Statyba ir architektūra (2013/7) by SA.lt (Statyba ir architektūra)

2013/7

Kaina 8,60 Lt

karaliai be karūnŲ?

KAFe 2013: gimęs Kaune, bet skirtas Lietuvai Profesinės etikos pažeidimai – problema ar ne? Architektūros politika be politikavimo

2013 Nr. 7 redakcijos skiltis

turinys 2013 Nr. 7

„Architektūra turi didžiausią vizualinę galią iš visų menų liudyti civilizacinę visuomenės ir žmonijos būklę – ekonomikos, technologijų, skonio, minties, vaizduotės, politinio jautrumo. Todėl architektūra veikiausiai buvo ir bus verslus ir ekonomiškai manevringas aukštasis menas, kuris turės šansų būti tiek pat didingas, koks jis buvo gotikos ir renesanso laikais“, – interviu Kauno architektūros festivalio vadovui Gintarui Balčyčiui sakė filosofas, Europos Parlamento narys Leonidas Donskis.

STAT YB A tema 4 Architektūros politika – be politikavimo

situacija 12

Karaliai be karūnų

u r banistika

situacija 42

Saugoti negalima leisti

iš arčiau 64

„Agilos“ projektas laukia tęsinio

projektas 66

ARCHITEKTŪRA

Architektus mokys verslumo

KAFe 2013 70

KAFe 2013: gimęs Kaune, bet skirtas Lietuvai

paveldas 76

Lietuvos architektūros muziejus: būti ar nebūti?

iš arčiau 78

Keliautojų akiratyje – modernūs pastatai

projektas 82 Naujuose rūmuose – senojo universiteto tradicija

paveldas 86 Tarp garbės ir pareigos

diskusija 96 Architektūros įstatymas: teisėms ir savireguliacijai

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Ukmergės g. 222 LT-07129 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; dr. doc. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; Pranas Rimvydas Pranaitis, Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomasis direktorius; doc. dr. Žymantas Rudžionis, KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Adakras Šeštakauskas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas.

Bendrovės direktorė Jūratė Babickienė Redaktoriai: Darius Babickas Rusnė Marčėnaitė Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Jurgita Volungevičiūtė Reklamos skyrius Tel. 370 5 246 1518 Darius Baužys Lina Krasauskienė Liudmila Michalkevičienė Prenumeratos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Milda Vyšniauskaitė Vyr. finansininkė Violeta Darulytė © „Statyba ir architektūra“, 2013 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą. Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako. Spausdino UAB „BALTO print“ Tiražas 4300 egz. Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m. ISSN 0131-9183

Ką šiandien liudija Lietuvos architektūra? Ką ji kalba apie valstybės ekonomiką ir mintį? Tokį klausimą pateikus šalies politikams, jie, be abejo, įžvelgtų optimistinių ženklų, bet patys architektai džiaugsmo šiandienėje situacijoje mato nedaug. Kūrybines architektų aspiracijas blokuoja tam nepalankūs Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatai, architektai nesijaučia saugūs kaip kūrinio autoriai, jiems svyra rankos nuo suvaržymų dirbant saugomose teritorijose, valstybė beveik neremia profesinių architektų organizacijų ir svarbiausia – nepakankamai vertina aplinkos kultūros svarbą visuomenės bei valstybės raidai. Turbūt dėl to vis neatsiranda laiko baigti svarstyti metai po metų iš vienų politikų rūmų į kitus keliaujančio Architektūros įstatymo. Didžiulis kasmet į gyvenimo dagius išmetamų architektūros specialybės bakalaurų ir magistrų skaičius lyg ir turėtų reikšti, kad Lietuva turi didelių ambicijų kurti kokybišką, išskirtinę aplinką, bet iš tiesų tai signalizuoja tik apie kelias dideles problemas, kurios irgi aptariamos šiame mūsų žurnalo numeryje. Lietuva nebeturi ir Architektūros muziejaus, bet tas praradimas, regis, bus suvoktas tik po dešimtmečių, kai susizgribsime, kad savo architektūros palikimą išsaugojome – geriausiu atveju – tik skaitmeniniu pavidalu. Mūsų redakcinės kolegijos nariui, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkui Gintautui Blažiūnui kai kurie šio, architektų ir architektūros aktualijoms skirto, „Statybos ir architektūros“ žurnalo numerio pasvarstymai pasirodė pernelyg minoriniai, bet iš tiesų temų kompozicijoje rasite ir mažorinių dermių. Ir tikrai ne tik dėl to, kad nemandagu ašaroti, kai architektai švenčia Tarptautinę architektų dieną. Mums smagu, kad ir architektų bendruomenė, ir visa Lietuva šiemet sulauks unikalaus renginio – du mėnesius vyksiančio jau minėto Kauno architektūros festivalio (Kafe 2013). Supažindiname su organizatorių idėjomis ir pagrindiniais programos akcentais. Pristatome patogų įrankį planuojant kultūrines keliones po Lietuvą ir džiaugiamės, kad turime išskirtinių nacionalinės rekreacinės architektūros pavyzdžių. Pagaliau – skubame pristatyti pradedamą realizuoti projektą – sostinės Saulėtekio rajone, Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro kaimynystėje, pradedamą statyti dar vieną išskirtinį objektą – Vilniaus universiteto Jungtinį gyvybės mokslų centrą.

tema 2013 2013 Nr. Nr. 77 tema

2013 Nr. 7

Kryptį rodo ES dokumentai

Architektūros politika – be politikavimo

Formaliai globojami kelių ministerijų, architektai jaučiasi kaip priežodyje: „Devynios auklės – vaikas be galvos.“

Europos pavyzdžiai rodo, kad kokybiška gyvenamoji aplinka sukuriama tik vykdant nuoseklią valstybės strategiją Gintautas BLAŽIŪNAS Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas

Visos Europos Sąjungos (ES) valstybės daugiau ar mažiau deklaruoja besirūpinančios gyvenamąja, darbo ir poilsio aplinka, taigi – architektūra. Tradiciškai susiklostė, kad žmogaus egzistencijos ir kultūros pagrindas visada buvo, yra ir bus gyvenamosios aplinkos kūrimas arba tobulinimas. Kokioje situacijoje Europos kontekste esame mes, lietuviai?

tema

G. Bartuškos nuotr.

Aplinka yra natūrali ir dirbtinė. Abi sritys yra veikiamos žmogaus. Jos tampa visuomenės, bendruomenės saviraiškos, identiteto, visuomeninės santvarkos atspindžiu, vienaip ar kitaip susijusiu su visų rūšių mokslu, menais, egzistencijos, socialiniais ir kitokiais reiškiniais. Visos ES šalys naudoja tokias pat direktyvas, visos rengia panašius įstatymus, tačiau gyvenimo kokybė skiriasi dėl ekonominių, istorinių, mentaliteto, genetikos ir kitų priežasčių. Temą galima panagrinėti vienu aspektu – skiriamu dėmesiu gyvenamajai aplinkai. Palyginus Europos šalių aplinkos kūrimo ir plėtros kultūrą, t. y. architektūrą, galima apžvelgti šios valstybei labai svarbios sferos administravimą. Tai padės geriau suvokti, kur esame ir kokia kryptimi turime judėti. Administravimas prasideda nuo valstybės politikos minėtu klausimu. Ar Lietuvoje pakankamai dėmesio skiriama aplinkos kultūrai? Ar apskritai suvokiama šios veiklos svarba? Europos valstybės lyderės seniai suprato architektūros reikšmingumą. Ir, ko gero, dėl nepasitikėjimo naujai įstojusių valstybių vyriausybėmis, kurios pripažįsta kokybiškos ir tvarios aplinkos plėtros būtinumą, o realybėje to nedaro, ES Taryba priėmė nemažai rezoliucijų, kurios turi užtikrinti dėmesį minėtai veiklos sričiai. 2001 metų vasario 12 dieną Europos Taryba priėmė rezoliuciją 2001/ C73/04 dėl architektūros kokybės miesto ir kaimo aplinkoje, kurioje pripažįstama, kad gerinama architektūrinė aplinka yra svarbi kasdienei Europos piliečių gyvenimo kokybei pasiekti. 2007 metų gegužės 24 dieną Europos šalių ministrai, atsakingi už miestų plėtrą, patvirtino Leipcigo chartiją. Pagal ją turi būti vykdoma tvari integruota miestų plėtros politika. Ji nurodo, kad kokybiškas viešųjų erdvių, miestų dirbtinio kraštovaizdžio ir architektūros komponavimas yra svarbus veiksnys miesto gyventojų gyvenimo sąlygoms gerinti. 2008 metų vasario mėnesį Europos Parlamentas patvirtino rezoliuciją dėl tolesnių veiksmų, susijusių su teritorijų plėtros tvarka ir Leipcigo chartija, kuria valstybės narės raginamos daugiau dėmesio skirti

kuriant aukštos kokybės aplinkos kultūrą, teikiant ypatingą dėmesį viešųjų erdvių ir ypač architektūrinio projektavimo kokybei, siekiant gerinti ES piliečių gerovę. 2008 metų gruodžio 13 dieną Europos Taryba priėmė antrą rezoliuciją dėl architektūros, pavadintą „ES Tarybos išvados dėl architektūros – kultūros įnašas į tvarų vystymąsi (2008/C 319/05)“. Ja valstybės narės raginamos remti architektūrą ir jos ypatumus, ypač kultūrinius aspektus, visose atitinkamose politikos srityse, ypač mokslinių tyrimų, ekonominės ir socialinės sanglaudos, tvarios plėtros bei švietimo politikos kryptimis. Lietuvos vyriausybė, daugiausia Lietuvos architektų sąjungos iniciatyva, 2005 metų gruodžio mėnesį priėmė dokumentą, apibrėžiantį valstybės institucijų įsipareigojimus ir prioritetus architektūros atžvilgiu. Dokumentas vadinasi „Lietuvos Respublikos architektūros politikos krypčių aprašas“. 2006 metų liepos mėnesį Vyriausybė priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos architektūros politikos krypčių įgyvendinimo 2006–2010 metų priemonių patvirtinimo“. Po 2010 metų priemonių įgyvendinant politiką nenumatyta, o ir tos, kurios buvo numatytos įgyvendinti iki 2010 metų, dar ne visos įgyvendintos. Taip, pavyzdžiui, atsitiko su Architektūros įstatymu. Nors Lietuva būdama ES narė formaliai pripažįsta, kad šiuos dokumentus būtina vykdyti, deja, architektūros politika, jos prioritetiniai uždaviniai valstybiniu mastu dažniausiai pamirštami, paliekant architektūros, miestų ir aplinkos plėtros reikalus tik architektų ir plėtotojų kompetencijai.

Lietuvoje viskas kitaip Būtų galima palyginti kai kuriuos rezoliucijos 2001/C73/04 dėl architektūros kokybės miesto ir kaimo aplinkoje teiginius. Dokumentu patvirtinama, kad: • architektūra yra pamatinis istorijos, kultūros ir kasdienio gyvenimo kiekvienoje šalyje bruožas; ji yra esminė meninės raiškos ir kasdienio piliečių gyvenimo priemonė, rytdienos paveldas. Lietuvoje: kasdieniame gyvenime labiau gilinamasi ir diskutuojama apie

tema

Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas Gintautas BLAŽIŪNAS. ekonomines, politines ir socialines aktualijas. Nemažai kalbama apie turimą nekilnojamąjį paveldą. Šiuolaikinė architektūra, kaip labai svarbi kultūros dalis, dar nesuvokiama ir dažnai nepripažįstama. • architektūros kokybė yra sudėtinė ir kaimo, ir miesto aplinkos dalis. Lietuvoje: aplinką formuojantys elementai (pastatai, kraštovaizdžio elementai, taikomieji menai ir t. t.) dažnai nuvertinami. • kultūrinis ir fizinis erdvės kūrimo savitumas turi būti svarbus, į jį turi būti atsižvelgiama regioninėje politikoje. Šis nuostatas Europos mastu reiškia skirtumus tarp įvairių klimatinių ir kultūrinių zonų. Lietuvoje: mažesniu masteliu galima taikyti atskiriems etniniams regionams. Pavyzdžiui, Klaipėda visuomet akcentuoja specifinius savo architektūros bruožus. • architektūra yra intelektinė, kultūrinė, meninė ir profesinė veikla. Architektūros paslaugos turi būti profesionalios ir kultūriniu, ir ekonominiu požiūriu. Lietuvoje: dažnai pamirštamos trys pirmosios architekto veiklos sudėtinės dalys. Ketinant plėtoti vieną ar kitą objektą pamirštama, kad tai ir intelektinė, ir meninė, ir kultūrinė paslauga. Šiuo dokumentu valstybės narės raginamos: • stiprinti pastangas siekiant pagerinti žinias apie architektūrą ir skatinti kokybišką architektūros bei miestų planavimo poreikį; • padėti perkančiosioms organiza-

tema

tema 2013 Nr. 7

2013 Nr. 7

cijoms ir plačiajai visuomenei geriau suvokti architektūros, miestų ir kraštovaizdžio kultūros reikšmę (Lietuvoje to beveik nedaroma); • atsižvelgti į konkrečius architektūros tarnybų reikalavimus ir siekti, kad jie būtų parengti profesionaliai (Lietuvoje tai – specialieji architektūros reikalavimai, pridedami prie projektavimo sąlygų; kartais jie būna labai formalūs, neskatina objekto kokybės); • skatinti pavyzdinę architektūrinės kokybės viešųjų pastatų projektavimo ir statybos politiką (Lietuvoje šiuo aspektu daroma labai mažai arba nieko nedaroma); • skatinti keistis architektūrinės veiklos informacija ir patirtimi (Lietuvoje informacinė sklaida remiama). Įdomūs ES Tarybos rezoliucijos teiginiai, kuriems prieštarauja Viešųjų pirkimų įstatymas. Pavyzdžiui, Europos Taryba ragina Europos Komisiją atsižvelgti į kokybės būtinumą ir specifinę architektūrinių paslaugų prigimtį vykdant visų rūšių politiką, rengiant priemones ir programas. Tačiau paslaugų direktyva, Viešųjų pirkimų direktyva, to specifiškumo nenumato, tad čia pradeda veikti tradicijos, mentalitetas ir poreikiai, susiję su kokybe.

Bulgarija Graikija Slovėnija

Ne ES šalys

Islandija Norvegija

Kroatija Turkija

Makedonija Šveicarija

Tyrimas: ar yra kokia nors oficiali valstybės įstaiga, atsakinga už architektūros politiką?

Šveicarija

Norvegija

Turkija

Islandija

Makedonija

Kroatija

DB Škotija

DB Šiaurės Airija

DB Velsas

Švedija

DB Anglija

Ispanija

Slovėnija

šalys, kurios dalyvauja apžvalgose. Palyginimui kartu apžvelgiamos ES nepriklausančios Europos šalys. Šių ataskaitų pagrindu galima palyginti, kaip atrodo Lietuvos architektūros administravimas Europos kontekste. Pirmiausia – apie ataskaitas. Jos sudaromos oficialių institucijų pateiktų duomenų pagrindu. Lietuvoje tai yra Aplinkos ministerijos pateikti duomenys. Deja, kai kurie jų abejotini. Klausimų struktūra, jų supratimas ir atsakingų institucijų požiūris į vykdomus tyrimus daro įtaką tam tikrų paklaidų atsiradimui ataskaitose, bet bendrą vaizdą galima susidaryti. Žymėjimas „ne“ gali reikšti, kad atsakomybę pasidalija kelios vyriausybės institucijos. Lietuva greičiausiai turėtų būti tarp tokių šalių, nes čia atsakomybę už architektūros politiką dalijasi trys ministerijos: Aplinkos, Kultūros bei Švietimo ir mokslo. Jos rengė Architektūros politikos krypčių aprašą ir yra atsakingos už priemones jas įgyvendinant. Žiūrint į lentelę peršasi išvada, kad ne taip svarbu, yra viena atsakinga valstybės institucija ar kelios. Daugelis sėkmingai aplinką kuriančių ir prižiūrinčių valstybių neturi vienos institucijos. Tai Austrija, Nyderlandai, Liuksem-

Slovakija

Rumunija

Lenkija

Portugalija

Nyderlandai

Malta

Liuksemburgas

Lietuva

Italija

Latvija

Austrija BE Volonija–Briuselis Čekijos Respublika Vokietija Vengrija Italija Malta Lenkija Portugalija Rumunija Slovakija Ispanija

Airija

Graikija

Vokietija

ES šalys

BE Flandrija Kipras Danija Estija Suomija Prancūzija Airija Latvija Liuksemburgas Nyderlandai Švedija DB Anglija DB Šiaurės Airija DB Škotija DB Velsas

Vengrija

Suomija

Estija

Prancūzija

Danija

Čekijos Respublika

Kipras

Bulgarija

BE Flandrija

BE Volonija–Briuselis

Austrija

Neplanuoja turėti

Išvada – reikia stiprinti architektūros propagavimą ir švietimą. Šiuo metu Europoje veikia kelios tarptautinės visuomeninės architektų organizacijos, vienaip ar kitaip sekančios architektų veiklos aplinką ir bandančios jai daryti įtaką, suvienodinti kūrybos sąlygas bei architektūros svarbą. Tai Europos architektų taryba (ACE – Architects Council of Europe), Europos architektūrinio išsilavinimo asociacija (EAAE – European Association for Architectural Education), Europos architektų aljansas (EAA – European architects alliance), Europos interjero architektų taryba (ECIA – European Council of interior architects), Europos kraštovaizdžio architektų federacija (EFLA – European Federation for Landscape Architecture) ir t. t. Europos architektūros politikos forumas (EFAP – European Forum for Architectural Policies) irgi yra viena tokių organizacijų. Forumo iniciatyva atliekamas monitoringas apie architektūros politikos vykdymą Europoje. Ataskaitos pradėtos rengti 2005-aisiais, t. y. praėjus 5 metams po Europos Tarybos rezoliucijos apie architektūrą priėmimo. Naujausia ataskaita parengta 2011 metais. Pateiktame žemėlapyje rodomos

Taigi Europos Taryba parengė gerus dokumentus, sudarančius prielaidą plėtoti kokybišką aplinką Europos šalyse. Lietuvos architektų sąjungos iniciatyva 2005 metais parengtas ir patvirtintas architektūros politikos krypčių aprašas, kurio nuostatai labai vangiai vykdomi. Šiuo metu rengiamas naujas dokumentas – Kultūros politikos kaitos gairės, kuriose beveik pamiršta architektūra, o daliai visuomenės, dalyvavusios svarstant ir rengiant šias gaires, taip ir liko neaišku, kodėl architektūra yra kultūros dalis.

Ruošiasi turėti artimiausioje ateityje

Oficialūs architektūros politikos dokumentai Europoje.

Trūksta visuomenės švietimo

Taip

Turi dokumentą

x x

burgas, Šveicarija. Taigi architektūros kokybė priklauso ne nuo to. Išskyrus Ispaniją ir Prancūziją, valstybės institucijos, atsakingos už architektūros politiką, įkurtos per pastaruosius 10, kai kuriais atvejais – 20 metų. Tradiciškai kai kurios Europos šalys skirdavo labai daug dėmesio architektūrai. Jos ir toliau rodo pavyzdį Europai. Iš jų skolinamasi idėjų, kaip sustyguoti architektūros politiką. Beje, tik Lietuvoje ir Vokietijoje minėti departamentai yra Aplinkos ar Urbanistikos ministerijų sudėtyje. Kitose šalyse atsakingi padaliniai atskirti nuo gamybinių ministerijų. Kadangi duomenis apie situaciją Lietuvoje pateikė Aplinkos ministerija, ji nepelnytai prisiskyrė rūpinimąsi architektūros reikalais tik sau. Kultūros paveldu, architektūros propagavimu ir dalyvavimu tarptautinėje veikloje rūpinasi Kultūros ministerija. Labai gaila, bet dažniausiai abi ministerijos architektūrą laiko podukros vietoje, dėmesį jai skiria atlikusios visus kitus darbus. Rezultatas – kultūros paveldu besirūpinančios įstaigos leidžia projektavimą reguliuojančius dokumentus, prieštaraujančius statybą reguliuojantiems dokumentams, nesutampa terminologija, atsiranda dviejų statybos leidimų poreikis: vieno iš kultūros paveldo struktūrų, kito – iš savivaldybių statybų priežiūros padalinių. Nors tikslai tokie pat (sukurti gerą produktą), veikiant atskirai gaištamas laikas, švaistomos lėšos. Architektūros politikos dokumentus galima suskirstyti į: • įstatymus (Prancūzijoje ir Švedijoje); • visapusišką politiką apimančius privalomuosius dokumentus (BE Flandrija, Danija, Estija, Suomija, Airija, Latvija, Lietuva, Liuksemburgas, Nyderlandai, Škotija, Šiaurės Airija, Islandija, Norvegija); • sektorinius architektūros politikos dokumentus (Kipras, Anglija, Velsas). Seniausiai, dar 1977 metais, architektūros politikos dokumentus priėmė prancūzai. Tik po 14 metų tokius dokumentus priėmė Nyderlandai. Šių šalių pasiekimus architektūroje, požiūrį į aplinką seniai matome, iš jų mokomės. Tik 5 šalys, priėmusios architektūros politiką reguliuojančius dokumentus, juos patobulino,

priėmė naujas redakcijas. Nyderlandai tokį patobulinimą atlieka kas 5 metus. Vadinasi, priimta politika vykdoma, ir įgyvendinus vienus punktus galima nusistatyti naujus uždavinius. Suomija nacionalinę architektūros politiką priėmė 1998 metais. Vienas išskirtinių šios šalies politikos bruožų – siekis, kad kiekvienas administracinis Suomijos vienetas turėtų savo architektūros politiką. Lietuvos Respublikos architektūros politikos krypčių aprašas priimtas 2005 metų gruodį. Nors priimant šį dokumentą buvo galvojama apie periodišką jo atnaujinimą, visos tezės aktualios ir šiandien. Architektūros įstatymas vis dar nepriimtas. Jeigu tai ir bus padaryta, įstatymo redakcija nebus tokia, kokia turėtų būti norint veiksmingai tobulinti Lietuvos architektūrą,

tema

nes rengiant šį dokumentą nenorėta iš esmės keisti įstatymų, susijusių su statyba, savivalda, kultūra ir pan. To nepadarius trūksta prielaidų atsirasti kokybiškai architektūrai. ES priėmus tvarios ir taupios statybos nuostatus, daugelis šalių pakeitė arba keičia savo architektūros politikos dokumentus, ieškodamos būdų integruoti naujus reikalavimus. Priemonės ir veiksmai, kuriuos vykdo Europos šalys sekdamos ES Tarybos rezoliucija dėl architektūros kokybės miesto ir kaimo aplinkoje (2001/C 73/04) bei ES Tarybos išvadomis dėl architektūros – kultūros įnašu į tvarų vystymąsi (2008/C 319/05), vertinami nevienodai. Ataskaitose skaičiuojama, kad tik trečdalio šalių administracija aktyviai dalyvauja įgyvendindama minėtų ES dokumentų ir savo šalių architektūros politikos nuostatus.

Įtempiamosios lubos Kokybė, saugumas ir inovacijos visada buvo mūsų moto2013 Nr. 7

tema 2013 Nr. 7

tema

Pramonei ir buičiai:

Žinių ir supratimo apie architektūrą skatinimas Labai svarbus paramos kultūros organizacijų – centrų, fondų, archyvų, muziejų – rėmimas. Lietuvoje to nevyksta. Visiškai arba iš dalies remiamos profesinės architektų organizacijos. Lietuvoje tai daroma tik labai maža dalimi.

Architektų sąjungos kas dvejus metus dalijamos skulptūrėlės „Metras 1/5 “ – viena nedaugelio šalies architektų bendruomenės progų sulaukti oficialaus įvertinimo. Europos valstybės teikia paramą ir kultūros iniciatyvoms. Joms ir kultūros projektams finansuoti skiriamas papildomas asignavimas neprofesinėms organizacijoms, kurios įgyvendina architektūros projektus. Parama tyrinėjimo projektams. Tyrinėjimo projektų rėmimas susijęs ne su universitetų, kuriems mokslo tyrinėjimai ir šiaip privalomi, rėmimu, bet su papildomomis lėšomis tyrinėjimams. Pavyzdys – Nyderlandų architektūros ar Danijos architektūros fondas, kurie atlieka įvairius tyrinėjimus, susijusius su architektūra, planavimu, idėjų pasikeitimu, kraštovaizdžiu ir pan. 2009 metais vien per Danijos architektūros fondą paremta 213 projektų, jiems skirta 5,4 mln. eurų. Palyginimui: Lietuvoje visų meno šakų projektai finansuojami tik iš Kultūros ministerijos Kultūros rėmimo fondo, kurio bendra metų

suma yra apie 5,4 mln. eurų. Architektūros projektams iš jo tenka apie 60 tūkst. eurų. Publikacijų, knygų, architektūros objektų vadovų ir žinynų leidyba. Su architektūra susijusios spaudos rėmimą Europos šalys supranta skirtingai, bet visos daugiau ar mažiau tai daro. Skirtumas yra tik tai, kad prie architektūros populiarinimo, lankstinukų ir pristatymų spausdinimo didele dalimi prisideda savivaldos institucijos, švietimo organizacijos, taip pat ministerijos. Lietuvoje įtraukti tokias įstaigas – labai sunku. Architektūros tinklalapiai ir duomenų bazės. Architektūros tinklalapiai – šiuo metu vienas populiariausių architektūrinės informacijos sklaidos būdų. Juos remia privatūs asmenys ir valstybės. Kiekviena Europos Sąjungos šalis tinklalapių priskaičiuoja nuo keliolikos iki kelių dešimčių. Lietuvoje

pasitelkiant architektūros tinklalapius išplatinama 99 proc. informacijos. Maža to, dėl lėšų stygiaus nesugebant surengti parodų ar įkurti muziejų visa tai pradėta kelti į virtualiąją erdvę. Geriau taip negu niekaip. Prizai ir apdovanojimai už architektūrą. Veiksmingas kelias populiarinti architektūros meną – apdovanoti iškiliausius architektūros kūrinius ir kūrėjus. Lietuvoje architektams skiriamos Nacionalinė, Vyriausybinė, Aplinkos ministerijos, Meno kūrėjų organizacijų premijos. Kai kurie miestai skiria ir savo apdovanojimų. Dar yra Lietuvos architektų sąjungos, kai kurių spaudos leidinių apdovanojimai. Valstybiniai apdovanojimai reikšmingesni, vis dėlto architektai juos gauna labai retai. Europoje skiriamos prestižinės specialios valstybinės architektūros premijos. Studijų, profesionalaus mokymo programos. Didelis dėmesys turi būti skiriamas architektūriniam visuomenės lavinimui. Suomijoje architektūrinis vaikų mokymas įtrauktas į nacionalinę architektūros politikos programą. Kitose šalyse su aplinkos komponavimo menu supažindinama vidurinėje mokykloje. Architektūros muziejai nuolat įgyvendina šviečiamąsias programas ir projektus, supažindindami vaikus su architektūrine kūryba. Lietuvoje kartu su kitų sričių menininkais įgyvendinamas projektas „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms“, kurio metu mokyklose seminarų, simpoziumų, parodų, kūrybinių dirbtuvių ar pamokų forma pristatomas profesionalusis menas. Architektūros festivalių ir renginių organizavimas. Sparčiai populiarėja tokia propagavimo forma kaip architektūros bienalės ar festivaliai, trunkantys nuo savaitės iki mėnesio. Tai gali būti parodos, instaliacijos, debatai, konferencijos, ekskursiniai turai, kūrybinės dirbtuvės, seminarai, pokalbiai ir pan. Garsiausi renginiai – Venecijos bienalė, Lisabonos architektūros trienalė, Londono ir Barselonos architektūros festivaliai, Austrijos architektūros dienos ir t. t. Lietuvoje šį rudenį vyks Kauno architektūros festivalis. Jaunų architektų, tarptautinių organizacijų rėmimas. Daugelis valstybių stipendijomis, apdovanojimais ar specialiais pristatymais paremia jaunus ir gabiausius architektus. Žinomi pavyzdžiai – Austrijoje ir Prancūzijoje.

G. Bartuškos nuotr.

Blizgios Matinės Aksominės Su tekstūra Su spauda Veidrodinės Peršviečiamos 3D konstrukcijos

AS L A IN

ORI

Viešųjų pastatų architektūrinės kokybės skatinimas ir siekimas Architektūros patarėjo institucija (nacionaliniu lygmeniu). Lietuvoje tokia organizacija yra Valstybinė paveldo komisija prie LR Seimo. Prancūzijoje tokios patariamosios organizacijos prototipas – 1977 metais įkurtas tarpministerinis departamentas visuomeninių pastatų architektūros kokybei gerinti (MIQCP – Mission Interministérielle pour la Qualité des Constructions Publiques). Šis departamentas turi labai plačius įgaliojimus. Būtent pagal šios organizacijos nustatytas taisykles rengiami architektūros konkursai Prancūzijoje. Be to, ši organizacija labai prisidėjo, kad būtų keičiama dabar galiojanti Europos viešųjų pirkimų direktyva projektavimo paslaugoms pirkti. 1999 metais Anglijoje įsteigta vyriausybės patariamoji institucija architektūrai ir urbanistikai (Commission for Architecture and the Built Environment, CABE). Ji pakeitė iki tol buvusią panašią instituciją – Karališkąją vizualiųjų menų komisiją (Royal Fine Art Commission, RFAC). Ši or-

ganizacija sudaro ilgalaikes švietimo ir mokymo programas savivaldybių administracijoms, dirba su vietos savivalda, visuomeninėmis organizacijomis, organizuoja objektų ekspertizę, rekomenduoja objektų pristatymo procedūras (leidžiant pristatomąsias brošiūras, turistinius turus), propaguoja ir reklamuoja geros architektūros vertybes. Anglų pavyzdžiu 2002 metais pasekė Velsas, 2005-aisiais – Škotija, 2007-aisiais – Belgija. Valstybės architektas. Kai kurios Europos Sąjungos (ES) šalys, kai kurios JAV valstijos ir Australija turi įkūrusios valstybės (valstijos) architekto instituciją. Nyderlandai tokią įstaigą turi nuo XIX amžiaus pradžios. Tuo metu ji vadinosi karaliaus architekto institucija, o šiandien – vyriausiojo vyriausybės architekto institucija. Organizacijos biuras yra vyriausybės pastate. Tokią įstaigą turi ir danai. Nuo 2009-ųjų airiai savo panašią tarnybą reorganizavo į valstybės architekto tarnybą, o 2010 metais Vengrija įkūrė Nacionalinį vyriausiojo architekto biurą.

Techninė tekstilė Dar daugiau galimybių sienoms ir luboms dekoruoti Individuali grafika Garsiausių pasaulio muziejų kolekcijų reprodukcijos spaudai

CERTIFIED BY AN INDEPENDENT LABORATORY ( LNE )

Montavimas ir projektai visoje šalyje: UAB „Skaida-nf“ +370 698 20407 www.barrisol.com www.artolis.eu Vienintelis oficialus

atstovas Lietuvoje

G. Bartuškos nuotr. tema 2013 Nr. 7

Pagrindinė šalies vyriausiojo architekto biuro veikla – koordinuoti valstybės organizacijas ir ministerijas įgyvendinant šalies architektūros politiką. Viena priežasčių, kodėl nepakankamai efektyviai įgyvendinama architektūros politika Lietuvoje, yra tai, kad nėra atsakingos institucijos už jos įgyvendinimą. Formaliai atsakinga Aplinkos ministerija kuruoja didelį statybos sektorių ir užsiima ne mažiau svarbiais gamtosaugos reikalais (ši sritis lengvesnė ir turtingesnė, remiama Europos struktūrinių fondų), todėl architektūros politika nuolat pamirštama. Atsakingas už projektavimą asmuo departamentuose. Anglijoje tokį asmenį turi visi vyriausybės departamentai – jis prižiūri ir yra atsakingas už tų departamentų įgyvendinamų projektų kokybę. Regiono architektas. Tai aktuali pareigybė kai kuriose Europos šalyse, kur yra savarankiškų regionų, pavyzdžiui, Belgijoje. Vietos architektūros patarėjo institucija. Kai kurios ES šalys kuria vietos lygio patarėjų institucijas. Analogiškos patariamosios organizacijos Lietuvoje – architektūros ekspertų tarybos.

2013 Nr. 7

Jas turi didieji miestai: Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Neringa. Miestai, kurie negali sukurti savo architektūros ekspertų tarybų, sudaro sutartis su kitų miestų tarybomis. Lietuvoje tai vyksta visuomeniniais pagrindais. Prancūzijoje tokios patariamosios institucijos statusas vadovaujantis Architektūros įstatymu išplėtotas iki asociacijos, skyriaus ar departamento. Miesto architekto institucija. ES neteikiamas didelis dėmesys miesto architekto vaidmeniui. Tokia institucija yra Nyderlanduose, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Pagrindinė ES nuostata, susijusi su šia institucija – ši turinti būti nepriklausoma. Priklausymas nuo administracijos šią pareigybę daro neveiksnią. Pasiūlymų projektai. Savivaldybių lygmeniu daugelis ES šalių atlieka galimybių studijas architektūros ir teritorijų planavimo srityje. Tai labai populiaru Nyderlanduose, Prancūzijoje, Danijoje. Lietuvoje tik nedaugelis didesnių ir turtingesnių savivaldybių gali sau tai leisti. Vietos administravimo lygmens vadovų ir apžvalginių lankstinukų leidimas. Tai apima visų architektūriškai svarbių nekilnojamojo turto paminklų ir ryškiausių naujos ar-

chitektūros pavyzdžių viešinimą bei propagavimą. Lietuvoje turizmo informacijos centrai skelbia medžiagą apie paveldo paminklus, tačiau nauja architektūra beveik nepristatoma. Visuomenės apdovanojimai. Tokie apdovanojimai teikiami Jungtinėje Karalystėje – kasmet ministras pirmininkas centrinės valdžios vardu visuomenės išrinktam geriausiam naujam pastatui įteikia apdovanojimą. Panašūs apdovanojimai teikiami ir Portugalijoje bei Belgijoje. Projektavimo konkursai. Tai vienas sėkmingiausių įrankių siekti architektūros kokybės, skatinantis su architektūra susijusias naujoves. Nors įvairiose šalyse šiuo požiūriu sukaupta didelė patirtis, tokių konkursų kaip Lietuvoje (turimi omenyje viešojo sektoriaus konkursai pagal Viešųjų pirkimų įstatymą) Europos šalys nerengia. Atskiru dekretu apibrėžtas privalomas konkursų finansavimas. Lietuvoje pastaraisiais metais nei dalyviai, nei vertinimo komisija atlygio viešųjų pirkimų konkursuose tikėtis nebegali. Europoje populiarūs dviejų stadijų konkursai mūsų šalyje yra draudžiami vadovaujantis viešųjų pirkimų nuostatais.

Tvarios plėtros skatinimas Centrinei ir vietos administracijai tenka integruoti uždavinius, skirtus architektūros kokybei kelti ir tvariai architektūrai. Tai siūlymų ir eskizinių projektų rengimas, publikacijų, lankstinukų leidyba. Speciali informacija turi sietis su pateikiama architektūros tinklalapiuose. Atskirai reikėtų subsidijuoti energiškai efektyvias konstrukcijas. Energinis efektyvumas turėtų tapti vienu architektūros konkursų vertinimo kriterijų. Gali būti teikiami prizai, apdovanojimai už architektūrą ir energinį efektyvumą kartu. Ateityje, griežtinant energinius pastatų reikalavimus, siūloma pradėti ekologinį pastatų ženklinimą. Austrija, Vokietija, Prancūzija, Danija iki šiol turi sukaupusios didžiausią su tuo susijusią patirtį ir yra įgyvendinusios daugiausia priemonių. Šiaurės šalys (Suomija, Švedija, Norvegija) turi bendrą žymėjimą, vadinamą „Šiaurės gulbe“ – jį įvedė Šiaurės ministrų taryba. Architektūros ir projektavimo administravimas – sudėtingas pro-

tema

cesas, kurį visos Europos šalys sprendžia atsižvelgdamos į savo tradicijas, mentalitetą ir ekonomiką. Sutariama dėl viena: norint turėti kokybišką gyvenamąją aplinką, tai turi tapti valstybės politika. Ši turi būti nedeklaratyvi, veiksni ir privaloma ne kuriam nors vienam administraciniam vienetui, o vyriausybei, visoms savivaldybėms, kiekvienam administratoriui. Tai turi būti ne prievartos aktas, o savaime suprantamas veiksmas, o norint tai pasiekti reikia telkti daug pastangų šviečiamajai veiklai. Lietuva pagal savo įstatymų bazę ir potencialą yra Europos vidutiniokė. Dėl apleisto švietimo administracija nesupranta didelės socialinės, ekonominės ir politinės architektūros kūrimo reikšmės. Fiksuojamą vieną didžiausių architektų skaičių 1000 gyventojų Europoje reikia paversti mūsų pranašumu. Būtina sudaryti sąlygas geriausiesiems, ir tai turime daryti tik kartu su Vyriausybe.

Verslo centras „1000“ 2013 metais „CNN Travel“ skelbtuose išskirtinių architektūros pastatų Europoje rinkimuose – II vieta. Verslo centras „1000“ pasiekė Lietuvos rekordą. Čia yra didžiausias vitražas – 2821,43 m² ploto (88,482 m pločio, 31,887 m aukščio). Vitražas iš Olandijoje pagamintų 2070 stiklo lakštų vaizduoja susuktą 1924–1941 metais apyvartoje buvusio 1000 litų banknoto piešinį. Architektas – Rimas Adomaitis. Taikos pr. 88A, Kaunas www.1000lt.com

situacija 2013 Nr. 7 situacija 2013 Nr. 7

2013 Nr. 7 situacija

Artūras BLOTNYS Vilniaus miesto vyriausiasis architektas, savivaldybės Miesto plėtros departamento direktorius

„Miestą statome – negali būti projektų, kur nereikėtų ieškoti kompromisų. Viską reikia vertinti sveiku protu, ne biurokratiškai ar politiškai, o kūrybiškai. Architektūra yra menas, ji negali būti tiesiogiai priklausoma nuo politikų ar nuo biurokratų.“ Popierizmo daugiau, teisių mažiau

Edmundo Benečio pieš.

Neįtvirtinta vyriausiojo miesto architekto pareigybė – kliūtis siekti kokybiškos architektūros

Karaliai be karūnų?

Bitė Rimkutė

Vyriausiojo architekto statusas tapo kitoks kartu su politinės santvarkos pasikeitimu, pripažino Šilutės rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo pavaduotojas, rajono vyriausiasis architektas Edmundas Benetis. Pasak jo, sovietmečiu miesto ar rajono architektas priklausomai nuo miesto ar rajono dydžio buvo trečias ar ketvirtas asmuo savivaldybėje, o dabar jis tiesiog eilinis savivaldybės administracijos padalinio vadovas. O kai kuriose savivaldybėse – architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo pavaduotojas. Pakito ir vyriausiojo architekto darbų pobūdis. „Šiandien administracinis vyriausiojo architekto krūvis gana didelis. Popierizmo apimtis nežmoniškai išaugo. Be to, jis turi suderinti politikų, verslo ir gyventojų interesus. Žinoma, derinti interesus yra normalu. Nors mano kolega buvęs Palangos miesto vyriausiasis architektas Leonas Laimutis Mardosas mėgsta vyriausiojo architekto pareigas lyginti su simfoninio orkestro dirigento, juo ilgiau dirbu, tuo geriau suprantu, kad miestas nėra vyriausiojo architekto tėvonija. Teisę daryti įtaką architektūros politikai turi ir verslas, ir rajono taryba, ir gyventojai. Miesto plėtra yra

visų jame gyvenančių žmonių rūpestis. Galima sakyti – net ir visos Lietuvos, jei, pavyzdžiui, kalbame apie Vilniaus problemas“, – sakė E. Benetis. Šilutės rajono vyriausiasis architektas linkęs savikritiškai interpretuoti situacijas, kai savivaldybėse, kuriose tedirba vienas ar keli architektai, kompetencijos stokojanti, bet kategoriška politikų dauguma atmeta vyriausiojo architekto tarybai teikiamus siūlymus. E. Benetis mano, kad teisus buvo su Palanga susigiminiavusio Švedijos miesto Simrishamno vyriausiasis architektas, prieš 21 metus tokią situaciją pakomentavęs taip: vadinasi, blogai dirbai, nesugebėjai politikams išaiškinti, ir jie priėmė neteisingą sprendimą. E. Benetis pripažino, kad vyriausiesiems architektams reikia turėti tvirtą stuburą, kai, pavyzdžiui, kas nors suplanuoja ręsti kotedžus nacionalinio parko teritorijoje. „Paprasta nebuvo niekada. Galiu priminti, ką išeidamas iš darbo 2008 metais kalbėjo tuometis aplinkos ministras Arūnas Kundrotas. Sakė, kad galime tik įsivaizduoti, kokį spaudimą jis patyrė prabilus apie nelegalias statybas Palangoje ir Nidoje. Tad jis tik galėjo įsivaizduoti, kokį spaudimą patiria žemesnės grandys“, – kalbėjo Šilutės rajono vyriausiasis architektas.

Dar viena medalio pusė – šalies įstatymai. Viename šalies urbanistikos forumų E. Benetis kalbėjo apie architekto vietą Statybos, Teritorijų planavimo įstatymų kontekste. „Galima paprasčiausiai suskaičiuoti, kiek kartų Teritorijų planavimo įstatyme paminėtas savivaldybės administracijos direktorius ir kiek – vyriausiasis architektas. Rezultatas – 18:2 direktoriaus naudai. Direktorius tvirtina beveik visus teritorijų planavimo dokumentus. Tada galima kelti kitą paprastą klausimą: kiek yra savivaldybių, kuriose administracijos direktoriumi dirba atitinkamo išsilavinimo specialistas? O juk įstatymų bazė suteikia jam teisę vienasmeniškai pasirašyti tokius dokumentus“, – sakė E. Benetis. Tiesa, jis pripažino, kad protingas administratorius visada pasikonsultuoja su architektu. Šilutės rajono vyriausiasis architektas siūlo peržvelgti bent keturių pastarųjų urbanistinių forumų ir Architektų sąjungos suvažiavimų medžiagą – kiekvieno rezoliucijoje kalbama apie vyriausiojo architekto statuso problemas. Tik kyla klausimas: kas po visų forumų ir rezoliucijų padaryta? Tad gal nėra ir problemos? „Matote, patys architektai problemos neišspręs, nes čia reikštų, kad reikia kautis su savo vadovais, sistema ir įstatymais. O jei kas

Kas šiandien atsakingas už miestų ir miestelių architektūros kokybę? Miesto plėtros departamento vadovas, galbūt – miesto meras, o gal – daugumą miesto veidą formuojančių dokumentų pasirašantis savivaldybės administracijos direktorius? Nors daugelis miestelėnų gal nė nežino, kad miestai ne tik sovietmečiu turėjo vyriausiuosius architektus – jų yra ir šiandien. Tiesa, architektų dalia, pripažįsta net aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, nėra paprasta – priklausomi nuo miesto tarybos, savo sprendimais neįtikę kam nors iš administracijos, jie gali būti visai paprastai išprašyti. 12

situacija 2013 Nr. 7

nors bandys – savivaldybėje vietoj jo visada atsiras kitų žmonių, architektų, kurie tokių problemų nekels“, – sakė E. Benetis.

Teises ir pareigas tenka dalytis Lietuvoje yra savivaldybių, kur vyriausiojo architekto ir departamento vadovo funkcijos atskirtos, pavyzdžiui, Kaune ar Klaipėdoje vyriausieji architektai pavaldūs departamento vadovui. O vilnietis Artūras Blotnys, kaip juokauja jo kolegos, yra vyriausiasis architektas „su kableliu“ – Vilniaus miesto savivaldybės vyriausiasis architektas, Miesto plėtros departamento direktorius. Pats specialistas sako visada pavydėjęs Rygai, kuri turi vyriausiąjį architektą „be kablelio“. „Ten architektūra ir urbanistika traktuojama ne kaip statybos rūšis, o kaip menas. Ir architektai pavaldūs ne Aplinkos, o Kultūros ministerijai. Vyriausiasis architektas pirmiausia atsako ne už pastatų architektūrą, o už urbanistiką – bendruosius, detaliuosius planus, kasdienius reikalus ten sprendžia Miesto plėtros departamentas.Tiesa, architektas atsako ir už mažosios architektūros formas – ir šviestuvus, ir gatvių dangą, ir reklamas.

2013 Nr. 7 situacija

Edmundas BENETIS Šilutės rajono vyriausiasis architektas, savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo pavaduotojas

Linas NAUJOKAITIS Buvęs Vilniaus miesto vyriausiasis architektas, savivaldybės Miesto plėtros departamento direktorius

„Juo ilgiau dirbu,tuo geriau suprantu, kad miestas nėra vyriausiojo architekto tėvonija. Teisę daryti įtaką architektūros politikai turi ir verslas, ir rajono taryba, ir gyventojai. Miesto plėtra yra visų jame gyvenančių žmonių rūpestis.“

„Esu tvirtai įsitikinęs, kad vyriausiojo miesto architekto pareigybę reikia gaivinti, būtina suteikti daugiau galių šiam specialistui. Padėtis rodo, kad profesionalai šiandien jau nereikalingi, politikai jaučiasi viską išmanantys. Bet taip tikrai nėra.“

Man labai keista ir tai, kad Lietuvoje neliko ir miesto dailininkų“, – kalbėjo A. Blotnys. Jo negąsdina mintis, kad kam nors neįtikęs gali būti atleistas: „Kai esi laisvas žmogus, tai negąsdina. Biurokratinį darbą dirbu tik kelerius metus ir jutau paramą, kai buvau pakviestas. Kardinaliai nusižengti savo principams netenka, bet ieškoti kompromisų, žinoma, yra normalu.“ A. Blotnys atkreipė dėmesį, kad Vilniuje popierinės procedūros tiksliai sureguliuotos. Nors formaliai daugelį teritorijų planavimo dokumentų administracijos direktorius galėtų pasirašyti savo sprendimu, to nedaro negavęs vyriausiojo architekto pritarimo. „Miestą statome – negali būti projektų, kur nereikėtų ieškoti kompromisų. Pasaulis nėra baltas arba juodas, jis margas. Viską reikia vertinti sveiku protu, ne biurokratiškai ar politiškai, o kūrybiškai. Architektūra yra menas, ji negali būti tiesiogiai priklausoma nuo politikų ar nuo biurokratų“, – idealią situaciją modeliavo A. Blotnys. Vilniaus vyriausiasis architektas paminėjo Vokietijos miesto Rėgensburgo

pavyzdį – čia svarbūs senamiesčio klausimai (nuo 2006 metų Rėgensburgo senamiestis, kaip ir Vilniaus, yra UNESCO saugomų Pasaulio paveldo objektų sąraše) sprendžiami sukviečiant kitų miestų specialistų tarybą, siekiant, kad sprendimai būtų priimami įvertinus iš šono. „Žinoma, bendruomenė turi teisę turėti savo viziją, poreikius, ir kitos tarybos nuomonė – tik patariamoji, vis dėlto išgirsti dar vieną nuomonę – sveika“, – įsitikinęs A. Blotnys. A. Blotnys pripažino, kad Vilnius turi išskirtines sąlygas spręsti architektūros problemas. Sostinę sunku lyginti su rajonų savivaldybėmis, kur dažnai tėra po vieną ar kelis architektus: „Džiaugiuosi, kad po ranka turiu departamentą, įmonę „Vilniaus planas“ – dirbu su specialistais, kurie prireikus gali labai operatyviai spręsti visas problemas.“

Būtina laikytis principų Architektas, buvęs Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento direktorius Linas Naujokaitis buvimą miesto vyriausiuoju architektu

PENETRON skvarbioji betono hidroizoliacija – efektyvi betono apsauga! UAB DASFA ir Ko oficialus PENETRON atstovas Lietuvoje MB WATERSTOP LT profesionaliai atlieka darbus su PENETRON medžiagomis Konsultuojame, hidroizoliuojame ir garantuojame Kareivių g.19-118, Vilnius Tel.: +370 5 2031515 Mob.: +370 687 24925 Mob.: +370 687 80294 14

www.dasfa.lt - www.penetron.lt - www.betonohidroizoliacija.lt

vertina kaip misiją, kuri yra ir įdomi, ir nedėkinga. „Kalbant apie vyriausiojo miesto architekto pareigybę, mano kredo – šis žmogus turi išmanyti profesinius dalykus, turi būti aukštos klasės specialistas, o kartu ir diplomatas. Juk tenka bendrauti su plačia auditorija, įvairia publika. Kitaip nebus pasiekti rezultatai. Mano tikslas buvo pasiekti gerą

architektūros lygį, negalėjau taikstytis su neprofesionaliais darbais“, – kalbėjo L. Naujokaitis. Anot jo, vyriausieji miesto architektai turi principingai laikytis savo nuomonės negadinti aplinkos prastais projektais. Jeigu padarys išimtį – bus suvalgyti ir kaip specialistai, ir kaip savivaldybės tarnautojai. Todėl toli gražu ne visi gali tikti tokioms pareigoms.

„Aš nesigailiu, kad teko dirbti tokį darbą. Manau, padariau gera. Dabar esu tvirtai įsitikinęs, kad vyriausiojo miesto architekto pareigybę reikia gaivinti, būtina suteikti daugiau galių šiam specialistui. Padėtis rodo, kad profesionalai šiandien jau nereikalingi, politikai jaučiasi viską išmanantys. Bet taip tikrai nėra“, – sakė L. Naujokaitis.

Granitu grįstas kelias Ilgametė, 55 metus siekianti, įmonės patirtis ir bendradarbiavimas su daugybe kelių tiesimo įmonių – tokiu sukrautu bagažu šiandien gali pasidžiaugti skaldos gamintojų asociacijos „Milsa ir KO“ narė – bendrovė „Granitas“. Kauniečių produkcija naudojama įgyvendinant daugelį svarbiausių automobilių kelių bei geležinkelių infrastruktūros projektų. Granito skalda ypač tinkama kelių, kuriuose numatomos didelės apkrovos, pagrindams. Tačiau granito skaldos gamintojai apgailestauja, kad tokiai paskirčiai medžiaga naudojama retai. Dažniau visų gaminamų frakcijų granito skalda naudojama asfalto mišiniams, skirtiems apatiniam ir viršutiniam asfalto sluoksniams, gaminti. Smulkiausia įmonės gaminama skaldos frakcija – 0–2 mm, stambiausia – 11–22 mm, tarpinės – 2–5, 5–8, 8–11, 11–16. „Visos frakcijos sertifikuotos, atitinka LST EN standartų reikalavimus. Kokybę kontroliuojame ir patys, ir pirkėjai – kelininkai turi savo laboratorijas. Bendraujame su sertifikuotomis laboratorijomis: AB „Problematika“, UAB Laboratorinių bandymų centru – mūsų produkcija tikrinama kasmet. Skaldos kokybę galima įvertinti labai tiksliai“, – teigė „Granito“ generalinis direktorius Vytautas Lunskus. Prieš kelerius metus UAB „Granitas“ produkcija – skaldos mišinys fr. 0–56 mm – buvo naudojama rekonstruojant Karmėlavos oro uosto pakilimo taką. Įmonės gaminama skalda nuolat naudojama ir automagistralės Vilnius–Klaipėda priežiūros darbams, ir tvarkant regioninius kelius. Asfalto dangų paviršiui apdoroti – keliui šiurkštinti – „Granitas“ tiekia fr. 5–8 mm ir fr. 8–11 mm granito skaldą. Tokia skalda plaunama, tad ji pasižymi geru sukibimu su bitumu. Geležinkeliams dažnai reikia „Granito“ gaminamos geležinkelio balasto skaldos (frakcija 31,5–63 mm), naudojamos infrastruktūros remonto darbuose. Prieš porą metų 22,5 tūkst. tonų skaldos buvo panaudota tiesiant „Rail Baltica“ projekto siaurąją geležinkelio vėžę atkarpoje Mockava–Šeštokai. Šiais metais įmonė laimėjo konkursą tiekti dvejus metus skaldą dar vienai Marijampolės link tiesiamai „Rail Baltica“ atkarpai. Iš viso – 80 tūkst. tonų. UAB „Granitas“ vienintelė Baltijos šalyse gamina plautą granitinę skaldą ir ieško naujų rinkų šiai ypač kokybiškai produkcijai.

UAB „Granitas“ Elektrėnų g. 16, LT-51205 Kaunas Tel. / faks. +370 37 35 03 04 www.granitas.lt

nuomonė 2013 Nr. 7

2013 Nr. 7 nuomonė

G. Bartuškos nuotr.

magistro kvalifikacinį laipsnį gavo studentai, studijavę kitose studijų programose arba nebaigę pagrindinių (bakalauro) architektūros studijų. Todėl galima teigti, kad architektas, architektūros magistras, projekto vadovas, projekto architektūrinės dalies vadovas ir projekto autorius nėra tapačios sąvokos.

Architekto samprata

Kas yra architektas – kūrėjas, administratorius ar dar kas nors? Prof. Algis VYŠNIŪNAS VGTU Architektūros fakulteto Urbanistikos katedra

Nagrinėdamas vieno tarptautinio projekto interneto puslapį pamačiau įdomią informaciją – projekto dalyvis prisistato kaip atestuotas architektas ekspertas, nors puikiai žinau, kad jis ne tik nėra baigęs pagrindinių architektūros studijų, bet ir nėra jokių architektūros ar urbanistikos ekspertų tarybų narys. Keistas atvejis – atestuotas architektas, bet ne architektas (nes nėra išklausęs architektūros profesijos pagrindų). Formaliai jis gali atlikti projekto ekspertizę, bet nėra kompetentingas vertinti architektūros kokybę. Jis gali vadovauti projektui, bet nėra pasirengęs sukurti kokybišką architektūros kūrinį. Be to, šis asmuo sugebėjo įstoti į Architektų sąjungą, ir jo pavardė puikuojasi oficialiame leidinyje „Lietuvos architektai“. Tai jau absurdas, todėl teigiu, kad atestuotas architektas tėra architektūros verslo vadybininkas, nebūtinai susijęs su architektūros menu. Projekto vadovo statusas nėra kompetencijos architektūros srityje rodiklis.

Profesinė architekto kvalifikacija įgyjama ilgametėse universitetinėse studijose, o juridinis atestuoto architekto (projekto vadovo) statusas suteikiamas vadovaujantis tam tikrais formaliais reikalavimais. Šis faktas rodo, kad kalbame apie skirtingus dalykus. Tokia painiava kilusi todėl, kad projekto vadovas (vadybininkas) tapatinamas su pagrindinės projekto idėjos autoriumi (kūrėju), nors akivaizdu, kad vadybininkai dažniausiai nėra kūrėjai. Ypač sudėtinga identifikuoti profesinę žmonių, dirbančių teritorijų planavimo ir viešojo administravimo srityje, bet pretenduojančių į architekto statusą, kompetenciją. Būtent teritori-

jų planavimas yra silpnoji grandis, dėl kurios išderinamas teisingas architekto kompetencijos patikrinimas. Mat kompetencija, vertinant teisės aktus ir juridines procedūras, nėra susijusi su klasikine architekto profesijos samprata. Taip pat neaišku, kas yra architektas ekspertas, nes nežinia, kas yra ekspertizės objektas – architektūrinė kokybė ar atitikimas normoms, taisyklėms, instrukcijoms, reglamentams, procedūroms. Todėl klausimas‚ kas yra architektas – aktualus ir logiškas, nes tikrai nebeaišku, ar architektas yra profesija, ar statusas. Formalus atsakymas – architektas yra tas, kuris baigė universitetines architektūros studijas pagal pagrindinių (bakalauro) studijų architektūros programą menų srityje architektūros kryptyje, paisant Europos Sąjungos (ES) direktyvos 2005/36/EC, pagal kurią labai aiškiai apibrėžti profesinės architekto kvalifikacijos reikalavimai. Architektūros bakalauro kvalifikacinis laipsnis yra privalomas minimumas bendroje architektūros studijų sistemoje. Neaiškumų kyla kitoje studijų pakopoje, t. y. magistrantūroje, nes yra buvę atvejų, kai architektūros

Realus architekto profesijos turinys apima įvairiausias traktuotes, nesusijusias su formos ir erdvės modeliavimo menu bei mokslu. Studijos menų srityje architektūros kryptyje (pagrindinių ir magistrantūros studijų architektūros programa) tikram architektui profesionalui yra būtina sąlyga, bet nepakankama. Tai tik formali teisė pradėti profesinę veiklą architektūros srityje ir nieko daugiau. Būtini praktiniai įgūdžiai, t. y. architektas yra tas, kuris projektuoja, dalyvauja architektūriniuose konkursuose, turi realizuotų objektų. O kiti architektai tėra studijavę architektūrą. Architektūros profesinės kvalifikacijos interpretacijų gausa sukūrė situaciją, kuri yra tikras galvos skausmas Lietuvos architektų rūmams (LAR). LAR atestacijos komisija nuolat gauna neaiškių pseudoarchitektų prašymų suteikti jiems profesinę architekto kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus. Išvada aiški: yra abejotinų studijų programų ir specializacijų, kurias baigę absolventai sukuria problemų profesiniam architektų ratui.

Yra mechanizmas, kaip susikurti veiklą architektūros srityje neturint jokių architektūros amato įgūdžių. Todėl LAR turėtų atidžiai stebėti architektūros studijų procesą ir ypač studijų programų rengimą. Reikėtų pagaliau aiškiai įvardyti, kas ir kokias studijų programas sukūrė ir kokie yra tų programų padariniai. Studiją apie architektų rengimą Lietuvoje būtina atlikti dėl dviejų priežasčių. Pirma, kartkartėmis atvykstantys tarptautiniai studijų programų vertinimo ekspertai vertina tik studijų programą, jos struktūrą, bet visiškai nekomentuoja dalykų, susijusių su studijų programų realizavimo mechanizmu (valdymu, administravimu, valdymo kontrole, mokyklos struktūra), dėstytojų kompetencija ir pan. Antra, aukštosios architektūros mokyklos negali pačios objektyviai įvertinti mokykloje vykstančių procesų dėl painios interesų struktūros ir sovietinio mentaliteto, dėl kurio rimta ir objektyvi savianalizė traktuojama kaip didelė grėsmė susiklosčiusiai sistemai. Aiškumas būtinas, kitaip įsivyraus chaosas, ir šalia profesionalių architektų ir toliau turėsime apsišaukėlių, spėjusių tapti architektūros magistrais ir mokslų daktarais, bet neturinčių jokio supratimo apie architektūrą. Pagrindinės tokių asmenų veiklos sritys – neaiškios paskirties tarptautiniai ES projektai, seminarai, konferencijos, viešųjų ryšių akcijos, t. y. veikla, nesusijusi su architektūra. Pavyzdžiui, vieno tarptautinio projekto interneto puslapyje

Profesorius Algis VYŠNIŪNAS. nurodomi tokie projekto vykdytojo ar atestuoto architekto mokslo interesų sektoriai: miestų architektūros ir visuomenės sąveika, miestų planavimas ir projektavimas, visuomenės partnerystė ir dalyvavimas formuojant miestų architektūrą, planavimo reglamentavimas ir demokratija (?!), miestų architektūros planavimo valdymas, miesto kultūra. Lieka paklausti: kaip tai susiję su architektūra? Sąžiningas atsakymas būtų toks: pagrindinis interesas yra socialinių ir politikos mokslų sritys, todėl tai niekaip nesusiję su architektūra. Arba reikia išaiškinti terminus, nes neaišku, kuo skiriasi tradicinis terminas „architektūra“ nuo naujadaro „miestų architektūra“ ir kaip tai susiję su politine valdymo forma demokratija.

Archiurbopopulizmas Formos, erdvinių struktūrų dimensija užgožiama antraeiliais dalykais,

nuomonė 2013 Nr. 7

2013 Nr. 7 nuomonė

G. Bartuškos nuotr.

pavyzdžiui, pradedama komentuoti viena ar kita objekto ypatybė, t. y. dalykai, kurie iš tikrųjų yra siekiamybė, o ne realus projektavimo objektas. Pavyzdžiui, dabar labai madingi terminai, kurie daugiau yra bendro pobūdžio deklaracijos negu mokslinio naratyvo terminologija: ekologiška architektūra, ekologiška urbanistika, žalioji urbanistika, subalansuota, darni, tvari architektūra, išmanusis miestas, humaniška aplinka, tvarus judrumas ir t. t. Tokius terminus kaip savotiškus burtažodžius vartoja politikai, viešųjų ryšių specialistai, valdininkai. Tai yra paprasčiausias gudravimas, nes neįmanoma prieštarauti savaime suprantamiems dalykams, kad architektūra turi būti estetiška, pigi, ekologiška, humaniška, kontekstuali, taktiška, demokratiška, profesionali, moderni, efektyvi ir t. t. Tokie pat nepaneigiami yra teiginiai, kad miestas turi būti kokybiškas, patogus, jaukus, saugus, žalias, ekologiškas, konkurencingas, bendruomeniškas ir t. t. Aplinkosauginių, paveldosauginių ar eksploatacinių aspektų eskalavimas yra išsigelbėjimas architektūros diletantams. Taip susiformavo nauja kasta – mokslų daktarai, nerašę monografijų, ir architektai, neįgyvendinę kūrybinių projektų. Anksčiau projektai buvo braižomi, o dabar – rašomi. Iš tiesų esmė labai paprasta: architektūra arba yra profesionali (vadinasi, ir ekologiška, ekonomiška, ergonomiška),

arba ne. Kita veikla arba priklauso ne architektūros sričiai, arba yra paprasčiausias archiurbopopulizmas. Tokia situacija virsta realia problema. Profesinio atestavimo sunkumus LAR vienaip ar kitaip sprendžia, bet kur kas daugiau problemų yra architektūros studijų procese. Nekokybiškas studijų procesas tiesiog kuria naujų problemų: painiojami žanrai, ištrinamos architektūrinės kompetencijos ribos, iškreipiama architektūros autoriteto (meistro) samprata. Atotrūkis tarp realios architektūros praktikos ir studijų – didelis. Studijų procese neproporcingai didelė žmonių, neturinčių nieko bendra su architektūros praktika, bet vadinančių save architektūrologais, kultūrologais, menotyrininkais ir pan., įtaka. Taip pat neaiški architektūrinė dėstytojų, save vadinančių teritorijų planavimo specialistais, kompetencija. Žinoma, tokiu atveju architektūros bakalauras ir magistras nebūtinai atlieka realią praktinę veiklą, nes egzistuoja įvairiausių veiklų, kurioms nebūtina net minimali profesinė architekto kvalifikacija: teritorijų planavimas, instaliacijos, viešinimas, parodų organizavimas, leidyba, kūrybinės dirbtuvės, videomenas, komunikacija, paveldosauga, aplinkosauga, gamtosauga, politika ir t. t. Ką ir kalbėti apie viešojo administravimo sektorių, kuriame galioja procedūrų, o ne profesinės kompetencijos logika.

Architektūros mokymas ir studijos architektūros mokykloje Kartais teigiama, kad architektą sugadina rinka. Dalis tiesos yra, bet tiesa ir tai, kad dažnai turime reikalų su išsilavinusia profesine negalia (educated incapacity), už kurią atsakinga architektūros mokykla. Mokymas ir studijos nėra sinonimai, nes galima studijuoti architektūrą ir būti absoliučiu architektūros diletantu. Praktiniai architektūrinio ir urbanistinio projektavimo pagrindai, įrankiai ir pagrindiniai kūrybos principai išdėstomi pagrindinėse (bakalauro) studijose. Be šio etapo diskutuoti apie kokybišką architektūrą nėra prasmės. Taigi architektas yra profesija, kuriai reikalingi tam tikri praktiniai įgūdžiai. Todėl šios profesijos gali išmokyti tik tas, kuris pats yra jos atstovas. Interpretacijos prasideda magistrantūros studijose, kurios savo esme yra dviprasmiškos. Viena vertus, magistrantūros studijos architektūros kryptyje yra tolesnis profesinių įgūdžių lavinimas, suteikiant studentui daugiau fundamentinių architektūros ir urbanistikos mokslo srities žinių. Tai yra kita išsilavinimo pakopa, kuri angliškai kalbančiose šalyse apibūdinama kaip education and improvement of professional skills. Kita vertus, magistrantūros studijose kalbama apie gretutines sritis (pavyzdžiui, komunikaciją, parodų organizavimą, videomeną, instaliaciją, gamto-

saugą, paveldosaugą ir pan.), kurioms nereikia profesinių architekto žinių išmanymo. Tai vadinama studies or selfeducation – tokios studijos gali būti traktuojamos kaip tobulinimosi kursai. Pirmu atveju kalbame apie architekto profesiją, todėl dėstytojai turi būti aukšto lygio profesionalai, turintys didelį autoritetą ir praktinį patyrimą. Antru atveju kalbame apie dėstytojus, kuriuos galima vadinti generalistais (I. Laurs terminas). Kitaip tariant, tai žmonės, kurių žinios paviršutiniškos, o interesų laukas – labai platus. Jie negali mokyti architektūros meno, negali atskleisti didžiosios kūrybos paslapties, nes jų architektūrinė kompetencija neidentifikuota arba jos iš viso nėra. Tokie asmenys tegali dėstyti vieną ar kitą modulį. Architektūros meistro ir pagalbinės disciplinos dėstytojo kompetencija yra skirtingos. Kokioje srityje ir kokioje kryptyje rengiamos magistrantūros studijos, priklauso nuo architektų ir generalistų santykio. Tai jau yra architektūros mokyklos valdymo ir organizacinės struktūros klausimas. Šiuo metu pastebima tendencija architektūros mokyklose kurti studijų programas srityse, nesusijusiose su menų (architektūros) studijomis. Naujų studijų programų rengimas – požymis, kad architektūros mokyklos yra akademinės rinkos dalyviai. Tai tikrai nieko gera nežada. Priklausomai nuo profesinės ir mokslinės architektūros mokyklos vadovo kompetencijos architektūros mokyklos veiklos ir administravimo modelis gali kisti nuo struktūrinio profilinių padalinių modelio iki biurokratinės piramidės. Tai svarbu, nes kalbama ne apie esminę teorinių paradigmų kaitą skirtingais periodais, bet apie naujos kompetencijos, nesusijusios su architektūra ir urbanistika, atsiradimą. Problema yra tai, kad neaišku, kas ir kaip nustato vienos ar kitos studijų programos poreikį. Kokybiško naujų specialybių poreikio identifikavimo mechanizmo nėra. Kritikos gerokai sumažėtų, jeigu studijų procese architekto profesi-

ja nebūtų tapatinama su ideologija, jeigu būtų aiškiai skiriamas procesas nuo procedūros, verbalinė populistika nuo amato. Aiški mokslinės ir profesinės veiklos struktūra padėtų atsakyti į klausimą: kokį specialistą rengia architektūros mokykla – kūrėją, turintį tvirtus profesijos pagrindus, ar archiurbopopulistą? Strateginis klausimas – kokio lygio architektus gali parengti architektūros mokykla, sukonstruota jėgos, t. y. biurokratinės piramidės, principu? Atsakymas – architektai bus parengti pagal individualią mokyklos vadovo nuomonę, o tai gali visai nesutapti su visuotinai priimta aukšto lygio architekto samprata. Kodėl tokia schema turi galimybę funkcionuoti? Atsakymas aiškus – tik pasitelktus biurokratinę piramidę galima daryti įtaką studijų programų turiniui, būnant kitos kompetencijos lauke, tik taip galima dalyvauti architektūros studijų procese, formaliai būnant kitoje, pavyzdžiui, socialinių mokslų (teritorijų planavimo, komunikacijos) arba humanitarinių (menotyros) mokslų, srityje, neturint jokių architekto profesijos įgūdžių ir kompetencijos. Kalbant apie architektūros ir urbanistikos studijas aišku viena – tai yra sudėtingas procesas. Architektūros ir urbanistikos amato gali išmokyti tik aukšto lygio profesionalas. Tai daug laiko ir pastangų reikalaujantis darbas, nes dirbama individualiai, su konkrečiu studentu, o ne su auditorija. Kitu atveju galima kalbėti apie universitetinę biocenozę, kur architektų rengimas nėra veiklos prioritetas. Kadangi daugelis universitetų orientuojasi į paslaugų teikimą, paprasčiausias būdas išlikti verslo logikos lauke – palengvinti universitetinio išsilavinimo reikalavimus, kad studentams būtų paprasčiau gauti studijų baigimo diplomą. Tokiu atveju galutinai aišku, kad architektūros bakalauras ir architektūros magistras nėra tinkamai parengti profesinei veiklai. 1999 metais 29 Europos šalių ministrai, atsakingi už aukštąjį moks-

lą, susirinkę Italijos Bolonijos universitete numatė Europos aukštojo mokslo bendros erdvės sukūrimo ir Europos aukštojo mokslo sistemos stiprinimo bei plėtojimo pasauliniu mastu gaires. Bolonijos deklaracijoje suformuluoti pagrindiniai siekiai turėjo būti įgyvendinti iki 2010 metų. Tačiau dabar tampa aišku, kad kai kurie esminiai dalykai liko neįgyvendinti. Įvairūs tyrimai atskleidžia, kad universitetinių studijų kokybė kai kuriose šalyse yra smarkiai smukusi, netgi vertinant minimaliausiais kriterijais. Europos architektų taryba (EAT) perspėja apie pavojų, pamažu augantį daugumoje šalių, kurių akademinėse mokyklose veikia Bolonijos akademinio lygio vertinimo sistema (skaičiuojami kreditai). Mat čia dominuoja kiekybinis vertinimas, o EAT mano, kad su viešuoju interesu susijusių profesijų rengimo srityje būtina rūpintis ir studijų kokybe. Taip pat EAT skelbia pavojų, kad nuo valdžios kontrolės išsilaisvinusios aukštosios mokyklos papuolė į rinkos spąstus ir vis labiau pasiduoda iš išorės primetamiems poreikiams, kurie kelia grėsmę profesijų rengimo kokybei. Reikia apsispręsti – ar rengiame architektus, ar išduodame diplomus studijavusiesiems architektūrą. Šias iš pirmo žvilgsnio labai panašias alternatyvas skiria vienas kriterijus – kokybė. Užsakovas, atlikdamas buržua vaidmenį, dar XIX amžiuje suprato, kad architekto demiurgo laikai praėjo. Architektas pats to nesuvokdamas tapo verslo ir politikos kombinacijų priedėliu, galų gale ir pats tapo verslininku. Todėl galvojant apie profesinę architekto kompetenciją reikia galvoti apie ilgaamžės, prasmingos vertės kūrimą, atsižvelgiant į specifinius ekonomikos, socialumo ir aplinkos aspektus. Architekto kūrybos objektas – nebe meninė forma, o ilgalaikė socialinė, kultūrinė vertė. Kitaip architekto profesijos turinys pasieks neregėtas seklumas.

R naujiena 2013 Nr. 7

Architektams teisėje išimčių nėra Pavasarį pasirodžiusi Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto Dailės katedros doc. Henriko Žukausko mokomoji knyga „Architektūrinio projektavimo ir teritorijų planavimo teisė“ – kol kas vienintelė, skirta teisiniam architektūros studentų švietimui. Joje, anot autoriaus, sudėti pagrindiniai įstatymai ir teisės aktai, kurių privalu paisyti architekto darbe. Ir nors Lietuvoje įstatymai keičiasi dažniau nei oras, pasak knygos autoriaus, jais reikia domėtis ir vadovautis. „Mano kaip gido tikslas – parodyti, kur ir kaip vieną ar kitą įstatymą galima rasti, kodėl ir kaip naudotis vienu ar kitu teisės aktu“, – sakė architektas H. Žukauskas. Ilgus metus dirbančiam architektui nesuprantama, kodėl kai kurie kolegos mano, kad jiems apskritai nereikia teisės žinių. Yra nesidominčiųjų nei Lietuvos, nei Europos Sąjungos (ES) teisės aktais, nors šiandien, kai architektūros rinkos neberiboja sienos, visų aktų išmanymas yra naudingas ir reikalingas. Tad autorius aptaria ne tik Lietuvoje dirbantiems architektams aktualius įstatymus. Mokomojoje knygoje pateikiama konkrečių žinių ir apie ES: pradedant aiškinimais, kas yra reglamentas, direktyva, nutarimas, baigiant pagrindiniais įstatymais, autoriaus teisėmis, kvalifikacijos pažymėjimų gavimu. Mokomoji knyga „Architektūrinio projektavimo ir teritorijų planavimo teisė“, H. Žukausko teigimu – pirmoji kregždė. Ateityje vertėtų aptarti urbanistinę ar autoriaus teisę.

Naudinga medžiaga tikslinei auditorijai (recenzija) Doc. dr. Jonas Jakaitis VGTU Architektūros fakulteto Architektūros instituto direktorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto leidykla „Technika“ 2013 metais išleido Architektūros fakulteto doc. Henriko Žukausko parengtą mokomąją knygą „Architektūrinio projektavimo ir teritorijų planavimo teisė“ (294 p.). Tai rimta ir vertinga mokomoji metodinė priemonė. Knygoje nagrinėjama Lietuvos Respublikos teisinės sistemos sudėtis, pagrindiniai principai, teisės normų hierarchiškumas, lyginant su teisine Europos Sąjungos aplinka. Šios mokomosios knygos tikslas – pirmosios studijų pakopos Architektūros fakulteto studentus supažindinti su Lietuvoje galiojančia teisine planavimo ir projektavimo sistema, teisiniu teritorijų planavimo reguliavimu, kultūros paveldo objektų tvarkybos ypatumais, autorių ir gretutinėmis, architektų veiklos sutartinėmis ir autorių teisėmis, veiklos licencijavimo ir kvalifikacijos pripažinimo sistema. Knygoje pateikiamos žinios, susijusios su teisiniu architektūros veiklos reguliavimu, skatinamas domėjimasis savo bei kitų projektavimo procesų dalyvių teisėmis ir pareigomis, akcentuojamas privalomumas ne tik laikytis žmogaus sukurtų teisės normų, bet ir paisyti moralės, prigimtinių normų reikalavimų. Knygai būdingas koncentruotas, aiškiai suprantamas, logiškai pagrįstas dėstymas. Ją sudaro 11 skyrių su priedais. Kaip ir dera studijų leidiniui, medžiaga grupuojama pagal temas, pabaigoje pateikiami priedai su aktualiausių teisės aktų ištraukomis, literatūros šaltinių sąrašas. Prieš pradėdamas dėstyti konkrečią temą, autorius pateikia trumpą komentarą apie temoje keliamus tikslus ir uždavinius. Metodinių studijų požiūriu autoriaus dėstoma medžiaga ypač naudinga dėl pritaikymo tikslinei ir specifinei architektų bendruomenei. Keliami rimti teisinės aplinkos ir gyventojų kaip architektūros formavimo dalyvių sąveikos harmonizavimo klausimai: praktinis teisinės aplinkos veikimas, padariniai ir nauda. Rinkos sąlygomis Lietuvoje vis dar nesugebama derinti visuomenės ir privačių interesų. Todėl doc. H. Žukausko deklaruojamos mintys apie bendrojo gėrio sampratą, moralinę ir teisinę architekto profesinės veiklos atsakomybę tampa pagrindiniu knygos leitmotyvu. Ši knyga yra aktualus autoriaus pedagoginės ir praktinės patirties architektūros veiklos srityje apibendrinimas, naudingas patarimais ne tik studijuojantiesiems architektūros mokslus, bet ir platesnei visuomenės daliai, besidominčiai teisiniais pagrindais architektūroje.

Tinkamų medžiagų pasirinkimą stabdo stereotipai

Labai daug žmonių įsirengdami būstą nepatiki sprendimus priimti profesionalams – patys mėgina atlikti darbus, rinktis medžiagas, net ir nelabai išmanydami techninių bei dizaino klausimų. „Yra vieno filosofo posakis, neva jeigu žinai, kad nežinai – tai jau labai daug. Ir iš tiesų dažnai žmonės nesupranta, kad neišmano kai kurių dalykų, jiems viskas atrodo paprasta. O kai iškyla įvairių problemų, tuomet jau kviečiasi pagalbos. Nepasikliaudami profesionalais gyventojai iš tiesų nežino, ko jie nežino. Laimė, klientai, kurie į mane kreipiasi, būtent nori, kad aš jiems pateikčiau siūlymų ir sprendimų. Žinoma, labiausiai juos įtikina pažįstamų rekomendacijos pasikliauti vienu ar kitu dizaineriu“, – kalbėjo interjero architektas Edmundas Ragožius. Pasak jo, pasitaiko, kad kai kurie žmonės sprendimų ar techninės informacijos ieško internete, apsilanko bibliotekose. Tačiau vis tiek tai neprilygsKodėl verta rinktis alyvą „Rubio Monocoat“ ? * Ekologiškas produktas. * Lengva naudoti ir profesionalams, ir mėgėjams. * Vieninteliu sluoksniu apsaugomi ir nuspalvinami medienos gaminiai. * Tinka visoms medžio rūšims, taip pat maumedžiui. * Lengva taisyti pažeistas vietas. * Tinka naudoti medžio gaminiams ir viduje, ir išorėje. * Alyva išlaiko natūralią medžio tekstūrą. * Didelė spalvų gama.

ta profesionalams, kurie turi sukaupę daug žinių. E. Ragožiaus praktikoje buvo atvejis, kai teko dirbti vienam sutuoktinių neslepiant skeptiško požiūrio į dizainerio dalyvavimą planuojant interjerą. Nuomonę skeptikas pakeitė tik pamatęs galutinį darbo rezultatą. Pakeitė radikaliai – šiandien jis ir pažįstamus ragina nenuvertinti interjero architektų indėlio kuriant namus. Tų užsakovų kaimynai, turintys tokius pat butus, negali patikėti, kad jie lygiai tokio pat ploto – architekto suplanuotas atrodo kur kas erdvesnis. Sostinėje veikiančios bendrovės „Tonacija“, tiekiančios belgišką alyvą medienai „Rubio Monocoat“, pardavimų direktorius Nerijus Zubrys irgi vienareikšmiškai sutiko, kad renkantis interjero sprendimus, medžiagas ir apdailos priemones būtina pasitelkti specialistus. „Dabar dažnai viskas patikima darbus vykdantiems meistrams. Šie vargu ar pateikia optimalų pasiūlymą, dažniausiai rekomenduoja tik tai, ką patys eilę metų daro. Taip pat ir priemonių įsiūlo tokių, su kuriomis dirba, pažįsta pardavėjus ir iš to turi net finansinės naudos. Bet ar iš to turi naudos būsto savininkas?“ – svarstė N. Zubrys. Jis pastebėjo, kad įsirengiant būstą ir renkantis apdailos medžiagas dažnai vadovaujamasi stereotipais, net neišmėginant naujovių ar kitokių nei visiems įprasta sprendimų. Vieni tokių stereotipų – lubos būtinai turi būti sumontuotos iš gipso kartono, glaistomos ir dažomos, o medinės grindys būtinai turi būti dengiamos laku.

„Dar blogiau, kai pasikliaunama vadinamaisiais specialistais, kurie net nežino, kas yra ekologiški produktai. Būna, kad grindys padengiamos laku, skleidžiančiu kancerogenines medžiagas. O kai pasiūloma išmėginti išties kokybiškas ir sveiką aplinką sukuriančias medžiagas, darbų vykdytojai jų kratosi, nes nemoka dirbti. Būsto šeimininkams irgi įteigiama, kad net neverta mėginti naujovių, nes rezultatas bus prastas. Tačiau prastas rezultatas dažniausiai būna tik dėl blogo darbų atlikimo“, – teigė N. Zubrys. Alyvos medienai nauja medžiaga jau nepavadinsi, tačiau į ją Lietuvoje dar žvelgiama kaip į naujovę. Ypač į aukštos kokybės, kokia yra „Rubio Monocoat“. Vyrauja stereotipas, kad alyva – būtinai skaidri, ja dengti paviršiai reikalauja didelės priežiūros ir pan. N. Zubrys aiškino, kad „Rubio Monocoat“ alyva paviršiams gali suteikti įvairiausių atspalvių – nuo skaidraus, vos matomo iki ryškaus, sodrios spalvos. Iš viso yra daugiau kaip 40 atspalvių. Padengiant alyva nepaslepiama medžio faktūra, paviršius išlieka natūralus. Kadangi alyva pagaminta kieto vaško pagrindu, jos išeiga labai maža, o padengti paviršiai tikrai nereikalauja daug priežiūros. Kalbėdamas apie sveikos aplinkos kūrimą, bendrovės „Tonacija“ atstovas užsiminė, kad lietuviai dar linkę rinktis pigiausią produkciją, kuri išskiria sveikatai pavojingų medžiagų. Jų paprastai net neužuodžiame, tačiau šios medžiagos gali sukelti galvos skausmą, pykinimą, akių ašarojimą, kvėpavimo sutrikimų, alergiją. Renkantis apdailos medžiagas pirmiausia derėtų užsukti į specializuotas įmones, o ne į tas, kurios siūlo begalę įvairiausių medžiagų. Bendrovės „Tonacija“ atstovai specializuojasi vien alyvos srityje, todėl nesiūlo kitokių, pigesnių, medžiagų norėdami tik parduoti. Įmonės specialistai sukaupta patirtimi ir vertinga informacija mielai dalijasi su klientais – ir apie medžiagos sudėtį, jos naudojimo galimybes, ir apie teisingą darbų atlikimą, kad rezultatas nenuviltų.

Individualusis gyvenamasis namas Šveicarijoje, Ciuricho mieste. Pastato projekto autorius – „Burkhalter Sumi Architekten“. Laiptuotai išdėstyto namo fasadui parinktas medžio lentų raštas puikiai dera prie kraštovaizdžio.

Mokslų centras Vokietijoje, Volfsburgo mieste. Pastato projekto autorius – Zaha Hadid. Išskirtinių formų objektui reikėjo ypač aukštos kokybės betono paviršiaus, darbus teko atlikti nepertraukiamai betonuojant.

Madų centras Vokietijoje, Berlyno mieste. Pastato projekto autorius – „HHF Architekten“. Berlynas jau seniai turi ambicijų tapti mados sostine, o išskirtinių formų mados centro pastatas – žingsnis įgyvendinant siekius. Arkiniai žaliai nudažyto atviro betono paviršiaus fasado langai primena užuolaidas ir yra aštuoniolikos skirtingų formų.

Avalynės prekybos centras Vokietijoje, Hanoverio mieste. Pastato projekto autorius – „Blocher Blocher Partners“. Rekonstruotą seną pastato dalį su nauju priestatu jungia žavių rombo formų gelžbetonio konstrukcijos.

Biurų pastatas Austrijoje, Tirolio mieste. Pastato projekto autorius – Martinas Konzneris. Maždaug 8 tūkst. kvadratinių metrų ploto pastatui pasirinktas tamsiai pilkos spalvos atviro betono paviršiaus fasadas. Apie langus išdėstytos linijos pabrėžia išskirtinę statinio konstrukciją.

Vaistinės pastatas Austrijoje, Ebentalio mieste. Pastato projekto autorius – „Trecolore Architects“. Dvi lenktos konstrukcijos statiniui suteikia ne tik tvirtumo, bet ir išskirtinumo. Gelžbetoninės sijos yra 26 metų ilgio ir 9 metrų aukščio, kiekviena sveria apie 131 toną.

Plaukimo baseinas Vengrijoje, Budapešto mieste. Pastato projekto autorius – „Epitesz Studio Kft.“. Didelis betonuojamų kolonų ir sienų paviršių plotas sudarė galimybę panaudoti klojinius „Top 50“.

„Liaunig“ privatus muziejus Austrijoje, Neuhauso mieste. Pastato projekto autorius – „Querkraft Architekten ZT GmbH“. Iš žemės kyšantis daugiau kaip 10 metrų ilgio ir 7 metrų aukščio tunelis – tarsi viso 160 metrų ilgio muziejaus ledkalnio viršūnė. Bendras statinio plotas sudaro apie 600 kvadratinių metrų. Be abejo, ore pakibusi dalis – pastato vizitinė kortelė.

Prioritetai – kokybė ir dėmesys aplinkai Grindų, sienų ir sporto dangų gamintoją – koncerną „Tarkett“ – seniai įvertino ir profesionalai, ir paprasti vartotojai, besirūpinantys gyvenimo kokybe bei eksploatacijos sąnaudų grąža. Pasaulyje pirmauja Įmonėje „Tarkett“ kasdien pagaminama vidutiniškai 1,2 mln. kvadratinių metrų grindų dangos. Vartotojus masina platus produkcijos asortimentas: vinilinė danga, natūralus linoleumas, guma, laminatas, parketas, sporto danga, tinkantys ir namuose, ir visuomeniniuose pastatuose: mokyklose, ligoninėse, biuruose, sportui skirtose patalpose. Koncernas „Tarkett“, 2012 metais pasiekęs 2,3 mlrd. eurų metinę prekybos apimtį, išliko modernios ir tvarios grindų bei sporto dangos sprendinių lyderis pasaulyje.

PHWġ OL

ROCKWO

GARANTIJ

TAI PIRMOJI VIENO GAMINTOJO SIŪLOMA KOMPLEKSINĖ PASTATŲ IŠORINIŲ SIENŲ ŠILTINIMO SISTEMA

Rūpinasi aplinka Nepriklausomus Europos statybinių medžiagų prekybininkus vienijanti asociacija „Euromat“ koncerną „Tarkett“ paskelbė geriausiu 2013 metų tiekėju. Taip pat „Tarkett“ pripažintas ekologiškai atsakingos gamybos bei tvarios gaminių plėtros lyderiu. Kompanija teikia aiškią informaciją apie grindų dangą ir jos sudėtį, kad klientai galėtų tinkamai pasirinkti atsižvelgdami ne tik į kainą, bet ir į tvarius sprendinius. „Tarkett“ gaminių etiketėse nurodyta naudojama natūrali ir atsinaujinanti žaliava, perdirbtų medžiagų kiekis ir lakiųjų organinių junginių (LOJ) emisija. „Tarkett“ produkcija sertifikuota pagal standartus ISO 9001 ir ISO 14001. Kompanija garantuoja, kad jos gaminama grindų danga patalpoje užtikrins geriausią oro kokybę, mat jos LOJ emisija yra dešimt kartų mažesnė, negu reikalauja Europos standartai. Mažėjantis cheminių valymo medžiagų poreikis ir mažesnės vandens bei energijos sąnaudos dėl paviršiaus apdorojimo būdų, pavyzdžiui, „iQ“ ir „Topclean XP“, irgi prisideda prie darnios gamybos ir taupymo. Be to, „Tarkett“ sukūrė „Tarko

spray“ – unikalius klijus vandens pagrindu, kurie palengvina grindų klojėjams darbą ir kartu gerokai sumažina LOJ emisiją įrengiant grindis. Antrinio panaudojimo galimybės „Tarkett“ yra pirmasis medinių grindų dangos gamintojas Europoje, kuriam suteiktas sertifikatas „Nuo pradžios iki pradžios“ („Cradle to Cradle“). Teikiant šį sertifikatą vertinamas pakartotinis gamyboje pasitelkiamų medžiagų naudojimas, atsinaujinančiosios energijos naudojimas ir vandens tausojimas. Pagal du – atsinaujinančiosios energijos ir vandens taupymo – kriterijus „Tarkett“ natūralus parketas ir linoleumas įvertinti sidabriniu sertifikatu.

Bendrovės klientai taip pat gali prisijungti prie „Tarketts ReUse“ – didžiausios grindų dangos perdirbimo programos. Darni gamyba ir ekologiškas požiūris – ne tik koncerno„Tarkett“ bandymas paisyti šių dienų tendencijų, bet ir neatsiejama veiklos dalis jau nuo 1957 metų. „Tarkett“ surinktos po grindų dangos klojimo susidariusios atliekos panaudojamos naujai grindų dangai gaminti ir kitiems įvairiems gaminiams: nuo kelio ženklų iki vamzdynų. Šešiuose „Tarkett“ perdirbimo centruose visame pasaulyje per metus perdirbama daugiau kaip 77 tūkst. tonų atliekų.

Koncernas „Tarkett“ vienas pirmųjų prisijungė prie programos „Circular Economy 100“. Šios programos tikslas – suvienyti šimtą įmonių, kurioms rūpi tvari gamyba ir išteklių saugojimas. Ekologiškas ir ekonomiškas pasirinkimas Bendrovė „Tarkett“ klientams pristatė savo atnaujintą gaminį – natūralų, lengvai valomą ir prižiūrimą linoleumą „xf²“, kurio gamybai panaudota moderniausia paviršiaus apsaugos technologija „xf²“ ir natūralios medžiagos, tokios kaip linų aliejus, derva, džiutas, kalkmedis ir medienos milteliai. Tai itin tvirtas intensyvaus judėjimo zonoms tinkantis gaminys, kuriam suteikti sertifikatai ISO 9001 ir ISO 14001, taip pat MDBC instituto skiriamas sidabrinis sertifikatas „Nuo pradžios iki pradžios“. Koncerno atlikta studija parodė, kad „Tarkett“ natūralų linoleumą eksploatuojant 3–5 metus investicija atsiperka, nes sutaupoma jo priežiūrai, atnaujinimui ir chemikalams. Tad lengvai valomas ir prižiūrimas linoleumas „xf²“ ypač tinkamas gydymo, vaikų ugdymo įstaigose, viešbučiuose, biuruose ir, žinoma, gyvenamosiose patalpose. 20 populiariausių spalvų linoleumą „Tarkett“ įsipareigoja gaminti 25 metus – taip primenama apie ilgalaikes tradicijas ir ištikimybę ateityje. „Tarkett“ taip pat atnaujino vinilinių lentelių kolekciją „iD Inspiration 55/70“. Galimi net 75 tūkst. skirtingų derinių, kurie padės sukurti išskirtinį interjerą. Grindų danga „iD Inspiration 55/70“ yra ilgalaikė, atspari ir lengvai valoma – ji atitinka kasdienius poreikius ir patogumo reikalavimus, keliamus namų, komercinių patalpų, pavyzdžiui, viešbučių miegamųjų ar senelių namų, interjerui. Koncernas klientams pristatė ne tik atnaujintą vinilinių lentelių kolekciją, bet ir patobulintą homogeninę bei heterogeninę dangą, kuri išsiskiria didžiausia rinkoje spalvų ir raštų gama. Maloniai nustebinti liks ir tie, kuriems patinka natūralus, stabilus, tvirtas ir įbrėžimams atsparus parketas.

Suderinta estetika, ekonomiškumas ir ekologija – tokias vertybes tarptautinis koncernas „Tarkett“ puoselėja jau daugiau kaip šimtmetį.

jie montuojami ir visuomeniniuose bei verslo objektuose, tokiuose kaip valstybės įstaigos, prekybos ir verslo centrai. Verta paminėti, kad langai, pagaminti iš „Gealan Acrylcolor“ PVC profilių, yra plačiai naudojami Vakarų Europoje renovuojamuose daugiabučiuose“, – sakė R. Šmerauskas.

gealan Novatoriška Gealan spalvotų langų technologija Skirtingai padengti spalvoti PVC langų ir durų profiliai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti panašiai. Atidžiau panagrinėjus skirtumų netrunka išryškėti. Daugiau kaip prieš 30 metų kompanija Gealan pradėjo gaminti unikalius spalvotus profilius plastikiniams langams ir durims. Išanalizavus įvairias spalvotų PVC profilių gamybos technologijas – lakavimą, laminavimą ir koekstruziją – pasirinkta koekstruzija. Susilydo į vienalytę masę Koekstruzija – tai technologija, kai terminio proceso metu įkaitinus metalą balto profilio pagrindas su išlydytu akrilu suliejamas į vienalytę masę. Spalvotas akrilo sluoksnis dengiamas ant balto PVC profilio paviršiaus. Tokiu būdu iš koekstruderio tūtos ištraukiamas jau dvispalvis „Acrylcolor“ profilis.

Dengiantis PVC profilį akrilas yra atsparus neigiamam atmosferos poveikiui. Lygus, neporėtas akrilu padengto profilio paviršius mažiau tepasi, jį lengva prižiūrėti. Spalvotu akrilu padengti langų profiliai neblunka saulėje, ir langų spalva išsilaiko nepakitusi ilgus dešimtmečius. „Acrylcolor“ profiliai tenkina aukš-

čiausius kokybės, funkcionalumo ir dizaino reikalavimus. Spalvoti langų profiliai leidžia įgyvendinti įvairius šiuolaikinės architektūros projektus. Atspalvių įvairovė tenkina reikliausius pageidavimus: galima pasirinkti tinkamiausią spalvą nuo taurios baltos, raudonos, mėlynos iki prašmatnios sidabro. Aukštas „Acrylcolor“ kokybės standartas patvirtintas RAL atitikimo ženklu. Bendrovės „Gealan Baltic“ komercijos direktorius Rytis Šmerauskas atkreipė dėmesį, kad Gealan šiuo metu yra vienintelis gamintojas, siūlantis spalvotus „Acrylcolor“ profilius, kurie gaminami pagal specialią koekstruzijos technologiją. „Būtent tokie spalvoti langai sparčiai populiarėja. Juos užsako ir individualiųjų namų šeimininkai,

Ypatinga paviršiaus struktūra „Acrylcolor“ sluoksnis poliruojamas, ir taip išgaunamas lygus, neporėtas paviršius. Ant tokio paviršiaus nesikaupia dulkės ir purvas. Akrilo danga nesisluoksniuoja, nesilupa, jos nereikia dažyti, o langus lengva prižiūrėti – jie neblunka, spalvos pokytis nebus pastebimas ilgus dešimtmečius. Akrilu dengti spalvoti profiliai turi ir daugiau privalumų. Pirmiausia pažymėtinas mechaninis atsparumas. Tvirtas spalvoto akrilo paviršius sunkiai braižosi, todėl langus galima priskirti prie tvirtųjų statybos elementų. Akrilo sluoksnis, kurio storis siekia 0,5 milimetro, yra didesnis už bet kurių dažų ar lako sluoksnio storį. O jei akrilu dengti langai susibraižo, juos galima tiesiog nupoliruoti. Kitas privalumas – akrilo danga nesisluoksniuoja ir nesilupa, nes PVC pagrindas profilio gamybos metu suliejamas su spalvoto akrilo sluoksniu į vienalytę masę. Spalvos patvarumas – dar viena ypatybė, į kurią verta atkreipti dėmesį. Akrilas yra ypač patvari ir lengva medžiaga. Iš jos gaminami automobilių žibintai, o tai yra puikus šios medžiagos patvarumo ir atsparumo įrodymas. „Acrylcolor“ sluoksnis pasižymi ypatingu atsparumu neigiamam

atmosferos poveikiui. Žinia, iš lauko langus veikia skirtingos oro sąlygos. Jie turi atlaikyti ir šaltį, ir karštį. Spalvotas ir baltas lango paviršius turi būti atsparus saulės spinduliams. Todėl spalvotiems profiliams gaminti Gealan pasirinko įvairias oro sąlygas puikiai atlaikantį akrilą. Spalvotu akrilu padengti langų ir durų profiliai yra atsparūs nuolat besikeičiančioms oro sąlygoms, jie neblunka saulėje. Akrilu dengti langai tinkami ir labai atšiauraus klimato zonose. Akrilo sluoksnis praleidžia saulės spindulius, todėl pagrindinis baltas profilis atspindi didžiąją dalį saulės spindulių, prasiskverbiančių per akrilo sluoksnį. Tokiu būdu akrilinis spalvotas profilis nekaista labiau nei baltas. Medienos imitacija Tiems, kurie pageidauja įrengti savo namų fasadą išlaikydami medinių langų estetiką ir kartu nenori prarasti šiuolaikinių langų technologinių privalumų, siūloma puiki alternatyva – PVC langai, laminuoti imituojant medieną. Tokie langai rekomenduojami kaip klasikinio stiliaus elementas renovuojant senus pastatus ar privačioje statyboje pabrėžiant regioninio stiliaus bruožus. Plastikiniai langai, padengti medienos tekstūrą imituojančiu laminatu, suteikia pastatui savitumo. Gealan profiliai gali būti laminuoti iš dviejų, vidinės ir išorinės, pusių, naudojant rudos masės profilį. Toks sprendimas tobulina lango išvaizdą, ir net atidarytas langas atrodo visiškai natūraliai – imituojanti medieną dekoratyvinė danga puikiai prisitai-

ko prie bendro vaizdo. Šiuolaikinis langas konstruojamas atsižvelgiant į namo tipą ir individualius užsakovo pageidavimus. Jeigu didesnį dėmesį norima skirti fasado dekoravimui ir jei užsakovas yra šiuolaikinių langų technologijų šalininkas, jam siūloma vienintelė alternatyva – spalvoti PVC langai, kurių profiliai laminuoti dekoratyvine medieną imituojančia plėvele arba spalvota plėvele su medžio rievių faktūra. Iš tokių profilių pagaminti langai tinka ir senų istorinių, ir bet kurio kito architektūros stiliaus pastatams įstiklinti. Raštų ir spalvų įvairovė tikrai neapvils. Imituojančia medieną arba spalvota su medžio rievių faktūra plėvele gali būti dengiama ir vidinė spalvoto profilio pusė. Plėvelės raštas iš vidinės lango pusės ir jo išorėje gali būti skirtingas. Galima laminuoti ir tik vieną kurią nors balto profilio pusę. „Acrylcolor“ privalumai • Nelakuota ir nelaminuota danga. • Akrilo sluoksnis – 0,5 mm. Jis storesnis už bet kokią lako ar dažų dangą. • Atsparumas mechaniniams pažeidimams. • PVC pagrindas suvirintas su spalvoto akrilo sluoksniu į vienalytę masę. • Danga nesisluoksniuoja ir nesilupa net po ilgo laiko. • Lengva ir paprasta priežiūra.

G. Bartuškos nuotr.

2013 Nr. 7 vgtu

vgtu vgtu 2013 2013 Nr. Nr. 77

Kino teatro „Lietuva“ istorija – pavyzdys, kuo gresia visuomenės, investuotojų ir valdžios nesusikalbėjimas.

Žalioji architektūra – Lietuvos ateities miestų link Doc. dr. Jonas JAKAITIS Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Miestų statybos katedra

„Statyti miestus ir juose teisingai gyventi yra didis didelių žmonių grupių užsiėmimas.“ (William Richard Lethaby, 1922) Žaliosios architektūros ir urbanistikos tikslai – užtikrinti darnią gyvenamosios aplinkos, visuomenės ir ekonomikos sanglaudą. Šiuolaikinėje pasaulio miestų plėtros praktikoje žalioji architektūra suprantama kaip teritorijų urbanizacijos proceso dalis, siejama su minimaliu neigiamu poveikiu visuomenės sveikatai, supančiai aplinkai, ekologiškumu, efektyviu energijos naudojimo mažinimu, visa tai derinant su visuomene, kurioje daugelio sričių veikla yra grindžiama žiniomis, kūrybiškumu ir sumanumu. Šiandienos pasaulio miestų raidos tendencijų kontekste tokia visuomenė vadinama darnia, sumania (ang. smart). Jei visuomenė negali tokia būti, ji nėra nei pilietiška, nei aktyvi žaliosios, saugios, švarios gyvenamosios aplinkos formavimo proceso dalyvė, nei savo teritorinės bendruomenės šeiminin-

kė. Žaliosios architektūros idėjų sėkmė priklauso nuo urbanistinės politikos. Skleidžiant žaliosios architektūros idėjas pasaulio miestų patirties kontekste būtinas įžvalgus sisteminis miestų bei priemiesčių planavimas, stebėsena ir vertinimas pagal vietos ypatumus atspindinčius rodiklius bei kriterijus. Yra keli svarbūs aspektai: suvokti, kas yra žalioji architektūra, suprasti, kiek tai svarbu visuomenei ir kiek valstybė gali prisidėti formuojant bendrąją jos ideologiją. Šiandien negalima sakyti, kad visi šie dalykai sistemiškai sureguliuoti. Mes lyg ir turime teritorijų planavimo sistemą, planavimo dokumentus, turime strateginius planus ir patvirtintą Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos stebėseną. Bet geriau įsigilinus matyti, kad planų įgyvendinimas yra gana formalus, dezintegruotas, pabiręs interesų džiunglėse. Programose numatyti principai

ir atsakomybė nėra aiškiai apibrėžti, jie vykdomi paviršutiniškai, nepasveriama, ar visa tai turi teigiamą poveikį žaliosios architektūros idėjai, o kartu ir darniai teritorijų raidai. Matyti, kad valstybės urbanizacijos ideologija orientuota į kiekybinį programų vertinimą, o ne į kokybinių rodiklių įgyvendinimą. Lietuvoje yra pakankamai ekspertų, galinčių vertinti teritorijų planavimo dokumentų įgyvendinimo padarinius, nustatyti, ar pastatai atitinka techninio projektavimo dokumentus. Tačiau visa tai reikalauja ne tik tikslinių finansinių resursų, bet ir optimizuoto valdymo, koordinuoto visų lygmenų valdžios institucijų ir visuomenės veikimo. Nesant bendros urbanistinės politikos pereinamuoju laikotarpiu susiformavo ne visiškai aiški urbanistinė Lietuvos miestų vidaus ir periferijos politika. Ji visuomenėje paskatino socialinę, ekonominę ir teritorinę disharmoniją. Todėl šiandienos žaliųjų idėjų plėtros tendencijų kontekste visiems atrodo, kad žalioji architektūra yra kažkas nauja. Bet taip nėra. Prasidėjus XIX amžiaus pramonės revoliucijai, kai smarkiai padidėjo atmosferos, aplinkos užterštumas, pradėta diskutuoti apie ekologišką miestų plėtrą. Darnumo, žalumo, tvarumo, ekologiškumo ar panašios idėjos pradėtos sieti su tuo, kaip žmonės sugyvena su aplinka. Ankstesnės kartos nepažinojo darnumo (ang. sustainability) ideologijos, tačiau žmonija suprato, kad efektyvus energinių resursų naudojimas,

miestų kompaktiškumas, švarus oras, gėlas vanduo, žemės derlingumas, gyvenimo kokybė priklauso nuo žmogaus sąveikos su aplinka modelio, miestams plėtoti taikomų principų atradimo. Šių dienų žalumo ir darnos samprata atspindėta daugelyje Europos Sąjungos (ES) direktyvinių dokumentų, formalių ar neformalių susitarimų, pavyzdžiui, Bristolio akorde dėl tvarių bendruomenių plėtros. Šis susitarimas padėjo suformuoti teritorinės bendruomenės kaip vietos, kur dabar ir ateityje žmonės nori gyventi ir dirbti, sampratą. Dar vienas prieštaringas aspektas – prigimtinės, moralės ir žmogaus sukurtų normų suderinamumas. Kompleksiškumas, integralumas, kontekstualumas ar urbanistinės aplinkos harmonija, subsidiarumas yra labai svarbūs formuojant miestus, tačiau teisingumo, moralės, socialinės atsakomybės principai laisvos rinkos sąlygomis yra reikšmingiausi. Prigimtinė žmogaus norma, kurios esmė yra tenkinti prigimtinius poreikius: kvėpuoti grynu oru, gyventi šiltai, pakankamai maitintis, turėti poreikius atitinkantį būstą, būdingą architektūriniam ar prigimtiniam tam tikros teritorijos kontekstui, kuria prigimtinę architektūrą. Jai įprasta konkreti teritorinė kilmė dėmesį telkiant į kūrybinį kultūrinį pradą, meninį miestų architektūros formavimo kontekstą ir ypač į gyvąją etnokultūrinę tradiciją, kuri reiškiasi ne tik išorinėmis (pastatų komponavimu, medžiagiškumu, technologijų tradiciškumu), bet ir vidinėmis (mąstymo, suvokimo ar teisingumo tradicijomis) formomis. Prigimtinė architektūra apima paveldėtąją, šimtmečius toje pat vietoje gyvavusią materialiąją ir nematerialiąją architektūros kultūrą, jos istorines ir šiuolaikines transformacijas. Ypatingą vaidmenį šiame kontekste atlieka paprotinė, paveldėtoji (daugelio kartų suformuota neformali) moralės norma. Prigimtinė, moralės (neformali) norma visada išlieka žmonių kuriamos teisės siekiamybe ir priemone kovoti už teisingumą. Etninį moralės normų įvairumą lemia skirtinga tautų gyvensena ir psichologija. Jų kaitą lemia visuomenės dvasinės kultūros pokyčiai, ekonominiai, politiniai ir kiti veiksniai. Moralė susijusi su tuo, kaip suvokiame ir kaip organizuojame visa tai, kiek pasitikime vieni kitais. Pavyzdžiui, blogas įstatymas neatitinka jokių moralės normų, prieštarauja prigimčiai, įpročiams, kul-

tūrai. O jeigu mūsų valstybės ir visuomenės moralė yra orientuota į žaliąją plėtrą – tai reikia tik sveikinti. O kai dar sukuriami teisingi įstatymai, gauname idealų variantą – senas demokratijos tradicijas turinčiose valstybėse jis jau senokai gyvuoja. Reikia pripažinti, kad prigimtinė, moralės ir žmogaus sukurtos normos pas mus – vis dar paieškų lygmenyje. Kuriame įstatymus, reglamentuojančius teritorijų planavimą, architektūrinį projektavimą. Akivaizdu, kad būtina šiltinti senus daugiabučius. Visi pritaria šių procesų reikalingumui, tačiau tik dabar, norint sujudinti šį procesą, randasi priemonių ir svarbiausia – politinė valia. Nors šiandien miestai išlieka ekonomikos varikliu (juose sukuriama apie 67 proc. BVP), kol kas teturime menkas valstybės urbanistinės politikos formuotojų gretas ir apgailėtinas finansavimo sąlygas. Taigi šiame kontekste nereikia tikėtis, kad valdininkas, orientuotas į biurokratinių pareigų vykdymą, atliks fundamentalų analitinį mokslininko darbą. O jei ir atliks, visuomenė nepasitikės tokiu darbu, nes jis bus atliktas nepakankamai profesionaliai. Todėl valdžios institucijos, užuot sprendusios visuomenės gerovės klausimus, užsiima kitais jai nebūdingais reikalais. Gal todėl teisės aktų kaita teritorijų planavimo sistemoje tokia didžiulė (Teritorijų planavimo įstatymas nuo 1995 metų kaitaliotas daugiau kaip 20 kartų). Visuomet reikia ieškoti balanso tarp visuomenės, investuotojų ir valdžios interesų. Visuomenė turi žinoti apie vykstančius procesus ir pasitikėti jų vykdytojais, reikia, kad ji turėtų savo nuomonę ir prisiimtų atsakomybę veikti, t. y. kurtų partnerystės santykius. Kitaip turėsime ne vieną pavyzdį, tokį kaip „Išsaugosime „Lietuvą“, kai dėl intensyvių visuomenės ir investuotojų kovų buvo sukurta apleista viešoji senamiesčio erdvė. Nebuvo ieškota kokybės rodikliais grįstų kompromisų ir susitarimo. Kuo viskas pasibaigė? Neliko investuotojų, nebuvo įgyvendintas projektas – teliko apleistas pastatas, kurį visuomenės aktyvistais pasivadinę asmenys „išsaugojo“. Suprantama, kiekvienas žmogus gyvena tam tikroje teritorijoje. Ir jeigu ji nėra apibrėžta, neturi identifikavimo ribų ir jeigu žmonės savęs netapatina su gyvenamąja erdve kaip su vertybe, nereikia tikėtis, kad teritorija bus tausojama. Mes jau išgyvenome sovietmečio

Doc. dr. Jonas JAKAITIS, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Miestų statybos katedra. periodą, kai žmonėms buvo kalama į galvą, kad viskas yra bendra ir jiems nebūtina turėti nuosavo kampelio. „Koks yra valdymas – demokratinis ar autoritarinis, toks yra ir legalusis teisingumas“ (J. Höffner „Krikščioniškasis socialinis mokymas“). Ši aplinkybė neformaliai, politiniams veiksniams veikiant, formuoja individualius miestų tapatumo bruožus: struktūrą, stilistiką, funkcinius ryšius ar socialinį miestų turinį – teritorinių bendruomenių sistemą. Dėl objektyvių veiksnių šiuolaikinis miestas tapo per didelis – žmogus nesugeba ne tik jo suvokti iš bet kurio žemėje esančio stebėjimo taško, bet ir tinkamai valdyti. Šiandien pajusti ir aprėpti visą žmogaus sukurtą aplinką įmanoma tik iš paukščio skrydžio. Staigus populiacijos miestuose augimas paskatino didžiulių statybų protrūkį, lydymą konfliktų su prigimtine, moralės norma, su darnios plėtros principų taikymu, taigi ir poreikį burtis į teritorines bendruomenes, spręsti miestų infrastruktūros balansavimo, žemių konsolidavimo, viešųjų erdvių formavimo ar žaliosios architektūros idėjų, geros gyvenimo kokybės įgyvendinimo problemas. Urbanistinių struktūrų formavimas teritorinių bendruomenių požiūriu Lietuvoje yra gana problemiškas. Jeigu yra aiškiai apibrėžta urbanistinė struktūra, kurioje žmogus jaučia savo teritoriją, kaimynus, gali prisidėti prie kokybinio tos teritorijos augimo, tuomet ta vieta įgauna visai kitokį pobūdį. Vadinasi, ji turi šeimininką, įgyja identitetą, kurį galima apibrėžti vertybiniais kriterijais.

vgtu

R R

2013 Nr. 7

Geras kvartalinio modernizavimo pavyzdys – „Grand SPA Lietuva“ kompleksas Druskininkuose. Pastaruoju metu eskaluojama kvartalinės daugiabučių renovacijos tema (teritorinės bendruomenės įtakos zona). Net specialistai šį procesą kartais supranta labai tiesmukai: atnaujinsime du ar tris daugiabučius vienu metu, pritaikysime tipinius konstrukcijų renovavimo mazgus, ir tai jau bus kvartalinė renovacija. O iš tiesų taip nuvertinama pati kvartalinės renovacijos, kompleksiškumo ir žaliosios architektūros idėja. Kompleksinė renovacija – tai ir viešųjų erdvių, želdynų formavimas, energiniai mainai bei jų efektyvumas, suderintos inžinerinės ir socialinės infrastruktūros sistemos, kuriančios sinergiją, atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo galimybės. Tai tradicinei architektūrai būdingų tūrių, formų, erdvių, spalvų dermės radimasis. Visi kraštovaizdžio dariniai, pastatų elementai turi būti darniai jungiami į visumą. Tai gali būti, pavyzdžiui, paprasti stačiakampiai, bet tarpusavyje derantys pastatų tūriai, charakteringų nuolydžių ir formų stogai, natūralios gamtinės medžiagos, spalvos, kiti architektūrinės artikuliacijos elementai, tokie kaip angų išdėstymas, teritorijų aptvėrimai, kelių dangos, želdiniai, derinimasis prie reljefo. Turi būti sprendžiami integralūs energinio aprūpinimo klausimai: galbūt vienam pastatui gali reikėti šildymo, kitam – šaldymo, galbūt vienam pastatui įsirengti geoterminį šildymą yra per brangu, o kvartalui – apsimoka. Galiausiai svarbu ne tik sujungti energinius tinklus į bendrą sistemą, bet ir suformuoti išmaniąsias žaliosios architektūros sistemas. Geras kvartalinio modernizavimo pavyzdys – „Grand SPA Lietuva“ kompleksas Druskininkuose. Viešbučių, sveikatingumo, gydyklų ir SPA kom-

pleksas bei kiti mažesni pastatai sudaro visumą. Pavyzdžių tyrimų duomenimis, tai yra bene vienintelis tokio pobūdžio atvejis Lietuvoje ne tik pastaruoju laikotarpiu, bet ir per visą nepriklausomybės istoriją. Kompleksas pasižymi socialiniu, ekonominiu ir ekologiniu tvarumu, turi koordinuotą energinio aprūpinimo, šildymo ir vėdinimo sistemas. Visas kompleksas, nors ir prijungtas prie inžinerinių miesto tinklų, daugiau kaip 90 proc. resursų naudoja iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Modernizuojant pastatus nauda padaryta ne tik kompleksui ir Druskininkų miestui, bet ir visai Lietuvai – CO2 išmetimo mažinimo ir įsipareigojimų ES įgyvendinimo požiūriu, taigi naudos gavo ir globalusis pasaulis. Išspręsti ekologijos, taršos klausimai, sutaupyti finansiniai resursai, pagerinta gyvenamosios aplinkos kokybė. Miestai, kitaip nei gamta, turi konkretų adresatą – konkrečią teritoriją ir žmogų joje. Visuomenės dalyvavimas kuriant urbanizuotas teritorijas yra neišvengiamas, ir visa tai tampa darnia aplinka. Čia ir yra žaliosios architektūros pamatai. Žaliąją architektūrą galima suprasti tiesmukai: apželdinau fasadą, ir to užtenka. Anaiptol. Yra daug klausimų, susijusių su žaliosios ideologijos plėtojimu, kurie neturi nieko bendra su fasado apželdinimu. Novatoriški sprendimai, naujų technologijų diegimas, įvairūs urbanistiniai sprendimai, esamo turto priežiūra – visa tai susiję. Šiandien žaliosios architektūros klausimu politikuojama. Kyla pavojus, kad populizmo pamušalas gali diskredituoti gerą idėją ir ją sumenkinti. Kai kurie statytojai spekuliatyviais tikslais savo projektus pristato kaip žaliosios

architektūros pavyzdžius, tačiau išsamiau panagrinėjus dažnai projektai su ja neturi nieko bendra. Antai pristatomi novatoriški energiškai efektyvių namų kvartalai. Tačiau geriau išanalizavus aiškėja, kad novatoriškumas atsiremia į sumontuotas teritorijos vaizdo stebėjimo kameras, automatines durų varstymo sistemas ar panašius su žaliąja architektūra nieko bendra neturinčius dalykus. Saugumas, žinoma, svarbu. Bet sakyti, kad tai novatoriška ir energiškai efektyvu – tikrai negalima. Tokie reiškiniai yra paprasčiausia spekuliacija siekiant pasinaudoti padėtimi norint paskatinti savo verslą. Šiandien svarbus vaidmuo turi tekti architektams – jie privalo šviesti visuomenę, taip pat pačių architektų bendruomenę. Šių procesų ir demokratinio pasaulio patirties paskatinta LR Vyriausybė dokumente „Dėl Lietuvos Respublikos architektūros krypčių aprašo patvirtinimo“ pabrėžė ypatingą architektūros galios kaip unikalaus meno, kasdienio visuomenės gyvenimo fono, nuolat veikiančio kiekvieną žmogų ir žmogaus veikiamo, reikšmę, atkreipė dėmesį, kad valstybės ir savivaldybių institucijų vykdomą miestų plėtros politiką, vis labiau grindžiamą visuomenės nuomone, daugialypiais jos interesais, tikslina ir apibrėžia profesionalų bendruomenės. Jeigu architektai supras žaliosios architektūros esmę, be jokios abejonės, žiniomis turės pasidalyti su aplinkiniais. Bet jeigu esmė bus suprasta tiesmukai ir bus siekiama tik trumpalaikio ekonominio efekto – nieko gera nebus. Projektavimas remiantis žaliosios architektūros principais reikalauja specifinių žinių. Tampa aišku, kad ne tik plačiajai visuomenei, bet ir architektams reikia viso to išmokti. Pasakyti, kad suprojektuotą pagal žaliosios architektūros principus pastatą bus brangiau įgyvendinti – tikrai būtų neteisinga. Reikia pateikti visą pastato gyvavimo ciklą paaiškinant, kur investuojami pinigai, kokia gaunama nauda eksploatuojant tokį objektą, koks pastato pabaigos ciklas ir poveikis aplinkai. Tai, ko gero, priverstų užsakovą susimąstyti. Architektas yra tas tiltas, kuris perkelia į kokybinę ir estetinę architektūrinę plotmę, paprastam žmogui sunkiai suprantamus ir nelabai prieinamus dalykus.

„Paroc“ didina energinį gaminių efektyvumą Gerinant energinį „Paroc“ akmens vatos gaminių efektyvumą buvo patobulintos ir vertikaliai orientuoto plaušo plokštės PAROC CGL 20cy. Šios plokštės naudojamos nešildomų patalpų, pavyzdžiui, požeminių garažų ir nešildomų rūsių, betoninių lubų šilumos izoliacijai. „Mažesnis šilumos laidumo koeficientas reiškia, kad šiluma bus izoliuojama dar geriau, todėl nekilnojamojo turto savininkai galės džiaugtis mažesnėmis šildymo išlaidomis ir jaukesne aplinka“, – sakė „Paroc“ rinkodaros ir komunikacijos vadovė Europai ir Baltijos šalims dr. Audronė Endriukaitytė. PAROC CGL 20cy plokštės yra populiarus šaltų patalpų lubų šiltinimo sprendimas, nes pirmiausia tenkina visus gaisrinės saugos

reikalavimus, mat pačios plokštės yra nedegios, be to, gerai izoliuoja garsą, o jų montavimas yra greitas ir nesudėtingas. „Dabar pagerinome ir šilumos izoliavimo ypatybes, o tai turės teigiamą įtaką ir vidaus patalpų mikroklimatui, sumažės šildymo išlaidos“, – sakė dr. A. Endriukaitytė. Rūsiuose, požeminiuose garažuose ir kituose apatiniuose aukštuose esančiose patalpose dažnai slypi nemenkas šilumos taupymo potencialas, nes dažniausiai čia iš viso nėra šilumos izoliacijos. Tokios konstrukcijos dažnai peršąla, pastato šilumos nuostoliai yra didesni. Veiksmingiausias tokios problemos sprendimo būdas – izoliuoti šaltas lubas. Taip taupoma šiluma, mažėja šildymo

sąnaudos ir smarkiai gerėja mikroklimatas aukšte virš nešildomų patalpų. PAROC CGL 20cy išorinis paviršius yra padengtas gruntu ir paruoštas dažyti, todėl šios plokštės puikiai tinka tada, kai lubų izoliacijai keliami ne tik techniniai, bet ir estetiniai reikalavimai. Plokštės klijuojamos tiesiai prie betono perdangos be jokio papildomo mechaninio tvirtinimo, todėl įrengti lubų šilumos izoliaciją galima lengvai ir greitai. Išorinis plokščių paviršius yra gruntuotas, dėl to pagreitėja apdailos darbai.

PEIKKO.LT

GELŽBETONIO

PEIKKO.LT

SURENKAMO IR MONOLITINIO

KOMPOZICINĖS IR PLIENINĖS

SPRENDIMAI

KONSTRUKCIJOS

KOMPOZICINĖS SIJOS

Peikko DELTABEAM

TAI SPRENDIMAS STATINIŲ KARKASAMS SU LYGIOMIS PERDANGOMIS Šių laikų pasaulyje, kai miestai plečiasi vis sparčiau ir yra statomi vis didesni, sudėtingesni, aukštesni statiniai, kurie prieš kelis dešimtmečius išvis buvo laikomi neįmanomais, vis auga naujų, novatoriškų sprendimų, galinčių paversti drąsiausias architektų vizijas realybe, poreikis. „Peikko“ grupė pozicionuoja save kaip pirmose gretose esančią įmonę, o savo ilgalaikę strategiją ir ateities vizijas grindžia novatoriškais sprendimais, tenkinančiais vis augančius statybų sektoriaus poreikius. Atsižvelgdamas į tai dar 1989 metais „Peikko“ įkūrėjas Jalo Paananenas kartu su specialistų komanda pradėjo plėtoti tuomet dar visiškai naują kompozicinių sijų idėją, siekdamas sujungti geriausias plieno ir betono ypatybes viename gaminyje. Taip rinkai buvo pristatytos kompozicinės sijos DELTABEAM. Šiuo metu jau yra įgyvendinta daugiau kaip 10 000 projektų, kur pasitelktos sijos „Peikko DELTABEAM“. Šios sijos gali būti naudojamos konstrukciniams sprendiniams su įvairių tipų perdangomis – nuo monolitinių iki kompozicinių, bet labiausiai paplitęs naudojimas – su surenkamosiomis perdangomis. Taip pat pasitelkiant šias sijas galima sukonstruoti sudėtingiausių formų fasadus, ir tai „Peikko“ įrodė ne viename projekte.

Įgyvendinti projektai Tarp daugelio įgyvendintų projektų visame pasaulyje – svariausi, kuriais „Peikko“ pelnytai didžiuojasi:

•

„Squaire Airrail“ stotis Frankfurte (VokietijA) Šiandien tai vienas moderniausių Frankfurto architektūros akcentų, kuris duris atvėrė 2011 metų balandį. „Peikko DELTABEAM“ sijos panaudotos pagrindinio karkaso statybai. Jis stovi ant 86 plieninių kolonų virš greitaeigių traukinių stoties, esančios visai šalia Frankfurto prie Maino oro uosto. Be stoties, pastate yra įsikūrę biurai, viešbutis ir prekybos centras. Plotas – 200 000 kvadratinių metrų. Architektai – „SK International Architeckten und Ingenieure GmbH“, o karkasą suprojektavo „Ed. Züblin Ag“. Projekto vertė siekė apie 1,3 mlrd. eurų.

•

MOKSLO TECHNOLOGIJŲ PARKAS SAULĖTEKIO ALĖJOJE VILNIUJE Tai neįprastais sprendimais – į išorę išlindusiu laikomuoju karkasu – pasižymintis statinys, kuriame panaudotos DELTABEAM sijos, „Peikko“ varžtiniai kolonų sujungimai ir paslėptų konsolių sprendimai. Projektas įgyvendintas 2008 metais. Autoriai – UAB Vilniaus architektūros studija.

Privalumai

Pagrindiniai šių sijų privalumai palyginti su įprastinėmis sistemomis: • Lengvas ir greitas karkaso surinkimas. • Didesni tarpatramiai – daugiau erdvės. • Lygios lubos – nefiksuotas ir laisvas erdvės planavimas per visą statinio tarnavimo laikotarpį. • Geresnis aukščio išnaudojimas – galima pastatyti 10 aukštų vietoj įprastų 9 aukštų. • Lengvesnis ir pigesnis inžinerinių sistemų įrengimas. • Puikus atsparumas ugniai be papildomos apsaugos. •

ADMINISTRACINIS PASTATAS ISLANDIJOS pl. 32 kaune Naujausias įgyvendintas projektas, kuriam panaudoti „Peikko DELTABEAM“ ir įvairūs kiti sprendimai, duris atvers 2013 metais. Pasitelkus siūlomus „Peikko“ sprendimus projekte optimaliai suskirstyta biurų erdvė, o tai būtų sunkiai įmanoma naudojant įprastines gelžbetonio sijas. Plotas – 17 000 kvadratinių metrų. Projekto autoriai – architektų biuras „G. Natkevičius ir partneriai“ bei UAB „Sweco Lietuva“.

Konstrukcija

• DELTABEAM – tai suvirintos tuštumėtosios, plieninės dėžinio tipo sijos. • Kiaurymėtieji šoniniai sijos lakštai. • Sumontavus užpildoma betonu. • Užpildžius betonu kartu su perdanga pasižymi kompoziciniu darbu.

Kokybės kontrolė ir bandymai

• DELTABEAM gamyba sertifikuota laikantis EN 1090-2:2008 standarto reikalavimų. • Nuo 2012 metų DELTABEAM sijos yra ženklinamos CE ženklu. • Skaičiavimo metodika patikrinta įvairiais konstrukcijų ir atsparumo ugniai bandymais. • Gaminiai turi vietos sertifikatus daugelyje Europos šalių.

WWW.PEIKKO.COM

UAB „PEIKKO Lietuva“ Naglio g. 4A, 52367 Kaunas, Lietuva Tel. / faks. +370 37 37 00 88 El. p. infolt@peikko.com

TECHNINĖS KONSULTACIJOS IR PARDAVIMAI

SAULIUS GRIGAS Projektų vadovas El. p. saulius.grigas@peikko.com Tel. +370 614 40 120

LINAS LELEŠIUS Pardavimų vadybininkas El. p. linas.lelesius@peikko.com Tel. +370 679 43 851

Peikko Group – Concrete Connections since 1965

Gamtos pamokos verčia pasitempti Įvairios negandos nesutrukdė miškų urėdijoms sulaukti solidžių įvertinimų Valkininkų miškų urėdijoje liepos 4 dieną rinkosi miškų urėdijų darbuotojai. Generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas sveikindamas susirinkusiuosius patvirtino: laikas – Mindaugo karūnavimo dienos išvakarės – ir susitikimo tema – sanitarinė miško apsauga – parinkti neatsitiktinai. Senos žaizdos dar neužgijo Tai, kad suvaldyti sanitarinę miškų būklę nėra paprasta, anot B. Sakalausko, puikiai parodo 1995–1996 metų pavyzdys, kai po 1993-iaisiais siautusios vėjovartos, pernelyg vangiai tvarkant išlaužtą ir išverstą medieną, išplito miškų kenkėjai. 2005–2006 metais nudžiūvo ištisi miškų masyvai – tai valstybei atnešė milijardinius nuostolius. Skolos iš to laikotarpio iki šiol siekia 26 mln. litų. Gamtos pamokos privertė pasitempti. 2010 metais siautus vėjovartoms, kai buvo išversta ir išlaužyta maždaug milijonas kietmetrių medienos, didžioji dalis jos buvo sutvarkyta per penkis mėnesius – į labiausiai škvalo nuniokotus miškus buvo siunčiami darbuotojai iš įvairių urėdijų.

„Esu dėkingas visiems, kurie suprasdami važiavo į Valkininkus, Varėną, Švenčionėlius. Turime karčios patirties, tačiau 2010–2011 metais su vėjovartomis susitvarkėme. Žinoma, ir praėjus keleriems metams po jų atsiranda kenkėjų židinių, pavojus yra, bet ne toks, koks buvo prieš keliolika metų“, – sakė generalinis miškų urėdas. B. Sakalauskas susirinkusiems miškų urėdijų darbuotojams dar kartą priminė skaudulius, kurie urėdijoms neleidžia lengviau kvėpuoti. Tai ir bendrovės „Visuomis holding company“, kuriai planuojama patikėti valdyti valstybės turtą, kūrimo planai, kelerius metus nerimę ketinimai reorganizuoti valstybinių miškų sistemą, kaltinimai dirbant neefektyviai. B. Sakalausko nuomone, visus kaltinimus braukte nubraukė

Jeilio (JAV) universiteto mokslininkai. Jie paskelbė, kad Lietuva – geriausiai pasaulyje miškus sauganti valstybė. „Šis vertinimas labai reikšmingas. Šiandien pirmą kartą Valstybės dienos proga drįstu teigti, kad Lietuvos miškų sistema iš visų ūkio šakų labiausiai įvertinta taip solidžiai“, – kalbėjo B. Sakalauskas. Geriausieji sulaukė dėmesio Generalinis miškų urėdas apdovanojo labiausiai nusipelniusius miškų urėdijų darbuotojus. Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos medaliu „Auksinis ąžuolo lapas“ už ypatingus nuopelnus kuriant ir įgyvendinant Lietuvos miškų ūkio bei saugomų teritorijų teisinę bazę apdovanotas Lietuvos nusipelnęs miškininkas Jonas Šatkus, taip pat Jonavos miškų urėdijos urėdas Vytautas Daukševičius, miškais besirūpinantis nuo pat 1962-ųjų. Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos urėdas Kęstutis Šakūnas sulaukė padėkos bei pasižymėjimo ženklo už sunkų ir atsakingą darbą Dubravos miškų urėdijoje, kurioje vykdoma eksperimentinė ir mokomoji veikla: čia įrengtas arboretumas, medelynas, kankorėžių aižykla ir miško sėklų saugyklašaldytuvas. Pasižymėjimo ženklu „Už nepriekaištingą tarnybą“ apdovano-

Valstybės dienos proga generalinis miškų urėdas B. Sakalauskas apdovanojo labiausiai nusipelniusius miškų urėdijų darbuotojus. tas ir Rietavo miškų urėdijos urėdas Vacys Jankauskas. Jis, anot B. Sakalausko, perėmė nugyventą urėdiją ir per trumpą laiką ją atgaivino. Pasižymėjimo ženklo sulaukė ir Šilutės miškų urėdijos medienos ruošos ir darbų saugos inžinierius Algirdas Balčiūnas. Nepriekaištingai atlikdamas pareigas, rūpindamasis miškų atkūrimu, priešgaisrine ir sanitarine sauga, neliko neįvertintas ir šeimininkų – Valkininkų miškų urėdijos – Valkininkų girininkijos girininkas Vytas Lesniauskas. Dar vienas pasižymėjimo ženklas „Už nepriekaištingą tarnybą“ iškeliavo į Rokiškio miškų urėdiją. Už ilgametį nuoširdų darbą, atliktus eksperimentus apdovanotas buvęs ilgametis Rokiškio miškų urėdijos Girios girininkijos girininkas Juozas Algimantas Binkauskas. Už nepriekaištingą tarnybą pagerbtas ir kaimyninės Ignalinos miškų urėdijos Tverečiaus girininkijos girininkas Vaidas Jusys bei Alytaus miškų urėdijos Punios girininkijos girininko pavaduotojas Alvydas Žvinakevičius.

Aptarė kylančias grėsmes Valkininkų miškų urėdijos urėdas Arvydas Strazdas seminare skaitė pranešimą „Sanitarinės miškų apsaugos aktualijos Valkininkų miškų urėdijoje“. Valkininkų miškų urėdija yra viena tų, kurios teritorijoje esantiems eglynams 1994–1995 metais negrįžtamai pakenkė pavojingi miško kenkėjai – žievėgraužiai tipografai. Prof. Vytautas Valenta skaitė pranešimą „Sanitarinė miškų būklė ir priemonės jos gerinimui“. Valstybinės miškų tarnybos Miško sanitarinės apsaugos skyriaus vedėjas Virgilijus Vasiliauskas pristatė pranešimą „Žievėgraužio tipografo vystymosi aktualijos“. „Kasdienis, kantrus, išbaigtas, kokybiškas darbas“, – taip miškininkų kasdienybę apibūdino generalinis miškų urėdas B. Sakalauskas. Miškų urėdijos, anot pašnekovo – vienos daugiausia šalies biudžetą papildančių valstybės įmonių: į jį keliauja 42 proc. visų urėdijų pajamų. Tokių didelių mokesčių nėra net Skandinavijoje.

Europoje yra pavyzdžių, kai miškų sektorius dotuojamas iš valstybės biudžeto. Maža to, Lietuvos miškų urėdijos privalo savo lėšomis įsigyti milijoninės vertės miškų ūkio ruošos techniką. Ji iš dalies finansuojama tik privačių miškų savininkams. „Investavome, kol buvo mažesni mokesčiai“, – replikavo B. Sakalauskas. Ne mažesnis išbandymas miškų urėdijoms buvo ir ekonominė krizė. Ją padėjo atlaikyti laiku parengtas ir patvirtintas priemonių planas, mažesnės išlaidos, pasitarus su profesinėmis sąjungomis apkarpyti atlyginimai. Nepriklausomas miškų ūkio sertifikavimas – dar vienas būdas miškų urėdijoms dirbti kokybiškiau, nors ir kainavęs pusantro milijono litų. Tačiau tarptautinis miškų tvarkymo sertifikatas, anot B. Sakalausko, ne tik įrodo, kad miškai tvarkomi atsakingai – jis sudrausmino ir pačias urėdijas. Puikiausias įrodymas – po sertifikavimo rengiamas auditas.

Generalinis miškų urėdas B. Sakalauskas (stovi) susirinkusiems miškininkams teigė, kad mūsų šalies miškų sistema iš visų ūkio šakų labiausiai įvertinta – Jeilio (JAV) universiteto mokslininkai paskelbė, kad Lietuva – geriausiai pasaulyje miškus sauganti valstybė.

2013 Nr. 7 vgtu

vgtu2013 2013 vgtu Nr.Nr. 7 7

bleminis studentų mąstymas ir noras mokytis visą gyvenimą. Taip pat studentai mokomi analitiškai mąstyti, savarankiškai ir atsakingai dirbti. Be to, jie išmanys Lietuvos ir tarptautinės rinkos statybos medžiagų, dirbinių bei jų kokybės poreikius. – Vardijami tie mokymosi elementai, dėl kurių pastaruoju metu bene labiausiai puolama mūsų šalies studijų sistema ir gal ne visai pelnytai aukštinami užsienio universitetai. Gal jaunimui nėra reikalo veržtis į užsienį mokytis, kai katedros studijų programoje visa tai numatyta, surikiuota? Kaip šito sieksite?

Nauja studijų programa – statybinių medžiagų kūrėjams ir pastatų modernizavimo specialistams Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Statybos fakulteto Statybinių medžiagų katedra abiturientams, kurie renkasi studijas aukštosiose mokyklose, siūlo naują, ganėtinai šiuolaikišką nuolatinių studijų programą – inovatyvios statybos medžiagos ir technologijos. Jos turinį, patrauklumą, reikalingumą aptarė katedros vedėjas doc. dr. Gintautas Skripkiūnas, mokslo darbuotoja dr. Jurgita Malaiškienė, inžinierė lektorė Antanina Červokienė, prof. habil. dr. Romualdas Mačiulaitis, doc. dr. Ramunė Žurauskienė ir mokslo darbuotoja dr. Olga Kizinievič. – Kelerių pastarųjų metų abiturientų stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatų analizė rodo, kad nepralenkiamos yra vadybos specialybės, mediko, teisininko, karininko profesijos. Į šių gretas kurį laiką veržėsi ir kvalifikuoto statybininko, pirmiausia statybų vadybos, būsto vertinimo, specialybė. Kuo jaunimą

gali žavėti Jūsų katedros siūloma naujoji inovatyvių statybos medžiagų ir technologijų nuolatinių studijų programa ? G. S.: Šiuo metu ypač opi ir aktuali problema yra gyvenamųjų namų modernizavimas, kuris iš dalies finansuojamas iš Europos Sąjungos (ES) struktūrinių

fondų. Renovuojant pastatus reikalingi aukštos kvalifikacijos specialistai, sugebantys profesionaliai priimti sprendimus, rengti techninę dokumentaciją, organizuoti projektų įgyvendinimą, parinkti novatoriškas statybos medžiagas ir vertinti energinį pastatų efektyvumą. Studijų programa daug dėmesio skiria novatoriškų statybos medžiagų ir technologijų klausimams. Studentai ruošiami kurti naujas geresnių ypatybių medžiagas, tinkamai jas naudoti, perimti užsienio šalių patyrimą ir tobulinti gamybos technologijas. Taip pat absolventai sukaups žinių, įgūdžių, kad gerai išmanytų įvairių statybos produktų gamybos technologijas (keraminių, silikatinių, betoninių, polimerinių, termoizoliacinių, ateities kompozicinių medžiagų ir kt.). Baigę studijas jie gebės organizuoti ir vadovauti įvairių statybos medžiagų gamybai. Kadangi programa patobulinta ir diegiami novatoriški mokymosi metodai, skatinamas pro-

G. S., R. Ž.: Minėtas žinias, įgūdžius būsimieji specialistai be klasikinių inžinerijos mokslų įgis klausydami teorines gamybos proceso organizavimo, statybos produkcijos kokybės kontrolės, techninės statybos priežiūros, akustinių ir termoizoliacinių medžiagų, medžiagotyros, ekologiškų statybinių medžiagų, pastatų renovacijos dalykų paskaitas, kurias papildys savarankiškas darbas ir tikslingos pratybos. Atlikdami laboratorinius ir rašydami kursinius darbus studentai susipažįsta su medžiagų sandara, jų ypatybėmis, šiluminėmis konstrukcijų ir pastatų charakteristikomis, projektuoja statybos medžiagų gamybos arba pastatų renovacijos technologijas. Ypač naudingų teorinių ir daug praktinių žinių pasirinkę šią studijų programą studentai įgis pastatų renovacijos technologijos paskaitose. Čia dėstytojai, remdamiesi studentų turimomis fundamentaliųjų dalykų žiniomis, sieks išugdyti kiekvieno gebėjimus kūrybiškai spręsti teorines ir praktines pastatų renovavimo problemas. Šios srities specialistams būtina kuo daugiau žinoti apie energinį pastatų efektyvumą, jo vertinimo metodiką, energiją tausojančias sistemas, vietos atsinaujinančių resursų naudojimą, globalizacijos procesą. Todėl studijų metais šiems klausimams bus skiriama nemažai laiko ir dėmesio, taip pat pastatų būklės vertinimui, įmonių organizavimui ir valdymui. – Minėtos žinios, įgūdžiai, galima sakyti, reikalingi kiekvienam užsiimančiam aukštos kvalifikacijos statybų verslu. Gal minėtos studijų programos specialistai įgis ir to-

kių žinių, įgūdžių, kurių reikia tik jiems, ir tai dar labiau juos priartins prie užsienio studijų sistemos? G. S., R. M.: Mūsų parengti specialistai turės daugiau ar mažiau pavaldinių. Esame įsitikinę, kad jiems labai pravers inžinerinės psichologijos žinios. Tiesa, baigę šią studijų programą bakalaurai taip pat įgis reikalingų gebėjimų organizuoti pastatų renovacijos verslą, galės dirbti technologais projektavimo ir statybos įmonėse, taip pat organizacinį darbą valstybės institucijose ir savivaldybėse pastatų renovacijos srityje. Absolventai galės tęsti studijas magistrantūroje pagal įvairias VGTU, Kauno technologijos universiteto ar užsienio universitetų programas. Siūlome rinktis ir Statybinių medžiagų katedros kuruojamas dvi magistrantūros programas, o vėliau studijuoti doktorantūroje.

J. M.: Būsimi mūsų studentai teorinėse paskaitose, pratybose ir laboratoriniuose darbuose įgis inžinerinės ir asmenybės psichologijos pagrindus, domėsis žmogaus psichikos modeliais, psichikos veikimo dėsningumais, susipažins su psichotechnologijomis, informacijos įsisavinimo ir apdorojimo dėsningumais, asmenybės struktūra. – Į ką būsimasis minėtos programos studentas turi atkreipti ypatingą dėmesį dar mokydamasis vidurinėje mokykloje ar gimnazijoje, kad studijos būtų sėkmingos? Kokių būtiniausių, reikalingiausių žinių, įgūdžių kandidatas privalo įgyti dar bendrojo lavinimo mokykloje, kad jo studijos būtų sėkmingos, rezultatyvios? G. S., J. M., R. M., R. Ž.: Mūsų rengiamiems specialistams, kaip ir

Fibrocementinės fasado dailylentės • Medžio rievių raštas – betono stiprumas • Nedegios • Nejuoduoja ir nepelija • Dažomos norima spalva • Nesiplečia ir nesitraukia 1 kvadratinio metro kaina su pristatymu – nuo 30 Lt su PVM. Oficialus gamintojo atstovas prekybai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – UAB „Akvasanita“.

R. Kalantos g. 59, Kaunas www.NamoFasadas.lt Tel. pasiteirauti: 8 686 27 612, 8 618 09 646

vgtu 2013 2013 Nr. Nr. 77 vgtu

pasirinkusiesiems bet kurią techniškąją specialybę, reikalingos geros matematikos, fizikos žinios, taip pat sudėtingesnių minėtų dalykų uždavinių sprendimo įgūdžiai. Sėkmingoms studijoms reikia ir tvirtų chemijos pagrindų, pravers geras informatikos, geografijos, lietuvių kalbos mokėjimas, savarankiško darbo įgūdžiai. Būtų gerai, kad pasirinkusieji minėtą studijų programą mokėtų užsienio kalbą ir galėtų bent pasitelkdami žodyną skaityti dalykinę literatūrą. A. Č., O. K.: Neabejojame, kad mūsų siūlomą specialybę rinksis ir kolegijų absolventai. Jie greičiau įsidarbina. Sustiprinti žinias jiems labai pravartu. Vis dėlto daugelis labai nori turėti ir universiteto išsilavinimo diplomą. Kad studijos būtų sėkmingesnės, katedra įstojusiems kolegijų absolventams pageidaujant galės rengti išlyginamąsias studijas. – Iš studijų modulio programos aprašo, mokymo plano išdėstymo matyti, kad daug dėmesio skiriama mokomajai ir gamybos praktikai. Kokias žinias, įgūdžius būsimieji specialistai sustiprina, apibendrina, kur tai padaro? G. S.: Gamybos praktikos metu studentai sustiprina praktines žinias apie įvairių statybos medžiagų gamybą, pastatų modernizavimo projektus, vykstančius technologinius procesus. Praktika dažniausiai atliekama žinomose Lietuvos įmonėse Betono centre, SAKRET LT, Matuizų dujų silikato gamykloje, „Markučiai“, „Saint-Gobain statybos gaminiai“, „Perdanga“, „Dvarčionių keramika“, „Rockwool International A/S“ ir kt. J. M., R. M.: Pasirinkę minėtą studijų programą studentai turi galimybę vykti į užsienį studijuoti pagal ERASMUS programą. Kiekvienais mokslo metais trečio ir ketvirto kurso studentai gali vykti studijuoti į užsienio universitetus arba ten rengti baigiamąjį darbą. Pagal ERASMUS mainų programą VGTU yra sudaręs sutartis su Didžiosios Britanijos, Portugalijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Belgijos ir kitų šalių aukštosiomis mokyklomis. Pastaraisiais metais vis daugiau šios programos studentų dalyvauja mainų progra-

moje. Jų atvyksta ir iš užsienio šalių: Lenkijos, Rusijos, Kinijos, Turkijos, Portugalijos, Ispanijos, Čekijos. Kadangi mainams skiriamos didelės ES lėšos, mainų programą ERASMUS numatoma plėtoti. A. Č., R. Ž., O. K.: Studijuojant įgytas žinias ir praktikos metu išlavintus įgūdžius jaunieji specialistai gali panaudoti Lietuvos ir užsienio statybos medžiagų gamybos įmonėse bei statybos objektuose. Lietuvoje statybos medžiagų pramonė užima gana didelę dalį. Įmonių konkurencingumas priklauso nuo jose dirbančių technologų žinių, sumanumo, energingumo. Todėl studijų metu didelis dėmesys skiriamas ekonomikos ir vadybos mokslams, pramonės įmonių darbui organizuoti.

G. S.: Inovatyvių statybos medžiagų ir technologijų specialistai studijų metu parengiami kurti naujas norimų ypatybių statybos medžiagas, tinkamas naudoti įvairiomis eksploatavimo sąlygomis. Tam universitete yra tinkama moderni tyrimų įranga, nauja literatūra, galingi kompiuteriai ir programinė įranga optimizavimo uždaviniams spręsti. Be to, Statybinių medžiagų katedroje yra daug laisvos prieigos duomenų bazių, į kurias įkeliami naujausi mokslininkų išradimai ir tyrimų rezultatai. Šiomis bazėmis gali naudotis visi norintieji. Išsamiai išnagrinėjus konkrečią statybos produkto problemą, mokslo laboratorijose atliekami tyrimai, prie jų gali prisidėti ir būsimieji specialistai.

– Įdomu, ar būsimieji minėtos studijų programos specialistai gali talkinti, dalyvauti kuriant naujas statybos medžiagas ir kaip?

– Kiekvienas, kuris renkasi profesiją, specialybę savarankiškai gamybos veiklai, domisi, kokių yra įsidarbinimo galimybių ir perspektyvų jaunam specialistui, kokius jis gali kurti ateities planus.

R. M.: Visi VGTU dėstytojai ir mokslo darbuotojai dirba pedagoginį, mokslinį ir metodinį darbą. Pagalbinis personalas jiems visokeriopai talkina. Tačiau moksliniai straipsniai, monografijos, patentai (apie naujų statybos medžiagų kūrimą ir ypatybes) – dėstytojų, mokslo darbuotojų uždavinys ir pareiga. A. Č., J. M., R. Ž.: Būsimieji minėtos studijų programos specialistai gali ir privalo talkinti vadovaujant konkretiems pedagogams kuriant naujas statybos medžiagas. Tik studijų pradžioje prie kūrimo vargu ar prisidės. Minėta studijų programa yra bakalauro studijos, būsimieji specialistai kuriant naujas statybos medžiagas daugiausia pradeda dalyvauti tik magistro studijose ir dažniausiai atlikę praktiką. Tiesa, studentai atlieka dvi gamybos praktikas, kuriose susipažįsta su statybos medžiagų gamyba ir šio darbo ypatumais. Tai labai svarbu vėliau planuojant savo mokslinį darbą. Tačiau studentai įtraukiami į naujų medžiagų kūrimą rašant įvairius kursinius projektus ir ypač atliekant baigiamąjį bakalauro darbą. Jie kartu su vadovu gali atlikti mokslinius įvairių statybos medžiagų tyrimus laboratorijose ir pateikti savo rezultatus mokslinėse konferencijose, kur dalyvauja daugelis šios srities specialistų.

G. S.: Lietuvos statybinių medžiagų pramonės įmonės dažnai kreipiasi į Statybinių medžiagų katedrą dėl paruoštų specialistų įdarbinimo. Gamybos įmonės skiria stipendijas gabiausiems studentams. Ateityje planuojamas didelis pastatų modernizavimo specialistų poreikis. Kuriami planai kartu su Statybos industrijos asociacija, kuri vienija Lietuvos statybinių medžiagų pramonės įmones, gauti tikslinį valstybinį finansavimą statybinių medžiagų pramonės specialistams rengti VGTU. R. M.: Šios programos absolventai dirba gamybos technologais, technologijų ir inovacijų projektuotojais, techniniais specialistais ir vadovais, statybos vadovais, statybos projektų vadovais, produktų kokybės specialistais. Dažnas, baigęs šias bakalauro, o vėliau magistrantūros studijas, įsidarbina Aplinkos ministerijoje, Standartizacijos departamente, Statybos produkcijos sertifikavimo centre, VGTU Termoizoliacijos mokslo institute. Dauguma mūsų absolventų sėkmingai darbuojasi Lietuvos ir užsienio įmonėse, centruose, statybos įmonėse. Geriausieji turi galimybę studijuoti doktorantūroje, o baigusieji doktorantūrą dirba mokslinį ar pedagoginį darbą universitetuose.

ŠILDYMO PRIETAISAS – INTERJERO DALIS Šildymo prietaisai mūsų klimato zonoje – neišvengiamybė, kurią šiandien dera vertinti kaip galimybę išradingai papildyti ir interjerą, ir eksterjerą. Svarbiausia – rasti specialistą, kuris parinktų kiekvienam būstui techniškai ir estetiškai tinkamiausią šildymo sprendimą. Naujo ir renovuojamo būsto savininkams, statybininkams bei architektams neretai dar pritrūksta šios srities kompetencijos, tad, pavyzdžiui, įgrisusio modelio baltais plieniniais radiatoriais sudarkyti stikliniai fasadai – vis dar ne retenybė. Grindų šildymas irgi turi trūkumų ir negali visiškai užtikrinti efektyvaus komfortiško šildymo. Jei būtų kitaip, radiatorių gamintojų pasaulyje tiesiog neliktų. Jau žinome, kad pastatų vertė ateityje priklausys ir nuo energijos naudojimą apibūdinančių rodiklių (jau priimtos atitinkamos direktyvos 2010/31/ES ir 2012/27/ES), šildymo prietaisai turės būti pritaikyti darbui su atsinaujinančiais energijos šaltiniais, tad teisingai pasirinkti šildymo prietaisus tiesiog būtina. Gamintojas JAGA jau seniai Lietuvos rinkai siūlo plačią gamą konvekciniu principu veikiančių, bet kokiam architekto ar interjero dizainerio sprendimui pritaikomų prietaisų. Šie modernūs įvairaus dizaino radiatoriai ne tik išpildo taupaus energijos naudojimo bei nematomų sprendimų reikalavimus, bet ir tampa estetiniu interjero akcentu ar meno elementu. Tai į grindis įleidžiami konvektoriai su įvairiomis grotelėmis, taip pat ypač žemi, ties vitrininiais langais pastatomi ar ant sienų kabinami prietaisai, kurie gali būti interjero puošmena. Plati spalvų paletė bei įvairių medžio rūšių korpusai leidžia juos sėkmingai priderinti interjere. Tokie radiatoriai yra brangesni už įprastinius baltus plieninius, todėl vis dar pasitaiko, kad klientams jie net nesiūlomi. Bet praktika rodo, kad užsakovai linkę įvertinti estetinius ir techninius šildymo prietaisų privalumus, taip pat šildymo sąnaudų ekonomiją, tad sulaukę profesionalios konsultacijos renkasi racionalų sprendimą. Tokie įmanomi įrengiant JAGOS šildymo prietaisus.

www.vilterma.lt Jūratė Spėčienė UAB „Vilterma“, JAGA N.V. atstovas Lietuvoje

G. Bartuškos nuotr. 2013 Nr. 7 situa cIJA

situa cIJA 2013 2013Nr. Nr.7 7 sITUACIJA

Algimantas Kančas Architektas

„Kai kuriose saugomose teritorijose Kaune, kurių ribos praplėstos Naujamiesčio link, yra visiškai apleistų sovietmečiu statytų pastatų ir didžiulių teritorijų. Prieš jų įtraukimą į saugomų teritorijų ribas protestavo ir architektai, ir visuomenė, bet niekas to nepaisė.“

Saugoti negalima leisti Senamiesčių prieigose plečiamos apsaugos zonos architektus ir verslininkus veda į neviltį

Lina SABAITYTĖ

Lietuvos kultūros paveldo saugotojai, norėdami apsaugoti kuo daugiau svarbių istorinių objektų, žengia gana plačiais žingsniais Lietuvos miestų teritorijose. Jie bando apibrėžti kuo didesnes saugomų teritorijų ribas, nepaisydami, kiek šiose teritorijose yra iš tiesų vertų saugoti objektų. Kyla klausimas, o ką daryti su šių teritorijų ribose stūksančiais didžiuliais pilkais vaiduokliais, neleidžiančiais mieste atsirasti naujai gyvybei. Pasigendama aiškių taisyklių Remiantis Saugomų teritorijų įstatymu, saugomų teritorijų apibrėžimas yra gana platus. Jis apima ne tik kraštovaizdžio apsaugą, bet ir miesto kultūros paveldo sergėjimą bei tausojimą. Bet ar visoms saugomoms teritorijoms taikomos kontrolės taisyklės gali būti tinkamos ir kultūros paveldo objektams saugoti miestų ribose? Juk mietas yra nuolatos augantis, plėtojamas, besikeičiantis ir modernėjantis. Saugomų teritorijų įstatyme nurodyta, kad minėta kontrolė – tai saugomų

teritorijų apsaugos proceso dalis – ekologinės kraštovaizdžio pusiausvyros, teritorinių gamtos ir kultūros paveldo kompleksų bei objektų (vertybių) apsaugos ir saugomų teritorijų lankymo reikalavimų, nustatytų įstatymais, kitais teisės aktais, saugomų teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais, laikymosi priežiūra. Vis dėlto miestų architektai pasigenda tikslių saugomų zonų apsaugos taisyklių, kurios leistų veikti ir skatintų darnią urbanistinę plėtrą, nežlugdytų investicinio potencialo. Teritorijoms, kaip tam tikriems plotams, saugoti mieste prieštarautų ne

vienas architektas – jie suvokia, kad saugomos teritorijos tik stabdo miesto augimą. Pasak kauniečio architekto Algimanto Kančo, pirmiausia reikėtų suvokti, ką saugome. „Ar apsibrėžiame plotą, ar saugome konkrečius namus, esančius toje teritorijoje? Antai saugomos teritorijos plotas Kaune yra didesnis už Vienos miesto – ką tai sako? Kaip kultūros paveldo saugojimą galima apibrėžti geografiškai? O Kauno centre saugoma teritorija išplėsta paprastai – jos ribos tiesiog praplėstos iki Geležinkelio stoties ir jos apylinkių. Šioje teritorijoje saugoma ir Karaliaus Mindaugo gatvė, dar sovietmečiu suskirstyta į aštuonias eismo juostas. Kas saugoma šiuo atveju – mieste esanti autostrada? Visoje toje zonoje yra tik du gražūs tarpukariu statyti namai, kurie iš tikrųjų galėtų būti saugomi“, – įsitikinęs A. Kančas. Bendrovės „Hanner“ valdybos pirmininko Arvydo Avulio manymu, reikėtų saugoti ne pačias teritorijas, o objektus, kurie verti būti išsaugoti. Žinoma, derėtų nepamiršti harmoningo miesto kraštovaizdžio, jis irgi labai svarbus. Plečiamos saugomos teritorijos senamiesčių prieigose nekuria palankių

urbanistika

sąlygų rekreacijai ir miesto plėtrai. „Tokia situacija kiek primena teritorijų užgrobimą, tik jis vykdomas neturint jokių aiškių tikslų, taip nusprendus vienai žmonių grupei. Štai Kaunas, naujai išplėtus saugomas teritorijas centre, dabar yra paralyžiuotas. Yra daug netvarkos, o turėtų būti sudarytos įvairių specialistų komisijos, atliekamas auditas, mažinamos tos teritorijos ir atrenkami objektai – reikia didinti vertę, o ne plėsti hektarus“, – įsitikinęs architektas A. Kančas.

čiuosius investuoti, nes jiems tenka susidurti su didele biurokratija. „Norint suderinti bet kokį projektą, reikia parengti specialųjį planą – dėl visa to atsiranda papildomų išlaidų. Bet valdininkams tai nerūpi, jie nederina projektų ir paprasčiausiai pasako, kad jiems tai nepatinka arba kad taip negalima. Biurokratija žlugdo bet kokį norą investuoti. Tai neperspektyvu ir neduoda visuomenei jokios naudos. Saugomų teritorijų mieste išplėtimas – tai tam tikrų ribojimų

saugomos, nuleidžia rankas, nes supranta, kad tai yra didesnės biurokratijos zonos, kur nėra aiškių taisyklių, ką čia galima daryti. Pirmiausia, ko reikia imtis – sugalvoti saugojimo taisykles ir tik po to nutarti, ką saugoti“, – mano architektas. Saugomose teritorijose, kuriose yra svarbių paveldo objektų, yra ir tokių statinių, kurie bjauroja bendrą miesto vaizdą. Čia pasitaiko senų, apleistų gamyklų, apgriuvusių ir nenaudojamų pastatų, skirtingais laikotarpiais sta-

Arvydas Avulis Bendrovės „Hanner“ valdybos pirmininkas

„Biurokratija žlugdo bet kokį norą investuoti. Tai neperspektyvu ir neduoda visuomenei jokios naudos. Saugomų teritorijų mieste išplėtimas – tai tam tikrų ribojimų įvedimas, taip suvaržomos galimybės statyti naujus namus ar rekonstruoti senus.“ Stabdomos investicijos Kultūros paveldo bei miesto kraštovaizdžio saugojimui niekas nesipriešina. Tačiau miestų architektai ir potencialūs investuotojai susiduria su didžiuliu biurokratiniu užkardu, per kurį prasibrauti reikia daug pastangų. Pasak verslininko A. Avulio, saugomos teritorijos nelabai vilioja norin-

įvedimas, suvaržomos galimybės statyti naujus namus ar rekonstruoti senus“, – įsitikinęs A. Avulis. Tokiai nuomonei pritaria ir architektas A. Kančas. Pasak jo, taip stabdomas miesto augimas ir plėtra. „Jeigu saugomoje zonoje norėsi ką nors projektuoti – susidursi su didele biurokratija. Žmonės, kurie nori investuoti ir sužino, kad ten teritorijos

tytų objektų, kurie visai nedera prie saugomų statinių. Taip atsiranda savotiškas architektūrinis disonansas, bet jį galima taisyti. Žinoma, tam reikia investicijų, bet biurokratijos baubas, klaidžiojantis saugomų teritorijų aklagatviuose, atbaido potencialius investuotojus. „Kai kuriose saugomose teritorijose Kaune, kurių ribos praplėstos Nauja-

urbanistika

R pro jektas2013 2013 situacIJA Nr.Nr. 7 7

miesčio link, yra visiškai apleistų sovietmečiu statytų pastatų ir didžiulių teritorijų. Prieš jų įtraukimą į saugomų teritorijų ribas protestavo ir architektai, ir visuomenė, bet niekas to nepaisė. Miestas tapo savotišku įkaitu“, – mano A. Kančas.

Trūksta dialogo ir geranoriškumo Ir architektai, ir verslininkai pasigenda dialogo su valdininkais, visuomenininkais ir bendruomene. „Niekas neprieštarauja, kad saugomas pagrindinis Gedimino pilies kalno ar senamiesčio branduolys. Bet negali būti saugomas visas miestas ir laisvi paliekami tik sovietinių laikų rajonai – tai nelogiška. Turėtų būti nurodyta, ką saugoti, kaip ten galima elgtis, turi būti palikta tam tikra laisvė, tikslingai atrinkti paveldo objektai, o kiti palikti, kad juose būtų galima imtis veiklos. Susidaro įspūdis, kad kuo daugiau saugoma, tuo demonstruojama didesnė kontrolė, jėga bei saugančios institucijos svarba“, – mano architektas A. Kančas. Anot jo, architektai linkę prisitaikyti, derinti savo darbus prie kultūros paveldo objektų, kraštovaizdžio: „Taip vyksta visoje Europoje. Pavyzdžiui, Vienoje, jei atsiranda koks naujas priestatas šalia senojo statinio, viskas suderinama iki smulkmenų. Naujasis statinys ne turi užgožti senąjį, bet harmoningai prisiderinti prie jo. Visame pasaulyje prie senų pastatų iškyla ir naujų, paryškinančių senovę ir tuo pačiu leidžiančių tvarkyti, plėtoti bendrą miesto vaizdą.“ Kiekviena pusė susiduria su skirtingomis problemomis, nors tikslas lyg ir tas pats – saugoti ir puoselėti mies-

tą. Pasak A. Avulio, kultūros paveldą būtina saugoti, apie tai net neverta diskutuoti. Bet yra kita šio klausimo dalis – plačios apsaugos zonos. „Kai jos didinamos ir plečiamos, nukenčia miestų pertvarka, rekonstrukcijos ir naujos statybos – tokių galimybių paprasčiausiai mažėja. Tikriausiai dauguma žmonių nori gyventi šiuolaikiniame mieste, tad nebūtinai visi pastatai miesto centro teritorijose turi būti tokie, kokie buvo prieš šimtą metų. Yra saugotinų paminklų, vis dėlto yra dalis pastatų, kurie turėtų būti pertvarkomi pagal šių dienų poreikius. Jei kultūros paveldo saugotojai būtų geranoriški, būtų galima rasti sprendimų ir nereikėtų stabdyti investicijų, nereikėtų žlugdyti žmonių, kurie nori pakeisti tą aplinką, kad ši labiau atitiktų žmonių poreikius, iniciatyvos. Vakarų pasaulio šalyse apstu pavyzdžių, kaip tas dialogas randamas, o Lietuvoje kažkodėl dar labai sunku tai padaryti“, – teigė bendrovės „Hanner“ valdybos pirmininkas. A. Avulio teigimu, daugeliu atvejų kalbama apie aukštingumą – ar naujas pastatas pagal šį kriterijų dera aplinkoje, ar ne. Tokius dalykus visada galima nesunkiai išspręsti netaikant didelių ribojimų.

Nevertėtų visko apibendrinti Architektų ir verslininkų manymu, saugomų zonų plėtrą galėjo paskatinti kai kurie klaidingi sprendimai – iškilęs vienas kitas netinkamas, negražus ar iš konteksto iškrintantis statinys. Atrodo, lyg būtų norima pabrėžti patį saugojimo veiksmą, nustatant saugomas teritorijas, akcentuojant buvusias klaidas,

bet šios ir turi likti pamokomis, iš kurių mokomasi, o ne stabdžiu. „Jei koks nors namas nepavyko, tai nereiškia, kad reikia iš viso uždrausti naujus projektus centre. Juk gyvenime pasitaiko visko, bet pasaulis dėl to nesugriūva. Panorus saugomose teritorijose statyti kokį nors naują objektą arba atlikti namo rekonstrukciją, iš karto kyla didesnis įtarumas, darbai atliekami lyg karo sąlygomis. Visuomenė tikrai nori pokyčių, nori miestų plėtros, nori, kad jie būtų labiau pritaikyti žmonėms. Valdininkai turi pasitikėti bendruomene, miestiečiais, o ne sėdėdami vienoje vietoje valdyti visą Lietuvą“, – įsitikinęs architektas A. Kančas. Verslininko A. Avulio manymu, Lietuvos miestuose yra daug nesektinų pavyzdžių, kai kraštovaizdžio klausimas buvo ignoruojamas, kai pastatai kilo nepaisant harmoningos plėtros. Bet ar tikrai nėra padėties be išeities? „Kalbant apie saugomas zonas miestuose – turėtų būti statomi tokie pastatai, kurie vyrauja toje teritorijoje. Vis dėlto oponentai dažniausiai rodo blogiausius pavyzdžius Lietuvoje ir argumentuoja tik jais. Galbūt reikėtų nagrinėti kiekvieną atvejį atskirai ir ieškoti, kas tokius projektus suderino, nubausti tuos, kurie davė leidimus. Bet kai einama kitu keliu, kai uždraudžiama daryti beveik viską – tai neteisingas požiūris. Mano įsitikinimu, daugelis projektų galėtų būti įgyvendinami, galima susiderinti norimą darnumą bei tvarumą, kad nauji pastatai derėtų ir prie senų, ir prie kultūros paveldo. Daugelis investuotojų yra linkę dirbti tokia kryptimi. Nemanau, kad apibendrinimus reikėtų daryti vertinant tik blogus pavyzdžius“, – pasakojo A. Avulis.

Modernios technologijos taupo laiką ir pinigus Architektūros projektavimo firmos Grafo darbų sąraše apstu išskirtinių objektų Lietuvoje, Latvijoje ir JAV, tarp kurių – Lietuvos ambasada Vašingtone, „Vichy“ vandens parkas bei daugiabučių namų kvartalas „Verkių slėnis“, apdovanotas Lietuvos metų gaminio aukso medaliu, bei daugiabučių namų kvartalas su komercinėmis patalpomis Druskininkuose, Liepų gatvėje. Taip pat biurų pastatai, pavyzdžiui, APB „Apranga“ biuras, gydymo įstaigos, individualieji gyvenamieji namai. Vis dėlto Vilniuje įsikūrusios bendrovės vadovas pripažįsta, kad vienas didžiausių architektūriškai iššūkių buvo Druskininkų sveikatingumo ir poilsio centro „Aqua“ išplėtimo projektas. Tai projektas, sudėtingas ne tiek dydžiu, kiek funkcija ir pasirinkta architektūrine vizija. Projektuojamo objekto tema – jūra, tad neatsitiktinai pastatas primena besiritančią bangą. Pasirinkta išraiškinga pastato išorė atitinka jo funkciją. Grafo direktorius Raimondas Pilkauskas įsitikinęs – kitaip būtų nepagailėta kritikos, esą sumontuota moderni technologija, bet pastatas neturi emocinio krūvio ir ryšio su išore. Todėl šiame objekte ir pastato tū-

ris, ir bangos forma vienodai svarbūs. Druskininkų sveikatingumo ir poilsio centro „Aqua“ pastato modeliui sukurti pasitelktos moderniausios BIM technologijos, kurias Lietuvoje siūlo bendrovė AGA CAD. BIM programų prireikė pirmiausia dėl unikalių pastato denginio konstrukcijų ir dėl bioniškos, asimetriškos stogo formos. Sudėtingo pastato projektavimo darbams atlikti pasitelkta gausi specialistų komanda. Projektuojant tokios apimties objektą buvo ypač svarbus sklandus architektų, konstruktorių ir inžinierių bendradarbiavimas. Projektas kurtas naudojant BIM platformos modeliavimo programas „Autodesk Revit“, kurios yra nepakeičiamos grupei specialistų dirbant tuo pačiu metu su vienu pastato modeliu. Pasitelkiant „Autodesk Revit“ galima sukurti trimatį objekto modelį ir gauti visus reikalingus projekto brėžinius. Projektuotojams nereikia braižyti atskirų planų, fasadų ir pjūvių, taip pat jie gali gauti visus projekto parametrus, reikalingus energinei analizei atlikti. „Pradėję rengti techninį projektą supratome, kad būtini ne tradiciniais projektavimo įrankiais sukurti pastato brėžiniai, o trimatis modelis, kuris

yra tikslus ir neleidžia dviejų pastato formų sujungti su paklaida“, – aiškino R. Pilkauskas. Bendrovė AGA CAD, siūlanti pažangiausias BIM projektavimo programas, prie šio projekto prisidėjo atlikdama objekto denginio konstrukcijų modeliavimo darbus. Sudėtingos formos ir konstrukcijos stogas šiltuoju metų laiku bus iš dalies atveriamas – panaši technologija panaudota poilsio centruose Vokietijoje, Japonijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Projektuojant Druskininkų sveikatingumo ir poilsio centrą „Aqua“ konsultuotasi su tokius objektus stačiusiomis Vokietijos ir Ispanijos įmonėmis. „Šiame projekte norėjosi panaudoti kuo daugiau modernių technologijų, pradedant trimačiu pastato modeliu ir baigiant išskirtinėmis architektūrinės raiškos priemonėmis, pavyzdžiui, dirbtinio dangaus technologija, kad poilsio centras būtų maksimaliai emociškai įkrautas, įdomus ir ekspresyvus. Džiaugiamės, kad užsakovai neišsigando šio iššūkio“, – komentavo R. Pilkauskas. Naudojant BIM platformos programas „Autodesk Revit“ sukurtas trimatis pastato modelis aktualus ne tik projektuojant, bet ir statybų bei eksploatacijos metu. „Jei prireikia ką nors pakeisti pastatą statant ar eksploatuojant, erdvinis modelis padeda lengvai atlikti tam tikras konstruktyvines ar inžinerines projekto korekcijas. Turėdamas naudojantis BIM programa sukurtą projektą užsakovas gauna tikrai labai patogų įrankį pastatui prižiūrėti, nes žino, kur kas yra, ir prireikus gali pateikti projekto informaciją specialistams“, – aiškino įmonės Grafo architektas R. Pilkauskas. Jis neabejoja, kad be erdvinio modelio šį objektą nebūtų pavykę tiksliai suprojektuoti.

Žalgirio g. 112A, LT-09300 Vilnius Tel. +370 5 239 8111

R R

Gamtos įkvėptas fasadas Šiuolaikiniame statybų mene pirmiausia vertinama medžiagos kuriama emocija, tik po to pati medžiaga. Netgi jeigu tai nėra gryna medžiaga, pradinis raštas sukelia malonią asociaciją. Vadovaudamasi šia filosofija kompanija „Henkel“ architektams ir namus įsirengiantiems ar atsinaujinantiems gyventojams siūlo naują tinko ir dažų liniją „Visage“, profesionalų naudojamos fasadų šiltinimo sistemos „Ceresit Ceretherm“ dalį. Kurti šią liniją įkvėpė gamta ir natūralios medžiagos, pastaruoju metu dažnai naudojamos formuojant šiuolaikinį dizainą. Linija „Visage“ unikali tuo, kad architektai gali sukurti patrauklią fasado apdailą išvengdami sunkumų, kurie patiriami naudojant natūralias medžiagas – šias transportuojant ir pritaikant. Architektai ir užsakovai gali rinktis trijų linijos „Visage“ grupių produktus, imituojančius medį, akmenį ir

metalą – natūralias medžiagas. Pastatams suteikiamas kitoks atspindys: vienur solidumas, kitur – žaismingumas. Estetiškai atrodanti nauja apdaila vizualiai nesiskiria nuo natūralių medžiagų. Galima rinktis dailų, šviesą atspindintį granitą, liuminescencinį dekoratyvinį tinką, patrauklų, nesenstantį smiltainį, natūraliai atrodančią medieną ar blizgius metalo atspalvio produktus. Tokia galimybė leidžia įgyvendinti įvairiausius projektus. Be skirtingų atspalvių granito, smiltainio, medienos ir metalo produktų, siūlomi mažesnių akmenų ir mūro struktūros šablonai bei spalvų kombinacijos. „Visage“ produktai leidžia pagerinti langų, kolonų, cokolių ar kitų architektūros detalių formą, išlaikyti originalią pastato išvaizdą. Taigi architektams ir investuotojams tai naujas įrankis išskirtiniams projektams kurti.

Linijos „Visage“ apdaila yra gana lengva, todėl nedaro jokio poveikio pastato struktūrai. Dėl šios priežasties ją galima naudoti ne tik ant naujų, bet ir senų objektų, kuriuos reikia renovuoti. Produktai yra ilgaamžiški, atsparūs oro sąlygoms, žalingiems mikroorganizmams ir dumbliams. Be to, linijos „Visage“ medžiagomis padengtus fasadus lengva prižiūrėti. Geriausias pavyzdys – medieną imituojantis tinkas ir dažai. Kitaip nei natūrali mediena, šie produktai nemasina kenkėjų, neblunka, o svarbiausia – pasižymi atsparumu ugniai. Pats paprasčiausias fasado renovavimas drėgnu metodu iki šiol reiškė sienų šiltinimą mineralinės vatos ar putų polistireno plokštėmis, šiltinimo medžiagų armavimą ir dengimą apdailos tinku, kuris tonuojamas ir gali būti dažomas. Tai gali suteikti statiniams įvairių spalvos niuansų ar padaryti juos spalvingus, bet ga-

liausiai tokia apdaila vis viena lieka vienpusė. Jau daugelį metų „Ceresit“ nebenaudoja standartinių atspalvių ir spalvinius sprendimus renkasi tiesiog iš gamtos: žemės, vandens, smėlio ir miško. Šios akiai priimtinos ir įprastos spalvinės gamos pavadinimas yra „Colors of Nature“. Ant armuojamojo sluoksnio dengiamas tinkas turi ne tik natūralių ir tradicinių medžiagų spalvą, bet ir tekstūrą, suteikia erdvės pojūtį. Medienoje matomas rievių raštas, žaižaruoja granitas, smiltainis yra šiltas ir nelygus ar gilus ir matinis, o plyta gali būti lygi kaip klinkeris arba visiškai nelygi. Fasado dizaineris šias medžiagas gali derinti su klasikiniu tinku ir taip suteikti pastatui labai įdomią, neįprastą išvaizdą. Tokiu būdu galima pastatyti tradicinės išvaizdos namą aplinkoje, kur įprastas tinkas netiktų. Natūralios medžiagos, jei į jas žiūrime atskirai, iš pradžių visuomet at-

rodo nederančios tarpusavyje, bet protinga jų dermė sukuria sinergiją. Medienos rievės suteikia norą įsigilinti, liesti ranka, jausti šiltą nelygų paviršių. Mintimis nuklystama į mišką, prisimenami čia augantys šimtų metų senumo medžiai, rąstų krūvos, staliaus dirbtuvės, tašyti rąstai ir supjautos lentos. Šaltas ir žvilgantis granitas tarsi iškyla iš jūros. Jis labai stiprus ir patvarus šimtmečius. Iš granito kurtos kolonos, tiesti keliai, statyti mūrai. Toks pat nepajudinamas jis atrodo ir akmeninėse kaimo tvarto sienose, ir šiuolaikiniame pakabinamajame fasade didmiesčio prekybos gatvėje. Smiltainį, išdėstytą sluoksniais, formuoja meistro rankos. Šviečiant saulei jam būdingas iš toli juntamas silicio kvapas. Fasadas iš smiltainio dvelkia vėju ir Viduržemio jūros šiluma. Plytos iš molio lipdomos jau tūkstančius metų. Plaštakos dydžio plytos būdavo po vieną klojamos į mūrą, iš jų kilo katedros, tvirtovės, pilys, sienos, skliautai, arkos, kaminai... Techniškai didžiausias privalumas − mažas sistemos svoris ir siūlių nebuvimas. Tradicinio tinko, akmens ar medienos jungimo vietose susidaro siūlių, o „Visage“ sprendimuose viskas sujungiama į bendrą visumą, ir kritinio skirtingų medžiagų brinkimo ar mažėjimo nevyksta. „Ceresit“ architektams siūlo ne tik medžiagas, bet ir papildomas priemones, skirtas tik projektuotojams. Tai programinė įranga su parsisiųsti parengtais spalvų rinkiniais ir speciali programa, leidžianti sukurti norimos spalvos fasadą. Be to, galima pasinaudoti parengtomis spalvų kompozicijomis, sukurtomis architektūros profesionalų, kurių specializacija yra pastatų fasadų spalvos. Dar daugiau galimybių architektams kompanija „Henkel“ siūlo pristatydama naują liniją „Ceresit Impactum“ (plačiau apie ją – 55 puslapyje). Ji suteikia galimybę dekoruoti pastatų fasadus itin tamsiomis spalvomis, o tai anksčiau buvo vengiama daryti. Linijos „Ceresit Impactum“ spalvų šviesos atspindžio koeficientas – 5 proc. Iki šiol fasadai buvo dengiami medžiagomis, kurių spalvų švie-

Kurti liniją „Visage“ įkvėpė gamta ir natūralios medžiagos, pastaruoju metu dažnai naudojamos formuojant šiuolaikinį dizainą.

sos atspindžio koeficientas buvo ne mažesnis kaip 25 proc. Nauja sistema išskirtinė ir tuo, kad ji praktiškai nepažeidžiama – atsparumas smūgiams siekia 100 J – tai 10 kartų daugiau, negu reikalauja pirma smūgio kategorija. Tad „Henkel“ kompanija siūlo ne tik estetiškai gražius, originalius, bet ir tvirtus fasadus. Informacijos apie techninius sprendimus suteiks Arūnas Mingaila, „Ceresit“ atstovas Lietuvoje Tel. + 370 616 20 960 El. p. arunas.mingaila@henkel.com www.ceresit.net www.ceresit-visage.com

Pažangios projektavimo technologijos padeda sutaupyti Gera projektavimo kokybė už mažiausią kainą – toks dažniausias užsakovų noras, todėl projektuotojams ypač svarbu dirbti naudojant darbo našumą ir projekto kokybę didinančius projektavimo įrankius. 1991-aisiais įkurta įmonė AGA CAD − didžiausias automatizuoto projektavimo programinės įrangos tiekėjas Baltijos šalyse – laiką ir pinigus taupantiems projektuotojams siūlo pažangiausias BIM projektavimo programas, kurios leidžia išvengti klaidų ir padeda statybų sąnaudas sumažinti apie 30 proc.

Novatoriškų projektavimo technologijų privalumus teigiamai vertina specialistai ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Pažangiausios ekonomiškai stiprios šalys: Danija, Norvegija, Suomija, Jungtinė Karalystė, Olandija, JAV – BIM technologijų teikiamą naudą jau pripažino valstybiniu mastu. Šiose šalyse BIM platformos programų naudojimas yra privalomas įgyvendinant viešojo sektoriaus projektus. Šalys itin aktyviai dalijasi BIM technologijų naudojimo patirtimi ir demonstruoja akivaizdžią šių technologijų naudą, tad BIM specialistų ratas intensyviai plečiasi. BIM programinė įranga leidžia pastatus paprasčiau projektuoti, statyti ir eksploatuoti. Ji suteikia galimybę su tuo pačiu skaitmeniniu statinio modeliu dirbti architektams, konstruktoriams, inžinieriams ir netgi rangovams. Projektuotojai gali tiksliai planuoti projekto išlaidas ir sėkmingai keistis informacija. Bet kuriam specialistui atlikus projekto pakeitimus, programa pati pertvarko viso projekto informaciją. „Jei statinius projektuojate naudodami CAD (ang. Computer Aided Design) platformos programinę įrangą, perėję prie BIM platformos modeliavimo programų pajustumėte akivaizdžią naudą. Laiku, kokybiškai ir neviršijant numatyto biudžeto – tai pagrindiniai rodikliai užsakovui, rangovui ir projektuotojui“, – neabejoja įmonės direktorius Donatas Aksomitas. BIM (angl. Building Information Modeling), arba statinio informacinis modelia-

vimas – pažangiausias pastato projektavimo ir jo dokumentacijos valdymo metodas, nes sukurtuose trimačiuose statinių modeliuose pateikiama visa statybai reikalinga projekto informacija. Architektas, projektuojantis statinį, ne tik sukuria skaitmeninį jo modelį, bet ir gauna geografinę objekto informaciją, architektūrinių, konstrukcinių ir inžinerinių pastato sistemų sprendimus, elementų, medžiagų kiekį bei jų kokybinius parametrus, tarp kurių – energetiniai rodikliai. BIM sprendimai užtikrina didesnį projektuotojo darbo efektyvumą: naudojamos priemonės padeda išvengti varginamų, besikartojančių užduočių, nereikia kurti brėžinių, nes jie suformuojami iš projekto modelio. Pradėjus naudoti pažangiausias projektavimo technologijas, norintiesiems tiksliai įvertinti įmonės darbo našumo pokyčius užtenka standartinės formulės, kad būtų galima apskaičiuoti investicijų į BIM grąžą:

Kokybiškas pastato projektas lygu sėkmingai įgyvendintam projektui. Jei projektuotojui rūpi jo projektinių sprendinių įgyvendinimo kokybė, programinės įrangos kaip braižymo įrankio nebeužtenka. BIM apima ne tik 2D (dvimatis projektavimas), bet ir 3D (trimatis modelis), 4D (modelio atvaizdavimas laike), 5D (modelio kiekybinės išraiškos, dažniausiai išteklių, sąnaudos), nD (objekto gyvavimo ciklas, statinio valdymas ir priežiūra) dimensijas. BIM technologijos leidžia virtualiai laiko požiūriu kurti 3D modelį, jį analizuoti įvairiais pjūviais (konstrukcinė, energetinė, apšvietimo analizė ir kt.) ir gautus duomenis panaudoti statybos darbams organizuoti (3D + statybos darbų grafikas = 4D), statybai reikalingoms išlaidoms apskaičiuoti (5D). Nors naudojant BIM gerokai padidėja pastatų projektavimo, statybos proceso ir eksploatavimo efektyvumas, įmonėms, pradedančioms taikyti BIM, tenka papildomai pasiruošti. Reikia ne tik išmokti naudoti programinę BIM platformos įrangą, bet ir pakoreguoti darbų proceso eigą, paskirstyti atsakomybę ir pakeisti statybos procesų modeliavimo būdą. „Tačiau įdėtos pastangos atsiperka Reikšmės: per trumpą laiką – gaunamas rezultatas A = investicijos į programinę bei techninę įrangą pranoksta projektuotojų lūkesčius“, – atkreipė dėmesį D. Aksomitas. B = mėnesinės darbo sąnaudos Aukšta projektų kokybė, patrauklios C = mokymams skirtas laikas* architektūrinių sprendimų vizualizacijos, D = našumo sumažėjimas mokymų metu (%)* didelis projektavimo darbų greitis, lengvai atliekamos korekcijos ir itin papras E = našumo padidėjimas po mokymų (%)* tai parengiama viso projekto dokumen*C, D ir E rodikliai nustatomi pagal apklausų tacija – visa tai padeda BIM technologijų metu gautų rezultatų vidurkius. Dažniausiai gaunami rezultatai: naudotojams dirbti mažesnėmis sąnauC – vidutiniškai mokymams skirtas laikas yra domis ir lengviau konkuruoti projektuo3 mėnesiai; tojų rinkoje. D – apklausų metu gauti rezultatai rodo, kad vidutiniškai darbo našumas mokymų metu sumažėja 50 proc.; E – vidutiniškai darbo našumas po mokymų padidėja nuo 25 iki 100 proc. (palyginti su senais projektavimo metodais).

Tereikia įvertinti investicijas į programinę ir techninę įrangą, mokymams skirtą laiką, darbo našumo mažėjimą mokymų metu ir padidėjimą jiems pasibaigus. Palyginti su senais projektavimo metodais, įsisavinus BIM technologijas darbo našumas išauga nuo 25 iki 100 proc.

Žalgirio g. 112A, LT-09300 Vilnius Tel. +370 5 239 8111

vgtu 2013 Nr. 7 vgtu 2013 Nr. 7

2013 Nr. 7 vgtu

žvelgiant į visuomenės interesus. Visose Europos šalyse veikia sistema, kuria siekiama šio tikslo, bet kiekvienos sistemos veiklos metodai ir apimtys yra skirtingi.

Suskubta atnaujinti studijų modulius Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Aplinkos inžinerijos fakultetas rengia inžinerijos specialistus, kurių veikla glaudžiai susijusi su savivaldybių veiklos planavimu, valdymu ir infrastruktūros priežiūra. 2011– 2012 metais VGTU pagal Žmogiškųjų

ištęstinės studijų formos programų parengimas. • E. mokymosi formos diegimas, kai studentams virtualiojoje erdvėje pateikiama paskaitų ir pratybų medžiaga, mokymo priemonės (120 dalykų modulių). • Probleminio ir projektinio mokymo diegimas – 10 modulių, kai projektų rengimo metu vyksta darbas grupėse, išryškinant nagrinėjamo objekto problemas ir jų sprendimo būdus. • Bendrųjų (jungiamųjų) visai studijų programų grupei dalykų modulių taikymas siekiant stiprinti tarpdalykines (tarpprogramines) sąsajas ir platesnę nei vienos studijų programos ribo-

G. Bartuškos nuotr.

Darnus miestas, darnioji gyvenamoji aplinka

Reikalavimai gyvenamajai aplinkai keičiasi

Derinamos prieštaringos nuostatos

Prof. dr. Marija BURINSKIENĖ VGTU Teritorijų planavimo mokslo instituto direktorė

Vykstant pasaulinės integracijos procesams, nuolat augant gyventojų skaičiui, miestuose, užimančiuose vis didesnę teritoriją, aktualios tampa plėtros problemos. Būtent urbanizuotose teritorijose, kuriose gyvena apie 70 proc. visų Europos ir mūsų šalies gyventojų, miestų plėtros problemos yra aktualiausios. Vienas svarbiausių veiksnių, reguliuojančių miestų plėtrą, yra teritorijų planavimas. Savivalda stokoja įtakos Užsienio šalyse savivaldybės atlieka svarbiausią vaidmenį skatinant esminę veiklą pagal strateginio ir bendrojo planų prioritetus bei jų įgyvendinimą. Skirtingu laipsniu savivaldybės gali pirkti ar paimti žemę, jos priima, koordinuoja investicijas į infrastruktūrą, būstą ar pramoninius pastatus ir žemės savininkams skiria kompensacijas už miesto reikmėms paimtas žemes. Kiek kitaip ši sistema veikia Lietuvoje – čia žemę valdo tik valstybė, o savivaldybės neturi teisės ja dispo-

nuoti. Bendruosiuose savivaldybių ir miestų planuose numatyta taupiai naudoti žemės plotus ir gamtinius išteklius, lėšas, saugoti privačią nuosavybę, ginti visuomenės interesus, tausoti gamtą bei kultūros paveldą, koordinuoti aprūpinimą infrastruktūra, derinti įvairių sektorių veiklą mieste, mažinti skirtumus tarp miesto centro ir periferinių rajonų, subalansuoti aptarnavimo sistemą, kad ji atitiktų gyvenimo kokybės reikalavimus. Planavimas tampa politiniu procesu: planus parengia ir veiklos kryptis numato specialistai, bet sprendimus priima įvairaus lygio politikai.

Pastarąjį dešimtmetį plačiai pradėtas vartoti naujas terminas – subalansuota, arba darnioji, plėtra. Nuo teorinio planavimo iki projekto įgyvendinimo išskiriamos penkios strategiškai svarbiausios veiklos sritys: planavimas ir infrastruktūra, žmogiškieji ištekliai, aplinka, kultūra ir turizmas, verslas. Sudėtingam, daugialypiam miesto plėtros procesui įtakos turi gamtiniai, ekonominiai, demografiniai, planavimo, techniniai, valdymo ir kiti veiksniai. Jų poveikis metodologiškai vertinamas trimis pagrindiniais aspektais: ekonominiu, socialiniu, ekologiniu. Šių aspektų sanglauda ir sudaro subalansuotą, darniąją, miesto ar rajono plėtrą. Prielaidos tokiai plėtrai turi būti įteisinamos planavimo dokumentuose, ir vietos valdžia priimdama sprendimus privalo į juos atsižvelgti. Svarbiausias miesto planavimo dokumentas – jo bendrasis planas, kuris lemia miesto plėtrą ir nustato žemės naudojimo paskirtį. Subalansuotos plėtros, arba darniosios raidos, koncepcija – tai būdas suderinti dvi skirtingas ir kartais prieštaringas nuostatas: plėtrą, pažangą, augimą ir stabilumą, saugumą, aplinką. Teritorijų planavimas yra reikalingas žemės naudojimui sureguliuoti atsi-

tarpdalykines darniosios gyvenamosios aplinkos studijų srities sąsajas, orientuotas į studijų kokybės gerinimą ir tarptautiškumo didinimą Europos Sąjungos lygmeniu. Modernizuojant studijų programas daugumai dėstomų disciplinų siekta taikyti novatoriškus mokymo metodus: probleminį mokymą, sisteminį mąstymą, suteikiant studentams žinių apie aplinkos darną, jos įgyvendinimo principus, pažangių technologijų taikymą tam, kad būtų mažinamas žalingas poveikis aplinkai. Inžinerinių studijų metu sudarytos sąlygos kelti kompetenciją įvairių specialybių tyrėjų kolektyvuose ir tą veiklą tęsti ateityje, pasirinkus profesiją. Būsimi inžinerijos specialistai išsamiai supažindinami su darniosios raidos principais ir mokomi juos taikyti ekonominiam miesto augimui, socialinei pažangai užtikrinti.

2011 metų konkurso „Už darnią plėtrą“ dalyviai ir nominantai, gyvenamųjų namų kategorija (www.lntpa.lt): UAB „Santariškių namai“ kotedžai „Mėta“. Projektuotojas – „Eventus pro“, architektas – Vytenis Gerliakas. išteklių plėtros veiksmų programos prioriteto „Mokymasis visą gyvenimą“ VP1-2.2-ŠMM-07-K priemonę „Studijų kokybės gerinimas, tarptautiškumo didinimas“ įgyvendina projektą „Darnios gyvenamosios aplinkos studijų srities programų atnaujinimas, inovatyvių mokymosi metodų pagalba stiprinant tarpdalykines sąsajas ir diegiant darnios raidos sampratą“. Projekto metu parengtos pirmosios pakopos Aplinkos inžinerijos fakulteto miestų inžinerijos, pastatų energetikos, aplinkos apsaugos inžinerijos su vandentvarka specializacijos, pastatų inžinerinių sistemų ir geodezijos studijų programų koncepcija, aprašai, atnaujinami programų studijų dalykų moduliai. Jų detalizuota forma: • Studijų modulių apimties sutvarkymas pagal ECTS kreditų skaičių ir

se darniosios gyvenamosios aplinkos sampratą. Tuo tikslu į visas studijų programas įvesti bendri studijų dalykų moduliai, tokie kaip darnioji urbanistika, atsinaujinantys energijos šaltiniai, darnus atliekų tvarkymas, geografinės informacinės sistemos ir pan. • Mokymosi ir metodinių priemonių įsigijimas 5 studijų programoms. • Surengti dėstytojų kvalifikacijos kėlimo kursai, susiję su naujų mokymo metodų taikymu studijų procese. Pertvarkant studijų programą ir siekiant stiprinti tarpdalykines (tarpprogramines) sąsajas, platesnę nei vienos studijų programos ribose darniosios gyvenamosios aplinkos sampratą, parengti ir įdiegti bendri visoms programoms studijų dalykų moduliai. Projekto tikslas – atnaujinti pagrindinių studijų programas, siekiant stiprinti

Darnioji gyvenamoji aplinka – tai išvardytais principais paremta jau suformuota ir diegiama aplinka, kurioje tenkinami gyvybiniai žmonių poreikiai – pradedant būstu, rekreacija, baigiant poilsiui skirtais objektais, teritorijomis, mokymosi ir sveikatos apsaugos įstaigomis, humaniška susisiekimo sistema, kai gyventojai gali naudotis visais susisiekimo būdais: keliavimu pėsčiomis, viešuoju transportu, automobiliu ir kt. Gyvenant XXI amžiuje negalima pamiršti racionalaus inžinerinių techninių komunikacijų įrengimo ir gyvenamosios aplinkos aprūpinimo visais reikalingais atributais, susijusiais su gyvenimo kokybe (vandentiekio, nuotekų, šildymo, vėdinimo, dujotiekio sistemomis, ryšių komunikacija ir kt.). Išvardytos nuostatos įtraukiamos į mokymo programų turinį, derinamos sąsajos tarp atskirų dėstomų disciplinų, kad atskiros mokymo programos užtikrintų darniosios gyvenamosios aplinkos suvokimą. Darniosios gyvenamosios aplinkos suvokimą nuo 2007 metų skatina ir Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija – ji kasmet organizuoja konkursą „Už darnią plėtrą“. Renginio metu įvertinami keliose kategorijose įgyvendinti projektai: gyvenamieji namai, komerciniai pastatai ir pan.

R R

vgtu 2013 2013 Nr. Nr. 77 vgtu

Tokie gražūs pavyzdžiai skatina visuomenę skirti dėmesį gyvenimo kokybei – ir aplinkai, ir energiškai efektyviems pastatams.

Darniosios plėtros specialistų nebetrūks Aplinkos inžinerijos fakultete studijų metu išmokstama įvertinti aplinkos būklę, taikyti ir realizuoti techninius bei organizacinius sprendimus. Studijuojantieji vandentvarkos specializaciją susipažįsta su vandens ruošimo ir nuotekų valymo metodais bei įrenginiais, jų eksploatavimu, mokosi projektuoti vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklus, siurblines ir gręžinius. Studijuojant pagal geodezijos studijų programą mokomasi matavimo technologijų, koordinačių sistemų, planų ir žemėlapių sudarymo, nekilnojamojo turto teisinio registravimo sistemos.

Pastatų energetikos studijų programoje nagrinėjama, kaip kurti rentabilias, aplinką ir išteklius tausojančias šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo, dujų tiekimo ir kitas energetines sistemas, kurias įrengiant, naudojant ir prižiūrint patalpose užtikrinamas komfortiškas mikroklimatas. Studijuojantieji inžinerines statinių sistemas susipažįsta su pastato šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo, dujotiekio, vietos vandens ruošimo ir nuotekų valymo, elektros tiekimo įrenginiais, inžinerinių pastato sistemų projektavimu bei įrenginių eksploatavimu. Studijuojantieji miestų inžineriją susipažįsta su miestų teritorijų užstatymo planavimu, jų inžinerine įranga, transportu ir jo eismo organizavimu, miesto statinių rekonstrukcija, eksploatavimu ir renovacija. Aplinkos inžinerijos fakultete, be išvardytų specialybių, rengiami kelių ir geležinkelių inžinerijos specialistai, ge-

www.ruukki.lt

SUTEIKITE FASADUI IŠRAIŠKINGUMO Platus Ruukki fasado apdailos gaminių asortimentas suteikia neribotas galimybes įgyvendinant jūsų kūrybines idėjas. Naudodami mūsų fasadų apdailos plokštes, juostas ir proﬁlius iš aliuminio, įvairiais polimeriniais padengimais dengto plieno ar Cor-Ten® lengvai sukursite išskirtinį dizainą įvairios paskirties pastatams. Rinkitės iš daugybės apdailos MEDŽIAGŲ, SPALVŲ ir FORMŲ: www.ruukki.lt/fasadai

bantys projektuoti, tiesti ir eksploatuoti kelius, geležinkelius bei jiems reikalingus statinius. Šiuo metu visos išvardytos programos yra atestuotos Studijų kokybės vertinimo centre, į šias bakalaurų studijas priimama nuo 2011 metų rugsėjo 1 dienos. Įgyvendinant šį projektą bus parengta specialistų, išmanančių darniosios gyvenamosios aplinkos kūrimo principus ir mokančių dirbti įvairių specialybių atstovų komandoje. Kartu bus įgyvendinti bendruosiuose savivaldybių ir miestų planuose numatyti darniosios plėtros tikslai, siekiant užtikrinti ekonominį miestų augimą, socialinę pažangą, taupiai naudoti gamtinius išteklius, negriaunant ekologinės pusiausvyros ir sukuriant palankias gyvenimo sąlygas ateities kartoms.

Karolinos Drulytės nuotr.

Medžio centras: visada laimi pirkėjai Antrą veiklos dešimtmetį skaičiuojanti specializuota vidaus apdailos, grindų, durų, medienos gaminių, lauko statinių ir kitų statybinių medžiagų prekyvietė Medžio centras vasaros sezonui parengė naujienų. Daugiau kaip 15 tūkst. kvadratinių metrų plotą užimančiame prekybos centre atsirado vietos dar keliems prekių ženklams. „Vasarą pasitinkame su naujais šeimos nariais“, – sakė Medžio centro valdybos pirmininkas Audrius Mockus. Pasirinkimas neturi tapti našta Didžiausias atstovas – prekybos centrą labai pagyvinęs salonas IRIS. Pavasarį Medžio centre įsikūrė ir natūraliais akmens dirbiniais prekiaujanti įmonė „Ulava“. „IRIS ir „Ulava“ dar labiau išplėtė ir sustiprino jau ir taip nemenką plytelių, keramikos, akmens dirbinių segmentą. Šiandien drąsiai galime sakyti, kad Medžio centre galima išvysti bene didžiausią Lietuvoje plytelių ir grindų dangų pasirinkimą“, – komentavo A. Mockus. Medžio centras gali pasiūlyti ir išskirtinį durų pasirinkimą. A. Mockus pabrėžė, kad didelis prekių pasirinkimas neturi kelti pir-

kėjams galvos skausmo: „Įprastai prekybininkai mėgsta kartoti: kai asortimentas platus, kiekvienas ras ko panorėjęs, o mes laikomės kitos nuostatos – padėti pirkėjui išsirinkti iš gausybės prekių. Turime komandą profesionalių pardavėjų, labai gerai išmanančių savo darbą.Jie visada padės išspręsti kylančius klausimus.“ Dar viena nauja pirkėjų apsilankymo verta Medžio centro parduotuvė – interjero sprendimų bendrovės „Decoramentum“ salonas, kuris neoficialiai jau vadinamas gražiausiu prekybos centro kampeliu. A. Mockus neabejoja, kad galimybė „Decoramentum“ salone gauti konsultacijų, pamatyti puikių interjero sprendimų yra labai pravarti Medžio centro klientams. Lojaliems – ypatingi pasiūlymai Klientai turėtų įvertinti ir naują Medžio centro lojaliesiems programą REMONTO, kuria naudodamiesi galės gauti nuolaidų daugiau nei 20 centro parduotuvių. Speciali lojalumo programa REMONTO PRO skirta profesionaliems apdailos ir statybų meistrams, architektams ir dizai-

neriams. „Medžio centras niekada neslėpė, kad čia yra įsikūrusių daug konkuruojančių įmonių, vis dėlto rinkos ekonomikos teorija sako: kur daug konkurentų, ten krinta kainos“, – kalbėjo A. Mockus. Toks prekybos principas, pasak pašnekovo, profesionalams Medžio centre leidžia tikėtis itin solidžių pasiūlymų tiesiai iš pardavėjo ar įmonės vadovo. A. Mockus džiaugiasi: amžius puošia Medžio centrą. „Laikui bėgant ištobulinome prekybos centro infrastruktūrą, atsirinkome išskirtinius ir kokybišką produkciją platinančius prekybininkus, plėtėmės ir rengėme naujas patalpas. Sustoti neketiname – turime ambicingų planų, kurie pateisintų mūsų šūkį: „Konkuruoja pardavėjai – laimi pirkėjai“, – Medžio centro ateitį planuoja centro valdybos pirmininkas.

Verkių g. 44, Vilnius LT-09109 Tel. (8 5) 230 0030 Faks. (8 5) 277 8431 El. paštas info@medziocentras.lt www.medziocentras.lt

Ugnies nebijančios aliuminio pertvaros Saugumas šiandien yra vienas svarbiausių gyvenimo kokybės kriterijų. Europos Sąjungos statybos produktų reglamente esminis reikalavimas statiniams – gaisrinė sauga. Jis taikomas ne tik materialinėms vertybėms apsaugoti, bet ir svarbiausia – žmonių saugumui užtikrinti. Neretai iškyla dilema, kaip suderinti saugumą ir estetinius ypatumus, kurie šiuolaikiniams vartotojams – itin svarbūs. Šiuolaikinė gaisrinė sauga reikalauja ne tik taikyti novatoriškus sprendimus, bet ir paisyti estetikos. Aliuminio konstrukcijos šiandien tampa bemaž klasikine mada. Kaip realizuoti ją, kai nustatyti griežti reikalavimai specifinėse patalpose, kur reikalinga ypatinga apsauga nuo gaisro? Tai leidžia pasiekti priešgaisrinės aliuminio konstrukcijos ir durys EI (EI60, EI45, EI30). EI – tai atsparumo ugniai klasifikavimas, kuris nurodo konstrukcijų gebėjimą gaisro metu tam tikrą laiką išlaikyti vientisumą (sandarumą) ir izoliacines ypatybes, kurios priklauso nuo spinduliavimu perduodamos kaitros. „Saugumas tampa šiuolaikinės visuomenės vertybe, todėl atitinkamai griežtėja ir technologiniai reikalavimai statybų bei pas-

tatų eksploatavimo sektoriuose. Praėjusiame amžiuje saugumas dažnai reikalaudavo didelių kompromisų norint sukurti estetiką ir efektingą dizainą, o šiandien tai įmanoma be kompromisų“, – pasakojo UAB „Gipura“ direktorius Regimantas Viržintas. 2012 metais „Gipura“ praplėtė gaminamų aliuminio konstrukcijų pasiūlą, Gaisrinių tyrimų centre sertifikavo priešgaisrines duris EI60, EI45, EI30. Tai leidžia rinkai tiekti ir estetišką, ir labai saugų bei ugniai atsparų produktą. Griežtėjant statybos reikalavimams priešgaisrinių aliuminio konstrukcijų ir durų paklausa didėja, nes naudodami šiuos gaminius statytojai gali išpildyti įmantriausias architektų vizijas išlaikydami pastatui keliamus gaisrinės saugos reikalavimus. Priešgaisrinės pertvaros ir durys naudojamos didesnės rizikos zonose, kur atitinkamai keliami atsparumo ugniai reikalavimai. GIP EI60 – tai įstiklintos aliuminio profilių durys (konstrukcijos), kurios kilus gaisrui nepraleis atviros ugnies, užtikrins sandarumą ir sulaikys karštį ne mažiau kaip 60 minučių, GIP EI45 – ne mažiau kaip 45 minutes, GIP EI30 – ne mažiau kaip 30 minučių. UAB „Gipura“ šiuos gaminius išbandė notifikuotoje LR Gaisrinių tyrimų centro laboratorijoje ir atitinkamai įgijo sertifikatus, patvirtinančius, kad įmonėje gaminamos konstrukcijos GIP EI30, GIP EI45, GIP EI60 atitinka

priešgaisriniams gaminiams keliamus griežčiausius reikalavimus. Aliuminio konstrukcijas, langus ir duris bendrovė gamina iš Vakarų Europoje pripažintų aukštos kokybės aliuminio sistemų YAWAL SYSTEM bei profilių PONZIO, naudoja modernius stiklo paketus, pasižyminčius gaminio paskirčiai reikalingomis ypatybėmis (geresniais termoizoliacijos, akustiniais ypatumais, saulės kontrole, didesnio atsparumo smūgiams stiklo paketais), priešgaisriniams gaminiams naudoja priešgaisrinius stiklo gaminius PILKINGTON. „Priešgaisrinės aliuminio konstrukcijos gaminamos naudojant nedegias medžiagas ir ugniai atsparius specialiuosius elementus, – pasakojo UAB „Gipura“ įmonės vadovas. – Visos medžiagos (pradedant aliuminio profiliu, stiklo, furnitūros elementais, spynomis, baigiant silikonu ir tarpinėmis) ne tik turi tinkamumą patvirtinančias deklaracijas, bet ir yra papildomai testuotos bandymų laboratorijoje.“ 1. EI – tai atsparumo ugniai klasifikavimas, kuris nurodo konstrukcijų gebėjimą gaisro metu tam tikrą laiką išlaikyti vientisumą (sandarumą) ir izoliacines ypatybes. 2. Priešgaisrinės aliuminio konstrukcijos gaminamos naudojant nedegias medžiagas ir ugniai atsparius specialiuosius elementus. 3. UAB „Gipura“ konstruktoriai pateikia architektams ir pastatų projektuotojams priešgaisrinių aliuminio konstrukcijų bei aliuminio durų ar pertvarų mazgų projektavimo sprendinius, taip pat padeda architektams išbaigti projekto sprendimus, susijusius su aliuminio konstrukcijų panaudojimu ir pastato viduje, ir išorėje.

PRIEŠGAISRINĖS ALIUMINIO KONSTRUKCIJOS

*Siūloma neribota spalvų gama

UAB „GIPURA“, Briedžių takas 4C, Kaunas, tel.: (8 37) 35 19 12, (8 37) 75 80 23, el. p. info@gipura.lt, www.gipura.lt

PLĖTRA 2013 Nr. 7

2013 Nr. 7 PLĖTRA

Vilnios pakrantė bunda naujam gyvenimui Kitapus Užupio, už Vilnios, atgimsta istorinis miesto kvartalas – Paupys. Čia buvusios „Skaiteks“ gamyklos vietoje kuriamas naujas daugiafunkcis miesto rajonas. Netrukus Vilniaus centras bus papildytas atgimusiu kvartalu, kurį gamta apdovanojo unikaliu kraštovaizdžiu, istorija – ranka pasiekiamais senamiesčio kultūros paminklais, o auganti sostinė – visais miestietiškais patogumais. Laikantis pagrindinių šiuolaikinės urbanistikos principų, kvartalas bus pradedamas tvarkyti nuo viešųjų erdvių, nes net ištisus dešimtmečius stovintis netvarkomas jis vis viena yra matomas ir iš dalies naudojamas. Žvelgiant nuo Užupyje įkurtų senųjų Bernardinų kapinių šlaito, tolumoje, ant Išganytojo kalno, matyti Vilniaus misionierių Viešpaties Dangun Ėmimo bažnyčios bokštai. Ji laikoma vienu gražiausių baroko paminklų Europoje. Kiek kairiau kyšo Vilniaus vizitiečių vienuolyno stogas, Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios kupolas su bokšteliu. O dešinėje – Šv. Kazimiero bažnyčia. Retai kuris turistas ar vilnietis užsuka pasigrožėti Vilniaus panorama nuo šio šlaito. Ir gerai. Nes apačioje, Vilnios pakrantėje, vaiduokliškai stūkso po storu laiko sluoksniu palaidoti buvusių sovietmečio gamyklų griuvėsiai. Be langų, apžėlę krūmais, dilgėlėmis, apjuosti nutrupėjusiomis, apipaišytomis mūro tvoromis. UNESCO saugomo Vilniaus senamiesčio tokia kaimynystė toli gražu nepuošia. Pagaliau čia bus pradėtas valyti užterštas gruntas, imtasi nevertingų ir užterštų pastatų griovimo, išsaugomo užstatymo tvarkymo ir naujų statybų.

kai, šiukšliadėžės ir aibė mažų detalių, kurių visuma kuria miesto jaukumą. Aš jau matau, kaip tai atrodys“, – sakė architektas M. Pakalnis.

Prioritetas – harmonija

Kurdami kvartalą architektai ir plėtotojai ne tik žiūri, kad jis derėtų prie senamiesčio, bet ir bando atspėti, kokie ten gyvens žmonės, jų gyvenimo būdą, ritmą, kasdienybę, savijautą.

Pradės nuo Vilnios pakrančių Teritorija bus pradedama tvarkyti pirmiausia nuo viešųjų erdvių. Nes ir šiandien Vilnia, kad ir apleista, vilioja šeimas su vaikais, dviratininkus ar upės slenksčius ir akmenis lenkiančius baidarininkus. Dabar palei upę pačiame miesto centre driekiasi kaimiškas vieškelis, iš vienos pusės tankiai apaugęs krūmokšniais, o iš kitos – įrėmintas buvusios gamyklos griuvėsių ir, ko gero, niekada nešienaujamų vešlių žolynų. Jei ne tie mūrai, galėtum pamanyti esąs užmiestyje. Vietovės nepasiekia miesto triukšmas, girdėti tik vandens tėkmė. Pirmiausia bus tvarkoma pakrantė, ji miestiečiams atsivers daug anksčiau, negu bus baigtas tvarkyti ir statyti visas kvartalas. Čia bus įrengti su senamiesčiu jungiantys pėsčiųjų ir dviračių takai, sutvarkyti želdynai bei aplinkos elementai.

Kuria naują miesto kvartalą Paupio architektas Mindaugas Pakalnis į būsimą gyvenvietę žiūri ne tik jos gyventojų, bet ir visų miestiečių akimis. Vieniems čia turi būti jauku ir miela gyventi, kitiems – malonu ateiti pasigrožėti, pabūti. „Miestui dažniausiai svarbu ne tiek konkretus pastatas, jo architektūra, kiek jo tūris, aplink formuojamos viešosios erdvės, įtaka miesto panoramoms. Miestas yra gyvas organizmas, žmonės gyvena ne tik savo namuose, bet ir gatvėse, aikštėse, skveruose, keliauja pėsčiųjų ir dvira-

čių takais, susitinka, kalbasi, grožisi ar ilsisi. Vienas pagrindinių šiuolaikinės urbanistikos principų – pirmiausia suplanuoti viešąsias erdves. Jos turi tikti urbanistinei struktūrai, aplinkai, kaip drabužis žmogui būti nei per siauros, nei per plačios, nei per didelės, nei per mažos. Kadangi kvartale kuriame senamiesčiui būdingą užstatymą, čia nebus perdėm didelių aikščių ar alėjų. Viešųjų erdvių, aikščių, aklagatvių, pėsčiųjų takų struktūra siekiame sukurti jaukią, senamiesčiui būdingą aplinką, išlaikydami jam būdingus mastelius“, – kalbėjo M. Pakalnis. Brėžiant naujųjų viešųjų erdvių linijas, įvertintos gretimai jau esamos: Sereikiškių parkas, Užupis su angelo aikšte ir skveru toliau, Bernardinų kapinės, į kurias iš Paupio galima patekti beveik užmirštu pėsčiųjų tiltu kvartalo gale, kitoje pusėje – Misionierių sodai su prūdais, kuriuose kadaise vienuoliai veisė karpius. Ir pagrindinis akcentas – upės pakrantė, dviračių ir pėsčiųjų taku nuvingiuosianti iki Markučių, per Pavilnių regioninį parką. Vilnios pakrantę architektai žada išlaikyti tokią, kokią ją sukūrė gamta.

Turės savo simbolius Viešosios erdvės numatomos atsižvelgiant į jau esamų ritmiką, kaip savotiškas maršrutas pėsčiomis. Pačiame kvartale numatytos trys nedidelės viešosios erdvės. Pirmoji – skveras kvartalo prieangyje, ateinant nuo dabartinio Tymo turgaus. Beje, šioje gatvėje

irgi numatytos permainos – nebeliks turistinių autobusų stovėjimo aikštelės, kur karštomis vasaros dienomis jie stovi vėsindamiesi įjungtais varikliais ir teršia orą, bet atsiras daugiau vietos lengviesiems automobiliams. Pagrindinė viešoji erdvė – aikštė, numatyta beveik pačiame kvartalo viduryje, Aukštaičių gatvėje. Čia atsiras ir Paupio kvartalo simbolis, vyks vietos ir miesto šventės. Trečia erdvė – kitame gale, ties pėsčiųjų tiltu per Vilnią. Planuose tai – aikštelė vaikams, su didele pieva, iš kurios versis vaizdai į Bernardinų kapinių šlaitą. Kiekviena viešoji erdvė turės savo išskirtinumą, simboliką. Viešųjų erdvių stilistiką Paupyje, pasak M. Pakalnio, iš dalies sufleruoja kvartalo istorija. Kadaise Aukštaičių gatvės vietoje būta kanalo. Nuo tų laikų smarkiai sumažėjus vandens lygiui Vilnios baseine, nebėra galimybės atkurti tikrą kanalą, vis dėlto jo atgarsį architektai ketina priminti mažosios architektūros detalėmis: stilizuotais lieptais, vandenį mėgstančiais augalais, viksvomis, kurioms maitinti bus sukurta ištisa ekosistema, renkamas ir naudojamas lietaus vanduo.

Bendradarbiauja su savivaldybe Viešąsias erdves kvartalo plėtotojai – bendrovė „PST investicijos“ – įrengs kartu su Vilniaus miesto savivaldybe. Pernai rudenį, kai buvo patvirtintas detalusis teritorijos planas, pasirašyta ir viešosios bei privačios

partnerystės sutartis su savivaldybe. Remiantis ja savivaldybė įsipareigojo nutiesti magistralinius tinklus, rekonstruoti Aukštaičių ir Paupio gatves, sutvarkyti Vilnios pakrantę, įrengti dviračių ir pėsčiųjų takus, Aukštaičių ir Paupio gatvių sankryžoje pasirūpinti jungtimi tarp Aukštaičių ir Drujos gatvių. O privatūs investuotojai suteiks daugiau kaip 350 mln. litų kvartalo užstatymui ir kraštovaizdžiui atnaujinti pagal kartu su savivaldybe parengtą teritorijos užstatymo koncepciją. Šiuo metu jau parengti projektiniai viešųjų erdvių siūlymai, kartu su savivaldybe bus rengiamas jų techninis projektas, viešosios kvartalo erdvės integruojamos į bendrą miesto viešųjų erdvių struktūrą. „Paprastai tokie dideli projektai finansuojami biudžeto lėšomis. Šiuo atveju tai – geras viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimo pavyzdys. Jį įgyvendinus miesto ir privataus investuotojo lėšomis Vilniui bus grąžinta apmirusi buvusi gamybos teritorija, esanti senamiesčio pakraštyje. Mūsų tikslas – šią miesto dalį paversti darniu gyvenamuoju rajonu, turinčiu darbo vietų, kultūrinį gyvenimą, socialinę infrastruktūrą, aktyvią daugiasluoksnę bendruomenę“, – sakė vyriausiasis Vilniaus architektas, Miesto plėtros departamento vadovas Artūras Blotnys. Būsimą viešųjų erdvių vaizdą architekto akys jau mato. „Parinkta danga, spalvos, faktūros, želdiniai ir jų vietos, kontūrai, augalai, mažosios architektūros detalės: gatvių žibintai, suoliu-

Kurdami kvartalą architektai ir plėtotojai ne tik žiūri, kad jis derėtų prie senamiesčio, neužgožtų jo išskirtinės, UNESCO saugomos kultūros paveldo vertės, bet ir bando atspėti, kokie ten gyvens žmonės, jų gyvenimo būdą, ritmą, kasdienybę, savijautą. „Šiam kvartalui norime suteikti vieną, mūsų supratimu, labai svarbų bruožą – harmoniją, kad kiekvienas jo gyventojas jaustų harmoniją su istorija, gamta, bendruomene, šeima ir darbu. Viskas turi būti harmoningai suderinta: tai, kas vertinga – bus išsaugota, tai, kas kuriama naujai – priderinta prie aplinkos ir šiuolaikinio žmogaus poreikių. Šiame miesto rajone galės įsikurti skirtingų socialinių sluoksnių gyventojai, nes bus išties skirtingų kategorijų būsto. Tikimės, kad komercinėse erdvėse įsikurs kūrybingas verslas: meno galerijos, dirbtuvės, dizaino, architektūros studijos ir pan. Atsiras vietos kavinukėms, restoranams, planuojame nedidelį viešbutį. Funkciškai formuojame savarankišką miesto dalį, su visais jai būdingais ir normaliam žmogaus gyvenimui mieste reikalingais objektais: butais, biurais, amatų dirbtuvėmis, parduotuvėmis, aikštėmis, kavinėmis, vaikų darželiu. Sukurdami prielaidas visaverčiam gyvenimui kvartalo viduje tikimės ir nedidelių automobilių srautų“, – pasakojo bendrovės „PST investicijos“ direktoriaus pavaduotojas Audrius Globys.

Kvies grįžti į miestą Architektas M. Pakalnis viliasi, kad Paupys paskatins žmones grįžti į miestą, o ne kurtis priemiesčiuose. Plačiai išsibarsčiusios gyvenvietės yra ekonomiškai nenaudingos nei miestui, nes didina infrastruktūros sąnaudas, nei patiems gyventojams, nes prie visų sąnaudų dar prisideda nemaža dalis transporto išlaidų. „Paupyje žmonės ras tai, ko ieško užmiestyje: gamtos artumą, ramybę, jaukumą, draugišką aplinką ir kaimynus. Bet, kitaip nei užmiesčio

PLĖTRA 2013 Nr. 7

2013 Nr. 7 PLĖTRA

Preliminarūs projekto įgyvendinimo etapai ir apimtys 2013–2014 m. Teritorija visiškai išvaloma nuo buvusios pramonės taršos: griaunami ir utilizuojami pramonės taršos pažeisti pastatai, nukasamas ir utilizuoti išvežamas užterštas gruntas. 2013–2014 m. Inžinerinių tinklų ir infrastruktūros projektavimas. 2013–2014 m. I etapo pastatų projektavimo darbai. 2014–2018 m. Statyba (etapais).

Net ir šiandien Vilnia, kad ir apleista, vilioja šeimas su vaikais, dviratininkus ar upės slenksčius ir akmenis lenkiančius baidarininkus. naujakuriai, jie turės nepalyginamą pranašumą – gyvenimą miesto centre, kai bet kuris objektas yra pasiekiamas pėstute, kai čia pat už kampo kvepia vietos kepyklėlė, kai nereikia vežioti vaikų į mokyklą ir būrelius, rytą vakarą stovėti gatvių kamščiuose. Ir, kitaip nei kiti senamiesčio naujakuriai, šalia visų gyvenimo senamiestyje patogumų, paupiečiai turės modernius, ekonomiškus naujus namus. Trumpai tariant – iš tiesų jie turės išskirtinę gyvenimo kokybę. Toks projektas Vilniuje – retas, po šitiek diskusijų, ginčų ir svarstymų – džiuginantis reiškinys“, – pasakojo M. Pakalnis.

UNESCO misija pritarė parengtam projektui Pavasarį su patariamąja misija Vilniuje viešėjo Tarptautinės paminklų ir paminklinių vietovių tarybos (ICOMOS), konsultuojančios UNESCO nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimo klausimais, ekspertė iš Suomijos Margareta Ehrstrom. Neseniai Lietuvą pasiekusi jos išvada dar kartą nuramino keletą metų virusias aistras dėl šio kvartalo rekonstrukcijos. „Detaliajame plane aiškiai apibrėžti pagrindiniai teritorijos plėtros principai, išlaikant paties projekto ir de-

taliojo plano ryšį. Dėl architektūrinio planavimo teritorija pagaliau taps savitu ir išskirtiniu miesto rajonu. Svarbu, kad diskusijos būtų tęsiamos ir įgyvendinant projektą. Pasiūlytas detalusis planas yra tinkamas atskaitos taškas teritorijos pertvarkymo darbams pradėti. Misija rekomenduoja, kad projekto plėtros etapu pradėtos suinteresuotųjų asmenų diskusijos būtų tęsiamos ir įgyvendinant projektą“, – sakoma oficialiose išvadose. Architektas M. Pakalnis pažymėjo, kad tokio palankaus įvertinimo iš UNESCO Lietuva dar nėra gavusi. Paveldosaugos ekspertė Gražina Drėmaitė pamačiusi išvadas nenustebo. „Per pastaruosius 20 metų nesu mačiusi kito tokio projekto, kuris būtų taip nuosekliai tobulinamas, derinamas, įsiklausant į patarimus ir pastabas. Vien Valstybinei kultūros komisijai jis buvo pristatytas keturis kartus. Ta vieta mums visiems labai brangi, ir joje viską turime daryti šiltomis rankomis. Tobulumui ribų nėra, bet tai, kas šiuo metu daroma, daroma labai metodiškai ir atsakingai. Tikiuosi, taip bus ir toliau“, – gyrė G. Drėmaitė ir negailėjo gerų žodžių projekto architektui bei plėtotojams. Paupys toliau bus projektuojamas ir statomas etapais, suskirsčius jį į ma-

Planuojamas bendras pastatų plotas – ~ 65 tūkst. kv. m. Pastatų aukštingumas – 2–5 aukštai. Centrinėje kvartalo dalyje prie Aukštaičių g. planuojami du pastatai iki 7 aukštų. Planuojamos teritorijos paskirtis: gyvenamoji – apie 70 proc., komercinė, visuomeninė (vaikų darželis, biurai, kūrybinės dirbtuvės, viešbutis, parduotuvės, paslaugos ir kt.) – apie 30 proc.

žesnius kvartalus. Kiekvienam atskirai bus rengiami techniniai projektai, pagal detaliajame plane patvirtintus reikalavimus kuriamas architektūrinis apdaras. Vėliau jis vėl bus derinamas su specialistais, kad atitiktų senamiesčio dvasią. „Mes jokiu būdu nesiekiame imituoti senamiesčio. Paupys patenka į UNESCO saugomo Vilniaus senamiesčio apsaugos zoną, todėl naujasis kvartalas turi būti kontekstualus, ne turi dominuoti, bet sudaryti deramą foną nekilnojamojo turto paveldui ir, žinoma, atspindėti laikotarpį“, – pasakojo M. Pakalnis. Paupys yra dalis Vilniaus savivaldybės inicijuoto Architektūros parko projekto. O šis yra vienas didžiausių konversijos projektų Vilniuje, įgyvendinamas 78 hektarų teritorijoje. Projekto tikslas – iškeliant iš istorinių Paplaujos ir Markučių teritorijų, esančių tarp Vilnios upės, Maironio g., Subačiaus g. ir Pavilnio g., pramonės įmones (AB „Vilniaus kailiai“, AB „Skaiteks“, UAB „Audėjas“, UAB „Markučiai“ ir kt.), šią miesto dalį paversti darniu gyvenamuoju rajonu.

Fasadas – tai pastato veidas „Architektūra yra kalba.“ (Daniel Libeskind) RHEINZINK medžiagos architektūrinį pastato sprendimą leidžia paversti vizitine kortele. Platus stogo dangos sistemų RHEINZINK pasirinkimas stebina įvairove ir puikiai dera bet kokiam architektūros stiliui. Laikui bėgant fasadinės sistemos RHEINZINK nepraranda patrauklumo, eksploatuojamos nereikalauja papildomos priežiūros ir ilgus metus patikimai saugo pastatą. Cinkas

ne tik patraukliai atrodo iš išorės, bet ir pasižymi išskirtinėmis charakteristikomis: ši ekologiška medžiaga yra nedegi, apsaugo nuo žaibų ir elektrosmogo. Ne veltui RHEINZINK šiandien laikoma kokybės ir kilnumo sinonimu daugiau kaip 30 pasaulio šalių. Sistemose RHEINZINK pasitelkus falco techniką atskiri stogo dangos lakštai sujungiami išilgine kryptimi. Vertikalus kampinis falcas – dažniausiai naudojamas sprendimas skardinant fasadus titano cinku. Ši

dengimo sistema išsiskiria ryškiu falcu (lakštų jungimo užlanko plotis – 12 milimetrų). Galimybė naudotis specialia įranga profiliams rantyti ir falcui uždaryti leidžia racionaliai organizuoti darbo eigą. Įvairiausių dydžių lakštais galima apvilkti sudėtingiausias formas. Šią techniką galima pasitelkti ne tik standartiniams sprendimams – ji suteikia galimybę sukurti bet kokį estetinį efektą. Medžiaga parenkama atsižvelgiant į bendrą pastato koncepciją.

RHEINZINK Baltic Office, Čekoniškės, Suderves pšt., 14207 Vilniaus r., Lietuva, tel. / faks. +370 5 249 0369, el. p. info@rheinzink.lt, www.rheinzink.lt

Šiltinimo sistema, nekeičianti fasado

velę. Tapetai irgi ne visi tinkami. Apdaila turi būti visiškai laidi garams. Jeigu drėgmės ir patenka į perlito plokštę, jai sudėtinga išgaruoti. Ilgiau užsilikusi plokštėje drėgmė prastina šilumines medžiagos ypatybes, gali pradėti gesti apdaila. Kai šiltinimui iš vidaus naudojamos storesnės „TecTem“ sistemos plokštės, kyla drėgmės persisotinimo tikimybė. Tad koks turėtų būti optimalus plokščių storis? „Knauf“ atstovas K. Vaseris teigė, kad gamintojai siūlo pasitelkti hidroterminio prognozavimo skaičiavimus. Priklausomai nuo santykinės oro drėgmės ir vidaus bei išorės temperatūros galima prognozuoti, koks drėgmės kiekis susikaups perlito plokštėje. Pagal tai kompiuterinės programos sumodeliuoja reikiamą šiltinimo sistemą. Programa nemoka-

pasitelkia ir privačių butų gyventojai – norėdami padidinti šiluminę sienų varžą, apsisaugoti nuo pelėsių ir pagerinti patalpų mikroklimatą. Neutralizuoja pelėsį Kompanija „Knauf“, reaguodama į vartotojų poreikius, sukūrė dar vieną sistemą „Knauf TecTem Climaprotect“. Ji labai panaši į buvusią, kurią jau galima vadinti klasikine sistema „Knauf TecTem“. Pagrindinis skirtumas – kiek kitokių parametrų izoliacinė plokštė. Pagrindinė jos funkcija – ne mažinti energijos nuostolius (nekeliamas uždavinys šiltinant iš vidaus didinti šilumos ypatybes), bet kovoti su jau įsimetusiu pelėsiu. Plokštė, tiksliau sistema, pašalina pelėsiui veistis palankias sąlygas ir tokiu būdu padeda jo išvengti.

Mokykla Šveinfurte (Vokietija). Šimtamečiam pastatui reikėjo pritaikyti technologinius sprendimus, taigi vidinės jo sienos buvo padengtos 100 milimetrų storio „TecTem“ sistemos plokštėmis. Daugelį anksčiau statytų pastatų būtina šiltinti. Tačiau yra tokių, kuriems įprastos išorinių sienų šiltinimo sistemos negali būti naudojamos. Pirmiausia tai – istoriniai senamiesčių pastatai. Tad dažnai tenka spręsti dilemą, kaip užkirsti kelią kultūros paminklų irimui, kurį sukelia drėgmė, pelėsiai ir panašios blogybės. Įprastas šiltinimas padaro daugiau žalos Šiandien į šį klausimą atsakymo ilgai ieškoti nereikia, nors ir architektams, ir restauravimo specialistams Lietuvoje dar trūksta informacijos apie pažangias sistemas. Vakarų Europoje istorinių pastatų žaizdoms gydyti jau seniai naudojami veiksmingi vaistai – kompanijos „Knauf“ pasiūlyta sistema „TecTem Insulation Board Indoor“. Jos pagrindas yra novatoriška beplaušė izoliacinė plokštė, gaminama iš natūralaus perlito. Ji skirta patalpoms šiltinti iš vidaus kartu sprendžiant ir drėgmės kaupimosi problemą. Dar dažnai kur patalpoms iš vidaus šiltinti pasitelkiamas įprastas metodas: mineralinės vatos ar putų polistireno sluoksnis klijuojamas prie sienos ir lubų, po to daroma apdaila.

Specialistai pripažįsta, kad taip apšiltinus būstą iš vidaus komfortu ilgai nebus džiaugiamasi. Mat patalpoje susikaupęs kondensatas nespėja absorbuotis sienose, nes šios lieka nelaidžios garams, ir jis pradeda kauptis. Sienos ir lubos netrunka apaugti pelėsiu, ne tik sugadinama apdaila, bet ir iškyla pavojus sveikatai. Sistemos „TecTem Insulation Board Indoor“ perlito plokštė yra atvira difuzijai. Ji sugeria susidariusį kondensatą, šis vėliau pamažu perduodamas išorinei masyviai sienai ir į patalpų vidų. Tokiu būdu reguliuojama ir oro drėgmė patalpose, taip pat didėja išorinių sienų paviršiaus temperatūra. „Palyginti su įprastomis šiltinimo medžiagomis – vata ar putų polistirenu – šiluminės perlito plokščių ypatybės yra bemaž tokios pat. Tačiau šiltinant sienas iš vidaus vata ar putų polistirenu galima prisidaryti nemažai bėdų. Vienos pagrindinių – pelėsiais pasidengusios sienos, prastas mikroklimatas patalpoje, sugadinta apdaila“, – sakė kompanijos „Knauf“ technikas Kastytis Vaseris. Sistema – nedegi Sistema „TecTem Insulation Board Indoor“ kurta orientuojantis dau-

giau į specifines patalpas, kurių fasadų negalima keisti. Pirmiausia tai – kultūros paveldo objektai, maldos namai. Tačiau tokia sistema gali būti išeitis ir tiems gyventojams, kurie gyvena daugiabučiuose, bet nesutaria dėl viso namo renovacijos. Todėl lieka tik galimybė iš vidaus apšiltinti atskirus butus. „TecTem Insulation Board Indoor“ sistemą taip pat galima panaudoti rūsiuose, konferencijų salėse. Montuoti plokštes nėra sudėtinga. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sistema „TecTem Insulation Board Indoor“ yra nedegi, atitinka A1 degumo klasę pagal EN 13501-1. O tai yra nemenkas pranašumas. Sistema yra išbandyta ir sertifikuota, ji atitinka Europos Sąjungos normas, jai suteikti ekologiniai sertifikatai „NaturePlus“ ir „Eco Institut“. Reikalavimai apdailai „TecTem Insulation Board Indoor“ sistema neapriboja interjero sprendimų laisvės. Tačiau „Knauf“ atstovo K. Vaserio teigimu, plokštėms reikėtų parinkti tinkamą apdailą, nes jos yra difuziškos. Negalima dažyti tokiais dažais, kurie ant paviršiaus sudaro vandens garams nelaidžią ar nepakankamai laidžią plė-

Sistemos produktai

1. „TecTem Insulation Board Indoor“ 2. Apkrovą laikantis pagrindas 3. „TecTem Klebespachtel“ 4. „TecTem Grundierung“ 5. „TecTem Flāchenspachtel“ 6. „TecTem Gewebe“ 7. Paruoštas seno tinko sluoksnis

Mineralinė ir kapiliariškai aktyvi plokštė „TecTem Insulation Board Indoor“. Naudojama išorinėms sienoms ir luboms šiltinti iš vidaus. Prie šiltinamų pagrindų plokštės klijuojamos aukštos kokybės difuziškai laidžiais klijais „TecTem Klebespachtel“. Mineralinis mišinys „TecTem Füllmörtel“. Gaminamas iš balto cemento ir perlito. Naudojamas plokščių siūlėms, pažeistoms vietoms, smeigių galvutėms užpildyti ir glaistyti. Visam plokščių paviršiui glaistyti naudojamas mineralinis mišinys „TecTem Flächenspachtel“.

Šv. Pranciškaus bažnyčia yra seniausia Niurnberge (Vokietija). Ją restauruojant sienos šiltintos iš vidaus, tam sunaudota apie 450 kvadratinių metrų 100 milimetrų storio „TecTem“ sistemos plokščių. mai gali naudotis visi besidomintieji „TecTem Insulation Board Indoor“. Populiarėja ir Lietuvoje Vokietijoje „TecTem“ sistema jau seniai naudojama. Ja iš vidaus šiltinamos bažnyčios, kiti istoriniai pastatai, pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams. Lietuvoje „TecTem Insulation Board Indoor“ sistema irgi pamažu atrandama – jau yra didelių objektų, kuriuose netrukus bus atlikti šiltinimo iš vidaus darbai naudojant „Knauf“ perlito plokštes. Plokštes

Tokios plokštės storis – tik 25 arba 30 milimetrų, bet to pakanka siekiant sukurti stipriai drėgmę absorbuojantį sluoksnį. Be to, sistema yra 100 proc. mineralinė ir pasižymi šarmine terpe, o tai irgi nepalanku pelėsiui atsirasti.

Atsparus šarmų poveikiui armavimo tinklas „TecTem Gewebe“. Naudojamas visai plokštumai armuoti glaisto „TecTem Flächenspachtel“ sluoksnyje. Plokščių „TecTem Insulation Board Indoor“ paviršiui sustiprinti ir stipriai drėgmę įgeriantiems pagrindams, pavyzdžiui, akytbetonio, kalkakmenio ir panašių, gruntuoti naudojamas giluminis gruntas „TecTem Grundierung“. Angokraščių plokštė „TecTem Laibungsplatte“. Gaminama iš suspausto perlito. Montuojama durų, langų angokraščiuose ir tose sienų bei lubų vietose, kuriose gali susidaryti vadinamasis šalčio tiltelis.

Jei Jums reikia konsultacijos – visada galite kreiptis į „Knauf“ specialistus telefonu +370 5 213 222.

rayhnaers

iš arčiau 2013 Nr. 7 architektūra 2013 Nr. 7

2013 Nr. 7 iš arčiau 2013 Nr. 7 architek tūra

Tapatybė gali keistis Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis VSTT pastabose pasigedo racionalumo: „Galėčiau suprasti pastabą, kad pastatas, tarkime, pažeidžia užstatymo aukštingumo reglamentą. Bet kaip galiu komentuoti VSTT priekaištą, kad nebu-

„Agilos“ projektas laukia tęsinio Rusnė MARČĖNAITĖ

Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ architektūrinės koncepcijos konkurso istoriją galima pradėti nuo esamos situacijos bei geros žinios aptarimo: nuo praėjusių metų vidurio, kai nepasitenkinimą jo rezultatais pareiškė Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (VSTT), projektas į priekį iš esmės nepasistūmėjo. Su tuo ir susijusi gera žinia – Nidos gyventojams ir svečiams šiemet dar nekels nepatogumų naujo kultūros centro statybos. Bet, tiesą sakant, nidiškiai laikinų nepatogumų nebijo. Miestiečiai, kaip ir jų svečiai, laukia modernaus kultūros bei pramogų centro. Projektu sprendė Nidos centro problemas Ginčydama konkurso rezultatus, VSTT didžiausiu nugalėtojų projekto trūkumu įvardijo šiuolaikinę architektūrą – tokia negalinti atsirasti UNESCO saugomoje Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje. Keli mėnesiai po to, kai paaiškėjo konkurso rezultatai, paskelbtas VSTT pareiškimas nustebino ir konkurso nugalėtojų komandą: jungtinį kolektyvą – Marių Morkūną, Vitalijų Jankūną, Andrių Uogintą, Vytenį Ūsą, Aistę Tarutytę, Liną Gronskytę, Mantą Gipą, Vytą Lelį, Povilą Kiškionį, ir organizatorius – Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos skyrių, kuris, Neringos miesto savivaldybei užsakius, parengė konkurso sąlygas ir atliko privalomas teisines procedūras. Nidiškiai didžia-

vosi pasirinkę geriausią būdą kokybiškam projekto rezultatui pasiekti – architektūros konkursą. Jie džiaugėsi sulaukę net 28 darbų ir buvo ramūs, kai vertinimo komisija be abejonių išrinko pirmos vietos laimėtojus. Pagal tipinį projektą statytą sovietmečio kino teatrą, kur vykstantys koncertai nebeatitinka šiuolaikinės reiklios auditorijos lūkesčių, pirmos vietos laimėtojai pasiūlė rekonstruoti į dviejų tūrių, pėsčiųjų tako atskirtą kompleksą. Mažesnįjį autoriai skyrė Turizmo informacijos centrui, o didįjį, su 500 vietų universalia sale, scena su orkestro duobe, persirengimo kambariais ir parodų sale, numatė įvairiems kultūros poreikiams. Autoriai tiki, kad projekto įgyvendinimas gali išspręsti ne vieną Nidos centro problemą – išnykus istoriniam sodybiniam užstatymui išskydusį šios teritorijos užstatymą, aiškių užstatymo linijų nebuvimą,

nesėkmingą viešųjų erdvių sistemą. Centrinėje miesto teritorijoje, kurioje susitelkę pagrindiniai visuomeniniai, kultūriniai, savivaldybės pastatai, atsiradęs periferijos pojūtis, konstatavo projekto autoriai. Jie pasiūlė viešąsias erdves maksimaliai diferencijuoti ir suprojektavo erdvią miesto aikštę tarp miesto savivaldybės ir naujojo „Agilos“ pastato, išryškino nuo molo einantį pėsčiųjų taką, sukūrė jaukų amfiteatrą lauko koncertams ir kt. Autoriai buvo patenkinti, kad pastatų kompoziciją pavyko įlieti į esamą gamtinę aplinką, išsaugoti pušų masyvą. Pastato išorės apdailai architektai pasirinko Neringai būdingą medžiagą – medį.

Aukščiausio profesionalumo darbas Šalies architektų bendruomenės atstovai projekto pristatyme ginčijo VSTT direktorės Rūtos Baškytės pareikštą nuostatą, kad Nidoje gali būti statomi tik architektūrinį senųjų žvejų gyvenviečių ar vilų braižą atitinkantys pastatai. Architektai pabrėžė, kad tarptautiniai teisės aktai – susitarimai bei konvencijos, reglamentuojantys architektūrinę stilistiką saugomose teritorijose, nurodo, jog blogiausia, kas gali nutikti planuojant naujas statybas tokiose zonose, yra kičas ir imitacijos. Pasaulinė patirtis rodo, kad šiuolaikinės architektūros objektų kaimynystė negadina pačių vertingiausių paveldo objektų. Tokią nuomonę palaikė ir tuometis kultūros viceministras, paveldosaugą kuravęs Gediminas Rutkauskas. Jis teigė, kad Nidos kultūros centras neturėtų būti rekonstruojamas siekiant suteikti tradicinės architektūros stilistiką. Svarbu, kad jis esamoje aplinkoje nekurtų kontrasto. Kaip tik už darną su aplinka jaunų architektų darbą gyrė ir vertinimo komisija.

architektūra 64

Neringos savivaldybės administracija tikisi, kad architektūros konkurso nugalėtojų darbą realizuoti pavyks. R. Baškytė įsitikinusi, kad konkurso laureatų projekto įgyvendinimas Kuršių nerijai grėstų mažų mažiausiai išbraukimu iš UNESCO pasaulio paveldo sąrašo. Esą architektai siūlomu įgyvendinti projektu ignoruoja galiojančius teisės aktus, kurie įpareigoja statinius projektuoti, statyti ar rekonstruoti atsižvelgiant į etnografiniam regionui ar vietovei būdingus planavimo ir architektūros savitumus: paisyti tradicinių pastatų architektūros, medžiagų, spalvų gamos, puošybos elementų, taikyti tik Kuršių nerijai būdingas architektūrinės raiškos priemones. Konkursą laimėjęs projektas, anot R. Baškytės, neturi nieko bendra nei su Kuršių nerijai būdingų žvejų sodybų, nei su senųjų vilų architektūra, nei su Kuršių nerijos kraštovaizdžio unikalumu. Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatas – kiek liberalesnis. Teigiama, kad Kuršių nerijos vietovės išskirtinumas ir tapatybė gali būti išreikšti ne tik tradiciniais būdais naudojant būdingus Kuršių nerijos regiono etnografinės architektūros motyvus ar jų imitaciją, bet ir modernia koncepcija, todėl originalus kokybiškos šiuolaikinės architektūros pastatas, derantis su esama urbanistine aplinka, Kuršių nerijoje gali atsirasti.

vo atlikta būsimo pastato poveikio etnokultūrai analizė? Kas tai galėtų nustatyti?“ Čia, ko gero, tiktų architekto, studijos „Aketuri architektai“ vadovo Luko Rekevičiaus pastaba apie tai, kas nutinka, kai taikomi labai griežti ribojimai architektūrinės ir urbanistinės aplinkos plėtrai, kai senamiesčių ar miestelių struktūra bei architektūra saugomos pamirštant, kad čia nebegyvena žmonės, kurie tuos miestus pastatė. „Neringą siekiama palikti žvejų gyvenviete, nors daugelis Neringos gyventojų šiandien dirba Klaipėdoje, naudojasi elektroniniu paštu, turi verslą. Žmonės jau nebėra žvejai, ir čia traukia ne žvejų kaimelis, o unikali gamtinė aplinka ir paslaugos, kurias galima gauti, – neabejoja L. Rekevičius. – Taigi gana stiprus miesto tapatumas nuodijamas, nes stengiamasi jį padaryti dirbtinį. Žmonių tapatybė pasikeitė, o miesto tapatybei keistis kartu neleidžiama, stengiamasi išlaikyti muziejinę formaline pamirkytą praėjusių amžių didybės nuotaiką. Aš siūlau adekvačiai ir XXI amžiaus priemonėmis reaguoti į besikeičiančią miesto žmonių tapatybę.“ „Tai neretas reiškinys, kai valdininkai supainioja procesų administra-

toriaus funkciją su architektūrinės kokybės vertintojo vaidmeniu“, – pripažino Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto Urbanistikos katedros profesorius Algis Vyšniūnas.

Planuoja projekto įgyvendinimą Konkurso laureatai neketina sudėti ginklų kovoje dėl savo projekto įgyvendinimo – jie tiki, kad šis darbas ir būsimi pastato naudotojai nusipelno tos kovos. Tokios pat nuostatos laikosi Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis: „Iki šių metų pabaigos planuojame paskelbti jungtinį projektavimo darbų ir rangos konkursą. Jeigu to neatliksime, manau, viskas – graži idėja, įdėtos pastangos ir išleisti pinigai – bus prarasta. Bet man atrodo, kad visada geriau ką nors padaryti, negu nepadaryti bijant klaidų. O kokia gali būti klaida, kai projektu nesuabejojo kompetentinga architektų komisija? Nubraukti viską vienu VSTT brūkšniu būtų nepagarba jiems.“ Pasak Neringos savivaldybės vadovo, minimalių projekto korekcijų planuodami pastato pritaikymą turi ir užsakovai, bet jie nesijaučia turintys teisę abejoti vertinimo komisijos sprendimu. „Siekdami vertinimo kokybės ir skelbėme konkursą. Nuogąstauju, kad jei ir toliau tokiais kaip minėtieji argumentais stabdysime visus projektus, po savęs šita karta nieko nepaliks“, – replikavo D. Jasaitis. „Nenoriu dabar dalyti medalių, bet konkursą laimėjo tikrai aukščiausio profesionalumo, pasaulinio lygio darbas. Būtų gaila, jei ši talentinga autorių komanda ateityje kurtų ne Lietuvai“, – žurnalui „Statyba ir architektūra“ sakė profesorius A. Vyšniūnas. Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Vaidotas Dapkevičius svarstė, kad šiandien galbūt atėjo laikas savo profesinę vienybę parodyti architektams: „Konkursas vyko tikrai korektiškai, architektai vieni kitiems priekaištų neturėjo. Labai džiaugčiausi, jei „Agilos“ konkurso dalyviai pareikštų palaikantys konkurso nugalėtojus. Gal tai proga ugdyti profesinę kultūrą?“

architektūra

projektas projektas

2013 Nr. 7 2013 Nr. 7

2013 Nr. 7 projektas

viešoji įstaiga Architektūros centras. „Šiais laikais svarbu gauti užsakymų, nes jei jų nebus, visa inkubatoriaus veikla greitai baigsis. Mes perduosime Architektūros centrui panaudai patalpas, kuriose vyks inkubatoriaus veikla, bet jų savininkas ir toliau liks LAS“, – paaiškino G. Blažiūnas. Eksponuoti savo darbus būsimajame architektūros inkubatoriuje jau panoro ir dailininkai. Tikimasi, kad kartu su architektais Architektūros centre bendrus projektus įgyvendins ir dizaineriai, kino kūrėjai, fotografai.

Architektus mokys verslumo Ką augins Lietuvos architektų sąjungos kuriamas menų inkubatorius? Inga LUKŠYTĖ

Pareiškimas, kad geras gali būti tik alkanas menininkas, šiandien nepatraukliai skamba ne tik architektams. Bet užsidirbti duonai ir kam nors daugiau šios specialybės atstovams tikrai nėra paprasta – ne tik Lietuvoje, bet ir likusioje Europos Sąjungoje (ES) projektavimo rinka tapo ankšta. Tačiau Lietuva toliau kasmet į kovą dėl išgyvenimo paleidžia porą šimtų architektūros specialybės absolventų. Bent daliai jų vietos atsiras, planuojama, rugsėjo pabaigoje duris atversiančiame architektūros inkubatoriuje Architektūros centre, kur veiklą jaunieji architektai pradės tegu ir ne visai šiltnamio, bet tikrai šiltesnėmis sąlygomis: čia jie ne tik dirbs, bendraus, bet ir mokysis verslumo, derybų meno – tų pagrindų, kurie galėtų padėti drąsiau žvalgytis į užsienio rinkas.

Vienys menininkus Pasak Lietuvos architektų sąjungos (LAS) pirmininko Gintauto Blažiūno, idėją steigti architektūros inkubatorių Architektūros centrą padiktavo pats gyvenimas – atėjo laikas ieškoti naujų architektūros veiklos formų.

Lietuvoje menų inkubatoriams steigti iki 2013-ųjų buvo numatyta skirti 60 mln. litų ES paramos. Planuota finansuoti 9 meno inkubatorių steigimą ir plėtrą. Vienas jų – Hilarijaus Raduškevičiaus rūmų patalpose jau netrukus pradėsiantis veikti pirmasis Lietuvoje architektūros srities menų inkubatorius. Steigti architektūros inkubatorių, anot G. Blažiūno, pastūmėjo ir patys architektai, ne kartą svarstę, kad pastatas, kuriame įsikūrusi LAS, nepakankamai išnaudojamas architektų ir architektūros labui. LAS teikiant paraišką ES paramai gauti planuota ir rūmų priestato statyba. Tačiau ketinimus pakoregavo tai, kad nepavyko pakeisti detaliojo sklypo plano, taip pat lėšų trūkumas.

Vis dėlto LAS neatsisako planų ateityje pastatyti priestatą ir jame įkurdinti dalį buvusio Architektūros muziejaus ekspozicijos, taip pat informacijos centrą. Architektūros menų inkubatoriaus patalpos, skirtos nuomotis jauniesiems menininkams (iki 35 metų amžiaus ar baigusiems studijas ne anksčiau kaip prieš 5 metus), jau beveik sutvarkytos. Architektūros centre ne mažiau kaip 50 proc. visų dirbančiųjų sudarys jaunieji menininkai arba jų įsteigtos smulkiojo ar vidutinio verslo įmonės. Architektai jau domisi, ar jiems atsirastų vietos architektūros inkubatoriuje. Rezidentai inkubatoriuje turėtų rasti ir visą reikiamą organizacinę techniką, bus įrengta vieta eksponatams bei susitikimams rengti. Kol kas iki galo neišspręstas būtent organizacinės technikos klausimas – jai įsigyti lėšų nebuvo skirta, tačiau LAS pirmininkas viliasi tam irgi gauti ES struktūrinių fondų paramą.

G. Bartuškos nuotr.

Sėkme neabejoja LAS vadovas įsitikinęs: jeigu Architektūros centras veiks kaip numatyta, taps lengviau organizuoti architektūros konkursus, kūrybines dirbtuves, konkuruoti užsienyje. Tačiau G. Blažiūnas neleidžia sau pamiršti ir Jungtinių architektų dirbtuvių istorijos, kai kartu dirbę architektai išsiskyrė, ir po vienu stogu įsikūrė skirtingos architektūros įmonės. „Yra pavojus, kad gražus sumanymas gali virsti architektų išsivaikščiojimu į atskirus kampus,

bet mes tuos pavojus žinome ir bandysime su jais kovoti“, – komentavo G. Blažiūnas. Šiuo metu jau veikia Telšių, Užupio menų inkubatoriai, „Menų spaustuvė“. Architektūros centro privalumu G. Blažiūnas laiko būtent specializuotą veiklą. „Tikimės, kad atsiras daugiau visuomeniškų jaunų žmonių. Norime, kad jaunieji architektai galėtų aktyviau dalyvauti ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio gyvenime. Labai tikiuosi, kad išmoksime eiti į užsienį, nes kol kas nemokame eksportuoti paslaugų. Be to, viena nedidelė įmonė nepajėgi to padaryti“, – sakė Architektų sąjungos pirmininkas. G. Blažiūnas pats moko būsimuosius architektus, todėl žino, kad atotrūkis tarp realybės ir to, ko studentai mokomi, didelis. Užvėrus aukštųjų mokyklų duris jiems tenka susidurti su nauja realybe. „Nėra pinigų, užsakovų norai svarbiau už viską, jeigu nori įgyvendinti savo idėją, turi pats už ją susimokėti, – replikavo G. Blažiūnas. – Kasmet keli šimtai architektų išeina į darbo rinką, nors visai Lietuvai užtektų ir poros šimtų.“ Anot LAS vadovo, architektų problemų yra ir daugiau, pradedant įstatymų leidyba, architektų veikla, architektūros politika. „Didžiausia mano svajonė – kad pasikeistų požiūris į architektūrą. Tad pradedame keistis nuo savęs“, – komentavo LAS pirmininkas.

Susidomėjimo yra Imtis vykdyti pagrindinę inkubatoriaus užduotį – kurti meno ir verslo partnerystę – LAS neturi žmogiškųjų išteklių. Inkubatoriaus veikla užsiims

Apšvietimo dizaino lobiai Lietuvoje dar neatrasti Šviesa ir šviestuvas – skirtingi dalykai. Kaip ir šviesos ekspertai – jie nėra šviestuvų pardavėjai. Specialistai supranta, kad šviesa yra tikslas, o šviestuvas – priemonė. Žmonėms įprastai šviestuvo nereikia, jiems reikia šviesos. Architektūroje šviesa yra labai stiprus įrankis, tik gaila, kad Lietuvoje juo dar tik pradedama mokytis naudotis. Vienas žymiausių apšvietimo dizainerių pasaulyje Markas Majoras yra parašęs knygą „Made of light“. Šis pavadinimas atspindi idėją, kad visa architektūra padaryta iš šviesos, ypač tamsiuoju paros metu – tai, kas neapšviesta, neegzistuoja, nes nematoma. Matydama poreikį supažindinti su galimybėmis sukurti gerą interjero, pastatų bei viešųjų erdvių apšvietimą, parodyti galimybes ir praplėsti žinias, bendrovė „Gaudrė“ birželio pradžioje architektams surengė kūrybinius užsiėmimus. Tai jau antras toks renginys – pirmieji tokie kūrybiniai užsiėmimai vyko praėjusiais metais. Šiųmečių „Gaudrės“ rengiamų kūrybinių užsiėmimų idėja kilo iš panašaus renginio, kurį organizuoja profesionalių apšvietimo dizainerių asociacija Švedijoje. Žinoma, skirtumas yra tai, kad ten užsiėmimų metu sukuriamos instaliacijos vėliau eksponuojamos kelias savaites, o miestelį, kuriame viskas vyksta, aplanko keliasdešimt tūkstančių turistų. „Galbūt ateityje ir mums pavyks pasiekti tokį lygį. Stengtis tikrai yra dėl ko, nes apšvietimo galimybės architektus labai domina, jiems trūksta žinių, jie nežino, kokios šiuolaikinės su tuo susijusios tendencijos. Vienoje konferencijoje dalyvavęs amerikietis dizaineris yra labai tiksliai pasakęs: šviesą reikia pačiupinėti, tik tuomet supranti, ką su ja galima daryti“, – sakė bendrovės „Gaudrė“ projektų vadovas Simas Rinkevičius.

Įmonės rengiamuose kūrybiniuose užsiėmimuose paskaitas skaito ir su apšvietimo galimybėmis supažindina garsūs užsienio apšvietimo dizaineriai, dirbantys didžiausiose apšvietimo dizaino kompanijose. „Įsitikinome, kad mūsų architektams tikrai reikia semtis žinių apie apšvietimo galimybes, nes maža kas išmano šią sritį arba tai, kaip žaisti apšvietimu ir gauti gerą rezultatą. Architektai turi suprasti, kad šviesą gali naudoti kaip instrumentą, kad apšvietimo dizainas nėra vien rutuliukų paišymas“, – aiškino S. Rinkevičius. Apšvietimo dizainas – palyginti nauja specialybė ir visoje Europoje. Net kai kurie žymiausi architektai nelabai išmano šitą sritį. Bet skirtumas tarp mūsų ir didesnių architektūros biurų Vakaruose yra tai, kad ten jau yra tokia specialybė – apšvietimo dizaineris. Jis dalyvauja visame projekto kūrimo procese – nuo koncepcijos iki techninių brėžinių. Vakaruose jau suprantama, kad tokio specialisto reikia, o mes dar galvojame, kad užtenka sukurti pastato formas, suplanuoti interjerą, o apšvietimui ne visada skiriame pakankamai dėmesio. Turint didelį biudžetą gražias instaliacijas sukurti paprasčiau. Bet labai gražių dalykų galima padaryti ir neturint daug pinigų. Viską lemia idėjos ir supratimas. O čia jau svarbiausia susikurti pasaką, istoriją – ką gi norima papasakoti apšvietimu. Būtent tokią pasaką architektai ir kūrė Nidoje vykusių kūrybinių užsiėmimų metu. Susiskirstę į tris grupes architektai kūrė instaliacijas vidaus patalpose, ant fasado bei aplinkoje. Kūrėjai patys buvo nustebę, kokių galimybių suteikia tinkamas apšvietimas. Specialistų, kurie būtų apšvietimo žinovai, Lietuvoje niekas nerengia. Kuriančiųjų šviestuvus yra, bet ką

daryti, kaip tinkamiausiai panaudoti šviestuvus – maža kas gali paaiškinti. Gerų specialistų yra vos keletas, ir didžioji jų dalis dirba „Gaudrėje“. Dėl apšvietimo specialistų stygiaus įdomiai, žaismingai apšviestų pastatų irgi yra vos keletas. Apšviečiant kai kuriuos objektus pasitelkiama brangi technika, nemaži finansiniai resursai, tačiau rezultatas nebūna pats geriausias. Viskas labiau primena tik didelių galimybių demonstravimą. „Lietuvoje labai atsargus požiūris į pastatus centrinėje miesto dalyje, ypač senamiestyje. Kažkodėl laikomasi nuomonės, kad statinys naktį turi atrodyti kaip dieną. Todėl neieškoma sprendimų, tiesiog pasitelkiami keli galingi prožektoriai, jais apšviečiamas fasadas, ir viskas. Apie apšvietimo dizainą, juolab interaktyvias priemones, čia nėra ką ir kalbėti“, – apgailestavo S. Rinkevičius. Vilniuje ir kituose šalies miestuose yra pavyzdžių, kai sukuriamas besikeičiančių spalvų pastato fasado apšvietimas, tačiau nelabai suprantama, kodėl tos spalvos keičiasi, ką norima tuo pasakyti. Tokio sprendimo apšvietimo dizainu negalima pavadinti – tai tiesiog paprasčiausias šviestuvų naudojimas be jokios koncepcijos. Iš dalies atpigusios elektros priemonės sukuria galimybę žmogui veikti šviesą. Pavyzdžiui, davikliais veikiamas apšvietimas gali judėti paskui žmogų, sekti jo siluetą – ypač tokiais sprendimais džiaugiasi vaikai, jiems tai atrodo tarsi stebuklas. Panašų projektą yra sukūręs ir S. Rinkevičius, tik dar abejoja, ar jis bus realizuotas. „Yra posakis, kad laukinio žmogaus rankose net pati novatoriškiausia technika viso labo tėra paprastas metalo gabalas. Taip ir su apšvietimu – turint tinkamas priemones, bet nežinant, kaip jas naudoti, geras rezultatas nebus pasiektas. Todėl ir mūsų siekis – paaiškinti, kaip pasitelkti geras priemones, kokius neįtikimus rezultatus pasiekti. Ir atvirkščiai – kaip išausti mintį ir padaryti ką nors neįprasta pačiais paprasčiausiais prietaisais“, – sakė įmonės „Gaudrė“ projektų vadovas S. Rinkevičius.

KAFe 2013 Nr. 7

2013 Nr. 7 kafe

KAFe 2013: gimęs Kaune,

G. Bartuškos nuotr.

bet skirtas Lietuvai Rusnė MARČĖNAITĖ

Gimęs Kaune, bet skirtas visai Lietuvai, buriantis ne tik architektus, bet ir pažinti architektūrą norinčią visuomenę – taip ambicingiausią šalies architektūros padangės renginį – šį rudenį Kaune vyksiantį tarptautinį architektūros festivalį KAFe 2013 – pristatė jo vadovas architektas Gintaras BALČYTIS. Aštuonias savaites, nuo rugsėjo 1 iki spalio 30 dienos, vyksiančio festivalio tema – „Istoriniai miestų centrai bei jų ryšys su upėmis“. „Viskas prasidėjo nuo idėjos organizuoti keletą renginių, kur žmonės galėtų ateiti pakalbėti, padiskutuoti apie architektūrą, o nutiko kaip su sniego gniūžte – per metus nuo idėjos atsiradimo festivalis išsipūtė iki tikrai solidaus renginio“, – sakė G. Balčytis. Interviu žurnalui „Statyba ir architektūra“ architektas papasakojo apie šio neeilinio projekto tikslus. – Festivalį KAFe 2013 skiriate ir profesionalams, ir plačiajai visuomenei. Ar įmanoma suderinti šias tikslines grupes? – Taip, sukūrėme joms atskiras programas. Pagrindinė idėja atsirado pripažinus, kad žmonės neišmano moderniosios architektūros, ir ne tik jos. Architektūros renginių beveik nėra, tos kelios parodos per penkmetį situacijos nekeičia, visuomenė architektūros išvis nevertina kaip meno. Gal taip yra ir dėl to, kad patiems trūksta entuziazmo rengti savireklamos renginius: parodas, paskaitas (nors sostinėje Architektūros fondas jau pradėjo juos rengti), skirtus ne vien visažinių profesionalų ratui. Bet komunikacijos trūksta, ir kai atsiranda koks „stiklainis“, visi, taip pat architektai, sutrinka, nežino, kaip į tai reaguoti. Keletas mūsų renginių skirta architektų, paprastų architektūros vartotojų ir valdžios diskusijoms išprovokuoti. Mes, architektai, esame gana uždara klasė ir dažnai sakome,

kad nėra labai svarbu, ką kalba žmonės – mums trūksta ir tolerancijos. Vienas mūsų festivalio akstinų – parodyti vartotojams, kad architektūra matuojama ne tik kvadratiniais metrais ir už juos mokamais pinigais. Turėjome priežasčių nesiveržti su savo renginiais į muziejus – čia ir lankomumas nedidelis, ir lankosi tik tie, kurie domisi architektūra, išmano mūsų problemas. KAFe 2013 paskaitos ir parodos vyks „Žalgirio“ arenoje, parodos bus eksponuojamos ir Vytauto Didžiojo universiteto bei verslo centro BLC patalpose, bus renginių ir kitose erdvėse. Mums naudingi „Žalgirio“ arenoje į įvairius renginius – koncertus, varžybas – susirenkantys dideli žmonių srautai. Arenoje ištisus du mėnesius veiks festivalio parodos, gal žmonės bent užmes akį ir kada nors prisimins matę nestandartinį architektūros sprendimą. Ir gal nebelaikys jo kvailu. Kuo daugiau miesto gyventojai žinos apie architektūrą ir jos užkulisius, tuo dialogas tarp skirtingų žmonių grupių architektūros ir miesto plėtros klausimais taps geresnis. – Ar KAFe 2013 organizatoriai jaučia savo profesinės gildijos suinteresuotumą šiuo renginiu? – Vienas festivalio tikslų – ne tik tai, kad architektai pradėtų daugiau bendrauti su vartotojais ar valdžia, bet ir kad turėtų progą pasikalbėti tarpusavyje. Kolegiškų susitikimų ir

pokalbių nuo tų laikų, kai dauguma architektų sėdėjo trijose ar keturiose vietose – dirbo projektavimo institutuose – tikrai sumažėjo. Kalbantis su kolegomis šie dažniausiai sako, kad festivalio labai reikia, ir dar pateikia krūvas patarimų – kodėl nėra to ar kito. Bet visi tikisi, kad tą kita padarys kas nors kitas. Mes festivalį rengiame tokiu principu: jei turi minčių, pats jas ir įgyvendink. Priimame visus, kurie pasirengę ne tik pasiūlyti gerą programą, bet ir ją įgyvendinti. Festivaliuose tai ir yra žaviausia – iniciatyva ir noras ją realizuoti. Plėstis galima iki begalybės. Mes iniciatoriams galime pagelbėti rasti vietą ir laiką. – Ar turėjote pavyzdį, pagal kurį kūrėte KAFe 2013? – Ne, festivalis atsirado, galima sakyti, netyčiomis – prieš keletą metų, kai Vilnius ruošėsi tapti Europos kultūros sostine, kilo minčių surengti mažesnį renginį – gretutinę programą „Kaunas – architektūros sostinė“. Planuota, kad suvažiuos daug turistų, Vilnius jų visų nesutalpins... Programa daugiausia buvo orientuota į tarpukario Kauno architektūrą. Tąkart planų įgyvendinti nepavyko, bet idėja niekur nedingo. Kaunas yra moderniosios architektūros lopšys, mieste yra išties puikios architektūros iš tarpukario laikotarpio, iš čia kilusios visos Lietuvos architektūros mokyklos, ir norėjosi tą architektūrą parodyti visai šaliai. Be to, kaip minėjau, norime priminti, kad architektūra yra menas ir vienas pastatas Laisvės alėjoje nėra tragedija. Niekas nekala orkestro prie kryžiaus už tai, kad nepavyko vienas kūrinys. KAFe 2013 yra projektų, skirtų kaip tik diskusiniam diskursui palaikyti. Toks yra ir projektas „Laisvės impulsai“ – be jokios abejonės, nevienareikšmiškų vertinimų sulauksiantis projektas. Mums patiems smalsu pamatyti, kaip visuomenė reaguos į projektų dalyvių siūlomus įvairius Laisvės alėjos pokyčius – teorines vizijas.

Architektai kartais skundžiasi: man nieko neleidžia, va, jeigu leistų, tai oho kaip padaryčiau. Mes leidžiame: padaryk, kaip nori, darbų necenzūruosime, visus parodysime. Nebent jei jie būtų tiesiog absoliučiai prastos architektūros kokybės. Tikimės, kad du mėnesius miestiečiai diskutuos apie projekto dalyvių siūlomus architektūrinius sprendimus, galbūt paveldo specialistai, miestiečiai ir valdininkai tarpusavyje užmegs pokalbių. O architektams, kurie galės komentuoti savo idėjas, tai, be abejo – puiki saviraiškos priemonė. – Architektų bendruomenės vadovai dažnai apgailestauja, kad Lietuva nesirūpina šioje srityje lavinti jaunąją kartą, ir primena, kad tai turi būti pradedama daryti jei ne vaikų darželyje, tai bent mokykloje. Ar Jūsų festivalis įdomus ir jauniausiai auditorijai? – Yra Architektūros fondo programa, kurią bandysime realizuoti – tai projektai apie architektūrą vaikams. Architektūros fondo komanda sė-

kmingai organizavo tokius renginius su vaikais Londone. – Per festivalio pristatymą Vilniuje įžūlokai nuskambėjo festivalio rengėjų planų pristatymas: po dvejų metų festivalio epicentras turėtų būti Vilnius, dar vėliau – Klaipėda. Ar nebaisu šiais permainingais laikais planuoti taip toli, dar neįvykus nė pirmam festivaliui? – Nebaisu. Šįkart tiesiog veiksmo vieta yra Kaunas, bet festivalis – visos Lietuvos. Tad galvojame ir apie ateitį – kad kitąkart reikėtų studentams siūlyti ne su Kaunu susijusias temas (programa „Studijų KAFe“), bet daugiau iniciatyvos atiduoti Vilniaus ir Klaipėdos universitetams. – Festivalio trukmė – net du mėnesiai. Toks ilgas laikas bet kokiam renginiui kelia riziką prarasti dinamiškumą. – Viena vertus, jaučiame tokią grėsmę – Lietuvoje nėra daug žmonių, daugėja čia tik architektų (šyptelėja).

Kita vertus, festivalio renginiai išskaidyti, vieni skirti profesionalesnei publikai, kiti – miesto gyventojams, niekam nereikės sėdėti vienoje auditorijoje nuo ryto iki vakaro. Be to, Kaune gausu studentų humanitarų, kuriuos, tikime, šis festivalis sudomins. – Ar sulaukėte palaikymo iš Kauno savivaldybės? – Iš savivaldybės gavome dalinį finansavimą. Tarptautiniai plataus masto renginiai padeda miestams tapti konkurencingiems, o architektūra savivaldai tikrai svarbi tema – pagalvokite, kiek skandalų susiję su įvairiais plėtros projektais, jų aptarimu. Tai žemiškas, visiems aktualus dalykas. Savivaldybės nori dalyvauti tokiuose projektuose. Tapybos plenerui tokios paramos turbūt nesulauktume. Mes džiaugiamės – šalia kitų reguliarių tarptautinių renginių Kaune – Tekstilės bienalės, Modernaus šokio festivalio, Kauno kino festivalio, KAFe praturtins miestą svarbiu kultūros renginiu, o Lietuva ir Kaunas taps labiau atpažįstami Europos kontekste.

KAFe 2013 Nr. 7

2013 Nr. 7 kafe

KAFe 2013 – du mėnesiai architektūros studijų Reguliariu tarptautiniu profesiniu ir edukaciniu architektūros renginiu pretenduojantis tapti Kauno architektūros festivalis per aštuonias savaites nuo rugsėjo 1 iki spalio 30 dienos pristatys įvairiapusę ir profesionalams, ir plačiajai visuomenei skirtą programą. Pateikiame trumpą jos pristatymą. „Laisvės impulsai“: idėjos ir kritinė mintis Rugsėjo 2 dieną Kauno Laisvės alėjoje prasidės novatoriškas, eksperimentinis naujos architektūros istorinėje aplinkoje atsiradimą nagrinėjantis ir intelektualiai įtraukiantis renginys. Pagrindinis jo tikslas – inicijuoti gyvas ir atviras miesto visuomenės, verslo, architektų, savivaldos diskusijas apie tai, kokia gali ar galėtų būti šių dienų architektūra istorinėse miestų erdvėse, kuri dabar dažnai vertinama nevienareikšmiškai ar netgi sukelia kontroversiškų nuotaikų. Projekte buvo kviečiami dalyvauti jaunosios kartos (iki 40 metų amžiaus) architektai. Jie pateiks sergančių Laisvės alėjos vietų: pastatų, jų fasadų, numatomų antstatų, vizijas. Laisvės alėja šiam projektui pasirinkta todėl, kad tai pagrindinė miesto erdvė, o čia naujai pastatyti objektai

sulaukė itin stipraus visuomenės nepritarimo. Šioje istorinėje gatvėje yra ir daug apleistų pastatų, nesutvarkytų vietų, kurių užstatymą ar funkcijas dar reikės spręsti. Tad tokiam atsakingam žingsniui reikia ypač rimtai pasirengti ir apsvarstyti visas galimas alternatyvas. Pasitelkus architektūros idėjų vizualizaciją bus siekiama sužadinti viešas miesto gyventojų ir svečių diskusijas, kaip jau suformuotoje istorinėje miesto erdvėje galėtų derėti sena ir nauja, kokia yra paveldo reikšmė, kaip galėtų gimti naujų architektūrinių sprendimų, ko reikėtų, kad miestas pilietiškai atgimtų, o jo architektūrinis, urbanistinis veidas ir jo kaita būtų intelektualus kiekvieno miesto gyventojo rūpestis. Kadangi šių architektūrinių vizijų neketinama įgyvendinti, joms nebus taikomi jokie apribojimai, išskyrus vieną – meninį. Taip laukiama geriausios vertės architektūros.

Paroda „Laisvės impulsai“ bus eksponuojama Laisvės alėjoje.

Idėjiniai architektų projektai bus išspausdinti ant didelio formato stendų (2 x 3 metrai), kurie visus du festivalio mėnesius bus eksponuojami Laisvės alėjoje šalia gydomų pastatų. Taip visa alėja taps unikalia architektūros siūlymų laboratorija – galerija ir atvirų diskusijų forumu po atviru dangumi. Čia žmonės galės rinktis ir su idėjų autoriais padiskutuoti apie tinkamus ar netinkamus architektūrinės raiškos pavyzdžius ir jų daromą įtaką istorinei aplinkai.

Ekskursijos: nuo karinės iki XX amžiaus moderniosios architektūros Dar vienas daugiau plačiajai visuomenei skirtas projektas – architektūros turai, kitaip tariant – specialistų vedamos paskaitos-ekskursijos. Viena jų – „Karinė architektūra Lietuvoje“, kuri pristatys karinės paskirties architektūros raidą nuo pirmųjų gynybinių įtvirtinimų atsiradimo iki šiuolaikinių gynybos modelių. Vizualizuotos paskaitos metu ypač didelis dėmesys bus skiriamas Lietuvos teritorijoje išlikusiems gynybiniams įtvirtinimams pristatyti, jų specifikai atskleisti pasauliniame karybos raidos kontekste. Po paskaitos trumpos ekskursijos metu dalyviai bus supažindinami su, be abejo, žymiausio Kauno gynybinio įtvirtinimo – Kauno tvirtovės – gynybine architektūra. Renginio vieta – Kauno tvirtovės VII fortas. Architektūrinė ekskursija „Progresyvioji Kauno architektūra“ skirta pažvelgti į architektūros progresyvumą per istorinės retrospektyvos pjūvį, pradedant Kauno pilimi ir baigiant „Žalgirio“ arena. Bus stengiamasi apžvelgti progresyviausius įvairių laikotarpių centrinės Kauno miesto dalies pastatus, įvertinti jų svarbą ir jų sukūrimo laikotarpiui, ir šiuolaikiniame sociokultūriniame kontekste. Tai puiki galimybė pažvelgti kitaip į Kauno centrinės dalies architektūros flagmanus ir kartu susipažinti su ne tokiais žinomais, tačiau itin svarbiais pastatais.

tūros profesionalams, suteiksianti galimybę įvertinti ir aptarti šiuolaikiškus, darnius sprendimus centrinės Kauno dalies architektūroje.

Vanduo: istorinių miestų centrų ryšys su upėmis Festivalio rengėjų kvietimu šalies aukštųjų mokyklų studentai mokslo darbuose nagrinėja upių krantinių integravimo į centrinę miesto dalį problemą. Tikslios ekskursijų datos bus paskelbtos specialiuose festivalio leidiniuose ir interneto svetainėse www.kafe2013.lt bei www.sa.lt.

„Studijų KAFe“: studentų darbų paroda-konkursas Tai tarptautinė aukštųjų mokyklų architektūros studentų – bakalaurų ir magistrų – baigiamųjų darbų parodakonkursas Kauno miesto centrinės dalies temomis: urbanistinė Nemuno slėnio plėtra, upių krantinių integravimas į bendrą centrinės miesto dalies audinį, teritorijų planavimo ir architektūrinių idėjų plėtros koncepcijos tarp M. K. Čiurlionio ir Vytauto tiltų – teritorijų tarp p. c. „Akropolis“ ir „Pieno centro“ kvartalo dešiniajame krante, urbanistinė Žemosios Fredos teritorijų plėtra ir architektūra kairiajame krante. Šias temas KAFe 2013 rengėjai siūlė Lietuvos ir užsienio aukštosioms architektūros mokykloms nagrinėti baigiamuosiuose bakalaurų ir magistrų darbuose. Sudėjus visus darbus į vieną parodą bus matyti viena galimų centrinės miesto dalies ateities vizijų. Geriausių darbų peržiūra ir apdovanojimai vyks 2013 metų spalį festivalio metu Kaune, paroda spalio 11–30 dienomis bus eksponuojama Kauno „Žalgirio“ arenos parodų erdvėje.

miesto urbanistinės plėtros projektus ir sukurti galimybių glaudesniam architektų ir visuomenės dialogui, šviesti visuomenę ir skatinti jos domėjimąsi architektūra. Numatomos temos: „Kokią ateitį mums projektuoja Kauno bendrasis planas“ – viešoji paskaita ir diskusija miestiečiams bei architektūros profesionalams viešinant, pristatant ir aptariant Kauno miesto bendrąjį planą. „Aukštybiniai pastatai Kaune – mada ar būtinybė“ – viešoji paskaita ir diskusija miestiečiams bei architektūros profesionalams, skirta pristatyti ir aptarti aukštybinių pastatų išdėstymo schemą bei jų dislokaciją Kaune. „Kaunas – patogus miestas dirbti ir gyventi“ – paskaita ir diskusija

Architektūros fondo festivaliui rengiamoje programoje – penkių žinomų užsienio architektų paskaitų ciklas architektams, studentams ir gyventojams. Paskaitų tikslas – pasidalyti šiuolaikiška patirtimi plėtojant miestų centrus ir akcentuojant jų sąlyčio su upėmis svarbą. „Didžiausi miestai, civilizacijos židiniai kūrėsi prie jūrų, upių ar didelių ežerų. Tokiuose miestuose vanduo yra neišvengiamas elementas. Tačiau kokį vaidmenį miesto struktūroje atlieka vanduo, jei miestas nėra uostas ar nėra pastatytas ant vandens? Technologijų amžiuje iškyla klausimas: kiek vanduo yra svarbus miesto gyventojams? Koks yra gyventojo santykis su vandeniu? Jei klaustume architektų, ar vanduo būtinas miesto gyventojams, atsakymas būtų teigiamas, bet ar kasdienėje veikloje jiems tikrai būtinas vanduo? Ar egzistuoja miesto santykis su vandeniu? Ar vanduo mieste ne-

Architektūros fondas rengia paskaitų ciklą apie miestų centrų ryšį su upėmis.

Paskaitos: ir vartotojams, ir profesionalams Viešųjų paskaitų tikslas – atvirose profesionalų ir visuomenės diskusijose atkreipti dėmesį į miesto plėtrą bei architektūrą, akcentuojant novatoriško, darnaus ir tausojančio miesto kūrimo būtinybę. Šiuo diskusijų ciklu bus siekiama apsvarstyti svarbiausius

miestiečiams bei architektūros profesionalams, skirta pristatyti ir aptarti automobilių aikštelių įrengimą bei išdėstymą centrinėje miesto dalyje. „Kauno centrinė dalis – senos ir naujos architektūros lydinys?“ – paskaita ir diskusija miestiečiams bei architek-

tampa kaip kliūtis, kurią reikia įveikti, apvažiuoti?“ – taip paskaitų ciklą pristato rengėjai. Istoriniai miestų centrai ir jų ryšys su upėmis – pagrindinė festivalio tema. Paskaitos vyks „Žalgirio“ arenos Mažajame amfiteatre.

R KAFe 2013 Nr. 7

Geram rezultatui įtakos turi ir smulkios detalės

Parodos: ir savi, ir užsienio kūrėjų vardai Nuo retrospektyvaus garsių Lietuvos architektūros meistrų kūrybos pristatymo iki 2013 metų Mieso van der Rohe apdovanojimų dalyvių darbų – tokias parodas tikisi pristatyti Kauno architektūros festivalio organizatoriai. Prestižiškiausio, kas dvejus metus vykstančio Europos moderniosios architektūros Mieso van der Rohe konkurso favoritų parodos atsivežimas kol kas pažymėtas dideliu klaustuku – organizatoriai tebeieško nemenkų tam reikalingų lėšų. Ir nepraranda vilčių tikėdami, kad paroda gali tapti išskirtiniu renginiu Lietuvos kultūros pasaulyje. Iki šiol Mieso van der Rohe konkurso paroda nebuvo pasiekusi nė vienos Baltijos šalies – ji įprastai keliauja į šalis, kurios kūrėjai patenka į finalinį, 40 geriausių darbų, etapą. Festivalio rengėjai džiaugiasi galėsiantys pristatyti garsių šalies architektų ir jų studijų kūrybą. Šįkart tai – Antano Algimanto Sprindžio, Audriaus Ambraso, Rolando Paleko ir Gražinos Bernotienės studijų darbai.

Sugrįžimai: tarptautinių konkursų dalyvių darbai Dar viena festivalio paroda „Lietuvos architektų darbai tarptautiniuose architektūros konkursuose“ pagerbs ne tik laureatus, bet ir pastangas visų tų, kurie investuoja daug jėgų ir lėšų siekdami konkuruoti globalioje architektūros rinkoje, bet Lietuvoje įprastai nesulaukia jokio atgarsio, jei jų darbas nepelno apdovanojimų. „Tai, kad darbai nebuvo apdovanoti, nereiškia, kad jie neverti dėmesio – dažnai tai būna ypač įdomios ir originalios architektūros idėjos. Joms sukurti buvo įdėtas milžiniškas kūrybinis potencialas“, – projekto atsiradimą komentavo festivalio vadovas architektas Gintaras Balčytis. Paroda bus eksponuojama Vytauto Didžiojo universiteto Didžiosios salės fojė nuo rugsėjo 17 iki spalio 5 dienos.

Vienas svarbiausių festivalio renginių – paroda, pristatanti Lietuvos ir Kauno moderniąją tarpukario architektūrą. Gintaro Česonio nuotr. „Kauno tarpukario architektūra“, pristatanti XX amžiaus 3–4 dešimtmečiais Lietuvoje ir ypač Kaune sukurtos moderniosios architektūros objektus kaip neabejotiną kultūros bei meno pasiekimą. Projektu norima priminti, kad per 20 metų jaunos valstybės architektai sugebėjo darniai įsilieti į Europos architektūros kontekstą, reprezentavo Lietuvą puikiais architektūros pasiekimais ir taip kūrė modernios valstybės įvaizdį Europoje. Šio turtingo architektūros paveldo išsaugojimas, dokumentavimas, adekvatus visuomenės informavimas ir bandymas sužadinti visuomenės savirefleksijas bei pasididžiavimą turimu architektūros turtu yra šio projekto prioritetas. Numatoma, kad parodą sudarys apie 40 aukštos kokybės parodinių planšečių, bus išleistas reprezentacinis albumas. Paroda Kauno „Žalgirio“ arenoje veiks nuo rugsėjo 6 iki spalio 4 dienos.

Pripažinimas: Kauno tarpukario architektūra

„Rytai–Rytai 4“: tarptautinė architektūrinė mintis

Vienas svarbiausių ir reprezentatyviausių KAFe 2013 renginių – paroda

Tęsiant Japonijos ir Lietuvos architektūros projektą „Rytai–Rytai“, KAFe

2013 programoje atsirado vietos jau ketvirtoms bendroms kūrybinėms šiųdviejų šalių architektūros studentų dirbtuvėms. Projekto tikslas – įgyvendinant tarpkultūrinius kūrybinius architektūros projektus prisidėti prie tarptautinės architektūrinės minties plėtojimo. Kūrybinių dirbtuvių tema – „Miesto centrinė dalis bei jos ryšys su upėmis“. Numatoma, kad jose dalyvaus 10 Lietuvos aukštųjų architektūros mokyklų studentų ir 10 Japonijos aukštųjų architektūros mokyklų studentų. Mišrioms grupėms vadovaus profesionalūs Lietuvos ir Japonijos architektai. Kūrybinės dirbtuvės „Rytai–Rytai 4“ vyks rugsėjo 23–27 dienomis. Numatoma bendra Japonijos ir Lietuvos architektų paroda, kurią sudarys apie 40 abiejų šalių architektų darbų. Parodos vieta – Kauno „Žalgirio“ arena. Arenoje rugsėjo 27 dieną vyks ir viešosios Japonijos bei Lietuvos architektų paskaitos-simpoziumas. Preliminariai patvirtinta, kad į Lietuvą Japonijos delegacijos sudėtyje atvyks pasaulinio garso japonų architektai Kazuyo Sejima bei Ryue Nishizawa (SANAA) ir pristatys savo kūrybą.

Projektuotojai šiandien gali tik džiaugtis statybinių medžiagų bei produktų gamintojų aktyvumu teikiant techninę dokumentaciją ir informaciją apie tikslinį gaminių naudojimą, teisingus inžinerinius sprendimus. Pateikiamos medžiagų charakteristikos, panaudojimo galimybės, konstrukcinių mazgų brėžiniai bei jų gaisringumo ataskaitos. Tačiau pastaruoju metu galima pastebėti, kad techninių projektų rengėjai projektuose nenurodo galimų naudoti medžiagų ypatybes, bet pažymi jau konkretaus gamintojo produktą, parašo konkretų gaminio pavadinimą. „Tokia praktika, manyčiau, yra ydinga dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, proteguojant vieną ar kitą gamintojo produktą, pažeidžiamas sveikos konkurencijos vidaus rinkoje principas. Konkrečių gaminių pavadinimų nederėtų nurodyti ir dėl to, kad jie ne visuomet būna tinkamiausi, o kartais tam tikromis aplinkybėmis net visiškai netinkami naudoti“, – įsitikinęs bendrovės „Renobit“ vadovas Audrius Bakučionis. Apžvelgdamas situaciją dėl rengiamų techninių projektų, specialistas pastebi ne vieną susirūpinimą keliantį aspektą. Dažnai linksniuojamas mažiausios kainos produktų ir paslaugų poreikis čia irgi atlieka vaidmenį, tiesa, ne patį geriausią. Užsakovų veikiami projektuotojai irgi linkę ieškoti ne geriausio ir technologiškai pažangaus sprendimo, bet mažiausiai kainuojančių medžiagų. Dažnai neatsižvelgiama į jų naudojimo paskirtį ir įrengimo sąlygas pagal galiojančias Statybos techninio reglamento normas, nesivadovaujama gamintojo rekomendacijomis bei instrukcijomis. Anot A. Bakučionio, pasirinkus medžiagas vadovaujantis mažiausios kainos kriterijumi vėliau susiduriama su problemomis, kai medžiagos reikiamomis aplinkybėmis tampa visiškai netinkamos naudoti. Laimė, kartais projektuotojai pripažįsta klydę ir ištaiso klaidas pakeisdami techninio projekto sprendimus.

„Architektų ir projektuotojų biuruose dirbantys žmonės turėtų labiau specializuotis atskirose srityse. Vienas žmogus negali puikiai išmanyti visų statinio mazgų ir jų detalių. Žinoma, yra tikrai gerų specialistų, išmanančių daugelį statinio konstrukcijų. Tačiau kiekvienas etapas, statinio mazgas reikalauja specifinių žinių, reikia įsigilinti į sudedamąsias mazgo detales, kad vėliau jos netaptų kliūtimi “, – sakė A. Bakučionis. Jo nuomone, atskirose srityse besispecializuojantys projektuotojai parengtų kur kas geresnių techninių projektų. Jie įsigilintų į konkrečiam statinio mazgui ar konstrukcijai keliamus reikalavimus, suprastų, kokie sprendimai gali būti tinkami jiems įgyvendinti. Kol kas yra mažai projektuotojų, kurie gilintųsi tik į vieną sritį, todėl projektuose atsiranda technologiškai neteisingų, pagal senus techninių projektų šablonus arba atkartojimo principu parengtų projektinių sąlygų. Viskas turi būti kruopščiai išanalizuota, kad projektuojamam statinio mazgui būtų pasiūlytas technologiškai tinkamas sprendimas ir parinktos reikiamos statybinės medžiagos. Pasitaiko atvejų, kai neįsigilinus į detales vienus ar kitus mazgus siūloma įrengti pagal nebegaliojančius reglamentus ir teisės aktus. Būna, kad siūloma naudoti medžiagas neįvertinus jų ypatybių, techninių charakteristikų ir tinkamumo naudoti. Kartais galvojama tik apie medžiagų sudėtį, o svarbiausi rodikliai, užtikrinantys konstrukcinio mazgo funkcionalumą, tvarumą ir ilgaamžiškumą, lieka nepaminėti. Architektai, projektų vadovai medžiagų gamintojus kartais stebina pateikiamais užklausimais. Būna, kad ne tik prašoma pateikti siūlymų, susijusių su medžiagų naudojimu, bet ir norima sprendimų su visomis nurodytomis detalėmis, net parengtų brėžinių bei planų. „Taip projektuotojai demonstruoja savitą (ne)profesionalumą. Mes sten-

Bendrovės „Renobit“ vadovas Audrius Bakučionis. giamės suteikti visą reikalingą informaciją, būtiną projektuotojų darbui, esame pasiruošę konsultuoti, teikti rekomendacijų ir siūlymų. Tačiau negalime atlikti darbo, kurį privalu padaryti pačiam projektuotojui“, – kalbėjo A. Bakučionis. Bendrovė „Renobit“ specializuojasi tiekdama į rinką „Renobit“ bitumines hidroizoliacines stogo dangas. Įmonės specialistai yra sukaupę ilgametę patirtį ir gali suteikti daug informacijos apie tinkamą hidroizoliacinių medžiagų naudojimą stogui ar kitam statinio konstrukciniam mazgui, gali pateikti geriausių sprendimų atsižvelgdami į konkrečias situacijas. „Architektai turėtų sekti nuolat besikeičiančios statybinių medžiagų rinkos tendencijas, domėtis naujais technologiniais sprendimais, analizuoti ir vertinti naujus statybos produktus, ieškoti efektyviausių sprendimų ir kokybės, ir ekonominiu aspektu. Tačiau vis dar dažnai vadovaujamasi atgyvenusiais stereotipais, pasiduodama gamintojų rinkodaros triukams. Dėl to galutinis rezultatas tik nukenčia“, – teigė bendrovės „Renobit“ vadovas A. Bakučionis.

paveldas 2013 Nr. 7

2013 Nr. 7 pavel das

Lietuvos architektūros muziejus: būti ar nebūti?

žai architektų ar su šia kultūros dalimi susijusių žmonių pasidavę apgaulingai regimybei, kad tai, kas vyksta šiandien, niekur nedings ir bus lengva išsaugoti. Šią mintį didžiajai daliai pakišo šiuolaikinės informacinės technologijos, naudojamos progra-

Vytautas Dičius. Agrochemijos laboratorija, Kaunas, 1966–1967 metai.

mos. Bet būtent jos lemia neįtikimai greitą ar staigią daiktų, vertų saugoti, žūtį, mat netikėtai sugenda, sulūžta ir pradangina iš mūsų akiračio šiandienos darbus, brėžinius. Negalima sakyti, kad šioje srityje nieko nevyksta. Viešoji įstaiga Kūrybinių industrijų parkas Architektūros centras kartu su Lietuvos architektų sąjunga ir Lietuvos architektų rūmais, remiami Kultūros rėmimo fondo, jau trečius metus atlieka atsakingą misiją – išsaugoti ateities kartoms dalį XX ir XXI amžių architektūros palikimo. Tiesa, kol nėra fizinės vietos, realių saugyklų, visa informacija telkiama interneto erdvėje – tinklalapyje www.archmuziejus.lt. Vis dėlto Lietuvos architektų sąjunga, Lietuvos architektų rūmai, Architektūros centras ir Architektūros fondas vienijasi, kad Lietuvos architektūros muziejus būtų įkurtas.

Ruošiama dirva muziejui?

XX ir XXI amžių architektūros palikimas surado vietą virtualiojoje erdvėje Aida ŠTELBIENĖ Architektūrologė

Architektūros muziejus Lietuvoje įkurtas 1968 metais. Tačiau 2006-aisiais jis buvo uždarytas, o muziejaus fondai išsklaidyti po įvairias institucijas. Lietuvos architektų sąjunga ir Lietuvos architektų rūmai kartu su kitomis architektūros įstaigomis siekia atgaivinti šalies architektūros muziejų. Tiesa, kol kas – tik virtualų. Padeda pažinti architektūrą Kodėl svarbi architektūra? Tiksliau kuo svarbus atminimo apie ją saugojimas? Kai suvoki, kad architektūra yra valstybės veidrodis, tai tampa akivaizdu. Ji atskleidžia šalies galias

ir negalias, parodo krašto kultūros turtus arba atvirkščiai – jo skurdą. Iš tiesų architektūra – fizinis kiekvienos kartos, epochos kultūros metraštis, kuriame galima išskaityti klestėjimo periodus, nuosmukio laikus, visuomenės vertybių kaitą.

Jei architektūra – gyvoji kultūros dalis, regima kasdien, kiekviename žingsnyje, kam dar reikalingas muziejus? Juk pastatų į jį perkelti neįmanoma. Muziejus kaip pasakotojas atskleidžia giluminius architektūros slėpinius, gyvai parodo, kas slypi už fasadų, kokios mintys, idėjos padėjo sukurti vieną ar kitą objektą. Muziejus net leidžia pakilti aukštai ir iš paukščio skrydžio pažvelgti į miestų gatves, skverus, namus kaip į originalų urbanistinį audinį.

Elena Nijolė Bučiūtė. LTSR valstybinės plano komisijos ir skaičiavimo centro pastatas Lenino pr. (dab. – Gedimino pr.) Vilniuje. Eksterjero fragmentas. Nespalvota P. Petkevičiaus nuotrauka, 1969 metai.

Kol Lietuvos architektūros muziejus neveikia, labai svarbu ir toliau – nors skaitmeniniu būdu – kaupti iš asmeninių archyvų surinktą medžiagą, nes kyla reali grėsmė ją prarasti amžiams: viena vertus, pastaraisiais metais mūsų gretas palieka vieni iškiliausių XX amžiaus Lietuvos architektūros kūrėjų, pelniusių tarptautinį pripažinimą. Kita vertus, net, regis, kai kurie neseni projektai, už kuriuos jų autoriai pelnė apdovanojimų, pamažu nyksta arba jau spėjo išnykti. Parengta ne tik Virtualiojo architektūros muziejaus programa, bet ir jo kolekcijų formavimo metodika. Rengiant ją vadovautasi Lietuvos integralios mu-

ziejų informacinės sistemos nuostatais bei rekomendacijomis, skirtais skaitmeninėms kolekcijoms, o tai padės Virtualųjį Lietuvos architektūros muziejų integruoti į bendrą informacinį Lietuvos muziejų tinklą. Pagal sukurtą bendrąją Virtualiojo Lietuvos architektūros muziejaus kolekcijų programą atrinkta 70 architektūrinių, urbanistinių objektų, daugiau kaip 400 eskizų, brėžinių, nuotraukų. Viskas buvo suskaitmeninta ir pateikta Lietuvos architektūros muziejaus tinklalapyje. Pirmiausia suskaitmeninti didžiausią įtaką pokario Lietuvos architektūrai padariusių kūrėjų – Vytauto Edmundo Čekanausko, Elenos Nijolės Bučiūtės, profesorių Algimanto ir Vytauto Nasvyčių, Vytauto Jurgio Dičiaus, Algimanto Mačiulio – darbai, pateikta ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato architekto Kęstučio Pempės projektų. Taip pat tęsiamas dėl Architektūros muziejaus uždarymo nutrūkęs darbas: kaupiama dabar kuriančių architektų darbų medžiaga: jau perimta skaitmeninė architekto Gintaro Balčyčio Kauno Šančių kareivinių rekonstrukcijos projekto medžiaga, planuose – archyvuose saugoti Kauno „Žalgirio“ arenos autoriaus Eugenijaus Miliūno darbą. Virtualus Lietuvos architektūros muziejus (www.archmuziejus. lt) toliau plečiamas, mokslininkai ir mėgėjai gali laisvai, patogiai naudotis sukaupta istorine architektūros medžiaga, atlikti įvairius tyrimus. Su medžiaga galės susipažinti ir kitų šalių gyventojai, besidomintys Lietuvos architektūros istorija, jos paveldu.

Liko istorijoje Nors jau septintus metus nebėra Lietuvos architektūros muziejaus, vis dėlto jo turtinga istorija paliko pėdsaką. Dar sovietmečiu įkurtas Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje, jis gyvavo beveik 40 metų, per kuriuos surinkta apie 56 tūkst. eksponatų. Gaivinti mūsų atmintį pradedama beveik nuo nulio, ir sustoti negalima, nes tai būtų pražūtinga. Mat nema-

Vytautas Edmundas Čekanauskas. Dailės parodų rūmai (dabar – Šiuolaikinio meno centras), 1963–1967 metai.

Vytautas Edmundas Čekanauskas. Dailės parodų rūmai (dabar – Šiuolaikinio meno centras), 1963–1967 metai. Fotografuota nuo Didžiosios gatvės.

 VšĮ Kūrybinių industrijų parkas Architektūros centras

iš arčiau 2013 Nr. 7 architektūra 2013 Nr. 7

Poilsio namai „Nakcižibis“ laikomi vienu subtiliausių rekreacinės architektūros pavyzdžių.

Keliautojų akiratyje – modernūs pastatai

2013 Nr. 7 iš Arčiau

Miškinių viešąją biblioteką, Saulius Juškys – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteką. Šis projektas architektui pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Įdomi ir architektų – Gražinos Janulytės-Bernotienės, Ernesto Riepšo, Loretos Bulakienės, Guodos Zykuvienės, Rimantės Lydytės, Agnės Dlugoborskytės – grupės sukurta Kauno medicinos universiteto biblioteka ir Sveikatos mokslų informacijos

chitektūrinės aplinkinių pastatų kokybės, tačiau turime ir kuo didžiuotis. Tinklalapyje pateikiami architektūros objektai, kuriuos sukūrė 250 įvairaus amžiaus architektų ar jų kolektyvų iš visos Lietuvos, jų nuotraukos, brėžiniai ir anketos, taip pat šešių autorių parengti autoriniai straipsniai. Interneto svetainėje archmap.lt galima rasti nepriklausomos Lietuvos architektūros pastatų ar jų kompleksų,

dabartine Lietuvos architektūra gali susipažinti įvairių šalių gyventojai. Žemėlapiu domisi 28 pasaulio šalių – Lietuvos, JAV, Nyderlandų, Didžiosios Britanijos, Estijos, Airijos, Latvijos, Vokietijos, Danijos, Ukrainos ir kt. – architektūros profesionalai bei mėgėjai. Interaktyvus Lietuvos architektūros žemėlapis ir skirtas būtent besidomintiesiems šiandienos architektūros aktualijomis, norintiems komentuoti ar balsuoti.

Pažintis su nepriklausomos Lietuvos architektūra – ne tik iš knygų Aida ŠTELBIENĖ Architektūrologė

Interaktyvus Lietuvos architektūros žemėlapis – savotiškas gidas po nepriklausomybės laikotarpio Lietuvos architektūrą. O pagrindinė jo kūrėjų užduotis – ne tik sukaupti kuo daugiau žinių apie nuo 1991 metų statytus architektūros objektus, bet ir skatinti kultūrinį turizmą. Ragins keliauti Kelionės jau spėjo įaugti į mūsų kraują. Keliaujame duonos, alaus keliais. Vilioja mus ir kelionės po dvarus, gėlių parkus ir pan. Kodėl nepasinaudojus galimybe artimiau susipažinti su šiandienos Lietuvos architektūra? Tam ir buvo sukurta patogi priemonė – interaktyvus Lietuvos architektūros tinklalapis archmap.lt. Idėja sukurti interaktyvų Lietuvos architektūros žemėlapį gimė 2009 metais: tuomet ją iš dalies parėmė Kultūros rėmimo fondas. Projektas startavo 2010-aisiais. Pirmą projekto etapą viešoji įstaiga Kūrybinių industrijų parkas Architektūros centras įgyvendino kartu su Lietuvos architektų sąjunga ir viešąja įstaiga Architektūros fondu. Tuomet surinkta ir parengta pusė numatytos publikuoti medžiagos. Iš pradžių į žemėlapį atsisakyta įtraukti individualiuosius gyvenamuosius namus.

Antrame etape – 2011 metais – jau tik Kūrybinių industrijų parko Architektūros centro pastangomis turinys įgavo formą, ir archmap.lt parėmus Kultūros rėmimo fondui bei įmonei „Knauf“ startavo. Pildomas jau keletą metų tinklalapis pamažu virsta gyvąja nepriklausomos Lietuvos architektūros enciklopedija. Iki šiol surinkta informacija apie 200 objektų. Bet svarbiausia – sukurtas patogus įrankis, kurį pasitelkiant galima pačiam susidaryti individualų maršrutą ir aplankyti pastarųjų kelių dešimtmečių statinius: kultūros, gyvenamuosius, sporto paskirties, o gal inžinerinius, pavyzdžiui, tiltus, ar užsukti į viešąsias erdves: parkus, skverus, apžvalgos takus. Kitaip nei analogiški kitų šalių žemėlapiai, informacija, pateikta tinklalapyje archmap.lt, neapsiriboja statinio pavadinimu ir nuotraukomis – galima nuodugniau panagrinėti patikusį objektą, peržiūrėti

jo brėžinius. Žinoma, pirmąją pažintį verta pratęsti ir pastatus aplankant.

Besidomintiesiems – individualūs keliai Vienas įdomesnių galimų maršrutų – pažintis su rekreacine Lietuvos architektūra. Sąrašo viršuje bent kiek besidominčiojo architektūra nenustebintų architekto Gintauto Natkevičiaus daugiafunkcis sporto ir sveikatingumo kompleksas „Anupriškės“, Edgaro Neniškio, Vaidos Sasnauskaitės, Arūno Liolos, Rūsnos Vaineikytės, Rolando Liolos kurti svečių namai „Smilčių vilos“ ar architektų – A. Liolos, R. Liolos, E. Neniškio, Luko Lažinsko, Liutauro Nekrošiaus – komandos suprojektuota poilsinė „Nakcižibis“. Įspūdžių netrūktų ir aplankius sporto paskirties objektus, tokius kaip Šiaulių arena, sporto ir sveikatingumo centras „Ąžuolynas“ Kaune ar Svencelės jėgos aitvarų ir burlenčių centras. Deja, ribotos galimybės gyvai apžiūrėti individualiuosius gyvenamuosius namus, kurių architektūra pelnė tarptautinį pripažinimą, bet galima užsukti į bibliotekas. Laimė, jų pastatyta ne viena ir tikrai aukštos kokybės. Architektai Donaldas Trainauskas, Darius Baliukevičius, Virginija Bakšienė suprojektavo Utenos A. ir M.

Svečių namai „Smilčių vilos“ primena kelių namų kvartalą.

centras. Be abejo, ir R. Paleko ARCH studijos komandos suprojektuotas Nacionalinis atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (MKIC). O kur dar muziejai, kultūros centrai, bažnyčios. Akivaizdu, kad nors neretai tenka krimstis dėl prastos ar-

urbanistinių objektų, esančių 32 šalies miestuose ar miesteliuose, kaimuose, atokiose vietovėse: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Alytuje, Šiauliuose, Utenoje, Ukmergėje, Druskininkuose, Svencelėje, Meteliuose, Gargžduose ir kt. Interaktyvus Lietuvos architektūros žemėlapis tapo projektu be barjerų – su

Glausta informacija apie kiekvieną pastatą, statinį ar urbanistinį objektą – tai akstinas domėtis, keliauti, pažinti. Tinklalapis yra patogi pagalbinė priemonė norintiesiems surinkti pradinę informaciją apie patikusius architektūros pavyzdžius ir leistis į kelionę po Lietuvą ar virtualųjį pasaulį.

MKIC dažniausiai vadinamas tiesiog VU biblioteka.

G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje dera istorinė ir šiuolaikinė architektūra.

Paslaugos iš vienų rankų Viena pagrindinių UAB „Vidara“ veiklos sričių – prekyba statybinėmis medžiagomis. Šioje sferoje didžiausias dėmesys skiriamas stogo ir fasado dangoms bei visiems jų priedams, stogo saugos elementams, lietaus nuvedimo sistemoms, stogo langams, šiltinimo medžiagoms, kaminų sistemoms, žaibosaugos elementams. Aptarnavimas – kompleksinis „Vidara“, kurios prekiaujamos produkcijos galima įsigyti vienuolikoje šalies miestų esančiuose prekybos skyriuose, sąvoką „prekyba“ supranta plačiau: įmonės prekybos skyriuose klientas gaus profesionalią konsultaciją, sudėtingų mazgų pavyzdžių stenduose įsitikins dangų, lankstinių, stogo priedų, saugos elementų, stogo langų, žaibosaugos elementų ir kaminų sistemų kokybe, vėliau, klientui pateikus stogo brėžinius arba atlikus vadybininkui reikiamus matavimus, bus apskaičiuotas optimalus medžiagų kiekis ir galimos išlaidos, sudaryta są-

mata, per trumpiausią įmanomą laiką pagamintos užsakytos detalės, ir, jam pageidaujant, įsigytas prekes logistikos skyrius operatyviai pristatys kad ir į atokiausią šalies kampelį. „Esame keleto garsių statybinių medžiagų gamintojų – „Ruukki“, „Eternit Baltic“, „Röben“, „Monier“, „Schiedel“, „Velux“, „Du Pont“ – atstovai. Todėl galime pasiūlyti modernias ir šiuolaikiškas stogo dangas, fasado apdailos medžiagas, daugiasluoksnes plokštes, laikomuosius paklotus, tvirtinimo detales bei karkaso elementus. Siekiame, kad į mus kreipęsis užsakovas gautų labiausiai jo poreikius atitinkančius, itin kokybiškus gaminius“, – sakė jau septyniolika metų stogo ir fasado gaminių pardavimo srityje besispecializuojančios bendrovės „Vidara“ generalinis direktorius Darius Kemeraitis. Pasiūlys optimalų variantą „Mūsų atestuoti aukštos kvalifikacijos specialistai skaičiavimais gali patikrinti sudėtingiausio konstruktyvo tinkamumą būsimoms apkrovoms per

patį trumpiausią laiką. Pagal apskaičiuotas stogo apkrovas parenkamas tinkamas ir ekonomiškai optimalus stogo paklotas. Jei klientas pageidauja, galime rekomenduoti profesionalų stogdengį – jis apmokytas ir teisingai sumontuoti detales, ir naudotis specialiais stogdengių įrankiais“, – aiškino įmonės verslo vadovas Alvydas Kanapeckas. Trijuose prekybos skyriuose – Vilniuje, Klaipėdoje ir Marijampolėje – įrengti skardos lankstinių gamybos cechai, aprūpinti kompiuterizuotomis itin aukšto tikslumo staklėmis. Čia galima pagaminti bet kokios formos ar spalvos lankstinį pagal pateiktą brėžinį ar vietoje parengtą eskizą. Marijampoliečių įmonė gerą vardą užsitarnavo ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Į įmonės prekybos skyrius užsuka vis daugiau užsienyje esančių įmonių atstovų, individualių klientų. Atsižvelgdama į statybininkų pageidavimą „prekė reikalinga vakar“, „Vidara“ siūlo klientams pasinaudoti lankstinių, stogo priedų ir žaibosaugos elementų pristatymo greitųjų siuntų transportu paslauga. Tobulinimosi svarba Naujosios šiuolaikinio pasaulio technologijos veržiasi pirmyn it pašėlęs traukinys. „Vidara“ stengiasi spartų tempą palaikyti, net bandyti būti pusžingsniu priekyje. „Norint išsilaikyti šiame versle, reikia viskuo domėtis, privalu žengti koja kojon su tuo, ką siūlo gamintojai, o gal net ir toliau. Turime daug ambicijų, planų. Bet žinome, jei nuolat nedalyvausime seminaruose, patys jų neorganizuosime, nerengsime tobulinimosi ir mokymo kursų darbuotojams, stogdengiams, nevyksime į parodas ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, būsime pasmerkti stovėti vietoje, – atviravo D. Kemeraitis. – Tad tobulinamės, semiamės žinių, sužinome naujovių, susipažįstame su naujausiomis technologijomis, medžiagomis. Ir savo klientams galime pateikti pačių naujausių pasiūlymų. Šiandien galime drąsiai teigti, kad pas mus klientai ras viską, ko reikia kokybiškam stogui ar fasadui.“

„Vidaros“ atstovaujami gamintojai

Suomijos kompanijos „Ruukki“ plieniniai stogai saugo namus bet kokiomis oro sąlygomis. Jų išvaizda estetiška ir visuomet stilinga, stogas padidina namo vertę, o plienas – tai nuo mados nepriklausantis pasirinkimas. Dėl ilgų naudojimo tradicijų, išvaizdos ir ypatybių jis lieka pačia moderniausia medžiaga stogams dengti. „Ruukki“ plieniniai stogai pasižymi skandinaviškam dizainui būdingu formos paprastumu ir funkcionalumu. Dėl šio dizaino jie yra tinkami labai įvairioje aplinkoje. Bendrovė „Eternit Baltic“ gamindama banguotus lapus vietoj asbesto naudoja natūralų pluoštą, tai yra armuojamąją medžiagą fazerį. Į mišinio sudėtį taip pat įeina cementas, celiuliozė, kartonas, vanduo ir oras. Nauja banguotų lapų technologija iš esmės pakeitė jų kokybę ir išvaizdą. Lapų paviršius padengiamas dažų sluoksniu, kuris apsaugo lapą ir prailgina tarnavimo laiką dar dvidešimt metų. Specialus gruntas apsaugo nuo vandens įsigėrimo į medžiagą ir

palaiko dažų sluoksnio sukibimą. Tokia danga atspari rūgštiniam lietui. „Monier“ kompanijos specialistai įsitikinę: stogas turi būti ilgaamžis. Jie žino, kad geras stogas apsaugo namo konstrukciją nuo atmosferos poveikio ir vėjo, sulaiko lauko drėgmę ir išgarina vidaus patalpų kondensatą. Dėl pažeisto arba nekokybiško stogo namui gali būti gana greitai padaryta rimta žala. „Monier“ stogas yra ir gražus, dėl to akivaizdžiai didėja kiekvieno namo vertė. Bendrovės „Vidara“ tiekiama ir naudojama lietaus nuvedimo sistema gyvenamųjų ir pramoninių namų statyboje dėl matmenų įvairovės taip pat plačiai paplito senoviniuose bei sakraliniuose paveldosaugos objektuose. Sistemos ilgaamžės, atsparios atmosferos poveikiui ir mechaniniam sugadinimui. Vieni sistemos pranašumų – montavimo greitis, lengvumas ir sandarumas. Kol kas mūsų šalyje ne visi stogų saugos elementai pagal statybas reglamentuojančius įstatymus privalomi naudoti. Tačiau kiekvienas užsakovas, suprantantis jų naudą, visada pasirinks

sienų ir stogų kopėčias, stogo sniego užtvaras, stogo tiltelius, išėjimo liukus ir apsaugines stogo tvoreles. „Velux“ firmos stogo langai namams ne tik suteiks daug šviesos ir gryno oro, bet ir sukurs naują erdvės bei gyvenimo kokybės pojūtį. Montuoti skirti gaminiai užtikrina greitą ir kokybišką stoglangių įrengimą ir apsaugą nuo šalčio tiltų bei vandens pratekėjimo. Langų ir užuolaidėlių įvairovė kiekvienam interjerui suteikia originalumo. Naudojant difuzines kompanijos „Du Pont“ įvairių modifikacijų plėveles „Tyvek“ išsprendžiami iškart du uždaviniai: jos apsaugo pastato konstrukcijas nuo atmosferos drėgmės patekimo į konstrukciją ir kartu praleidžia į išorę drėgmę, kurios atsiranda namo viduje. Vienas svarbiausių uždavinių statant pastatą – sukurti sąlygas, kad namas galėtų kvėpuoti. Šią funkciją kaip tik ir atlieka membranos (plėvelės). Jų svarba pastato konstrukcijos funkcionalumui – viena didžiausių per visą pastato gyvavimo laikotarpį.

Prekybos skyrių adresai Marijampolė Sasnavos g. 76B Tel. (8 343) 75 555, 8 699 46 959, 8 656 93 324 El. p. marijampole@vidara.lt

Utena Pramonės g. 7 Tel. (8 389) 51 168, 8 685 49 598, 8 655 66 803 El. p. utena@vidara.lt

Vilnius Savanorių pr. 191 Tel. (8 5) 276 1296, 8 650 27 069, 8 652 93 727 El. p. vilnius@vidara.lt

Tauragė Pramonės g. 2D Tel. (8 446) 72 223, 8 655 25 455, 8 685 49 855 El. p. taurage@vidara.lt

Kaunas Kuršių g. 7 Tel. (8 37) 21 20 72, 8 652 32 424, 8 656 19 887 El. p. kaunas@vidara.lt

Plungė Vytauto g. 17 Tel. (8 448) 50 640, 8 699 91 527, 8 699 35 886 El. p. plunge@vidara.lt

Klaipėda Šilutės pl. 56 Tel. (8 46) 34 18 20, 8 699 81 611, 8 650 68 788 El. p. klaipeda@vidara.lt

Jurbarkas K. Donelaičio g. 18 Tel. 8 655 25 455, 8 685 748 86 El. p. jurbarkas@vidara.lt

Alytus Santaikos g. 10 Tel. (8 315) 75 411, 8 685 45 878, 8 699 56 322 El. p. alytus@vidara.lt Šiauliai Pramonės g. 12A Tel. (8 41) 20 02 25, 8 699 91 556, 8 630 08 580 El. p. siauliai@vidara.lt Panevėžys Stoties g. 19 Tel. (8 45) 46 01 35, 8 630 08 578, 8 699 90 140 El. p. panevezys@vidara.lt

projektas 2013 Nr. 7 projektas 2013 Nr. 7

2013 Nr. 7 projektas

Naujuose rūmuose – senojo universiteto tradicijos

Pradėtame statyti Jungtiniame gyvybės mokslų centre gerai jausis ir studentai, ir mokslininkai Darius BABICKAS

Vilniaus universiteto Jungtinio gyvybės mokslų centro projektas – išskirtinis. Jį rengusių architektų grupės vadovas Gintaras Čaikauskas pripažino jautęs didelę atsakomybę išdėstyti viską hierarchiškai, atskiriant ir savotiškai izoliuojant mokslininkams skirtas laboratorijas nuo studentams reikalingų auditorijų bei bendrojo naudojimo patalpų, tačiau kartu ir sukuriant visumą. Architekto nerimas pamažu atlėgsta – projektas jau pradėtas įgyvendinti. Formuos aikštę Prieš eilę metų sostinės savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ parengtas teritorijos Saulėtekyje planas sėkmingai įgyvendinamas. Pagal planą mokslui skirti pastatų kompleksai turi suformuoti aikštę. Vienoje pusėje jau stovi prieš pusmetį duris atvėręs Vilniaus universiteto Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (biblioteka). Kitoje pusėje planuojama įgyvendinti Nacionalinio fizinių ir technologijos mokslų centro pro-

jektą. Pradedamas statyti Jungtinis gyvybės mokslų centras formuos vieną iš aikštės išklotinių. Šio centro projektą kartu rengė projektavimo įmonės „Ekoprojektas“, „Viltekta“, „Architektūros linija“. Be G. Čaikausko, dirbo architektai Miroslavas Šejnickis, Virginija Venckūnienė ir Vytenis Raugala. „Pagrindinė architektūrinė idėja – išdėstyti komplekso modulius tarsi atskiras ląsteles kartu sudarant visumą. Atskiri kubo formos pastatai padės sukurti šiuo metu labai atvirose Sau-

lėtekio erdvėse humanišką, Vilniaus miestui būdingą urbanistinę struktūrą, primenančią senojo universiteto ansamblio kompoziciją – jaukų vidinį kiemą“, – pasakojo architektas G. Čaikauskas. Pastato aukštis, monumentali architektūros raiška suteikia išskirtinumo, simbolizuoja mokslo rimtį, kuria solidų naujojo Vilniaus universiteto komplekso charakterį. Pabrėžtinos fasadų vertikalės inspiruotos įspūdingos gamtinės aplinkos, gretimai augančių pušų kamienų. Visi šie sprendimai lemia architektūrinės idėjos nuosaikumą, būdingą šios paskirties objektams, padeda išlaikyti formuojamo ansamblio kompleksiškumą, vientisumą, suteikia visas galimybes ateityje nuosekliai ir laisvai spręsti aikštės išklotines.

Planavimas – nemenkas iššūkis Kadangi tai ir mokslo, ir mokymo pastatas, anot G. Čaikausko, patalpas reikėjo suplanuoti universaliai, kad vykstantys procesai netrukdytų vienas kitam. „Tai buvo labai svarbu ir atsakinga. Mes iki šiol nebuvome pratę prie tokios tipologijos. Čia reikėjo sujungti du dalykus: kad mokslininkai galėtų netrukdomi atlikti savo tyrimus, o šalia įprastame komplek-

se mokytųsi studentai. Rasti santykį, kad nebūtų trukdžių ir viskas gerai funkcionuotų – itin sunku. Manau, pavyko viską sudėlioti pagal mokslo hierarchiją“, – sakė projekto vadovas. Funkcinių grupių patalpos suplanuotos paliekant galimybę ateityje naudoti pažangiausią vadinamosios atvirosios laboratorijos (ang. open laboratory) koncepciją. Modulinė ir karkasinė pastato sistema, specialus planavimas suteikia įvairių ateities transformacijų galimybių. Pastato plano struktūra atitinka saugius laboratorijų eksploatavimo reikalavimus. Laboratorijose keliami ypatingi švaros, funkcinių ryšių reikalavimai, todėl jos bus atribotos nuo studentų. Tačiau kartu bus sukurta galimybė juos įsileisti į laboratorijas – tam skirti netolimi praėjimai. Mokslininkai turės tarsi dvi darbo vietas: laboratorijas su naujausia, moderniausia įranga ir savotiškas celes, kur galės užrašyti tyrimų rezultatus. Šios patalpos nebus nuolatinė darbo vieta, tad joms nebuvo taikomi biurams keliami minimalaus ploto reikalavimai. Kadangi mokslininkų darbas labai įtemptas, didelis dėmesys skiriamas jų poilsiui užtikrinti – netoli laboratorijų bus išdėstyti poilsio kambariai su mini virtuvėmis. Studentų komfortu irgi bus pasirūpinta. Ties langais, atsiveriančiais į vidinį kiemelį, numatytos rekreacijos ir bendravimo erdvės. Jaukiame vestibiulyje bus vieta pastato infor-

macijai, ekspozicijoms, šalia bus suprojektuota kavinė, kurios erdvę bus galima plėsti į vestibiulį, arba tęsiant geriausias Vilniaus viešųjų erdvių tradicijas staliukus bus galima išdėstyti po skėčiais išorėje. Iš pirmo pastato lygio bus galima patekti į didžiausias amfiteatrines auditorijas, kitas mokymo patalpas, laboratorijas. Vestibiulio jungtyje su vidiniu kiemeliu suprojektuoti pagrindiniai laiptai ir stikliniai liftai. „Aplinka išties demokratiška. Patalpas projektavome taip, kad neliktų nenaudojamų erdvių. Vestibiuliuose viskas išnaudota poilsiui ar netradicinėms darbo vietoms. O auditorijos atliks savo paskirtį. Jų bus daug ir įvairių – nuo mažyčių iki skirtų keliems šimtams klausytojų“, – projektą apibūdino G. Čaikauskas.

Apdaila bus minimalistinė Pastatas bus statomas iš surenkamų gelžbetonio konstrukcijų, modulinė sistema tam labai tinkama. Komplekso korpusai orientuoti bemaž į visas pasaulio šalis. Visi šviesiausi perimetrai išnaudoti mokslininkų celėms. Laboratorijos išdėstytos įvairiau – tos, kurioms reikia daugiau šviesos, orientuotos gauti geresnį natūralų apšvietimą, o tos, kuriose šviesa ne tokia aktuali – į vidinio kiemelio pusę. Užsakovai kategoriškai reikalavo, kad fasadai nebūtų stikliniai ir siektų

atitinkamą šiltumo klasę. Fasadams bus naudojamos fibrocementinės plokštės, juos puoš medžių kamienus primenančios vertikalės. „Fasadai – meno kūrinys be jokios inžinerinės logikos. Fasado idėja neutrali, kuria dinamišką charakterį ir pabrėžia mokslo paskirties pastato įvaizdį“, – aiškino architektas G. Čaikauskas. Aplinka prie pastato bus sterili, neapkrauta papildomais ūkiniais statiniais. Visos ūkinės patalpos, tokios kaip vivariumai, sandėliai, persirengimo, inžinerinių tinklų ir kitos, bus įrengtos rūsyje. Tiesa, rūsys nebus įrengtas po visu pastatu. Po vidiniu kiemeliu, siekiant išsaugoti galimybę augti natūraliems želdiniams, patalpų nėra. Rūsys suprojektuotas racionaliai, bus tokio dydžio, koks būtinas pastato funkcijai. Automobiliams irgi nebus skirta daug vietos šalia komplekso – netoliese numatyta pastatyti daugiaaukštę transporto stovėjimo aikštelę. Vidaus apdaila – minimalistinė. Bus stengiamasi kuo daugiau eksponuoti natūralaus betono paviršių, nes šiuolaikinės betonavimo technologijos leidžia išgauti išties gražų vaizdą. Grindis irgi numatyta lieti iš betono ir šlifuoti. Lubos – kur reikia, bus akustinės, o kitur – pridengtos metalo tinklu. Laboratorijose bemaž nenumatyta įrengti pakabinamųjų lubų, nes tose patalpose bus begalė komunikacinių vamzdynų ir kitokios įrangos. Baldams didelis dėmesys nebus skiriamas – reprezentaciniai ir biuro tipo baldai turės būti patogūs, neprabangūs ir nebrangūs. Ir priešingai – laboratorijose ir kitose mokslo paskirties patalpose baldai bus patys geriausi. Inžinerinėms sistemoms bus skiriamas ypatingas dėmesys, ypač oro vėdinimui. Ventiliacijos sistemos turės atitikti aukščiausius reikalavimus. G. Čaikauskas pripažino, kad buvo sudėtinga parengti ir gaisrinės saugos projektą. Vien durų architektai suskaičiavo tūkstantį, tad reikėjo atidžiai numatyti evakuacijos schemas.

Akcentas – kabantis šiltnamis Viename iš pastato korpusų suprojektuota išsikišusi konsolė viršutiniame aukšte. Ją architektas G. Čaikauskas pavadino kabančiu šiltnamiu.

projektas 2013 2013Nr. Nr.7 7 projektas

Juozas Lazutka Vilniaus universiteto Botanikos ir genetikos katedros profesorius Vienas sovietinių laikų palikimų Lietuvoje – fizinis mokslinių tyrimų ir studijų sistemų atskyrimas. Iš to laikotarpio buvo paveldėta sistema, kai universitete daugiausia vykdavo studijos, o moksliniai tyrimai būdavo atliekami akademiniuose institutuose. Tokia sistema neatitiko šiuolaikinės Europos patirties, kai fundamentalūs moksliniai tyrimai atliekami universitetuose, o taikomieji – institutuose. Šią situaciją ėmėsi taisyti praėjusios kadencijos Vyriausybė – ji inicijavo valstybės mokslo institutų ir universitetų pertvarką. Jungtinį Gyvybės mokslų centrą turėjo sudaryti Biotechnologijos institutas, kurio pastatas yra V. A. Graičiūno gatvėje (Paneriuose), Biochemijos institutas, kurio pastatas yra Akademijos gatvėje (Visoriuose), ir Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetas, kurio pastatas yra M. K. Čiurlionio gatvėje (centre). Akivaizdu, vieno struktūrinio padalinio, kurio atskiros dalys yra išsibarsčiusios po visą miestą, funkcionavimas yra labai komplikuotas. Tai buvo pirmoji priežastis, lėmusi naujojo centro statybą. Kita priežastis – esami pastatai nebeatitiko reikalavimų, keliamų šiuolaikiniam biotechnologijos mokslui. Įvertinus esamų pastatų rekonstrukcijos galimybes paaiškėjo, kad rekonstrukcija būtų ekonomiškai nenaudinga – būtų tekę palikti tik pamatus ir sienas, o visa kita daryti iš naujo. Todėl buvo nuspręsta statyti naują, visus reikalavimus atitinkantį pastatą Vilniaus universiteto (VU) akademiniame miestelyje Saulėtekio alėjoje. Komplekso projektuotojams reikalavimai nekelti: buvo aišku, kad Lietuvoje nėra nė vieno architekto, turinčio tokių pastatų projektavimo patirties. O įpirkti patirtį turintį užsienio projektuotoją nebuvo finansinių galimybių. Svarbiausias

Konsolė bus labai moderni, skirta moksliniams tyrimams. Tokią jos padėtį lėmė tai, kad funkciškai suplanavus patalpas konsolė turėjo būti arti mokslininkų. Taip gauta įdomi architektūrinė detalė. Atsuktas į pietryčius šiltnamis gaus daug saulės šviesos, reikalingos ten auginamiems augalams. Jis bus aprūpintas reikiama aukščiausios kokybės įranga, jame turės būti užtikrintos atitinkamos drėgnumo ir oro švarumo sąlygos. Pastato stogas skirtas techninėms patalpoms ir inžinerinei įrangai išdėstyti. Čia bus galima pastatyti į pietus

VU uždavinys buvo suburti profesionalų komandą, kuri galėtų parengti kokybiškas konkurso sąlygas, o vėliau konsultuoti konkursą laimėjusius projektuotojus ir architektus, kad būtų pasiektas maksimalus rezultatas. Buvo sudaryta nedidelė projekto komanda ir išsiaiškinti realūs vartotojų poreikiai (užregistruotos visos reikalingos patalpos ir jų plotas, parengti eskiziniai brėžiniai, preliminariai įvertintos inžinerinės sistemos, galimi jų sprendiniai ir t. t.). Po to įvertinta, kaip poreikiai preliminariai atitinka pastato statybai skirtą sumą (90 mln. litų be PVM). Vėliau teko koreguoti poreikius, optimizuoti galimus sprendinius. Visas šis etapas užtruko kiek daugiau nei vienus metus. Tačiau į konkurso dokumentaciją visa ši medžiaga nepateko, ji buvo naudojama kaip vidinis standartas vertinant konkurso projektinius siūlymus. Konkurso sąlygose buvo nurodyti tik bendrieji reikalavimai (apytikslis pastato plotas, laboratorinių ir auditorinių patalpų skaičius, planuojamas darbuotojų ir studentų skaičius, reikalavimai inžinerinėms sistemoms ir t. t.). Architektūros konkurso dalyviai turėjo siūlyti savo sprendinius. Iš karto buvo nuspręsta, kad pirmiausia privalu parengti kokybišką techninį pastato projektą ir tik po to skelbti rangos konkursą. Tokį žingsnį paskatino ir projekto komanda, ir ne itin sėkminga kito VU projekto – Nacionalinio fizinio ir technologinių mokslų centro – baigtis. Be to, vadovaujantis Europos Sąjungos Sanglaudos fondo projektų finansavimo sąlygomis buvo akivaizdu, kad paprasto architektūros konkurso, kuriame iš pradžių varžomasi dėl bendros idėjos ir koncepcijų, organizuoti negalima. Po aktyvių konsultacijų su Lietuvos architektų sąjunga (LAS), Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) ir Centrine projektų valdymo agentūra priimtas sprendimas į įprastinę projektavimo paslaugų viešųjų pirkimų procedūrą įterpti architektūros konkurso etapą. Viešojo pirkimo konkurso dalyviai

orientuotas saulės baterijų sistemas, antriniam lietaus vandens naudojimui skirtas surinkimo sistemas, vėdinimo, aušinimo ir kitokią įrangą. Stogas visu perimetru bus pridengtas paaukštintu parapetu – taip pigiausiomis priemonėmis bus galima vizualiai pridengti ant stogo dažniausiai tokios paskirties pastatuose montuojamas galingos įrangos sistemas.

Pasirašyta rangos sutartis Naujojo Jungtinio gyvybės mokslų centro statybos darbus atliks bendro-

pateikė visus tokiu atveju reikalaujamus dokumentus, o jų pateiktus projektinius siūlymus vertino konkurso komisija, kurios dauguma sudarė LAS skirti asmenys. Vertinta remiantis įprastais su LAS suderintais kriterijais. Galutinis konkurso nugalėtojas turėjo būti nustatytas vadovaujantis ekonominio naudingumo kriterijumi. Didesnę jo dalį sudarė architektūros vertinimo balai, mažesnę – pasiūlyta projektavimo darbų kaina. Vienas konkurso darbas buvo diskvalifikuotas, nes projektinis siūlymas neatitiko detaliojo plano reglamentų. Todėl tolesniam vertinimui liko tik du darbai, vienam jų buvo skirta pirma vieta, kitam – antra. Nors architektūros vertinimo komisiją sudarė 4 LAS skirti atstovai ir 3 VU deleguoti asmenys (tarp jų – vienas architektas ir vienas inžinierius), komisijos narių nuomonė dėl pirmos ir antros vietų sutapo. Tačiau įvardyta nemažai abiejų projektų trūkumų. Antros vietos nugalėtojui pateikta esminė pastaba, kad suprojektuota pastato automobilių aikštelė neatitinka viešojo konkurso sąlygų. Toliau vyko įprastinės viešųjų pirkimų procedūros, kurių metu paaiškėjo, kad architektūros vertinimo komisijos geriausiu pripažinto darbo autoriai nepateikė visų reikalaujamų dokumentų, todėl turi būti pašalinti iš viešojo pirkimo konkurso. O kiti du projektiniai siūlymai neatitiko projektavimo sąlygų. Tad šiame konkurse taip ir nebuvo nugalėtojų. Suderinus su VPT nuspręsta visus tris pirmo konkurso dalyvius pakviesti į antrą konkursą. Šis vyko neskelbiamų derybų būdu. Į kvietimą atsiliepė du dalyviai, pirmame konkurse užėmę pirmą ir antrą vietas. Siūlymus vertino komisija, kurios daugumą sudarė LAS deleguoti architektai. Vertinimas buvo gana sudėtingas, nes teko vertinti ne anonimiškai pateiktus darbus. Ganėtinai didele balsų persvara konkurso nugalėtoju pripažintas architekto Gintaro Čaikausko ir kolegų pateiktas siūlymas.

vė Panevėžio statybos trestas. Praėjusį mėnesį ji su Vilniaus universitetu pasirašė 106,46 mln. litų vertės rangos darbų sutartį. Iš viso paraiškas statyti kompleksą buvo pateikusios septynios statybų bendrovės. Dalyvauti kitame etape pakviestos penkios, iš kurių geriausią siūlymą pateikė Panevėžio statybos trestas. Planuojama, kad maždaug 24 tūkst. kvadratinių metrų ploto pastatas, skirtas biotechnologijos ir molekulinės medicinos mokslinių tyrimų, studijų ir technologinės plėtros reikmėms, bus atidarytas 2015 metų pavasarį.

Naujovės, lenkiančios laiką Bendra Lietuvos ir Lenkijos bendrovė IE LAMINart, siūlanti modernias, nestandartines apdailos medžiagas, skirtas baldų gamybai ir interjerui, puikiai žinoma naujovių ieškantiems klientams. Sėkmingai veikiantys septyni įmonės biurai ir sandėliai Lenkijoje, bendra įmonė Ukrainoje, planuojama veiklos pradžia Čekijoje, bendrovės padalinys Lietuvoje – tokia „LAMINart Group“ veiklos geografija. Įvairių rūšių faneruotė, aukšto slėgio laminatas (HPL), akrilinis dirbtinis akmuo, faneruotos reljefinės, perforuotos betono imitacijos plokštės – šios ir kitos įmonės siūlomos apdailos medžiagos tinkamos naudoti ir individualiuosiuose namuose, ir įvairiuose visuomeniniuose pastatuose ar viešosiose erdvėse. Kaune įsikūręs įmonės „LAMINart Group“ padalinys IE LAMINart rūpinasi, kad modernios apdailos medžiagos Lietuvos, Latvijos ir Estijos klientus pasiektų greitai, o jų kaina būtų konkurencinga. Platų medžiagų asortimentą užtikrina įmonės bendradarbiavimas su užsienio gamintojais ir jų atstovais iš Vokietijos, Indijos, Italijos, Čekijos, Prancūzijos, Kinijos, Estijos. Įmonė ne tik parduoda, bet ir siūlo individualias konsultacijas medžiagų naudojimo srityje, bendradarbiaudama su įmone „Interjero elementai“ teikia nestandartinės gamybos paslaugas. Bendrovės IE LAMINart specialistai – nuolatiniai Kelne (Vokietija) vykstančios tarptautinės baldų pramonės tiekėjų parodos „Interzum“ dalyviai. Šis renginys, anot IE LAMINart direktoriaus Giedriaus Bučo – puiki proga susitikti su tiekėjais, kuriems įmonė atstovauja, taip pat parsivežti naujienų. Sugrįžus baldų apdailos medžiagų ir interjero srities naujovės pristatomos bendrovės organizuojamuose seminaruose: į juos kviečiami ir baldų gamintojai, ir architektai bei dizaineriai. Dauguma gamintojų šiandien rengia apdailos medžiagų kolekcijas iki 2018 metų. Jau aišku, kad ir toliau vyraus interjero natūralumas. Populiariausios išliks natūralias spalvas ir faktūras primenančios apdailos medžiagos, raštuose ir toliau dominuos gamtos motyvai. Nors ekologiškos apdailos medžiagos Lietuvoje veikiau išimtis nei taisyklė, IE LAMINart klientams gali pasiūlyti keletą naujovių. Viena jų – RE-Y-STONE, vadinama biologine evoliucija interjero dizaine. Tai visiškai ekologiška natūralaus pluošto, naftos priedų neturinti medžiaga, pagaminta naudojant natūralią dervą, perdirbtą ir dekoratyvinį popierių

tifikavimo standarto reikalavimų. Naujoji linija „Ecozero“ puikiai tinka baldų gamybai, interjerui dekoruoti ir yra vienintelė, kuri atitinka dar ir LEED – ekologiškos, patvarios statybos – standartą. FENIX NTM – novatoriškas produktas, sukurtas kompanijos „Arpa industriale“ mokslinių tyrimų laboratorijose. Tai aukšto slėgio laminatas (HPL), kurio

bei cukraus gamybos atliekas. Tai tvirta, stabili, atspari lenkimui, sunkiai degi homogeninė medžiaga, skirta interjero apdailai ir baldų gamybai. Jos paviršius atkartoja natūralius gamtos reiškinius: kopas, augalų šaknis, mėnulį, akmenį. Natūralios sudedamosios dalys diktuoja spalvas – rudą ir juodą. Metalizuoti ir dekoratyviniai paviršiai ant HPL pagrindo „Dekodur bark cloth“ gaminami iš figmedžio žievės, laikantis

senųjų Ugandos amatų tradicijų. Apdailos medžiaga gali būti naudojama baldų gamybai ir interjerui dekoruoti. „Tabu Ecozero“ – modifikuota, patvari ir netoksiška faneruotė, gaminama laikantis gamybos grandies „FSC Pure“ ser-

paviršius yra ypač lygus, matinis ir nepalieka pirštų antspaudų. FENIX NTM yra ypač atsparus įbrėžimams, trinčiai, smūgiams, rūgščių tirpikliams ir buitiniams reagentams, jį lengva valyti. Tai nesenstantis produktas, kuris gali būti plačiai naudojamas virtuvės, vonios, viešbučių, restoranų, sveikatos įstaigų baldų gamybai ir interjerui dekoruoti. Struktūrinis betono imitacijos plokščių „Of-stone“ paviršius gaminamas iš

mineralinio kompozito, kuris plokštėms suteikia atsparumo, jų sudėtyje nėra kenksmingųjų medžiagų. Betono imitacijos plokštės „Of-stone“ atrodo kaip natūralus betonas, tačiau jos lengvai apdirbamos įprastais medienos įrankiais. Šios plokštės tinkamos individualiam ir visuomeniniam išskirtinio dizaino interjerui, baldų gamybai ir kitiems elementams, kuriuos būtų sudėtinga pagaminti iš betono. Platus natūralių spalvų spektras – nuo šviesios „Carrara“ iki tamsaus antracito. Klientui pageidaujant, „Ofstone“ galima naudoti ant įvairių bazinių paviršių, pavyzdžiui, atsparių ugniai, palengvintų plokščių, metalo ir kt.

www.ie -laminar t.lt 85

paveldas 2013 2013Nr. Nr.7 7 paveldas

2013 2013 Nr. Nr. 77 paveldas pavel das

Tarp garbės ir pareigos Tarp garbės ir pareigos Ką reikštų Lietuvai tarpukario Kauno moderniosios architektūros vainikavimas UNESCO laurais?

Inga LUKŠYTĖ

Keliolika metų gyvuojanti idėja, kurią neseniai garsiai priminė Lietuvos ambasadorius prie Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos UNESCO Arūnas Gelūnas, įkaitino diskusijas dėl moderniosios Kauno tarpukario architektūros reikšmės. A. Gelūnas pareiškė inicijuosiantis žygius, kad šios architektūros kompleksas būtų įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Idėja pernelyg vėlyva? Dalis architektų neabejoja Kauno smetoninės architektūros verte ir apgailestauja tik dėl to, kad ji anksčiau nebuvo tinkamai įvertinta, dalis nuogąstauja, kad bandydami ieškoti platesnio pripažinimo tik apsijuoksime, pasauliui pamačius, kaip beatodairiškai puikios architektūros pavyzdžiai jų naudotojų buvo gadinami pastaraisiais dešimtmečiais. „Kaunas šiandien – diskusijų ir kivirčų aikštelė, – pripažino buvęs Lietuvos kultūros ministras A. Gelūnas. – Trūksta komandos, kuri sugebėtų susitelkusi dirbti, atstovauti idėjai miesto ikikarinės moderniosios architektūros kompleksą įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. Pretenduojant į šį sąrašą labai svarbi universali objekto vertė. Taip pat svarbu, kokią pridėtinę paveldo objekto vertę sugeba artikuliuoti paraiškos autoriai. Sesijose per svarstymus dėl objektų įtraukimo vyksta aršios politinės kovos, dedama nemažai pastangų į sąrašą įrašyti ir ne tokius vertingus objektus.

Tačiau visada maloniau, kai užsienio ekspertai atvykę į objektą konstatuoja jo vertę.“ Prieš kelias savaites 37-ojoje UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesijoje, vykusioje Kambodžoje, A. Gelūnui teko stebėti ne vieną ekspertų, politikų ir diplomatų kovą dėl naujų objektų įtraukimo į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Lietuvos atstovui buvo akivaizdu, kad didesnės sėkmės sulaukė tie paveldo objektai, kurių pareiškėjai – darniai dirbančios valstybės ekspertų, politikos atstovų grupės. Sėkmingai į UNESCO sąrašą (ang. World heritage list) įtraukus paveldo objektą, A. Gelūno teigimu, didėja jo prestižas, matomumas. Visur, kur būtų rašoma apie Kauną, būtų pažymima, kad reikšminga šio miesto centro dalis įtraukta į UNESCO sąrašą – tai būtų miesto kokybės ženklas. Tačiau patekimas į UNESCO paveldo objektų sąrašą – ne tik garbė, bet ir atsakomybė. „Nėra nieko blogiau, kaip iš šio sąrašo iškristi. Tai byloja apie netvarką valstybėje: kad

čia neatsakingai tvarkomasi, nesutariama, kas saugotina, o kas ne. Prieš teikiant prašymą Kauno ikikarinės moderniosios architektūros kompleksą įtraukti į UNESCO sąrašą reikėtų apsispręsti, ar miesto valdžia ir jo gyventojai galės vykdyti nuosaikią plėtrą, kad ikikarinis paveldas nebūtų žalojamas“, – kalbėjo ambasadorius prie UNESCO. Beje, dėl kelių blogai prižiūrimų objektų įrašymo į vadinamąjį pavojaus sąrašą diskutuota ir 37-ojoje UNESCO sesijoje. Tokia grėsme neretai grūmojama ir Lietuvoje, iškilus plėtros ar paveldo tvarkybos problemoms pasaulio paveldo sąraše jau esančiuose Vilniaus senamiestyje ar Kuršių nerijoje.

Trūksta net paveldosaugininkų palaikymo Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto Mokslo centro Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro svetainės projekto vadovas dr. Vaidas Petrulis stebisi, kodėl užvirus diskusijoms dėl Kauno tarpukario architektūros įtraukimo į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą tinkamai neįvertinamos visos aplinkybės. Pašnekovo teigimu, norint patekti į šį sąrašą labai svarbu, kad pati valstybė būtų apsisprendusi dėl siūlomo objekto vertės. Pirmiausia objektui turėtų būti suteiktas nacionalinio lygmens vertybės statusas. Kai kurie preliminariai į Kauno tarpukario architektūros kolekciją patekti pretenduojantys statiniai, anot pašnekovo, tokį pripažinimą jau turi. Vienas įdomesnių dr. V. Petrulio pateiktų pavyzdžių – pastatų grupė V. Putvinskio gatvėje, kuri susijusi ne su valstybės reprezentacija kaip, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo muziejus ar Prisikėlimo bažnyčia, bet su plačiau suvokiamu paveldu. Tai lyg ir leistų pradėti diskusiją apie bendrą Kauno tarpukario architektūros fenomeną. „Vis dėlto V. Putvinskio gatvės pavyzdys yra greičiau atsitiktinumas, o ne oficialus politinis valstybės

KTU ASI Architektūros istorijos ir paveldo tyrimų centro archyvo ir G. Česonio nuotr. sprendimas. Reikia pademonstruoti sąmoningą siekį mieste dispersiškai pasklidusią, tačiau stilistiniu ir istoriniu vientisumu pasižyminčią paveldo objektų grupę sujungti į vieningą simbolinį kultūros darinį“, – replikavo architektūrologas. Dr. V. Petrulis priminė dar vieną Kauno paveldosaugos procesų aktualiją. Kaip tik neseniai pradėti Kauno naujamiesčio vertingųjų ypatybių akto rengimo darbai. „Ne paslaptis – didelė dalis vertingiausių tarpukario objektų sutelkti būtent šioje miesto dalyje. Vis dėlto akto rengimas, kaip galima spėti iš preliminarių diskusijų, jokia forma nesisies su oficialiai išsakyta valstybės pozicija dėl Kauno tarpukario architektūros kaip potencialaus UNESCO pasaulio paveldo sąrašo objekto. Tokią situaciją galima drąsiai interpretuoti kaip paveldo institucijų abejingumą šiuo klausimu, o kartu ir rimtą dvejonę, ar valstybė yra pasiryžusi kryptingai įgyvendinti diskutuojamą idėją“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.

Reikia ieškoti unikalumo Dr. V. Petruliui abejonių kelia ir tai, kokia kaunietiškojo tarpukario architektūros dalis galėtų pretenduoti į šį sąrašą. „Svarstyti Kauno tarpukario architektūros įtraukimą į UNESCO sąrašą tikrai galima, tačiau kol kas nėra aiškiai apibrėžto turinio arba, kitaip tariant – vertingumo kriterijaus. Pasaulio paveldo sąraše su architektūriniu paveldu susiję kriterijai yra tik šeši, ir visi jie gana griežtai apibrėžti. Toks abstraktus vieningo informacinio kodo neturintis objektas kaip Kauno tarpukario architektūra jų tikrai neatitiktų“, – komentavo architektūrologas. Dr. V. Petrulis siūlytų išskirti unikalų fenomeną, kuris būtų būdingas tik Lietuvai ir galbūt atskleistų savitą, unikalų tarptautinio modernizmo judėjimo veidą. Savita tarptautinio stiliaus interpretacija, kurią tarpukario Lietuvoje persmelkė tautiškumo paieškos, savotiškas barokiškumas

ir monumentalumas, pašnekovo teigimu, galbūt ir galėtų būti reprezentuojama kaip unikalus regionalizmo pavyzdys. „Kad ir prie kokios išvados būtų prieita, akivaizdu viena – diskusijose derėtų kryptingai plėtoti mintį, kad kalbame apie aiškiai apibrėžiamą, vientisą turinį turintį fenomeną, bet ne apie Kauną kaip visumą, kurioje tilpo ir istoristinis prabangus bankas, ir „brazilkų“ bei „argentinkų“ lūšnynai“, – kalbėjo mokslininkas. Dr. V. Petrulis atkreipė dėmesį, kad paveldo objekto įtraukimas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą – itin komplikuotas ir sudėtingas procesas. Tradiciškai potenciali vertybė įtraukiama į bandomąjį sąrašą, ir tik po to diskutuojama apie tikrąjį įrašymą į pasaulio paveldo sąrašą. Antai Lietuvos pasiūlytas Trakų istorinis nacionalinis parkas į bandomąją grupę buvo įtrauktas dar 2003 metais, tačiau iki šiol nepateko į pagrindinį sąrašą. „Jei valstybė nuspręstų Kauno tarpukario architektūrą siūlyti į UNESCO sąrašą, visų pirma reikia vidinio kultūros paveldo politikos apsisprendimo šią vertybę tinkamai prižiūrėti ir tvarkyti tol, kol ji galbūt sulauks realaus tarptautinio pripažinimo. O šiandien pažvelgus į daugelį gyvenamosios tarpukario modernizmo architektūros pavyzdžių atrodo, kad greičiau reikėtų rengti dokumentus pasaulio paveldo pavojuje sąrašui papildyti“, – dėstė architektūrologas.

kad labai pigus tas arklys. Bet išsiblaivęs pardavėjas suprato, kad beveik už dyką atidavė arklį, o jį nusipirkusysis – kad gyvenant bute arklys nelabai reikalingas ir kad jis veltui iššvaistęs pinigus. Dažnai taip elgiamasi ir Lietuvoje – jei už dyką ar pigiai, tai reikia imti, nesvarbu, ar reikalinga ir ar galima išlaikyti. Prasidėjus kalboms apie Kauno naujamiesčio įtraukimą į UNESCO automatiškai kilo dovanoto arklio sindromas. Niekas net nekelia klausimo,

Arūnas Gelūnas, Lietuvos ambasadorius prie Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos UNESCO: „Kaunas šiandien – diskusijų ir kivirčų aikštelė.“

Nemokamai tinka viskas? Architektas Andrius Ropolas šiuo metu dirba ir studijuoja Briuselyje, tačiau atidžiai seka Lietuvos architektūros naujienas ir jas aptaria tinklaraštyje archata.lt. A. Ropolui kalbos apie Kauno moderniosios architektūros įtraukimą į UNESCO paveldo sąrašą priminė patarlę: „Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima.“ „Ši patarlė man primena tikrą istoriją apie išgėrusį žmogų, kuris iš kito tokio pat nusipirko arklį. Vienam reikėjo pinigų alui, o kitam pasirodė,

Andrius Ropolas Architektas: „Kaunas gyvena savo aukso amžiaus – tarpukario – prisiminimais.“

paveldas 2013 2013Nr. Nr.77 paveldas

2013 Nr. 7 pavel das

Moderniosios Kauno architektūros veidą formavo ir laikotarpis, ir architektai

ar reikia šio titulo. Kaip tik nuo tokių svarstymų įprastai prasideda analogiški procesai užsienyje“, – komentavo A. Ropolas.

Pripažinimas reiškia ir suvaržymus Laurų vainikas kartais ima veržti kaktą – architektas Remas Koolhaasas prieš porą metų Venecijos architektūros bienalėje kalbėjo apie pasaulio paveldo objektų saugojimo grėsmes. Pasak R. Koolhaaso, jau 2010 metais 12 proc. viso žemės gaublio buvo saugomose teritorijose, kuriose normalus gyvenimas suvaržytas dėl paveldo reikalavimų. Taip pat jis pastebėjo, kad saugoti pastatus pradedame vis anksčiau, vis naujesnius ir jau pasiekėme ribą, kai saugomi tampa visiškai nauji pastatai. Kaip vienas ne saugojimo, o tiesiog naudojimosi sveiku protu pavyzdys buvo pateiktas Reichstago pastatas Berlyne, kuris išgyveno

Dr. Vaidas Petrulis, KTU ASI Mokslo centro Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro svetainės projekto vadovas: „Svarstyti Kauno tarpukario architektūros įtraukimą į UNESCO sąrašą tikrai galima, tačiau kol kas nėra aiškiai apibrėžto turinio arba, kitaip tariant – vertingumo kriterijaus.”

keturias skirtingas viena su kita nieko bendra neturinčias tapatybės fazes. Jų metu pastatas ne degradavo, o tiesiog evoliucionavo. Prieš porą savaičių, pasak architekto A. Ropolo, Karališkajame britų architektų institute (Royal Institute of British Architects) vyko diskusija, ar UNESCO netrukdo kurti ateities miestų ir geresnių sąlygų žmonėms, ar saugojimo ir plėtros balansas yra tinkamas. Panašiu metu taip pat paskelbta, kad UNESCO kritikuoja naujus Londono Tauerio apžvalgos galimybę gadinančius dangoraižius. Į tai Didžiosios Britanijos valdžia reagavo pasiūliusi naują planą, kuris apsaugotų svarbias sostinės panoramas. Bet iš architektūros kritikų jau pasigirdo skeptiškų nuomonių – tai gali baigtis tuo, kad miestuose nebegalės atsirasti jokių aukštesnių pastatų.

Inspiruoja romantizuoti prisiminimai? Kitaip nei kai kuriose užsienio valstybėse, Lietuvoje miestų plėtros procesai, anot A. Ropolo, vyksta ramiau. „Lietuvoje visus sprendimus priimame be didesnių svarstymų, statybos nevyksta dideliais tempais, ambicijos mažesnės, o mes mielai gyvename praeities prisiminimais. Kaunas gyvena prisimindamas savo aukso amžių – tarpukarį. Juk tarpukario Kaunas Lietuvoje yra išties unikalus reiškinys, išskirtinis aukšto lygio architektūra. Tuo metu Kaunas buvo Lietuvos sostinė, jam buvo būdingi vakarietiškosios kultūros atspindžiai. Pasiklausius architekto Jurgio Rimvydo Palio pasakojimų apie čia puškavusius garlaivius, išsipuošusias damutes, verdantį miesto gyvenimą atrodo, kad jis kalba ne apie Kauną, o Paryžių. Bet šiuose pasakojimuose, senose nuotraukose mes žavimės ne architektūra, o kultūra, miestietiška gyvybe, judesiu, garsais, – atkreipė dė-

Kaunui 1919 metais tapus laikinąja sostine, visų pirma buvo susidurta su vadinamąja būsto krize, kuri kartu su sunkiomis ekonominėmis sąlygomis tiesiogiai veikė architektūros procesus, vyravusius mieste. Kitaip nei Taline ar Rygoje, kur jau buvo išplėtotas ir gyvenamojo, ir visuomeninio naudingojo ploto ūkis, atitikęs jaunų valstybių reikmes, Kaune buvo jaučiamas būsto stygius. Iki karo čia veikė gana griežti tvirtovės statuso apibrėžti statybos ir plėtros ribojimai. Tad visa pirmoji nepriklausomybės laikotarpio pusė laikinojoje sostinėje buvo pažymėta statybomis, kurių pagrindinis tikslas buvo kuo mažesnėmis sąnaudomis ištaisyti minėtą trūkumą. Išraiškingesniais architektūros pavyzdžiais galima laikyti tik tokius svarbesnius pastatus kaip Lietuvos banko ar Teisingumo ministerijos

rūmai (šiandien – Filharmonija), tačiau šie statiniai irgi buvo paremti senosios architektų kartos (Mykolas Songaila, Edmundas Alfonsas Frykas) populiarintu istoristiniu modeliu. Vis dėlto jau šiuo laikotarpiu pradėjo plisti vadinamojo tautinio stiliaus paieškų tendencijos, vėliau jos įsiliejo ir į modernizmo bangą, atėjusią į Lietuvą. Savotišku lūžio tašku galima laikyti trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūrą. Šiuo laikotarpiu persipynė trys reiškiniai: jaunosios kartos architektų po studijų užsienyje parsivežtos modernistinės idėjos, pagerėjusios ekonominės sąlygos ir iš dalies patenkintas naudingojo ploto mieste trūkumas. Galima teigti, kad į Kauną modernistinė architektūra visų pirma atėjo su pramonės pastatais, kurių pirmaisiais išraiškingais pavyzdžiais galima laikyti „Amlito“ garažą Kęstučio gatvėje ir jau nebeišlikusią bendrovės „Parama“ kepyklą. Šiuo laikotarpiu prasidėjo ir moderniškumo kaip miestovaizdžio imperatyvo perteikimas periodiniuose leidiniuose, kur dažnu atveju šis žodis buvo siejamas su šalies progresu. Kauno modernistinėje architektūroje ypač ryškiai atsiskleidė individualus architektų braižas, tačiau galima išskirti trys ryškiausias vyravusias kryptis: pastatai, kuriuose modernistiniai bruožai yra persipynę su istoristiniais rudimentais (Stasio Kudoko kūryba) ar tautinio stiliaus ieškojimais (Felikso Vizbaro projektuoti Centrinis paštas ir „Pažangos“ rūmai), dinamiška išraiška pasižymintys pastatai, krypstantys prie „streamline moderne“ tendencijų ir išsiskiriantys suapvalintomis formomis (pavyzdžiui, namas V. Putvinskio g. 60), bei grynosiomis modernizmo tendencijomis paremti pastatai. Visos trys kategorijos atspindi ne tik Kaune

vyravusią modernizmo įvairovę, bet iš dalies ir chronologinę šio laikotarpio Lietuvos architektūros raidą. Griežčiau modernizmo kanonais sekantys pastatai, kaip antai V. Landsbergio-Žemkalnio projektuota tyrimų laboratorija (dab. Kauno technologijos universiteto Chemijos fakulteto dalis), yra išskirtiniai nacionaliniu mastu, tačiau Europos kontekste vargu ar ką galima jais nustebinti. Pastebėtina ir tai, kad reikia ieškoti tam tikro atskaitos taško, kuriuo būtų galima pažymėti Kauno tarpukario architektūros unikalumą. Kalbant apie grynąjį modernizmą reikia nepamiršti, kad jo apraiškų laikinojoje sostinėje beveik nebūta. Tad neradus atitinkamo pateikimo modelio būtų sunku įsivaizduoti Kauno modernizmą UNESCO pasaulio paveldo sąraše šalia tokių pavyzdžių kaip Tel Avivo Baltasis miestas. Svarbu suvokti visas šias kryptis kaip visumą ir Kauno kaip lietuviškojo modernizmo formavimosi poligono vaidmenį, išnaudoti tai papildant dabartinį miesto identitetą, sužalotą sovietiniu laikotarpiu. Šiandien su tarpukario architektūros palikimu, ypač gyvenamaisiais pastatais, nėra elgiamasi tinkamai visų pirma dėl to, kad daugeliu atžvilgių kartu su nuosavybės teisėmis sovietmečiu buvo sunaikintas kartų tęstinumas, o naujiesiems gyventojams toli gražu nebuvo ir daugeliu atvejų vis dar nėra aktualūs estetikos klausimai. Nesiimant plačiau vertinti siekio įtraukti Kauno tarpukario modernizmą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, reikia atkreipti dėmesį į gana abstrakčius galutinio tikslo terminus, nes šiandien dėmesio visuomenei šviesti ir vertingų architektūros objektų gyventojų edukacijai vis dar skiriama minimaliai.

identiteto, kurį būtų galima saugoti ar puoselėti, jį visų pirma reikia sukurti. UNESCO tam mažiausiai gali pagelbėti, nes UNESCO titulas būtų pareiškimas, kad dabartinis naujamiesčio identitetas yra vertybė“, – komentavo A. Ropolas. Kaunui, jauno architekto nuomone, reikia antiUNESCO – ko nors, kas skatintų keistis, kurtų naują naujamiesčio identitetą. „Pats žodis „naujamiestis“ jau pasako, kas ten turi būti. Mietas negali

gyventi 80 metų senumo prisiminimais apie arklių tramvajų ir garlaivius. Toks miestas yra pasmerktas. Turime išvis nustoti kalbėti apie Kauną kaip laikinąją sostinę ir kurį laiką pamiršti gražius tarpukario prisiminimus, – įsitikinęs architektas. – Miestas yra gyvas organizmas, kuris turi nuolat kisti ir prisitaikyti prie žmonių poreikių. Jeigu atrodo, kad tik UNESCO padės pagyvinti kultūrinį gyvenimą, pritraukti turistų, susirinkti šiukšles, susitvarkyti gatves ir patiems

pradėti geriau vertinti savo paveldą, vadinasi, esame beviltiški. Tai mes turime suprasti ir sugebėti padaryti be UNESCO, nes jeigu teiksime šiam titului didelę reikšmę, nesugebėsime vėliau priimti racionalių sprendimų, bus dar daugiau biurokratinių suvaržymų. Ne veltui 80 proc. UNESCO saugomų teritorijų yra valdomos autokratinių režimų ir tik 15 proc. – demokratinių. Su demokratija susijęs kitimas, kuris nėra palankus paveldui saugoti.“

Jau sąraše Šiuo metu UNESCO sąrašuose yra 962 vietovės iš 157 valstybių. Tai yra 745 kultūros, 188 gamtos ir 29 mišrūs (gamtos ir kultūros) nekilnojamojo paveldo objektai. Lietuvai atstovauja istorinis sostinės centras, Kuršių nerija, Kernavės archeologinė vietovė, Struvės geodezinis lankas, kryždirbystė ir kryžių simbolika, sutartinės, Dainų šventės tradicija. Paroda, pristatanti išskirtinius Kauno tarpukario moderniosios architektūros pavyzdžius, bus vienas svarbiausių šiemet rugsėjo–spalio mėnesiais vyksiančio Kauno architektūros festivalio KAFe 2013 renginių. Paroda bus eksponuojama Kauno „Žalgirio“ arenoje. Daugiau informacijos – 72 puslapyje.

mesį architektas. – Nes ne pastatai, o žmonės kuria miestą. Jei Kauno naujamiestis gautų UNESCO titulą, bet koks kitimas, pakrypimas, naujas namas imtų kelti grėsmę šiam titului, todėl ši miesto dalis būtų užkonservuota, kaip užkonservuota Kuršių nerija, Vilniaus senamiestis. Taip, ten vyksta gyvenimas, taip, ten gražu, gražu kaip muziejuje, bet iš esmės UNESCO užkonservuoja patį teritorijų identitetą.“ Kuršių nerija yra Lietuvos atostogų rezervatas, kur bandoma saugoti senovės kuršių įvaizdį, kuris kasmet tampa vis labiau butaforinis ir vis labiau išsigimsta, Vilniaus senamiestis yra tikras muziejus, kuriame nieko nei pastumsi, nei patrauksi, panašiomis mintimis dalijosi ne vienas architektų bendruomenės narys. „Bet kas yra Kauno naujamiestis? Jei žiūrėsime į praeitį, tai buvo miesto modernumo simbolis, vieta, kur gimė naujovės, vieta, kuri buvo nuolat madinga. Bet dabar taip nėra. Dabartinis Kauno naujamiestis neturi

Paulius Tautvydas LAURINAITIS Architektūrologas

žvilgsnis

2013 Nr. 7

2013 Nr. 7 žvilgsnis

Profesinės etikos pažeidimai – problema ar ne? Lina SABAITYTĖ

Architektas – savo kūrinio autorius ar ne? Atrodo, šiuolaikinės Lietuvos realijos byloja, kad į architektą nėra žiūrima kaip į savo teises turintį autorių, nors architektūros kūrinys Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme ir yra įvardijamas kaip autorių teisių objektas. O ar patys architektai savo autorių teises stengiasi apginti ir išsaugoti? Nustatyti pažeidimą sudėtinga Architekto kaip kūrėjo autorystę ir autoritetą Lietuvoje saugo etikos sargai. Jie nustato, kokiais atvejais pažeidžiama etika. Žinoma, jei architektas nusipelno tokios nuobaudos, jam tai garbės neprideda. Anaiptol tai gali pakenkti ne tik jo autoritetui, bet ir darbui. „Lietuvoje nėra jokios architektų autorių teisių apsaugos. Būna, kai su architekto suprojektuotu objektu yra kas nors daroma be jo žinios, bet nėra jokių teisinių nuostatų, saugančių architektų autorių teises, nors, mano nuomone, jie turėtų būti“, – mano architektas, Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus etikos komisijos narys doc. Saulius Juškys. „Jei teisingai suprantu šiuo metu galiojančius įstatymus, tai vadovaujantis Autorių teisių įstatymu architektui kaip autoriui priklauso jo brėžinių, eskizų, modelių teisė. O jei jo suprojektuotą pastatą kas nors bjauroja – tai galbūt nėra autorių teisių pažeidimas. Žinoma, didžiausias autorių teisių pažeidimas – plagiatas, bet tokių dalykų dabar pasitaiko retai, nes šiame informacijos amžiuje specialiai ką nors plagijuoti arba įrodyti, kad tai yra plagiatas – ganėtinai sudėtinga. Mes visi gyvename toje pačioje informacinėje aplinkoje“, – pasakojo architektas Tauras Paulauskas.

Sąlygas diktuoja užsakovai Bene vienintelis realus Lietuvoje naudojamas būdas saugoti savo teises – tai saugoti

ir kitų savo kolegų autorių teises, paisyti profesinės etikos nuostatų. Architektas architektui akies nekerta – tokia tiesa egzistuoja, bet ne visada ji vienareikšmiška. Viskas vertinama „ad hoc“ principu – priklauso nuo situacijos, vis dėlto dažnai koją pakiša ir kitas dalyvis – užsakovas. Šis turi teisę rinktis be įsipareigojimų, jeigu nesaisto jokia speciali sutartis ar papildomos susitarimo sąlygos. Pavyzdžiui, jei renkantis projektą konkurso būdu išrenkamas vienas ar keli nugalėtojai, bet vėliau jie atmetami ir pasirenkamas visai kitas architektas, atsakomybę lyg ir turėtų prisiimti užsakovas. Bet dažniausiai jis jokių įsipareigojimų neturi, išskyrus tai, kad kokiu nors būdu ar tam tikru prizu turi apdovanoti konkurso nugalėtojus. Architektas, dalyvaujantis konkurse, irgi turi pasirinkimo teisę – jei jo netenkina konkurso sąlygos, jis gali tiesiog jame nedalyvauti. Bet šiandienos realijos yra tokios, kad dalyvauti nori dauguma – juk darbo reikia. „Jei architektas nori dalyvauti konkurse, turi žiūrėti, ką siūlo užsakovai ir kokios yra sąlygos. O reikalavimai dažnai būna skirtingi. Vis dėlto architektūra yra ekonomikos dalis, tai nėra grynasis menas, todėl niekas negali priversti užsakovo pirkti tai, ko jis nenori. Reikia suprasti, kad muziką užsako tas, kuris moka pinigus. Kaip mes galime nurodyti užsakovui, ką jis turi pirkti? Užsakovai gali rengti konkursus, kviesti ekspertų, kad jiems paaiškintų, kas yra geriau, o kas blogiau – tai normali pasaulinė praktika.

Pašilaičių bažnyčios istorija paaštrino architektų bendruomenės diskusijas apie autorių teises ir profesinę etiką. 2007 metais vykusio architektūros konkurso nugalėtojų grupės (vadovas Donaldas Trainauskas) darbas.

Žinoma, toks elgesys, kai užsakovas nepraneša laimėtojui, kad su juo derybos nevyks, ir darbą atiduoda kitam architektui, nėra etiškas. Tai savotiškas žaidimas, vis dėlto ne etikos komisijos kompetencija yra teisti užsakovus. Europos architektų etikos kodeksas draudžia architektams dalyvauti tik konkursuose, kuriuose architektūros kokybė nėra pagrindinis vertinimo kriterijus. Tik problema yra tai, kad Lietuvos architektai negalėtų dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, o, žinia, viešuosiuose pirkimuose pagrindinis kriterijus yra kaina. Ar tai atitinka visuomenės lūkesčius, kad pagrindinis kriterijus yra kaina, o ne architektūros kokybė – jau probleminis klausimas“, – savo nuomonę išdėstė T. Paulauskas. Tai, kad užsakovai neturi įsipareigojimo vykdyti derybas su konkurso nugalėtojais, yra bene pagrindinis tokių konkursų trūkumas. Kaip konkurso nugalėtojas gali teisėtai apsidrausti, kad jo projektas būtų plėtojamas toliau? „Norint apsidrausti, su savo sukurtu projektu būtų galima kreiptis į patentų biurą ir kūrinį kaip autorinį užpatentuoti kartu su užsakovo sutikimu. Tokia įteisinta autorystė gal ir gali būti. Kol kas užsakovai neturi jokios atsakomybės, viskas priklauso nuo to, kokios būna konkurso sąlygos. Lietuvoje architektai neturi labai daug objektų, ne visi gauna darbų, todėl ieško darbo ir sutinka su bet kokiomis sąlygomis, kad galėtų gauti darbo. Taip ir kyla visokių nesusipratimų. Mano manymu, užsakovas privalėtų įsipareigoti. Kitaip kam reikia rinkti autorių konkurso nugalėtoju? Juk galima iš karto pasakyti, kad tas projektas nepatinka, ir tiek“, – įsitikinęs doc. S. Juškys. „Būtų geriausia, kad konkursai būtų objektyvūs, vertingi ir kad būtų pastatyti juos laimėję objektai. Pavyzdžiui, kai mes kartu su architektu Eugenijumi Miliūnu 1981 metais projektavome Mykolo Žilinsko galeriją Kaune, viskas buvo aišku ir tikslu. Kaip buvo laimėtas konkursas, taip ir pastatytas pastatas. Šiais laikais tokių dalykų nebebūna – laimi viena vizija, idėja, bet po to ji perdaroma, ir iš pirminės vizijos beveik nieko nebelieka“, – nusivylimo esama situacija neslėpė S. Juškys.

Profesinės etikos pažeidimai Dažniausiai pasitaikantys architektų etikos komisijos svarstomi nusižengimai – etikos nepaisymas. Architektai vienas kito atžvilgiu turėtų laikytis Architektūros paslaugų teikėjų etikos kodekse nustatytų principų, kuriais vadovaujantis visi architektūros paslaugų teikėjai įsipareigoja remti nepriklausomumą, nešališkumą, saugoti profesines paslaptis, ginti profesijos kilnumą ir garbingumą, elgtis taip, kad būtų gerbiamos kitų asmenų teisės ir interesai. Be

Architektų teisės priklauso ir nuo jų iniciatyvumo

Autorių teises, jų įgyvendinimą, kolektyvinį administravimą ir gynimą nustato Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (ATGTĮ). Architektų kaip architektūros kūrinių autorių teisės gali būti apgintos teisme nurodytais būdais, tačiau į teismą su išvardytais reikalavimais turi kreiptis pats architektas. Galbūt ši aplinkybė ir yra priežastis, kodėl teismų praktikoje beveik nepasitaiko ginčų dėl architekto autoriaus teisių pažeidimų, nes patys architektai dėl įvairių priežasčių nesikreipia į teismą ir dažnai net nebando kreiptis į šiuos veiksmus atliekančius asmenis, kad būtų nutrauktas vienoks ar kitos jų kaip autorių teisių pažeidimas. ATGTĮ taip pat numatyta ir kolektyvinio autorių teisių administravimo galimybė. Autoriai, atlikėjai, fonogramų gamintojai, transliuojančiosios organizacijos ir kiti autorių teisių bei gretutinių teisių subjektai turi teisę perduoti savo turtines teises kolektyviai administruoti šiems tikslams specialiai įsteigtoms autorių teisių ir gretutinių

teisių kolektyvinio administravimo asociacijoms (pavyzdžiui, LATGA). Turimomis žiniomis, labai nedaug architektų yra sudarę sutartis su minėta organizacija. Vis dėlto architektams toks kolektyvinis turtinių autoriaus teisių administravimas galbūt ir nėra labai aktualus, nes paprastai turtines teises projektavimo sutartimi jie perduoda užsakovams, už autorinį kūrinį gaudami vienkartinį atlyginimą. Paminėti reikia ir tai, kad, be ATGTĮ, teisinę atsakomybę už autoriaus teisių pažeidimus nustato ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksas bei Baudžiamasis kodeksas. Tačiau šiais atvejais administracinė ar baudžiamoji atsakomybė gali kilti tik už konkrečiai šiuose kodeksuose numatytus intelektinės nuosavybės pažeidimus, kuriuos nustatyti ir medžiagą teismo nagrinėjimui perduoti turi atitinkamos ikiteisminio tyrimo institucijos. Galbūt dėl sudėtingo tokių pažeidimų architektūros srityje nustatymo ir kompetentingos ekspertinės institucijos nebuvimo šių kategorijų administracinių ir baudžiamųjų bylų irgi nerasta. Tokiai situacijai įtakos gali turėti ir tai, kad palyginti su kitų autorių teisėmis architektų atžvilgiu ATGTĮ yra nustatytas tikrai plačios apimties apribojimas (o savininko atžvilgiu – palengvinimas) įtvirtinant, kad architektūros kūrinio (pastato ar kito statinio) savininkas be autoriaus leidimo gali keisti pastatą ar kitą statinį, kai tai daroma dėl techninių priežasčių arba dėl pastato ar kito statinio praktinio naudojimo, jeigu kitaip nenustatyta sutartyje (18 str. 4 d.). Taigi projektavimo sutartyje galima nustatyti būsimo statinio savininko pareigą gauti architekto leidimą visais ar tam tikrais apibrėžtais atvejais, bet jei to nebus padaryta, galios nurodytas įstaty-

mo nuostatas. Tokiu atveju pakeisti architektūrinius statinio sprendinius bus galima beveik visada, nes žinant, kad architektūra – utilitarus menas, galima numanyti, kad bene kiekvieną pakeitimą bus galima pagrįsti statinio praktinio naudojimo poreikiais. Šis pavyzdys taip pat rodo, kad nuo pačių architektų iniciatyvos daugiausia priklauso, ar bus apgintos jų kaip autorių teisės – tai priklausys nuo to, kokias jie sudarys sutartis ir kaip patys reaguos į savo teisių pažeidimus. Teikdami prašymą kvalifikacijos atestatui gauti visi Lietuvoje atestuoti architektai įsipareigoja laikytis Europos architektūros paslaugų teikėjų etikos kodekso. Lietuvos architektų rūmų (LAR) nariai susirinkime yra pasitvirtinę Architektūros paslaugų teikėjų etikos kodeksą (atitinkantį minėtą Europos kodeksą), Lietuvos architektų sąjungos (LAS) nariai laikosi suvažiavime patvirtintų Architekto profesijos etinių principų. Svarbu pažymėti, kad LAR ir LAS patvirtinti etikos kodeksai galioja tik šių organizacijų nariams, jų pažeidimus nagrinėja šių organizacijų viduje suformuotos etikos komisijos (tarybos), ir pagrindinė sankcija už šių kodeksų pažeidimą – tai pažeidimą padariusio asmens pašalinimas iš šios organizacijos. Tačiau visai kitokia situacija yra su Europos architektūros paslaugų teikėjų etikos kodekso nesilaikymu. Vadovaujantis Statybos įstatymu už šio kodekso pažeidimus atestuojanti organizacija gali sustabdyti kvalifikacijos atestato galiojimą 6 mėnesiams (181 str. 5 d.), ir šis nuostatas yra taikomas visiems atestuotiems architektams.

to, įsipareigoja pripažinti profesinius savo kolegų siekius ir indėlius, gerbti jų teises. Lietuvos architektų rūmai vadovaujasi Europos architektūros paslaugų teikėjų kodeksu, skirtu Europos Sąjungos šalyse dirbantiems architektams. Šio kodekso nuostatais ir principais turėtų vadovautis ir Lietuvos architektai, nes bet koks pastebėtas nusižengimas etikos komisijos bus svarstomas remiantis jais. Nuostatai byloja: „Visi architektūros paslaugų teikėjai prieš pradėdami derybas dėl sutarties pasirašymo projektui ar kitam su savo profesija susijusiam darbui atlikti, kai jiems yra žinoma ar kai pagrįstai pasiteiravę gali sužinoti, kad tam pačiam klientui arba esamam ar būsimam naudotojui ir tam pačiam projektui ar su architekto profesija susijusiam darbui atlikti tuo pa-

čiu metu yra paskirtas kitas architektūros paslaugų teikėjas, įsipareigoja apie tai informuoti tą kitą paslaugų teikėją.“ Be to, Lietuvos architektų sąjungos patvirtinti Architekto profesijos etiniai principai nurodo: „Architektui, dirbančiam urbanistinio ir architektūrinio projektavimo darbą, neleistina imtis darbo, kuris buvo pradėtas ir nebaigtas kito gyvo architekto, be pastarojo žinios.“ Tokiu atveju užsakovo sprendimas vieno architekto pradėtą darbą atiduoti kitam, regis, priklauso nuo paties užsakovo. Bet atsakomybę turi prisiimti kolegos architektai – jie turi pasirūpinti ir sužinoti, ar su kitu architektu nebuvo pradėtos derybos, ir perspėti kitus kolegas dėl užsakovo pasirinkimo. Ar nebūtų paprasčiau, jei visą tai padarytų pats užsakovas?

Doc. S. Juškys mano, kad tokiais atvejais negarbingai elgiasi patys užsakovai: „Manau, pats didžiausias nusikaltėlis tokioje situacijoje yra užsakovas. Pirmiausia jis turi nutraukti bet kokias derybas su konkurso laimėtojais ir tik tada jas pradėti su kitais architektais.“ Architektų etikos pažeidimų pasitaiko dažnai, bet jiems neteikiama didelė reikšmė, jie dažniausiai nutylimi. „Etikos pažeidimų, kurie taip garsiai nuskambėtų kaip, pavyzdžiui, Pašilaičių bažnyčios atvejis, pasitaiko tikrai nedaug. Manau, jei pastatas yra sukurtas vieno architekto ir jame norima ką nors keisti, bet kokiu atveju kalbant apie architektų autorių teises reikėtų kreiptis į autorių ir gauti jo sutikimą. Arba pats autorius turėtų daryti pakeitimus“, – teigė S. Juškys.

Daiva Bakšienė Advokatų kontoros „Kairevičius Juzikis“ atstovė, statinių statybos konsultantė

TEISĖ 2013 Nr. 7 TEISĖ 2013 Nr. 7

2013 Nr. 7 TEISĖ

Privalomasis draudimas – pravartu, bet painu Zita DOBROVOLSKIENĖ

Pakoreguotas statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomasis draudimas kartu su kiek anksčiau pakeistu Statybos įstatymu įsigaliojo nuo praėjusių metų lapkričio. Nors draudimas buvo privalomas ir iki tol, iš tikrųjų nebuvo kontroliuojama, ar užtikrinamas jo vykdymas. Tad projektavimo įmonės drausdavosi tarsi dėl šventos ramybės. Ar po kosmetinio remonto užvestas mechanizmas veikia užtikrintai? Kokių jo taikymo trūkumų įžvelgia patys projektuotojai, draudimo kompanijų atstovai, teisininkai? Sugriežtino kontrolę Daug diskusijų praėjusiais metais sukėlė ir siekis įvesti privalomąjį architektų veiklos draudimą, kuris buvo apibrėžtas Architektūros įstatymo projekte. Aplinkos ministerijos inicijuotame projekte numatyta, kad atestuoti architektai privalės apsidrausti civilinės atsakomybės draudimu. Pastabas ir Aplinkos ministerijai, ir Vyriausybei teikusios Lietuvos draudikų asociacijos (LDA) nuomone, šis draudimas galėjo dubliuotis su statinio projektuotojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tad LDA pateikus pastabas nuostatai dėl architekto veiklos privalomojo draudimo iš Architektūros įstatymo projekto buvo išbraukti. Nuo praėjusių metų rugsėjo 1-osios įsigaliojus Statybos įstatymo pakeitimams, o nuo 2012-ųjų lapkričio 7 dienos – ir naujoms Statinio projektavimo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėms, visi projektuotojai tapo įpareigoti draustis projektuotojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Jis neprivalomas tik projektuojant nesudėtingus statinius ir atliekant paprastąjį remontą ar statybos darbus ūkio būdu. Visais kitais projektavimo atvejais fiziniai ar juridiniai projektuotojai turi būti privalomai apsidraudę civilinę atsakomybę prieš trečiuosius asmenis. Įsigaliojus pakeitimams sugriežtėjo draudimo reikalavimo kontrolė. „Lyg

ir nieko nauja neįvyko, nes privalomasis projektuotojų civilinės atsakomybės draudimas vadovaujantis Statybų įstatymu ir privalomojo draudimo taisyklėmis galioja dar nuo 2002 metų. Tačiau iki šiol situacija buvo tokia, kad įstatymas ir taisyklės galiojo, bet iš tikrųjų nebuvo kontrolės. Todėl iki šiol projektuotojų civilinę atsakomybę drausdavosi tik atsakingos projektavimo įmonės arba tuomet, kai šio draudimo reikalaudavo užsakovai. Ir ne tik minimaliomis draudimo sumomis, kurios reikalaujamos pagal įstatymą, bet ir kur kas didesnėmis“, – aiškino draudimo bendrovės „Gjensidige Baltic“ Baltijos šalių Turto draudimo skyriaus vadovė Violeta Milčiūnienė. Pasak V. Milčiūnienės, sugriežtinus kontrolę užsakovas gali negauti leidimo statybai arba vėliau nepriduoti pastatyto objekto, jei jo projektuotojas neturėjo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo. Ši sugriežtinta kontrolė paskatino ir dideles, ir mažas projektavimo įmones, taip pat net fizinius asmenis, užsiimančius projektavimo veikla, užsitikrinti projektuotojo civilinės atsakomybės draudimo apsaugą. Pasak bendrovės „Panprojektas“ vadovės Elvyros Klimavičienės, sugriežtinta draudimo kontrolė padarė teigiamą įtaką konkurencijai tarp fizinių ir juridinių asmenų. „Kitaip tariant, priimta nauja tvarka sulygino fizinių ir juridinių asmenų, užsiimančių projektavimu, atsakomybę“, – teigiamų poslinkių įžvelgė E. Klimavičienė.

Diskusijos dėl objekto Pasak LDA projektų vadovės Rimos Pozingės, mūsų šalyje statinio projektavimo civilinės atsakomybės privalomasis draudimas sukurtas tam, kad būtų apsaugota trečioji šalis. Tad diskusijų, ypač dėl paties draudimo objekto, kyla dažnai. Prieš porą mėnesių Aplinkos ministerijoje vykusiame susitikime pabrėžta: projektuotojų ar statybų metu padarytas brokas negali būti draudimo objektas, tad logiška, kad jis negali būti draudžiamas pagal kokią nors draudimo rūšį. „Kiekvieno verslo subjekto atsakomybė – nedaryti broko specialiai. Jei brokas būtų draudžiamas, koks tikslas statyti ir projektuoti kokybiškai? Išeitų, kad galima dirbti bet kaip, nes nuostolius visada atlygins draudikas“, – stebėjosi V. Milčiūnienė.

Savanoriškas nėra populiarus Advokatų kontoros „Kairevičius Juzikis“ advokatė Kristina Matvejenkaitė pastebi, kad draudimo įvykių sąrašas iš esmės skirtas apsaugoti tik nuo žalos turtui ir sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo, kuri gali kilti dėl projektavimo klaidų, nors tokia žala padaroma gana retai. „Žinoma, tuo reikia tik džiaugtis, tačiau draudimas visiškai neapima praktikoje dažniausiai atsirandančių užsakovų nuostolių dėl projektuotojų sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, tai yra terminų praleidimo, darbų neatlikimo ar netinkamo atlikimo, kitų finansinių nuostolių, – tikino teisininkė. – Taigi norint apsisaugoti nuo tokių nuostolių reikia draustis savanoriškai papildomai profesinės veiklos ar kitu draudiko siūlomu panašiu draudimu, kuris apimtų būtent šių nuostolių draudimą. Deja, toks savanoriškas draudimas nėra populiarus dėl gana didelės kainos, nepatrauklių sąlygų ir kitų griežtų draudiko reikalavimų. Taip pat tikriausiai ir dėl žinių apie tokio draudimo galimybes bei patirties šioje srityje stokos.“ Bendrovės „Gjensidige Baltic“ generalinio direktoriaus pavaduotojas, Produktų ir rizikos vertinimo departamento vadovas

Advokatų kontoros „Kairevičius Juzikis“ advokatė Kristina Matvejenkaitė. Kęstutis Motiejūnas teigė, kad draudžiama būtent profesinė projektuotojų veikla, jų darbo rezultatas – projektas. „Kai projektuotojas praleidžia sutartus terminus, neįgyvendina ar ne iki galo įgyvendina projektą, užsakovas susiduria su paprasta komercine rizika – projektuotojų neūkiškumu, aplaidumu. Šią riziką jis turi valdyti pats, su projektuotoju sudaręs tinkamą sutartį ir joje numatęs baudas ar kitokias sankcijas. Kas būtų, jeigu būtų apdrausti visi vėlavimai, terminų praleidimai, nebaigtas projektų darbas? Logiška, kad tai tikrai neskatintų projektuotojus gerai dirbti, nes juk už visa tai atsakytų draudikas. Valstybė neturi jokio intereso kištis ir liepti draustis nuo paprastos komercinės rizikos. Valstybei svarbu, kad galima intelektinio produkto, tai yra potenciali keliama projekto, žala būtų apdrausta“, – sakė K. Motiejūnas.

Nėra sklandaus proceso Advokatų kontoros „Kairevičius Juzikis“ advokatė K. Matvejenkaitė mano, kad statinio projektavimo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo mechanizmas dar nėra sklandžiai sureguliuotas. „Pirmiausia valstybė turėjo priimti gana atsakingą politinį sprendimą, ar draudimas tikslingas. Tai ji padarė, tačiau vien to nepakanka, nes tam, kad draudimas tikrai pasiteisintų ir būtų veiksmingas bei naudingas visoms pusėms – ir projektuotojams, ir nukentėjusiems asmenims, ir draudikams – turi būti labai griežtai, aiškiai bei proporcingai sureguliuotas visas draudimo ir jo kontrolės mechanizmas“, – įsitikinusi advokatė. Jos manymu, šiuo metu pagrindinių problemų kyla dėl to, kad trūksta draudikų, kurie imtųsi drausti projektuotojų civilinę atsakomybę ir, nesant pakankamos konkurencijos tarp draudikų, jie nėra linkę bendradarbiauti su projektuotojais. Todėl nustatomos gana griežtos ir nelanksčios draudimo sąlygos, kurios ypač nepalankios

tiems projektuotojams, kurie projektuoja tik neypatingus statinius, ir kai tokių darbų atliekama nedaug. „Iki šiol verda diskusija ir nėra aišku, kur ta protinga riba tarp privalomojo ir neprivalomo draudimo. Ar draudimas turi apimti tik ypatingų statinių projektavimą ir galbūt tik konkrečią jų dalį, ar ir tų statinių, kurie priskirti neypatingiems statiniams, projektavimą? Galbūt draudikams patiems nustačius ir priklausomai nuo projektuojamų statinių kategorijos, kuri labiau atitiktų projektuotojų interesus, pritaikius didesnę draudimo sąlygų diferenciaciją nebereikėtų diskutuoti, ir draudimas efektyviai pasiteisintų net ir neypatingų statinių projektavimo atvejais?“ – svarstė K. Matvejenkaitė.

Būtinas nuolatinis dialogas Kitas svarbus ir dar neišspręstas klausimas, į kurį pirmiausia vertėtų sutelkti dėmesį ateityje – platesnės projektuotojų profesinės veiklos draudimo galimybės sudarymas bent jau panašiomis kaip šiuo metu draudimo sąlygomis, t. y. nesudarant profesinei projektuotojų veiklai papildomų barjerų. „Atvirkščiai, būtina architektams leisti laisviau ir saugiau kurti, net ir užsakovui nustačius griežtas projektuotojo atsakomybės sąlygas, žinant, kad galimi nuostoliai bent jau didžiąja dalimi bus kompensuoti draudiko. Žinoma, tam reikia, kad draudikai ir projektuotojų atstovai glaudžiai ir nuolat bendrautų, reikalingi atitinkami valstybės veiksmai, visos pusės turi matyti realią tokio dialogo naudą“, – įsitikinusi advokatė K. Matvejenkaitė. Anot jos, platesnis profesinės veiklos draudimas taip pat galėtų prisidėti prie projektuotojų veiklos kokybės gerinimo, nes projektuotojai būtų suinteresuoti kuo daugiau bendradarbiauti su užsakovais ir siekti kokybiško darbo, kad neprireiktų kreiptis į draudiką ir kad civilinės atsakomybės draudimo išlaidos dėl to kas metus ne didėtų, bet mažėtų.

Siūlo korekcijas Su tuo, kad Statinio projektavimo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse yra spragų, sutinka ir draudimo kompanijos atstovė V. Milčiūnienė. Anot jos, šiuo metu galiojančios draudimo taisyklės įpareigoja visus projektuotojus civilinę atsakomybę drausti vienodomis minimaliomis draudimo sumomis – 150 tūkst. litų suma konkrečiam projektuojamam objektui arba metine milijono vertės draudimo sutartimi. „Manytume, kad reikalaujama metinė minimali draudimo suma galėtų būti dife-

Draudimo bendrovės „Gjensidige Baltic“ Baltijos šalių Turto draudimo skyriaus vadovė Violeta Milčiūnienė. rencijuojama pagal projektavimo veiklos ir atliekamų statinio projektų sudėtingumą, objektų skaičių per metus ar atliekamų darbų apyvartą. Šiuo metu net ir mažos įmonės ar fiziniai asmenys, įgyvendinantys tik kelis architektūrinės statinio dalies projektus, draudžiasi metine milijono vertės draudimo suma, nes tokia minimali draudimo suma nustatyta draudimo taisyklėmis. Draudikas įpareigotas suteikti draudimo apsaugą šiai sumai, o projektuotojas, įvertinus šią perduodamos draudikui rizikos sumą – mokėti gana nemažas įmokas, palyginti su metine projektavimo darbų kaina“, – sakė V. Milčiūnienė. Ji taip pat pastebi, kad būtų naudinga turėti vieningą duomenų bazę ir žinoti, ar projektuotojai anksčiau neturėjo pažeidimų, ar nėra mokėta žalų ir reikšta pretenzijų dėl ankstesnių projektų. „Žinoma, šių dalykų klientų klausiama sudarant draudimo sutartis, tačiau turint visiems prieinamą duomenų bazę pagerėtų operatyvumas. Tai būtų naudinga ir klientams, ir draudikams, ir užsakovams“, – pridūrė „Gjensidige Baltic“ Baltijos šalių Turto draudimo skyriaus vadovė.

Nedažnos, bet didelės Anot V. Milčiūnienės, šio draudimo žala yra kompleksinė, susijusi su jau statomu ar net eksploatuojamu statiniu. Draudimo įvykių dažnumas, palyginti su kitomis draudimo rūšimis, nėra didelis, tačiau projektuotojų civilinės atsakomybės žala yra sudėtinga, reikalauja daug administravimo sąnaudų, o nuostoliai dažniausiai būna dideli – nuo kelių šimtų tūkstančių iki kelių milijonų litų. Paprastai tokių draudimo rūšių statistika ir Lietuvoje, ir Europos šalyse rodo, kad žalos dažnumas nėra didelis. Jei draudimo įvykiai būtų dažni, klientams būtų labai sunku rasti draudiką, kuris prisiimtų dažną ir sudėtingai administruojamą žalą. Be to, tokio draudimo kaina būtų ypač didelė.

vgtu 2013 Nr. 7

2013 Nr. 7 VGTU

Baigiamieji architektūros inžinerijos bakalaurų darbai Kasmet birželį praūžiantys Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Statybos fakulteto Architektūros inžinerijos katedros bakalaurų darbų gynimai verčia susimąstyti apie statinių projektavimo specialistų potencialą kurti. Kurti ne tik pagal nusistovėjusias nuostatas. Šiųmečiai jaunų profesionalų darbai rodo pasirengimą, gebėjimą mesti iššūkį ir įprasminti naują laikotarpį integralia naujų pastatų išraiška, kai konstrukcija prabyla menine kalba formuodama architektūrinę formą bei vidinę erdvę. Katedros studentai baigiamuosiuose darbuose vienodu intensyvumu sprendžia menines ir inžinerines (konstrukcines) projektuojamo statinio dalis, taip parodydami savo gebėjimus fiksuoti ir atspindėti idėjų sferą (kolektyvinės patirties modelius) pastatuose kitu kampu, per konstrukcinės struktūros kaip visumos suvokimą. Šiemet išleista dešimtoji VGTU Statybos fakulteto Architektūros inžinerijos katedros bakalaurų laida džiugino ypatinga išskirtinės kokybės darbų, kuriuose lygiavertiškai pademonstruota architektūrinės ir konstrukcinės dalių kokybė, gausa. Galima akivaizdžiai išskirti vieningą stilistinę diplominių darbų tendenciją, kai meninė forma kyla iš asociacijų su gamtos formomis, aplinkos kontekstu

Aleksandros Michno „Kino teatras Baltijos pr. Klaipėdoje“, baigiamojo darbo vadovas doc. J. Šipalis, konsultantas prof. J. Parasonis.

Egidijaus Mozūro „Kino teatras Parodų g. Vilniuje“, baigiamojo darbo vadovas doc. J. Šipalis, konsultantas prof. J. Parasonis.

ir išreiškiama sumaniai taikant inžinerijos žinias. Bakalaurų darbų vertinimo komisija kaip profesionaliausius išskyrė Aleksandros Michno ir Egidijaus Mozūro projektus. Abu projektavo kino teatrus, Aleksandra – Klaipėdoje, Egidijus – Vilniuje.

A. Michno kino teatrą suprojektavo viename pagrindinių Klaipėdos gyvenamųjų kvartalų, sklype, esančiame Taikos ir Baltijos prospektų susikirtimo vietoje. Šis darbas iš kitų išsiskyrė ypatinga tektoniška forma, kurios paieškos studentę nunešė į sąlygotą ir mistinį pasaulį, o jūros artumas sukėlė

vaizdinių ir iš vandens pasaulio. Gimusi architektūrinė kino teatro forma įdomi ir ekspresyvi, o ją su kontekstu jungiantis tvirtas vandens ryšys sprendimą daro dar įtaigesnį. Išgautos plastikos stabilumas įtikina ir parinktomis laikomosiomis konstrukcijomis (monolitinės kolonos, gelžbetonio perdangos, atraminės sienos, plieninės stogo konstrukcijos), apskaičiuotomis nagrinėjant apkrovų derinius suvedus į bendrą sistemą. E. Mozūro suprojektuoto kino teatro Parodų gatvėje Vilniuje architektūra – kosminė vizija, Saturnas ir jo žiedai – aliuzija į šiuolaikinio kino meno sąlygotą pasaulį, mitologizuotą ir kuriantį XXI amžiaus pasakų atmosferą žvaigždžių karų erdvėse. Išsirutuliojęs įvaizdis įtaigus, pagrįstas vieningu ryšiu tarp aiškios plano struktūros ir mišrios konstrukcinės sistemos, kurią sudaro poliniai pamatai, klijuotos medienos kolonos ir sijos, ant kurių tvirtinamas medienos denginys. Studento pasiūlytas pastatas kol kas vienintelis toks Baltijos regione, turintis ir planetariumo funkciją. Jame būtų rodomi didžiausios rezoliucijos IMAX filmai. Taip kino teatras pritrauktų žiūrovų ir iš užsienio, nes artimiausių tokio tipo kino teatrų yra Danijoje – Kopenhagoje, ir Rusijoje – Sankt Peterburge. Komisija taip pat dėmesį atkreipė į jautriais giluminiais sprendiniais išsiskyrusius bakalaurų baigiamuosius darbus: Rasos Urbonaitės sukurtą šokių klubą Palerme, Sicilijoje, Gabrielės Grušienės suprojektuotą vaikų lopšelį-darželį Vilniuje, Ievos Sirijatavičiūtės suprojektuotą Kultūros ir laisvalaikio centrą Kėdainiuose, Deimino Golco sukurtą darnų A. Goštauto gatvės Vilniuje akcentą – 16 aukštų daugiafunkcį pastatą. Originalią bioninę sintezę pateikė Andrejus Pleškovas projekte „Tiltas „Grasshopper“ Sicilijoje“. Šiemet jubiliejinėje 10-ojoje laidoje VGTU Statybos fakulteto Architektūros inžinerijos katedros bakalauro studijas baigė 42 studentai. Medžiagą spaudai parengė VGTU Statybos fakulteto Architektūros inžinerijos katedros dėstytoja Inga Garnytė-Sapranavičienė

DIS KUSIJA

2013 Nr. 7 DISKU sIJA

2013 Nr. 7

Architektūros įstatymas: teisėms ir savireguliacijai Inga LUKŠYTĖ

Lietuva – viena nedaugelio Europos šalių, iki šiol neturinčių Architektūros įstatymo. Architektų bendruomenė pasigenda ir kryptingai, atsakingai kuriamos architektūros politikos. Kada įvairūs procesai, vykstantys ne architektūros naudai, perpildys taurę ir valdžia pagaliau ryšis priimti ilgai valstybės institucijų stumdomą Architektūros įstatymą, šiandien galima tik spėlioti.

Juozas VAŠKEVIČIUS Lietuvos architektų rūmų pirmininkas

Architektūros politikai labai didelį dėmesį skiria daugelis valstybių. Visuotinai suprantama, kad architektūra yra ne tik verslas ar menas. Tai gyvenamosios aplinkos kūrimas, socialinio, kultūrinio valstybės lygmens atspindys. Architektūros įstatymas parodo, kiek valstybei svarbi architektūra. Daugelis valstybių turi tokį įstatymą, o jei ne jį, tai bent jau labai aiškiai suformuluotą architektūros politiką. O Lietuvoje tebediskutuojama, kas yra architektūra. Kartą Architektūros įstatymo problemos jau buvo aptartos ir dėl to apsispręsta – 2005 metais Vyriausybė buvo priėmusi architektūros politikos gaires (Lietuvos Respublikos architektūros politikos krypčių aprašą). Jose buvo numatytas ir Architektūros įstatymo parengimas, ši užduotis buvo įtraukta į Vyriausybės planus. Buvo diskutuojama, kodėl tokio įstatymo reikia – dėl būtinybės kurti naują architektūros politiką. Tačiau Architektūros įstatymas dėl valdžios kaitos įstrigo. Tiesa, ir jo projektas tiko ne visiems, buvo diskutuotinų dalykų, ir jie liko iki galo neišspręsti. Tad šiandien įstatymo likimas neaiškus, artimiausiuose Vyriausybės planuose jo priėmimas nenumatytas, nėra ir naujų architektūros politikos įgyvendinimo gairių. Įstatymo mintis buvo apibrėžti, kas yra architektūra, aptarti architekto darbo specifiką, įteisinti profesinę savireguliaciją. Kai nėra Architektūros įstatymo, o valstybė nenurodo, kiek architektūra svarbi jos gyvenime, daug kas ima kvestionuoti architektūros svarbą kaip žmonių kultūrinės veiklos rezultatą, atspindintį šalies kultūrinę- socialię raidą. Kai kuriais atvejais tai Lietuvoje įtvirtinta net įstatymais – pavyzdžiui, kai buvo priimtos tam tikros pataisos, numatančios, kad architektūrinę projekto dalį gali parengti ne tik architektai, bet ir inžinieriai, nors architekto profesija Europos Sąjungos įstatymais pripažįstama kaip labai svarbi visuomenei, o jų veikla turi didelę įtaką valstybės kultūrinei, socialinei bei ekonominei raidai ir yra reglamentuojama. Taip valstybė nuvertino profesionalią architektų veiklą ir įvardijo, kad architektūros kokybė ir poveikis šalies gyvenimui bei kokioje aplikoje gyvens jos piliečiai nėra valstybės prioritetas. Buvo ir toks periodas, kai buvo abejojama, kokią dalį statybos procese turėtų užimti architektūra. Kalbėta, kad ne daugiau kaip 10 proc. Likusią didžiąją dalį– technologinis racionalumas, statybos ekonomiškumas ir paprastumas, ekonominis naudingumas. Taip architektų dalis, jų keliami kokybės reikalavimai pastatui ir jo aplinkai turėtų nueiti į antrą planą. Baisiausia, kad apie tai buvo diskutuojama valstybės įstaigose, kurios yra atsakingos už architektūros politikos formavimą. Architektūros įstatymas susijęs su Statybų ir kitais įstatymais. Architektūros įstatymo projekte buvo bandoma nustatyti architekto veiklos ir atsakomybės ribas. Šiandien kai kuriuose miestuose vyriausiojo architekto pareigybės iš viso atsisakyta. Tad kyla klausimas, kas atsakingas už architektūrinę miesto išraišką, sprendinius ir padarinius, kiek tai svarbu visuomenei ir valdžios struktūroms? Architektūros įstatymu bandyta įteisinti, kad vis dėlto miesto vyriausiasis architektas turėtų būti atsakingas už jo planavimą. Po visų koregavimų, valstybės institucijoms mėginant įrodyti, kad pagrindiniame įstatyme turi tilpti tai, kas iš esmės turėtų būti aptariama poįstatyminiuose aktuose, Architektūros įstatymas tapo procedūrų aprašymu. Jis buvo labai išplėstas, tačiau pradėjo nykti Architektūros įstatymo esmė: architektūros svarba ir vieta valstybės bei visuomenės raidoje. Šiuo metu Aplinkos ministerija kartu su suinteresuotomis institucijomis rengia dokumentą, kuriame bus įvardyta Lietuvos architektūros politika. Tikiuosi, kad jame atsiras ir Architektūros įstatymas.

Gyvename pasaulyje, kuriame viskas vis labiau reglamentuojama. Taip pat architektūra. Ir tai normalu – ji naudojama kas dieną, net važiuojant į darbą. Vienas klasikas yra pasakęs: vazą galima sudaužyti, paveikslą paslėpti už spintos, o fasado niekur nepaslėpsi. Bet Lietuvoje situacija tokia, kad reglamentuojant absoliučiai viską architekto veikla ir jo statusas atsidūrė tokioje padėtyje, kad kai kuriais atvejais architektas net neminimas tarp statybos proceso dalyvių. Jei architektas yra architektūrinės projekto dalies vadovas, iš jo nė neprašoma parašo, atiduodant vertinti pastatytą objektą, nors pasirašyti būtina kitų inžinerinių dalių statybos vadovams: elektrikui, santechnikui ir t.t. Architektus ignoruoja ir viešieji pirkimai. Mes kasmet parengiame po kelis šimtus jaunųjų architektų, bet nesistengiame jiems sudaryti sąlygų uždirbti, išgyventi. Viešieji pirkimai nefinansuoja valstybės statomų objektų architektūros konkursų, geriausio projekto atrankos procesų. Jeigu ir rengiamas koks nors konkursas, atrinktiems darbams, kurie dalyvauja viešųjų pirkimų procese, premijos neteikiamos. Viskas sumetama į bendrą katilą – statybų procesą, kur statybininkai kelia savo sąlygas. Ir stengiamasi nusipirkti pigiausią, parankiausią projektą. Projektavimas turi kainuoti kuo mažiau, nors tai darbas, nuo kurio priklauso, koks bus pastatas, kiek jis stovės, kokie bus jo parametrai, kokios medžiagos bus panaudotos. Absurdas, kad architektui dar nieko nesukūrus užsakovas sutartimi reikalauja iš karto, kartu su pirmuoju eskizu, tik parengus pastato koncepciją, perduoti autoriaus teises. Jas architektas gali perduoti tuomet, kai suprojektuotas pastatas yra realizuotas. Tik tuomet užsakovas įgytų teisę jį keisti, perstatyti, rekonstruoti. Šiandien ir Statybos įstatymas, ir visi poįstatyminiai aktai daugiausia reglamentuoja techninius architekto veiklos reikalavimus. Bet architektūra – meno sritis. Reikėtų skirti, kur yra meno dalykai, pavyzdžiui, architektūrinė meninė raiška, ir kur prasideda techniniai klausimai: specifikacijos ir pan. Visoms toms problemoms spręsti ir reikalingas Architektūros įstatymas. Jis turėtų išspręsti ir Lietuvos architektų rūmų statuso bei veiklos paradoksą – Architektų rūmų įstatymas numato jiems profesinės savireguliacijos pareigą, bet nenustato privalomos narystės, ir taip ši misija tampa praktiškai neįmanoma. Privaloma narystė sudarytų sąlygas atestavimo tvarkai, taip pat tai, kad siekdamas atestavimo architektas turėtų plačiau deklaruoti savo veiklą, o Architektų rūmai turėtų prisiimti daugiau atsakomybės ir teikti daugiau paslaugų. Užsakovai ateina su didele juridine komanda, o architektas dažnai lieka vienas. Šiuo atveju jis būtų ne vienas, turėtų Architektų rūmų peržiūrėtą ir patvirtintą sutartį. Be to, privaloma narystė sudarytų sąlygas kontroliuoti Architektų rūmų veiklą ir projektavimo rinką.

Marius NARMONTAS Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius

SIGITAS KUNCEVIČIUS ARCHITEKTAS, PROJEKTAVIMO FIRMOS A.S.A. VADOVAS

Didžioji dalis architekto veiklą reglamentuojančių dalykų yra išdėstyti skirtinguose įstatymuose: Teritorijų planavimo, Statybos, Architektų rūmų ir pan. Tapo būtina vienu įstatymu reglamentuoti architektų veiklą, taip pat užtikrinti architektūros kokybę. Architektūros įstatymo projektas pristatytas praėjusiais metais: jame apibrėžti architektūros vertinimo kriterijai, tam tikros taisyklės, aptarta, kada privalomi viešieji pirkimai architektūriniams darbams arba koncepcijoms rengti. Išskirti objektai, kuriems tai būtų privaloma: valstybės objektai, svarbūs savivaldybių statiniai, aikštės, skverai ir pan. Iš tiesų Viešųjų pirkimų įstatymas labai nepalankus ir architektūrai, ir menui, nes už mažiausią kainą, matyt, meno nenusipirksi. Pagrindiniai Architektūros įstatymo privalumai: įtvirtinta architektūros ir architekto veiklos samprata, sureguliuota profesinė architektų, ne tik projektuojančių, bet ir dirbančių savivaldybėse, veikla, nustatyti bendrieji architektūros kokybės ir jos vertinimo kriterijai, reglamentuota architektų atestavimo tvarka. Architektūros įstatymo projekte aprašyti ir architektūriniai projektiniai siūlymai. Įstatymo projektui pritarė ankstesnė Vyriausybė. Tuomet pateiktas siūlymas parengti lydimųjų, su tuo susijusių, įstatymų projektus. Matyt, kaip ir visi įstatymai, Architektūros įstatymo projektas skirtingų interesų grupių vertinamas skirtingai. Esu rašęs ne vieną įstatymą, tad nepasakyčiau, kad Architektūros kuo nors išskirtinis. Esu girdėjęs nuogąstavimų, esą įstatyme ne iki galo atskleista meninė architektūros išraiška. Bet reikia turėti omenyje, kad tai yra teisės aktas. Nuogąstaujama ir dėl to, kad įstatymu apribojama architektų laisvė, nes architektūra yra meno studijų krypties šaka. Kai kuriems atrodo, kad įstatyme per mažai kalbama apie urbanistiką, kraštovaizdį, vis dėlto jis labiau skirtas architektų veiklai, o ne pačiai architektūrai reglamentuoti. Architektūros įstatymą, matyt, labiau tiktų vadinti architektų veiklą reglamentuojančiu įstatymu. Aplinkos ministerija laikosi pozicijos, kad įstatymas reikalingas, jis yra svarbus teisinio aiškumo požiūriu. Čia tiktų romėnų teisės posakis: „Teisės aktai turi būti aiškūs tiems, kuriems taikomi.“

jaukus namas

2013 Nr. 7

2013 Nr. 7 jaukus namas

E7 ENERGO

Autorius: Artur Wójciak

Namo aprašymas Namas su gyvenamąja palėpe, be rūsio, skirtas 3–4 asmenų šeimai. Pirmame aukšte yra virtuvė, svetainė su valgomuoju. Taip pat čia yra didelė katilinė ir tualetas. Svetainėje suprojektuotas židinys. Palėpėje yra trys miegamieji ir didelis vonios kambarys. Patalpos suplanuotos patogiai ir aiškiai. Labai jauki vieta – plati su svetaine sujungta terasa. Namas modernus, fasado apdaila kombinuota, panaudotos medžiagos gražiai dera tarpusavyje. Namas labai elegantiškas. , Technologija Namas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas čerpėmis. Vidiniai laiptai gelžbetonio. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku ir medžiu.

Namo aprašymas Vienaukštis namas, be rūsio, skirtas 3–4 asmenų šeimai. Puikus variantas vienaukščių namų entuziastams. Dienos zona – tai svetainė su valgomuoju, patogi virtuvė su sandėliuku. Valgomasis labai šviesus. Didelė vonia suprojektuota prie miegamųjų. Tualetas ir dušas dienos zonoje. Katilinė namo viduje. Poilsio zona suprojektuota kompaktiškai. Iš viso trys miegamieji ir vonia. Patalpos suplanuotos funkcionaliai ir aiškiai. Namas tradicinis, aiškios formos. Technologija Namas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas čerpėmis. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku ir akmeniu.

Preliminari statybos kaina, Lt *

Preliminari statybos kaina, Lt *:

Namas be vidaus apdailos

317 300

Namas be vidaus apdailos

312 000

Vidaus įranga

31 700

Vidaus įranga

31 200

Visa kaina be PVM:

349 000

Visa kaina be PVM

343 200

Ūkio būdu

222 000

Ūkio būdu

215 000

* Namas be apdailos: Vidaus įranga: Visa kaina: Ūkio būdu:

nedažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name ir terasoje, nepaklota grindų danga, neįrengti vidiniai laiptai į mansardą ir nėra vidaus įrangos. elektros laidai, santechnikos vamzdžiai, vonios, kriauklės ir kita. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statant su rangovu. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statybas organizuojant pačiam.

* Namas be apdailos: Vidaus įranga: Visa kaina: Ūkio būdu:

Naudingas plotas.......................................... 105,23 m² Katilinė.......................................................................... 8,61 m² Bendras plotas................................................... 131,40 m² Užstatymo plotas................................................ 81,88 m² Statinio aukštis......................................................... 8,63 m Stogo nuolydis................................................................. 40°

Naudingas plotas.......................................... 112,06 m² Katilinė.......................................................................... 5,22 m² Bendras plotas.................................................... 128,28 m² Užstatymo plotas.............................................. 148,03 m² Statinio aukštis.......................................................... 6,12 m Stogo nuolydis.................................................................. 20°

Pirmas aukštas................................................... 65,06 m² 1. Tambūras............................................................... 2,98 m² 2. Holas........................................................................ 9,54 m² 3. Virtuvė..................................................................... 9,90 m² 4. Bendras kambarys, valgomasis............. 32,28 m² 5. Tualetas................................................................... 1,75 m² 6. Katilinė..................................................................... 8,61 m²

Pirmas aukštas................................................ 117,28 m² 1. Tambūras............................................................... 2,51 m² 2. Holas...................................................................... 10,15 m² 3. Virtuvė...................................................................... 9,91 m² 4. Sandėliukas........................................................... 2,24 m² 5. Bendras kambarys, valgomasis.............. 33,05 m² 6. Dušas, tualetas.................................................... 2,53 m² 7. Koridorius............................................................... 6,44 m² 8. Miegamasis........................................................ 16,50 m² 9. Miegamasis........................................................ 10,33 m² 10. Miegamasis..................................................... 10,33 m² 11. Vonia...................................................................... 8,07 m² 12. Katilinė.................................................................. 5,22 m²

Pastogė................................................................. 48,78 m² 1. Koridorius.............................................................. 4,27 m² 2. Miegamasis....................................................... 14,81 m² 3. Miegamasis....................................................... 10,01 m² 4. Miegamasis....................................................... 12,12 m² 5. Vonia......................................................................... 7,57 m²

BOBAS II

Autorius: Artur Wójciak

PROJEKTO PARTNERIS

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

nau jiena 2013 Nr. 7

Tradicija su naftalino kvapu Derybose dėl ateities kaimo įvaizdžio paveldosaugininkai ir architektai tebeieško bendro vardiklio

tis leidiniuose pateiktais pavyzdžiais. Projekto kritikų tokia įvykių eiga nenustebino – anot urbanisto prof. Algio Vyšniūno, klausantis leidinių pristatymų akivaizdu, kad ir patys autoriai nėra apsisprendę nei dėl to, kokiai auditorijai jie skirti, nei kokiam žanrui priskirtini.

Bitė RIMKUTĖ

Tradicinės Lietuvos kaimo architektūros katalogas ar dar vieni pančiai saugomose teritorijose projektuojantiems architektams – Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) prie Aplinkos ministerijos išleisti penki leidiniai, skirti tradicinei Lietuvos etnografinių regionų kaimo architektūrai, matyt, nesulauks vienareikšmio vertinimo. Senosios kaimo architektūros pavyzdžiai Leidiniai „Kaimo statyba. Dzūkija“, „Kaimo statyba. Vakarų Aukštaitija“, „Kaimo statyba. Suvalkija“, „Kaimo statyba. Mažoji Lietuva“ jų autorių rekomenduojami žmonėms, gyvenantiems saugomose teritorijose ar norintiems statyti ir rekonstruoti sodybas laikantis tradicijų. Autoriai – architektai dr. Rasa Bertašiūtė, dr. Aistė Andriušytė, Rolandas Bortkūnas – didžiuojasi kartu su kolegomis parengę istorinę etnografinių regionų kaimo architektūros apžvalgą, pateikę konkrečius projektinius siūlymus, planus, spalvų sprendimus, statybos technologijas, pasiūlę, jų nuomone, patogią, kūrybišką priemonę sodyboms projektuoti ir statyti. VSTT atstovai tvirtino jautę žmonių poreikį turėti savotišką edukacinę priemonę – informacinį šaltinį, kuriame būtų galima rasti kompleksiškai pateiktas žinias, kaip šių dienų poreikiams pritaikyti etnografines vertybes, kaip modernaus namo statybai pasitelkti etnografinius elementus. Taigi katalogai buvo rengiami tradicinės architektūros analizę gretinant su projektiniais siūlymais, parengtais pagal tipiškiausius pavidalus ir tam tikram regionui būdingą apdailą.

100

Paskirtis: šviesti ar instruktuoti? Nutiko taip, kad leidiniai architektų bendruomenės atstovų buvo sutikti be fanfarų. Per jų pristatymą Vilniuje buvo replikuojama, kad vadinamieji katalogai ne palengvins projektuoti saugomose teritorijose pasiryžusių architektų užduotį, o galutinai komplikuos. Architektai leidinių autorių pateiktus projektus vadino pavojinga, kiču kvepiančia etnografinio stiliaus imitacija, muliažais. Daugeliui nerimą kelia tai, kad jau pirmosios savaitės po knygų išleidimo parodė, jog projektus derinančios paveldosaugos institucijos leidiniais linkusios naudotis ne kaip rekomendacine, o kaip metodine medžiaga ar tiesiog instrukcija ir primygtinai siūlo architektams projektuojant saugomose teritorijose remtis ar dar geriau naudo-

Laukia sprendimas: kurti ar imituoti? Baiminamasi, kad ateityje reikalaujančių statyti senoviškai liaudiškai paveldo saugotojų choras tik gausės, tad statyti saugomose teritorijose bus galima tik etnografinės architektūros imitacijas. Kliuviniai, kurių sulaukė kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ rekonstrukcijos architektūros konkurso organizatoriai, irgi parodė, kad VSTT saugomose teritorijose nenori matyti šiuolaikinės architektūros apraiškų. Vis dėlto architektai gina savo poziciją – nuostatą, kad, šių dienų kūrėjams interpretuojant tradicinę architektūrą, ne tik eilinėse kaimiškosiose, bet ir saugomose teritorijose gali ir net privalo atsirasti šiuolaikiškų architektūros formų, medžiagų bei detalių, kad architektūra čia neturi būti anonimiška, kad turi atsirasti atpažįstama autorinė architektūra. Atskirų tokios architektūros pavyzdžių Lietuvoje galima rasti. Ir leidinys, kuriame būtų pristatyti teigiami šiuolaikinės architektūros tradiciniame lietuviškame kraštovaizdyje pavyzdžiai, būtų prasmingas, įsitikinęs buvęs kultūros viceministras, architektas Gediminas Rutkauskas, tokį projektą pasiūlęs inicijuoti tai pačiai VSTT.