasirengimo stadijai reikia apie 300 mln. litų. Lietuvoje didesniu ar mažesniu detalumu ištirta apie 10 proc. visų galimų užterštų teritorijų. Pastaruoju metu ūkio subjektų užsakymu per metus ištiriama apie 150–200 tokių teritorijų. Pagal ūkio plėtros ir žemės naudojimo tendencijas galima prognozuoti, kad toks tyrimo tempas, jo nepaspartinus specialiųjų fondų lėšomis finansuoja-

Formaliai į šį klausimą atsako Lietuvos ir tarptautinėje teisėje suformuluoti nuostatai. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas numato, kad asmenys, neteisėta veika padarę žalos aplinkai, žmonių sveikatai ir gyvybei, kitų asmenų turtui bei interesams, privalo atlyginti visus nuostolius ir esant galimybei atkurti aplinkos objekto būklę. Panašūs nuostatai įtvirtinti ir Europos Bendrijos direktyvose. Norint teisiškai pagrįsti užterštos žemės valymą, svarbiausios yra 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/35/ET „Dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti)“, 1979 m. gruodžio 17 d. Europos Sąjungos Tarybos direktyva 80/68/EEB „Dėl požeminio vandens apsaugos nuo taršos tam tikromis pavojingomis medžiagomis“, 2000 m. spalio 23 d. Europos Sąjungos parlamento ir Tarybos direktyva 2000/60/ EB, nustatanti Bendrijos veiksmus įgyvendinant vandens ir dirvožemio apsaugos politiką. Taigi pernelyg nesigilinant galima konstatuoti, kad pagrindinis ir lemiamas veiksnys, apibrėžiantis užterštos žemės valymo poreikį bei sąlygas, yra teisinė bazė, nustatanti tam tikrą taršių medžiagų kiekį aplinkoje, kurį viršijus užterštumas laikomas pavojingu aplinkai ir žmonėms. Tokią taršą privalu sumažinti, t. y. užterštą terpę išvalyti iki nustatyto lygio. Pagrindiniai teisės aktai, nustatantys tokias leistino žemės užterštumo ribas, Lietuvoje šiuo metu yra du – taršai naftos produktais riboti skirtas dokumentas LAND 9-2009 „Naftos produktais užterštų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimai“ (Žin., 2009, Nr. 140-6174) ir kompleksinės taršos normatyvas „Cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimai“ (Žin., 2008, Nr. 53-1987). Pirmas, taršos naftos produktais, reglamentas periodiškai pataisomas veikia jau 18 metų, nuo 1995-ųjų. Antras dokumentas yra gana naujas, galioja tik nuo 2008

2 pav. Ežerėlio Vilniaus rajone paviršius padengtas iš žemės ištryškusiu dyzelinu. metų, todėl jo taikymo patirtis yra labai ribota. Žinant, kad gyvename teisinės sistemos ir formalizuotų sprendinių doktrinos bei viršenybės prieš pažinimą, profesionalumą ar tiesiog sveiką protą sąlygomis, galima manyti, kad nesant teisinių reikalavimų nevyko ir užterštų teritorijų valymo. Vis dėlto, kaip minėta straipsnio pradžioje, yra kitaip – valoma jau beveik trisdešimt metų. Vadinasi, tikrovėje veikia ir kitų svarių, ne vien formalių užterštų žemių valymo priežasčių. Viena svariausių ir reikšmingiausių valymo priežasčių reikėtų laikyti taršos keliamą realų pavojų žmonėms ir jautriems aplinkos elementams: geriamojo vandens šaltiniams, paviršinio vandens telkiniams, saugomoms teritorijoms ir kt., kurie žmonėms yra gyvybiškai svarbūs (2 pav.). Pavyzdžiui, užteršus centralizuotą požeminio vandens vandenvietę, nekalbant apie ekologinę žalą, alternatyvaus vandens šaltinio radimas ir įsisavinimas sukelia didžiulių ekonominių nuostolių. Tokių situacijų, kaip minėta, būta Vilniuje, Alytuje, kitose vietovėse. Šiuo atveju sprendimą valyti ar nevalyti užterštą žemę lemia ne formali užterštumo riba ir jos viršijimas, o reali migracinė teršalų geba ir minėtų svarbių aplinkos elementų pasiekimo bei jų kokybės gadinimo pavojus. Suprantama, kiekvienu tokiu atveju sprendinys, susijęs su valymu, turi būti paremtas

išsamiu situacijos tyrimu ir taršos rizikos vertinimu. Atitinkamai koreguojami ir valymo uždaviniai. Esminiu reikalavimu, susijusiu su valymu, tampa teršalo koncentracijos mažinimas ne iki teisės aktais formalizuotos ribinės vertės, bet iki migraciniu atžvilgiu nejudrios ir aplinkai nepavojingos koncentracijos. Tačiau, kaip matome, ir vienu, ir kitu atveju, imantis žemės užterštumo valymo, tenka spręsti tam tikro teršalų kiekio šalinimo uždavinį. Kyla klausimas, kiek tai įmanoma padaryti techniškai. Kiek kainuoja, ar apsimoka ekonomiškai? Taigi siekiant racionaliai ir efektyviai suplanuoti ir atlikti užterštumo valymą, būtina žinoti visas šį procesą lemiančias aplinkybes. Sukaupta praktinė ir teorinė patirtis rodo, kad: • viena svarbiausių valymo galimybes lemiančių sąlygų yra užterštos terpės geologinės bei hidrogeologinės ypatybės: slūgsojimo gylis, mechaninė grunto sudėtis, vandeningumas, organinės medžiagos kiekis ir kt.; • antra svarbi sąlyga yra fizinės bei cheminės paties teršalo ypatybės ir agregatinis žemės gelmėse būvis: skystas, adsorbuotas, ištirpęs vandenyje, tirpus ar ne, skęstantis vandenyje ar plūduriuojantis jo paviršiuje; • trečia pagrindinė sąlyga – tinkamas, realybę atitinkantis pirmųjų dviejų sąlygų žinojimas, t. y. užteršta terpė turi būti tinkamai ištirta ekogeologiniu požiūriu.

geologija 2013 Nr. 5

2013 Nr. 5 geologija

vertę turintys objektai (upės, ežerai, vandenvietės ir pan), yra pavojingesnė už tą, kai užteršta terpė slūgso aeracijos zonoje ar vandeningajame sluoksnyje. Pavojingesnė situacija ir tuomet, kai taršių medžiagų, nors ir ne tokių pavojingų (toksiškų), koncentracija aplinkoje viršija didžiausią leidžiamą. Kol didžiausias leidžiamas taršių medžiagų kiekis neviršijamas, net ir labai toksiškos medžiagos aplinkoje nėra tokios pavojingas. Atsižvelgiant į tai, vertinimo algoritme būtina įvesti kiekvienam veiksniui pastovų prioriteto koeficientą ir pan. Toks mechanizmas padeda atlikti valymo poreikio vertinimą objektyviau ir tiksliau.

Teorinės ir praktinės valymo galimybės

3 pav. Užterštų teritorijų valymo poreikio nustatymas. Prie pagrindinių valymo galimybes apibrėžiančių sąlygų dar galima priskirti ir technines ar technologines valymo priemones, taip pat finansines lėšas, be kurių, tiesą sakant, neįmanomas joks proceso judėjimas. Vis dėlto esant nepalankioms gamtinėms sąlygoms net ir didelės lėšos neužtikrina pakankamo efektyvaus valymo rezultato. Taigi galvojant apie valymą visais atvejais reikia vadovautis taisykle „pigiai ir efektyviai“, kuri reiškia, kad valant reikia pašalinti tik tą teršalų dalį, kuri yra pavojingiausia, kompleksiškai įvertinti ir formaliuosius (teisinius), ir užterštumo situaciją bei jos grėsmę aplinkai charakterizuojančius veiksnius, taip pat atsižvelgti į valymo aplinkosauginio efektyvumo

ir valymo sąnaudų santykį. Specialiojoje literatūroje (Vytautas Juodkazis, Antanas Marcinonis, 2008 m.) rekomenduojama tokia integruota valymo poreikio vertinimo schema (3 pav.). Žinoma, pateiktą vertinimo schemą reikėtų laikyti tik tam tikru vertinimo keliu. Jį pasirinkus reikia išspręsti daug individualių kiekvienam konkrečiam atvejui tipinių situacijų. Pavyzdžiui, vertinant būtina atsižvelgti į balansinį kiekvieno veiksnio svorį bendrame užteršimo reiškinio kontekste, t. y. tikslinga juos vertinti ne lygiavertiškai, o pagal tam tikrą prioritetą. Akivaizdu, situacija, kai užteršta teritorija didėja ir kyla grėsmė, kad bus užterštos dar švarios teritorijos ar žmogui ypač svarbią vartojamąją

Pasaulyje sugalvota daug būdų, kaip valyti žemę, tačiau daugelis jų yra teorinio, eksperimentinio pobūdžio. Praktikoje plačiau taikoma tik nedidelė jų dalis. Priimta visus būdus klasifikuoti pagal du kriterijus – valomos terpės buvimo vietą ir teršalų šalinimo būdą. Pagal valomos terpės buvimo vietą skiriamos dvi grupės: in situ (valyba natūralaus slūgsojimo vietoje) ir ex situ (iškastos terpės valymas specialiose vietose). In situ metodų privalumas yra tai, kad nereikia iškasti ir pervežti užterštos terpės. Tai ir padeda taupyti lėšas, ir nesudarkomas kraštovaizdis, dirvožemis. Pagrindiniai trūkumai – valymo procesai ilgai trunka, be to, ribota galimybė kiekybiškai įvertinti užterštos terpės išvalymo lygį. Ex situ metodai geri tuo, kad juos pasitelkus valymas vyksta greičiau ir galima kontroliuoti terpės išvalymo lygį. Trūkumai – papildomos investicijos iškasti ir transportuoti, fizinis valomos aplinkos pažeidimas, neįmanoma panaudoti, jeigu tarša yra pasklidusi giliai požemyje. Pagal teršalų šalinimo iš užterštos terpės būdą valymo metodai skirstomi į fizinius, cheminius, biologinius ir kompleksinius (taikomos įvairios minėtų metodų kombinacijos). Fiziniai metodai – tai taršios medžiagos šalinimas iš užterštos terpės. Tokie metodai dažniausiai taikomi pradiniame stipriai užterštų teritorijų valymo etape, skystai naftos produktų fazei ištraukti ir pan. Plačiausiai

pasaulyje taikomi hidrodinaminio ir vakuuminio išsiurbimo metodai. Fizinių metodų atmaina – terminiai metodai, pagrįsti teršalų deginimu ar iškaitinimu. Cheminiai metodai – tai taršių medžiagų transformavimas į ne tokius pavojingus ar visiškai nepavojingus junginius vykstant cheminėms reakcijoms. Dažniausiai taikomi metodai – tirpalų ekstrakcija ir teršalų konsolidavimas. Atskira cheminių metodų modifikacija, kai cheminės medžiagos naudojamos teršalų atskyrimui nuo kietos terpės palengvinti. Paprastai tam pasitelkiamos aktyviosios paviršiaus medžiagos. Metodo trūkumas – valoma terpė dažnai užteršiama antriniais junginiais. Biologiniai metodai pagrįsti mikroorganizmų, bakterijų ir kai kurių augalų naudojimu teršalų destrukcijai. Biologiniai metodai reiškia, kad valoma terpė papildomai aprūpinama deguonimi ir maisto medžiagomis, kartu palaikant atitinkamą temperatūrą ir pH. Kartais mikroorganizmai į užterštą terpę įterpiami tam tikrų teršalų degradacijai pagreitinti. Dažniausiai naudojami biologiniai metodai – biodegradacija, bioventiliacija, kompostavimas ir fitoišvalymas. Dabar pasaulyje vis populiaresnis tampa gamtinių (natūralaus) apsivalymo procesų taikymas. Kai užteršta teritorija ir aplinka nekelia pavojaus gamtinių išteklių naudotojams ir pačiai gamtinei aplinkai, ji paliekama apsivalyti natūraliai. Tai pats pigiausias, tačiau labai lėtai vykstantis procesas, ypač požemyje, kur visada

4 pav. Skysčio pasiskirstymas grunte pagal fizinį būvį: a) struktūrinis pjūvis; b) skysčio fizinio būvio ciklograma. trūksta deguonies. Be to, žinant, kad visiškai išvalyti užterštų gilių žemės sluoksnių dar niekam nepavyko, racionalizuojant užterštų teritorijų tvarkymo procesus, tokio būdo taikymas būtų priimtinas ir aplinkosaugiškai. Kad natūraliai valosi užteršti, net ir giliai slūgsantys žemės sluoksniai bei požeminis vanduo, akivaizdžiai įrodo ir Lietuvoje atliekami užterštų teritorijų stebėjimai (5 pav.). Kaip jau buvo minėta, nors valymo būdų yra daug, dažniausiai naudojami tie metodai, kuriais pašalinama tik dalis lengviausiai šalinamų teršalų. Techniškai lengva ar lengviau iš žemės pašalinti tai, kas su ja stipriai nesurišta, laisvai juda veikiama gravitacinio lauko. O sun-

ku iš žemės ištraukti tai, kas su ja surišta fiziniais ir cheminiais saitais. Kaip pavyzdį galima paminėti skystus naftos produktus, kurie susigėrę į žemę išsiskaido į kelis agregatinius būvius (4 pav.). Viena dalis aplimpa aplink žemės grūdelius (adsorbuojama) ir tampa beveik nejudri. Ją galima pašalinti tik panaikinant pačią užterštą terpę, žemę kaitinant, plaunant cheminiais plovikliais ir pan. Kita dalis naftos produktų ištirpsta gruntiniame vandenyje ir migruoja kartu su juo. Tokius teršalus galima pašalinti lengviau – išsiurbiant vandenį, biologiškai suskaidant ir pan. Dar viena teršalų dalis kaupiasi grunto porose atskiros skystos fazės pavidalu, lengvai

5 pav. Tipiška naftos produktų koncentracijos kaita gruntiniame užterštos degalinės vandenyje.

geologija 2013 Nr. 5

juda veikiama gravitacijos ar kapiliarinių jėgų, todėl iš dalies lengvai iš žemės gali būti pašalinama įvairiais siurbimo metodais. Lietuvoje susiformavusios dvi technologinės valymo kryptys: paviršinio grunto valymo – daugiausia ex situ metodais, gruntą iškasus ir valant specialiose aikštelėse (UAB „Biocentras“, VšĮ „Grunto valymo technologijos“); gilesniųjų sluoksnių valymo – tik in situ metodais (UAB „Grota“). Užterštam gruntui valyti įrengta keletas spec. valymo aikštelių (Kiškėnai, Jonava, Vilnius (Gariūnai), Vilniaus r., Mažeikiai). Per metus jose vidutiniškai išvaloma 10–16 tūkst. tonų daugiausia naftos produktais užteršto grunto. Valymas paprastai atliekamas pasitelkiant biologinius metodus, naudojant naftos angliavandenilius skaidančias bakterijas. Priklausomai nuo užterštumo rūšies ir lygio taikomi atitinkami metodai bei bakteriniai preparatai, kurių šiuo metu jau yra gana įvairių. Nuolat sukuriama vis naujų ir efektyvesnių. Taigi techninės ir intelektinės negiliai žemės paviršiuje ar arti jo slūgsančio naftos produktais užteršto grunto valymo ex situ metodais galimybės Lietuvoje yra aukšto lygio ir gali visiškai tenkinti tokio valymo poreikį. Kiek problemiškesnis yra metalais, pesticidais ir kitomis medžiagomis užterštas gruntas, tačiau eksperimentinio pobūdžio valymo darbų atliekama ir šioje srityje.

Gilių žemės sluoksnių valymas in situ metodais atliktas ar šiuo metu atliekamas daugiau kaip 20 objektų. Visur valyta tik naftos produktais užteršta aplinka. Kitomis medžiagomis užterštų žemės sluoksnių in situ metodais nevalyta. Visuose valytuose objektuose iš gilių žemės sluoksnių pašalinta apie 5 tūkst. tonų naftos produktų. Didesnė jų dalis (apie 98 proc.) išsiurbta skystu pavidalu, kita – dujiniu arba sunaikinta (degraduota) pačiame sluoksnyje. Iki šiol Lietuvoje tokį valymą atlieka tik bendrovė „Grota“, kuri yra įdiegusi ir priklausomai nuo konkrečios situacijos valymui naudoja du metodus – hidrodinaminį arba vakuuminį. Hidrodinaminis metodas paprastai naudojamas laisviems naftos produktams, susikaupusiems ant gruntinio vandens, išsiurbti. Vakuuminis metodas naudojamas įvairaus pavidalo lengvųjų naftos produktų frakcijoms (benzino eilėms) ištraukti. Dažniausiai abu metodai pasitelkiami kompleksiškai, naudojant juos užterštus gilius sluoksnius daugeliu atvejų galima išvalyti iki nejautrioms teritorijoms nustatytų ribinių verčių. Tinkamai išvalyti žemės sluoksnius jautresnėse teritorijose – gyvenamosiose, žemės ūkio paskirties ir pan. – šiais metodais neįmanoma. Siekiant efektyvesnio valymo, dažnai dar atliekamas vadinamasis uždaro ciklo siurbimas, kai lygiui

pažeminti išpumpuojamas vanduo tam tikrose vietose grąžinamas atgal į vandeningą sluoksnį ir sukuriamas grunto plovimo bei naftos produktų destrukcijos stimuliavimo efektas. Tai paspartina valymą, tačiau liekamosios teršalų koncentracijos atžvilgiu reikšmingos įtakos neturi. Bendrai vertinant, Lietuvoje įdiegtos ir šiuo metu naudojamos priemonės neužtikrina valymo reikalavimų, ateityje jas reikės patobulinti. Technologijų taikymas, kūrimas ir tobulinimas glaudžiai susiję su atitinkamų darbų poreikiu. Kaip jau buvo minėta, atliekant užterštų teritorijų vertinimą bandyta preliminariai nustatyti ir galimų valytinų teritorijų skaičių bei tam reikalingas lėšas. Įvertinimo rezultatai pateikti 1 lentelėje. Pažymėtina, kad pagal gruntą teršiančių medžiagų rūšį apie 68 % teritorijų yra užteršta naftos produktais, likusi dalis – metalais ir pesticidais. Pagal gruntinį vandenį teršiančių medžiagų rūšį valytini objektai skirstomi taip: užteršti naftos produktais – 62 %, užteršti metalais – 14 %, užteršti pesticidais – 2 %, užteršti druskomis, azoto ir organiniais junginiais – 42 %. Kaip matome, išvalyti teks nemažai. Jeigu tai darysime tokiais tempais kaip dabar – keletą objektų per metus – valysime šimtus metų. Jei darbus atliksime sparčiau – turėsime rasti tam daugiau lėšų. Rezervų yra, tik reikia veikti išmintingai, racionaliai ir ryžtingai.

Teritorijos pavojingumas

Bendras skaičius

Galimų užterštų teritorijų skaičius

Bendra galimų užterštų teritorijų tvarkymo kaina, mln. Lt

1. Ypač pavojingos PTŽ teritorijos

836

412

1844

2. Labai didelio pavojingumo PTŽ teritorijos

2046

847

1072

Iš viso

2882

1259

2916

1 lentelė. Galimų Lietuvoje užterštų ir valytinų teritorijų skaičius ir apytikslės valymo sąnaudos.

A t n a u j i n t a w w w . s a . l t. U ž s u k i t e !

„Peri“ klojinių specialistai padeda įgyvendinti projektą „Grand Office“ Vieno didžiausių pasaulyje klojinių ir pastolių sistemų gamintojo – „Peri“ – atstovybė Lietuvoje padeda įgyvendinti dar vieną ambicingą ir unikalų projektą. Šįsyk tai Viršuliškes papuošiantis verslo centras „Grand Office“. „Peri“ Lietuvoje yra įgyvendinusi ne vieną sudėtingą projektą, tačiau, įmonės atstovų teigimu, šis yra išties išskirtinis. Ypatingas dėmesys statybų saugumui „Paprastai plėtotojai į statybų saugumą Lietuvoje žiūri pro pirštus. Svarbiausia, kad būtų atitinkami baziniai reikalavimai, o papildomų priemonių dažniausiai nėra imamasi. Taip, rizikuojant darbininkų sveikata, stengiamasi taupyti pinigus. Ne paslaptis, kad dėl tokio požiūrio dažnai nukenčia ir statybų kokybė. Tačiau šis projektas yra išskirtinis. Galiu drąsiai sakyti, kad padėdami statyti šį daugiaaukštį verslo centrą panaudojome daugiausia apsaugos priemonių per visus savo veiklos metus Lietuvoje“, – sakė UAB „Peri“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Dalius Kriptavičius. Pasak jo, tokia praktika užsienyje yra normalus reiškinys, mat rangovai dažniausiai reikalauja maksimalių saugumo statybų aikštelėje užtikrinimo priemonių. „Peri“ vadovas tikisi, kad pamažu tokia praktika ateis ir į Lietuvą.

Objekte naudotos „Peri“ sistemos Norėdama užtikrinti visišką statybų saugumą, UAB „Peri“ šiame objekte derino platų sistemų spektrą. Kolonoms naudojami TRS klojiniai su betonavimo platformomis, sienoms – TRIO klojiniai. Perdangos buvo formuojamos ir iš „Skydeck“, ir iš „Multiflex“ klojinių. Aukštuminėms perdangoms panaudoti „Peri Up Rosett“ bokšteliai su „Multiflex“ klojiniais. Lifto šachtos ir laiptinės saugumą garantavo BR aikštelės, jų sumontuota 7-ios. Išorinių pastato sienų statybos saugumui užtikrinti pasitelktos CB240 pagrindinės ir apatinės aikštelės. Iš viso pagamintos ir sumontuotos 8 tokios aikštelės, užtikrinančios saugų darbą išorinėje statinio pusėje. Pastato perimetro saugumui užtikrinti naudoti RCS-P apsauginiai save keliantys skydai, kurie pasitelkiami tik antrą kartą Lietuvos statybos istorijoje. Šios sistemos funkci-

ja – garantuoti saugų darbą pastato kraštuose ir mažinti vėjo įtaką darbo tempui. Tai leidžia atlikti darbus kur kas saugiau ir efektyviau. Šiam projektui buvo sumontuota 11 tokių skydų. Vieno jų aukštis – 10 m, ilgis – 6,2 m. Įrangai perkelti iš vieno aukšto į kitą panaudota „Vario“ išorinė aikštelė, kurios laikomoji galia siekia 6 tonas. Dar vienas šios aikštelės privalumas yra tai, kad į kitą aukštą perkelti ją galima ne išardant, o tiesiog atlaisvinant statramsčius. „Grand Office“ – Viršuliškių puošmena Šiemet duris atversiantis modernus verslo centras papuoš sostinės Viršuliškių mikrorajoną. Bendras jo plotas sieks 10 380 m2. Iš jų 1406 m2 bus skirta komercinėms patalpoms, o visas likęs plotas – biurams. Šis 21 aukšto pastatas bus vienas aukštesnių Vilniuje. Projekto generalinis rangovas – AB „YIT Kausta“, darbus atlieka „SIV statyba“. Saugumu, pastolių bei klojinių sistemomis rūpinasi UAB „Peri“.

www.peri.lt

Žemės gelmių išteklių gavyba: problemos – ant žemės Skalūnų dujų paieškos iniciatyva atskleidė spragų žemės gelmių išteklių gavybos srityje. Tenka taisyti ir pildyti teisės aktus, reglamentuojančius šią veiklą. O dokumento, kuris sudėliotų ilgalaikes strategines šalies sektoriaus kryptis, taip ir nėra. Racionalumas – plati sąvoka Žemės gelmės yra valstybės nuosavybė, tačiau gavyba ir perdirbimas atliekami privačių kompanijų. Tokia praktika iš esmės yra teisinga – valstybė savo dalyvavimu neturėtų sudaryti konkurencijos privačiam sektoriui. Tačiau kartkartėmis kai kurios valdžios institucijos vis pareiškia, kad, siekiant racionaliau eksploatuoti žemės gelmių išteklius, valstybei reikėtų efektyviau dalyvauti šiame procese. Ketinimai gal ir gražūs, tačiau priemones, kaip tai pasiekti, reikėtų gerai apsvarstyti. Efektyviausių pasiūlymų atsirastų, jei strategijos būtų kuriamos ne vien valdžios rūmuose, bet ir įtraukiant daugiau socialinių partnerių, šioje srityje dirbančių profesionalų, verslininkų. Dažnai vartojamas, tačiau teisiškai neapibrėžtas terminas „racionalus gamtos išteklių naudojimas“, be kita ko, turėtų reikšti visišką telkinio išeksploatavimą, siekiant išgauti maksimalų išteklių kiekį ploto vienete ir kuo mažiau jų prarasti. Taip pat tai turėtų reikšti ir šalies ūkio poreikių tenkinimą, iškasenas parduodant tikrąja rinkos verte.

Niekas negalėtų paneigti, kad siekiant šių tikslų privatus sektorius bus visada pranašesnis už valstybinį. Tačiau pažvelgę į Vyriausybės programą matome, kad siekiama sudaryti sąlygas valstybės įmonėms efektyviau įsisavinti žemės gelmių turtus, nes šiuo metu jie naudojami neefektyviai. Įvertinus, kad kasybos sektoriuje valstybės įmonių apskritai nėra, galima tik spėlioti, ar painiojamos sąvokos, ar ketinama padėti pamatus tam tikram naujadarui atsirasti. Be gamtonaudos – nė iš vietos Neneigiant, kad reikia kurti strategijas ir vizijas, pirmiausia tikslinga įvertinti, ką galima padaryti be didelių pertvarkų. Kaip minėta pradžioje – teisiniai dalykai taisytini. Praktikoje tokios pataisos dažniausiai nukreiptos prieš verslą, siekiant jį labiau riboti, reglamentuoti, reguliuoti ir apmokestinti. Tačiau silpnos ekonomikos šalyje (deja, reikia pripažinti, tokioje gyvename) valdžios dialogas su verslu galėtų būti nukreiptas priešinga linkme. Galėtų būti keliamas klausimas, kaip efektyvinti verslo sąlygas, kad

Lietuvos karjerų asociacija

būtų sukuriamas didesnis vidaus produktas, kad atsirastų naujų darbo vietų. Su kasybos pramone tai labai susiję, nes ji itin jautri negatyviam įvaizdžiui ir įvairiems fariziejiškiems pareiškimams apie kraštovaizdžio niokojimą. Išprusęs pilietis suvokia, kad be gamtonaudos šiuolaikinė žmonija, deja, negali išsiversti. Jokiu būdu negalima tvirtinti, kad reikia iš gamtos imti pilna sauja, tačiau, jei taikytume principą „žvelk globaliai, veik lokaliai“, Lietuvos atveju pamatytume, kad a) naudingųjų išteklių gavyba teritoriniu požiūriu užima iš dalies mažą plotą, b) didžiąją dalį kasybos pramonės sudaro netaršių, inertinių medžiagų gavyba (smėlis, žvyras, dolomitas) ir durpės, c) išgaunamų naudingųjų iškasenų kiekis vienam gyventojui yra gerokai (kartais daugiau negu dukart) mažesnis nei ekologiškai sąmoningose Skandinavijos šalyse (Tarptautinės karje-

rų asociacijos (UEPG) duomenimis, Švedijoje – 8,6 t, Suomijoje – 16,5 t) ar didesnėje dalyje Vakarų Europos šalių (pavyzdžiui, Austrijoje – 11,8 t, Vokietijoje – 7,3 t, Prancūzijoje – 5,9 t). Lenkija mus irgi gerokai lenkia, net jei neskaičiuotume jos anglių pramonės. Tad vienas prigijusių mitų, kad išsivysčiusios šalys savo išteklių nenaudoja, yra neteisingas. Tiktų sakyti – nešvaisto. Bet aukščiau pateiktus per capita skaičius palyginus su lietuvišku – 3,9 t – matyti, kad vis dėlto naudoja. Laikas pasirūpinti savo rinka Apibendrinus galima sakyti, kad dar turime potencialo protingu mastu išplėsti naudingųjų išteklių gavybos apimtis. Be abejo, jei tam bus rinkos poreikis. Tačiau vietos žaliavų poreikis priklausys ir nuo jų pardavimo kainos, o kaina – nuo pagaminto produkto savikainos. Energiniai ištekliai – kuras ir ypač elektra – Lietuvoje brangūs. Gavybos pramonėje jų sunaudojama daug. Lengvatų nėra (kitaip nei, pavyzdžiui, Latvijoje, kur taikomos dyzelino akcizo lengvatos). Tad įvairių mokesčių našta, tarp jų – ir gamtos išteklių, tampa svarbiu veiksniu siūlyti konkurencingą kainą. Lenkiškas žvyras mūsų rinkoje – jau ne naujiena. Jei dar nėra latviško dolomito, tai vien todėl, kad ne tik mūsiškis kietesnis, bet ir skalda iš jo pagaminama kokybiškiau. Tad reikėtų pagalvoti ne tik apie gamtos išteklių, bet ir apie vietos rinkos apsaugą. Nes tokiu būdu apsaugome darbo vietas ne tik pačiame kasybos, bet ir jį prižiūrinčiame sektoriuje. Išsaugome pajamas valstybei, savivaldybėms. Tokiose savivaldybėse kaip Pakruojo kasybos įmonės yra didžiausios pramonės bendrovės ir darbo vietų skaičiumi, ir sumokamų mokesčių kiekiu. Tačiau jei valdžios institucijos vis dar randa žemės gelmių naudojimo

neracionalumo požymių pačiame gavybos sektoriuje, reikėtų atkreipti jų dėmesį, kad ir neracionalus dialogas, negirdint verslo teikiamų argumentų, gali sukelti didelių rūpesčių kasybos sektoriaus plėtrai. Kai galimybės suvokiamos skirtingai Pastarųjų metų nesusikalbėjimo pavyzdys galėtų būti diskusija dėl Miškų įstatymo taikymo. Po Konstitucinio Teismo sprendimo šis įstatymas turėjo būti pataisytas, parengti atitinkami poįstatyminiai aktai. Kai tai įvyko, atrodė, situacija turėjo tapti aiškesnė. Tačiau netikėtai tarp miškininkų ir geologų atsirado polemika dėl traktavimo. Kitaip tariant, įstatymas numato išimtį kasti po valstybiniu mišku tik tuomet, jei nėra kitos galimybės. Tačiau galimybės turinys įstatyme nėra atskleidžiamas. Detalizavimas perkeliamas į Vyriausybės nutarimu patvirtintą aprašą „Dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos“. Apraše nurodoma, kad Lietuvos geologijos tarnybos išduota pažyma apie išžvalgytus šalies teritorijoje ne miško žemėje esančius naudingųjų iškasenų telkinius ir yra tas dokumentas galimybei įvertinti. Tačiau bėda, kad pažyma konstatuoja tik statistinį faktą – kiek yra telkinių ne po miško žeme – ir neatsako į kitus svarbius galimybės buvimo klausimus, kurie ypač aktualūs naudingųjų iškasenų gavybos operatoriams, pavyzdžiui, ar nėra gamtosauginių ir infrastruktūros kliūčių toje teritorijoje (saugomos teritorijos, gyvenviečių ir infrastruktūros objektų apsauginės zonos ir pan.); ar žaliava telkinyje yra tinkamos kokybės standartus atitinkančiai produkcijai pagaminti; ar telkinys nėra išžvalgytas privačių asmenų lėšomis, kai informacija apie išteklius vadovaujantis

įstatymu 5 metus lieka konfidenciali ir neprieinama kitam ūkio subjektui; ar gamtos išteklių išgavimas ne miško žemėje esančiuose telkiniuose ekonomiškai atsiperka ir nereikalauja neadekvačių investicijų; ar nepažeis toje teritorijoje esančių žemės savininkų ir naudotojų interesų, kurie gali nederinti kasybos projektų. Ir dar eilė klausimų, kurie kasybos operatoriui (ne valdininkui, kuriam rūpi tik statistinis miškingumo rodiklio išsaugojimas) ir apibrėžia galimybę kasti kitur. Išnagrinėjus problemą iš esmės, matyti šios diskusijos absurdiškumas: naudingųjų iškasenų klodai plyti tik po nedideliu valstybinių miškų plotu. 2009 metų duomenimis, detaliai išžvalgytų inertinių medžiagų (smėlio, žvyro, klinčių, dolomito) plotas po miškais sudaro apie 35 proc. visų detaliai išžvalgytų inertinių medžiagų ploto. Tačiau po miškais esantį plotą palyginus su visu šalyje esančiu 2,1 mln. hektarų miško plotu, tai tesudaro apytiksliai 0,3 proc. Jei įvertintume ir tai, kad absoliuti dalis iškasenų būtų kasama po ūkiniais (IV grupės) miškais, matytume, kad karjerų plėtros mastas miškų atžvilgiu būtų nereikšmingas. O kasybos sektoriui – net labai svarbus. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, sąlyginė detaliai išžvalgytų visų naudingųjų iškasenų vertė – 63 600 mln. litų, visų miškų – 20 000 mln. litų. Tačiau laikant, kad miškas nėra vien ekonominis dydis, ir pritariant nuostatai, kad jo plotas neturėtų mažėti – tam yra įstatymu apibrėžtas ir privaloma tvarka taikomas kompensavimo mechanizmas – prarandamo miško vertė turi būti padengiama iš anksto. Apskaičiavus kompensacijos dydį pagal jo dedamąsias, susidaro suma, kuri leidžia atsodinti kur kas didesnį miško plotą nei prarandamojo.

2013 Nr. 5

Ar mokesčiais palaikysime vietos žaliavą? Mokestiniai klausimai – visada jautri tema. Ne išimtis ir gamtos išteklių mokesčio klausimas. Valstybė kėsinasi vis labiau apmokestinti išgaunamus žemės gelmių turtus. Verslininkų nuomone, geriausias argumentas turėtų būti rinkos kaina ir konkurentabilumas. Tokių būtinų statybinių medžiagų kaip granitas neturime ir esame priversti importuoti, o smėlį, žvyrą ar dolomitinę skaldą apsimoka naudoti savo. Visos kaimyninės šalys stengiasi panaudoti vidaus resursus. Ypač dabar, kai reikia padėti atsitiesti krizės smūgį patyrusiam ūkiui. Štai kodėl mūsų rinkoje atsirado lenkiško žvyro, o latviai net sušvelnino standartus, kad galėtų plačiau naudoti iškastinę vietos žaliavą. Todėl šiuo metu labai svarbūs visi veiksniai, galintys daryti įtaką kainai ir atitinkamai konkurentabilumui. Mokesčio už valstybinius išteklius įstatymas buvo peržiūrėtas 2012 metais. Kai kurių naudingųjų iškasenų tarifai išaugo net keliskart, durpių – triskart. Be to, įstatymas numato juos indeksuoti pagal vartotojų kainų indeksą. Prieš keliant išteklių mokestį Aplinkos ministerija atliko studiją, palygino vietos ir užsienio šalių taikomus tarifus. Tad reikia tikėtis, kad kaip šių analizių rezultatas nustatyta mokesčio bazė nesikeis bent keletą metų. Tai leistų verslininkams stabilizuoti krizės pažeistą veiklą.

Rekultivuojant karjerus trūksta tvarkos Šiek tiek kritikos reikėtų priimti ir sau. Ne visi karjerų eksploatuotojai vykdo pareigą rekultivuoti pažeistus (tai yra išeksploatuotus) žemės plotus į žemės ūkio naudmenas ir mišką, o jeigu to atlikti techniškai neįmanoma – į vandens telkinius. Problemų yra ne tik dėl nelegaliai veikiančių karjerų, kurių tvarkytojai, suprantama, nesirūpina vykdyti įstatymuose numatytos pareigos rekultivuoti pažeistus plotus. Nuo rekultivavimo terminų atsilieka ir dalis legaliai veikiančių ūkio subjektų. Rekultivavimas yra specifinis procesas – paprastai rekultivuojamas masyvas, kuris buvo eksploatuojamas kelerius ar net keliolika metų, ir ne visoms įmonėms pavyksta išspręsti esminį klausimą – sukaupti tam reikalingų lėšų. Teisės aktų, kurie imperatyviai įpareigotų tokias lėšas kaupti, nėra. Vienas problemos sprendimo būdų galėtų būti centralizuotas lėšų kaupimas. Tačiau jis gali turėti ir trūkumų – jei bus kaupiamos visos rekultivuoti reikalingos lėšos, tokį mokestį sumokėjusi įmonė lyg ir nebeturės pareigos atlikti rekultivavimą. Bet valstybė nebūtų pajėgi vykdyti tokius darbus šalies mastu. Būtų svarstytinas modelis, panašus į numatytąjį Garantinio fondo įstatyme, kai visi solidariai formuoja piniginį, tarkime, Rekultivavimo, fondą (įmokos nebūtų didelės), ir atsira-

dus tam tikriems požymiams (įmonei bankrutavus ir pan.) pažeistos žemės rekultivavimo darbai būtų finansuojami iš tokio fondo, organizuojant viešuosius konkursus. Yra ir bešeimininkių karjerų problema. Diskutuojama dėl tvarkos, leidžiančios tokius karjerus, jei juose dar liko iškasenų, perduoti kitiems ūkio subjektams, taikant lengvatas (pavyzdžiui, ne konkurso tvarka, taikant mažesnius išteklių mokesčius ir pan.), sykiu įpareigojant, kad žemės plotai, kuriuose baigėsi kasybos darbai, būtų rekultivuoti. Vargu ar būtų teisinga tokiais sprendimo būdais iškraipyti rinką. Būtų geriau parengti tokio rekultivuotino ploto projektą, sąmatą, ir užfiksuotų darbų apimtis būtų finansuojama arba iš jau minėto Rekultivavimo fondo, arba kasmet taikant tokiai įmonei mokėtino gamtos išteklių mokesčio tokią nuoskaitą, kokia apimtimi tais metais buvo padaryti rekultivavimo darbai. Monologas virsta dialogu Sveikintina, kad iki šiol oficialiuose pranešimuose valdžia buvo nusiteikusi planuoti, valdyti ir kontroliuoti, o šiuo metu, reikia pripažinti, randasi ir racionalaus dialogo požymių. Į verslininkų išsakomas problemas bandoma įsiklausyti. Nauja Aplinkos ministerijos vadovybė neignoruoja susidariusių problemų, sprendimų bandoma ieškoti kartu. Tai suteikia vilties, kad naudingųjų iškasenų gavybos sektoriui bus suteikta galimybė planingai dirbti, aprūpinti šalies ūkį savomis iškastinėmis medžiagomis, išsaugoti specialistus ir darbo vietas, mokesčiais bus stabiliai papildomas biudžetas. Galiausiai tik bendradarbiaujant gali būti realizuojama tvarios plėtros samprata, kuri reiškia ekonominių, socialinių ir aplinkosauginių veiksnių sąveiką.

Lietuvos karjerų asociacijos prezidentas Antanas BARTULIS

2013 Nr. 5 renovacija

Modernizavimo formulėje – neištaisytos klaidos Skubama gerinti pastatų renovacijos statistiką, bet ne jos kokybę Inga LUKŠYTĖ

Mažiausia projektavimo kaina, pigiausi sprendimai, abejotinos kokybės medžiagos, popierinė techninė priežiūra – kitaip tariant, kuo daugiau renovuotų kvadratinių metrų už kuo mažesnę kainą. Tokiu principu Lietuvoje dažniausiai vadovaujasi ir renovacijos ideologai, ir vartotojai. Patys rūpinosi darbais Kaune A. Ramanausko-Vanago gatvės trečiojo namo bendrijos pirmininkas Zenonas Baranauskas 2008 metais prasidėjus daugiabučio renovacijos darbams dienas leido ant pastolių, nes rūpėjo kontroliuoti ne tik statybininkų perkamas medžiagas, bet ir jų darbą. Savo jėgomis parengę investicinį projektą – pasinaudoję atitinkamą kvalifikaciją turinčios vienos bendrijos narės paslaugomis, namo gyventojai apskaičiavo, kad sutaupė apie 700 tūkst. litų. Vietoj renovacijai planuotų 2,5 mln. litų užteko 1,8 mln. litų. Techninį projektą irgi rengė pačių gyventojų pasirinkti specialistai. Įmonių, kuriose lankėsi bendrijos atstovai, siūlymai skyrėsi 20–30 tūkst. litų. Kauniečiai nesirinko pigiausių paslaugų. Taip pat buvo surengti net septyni atskirų darbų rangovų konkursai. Namo komisija, anot Z. Baranausko, svarstė tik tuos siūlymus, kurie atitiko pateik-

tus reikalavimus. Paskutiniame etape pasirinktas laimėtojas, pasiūlęs darbus atlikti už mažiausią kainą. Didžioji dauguma namo bendrijos narių, anot pašnekovo, balsavo už renovaciją. Jos nauda abejojo tik gaunantieji valstybės paramą. Name apšiltinti pamatai, stogas, cokolis, įrengti nauji liftai, pakeisti langai ir durys, vamzdynai, radiatoriai, suremontuotos laiptinės. Pirmininkas apskaičiavo, kad sąskaitos už šildymą baigus renovacijos darbus sumažėjo daugiau kaip 60 proc. Dabar Z. Baranauskas negaili patarimų gyventojams, pradedantiems renovacijos karuselę: kalba apie tai, kad svarbu yra ne gauti paslaugą už mažiausią kainą, o medžiagų bei atliktų darbų kokybė, techninė priežiūra.

Dalinės renovacijos kaina Pavyzdiniu laikomo Kauno daugiabučio gyventojai projektuotojus rinkosi įvertinę jų patirtį, tačiau įprastai, ar-

s tat y b a

chitekto Henriko Žukausko teigimu, pasirenkami pasiūliusieji mažiausią kainą. Premjero Algirdo Butkevičiaus visuomeninis patarėjas aplinkosaugos klausimais H. Žukauskas įsitikinęs, kad mažiausios projektavimo ar statybos darbų kainos kriterijus apskritai neturėtų būti taikomas – tik racionalūs, ekonomiški kriterijai. „Mažiausia kaina viešuosiuose pirkimuose gali būti taikoma, jei perkamas stalas, pieštukas, automobilis įmonei ar telefono aparatai“, – komentavo architektas. Juolab Viešųjų pirkimų įstatyme numatyta galimybė rinktis arba pigiausią, arba ekonomiškai naudingiausią prekę. Kiekvienas statinys, anot architekto, turi būti traktuojamas kaip individualus produktas ir jam taikomi individualūs sprendiniai. „Kaip galima nusipirkti architektūrinius ar konstruktyvinius sprendinius už mažiausią kainą? Juk neištyrinėjus pastato, nežinant jo problemų, net negalima apytiksliai pasakyti, kiek kainuos darbai, – svarstė H. Žukauskas. – Visais atvejais projektas turėtų būti perkamas, jei tinka jo estetinė išraiška, atitinka funkcija. Nesvarbu, kiek jis kainuoja. Užsakovas turėtų pirkti funkciją ir vaizdą, kuris jam reikalingas.“ Planuojant renovaciją ypač svarbu įvertinti pastato ligas, problemas ir pateikti tik tam objektui būtinus sprendinius. Anot H. Žukausko, namo apklijavimo izoliuojančiomis medžiagomis, langų keitimo ir stogo tvarkymo negalima vadinti renovacija. Ypač jei daugiabutis statytas prieš 70 ar 80 metų. Namą būtina renovuoti iš esmės: įvertinti konstrukcijas, pakeisti visas

renovacija 2013 Nr. 5

2013 Nr. 5 renovacija

Henrikas Žukauskas Architektas

Remigijus SIMANAVIČIUS Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos valdybos pirmininkas

„Rytų Vokietijoje, Airijoje Maskvoje ir netgi Minske dalį neekonomiškų ir susidėvėjusių blokinių namų nugriovė, o jų vietoje pastatė naujus. O mes šokinėjame kaip zuikiai apie seną daiktą ir džiaugiamės, kad tokių renovuosime du ar tris šimtus.“ inžinerines sistemas, radiatorius, subalansuoti šildymo apskaitos sistemą. Apie būtinybę renovuojant namą sutvarkyti ir šildymo sistemas taip pat kalbėjo Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos valdybos pirmininkas Jonas Mulevičius. „Šiuo metu eksploatuojami statiniai statyti sovietmečiu ar šiek tiek vėliau. Juose įrengta vienvamzdė šildymo sistema. Viršutiniame namo aukšte gyvenantieji tikėtina šyla, žemesnių aukštų – šiluma nesiskundžia, o apatinių trijų aukštų gyventojai šąla“, – pasakojo J. Mulevičius. Pasak jo, sutvarkius tik šilumos punktą, apšiltinus sienas, stogą, gyvenimas pagerėja nežymiai. Ne paslaptis – didžioji dalis daugiabučių gyventojų seniai pasirūpino pagerinti gyvenimo sąlygas: kas sumontavo papildomų radiatorių, o kas įsirengė ir grindų šildymą ar atliko kitokius pakeitimus. Tad būtina subalansuoti šildymo sistemą. Nors statybų ekspertai mėgina įrodyti, kad senų stambiaplokščių namų konstrukcijos atlaikys dar šimtmetį, H. Žukauskas šiandien toli gražu nėra vienintelis, manantis, kad neverta kai kurių reanimuoti – racionaliau statyti naujus namus. „Rytų Vokietijoje, Airijoje, Maskvoje ir netgi Minske dalį neekonomiškų ir susidėvėjusių blokinių namų nu-

griovė, o jų vietoje pastatė naujus. O mes šokinėjame kaip zuikiai apie seną daiktą ir džiaugiamės, kad tokių renovuosime du ar tris šimtus. Praeis 5–10 metų, grįšime prie tų pačių klausimų, tik padariniai ir sprendimų kaina bus keliskart didesni. Blokinių namų garantija – 50 metų, vadinasi, namo pastovumui, saugumui ir tvirtumui atėjo kritinis laikas – jo konstruktyvas vieną dieną gali neatlaikyti. Apklijavus namą izoliacinėmis medžiagomis ir nepagalvojus apie gerą konstruktyvą, konstrukcijų vėdinimą, įdėtinės laikomosios metalo konstrukcijos gali pradėti koroduoti dar greičiau, – aiškino architektas. – Prieš renovuojant būtina ištirti pastato sandarumo lygį, pažeidimus ir t. t. Kiek žinau, niekas to nepaiso, tiesiog sudaro miestuose ir miesteliuose renovuotinų daugiabučių sąrašus. Juos apklijuos, išvaizda bus puiki, bet dėl taupumo atsisakius oro cirkuliaciją reguliuojančių sistemų pastatai pradės pelyti.“ Pašnekovas neabejoja, kad ateityje bus priimami ne politiniai ar statistikai naudingi, bet ekonomiški ir racionalūs sprendimai. „Seni automobiliai atiduodami į sąvartyną. O kaip elgiamės su pastatais? Patogumą, sveikatą, ekonomiškumą lemia ne nudažyta pastato išorė, bet būtini techniniai sprendimai, kurie nėra pigūs. Kiekvienu atveju rei-

„Kartais žmonės nė nesuvokia, kad dėl jų gyvenimą gadinančių problemų – patalpose besikaupiančios drėgmės, ar priešingai – dėl pernelyg sauso oro, pelėsio atsiradimo, kaltas netinkamas pastato vėdinimas.“ kėtų apskaičiuoti, kas yra naudingiau, geriau ir sveikiau“, – komentavo H. Žukauskas.

Kai kuriuos sprendimus atidedame Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos valdybos pirmininkas Remigijus Simanavičius irgi apgailestavo, kad vėdinamų sistemų įrengimas modernizuojamuose daugiabučiuose vis dar nėra tapęs norma. To nenumatyta norminiuose aktuo-

Svarbiausia – kompleksiškumas Inga ŠOSTAKIENĖ Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros Viešųjų ryšių ir informavimo skyriaus specialistė

Ar renovuojant daugiabutį namą pasirenkamos statybinės medžiagos pigesnės, ar brangesnės, yra ne tiek svarbu. Svarbiausia, kad visais atvejais jos turėtų statybos produktų atitikties deklaracijas. Techninėse specifikacijose nurodomos medžiagų charakteristikos, ypatybės, ir jeigu jos atitinka numatytąsias renovacijos projekte, tai jas drąsiai galima naudoti. Svarbu kompleksiškai įgyvendinti visas atnaujinimo priemones. Apšiltinus vien sienas ir stogą, bet neatnaujinus šilumos sistemų, efektas nebus geras. Jokių abejonių, kad kuo renovacijos projektas išsamesnis, tuo paprasčiau vykdyti darbus ir juos prižiūrėti. Manau, techninis darbo projektas daugeliu atvejų yra pakankamas. Daug tipinių konstrukcinių sprendimų lengvai galima rasti Statybos techninio reglamento priede 2.01.10:2007.

se, apie tai užsimenama tik nedaugelio renovacijai besirengiančių daugiabučių bendrijų susirinkimuose, o ir tokiais atvejais neretai numojama ranka – atsidarys langus ir išsivėdins. „Viena vertus, iš dalies tai pačių užsakovų problema – mes pratę gyventi kiauruose namuose, kurie vėdinasi be mūsų pastangų, ir net nesuprantame to klausimo. Kita vertus, daugelio renovuotinų daugiabučių gyventojams terūpi sumažinti šildymo sąskaitas, ir nesvarbu, kad jos sumažės sveikatos sąskaita“, – svarstė R. Simanavičius. Daugeliu atvejų žmonės nė nesuvokia, kodėl parėję namo staiga užsimano miego. „Juk tai nebūtinai susiję su nuovargiu – tikėtina, kad patalpoje tiesiog trūksta deguonies. Ir galvą rytą gali skaudėti kaip tik dėl to. Beje, jei žmogus jau yra patyręs, kas yra gyvenimas vėdinamose patalpose, atsidūręs kitokiose jaus didelį diskomfortą. Atsiranda priklausomybė nuo gero oro“, – sakė R. Simanavičius. Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos valdybos pirmininkas pripažino: techniniai vėdinimo įrengimo sprendimai senuose daugiabučiuose sudėtingesni, tie statiniai nėra pritaikyti priverstiniam vėdinimui, tad suprojektuoti sistemą tikrai nėra paprasta. Kartais tam trukdo ir higienos normos, techniniai statybos reglamentai. Problema ir tai,

kad įrengiant vėdinimo sistemą darbus reikia atlikti ir butuose. Ir tada viskas priklauso nuo gyventojų – sutinka ar nesutinka jie, pavyzdžiui, nukabinti kokią spintelę. Vis dėlto šios srities specialistai, patikino R. Simanavičius, neabejoja, kad vėdinimo sistemos, siekiant kompleksinio rezultato, renovuojant pastatus turi būti privalomos, o situacijos, kurios laukia apšiltinus daugiabutį ar pastačius naują statinį, turi būti įvertintos dar projektavimo stadijoje. Energiškai efektyvus būstas privalo būti sandarus, nes sumažinus šilumos nuostolius per atitvaras esminiai nuostoliai patiriami būtent dėl nesandarumo. O sandariame būste užtikrinti sveiką mikroklimatą galima tik jį vėdinant. Jeigu apie problemas pradedama galvoti tik jas jau pajutus, sprendimai gerokai pabrangsta. Todėl specialistai siūlo žymiai daugiau dėmesio skirti projektavimui ir sprendimų parinkimui. Pasak Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos valdybos pirmininko, atvejų, kai ignoruojama vėdinimo sistemų būtinybė, pasitaiko ir statant naujus pastatus – nekilnojamojo turto plėtotojai tiesiog baiminasi, kad klientams dėl tam reikalingų investicijų pabrangęs būstas taps nepatrauklus. „Kol rinkoje nėra statinių su geru mikroklimatu paklausos, tol tokie sprendimai nebus populiarūs“, – pripažino asociacijos valdybos pirmininkas. Tiesa, naujai statybai nuo 2016 metų, kai bus galima

statyti tik A kategorijos statinius, vėdinimo sistemų įrengimas su efektyvia šilumogrąža taps privalomas. „Jau šiandien atsakingai į ateitį žiūrintys nekilnojamojo turto plėtotojai, kai kurios savivaldybės, statytojai, architektai projektuoja energiškai efektyvius ir modernizuojamus, ir naujus pastatus. Mūsų asociacijos nariai besikreipiantiesiems teikia išsamias konsultacijas apie tokių pastatų projektavimo ypatumus, padeda parinkti racionalius, ekonomiškai pagrįstus sprendimus, atlieka projektų vertinimą, pastatų sandarumo tyrimus, oro kokybės matavimus, – kalbėjo R. Simanavičius. – Reikia pasakyti, kad kartais žmonės nė nesuvokia, kad dėl jų gyvenimą gadinančių problemų – patalpose besikaupiančios drėgmės ar priešingai – dėl pernelyg sauso oro, pelėsio atsiradimo, kaltas netinkamas pastato vėdinimas.“

Pavyzdžio nerodo ir valdžios institucijos Didžiulė problema yra viešųjų pastatų, tokių kaip mokyklos ir vaikų darželiai, renovavimas. Vėdinimo sistemos čia irgi retenybė. „Anksčiau vaikai šalo, o dabar sėdi 22 laipsnių temperatūros grybelio apimtose patalpose ir kvėpuoja CO2. Ir serga“, – sakė viešosios įstaigos Žaliosios energetikos centro (ŽEC) vadovas Vaidotas Levickis.

renovacija 2013 Nr. 5

2013 Nr. 5 renovacija

Jonas Mulevičius Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos valdybos pirmininkas

„Dažniausiai renovacijos projektuose besikartojančios sisteminės klaidos – nepasirūpinimas tinkamai apšiltinti cokolį, pirmojo aukšto perdangą, laiptinių nešildymas.“

ŽEC, kaip ir Nacionalinė pasyvaus namo asociacija, yra atlikusi ne vieną patalpų oro tyrimą ugdymo įstaigose. „Oro kokybė klasėse yra ypač bloga. Viena vertus, langų atidarymas per pertraukas padeda tik kelias minutes, kita vertus, vėdinant stipriai švaistoma sutaupyta šiluma, dėl kurios mes ir renovuojame pastatus, – antrino R. Simanavičius. – Svarbiausia – daugelyje šalių atlikti tyrimai rodo, kad kvėpuojant tokį neišvalytą orą ne tik blogėja savijauta, bet ir menksta žinių įsisavinimas.“ „Be to, juk kalbame apie augantį organizmą ir nežinome, kokį ilgalaikį poveikį jam turės tokios mokslo sąlygos“, – sakė V. Levickis. Reikiami sprendimai atidedami dėl to, kad skaičiuojant elementariai vėdinimo

sistemų įrengimas neduoda ekonominės grąžos, pripažino pašnekovai. „Mes mėgstame taip vertinti – ar atsiperka investicijos: ar atsiperka sveikata? Ar atsiperka sveikas maistas? – komentavo Lietuvos pasyvaus namo asociacijos valdybos pirmininkas R. Simanavičius. – Akivaizdu, reikia intensyviai šviesti visuomenę. Bet manau, kad tas klausimas greitai nebus išspręstas. Vis dėlto tik laiko klausimas, kada tie seni namai galbūt bus griaunami su visomis apšiltintomis sienomis – pastato gyvavimo ciklas vis viena yra ribotas.“ Tenka pripažinti, kad bendros Europos direktyvos, patalpų mikroklimatą reglamentuojančių dokumentų kol kas nėra. Bet šalys ir be nurodymų sprendžia šiuos klausimus. Vienas tokių pavyz-

džių yra švariu oru, ypač viešuosiuose pastatuose, labai besirūpinanti Danija. Čia beveik visose mokyklose diegiamos vėdinimo sistemos. O tada, pasak R. Simanavičiaus, procesas perkeliamas ir į kitus statinius. Kaip minėta, atsiranda priklausomybė nuo gero oro. ŽEC vadovas V. Levickis mano, kad valstybė be reikalo į tokių problemų sprendimą neįtraukia nevyriausybinių organizacijų – jos šiandien yra kur kas lankstesnės, novatoriškesnės.

kokybę papildomai kontroliuoja Būsto ir urbanistinės plėtros agentūroje įsteigto Kokybės kontrolės skyriaus specialistai. Techniniais prižiūrėtojais nepasitikinčius gyventojus turėjo nuraminti 2012 metais įsigaliojęs privalomasis draudimas kiekvienam objektui. Tačiau ir tai neužtikrina gero rezultato. Pasak H. Žukausko, techniniam prižiūrėtojui suvertus atsakomybę už viską, gero rezultato pasiekti taip ir nepavyks. „Svarbiausia yra projektas, kuriame turi būti priimti patys reikalingiausi, ekonomiškiausi, racionaliausi sprendimai. Statybininko užduotis – tik įvykdyti projektinius sprendimus: jokių improvizacijų, racionalizacijų ar taupymų. Bet sukontroliuoti, kokias medžiagas perka statybininkai, nėra paprasta“, – pripažino H. Žukauskas.

Tipinis projektas – tik apmatai Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos valdybos pirmininkas J. Mulevičius atkreipė dėmesį, kaip svarbu

Renovavus daugiabutį namą energijos sutaupymas – tikrai realus. Remiantis įmonės Tauragės šilumos tinklų duomenimis, viename mūsų įmonės renovuotų namų šildymo kaina už vieną kvadratinį metrą siekia maždaug vieną litą. Tai tikrai puikus rezultatas. Tiesa, šio namo gyventojai labai taupūs ir turbūt stipriai riboja kambario temperatūrą. Bet rezultatas akivaizdus. Viešuosiuose pirkimuose taikomą mažiausios kainos kriterijų vertinčiau dvejopai. Viena vertus, pirkėjui toks kriterijus yra palankiausias. Kita vertus, taisyklė, kad pigiai ir gerai nebūna, iš tiesų galioja. Galbūt šis teiginys prieštarauja prieš tai mano minėtam vienam taupiausių Lietuvoje namų ar kitiems per porą pastarųjų metų atliktų darbų, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje konkur-

suose, kuriuose laimima pasiūlius labai mažą kainą, mūsų įmonė nebeketina dalyvauti. Tokie objektai yra nuostolingi arba tik minimaliai pelningi. Be abejo, tokiu atveju yra perkamos pigiausios, minimalius kokybės standartus atitinkančios statybinės medžiagos. Galbūt trumpalaikėms statybinėms įmonėms medžiagų kokybė ir garantiniai įsipareigojimai nedaro didelės įtakos, bet ilgai gyvuoti planuojančioms bendrovėms toks darbas nėra priimtinas, nes galvojama apie garantinius įsipareigojimus. Laimėjus konkursą mažiausia kaina, jokių rezervų ar galimybės pirkti statybines geresnės kokybės medžiagas nebūna. Todėl dažnai viešuosiuose pirkimuose, kur taikomas mažiausios kainos kriterijus, ilgalaikės strategijos įmonės tampa nekonkurencingos. Konkursuose taikomi minimalūs reikalavimai ir tiekėjams: galima turėti bandelių kepimo įmonę, įdarbinti vieną statybos specialistą ir dalyvauti mo-

apšiltintame – name Jonavoje kilus gaisrui namo fasado fragmentas virš gaisro židinio buvo visiškai sugadintas. Tikėtina, buvo panaudotos ugniai neatsparios medžiagos. Būsto renovavimo programos vykdytojams nusprendus taupyti lėšas projektavimui, pasiūlyta daugiabučius renovuoti pagal tipinius būsto renovavimo projektus. Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos valdybos pirmininkas J. Mulevičius įsitikinęs, kad prieš imantis tipinio projekto kiekvienu atveju būtina atlikti konkretaus namo analizę – įvertinti jo techninę būklę, atlikti energinį auditą. Mat daugiabučius kamuoja ne tik problemos, susijusios su išderinta šildymo sistema, bet ir skirtingos ligos: vienuose susidėvėjusios tarpblokinės siūlės, kituose – problemiškas stogas, šlampa cokolis ar kaupiasi drėgmė. „Tipinis projektas galėtų būti pradžių pradžia, bet kiekvienu atveju namą būtina ištirti ir įvertinti, po to tipinį projektą pritaikyti konkrečiam pastatui“, – komentavo Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos valdybos pirmininkas.

Prievaizdų gausu Statybininkų, renovuojančių daugiabutį, darbą prižiūri statinio statybos techninis prižiūrėtojas, statybos darbų

„GENEO®“ langas jau dabar atitinka Europos Sąjungos direktyvos 2010/31/ES ,,Dėl pastatų energetinio naudingumo“ reikalavimus, kurie įsigalios nuo 2020 metų.

Mažiausios kainos pavojai Mindaugas APAVIČIUS Įmonės „Apastata“ direktorius

tinkamai suformuluoti projektavimo uždavinius skelbiant viešąjį pirkimą. Techninę priežiūrą šiuo metu gali vykdyti fiziniai ir juridiniai asmenys. Nors nuo praėjusių metų pabaigos privalomas techninės priežiūros draudimas, tačiau, pasak J. Mulevičiaus, juridiniai asmenys draustis neskuba, o su fiziniais pačios draudimo įmonės vengia turėti reikalų. Mat draudimo įmonės įsipareigoja atlyginti žalą ne tik tretiesiems asmenims, bet ir užsakovui. Techninį prižiūrėtoją pasirinkus konkurso būdu ir už mažiausią kainą, nereikia stebėtis, jei jis techninę priežiūrą vienu metu vykdo skirtinguose miestuose ir nei pajėgia, nei nori tinkamai atlikti pareigas. J. Mulevičius įvardijo renovacijos projektuose besikartojančias sistemines klaidas. Dažniausiai tai – nepasirūpinimas tinkamai apšiltinti cokolį, pirmojo aukšto perdangą, laiptinių nešildymas. Ne visuose renovacijos projektuose pakankamai dėmesio skiriama gaisrinei saugai. Prieš keletą metų naujai renovuotame – polistireniniu putplasčiu

dernizavimo konkurse. Dažnai tokios įmonės, neturinčios patirties, laimi konkursus ir neprofesionaliai atlieka modernizavimo darbus. Techninių, investicinių projektų bei techninės priežiūros konkursai taip pat rengiami taikant mažiausios kainos kriterijų. Yra ir tokių konkursų, kur techninė 12 mėnesių statybos darbų priežiūra laimėta už 1700 litų (su PVM). Jei įmonė per mėnesį uždirba 117 litų, kiek lieka techniniam prižiūrėtojui – sunku pasakyti. Kokia tada gali būti kalba apie kokybišką paslaugų suteikimą? Panašiai ir su techniniais ar investiciniais projektais. Daug teisingesnis yra ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo kriterijus, kai perkančioji organizacija gali vertinti tiekėjo kvalifikaciją, patirtį, turimų specialistų skaičių, buvusių klientų atsiliepimus. Tokiu būdu gali būti parenkamas teisingiausias ir kokybiškas paslaugas teikiantis tiekėjas.

Pasyviajam namui sertifikuota sistema – „GENEO® PHZ“

Vokietijos pasyviųjų namų instituto sertifikatą turintis profilis

Ulango vertė = <0,8 W/m2K Ustiklo vertė = 0,7 W/m2K Urėmo vertė = 0,77–0,78 W/m2K Lango dydis – 1230 x 1480 mm

Iš pluošto junginių medžiagos „Rau-Fipro“ pagamintas profilis GENEO ypač gerai sulaiko šilumą. 86 milimetrų pločio profilis 80–90 proc. atvejų yra naudojamas be plieno armuotės: šilumos tiltai, kurių susidaro dėl įprastai naudojamų metalinių dalių – jau praeitis. Išradingai panaudojus šiltinamąsias medžiagas (termomodulius) profilio viduje, buvo pasiekta gerų rezultatų. Pažymėtina, kad tai pasiekta pasitelkus stiklo paketą, kurio Ustiklo vertė = 0,7 W/m2K (Vokietijos pasyviųjų namų instituto reikalavimas).

Pamirškite viską, ką iki šiol žinojote apie langų profilius. GENEO® jau šiandien patenkina ateities rinkos reikalavimus. 47

situacija 2013 Nr. 5 situacija 2013 Nr. 5

2007 metais bendrovėje „Lifosa“ įdiegus šilumos utilizavimo sistemą, panaudojant atliekinius šilumos šaltinius per metus pagaminama apie 250 mln. kWh elektros energijos.

2013 Nr. 5 situacija

Mineralines trąšas gaminanti bendrovė „Lifosa“, protingai panaudojusi gamybos procesų metu išsiskiriančią šilumą, ją atpigino visam Panevėžio regionui.

Pirkėjai nori tapti pardavėjais Ir patys stambiausi, ir smulkūs energijos naudotojai ieško galimybių atsikratyti nepatrauklaus beteisio vartotojo vaidmens Inga LUKŠYTĖ

Nepaliaujamai augant šildymo sąskaitoms, pašokus elektros energijos kainai, gamybininkai ne tik ieško būdų, kaip patiems apsirūpinti pigesne elektros energija ar šiluma, bet ir ja bent iš dalies aprūpinti miestų gyventojus. Ir taip, žinoma, uždirbti. Netenkina tarifas Gamybos atliekų naudojimas energijai gaminti Lietuvoje jokia naujiena. Mineralinių trąšų gamintojo bendrovės „Lifosa“ generalinis direktorius Jonas Dastikas teigė, kad vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę aiškiai suvokta, jog energiniai ištekliai neišvengiamai brangs ir įmonėms, naudojančioms daug energijos, kils sunkumų. „Lifosa“ suplanavo, kaip protingai panaudoti gamybos procesuose daugelio cheminių reakcijų metu išsiskiriančią šilumą. Suprojektavus ir nutiesus trasą, nuo 1998-ųjų Kėdainių miestui kasmet tiekiama 90–120 tūkst. MWh šilumos

energijos. Dėl to šiluma visam Panevėžio regionui atpigo apie 10 proc. 2001 metais paleidus naują 25 MW galios turbogeneratorių, iki 2008-ųjų elektros gamyba išaugo nuo 66 mln. kWh iki 238 mln. kWh. Patobulinus technologinius sieros rūgšties cecho sprendimus, įdiegus šilumos utilizavimo sistemą (angl. HRS, Heat recovery system), atsirado galimybė išgauti dar daugiau atliekinės šilumos energijos. Metinė elektros gamyba išaugo ir dėl trečio 6 MW galios turbogeneratoriaus. Šiandien bendrovė ne tik pati apsirūpina elektros energija, bet ir likusią jos dalį (apie 20–25 proc.) tiekia į šalies elektros energijos tinklą ir parduoda

elektros perdavimo sistemos operatoriui „Litgrid“. Lietuvos energetiniame balanse „Lifosa“ užima apie 1,5 proc. Bet valstybės požiūriu į tokius projektus J. Dastikas nėra patenkintas: „Nors gaminame elektros energiją iš atliekinės šilumos, nenaudodami jokio organinio kuro, esame sulyginti su šiluminėmis elektrinėmis, deginančiomis dujas ar kitą organinį kurą. Vadovaujantis 2006 metais ūkio ministro įsakymu patvirtinta VIAP skaičiavimo metodika, gamintojas moka net už tą energiją, kurią pats pasigamina ir naudoja gamybos reikalams, išskyrus elektros reikmes ir pardavimus sistemai. Tai, mūsų požiūriu, yra neteisinga, nes gamintojas nėra skatinamas gaminti elektros energiją sau ir valstybės poreikiams.“ Įmonė energetiniams projektams yra išleidusi daugiau kaip 150 mln. litų, bet ar ryžtųsi tam šiandien vėl, generalinis direktorius nėra tikras. Pasak jo, kiltų abejonių dėl investavimo tikslingumo. „Atliekinė energija, susidaranti chemijos gamybos procese, juridiškai nėra prilyginta žaliajai energijai kaip saulės ar vėjo, nors jai pagaminti nereikia brangaus atvežtinio kuro, ir į aplinką papildomai nėra neišmetama anglies dioksido. Vadinasi, netaikomos ir jokios lengvatos“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.

A t n a u j i n t a w w w . s a . l t. U ž s u k i t e !

Šilumos ūkyje situacija ne ką geresnė. Anot J. Dastiko, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija šilumos kainai apskaičiuoti taiko tipinę katilinių metodiką, pagal kurią apskaičiavus šiluminės energijos pardavimo kainą gaminti jos tiek, kiek įmonė galėtų pagaminti, nebeapsimoka. O už elektros energiją mokant VIAP mokestį, ji paprasčiausiai tampa nekonkurencinga. Lietuvos energetikos instituto (LEI) mokslo darbuotoją Dalių Tarvydą nustebino J. Dastiko keliamos problemos. Pasak jo, šilumą gali parduoti kiekvienas, kurio siūloma jos kaina mažesnė už bazinio tiekėjo. Tiesa, pirmumas taikomas atsinaujinantiesiems energijos ištekliams. O elektrą savo reikmėms, įsitikinęs pašnekovas, pasigaminti pigiau, negu pirkti rinkos kaina, net ir mokant VIAP mokestį. „Mokslą ir naujoves labai vertinu, tik jos neturėtų nutolti nuo realybės. Bet kuriame versle investuojant nuosavas lėšas yra skaičiuojama, kada jos sugrįš. Tas pat ir energetikoje – jei investicijų grąža prasideda po 15–20 metų ar jos visai negrįžta, visame pasaulyje bus sunku rasti verslininkų, kurie investuotų vien iš idėjos“, – atrėmė J. Dastikas.

LEI mokslo darbuotojas D. Tarvydas. Šiukšlių deginimas Lietuvoje subsidijuojamas pasitelkiant šiukšlių supirkimo tarifą, kuris yra įtrauktas į šiukšlių išvežimo mokestį. Vakarinėje Europos dalyje, pasak D. Tarvydo, dažnos biodujų jėgainės, gaminančios šilumą ir elektrą iš gyvulių mėšlo. Lietuvoje panašioms popu-

Intelektinė pagalba Parduoti atliekinę energiją rūpinasi ne tik gamybos įmonės. Pasaulyje jau ne naujiena protingasis tinklas (angl. smart grid), kuris leidžia privačiuose namuose gyvenantiems ir saulės baterijų ar vėjo jėgainę turintiems žmonėms parduoti atliekinę elektros energiją. Atsinaujinančių išteklių gaminama elektros energija įprastai yra superkama brangiau, tad tai yra patrauklus verslas. Jei rinkoje yra elek-

Planuojate, projektuojate arba statote energiškai efektyvų pastatą? Jeigu Jums reikia: • Planuoti pastatą ir energetines sistemas (nustatyti tikslą) • Atlikti racionalių priemonių, užtikrinančių energinį efektyvumą, planavimą ir įtakos įvertinimą (žinoti tikslo reikalavimus ir pasirinkti priemones) • Apskaičiuoti ir įvertinti ilginius konstrukcijų šilumos tiltelius (objektyviai įvertinti atitvarinius nuostolius išvengiant išlaidų izoliacijai) • Optimizuoti skaidrių atitvarų išdėstymą, matmenis ir charakteristikas (išnaudoti saulės spinduliuotę) • Numatyti šešėliavimo priemones, mažinančias patalpų perkaitimo tikimybę (vėsos poreikių mažinimas vasarą) • Komfortą užtikrinančių šildymo ir vėdinimo sistemų sprendimų • Pastato sandarumo planavimo ir tikrinimo

Vykdome

Šiluma – antrinė nauda Didžioji dalis medienos apdirbimo pramonės įmonių šildosi savo gamybos atliekomis. Kai kurios maisto pramonės įmonės, nuotekų valymo bendrovės, šiukšlynai gamina ir degina biodujas. „Atliekų deginimas yra vienas modernių atliekų apdorojimo būdų, kur šiluma – tik antrinė nauda. Ir tokia veikla ekonomiškai neapsimoka be valdžios meduolio ar botago“, – sakė

liarumo stinga dėl per mažos paramos ar nepakankamai griežtų reikalavimų taršai, nors taršos problema aktualiausia būtent deginant šiukšles, o ne gaminant biodujas. „Iš esmės viską, kas dega arba pūva, galima panaudoti energijai gaminti. Pagrindinė problema – be papildomų paskatų šis procesas nėra ekonomiškai gyvybingas“, – komentavo D. Tarvydas.

UAB „EE plius“ Užupio g. 30, Vilnius Mob. +370 610 31 203 El. paštas info@eeplius.lt www.eeplius.lt

Pastato sandarumo patikrinimas Šilumos tiltelių skaičiavimas

technologijos 2013 Nr. 5

2013 Nr. 5 technologijos 2013 Nr. 5 naujienos

Pagrindinės veiklos kryptys: • Energijos taupymo ir išsaugojimo pastatuose tyrimai (sandarumo matavimai, termoviziniai tyrimai); • Pastatų ir pastatų projektų energinio naudingumo sertifikavimas; • Energijos naudojimo auditai; • Investiciniai pastatų atnaujinimo (modernizavimo) projektai; • Konsultacijos energiškai efektyvių namų statybos klausimais.

Pastato sandarumo matavimas Veikiant išorinės aplinkos veiksniams, pastatai turi išlikti sandarūs orui. Praktika rodo, kad, tinkamai užsandarinus ir apšiltinus eksploatuojamų pastatų atitvaras, įrengus efektyvias šildymo bei vėdinimo sistemas, galima ne tik sutaupyti iki 50 proc. šilumos energijos, bet ir užtikrinti komfortiškas mikroklimato sąlygas patalpose. IĮ Pastatų sertifikavimo biuras atlieka sandarumo matavimus ir tam naudoja specialią įrangą – vadinamąsias pučiančias duris. Dažniausiai matavimas atliekamas prieš vidaus apdailos darbus, kad būtų galima nustatyti defektus ir juos pataisyti. Praktika rodo, kad tikslinga pakartotinai atlikti sandarumo matavimą statybos pabaigoje.

Skaitmeninis šilumos tiltelių modeliavimas Statant energiškai efektyvius namus, turi būti ne tik gerai apšiltintos sienos, stogas, sumontuoti geri langai, sumontuota efektyvi šildymo bei vėdinimo įranga, bet ir pašalinti šilumos tilteliai. Ir projektinėje stadijoje, ir statybos metu atliekame išsamius skaičiavimus ir kompiuterinį modeliavimą, kaip apšiltinti konstrukcijas, kad būtų išvengta šilumos nutekėjimo.

IĮ Pastatų sertifikavimo biuras Europos pr. 121-406, LT-46339 Kaunas Tel. +370 615 91 275, +370 656 39 345 El. p. info@psb.lt www.psb.lt 50

tros energijos perteklius, ją galima naudoti savo reikmėms. Savininkui nereikia net svarstyti, kada verta gaminamą elektros energiją parduoti, o kada naudoti savo poreikiams – tai apskaičiuoja dar viena intelektinė sistema – išmanioji apskaita (angl. smart metering). Lietuvoje terminai „intelektinė apskaita“ ar „protingasis tinklas“ kol kas retai girdėti ne tarp specialistų. Bet būtent jie, neabejoja Europa, ateityje pakeis įprastą energetikos sistemą, paremtą centralizuotu energijos tiekimu. Juolab kad 2009 metais Europos Parlamento ir Tarybos patvirtintoje direktyvoje dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių nurodyta, kad iki 2020 metų bent 80 proc. vartotojų turi naudotis ne mechaniniais skaitikliais, o išmaniąja apskaita. Tokia apskaita, tikimasi, gyventojams padės ne tik sutaupyti, bet ir efektyviau naudoti elektros energiją. D. Tarvydo nuomone, protingieji tinklai – graži, bet kol kas labai brangi idėja. O ir pats terminas nėra iki galo aiškus: amerikiečiai protinguosius tinklus supranta kaip kelių laiko zonų tarifus, sudarančius galimybę valdyti apkrovą, europiečiai šiuo metu aktyviau domisi intelektiniais skaitikliais ir aktyviuoju vartotojo įrenginių valdymu. Nors įrenginių, kuriuos taip galima valdyti, anot LEI mokslo darbuotojo, irgi kol kas nėra daug. Protingieji tinklai gali leisti aktyviai perkonfigūruoti paskirstymo tinklą remiantis realaus laiko informacija arba informuoti vartotojus, kiek kada energijos sunaudojo, kokia buvo jos kaina ir t. t. Taip vartotojai tampa aktyviais energetikos rinkos dalyviais ir gali pasirinkti, kada energiją naudoti, o kada tiekti į tinklą, jei turi perteklių. Nors, komentavo D. Tarvydas, ir šiuo metu Lietuvoje energija naudojama atsakingai. Tie, kurie turi dviejų laiko zonų skaitiklius, užsiima aktyviuoju apkrovos valdymu, pavyzdžiui, taupydami skalbia savaitgaliais.

Įrengs demonstracinę sistemą Pasaulyje šiuo metu įgyvendinamas ne vienas pilotinis intelektinių miestų projektas. Įmonės „Arginta“ projektų vadovas Eimantas Miltenis tvirtina, kad protingųjų tinklų tikslui – balansuoti tinklą tarp energijos generavimo, naudojimo ir paskirstymo – tinkamiausi pasyvieji namai, ku-

rie ne tik beveik nenaudoja energijos, bet ir ją generuoja padedant saulės, vėjo jėgainėms. Tokių namų gyventojai savo pagaminta energija ateityje, anot E. Miltenio, galėtų dalytis su kaimynais. Specialistas pateikė pavyzdį: jei saulės moduliai generuoja 5 kWh energiją, o namui reikalingos 3 kWh, dvi kilovatvalandės siunčiamos į akumuliatorius, ir jie įkraunami. Šiuos įkrovus, energija tiekiama atgal į tinklą. Energijos pritrūkus, 3 kWh grąžinamos iš akumuliatorių, o jam išsikrovus – paimamos iš tinklo. Tokiu būdu nereikia visiškai atsisakyti elektros tinklo, bet galima ir sutaupyti. Gyventojai gali internetu stebėti orų prognozę: jei visą dieną šviečia saulė, bevieliu ryšiu perduodama informacija ir įjungiama, pavyzdžiui, skalbiamoji mašina. D. Tarvydas pritaria, kad idėja kaimynams dalytis energija įdomi, bet šiandien per brangi. Pirmiausia tam reikalingi dvipusiai elektros skaitikliai. Vadinasi, energija į tinklą būtų parduodama paskirstytos energijos kaina, kuri šiuo metu yra didesnė nei superkama, pavyzdžiui, vėjo jėgainėse pagaminta energija. Dalybas gali apsunkinti ir energijai atiduoti reikalingas aukštesnės įtampos tinklas. „Tam tikriausiai reikėtų atnaujinti transformatorines. Be to, baterijų cikle „įkrovimas–iškrovimas“ prarandamas maždaug ketvirtadalis energijos. Tai dar viena priežastis, kodėl racionaliau balansuoti naudojant tinklą“, – komentavo D. Tarvydas. Įmonė „Arginta“ Respublikiniame energetikų mokymo centre planuoja įrengti panašią sistemą, kad žmonės galėtų susipažinti su ateities energijos tiekimo sistema. Sistemą sudarytų maža 2–3 kWh galios saulės jėgainė, kurios pagaminta energija būtų akumuliuojama arba atiduodama į tinklą, o esant energijos trūkumui paimama iš jo. Įdiegti panašią sistemą, anot E. Miltenio, nėra brangu – pagrindinė problema tinklą sukonfigūruoti taip, kad paskirstant elektrą būtų galima gauti kuo didesnę ekonominę naudą. LEI mokslo darbuotojas atkreipė dėmesį, kad pagal šiuo metu galiojančius tarifus maksimali ekonominė nauda būtų gaunama parduodant visą savo pagamintą saulės energiją į tinklą, o savo reikmėms perkant iš jo. „Šiandien, net sumažinus tarifą, saulės energija superkama brangiau, negu kainuoja pirkti iš paskirstymo tinklo“, – komentavo pašnekovas.

Šiferiniams stogams keisti – naujas etapas Nespėjusiesiems praėjusiais metais pateikti paraiškų paramai gauti keičiant senus šiferinius stogus nusiminti nereikia. Šiais metais programa tęsiama, pinigų likę pakankamai. Visos sumos neprireiks 2011-ųjų pabaigoje Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) paskelbė veiklos „Asbestinių stogų dangos keitimas“ pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ startą. Iki 10 tūkst. litų paramą asbestiniam stogui pasikeisti planuota paskirstyti maždaug 6 tūkst. kaimo gyventojų – jiems skirta 60 mln. litų. 2012 metų pradžioje, pradėjus rinkti kaimo gyventojų paraiškas paramai gauti, netilo kritika para-

mą skyrusiai ŽŪM: nepasitenkinimą kėlė, kad projektas orientuotas tik į kaimo gyventojus, piktintasi ir tuo, kad numatyta maksimali paramos suma per maža stogui pasikeisti ar kad norintiesiems ją gauti reikia atlikti krūvą popierinių darbų. Šiandien rezultatas jau aiškus: Nacionalinės mokėjimų agentūros (NMA) pateiktais duomenimis, įgyvendinami 7270 projektų, juose prašoma 45,65 mln. litų paramos. Gyventojus jau pasiekė daugiau kaip 23 mln. litų. NMA Komunikacijos skyriaus Viešųjų ryšių poskyrio vedėja Aistė

Mileikaitė atkreipė dėmesį, kad praėjusiais metais paraiškų atmesta palyginti nedaug. Kai kurie panorusieji gauti paramą tiesiog nepateikė reikalingų dokumentų, nebuvo kaimo gyventojai, prašė paramos ne gyvenamiesiems, o ūkiniams pastatams, ketino investuoti į namą, nepriklausantį pareiškėjui. Buvo atmestos ir tokios paraiškos, kuriose prašyta paramos pakeisti sodo bendrijose esančių pastatų stogo dangą. Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programoje parama sodo bendrijų gyventojams nebuvo numatyta. Tad jie valdžios dėmesio nesulauks ir šiemet. Šiais, kaip ir praėjusiais, metais parama bus skirta tik kaimams ar miesteliams, kuriuose gyvena ne daugiau kaip 6 tūkst. gyventojų. Pretendentas gauti paramą ne mažiau kaip penkerius metus iki paramos paraiškos pateikimo nuolatinę gyvenamąją vietą turės būti deklaravęs kaimo vietovėje. Paramos negaus ir gyvenantieji savivaldybės centre. Pareiškėjas taip pat turės užtikrinti, kad investicijos bus skirtos gyvenamajam namui, kuriame jis šiuo metu gyvena.

Darbams numatė daugiau laiko Ne vieną svajojusį pasikeisti kenksminga danga dengtą stogą praėjusiais metais, matyt, atbaidė terminas, per kurį turi būti atlikti stogo perdengimo

A t n a u j i n t a w w w . s a . l t. U ž s u k i t e !

naujienos 2013 Nr. 5

Mantas Grigaliūnas Bendrovės „Ruukki Lietuva“ rinkodaros vadovas Statistika rodo, kad išsipildė mūsų prognozės – šiferio stogų keitimo programa paliko gerą įspūdį. Programos įgyvendinimo eigą galėčiau palyginti su ilgu, senu traukiniu: pirmąkart jį pamačiusieji kažko bijojo, keikė ir vadino velniu. Po to

2013 Nr. 5 naujie nos

reikėjo daug energijos ir juodų dūmų, kad jis pajudėtų iš vietos, įsibėgėtų, o kai įsibėgėjo – sunku buvo jį ir pristabdyti. Tie, kurie greitai susivokė ir spėjo įšokti – šiandien džiaugiasi nauju stogu, o tiems, kurie nespėjo – teliko laukti kito traukinio, šiųmečio. Tikėtina, kad šis bus tobulesnis, patogesnis, turės ne 60, o tik 12 vagonų (t. y. mln. litų), tad į jį patekti kažin ar bus lengviau. Kalbant apie programos privalumus, be abejonės, gerai yra tai, kad europiniai pinigai tiesiogiai, skaidriu keliu pateko į pozityviai mąstančių, iniciatyvių žmonių kišenes. Būtent tokiems žmonėms, kurie mato perspektyvią ateitį, nori susitvarkyti namus, stengiasi gerindami gyvenamąją aplinką – pirmiausia ir reikia padėti. Beje, tai viena efektyviausių investicijų į Lietuvos įvaizdį. Nemažai buvo ir tų, kuriems ši programa buvo kaip paskata ne tik atsikratyti sveikatai kenksmingo asbesto, bet ir atsinaujinti namą, jį apšiltinti, atnaujinti fasadų apdailą, susitvarkyti kiemą.

Ką neigiama pamatėme? Gaila žmonių, kurie norėjo pasinaudoti parama, bet jiems tai padaryti sutrukdė... seniūnai. Štai teko išgirsti ne vieną nusiskundimą, kad seniūnai atkalbinėjo besikreipiančiuosius, melavo, kad visos lėšos jau išnaudotos ir paramos bus neįmanoma gauti, kad užpildyti paraišką – labai sudėtingas procesas. Tikrai sunku suvokti, kodėl buvo trukdoma pagerinti gyvenamąją aplinką vienoje ar kitoje seniūnijoje. Vertinant impulsą verslui – gyvenamosios statybos verslui buvo reikšminga paskata. Kalbant vien apie stogų medžiagų ir paslaugų rinką, tie, kurie iš pat pradžių į asbesto šalinimo programą žvelgė teigiamai ir sugebėjo greitai prisitaikyti, gerokai ūgtelėjo. Ir atvirkščiai – jei įmonės pardavimai 2012 metais, palyginti su 2011-aisiais, neaugo arba augo labai mažai – tokios įmonės skaudžiai pralaimėjo, prarado rinkos dalį.

Vidas Jaškauskas Bendrovės „Eternit Baltic“ svarbių klientų vadybininkas

Sveikintina, kad po ilgų diskusijų, trukusių ne vienus metus, pagaliau imtasi realių veiksmų kovojant su asbestu. Įdomu, kad iniciatyvos ėmėsi Žemės ūkio, o ne Aplinkos ministerija. Žmonės tikrai domisi, tačiau justi ir nusivylimas, nes susiduriama su apribojimais. Visų pirma programa gali naudotis tik kaimiškosiose vietovėse gyvenantys asmenys. Daugiau gyventojų turinčiuose miestuose asbesto dangų skaičius, tenkantis žmogui – tikrai didesnis. Beje, parama skiriama tik gyvenamojo būsto stogo dangai keisti, nors dažnai sodybose esančių pagalbinių pastatų stogai irgi yra asbestiniai ir jų techninė būklė prasta. Būtina teikti kompleksinės renovacijos modelius individualiesiems namams, kad būtų ne tik keičiama stogų danga, bet ir gerinamas energinis viso pastato naudingumas. Pagrindinis šiųmetės šiferinių stogų keitimo programos skirtumas yra tai, kad kad bendra kompensuojamo projekto vertė buvo sumažinta nuo 10 tūkst. iki 6 tūkst. litų. Kartu sumažintas ir bendras programos biudžetas, todėl galimas ekonomiškesnių stogo dangų naudojimas. Tikimės, žmonės pasinaudos galimybe pasikeisti asbestinius stogus ir prisidėję papildomų lėšų renovuos būstą pagerindami energines ypatybes.

tojai suinteresuoti gyventi sveikoje aplinkoje. „Ūkininkai puikiai įvertino šią paramą. Atliktos apklausos rezultatai parodė, kad daugiau kaip du trečdaliai tyrime dalyvavusiųjų (69,9 proc.) rekomenduotų kaimynui pasinaudoti priemonės „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ veikla „Asbestinių stogų dangos keitimas“, – „Statybai ir architektūrai“ sakė ŽŪM Viešųjų ryšių atstovas Vilius Rekevičius. Tikrasis kaimo gyventojų susidomėjimas paaiškės netrukus: gegužės 13-ąją pradėtos rinkti paraiškos 2013 metų paramos laikotarpiui. Norintieji pasikeisti stogą turės reaguoti greitai: mat jiems skirta nedaug laiko – iki birželio 28 dienos. Šiais metais norintiesiems pasikeisti kenksmingą stogo dangą numatytas naujas reikalavimas – pareiškėjas ne mažiau kaip dvejus pastaruosius metus iki paramos paraiškos pateikimo kaimo vietovėje turi vykdyti profesinę arba ekonominę veiklą. Išimtis pada-

ryta tik pensinio amžiaus ar iš dalies darbingiems (nustatytas 0–55 proc. darbingumo lygis) kaimo gyventojams. Vadovaujantis taisyklėmis, Europos Sąjungos ir valstybės biudžeto paramos lėšomis bus finansuojama iki 50 proc. visų tinkamų finansuoti stogo keitimo išlaidų, bet ne daugiau kaip 6 tūkst. litų. Pasirodo, ankstesniu paraiškų rinkimo laikotarpiu dažniausiai prašyta panašios sumos. Tinkamoms finansuoti išlaidoms priskiriamos stogo dangos, statybinių medžiagų, būtinų stogo dangai pakeisti, įsigijimo, asbesto atliekų transportavimo iki šalinimo vietos bei jų šalinimo paslaugų pirkimo, projekto viešinimo išlaidos. Laikomosios stogo konstrukcijos bei šiltinimo medžiagos arba medžiagos termoizoliaciniam sluoksniui įrengti nebus kompensuojamos, kaip ir statybos darbai. Patvirtinti projektai turės būti įgyvendinti per 12 mėnesių nuo sprendimo skirti paramą priėmimo dienos.

darbai – tam buvo skirta 12 mėnesių nuo sprendimo skirti paramą priėmimo. Tačiau dėl užsitęsusios žiemos, kuri sutrukdė paramos gavėjams spėti laiku atlikti stogų keitimo darbus, į pagalbą suskubo patys valdininkai – darbų atlikimo terminas pratęstas iki 18 mėnesių. Kaip teigė NMA atstovė, paramos gavėjai projektų pratęsimo galimybe naudojasi gana aktyviai – norintiesiems pratęsti paraiškoje numatytą projekto įgyvendinimo terminą užtenka pateikti prašymą NMA. ŽŪM atlikusi dalyvavusiųjų asbestinių stogų dangos keitimo programoje apklausą patikėjo, kad gyven-

spren dimas

2013 Nr. 5

2013 Nr. 5 sprendi mas

Pagal kokius standartus statysime? Kol Lietuva vejasi europinius pastatų energinio efektyvumo reikalavimus, pasaulis kuria naujų metodų aplinkosauginiams tikslams siekti Rusnė MARČĖNAITĖ

Lietuvoje, kurią prieš kelis mėnesius tiesiog sukrėtė atsiradusi nesudėtinga prievolė – pasirūpinti savo gyvenamojo būsto energinio naudingumo sertifikatais, pirmuosius žingsnius čia žengiančio pastatų reitingavimo ir poveikio aplinkai vertinimo metodo pristatymą turbūt dera pradėti nuo pastabos: „Breeam“ – savanoriškai pasirenkamas vertinimas. Sertifikuotų pastatų dar nėra Tie pirmieji žingsniai – dar beveik negirdimi: kol kas nuskambėjo tik keli pareiškimai apie ketinimus siekti plačiausiai pasaulyje naudojamo standarto. Iš Jungtinės Karalystės nuo 1990 metų po pasaulį pasklidusio pastatų poveikio aplinkai vertinimo metodo „Breeam“ (angl. Building Research Establishment Environmental Assessment Method) žada siekti vieno sostinėje statomo skandinaviško kapitalo verslo centro savininkai, vienas gyvenamosios statybos projektas. Atitikimą „Breeam“ standarto reika-

lavimams liudijančio sertifikato nėra gavęs nė vienas pastatas Lietuvoje. Ir bandymų būta tik kelių. Vienas jų net ne bandymas, o, vadinkime – apsiuostymas. Parengus projektinius siūlymus šiandien Vilniuje jau baigiamam statyti baldų ir namų apyvokos daiktų prekybos centrui IKEA, jo savininkams kilo mintis įvertinti, kaip projektas atrodo aplinkosauginiu požiūriu. IKEA centro techninį projektą rengusios ir projekto priežiūrą vykdančios projektuotojų bei inžinierių kompanijos „Baltic Engineers“ (buvusi „Ramboll Lietuva“) generalinis direktorius Darius Kvedaras pritarė idėjai – kartu su projekto partneriais, islandų kom-

Baldų prekybos centro „Ikea“ savininkai dar prieš pradėdami statybas užsisakė preliminarų vertinimą pagal „Breeam” standartą. G. Bartuškos nuotr.

panijos „Arkis“ architektais, jis buvo pasiūlęs ne vieną energiją taupantį sprendimą. Karštas vanduo IKEA prekybos centre bus ruošiamas naudojant saulės kolektorių generuojamą energiją, orui kondicionuoti bus įrengti šilumos siurbliai, yra ir daugiau aplinką tausojančių sprendimų. Taigi sužinoti pastato vietą darnos su aplinka siekiančių statinių kontekste buvo smalsu visiems. „Tada ir nusprendėme atlikti preliminarų „Breeam“ vertinimą – yra tokia kategorija, kai vertinami projektiniai siūlymai. Ir paaiškėjo, kad pastatas atrodo tikrai neblogai“, – šyptelėjo D. Kvedaras. Tiesa, dėl neatskleidžiamų priežasčių toliau „Breeam“ sertifikato IKEA savininkai nebesiekė.

Ne viskas padaroma per dieną Taigi tuo metu, kai pasaulyje suskaičiuojama jau apie ketvirtį milijono pagal „Breeam“ metodologiją sertifikuotų pastatų, kai pagal šį standartą kuriamos net ištisos gyvenvietės, trijose Baltijos valstybėse kol kas nėra nė vieno sertifikuoto pastato, o atestuotų šio standarto vertintojų, įgijusių organizacijos „BRE Global“ licenciją, leidžiančią dirbti visame pasaulyje, D. Kvedaro žiniomis, čia irgi tik ant vienos rankos pirštų. Vienas iš dviejų, turinčių „Breeam“ standarto konsultanto vertintojo licenciją Lietuvoje – „Baltic Engineers“ vadovas. Licencija gaunama išklausius Jungtinėje Karalystėje veikiančios organizacijos „BRE Global“ rengiamus mokymus ir išlaikius egzaminą. Beje, ši organizacija kontroliuoja ir audituoja vertinimo procedūrų kokybę. Kodėl pasirinko gilintis būtent į „Breeam“ standarto, o ne mūsų šalyje žinomesnio Vokietijos pasyviųjų namų instituto ar amerikiečių „Leed“ standarto taikymą, D. Kvedaras atsakė paprastai: turbūt todėl, kad „Breeam“ pasaulyje – populiariausia metodologija, pagal ją sertifikuota bene daugiausia pastatų.

Darius KVEDARAS „Breeam“ standarto konsultantas vertintojas

„Jei visos priemonės kompleksiškai planuojamos nuo pat pradžių, natūralu, kad statybų metu nebereikės perplanuoti nei darbų, nei investicijų. Tada ir objektas nelabai tepabrangsta. Pagal „Breeam“ standartus suprojektuotas pastatas, žinoma, yra taupesnis - mažiau kainuos jo eksploatacija, kuri, vertinant ilgalaikiu periodu, gerokai viršija statybos sąnaudas.“ „Baltic Engineers“ vadovas tiki, kad „Breeam“ po truputį įleis šaknis Lietuvoje, kaip tai padarė jau maždaug 50yje pasaulio valstybių: „Ne viskas padaroma per vieną dieną. Matau gerų ženklų – pavyzdžiui, į mano ir kolegos iš „Arkis architects“ kompanijos Egillio Gudmundsonno, irgi atestuoto vertintojo, seminarą „Restos“ parodoje susirinko pilna salė klausytojų, buvo daug specialistų: ir nekilnojamojo turto plėtotojų, ir statybos organizacijų.“

Padeda susiorientuoti rinkoje Populiariausias klausimas, visada lemiantis naujovių priėmimą ar atmetimą – „Kas man iš to?“ – neretai adresuojamas ir „Breeam“ standarto propaguotojams. Atsakyti į jį galima nuo pabaigos – tvarias statybas ir kokybę garantuojantis „Breeam“ standartas užtikrina ne tik garbę, bet ir mažesnes eksploatavimo išlaidas, didesnes pajamas, pavyzdžiui, iš patalpų nuomos. „Jeigu mąstai apie darnią aplinką, šio klausimo nė nekyla, – sakė D. Kvedaras. – Tada tegalvoji, kokių tikslų išsikelti. Vieniems užtenka ir ambicijos pastatyti energiškai taupų statinį, bet jei nori daugiau, pradedi vertinti, kokį sertifikatą rinktis – „Breeam“, „Leed“ ar „Passivhaus“. Pasirinkimas priklauso ir nuo galutinių tikslų – ar tiesiog rūpiniesi aplinka, ar dar ir taikaisi į konkrečius užsienio klientus. Pastatų sertifikavimas yra patogi priemonė – jis subendravardiklina pasiūlą. Taip ir pats gali pamatyti savo vietą net pasauliniame kontekste, ir klientai gauna reikiamą informaciją.“

Sumažina eksploatavimo išlaidas „Breeam“ metodologija numato platų kategorijų ir kriterijų vertinimo spektrą:

tai – valdymas, sveikata ir gerovė, energija, transportas, medžiagos, vandens naudojimas, atliekos, žemės naudojimas, sklypo ekologija, tarša, naujovės. Valdymas – tai tvarka statybvietėse, darbų organizavimas, priežiūra ir viešieji pirkimai; sveikata ir gerovė – vidaus ir išorės aplinkos poveikis (triukšmas, apšvietimas, oro kokybė), atliekos – statybos išteklių naudojimo veiksmingumas, atliekų mažinimas, tvarkymas etc. Pagal pasiektus rezultatus „Breeam“ sertifikate gali atsirasti įvertinimų nuo „patenkinamai“ (30 proc. standarto) iki „labai puikiai“ (85 proc.). Pasak D. Kvedaro, kai kurios aplinkosaugos srityje toliau nuėjusios valstybės – tokios kaip Nyderlandai, Švedija – „Breeam“ terpėje yra susikūrusios savo organizacijų ir labiau savo specifikai adaptuotų vertinimo skalių. „Breeam“ vertinimas apima visus pastato gyvavimo ciklo etapus: projektavimą ir statybas, pastato eksploatavimą ir perdirbimą bei utilizavimą. Nors teoriškai išauginti pastatą iki „Breeam“ standarto galima net jį renovuojant, D. Kvedaras pabrėžė, kad „Breeam“ standarto konsultantą vertintoją į projektą racionaliausia įtraukti dar projektinių siūlymų stadijoje. „Jeigu konsultantas prie projekto prisijungia vėlesniame etape, pavyzdžiui, kai jau prasidėjusios statybos, bet kokie jo pasiūlyti pakeitimai, suprantama, kainuos papildomus pinigus. Jei visos priemonės kompleksiškai planuojamos nuo pat pradžių, natūralu, kad statybų metu nebereikės perplanuoti nei darbų, nei investicijų. Tada ir objektas nelabai tepabrangsta. Pagal „Breeam“ standartus suprojektuotas pastatas, žinoma, yra taupesnis – mažiau kainuos jo eksploatacija, kuri, vertinant ilgalaikiu periodu, gerokai viršija statybos sąnaudas.“

Sėkmė – net kukliausias įvertinimas Lietuvoje, kur diskusijų kyla net aptariant pastatų energinio sertifikavimo metodologiją ir vykdytojus, „Breeam“ metodo kompleksiškumas yra didžiulis iššūkis, pripažino D. Kvedaras. Pagal „Breeam“ standartą sertifikuoto objekto atsiradimas neįmanomas be visų projekto dalyvių indėlio: pradedant užsakovo apsisprendimu, tikslų iškėlimu, projektuotojo pasiūlytais ir konsultanto vertintojo patikrintais sprendiniais, baigiant statybos rangovo darbu. Vis dėlto svarbiausias, pasak „Baltic Engineers“ vadovo, yra pirminis etapas, kai užsakovas turi pasirinkti aplinkosauginius sprendinius. Čia verta įvertinti ir tai, kokių kategorijų siekimas yra parankiausias kuriant konkretų objektą. Ir to, patikino D. Kvedaras, nereikėtų laikyti manipuliacija. „Užsakovas pats sprendžia, ko siekia – ar tik gauti tą sertifikatą su nuoroda „patenkinamai“, ar daugiau. Nebus taip, kad pasirinkus vieną iš dešimties kategorijų ir ją maksimaliai įvykdžius bus gautas „Breeam“ sertifikatas – nepakaks taškų. Būtina visa kategorijų skalė. Ir net gauti minimalius balus pagal šį standartą yra sėkmė – siekdamas sertifikato turi padaryti daugiau, negu reikalauja vietos statybos techniniai reglamentai“ , – komentavo didelę teritorijų planavimo, projektavimo, inžinerinio konsultavimo ir projektų valdymo patirtį turinčios įmonės vadovas.

mokslas

2013 Nr. 5

2013 Nr. 5 mokslas

ENERGIJĄ TAUSOJANČIOS SIENOS

Išorinės vėdinamos sienos

Dr. doc. Bronius JONAITIS, dr. doc. Arnoldas ŠNEIDERIS VGTU Statybos fakulteto Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų katedra

Kalbant apie pasyviuosius namus dažniausiai turimi omenyje mažaaukščiai gyvenamieji namai. Pasyvusis namas suprantamas kaip pastatas, kuriame 20°C vidaus temperatūra gali būti pasiekiama nenaudojant standartinių šildymo ir vėdinimo sistemų. Šiuo atveju vyraujami šilumos šaltiniai yra pasyvieji, pavyzdžiui, saulės šiluma, šiluma, kurią skleidžia elektros prietaisai ar net žmonės. Tokiu būdu pastate sunaudojama labai mažai energijos. Bendras pastato energijos naudojimas neturėtų viršyti 120 kWh kvadratiniam metrui per metus, įskaitant šildymą, vėdinimą, vėsinimą, energijos sąnaudas vandeniui šildyti, elektros sąnaudas buityje (pastato energetinis naudingumas, „Terminų žodynas“). Pasyvusis namas – ne tik energiją tausojantis ir komfortiškas sąlygas sukuriantis pastatas, bet ir supančią aplinką, gamtą tausojantis statinys. Visiems pastatams – ir mažaaukščiams bei daugiaaukščiams gyvenamosios, ir visuomeninės paskirties – šiuo požiūriu būdingos bendrybės: kompaktiška, nesudėtinga planinė ir tūrinė forma, atitvarinių konstrukcijų sprendimų parinkimas pasitelkiant orientaciją pasaulio šalių atžvilgiu, atitvarinių, ypač išorinių, konstrukcijų sandarumas (apvalkalo sandarumas). Tinkama langų orientacija leidžia efektyviai naudoti saulės energiją paverčiant ją šilumos tiekėju, o išmetamo oro šilumą panaudoti šviežiam orui pašildyti (rekuperacinė sistema), vandeniui šildyti panaudoti saulės ar geoterminę energiją, pasitelkti energiją taupančius prietaisus. Padidėjus energijos kainoms ir augant energijos naudojimo sąnaudoms, pastebimai didėja susidomėjimas šiuolaikinėmis technologijomis, skir-

tomis energijos naudojimo išlaidoms mažinti. 2010 metais Europos Komisija direktyva 2010/31/ES „Dėl pastatų energetinio naudingumo“, nustatyta 2010 metų gegužės 19 dieną, suformulavo vadinamųjų trijų tikslų, susijusių su 20 proc., įgyvendinimą iki 2020 metų: • 20 proc. sumažinti galutinį energijos naudojimą; • 20 proc. sumažinti CO2 emisiją; • 20 proc. energijos pagaminti naudojant atsinaujinančiuosius energijos išteklius. Tam, kad būtų užtikrinta reikiama šiluminė atitvarinių konstrukcijų (išorės sienų) varža, atitinkanti šiuolaikinius reikalavimus, būtina jas apšiltinti įrengiant tam tikro storio šilumą izoliuojančių medžiagų sluoksnį. Projektuojant naujus pastatus ar atliekant energinę senų pastatų rekonstrukciją, privalu išanalizuoti pastatų konstrukcijas ir parinkti naudingiausią sprendinį, tinkamiausias medžiagas, termoizoliacinio sluoksnio storį. Vienas būdų, kaip didinti šiluminę varžą – šilumą izoliuojančio sluoksnio storio didinimas. Iš pirmo grafiko matyti, kad didinant šilumos izoliacijos sluoksnio storį šilumos perdavimo koeficientas smarkiai mažėja. Ypač šis mažėjimas ryškus, kai sluoksnio storis didėja nuo 40 iki 240 milimetrų. Toliau didinant šilumos izoliacijos storį, šilumos laidos mažėja nežymiai. Didinti šilumos izoliacijos sluoksnį daugiau kaip 30– 40 centimetrų būtų neracionalu (Ingo

Gabriel, Heinz Ladener. Vom Altbau zum Niedrigenergie- und Passivhaus, 2010). Taigi nors šilumos taupymo pagrindas yra sandarumas, šilumą izoliuojančio sluoksnio storį tikslinga didinti iki racionalios ribos. Apšiltinus išorines pastato sienas, sumažinami šilumos (energijos) nuostoliai, tuo pačiu sumažinamas CO2 išmetimas į aplinką. Tačiau gaminant šilumą izoliuojančias medžiagas sunaudojama labai daug energijos. Parenkant šilumą izoliuojančias medžiagas būtina atsižvelgti ne tik į jų kainą, atsipirkimo laiką, bet ir į energijos sąnaudas joms gaminti, tarnavimo laiką. Galioja tokios taisyklės: • kuo geriau izoliuotas pastatas, tuo labiau ryškėja skirtumas tarp įvairių medžiagų šilumos laidžio; • kuo didesnis šilumą izoliuojančio sluoksnio storis, tuo blogesnis santykinis šilumos perdavimo koeficiento gerėjimas, t. y. kuo didesnis sluoksnio storis, tuo didesnę įtaką energiniam efektyvumui turi energijos sąnaudos šilumą izoliuojančios medžiagos gamybai. Ypač sandarios šiltinimo medžiagos sluoksnio storį padidinus nuo 10 iki 20 centimetrų (padidinus šiluminę sluoksnio varžą daugiau kaip 100 proc.), šilumos sutaupoma tik 3 proc. daugiau (Albinas Gailius, „Statyba ir architektūra“, 2008 m., Nr. 5).

Tinkamai parinkus šilumos izoliaciją ir atitvarinių konstrukcijų sprendinius galima pasiekti, kad: • patalpos greičiau įšiltų iki reikiamos temperatūros ir lėčiau atvėstų; • sienos būtų visada sausos normaliai eksploatuojant; • lauko temperatūros svyravimas neturėtų didelės įtakos patalpų oro temperatūrai; • sienų vidinių paviršių temperatūra liktų pastovi; • automatizuota šildymo sistema palaikytų reikiamą komforto (temperatūros požiūriu) lygį. Parenkant atitvarinių konstrukcijų sprendimus reikia derinti laikomųjų elementų medžiagas su termoizoliaci-

nėmis medžiagomis, pavyzdžiui, sienų vidiniams sluoksniams naudoti tuštumėtus, porėtus, tuštumėtus ir porėtus mūro gaminius derinant su efektyviomis termoizoliacinėmis medžiagomis, taip pasiekiant reikiamą šilumos varžą. Be to, vidiniai didesnio tankio medžiagos sluoksniai akumuliuoja šilumą ir palaiko (reguliuoja) patalpų aplinkos temperatūrą bei drėgnį. Siekiant mažinti šalčio tiltelių susidarymo galimybes sienų sankirtose, įrengiant balkonus, įstatant langus ir pan., langus rekomenduojama įstatyti šilumą izoliuojančiame sluoksnyje, naudoti konstrukcijų jungimo vietose tarpines (net ir pramonės pastatuose). Bet kuriuo atveju parenkant šilumą

Trisluoksnio mūro sienos

Išorinės tinkuotos sienos

mokslas

2013 Nr. 5

2013 Nr. 5 projektas naujie nos

Lengvos karkasinės sienos

izoliuojančią medžiagą ir jos sluoksnio storį reikia atsižvelgti ne tik į atsipirkimo laiką ir kiek energijos bus sutaupyta, bet ir kokios bus energijos sąnaudos jų gamybai, jų gamybos, žaliavų kilmę, šaltinių atsinaujinimą bei termoizoliacinių medžiagų tarnavimo laiką. Vienbučių ar daugiabučių namų, visuomeninių ir pramoninių pastatų išorės sienoms įrengti naudojamos panašios sistemos. Galima išskirti keletą variantų (www.paroc.lt). „Pastatai daro poveikį ilgą laiką naudojant energiją. Kadangi esamų pastatų renovavimo ciklas yra ilgas, nauji pastatai ir esami kapitališkai renovuojami pastatai turėtų atitikti minimalius energinio naudingumo reikalavimus, pritaikytus atsižvelgiant į vietos klimato sąlygas. Kadangi alternatyvių aprūpinimo energija sistemų taikymo galimybės dažniausiai nėra visiškai išnaudojamos, naujų pastatų, kad ir kokio dydžio jie būtų, atveju reikėtų nagrinėti alternatyvių aprūpinimo energija sistemų galimybę, vadovaujantis principu, kad visų pirma būtų užtikrinamas energijos poreikių šildymui ir vėsinimui sumažinimas iki sąnaudų atžvilgiu optimalių lygių.“ (Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/31/ES). Tikslingas statybinių medžiagų, konstrukcinių ir projektinių sprendinių parinkimas yra vienas plačiausiai aptartų darnios statybos elementų. Balansas pasiekiamas minimizuojant medžiagų ir energijos sąnaudas; užtikrinant reikiamą žmonių pasitenkinimą ir komfortą; darant kuo mažesnę neigiamą įtaką gamtai.

Žalioji energetika: pirmasis pasimatymas Alternatyvių energijos išteklių propaguotojai nori pasiūlyti Lietuvai galimybę susipažinti su novatoriškomis technologijomis demonstraciniame parke Rusnė MARČĖNAITĖ

Praėjusį mėnesį vykusi tarptautinė statybų ir nekilnojamojo turto paroda „Resta“ eilinį kartą parodė, kaip godžiai lietuviai ieško informacijos apie statybų naujoves, kaip drąsiai planuoja statybas vadinamuoju ūkio būdu ir koks lengvas grobis jie yra talentingiems pardavėjams. Taip pat – žaliosios energijos pardavėjams. Taupome sąnaudas, bet ne energiją Prieš dvejus metus įkurtos viešosios įstaigos – Žaliosios energetikos centro (ŽEC) – vadovas, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Vaidotas Levickis pripažino, kad neatsakingas atsinaujinančių energijos šaltinių gamintojų ir pardavėjų darbas siekiant pelno – netinkamas, neracionalus jų taikymas – gali diskredituoti žaliosios energetikos idėją.

„Lietuvoje šiandien yra tikrai daug įvairiausių atsinaujinančių energijos šaltinių rangovų ir gamintojų – pradedant fotovoltinių saulės elementų ar saulės kolektorių, baigiant vėjo jėgainių. Ir kai žmogus sugalvos statyti namą, iškart bus užverstas siūlymais nuklijuoti fotovoltiniais elementais visą fasadą. Jei nueis pas vėjininkus, jam bus pasiūlyta sklypo kampuose pastatyti po kelis ventiliatorius. Tas pat – ir su geoterminiu šildymu. Bet žmogui reikia, kad kas nors pasakytų, kas objektyviai būtina jo konkrečioms sąlygoms“, – sakė V. Levickis.

Kaip tik tai inspiravo Lietuvos verslo darbdavių konfederaciją kurti edukacinio pobūdžio projektą – ŽEC, kuriuo būtų imtasi visuomenės švietimo atsinaujinančių energetikos sprendimų klausimais. Užduočių ŽEC turi daug: pradedant įstatymų bazės, susijusios su alternatyviaisiais energijos ištekliais (AEI), aiškinimu, baigiant energijos taupymo kultūros propagavimu. „Komplikuota ir nuolat besikeičianti atsinaujinančių energijos išteklių įstatymų bazė paprastam žmogui tampa panaši į raketų mokslą. Be to, mes visiškai neturime energijos taupymo kultūros. Kalbu ne apie nereikalingos lempos išjungimą, bet apie važiavimą į darbą ne nuosavu automobiliu. Kalbu apie tai, ar pirkdami kokį nors produktą įvertiname, kokia jo pakuotė ir kaip ją teks utilizuoti, – komentavo V. Levickis. – Mūsų elgsenoje,

projektas 2013 Nr. 5

2013 Nr. 5 projektas

Vaidotas Levickis Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas, Žaliosios energetikos centro vadovas

„Mūsų elgsenoje, kad ir kokį projektą plėtotume, nė nebūna taupymo dedamosios. Net ir verslo projektuose – jie orientuoti tik į tai, kaip taupyti sąnaudas. Bet kiek konkretus sprendimas gali sutaupyti energijos, mes nevertiname, nors tai įprasta daugelyje Europos šalių.“ kad ir kokį projektą plėtotume, nė nebūna taupymo dedamosios. Net ir verslo projektuose – jie orientuoti tik į tai, kaip taupyti sąnaudas. Bet kiek konkretus sprendimas gali sutaupyti energijos, mes nevertiname, nors tai įprasta daugelyje Europos šalių.“

Informacija – ne iš knygų Pasaulyje seniai ne naujiena demonstraciniai įvairių rūšių projektai, kur susipažinti su reikšmingomis technologijomis žmonės gali pamatydami savo akimis ir net pačiupinėdami. Tokį patikrintą metodą pasiryžo taikyti ir ŽEC steigėjai – Lietuvai jie po kelerių metų žada pristatyti energinių sprendimų rumšiškes. Vienas gražiausių tokios rūšies projektų, visuomenės žaliojo ugdymo priemonė, V. Levickio vertini-

mu, yra Danijos mieste Hurup Thy nuo 1986 metų veikiantis „Nordisc Folkecenter“ – Šiaurės šalių liaudies centras. Čia demonstruojamos beveik visos atsinaujinančiosios energijos rūšys (pavyzdžiai daugiausia orientuoti į smulkiųjų ir vidutinių gamybos įmonių poreikius), yra ir ekologiškų – šiaudais dengtų, požeminių ir pan. – namų pavyzdžių. Žodžiu, žmogus tokiame centre gali susipažinti su visomis AEI panaudojimo galimybėmis. Be to, visoms amžiaus grupėms siūloma interaktyvių užsiėmimų. Viskas organizuojama taip, kad būtų galima prasmingai praleisti gerą pusdienį. Tokių tikslų sau kelia ir prie Vilniaus kurti pradedamo centro iniciatoriai. V. Levickis įsitikinęs, kad toks centras – viena patraukliausių priemonių, padėsiančių užsiauginti kartą,

kuri suvoks atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo prasmingumą. „Pavyzdžiui, Danijoje dabar – ekologiškos kultūros bumas. Danai labai žiūri, iš ko perka, ką perka, kaip pagaminta ir kaip įpakuota. Bet tai – ilgas procesas. Ir toks centras tokiame procese būtų labai svarbus“, – sakė ŽEC vadovas.

Įkurdins buvusiame poligone ŽEC įkurtas drauge su viešąja įstaiga Alantos technologijos ir verslo mokykla, vienas centro dalininkų yra Vilniaus savivaldybė. Planuojama, kad projektas bus įgyvendintas seniai nebenaudojamame kariniame Vismaliu-

Pirmoji patirtis

Bendrovės „Eika“ sostinėje pastatyta mažaaukščių namų gyvenvietė – Santariškių namai – galėtų būti alternatyviųjų energijos išteklių technologijų taikymo praktikoje pavyzdys. „Eika“ pirmoji Vilniuje pastatė ne individualųjį, bet daugiabutį namą su geoterminiu šildymu. Žemės gelmių šilumai išgauti įrengti septyni 100 metrų gylio gręžiniai, iš kurių šilumos zondais gaunama šiluma. Žemės gelmių šiluma jais keliauja į bendrą katilinę, skirtą 22 butams, esantiems dviejuose namuose, apšildyti. Jeigu žemės gelmių šilumos nepakanka gyventojų poreikiams, į sistemą įsijungia kombinuotas dujų katilas. Išankstiniais nekilnojamojo turto plėtotojų skaičiavimais, geoterminis šildymas turėjo padengti iki 45 proc. namo gyventojų šilumos ir karšto vandens ruošimo poreikių. Rezultatai, pasak statybų bendrovės „Eika“ plėtros direktoriaus Domo Dargio,

viršijo lūkesčius. Nuo 2012-ųjų lapkričio iki 2013 metų balandžio šių namų gyventojai mokėjo 45,6 proc. mažiau už šildymą ir karšto vandens ruošimą nei gyvenantieji tokio pat tipo namuose, kuriuose šildymas tiekiamas centralizuotai. Dar viena naujovė tame pat Santariškių namų kvartale – saulės energijos naudojimas šildymui ir karštam vande-

niui ruošti. Saulės energija naudojama trijuose mažaaukščiuose daugiabučiuose „Mėta“. Šių namų gyventojai tikėjosi sutaupyti iki 30 proc. šildymo ir karšto vandens ruošimo sąnaudų. Vienus metus veikianti sistema padengė 30,6 proc. sąnaudų. „Vadinasi, pasirinkti sprendimai buvo teisingi ir tinkamai adaptuoti šio tipo namuose“, – atkreipė dėmesį D. Dargis.

kų poligone. „Šiandien jau pradedame rengti detaliuosius planus, jaučiame nemažą susidomėjimą iš Lietuvos ir ne tik verslininkų. Jie mielai pastatytų savo demonstracinius stendus ir net priklausomai nuo srauto, kurį sugebėtume užtikrinti, atsiųstų specialistų, kurie galėtų pasakoti apie tam tikras technologijas“, – pasakojo V. Levickis. Vienintelis dalykas, kuris šiek tiek stabdo veiksmą – finansavimo klausimas. „Galiu įtikinti verslą pastatyti stendą, bet negaliu įtikinti nutiesti kelią. Čia reikia ir iki vartų privažiuoti, ir stovėjimo aikštelių įrengti“, – sakė ŽEC vadovas. Vilniaus savivaldybė irgi neturi tam lėšų. V. Levickis tikisi, kad projektui pasiseks gauti paramą iš 2014–2020 metais Lietuvą pasieksiančių Europos Sąjungos pinigų – projektas tiktų Nacionalinės pažangos programai, kurios vienas prioritetų yra švietimas ekologinėmis ir energijos taupymo temomis.

Ekologiškai ekonomiškos idėjos ŽEC įkūrėjai supranta: jis bus efektyvus tiek, kiek žmonės norės jį lankyti. „Mes labai stengsimės, kad norėtų, – patikino V. Levickis. – Kad čia važiuotų ir galvojantieji apie savo namus, ir mokiniai, jaunimas. Kad savo tėvams galėtų pasakyti ir patys žinotų, kuo skiriasi vienas nuo kito įvairūs energijos šaltiniai, kaip juos kombinuoti, į ką reikėtų atsižvelgti, galų gale – kad taip keistųsi jų pačių taupymo kultūra. Mes norime ugdyti ekologiškai ekonomišką žmogų, kuriam būtų įprasta galvoti, kaip racionaliai naudoti energiją.“ ŽEC vadovai skaičiuoja, kad jei pasisektų pradėti statybas 2014 metų antroje pusėje, po pusantrų ar dvejų metų jau būtų galima į demonstracinį centrą kviesti lankytojus. „Vėliau jį dar būtų ga-

lima plėsti, bet atidarant jau reikia turėti sutelkus tam tikrą patrauklių objektų masę. Nes niekas nevažiuos žiūrėti vieno demonstracinio stendo ar vienos saulės jėgainės“, – komentavo centro vadovas.

Kaip parduoti renovaciją? Būsimos demonstracinio projekto vietos analizė paakino pagalvoti apie dar vieną veiklos sritį – renovacijos idėjos pardavimą. ŽEC vadovai svarsto galimybę modernizuoti kaimynystėje esantį daugiabutį, kurio dauguma gyventojų – buvusių karininkų šeimos. „Antro tokio Vilniuje turbūt ir nėra – tai daugiabutis tyruose, atskirtas nuo centralizuotų tinklų, kanalizacijos, vandentiekio ir pan. Žmonės turi išpilamąją duobę ir vien už jos išvalymą moka po 120 litų per mėnesį, nepaprastai didelės ir kitos sąskaitos, tarkime, už šiukšlių išvežimą“, – pasakojo V. Levickis. Šiuo metu ŽEC bendrauja su daugeliu užsienio statybų, administracinių

kompanijų (tarp jų – ir su viena didžiausių Austrijos daugiabučius administruojančių įmonių, kuri norėtų imtis Lietuvoje renovuoti daugiabutį iki pasyviojo namo standartų), ieškodamas galinčių paversti unikaliai keistą daugiabutį pavyzdingai taupiu energijos naudotoju. „Galbūt reikėtų svarstyti kokio nors daugiabučio centrinėje sostinės dalyje sutvarkymą, bet Vismaliukų variantas priimtinas kaip galimybė sutelkti vienoje vietoje kelias problemas“, – aiškino V. Levickis. Tiesa, šis variantas itin brangus, todėl priimti galutinį sprendimą neskubama. Ar šio namo gyventojai bus nusiteikę reprezentuoti modernizacijos idėją, ar pajėgs tapti jos pardavėjais – kitas klausimas. Bent jau permainų, tiki V. Levickis, jie tikrai norės – milžiniškos sąskaitos yra geras argumentas joms ryžtis. O kaip demonstracinis galėtų būti naudojamas kad ir vienas iš dabartinių šeimininkų įsigytas butas.

spren dimas

2013 Nr. 5

2013 Nr. 5 sprendi mas

Šiltinimo medžiagos: tinkamoje vietoje, tinkamu būdu Internete diskusijos apie namo šiltinimo medžiagų pasirinkimą įprastai prasideda nuo gąsdinimų pražūtinga vieno ar kito pasirinkimo įtaka sveikatai ir baigiasi dar baisesne tema – kainos skaičiavimais. Ar verta taupyti? Jei diskusija vyksta profesionaliai, įprastai daugiau kalbama, kaip su bet kuria rinkoje esama medžiaga: putų polistirenu, akmens, medžio ar stiklo vata, purškiamomis putomis ir kita – pasiekti trokštamą rezultatą – energinį namo efektyvumą. Ir dažniausiai pripažįstama – nėra blogų medžiagų, problema – tik netinkamas pastato konstrukcinio „sumuštinio“ projektavimas ir neprofesionalus darbų atlikimas. Dėl nepatenkinamos darbų kokybės gali būti sukompromituojama bet kuri šiltinimo medžiaga. Kitas aspektas – ilgalaikė pastato vertė. Nekokybiškai apšiltintą pastatą nuo pirmos dienos kamuoja šalčio tiltelių problemos. Ir tai reiškia ne tik energinius nuostolius, bet ir problemas dėl susidarančio kondensato, pelėsių, grybelių. Tai gali paskatinti konstruktyvo gedimą, puvimą ir irimą. Specialistai įspėja, kad taisyti broką kainuoja gerokai daugiau nei kokybiškai apšiltinti, nes dažniausiai neužtenka perdažyti supelijusių patalpų. Tenka ardyti apdailą, taisyti ar keisti konstruktyvą. Šiltinimas sudaro tik apie 5 proc. pastato sąmatos. Tad ar verta taupyti? Kodėl naujai pastatytame name turėtume jaustis blogai dėl didelių šildymo sąnaudų, temperatūros skirtumų ir pelėsių? Kokią šiltinimo medžiagą rinktis? Statantieji namus savo rankomis, žinoma, stengiasi ieškoti tokios, kuriai naudoti nereikia specialios įrangos ir samdyti pagalbos. Ir kartais taip ir ne-

sužino, kad dėl minėtų problemų – pelėsio, kondensato ar tiesiog šaltų patalpų – kalta ne šiltinimo medžiaga, o ją klojusiojo paliktos klaidos: neužtaisyti kampai, prakiurdyta izoliacinė plėvelė,

gegniniam stogui – priešingai, – sakė J. Janulionis. – Be to, dažnai pati darbo kokybė ar specifika tinkamą medžiagą paverčia niekam tikusia. Sakykime, technologiškai neteisingai, naudojant tik vieno tipo, pigiausią akmens ar stiklo vatos produktą suformuojamas šiltinimo sluoksnis nėra ilgaamžis, susmunka ir nebeatlieka funkcijos. Taip pasitaiko dažnai.“ Energiškai efektyvių namų architektai bei kiti specialistai visoje Europoje gerai vertina celiuliozės vatą. Pirmiausia – tai vienalytė, besiūlė šiltinimo medžiaga. Vadinasi, slėginiais įrenginiais suformuojamas šiltinimo sluoksnis neturi sujungimų ar sudūrimų, per

Besiūlio šiltinimo pavyzdys. sutaupytos smeigės, netinkamai apskaičiuotas šiltinimo medžiagos sluoksnis ir t. t. Tokios situacijos statyboje tikrai nėra retos, o statant šiuolaikinių standartų namus jos turi kritinę reikšmę, pabrėžia statybų specialistai.

Kaip pripildyti kiaurą statinę? Bendrovės „Gera vata“ vykdomasis direktorius Jurgis Janulionis šiltinimo medžiagų neskirsto į geras ir blogas. „Kiekvieno tipo šiltinimo medžiagos, naudojamos pagal paskirtį, yra tinkamos. Pavyzdžiui, pamatams šiltinti labiau tinka putų polistirenas nei celiuliozės vata, tačiau atvirai perdangai ar

kuriuos įprastai išeina didžioji dalis šilumos, atsiranda šalčio tiltų. Įpučiama celiuliozės vata užpildo visus tarpelius, į kuriuos gali patekti oro. Dėl šių privalumų medžiaga tinkama šiltinti pagrindines šiltinamas pastato vietas, per kurias išeina didžioji dalis šilumos: stogus, perdangas, sienas, grindis ir lubas. Ji netinka pamatams šiltinti, ten, kur nuolat kaupiasi drėgmė. Šiltinimo sluoksnis yra suspaustos pagalvės struktūros, tad net pradėjus vaikščioti konstrukcijai ne susėda, bet turi tendenciją prisitraukti prie konstruktyvo neleisdamas atsirasti tuštumai, t. y. ir šalčio tiltui. Celiuliozės vatą galima aplikuoti iki 50 cm storio

Geras (kairėje) ir blogas šiltinimo pavyzdžiai. sluoksnio, formuojant vienalytį šiltinimą be jokių papildomų perdengimų, tvirtinimo detalių ir atraižų. Tai ypač aktualu statant šiltus, energiškai efektyvius pastatus, kur reikalinga didesnė šilumos varža. „Sunku pripildyti kiaurą statinę – lengviau ją užkamšyti“, – rimtai juokauja J. Janulionis. Celiuliozės vata išsiskiria tuo, kad dažniausiai yra aplikuojama specialiais slėginiais aparatais, ir šiltinimo medžiaga patenka ten, kur patenka oras, supresuojama į bet kokios formos ir matmenų ertmę. Kaip tik todėl iki minimumo sumažinamas žmogiškasis faktorius – kokybiškuose aparatuose reguliuojamas medžiagos tankis, ir aparatas, o ne žmogus lemia, kiek vatos ir kur reikia aplikuoti. Darbas vyksta kokybiškai ir sparčiai, pavyzdžiui, „Termoblow 300“ aplikaciniu aparatu per dieną dviejų specialistų komanda gali aplikuoti iki 60–70 kubinių metrų šiltinimo medžiagos. Šia medžiaga apšiltinti namą galima ir savo jėgomis, tik turbūt nepavyks taip sparčiai. Celiuliozės vata kvėpuoja, ji lengvai priima ir išgarina drėgmę iš konstrukcijų, tokiu būdu saugodama jas nuo perteklinės drėgmės ir su ja susijusių bėdų. CE sertifikuota celiuliozės vata, pavyzdžiui, „Thermofloc“, yra ilgaamžė – jos tarnavimo laikas naudojant pagal paskirtį – 60 metų. Patrauklu ir tai, kad celiuliozės vata turi 2,5 karto didesnę šilumos kaupimo talpą nei mineralinė. Vadinasi, ji maždaug 3 kartus lėčiau perkaista saulėje ir geriau saugo patalpas nuo karščio vasarą, sukurdama papildomą komfortą ir taupydama vėsinimo sąnaudas. Celiuliozės vata gaminama daugelyje Europos šalių ir vertinama kokybę, energinį efektyvumą bei ekologiją puoselėjančių atstovų. Tai ekologiška, ir vartotojams, ir gamtai draugiška medžiaga – ji gaminama iš perdirbto popieriaus. Daugelis gamintojų turi vietos sertifikatus. Aukščiausios koky-

bės medžiagoms išduodamas EOTA CE europinis sertifikatas, galiojantis visoje Europoje ir suteikiantis joms galimybę dalyvauti Europos Sąjungos remiamuose projektuose. Kol kas vienintelei celiuliozės vatai, „Thermofloc“, yra išduoti CE ir aukščiausią ekologijos bei kokybės lygį patvirtinantis „Nature Plus“ sertifikatai.

Statantiesiems ekologišką namą J. Janulionis siūlo atkreipti dėmesį, kad kaip ekologiškos pristatomos šiltinimo medžiagos būna ir kelių cheminių medžiagų junginys, kurių proporcijos nustatomos vietoje, o tai nėra visai paprastas dalykas, nes priklauso ne tik nuo žmogaus, bet ir aplinkos temperatūros, drėgnumo bei kitų faktorių. Kita rekomendacija – pasidomėti galutiniu produktu: kiek ir kokių dervų, formaldehidų ar nepageidaujamų medžiagų jis išskirs jau aplikuotas name. „Tie, kurie rūpinasi ne tik savimi, namu, bet ir gamtos išsaugojimu, pasidomėję išsamiau sužinotų, kad, pavyzdžiui, kubiniam metrui celiuliozės vatos pagaminti reikia apytiksliai šeštadalio, palyginti su putų polistirenu, ir trečdalio, palyginti su mineraline vata, energijos kiekio“, – sakė J. Janulionis.

Vilniuje šiais metais duris atvers pirmasis Lietuvoje architektūros srities menų inkubatorius Lietuvos architektų sąjunga (LAS) įgyvendina Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis finansuojamą projektą „Nekilnojamosios kultūros vertybės – Hilarijaus Raduškevičiaus rūmų Vilniuje rekonstrukcija pritaikant juos pirmojo Lietuvoje architektūros srities menų inkubatoriaus Architektūros centro veiklai“. Projekto metu numatoma rekonstruoti valstybės saugomą nekilnojamojo kultūros paveldo objektą – Hilarijaus Raduškevičiaus rūmus Vilniuje, Kalvarijų g. 1/ Žvejų g. 2, ir rekonstruotose patalpose įkurti pirmąjį Lietuvoje architektūros srities menų inkubatorių. Menų inkubatoriuje bus sudarytos palankios sąlygos steigtis ir plėstis architektūros bei susijusių sričių smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams, ypač jauniesiems menininkams (iki 35 metų amžiaus ar baigusiems studijas ne anksčiau kaip prieš 5 metus) ar jų įsteigtoms įmonėms. Asmenims, besiverčiantiems architektūros ar susijusia veikla, architektūros ir susijusių sričių meno kūrėjams ne ilgiau kaip 5 metus lengvatinėmis sąlygomis, su nuolaida nuo įprastos rinkos kainos bus nuomojamos rekonstruotos rūmų patalpos. Dirbtuvės, studijos, biurai ir kitos inkubatoriaus rezidentams nuomoti skirtos patalpos sudarys daugiau kaip 1500 m2 (ne mažiau kaip 60 proc. bendro viso inkubatoriaus ploto). Inkubatoriaus rezidentai savo reikmėms galės naudotis menų inkubatoriaus parodų salėmis ir kitomis daugiafunkcėmis erdvėmis (konferencijų, seminarų, mokymų salėmis). Iš viso kūrybos rezultatams pristatyti, realizuoti ir (arba) demonstruoti numatoma įrengti apie 700 m2 ploto. Vienu metu architektūros srities menų inkubatorius galės priimti 42 rezidentus. Ne mažiau kaip 50 proc. architektūros centro rezidentų privalo sudaryti jaunieji menininkai arba jų įsteigtos smulkiojo ar vidutinio verslo įmonės. Be pagrindinės veiklos – patalpų rezidentams nuomos – LAS architektūros centras teiks ir papildomas paslaugas verslo pradžiai bei plėtrai užtikrinti: konsultacijas verslo steigimo ir verslo pradžios klausimais, dokumentų ir buhalterinės apskaitos tvarkymą, teisines konsultacijas veiklos klausimais, galimybių studijų ir verslo projektų, paraiškų paramai rengimą, administravimą ir kt. LAS architektūros centras organizuos ir architektūros bei susijusių meno sričių profesinės kvalifikacijos tobulinimo kursus, parodų ir konferencijų lankymą, dalyvavimą parodose, konferencijose, seminaruose, kūrybinėse dirbtuvėse, kituose renginiuose. 63

Šilumvežių gamintojai džiaugiasi naujais kūriniais Bendrovės Vilniaus lokomotyvų remonto depo vadovai apie sunkmetį nebekalba. Užuot tai darę, jie džiaugiasi naujais pasiekimais, kurių naujausi – pagamintos dvi geležinkelių autodrezinos. Naujieji gaminiai seniai laukti Lietuvoje ir turi nemažą perspektyvą kaimyninėse šalyse. Švęs veiklos dešimtmetį „Kalbant apie praeitį, lietuvius kaimyninėse šalyse visuomet vertindavo. Bet žlugus sovietinei santvarkai mūsų pramonė smuko, stambios įmonės bankrutavo. Geležinkelis – viena iš nedaugelio šakų, išlaikiusių potencialą. Be to, sparčiai plėtojama“, – sakė ben-

„Jeigu sovietmečiu ar net pirmaisiais nepriklausomybės metais kas nors būtų pasakęs, kad Vilniuje veiks šilumvežių gamybos įmonė, greičiausiai būtų buvę garsiai pasijuokta. Vis dėlto šiais metais mūsų bendrovė pažymės veiklos dešimtmetį po nepriklausomybės atkūrimo. Žinoma, ir mes turėjo-

Autodrezina KTD yra skirta atlikti kontaktinio tinklo remonto, avarinius ar atstatomuosius bei kitus darbus. drovės Vilniaus lokomotyvų remonto depo generalinis direktorius Valentas Stadalnykas. Kaip pavyzdį jis pateikė savo vadovaujamą įmonę. Vilniaus lokomotyvų remonto depas yra ilgus metus veikianti ir gilias tradicijas turinti bendrovė, įsteigta dar 1884 metais. Iš pradžių jos veikla apsiribojo tik pravažiuojančių traukinių priežiūra. Ilgainiui veikla plėtėsi, ir galiausiai nuspręsta gaminti šilumvežius.

me sunkumų, tačiau priėmę teisingus sprendimus ne tik nesustabdėme veiklos, bet ir ją išplėtėme“, – kalbėjo V. Stadalnykas. Kai kaimyninėse šalyse veikusioms šilumvežių remonto įmonėms ėmė grėsti bankrotas, atsakingi mūsų šalies valdžios atstovai ir „Lietuvos geležinkelių“ vadovybė priėmė sprendimą steigti šilumvežių remonto bendrovę Lietuvoje. Iki tol veikusiame parke, vadovaujantis Europos Sąjungos reika-

16,1 m. Hidrauliniame krane sumontuotas nuotolinis radijo, avarinis rankinis valdymas, darbo platforma, taip pat – strėliniai kranai. Dvi hidraulinės strėlės sumontuotos ir pritvirtintos prie korpuso už pagrindinės kabinos darbinės platformos pusėje. Virš pagrindinės kabinos stogo sumontuotas specialus pantografas, kuriuo matuojami ir fiksuojami kontaktinio tinklo parametrai. Transporto priemonėje yra speciali mechaninė ledų šalinimo nuo kontaktinio tinklo kabelio įranga.

lavimais, eksploatacinė veikla atskirta nuo remonto. „Galime drąsiai teigti, kad šiandien tampame ne tik Lietuvoje, bet ir buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse centru, kuriame gaminami bandomieji šilumvežių modeliai. Jie išbandomi, sertifikuojami, ir pradedama serijinė gamyba“, – teigė bendrovės Vilniaus lokomotyvų remonto depo vadovas V. Stadalnykas. Poreikį jautė seniai Naujųjų autodrezinų poreikis buvo jaučiamas jau kurį laiką. Jos labai pasitarnaus modernizuojant elektrifikuotą geležinkelių ruožą Vilnius–Kaunas ir leis keleiviams greičiau nuvažiuoti iš vieno miesto į kitą. Taip pat planuojama elektrifikuoti geležinkelių ruožą Molodečnas–Kena–Naujoji Vilnia. Ir keleiviai, ir kroviniai tuomet būtų vežami elektrovežiais. Naudojantis senomis mašinomis elektrifikacijos darbų iki šiol nebuvo galima atlikti. Todėl Vilniaus lokomotyvų remonto depe buvo įvertintas poreikis ir pagal jį pagaminta kontaktinio tinklo autodrezina. Naudojantis ja galima tiesti kontaktinį tinklą, atlikti jo remonto darbus. Į autodrezinos sukūrimą investuota apie 4 mln. litų. Bendrovės Vilniaus lokomotyvų remonto depo vyriausiasis technologas Vaidotas Rimkus patikino, kad analogiškų mašinų Baltijos šalių regione nėra, nėra jų ir kaimyninėse Rytų valstybėse. Vakaruose tokios autodrezinos gaminamos, tačiau jų kaina yra tikrai didesnė, nors lietuviška mašina kokybe nenusileidžia. „Baltarusijoje, Rusijoje ir kitose buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse tokių mašinų poreikis irgi yra. Turime ambicijų užkariauti šią rinką, nors tai nebus labai lengva: reikia pagaminti produktą ir įrodyti, kad jis geras. Tačiau mus vertina, mumis pasitiki. Naujieji šilumvežiai gali būti mūsų pasididžiavimas“, – sakė V. Stadalnykas. Geležinkelių autodrezina KTD Dyzelinė geležinkelių autodrezina KTD su pakeliama darbine aikštele,

Gamintojai teigia, kad tokios mašinos kaip autodrezina AGRc-1200 turi didelę paklausą. izoliuotu pantografu, turinčiu įžeminimo skyriklį, kontaktinio tinklo parametrų matavimo ir registravimo įranga, apšalo valymo nuo kontaktinio laido įranga, hidrauliniu kranu manipuliatoriumi ir papildoma įranga yra skirta atlikti kontaktinio tinklo remonto, avarinius ar atstatomuosius darbus iš pakeliamos darbinės aikštelės ir iš prie krano prikabinamo lopšio elektrifikuotuose geležinkelių ruožuose. Mašina pasitelkiant prie krano prikabintą lopšį galima pakelti remonto brigadą prie aukštų objektų, kranu su kabliu atlikti krovimo bei iškrovimo darbus, pervežti krovinius ar darbuotojų brigadas, transportuoti platformas. Ši geležinkelių autodrezina taip pat gali būti naudojama energijai tiekti elektros vartotojams lauko sąlygomis, kontaktinių tinklų parametrų matavimams kontaktiniu metodu bei manevravimo darbams. Autodrezina suprojektuota ir surinkta vadovaujantis naujausiais Europos Sąjungos normų reikalavimais. Pagrindinės mašinos charakteristikos: vėžė – 1520 (1435) mm, ilgis tarp autosankabų ašių – 16 220 mm, plotis – 3000 mm, aukštis – 4900 mm. Ašių skaičius – 2, ašių bazė – 9000 mm. Mažiausias kreivės spindulys – 150 m. Kuro bako talpa – 700 l. Transmisija hidrodinaminė, varomos 2 ašys. Didžiausias konstrukcinis greitis – 90 km/h, technologinis greitis – 0–5 km/h. Gali

dirbti temperatūroje nuo 32°C šalčio iki 40°C karščio. Bendroji masė – 42 000 kg, didžiausia leistina krovinio masė – 2000 kg. Apkrova į ašį – 21 000 kg. Autodrezinoje sumontuoti du vienodi DEUTZ dyzeliniai varikliai, kurių kiekvieno galia – 227 kW. Varikliai gali būti eksploatuojami kartu ar atskirai, priklausomai nuo poreikio. Tokia sistema sumažina gedimo galimybę, taupo energiją, mažina išmetamųjų dujų emisiją. Mašinoje yra dvi kabinos – kad būtų užtikrintas puikus matomumas abiem eigos kryptimis. Pagrindinė kabina yra vienoje transporto priemonės pusėje, o antra sumontuota kitoje, ji fiksuota kartu su bazine krano konstrukcija. Pagrindinėje kabinoje yra devynios keleivių sėdynės, dar dvi yra antroje kabinoje. Kabinų interjeras įrengtas nenaudojant toksinių medžiagų. Darbuotojų patogumui kabinoje įrengta spintelė, drabužių kabykla, mažas sandėliukas mažoms detalėms bei įrankiams pervežti, raktų dėžutė ir bendrieji įrankiai, šaldytuvas, mikrobangų krosnelė. Pagrindinėje kabinoje taip pat įrengta oro kondicionavimo sistema. Autodrezinoje KTD sumontuotas hidraulinis kranas PALFINGER, jo maksimali kėlimo galia – 5800 kg, maksimalus hidraulinis horizontalusis išplėtimas – 12,5 m, maksimalus hidraulinis vertikalusis išplėtimas –

Geležinkelių autodrezina AGRc-1200 Geležinkelių autodrezina AGRc-1200 su hidrauliniu kranu manipuliatoriumi ir papildoma įranga skirta 1520 mm ir 1435 mm vėžėms geležinkelio keliuose eksploatuoti, geležinkelio kelio remonto, atstatomiesiems, krovimo bei iškrovimo darbams. Mašina gali būti naudojama ir platformoms transportuoti, kroviniams, darbo brigadoms pervežti, manevravimo darbams. Autodreziną galima naudoti ir elektros aprūpinimui lauko sąlygomis – joje sumontuotas 10 kW elektros generatorius. Kabina užtikrina maksimalų matomumą abiem eigos kryptimis. Joje sumontuota autonominė šildymo sistema, oro kondicionavimo įranga. Autodrezinoje yra ir GSM-R ryšys, kompleksinė lokomotyvo saugos sistema KLUB-UP-146. Mašinoje sumontuotas hidraulinis kranas PALFINGER PKR2002, leidžiantis personalui kabliais iškrauti reikiamas medžiagas ir atlikti kitus darbus, kuriems reikia krano. Techninės mašinos charakteristikos: vėžė – 1520 ir 1435 mm, ilgis tarp autosankabų ašių – 19 720 mm, plotis – 3000 mm, aukštis – 4000 mm. Kuro bako talpa – 700 l. Didžiausias konstrukcinis greitis – 80 km/h, technologinis greitis – 0–5 km/h. Gali dirbti temperatūroje nuo 32°C šalčio iki 40°C karščio. Bendroji masė – 59 000 kg, didžiausia leistina krovinio masė – 12 000 kg. Apkrova į ašį – 17 750 kg.

R R

Efektyvi sistema ir šildo, ir vėsina Tą pačią sistemą naudoti kelioms paskirtims – be abejo, efektyvu. Kompaniją „Uponor“ drąsiai galima vadinti lyderiu diegiant grindų šildymo sistemą, kuri vasarą tas pačias patalpas gali vėsinti. Tokia sistema turi daug privalumų: nereikia montuoti atskirų šildymo ir vėsinimo sistemų, taupoma energija, patalpos neapkraunamos papildoma įranga. Mažesnės energijos sąnaudos Grindų šildymo privalumai – aukštas komforto lygis ir kur kas mažesnės energijos sąnaudos. Šildymui ir vėsinimui pasitelkiant švelnų spinduliavimą, efektyviau naudojama energija, nebūna skersvėjų. Tinkamai suprojektuota ir įrengta grindų šildymo sistema visiškai patenkina šildymo poreikius. O vasarą ji tarnauja priešingai paskirčiai – vėsinimui. Tik tam dar reikalingas papildomas vėsinimo energijos šaltinis. Jei grindų šildymo sistemoje yra įrengtas vėsinimo funkciją atliekantis šilumos siurblys, vėsinimo funkciją galima lengvai integruoti. Tačiau norint pasiekti optimalias vėsinimo charakteristi-

kas, būtina paisyti šių reikalavimų: šildymo ir vėsinimo vamzdžiai turi būti pakloti 10–15 cm intervalais. Be to, turi būti įrengta atskirų patalpų temperatūros valdymo radijo ryšiu sistema ir centrinio valdymo sistema, veikianti pagal aplinkos temperatūrą. Jei naudojama grindų šildymo sistema su vėsinimo funkcija, reikalinga tiekiamo vandens temperatūros kontrolė. Rasos taško stebėsena neleis temperatūrai nukristi žemiau rasos taško. Grindų šildymo sistema gyvenamosiose ir biurų patalpose su klimato valdymo moduliu C-46 gali būti sujungiama su šešiais skirtingose patalpose įrengtais radijo ryšiu duomenis perduodančiais jutikliais H-56. Taip patikimai valdoma

vėsinti patalpas nesusimąstyta. Poreikis tam atsirado šiltėjant vasaroms. Komplekso šeimininkai patys ėmė sukti galvą, kad galbūt vertėtų sukurti komfortiškesnes sąlygas. Beje, atvykstantys svečiai irgi vis dažniau užsimindavo, kad būtų patogiau, jei poilsio kambariuose ir kitose bendrojo naudojimo patalpose būtų vėsiau. Iš pradžių norėta konferencijų salėse įrengti oro kondicionavimo sistemą, o vėliau – ir vėsinimo sistemą poilsio kambariuose. Tačiau ilgiau pasvarsčius nutarta, kad reikia ieškoti racionaliausio būdo patalpoms vėsinti. Mat prieita prie išvados, kad kondicionavimo sistema poilsio kambariuose netiks. Pirmiausia techniškai sudėtinga sumontuoti kondicionierius: būtų tekę ne vienoje vietoje gręžti stogą, ant fasado kabinti sistemos išorės blokus. Įrengti

Svečiai sistemos nereguliuoja Poilsio komplekso šeimininkams patiko ir tai, kad reguliuoti sistemos netenka svečiams – viskas vyksta centralizuotai. Mat pasitaiko atvejų, kai patys reguliuodami vėsinimo sistemą svečiai nustato ją veikti visu pajėgumu, o vėliau šeimininkams reiškia priekaištų, kad peršalo. Vėsinimo sistema veikia paprastai. Šaltas vanduo cirkuliuoja grindyse paklotais vamzdžiais (grindų šildymo) ir taip vėsina patalpas. Atvėsta ne tik grindys, vėsa perduodama ir ant jų stovintiems daiktams bei sienoms, dėl to didėja vėsinimo efektas. Tam, kad nesusidarytų vadinamojo rasos taško, skirtumas tarp vidaus ir išorės temperatūros negali būti labai didelis. Vamzdžiuose cirkuliuojančio vandens temperatūra reguliuojama automatiškai, dėl to

tiekiamo vandens temperatūra, kartu užtikrinant, kad ji nebūtų žemesnė už rasos taško. Sprendimo ieškojo ilgokai Vienas iš objektų, kuriame pritaikyti efektyvūs „Uponor“ sprendimai – netoli Trakų esantis poilsio kompleksas „Margio krantas“. Jo savininkai, pasirinkę tinkamus specialistų pasiūlytus sprendimus, dabar džiaugiasi dviguba nauda – sutaupytais pinigais investicijoms ir bene svarbiausia – nekenksminga aplinka. Prieš pasirinkdami sprendimą, „Margio kranto“ savininkai jau kurį laiką domėjosi alternatyviais energijos šaltiniais. Jiems norėjosi šildymo, karšto vandens ruošimo ir vėdinimo sistemas įrengti tokias, kad būtų efektyviausios, patogios eksploatuoti. Buvo svarstomi įvairūs variantai, atsižvelgta į bičiulių patirtį, klausinėta specialistų patarimų. Nutarta vienareikšmiškai – šiluma ir karštas vanduo turi būti tiekiami pasitelkiant geotermiją. Kadangi poilsio centras yra ant ežero kranto ir gruntinis vanduo nėra giliai, nutarta gręžti gręžinius – taip kur kas paprasčiau, negu formuoti vamzdžių kontūrą pačiame ežere. Iš pradžių galvota tik apie efektyvią šildymo sistemą – apie būtinybę

visuomet būna švarus. Mažai kalbama apie kondicionavimo sistemos priežiūrą, filtrų valymą ir keitimą, sistemos dezinfekavimą. O tai būtina daryti siekiant išvengti bakterijų plitimo. Aukštesnės klasės poilsio kompleksuose svarbu įdiegti šildymo bei vėsinimo įrangą, kuri neterštų aplinkos, nekenktų svečiams, nekeltų jiems diskomforto. Šiuo požiūriu geoterminė įranga beveik neturi lygių. Vienintelis reikalavimas – kad elektros energija būtų tiekiama stabiliai. Tačiau nereikia sukti galvos dėl kietojo kuro sandėliavimo, katilo kūrenimo. Ir oras neteršiamas pro kaminą išmetamais dūmais. Tam, kad būtų galima efektyviai išnaudoti geoterminę įrangą, būtina įrengti grindų šildymo sistemą. Patartina vamzdžiais iškloti kuo didesnį grindų plotą, tuomet ir žiemą, ir vasarą bus galima pasiekti didesnį komforto laipsnį. Grindų šildymui reikia žemesnės temperatūros nei radiatoriniam, o patalpos sušildomos tolygiai. Vasarą tą pačią sistemą galima naudoti vėsinimui. Pateikti sprendimai

bendrą oro kondicionavimo sistemą pasirodė neracionalu, nes ne visuomet visi kambariai būna užimti. Galiausiai paaiškėjo, kad galima kuo puikiausiai išnaudoti jau turimą infrastruktūrą. „Margio kranto“ vadovai rado spaudoje straipsnių apie tai, kaip patalpas vėsinti panaudojant geoterminio šildymo įrangą. Tokie projektai sėkmingai įgyvendinti Šveicarijoje, kitose šalyse. Sistema veikia atvirkštiniu šildymui būdu, t. y. žiemą panaudojama gelmėse sukaupta šiluma, o vasarą – vėsa.

išvengiama didesnio negu reikia paviršiaus atvėsimo ir rasojimo. Karštą vasaros dieną patalpos „Margio krante“ gal neatvėsta taip, kaip pasitelkus oro kondicionierių, tačiau tokia sistema – kur kas sveikesnė. Patalpos atvėsta pakankamai, bet ne tiek, kad kiltų grėsmė peršalti dėl pernelyg didelio temperatūros skirtumo. Sveikata irgi svarbi Vėsinimo grindyse cirkuliuojančiu vandeniu sistema sveikesnė ir tuo, kad į patalpas nepučiamas oras, kuris ne

„Margio kranto“ kompleksui pasirinkta kompanijos „Uponor“ klasikinė grindų šildymo sistema. Bendras šildymo ir vėsinimo plotas – apie 1000 m2. Grindyse pakloti specialūs grindų šildymo vamzdžiai „Uponor pe PE-Xa 20x2,0“, magistraliniai vamzdžiai „Uponor eval PE-Xa“. Reguliuojami kolektoriai – „Uponor WGF“, sumontuoti potinkinėse spintelėse. Patalpose temperatūrą reguliuoja termostatai. Vėsinimo sistema – ta pačia grindų šildymo sistema vasarą cirkuliuoja vėsus vanduo (daugiau kaip 16˚C). Taip patalpos yra vėsinamos grindų konstrukcija. Tiekiama temperatūra kontroliuojama „Uponor“ klimato valdikliu su temperatūros ir belaidžiu drėgmės jutikliais. Minimali temperatūra palaikoma didesnė už kritinę rasos taško susidarymo, priklausomai nuo kritinio patalpos drėgnumo.

IKD technologijos privalumai

Nauja technologija nepriekaištingiems langams Nepriekaištingas langas bus tuomet, jeigu visos jo sudedamosios dalys irgi bus nepriekaištingos. Plastikinius langų ir durų profilius gaminanti kompanija „Gealan“ pateikė naujovišką stiklo paketo įklijos į varčią technologiją. Rezultatas – kur kas geresni šilumos ir garso izoliavimo rodikliai. Išlaiko didesnes apkrovas Naujoviška „Gealan“ STV statinės stiklo paketo įklijos į varčią technologija palyginti su įprastu įklijos būdu, kurio metu naudojamos skystosios medžiagos, turi daug privalumų. Bendrovės „Gealan Baltic“ komercijos direktorius Rytis Šmerauskas teigė, kad palyginti su anksčiau naudotomis stiklo įklijos į varčią technologijomis STV pranašesnė daugeliu aspektų.

„Langų stiklinimas naudojant STV technologiją leidžia atsisakyti metalo armuotės varčioje. Tai gerokai palengvina varčią, dėl to ji mažiau sėda, jos nereikia ilgainiui reguliuoti. Pagal STV technologiją stiklo paketas klijuojamas prie varčios profilio, dėl to gerėja varčios geometrinės ir statinės ypatybės: vėlgi varčia mažiau sėda, po kurio laiko jos nereikia reguliuoti“, – aiškino R. Šmerauskas.

Jo teigimu, metalo išėmimas iš profilio nė kiek neblogina jo statinių ypatybių, o šilumos ypatybes – tik pagerina. „Gealan“ STV technologiją galima vadinti tiesiog pažangia. Atrodytų, pasitelktas paprasčiausias sprendimas – išlaikant įprastą konstrukciją varčią padengti dvipuse atitinkamų matmenų ir storio lipnia plėvele. Stiklo paketas, įklijuotas į varčią pagal STV technologiją, tampa ir lango konstrukcijos įtvirtinimo elementu. Tokia konstrukcija palyginti su standartiniais langais išlaiko didesnį statinį apkrovimą. Standartiniuose lango elementuose nenaudojant plieno armatūros mažėja konstrukcijos svoris – dėl to langus montuoti tampa lengviau. „STV technologija naudinga ir langų gamintojams. Kadangi profilių nebereikia armuoti metalu, mažėja šio komponento sandėliavimo poreikis ir darbo sąnaudos. Taip pat nereikia per metalą gręžti skylių rankenėlėms, langai yra lengvesni – juos lengviau nešioti gamykloje ir objektuose, o sumontavus langus daug rečiau reikia važiuoti juos reguliuoti“, – privalumus aiškino „Gealan Baltic“ komercijos direktorius R. Šmerauskas.

Geriau izoliuoja garsą ir šilumą „Gealan STV“ technologija atveria naujų langų sistemų šilumos ir garso izoliacijos rodiklių didinimo galimybių. Standartinius lango elementus galima naudoti be plieno armatūros pagrindinėje vidinėje profilio kameroje, todėl atsiranda galimybė laisvą pagrindinę profilio kamerą užpildyti specialiai sukurtu poliuretano užpildu PUR, kuris suteikia labai aukštą lango atsparumo šilumos laidumui vertę. Ši Uw = 0,78 W/m²K (PUR užpildu užpildyti ir lango rėmo, ir lango varčios profiliai) vertė atitinka termoizoliacijos reikalavimus, taikomus energiją taupantiems langams. „Gealan STV“ technologija, kai stiklas klijuojamas visu perimetru prie varčios profilio, pagal galiojančius gamybos reikalavimus leidžia standartinių matmenų elementuose nenaudoti armatūros vidinėje profilio kameroje. Stiklo paketas, įklijuotas į varčią pagal STV technologiją, tampa lango konstrukcijos įtvirtinimo elementu. Tuščia profilio kamera gali būti užpildoma specialiomis putomis, kurios pasižymi ypač puikiomis šilumos izoliacijos ypatybėmis. Nenaudojant plieno, bet užpildant vidinę profilio kamerą putomis, išvengiama konvekcijos, gerokai padidėja profilio paviršiaus temperatūra.

Lango gamybos procesas taikant STV technologiją

Pjovimas

Naujos galimybės gamintojams „Gealan IKD“ – tarsi STV technologijos seka. Abiejų technologijų derinys langų gamintojams atveria naujų galimybių. Žemą šilumos laidumo rodiklį galima pasiekti naudojant aukštos kokybės stiklo paketą, pavyzdžiui, tokį, kurio Ug = 0,5 W/m²K. Tačiau net pasirinkus gerą stiklinimo technologiją bus naudojami prastesni rėmai, kils kondensato susidarymo ant lango rėmo pavojus. Todėl „Gealan“ siūlo IKD technologiją. Pagal STV ir IKD technologiją stiklinta varčia tyliau varstosi. Iš pažiūros šios sistemos visiškai nesiskiria nuo standartinių, tačiau jų šilumos ypatybės yra kur kas geresnės. Naudojant profilių sistemą „S 8000 IQ plus“ ir pritaikius STV bei IKD technologiją, profilio šilumos laidumo koeficiento Uf vertę galima pasiekti iki 1,0 W/m²K. Užpildžius pagrindinę profilio kamerą specialiomis putomis IKD ne tik didėja profilio ir iš jo pagamintų langų šilumos izoliacijos ypatybės, bet ir mažėja iš jų pagamintų konstrukcijų svoris, lengvėja montavimas, o statikos rodikliai išlieka labai geri. Kompanija „Gealan“ ir toliau tobulins, plėtos šią novatorišką technologiją. Jau greitai rinkai ketinama pasiūlyti putomis izoliuotus rėmo, varčios ir statramsčio profilius.

Nereikia naudoti plieno armatūros. Kombinuojant su STV technologija ir gaminant standartinius langų elementus iki tam tikrų matmenų pagal gamybinius reikalavimus galima visai nenaudoti plieno armatūros. Todėl mažėja elementų svoris, kartu – ir transportavimo sąnaudos, o konstrukcijas tampa lengviau montuoti. Mažesnės darbo sąnaudos. Stiklo paketo įklijavimas į varčią įprastais metodais reikalauja didelių investicijų į naujas stakles ir kitokią įrangą. Viso to nereikės naudojant statinės įklijos technologijas. Profiliai gaminami su lipnia juostele, o IKD profiliai tiekiami su specialių putų užpildu. Didesnė šilumos izoliacija. Gaminant įprastų dydžių elementus pagal STV technologiją galima nebenaudoti plieno armatūros. Todėl gerėja lango šilumos izoliacijos rodikliai. Didesnė apsauga nuo įsilaužimo. Apsaugą nuo įsilaužimo smarkiai didina vientisai suklijuotas stiklo paketas ir varčia, pasitelkiant specialią dvipusę lipnią juostelę. Patikrinta sistemos kokybė. Visais statinės įklijos technologijos ir IKD profilių gamybos etapais įklijuojamų konstrukcijų patvarumas nuosekliai tikrinamas naujausiuose stenduose pagal RAL ir EN normatyvus. Gauti rodikliai atitinka aukštą „Gealan“ sistemų kokybės klasę. Įprasta gamybos eiga. Pjovimas, virinimas, siūlių valymas vyksta kaip įprasta. Visiškas perdirbimas. STV ir IKD profiliai perdirbami 100 proc. Išskirtinumas. STV ir IKD technologijos – ypač novatoriškos. Jos suteikia nemenką konkurencinį pranašumą.

Kampų suvirinimas

Kampų frezavimas

Apsauginės plėvelės nuo lipnios juostos nuėmimas

Išpurškimas vandeniu, stiklo paketo įstatymas

Stiklajuostės įdėjimas

Paruošimas transportavimui

Adresas Saulėtekio rūmai, II korpusas, 2503 kab. Saulėtekio al. 11, LT-10223 Vilnius Tel.: (8 5) 274 4727, (8 5) 274 4729 El. p. apf@vgtu.lt www.ap.vgtu.lt

Nuolatinės bakalauro studijos Aplinkos inžinerijos fakultete Fakulteto istorija Aplinkos inžinerijos fakulteto pradininku laikomas Miestų statybos fakultetas, įsteigtas 1968 metais. Nuo 1995 metų fakultetas vadinamas Aplinkos inžinerijos fakultetu. Jame yra 7 katedros: Aplinkos apsaugos, Geodezijos ir kadastro, Hidraulikos, Kelių, Miestų statybos, Pastatų energetikos bei Vandentvarkos. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakultete studijuoja apie 1800 studentų. Apie 1100 siekia įgyti bakalauro laipsnį, apie 300 studijuoja magistrantūroje, apie 130 studentų siekia įgyti bakalauro kvalifikacinį laipsnį studijuodami neakivaizdine ir apie 280 – ištęstine neakivaizdine studijų formomis. Be to, fakultete šiuo metu yra 56 studentai, kurie tęsia studijas doktorantūroje. Kasmet Aplinkos inžinerijos fakultetą baigia apie 500 absolventų. Fakultetas palaiko glaudžius ryšius su daugelio Europos valstybių universitetais. Fakulteto studentai ir dėstytojai vyksta studijuoti ir stažuotis į Daniją, Didžiąją Britaniją, Norvegiją, Portugaliją, Prancūziją, Vokietiją, Austriją, Švediją, Suomiją, Slovėniją, Ispaniją, Lenkiją, Latviją, Italiją ir kitas šalis. Studijos Fakultete yra šešios pirmosios pakopos studijų programos. Dauguma jų Lietuvoje yra tik Vilniaus Gedimino technikos universitete. Priklausomai nuo pasirinkimo įgyjamas aplinkos inžinerijos, statybos inžinerijos, energijos inžinerijos, matavimų inžinerijos, statinių inžinerinių sistemų bakalauro kvalifikacinis laipsnis. Dvi inžinerijos studijų programos dar turi specializacijas. Nuolatinės studijos trunka 4 metus, ištęstinės neakivaizdinės – 6 metus. Dirbantiems studentams sudaroma galimybė studijuoti ištęstine studijų forma. Priklausomai nuo studijų programos galima įgyti statybos inžinerijos arba aplinkos inžinerijos bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Ištęstinių studijų programos, išskyrus statinių inžinerines sistemas, yra tapačios nuolatinių studijų programoms. Nuo 2013 metų statinių inžinerinių sistemų programą galima studijuoti nuotoliniu būdu. Fakultete rengiami trijų kvalifikacinių lygių specialistai: bakalaurai, magistrai ir daktarai. Kiekviena studijų pakopa leidžia įgytas žinias pritaikyti praktikoje. Sėkmingai baigę pagrindines studijas absolventai gali studijuoti antrojoje studijų pakopoje – magistrantūroje, o vėliau tęsti studijas doktorantūroje siekdami mokslų daktaro laipsnio.

Fakultete yra tokios magistrantūros studijų programos: aplinkos inžinerija, aplinkos apsaugos vadyba ir švarioji gamyba, vandens ūkio inžinerija, civilinė inžinerija, geodezija ir kartografija, energijos inžinerija ir planavimas, šilumos inžinerija, kelių eismo saugumo inžinerija, miestų planavimas ir inžinerija. Visos programos studijuojamos 2 metus (nuolatinės studijos). Šilumos inžinerijos studijų programa vyksta nuolatine (1,5 metų studijos) ir ištęstine studijų forma (2 metai). Aplinkos apsaugos inžinerija Pagal aplinkos apsaugos inžinerijos studijų programą besimokantys studentai gali rinktis vieną iš keturių specializacijų: aplinkos apsaugos technologiją, aplinkos apsaugos vadybą, aplinkos apsaugos viešąjį administravimą arba vandentvarką. Aplinkos apsaugos technologijos, aplinkos apsaugos vadybos ar aplinkos apsaugos viešojo administravimo specializacijas pasirinkę studentai nagrinėja aplinkos taršos problemas, iš-

Studijų programos Aplinkos apsaugos inžinerija (NL, I)

• aplinkos apsaugos technologija (NL, I) • aplinkos apsaugos vadyba (NL) • aplinkos apsaugos viešasis administravimas (NL) • vandentvarka (NL)

• geodezija ir kartografija (NL, I) • nekilnojamojo turto kadastras (NL)

Geodezija (NL, I)

Kelių ir geležinkelių inžinerija (NL, I) Miestų inžinerija (NL, I) Pastatų energetika (NL) * Statinių inžinerinės sistemos (Int) Sutartiniai ženklai: • – specializacija; NL – nuolatinės studijos; I – ištęstinės studijos; Int – galimybė studijuoti nuotoliniu būdu; * – yra galimybė studijuoti anglų kalba. Su fakulteto studijų programomis išsamiau galima susipažinti: https://medeine.vgtu.lt/programos/profakult.jsp?kva=B&pg=f&metai=2013

moksta įvertinti aplinkos būklę, taikyti ir realizuoti techninius bei organizacinius sprendimus, projektuoti ir taikyti nuotekų, oro valymo bei atliekų tvarkymo įrenginius, technologijas. Absolventai geba priimti racionalius darniosios plėtros koncepciją atitinkančius su aplinkosauga susijusius sprendimus, išmano, kaip dirbti su šiuolaikine informacine ir aplinkos tyrimų įranga. Bakalaurai gali dirbti valstybinėse aplinkos apsaugos institucijose, savivaldybėse, regionų atliekų tvarkymo centruose, energetikos ir pramonės įmonėse, konsultacinėse projektavimo ir aplinkosaugos firmose. Vandentvarkos specializaciją pasirinkę studentai susipažįsta su vandens ruošimo ir nuotekų valymo metodais bei įrenginiais, jų eksploatavimu, mokosi projektuoti vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklų darbą, siurblines ir gręžinius, susipažįsta su aplinkos taršos problemomis, išmoksta įvertinti aplinkos būklę, priimti ir realizuoti techninius bei organizacinius sprendimus. Bakalaurai gali dirbti vandens tiekimo ir aplinkos apsaugos srityje. Taip pat jie gali projektuoti vandentiekius, nuotakynus, vandens ruošimo ir nuotekų valymo įrenginius, prižiūrėti ir statyti vandentvarkos infrastruktūros objektus, dirbti savivaldybės įmonėse, aplinkos apsaugos departamentuose. Baigusieji įgyja aplinkos inžinerijos bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Geodezija Pagal šią studijų programą studijuojantys ir antrą kursą baigę studentai gali rinktis vieną iš dviejų studijų specializacijų: geodeziją ir kartografiją bei nekilnojamojo turto kadastrą. Baigus studijas įgyjamas matavimų inžinerijos bakalauro kvalifikacinis laipsnis. Geodezijos ir kartografijos specializaciją pasirinkę studentai, besidomintys informacinėmis technologijomis, semiasi matavimo technologijų, koordinačių sistemų, planų bei analoginių ir skaitmeninių žemėlapių sudarymo, kosminių koordinačių nustatymo (GPS) technologijų, kosminių vaizdų apdorojimo ir nuotolinių tyrimų metodų žinių. Nekilnojamojo turto kadastro specializacijos studentai semiasi žemės sklypų planų sudarymo technologijų žinių, nagrinėja kadastrinius matavimus ir nekilnojamojo turto teisinio registravimo problemas, taip pat atlieka inžinerinius geodezinius tyrinėjimus nužymint ir statant statinius bei pastatus, susipažįsta su naujausiais geodezinių matavimų prietaisais. Baigę studijas absolventai gali dirbti įvairiose valstybinėse ir privačiose geodezijos, kartografijos, kadastro organizacijose, projektavimo, tyrinėjimo, statybos firmose, žemėtvarkos tarnybose, savivaldybėse, nekilnojamojo turto agentūrose, hipotekos įstaigose, geoinformacinių sistemų technologijų, distancinių tyrimų įmonėse ir organizacijose, o įgiję reikiamą darbo patirtį gali kurti individualiąsias įmones. Kelių ir geležinkelių inžinerija Kelių ir geležinkelių inžinerijos studijų programą pasirinkę studentai semiasi žinių, susijusių su transporto statinių projektavimu, statyba, kelių ir geležinkelių projektavimu, tiesimu bei jų eksploatacija. Baigusieji šią studijų programą gali statyti ir prižiūrėti susisiekimo sistemų statinius: automobilių kelius ir jiems reikalingus statinius, geležinkelius, oro uostų takus, uostų statinius, dirbti statybos ir projektavimo organizacijose. Baigusieji įgyja statybos inžinerijos bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Miestų inžinerija Pagal miestų inžinerijos studijų programą studijuojantys studentai susipažįsta su miestais, jų ūkio sistemų pagrindais,

miestų valdymu ir tvarkymu, ekonominiais, organizaciniais bei techniniais klausimais, su darniosios raidos principais, miestų teritorijų planavimu, jų inžinerine įranga, miestų transportu ir jo eismo organizavimu, miestų statinių rekonstrukcija, eksploatavimu ir renovacija, su būsto, transporto investicijų, eismo saugumo sektorių valdymu, projektų rengimo ir derinimo procedūromis. Šią studijų programą baigę absolventai gali dirbti miestų ir rajonų savivaldybėse, regionų institucijose, seniūnijose bei valstybinėse jų įmonėse, miestų ūkio eksploatavimo įmonėse bei organizacijose, miesto transporto sistemų ir miesto teritorijų inžinerinės įrangos, želdynų projektavimo, statybos ir priežiūros įmonėse, taip pat gali savarankiškai kurti privatų verslą. Baigusieji įgyja statybos inžinerijos bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Pastatų energetika Pastatų energetikos studijų programą pasirinkę studentai įgis rimtą, atsakingą ir visuomenei aktualią specialybę. Programa skirta asmenims, kurie įgiję žinių studijuodami numatytus dalykus galės analizuoti ir modeliuoti energijos transformavimo procesus, gebės atpažinti, formuluoti ir spręsti su šilumos gamyba ir transformavimu, šilumos, dujų tiekimu ir naudojimu, taip pat su patalpų oro kokybe susijusias inžinerines problemas, planuojant, projektuojant, naudojant naujus ir esamus energetinius, šiluminius įrenginius bei sistemas, pasižyminčias aukštu energijos transformavimo, naudojimo ir valdymo efektyvumu, rentabilumu, kokybe bei patikimumu, darniu, subalansuotu išteklių poreikiu ir poveikiu aplinkai. Studijuojant moderniose specializuotose laboratorijose atliekama daug laboratorinių darbų, vyksta pažintinė, mokomoji ir gamybinė praktika. Pastatų energetikos studijų programą galima studijuoti ir anglų kalba. Baigę studijas absolventai gali dirbti energetikos specialistais arba vadovaujamąjį darbą šilumą gaminančiose, šilumą ar dujas tiekiančiose įmonėse, patalpų šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo ir vėsinimo sistemas projektuojančiose, įrengiančiose, prižiūrinčiose bendrovėse, šias sistemas naudojančiose gamyklose ir visuomeniniuose pastatuose. Taip pat baigus pastatų energetikos studijų programą mokslus galima tęsti studijuojant energijos inžinerijos ir planavimo, šilumos inžinerijos, kai kurias kitas technologijos ir socialinių mokslų srities magistrantūros programas. Baigus bakalauro studijas įgyjamas energijos inžinerijos bakalauro kvalifikacinis laipsnis. Statinių inžinerinės sistemos Statinių inžinerinių sistemų studijų programa skirta asmenims, kurie įgiję žinių studijuodami numatytus dalykus gebės atpažinti, formuluoti ir spręsti su statinių inžinerinėmis sistemomis (šildymo, vėdinimo, vandentiekos, nuotakyno, transporto, ryšių, signalizacijos ir kitomis patalpų mikroklimatui ir darbo sąlygoms kurti skirtomis sistemomis) susijusias problemas; planuoti projektuoti, naudoti naujus ir esamus įrenginius bei sistemas, pasižyminčias darniu, subalansuotu energijos ir išteklių poreikiu bei poveikiu aplinkai, aukštu jų naudojimo ir valdymo efektyvumu, rentabilumu, kokybe ir patikimumu. Baigus statinių inžinerinių sistemų programą galima dirbti projektavimo, statybos, prekybos, naudojimo ir priežiūros organizacijose, kurių veikla susijusi su pastatų šildymo, vėdinimo, dujų, elektros ir šilumos tiekimo, sanitarinių, vandentvarkos, transporto, ryšių, signalizacijos sistemomis bei įrenginiais. Baigusieji įgyja statinių inžinerinių sistemų bakalauro laipsnį. Šios programos studijos vyksta tik ištęstine nuotoline forma.

technologijos 2013 Nr. 5

2013 Nr. 5 technologijos

svertai tiriant brangios sistemos tinkamumą Ar iš tiesų dešimtis milijonų litų kainavusi automatinė gaisrų stebėjimo sistema niekam tikusi? Jos tiekėjai ir miškininkai atsako trumpai – nesąmonė. Viešuosius sistemos pirkimus nagrinėjančios valdžios institucijų atstovai teigia, kad ir pats brangus pirkinys netinkamas. Neva tai patvirtino nepriklausomi ekspertai. Tačiau panašu, kad nagrinėjant miškų gaisrų stebėjimo sistemos veiksmingumą neapsieinama be asmeninių interesų – jie galbūt ir neleidžia tinkamai viską įvertinti. Sudvejota ekspertų kompetencija Šių metų balandžio 19 dieną pateiktos išvados apie automatinių miško gaisrų stebėjimo sistemų bandymus. Jie buvo atliekami Zarasų ir Ignalinos miškų urėdijose. Buvo atliekami sisteminiai tyrimai, vertinant technines įrangos specifikacijas, o vėliau – atliekant lauko bandymus. Tyrimus atliko viešąjį konkursą laimėję ekspertai Arūnas Kazlauskas ir Dainius Juodžbalis. Juodu jau sulaukė kritikos, kad darbą atliko netinkamu laiku, nesilaikydami sistemos instrukcijų, neprofesionaliai. „Šis eksperimentas buvo atliekamas labai įdomiai. Mūsų niekas neinformavo apie jį, tik paprašė įleisti į patalpas, nes pašalinių žmonių ten

įprastai negali patekti. Paskui paprašė pademonstruoti, kaip veikia sistema, ir tiek. Sakyti, kad mūsų įmonės atstovai dalyvavo stebėdami bandymą – vargu ar galima“, – sakė bendrovės „Telekonta“ projektų vadovas Eugenijus Sakalauskas. Bendrovė „Telekonta“ yra laimėjusi konkursą ir sumontavusi miškų urėdijose gaisrų stebėjimo sistemą. Prieš trejus metus pirkta sistema įdiegta 24 Lietuvos urėdijose. Miškuose įrengtos 84 specialios kameros, jos turi fiksuoti dūmus ir gaisro židinius. Bendrovės „Telekonta“ pateiktas siūlymas buvo ne pigiausias – 16 mln. litų brangesnis negu siūlytas kitos konkurse dalyvavusios įmonės. Konkurso rengėjai nugalėtoją rinkosi pagal ekonominio naudingumo, o ne pagal mažiausios kainos kriterijų. „Pažiūrėjus į bandymo rezultatų išvadas tikrai galima suabejoti ekspertų kompetencija. Pirma, bandymas pasirinktas tuomet, kai miškuose dar slūgso sniegas. Argi tokiu metu yra galimybė gaisrui plisti? Antra, jeigu tuo metu sistema buvo nustatyta dirbti kiek kitu režimu, ji ir negalėjo visko fiksuoti. Trečia, išvadose parašyta, kad sistema naktį išjungiama. Tai gal ir logiška, nes ji nėra susieta ryšiu su urėdijomis ar ugniagesių tarnybomis. Kas iš to, kad ji fiksuos viską, bet nebus kam

apie tai pranešti?“ – kalbėjo prisistatyti nenorėjęs vaizdo stebėjimo sistemų specialistas.

Išvadas parodė žurnalistai Jeigu sistemos bandymus organizavusios tarnybos būtų iš anksto įspėjusios apie norimą atlikti patikrinimą, už sistemos priežiūrą atsakingi specialistai būtų ją nustatę pagal reikiamus parametrus. „Pirmą kartą, kai lankėsi – paprašė tik truputį pademonstruoti. Antrą kartą irgi nieko iš anksto nederino, paprašė įleisti į patalpą. Tai padarė mūsų technikas. Apie tai, kad bus atliekami bandymai, net nežinojome. Argi galima taip atsainiai, vos pažvelgus iš šalies daryti išvadas?“ – stebėjosi bendrovės „Telekonta“ atstovas. Apie bandymų išvadas jis sakė irgi sužinojęs tik tuomet, kai apie jas pradėjo klausinėti žurnalistai. Būtent jie ir davė išvadų kopiją sistemą įrengusios bendrovės atstovams. Keistu sutapimu galima vadinti ir kai kuriuos ekspertų biografijos faktus. Antai D. Juodžbalis yra Lietuvos apsaugos technologijų inžinierių sąjungos narys. Šiai sąjungai vadovauja Rimantas Ilekis, prieš kurį laiką dirbęs dukterinėje bendrovės „Telekonta“ įmonėje. Kalbama, kad su buvusia darboviete jis atsisveikino ne itin draugiškai. Todėl spėliojama, ar šie

A t n a u j i n t a w w w . s a . l t. U ž s u k i t e !

žada aiškintis sudariusi darbo grupę. Urėdijos atstovai dar pridūrė, kad jau pasitaikė atvejų, kai stebėjimo sistema užfiksavo gaisro židinių ir neleido įsiplieksti ugniai.

Bandymų kartoti neketina Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas Žydrūnas Plytnikas komentuodamas situaciją pripažino, kad viešųjų pirkimų procedūros buvo organizuojamos be priekaištų, todėl nei jo vadovaujamai tarnybai, nei Valstybės kontrolei nebuvo prie ko prikibti. Paklaustas, ar tyrimui atlikti buvo pasirinkti kompetentingi ekspertai, Ž. Plytnikas sakė, kad jie atrinkti viešojo konkurso būdu. „Kokią reikšmę turės ekspertų išvados, turės pasakyti Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba ir Generalinė prokuratūra. Mūsų tarnyba tyrimo

neatlieka. Nemanau, kad tyrimo kokybė kelia abejonių. Dalyvavo visos atsakingos tarnybos, viskas buvo filmuojama. Kokių gali kilti abejonių? Ar reikia dar atlikti ekspertizių? Visi apie tyrimą viską žinojo. Kodėl nedalyvavo Generalinės urėdijos atstovai? Visiems buvo išsiųsti raštai, visi buvo informuoti, nesuprantu, kodėl keliamas šis klausimas“, – piktinosi Ž. Plytnikas. Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas taip pat teigė nematąs jokių sąsajų su tyrimu dėl miško gaisrų stebėjimo sistemos ir jo bylinėjimosi privataus kaltinimo tvarka su generalinio urėdo Benjamino Sakalausko dukra. „Pavedimas ištirti gaisrų stebėjimo sistemos pirkimą buvo inicijuotas ne mūsų tarnybos, o Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos. Tyrimas buvo atliekamas jau prieš keletą metų, kai jokios bylos su generalinio urėdo dukra nebuvo. Jeigu norima, sąsajų visuomet galima sugalvoti“, – teigė Ž. Plytnikas.

asmeniniai interesai galėjo turėti įtakos neigiamiems tyrimų rezultatams.

Užkirto kelią gaisrams Ekspertų išvadose pažymima, kad sistemos įrengtos pagal viešojo pirkimo–pardavimo sutarčių reikalavimus, tačiau nurodytas technines specifikacijas atitinka tik iš dalies. Sistemos veikimas tik iš dalies tenkina viešojo pirkimo dokumentų techninėse specifikacijose nurodytus funkcionalumo reikalavimus, nes dienos metu sistema tenkina pagrindinius gaisro židinio aptikimo reikalavimus, nors dažnai reaguoja ir į kitus su realiais gaisro židiniais nesusijusius aplinkos faktorius. Pažymima, kad pagal miškų urėdijose nustatytą tvarką sistema nakties metu išjungiama. Ji neaptiko gaisro židinio atliekant lauko bandymus nakties metu. Bandyme dalyvavę asmenys teigė, kad iš pradžių planuota eksperimentuoti dienos metu. Bet viskas buvo uždelsta ir gaisras imituotas jau sutemus. Tačiau sistema nebuvo perjungta dirbti naktiniu režimu, nes bandymo organizatoriai to neprašė. Generalinės miškų urėdijos atstovai nenorėjo komentuoti tyrimo rezultatų. Jie tik pakartojo, kad eksperimentas buvo atliekamas aplaidžiai. Situaciją Generalinė miškų urėdija

Garantija – tik su sertifikuotomis sistemomis Dirbantiesiems statybų sektoriuje ne naujiena, kad Lietuvoje galima naudoti tik tokias sistemas, kurios yra sertifikuotos ir turi Europos techninį liudijimą (angl. ETA – European Technical Approval). Tačiau maža kas gilinasi, kam šis liudijimas reikalingas, ko reikalauja ir ką garantuoja. Į šį svarbų dokumentą neretai žiūrima tik kaip į privalomą pateikti popierių. Ir taip daroma net rengiant viešuosius didelių, svarbių objektų konkursus. Į dokumentą nesigilinama Kompanijos „Knauf“ technikas Kastytis Vaseris pabrėžė, kad Lietuvos statybos techninis reglamentas (STR 2.01.10:2007) įpareigoja rangovus šiltinamoms naujų ir rekonstruojamų pastatų atitvaroms projektuoti ir statyti naudoti tik sistemas, kurios

turi Europos techninį liudijimą. Vadinasi, statybų bendrovė negali oficialiai atlikti pastato šiltinimo darbų nenaudodama šiuo liudijimu pripažintų sistemų. Reglamentas netaikomas tik mažo ploto (iki 50 m2), laikiniems, nesudėtingiems ir poilsio bei sodo paskirties pastatams.

„Statybose, kurios finansuojamos iš valstybės biudžeto ar kurioms skiriami Europos Sąjungos (ES) fondų pinigai, šio reikalavimo laikomasi. Tačiau individualiojoje statyboje vis dar gana populiaru naudoti atskirus nesisteminius komponentus“, – pastebėjo K. Vaseris. Europos techninio liudijimo esmė – remiantis tam tikra metodika (atskirų sistemos komponentų ir visos sistemos bandymais, tikrinimu pagal metodinius nurodymus – ETAG 004) įsitikinti, kad sistema kokybiška, ilgaamžė ir tinkama naudoti. „Knauf“ atstovas atkreipė dėmesį, kad sertifikuotos sistemos yra gana sudėtingos – jas sudaro daug įvairių komponentų, kurie turi tinkamai veikti. Neatlikus bandymų pasakyti, kokios bus būsimos sistemos ypatybės (higroterminės, gaisrinės saugos, reakcija į fizines apkrovas ir kt.) – paprasčiausiai neįmanoma. „Būtų tas pat, jei naudotume neaiškią perdangos plokštę ar sąramą. Juk nežinant konstrukcijos ypatybių, jas naudoti būtų paprasčiausiai neprotinga. Taip ir su fasado šiltinimo sistemomis. Anksčiau patys statybininkai ar užsakovai parinkdavo sistemas savo nuožiūra, buvo paisoma tik mažiausios

kainos principų. Tad labai dažnai kildavo problemų, susijusių su blogu komponentų suderinamumu“, – pasakojo K. Vaseris. Šiuo metu Statybos techninis reglamentas įgyvendinant didesnius projektus reikalauja naudoti tik tas sistemas, kurios turi Europos techninį liudijimą. Bet čia randasi kita blogybė – nesigilinama, kam to reikia. „Europos techniniame liudijime nurodomi svarbūs duomenys, reikalavimai, prievolės, pavyzdžiui, sistemos degumo klasė, fizinis atsparumas ir kita. Be to, sertifikate kalbama, kad kai kurie produktai yra griežtai priskiriami konkrečioms gamykloms. Antai jei buvo bandyti klijai, pagaminti Vokietijos ar Lenkijos gamykloje, tai vežti į objektą produktus iš Lietuvos, Latvijos ar Estijos gamyklų neleidžiama, net jei jų pavadinimas identiškas, mat skirtingose gamyklose pagaminti produktai turi skirtingas sudedamąsias medžiagos, dėl kurių keičiasi ir produktų ypatybės. Vis dėlto nesąžiningi gamintojai tai toleruoja, ir nesunku suprasti, kodėl taip elgiasi: sertifikato kaina yra didelė, o pats sertifikavimo procesas trunka apie metus. Todėl naudojami vienų gamyklų dokumentai, o produktai, nors ir nepatikrinti pagal reikalavimus, vežami iš kitur – iš ten, kur ekonomiškai naudingiau“, – teigė kompanijos „Knauf“ technikas K. Vaseris. Anot jo, pasinaudoti turimu gerai žinomo gamintojo sertifikatu, bet skirtu kitam regionui – didelė pagunda. Telieka apgailestauti, kad tokia praktika populiari. Pasitaiko net nusikalstamų atvejų, kai nepageidautini duomenys sertifikate yra neteisėtai pakeičiami tokiais, kad atitiktų konkurso sąlygas. Bene dažniausiai mėginama suklastoti sistemos degumo klasę nurodančius duomenis. Teoriškai visą šį procesą turėtų reguliuoti ir kontroliuoti sistemos tiekėjas bei techninis prižiūrėtojas. Tačiau užsakovui šie niuansai dažniausiai nerūpi, todėl ir techninės priežiūros specialistai nesiima griežtos priežiūros.

sumontuota sertifikuota sistema atitiks jai keliamus reikalavimus. Tai savotiška garantija (ypač užsakovams), kad po penkerių metų nereikės sukti galvos, kaip suremontuoti ne taip senai įrengtą fasadą. Kompanijos „Knauf“ sertifikuota pastatų fasado šiltinimo sistema turi Europos techninį liudijimą ir yra viena kokybiškiausių rinkoje. Ji yra ir su mineraline vata („Knauf Termo Plus M“), ir su polistireniniu putplasčiu („Knauf Termo Plus P“). Kurią sistemą – „Knauf Termo Plus M“ ar „Knauf Termo Plus P“ – rinktis, padės gamintojo teikiama informacija. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į kai kurias detales. Pirmiausia skiriasi sistemų su mineraline vata ir putų polistirenu garų laidumas. Mineralinė vata geriau praleidžia vandens garus. Ši ypatybė svarbi atliekant tam tikros paskirties pastatų šiltinimo darbus, pavyzdžiui, baseinų, skalbyklų ir pan., kur nuolat tvyro daug drėgmės. Geras vandens garų laidumas būtinas ne tik termoizoliaciniam, bet ir kitiems sluoksniams, esantiems virš termoizoliacijos. Kitas svarbus aspektas renkantis, ar naudoti sistemą su mineraline vata, ar putų polistirenu – gaisrinė sauga. Vadovaujantis Lietuvoje galiojančiu statybos techniniu regla-

Tinka pasyviesiems namams Europos techninis liudijimas užtikrina, kad pasirinkta ir tinkamai

Šiuo metu Statybos techninis reglamentas įgyvendinant didesnius projektus reikalauja naudoti tik tas sistemas, kurios turi Europos techninį liudijimą.

mentu, pirmos ugnies atsparumo klasės pastatams: daugiaaukščiams gyvenamiesiems, visuomeniniams ir pramoniniams – reikia sistemos su B s1, d0 degumo klase. „Knauf Termo Plus P“ su putų polistirenu tokią klasę turi, o to nepasakysi apie kai kurias kitas mūsų rinkoje siūlomas sistemas. Sistema su mineraline vata turi A2 s1, d0 degumo klasę. Vakarų Europoje, pavyzdžiui, Vokietijoje, pirmos ugnies atsparumo klasės pastatams naudojamas putų polistirenas. Tačiau tokiu atveju įrengiami gaisro barjerai iš nedegios medžiagos – mineralinės vatos. K. Vaserio teigimu, naudojant šias sistemas galima pasiekti aukštus energinio naudingumo rezultatus. „Knauf“ šiltinimo sistemos tinkamos naudoti ir pasyviesiems namams. Pagrindinė jų ypatybė – labai maži energijos nuostoliai eksploatuojant namą. Būtina laikytis rekomendacijų Įsitikinti, ar šiltinimo sistemose tikrai naudojamos Europos techniniame liudijime nurodytos medžiagos, be abejo – rangovų pareiga. Reikia atkreipti dėmesį, kad statybų bendrovės privalo atsižvelgti ne tik į liudijime nurodytą medžiagos gamintoją, bet ir gamybos vietą – medžiagos

atlikęs montavimo darbus. Lietuvos įstatymai numato, kad ji negali būti trumpesnė kaip 5 metai.

gali skirtis kokybės charakteristikomis. Montuojant sistemą būtina laikytis tiekėjo reikalavimų ir rekomendacijų. Europos techninis liudijimas suteikiamas atlikus statybinės medžiagos testavimą ir tyrimus. Atitikimą visiems techniniams reikalavimams įvertina ir liudijimą suteikia kiekvienoje ES šalyje veikiančios kontroliuojančios institucijos. Jeigu šiltinimo sistemų tiekėjas Europos techninį liudijimą gauna kurioje nors vienoje ES šalyje, jis galioja ir kitose, todėl atskiro Lietuvos institucijų patvirtinimo naudoti tokias sistemas nereikia. Rangovai, kurie laikosi visų šiltinimo sistemų reikalavimų ir rekomendacijų, gali įsitikinti „Knauf“ tiekiamų sistemų ilgaamžiškumu – teisingai sumontuotai ir eksploatuojamai sistemai suteikiama 25 metų garantija. Mažiausiai tiek metų sistema išliks atspari ugniai, vandens įsigėrimui, garų laidumui, mechaniniams pažeidimams ir, žinoma, išlaikys izoliacines šilumos ypatybes. Sistemos ilgaamžiškumo garantija netaikoma dekoratyviniam sluoksniui, nes jis turi būti nuolat atnaujinamas – perdažomas arba iš naujo tinkuojamas. Bendrovės „Knauf“ atstovai atkreipia dėmesį, kad garantiją klientams oficialiai suteikia ne sistemų tiekėjas, bet pats rangovas,

Konkurencija turi įtakos tinkų kokybei Viena sudedamųjų šiltinimo sistemos dalių – dekoratyviniai tinkai. Šiandien Lietuvoje populiariausi darbui paruošti vadinamieji pastiniai dekoratyviniai tinkai: silikoniniai, akriliniai ir silikatiniai. Manoma, kad, vertinant kokybę, geriausia rinktis silikoninius tinkus. Tokia nuomonė būtų teisinga, jei ne keletas niuansų. Kompanijos „Knauf“ atstovo K. Vaserio teigimu, visų pirma didžiulė gamintojų konkurencija daro didelę įtaką silikoninių tinkų kokybei. Dažnai dėl patrauklesnės mažesnės kainos ji aukojama, ir kaip silikoniniai tinkai gaminami tokie produktai, kuriuose silikoninių dervų – labai mažai. Ir nors tokie tinkai vadinami silikoniniais, iš tikrųjų tai neaiškūs medžiagų mišiniai (akrilo–silikono, siloksano ir t. t.). Šių tinkų ypatybės dažnai nėra tokios, kokios būdingos silikoniniams tinkams. Kitas, bene populiariausias pasirinkimas – akriliniai tinkai. Jie patys patraukliausi kaina, vis dėlto dažnai jų vandens garų laidumo ypatybės yra nepakankamos (sistemose su mineraline vata). Pastatui esant šalia nuolatinės drėgmės šaltinių (ežero, upės, tvenkinio) arba jei šalia jo yra įvairių želdinių, fasadai dažnai pažaliuoja, tampa dėmėti. Taip nutinka, nes šie tinkai yra palanki terpė kerpėms, samanoms ar kitiems mikroorganizmams daugintis. „Gamintojai bando spręsti šią problemą į sudėtį įdėdami tam tikrų medžiagų (biocidų), kurios sunaikina mikroorganizmų sporas, tačiau šie priedai neveikia amžinai, be to, yra gana kenksmingi sveikatai. Reikėtų vengti tokius tinkus naudoti vidaus patalpose. Jų veikimo trukmė priklausomai nuo priedų koncentracijos – tik 3–5 metai“, – pasakojo K. Vaseris. Trečias variantas – silikatiniai tinkai, tačiau tokie pasirenkami labai retai.

Visiems aptartiems tinkams būdinga viena ypatybė, kuri labai palanki statybininkams – tai paruošti darbui pigmentuoti tinkai. Juos patogu naudoti, nes taupomas brangus laikas, jų neva nereikia dažyti. K. Vaserio teigimu, beveik visi nutyli, kad Vakarų Europoje tokie tinkai bet kokiu atveju yra dažomi. Dažai padengia visą tinkuotą plokštumą ir padaro ją atsparesnę vandens įgėrimui – vadinasi, ši tampa ilgaamžiškesnė. Skelbiama, kad, tarkime, nuo silikoninių tinkų vanduo nubėga kaip nuo žąsies, tačiau pamirštama paminėti, kad tai veikia tik esant ištisiniam sluoksniui. Kai naudojami faktūriniai tinkai („lietutis“, „samanėlė“), tinko sluoksnis suraižomas, ir nedažyta plokštuma ima įgerti vandenį. Dažnai nepelnytai pamirštami klasikiniai, paprasti, bet geromis ypatybėmis pasižymintys cementiniai, t. y. mineraliniai dekoratyviniai, tinkai. Tai milteliai, kuriuos prieš naudojant reikia sumaišyti su vandeniu. Kadangi šiuos tinkus visada reikia dažyti, tai nėra palanku statybininkams, mat reikia daugiau laiko tinkui išdžiūti, nudažyti. Taip pat negalima išmontuoti pastolių, kurių nuoma kainuoja papildomus pinigus. Tačiau šie tinkai turi ir gerų ypatybių: yra nebrangūs palyginti su pastiniais, jų aplinka yra šarminė ir labai nepalanki mikroorganizmams veistis. Mineraliniai tinkai yra dažomi, o silikoniniai dažai užtikrina, kad visa plokštuma bus padengta tolygiai. Tokia labiau atspari vandeniui (jo neįgeria). „Nors galime pasiūlyti įvairių tinkų, rekomenduojame atkreipti dėmesį į klasikinius mineralinius tinkus. Jie dažnai yra pranašesni už akrilinius ar neaiškios sudėties silikoninius tinkus“, – patarė K. Vaseris.

Kupiškio pamarys – vieta investicijoms Miglė SAVUKAITĖ Kupiškio rajonas – ekologiją puoselėjantis, draugiškas verslui, turizmui ir gyventojams kraštas. Miesto šiaurėje stūkso piliakalnis ir telkšo Kupiškio marios, suformuotos 1984 metais užtvenkus Lėvens upę. Šis dirbtinis vandens telkinys yra trečias pagal dydį šalyje ir, be abejonės, didžiausias čia poilsiautojų, turistų, sportininkų ir žvejų traukos centras. Todėl Kupiškio rajono savivaldybė stengiasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas turizmo verslui šioje vietoje plėtoti. Marios – Kupiškio pasididžiavimas Kupiškio marios dėmesio sulaukia ir vasarą, ir žiemą – čia ilsimasi, žvejojama, sportuojama, linksminamasi. Čia vyksta šalies regatos varžybos, profesionalių sportininkų pasirodymais masina Lietuvos ir Europos triatlono čempionatai, šalia marių įrengtoje aikštelėje organizuojamos paplūdimio tinklinio varžybos. Uošvės Liežuvyje (marių pusiasalyje), kuriame yra dendrologinis parkas, rengiamos šalies ir tarptautinio masto organizacijų šventės ar koncertai, į juos suplūsta net iki 4000 žmonių. Aplink Kupiškio marias projektuojamas dviračių takas. Netrukus Aukštupėnų poilsiavietę ir Uošvės Liežuvį sujungs pontoninis tiltas, taigi į pusiasalį bus galima patekti jau iš dviejų vietų. Šioje poilsiavietėje bus įkurtas ir vienintelis Šiaurės bei Rytų Lietuvoje vandens ir sniego parkas, skirtas vandens slidžių sportui ir aktyviam laisvalaikiui. Dar viena unikali vieta mariose – vietinių Žento slėptuve vadinama Bagdonių sala. Į ją patenkama ne sausuma, o vandeniu. Tai 10 hektarų ploto ramybės oazė miško apsuptyje su poilsiui pritaikytomis aikštelėmis, jose –

laužavietės, lauko baldai, pavėsinės, pontoninės prieplaukos ir tualetai. Užsienio turistų atvyksta ir dėl miškų urėdijos rengiamų komercinių medžioklių bei kitų pramogų. Turizmo infrastruktūra Siekdama gerinti turizmo ir rekreacijos infrastruktūrą, savivaldybė įgyvendino ne vieną tarptautinį projektą. Projekto „Subalansuota vandens turizmo plėtra Kupiškio ir Rėzeknės rajonuose“ metu šalia Kupiškio marių sutvarkyta rekreacinė teritorija, pastatytas valčių elingas su gelbėtojų postu. Čia buvo planuojama sukurti ir Vandens sporto šakų centrą, tačiau savivaldybės lėšų tam nepakako. Idėjos galėtų imtis privataus kapitalo investuotojai. Atkreiptinas dėmesys, kad rajone ne iki galo išnaudota ir kaimo turizmo plėtros galimybė. Įgyvendinant projektą „Subalansuota turizmo plėtra prie Kupiškio marių ir Lubano ežero (Latvija)“, aplink Kupiškio marias, Bagdonių saloje ir Uošvės Liežuvyje, devyniose rekreacinėse teritorijose, įrengta 17 poilsiaviečių. Pamaryje atsirado patogių poilsiaviečių, kai kuriose jų sumontuotos ir pontoninės prieplaukos, įrengtos 3 tinklinio aikštelės, sutvarkyti privažiavimo keliai ir automobilių stovėjimo aikštelės. Taip pat pastatyta lauko tualetų, persirengimo kabinų, informacinių stendų. Uošvės Liežuvyje suformuoti pėsčiųjų takai, pastatyta suoliukų, įrengta pavėsinių, o prie 47 veislių medžių, dendrologiniame parke pradėtų sodinti prieš 20 metų, sumontuotos informacinės lentelės. Tokiu būdu atsirado galimybė čia organizuoti pažintinius, edukacinius užsiėmimus vaikams ir suaugusiesiems.

Sklypai įvairiai veiklai Savivaldybės tarybos sprendimu prie Kupiškio marių, Aukštupėnų kaimo ir piliakalnio buvo suformuoti 3 žemės sklypai. Du sklypai (schemoje – 1 ir 2), kurių plotas – 4,7 ir 1,4 hektaro, yra rekreacinės teritorijos. Dar vienas sklypas (schemoje – 3), kurio plotas – 2 hektarai, yra komercinės paskirties objektų teritorija, joje gali būti statomi prekybos, paslaugų ir pramogų objektai. Pirmame sklype yra valčių elingas, puikus paplūdimys su vaikų žaidimo aikštelėmis, antrame sklype yra mašinų stovėjimo aikštelė ir tualetas. Čia galėtų būti kuriamas kempingas su vietomis kemperiams, pageidautina, kad veiktų kavinė, motelis ar pan. Be abejo, atsirastų paklausa valčių, vandens dviračių ir kitų aktyvaus laisvalaikio bei sporto reikmenų nuomai. Trečiame sklype planuojama pritraukti investicijų kempingo, motelio arba sporto ir poilsio komplekso su baseinu statybai. Privataus kapitalo investuotojams tikrai verta pagalvoti apie Kupiškio pamarį, nes čia sudarytos puikios sąlygos ne tik aktyviai ilsėtis, bet ir plėtoti turizmo verslą.

paveldas 2013 Nr. 5

2013 Nr. 5 pavel das

mato kaitos stabdymo priemones ir novatoriškus technologinius sprendimus, administravimo ir visuomenės švietimo priemones, kurios leistų pagerinti istorinių pastatų funkcionalumą, nemažintų jų vertės ir nekenktų tokių pastatų estetikai bei autentiškumui. Pastaraisiais metais sugriežtinti nacionaliniai pastatų energinio efektyvumo reikalavimai skatins ir didesnį istorinių pastatų atnaujinimo poreikį. Neatnaujinti istoriniai pastatai taps ne tokie konkurencingi, todėl gali būti vis labiau pažeidžiami ar visai nebenaudojami. Tačiau ES prioritetiniu tikslu laiko istorinių ir kitų unikalių pastatų išsaugojimą. Ypatingas dėmesys Baltijos jūros regione skiriamas buvusiems Hanzos lygos miestams ir teritorijoms, kuriuose pastatų identitetą lemia raudonų plytų fasadai ir kiti istorinės puošybos elementai bei detalės. Šių metų gruodį pasibaigsiančio projekto partneriai rengia deklaraciją, kurią pateiks Europos Parlamentui, Europos Komisijai, ES Direktoratams, nacionaliniams Baltijos jūros regiono šalių valdžios atstovams ir visuomenei. Tokiu būdu ketinama atkreipti dėmesį į pastatų energinio efektyvumo didinimo galimybes išsaugant jų unikalumą ir istorinę vertę. Bus pateiktos rekomendacijos, suformuluotos remiantis Baltijos jūros regiono šalių patirtimi ir „Co2olBricks“ projekto metu partnerių įgyta patirtimi. Esminis deklaracijos teiginys – energinis pastatų atnaujinimas turi būti privalomas renovuojant ar rekonstruojant istorinius pastatus. Norint pagerinti energinį pastato efektyvumą reikia, kad tam pritartų statinių savininkai ar valdytojai, kad būtų suvokta, kokia ši problema aktuali.

–

ne vien deklaracija Ekspertai tvirtina, kad energinis atnaujinimas turi būti privalomas atliekant istorinių pastatų renovavimą ar rekonstrukciją

„Co2olBricks“ projekto dalyvių rekomendacijos

Doc. dr. Jurgis ZAGORSKAS VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto Miestų statybos katedra

Siekiant užkirsti kelią istorinių mūrinių pastatų naikinimui, Europos Sąjungoje (ES) trečius metus įgyvendinamas tarptautinis projektas, kurio tikslai – padėti pritaikyti šiuolaikines technologijas istoriniuose pastatuose nemažinant jų vertės, išsaugant autentiškumą, sukurti teisinę, norminę bazę ar rekomendacijų istoriniams pastatams atnaujinti ir energiniam efektyvumui didinti.

Neprofesionali renovacija gali pakenkti istoriniams pastatams ne mažiau, nei gaisras. Projekte „Co2olBricks – Klimato kaita ir energiją tausojantys pastatai“ dalyvauja 18 partnerių iš 9 Baltijos jūros regiono šalių. „Co2olBricks“ projekto pavadinimas siejamas su energijos sąnaudų mažinimu (energijos sąnaudos gali būti vertinamos CO2 išskyrimu į aplinką) ir istoriniais mūriniais pastatais. Projekto tikslas – padėti Europos politikams ir kitiems strateginius sprendimus priimantiems žmonėms valstybiniame ir privačiame sektoriuje siekti planuojamo energijos naudojimo mažėjimo (CO2 išmetimo į aplinką sumažinimo 20 proc. iki 2020 metų), rasti sprendimų, kaip suderinti kli-

architektūra

• Atnaujinant istorinius ar kitus unikalius pastatus (rekonstruojant, renovuojant juos) turi būti parengta vertingųjų pastato ypatybių ir kartu energinio efektyvumo analizė. ES Direktoratai turi įtraukti šį reikalavimą atnaujindami EPBD (ES pastatų energinio efektyvumo direktyvos) dokumentą. Nacionalinis šalių parlamentas, vyriausybė ir ministerijos turi įtraukti jį į nacionalinius teisės aktus ir nurodymus procedūriniams dokumentams rengti. Pastatų konservavimo, restauravimo specialistai, architektai ir kiti istorinių pastatų atnaujinimą planuojantys specialistai turi ieškoti energinio efektyvumo gerinimo priemonių, nesvarbu, reikalauja to ar ne nomatyviniai dokumentai ir taisyklės. Ekspertai turi bendradarbiauti ieškodami būdų ir metodų, kaip gerinti energinį istorinių pastatų efektyvumą, ir suvokti, kad energinio efektyvumo didinimas prisideda prie istorinių pastatų išsaugojimo ir kelia jų vertę rinkoje. • Rengiant visus plėtros planus, strateginius planus, klimato kaitos mažinimo planus, urbanistinius atnaujinimo projektus privalu turėti informaciją apie energijos naudojimą istoriniuose pastatuose ir analizuoti ją. Nacionalinis šalių parlamentas, vyriausybė ir ministerijos tokį reikalavimą turi įrašyti nacionaliniuose teisės aktuose ir nurodymuose procedūriniams doku-

mentams rengti. Turi būti demonstruojami geriausi šios priemonės įgyvendinimo pavyzdžiai. Savivaldybės ar kiti vietos valdžios atstovai turi įtraukti tokį reikalavimą į savo rengiamus planavimo dokumentus ir procedūrinių dokumentų rengimo praktiką. • Energiniam efektyvumui turi būti teikiama didesnė svarba kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančiuose dokumentuose ir nurodymuose. Tuo pat metu patariama kiekvienai Baltijos jūros regiono šaliai mėginti rasti būdų, kaip istorinius pastatus gelbėti nuo minimalaus leidžiamo energinio efektyvumo standartų. Savivaldybės ir kultūros paveldo specialistai turėtų siekti, kad neįtrauktiems į saugomų kultūros paveldo objektų sąrašus, bet unikaliems ir vertingiems pastatams būtų sukurtos savivaldybių lygmens apsaugos taisyklės. Turėtų būti siekiama, kad tokie pastatai būtų aukštesnio nei minimalus leidžiamas energinio efektyvumo lygio. • Energinio pastatų atnaujinimo klausimai turi būti įtraukti rengiant paveldosaugos specialistus. Universitetų, profesinių centrų, kultūros paveldo departamentų specialistai turi būti skatinami dalyvauti renginiuose ir mokymo kursuose, susijusiuose su energiniu pastatų atnaujinimu. • Kultūros paveldo apsaugos principai turi būti įtraukti į architektų, inžinierių ir darbininkų mokymo programas. Universitetai ir taikomųjų mokslų įstaigos į architektūros ir inžinerijos pakraipos specialybių bakalauro studijų mokymo programas turėtų įtraukti disciplinas apie energinį pastatų efektyvumą, ypač turėtų būti pabrėžiamos istorinių pastatų atnaujinimo problemos, geriausi pavyzdžiai ir būdai energiniam efektyvumui gerinti išsaugant vertingąsias pastato ypatybes. • Ateityje turi būti atlikti išsamesni energinio efektyvumo tyrimai istoriniuose pastatuose. ES Direktoratai turėtų finansuoti tokių tyrimų programas. Nacionalinis šalių parlamentas, vyriausybė ir ministerijos turėtų remti tokius tyrimus įsteigdami kompetencijos centrus, kuriuose istorinių pastatų savininkai ar valdytojai galėtų gauti patarimų, kaip tinkamai atnaujinti savo pastatus. Universitetai ir tyrimų institutai turėtų gauti finansavimą tyrimų ir plėtros programoms, kuriomis būtų siekiama plėtoti atitinkamas technologijas ir būdus, kaip efektyviai atnaujinti istorinius pastatus. • Turi būti sukurtos paramos programos. Nacionalinės ir vietos valdžios atstovai turėtų sukurti istorinių pastatų energinio atnaujinimo paramos programas. • Atnaujinant istorinius pastatus, sprendimus turėtų priimti ir atsakingus darbus atlikti tik sertifikuoti ar tinkamai apmokyti specialistai. Profesinio rengimo centrai ir kitos mokymo, švietimo įstaigos turėtų rengti reikalingus mokymo kursus ir sertifikavimo programas. Turi būti paskirtos ar įsteigtos už profesinį darbininkų rengimą atsakingos institucijos, kurios padėtų rengti, patvirtintų mokymo kursus ir teiktų sertifikatus. Projektuotojai ir statytojai turi remti mokyGeriausias projektas – „Bosforo mų įstaigas turkų ir bendradarbiauti su jomis tobulinant momiestas“, Stambulas (Turkija). kymo programas.

architektūra

paveldas 2013 Nr. 5

2013 Nr. 5 pavel das

Kauno arkikatedra – patikimų restauratorių rankose Garbingo 600 metų jubiliejaus iškilmės tik trumpai pristabdė restauratorių darbą Kauno arkikatedroje. Parodę svečiams jau nuveiktus darbus šventovėje bendrovės „Kauno restauratorius“ specialistai darbuojasi toliau. Jiems čia liko atlikti dar nemažai darbų. Presbiterijos interjero restauravimo darbai Kauno arkikatedroje atliekami nuo 2011 metų. Bendrovės „Kauno restauratorius“ specialistai čia pluša nuo 2012-ųjų. Įmonės generalinė direktorė Eglė Čiurlienė pasakojo, kad restauruojami dviejų skliautų tapybos bei šoninės sienos tapybos ir lipdybos darbai. Taip pat atnaujinami du altoriai – Švč. Jėzaus širdies ir Švč. Mergelės Marijos nekalčiausiosios širdies. „Altoriai ankstesnių remontų metu buvo padengti aliejiniais dažais. Todėl po dažais esantis tinkas negalėjo kvėpuoti. Atidengus paviršių paaiškėjo, kad yra didelių tinko pažeidimų, dėl netinkamo dažų sluoksnio nukentėjo ir lipdybos darbai. Taip pat rasta vietų, kur panaudotas cementinis skiedinys. Jį privalėjome pašalinti“, – sakė E. Čiurlienė. Prieš pradedant darbus buvo atlikti cheminiai bei polichrominiai tyrimai, kurių metu buvo nustatytos autentiškos interjero spalvos. Remiantis šiais duomenimis buvo parengtas spalvinis projektas. Jį patvirtino Restauravimo taryba. Kristaus širdies ir Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų altoriuose restauruotas tapybinis marmuras, sidabruotė, auksuotė, atkurtos lipdybos dekoro netektys. Neseniai Kultūros paveldo departamentas skyrė lėšų dar vienam altoriui – Šv. Teklės – restauruoti. Šio altoriaus projektavimo, tyrimo ir

restauravimo eiga – kaip ir anksčiau pradėtų restauruoti altorių. Prieš pat jubiliejines iškilmes Šv. Teklės altoriuje buvo atidengtas naujas Jono Pauliaus paveikslas, sumontuota ir šventės metu pašventinta relikvija. „Darbai tokiame objekte – nekasdieniai. Čia reikia didelės patirties, žinių. Antai restauruojamos sienos aukštis nuo grindų iki skliauto siekia 24 metrus. Tačiau mūsų restauratoriai yra vieni geriausių šalyje, puikiai išmano savo darbą. Suprantama, atsakomybė didžiulė, nes objektas yra išskirtinis“, – kalbėjo „Kauno restauratoriaus“ generalinė direktorė E. Čiurlienė.

Kauno arkikatedros istorija Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Kauno parapinė bažnyčia paminėta 1413 metų balandžio 22 dienos rašte, kuriuo Vilniaus vyskupas Mikalojus suteikia jai atlaidų privilegiją. Mano-

ma, ji buvo pastatyta 1408–1413 metais, Žemaičių krikšto įamžinimo proga. Spėjamas fundatorius – Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Tuometė bažnyčia nebuvo panaši į šiandienę. Tik 1660 metais buvo pristatyta didžioji trinavė jos dalis. Bažnyčia buvo dažnai naikinama karų ir gaisrų, ir tik Lietuvos kunigaikščiui bei Lenkijos karaliui Stanislovui Augustui skyrus dotaciją 1771-aisiais ji buvo baigta statyti. 1775 metais pastatytas didingas didysis altorius, išlikęs iki šių dienų. Po 1800 metų gaisro bažnyčia buvo restauruota ir beveik nepakitusi išliko iki mūsų dienų. 1899–1902 metais bažnyčioje atlikta keletas pakeitimų: praplėsta zakristija ir vakarų link perkelti įėjimai, anksčiau buvę ties navų viduriu, pristatyta Švč. Sakramento koplyčia. Pažymėtina, kad naujoji koplyčia – vienas geriausiai pastatytų XIX amžiaus neogotikos kūrinių Lietuvoje. Popiežius Leonas XIII 1895 metais bažnyčiai suteikė ka-

A t n a u j i n t a w w w . s a . l t. U ž s u k i t e !

tedros titulą, o 1921-aisiais popiežius Benediktas XV ją paskelbė bazilika. 1926 metais popiežius Pijus XI Kauno katedrai suteikė arkikatedros titulą su arkivyskupo metropolito sostu. Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedra bazilika yra vertingas sakralinio meno paminklas. Arkikatedros bazilikos išorės architektūroje ryškiai atsiskleidžia gotikos, renesanso ir neogotikos darna. O ne vieno laikotarpio šventovės interjeras, suformuotas per 350 metų, gali būti pavadintas daugiasluoksniu: greta pagrindinio baroko sluoksnio aptinkama gotikos, neogotikos, neorenesanso, neobaroko, XX amžiaus apraiškų. Arkikatedroje bazilikoje apstu vertingų bažnytinio meno paveldo objektų. Presbiterijos tinklinio skliauto, sumūryto XV amžiuje, dalis (skliauto briaunos sudaro dekoratyvų šešiakampių ir aštuoniakampių žvaigždžių piešinį) ir itin savitas krištolinis dviaukštės zakristijos lubas dengiantis

A. Koroliovo nuotr. vėlyvosios gotikos skliautas, suskliaustas maždaug XVI amžiaus pradžioje (skliauto piešinio pagrindas – gilios keturkampės žvaigždės) – vieninteliai interjero elementai, menantys gotikos laikus. Stebuklingieji Švč. Mergelės Marijos Maloningosios Motinos ir Sopulingosios Dievo Motinos (Pietos) paveikslai, kabantys to paties titulo altoriuose, yra ir patys seniausi šios šventovės bažnytinio meno kūriniai. Švč. Mergelės Marijos Maloningosios Motinos atvaizdas (XVI amžiaus pabaiga) iš Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios, baroko epochoje buvęs pats garsiausias Kaune, čia yra nuo 2001 metų lapkričio 8 dienos. Šis savitas, vertingas kūrinys, kuriame darniai sujungiami bizantiškosios ir vakarietiškosios kil-

mės elementai – reto grožio. Dievo Motinos ir Kūdikio atvaizdai tokie tikroviški, kad traukia tarytum išnirę iš nerealios erdvės. Sopulingosios Dievo Motinos paveikslas (XVI amžiaus pabaiga–XVII amžiaus pradžia) visais laikais buvo labiausiai gerbiamas šios šventovės Švč. Marijos atvaizdas. Literatų brolijos XVII pabaigoje įrengtas Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų altorius – vienintelis išlikęs katedros medinio baroko kūrinys. Prie arkikatedros ir kriptoje yra palaidota vėlyvesniųjų amžių vyskupų bei žymių dvasininkų.

sprendimas

2013 Nr. 5

2013 Nr. 5 sprendimas

Efektyvumas pasiekiamas ne vien termoizoliacijos centimetrais Investicijos didesnės, bet atsiperka

Architektūriniais sprendimais galima gerokai koreguoti energijos naudojimą pastatuose Zita DOBROVOLSKIENĖ

Laikas vis labiau spaudžia statytojus prisiminti Europos Sąjungos direktyvas, kurios įpareigoja nuo 2020 metų statyti vadinamuosius nulinės energijos namus. Šiandien pateikiama daug pavyzdžių, tvirtinama, kad statomi namai atitinka A energinio naudingumo klasę. Tačiau pasidomėjus, kas lemia energinį efektyvumą, dažnas statytojas pamini tik papildomus termoizoliacinės medžiagos centimetrus, neįvertindamas itin svarbių kitų aplinkybių.

Energiškai efektyvių namų projektuotojai teigia, kad efektyvumą galima pasiekti ne tik storinant pastatų atitvaras. Daug lemia ir teisingi architektūriniai sprendimai. Sertifikuotas pasyviųjų namų projektuotojas Martynas Ramonas tvirtino, kad reikia griauti mitą, jog energiškai efektyvus namas yra kur kas brangesnis nei įprastas. „Žinoma, pradinės investicijos statant pasyvųjį namą yra didesnės, nes daugiau laiko ir lėšų skiriama išsamiai parengti projektą. Specialia pasyviojo namo projektavimo programa įvertinus visus būtinus kriterijus, o jie pasyviesiems namams taikomi itin griežti, apskaičiuojamas energijos poreikis, parengiami išsamūs konstrukciniai, šildymo ir vėdinimo sistemos, vandentiekio ir elektros sistemų brėžiniai“, – aiškino inžinierius. Projektuotojas pabrėžė, kad pats statybos procesas turi būti kruopščiai prižiūrimas, o naudojamos medžiagos bei inžineriniai įrenginiai – kokybiški. „Tačiau jei skaičiuotume, pavyzdžiui, penkiasdešimties metų laikotarpiui

Martynas Ramonas Pasyviųjų namų projektuotojas

„Sandarus ir šiltas pasyviojo namo apvalkalas užtikrina kontroliuojamus oro srautus, energijos taupymą, malonią aplinką gyventi. Ventiliacinė sistema sandariame name nuolat tiekia šviežią geriausios kokybės orą, o panaudotą kartu su nemaloniais kvapais pašalina lauk.“ eksploatacines tokio kokybiškai įrengto pastato išlaidas šildymui, remontui, jei įvertintume išmetamo anglies dvideginio kiekį, patogias sąlygas ir tai palygintume su įprastinės statybos pastatais, manau, iš karto pamatytume visus pranašumus“, – sakė M. Ramonas. Įvertinus pastato kokybę, pakilusią vertę, ilgaamžiškumą, patogias gyvenimo sąlygas ir apie 80 proc. mažesnes eksploatacines pastato išlaidas, pasyvusis bei energiškai efektyvus namas kainuos kur kas pigiau nei įprastos statybos.

Patalpų orientacija Energiniam namo efektyvumui turi įtakos ir tai, kokioje vietoje bus statomas pastatas: ant kalvos, dauboje ar lygioje vietoje. Bendrovės „Statybų lyga“ architektas projektuotojas Martynas Zigaitis įsitikinęs: itin svarbu tinkamai įvertinti vietoje esančius gamtos šaltinius. „Sakykime, pastatas stovės vidury miško ir bus apsuptas aukštų medžių,

pro kuriuos sunkiai prasiskverbia tiesioginiai saulės spinduliai. Tuomet reikės parinkti tokią rekuperacinę sistemą, kuri tiektų jau pašildytą orą į vidų. Projektuojant pasyvųjį namą ant kalvos ar lygioje vietoje gali kilti didelis vėjas, tačiau tokiam pastatui vieta neigiamos įtakos neturės, jei bus tinkamai parinktos konstrukcijos“, – sakė M. Zigaitis. Anot architekto, Lietuvoje dar labai trūksta kompetencijos projektuoti energiškai efektyvius pastatus. Tokius statinius reikia suvokti kaip alternatyvų variantą ir išaiškinti jų naudą, o ji yra akivaizdi. Vienas paprastesnių, tačiau, be abejo, svarbių architektūrinių sprendimų siekiant energinio efektyvumo – tinkamai parinkti pastato padėtį pasaulio šalių atžvilgiu. Stengiamasi, kad kuo daugiau langų būtų pietinėje namo pusėje. Taip pasinaudojama pro langus pratekančia saulės šilumos energija, maksimaliai išnaudojama nieko nekainuosianti dienos šviesa.

„Kur langai maži arba jų visai nėra, mažesnį saulės šilumos pratekėjimą kompensuoja papildomas izoliacijos sluoksnis, didesnio efektyvumo ventiliacijos–rekuperacijos sistema. Galutinis geras rezultatas pasiekiamas taikant kompleksinius sprendimus. Itin svarbus glaudus architekto, projektuotojo bei užsakovo bendradarbiavimas“, – sakė energiškai efektyvių namų projektuotojas M. Ramonas. Pasukus pastatą atitinkamu kampu, ne paskutinėje vietoje turi būti ir patalpų išdėstymas. Specialistai pataria pietinėje pusėje numatyti gyvenamąsias, dažnai naudojamas patalpas. Šiaurinės pusės ašyje galima planuoti įvairias buitines patalpas, skalbyklą, laiptinę, virtuvę, nes joje dėl vykstančių procesų savaime gaminama šilumos energija. Ne itin išsamiai į pasyviųjų namų privalumus įsigilinę žmonės mano, kad tokiuose namuose yra daug sudėtingos technologinės įrangos. Tokią nuomonę neigiantys specialistai sako, kad vienin-

2009 metų vasarą Suomijoje buvo pristatytas „Paroc Promise“ pasyvus namas. Skirtingai nei rekomenduoja daugelis specialistų, pietinėje ir vakarinėje namo pusėje sumontuoti nedideli langai, kad pastatas neperkaistų. Net ir nedidelius langus nuo saulės spindulių dengia virš jų sumontuoti stogeliai.

sprendimas

2013 Nr. 5

sprendimas

2013 Nr. 5

Martynas Zigaitis Architektas projektuotojas

„Svarbu atsižvelgti į vasaros bei žiemos laikotarpį ir patalpų orientavimą į pietus ar šiaurę. Vasaros metu pastatas bus puikiai vėsinamas, jei šalia namo augs vijoklinių augalų. Jie vasarą natūraliai saugos pastatą nuo tiesioginės saulės šilumos.“ telis sudėtingesnis įrenginys tokiuose namuose yra ventiliacijos sistema su šilumokaičiu ir nedidelė šildymo sistema pagal konkretų namo projektą.

Langų svarba Siekiant aukščiausio energinio efektyvumo labai svarbu išvengti ir nereikalingų saulės spindulių vasarą. „Svarbu atsižvelgti į vasaros bei žiemos laikotarpį ir patalpų orientavimą į pietus ar šiaurę. Vasaros metu pastatas bus puikiai vėsinamas, jei šalia namo bus pasodinta vijoklinių augalų. Jie vasarą natūraliai saugos pastatą nuo tiesioginės saulės šilumos, o žiemą šių augalų tiesiog neliks“, – patarė bendrovės „Statybų lyga“ architektas projektuotojas Martynas Zigaitis. Kaip alternatyvą vijokliniams augalams M. Ramonas pietinės orientacijos namo fasaduose siūlo virš langų suprojektuoti stogelius, kurie šviečiant saulei mes į langą šešėlį. Tačiau kituose fasaduose – vakariniame ar rytiniame, tokios priemonės vargu ar padės, mat saulė rytą ir vakare būna žemai. Pasak specialisto, šiuo atveju patartina įsirengti apsaugines lauko ar vidaus žaliuzes arba langus rinktis su užveriamomis langinėmis. „Langas – mažiausią šilumos varžą turinti atitvarinė konstrukcija, tačiau parinkus tinkamą langų plotą ir orientuojant juos į pietus šie tampa tarsi radiatoriai žiemos metu. Pro juos į pastato vidų patenka daugiau šilumos energijos negu prarandama. Geometrinė langų forma iš esmės neturi jokios įtakos“, – sakė R. Ramonas.

Architektams ribojimų nėra M. Ramonas pabrėžė, kad dar projektavimo stadijoje svarbu įvertinti ati-

tvarų šilumos perdavimo koeficiento dydį U, kuris negali būti didesnis nei 0,15 W/(m2 K), tačiau tikslus nustatomas kiekvienam pastatui atskirai pagal pasyviųjų namų projektavimo programos gautus rezultatus. Anot inžinieriaus, apie namo sudedamųjų dalių ypatybes būtina galvoti pačioje pradžioje. Kaip namas atrodys išoriškai, neturėtų būti svarbiausias kriterijus. Tačiau inžinierius pataria vengti įvairių išsikišimų fasaduose, mat teks papildomai investuoti į pastato sandarumo užtikrinimą jį statant. „Pasyvusis namas gali būti bet kuris pastatas, tam tinka daugelis tradicinių konstrukcijų, nėra namo formos ar apdailos apribojimų. Tačiau yra rekomendacijų. Išorinėms atitvaroms ir stogui tinka daugelis tradicinių Lietuvoje naudojamų medžiagų. Pastato geometrija – palankus statinio apvalkalo, kitaip tariant, atitvarų ir jo tūrio, santykis“, – kalbėjo architektas M. Zigaitis.

Svarbu – sandarumas Statant pasyvųjį namą naudojamas storesnis izoliacijos sluoksnis, šiltesni langai ir durys, efektyvi ventiliacijos sistema su šilumokaičiu, visi inžinerinių sistemų vamzdynai ypač gerai izoliuojami. Tik tiksliai apskaičiavus pastato energijos balansą, būtiną šildymo sistemos galingumą, sprendžiama, kokia bus naudojama šildymo sistema. Pasak M. Ramono, kad statybų procesas būtų lengvesnis, jau projektavimo stadijoje labai svarbu numatyti, kaip bus užtikrinamas pastato sandarumas, kaip bus išspręsti skirtingų konstrukcijų mazgai sandūrose. „Būtent tokiose vietose dažniausiai atsiranda papildomų šilumos nuostolių per ilginius šilumos tiltelius ir dėl nesandarumo. Mūsų tikslas – minimaliai

sumažinti šilumos nuostolius per atitvarines konstrukcijas, nesandarias jungtis, neefektyvią ventiliacijos sistemą ir maksimaliai panaudoti nemokamus energijos šaltinius: saulės šilumą, buitinius prietaisus, pastato gyventojus. Suskaičiavę šį energijos balansą matome, kiek mokamos energijos turėtume nusipirkti, kad gyventume komforto sąlygomis“, – sakė pasyviųjų namų projektuotojas M. Ramonas.

Kvėpuoja grynu oru Kartais pateikiama nuomonė, kad pasyviuosiuose namuose sudaromos visos sąlygos pelėsiui įsiveisti. Šiai nuomonei paneigti M. Ramonas turi tvirtą pagrindą: „Sandarus pasyviojo namo apvalkalas užtikrina kontroliuojamus oro srautus, energijos taupymą, malonią aplinką gyventi. Gera ventiliacija sandariame name nuolat tiekia šviežią geriausios kokybės orą, o panaudotą kartu su nemaloniais kvapais pašalina lauk. Taigi pasyvusis namas, kaip ir žmogaus plaučiai, kvėpuoja tik šviežiu oru“, – patikino M. Ramonas. Specialistas pabrėžė, kad santykinis šilto oro drėgnumas yra kur kas didesnis nei šalto, todėl šiltas oras, keliaudamas pro nesandarias atitvarines įprastinio namo konstrukcijas arba liesdamasis prie šaltų paviršių, kondensuojasi. Tokios sąlygos pelėsiui atsirasti – itin palankios. Vidinis ir išorinis pasyviojo namo apvalkalas yra sandarus, o paviršių temperatūra labai panaši į vidutinę oro temperatūrą, todėl juose nėra vietos skersvėjams ar pelėsiams.

konkursas

2013 Nr. 5

2013 Nr. 5 konkursas

Pagerbti konkurso „Sausoji statyba architektūroje 2012“ laureatai I vieta Architektai praėjusiais metais negalėjo skųstis, kad tinginiauja neturėdami užsakymų. Balandžio pabaigoje vykusiame kompanijos „Knauf“ rengiamame konkurse-parodoje „Sausoji statyba architektūroje“ pateiktų darbų skaičius buvo išties įspūdingas. Įspūdingi ir patys įgyvendinti projektai. Šiais metais rengtas konkursas – jau keturioliktas.

II vieta

Pirma vieta skirta architektės D. Jakeliūnaitės darbui „Erdvinės manipuliacijos arba žaidimas plokštumomis“.

III vieta

Trečia vieta konkurse skirta Latvijos architektui A. Lapins už Jelgavos Šv. Trejybės bažnyčios bokšto projektą.

Kolegų darbus vertino komisija, kurioje buvo architektai Saulius Pamerneckis, Henrikas Štaudė, Sigitas Kuncevičius, Raimondas Pilkauskas ir Kazimieras Reimeris. Pirmą vietą komisija skyrė projektui „Erdvinės manipuliacijos arba žaidimas plokštumomis“, kurio autorė – Dalia Jakeliūnaitė. Antra vieta atiteko jaunimo pamėgto klubo „Opium“ interjero autorėms Giedrei Dateny-

86 vieta atiteko klubo „Opium“ interjero autorėms G. Datenytei ir M. Zemlickaitei. Antra

tei ir Monikai Zemlickaitei. Trečia vieta – įspūdingam Jelgavos Šv. Trejybės bažnyčios bokšto projektui, kurį suprojektavo architektas iš Latvijos Arturs Lapins. Konkurso dalyviai buvo apdovanoti ir papildomomis premijomis. Nominacija „Už meilę vienuoliams!“ atiteko architektams Astai Prikockienei, Andriui Kenstavičiui, Justui Prikockiui ir Mažvydui Zajankauskui, sukūrusiems Bernardinų vienuolyno interjerą. Architektai Rytis Mikučionis ir Gytis Vaitkevičius komisiją pavergė ypatingu akustikos jutimu, todėl jųdviejų kurtai reprezentacinei „United Agencies“ biurų erdvei skirta nominacija „Už gerą akustiką!“. Kad viešbučio interjeras gali būti įdomus ir netradicinis, įrodė architektai Tauras Paulauskas, Jurga Kiaurakytė ir Valdemaras Bučys. Jų įgyvendintas projektas – viešbučio „Comfort Hotel Vilnius“ interjeras – pelnė nominaciją „Už kitokį viešbutį!“.

Architekto Artūro Čižiūno sostinės prekybos centre „Flagmann“ sukurtas parduotuvės IKI interjeras pelnė nominaciją „Už pagarbą maistui!“. Nominaciją „Už medžiagų santykius!“ komisija skyrė butą sostinės Naujamiesčio rajone suprojektavusiems architektams Dmitrijui Kudinui, Laurai Malcaitei ir Monikai Zemlickaitei. Konkursą rengusios kompanijos „Knauf “ atstovai stebėjosi darbų gausa bei įvairumu ir jau ėmė galvoti apie kitais metais laukiantį renginį.

konkursas

2013 Nr. 5

2013 Nr. 5 konkursas

I vieta

Studentams – dar viena proga pasireikšti Architektūrą studijuojantys jaunuoliai šiais metais vėl varžėsi tradiciniame ketvirtą kartą Lietuvoje surengtame konkurse „ISOVER Multi-Comfort House Students Contest 2013 Edition“, kurį organizuoja koncerno „Saint Gobain“ „Isover“ padalinys. Būsimųjų kūrėjų laukė gana atsakinga užduotis. Šiųmečio tarptautinio konkurso rengėjai kiek pakoregavo sąlygas. Anksčiau studentams reikėdavo kurti futuristinius projektus, atskleisti fantaziją sukuriant tam tikrą objektą organizatorių parinktoje konkrečioje vietoje kurioje nors pasaulio šalyje. Šiais metais buvo pateiktas visiškai realus projektas – išplėtoti naują kvartalą „Gluckstein“ Vokietijos mieste Manheime. Miesto administracija nusprendė, kad šis naujas projektas turi būti plėtojamas taip, kad būsimiems pastatų gyventojams užtikrintų aukščiausio lygio komfortą mažiausiomis energijos sąnaudomis. Tad konkurso „ISOVER Multi-Comfort House Students Contest 2013 Edition“ dalyviai turėjo pateikti dalies kvartalo „Gluckstein“ ateities plėtros viziją, atsižvelgdami į realybę. Reikalauta plėtoti gyvenamąją funkciją remiantis „Saint-Gobain Multi-Comfort House“ principais, o tai užtikrintų natūralų esamo kvar-

Prizinių vietų laimėtojai buvo ne tik apdovanoti piniginėmis premijomis – jų darbai bus pateikti tarptautiniam konkursui. sė dalyvauti tarptautiniame „ISOVER Multi-Comfort House – Vision & Reality – Gluckstein Quartier“ konkurse Serbijoje. Čia savo darbus pateiks dalyviai iš 21 pasaulio šalies. Antrą vietą konkurse užėmė Surminas Petrauskas, Laura Žvaliauskaitė ir Akvilė Myško-Žvinienė. Jiems skirtas 1000 litų piniginis prizas ir teisė

Ii vieta

talo plėtimąsi į šiaurinę pusę. Kvartalo plėtros kūrėjai turėjo kuo geriau išnaudoti žaliuosius plotus, kartu sukurdami jungtį su esamu gyvenamuoju rajonu Lindenhofu. Konkurse Lietuvoje dalyvavo studentų iš Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno filialo, Kauno technologijos universiteto. Iš viso gautos 25 paraiškos, finalui pateikta 16 projektų. Būsimųjų kolegų darbus vertino architektai Tumas Mazuras (komisijos pirmininkas), Andrė Baldišiūtė, Loreta Janušaitienė. Komisijoje dalyvavo ir kompanijos „Isover“ atstovai – technikos vadovas Raimundas

pateikti savo darbą tarptautiniame konkurse. Trečios vietos laimėtojų: Žilvino Jagėlos, Ainos Gasiūnaitės ir Artūro Mažeikos – darbas irgi keliaus į tarptautinį konkursą. Šiems studentams skirta 750 litų piniginė premija. Praėjusiais metais VDA Kauno filialo studentės Aušra Lekauskaitė ir Mėta Šalūgaitė su darbu „Theatre

and Movie Art Community“ („Teatro ir kino meno visuomenė“) Trent Basin teritorijos Notingeme (Jungtinė Karalystė) darnios bendruomenės plėtros projekte tarptautiniame finaliniame konkurse „ISOVER MultiComfort House“ laimėjo trečią vietą tarp studentų iš 22 šalių ir 64 finalinių darbų.

IIi vieta

Šlekys bei pardavimų vadovas Liudas Andrulis. „Visi darbai – aukšto lygio, nors labai skirtingi. Vieni santūrūs, paprasti, pateikta elegantiškų sprendimų. Kiti bandė išspręsti chaoso ir nuolatinio judėjimo problemas pasitelkdami parko zoną. Treti pateikė parko pobūdžio koncepciją. Aiškaus favorito tarp konkurso dalyvių nebuvo, todėl buvo sunku apsispręsti renkant nugalėtoją. Ar teisingus laimėtojus išrinkome, parodys tarptautinis turas“, – sakė „Isover“ atstovas L. Andrulis. Pirma vieta už teritorijos plėtros viziją konkurse skirta Donatui Cesiuliui ir Tomui Skripkiūnui. Nugalėtojams atiteko 1500 litų piniginis prizas ir tei-

A t n a u j i n t a w w w . s a . l t. U ž s u k i t e !

jaukus namas

2013 Nr. 5

2013 Nr. 5 jaukus namas

Bona

Autorius: Artur Wójciak Namo aprašymas Didelis dviejų aukštų namas, be rūsio, skirtas 4–6 asmenų šeimai. Pirmame aukšte yra virtuvė, svetainė su valgomuoju ir kambarys. Taip pat čia yra katilinė, dvi vonios, kabinetas ir baseinas. Svetainėje suprojektuotas dvipusis židinys. Antrame aukšte yra trys miegamieji, du vonios kambariai, didelė drabužinė, kabinetas. Iš dviejų miegamųjų ir kabineto yra išėjimai į balkonus. Dėl patogaus ir aiškaus patalpų planavimo jas naudoti komfortiška. Labai jauki vieta – didelė terasa. Namas klasikinis, Italijos regiono Toskanijos stiliaus. Fasado apdaila kombinuota, panaudotos medžiagos gražiai dera tarpusavyje. Namas labai elegantiškas. Technologija Namas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas čerpėmis. Vidiniai laiptai gelžbetonio. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku, klinkeriu ir medžiu.

Namo aprašymas Vienaukštis namas, be rūsio, skirtas 3–4 asmenų šeimai. Puikus variantas siauram sklypui. Dienos zona – tai svetainė su valgomuoju, patogi virtuvė su sandėliuku. Iš svetainės yra išėjimas į erdvią terasą. Didelė vonia suprojektuota prie miegamųjų. Katilinė namo viduje. Poilsio zona suprojektuota šiaurinėje namo dalyje. Iš viso trys miegamieji. Funkcionalus ir aiškus patalpų planavimas. Namas tradicinis, grakščios formos. Yra kitas šio projekto variantas – „Bilas“.

Technologija Namas mūrinis, perdanga medinė. Stogas medinis, dengtas čerpėmis. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku ir medžiu.

Preliminari statybos kaina, Lt *

Preliminari statybos kaina Lt *:

Namas be vidaus apdailos

783 400

Namas be vidaus apdailos

241 600

Vidaus įranga

783 40

Vidaus įranga

24 160

Visa kaina be PVM:

861 740

Visa kaina be PVM

265 760

Ūkio būdu

540 600

Ūkio būdu

166 800

* Namas be apdailos: Vidaus įranga: Visa kaina: Ūkio būdu:

nedažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name ir terasoje, nepaklota grindų danga, neįrengti vidiniai laiptai į mansardą ir nėra vidaus įrangos. elektros laidai, santechnikos vamzdžiai, vonios, kriauklės ir kita. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statant su rangovu. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statybas organizuojant pačiam.

PROJEKTO PARTNERIS

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

Bilas II

Autorius: Artur Wójciak

* Namas be apdailos: Vidaus įranga: Visa kaina: Ūkio būdu:

Naudingas plotas.......................................... 340,44 m² Katilinė ..........................................................................7,98 m² Bendras plotas.................................................... 382,18 m² Užstatymo plotas.............................................. 216,09 m² Statinio aukštis........................................................... 9,10 m Stogo nuolydis................................................................... 22°

Naudingas plotas......................................... 112,69 m² Katilinė......................................................................... 7,08 m² Bendras plotas................................................... 125,87 m² Užstatymo plotas............................................ 151,19 m² Statinio aukštis.................................... .................... 5,00 m Stogo nuolydis................................................................. 20°

Pirmas aukštas................................................. 166,52 m² 1. Tambūras.............................................................. 10,22 m² 2. Holas....................................................................... 17,98 m² 3. Virtuvė.................................................................... 16,36 m² 4. Sandėliukas............................................................ 2,50 m² 5. Valgomasis........................................................... 16,07 m² 6. Bendras kambarys........................................... 30,70 m² 7. Kabinetas............................................................... 24,08m² 8. Vonia.......................................................................... 5,79 m² 9. Koridorius............................................................... 2,80 m² 10. Baseinas............................................................. 29,28 m² 11. Drabužinė............................................................ 2,76 m² 12. Katilinė................................................................... 7,98 m²

Pirmas aukštas............................................... 119,76 m² 1. Tambūras.............................................................. 3,15 m² 2. Holas....................................................................... 5,23 m² 3. Virtuvė.................................................................... 9,04 m² 4. Sandėliukas......................................................... 2,07 m² 5. Bendras kambarys, valgomasis............ 32,54 m² 6. Tualetas, dušas.................................................. 2,19 m² 7. Koridorius......................................................... 10,65 m² 8. Miegamasis..................................................... 16,83 m² 9. Miegamasis..................................................... 11,42 m² 10. Miegamasis.................................................. 11,41 m² 11. Vonia................................................................... 8,15 m² 12. Katilinė............................................................... 7,08 m²

Antras aukštas................................................. 170,03 m² 1. Koridorius............................................................ 13,64 m² 2. Miegamasis........................................................ 23,33 m² 3. Miegamasis........................................................ 23,69 m² 4. Vonia......................................................................... 7,62 m² 5. Koridorius.............................................................. 6,79 m² 6. Kabinetas..............................................................34,53 m² 7. Miegamasis........................................................ 21,87 m² 8. Vonia...................................................................... 12,62 m² 9. Tualetas................................................................... 2,03 m² 10. Drabužinė........................................................ 23,91 m²

PROJEKTO PARTNERIS

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

tema i StatYBa iR aRCHiteKt的Ra i 2012 NR. 08

PHWġ OL

ROCKWO

GARANTIJ

TAI PIRMOJI VIENO GAMINTOJO SIŪLOMA KOMPLEKSINĖ PASTATŲ IŠORINIŲ SIENŲ ŠILTINIMO SISTEMA