Statyba ir architektūra 2014/6 by SA.lt (Statyba ir architektūra)

2014/6

NAUJI

„ARCHITEKTŪROS POLITIKOS“

IŠ ARCHITEKTŪRINIŲ KONKURSŲ UŽSIENYJE – PAMOKOS LIETUVAI ARCHITEKTŪROS-URBANISTIKOS EKSPERTŲ TARYBŲ VAIDMUO KAUNO ARCHITEKTŪROS FESTIVALIS: REZIUMĖ PRIEŠ NAUJĄ STARTĄ

Kaina 8,60 Lt

METMENYS

NEPRIlygstama jėga. NEPRalENkIama IštvERmė. Naujieji kompaktiniai kampiniai šlifuokliai. BE RIBŲ. Pasaulinė naujovė: 1700 W. Greičiausiai ši problema Jums gerai pažįstama: dauguma intensyviai naudojamų kampinių šlifuoklių dažnai pasiekia savo ribas – įkaista, perkaista ar netgi perdega. Dabartinis įrenginys Jūsų neribos! Mūsų naujieji kompaktinės klasės 900–1700 vatų kampiniai šlifuokliai dirba ir toliau, kai kiti nebepajėgia. Geriausias pavyzdys: 1700 vatų galios pirmasis pasaulyje kompaktinis kampinis šlifuoklis. Ištvermingas kaip ir Jūs. Galingas kaip niekas kitas. Maksimalus našumas: geriausios galios charakteristikos kompaktinių kampinių šlifuoklių klasėje. Didelė variklio galia, aukštas sukimo momentas, didelis greitis, nauja apsauga nuo perkrovos.

ventiliacinės angos tik korpuso gale: neuždengiamos su pirštinėmis, mažesnė galimybė patekti dulkėms – ilgas, beprecedentis ekstremalus naudojimas nauju galios lygiu.

Keraminis „M-Calibur“ diskas, turbogalia: 250 proc. greitesnis medžiagos pašalinimas, 250 proc. ilgesnė eksploatavimo trukmė

PASAULINĖ NAUJOVĖ

PAGAMINTA VOKIETIJOJE

Tobula ergonomika: galimybė keisti jungiklio padėtį, siauresnis korpusas, žemas vibracijos koeficientas tam, kad dirbdami nepavargtumėte!

Naujasis „Metabo Marathon“ variklis: iki 50 proc. didesnis sukimo momentas, iki 20 proc. didesnis maksimalus našumas!

Daugiau informacijos apie mūsų neprilygstamuosius elektrinius įrankius rasite www.metabo.lt

Turinys

TEMA

Marius Pranas Šaliamoras: struktūra padeda siekti tikslų 8 „Architektūros politikos“ metmenys brėžia idealią darnios aplinkos viziją

Architektų vizijose – tik kokybiški konkursai

Iš architektūrinių konkursų užsienyje – pamokos Lietuvai

Ar Lietuvai reikia valstybės architekto?

34 67

KRAŠTAS

Kauno architektūros festivalis: reziumė prieš naują startą Kauno gimnazistų laimė – dienos kultūros vertybių apsupty

Šiaulių apskritis: rodikliai auga, nereikia sustoti

80 88

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Ukmergės g. 222 LT-07129 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt

Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; dr. doc. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; Rimvydas Pranaitis, Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomasis direktorius; doc. dr. Žymantas Rudžionis, KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas;

Pasiryžę išjudinti sąstingį

Pakruojo miškų urėdija ambicijų nestokoja Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas.

Redakcijos skiltis

Jubiliejiniame, 20-ajame, Lietuvos architektų sąjungos (LAS) suvažiavime nesusirinkusio kvorumo nereikėtų suprasti kaip ženklo, kad architektai gyvena taip gerai, jog nejaučia poreikio burtis į tam tikras struktūras. Faktas, kad dalis šios profesijos atstovų jaučiasi nusivylę jiems atstovaujančia sąjunga, faktas ir tai, kad daugybė jaunų architektų nemato prasmės tapti LAS nariais. Akivaizdu, naujasis LAS pirmininkas Marius Pranas Šaliamoras, išrinktas kolegoms antruoju bandymu susirinkus į suvažiavimą, turės spręsti situaciją, kai apačios nebenori gyventi taip, kaip gyvena, o viršūnės nebegali valdyti taip, kaip valdė... Didžiausi šalies architektų lūkesčiai sugulė į Aplinkos ministerijos užsakymu LAS parengtus „Architektūros politikos 2014–2020 m.“ metmenis, po tam tikrų užsakovo žingsnių tapsiančius nauja „Architektūros politika“. Pirmoji „Architektūros politika“, pavadinta Lietuvos Respublikos architektūros politikos krypčių aprašu, galioja nuo 2005 metų. Nuo to laiko, aiškino metmenų rengėjai, architektūros problematika, architekto vaidmuo, visuomenės požiūris ir teisinis laukas gerokai pakito – kilo poreikis peržiūrėti architektūros politikos principus, temas ir įgyvendinimo schemą. Viena atvirų architektų gildijos žaizdų – susikompromitavę architektūros konkursai, vis dažniau pasibaigiantys ne projektavimo darbais, o skundais dėl neišmokėtų prizinių fondų. Suvažiavime buvo pristatyti nauji LAS iniciatyva parengti jų orga Kai kuriose šalyse valstybės organizacijas ir ministerijas, nizavimo nuostatai, kurie galėtų apįgyvendinant šalies architektūros politiką, koordinuoja valssaugoti nuo naujų nusivylimų. Tiesa, tybės architekto tarnybos ar biurai. Architektai neabejoja, kad nuostatai taip disonuoja su šiandiekiekvienas balsas kovojant už šventą reikalą – geresnę aplinne praktika, kad net patys dokumenkos kokybę, yra svarbus ir tokia pareigybė ar struktūra galėtų to rengėjai netiki, jog jis greitu laiku atsirasti LAS strategijose. Bet siūlo pradėti nuo paprastesnių galėtų būti taikomas visos apimties. aktualijų – sugrąžinti Lietuvai realią galią turinčius savivaldyKitokią patirtį, pradedant organizabių vyriausiuosius architektus. ciniais aspektais ir baigiant požiūriu į Pusmetį pailsėję, netrukus apie save primins tarptautinio kūrėjus, Lietuvos architektai parsiveža Kauno architektūros festivalio KAFe rengėjai – artėja laikas iš užsienio konkursų. Gerų pavyzdžių skelbti kito, 2015-aisiais vyksiančio, festivalio temas, ieškoti toli dairytis nereikia. norinčiųjų prisidėti ne tik idėjomis, bet ir darbais. Diskusija apie architektūros-urba Visos šios temos – beveik tik architektų bendruomenės nistikos ekspertų tarybų atliekamą miproblematikai skirtame žurnalo „Statyba ir architektūra“ siją parodė, kad ne visos dalyvaujannumeryje. Yra proga – liepos 1-ąją švęsime Tarptautinę arčios pusės ją laiko prasminga projektų chitektų dieną. derinimo proceso grandimi – bent jau Projektas „Kraštas“, kuriame nuo metų pradžios aptariame vertinant dabartinį veiklos modelį. O ir ekonominę atskirų savivaldybių padėtį, investicinę aplinką ir jo tobulinimą žurnalo pašnekovai įsiperspektyvas, šį mėnesį skirtas Šiaulių apskričiai. vaizduoja skirtingai. Regis, atėjo laikas pasidalyti subrandintomis idėjomis.

Bendrovės direktorė Jūratė Babickienė

Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė

Svetainės www.sa.lt rinkodaros specialistas Darius Baužys

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Redaktoriai: Darius Babickas Rusnė Marčėnaitė

Dizainerė Jurgita Volungevičiūtė

Prenumeratos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Laima Lašaitė

Spausdino AB „Spauda“

Korespondentės Lina Bieliauskaitė Kristina Buidovaitė ISSN 0131-9183

Fotografas Gediminas Bartuška Reklamos skyrius Tel. +370 5 246 1518 Lina Krasauskienė Liudmila Michalkevičienė Laima Ščiglinskaitė

Tiražas 4300 egz. Vyr. finansininkė Violeta Darulytė © „Statyba ir architektūra“, 2014 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą.

Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

MARIUS PRANAS ŠALIAMORAS: STRUKTŪRA PADEDA SIEKTI TIKSLŲ

Rusnė MARČĖNAITĖ

Dvi kadencijas profesinei šalies architektų sąjungai vadovavusį Gintautą Blažiūną pakeitęs architektas Marius Pranas ŠALIAMORAS, jei spręsime pagal Lietuvos architektų sąjungos (LAS) pirmininko rinkimams pateiktą programą – veiksmo, o ne kalbų žmogus. 11 programos punktų išsitenka viename puslapyje ir dalykiškomis formuluotėmis gali priminti išrašą iš darbo kalendoriaus, trūksta tik prirašyti suplanuotų darbų atlikimo laiką. Interviu žurnalui „Statyba ir architektūra“ M. P. Šaliamoras netiesiogiai pakomentavo savo programinius pažadus. 6

2014 Nr. 2

– Pasitinkant naują kokios nors struktūros vadovą visiems rūpi klausimas: ar šis atėjo tęsti darbų, ar pradės visiškai naują etapą? Ko galima tikėtis iš Jūsų? – Neoriginalus, bet galbūt nuobodžiai aktualus klausimas. Žmogus tokia jau būtybė – bijo pokyčių. Dalis architektų cecho jų irgi bijo. O kiti kaip tik nori pokyčių. Man ir tokia patirtis, ir tokie norai labai pažįstami. 1993 metais mes, grupė jaunų architektų, susibūrėme į iniciatyvinę grupę norėdami rengti parodas, imtis leidybos ir galvojome, kaip elgtis – ar kurti paralelines LAS struktūras, ar bandyti veikti esamose? Tada supratome, kad struktūra padeda siekti tikslų, reikia tik įsijungti į ją ir rūpintis, kad sąjunga evoliucionuotų. Į tą veiklą įsitraukė daug jaunų žmonių, įvyko didysis LAS atsinaujinimas, nes atėjome ir į visus valdymo organus. Vienu metu buvau stipriai susijęs su LAS veikla, net kandidatavau į pirmininko postą. Paskui truputį atitolau, užsiėmiau kūrybine veikla, darbu Vilniaus dailės akademijoje – ten irgi reikėjo permainų. LAS atsidūriau, nes keli žmonės, kurių nenoriu įvardyti, manęs paprašė dalyvauti rinkimuose – brendo situacija, kai tikrų rinkimų galėjo ir neįvykti – buvo tik vienas kandidatas. Sutikau, nes ši sfera man nėra svetima. Esu konservatorius ir pažiūromis, ir pasaulėžiūra, bet tai nereiškia, kad nesu reformatorius. Esu asmenybė, kuriai svarbios žmogiškosios vertybės. Esu idealistas, dėl to čia ir atėjau.

– Atėjote įdomiu laiku – į tarybą išrinkta dalis „ArchSąjūdžiu“ pasivadinusios iniciatyvinės grupės – jauni architektai, kurie garsiai kalba ne tik apie architektų gildijos problemas, bet ir apie stagnuojančią LAS veiklą. – Džiaugiuosi, kai kas nors nori imtis veiklos. Yra toks linksmas posakis: „Iniciatyva baudžiama“. Mes ir bausime – iš tikrųjų reikės veikti. Dabar čia visi esame komanda, turinti tikrai daug problemų, tik galbūt jaunimas jas mato kiek kitu kampu – jo patirtis kitokia. Gerai, kad kūrybingi, aktyvūs žmonės bando save realizuoti įvairiose sferose. Jų nepasitenkinimas ligšioline LAS veikla galbūt susijęs su tuo, kad tai, ką daro sąjunga, neištransliuojama kiekvienam nariui. Taip ir nutinka, kad ateina jaunimas gniauždamas kumščius ir pamato, kad viskas, ko jie nori, padaryta, reikia tik tuo naudotis. Tokio nežinojimo yra daug. Kai kurie iniciatyvinės grupės programos teiginiai pakito po susitikimo dar su buvusia taryba, kai buvo paaiškinta, kad įgyvendinus kelias siūlomas reformas LAS bankrutuos kaip organizacija, kad jos tiesiog neliks. Visi panašiai identifikuojame problemas: visi už viešumą, visi už architektūros konkursų nuostatų skaidrumą ir reformą, visi supranta, ką reiškia tai, kad viešųjų pirkimų metu perkama tik statybos kaina, o ne pridėtinė architektūros vertė. Kalbant apie jaunimo aktualijas – svarbus architektūros konkursų viešumas. Yra užsienio praktika, kai dalyvauti konkursuose leidžiama neribojant

patirties kriterijumi. Jeigu tas be patirties, bet kūrybinį potencialą turintis žmogus tampa laureatu, jis autoriaus teisių pagrindu įtraukiamas į reikiamos patirties turintį kolektyvą. Ne vienoje šalyje vyksta tokių konkursų, yra užsakymų birža, kai po konkurso jau kainos pagrindu, investuotojui nepatiriant jokio nuostolio, išryškinant pagrindines vertybes, tas jaunas žmogus gali įsijungti į patyrusį kolektyvą. Tos struktūros aiškios, bandysime panašius modelius diegti ir Lietuvoje. Žodžiu, jaunimo ir vyresniosios kartos strategija labai artima, o rezultatų siekimo taktika skiriasi. Gerai, kai rezultato siekiama lanksčiai. Tam tikru laiku, kai su grupe bendraminčių atėjome į LAS ir mums nepavyko gauti finansavimo norimiems renginiams, kilo mintis kurti kitą struktūrą – taip atsirado viešoji įstaiga Architektūros fondas. Ir dabar jaunimas taip daro – jei nepatogu, eina kitu keliu. Mes bandysime rasti su jaunais žmonėmis bendrą kelią. Dažnai tie, kurie nėra susipažinę su LAS struktūra, mano, esą norint čia patekti reikia daužyti sienas. Vis dėlto durys yra atviros, mes kalbamės su visais. Nebūtinai kiekvienas pasiūlymas yra geras ir taps kūnu, bet išklausysime visus ir bandysime rasti bendrą kelią. Susitarti yra racionaliau negu muštis. Daugybę svarbių dalykų jau pakeista anksčiau: panaikintos begalinės kadencijos, išrinktųjų sėdėjimas savo poste iki mirties ir tam tikros privilegijos. Beje, Architektų sąjunga, architektų cechas turi tiek veiklos ir be visuomeninių dalykų, kad tikrai nėra laiko konfrontuoti ar konfliktuoti.

BALKONAMS, ATVIROSIOMS GALERIJOMS IR LAIPTAMS – išskirtinė, nauja, lengvai valoma, atspari UV spindulių poveikiui apdaila „MC-Floor TopSpeed“ Grindų danga „MC-Floor TopSpeed“ grindis galima dengti net ir šaltuoju (iki 2°C temperatūros) bei drėgnuoju metų laiku Firmos MC naujovei pasitelkta speciali medžiagų technologija, naudojama atominių elektrinių statyboje. Ji pritaikyta ir grindų dangoms patalpose bei lauke. „MC-Floor TopSpeed“ pasižymi plačiu naudojimo galimybių spektru: nuo balkonų, atvirųjų galerijų, garažų, rūsio patalpų iki remonto dirbtuvių ir daugybės kitokių plotų. Daugumoje poliuretano ar epoksidinės dervos pagrindo dangų, esant šaltam ir drėgnam orui, vyksta nepageidaujamų šalutinių reakcijų, tokių kaip sukibimo trikdžiai, sutrumpėjęs tarnavimo laikas ir pūslių, įdubimų ar porų atsiradimas. Tačiau nuo šiol naujoji firmos „MC-Bauchemie“ didelio efektyvumo voleliu dengiama danga „MC-Floor TopSpeed“ leidžia paprastai, greitai ir patikimai lieti grindų dangą net ir esant kritinei, iki 2°C, temperatūrai bei drėgmei. Drėgmė tik dar papildomai pagreitina „MC-Floor TopSpeed“ kietėjimo procesą, pagerina sukibimą ir atsparumo dilimui bei braižymui ypatybes. Greitai sukietėjanti ir tinkama vaikščioti Padengta danga sukietėja ypač greitai. Po 30 minučių ji tampa atspari lietui, o jau po dviejų valandų ja galima vaikščioti ar imtis kito darbo etapo. Po pusdienio paviršius jau gali atlaikyti visas mechanines apkrovas. Tai suteikia daug privalumų: mažiau darbų pertraukimo, mažiau stabdymų, iki minimumo sumažinamas prastovų ir technologinių pertraukų laikas. Tai galų gale reiškia ir darbus atliekančių žmonių laiko bei pinigų taupymą. Atspari braižymui ir dilimui „MC-Floor TopSpeed“ pasižymi ypač dideliu atsparumu ultravioletinių spindulių poveikiui, kuris, net ir ilgą laiką naudojant dangą ir jai patiriant dideles saulės spindulių apkrovas, apsaugo ją nuo išblukimo. Čia dar prisideda ir optimizuotas atsparumas braižymui bei didelis atsparumas dilimui, palyginti su įprastinėmis dangomis. Visos šios ypatybės dideles apkrovas patiriančioms grindims patalpose ir lauke suteikia ilgaamžę apsaugą. Danga „MC-Floor TopSpeed“ tiekiama įvairių spalvų ir gali būti papildomai derinama su dekoratyvinėmis plokštelėmis ar dažytu kvarciniu smėliu. Galima dengti ir mažesnio slidumo dangas.

Ar būtų naudojama balkonams, atvirosioms galerijoms, terasoms, garažams, rūsio patalpoms, ar laiptams – grindų danga „MC-Floor TopSpeed“ net ir drėgmės bei šalčio sąlygomis užtikrina naudojimo paprastumą, trumpą džiūvimo trukmę ir greitą galimybę naudotis grindimis. Tokiu būdu darbų vykdytojai gali sutaupyti laiko ir pinigų. Vaida Aušrienė Apie „MC-Bauchemie“ „MC-Bauchemie Müller GmbH & Co. KG“ yra vienas iš tarptautinių statybų chemijos produktų ir technologijų gamintojų lyderių. Įmonių grupė, kurios pagrindinė buveinė yra Botrope (Vokietija), turinti per 2000 darbuotojų daugiau kaip 40 pasaulio šalių, jau ilgiau kaip 50 metų kuria avangardinius betono gerinimo ir statinių apsaugos bei jų būklės išsaugojimo sprendimus.

Nuotraukos: „MC-Bauchemie AG“

UAB „MC-Bauchemie“, Veiverių g. 150, LT-46391 Kaunas, tel. +370 37 35 22 24, faks. +370 37 35 20 97, 7 mob. +370 610 23 500, el. p. info.lithuania@mc-bauchemie.com, www.mc-bauchemie.com

– Norėtųsi trumpai pristatyti Jūsų artimiausią strategiją ir taktiką. – Mano strateginis tikslas gali pasirodyti keistas: aš noriu ne perversmą LAS daryti, bet užtikrinti tęstinumą ir kartu konsoliduoti visas jėgas, nes jų nėra labai daug. Tai yra sukaupti pinigus, programas, žmones po vienu stogu, kad jie jaustųsi gerbiami, mylimi, kad LAS struktūra jiems padėtų siekti bendrų tikslų, išgryninti strateginius tikslus. Nes dabar mes panašūs į prinokusias vyšnias, kurios krinta tai vienur, tai kitur, o žmonės pyksta – sako, jos teršia. Mums reikia išryškinti tų vyšnių skonį – paskirai dedamų pastangų vertę. Tuo tikslu, matyt, keisis LAS struktūra. Turime rasti bendrą kalbą ir su savo filialais visoje Lietuvoje, ir su tais, kurie nėra sąjungos nariai. Šiems sieksime išaiškinti, ką duoda sąjunga, ką jie galėtų nuveikti struktūroje, kokia būtų nauda, nes daugelis to nesupranta. Čia priežastis – mentalitetas, kultūros dalykai. Tarkime, skandinavai vertina savo architektūrą ir pasitiki architektais. Ir šie jaučia atsakomybę. O pas mus visą laiką lyg kaltumo prezumpcija veikia. Gal tai po truputį keičiasi, o mes norėtume šį procesą paspartinti. Pasitikėjimas architektais randasi dėl dviejų dalykų: viena vertus, aukštos moralės, nenoro parsiduoti, kita vertus – švietimo ir aiškinimo, kas yra ta architektūra. Esame vartotojų visuomenė, žmonės įprastai architektūrą vertina pagal kvadratinio metro kainą. Liūdna, kad toks ir išsilavinusių žmonių bei politikų požiūris. Jei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai būtų mąstę vienadieniais standartais, kaip dažnai elgiasi mūsų politikai ir finansinis elitas, šiandien neturėtume garbės būti vertinami už savo architektūros paveldą tarptautiniame kontekste. Vadovautis verslo principais nėra blogai, bet neišeina siekti, kad pastatas atsipirktų per metus. Mes polemizuojame ir su inžinieriais, ir su statybininkais, ir su investuotojais, kad jie suprastų ir kitą pusę: architektūra nebūtinai turi būti tik brangi. Visuomenei būtina suvokti, kad yra ir architektūros kuriama pridedamoji vertė, kuri atsiperka gal tik per 50 ar 80 metų. Graikas sodina alyvmedžių giraitę, nors puikiai suvokia, kad derliaus sulauks geriausiu atveju jo vaikai ar vaikaičiai.

Dosjė

Marius Pranas Šaliamoras gimė 1962 m. birželio 8 d. Vilniuje. Baigė 22-ąją vidurinę mokyklą, J. Vienožinskio dailės mokyklą, Vilniaus dailės akademijos (VDA) architektūros specialybę. Darbovietės 1985–1986 m. – Mažeikių r. Vykdomojo komiteto architektų grupė. 1987–1989 m. – Vilniaus paminklų restauravimo institutas. 1989–1998 m. – VDA Architektūros katedros lektorius. 1998–2007 m. – VDA Architektūros katedros docentas. Nuo 2007 m. – VDA Architektūros katedros profesorius. Nuo 2008 m. – VDA Architektūros katedros vedėjas. 2007–2008 m. – Lietuvos architektų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkas. Nuo 1991 m. – UAB „Numas“ architektas, projektų vadovas. Nuo 1992 m. – Lietuvos architektų sąjungos narys. Nuo 2005 m. – meno kūrėjas. Nuo 2007 m. – Lietuvos architektų rūmų narys. Reikšmingiausi kūriniai 1989 m. – Ignalinos bažnyčios konkursas, II vieta (su arch. Audriumi Ambrasu). 1991 m. – Elektrėnų bažnyčios konkursas, II vieta (su arch. A. Ambrasu, Gintaru Klimavičiumi, konsultantu dail. Vytautu Kazimieru Jonynu). 1992–1994 m. – Naujoji Apaštalų bažnyčia Vilniuje (su arch. Vytautu Nasvyčiu). 1993 m. – Memorialo žuvusiesiems už Lietuvos laisvę konkursas, III vieta (su arch. Anna Reviakina, dail. Giteniu Umbrasu). 1993 m. – Memorialo Lietuvos laisvės gynėjams konkursas, I vieta (su skulpt. Stanislovu Kuzma). 1994–1995 m. – Lietuvos Laisvės aukų memorialas

LAS turi dirbti toje sferoje – parodyti architektūros kaip meno pridedamąją vertę. Mums dera pagalvoti, kodėl žmonės važiuoja pažiūrėti Santiago Calatravos ar Antonio Gaudí statinių, kodėl domisi Franko Lloydo Wrighto kūryba – tai naujausi, šimtmečio ar kelių dešimčių metų senumo, objektai. O kiek pinigų turistai išlei-

2014 Nr. 2

Antakalnio kapinėse Vilniuje (su arch. Jūru Balkevičiumi, skulpt. S. Kuzma). 1994 m. – Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų atstatymo koncepcijos konkursas, I–II vieta (su arch. V. Nasvyčiu, Rimu Valecku, J. Balkevičiumi, konstr. Viktoru Ražaičiu, ist. Albinu Kuncevičiumi). 1995 m. – Lukiškių aikštės Vilniuje sutvarkymo koncepcijos konkursas, III vieta (su arch. J. Balkevičiumi). 1996–1998 m. – Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija Kalvarijų g. (su arch. J. Balkevičiumi, V. Ražaičiu). 1996–2011 m. – Žemutinės pilies Valdovų rūmų, rūmų interjerų, parko projektavimas (su Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintu autoriniu kolektyvu). 1995 m. – Vilniaus metropolinės kunigų seminarijos konkursas, I vieta. 1998 m. – Lukiškių aikštės Vilniuje laikino sutvarkymo konkursas, II vieta (su arch. J. Balkevičiumi). 1999–2003 m. – VDA 5 korpuso rekonstrukcija Maironio g. 6 (su arch. J. Balkevičiumi, V. Ražaičiu). 2000 m. – bažnyčia ir parapijos namai Pilaitės r. Vilniuje (su arch. Artūru Burba, J. Balkevičiumi, konstr. V. Ražaičiu). 2002–2005 m. – Palaikų perlaidojimo koplyčia-kolumbariumas Sporto g. Vilniuje (su arch. Vytautu Čekanausku, Algirdu Umbrasu, Lina Masliukiene, konstr. V. Ražaičiu, skulpt. G. Karaliumi, dail. G. Umbrasu). 2005–2010 m. – Tuskulėnų rimties parkas (su arch. J. Balkevičiumi). 2005–2007 m. – bažnyčia ir parapijos namai Pabradėje (su arch. J. Balkevičiumi, A. Burba). 2003–2009 m. – VDA mokomojo korpuso Maironio g. 3 Vilniuje konkursas, I vieta, ir rekonstrukcija (su arch. J. Balkevičiumi, A. Burba). 2007–2010 m. – paminklas tremtiniams „Angelas“ Karveliškių kapinėse (su arch. G. Umbrasu). 2009–2011 m. – Jurgos Ivanauskaitės ir Banionių šeimos kapai Vilniaus Antakalnio kapinėse (su skulpt. S. Kuzma).

džia Graikijoje, Italijoje, Egipte, kiek metų ta pridėtinė architektūros vertė toms šalims neša pelną. Čia jau ne, kaip būtų galima sakyti, svaičiojimai – tai reali komercinė nauda. Bet ji neateis rytoj. Tai suvokti turi jei ne verslininkas, tai bent politikas. Ir mes mielai pasikviestume politikus į stažuotes.

Taigi svarbiausia LAS funkcija turi būti rūpinimasis kūrybos, leidybos, viešinimo reikalais, jaunųjų kūrėjų atstovavimu, architektūros kritika – tai veikla, susijusi su architektūros kuriama pridedamąja verte. Turi būti rūpinamasi ir tos žinios skleidimu visuomenėje. Aš jaučiu pareigą LAS sukurti tam tikras sistemas, kurios veiktų nepriklausomai nuo to, ar aš jose būčiau, ar ne. Noriu parodyti, kad darbo efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo to, kiek bendrauji. Ir tam tikros procedūros, tokios kaip visuomeninis detaliųjų planų aptarimas, dėl tų paskatų ir atsirado. Gal architektams tie aptarimai ir atrodo galvos skausmas, bet dėl kokybiško bendravimo mažėja problemų, kuriamas pasitikėjimas. – Ar Jus tenkina tai, kad architektūra priskiriama Aplinkos ministerijos įtakos sferai? – Čia yra tik viena problema – kad Aplinkos ministerijoje plėtra rūpinasi 20 kartų mažiau žmonių nei saugojimu, tad tai yra tam tikro disbalanso ir susišnekėjimo klausimas. O šiaip architektai gali būti ir po Aplinkos ministerijos, ir po Kultūros ministerijos stogu, o su architektūra susijusi edukacija dar ir po trečiu – Švietimo ir mokslo ministerijos stogu. Struktūros sukurtos ne tam, kad būtų sunkiau gyventi, kaip mums kartais atrodo. Priešingai – kad būtų lengviau atskiriems sektoriams rasti bendrų sprendimų. Taip ir žiūriu į šią situaciją. – Užsiminėte apie edukaciją. Yra šalių, kurios didžiuojasi, kad būsimi architektūros vartotojai ugdomi nuo pat mokyklos. Mūsų abiturientai geriausiu atveju gali atskirti dorėninę koloną nuo jonėninės. Kokia Jūsų nuomonė švietimo organizavimo klausimu? – Erdvinis augančios kartos mąstymas išties yra bėda. Braižybos mokykloje neliko, o juk tai universali, informaciją perteikianti kalba – tas pats, kas matematika ar gimtoji kalba. Bet šiandien vaikai tokios kalbos nebeperskaito. O dailė yra viena iš dviejų diletantiškiausių pamokų mokykloje, nors tai yra tikslus mokslas, nukreiptas į žmogaus jausmus. Ir žmogus mokydamasis to turi pasiekti tam tikrų rezultatų. Tai irgi mentaliteto dalykas. Džiugu, kad daug tėvų siunčia vaikus į papildomas mokyklas, nes tai suvokia.

Architektai gali stengtis su mokiniais bendrauti, nueiti į mokyklą, surengti parodėlę, suvalgyti drauge sausainių, pasikviesti mokinių į savo biurus. Mes taip ir darome, aš į akademiją ir iš darželių vaikų pasikviečiu, bet tai – kaip tos vyšnios: pavienės akcijos, reiškiniai, kurie po vieną naudos neatneša. Tai turi būti sujungta į tam tikrą sistemą, o kad tai būtų padaryta, turime susitarti, jog mums to reikia. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra graži tradicija turėti kelių krypčių aukštąsias mokyklas, siūlančias architektūros programas: skirtingų mokyklų buvimas suteikia spalvų. Trijų aukštųjų mokyklų parengtos programos modifikuotos Briuselyje, jos atitinka Europos Sąjungos (ES) reikalavimus architektams rengti. Negerai, kad yra tokių programų kaip inžinerinės architektūros, kurių kūrėjai deklaruoja, kad rengia architektus, bet iš tiesų negali suteikti jiems architekto diplomo, nes programos neatitinka ES architektų rengimo reikalavimų. Yra ir kita problema: specialistų rengiama per daug ir per greitai, paruošimo kokybė yra vidutiniška, ir tik nuo paties studento priklauso, ar jis pasieks aukštesnį lygį. Visa to priežastis yra tai, kad mūsų aukštojo mokslo finansavimo sistema yra orientuota ne į kokybę, o į kiekybę. Demografinė duobė gali tą problemą išspręsti: studentų jau labai sumažėjo ir dar mažės perpus. Realybė bus tokia, kad turėtų bankrutuoti visa eilė programų. Aukštosios mokyklos puolusios į paniką. Mūsų sistema – bloga ir bando išsilaikyti bet kokiu būdu. O pagrindinis jos būdas – kokybės mažinimas ir kiekybės išlaikymas. Mano požiūriu, architektų turėtų būti parengiama perpus mažiau nei dabar, jų turėtume ruošti po 7 ar 10, o finansavimas (taip pat profesūros atlyginimai) turėtų būti dukart ar triskart didesnis. Padidinti finansavimą įmanoma tik kartu darant gerus darbus, konsoliduojant patirtį ir lėšas. LAS su aukštosiomis mokyklomis galėtų daryti tyrimus, gautų jiems papildomą finansavimą. O sumažinus žmonių būtų ir kokybė geresnė, ir atlyginimai didesni. – Jūsų gyvenimo aprašyme – daugybė šiuo metu atliekamų veiklų. Kaip jas suderinsite?

Lietuvos architektų sąjungos suvažiavime išrinktas ne tik naujas pirmininkas, bet ir nauja taryba. Jos nariai:

Gintautas BLAŽIŪNAS Vytautas BIEKŠA Gintaras BALČYTIS Andrius BAKŠYS Rūta LEITANAITĖ Gintaras ČAIKAUSKAS Donaldas TRAINAUSKAS Giedrė RATKUTĖ-SKAČKAUSKIENĖ

– Tai antras populiarus klausimas. Jūs matote daug mano skirtingų veiklų, o man ji viena. Vis dėlto LAS tikrai neketinu visko atlikti pats. Matau misiją suburti, sustyguoti sistemas ir atlikti monitoringą, kontrolę. Nesu tas vadovas, kuris neleidžia kitiems nieko daryti. Man patinka net kai žmonės ką nors padaro taip, kaip jiems tai atrodo geriausia. Beje, mažiausiai šiandien veikiu UAB „Numas“ – ten esu vienas akcininkų, bet kūrybinėje veikloje nebedalyvauju. Tiesa, esu unikalių objektų mėgėjas, tad jei toks atsirastų, tikrai įsitraukčiau. Yra dar viena nepaminėta mano veikla: jau beveik ketverius metus bendradarbiauju su Socialinių reikalų ministerija – kuriame metodiką, nukreiptą į universalaus dizaino idėją. Tai mąstymo apie aplinką pakeitimas, kai remiantis silpnąja grandimi – turinčiaisiais orientavimosi ir judėjimo sunkumų – projektuojama visiems. Siekiame, kad nė vienas projektas negautų europinio finansavimo, jei nėra deklaruota, kad bus laikomasi universalaus dizaino principo. – Pristatant Jus kaip kandidatą ir vėliau – kaip naująjį LAS vadovą, buvo pabrėžiama, kad esate projektuojantis architektas. Ar dalyvavimas kūrybinėje veikloje turi būti svarbus renkant į administratoriaus postą ateinantį žmogų? Juk tikėtina, kad tą veiklą jam teks aukoti? – Galiu atsakyti labai paprastai. Niekada neapsimoka aukoti kūrybos. Sutikau dirbti šiame poste, nes kolegos parodė pasitikėjimą. Pasitelksiu vadybos patirtį ir kūrybą siekdamas užsibrėžto tikslo.

www.shutterstock.com nuotr.

TEMA

„ARCHITEKTŪROS POLITIKOS“ METMENYS BRĖŽIA IDEALIĄ DARNIOS APLINKOS VIZIJĄ Lina BIELIAUSKAITĖ

Ledai pajudėjo: sukurtos naujos gairės, kaip ir kuo artimiausius kelerius metus gyvens Lietuvos architektūra. Į solidų veikalą sugulusios vizijos kol kas įvardijamos „Architektūros politikos 2014–2020 m.“ metmenimis, tačiau neabejojama, kad ši medžiaga taps būsimojo teisės akto stuburu. Tiesa, ar tai liks tik idealistinių siekių deklaracija, ar įvairių institucijų atstovams surėmus pečius idėjų grūdai sukris į našią dirvą, nedrįsta prognozuoti net patys „Architektūros politikos“ metmenų rengėjai. Siekiamybė – veikiantis dokumentas Aplinkos ministerijos (AM) Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius Marius Narmontas pripažino: maža pasakyti, kad „Architektūros politika“ turėtų įvardyti, kaip artimiausiu metu bus plėtojama Lietuvos architektūra, išgryninti prioritetus ir iššūkius – kartu svarbu, kad šis dokumentas veiktų, o ne dūlėtų stalčiuje.

Ministerijos atstovo teigimu, nuo 2005-ųjų, kai buvo priimtas Lietuvos Respublikos architektūros politikos krypčių aprašas, architektūros problematika gerokai pakito. „Galiausiai turime pasikeitusią teisinę bazę ir teritorijų planavimo, ir statybos srityje, vis aktualesni tampa energinio efektyvumo, klimato kaitos dalykai, į kuriuos privalome atsižvelgti“, – įvardijo pašnekovas.

2014 Nr. 6

AM Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktoriaus M. Narmonto manymu, kalbant apie „Architektūros politikoje“ atsispindėsiančią problematiką, Lietuva nėra išskirtinė kitų Europos šalių kontekste. „Pavyzdžiui, architektų skaičiaus augimas ir jų emigracija arba imigracija priklausomai nuo šalies. Architektai susiduria su darbo trūkumu, ypač tai buvo akivaizdu krizės metu. Kita itin opi problema – ne paslaptis, kad Lietuvoje Viešųjų pirkimų įstatymas nėra palankus architektūrai, nes dažnai perkame architektūrinę idėją kartu su statybos projekto rengimu. Filosofiškai pasakius, būtų galima kaltinti kapitalizmą, kai norime pastatyti pigiau, greičiau, o architektūros kokybė pasitraukia jau net ne į antrą, o į trečią planą. Tačiau apie tai diskutuoja visa Europa, Lietuva nėra išimtis. Europos Komisijoje bandoma inicijuoti viešųjų pirkimų reglamentavimo pakeitimus, kad ne tik architektūrai, bet ir menui apskritai būtų taikomos išskirtinės sąlygos. Nes, matyt, už mažiausią kainą nusipirkti meną, meno kūrinį yra nerealu“, – kalbėjo ministerijos atstovas.

Rėmėsi geraisiais pavyzdžiais „Architektūros politikos 2014–2020 m.“ metmenis rengusi Lietuvos architektų sąjungos (LAS) darbo grupė (Gintautas Blažiūnas, Rūta Leitanaitė, Kęstutis Pempė, Edgaras Neniškis, Juozas Vaškevičius, Irena Kliobavičiūtė, ekspertai prof. Gintaras Čaikauskas ir Vaidotas Kuliešius) neapsiribojo vien savo daržo reikalais. Metmenų rengėjų akys krypo į Olandijos, Kroatijos, Airijos, Suomijos bei kitų šalių patirtį rengiant tokio pobūdžio dokumentus. Bandyta išsiaiškinti, kurie mechanizmai veiksmingi, o kurie – ne, apsidrausti nuo klaidų. „Architektūros politikos“ tikslas nėra palengvinti architektams gyvenimą. Jos siekis – darni, subalansuota, kokybiška gyvenimo aplinka, kuri būtų prieinama visiems Lietuvos gyventojams. „Architektūros politika“ turi tapti teisiniu pagrindu kurti tokią aplinką, – kalbėjo architektūros kuratorė, LAS kūrybos direktorė R. Leitanaitė. – Dokumente stengėmės aprėpti kuo platesnę problematiką, tačiau bet kokiu atveju turi būti įvardyti prioritetai. Mūsų nuomone, šiuo metu svarbiausios 5 kryptys: architektūros kūrybos naujovės ir eksportas, kultūros paveldas, švietimas (ne tik profesionalų, bet ir visuomenės), darni aplinka bei valdymas ir reguliavimas.“ Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad Europoje pastaruoju metu itin daug diskutuojama apie architektūros ir architekto vaidmenį bei poziciją. „Architekto vaidmuo keičiasi ir dėl pakitu-

sios profesinės specifikos. Architektas nebėra tik statinio projektuotojas, jis turi turėti labai plačių – ir sociologinių, ir ekonominių, ir ekologinių ar energetinių – žinių. Į šias tendencijas turi reaguoti ir „Architektūros politika“. Be to, mūsų tikslas architektą, architektūrą sugrąžinti į stiprias pozicijas“, – įvardijo R. Leitanaitė.

Teks vytis ES traukinį Anot pašnekovės, „Architektūros politika“ suteikė galimybę suaktualinti ir Lietuvoje ganėtinai naują, tačiau Europos Sąjungoje (ES) ir apskritai pasaulyje pastaruoju metu itin svarbią tvarumo temą. „ES priimta arba dabar diskutuojama apie naujų įstatymų ir direktyvų priėmimą, tai paveiks Lietuvos teisės aktus, o sykiu ir mūsų architektūros bei statybos sritis, tad ir „Architektūros politikos“ metmenyse apie tai kalbama“, – pridūrė R. Leitanaitė. Jos teigimu, darnios aplinkos kūrimas – gausybę sričių apimanti ir labai plataus požiūrio reikalaujanti sfera. „Architektūros politikoje“ siūloma įkurti naują instituciją prie Seimo ar Vyriausybės, kuri būtų atsakinga už darniąją plėtrą ir įvairių teisės aktų bei institucijų veiklos koordinavimą. „Visa mūsų teisinė bazė turėtų būti suderinta su ES baze. Energinio tvarumo, ekologiškumo, darniosios plėtros srityje mes kol kas vėluojame, tad reikės labai pasispausti ir daugiau dėmesio skirti edukacijai. Turėtų būti įgyvendinami pavyz-

diniai projektai, kad žmonės matytų, kas yra tas darnusis namas ar tokių pastatų kvartalas“, – kalbėjo „Architektūros politikos“ metmenų bendraautorė.

Įsigalėjo ydinga sistema Architektė, paveldosaugos ekspertė I. Kliobavičiūtė teigė, kad kultūros paveldo srityje „Architektūros politika“ siekia identifikuoti senas problemas, kurios apsunkina ir projektavimo, ir tvarkybos procesus, taip pat siūlo būdų joms spręsti. Anot pašnekovės, pastaraisiais metais Lietuvoje įsigalėjo ydinga dvigubos planavimo sistemos procedūrų praktika, kai paveldosaugos objektams tvarkyti reikia atskirų statybos leidimų iš kultūros paveldo ir savivaldos struktūrų. „Tokia sistema architektus vargina, o patys projektavimo procesai, terminologija – painūs. Problemos sprendimo būdas būtų atitinkami procedūriniai palengvinimai ir galimybė sujungti projektus“, – įvardijo pašnekovė. Tai, kad iki šiol yra parengti vos 15–20 proc. jau įtrauktų į registrą kultūros paveldo objektų apskaitos dokumentų, nustatančių konkrečias vertingąsias objektų ypatybes, architektės I. Kliobavičiūtės žodžiais, šiandienos poreikių netenkina. „Pavyzdžiui, Vilniaus senamiesčio specialusis tvarkymo planas buvo įstrigęs pusantrų ar net dvejus metus, kol buvo nustatomos senamiesčio, kaip saugomos vietovės, vertingosios ypatybės.

Rūta LEITANAITĖ Architektūros kuratorė, LAS kūrybos direktorė

„Architektūros politika“ yra ideali vizija, siekiamybė, kokia turėtų būti urbanizuota ir natūrali aplinka Lietuvoje. Jei bent dalis „Architektūros politikos“ bus įvykdyta, traukinys bus pastatytas ant teisingų vėžių, tai jau bus daug.“

Šiandien sostinė priversta gyventi pagal morališkai pasenusį Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentą, parengtą 2003 metais, pagal nebegaliojančią nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo versiją“, – kalbėjo paveldosaugos ekspertė I. Kliobavičiūtė. „Architektūros politikos“ metmenyse taip pat kalbama apie būtinybę užtikrinti XX amžiaus pabaigos ar XXI amžiaus pradžios vertingiausių objektų apsaugą, kurti viešai prieinamą atliktų tyrimų bazę, kelti kultūros paveldo specialistų kvalifikaciją, tobulinti kultūros paveldo apskaitos sistemą, atskiriant valstybės ir savivaldos institucijų kompetenciją, suteikiant savivaldai daugiau galių veikti. „2013 metais pasikeitus Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymui, savivaldybių vertinimo tarybos neturi teisės vertinti kultūros paveldo objektų, kurių lygmuo yra aukštesnis nei vietinis. Kalbama apie didžiųjų miestų įsteigtas vertinimo tarybas, iš dalies netekusias galių nustatyti vertingąsias objektų ypatybes. Valstybinės vertinimo tarybos prie Kultūros paveldo departamento gali nagrinėti bet kokio lygmens objektus ir nustatyti jų vertingąsias ypatybes. Apribodama savivaldybių vertinimo tarybų galias, valstybė prisiima naštą, kurios, sprendžiant iš apskaitos dokumentų skaičiaus, nesugeba pakelti. Akivaizdu, kad savivaldybėmis ir jų įsteigtomis tarybomis nepasitikima. Tačiau amoralu, kai valstybė registruoja ir vietos lygmens objektus, kuriais turi rūpintis savivaldybė. Valstybė turėtų atsirinkti aukščiausio lygmens objektus, skelbti juos saugomais ir prižiūrėti“, – konstatavo paveldosaugos ekspertė I. Kliobavičiūtė.

mone, reikėtų numatytajai darnios aplinkos vizijai įgyvendinti. „Ši „Architektūros politika“ yra ideali vizija, siekiamybė, kokia turėtų būti urbanizuota ir natūrali aplinka Lietuvoje. Kitas klausimas, ar įvykdyti visus šiuos uždavinius per tokį laiką realu. Teoriškai tai įmanoma, jei būtų sulaukta valstybinio pritarimo, atsakingo ministerijų darbo, jei būtų keičiami ir derinami teisės aktai, jei geranoriškai sutartų įvairios institucijos. Todėl jei bent dalis „Architektūros politikos“ bus įvykdyta, traukinys bus pastatytas ant teisingų vėžių, tai jau bus daug, – neabejoja R. Leitanaitė. – 6 metai – protingas laikotarpis, per kurį galima pradėti gerus darbus, juos įpusėti, o kai kuriuos net baigti. Be to, jis sutampa su nauju ES finansavimo etapu, į tai galima orientuotis planuojant

Suplanuotiems darbams tikimasi ES paramos

Irena KLIOBAVIČIŪTĖ Architektė, paveldosaugos ekspertė

AM užsakymu parengti „Architektūros politikos 2014–2020 m.“ metmenys sugulė į solidų keliasdešimties puslapių apimties veikalą. Metmenų rengimą kuravusi R. Leitanaitė pripažino, kad uždavinių įvardyta tiek, kiek, darbo grupės nuo-

„Amoralu, kai valstybė registruoja ir vietos lygmens kultūros paveldo objektus, kuriais turi rūpintis savivaldybė. Valstybė turėtų atsirinkti aukščiausio lygmens objektus, skelbti juos saugomais ir prižiūrėti.“

2014 Nr. 6

įvairių architektūros programų ir kitų priemonių finansavimą.“ Projekto kuratorės pastebėjimu, kolegoms įvertinti pristatyti metmenys aktyvių diskusijų nesulaukė. „Gal būtų per daug išdidu sakyti, kad viską įvardijome teisingai“, – šyptelėjo pašnekovė. Kritinių pastabų metmenų rengėjai sulaukė dėl siūlymo įsteigti valstybės instituciją, kuri kontroliuotų bendrųjų planų rengimą ir teritorijų planavimo dokumentus – esą taip grįžtama prie sovietinės projektavimo tvarkos ir planavimo monopolio. Anot R. Leitanaitės, Architektų sąjungoje apie tai ne vienus metus diskutuota, tad bendras sutarimas šiuo klausimu ir atsispindi „Architektūros politikos“ metmenyse. „Tai nereiškia, kad Lietuvoje nebeliko architektų, kurie mano kitaip. Šią poziciją įtraukėme į

Kęstutis PEMPĖ Architektas, buvęs LAS Vilniaus skyriaus pirmininkas ir ekspertų tarybos narys

„Labai svarbu užtikrinti pradėtų darbų tęstinumą, kad jiems neturėtų įtakos politinės permainos. Architektūros, kraštotvarkos, urbanistikos sferose greitų rezultatų nebūna, kartais vienai ar kitai problemai išspręsti prireikia šimtmečių.“

pastabas, be to, LAS suvažiavime buvo pristatyti papildyti „Architektūros politikos“ metmenys, planuojame dar kartą susitikti darbo grupėje ir parengti galutinę versiją. Tačiau visiškai aklai atsižvelgti į pastabas irgi negalime, nes kartais jos prieštarauja viena kitai“, – paaiškino R. Leitanaitė.

Atsakomybė – nepatogus reikalas Abiejų architektūros politiką aptariančių dokumentų – ir Architektūros politikos krypčių aprašo, ir „Architektūros politikos“ metmenų – bendraautorius architektas Kęstutis Pempė įsitikinęs, kad įvardytus iššūkius būtų realu įgyvendinti, jei būtų dirbama rimtai, nuosekliai, svarbiausia – nevengiant atsakomybės. „Dokumentas, kuriame pateikiami atsakingieji ir metai, iki kada darbai turi būti įgyvendinti, yra daug įtakingesnis ir prasmingesnis. Tačiau anuokart „Architektūros politikos“ gaires svarstant įvairiose institucijose tos atsakomybės nuostatai buvo išbraukti. Kadangi dokumentas kompleksinis, atsiranda tarpinstitucinio nesusikalbėjimo, kas kurią dalį ir kaip turi parengti. Manau, ir su „Architektūros politikos“ metmenimis gali nutikti panašiai“, – optimizmu netryško pašnekovas. Architektas K. Pempė vis dėlto pripažino, kad šiandien prielaidos geresnės bent jau tuo, kad Europos Komisijos priimti dokumentai dėl taupiojo namo, energijos taupymo ar tvariosios architektūros įpareigoja iki tam tikro laiko įgyvendinti vieną ar kitą direktyvą. Pašnekovo pastebėjimu, „Architektūros politikos“ dokumentus turi faktiškai visos ES šalys, o kai kuriose jų – net atskiri miestai. „Labai svarbu užtikrinti pradėtų darbų tęstinumą, kad jiems neturėtų įtakos politinės permainos, o tai ypač aktualu savivaldoje. Architektūros, kraštotvarkos, urbanistikos sferose greitų rezultatų nebūna, kartais vienai ar kitai problemai išspręsti prireikia šimtmečių, ypač kai tai susiję su infrastruktūra ar kitais kompleksiniais dalykais“, – kalbėjo K. Pempė.

Architektas pripažino, kad dalis neįgyvendintų anuomečių priemonių, kurios šiandien neprarado aktualumo, atkeliavo ir į naujuosius metmenis. „Ką jau kalbėti apie kitas politikos pakopas, jei iki šiol nepriimtas net Architektūros įstatymas. Dabar tai irgi įvardijama kaip vienas pagrindinių siekių, – teigė K. Pempė. – Apskritai nei mūsų įstatymuose, nei institucijų valdymo srityje nebuvo prielaidų architekto profesijos prestižui kilti. Architektūra tapo tarpministerine disciplina, realiai ji nepriklauso nei Aplinkos, nei Kultūros ministerijai. Net Baltarusija turi Architektūros ir statybos ministeriją. Architektūros sritis, kuri yra labai plati ir gali generuoti 20 ar net daugiau procentų bendrojo šalies vidaus produkto, pas mus nedovanotinai apleista. Turi keistis bendras požiūris – ir visuomenės, ir tarpinstitucinis, tarpžinybinis.“

Europoje turbūt tik dvi valstybės turi Architektūros įstatymą.“ M. Narmontas pripažino, kad šiandien nesiimtų prognozuoti, kiek užtruks „Architektūros politikos“ patvirtinimo procedūros: „Kalbėdamas apie bet kurį kitą teisės aktą, matyt, galėčiau įvardyti, kada jis galėtų būti priimtas, bet apie šį – ne: reglamentuoti ir sudėlioti į lentynėles meną gana sudėtinga. Galiausiai ir tarp architektų turi gimti vieninga ar bent jau daugumos nuomonė, kad turėtume patį dokumentą. Šiandien vizijos gana skirtingos, ir net pats metmenų projektas rengiamas ilgokai. Tai rodo jo sudėtingumą ir nuomonių skirtumą. Tačiau geriau turėti išdiskutuotą, aptartą nei paskubomis priimtą teisės aktą.“

Pasigenda vieningos nuomonės AM Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktoriaus M. Narmonto teigimu, sudėtinga pasakyti, kurios ankstesniosios „Architektūros politikos“ sritys buvo įgyvendintos, o kurios – ne. „Monitoringo nerengėme, tačiau akivaizdžiai matyti, kad iš tų užsibrėžtų tikslų pirmiausia buvo neįgyvendinti tie, kurie reikalauja lėšų“, – aiškino ministerijos atstovas. Bent jau nepriimto Architektūros įstatymo M. Narmontas nelinkęs dramatizuoti: „Vieni architektai nori to reguliavimo, kiti nenori, dalis pageidauja, kad valstybei būtų suteikiamas tam tikras prioritetas. Svetur yra skirtingų pavyzdžių.

Marius NARMONTAS AM Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius

„Šiandien vizijos gana skirtingos, ir net pats metmenų projektas rengiamas ilgokai. Tai rodo jo sudėtingumą ir nuomonių skirtumą.“ 13

ARCHITEKTŲ VIZIJOSE – TIK KOKYBIŠKI KONKURSAI Kristina BUIDOVAITĖ

Skaidrumo ir viešumo trūkumas, abejotina sąlygų kokybė, prastas organizavimas, užsakovų diktatas – tokiais kaltinimais palydimas dažnas architektūros konkursas. Lietuvos architektų sąjungos (LAS) suburta darbo grupė tiki: nauji sąjungos architektūros konkursų organizavimo nuostatai situaciją gali pakeisti iš esmės. Tačiau neužtenka nuostatus sukurti – jų reikia vieningai laikytis. Ar projektų stygius, viešųjų pirkimų ydos ateityje netaps pretekstu užsimerkti prieš konkursų trūkumus?

išanalizuoti įvairūs tarptautiniai ir Lietuvoje vykę architektūros konkursai, jų sėkmės ir nesėkmės, Šiaurės ir kitų šalių konkursų nuostatai. Naujų nuostatų pagrindu pasirinktos Tarptautinės architektų sąjungos ir UNESCO rekomendacijos bei Europos architektų tarybos architektūros konkursų nuostatai. „Vienas pagrindinių dalykų, kurio LAS neturėtų ignoruoti – nedalyvauti organizuojant abejotinos kokybės konkursus“, – pabrėžė pašnekovas.

Keitėsi laikai, bet ne požiūris ARCHITEKTŪROS KONKURSAI: LAIMI KAINA AR KOKYBĖ? Architektūros projektų viešuosiuose pirkimuose kaina – ne visuomet lemiamas kriterijus. Architektai sutartinai mini architektūros projektų viešųjų pirkimų pavyzdžius, kurių rezultatas – kokybiška architektūra. Vienas jų – Ukmergės piliakalnio teritorijos architektūrinės-urbanistinės koncepcijos projekto konkursas, skirtas teritorijai tarp Vilniaus, Vytauto, Piliakalnio gatvių ir Šventosios upės sutvarkyti. Nugalėtoju paskelbta įmonė „Klasikinis portikas“. Teritorijos sutvarkymo projektas suskirstytas į du etapus. Pirmuoju numatyta sutvarkyti piliakalnio papėdę, antru – patį piliakalnį. Nacionalinis atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (R. Paleko ARCH studija: architektai Rolandas Palekas, Bartas Puzonas, Alma Palekienė, Petras Išora, Matas Šiupšinskas, Monika Zemlickaitė, Lina Sužiedelytė, Aidas Barzda, Jurga Garšvaitė, Vilmantas Bavarskis). Kitas pavyzdys – architektūrinis-urbanistinis Naujosios Akmenės aikštės su prieigomis kompleksiško sutvarkymo idėjinis atvirasis konkursas. Pirmame darbų etape numatyta atnaujinti Leopoldo Petravičiaus aikštės laikrodžio bokšto fasadą, pakeisti aikštės dangą, įrengti pėsčiųjų ir dviračių takus, automobilių stovėjimo aikšteles. Be to, bus sumontuotas fontanas ir atlikti kiti darbai. Antrame darbų etape suplanuota prie aikštės esančią sankryžą perdaryti į žiedinę, sutvarkyti sankasas, atlikti elektrotechnikos darbus, įrengti kelio ženklus ir kita. Šiame etape numatyti ir darbai, kuriuos finansuos savivaldybė: šaligatvio įrengimas, dujotiekio tinklų rekonstrukcija, vaizdo stebėjimo sistemos įrengimas, senų medžių kirtimas, naujų sodinimas ir kita. Architektų sąjungos dėmesio kritikos sulaukė viešųjų pirkimų konkursai, kuriuose pirmenybė atiduota pigiausiai kainuojančiai architektūrai. Tarp tokių – Palangos universali sporto arena, Palangos vasaros estrada, viešosios bibliotekos pastatų komplekso Biržuose techninio projekto rengimo paslaugos konkursas.

Nauji nuostatai – senoms problemoms spręsti LAS Vilniaus skyriaus pirmininkas architektas Tadas Balčiūnas pripažino, kad užsakovai nenoriai organizuoja architektūros konkursus, tad LAS tenka ieškoti kompromisų, neretai ir nuolaidžiauti, kad vienas ar kitas konkursas vis dėlto įvyktų. Tuomet užsakovai pradeda diktuoti savo sąlygas, kurios, anot pašnekovo, ne visuomet naudingos ir architektūros konkursui, ir pačiai LAS. Architektų grupė, vildamasi sulaukti kokybiškesnių architektūros konkursų ir rezultatų, parengė naujus LAS architektūros konkursų organizavimo nuostatus. Biuro „Architektūros linija“ vadovas architektas Gintaras Čaikauskas nuostatų reikšmės nenuvertina, tačiau, jo įsitikinimu, universalių nuostatų sukurti neįmanoma. „Kaip ir visi dokumentai, konkursų nuostatai turėtų būti nuolat tobulinami įvertinant pakeitimus, klaidas, atsirandančius naujus poreikius ir iššūkius. Ir tai – ne vieno žmogaus darbas. Turėtų veikti ir operatyviai į aktualijas reaguoti speciali darbo grupė. Konkursų nuostatai, palyginti su ankstesniais, gerokai pasikeitę, tačiau toli gražu nėra tobuli, tai nėra baigtinis sprendimas. Rengiant profesionalias konkursų sąlygas svarbu įsivaizduoti galimus kolegų veiksmus, iškilsiančias problemas, būsimas reakcijas, sprendinių pasirinkimą ir apytikslius rezultatus. Tam reikia ir nuojautos, patirties. Tik tokiu atveju šie dokumentai veiks ir bus prasmingi. Labai svarbu sudaryti vienodas galimybes konkuruoti aiškiai formuluojant užduotį ir apibūdinant privalomą pateikti medžiagą. Tai – sunkiausiai įveikiami iššūkiai“, – apibendrino pašnekovas. Vienas LAS tarybos sudarytos darbo grupės, rengusios naujuosius nuostatus, narių architektas Darius Osteika turi kiek kitokią nuomonę. Jo teigimu, universalų architektūros konkursų organizavimo modelį sukurti įmanoma. Rengiant naujus Architektūros konkursų rengimo nuostatus

2014 Nr. 6

Didžioji dalis užsakovų, architekto T. Balčiūno teigimu, įsitikinusi, kad architektams dalyvavimas architektūros konkursuose nekainuoja: „Bet juk aš turiu nusipirkti popieriaus, sumokėti už patalpų nuomą, o premijų dydis kartais neatperka nė tų išlaidų.“ Kaip pavyzdį architektas pateikė Lietuvos jūrų muziejaus administracinio pastato rekonstrukcijos idėjų konkursą, kuriame laimėtojams numatyta 4 tūkst. litų premija. Dalyvauti konkursuose, anot pašnekovo, kartais kainuoja netgi daugiau. LAS tarybos narys architektas G. Čaikauskas architektūros konkursuose dalyvauja nuo studijų laikų. Sovietmečiu, pripažino architektas, tokių konkursų praktika maža kuo skyrėsi nuo šiandienės, didžiąją dalį jų palydėdavo kritika organizatoriams, komisijos darbui, išrinktiems darbams. „Šiais laikais daug svarbių objektų projektuojama tik po ilgos ir sudėtingos atrankos. Esmė paprasta – tai sunkūs proto mūšiai, o varžybose vieni laimi, kiti – pralaimi. Natūralu – atsiranda nepatenkintųjų. Visi dalyviai stengiasi, verčiasi per galvą, kuria originaliausias idėjas, pluša dieną naktį, dažniausiai – neatlygintinai, investuoja savo lėšas. Galima nesunkiai įsivaizduoti kolegų nuotaikas, jei konkursui pateikus 30 ar 60 pasiūlymų išrenkami tik keli laureatai. Vis dėlto patys beviltiškiausi konkursai yra tie, kuriuose užsakovai jau iš anksto turi savo vizijas ir jiems reikalingi tik juridiniai jų įteisinimo formalumai arba demokratiško pasirinkimo imitacija. Visa laimė, kad kūrybinio darbo procesas skatina visapusiškai tobulėti, kitaip, matyt, konkursuose nedalyvautų niekas“, – kalbėjo G. Čaikauskas.

Konkursai be nugalėtojų Ar dažni atvejai, kai premijos pasibaigus konkursui apskritai taip ir lieka neišmokėtos? Tai, anot T. Balčiūno, daugiau išimtis nei taisyklė. Kaip ir neskiriama pirmoji vieta.

LAS skelbtas Vilniuje esančio „Lietuvos“ kino teatro erdvės sutvarkymo idėjos konkursas, kurio tikslas – „Lietuvos“ kino teatro teritorijoje suprojektuoti Modernaus meno centro ir biurų pastatą, yra vienas konkursų, likusių be nugalėtojo. Užsakovų pasiteisinimas – nė vienas projektas neatitiko lūkesčių. Architekto G. Čaikausko kartu su kolegomis pasiūlytas projektas liko antras. Architektas sakė iš dalies tikėjęsis panašios konkurso baigties: „Iškilus abejonėms dėl sklypo dešiniajame Neries krante ir objekto pasirinkimo sėkmės, investuotojų valia architektūrinis veiksmas buvo perkeltas į senamiestį – buvusio „Lietuvos“ kino teatro sklypą. Pirmos vietos neskyrimas tik dar labiau patvirtino užsakovų neapsisprendimą ir norą toliau ieškoti sprendimų. Projektų nugalėtojų eilės ir reitingų nepaisymas daugelyje konkursų išryškina neatitikimą tarp komisijos posėdyje balsuojančių architektų ir užsakovų nuomonių bei prieštaringos siekiamo rezultato sampratos. Neskirti pagrindinio nugalėtojo – užsakovui patogi situacija, bet architektai – ir atrankos komisijos nariai, ir laureatai, pagal dabartinę juridinę sistemą vėl lieka bejėgiai.“ Netikėtai pasibaigusių konkursų, antrino T. Balčiūnas, pasitaiko ir užsienyje. Pavyzdžiui, Stokholmo bibliotekos priestato konkurso nugalėtojo – architektės Heike Hanados vadovaujamos komandos „Laboratory of Art and Architectur“ – projektas „Delphinium“ taip ir nebuvo įgyvendintas dėl diskutuotino naujų pastatų santykio su jautria aplinka. Nerealizuotas ir Mariboro miesto meno galerijos projektas Slovėnijoje. Architektas G. Čaikauskas prisiminė su kolegomis laimėtą tarptautinį konkursą Astanoje: Kazachų dramos teatro projekto likimas – iki šiol miglotas. Architektų kolektyvų, dalyvaujant ir užsienio svečiams, pastangos Kauno pramoninių pastatų konversijos kūrybinių dirbtuvių etapuose kol kas irgi nedavė konkrečių rezultatų. „Konkurso organizavimas ne visuomet užtikrina realizavimo galimybes. Labai dažnai tik pamatę projektų vizijas užsakovai, miestų vadovai, visuomenė pradeda suvokti, kuo visa tai gali baigtis. Prasideda svarstymai ir diskusijos – gerai tai ar ne, ką daryti toliau. Žinoma, kiekvienas konkurso laureatas tikisi, kad sunkiai iškovotą projekto pergalę vainikuos statybos, tačiau tai tikrai nėra taisyklė bet kurioje šalyje. Žinant būsimų investicijų mastą, dažnai konkursai rengiami naujoms idėjoms generuoti, investiciniams siekiams patikrinti ir galimų rezultatų paieškai, bet nebūtinai objektui realizuoti“, – apibendrino G. Čaikauskas. T. Balčiūnas įsitikinęs, kad aktuali problema – ir susikertantys skirtingų institucijų interesai. Vienas bene daugiausia dėmesio sulaukusių pavyzdžių – Neringos kultūros informacijos centro „Agila“ konkurso nugalėtojo projektas, neįtikęs Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai. Mat ši laikosi pozicijos, kad Nidoje gali būti statomi tik architektūrinį senųjų žvejų gyvenviečių ar vilų braižą

Gintaras ČAIKAUSKAS Biuro „Architektūros linija“ vadovas architektas

„Sovietmečiu architektūros konkursų praktika maža kuo skyrėsi nuo šiandienės, didžiąją dalį jų palydėdavo kritika organizatoriams, komisijos darbui, išrinktiems darbams.“ atitinkantys pastatai. Panaši situacija susiklostė ir Anykščiuose. Anykščių regioninio parko direkcijos surengtame atvirajame lajų tako konkurse nugalėtoju pripažintas darbas „Žalčių takas“ vėliau sulaukė daug kritikos ir buvo realizuotas nemažai pakeistas. G. Čaikauskas priminė, kad jei architektams abejonių kelia konkursų uždaviniai ar siūlomi konkurencijos metodai, juose visuomet galima atsisakyti dalyvauti.

„Manau, daugelis kolegų ignoravo prieš kurį laiką skelbtą kontroversišką konkursą – sukurti dangoraižį ant Šeškinės kalvos, nes tai prieštaravo esminei sostinės urbanistinės raidos koncepcijai. Dažnai neįmanoma dalyvauti konkursuose dėl nepakeliamų išankstinių reikalavimų: privalomos didelės įmonių apyvartos, pelno, sertifikatų, analogiškų projektų rengimo patirties, sudėtingų draudimo ir banko garantijų sąlygų. Jeigu tai sunkiai įveikiama didesnėms įmonėms, ką kalbėti

Tadas BALČIŪNAS Lietuvos architektų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkas, architektas

„Užsakovai nenoriai organizuoja architektūros konkursus, tad LAS tenka ieškoti kompromisų, neretai ir nuolaidžiauti, kad vienas ar kitas konkursas vis dėlto įvyktų.“ apie jaunųjų architektų galimybes? Suprantamas užsakovų noras apsisaugoti nuo bet kokių rizikų, tačiau nereikėtų persistengti, dažnai užtektų tiesiog tvarkingų sąlygų formuluočių, – kalbėjo pašnekovas. – Laikai, kai konkursų tikslai būdavo suformuluojami labai primityviai – keletu sakinių, tiesiog įvardijant temą, o juose dalyvavo kas tik netingėjo, kūrė kaip suprato, baigėsi palyginti neseniai, o rezultatai būdavo visai neblogi. Matyt, esmė – ne vien konkursų sąlygos, bet ir užsakovų geranoriškumas, dalyvių nusiteikimas.“ Architektas D. Osteika architektūros konkursuose nustojo dalyvauti tuomet, kai suprato, kad juose įsigali vadinamasis automatizmo principas: „Konkursuose dalyvaudavau net ir tuomet, kai iki galo nebūdavo aišku, koks užsakovo tikslas, kam jam reikia to konkurso. Galbūt jis siekia pateisinti didesnio pastato statybą, galbūt projektu rūpinasi ne pats užsakovas, o jo pasamdyta komanda, kuriai galutinis rezultatas nėra svarbus. Paskutiniu lašu tapo suvokimas, kad net neieškome mums patiems patinkančio sprendimo, tiesiog vaikomės antrarūšių tikslų. Vienas architektas yra pasakęs: būna, nelaimi konkurso, tačiau žiūri į laimėtojo darbą ir pavydu, kaip gražiai sugalvota. O kartais žiūri ir nepavydu, nes jis nebuvo vertas laimėti.“ Naujuosiuose LAS konkursų organizavimo nuostatuose numatyta, kad architektūros

konkurso organizavimu rūpinsis paskirtasis konkurso koordinatorius. Būtent jis bus pagrindinis asmuo, atsakingas už konkurso eigą ir jo kokybę. Tokia praktika, kai už procesus atsako konkretūs žmonės, o ne organizacija, populiari Vakaruose. Viena pagrindinių verslo pradžiamokslio taisyklių, esą užsakovas visada yra teisus, kol kas galioja ir architektūros konkursuose, nes čia LAS deleguotų vertinimo komisijos atstovų turima balsų mažuma negali užtikrinti vertinimo komisijos sprendimų kokybės. „Tiesiog atsitinka taip, kad jei konkurso tema pasirodo verta dėmesio, dalis į komisijas įprastai kviečiamų architektų stengiasi patys dalyvauti konkurse, tuomet iškyla vertinimo komisijos autoritetų stygiaus problema, dažnai kritikuojami patys vertintojai, jų recenzijos ir ekspertizės“, – paaiškino architektas G. Čaikauskas. Architektas D. Osteika linkęs pritarti: šiuo metu komisijos dauguma dažniausiai – užsakovo atstovai, kurie nesivargina įsigilinti į pateiktus darbus ir teisinasi besivadovaujantys principais: „man gražu“ ir „dėl skonio nesiginčijama“. Todėl dažnai neįvertina ne tik kokybiškų, bet ir jiems akivaizdžiai naudingų sprendimų. Konkurso nugalėtojai iki šiol rinkti suskaičiavus skirtų balų vidurkį. Toks vertinimo būdas, įsitikinęs D. Osteika, ydingas, mat dažniausiai pirmiausia atmetami ryškiausi darbai, o rungiasi vidutiniai. Architektai siūlo nugalėtoją rinkti priimant motyvuotus sprendimus, juos pateikiant ir paaiškinant visuomenei.

Kūrybinis... konvejeris Lietuvoje architektūros projektai vis dažniau pasirenkami rengiant viešuosius pirkimus. Tendencija aiški – dažniausiai laimi pigiausiai kainuojanti architektūra. Architektas T. Balčiūnas prisiminė pavyzdį, kai rengiant vieno miestelio bendrąjį planą už jį buvo sumokėta topografinės nuotraukos kaina. „Kokį bendrąjį planą už tiek galima sukurti ir kaip tas miestelis bus plėtojamas?“ – replikavo pašnekovas. Konkurencijos tarybos atsakymas į panašius klausimus vienas: rinka laisva, kainos bus sureguliuotos savaime. „Kol kas jas reguliuoja architektai, dirbantys virtuvėse, naudojantys vogtas projektavimo programas“, – kalbėjo architektas. Architektui G. Čaikauskui viešųjų pirkimų praktika irgi kelia nuostabą. „Daugelis pritaria, kad architektūra – menas, ir kartu pasiguodžia, kad naujovių, meninės raiškos ir originalumo kriterijai – labai subjektyvūs, todėl sudėtinga ir rizikinga atranką pagrįsti jų vertinimu, ginčų beveik neįmanoma išspręsti net pasitelkus juristus. Kurioziška situacija – meno kūrinių užsakymas siūlomas potencialiai pigiausiems autoriams, kurie pažada tai įvykdyti per nustatytą laiko terminą. Galbūt ateityje bus galima pateikti pigiai ir greitai sukuriamų

2014 Nr. 6

Ukmergės piliakalnio teritorijos architektūrinėsurbanistinės koncepcijos konkurso projektas.

paveikslų, skulptūrų, teatro ir muzikos kūrinių užsakymą“, – replikavo pašnekovas. D. Osteika sakė, kad jų LAS suburta darbo grupė nagrinėjo ir šią problemą. Viešųjų pirkimų įstatyme nėra reikalavimo vadovautis tik mažiausios kainos principu. Bet kurio viešųjų pirkimų konkurso organizatoriai patys gali nuspręsti, kiek vertinant darbus svarbus kokybės kriterijus – panašiai elgiamasi ir kitose Europos šalyse. „Tačiau kažkodėl viešąjį interesą turintys ginti asmenys to nedaro, vis tiek formaliai renkasi pigiausią produktą. Taip yra, matyt, todėl, kad pati visuomenė dar nesuvokia, kiek daug praranda ir kokias galimybes iš jos atima tokia valdininkų praktika“, – piktinosi pašnekovas.

Nacionalinis atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (R. Paleko ARCH studija).

Darius OSTEIKA, architektas

„Viešųjų pirkimų įstatyme nėra reikalavimo vadovautis tik mažiausios kainos principu. Bet kurio viešųjų pirkimų konkurso organizatoriai patys gali nuspręsti, kiek vertinant darbus svarbus kokybės kriterijus – panašiai elgiamasi ir kitose Europos šalyse.“

Architektūriniame-urbanistiniame Naujosios Akmenės aikštės su prieigomis kompleksiško sutvarkymo idėjiniame atvirajame konkurse išrinktas projektas.

Miestuose – skirtingos tradicijos Architektūros konkursų tradicijos atskiruose miestuose skirtingos. G. Čaikauskas prisiminė konkursą, vykusį Klaipėdoje, kuriame kartu su kolegomis pasiūlė kontekstualų pastatą – užimta trečia vieta. Pirma ir antra vietos buvo skirtos kontrastingiems stačiakampiams tūriams, o realizuota būtent trečioje vietoje likusių architektų sumanymui artima koncepcija.

„Pasiteiravęs, kodėl viskas radikaliai pasikeitė, gavau atsakymą, kad dėl įvairių derinimo procedūrų laimėjęs aplinkai kontrastingas variantas buvo atmestas, o pirmą vietą užėmę autoriai realizavo savo sumanymui priešingą – kontekstualų projektą, motyvuodami, kad tiesiog neturėjo darbo. Kitame konkurse mūsų pasiūlymas buvo atmestas kaip neatitinkantis architektūros objekto sampratos, nors vėliau vykusioje

parodoje tarptautinė komisija jį apdovanojo už idėjos novatoriškumą. Pasitaikė atvejis, kai konkursą laimėjo aukštybinių pastatų kompleksas ir vėlgi dėl įstrigusių derinimo procedūrų tų pačių nugalėtojų rankomis buvo suprojektuotas neaukštas pastatas“, – pasakojo pašnekovas. Ar veikiančios įvairios architektūros tarybos, komisijos, etikos kodeksai tokiais atvejais nėra bejėgiai? Architekto teigimu, egzistuoja nuomonė, kad svarbu laimėti konkursą, o paskui bus realizuojama tai, kas pasirodys iš tiesų reikalinga. Tad neverta stebėtis, kad neatpažįstamai pasikeičia pastato architektūros koncepcija ir raiška. Konkurencija pasiekė tokias ribas, kad projektuojama bet kur, bet kas ir už bet kokią kainą. Architektūros konkursas turi būti profesionalus ir kokybiškas, neabejoja LAS darbo grupė. Tad naujieji konkursų organizavimo nuostatai LAS suteiks ne tik daugiau teisių, bet ir daugiau atsakomybės. Abiem atvejais svarbu, ar nustatytų principų bus laikomasi.

IŠ ARCHITEKTŪRINIŲ KONKURSŲ UŽSIENYJE – PAMOKOS LIETUVAI Lina BIELIAUSKAITĖ

Viena vertus, svetur savo kūrybines idėjas pristatantys Lietuvos architektai ne kartą įrodė esantys pajėgūs konkuruoti tarptautinėje rinkoje. Kita vertus, užsienio architektūriniuose konkursuose dalyvaujantiems mūsų šalies specialistams tai yra ir galimybė įvertinti kitokią patirtį: pradedant organizaciniais aspektais, baigiant požiūriu į kūrėjus. Projektuotojai pripažįsta, kad šioje srityje Lietuvai dar yra kur pasitempti. Namų darbus ruošia atsakingai

Rolando PALEKO ir jo vadovaujamos architektų studijos laimėjimas Asplundo bibliotekos išplėtimo konkurse Švedijoje įvardijamas vienu ryškiausių tarptautinio pripažinimo pavyzdžių. G. Bartuškos nuotr.

Bene garsiausiai Lietuvoje nuskambėjo 2007-aisiais Stokholme (Švedija) vykusio Asplundo bibliotekos išplėtimo konkurso rezultatai. Jame dalyvavusios R. Paleko ARCH studijos komandos pasiekimas tuomet buvo įvertintas kaip iki tol reikšmingiausias Lietuvos architektų laimėjimas architektūriniuose pasaulio konkursuose. Dalyvių

2014 Nr. 6

skaičiumi įspūdingų varžytuvių – jose konkuravo apie 1200 projektavimo firmų – finaliniame ture lietuviai antrąja ir trečiąja vietomis pasidalijo su suomiais. Architektas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros katedros profesorius Rolandas Palekas, kalbėdamas ir apie šį, ir apie kitus konkursus Norvegijoje, Slovėnijoje,

Latvijoje, kuriuose dalyvavo jo vadovaujamos studijos projektuotojai, išskyrė ne vieną sektiną aspektą. „Akivaizdu, konkurso pasiruošimui užsienyje skiriama nepalyginamai daugiau laiko, pastangų ir lėšų nei Lietuvoje. Tai, ko gero, esminis skirtumas, kuris krinta į akis. Konkurso sąlygos atsako į visus klausimus ir aprėpia visus aspektus – tam prireikia, manau, ne mažiau kaip metų ir kainuoja ne vieną dešimtį tūkstančių. Konkurso rengėjai paruošia labai išsamius namų darbus, kurie tampa architektų tolesnių siūlymų baze“, – įvardijo R. Paleko ARCH studijos vadovas.

Kai užsakovai nežino, ko nori Pašnekovo teigimu, tai sudaro geresnes prielaidas atsirasti tinkamam konkurso rezultatui, o laimėję darbai adekvatūs išeities medžiagai, situacijai, teritorijos, sklypo problematikai, nes kuo daugiau įvardijama aspektų, apribojimų, istorinės, socialinės, kultūrinės, techninės įtakos, tuo visapusiškesnį paveikslą mato architektas ir sykiu ateityje mažiau rizikuoja susidurti su neišsprendžiamomis problemomis. „Kalbant apie standartinį konkursą Lietuvoje, neretai užsakovai patys nelabai žino, ko nori. Jie neskiria pakankamai laiko ir lėšų užduočiai suformuluoti ir tam tikrų minčių, idėjų tikisi iš architektų“, – kalbėjo architektas R. Palekas. Kaip retą išimtį pašnekovas įvardijo „Ogmios“ centro Vilniuje ir fabriko „Lituanica“ Kaune galimybių studijai parengti skirtas kūrybines dirbtuves. R. Paleko teigimu, Lietuvoje būtų sveikintina ir kita užsienio šalių architektūriniuose konkursuose taikoma praktika: „Visuose tarptautiniuose konkursuose, kuriuose yra tekę dalyvauti, žiuri sudėtis buvo deklaruojama iš anksto pavardėmis, regalijomis, pasiekimais. Manau, tai labai svarbu,

nes prieš apsispręsdamas dalyvauti konkurse architektas turėtų matyti, kas vertins jo darbą, galiausiai jis turi gerbti tuos žmones, pasitikėti jų vertinimu. Tai ne visada yra įprasta praktika Lietuvoje organizuojamuose konkursuose. Neretai būna paskelbiamos kelios vertintojų pavardės, o likusi žiuri dalis – bepavardė: užsakovo ar kokios nors organizacijos deleguojami žmonės.“

Savo kiemo sindromas Architekto R. Paleko teigimu, tai, kad į visų tarptautinių konkursų vertinimo komisijas kviečiami pasauliniai architektūros ar teorijos autoritetai, be abejo, byloja ne tik apie paties renginio lygį, bet ir laimėjimų svorį. „Lietuvoje iš esmės nerengiami rimti tarptautiniai konkursai. Tie, kurie vyksta, menkai atitinka

įprastus aukšto lygio reikalavimus. Galbūt formaliai nurodoma, kad konkursas – tarptautinis, tačiau visi kiti aspektai byloja ką kita“, – konstatavo architektas. R. Paleko ARCH studijos vadovas svarstė, kad tai galėtų būti viena priežasčių, kodėl šiuose konkursuose taip vangiai dalyvauja užsienio architektų studijos. „Žinoma, pagrindinė priežastis – neadekvatūs biudžetai. O ši materialioji pusė yra padarinys, išraiška gilesnių dalykų, kuriuos įvardyčiau kaip savo kiemo, provincialumo, nepasitikėjimo savimi sindromą. Tai jaučiama ir tarp užsakovų, ir tarp architektų. Kad esame nė per trupinį ne prastesni už vakariečius, turime nė kiek ne menkesnį gyvenimo standartų ir kokybės supratimą, pirmiausia turime įsisąmoninti patys, tada ateis ir natūralus poreikis siekti aukščiausios kokybės“, – neabejoja VGTU profesorius R. Palekas.

Anot architekto Vytauto BIEKŠOS, Latvijos nacionalinio meno muziejaus rekonstrukcijos konkursą laimėjusių lietuvių projektas įgyvendinamas su derama pagarba pasiūlytai architektūrinei koncepcijai. G. Bartuškos nuotr.

Anot pašnekovo, gyvas pavyzdys – laviai ir estai, kurie sugebėjo įrodyti, kad nėra architektūros provincija. Apie tai esą iškalbingai byloja ir architektūriniai mūsų kaimynų rezultatai, ir organizuojami tarptautiniai konkursai.

Statusas – atskira tema R. Paleko teigimu, neatsiejamas užsienyje rengiamų architektūrinių konkursų bruožas – pagarba architektui ir architektūrai. Pašnekovas pastebi, kad daugumoje mūsų konkursų užsakovas nėra įpareigotas prieš laimėtojus. „Tai pasakytina apie jaunus architektus, kurie neturi kitų būdų būti pastebėti, užsiauginti savo vardą kaip dalyvaudami konkursuose. Kad ir kokią vietą jie užimtų, neturi jokių teisių. Užsakovas gali daryti, ką nori. Gali rinktis arba antros, arba trečios vietos laimėtoją, arba siūlyti derinti projektus. Vakarietiškų konkursų sąlygose būna aiškiai įvardijama, kad jei konkursą laimės jaunas architektas ar jų grupė, neturintys pakankamai kvalifikacijos, tačiau pasiūlę vertingą idėją, jiems bus rekomenduota keletas specializuotų patirtį turinčių architektūros firmų, kurios padėtų įgyvendinti projektą. Mums iki tokio mąstymo dar toli. Tenka konstatuoti, kad apskritai architektūros ir architekto prestižas mūsų visuomenės akyse yra smukęs, kokios to priežastys – atskira tema. Tačiau akivaizdu, kad tai atsispindi daug kur, įskaitant ir architektūros konkursų situaciją“, – įvertino architektas R. Palekas. Studijos „Processoffice“ architektas Vytautas Biekša, dalijęsis architektūrinio konkurso Latvijoje patirtimi, irgi pripažino, kad kaimyninėje šalyje architekto pozicija plačiąja prasme visuomenėje suvokiama ir kotiruojama geriau nei Lietuvoje. 2010-aisiais Latvijos nacionalinio meno muziejaus rekonstrukcijos konkurse laimėjusi jungtinė „Processoffice“ bei „Andrius Skiezgelas Architecture“ studijų komanda jau gali apčiuopti ir konkrečius rezultatus – projektas įgyvendinamas, be to – su derama pagarba pasiūlytai architektūrinei koncepcijai.

Prioritetai dėliojami kitaip „Žinoma, projektas buvo šiek tiek koreguojamas, komisija pateikė tam tikrų reikalavimų, kuriuos reikėjo įvertinti, kai ką teko patobulinti, o tai yra normalu. Koncepciniu lygiu parengti darbai ne visada atsako į buitinius klausimus, o juos sunku išsiaiškinti, kol nėra galimybės tiesiogiai pabendrauti su institucija, kuri tame pastate gyvens. Tačiau visos korektūros buvo atliekamos bendru sutarimu“, – patikino vienas projekto autorių V. Biekša. Pašnekovas prisipažino, kad vargiai įvardytų Lietuvoje vykusį architektūrinį viešojo objekto

2014 Nr. 6

konkursą, kuriame būtų laimėję užsienio specialistai, ir tai esą – irgi iškalbingas faktas. „Latvijoje tai ne pirmas atvejis. Ne vienas naujas pastatas Rygoje suprojektuotas užsieniečių. Tad klausimų apie skaidrumą, objektyvumą net nekyla. Žinoma, negaliu teigti, kad pas mus konkursai vyksta neskaidriai, tiesiog akivaizdu, kad kaimyninėje šalyje atvirumas – didesnis ir prioritetai čia dėliojami kiek kitaip“, – įvertino architektas. Anot pašnekovo, tarp tokių prioritetinių dalykų – ir finansiniai klausimai. „Ką jau kalbėti apie daugelį pasaulio šalių, užtenka pažiūrėti į Latviją, Estiją, kur arba kaina išvis nėra lemiamas dalykas, kaip buvo mūsų atveju Rygoje, kai vyko atskiros derybos, arba lemia protinga jos procentinė išraiška bendrame vertinime“, – teigė V. Biekša.

Neįveikiamų kliūčių nėra Anot pašnekovo, tam tikra prasme gal ir būtų galima pateisinti komercinį užsakovą, kuris stato nuosavame sklype už savas lėšas. „O juk čia projektai – už valstybės lėšas. Tai ir statome nelabai žinia ką. Civilizuotose valstybėse žmonės supranta, kad kai pastatas statomas šimtui ar net daugiau metų, svarbu ne vien jo projektavimo kaina. Apskritai susidaro įspūdis, kad tokie stiprūs projektai kaip R. Paleko Vilniaus universiteto biblioteka arba Eugenijaus Miliūno „Žalgirio“ arena atsirado labiau dėl asmeninės iniciatyvos, labai didelės energijos, o ne dėl kokios nors sistemos, suteikiančios prognozuojamą rezultatą. Ir šie pavyzdžiai yra veikiau išimtis nei taisyklė“, – kalbėjo architektas V. Biekša. Kaip vieną esminių konkursų Lietuvoje ir Latvijoje skirtumų „Processoffice“ atstovas taip pat įvardijo pastarojoje šalyje galiojantį įstatymą, kuris neleidžia skelbti statybos ir projektavimo konkurso kartu. „O pas mus tai pristatoma kaip geras efektyvios vadybos pavyzdys. Galbūt tai labai patogu – vienu pirkimu nuperkamas visas projektas, ir problemos, terminai užkraunami vykdytojams. Tačiau bent šiek tiek apie statybas nusimanantis žmogus pasakys, kad statybininkas ir architektas yra sveika opozicija, o ne ranka ranką plaunanti struktūra“, – kalbėjo pašnekovas. V. Biekšos manymu, pakoreguoti ydingus Lietuvos architektūrinių konkursų praktikos aspektus neįveikiamų kliūčių nėra. „Viešųjų pirkimų normatyvai nedraudžia diegti kitus nei mažiausia kaina kriterijus. Ji galėtų nusverti dalį balų, nebūtinai lemiamą. O jau tokiais konkursais būtų galima labiau sudominti ir rimtesnes tarptautines projektuotojų komandas“, – įsitikinęs architektas.

GERIAUSIO MODELIO PAIEŠKOS ARCHITEKTŪROS-URBANISTIKOS EKSPERTŲ TARYBŲ VAIDMUO: KAS DAUGIAUSIA LAIMI IŠ JŲ VYKDOMOS MISIJOS? Rusnė MARČĖNAITĖ

Architektūrinės ir urbanistinės aplinkos kokybės saugiklis, kolegialaus pasitarimo galimybė, miestų savivaldos įrankis derybose su nekilnojamojo turto ir verslo projektų plėtotojais, architektūrinės idėjos teismas: penkiuose šalies miestuose veikiančių architektūros-urbanistikos ekspertų tarybų veikla sulaukia kontroversiškų apibūdinimų. Požiūris dažniausiai priklauso nuo to, kurioje barikadų pusėje stovi vertintojas. Išvados – rekomendacinio pobūdžio Vilniaus miesto architektūros-urbanistikos ekspertų tarybos (VAUET) prie Lietuvos architektų sąjungos (LAS) Vilniaus skyriaus narys Mindaugas Pakalnis pripažįsta, kad svarstymas ekspertų taryboje ne vienam architektui atrodo kaip grėsmingas kumštis, neleidžiantis pasireikšti individualybei. M. Pakalnis įsitikinęs, kad protingai sudėliota apribojimų sistema yra vertinga pagalba, o projekto autorius neturėtų reaguoti asmeniškai kolegai patarus dar pagalvoti apie kokį nors sprendinį. 2001 metais atnaujintoje LAS Vilniaus skyriaus ir Vilniaus miesto savivaldybės sutartyje nurodyta, kad vienas pagrindinių VAUET tikslų yra bendradarbiavimas siekiant architektūrinės ir urbanistinės miesto aplinkos kokybės bei savito miesto įvaizdžio sukūrimo. Iš miesto savivaldybės į VAUET atkeliauja apie 90 proc. čia svarstomų objektų. VAUET nuostatuose skelbiama, kad Miesto plėtros departamentas į ekspertus kreipiasi dėl teritorijų planavimo dokumentų projektų, kuriais keičiami miesto bendrojo plano sprendiniai, dėl miesto tarybos patvirtintos miestovaizdžio apsaugos zonoje rengiamų statinių projektų, kurie yra ypatingosios

paskirties statiniai ir pan. Dokumente vengiama vienos kurios nors pusės įsipareigojimus nusakančių veiksmažodžių: Miesto plėtros departamentas ne privalo ar gali kreiptis į ekspertus, o tiesiog kreipiasi – galima suprasti, kad tik tada, kai pats sugalvoja. O ekspertai pateikia savo išvadas, kurios yra viso labo rekomendacinio pobūdžio. Vilniaus vyriausiasis architektas, Miesto plėtros departamento direktorius Artūras Blotnys vertina ir tokią pagalbą. „Vyriausieji architektai ar miestų plėtros departamentų vadovai dažnai lieka vieni nuogi prieš įstatymo raidę: būna situacijų, kai jų negina jokie įstatymai, bet reikia atsižvelgti į ypatingus architektūrinius ar urbanistinius reikalavimus, kurių įstatymuose aprašyti neįmanoma, kai atsiranda kitų institucijų perdėtų reikalavimų, tarkime, paveldosauginių. Tada mums svarbi ekspertų nuomonė ir parama“, – sakė A. Blotnys. Vilniaus vyriausiasis architektas neabejoja, kad dar labiau kvalifikuotų ekspertų paramos reikia rajonų architektams, kurie mažuose miesteliuose, politikams pradėjus diktuoti savo nuomonę, gali pasijusti išvis vieniši.

Gintautas NATKEVIČIUS

Visi mes architektai esame rinkos dalyviai. Tad kaip aš, rinkos dalyvis, atnešęs savo konkurentui darbą, galiu tikėtis, kad jis man padės patarimais?

2014 Nr. 6

Teoriškai architektūros-urbanistikos ekspertų tarybų ekspertizės gali prašyti ne tik projektus derinančios savivaldos institucijos, bet ir patys projekto autoriai, tik tai – retas atvejis. Kartais tarybos ekspertizės kaip šiaudo griebiasi į keblias diskusijas su įvairiomis kontroliuojančiomis institucijomis įsivėlę architektai.

Pagrindinis užsakovas – savivaldybės Vilniaus miesto savivaldybė dažniausiai ekspertuoja objektus, kurių architektūrinė ar urbanistinė kokybė pasirodo nepatenkinama. „Kartais jaučiame, kad mieste urbanistiniu požiūriu negali atsirasti būtent toks objektas, net jei jis architektūriškai gerai atrodo, nes konkuruos su greta esančiomis architektūros vertybėmis. O jo atsiradimą galbūt leidžia anksčiau padarytos planavimo klaidos. Tada sprendimas nėra paprastas, savivaldai reikia ekspertų nuomonės ir pozicijos“, – aiškino A. Blotnys. Pučiantis nekilnojamojo turto burbului, ekspertų tarybos vaidmuo, anot sostinės vyriausiojo architekto, tapo dar reikšmingesnis: „Dalis architektų neatlaikė išbandymo pinigais, dalis, gal priversti užsakovų, bandydavo išspausti maksimumą ignoruodami urbanistines aplinkybes. Ekspertai tokiais atvejais, sakykime, padėjo formuoti užsakovo skonį. Nors jų išvados tėra patariamosios, aš bent jau nebebuvau vienas karys lauke.“ Apie 45 metų patirtį kolegų darbus ekspertuojančiose struktūrose turintis VAUET pirmininkas Arūnas Eduardas Paslaitis A. Blotnio įvardytą problemą pripažįsta ir kalba apie ją esamuoju laiku, kartu apgailestauja dėl to, kad aplinkybės šiandien nėra palankios kokybiškai architektūrai atsirasti – pakelti kartelės neleidžia viešųjų pirkimų nuostatai, verslo, o ne šalies architektūrą palaikanti administracija. „Verslas turi tam tikrą poziciją ir svertus, požiūrį į pelningumą, pastaruosius 20 metų architektai turi į tai atsižvelgti. Tai, kiek jų nuomonės paisys užsakovas – kitas klausimas. Yra architektų, kurie labiau atsižvelgia į verslo poreikius, yra tokių, kuriems sunkiau sekasi su užsakovu bendrauti, yra užsakovų, kurie labiau pasitiki architektu. Pastarieji dažniausiai daugiau ir išlošia, – patikino A. E. Paslaitis. – Ne tik ekonomiškai – atsiskleisti galintis architektas sukurs didesnės meninės vertės pastatą, tokį, kuris taps verslininko vizitine kortele.“ Patariamuoju organu šalies architektūrinės-urbanistinės ekspertų tarybos (jos veikia ir Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Neringoje, o kreiptis dėl ekspertizės galima nebūtinai į savo regiono tarybą) tapo maždaug prieš 15 metų. Anksčiau jų pastabos buvo privalomos – tarybų nurodytas klaidas reikėdavo ištaisyti. Bene jauniausias VAUET narys, architektas Rokas Kilčiauskas, pripažino, kad šiandien tik rekomendacinio pobūdžio išvadas formuluojantys ekspertai kartais pasijunta tuščiai malantys liežu-

viais – kai nepaisydamas jų argumentų traukinys nuvažiuoja kita kryptimi. „Tai blogoji pusė, bet mes matome ir kitokį poveikį, kai ekspertams patarus architektai peržiūri tam tikrus sprendinius ir atneša vėliau ne sukandę dantis – šekit ir turėkit, – o pasirengę dalyvauti normalioje profesionalų diskusijoje. Ir galiausiai projektai pagerėja. Laimėtojas čia vienas – miestas ir jo aplinka“, – komentavo R. Kilčiauskas.

Pasigenda konkretaus ekspertuotinų objektų įvardijimo Vis dėlto keisti VAUET statusą iš patariamosios į sprendžiamąjį balsą turinčią instituciją R. Kilčiauskas nesiūlo. „Privalomumas galėtų būti ne mūsų sprendiniuose, o tų institucijų, kurios kreipiasi į mus, dokumentuose – kad miestų vyriausieji architektai, miestų plėtros departamentų vadovai galėtų pasinaudoti mūsų išvadomis, nebūtų įpareigoti asmeniškai atrinkti ekspertuotinus darbus, imtis teisėjo vaidmens, kaip dabar tenka miesto vyriausiajam architektui, nes būtent tokia atsakomybė suteikia galimybę rastis manipuliacijoms ir sąmokslo teorijoms“, – sakė R. Kilčiauskas. Miesto vyriausiajam architektui, įsitikinęs pašnekovas, būtų paprasčiau dirbti, jei patobulinus ekspertų tarybos veiklos reglamentą būtų tiksliai nustatyti kriterijai ar objektų (ne tik pastatų, bet ir tūrių, teritorijų), kurie turi būti aptariami ekspertų taryboje, kategorijos. Pavyzdžiui, vieši ar europinėmis lėšomis finansuojami projektai. Tobulintinų aspektų VAUET veikloje mato ir sostinės vyriausiasis architektas. „Kartais, kai koks nors ekspertų tarybos narys ar jo kolega pristato projektuojamą objektą, susidaro įspūdis, kad veikia klano interesai, – sakė A. Blotnys. – Susiklosto gana miglotų situacijų – pasakytum, kad varnas varnui akies nekerta... Tai išimtiniai atvejai, bet...“ R. Kilčiauskas tokius kaltinimus neigia: „Pasakyčiau atvirkščiai – kai kerta varnas varnui, tai žiežirbos skyla. Vadinamojo klano diskusijos – dar intensyvesnės. Nėra taip, kad būtų profesionaliai neargumentuotų pastabų ar kad matyčiau užslėptų ėjimų. Būtų keista, jeigu būtų kitaip – ekspertų taryboje dirba kompetentingi architektų bendruomenės išrinkti autoritetai. Sakyčiau, kad tokie įtarimai – ankstesnio laikotarpio atgarsiai.“ Vis dėlto R. Kilčiauskas pripažino: nemažai jaunų architektų tiki tomis sąmokslo teorijomis ir deklaruoja, kad kaip tik dėl nepasitikėjimo LAS struktūrų sprendimų skaidrumu nestoja į profesinę sąjungą. VAUET narys diskusijose su skeptikais renkasi iš dviejų pozicijų: arba konstatuoja jų teisę netikėti, arba siūlo kalbėti po to, kai ateis į posėdį ir patys pamatys, kaip šie vyksta.

Arūnas Eduardas PASLAITIS

Tik laikas parodo, ko vertas statinys. Ekspertų tarybos misija – padėti išvengti 50 metų statinio vertei patikrinti.

Artūras BLOTNYS

Kartais, kai koks nors ekspertų tarybos narys ar jo kolega pristato projektuojamą objektą, susidaro įspūdis, kad veikia klano interesai. taip, kaip vilniečiai dar tik svajoja. Jų sutartyje tiksliai aptarta, kokie objektai turi būti svarstomi ekspertų taryboje. Tai – visi pastatai, kurie atsiranda miesto centro teritorijoje, taip pat esantys šalia pagrindinių gatvių, tarp jų – ir individualieji namai, taip pat vertinami ir nesvarbioje teritorijoje esantys visuomenei svarbūs objektai, visi specialieji ir bendrieji planai.

„Mes, ekspertai, ir patys savo projektus nešame į tarybą, kartais ir po kelis kartus. Ir kai jauni buvome, nešėme. Reikia išmokti priimti kritiką, kad ir kaip tai būtų sunku“, – pripažino L. Paulauskienė. Tiesa, savivaldybės atstovai kartais bando apsieiti be ekspertų nuomonės net tais atvejais, kai pagal reglamentą tai privalu, ir patariamosios

Diletantiška nuomonė laimi vis dar per dažnai Kadenciją Panevėžio architektūros-urbanistikos ekspertų tarybos ir LAS Panevėžio skyriaus pirmininko poste ką tik baigusi architektė Loreta Paulauskienė pasakojo, kad panevėžiečiai ekspertai savo įtakos sferą su savivaldybe suderinę būtent

Audrius AMBRASAS

Visada reikia žinoti, kada turi sustoti ir pasakyti: manau, kad turi būti taip, ir nebekeisime nieko arba stabdysime projektą. Tai tinka bendraujant ir su užsakovu, ir su kritikais. struktūros statusą turintiems specialistams dėl tokio požiūrio į architektūros kokybę lieka apgailestauti. „Lietuvoje dabar klesti profanizacija: ne specialistai, o politikai ir valdininkai sprendžia formuluodami diletantišką nuomonę. Visos Lietuvos architektūrai, šalies miestams būtų geriau, jeigu būtų nustatyta, kad projektas negali būti derinamas be ekspertų tarybų pritarimo, – sakė L. Paulauskienė. – Nesame tie, kurie vykdo kieno nors užsakymus. Jei projektas, kuriuo suabejojo miesto savivaldybė, mūsų požiūriu yra geras, taip ir pasakysime.“

Jautrūs autorių ambicijų klausimai Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius

Tiesa, pripažino jis, būtinybę pateikti projektą Kauno architektūros-urbanistikos ekspertų tarybai (KAUET) įrašius į specialiąsias architektūrines sąlygas kai kurie architektai laiko neteisėta prievole. „Tai sudėtingi reikalai, bet aš manau taip: jeigu LAS ir miesto savivaldybė sutarė steigti tokį darinį, kuris kaip patariamasis balsas padėtų ir vyriausiajam architektui, ir politikams, čia projektuojantys architektai turi laikytis nustatytos tvarkos. Tad mes siūlome, rekomenduojame nešti projektus į KAUET“, – keblią situaciją ieškant svertų derybose su projektų autoriais atskleidė N. Valatkevičius. Kaune laikomasi nuostatos, kad ekspertizei turi būti pateikiami visi objektai, kurie yra finansuojami iš Europos Sąjungos, savivaldybių lėšų, taip pat pagrindinėse miesto gatvėse ir jų įtakos zonose, svarbiose erdvėse esantys statiniai. Rokas KILČIAUSKAS

Jei autorius žinotų, kad darydamas tam tikro pobūdžio projektą turės pristatyti jį ekspertų tarybai, nekiltų baudžiamumo asociacijų ir iš to atsirandančio nepasitenkinimo, susipriešinimo. pritaria vilniečiui kolegai A. Blotniui – architektūros-urbanistikos ekspertų tarybos yra svarbus ramstis miestų architektams, kurie turi rasti argumentų įtikinti autorius ar užsakovus, kad pateiktas projektas, kitaip negu jiems atrodo, nėra be trūkumų. „Architektūros projektai – ne visai meno kūrinys, jie turi funkciją, todėl tam tikri sprendimai nėra asmeninis vieno autoriaus reikalas. Jeigu autorius tai pamiršta, kolegos primena“, – aiškino N. Valatkevičius.

Įžvelgia ekspertizių modelio trūkumų Ne vieną Lietuvos architektūros apdovanojimą su savo biuro komanda laimėjęs ir ne vieną projektą KAUET pristatęs architektas Gintautas Natkevičius yra iš tų, kurie netiki dabartinių ekspertų tarybų funkcionalumu. „Vis dar kuriama iliuzija, kad čia sprendimai priimami kolektyviai. Tam tikru metu jie valdininkams padėdavo, bet pasikeitė juridinė situacija, – atkreipė dėmesį G. Natkevičius. –

2014 Nr. 6

„Stiklainio“ įvykiai parodė, kad KAUET yra absoliutus juridinis nulis. Atsakė, kaip ir turi būti, tas, kuris dėjo parašą – valdininkas.“ G. Natkevičius formuluoja retorinį klausimą: „Visi mes architektai esame rinkos dalyviai. Tad kaip aš, rinkos dalyvis, atnešęs savo konkurentui darbą, galiu tikėtis, kad jis man padės patarimais? Tai visiškai nelogiška.“ KAUET posėdžiuose architektas pasigenda konstruktyvaus kalbėjimo: „Taryboje yra kolegų, kurių nuomonės mielai ir pats pasiklausčiau, jeigu galėčiau, bet yra dalis tokių, kurie tik šiaip šneka. Taryboje beveik nevyksta rotacijos, čia nepatenka jaunimas. Jeigu į svarstymą papuola silpnesnis darbas ar architektas, jis gal nė nesupras gautų patarimų – tai, ką šnekės Dalius Šarakauskas ar Gintaras Čaikauskas, jam bus kaip kosmosas – aukštasis architektūros pilotažas. O kam į tas tarybas siųsti stiprius architektus? Ką ten veikti Algimantui Kančui, Eugenijui Miliūnui, Rolandui Palekui, Audriui Ambrasui? Jie bet kuriuo atveju padarys gerai, tai yra profesionalo atsakomybė.“ G. Natkevičius įsitikinęs, kad papildomi projekto aptarimai tokiose struktūrose kaip architektūros-urbanistikos ekspertų tarybos padaro projektus įprastesnius. „Gaila, kad neprisimenu, kuris kolega kartą tiksliai apibendrino: „Blogam darbui KAUET nepadeda, o gerą apgadina...“ Išties man būtų kur kas įdomiau matyti grynąjį talentingų autorių požiūrį: nenugludintą, nenubrūžintą taryboje – su atviru nervu. Kai parodose pateikiami jų padarytų projektų eskizai, matau, kad jie buvo įdomesni. Gal kokie nors sprendimai atkrinta ne tik dėl tarybų, bet ir dėl užsakovo svarstymų, finansų. Bet aišku ir tai, kad mes bijome išsiskirti, parodyti tą nervą. Tai menas, kur svarbūs subtilūs niuansai. Daugelis sprendimų turi būti kūrėjo reikalas“, – tvirtino G. Natkevičius. Architektas pasigenda ir gilesnių projektų aptarimų: „Gerai, kad posėdžiuose viskas tiksliai reglamentuota, be reikalo nepliurpiama, bet filosofiniam, aukštesnio lygio aptarimui laikas nebeskiriamas. Tiesiog nebevyksta diskusijos. Klausimas „Kodėl taip darei?“ nebekeliamas. Autorius neturi galimybės nė padiskutuoti su ekspertais – apginti savo idėją ar po aptarimo suabejoti kolegų išvada.“

Tarybose pageidauja kompetentingų konkrečios srities ekspertų G. Natkevičius linkėtų, kad KAUET veiklai vadovautų miesto vyriausiasis architektas – kad jis turėtų teisę surinkti kompetentingiausius specialistus apsvarstyti konkretų objektą. „Dalis architektų turi ekspertų atestatus, dalis jų neturi, bet yra žinomi kaip nuovokūs specialistai. Jei klausimas svarbus urbanistiniu požiūriu, galėtų būti kviečiama viena kompanija, jei objektas saugomoje teritorijoje – kitus, jei pasitaiko koks nors sudėtingas objektas, kuriame reikia sukurti interjerą – tarkime, Prisikėlimo bažny-

Architektūros-urbanistikos ekspertų tarybose įprastai svarstomi centrinėse idėja? Jei architektas neturi ką pasakyti, tai ne miestų dalyse esantys visuomenei kas ir išeina. Tokiu atveju tiesiog bandome ką svarbūs objektai. nors patarti: dėl aukštingumo, sudalijimo, dar kokios nors techninės detalės, – aiškino A. E. Paslaitis. – Gali būti ir taip, kad pats suabejoji, ar esi teisus kritikuodamas. Bet kaip tik todėl taryboje ir yra tiek daug narių, kurie gali pareikšti savo nuomonę.“ Architektui A. Ambrasui naujausio darbo – sostinėje iškilusio verslo centrų komplekso „Baltic Hearts“ – pristatyti VAUET nereikėjo. Projektą derinusioms instancijoms jis nesukėlė abejonių. „Buvau pasiruošęs eiti, bet sakė, kad nereikia. Gaila – ruošėmės, bet savanoriškai nuėjęs lyg keistai atrodysi“, – šyptelėjo architektas. Ne vieną dešimtį metų kuriantis A. Ambrasas pripažino, kad ne iš karto mokėjo išklausyti ir pasinauIliustracijos: architektusajunga.lt

čia – būtini dar kiti žmonės. Jei man reikėtų ką nors projektuoti Kauno senamiestyje, pirmiausia kviesčiau architektę Astą Prikockienę. Bet KAUET jos nėra. Ir tarsi nėra mechanizmo panaudoti architekto žinias“, – problemą mato G. Natkevičius. Tikslinis ekspertų grupės surinkimas, pabrėžė pašnekovas, leistų išvengti visiškai nepageidaujamos projektų autorių loterijos: „Kas žino, ar tavo darbo pristatymo dieną susirinks atitinkamą specifiką išmanantys žmonės? O Kauno architektai juk ir moka už savo darbų svarstymus. Dabar kartais atrodo, kad ta KAUET suburta siekiant tik sukritikuoti, o ne patarti. Kūrėjas verčiamas pagalvoti apie tai, kad būtina pačiam brautis į ekspertų tarybą – tapti jos nariu, kad esant reikalui būtų lengviau apsiginti.“ VAUET narys R. Kilčiauskas supranta dviprasmes kolegų emocijas ir įtampą. Vis dėlto svarsto, kad čia daug kas priklauso ir nuo asmenybės: ar žmogus į pastabas reaguoja kaip į kritiką, ar kaip į nuomonę, pagaliau kiek pripažįsta kitokios nuostatos galimybę. Be to, pastebėjo R. Kilčiauskas, architektūra nėra tokia asmeninės saviraiškos forma kaip tapyba ar skulptūra, o ekspertų tarybos nediktuoja, kokia spalva dažyti namų sienas – kalba apie dalykus, kurie svarbūs visuomenei.

„Jei architektai jaučia visuomenės deleguotą pareigą kaip specialistai, tai jie jos ir laikosi. O jei kas nors dėl asmeninių, kūrybinių ambicijų pasijunta įžeistas, tai jau asmenybės arba gal kokios ekspertų kompetencijos reikalai – galbūt būta netinkamos argumentacijos“, – sakė R. Kilčiauskas. Pašnekovas neabejoja, kad nereikalingą įtampą sumažintų ir tikslus ekspertuoti privalomų projektų kategorijų įvardijimas: „Jei autorius žinotų, kad rengdamas tam tikro pobūdžio projektą turės pristatyti jį ekspertų tarybai, nekiltų baudžiamumo asociacijų ir iš to atsirandančio nepasitenkinimo, susipriešinimo.“

Kada autorius turi teisę pasakyti „stop“? Ekspertų tarybų nariai pripažįsta: vienas jautriausių ir sunkiausiai atsakomų klausimų – kiek ekspertai gali kištis į kūrybos procesą? Pasak VAUET pirmininko A. E. Paslaičio, aptarimo pobūdis ir detalumas priklauso pirmiausia nuo projekto kokybės. „Visada matyti, ar tai meninis architektūrinis sprendinys, ar tik funkciškai pagal užsakovo pageidavimus subraižytas objektas. Architektas A. Ambrasas – vienas tų tarybos narių, kurie visada tiesiai šviesiai paklausia: kokia čia tavo

doti kolegų per viešus svarstymus išsakomomis pastabomis. „Prieš 15 metų ekspertų tarybose lyg ir jautėsi, kad vyksta tam tikras statymas į vietą. Bet dabar man atrodo, kad kritiką reikia priimti negalvojant, kad kas nors tai daro turėdamas išskaičiavimų, – sakė A. Ambrasas. – Praėjus tam tikram laikui pasvarstai, kad gal ir teisingų dalykų buvo pasakyta. Verta iš karto neatmesti. Juk gali būti, kad pergalvojęs pastabas taisysi net ne tai, kas vertintojams kliuvo, o kitus dalykus – juk tai proga peržiūrėti visą projektą. Žmogus kartais aptingsti ir būni nusiteikęs naudotis savo išbandytais sprendimais. Kitas dalykas – kad visada reikia žinoti, kada turi sustoti ir ryžtingai pasakyti: manau, kad turi būti taip, ir nebekeisime nieko arba stabdysime projektą. Tai tinka bendraujant ir su užsakovu, ir su kritikais.“ VAUET pirmininkas A. E. Paslaitis norėtų, kad kiekvienas projektuojantis architektas į Vilnių žiūrėtų taip pat, kaip ir jis – kaip į tobulybę, kurioje bet koks naujas įrėžimas arba užgyja, arba ne – arba rėžia akį, arba ne: „Tai jautrūs sprendimai. Tik laikas parodo, ko vertas statinys. Ne veltui nustatytas 50 metų laikotarpis paveldui pripažinti. Tai matuoklis, kuris tikrai veikia. Ekspertų tarybos misija – padėti išvengti tų 50 metų statinio vertei patikrinti.“

AR LIETUVAI REIKIA VALSTYBĖS ARCHITEKTO? VIETOJ VALSTYBĖS ARCHITEKTO – STIPRI VYRIAUSIOJO ARCHITEKTO POZICIJA Lina BIELIAUSKAITĖ

Su nerimu ne tik apie profesinio prestižo devalvaciją, bet ir neefektyvų architektūros politikos įgyvendinimą kalbantys architektai viena tokios situacijos priežasčių įvardija tai, kad architektūrai teko podukros dalia. Nors šią sritį formaliai kuruoja Aplinkos ministerija, specialistai teigia, kad bemaž 90 proc. jos pajėgumų orientuota kitoms problemoms spręsti. Kai kuriose šalyse įgyvendinant šalies architektūros politiką valstybės organizacijas ir ministerijas koordinuoja valstybės architekto tarnybos ar biurai. Galbūt tokia praktika – rimtesnio valstybės požiūrio į architektūrą išraiška – pasiteisintų ir Lietuvoje? Pavadinimų prikurti nesunku Valstybės arba valstijos architekto institucija sėkmingai veikia kai kuriose Europos Sąjungos šalyse, JAV ir Australijoje. Nyderlandai, Danija turi vyriausiojo vyriausybės architekto instituciją. Nuo 2009-ųjų panašią tarnybą airiai reorganizavo į valstybės architekto tarnybą, o Vengrija 2010 metais įkūrė nacionalinį vyriausiojo architekto biurą. Ar ko nors panašaus reikia ir mūsų šaliai, architektas, buvęs Vilniaus savivaldybės Miesto plėtros departamento direktorius Linas Naujokaitis teigė negalįs įvertinti vienareikšmiškai. „Matyt, reikėtų mąstyti apie bendrą struktūrą. Skirti vieną asmenį ir pavadinti jį valstybės architektu – maža. Tai gali būti eilinis pasižaidimas, ši figūra gali būti tik formali, turinti tam tikrą pavadinimą. Jį galima sugalvoti labai skambų, tik kokioje struktūros vietoje toks žmogus atsidurs? Kam jis turėtų būti pavaldus? Ar jo neveiks politinės aktualijos?“ – retoriškai klausė pašnekovas. Architekto L. Naujokaičio akimis, vis dėlto būtų labai pozityvu, jei architektūros reikalus kuruojančioje ministerijoje viceministro poste atsirastų architektas – žinomas, patyręs, puikią reputaciją turintis savo srities profesionalas. „Prisimenant tą poziciją, autoritetą sovietiniais metais, šių dienų architektai labai daug prarado. Pavyzdžiui, tuometėje Statybos ministerijoje, kurios analogu galėtų būti Aplinkos ministerija, antrasis asmuo, tai yra iškart po ministro, būtinai būdavo architektas. Šiandien viršūnėje, galima sakyti, nėra nė vieno šios srities profe-

sionalo. Tai, kad iki šiol ministerijai vadovavo architektas Valentinas Mazuronis – tik politinės situacijos, o ne sistemos dalykas“, – kalbėjo pašnekovas. Vis dėlto, architekto L. Naujokaičio manymu, realistiškesnė ir aktualesnė šiuo metu Lietuvoje būtų savivaldybės vyriausiojo architekto pozicijos tema. „O situacija šiandien labai prasta. Kalbant apie miesto ar rajono vyriausiąjį architektą, ši pareigybė ilgainiui buvo pakišta po įvairiomis struktūromis, jos galios nustumtos žemyn. Vilniuje vyriausiasis architektas dar yra departamento vadovas, tačiau Klaipėdoje jis jau skyriaus vedėjas“, – įvardijo L. Naujokaitis.

www.shutterstock.com nuotr.

2014 Nr. 6

J. Junevičiaus nuotr. Anykščių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja Daiva GASIŪNIENĖ.

Arčiau Vyriausybės ausų Architektas, Vilniaus dailės akademijos docentas Kęstutis Pempė nemano, kad valstybės architektas ar jo tarnyba būtų panacėja. Pašnekovas taip pat pripažino, kad dėl šios pareigybės gali kilti nemažai klausimų. „Nelygu kaip būtų suformuluotos jo pareigos, atsakomybė, prievolės, ar tai būtų vieno žmogaus pareigybė, ar tarnyba. Tačiau sveikintina kiekviena

Architektas Linas NAUJOKAITIS. priemonė, o tai būtų viena tokių – kai tam tikros žinios, informacija, opiausios problemos pasiektų Vyriausybės ausis. Tiesiog turėtume bent dar vieną žmogų, kuris galėtų skleisti tas žinias, kalbėti apie problemas ir padėtų jas spręsti. Visi žingsniai, kurie prisideda prie harmoningesnės aplinkos kūrimo, yra tinkami“, – neabejoja pašnekovas. Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius Marius Narmontas svarstė, kad valstybės architekto pozicija veikiausiai prieštarautų mūsų šalies Konstitucijos nuostatams.

„Kadangi teritorijų planavimo, statybos teisės aktų įgyvendinimas yra savarankiška savivaldybės funkcija, būtų keista, jei valstybėje būtų architektas, kuris nurodinėtų, kaip savivaldybei elgtis. Matyt, čia reikėtų kalbėti apie architektūros reikalų koordinavimą valstybiniu lygiu, o tai daro Aplinkos ministerija. Siekiant tam skirti daugiau dėmesio, ministerijoje nuo rugsėjo įsteigtas atskiras Urbanistikos ir architektūros skyrius“, – aiškino M. Narmontas. Anot pašnekovo, naujai įkurtas skyrius jau ėmėsi užduoties įteisinti savivaldybės vyriausiojo architekto statusą. M. Narmontas linkęs manyti, kad tai ir bus smarkus postūmis suteikiant realią galią kompetentingiems specialistams formuoti kokybišką miestų, vietovių aplinką. „Toks statusas buvo ir sovietmečiu. Svarbiausias tikslas – kad architektūrą savivaldybėje formuotų, ja rūpintųsi ne fizinės kultūros mokytojas, ne geografas (kad ir kaip gerbčiau šių profesijų atstovus), o kvalifikuoti žmonės. Vyriausiajam architektui norime suteikti tam tikrą galią, ir tai bus daroma atitinkamais teisės aktais. Jam bus deleguotos specifinės funkcijos ir suteikta galimybė susitelkti į tai, ką vyriausiasis architektas ir turi daryti: rūpintis architektūra, urbanistinės kokybės užtikrinimu, o ne būti apkrautas biurokratiniu darbu kaip šiandien“, – siekiamybes įvardijo ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius M. Narmontas.

Autoritetų stygius Ne tik specialistai, bet ir paprasti žmonės pavargo nuo nuolatinės įstatymų kaitos, chaoso, taisyklių nebuvimo, konstatavo Anykščių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja Daiva Gasiūnienė. Anot valdininkės, nenuostabu, kad to padariniai šiandien atsispindi ir Lietuvos kraštovaizdyje. „Vienas filosofas yra sakęs, kad demokratija galima tik gana aukšto mentaliteto visuomenėje. Kad visuomenė tokia būtų, ją reikia ugdyti. O kas tai daro? Autoritetai. Architektūros srityje irgi turi būti autoritetas. Ar šiandienėje situacijoje išgelbėtų valstybės architektas, ar ne – sunku pasakyti. Bet kad reikia imtis drastiškų sprendimų ir kuo greičiau – neabejotina“, – kalbėjo Anykščių savivaldybės atstovė D. Gasiūnienė. Pašnekovė nemano, kad pakaktų įtvirtinti savivaldybės vyriausiojo architekto pareigybę ir tokiems tarnautojams grąžinti realią galią – tai šiuo metu ir akcentuoja Aplinkos ministerija. „Provincijos architektas kalbės viena, didmiesčio, pavyzdžiui, Vilniaus – kita. Reikėtų vieningos pozicijos, pastebėjimo, kas vyksta su mūsų architektūros ir kraštovaizdžio politika bendrąja prasme, kur link mes einame. Galbūt tai turėtų būti ne koks nors konkretus, vienas žmogus, o specialistų grupė (kaip Architektų sąjungos projektų vertinimo taryba). Jai turėtų būti skirtas geras finansavimas, kad ši grupė galėtų kištis į teisės aktų leidybą, kurti juos įvertinusi ir gerąją, ir blogąją kitų valstybių patirtį“, – mano Anykščių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja D. Gasiūnienė.

MENŲ STUDIJŲ MIESTELIUI KURTI – ŽALIA ŠVIESA KARO MUZIEJŲ PAKEIS AKADEMINIS STUDIJŲ MIESTELIS Kristina BUIDOVAITĖ

Septyniuose skirtingose sostinės vietose esančiuose Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) pastatuose išsibarsčiusią veiklą sutelkti vienoje vietoje – su tokia idėja aukštoji mokykla kreipėsi į Lietuvos architektų sąjungą (LAS), kuriai ir buvo patikėta organizuoti architektūros konkursą. LMTA, apsisprendusi realizuoti modernios, profesionalaus meno studijas, kūrybą ir mokslo tyrimus jungiančios erdvės idėją, tikisi išspręsti ne tik studijų kokybės problemas. Regis, jai aktuali ir vieningos menininkų bendruomenės kūrimo idėja. Būsimasis studijų miestelis pretenduoja tapti ir išskirtiniu specializuotu kultūros paskirties kompleksu – jų nepriklausomybės laikotarpiu suprojektuota ir realizuota vos keletas.

Menininkai vienijasi LMTA mokslo prorektorė doc. dr. Judita Žukienė pripažino, kad mieste išsibarstę akademijai priklausantys pastatai apsunkina studijų procesą, be to, skirtingų fakultetų dėstytojai ir studentai tiesiog vieni kitų nepažįsta. Taip prarandama galimybė bendradarbiauti ne tik studijų, bet ir meninės kūrybos bei tarpdisciplininių tyrimų procesuose. Fakultetuose trūksta valgyklų, bibliotekos skyriai ir fondai išsibarstę po skirtingus objektus, o

kai kuriuose esamuose pastatuose, net ir modernizuotuose, neįmanoma užtikrinti tinkamos garso kokybės, garso izoliacijos, reikiamo patalpų aukščio ir pan. Be to, dabartiniuose LMTA priklausančiuose pastatuose daug nenaudingo ir šildymo sąskaitas didinančio ploto: koridorių, holų. Aprūpinti LMTA naujomis patalpomis, kurios atitiktų kūrėjų poreikius, planuota dar aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Naujiems pastatams buvo numatytas sklypas Žvėryne, pradėti planavimo darbai, tačiau statybos taip ir nepajudėjo. Sluškų rūmai, kuriuose šiandien įsikūręs LMTA Teatro ir kino fakultetas, anot J. Žukienės,

pripažįstami kultūros paveldo objektu, tačiau neatitinka studijų poreikių ir šiuo metu yra apverktinos būklės. Centriniuose rūmuose, esančiuose Gedimino prospekte, ateityje LMTA ketina įkurti Kūrybinių inovacijų centrą ir plėtoti mokymosi visą gyvenimą veiklas. „Turime labai gražią koncertų salę, tačiau joje nėra jokios izoliacijos nuo gatvės triukšmo, garso įrašus salėje stovinčiais labai kokybiškais koncertiniais instrumentais galima daryti tik naktį, kai visiškai tylu. Šiuolaikinės koncertų salės uždaros, jų puiki akustika, garso izoliacija, muzikantų auditorijos įrengiamos su kintama garso izoliacija ir akustikos parametrais, o aktoriams, šokėjams salėse paklojama speciali grindų danga“, – komentavo pašnekovė.

Įsipareigojo nepriimti greitų sprendimų Būsimam LMTA studijų miesteliui numatomas skirti sklypas prestižinėje sostinės vietoje – Kalnų parko papėdėje, greta irgi šiame klasteryje derančių Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų ir B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklų. XVIII amžiuje įkurto karinio miestelio teritorijoje kol kas veikia Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karo technikos skyrius, muziejuje eksponuojama karo technika. Ateityje jį planuojama iškeldinti.

Centriniuose rūmuose, esančiuose Gedimino prospekte, planuojama įkurti Kūrybinių inovacijų centrą. 28

2014 Nr. 6

LAS metų pradžioje surengė architektūros konkurso repeticiją – kūrybines architektūros dirbtuves. Jų metu buvo planuojama nustatyti būsimų akademijos pastatų planavimo apimtis, parengti pirmines būsimo architektūros konkurso sąlygas. Po pirminės atrankos dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse buvo pakviestos penkios architektų komandos. „Suformuluoti architektūros konkurso užduotį nebuvo paprasta: numatyta LMTA miestelio vieta – sostinės senamiesčio dalis. Be to, LMTA nebuvo visiškai apsisprendusi dėl būsimos programos: preliminari šiek tiek gąsdino, LAS nebuvo tikra, ar viskas tilps, be to, buvo neaišku, kokios paskirties ir dydžio patalpų reikės, – kūrybinių dirbtuvių pradžią prisiminė LAS Informacinio centro vadovė Rūta Leitanaitė. – Mes norėjome pasitikrinti, koks užstatymas galimas numatytoje teritorijoje, kokios įmanomos erdvės ar užstatymo aukštingumas, kaip būtų galima suderinti kūrybinę ir visuomeninę funkcijas.“ Būsimo LMTA miestelio teritorijoje yra išlikusių istorinių pastatų. Vienas jų – į kultūros paveldo objektų sąrašą įtraukta koplyčia, kitų teritorijoje esančių pastatų – buvusių arklidžių, parako saugyklos – vertingosios ypatybės nenustatytos. „Architektai diskutavo, ar juos griauti, ar išsaugoti. Rekomendacijas architektūros konkurso sąlygoms rengusi komisija taip pat ragino

pamąstyti, kaip tuos pastatus galima išsaugoti ir pritaikyti naujai veiklai“, – paaiškino R. Leitanaitė. Keturių projektų autoriai siūlė statyti atskirus statinius, ekspertams, anot pašnekovės, ši idėja irgi pasirodė priimtina. Daugiau dėmesio būsimame projekte siūloma skirti ir pastatų stogams. Mat nuo Kalnų parko LMTA miestelis būtų labai gerai matomas. Viena kūrybinėse dirbtuvėse dalyvavusių architektų komandų – Tado Balčiūno vadovaujama T. Balčiūno grupė – apsisprendė taikyti miestiškus principus – projektuoti miestą mieste. „Suprojektavome aikštę, koncertų salių ir repeticijų blokus, taip užbaigdami esamą padriką ir chaotišką teritorijos užstatymą, taip pat suformavome ribą tarp istorinio bei kultūrinio rezervato ir miesto“, – paaiškino architektas. Miesto valdžios sprendimas unikalią teritoriją ne užstatyti, pavyzdžiui, gyvenamaisiais namais, bet skirti akademiniam miesteliui kurti, pašnekovo teigimu – sveikintinas. Juolab nepriklausomybės metais kultūros paskirties objektų pastatyta mažai – daugiau jų modernizuota.

Tikslas – tarptautinis architektūros konkursas LMTA planuose – tarptautinis architektūros konkursas, kurį ketinama skelbti vasaros pabaigoje. Įgyvendindama šį projektą LMTA bendradarbiau-

P. Gasiūno nuotr. Doc. dr. Judita ŽUKIENĖ. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos mokslo prorektorė

„Niekas nenori pastatų, kurie įsirėžtų į aplinką, tikimasi, kad jie derės prie unikalaus kraštovaizdžio.“

T. Balčiūno grupės LMTA studijų miestelio kūrybinėse architektūros dirbtuvėse pateikta koncepcija.

Karo muziejaus teritorijoje suplanuota įkurdinti LMTA studijų miestelį. 29

Įsitraukė ir menininkų bendruomenė

Kūrybinėse architektūros dirbtuvėse pristatytos 5 skirtingos LMTA studijų miestelio koncepcijos. ja su Švietimo ir mokslo ministerija bei Vilniaus savivaldybe. LMTA studijų miestelio projektui įgyvendinti didžiąją dalį reikiamų lėšų tikimasi gauti iš Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų. Lėšų ketinama surinkti atsisakius šešių LMTA šiuo metu priklausančių pastatų. Laukiama ir privačių investuotojų. Akademijos lūkesčiai – būsimame 19 tūkst. kvadratinių metrų ploto komplekse įrengti keturias koncertų, teatro ir kino sales, įkurdinti Teatro ir kino bei Muzikos fakultetus, meno ir mokslinių tyrimų kompleksą su biblioteka, fonoteka, videoteka, muziejumi, studentų viešbutį, administracinį kompleksą. Būsimasis LMTA miestelis turėtų derėti su urbanistine aplinka ir gamtiniu reljefu, neužstoti vertingų panoramų. Architektams keliama užduotis suderinti visuomeninę ir akademinę funkcijas, t. y. ne tik sukurti jungtis su greta esančiomis muzikos mokyklomis, bet ir padaryti uždarą teritoriją prieinamą miestiečiams.

„Būsimasis kompleksas turėtų tapti nauju ženklu, kuris trauktų visuomenę.Tas ženklas turi ne išsišokti, bet būti korektiškas. Būsima teritorija savita, turi savo charakterį, jautri invazijoms“, – kalbėjo pašnekovė. J. Žukienė atkreipė dėmesį, kad LMTA taip pat atliko parengiamuosius darbus. Formuluojant konkurso sąlygas grupuojamos ir būsimos patalpos, numatomi tam tikri specifiniai reikalavimai: „Arfų klasė negali būti nutolusi nuo koncertų salės, nes patys instrumentai naudojami ir individualių paskaitų, ir orkestro repeticijų metu. Jei variniais pučiamaisiais instrumentais būtų grojama mažoje patalpoje, dėstytojas turėtų užsikimšti ausis. Patalpose, kuriose vyks teorinės paskaitos, turėtų būti numatyta galimybė jas visiškai užtemdyti, o koncertų, teatro, kino salės turėtų būti apskritai be langų. Labai svarbu projektuojant atsižvelgti į garso izoliacijos, akustikos parametrus, lubų aukštį ir pan. Didžiosios koncertų salės scena turėtų būti suprojektuota taip, kad ateityje atsiradus galimybei būtų galima pastatyti vargonus.“

2014 Nr. 6

LMTA bendruomenė apklausoje taip pat išdėstė savo lūkesčius. „Niekas nenori pastatų, kurie įsirėžtų į aplinką, tikimasi, kad jie derės prie unikalaus kraštovaizdžio. Norisi erdvių, kurios būtų pritaikytos akademijos bendruomenės poreikiams, darbui, kūrybai ir poilsiui, inspiruotų naujų tarpdisciplininių meno ir mokslo projektų atsiradimą. Pavyzdžiui, lauke pats reljefas perša galimybę turėti amfiteatrinę erdvę, kurioje į koncertus ar kitus meno projektus būtų galima pakviesti miestiečių. Neplanuojame konkuruoti su miesto koncertų ar teatro salėmis. Mūsų tikslas – kokybiškos studijos ir su studijomis susijusi, profesionalaus meno – muzikos, teatro, kino ir šokio – kūrybai bei sklaidai pritaikyta erdvė, ne tik atvira LMTA bendruomenei, bet ir pritaikyta visuomenės kultūros poreikiams“, – apibendrino LMTA atstovė.

nerines sistemas į vieną. Latakai su integruotu apšvietimu montuojami taip, kad ne tik efektyviai surinktų ir nuvestų vandenį nuo paviršiaus, bet ir kurtų malonų akiai vaizdą, sudarytų jaukumo įspūdį. Į plyšinius latakų dangčius integruotos apšvietimo sistemos gali būti naudojamos ir kaip papildomas saugos elementas, tamsiuoju paros metu kuriantis vizualinę ribą tarp važiuojamosios gatvės dalies ir pėsčiųjų zonos.

Latakai – funkcionalus ir estetiškas sprendimas paviršiniam vandeniui nuvesti Pavasarinės liūtys primena, kaip svarbu tinkamai pasirinkti ir įrengti paviršinio vandens nuvedimo sistemas. Paprastai renkamasi tarp taškinio vandens nuvedimo trapais ir linijinio vandens surinkimo latakais. Abi sistemos turi savų privalumų, tačiau linijinio vandens surinkimo sistemą paprasčiau įrengti, o latakus dengiančios grotelės ne tik užtikrina saugų sistemos eksploatavimą, bet ir atlieka papildomą – estetinę – funkciją. Vienas pagrindinių privalumų įrengiant linijinio vandens surinkimo sistemą yra tai, kad nuolydžiai latakų link formuojami tik iš dviejų pusių. Kai vanduo surenkamas nuo didelio paviršiaus ploto, linijinio vandens surinkimo sistema leidžia išgauti lygesnį ir tuo pačiu estetiškesnį paviršiaus vaizdą. Be to, tokia sistema yra funkcionalesnė, nes užsikimšus vienam įtekėjimo šulinėliui vanduo nuteka pro likusius, ir paviršius vis vien lieka sausas. Grotelės – architektūrinė detalė Projektuojant paviršinio vandens nuvedimo sistemas, į lataką dažnai žiūrima tik kaip į inžinerinę sistemą, turinčią kokybiškai atlikti jai numatytas funkcijas: surinkti vandenį nuo paviršiaus ir nuvesti jį į bendrąją kanalizaciją. Neretai stengiamasi šią sistemą paslėpti, padaryti kuo mažiau matomą. Kai projektas reikalauja diskretiškų sprendimų, toks efektas gali būti pasiekiamas naudojant plyšinius latakų dangčius, kurie sukuria vienalyčio paviršiaus įspūdį ir yra beveik nepastebimi. Tinkamai parinkus groteles, paviršinio vandens nuvedimo sistema gali būti naudojama ir kaip architektūrinė detalė, puošianti pastato, aikštės ar individualiojo namo aplinką. Aukštos kokybės ketines groteles galima rinktis ne tik iš standartinių gaminių asortimento. Galima susikurti unikalų gaminių dizainą, pritaikytą konkrečiam objektui ir išskiriantį jį iš kitų. Šiuolaikinės technologijos kasdien eina į priekį ir suteikia vis naujų galimybių inžinieriams bei architektams, ieškantiems optimizuotų sprendimų. ACO polimerbetonio latakų grotelės su integruota apšvietimo sistema sujungia dvi inži-

SA 2014 Nr. 6 / reklama

ESTETIKĄ IR FUNKCIONALUMĄ GALIMA SUDERINTI

Kaip tinkamai pasirinkti latakus ir groteles? Renkantis latakus ir groteles svarbu įvertinti, kokioje vietoje jie bus naudojami ir kokio dydžio apkrovas jiems teks atlaikyti. Vadovaujantis Europos standartu EN 1433, apkrovos suskirstytos į klases pagal eismo rūšis nuo žemiausios A15, kuri žymi tik pėsčiųjų ir dviratininkų eismą, iki F900 klasės, žyminčios ypatingųjų apkrovų teritorijas. Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad zonos, įprastai naudojamos pėsčiųjų ir dviratininkų, tam tikru paros metu gali būti pasitelkiamos ir automobiliams važinėti. Į tokius dalykus būtina atsižvelgti vertinant latakų ir grotelių klasę. Ne mažesnę reikšmę efektyviam ir ilgaamžiam vandens nuvedimo sistemos eksploatavimui turi teisinga įrengimo technologija, todėl labai svarbu laikytis visų montavimo instrukcijų. Tik deramai parinkus vandens nuvedimo sistemos apkrovų klasę ir kokybiškai ją įrengus, sistema ne tik išlaikys estetinį vaizdą, bet ir efektyviai nuves vandenį nuo paviršiaus.

www.aco.lt 31

KAUNO ARCHITEKTŪROS FESTIVALIS: REZIUMĖ PRIEŠ NAUJĄ STARTĄ

Rusnė MARČĖNAITĖ

Įvykdę visus pirmojo tarptautinio Kauno architektūros festivalio KAFe 2013 pažadus, jo rengėjai formuluoja naujus – iki antrojo festivalio pradžios liko vos daugiau nei metai. Padaryti šį renginį tradicinį organizatoriai žadėjo dar neprasidėjus pirmajam – nežinia, ar taip drąsindami patys save, ar neabejodami, kad festivalį lydės sėkmė. Renginys užpildė spragą KAFe idėjos autorius, architektas Gintaras Balčytis pabrėžė, kad nors festivalio būstinė – Kaune, jis skirtas visai Lietuvai. Misija, kurią išsikėlė kauniečiai – telkti pastaraisiais dešimtmečiais po atskirus biurus išsibarsčiusią architektų bendruomenę, taikyti juos su visuomene po kelių „stiklaininių“ ekscesų, svarbi ne vieno kurio šalies miesto architektų bendruomenei ir architektūros vartotojams. „KAFe sumanytas kaip bendrakultūris renginys, skirtas ne vien profesionalams. Mums svarbu, kad kuo daugiau žmonių susipažintų su savo gyvenamąja aplinka, kad pažiūrėtų į ją kiek kitokiu žvilgsniu, kad puoselėtų savivertę. Man atrodo, kad tikslas buvo neprastai pasiektas, – kalbėjo G. Balčytis. – Kuo daugiau miestas turi kitokių, įdomių renginių, tuo gyvenimas pasidaro įvairesnis. Mes lyg ir išlepinti renginių gausos, bet kokybiškų nėra daug, o

architektūros srityje, be to, skirtų visuomenei – išvis nėra. Pabandėme užsiimti vietą renginių rinkoje ir mums pavyko, belieka įsitvirtinti.“ Festivalio rengėjų iniciatyvos nepaniekino ir architektai. Kai kurios paskaitos ir parodos iš slėptuvių biuruose ištraukė net tuos, kuriuos, kaip juokavo organizatoriai, kolegos buvo matę prieš dešimtmetį. Ką jau kalbėti apie aktyviąją architektų gildijos dalį – Kaune tuodu rudeninius festivalio mėnesius kiekvieną savaitę kirtosi įvairiuose šalies pakraščiuose dirbančių architektų keliai.

Miestiečiai ir gyrė, ir priekaištavo Architektai, dirbantys ir tebesimokantys, buvo pagrindiniai užsienio architektūros korifėjų paskaitų lankytojai. Platesnei auditorijai, ko gero, problemų kėlė anglų kalba. Miestiečiai rinkosi renginius, kuriuose buvo kalbama apie

2014 Nr. 6

Kauno problemas ir čia planuojamas permainas. „Norėjosi, kad miestiečių ateitų daugiau, – pripažino G. Balčytis. – Iš jų sulaukėme ir pagiriamųjų žodžių, ir priekaištų dėl neišpildytų lūkesčių. Pasirodo, kai išgrynini kokią nors problemą, kai kurie miestiečiai nusprendžia, kad turi ją ir išspręsti. O mums atrodo, kad jie patys čia turėtų imti veikti – galbūt ne išspręsti, bet pradėti domėtis, rodyti suinteresuotumą, piktintis – tada ilgainiui atsiras ir sprendimas. Svarbiausia – nebūti indiferentiškiems.“ Suskaičiuoti renginius ir parodas aplankiusius svečius yra keblu: parodos eksponuotos viešai prieinamose vietose ir net Laisvės alėjoje, bet KAFe 2015 planuojančiai komandai akivaizdu, kad ir šiuokart reikės stengtis ieškoti kuo erdvesnių auditorijų. Kaip ir pernai, festivalis vyks pirmus du rudens mėnesius. Nors KAFe 2013 kartais ir kritikuotas dėl itin ilgos

Pirmojo festivalio metu surengto konkurso rezultatais rengėjai liko patenkinti: paskelbus temas paraiškų buvo gauta iš 50 šalių, o darbus atsiuntė apie 20 šalių atstovai. Beje, Lietuvos atstovų darbai, kalbant apie bendrą skaičių, nesudarė daugumos (jų buvo apie 50 proc.). „Darbai buvo tikrai įdomūs, be to, suteikė galimybę palyginti aukštąsias mokyklas. Visi pagrindiniai apdovanojimai iškeliavo iš Lietuvos – tai šį tą, matyt, irgi rodo“, – komentavo G. Balčytis. Pernai studentai baigiamuosiuose bakalauro ar magistro darbuose nagrinėjo centrinės Kauno miesto dalies problematiką: urbanistinę Nemuno slėnio plėtrą, upių krantinių integravimą į bendrą centrinės miesto dalies audinį ir pan. Istoriniai miestų centrai ir

trukmės, formatas, G. Balčyčio nuomone, pasiteisino – lankytojai turėjo kada pailsėti tarp įvykusių daugiau kaip 40 renginių.

Studentai nagrinės Vilniaus architektūros problemas Antrojo tarptautinio architektūros festivalio tema kol kas neįvardijama. Visi pagrindiniai akcentai paaiškės rudenį, kai ateis laikas skelbti konkursą studentams, kad šie turėtų pusmetį ar daugiau parengti solidžius darbus. Siekiant įtvirtinti nacionalinę festivalio reikšmę, šįkart konkursui „Studijų KAFe“ bus kuriama Vilniaus aktualijas analizuojanti tema.

Naujoje programos versijoje pateikiami progresyvūs sprendimai, kurie išplečia kūrybos proceso ir projekto pateikimo galimybes: • Aukščiausios klasės vizualizacijos • Atnaujintas PDF palaikymas • Tarpdisciplininiai BIM duomenys • Revizijų valdymas ir kt. UAB DESIGN SOLUTIONS OFICIALUS KOMPANIJOS GRAPHISOFT ATSTOVAS LIETUVOJE. KONSTITUCIJOS PR. 23(C) - 512, 08105 VILNIUS. TEL. +370 5 263 6029, +370 6853360553. WWW.DESIGNSOLUTIONS.LT, WWW.GRAPHISOFT.COM

jų ryšys su upėmis buvo pagrindinė KAFe 2013 tema. Pernai pristatę Algimanto Sprindžio, Gražinos Janulytės-Bernotienės, Rolando Paleko ir Audriaus Ambraso studijų architektūros parodas, KAFe 2015 metu rengėjai žada naujų šios srities ekspozicijų. „Pasirodė, kad esame labai kuklūs, – šyptelėjo G. Balčytis. – Dailininkams ar fotografams natūralu ir nedrovu rengti personalines parodas, o architektams vis dar atrodo, kad pristatyti savo darbų nereikia... Vis dėlto akivaizdu, kad pasisekimas buvo didžiulis, kolegos lankė, aptarinėjo – tai puiki proga susitikti, padiskutuoti, svarbiausia – autoriai pamatė, kad toks prisistatymas vertinamas teigiamai, taigi tikrai tęsime šį projektą.“ Mieso van der Rohe fondo architektūros apdovanojimų paroda – įsimintiniausias 2013-ųjų KAFe įvykis. Ateinančių metų festivalio užsienio koziriai dar nežinomi – anot G. Balčyčio, svarstomas ne vienas variantas ne tik ieškant geriausiųjų, bet ir suvokiant, kad ne kiekvieną geidžiamą svečią sugebėsime sudominti kvietimu iš Lietuvos. „Kaunas – ne Niujorkas ir ne Tate galerija. Reikia atsižvelgti ir į tai, kad ne kiekvienas architektas turi parengtą savo darbų parodą, kad tokie rūpesčiai potencialiam svečiui galėtų būti ne itin patrauklūs. Be to, šeimininkams gerokai išaugtų parodos rengimo išlaidos“, – aiškino KAFe sumanytojas ir pagrindinis organizatorius.

Renginiai liko ne tik atmintyje Dar viena festivalio kryptis – architektūros laboratorijos-konkursai. KAFe 2013 programoje buvo jauniems architektams (iki 40 metų) skirtas projektas „Laisvės impulsai“. Jo dalyviai kūrė sergančių Kauno Laisvės alėjos vietų: pastatų, fasadų, numatomų antstatų – vizijas. „Tas renginys visiems atrodė labai gera idėja, bet dalyvių nebuvo tiek daug, kiek tikėjomės. Galbūt dėl to, kad jaunieji architektai pažiūrėjo į šį kvietimą pragmatiškai – jiems trūko projektų realizacijos galimybės, – svarstė G. Balčytis. – Mes vis šnekame, kaip sunku jauniems architektams įsitvirtinti rinkoje, o ar gali būti geresnis būdas prisistatyti, negu padarius darbą eksponuoti jį du mėnesius Laisvės alėjoje? Gal mes neturime ambicijų, o gal esame

išlepę. Ir vis dėlto aišku viena: architektūros laboratorijos bus rengiamos ir toliau.“ Kurdama KAFe 2013 programą G. Balčyčio komanda įsitikino, kad yra supama daugybės turinčiųjų fantastiškų idėjų, kaip sustiprinti festivalį, bet buvo nelabai daug norinčiųjų jas įgyvendinti (čia kalbama ne apie uolią festivalio komandą: Neringą Šimkutę, Paulių Vaitiekūną, Kęstutį Vaikšnorą, Vitą Soltonaitę, Vytautą Baltų, Liną Tuleikį, Martyną Bardauską, Dalių Šarakauską, Ugnę Masėnaitę ir daugelį kitų, ypač – pulką savanorių, be kurių, pabrėžė G. Balčytis, tikrai nebūtų pavykę įgyvendinti festivalio programos). Vis dėlto organizatorių vizija nesikeičia – netrukus jie žada kviesti tuos, kurie norėtų prisijungti prie KAFe 2015 ne tik su idėjomis, bet ir jėgomis. Be abejo, bus tęsiamas ciklas, skirtas nuodugniai pristatyti Kauno tarpukario architektūrą. „Tai labai svarbus etapas Lietuvos architektūros istorijoje, apie tai tinka kalbėti artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, – įsitikinęs G. Balčytis. – Galime vadinti šį ciklą mūsų nacionalinių vertybių propagavimu. Smagu, kad garsėja ir kalbos apie galimybes patekti šiai architektūrai į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.“ Visi pagrindiniai KAFe 2013 renginiai liko ne tik juos mačiusiųjų atmintyje, bet ir specialiuose leidiniuose: buvo leidžiami ne tik katalogai, bet ir knygos. G. Balčytis neabejoja, kad šie leidiniai, kurių, stipriai pasistengus, parengta bene septyni, yra vienas didžiausių festivalio pasiekimų. Šiandien organizatoriai džiaugiasi ir jų išliekamąja verte, ir tuo, kad galės leidinius parodyti potencialiems šio projekto dalyviams.

Džiaugėsi parėmę turiningą renginį KAFe 2013 biudžetas siekė maždaug 450 tūkst. litų. G. Balčytis pabrėžė: rengėjai iš niekur negavo pinigų pagal eilutę. Teko rašyti ir tarptautinius, ir vietos projektus, ieškoti rėmėjų. „Ir ateityje kito kelio nebus. Tik tikiuosi, kad rėmėjų paieškos bus lengvesnės – vos pirmajam festivaliui pasibaigus iš kelių įmonių išgirdome, kad būtinai dalyvaus ir kitame – jos džiaugėsi parėmusios tinkamos krypties, prasmingą, architektūrą propaguojantį, visuomenę šviečiantį renginį“, – kalbėjo G. Balčytis. Startinė festivalio sėkmė turi ir kitą pusę. G. Balčytis apie ją kalbėdamas šypsojosi: „Pa-

2014 Nr. 6

DOVANŲ VERTĖ PASIJUTO VĖLIAU Nerijus VALATKEVIČIUS Kauno miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriaus vedėjas Miestui garbė turėti tokį renginį kaip KAFe, o tai, kad aukščiausio lygio festivalį surengė iš esmės vienas žmogus, yra gražus pavyzdys, kiek daug gali tas, kuris turi tikslą ir žino, ko nori. Kartu norėtųsi paminėti ir Gintarui Balčyčiui talkinusių jaunųjų architektų indėlį. Architektūros festivalis įrodė, kaip blogai gyventi užsikišus savame pasaulėlyje. Gal ne iš karto ir supratome, kokių dovanų gavome lankydamiesi KAFe 2013 renginiuose. Kai viskas patiekta po nosimi, atrodo labai paprasta: čia klausaisi japono, čia apie Honkongą. Ir tik po to gali įvertinti, kokios patirties pasisėmei, kiek pastangų turėtum įdėti, kad pats rastum tą visą informaciją. Savivaldybė stengėsi prisidėti prie renginio. Apgailestauju – ne viską, ką žadėjome, įvykdėme. Taip nutinka, kai kiekvienas sprendimas turi pereiti didžiulį derinimų mechanizmą. O ir politikai ne visada iš karto patiki idėja. Bet tai ne apie mane – aš iš karto žinojau, kad bus gerai. Rengiantis antram festivaliui tikiu, kad KAFe rengėjams bus lengviau. Man labai gražūs darbai, kuriuos organizatoriai nuveikė garsindami laikinosios sostinės laikotarpio architektūrą. Tai ypač svarbus Lietuvos architektūrai laikotarpis. KAFe 2013 čia nepadarė atradimo – ne vienas specialistas dirbo šia linkme, bet festivalis parodė, kad kai kuriuos rezultatus galima pasiekti nedelsiant ištisus dešimtmečius. Didelę vertę turi ir renginiai miestiečiams bei architektams suvienyti. Gal nuo socializmo laikų, kai architektams buvo suteikta didelių galių ir teisių, liko tas architektų atitrūkimas nuo žmonių. Mes vis dar nemokame bendrauti su miesto bendruomene. Festivalis pabandė užglaistyti tas skyles – parodyti visuomenei, ką veikia architektai, kas yra planuojama.

daryti pirmą renginį nebuvo labai sunku, bet dabar reikės turėti galvoje tai, kad jis buvo sąlygiškai aukšto lygio ir visi tikisi, jog kitąkart bus dar geriau. Turbūt taip ir bus.“

PASTATO SANDARUMAS – ŠIUOLAIKINĖS STATYBOS BŪTINYBĖ Net ir tinkamai apšiltintas pastatas nebus energiškai efektyvus, jei nepakankamai dėmesio bus skirta jo sandarumui. Nuo šio kriterijaus priklauso ne tik finansinis statinio eksploatavimo veiksnys. Sandarus namas taip pat užtikrina šiluminį komfortą, sveiką gyvenamąją ar darbo aplinką ir paties pastato konstrukcijų apsaugą. Iš mažų plyšelių – didelė skylė Kad visas statinys būtų tarsi įvilktas į sandarų, nelaidų apvalkalą, vidinėje stogo ar sienos pusėje montuojama izoliacinė garų ir oro plėvelė. Tačiau net ir ši medžiaga neužtikrins norimo efekto, jei sandūrose liks kad ir nedidelių plyšelių. Jiems sandarinti dažniausiai naudojama pagalbinė sisteminė medžiaga – specialios lipniosios izoliacinės juostos. „Šiuolaikinėje statyboje, kurios tikslas – visiškai sandarus namas iš vidaus ir kvėpuojantis iš išorės, be šio produkto išsiversti faktiškai neįmanoma. Nors kai kuriais atvejais patogiau naudoti klijus, dažniausias pasirinkimas – būtent sandarinimo juostos. Jos nepakeičiamos garų ir oro plėvelėms sujungti, sandarinti ar užkeisti“, – komentavo bendrovės „Soudal“ Didmenos skyriaus vadovas Gintautas Grabauskas. Specialisto teigimu, ekspertų apskaičiuota, kad sudėjus visus, net ir mažiausius, namo plyšius, kurie gali likti pastačius namą, išeitų A4 formato popieriaus lapo dydžio skylė. Turbūt daugeliui būtų ne itin smagu įsivaizduoti, kaip su tokia kiauryme reikėtų gyventi ne tik vasarą, bet ir žiemą. Puikiai limpa ir sandarina Preciziškam pastato sandarumui užtikrinti belgų koncernas „Soudal“ siūlo pažangiausias technologijas ir kompleksinius sprendimus. Šio gamintojo juostos „Soudatape“ pritaikytos daugumai garus izoliuojančių bei hidroizoliacinių sluoksnių sujungti ir karkasinėms konstrukcijoms sandarinti. Juostos turi akrilinių klijų sluoksnį PAS („Pressure-sensitive adhesive“), kuris limpa prie visų įprastinių statybinių paviršių.

SOUDAL NV koncernui Lietuvoje atstovauja UAB „Soudal“ Verkių g. 29, Vilnius Tel. + 370 5 230 0190 El. paštas soudal@soudal.lt

Tinka ir vidaus, ir išorės darbams Šie „Soudal“ produktai skirti pastato vidaus sandarinimo darbams, o „Soudatape Facade“ juostą galima naudoti ir statinio viduje, ir išorėje – ji atspari ultravioletiniams spinduliams, temperatūros svyravimams ir drėgmei. Ši PP multino pagrindu pagaminta sandarinimo priemonė skirta MDP, OSB plokščių, taip pat hidroizoliacinių membranų, fasadinių plėvelių, stoglangių ir vamzdžių įvadų tarpusavio sujungimams sandarinti, garų užtvarų plėvelės sujungimams nuo oro srautų apsaugoti. Vidinių ir išorinių kampų, grindų bei sienų sandūroms izoliuoti, taip pat langų ir durų montavimo siūlės vidinei pusei sandarinti skirtas specialus „Soudal“ produktas – „Butyband Fleece (Hydrotech)“ juosta. Tai elastinga ir tvirta – 0,7 milimetro storio – hidroizoliacinė, garams nelaidi juosta su audiniu ir savaime lipniu butilo sluoksniu. Ją galima tinkuoti arba naudoti kartu su tepama hidroizoliacija. „Soudal“ Didmenos skyriaus vadovo G. Grabausko teigimu, šių, kaip ir kitų, koncerno „Soudal“ produktų unikalumas – tai jų kokybė. „Gamintojo reputaciją užtikrina aukštai iškelta kokybės kartelė. Tai atspindi gaminių naudojimo patogumas, statybininkų darbo palengvinimas, vadinasi, optimizuojamas ir pats darbo procesas. Produktai gaminami iš kokybiškų sudedamųjų medžiagų, o tai garantuoja jų patikimumą ir ilgaamžiškumą“, – akcentavo G. Grabauskas.

SA 2014 Nr. 6 / reklama

„Soudatape Connect“ juostoms naudojamas specialus vandeniui ir garams atsparus popierius. Tai užtikrina puikų šio produkto pritaikymą stogų plėvelėms, kitoms garų ir oro veikiamoms sujungimo vietoms hermetizuoti, sujungti ir mažesnėms angoms užtaisyti. „Soudatape Connect“ puikiai sukimba su lygaus paviršiaus medžiagomis, tokiomis kaip mediena, aliuminis ir pan. Šias juostas ypač patogu naudoti ir dėl to, kad jos lengvai plėšomos. Itin elastinga, plyšiams ir temperatūros svyravimams atspari juostelė „Soudatape Flex“ idealiai tinka skirtingoms medžiagoms sujungti, ortakių vamzdžiams, sijoms nuo oro bei garų laidumo ir plyšiams užsandarinti.

KAUNO GIMNAZISTŲ LAIMĖ – DIENOS KULTŪROS VERTYBIŲ APSUPTY

Naujasis priestatas prijungtas prie 1960 metais statyto gimnazijos pastato. G. Česonio nuotr.

Rusnė MARČĖNAITĖ

Itin trumpame po nepriklausomybės atkūrimo pastatytų naujų mokyklų sąraše greta Vilniaus Balsių pagrindinės mokyklos turėtų būti įrašytas ir Kauno jėzuitų gimnazijos (KJG) pavadinimas. Architektas Sigitas Kuncevičius Vilniuje sukūrė kitokią ugdymo įstaigos aplinkos kokybę, o architektas Gintautas Natkevičius Kaune įrodė, kad kitokią kokybę įmanoma pasiekti net tada, kai projektuotojų mintį saisto erdvinė aplinka: ne tik fizinė, bet ir architektūrinė. Prioritetas – kokybė Lietuvoje, ko gero, kol kas nėra Jėzuitų gimnazijos projekto analogo – senamiestyje įkomponuoto naujo mokyklos pastato. G. Natkevičius iškart pabrėžė: tai viso labo mokomojo korpuso priestatas, mandagiai prisišliejęs prie senojo, 1690 metais statyto, gimnazijos pastato. Naujuoju statiniu ne-

siekta nustelbti orių kaimynų jėzuitų komplekse: vieno gražiausių Kauno pastatų – Perkūno namo, ar Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios ir vienuolyno. Nors priestato autoriai nebandė imituoti senovės, tūriniais sprendimais pasistengė prisitaikyti prie esamų statinių.

2014 Nr. 6

Pirmąsias sutartis su Lietuvos jėzuitų provincija dėl darbų Jėzuitų gimnazijoje G. Natkevičius pasirašė prieš 12 metų. „Procesas išties vyko labai lėtai, nes iš pradžių nebuvo reikiamų lėšų, – sakė G. Natkevičius. – Bet iš dalies tai ir gerai, nes nebuvo ir aiškios koncepcijos, kaip bus plėtojamas kompleksas, kur link eis mokykla kaip funkcinė struktūra. Niekas nesuvokė ir kiek tai kainuos, iš kur gauti pinigų ir per kiek laiko viską galima padaryti. Bet jėzuitai turi geras tradicijas: jie daug bendrauja su visuomene, diskutuoja, ieško patirties užsienyje. Su jais labai įdomu dirbti.“ Kai priestatas galiausiai buvo suprojektuotas ir atsirado pinigų darbams, įvyko tai, ką projekto autoriai nujautė, bet neįsivaizdavo masto – rasti XVI amžiaus rūsiai. Architektų komanda (G. Natkevičius kartu su Gintaru Čepurna, Dovile Bukauskaite) iškart ėmėsi koreguoti projektą. „Keitėme priestato konstrukcijas didžiulėmis sijomis, apkabinome jomis rūsius šių neliesdami ir kartu išsaugodami viršuje klases. Buvo atlikti archeologiniai tyrimai, specialistai restauravo

mūrą, atliko hidroizoliacijos, drenažo darbus. Užsakovams projekto pakeitimai buvo skaudūs ir finansiškai, ir laiko klausimu, bet jie susitaikė su tuo, o dabar džiaugiasi atsiradusiu pastato prieskoniu. Tie rūsiai šiandien aktyviai naudojami – čia įrengta gimnazijos kavinė“, – pasakojo G. Natkevičius. Rūsiams tvarkyti buvo pasamdyta bendrovė „Restauracija“. Ypatingo kruopštumo pareikalavę darbai vykdyti visą vasarą. Pasak KJG Plėtros skyriaus ir rekonstrukcijos projekto vadovės Editos Zarembienės, atkasus rūsius kai kurios plytos buvo išimtos, kitaip jos būtų toliau trupėjusios, taip pat reikėjo parinkti plytas, kurios tiktų pakeitimams, likusias impregnuoti, atlikti kitus konservavimui reikalingus darbus. Reikėjo sutvirtinti kai kuriuos sienų akmenis – galvojant apie tai, kad kada nors pastatu naudosis vaikai. Pamokyti supratimo, kad negalima visko sverti pinigais, jėzuitai, G. Natkevičiaus vertinimu, galėtų daugelį: „Jie turi tos išminties. Priestatas buvo statomas tikrai neturint daug pinigų, tačiau, pavyzdžiui, fasadus jėzuitai ne nusprendė tinkuoti pigiu tinku, bet pasirinko klinkerio apdailą, taip pat nedėjo pigių plastikinių langų. Viskas daryta taip, kad pastatas stovėtų 100 metų. Jėzuitai ne kartą rinkosi padaryti vėliau, bet kokybiškai.“

Pagarbą paveldui jaunimas mato kasdien Tokiu pat požiūriu vadovautasi ir įrengiant interjerą. „Ar kokioje nors mokykloje esate matę tokios kokybės duris?“ – vedžiodamas po gimnazijos priestatą klausė G. Natkevičius. „Pastatas sugrius, o anglų gamybos PVC danga atlaikys“, – juokavo KJG pastato generalinio rangovo – bendrovės „Struktūra“ – technikos direktorius Vladas Petrauskas. Jis rimtai pridūrė: „Čia viskas daryta kokybiškai, kūrybiškai ir su meile, kaip ir turi būti daroma vaikams.“

Grindų dangą tiekusios bendrovės „UAB Interjero linija“ direktorė Dainora Kizevičienė atkreipė dėmesį, kad 1 milimetro dėvimąjį vinilo sluoksnį turinti „Amtico Signature“ PVC grindų danga išsiskiria ne tik ilgaamžiškumu, bet ir ekologiškumu. Šios dangos sudėtyje yra 57 proc. druskos ir 43 proc. alyvos. Jos gamybai nenaudojami ftalatai. Renkantis šią dangą Jėzuitų gimnazijai, buvo atkreiptas dėmesys, kad ji visapusiškai tinka ugdymo įstaigos poreikiams: atitinka atsparumo ugniai ir dūmų emisijos priešgaisrinius, slydimo parametrus, taip pat sugeria kaukšėjimą, neskilinėja, nepalieka įspaudų. Dangos priežiūra nesudėtinga ir nereikalauja didelių sąnaudų. „Rezultatu patenkinti ir mes, ir vaikai. Alumnai užsukę sako, kad norėtų grįžti į mokyklą – smagu čia būtų mokytis“, – pasigyrė KJG Plėtros skyriaus vadovė E. Zarembienė. Kauno jėzuitų gimnazijos rekonstrukcijos autorius pakartojo ne sykį: Lietuvos jėzuitų provincijos vadovybė matė toliau nei visi kiti, taip pat architektai. G. Natkevičiaus archyve guli prieš keliolika metų darytos nuotraukos, kuriose – apgriuvę, krūmais apaugę pastatai. „Tuo metu viskas atrodė beviltiška, – pripažino G. Natkevičius. – O jėzuitai, galbūt remdamiesi europine patirtimi, daug ką numatė į priekį net tuose griuvėsiuose ir statybų pradžioje, tada, kai Lietuvoje dar nebuvo šiandienių statybinių medžiagų, kai dar nesuvokėme, koks inžinerinis lygis siektinas. Mes patys kurį laiką vertinome lokaliai: pastatysime priestatą, dar ką nors, ir bus gerai. Tik vėliau pradėjome aiškiai suvokti, ką čia darome ir kokia tai vertybė – sena sulipdyti su nauju, moderniu ir laikyti tai ne priešybėmis, bet atvirkščiai – vienas kitą papildančiais, vienas kito privalumus padedančiais suvokti junginiais. Vaikams juk irgi šie dalykai lieka atmintyje. Tai tikra fantastika – pusę dienos jie praleidžia senamiestyje, tarp kultūros istorijos vertybių. Apsidairai iš

Kviečiame visus geros valios žmones prisidėti prie Kauno jėzuitų gimnazijos svajonių įgyvendinimo. Paramą galima skirti pervedant į Kauno jėzuitų gimnazijos (kodas 300109458) sąskaitą LT304010042501274143 arba greitesniu būdu – prisijungus www.kjg.lt (sporto salės statyba).

kiemo – šalia Vytauto bažnyčia, Nemunas, kitoje pusėje – Rotušės aikštė.“

Lėšos renkamos iš įvairių šaltinių Sudėtingas projektas prieš 7 metus pradėtas Kauno jėzuitų gimnazijos steigėjui – Lietuvos jėzuitų provincijai – iš rėmėjų sukaupus pradiniams darbams reikalingą sumą, pasakojo KJG direktorius Virgilijus Saulius SJ. Pirmas ir antras etapas buvo skirti požeminiams darbams bei konstruktyvo statybai. „Tenka daug vaikščioti su ištiesta ranka, – pripažino br. V. Saulius SJ. – Statyboms aukojo vietos bendruomenė, rėmėjai iš Vokietijos, Jungtinių Valstijų, kur veikia jėzuitų fondai. Tėvams turbūt irgi esame atsibodę su savo paramos vakarais lėšoms rinkti.“ Pastačius vadinamąją dėžutę, projektas buvo perduotas gimnazijai. Netrukus atsirado galimybė gauti lėšų pagal 2007–2013 metų Sanglaudos skatinimo veiksmų programos 2 prioriteto „Viešųjų paslaugų kokybė ir prieinamumas: sveikatos, švietimo ir socialinė infrastruktūra“ priemonę „Nevalstybinių bendrojo lavinimo mokyklų ir valstybinių bendrojo lavinimo mokyklų, vykdančių meninio ugdymo programas, infrastruktūros plėtra“. „Trečiam etapui nebeturėjome pakankamai savų lėšų, džiaugėmės, kad pavyko gauti Europos struktūrinių fondų paramą – tada buvo kviečiamos ir privačios mokyklos. Nes gauti kitokią paramą, kai mokykloms skiriama lėšų renovacijai, mes kaip nevalstybinė mokykla negalime pretenduoti“, – aiškino E. Zarembienė.

Architektas Gintautas NATKEVIČIUS neabejoja, kad įgyvendinus visus planuojamus projektus Kauno jėzuitų gimnazija Nemuno ir Neries santakoje turės unikalų kompleksą.

SENIAUSIA VEIKIANTI KAUNO MOKYKLA 1649 metais Kaune atidaryta jėzuitų mokykla (šiemet gimnazija) mini 365-ąsias įkūrimo ir 90-ąsias atkūrimo metines. Mokyklą įkūrė Jėzuitų ordinas tėvų jėzuitų Alberto, Kazimiero ir Petro Kojalavičių Jėzaus draugijai padovanotame sklype netoli rotušės. Tada tai buvo keturklasė mokykla, gana greitai įgijusi nemažą autoritetą ir sėkmingai besiplečianti toliau. Nors 1655 metais ji buvo sugriauta kazokų kariuomenės, po kelerių metų vėl pradėjo veikti ir 1702 metais tapo kolegija. Po jėzuitų ordino uždarymo bažnyčia, namai, mokykla ir visas turtas perėjo Edukacinės komisijos žinion. Mokykloje darbas toliau vyko daugiausia buvusių jėzuitų jėgomis. Carinė Rusija, 1795 metais užėmusi Lietuvą, iš pradžių paliko katalikams bažnyčią ir mokyklą prie jos. Toje mokykloje keletą metų mokytojo darbą dirbo ir

žymusis poetas Adomas Mickevičius. 1824 metais bažnyčia paversta cerkve, paskui A. Nevskio soboru, mokykla uždaryta, o jos rūmuose apsigyveno pravoslavų dvasininkai su savo archiriejumi. 1923-iaisiais po šimto penkiasdešimties metų pertraukos Kaune įsikūrė Vokietijos Vakarų provincijos globojami jėzuitų namai. 1924-aisiais, praėjus 100 metų nuo uždarymo, Kauno jėzuitų gimnazija vėl atidaryta. Gimnazija visą gyvavimo laikotarpį yra ryškus kultūros židinys. 1940 metais Kauno jėzuitų gimnazija sovietinės valdžios buvo uždaryta, pavadinta IX gimnazija, vėliau – vidurine mokykla. 1941 metais vokiečių okupacinė valdžia leido jėzuitams Kaune atkurti savo gimnaziją, bet jau 1944-aisiais sovietų okupacinė valdžia jėzuitų gimnaziją vėl suvalstybino. 1949 metais uždaryta Kauno jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia.

1955 metais minint A. Mickevičiaus mirties metines, mokyklai buvo suteiktas poeto vardas, įsteigtas memorialinis muziejus. Iki šių dienų gimnazija brangina šio poeto atminimą. 1989 metais jėzuitams grąžintos bažnyčios: Šv. Kazimiero Vilniuje, Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) Kaune (drauge su vienuolyno ir kolegijos pastatais). 1991 metais Kauno jėzuitų vidurinė mokykla pradėjo mokslo metus. Tais pat metais jėzuitams grąžintas Perkūno namas, jis šiuo metu priklauso Kauno jėzuitų gimnazijai. Perkūno name įrengta A. Mickevičiaus gyvenimo ir kūrybos ekspozicija, čia yra dailės parodų ir koncertų salė, vyksta teatralizuotos ekskursijos. 2008 metais Perkūno namas paskelbtas kultūros paminklu. 2005 metais Kauno jėzuitų gimnazija tapo nevalstybine mokykla, steigėjas – Lietuvos jėzuitų provincija.

Vos pradėjus priestato statybą, rasti XVI amžiaus rūsiai. Pakoregavus projektą, čia įrengta kavinė.

Tvarkybos darbai – tausojant kiekvieną plytą Tada gimnazija parengė projektą „Kauno jėzuitų gimnazijos infrastruktūros plėtra“ ir 2010–2012 metais ne tik įsirengė 1361,14 kvadratinio metro ploto priestatą (pasirūpino apdaila, įsigijo ugdymo procesui būtiną įrangą, baldus), bet ir susitvarkė senąjį pastatą (bendras plotas – 2743 kvadratiniai metrai). Senajame korpuse buvo atlikti vidaus patalpų remonto darbai, įrengta patalpų ventiliacijos sistema, modernizuota elektros įranga, įvesta signalizacija, modernizuota šildymo sistema, įrengtos higienos normas atitinkančios patalpų apšvietimo sistemos, modernizuota gimnazijos ugdymui skirta įranga ir mokymo priemonės, gimnazija aprūpinta modernia kompiuterine daugialypės terpės (multimedijos) įranga. Įrengiant ventiliaciją senajame pastate, prisiminė konkursą visiems šiems darbams atlikti laimėjusios bendrovės „Struktūra“ technikos direktorius V. Petrauskas, visus sprendinius teko derinti su Kultūros paveldo departamento specialistais. „Tam, kad būtų kuo mažiau pažeistas autentiškas mūras, įrengtos kabamosios lubos, jose ir paslėptos inžinerinės komunikacijos. Dėl tos pačios priežasties paviršiuje buvo išvedžiotas ir šildymas – jo neslėpėme rėžėse“, – aiškino generalinio rangovo atstovas. Atsižvelgti į paminklinio pastato specifiką projektuojant ir montuojant elektros sistemas teko ir elektros bei žaibosaugos darbus vykdžiusiai bendrovei „Elpreka“.

Įmonė pakeitė visus apšvietimo ir jėgos skydus, kompiuterinio valdymo sistemas, pagal šiandienes higienos normas įrengė apšvietimo ir jėgos tinklus. Bendrovės direktoriaus pavaduotojas Petras Sadauskas pripažino: naujame priestate dirbti buvo paprasčiau. „Bet mes darbų į mažus ar didelius neskirstome“, – replikavo P. Sadauskas. Dabar bendrovės „Elpreka“ specialistai parengė elektros darbų projektą ir skaičiuoja sąmatą kitam KJG komplekse suplanuotam projektui – rekonstruotose bažnyčios priestato patalpose įsikursiančiai bibliotekai.

Rangovai sprendė sudėtingas užduotis Visus darbus senajame korpuse „Struktūra“ ir subrangovai pasistengė atlikti per vasarą – kad nebūtų trikdomas ugdymo procesas. Naujajame korpuse įmonės „Struktūra“ meistrams teko darbuotis jau sandarioje dėžutėje – statyti pertvaras, vitrinas, kloti grindis. Generaliniam rangovui reikėjo išpildyti ne vieną sudėtingą architektų sprendinį. „Esu dirbęs su įvairiais rangovais ir turiu pasakyti, kad „Struktūra“ parodė aukščiausio lygio požiūrį į darbą, neturiu jai nė vieno priekaišto“, – patikino G. Natkevičius. V. Petrauskas didžiuojasi sunkaus darbo rezultatu ir gimnaziją apžiūrėjusio Vokietijos ambasadoriaus Lietuvoje komentaru. Šis konstatavo, kad tokio lygio mokyklos, kur tiek dėmesio skirta architektūros, medžiagų ir atlikimo kokybei, reikėtų paieškoti ir Vokietijoje.

2014 Nr. 6

KJG dalyvavo kiekviename rekonstrukcijos ir statybos žingsnyje. „Abu generaliniai rangovai turėjo subrangovų, su visais bendravome ir mes patys. Ir tuo bendravimu džiaugėmės, nes daugelis atsižvelgė į tai, kad tai privati mokykla, neturinti iš kur nors skirtų lėšų, ir suteikė nuolaidų. Nė apie vieną rangovą negaliu pasakyti nė vieno blogo žodžio“, – užtikrino E. Zarembienė. Statant priestatą buvo padaryta tik viena svarbi klaida – taupant taip trūkstamas lėšas tikėtasi apsieiti be kondicionavimo sistemos. Jau pirmą vasarą tai pasijuto, taigi problemą teko spręsti operatyviai. „Kaip tyčia prasidėjo klimato atšilimas“, – juokavo gimnazijos direktorius V. Saulius SJ. Vis dėlto šiandien išlaidos energijai kur kas mažesnės, nei KJG administracija tikėjosi. „Kai apie 1998 metus buvo rengiama projektavimo užduotis, gal dar nebuvo daug kalbama apie energinio naudingumo klases, kiek žinau, jokia klasė ir nebuvo numatyta, bet rezultatu esame patenkinti. Energinio naudingumo problemos spręstos ir rekonstruojant senąjį korpusą“, – sakė KJG Plėtros skyriaus vadovė E. Zarembienė.

Planuose – sporto centro statyba Nemažame KJG kieme buvo įrengta aptverta sporto aikštelė. Viena erdve dalijasi įvairaus amžiaus krepšinio, tinklinio ir futbolo mėgėjai. KJG administracija apgailestauja – kai vaikai krepšinį čia žaidžia žiemą, liūdna žiūrėti. Senajame priestate

yra ir uždara, ankšta, mokyklos anksčiau kaip aktų salė naudota patalpa, kuri šiandien iš bėdos irgi pritaikyta kūno kultūros lavinimo pamokoms. Nepatenkintas sporto salių poreikis yra pagrindinė priežastis, kodėl KJG aukų rinkimo skaitiklis gimnazijos interneto svetainėje ir buhalterijos dokumentuose vėl sukasi – jėzuitai rengiasi naujam projektui. Nežinia, ar būtent sporto salių statybą Lietuvos jėzuitų provincija planavo, kai apie 2000-uosius nusipirko kelis nekilnojamojo turto objektus gretimame, Nemuno link besidriekiančiame kvartale. Bet sklype, šiandien naudojamame kaip „Daugirdo“ viešbučio automobilių stovėjimo aikštelė, turėtų atsirasti dar vienas naujas statinys – apie 2160 kvadratinių metrų ploto daugiafunkcis centras, kuriame numatytos ir kelios sporto salės. Šįkart ir sklypo savininkė valstybė, ir architektai tiksliai žino, kad po žeme sprendimų laukia XVI–XVII amžiaus rūsiai. Kiek anksčiau čia buvo atliekami archeologiniai tyrimai, rūsiai, kurių viename būta pirmojo Kauno kalėjimo, atkasti, išmatuoti ir užpilti.

Eksponuos istorinius rūsius Pasakodamas apie šį projektą G. Natkevičius daro reveransą nekilnojamojo kultūros paveldo saugotojams. Nors ir jaučia nuoskaudą dėl vieno valdininko sprendimo, kai rengiant detalųjį priestato statybų planą kažkas iš paveldosaugininkų lengva ranka vienu metru pažemino aukštingumo reglamentą. Pradėjus projektuoti paaiškėjo, kad arba pastatas gali būti su labai plokščiu stogu, arba teks atsisakyti vieno aukšto, tai yra keturių klasių. „Tokie sprendimai itin keisti, kai šalia vienoje perspektyvoje matai aukštą stogą turintį Perkūno namą. Įrengęs plokščią stogą negalėtum suvokti, kodėl taip yra“, – kalbėjo architektas. Vis dėlto, pasidžiaugė architektas, atsirado suvokimas, kad jei kas nors investuoja pinigų į senamiestį, reikia bendradarbiauti, nereikalauti neįgyvendinamų ar nereikalingų dalykų. Būsimą daugiafunkcį pastatą projektuojantis architektas prisimena, kad būta diskusijų, kad virš pirmąjį Kauno kalėjimą menančių rūsių reikėtų atstatyti buvusias posesijas. „Bet sklypo savininkams – gimnazijai – to nereikia. Jiems reikia sporto salių. Ir, laimė, paveldo saugotojų vadovybė tai suprato. Tai labai svarbus žingsnis, rodantis, kaip turėtų būti plėtojami paveldo objektų atgaivinimo projektai“, – komentavo G. Natkevičius. Už leidimą statyti sporto sales, kurios, beje, būtų naudojamos ir kaip aktų salės, KJG įsipareigojo restauruoti ir visuomenei prieinamus padaryti istorinius rūsius. Architektai, suprasdami, kad didelio tūrio sporto salės senamiestyje nėra patrauklus objektas, rado architektūrinių priemonių jas suskaidyti, paslėpti. Rūsiai lieka cokoliniame aukšte, ir visuomenė gali ateiti, G. Natkevičiaus žodžiais, juos pačiupinėti. Sporto salėmis, planuoja KJG administracija, galėtų naudotis ne tik šios gimnazijos auklėtiniai. „Senamiestyje tėra kelios mokyklos, bet sporto salių problema aktuali visiems“, – pastebėjo br. V. Saulius SJ.

Gimnazistams šiandien labiausiai trūksta dengtos sporto salės.

Utopija virsta realybe Greta būsimo daugiafunkcio centro Santakos ir T. Daugirdo gatvių sankirtoje jau šviečia naujas čerpinis KJG priklausančio 1390 kvadratinių metrų ploto pastato stogas. Naujas čia tik stogas ir perdangos, tai – nekilnojamojo kultūros paveldo registro sąrašo objektas, XVI–XVII amžiuje statytas kaip gyvenamasis, o vėliau – kaip teismas tarnavęs pastatas. Šis objektas irgi turi išskirtinius skliautuotus, erdvius rūsius, kurių bendras plotas – 460 kvadratinių metrų. Šiandien jau galima patikėti KJG planais baigti tvarkyti šiuos rūsius, visą pastatą ir pritaikyti juos gimnazijos bei visuomenės poreikiams. Bet tuomet, kai jėzuitai jį įsigijo, statinys buvo begriūvantis, iš visų ertmių ir ant stogo žėlė medžiai, o praeiviai stengėsi jį aplenkti didesniu ratu. Avarinės būklės šalinimo darbams, fasado restauracijai, pamatams stiprinti, stogui tvarkyti lėšų KJG gavo ir iš valstybės biudžeto. Darbai buvo atlikti 2005–2012 metais. Restauruotą pastatą planuojama virš T. Daugirdo gatvės ties antru aukštu įrengta galerija sujungti su naujuoju mokomuoju priestatu. Anot E. Zarembienės, iš pradžių galvota pasirinkti požeminį praėjimą, bet paaiškėjo, kad po gatve driekiasi gausybė inžinerinių miesto komunikacijų. G. Natkevičius neslepia: prieš 9 metus jėzuitų planuojami darbai šiame kvartale jam atrodė visiška utopija. „O dabar nebeatrodo. Įgyvendinus juos tai bus vienas unikaliausių Lietuvoje kompleksų“, – reziumavo architektas. Prasidėjus Kauno jėzuitų gimnazijos amžiaus projektui G. Natkevičius su kolegomis ieškoti patarimų vyko į Vokietiją, Eichštetą, pas garsų architektą Karlą Frey, pastačiusį jėzuitams daug mokyklų. „Tada važiavome tokie vos ne geltonsnapiai, meistras pamokė, pakritikavo... – šyptelėjo G. Natkevičius. – Buvo labai įdomu, ką jis pasakys mums baigus darbus. Atvažiavo – jokių klausimų!“

Misija – puoselėti senamiestį Jėzuitai dirba kantriai ir po truputį, stengdamiesi savo turimų pastatų pertvarkymu patenkinti ir moksleivių ugdymo, ir jėzuitų bendruomenės poreikius. Neseniai iš Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios priestato į vienuolyno patalpas perkelta didžioji valgykla, jos vietoje bus įrengta biblioteka. Gimnazistai iš senojo pastato į valgyklą ir biblioteką bei vienuolyną pateks pro baž-

nyčios prieangį. Čia dabar įrengiamas specialus praėjimas. KJG Plėtros skyriaus vadovė E. Zarembienė apgailestauja, kad sudėtinga rasti lėšų sutvarkyti Rotušės aikštės šiandien nepuošiančio bažnyčios ir vienuolyno fasado. Ar Lietuvos jėzuitų provincijai bei KJG niekada nebuvo kilę minčių parduoti senamiestyje valdomą turtą ir be rūpesčių, erdviai įsikurti ne tokių sudėtingų sprendimų reikalaujančioje erdvėje? KJG direktorius V. Saulius SJ pripažino, kad jėzuitai svetur turi įvairios patirties, yra atvejų, kai mokyklos buvo iškeltos iš senamiesčio. „Dabar jos turi didesnių plotų, bet faktas, kad nebeturi vietos žavesio. Mes jau pratę prie tokių sudėtingų užduočių, tvarkomės ir Vilniaus jėzuitų gimnazijoje, ir Kaune, mums svarbu daryti tuos darbus, tvarkyti senamiestį, – aiškino V. Saulius SJ. – Tiesa, dirbame tikrai labai daug.“ Šis pasakojimas yra dalis žurnalo „Statyba ir architektūra“ rengiamo ciklo, skirto pristatyti gerąją nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkybos patirtį.

GENERALINIS RANGOVAS

FASADAI, LANGAI, DURYS

LABORATORINIŲ BALDŲ PROJEKTAVIMAS, GAMYBA IR MONTAVIMAS

ELEKTROS TINKLAI

GRINDŲ DANGA

SA 2014 Nr. 6 / reklama

„THERMOMAX VARISOL“ – RYTDIENOS SAULĖS TECHNOLOGIJA

Nemokama, saugi ir švari – tai tik dalis privalumų, dėl kurių saulės energija noriai naudojasi vis daugiau vartotojų, o mokslininkai deda maksimalias pastangas tobulindami technologijas, kurios tiesioginę ir pasklidusios saulės radiaciją paverčia naudinga šiluma.

Pavyzdžiui, Vokietijoje pagamintas saulės kolektoriaus rėmas gali turėti Kinijoje pagamintus vamzdelius, bet matomoje vietoje blizgės tik Europos gamintoją žymintis logotipas, dažniausiai – viso labo lipdukas. Taip elgiasi, apgailestavo P. Sadovskij, ir labai garsios įmonės. Dažniausiai tos, kurioms saulės kolektorių pardavimas tėra šalutinė veikla šalia, pavyzdžiui, dujinių katilų ar šilumos siurblių gamybos. Sudedamąsias saulės kolektorių dalis tokios įmonės perka iš parankių gamintojų, tuomet surenka ir parduoda drauge su pagrindine savo produkcija. Rytų šalyse, tiksliau – Kinijoje, pagaminama apie 90 proc. rinkoje esančių saulės kolektorių. Nereikia nė sakyti, kad jie ne tik yra pigesni, bet ir turi trūkumų, kurie po neilgos eksploatacijos gali sumažinti efektyvumą, o naudotojus paversti priežiūros paslaugų teikėjų klientais. Įprastai tokie kolektoriai neturi nuo perkaitimo saugančių termostatų, duomenų apie pagaminimo laiką, garantijos nuo pažeidimų kilus krušai, patikimų vakuumo sandarumo (būklės) rodmenų.

Europietiški ir kiniški gaminiai skiriasi ne tik kaina Lietuviai irgi jau ne pirmus metus ieško galimybių sumažinti ir savo išlaidas komunalinėms paslaugoms, ir komfortiško gyvenimo įrankių paliekamą anglies dioksido taršą. Panaršius lietuviškose interneto svetainėse atrodo, kad saulės kolektorių šiltam vandeniui ruošti ar net būstui iš dalies šildyti parduodama daugiau nei durų ir langų, pripažino bendrovės „VEO energija“ direktorius Pavelas Sadovskij. Tačiau didelė konkurencija ne visada reiškia geresnes galimybes vartotojams. Kartu su įprastomis nuolaidomis įmonės neretai daro ir kokybės nuolaidas, tik šiomis nesigiria. Tad kaip vartotojams iš tos gausios pasiūlos pasirinkti tokį saulės energiją perdirbantį įrenginį, kuris jų nenuviltų? Bendrovės „VEO energija“ vadovas įsitikinęs – renkantis nereikia skubėti, aklai gundytis akcijomis ar kliautis kaimyno patirtimi: svarbu atidžiai įvertinti kiekvieną sandorio detalę, pradedant įrenginio dalių pagaminimo vieta ir garantija, baigiant montavimo ypatumais, našumu.

Garantija – ne už sandėlyje išgulėtą laiką Septintus metus kompanijos „Kingspan Solar“ gaminius Lietuvoje diegiantys įmonės „VEO energija“ specialistai jaučiasi užtikrintai skelbdami, kad siūlo rytdienos saulės technologijas. Airijoje veikianti gamykla „Kingspan Solar“ – vienintelė pasaulyje, saulės kolektoriams teikianti tikrą 20 metų garantiją šilumos vamzdeliams ir vakuumui bei 5 metų garantiją nuo krušos pažeidimų. Produktui teikiamą garantiją verta aptarti atskirai. P. Sadovskij atkreipia dėmesį: kai kurių pigių kiniškų produktų pardavėjų žadama 5 ar 10 metų garantija yra dviprasmiškas dalykas jau vien dėl to, kad niekas nežino ir nekontroliuoja, kada vamzdeliai buvo pagaminti – galbūt jie keletą metų gulėjo tiekėjo sandėlyje, kol tiekėjas nusprendė skelbti akciją. „Kingspan Solar“ gamintojams netenka pirkėjams teikti papildomus dokumentus, įrodančius vakuuminių vamzdelių pagaminimo datą: ant kiekvieno vamzdelio pažymėti ne tik pagaminimo metai, bet ir savaitė. Šilumos vamzdeliai

atskirai ženklinami ne be reikalo – „Thermomax Varisol“ yra vieninteliai pasaulyje moduliniai vakuuminiai saulės kolektoriai, kurių konstrukcija leidžia įrenginį didinti ar mažinti net ir po vieną vamzdelį (nuo 1 iki 150-ies), tai yra nevaržomai reaguoti į kintančius sistemos naudotojo poreikius. Tai sudaro galimybę minimaliomis pirminėmis investicijomis, įsirengiant 5 ar 10 vamzdelių kolektorių, patikrinti saulės energetikos patrauklumą, išsiaiškinti realų konkrečios šeimos ir būsto įrangos poreikį.

Efektyvumas individualiuosiuose ir daugiabučiuose namuose – skirtingas Pradėdami veiklą Lietuvoje, įmonės „VEO energija“ specialistai galėjo pasiremti „Kingspan Solar“ patirtimi Didžiojoje Britanijoje, kur saulės spinduliuotė beveik tolygi Lietuvos, o vienas vamzdelis per dieną vidutiniškai pagamina 10 litrų 55 laipsnių temperatūros vandens (Europoje skaičiuojama, kad vienas žmogus per parą sunaudoja apie 30–50 litrų karšto vandens). Taigi 15–20 vamzdelių turi užtekti 4 asmenų šeimai. Saulės kolektoriais galima patenkinti 70 proc. metinio karšto vandens poreikio. Pastaruoju metu galimybe įsirengti saulės kolektorius šiltam vandeniui gaminti domisi vis daugiau renovacijai besiruošiančių daugiabučių gyventojų. „Šiuo atveju skaičiavimas sudėtingesnis, o sistemų efektyvumas, kad ir ką sakytų saulės kolektorių pardavėjai – gerokai mažesnis, negu įrengiant jas individualiuosiuose namuose, – pripažino P. Sadovskij. – Didelėse namų bendruomenėse problema tampa chaotiškas šilto vandens atsargų naudojimas. Individualiųjų namų gyventojai įprastai nesunkiai pasireguliuoja šilto vandens naudojimą atsižvelgdami į saulės kiekį, šilto

„KINGSPAN SOLAR“ SĖKMĖS ISTORIJA Grupė technikų vakuuminių saulės kolektorių pradininkę – technologiją „Thermomax“ – sukūrė daugiau kaip prieš 40 metų kompanijai NASA, ji buvo skirta šildyti vandenį astronautų poreikiams. Bet išradėjai nesugebėjo šio produkto komercializuoti, ir tikroji „Thermomax“ sėkmės istorija prasidėjo kiek daugiau nei prieš septynerius metus, kai technologiją nusipirko koncernas „Kingspan“ ir investavo 50 mln. svarų sterlingų į gamyklos Airijoje, Portodauno mieste, restruktūrizavimą bei visišką gamybos automatizavimą. Apie tai pasakojama BBC televizijos sukurtame dokumentiniame filme (www.veo.lt/video). Šiandien „Kingspan Solar“ vakuuminiai saulės kolektoriai savo aplinkosaugos misiją atlieka daugybėje šalių ir reikšmingų institucijų, tarp jų – Pentagone, Šiaurės Karolinos universitete, Kenedžio kosminių skrydžių centre. vandens atsargas ir būsimus dienos poreikius, o daugiabučių gyventojai į saulę nesižvalgo. Kaip tik todėl skaičiuojama, kad padengti 50 proc. šilto vandens poreikio yra labai geras rezultatas. Bet saulės kolektorių pardavėjai įprastai žada daugiau.“ Patikimumas įrodytas testais Lygindamas rinkoje dominuojančius kiniškus ir „Kingspan Solar“ gaminamus „Thermomax Varisol“ vakuuminius vamzdelius įmonės „VEO energija“ direktorius gali didžiuotis, kad pastarieji gaminami ne iš pigesnio ir minkštesnio borosilikatinio stiklo, įprastai naudojamo termosams, medicininėms menzūrėlėms ir pan. gaminti, bet iš itin kieto, nedūžtančio ir helio atomų nepraleidžiančio mineralinio – kalio silikato stiklo. Tai leidžia garantuoti, kad vamzdeliai išsaugos vakuumą garantinį laikotarpį, bus atsparūs ne tik vėjo bei sniego apkrovoms, bet ir krušos atakoms. „Kingspan Solar“ yra vienintelė įmonė, turinti krušos sertifikatą, tiksliau – net du jų: TÜV ir DAR. 2008 metais buvo atliktas „Hail impact“ testas naudojant 25 milimetrų diametro, 7,5 gramo sveriančius ledo gabalėlius, kuriais į tą pačią vietą 23 m/s jėga buvo smūgiuota dešimt kartų, ir vamzde-

SA 2014 Nr. 6 / reklama

Modulinės sistemos privalumai Modulinius vakuuminius „Thermomax Varisol“ saulės šilumos kolektorius, pasak P. Sadovskij, vertina ir architektai – sistemos lankstumas supaprastina kolektoriaus įrengimą ant individualiojo ar daugiabučio pastato stogo. Užuot ieškojus nemenko švaraus stogo ploto įrengti kolektoriui, kuriame į vieną rėmą sujungta 20, 40 ar dar didesnis skaičius vamzdelių (10 vamzdelių sudaro maždaug 70 centimetrų plotį, ant inžinerine įranga užgriozdintų senų daugiabučių stogų įrengti pakankamą skaičių kolektorių gali būti išties keblu), galima pasinaudoti tuo, kad vamzdeliais sujungiami moduliai gali apeiti visus kliuvinius: stoglangius, kaminus ir kita. Įmonės „VEO energija“ direktorius atkreipė dėmesį, kad „Thermomax“ saulės kolektorius populiaru įrengti ir ant fasadų, nesvarbu, ar tai būtų individualieji, ar daugiabučiai namai. Dėl vertikalaus montavimo iki 20 proc. sumažėjantis sistemos naudingumas kompensuojamas tiek pat procentų padidinant vakuuminių vamzdelių skaičių. Tarkime, jei šiaip būtų reikalingas 20 vamzdelių kolektorius, praradimui padengti reikėtų prijungti papildomus keturis vamzdelius.

SA 2014 Nr. 6 / reklama

lis atlaikė. „Gamintojai turi turėti tokį sertifikatą – tada nesibaimins nė viena pusė“, – įsitikinęs P. Sadovskij. Sandarumui užtikrinti – keliaguba apsauga Vakuumas gali būti skirtingas, „Thermomax Varisol“ vamzdeliuose sukuriamas 10-6 mbar vakuumas, jis leidžia išsiurbti 99,9999999 proc. oro. Bendrovės „VEO energija“ vadovas neabejoja: daugybė „už palankią kainą“ saulės kolektorius įsigijusių žmonių nė nesužino, kada vamzdeliai išsisandarina. „Kaip vakuumo indikatorius įprastai naudojamas bario sugėriklis, kuris pažeidus vakuumą ima oksiduotis, ir skaidrų stiklą padengia baltos apnašos. Tai reiškia, kad vamzdelis visiškai neveikia, – aiškino P. Sadovskij. – Kinai savo gaminiuose irgi naudoja tokias apsaugas, bet bariu padengia ne viršutinę vamzdelio dalį, kaip tai daroma „Thermomax Varisol“ vamzdeliuose, o žemiau. Kai oras po truputį pradeda skverbtis į vamzdelį, jis kaupiasi viršutinėje dalyje, ir vartotojas gali ilgai nepastebėti, kad vamzdelis neveikia. Beje, „Thermomax Varisol“ vamzdelių išsisandarinimo problema kyla labai retai, įprastai dėl pažeidimų transportavimo ar montavimo metu. Vis dėlto tokios apsaugos reikalingos, tad bariu padengiamas kiekvienas vakuuminis vamzdelis.“ Pažeisti šilumos vamzdelio sandarumą gali ne tik ledo gabalėlis. Daugumai rinkoje esančių vakuuminių vamzdelių tokia problema gresia todėl, kad vakuuminio ir šiluminio vamzdelių sujungimo vieta hermetizuojama tiesiog priklijuojant. „Stiklo ir metalo plėtimosi temperatūra yra skirtinga. Plokštelė atšoka, ir to nė nematyti – pažeisti vakuumą užtenka mikroplyšių, – problemą apibūdino P. Sadovskij. – Daug kas po to klausia, kodėl vos po dvejų metų kolektorius nebeveikia. Beje, vasarą jis gali veikti, o žiemą situacija – jau prasta.“ „Kingspan Solar“ gaminiuose šiluminio vamzdelio sujungimo su vakuuminiu vamzdeliu vietai užsandarinti naudojamas patentuotas gaminys – speciali tarpinė. Perkaitimo problemą eliminuoja termostatas Garantuoti „Thermomax Varisol“ saulės kolektorių 20 metų eksploataciją kompanijai „Kingspan Solar“ leidžia dar viena vakuuminiuose vamzdeliuose naudojama unikali patentuota technologija – sistemą saugantis temperatūros ribojimo prietaisas. Pasak P. Sadovskij, termostatai gali būti sureguliuoti arba 90, arba 135 laipsnių Celsijaus temperatūrai. Žemesnę temperatūrą palaikantis termostatas tinkamesnis, kai saulės kolektorius vandenį ruošia tik buitiniams poreikiams, didesnę – kai jis skirtas gamybos 42

įmonėms, kurioms reikia ir garų – tarkime, grybams ar vaisiams džiovinti. Ką tai duoda? Kai vakuuminiame vamzdelyje įstatytos plokštelės temperatūra artėja prie 90 ar kitu atveju prie 135 laipsnių Celsijaus, vožtuvas užsidaro, neleidžia šilumai patekti į sistemą ir užvirinti skystį. Kai temperatūra nukrinta, vožtuvai prasiveria. Tokia visiškai automatizuota sistema yra kiekviename vamzdelyje. Rinkoje dominuojantys kiniški gaminiai, atkreipė dėmesį P. Sadovskij, termostatų išvis neturi. „VEO energijos“ komanda žino: vartotojams visada kyla daug klausimų dėl galimo sistemos perkaitimo. Apie tai dažniausiai kalbama vasarą, kai temperatūra pasiekia 30 laipsnių Celsijaus, yra daug saulės, kolektoriai dirba maksimaliu galingumu, ir vandeniui sušilus per valandą ar dvi sistema užkaista arba net perkaista. Stagnacijos temperatūra, kai kolektorius nustoja dirbęs, kiekviename jų skirtinga. Kiniški kolektoriai, pasak P. Sadovskij, įprastai pasiekia 250–300 laipsnių temperatūrą. Ką tai reiškia? „Sistemoje kaip šilumos nešiklis naudojamas propilenglikolis, turintis savo virimo temperatūrą, kurią pasiekus prasideda propilengliukolio degradacija, dėl kurios žemėja užšalimo temperatūra, ir saulės kolektorius žiemą gali visiškai nebeveikti. Be to, plastikinės ar guminės detalės praranda įprastas ypatybes ir ilgainiui pradeda kelti didelių problemų: gali sugesti variklis, sutrūkinėja išsiplėtimo indo membrana, taigi reikia taisyti, valyti sistemą, o tai nėra pigu“, – komentavo „VEO energijos“ direktorius. P. Sadovskij įspėja: svajonės panaudoti šilumos perteklių, kaip tikisi daugelis perkančiųjų Rytuose pagamintą įrangą, išsisklaido atlikus sistemos efektyvumo skaičiavimus. Mat norint tai daryti, reikia įsigyti ne tik akumuliacines talpas, bet ir papildomus siurblius, kitų priedų, o naudinga tai bus tik vasarą, kai to šilto vandens tiek daug ir šiaip nereikia. Taigi investicijos pasirodo neefektyvios. „Yra tokia auksinė taisyklė: kuo daugiau investuosi į sistemą, tuo bus mažesnis jos atsiperkamumas“, – šyptelėjo pašnekovas.

UAB „VEO energija“ Pilaitės pr. 28, LT-06264 Vilnius Tel. +370 5 230 7160 Mob. +370 694 94 390 www.veo.lt

„PAROC“ IZOLIACINIAI SPRENDIMAI IR ESTETIKA Šiemet „Paroc“ taip pat išplėtė „PAROC® Cortex™“ grupės gaminių, skirtų vėdinamųjų sienų šilumos izoliacijai ir apsaugai nuo vėjo, asortimentą: rinkai pristatys šios grupės gaminius su juoda danga.

– Kokių naujienų„Paroc“ kompanija pasiūlė architektams? – Šiais metais pristatysime net kelias naujoves – keletą gaminių, kurie ne tik pasižymi tradicinėmis, gerosiomis akmens vatos ypatybėmis, bet ir atlieka estetinę funkciją. Visų pirma tai šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemoms izoliuoti skirti gaminiai su specialia „GreyCoat“ danga. „GreyCoat“ – tai šviesiai pilka, laku padengta armuota danga, kurios pagrindą sudaro aliuminis. Sumontuoti „PAROC Hvac GreyCoat“ gaminiai yra patrauklios išvaizdos, jų nereikia papildomai dažyti ar apdailinti. Tokiu būdu sutaupoma ir laiko, ir lėšų. „PAROC Hvac GreyCoat“ produktai idealiai tinka šildymo vamzdynams, vėdinimo ortakiams ir oro kondicionavimo įrenginiams izoliuoti. Tokie yra matomi, pavyzdžiui, prekybos centruose, viešuosiuose pastatuose ar sporto salėse. „PAROC Hvac GreyCoat“ gaminiai priskiriami A2-s1, d0 degumo klasei, o tai reiškia, kad jie neskatina užsiliepsnojimo, išskiria labai mažą dūmų kiekį, nesusidaro degančių lašelių.

– Kokioms ypatybėms skirtas didžiausias dėmesys? – Įprastos statyboje naudojamos plėvelės atitinka E arba F gaisro klasę, tad didelis iššūkis buvo rasti dangą, kuri ne tik gerai priliptų prie nedegių „Paroc“ akmens vatos plokščių, bet ir atitiktų vėdinamosioms sienoms keliamus saugos reikalavimus. Visos „PAROC® Cortex™“ grupės medžiagos su balta ir juoda danga atitinka A2- s1, d0 gaisro euroklasę, todėl gali būti naudojamos vėdinamųjų sienų konstrukcijose be jokių apribojimų. Tobulinant apsaugos nuo vėjo gaminius mūsų užduotis buvo parinkti tokią plėvelę, kuri leistų išsaugoti gerąsias akmens vatos ypatybes saugumo požiūriu ir atitiktų A1 ar A2 europinę degumo klasę.

SA 2014 Nr. 6 / reklama

Izoliacinių sprendimų kompanija „Paroc“ daugiausia dėmesio skiria pastatų energinio efektyvumo ir pastatų saugumo klausimams. Tačiau nemažai jo teikiama ir estetikai, t. y. tokiems sprendimams, kurie pagelbėtų architektams kūrybos procese. Apie tokius sprendimus kalbėjomės su „Paroc“ rinkodaros ir komunikacijos vadove Baltijos šalims ir Europai dr. Audrone ENDRIUKAITYTE.

– Kas labiausiai paskatino sukurti šiuos naujus produktus? – Besiplečianti vėdina- „Paroc“ rinkodaros ir komunikacijos vadovė mųjų sienų rinka, naujos Baltijos šalims ir Europai fasadų apdailos medžia- dr. Audronė ENDRIUKAITYTĖ. gos ir didėjantys pastatų energinio efektyvumo bei šilumos izoliacijos sluoksnio įrengimo kokybės reikalavimai – tai veiksniai, kurie lėmė naujos gaminių grupės „PAROC® Cortex™“ atsiradimą. Šią grupę sudaro dviejų tipų plokštės. „PAROC® Cortex™“ – tai šilumos izoliacijos apsaugos nuo vėjo plokštės, ir „PAROC® Cortex One™“ – tai vieno sluoksnio šilumos izoliacija vėdinamosioms sienoms. Šių plokščių ypatumas yra tai, kad jos yra padengtos specialia nedegia baltos spalvos danga, kuri yra mažai laidi orui ir vandens garams. Šie gaminiai Lietuvos rinkoje buvo pristatyti prieš porą metų. Statybininkai ir užsakovai palankiai juos įvertino ir noriai naudoja. Atsižvelgdami į architektų, statybininkų pageidavimus ir naujas sienų apdailos sprendinių tendencijas, išplėtėme „PAROC® Cortex™“ gaminių asortimentą, pateikdami rinkai šios grupės gaminius su juoda danga. Įrengiant vėdinamąsias sienas dažnai pasitelkiami sprendimai, kai tarp fasado apdailos plokščių paliekami plyšiai arba naudojama stiklo apdaila. Tokiu būdu pro atvirus tarpus arba per pačią dangą yra matomas vidinis vėdinamosios sienos sluoksnis iš izoliacinių medžiagų. Norint tokias sistemas įrengti estetiškiau, siūloma naudoti naująsias „PAROC® Cortex™ b“ ar „PAROC® Cortex One™ b“ plokštes. Juodas izoliacinės medžiagos paviršius neprasišvies pro stiklo fasadus arba pro paliktus fasado apdailos plokščių tarpus.

GRINDŲ DANGOS: KAI FUNKCIONALUMO NEUŽTENKA Kristina BUIDOVAITĖ

Lengvai prižiūrima, ilgaamžė, estetiška – įprastai keliami tokie grindų dangos kriterijai. Ieškantiesiems netradicinių sprendimų dar rūpi ir sukuriamas netikėtumo efektas. Tad tradicines grindų dangas vis dažniau pakeičia butelių kamšteliai, odiniai diržai ar pramonės įmonių atributu laikytos liejamosios grindys. pastatuose naudotos liejamosios grindys – irgi vis dažnesnis interjero sprendimas. „Ir tai jokiu būdu nėra blogai, juolab kad keičiasi pati būsto sąvoka. Pavyzdžiui, išpopuliarėję loftai leidžia interjere naudoti įvairiausius originalius sprendimus“, – komentavo pašnekovė.

Ekologija vis dar madinga Pasaulinės tendencijos, architektų biuro H&I direktorės architektės Ievos Grudzinskienės teigimu, jau kurį laiką išlieka tokios pat: ekologiškai atsakinga gamyba. Tad rinkoje mažėja egzotinių medienos rūšių pasiūla, populiarėja sendintos, kuo mažiau apdirbtos grindys, dengtos alyva. Laminuotų grindų gamintojai įvertino nestandartines skaitmeninio spausdinimo teikiamas galimybes. Aukštos kokybės piešiniai ar nuotraukos spausdinami tiesiai ant medienos plaušo plokščių (HDF), šios vėliau padengiamos ypač atspariu, neblunkančiu apsauginiu sluoksniu. Gamintojai rinkai siūlo ir odines grindis, kurių paviršius pagamintas iš perdirbtos natūralios odos bei kamštinės dangos.

Loftuose – savos taisyklės

„Vieni ištikimi patvarioms, ilgaamžėms apdailos medžiagoms, kiti ieško naujovių, netradicinių sprendimų, siekdami būti originalūs. Tai užsakovai, kurie nėra prisirišę prie gyvenamosios vietos, ją keičia kas kelerius metus, tad savo būste renkasi neįprastus sprendimus, neatsižvelgdami į susiklosčiusias tradicijas ar kainą“, – kalbėjo architektė. Kuriantieji būstą ilgam laikui, I. Grudzinskienės teigimu, labiau pasitiki patikrintomis ilgaamžėmis apdailos medžiagomis. Beje, neturintieji galimybių arba nelinkstantieji romantizuoti konkrečios medžiagos, ypač medienos, privalumų renkasi jos pakaitalus: medinės terasos lentos keičiamos į medžio plastiko kompozito (WPC) lenteles, ąžuolo parketas – sluoksniuotomis parketlentėmis. Ilgą laiką tik pramonės

2014 Nr. 6

Loftuose galima pamatyti lietas betonines, įprastos ar kubais pjaustytos medienos grindis, originaliu raštu išdėliotus vyno butelių kamštelius, grindis, išklotas monetomis, ruduoju popieriumi, metaliniais butelių kamšteliais, netgi odiniais diržais. Grindų dangai gali būti panaudotos ir senos durys ar medienos sijos, senų tikmedžių, guobų mediena. Architektės teigimu, stebėtis, kad interjeruose populiarėja, pavyzdžiui, pramoniniams pastatams skirtos grindų dangos, neverta – juk jos funkcionalios, gali būti patrauklios. Pavyzdžiui, epoksidinės ir poliuretaninės liejamosios grindys pasižymi daugeliu būstui tinkamų ypatybių: yra be siūlių, lygios, tvirtos, lengvai prižiūrimos, atsparios chemikalams, nekeliančios alergijos, per trumpą laiką galima išlieti didelį tokių grindų plotą, taip sumažinant darbo sąnaudas, galima formuoti pageidaujamą piešinį, imituoti didelio ploto plyteles ir pan., užlieti centus, kriaukles, smėlį. Naujuose būstuose neretai įrengiama kombinuota šildymo sistema: dalis kambarių šil-

doma radiatoriais, dalis – grindiniu šildymu. Įrengus grindinį šildymą, liejamosios epoksidinės ir poliuretaninės grindys gali pakeisti keramines ar akmens masės plyteles. „Vienintelis šios dangos trūkumas – didesnė kaina, tačiau investuojant į svajonių grindis kaina nėra pagrindinis dalykas. Viskas interjere yra pateisinama, jei tai – architekto ir užsakovo tarpusavyje suderinta svajonė, tik viskam būna savas laikas ir vieta“, – kalbėjo architektė.

Nuo tradicijų neatitolome Būstuose, statytuose prieš keliasdešimt metų, grindims plačiausiai naudotas medis, plūktas molis. Pastaruoju metu populiarėjantis apdai-

Ieva GRUDZINSKIENĖ Architektė

„Vieni ištikimi patvarioms, ilgaamžėms apdailos medžiagoms, kiti ieško naujovių, netradicinių sprendimų, siekdami būti originalūs.“ linis betonas, anot I. Grudzinskienės, mūsų kraštui yra kiek svetimas. Kiliminė grindų danga, kuri, pavyzdžiui, labai populiari gyvenamuosiuose būstuose Jungtinėse Amerikos Valstijose, ypač vakarinėje pakrantėje, Lietuvoje vertinama atsargiai dėl to, kad nors ir yra šilta, sugeria triukšmą, vis dėlto yra tepli, reikalauja daug priežiūros, neretai – alergizuoja, tad retas drįsta ja iškloti visus namus. O amerikiečiai tokia danga kloja ne tik kambarius, bet ir laiptus. Kiliminių dangų įvairovė didelė – nuo organiškų pluoštų iki standartinės kilpinės dangos. I. Grudzinskienės įsitikinimu, nuo tradicijų mes neatitolstame, pati aplinka, klimatas dažniausiai padiktuoja vieną ar kitą sprendimą.

• Betono pardavimas ir perpumpavimas horizontaliai iki 300 m, vertikaliai – iki 150 m • Cementinių, betoninių grindų paruošimas ir įrengimas • Betono šratavimas, frezavimas, šlifavimas, poliravimas • Betono padavimas ir perpumpavimas • PVC ir kiliminių dangų klojimas, plytelių, laminato, parketo bei kitų dangų įrengimas • Grindų renovacija pramoniniais savaime išlyginamaisiais CEMART mišiniais • Grindų dengimas cheminiais kietikliais ir impregnantais ALBEKA

ALBEKA GRANIT – cheminė priemonė betonui sutvirtinti ir dulkėms pašalinti: „Granit-28Cure“ 2–3 punktais padidina atsparumą šalčiui, drėgmės laidumą, betono atsparumą alyvai, išsaugo drėgmę šviežiai paklotame betone. „Granit28N“ naudojama kaip gruntas gelžbetonio konstrukcijoms dažyti, sėkmingai taikoma Baltijos šalyse gelžbetonio tiltams ir viadukams (prieš dažant). „Granit28Color“ naudojama tamsinamo betono technologijoje. „Granit 100 Litium“ – tai produktas, pagamintas ličio pagrindu, įsiskverbiantis iki 40 mm ir iki 9 kartų sustiprinantis betoną. 85 proc. stiprumu betonas ima pasižymėti po 7 dienų, tuomet jau galima poliruoti grindis. „Granit28Hydrophobic“ paviršiui suteikia vandens nelaidumo ypatybių.

„Aš rekomenduoju naudoti natūralias medžiagas visų pirma dėl to, kad jos yra patikrintos laiko, ilgaamžės, ekologiškos. Visame pasaulyje žmonės vertina tai, kas yra tikra: akmenį, medį, molį. Suprantama, architektams smalsu išbandyti ir patikrinti naujas medžiagas, tik kyla klausimas, ar verta tai daryti užsakovų sąskaita“, – kalbėjo architektė. Kuriant būstą, įsitikinusi architektė, pirmiausia būtina susidėlioti prioritetus ir skirti lėšų pagrindiniams elementams: grindims, durims, santechnikai, langams, patvariai sienų apdailai. Tuomet būstui pakeisti neprireiks didelių investicijų. Panaudojus tam tikras detales, būstas bus dinamiškas, visuomet atrodys naujai.

CEMART INDUSTRIAL FLOOR SYSTEM (pramoninių grindų sistema) yra specialiai sukurta daugeliui grindų tipų išlyginti ir atnaujinti pramoniniuose pastatuose, kuriuose keliami itin aukšti grindų atsparumo reikalavimai. Derinant įvairius CEMART gaminius, suformuojamas pramoninių grindų sistemos pagrindas, užtikrinantis ypač atsparias pramonines grindis. Gali būti naudojamas plonasluoksnėms grindims. CEMART grindų sistema siūlo idealų sprendimą naudojant skysčius. Jis optimaliai patenkina griežčiausius bet kokių grindų, kurias būtina išlyginti ar renovuoti, reikalavimus. Gamintojas gali pristatyti ir spalvotas grindų dangas, kurios papuoš net gyvenamųjų patalpų interjerą. CEMART pramoninių grindų sistemų privalumai • Maksimalus sukibimas • Atsparios susitraukimui • Tolygiai lygios • Atsparios dilimui, skilinėjimui • Greitai išliejamos • Ekologiškos, lengvai eksploatuojamos • Ekonomiškos laiko ir sąnaudų požiūriu

MITUS IŠSKLAIDĖ ILGAMETĖ STEBĖSENA Įgyvendintų novatoriškų projektų stebėsenos stoka sudaro pagrindą kurti įvairius mitus apie panaudotų sprendimų ir medžiagų tinkamumą. Panaši situacija pasaulinį koncerną BASF privertė išsklaidyti dvejones dėl polistireninio putplasčio naudojimo. „Yra keletas nusistovėjusių mitų apie polistireninį putplastį, naudojamą pastatams termoizoliuoti. Pavyzdžiui, esą ši medžiaga kenkia aplinkai, efektyviai veikia tik penkerius metus, esą izoliuotame pastate negera gyventi. Taip pat manoma, kad polistireniniu putplasčiu termoizoliuotame name jaučiamasi kaip plastikiniame maiše, kad greitai įsiveisia pelėsių. Daugiametė stebėsena parodė, kad šie mitai ir liko mitais“, – sakė kompanijos BASF atstovas Baltijos šalims, Baltarusijai ir Ukrainai Arturas Indičianskis. Tam, kad būtų išsklaidytos dvejonės, susijusios su gyvenimo kokybe polistireniniu putplasčiu izoliuotuose pastatuose, koncernas BASF nutarė atgaivinti Bruncko gyvenamąjį kvartalą Vokietijoje, šalia savo gamyklos Ludvigshafeno mieste. Kompanijai BASF nuosavybės teise priklausantys objektai buvo statyti 1930 metais. Suprantama, energiškai jie buvo visiškai neefektyvūs, tačiau anuomet niekas apie tai negalvojo. Antrojo pasaulinio karo metais kvartalas buvo sugriautas, po tam tikro laiko vėl atstatytas pagal pirminius to meto planus. Tačiau atkuriant pastatus nepaisyta energinio naudingumo, statybai naudotos ne naujausios medžiagos. Rezultatas – didelis energijos naudojimas, pastatuose nejauku gyventi. 1990 metais jų užimtumas siekė vos 20 proc.

Stebėsena parodė, kad polistireninio putplasčio ypatybės po dešimtmečio liko nepakitusios. 46

1996 metais buvo parengta koncepcija Bruncko gyvenamajam rajonui atgaivinti. Pagal ją buvo pertvarkyta gyvenamoji aplinka, dėmesys sutelktas į ekologiją ir energinį efektyvumą, parengti tinkami sisteminiai sprendimai, kad būtų pasiektas kuo mažesnis šilumos energijos naudojimas. Kompanijos BASF atstovas A. Indičianskis sakė, kad pagal koncerno metodiką energinis naudingumas matuojamas litrais kuro, sunaudojamo vienam kvadratiniam būsto metrui šildyti per metus. Pagal tai namai skirstomi į 7, 5 ar 3 litrų. Vienas litras prilyginamas 10 kWh energijos. Gyvenamasis rajonas buvo atnaujinamas bemaž dešimtmetį – nuo 1997 iki 2006 metų, pradedant koncepcijos, techninių sprendimų rengimu, baigiant jų įgyvendinimu. Nuo 1998 metų rinkai buvo pasiūlytas naujas produktas – pilkasis polistireninis putplastis neoporas, pasižymintis didesniu tankiu ir geresnėmis izoliacinėmis šilumos ypatybėmis. Būtent neoporas naudotas atnaujinant pastatus Bruncko gyvenamajame rajone. Energiškai efektyviausiuose (3 litrų) namuose ne tik pasitelkti šiuolaikiniai termoizoliaciniai sprendimai, bet ir įrengta naujoviška vėdinimo sistema su šilumogrąža. Sumontuoti didesni langai suteikė galimybę geriau įsisavinti saulės energiją, o patobulinta jų technologija neleidžia patirti didelių šilumos nuostolių žiemą. Panaudojus šiuolaikinius šilumos siurblius atnaujinta ir šildymo sistema. Pagal Europos standartus šie pastatai tapo bemaž nulinio energijos naudojimo. „Bene svarbiausias šio projekto akcentas – pastatų stebėsena. Analizuota, ar bėgant laikui nesikeičia termoizoliacinės medžiagos struktūra, kitos ypatybės, ar gyventojai gerai jaučiasi neoporu termoizoliuotuose pastatuose, kaip mažėja šildymo išlaidos, koks tokios investicijos atsipirkimo laikotarpis. Buvo svarbus ir ekologinis

2014 Nr. 6

1930 metais statyti pastatai Antrojo pasaulinio karo metu buvo sugriauti, vėliau vėl atstatyti, tačiau energiniu naudingumu nepasižymėjo. Dar po kurio laiko įgyvendinta nauja koncepcija iš esmės pakeitė statinių kokybę. aspektas – kaip mažėja į atmosferą išmetamo anglies dvideginio kiekis termoizoliuotuose namuose“, – pasakojo A. Indičianskis. Techninė pastatų būklė buvo įvertinta praėjus dešimčiai metų nuo jų atnaujinimo. Ekspertų išvados leido paneigti mitus: polistireninio putplasčio ypatybės po dešimtmečio liko nepakitusios, nematyti jokių medžiagos senėjimo tendencijų. Žinoma, defektų šiltinimo sistemoje pastebėta, tačiau ekspertai išanalizavo, kad jų atsirado ne dėl termoizoliacinės medžiagos netinkamumo, bet dėl montavimo klaidų. Galiausiai apskaičiuotas ir ekonominis Bruncko gyvenamojo rajono atnaujinimo naudingumas: per metus sutaupoma 378 tūkst. litrų kuro, o tai prilygsta 13 benzovežių.

INVESTICIJOS Į KOKYBĘ PASITEISINA Grindų ir sporto dangų gamintojas „Tarkett“, pasaulyje pripažintas ekologiškai atsakingos gamybos bei tvarios gaminių plėtros lyderis, klientams, kuriantiems sveiką ir komfortišką aplinką, pasiūlė dar vieną naujovę – vinilinių grindų dangas, kurių gamyboje naudojami plastifikatoriai be sveikatai kenksmingų ftalatų. Rūpinasi sveikesne aplinka Dar 2009-aisiais išleidusi pirmąją vinilinės grindų dangos be ftalatų kategoriją („iQ Natural“), 2011 metais grindų dangų be ftalatų gamybos technologiją „Tarkett“ įdiegė gamyklose Šiaurės Amerikoje ir Švedijoje. „FiberFloor“, „iQ Natural“ ir vidaus sporto grindų dangų kategorijas, gaminamas pasitelkus technologiją be ftalatų, sertifikavo Amerikos astmos ir alergijos asociacija (AAFA) (ang. Asthma & allergy friendly certification™). Šiais metais visa gyvenamosioms patalpoms ir profesionalams skirtų grindų dangų gamyba, naudojant plastifikatorius be ftalatų, pradėta ir koncerno gamyklose Europoje. Ftalatai daugiausia skirti polivinilchloridui (PVC), kuris naudojamas tokiuose gaminiuose kaip vinilinė grindų danga, suminkštinti. Nors ginčų dėl galimo neigiamo ftalatų poveikio sveikatai tebevyksta, „Tarkett“ sprendimas gamybos cikle nebenaudoti plastifikatorių ftalatų pagrindu – investicija kuriant patogesnę, sveikesnę ir žmonėms priimtinesnę aplinką. „Tarkett“ investicijos į naujoviškų grindų dangos plastifikatorių be ftalatų technologiją vien Europoje siekia 5 mln. eurų, mat perprojektuotos visų kategorijų grindų dangos, atlikti įrangos, užtikrinsiančios aukštą grindų dangų kokybę, bandymai. Koncerno pasirinktus plastifikatorius be ftalatų galima naudoti netgi maistui skirtoms talpykloms ar vaikų žaislams. Ir iki šiol „Tarkett“ grindų dangų gamyboje naudojo medžiagas, kurios visiškai atitinka griežčiausius reikalavimus ir net gerokai juos viršija. Pavyzdžiui, koncernas atsisakė naudoti medžiagas, įtrauktas į Europos Sąjungos saugaus cheminių medžiagų naudojimo reglamentą (REACH). Kompanija garantuoja, kad jos gaminamos grindų dangos patalpose užtikrina tinkamą oro kokybę, mat jų lakiųjų organinių junginių (LOJ) emisijos yra nuo 10 iki 100 kartų mažesnės, negu reikalauja standartai. Pavyzdžiui, visų Europoje gaminamų „Tarkett“ vinilinių ir linoleumo gaminių LOJ emisijos yra mažesnės nei 10–100 mikrogramų vienam kubiniam metrui. Skatina naudoti atsakingai Nuo 2011 metų „Tarkett“ bendradarbiauja su Vokietijos aplinkos apsaugos ir skatinimo agentūra (EPEA), kuri prisideda ne tik projektuojant ekologiškus gaminius, bet ir gamyboje taikant uždarojo ciklo ekonomikos modelį (ang. Cradle to Cradle). Agentūra įvertino Europoje ir Šiaurės Amerikoje naudojamų daugumos „Tarkett“ medžiagų galimą poveikį žmonių sveikatai bei aplinkai, bendradarbiavo parenkant naujuosius plastifikatorius be ftalatų. Didžiąją dalį „Tarkett“ grindų dangų gamyboje naudojamų medžiagų galima perdirbti ir pakartotinai panaudoti kaip technines ar biologines žaliavas. Taikant uždarojo ciklo ekonomikos modelį, kiekvienu gaminio gyvavimo ciklo etapu ir jam pasibaigus medžiagos pakartotinai panaudojamos keletą kartų, taip prisidedant prie išteklių naudojimo mažinimo. Europoje koncernas perdirba ir pakartotinai panaudoja tik po įrengimo likusias „Tarkett“ bei kitų grindų dangų gamintojų atliekas. Pradėjus gaminti grindų dangas be ftalatų, ketinama perdirbti ir vartotojų panaudotas grindų dangas. Vienas koncerno „Tarkett“ klientams siūlomų gaminių – linoleumas „Linovile“, kurio gamybai naudojama naujausia paviršiaus apsaugos sistema „xf²™“, pasižyminti didesniu atsparumu trinčiai, ilgaamžiškumu ir natūralios medžiagos: sėmenų aliejus, sakai, kamštinis medis, medžio milteliai, kalkakmenis, džiutas bei natūralūs spalviniai pigmentai. Šį linoleumą tinka kloti ne tik gyvenamosiose patalpose, bet ir gydymo, vaikų ugdymo įstaigose, viešbučiuose, biuruose.

SA 2014 Nr. 6 / reklama

„ŽALIOSIOS“ EKOLOGIŠKOS STATYBOS SĖKMEI BŪTINI ŠIUOLAIKINIAI SPRENDIMAI Pirmasis ir svarbiausias žingsnis pastatų statyboje – pakeliamųjų grindų įrengimas! Neverta ieškoti sudėtingų dalykų, kai paprasti ir elementarūs sprendimai – šalia. Pakeliamosios grindys – ne tik daugelio projektuotojų pasirinkimas, bet ir gera naujiena užsakovams. Viena vertus, tokios grindys nesunkiai įrengiamos, kita vertus, po jomis galima paslėpti labai sudėtingas sistemas, todėl šios grindys ypač populiarios biuruose, bankuose. TCO ženklas biurams TCO ženklas sukurtas Švedijoje, siekiant skatinti kompanijas gaminti darbuotojams saugesnę ir ekologiškesnę biuro įrangą. Šis ženklas rodo, kad gaminant biuro įrangą sunaudojama mažiau energijos, kenksmingųjų medžiagų. Biuruose įrengus pakeliamąsias grindis, sutaupoma ne tik energijos – ši technologija užtikrina lengvą prieigą prie įrangos po grindimis ir tinkamą oro srautų pasiskirstymą. Paruošta rytdienos technologijoms Dauguma komercinių ir visuomeninių objektų pastatyta laikantis tik šių dienų standartų, visiškai negalvojant apie rytdienos poreikius. Užuot užsakovui pasiūlius rinktis modernias technologijas, įprastai naudojamos senos, nors užsakovas KATEGORIJOS Šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo energija Nenaudingų įrenginių, darbo vietų mažinimas Telekomunikacijų, elektros laidų įrangos ar pakeitimo darbai Grindų poreikio pasikeitimo išlaidos Energijos skirstymo pokyčiai atskirose darbo vietose Kompiuterinės ar kitos įrangos perkraustymas Erdvių nepasiekiamumas persikraustant Įvairūs susiję trukdžiai

SUTAUPOMA 30–50 % 25–60 % 40–70 % 40–70 % 50–80 % 80–90 % 30 –70 % 5–10 %

Neatliktų darbų padariniai, susiję su 50–80 % žmonių iškraustymu Šaltinis: žurnalas „Tarptautinė prekybos vadybos asociacija“ 48

statinį eksploatuos keliasdešimt metų. Pasibaigus garantiniam laikotarpiui, rangovas nebebus atsakingas už pastatą, tad ateityje iškilsiančios problemos ir išlaidos bus užmirštos, bet tik ne savininko. Pastate, kuriame įrengtos pakeliamosios grindys ir kuriame panaudoti kiti ateities sprendimai, pritaikyti naudoti kartu su pakeliamosiomis grindimis, nekilnojamojo turto savininkui atsivers naujų galimybių. Patvarus, tausojantis aplinką ir energiją taupantis sprendimas Pastatuose įrengus šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemas, energijos sutaupymas išauga iki 50 proc. Bene pagrindinė to priežastis – pastatų poveikio aplinkai vertinimo metodo „Breeam“ keliami reikalavimai, tarp kurių – senų ir naujų technologijų, medžiagų, pagamintų iš perdirbtų žaliavų, naudojimas, tinkamas darbų organizavimas, priežiūra, degalų taupymas į statybvietę vežant krovinius ir medžiagas, rūpinimasis aplinkos kokybe. Pastatai, kuriuose panaudotos pakeliamųjų grindų sistemos, prisideda prie svarbiausių šiandienos ir rytdienos uždavinių, statybos ir nekilnojamojo turto veiklos gerinimo. Sistemos „Plug and Play“ mobilumas Integruotos ekologiškos statybos technologijos sėkmei garantuoti būtina rinktis šiuolaikinius sprendimus. Lankstumas, mažesnis išmetamo anglies dvideginio kiekis, ilgesnė tarnavimo trukmė, mažesnis energijos naudojimas – tai kriterijai, užtikrinantys pastato ilgaamžiškumą ir maksimalią vertę. Mes pasirinkome komponentus, kuriuos deriname su pakeliamųjų grindų sistemomis nepamindami lankstumo ir patvarumo principų.

Sveikesnis patalpų oras Sveiką, švarų, šviežią orą patalpose užtikrina po grindimis montuojamos oro kondicionavimo sistemos. Tokiu būdu sutaupoma 80 proc. energijos. Tai integruotas šildymas, vėdinimas, vėsinimas, elektros energija, garso ir duomenų perdavimo sprendimai. Kam rinktis tradicines grindis, montuojamas ant perdengimo plokštės, ir turėti tiesiog paprastas grindis, kai pakeliamosios grindys padeda išspręsti problemas, susijusias su ateities sprendimų galimybėmis. Įrengus pakeliamąsias grindis, nereikia brangių ir sudėtingų įrenginių, kurie įprastai montuojami po pakabinamosiomis lubomis, planuoti sudėtingų ir daug laiko, pastangų reikalaujančių darbų. Įrengti pakeliamąsias grindis – racionalus sprendimas, mat visos komunikacijos sumontuojamos po jomis. Keičiant patalpų planavimą, problemų dėl komunikacijų perkėlimo išvengiama. Pakeliamųjų grindų kojelės tvirtinamos prie gelžbetonio perdangos, grindų plokštės – prie kojelių. Oro pasikeitimo problemos Dabar biuro patalpose per metus pasikeičia 50 proc. oro. Į šį skaičių įeina ne tik judantis aplink atvirą biuro erdvę oras, bet ir pačios atviros erdvės oras. 40 proc. jo pasikeičia uždarose erdvėse, tokiose kaip kabinetai, pasitarimų, posėdžių salės. Projektuotojų sprendimas rinktis senas arba ateities technologijas prisideda prie rytdienos technologijų populiarėjimo. Faktas, kad pakeliamųjų grindų sistemos neriboja užsakovo norų. Pasirinkęs pakeliamųjų grindų sistemą, jis gauna ateities technologijas už tradicinių kainą.

Greitas statybos procesas – trumpesnis statymo laikotarpis Pasirinkus pakeliamųjų grindų technologiją, palengvinamas subrangovų, atliekančių darbus vienu metu vienoje vietoje, darbas. Pakeliamųjų grindų technologijos įrengimo procesą labai lengva suvaldyti: atlikdami darbus įmonės „Ametus“ specialistai vadovaujasi iš anksto parengtu darbų planu. Darbų eiliškumas – pagrindinis prioritetas montuojant šias sistemas. Bendrovės „Ametus“ sukaupta 15 metų patirtis rodo, kad produktyviausiai darbai atliekami tuomet, kai projektą valdo ne daugiau kaip 4 subrangovai: įmonė, montuojanti pamatus, bendrovė, kuri rūpinasi fasado ir vidaus dažymo darbais, ir įmonė, diegianti komunikacijas. Ekologiško pastato interjero susidėvėjimo privalumai Daugelyje šalių įvairūs gaminiai nusidėvi greičiau nei, pavyzdžiui, pastatai. Biuro pastatas gali būti eksploatuojamas 50–70 metų, o interjero detalėms taikoma 5 metų garantija. Nepaisant to, nekilnojamojo turto savininkas sutaupytas lėšas gali investuoti į renovaciją ir tokiu būdu išlaikyti ekologiško pastato nuomos kainą, o pats pastatas – nekintamą vertę.

SA 2014 Nr. 6 / reklama

Skirta renovacijai ir naujų statybų projektams Sename pastate, kurio maksimalus aukštis – 2,7 metro, atnaujinti erdvę tarp perdengimo plokščių, modernizuoti vidaus aplinką ir užtikrinti tinkamą patalpų oro kokybę – labai sudėtinga, nes įrenginiai, pavyzdžiui, vamzdžiai ir latakų išdėstymo elementai, paskirstomi po beveik visą lubų plotą, todėl tampa komplikuota įdiegti vėdinimo ir šildymo sistemą. Įprastai vėdinimo sistemai po pakabinamosiomis lubomis įrengti reikia 60 centimetrų aukščio, todėl patalpos aukštis sumažėja iki 2,1 metro. Įrengus pakeliamąsias grindis, sutaupoma nuo 35 iki 40 centimetrų lubų aukščio. Mat vėdinimo ir šildymo sistemai tereikia 15–20 centimetrų aukščio nuo perdangos plokštės iki grindų paviršiaus. Lubos lieka neapkrautos, todėl žmonės jaučiasi patogiai ir saugiai. Įrengus pakeliamąsias grindis, patalpos aukštis padidėja iki 2,5 metro, taigi sukuriama galimybė sumontuoti standartus atitinkančias modulines sienas. Kai kuriais atvejais, ypač pirmo aukšto patalpose, galima išspręsti lifto spaudimo į viršų problemą. Laiko ir pinigų požiūriu šis sprendimas yra kur kas efektyvesnis nei tradicinė sistema, darbų atlikimo terminas – perpus trumpesnis, samdoma mažiau specialistų, todėl taupomos lėšos, laikas ir darbo jėga. Naujų konstrukcijų nauda yra akivaizdi – taupant ne tik laiką, bet ir pinigus. Komunikacijos po pakeliamosiomis grindimis gali būti sumontuojamos 30 proc. greičiau nei įprasta, o greičiau baigus statybos darbus pastato savininkui suteikiama galimybė planuoti, pasirašyti sutartis su klientais, taigi bus greitesnė ir investicijų grąža.

Pakeliamosios grindys sumontuojamos kur kas greičiau nei įprastos, be to, po jomis galima įrengti įvairiausias inžinerines komunikacijas.

www.pakeliamos grindys.lt tel. +370 656 59100 aurimas@ametus.lt 49

SA 2014 Nr. 6 / reklama

„UZIN UTZ AG“ – PASIRUOŠĘS TARNAUTI GRINDIMS Vokietijos koncernas „UZIN Utz AG“ daugiau kaip 100 metų visame pasaulyje architektams, užsakovams ir rangovams teikia visokeriopą informaciją, susijusią su grindų klojimo ir eksploatavimo klausimais. Vartotojų saugumas, aplinkosauga, aukšta produktų kokybė ir darbuotojų kompetencija yra pamatas, lemiantis tarptautinę kompanijos sėkmę. Šiandien „UZIN Utz AG“ pirmauja pagal sukuriamus, gaminamus produktus ir grindų pramonės įrangą. Grindis galima pavadinti bet kokio interjero vizitine kortele – ir privačiame, ir viešajame sektoriuje. Vartotojai jas vertina pagal išbaigtumą. Ir tik nedaugelis supranta, kiek daug priklauso nuo to, kas nematoma. Plytelių ar parketo klijuotojai žino, kad ypač efektinga išvaizda – tai ne tik elegantiškų grindlenčių, dekoratyvinių keraminių plytelių ar dizainerių sukurtų kilimų nuopelnas. Galutiniam rezultatui labai didelę įtaką turi tai, ar grindims montuoti, paruošti naudoti ir kasdienei priežiūrai pasitelkiamos aukštos kokybės medžiagos. „UZIN Utz AG“ siūlo ypač platų produktų, skirtų ir profesionalams, ir paprastiems vartotojams, asortimentą. Sisteminiai statybinės chemijos sprendimai parketo, grindlenčių, keraminių plytelių, natūralaus akmens grindims kloti ir grindų dangų paviršiui apdoroti skirtų mašinų projektavimas bei gamyba į koncerną sujungė visame pasaulyje vertinamus prekių ženklus: „Uzin“, „Wolff“, „Pallmann“, RZ ir „Arturo Flooring“.

parametrus, būtina laikytis specialių reikalavimų. Negalima pamiršti ir montavimo klijų įtakos – nuo jų kokybės priklauso, ar grindys bus stabilios, o kiliminė danga – nebanguota. Aukščiausios kokybės „Uzin“ produktai, tokie kaip gruntas, klijai, savaime išsilyginanti pagrindo paruošimo masė, skirta tekstilės grindų dangoms, parketams montuoti, yra žinomi ir vertinami rangovų visame pasaulyje. Kompanija „Uzin“ yra parketo ir kitokiai grindų dangai montuoti skirtų produktų rinkos lyderis Vokietijoje, todėl grindų montuotojams gali suteikti optimalią pagalbą – ir siūlydama produktus, ir teikdama technines žinias. Daugiau informacijos apie tai – www.uzin.com. „Wolff“ – be įrangos nė žingsnio Net aukščiausios kvalifikacijos darbuotojų turinti profesionali įmonė neapsieina be tinkamos įrangos, mašinų ir įrankių, reikalingų kokybiškai atnaujinti seną grindų dangą ar paruošti pagrindą naujoms grindims pakloti. Visus šiuos poreikius gali patenkinti kompanija „Wolff“ – pripažintas rinkos lyderis, kuriantis ir gaminantis specialias mašinas grindų paviršiams paruošti, įvairiai grindų dangai bei parketui kloti. Kompanijai „UZIN Utz AG“ priklausantis ženklas jau 50 metų yra siejamas su aukščiausios kokybės spren-

„Uzin“ – ir jūs žinote, kur stovite Grindų ilgaamžiškumas, funkcionalumas ir estetika labai priklauso nuo to, kaip paruošiamas pagrindas. Norint išgauti atitinkamus stiprumo, lygumo ir kitokius grindų kokybės

dimais, leidžiančiais kurti mašinas ir specialius įrankius grindų dangoms pjaustyti, paviršiams šlifuoti, paruošti – tai priemonės, suteikiančios galimybę ypač kokybiškai atlikti grindų klojimo darbus. Daugiau informacijos apie tai – www.wolff-tools.com. „Pallmann“ – medienos specialistas Natūralios ir elegantiškos medžio grindys visada madingos ir daugelio laikomos bemaž prestižo sinonimu. Puikus parketas turi būti stabilus nuo pat pagrindo. Tačiau tinkamai paruoštas pagrindas – dar ne viskas. Tam, kad grindų danga būtų graži, patvari ir tarnautų daugelį metų, ji turi būti tinkamai pritvirtinta ir prižiūri50

RZ – grindų ilgaamžiškumo receptas Tam, kad grindys tarnautų ilgai ir žavėtų daugelį metų, turi būti tinkamai prižiūrimos ir puoselėjamos. Todėl platų „UZIN Utz AG“ asortimentą papildo profesionali sistema RZ, kurios funkcija – medžio, kamštinio medžio, keraminių

plytelių ar natūralaus akmens grindis padaryti kuo ilgaamžiškesnes. Pradedant valymu, apsauga nuo apkrovų, baigiant nuolatine priežiūra – tik tokios sisteminės priemonės maksimaliai užtikrina ilgą grindų tarnavimo laiką. Daugiau informacijos apie tai – www.rz-systems.com.

„Codex“ – plytelių ir natūralaus akmens brolis Keraminės plytelės arba natūralus akmuo yra patvari ir įspūdinga grindų, sienų ar fasadų apdaila. Nepriklausomai nuo to, kuri šių medžiagų labiau kris į akį užsakovui ir atitiks jo skonį, kiekviena reikalauja specifinės montavimo technologijos. Nepriklausomai nuo to, ar norima fasadą apdailinti natūralaus akmens plokštėmis, iškloti svetainės grindis didelių matmenų keraminėmis plytelėmis, vonios kambarį – mozaika, o balkoną ar terasą – plytelėmis, atliktų darbų ilgaamžiškumą ir aukštą vertę užsakovams garantuoja „Codex“ ypač geros kokybės produktai bei sistemos. Rangovai turi didelį sistemų pasirinkimą – nuo skirtų plytelėms bei natūralaus akmens plokštėms klijuoti iki glaisto ploniems tarpeliams užpildyti. Daugiau informacijos apie tai – www.codex-x.co.uk.

„Uzin Office Representative in Vilnius“ Architektų g. 64A-19, LT-04110 Vilnius Jaroslaw Baum, eksporto vadovas Tel. +370 617 39 271 +48 607 41 99 07 El. p. jaroslaw.baum@uzin-utz.com

SA 2014 Nr. 6 / reklama

ma. Įmonei „UZIN Utz AG“ priklausantis prekės ženklas „Pallmann“ teikia platų spektrą produktų, skirtų parketui kloti. Šie gaminiai užsakovų ir rangovų vertinami visame pasaulyje. Platus asortimentas apima aukščiausios kokybės lakus ir alyvas, taip pat priemones medienos grindims valyti ir prižiūrėti. Daugiau informacijos apie tai – www.pallmann.co.uk.

„Arturo Flooring“ – epoksidinių grindų dizainas Epoksidinės grindys, iki šiol daugiausia naudotos gamybinės ar komercinės paskirties įmonių patalpose, šiandien vis drąsiau skinasi kelią į gyvenamųjų namų ar prekybos patalpų interjerą, pavyzdžiui, krautuvėlių, salonų. Nemažai nuopelnų čia galima priskirti „Arturo Flooring“ dizaino sprendimams, atveriantiems daug naujų galimybių. Naudojant daugumą epoksidinių grindų ir grindų iš poliuretano dervų, o viršutiniam sluoksniui pasitelkiant firminį „Arturo Flooring“ sluoksnį, priklausomai nuo reikalavimų ir naudojimo intensyvumo galima sukurti originalų grindų paviršių – spalvotą, bespalvį, matinį, su norimu atvaizdu ar pasižymintį kitomis ypatybėmis. Kai nėra sujungimo siūlių, grindų paviršius būna ypač lygus. „Arturo Flooring“ – plačios gamos epoksidinių grindų įvairioms erdvėms tiekėjas – taip pat siūlo gruntus, skiediklius, plonasluoksnes epoksidines bei poliuretanines dervas, įvairias priežiūros priemones. Daugiau informacijos apie tai – www.arturoflooring.com.

VENTILIUOJAMIEJI FASADAI SU POLISTIRENINIU PUTPLASČIU Ventiliuojamosios fasadų šiltinimo sistemos, kurioms naudojamas polistireninis putplastis, Lietuvoje atsirado neseniai. O Vakarų Europos šalyse jos – jau ne naujovė. Šiltinant pastatų fasadus polistireniniu putplasčiu pasiekiami geri rezultatai ir taupant šilumą, ir saugantis nuo drėgmės teršalų patekimo ar vėjo prapūtimo į konstrukcijas. Kartu sutaupoma ir laiko, o jis šiuolaikinėje statyboje tampa vis brangesnis. Neįsiskverbia dulkių ir drėgmės Polistireninio putplasčio asociacijos prezidentas Česlovas Ignatavičius paaiškino, kad Lietuvoje ventiliuojamosioms sistemoms polistireninis putplastis iki šiol

nenaudotas dėl labai paprastos priežasties – nebuvo atlikti reikiami bandymai. Dabar galutinai patvirtinta, kad tokia šiltinimo medžiaga ventiliuojamosioms sistemoms yra tinkama, saugi ir praktiška naudoti.

2014 Nr. 6

„Nėra duomenų, kad pastatuose, šiltintuose polistireniniu putplasčiu, būtų kilę daugiau gaisrų nei objektuose, šiltintuose kitokiomis termoizoliacinėmis medžiagomis. Yra tik pagąsdinimų, neva polistireninio putplasčio geriau nenaudoti. Statistikos duomenimis, iš tiesų fasadai, kuriems naudotos ventiliuojamosios šiltinimo sistemos, užsidega dėl netinkamų apdailos medžiagų“, – atkreipė dėmesį Č. Ignatavičius. Polistireninio putplasčio struktūra yra uždara, todėl į medžiagos vidų neįsiskverbia dulkių, į ją neįsigeria vandens. Tad tikėtina, kad ventiliuojamosioms fasadų šiltinimo sistemoms panaudojus polistireninį putplastį rezultatai bus tikrai geri.

Ventiliuojamosiose sistemose tarp šiltinimo medžiagos ir lakštinių medžiagų apdailos vyksta oro judėjimas. Jeigu šiltinimo medžiaga sandari, sistemai žalos nepadarys nei su oru judančios dulkės, nei drėgmė. Jeigu šiltinimo medžiaga nesandari, patekusi drėgmė ir dulkės gali sukelti nemažai rūpesčių: gali imti veistis bakterijos, susikaupusi drėgmė paskatinti pelėsio įsiveisimą. „Kaip ekspertas esu vertinęs daug pastatų. Tendencija tokia, kad tinkamo efekto nesulaukiama ten, kur šiltinimo medžiagos sumontuojamos nesandariai, kur atsiranda galimybė drėgmei įsiskverbti į šiltinimo sluoksnį. Į polistireninį putplastį, kaip minėjau, drėgmės neįsiskverbia“, – sakė Č. Ignatavičius.

Sutaupoma nemažai laiko Ventiliuojamosios fasadų šiltinimo sistemos, kurioms naudojamas polistireninis putplastis, yra dviejų tipų. Pirmu atveju polistireninis putplastis tvirtinamas tarp metalinių gembių, o prie šių montuojamos apdailos plokštės. Šis būdas populiariausias, tačiau jo negalima vadinti idealiausiu. Mat metalinės gembės dažnai tampa šilumos tiltu, per kurį patiriami šilumos nuostoliai. Kad to neatsitiktų, metalines gembes būtina papildomai izoliuoti. Kitu atveju prie fasado smeigėmis pritvirtinamos pilkojo polistireninio putplasčio plokštės. Prie fasado jos montuojamos nuo apačios į viršų šachmatine tvarka. Plokščių tvirtinimas reikalauja kruopštumo ir aukštos darbo kultūros: palikus tarpų tarp plokščių sujungimų gali atsirasti vadinamųjų rasos taškų, pradėti skverbtis šaltis. Sumontavus plokštes formuojamas karkasas apdailos plokštėms tvirtinti. Mediniai tašai prisukami specialiais tvirtinimo varžtais. Anot Č. Ignatavičiaus, šitaip išvengiama šilumos tiltų ir nepatiriama šilumos nuostolių. Galiausiai – tvirtinamos pasirinktos apdailos plokštės. Tokia sistema pranašesnė tuo, kad ją naudojant reikia mažiau konstrukcinių elementų. Pasitelkiant kitas termoizoliacines medžiagas reikalin-

STATYBOS TAISYKLIŲ REKOMENDACIJOS Vėdinamoji išorinių sienų termoizoliacinė sistema naudotina gyvenamųjų, viešosios paskirties ir pramonės pastatų laikomosioms ir nelaikomosioms sienoms, galinčioms patikimai išlaikyti šiltinimo sistemą, šiltinti. Ši termoizoliacinė sistema taip pat gali būti naudojama karkasinių pastatų išorinėms sienoms šiltinti. Ji tinka naujai statomiems ir modernizuotiniems pastatams. Kai ši šiltinimo sistema yra B-s2, d0 degumo klasės, ji pagal gaisrinės saugos taisyklių „Gaisrinės saugos pagrindiniai reikalavimai“ nuorodas tinka pastatams, atspariems I ir žemesnio laipsnio ugniai, šiltinti. Konkrečios šiltinimo sistemos degumo klasė nurodoma dokumentacijoje. Kai ši šiltinimo sistema yra A2-s2, d0 degumo klasės, ji gali būti naudojama aukštiems ir labai aukštiems pastatams šiltinti (kai pastato aukščiausio aukšto grindų altitudė yra daugiau kaip 26,5 metro). Vėdinamąją termoizoliacinę išorinių sienų sistemą dažniausiai sudaro šilumos izoliacija, jos tvirtinimo elementai, 25–40 milimetrų skersmens vėdinamas tarpas ir fasado lakštinė arba kitokių atskirų elementų apdaila su tvirtinimo bei sandarinimo elementais. Taisyti šią sistemą nėra sudėtinga, todėl ji naudojama ten, kur galimas dažnas fasadų užteršimas, mechaninis pažeidimas. Šią šiltinimo sistemą galima montuoti visais metų laikais.

gas išorinis sluoksnis – plėvelės arba priešvėjinės plokštės. Todėl reikia papildomų konstrukcinių elementų tam sumontuoti. Vadinasi, patiriamos papildomos išlaidos. Sistemoje su pilkuoju putų polistirenu nereikia nei plėvelės, nei priešvėjinės plokštės. Sutaupoma ne tik laiko montuojant, bet ir pinigų. Lyginant tinkuojamąsias fasadų šiltinimo sistemas su ventiliuojamosiomis, kurioms naudojamas polistireninis putplastis, pastarosios turi tam tikrų pranašumų. Pirmiausia patiriamos kur kas mažes-

Vėdinamosios išorinių sienų termoizoliacinės sistemos lakštinė apdaila tvirtinama prie metalinių profiliuočių arba medinių tašų, sujungtų su L profilio metalinėmis gembėmis. Tarp L profilio metalinių gembių ir šiltinamos sienos dedama šilumą izoliuojanti tarpinė. Vertikalūs mediniai tašai arba metaliniai profiliuočiai gali būti tvirtinami prie šiltinamos sienos metalinėmis smeigėmis. Pažymėtina, kad dėl metalinių smeigių patiriami šilumos nuostoliai yra maži – tik iki 4 proc. Patiriami pro metalines gembes jie yra kur kas didesni. Tarpai tarp polistireninio putplasčio plokščių turi būti užpildomi jų atraižomis arba termoizoliacinėmis putomis. Šiltinimo sistemos sandarumui užtikrinti rekomenduojama naudoti polistireninio putplasčio plokštes su užkaitais – sujungimo įpjovomis briaunose. Lakštinėmis medžiagomis apdailintos vėdinamosios termoizoliacinės sistemos apačioje, viršuje ir sienose esančių angų apačioje, viršuje turi būti įrengiamos vėdinimo ir drenavimo angos, ne mažesnės kaip 500 mm² ploto šiltinimo sistemos vienam horizontalaus pjūvio metrui. Vėdinimo angų skersmuo turi būti ne didesnis kaip 10 milimetrų.

Daugiau informacijos apie vėdinamąsias fasadų šiltinimo sistemas, kurioms naudojamas polistireninis putplastis, galima rasti statybos taisyklėse „Atitvarų šiltinimas polistireniniu putplasčiu.

nės laiko sąnaudos. Mat nėra vadinamųjų šlapiųjų procesų, todėl nereikia laukti, kol išdžius šiltinimo medžiagos klijai, armuojamasis sluoksnis. Kitas privalumas – beveik nėra priklausymo nuo oro sąlygų, galima dirbti ir tuomet, jeigu temperatūra neigiama. Žinoma, statybininkai tinkuojamąją sistemą dar dažniau pasirenka dėl mažesnės kainos. “.

NAUDINGOSIOS IŠKASENOS – KASDIENIS GEOLOGŲ RŪPESTIS

Dolomitą galima naudoti formuojant kraštovaizdį. Jis tik iš pirmo žvilgsnio primena betono nuolaužas, o iš tikrųjų tai – saulėje kristalais žėrintis, koralais papuoštas sveikas akmuo, susiformavęs šiltoje Lietuvos jūroje prieš 400 mln. metų.

Vis aktyvėjant diskusijoms ir kertantis nuomonėms dėl mūsų žemės gelmėse slypinčių dujų panaudojimo galimybių bei pavojų, Geologijos įmonių asociacija sukvietė žinomiausius Lietuvos geologus į seminarą aptarti bendrą naudingųjų iškasenų gavybos būklę, gavybos plėtros galimybes ir kelius. Kartu tai proga papasakoti visuomenei, ko gausios mūsų žemės gelmės, kuo galėtų prisidėti geologai prie šalies ūkio plėtros ir žmonių gyvenimo gerovės kėlimo. Seminare buvo perskaityta keletas įdomių pranešimų apie įvairias naudingąsias iškasenas, požeminį vandenį, žemės šilumą, pasidalyta patirtimi apie novatoriškus naudingųjų iškasenų tyrimo metodus ir užterštos žemės valymo būdus. Žurnalo skaitytojams pristatome Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus dr. Jono Satkūno pranešimą apie išteklius, be kurių neįsivaizduojamas Lietuvos statybos verslas. 54

2014 Nr. 6

Jonas SATKŪNAS Lietuvos geologijos tarnyba

Ištekliai – labiau ekonominė kategorija Naudingąsias iškasenas žmonija kasdieniame gyvenime naudoja nuolat: namų statybai, infrastruktūros plėtrai, šildymui, transportui ir pramonei, maisto produkcijai gausinti ir kt. Išteklių poreikis koreliuojasi su šalies pragyvenimo lygiu – išsivysčiusios šalys jų sunaudoja daugiausia. Sunku įsivaizduoti išsivysčiusios šalies informacinės visuomenės egzistavimą be mineralinių išteklių naudojimo – vien kompiuteriui pagaminti panaudojama daugiau kaip 30 metalo rūšių, o atsisakyti asfaltuotų kelių, automobilių, skraidymo lėktuvu ir kitų dalykų šiuolaikiniame pažangiausių technologijų amžiuje yra neįmanoma. Patikimos ir neiškreiptos galimybės gauti žaliavų užtikrinimas tampa vis svarbesniu Europos Sąjungos konkurencingumo veiksniu. Apsirūpinimas mineraliniais ištekliais, jų gavybos bei perdirbimo pramonės poveikis aplinkai, negrįžtamas mineralinių išteklių naudojimas yra didėjantis šių dienų visuomenės rūpestis. Tiesa, susirūpinimas išteklių išsekimu ir šalies, ir pasaulio mastu gali pasirodyti šiek tiek perdėtas, mat naudingųjų iškasenų ištekliai yra ne tiek geologinė, kiek ekonominė kategorija, glaudžiai susijusi su mokslo, technikos pažanga ir aplinkosaugos reikalavimais – tai, kas nėra naudinga kasti dabar, ateityje priklausomai nuo technologijų plėtros, ekonominės šalies būklės, pagaliau net pokyčių rinkoje gali tapti naudingąja iškasena.

Šiuo metu Lietuvoje įvairiu lygiu ištirta 17 rūšių naudingųjų iškasenų, iš kurių 9 rūšys – klintis, dolomitas, smėlis, žvyras, molis, durpės, nafta, kreidos mergelis ir sapropelis – eksploatuojamos (pastarųjų dviejų rūšių naudingosios iškasenos naudojamos fragmentiškai). Daugiausia tai – statybinių medžiagų pramonėje ar keliams tiesti pasitelkiamos naudingosios iškasenos.

Išsivysčiusiose šalyse – didžiausias naudingųjų iškasenų poreikis Naudingųjų iškasenų gavybą lemia daugelis veiksnių. Augant pramonei, statybos mastams gavyba didėja. Išsivysčiusiose šalyse kiekvienam gyventojui kasmet tenka apie 20 tonų iškasamų įvairių rūšių naudingųjų iškasenų. Lietuvoje prieš du dešimtmečius šis kiekis siekė 10–12 tonų, 1996–2001 metais – iki 4 tonų vietos naudingųjų iškasenų. Tai daugiausia statybinės mineralinės medžiagos arba jų gamybai skirta žaliava. Nuo 2001 metų dėl pramonės, kelių ir statybų verslo plėtros išgaunamų kietųjų naudingųjų iškasenų kiekis didėjo ir 2007-aisiais siekė apie 5 tonas vienam gyventojui. Ekonominės krizės metu, 2009 metais, gavybos apimtys krito beveik 40 proc., tačiau 2013-aisiais jau pastebėta ryškesnė augimo tendencija. Pažymėtina, kad apsirūpinimas, pavyzdžiui, smėlio ir žvyro ištekliais skirtingose vietose yra nevienodas, priklauso nuo geologinių sąlygų. Tarkime, Alytaus apskrityje dabartinių išžvalgytų išteklių užteks 137 metams (skaičiuojant 2011 metų gavybos tempais), o Klaipėdos apskrityje šių išteklių tėra 13 metų. Tokiu būdu skaičiuojant gavybos prognozes pagal apsirū-

pinimą ištekliais būtina atsižvelgti į geologines konkretaus rajono sąlygas ir kitas gavybos aplinkybes.

Laikas išmokti tausoti naudingąsias iškasenas Kasant naudingąsias iškasenas, gamtiniai ištekliai sunaudojami negrįžtamai, išskyrus nedidelę dalį antriniu būdu perdirbamų, pavyzdžiui, statybinio laužo, žaliavų. Daugumos naudingųjų iškasenų telkinių formavimasis truko nuo kelių tūkstančių iki keliasdešimties milijonų metų, o eksploatacija vyksta kelis dešimtmečius. Taigi naudingosios iškasenos yra neatsikurianti gamtinių išteklių rūšis. Net ir durpių, kurias sąlygiškai galima pavadinti atsikuriančiomis naudingosiomis iškasenomis, klodui susiformuoti reikia apie 8–10 tūkst. metų, o jis gali būti iškastas per kelis dešimtmečius. Be to, išgaunant kietąsias naudingąsias iškasenas negrįžtamai pakeičiama natūrali aplinka. Todėl naudingųjų iškasenų gavyba turi būti tausojamoji, t. y. tenkinanti ne tik dabartinės visuomenės, bet ir ateinančių kartų poreikius, kuo mažiau pažeidžianti aplinką. Tam reikalingos ne tik patikimos žinios apie žemės gelmių išteklius, gavybos poveikį aplinkai, tvirta teisinė gavybos reglamentavimo sistema, bet ir tausojamosios gavybos geros praktikos principai.

Po eksploatacijos – sumani karjerų rekultivacija Bet kokia naudingųjų iškasenų kasyba veikia aplinką, tačiau poveikio pobūdis, mastas yra įvairių gamtinių sąlygų ir žmogaus techninių bei ekonominių galimybių sąveikos funkcija. Iškasus naudingąsias iškasenas dažnai egzistuoja gali-

Bendra naudingųjų iškasenų gavybos apimties kaita (J. Gudonytė, V. Januška, Lietuvos geologijos tarnyba).

Dolomitas – nuo seno naudojamas statybinis akmuo. V. Mikulėno nuotr.

mybė rekultivuoti iškastus plotus taip, kad ne tik būtų neutralizuoti kasybos padariniai, bet ir nesumažėtų (ar net padidėtų) funkcinė bei estetinė kraštovaizdžio vertė. Naudingųjų iškasenų telkiniai ir jų prognoziniai plotai užima 4,14 proc. šalies teritorijos (be naftos telkinių), o su naftos telkiniais – 4,4 proc. 2012 metų duomenimis, naudingųjų iškasenų kasybos įmonėms skirti plotai sudaro 23,2 tūkst. hektarų (iš jų durpių kasybai – 13,9 tūkst. hektarų), arba tik 0,36 proc. Lietuvos teritorijos. Kasybos darbų metu pažeistos žemės plotas siekia 13,6 tūkst. hektarų. 78 proc. šio ploto sudaro eksploatuojami durpynai. Pažymėtina, kad didėjant gavybos poreikiams šeimininkų neturinčių karjerų vis mažėja, kasybos įmonės perima apleistus karjerus, rengia naudojimo projektus ir įgyvendina rekultivacijos darbus, atkurdamos ir sutvarkydamos kasybos metu pažeistą kraštovaizdį. Kadangi rekultivacija atliekama tik visiškai išeksploatavus naudingųjų iškasenų telkinį, o jie paprastai yra kasami ne vieną dešimtmetį, karjerų rekultivacijos tempai nėra dideli – kasmet rekultivuojama nuo maždaug 13 iki 80 hektarų telkinių ploto. Tik užbaigus eksploa-

tuoti visą telkinį rekultivuojami didesni plotai, pavyzdžiui, 2005-aisiais buvo rekultivuotas Sulinkių durpynas (508 hektarų ploto).

Dolomitas – ypatingas Lietuvos akmuo Dolomitas aptinkamas daugelio geologinių sistemų nuogulose, tačiau praktinę reikšmę turi tik arčiausiai žemės paviršiaus šiaurinėje Lietuvos dalyje slūgsantys klodai. Visi ištyrinėti telkiniai ir prognoziniai plotai yra Pakruojo, Joniškio, Akmenės, Biržų bei Rokiškio rajonuose. Tai viršutinio devono Pliavinių (Čėdasai), Įstro, Stipinų (Petrašiūnai ir Klovainiai), Kruojos (Savėliškis) bei Žagarės (Skaistgirio) svitų dolomitas. Šių svitų dolomitas – skirtingos tekstūros, nevienodų fizinių ir mechaninių ypatybių, kiek mažiau skiriasi cheminė sudėtis. CaO kiekis svyruoja nuo 26 iki 32 proc., MgO – 15–20 proc., netirpi liekana – 5–18 proc. Daugiausia dolomito išteklių yra Pakruojo rajone. Jis kasamas Petrašiūnų II ir Klovainių telkiniuose. Joniškio rajone kasamas Skaistgirio dolomito telkinys, Rokiškio rajone baigiamas naudojimui parengti Čedasų telkinys.

Nr.

Naudingoji iškasena

Mato vnt.

Detaliai išžvalgyti ištekliai, 2013 01 01

Gavyba, 2012 m.

Gavybos trukmė metais

1. 2. 3. 4. 5. 6. 7.

Anhidritas Dolomitas Durpės Klintis Molis Smėlis Žvyras

mln. m3 mln. m3 mln. m3 mln. m3 mln. m3 mln. m3 mln. m3

80,69 115,35 1280,12 211,86 144,76 275,25 645,69

– 0,94 2,18 0,66 0,24 1,90 4,64

> 100 > 100 > 100 > 100 > 100 > 100

Detaliai išžvalgytų naudingųjų iškasenų išteklių kiekis (2013 01 01) ir prognozuojamas jų gavybos laikotarpis. 56

Dolomitas naudojamas skaldos, apdailos plokščių, tinkamų vidaus apdailai, statybinio akmens gamybai, be to – kalkių, romancemenčio, mineralinės vatos gamybai ir rūgščioms dirvoms kalkinti (ir maltas dolomitas, ir dolomitinės skaldos gamybos atsijos). Dolomitą eksploatuoja: AB „Dolomitas“, AB „Klovainių skalda“, UAB „Skaistgirio skalda“, UAB „Skalduva“. Leidimus turi, bet dar neeksploatuoja: AB „Kalcitas“, UAB „Silmija“, UAB „Čedasų dolomitas“, UAB „Alfa ir omega“. Dideli dolomito ištekliai leidžia neribotai plėsti jo gavybą, o esant rinkai neriboti jo eksporto. Svarbu rasti naujų dolomito naudojimo galimybių, tiriant metalinio magnio ir jo junginių išgavimo iš dolomito perspektyvas kalcio salietros arba sodos gamybos proceso metu.

2014 Nr. 6

ATNAUJINTAS ŠVIESTUVŲ SALONAS „GAUDRĖ“ – APŠVIETIMO SPRENDIMAI NAMAMS IR VERSLUI Dvidešimties metų patirtį apšvietimo srityje sukaupusi bendrovė „Gaudrė“ klientus netrukus pakvies į atnaujintą šviestuvų saloną. Salono, įrengto bene prieš daugiau kaip 10 metų, interjeras bus pakeistas kardinaliai: bus parinkti nauji interjero spalvų sprendimai, perprojektuotos erdvės, atnaujinta klientų aptarnavimo zona. Anot įmonės „Gaudrė“ vadovo Vladislovo Mickevičiaus, bendrovės varomoji jėga – didesnę pridėtinę vertę kuriantis apšvietimo dizainas. Kadangi architektai ar individualūs užsakovai į „Gaudrės“ specialistus dažniausiai kreipiasi ieškodami profesionalios konsultacijos ar projektavimo paslaugų, modernios patalpos tapo būtinos. – Suskaičiuoti įgyvendintus projektus, kuriuose skirtas pakankamas dėmesys apšvietimui, matyt, neužtruktų. O ir nemaža dalis užsakovų vis dar noriai kalba tik apie kainą. Galbūt atnaujintas „Gaudrės“ salonas – tam tikra užuomina, kad apšvietimo rinka nestovi vietoje: keičiasi ne tik šviestuvai, bet ir užsakovų požiūris? – Prieš keliolika metų mūsų šviestuvų salonas galėjo vadintis moderniu. Tačiau pasikeitė ne tik šviestuvai, bet ir apšvietimo sprendimai. Šiuo metu ypač populiarūs nekrintantys į akis – įleidžiami, paviršiniai ar sieniniai šviestuvai. Tokiems eksponuoti tradicinio fono nebeužtenka. Be to, pradėjus dirbti su naujais garsiais gamintojais, tokiais kaip „Flos“, „Luceplan“, „Via Bizzuno“, pastebimai išsiplėtė mūsų siūlomų šviestuvų asortimentas. Pavyzdžiui, vieni gamintojai siūlo integruotus šviestuvus. Architektai taip pat neretai pageidauja minimalistinių, kuo mažiau matomų šviestuvų, kad namai nevirstų šviestuvų salonu. Tačiau mes galime pasiūlyti ir šviestuvų, primenančių meno kūrinius. Vadovaujantis principu, kad žmonėms visų pirma reikalinga šviesa, o ne šviestuvai, atnaujintas ne tik šviestuvų salonas, bet ir vadinamasis šviesos sprendimų kambarys, kuriame galima demonstruoti įvairių šviesos šaltinių, pavyzdžiui, šviesos diodų, skleidžiamą šviesą, spalvinę temperatūrą. Tikroji tokio kambario paskirtis – šviesos eksperimentų ir bandymų zona, kur galima realiai pamatyti skirtingus dominančius apšvietimo būdus. Siekdami gerinti savo gaminamų šviestuvų parametrus, įsirengėme ir šviesotechnikos laboratoriją, kur galima išmatuoti visus šviestuvų ar šviesos šaltinių parametrus – šviesos intensyvumo pasiskirstymą ar kokybines šviesos spektro charakteristikas. Laboratorijos įrangą naudojame ir tikrindami kitus rinkoje siūlomus šviesos diodų (LED) gaminius, tarp kurių pasitaiko tikrai daug nekokybiškų. Deklaruojami ir realiai išmatuoti kokybės parametrai gerokai skiriasi ir tikrai ne į gerąją pusę.

dingi. Pastebėjome, kad ne tik dalies pirkėjų, bet ir jaunųjų dizaino specialistų žinios apie apšvietimą nepakankamos. Tam trūksta ir aukštųjų mokyklų dėmesio, ir materialinės bazės. Lietuvoje kol kas apšvietimo dizaino kultūra tik formuojama. Mūsų nuomone, apšvietimo dizainas – savarankiška specialybė, o mes – „Gaudrės“ apšvietimo specialistai, sukaupę daugiau kaip 20 metų patirtį, galime padėti įgyvendinti drąsiausius sumanymus. Vienas garsiausių apšvietimo dizainerių yra pasakęs, kad to, kas neapšviesta, tamsoje tiesiog

nėra. Kad ir kokia užduotis ar ribotas biudžetas būtų, viską būtina įvertinti ir atrasti aukso vidurį. Ne visuomet geriausiam rezultatui pasiekti reikalingi patys brangiausi apšvietimo produktai – viską lemia tinkamas apšvietimo sprendimas.

Apsilankykite naujojoje interneto svetainėje www.gaudre.lt

– Minėjote, kad architektai į Jus dažnai kreipiasi konsultacijų, projektavimo paslaugų. – Džiaugiamės, kad apšvietimo dizaino paslauga yra aktuali architektams, o mūsų patarimai nau-

Gaukite kuo daugiau naudos iš savo investicijų ir sutaupykite iki 30 proc. energijos.

Naudojant kondensacinius katilus, šilumos siurblius ir kitus šiuolaikinius šilumos šaltinius energijos galima sutaupyti tik tuomet, kai jie dirba esant geroms hidraulinėms sąlygoms. Visos šios technologijos jautriai reaguoja į vandens kokybę, grįžtamo srauto temperatūrą ir valdymo būdą.

SA 2014 Nr. 6 / reklama

Faktas

Nr. 18

Faktas

Nr. 7

Lyginant su nesubalansuota sistema, subalansuotoje siurblio sunaudojamos energijos sąnaudos gali būti mažesnės 40 %. Faktas

Nr. 5 1 mm storio nuovirų sluoksnis ant katilo sienelių padidina katilo energijos sunaudojimą iki 9 %.

Faktas

Nr. 12 Šildymo sistemose 1°C per aukšta patalpos temperatūra padidina metines energijos sąnaudas nuo 6 % iki 11 %.

Oro kamščiai radiatoriuose gali labai smarkiai sumažinti įrenginio šiluminės galios atidavimą, net iki 80 %. Faktas

Nr. 17 Naudojant tikslius termostatinio valdymo radiatorinius vožtuvus vietoj rankinio valdymo vožtuvų galima sutaupyti iki 28 % šiluminės energijos.

Faktas

Nr. 20 Galima pasiekti iki 20 % energijos ekonomiją, atskiras patalpas šildant reguliuojamo grindinio šildymo sistemomis.

KAD NETEKTŲ RENOVUOTI KĄ TIK ĮRENGTOS ŠILDYMO SISTEMOS Neefektyvios šildymo sistemos vargina ne tik senų daugiabučių, bet ir neseniai statytų individualiųjų namų gyventojus. Šie skundžiasi dėl nešylančių ar nepakankamai šylančių radiatorių, netolygiai įšylančių patalpų, grindų, triukšmo šildymo sistemoje, didelių šildymo ar vėsinimo sąnaudų. Pasak šildymo ir vėsinimo sistemų gamintojų „TA Hydronics“, vis daugiau gyventojų kreipiasi į specialistus, prašydami paaiškinti, kodėl nauja įrengta šildymo sistema veikia nekokybiškai, nesuteikia komforto ir nepadeda sutaupyti. „Individualiųjų namų savininkai dažnai skundžiasi dėl problemų, kurios analogiškos esančioms senų daugiabučių šildymo sistemose. Patalpoms šildyti jie sunaudoja daug energijos, moka didžiulius pinigus, o namuose – vėsu. Taip atsitinka, kai gyventojai, įsirengdami naują šildymo sistemą, atsisako inžinerinio projektavimo darbų ar esamos šildymo sistemos audito.

Todėl parenkami gerokai atgyvenę, netinkami konkrečiam atvejui sprendimai. Rekomenduotume prieš priimant sprendimus dėl šildymo sistemos diegimo ar atnaujinimo pasikonsultuoti su šios srities profesionalais, išsiaiškinti visas galimybes ir rinktis sprendimus, labiausiai atitinkančius jūsų poreikius, garantuojančius kokybišką sistemos veikimą“, – patarė „TA Hydronics“ technikos direktorius Liutauras Rimkūnas. Svarbiausia – tikslus ir profesionaliai parengtas projektas Statant individualųjį namą šildymo sistemos pasirinkimas yra vienas atsakingiausių žingsnių. Tinkamai pasirinktas namo šildymo sistemos sprendimas garantuoja ne tik efektyvų, bet ir maksimaliai taupų šildymo sistemos eksploatavimą. Pirmiausia patariama pasirinkti adekvatų namo projektui šildymo būdą. Galima rinktis kuro katilą,

Slėgio palaikymas ir vandens kokybė, balansavimas ir reguliavimas, termostatinis reguliavimas

ENGINEERING ADVANTAGE

Nauja „TA Hydronics“ produktų serija – dar didesnis energijos taupymas.

Sutaupyti padės šildymo sistemos įrenginių sureguliavimas Siekiant sumontuoti taupią ir ilgaamžišką sistemą, būtina pasirūpinti, kad joje būtų numatyti patikimi ir modernūs termostatiniai bei balansiniai vožtuvai, katilinėje – slėgį palaikantis išsiplėtimo indas, kokybiški automatiniai oro šalintuvai, oro bei nuosėdų atskirtuvai. L. Rimkūnas akcentavo, kad individualiųjų namų šildymo sistemų efektyvumas priklauso ne tik nuo deramai parinktų produktų ar sprendinių, bet ir nuo teisingo sistemos komponentų suderinimo. Kad šildymo sistema būtų efektyvi ir ilgaamžė, ją turi sudaryti šie komponentai: Termostatiniai vožtuvai su termostatinėmis galvutėmis, kurie padės reguliuoti patalpų temperatūrą pagal gyventojų poreikius, mažinti sunaudojamos energijos kiekį išvykus, tad energijos bus sutaupoma daugiau. Šiandien patikimiausi – automatinę srauto balansavimo funkciją turintys termostatai. Būtina pastebėti, kad nepakanka vožtuvus sumontuoti – juos reikia ir tinkamai sureguliuoti. Modernūs automatinę reguliavimo funkciją turintys grindinio šildymo kolektoriai užtikrins reikiamą patalpų temperatūrą ir jos palaikymą. Balansiniai vožtuvai irgi turi būti tinkamai sureguliuoti.

Kokybiškas išsiplėtimo indas katilinėje padės palaikyti šildymo sistemoje būtiną minimalų slėgį, tad šildymo įrenginiai veiks harmoningai, sistemoje nesikaups oras ir nuosėdos. Net ir aukščiausios kokybės išsiplėtimo inde esantis oro slėgis turi būti tikrinamas ir derinamas kas 3–5 metus. Šildymo sistemos priežiūra užtikrina ilgaamžį efektyvumą Šildymo sistema veiks efektyviai tik tinkamai prižiūrima ir teisingai eksploatuojama. Dauguma naujas šildymo sistemas įsirengusių individualiųjų namų šeimininkų neteikia dėmesio sistemos priežiūrai, todėl jau po poros metų joje ima kauptis nuosėdos, rūdys, nepageidaujamas oras, pradeda prasčiau šilti prietaisai, nepakankamai prišildomos patalpos, prasčiau šyla grindys, atsiranda pašalinių garsų, sunaudojama daugiau energijos. Apskaičiuota, kad dėl oro kamščių sistemoje šilumos perdavimas gali sumažėti net iki 80 proc. Dėl nuosėdų ir rūdžių atsiradimo sistemoje energijos sunaudojimas gali padidėti iki 35 proc. pirmaisiais metais ir iki 120 proc. praėjus 50 metų. Maža to, vienas milimetras korozijos šildymo ir šaldymo prietaisų efektyvumą sumažina dešimtadaliu. Siekiant išvengti šių nepageidaujamų šildymo sistemos susidėvėjimo padarinių, rekomenduojama įrengti kokybiškus, nepratekančius ir neužsikemšančius automatinius oro šalintuvus, modernius oro bei purvo atskirtuvus. Rekomenduojama rinktis automatinius prietaisus, kurie be papildomo reguliavimo kontroliuotų korozijos padarinius šildymo sistemoje. „Mūsų kompanijos siūlomi įrenginiai skirti apsaugoti šildymo sistemą nuo korozijos ir oro, yra specialios konstrukcijos, dėl kurios šeimininkams nereikia papildomai reguliuoti ir kontroliuoti sistemos, taip išvengiama ir reguliavimo klaidų, kurios dažnai mažina ir visos šildymo sistemos efektyvumą“, – sakė L. Rimkūnas. Visą rūpimą informaciją apie šildymo sistemų sprendimus jums suteiks „TA Hydronics“ specialistai, dirbantys naujoje Mokymų laboratorijoje (Gerosios Vilties g. 38, Vilnius). Šildymo ir vėsinimo ekspertai parodys visus galimus šildymo sistemų įrengimus, paaiškins galimų sprendimų skirtumus ir padės išsirinkti optimalų variantą jūsų būstui.

Slėgio palaikymas ir vandens kokybė, balansavimas ir reguliavimas, termostatinis reguliavimas

ENGINEERING ADVANTAGE

SA 2014 Nr. 6 / reklama

kūrenamą malkomis, briketais, granulėmis, dujinį katilą, šilumos siurblius, geoterminį šildymą ar kitus modernius šilumos gamybos įrenginius. Taip pat būtina nuspręsti, kokie bus šildymo prietaisai: radiatoriai, grindinio šildymo sprendimai, konvektoriai ar kiti. Tačiau visų svarbiausia – tinkamai suderinti visų šildymo sistemos įrenginių darbą, kad ji veiktų būtent taip, kaip norite jūs. „Labai svarbus etapas pasirenkant šildymo sistemą – jos projektavimas. Tuo metu gyventojas turi apsispręsti, kokio tipo šildymo sistemą pasirinks ir kokį sistemos veikimo rezultatą laikys tinkamu. Projektavimo metu rekomenduojame pasitarti su įvairius šildymo sistemų sprendimus siūlančių įmonių konsultantais – juk sprendimų yra labai įvairių, skiriasi ne tik jų kaina, bet ir galimybės. „TA Hydronics“ siūlomi produktai kasmet sukelia tikrą proveržį šildymo ir vėsinimo sistemų rinkoje, pavyzdžiui, 2013 metais pristatyti termostatiniai vožtuvai, turintys automatinę srauto reguliavimo funkciją. Grindinio šildymo kolektoriai be papildomų investicijų padeda sutaupyti iki 35 proc. energijos“, – sakė L. Rimkūnas.

SIEKIANTIESIEMS UŽTIKRINTOS KARJEROS – MODERNIOS STATYBOS INŽINERIJOS STUDIJOS VGTU Statybos fakulteto dekanas Algirdas JUOZAPAITIS, VGTU Statybos fakulteto prodekanas Jonas ŠAPARAUSKAS, VGTU Statybos fakulteto prodekanas Remigijus ŠALNA Statybos inžinierius yra aukštos kvalifikacijos specialistas, visada turėsiantis nuolatinį darbą ir gerą atlyginimą. Tapti statybos inžinieriumi galima baigus ketverių metų trukmės bakalauro studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) ir įgijus statybos inžinerijos arba statybų technologijų bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Toliau tobulėti galima statybos inžinerijos magistrantūroje. VGTU – vienintelis technikos universitetas Baltijos šalyse, patekęs į QS pasaulio universitetų 2012–2013 metų reitingą. Tarptautinio universitetų reitingo „2013–2014 QS World University Rankings” duomenimis, VGTU patenka tarp 4 proc. geriausių pasaulio aukštųjų mokyklų. Neseniai VGTU gavo šešerių metų trukmės tarptautinę akreditaciją. Šis institucijos įvertinimas rodo aukštą mokslo ir studijų kokybę universitete.

Pažymėtina, kad VGTU Statybos fakultetas turi labai didelį dėstytojų potencialą ir puikią materialinę europinio lygio bazę. Vertinant mokslo produkciją, profesorių ir docentų kvalifikaciją, jų procentinę sudėtį, VGTU Statybos fakultetas tarp analogiškų fakultetų pirmauja. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Pagal pripažintų mokslo publikacijų skaičių jis apie pusantro karto lenkia Kauno, Rygos ir Talino technologijos universitetų Statybos fakultetus kartu paėmus. VGTU Statybos fakultete dirba net trys Lietuvos mokslo akademijos tikrieji nariai. Turima laboratorinė įranga yra viena moderniausių Europoje. Būsimieji statybos inžinerijos ir statybų technologijų bakalaurai VGTU Statybos fakultete studijuoja pagal kelias studijų programas. Būsimieji „Statybos inžinerijos“ studijų programos absolventai, statinių konstrukcijų projektuotojai ar pastatų statybos projektų vadovai išsamiai išstudijuoja statybinę mechaniką, pastatų ir konstrukcijų projektavimą bei konstravimą. Įdomu, kad šioje studijų programoje nuo 1992 metų visus dalykus nuo pirmojo iki paskutinio kurso galima studijuoti anglų kalba kartu su fakultete besimokančiais užsieniečiais. Tai suteikia galimybę geriau pasirengti studijuoti užsienyje ir praverčia vėliau, jau dirbant.

PIRMOSIOS PAKOPOS STUDIJŲ PROGRAMŲ SĄRAŠAS Studijų trukmė (metais)

Studijų programa

Specializacija

Architektūros inžinerija Gaisrinė sauga Nekilnojamojo turto vadyba

– – – Geotechnika Statybos konstrukcijos ir projektavimo vadyba Statybos ekonomika ir verslas

Nuolatinės 4 4 4 4

Ištęstinės

4; 4*

6 (Int) 6 (Int)

Statybos technologijos ir vadyba

4 4

Transporto statiniai Specialieji statiniai –

4 4 4

Statybos inžinerija Statybos technologijos ir valdymas Tiltų ir statinių inžinerija Pastatų inžinerinis valdymas

6 (Int)

PIRMOSIOS PAKOPOS STUDIJŲ PROGRAMA KOLEGIJŲ ABSOLVENTAMS Studijų programa Statybos technologijos ir valdymas

Mokymosi forma ir trukmė (metais) I 2

Int

I Studijos organizuojamos tokia tvarka: pirmą semestro mėnesį paskaitos vyksta įžanginių 6 dienų trukmės užsiėmimų metu (8.30–21.30 val.), o vėliau užsiėmimai rengiami kartą ar du per mėnesį šeštadieniais (8.30–18.00 val.). Semestras baigiamas sesija, kurios trukmė įvertinant ir ikisesijinius egzaminus trunka nuo 6 iki 14 dienų.

2014 Nr. 6

Siekiantieji būti unikalių statinių, tokių kaip tiltai, viadukai, bokštai, stiebai, talpyklos, projektuotojais, statytojais renkasi „Tiltų ir statinių inžinerijos“ studijų programą. Jos studijose daug dėmesio skiriama minėtų specialiųjų statinių konstravimui, statinės ir dinaminės elgsenos analizei, projektavimui bei statybai. Šios programos absolventai dirba ne tik specializuotose tiltų, aukštybinių statinių projektavimo, statybos įmonėse, bet ir pripažintose Lietuvos statybos organizacijose statytojais, projektuotojais, priežiūros vadovais, ekspertais. Išmokę naudotis šiuolaikinėmis kompiuterinėmis Europoje ir pasaulyje taikomomis statinių modeliavimo bei projektavimo programomis, pasisėmę būtinų įvairių statinių projektavimo ir statybos organizavimo žinių, absolventai turi galimybių įsidarbinti Lietuvos bei užsienio šalių tiltų, specialiųjų statinių, pastatų projektavimo ir statybos firmose. Jaunuoliai, turintys verslininko gyslelę, gali rinktis „Statybos technologijų ir valdymo“ studijų programą. Bakalaurai, sėkmingai baigę šios programos studijas, gali pradėti praktinę veiklą statybos organizacijose, firmose kaip vadybininkai, ekonomistai, statybviečių meistrai, darbų vadovai (vykdytojai). Įgytos žinios leidžia dalyvauti rengiant technologinius sprendimus, projektus, dirbti kartu su užsakovais organizuojant ar prižiūrint statybas, o daugeliui absolventų – ir pradėti savo verslą statybų rinkoje. Meniškos prigimties jaunuoliams, norintiems perprasti statinių architektūros ir konstrukcijų modeliavimo meną, siūloma „Architektūros inžinerijos“ studijų programa. Ambicingam jaunimui, besidominčiam nekilnojamojo turto plėtros projektais, finansais ir investicijomis, rekomenduojama rinktis „Nekilnojamojo turto vadybos“ programą. Gaisrinė sauga – unikali studijų programa, skirta drąsiems, stipriems ir ištvermingiems jaunuoliams. Gaisrinės saugos specialistų rūpestis – žmonių gyvybės, sveikatos ir visų nuosavybės formų turto apsauga nuo gaisro, avarijų, stichinių nelaimių padarinių likvidavimas. Šių specialistų rengimas ir įdarbinimas yra valstybės prioritetas, o tai garantuoja, kad toks specialistas visada gaus nuolatinį darbą. Nuo 2014 metų Statybos fakultetas siūlo naują programą – „Pastatų inžinerinį valdymą“. Ji skirta jaunuoliams, norintiems perprasti pastatų sandarą, konstrukcijas, pagrindines inžinerines sistemas ir jų valdymo subtilybes. Absolventas taps profesionaliu pastatų priežiūros specialistu ir galės dirbti pastatų administravimo įmonėse, savivaldybėse, statybos bendrovėse. Baigę studijų programą absolventai gebės atnaujinti pastatus suteikdami jiems naują kokybę įvertinę energetinio naudingumo charakteristikas. Norintieji derinti studijas su praktine veikla gali rinktis naują studijų formą – ištęstines nuotolines studijas. Tai ypač aktualu intensyviai dirbantiems

ANTROSIOS PAKOPOS STUDIJŲ PROGRAMŲ SĄRAŠAS Studijų programa

Specializacija

Nekilnojamojo turto valdymas Geotechnika

Nekilnojamojo turto valdymas – Lengvosios šiuolaikinės konstrukcijos Pastatų konstrukcijos Specialieji statiniai Statinių projektavimo ir optimizacijos kompiuterinės technologijos Tiltai ir viadukai – Statybos ekonomika ir verslas

Statinių konstrukcijos

Statybos medžiagos ir dirbiniai Statybos technologijos ir valdymas Saugos inžinerija Nekilnojamojo turto vadyba1 Darnus nekilnojamojo turto valdymas2 Architektūros inžinerija4 Statinių ir jų aplinkos darni plėtra3,4

Studijų trukmė (metais) Nuolatinės 1,5 2

Ištęstinės 2 (Int)

2 2 2 2 2 2 2

Statybos technologijos ir vadyba Gaisrinė ir gelbėjimo darbų sauga ir valdymas –

1,5

–

1,5

–

www.sa.lt 2,5 (Int)

2 (Int)

Int Studijos organizuojamos tokia tvarka: akademiniai užsiėmimai vyksta šeštadieniais (8.30–18.00 val.) kartą ar du per mėnesį. Dalis užsiėmimų rengiama virtualiai vaizdo konferencijų metu, studentai gali bendrauti su dėstytojais elektroniniu paštu, telefonu per „Skype“. Sesijos metu egzaminai laikomi VGTU patalpose, taip pat yra galimybė kai kuriuos jų laikyti nuotoliniu būdu. 1 Jungtinė magistrantūros studijų programa vykdoma kartu su Baltarusijos valstybiniu technologijos universitetu (BVTU). Ją baigus suteikiami VGTU ir BVTU magistro kvalifikacinio laipsnio diplomai. Studijos vyksta rusų bei anglų kalbomis ir organizuojamos ištęstiniu neakivaizdiniu nuotoliniu būdu. 2 Jungtinė magistrantūros studijų programa vykdoma kartu su Kaliningrado valstybiniu technikos universitetu (KVTU). Ją baigus suteikiami VGTU ir KVTU magistro kvalifikacinio laipsnio diplomai. Studijos vyksta rusų bei anglų kalbomis ir organizuojamos nuolatine forma nuotolinių studijų būdu. 3 Jungtinė magistrantūros studijų programa vykdoma kartu su Maskvos valstybiniu universitetu (MGU). Ją baigus suteikiami VGTU ir MGU magistro kvalifikacinio laipsnio diplomai. Studijos vyksta rusų bei anglų kalbomis ir organizuojamos nuolatine forma nuotolinių studijų būdu. 4 Į šią studijų programą priėmimas vyks, jei ji bus įtraukta į Studijų ir mokymo programų registrą.

ar užsienyje gyvenantiems studentams. Aukštojo išsilavinimo jaunuoliai gali siekti pasitelkę IKT (informacines komunikacines technologijas). Studentams suteikiamos išskirtinės galimybės: studijuoti norimoje vietoje, norimu laiku. Statybų sritis kelia aukštus profesinius reikalavimus. Todėl nuolatos didžioji dalis VGTU ir kitų aukštųjų mokyklų absolventų – bakalaurų – tęsia studijas magistrantūroje. Tai darant įgyjama aukštesnė akademinė kvalifikacija. Antros pakopos studijos orientuotos į rimtesnę inžinerinę veiklą ir mokslinius tyrimus. Šiose studijose ugdomas gebėjimas atlikti teorinius ir eksperimentinius tyrimus, apibendrinti ir mokslinėse konferencijose viešinti jų rezultatus. Statybos fakultete studijų kokybę užtikrina gausus akademinis personalas: 3 akademikai, per 30 profesorių ir habilituotų daktarų, apie 80 docentų. Laboratorijose talkina didelis būrys kvalifikuotų specialistų. Statybos fakultetas turi gerą materialinę bazę studijoms ir moksliniams tyrimams. Neseniai atnaujintos visos auditorijos ir laboratorijos. Jos ne tik suremontuotos, bet ir aprūpintos šiuolaikine multimedija. Pažymėtina, kad modernizuotos ir fakulteto

laboratorijos, jose pasirūpinta šiuolaikine, dabarties reikalavimus atitinkančia įranga. Čia sumontuoti šiuo metu geriausi Europoje įrenginiai: statybinių konstrukcijų bandymo stendas, servohidraulinė dinaminių bandymų mašina, „Brüel&Kjær“ dinaminių tyrimų sistema, kitos automatizuotos bandymo mašinos. Visose studijų programose perteikiama Vakarų šalių technikos universitetų patirtis. Fakultetui dalyvaujant „Tempus“, o pastaraisiais metais – „Erasmus“/MVG (ERASMUS+) programoje, vykdant kitas tarptautines programas ir nuolat palaikant ryšius su užsienio šalių aukštosiomis mokyklomis, pažangūs studentai turi galimybę įvairiam laikotarpiui išvykti į Daniją, Didžiąją Britaniją, Prancūziją, Ispaniją, Portugaliją, Graikiją, Italiją, Suomiją, Švediją, Vokietiją ir kitas šalis studijuoti, atlikti gamybos praktiką, rengti baigiamuosius darbus. Kasmet pagal mainų programą į užsienį išvyksta studijuoti keliasdešimt fakulteto studentų, o mainais į VGTU atvyksta daug kitų šalių universitetų studentų.

Vasaros metu spausdinto žurnalo

„Statyba ir architektūra” prenumeratos kaina 2014 m. II pusmečiui – 48 Lt

Žurnalo elektroninės versijos prenumeratos kaina – 25 Lt

Norėdami užsiprenumeruoti „Statybą ir architektūrą” skambinkite tel. (8 5) 201 1656 arba rašykite el. paštu sa.prenumerata@sa.lt

Dėl reklamos teiraukitės tel. (8 5) 246 1518 arba rašykite el. paštu info@sa.lt

BETONO VEIDAS

Atvirojo betono konstrukcijos yra modernūs, vienetiniai pavyzdžiai, kai laisvai ir kūrybiškai išgaunamos bet kokios formos ir paviršiai. Norint kokybiškai įgyvendinti atvirojo betono konstrukcijų projektą, reikalinga didžiulė patirtis planuojant, projektuojant ir įgyvendinant tokius darbus. Taip pat reikia žinoti aspektus, pavyzdžiui, bendrą funkcionalumą ir estetinį projekto vaizdą, kuris yra svarbiausia tokių projektų dalis. Tokie paviršiai turi didžiulę architektūrinę vertę, dažnai net vadinami betono veidu ar architektūriniu paviršiumi. Atvirojo betono klojiniams yra keliami ypatingi kokybės reikalavimai, kurie, žinoma, pabrangina projekto vertę. Jeigu galutinis architektūrinis paviršius tenkina architektą ir klientą, svarbu iš anksto apgalvoti, kas daugiausia prisidėjo prie tokio rezultato. Atliekamų darbų seka rodo, kad įtakos turi visi veiksniai.

„Liaunig“ privatus muziejus Noihauzo mieste (Austrija).

Kongresų centras „Ferry Porsche“ Austrijoje.

6262

2014 2014Nr.Nr.66

Administracinis pastatas Leibio mieste (Vokietija).

Viešbutis „am Domplatz“ Austrijoje. Atvirojo betono klojimas yra komandinė užduotis, reikalaujanti visų indėlio. Idealu, jeigu visi projekte dalyvaujantys specialistai susirinktų prie bendro stalo, aptartų būsimus žingsnius ir darbus, kad būtų gautas reikiamas rezultatas. Kompanija „Doka“ yra vienas klojinių rinkos lyderių. Naudodama savo įrangą ir specialistus „Doka“ pasaulyje yra įgyvendinusi šimtus projektų išgaudama ne tik įspūdingas formas, bet ir atvirojo betono paviršių. „Statyba ir architektūra“ pristato keletą dėmesio vertų pavyzdžių.

Sporto ir laisvalaikio centras „Kaltern Lido“ Pietų Tirolyje (Italija).

VGTU PAMINĖTAS PROF. EDMUNDO KAZIMIERO ZAVADSKO JUBILIEJUS Edita JUČIŪTĖ

Gegužės 12 dieną Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) paminėtas ilgamečio universiteto rektoriaus, akademiko prof. habil. dr. Edmundo Kazimiero Zavadsko 70-ies metų jubiliejus. Visada rūpėjo universitetas ir jo žmonės „Profesorius visada nuosekliai siekė savo tikslo – būti tobulam, besidominčiam ir reikalingam Lietuvos mokslo bendruomenei. Jubiliatas gyveno ir tebegyvena prasmingą, labai produktyvų gyvenimą. Jo istorija yra sėkmės istorija“, – įteikdamas Lietuvos pramonininkų konfederacijos įsteigtą Profesijos riterio ženklą sakė Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Dalius Gedvilas. Renginyje padėkojęs savo artimiesiems ir bendražygiams akademikas E. K. Zavadskas tikino, kad siekiant aukštų mokslo rezultatų svarbiausia yra tarpusavio bendradarbiavimas. „Universitetas man visada rūpėjo ir teberūpi. Vis dėlto jeigu nebūčiau turėjęs gerų mokytojų, gero mokslinio vadovo, ramios atmosferos darbe, nebūčiau buvęs skatinamas, būčiau pasiekęs daug mažiau“, – tvirtino jubiliejų švenčiantis akademikas. Už ilgametį akademinį darbą prof. E. K. Zavadskui įteiktas Švietimo ir mokslo ministerijos Atminimo medalis bei aplinkos ministro, Lietuvos mokslų akademijos prezidento, Seimo Pirmininkės, Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus padėkos. Profesorių jubiliejaus proga sveikino VGTU bendruomenės nariai, buvę mokiniai, kolegos iš Poznanės technologijos, Maskvos valstybinio statybos universitetų, Rusijos inžinierių akademijos ir daugelis kitų.

Pusę amžiaus universitete Akad. prof. habil. dr. E. K. Zavadskas perėjo įspūdingą gyvenimo ir karjeros kelią: nuo nelengvos vaikystės Vorkutoje iki paauglystės Ignalinos rajone, nuo eilinio Statybinių konstrukcijų katedros darbuotojo iki universiteto rektoriaus. 46 metus dirbdamas VGTU prof. E. K. Zavadskas dvylika metų ėjo universiteto rektoriaus pareigas. „1990-aisiais, kai profesorius E. K. Zavadskas tapo universiteto rektoriumi, jam teko didžiulis išbandymas. Tuo metu valstybėje vyko didžiuliai pokyčiai, buvo kuriami nauji aukštosios mokslo

Akademiko prof. habil. dr. Edmundo Kazimiero ZAVADSKO gyvenimo ir karjeros kelias – iš tiesų įspūdingas. sistemos reikalavimai. Per dvylika rektoriavimo metų profesorius labai daug nuveikė mūsų universitetui. Tai plačios erudicijos asmenybė, pripažintas mokslo mokyklos įkūrėjas, išugdęs daugybę jaunų žmonių ir garsių mokslininkų. Profesorius yra tikras mūsų universiteto patriotas“, – iškilmingame Senato posėdyje sakė VGTU rektorius prof. dr. Alfonsas Daniūnas. VGTU A. Gustaičio aviacijos instituto direktorius prof. habil. dr. Jonas Stankūnas pabrėžė, kad universitetui, kaip ir valstybei, kiekvienu laikotarpiu reikalingas vis kitoks vadovas. 1990 metais Lietuvoje situacija rutuliojosi pažangiai. Tokiomis aplinkybėmis sėkmingai galėjo veikti greitos reakcijos, ryžtingi ir nebijantys rizikuoti vadovai. Pasak prof. habil. dr. J. Stankūno, rektoriaus E. K. Zavadsko charakteris tam visiškai tiko. A. Gustaičio aviacijos instituto ir kitų fakultetų kūrimas, įtvirtinimas, ryžtingi žygiai į ministerijas per dieną aplankant po keturis ministrus, kad būtų suderintas institutui svarbus klausimas, instituto garsinimas ir stengimasis visomis priemonėmis apginti nuo nepaliaujamų oponentų atakų tapo kasdieniu darbu. „Profesorius vienu metu sugebėjo būti ir orus, kaip dera universitetą reprezentuojančiam rektoriui, ir kuklus, už savo pareigos vykdymą atsakingas žmogus, kai reikėdavo valandų valandas laukti ministerijų koridoriuose, kad būtų galima trumpai aptarti svarbius klausimus su nežinia kada po posėdžio atsilaisvinsiančiu aukštu pareigūnu, ir tiesiog paprastas vyresnysis draugas, ūmai išbarantis ir paskui greitai atleidžiantis suklydusių pavaldinių nuodėmes, ir labai apdairus tvirto universiteto įvaizdžio formuotojas, visuomet prisimenantis ir kiekviena proga pabrėžiantis kiekvieno tam atvejui tinkamo savo komandos nario nuopelnus“, – prisiminė prof. habil. dr. J. Stankūnas.

2014 Nr. 6

Magiškos savybės, padedančios įkvėpti žmones Akad. prof. habil. dr. E. K. Zavadskas sukūrė Lietuvoje ir užsienyje pripažintą statybos inžinerijos mokslų trijų lygių mokslinę mokyklą. Prof. E. K. Zavadsko mokslinę mokyklą galima laikyti viena produktyviausių tarp technologijų krypties, statybos inžinerijos mokslų mokyklų Rytų ir Vidurio Europoje. Akademikas parengė 34 mokslo daktarus, iš kurių keturi šiandien – VGTU profesoriai. „Bendraudamas akademikas prof. E. K. Zavadskas visada rodo pasitikėjimą, padrąsina, tarsi turi magiškų savybių įkvėpti aplink jį esančius žmones, kad šie gali dirbti ir siekti rezultatų. Daugelis universiteto bendruomenės narių buvo padrąsinti akademiko prof. E. K. Zavadsko ir paraginti nesustoti, tęsti vykdomus mokslinius darbus. Tiems, kurie jo paklausė, neteko nusivilti, tokie žmonės tapo profesoriais, žinomais savo srities specialistais, sulaukusiais aukštų įvertinimų. Daugeliui net ir iš kitų veiklos sričių mokslininkų akademikas prof. E. K. Zavadskas yra taręs padrąsinamą žodį ir pataręs, kokioje srityje jie galėtų tęsti savo mokslinius darbus, kaip galėtų siekti gerų rezultatų, skelbti juos prestižiniuose žurnaluose. Nuolat skubantis, nepralenkiamas, visada siekiantis ir pasiekiantis užsibrėžtus tikslus prof. E. K. Zavadskas savo pavyzdžiu skatina ir kitus siekti rezultatų, dar daugiau skubėti ir neleisti būti aplenktiems“, – sakė E. K. Zavadsko mokinė, VGTU Statybos fakulteto prodekanė doc. dr. Jolanta Tamošaitienė. Buvęs profesoriaus doktorantas, VGTU Statybos fakulteto prodekanas doc. dr. Jonas Šapa-

rauskas teigė, kad E. K. Zavadskas visų pirma yra vadovas, nes turi stipraus lyderio savybių, yra geras oratorius, puikus organizatorius, psichologas, net aktorius. „Būdamas emocingas ir įtaigus kalbėtojas, rektorius lengvai pakeri, įtikina ir valdo publiką. Bet nereikia manyti, kad profesorius būdamas labai tituluotas yra šaltas, oficialus ir sunkiai prieinamas. Nieko panašaus. Su studentais, doktorantais jis bendrauja lengvai ir žaismingai“, – sakė Statybos fakulteto prodekanas. Iš savo mokytojo doc. dr. J. Šaparaukas visų pirma išmoko reikalus tvarkyti nedelsiant. „Čia ir dabar – toks profesoriaus moto. Skubiems ir svarbiems darbams prof. E. K. Zavadskas skiria itin daug dėmesio ir laiko. Jis pats daug dirba ir to paties reikalauja iš kitų. Net savaitgaliais galiu sulaukti jo skambučio. Jis būtinai pasiteiraus, kaip sekasi, ir pasiūlys pagalbą“, – kalbėjo doc. dr. J. Šaparaukas.

Itin produktyvus mokslininkas Profesoriaus pasiekti moksliniai rezultatai – ir asmeniniai, ir mokslinės mokyklos mokinių, yra pripažinti užsienyje, Lietuvoje, pelnę aukštų įvertinimų mokslo srityje. Prof. habil. dr. E. K. Zavadskas yra parašęs daugiau kaip 400 mokslinių statybos inžinerijos straipsnių ir per 70 straipsnių, kuriuose gvildenamos aukštųjų mokyklų problemos. Jis – ir daugiau kaip 50 knygų lietuvių, rusų, vokiečių, anglų kalbomis autorius bei bendraautoris. Įvairių įmonių, mokslo institutų užsakymu atliko per 40 tiriamųjų mokslo darbų. Pagrindinė profesoriaus mokslinių interesų sritis – pastatų gyvavimo ciklas, sprendimų paramos sistemos, daugiakriteriai optimizavimo metodai statybos technologijos ir vadybos srityje. Jis yra trijų aukščiausių reitingų mokslo žurnalų steigėjas, iš jų dviejų – vyriausiasis redaktorius, dvidešimties tarptautinių ir Lietuvos organizacijų narys. Akad. prof. habil. dr. E. K. Zavadsko mokslinės veiklos pripažinimą liudija aukšti apdovanojimai: IV laipsnio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas (1996 m.), Lietuvos valstybinė mokslo premija (1996 m.), 2004 m. įteikta Lietuvos mokslo premija (kartu su Artūru Kaklausku) už darbų ciklą „Statybos šakos modeliavimas (metodai, modeliavimas, sprendimų paramos ir informacinės sistemos, internetinės technologijos, praktiniai taikymai)“ (1996–2003 m.), Lenkijos ir Lietuvos parlamentinės asamblėjos premija (2004 m.), Poznanės technologijos universiteto garbės daktaro titulas (2001 m.), Rusijos Gerceno universiteto (Sankt Peterburgas) garbės daktaro titulas (2003 m.), Ukrainos nacionalinio aviacijos universiteto garbės daktaro titulas (2004 m.), Valstybinio Taipei technologijos universiteto (Taivanas) garbės profesoriaus vardas (2012 m.).

JUBILIEJAUS PROGA PROFESORIŲ EDMUNDĄ KAZIMIERĄ ZAVADSKĄ SVEIKINO VGTU BENDRUOMENĖ, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Dalius GEDVILAS, kolegos iš kitų universitetų. A. Jauniaus nuotr. 65

BUVUSIOJE SENOJOJE ANYKŠČIŲ MOKYKLOJE – KŪRYBOS IR VERSLUMO PAMOKOS ANYKŠČIŲ MENŲ INKUBATORIAUS DURYS ATVIROS IR MENININKAMS, IR TURISTAMS

Kristina BUIDOVAITĖ

Menų inkubatorių idėjos estafetę iš didmiesčių perima regionai. Pirmasis Aukštaitijos regione menų inkubatorius duris atvėrė Anykščiuose. Jis įkurtas viename iš dviejų išlikusių senosios Anykščių mokyklos pastatų, XIX amžiuje pastatytų senosios Anykščių dvarvietės teritorijoje. Įsikūrė buvusioje mokykloje Formuoti aktyvią ir kūrybišką jaunąją rajono menininkų kartą, skatinti menininkų verslumą, kurti meno ir verslo partnerystę – šiai Anykščių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus specialistų idėjai abejinga neliko visa rajono valdžia. Tačiau, nors norai ir buvo geri, realizuoti menų inkubatoriaus idėją prireikė šešerių metų. Menų inkubatorius tapo Anykščiuose įgyvendinamo projekto „Viešosios turizmo, aktyvaus poilsio ir sveikatingumo infrastruktūros plėtros Šventosios upės kairiajame krante Anykščių mieste“ dalimi. Anykštėnų užmojis – sukurti kultūros objektų arealą, jungiantį kultūros, paveldo, gamtos objektus, jų teritorijas ir veiklas jose. Anykščių menų inkubatoriui įrengti skirta 5,5 mln. litų. Europos Sąjungos indėlis – 4,3 mln. litų. Likusią lėšų dalį – 1,2 mln. litų – suteikė rajono savivaldybė. Anykščių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja architektė Daiva Gasiūnienė pasakojo, kad norint išsaugoti senosios mokyklos pastatą ir jį pritaikyti naujoms funkcijoms kultūros paveldo objektą apsispręsta restauruoti išlaikant pastato tūrį, aukštingumą,

U66

medžiagiškumą bei apdailos detales. Papildomos patalpos, būtinos menų inkubatoriui funkcionuoti, įrengtos padidinus pastato rūsį ir Anykštos upės šlaite suprojektavus į žemę įleistą vieno aukšto priestatą, kurio fasadas atgręžtas į Anykštos upę. „Į žemę įleistas priestatas leido ne tik išsaugoti patį kultūros paveldo objektą, bet ir išlikti autentiškai pastato aplinkai, tokiu būdu išsaugant užbaigtą architektūrinį senosios dvarvietės ansamblį“, – kalbėjo architektė. Anykščių menų inkubatoriaus – menų studijos – projektas parengtas 2008 metais, o rekonstrukcijos ir naujo priestato statybos darbai pradėti 2011-aisiais. Anykščių menų inkubatoriaus projekto autorė Elvyra Klimavičienė pripažino, kad istorinio dvarvietės pastato būklė pradėjus tvarkybos darbus pasirodė esanti blogesnė, negu tikėtasi. Tad atliekant naujojo priestato statybos darbus medinis buvusios mokyklos pastatas buvo demontuotas, o vėliau, išlaikant ankstesnes proporcijas, suręstas iš naujo. Pažeisti medienos rąstai pakeisti naujais pušiniais, o buvusių autentiškų rąstų sienų fragmentus apsispręsta eksponuoti. Taip pat pakeista senosios Anykščių mokyklos pastato stogo danga, langai, durys. Prieš prade-

2014 Nr. 6

dant tvarkybos darbus atlikti archeologiniai tyrimai. Rasta keramikos, geležies dirbinių, senųjų dvaro pastatų pamatų fragmentų (pamatų fragmentas eksponuojamas).

Medinių dvarų kultūros – tik likučiai „Restauruojant medinius pastatus svarbus kiekvienas gegnės išlindimas, apdailinimas, sujungimas, kampų suvedimas, apkalimas – būtina išmanyti rąstinių namų statybos kultūrą ir meistrystę. O tai nėra paprasta. Lietuvoje nutrūkusi medinių namų statybos kultūra. Mediniai namai buvo statomi iki karo, Smetonos laikais ir anksčiau. Vėliau, sovietmečiu, medinių namų, ypač rąstinių, niekas nestatė, atėjo silikatinių plytų, karkasinių namų laikas“, – aiškino architektė. Informacijos apie Anykščių dvarvietę irgi išlikę palyginti mažai. Anykščių dvaras rašytiniuose šaltiniuose paminėtas dar XV amžiaus viduryje, tuomet jis priklausė didžiajam kunigaikščiui Kazimierui. Ankstyviausi dvaro inventoriai datuojami 1773 metais. Dvarvietės teritorijoje 1864–1874 metais buvo pastatyta mūrinė Aleksandro Neviškio cerkvė, išlikusi iki šių dienų. Viename dvaro pastatų nuo 1806 metų veikė Anykščių pradžios mokykla, o 1888-aisiais pastatytas dar vienas medinis mokyklos pastatas. Senojoje Anykščių mokykloje mokėsi ir dirbo klasikas Antanas Vienuolis, mokėsi rašytojas Jonas Biliūnas, profesorius, archeologas Petras Tarasenka. Pirmojo pasaulinio karo metais mokyklos pastatus buvo užėmusi vokiečių kariuomenė. Nuo 1920-ųjų čia veikė Anykščių progimnazija, vėliau gimnazija, sovietmečiu įsikūrė Anykščių rajono kūrybos ir dailės mokykla, kuriai pastatai priklausė,

kol viename jų 1998-aisiais buvo įkurta Anykščių regioninio parko direkcija.

Menininkams – šiltnamio sąlygos Prieš kelis mėnesius duris atvėrusiame Anykščių menų inkubatoriuje įrengtos kelios posėdžiams, seminarams ir kitiems renginiams skirtos salės, dirbtuvės, studijos rezidentams. Šiuo metu menų

inkubatoriuje veikia 11 (fotografijos, stiklo, tekstilės, keramikos, grafikos dizaino, odos ir t. t.) studijų. Čia planuojami įvairūs renginiai, edukaciniai užsiėmimai. Menininkai gali nuomotis ne tik patalpas, bet ir visą kūrybai reikalingą įrangą: tekstilės ir dizaino, medžio apdirbimo bei keramikos studijos, fotografijos, vaizdo ir programinę įrangą. Lėšos, gautos už patalpų ir menui kurti reikalingos įrangos nuomą, bus skirtos pastatui išlaikyti.

Anykščių menų inkubatoriaus direktorės Daivos Perevičienės teigimu, menų inkubatoriaus duris kasdien varsto ne tik menu besidomintys vietos gyventojai, bet ir turistai iš Lietuvos, Latvijos. Šis pasakojimas yra dalis žurnalo „Statyba ir architektūra“ rengiamo ciklo, skirto pristatyti gerąją nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkybos patirtį.

KRAŠTAS

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ tęsia straipsnių ciklą „Kraštas“. Tai projektas, skirtas atskirose apskrityse esančių savivaldybių ekonominei padėčiai, investicinei aplinkai, galimybėms apžvelgti. Projekte taip pat bus pristatyti įgyvendinami ir planuojami projektai, laukiamos investicijos. Straipsnių ciklas rengiamas bendradarbiaujant su Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacija ir Lietuvos laisvosios rinkos institutu. Būtent jų ekspertai pateiks vertinimų apie savivaldybių vadovų aktyvumą siekiant pritraukti investuotojų, savivaldybių patrauklumą investicijoms į nekilnojamąjį turtą, pramonės ir kitus objektus. Šiame numeryje pateikiama informacija apie Šiaulių apskrities savivaldybes, toliau laukite naujienų iš Panevėžio apskrities. Straipsnių ciklas bus tęsiamas ištisus metus, nepamirštant nė vienos apskrities, nė vienos savivaldybės. 68

2014 Nr. 6

ŠIAULIŲ APSKRITIS: RODIKLIAI AUGA, NEREIKIA SUSTOTI Šiaulių apskritis Lietuvoje yra antra pagal užimamą plotą ir ketvirta pagal sukuriamą bendrąjį vidaus produktą (7,6 proc.). Ji ribojasi su Latvija ir turi puikią infrastruktūrą. Iš čia lengvai pasiekiama Latvijos sostinė Ryga, jos oro bei jūrų uostai. Taip pat užtikrintas puikus susisiekimas su visais trimis didžiausiais Lietuvos miestais ir ekonominiais centrais: Vilniumi, Kaunu, Klaipėda. Apskrities centre, Šiauliuose, veikia oro uostas, kuris ne tik priima karinius ar krovininius lėktuvus, bet ir pradeda plėtoti komercinius skrydžius. Šie gali ypač prisidėti prie regiono plėtros ir verslo suaktyvėjimo. Šiaulių apskrityje gyvena dešimtadalis šalies gyventojų, tačiau per pastaruosius trylika metų regionas neteko 23 proc. gyventojų, ir tai viena sparčiausiai nykstančių apskričių šalyje. Pastaraisiais metais emigracijos tempai jau mažėja, o tų, kurie liko Šiaulių apskrityje, gyvenimo kokybė kasmet gerėjo sparčiau nei vidutiniškai šalyje. Vienam gyventojui tenkanti BVP dalis išaugo 42 proc., ir tai buvo sparčiausias augimas šalyje. BVP vienam gyventojui Šiaulių apskrityje 2012 metais siekė 29 tūkst. litų – tai

buvo penktas pagal dydį rodiklis tarp dešimties apskričių. Gyvenimo kokybės gerėjimas Šiaulių apskrityje – tiesioginis pritrauktų investicijų padarinys. Tiesioginės užsienio investicijos 2009–2012 metais išaugo 30 proc. – šis rezultatas buvo šiek tiek prastesnis nei visos šalies vidurkis (31 proc.). Sparčiau augo Kauno (47 proc.), Marijampolės (45 proc.) ir Vilniaus (33 proc.) apskričių rodikliai. Visos užsienio investicijos Šiaulių apskrityje nukreipiamos į du sektorius: apdirba-

mąją gamybą (50 proc.) ir žemės ūkį (30 proc.). Tuo pačiu laikotarpiu materialinių investicijų, tenkančių vienam gyventojui, sumažėjo 2 proc. O didžioji jų dalis buvo nukreipta į elektros, dujų, vandens tiekimą, atliekų tvarkymą (19 proc.) ir transporto sektorių (18 proc.). Investicijų naudą atspindi ir socialinė statistika. Joms didėjant Šiaulių apskrityje mažėja nedarbo lygis ir socialinės pašalpos gavėjų skaičius. Nedarbo lygis 2010–2013 metais sumažėjo 4 proc., tačiau likusioje šalyje fiksuoti daug geresni rezultatai. Tokia padėtis signalizuoja, kad Šiaulių apskrityje, nors investicijos ir auga, egzistuoja didelis neatitikimas tarp bedarbių gebėjimų ir besikuriančio verslo poreikio. Siekiant gerinti situaciją būtinas glaudus vietos savivaldybių, apskrityje esančių mokymo įstaigų ir verslo atstovų bendradarbiavimas. Tik tai gali užtikrinti efektyvesnį aukšto nedarbo lygio sprendimą. Parengė Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas Laurynas Rekašius

DIDŽIAUSIA KLIŪTIS – NESUSIKALBĖJIMAS Šiauliai pastaruoju metu parodomi kaip vienas daugiausia perspektyvų pritraukti investicijų turinčių miestų. Statistiniai šio šalies didmiesčio duomenys irgi nėra labai prasti. Tačiau pripažįstama, kad daug veiksmo čia nevyksta, investicinių projektų negausu. Pagrindinė to priežastis – miesto valdžios nesusikalbėjimas ir savotiškas abejingumas.

Analizuojant strateginius planus, užimtumui didinti tinkamoms darbo sąlygoms suteikti numatyta bene vienintelė priemonė – organizuojant ir kontroliuojant viešuosius darbus, kur numatoma įdarbinti apie 700 žmonių.

Pasigendama konstruktyvaus dialogo Didesnį investicinį patrauklumą Šiauliai būtų susikūrę įgyvendinę logistikos centro projektą. Tačiau koją pakišo nesutarimai su kariūnais ir neišspręstas žemės sklypų klausimas. Miesto tarybos nario Aurimo Nausėdos teigimu, šis

Nedarbui mažinti – tik viešieji darbai? Šiaulių miesto savivaldybė planavimo dokumentuose turi numačiusi kelis prioritetus: sudaryti palankią aplinką verslo plėtrai ir investicijoms pritraukti, sukurti visuomenės poreikius atitinkantį miesto valdymą bei kokybišką gyvenamąją aplinką. Nors šie prioritetai numatyti prieš keletą metų, ekspertai pastebi, kad jie įgyvendinami ne itin sparčiai. Tam turi įtakos ir objektyvios, ir subjektyvios priežastys. Ekspertų pastebėjimu, Šiauliai – vienas pirmųjų didžiųjų Lietuvos miestų, pajutusių stiprėjančią konkurenciją dėl ekonomikos augimui svarbių veiksnių: investicijų, kokybiškų darbo vietų, kvalifikuotos darbo jėgos. Dar labiau situaciją apsunkino prasidėjusi ekonominė krizė, kurios padariniai tebejaučiami, pirmiausia dėl kasmet mažėjančio gyventojų skaičiaus ir didėjančio nedarbo lygio. Investicinį patrauklumą mažina ir kokybiškai įgyvendinamų projektų stygius. Kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo ir rinkos poreikių neatitikimo problemas numatyta spręsti siekiant studijų ir darbo rinkos vienovės, įvairiomis priemonėmis skatinant įmonių investicijas į žmogiškuosius išteklius. Tačiau pastebima, kad Šiauliuose veikiantis universitetas nesukuria regionui reikiamų studijų programų, dėl to nesprendžiamas ir aukštos kvalifikacijos specialistų atėjimo į rinką klausimas.

2014 Nr. 6

projektas galėjo būti vienas kertinių visame regione ir būtų atnešęs daug naudos. Ieškant informacijos apie verslui Šiaulių miesto savivaldybėje siūlomus investicinius projektus, jos rasti ne taip paprasta. Galima susipažinti su įgyvendintų ir įgyvendinamų investicinių projektų sąrašu, tačiau jį daugiausia sudaro švietimo ir ugdymo įstaigų bei viešosios paskirties pastatų atnaujinimas. „Daug pinigų išleista darželių remontui, mokyklų langams keisti. Žinoma, to reikia, tačiau verslumui skatinti neskirta tinkamo dėmesio. Tai ir atskleidžia, kodėl mūsų mieste rezultatai bendrame investicinių projektų kontekste iš tiesų prasti“, – pripažino Šiaulių miesto tarybos narys A. Nausėda. Bendrajame miesto plane viena priemonių, padėsiančių skatinti aukštą pridėtinę vertę kuriančios pramonės ir verslo plėtrą – kasmet numatyta vykdyti verslo plėtros tendencijų ir problemų stebėsena. Tačiau ši priemonė lieka neįgyvendinta. A. Nausėdos teigimu, investuotojų duomenų bazė nėra sukurta, dėl to nėra ir abipusio verslininkų bei miesto vadovų ryšio. Verslininkams rūpimos problemos neanalizuojamos, nesiaiškinami jų poreikiai. „Jaučiamas miesto valdžios blaškymasis, o to rezultatas – prarandami Šiauliams numatyti pinigai. Ilgai galvojama, kaip panaudoti europinės paramos „Urban“ programos lėšas. Kol Šiaulių vadovai dvejoja, kiti miestai teikia projektus – vietoj planuotų 85 mln. litų Šiauliams gali likti tik 68 mln. litų. Investicijų klausimai tarp miesto tarybos frakcijų nederinami, administracijos vadovai kalba viena, meras – kita. Nesusikalbėjimo rezultatas labai akivaizdus“, – kalbėjo A. Nausėda. Anot jo, situaciją bent iš dalies ištaisytų glaudus savivaldybės administracijos ir miesto tarybos dialogas, o jo dabar nevyksta. Rengiant ilgalaikius ir trumpalaikius strateginius Šiaulių miesto planus tai labai svarbu, nes administracija viena galbūt nepajėgi įvertinti verslo poreikius ir numatyti tinkamus prioritetus.

Siūlomi prioritetai Šiauliai nemažą dėmesį skiria pramonės parko plėtrai, ir šis žingsnis pasiteisina. Išplėsta verslo teritorija pildosi, sulaukiama vis daugiau besidominčiųjų

čia įsikurti. Tačiau ne mažiau aktualu sutvarkyti centrinę miesto aikštę, ją atgaivinti įvairiais renginiais, pritraukiant į Šiaulius svečių, aktyvinant smulkiojo verslo veiklą. Taip pat labai svarbu atnaujinti pagrindinę Šiaulių arteriją – pėsčiųjų bulvarą. Jis yra unikalus, gali pritraukti nemažai svečių, kurie čia rastų įvairiausių pramogų, smagiai leistų laisvalaikį. Kartu veiklos rastų ir verslo bendruomenė. Nemažą postūmį verslui skatinti suteikė Šiaulių tarptautinio oro uosto plėtros projektas. Anksčiau iš čia buvo galima gabenti tik krovinius, dabar atsirado ir užsakomųjų keleivinių skrydžių į Antalijos kurortą Turkijoje, o ateityje planuojami ir skrydžiai į šios šalies pietvakariuose esantį Dalamano miestą.

TRUMPAI APIE ŠIAULIUS

2013 metų pradžioje Šiauliuose gyveno 106,47 tūkst. gyventojų. Palyginti su 2012-aisiais, jų sumažėjo 1,405 tūkst. 2012 metų pabaigoje Šiaulių miesto savivaldybėje gyvenamasis fondas sudarė 2812,9 tūkst. kvadratinių metrų, vidutinis naudingasis plotas, tenkantis vienam gyventojui – 26,1 kvadratinio metro. 2013 metų antrą ketvirtį vidutinis mėnesio darbo užmokestis Šiaulių miesto savivaldybėje buvo 1994,4 lito. Bedarbių dalis, vertinant darbingo amžiaus gyventojų skaičių, per metus sumažėjo 0,8 proc. ir 2013 metų liepos 1 dieną sudarė 10,6 proc. Nedarbo lygis Šiauliuose 2013-aisiais siekė 7,7 proc. 2011 metų Statistikos departamento duomenimis, Šiaulių miesto savivaldybėje tiesioginės užsienio investicijos sudarė 259,6 mln. litų, tai yra 0,7 proc. visoje Lietuvoje pritrauktų investicijų. Šie rodikliai rodo nepakankamą gebėjimą pritraukti ir įsisavinti tiesiogines užsienio investicijas. 2013 metais Šiauliuose buvo 3753 veikiantys ūkio subjektai, palyginti su 2012-aisiais jų padaugėjo 34-iais. 2012 metais Šiauliuose veikė 16 apgyvendinimo įstaigų, kuriose per metus buvo apgyvendinti 35 155 turistai.

INVESTICINIAI ŠIAULIŲ MIESTO PROJEKTAI Kompleksinis Talkšos ežero ir jo prieigų sutvarkymas Tai projektas, prieš keletą metų išplaukęs ir į tarptautinius vandenis – 2006 metais pristatytas tarptautinėje nekilnojamojo turto parodoje MIPIM Kanuose (Prancūzija). Tačiau susidomėjusiųjų ežero prieigų Šiauliuose sutvarkymo perspektyvomis neatsirado. Šiaulių savivaldybė skelbia, kad įgyvendindama šį projektą sudarys prielaidas darniai miesto plėtrai, sutvarkyta teritorija bus pritaikyta sporto, kultūros, turizmo ir rekreacijos veiklai. Planuose numatyta įrengti tarptautinius standartus atitinkančią irklavimo trasą su sporto baze, įkurti menų inkubatorių buvusiame „Elnio“ fabrike. Taip pat siekiama sudaryti palankias sąlygas smulkiajam verslui, poilsio ir turizmo infrastruktūrai plėtoti. Vis dėlto projektą įgyvendinti taip, kaip sumanyta, Šiaulių miesto vadovams nesiseka. Tiesa, Talkšos ežeras valytas, dumblas išvežtas. Pakrantė iš dalies sutvarkyta, čia įrengtas paplūdimys, pastatyti suoliukai, yra vaikų žaidimų aikštelė. Pradėti valyti buvusio „Elnio“ fabriko teritoriją planuojama tik šių metų rudenį, nors šis darbas turėjo būti jau atliktas. Investuotojų į planuojamą irklavimo trasą, sporto bazę irgi neieškoma. O menų inkubatorius jau dabar apaugęs įvairiais gandais, ir nelabai teigiamais. Šio objekto statybos darbai pradėti tik šį mėnesį, o užbaigti juos ketinama 2015 metų spalį. Tačiau menų inkubatoriaus įkūrimo istorija, pastato pirkimas šiauliečiams asocijuojasi su prastai parengtu investiciniu projektu, prastais dalies tarybos narių, palaikančių šį projektą, veiksmais. Menininkai yra pasakę, kad nenori šiose patalpose organizuoti veiklos, tačiau projekto šalininkai, kurių nėra daug, sprendimus priima toliau. Numatyta skirti lėšų statybos darbus atliekančiai įmonei „Meba“. Projekto vertė siekia beveik 10,4 mln. litų, iš kurių apie 8 mln. litų skirs Lietuvos verslo paramos agentūra. Likusi suma bus atseikėta iš Šiaulių miesto savivaldybės biudžeto. Ir nors nelabai aišku, kaip veiks menų inkubatorius ir kas čia bus, jau numatytos išlaidos baldams (517 tūkst. litų) ir kompiuterinei technikai (145 tūkst. litų). Bendra skaičiuojama Talkšos ežero ir jo prieigų kompleksinio sutvarkymo projekto vertė – daugiau kaip 103 mln. litų.

ŠIAULIŲ PRAMONĖS PARKO PLANAS

Dainų parko prieigų plėtra Pažymima, kad tai yra tik koncepcija, nors kai kurie parengiamieji darbai jau atlikti. Dainų parko plėtros projekto siekis – 50 hektarų ploto teritorijoje įkurti pramogų ir laisvalaikio kompleksą. Projekto, kuriam impulsą davė Šiaulių arena, tikslas – sukurti sąlygas aktyviam poilsiui, sportui, rekreacijai, kultūros renginiams plėtoti. Įgyvendinant projektą būtų sutvarkytas Dainų parkas ir jo prieigos, suformuotos vietos komercinei veiklai, sporto, kultūros ir pramogų kompleksui. Taip pat būtų parengta infrastruktūra tolesnei teritorijos plėtrai. Projekto koncepcijoje numatoma, kad, be šiuo metu šalia esančių Šiaulių arenos ir BMX trasos, dar atsiras ir kitų sporto objektų, aikštynų: natūralios žolės dangos futbolo ir regbio aikštės, futbolo maniežas su dirbtine danga, tarptautinius standartus atitinkantis plaukimo baseinas. Taip pat numatyta galimybė teritorijoje statyti viešbučius, rekreacinės paskirties objektus. Pastatai planuojami vadinamojo laisvo užstatymo principu, kuo labiau išsaugant esamus augalus ir formuojant naujus želdinius. Yra parengtas dviračių takų ir žaidimų aikštelių Dainų parke statybos projektas. Gana urbanizuotoje miesto zonoje stengiamasi puoselėti žaliąją erdvę, kurioje būtų sudarytos sąlygos poilsiui ir rekreacijai. 72

2014 Nr. 6

TALKŠOS EŽERO IR JO PRIEIGŲ SUTVARKYMO PLANAS

Šiaulių pramonės parkas Tai vienas iš nedaugelio sėkmingai įgyvendinamų investicinių projektų, kurio tikslas – padidinti Šiaulių miesto ir viso regiono konkurencingumą, sudaryti palankias sąlygas investicijoms, skatinti plyno lauko investicijas. Pramonės zona atskiriama nuo gyvenamųjų rajonų, šitaip skatinant ir urbanistiniu požiūriu darnią Šiaulių miesto plėtrą. Įkurtoje Šiaulių pramonės parko teritorijoje sudaromos kuo palankesnės sąlygos pramonės ir verslo plėtrai, investuotojams siūlomi sklypai su visiškai įrengta infrastruktūra – reikiamos komunikacijos paklojamos iki pat sklypų ribų. Šiaulių pramonės parko projektas pradėtas įgyvendinti 2008 metais. Tuomet pirmame plėtros etape buvo paruošta maždaug 53 hektarų ploto teritorija su įrengta infrastruktūra, reikalinga plyno lauko investicijoms. Antrame pramonės parko plėtros etape paruošta dar 165 hektarų ploto teritorija. Preliminari pramonės parko įkūrimo projekto vertė – apie 60 mln. litų. Šiuo metu Šiaulių miesto savivaldybė dėl investicijų į pramonės parką yra pasirašiusi sutartis su kompanijomis „Rol/Statga“, „PackTechnology“, „BI Technology“, „Krovlita“, „Lietmeta“, „Formula air Baltic“. Investicijas šioje pramonės teritorijoje yra suplanavusios ir bendrovės „Kensa“, „Scania Lietuva“, koncerno „Von“ dukterinė įmonė, taip pat bendrovė „Girteka“. Investuotojai, pasirašę investicijų ir žemės sklypo nuomos sutartis, 10 metų yra atleidžiami nuo nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių, jei atitinka minimalius investicijų reikalavimus – sukurti ne mažiau kaip 5 darbo vietas ir investuoti 2 mln. litų į vieną hektarą. DAINŲ PARKO PRIEIGŲ PLĖTROS PLANAS

EKSPERTO ŽVILGSNIS

PASTANGAS RODO, BET JŲ TRŪKSTA

Šiaulių miesto savivaldybė Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudaromame Lietuvos savivaldybių indekse užėmė 5 vietą iš 7 miesto savivaldybių. Investicijų srities įvertinimas buvo mažesnis už šalies vidurkį (49 balai) ir sudarė 45 balus (iš 100 galimų). Nepaisant šio atsilikimo nuo šalies vidurkio, bendras investicinės miesto aplinkos įvertinimas palyginti su praėjusių metų indekso rezultatais buvo geresnis. Tad miestas juda teisingu keliu. Vertinant investicijas ir plėtrą, Šiaulių miestas prasčiausiai įvertintas pagal tiesioginių užsienio investicijų pritraukimą. Vienam gyventojui teko 2410 litų (2011 metais), o šalies vidurkis siekė net 4448 litus. Materialinės investicijos viršijo šalies vidurkį (4104 litai gyventojui) ir siekė 5493 litus vienam gyventojui (2011 metais.). Tai rodo, kad Šiauliuose yra didesnė vietos, lietuviško verslo koncentracija. Tačiau labai svarbu, kad miestas stengiasi pritraukti ir užsienio investuotojų. Viena priemonių šiam tikslui pasiekti – Šiaulių pramoninis parkas LIETUVOS ir laisvoji ekonominė zona. Gerėjančią investicinę aplinką rodo ir augantis veikiančių ūkio subjektų skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų – 35 LAISVOSIOS RINKOS (šalies vidurkis – 21). INSTITUTO Šiaulių miestas, siekdamas toliau gerinti investicinę aplinką, turėtų įvertinti ir mokesčių aplinką. Šiuo metu galiojantys nekilnojamojo turto tarifai EKSPERTAS yra vieni aukštesnių šalyje. Verslumui skatinti miestas gali pasinaudoti ir suteikta galimybe laisvai nustatyti verslo liudijimų tarifų dydžius. Tačiau verslui LAURYNAS REKAŠIUS svarbu ne tik mokesčių tarifai ar galimybė gauti paramą iš savivaldybės, bet ir bendras administracijos veiklos efektyvumas. Todėl labai svarbu, kad visi leidimai savivaldybėse būtų sutvarkomi per kuo trumpesnį laiką, o visa reikalingiausia informacija prieinama savivaldybės interneto puslapyje. Šiaulių miestas šiuo aspektu gali būti geras pavyzdys, nes apsilankius www.siauliai.lt į akis krinta logotipas „Investuok Šiauliuose“, kurį paspaudus glaustai pateikiama svarbiausia informacija investuotojams. Deja, angliškoje puslapio versijoje ji nepasiekiama, o juk būtent užsienio investicijų pritraukimas turėtų būti Šiaulių miesto prioritetų sąraše.

JAUČIAMA PROVINCIJA

LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Vertinant pramonę, Šiauliai yra gana stiprus miestas, čia veikia nemažai vidutinio dydžio pramonės įmonių, turinčių nemažą potencialą. Didžiausia bėda – darbo jėgos trūkumas. Vienas pavyzdžių – „Šiaulių rūtos“ fabrikas, ieškantis ne vieno kvalifikuoto darbuotojo, o šių trūkumas atbaido nuo plėtros. Nemažai įmonių Šiauliuose dirba bemaž eksportui, jų apyvarta didelė. Jeigu ne kadrų trūkumas, rezultatai galbūt būtų dar geresni. Kvalifikuotų darbuotojų problemą galima spręsti aktyviau dirbant su šiauliečiais, išvykusiais studijuoti į Vilnių ar Kauną, kad šie po studijų grįžtų į gimtąjį miestą. Prisivilioti kitų miestų gyventojų būtų sudėtingiau. Kitas variantas – stiprinti Šiaulių universitetą, o šiandien tai yra gana sudėtinga. Reikia nemažo įdirbio, kad Šiaulių universitetas taptų patrauklus ir ruoštų regionui reikalingus specialistus, o ne išleistų studijas baigusius potencialius bedarbius. Pramonės investicijoms Šiauliai galėtų būti patrauklūs gerai išplėtota infrastruktūra, aplinkui yra daug žemės sklypų. Tačiau pasigendama valdžios aktyvumo pritraukiant investuotojų. Miesto vadovai labiau linkę rūpintis savo reikalais ir nežiūri, kas vyksta aplinkui. Laisvalaikio leidimo vietos Šiauliuose nėra visiškai apleistos. Tačiau miesto įmonių, norinčių importuoti kvalifikuotus specialistus, apklausa parodė, kad laisvalaikio leidimo formų čia nėra daug palyginti su Vilniumi, Kaunu ar Klaipėda. Kavinės nesiskiria originalumu, maisto kokybe. Taigi dydžiu Šiauliai primena didmiestį, tačiau pramogomis – provinciją.

NEKILNOJAMOJO TURTO PLĖTROS POREIKIO NĖRA

NEKILNOJAMOJO TURTO KOMPANIJOS „OBER-HAUS“ VAKARŲ LIETUVOS REGIONO VADOVAS LINAS JUOZAITIS

Geografinės Šiaulių miesto padėties negalima apibūdinti kaip strateginės, todėl galbūt ir didelių investicijų į nekilnojamąjį turtą čia nėra. Komercinis nekilnojamasis turtas didžiule paklausa irgi nepasižymi, nors pramogų sektorius galėtų būti plėtojamas: Šiauliuose trūksta ir pramogų centrų, ir kokybiškų maitinimo įstaigų. Bet viską diktuoja poreikis. Kol kas šiauliečių pramogos apsiriboja „Akropoliu“, jie čia bene dažniausiai leidžia laisvalaikį. Gamybinės paskirties nekilnojamasis turtas Šiauliuose irgi nėra patraukliausias. Tam skirtas pramonės parkas, kuriame pamažu vyksta įkurtuvės. Sunkmečiu šis parkas išgyveno tikrai ne geriausius laikus, merdėjo, o dabar padėtis keičiasi į gerąją pusę. Šiauliuose yra daug transporto ir logistikos įmonių, tačiau šiek tiek keista, kad logistikos centrų plėtros nevyksta. Jau veikiantys logistikos centrai yra palyginti nedideli, bet naujiems kurtis didelio poreikio nėra. Panaši situacija ir su būstu – viena vertus, naujų daugiabučių paklausos nėra, nors mieste jų nėra gausu. Kita vertus, tradiciškai šiauliečiai yra linkę gyventi individualiuosiuose namuose. Dėl to net nekilnojamojo turto pakilimo metu naujų daugiabučių nedygo. Kalbant apie būsto kainas, didžiausias jų pakilimas buvo 2008-ųjų vasarą, tačiau jau po metų fiksuotas smarkus kritimas. Pavyzdžiui, kainavęs apie 200 tūkst. litų kainų pakilimo laikotarpiu, per krizę trijų kambarių butas atpigo iki 65 tūkst. litų.

2014 Nr. 6

URĖDIJOS PRIORITETAI – BIOKURO RUOŠA IR MIŠKO KELIAI Jau daugiau kaip 90 metų pagrindinis Šiaulių miškų urėdijos miškininkų rūpestis – miškų atkūrimas ir priežiūra. Nors urėdijos teritorijoje – net penki valstybiniai draustiniai, miškininkams darbų dėl to nė kiek ne mažiau. Kasdienių darbų sąraše – rūpinimasis medelynu, miško keliais, medienos ir biokuro ruoša. Auga biokuro poreikis Šiaulių miškų urėdijos miškai driekiasi net per keturias savivaldybes: Šiaulių, Kelmės, Radviliškio, Joniškio – ir užima 43,5 tūkst. hektarų plotą, iš jų daugiau kaip 30 tūkst. hektarų – valstybei priklausantys miškai. Urėdijos teritorijoje vyrauja laikinai užmirkę ir pelkiniai dirvožemiai, tinkamiausi beržynams ir eglynams. 2013-aisiais urėdijoje iškirsta 93,9 tūkst. kubinių metrų medienos. Kasmet vidutiniškai parduodama 95–100 tūkst. kubinių metrų apvaliosios medienos. Praėjusiais metais parduota ir 8 tūkst. kubinių metrų miško kirtimo atliekų. Į užsienį kasmet iškeliauja apie 1–4 tūkst. kubinių metrų medienos. Pavyzdžiui, Latvijoje registruotos įmonės įsigyja 3–4 tūkst. kubinių metrų. Miško kirtimo atliekos parduodamos ne tik biokurą tiekiančioms įmonėms, aktyvūs miško kirtimo atliekų pirkėjai – ir vietos gyventojai. Jie įprastai nusiperka kirtimo atliekų iš pagrindinio ir tarpinio naudojimo kirtaviečių, o maždaug pusę jų įsigytų miško kirtimo atliekų sudaro pačių gyventojų iškirsti menkaverčiai medeliai ir krūmai iš pakelių, pagriovių bei ugdomųjų kirtimų. Urėdijos planuose kitais metais – įsigyti biokuro gamybos ir transportavimo įrangos komplektą (traktorių su medienos smulkintuvu ir autovilkiką su puspriekabe biokurui transportuoti į pirkėjų katilines). Dalį išlaidų, tikimasi, padengti Lietuvos aplinkos apsaugos investicinio fondo Klimato kaitos programos lėšomis. Net ir tuomet urėdijos investicijos siektų 0,6 mln. litų. Įgyvendinus projektą, urėdija biokurą per „Baltpool“ biržą pirkėjams tieks be tarpininkų. Sodmenys – ne tik savo reikmėms Šiais metais urėdijoje jau atkurta 321,4 hektaro miškų: iš jų želdiniais – 168,8 hektaro, želdiniais ir žėliniais – daugiau kaip 152 hektarai. Rudenį želdiniais papildomai numatyta atkurti 8,2 hektaro miškų. Devyni hektarai naujo miško įveista žemės ūkiui netinkamose žemėse, 3 hektarai – sėklinių miško plantacijų (paprastosios pušies), 0,4 hektaro – bandomųjų paprastojo buko želdinių. Miškininkai sėklas ateities medynams renka sėklinėse paprastosios eglės, pušies, karpotojo beržo, juodalksnio, mažalapės liepos, paprastosios vinkšnos plantacijose. 34,3 hektaro urėdijos medelyne ne tik savo reikmėms, bet ir privačių miškų savininkams, miškų kooperatyvams bei kitoms miškų urėdijoms užauginama beveik visų sodinukų: paprastosios eglės, paprastosios pušies, europinio maumedžio, paprastojo ąžuolo, karpotojo beržo, juodalksnio, mažalapės liepos, paprastojo skroblo, paprastojo buko, paprastojo klevo, paprastojo šermukšnio, vienapiestės gudobelės. Vidutiniškai per metus užauginama 3–4 mln. miško sodmenų.

Šiaulių miškų urėdijos sodinukų kokybę įvertino ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių miškininkai. 2013-aisiais ir ankstesniais metais paprastosios eglės sodmenis išsiveždavo Švedijos miškininkai, tačiau dėl jų pasiūlytų per mažų kainų šiuo metu miško sodmenys parduodami tik Latvijos miškininkams. Paklausiausi – ąžuolo, beržo, juodalksnio, liepos, eglės sodmenys.

Miško keliams – vis daugiau lėšų Ypatingo urėdijos dėmesio sulaukia miško keliai, kuriais naudojasi ir privačių miškų savininkai bei kiti gyventojai. Naujiems miško keliams tiesti lėšų skiria Lietuvos automobilių kelių direkcija. Pavyzdžiui, 2015 metais suplanuota baigti tiesti miško kelią Meškuičių girininkijos Draskų miške. Bendras kelio ilgis – 2,8 kilometro. Šiais metais bus baigtas tiesti ir naujas kelias Gruzdžių girininkijos Varčiulių miške. 60 proc. darbams reikalingų lėšų skirta iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto. Kelio ilgis – 1,9 kilometro. Kasmet urėdijos lėšomis prižiūrima ir remontuojama daugiau kaip 300 kilometrų miško kelių. Šiems darbams 2013-aisiais skirta 473,1 tūkst. litų, 2014-aisiais planuojama suteikti dukart daugiau – 902 tūkst. litų. Nemažai dėmesio ir lėšų Šiaulių miškų urėdijoje skiriama įrengiant rekreacinius objektus: miško poilsiavietes, takus, pavėsines, apžvalgos vietas. Vien jų priežiūros darbams kasmet atseikėjama apie 60 tūkst. litų. Rekreacinių objektų gausu visose girininkijose, tačiau daugiausia lankytojų sulaukia Vainagių ir Kurtuvėnų girininkijų miškai, kuriuose vyrauja pušynai. Didžioji dalis šių girininkijų miškų priskirta Kurtuvėnų regioniniam parkui. Urėdijoje yra Tyrulių ir Rėkyvos botaniniai bei zoologiniai draustiniai, Švendrės botaninis draustinis, Gubernijos miško biosferos poligonas, įkurtas mažųjų erelių rėksnių apsaugai. Saugomos teritorijos užima tris ketvirtadalius valstybei priklausančių miškų ploto. Rūpinamasi gaisrų prevencija Šiaulių miškų urėdijos miškininkų praktika parodė – daugiausia gaisrų kyla durpinguose, neprivažiuojamuose Rėkyvos ežero pakrantės miškuose. Tam, kad laiku būtų pastebėti ežero pakrantėje kūrenami laužai ir išvengta gaisrų, su Rėkyvos savanorių ugniagesių draugove sudaryta priešgaisrinio budėjimo ir miško gaisrų gesinimo Rėkyvos ežero pakrantėje sutartis. Draugovė įsigijo greitaeigį priešgaisrinį katerį, kuriuo gali operatyviai nuvykti į galimą gaisro kilimo vietą, tad dažniausiai didesnių gaisrų išvengti pavyksta. 2013-aisiais urėdijoje pradėta naudoti ir automatinė miško gaisrų stebėjimo įranga. Be to, kasmet miškuose atnaujinama 180 kilometrų mineralizuotų priešgaisrinių juostų.

PASILIKO MIESTO ŠEŠĖLYJE Su Šiaulių pavadinimu daugiau siejamas ketvirtas pagal dydį šalies miestas. Šiaulių rajonas lieka tarsi nuošaly. Kad jis neturi pernelyg didelių ambicijų, rodo ir numatyta ateities vizija, pasirinkti prioritetai. Pagal viziją, kurią ketinama įgyvendinti iki 2017 metų, Šiaulių rajonas – bendruomeniškas, konkurencingas, atviras investicijoms, pritraukiantis naujų verslo galimybių, pažangaus žemės ūkio kraštas, pasižymintis palankia gyvenimui ir poilsiui aplinka. Įgyvendinti viziją siekiama laikantis šių prioritetų: kurti pilietišką, apsišvietusią, kūrybišką, sveikai ir saugiai gyvenančią visuomenę, plėsti verslo aplinką, skatinti verslumą, subalansuotą rajono infrastruktūrą. Nors Šiaulių rajonas skelbiasi esąs atviras investicijoms, jomis pernelyg pasidžiaugti negali. 2011 metų duomenimis, Šiaulių rajono savivaldybei teko 47,14 mln. litų tiesioginių užsienio investicijų. Tai gana žemas rodiklis, tarp visų apskrities savivaldybių užimta tik ketvirta vieta iš septynių. Tiesioginių užsienio investicijų, tenkančių vienam gyventojui, statistika irgi ne ką geresnė – 2011 metais jos siekė apie 1 tūkst. litų. Nors geografinė Šiaulių rajono padėtis yra tikrai nebloga, gebėjimas pritraukti ir įsisavinti tiesiogines užsienio investicijas yra tikrai nepakankamas. Nepasinaudojama apskrities centro kaimynyste, tad investuotojai mieliau renkasi Akmenės ar Pakruojo rajonus. Analizuojant tiesioginių užsienio investicijų dinamiką, spartesnis jų augimas Šiaulių rajone pastebėtas 2007 metais, kai palyginti su 2006-aisiais jos vienam gyventojui išaugo 3,6 karto. Tačiau nuo 2007 metų tiesioginių užsienio investicijų kreivė leidžiasi žemyn. Šiaulių apskrityje materialinės investicijos irgi mažėja, tačiau ne taip sparčiai, palyginti su visos šalies vidurkiu. Bet Šiaulių rajono savivaldybė yra viena tų, kuriose materialinės investicijos kasmet sumažėja bemaž po keliolika procentų. 2011 metais jos Šiaulių rajone sudarė 175 910 litų, vienam gyventojui teko 4001 litas.

Palyginti atlyginimų vidurkį, Šiaulių rajono savivaldybėje jis nėra mažiausias – vidutinis darbo užmokestis 2013 metais buvo 1733 litai. Analizė rodo, kad Šiaulių rajone vis daugiau gyventojų kuria verslą ir imasi savarankiškos veiklos. Tai vienas privalumų kalbant apie bendrą ekonominę padėtį. Rajone veikia medienos perdirbimo, baldų ir medinių padėklų gamybos įmonių. Kiti privalumai: naujai atsikėlusios į Šiaulių rajoną bendrovės atleidžiamos nuo turto ir žemės arba žemės nuomos mokesčių, patogi geografinė rajono padėtis ir geros susisiekimo galimybės sausumos bei oro transportu su strateginiais objektais sudaro palankias sąlygas verslo plėtrai ir investicijoms pritraukti. Tai, kad nemaža dalis rajono gyventojų darbą susiranda Šiaulių mieste, irgi traktuojama kaip privalumas. Esą taip didėja rajono gyventojų užimtumas, mieste gaunamos pajamos dažnai viršija kaimiškosiose vietovėse gaunamų pajamų vidurkį, didėja surenkamų gyventojų pajamų mokesčiai rajone. Trūkumų Šiaulių rajonas, deja, turi daugiau nei privalumų: nepakankamai pritraukiama tiesioginių užsienio ir materialinių investicijų savivaldybėje, fiksuojamas gana žemas verslumo koeficientas (veikiančių ūkio subjektų skaičius, tenkantis 1000 gyventojų), rajono pramonės sektoriaus įmonėse pagaminama iš dalies maža dalis visai apskričiai tenkančios produkcijos, nes investicinis vietos įmonių pajėgumas yra mažas. Verta pažymėti, kad pastaraisiais metais Šiaulių rajone sparčiai mažėjo statybos darbų apimtys. Pagal prekybos srities rodiklius rajonas atsilieka nuo šalies ir apskrities rodiklių (parduotuvių skaičiumi ir jų plotu, tenkančiu 1000 gyventojų). Tai galima paaiškinti tuo, kad didžioji dalis prekybos įmonių susitelkusi Šiaulių mieste. Šiaulių rajone menkai išplėtota apgyvendinimo, maitinimo ir kitų paslaugų infrastruktūra, kai kurioms vietovėms būdingas ekonominis ir socialinis periferiškumas. Tam įtakos turi tai, kad Šiaulių rajono savivaldybės teritorija yra viena didžiausių tarp Lietuvos savivaldybių, todėl jos seniūnijos bei kaimiškosios vietovės netolygiai nutolusios nuo rajono administracinio centro, magistralinių kelių, verslo centrų. 2013 metų liepos 1 dienos duomenimis, nedarbo lygis Šiaulių rajone tuo metu siekė 10,3 proc.

2014 Nr. 6

EKSPERTO ŽVILGSNIS

NEIŠNAUDOJA VISO POTENCIALO LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Šiaulių rajono savivaldybė Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudaromame Lietuvos savivaldybių indekse užėmė 18 vietą iš 53 rajono savivaldybių. Investicijų srities įvertinimas buvo žemesnis nei šalies vidurkis (49 balai) ir siekė 36 balus (iš 100 galimų). Šis įvertinimas rodo stiprų investicinės aplinkos gerėjimą Šiaulių rajone palyginti su praėjusių metų indekso rezultatais. Didžiausias pagerėjimas fiksuotas investicijų ir plėtros srityje. Šiaulių rajono savivaldybė turi parengusi investuotojams tinkamų žemės sklypų, o investicijų kiekis, tenkantis vienam gyventojui, nuolat auga. Materialinių investicijų vienam gyventojui tenka tik šiek tiek mažiau nei šalies vidurkis, tačiau pagal užsienio investicijas atsiliekama keturis kartus. Tai rodo, kad ne tik mieste, bet ir rajone daug aktyviau veikia vietos, lietuviškas verslas, o užsienio investicijos išlieka neišnaudotu potencialu. Gerėjančią situaciją rodo ir augantis vienam gyventojui tenkančių ūkio subjektų skaičius, jis per metus pakito nuo 18 iki 20. Siekiant toliau gerinti verslo aplinką svarbus ir mokesčių aplinkos konkurencingumas. Žemės mokesčio tarifai, kurie yra didesni nei Šiaulių mieste, tik mažina rajono patrauklumą. Kita neišnaudota verslo aplinkos gerinimo galimybė – verslo liudijimų kainos. Nustatytų leidimų kainų vidurkis viršija Šiaulių miesto tarifus. Tačiau yra vienas dalykas, kuriuo Šiaulių rajonas lenkia miestą – tai interneto puslapis anglų kalba. Nors pastarąjį kartą jis atnaujintas praėjusių metų rugsėjį, čia galima rasti svarbiausią informaciją apie veikiančias įmones, pramonės parką ir būtiniausius kontaktus.

NEMATYTI VALDŽIOS LANKSTUMO LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Išskirti Šiaulių rajoną sunku, nes tai bemaž vienas junginys su Šiaulių miestu. Galbūt miestas yra tankiau apgyvendintas, ir tai yra paskata gyventojams labiau plėstis į rajono valdas. Plėsti pramonę į Šiaulių rajoną nėra jokio tikslo, nes pačiame mieste yra daug nesutvarkytų teritorijų, yra nemažai laisvų žemės sklypų. Logistiškai įsikurti rajone būtų kur kas brangiau. Net ir geležinkelis driekiasi per patį miestą, tad Šiaulių rajonas didelių plėtros perspektyvų vargu ar turi. Kalbant su investuotojais, jie Šiaulių rajono neišskiria. Apskritai jie mato du dalykus – laisvąsias ekonomines zonas Kaune, Klaipėdoje ir kituose miestuose, kur tokių teritorijų yra, arba miestus, kuriuose jau veikia tos pat srities įmonės. Šiaulių rajonas investuotojams neatrodo patrauklus ir todėl, kad jiems čia nerodomas deramas dėmesys. Kartais investuotojams svarbiau yra ne vieta, infrastruktūra ar kitokie objektyvūs dalykai, bet subjektyvios priežastys: tinkamas priėmimas, rodomas dėmesys. Jeigu Šiaulių rajono vadovai būtų nors kiek lankstesni, galbūt galėtų pasigirti kitokiais rezultatais, susijusiais su investicijų pritraukimu. Kaip pavyzdį būtų galima paminėti užsienio investuotojus, kurie dvejojo, kurioje šalyje įkurti gamyklą. Ir Lietuvą, o ne Čekiją jie pasirinko vien dėl to, kad sostinės meras su jais praleido visą naktį, rodė dėmesį, kad investuotojai jam yra svarbūs. Didžiausias Šiaulių rajono rūpestis – išsireikalauti kuo daugiau pinigų iš centrinės valdžios šaligatviams išgrįsti. O Lietuvoje tendencija tokia, kad tokie nauji šaligatviai atsitiktinai nusidriekia ir iki miesto ar rajono vadovų namų.

POSTŪMIO Į PRIEKĮ NĖRA NEKILNOJAMOJO TURTO KOMPANIJOS „OBER-HAUS“ VAKARŲ LIETUVOS REGIONO VADOVAS LINAS JUOZAITIS

Šiaulių rajonas galėtų būti patrauklus logistikos centrų plėtrai. Tam palankių vietų yra šalia miesto aplinkkelio, taip pat prie kelio į Latviją. Tačiau sunku pasakyti, kodėl verslininkai nemato šio nekilnojamojo turto segmento perspektyvos. Realiausia priežastis turbūt būtų tai, kad investicijų atsipirkimas yra pernelyg ilgas, nes per mažos tokio turto nuomos kainos. Palyginti su kitais didmiesčiais, kur individualiųjų namų kvartalai vienas po kito kuriasi priemiesčiuose, rajonų teritorijose, Šiaulių rajonas tuo nelabai gali pasigirti. Yra gal tik vienas centralizuotai pastatytas individualiųjų namų kvartalas. Matyt, geriausi tokios plėtros laikai jau praėjo, o nauji vėjai dar nepapūtė. Žemės sklypų kainos, kaip ir kituose šalies rajonuose, priklauso nuo konkrečios vietos ir paklausos. Šiaulių rajone yra tokių sklypų, kurių vienas aras kainuoja keliolika tūkstančių litų, tačiau yra ir tokių, kurių aras tekainuoja kelis šimtus. Antai šalia aplinkkelio, kur yra patogi vieta logistikos centrams kurtis, aras žemės kainuoja nuo tūkstančio litų. Gyvenamosios paskirties sklypai yra brangesni. Tačiau rajonas verda savo sultyse, didesnio postūmio į priekį nesijaučia.

VĮ KURŠĖNŲ MIŠKŲ URĖDIJOJE PELNYTAS DĖMESYS – REKREACIJAI

Kuršėnų miškų urėdija, įkurta 1919-aisiais, šiandien aprūpinta šiuolaikinėmis ryšio, transporto priemonėmis. Urėdijoje dirba kompetentingi specialistai, gebantys dirbti su naujausiomis miško ruošos, auginimo ir priežiūros technologijomis. Urėdija išskirtinė dar ir tuo, kad joje miškininkų pareiga rūpintis ne tik miškų atkūrimu, priežiūra, priešgaisrine apsauga, racionaliu miško išteklių naudojimu, bet ir Agailių bažnytėle. Urėdijos prioritetas – rekreacija Pirmoji medinė koplyčia Agailių miško gilumoje buvo pastatyta dar baudžiavos laikais. Prie jos palaidoti 1863 metų sukilimo dalyviai. Manydami, kad ši vieta stebuklinga, žmonės ilgą laiką čia statė kryžius. 1939 metais pastatyta betoninė bažnytėlė mediniu lentelių stogu padegta Antrojo pasaulinio karo metais. Vėliau atstatyta, tačiau 1974 metais žaibo sudeginta antrąkart. 1990-aisiais bažnyčia atkurta: iškilo daugiau nei 13 metrų ilgio, 7 metrų pločio ir 14 metrų aukščio maldos namų pastatas. Šalia pastatyti du kryžiai girininkams – Ipolitui Vilčinskui ir Virgilijui Gedminui – atminti. Bažnyčia įtraukta į Kuršėnų kaimiškosios seniūnijos kultūros vertybių sąrašą. 2004–2005 metais Kuršėnų miškų urėdijos lėšomis bažnyčia buvo atnaujinta: pakeisti langai, durys, išklotos grindys, pasirūpinta naujais baldais. 2006-aisiais įrengtas ir pėsčiųjų takas, vedantis prie šaltinio, kurio vanduo laikomas stebuklingu ir turinčiu gydomųjų galių. Kuršėnų miškų urėdijos miškininkai įrengia ir rūpinasi miško poilsiavietėmis, atokvėpio vietomis, miško takais. Urėdija prižiūri 8 poilsiavietes, 4 atokvėpio vietas, 1 apžvalgos aikštelę, 1 rekreacinį taką ir 15 kitų rekre78

acinių objektų (gamtinių, istorinių paminklų ir pan.). Daugiausia lankytojų sulaukia Agailių bažnytėlė ir Daugėlių miško parko poilsiavietė. 2009–2011 metais urėdijos specialistai įgyvendino du projektus pagal Kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“. Projektai skirti atkurti, išsaugoti ir išplėtoti ekologines bei rekreacines miškų, esančių kaimiškosiose vietovėse, funkcijas. Įgyvendintų projektų vertė – 864 tūkst. litų, iš jų 541 tūkst. – Europos Sąjungos (ES) paramos lėšos. Kuršėnų miškų urėdijoje 4 saugomos teritorijos: Gelžės valstybinis botaninis ir zoologinis, Varputėnų valstybinis geomorfologinis, Šilkalnių valstybinis geomorfologinis ir Šakynos valstybinis geomorfologinis draustiniai. Gelžės valstybinis botaninis ir zoologinis draustinis įsteigtas 949 hektarų plote. Tryškių girininkija valdo 791 hektarą valstybei priklausančių miškų ir pelkių. Kiti draustinio miškai privatūs. Draustinyje saugoma didelę botaninę ir zoologinę vertę turinti Gelžės pelkė su apypelkiu. Varputėnų valstybinio geomorfologinio draustinio plotas – 289 hektarai. Draustinio funkcija – išsaugoti Ventos vidurupio žemumos reljefą su Varputėnų ozais. Šilkalnių valstybinis geomorfologinis draustinis įsteigtas 812 hektarų plote. Čia saugomas erozinio raguvyno kompleksas Ventos vidurupio senslėnyje. Šakynos valstybinis geomorfologinis draustinis įkurtas 935 hektarų plote. Jo funkcija – išsaugoti Šiaurės Lietuvai būdingą rumbėtos moreninės lygumos fragmentą. Miškų urėdijos teritorijoje – 375 kilometrai miško kelių, iš jų 156 kilometrai – su žvyro danga, 219 kilometrų – gruntinių. Miško kelių priežiūrai ir remontui 2014 metais numatyta skirti daugiau kaip 700 tūkst. litų. Kelių statybai ir rekonstrukcijai – per 600 tūkst. litų miškų urėdijos bei ES lėšų.

Medienos ruoša ir miškininkystė Šiuo metu urėdijoje yra Medienos ruošos, prekybos ir techninis padalinys, medelynas, 7 girininkijos. Girininkijų valdomi miškai suskirstyti į 18 eiguvų. Kuršėnų miškų urėdija valdo daugiau kaip 21 tūkst. hektarų valstybinių miškų. Urėdijos rūpestis – ir 1851 hektaras nuosavybės teisėms atkurti skirtų miškų.

2014 Nr. 6

Kuršėnų miškų urėdijoje 2013 metais pagrindiniais miško kirtimais 327,6 hektaro plote iškirsta 66,4 tūkst. kietmetrių medienos, iš jų 8,6 tūkst. kietmetrių – neplynaisiais, 21,7 tūkst. kietmetrių – tarpiniais kirtimais. Šiais metais pagrindinius miško kirtimus planuojama vykdyti 308,2 hektaro plote. Numatyta iškirsti 60,9 tūkst. kietmetrių medienos: neplynuosius kirtimus nutarta vykdyti 83,9 hektaro plote ir iškirsti 8,5 tūkst. kietmetrių. Tarpinių kirtimų apimtys, planuojama, išliks panašios, kaip ir praėjusiais metais. 2013 metais Kuršėnų miškų urėdija pardavė daugiau kaip 86 tūkst. kubinių metrų apvaliosios medienos. Didžioji dalis jos perdirbta Lietuvoje, likusi išvežta perdirbti į Latviją, Lenkiją ir Kiniją. 2013 metais Kuršėnų urėdijos miškininkai atkūrė 274 hektarus miškų (iš jų želdiniais – 50,6 hektaro, mišriu būdu, derinant sodinimą ir savaiminį atžėlimą – 134,4 hektaro, žėliniais – 88,8 hektaro). Įveista 3,1 hektaro naujų miškų. 2014-aisiais atkurta 183,1 hektaro miškų (iš jų želdiniais – 44,2 hektaro, mišriu būdu – 115,5 hektaro, žėliniais – 23,1 hektaro). Įveista 5,2 hektaro naujų miškų. Pasodinti želdiniai prižiūrimi: medeliai saugomi nuo žvėrių daromos žalos. Eglių ir pušų viršūnės tepamos repelentu, ąžuoliukų ir kitų kietųjų lapuočių dalis apsaugoma individualiomis saugos juostomis, šios pritvirtinamos bambukiniais kuoliukais, jei reikia, kartu apgenimos šakos, o dalis aptepama repelentais. 2013 metais 180 hektarų plote atlikti želdinių priežiūros darbai. 2014 metais 420 hektarų plote suplanuota atlikti miško želdinių ir žėlinių priežiūros darbus. 277 hektarų plote bus pašalinta nepageidaujama augmenija, 190 hektarų želdinių bus apsaugota nuo žvėrių daromos žalos. Kuršėnų miškų urėdijoje šiais metais atliktas pagrindinis miškų tvarkymo įvertinimas ir kasmetės priežiūros auditas pagal FSC miškų tvarkymo sertifikavimo sistemos reikalavimus. Miškininkų pastangos tinkamai rūpintis urėdijai priklausančiais miškais įvertintos FSC miškų tvarkymo sertifikatu.

Daugiausia surenkama lapuočių sėklų Kuršėnų urėdijoje įveistos eglės (21,79 hektaro), juodalksnio (1,35 hektaro) sėklinės plantacijos, čia renkamos sėklos. Uosio sėklinė plantacija (2,05 hektaro) įveista 2012 metais. Urėdijos medelyne auginama apie 2 mln. miško sodmenų: daugiausia eglės, juodalksnio, beržo, ąžuolo, pušies, liepos, klevo, vinkšnos. Sodmenys auginami ne tik urėdijos poreikiams – jų įsigyja ir privačių miškų savininkai. Į urėdiją atvyksta klientų iš Latvijos, taip pat eksportuotojų į Švediją. Šiltuoju metų laiku vienas pagrindinių miškininkų rūpesčių – priešgaisrinė miškų apsauga ne tik valstybei priklausančiuose, bet ir privačiuose miškuose. Urėdija turi įsigijusi priešgaisrinį automobilį, vandens cisterną, ugnies plaktuvų ir kitą reikalingą inventorių. Gaisrui kilti palankiu laikotarpiu rengiamas priešgaisrinis budėjimas. 27 proc. urėdijos miškų priskiriami aukšto degumo klasei, 26 proc. – vidutinio, mažo – 47 proc.

Daugiausia lankytojų sulaukia Kuršėnų miškų urėdijos prižiūrima Agailių bažnytėlė. 2011 metais urėdijoje gaisrų nebuvo, 2010-aisiais kilo vienas gaisras 0,15 hektaro plote. Jo priežastis – pavasarinis žolės deginimas. Kasmet urėdijos miškuose atnaujinamos priešgaisrinės juostos, tiesa, dėl sunkiai pravažiuojamų augaviečių pavasarį jos atnaujinamos rudenį. Visus darbus urėdijoje atlieka rangos įmonės, tik dirvos ruošimą ir kitus turimus urėdijoje mechanizmus valdo urėdijos traktorininkai. Kuršėnų miškų urėdija ruošia miško kirtimo atliekas biokurui gaminti. 2014 metais jų suplanuota paruošti ir parduoti daugiau kaip 7 tūkst. kubinių metrų. Urėdija yra užsiregistravusi energijos išteklių biržoje „Baltpool“.

PADĖTIS PAVYDĖTINA, BET PRIVALUMAI – NEIŠNAUDOTI Transporto susikirtimo mazgas, geležinkelininkų miesto vardas ir čia pat esantis Šiaulių didmiestis Radviliškio rajonui suteikia nemažą konkurencinį pranašumą. Tik kyla klausimas, kaip tuo pavyksta pasinaudoti. Radviliškio valdžia yra išsikėlusi tikslus didinti rajono savivaldybės konkurencingumą, teikti rajono savivaldybės gyventojų poreikius atitinkančias kokybiškas administracines ir viešąsias paslaugas. Verslui dėmesio lyg ir mažoka. Mažai analizuojama ir tai, kokie krašto pranašumai ir kaip juos išnaudoti. Pirmiausia pažymima patogi geografinė vieta, o tai ir taip daugeliui aišku. Kitų pranašumų ne taip ir daug: plėtojama paslaugų, pramonės ir žemės ūkio veikla, gausu kultūros paveldo objektų (dvarų ir kitų nekilnojamojo kultūros paveldo statinių, archeologinio, medinės architektūros paveldo) rajono kelių tinklo struktūra yra palanki aptarnauti savivaldybės seniūnijas. Taip pat pažymima, kad Radviliškio rajono savivaldybėje derlingas dirvožemis sudaro palankias sąlygas plėtoti žemės ūkį, todėl yra tendencija kilti žemės kainai. Vis dėlto problemų įžvelgiama daugiau. Pirmiausia, kaip ir daugelyje rajonų, Radviliškio rajone pastaraisiais metais tendencingai mažėja gyventojų. Tai lemia didesnė migracija į kitas šalis ir didžiuosius Lietuvos miestus. Dėl to likusių gyventojų dalis senėja, yra daug išlaikomų asmenų. Kartu Radviliškio rajone yra didelis socialinių paslaugų poreikis, didėja nedarbas. Registruotų bedarbių procentas, vertinant bendrą darbingo amžiaus gyventojų skaičių, yra didelis ir pastaraisiais metais tendencingai augo. Radviliškio rajone gyventojų verslumo lygis yra gerokai mažesnis nei vidutinis šalyje. Verslumo lygis ypač žemas kaimiškosiose vietovėse. Trūksta priemonių, kompleksinių verslumą skatinančių ugdymo programų, mokymų pradedantiesiems ar plėtojantiesiems verslą, lengvatų, remiančių ir skatinančių smulkiojo bei vidutinio verslo steigimąsi. Tiesioginių užsienio ir materialinių investicijų rodikliai yra gerokai žemesni nei šalies ir apskrities vidurkis. Didžiąją dalį ūkio subjektų Radviliškio rajono savivaldybėje sudaro labai mažos įmonės. Čia nėra aktyviai veikiančių asocijuotų struktūrų, kurios vienytų verslo atstovus ir rūpintųsi jų interesais.

Investuotojams nepatraukliai atrodo ir nepakankamai išplėtota inžinerinė infrastruktūra, neįsisavintos laisvos teritorijos mieste, nepakankamas asfaltuotų gatvių ir kelių tinklas. Nėra parengti Radviliškio miesto ir rajono dviračių bei pėsčiųjų takų specialieji plėtros planai, silpnai išplėtota ir kaimo turizmo paslaugų infrastruktūra. Patrauklumo neprideda nesutvarkytos viešosios erdvės, per mažai dėmesio skiriama žaliųjų zonų, naujų želdynų plėtrai. Nepakankamai sutvarkyta ir sporto infrastruktūra: dalis sporto objektų yra prastos būklės, ypač kaimiškosiose vietovėse. Pažymėtina, kad savivaldybė disponuoja dideliu skaičiumi pastatų, tačiau rajono valdžia neturi aiškios savivaldybės turto naudojimo strategijos. Dėl to nemaža dalis objektų yra prastos būklės, kai kurie jų visiškai nenaudojami. O rajone esantys apleisti pastatai vaiduokliai ne tik kelia grėsmę žmonių saugumui, bet ir darko kraštovaizdį. Specialistai pažymi, kad jeigu nebus skiriama pakankamai dėmesio gyventojų verslumui skatinti, kompetencijai ugdyti, investicijoms pritraukti, mažės darbo vietų skaičius, o naujos įmonės Radviliškio rajone tikrai nesikurs. Nesprendžiant jaunimo užimtumo problemos ir neplečiant teikiamų užimtumo paslaugų tinklo, didės jaunimo migracija į didžiuosius miestus. Savivaldybė praras potencialias investicijas, jeigu nebus išnaudojamos turizmo potencialą turinčios rekreacinės teritorijos. Vertinant galimybes, Radviliškio rajonas jų turi: gali išnaudoti palankią geografinę padėtį, turizmo potencialą užsienio ir vietos investicijoms pritraukti, kultūros paveldo objektus gali pritaikyti turizmui, vykdyti aktyvią turizmo rinkodarą, savivaldybei priklausančius nenaudojamus pastatus pritaikyti socialinių paslaugų, jaunimo užimtumo paslaugoms teikti. Taip pat reikėtų skirti pakankamai dėmesio gyventojų verslumui skatinti, teikti konsultacijas, informaciją vykdant smulkiojo ir vidutinio verslo skatinimo programas. Žvelgiant į investicinius projektus, pastaruoju metu jų nėra gausu. O apie tokius, kurie domintų potencialius investuotojus, kol kas negirdėti. Reikia tikėtis, kad situacija netrukus pasikeis.

2014 Nr. 6

EKSPERTO ŽVILGSNIS

PASIGENDAMA AKTYVIŲ VALDŽIOS VEIKSMŲ LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Radviliškio rajono savivaldybė Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudaromame Lietuvos savivaldybių indekse užėmė 52 vietą iš 53 rajono savivaldybių. Investicijų srities įvertinimas gerokai atsiliko nuo šalies vidurkio (49 balai) ir sudarė 15 balų (iš 100 galimų). Šis įvertinimas yra gerokai prastesnis negu praėjusių metų indekso rezultatai, kuriuos lėmė blogesnis investicijų ir plėtros įvertinimas. Radviliškio rajono savivaldybė susiduria su didelėmis problemomis pritraukdama investicijų. Pagal tiesiogines užsienio investicijas, tenkančias vienam gyventojui, nuo šalies vidurkio atsiliekama daugiau nei dešimt kartų – 2011 metais vienam gyventojui teko 414 litų. Pagal materialines investicijas nuo šalies vidurkio atsiliekama kiek daugiau nei du kartus – vienam gyventojui teko 1872 litai. Siekdama pritraukti investuotojų savivaldybė privalo imtis aktyvių veiksmų. Vienas būdų tai pasiekti – investuotojams tinkamų žemės sklypų paruošimas. Šiuo metu Radviliškio rajono savivaldybė neturi iš anksto parengusi investicijoms skirtų pritraukti žemės sklypų. Mokesčių aplinka yra kitas svarbus veiksnys. Šiuo metu galiojantys žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių tarifai yra aukštesni nei gretimoje Šiaulių miesto savivaldybėje. Net atsižvelgiant į skirtingą žemės vertę ši situacija Radviliškio rajoną daro ne tokį patrauklų investuotojams. Siekiant pritraukti investicijų labai svarbus ir gebėjimas užtikrinti kvalifikuotą darbo jėgą. Savivaldybėje veikiantis Radviliškio technologijų ir verslo mokymo centras turėtų būti orientuotas būtent į šį tikslą. Mokykloje turėtų būti rengiami tik reikalingiausių sričių specialistai ir atsisakoma ne tokių paklausių programų, pavyzdžiui, viešbučio darbuotojų rengimo. Sėkmę rengiant reikalingiausius specialistus gali užtikrinti tik glaudus savivaldybės, šio mokymo centro ir verslo atstovų bendradarbiavimas.

AKTYVUMO YRA, BET NEPAKANKAMAI LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Radviliškis yra visai šalia Šiaulių miesto, tačiau galimybių turi nemažų. Jis tituluojamas geležinkelininkų miestu, ir šis transportas galėtų gerai pasitarnauti investuotojams atsivežant žaliavą arba išvežant produkciją. Radviliškio rajono savivaldybės negalima pavadinti neaktyvia. Pavyzdžiui, Susisiekimo ministerijoje svarstytas klausimas dėl aerodromų turizmui skatinti. Ir Radviliškio rajono savivaldybė pasirodė kaip viena iš nedaugelio, skyrusių specialistą sportinės aviacijos bei aerodromų klausimui kuruoti. Radviliškio rajoną galima išskirti kaip esantį patogioje geografinėje padėtyje, čia yra daug laisvos vietos plėtrai. Ir jeigu įvyktų taip, kad kitų miestų logistikos centrai būtų smarkiai apkrauti ir nebeturėtų galimybių plėstis, Radviliškis šiuo požiūriu turėtų labai gerų šansų – čia plėstis galima iki begalybės. Reikia atkreipti dėmesį į vieną niuansą – kiekvienas miestas ar rajonas turi už save kovoti. Radviliškio rajonui aktyvumo šiuo klausimu trūksta. Nedalyvaujama miestų dvynių programoje, nepasinaudojama kitomis galimybėmis gauti finansavimą, sutvarkyti viešąją ir inžinerinę infrastruktūrą, pagerinti investicinę aplinką. Savivaldybėje galbūt yra pernelyg daug intrigų, dėl to svarbūs sprendimai lieka nuošalyje.

GALĖTŲ BŪTI PLĖTOJAMI KOMPLEKSINIAI PROJEKTAI NEKILNOJAMOJO TURTO KOMPANIJOS „OBER-HAUS“ VAKARŲ LIETUVOS REGIONO VADOVAS LINAS JUOZAITIS

Radviliškio rajonas, tiksliau – pats Radviliškio miestas, apibūdinamas kaip geležinkelininkų sostinė. Toks statusas galėtų turėti teigiamos įtakos plėtojant nekilnojamąjį turtą. Tačiau projektai turėtų būti kompleksiniai, susiję ne tik su geležinkelių transportu, bet ir su jūrų uosto terminalais, automobilių transportu. Galėtų būti plėtojami logistikos centrai, krovinių terminalai, muitinių sandėliai. Gyventojų užimtumas nekilnojamojo turto rinkai turi įtakos, ypač kalbant apie didmiesčius. Turėdami pajamų žmonės dairosi nuosavo būsto, perka butus ar statosi namus. Radviliškio gyventojai turi daugiau darbo – jeigu ne savame mieste, tai Šiauliuose. Tačiau šis faktas Radviliškio mieste didesnės įtakos būsto paklausai neturi.

PASIRYŽĘ IŠJUDINTI SĄSTINGĮ Jeigu nori, kad tave kas nors pamatytų ir atkreiptų dėmesį, būtina imtis iniciatyvos. Šią tiesą gerai supranta Kelmės rajono valdžia, kuri tikrai nelinkusi sėdėti sudėjusi rankas. Planuose yra numatytas ne vienas projektas ir priemonė investicijoms pritraukti. O jų, anot Kelmės rajono vadovų, tikrai reikia. Vizijose – visokeriopai išplėtotas kraštas Savivaldybės parengtoje ilgalaikės plėtros vizijoje iki 2020 metų Kelmės rajonas matomas patrauklus, natūralios gamtos kraštas, kur žemės ūkis, kultūra ir turizmas kuria verslumą aktyvioje ir sveikoje visuomenėje. Kelmės rajonas ateityje – su išasfaltuotais keliais ir takais, renovuotais daugiabučiais, atsinaujinančiais energijos šaltiniais, centralizuotu vandens tiekimu ir nuotekų šalinimu, nes visa tai sukuria patogią aplinką gyventojams ir verslui. Taip pat matomos ir naujai sukurtos darbo vietos konkurencinguose ūkiuose, naujai besikuriančio verslo ir turizmo paslaugų sektoriuose panaudojant rajono susisiekimo galimybes, kultūros paveldą ir gamtos savitumą. „Mūsų rajonas siekia tapti patrauklus ne tik vietos gyventojams, bet ir atvykstantiems ar besikuriantiems krašte žmonėms. Kelmės rajonas garsėja žemdirbystės tradicijomis, turi unikalų kraštovaizdį, čia gausu kultūros paveldo objektų“, – sakė Kelmės rajono meras Vaclovas Andrulis. Savivaldybės administracijos direktorės Irenos Sirusienės manymu, siekiant kuo efektyviau išnaudoti rajono kraštovaizdį ir skatinti verslumą būtina investuoti į susisiekimo infrastruktūrą. „Atvykstančius svečius kaimo turizmo sodybos, kurių rajone gausu, turėtų pasitikti išasfaltuotais keliais ir takais“, – sakė I. Sirusienė. Jos teigimu, vienas didesnių projektų, kurį įgyvendinus tikimasi pritraukti investuotojų – įkurti Tytuvėnų pramoninį parką šalia geležinkelio. Akcentas – turizmas Analizuojant Kelmės rajono verslo struktūrą, pramonė sukuria didžiausią pridėtinę vertę – 36 proc. Paslaugų sektorius yra plečiama verslo sritis – 2007–2010 metais šio sektoriaus indėlis į sukuriamų darbo vietų skaičių padidėjo 1,7 proc. Tiesa, pastebima statybos ir žemės ūkio sektorių dalies pridėtinės vertės mažėjimo tendencija, nors dirbančiųjų dalis keitėsi nedaug. Mero V. Andrulio teigimu, nemažai vilčių dedama į turizmo plėtrą. Kelmės rajonas, būdamas prie istorinio „Via Hanza“ kelio, traukia lankytojus krašto įvairove, daugybe paveldo objektų. Rajone yra net 7 draustiniai ir 4 regioniniai parkai. Per teritoriją teka Dubysa ir Venta su intakais, tyvuliuoja 53 ežerai, 10 tvenkinių. „Strateginiame plane irgi akcentuojamas turizmo išplėtojimas. Artėjant naujam finansavimo etapui iš Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų, turime parengę strategiją ir sieksime ją įgyvendinti. Daug investuojame į viešųjų

Meras Vaclovas ANDRULIS tiki, kad ateities vizija bus įgyvendinta ir Kelmės rajonas taps patrauklus natūralios gamtos kraštas, kuriame žemės ūkis, kultūra ir turizmas kuria verslumą aktyvioje bei sveikoje visuomenėje. erdvių tvarkymą, gyvenamosios aplinkos gerinimą. O tai, tikimės, paskatins rajono gyventojus likti savame krašte“, – kalbėjo meras. Kelmės rajono savivaldybės administracija, bendradarbiaudama su kaimynine savivaldybe, įgyvendino projektą „Dubysos upės gamtinių išteklių panaudojimas turizmo plėtrai Raseinių ir Kelmės rajonuose“. Šio projekto tikslas – didinti aktyvaus poilsio infrastruktūros potencialą Dubysos regioniniame parke, sukuriant palankesnes sąlygas aktyviam viešajam turizmui ir skatinant atvykstamąjį bei vietos turizmą. Įkūrus stovyklavietę Kelmės rajono Maironių kaime, suaktyvėjo vandens trasų naudojimas, padidėjo turistų srautai, šalia ėmė kurtis smulkusis verslas. Viena labiausiai lankytinų vietų Kelmės rajone – Tytuvėnai, pirmiausia garsėjantys Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansambliu, dažnai vadinamu Rytų Europos perlu. Tačiau ne tik jis traukia svečius. Tytuvėnai yra ežerų kraštas, todėl įgyvendinti vandentvarkos infrastruktūros gerinimo projektai, sutvarkyti privažiavimai prie ežerų, rengiami techniniai projektai siekiant sutvarkyti Tytuvėnų miesto centrinės dalies viešąsias erdves. Savivaldybės administracijos direktorė I. Sirusienė akcentavo, kad daug dirbama gerinant Tytuvėnų miesto įvaizdį, siekiant pritraukti daugiau turistų. Artimiausiu metu planuojama sutvarkyti centrinę Tytuvėnų miesto dalį, įrengiant aikštę daugiafunkciam naudojimui, parką su takais ir vaikų žaidimų aikštele, sutvarkant tvenkinį, pėsčiųjų takus, jungiančius vienuolyną, tvenkinį ir Šv. Jurgio kalnelį.

Svarbiausi projektai ir planai Pasinaudojusi ES struktūrinių fondų galimybėmis ir probleminės teritorijos statusu, Kelmės rajono savivaldybė atnaujina viešąją miesto infrastruktūrą. Kompleksiškai tvarkomi daugiabučių namai, įrengiamos vaikų žaidimų aikštelės, atnaujinami viešosios paskirties pastatai. Šiuo metu pradėtas vykdyti Kelmės miesto centrinės dalies sutvarkymo trečias etapas.

2014 Nr. 6

Kelmės daugiafunkciame sporto centre planuojama įrengti sporto salę, plaukimo baseiną, mini futbolo aikštelę, teniso kortus, futbolo ir atletikos stadioną, ledo ritulio aikštelę. „Siekiame racionaliau panaudoti turimas lėšas, todėl projektai vykdomi etapais. Pirma stengiamės atnaujinti daugiabučius namus, po to sutvarkyti šalia esančią viešąją infrastruktūrą. Ir gyventojai, ir atvykstantys svečiai džiaugiasi vis gražėjančiu Kelmės miestu“, – pasakojo meras V. Andrulis. Kelmės miestas dar labiau pagražės ir gyvenimo kokybė pagerės, kai bus renovuoti daugiabučiai namai pagal energinio efektyvumo didinimo daugiabučiuose namuose programą JESSICA. Pirmame etape bus atnaujinta 16 gyvenamųjų namų (3 iš jų Tytuvėnų mieste), šiuo metu jau vykdomi rangos darbai. Antrame etape numatoma atnaujinti 13 gyvenamųjų namų, kuriems rengiami investiciniai projektai. Siekdama mažinti šilumos nuostolius ir skatindama atsinaujinančių šaltinių plėtrą viešuosiuose pastatuose, savivaldybė įgyvendina Klimato kaitos specialiosios programos lėšomis finansuojamus projektus – renovuojamos Tytuvėnų ir Kražių mokyklų katilinės. Taip pat atliekami Užvenčio vaikų lopšelio-darželio, Kelmės krašto muziejaus, Kelmės specialiosios mokyklos modernizacijos darbai. Įgyvendindama rajono viziją ir kryptingai siekdama rezultatų, savivaldybės administracija daug dėmesio skiria geriamojo vandens ir tvarkomų nuotekų paslaugoms išplėsti. Bendradarbiaujant su bendrove „Kelmės vanduo“ įgyvendinti vandentvarkos infrastruktūros gerinimo projektai už beveik 24 mln. litų.

Ties tuo nesustota ir ieškoma finansavimo norint atnaujinti ir praplėsti Kelmės nuotekų valymo įrengimus, imtis vandentvarkos infrastruktūros plėtros. Kuriamas receptas ne tik puoselėti geresnę gyvenimo kokybę, bet ir skatinti jaunimą likti savame rajone – parengtas Kelmės daugiafunkcio sporto centro statybos techninis projektas. Pagal jo sprendinius projektas suskirstytas į 6 etapus: sporto salė, plaukimo baseinas, mini futbolo aikštelė, teniso kortai, futbolo ir atletikos stadionas, ledo ritulio aikštelė. Atsižvelgiant į turimą finansavimą, šiuo metu vykdomos pirmo etapo – sporto salės statybos rangos darbų viešųjų pirkimų – procedūros. „Mūsų rajonas labiau yra žemės ūkio kraštas su moderniais ir stipriais stambiaisiais ūkiais. Tačiau taip pat siekiame pritraukti investuotojų į kitas sritis, kurti darbo vietas ir mažinti nedarbą rajone. Turime investuotojams suformuotų rekreacinės ir komercinės paskirties sklypų šalia poilsiautojų pamėgtų Bridvaišio ir Giliaus ežerų. Taip pat šiuo metu rengiama dokumentacija Tytuvėnų pramoniniam parkui kurti, formuojami sklypai šalia Tytuvėnų geležinkelio stoties. Tikimės, kad sukurtas pramoninis parkas padės įveikti verslo plėtros sąstingį“, – vylėsi V. Andrulis. Remiantis Statistikos departamento duomenimis, Kelmės rajone yra nemažai darbingo amžiaus žmonių ir jaunimo. Kelmės profesinio rengimo centro duomenimis, 2013 metais profesiją įgijo 164 absolventai, jie galėtų būti potenciali darbo jėga. „Kiekviena savivaldybė stengiasi pabrėžti savo privalumus ir kitiems parodyti savo išskirtinumą. Ir nesvarbu, kaip klostosi gyvenimiška situacija, svarbu visiems sutartinai, vieningai ir kryptingai siekti įgyvendinti rajono viziją, kad Kelmės rajonas taptų patrauklus ne tik vietos gyventojams, bet ir čia atvykstantiems ar besikuriantiems asmenims. Tikimės, kad nauja rajono vizija bus įgyvendinta ir Kelmės rajonas iš tiesų bus patrauklus natūralios gamtos kraštas, kur žemės ūkis, kultūra ir turizmas kuria verslumą aktyvioje ir sveikoje visuomenėje“, – sakė Kelmės rajono meras V. Andrulis.

EKSPERTO ŽVILGSNIS

SUGEBĖJO PAGERINTI RODIKLIUS LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Kelmės rajono savivaldybė Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudaromame Lietuvos savivaldybių indekse užėmė 50 vietą iš 53 rajono savivaldybių. Investicijų srities įvertinimas buvo labai artimas šalies vidurkiui (49 balai) ir sudarė 47 balus (iš 100 galimų). Tai beveik du kartus geresnis rezultatas palyginti su praėjusių metų indekso duomenimis, tačiau faktas, kad vis dar atsiliekama nuo šalies vidurkio, rodo išliekantį didžiulį potencialą. Vienam gyventojui tenkančių materialinių investicijų skaičiui išaugus keturis kartus buvo pasiektas šalies vidurkis – 4104 litai (2011 metais). Taip pat savivaldybė parengė investuotojams tinkamų sklypų ir taip dar labiau pagerino savo investicijų srities įvertinimą. Apie gerėjančią aplinką liudija ir augantis veikiančių ūkio subjektų skaičius, tenkantis vienam gyventojui – nuo 14 iki 16. Tačiau ne viskas Kelmės rajone yra pozityvu. Tiesioginių užsienio investicijų pritraukimas yra vienas savivaldybės trūkumų. Vienam gyventojui tenka tik 269 litai. Situaciją reikėtų pradėti gerinti nuo interneto puslapio atnaujinimo – čia informacijos verslui anglų kalba tiesiog nėra. Mokesčių aplinka irgi nėra pati palankiausia verslui. Nors daugumai nustatytas gana žemas verslo liudijimų tarifas, leidimas verstis tam tikra veikla gerokai lenkia bendrą kainų vidurkį. Aukšti nekilnojamojo turto ir žemės mokesčio tarifai irgi nesuteikia konkurencinio pranašumo, siekiant pritraukti investicijų kovoje su kaimyninėmis savivaldybėmis.

AKTYVUMUI REIKŠTIS – ŽALIA ŠVIESA LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Galbūt tai ir yra subjektyvi nuomonė, tačiau Kelmės rajoną galima priskirti prie ne tokių veiklių ir patrauklių, bent jau vertinant pramonę. Kelmės miestelis yra gana gražiai sutvarkytas, tačiau veiklos čia trūksta, jį daugiau išlaiko valstybė. Žinoma, būtų gaila, jeigu po kurio laiko šis miestas išnyktų iš Lietuvos žemėlapio. Reikia nemažai įdirbio, kad miestas ar rajonas taptų žinomas, patrauklus investuotojams. Manyčiau, bemaž visi mažesni miestai neišnaudoja galimybių bičiuliautis, giminiuotis su kitų šalių miestais. Jeigu ir pasirašomos sutartys ar kitokie susitarimai, tai dažniausiai tik tam, kad merai ar kiti savivaldybės vadovai galėtų nemokamai keliauti su pretekstu važiuoti pas giminiško miesto vadovus derinti bendradarbiavimo klausimų. O iš tiesų tokios kelionės būna tik pramoga. Reikia įvertinti, kad giminiškuose miestuose gali būti kompanijų, galvojančių apie plėtrą kitose šalyse. Tad tai gali būti gera proga pritraukti investicijų į savo rajoną. Kelmės rajonas galbūt irgi galėtų pasidomėti ir pasinaudoti tokiomis galimybėmis. Jeigu rajono valdžia yra veikli ir nori siekti rezultatų – veiklos variantų visuomet yra.

SANDORIAI REKORDŲ NESIEKIA NEKILNOJAMOJO TURTO KOMPANIJOS „OBER-HAUS“ VAKARŲ LIETUVOS REGIONO VADOVAS LINAS JUOZAITIS

Kelmės rajono situacija kiek kitokia nei šiaurinėje apskrities dalyje esančių savivaldybių. Čia žemė ne tokia derlinga kaip Pakruojo, Joniškio ar Radviliškio rajone. Todėl žemės sklypų sandorių nėra gausu, o jeigu ir būna – kainų rekordai nesiekiami. Tiesa, didelis sandoris buvo užfiksuotas, kai bendrovė nupirko 500 hektarų žemės ūkio paskirties sklypą. Susisiekimas su Kelme nėra pats blogiausias, tad galimybė plėtoti gamybą čia išlieka. Galėtų steigtis nedidelių įmonių, infrastruktūra čia nebloga. Žinoma, logistikos centrams kurtis būtų patogiau šalia automobilių magistralės. Galima kalbėti apie turizmo plėtrą ir investicijas į kaimo sodybas. Kelmės rajone yra Tytuvėnų miestelis – turistų traukos centras. Čia yra kultūros paveldo objektų, poilsio bazė. Rajonas gali pasigirti vaizdingais ežerais, miškais, prie kurių galėtų kurtis kaimo turizmo sodybos. Žinoma, didelių investicijų galbūt nereikia tikėtis, poilsio bazes steigia vietos gyventojai.

2014 Nr. 6

KOKYBIŠKA PASYVIOJI GAISRINĖ SAUGA: PRABANGA AR BŪTINYBĖ? Pasak atestuoto gaisrinės saugos inžinieriaus Martyno Matulevičiaus, požeminių automobilių saugyklų tranzitinių elektros kabelių atsparumas turi būti ne mažesnis nei EI 45 (45 minutės – minimalus laikas, per kurį gaisro metu išlaikomos dvi ypatybės: vientisumas (E) ir izoliacija (I). Tai reglamentuoja STR 2.02.08:2012 „Automobilių saugyklų projektavimas“ (70 p.) Verslo centre „Grand Office“ „Promatect“ plokštės inDraudimo kompanijos apie 50 proc. savo metinių išmokų sumoka gaisrų nuostoliams padengti (vandens padaryta žinerinių tinklų apsaugai pasirinktos, nes tai vienintelė žala sudaro apie 30 proc., vagysčių – apie 20 proc. visų Gaisrinių tyrimų centre įvertinta priešgaisrinė sistema, kuri užtikrina itin aukštą inžinerinių komunikacijų atsparumetinių pareiškimų atlyginti žalą). mą ugniai – EI 180. Pasak statybų konstruk„Labai vertinu įmotoriaus Aurimo Kriauzos, nių „YIT Kausta“ ir „Vilprieš 15–20 metų į statinių tekta“ statybos vadovų gaisro saugą buvo menbei projektuotojų pakai kreipiamas dėmesys, o stangas. Jie iš anksto apie pasyviąją gaisro saugą numatė įrengti patikiapskritai nebuvo kalbama. mas pasyviosios gaisro Didžiausias dėmesys teksaugos sistemas. Bendavo pastato ilgaamžiškudromis jėgomis rasti mui, pavyzdžiui, apsaugai ergonomiški sprendinuo korozijos. mai, tenkinantys teisės Šiandien pasyviosios normas. Daugelis stagaisro saugos metodai tytojų nesilaiko gaisro taikomi projektuojant saugos reikalavimų, ne tik laikomąsias pasįrengia apsaugas iš tato konstrukcijas, bet ir pigių gipso kartono inžinerines sistemas. plokščių ar tiesiog užtinkuoja. Taip rizi„Promat“ sprendimai – kuojama ne tik savo, pagal aukščiausius klientų reputacija, bet reikalavimus ir žmonių saugumu“, – UAB „Eternit Baltic“ šieteigė M. Matulevičius. met Baltijos šalyse pradė„Promatect“ sistejo prekiauti aukščiausius mas patogu įrengti: du pasaulyje pasyviosios trečdalius visų konsgaisrosaugos standartus trukcijų galima sumonatitinkančiomis PROMAT tuoti iš anksto, vėliau medžiagomis ir jų sprenjas tereikia užkelti ir pridimais. Kaip ir visai partvirtinti. Kalcio silikato duodamai produkcijai, Priešgaisrinė pastatų apsauga naudojant „Promat“ medžiagas. plokštes pakanka suUAB „Eternit Baltic“ teikia tvirtinti medvaržčiais. visas reikalingas paslaugas ir konsultacijas projektuotojams bei statybininkams, M. Matulevičiaus teigimu, pasirinkus gipso kartoną tektų užtikrina ilgalaikes garantijas. PROMAT gaminiai sėkmin- naudoti daugybę profilių, montavimas gerokai užtruktų. Iš „Promatect“ ugniai atsparių kalcio silikato plokščių gai taikomi naujos statybos biurų, gamyklų, administramontuojami ir sertifikuoti dūmų šalinimo ortakiai. Lietucinių pastatų bei gyvenamųjų namų statyboje. Čia dažniausiai pasirenkama vėdinimo, dūmtraukių ir voje vis dar trūksta šios rūšies sprendimų, ypač kai tenka inžinerinių sistemų apsauga panaudojant kalcio silikato įrengti sistemas, užtikrinančias EI 180 atsparumą ugniai. Šis plokštes „Promatect“ bei įvairūs pertvarų sprendimai, ne- ortakių montavimo būdas labai populiarus kaimyninėse leidžiantys plisti ugniai gaisro metu. Išskirtiniais atvejais, šalyse – Lenkijoje ir Latvijoje. Tai itin patogu, nes ortakiams pavyzdžiui, istoriniuose pastatuose, siūlomos ir medinių nereikia naudoti skardos, juos galima montuoti tiesiog iš „Promatect“ plokščių tvirtinant medvaržčiais ir specialiais konstrukcijų ar masyvių lubų apsaugos. Visas sistemas paprasta montuoti, jos nedaug sveria, yra karščiui atspariais klijais. Neseniai ši ortakių sistema buvo pasirinkta atominės patvarios, tinka net didelio skerspjūvio konstrukcijoms. elektrinės projektui Rusijoje, šalia Sankt Peterburgo. Įvairiems sujungimams, siūlėms „Promat“ sukūrė ir ugniai atsparias sandarinimo medžiagas. Praktiniai sprendimai Šiais metais Vilniuje, Pilaitėje, duris atvėrusio verslo centro „Grand Office“ statytojai inžinerinių sistemų apsaugai nuo ugnies pasirinko kalcio silikato plokštes „Promatect“.

SA 2014 Nr. 6 / reklama

Ar gaisrų pavojus moderniuose miestuose vis dar laikoma silpnąja civilizacijos vieta? Statistika rodo, kad gaisrų sukeliami nuostoliai Europoje kasmet siekia maždaug 1 proc. BVP ir nusineša kelių tūkstančių žmonių gyvybę.

Daugiau informacijos www.promat.lt. Parengė UAB ETERNIT BALTIC 85

AKMENĖS PERSPEKTYVOS NEMAŽĖJA Šalies pakraštyje esantis Akmenės rajonas toli gražu nesijaučia esantis užkampyje. Tai iliustruoja ir gerėjantys ekonominiai, socialiniai rodikliai, investuotojų dėmesys. Nors demografiniai pastarųjų metų duomenys prastėja, problemą mėginama spręsti kuriant naujas darbo vietas ir kviečiant specialistų iš kitų šalies vietovių. Akmenės rajono savivaldybės meras Vitalijus Mitrofanovas pastebėjo smarkiai besikeičiantį gyventojų požiūrį į aplinką, jos priežiūrą ir puoselėjimą. „Anksčiau susidurdavome su tuo, kad, pavyzdžiui, naujai pastatytus suoliukus po kelių dienų rasdavome sulaužytus. Dabar to nebėra, žmonės vertina visa tai ir patys sudrausmina tuos, kurie elgiasi netinkamai. Dėl to mūsų kraštas pastebimai gražėja“, – pasidžiaugė meras. Nors Akmenės rajone netrūksta didelių įmonių, dar bent dvi ar trys, kurios galėtų įdarbinti po 200 darbuotojų, smarkiai pakoreguotų ir ekonominę, ir socialinę rajono padėtį. Akmenės rajonas priskiriamas prie probleminių. Vertinant įvaizdį toks statusas nelabai žavi, tačiau kitoms savivaldybėms pavydą kelia probleminėms teritorijoms suteikiamas papildomas finansavimas. Jis skiriamas trims priemonėms: socialinio būsto plėtrai, seniems daugiabučiams atnaujinti, infrastruktūros plėtrai. Naujoji Akmenė yra vienas naujausių miestų, kuriame daugiabučiai nėra smarkiai susidėvėję. Buvo išskirti gyvenamieji vadinamojo senamiesčio namai ir kvartališkai renovuoti. Socialinio būsto plėtrai skirtus pinigus rajono valdžia mieliau panaudotų kitoms būtinesnėms reikmėms. Mero V. Mitrofanovo nuomone, socialinio būsto trūkumas akivaizdus didmiesčiuose, o tokiame rajone kaip Akmenės būsto yra netgi perteklius. „Galima pasidžiaugti, kad tikslingiausiai panaudoti pinigai infrastruktūros plėtrai. Nutiestos dvi gatvės pramonės rajonuose. Tai paskatino steigtis naujas įmones, taigi investuoti pinigai jau turi grįžtamąjį ryšį“, – kalbėjo V. Mitrofanovas. Pinigus, skiriamus kaip probleminei teritorijai socialinio būsto plėtrai ar daugiabučiams atnaujinti, savivaldybė efektyviau panaudotų investiciniams projektams arba verslumui skatinti. Nors šie rodikliai Akmenės savivaldybėje nėra labai prasti, jų gerėjimo kreivei kilti aukštyn ribų dar yra. Rajone 2013 metais veikė 347 įmonės – šis rodiklis pastebimai kopia į viršų (2010-aisiais veikė 300 bendrovių). Nors dirbančiųjų pagal darbo sutartis šiek tiek mažėja, socialinių pašalpų gavėjų skaičius sumažėjo dar daugiau. Įtakos tam turėjo tai, kad socialinių pašalpų gavėjus pradėjo kuruoti pati savivaldybė. Investicinių projektų savivaldybėje yra nemažai. Didžiausią jų dalį sudarė aplinkosaugos ir vandentvarkos projektai, daugiabučių namų, visuomeninių pastatų atnaujinimo bei transporto infrastruktūros projektai. Investicijos į

Mero Vitalijaus MITROFANOVO nuomone, investuotojams patrauklesni bendri regiono, o ne pavienių savivaldybių siūlomi projektai. daugiafunkcius centrus, turizmą, sporto infrastruktūrą sudarė palyginti mažą dalį. Akmenės rajone, ypač Naujoje Akmenėje, pramonės zonų stygiaus nėra. Tačiau rajono vadovai mano, kad investuotojų dėmesį dar labiau patrauktų sukurta laisvoji ekonominė zona. Šiuo klausimu savivaldybė intensyviai dirba ir tikisi įgyvendinti sumanymą. Viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimas – dar vienas įrankis, kurį sėkmingai būtų galima panaudoti Akmenės rajone įgyvendinant investicinius projektus. Vienas tokių galėtų būti sporto rūmų su baseinu statyba. Žinoma, investuotojai tokius projektus vertina rizikingiau, tačiau riziką galėtų sumažinti Europos Sąjungos fondų skiriama parama. „Investuotojams būtų kur kas patrauklesni bendri viso regiono, o ne pavienių savivaldybių projektai. Pavyzdžiui, paskelbus viso regiono viešųjų erdvių apšvietimo konkursą susidomėjusiųjų atsirastų, be abejo, daugiau negu tuomet, jeigu tokį projektą paskelbtume tik mes vieni. Tačiau tokiems projektams įgyvendinti trūksta susikalbėjimo, bendros iniciatyvos“, – įsitikinęs V. Mitrofanovas.

2014 Nr. 6

EKSPERTO ŽVILGSNIS

PARUOŠĖ GERĄ DIRVĄ INVESTICIJOMS LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Akmenės rajono savivaldybė Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudaromame Lietuvos savivaldybių indekse užėmė 23 vietą iš 53 rajono savivaldybių. Investicijų srities įvertinimas viršijo šalies vidurkį (49 balai) ir siekė 63 balus (iš 100 galimų). Investicinė Akmenės rajono savivaldybės aplinka jau ne pirmus metus įvertinama geriau nei šalies vidurkis ir pasižymi nuosaikia gerėjimo tendencija. Viena pagrindinių priežasčių, lėmusių tokį aukštą įvertinimą – investicijos. 2011 metais vienam gyventojui teko 5863 litai materialinių investicijų. Šis rezultatas net 50 proc. viršijo šalies vidurkį. Užsienio investicijų rodikliai dar geresni – 6305 litai vienam gyventojui. Tokius rezultatus lemia gausios kalkakmenio iškasenos. Prie gerų investicijų rezultatų 2011 metais labiausiai prisidėjo bendrovės „Akmenės energija“ vykdomi šilumos sektoriaus pertvarkos darbai ir naujo cemento cecho statybos bendrovėje „Akmenės cementas“. Investicijų padeda pritraukti geras savivaldybės pasiruošimas: parengti investiciniai sklypai, interneto svetainėje pateikiamas gausus informacijos kiekis investuotojams. Svarbų vaidmenį atlieka ir palanki geografinė padėtis. Dviejų valandų atstumu pasiekiami Klaipėdos, Rygos, Kauno miestai, jų oro ir jūrų uostai, geležinkelio bėgių linija. Akmenės rajone taikomi ir šalies mastu konkurencingi mokesčių tarifai. Tačiau tarp aplinkinių savivaldybių Akmenės rajonas neišsiskiria palankesne mokesčių aplinka. Tad mokesčių tarifų mažinimas vis dar išlieka viena neišnaudotų galimybių.

NEATRASTŲ GALIMYBIŲ KRAŠTAS LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Akmenės rajonas pirmiausia asocijuojasi su dviem stambiais darbdaviais – „Akmenės cemento“ ir „Eternit Baltic“ gamyklomis. Miestelis yra gražus, darbo vietų čia yra – manau, ateityje irgi bus. Negalima ginčytis, kad investicijoms į pramonę Naujoji Akmenė yra patraukli vieta – netoli jūros, šalia – Latvijos pasienis, yra geležinkelis. Papildomą pridėtinę vertę kuria didžiosios įmonės. Jeigu mieste vyrautų nedarbas, didelė gyventojų dalis būtų pašalpų gavėjai, potencialiems investuotojams vargu ar tai būtų patrauklu. O dabar mieste yra didesnes pajamas gaunančių žmonių, paslaugų sektoriui tai ypač aktualu. Akmenės rajoną galima pavadinti neatrastų galimybių kraštu. Graži gamta gali traukti investicijas į netradicinį verslą, pavyzdžiui, specifines sporto šakas. Bet tam reikia tikrų entuziastų. Rajono valdžią tokia vargu ar būtų galima pavadinti, nesu girdėjęs apie kokias nors didesnes mero ar kitų savivaldybės vadovų iniciatyvas. Galima sinergija: tradicinės pramonės šakos ir žaliavų ištekliai į Akmenės rajoną gali pritraukti investuotojų į statybos pramonę. Statybos industrijai tai yra tikrai puiki vieta.

NIŪRIŲ SPALVŲ DAUGIAU NEI ŠVIESIŲ NEKILNOJAMOJO TURTO KOMPANIJOS „OBER-HAUS“ VAKARŲ LIETUVOS REGIONO VADOVAS LINAS JUOZAITIS

Kalbant apie nekilnojamojo turto plėtrą ir investicijas į jį Akmenės rajone, pasakyti ką nors džiugaus ar nupiešti viliojančias perspektyvas vargu ar galima. Rajonas yra pačiame šalies pakraštyje, ir iš visų kitų apskrityje esančių rajonų jo padėtis yra bene prasčiausia. Nekilnojamojo turto kainos čia smukusios, kiek geriau laikosi tik Naujoji Akmenė. Nekilnojamojo turto nuosmukio priežastis sunku įvardyti. Nors čia yra ne viena didelė gamykla, pavyzdžiui, „Akmenės cementas“ ir „Eternit Baltic“, sukurianti teigiamą investicinę aplinką, būsto kainoms tai įtakos neturi – jos yra dukart, o atskirais atvejais tris ar keturis kartus mažesnės nei kituose rajonuose. Anksčiau būta atvejų, kai būstą buvo siūloma įsigyti sumokant įsiskolinimą už komunalines paslaugas. Dabar situacija jau kiek stabilizavosi, tačiau butai vis tiek kainuoja kur kas mažiau nei Radviliškio ar Kelmės rajone. Komercinis nekilnojamasis turtas irgi nepaklausus. Jo savininkai, norėdami rasti nuomininkų, kainas turi sumažinti iki minimumo arba išnuomoti tik su sąlyga, kad bus sumokami mokesčiai už komunalines paslaugas.

RODIKLIAI – NEIŠKALBINGI IR DAUG NEŽADANTYS Džiaugsmo nedaug – toks posakis, ko gero, geriausiai iliustruoja situaciją Pakruojo rajone. Ekonominiai rodikliai čia palyginti prasti, apie rajono vadovų iniciatyvas negirdėti, nebent apie besitęsiantį praeities korupcijos šleifą. Yra vos vienas kitas objektas, dėl kurio ištariamas Pakruojo pavadinimas. Prieš keletą metų rengiant strateginį veiklos planą buvo numatyti nemažai žadantys prioritetai: progresyviai plėtoti pramonę, verslą ir turizmą, kurti sveiką, saugią, kokybišką gyvenamąją aplinką, sutelkti konkurencingus žmogiškuosius išteklius. Galiausiai – subalansuotai plėtoti žemės ūkį ir modernizuoti kaimo bendruomenes. Visišku šnipštu pasiektų rezultatų pavadinti gal nederėtų, tačiau rajono savivaldybei 2014–2020 metų plėtros planą vertėtų labai gerai pasverti, numatant prioritetus ir įvertinant galimybes įgyvendinti planus. Dera pripažinti, kad ekonominiai rodikliai Pakruojo rajone nėra prasčiausi palyginti su kitų Šiaulių apskrities savivaldybių. Antai 2011 metais Pakruojo rajono savivaldybėje tiesioginės užsienio investicijos siekė 102,44 mln. litų. Vienam gyventojui tenkančios tiesioginės užsienio investicijos Pakruojo rajono savivaldybėje 2007–2011 metais išaugo 60,5 proc. ir sudarė 4421 litą. 2011 metais materialinės investicijos Pakruojo rajone siekė 92 501 litą. 2010–2011 metais investicijos į materialųjį turtą didėjo. Pakruojo rajono savivaldybės materialinės investicijos, tenkančios vienam gyventojui, sudarė 3935 litus ir buvo mažesnės nei apskrities. 2013 metų pradžioje Pakruojo rajono savivaldybėje veikė 383 ūkio subjektai, ir palyginti su 2011-aisiais jų nežymiai sumažėjo (tais metais veikė 402 ūkio subjektai). 2013 metų pradžioje Pakruojo rajono savivaldybėje veikė 227 mažos bei vidutinės įmonės, ir tai sudarė apie 59,3 proc. visų veikusių ūkio subjektų. Statybos įmonių ir bendrovių atliktų darbų vertė Pakruojo rajono savivaldybėje 2012 metais siekė 31,747 mln. litų ir palyginti su 2007-aisiais sumažėjo 20,5 proc. 2011–2012 metais Pakruojo rajono savivaldybėje pastatyta 20 gyvenamųjų pastatų. Negyvenamųjų objektų Pakruojo rajono savivaldybėje 2012 metais pastatyta 14, palyginti su 2011-aisiais šis skaičius sumažėjo du kartus ir buvo mažiausias 2007–2012 metais. Pakruojo rajono savivaldybės gyvenamasis fondas 2012 metais išaugo 0,3 proc. palyginti su 2011-aisiais, tačiau bendrai 2007–2012 metais sumažėjo 1,8 proc. – nuo 735,3 iki 722,2 tūkst. kvadratinių metrų. Verta pažymėti, kad vertinant naudingąjį plotą, tenkantį vienam gyventojui, Pakruojo rajono savivaldybė lenkia ne tik šalies vidurkį, bet ir visas Šiaulių

apskrities savivaldybes. 2012 metais vienam Pakruojo rajono gyventojui teko 31,2 kvadratinio metro naudingojo ploto, o vienam šalies ir apskrities gyventojui – 28,6 kvadratinio metro naudingojo ploto. Žvelgiant į kitus privalumus – jų tikrai negausu. Nebent galima atkreipti dėmesį į tai, kad rajone iš dalies mažas gyventojų sergamumas, mažėja socialinės rizikos šeimų ir jose augančių vaikų skaičius. Tačiau investuotojams kur kas svarbiau, kad Pakruojo rajono savivaldybės nekerta tarptautiniai keliai, magistralės, ir šis faktas anaiptol neliudija geros geografinės padėties. Kiti trūkumai: mažėja gyventojų skaičius, auga migracija, menkas užimtų gyventojų skaičius, fiziškai nusidėvėjusi inžinerinė, energetinė infrastruktūra, kartu ji – ir nepakankamai išplėtota. 2013 metų pradžioje Pakruojo rajono savivaldybėje gyveno 22 549 gyventojai. Palyginti su 2007 metais jų skaičius savivaldybėje sumažėjo 15,2 proc. Atkreipiamas dėmesys, kad savivaldybės vadovai nesugeba pritraukti investicijų, o tai ir lemia visas minėtas problemas. Ne viską Pakruojo rajone galima piešti vien niūriomis spalvomis – būtina paminėti Pakruojo dvaro sodybą – žymiausią Pakruojo rajono ir Šiaurės Lietuvos kultūros paveldo objektą. Jis bene daugiausia pritraukia turistų. Gal jų būtų ir daugiau, tačiau vėl atsimušama į reikiamos infrastruktūros trūkumą. 2012 metų pabaigoje Pakruojo rajono savivaldybėje veikė dvi apgyvendinimo įstaigos: viešbutis ir svečių namai. 2007–2010 metais apgyvendintų turistų skaičius rajone kasmet mažėjo (nuo 665 2007-aisiais iki 380 2010-aisiais). 2011 metais svečių skaičius išaugo iki 871, o 2012-aisiais vėl smuko iki 546 svečių.

2014 Nr. 6

EKSPERTO ŽVILGSNIS

NEATLIEKA NAMŲ DARBŲ LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Pakruojo rajono savivaldybė Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudaromame Lietuvos savivaldybių indekse užėmė 35 vietą iš 53 rajono savivaldybių. Investicijų srities įvertinimas gerokai atsiliko nuo šalies vidurkio (49 balai) ir sudarė 20 balų (iš 100 galimų). Šis rezultatas signalizuoja apie blogėjančią investicinę aplinką Pakruojo rajone, palyginti su praėjusių metų indekso įvertinimu. Savivaldybė kenčia nuo investicijų trūkumo, o šią problemą tik dar labiau paaštrina faktas, kad nėra investicijoms iš anksto paruoštų žemės sklypų. Vienam gyventojui tenkantis materialinių investicijų kiekis yra mažesnis nei šalies vidurkis, panaši situacija – ir su tiesioginėmis užsienio investicijomis, jos irgi nesiekia šalies vidurkio. Situaciją pritraukiant naujų investicijų apsunkina ir nepalanki mokesčių aplinka, kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas, informacijos lietuvių ir anglų kalba investuotojams stygius interneto svetainėje. Savivaldybėje taikomas maksimalus nekilnojamojo turto mokestis, fiksuojami vieni aukštesnių žemės mokesčio tarifų. Informacijos apie esamą verslą, darbo jėgos kvalifikaciją stygius, kitos svarbios informacijos trūkumas daugelį potencialių investuotojų priverčia dairytis į aplinkines savivaldybes, kurios jau yra atlikusios namų darbus.

DIDESNIŲ MARŠKINĖLIŲ NET NESIMATUOJA LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Pakruojui nemažą įtaką daro du vietos „oligarchai“ – įmonės „Kanrugėlė“ ir „Davra“. Pirmoji verčiasi itin kokybiškų tautinio paveldo mėsos produktų gamyba, turi nemažą metinę apyvartą, yra gražiai sutvarkyta, dirba labai skaidriai. Įmonės produkcija neparduodama didžiuosiuose prekybos centruose, nes yra tikrai išskirtinė. Antrosios bene geriausiai žinomas produktas yra „Varniukų“ alus. Yra ir dar keletas smulkiųjų įmonių, tačiau jų veikla neypatinga. Pakruojo rajonas yra žemės ūkio kraštas, daugiausia čia veiklos sutelkta būtent šiame sektoriuje. Rajono valdžios aktyvumas prieš keletą metų pasireiškė tuo, kad visi pinigai buvo investuojami Pakruojo dvaro sodybai sutvarkyti. Istorijos kulminacija – buvęs meras iš potencialaus investuotojo į dvarą paprašė kyšio, ir šis išsigandęs pabėgo. Bet valdžios korupcijos šleifas tęsiasi iki šiol. Dabar Pakruojo dvarą yra išsinuomojęs lietuvis verslininkas, tačiau ir jam nelabai sekasi. Dvaras yra didelis, gražus, bet tam, kad čia veikla būtų nenuostolinga, reikia specifinio investuotojo. Tačiau geografinė objekto padėtis nėra palankiausia, jis yra atokiai nutolęs nuo didesnių miestų. Pakruojo rajono valdžia pokalbiuose rodo didelį entuziazmą, tačiau nelabai žino, kaip ir kur link reikėtų žengti. Nepasikviečiama ekspertų, kurie galėtų pakonsultuoti, nesuburiama darbo grupė, kuri dirbtų investicijų pritraukimo klausimais. Todėl, viena vertus, Pakruojo rajonas išaugti iš žemės ūkio krašto marškinėlių kol kas neturi galimybių. Kita vertus, o kaip rasti darbuotojų investuotojams tokiame rajone?

VISKAS SUKASI APLINK ŽEMĖS ŪKĮ NEKILNOJAMOJO TURTO KOMPANIJOS „OBER-HAUS“ VAKARŲ LIETUVOS REGIONO VADOVAS LINAS JUOZAITIS

Pakruojo rajonas vertinant nekilnojamąjį turtą išsiskiria tuo, kad čia užfiksuotas žemės ūkio paskirties sklypo pardavimo kainos rekordas – 22 tūkst. litų už hektarą. Tačiau tokios kainos gali stebinti kitų rajonų žemvaldžius, bet tik ne Pakruojo. Čia žemės yra vienos derlingiausių Lietuvoje, todėl ir žemės ūkio paskirties plotai yra brangūs. Ūkininkai Pakruojo rajone ekonomiškai stiprūs, gerai išplėtoję veiklą. Važiuojant rajono keliais vargu ar galima pamatyti dirvonuojantį žemės plotą – visi laukai užsėti, dirbami. Pakruojo rajone visos investicijos į nekilnojamąjį turtą susijusios su žemės ūkio paskirties žemės sklypais. Investuoti į gamybinės paskirties objektus vargu ar apsimoka – čia pernelyg maži miesteliai, gyventojų nėra daug, ypač kvalifikuotos darbo jėgos. Nekilnojamojo turto poreikis Pakruojo rajone – labai lokalus, skirtas individualiems poreikiams, o ne verslui plėtoti. Kalbant apie būstą, naujos statybos daugiabučius čia plėtoti vargu ar įmanoma, tačiau senųjų renovacija reikalinga.

PAKRUOJO MIŠKŲ URĖDIJA AMBICIJŲ NESTOKOJA

Linksmučių kaime, buvusio vokiečių barono Hermano fon Ropo Pakruojo dvaro skyriaus teritorijoje, įsikūrusi Pakruojo miškų urėdija ypatingą dėmesį skiria rekreacijai. Urėdijos pasididžiavimas – Rozalimo pušynas. Lankytojams – nauja traukos vieta Rozalimo pušynas, anot Pakruojo miškų urėdijos miškininkų – retenybė Vidurio Lietuvoje. Pakruojo rajone jis – vienintelis, todėl Rozalimo miško parke ne vienus metus planuota įrengti daugiau kaip keturių kilometrų pėsčiųjų taką, skirtą lankytojams supažindinti su medynų, augalų, gyvūnų įvairove, mitologine krašto istorija. 2010 metais Lietuvos miškotvarkos instituto specialistai parengė Rozalimo miško parko rekreacinio sutvarkymo projektą. Rengiant jį konsultuotasi su mokslininkais, miškininkais, vietos gyventojais. Pakruojo miškų urėdijos miškininkai pasinaudojo Europos Sąjungos (ES) parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“. Iš ES miško pėsčiųjų takui įrengti buvo gauta 269,4 tūkst. litų, Pakruojo miškų urėdija skyrė dar 145 tūkst. litų. Rozalimo pušynas, Pakruojo miškų urėdijos urėdo Kazio Gudo teigimu, visuomet buvo lankytojų mėgstama poilsio vieta, mat šalia parko yra Paežerių tvenkinys. 90

„Miško parko pažintinio tako pradžioje lankytojus pasitinka meniški vartai, kurių viršuje pakabinti trys varpai. Architektas Aurimas Vengras, suprojektavęs gamtos pažinimo ir poilsio parką, teigė, kad varpai simbolizuoja amžiną žemės ir dangaus ryšį. O medžio drožėjų sukurtos skulptūros primena ne tik garsius Pakruojo krašto menininkus, bet ir jų sukurtus personažus bei siužetus“, – pasakojo K. Gudas. Tad parke lankytojai gali sutikti Jono Biliūno piemenėlį Jonuką su žąsimi po pažastimi, šunelį iš „Brisiaus galo“, katytę iš apsakymo „Kliudžiau“, prisėsti ant Henriko Radausko suolelio. Beveik 55 hektaruose miško parko įrengta įvairių rekreacinės miško infrastruktūros statinių-stendų, lauko baldų, pavėsinių, informacinių rodyklių, rekreacinių takų, automobilių stovėjimo aikštelių. Miško parko rekreacinio sutvarkymo projekto rengėjai didelį dėmesį skyrė poilsiautojų užimtumui, jų galimybėms pažinti mišką, gamtą, vaikų pramogoms, stengėsi sudaryti kuo geresnes sąlygas šeimyniniam poilsiui. Pastatyti ir sanitariniai įrenginiai: šiukšliadėžės, lauko tualetai. Taip pat sutvarkyta centrinėje pušyno dalyje esanti renginių aikštelė su estrada, kurioje vyksta įvairiausių miestelio renginių. „Mes puikiai suprantame, kad kiekvienas rekreacinis, pažintinis objektas miške – papildomas miškininkų įsipareigojimas visuomenei. Tačiau rekreaciniai objektai, be abejo, prisideda stiprinant miško pareigūnų ir lankytojų bendradarbiavimą, ugdant pagarbos miškui tradicijas“, – neabejojo miškų urėdas.

Miško keliams – urėdijos ir ES lėšos Miškų lankytojai, poilsiautojai, privačių miškų savininkai naudojasi ne tik rekreaciniais objektais, bet ir miško keliais. Pakruojo miškų urėdijos teritorijoje – 117

2014 Nr. 6

kilometrų vietos reikšmės vidaus miško kelių, iš kurių 94 kilometrai – gruntinių kelių, 23 kilometrai – kelių su dirbtine danga. Urėdijos prioritetų sąraše viena pirmųjų eilučių skirta miško kelių infrastruktūrai gerinti. Planuojant naujų kelių statybą ar esamų remontą, miškų urėdo teigimu, svarbus, o kai kuriais atvejais netgi privalomas, geresnis privačių miškų valdų pasiekiamumas: „Kai kelių tinklas išplėtotas, paprasčiau, lengviau įgyvendinti ir kitus urėdijoms keliamus tikslus: vykdyti priešgaisrinę ir sanitarinę miškų apsaugą, medienos išteklių naudojimą, saugoti ekologinę ir biologinę įvairovę, užtikrinti visuomenės poreikius.“ Miško kelių priežiūros darbams didžiąją dalį lėšų skiria miškų urėdija, prisideda Lietuvos automobilių kelių direkcija, finansavimą teikia ir ES. 2012–2013 metais Sukmedžio girininkijoje panaudojant ES lėšas nutiestas naujas 0,5 kilometro ilgio miško kelias. Kapitaliniam ilgesnių kelio atkarpų remontui atlikti vykdomi tęstiniai projektai. Klovainių girininkijoje 2012–2014 metais remontuojama 5 kilometrų ilgio kelio atkarpa. Darbų vertė – daugiau kaip 400 tūkst. litų.

Netrūksta retų augalų Pakruojo miškų urėdijos miškai plyti derlingoje Žiemgalos–Mūšos–Nemunėlio lygumoje. Būtent žemių derlingumas lėmė, kad teritorijos miškingumas tesiekia 20 proc. Prireikė nemažai miškininkų pastangų, kad per keliolika pastarųjų metų jis gerokai išaugtų. Pakruojo miškų urėdijos teritorijoje – beveik 30 tūkst. hektarų miškų, iš jų 18,2 tūkst. hektarų priklauso valstybei. Urėdijos miškuose vyrauja drėgnos ir derlingos augavietės, todėl paplitę beržynai, eglynai, ąžuolynai, uosynai su klevų, liepų ir vinkšnų priemaiša. Pakruojiškiai pagrįstai didžiuojasi šimtmečius augančiomis natūraliomis giriomis, kuriose gausu įvairių retų žolinių augalų, grybų, vabzdžių, paukščių. Į urėdijos teritoriją patenka Draumėnų kraštovaizdžio, Glebavos pedologinis, Laumekių botaninis, Laumenio botaninis bei zoologinis draustiniai, Gedžiūnų miško biosferos poligonas. Beje, šis yra tinklo „Natura 2000“ dalis. 2013 metais urėdijoje iškirsta 85,5 tūkst. kietmetrių medienos: 60,8 tūkst. kietmetrių – pagrindiniais, 24,7 tūkst. kietmetrių – tarpiniais kirtimais. Praėjusiais metais parduota 77,9 tūkst. kietmetrių apvaliosios medienos. Dalis medienos – maždaug 10 tūkst. kietmetrių popiermedžių – iškeliavo į Skandinaviją ir Latviją. 2014-aisiais Pakruojo miškų urėdijos miškininkai atkūrė 282,7 hektaro miškų: pasodino 177 hektarus, savaime atželti paliko 57,4 hektaro. Dar 48 hektarai miško atkurti mišriu miško atkūrimo ir įveisimo būdu. Taip pat įveista 12,6 hektaro naujų miškų. Nenašioje, apleistoje žemės ūkio žemėje įveista 1,4 hektaro plantacinių miško želdinių. Pakruojo miškų urėdijos Sukmedžio girininkijoje įveista 8 hektarų ploto sėklinė eglės plantacija, Linkuvos ir Rozalimo girininkijose – genetiniai drebulės ir beržo draustiniai, taip pat penki ąžuolo, juodalksnio, eglės sėkliniai medynai Pakruojo, Rozalimo, Klovainių girininkijose. Urėdijoje veikia modernus medelynas. Kasmet urėdijos medelyne išauginama daugiau kaip milijonas eglės, ąžuolo, beržo, juodalksnio, liepos sėjinukų ir sodinukų. Sodmenų urėdija užsiaugina ne tik savo reikmėms – dalį jų įsigyja ir privačių miškų savininkai. 2014-ųjų pavasarį urėdijos miškuose pasodinta 100 tūkst. ąžuoliukų, 214 tūkst. eglių, tiek pat beržo sėjinukų ir 182 tūkst. juodalksnio sodmenų. Kasmet vis daugiau sodmenų įsigyja privačių miškų savininkai: šį pavasarį jie jau nusipirko beveik 400 tūkst. pakruojiškių išaugintų sodmenų (populiariausi – ąžuolo, juodalksnio, eglės). Daugiau dėmesio – biokurui Viena prioritetinių miškų urėdijos veiklos sričių – žaliavos biokurui iš miško kirtimo atliekų ruošos valstybiniuose miškuose didinimas. Pakruojo miškų urėdija miško kirtimo atliekas biokuro gamybai pradėjo ruošti 2011 metais. Ruošdama žaliavą biokurui urėdija įsipareigoja ne tik ištisus metus užtikrinti miško kirtimo atliekų ruošimą, bet ir jas sandėliuoti prie gerai priva-

Iš kairės į dešinę: vyr. inžinierius Šarūnas BAGDONAS, miškų urėdas Kazys GUDAS, vyr. miškininkas Virginijus KACILEVIČIUS. žiuojamų kelių, užtikrinti priešgaisrinę apsaugą, prekiauti miško kirtimo atliekomis išlaikydama panašias didmeninės ir mažmeninės prekybos apimtis. Nuo 2014-ųjų pradžios miškų urėdijai keliamas dar vienas uždavinys – dalyvauti energijos išteklių biržoje „Baltpool“. Vasario mėnesį biržoje užfiksuoti 23 sandoriai, gegužę – 32. Šiltuoju metų sezonu biokuro kainos, pripažįsta pašnekovas, sumažėja iki 40 proc., tad vykdyti prekybą biokuru energijos išteklių biržoje nėra palankiausias metas, tačiau prasidėjus 2014 metų šildymo sezonui miškų urėdija planuoja katilinėms parduoti 2400 kubinių metrų biokuro. Urėdijos planuose šiais metais – ne tik žaliavos iš miško kirtimo atliekų bei skiedrų gamyba, pateikimas biokuro biržai konkurencingomis kainomis, bet ir valstybinių miškų pareigūnų veiklos efektyvumo didinimas, saugant miškus nuo neteisėto kirtimo, medienos grobstymo, medžiojimo, taip pat – vietos reikšmės vidaus miško kelių tinklo gerinimas ir neplynųjų pagrindinių miško kirtimų ploto dalies didinimas.

Pirmieji Rozalimo miško parko lankytojai.

Šalia tako esančiuose stenduose gausu informacijos apie miško pasaulį. 91

GALIMA GRIEBTIS BENT UŽ ŠIAUDO Pažvelgus į strateginius Joniškio rajono planus gali susidaryti įspūdis, kad mėginama pralaužti ledus – numatyta vizija, paskirti prioritetai, yra veiksmų planas. Tik nežinia, kiek jis veiksmingas vertinant ir pasirinktų priemonių planą, ir esamą situaciją. Joniškio rajono vizija iki 2020 metų: šis kraštas – Šiaurės Lietuvos širdis, atvira kiekvienam žmogui, jaukiam ir saugiam gyvenimui, verslo ir kūrybos plėtrai. Vizijai įgyvendinti numatyti keli prioritetai: suburti išsilavinusią, sveiką ir pilietišką bendruomenę, didinti rajono konkurencingumą, plėsti darnią gyvenamąją aplinką. Žvelgiant į demografinę rajono situaciją, įgyvendinti siekius nebus lengva. 2013 metais Joniškio rajone buvo 24 890 gyventojų (2012 metais – 25 584). Gyventojų skaičius rajone 2009–2013 metais sumažėjo 11,4 proc. (Joniškio mieste – 10,6 proc.), ir tai yra bemaž dukart daugiau nei Lietuvos vidurkis. Pagrindinė gyventojų mažėjimo priežastis – didėjanti migracija. 2009–2012 metų laikotarpiu iš Joniškio rajono savivaldybės išvyko apie 5 tūkst. gyventojų, t. y. beveik penktadalis rajono žmonių. Per 60 proc. migrantų yra 15–34 metų amžiaus. Šių metų pradžioje Joniškio rajone buvo registruoti 2288 bedarbiai, nedarbo lygis siekė 15,3 proc. (2013 metų pradžioje – 14,3 proc.). Ekspertai pastebi, kad nesikeičiant ekonominei ir socialinei situacijai Joniškio rajono savivaldybėje toliau augs emigracija į didžiuosius Lietuvos miestus, užsienio šalis, mažės darbingo amžiaus žmonių rajone. To padariniai – didės demografinis krūvis dirbantiesiems, atsiras dar daugiau darbo jėgos problemų. Palyginti niūrią situaciją kiek praskaidrina tai, kad pastebimas veikiančių ūkio subjektų skaičiaus augimas. 2013 metų pradžioje Joniškio rajono savivaldybėje buvo registruotas 441 ūkio subjektas, 2012-aisiais jų buvo 437. 2013 metų pradžioje Joniškio rajone vyravo smulkiosios ir vidutinės įmonės, t. y. veikė 264 smulkiosios ir vidutinės įmonės, kurios sudarė 59,9 proc. visų

veikiančių ūkio subjektų. Bendras rajono verslumo lygis nėra aukštas – tūkstančiui gyventojų tenka 56,4 įmonės. Materialinės investicijos Joniškio rajono savivaldybėje 2011 metais išaugo beveik dukart palyginti su 2010 metais, tačiau jų dydis yra vienas žemiausių visame Šiaulių regione. Vertinant tiesiogines užsienio investicijas, Joniškio rajonas akivaizdžiai atsilieka nuo šalies ir apskrities vidurkio. 2011 metais Joniškio rajono savivaldybėje vienam gyventojui teko vos 84 litai tiesioginių užsienio investicijų, o bendras šalies rodiklis yra 12 678 litai, Šiaulių apskrities – 1963 litai. Viena didžiausių problemų, dėl kurios turėtų labai susirūpinti Joniškio rajono valdžia – nepakankama plėtra ir investicijų stoka. Tai lemia, kad mažėja gyventojų, užimtumas, didėja migracija ir bedarbių skaičius. Akivaizdu, dėl tokios situacijos smunka ir investicinis vietovės patrauklumas. Kalbant apie turizmą, Joniškio rajoną galima apibūdinti kaip tranzitinį, todėl turizmo paslaugos čia – negausios ir fragmentiškos, netolygiai pasiskirsčiusios po rajono teritoriją. Visiškai neišplėtotos kaimo turizmo paslaugos. Pagrindinis Joniškio rajono turizmo traukos objektas – Žagarės regioninis parkas, kuris gali pasigirti ne tik archeologijos, gamtos paminklais, draustiniais, unikaliu kraštovaizdžiu, bet ir gausiu architektūros paveldu: Žagarės senamiesčiu, Žagarės dvaro sodyba, didžiausiu Lietuvoje peizažiniu parku, Žagarės senąja bažnyčia, Žagarės Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Prie didžiausių trūkumų būtina paminėti ir tai, kad Joniškio rajone neišplėtota verslui skatinti palanki infrastruktūra. Trūksta kvalifikuotos darbo jėgos, netaikomos mokesčių lengvatos, biurokratinės kliūtys nesudaro patrauklių sąlygų verslo plėtrai. Taip pat silpnai išplėtotas turizmo sektorius: nesuformuota tinkama turizmo infrastruktūra, turistams ir rajono svečiams nėra užtikrintas jų poreikius tenkinančių teikiamų su turizmu susijusių paslaugų lygis, Joniškio rajonas priklauso mažo rekreacinio potencialo grupei. Pasiguosti Joniškio rajonas gali nebent patogia geografine padėtimi, jis yra šalia pasienio su Latvija. Dėl to sukuriamos geros sąlygos tranzitiniam turistų pervežimui, nes per Joniškio rajoną yra nutiesti tarptautiniai keliai ir geležinkelių transporto koridoriai. Neblogai išplėtota ir rajono kelių sistema. Tad bent tuo būtų galima pasinaudoti.

2014 Nr. 6

EKSPERTO ŽVILGSNIS

NEDŽIUGINA MOKESČIŲ APLINKA LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Joniškio rajono savivaldybė Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudaromame Lietuvos savivaldybių indekse užėmė 51 vietą iš 53 rajono savivaldybių. Investicijų srities įvertinimas atsiliko nuo šalies vidurkio (49 balai) ir sudarė 41 balą (iš 100 galimų). Šis įvertinimas rodo ženklų investicinės aplinkos gerėjimą Joniškio rajono savivaldybėje palyginti su praėjusių metų įvertinimu. Viena priežasčių, lėmusių geresnį įvertinimą – beveik du kartus išaugusios materialinės investicijos, tenkančios vienam gyventojui. Prie geresnio įvertinimo prisidėjo ir didėjantis veikiančių ūkio subjektų skaičius, tenkantis vienam gyventojui. Taip pat savivaldybė turi parengusi investicijoms tinkamų žemės sklypų. Vis dėlto ji susiduria ir su tam tikromis problemomis. Prasta padėtis, susijusi su tiesioginėmis užsienio investicijomis, smarkiai blogina bendrą savivaldybės įvertinimą. Mokesčių aplinka Joniškio rajone vertinama irgi labai blogai. Savivaldybėje taikomas maksimalus nekilnojamojo turto mokesčio tarifas. Galiojantys žemės mokesčio ir verslo liudijimų tarifai patenka tarp vienų aukščiausių šalyje. Tokia situacija sufleruoja veiksmus, kurių derėtų imtis Joniškio rajono savivaldybei. Kitas svarbus investicinės aplinkos aspektas yra operatyvus administracijos darbas išduodant leidimus. Joks investuotojas neis į savivaldybę, kurioje detaliojo plano keitimo procedūros trunka keletą metų.

VIETOS RINKĖJAS SVARBESNIS NEI INVESTUOTOJAS LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Joniškio rajone veikia keletas didesnių įmonių, o vietos verslininkai yra išplėtoję gerus bendruomeninius ryšius. Verslininkai prisideda prie infrastruktūros plėtojimo, asfaltuoja kelius, bemaž įgyvendina socialinės gerovės modelį. Ir tik dėl to Joniškis nemiršta, galbūt net pamažu gaivinamas. Vis dėlto viskas verda savo sultyse. Kalbant apie investicijų pritraukimą, negalima pasakyti nieko gera. Joniškiui tiesiog pasisekė, kad keli lietuviai verslininkai čia dirba ir jiems gana gerai sekasi. Rajonas ir pats miestas yra iš mažųjų, turi nedidelį potencialą. Reikėtų kelių injekcijų – idėjinių bei finansinių, ir būtų galima tikėtis rezultato. Probleminės savivaldybės statusas teigiamų balų ir patrauklumo Joniškio rajonui neprideda. Geografinė padėtis irgi ne pati geriausia. Bet yra šiek tiek darbo jėgos, kuria galėtų pasinaudoti vietos verslininkai. Žinoma, apie kvalifikuotus vadybos ar kitų sričių specialistus nėra ką kalbėti. Galima apmokyti cecho darbuotojus, kuriems nereikia kelti aukštų reikalavimų. Kalbant apie užsienio investuotojų pritraukimą, sunku ką nors pasiūlyti. To turbūt nežino ir rajono valdžia – jos iniciatyvos nei matyti, nei girdėti. Rajono vadovai veikiau orientuojasi į vietos elektoratą, kad būtų išrinkti dar vienai kadencijai, nei į potencialius investuotojus. Akivaizdu, penkios gražios kalbos apie perdažytą paminklą ar palopytą kelią duoda kur kas geresnį rezultatą siekiant išlikti valdžioje nei įkurtos kelios gamyklos.

DOMINUOJA TIK VIENOS PASKIRTIES NEKILNOJAMASIS TURTAS NEKILNOJAMOJO TURTO KOMPANIJOS „OBER-HAUS“ VAKARŲ LIETUVOS REGIONO VADOVAS LINAS JUOZAITIS

Joniškio rajono pavadinimas, be jokios abejonės, tapatinamas su žemės ūkio kraštu. Žemės ūkio paskirties plotai čia brangūs, už hektarą mokama po 18–20 tūkst. litų. Rinkai šiokią tokią įtaką daro latviai, kurie irgi noriai perka žemės ūkio paskirties plotus. Dėl to ir šio turto pasiūlos beveik nėra. Iki šių metų gegužės 1 dienos kainos buvo tikrai didelės, ir užtekdavo tik užsiminti apie ketinimą parduoti žemę – tuoj pat atsirasdavo jos pirkėjas. Kitos paskirties nekilnojamasis turtas Joniškio rajone turbūt nėra toks aktualus. Būsto kainos čia panašios, kaip ir kituose šalia esančiuose rajonuose: Radviliškio, Pakruojo. Ir paklausa bei pasiūla tokia pat. Naujų projektų vargu ar reikia tikėtis, daugiau dėmesio galima skirti seniems daugiabučiams modernizuoti.

ventiliacinės angos tik korpuso gale: neuždengiamos su pirštinėmis, mažesnė galimybė patekti dulkėms – ilgas, beprecedentis ekstremalus naudojimas nauju galios lygiu.

Keraminis „M-Calibur“ diskas, turbogalia: 250 proc. greitesnis medžiagos pašalinimas, 250 proc. ilgesnė eksploatavimo trukmė

PASAULINĖ NAUJOVĖ

PAGAMINTA VOKIETIJOJE

Tobula ergonomika: galimybė keisti jungiklio padėtį, siauresnis korpusas, žemas vibracijos koeficientas tam, kad dirbdami nepavargtumėte!

Naujasis „Metabo Marathon“ variklis: iki 50 proc. didesnis sukimo momentas, iki 20 proc. didesnis maksimalus našumas!

Daugiau informacijos apie mūsų neprilygstamuosius elektrinius įrankius rasite www.metabo.lt