Statyba ir architektūra (2013/9)

2013/9

KAS PRIŽIŪRĖS TECHNINIUS STATYBŲ PRIŽIŪRĖTOJUS? ANT PREKYSTALIO – DAUGIABUČIŲ MODERNIZACIJA

Kam patikėsime modernizuoti daugiabučius?

Kaina 8,60 Lt

RENOVACIJA IR ATSINAUJINANTYS ENERGIJOS ŠALTINIAI: UŽ IR PRIEŠ

R

2013 Nr. 9 redakcijos skiltis

turinys 2013 Nr. 9

STAT Y B A tema 4

Kam patikėsime modernizuoti daugiabučius?

situacija 8

Vis dar jaučiasi užribyje

nuomonė 12

Ant prekystalio – pastatų modernizacija

žvilgsnis 38

Kieno rūpestis?

u r banistika situacija 44

Vienas namas ir 60 šeimininkų

sprendimas 56

Nusitaikė į silpniausius

ARCHITEKTŪRA

Prieš kurį laiką, palyginti visai neseniai, dabar jau buvęs mūsų šalies ministras pirmininkas poetiškai džiaugėsi: „Šalyje, kurioje dainuoja statybininkų kranai, yra viskas gerai.“

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Ukmergės g. 222 LT-07129 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; dr. doc. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; Pranas Rimvydas Pranaitis, Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomasis direktorius; doc. dr. Žymantas Rudžionis, KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas.

Bendrovės direktorė Jūratė Babickienė Redaktoriai: Darius Babickas Rusnė Marčėnaitė Korespondentė Lina Sabaitytė Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Jurgita Volungevičiūtė Reklamos skyrius Tel. 370 5 246 1518 Darius Baužys Lina Krasauskienė Liudmila Michalkevičienė Prenumeratos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Milda Vyšniauskaitė Vyr. finansininkė Violeta Darulytė © „Statyba ir architektūra“, 2013 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą.

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Spausdino AB „Spauda“ Tiražas 4300 egz.

Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

ISSN 0131-9183

pasaulis 58

Švęsdami savo profesinę šventę statybininkai tuos laikus, nors ir netolimus, tikrai prisimena. Tikrai tuomet buvo viskas gerai, išskyrus tai, kad nedaugelis mąstė apie ateitį.

Ir atsitiko taip, kad ką tik dainavę statybininkų kranai liko stovėti be darbo.

Kuo galima statybininkams džiaugtis šiandien? Nedaug gal tų džiaugsmų. Viena aišku – statybininkai šiandien jau tampa paklausūs. Krizė ne vieną jų išgynė laimės ieškoti už jūrų marių, kiti liko Lietuvoje prie suskilusios geldos – bankrutavę. Todėl vis dažniau nuskamba klausimas: kur ieškoti gerų darbuotojų, ar ne laikas statybininkų vežtis iš užsienio, ar bus kam renovuoti senus daugiabučius, jeigu valdžia įsuks modernizacijos ratą?

Reikia tikėtis, kad lietuviai imlūs ir pasimokys iš klaidų. Mokytojai, valstybės tarnautojai ar net gydytojai nemes savo darbo ir neis glaistyti sienų kaip prieš keletą metų, mat tuomet šis darbas buvo ypač pelningas. Trumpalaikis gėris netruko išsisemti, o euforijos apimti vienadieniai statybininkai nebeturėjo ką dirbti ir liko it musę kandę.

Krizės padarytos žaizdos jau pamažu traukiasi. Ne taip sparčiai, kaip norėtųsi, bet traukiasi. Aplinkos ministerija skelbia, kad netrukus bus karšta renovacijos procese, skaičiuojami šimtai pastatų, kuriuose darbuojasi ar artimiausiu metu darbuosis statybininkai. Atrodo – šaunu. Tačiau patys statybininkai pripažįsta, kad vien renovacija jų neišgelbės, daugiabučių atnaujinimo darbai sudaro vos 10 proc. jų atliekamų darbų.

Todėl į statybas reikia kitokio požiūrio, ypač į investicijas.

Nesulaukdami teigiamų poslinkių, mūsų statybininkai toliau emigruos, o tai sėkmingai daro kvalifikuotai dirbančios įmonės. Tai – antra žinia, kuria galėtume džiaugtis.

Ne, ne todėl, kad emigruoja, bet todėl, kad ir užsienyje, kur keliami gana aukšti kokybės reikalavimai, vertinami mūsų specialistai.

Lieka laukti trečios geros žinios – kai vėl uždainuos statybininkų kranai.

Renovacija – ne tik Lietuvos galvos skausmas

tema 2013Nr. Nr.99 tema 2013

2013 Nr. 9

tema

leškote šilčiausių palėpės laiptų pasaulyje?

Kam patikėsime modernizuoti daugiabučius?

palėpės laiptai

Daugiabučių atnaujinimo planai žadina statybininkų viltis uždirbti daugiau

LWT

Inga LUKŠYTĖ

Valdžios vyrams rikiuojant pulkus lemiamai kovai dėl tūkstančių šalies daugiabučių atnaujinimo, statybų įmonių vadovai ne pučia krūtines, bet liūdnai skėsčioja rankomis: greitu metu ims trūkti darbo rankų. Bet gal tai geras ženklas statybininkams, kurie gali tikėtis didesnių algų ir galimybės sugrįžti iš emigracijos? „Statybos ir architektūros“ kalbinti finansų sektoriaus atstovai ne tokie optimistiški.

tema

Pagrindinis rūpestis – kvalifikacija 2007–2008 metais statybų apimtys Lietuvoje siekė 12–13 mlrd. litų. Ekonominės krizės metais statybos darbų kasmet buvo atliekama už maždaug 6 mlrd. litų. Per pirmąjį daugiabučių modernizavimo etapą planuojama atnaujinti 840 daugiabučių namų. Įprastai skaičiuojama, kad vieno namo modernizacijai reikia vidutiniškai 1 mln. litų. Tad galbūt statybininkų atlyginimai, emigracijai išretinus jų gretas, pasieks prieškrizinį lygį?

Aplinkos ministerijoje birželio pradžioje į diskusiją susirinko apie 100

daugiabučių modernizacijai besirengiančių statybos įmonių atstovų. Taigi, tikėtina, rangovų nepritrūks. O kvalifikuotų darbuotojų? Apie tai, kad Lietuvoje nebeliko kvalifikuotų meistrų, kalbėta dar iki išdygstant modernizacijos strategų sparnams – jų buvo pasigendama ir naujose statybose. Ar sugrįš į Lietuvą šiandien dirbantieji užsienyje? Dalį darbo vietų užimti pasiruošusios daugiabučių renovacija Lietuvoje aktyviai besidominčios kaimyninės Lenkijos statybų įmonės. Šiuo metu, Centrinės perkančiosios organizacijos duomenimis, gauti 86 pasiūlymai iš Lietuvos ir užsienio įmonių, ketinančių modernizuoti sovietinius daugiabučius.

Sugrąžintų didesnis atlygis SEB banko prezidento patarėjo, finansų analitiko Gitano Nausėdos teigimu, ekonomikoje prekės, darbo jėgos ar kapitalo trūkumo nebūna. Viską lemia kaina. Kol kas statybininkai vis dar viliojami iš Lietuvos siūlant geresnes darbo sąlygas ir patrauklesnį atlyginimą. „Iš tikrųjų, prasidėjus masinei daugiabučių modernizacijai, reikės ir daugiau darbuotojų. Jeigu statybininkų atlyginimai išaugtų bent pusę tiek, kiek siekė auksiniais Lietuvos ekonomikai 2006–2007 metais, darbo jėgos būtų galima rasti.

Nemaža dalis žmonių, kurie iš Lietuvos išvyksta užsidirbti keliems mėnesiams, tikrai galėtų grįžti ir papildyti statybi-

ninkų gretas“, – sakė finansų analitikas.

Vis dėlto G. Nausėda linkęs abejoti, ar masinė daugiabučių modernizacija visur prasidės vienu metu, ar juolab kad bus vykdomas optimistiškiausias scenarijus iš karto renovuojant žadamus 840 daugiabučių namų.

Spaudoje pasirodžiusius statybų verslo atstovų nuogąstavimus, esą statyti ir renovuoti greitai nebebus kam, G. Nausėda laiko pagrįstais. „Mes visi norime pažvelgti keletą mėnesių į priekį. Jeigu statybų verslo atstovai taip kalba, jie, matyt, jau šiandien susiduria su kvalifikuotų statybininkų stygiumi. Atsižvelgdami į situaciją verslininkai gali prognozuoti, kad gali būti dar blogiau. Ar šitaip mėginama daryti įtaką rinkai? Nema-

Gaukite

tikslią kainą! Klientų konsultacijos: +370 652 26 830, el. p. atstovas@fakro.pl, www.fakro.lt

tema

tema 2013 Nr. 9

Gitanas Nausėda, SEB banko prezidento patarėjas, finansų analitikas. nyčiau, kad statybų verslo atstovai suinteresuoti kelti paniką, kad statybininkų atlyginimai kiltų dar sparčiau. Jie tiesiog konstatuoja problemą“, – komentavo G. Nausėda.

Greitai ir pigiai nebus?

SEB banko prezidento patarėjas piešia ir dar vieną galimą scenarijų: gali atsitikti taip, kad statybininkų atlyginimai išsipūs tiek, kad neapsimokės statyti individualiųjų namų arba taps neįmanoma parduoti tai, kas pastatyta. „Gal statybininkų atlyginimai ir nėra absoliučiai lemiamas veiksnys, bet reikšmingas, ypač jeigu kalbame apie individualiųjų namų statybą“, – atkreipė dėmesį G. Nausėda.

Daugiabučių modernizacijos atveju situacija šiek tiek kitokia. Čia kalbama ne apie objekto pardavimą, o apie jo

2013 Nr. 9

atnaujinimo kainą. Gyventojai tikisi greitos, efektyvios ir kuo pigesnės modernizacijos. Jeigu jos kaina išaugtų, atsipirkimo laikas pailgėtų, tai, pašnekovo teigimu, galėtų sumažinti gyventojų ir bendrijų norą modernizuoti kiaurus daugiabučius namus.

Ar nuolatinės kalbos apie esamą ar būsimą statybininkų trūkumą turi įtakos rinkai? Pirmiausia, anot G. Nausėdos, jos kelia tam tikrus žmonių lūkesčius. „Prisiklausęs nuolatinių kalbų apie sotesnį rytojų, statybininkas nebenori žiūrėti į darbdavį, kuris nesiūlo kelių tūkstančių į rankas. Galimas sujudimas ir nekilnojamojo turto (NT) rinkoje, nes žmonės, išgirdę kalbas apie kylančius statybininkų atlyginimus, skuba daryti savo išvadas, kad NT brangs, tad reikia paskubėti jį pirkti“, – svarstė G. Nausėda.

Gardesnis kąsnis ne visiems Suaktyvėjus statyboms, darbo padaugėja ir statybinių medžiagų pardavėjams, baldininkams, dizaineriams. „Bet tai nereiškia, kad statybų sektorių turėtume privilegijuoti. Neprivalome visų priversti tapti statybininkais.

Svarbiausia, kad statybos galėtų vykti sklandžiau, netrukdomos įvairių biurokratinių barjerų. Šiuo metu yra kitaip. Ar gali su statybų verslu kas konkuruoti? Net finansų sektorius, mano manymu, mažiau reguliuojamas nei statybų“, – komentavo ekonomistė Rūta Vainienė.

Pagrindinis signalas, kad statybų sektorius atsigauna, yra paklausa, užsakymų skaičius. „Jeigu mes pradedame kalbėti apie masinę daugiabučių modernizaciją, turime omenyje, kad

tokios informacijos neturiu. Na ir kas, kad paklausė vieno kito darbdavio, ar trūksta darbininkų. Pasakė, kad trūksta, tačiau juk nepasakė, ko: kvalifikuotų vadybininkų ar pagalbinių darbininkų, ir už kokį atlyginimą“, – komentavo R. Lazutka.

Dirbti gali ne visi Romas Lazutka, ekonomistas, sociologas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius.

Rūta Vainienė, ekonomistė. įmonės sulauks daugiau užsakymų.

Vadinasi, reikės įdarbinti daugiau statybininkų, kurie vėl galėtų išgyventi savo aukso amžių, rinktis darbdavį, reikalauti didesnių atlyginimų. Taip pat bus nuperkama daugiau statybinių medžiagų, kurių kaina išaugus paklausai irgi kils“, – neabejoja pašnekovė.

Darbdaviams, kurie neužsiima daugiabučių modernizacija, pasak R. Vainienės, išties gali tapti sunkiau pasisamdyti darbuotojų. „Kiaurų daugiabučių atnaujinimas – valstybės prioritetas, jam uždegama žalia šviesa ir skiriamos dotacijos. Dėl to rangos darbų kainos gali išaugti. Visi kiti pajus to kainų kilimo padarinius“, – dėstė ekonomistė.

Ekonomistas ir sociologas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius Romas Lazutka įsitikinęs, kad kol planuojamų kelių šimtų kiaurų daugiabučių namų neapjuosė pastoliai, darbdavių skundimasis, ęsą darbo

jėgos trūksta, nieko vertas. „Jeigu manęs kas nors paklaustų, ar netrūksta ferario, sakyčiau, kad trūksta. Aš arba neturiu tiek pinigų, kad už jį sumokėčiau, arba man pinigų tam tiesiog gaila.

Jei automobilio kaina būtų keletą kartų mažesnė, sakyčiau, kad man ferario netrūksta. Su darbo jėga yra panašiai – ji yra prekė. Darbo jėgos trūkumą rodytų kaina ir darbdavių bandymai pervilioti darbuotojus, siūlant didesnį atlyginimą. Jei matytume, kad statybų sektoriuje atlyginimai per metus padidėjo keliasdešimt procentų, būtų galima sakyti, kad statybininkų trūksta. Kol kas

specialistų emigravę arba dirba privačiai, nemokėdami jokių mokesčių, todėl jų uždarbis yra gerokai didesnis, negu gali pasiūlyti statybų įmonės.

M. Apavičius netiki, kad daugiabučių modernizacijos įsibėgėjimas paskatins emigrantus masiškai krautis lagaminus ir grįžti namo. „Emigrantus pavyktų sugrąžinti tik mokant jiems panašų atlyginimą, kokį jie gauna užsienyje. Tačiau esant dabartinėms konkurencinėms sąlygoms ir viešųjų pirkimų sistemai, kai laimėtojas yra parenkamas atsižvelgiant į mažiausią kainą, tokio atlyginimo negali pasiūlyti jokia įmonė“, – komentavo statybų įmonės vadovas.

O keli šimtai tūkstančių bedarbių, anot M. Apavičiaus, statybininkais per naktį irgi netaps. Ir nors bedarbių yra daug, jie dažniausiai neturi reikiamos kvalifikacijos arba patirties, o statybos objekte, pabrėžė pašnekovas, mokytis negalima.

Vis dėlto Lietuvos darbo birža taip pat ruošiasi masiniam daugiabučių modernizavimui ir planuoja rengti fasadų apdailos specialistų mokymus. „Tai sveikintina iniciatyva, tik svarbu, kad tie mokymai būtų realūs, kvalifikuoti ir duotų naudos“, – linkėjo M. Apavičius.

Dirbti nori – įdarbinti ne

Žilvinas ŠILĖNAS Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

Kvalifikuotų darbuotojų trūkumas mums ne tik gresia. Verslininkai jau dabar jaučia jų trūkumą. Reikia suprasti, kad globaliame pasaulyje įmonės konkuruoja dėl darbuotojų.

Lietuvos bendrovės tai patyrė per darbuotojų emigraciją.

2006–2007 metais statybininko duona iš pramonės ar žemės ūkio sektoriaus perviliojo gana didelę dalį darbuotojų. Ar ekonominių migrantų atsiras ir dabar? „Statybininko profesija įgyjama palyginti nesunkiai, taip pat galima gana greitai persikvalifikuoti. Jeigu darbo jėgos trūktų, darbo užmokestis imtų sparčiai augti, rinka sureaguotų – matydami, kad dirbant statybose galima gerokai daugiau uždirbti, kitus darbus dirbantys žmonės eitų į kursus, prašytųsi įgyti praktikos. Tad darbuotojų pasiūla natūraliai padidėtų“, – neabejoja ekonomistas R. Lazutka.

Statybomis ir daugiabučių modernizacija užsiimančios įmonės „Apastata“ direktoriaus Mindaugo Apavičiaus teigimu, kvalifikuotų statybininkų stygius jaučiamas jau seniai. Tikėtina, kad dauguma aukštos kvalifikacijos

tema

Šiuo metu susidariusi paradoksali situacija: viena vertus, geriausius mūsų šalies darbuotojus vilioja kitų šalių įmonės, o Lietuva ne tik kad nieko nedaro, kad juos susigrąžintų, bet ir kuria kliūtis atvykti darbuotojams iš vadinamųjų trečiųjų šalių. Amerikietis, nepalietis, baltarusis ar rusas, norintis įsidarbinti Lietuvoje, turi nueiti kryžiaus kelius. Tokia strategija trumparegiška, neproduktyvi ir neprotinga.

Tad natūralu, kad kvalifikuotos darbo jėgos – žmonių, norinčių ir galinčių dirbti, Lietuvoje trūksta jau dabar.

Negatyvus scenarijus bus toks: ilgainiui verslas bus priverstas įmones perkelti į kitas šalis arba pakeisti veiklos pobūdį. Vietoj aukštesnės pridėtinės vertės gaminsime žemesnės pridėtinės vertės produktus arba apskritai nieko negaminsime, nes nebus kam. Lietuviai važiuos dirbti į Rytus, nes laiku nebuvo leista darbuotojams atvykti iš Rytų.

Tad Lietuvoje nebe laikas diskutuoti: leisti ar neleisti kvalifikuotiems darbinin-

kams atvažiuoti čia dirbti. Reikia ne tik leisti, bet ir skatinti, kol mes dar esame patrauklūs kaimynams iš Rytų. Kol atlyginimai čia šiek tiek didesni ir kol jie gali susikalbėti savo gimtąja kalba. O kalbos, kad sutvarkysime švietimo sistemą ir problemos neliks – tik kalbos.

Geras pavyzdys – Didžioji Britanija: visuomenė susiskaldžiusi, daug kam nepatinka emigrantai. Bet Didžiosios Britanijos vyriausybės pozicija vienareikšmiška: emigrantai čia laukiami.

Legali migracija, be abejo, yra daug geresnis dalykas nei alternatyvos. Legalią migraciją ne tik lengviau kontroliuoti, legalūs migrantai yra apsaugoti.

Baimė, kad pigi darbo jėga iš Rytų paliks lietuvius be darbo – irgi nepagrįsta. Jeigu atsirastų daug pigios darbo jėgos, kuri gali ir nori dirbti, būtų puiku. Tiesiog reikia stengtis pritraukti žmonių. Dauguma lietuvių, pabuvusių emigrantų kailyje, turėtų suprasti, kad atvykėliai iš jų darbo neatims. Emigrantai dirba tuos darbus, kurių vietiniai dirbti nenori ar negali.

situacija 2013 Nr. Nr. 99 situacija 2013

2013 Nr. 9 situacija

Dalius GEDVILAS Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas

„Valdžios pastangas išjudinti renovacijos procesą vertinu teigiamai. Tačiau pastebiu, kad senų daugiabučių atnaujinimo procesas skubinamas, norima akcentuoti kiekybę. Pamirštama šio proceso esmė – siekiamybė sumažinti tų namų gyventojams mokesčių už komunalines paslaugas naštą. Juk vien apklijuodami pastatų fasadus termoizoliacine medžiaga neišspręsime opiausių problemų ir nepasieksime pagrindinio tikslo.“

Vis dar jaučiasi užribyje Naujasis Lietuvos statybininkų asociacijos vadovas pamatė daugiau problemų, negu galvojo esant Darius BABICKAS

Lietuvoje nebeliko statybos specialistų, stinga net ir nekvalifikuotų darbininkų – šiandien bene dažniausiai taip atsiliepiama apie statybų sektorių. Vis garsiau kalbama apie įsisiūbavusį daugiabučių renovacijos procesą, tačiau čia pat nuogąstaujama, kad pritrūks įmonių namų atnaujinimo darbams atlikti. Naujasis Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Dalius GEDVILAS, viena vertus, sutinka, kad tai kelia šiokių tokių rūpesčių, kita vertus, tvirtina, kad iš tiesų yra kur kas rimtesnių problemų.

– Pastaruoju metu nemažai kalbama, kad renovacijai gali pritrūkti statybos įmonių ir pačių statybininkų. Ar tai didžiausia problema šiuo metu?

– Kalbant apie renovaciją, matau kitą didelę bėdą. Renovacijos organi-

zavimo algoritme sugalvota, kad statybininkas turi pats išmatuoti, ištirti atnaujinti ketinamą pastatą, parengti techninį projektą, darbo projektą, dalyvaujant užsakovui pasirūpinti leidimu pradėti statybos darbus. Atsakomybė, užkraunama statybininkui – didžiulė.

s tat y b a

Be to, nelabai aišku, kas bus tokio projekto užsakovas – ar namo bendrija, ar savivaldybės sukurta įmonė, turinti rūpintis renovacijos procesu. Jeigu tai minėta įmonė, ji privalo turėti visą reikiamą kompetenciją: inžinerinę, kad patikrintų, ar statybininkas viską gerai pateikė projektinėje dalyje, energijos taupymo sprendinių, kad pažiūrėtų, ar siūlomi variantai tikrai efektyvūs.

Taip pat reikia išmanyti teisės aktus, kad būtų galima įvertinti sutartinius abiejų šalių įsipareigojimus. Žinoma, tam užsakovas gali pasamdyti kompetentingus visų sričių subrangovus. Tačiau bet kokiu atveju statybininkams primetama labai daug įpareigojimų, nes parengtos preliminariosios ir pagrindinės sutartys, kurias turės pasirašyti rangovas ir kurios šiuo metu yra paviešintos Centrinės perkančiosios organizacijos interneto puslapyje, yra šališkos. Manau, skubama kuo greičiau įsisavinti pinigus, bet pamirštamas pagrindinis tikslas – sumažinti komunalinių mokesčių naštą Lietuvos gyventojams kokybiškai parinkus ir įgyvendinus statinių šiltinimo technologijas. Kirba nerimas, ar

per skubėjimą neatsiras pernelyg daug klaidų, kurioms taisyti prireiks ir laiko, ir dar daugiau pinigų.

Viena vertus, galimas darbo jėgos stygius gali būti problema, tačiau tikrai ne svarbiausia. Kita vertus, renovacija nėra pagrindinė statybininkų duona. Statistika rodo, kad bendrame įmonių darbų bagaže senų daugiabučių atnaujinimas sudaro vos 10 proc.

– Vyrauja nuomonė, kad didžiosios mūsų šalies statybos įmonės daugiabučių modernizacijos procesu nesidomi, nes joms tai per maži projektai. Ar tai tiesa?

– Negalėčiau tvirtinti, kad didelės įmonės nesidomi daugiabučių modernizavimo projektais. Tačiau jas domina kokybiški projektai. O statybininkams labiausiai nerimą kelia tai, kad atliekant darbus reikės itin dažnai kontaktuoti su gyventojais. Jeigu pradedamas tvarkyti fasadas, bemaž kiekvienas gyventojas,

priartėjus prie jo buto, užduos begalę klausimų, pateiks begalę nurodymų ir pageidavimų. Tai – socialiai sudėtingi projektai. Būna, kad senyvo amžiaus žmonės ima nurodinėti, kaip atlikti darbus, juos stabdo, trikdo statybininkus, techninę priežiūrą atliekančius specialistus. Štai su tokiais trukdžiais susidurti nesinori nė vienam statybininkui.

Todėl didesnėms įmonėms kur kas patogiau statyti naujus objektus, kur tarpusavyje kontaktuoja tik specialistai ir kilus neaiškumams viskas išsiaiškinama profesionaliai.

Dar viena priežastis, dėl kurios didelės įmonės aktyviai nedalyvauja modernizavimo procese – sutartys.

Jos yra viena iš, sakyčiau, paslėptų rizikų. Dabar Centrinė perkančioji organizacija yra paskelbusi pavyzdinę sutartį, kuri turėtų būti pasirašoma su būsima namo ar kelių namų renovacijos konkursą laimėjusia įmone. Vadovaujantis šia sutartimi, visa

atsakomybė ir įsipareigojimų našta krinta ant statybininko pečių. Niekas neatkreipia dėmesio į vieną svarbų įvykį. Prieš keletą metų teisminiame statybos įmonės ginče su daugiabučių namų bendrija dėl neatsiskaitymo už atliktus darbus Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad bendrija negali turėti jokio turto, nes visas turtas – namas ir jo priklausiniai – priklauso gyventojams. Čia kyla klausimas: kokias garantijas, kad bus atsiskaityta, turi statybos įmonės, pasirašančios sutartis su daugiabučių namų bendrijomis? Minėtu pavyzdžiu statybos įmonė neatgavo pinigų iš daugiabučių namų bendrijos vien dėl Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo. Teismo sprendime nurodyta, kad namo turtas negalėjo būti registruotas bendrijos vardu, nes jis priklauso atskiriems gyventojams.

Statybos įmonė nebeturėjo iš ko išieškoti turto, ir jai liko praryti karčią skaudžios patirties piliulę.

R

situacija 2013 Nr. 9 renovacija 2013 Nr. 9

– Tai ir šiandien gali taip atsitikti?

– Šiandien Registrų centras teberegistruoja turtą bendrijų vardu. Visiškai nepaisoma Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo. Niekas į jį nesureagavo.

– Bet dabar statybininkai, atrodo, turi daugiau saugiklių. Ar to neužtenka?

– Iš tiesų susidaro įspūdis, kad statybininkai labiau apsaugoti, neva draudimo bendrovės ar savivaldybės suteikia jiems garantijas. Tačiau mūsų asociacijos samdyti teisininkai išnagrinėjo Centrinės perkančiosios organizacijos parengtą sutartį ir pamatė išties nemažai abejotinų punktų.

Neaptartos garantijos statybininkams, nežinia, kas prisiima atsakomybę dėl finansinių užsakovų įsipareigojimų.

Sutartyse nenumatytas nei banko, nei savivaldybių laidavimas, nei kitos mokėjimo užtikrinimo priemonės. O ir mažiausios kainos sąlyga viešuosiuose pirkimuose yra visiškai netinkama statybos ir architektūros paslaugų pirkimo konkurse.

– Kokie būtų asociacijos siūlymai šiuo klausimu?

– Asociacijoje yra ne viena įmonė, nukentėjusi vien dėl to, kad pasirašė sutartį su daugiabučių namų bendrija, kuri nieko negarantuoja. Manau, turėtų būti išsamiai išnagrinėta Centrinės perkančiosios organizacijos parengta sutartis, išaiškintos silpnosios vietos ir sutartis patobulinta. Mes jau rengiame tokios sutarties projektą, su Vyriausybės atstovais esame aptarę, kad artimiausiu metu jį teiksime svarstyti. Sutartyje bus ginamos ne tik užsakovų, bet ir rangovų teisės, viskas bus pateikta vadovaujantis lygiateisiškumo principu.

Mums svarbu, kad būtų suteikiamos garantijos, jog su statybos įmonėmis už darbus tikrai bus atsiskai-

10

tyta. O bankai diktuoja savo sąlygas ir nefinansuoja projekto, jeigu neturi garantijų.

– Kaip apskritai vertinate renovacijos procesą?

– Valdžios pastangas išjudinti renovacijos procesą vertinu teigiamai. Tačiau pastebiu, kad senų daugiabučių atnaujinimo procesas skubinamas, norima akcentuoti kiekybę. Pamirštama šio proceso esmė – siekiamybė sumažinti tų namų gyventojams mokesčių už komunalines paslaugas naštą. Juk vien apklijuodami pastatų fasadus termoizoliacine medžiaga neišspręsime opiausių problemų ir nepasieksime pagrindinio tikslo. O kaip su vėdinimo sistemomis, kaip su šilumos punktų sprendimais? Jeigu užsakovai būtų įpareigoti atlikti renovacijos projektų auditą, įvertinant technologinius ir konstrukcinius parengtų renovacijos projektų sprendinius, įsitikinant, kad energiją taupančios technologijos ar jų kompleksas tinkamai bus panaudoti renovuojamo namo projekte ir kad suplanuoti energiniai namo rodikliai atitiks Europos Sąjungos patvirtintas direktyvas, tai tikėtina, kad renovacijos tikslai bus pasiekti.

Nuo 2015 metų mūsų šalyje statomi statiniai turės atitikti B klasės energinius reikalavimus, o šiuo metu renovacijos pasirinktame modelyje orientuojamasi į D ar C kategoriją. Tai, be abejonės, lems gyventojų mokėjimų už atliktas investicijas trukmę. Manyčiau, geriau neskubinti įvykių. Gal namus atnaujinkime lėčiau, bet padarykime viską kokybiškai, kad vėliau nebereikėtų grįžti prie šių klausimų.

Atliekant darbus taip kaip dabar, panašu, kad išlįs pelijančių patalpų problema, kitų bėdų. Tuomet susizgribsime, kad projekte nebuvo numatyti vėdinimo sprendiniai. O technologijos labai sparčiai juda į priekį.

Antai skandinavai turi sprendimų, kuriuos pasitelkus smarkiai sumažėja renovacijos atsiperkamumo laikas, tiesa, tai reikalauja pradinių didesnių investicijų. Todėl skubotumas gali padaryti meškos paslaugą. Dar reikėtų nepamiršti viešinti informaciją apie renovuotus statinius Lietuvoje ir pas kaimynus.

– Kalbant ne apie daugiabučių renovaciją, kokias matytumėte problemas kaip naujasis Lietuvos statybininkų asociacijos vadovas?

– Jau daug sykių kartota įvairiuose sluoksniuose: statybų sektorius per pastaruosius kelerius metus patiria didžiulę krizę. Statybų bumo metu uždirbtus pinigus įmonės investavo, pirko techniką, naujų įrenginių. Dabar visa tai mažai naudojama, nes per ketverius metus nemažai bendrovių žlugo, įranga ir technika stovi arba jau išparduota. Per krizę Vyriausybė mūsų šalyje neskyrė nė menkiausio dėmesio investicijoms. Mūsų asociacija ne kartą siūlė pelno mokesčiu neapmokestinti investicijų, keisti Nekilnojamojo turto mokesčių įstatymą, PVM mokėjimo tvarką, kad šį mokestį mokėtų ne rangovas, bet užsakovas. Siūlėme ir kitų įvairių sprendimų, tačiau į tai nebuvo reaguojama.

Statybų sektorius sukuria nemažą dalį bendrojo vidaus produkto, įdarbina apie 10 proc. šalies gyventojų.

Tačiau jis nustumtas į užribį, ir laikomasi nuostatos, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra jų pačių reikalas.

Statybininkai man pateikia labai daug klausimų, juos būtina spręsti neatidėliotinai. Jaučiuosi tarsi įlipęs į žaizdrą, nes karštų problemų – apstu.

Dirbti vienoje statybų įmonėje ir dirbti daugelį įmonių vienijančioje organizacijoje – skirtinga patirtis. Čia pajutau, kad problemų yra tikrai daugiau, negu maniau anksčiau.

11

nuomonė 2013 Nr. 9 nuomonė 2013 Nr. 9

2013 Nr. 9 nuomonė

Ant prekystalio – pastatų modernizacija Modernizacija yra verslas, ir pardavinėti ją reikia ne lozungais, o tiksliais naudos skaičiavimais, tvirtina specialistas Rusnė MARČĖNAITĖ

Realu ar neįmanoma įrodyti daugiabučių gyventojams, kad jų būstą galima renovuoti ir nenaudojant finansinės Europos paramos? Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas, Žaliosios energetikos centro vadovas Vaidotas LEVICKIS interviu „Statybai ir architektūrai“ tvirtino, kad tai realu bus tik tuomet, jeigu išmoksime modernizaciją pardavinėti. Taip, kaip tai daro pasaulis.

– Kodėl Jūs manote, kad gyventojams verta ieškoti galimybių apsieiti be valstybės ar Europos Sąjungos (ES) paramos?

– Mes per daug rišamės prie Europos paramos. Renovacija gali ir vyksta ir be jos. Parama nesinaudoja tie, kurie nenori veltis į biurokratinius mechanizmus dėl 15 proc. sutaupymo. 40 proc. – šiek tiek mistifikuotas skaičius:

12

suskaičiavus išlaidas visam paramos administravimo mechanizmui, viešiesiems pirkimams ir pan., paaiškės, kad tam išleidžiame daugiau kaip 15 proc. gaunamų kompensacijų. Ir dar esame suvaržomi tam tikrų ribojimų. Juolab kad ir lėšos skiriamos tik energinį efektyvumą didinančioms priemonėms.

Todėl dalis žmonių nė neieško kompleksinių sprendimų, verčiau tvarkosi

etapais net ne tam, kad sumažintų išlaidas energijai, o kad pagerintų gyvenimo kokybę. Bet Lietuvoje šiandien nepopuliaru apie tai kalbėti.

– Esate kalbėjęs, kad pastatų modernizavimas žlugs, nes tam iškelti nepakankamai aukšti tikslai.

– Tai – viena priežastis. Mes juk visai neturime patirties, nežinome, kas mums yra ekonomiškai naudingiausia, net neišmanome, kokio aukščio kartelės – energinio naudingumo klasės – turime siekti. Kita priežastis – paties mechanizmo ydos. Šiandien Lietuvoje pradedamas taikyti ESCO modelis būtų labai geras, jeigu būtų privatus (ang. Energy Service Company; tai energiją taupanti bendrovė. Tokia įmonė savo lėšas investuoja į klientų būsto energinio efektyvumo didinimą, o susigrąžina jas pasiimdama sutaupytąsias energijai naudoti – red.). Tada galėtume būti tikri, kad verslas tikrai pasistengs renovuoti taip, kad energinės sąnaudos būtų kuo mažesnės – nes tas skirtumas bus jo pelnas.

Bet mes turime valstybinį ESCO modelį – rūpintis modernizacija įgaliojamos savivaldos institucijos. Ir tai mane labai gąsdina. Juk tai reiškia,

kad įmonėms bus užkabinamas visiškai svetimo verslo administravimas.

Jų motyvacija tokiu atveju – nulinė.

Niekas neskaičiuoja ir to, kiek toms įmonėms prireiks žmogiškųjų išteklių naujai pareigai atlikti.

Dar daugiau: įsivaizduokime, kad savivaldybės įgaliotoje įmonėje kažkoks viešųjų pirkimų specialistas turi parengti sąlygas, kaip nupirkti kokybiškas medžiagas pastatų modernizacijai. Ar jis gali tai padaryti? Klausimas – kas gali tai padaryti? Man atrodo, kad būtent nuo šios problemos sprendimo turėtų pradėti Aplinkos ministerija – parengti tipines sąlygas ekonominiam modernizacijos naudingumui pasiekti.

Kad darbas būtų atliktas kokybiškai.

Valstybinis ESCO modelis garantuoja tik viena: kad už mane viskas bus padaryta. Bet kištis į modernizacijos reikalus aš negalėsiu. Tik pasakyti „taip“ arba „ne“. Kodėl mes dažniausiai sakome „ne“ – viena priežasčių yra nepasitikėjimas. O jeigu negaliu kištis į procesą, kaip galiu juo pasitikėti? Juolab kad žmonės negali nejausti rizikos matydami, kaip per eilę metų keitėsi renovacijos modelis. Svarbiausia, kad ir šiandien neturime ambicijų darbus atlikti gerai. Svarbu, kad nebūtume patys blogiausi ES. Bent jau ne blogesni negu, pavyzdžiui, rumunai, kurių valstybėje, beje, truputį kitokios klimato sąlygos.

– Pastatų modernizacijos specialistai dažnai apgailestauja, kad Lietuva nė neturi įgyvendintų gerų modernizacijos pavyzdžių.

– Ir tai yra viena priežasčių, kodėl žmones taip sunku įtikinti renovuoti namus. Nes turime tik vis daugiau blogos modernizacijos pavyzdžių. Einant tokiu keliu toliau bus vis blogiau. Kitas dalykas, kad apsidairę galime rasti krūvas pavyzdžių, kaip reikėtų gerai atnaujinti pastatus. Vokietijoje ir kitur renovuojama ištisais kvartalais. Yra receptų visokių tipų namams – plytų ar blokiniams.

Informacijos tikrai netrūksta.

O ką renkasi Lietuva? Kai kartu su Žaliosios energetikos centro specialistais apžiūrinėjame įvairius pavyzdžius, kartais būna graudu – matome namus, kuriems išleista kone po kelis milijonus litų, bet kuriuos, akivaizdu, renovuoti reikės jau po penkerių metų, nors gyventojų įsipareigojimai – 12-ai. Nesilaikydami pagrindinių energijos taupymo principų įsiveliame į pabaigos neturintį

Žaliosios energetikos centro vadovas V. Levickis įsitikinęs, kad efektyviausias būdas įtikinti gyventojus modernizuoti senus daugiabučius – įrodyti ekonominį šio žingsnio naudingumą.

G. Bartuškos nuotr. žaidimą, nes dėl nekokybiškos renovacijos nepasiektas efektyvumas šoktelėjus energijos kainai sugrąžina vartotojus į tą patį išlaidų už šildymą lygį.

– Tai kas turi pardavinėti modernizaciją?

– Didžiojoje Britanijoje buvo skelbiami konkursai verslui, kuris turėtų pardavinėti modernizaciją. Nes tai yra verslas, o ne valstybei deleguota funkcija.

Tai nėra labai sudėtinga, tiesiog čia turi veikti laisva rinka, rinkos dėsniai, reikia sureguliuoti mechanizmą ir paleisti. Didžiosios Britanijos pavyzdys rodo, kad pakanka probleminiame kvartale puikiai renovuoti vieną namą, ir visų aplinkinių gyventojai užsinori gyventi taip pat. Kaimynai ateina pasikalbėti, išgeria arbatos, ir visi procesai pagreitėja.

O pas mus į namo susirinkimą ateina svečias iš Būsto energijos taupymo agentūros (BETA), kuriam tai ne verslas, o darbas ir kurio alga nepriklauso nuo to, kiek namų bendrijų jis įkalbės imtis renovacijos. Nesakau, kad jis blogas specialistas, bet tai yra šaltinio klausimas – kaip gyventojai reaguoja į valdiškos institucijos atstovą. Natūralu, kad jie nejaučia pasitikėjimo įsivaizduodami, koks sudėtingas viešųjų pirkimų ir kt. mechanizmas įsijungs. Žmonėms, kurie tuos procesus stebi iš šalies, viešieji pirkimai asocijuojasi su apgaule. Jie nenori tame dalyvauti. Todėl atsiranda tokių asmenų kaip mano tėvai, kurie nusprendžia renovuoti pastatą už

tiek, kiek surenka mokėdami bendrijos nario mokestį. Nors tai ir ne visai racionalu, nes nėra suprojektuojamas visas renovacijos procesas – neišskiriami etapai, – bet jie bent jau ramūs, kad niekam neskolingi.

Kitas dalykas, kad ilgą laiką Lietuvos mastu tesugebėdavome nupirkti pastatų modernizacijos viešinimą: lankstinukus, konferencijas, seminarus ir pan. Bet pirkti turėtume ne visa tai, o pardavimą. Tuos pinigus reikia atiduoti pardavėjams ir pririšti juos prie rezultato – tegu jie atveda imtis renovacijos pasiryžusių žmonių. O mes pinigus leidome į orą nė neužsibrėždami kokių nors viešinimo rodiklių. Tik tai, kiek pinigų, katalogų ir skrajučių turime išleisti. Džiugu matyti, kad dalį tokiam neefektyviam viešinimui skirtų pinigų Aplinkos ministerija permetė į investicinių planų rengimą.

– Bet valstybė lyg ir negali likti nuošaly – juk yra įsipareigojusi mažinti energijos naudojimą.

– Ji gali rūpintis koordinuoti procesą ir pagal galimybes remti finansiškai.

Bet pati modernizacija yra verslas.

Reikia pardavinėti ją be jokių lozungų. Žmogui reikia paaiškinti, kokią finansinę naudą jis gaus. Globalūs dalykai nėra tokie svarbūs – svarbu, kiek moku šiandien ir ką turiu padaryti, kad mokėčiau mažiau. Vartotojas turi už mažiausią kainą gauti didžiausią naudą.

Deja, valstybė to užtikrinti negali – ji tik nustato minimalius reikalavimus.

13

iš arčiau 2013 Nr. 9

2013 Nr. 9 iš arčiau

BETA – naujoji modernizacijos proceso administratorė

Inga LUKŠYTĖ

Pranešimuose apie daugiabučių modernizacijos aktualijas pavasarį atsiradusios naujos abreviatūros BETA dauguma vartotojų, ko gero, ir nepastebėjo. Viešoji įmonė Būsto energijos taupymo agentūra (BETA) be didelių aiškinimų pakeitė Būsto urbanistinės plėtros agentūrą (BUPA), o šį pasikeitimą nustelbė pagrindinė žinia apie naujojo daugiabučių namų modernizavimo modelio startą. Eiliniam vartotojui nebuvo ir dėl ko jaudintis: faktas, kad BUPA vykdytos užduotys teritorijų planavimo srityje perduotos Aplinkos ministerijai, o funkcijos būsto atnaujinimo (modernizavimo) srityje – naujajai agentūrai, gyventojų noro tvarkyti savo būstą nei padidino, nei sumažino.

Darbų padaugėjo Tiesa, specialistų sluoksniuose diskusijų apie BUPA kompetencijas ir galimybes, kuklius rezultatus, senosios ir naujosios agentūrų veiklos metodų skirtumus, tiksliau, jų nebuvimą, vis dėlto būta. BETA direktoriaus Valiaus Serbentos vertinimu, naujai įkurtos ir šiuo metu likviduojamos agentūros BUPA veiklos skirtumai akivaizdūs.

Nors pagrindinė misija – visapusiškai padėti visiems modernizacijos proceso dalyviams – lyg ir nesikeičia – darbų BETA, ko gero, turės daugiau, nes daugėja programos dalyvių. „Pereiname prie kito daugiabučių modernizavimo modelio, pagal kurį į energinio efektyvumo didinimo programas yra įtraukiamos šalies savivaldybės. Anksčiau būstų savininkams patiems reikėjo ne tik inicijuoti ir organizuoti namo atnaujinimą, rūpintis statybos darbų eiga, bet ir imti kreditus, o tai ekonominiu sunkmečiu buvo ypač nepatrauklu.

Vadovaujantis naujuoju modeliu daugiabučio atnaujinimo procesą valdys ir kreditus ims daugiabučių renovaciją administruojančios savivaldybių įmonės“, – komentavo BETA direktorius.

Padėti agentūrai teks ir savivaldybių paskirtiems daugiabučių atnaujinimo programos administratoriams – kuriant

14

technines priemones, teikiant metodinę medžiagą, ir gyventojams – konsultacijomis. Taip pat BETA įgaliota administruoti valstybės paramą, skirtą daugiabučiams namams atnaujinti, vertinti savivaldybių programų atitiktį Vyriausybės patvirtintai Daugiabučių namų atnaujinimo programai, vykdyti atnaujinimo projektų įgyvendinimo priežiūrą.

Tiesa, klausimų apie lūkesčius ir planus, susijusius su pirmojo daugiabučių modernizavimo modelio naudojimu, naujosios strategijos kūrėjai linkę vengti. Nors šis modelis itin aktualus gyventojams, kurių namai nepatenka į prioritetinius modernizuotinų daugiabučių sąrašus.

Ieškojo patraukliausio modelio Prieš kelerius metus V. Serbenta padėjo Ignalinos ir Zarasų savivaldybėms parengti šiandien jau sėkmingai įgyvendinamas daugiabučių modernizavimo programas. „Kurdami daugiabučių atnaujinimo programas Zarasų ir Ignalinos savivaldybėms, pirmiausia analizavome, kodėl per metus Lietuvoje modernizuojami vos keli namai, ieškojome būdų, kaip energijos naudojimo efektyvumo politiką nukreipti tinkama linkme. Buvo keičiama teisinė bazė, tobulinamos

techninės sąlygos, rastas patrauklesnis finansavimo modelis. Džiaugiuosi, kad ši daugiabučių atnaujinimo programa pasiteisino ir Ignalinos bei Zarasų patirtis šiandien pritaikoma šalies mastu“, – aiškino V. Serbenta.

Pirmame modernizacijos pagal naująjį modelį etape dalyvauja 56 savivaldybės. Apsisprendimą atnaujinti savo namus iki kovo vidurio buvo pareiškę beveik 1500 daugiabučių gyventojai.

Pirmu etapu atliekami 840 daugiabučių, kuriuos Aplinkos ministerijos iniciatyva atrinko savivaldybės, pasirengimo modernizacijai darbai. Šiuo metu rangos darbai jau vykdomi trijose savivaldybėse: Ignalinoje atnaujinami 38 namai, Zarasuose – 9, Druskininkuose – 6. Daugiau kaip pusė iš pirmame etape atrinktų 840 daugiabučių agentūrai jau pateikė investicijų planus, ir didžioji jų dalis agentūros jau patvirtinti. Trečdalyje iš pirmame etape modernizuotinų daugiabučių įvyko gyventojų susirinkimai agentūros patvirtintiems investicijų planams pritarti. Tik keliuose daugiabučiuose šie planai nebuvo patvirtinti ir bus koreguojami. Keletas bendrijų apskritai atsisakė modernizacijos.

Valius Serbenta Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) direktorius

“Apsisprendimą atnaujinti savo namus iki kovo vidurio buvo pareiškę beveik 1500 daugiabučių gyventojai.”

Pagal naująjį daugiabučių atnaujinimo modelį didelis darbų krūvis užgulė savivaldybes. Kritikams kylančias abejones dėl savivaldybių tarnautojų kompetencijos ir motyvacijos daryti papildomus darbus V. Serbenta ginčija – savivaldybės, jo teigimu, sėkmingai prisiima patikėtas funkcijas. Be to, modernizacijos rūpesčius savivaldybės galės perduoti naujai įsteigtoms

įmonėms arba daugiabučių namų administratoriams.

BETA jau įkūrė 7 regioninius padalinius, kurių pagrindinis tikslas, anot pašnekovo – būti šalia kiekvieno renovacijos proceso dalyvio ir jam padėti. Panašiai dirbo ir BUPA – miestuose veikė ir jos padaliniai. Kai dėl dabar neatskleidžiamų priežasčių juos buvo apsispręsta panaikinti, konsul-

tuotis bendrijų pirmininkams tekdavo važiuoti į Vilnių. Panašu, klaidas nuspręsta taisyti.

Prieš darbus – specialūs mokymai Kartu su Aplinkos ministerija BETA nuolat rengia mokymus atskiriems

Rūpesčiais pasidalijo su savivaldybėmis Kadangi norinčiųjų gyventi patogiau ir šiltai sulaukta daugiau, negu buvo planuota, liepos 30 dieną Aplinkos ministerija pakvietė savivaldybes teikti paraiškas antram modernizacijos etapui. Nepatekusiųjų į pirmą etapą ir naujai atrinktų daugiabučių sąrašą agentūrai galima pateikti iki rugsėjo 24 dienos. Planuojama surinkti dar maždaug 1000 paraiškų. Marijampolės savivaldybė jau sulaukė papildomų 45 paraiškų dalyvauti programoje, Vilniaus savivaldybė – 83, Kaunas – 100.

Remdamasis skaičiais, V. Serbenta gali tvirtinti, kad gyventojams naujasis daugiabučių modernizacijos modelis priimtinas.

15

iš arčiau 2013 Nr. 9

modernizacijos proceso dalyviams.

Tikimasi, tai padės užtikrinti maksimalią darbų spartą ir kokybę. Gegužės ir birželio mėnesiais dešimtyje Lietuvos apskričių surengti mokymai 300 daugiabučių namų atnaujinimo programos įgyvendinimo administratoriams, savivaldybių ir daugiabučių namų savininkų bendrijų atstovams.

BETA užduotis buvo išsamiai supažindinti suinteresuotąsias grupes su minėta programa, projektų finansavimo galimybėmis ir rengiamomis finansų valdymo priemonėmis, teisinio reguliavimo ypatumais bei pokyčiais, investicinių planų rengimu, statybos procesų valdymu ir kitais modernizacijai svarbiais klausimais. Tiesa, diskusijų dalyviai žurnalui „Statyba ir architektūra“ yra skundęsi, kad atsakymų „Nežinau“, „Kreipkitės raštu“ ir pan. susitikimų metu buvo daugiau, negu būtų galima tikėtis mokymuose.

Be šių mokymų, savivaldybių paskirtiems daugiabučių modernizavimo programos įgyvendinimo administratoriams buvo organizuojami mokymai sklandžiam rangos darbų per Centrinę perkančiąją organizaciją (CPO) pirkimo procesui užtikrinti, seminaras Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos padalinių specialistams, techninės priežiūros vadovams.

Motyvuoti gyventojus nėra lengva Kodėl dalis daugiabučių gyventojų modernizacijos nusprendė atsisakyti jau tada, kai turėjo kišenėje investicinius planus? Viešumoje girdėti, kad žmonėms abejonių sukėlė palyginti su ankstesniais metais išaugusios dar-

2013 Nr. 9 mokslas

bų sąmatos. V. Serbenta minėjo kitas priežastis. Pavyzdžiui, Pabradėje pagal naująjį Vyriausybės patvirtintą daugiabučių atnaujinimo modelį į daugiausia energijos naudojančių namų sąrašą buvo įtraukti keturi daugiabučiai, ir visų jų gyventojai atsisakė atnaujinti namus. Priežastis, anot BETA vadovo, aiški: kadangi Pabradė įeina į 14-os probleminių mūsų šalies teritorijų sąrašą, daugiabučių modernizavimas čia pradėtas pagal Probleminių teritorijų plėtros programą, kurios dalyviams kompensuojama 85 proc. renovacijos išlaidų. Keturių daugiabučių gyventojai, matyt, nepanoro mokėti daugiau nei jų kaimynai.

Ignalinoje, irgi patenkančioje į probleminių Lietuvos savivaldybių sąrašą, net 15 namų buvo atnaujinti skyrus didesnę valstybės paramą, tačiau ir šiuo metu, paramai sumažėjus, pasak V. Serbentos, savivaldybės durys neuždaromos – gyventojai nori atnaujinti būstą. Mieste greitai neliks neefektyviai energiją naudojančių namų, gyrė rezultatus pašnekovas.

Ignalinos miesto meras BETA vadovui paaiškino, kad geriausia motyvacija žmonėms – modernizuotuose namuose gyvenančių kaimynų pavyzdys: kai šildymo sezonas prasideda vėliau, baigiasi anksčiau, o mokėti reikia mažiau.

Tikisi užtikrinti skaidrumą Naujosios agentūros vadovas pripažįsta: iki tos dienos, kai bus atnaujinti visi 24 tūkstančiai šalies daugiabučių, dar toli. „Mūsų agentūros siekis – sukurti priemones, kurios leistų savivaldybėms įgyvendinti didesnio masto projektus, tokius

kaip miesto energinio efektyvumo didinimas, kuris apimtų ne tik daugiabučių namų, bet ir visuomeninių pastatų, individualiųjų namų, taip pat šilumos tiekimo, gamybos, kitos inžinerinės infrastruktūros, pavyzdžiui, gatvių apšvietimo tinklų, kuriems išleidžiama ypač daug lėšų, atnaujinimą“, – atkreipė dėmesį pašnekovas. Šiuo metu BETA kaip tik ir pradėjo analizuoti galimybes pristatyti tokį daugiabučių modernizacijos modelį, kuris apimtų minėtas priemones ir įtrauktų dalyvauti šilumos gamybos bei tiekimo sektorius. Kompleksinis turimų priemonių naudojimas, anot V. Serbentos, leistų užtikrinti maksimalius energinio efektyvumo rezultatus. Energijos paslaugų bendrovės, planuojama, galėtų perimti modernizacijos naštą iš savivaldybių. BETA direktorius tikisi, kad alternatyvus EPB (energijos paslaugų bendrovės), arba vadinamasis ESCO, modelis bus pristatytas metų pabaigoje.

Vadovaujantis naujuoju daugiabučių modernizavimo modeliu, visi rangos darbai, įskaitant ir projektavimo darbus, yra perkami per elektroninį CPO katalogą. „Pirkimai per CPO pirmiausia užtikrina rangos darbų pirkimo skaidrumą: kataloge varžymosi ir vertinimo procesas visiškai automatizuotas – laimėtojas išrenkamas ir pirkimo sutarties duomenys užpildomi tik elektroniniu būdu. Be to, toks pirkimo būdas yra daug efektyvesnis, nes perkančiajai organizacijai mažėja reikalingų parengti dokumentų skaičius, taupomi žmogiškieji ištekliai ir valstybės lėšos, pirkimo procedūros sutrumpėja iki vieno mėnesio“, – komentavo V. Serbenta.

Renovacija ir atsinaujinantys energijos šaltiniai: už ir prieš Prof. habil. dr. Vytautas MARTINAITIS VGTU Pastatų energetikos katedros vedėjas

Prieštaringų klausimų aiškinimasis, tokių kaip atsinaujinantys ar iškastiniai energijos ištekliai, branduolinė ar angliavandenilinė energetika, individualusis ar visuomeninis transportas, centralizuotas ar decentralizuotas generavimas, net moksliniame planavimo ir projektavimo lygmenyje yra vadinamas „nelabąja užduotimi“. Net formuluoti ją konkrečioje situacijoje ir perspektyvoje yra nelengva. Laikoma, kad tokių užduočių sprendiniai nėra vienareikšmiškai teisingi, vis dėlto jie turi būti laiku priimti ir optimalūs. Juk priimtas ir įgyvendintas kompromisinis sprendinys tikrai nebus baigtinis ir sukels naujų iššūkių bangą.

Toks, atrodytų, skeptiškas požiūris į planavimo, projektavimo sprendinius turėtų ne nuvilti, bet skatinti šį procesą pažinti geriau ir pagal galimybes jame dalyvauti atskirų sričių specialistus, vartotojus ir, žinoma, entuziastus, kurie kartais neatstovauja nei vieniems, nei kitiems. Aptariant kokios nors technologijos taikymo galimybes reikėtų atsižvelgti į bendrą apsirūpinimo ir būstu, ir energija kontekstą bei tendencijas. Vos ne šimtmetį truko elektros ir šiek tiek vėliau šilumos centralizuotos gamybos plėtra iškastinio kuro pagrindu. Atskiros teritorijos, valstybės sukūrė unikalių apsirūpinimo energija sistemų, dėl to, žinoma, kilo problemų.

Kiek, kur, kaip gaminti, kiek, ko pirkti ir kiek, ką parduoti? Kas priimtiniau (lengviau, pigiau, saugiau ir t. t.) – daugiau gaminti ar efektyviau naudoti? Keletą panašių klausimų ir aptarsime.

drovių, dažnai mažina išlaidas energijai. Žinoma, visada lieka aktualus šių siekių kainos ir mokėtojo (išlaidų pasidalijimo tarp konkretaus vartotojo ir bendruomenės) klausimas, svarbu, kokios kainos yra šiandien ir kokios jos bus ateityje. Tačiau nederėtų pamiršti, kad šaliai ar konkrečiai jos teritorijai norint patikimai apsirūpinti energija reikalingas eilės tam skirtų technologijų derinys. Viena technologija neišgelbės, nesvarbu, ar ji bus tradicinė iškastinio kuro, atsinaujinančių šaltinių,

ar branduolinė. Subalansuota įvairovė, ko gero, būtų vienas svarbių siekių.

Susidomėjimas naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius modernizuojamuose daugiabučiuose namuose sveikintinas, tačiau retai pareiškiamas noras ar imamasi veiksmų tai daryti. Galbūt pora renovuotų daugiabučių turi saulės kolektorius karštam vandeniui ruošti.

Tinkamiems sprendiniams priimti reikalingi geri pavyzdžiai ir išsami galimų projektinių konkretaus objekto sprendinių ar įgyvendintų projektų analizė. Tie sprendiniai turi būti priimtini pastato bendrasavininkiams, administruojančiai įmonei, savivaldybei ir atitikti su valstybės politika susijusią modernizavimo programą. Žinia, pirmais dviem atvejais priimtinumo kriterijai dažniausiai būna ekonominiai, kitais – politiniai. Čia tiktų viena iš rinkodaros taisyklių – žinia, dėmesys, noras, veiksmas – kaip dabartiniai vartotojai, technologijų pirkėjai esame dar tik pirmuose dviejuose etapuose, neva girdėjome, domimės.

Kyla klausimas: kas čia yra ar turėtų būti pagrindiniai siūlytojai, kiek ir kaip jie organizuoja, investuoja į atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo sėkmę?

Turima omenyje konkreti valstybės programų parama norą atsinaujinančius išteklius naudoti pareiškusiam ir veiksmus jau atliekančiam galutiniam vartotojui.

Neseniai turėto fotovoltinės elektros gamybos šuolio organizatoriai savo dėmesiu ir rezultatais paskatino, deja, ne galutinius vartotojus.

Centralizuota ar decentralizuota?

Centralizuota ir decentralizuota sistemos turi ir privalumų, ir trūkumų. Čia yra nemažai panašumo su viešojo ir individu-

Atsinaujinantys ar ne tik?

Atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas plinta ir plis. Globaliu mastu tokia plėtra sprendžia ribotų iškastinio kuro išteklių ir klimato kaitos problemą, galutiniams vartotojams mažina jų vis dar nemėgstamą priklausymą nuo komunalines paslaugas teikiančių ben-

16

Vakarų Europos šalyse yra įgyvendintas ne vienas pavyzdinis senų daugiabučių atnaujinimo projektas pasitelkiant alternatyvius energijos šaltinius.

17

mokslas 2013 Nr. 9

aliojo transporto dilema. Centralizuotai energiją tiekiančios sistemos gamyboje galima naudoti prastesnį, dažniausiai pigesnį, bet technologiškai sudėtingai deginamą ir iki išvalymo kenksmingų degimo produktų turintį kurą. Visų pirma tai degiosios atliekos, biomasė, mazutas, akmens anglis, durpės ir pan. Turėdamos degimo produktų valymo įrenginių, tokios sistemos energija, visų pirma šiluma, aprūpina miestų centrus, tankiai užstatytus kvartalus. Šių sistemų priežiūros išlaidos, tenkančios pagamintos energijos vienetui, dažnai būna mažesnės.

Pastaraisiais metais, pasiekus tam tikrą centralizuoto generavimo mastą ir plintant atsinaujinančiosios energijos technologijoms, vis labiau aiškėja decentralizuoto, kitaip tariant – paskirstyto, generavimo tendencija. Paskirstyta šilumos gamyba deginant kurą (biokurą ar iškastinį) turi labai ilgą istoriją ir patirtį, bet saulės, vėjo, šilumos siurblių, šilumos akumuliavimo technologijos, įvairios jų kombinacijos šiuo metu yra intensyviai tobulinamos, dauguma atvejų – semiantis patirties ir stebint jau veikiančius objektus.

Didesnis iššūkis susijęs su paskirstyta elektros energijos gamyba fotovoltiniuose įrenginiuose, vėjo jėgainėse, mažuose kogeneratoriuose. Technologiškai šiuolaikinės IT pagrindu veikiančios sistemų automatikos galimybės leidžia tokiems paskirstytiems generatoriams įsijungti į bendruosius tinklus. Plėtojant tokius generatorius ilgainiui atsirado vadinamųjų išmaniųjų tinklų sukūrimo ir tobulinimo poreikis. Netoli fotovoltinių ir vėjo jėgainių naudojant elektrą tiesiogiai ar akumuliuojant, pasitelkiant ją šilumai gaminti, matyti akivaizdūs decentralizacijos privalumai. Įgijus deramą mastą reikia mažesnių teritorinių tiekimo, paskirstymo linijų, teritorinės energijos tiekimo sistemos tampa ne tokios pažeidžiamos, decentralizuojama tarša.

Paskirstyto elektros generavimo mastai kol kas reguliuojami valstybės lygmeniu. Subalansuoto centralizuotos ir paskirstytos šilumos gamybos sprendinio savivaldybės teritorijoje jau dabar ieškoma rengiant specialiuosius savivaldybių šilumos ūkio planus. Be to, ir teisiškai jau nustatyta, kad elektros, geoterminės energijos ir kiti ekologiškai švarūs šilumos šaltiniai galimi visoje savivaldybės teritorijoje. Reikia išnaudoti šias galimybes įgyvendinant pilotinius projektus, telkiant valstybės, savivaldybės ir šioje srityje dirbančio verslo paramą iniciatyviems vartotojams.

18

2013 Nr. 9 mokslas

Sąlyga – sumanus naudotojas Kalbant apie bet kokius šiuolaikinius paskirstytus generatorius ar atsinaujinančius energijos šaltinius viena svarbesnių sąlygų – juos efektyviai naudoti. Taigi reikia sumanaus naudotojo.

Turimas omenyje pastatas, ir žmogus, šiuolaikiškai mąstantis būsto savininkas. Pavyzdžiui, pastatas turi būti kitokių energinių charakteristikų nei dabar esantys seni namai. Privalu mažinti jam reikalingos energijos kiekį, kitaip vargu ar būtų galima pasiūlyti racionalius šiuolaikinius apsirūpinimo energija sprendinius. Technologijos, kurias būtų galima diegti modernizuojant senus pastatus, yra žinomos. Saulė, gruntas, vėjas ir oras – šiuos šaltinius vienaip ar kitaip būtų galima pasitelkti, tik prieš tai reikia turėti tokioms technologijoms deramą pastatą ir tuomet ieškoti sprendinių. Paprastai tariant, investicijos į naujas technologijas nėra pigios, ir kuo didesnis įrenginys, tuo brangiau jis kainuos, todėl prieš jį įsigyjant reikia sumažinti pastato energijos poreikius.

Vertinant pagal pastatų energinio naudingumo sertifikavimo sistemą, D energinio efektyvumo klasė nedera su sprendiniais diegti atsinaujinančius energijos šaltinius ar kitą decentralizuotą energijos generavimą. Tokio lygio pastatuose verčiau apsiriboti turimais energijos šaltiniais. Jeigu pastatai yra A ar B, kartais ir C energinio naudingumo klasės, jau verta svarstyti atsinaujinančių energijos šaltinių taikymo galimybes. Teoriškai ir technologiškai šių ribojimų išimtis galėtų būti dalinis karšto vandens ruošimas saulės kolektoriuose ir bendrųjų patalpų apšvietimas fotovoltine elektra. Tačiau šių technologijų diegimas pastate, kurio bendrasavininkiai neįveikia pastato energinio efektyvumo didinimo kliūties, vargu ar įmanomas.

Reikia priminti, kad šilumos siurbliuose, katilinėse, kolektoriniuose saulės įrenginiuose yra integruotos informacinės technologijos, distancinis ir programuojamas valdymas, kartais susijęs su centralizuotomis sistemomis. Didžioji dalis šilumnešių šiose sistemose jau nėra vanduo. Tokioms sistemoms reikalingos kvalifikuotos priežiūros paslaugos, vartotojų susidomėjimas ir noras imtis veiksmų. Taigi reikia sumanaus vartotojo.

Galimi šaltiniai Saulės kolektoriai. Jų naudojimas tam tikrą metų laiko dalį karštam vandeniui

ruošti turėtų būti priimtinas daugeliui.

Sąlygos įrengti saulės kolektorius palankios – ant daugiabučių namų stogų.

Dirbant tarptautiniame CONCERTO projekte teko susipažinti su Amsterdame (Nyderlandai) renovuojamo kvartalo pavyzdžiu. Ten ant daugiabučių stogų montuojant saulės kolektorius apsieinama be didelių individualių skaičiavimų.

Tiesiog centralizuotai apšildomų 11-os daugiabučių pastatų kvartale numatyta, kad vienam butui turi tekti kvadratinis metras saulės kolektorių ploto.

Priešpriešos tarp centralizuoto šilumos tiekimo ir decentralizuoto saulės kolektorių naudojimo nėra, nes visą energinį ūkį prižiūri ta pati įmonė. Ji glaudžiai bendradarbiauja su kvartalo bendruomene, todėl skaičiuojama, kuriuos išteklius kada labiau apsimoka naudoti. Tiesa, projektas teikia 25 eurų paramą kiekvienam kvadratiniam kolektorių metrui. Panašių sprendimų nepavyksta rasti analogiškame Birštone bandomame įgyvendinti Europos Sąjungos CONCERTO projekte, nes administraciniame lygyje daugiau ieškoma, kodėl to negalima daryti, negu siekiama įgyvendinti.

Panašių į Amsterdamo kvartalą pavyzdžių, reikia tikėtis, atsiras ir administruojančioms įmonėms dirbant pagal naująją daugiabučių modernizavimo programą Lietuvoje. Suprantama, jeigu namai aukšti, be skaičiavimų ir papildomų sprendimų neapsieinama, nes paprasčiausiai norimam kolektorių skaičiui stogo ploto gali neužtekti. Saulės energijos naudojimas visuose pastatuose gali būti sprendžiamas architektūrinėmis priemonėmis, bet esamuose renovuojamuose pastatuose ši galimybė ribota.

Sprendiniai patalpas šildyti pasitelkiant saulės kolektorius nagrinėtini tik B ir A klasės pastatuose.

Fotovoltiniai saulės moduliai.

Jų naudojimas irgi būtų naudingas ir nesudėtingas. Pasitelkus LED lemputes galima apšviesti bendrojo naudojimo patalpas ir taip sumažinti mokėjimus už komunalines paslaugas.

Pavyzdžių, kaip tai padaryta, yra ir Lietuvoje, tiesa – naujos statybos daugiabučiuose. Įsivaizduokime, kad vietoj 100 W elektros lemputės užtektų tik 5 W – sutaupymas akivaizdus. Sistemai, žinoma, reikėtų akumuliatorių, tačiau tokia technologija tikrai vilioja. Jeigu nors maža dalis paramos fotovoltiniam elektros generavimui būtų tekę savo reikmėms elektrą naudojantiems renovuojamų daugiabučių gyventojams, jau dabar turėtume gražių pavyzdžių, daugiau patirties.

Šilumos siurbliai. Pasitelkus juos renovuojamus daugiabučius namus technologiniu požiūriu galima aprūpinti reikiamu šilumos kiekiu. Tačiau ekonomiškai tai vargu ar bus priimtina, išlaidos būtų neracionalios. Tam, kad šilumos siurblius būtų ekonomiškai naudinga diegti C ar net B klasės pastatuose, ši technologija turėtų būti derinama su kitais šilumos šaltiniais. Kokie jie galėtų būti? Pirmiausia – pastato ar centralizuotai šilumą tiekianti katilinė. Arba papildomas tiesioginis šildymas elektra, tiesa, šiuo atveju kiek baugina elektros kaina.

Jeigu centralizuotai ar decentralizuotai šilumą tiekianti katilinė naudoja dujas, dujų kaina irgi yra svarbus rodiklis. Reikia nepamiršti, kad be kuro dedamosios dar yra ir įrengimo išlaidos, kurios naudojant elektrą būtų mažesnės.

Yra ir kitas niuansas. Štai bendras atsinaujinančių energijos šaltinių, gaminančių elektrą, darbas su centralizuotai tiekiama elektra yra pakenčiamai reglamentuotas. Tačiau saulės kolektorių, ypač šilumos siurblių, darbas su centralizuotu šildymu šiandien nėra reglamentuotas.

Fragmentinis įsijungimas perkelia šilumos sąnaudas iš šildymo į karšto vandens ruošimą, iš karšto vandens į vėdinimą ir panašiai. Greta techninių problemų čia atsiranda galios rezervo išlaikymo, naudos pasidalijimo, apskaitos, kainodaros problemų. Renovuojamuose namuose bemaž visuomet šilumos punktai būna pakeisti dar anksčiau, negu pradedama šiltinti fasadus, stogus, keisti langus. Ar verta tokius punktus, kurie tikrai dar nėra atitarnavę, keisti į kelis kartus brangesnius įrenginius? Vis plačiau diegiant kondensacinius ekonomaizerius centralizuoto šilumos tiekimo katilinėse, pageidautina jose turėti kur kas žemesnę iš vartotojų grįžtančio šilumnešio temperatūrą. Nekeičiant šildymo sistemų tam galėtų pasitarnauti pas galutinį vartotoją įrengti šilumos siurbliai. Prieš atsakant į šį klausimą reikia atlikti išsamesnius tyrimus. Derėtų ir specialiajame planavime išnagrinėti, ir pasirenkant sprendimą konkrečiam vartotojui atsakyti, kaip pasitelkus šilumos siurblius tik daliai pastato šilumos poreikio padengti pasikeistų bendrosios išlaidos apsirūpinti energija.

Tai sukurtų pagrįstas prielaidas tobulinti reglamentavimą ir argumentuotai šilumos siurbliius taikyti ir centralizuota šiluma aprūpinamuose daugiabučiuose.

Vėjo jėgainės. Jas bent jau šiuo metu būtų galima palikti ramybėje. Arba entuziastams. Kuriant naujus pastatus

vėjo jėgaines galima labiau integruoti, rasti atitinkamų sprendinių. Bet kalbame apie renovuojamus senus pastatus – daugelis jų yra aerodinamiškai neaktyvioje zonoje. Technologiniai sprendimai čia gana sudėtingi, o ir gyventojams gali kilti nepatogumų, kurių vienas yra triukšmas. Negalima paneigti šios technologijos, tačiau tai galbūt ateities pastatų klausimas.

Pavyzdžių, priežiūros ir stebėsenos reikšmė Diegti saulės kolektorius, šilumos siurblius ar kitus atsinaujinančius energijos šaltinius – gyventojų apsisprendimo reikalas. Tačiau pirmiausia turi būti išspręstas kvalifikuotos tokio pastato priežiūros klausimas. Kai pagal naująją modernizavimo programą pastatus prižiūrinčios įmonės taupant energiją matys naudą ir sau, energijos šaltiniai bus parenkami, diegiami ir prižiūrimi atsakingai. Investicijų į atsinaujinančiosios energijos technologijas reikia nemažų, jos turi būti racionalios. Užkrauti finansinę naštą vien gyventojams nevertėtų, naujoms technologijoms reikalinga tinkama parama. Būtų labai naudinga, jeigu bent keliose savivaldybėse būtų įgyvendintas pavyzdinis renovacijos su atsinaujinančių išteklių technologijomis daugiabučio projektas. Valstybė, jos vykdoma modernizavimo programa tokiems projektams įgyvendinti galėtų teikti specialią paramą. Tuomet vietoje būtų matyti, kurie sprendiniai pasiteisina, kuriuos reikėtų koreguoti ar tobulinti. Vien internetu žiūrėdami užsienio pavyzdžius nepasisemsime patirties, nemokėsime tinkamai dirbti.

Lietuvoje jau pastatyta energiškai efektyvių pastatų, yra ir tokių, kuriuose įdiegta atsinaujinančių energijos šaltinių. Tik atkreiptinas dėmesys, kad atlikus darbus viskas tuo ir baigiasi. Neatliekama stebėsena, plačiajai visuomenei nežinoma, kokie gaunami rezultatai. O visų tokių projektų stebėsena būtina. Tik tuomet galima įvertinti, kas pavyko gerai, o kas taisytina.

Imkime kad ir modernizuotus daugiabučius. Kur šiandien galima rasti suvestinę, kurioje būtų pateikti pastarųjų trejų metų duomenys apie tuose pastatuose sunaudotą energiją, sutaupymus ir rodiklius, kiek šie pastatai sunaudotų energijos, jeigu būtų neatnaujinti? Stebėsena nepasirūpinta, nėra susistemintos informacijos. O duomenis apie pavienių

Prof. V. Martinaičio manymu, atsinaujinančios energijos šaltinius turi naudoti sumanus naudotojas. pastatų naudojamą energiją gauti sunku. Vien šilumos energijos naudojimo duomenų, kuriuos galima gauti iš šilumos tiekimo įmonių, neužtenka. Reikalingas ir elektros energijos naudojimas, investicijų dydis, kokie sprendiniai buvo įgyvendinti. Visa tai yra patirtis, kurią reikia skleisti, analizuoti, pateikti tiems, kurie nori modernizuoti pastatus, įgyvendinti naujus sprendinius, diegti alternatyvius energijos šaltinius. Šiuolaikinis šiomis problemomis susidomėjęs vartotojas gal skeptiškai pasižiūrės į šį straipsnį, bet tikrai patikės jam tiesiogiai internetu prieinamais dešimties, dvidešimties (ir dar daugiau) modernizuotų daugiabučių kvalifikuotai ir vaizdžiai parengtais naudojimo, pasitelktų priemonių bei investicijų duomenimis.

Išsispausdins ir nuneš nepatikliam laiptinės kaimynui, rodydamas šią medžiagą suburs pastate gyvenančius pažangiuosius. Kiekvieno programos projekto eigos etapai su rodikliais galėtų būti viešai prieinami ir stebimi. Stebėsenai stokota ir stokojama dėmesio. Lėšų? Žinia, sklaidai modernizavimo programa lėšų tikrai nestokojo, bet kokia sklaida be šiuolaikinės stebėsenos? Tik uždarbis fragmentinės informacijos skleidėjams. Matyt, stokojo supratimo, noro, veiksmų.

Taigi suvokimą, kad ir iš esmės, ir pagal galimybes daugiabučių renovacijoje atsinaujinantys energijos ištekliai turi užimti reikšmingesnę vietą, turi lydėti techninė ir finansinė parama galutiniams vartotojams, kvalifikuotas įgyvendinimas, priežiūra ir skaidri bei lengvai prieinama informacija apie rezultatus.

19

sprendimas

2013 Nr. 9

2013 Nr. 89 iš arčiau

Kas prižiūrės techninius statybų prižiūrėtojus?

Jie kontroliuoja, ar naudojami gaminiai ir medžiagos atitinka teisės aktuose nustatytus privalomuosius ženklinimo bei saugos reikalavimus“, – sakė V. Aliukonienė.

Brokas netrukdavo išaiškėti

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (VTPSI) Strategijos ir analizės skyriaus vyriausioji specialistė Vida Aliukonienė.

Valdžia numatė daug priemonių apsisaugoti nuo broko, bet specialistai įžvelgia ir trūkumų Lina SABAITYTĖ

Pirma užduotis – išjudinti daugiabučių renovacijos procesą. Antra – pasirūpinti, kad darbai būtų atliekami kokybiškai. Tokius tikslus sau kelia Aplinkos ministerija. Jai pavaldi Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (VTPSI) planuoja intensyvius reidus, kad patikrintų, ar renovuojamuose objektuose techniniai statybų prižiūrėtojai dirba tinkamai, ar turi atestatus, ar yra apsidraudę. Žodžiu, techniniai statybų prižiūrėtojai bus stebimi pro didinamąjį stiklą, o jų darbo kokybę bus bandoma užtikrinti griežtinant kontrolę ir atsakomybę. Žiūrėta pro pirštus

Techninės statybų priežiūros svarba pabrėžiama naujojoje namų modernizacijos programoje. Todėl nuo gyventojų pečių turėtų nukristi finansinė techninės priežiūros našta, kartu bus užtikrinama, kad pati techninė priežiūra tikrai bus atliekama. Be paramos techninei statybų priežiūrai, valstybės parama taip pat bus teikiama projektui rengti ir jo administravimo išlaidoms apmokėti.

Pasak Būsto rūmų prezidento Juozo Antanaičio, iki šiol nebuvo užtikrinama jokia techninė statybų priežiūra, tai buvo tik formalumas: „Gyventojai, norėdami tariamai sutaupyti pinigų, samdė pigiausius techninius prižiūrėtojus, kuriuos siūlė patys statybininkai.

Tuomet po modernizacijos kentėdavo ir statybos, ir gyventojų piniginės. Tuo

20

klausimu buvo diskutuojama ne kartą.

Ne veltui sakoma, kad šykštus moka du kartus.“ Naujosios daugiabučių programos nuostatai, regis, žada užtikrinti kokybiškesnę ir patiems gyventojams palankesnę techninę priežiūrą. J. Antanaitis patikslino, kad renovuojant daugiabučius techninė statybų priežiūra buvo privaloma ir anksčiau. Tačiau šioms paslaugoms finansavimas nebuvo skiriamas, išlaidas padengdavo patys gyventojai, o jų pasirinkimas buvo labai paprastas. „Dabar į techninius statybų prižiūrėtojus atkreipiamas dėmesys, reikalaujama, kad jie būtų profesionalai, kad jų paslaugos būtų perkamos elektroniniame Centrinės perkančiosios organizacijos kataloge, reikalaujama, kad jie draustų savo veiklą. Man atrodo, kad šis klausimas bus tinkamai sureguliuotas“, – mano Būsto rūmų prezidentas.

Techninių statybų prižiūrėtojų kontrolė, regis, neišvengiama, norint apsisaugoti nuo didesnių pažeidimų ar dėl nekokybiškai atlikto darbo nutikusių nelaimių. Todėl, pasak VTPSI Strategijos ir analizės skyriaus vyriausiosios specialistės Vidos Aliukonienės, inspekcijos pareigūnai tikrins, ar techninis statybų prižiūrėtojas atitinka jam keliamus kvalifikacinius reikalavimus, ar deramai eina savo pareigas, ar yra apsidraudęs privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. „Taip pat atliekami atskirų techninių prižiūrėtojų, kaip ūkio subjektų, veiklos tikrinimai. Į modernizuojamų namų tikrinimus kviečiamės ir Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos atstovų.

Kas atsakingas dėl pasitaikančių techninių statybos pažeidimų, broko ar nekokybiškai atlikto darbo? J. Antanaitis žurnalui „Statyba ir architektūra“ pasakojo, kad pagrindiniai pažeidimai, kurių pasitaiko – statiniuose naudojamos ne tos medžiagos, kurios buvo planuojamos pagal projektą, ir nesilaikoma technologinių procesų. „Brokas išaiškėdavo, kai likdavo nepasiektas planuotas rezultatas. Juk niekas nekontroliavo, kad to broko nebūtų. Visa priežiūra buvo atiduota bendrijos pirmininkui, šis nebuvo profesionalas ir negalėjo visko sukontroliuoti. Tai buvo didelė problema.

Kita bėda – techninio statybų prižiūrėtojo atlyginimas mažas, o atsakomybė – didelė. Tuomet vienas prižiūrėtojas stebi keliolika statybviečių vienu metu, tai tiesiogiai veikia darbų kokybę, ir įvyksta pažeidimų“, – pasakojo J. Antanaitis.

Techninė priežiūra – sritis, kurioje taupyti neapsimoka. „Užsakovas turėtų tam skirti kur kas didesnį dėmesį, nes jis tik pralaimi, jeigu gauna nevykusį prižiūrėtoją, nes vėliau broko taisymas kainuoja daugiau. Užsakovai ir statytojai rinkdamiesi techninius prižiūrėtojus jokiu būdu neturėtų taupyti. Taip pat gyvenamųjų namų bendrijos, kurios renovuoja savo namus, nes prastas rezultatas išryškėja labai greitai – jau pirmą žiemą po atnaujinimo“, – įsitikinęs Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos (LPIA) vykdomasis direktorius Rimvydas Pranaitis.

leškote šilčiausių kupolų plokščiam stogui? plokštiems stogams

DEF

Lauks ir gyventojų pagalbos Kaip bus griežtinama techninė statybų priežiūra? Kokie kvalifikaciniai reikalavimai bus keliami prižiūrėtojams ir kas visa tai kontroliuos? VTPSI specialistė V. Aliukonienė sakė, kad paskelbtas derinti aplinkos ministro įsakymo projektas, kuriuo numatytas statybos techninio reglamento STR 1.09.05:2002 „Statinio statybos techninė priežiūra“ pakeitimas. Statinio statybos techninės priežiūros ypatumams, vykdant daugiabučių gyvenamųjų pastatų at-

Gaukite

tikslią kainą! Klientų konsultacijos: +370 652 26 830, el. p. atstovas@fakro.pl,21 www.fakro.lt

sprendimas

2013 Nr. 9

Būsto rūmų prezidentas Juozas Antanaitis. naujinimą, skiriamas visas reglamento skyrius. „Visiškai nauja yra tai, kad techninis prižiūrėtojas įpareigojamas ne trumpesniam kaip savaitės laikotarpiui parengti pastato tikrinimų grafiką. Jame turi nurodyti tikslų statinio statybos tikrinimų laiką. Parengtą ir su užsakovu

2013 Nr. 9 sprendimas

suderintą pastato tikrinimų grafiką jis turi pateikti inspekcijai ir Būsto energijos taupymo agentūrai. Šių institucijų atstovai gali dalyvauti pastato tikrinimuose ir vertinti techninio prižiūrėtojo veiklą. Be to, inspekcija turės informacijos, kokių statinių priežiūrą atlieka vienas ar kitas techninis prižiūrėtojas, ar nustatyta pažeidimų jo veikloje. Į šią informaciją bus atsižvelgiama planuojant statybų, statybos dalyvių veiklos tikrinimus. Nustačius, kad atestuotas statinio statybos techninis prižiūrėtojas padarė Statybos įstatyme numatytus pažeidimus, bus kreipiamasi į atestavimą atliekančią organizaciją“, – aiškino V. Aliukonienė.

Būsto rūmų prezidento J. Antanaičio teigimu, negalima nuvertinti ir pačių gyventojų indėlio į savo gerovės kūrimą. „Tikriausiai kiekviename name yra žmonių, šiek tiek daugiau išmanančių statybas. Jie galėtų padėti bendrijos pirmininkui, projekto administratoriui ir kartu kontroliuoti techninį prižiūrėtoją. Gyventojai privalo prisidėti prie darbų priežiūros, juk jie į namo atnaujinimą investuoja savo pinigus. Būtent jiems, o ne kitiems turėtų labiausiai rūpėti

• bazalto, granito trinkelės, lygios ir skeltos, • borteliai ir kelio bortai, • grindų ir grindinio plokštės, • vidaus ir lauko laiptai,

22

atlikto darbo kokybė“, – įsitikinęs J. Antanaitis.

Tokiai nuomonei pritarė ir VTPSI specialistė V. Aliukonienė. Jos teigimu, gyventojai gali teikti siūlymų visais su jų namo atnaujinimo darbais susijusiais klausimais. Taip pat labai svarbu, kad patys aktyviai stebėtų statybą ir apie nekokybiškai atliekamus darbus ar kitus pažeidimus informuotų projekto administratorių arba VTPSI. Kitas techninių prižiūrėtojų sarginis šuo – civilinės atsakomybės privalomasis draudimas. V. Aliukonienė teigė, kad Statybos įstatyme numatyta, jog draudikas užsakovui ir tretiesiems asmenims atlygina techninio prižiūrėtojo padarytą žalą asmens sveikatai arba žalą, atsiradusią dėl gyvybės atėmimo, ir žalą turtui.

Civilinę atsakomybę techninis prižiūrėtojas turi atskirai apdrausti kiekvieno statinio, kurio techninę priežiūrą atlieka, atveju, ne trumpesniam nei dveji metai laikotarpiui. Taip pat jis, kaip ir projektuotojas ar rangovas, Civilinio kodekso numatyta tvarka atsako už statinio sugriuvimą ar per garantinį terminą nustatytus defektus.

Už normatyviniuose techninės staty-

• fasado plytelės ir plokštės, • skalūno stogai, • granito, marmuro fontanai, • vazos, • skulptūros.

www.akmeja.lt • www.vadasiga.lt • info@vadasiga.lt

bos priežiūros dokumentuose nustatytų reikalavimų pažeidimus Administracinių teisės pažeidimų kodeksas numato baudą nuo 1 iki 5 tūkst. litų.

Galimos spragos LPĮA vykdomasis direktorius R. Pranaitis įžvelgia keletą spragų, susijusių su techninių prižiūrėtojų draudimu.

Jo manymu, situacija sudėtinga, nes kol kas yra labai mažai draudimo kompanijų, kurios sutinka sudaryti techninės priežiūros draudimo sutartis. Nerimą kelia ir aukštos draudimo sutarčių kainos. „Besidraudžiančio techninio prižiūrėtojo turima kvalifikacija, galima sakyti, yra ignoruojama, nes sudarant sutartis neįvertinama jo turima geroji patirtis. Patyrusiam prižiūrėtojui draudimas turėtų kainuoti mažiau – juk mažesnė galimybė, kad bus padarytas brokas ar kitokia žala. Jauni, nepatyrę prižiūrėtojai, žinoma, gali dažniau pridaryti klaidų“, – svarstė R. Pranaitis.

Kita problema – patys užsakovai nepakankamai atsižvelgia į techninio prižiūrėtojo, kuris būtų juridinis asmuo, samdymo privalumus. Individualiojo gyvenamojo namo statybos darbus gali prižiūrėti ir fizinis asmuo. Bet kai statomi dideli objektai, kur susiduriama su įvairiais technologiniais įrenginiais, inžinerinėmis komunikacijomis, vienam specialistui neįmanoma viską sužiūrėti. R. Pranaitis mano, kad tai gana sudėtinga, todėl jo atstovaujama asociacija rekomenduoja, kad tokį darbą atliktų juridinis asmuo, t. y. įmonė, kuri turi įvairių sričių specialistų. Tokio kolektyvinio techninio prižiūrėtojo darbas būtų kur kas efektyvesnis. Vis dėlto renovuojamiems daugiabučiams gal užtektų ir vieno specialisto.

Tiesa, pats draudimas kokybės juk negarantuoja, o žalos atlyginimas ir padarytų klaidų taisymas namo gyventojams nebūtų maloni procedūra. „Techniniai prižiūrėtojai drausis savo veiklą nuo jau padarytos žalos.

O juk problema yra ne tai, kad reikia atlyginti žalą. Reikia stengtis, kad tos žalos nebūtų. Žmonės nori gyventi tokiuose namuose, kur nereikėtų patirti jokių techninių, technologinių ar kitokių sunkumų. Gyventojams reikia, kad jų daugiabutis namas būtų modernizuotas taip, kad jie jaustųsi lyg naujame name, jiems nesvarbios kompensacijos už neatliktą darbą.

Žinoma, atsitiktinumų pasitaiko visokių, kartais nesusijusių su atliktais darbais. Bet tikrai nemanyčiau, kad blogai atliktą darbą ar paliktą broką turėtų kompensuoti draudimas. Paprasčiausiai darbas turi būti atliekamas kokybiškai, kad to broko nebūtų“, – mano Būsto rūmų prezidentas J. Antanaitis.

Projektuotojų asociacijos atstovas R. Pranaitis įžvelgia dar vieną problemą atrenkant kvalifikuotus techninius prižiūrėtojus. Pasak jo, tie techniniai prižiūrėtojai, kurie sugeba dirbti keliose darbo vietose ir net skirtinguose miestuose vienu metu, toli gražu negali pretenduoti į gerą kvalifikaciją ir patirtį turinčių darbuotojų gretas. „Palaikytume iniciatyvą, jeigu VTPSI sukurtų patikimų, kvalifikuotų ir patyrusių techninių prižiūrėtojų registrą. Būtų gerai, jei būtų galimybė rinktis“, – siūlė R. Pranaitis.

Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos (LPIA) vykdomasis direktorius Rimvydas Pranaitis.

Termoliuksas

VARTAI∙DURYS∙ŽALIUZĖS∙Židiniai∙ KAMINAI∙TVOROS

Dėkojame tiems, kas buvo su mumis ir naudojosi mūsų paslaugomis!

Kviečiame apsilankyti mūsų atnaujintose ekspozicijų salėse Vilniuje ir Klaipėdoje: Vilniuje Ozo g. 20, LT-07151 Tel. (8 5) 240 4351 El. paštas: info@termoliuksas.lt Darbo laikas: I–V: 8.00–18.00; VI: 8.00–14.00

Klaipėdoje I. Kanto g. 36, LT-92237 Tel. (8 46) 41 17 77 El. paštas: klaipeda@termoliuksas.lt Darbo laikas: I–V: 8.00–17.00 Išsamesnę informaciją rasite internete: www.kiemovartai.lt www.termoliuksas.lt www.vartuservisas.lt www.garazovartai.lt UAB

Termoliuksas atestato Nr. 6080, galioja iki 2016-11-24

23

technologijos 2013 Nr. 9

2013 Nr. 9 technologijos

Pamatų renovacija leidžia atgaivinti vertingus senovinius pastatus Dr. doc. Rimantas MACKEVIČIUS, dr. doc. Danutė SLIŽYTĖ VGTU Statybos fakulteto Geotechnikos katedra

Seni namai panašūs į garbingo amžiaus žmones. Masyviose jų sienose nėra iššūkio aplinkai ir arogancijos. Jos prisimena praėjusių laikų blizgesį ir kančias, dainas ir ašaras. Jos dažnai būna lyg raukšlėmis išraižytos plyšiais, atsirandančiais dėl netolygaus pastato nuosėdžio ilgais egzistavimo dešimtmečiais.

Senos sienos gali nuraminti, priminti, įkvėpti. Kaip tik dėl to senamiesčiai vertinami ne kaip nugriovimo laukiančių namų kompleksai, bet kaip nacionalinio paveldo vertybė. Senus brangius mums pastatus, kaip ir senus brangius mums žmones, privalome globoti, saugoti, gydyti. Tada galėsime ilgiau džiaugtis, kad jie yra su mumis.

Viena senųjų pastatų problemų susijusi su nepakankamai tinkamu jų pamatų įrengimu ir dėl to pasitaikančiais netolygiais pastato nuosėdžiais.

Priežastis paprasta – kadaise nebuvo galimybės padaryti gilius grunto tyrimo gręžinius ir zondus, kad būtų detaliai įsitikinta, kokie gruntai – stiprūs ar silpni – bus po būsimojo pastato pamato padu ir darbuosis ilgus metus kartu su juo.

Dėl to ir Pizos bokštas pasviręs, ir senoji Kionigsbergo (dabartinio Kaliningrado) katedra, statyta XIV amžiuje atvykstantiems kariauti su prūsais ir lietuviais kryžiuočiams pasimelsti, nusėdusi daugiau kaip 2 metrus, ir senajame Vilniuje vis dar apstu supleišėjusių mūrų. Beje, ir senieji (tikrieji) Valdovų rūmai, ypač jų pietinė siena, pastatyta į silpną durpingą pagrindą sukalus per trumpus medinius polius, kentėjo nuo didelių netolygių nuosėdžių. Tai matyti ir Pranciškaus Smuglevičiaus akvarelėse, XVIII šimtmečio pabaigoje įamžinusiose rūmų liekanas, ir senuosiuose

24

pamatuose, kuriuos galima išvysti ekskursijos į Valdovų rūmus metu.

Ką daryti, jeigu susiduriama su tokiu atveju? Šiuolaikinėje geotechnikoje skiriamos dvi esminės pagrindų ir pamatų renovacijos (rekonstrukcijos) kryptys: senųjų pamatų parėmimas naujai įrengiamais mažo (30 centimetrų ar mažiau) skersmens poliais (vadinamasis persodinimas ant polių; ang.

Underpinning, vok. Unterfangung) ir pagrindo stabilizavimas porų injekcija (ang. Grouting, vok. Poreninjektion) arba aukšto slėgio injekcija (ang. JetGrouting, vok. Hochdruckinjektion).

Be jųdviejų, galima paminėti klasikinius (senovinius) metodus (pamato pagilinimą, paplatinimą, pagilinimą kartu su paplatinimu) ir ypatinguosius metodus, kurie taikomi unikaliems objektams išskirtinėmis sąlygomis (pavyzdžiui, Pizos bokštui ar Meksiko miesto katedrai gelbėti). Klasikiniai metodai kartais taikomi ir dabar, jų pritaikymo aplinkybės – labai konkrečios.

Pagilinimas efektyvus tada, kai silpno grunto sluoksnis po pamato padu yra plonas, iki 1 metro storio.

Paplatinimas tinka tuomet, kai pamatas stovi ne ant silpno, o ant gero grunto, bet norima smarkiai padidinti slėgį, tenkantį pagrindui.

Pagilinimas su paplatinimu racionalus ten, kur norima efektyviai išnau-

Pamatų pagilinimo eiliškumas (a – siena, b – akmenis rišantis skiedinys, c – senasis akmenų mūro pamatas, d, e, f – atitinkamai pirmas, antras ir trečias pagilinimo etapai, g – naujo pamato pagrindas, 1... 4 – galimas atskirų ruožų įrengimo eiliškumas, L – ruožo ilgis, H – pamato pagilinimas per vieną etapą). doti laikomąją negiliai esančio stipresnio grunto galią.

Ne visada didinant apkrovas, tenkančias esamo pastato pagrindui, būtina stiprinti pamatus. Kartais galima papildomai apkrauti pamatus nestiprinant. Tai paaiškinama tuo, kad praeityje dažnas pastatas būdavo statomas su didoka atsarga. Be to, laikui bėgant smėliniai gruntai nuo ilgametės statinės ant jų stovinčio objekto apkrovos sutankėja, o moliniai gruntai konsoliduojasi. Ir vienu, ir kitu atveju mechaninių pagrindo ypatybių rodikliai didėja, palyginti su buvusiais prieš daugelį metų statyto pastato pagrindo rodikliais.

Vilniuje yra nemažai trijų ar keturių aukštų pastatų, kurių vienas aukštas pristatytas nestiprinant pamatų. Profesorius P. Konovalovas iš Rusijos savo knygoje apie pagrindų ir pamatų rekonstrukciją mini atvejį, kai keturių aukštų namas nesustiprinus pamatų buvo paaukštintas dar keturiais aukštais. Tiesa, šis objektas stovėjo ant itin patikimo pagrindo – tankiojo žvyro.

Pagilinimo ruožus rekomenduojama armuoti išilgine armatūra.

Tam, kad pagrindas galėtų būti papildomai apkrautas nestiprinant, būtina viena sąlyga – pastate neturi būti plyšių dėl netolygių nuosėdžių. Supleišėjusį pastatą papildomai apkrauti leistina tik patikimai sutvarkius jo pamatus. Beje, vertingo senovinio supleišėjusio pastato pamatai stiprintini net tuomet, jeigu nenumatoma didinti apkrovos. Tiesiog to nepadarius netolygūs pastato nuosėdžiai tęsis, vadinasi, plyšių, darkančių gražų fasado vaizdą, ir vėl atsiras.

Pagrindų ir pamatų rekonstrukcijos, pagrindų ir pamatų stiprinimo problema ypač aktuali šiuolaikinėje geotechnikoje.

Statant papildomus pastato aukštus ant senų pamatų, įrengiant giliąsias pamatų duobes greta esančių pastatų, likviduojant pernelyg didelius ir netolygius pastatų ant silpno pagrindo nuosėdžius, tiesiant tunelius sudėtingomis hidrogeologinėmis sąlygomis ir daugeliu kitų atvejų tenka specialiomis priemonėmis paveikti pagrindo gruntus, kad šie taptų tvirtesni, nelaidūs vandeniui ir atitiktų tuos reikalavimus, kurie keliami sudėtingomis sąlygomis įrengiamiems pagrindams bei pamatams.

Kol Lietuvoje dar nenaudoti mažo skersmens poliai, Vilniaus senamiestyje buvo pastatų, kuriuos stiprinant pritaikyti didelio skersmens poliai. Ryškiausias pavyzdys – Arkikatedros gelbėjimas 1931–1937 metais, vadovaujant lenkų inžinieriui J. Wąsowicziui. Arkikatedros sienose buvo prakaltos nišos, pro šias prakištos plieninės sijos ir atremtos į naujai įrengtus gręžtinius polius. Tam, kad mažesnę įtaką turėtų korozija, sijos apibetonuotos. Be to, pastogėje įrengtos papildomos skersinės metalinės templės, neleidžiančios Arkikatedrai skėstis.

1990 metais Lietuvos geotechnikos draugijos pasitarime mūsų šalyje nutarta plėtoti pagrindų ir pamatų stiprinimo mažo skersmens spaustiniais poliais kryptį. Stimulą tam davė pamatų stiprinimo spaustiniais mažo skersmens poliais darbai, kuriuos Vilniuje, Totorių g. 20, 1989–1990 metais atliko Kijevo bendrovė „Maks“. Susipažinę su svečių darbu, Lietuvos geotechnikai nusprendė šią technologiją išbandyti patys.

Iniciatyva pasiteisino: Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Geotechnikos laboratorijos specialistai ir mūsiškės geotechnikos bendrovės šiuo metodu sėkmingai sustiprino daugelį dėl netolygių pagrindo deformacijų supleišėjusių pastatų Lietuvoje, dirbo Latvijoje, Rusijoje (Kaliningrado srityje).

Mažo skersmens poliai kartais vadinami mikropoliais, mini poliais, siauraisiais poliais, mažaisiais poliais. Šiuo atveju „mikro-“ ir „mini“ susiję su polių pločiu, o ne ilgiu, nes siaurųjų polių ilgis gali siekti 50 metrų.

Yra dvi pagrindų ir pamatų stiprinimo mažo skersmens poliais kryptys: spaustiniai poliai ir gręžtiniai–injekciniai (šakniniai) poliai.

Lietuvoje šakniniai poliai buvo išbandyti ir anksčiau (pavyzdžiui, jais 1989 metais sustiprintas senovinis, vertingas, bet labai apgailėtinos būklės buvęs pastatas Tilto gatvėje, kurį kadaise nuo Katedros aikštės pusės nutapė, įamžino ir taip nuo nugriovimo vėlesniais metais išgelbėjo Mstislavas Dobužinskis), tačiau gerokai plačiau paplito spaustiniai poliai.

Spaustiniai poliai geri tuo, kad yra įspraustiniai (vadinasi, juos spaudžiant aplinkinis gruntas sutankinamas arba nustumiamas į šoną, o ne iškasamas į paviršių), bet, kitaip nei kiti įspraustiniai poliai (kaltiniai, vibraciniai), jie nejudrūs – nekelia gruntui smūginio ar vibracinio poveikio. Profesorius V. Ulickis iš Sankt Peterburgo pasiūlė sąvoką „švelniosios technologijos“.

Spaustiniai poliai priklauso būtent tokioms technologijoms, todėl yra itin tinkami pagrindų ir pamatų renovacijai. Įrengiant spaustinius polius, jiems įgilinti naudojama esamo pastato masė.

Lietuvoje dažniausiai pasitelkiamas spaustinių polių variantas su įrengiamu papildomu rostverku, kuriame paliekamos skylės poliams įspausti ir į kurį įbetonuojamos armatūros kilpos spaudimo agregatams užinkaruoti. Lietuvoje naudojamų agregatų įspaudimo jėga siekia 50 tonų.

Poliai būna 10–20 centimetrų skersmens metaliniai vamzdžiai užvirintu buku galu (smaigalys nedaromas). Įspaudus jų vidus pripildomas smulkiagrūdžio betono.

Lietuvoje spaustiniams poliams buvo bandyta panaudoti centrifuguotus kompozitinius vamzdžius (jų išorėje – plonas skardos sluoksnis, viduje – kelių centimetrų storio centrifuguotas, kitaip sakant, greitu sukimu sutankintas, betonas), įgilinamus atviru galu. Taip 1992– 1993 metais stiprinti Verkių popieriaus fabriko vieno cecho pamatai. Poliai buvo įspausti į 10–12 metrų gylį. Vėliau centrifuguotų vamzdžių atsisakyta, metaliniai buvo pranašesni ir patogesni.

Spaustiniais poliais sutvirtintas pamatas (a – siena, b – senasis pamatas, c – papildomai įrengiamas gelžbetonio rostverkas, d – įspaustas ir betono pripildytas polis).

Be stiprinimo spaustiniais poliais, Lietuvos geotechnikai pagrindus ir pamatus yra tvirtinę mažo skersmens gręžtiniais bei kaltiniais poliais.

1990–1995 metais kaltiniais mikropoliais buvo tvirtinami keli nelabai didelės istorinės vertės pastatai. Tuo pačiu laikotarpiu netgi buvo bandyta derinti dvi technologijas: tvarkant Vyskupų rūmų Vilniuje prie Katedros aikštės pamatus, iš išorės siauri poliai buvo kalami, o viduje – spaudžiami. Vėliau kaltinių polių pagrindams ir pamatams rekonstruoti atsisakyta, nes jie kelia neigiamą poveikį aplinkiniams statiniams ir jų gyventojams.

Gręžtiniai–injekciniai (šakniniai) poliai ypač pamėgti ir dažnai naudojami Italijoje bei Rusijoje. Juos įrengiant pamatas pragręžiamas įstrižai, įrengiama atraminė polių sistema, primenanti

Poliams spausti paruoštas rostverkas.

25

RR

technologijos 2013 Nr. 9 technologijos 2013 Nr. 9

ožius malkoms pjauti. Šie poliai ne gręžtiniais, o gręžtiniais–injekciniais vadinami dėl to, kad betonuojant polį ir tuo pat metu ištraukiant apsauginį vamzdį slėgis betonui apsauginiame vamzdyje padidinamas iki 1 MPa (10 bar), kad formuojamo mikropolio skersmuo būtų kuo didesnis ir kuo nelygesnis (laikomajai polio galiai šonine trintimi padidinti).

Mikropoliai naudojami gruntui iš po pastatų išimti rekonstruojant pastatus arba keičiant užterštą gruntą švariu. Vilniuje pasvirę spaustiniai poliai, rekomendavus VGTU docentui Jonui Amšiejui, buvo panaudoti keltuvo į Gedimino kalną apatinės stoties pamatams.

Pagrindų ir pamatų stiprinimą mažo skersmens poliais galėtume vadinti papildomų atramų senajam pamatui suteikimu (panašiai žmogui, susilaužiusiam koją, padeda ramentai), o injekcinis stiprinimas keičia visą grunto masyvą – iš dispersinio grunto paverčia jį dirbtine uoliena. Iš esmės injekcijos metu vyksta grunto dalelių suklijavimas į vieną monolitą cementu arba tam skirtais cheminiais reagentais.

Pagrindams ir pamatams stiprinti taikytini du injekcijos metodai: porų (žemo slėgio, klasikinė) injekcija ir srautinė (aukšto slėgio, čiurkšlinė) injekcija. Kiekviena turi savo pranašumų ir trūkumų.

Abu injekcijos metodai yra brangūs, todėl jų naudojimas turėtų būti ekonomiškai pamatuotas. Lietuvoje labiau paplito aukšto slėgio injekcija. Šio pobūdžio injekciją, išrastą japonų ir dabar jau itin populiarią visame pasaulyje, Lietuvoje pradėta taikyti 1997 metais. Atliktas injekcinis tvirtinimas Klaipėdoje, Vilniuje, Kaune, Telšiuose, taip pat Latvijoje. Žemo slėgio injekcija Lietuvoje naudota retai (švedų TACSS receptūrą „Geostatyba“ pritaikė gruntams stabilizuoti Elektrėnuose), bet pasaulyje ji populiari (pavyzdžiui, tunelio po Lamanšo sąsiauriu skliautui sandarinti buvo likviduojamas vandens pritekėjimas į tunelį pro pleišėtas pilkąsias klintis, jose po sąsiaurio dugnu išgręžtas tunelis).

Stabilizuojančio tirpalo injekciją į grunto poras galime palyginti su medicinine vaistų injekcija į žmogaus kūną.

Ir ten, ir čia stengiamasi nepakenkti, nesuardyti struktūros – grunto ar žmogaus audinio. Kuo žemesniu slėgiu injektuojamas tirpalas užpildo poras ir atlieka savo darbą – gydo žmogų arba stiprina gruntą.

Stabilizuojančios medžiagos injektavimas į gruntą pirmą kartą buvo pa-

26

naudotas Prancūzijoje dar Napoleono valdymo laikais – 1802 metais. Siekdamas izoliuoti trukdžiusio dirbti rekonstruojant Djepo uosto šliuzą vandeningo žvyro tarpsluoksnį, inžinierius Charles’is Berigny išrado gruntų injekcijos metodą ir cemento skiediniu sutvirtino žvyrą. Jis pirmasis panaudojo sąvoką „injekcijos procedūra“ (pranc. procédé d’ injection).

Injektuojamo grunto apimtys ypač padidėjo XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje, kai pasaulio didmiesčiuose (Paryžiuje, Londone, Berlyne, Hamburge) intensyviai buvo tiesiami metro tuneliai ir dėl to teko stiprinti gretimų pastatų pagrindus, o kartais – ir paties tunelio skliautą.

Greta cemento suspensijos, kuri tiko injektuoti tik į žvyrą, nes į smulkesnius gruntus negalėjo prasiskverbti, pradėti naudoti tirpalai neorganinių bei organinių daugiamolekulių junginių pagrindu. Iš neorganinių cheminių medžiagų gruntams injektuoti daugiausia naudoti ir naudojami tirpalai natrio silikato pagrindu (Josteno, Rodio ir kiti metodai), o iš organinių polimerų sėkmingai pritaikytos kai kurios sintetinės dervos (karbamidinės, akrilinės, uretaninės).

Aukšto slėgio injekcija injekciniu būdu leidžia stiprinti smulkius dispersinius gruntus (dulkingą ir molingą smėlį, smėlingą molį).

Srautinei injekcijai naudojama cemento suspensija ekologiškai yra visiškai švari. Kaip aukšto slėgio injekcijos rezultatas gaunamas gruntbetonis (kartais vadinamas cementgrunčiu) yra stiprus ir ilgaamžis. Jis gali būti gaunamas beveik visuose gruntuose.

Pamatų stiprinimas aukšto slėgio injekcija (a – siena, b – lauko akmenų mūro pamatas, c – srautinės injekcijos polis, d – išlyginamasis sienos sluoksnis, L – atstumas tarp srautinės injekcijos polių, parenkamas pagal grunto ypatybes ir apkrovas).

Aukšto slėgio injekcija – tai pagrindų stiprinimo metodas, kai aukšto slėgio čiurkšlė gilumoje suardo natūralią grunto struktūrą, po to suteikia jam naują kokybę: paverčia iš dispersinio grunto uoliniu. Aukšto slėgio injekciją sudaro 3 etapai: gręžimas iki projektinio gylio; perjungimas injekcijai; grunto pjovimas aukšto slėgio čiurkšle, sukant ir keliant į viršų injektorių.

Klaipėdoje iš gruntbetonio polių įrengta atraminė siena.

Aukšto slėgio injekcija gali būti pritaikoma bet kokiems dispersiniams gruntams stiprinti. Žinoma, smėliniuose gruntuose srautinė injekcija vyksta lengviau ir paprasčiau nei moliniuose arba durpinguose.

Porų injekcija ir aukšto slėgio injekcija paremtos skirtingais principais. Porų injekcijos metu tvirtinantis gruntą tirpalas, kurio klampumas artimas vandens klampumui, specialiai įspaudžiamas į poras kuo mažesniu slėgiu, kad ne suardytų natūralią grunto struktūrą, bet tik užpildytų esančias poras (tuštumas) ir jose sukietėtų, suklijuodamas atskiras kietąsias grunto daleles į vieną monolitą. Aukšto slėgio injekcija – priešingai. Ji ardo esamą grunto struktūrą ir ilgainiui cemento skiedinio ir grunto mišinį paverčia tvirtu grunto betonu.

Pagrindų ir pamatų renovacija – aktuali šių dienų statybos inžinerijoje. VGTU Geotechnikos katedros ir mokslo laboratorijos mokslininkai šioje srityje atlieka darbus: teikia konsultacijas, rengia seminarus, projektuoja konkrečius objektus.

Katedros dėstytojų vadovaujami studentai nagrinėja pamatų renovacijos metodus savo mokslinio tyrimo darbuose.

Tikslas – neleisti žmonėms emigruoti Vos prieš kelerius metus elektros inžinerijos, projektavimo ir įrengimo paslaugas teikiančios bendrovės „Eugensa“ generalinis direktorius Eugenijus Voisiat sprendė esminį klausimą – ar iki minimumo sumažinti bendrovės darbuotojų skaičių ir sykiu – verslo ambicijas, ar mobilizuoti jėgas ir pakovoti dėl visavertės organizacijos išsaugojimo ieškant veiklos užsienyje. Šiandien 70 proc. bendrovės veiklos sutelkta Skandinavijos šalyse, o „Eugensos“ vadovas čia derina naujus kontraktus.

Lemtingam spurtui prireikė ne tik investicijų, bet ir didelio atkaklumo: iki pirmosios sutarties pasirašymo teko dešimtis kartų skristi į susitikimus ir gauti daugybę veiklą leidžiančių sertifikatų.

Bet svarbiausia buvo įgyti partnerių pasitikėjimą. „Viskas paprasčiau, kai turi gerą komandą, kuri sugeba fantazuoti ir svajoti, turi ambicijų įveikti kliūtis, sukurti ką nors nauja. Aš tokią komandą turiu“, – sakė E. Voisiat. Šiuo metu 48 bendrovės „Eugensa“ specialistai baigia elektros įrengimo darbus Stokholmo šiaurinio apvažiavimo tunelyje Norra Länken. 14 kilometrų bendro ilgio kelių mazge persipina septyni greitkeliai. Jau pusantrų metų trunkančius darbus lietuviai planuoja baigti keturiais mėnesiais anksčiau negu numatytas terminas. Tai, kas Lietuvoje skamba nerealiai, įmanoma, kai darbai tiksliai koordinuojami ir vykdomi etapais, atkreipė dėmesį E. Voisiat.

Darbai didžiuliame tunelyje – ne pirmas didelis „Eugensos“ projektas Švedijoje. Prieš tai 60 bendrovės elektrikų vykdė elektros įrengimo ir montavimo darbus 100 kilometrų už poliarinio rato esančioje geležies rūdos kasykloje Kaunisvaaroje. Netrukus „Eugensa“ pradės elektros įrengimo darbus dviejuose kruiziniuose laivuose. Sutartyje su suomiais numatyta, kad jei užsakovai – Vokietijos kruizinių laivų statybos kompanija „TUI Cruises“ – bus patenkinti, bendradarbiavimas bus pratęstas darbais dar trijuose laivuose.

E. Voisiat kišenėje jau guli sutartis ir su viena Norvegijos įmone – „Eugensa“ atliks elektros įrengimo darbus iki rakto gyvenamųjų namų komplekse: gyvenamuosiuose butuose, komercinės pa-

skirties patalpose, stovėjimo aikštelėje, pasirūpins lauko apšvietimu. Patrauklių užsakymų Lietuvos bendrovei bręsta ir daugiau. Bet parašai ant sutarčių kaskart atsiranda įdedant maksimalias pastangas. Nieko išskirtina – kaip ir dauguma ekonomiškai tvirtų valstybių, Skandinavijos šalys uoliai saugo savo rinką nuo atvykėlių, tad norint gauti užsakymą tenka įrodyti, kad esi visa galva geresnis. „Eugensos“ vadovas nebijo prisipažinti, kad kai bendrovės meistrai siekė sertifikatų darbams Norvegijos rinkoje, tam reikalingos kvalifikacijos iš 80 elektrikų komandos užteko tik 7-iems.

Taigi tik jie gali dirbti savarankiškai, o dar apie 20 žmonių turi teisę dirbti jų padėjėjais. „Kitas dalykas, kad Skandinavijoje negalioja jokie lietuviški sertifikatai. Kad galėtume išvažiuoti į Švediją, turėjome gauti septynis dokumentus: darbų, gaisrinės ir elektros saugos, medicininės pagalbos, leidimą dirbti su kėlimo bei pjovimo įrenginiais“, – vardijo E. Voisiat.

Vienas pirmųjų Lietuvos įmonės rūpesčių buvo įstoti į savotišką statybų, nekilnojamojo turto pramonės klubą – Norvegijoje administruojamą šio sektoriaus duomenų bazę „StartBANK“ („Achilles Systems“ padalinys), į kurią patenkama tik po kruopštaus visapusiško bendrovės įvertinimo, taigi potencialiems partneriams tai tampa svarbiu bendrovės patikimumo įrodymu.

Techninė priežiūra – dar viena problema, kuri nėra paprasta, kai visus įstatymus, nuostatus ir pan. reikia skaityti švedų ar norvegų kalbomis. „Be vietos specialistų pagalbos tiesiog neišsiverstume: turime samdyti konsultantų mechaniniams, elektros, signalizacijos ir panašiems darbams. Jie bendradarbiauja su mūsų projektų ir darbų vadovais, jei reikia, pakoreguojame projektus, ir tik tada nurodymus gauna darbininkai“, – aiškino E. Voisiat. „Eugensos“ vadovui švedų ir norvegų reikalavimai darbų vykdytojams neatrodo pertekliniai. Jie padeda siekti rezultato, kurio dažnas pasigenda Lietuvoje – kokybės. „Mes turime mokytis iš kitų Europos šalių dirbti kokybiškai, nuosekliai, numatant il-

galaikius planus, nesiekiant praturtėti per vieną dieną. Mūsų mentalitetą stipriai sugadino gyvenimas Sovietų Sąjungoje – reikia keistis“, – sakė E. Voisiat.

Projektų „Eugensa“ nuolat turi ir Lietuvoje. Bet jie, anot pašnekovo, džiaugsmo neteikia – yra sausi, be kūrybos ir pelno. Bendrovės darbai Skandinavijoje atneša kur kas daugiau pajamų nei veikla Lietuvoje. „Eugensos“ vadovas pabrėžė niekada nekūręs planų perkelti savo verslą į užsienį: „Mes neplanavome išvažiuoti ten gyventi. Mano tikslas – parduoti paslaugą užsienyje. Darbuotojai važiuoja į komandiruotes ir, padirbėję mėnesį, savaitę ilsisi namuose, čia, Lietuvos parduotuvėse, pramogaudami, leidžia uždirbtus pinigus. Beje, dirbdami su svetur – Švedijoje ar Norvegijoje – įregistruota, ten mokesčius mokančia įmone turėtume tikrai mažiau biurokratinių problemų. Bet mūsų pasirinkimas – stabdyti migraciją ir sudaryti sąlygas žmonėms uždirbti neatitrūkstant nuo tėvynės.“

27

sprendimas sprendimas

2013 Nr. 9 2013 Nr. 9

2013 Nr. 9 sprendimas

Edita Meškauskienė Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto departamento direktorė

„Rangovui nebūtina draustis tik statant nesudėtingus statinius ir atliekant paprastąjį statinio remontą.”

Riziką įpareigojo sumažinti Kad garantuotų atliktų darbų kokybę, statybų įmonės priverstos plačiau atverti pinigines.

Inga LUKŠYTĖ

Prieš kelis mėnesius Valstybinės teritorijų planavimo ir Statybos inspekcijos paskelbtas pranešimas, kad bus tikrinama, ar visi rangovai yra apsidraudę privalomuoju draudimu, sukėlė nemažą šurmulį. Inspekcijos atstovai tuomet stebėjosi, dėl ko tas šurmulys kilo – juk privalomasis statinio statybos rangovų civilinės atsakomybės draudimas, remiantis Statybos įstatymo nuostatais, galioja nuo 2002 metų.

Nauda neabejojama Nuo 2012-ųjų sugriežtinta rangovų civilinės atsakomybės draudimo kontrolė – įvestas papildomas mechanizmas, suteikiantis galimybę patikrinti, ar statinio statybos dalyviai civilinės atsakomybės draudimu tikrai apsidraudę.

Prievolė draustis rangovui užkraunama ne kiekvienu atveju, tačiau tokių išimčių nėra daug. Aplinkos ministerijos (AM) Statybos ir būsto departamento direktorė Edita Meškauskienė aiškino, kad rangovui nebūtina draustis tik statant nesudėtingus statinius ir atliekant paprastąjį statinio remontą, taip pat neprivaloma draustis juridiniams ir fiziniams asmenims, statybos darbus atliekantiems ūkio būdu. Rangovas civilinę atsakomybę turi atskirai apdrausti kiekvieno statomo statinio, dėl kurio sudaryta rangos sutartis,

28

atveju. Draustis civilinės atsakomybės draudimu privalu ir subrangovams. „Jeigu užsakovas nesudaro su rangovu sutarties visiems statinio statybos darbams vykdyti, bet sudaro sutartis su skirtingais rangovais atskiriems statybos darbams atlikti, kiekvieno rangovo civilinė atsakomybė draudžiama atskirai“, – komentavo AM specialistė.

Rangovo civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu užtikrinama, kad draudimo įmonė užsakovui ir tretiesiems asmenims atlygins rangovo padarytą žalą asmens sveikatai arba žalą, atsiradusią dėl gyvybės atėmimo, taip pat žalą turtui.

Vadovaujantis Statybos įstatymo nuostatais, statinio statybos rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles nustato Lietuvos bankas.

Jo patvirtintomis rangovo civilinės at-

sakomybės privalomojo draudimo taisyklėmis numatyti draudimo galiojimo terminai, draudimo sutarčių sudarymo principai, draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai, minimalios draudimo sumos ir kiti svarbūs aspektai.

Svarbus abiem pusėms „Rangovo civilinės atsakomybės privalomasis draudimas vykdant statybos darbus – antras žingsnis po statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo“, – aiškino draudimo bendrovės „Gjensidige Baltic“ Baltijos šalių Turto draudimo skyriaus vadovė Violeta Milčiūnienė.

Anot jos, praktika rodo, kad šis draudimas tampa ypač aktualus tuomet, kai, pavyzdžiui, vykdant pastato stogo remonto darbus, nuėmus senąją stogo dangą, prasidėjęs lietus užpila viršutinio aukšto gyventojų būstus. Tokiu atveju draudimas atlygintų gyventojams patirtą žalą. Arba, tarkime, kai rangovui eksploatuojamame pastate diegiant oro kondicionavimo sistemą pažeidžiami vamzdžiai ir vėlgi užliejamos užsakovo patalpos. Tokiu atveju šio patirtą žalą draudimas irgi atlygintų.

Atliekant žemės darbus gali būti pažeidžiami vamzdynai ar kiti komunikacijos tinklai, renovuojant pastatą ir atkasus jo pamatus pastato sienos gali suskilti – tuomet rangovui tektų ne tik jį renovuoti iš naujo, bet ir stiprinti sienas. Rangovo patiriami nuostoliai, komentavo V. Milčiūnienė, įvairiais atvejais gali siekti tūkstantį, kelis tūkstančius ar net kelis šimtus tūkstančių litų.

„Rangovo civilinės atsakomybės draudimas apsaugo rangovą nuo nenumatytų materialinių nuostolių, kurie gali smarkiai pabloginti finansinę įmonės padėtį, nes bendrovė tiesiog gali nepajėgti atlyginti padarytos žalos. Nukentėjusiajam žalos atlyginimas irgi tampa paprastesnis, nes draudikas atlygina patirtą žalą, o kaltininkas gali tiesiog neturėti tam pinigų“, – atkreipė dėmesį bendrovės „Gjensidige Baltic“ atstovė.

vertinti, draudimo apsauga dėl atliktų darbų galioja dar dvejus metus. Nutinka ir taip, kad praėjus metams po statinio statybos darbų pabaigos, eksploatuojamame pastate staiga trūkus vamzdžiui, užpilamos patalpos. „Jeigu bus įrodyta, kad žala tretiesiems asmenims atsirado dėl rangovo prastai atliktų darbų, draudimas patirtą žalą atlygins“, – atkreipė dėmesį V. Milčiūnienė.

mai, statybos laikas, rangovo patirtis, bendrovės žalų istorija. Be to, statomi objektai gali būti standartiniai, tokie kaip gyvenamieji namai, ir labai sudėtingi, pavyzdžiui, gamykla ar išskirtinio dizaino ir pobūdžio administracinio, daugiaaukščio pastato kompleksas – nuo to draudimo kaina irgi priklauso.

Rangovo civilinės atsakomybės draudimu nėra draudžiami patys

Violeta Milčiūnienė „Gjensidige Baltic“ Baltijos šalių Turto draudimo skyriaus vadovė

„Rangovo civilinės atsakomybės draudimas apsaugo rangovą nuo nenumatytų finansinių nuostolių, kurie gali smarkiai pabloginti finansinę įmonės padėtį.”

Rangovo civilinės atsakomybės draudimas neatlygina nuostolių, jeigu jų vienas kitam padaro tame pat objekte dirbantys rangovai ir subrangovai.

Garantijos – dvejiems metams Draudimo sutarties terminas apima laikotarpį nuo statinio statybos darbų pradžios iki pabaigos. Pabaigus statinio statybos darbus ir jį atidavus

Rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse numatyta, kad minimali draudimo suma yra 150 tūkst. litų. „Kaskart reikia atsižvelgti į statomą objektą, jo vietą ir šalia esančius pastatus. Gali būti, kad minimalios draudimo sumos nutikus įvykiui neužteks. Rangovas gali draustis ir didesne draudimo suma“, – sakė pašnekovė.

Iš esmės draudimo kainą lemia statinio pobūdis, konstrukciniai sprendi-

statybos darbai. Tačiau statybos ir remonto darbus, paaiškino V. Milčiūnienė, irgi galima apdrausti nuo visų rizikų. Šis draudimas nėra privalomas, statybos darbus gali drausti ir rangovas, ir užsakovas. Šiuo draudimu draudžiami atliekami statybos darbai, atlyginama žala dėl ugnies, vandens ar vagystės ir kitais atvejais nukentėjus jau pastatytam objektui.

29

pjūvis pjūvis 2013 2013Nr. Nr.99 pjūvis

2013 Nr. 9 pjūvis

Glaudaus bendradarbiavimo pavyzdys Kybartų gyvūnų patikros punktas pastatytas sutelkiant užsakovų ir rangovų pajėgas Lina Sabaitytė

Šių metų pavasarį Kybartuose atidarytas pirmasis Lietuvos ir Kaliningrado pasienyje esantis veterinarijos postas, pritaikytas gyvūnų siuntų patikrai. Kokybiškai pastatytas punktas aprūpintas modernia įranga, kuri padeda kruopščiai patikrinti gyvūnus ir atitinka aukščiausius aplinkosaugos reikalavimus.

Investicija, kurios reikėjo seniai Šis moderniausias gyvūnų apžiūros punktas, atitinkantis visus Europos Sąjungos gyvūnų gerovės reikalavimus, yra svarbus projektas ne tik Lietuvai, bet ir visam regionui. Strategiškai patogioje vietoje įrengtas postas atveria naujų galimybių ekonominiam bendradarbiavimui ir prisideda prie gerų kaimyninių santykių plėtojimo. „Remiantis užsienio šalių patirtimi, tokio punkto įkūrimas valstybei yra pelningas dalykas, tokie objektai labai greitai atsiperka, investicija grįž-

30

ta į biudžetą, todėl tai duoda naudos visiems Lietuvos gyventojams“, – pasakojo projekto generalinio rangovo, įmonės „Kaunesta“, direktorius Einaras Kinderevičius.

Per Kybartų pasienio postą iš Kaliningrado srities kasdien vežami tūkstančiai tonų krovinių į Rusijos Federaciją, Baltarusiją, Kazachstaną ir daugelį kitų valstybių. Kol nebuvo pastatytas šis gyvūnų patikros punktas, nebuvo palankių galimybių per postą gabenti žirgus, galvijus ar kitus smulkesnius gyvūnus. Iki tol gyvūnai į Kaliningrado sritį galėjo būti vežami

nas ir langus, kad įėjus į vidų būtų sukurtas bent minimalus mikroklimatas, būtų galima pasislėpti nuo vėjo.

Ieškojome įvairių išeičių, kad viskas pavyktų. Be to, objekte dirbo puikūs darbų vadovai, jie tikrai negailėjo savęs, nepabijojo nei žvarbesnio oro, nei kitų sunkumų. O darbuotojams stengėmės sudarytikuogeresnessąlygas“,–pasakojo E. Kinderevičius.

Papildomos kliūtys reikalavo ieškoti įvairių sprendimų, kaip paruošti vietą statyboms, bet įgyta patirtis kaip puikus pavyzdys turėtų pasitarnauti ir kitiems. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas V. Jauga „Statybai ir architektūrai“ pasakojo, kad statybų teritorijoje buvo šiek tiek problemų su

technologinių nuotekų rinkimo sistemos, tiršto mėšlo laikymo patalpa. Atskirai šalinamos ir surenkamos nuotekos iš kritusių gyvulių laikymo patalpos. Įmonės „Kaunesta“ direktorius E. Kinderevičius pasakojo, kad medžiagos ir įranga buvo derinamos prie statinio specifikos. Pavyzdžiui, buvo tiesiami specialūs guminiai kilimėliai, kad gyvuliai eidami nenusidaužytų kanopų. „Objektas buvo statomas taip, kad atitiktų veterinarijos specifiką. Projektuotojai savo darbus atliko labai gerai, visi aprašymai buvo surašyti projekte, teliko pasirinkti tiekėjus. Kadangi tai pirmas toks punktas šiame pasienio regione, architektai domėjosi jau esamais kaimyninėse šalyse, vyko į Len-

tik per Lenkijos pasienio veterinarijos postą.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas Virginijus Jauga patikslino, kad Kybartų pasienio veterinarijos kelio postas yra antras mūsų šalyje, per kurį galima vežti gyvus gyvūnus. Pirmas buvo pastatytas Medininkuose, maždaug prieš 10 metų.

Džiaugiasi sutarimu

Statybos darbų sąlygos nedžiugino Projekto įgyvendinimo procesas vyko itin nepalankiu statyboms metu, o ir laiko tam buvo nedaug. „Mes dirbome pasienio zonoje, kurioje tai daryti yra sudėtinga – ten visi įvažiavimai ir išvažiavimai turi būti derinami ir fiksuojami, nors apskaita atrodo nesudėtinga, vis dėlto atima dalį laiko. Visa tai turėjo suderinti darbų vadovas. Be to, buvo žiema, sudėtingas ir trumpas laikotarpis, per kurį turėjome baigti statybos darbus“, – pasakojo E. Kinderevičius.

Ne paslaptis, kad statybos darbus atliekant žiemos metu tenka derintis prie gana ekstremalių sąlygų. „Darbų sezonas buvo nedėkingas, žiema buvo šalta, o tai dar labiau viską apsunkino.

Bet kai reikia – dirbi, ir tiek, nes statybos darbai nėra kilnojami, juos reikia atlikti konkrečioje vietoje. Kai kurias metalo konstrukcijas stengiamės gaminti ir surinkti ceche, kad jau atvežtas į darbų vietą jas reikėtų tik pritvirtinti. Taip įvairiais būdais bandėme spręsti iškilusius sunkumus. Gerai, kad prieš pat didžiuosius šalčius spėjome uždengti stogą, sumontuoti sie-

bemaž visiems gyvūnams, kuriuos leidžia transportuoti teisės aktai“, – apie naujojo posto paskirtį pasakojo V. Jauga.

Anot jo, dar viena išskirtinė šio statinio dalis – šoninė dviejų aukštų rampa, iš kurios galima apžiūrėti gyvulius lauke, vežant juos bandovežiais ir neiškėlus ar nepatalpinus į posto patalpose esančius aptvarus.

Visą bandovežį, kuriame yra eksportuojami gyvūnai, galima apžiūrėti ir iš pirmo aukšto rampos, ir iš antro aukšto. Rampa dažniausiai naudojama apžiūrint didelį skaičių gyvūnų.

Be to, įrengta šaldymo kamera – ji reikalinga tam, kad būtų kur užšaldyti ir laikyti kritusius gyvūnus, jeigu taip nutiktų. Taip pat yra pašarų sandėlis, laboratorinės patalpos, kad būtų galima paimti mėginius tyrimams, paruošti šaltkrepšiai, narveliai – viskas, kas reikalinga ir atitinka dabartinius europinius veterinarijos reikalavimus.

gruntu, vieta ten drėgna, reikėjo ją nusausinti, pakloti drenažą, buvo kalami poliai, nes gruntas buvo nestabilus. „Projektas buvo įgyvendintas maždaug per pusmetį, žiemą dirbti buvo sudėtingiau, bet vėliau viskas išsisprendė. Manau, daug kas gali pasimokyti iš šito statinio, tikriausiai, jeigu kas nors statys panašų postą, atvyks pažiūrėti, kaip įgyvendintas šis projektas“, – rezultatu džiaugėsi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas.

Statinio specifika Specialios paskirties statinio medžiagų parinkimas ir architektūriniai sprendimai turėjo atitikti Veterinarijos tarnybos reikalavimus bei europinius standartus. Objekte įrengta lietaus,

kijos ir kitų šalių muitines, apžiūrėjo pavyzdžius, daug tarėsi, konsultavosi kartu su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovybe. Stengėsi padaryti taip, kad būtų išvengta klaidų ir kad postas maksimaliai atitiktų europinius standartus. Man atrodo, kad jiems tai pavyko padaryti“, – kalbėjo E. Kinderevičius.

Tokio tipo pastatas ne tik turi atitikti europinius standartus, bet ir būti funkcionalus, saugus, patogus įvairiems gyviems gyvūnams transportuoti. „Džiaugiamės įgyvendinę šį projektą. Kybartų gyvūnų patikros punktas skirtas gyvūnams pervežti ir jų sveikatos kontrolei, jis veikia taip, kad prireikus gyvūnus būtų galima iškrauti, laikyti, pašerti, jei reikia – padaryti kraujo bei diagnostinius tyrimus. Postas pritaikytas

Kybartų gyvūnų patikros punkto statybų procesas galėtų būti vienas iš nedaugelio sklandaus suinteresuotų pusių bendradarbiavimo pavyzdžių.

Posto statybos truko maždaug 6 mėnesius, nors teko susidurti su įvairiomis kliūtimis. „Šis punktas yra pavyzdys to, kaip visi suinteresuoti žmonės gali puikiai įgyvendinti tai, ką yra numatę. Dažnai pasitaiko, kad dirbant su projektais bendradarbiaujama anaiptol ne taip sklandžiai. Kai prie vieno projekto dirba kelios įmonės, tarnybos ir visi geranoriškai siekia bendro rezultato, tuomet darbai einasi sklandžiai ir greitai“, – įsitikinęs E. Kinderevičius.

Jis pridūrė, kad jam dar nėra tekę dirbti su tokia geranoriška komanda, kuri būtų tiek daug padėjusi ir prisidėjusi prie visų darbų.

Komanda, prisidėjusią prie Kybartų gyvūnų patikros punkto statybos, liko patenkinti ir pastato užsakovai. „Neblogai dirbo rangovai ir visi subrangovai, kiekvieną savaitę turėjome susirinkimų, kalbėdavomės, tardavomės, analizuodavome kiekvieną darbų etapą. Darbai buvo vertinami, daug prisidėjo ir techninis statybų prižiūrėtojas.

Jeigu kildavo sudėtingesnių klausimų, viską pavykdavo išspręsti bendromis jėgomis“, – sakė V. Jauga.

31

RR

R

Hidroizoliacija: kaip ją atlikti kokybiškai? „Kiilto“ siūlomi hidroizoliacijos sprendimai – ir lauko, ir vidaus patalpoms Įrengiant saunas, vonios kambarius, lauko balkonus, terasas ar kitas patalpas, kuriose būna drėgna, labai svarbu užtikrinti, kad konstrukcijos nebūtų laidžios vandeniui. Neužtenka grindis ar sienas iškloti keraminėmis plytelėmis. Plytelių klijai ir siūlėms užpildyti naudojamas cementinis mišinys turi porų, todėl sudaro puikias sąlygas drėgmei ir vandeniui prasiskverbti. Norint išvengti drėgmės sukeliamų padarinių – pelėsių ir bakterijų atsiradimo, vandens pratekėjimo į žemiau esančias patalpas – prieš klijuojant plyteles, paviršių visuomet būtina nutepti hidroizoliaciniu sluoksniu.

Tam patogiausia naudoti tepamą hidroizoliacinę mastiką. Ji gali būti pagaminta bitumo, cemento ar sintetinio kaučiuko pagrindu. Vidaus patalpose sveikatai kenksmingų bituminių mastikų naudoti negalima.

Dėl to šiame straipsnyje išsamiau apžvelgsime sintetinio kaučiuko pagrindu pagamintas hidroizoliacines mastikas.

Reikalavimai hidroizoliacijai Naujos medžiagos statybininkams padeda išspręsti problemas, susijusias su drėgnų patalpų, tokių kaip saunos, prausyklos, vonios kambariai ir pan., įrengimu bei apdaila.

Techniniai reikalavimai, apibūdinantys pagrindinius hidroizoliacijos principus: • jeigu drėgnose patalpose sienos ir grindų danga nefunkcionuoja kaip hidroizoliacija, šią reikia įrengti atskirai; • ant sienų hidroizoliacija turi būti tepama horizontaliai, aukštis turi būti ne mažiau kaip 1,5 metro; • ant grindų hidroizoliacija turi būti tepama taip, kad padengtų visas grindis, paliekant ne mažesnes kaip 10 centimetrų užlaidas ant sienų; • grindų trapas su hidroizoliacija turi būti sujungiamas taip, kad vanduo į trapą nutekėtų nuo hidroizoliacijos sluoksnio ir grindų

32

apdailos sluoksnio. Hidroizoliacijos ir trapo sujungimo vieta turi būti tokia sandari, kad vanduo nepatektų į konstrukcijas net ir tais atvejais, kai jo lygis pakyla aukščiau sujungimo vietos.

Vietos, kurias reikia atidžiai padengti hidroizoliacija Prekybos centruose šiandien galima įsigyti skirtingų hidroizoliacinių medžiagų. Siekiant kokybiško rezultato, nepakanka tik kruopščiai dirbti – darbus atliekantis asmuo turi gerai žinoti naudojamos hidroizoliacinės mastikos ypatybes, darbų atlikimo technologiją ir mokėti hidroizoliacija tinkamai padengti tam tikras vietas. Vietų, kurias padengti hidroizoliacija reikia itin atidžiai, yra ne viena. Pateikiame keliančiąsias daugiausia rūpesčių.

Grindų šildymo sistema – ji visuomet turi būti montuojama po hidroizoliacijos sluoksniu. Šis saugo kabelius nuo vandens ir elektros smūgio, jeigu pažeidžiama kabelio izoliacija.

Dėl hidroizoliacijos sluoksnio grindų šildymas tampa efektyvesnis, nes šildymo metu nereikia džiovinti šlapio betono sluoksnio. Grindų šildymo kabeliai turi būti klojami taip, kad juos iš visų pusių gaubtų išlyginamasis skiedinys. Kuo giliau bus kabeliai, tuo tolygiau šils grindys.

Išlyginamojo sluoksnio virš kabelių storis gali būti apie 3 centimetrai.

Nuolydžiams daryti ir šildymo kabeliams kloti tinka „Kiilto“ išlyginamieji grindų skiediniai „Kestonit Termo“. Jie yra elastingi, turi sutvirtinamąjį mikropluoštą, todėl neleidžia skiediniui skilinėti. Suformavus nuolydį, trapas ir grindys turi būti viename aukštyje. Tai svarbu norint hidroizoliacija kokybiškai padengti trapo sujungimo vietą. Tam, kad pagrindo gruntas ir hidroizoliacinė mastika galėtų tinkamai išdžiūti ir neprarastų savo ypatybių, grindų šildymą reikia išjungti likus dviem

dienoms iki hidroizoliacijos tepimo darbų pradžios. Šį vėl galima įjungti praėjus savaitei po plytelių klojimo.

Iš pradžių reikia nustatyti žemesnę šildymo temperatūrą, paskui ją galima palaipsniui didinti, kol bus pasiekta pageidaujama.

Hidroizoliacinės mastikos prilipimas prie pagrindo Dažnai problemų kelia blogas hidroizoliacinės mastikos sukibimas su pagrindu. Hidroizoliacijos sluoksnis prie pagrindo labai tvirtai neprikimba ir kartais atitrūksta net ir nuo mažiausio konstrukcijos judėjimo. Blogas sukibimas dažniausiai įvyksta dėl dviejų priežasčių: trupantis arba silpnas pagrindas ir netinkamos gruntavimo priemonės. Kiekvienas hidroizoliacijos gamintojas yra sukūręs montavimo instrukciją, kurioje pateikiami ir gruntuoti tinkantys gaminiai. Montuotojai privalėtų naudoti tik tos pačios įmonės pagamintas gruntavimo priemones ir hidroizoliacinę mastiką. Nesilaikant instrukcijų ir rekomendacijų, medžiagos gali nederėti, hidroizoliacija prie grunto gali neprikibti.

Darbų eiga Laikantis darbų tvarkos, išvengiama hidroizoliacijos sluoksnio pažeidimo, kaip kad gali atsitikti klijuojant plyteles ar užpildant siūles.

Pjaunant plyteles ant grindų byra jų atliekos, kurios gali pažeisti elastingą hidroizoliacijos sluoksnį. Pirmiausia visuomet reikėtų apdoroti sienas – nutepti hidroizoliacija ir išklijuoti plytelėmis. Išklijuoti nereikia tik apatinės sieninių plytelių eilės, ši montuojama paskutinė, kai jau būna išklijuotos grindų plytelės. Po to reikia hidroizoliacijos sluoksniu padengti grindis, jas išklijuoti plytelėmis ir užpildyti siūles.

Sutvirtinimo juostų montavimas Vidiniuose ir išoriniuose kampuose, siūlėse ir skirtingų medžiagų susidūrimo vietose reikia naudoti sutvirtinimo juostas „Kiilto“. Kitaip

tariant, sutvirtinimo juostos turi būti montuojamos visur, kur sujungiamos skirtingos medžiagos ir kur gali atsirasti deformacija. Naudojant kai kurias hidroizoliacines mastikas, sutvirtinamąja medžiaga reikia armuoti visas grindis. Tačiau hidroizoliacijos „Kiilto“ sudėtyje yra specialus mikropluoštas, dėl to sutvirtinimo medžiaga viso paviršiaus kloti nereikia, užtenka tik kampuose sumontuoti sutvirtinimo juostas.

Sutvirtinimo medžiagos turi būti tinkamai padengiamos mastika, kad susidarytų tolygus, homogeninis sluoksnis. Sutvirtinamoji juosta turi būti įspaudžiama į ką tik išteptą hidroizoliacinės mastikos sluoksnį taip, kad neliktų oro burbuliukų ir medžiaga nesusiraukšlėtų. Jei bus raukšlių ar oro burbuliukų, hidroizoliacijos sluoksnis neužtikrins nelaidumo vandeniui. Ant raukšlėtų ir nelygių medžiagos vietų nepavyks kokybiškai priklijuoti ir keraminių plytelių. Labai retai paviršiai būna tokie lygūs, kad pavyksta visiškai išvengti raukšlių. Jeigu paviršius lieka raukšlėtas, peiliu reikia padaryti išpjovą, medžiagos kraštus uždėti vieną ant kito ir sutepti mastika.

Lauko balkonai, terasos „Kiilto“ hidroizoliacinė mastika „Keramix“ susideda iš dviejų komponentų, jos pagrindas – cementas.

Tinka naudoti išorės sąlygomis, pavyzdžiui, terasoms, balkonams ir

laiptams – „Keramix“ išsaugo elastingumo ir atsparumo vandeniui ypatybes net esant neigiamai temperatūrai (sertifikuota esant -30°C temperatūrai). Naudojimo ir įrengimo sąlygos yra identiškos, kaip ir vidaus hidroizoliacijos. Tik reikia atkreipti dėmesį, kad lauko darbams netinkama naudoti paprasta stiklo audinio ar gumuota juosta.

Kampams ir sienų sandūroms naudojama speciali savaime prilimpanti butilinė juosta. Esant neigiamai temperatūrai paprastos juostos praranda elastingumą ir tiesiog lūžta.

Tai dažniausiai pasitaikanti lauko hidroizoliacijos įrengimo klaida.

Sertifikuoti sprendimai Hidroizoliaciją svarbu tinkamai įrengti visoje drėgnoje patalpoje.

Ji turi tapti dalimi visumos, kurią sudaro gruntas, drėgmei nelaidūs glaistai, išlyginamieji mišiniai, plytelių klijai, siūlių užpildymo glaistai, taip pat valymo bei priežiūros priemonės. Sistemą turi sudaryti vieno gamintojo medžiagos, nes tik tada bus užtikrintas tarpusavio suderinamumus ir kokybė. Be gamintojo atliktų bandymų, dar verta pasidomėti, ar siūloma hidroizoliacijos sistema sertifikuota nepriklausomo medžiagų tyrimo centro. Taip suteikiama garantija, kad naudojant sertifikuotus gaminius bus užtikrintas vandens nelaidumas ir sistemos patvarumas. Be to,

sertifikatas užtikrins ir trapų bei hidroizoliacinės mastikos sujungimų, kitų konstrukcinių detalių nelaidumą vandeniui.

Klijuok ir neabejok!

• Hidroizoliacijos sistema • Parketo klijai ir lakas • Grindų ir tapetų klijai • Išlyginamieji grindų mišiniai • Plytelių klijai • Sienų glaistas

naudojimo galimybės Vidaus hidroizoliacija „Fibergum“: • saunoms, vonios kambariams.

Lauko hidroizoliacija „Keramix”: • lauko balkonams, terasoms.

UAB „Kiilto Lietuva“ Statybinės medžiagos ir klijai Kirtimų g. 47-209, Vilnius Tel. (8 5) 264 0661 www.kiilto.lt

33

R R

R

„Profine“: laikas atverti langus ilgalaikiams sprendimams Ar jus gąsdina faktas, kad plastikiniai langai nėra amžini? Tai tikra tiesa, tik jų tarnystės laikas susijęs ne su medžiagos, iš kurios pagaminti langų profiliai – polivinilchlorido – ypatybėmis, o su nuolat atnaujinamomis technologijomis, tikslais ir prioritetais. „Langų profiliai evoliucionuoja kaip ir bet kuris kitas produktas“, – sakė didžiausio Vokietijoje profilių gamintojo „Profine GmbH“ dukterinės įmonės „Profine Baltic“ projektų vadovas Marius Ulozas.

Pasirinkimas priklauso nuo tikslų Šiandien Europos plastikinių (PVC) profilių gamintojai kurdami naujus produktus siekia, kad jie tarnautų ne mažiau kaip 15–20 metų. O štai PVC gamybos technologijos tobulėja tegu ir ne taip greitai kaip mobiliosios technologijos, vis dėlto intensyviau negu kas dešimtmetį, be to, tam tikras sąlygas diktuoja rinka, aplinkosauga. Tad gamintojai nuolat sprendžia optimalaus santykio uždavinį tarp rinkos diktuojamų reikalavimų, žaliavos, technologijos ir naujovių.

Ar tos naujovės tokios svarbios, kad dėl jų reikėtų ryžtis nemenkoms išlaidoms keičiant langus? Tai klausimas, kuris dažnai kyla gyventojams aptariant daugiabučių namų modernizacijos priemones – prieš 5 ar 10 metų išklypusius medinius langus plastikiniais jau pakeitę butų savininkai dažniausiai linkę daugiau nebeišlaidauti. M. Ulozas nesiūlo kategoriško atsakymo.

34

„Reikia nepamiršti, kad langų keitimas yra viena priemonių pasiekti pagrindinį modernizacijos tikslą – padidinti energinį efektyvumą, išspręsti kitas daugiabučio bėdas. Ir priklausomai nuo tikslo, pirmiausia nuo to, kokią energinio naudingumo klasę norima pasiekti, reikia pasirinkti prioritetus. Šiuo atveju gal ne tokie svarbūs dizaino dalykai, – sakė „Profine Baltic“ projektų vadovas. – Ar reikia keisti plastikinius langus naujais, priklauso nuo paprastų dalykų: langų kvadratūros santykio su kitomis išorinėmis atitvaromis, nuo langų būklės.

Jei turime langus, kurių Uw neviršija 1,1 W/m2K – puiku, nors, žinoma, galima sudėti ir geresnius. Svarbu, kad žmonėms būtų pateikiama visa sprendimui priimti reikiama informacija. Kartais susidaro įspūdis, kad užsakovai net nežino, ko gali norėti ir kokį galutinį rezultatą gali pasiekti.“ Technologijos aplenkia šių dienų reikalavimus Faktas yra tai, kad techniniai ir profilių, ir langų stiklo, stiklo paketo parametrai nuolat gerėja, o gamtosauginiai reikalavimai skatina įmones kurti aplinką tausojančius gamybos ir perdirbimo procesus. Tris prekės ženklus – KBE, „Trocal“ ir „Kömmerling“ – vienijančioje „Profine“ įmonių grupėje perspektyviniai, 2018 ir 2020 metais įsigaliosiantys, europiniai standartai energiniam efek-

tyvumui bei darniai pramonės plėtrai nekelia rūpesčių jau šiandien. „Profine“ profiliai pasižymi vis geresnėmis šilumos ir izoliacinėmis garso ypatybėmis, yra saugesni. „Anksčiau buvo laikomasi nuostatos, kad išorinės ir vidinės profilio sienelės turi būti storos, bet jis pats gali būti gana siauras, žemas ir tuo pačiu sutvirtintas storo metalo armuote. Tai buvo visiškai neefektyvu energinio naudingumo požiūriu. Šiuo metu, siekiant kuo didesnio energinio efektyvumo, langų profilių sistemos yra gerokai paplatintos, – aiškino M. Ulozas. – Pavyzdžiui, visi trys mūsų prekės ženklai turi sistemas „88plus“, kurių profiliuose yra papildomi šiltinimo vidaus elementai.

KBE ir „Kömmerling“ šiandien naudoja net specialius užpildus. Tai „proEnergyTec“ – sistemų profiliai, kurie pasitelkiami kartu su klijuojamo įstiklinimo technologija. Tokiu būdu sustiprinant gaminio konstrukciją langus galima gaminti be metalo armavimo. Tai yra labai šilti, pilnaviduriai profiliai, iš jų galima pagaminti langus, kurių Uw – ne didesnis kaip 0,7 W/m2K, o tai net daugiau, negu reikia pasyviesiems namams.“ Antrinis žaliavos panaudojimas – daugiau nei mada Pastarąjį dešimtmetį „Profine“ koncernas nuosekliai rūpinosi ir žaliųjų, aplinką tausojančių, technologijų diegimu. Plastikui stabilizuoti čia seniai naudojamas ne švinas, o kalcis ir cinkas, taip pat rūpinamasi ir efektyviu žaliavos naudojimu. Vienas būdų mažinti žaliavos naudojimą – investuoti į technologinį procesą, mažinantį ir eliminuojantį gamybos atliekas, leidžiantį panaudoti sertifikuotas žaliavas, pagamintas iš senų PVC langų profilių. Šios Vokietijos koncerno nuostatos nėra išskirtinės – jų laikosi bene visi didieji profilių gamintojai. „Visi priklauso toms pačioms asociacijoms, visi daugiau ar mažiau pritaria žaliosioms iniciatyvoms, visiems rūpi antrinis žaliavos panaudojimas, visi ieško galimybių tai daryti“, – patikino 15 metų Lietuvos rinkai vokiškus profilius tiekiančios įmonės „Profine Baltic“ projektų vadovas. Svarbiausia, pabrėžė M. Ulozas, antrinis žaliavos panaudojimas leidžia išspręsti panaudotų profilių utilizavimo problemą. Plastikinių profilių gamintojų, programos „VinylPlus“ dalyvių, susitarimu, iki 2020 metų tikimasi pasiekti, kad Europos mastu

plastikinių profilių gamybai per metus būtų panaudojama 800 tūkst. tonų perdirbtos žaliavos (langų profiliams tenka apie 50–60 proc. šio kiekio). „Antrinis žaliavos panaudojimas, darnios aplinkos plėtros programos rūpi ne tik plastiko, bet ir metalo, popieriaus produkcijos gamintojams.

PVC yra itin tinkama perdirbti žaliava.

Kvalifikuotai technologiškai perdirbant susigulėjusį, subrendusį polivinilchloridą, pakartotinai perdirbamo PVC ypatybės net pagerėja. Vieša paslaptis yra tai, kad šviežias ar dėl tam tikrų sąlygų poveikio PVC pasižymi chloro organinių junginių emisija į aplinką.

Siekiant to išvengti, naudojami priedai ir stabilizatoriai, kitokia praktinė su PVC gamybos technologijomis susijusi patirtis, – komentavo M. Ulozas. – Beje, Europoje gaminant profilius iš PVC griežtai laikomasi standarto EN 12608, kuris numato, kokios žaliavos gali būti naudojamos langų gamybai.“ Tiesa, žaliavos perdirbimo metodai ir galutinis rezultatas skiriasi. Vieni gamintojai, tarp jų – ir koncerno „Profine“ įmonės, PVC perdirba naudodami sudėtingą ir brangią technologiją koekstrūziją (karštąjį štampavimą). Kiti, neturintys šios aukštosios technologijos, žaliavą atnaujina papildomai įdėdami pigmentų ir baltalų. Šie priedai, atkreipė dėmesį chemikas, organinės sintezės technologas M. Ulozas, suteikia lygią spalvą, bet pačią polivinilchlorido masę daro truputį trapesnę, o tai daro įtaką profilių suvirinimo siūlių tvirtumui. Taigi vientisa balta PVC profilio spalva dar negarantuoja, kad tai išskirtinės kokybės gaminys. Rausvai rusvas ar pilkšvas profilio vidaus atspalvis veikiau įrodo tai, kad gaminant profilį

panaudotos šiuolaikinės pažangiosios technologijos.

Koekstrūzijos technologija leidžia į vientisą gaminį sulieti – tarpusavyje suvirinti – skirtingą klampumą ar net skirtingą tankį turinčias technologines PVC mases. „Atskiroms langų profilių dalims keliami skirtingi reikalavimai – tarkime, išorinės sienelės turi būti atsparesnės aplinkos poveikiui, o vidinės – išlaikyti apkrovas ir tam tikrą struktūrą, jos turi būti atsparesnės gniuždymui, lenkimui. Taigi koekstrūzija leidžia panaudoti skirtingas ypatybes turinčią žaliavą, taip pat perdirbtą žaliavą. Žodžiu, didelės pradinės investicijos į įrangą ilgainiui atsiperka dėl mažesnių sąnaudų žaliavai. Pagaminti homogenišką, kokybišką, optiškai patrauklią medžiagą nenaudojant koekstrūzijos technologijos yra brangu – tam tenka pasitelkti daug cheminių priedų“, – aiškino „Profine Baltic“ projektų vadovas.

Koekstrūziniu būdu, panaudojant sertifikuotą perdirbtą žaliavą, pagaminti PVC profiliai naudojami visų trijų „Profine“ koncerno prekės ženklų „premium“ klasės produktuose, o KBE 88 milimetrų profilių sistema net yra laimėjusi tarptautinį apdovanojimą už PVC naujoves perdirbimo srityje.

Konkurse, kuriame dalyvavo 141 iš PVC gaminančių bendrovių projektas, buvo vertinamos ekologinės ir ekonominės gaminių charakteristikos: iki 50 proc. sistemų turėjo būti pagaminta iš pažangiausiomis koekstrūzinėmis linijomis perdirbtų medžiagų, o taupiųjų namų versija turėjo pasiekti pirmos klasės Uw reikšmę 0,79 W/m2K. KBE sistema šiuos reikalavimus atitiko.

Modernizacijai norėtų pasiūlyti daugiau Įmonės „Profine Baltic“ projektų vadovas neneigė, kad „premium“ klasės KBE, „Trocal“ ir „Kömmerling“ gaminiai – ne tai, ko galėtų tikėtis šiandien su valstybės parama atnaujinamų Lietuvos daugiabučių gyventojai. „Tai susiję ne tiek su užsakovais, kiek su rangovais ir viešaisiais pirkimais. Retas atvejis, kad investicinio plano rengėjai siūlytų siekti sprendimų, kurie leistų pastatui po atnaujinimo perlipti daugiau nei per vieną energinio naudingumo klasifikacijos raidę ar sumažintų naudojimą daugiau kaip keliasdešimt procentų“, – apgailestavo M. Ulozas. Pasak visuomeninės Respublikinės langų ir durų gamintojų asociacijos Techninio

„Profine Baltic“ projektų vadovas Marius Ulozas. komiteto pirmininko pareigas einančio pašnekovo, kompetencijos problema rengiant viešųjų pirkimų sąlygas aktuali visai Europai, ne vien Lietuvoje kelia abejonių ir galimybė šio dešimtmečio pabaigoje siekti A ir A+ klasės energinio naudingumo standartų. Išties kokybiškų langų ieško, apie maksimalų energijos taupymą galvoja beveik vien privatūs užsakovai.

Parametrus, kurių kol kas pageidauja daugiabučių atnaujinimo projektų kūrėjai, visų trijų „Profine“ prekės ženklų produktų pasiūloje atitinka pigesnis segmentas. Tai, pavyzdžiui, gali būti 70 milimetrų profilių sistemos. „Iš šių profilių pagaminti langai ypatybėmis atitinka šiandienos energinio efektyvumo reikalavimus, bet, žinoma, ne 2020-ųjų“, – sakė M. Ulozas.

Dėl technologinių „Profine“ profilių tinkamumo mūsų rinkai aspektų nekyla net klausimų. Mūsų šaliai „Profine Baltic“ tiekia atšiauresnėms nei Lietuvos klimato sąlygoms skirtus gaminius.

UAB „Profine Baltic“ Tel. +370 46 44 12 62 El. paštas informacija@profine-group.com www.profine-group.com

35

žvilgsnis 2013 2013Nr. Nr.99 žvilgsnis

2013 Nr. 9 žvilgsnis

dėvėjusių mechanizmų ir išorinių apgadinimų, liftai suniokoti. Pasak M. Andriuškevičiaus, pavojingiausi gedimai, kurių pasitaiko šiuo metu, yra saugos mazgų pažeidimai, atsiranda tikimybė, kad jie laiku ir tinkamai nesuveiks. „Dažnai būna, kad nepatikimai veikia elektrinės valdymo schemos, būna susidėvėję kabeliai ar tarp skirtingų kabelių prasitrynusi izoliacija, dėl to gali įvykti trumpasis jungimas. Taip pat surūdijusios metalo konstrukcijos, pavyzdžiui, kabinos rėmas. Ne paslaptis, kad prie to prisideda ir kabinose besišlapinantys šunys. Jeigu ir toliau taip bus eksploatuojama, iš važiuojančio lifto kabinos bus galima iškristi su visomis grindimis. Be to, gali būti sugedusi lifto pakaba, jos amortizatoriai, susidėvėję lynai ir kėlimo reduktorius, nepatikimai veikiantys kabinos ir šachtos durų kontaktai, daugelis kitų gedimų.

Kieno rūpestis?

Pavojingais tampantys liftai nerimą kelia tik apie juos išmanančioms įmonėms, bet ne gyventojams Lina SABAITYTĖ

Avarinė liftų būklė jau senokai skambina pavojaus varpais.

Diskusijų ir nepasitenkinimo tulžies išliejama daug, bet beveik nieko nedaroma, nepriimami ryžtingi sprendimai.

Problema užstrigusi lyg sugedęs liftas, vis delsiama, laukiama veiksmų iš šalies. Įrenginys – pavojingas Savo laiką atitarnavusių liftų Lietuvoje kasmet vis daugėja, bet situacija, regis, niekaip neišsprendžiama.

Pasak liftus tikrinančios bendrovės „Inspecta“ generalinio direktoriaus Manto Andriuškevičiaus, senų liftų yra labai daug, ir dauguma jų – didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Tai sovietmečiu Mogiliovo ar Maskvos gamyklose gaminti liftai.

36

„Svarbu suprasti, kad tai įrenginys, turintis kylančias, besisukančias ir elektrines dalis, kontaktus bei visa kita, tad atitarnavęs savo laiką gali tapti nesaugus. Mūsų funkcija – atlikti techninės liftų būklės tikrinimus ir pateikti išvadas, ar įrenginys tinkamas naudoti, saugus, ar ne. Situacija iš tiesų komplikuota, pastebime, kad gyventojai nenumano, kokia yra reali padėtis, ir galbūt nesupranta, koks įrenginys yra liftas. O jis – sudėtin-

gas ir pavojingas. Žmonės nesuvokia, kad reikėtų planuoti lifto remontą ar keitimą. Kyla daug pasipiktinimo, kai vieną dieną įrenginys išjungiamas, nes juo naudotis tampa nebesaugu. Šiuo metu problema auga, nes gyventojai nėra sukaupę tam tikros pinigų sumos ar numatę renovuoti, keisti seną liftą“, – susirūpinimą reiškė M. Andriuškevičius.

Kaip ir bet kurio kito įrenginio ar mašinos, lifto tarnavimo laikas yra ribotas. Todėl tokie „pensinio“ amžiaus liftai reikalauja kur kas daugiau dėmesio, dažniau genda, užstringa ir tampa nesaugūs. „Pagrindiniai gedimai susiję su tuo, kad liftai yra moraliai ir fiziškai susidėvėję. Apskaičiuota, kad šie liftai turėtų tarnauti 25 metus. Ir Vilniuje, ir kituose Lietuvos miestuose yra labai daug liftų, kurie tarnauja 35 ir net daugiau kaip 40 metų. Šiuo atveju apie ilgesnius jų eksploatavimo terminus negali būti nė kalbos“, – patikino bendrovės „Mano būstas“ Vilniaus regiono vadovas Arūnas Kubilius.

Tikrinant senus liftus, dažnai aptinkama daugybė gedimų, susi-

J. Guzavičiui didžiausią nuostabą kelia tai, kad nebereikalaujama licencijų liftams įrengti, tad šiuos darbus gali atlikti bet kas.

Pasak „Mano būsto“ atstovo A. Kubiliaus, pagrindinė problema yra tai, kad liftas kainuoja nepigiai, priklausomai nuo namo aukščio jo kaina

nės. A. Kubilius žurnalui „Statyba ir architektūra“ pasakojo, kad namo gyventojai gali kaupti lėšas liftui atnaujinti. Bet ir čia turi būti vieningi – nepriėmus sprendimo, jokių kaupiamųjų lėšų rinkti negalima, su tuo turi sutikti dauguma namo gyventojų, bet taip būna retai.

Įrenginiai, esantys už kabinos, dažnai būna baisios būklės, tačiau retai kada keičiami.

Kiekvienas toks gedimas pavojingas saugiam lifto darbui. Kitaip tariant, sugedus, nesuveikus kontaktui ar esant trumpajam jungimui viskas gali baigtis avarija“, – sakė M. Andriuškevičius.

gali siekti 100 tūkst. litų ir daugiau.

Kiekvienam namo gyventojui susidaro nemenka suma pinigų, tad ne visi išgali prisidėti prie reikiamų darbų.

Alternatyvų ir kompromisų galima rasti, tačiau to turi norėti patys žmo-

37

žvilgsnis 2013 Nr. 9

M. Andriuškevičius, teigia, kad pavojingiausi gedimai yra saugos mazgų pažeidimai, atsiranda tikimybė, kad jie laiku ir tinkamai nesuveiks.

Nežino, kam priklauso Paradoksalu, daugeliui vis dar kyla klausimas: kam priklauso ta dėžutė namo viduryje ir kas ja turėtų rūpintis? „Gyventojai nesuvokia, kad namas ir viskas, kas jam priklauso, yra jų nuosavybė. Vis dar vyrauja mąstymas, kad tai yra kažkieno ir tas kažkas turi viską sutvarkyti. Kai lifto darbas sustabdomas, kyla pasipiktinimų ir ginčų, o kol veikia, nors dažnai genda, užstringa, kaskart kviečiama avarinė tarnyba, tol gyventojai mano, kad tai normalu. Jie įsitikinę, kad investicija į

2013 Nr. 9 žvilgsnis

lifto remontą yra be reikalo išmetami pinigai, kažkas jiems tai turi sutvarkyti – savivaldybė ar dar kas nors.

Gal žmonėms trūksta informacijos?

Jeigu gyventojai suprastų, kad tai yra jų pačių nuosavybė, galbūt tada lifto kabina nebūtų dergiama, nebūtų deginami mygtukai ir apšvietimo lempos, gal tuomet žmonės pradėtų kitaip žiūrėti į patį įrenginį“, – svarstė M. Andriuškevičius.

Lifto eksploatacija ir priežiūra turi pasirūpinti tie, kas juo naudojasi. Žmones galima kaltinti dėl kultūros trūkumo, bet situacijos tai nekeičia, laikas keisti požiūrį. Kai kurie pripratę, kad kas nors pasirūpins jų neatsakingo elgesio padariniais. Pasak M. Andriuškevičiaus, jei naujuose pastatuose sumontuoti nauji liftai bus eksploatuojami taip, kaip dabar kai kur naudojami senieji, tai jie tarnaus ne ką ilgiau. „Supratimas yra toks: aš neturiu pinigų – tai tegul kiti sprendžia problemą. Tačiau ir kiti nenori to daryti. Bet kokiu atveju artimiausiu metu šį klausimą teks spręsti daugumai – reikės keisti šimtus liftų.

Kasmet su tuo susijusi situacija tik blogėja“, – sakė įmonės „Mano būstas“ atstovas A. Kubilius.

Keisti ar remontuoti?

Europos Sąjungos (ES) reikalavimuose numatyta, kad eksploatacijos laikotarpį viršijusius liftus privalu

Kontrolės įstaiga „Inspectos“ Kontrolės įstaiga atitinka standarto LST EN ISO 17020 reikalavimus ir yra akredituota NAB. Atlieka visų potencialiai pavojingų įrenginių grupių ir kategorijų techninės būklės tikrinimus, naujų ir naudotų potencialiai pavojingų įrenginių ir jų techninių dokumentų tikrinimą, teikia išvadas apie šių įrenginių tinkamumą naudoti.

Sertifikavimo įstaiga

UAB „Inspecta“ priklauso tarptautinių įmonių grupei „Inspecta Group“, kuri turi padalinių Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Danijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje. „Inspectos“ tikslas – ne tik kokybiškai teikti paslaugas, bet ir glaudžiai bendradarbiauti su įvairių pramonės šakų atstovais padedant jiems pasiekti reikiamą saugos reikalavimų lygmenį.

38

„Inspectos“ Sertifikavimo įstaiga atlieka kokybės (ISO 9001), aplinkos apsaugos (ISO 14001) bei darbuotojų saugos ir sveikatos (OHSAS 18001) vadybos sistemų, suvirinimo procesų sertifikavimą pagal tarptautinių standartų reikalavimus; statybos produktų atitikties vertinimą (sertifikavimą); suvirintojų ir suvirinimo operatorių kvalifikacijos įvertinimą.

keisti naujais arba juos renovuoti.

Vis dėlto kurį variantą rinktis? Ekspertų manymu, kartais atnaujinto lifto suma prilygsta pakeitimo nauju įrenginiu kainai. „Jeigu lifte pakeičiamas vienas ar keli agregatai, tai dar nereiškia, kad visa kita veiks gerai. Gyventojai dažniausiai keičia lifto kabiną, dar vieną kitą smulkmeną, bet lynai, varikliai, kreipiamosios dalys lieka senos. Kabinoje viskas atrodo nauja, estetinis vaizdas geresnis, ir taip sukuriama apgaulinga regimybė. Bet visi kiti įrenginiai, esantys už kabinos – baisios būklės. Žmonės to nemato, jiems atrodo, kad viską pakeitė, nes sumokėjo pinigus. Tačiau neįvertinama, kad problemos liko ir liftas toliau genda. Ir gyventojai mano, kad lieka apgauti. Toks dalinis remontas gali būti atliekamas tik iš bėdos“, – pasakojo A. Kubilius.

Jeigu liftas keičiamas visas, t. y. išmontuojamas senas ir sumontuojamas naujas, jam taikoma ES direktyva, jis žymimas E ženklu ir visiškai atitinka galiojančius ES standartus bei saugumo reikalavimus. Be to, tai jau naujas daiktas. Jeigu liftas renovuojamas daug ką keičiant, bet kai ką paliekant, tai tos atitikties vertinimas neatliekamas – liftas pagal ES standartus nebus saugus. „Tada kyla klausimas, kiek jis saugus ir ilgaamžis, kiek gamintojas už jį atsako. Manyčiau, keičiant tik senas detales išlaidos nėra mažesnės,

Techninio konsultavimo įstaiga „Inspectos“ Techninio konsultavimo įstaigos veikla suskirstyta į tris grupes: statybos techninės priežiūros; pramonės konsultavimo; darbuotojų saugos ir sveikatos konsultavimo.

Konsultavimas – pagalba užsakovams, neturintiems reikiamos kvalifikacijos specialistų, abejojantiems rangovo atliekamų darbų ar gaminių kokybe.

Mokymo įstaiga Rengiami mokymai pagal tęstinio formaliojo ir neformaliojo profesinio mokymo programas, organizuojami kursai, seminarai, konferencijos.

UAB „Inspecta“ Mėnulio g. 7, LT-04326 Vilnius Tel. +370 5 203 1395, faks. +370 5 203 1396 El. paštas lithuania@inspecta.com www.inspecta.com

A. Kubilius mano, kad gyventojai nenori keisti senų liftų pirmiausia dėl to, jog šie daug kainuoja. negu keičiant visą liftą. Tad geriau turėti saugų ir patikimą įrenginį“, – sakė bendrovės „Inspecta“ atstovas M. Andriuškevičius.

Bendrovės „Kauno liftai“ generalinio direktoriaus, Liftų įmonių asociacijos prezidento Jono Guzavičiaus manymu, būtų labai šaunu, jeigu liftai būtų atnaujinami atliekant namo modernizavimo darbus ir viešasis pirkimas būtų vienas. Tačiau baigiantis praėjusios valdžios kadencijai priimta viena neteisinga aplinkos ministro įsakymo pataisa, leidžianti generaliniams rangovams patiems rinktis subrangovus. Anksčiau šiam procesui įtaką galėjo daryti gyventojai – patys rinktis medžiagas, įrenginius. „Prisipažinsiu – kreipiasi daug subrangovų, jie prašo pigiausio, paprasčiausio ir prasčiausio lifto. Tokia tendencija išties kelia nerimą. Jeigu skaičiuojama, kad liftas turi tarnauti ne mažiau kaip 30 metų, jis turi būti tinkamas konkrečiam namui, o ne pats pigiausias ir paprasčiausias.

Jeigu liftus keičia pati namo bendrija, gyventojai pasidomi techninėmis charakteristikomis, prašo, kad būtų nerūdijančiojo plieno detalės, kad įrenginys būtų funkcionalus, taupytų elektros energiją. Argi rangovas, rinkdamas liftą ne sau, suinteresuotas taupyti energiją? Ši pataisa turėtų būti peržiūrėta – juk žmonės privalo turėti galimybę patys pasirinkti, kas

jiems patogu ir priimtina“, – teigė J. Guzavičius.

Kita problema – įrengti liftus šiuo metu gali bet kas, nes tam nebereikalaujama licencijų. Pavyzdžiui, kištukiniam elektros lizdui sumontuoti reikalinga atitinkama licencija. O liftui, kuris kainuoja kelis šimtus tūkstančių litų ir kuriuo transportuojami žmonės, įrengti licencijų nereikia.

Tad būna, kad liftų montavimo darbus atlieka statybininkai, buvę santechnikai ar kitokie darbininkai. „Kodėl po to stebimasi, kad liftai veikia nepatikimai, genda? Yra dar vienas keistas dalykas – pastatai, kuriuose yra įrengti liftai, priskiriami ypatingos paskirties statiniams, bet liftus prižiūrėti ir montuoti gali bet kas. Būtina nustatyti tvarką, kad tokius įrenginius turėtų montuoti ir prižiūrėti tik licencijuotos bendrovės“, – įsitikinęs J. Guzavičius.

liftų atnaujinimas įtraukiamas nedažnai. „Dabar pirmiausia atnaujinami tie pastatai, kurių šilumos ypatybės yra prasčiausios, vadinasi – vieni seniausių pastatų, o tokie dažnai būna be liftų. Vis dėlto šiuo atveju gyventojai turi būti aktyvūs – nederėtų taupyti ten, kur pavojinga sveikatai ar gyvybei. Manyčiau, įsigaliojus reikalavimams dėl mažo energijos naudojimo, senus neekonomiškus ir sveikatai pavojingus liftus bus privalu keisti. Naujos konstrukcijos liftai energijos sunaudoja kur kas mažiau nei senieji: jų varikliai mažesnio galingumo, šachtos apšviečiamos tik tuomet, kai atliekami remonto darbai, kabinoms apšviesti naudojami LED diodai. Gyventojams elektros energijos taupymas turėtų būti labai aktualus“, – įsitikinęs J. Guzavičius.

Taupo energiją ir pinigus Vadovaujantis naująja daugiabučių namų atnaujinimo programa, valstybė remia energinį efektyvumą didinančias ir kitas nurodytas namo atnaujinimo priemones. Liftai irgi yra priskiriami prie energiją taupančių elementų, todėl yra įtraukti į modernizacijos paramos programą. Tai patvirtino ir Būsto energijos taupymo agentūros direktorius Valius Serbenta. Jo teigimu, įgyvendinant pastato atnaujinimo projektą lifto keitimo ir remonto priemonėms teikiama finansinė valstybės parama, bet atitinkamai reikia ir gyventojų iniciatyvumo rengti tokius projektus. „Reikia pripažinti, kad liftas energijos taupo nelabai daug, nes kalbama apie elektros naudojimą. Vis dėlto jeigu name buvo elektrinis didesnio galingumo variklis, tai pakeistas jis bus tikrai efektyvesnis, juk prieš 30 metų namai buvo statomi labai daug negalvojant apie energijos taupymą“, – sakė V. Serbenta.

Taupydami žmonės retai susimąsto apie liftų atnaujinimą ar keitimą, dažniau renkasi pigesnius modernizavimo projektus, daugiau dėmesio skiria šilumos energijos taupymui. Liftų įmonių asociacijos prezidentas J. Guzavičius apgailestauja, kad į renovacijos projektus

Gedvidas Budrys

Nekilnojamojo turto bendrovės „Inreal“ Tarpininkavimo departamento Vilniaus skyriaus vadovas Sustabdyto lifto problema gali turėti įtakos nekilnojamojo turto kainai, jos dydis priklausytų nuo kelių veiksnių. Pirmiausia nuo aukšto, kuriame yra butas – kuo butas aukščiau, tuo didesnė tikimybė mažinti kainą. Taip pat priklausytų nuo paties pirkėjo ar jo atstovo – brokerio – gebėjimų išsiaiškinti priežastis, kodėl liftas neveikia, jo sutvarkymo galimybių. Jei liftas sustabdomas laikinai, sumažinti kainą vargu ar pavyks, o jeigu tai namas, neturintis lėšų liftui renovuoti ar pakeisti, kaina gali kristi 15 proc. ir daugiau. Juolab kad dėl tokio namo ir kaimynų, neskiriančių dėmesio savo turto priežiūrai, požiūrio smuks šio namo paklausa ir kaina.

Namo gyventojai, nesugebantys greitai išspręsti lifto problemos, neskubės tvarkyti ir kitų bendrų namo bėdų, tokių kaip varvantis stogas, senas šilumos mazgas ar kiauri laiptinės langai. Vis dėlto dažniausiai gyventojai su liftų gedimo ar renovacijos problemomis susitvarko greitai.

39

specialistas pataria 2013 Nr. 9

2013 Nr. 9 specialistas pataria

Klaida, aplaidumas ar sąmoningas sukčiavimas?

Standartinė situacija: statant objektą nesilaikoma projektinės dokumentacijos, paprastai pačios pigiausios medžiagos ir technologijos naudojamos nepaisant nurodymų ir technologinių procesų, medžiagų galiojimo laiko, tech-

40

broką. Kaltos greičiausiai dėl to būna netinkamos medžiagos. Bet neoficialų kaltininką žino bemaž visi – prastą darbų vadovo darbą ir darbų kontrolę.

Retas objektas pastatomas nekoreguojant projektinių sprendimų, jų netobulinant. Tačiau susiduriama su atvejais, kai projektuose sprendimai lieka tokie, kokie patvirtinti, bet iš tiesų padaroma visai kitaip. Statybose dažnas atvejis, kai nukrypstama nuo tiesioginio sprendimo ir tai turi įtakos darbo imlumui, prireikia papildomų priemonių, medžiagų, laiko ir kitokių sąnaudų.

Visa tai atsiremia į ekonominius rodiklius, dėl to iškyla ginčų. Jeigu užsakovui visa tai neužkliūva, klausimų nekyla niekam. O jeigu dėl neatitikimų nuostoliai būna milijoniniai? Darbų vadovo atsakomybė yra žiūrėti, kad taip nenutiktų.

Užsakovas iš vykdytojo reikalauja to, kas būna numatyta projekte. Jeigu paaiškėja neatitikimų, sprendžiamas klausimas – ar viskas buvo suderinta, ar užsakovas apie tai buvo informuotas. Jeigu pakeitimų padaroma savavališkai, užsakovui tai tampa rimtas nologinės sudėties. Nepaisoma, pagrindas nemokėti už darbus, ar sistemos sertifikuotos, ir net atliktus ne pagal projektą. Ir užnepamąstoma, kokios svarbos ar sakovas lieka teisus. paskirties objektas yra statomas.

Naivumas. Kartais jis pakiBūna, kad dėl to neįvyksta nieko ša koją pradedantiesiems arba bloga, tačiau pasitaiko ir nema- pernelyg pasitikintiems geranolonių siurprizų, kai tenka taisyti riškais kitų pažadais, vilionėmis

sutaupyti. Tačiau pažadai būna ir priemonė sužlugdyti kitų planus, nepagrįstai dempinguojant kitus siūlymus. Įtikinama, kad viskas bus sklandu, pakeitimai niekam nepadarys žalos, netgi padės sutaupyti. Ir darbų vadovai tuo kartais patiki. Bet vėliau paaiškėja, kad visai be reikalo – technologijų, medžiagų ar gaminių pakeitimai gali turėti neigiamos įtakos objektui. Tai yra blogiausias scenarijus. Ne toks blogas – užsakovas atsisako mokėti, ir rangovas patiria milijoninių nuostolių.

Darbų vadovai Lietuvoje nėra naivūs. Jie žino ir nujaučia galimus padarinius. Tačiau gali susigundyti finansine nauda. Arba netinkamai pasielgti priverčia baimė prieš užsakovą, ieškojimas išeities dėl klaidingai priimto sprendimo.

Dokumentacija. Yra darbų vadovų, kurie iš pažiūros atrodo aplaidūs ir pernelyg nekreipia dėmesio į tai, ar viskas bus preciziškai atlikta. Statybos įmonių vadovai turbūt žino ne vieną pavyzdį, kai panašų įvaizdį sudarę darbų vadovai bet kokiu atveju nepaslysta. Nors būna didelė intensyvių darbų apimtis, iškyla nuolatinių trukdžių, kasdienis skubėjimas atitraukia dėmesį nuo svarbių momentų, tačiau patirtis leidžia išvengti klaidų. Pirmiausia, ko reikalauja patyręs darbų vadovas – medžiagų ir technologijų sertifikatų bei atitikties deklaracijų. Kai ateina laikas priimti darbus, pasirašyti atliktų darbų ir medžiagų naudojimo aktus, visų pirma įvertinami dokumentai.

Jeigu jų nėra arba atlikti darbai jų neatitinka, atsiranda pagrindas

nemokėti netinkamas medžiagas tiekusiems pardavėjams arba netinkamai darbus atlikusiems rangovams. Tokie pavyzdžiai gali būti pamoka apsukruoliams ir žiopliams.

Krizė gana gerai pamokė daug statybos įmonių. Dažna, vaikydamasi kuo didesnio pelno, numodavo ranka į projektinę dokumentaciją, nepasirašydavo reikiamų sutarčių ir kitų dokumentų. O kitos, nors ir statydamos kiek prasčiau, reikalaudavo iš tiekėjų bei rangovų reikiamų dokumentų. Ir kai prasidėjo krizė, į dokumentaciją spjovusios kompanijos nugrimzdo į bankroto liūną. Tai daugeliu atvejų įvyko dėl darbų vadovų kaltės.

Principingumas. Jis labai svarbus darbų vadovams. Suprantama, dažnas jaučia užsakovų spaudimą nežiūrėti aklai į dokumentus, leisti panaudoti kitas technologijas, negu numatyta projekte, kad tik būtų galima sutaupyti. Tiems, kurie pasiduoda spaudimui, įvykus ginčams vienintelis kelias būna rašyti pareiškimą išeiti iš darbo. Tie, kurie nebūna linkę pasiduoti užsakovų spaudimui, arba pasitraukia iš projekto, arba tvirtai laikosi savo principų. Tokie specialistai patikimi ir vertinami rimtų kompanijų.

Darbų vadovo principingumas priklauso nuo to, kiek šis per savo karjerą būna pridaręs klaidų. Jeigu nuo pat pirmų dienų bus pasiduodama kitų nuomonei ir nepaisoma reikalavimų, karjera gali būti labai trumpa. Reikia pastebėti, kad didesnė dalis darbų vadovų nėra užtikrinti savo

teisingumu, labiau paiso kitų nuomonės. Susiklosčiusios aplinkybės ir įmonės vidaus darbo tvarka dažnai lemia darbų vadovų principingumą.Vis dėlto reikia nepamiršti, kad pastatai statomi ne penkeriems metams, koks yra įprastas garantinis laikotarpis, o trims ateinančioms kartoms. Todėl turime pakeisti požiūrį ir atskirti vertę nuo kainos.

Galėtume imti pavyzdį iš vokiečių. Šie bet kokiu atveju laikosi nustatytos tvarkos, patvirtintų instrukcijų. Jeigu darbo instrukcijose parašyta, kad reikia daryti taip, o ne kitaip – kitokie sprendimai negalimi, vokiečiai apie savavališkus pakeitimus net negalvos. Nors Lietuvos specialistai nėra blogesni ir supranta tiek pat kiek vokiečiai, vis dėlto gundomi įvairių pažadų ir vilionių dėl kieno nors nepagrįsto noro gudrauti surizikuoja. Gerai, jeigu pakeitimai projekte išsprendžiami sėkmingai, o jeigu ne? Ant sienos niekas neužrašė, kad kas nors kitas žadėjo prisiimti atsakomybę, tad prisvilusią košę teks srėbti pačiam. To niekad nereikia pamiršti – privalu vadovautis tik pateiktomis techninėmis specifikacijomis.

Korupcija. Šiandien ji klesti visur, tik jos mastai neapibrėžti, pasiduodama pagundai, kurios padariniai labai brangiai kainuoja. Reikia tikėtis, kad šias žaizdas išgydys laikas, nors jis yra pats didžiausias deficitas.

Rėmėjai:

Šiltos lauko durys • www.medasa.lt

41

situacIJA situa cIJA 2013 2013 Nr. Nr. 99

2013 Nr. 9 situa cIJA

Gaukite

TT

SU

U 8 T h e r mTA O

SAN

MO EE HV

R IN K OJ E

RT U

AT T H E R

TO GO L ANG

AS

SS

F

A T U O JA M A S K

urbanistika

42

ON

„Valstybė iki šiol nesukūrė taisyklių, kurios skatintų gyventojus ir dalyvauti diskusijose, ir ieškoti išeičių, – apgailestauja daugiabučių namų modernizacijos ekspertas Ramūnas Gatautis. – Civiliniame kodekse nėra vienos elementarios, bet daug ką išspręsti galinčios eilutės. 4.83 straipsnyje, kuriame rašoma, kad daugiabučio namo

bendrasavininkiai solidariai atsako už savo bendrosios nuosavybės valdymą, remontą ir kita, trūksta vieno sakinio apie tai, kaip kiekvienas bendrasavininkis asmeniškai atsako už sprendimų priėmimą ar nepriėmimą.“ Bene šimtui Kauno daugiabučių namų bendrijų modernizacijos abėcėlę aiškinęs specialistas neabejoja, kad ekonomiškai patraukli buvo ir pirmoji JESSICA programa. Tuo, pasak jo,

R. Gataučio nuomone, pavasarį Seimo priimtas sprendimas apriboti kompensacijų už šildymą teikimą gyventojams – viena geriausių pastarojo laikotarpio naujienų modernizacijos perspektyvoje. Pavyzdžiui, Kauno savivaldybės Aplinkos ministerijai parengtame skubiausiai renovuotinų daugiabučių sąraše nemaža dalis tokių, kurių daliai gyventojų namo atnaujinimas nerūpi – jų sąskaitos už šildymą negąsdina. Kai tokių socialiai remiamų gyventojų name – dauguma, likusieji atsiduria beviltiškoje situaci-

M

Trūksta asmeninės atsakomybės

Kaip motyvuoti nemotyvuotuosius?

Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto departamento Būsto skyriaus vyriausiasis specialistas Vytautas Jonaitis atkreipė dėmesį, kad bent jau avarinei būklei likviduoti Lietuvoje nė nereikia gauti gyventojų pritarimo. „Tokių problemų kaip byrantys balkonai sprendimas yra techninės priežiūros objektas, už tai atsakingas namo administratorius, jis ir atsakytų tokiu atveju.

Keliskart taip jau yra nutikę. Privalomam remontui nereikia namo bendrasavininkių sprendimo, jie tik informuojami apie problemą, administratorius pateikia siūlymų, sudaro atitinkamus planus, organizuoja lėšų kaupimą, – aiškino V. Jonaitis. – Pagal įstatymą gyventojai privalo steigti bendriją ar sudaryti jungtinės veiklos sutartį. Bet administracinė atsakomybė jiems nenumatyta ir tuo atveju, jeigu tai nevykdoma. Tiesiog paskiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius, ir visa atsakomybė tenka jam. Gyventojai, tiesa, turi jam mokėti mokesčius.“ Pasak V. Jonaičio, keli atvejai, kai administratoriai turėjo atsakyti dėl nukritusių balkonų, jau buvo. Tiesa, gyventojai, matyt, labiau vertintų ne atsakomybę, o balkonų sutvarkymą laiku. Juolab kad vienas įvykis baigėsi žmogaus žūtimi.

o

Blogi ne mechanizmai paramai pagal JESSICA programą gauti, o neišsamūs Civilinio kodekso nuostatai, kuriais remdamiesi gyventojai turi rasti sprendimus įvairiausiais daugiabučių namų ūkio valdymo klausimais, – kaimynų nesugebėjimą susitarti ne vienas specialistas vadina vienu pagrindinių daugiabučių modernizacijos stabdžių.

Darbai be pritarimo – tik ypatingais atvejais

IN

Rusnė MARČĖNAITĖ

būtų buvę nesunku įsitikinti suteikus galimybę pagal šią programą modernizuoti individualiuosius namus: „Neabejotina, kad visas fondas būtų iššluotas per kelis mėnesius: juk sprendimą čia turėtų priimti ne 60 butų savininkai, o vienas šeimininkas, pasitaręs su žmona. O tokių puikių paramos sąlygų joks bankas nepasiūlys. Kai buvo svarstoma minėta galimybė, laiku susivokta, kad to daryti neverta.“

FTT U8

RP

Valstybė vis dar ieško būdų, kaip paskatinti daugiabučių gyventojus rūpintis nusidėvėjusiu nekilnojamuoju turtu

langas

A

Vienas namas ir 60 šeimininkų

joje, nes norint pradėti namo atnaujinimo procesą būtina gauti daugiau kaip pusės gyventojų pritarimą.

Seimo priimtos Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo pataisos numato, kad daugiabučio butų savininkai, kurie kreipiasi dėl šildymo kompensacijų, privalo dalyvauti priimant sprendimą dėl daugiabučio atnaujinimo ir tam pritarti, kitaip jie kitą šildymo sezoną gautų mažesnes pašalpas. Nepritarus būsto modernizacijai, kompensacija gali būti sumažinta per pusę, o nuo kito šildymo sezono ji iš viso būtų neskiriama. Tiesa, kompensacija nebūtų skiriama tik tol, kol bus baigtas namo atnaujinimas, bet ne ilgiau kaip 3 metus. Vis dėlto pataisos rengėjai tiki, kad tokios permainos užteks suinteresuoti abejinguosius.

Bet ką daryti, jeigu daugiabučio namo bendrijos susirinkimuose dalyvauti atsisako ar visas iniciatyvas neigia pragyvenimo lėšų nestokojantys gyventojai?

R. Gatautis mano, kad Lietuvai būtų naudinga pasimokyti iš slovakų, tiksliau – iš vienos pamokomos Bratislavoje nutikusios istorijos. Kaimo dydžio, apie 3000 gyventojų turinčio daugiabučio namo bendruomenė einamuosius reikalus spręsdavo kartą per metus susirinkdama mokyklos salėje.

Balsų priimti teigiamą sprendimą dėl modernizacijos vis pritrūkdavo. Bet situaciją aukštyn kojomis apvertė vie-

leškote šilčiausio stogo lango pasaulyje?

Š I LČ I AUS I

Daugiabučių namų modernizacijos ekspertas R. Gatautis mano, kad valstybė dar neišnaudojo visų priemonių skatinti gyventojus nevilkinti sprendimų, susijusių su privataus gyvenamojo būsto tvarkyba.

ną dieną nukritęs ir po apačia stovėjusį automobilį sutrynęs namo balkonas.

Automobilis pasirodė esąs vokiečio, ir Vokietijos draudimo kompanija pateikė gyventojams 15 tūkst. eurų ieškinį. „Pagal slovakų teisę už tokią žalą atsakyti turi tie, kurie balsavo „prieš“, tad buvo tas pastarojo susirinkimo protokolas ir mokėjimai padalyti tiems, kurie balsavo prieš modernizaciją, – pasakojo R. Gatautis. – Dar po poros savaičių surengus susirinkimą dėl namo atnaujinimo, rankų pakilo miškas – visi juk suprato, kad tie balkonai kris ir toliau. Ir viskas.

Kas trukdo mums taip tvarkytis? Kai kalbu apie tai Aplinkos ministerijoje, man sako, kad tai prieštarauja žmogaus teisėms.“ Toks žmogaus teisių „nepaisymas“ Slovakijoje labai teigiamai atsiliepia daugiabučių atnaujinimo pažangai – 2005 metais pradėję vykdyti modernizacijos programą, slovakai gali pasigirti jau atnaujinę 60 proc. šalies daugiabučių ir tikisi ją baigti per artimiausius 5–7 metus.

DA RINI M

tikslią kainą! Klientų konsultacijos: +370 652 26 830, el. p. atstovas@fakro .pl, 43 www.fakro.lt

R

situacIJA situa cIJA 2013 2013 Nr. Nr. 99

Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto departamento Būsto skyriaus vyriausiasis specialistas V. Jonaitis tvirtina, kad veiksmingiausia priemonė, skatinanti gyventojus neatidėlioti modernizacijos, būtų normatyvo metinėms šilumos sąnaudoms daugiabučiuose namuose nustatymas ir ekonominių sankcijų už jų viršijimą taikymas.

R. Gataučio nuomone, daugelį daugiabučių administravimo problemų išspręstų įprastos Europoje praktikos įvedimas, kai kiekvienas namas privalo įkurti bendriją, o ši turi samdyti profesionalų valdytoją. „Mano kolegos užsienyje negali patikėti, kai pasakoju, kad Lietuvoje pusė daugiabučių namų dar administruojami savivaldybių“, – sakė daugiabučių modernizavimo specialistas.

Jis tiki, kad vieną dieną Lietuva pagaliau suvoks, kad daugiabučių, kaip ir kito turto, priežiūra yra paties savininko reikalas ir atsakomybė: „Surogatiniai savivaldybių skiriami daugiabučių administratoriai yra visiškas nesusipratimas.

Aš iki užkimimo siūlau – neišradinėkime dviračio, tvarkykimės kaip Europa: turto savininkas yra atsakingas už turto tinkamą naudojimą ir priežiūrą. Jei savininkas nepajėgus išlaikyti turto pagal

44

reikalavimus (pavyzdžiui, STR reikalavimus), gali parduoti jį tam, kuris tai sugebės daryti, ir po to iš jo nuomotis.

Juk jei nori važinėti automobiliu, privalai jį patikrinti techninėje apžiūroje. Jei automobilis neturi stabdžių ar žibintų, juo važiuoti negalima, arba gali tekti susimokėti baudą. Ar yra tekę girdėti, kad savivaldybė kurtų savivaldybės įmones, kurios užsiimtų remontais tų automobilių, kurių savininkai tingi pasikeisti padangas ir sutvarkyti stabdžius?

Nekilnojamąjį turtą irgi turi tvarkyti ne savivaldybė, ne vyriausybė, ne paskirti administratoriai, o namo bendrasavininkiai. Bet kadangi jie nėra specialistai, gali samdyti bendrosios nuosavybės valdytoją – taip, kaip automobilio mechaniką ar advokatą.“ V. Jonaitis įsitikinęs, kad veiksmingiausia priemonė, skatinanti gyventojus neatidėlioti išeities ieškojimo ir imtis modernizacijos, būtų normatyvo metinėms šilumos sąnaudoms daugiabučiuose namuose nustatymas ir ekonominių sankcijų už jų viršijimą taikymas. Šią priemonę, vadinamąjį ekologinį mokestį, naudoja daug šalių. „Maksimalus metinių šilumos sąnaudų dydis yra diskusijų objektas – normatyvas turi būti ir pakeliamas, ir kartu ne simbolinis. Gyventojai irgi pajustų efektą – investavus

į savo namo tvarkymą, iškart sumažėtų mokesčiai“, – komentavo Aplinkos ministerijos specialistas. Bet politikai, apgailestavo jis, naujo mokesčio įvedimo baiminasi ir stengiasi sprendimą atidėti.

Vis dėlto Šilumos ūkio įstatymo nuostatas dėl maksimalių šilumos sąnaudų dydžio nustatymo, tikėtina, artimiausiu metu bus pakeistas. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija jau parengė ir visuomenei bei specialistams svarstyti pateikė naujai apskaičiuotus normatyvus. Pasak V. Jonaičio, nustačius šilumos sąnaudų normatyvus administratoriai įgis teisę taikyti privalomųjų reikalavimų įgyvendinimo priemones, kurios leistų sumažinti energijos naudojimą iki normos. Tiesa, tai turėtų būti tik nedidelė dalis tų darbų, kurie įprastai atliekami modernizuojant pastatus – nebrangios ir greitai atsiperkančios priemonės, tokios kaip automatinio šildymo sistemos subalansavimo, termoreguliatorių butuose įrengimas, vamzdynų termoizoliacijos gerinimas, laiptinių langų ir lauko durų keitimas ar jų sandarumo gerinimas. Priemonėms, susijusioms su didelėmis investicijomis ir lėšų skolinimusi, ir toliau, kaip numatyta Civiliniame kodekse, bus būtinas daugumos savininkų sutikimas.

Tegu ir 20 metų vėluodama, valstybė rengiasi užkamšyti dar vieną svarbią spragą – artimiausiu metu Vyriausybė turėtų nustatyti ir patvirtinti lėšų daugiabučiams namams atnaujinti kaupimo metodiką. Įstatymas, kuriuo butų ir kitų patalpų savininkams įvesta prievolė reguliariai kaupti lėšas (LR Civilinio kodekso 4.82, 4.83, 4.84, 4.85 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas) priimtas dar 2012 metų gegužės mėnesį, o įgyvendinamieji aktai turėjo būti priimti iki šių metų pradžios. Šalyse, kuriose kaupiamieji mokesčiai įvesti seniau, šiuo metu gyventojams nereikia tiek daug skolintis.

Renovacijoje neliko vieni Šiltai gyvenantys kaimynai – paskata susidomėti renovacija 2011 metais Tauragės gyventojai šildymo kainomis skųstis negalėjo – jos buvo vienos mažiausių Lietuvoje. Tačiau jau tuomet įmonės Tauragės butų ūkio specialistai, perėmę daugiabučių namų modernizavimo procesą į savo rankas, susitikimuose su gyventojais išsikėlė tikslą – aiškinti renovacijos naudą, pristatyti geruosius pavyzdžius, pakviesti gyventojus būti aktyviais proceso dalyviais, o ne pasyviais stebėtojais ir vertintojais.

Darbo nepritrūks Bendrovės Tauragės butų ūkio iniciatyva nuo 2011-ųjų pagal JESSICA programą mieste visiškai atnaujinti 7 daugiabučiai namai. Juose ne tik įgyvendintos efektyvios energiją taupančios priemonės, kurias 30 proc. finansavo valstybė, bet ir pakeista nuotekų bei šalto vandentiekio sistema, bendrojo naudojimo elektros įranga.

Tauragės butų ūkio specialistai bene geriausiai žino daugiabučių namų ligas, todėl, pasak įmonės direktorės Editos Vaitkutės-Zinkės, gyventojai pasikliauna specialistų rekomendacijomis atnaujinti keliasdešimt metų netvarkytas inžinerines sistemas, magistralinius vamzdynus, šildymo stovus butuose. Šiuo metu atnaujinamas vienas daugiabutis namas, darbus planuojama baigti iki metų pabaigos. Tauragės butų ūkio iniciatyva baigiami rengti techniniai šešių daugiabučių namų darbo projektai.

Netrukus šildymo sąskaitos, tikėtina, sumažės dar septyniolikoje namų.

Juose kaip tik šiomis dienomis su

gyventojais aptariami investiciniai renovacijos planai. „Sukasi nenutrūkstamas ratas: vieni projektai pradedami, kiti baigiami, ir visi jie įgyvendinami bendrojo naudojimo objektų valdytojo, namo administratoriaus ir gyventojų iniciatyva“, – kalbėjo E. Vaitkutė-Zinkė. Į Aplinkos ministerijai pateiktą daugiausia energijos naudojančių daugiabučių sąrašą pateko dar 16 daugiabučių namų. Tauragės butų ūkis tapo ir jų modernizacijos projektų administratoriumi.

Aiškina apie renovacijos naudą Tauragės butų ūkio specialistams susitikimuose su gyventojais kelerius metus teko atsakinėti į ne vieną dešimtį klausimų, paneigti su renovacija susijusius mitus ar išsklaidyti abejones. „Viešinimas valstybės mastu iš esmės nebuvo vykdomas.

Viešojoje erdvėje pasirodė nemažai neigiamos informacijos apie renovaciją, todėl susitikimuose su gyventojais paneigti ją arba argumentų kalba pateikti kitokią nuomonę buvo gana sunku“, – darbų pradžią prisiminė pašnekovė.

Bendrovė Tauragės butų ūkis vien 2010 metais per du mėnesius organizavo daugiau kaip 30 susitikimų su gyventojais, juose buvo pristatyta naujoji būsto atnaujinimo (modernizavimo) programa, Tauragėje atnaujintų daugiabučių namų pavyzdžiai.

2011–2012 metais buvo atrenkami namai, susirinkimų metu gyventojams siūlyta dalyvauti daugiabučių atnaujinimo (modernizavimo) programoje.

Rezultatai nenuvylė Šiandien direktorė džiaugiasi tauragiškių aktyvumu. Gyventojams nerimą kelia tik ilgas modernizacijai reikalingų dokumentų rengimo procesas, dažna teisės aktų kaita, jie nėra visiškai užtikrinti žadama valstybės parama.

Tauragės butų ūkio vadovė pasigenda valstybės politikos nuoseklumo ir tęstinumo, aiškių tikslų. „Mūsų nuomone, aiški valstybės politika duotų daug geresnių rezultatų nei dažni teisės aktų pakeitimai ir nuolatinis valdžios grūmojimas, kad atsisakiusiesiems renovacijos bus atimtos kompensacijos, – sakė E. VaitkutėZinkė. – Abejingo žmogaus neveikia nei skatinimas, nei gąsdinimai, tad susitaikome ir su tokiu gyventojų požiūriu, o bendraujame ir savo energiją nukreipiame į gyventojų, kurie nėra abejingi savo nuosavybei, daugumą.“ Gyventojams, apsisprendusiems atnaujinti daugiabutį, bene svarbiausia yra statybos rangos darbų kokybė ir profesionali techninė priežiūra.

Baimė įsipareigoti bankams, anot E. Vaitkutės-Zinkės – jau ne tokia didelė. „Iš tiesų reikia ilgo ir sunkaus darbo, diskusijų su daugiabučių namų gyventojais, kol jie patiki renovacijos nauda, būtini realūs pavyzdžiai, kad galėtume su gyventojais kalbėti faktų kalba, o ne dėstyti teoriją. Manome, tai veiksmingiausias būdas paspartinti daugiabučių namų atnaujinimą Lietuvoje“, – atkreipė dėmesį įmonės Tauragės butų ūkio vadovė.

Tauragiškiai jau turėjo pakankamai laiko įvertinti, kaip atnaujintuose namuose pasikeitė gyvenimas. Čia faktinės šilumos sąnaudos sumažėjo nuo 50 iki 80 proc. Neatnaujintų daugiabučių namų gyventojams 2012– 2013 metų žiemos sezono metu už šildymą teko mokėti 6–9 litus už kvadratinį metrą, o atnaujintų – 0,80– 3 litus už kvadratinį metrą. E. Vaitkutė-Zinkė viliasi, kad sunkiausias renovacijos etapas jau praeityje, sukaupta didžiulė patirtis.

Tauragės butų ūkio specialistams vis rečiau tenka belstis į gyventojų duris ir juos įtikinėti renovacijos nauda. Nemažai jų patys kreipiasi į įmonę prašydami organizuoti susirinkimus, kad būtų galima priimti sprendimus, susijusius su dalyvavimu daugiabučių namų atnaujinimo programoje.

45

R

R

Naujieji „Ceresit WINTER“ priedai pailgina darbų sezoną Praėjusi vasara statybininkus kelių laipsnių šilumos ir kelių verčia galvoti apie artėjančią laipsnių šalčio, medžiagų priesezono pabaigą. Arba galimybę dai nuo užšalimo tikrai pravers. tęsti darbus naudojant atitinkaNaujieji „Ceresit WINTER“ mas medžiagas. Viena jų – prie- priedai CT 240 ir CT 280 sudai klijuojamiesiems mišiniams, teikia galimybę tęsti išorinės klijams ir armuojamiesiems mi- šiluminės pastato izoliacijos šiniams bei tinko sluoksniams ir įrengimo darbus įpusėjus rudedažams „Ceresit CT 280“, „Cere- niui, kai oro temperatūra gana sit CT 240“. Šie priedai suteikia smarkiai nukrinta. Naujieji progalimybę tęsti darbus vėlyvą duktai skirti cemento pagrindo rudenį arba juos pradėti anksty- klijams, armuojamiesiems mišivą pavasarį ir sutaupyti nemažai niams, tinkui ir fasado dažams. brangaus laiko. Priedai yra sis- Jie praktiški ir lengvai pritaiteminis produktas, naudojamas komi prie naujų sąlygų, be to, tiek gruntiniams dažams, tiek juos labai lengva naudoti. dažams ir dekoratyviniams tinĮrengiant šilumos izoliaciją kams: akriliniams, silikatiniams, rudenį ar pavasarį, būtina atsisilikoniniams bei silikato siliko- žvelgti į medžiagų gamintojų niniams. technologinių procesų rekoNaudojant tinkuojamąsias mendacijas. Tokios medžiagos fasadų šiltinimo sistemas, kai kaip klijai termoizoliacinėms oro temperatūra svyruoja tarp medžiagoms klijuoti, armuoja-

46

mieji mišiniai, tinkas ir fasado dažai gali būti naudojamos ne žemesnėje kaip +5°C temperatūroje ir kai santykinis oro drėgnumas neviršija 80 proc.

Netikėtai pasikeitęs oras gali turėti neigiamos įtakos naudojamoms medžiagoms ir jų

techninėms ypatybėms. Oro kaita gali sugadinti estetinį fasado vaizdą. „Ceresit“ pristato naujus priedus, kurie paspartina medžiagų rišimąsi bei džiūvimą žemesnėje temperatūroje ir esant didesniam oro drėgnumui. Priedas „Ceresit CT 280 WINTER“ yra skirtas klijuojamiesiems mišiniams, klijams ir armuojamiesiems mišiniams, o „Ceresit CT 240 WINTER“ naudojamas tinko sluoksniams ir dažams.

Pasitelkiant šiuos priedus su herm“ produktus. Galimas toks kitomis sistemos „Ceresit Cesantykis: 1 pakuotė priedo ir 1 retherm“ medžiagomis, galima pakuotė klijų, mišinio arba tintęsti šilumos izoliacijos įrengiko. Arba 1 pakuotė priedo ir 0,5 mo darbus vėlyvą rudenį arba tai skiriamų pastolių nuomai, pradėti juos ankstyvą pavasarį, apsauginėms dangoms, šildy- pakuotės gruntuojamųjų dažų kai temperatūra yra nuo 0 iki mo įrangai ir kitoms reikmėms. bei fasado dažų.

Didesnė nei 100 metų „Cere+15°C, o oro drėgnumas – iki Be to, nebereikės investuoti į 90 proc. Darbus galima atlikti brangius sezoninius produktus. sit“ patirtis leidžia rasti pažannet tuomet, kai naktį tempera- Pažangi „Ceresit CT 280 WIN- gų sprendimą darbus atlikti tūra nukrinta žemiau nulio.

TER“ ir „Ceresit CT 240 WINTER“ vėlyvą rudenį ar net žiemą.

Tačiau labai svarbu, kad tem- technologija mažina cemento Naudodamas priedus „Ceresit peratūra, jeigu naktį ji buvo nei- mišinių, tinko ir dažų techninių CT 280 WINTER“ ir „Ceresit CT giama, džiūvant medžiagoms ypatybių praradimo riziką, di240 WINTER“ kiekvienas statybūtų teigiama. Esant teigiamai dina šių medžiagų tinkamumą bininkas galės mažiau rūpintis temperatūrai medžiagos kartu apdoroti. Todėl darbai atliekasu „Ceresit WINTER“ priedais mi lengviau ir garantuojamas oro sąlygų pokyčiais, o fasado džius nuo 6 iki 8 valandų. šilumos izoliacijos ilgaamžišku- šiltinimo ir apdailos darbų kokybė tik gerės. „Ceresit CT 280 WINTER“ ir mas. „Ceresit CT 240 WINTER“ – puiSvarbios ne tik šilumos ypatykus sprendimas norint pratęsti bės, bet ir estetinis fasado vaizpastatų šiltinimo ir apdailos das. Naujieji „Ceresit“ priedai darbų sezoną. Naudodami nekeičia spalvoto tinko ir dažų apie techninius sprendimus šiuos produktus rangovai gali spalvos, o baigiamasis sluoks- Informacijos suteiks baigti projektus ir vėlyvą rude- nis tampa net atsparesnis plo- Arūnas Mingaila, nį, nebereikia laukti kito sezo- vimui. Naujuosius „Ceresit WIN- „Ceresit“ atstovas Lietuvoje Tel. + 370 616 20 960 no. Tai suteikia ir finansinį pra- TER“ priedus lengva ir patogu El. p. arunas.mingaila@henkel.com našumą investuotojams, nes naudoti – tereikia jų įpilti arba www.ceresit.net jie gali sutaupyti pinigų, įpras- įberti į sistemos „Ceresit Ceret- www.ceresit-visage.com

47

požiūris 2013 Nr. 9

2013 Nr. 9 požiūris

Modernizacijos abėcėlę Lietuva mokosi nuo C raidės Daugiabučių atnaujinimo strategai nesirūpina kurti paskatų siekti aukščiausių energinio naudingumo klasių

Apie blogus ir blogiausius

Bitė RIMKUTĖ

Pusiniai sprendimai vėliau pateikia dvigubas sąskaitas – tokiais komentarais dažnai palydimi šiandienės daugiabučių namų modernizacijos strategų vizijų pristatymai.

Kaip vertinti tai, kad iki 2020 metų likus septyneriems metams Lietuvoje vis dar džiaugiamasi, kad pastato modernizavimas padės pasiekti D ar C energinio naudingumo klasę? Kaip vertinti tai, kad visi darbai, nesusiję su energinio pastatų efektyvumo didinimu – inžinerinių tinklų, elektros įrangos keitimas, vėdinimo sistemų diegimas ar aplinkos tvarkymas – atsainiai nustumiami geresniems laikams prisidengiant neva skurdžia šių dienų realybe? Čia galima vėl skaityti pirmąjį sakinį.

48

Energetikos ir termoinžinerijos technologijos mokslų daktaras Ramūnas Gatautis nepavargsta kartoti, kad vien energinį efektyvumą didinančių priemonių taikymas nenusipelno būti vadinamas modernizavimu. Specialistas primena, kad pastatų eksploatavimas skaičiuojamas tik 25–30 metų periodui, po to jiems privalomas kapitalinis remontas. Pavyzdžiui, Kauno daugiabučių amžiaus vidurkis – 44 metai, šiuo metu kapitališkai remontuoti jau privalu 80 proc. jų. R. Gataučio vertinimu, panašiai dramatiškai atrodytų skaičiai ir kituose šalies miestuose. Tiesa, Vilniaus valdžios teigimu, sostinėje nedelsiant atnaujinti reikia šiek tiek daugiau kaip 3000 iš esamų 6600 daugiabučių.

Niekas negalėtų paneigti – reikalavimai atitvarų šiluminei varžai šiuo metu keturiskart didesni nei sovietmečiu, tad kiaurais šilumos naudojimo požiūriu neįžeidžiant galima vadinti visus iki 1992 metų statytus daugiabučius. Bet specialistai jų būklę matuoja nuo geros iki labai

blogos ir net ypač blogos – vilniečiai tokius nuosprendžius galėjo perskaityti miesto savivaldybės ir bendrovės „Vilniaus energija“ rugpjūčio mėnesio pradžioje pristatytame interaktyviame žemėlapyje (žemėlapį galima rasti paspaudus Vilniaus miesto savivaldybės svetainėje www.vilnius. lt kairėje pusėje esančią nuorodą „Sumažinkite sąskaitas už šildymą“).

Paskutinėms trims kategorijoms priskiriamų daugiabučių gyventojai ta proga buvo paraginti neatidėlioti pastato modernizavimo.

Ekspertizės galėtų būti tikslesnės R. Gatautis neabejoja, kad miestiečiams smalsu pažiūrėti, kaip jų namas laikosi palyginti su kaimynų, bet įspėja, kad tai – tik paviršutiniškas, pagal savivaldybių Energinio efektyvumo didinimo programos modulį parengtas pastato vertinimas. „Analizė apsiriboja namų skaičiumi, jų amžiaus vidurkiu, medžiagomis, iš kurių pastatytas daugiabutis (pavyzdžiui, mūrinis), ir faktiškai per pastaruosius metus sunaudotos šilumos kiekio pagal namo įvado skaitliuką įvardijimu – skaičiais, kuriuos pateikia šilumininkai. Manau, kad tokia „išsami“ analizė yra pasityčiojimas iš Lietuvos inžinierių“, – sakė R. Gatautis.

Anot pašnekovo, didžiausių keblumų rengiant investicinius planus kelia tai, kad Lietuvai tenka naudotis didžiajai Vakarų Europos daliai pritaikytomis metodikomis ir direktyvomis: „Tokių skaitikliais – karšto, šalto vandens, elektros, dujų – apstatytų valstybių kaip mūsų Vakaruose nėra. Todėl ir metodikos, įvertinančios, ar namui reikia modernizacijos, rengiamos ne pagal faktiškai sunaudotą šilumos kiekį, bet pagal projektinę sienų šilumos varžą. Atsižvelgiant į tai, kiek šilumos praleidžia balta ar geltona plyta, stiklo blokeliai ar lango paketas, ir suskaičiuojama, kokia energinė namo klasė.“ Pagal šią metodiką apskaičiuotos šilumos sąnaudos, pasak energetikos ir termoinžinerijos technologijos mokslų daktaro, dažnai net 20– 40 proc. nesutampa su tuo, ką rodo namo skaitiklis. O parama skaičiuojama pagal, vadinkime, teoriją. „Šitas galų nesuėjimas tarp faktinio ir

teorinio šilumos naudojimo pokyčio yra rimta problema. Bet kai manęs žmonės klausia, kiek sutaupysiu ir kiek sumažės skaitiklio prisukami skaičiai, juk negaliu pasakyti, kad čia juk, žmonės, tik teorija, jūs tiek nesutaupysite. Gyventojai klaus, ko aš tada atėjau…“ – komentavo daugiabučių modernizavimo projektus rengiantis specialistas.

Trūksta motyvacijos siekti daugiau R. Gatautis įsitikinęs, kad gyventojų diskusijos „už“ ar „prieš“ modernizaciją gerokai sutrumpėtų, jeigu jie gautų techninės namo būklės įvertinimą, skaičiavimus, kiek kainuotų pasiekti skirtingas energinio naudingumo klases, taip pat – kokios klasės verta siekti priklausomai nuo namo rinkos vertės, kuri pirmiausia susijusi su jo lokacija. Tarkime, jeigu namas stovi ne Vilniaus centre, o Didžiasalyje, investuoti į A+ klasę nėra prasminga. Ne mažiau svarbu gyventojus informuoti, kaip po modernizacijos pakis išlaidos namui išlaikyti. Tam ir reikalingi inžinieriai, jų darbas sudėlioti optimalų kainos ir kokybės santykį.

Modernizacijos tikslas visiems turėtų būti aiškus kaip dukart du – turėti kapitališkai suremontuotą namą, kurio efektyvumo klasė – kuo aukštesnė. Ribojantis veiksnys, anot R. Gataučio, yra ne tik finansinės, bet ir techninės galimybės.

Tad skirtumas tarp esamos ir būsimos efektyvumo klasės nebūtinai tiesiogiai priklauso nuo pinigų kiekio – tai smarkiai lemia esama namo būklė.

Pašnekovas paminėjo čekišką paramos modernizacijai modelį. Gavę visą reikiamą informaciją, čekai patys sprendžia, kokią energinio naudingumo klasę nori pasiekti – C, B ar A+. O ar modernizuotas daugiabutis gaus paramą ir kokio dydžio ji bus, paaiškės tik tada, kai namas bus baigtas tvarkyti. Tada ateina komisija, išmatuoja, apskaičiuoja ir nustačiusi, kokiai klasei jis priklauso, skiria atitinkamą kompensaciją. Žodžiu, valdžia tik nustato ekonominius laiptus, o žmonės žino: kuo daugiau sutaupys, tuo daugiau paramos gaus.

Lietuvoje, apgailestavo specialis-

tas, paskatų siekti B, A ar A+ klasės nėra. „2020 metai atlekia su vėju, o pastatų sektorius yra inertiškas, ciklai skaičiuojami 30 metų. Todėl sprendimus reikia priimti jau dabar“, – sakė R. Gatautis.

Reikia ilgalaikio plano Kita didelė Lietuvos problema yra nesugebėjimas planuoti daugiau nei paskirų pastatų atnaujinimą. „Savivaldybėms, – atkreipė dėmesį R. Gatautis, – turėtų rūpėti įvertinti, kuris miesto pakraštys labiausiai sugriuvęs ir kaip planuoti ilgalaikį procesą mieste, kaip tai atsilieps inžinerinių miesto tinklų plėtrai (pirmiausia šilumos, elektros, gamtinių dujų tiekimui, o tai susiję su gatvių perkasimu ir t. t.), kiek reikės lėšų infrastruktūrai sutvarkyti. O infrastruktūrai tvarkyti reikia parengti rimtus planus, projektus, juos patvirtinti, gauti finansavimą.

Nacionaliniu lygmeniu privalu parengti bent 20 metų planą, numatyti paramos mechanizmą, pinigų paramai užtikrinimą, specialistų (projektuotojų, architektų, statybininkų, kontrolės institucijų) parengimą, pilotinių projektų organizavimą ir finansavimą. Visa tai yra didžiulis mechanizmas, ir jis turi būti tinkamai valdomas.“ Energetikos ir termoinžinerijos technologijos mokslų daktaras paminėjo teigiamą Kauno pavyzdį.

Miestas turi parengtą išsamią daugiabučių analizę, taip pat patvirtintą energetikos strategiją, apimančią šilumos naudojimą (su išsamia daugiabučių modernizavimo kvartalais programa, įskaitant požeminius inžinerinius tinklus ir aplinkos tvarkymą), šilumos perdavimo vamzdynų modernizavimo analizę, šilumos gamybos plėtros planus ir išsamias skaičiuotes; išnagrinėta apie 80 ilgalaikių visos sistemos pertvarkymo variantų. Tiesa, Kauno energetikos strategija tebelaukia įgyvendinimo. „Bandymai pagaliau išjudinti masinę daugiabučių namų modernizaciją turėtų nuteikti optimistiškai, tačiau nuoseklaus, racionalaus požiūrio ir aiškių ilgalaikių planų kol kas trūksta ir savivaldos, ir nacionaliniu lygmeniu“, – reziumavo R. Gatautis.

49

RR

R

doc. dr. Edmundas Bartkevičius Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas

„Miškų urėdijos mielai įdarbina miškininkystę baigusius absolventus. Įsidarbinimo problemų tikrai nėra. Nemaža dalis studentų, ypač studijuojančių magistrantūroje, įsidarbina dar studijuodami.“

Miškininko profesija: perspektyvi ar pamiršta?

Aukštojo mokslo reforma dalį panorusiųjų tapti miškininkais paliko už universiteto durų Populiari, bet nepelnytai nuvertinta valdžios – taip miškininko specialybę profesinės šventės išvakarėse apibūdino miškininkų rengimo kalve vadinamo Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas doc. dr. Edmundas Bartkevičius.

Aukštos kvalifikacijos miškininkystės specialistų Lietuvoje per daug nėra ir nebus – tai suprasdamos miškų urėdijos aktyviai prisideda ruošiant būsimuosius miškininkus. Tačiau kovoje dėl studijų krepšelių, apie kuriuos jau kuriamos legendos, ASU bent kol kas pralaimi. Negalintieji susimokėti už studijas miškininko profesiją iškeičia į populiaresnę vadybi-

50

ninko ar teisininko specialybę arba renkasi studijas kolegijoje, iš kurios anksčiau ar vėliau vis tiek žvalgosi į ASU. Atsigręžia į miestus ASU Miškų ir ekologijos fakultete studentai gali rinktis vieną iš trijų studijų programų: miškininkystę, taikomąją ekologiją ar miestų ir rekreacinę miškininkystę. Studijuojantieji magistrantūroje, be jau minėtų, gali rinktis ir naują studijų programą – laukinių gyvūnų išteklius ir jų valdymą. Nors populiariausia fakultete – miškininkystės studijų programa, ne mažiau aktuali miestų ir rekreacinės miškininkystės programa,

kurios reikalingumą, anot fakulteto dekano, padiktavo pats gyvenimas, besikeičianti aplinka. „Prognozuojama, kad po 50 metų daugiau kaip 80 proc. pasaulio gyventojų gyvens miestuose arba jų įtakos zonose. Remiantis Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano urbanistinio karkaso plėtros modeliu, bendras pagal miesto gyventojų dalį urbanizacijos lygis 2020 metais sieks 72–75 proc. O miškų tvarkymas miestų įtakos zonoje skiriasi nuo tradicinio miškų ūkio visų pirma dėl didelės urbanizuotų teritorijų apkrovos ir socialinių interesų“, – komentavo ASU mokslininkas.

Miestų miškininkystė, pasak doc. dr.

E. Bartkevičiaus, tradiciškai suprantama kaip menas, mokslas ir technologijos apie miško išteklių valdymą urbanizuotų teritorijų ekosistemose ar jų įtakos zonoje, siekiant užtikrinti fiziologinę, socialinę, ekonominę ir estetinę miestų bei priemiesčių miškų, parkų, kitų želdynų ir želdinių naudą visuomenei. Šiaurės Amerikoje miestų miškininkystė pradėta plėtoti 1960 metais. Europoje miestų miškininkystės samprata prigijo apie 1990-uosius.

Nuo tada ir į studijų programas pradėta įtraukti studijų dalykus, susijusius su miškų, parkų, net pavienių medžių tvarkymu miestų, miestų įtakos zonos teritorijose.

Rekreacinė miškininkystė apima rekreacinės aplinkos miške tyrimą, planavimą, tvarkymą ir naudojimą. Šios specializuotos miškininkystės krypties tikslas – padėti miškininkystės, ekologijos ir aplinkotyros specialistams suvokti poilsiautojų ir miško ekosistemos, atskirų jos komponentų bei elementų sąveikos dėsningumus, įgyti gebėjimą kompleksiškai vertinti ir teoriškai pagrįsti poilsiaujančio žmogaus poreikių įvairovės tenkinimo galimybes kintamoje aplinkoje, išsaugant tvarias ir artimas natūralioms miško ekosistemas, gerinant jų rekreacines ypatybes ir užtikrinant darnų, tausojamą gamtinių išteklių naudojimą. „Šiuo požiūriu miestų ir rekreacinės miškininkystės profesija turėtų būti perspektyvi ir Lietuvoje“, – neabejoja E. Bartkevičius.

Populiariausią – miškininko profesiją – renkasi motyvuoti studentai, iš anksto gerai susipažinę su būsimu darbu. Prie to prisideda jaunųjų miškininkų būrelių veikla gimnazijose ir vidurinėse mokyklose. „Tuose būreliuose, kurių veikloje aktyviai dalyvauja ne tik mokytojai, bet ir vietos miškininkai, moksleiviai turi puikias galimybes susipažinti su miškininko profesija, patys atlikti kai kuriuos darbus miškuose, globoti laukinius gyvūnus, stebėti juos“, – atkreipė dėmesį E. Bartkevičius.

O urėdijos ne tik noriai bendradarbiauja su mokyklomis. Tai pat noriai jos jaunuosius specialistus priima ir atlikti praktiką, ir darbti. Tiesa, dažniausiai tuomet, kai vyresnieji kolegos išeina į pensiją. Tai patvirtino ir Šakių miškų urėdijos urėdas Si-

gitas Tamošaitis. Pasak urėdo, ir anksčiau, ir dabar miškininko specialybę renkasi tie, kurie žino, ko nori, todėl ir dirba jie atsakingai. Šakių miškų urėdijoje studentai atlieka profesinės veiklos praktiką, jos metu susipažįsta su įmonės tvarka, keliamais reikalavimais darbuotojams. Studentams, anot urėdo, paprastai pateikiamos atlikti ir tam tikros užduotys.

Paklaustas, kaip vertina jaunuosius specialistus, S. Tamošaitis paaiškino, kad tai padaryti nėra paprasta, mat vienas žmogus savarankiškai gali dirbti po dienos, o kitam prireikia daugiau laiko.

Miškininkai, anot pašnekovo, juokauja, kad tikru miškininku gali vadintis tuomet, jeigu sugebi užsiauginti juodalksnio ir beržo sodmenų. „Tačiau jie dabar auginami medelynuose, tad negalima ir to pasverti“, – juokavo Šakių miškų urėdijos vadovas.

ASU Miškų ir ekologijos fakulteto dekano doc. dr. E. Bartkevičius žodžiais, iš absolventų darbdaviai pirmiausia reikalauja profesinių žinių ir nuoširdaus darbo. Profesines žinias studentai įgyja ir universitete, ir praktikos metu. Dalį profesinės veiklos ir daugelį mokomųjų praktikų jie siunčiami atlikti į Kazlų Rūdos mokomąją miškų urėdiją. Tam, pasak mokslininko, sudarytos puikios sąlygos: įrengti bendrabučiai, mokomieji objektai miške ir pan.

Kai kuriose miškų urėdijose fakulteto dėstytojai aktyviai atlieka mokslinę veiklą. Pavyzdžiui, Anykščių miškų urėdijoje vykdomi medžiojamų gyvūnų populiacijų tyrimai. Šioje urėdijoje taip pat dažnai lankosi ne tik ASU studentai, bet ir įvairių kursų, įskaitant užsieniečius, dalyviai. Studentai laukiami ir integruotame mokslo, studijų ir verslo centre „Nemunas“. Jame įkurta moderni Klimato kaitos poveikio miško ekosiste-

moms, Medžioklėtyros, Medienotyros ir kt. laboratorijos. Miškų ir ekologijos fakulteto magistrantai bei doktorantai glaudžiai bendradarbiauja ir su Lietuvos miškų instituto mokslininkais, su jais atlieka bendrus tyrimus. „Miškų urėdijos mielai įdarbina miškininkystę baigusius absolventus. Įsidarbinimo problemų tikrai nėra. Nemaža dalis studentų, ypač studijuojančių magistrantūroje, įsidarbina dar studijuodami, todėl kartais būna sunku derinti studijas ir darbą, ypač jei darbo vieta – toliau nuo Kauno“, – komentavo dekanas.

Reforma išstūmė miškininkus Doc. dr. E. Bartkevičius turi nemažai priekaištų aukštojo mokslo reformai – ji miškininkus ypač paveikė. Reformos pradžioje studijų krepšeliai buvo paskirstyti pagal studijų sritis. Miškininkystės studijų programa tuomet priskirta biomedicinos mokslų sričiai. Pirmaisiais reformos metais abiturientui, norinčiam patekti į miškininkystės studijų programą, reikėjo konkuruoti su medikais, odontologais, farmacininkais ir pan. Konkursinis balas buvo didesnis kaip 18 balų, nors prieš pradedant reformą tebuvo 12. Būsimieji miškininkai šią konkurencinę kovą pralaimėjo, ir daugumai teko mokėti už studijas.

Antraisiais studijų reformos metais medicinos studijų programos toje pačioje biomedicinos srityje buvo išskirtos į atskirą studijų krypčių grupę, bet buvo padalyti ir studijų krepšeliai. Reikalavimai būsimiems miškininkams nė kiek nesumažėjo, ir jie vėl liko be krepšelių.

Situacija, anot dekano, pagerėjo tik šiais metais, kai žemės ūkio, miškininkystės, maisto studijų programos buvo išskirtos į atskirą studijų krypčių grupę ir šioms grupėms buvo skirta 100 valstybės fi-

51

R

R

ASU Miškų ir ekologijos fakulteto dekano doc. dr. E. Bartkevičius žodžiais, iš absolventų darbdaviai pirmiausia reikalauja profesinių žinių ir nuoširdaus darbo. Profesines žinias studentai įgyja ir universitete, ir praktikos metu. nansuojamų vietų. Tačiau reikalavimai išliko labai aukšti.

Miškininkystės koleginių studijų padėtis kur kas geresnė. Mat reikalavimai norintiesiems gauti valstybės finansuojamą vietą miškų ūkio studijų programoje – kelis kartus mažesni. Todėl dažnas abiturientas, negalėdamas susimokėti už studijas universitete, renkasi nemokamas studijas kolegijose.

Tačiau dažnas po vienų metų trukmės papildomų studijų išbando ir universiteto suolą. „Pastaraisiais metais šia galimybe pasinaudojo nemaža dalis kolegijos absolventų. Tai juos verčia daryti nustatyta tvarka, kai norint eiti tam tikras pareigas reikia turėti atitinkamą išsilavinimą“, – komentavo dekanas.

Iš norinčiųjų dirbti urėdijoje paprastai reikalaujama universitetinio miškininkystės išsilavinimo, o norint siekti vadovaujamo posto – ir magistro laipsnio. Įvertino svarų indėlį Doc. dr. E. Bartkevičius prisiminė Jeilio universiteto (JAV) įvairių valstybių Aplinkos gerovės indeksą. Remiantis juo, Lietuva pagal miškų išsaugojimą patenka į geriausiųjų grupę. „Manau, tai ne tik Lietuvos miškų, bet svarbiausia – ir visų Lietuvos miškininkų darbo įvertinimas, neišskiriant nė vienos grandies. Pradedant Seimu, Aplinkos ministerija, Generaline miškų urėdija,

52

miškų urėdijomis, baigiant privačių miškų savininkais“, – įsitikinęs pašnekovas.

O realybė, anot dekano – niūri. Vyriausybė 2013–2015 metais valstybinių miškų ūkio sektoriui iškėlė pernelyg ambicingus reikalavimus, kuriuos įgyvendindamos miškų urėdijos nebegalėtų užtikrinti Miškų įstatyme joms nustatytų funkcijų. Pagrindinės miško atkūrimo, apsaugos ir tvarkymo darbų apimtys sumažėtų iki minimalių, be to, dėl galimo energinių išteklių, perkamų paslaugų ir prekių brangimo urėdijos gali neturėti pakankamai lėšų pagrindiniams miško tvarkymo darbams atlikti.

Dėl to tektų mažinti išauginamų miško sodmenų skaičių, vidinės miškotvarkos projektuose numatytus miškininkystės darbus, netvarkyti europinės svarbos saugomų teritorijų objektų miškuose. Nevykdant Lietuvos miškingumo didinimo programos ir suplanuotų miškininkavimo priemonių, iškiltų pavojus, kad bus sustabdyti urėdijoms išduoti tarptautiniai FSC miškų tvarkymo sertifikatai.

Dėl to šalies medienos perdirbimo įmonės nebūtų aprūpinamos sertifikuota žaliavine mediena, o jų produkcija taptų nekonkurencinga eksporto rinkose. Bendra miškų urėdijų į valstybės biudžetą mokama veiklos, pelno ir kitų mokesčių suma sudaro 42 proc.

bendrųjų pajamų – tai yra didžiausias procentas ne tik tarp Lietuvos valstybės įmonių, bet ir tarp aplinkinių šalių miškininkystės bendrovių. „Bet yra ir kuo didžiuotis – Lietuvos miškai žaliuoja. Žaliuoja dėl miškininkų ir miško savininkų patriotizmo, meilės gamtai ir pasiaukojamo darbo“, – Miškininko dienos išvakarėse sakė E. Bartkevičius.

Glaudžiau bendradarbiaus „Dar nespėjau įsigilinti į miškininkų rengimo procesą ir kol kas man jį sunku vertinti. Tačiau žvelgiant į rezultatus ir darant išvadas iš susitikimų su specialistais, dirbančiais miškininkystės srityje, vertinimas būtų teigiamas.

Bent jau didžioji dalis tų žmonių yra savo profesijos patriotai. Miškininkai turbūt yra vieni tų, kurie savo darbą apibūdintų ne kaip profesiją, bet kaip gyvenimo būdą. Todėl ir jų nusiteikimas darbui, ir noras, ir išsilavinimas yra aukšto lygio. Tai ir atspindi rezultatai“, – sakė aplinkos ministras Valentinas Mazuronis.

Aplinkos ministerija su ASU pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kuria remiantis bus stiprinamos ministerijos kuruojamos sritys: miškininkystės, aplinkosaugos ir kitos. V. Mazuronio manymu, abiem pusėms tai bus naudinga vertinant ir pritaikant mokslinius darbus, studijas.

53

spren dimas 2013 Nr. 9 spren dimas 2013 Nr. 9

2013 Nr. 9 sprendi mas

Priežasčių griauti nemato

Nusitaikė į silpniausius Senų daugiabučių griovimas: problemos sprendimas ar dar didesnė bėda?

Inga LUKŠYTĖ

Kauno ir Vilniaus miestų merai šią vasarą pagaliau išdrįso pasakyti tai, ką jau kurį laiką tvirtina kai kurie miestų plėtros specialistai ir verslininkai – yra daugiabučių, kurių gaivinti nebeverta. Reikia juos ne modernizuoti, o griauti ir gyventojams pastatyti naujus namus. Tačiau įtikinti tokių namų gyventojus valdžios norais pagerinti gyvenimo sąlygas gali būti nelengva. Kai kurie vos išgirdę apie valdininkų planus pareiškė, kad šie ieško būdų užimti prestižinėmis laikomas miestų teritorijas.

Kol kas tik kalbos Prakalbus apie senų daugiabučių griovimą, sostinėje pirmiausia nusitaikyta į bendrabučio tipo namus, kurių nemažai yra Naujininkuose ir

54

Žirmūnuose. Vis dėlto Vilniaus miesto meras bent kol kas įžvelgia daugiau senų daugiabučių griovimo trūkumų nei privalumų: tokie projektai, jo akimis, neatsipirktų net ir leidus didesnį naujųjų pastatų aukštingumą, be to,

didžioji dalis gyvenančiųjų bendrabučio tipo namuose nėra suinteresuoti pokyčiais, taigi įtikinti savivaldybėms nepriklausančių butų gyventojus palikti būstą gali būti pernelyg sudėtinga. Galiausiai – gyventojus iškelti į laikiną būstą galimybių irgi nėra, bent jau tol, kol savivaldybėms nesuteikta teisė kurti municipalinį būstą.

Vilniaus miesto savivaldybė jau kelerius metus kuria, bet neįgyvendina planų Žirmūnuose statyti pirmuosius jau suprojektuotus aštuonis ilgalaikei nuomai skirtus daugiabučius.

Kauno valdininkų akiratyje taip pat atsidūrė labiausiai apleistas socialinis būstas. Mat tokiuose namuose tektų susitarti tik su dalimi gyventojų – tais, kurių butai savivaldybei nepriklauso. Lėšų ir statyboms, ir griovimui, tikimasi, atseikėtų statybų bendrovės, sutikdamos sudaryti ilgalaikes sutartis. Jos, vadovaujantis miesto valdžios planais, turėtų pasiūlyti ir kur apgyvendinti gyventojus, kol nugriauto namo vietoje iškiltų naujas daugiabutis.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Statybos fakulteto Statybos technologijos ir vadybos katedros doc. dr. Česlovas Ignatavičius galimybei griauti senus daugiabučius pritartų tik tuo atveju, jeigu pastatai stovėtų netinkamoje vietoje, pavyzdžiui, trukdytų tiesti inžinerinius tinklus. Arba jeigu jų konstrukcijos būtų avarinės būklės. Tačiau, mokslininko teigimu, požymių, kad daugiabučiai būtų avarinės būklės, beveik nėra. Kai kuriuose namuose dėl nepriežiūros nusidėvėję balkonai ar fasadai, bet jeigu namai būtų tinkamai prižiūrimi, jie galėtų stovėti dar ne vieną dešimtmetį. „Lietuvoje maždaug 70 proc. gyvenamojo būsto sudaro stambiaplokščiai namai, statyti 1960–1990 metais. Gal visus juos nugriauti?“ – provokuoja Č. Ignatavičius. Docento skaičiavimais, Vilniuje vienos laiptinės butai verti 3–5 mln. litų. Jeigu jie būtų nugriauti, tie pinigai atsidurtų sąvartyne. Nebent, komentavo pašnekovas, didmiesčių vadovai planuoja pasekti Miuncheno pavyzdžiu ir vietoj nugriautų daugiabučių pastatyti, pavyzdžiui, olimpinį miestelį.

Nugyventų daugiabučių griovimo šalininkai turi kitų argumentų. Pavyzdžiui, Rytų Vokietijoje stambiaplokščiai namai masiškai modernizuoti paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tačiau vėliau kai kuriuos nors ir atnaujintus, bet ištuštėjusius

daugiabučius vis tiek teko griauti.

Pasak architekto urbanisto Mindaugo Pakalnio, tai natūralus rezultatas, jeigu daugiabučiai modernizuojami nesirūpinant kartu kurti naują socialinę gyvenimo kokybę, šiuolaikiniams žmonėms patrauklią aplinką. Tai, M. Pakalnio tvirtinimu, gresia ir šiandien atnaujinamiems Lietuvos daugiabučiams. Ir paguodos neteikia tas faktas, kad pačios daugiabučių konstrukcijos gali atlaikyti dar pusšimtį ar daugiau metų.

Sienos dar nežada byrėti Stambiaplokščių gyvenamųjų namų eksploatacija, tvirtina doc. dr. Č. Ignatavičius, gali siekti 125–150 metų. „Man teko analizuoti ir dabar tenka stebėti tuos namus. Kalbos, kad dėl konstrukcijų pažeidimų namus reikėtų griauti, tėra gąsdinimai. Jei daugiabučius prižiūrėsime, remontuosime, dažysime, jie mums ilgai tarnaus“, – komentavo VGTU docentas. Č. Ignatavičius irgi pirmiausia mini problemą, kurią įvardija ir didmiesčių vadovai – kur, apsisprendus nebegaivinti kai kurių daugiabučių, tektų maždaug metams rasti vietą be pastogės likusiems žmonėms. Ieškantieji išsinuomoti arba įsigyti jiems priimtiną būstą jau šiandien susiduria su sunkumais, socialinio būsto laukia keli tūkstančiai gyventojų. Č. Ignatavičius supranta didmiesčių vadovų norą, kad mieste būtų kuo daugiau šiuolaikiškų pastatų, ir

siūlo norus derinti su realybe. „Mes nesame tokie turtingi, kad galėtume senus namus griauti ir vietoj jų statyti naujus“, – sakė pašnekovas. Problema yra ne sovietinių daugiabučių būklė, o miesto vizijos nebuvimas. Kol kas modernizuojami pavieniai namai, kurie naudoja daug šilumos energijos, bet trūksta kvalifikuoto šio proceso valdymo ir profesionalių architektų įsikišimo. Č. Ignatavičius pateikė modernizuotų daugiabučių sostinės Lazdynų rajone, Architektų gatvėje, pavyzdį. „Jie tikrai negadina vaizdo, bet, mano akimis, turi būti skaičiuojama ne tik tai, kiek bus sutaupyta šilumos energijos. Turi būti sukurta ir vizija, kaip po modernizacijos turi atrodyti visas Lazdynų mikrorajonas. Galiausiai – kaip po modernizacijos atrodys Vilnius“, – komentavo Č. Ignatavičius.

Juokaujama, kad lenkai pešasi, kurio namas bus renovuotas greičiau.

Kadangi šioje šalyje didžioji dauguma, apie 70 proc., daugiabučių jau atnaujinta, kaimynai, tiksliau – kaimyninės šalies statybininkai, laukia modernizacijos įsisiūbavimo Lietuvoje. „O mes pradedame nuo gyventojų gąsdinimo modernizavimu, grasindami iš besipriešinančiųjų jam atimti kompensacijas už šildymą. Jokios abejonės nėra, kad turime namus modernizuoti, bet griauti juos reikia tik tuomet, jeigu trukdo magistralių tiesimui, reprezentacijai, miesto tvarkymui“, – reziumavo VGTU docentas.

55

R R

R

Daugiabučių stogų ir rūsio perdangų šiltinimo sprendimai Klaidų nepaliekanti šiltinimo ir hidroizoliavimo sistema – taip galima apibūdinti purškiamas kietąsias uždarų porų poliuretano putas.

Specialistai pripažįsta – net storiausias šiltinimo sluoksnis nepadės, jei namo konstruktyve liks neužsandarintų ertmių. Pripažįstama ir tai, kad sandarus kai kurių konstrukciškai sudėtingų elementų šiltinimas – nelengvas uždavinys. Net ir šiltinant plokščius paviršius dažnai sandarumo nepavyksta pasiekti dėl technologijų nesilaikymo ar neprofesionalaus rangovų požiūrio.

Poliuretano putos (PUR) leidžia patikimai ir sandariai apšiltinti ne tik įprastus paviršius, tokius kaip daugiabučių stogai, bet ir sunkiausiai pasiekiamus užkaborius. Tokių netrūksta vamzdynais apraizgytuose daugiabučių rūsiuose, ir vienas svarbiausių daugiabučio modernizavimo darbų – rūsio perdangos šiltinimas – naudojant įprastas termoizoliacines medžiagas, putų polistireną ar akmens vatą, yra tik kruopščiausiesiems įveikiama užduotis.

Poliuretano putos yra medžiaga, kuri plėsdamasi pati susiranda plyšius. O jei kokį paliks, priimti darbų atėjęs specialistas tai iškart pamatys.

Norint ištaisyti klaidą, užtenka darkart purkštelėti pistoletu.

Rūsio perdangoms šiltinti naudojama sistema, kurios degumo klasė yra B s1 d0: poliuretano putos „PoliuretanSpray S-353“ padengiamos 5 mm storio tinko „Coteterm FOC“ sluoksniu.

Poliuretano putos idealiai tinka ir šiltinant renovuojamus ar naujus sutapdintuosius (plokščiuosius) stogus, nes kietosios uždarų porų poliuretano putos suformuoja vientisą, sujungimų neturinčią termoizoliacinę ir hidroizoliacinę dangą. Taigi stogo

56

konstrukcija ne tik apšiltinama eliminuojant šalčio tiltų atsiradimo galimybę, bet ir hidroizoliuojama.

Tam, kad stogo danga patikimai tarnautų ilgus metus, UAB „Silda“ technologas Arūnas Pocevičius rekomenduoja poliuretano putomis būtinai padengti ir stogo parapetus bei ventiliacinius kaminus. Neabejotinas PUR privalumas – ir retas ypatybių derinys: nors tai ypač lengva, 97 proc. iš dujų sudaryta medžiaga, jos atsparumas gniuždymui siekia 250 kPa, o įrengtos termodangos ir hidrodangos tankis siekia tik 50 kg kubiniam metrui. Tai itin svarbu šiltinant ir hidroizoliuojant didelius pramoninių pastatų stogų plotus.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos fakulteto Statybos technologijos ir vadybos katedros vyresnysis mokslo darbuotojas dr. doc. Česlovas Ignatavičius poliuretano putas vadina vienu patikimiausių šiltinimo sprendimų ten, kur reikia sustabdyti vėjo prapūtimą, apsaugoti konstrukcijas nuo drėgmės.

Mokslininkas siūlo dar kelis šios medžiagos naudojimo būdus. Pirmiausia – metaliniams vamzdynams patalpose izoliuoti. Taip jie bus apsaugoti nuo kondensato susidarymo. Pasak Č. Ignatavičiaus, tai patikimesnė priemonė nei izoliavimas mineraline vata ir folija, nes čia šiltas oras vis vien prieina prie šaltų vamzdžių, vata sudrėksta, susmenga ir peršąla.

PUR, mokslininko nuomone, itin tinkamos ir apsaugoti nuo korodavimo iš sienų kyšančias metalines konstrukcijas. Šiandien PUR yra vienas šilčiausių rinkoje esančių termoizoliacinių gaminių, kurio šilumos laidumo koeficientas λ = 0,022–0,03. Tai skaičiai,

kuriuos sertifikuotų poliuretano putų pardavėjai gali garantuoti. Prieš kelerius metus Europos poliuretano gamintojų asociacija ištyrė nuo PUR izoliuoto pastato paimtą 28 metų senumo mėginį ir įsitikino, kad gamintojai ne tuščiai žada 25 metų šilumos garantiją, neprastėjantį medžiagos atsparumą gniuždymui, nekintantį minimalų vandens įgeriamumą ir kitus svarbius parametrus. Tiesa, dr. doc. Č. Ignatavičius apgailestauja, kad Lietuvoje kol kas populiaresnės kitos termoizoliacinės medžiagos, baigus šiltinimo darbus nė netikrinama, ar meistrams pavyko pasiekti projektinę šilumos varžą, nežinoma, kokios ypatybės liks po daugelio metų.

Be to, niekas negarantuos gerų rezultatų, jeigu savamokslis statybų entuziastas nusipirks naudotą putų purškimo įrangą ir namą apšiltins nesertifikuotomis poliuretano putomis.

Poliuretano putų kaina gąsdina tik tuos, kurie šiltinimo medžiagas renkasi pagal kubinio metro kainą.

Poliuretano putų kaina, palyginti su kitų šiltinimo medžiagų – aukštesnė. Bet tai ydingas lyginimas, nes į kubinio metro kainą įskaičiuota ir paslauga – PUR purškimą specialia įranga atlieka specializuotos įmonės ir kvalifikuoti specialistai, taigi taip užtikrinama aukšta darbų kokybė.

Lygindami ir rinkdamiesi medžiagas tik pagal kubinio metro kainą, žmonės neretai pavėluotai pagalvoja apie tai, kiek papildomai kainuos šiltinimo darbai ir tam reikalingos medžiagos: garų izoliacijos, lipniosios juostelės, kitos priemonės. Jeigu žmonės nebandytų rizikuodami kokybe atlikti šį darbą patys ar su kaimyno pagalba, samdytų profesionalius meistrus, kurie viską atliktų pagal technologiją ir naudodami medžiagų gamintojų rekomenduojamas medžiagas, poliuretano putų kaina atsirastų greta kitų šiltinimo medžiagų.

SPECIALUS PASIŪLYMAS AUKŠČIAUSIOS KOKYBĖS PLIENINĖMS STOGŲ DANGOMS

-20% Monterrey® Premium

Adamante®

Ruukki Classic®

Šios dangos padengtos specialiai plieniniams stogams Ruukki sukurtais, itin atspariais mechaniniam bei atmosferos poveikiui polimerais PURAL® ir PURAL® MATT, joms suteikiama 50 metų techninių ir 20 metų estetinių savybių garantija, o spalvų paletė – dabar dar platesnė.

Pasiūlymas galioja nuo 2013 09 01 iki 2013 11 29, užsakant ne mažiau nei 30 m2.

DIZAINO IDĖJOS

Daugiau informacijos www.ruukkistogas.lt arba teiraukitės tel. (8 5) 232 2315.

Susikurkite savo svajonių namą Atnaujintoje mūsų interneto svetainėje www.ruukkistogas.lt rasite programėlę, kurią pasitelkę akimirksniu pamatysite, kaip skirtingi stogo profilių raštai ir spalvos dera prie Jūsų namo spalvų!

57

pasaulis 2013 Nr. 9 pasaulis 2013 2013Nr. Nr.89 paveldas

2013 Nr. 9 pasau lis

Renovacija – ne tik Lietuvos galvos skausmas Užsienyje veikiantys pastatų modernizavimo finansavimo modeliai – ir panašūs, ir skirtingi

Lina SABAITYTĖ

Lietuviai – ne vieninteliai susirūpinę seno būsto atnaujinimu. Tačiau esame viena iš nedaugelio valstybių, kuriose daugiabučiams modernizuoti valstybė skiria tokią didelę paramą. „Statyba ir architektūra“ pasidomėjo, kokie yra pastatų modernizavimo finansavimo modeliai užsienio šalyse ir kokių darbų paketai pasirenkami ten.

Svarbūs kiti prioritetai Pastatų atnaujinimo programos įgyvendinamos daugelyje šalių, nors daugiausia energijos netaupančių objektų yra tose valstybėse, kurios vienaip ar kitaip buvo susijusios su Sovietų Sąjunga. Sovietmečio palikimas šiuo metu tiesiog prašosi dėmesio ne tik todėl, kad reikia pagerinti estetinį statinių vaizdą, bet ir dėl kasmet brangstančios energijos. Naujoji daugiabučių namų atnaujinimo programa

akcentuoja energinį efektyvumą, todėl gyventojų investicijos bet kokiu atveju turėtų atsipirkti.

Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) direktorius Valius Serbenta pasakojo, kad daugiausia energijos netaupančių ir prastos kokybės pastatų yra didžiojoje dalyje Rytų Europos, įskaitant ir Lietuvą. „Matyt, brangstant energiniams resursams energinio efektyvumo problema tampa itin aktuali. Pavyzdžiui, Vakarų Europa, kuri patyrė dvi energetines krizes, dar 1970

architektūra 58

metais ėmėsi iniciatyvos – čia įgyvendinamos įvairios programos, planai, atnaujinami ir šiltinami pastatai. Galima teigti, kad šiuo metu Vakarų Europoje esantys pastatai energiją naudoja gana efektyviai. Dabar Vakarų šalių prioritetai daugiau orientuoti į alternatyvių energijos šaltinių naudojimą, į mažai energijos naudojančių pasyviųjų pastatų standartus. O mūsų valstybė arba kaimyninės šalys daugiau orientuojasi į pirmines energinio efektyvumo didinimo priemones“, – sakė V. Serbenta.

Lenkija Lenkija renovacijos srityje yra pažengusi nemažai. Šioje šalyje akcentuojami keli svarbūs dalykai. Lenkai jau 1998 metais priėmė termomodernizavimo įstatymą, kurio pagrindu įgyvendinama nacionalinė energinio efektyvumo didinimo programa. Pirmas svarbus dalykas – dar 1990 metų pradžioje buvo panaikintos bet kokios subsidijos, tenkančios gyventojams apmokant šildymo sąskaitas. Gyventojai moka tiek, kiek sunaudoja energijos. Antra – teisės aktų nustatyta tvarka gyventojai turi prievolę iš anksto kaupti lėšas pastatams atnaujinti.

Trečia – lenkai turi panašią programos subsidijų sistemą, kokia yra ir Lietuvoje. Minėtu termomodernizavimo įstatymo pagrindu yra sukauptas tam tikras fondas, kuris yra administruojamas per Nacionalinį banką, ir valstybė teikia tam tikro dydžio subsidijas, jeigu atnaujinus pastatus pasiekiamas tam tikras energinis efektyvumas. Tokiu atveju paramos dydis siekia iki 25 proc. – tiek gyventojams nereikia grąžinti į Nacionalinį banką.

V. Serbenta pabrėžė ir tai, kad Lenkijoje yra išlikusi kooperatinė daugiabučių namų valdymo sistema. „Kooperatinio valdymo principai yra šiek tiek kitokie, negu mes esame pratę matyti Lietuvoje. Kooperatyvo pagrindais valdomuose butuose sprendimus dažniausiai priima valdyba, o būsto gyventojai iš tikrųjų nėra savininkai, jie yra kooperatyvo pajininkai, kurie sumokėję tam tikrą pajų gauna teisę gyventi bute. Tokiu atveju sprendimai priimami kur kas lengviau – valdyba ar taryba sukaupusi lėšų būsimiems namų atnaujinimo darbams priima sprendimą, kad, pavyzdžiui, šiais metais bus atnaujinti keli namai, kitais

metais – kiti keli namai. Taip, sukaupus savų lėšų, atnaujinama daugelis pastatų“, – aiškino BETA direktorius.

Estija ir Latvija Kaimyninėje Estijoje atnaujinant daugiabučius namus buvo keičiami kai kurie įstatymų nuostatai, daugiau galių perduota bendrijoms, o ne namų savininkams. V. Serbenta teigė, kad Estijoje buvo sukurtas panašus apyvartinis fondas, kaip ir Lietuvoje (JESSICA), bet, kiek žinoma, estai savo apyvartinį fondą yra išskolinę, t. y. bendrijos tiesiog pasiskolino lėšų. „Estai taikė subsidijų principus – jeigu įgyvendinamas energiškai efektyvesnis projektas, tai atitinkamai auga ir subsidijų dydis. Didžiausias galimas subsidijų dydis – 35 proc. nuo investicijų į energiją taupančias priemones.

Kitos paramos priemonės Estijoje

nebuvo taikomos (kaip, pavyzdžiui, Lietuvoje teikiama parama nepasiturinčioms šeimoms). Pas mus dar skiriama parama projektams rengti, šiuo metu padengiama 100 proc. projekto rengimo išlaidų, statybos techninės priežiūros, administravimo sąnaudos.

Estijoje to nėra“, – sakė V. Serbenta.

Latvija renovacijos srityje nėra labai pažengusi. Latviai neturi specialios programos daugiabučiams namams atnaujinti, jie stengiasi pritraukti daugiau privačių užsienio fondų lėšų. „Latvijos vyriausybė laikosi nuostatos, kad daugiabučiai pastatai ir jų savininkai yra privatus sektorius, tad valstybė neturėtų dalyvauti ar subsidijuoti jų namų atnaujinimo. Nors iš tiesų tam tikra paramos dalis iš Europos Sąjungos struktūrinių paramos priemonių teikiama. Ten yra nedidelė dalis namų, kurie galėtų gauti tokią paramą“, – pasakojo V. Serbenta.

Mokymo centras „Yvas“ – visi statybų profilio ir kt. mokymai bei atestacijos: • pastatų šiltintojo; • apdailininko; • plytelių klojėjo; • medienos apdirbimo staklininko; • krautuvų vairuotojo; • aukštalipio, pastolių montuotojo; • krovinių kabinėtojo; • kėlimo kranų darbo vadovo; • metalų suvirintojo ir pjaustytojo elektra bei dujomis; • pastatų renovatoriaus; • darbininko, dirbančio kėlimo įrenginių lopšiuose; • darbdavio, jam atstovaujančio asmens; • daugybė kitų mokymų!

Pačios geriausios kainos, kvalifikuoti mokytojai, ilgalaikė darbo patirtis!

UAB „Yvas“ Gaisrininkų g. 3B, Šiauliai Tel.: (8 41) 43 74 53, 8 687 37 501 www.yvas.lt

59

R pasaulis 2013 2013Nr. Nr.99 pasaulis

Slovakija Slovakija savo pasiekimais šioje srityje tikrai gali pasigirti, didžioji dalis namų šioje šalyje jau modernizuota. Slovakijoje privalomas lėšų kaupimas būstui atnaujinti, o susitarimo su gyventojais problema išspręsta dar kitaip: jeigu gyventojas balsuoja prieš renovaciją, jis turi prisiimti atsakomybę nutikus kokiai nors avarijai.

V. Serbenta pasakojo, kad Slovakijoje buvo elgiamasi panašiai kaip Lietuvoje – teikiant galimybę pasiskolinti lengvatinėmis sąlygomis ir iš dalies subsidijuojant. „Ten taikomas vadinamasis bizūno ir morkos principas.

Bizūnas – tai didelė šilumos kaina ir atitinkamai keliami tam tikri reikalavimai gyventojams, pavyzdžiui, įvairių subsidijų atsisakymas, įpareigojamos maksimalios energijos naudojimo normos. Morka – kai valstybė sukuria įvairių finansinių, organizacinių priemonių, t. y. įvairios subsidijos, lengvatinės paskolos“, – aiškino BETA direktorius.

Vokietija Vakarų Vokietija jau anksčiau sprendė energinio efektyvumo didinimo klausimus, todėl didelė dalis Rytų Vokietijos, kai jiedvi susijungė, pradėjo spręsti tokią pat problemą. Rytų Vokietijoje, kaip ir pas mus, pastatai buvo statomi vadovaujantis panašiais standartais. Žinoma, vokiečiams spręsti daugiabučių namų atnaujinimo klausimus buvo šiek tiek paprasčiau, mat iš Vakarų Vokietijos buvo skirta didelė finansavimo dalis, investuojama į pastatų šiltinimą ir šildymo sistemų tvarkymą. Be abejo, buvo kur kas paprasčiau spręsti šiltinimo klausimus, kai butai dar nebuvo pri-

60

vatūs. Dažniausiai buvo daroma taip, kad pirmiausia pastatai buvo atnaujinami ir tik vėliau parduodami butų savininkams. Vokietijoje vidutiniškai 50 proc. butų yra privatizuoti, kiti 50 proc. valdomi kitais pagrindais – namai priklauso įmonėms ar savivaldybėms, o butai yra nuomojami rinkoje socialinės arba privačios nuomos pagrindais. Namuose, kurie nepriklauso gyventojams, sprendimus dėl renovacijos priima pats savininkas – įmonė. Tokiu atveju butų nuomininkams renovacijos laikotarpiu pasiūloma persikelti į kitus namus ar butus, ir tik po to tie patys ar kiti gyventojai grįžta į atnaujintus pastatus.

Vokietijoje valstybė stengiasi per daug nesikišti į būsto atnaujinimo procesus, ji reguliuoja tik nuomos padidėjimo sąnaudas – kiek galėtų padidėti nuomos kaina dėl to, kad namas yra atnaujinamas. „Valdžios atstovų manymu, į modernizavimą negalima per daug investuoti, nes po to finansinė našta nuomininkams būtų nepakeliama. Valstybė taip pat teikia nedideles subsidijas kompensuojant palūkanas, jeigu naudojamos vidutinės rinkos palūkanos“, – pasakojo V. Serbenta.

Pavyzdžiui, jeigu rinkoje nustatomos 4 proc. metinės palūkanos ir namo savininkas namui atnaujinti pasiskolina tokiomis sąlygomis, valstybė kompensuoja 1,5 proc. – tad galutiniam vartotojui lieka sumokėti 2,5 proc. metinių palūkanų už paskolą. Be to, vokiečiai teikia papildomą finansinę valstybės paramą energiją taupančioms priemonėms įgyvendinti.

Pas mus sąlygos – vienos geriausių Daugelio Europos šalių perspektyvoje Lietuvos valstybės paramos programa

sudaro tikrai neblogą įspūdį. „Mūsų valstybė iš tikrųjų remia daug: juk Estijoje skiriama parama siekia 35 proc. visos sąmatos, Lenkijoje – 25 proc., Vokietijoje – 17 proc., o Lietuvoje remiama 40 proc. ir dar papildomai padengiamos kitos su modernizacija susijusios išlaidos. Manau, mūsų šalyje sukurtos visos galimybės sėkmingai įgyvendinti daugiabučių namų projektus“, – įsitikinęs V. Serbenta.

Rusijoje ir Baltarusijoje viską į savo rankas perėmusi valstybė, darbai atliekami remiantis jos programa, bet nekokybiškai ir neapgalvotai. „Jeigu neklystu, ir Rusijoje, ir Baltarusijoje valstybė skiria 100 proc. finansavimą namų renovacijai. Buvo sudaromas planas, kokius namus ir kada atnaujinti. Vis dėlto prieš porą metų tokių programų įgyvendinimas nutrauktas, nes valstybė tiesiog nebuvo pajėgi įgyvendinti tokio pobūdžio projektų. Gyventojų niekas neklausdavo, namai būdavo įtraukiami į pastatų atnaujinimo programą ir renovuojami. Baltarusijoje pastatų atnaujinimo projektai buvo įgyvendinami šiek tiek sėkmingiau nei Rusijoje“, – pasakojo BETA direktorius.

Tikriausiai nestebina, kad Skandinavijos šalys daugiau orientuojasi į su alternatyviais energijos šaltiniais susijusią paramą, t. y. saulės, vėjo, įvairaus tipo šilumos siurbliams diegti. Pastatų atnaujinimas remiamas, jeigu pasiekiami mažai energiją naudojančių pastatų standartai. V. Serbenta įsitikinęs, kad tokios tendencijos tik įrodo, jog Vakarų valstybės energetinės krizės laikotarpiu sėkmingai panaudojo pirmines energijos taupymo priemones. Rasti būdai, kaip patiems imtis iniciatyvos ir kaip savininkams sukurti priemonių bei galimybių atnaujinti pastatus, kad šie tenkintų bent minimalius reikalavimus.

Patogus gyventi, patrauklus investuoti Visaginas – daugiakultūris miestas, išlaikęs nemažą įvairių sričių specialistų potencialą, galintis tapti savotiškais vartais tarp Vakarų ir Rytų.

Miesto valdžia kuria planus ir strategijas, kaip išnaudoti gerą geografinę padėtį, puikų kraštovaizdį, išplėtotą infrastruktūrą bei kitus privalumus, kad čia būtų kuriamos aukštos pridėtinės vertės paslaugos ir produktai. „Anksčiau Visaginas buvo vadinamas energetikų miestu, ir tai suprantama – veikė atominė elektrinė, nemaža dalis miesto gyventojų joje dirbo. Bet dabar Visaginą galima vadinti ir statybininkų miestu. Patys miesto gyventojai pastatė miestą. Čia veikia daug statybos įmonių, įkurtas vienas pirmųjų šalyje statybininkų klubas“, – pasakojo Visagino savivaldybės merė Dalia Štraupaitė.

Mieste atnaujinta (apšiltinta) daugelis visuomeninių pastatų: mokyklos, vaikų darželiai, ligoninė, neformaliojo ugdymo įstaigos. Šiuo metu planuojama renovuoti 12 visuomeninių pastatų. Darbus dažniausiai atlieka vietos bendrovės, nors norinčiųjų yra ir iš kitų miestų.

Patys visaginiečiai labiau pasitikimi saviškiais, nes žino jų pajėgumus, darbo kultūrą, atsakomybę.

Atnaujinti visuomeniniai pastatai leidžia savivaldybei mažinti juose įsikūrusių įstaigų išlaidas už komunalines paslaugas. Pavyzdžiui, kai kurie atnaujinti visuomeniniai pastatai sutaupo apie 45 proc. šilumos energijos. Tačiau Visagino savivaldybės administracijos direktorius Virginijus Andrius Bukauskas įžvelgia kai kurių problemų, neleidžiančių sutaupyti pinigų renovacijos darbus atliekant kompleksiškai. Anot jo, būtų kur kas geriau vienu metu modernizuoti ir pastato išorę, ir inžinerines vidaus sistemas. Tačiau tenka apgailestauti, kad struktūrinės šio laikotarpio paramos programos kompleksiškai nefinansuoja visų objektų modernizavimo, todėl rekonstravimo darbai objektuose dažnai finansuojami iš

kelių šaltinių. Tai apsunkina projektų valdymą ir darbų įgyvendinimą, viešuosius pirkimus reikia rengti atskirai, susiduriama su papildomais nepatogumais bei išlaidomis. Bet dar dažniau investicijos į objektą lieka tik dalinės, savivaldybė priversta laukti kitų finansavimo galimybių.

Todėl nepasiekiamas maksimalus teigiamas poveikis.

Merė D. Štraupaitė teigė, kad panašiai yra ir su daugiabučių renovacija, ypač vykdoma pasitelkiant Europos Sąjungos pinigus. „Mes daug domėjomės įgyvendinamais renovacijos projektais, aplankėme daugelį šalies miestų, susipažinome su užsienio modeliais. Esame pirmieji, pradėję kelti renovacijos darbų kokybės klausimus. Nes nenorėjome daryti kaip visur. Mūsų sukaupta patirtis leidžia reikalauti, kad ir daugiabučių, ir visuomeninių pastatų atnaujinimo darbai būtų kokybiški, būtų naudojamos šiuolaikinės technologijos“, – kalbėjo merė.

Visagino savivaldybė daug dėmesio skiria ne tik pastatams atnaujinti.

Dviratininkai, automobilininkai irgi neliko pamiršti. Vieni džiaugiasi sutvarkytais takais, kiti – įrengtomis automobilių stovėjimo aikštelėmis. Šių labai trūko prie daugiabučių namų, kurių kiemai yra pernelyg uždari ir kur nėra vietos laikyti automobilius.

Dabar aikštelės įrengtos šalia namų, gyventojams nebereikia siaurais įvažiavimais spraustis į kiemus.

Visavertiškai tvarkyti miestą Visagino valdžiai trukdo privačių apleistų pastatų savininkai. Vienas pavyzdžių – miesto iniciatyva pui-

Visagino savivaldybės merės D. Štraupaitės tikslas - pasiūlyti geriausias sąlygas miestą aplankantiems turistams ir čia veiklą pradėti norintiems verslininkams. kiai sutvarkyta pėsčiųjų alėja, šalia kurios riogso apleistas pastatas. Jo savininkai nesileidžia į kalbas, ignoruoja siūlymus. Vienintelis kelias, kuriuo šiuo metu žengia Visagino savivaldybė – teisme mėgins pažaboti privataus turto savininkų savivalę ir įpareigoti susitvarkyti apleistus statinius. Tuomet miestas bus dar patrauklesnis ne tik čia gyvenantiems žmonėms, bet ir atvykstantiems turistams, norintiems sėkmingai investuoti verslininkams. „Kodėl Visagine patogu gyventi?

Pirmiausia dėl to, kad viskas yra šalia: darbas, vaikų darželiai, mokyklos, laisvalaikio centrai. Patogu ir vaikams, ir suaugusiesiems, nes per dešimt minučių galima pasiekti viską, ko reikia.

Poilsiui ir investicijoms čia irgi patraukli vieta. Kaimyninės Baltarusijos verslininkai steigia bendras įmones su lietuviais sostinėje. Mūsų tikslas yra pasiūlyti geriausias sąlygas, kad tokios bendrovės būtų steigiamos ir mūsų mieste. O mes tai galime padaryti“, – sakė D. Štraupaitė.

Atgimimo gimnazija.

61

jaukus namas

2013 Nr. 9

2013 Nr. 9 jaukus namas

HENRI G1

Autorius: Robert Wójciak

Namo aprašymas Namas su gyvenamąja palėpe, be rūsio, su vienviečiu garažu, skirtas 4–5 asmenų šeimai. Pirmame aukšte yra dienos zona: didelė svetainė, valgomasis, patogi virtuvė su sandėliuku, tualetas ir didelė katilinė. Taip pat suprojektuotas darbo kambarys. Palėpėje suprojektuota poilsio zona. Tai du kambariai, miegamasis su drabužine ir erdvi vonia. Palėpė virš garažo – tai papildomos ūkinės patalpos.

Technologija Namas mūrinis, perdanga surenkama gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas skarda. Vidiniai laiptai mediniai. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku.

Namo aprašymas Didelis namas su gyvenamąja palėpe, be rūsio, su dviviečiu garažu, skirtas 4–6 asmenų šeimai. Pirmame aukšte yra virtuvė, svetainė su valgomuoju ir kambarys. Taip pat čia yra sporto kambarys, katilinė ir tualetas. Svetainėje suprojektuotas židinys. Palėpėje yra trys miegamieji ir keturios drabužinės. Didelis vonios kambarys. Patogus patalpų išplanavimas. Labai jauki vieta – plati dengta terasa.

Namas klasikinis, fasado apdaila kombinuota, panaudotos medžiagos gražiai dera tarpusavyje. Namas labai elegantiškas ir prabangus.

Technologija Namas mūrinis, perdanga surenkama gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas čerpėmis. Vidiniai laiptai mediniai. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku ir klinkeriu.

Preliminari statybos kaina Lt *:

Preliminari statybos kaina Lt *:

3,95

2 3 1

7,00

4

6

Namas be vidaus apdailos

573 000

Namas be vidaus apdailos

848 000

Vidaus įranga

57 300

Vidaus įranga

84 800

Visa kaina be PVM

630 300

Visa kaina be PVM

932 800

Ūkio būdu

395 000

Ūkio būdu

7

1,15

* Namas be apdailos:

Vidaus įranga: Visa kaina: Ūkio būdu:

nedažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name ir terasoje, nepaklota grindų danga, neįrengti vidiniai laiptai į mansardą ir nėra vidaus įrangos. elektros laidai, santechnikos vamzdžiai, vonios, kriauklės ir kita. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statant su rangovu. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statybas organizuojant pačiam.

4,00 m

21,00 m

12,10 m

4,10 m

16,70 m

4,80 m

PROJEKTO PARTNERIS

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

* Namas be apdailos:

Vidaus įranga: Visa kaina: Ūkio būdu:

6

8

nedažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name 2 ir terasoje, nepaklota grindų danga, neįrengti vidiniai laiptai į 9 3 11 7 4 įrangos. mansardą ir nėra vidaus 1 10 elektros laidai, santechnikos vamzdžiai, vonios, kriauklės ir kita.

12 galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statant su rangovu. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be pvm statybas organizuojant pačiam.

Naudingas plotas ........................................ 157,05 m² Bendras plotas .................................................. 280,94 m² Užstatymo plotas ............................................ 161,97 m² Statinio aukštis ......................................................... 8,71 m Stogo nuolydis ................................................................ 42°

Naudingas plotas ........................................ 249,57 m² Bendras plotas .................................................. 404,18 m² Užstatymo plotas ........................................... 260,97 m² Statinio aukštis ........................................................ 9,50 m Stogo nuolydis ...................................................... 50°/35°

Pirmas aukštas ............................................... 120,54 m² 1. Tambūras ...............................................................3,94 m² 2. Holas ......................................................................11,73 m² 3. Virtuvė ...................................................................11,63 m² 4. Sandėliukas ...........................................................2,19 m² 5. Valgomasis .........................................................17,74 m² 6. Bendras kambarys .........................................28,11 m² 7. Kabinetas ...............................................................9,81 m² 8. Tualetas ...................................................................2,63 m² 9. Katilinė .....................................................................7,36 m² 10. Garažas ...............................................................25,40 m²

Pirmas aukštas .............................................. 194,26 m² 1. Tambūras ...............................................................9,65 m² 2. Holas ......................................................................19,05 m² 3. Virtuvė ..................................................................18,19 m² 4. Sandėliukas ..........................................................4,30 m² 5. Valgomasis .........................................................16,41 m² 6. Bendras kambarys ........................................36,60 m² 7. Vonia ........................................................................4,40 m² 8. Kabinetas ...........................................................16,68 m² 9. Sporto kambarys ...........................................17,49 m² 10. Katilinė .................................................................4,07 m² 11. Ūkinė patalpa ................................................11,72 m² 12. Garažas ..............................................................35,70 m²

Pastogė ....................................................................77,42 m² 1. Koridorius ..............................................................6,10 m² 2. Miegamasis .......................................................16,42 m² 3. Drabužinė .............................................................5,70 m² 4. Kambarys ............................................................11,66 m² 5. Kambarys ............................................................13,31 m² 6. Vonia .........................................................................8,72 m² 7. Palėpė ...................................................................15,51 m²

24,70 m

62

585 000 5

5

4,00 m

KORA

Autorius: Robert Wójciak

Pastogė ....................................................................97,76 m² 1. Koridorius ..............................................................7,07 m² 2. Miegamasis .......................................................24,46 m² 3. Drabužinė .............................................................6,07 m² 4. Kambarys ............................................................24,46 m² 5. Drabužinė .............................................................6,07 m² 6. Kambarys ..............................................................9,20 m² 7. Drabužinė .............................................................2,24 m² 8. Vonia ........................................................................9,20 m² 9. Drabužinė .............................................................2,24 m² 10. Palėpė ...................................................................6,75 m²

h=190 cm

5

4

7

h=190 cm

6

1

8

3 2

9 10

PROJEKTO PARTNERIS

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

63

R

Patikimi vartai – užtikrinta sauga

Didžiausias aptvėrimo sistemų gamintojas visame pasaulyje „Betafence“ turi plačiausią tvorų ir prieigos kontrolės produkcijos asortimentą. Vieni iš plačioje paletėje esančių gaminių – varstomieji ir slankiojamieji vartai „Egidia“. Jie puikiai dera prie visų aptvėrimo tipų, veikia užtikrintai, patikimai, be trikdžių, kad ir kokios būtų atmosferos sąlygos. Varstomieji ir slankiojamieji vartai „Egidia“ – idealus sprendimas privatiems namams, parkams, pramoninės paskirties objektams, sandėliams ir įmonių teritorijoms užtverti.

Varstomi varteliai ir vartai „Egidia“

Gembiniai slankiojamieji vartai „Egidia“

Privalumai. Solidi konstrukcija. Visi varstomųjų vartų „Egidia“ elementai pasižymi solidžia struktūra, yra lengvi ir patvarūs, nes turi visą rėmą ir yra užpildyti vertikaliais strypais arba „Nylofor 3D“.

Efektinga išvaizda. Dėl tiesaus ir universalaus užpildo varstomieji vartai „Egidia“ harmoningai dera prie kiekvieno aptvėrimo tipo.

Aukštos kokybės danga. Vartai „Egidia“ parduodami cinkuoti arba cinkuoti ir padengti poliesteriu.

Greitas montavimas. Vartus „Egidia“ galima greitai sumontuoti, minimaliai naudojant priedų.

Konstrukcija Vartų rėmas. Jis pagamintas iš plieninių 40 x 40 mm (iki 4 m) arba 50 x 50 mm (vartams nuo 4,5 iki 6 m) kvadratinio skerspjūvio profilių. Speciali reguliuojamų vyrių ir spynų sistema leidžia vartus atidaryti ir į vidų, ir į išorę. Nejudri dvivėrių vartų sąvara turi kaištį, pagamintą iš aliuminio ir cinkuoto plieno.

Vartų užpildas. Varstomieji vartai „Egidia“ būna su dviejų tipų užpildais. Metalinių strypų užpildas – tai vertikalūs 30 x 18 mm profiliai, išdėstyti kas 110 mm. Taip pat naudojamas užpildas „Nylofor 3D“.

Stulpeliai. Kvadratinio profilio stulpeliai būna 80 x 80, 100 x 100 arba 120 x 129 mm. Visi jie su gaubteliu.

Priedai. Varteliai ir vartai tiekiami su cilindrine spyna bei reguliuojamų vyrių komplektu. Be to, dvivėriai vartai yra tiekiami su vertikalia sklende. Vartuose galima įmontuoti elektromagnetinę spyną. Vartai būna standartiniai, varstomi ranka, arba automatiniai.

Padengimas ir spalvos. Vartai cinkuojami arba cinkuojami ir padengiami poliesterio sluoksniu. Varstomieji vartai „Egidia“ pažymėti CE ženklu, atitinkančiu statybinių gaminių direktyvą 89/106/CE, taip pat atitinka normos EN 13241-1 reikalavimus pramoniniams ir individualiems garažų bei aptvėrimų vartams. Galima cinkuota versija, žalia RAL 6005 arba antracito metalizuota.

Privalumai. Gembinė konstrukcija. „Egidia“ – tai patys tikriausi gembiniai vartai. Jų sąvarai nereikia papildomos atramos, o laikomajai vartų konstrukcijai – papildomai statyti stulpus.

Efektinga išvaizda. Dėl tiesaus ir universalaus užpildo vartai „Egidia“ harmoningai dera prie kiekvieno tvoros tipo.

Saugumas. Apatinėje sijoje sumontuotos skridinių sistemos yra atsparios susidėvėjimui ir korozijai, jos papildomai apsaugotos nuo mechaninių pažeidimų.

Sistema, vartams suteikianti pusiausvyrą. Tai užtikrina tolygų vartų judėjimą.

Papildoma informacija. Slankiojamieji vartai gali būti kairiniai ir dešininiai. Jų atidarymo kryptis nustatoma žiūrint iš sklypo išorės.

Konstrukcija Vartų karkasas. Suvirinta rėmų konstrukcija su vertikaliu 40 x 40 mm profiliu ir horizontaliu 60 x 40 mm profiliu. Apatinės sijos matmenys – 75 x 65 mm. Sumontuoti du skridinių komplektai ir vienas vedamasis skridinys (sąvaros viršuje). Slankiojamieji vartai turi vartų sąvaros laikiklį ir integruotą spyną. Automatiniai vartai yra su automatine įranga, vienu keturių kanalų pulteliu, fotoelementų rinkiniu ir su įspėjamąja lempute.

Vartų užpildas. Slankiojamieji vartai „Egidia“ būna su dviejų tipų užpildais. Metalinių strypų užpildas – tai vertikalūs 30 x 18 mm profiliai, išdėstyti kas 110 mm. Kitas galimas užpildas yra „Nylofor 3D“.

Vartų valdymas. Vedamasis vartų stulpelis susideda iš 100 x 75 mm kampuočio, plieninės plokštės ir 80 x 80 mm stulpelio.

Padengimas ir spalvos. Vartai „Egidia“ pasižymi aukšta padengimo kokybe. Jie parduodami cinkuoti arba cinkuoti ir padengti poliesterio danga, kuri juos ilgus metus saugo nuo korozijos. Varstomieji vartai „Egidia“ pažymėti CE ženklu, atitinkančiu statybinių gaminių direktyvą 89/106/CE, taip pat atitinka normos EN 13241-1 reikalavimus pramoniniams ir individualiems garažų bei aptvėrimų vartams.

Galimos spalvos: cinkuota versija, žalia RAL 6005 arba antracito metalizuota.

www.betafence-tvoros.lt 64