Sa 2015 sausis by SA.lt (Statyba ir architektūra)

Kaina 2,49 Eur

2015/1

RENOVACIJA BE SAUGIKLIŲ: APIE GARANTIJAS, KURIŲ NEGAUNA BŪSTO SAVININKAI SOCIALINIS BŪSTAS LIETUVOJE: KOKS JIS PLANUOJAMAS? ARCHITEKTŪROS KOKYBĖS KRITERIJŲ POREIKIS: PRAKTINIAI IR TEISINIAI ASPEKTAI REKREACINĖ SODININKYSTĖ TIK BANDO PRIGYTI MIESTUOSE BŪSTO PIRKIMAS: KOKIE SPĄSTAI SLYPI?

UOSTAMIESTIS

TURĖS DAR VIENĄ –

PAKELIAMĄJĮ ARBA PASUKAMĄJĮ – TILTĄ

Turinys STATYBA

6 TEMA

Renovacija be saugiklių

Darius Biekša, Ramūnas Gatautis, Valius Serbenta

10 FORUMAS

Socialinis būstas Lietuvoje: pažymėtas asocialumo ženklu

Prof. dr. Jolanta Aidukaitė, Julius Belanoška, Vigantas Giedraitis, Martynas Marozas, Aloyzas Stapulionis, Odeta Valungevičienė

16 TECHNOLOGIJOS

Uostamiesčio Bastionų tiltas – egzaminas ir projektuotojams, ir statytojams Darius Bačinskas, Artūras Šulcas

20 TECHNOLOGIJOS

Geoterminiam vandeniui įdarbinti – Islandijos patirtis Simonas Gentvilas, Sigitas Petrauskas

24 ARCHITEKTŪRA

ARCHITEKTŪRA

Sveikam miestui – architektų idėjos

Mantas Daukšys, Jūratė Grubliauskienė

26 ARCHITEKTŪRA

Architektūros kokybės kriterijų poreikis: praktiniai ir teisiniai aspektai

Daiva Bakšienė, Evaldas Klimas, Marius Narmontas, Matas Šiupšinskas, doc. dr. Vytautas Petrušonis, Nijolė Vaičiūnaitė

36 RECENZIJA

Atkurta ar sukurta?

Jolantos Butkevičienės monografija „Lietuvos architektūros paveldotvarka: netektys ir atradimai“

38 KRAŠTOTVARKA

Rekreacinė sodininkystė tik bando prigyti miestuose Inga Urbonaitė

46 NT GIDAS

Būsto įsigijimo aspektai: kokie spąstai slypi? Martynas Žibūda

56 PASAULIS

Kinijos paveldo įženklinimas: nuo Tangų dinastijos iki komunistinio režimo lyderių

Šiame numeryje minimų įmonių ir įstaigų rodyklė II virš. „Aeroc“ 35 AHK – Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmai 52 „A-Z Projektai“ 44„Basf“ 49 „Constra“ 51 „Daistatus“ 19 „Delta Nova“ 39 „Ekspozicijų centras“ 9 Expo vakarai 45 „Gealan“ 66 Generalinė miškų urėdija 20 „Geoterma“ 37, 69 „Jaukus namas“ 62„Klaipėdos vanduo“ 70 „Knauf“ 52 Lietuvos statybos inžinierių sąjunga 27, 49 „Lode“ 32 „Mandelli“ 49 „Miesto renovacija“ 41 „Peri“ 52 Polistireninio putplasčio asociacija 54 „Radviliškio šiluma“ 52 „Renovacijos konsultacijos“ 60 „Reynaers“ 15 SDC LT – „Messe Frankfurt“ 5„Silberauto“ 52 „Skraida“ 41 Statybos produkcijos sertifikavimo centras 49 „Šilputa“ 43 „Targi Kielce“ III virš. „Topometra“ IV virš. „Uponor“ 22 Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras 64 „Vilniaus energija“ 33 „Veikta“ 16 Vilniaus Gedimino technikos universitetas

Redakcijos skiltis

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Ukmergės g. 222 LT-07129 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos tarybos narys; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; dr. doc. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; Rimvydas Pranaitis, Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomasis direktorius; doc. dr. Žymantas Rudžionis, KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas. „Statyba ir architektūra“ yra Lietuvos statybininkų asociacijos, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos ir Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų narys. Bendrovės direktorė Jūratė Babickienė Redaktoriai Darius Babickas, Rusnė Marčėnaitė Korespondentės Lina Bieliauskaitė, Kristina Buidovaitė Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Jurgita Volungevičiūtė Fotografas Gediminas Bartuška Reklamos skyrius Tel. +370 5 246 1518 Lina Krasauskienė, Liudmila Michalkevičienė, Renata Olisova Prenumeratos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Laima Lašaitė Vyr. finansininkė Violeta Darulytė © „Statyba ir architektūra“, 2015 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą.

Tūkstantinės paskolos ir ilgi įsipareigojimų metai bankui mainais už garbės žodį, kad šildymo sąskaitos bus mažesnės. Iš esmės tik tokiomis garantijomis dėl renovacijos rezultatų šiandien gali kliautis pasiryžusieji bandyti atgaivinti senos statybos daugiabučius. Šiame numeryje svarstysime, ar teisinga, kad viena pusė turi traukti iš kišenės dešimtatūkstantines sumas už tvarkybos darbus, o kita tik gūžčioja pečiais, kai paaiškėja, kad rezultatai ne tokie, kaip žadėta, o gal dar ir darbai baigti taip vėlai, jog nebegalima pretenduoti į dalies renovacijos išlaidų kompensavimą? Sausio 1-ąją įsigaliojęs naujas Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas, tikisi jo rengėjai, sutrumpins laukiančiųjų socialinio būsto eiles. Koks tas būstas turėtų būti? Ar sutiktume su kai kurių Europos valstybių politika: siūlyti socialiniam būstui kuo kokybiškesnius, energiją taupiai naudojančius pastatus? Ko gero, ne – juk, daugelio įsivaizdavimu, socialinio būsto gyventojas – žalingų priklausomybių turintis bedarbis, įvairių grėsmių aplinkai keliantis pilietis. Bet mūsų pašnekovai atkreipė dėmesį, kad kitokiu keliu einanti Europa turi labai rimtų argumentų. Ar įmanoma žodžiais apibrėžti ir įtvirtinti architektūros kokybės reikalavimus neužkertant kelio architektūros raidai, novatoriškumui, architekto saviraiškai? Ar įmanoma sujungti lyg ir nederančius dalykus – architektūrą (kūrybą, meną, laisvę) ir teisinį reguliavimą (suvaržymą, griežtumą, išankstinį apibrėžtumą)? Ar tiksliai įvardyti architektūros kokybės kriterijai gali padėti užtikrinti visuomenės poreikius architektūros srityje, garantuoti aukštą architektūros kokybę? Rudenį vykusioje konferencijoje „Architektūros kokybės kriterijai ir jų teisinė reikšmė“ diskusija šiais klausimais tik prasidėjo. Šįkart skelbiame kelias nuomones – pro ir contra. Vos baigusi Pilies tilto rekonstrukciją, Klaipėda pradeda naują miesto susisiekimo infrastruktūros projektą – jau paskelbtas atviras tarptautinis seniai planuojamo Bastionų tilto projektavimo konkursas. Tiltas turėtų tapti dalimi senamiesčio apylankos, kuria būtų galima nukreipti šiuo metu Biržos tiltui ir Tiltų gatvei tenkančius transporto srautus. Potencialiems projektuotojams palikta galimybė rinktis, ar tiltas turėtų būti pakeliamasis, ar pasukamasis. Svarbiausia, tikisi uostamiesčio vadovai, šis projektas taps kompleksinės pertvarkos centrinėje miesto dalyje pranašu, jį įgyvendinus čia ilgainiui turėtų keistis net keliolika pozicijų. Atkreipkite dėmesį – pradedame straipsnių ciklą, kuriame bus aptariami būsto pirkėjų apsisprendimui svarbūs, bet kartais nepakankamai išnagrinėjami klausimai.

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako. Spausdino UAB „Prinsta“ Tiražas 4300 egz. Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m. ISSN 0131-9183

Viršelyje – Brodvėjaus tiltas Portlande (JAV). „Shutterstock“ nuotr.

A J I Ų C I A L V K I O G N U E A R ES B Kas prisiims atsakomybę atsiradus daugiabučių, kurių gyventojai liks nusivylę modernizacijos rezultatais?

5 01

TE .1/

Lina BIELIAUSKAITĖ

gubos pakopos garantiją. Kad energijos būtų sutaupyta pakankamai, rengiamas darbo projektas, kaip ir ką daryti, kokias technologijas taikyti. Projektas turi atitikti reikalavimus investiciniame plane, kuriam yra pritarę gyventojai, o pasiekti tokius parametrus – jau techninė užduotis projektuotojams“, – standartinę schemą dėstė specialistas. BETA vadovo teigimu, nuo 1996-ųjų, kai buvo sukurti renovacijos metmenys, sėkmingai modernizuota ne vienas šimtas daugiabučių pastatų. Tai esą įrodo ir gyventojų gaunamos šildymo sąskaitos, ir nuolat atliekamas modernizuotų daugiabučių monitoringas. „Galiu atsakingai patvirtinti, kad nėra nė vieno namo, kuriame po renovacijos energijos būtų sunaudota daugiau nei prieš renovaciją. Vidutiniais rodikliais, standartiniame sovietmečiu statytame daugiabutyje apšiltinus sienas, stogą, pakeitus langus ir sutvarkius šildymo sistemą sutaupoma apie 50, o kai kuriuose pastatuose – ir 60, 70 proc. energijos. Kartais gyventojai sako, kad moka panašiai, kiek ir mokėję iki renovacijos. Tačiau nereikia užmiršti, kad vienu metu patyrėme labai staigų energijos kainų šuolį. Tad jei žmonės nieko nebūtų darę, būtų mokėję kur kas daugiau“, – įvertino pašnekovas.

Antai ne per seniausiai apie didesnes nei iki renovacijos šildymo sąskaitas prabilę šakiškiai į renovacijos medaus statinę Lengviausiai pasiekiami vaisiai jau nuskabyti krestelėjo gerą šaukštą deguto ir, žinoma, privertė suklusti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos apie būsto tvarkymo galimybę dar svarstančius gyventojus. (VKEKK) pirmininko pavaduotojas Darius Biekša įsitikiBūsto energijos taupymo agentūros (BETA) direktorius Valius nęs, kad ne vieniems metams užsikrauti paskolos naštą Serbenta patikino, kad situacija tolygi įsipareigojantys gyventojai turi teisę audrai stiklinėje, tiesa, kartu pripažino, tikėtis ir garantijų bei kompensacikad tokios istorijos jei ne diskredituoja, jų, jeigu sutaupoma bus mažiau, nei Šiuo metu žemai kabančius tai bent jau menkina pasitikėjimą renobuvo deklaruota. vacija. vaisius jau suvalgėme ir pereiname „Be abejo, darbai turi būti atlikti ko„Dėl Šakių atvejo galiu pasakyti tik kybiškai. Svarbiausia, kad po renovaprie kito, sudėtingesnio, etapo. tiek, kad žinia iškilo į viešumą ne iki galo cijos žmonės pajustų naudą. Vadinasi, Ateityje renovacijos laukia išaiškinta ar patikrinta. Aptariamas naįdiegus tam tikras priemones pastate mas dar nebaigtas renovuoti ir neprienergijos turi būti sutaupoma dauvadinamieji vidutiniokai pastatai. duotas: iki galo neapšiltintas cokolis ir giau nei tolesni mokėjimai už paskoVadinasi, elementarių priemonių, dalis sienų, nėra galutinai sureguliuota lą. Žmonės įsipareigoja mokėti labai šildymo sistema. Dar vienas svarbus kai padarei bet ką ir sutaupymas didelius pinigus – maždaug po 15–25 veiksnys – butuose įdiegta šilumos regutūkst. litų butui. Tai rimta investicija, garantuotas, nebėra. liavimo ir apskaitos sistema, kuri leidžia juo labiau įvertinus, kad daugiabukiekvienam žmogui energiją naudoti pačiuose namuose įprastai gyvena vidugal individualius poreikius. Analizė parotines pajamas gaunantys asmenys. dė, kad tokio pat ploto butuose šiame name kainų skirtumas Jeigu moku pinigus už tai, kad gaučiau ką man pažauž sunaudotą energiją sudarė du ar tris kartus. Situacija, dėjo, ir to negaunu, turėčiau turėti bent minimalų saube abejo, pasikeis, kai bus subalansuota šildymo sistema ir giklį, kad bus kas už tai atsako, kad tas kažkas galbūt ir svarbiausia – kai žmonės išmoks naudotis naujais šilumos ne visiškai kompensuos praradimus, bet bent jau prie to reguliavimo įrankiais“, – neabejoja pašnekovas. prisidės. Šiandienos principas toks – renovacija patikėVis dėlto BETA vadovas neneigė, kad šiandien daugiabučių ję žmonės lieka vieni su savo tikėjimu. Ir, rodo patirtis, modernizavimo programoje dalyvaujantys gyventojai neturi iškilus problemoms dažniausiai kalti lieka šilumininkai, konkrečių garantijų, įsipareigojimų, kad po renovacijos šilunesvarbu, ar jie prikišo rankas, ar ne“, – vaizdžiai kalbėjo mos energijos sutaupys tiek, kiek preliminariai ir buvo žadėta. pašnekovas. „Ar tokią garantiją turėtų teikti draudimo kompanija? Šiuo metu gyventojai, galima sakyti, neturi ir jokių sauAr Vyriausybė turi duoti nukirsti ranką? – retoriškai klausė giklių apsidrausti nuo darbų vėlavimo – bent jau finansiV. Serbenta. – Tiesiog kalbame apie tai, kokia yra renovacinė rangovo atsakomybė, jei dėl jo kaltės laiku nepabaigus jos praktika. Žmonės nelinkę tikėti valdžia, biurokratais. Latam tikros statybų fazės bus prarasta valstybės parama, biausiai jie tiki tuo, ką mato patys. Tereikia nueiti į atnaujintą sutartyje nenumatoma. kaimyninį namą ir pasikalbėti su jo gyventojais, išsiaiškinti, Manipuliavimą statistika, esą renovuotuose namuose kokie pasiekti rezultatai.“ vidutiniškai sutaupoma 50 proc. energijos, VKEKK pirmininko pavaduotojas D. Biekša vadina lozunginiu reiškiniu. „Vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad pirmiausia buvo Pagal statistiką sėkmė užprogramuota renovuoti pastatai, kurių situacija buvo pati prasčiausia. Anot BETA vadovo, visame pasaulyje rangovas, nusamdytas apšiltinti sienas, nesuteiks garantijų, ar energijos bus sutauKad ir kas juose buvo daroma, visais atvejais galima tipyta, ar ne. kėtis didelių sutaupymų, kurie atpirktų ir netikslumus, „Rangovas turi suteikti garantiją savo atliktiems darbams, klaidas. Tad šiuo metu žemai kabančius vaisius jau suvalir tai yra standartiniai principai. Be to, kiekvieną statybos gėme ir pereiname prie kito, sudėtingesnio, etapo. Ateiprocesą Lietuvoje prižiūri atestuotas techninis statybos tyje renovacijos laukia vadinamieji vidutiniokai pastatai, prižiūrėtojas, kurio veikla apdrausta civilinės atsakomybės kuriuose nėra labai smarkiai švaistoma energija, kuriuodraudimu. Taigi dėl atliekamų darbų kokybės turime dvise žmonės galbūt jau yra pasikeitę langus, reguliuoja šil-

8 tikėtis, kad staiga į Lietuvą ateis įmonių, norinčių prisiimti visą atsakomybę už renovuojamų pastatų rezultatus“, – svarstė D. Biekša. Jau kurį laiką diskutuojama, kad įgyvendinant ESCo modelį Lietuvoje į renovacijos procesą būtų galima įtraukti šalies šilumos gamintojus arba jos tiekėjus, tačiau kol kas konkrečių sprendimų nepriimta.

Sutaupymą siūlo skaičiuoti ne pagal projektinius, bet pagal skaitiklių duomenis

Energetikos ir termoinžinerijos technologijos mokslų daktaras Ramūnas Gatautis siūlo neišradinėti dviračio. Anot specialisto, vienas svarbiausių dalykų kalbant apie garantijas gyventojams – kompetentinga proceso priežiūra nuo pat pradžios iki galo, tai yra nuo investicinio plano parengimo iki visų darbų įgyvendinimo. „Tai ir yra didžioji daugiabučių namų modernizacijos bėda Lietuvoje. Juk įprastai tuo užsiima bendrijų pirmininkai, kurie dažniausiai nėra šios srities specialistai. O čia reikia kvalifikuoto projekto vadybininko, profesionalo“, – kalbėjo renovacijos ekspertas R. Gatautis. Pašnekovo žodžiais, buvęs aplinkos ministras pasuko keistu keliu deleguodamas šią funkciją savivaldybėms. „Mano įsitikinimu, tikrai ne savivaldybės reikalas kapitališkai remontuoti privačią nuosavybę. Vienoms savivaldybėms gal ir visai neblogai sekasi, tačiau daugelis stagnuoja, o padėtis didžiuosiuose miestuose – iš viso prasta. Savivaldybė yra per silpnas organizatorius. Antai Kaunas nesugeba nė susitvarkyti

Darius BIEKŠA Šiandienos principas – renovacija patikėję žmonės lieka vieni su savo tikėjimu. Ir, rodo patirtis, iškilus problemoms dažniausiai kalti lieka šilumininkai, nesvarbu, ar jie prikišo rankas, ar ne.

dymą ir pan. Vadinasi, elementarių priemonių, kai padarei bet ką ir sutaupymas garantuotas, nebėra. Ir tada žmonėms reikės labai rimtų argumentų“, – kalbėjo specialistas.

Nepateisinti lūkesčiai ir neaiški atsakomybė gali sužlugdyti procesą

VKEKK pirmininko pavaduotojo D. Biekšos manymu, garantijų klausimą daugiabučius atnaujinti apsisprendusiems gyventojams neišvengiamai teks spręsti, kitaip galima prognozuoti pesimistinį scenarijų. „Atgal nėra kada gręžiotis, valstybė turi prisiimti atsakomybę, jei nori plėtoti šią programą. Jei renovacija ir toliau bus vykdoma ta pačia banga ir ims rastis pastatų, kurių atnaujinimas nepateisino gyventojų lūkesčių, daugiabučių modernizacijos idėja gali būti politiškai sužlugdyta“, – mano pašnekovas. Vienu iš galimų problemos sprendimo variantų specialistai įvardija ESCo (ang. Energy Service Company – „energijos paslaugų kompanija“) modelį. BETA direktorius V. Serbenta pripažįsta – tai išties gera praktika, ypač paplitusi Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Skandinavijos šalyse, Vokietijoje. Investuotojas – energijos paslaugų kompanija – pasiūlo sumokėti už renovaciją ir viskuo pasirūpinti, tačiau gyventojai, tarkime, dar 10 metų įsipareigoja ir toliau mokėti už energiją tiek, kiek moka šiuo metu. Žmonėms nereikia niekuo rūpintis, jie gyvena šiltesniame, gražesniame name, tik tam tikrą laikotarpį nejunta finansinės naudos. „Šiuo atveju investuotojas prisiima visą riziką už sutaupymus, darbų kokybę. Tačiau norint Lietuvoje taikyti tokį modelį, pirmiausia reikia iki galo sutvarkyti teisinę aplinką. Be to, neteko girdėti ir apie labai didelį investuotojų susidomėjimą šiuo klausimu“, – sakė V. Serbenta. VKEKK pirmininko pavaduotojo D. Biekšos teigimu, ESCo – verslo modelis, kuriam reikia laiko rinkoje užaugti. Ar Lietuvoje tam palankios sąlygos – nevienareikšmis klausimas. Kadangi investuotojas prisiima didžiąją finansinės rizikos dalį, natūralu, kad jis orientuojasi į projektus, kuriuos apsimoka įgyvendinti. Šiuo atveju energijos paslaugų kompanijų žvilgsnis pirmiausia krypsta į itin prastos būklės objektus, kurie garantuoja didžiausią sutaupymą. „Tą etapą lyg ir praleidome. Dabar pradedame nuo daug sudėtingesnių sąlygų. Tad sunku

5 01

TE .1/

Ramūnas GATAUTIS Vienas svarbiausių dalykų kalbant apie garantijas gyventojams – kompetentinga proceso priežiūra nuo pat pradžios iki galo, tai yra nuo investicinio plano parengimo iki visų darbų įgyvendinimo.

savo gatvių, ką jau kalbėti apie tūkstančių daugiabučių namų renovaciją“, – įvardijo specialistas. R. Gatautis nevienareikšmiškai vertina ir pastatų energinio naudingumo nustatymo metodiką, kuri remiasi teoriniais atitinkamų pastato charakteristikų skaičiavimais pagal projektinę dokumentaciją. „Pabrėžiama, kad tai yra europinės direktyvos ir metodikos, kuriomis privalo vadovautis Lietuva. Tačiau, kitaip nei daugumoje Europos Sąjungos šalių, faktiškai visi mūsų daugiabučiai turi skaitiklius, į kurių rodmenis pažvelgus iškart tampa aišku, kiek konkretus namas sunaudoja šilumos. Didžiausias akibrokštas yra tai, kad skaitikliai rodo, jog šilumos naudojimo apimtys

Valius SERBENTA Ar garantiją turėtų teikti draudimo kompanija? Ar Vyriausybė turi duoti nukirsti ranką?

apie 90 proc. atvejų skiriasi nuo to, kas apskaičiuojama pagal europines metodikas. Dažniausiai šis skirtumas siekia nuo 10 iki 15, o kartais – ir 30–40 proc. Apie tai diskutuojame jau kokius šešerius metus, bet Aplinkos ministerija nesileidžia į kalbas. Tad šiandien Lietuvoje turime paradoksalią situaciją, kai sutaupymas skaičiuojamas ne pagal skaitiklių rodmenis, o pagal projektinius dalykus. Vadinasi, jeigu techninis projektas buvo parengtas gana sąžiningai, tuos 40 proc. energijos sutaupymo rodiklius namą renovavus pasiekti visiškai nesudėtinga“, – komentavo renovacijos ekspertas R. Gatautis.

Energinis efektyvumas – tik vienas siektinos modernizacijos elementų

Pašnekovas pripažino, kad už namo modernizavimo darbus mokantys klientai turėtų gauti ne teorinius skaičiavimus, bet realią situaciją atspindinčius rezultatus. „Tačiau čia matau slypint kitą pavojų. Ir šiaip nėra paprasta įtikinti žmones renovacija, tad jei sąlygos būtų dar labiau sugriežtintos ir atsirastų daugiau netikrumo, ar tikrai bus gauta valstybės parama, manau, tai daugiau noro atlikti renovacijos darbus tikrai nepridėtų“, – svarstė R. Gatautis. Tad, specialisto nuomone, šiandien reikėtų kalbėti apie tai, kad renovacija turėtų būti atsieta nuo privalomo energijos sutaupymo. „Renovacija susieta su šilumos taupymu, o sutaupymo apimtys priklauso nuo naftos kainos. Kol ji lipo į viršų, ši maržos dalis atrodė labai didelė, todėl namų apmuturiavimas kailiniais ekonomiškai lyg ir visai neblogai pasiteisino. Tačiau kaip situacija pasikeis naftos kainai krintant?“ – retoriškai klausė pašnekovas. Vis dėlto renovacijos ekspertui R. Gataučiui labiausiai nerimą kelia kiti dalykai. „Po 30 metų namo eksploatacijos privalu atlikti kapitalinį remontą, o mūsų senųjų daugiabučių amžiaus vidurkis siekia apie 40 metų. Techninė šių namų būklė labiau nei apgailėtina, jie gali pradėti žmonėms byrėti ant galvų. Todėl susieti daugiau kaip 30 tūkst. daugiabučių atnaujinimą tik su energiniu sutaupymu, mano galva – ydinga praktika. Atsipirkimas neturėtų būti iškeliamas į pirmą vietą. Žinoma, klausimas, ar apsimoka, ar ne – labai aktualus. Tačiau labiausiai neapsimoka nugriuvęs namas“, – sakė ekspertas.

FORUMAS

SOCIALINIS BŪSTAS LIETUVOJE: PAŽYMĖTAS ASOCIALUMO ŽENKLU Rusnė MARČĖNAITĖ

Žalingų priklausomybių turintis bedarbis pilietis – toks socialinio būsto gyventojo portretas dažniausiai įsivaizduojamas Lietuvoje. Gal todėl, kad atmintyje geriausiai išlieka žiniasklaidos pasakojimai apie nesutramdomus, gaisrus ir potvynius keliančius socialinio būsto nuomininkus. Vis dėlto socialiniu būstu disponuojančių savivaldybių atstovai pabrėžia, kad jų tvarkomuose socialinio būsto nuomininkų ir laukiančiųjų sąrašuose – ir jaunos šeimos (kurios dėl būsto pasiūlos stokos kartais spėja pasenti), taip pat – neįgalieji, našlaičiai ir kitos socialiai pažeidžiamos gyventojų grupės. Valstybė šiuo metu dar tik ieško sprendimų, kurie padėtų pagreitinti aprūpinimo socialiniu būstu procesus. Ar sutrumpins laukiančiųjų eiles 2015 metų sausio 1-ąją įsigaliojęs naujas Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas?

2013 metų sausio 1 dieną socialinio būsto nuomos laukė 31 584 šeimos ar asmenys. 2012 metais išnuomoti 1086 socialiniai būstai. 2014 metų sausio 1 dieną išsinuomoti socialinį būstą norėjo 32 542 šeimos (asmenys), per 2013 metus išnuomoti 1053 socialiniai būstai. Duomenis apie 2014-aisiais išnuomotus būstus savivaldybės turi pateikti iki vasario 1 dienos, vis dėlto tai, kad 2014 metais socialinio būsto fondo plėtrai buvo skirta 30,15 mln. litų, t. y. 37 proc. daugiau negu 2013 metais, leidžia teigti, jog daugiau bus ir išnuomotų būstų. Nuo šių metų sausio 1 dienos įsigaliojus naujam Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymui, iki gegužės 1 dienos bus patikrinta, ar visi asmenys ir šeimos pagal deklaruotą turtą, įskaitant ir pajamas, tebeturi teisę gauti paramą. Vadovaujantis ankstesniu įstatymu deklaruoti turtą reikėjo tik įrašant į laukiančiųjų socialinio būsto nuomos sąrašą ir prieš suteikiant būstą. Kadangi laukti, kol bus išnuomotas socialinis būstas, reikia apie 20 metų, laukiančiųjų sąrašuose gali būti ir tokių asmenų (šeimų), kurių materialinė padėtis yra pasikeitusi ir kurie jau negali pretenduoti gauti paramą. Asmenys ar šeimos, turintys teisę gauti paramą būstui išsinuomoti, gali nelaukti, kol jiems bus išnuomotas socialinis būstas. Jie gali nuomotis būstą rinkoje ir gauti nustatyto dydžio nuomos mokesčio dalies kompensaciją. Pavyzdžiui, Vilniuje asmuo per mėnesį gautų 43,52 euro, arba 150,24 lito, dydžio kompensaciją, standartinei trijų asmenų šeimai per mėnesį būtų skiriama 130,56 euro, arba 450,72 lito. Aloyzas STAPULIONIS Taip pat teikiamos subsidijos valstybės iš dalies kompensuojamo būsto kredito daliai apmokėti. Socialinės apsaugos ir darbo Įvertinus visus šiuo metu įrašytų į socialinio būsto nuomos eilę asmenų (šeimų) poreikius, iki 2020 metų, plėtojant socialinio būsto ministerijos Socialinės aprėpties fondą ir nuomojant socialinį būstą, reikėtų investuoti apie 964,4 mln. eurų (3,33 mlrd. litų), arba kasmet 160,7 mln. eurų (555 mln. litų). departamento Paramos būstui Formuojant paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti politiką buvo nuspręsta valstybės biudžeto lėšomis (dėl pinigų stokos) skyriaus vedėjas remti nuomotoją, socialinio būsto fondo plėtrą vykdyti už lėšas, gautas rinkos sąlygomis parduodant savivaldybės gyvenamąsias patalpas, nenaudojamas kaip socialinis būstas. Parduoti gali būti pateikta apie 12,5 tūkst. būstų, už kuriuos planuojama gauti apie 240 mln. eurų. Taip pat socialinio būsto fondo plėtrai numatyta panaudoti 49,5 mln. eurų Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų. Būsto nuomos mokesčio dalies kompensavimas suteiks galimybę būstu apsirūpinti gerokai didesniam asmenų ar šeimų skaičiui. Nuomininkai, įvertinę savo finansines galimybes ir teikiamą paramą, galės patys spręsti, kokiomis sąlygomis – nuomos ar išperkamosios nuomos – ir kokį būstą nuomotis rinkoje. Kompensacijos dydis nuo nuomos sąlygų ir išnuomoto būsto dydžio nepriklauso. Išperkamosios nuomos mokesčio dalies kompensavimas skatins nuomininkų nuosavybės įnašą į būstą ir sudarys sąlygas valstybei padedant jį įsigyti. Turėdami šiuo metu metams šiai sričiai finansuoti skiriamus 4,7 mln. eurų (16,4 mln. litų), sudarytume galimybę kompensacijomis pasinaudoti apie 9760 šeimų. Šias lėšas naudodami plėtrai pagelbėtume tik apie 200 šeimų. Socialinio būsto fondo plėtra yra savarankiška savivaldybių funkcija. Kaip turi būti plėtojamas socialinis būstas, sprendžia savivaldybės rengdamos socialinio būsto plėtros programas arba numatydamos tai savivaldybės strateginio planavimo dokumentuose. Lietuvoje didžioji dalis savivaldybių socialinio būsto fondo plėtrą vykdo įsigydamos atskirus daugiabučių namų butus. Įstatyme nustatyta, kad visos su būsto fondu susijusios būtinosios sąnaudos turi būti padengtos, todėl savivaldybės, priimdamos sprendimus dėl nuomos mokesčio dydžio ir nuolaidų taikymo, turi tai įvertinti ir prireikus iš savo biudžeto skirti lėšų. Kriterijai, numatantys galimybę kreiptis dėl paramos būstui įsigyti ar nuomotis, apibrėžti Gyventojų turto deklaravimo įstatyme ir naujame Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme. 2013 metais daugiausia būstų (282) išnuomota bendrajame sąraše (į šį sąrašą įrašomi asmenys ar šeimos, kurie nepatenka į jaunų, daugiavaikių šeimų, likusių be tėvų globos asmenų ir neįgaliųjų asmenų sąrašus). Antroje vietoje – jaunos (229), trečioje – daugiavaikės šeimos (186). Mažiausia dalis savivaldybėms priklausančių gyvenamųjų patalpų skirta būsto sąlygoms pagerinti.

N 15

r.1

S MA U R /FO

Labai sunku kalbėti apie valstybinę būsto politiką, kai Lietuvoje privatizuota 97 proc. būsto sektoriaus. Paraginta Pasaulio banko mūsų šalis labai uoliai pradėjo vykdyti būsto privatizaciją, nors, pavyzdžiui, lenkai ar čekai taip neskubėjo. Čekija ir Lenkija tik neseniai pasiekė 80 proc. ribą būsto privatizavimo procesuose, apie 20 proc. būsto vis dar valstybės nuomojama. Lietuvoje vyko liberalizacija, valstybė nusprendė stipriai mažinti savo atsakomybę socialinės ir būsto politikos srityse. Kai jai priklauso vos keli procentai būsto, kyla įvairiausių problemų, tarp jų – ir socialinio būsto stokos. Straipsnyje „Būsto politika skirtinguose gerovės modeliuose“ (2013) atkreipiau dėmesį, kad Lietuvos mokslininkai retai analizuoja būsto politiką kaip vieną sudėtinių socialinės politikos ir valstybės gerovės dalių. Dėmesio šiai problemai beveik neskiria ir politikai: su grupe mokslininkų iš Lietuvos socialinių tyrimų centro atlikome tyrimą – panagrinėjome politinių partijų programas nuo 2004 iki 2008 metų. Būsto politikos klausimai jose buvo minimi, bet tikrai labai retai. Ir akcentuojami buvo tik tokie dalykai kaip būsto renovacija – ta banga galbūt buvo susijusi su pradėta gauti Europos Sąjungos (ES) parama, kurią reikėjo panaudoti. Buvo deklaruojama parama jaunoms šeimoms, pabrėžiama, kad reikia plėsti socialinio būsto fondą, bet iš tikrųjų tai tebuvo deklaracijos, realiai tai šiandien neįgyvendinama. Socialinė politika ar, kitaip tariant, gerovės politika – tai procesai, kuriami 50 ar net 100 metų. Vakarų Europos valstybėse, kurios turi nuoseklią ideologiją, strateginių planų, kurių požiūris į būsto ir socialinės politikos plėtrą yra ilgalaikis, yra kitokių rezultatų. Švedijoje ir kitose Europos valstybėse socialinis Prof. dr. Jolanta AIDUKAITĖ būstas suteikiamas ne vien turintiesiems mažas pajamas. Maždaug 20–30 proc. būsto sektoriaus čia Lietuvos socialinių tyrimų centro skirta nuomai – jį galima nuomotis iš valstybės ar savivaldybių, ir tai yra gana geros kokybės būstas. Sociologijos instituto Taip atsiranda viešojo ir privačiojo sektorių konkurencija – tokiu būdu mažinama ir pirkimo, ir nuomos direktorė kaina. Dažnai sakoma, kad lietuviams labai svarbu įsigyti nuosavą būstą. Tai gal ir galima sieti su valstiečių mentalitetu, bet iš tikrųjų tokį pasirinkimą diktuoja visa sistema: nuomoti būstą yra brangu, nes nuomos sektorius yra visiškai nereguliuojamas, kainas nustato rinka ir šešėlinė ekonomika. Tokiu atveju lyg ir natūralus, suprantamas žmonių pasirinkimas leisti pinigus ne nuomai, o nuosavam būstui. Panaši situacija yra visose šalyse, kuriose valstybė beveik nesikiša į nekilnojamojo turto reikalus, pavyzdžiui, Pietų Europoje, kur įpirkti būstą sunku, todėl čia kelios kartos ilgai gyvena kartu, tėvai remia vaikus įsigyjant būstą. Lietuvoje nekilnojamojo turto kreditus yra paėmę tik 7 proc. gyventojų (Estijoje – 16 proc.), visi kiti perka būstą už nuosavas lėšas. Tinkama socialinio būsto politika gali padėti sulaikyti žmones Lietuvoje. Bet tam reikia sisteminio požiūrio į problemos sprendimą. Reikėtų ir pačių piliečių iniciatyvos. Pavyzdžiui, Lenkijoje yra nuomininkų teisėms atstovaujanti organizacija, ji inicijuoja net mitingus, kuriuose kovojama už geresnes nuomos sąlygas. O Lietuvoje šiuo klausimu – absoliuti tyla. Galbūt žmonės protestuoja išvažiuodami iš šalies ar bandydami susirasti būstą kur nors soduose. Vis dėlto jie galėtų reikalauti pagerinti sąlygas apeliuodami į kitų Europos valstybių pavyzdį. Lietuvoje socialinis būstas yra stigmatizuojamas. Atrodo, kad net bandoma skatinti nesinaudoti parama jam. Tačiau tyrimai rodo, kad būsto kokybė, prieinamumas ir įperkamumas yra geresni tose šalyse, kurios vykdo aktyvią būsto politiką valstybiniu mastu, t. y. kai valstybė reguliuoja būsto kainas, inicijuoja socialinio būsto statybą. Būstas yra reikšminga žmogaus gerovės sritis, svarbi socialinės politikos dalis. Straipsnyje „Būsto politika skirtinguose gerovės modeliuose“ buvo aptariama būsto politika įvairiuose valstybės gerovės modeliuose, į būsto modelių klasifikaciją įtraukiant ir naująsias ES šalis iš Vidurio bei Rytų Europos. Išsamesnei analizei buvo pasirinktos šešios šalys, geriausiai atstovaujančios idealiems gerovės valstybėse modeliams: Švedijoje būsto modelis socialdemokratinis, Vokietijoje – konservatyvusis korporatyvinis, Jungtinėje Karalystėje – liberalusis, Ispanijoje – Pietų Europos, Čekijoje ir Estijoje – pokomunistinis. Švediją galima apibūdinti kaip šalį, kurioje būsto prieinamumas ir kokybė yra geriausi, o valstybinis reguliavimas – didžiausias. Vokietijoje būsto prieinamumas ir kokybė panašūs į Švedijos, tačiau valstybės įtaka būsto politikai čia yra nuosaikesnė, nukreipta į paramą tradicinei šeimai, o nuomos rinkoje dominuoja privatusis sektorius. Jungtinė Karalystė idealiai atitinka liberalųjį būsto politikos modelį, kai rinka reguliuoja statybą, kainas ir paskirstymą, o socialinis būstas yra mažas ir tenkina tik pažeidžiamiausių, mažas pajamas turinčių gyventojų poreikius. Ispanijos būsto politikoje vyrauja familializmas – reiškinys, kai šeima garantuoja galimybę įsigyti adekvatų būstą, o būsto nuosavybė yra didesnė nei Jungtinėje Karalystėje. Atrodytų, Lietuvos situaciją labiausiai atitinka liberalusis modelis. Mūsų šalyje statybą vykdo stambios privačios kampanijos, rinka reguliuoja kainas, būsto statybą, paskirstymą, o socialinis būstas skiriamas tik turintiesiems mažiausias pajamas ir yra stigmatizuotas. Tačiau, kaip ir Ispanijoje, šeimos parama įsigyjant ar nuomojant būstą išlieka gana svarbi dėl iš dalies mažo darbo užmokesčio ir menkų socialinių garantijų šalyje. Be to, dabartinė būsto politika sukūrė ne tik klasinę nelygybę būsto srityje, kai turtingesni keliasi į geresnius rajonus ir perka brangesnį būstą, bet ir nelygybę tarp kartų. Vyresnioji karta įsigijo būstą labai pigiai, masinės privatizacijos metu. O jaunesnioji turi pirkti būstą labai brangiai, rinkos kaina. Vis dėlto pensinio amžiaus žmonės lieka įkalinti griūvančiuose sovietinės statybos daugiabučiuose, o jaunesnioji karta pasiėmusi paskolą turi daugiau vilčių išsikelti į šiltesnius, šviesesnius naujos statybos namus. Kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse situacija nėra tokia problemiška kaip Lietuvoje, nes ten privatizacija nebuvo tokia masinė. Pavyzdžiui, Čekijos ir Estijos būsto sektoriuje irgi dominuoja būsto nuosavybė, o nuomojamas būstas čia sudaro panašią dalį, kaip ir Ispanijoje (16–20 proc.). Čekijoje privatizacija nebuvo tokia masinė ir sparti kaip Estijoje, o valstybės nesikišimo politiką į būsto sektoriaus statybą, kainų nustatymą ir paskirstymą galima vadinti nuosaikesne nei Estijoje. Čekijoje valstybė iš dalies reguliuoja nuomos kainas ir sąlygas, o savivaldybės iki šiol išsaugojo dalį nuomojamo sektoriaus. Estijoje valstybės įtaka būsto politikai yra labai nežymi, reguliuojama tik socialinio būsto statyba, administracija ir paskirstymas. Estijos ir Čekijos atvejų analizė atskleidžia nedidelius skirtumus ir bendrus bruožus, kurie patvirtina pokomunistinio modelio ypatybes. Pokomunistinis būsto politikos modelis pasižymi šiais ypatumais: būsto nuosavybė yra pagrindinė disponavimo gyvenamuoju plotu forma; rinka dominuoja būsto sektoriuje, valstybinis reguliavimas nežymus; statybą vykdo stambios privačios kompanijos; senas ir nusidėvėjęs gyvenamasis būstas, pastatytas socializmo laikotarpiu, reikalauja renovacijos arba nugriovimo. Apibendrinant galima teigti, kad konceptualūs būsto politikos modeliai, atitinkantys valstybės gerovės modelius, iki šiol atspindi realias jiems atstovaujančių šalių būsto politikos sistemas.

FO RUMAS

Socialinis būstas Nidoje.

Lietuvoje socialinis būstas yra stigmatizuotas, žmonės vengia jo kaimynystės ne tik dėl prastos kokybės, bet ir dėl dažnai įsivaizduojamo prasto kontingento. Vis dėlto, tarkime, Nyderlanduose yra atvirkščiai – tai pats geriausias būstas, kurį galima gauti už kur kas mažesnę nei rinkos kainą, jei pajamos neviršija 30 tūkst. eurų per metus. Tai jokiu būdu nėra vargingųjų privilegija, tai būdas išlaikyti nebrangią ir globaliai konkurencingą darbo rinką, mažinti atskirtį ir skatinti socialinę integraciją. Valstybės investicijos į būstą ne tik kuria darbo vietas, bet ir leidžia reguliuoti nekilnojamojo turto pasiūlą bei kokybę. Socialinis būstas gali būti prestižinėje vietoje, puikiame name, nes valstybė nėra suinteresuota investuoti į tai, kas po penkerių metų akivaizdžiai nuvertės. Dažniausiai medžiagų kokybės, būsto planavimo, pasiekiamumo visuomeniniu transportu ir kt. projektams keliami gana griežti reikalavimai. Tai nėra paprasti nekilnojamojo turto projektai – valstybė žiūri dešimtmečius į priekį. Skaičiuojama, kad 30 metų laikotarpiu būsto statyba tesudaro 10 proc. visų nekilnojamojo turto eksploatavimo išlaidų, įskaitant šildymą ir priežiūrą. Tad labai svarbu investuoti į kokybišką, energiją taupantį pastatą. Tokį, kad po 30 metų, būstui atitarnavus, šį būtų galima arba pritaikyti tos dienos poreikiams, arba parduoti už tuometę rinkos kainą. Planuojant ilgalaikes investicijas svarbu ir tai, kad konkrečios teritorijos netaptų socialinių problemų židiniais, kad jos nebūtų stigmatizuotos atsikėlus vienai ar kitai socialinei klasei, kad būtų socialiai skirtingos ir integruotos į miestą. Kaip tik dėl to socialinis būstas niekada nesutelkiamas viename name – jis išskaidomas. Nyderlandų valstybės politika įpareigoja kiekvieno didesnio nekilnojamojo turto projekto plėtotojus atsižvelgti Martynas MAROZAS į konkretaus miesto socialinio būsto poreikius. Todėl, pavyzdžiui, Amsterdame 30 proc. naujos gyvenamosios Architektas, urbanistas statybos plėtojama kaip socialinis būstas. Nyderlanduose taikoma daug skirtingų partnerystės variantų nekilnojamojo turto projektams plėtoti, todėl išskirti universalų – gana sudėtinga. Konkrečiai Amsterdame dominuoja trys pagrindiniai partneriai: savivaldybė, kuriai priklauso žemė (Amsterdamo savivaldybė žemės neparduoda, tik nuomoja); būsto korporacija (atsakinga už visą projektą arba socialinį projekto segmentą); nekilnojamojo turto plėtotojas (projekto valdymas ir finansavimas) ir kartais – statytojas arba jų konsorciumas (jei projektas didelis). Kitaip nei Lietuvoje, šioje valstybėje savivaldybė gali plėtoti nekilnojamąjį turtą ir iš to gauti pelno, tačiau niekada to nedaro viena, nes tai nėra pagrindinė jos funkcija. Savivaldybės įnašas į projektą yra žemė, planavimo dokumentų rengimas ir leidimų išdavimas (tai sudaro apie 30 proc. projekto išlaidų). Ji visada yra lygiavertis partneris, numatantis ir nustatantis naujo nekilnojamojo turto poreikį, tipą, vietą mieste, išlaikantis miesto teritorijų nuoseklumą, stilistiką, charakterį, besirūpinantis nekilnojamojo turto plėtros tvarumu (socialiniu, ekonominiu ir fiziniu). Būsto korporacijos dažnai yra specializuotos (neįgaliųjų, senjorų, jaunimo, studentų ir t. t. būstas), todėl vietos būsto korporacija gali turėti daug specializuotų partnerių, kurie keičiasi priklausomai nuo projekto profilio, vietos ar programos. Žinoma, yra ir universalių būsto korporacijų, kurios turi gana įvairų būsto tipų portfelį. Projekto įgyvendinimu Nyderlanduose užsiima (kaip pagrindiniai partneriai) privatūs nekilnojamojo turto plėtotojai, būsto korporacijos arba statytojai. Gali būti ir daugiau partnerių, pavyzdžiui, mokyklos valdžia, bendruomenės centras ir t. t. Nyderlanduose yra didelis socialinio būsto fondas – jo kūrimo tradicija egzistuoja jau 80 metų. Čia labai didelę socialinio būsto dalį valdo ne savivalda, o gyvenamojo būsto korporacijos, veikiančios kaip ne pelno siekiančios nekilnojamojo turto plėtros agentūros. Jų valdomi būsto fondai yra milžiniški, kai kurios korporacijos turi iki 100 tūkst. būstų, todėl gyvenamąją vietą jos gali gana greitai pasiūlyti bet kokios tipologijos žmonėms bet kuriame mieste. Tiesa, finansinė pastarųjų metų krizė smarkiai kirto Nyderlandams, daug būsto korporacijų atsidūrė keblioje finansinėje situacijoje dėl prastų investicijų į finansinius produktus. Pavyzdžiui, didžiausios Roterdamo būsto korporacijos VESTIA, kuriai priklauso apie 90 000 būstų, skola įvairiems bankams sudaro apie 2,6 mlrd. eurų. Teko prisidėti prie Amsterdamo Kolenkito rajono, kuris prieš pradedant atnaujinimo procesą užėmė pirmąją vietą Nyderlandų vyriausybės sudarytame prasčiausių šalies rajonų sąraše, regeneracijos projekto. Šiame sąraše atsidūrė 50 panašių socialiniu požiūriu depresyvių teritorijų, kurios prioriteto tvarka gavo valstybės finansavimą transformacijai. Vien Amsterdamo Kolenkito rajone jau modernizuota apie 250 ir pastatyta 450 naujų būstų. Bendrą projekto programą sudaro apie 1850 būstų ir apie 20 000 kvadratinių metrų ploto nuomai bei paslaugoms. Šis rajonas pasižymėjo dideliu skaičiumi imigrantų, dideliu nusikalstamumu, nedarbu ir mažu socialiniu mobilumu. Siekdama pokyčių savivaldybė ir vyriausybė investavo daug laiko ir pinigų. Praėjus 15 metų projektas įpusėjęs. Pagrindinis jo šūkis – blogiausiems duodame geriausia, ką turime. Tai, manau, gana unikalus požiūris. Medžiagų, naudojamų namams šiame gyvenamajame rajone, kokybė yra labai aukšta, architektūros lygis irgi aukštas, čia nuostabi viešoji erdvė, kurią kuriant dalyvavo geriausi kraštovaizdžio architektai. Taip pat čia numatytos naujos mokyklos ir kita socialinė infrastruktūra. Renovacijos laikotarpiu esamiems gyventojams sudaromos visos sąlygos pasilikti kvartale, tačiau kartu kuriamos ir galimybės persikraustyti į kitą būstą kitame rajone. Apibendrinant tai projektas, garantuojantis atsiperkamumą – pasibaigus konversijai gyvenamojo ploto šiose teritorijose kone padvigubės, o nauji parduodami būstai kompensuos kvartalo modernizacijos sąnaudas. Reikia pažymėti, kad tokios valstybės ar savivaldos investicijos skatina žmones ir asmeninėms permainoms. Tad siekiant pakeisti socialiai depresyvias tendencijas, dažnai pasitelkiama taktika – viešųjų erdvių renovacija. Nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo pinigų švaistymas, galiausiai jie grįžta sukuriant naujų darbo vietų, imantis naujo verslo, pavyzdžiui, pirmuosiuose pastatų aukštuose, parduotuvėse – į jas užsuka daugiau klientų, o didesnė apyvarta reiškia ir daugiau surenkamų mokesčių. Todėl galima sakyti, kad tinkama socialinio būsto strategija – viena priemonių gydyti ir integruoti socialiai pažeidžiamas visuomenės dalis.

N 15

r.1

S MA U R /FO

Vigantas GIEDRAITIS Neringos savivaldybės vicemeras

Odeta VALUNGEVIČIENĖ Šiaulių miesto savivaldybės Turto valdymo skyriaus Būsto fondo poskyrio vedėja

Nidos gyvenvietėje, Purvynės gatvėje, laukiantiesiems socialinio būsto prieš Naujuosius metus išdalyta 16 naujos statybos butų. Dar 8 butai šeimininkų sulauks artimiausiu metu, keturi iš jų turi tarnybinio būsto statusą. Penkiuose žvejo tipo nameliuose įrengti 24 butai nedideli – 28 arba 45 kvadratinių metrų ploto. Bet tai vis vien yra didelis džiaugsmas – kai kurie asmenys šio būsto laukė 40 metų, tarp gavusiųjų – našlaičiai, mažų ar neįgalių vaikų turinčios šeimos. Visuomenė dažniausiai įsivaizduoja, kad socialinis būstas reikalingas tik priklausomybių turintiems žmonėms, vis dėlto labiausiai tokios pagalbos reikia jaunoms šeimoms. Situacija, kai jos būsto turi laukti dešimtmečius, žinoma, keista. Neringoje būsto klausimas ypač aktualus – žmonėms, gaunantiems vidutines pajamas, įpirkti butus, kai kvadratinis metras kainuoja apie 14 tūkst. litų, tiesiog neįmanoma. Projekto įgyvendinimas nuo detaliojo plano parengimo iki statybos pabaigos truko apie penketą metų. Mes buvome šiek tiek puolami dėl to, kad maždaug 5 mln. litų buvo išleista žvejo tipo namams, o ne vienam 4 ar 5 aukštų daugiabučiui, kad prie tų namų pastatyti ūkiniai pastatai, kad infrastruktūra čia sutvarkyta ir kad iš tų namų atsiveria vaizdas į Kuršių marias. Vis dėlto tokioje jau vietoje gyvename: vienoje pusėje – langai į Kuršių marias, kitoje – į jūrą. Džiaugiuosi, kad žmonės turės truputį geresnes sąlygas, negu gyvendami daugiabučiuose. Gerai, kad šiuose namuose įrengtas geoterminis šildymas – tai vieni pirmųjų namų Neringos savivaldybėje, kuriuose pasirūpinta šios rūšies šildymu. Jau akivaizdu, kad tai tikrai ekonomiškas šildymo būdas. Tikra tiesa yra tai, kad pastatę daugiabutį labiau sutrumpintume laukiančiųjų socialinio būsto sąrašą. Reikia mums ir daugiau tarnybinių butų – vien į darbą savivaldybėje iš Klaipėdos važinėja 12 žmonių. Bet gyvename teritorijoje, kur viskas saugoma, ir negalime statyti to, ką norime. Todėl ir statėme nedidelius namelius. Beje, būtume labai džiaugęsi, jei jie būtų galėję būti kiek aukštesni. Daugiabučių namų socialiniam būstui įrengti galėtų iškilti ir Taikos, Kopų gatvių rajonuose. Turime dar apie 100 paraiškų socialiniam būstui gauti. Manau, verta pabandyti grįžti prie anksčiau populiaraus buvusio modelio – kai įstaigos kooperuodavo lėšas su savivaldybe ir statydavo darbuotojams reikalingą būstą. Šiaulių mieste laukiančiųjų socialinio būsto sąrašuose šiandien yra 1416 šeimų ar asmenų. O būsto fondas yra nedidelis – savivaldybė turi 842 gyvenamąsias patalpas. Savivaldybės gyvenamosios patalpos – visos jai nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos, kurios pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą, įsigaliojusį nuo 2015 metų sausio 1 dienos, skirstomos į dvi kategorijas: savivaldybės būstą ir socialinį būstą. Visos laukiančios šeimos, tarp jų ir jaunos, išsinuomoti socialinį būstą laukia vidutiniškai apie 7–10 metų. Įsigaliojus naujam įstatymui, atsiranda nauja paramos būstui išsinuomoti forma – būsto nuomos arba išperkamosios būsto nuomos mokesčio dalies kompensacija. Po gero pusmečio galėsime komentuoti, kaip mums sekasi šia paramos forma naudotis – dabar reikia peržiūrėti laukiančiųjų būsto nuomos sąrašus ir patikslinti, kas turės teisę gauti paramą ir kokią paramos formą kas rinksis. Manau, naujasis paramos būdas tikrai sumažins menkas pajamas turinčių šeimų apsirūpinimo būstu rūpesčius. Tai svarbus ir pagirtinas sprendimas Lietuvos būsto strategijoje. Be abejo, būstas yra vienas pagrindinių kriterijų, sulaikančių žmones viename ar kitame mieste, savo šalyje, svarbus sprendžiant demografines problemas. Socialinio būsto mokestis yra kur kas mažesnis nei būsto nuomos kaina rinkoje. Šiauliuose dviejų kambarių buto nuomos rinkos kaina šiandien yra nuo 100 iki 150 eurų, o socialinio būsto nuomos mokestis, manau, neviršys 40 eurų. Nuo sausio 1 dienos taip pat įsigaliojo nauja savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarka. Nauja tai, kad skaičiuojant nuomos mokesčio dydį atsižvelgiama į savivaldybės teritorijai nustatytus vietovės pataisos koeficientus. Jau prieš penkerius metus Šiaulių mieste buvo planuojama naujų gyvenamųjų namų, skirtų socialiniam būstui, statyba: suformuoti žemės sklypai, statybai ieškoma lėšų. Tai tikslinga daryti jau vien dėl to, kad būsto fondą reikia atnaujinti. Be to, ir būsto administravimas, kai socialinis būstas neišmėtytas po daugelį namų, yra patogesnis. Šiemet Šiaulių miesto savivaldybė tikisi gauti Europos Sąjungos fondų paramą – per 2 mln. eurų – ir panaudoti ją būtent naujo gyvenamojo namo statybai, o ne butams seniai pastatytuose namuose pirkti. Be to, naujai pastatytas namas turi būti energiškai efektyvus, o jo išlaikymas – ekonomiškas. Tad reikia žiūrėti į priekį.

Socialinio būsto kaimynystė tiesiogiai būsto kainos nelemia – pirmiausia dėl sudėtingo identifikavimo, taip pat dėl neprognozuojamai dažnos situacijos kaitos. Be abejo, tinkamos kaimynystės, net nebūtinai dėl asocialumo, faktas aktualus, tačiau tikrai ne trejetuke aktualiausių ir turbūt net ne penketuke. Tai yra tas veiksnys, kuriuo pirkėjai domisi, bet jį būtų galima sugretinti su tokiais klausimais kaip „Ar yra bendrija?“, „Ar pakeistas vamzdynas?“, „Ar yra kur vakare pastatyti automobilį?“ ir pan. Jei pirkėjui butas tikrai patiks, net ir į visus šiuos klausimus atsakius „ne“, žmogus vis vien jį nusipirks. Tai daugiau antraeiliai dalykai, kurie nelemia galutinio apsisprendimo, jie – veikiau priežastis derėtis ar gauti kitas, pirkėjui palankesnes, sąlygas. Dažnas brokeris ar turto savininkas pirmojo susitikimo su potencialiais pirkėjais metu pastebi, kad šie dairosi į kaimyninius langus, apžiūrinėja laiptinėse esančias butų duris, bendrą tvarką laiptinėje, taip mėgindami identifikuoti, kokia kaimynystė jų laukia. Dažnai apie tai ir klausinėja, juk retas kuris norėtų pirkti turtą, virš kurio yra butas su senais apmūsojusiais langais, o pro pravertą ir pageltusiomis sovietinėmis užuolaidomis „papuoštą“ virtuvės langą girdėti rusiški keiksmai bei dūžtančių indų garsai. Ne tik dėl netinkamo vaikams rodomo pavyzdžio, bet ir dėl realios buto užpylimo ar kitokios nelaimės galimybės. Nėra taisyklė, kad toks būstas būtinai socialinis. Tikėtina, kad net pats parduodamo turto savininkas to nežino. Ir tuo nereikėtų stebėtis. Socialinio būsto kaita yra labai intensyvi, savivaldybės nuolat perka naujus ir parduoda esamus socialinius būstus. Tad prieš tai spalvingos istorijos butas labai netikėtai gali tapti normaliu, tvarkingu būstu. Lygiai taip pat ir, tarkime, buvęs vienišos močiutės butas šiandien vaikaičių gali būti parduotas savivaldybei, ir čia artimiausiu metu Julius BELANOŠKA gali atsikelti gyventojai, kurie anaiptol nebūtinai apsiribos „Panoramos“ žiūrėjimu ir vazoninių gėlių balkone laistymu. UAB „Inreal“ komercijos vadovas Pamėginkime įsivaizduoti, kuri kaimynystė būtų malonesnė: tylus narkomanas, gyvenantis socialiniame būste, neskleidžiantis jokio garso ir niekieno nematomas, ar tvarkinga, dirbanti, socialiniame būste gyvenanti ir keturis vaikus auginanti šeima? Arba jeigu tektų rinktis tarp nuosavame būste gyvenančios iš pažiūros normalios poros, t. y. važinėjančios tokiu pat automobiliu kaip jūs, apsirengusios taip pat kaip jūs, tačiau nuolat besipykstančios, kiekvieną savaitgalį triukšmingai švenčiančios su parūkymais, pakeiksnojimais balkone bei šokiais iki paryčių, ir tos pačios daugiavaikės šeimos? Taip pat nepamirškime ir nuomojamų būstų, kurie dažnu atveju tikrai gali būti sugretinami su socialiniu būstu. Scenarijų daug, kiekvienam jų nepasiruoši, kiekvieno nenuspėsi. Tad antraeilius klausimus ir palikime antraeiliais, o būstą rinkimės tą, kuris mielas. Blogiausiu atveju, paaiškėjus, kad kaimynystė netinkama, butą visada galima parduoti.

lą žurna e t i k o ktūra“ umeru

rchite a r i a tatyb

Pren

„S

t) r (96 L

12 num

na –

kai eratos

num rių pre

Eu 27,80

48 Lt)

Eur ( 13,90

alo a žurn a“ Įprast architektūr etose – r v i ba bos i „Staty aina preky 0 Lt) k erių (103,2 12 num 29,89 Eur

ti meruo iprenu 1 1656 s ž u i 0 am lt (8 5) 2 Norėd a@sa. ite tel. renumerat k in b a.p skam aštu s e el. p it k y š a arba r

OS JU IEN A /N

r.1

N 15

Sostinės savivaldybė pasiryžusi sutaikyti miestiečius su Vilnių dalijančia Neries upe. Prieš 40 metų Nerį įrėminusios ir šiandien jau visiškai nusidėvėjusios dvi terasos seniai nebėra patrauklios nei vaikščioti, nei kitaip leisti laisvalaikį. Savivaldybė žada verstis per galvą, kad rastų lėšų įgyvendinti savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ parengtą krantinių modernizavimo projektą. Senąsias krantines planuojama atnaujinti keliais etapais. Pirmąjį jų savivaldybės vadovai tikisi pradėti kitais metais ir baigti iki 2018-ųjų. Kol kas viršutine terasa naudojasi dviratininkai ir pėstieji, o terasa šalia vandens yra populiari pasivaikščiojimų bei sporto vieta. Tačiau viršutinėje terasoje triukšminga, čia didelė tarša, o apatinę užlieja potvyniai ir ledonešis, joje negalima įrengti apšvietimo ar suoliukų. Beje, atlikta techninė analizė miesto valdžią privertė pagalvoti, kad kai kuriose

os kai merat

renu erių p

6 num

NAUJIENOS

SOSTINĖS STRATEGŲ VIZIJOSE – GYVYBINGA NERIES PAKRANTĖ

BIM STATYBOS FORUME – DISKUSIJOS APIE STATYBOS PROCESŲ OPTIMIZAVIMĄ Statybos instituto atlikti statybos procesų tyrimai SĮ „Vilniaus planas“ vizualizacijos. parodė, kad pagrindinė statybų problema Lietuvoje yra susijusi su proceso planavimu ir kontrole. Organizacijos „Building Smart“ duomenimis, esminės problemos – tai projekto dalyvių komunikavimas, bendradarbiavimas ir įgyvendinamų projektų kokybė. Vakarų šalių patirtis rodo, kad statybų proceso skaitmeninimas padeda spręsti šias problemas ir gerokai palengvina visus procesus, pradedant projektavimu, baigiant eksploatacija ir netgi utilizavimu. „Statybų procesas Lietuvoje nepakankamai kontroliuojamas, yra daug nenumatytų veiksnių, kokybės trūkumo, darbų vėlavimo rizikos. Esama padėtis tik skatina, kad BIM technologijos kuo greičiau taptų pagalbininku statybų procese“, – sakė bendrovės „Intelligent BIM Solutions“ direktorius Ernestas Beržanskis. Jo vadovaujamos įmonės ir užsienio partnerių iniciatyva vasario 4 dieną Vilniuje rengiamas BIM statybos forumas. Jo metu bus pristatyti modernūs statybos valdymo sprendimai, pateikti gerosios praktikos pavyzdžiai. Pagrindinės temos, kuriomis bus diskutuojama forumo metu – pasirengimas statybų procesui, statybos tiekimo grandinės valdymas, darbų planavimas ir kontrolė statybų aikštelėje. Renginyje bus atsakyta į klausimus, kaip BIM technologijos gali padidinti procesų valdymo efektyvumą. Dalyvauti forume pakviestas svečias iš Suomijos – bendrovės „Rakennuslordi Oy“ BIM projektų vadovas Ojala Jouni, kuris pasidalys BIM technologijų pritaikymo patirtimi. Norintieji dalyvauti BIM statybos forume kviečiami užsiregistruoti svetainėje www.bimforum.lt

paupio atkarpose net reikėtų uždrausti vaikščioti pėstiesiems, nes kyla rimtas pavojus jų saugumui dėl terasų susidėvėjimo. Krantinę siūloma pertvarkyti įrengiant vidurinę terasą, skirtą ir pėstiesiems, ir dviratininkams. Joje atsirastų visa reikiama infrastruktūra: takai, apšvietimas, suoliukai, poilsio vietos su prekybos paviljonais ir kavinėmis. Tokia zona galėtų būti gyvybinga ištisus metus. Architektė, projekto vadovė Lolita Vileikienė sakė, kad pertvarkant Neries krantines keltos dvi idėjos: atnaujinti pačias krantines ir sutvarkyti aplinką, jaukią, patogią miestiečiams, ir puoselėti sveikatingumą. Įgyvendinus visus krantinės sutvarkymo etapus, atsirastų maždaug 24 kilometrų ilgio trasa su sveikatingumo parkais tam tikrose vietose. Pagalvota ir apie poilsio bei jaunimo susibūrimo vietas. Kai kur planuojama pontoninė scena koncertams, o jų besiklausantys žiūrovai galėtų nusileisti prie pat vandens ir pabraidyti vadinamosiose braidyklose. Būtų pertvarkyta ir sekluma ties Neries ir Vilnios santaka, įrengtas tiltas per Vilnią dviratininkams, perdaryta pontoninė prieplauka, Upės teatras. Techninis krantinių pertvarkymo projektas bus parengtas šiais metais. Dėl jo dar bus diskutuojama su visuomene. Pirmajam etapui įgyvendinti reikėtų apie 5,8 mln. eurų, o visam projektui – apie 21,7 mln. eurų. Savivaldybė tikisi, kad pavyks pritraukti Europos Sąjungos paramą.

RENGINIAI

Vasario 12 ir kovo 12 dienomis Vilniuje VšĮ „Memelex“ organizuoja projektų bei statybų vadovams aktualų seminarą „Idealus projektas 2020“. Prasidėjo naujas, 2014–2020 metų, Europos Sąjungos lėšų skyrimo laikotarpis. Jeigu statybos dalyviai – užsakovai, projektuotojai, statybos rangovai, vadovai, prižiūrėtojai bei kiti dalyviai – tvarkysis taip, kaip iki šiol, pusė skiriamų beveik 10 milijardų eurų nebus panaudota taip, kaip galėtų ir turėtų būti. Projektų, statybos ir techninių prižiūrėtojų suvokimas, mintys bei veiksmai turi pakilti į naują lygį. Apie tai ir bus seminaras: kaip pasinaudoti visomis galimybėmis ir laimėti kuo daugiau naudos visiems: užsakovams, projektuotojams, statybos bei techninės priežiūros vadovams. Seminare taip pat bus pristatytas unikalus projektų valdymo modelis, užtikrinantis techninio prižiūrėtojo (vadovo) perėjimą į FIDIC inžinieriaus kvalifikaciją. Dėl išsamesnės informacijos (konkreti vieta, laikas derinami) susisiekite info@memelex.com.

UOSTAMIESČIO BASTIONŲ TILTAS –

egzaminas ir projektuotojams, ir statytojams Lina BIELIAUSKAITĖ

Daugiau nei prieš dešimtmetį užgimusi uostamiesčio Bastionų tilto vizija įgauna realius kontūrus. Milijoninių investicijų pareikalausiantis susisiekimo infrastruktūros objektas taps pirmu Lietuvoje naujai pastatytu judamuoju tiltu po nepriklausomybės atkūrimo. Būsimiems projektuotojams ir statytojams šis projektas, be abejo, žada nemažai iššūkių.

Užtikrins vandens kelio galimybę

Miesto teritorijoje per Danę šiuo metu driekiasi penki tiltai, iš kurių trys – Pilies, Biržos ir Mokyklos gatvės – skirtingus upės krantus jungia centrinėje Klaipėdos dalyje. Naujoji jungtis – Bastionų tiltas su jo tąsa tapsiančia to paties pavadinimo gatve – turėtų tarnauti kaip senamiesčio apylanka, kuria būtų galima nukreipti šiuo metu Biržos tiltui ir Tiltų gatvei tenkančius transporto srautus. „Tiltas – ne tik gražus simbolinis daiktas skirtingiems krantams sujungti. Pilies, Biržos ir Mokyklos gatvės tiltai yra pagrindinių trijų miesto magistralių dedamoji dalis. Nors šiandien pagrindine senamiesčio Tiltų gatve eismas ribojamas, jis vis tiek labai intensyvus, transporto priemonių keliama vibracija daro žalingą poveikį paveldui“, – įvardijo uostamiesčio mero pavaduotojas Artūras Šulcas. Atidarius Bastionų tiltą ir nutiesus naują gatvę, ruožas nuo Biržos tilto iki Senosios turgavietės, miesto valdžios planais, turėtų būti skirtas tik pėsčiųjų reikmėms. Skaičiuojama, kad projekto, kurį tikimasi įgyvendinti maždaug per septynerius metus, vertė sieks apie 8,7 mln. eurų. „Daug kas Lietuvoje nesupranta, kodėl Klaipėdos pakeliamieji tiltai ir jų priežiūra kainuoja brangiau, nes net neįsivaizduoja, kokia sudėtinga jų technologija. Pakeliamieji tiltai užtikrina galimybę mieste judėti dar vienu – vandens – keliu. Šis kelias formaliai driekiasi nuo Danės upės žiočių iki Jono kalnelio tiltuko, tačiau šiandien kalbama apie tai, kad jis turėtų įgauti tęsinį iki Liepų gatvės“, – esminį Bastionų tilto specifiką S O lėmusį motyvą įvardijo A. Šulcas. GIJ

LO NO H TEC .1/ r N 15 20

Paskatins pokyčius

Anot pašnekovo, natūralu, kad į tilto projektavimo konkurso sąlygas buvo įtrauktas reikalavimas turėti patirties per pastaruosius septynerius metus projektuojant tiltus su pakėlimo ar pasukimo mechanizmais. Atviras tarptautinis konkursas jau sulaukė italų ir olandų specialistų dėmesio. Beje, potencialiems projektuotojams palikta galimybė rinktis, ar tiltas turėtų būti pakeliamasis, ar pasukamasis. Teigiama, kad pateiktų siūlymų vertinimo skalėje prioritetu taps ne mažiausios kainos kriterijus, bet pažangūs inžineriniai sprendimai ir architektūrinė raiška. Klaipėdos mero pavaduotojas A. Šulcas įvardijo, kad ir apimtimi, ir technologiniais sprendimais šis išskirtinis projektas taps kompleksinės pertvarkos centrinėje miesto dalyje pranašu, jį įgyvendinus čia ilgainiui turėtų keistis net keliolika pozicijų. „Pastaruosius keletą metų visa Lietuva pirko prabangos, o Klaipėda – ūkinių prekių parduotuvėse. Kitaip tariant, kol kiti miestai tvarkėsi aikštes ir kitaip dabinosi, uost amiestis investavo į komunalinį ūkį. Manome, kad šiandien atėjo laikas ir prašmatnioms prekėms. Naujas tiltas tam tikru požiūriu yra prabangos dalykas, nors jo poreikis – neabejotinas, – kalbėjo A. Šulcas. – Tiltas ir nauja gatvė atsiras šalia suplanuotų mažaaukščių bei daugiaaukščių gyvenamųjų namų teritorijų, kurių detalieji planai jau seniai patvirtinti, o Lietuvos ir užsienio investuotojai laukia, kada atsiras ši trasa. Naujos statybos paskatins viso senamiesčio pagyvėjimą. Tad šis grandiozinis projektas ne tik išspręs tam tikras technologines problemas, bet ir įneš socialinių pokyčių, tai yra pakeis nusistovėjusius klaipėdiečių įpročius.“

17 G. Bartuškos nuotr.

Darius BAČINSKAS: daugiausia dėl ekonominių veiksnių ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje naujoms pervažoms linkstama rinktis stacionariuosius tiltus. mieji (atidaromi juda pagal pastovią horizontalią ašį). Plėtojant judamųjų tiltų konstrukcijas buvo sukurti nauji konstrukciniai tiltų sprendimai, kurie kaip atskira atmaina gali būti priskiriami prie pagrindinių judamųjų tiltų.

Vertybė – operatyvumas

Ateityje Klaipėdos Biržos tiltą planuojama skirti tik pėsčiųjų reikmėms.

Įgyvendinant šį projektą planuojama kompleksiškai spręsti ir gretimų teritorijų bei objektų: centrinės Atgimimo aikštės, Muzikinio teatro, Jono kalnelio – sutvarkymo klausimus.

Pagal poreikį – skirtingi tipai

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Statybos fakulteto Tiltų ir specialiųjų statinių katedros profesorius daktaras Darius Bačinskas pastebėjo, kad pasaulyje tiltų statyba suintensyvėjo XIX amžiaus pradžioje, sparčiai plėtojant įvairias pramonės šakas ir kartu sausumos bei vandens transporto infrastruktūrą. Anot pašnekovo, daugelyje šalių dėl mažų aplinkinių statinių matmenų išpopuliarėjo įvairių judamųjų sistemų tiltai. Jie buvo statomi per vandens telkinius, siekiant pagerinti arba pakeisti laivybos sąlygas, ribojamas per mažos patiltės. Tiltai su pakeliamąja perdanga buvo statomi ten, kur būdavo tinkamas vertikalus profilis ir ribotas laivybos aukštis. Tilto tipas dažniausiai buvo parenkamas atsižvelgiant į reikalingą laivybos aukštį, taip pat estetines ir aplinkos sąlygas. Visų judamųjų tiltų judesiai yra sukimosi ir slinkimo kombinacijos. Skirtumai tarp šių modelių yra šioms slinktims parinktos ašys. Šiandien naudojami judamieji tiltai dažniausiai yra varstomieji (turi kontrasvorius ir yra atidaromi besisukant apie horizontalią ašį), pasukamieji (atsidaro sukantis apie vertikalią ašį), liftiniai arba vertikaliai pakeliamieji (atidaromi pakeliant be sukimosi ar pasislinkimo horizontaliai), transporteriniai ir įtraukia-

Varstomieji (pakeliamieji) tiltai gali būti vieno ar dviejų sparnų. Atitinkamos sistemos pasirinkimą dažniausiai lemia bendra tilto schema. „Visi varstomieji tiltai projektuojami taip, kad jėga tiltui valdyti būtų kuo mažesnė. Juose įrengiami kontrasvoriai, kurie atlieka stabilizavimo funkcijas, apsaugo nuo pasvirimų ir subalansuoja vidaus jėgas abiejose perdangos pusėse sukimosi ašies aspektu. Kontrasvoriai įprastai projektuojami taip, kad būtų išlaikomas naudingas kainos ir svorio santykis. Išoriniai kontrasvorių matmenys turi būti labai kruopščiai apskaičiuoti, kad tiltui atsidarant ar užsidarant tai neturėtų įtakos nejudančioms jo dalims“, – aiškino VGTU mokslininkas D. Bačinskas. Pašnekovas išskyrė ne vieną varstomųjų tiltų privalumą, palyginti su kitais judamaisiais tiltais. Pavyzdžiui, jų perdangos atidarymo ir uždarymo laikas yra trumpiausias. Kadangi perdanga pakeliama greitai, artėjantys laivai gali plaukti nemažindami greičio, o mažus laivus tiltai gali praleisti iki galo neatsivėrę. Šiuo privalumu pasižymi varstomieji dvisparniai tiltai. „Kai varstomasis tiltas iš dalies arba visiškai pakeltas, didžioji jo konstrukcijos dalis yra ne laivų plaukimo zonoje. Taigi laivui susidūrus su varstomuoju tiltu, apgadinimai būna daug mažesni nei pasukamojo ar vertikaliai pakeliamojo tilto atvejais. Laivas gali priplaukti arčiau varstomojo tilto, kol šis iki galo pasikels, o pasukamojo tilto atveju yra priešingai. Tai sutrumpina laiko tarpą, kol tilto perdanga pasikels, tad tokiu būdu sausumos eismas trikdomas mažiau. Be to, varstomieji tiltai, ypač dvisparniai, architektūriniu požiūriu yra priimtinesni už kitų tipų judamuosius tiltus“, – pripažino ekspertas. Kalbėdamas apie šio tipo tiltų trūkumus, VGTU profesorius D. Bačinskas pirmiausia įvardijo, kad jiems tenka atlaikyti didesnes vėjo apkrovas, kurios sukelia stiprius įtempimus atraminiuose mazguose, kai perdanga keliama. Tad varstomųjų tiltų mechanizmai turi būti stipresni nei liftinių ar pasukamųjų tiltų. „Dauguma dvisparnių varstomųjų tiltų, ypač tų, kurių kiekvienas sparnas dirba kaip gembė, veikiant laikinosioms apkrovoms, turi surakinimo mechanizmą perdangos viduryje, kuris linkęs nusidėvėti. Dažniausia nusidėvėjimo priežastis – transporto, ypač sunkiojo, keliami smūgiai. Nusidėvėjimui stiprėjant, stiprėja ir smūgiai, ilgainiui jie dar labiau paspartina dėvėjimosi intensyvumą“, – komentavo pašnekovas.

Reikia daugiau mechanizmų

Pasukamieji tiltai yra žemiausios konstrukcijos, palyginti su kitais judamaisiais tiltais. Kadangi tiltas atveriamas pasukant, o ne pakeliant, vėjo apkrovos yra mažiausios, palyginti su varstomaisiais ar liftiniais tiltais. Atidarytas simetriškas pasukamasis tiltas arba tiltas su vienodomis pasukamosios perdangos atšakomis kai kuriuose vandens keliuose atskiria judėjimo srautus, tad eismas tokiu atveju vyksta saugiau ir tvarkingiau. Taip pat tilto simetriškumas padeda lengviau išgauti estetišką vaizdą. Kadangi šio tipo tiltai atidaromi pasukimo būdu, jie neturi masyvių kontrasvorių, kurie stipriai apkrauna tilto atramas, taigi jos būna ne tokios masyvios.

18 Dvisparnis varstomasis Tauerio tiltas per Temzę tapo neatsiejamu Londono simboliu.

Vis dėlto pasukamieji tiltai turi turėti didesnį skaičių mechaninių komponentų, kurie atlaiko patį tiltą ir veikiančias nuolatines bei kintamąsias apkrovas, todėl šio tipo objektams reikia ir daugiau priežiūros bei didesnių eksploatavimo išlaidų. „Pasukamieji tiltai atidaromi veikiant trims ar daugiau pagrindinių mechaninių funkcijų, todėl atidarymo ir uždarymo operacijų trukmė yra ilgesnė nei varstomųjų ar vertikaliai pakeliamųjų tiltų. Perdangai sukantis vandens kelias būna ilgiau užtvertas, o laivai gali praplaukti tik tiltui visiškai atsidarius“, – komentavo VGTU mokslininkas D. Bačinskas. Įprastos konstrukcijos pasukamųjų tiltų, kurie atsidaro abiem kryptimis, perdangos uždarymo metu pačios neišsitiesina, todėl būtini išcentravimo ir kiti mechanizmai, kurie laiko pakeltus pasukamosios perdangos galus, kol tiltas uždarytas. Pasukamieji tiltai dažniausiai turi atramą kertamos kliūties centre. Tai vienas pagrindinių jų trūkumų, nes taip apribojamas laivuojamo kelio plotis ir laivų dydis.

Tenka pasverti visus „už“ ir „prieš“

D. Bačinskas pripažino, kad ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje naujoms pervažoms linkstama rinktis stacionariuosius tiltus, nes judamųjų tiltų statybos, valdymo ir eksploatacijos išlaidos yra daug didesnės. Be to, atidarytas tiltas sukelia nepatogumų dėl apriboto autotransporto eismo laivų navigacijos metu. „Kai kuriose šalyse eksploatuojamus judamuosius tiltus tenka pakelti kelis šimtus kartų per dieną. Judamieji tiltai yra daug sudėtingesnės konstrukcijos, juose būna įvairių papildomų mechanizmų, tokių kaip varikliai, guoliai, valdymo įrenginiai, dėl kurių išauga ne tik statybos sąnaudos, bet ir eksploatacinės išlaidos“, – komentavo VGTU specialistas. Didesnes papildomų įrenginių eksploatacijos išlaidas pirmiausia lemia agresyvi aplinka: temperatūros svyravimai, drėgmė, druskos ir pan. Be to, šio tipo tiltų projektavimas yra daug sudėtingesnis, nes tilto valdymo įrenginiai ir konstrukcija turi būti nagrinėjami kaip vientisa sistema. „Viskas priklauso nuo santykinio transporto skaičiaus antžeminiuose ir vandens keliuose, taip pat nuo patiltės aukščio, lemiančio saugią laivų navigaciją. Tad ekonominiu požiūriu vietovėse, kuriose tiltas turi būti dažnai atidaromas dėl praplaukiančių laivų, racionaliau statyti judamuosius nei įprastus tiltus. Alternatyvūs sprendimai transporto priemonėms judėti vandens telkiniu gali būti ir keltai arba tuneliai“, – pridūrė VGTU mokslininkas D. Bačinskas.

S IJO G LO NO H TEC .1/ r N 15 20

PAKELIAMIEJI TILTAI LIETUVOJE IR UŽSIENYJE

Lietuvoje automobilių keliuose iš viso eksploatuojami du pakeliamieji tiltai – Biržos bei Pilies, ir abu yra Klaipėdoje. Istoriškai iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje pakeliamoji perdanga buvo sumontuota Vytauto Didžiojo tilte Kaune. Po karo atstatytas tiltas vis dar turėjo pakeliamąją dalį, tačiau ji veikė blogai ir nebuvo naudojama, galiausiai tilto rekonstrukcijos 2005-aisiais metu buvo panaikinta. Pakeliamųjų tiltų poreikis Lietuvoje nėra didelis dėl per menkai išplėtotos pramoninės laivybos vidaus vandenyse. Klaipėda ir jos regionas yra išskirtiniai dėl šalia esančio uosto bei pramoginės laivybos. Pasaulyje vienas žinomiausių pakeliamųjų tiltų yra dvisparnis varstomasis Tauerio tiltas (Tower Bridge) per Temzės upę Londone (Anglija), atidarytas 1894 metais. Jo kilnojamosios dalies ilgis siekia 61 metrą. Pakeliamųjų tiltų istorinėje retrospektyvoje galima išskirti Čikagą (JAV), kurioje pastatyta per 40 paprastųjų varstomųjų tiltų. Jie dažnai vadinami Čikagos tipo (Chicago type bascules) tiltais, mat nuo 1900 metų pradėti statyti būtent šiame mieste. Didžiausią pasaulyje pakeliamosios perdangos tarpatramį turi 1913 metais pastatytas Brodvėjaus tiltas (Broadway Bridge) Portlande (JAV). Jo tarpatramio ilgis siekia 91 metrą. Europoje galima išskirti 1996 metais pastatytą „Erasmus“ tiltą Roterdame (Olandija), kurio pietinis tarpatramis yra pakeliamasis, o jo ilgis sudaro 89 metrus. Savo parametrais pakeliamoji dalis yra viena didžiausių Europoje. Verta paminėti ir vienintelį kaimyninėje Latvijoje, Ventspilyje, per Ventos upę nutiestą pakeliamąjį tiltą. Jis pradėtas eksploatuoti 2010 metais. Bendras jo ilgis siekia 280, plotis – 20 metrų.

GEOTERMINIAM VANDENIUI įdarbinti – Islandijos patirtis

Klaipėdiečiai kuria planus įsteigti išskirtinį Baltijos regione SPA centrą Lina BIELIAUSKAITĖ

Įkvėpti islandų klaipėdiečiai užsimojo projektui, kuris neturi analogų ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos regione. Sumanymui uostamiestyje įrengti ištisus metus veikiantį terminio vandens baseiną po atviru dangumi, teigiama, jau pakloti pamatai – tam galima naudoti Klaipėdos pavyzdinės geoterminės jėgainės „Geoterma“ išgaunamus didelės mineralizacijos druskingus požeminius vandenis, kurie kol kas įdarbinami tik klaipėdiečių būstams šildyti.

Traukos taškas ne tik miesto mastu

Įvairūs pramogų, sveikatinimo ir SPA centrai sėkmingai veikia ne vienoje geoterminio vandens resursų gausioje vietovėje. Antai Islandijos Žydroji lagūna, kurioje ir lankėsi klaipėdiečių specialistų delegacija, per metus pritraukia apie 600 tūkst. lankytojų – tai yra dukart tiek, kiek pati šalis turi gyventojų. Netoli Reikjaviko tarp lavos liekanų įrengtas natūralus SPA centras yra vienas žinomiausių pasaulyje terminių baseinų, kuriame telkšančio vandens temperatūra siekia 37–39 laipsnius. Klaipėdos regiono savivaldybių asociacijos direktoriaus Simono Gentvilo įsitikinimu, panašaus pobūdžio projektą įgyvendinus uostamiestyje nauda būtų daugialypė. Anot pašnekovo, šiuo atveju kalbama ne tik apie milžinišką turistinį potencialą ir galimybę pratęsti sezoną. „Pietiniams S Klaipėdos kvartalams, kuriuose gyvena per 100 IJO tūkst. gyventojų, trūksta traukos objektų. Todėl toks baseinas G LO arba geoterminio turizmo centras būtų ypač naudingas projekO tasCHirNšių kvartalų patrauklumui didinti. O pats objektas, manau,

/TE r.1 N 15 20

lengvai taptų rentabilus dėl didelio gyventojų tankio aplinkui“, – teigė buvęs uostamiesčio mero patarėjas S. Gentvilas. Pašnekovo nuomone, tarp potencialių vietų terminio vandens baseinui įrengti galėtų būti Statybininkų prospekto gretimybės ar Rimkai, tačiau svarstomi ir kitų pietinės miesto dalies teritorijų variantai. Sykiu šis projektas suteiktų galimybę racionaliau panaudoti unikalius šiai Lietuvos daliai būdingus gamtos resursus.

Naudoja ne vandenį, bet šilumą

Mokslininkų teigimu, Vakarų Lietuvoje ir ties Vilkaviškiu geoterminė anomalija susiformavo prieš milijonus metų. Tačiau šiandien karštosios požeminės versmės mūsų šalyje išnaudojamos ribotai. Daugiau kaip prieš 20 metų pastatyta Klaipėdos pavyzdinė geoterminė jėgainė „Geoterma“ iki šiol yra vienintelė giluminės geotermijos jėgainė Lietuvoje. Uždaro cirkuliavimo principu veikianti jėgainė naudoja keturis maždaug 1100 metrų gylio gręžinius. Bendrovės „Geoterma“ direktorius Sigitas Petrauskas teigė, kad įvertinus sąlygiškai ne-

didelį gylį, iš šių gręžinių išgaunamas gana aukštos – 38 laipsnių – temperatūros geoterminis vanduo. „Viena vandens vamzdynų kilpa į elektrinę iš miesto ateina jau maždaug iki 40 laipsnių atvėsęs panaudotas cirkuliacinis vanduo. Kita kilpa atkeliauja 38 laipsnių geoterminis vanduo, kuris pirmiausia praeina pro mechaninius filtrus, po to absorbciniai šilumos siurbliai ir šilumokaičiai iš jo atima šilumą – atgal į žemę vanduo grįžta jau 10 laipsnių temperatūros. Cirkuliacinio vandens temperatūra iš geoterminio vandens atimta šiluma pakeliama daugiausia iki 68 laipsnių, tačiau į miesto tinklus vanduo turi grįžti 75 laipsnių karščio. Tad jį dar reikia šiek tiek pašildyti, ir tam naudojamos dujos“, – sudėtingą šilumos išgavimo iš geoterminio vandens procesą populiariai paaiškino S. Petrauskas. Jėgainės generuojama energija sudaro maždaug 15 proc. Klaipėdos nepriklausomų šilumos gamintojų tiekiamos šilumos energijos miestui. Šildymo sezono metu per valandą įmonė miestui patiekia apie 15 MW šilumos energijos.

21 Prieš 20 metų – maksimalistiniai užmojai

„Geotermos“ vadovas S. Petrauskas pasidžiaugė, kad šiandien bendrovė dirba nenuostolingai, nors jos veikla – sezoninė, be to, pastaraisiais metais šilumos gamintojų rinkoje atsirado nemažai konkurentų. „Prieš 20 metų statant jėgainę buvo įdiegtos pažangiausios technologijos. Tačiau kadangi tai buvo pilotinis projektas, kuris ir šiandien neturi analogų nei Lietuvoje, nei Baltijos regione, gamykla pastatyta turint maksimalistinių užmojų. Iš dujinių katilų įprastai dirba vienas, prireikus įjungiamas antras, trečias – rezerve. Žinoma, kol Klaipėdoje nebuvo „Fortum“ termofikacinės jėgainės ir kitų nepriklausomų šilumos gamintojų, visu pajėgumu veikė visi trys katilai. Tačiau pastaraisiais metais situacija pasikeitė“, – pripažino pašnekovas. Jo teigimu, tai skatina ieškoti įvairesnių ir komerciškai patrauklių geoterminio vandens naudojimo galimybių. Terminis baseinas arba SPA kompleksas – tik viena jų. „Kalbant apie baseiną, geoterminis vanduo gali būti naudojamas dvejopai. Vienu atveju tai galėtų būti dalinis energijos šaltinis įprastam vandeniui pašildyti. Kita galimybė – panaudoti patį geoterminį vandenį. 38 laipsnių temperatūros tam visiškai pakanka“, – teigė „Geotermos“ vadovas. Anot S. Petrausko, jei atsirastų investuotojų, pajūryje būtų galima įrengti net ne vieną tokį kompleksą. Dar du daugiau kaip 2 kilometrų gylio gręžiniai yra Vydmantuose – abu žvalgydamos naujus juodojo aukso šaltinius kadaise išgręžė naftos gavybos įmonės. Iš jų galima išgauti 70–72 laipsnių karščio geoterminį vandenį. „Kol kas tokio vandens nėra kur dėti, be to, ten nėra jokios būtinos infrastruktūros. Sovietmečiu tikėtasi, kad geoterminį vandenį būtų galima panaudoti daržininkystės ūkiui, tačiau šiandien tokio poreikio nebėra, vietos gyventojams apšildymui jo irgi nereikia, iki Palangos ar Kretingos šilumos vartotojų – per didelis atstumas“, – aiškino „Geotermos“ vadovas S. Petrauskas.

Nuo energijos gavybos iki žuvų fermų

Klaipėdos regiono savivaldybių asociacijos direktoriaus S. Gentvilo teigimu, Islandijoje karštųjų versmių vanduo taip pat pirmiausia skirtas šilumos energijai ir elektrai gaminti. Tačiau racionalūs islandai iš jo išspaudžia kone viską, kas įmanoma. „Islandijoje išgaunamas geoterminis vanduo – labai karštas, jo temperatūra siekia apie 300 laipsnių. Iš pradžių vanduo prasukamas pro elektros turbiną, ši sumažina temperatūrą maždaug iki 100 laipsnių. Tada vanduo naudojamas šilumos energijai gaminti, o kai jo temperatūra nukrinta iki 40 laipsnių, vanduo keliauja į baseiną, atvėsęs maždaug iki 30 laipsnių patenka į žuvų džiovinimo fermą, po to – į baseinus, kuriuose auginamos egzotiškos, tik tropiniuose vandenyse besiveisiančios žuvys. Ir tada galiausiai yra išleidžiamas. Taigi geoterminis vanduo prasisuka pro gausybę etapų, o mes jį naudojame tik vienai funkcijai – šildymui“, – palygino S. Gentvilas. Gydomosiomis ypatybėmis vertingas geoterminis vanduo taip pat plačiai naudojamas įvairioms sveikatinimo, reabilitacijos procedūroms, iš jo gaminami prabangūs kosmetikos produktai. „Galbūt ir mes žiemą galėtume gaminti šilumą, o vasarą – kosmetiką“, – juokavo bendrovės „Geoterma“ direktorius S. Petrauskas. Klaipėdoje išgaunamo geoterminio vandens, kuris yra 15 kartų druskingesnis už Baltijos jūros ir 6 kartus – už Atlanto vandenyno vandenį, gydomasis poveikis yra patvirtintas moksliniais tyrimais.

Sigitas PETRAUSKAS: Klaipėda turi didelį geoterminio vandens panaudojimo potencialą.

Reikia valios ir investuotojo

S. Gentvilo teigimu, bent jau įrengti geoterminį kompleksą Klaipėdoje sąlygos yra kuo puikiausios, jei tik miestas apsispręstų dėl jo modelio ir atsirastų rimtas investuotojas. „Iš esmės milžiniškų sąnaudų nereikia, nes pagrindinė investicija – pats gręžinys, kurį išgręžti kainuoja apie 2 mln. eurų. Manau, toks centras galėtų atsirasti per dvejus trejus metus. Smarkiai palaikau šią idėją, nes tai būtų išties unikalus projektas, tokio niekas aplinkui neturi mažiausiai 500 kilometrų spinduliu“, – kalbėjo Klaipėdos regiono savivaldybių asociacijos direktorius S. Gentvilas. Iš žemės gelmių priklausomai nuo gręžinio produktyvumo per valandą galima išgauti apie 400 kubinių metrų geoterminio vandens – pašnekovas palygino, kad uostamiestyje planuojamą statyti 50 metrų ilgio baseiną tokiu vandeniu būtų galima užpildyti per 6 valandas. Tiesa, paimti didelį kiekį geoterminio vandens yra paprasčiau, negu jį sugrąžinti atgal į žemę. „Su šia problema susiduriame ne tik mes, bet ir kitos šalys. Beje, Islandijoje panaudotas geoterminis vanduo atiduodamas vandenynui, ir niekas dėl to nesuka galvos“, – pasakojo „Geotermos“ vadovas S. Petrauskas. Siekdama padidinti į gruntą grąžinamo vandens injektyvumą, „Geoterma“ praėjusių metų pabaigoje, talkinant amerikiečių specialistams, įdiegė sudėtingą gręžinio horizontalaus gręžimo technologiją, kuri naudojama JAV naftos gavybos pramonėje. „Esame pirmieji, tokį projektą įgyvendinę Europoje. Nors jaučiame technologijos efektyvumą, šimtaprocentinio rezultato, kurio tikėjomės, kol kas negavome“, – pripažino S. Petrauskas.

ŽEMĖS GELMĖSE – NEĮKAINOJAMI TURTAI

Geoterminis vanduo – tai požeminis vanduo, kuris dėl karštųjų uolienų suteiktos šilumos išsiskiria aukštesne temperatūra ir didele mineralizacija. Geoterminiai ištekliai, tokie kaip karštosios versmės ir geoterminis vanduo, užima svarbią vietą sveikatingumo ir sveikatinimo sektoriuose. Apie 25 proc. tiesioginio geoterminio vandens naudojimo pasaulyje tenka balneoterapijai ir maudymuisi. Tik 27 pasaulio šalys išgauna ir naudoja geoterminę energiją. Arčiausiai Lietuvos karštųjų geoterminių versmių yra Čekijoje, Slovakijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Lenkijoje. Turkijoje net 260 SPA naudoja geoterminį vandenį. Lietuva, ypač vakarinė jos dalis, palyginti su kaimyninėmis šalimis, pasižymi palankiomis geoterminėmis sąlygomis ir potencialu.

Uostamiestyje veikianti „Geoterma“ – iki šiol vienintelė giluminės geotermijos jėgainė Lietuvoje.

ATLIEKŲ TVARKYMO

problemas išspręstų tinkamai nustatyta kaina Visuomenėje dažnai imamas kelti atliekų tvarkymo klausimas, pirmiausia užsimenant apie tai, koks turėtų būti mokesčio tarifas už šiukšlių surinkimą. Kuo gali baigtis konkurencinė kova, kai atliekų tvarkymo įmonės, norėdamos laimėti konkursą, nurodo pernelyg mažą kainą, parodė situacija praėjusių metų vasarą statybos atliekų surinkimo aikštelėje. Viskas baigėsi tuo, kad perpildytą aikštelę teko kurį laiką uždaryti, nes nebetilpo tik kaupiamas, bet netvarkomas statybinis laužas.

S IJO G LO NO H TEC .1/ r N 15 20

Būtina paisyti ekonomikos dėsnių

„Tai, kad gyventojai kelia klausimą dėl atliekų surinkimo ir tvarkymo kainos, iš dalies suprantama. Tačiau kai tokius klausimus užduoda įmonės – keista. Juk jos turi suprasti, kad atliekų tvarkymas yra tokia pat ūkinė veikla, kaip ir kitos veiklos, ir ji turi savo sąnaudas. Kalbos, kad išrūšiavus atliekas nebereikės mokėti už jų tvarkymą, prasilenkia su realybe, o taip postringaujantys asmenys neturi supratimo apie ekonomiką“, – kalbėjo Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro (VAATC) direktorius Bronius Pavilanskas. Tvarkyti buitines atliekas – jas rūšiuoti ir perdirbti – kai kuriais atvejais kainuoja daugiau nei pagaminti naują produktą iš pirminės žaliavos.

23 Antai kritusi naftos kaina daro įtaką ir žaliavų kainų mažėjimui, tad plastiko gaminius šiandien labiau apsimoka gaminti iš pirminės žaliavos. „Tačiau reikia paisyti ir kitų dalykų – ekologijos, socialinės atsakomybės, galiausiai – energinių išteklių taupymo. Čia be atitinkamų sąnaudų neišsiversime. Todėl pagrįstai reikia kelti klausimą: kiek kainuoja atliekų tvarkymas? Valdininkai šį klausimą stengiasi apeiti, nes jis nėra patogus. O kai to teiraujasi atliekų tvarkytojai, sulaukiama nemalonių atsiliepimų iš gyventojų. Tačiau paslauga turi kainuoti tiek, kiek kainuoja, o kai kainą mėginama nepagrįstai mažinti, iš tiesų susiduriama su rimtomis problemomis“, – teigė B. Pavilanskas. Jis pabrėžė, kad atliekų surinkimo ir tvarkymo kaina tikrai negali būti 11–12 eurų už toną, ji tikrai didesnė. Taip pat būtina kelti ir socialinės atsakomybės klausimą, kai kiekvienas prieš imdamasis tam tikrų darbų turėtų pagalvoti, kur dės atliekas.

Paslaugų kaina – nepagrįsta

Praėjusių metų vasaros viduryje sostinėje veikianti statybos atliekų aikštelė Liepkalnio gatvėje atsidūrė aplinkosaugininkų akiratyje, nes ten sukaupti atliekų kiekiai ėmė gerokai viršyti leistinas ribas. Dėl to buvo sustabdyta aikštelės veikla ir statybinių atliekų priėmimas. Buvo nurodyta kuo greičiau išspręsti iškilusias problemas, be to, pateikti siūlymai į aikšteles priimti tik rūšiuotas statybos atliekas. Tai reiškia, kad statybininkai laužą turi išrūšiuoti statybvietėse. Verslininkai, priiminėję statybos atliekas ir kaupę jas aikštelėje, tvirtino, kad kritinė situacija susidarė dėl to, kad perdirbtų atliekų gali realizuoti vos 10 proc., neva jos nėra paklausios. Todėl būtina spręsti klausimą, kur dėti nepaklausias atliekas. „Vertinant kritiškai, galima drąsiai teigti, kad kaina, už kurią buvo surenkamos statybos atliekos, buvo gerokai per maža ir sukauptam laužui tvarkyti paprasčiausiai negalėjo likti pinigų. Todėl ir buvo likusi vienintelė galimybė – jas tik priimti ir kaupti. Be to, verslininkai ieško naudos, už nustatytą atliekų priėmimo kainą turbūt net nebuvo minčių tas atliekas tvarkyti“, – sakė B. Pavilanskas.

Sąmoningumas skatinamas ir baudomis

Sąvartyno veiklos pradžioje nuo 2007 metų už toną atliekų buvo nustatytas vos 5,5 euro mokestis. Vėliau 4–5 metus mokestis už toną atliekų buvo apie 19 eurų. Dabar tas pats kiekis atliekų priimamas už 32 eurus. Jeigu atliekų surinkimo mokestis

SVARBIAUSIA – NEPALIKTI EKOLOGINIŲ BOMBŲ VILNIAUS VICEMERAS JONAS PINSKUS Pigiausias atliekų tvarkymo būdas – nuvežti į sąvartyną ir ten palaidoti. Tačiau taip elgdamiesi kuriame ekologines bombas. Viena vertus, nors ir skaičiuojama, kad, pavyzdžiui, plastikas suyra per šimtą metų, lieka neaišku, kokių padarinių dėl to gali kilti. Kita vertus, ar esame per daug turtingi, kad energinę vertę turinčias atliekas galime užkasti sąvartyne? Rūšiavimas, deginimas – visiškai kitas atliekų tvarkymo lygis. Tinkamai panaudoję atliekas galime gauti nemažai naudos: pagaminti naujų produktų arba energijos. Bet nereikia į tai žvelgti tik ekonominiu aspektu. Socialinė atsakomybė ir ekologija irgi labai svarbu. Galbūt ne visada paisoma ekonominių dalykų, galbūt ne visuomet svarbus atrodo socialinės atsakomybės klausimas, tačiau apie ekologiją privalome galvoti visada. Mat kyla pavojus užteršti gruntą, vandenį – tai, kas mus maitina. Kalbant apie Vilniaus regioną, šiandien su atliekomis čia tvarkomasi tikrai gerai, kiti regionai netgi pavydi. Prieš kurį laiką Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras buvo tarp autsaiderių – šiandien jis jau prie lyderių. Vyksta atliekų rūšiavimo fabriko statyba, laukiame žinių iš „Lietuvos energijos“ dėl atliekų deginimo gamyklos statybos, laukia ir naujos rinkliavos už atliekas. Mokestis bus imamas už faktines atliekų tvarkymo sąnaudas, o ne pagal teoriškai nustatytą tarifą.

gyventojams būtų atitinkamai padidinamas, specialistai neabejoja, kad žmonių sąmonėje įvyktų lūžis. Jie imtų galvoti, kad labiau verta rūšiuoti atliekas, o išmestų tik tas, kurių negalima išrūšiuoti. „Tačiau tokių žingsnių nesiimama. O žmonės iš principo yra tinginiai ir kol jie nebus priversti rūšiuoti atliekas, tol jie to nedarys. O priversti galima arba finansiniu skatinimu, arba baudomis. Čia nėra išradimas, tokius principus naudoja daugelis Vakarų Europos šalių. Pas mus pabrėžiamas švediškas ar vokiškas sąmoningumas, tačiau ten žmonės supranta, kad tvarka yra tvarka ir teks mokėti baudas, jeigu nesilaikai nustatytų taisyklių. Pas mus dar nėra griežtos tvarkos – gyventojai už kažką neva sumoka, dalį mokesčio padengia kas nors kitas, kas nors bus apmokestinta ateityje. Tad atliekų tvarkymo sąnaudos pateikiamos visai kitokios, negu yra iš tiesų“, – paaiškino VAATC direktorius. Tad kokios iš tiesų turėtų būti atliekų tvarkymo sąnaudos? Atliekų tvarkytojai mano, kad kainą galėtų sudaryti kelios dedamosios: sąvartynui skirtos žemės sklypo, sanitarinių apsaugos zonų, investicijų į infrastruktūrą, techniką bei įrangą, sąvartyno eksploatacijos ir uždarymo. Viską suskaičiavus ir nustačius realią atliekų surinkimo bei tvarkymo kainą gali nebelikti norinčiųjų atliekas vežti į sąvartyną – gyventojai ar įmonės stengtųsi nepalikti atliekų arba jas tiesiog susitvarkytų. Kalbant apie statybos atliekas reikia paminėti, kad jos nėra vienalytės. Betono, mūro atliekų, kurios perdirbtos yra lengviausiai panaudojamos, susidaro tik atliekant senų statinių griovimo darbus. Statant naujus pastatus daugiau būna mišrių atliekų. Atliekų tvarkytojai pastebi, kad didžiosios statybų kompanijos į sąvartynus išveža labai nedaug atliekų, jos gali bemaž viską sutvarkyti statybų aikštelėje. Gyventojai statybos atliekas turi galimybę pristatyti į Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro eksploatuojamas aikšteles (informacija apie tai – www.vaatc.lt).

Lina BIELIAUSKAITĖ

Klaipėdos visuomenės sveikatos biuras (VSB) ir Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija (LASKAO), surengę konkursą „Projekto idėja sveikam miestui“, į viešųjų erdvių planavimo procesus architektus ragino pažvelgti per naują prizmę. Iniciatyvos autoriai sulaukė ne tik solidžių projektų, bet ir nestandartinių, šmaikščių specialistų įžvalgų. Ieško naujų impulsų

Klaipėda yra vienintelis miestas Lietuvoje, priklausantis Šiandien sunku pasakyti, Pasaulinės sveikatos organizacijos Europos sveikų miestų tinklui. Konkursu „Projekto idėja sveikam miestui“ ar šie darbai virs kūnu. siekta pagarsinti novatoriškus ir dėmesio vertus architektūrinius bei urbanistinius sumanymus, kurie taptų impul- Tačiau tikiu, kad jie eis realaus su gerinant miestiečių gyvenimo kokybę ir kuriant sveiką, įgyvendinimo keliu ir harmoningą, daugiau judėti įkvepiančią aplinką. bus prisiminti svarstant Uostamiesčio VSB direktorės Jūratės Grubliauskienės pastebėjimu, Sveiko miesto koncepcija turėtų vienyti įvai- konkrečius miesto planavimo, rių sektorių specialistus. Akivaizdu, kuriant tvarią, sveiką plėtros projektus. aplinką urbanistų, architektų žodis – itin svarbus, tačiau galbūt ne visada garsiai nuskamba. Pašnekovė vylėsi, kad tokio pobūdžio iniciatyvos šiomis temomis aplinkos planavimo srityje labiau paskatins domėtis ne tik architektūros, urbanistikos profesionalus, bet ir visuomenę.

architektų idėjos

SVEIKAM MIESTUI –

/ r.1

IT CH

R TŪ

www.architektams.lt projektų vizualizacijos

„Kartais gal ir patys architektai, kurdami ką nors nauja, įdomaus, nesiekia tokių konkrečių tikslų, tačiau iš tiesų jų idėjos turi labai daug įtakos įgyvendinant Sveiko miesto koncepcijos tikslus. Norėjome suteikti galimybę kūrėjams iškelti į viešumą šiuos svarius architektūrinio, urbanistinio planavimo darbus ir savotiškai juos paskatinti“, – teigė J. Grubliauskienė.

Įvertino penkis projektus

Konkursui kviesta pateikti pastarųjų penkerių metų architektūrines ar urbanistines idėjas – ir parengtas konkursui, parodai ar studijoms, ir įtrauktas į realų, įgyvendinti skirtą teritorijų planavimo, aplinkotvarkos, statybos ar interjero projektą. Vienas esminių kriterijų – šiais darbais turėjo būti pažangiai, patraukliai ir įtikinamai sprendžiama tiesioginė bei netiesioginė miesto plėtros, statinių įtaka sveikatai. Komisijos sprendimu, įvertinimo ir piniginių prizų nusipelnė penkių projektų autoriai: „Kultūros Narvos“ (Romualdas Gailius, Mindaugas Savickas), „Greitas kelias į miesto sveikatą“ (Donatas Batrušaitis, Agnė Dailidaitė), „Gaiva“ (Aurimas Baužys), „Dviračių salos“ (R. Gailius, M. Savickas), „Danės upės slėnis“ (R. Gailius, M. Savickas). Konkurso dalyvių pateiktuose darbuose daug dėmesio skirta dviratininkų poreikiams, siūlyta, kaip kovoti su transporto tarša mieste, pertvarkyti pietinėje miesto dalyje esančią Pempininkų aikštę, atveriant šioje erdvėje daugiau žalumos, kaip subalansuoto santykio su gamta pavyzdys pateiktas Dvaro slėnio gyvenvietės projektas.

Ir mažos idėjos svarbios

LASKAO valdybos pirmininko pavaduotojo, konkurso koordinatoriaus Manto Daukšio teigimu, natūralu, kad vertintojai

išskyrė konceptualius, ryškiausius ir daugeliu atvejų jau žinomus bendruosius miestų projektus. „Tačiau kol generuojami grandioziniai projektai, maži dalykai irgi gali rasti savo vietą. Architektų sumanumas pasižiūrėti į problemą kiek kitaip, galbūt su humoru visada patraukia dėmesį. Štai viename darbe, belaukiant Bastionų tilto per Danę statybų, jo prieigose esančias dykras pasiūlyta apsodinti gėlynais. Kita idėja – prie Baltijos prospekto žiedo rinkti išmetamąsias transporto dujas ir jas versti augalų trąšomis. Be abejo, komisija orientavosi į darbus, kurie yra paveikesni viešajai nuomonei, praktiškesni, globalesni. Tačiau tęsiant konkursą kitais metais galbūt reikėtų skirti atskiras nominacijas už dideles ir mažas idėjas“, – svarstė architektas M. Daukšys. Anot VSB direktorės J. Grubliauskienės, įvertintieji projektai – skirtingi, tačiau vienodai reikšmingi. „Svarbiausias konkurso tikslas – paskatinti architektus atsigręžti į sveiko miesto planavimo principus. Tad šiandien sunku pasakyti, ar šie darbai virs kūnu. Tačiau tikiu, kad jie eis realaus įgyvendinimo keliu ir bus prisiminti svarstant konkrečius miesto planavimo, plėtros projektus. Viliuosi, kad jų įgyvendinimo sieks ir patys kūrėjai“, – kalbėjo J. Grubliauskienė.

ARCHITEKTŪROS KOKYBĖS KRITERIJŲ POREIKIS:

praktiniai ir teisiniai aspektai

Daiva BAKŠIENĖ Architektė, teisininkė

Lietuvos architektų rūmų inicijuotoje ir kartu su Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto Architektūros pagrindų ir teorijos katedra bei Lietuvos architektų sąjunga 2014 metų rudenį surengtoje tarpdisciplininėje mokslinėje konferencijoje „Architektūros kokybės kriterijai ir jų teisinė reikšmė“ buvo išsakyta ne viena abejonė, ar įmanoma žodžiais apibrėžti ir įtvirtinti architektūros kokybės reikalavimus neužkertant kelio architektūros raidai, novatoriškumui, architekto saviraiškai. Girdėjosi nuomonių, kad bandoma sujungti priešingus, tarpusavyje nederančius dalykus – architektūrą (kūrybą, meną, laisvę) ir teisinį reguliavimą (suvaržymą, griežtumą, išankstinį apibrėžtumą).

HIT

N 15

r.1

C /AR

Ū KT

Kartu buvo išsakomas ir nusivylimas esamu architekto statusu visuomenėje, jo bejėgiškumu, privataus kapitalo diktatu, visuomenės poreikių architektūros srityje neužtikrinimu. Jau daugiau kaip 20 metų gyvename (arba mokomės gyventi) teisinėje valstybėje, todėl būtų sunku paneigti, kad teisinis teritorijų planavimo, statybos bei kitų sričių reguliavimas, jei ir nesiekia, tai bent jau sudaro sąlygas rastis išsakytoms problemoms. Kartu pripažintina, kad architekto veiklai ir šiuo metu yra taikomas ne vienas teisinis apribojimas (pati architekto profesija priskiriama reglamentuojamoms profesijoms) – teisės aktuose yra įtvir-

tinti statinių reikalavimai, nustatyta tvarka atliekamos projekto tikrinimo procedūros, vykdomas architektų atestavimas, numatyta atsakomybė už teisės aktų pažeidimus ir padarytą žalą. Statybos įstatyme netgi apibrėžti esminiai statinio architektūros reikalavimai, laikytini dalimi tų architektūros kokybės kriterijų, kuriems buvo skirta ši konferencija. Taigi architektūros ir teisinio reguliavimo santykis nėra nauja tema, tačiau sprendžiant iš visuomenės bei pačių architektų išsakomos kritikos matyti, kad esamos teisinės priemonės negali užtikrinti aukštos architektūros kokybės. Todėl šiame straipsnyje norima įvertinti, ar iki šiol plačiau nenagrinėtų architektūros kokybės kriterijų trūkumas nėra viena tokios situacijos priežasčių. Ir jei vis dėlto egzistuoja praktinis tokių kriterijų poreikis, tai ar galima (o gal net privaloma) išsamiau juos reglamentuoti?

Ar reikia?

Praktinį architektūros kokybės kriterijų poreikį pagrįstų kruopšti nustatytų priemonių ir jų taikymo pavyzdžių analizė. Tačiau užtenka tik apibendrintai paminėti keletą pagrindinių kiekvienos jų aspektų, ir šis poreikis gana įtikinamai išryškėja.

27 Teritorijų planavimas. Teritorijų planavimo įstatymas numato, kad vienas galimų teritorijos naudojimo reglamento reikalavimų yra architektūriniai reikalavimai, kurių sąvoka šiame įstatyme iki 2014 metų nebuvo atskleista, o dabar ji paaiškinama tik kaip „pastatų ir viešųjų erdvių išdėstymas, automobilių stovėjimo vietų išdėstymas ir kita“. Dėl šio neaiškumo, taip pat dėl to, kad architektūrinius reikalavimus nustatyti neprivaloma, paprastai teritorijų planavimo dokumentuose jie ir nėra nustatomi. Jei įstatymų lygmenyje būtų įtvirtintas esminių architektūros kokybės kriterijų sąrašas, jų detalizavimas planavimo procese, atsižvelgiant į konkrečias vietos sąlygas bei kitus veiksnius, galėtų būti aiškiai suprantamas ir numatytas kaip privalomas. Projektinių pasiūlymų tvirtinimas. 2014 metais buvo įvesta nauja – pritarimo projektiniams pasiūlymams – procedūra, kurią nustatytais atvejais atlieka savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas. Šie asmenys yra viešojo administravimo subjektai, todėl jų priimami sprendimai, remiantis Viešojo administravimo įstatymu, privalo būti pagrįsti ir teisėti, t. y. paremti konkrečiomis teisės normomis, kitu atveju teismas juos gali panaikinti. Taigi net turėdami gerų intencijų ir siekdami apsaugoti visuomenę nuo žalingų architektūrinių sprendimų, savivaldybės administracijos tarnautojai negalės atmesti pateiktų pasiūlymų, jei neturės tam teisinių pagrindų. Ir priešingai – aiškiai nenuro-

Architektė, teisininkė Daiva BAKŠIENĖ. G. Bartuškos nuotr.

džius, kad pasiūlymai turi atitikti tik konkrečiai apibrėžtus kriterijus, galimas ir šių asmenų piktnaudžiavimas keliant pernelyg plačius subjektyvius reikalavimus, tokiu būdu nepagrįstai varžant statytojo bei autoriaus teises. Specialiųjų architektūros reikalavimų nustatymas. Jau nurodytas reikalavimas administracinius sprendimus grįsti teisės aktų normomis apriboja ir galimybę nagrinėjamus kriterijus nustatyti savivaldybės administracijos išduodamuose specialiuosiuose architektūros reikalavimuose. Jei visuomenės interesus atitinkantys architektūros kokybės kriterijai būtų įtvirtinti įstatymuose, nurodyti dokumentai galėtų tapti jų taikymo dokumentais. Tačiau jei reikalavimus nustato projektuotojui priva-

ww Tel. w.lode +37 +370 .lt 0 61 615 5 59 59 5 583 65

lomi norminiai teisės aktai ir teritorijų planavimo dokumentai, nelieka prasmės juos kartoti statybos procesą lėtinančiose specialiųjų reikalavimų išdavimo procedūrose. Visuomenės informavimas ir dalyvavimas teritorijų planavimo bei statinių projektavimo procesuose galėtų būti ta procedūra, kurioje visuomenė pati tiesiogiai išsakytų jai rūpimus klausimus. Vis dėlto Lietuvos teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad „visuomenės nepasitenkinimą keliantis aplinkos veiksnių išaugimas galėtų būti draudžiamas tik tuo atveju, kai tai viršytų teisės aktuose įtvirtintas ribines normas“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-469-1240-06). Taigi, teismo požiūriu, visuomenės interesai visų pirma turi būti apibrėžti teisės aktuose, ir tik tada galima jais remtis nurodytų procedūrų metu. Projekto ekspertizė. Teisės aktuose nustatytų reikalavimų poreikis šioje projekto patikroje yra tiesiogiai nurodytas Statybos įstatyme: „Atliekant statinio projekto ekspertizę, tikrinami tik tie architektūriniai sprendiniai, kuriuos reglamentuoja normatyviniai statybos techniniai dokumentai ir projekto rengimo privalomieji dokumentai.“ Taigi projekto ekspertizė nėra ta procedūra, kurios metu pagal neapibrėžtus ir neįtvirtintus kriterijus galėtų būti įvertinta statinio architektūros kokybė. Projekto patikrinimas išduodant statybą leidžiantį dokumentą. Statybą leidžiančio dokumento, be kurio nustatytais atvejais statyba draudžiama, išdavimas ar atsisakymas jį išduoti taip pat įforminamas individualiu administraciniu aktu, todėl šis sprendimas taip pat turi būti pagrįstas ir teisėtas. Taigi atlikdama projekto sprendinių tikrinimą savivaldybės administracija turi vadovautis teisės aktų reikalavimais. Jeigu jų nėra, savivaldybės vyriausiasis architektas ar kitas savivaldybės administracijos tarnautojas neturi teisės nepritarti projektui, net jei jo sprendiniai pažeidžia egzistuojančius, tačiau formaliai neišreikštus visuomenės interesus.

LODE – didžiausia keraminių statybinių medžiagų gamintoja Baltijos šalyse. Kompanija gamina apdailines plytas ir plyteles, keraminius blokelius KERATERM, keramines statybines plytas, plytas krosnims, trinkeles bei keraminius apdailos elementus. Tai produktai, kurių kokybei skiriamas išskirtinis dėmesys.

1 pav. Gyventojų atsakymai į klausimą „Ar Jums svarbu, kokioje aplinkoje gyvenate?“ Architektūriniai konkursai. Konkursus nagrinėjančioje literatūroje pripažįstama, kad architektūros kokybę gali lemti ne tiek pats konkurso faktas, kiek kokybiškas jo organizavimas – tai, koks turinys suteikiamas šiai architektūros kokybės užtikrinimo formai, ar yra numatyti visi reikalingi žingsniai, ar nėra perteklinių reikalavimų ir kt. Šiuo metu pasiūlymų vertinimo kriterijus konkurso sąlygose nustato jo organizatorius, t. y. nuo žmogiškojo faktoriaus priklauso, ar pateiktų darbų vertinimo kriterijai konkrečioje situacijoje apims visus būtinus reikalavimus, ar nebus jų perteklinių, pavyzdžiui, suteikiančių nepagrįstą statytojo interesų prioritetą prieš visuomenės interesus. Architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos. Esant nustatytiems architektūros kokybės kriterijams būtų aišku, ką (argumentuotai) turi įvertinti architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybų specialistai. Neturint kriterijų ir jais negrindžiant priimamų sprendimų kyla rizika, kad ekspertinis vertinimas nepasieks savo tikslo ir neužtikrins visuomenės pasitikėjimo juo. Šiuo metu, remiantis Lietuvos architektų sąjungos interneto svetainėse pateikiama informacija, yra apibrėžti tik taryboms pateikiamų projektinių dokumentų ir pačių tarybų veiklos organizavimo reikalavimai, tačiau nėra nustatyti ar bent paviešinti atliekamo vertinimo principai bei kriterijai. Architekto kvalifikacijos reikalavimai. Statybos įstatymas numato, kad už tam tikrus pažeidimus gali būti stabdomas ar naikinamas kvalifikacijos atestato galiojimas arba pareiškiamas įspėjimas. Šios atsakomybės taikymas taip pat yra administracinis sprendimas, kuriam keliami minėti teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai. Nesant konkrečių architektūros kokybės reikalavimų, net ir akivaizdžiai piktnaudžiaujant architekto profesija ir priimant visuomenei žalingus, tačiau teisės aktuose neapibrėžtus sprendimus, nėra galimybės pritaikyti įstatymuose numatytas prevencines poveikio priemones. Viešieji pirkimai. Suformuluotos architektūros kokybės sampratos ir jos turinio pritrūksta grindžiant architektūros reikšmę, rengiant dokumentus ir parenkant taikytinas procedūras viešųjų pirkimų konkursuose. Perkančiosioms organizacijoms nėra lengva suprasti, ko visuomenė iš jų tikisi, dar labiau – kaip tuos lūkesčius išreikšti konkrečiais pirkimo dokumentų reikalavimais. Taip pat sunku pagrįsti papildomo laiko, finansavimo ir architektūros paslaugų teikėjų aukštos kvalifikacijos poreikį. Darbas su užsakovu. Kiekvienas architektūros objektas gimsta sutarčių pagrindu. Vadovaudamosi jų laisvės principu šalys gali susitarti dėl bet kokių sutarties sąlygų, kurios neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Nesant nustatytų privalomųjų kriterijų, užsakovas, pasinaudodamas silpnesne architekto padėtimi (užsakovas finansuoja jo darbą, architektų konkurencija rinkoje didelė), gali kelti neribotus ir kokybės požiūriu nepagrįstus reikalavimus. Nustačius imperatyvius architektūros kokybės kriterijus, sutartis ir projektavimo užduotis negalėtų jiems prieštarauti, todėl būtų lengviau rengti architekto ir užsaRA kovo derybas ir, vykdant privačią veiklą už atŪ lygį, geriau atstovauti visuomenės interesams. KT

HIT

N 15

r.1

C /AR

Viešojo intereso gynimas. Įgyvendinant Konstitucijos nuostatus, įstatymai numato galimybę kreiptis į teismą ne tik asmenims, kurių teisės ar teisėti interesai yra pažeisti, bet ir tiesioginio suinteresuotumo neturintiems asmenims, kurie yra atsakingi ginti pažeistą viešąjį interesą. Pagrindiniai tokią teisę turintys subjektai – prokurorai. Jie pagal Prokuratūros įstatymą viešąjį interesą gina nustatę teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu (pažymėtina, kad teisė ginti viešuosius interesus numatyta ir Architektų rūmų įstatyme). Taigi viešojo intereso gynimas teisme galimas tik esant teisės akto pažeidimui. Pirmiau neįtvirtinus architektūros kokybės reikalavimų teisės aktuose, teisinėmis priemonėmis neįmanoma ginti viešojo intereso architektūros srityje. Iš šios apžvalgos matyti, kad bene visos šiuo metu naudojamos teisinės priemonės būtų kur kas efektyvesnės, o jų rezultatai lengviau (arba apskritai) apginami, jei jos būtų įgyvendinamos remiantis iš anksto apibrėžtais, visuomenės apsvarstytais, formaliai įtvirtintais ir paviešintais architektūros kokybės reikalavimais. Kitu atveju priimami sprendimai tampa tik rekomendaciniais ir susidūrę su kitais, ypač ekonominiais, interesais nueina į antrą planą, taigi nepasiekiami tie rezultatai, kurių šiuo atveju tikimasi. Išankstinis kriterijų apibrėžimas kur kas labiau atitiktų ir visų šių procesų dalyvių interesus – autorius galėtų iš anksto žinoti, ko iš jo tikimasi (reikalaujama), statytojui atsirastų galimybė aiškiau planuoti savo veiklą, visuomenė būtų užtikrinta, kad už uždarų durų tarp statytojo ir architekto bus priimami jos interesų nepažeidžiantys sprendimai.

Ar galima?

Įsitikinus praktiniu architektūros kokybės kriterijų trūkumu išlieka klausimas, kaip juos apibrėžti ir kur ta riba, už kurios jau tikrai nebegalima kištis į architekto kūrybos laisvę ir riboti statytojo teises. Šioje vietoje pažymėtina, kad bet kokie statinių reikalavimai riboja ir statytojo, ir autoriaus teises, todėl juos nustatant būtina laikytis žmogaus teisių ribojimams keliamų reikalavimų. Konstitucinis Teismas nurodė, kad pagal Konstituciją riboti konstitucines teises ir laisves galima, jeigu laikomasi šių sąlygų: 1) tai daroma įstatymu; 2) ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; 3) ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; 4) yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (2002 m. birželio 13 d. nutarimas). Atsižvelgiant į tai, kad bet kurio reguliavimo tikslas yra (turėtų būti) ne pats suvaržymų nustatymas, bet visuomenės vertybės, kurių jais siekiama, gali kilti klausimas, ar teisinis reguliavimas yra vienintelis būdas pasiekti šiuos tikslus. Atsakant pažymėtina, kad pati teisės doktrina pripažįsta, jog žmonių elgesį gali lemti ne tik teisė – jį lemia ir moraliniai bei religiniai įsitikinimai, ekonominė ar kitokia nauda, baimė ir kiti veiksniai (Baublys, L. et al. Teisės teorijos įvadas, 2012). Konstitucinis Teismas teisinį reguliavimą taip pat yra apibrėžęs kaip „socialinės inžinerijos priemonę, būdą per teisę siekti tautos gerovės“ (2000 m. spalio 18 d. nutarimas), t. y. ne vieninteliu būdu. Vis dėlto, kitaip nei moralinių, religinių ar kitų minėtų nuostatų atveju, teisės normų įgyvendinimas gali būti užtikrinamas valstybės prievartos priemonėmis. Taigi jei konkrečiuose visuomeniniuose santykiuose pagrįstai kyla tam tikro elgesio privalomumo poreikis (ypač kai kitos priemonės nebepadeda pasiekti norimų rezultatų), teisinis reguliavimas yra bene efektyviausia jo užtikrinimo priemonė ir jis, laikantis Konstitucinio Teismo įvardytų sąlygų, gali būti nustatytas siekiant visuomenei naudingų tikslų.

Ar privaloma?

Trečias klausimas, kuris kyla svarstant apie architektūros kokybės kriterijų poreikį – kada valstybė gali, o kada privalo įsikišti į tam tikrus visuomeninius santykius. Kaip jau minėta, šiuo metu demokratinėse teisinėse valstybėse pripažįstama, kad ne įstatymų leidėjo valia pati savaime yra teisinio reguliavimo tikslas, o prigimtinių

29 žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimas, visuomenės darnos ir kitų jos interesų įgyvendinimas. Taigi nurodytiems tikslams pasiekti įstatymų leidėjas gali pasitelkti teisinį reguliavimą kaip socialinės inžinerijos priemonę. Šiuo aspektu svarbi ir viešojo intereso kategorija – teismų praktikoje jis apibrėžiamas kaip „teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija“ (2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad „valstybės paskirtis yra garantuoti viešąjį interesą“ (2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas), tad jei tam tikroje srityje egzistuoja konstitucines vertybes išreiškiantis visuomenės interesas, jis ne tik gali, bet ir turi būti užtikrinamas teisinėmis priemonėmis. Ar visuomenės interesas architektūros srityje išties egzistuoja, įtikinamai atsako Lietuvos architektų rūmų atlikta reprezentatyvi visuomenės apklausa: net 91 proc. iš daugiau kaip 1100 apklaustų pilnamečių Lietuvos gyventojų nurodė, kad jiems labai svarbi (36 proc.) arba greičiau svarbi (55 proc.) aplinka, kurioje jie gyvena (1 pav.). Gyventojų atsakymai į klausimą, kas jiems konkrečiai aktualu turint omenyje jų gyvenamąjį būstą, parodė, kad nors (ir pagrįstai) fizinių poreikių užtikrinimas pirmauja tarp visų atsakymų, tokios vertės kaip estetinis patrauklumas, teigiamas psichologinis poveikis, paskirties atpažįstamumas, miesto, kvartalo veido kūrimas anaiptol neliko neįvertintos – jas kaip labai svarbias arba greičiau svarbias įvardijo atitinkamai 86 proc., 88 proc., 69 proc., 55 proc. gyventojų (2 pav.). Įdomu, kad atsakymai nedaug skyrėsi ir klausiant gyventojų apie kitus juos supančius statinius paneigdami įsigalėjusią nuomonę, jog mūsų šalies piliečiai rūpinasi tik savo turtu ir neteikia reikšmės tam, kas vyksta aplink juos (visą apklausos ataskaitą žr. www.architekturumai.lt). Taigi visuomenės interesas turėti kokybišką, jos fizinius, dvasinius bei socialinius poreikius atitinkančią aplinką, be abejo, laikytinas faktiškai egzistuojančiu ir reikšmingu interesu, o įvardytos architektūros vertės gali tapti atspirtimi formuluojant architektūros kokybės kriterijų sąrašą. Atsakant į tai, kiek šie visuomenės interesai atspindi ir išreiškia pamatines vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija, užtenka apžvelgti žmogaus teises ir laisves nagrinėjančią Konstitucinio Teismo praktiką bei konkrečius teisės aktus, kad suprastume, jog architektūra turi tiesioginę įtaką ne vienos Konstitucijoje įtvirtintos visuomenės vertybės įgyvendinimui – tuo neabejojama nustatant statinių architektūros reikalavimus saugomų teritorijų ir kultūros paveldo apsaugos srityje, taip pat nekeliami klausimai dėl statinio architektūrinių sprendinių įtakos žmogaus fizinei sveikatai bei gyvybei. Tačiau kai kurioms konstitucinėms vertybėms dėmesio architektūros srityje akivaizdžiai pritrūksta. Viena tokių – švari ir sveika aplinka. Nors Konstitucinio Teismo praktikoje, įstatymuose apibrėžta aplinkos sąvoka apima ir antropogeninius (žmogaus sukurtus) elementus, taip pat tai, kad tarptautiniuose dokumentuose akcentuojami abu – natūralios ir žmogaus sukurtos – aplinkos aspektai kaip būtini asmens gerovei ir jo pagrindinėms teisėms įgyvendinti (Jungtinių Tautų Žmogaus aplinkos konferencijos deklaracija) ir reikalaujama skirti deramą dėmesį ne tik fiziniams, bet ir psichologiniams, socialiniams bei estetiniams aplinkos veiksniams (Europos aplinkos ir sveikatos chartija), mūsų šalyje aplinkos apsauga vis dar dažnai suprantama kaip gamtos apsauga, ir šiuo metu nė vienas Lietuvos Respublikos įstatymas neįtvirtina konkrečių reikalavimų, skirtų jau suformuotos urbanistinės aplinkos apsaugai nuo ją žalojančių invazijų. Tarptautiniuose dokumentuose minimi psichologiniai, estetiniai, socialiniai sveikos aplinkos veiksniai taip pat dar nepripažįstami tokiais reikšmingais, kad jiems būtų skiriamas pakankamas teisėkūros dėmesys. Nagrinėjant architektūros įtaką pamatinėms visuomenės vertybėms aktualu ir tai, kad Konstitucijos ginama žmogaus sveikata apima ne tik fizinę, bet ir dvasinę bei socialinę žmonių, visuomenės gerovę – taip ją ragina suprasti Pasaulinė sveikatos

2 pav. Gyventojų atsakymai į klausimą „Pasakykite apie kiekvieną iš šių dalykų, ar Jums visiškai nesvarbu, greičiau nesvarbu, greičiau svarbu ar labai svarbu, kad Jūsų gyvenamasis būstas...“ organizacija, taip ji yra apibrėžta Sveikatos sistemos įstatyme. Ne vienas mokslinis tyrimas yra pagrindęs architektūros įtaką fizinei ir psichologinei žmonių sveikatai, darbingumui, socialiniam aktyvumui ir kitiems gyvenimo kokybės aspektams, tačiau statybos teisinis reguliavimas iki šiol daugiausia apsiriboja fizinės sveikatos ir gyvybės apsauga, neginant ir negarantuojant visos žmonių sveikatos apsaugos.

Išvados

Apibendrinus matyti, kad straipsnyje įvardytos ir kitos architektūros srityje įgyvendinamos konstitucinės vertybės ne tik leidžia, bet ir įpareigoja valstybę užtikrinti jas teisinėmis priemonėmis, o kalbant apie architektūros kokybės kriterijų sąrašą – nustatyti jį bent jau tokį, kuris apimtų švarios ir sveikos aplinkos (įskaitant estetinį aspektą), sveikatos (fizinės, dvasinės ir socialinės žmogaus bei visuomenės gerovės), saugomų teritorijų bei kultūros paveldo (ir esamo, ir dar tik formuojamo) apsaugos aspektus. Svarbu ir tai, kad architektūros kokybės užtikrinimo priemonės negali būti teisėtos bei efektyvios iš anksto neapsibrėžus ir viešai nepaskelbus, ko konkrečiai jomis siekiama. Atsižvelgiant į aptartus argumentus laikytina, kad jau šiuo metu egzistuoja ne hipotetinis, bet realus pamatinius visuomenės interesus atspindinčių ir juos išreiškiančių architektūros kokybės kriterijų poreikis, kuris turi būti užpildomas įvertinant minėtus interesus, bet kartu nepaneigiant kūrybos laisvės ir kitų konkuruojančių konstitucinių vertybių. Kitaip tariant, ne kuri nors radikali nuostata, bet būtent balanso kategorija turėtų dominuoti sprendžiant architektūros ir teisinio reguliavimo tarpusavio santykių klausimus.

Autorės dosjė Daiva BAKŠIENĖ yra baigusi architektūros bakalauro ir magistro studijas Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakultete. Nuo 2004 metų – atestuota projekto vadovė, projekto architektūrinės dalies vadovė, projekto ekspertizės vadovė. Vadovavo rengiant Utenos daugiafunkcio sporto centro, Seimo rūmų rekonstrukcijos ir naujos posėdžių salės statybos, daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitų statinių projektus. 2012 metais baigė teisės studijas Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakultete ir įgijo teisės magistro laipsnį. Nuo 2013 metų – VU Teisės fakulteto doktorantė, rengia disertaciją tema „Viešasis interesas ir jo įgyvendinimo sąlygos architektūros srityje“. Nuo 2011 metų yra įrašyta į Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo (Vilniaus arbitražo) statybų verslo ginčams spręsti rekomenduojamų arbitrų ir mediatorių sąrašus, nuo 2013 metų – į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą. Skaito statybos teisės paskaitas kvalifikacijos tobulinimo kursuose, yra Lietuvos architektų rūmų (LAR) tarybos narė – pirmininko pavaduotoja, LAR Profesinės etikos tarybos ir LAR Ekspertų tarybos narė, Lietuvos architektų sąjungos Vilniaus skyriaus valdybos narė.

IŠEITIS – NE RIBOJIMAI, bet kokybiškos architektūros paklausa Matas ŠIUPŠINSKAS

Apibrėžti, kas yra architektūros kokybė, XXI amžiuje nėra lengva. Greičiausiai – ir sunkiai įmanoma. Pliuralistiniame globalizuotame pasaulyje, besivadovaujančiame postmoderniąja pasaulėžiūra, vertybės, deja, tampa sąlygiška kategorija. Gyvendami laikotarpyje, kuriame abejojama objektyvaus vertinimo galimybe, netenkame įrankių diskutuoti apie kokybės vertės kriterijus ne tik architektūroje, bet ir apskritai kultūroje. Ši būklė nėra tik XXI amžiaus produktas, juk dalis modernistų (jei atmestume tuos, kurie atstovavo racionalistų stovyklai ir tikėjo socialiniu bei technologiniu visuomenės progresu) irgi atmetė kanonus ir priešinosi įsitvirtinusiam status quo. Vis dėlto idealizuotas modernistų naratyvas – architektas kaip kūrėjas, gyvenamosios aplinkos inžinierius, nešantis ant savo pečių socialinę atsakomybę, siekiantis padėti likusiai visuomenės daliai – kurį laiką buvo itin dažnai naudojamas visame pasaulyje. Technokratiškas tikėjimas, kad dizainas gali transformuoti visuomenę, reikalavo ieškoti objektyvių kriterijų. Ir nors ne visiems modernistams buvo būdingas racionalistinis požiūris, būtent jis sulaukė daugiausia visuomenės dėmesio, o vėliau, XX amžiaus antrojoje pusėje – ir kritikos. Abejoju ne pačiais kriterijais, bet teigiama teisinio reguliavimo įtaka architektūros kokybei. Mano manymu, kokybę lemia ne įstatymai (kuriuos galima apeiti), bet vidinės kūrėjų ir užsakovų nuostatos. Siekiant kokybiškos architektūros turi būti ne kuriami nauji ribojimai, bet skatinama kokybiškos architektūros paklausa rinkoje. Kaip skatinimo priemonę siūlau kokybišką ir stiprią architektūros kritikų veiklą, orientuotą į viešąją erdvę, į diskusijų ir kritinio požiūrio skatinimą. Išskirčiau tris kertinius punktus. Mano manymu, objektyvių kriterijų paieška yra paskatinta senų stigmų, kurios būdingos ne šiuolaikinei, bet XX amžiaus vidurio technokratišku mąstymu besivadovaujančiai architektūros bendruomenei. „Neturėjimas kiek objektyvesnių architektūros vertinimo kriterijų neigiamai veikia ir pačią architektūrą, ir jos kūrėjus, ku-

HIT

N 15

r.1

C /AR

Ū KT

rie dažnai pagrindines jėgas yra priversti skirti smulkmenoms, užuot projektavę aukšto meninio lygio statinius, kuriems būtų galima taikyti socialistinio realizmo mene vertinimo kriterijus“, – rašyta 1979 metais žurnale „Statyba ir architektūra“. Tokia citata puikiai iliustruoja, kaip naivu matuoti architektūrą pagal vieną neva teisingą kurpalių ir kad toks matavimas gali būti nesunkiai panaudotas advokatauti vienokiai ar kitokiai santvarkai. Architektūros kokybės suvokimas keičiasi kas dieną, kinta ir kontekstas, kuriame gimsta ta architektūra, todėl sudėti visa tai į reglamentus paprasčiausiai neįmanoma. Teisiniai instrumentai gali kurti palankią terpę architekto veiklai, bet jie negali nurodyti autoriui ar vertintojui, kokia turi būti gera architektūra. Griežtinant kontrolę prikuriama biurokratinių užkardų, kurie apsunkina projektų derinimą, bet negali užtikrinti kūrybiško, gero rezultato. Pasinėrus į ambivalentišką rinkos ekonomiką architektui užduotį formuoja užsakovas. Pats architektas (išskyrus projektus, kuriuos patys inicijuoja eksperimentuojantys architektų biurai) tampa projektavimo užduotį materializuojančiu instrumentu. Jei architektas nevykdo užsakovo norų, jis tampa nebereikalingas, ir jį pakeičia apsukresnis konkurentas. Galia telkiasi tų žmonių rankose, kurie teikia rinkos norimus produktus, o teisinis reguliavimas iš esmės nekeičia poreikio, jis tik apriboja pasiūlą (tokiu atveju prekės kaina išauga, bet ji rinkoje išlieka). Nebūtinai pasiseks teisiniu reguliavimu nurodyti ir pirkėjams, ir pardavėjams, kad jie turi siekti kokybiško architektūrinio rezultato. Arba kitaip tariant – paskelbti institucinį karą nekokybiškai architektūrai. Šis karas palengva jau vyksta. Projektus vertina ir tvirtina arba atmeta vyriausieji miestų architektai, abejotini projektai gali būti siunčiami į ekspertų tarybą, imamasi iniciatyvų tobulinti teisinį aparatą ir ieškoti ribojimų, kurie užkirstų kelią nekokybiškos architektūros atsiradimui. Vis dėlto prioritetu turi tapti ne naujų ribojimų kūrimas, bet puoselėjimas tų, kurie formuoja poreikį rinkoje. Spaudimas turi būti nukreiptas ne į architektūros produktą, ne į jos kūrėją, bet į užduotį, kurią jam kelia ir privatus užsakovas, ir visuomenė. Mano siūlomas problemos sprendimas yra stiprios ir nepriklausomos architektūros kritikos skatinimas, nes pasitelkiant aktyvią kultūrinę ir verbalinę produkciją galima formuoti architektūros paklausą. Architektų bendruomenė turi suvokti, kad neinvestuodami į nepriklausomus tyrimus, analizę ir viešuosius ryšius jie save pasmerkia pražūčiai. Pirmiausia turime

Architektūros idėjų komunikavimas ir vertės įtvirtinimas negalimas be profesionalios refleksijos, kurią gali pasiūlyti kritiko vaidmenį atliekantis žmogus.

G. Bartuškos nuotr.

Autoriaus dosjė Matas ŠIUPŠINSKAS yra praktikuojantis architektas, mokslinių ir publicistinių straipsnių autorius. M. Šiupšinsko domėjimosi laukas aprėpia miestų planavimo istoriją, masinės statybos raidą, būsto tipologijas, miesto morfologiją ir sovietinį architektūros paveldą, bet tuo neapsiriboja. 2009 metais M. Šiupšinskas Vilniaus Gedimino technikos universitete baigė architektūros studijas, vėliau ten pat įgijo architektūros istorijos ir teorijos magistro laipsnį, dirbo Rolando Paleko architektūros studijoje, stažavosi Liuksemburge, Danijoje ir Olandijoje, drauge su Julija Reklaite rengė leidinio „Lietuvos kultūros gidas“ architektūros dalį. Jo straipsniai yra publikuoti žurnaluose „Volume“, „Monu“, „Archiforma“, „Journal of Architecture and Urbanism“, portaluose architektusajunga.lt, archinaut.lt, echogonewrong.com ir kituose.

formuoti nuo užsakovų ir projektuotojų nepriklausomą architektūrinę spaudą, architektūros kritikų ir istorikų sluoksnį. Turime sukurti kritinę masę žmonių, kurie gali komunikuoti su architektūra susijusias žinutes ir profesionalams, ir plačiajai publikai. Turime siekti, kad kiekvienas dėmesio vertas architektūros kūrinys būtų garsiai aptariamas viešumoje. Jis turi būti kritikuojamas, nes vidutinybės nenusipelno kritikos – ją turi atlaikyti tie, kurie pretenduoja į geriausiųjų titulą. Kai redaktoriams nepatinka konkretus architektūros objektas, jie apie jį gali paprasčiausiai nešnekėti, o visuomenė tikrai žinos, kad vienas ar kitas pastatas yra geriausias tik tada, jei bus atlaikęs profesionalios kritikos bangą ir viešai įrodęs savo išskirtinumą. Tik aktyvi nepriklausoma bendruomenė, sugebanti atvirai pasisakyti apie tai, kas šiandien vyksta architektūros rinkoje, gali pakeisti užsakovus. Šie turi žinoti, kad tai, kas keičia miestų veidą, bus pristatoma visuomenės, profesionalų teismui ir kad nuo to priklausys jų sėkmė rinkoje. Šiek tiek istorijos. Architektūros kritikas Reyneris Banhamas įtvirtino brutalizmo pozicijas 1966 metais išleisdamas knygą „The New Brutalism: Ethic or Aesthetic?“. Jis ant pjedestalo iškėlė tokius architektus kaip Alison ir Peteris Smithsonai ar „Archigram“. Jane Jacobs, žvelgdama į miestą iš praeivio perspektyvos ir rašydama aštrią kritiką, ne tik įkvėpė vadinamąją naujosios urbanistikos mokyklą (drauge su Lewisu Mumfordu), bet ir tapo grėsme kai kuriems Niujorko nekilnojamojo turto projektų plėtotojams bei investuotojams. Iki 1963 metais Adai Louise Huxtable tampant pirmąja „The New York Times“ architektūros kritike, architektūra buvo retai linksniuojama viešuosiuose dialoguose, o šios moters nuomonė turėjo įtakos ir politikams, ir plėtotojams. Manfredas Tafuri yra laikomas vienu iš tų žmonių, kurie labiausiai paveikė šiuolaikinės architektūros suvokimą. Visi šie asmenys nėra architektai, tačiau jų dėka buvo klojamas kelias kokybiškai XX amžiaus architektūrai. Būtent pasitelkiant aktyvią kultūrinę ir verbalinę produkciją galima formuoti architektūros paklausą. Šioje vietoje susiduriama su klausimu, kas ir kokiais kriterijais vadovaudamasis turi galios svertų teisę. Pastaruoju metu mažėjant architektūrinės spaudos apimtims ir daliai diskusijų persikeliant į interneto erdvę, gali pasirodyti, kad architektūros kritiko vaidmuo yra sumenkęs. Ypač tai juntama vietos kontekste, kur stiprių architektūrai skirtų periodinių leidinių beveik nebeliko. Diskusijai ir architektūros vertinimui decentralizuojantis, tampa sunkiau palaikyti kritikos kokybę, tiesa, tuo pat metu stiprėja galimybės procese dalyvauti platesniam žmonių ratui. Taigi dabartinė architektūros kritikos būsena galėtų būti įvardijama ne kaip nuosmukis, bet kaip jėgų pergrupavimas ir bandymas prisitaikyti prie naujų viešojo kalbėjimo taisyklių.

Architektūros kokybė pirmiausia priklauso ne nuo normų ir reglamentų, bet nuo to, ar architektūros bendruomenė yra įsisavinusi būtiniausius viešojo kalbėjimo įrankius, ar skiria tam pakankamai dėmesio ir ar sugeba reikiama linkme pakreipti ne tik kokybiškos architektūros pasiūlos, bet ir paklausos kreivę. Kritika padeda suprasti mechanizmus, kurie veikia mūsų aplinką, todėl būtent ji gali sugrąžinti galią į architektų rankas. Klausimas, ar mes suvokiame architektūros, o kartu ir architektūros kritikos svarbą ir jei suvokiame – ką esame pasirengę dėl jos paaukoti?

Valdovų rūmai.

Generalinės prokuratūros pastatas. Autoriaus nuotr. Matas ŠIUPŠINSKAS bendradarbiavo su socialinių tyrimų žurnalu „Volume“ rengiant projektą „Economy of Likes“, skirtą to numerio temai – „Kaip būti kritiškam“. Pasitelkus socialinius tinklus ir visuomenę (ang. crowdsourcing) projekte buvo šaržuojamos anoniminio vertinimo apraiškos virtualiojoje erdvėje.

Kokią riziką kelia architektūros kokybės kriterijų įvedimas? Marius NARMONTAS Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius Konferencija „Architektūros kokybės kriterijai ir jų teisinė reikšmė“ buvo organizuota su mintimi, kad architektūros kokybės kriterijai turėtų atsirasti Architektūros įstatyme, kurio projektui 2012 metų lapkritį Vyriausybė jau buvo pritarusi. Šiemet planuojama grįžti prie šio klausimo ir priimti Architektūros įstatymą, bet per tuos dvejus metus šiek tiek pasikeitė kai kurios politinės nuostatos, ir akivaizdu, kad jį reikia patobulinti, pritaikyti šios dienos aktualijoms. Vienas įstatymo trūkumų ir buvo kriterijų nustatymas. Konferencijoje buvo girdėti nuogąstavimų, kada architektūros kriterijų įvedimas gali varžyti kūrėjus, bet meninė ir teisinė išraiška yra du skirtingi dalykai. Jei kalbame apie architektūrą kaip meną, kūrybą, ji tikrai nebus varžoma. Bet turime kalbėti

Kodėl taip bijoma išskirtinumo? Doc. dr. Vytautas PETRUŠONIS Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto Architektūros pagrindų ir teorijos katedra Direktyviai įvardyti kriterijus, kurie esą turėtų užtikrinti geros architektūros sukūrimą, nereikėtų, nes nebus išvengta dalykinio fragmentiškumo, tokiu būdu galima prarasti visumos pojūtį. Tai bus darbas principų lygmenyje, o konkrečiai veiklai kur kas svarbesnis aplinkybių lygmuo. Principų vardijimas gal ir naudingas, bet jis negarantuoja, kad įgyvendintame projekte bus pasiekta kokybė. Nes principai yra perdėm universalaus pobūdžio teiginiai. Kur kas svarbiau tai, ką vadinu mitologiniais naratyvais – jie turi vertybinį elementą, susijusį su konkrečiomis problemomis ir aplinkybėmis. Tad tiesiog svarbu pasitikėti sociokultūrine projektuotojų kompetencija, svarbu leisti jiems improvizuoti viešojo intereso paisančiose ribose. Beje, viešasis interesas, suformuluotas direktyviai, yra beprasmis. Manau, kokybišką architektūrą architektai gali kurti naudodamiesi savo kompetencija, žiniomis ir turėdami prieš akis tam tikras žaidimo taisykles, kuriose būtų nurodomi proskriptyvūs reikalavimai („proskriptyvus“ reiškia „draudžiamas“, bet nereikia bijoti šio žodžio, jis labiau vartojamas ribojimo reikšme. Tai ekologiškai, sociokultūriškai reikalingi apribojimai, pavyzdžiui, jeigu norime užtikrinti objekto matomumą, turime riboti aplinkinių pastatų aukštingumą, kitus parametrus). O visa kita gali būti interpretuojama laisvai. Žinoma, čia iškyla struktūrinė reikalavimų užrašymo metakalbos problema. Kūrybiniam procesui didelę reikšmę turi užuominos, mintį paskatinantys vaizdiniai, susiję su pasirenkamų konkrečiuose architektūriniuose sprendiniuose formų, idėjų orientuojama informacija apie realias galimybes konkrečiomis aplinkybėmis ar

HIT

N 15

r.1

C /AR

Ū KT

ir apie tai, kad architektūra turi ir teisinę išraišką, reguliuojamą statybos leidimais, techniniais projektais, tūriais, metrais ir kitais matavimo vienetais, kurie reglamentuojami, nes visuotinai pripažįstama, kad architektūra yra viešojo intereso objektas. Dėl viešojo intereso ir reikia suderinti taisykles – pirmiausia tai, kas laikytina viešuoju interesu ir kokius kriterijus turi atitikti atitinkama architektūra. Tai visiškai normalu – čia neįžvelgiu jokių prieštaravimų ir negaliu tokio reglamentavimo vadinti apribojimu. Architektūros kokybės kriterijai yra gana universalūs, jie leidžia profesionalams, ekspertams įvertinti projektą ir yra skirti ne suvaržyti, bet panaikinti subjektyvumą. Svarbu ir tai, kad pati architektų savivalda pareiškė iniciatyvą dėl kriterijų suformulavimo. Nors girdėti ir nepasitenkinimo balsų dėl šių planų, tai irgi normalu – architektai, menininkų bendruomenė visada pasižymėjo nuomonių įvairove. Kuo bendruomenė didesnė, tuo yra įvairesnių nuomonių. Vis dėlto nenorintieji dirbti pagal tam tikras taisykles turi kitą pasirinkimą – jie gali tiesiog nekurti viešajam interesui svarbių objektų. Aš tikrai nematau didelių pavojų, paslėptų rizikų, kurias galėtų išprovokuoti architektūros kokybės kriterijų suformulavimas. Tai yra tai, ko moko architektus pirmuose universitetinių studijų kursuose: paprastos doktrinos ir techninių principų. Šiuo metu Aplinkos ministerija formuoja darbo grupę Architektūros įstatymo projektui rengti. Joje yra asmenų, deleguotų iš Lietuvos architektų sąjungos, Lietuvos architektų rūmų, kitų organizacijų. Vėliau laukia oficialūs derinimai, svarstymai, ir kriterijai, jei bus priimtini, nukeliaus į įstatymo projektą.

galimo aktualizavimo kontekste. Visa tai ir yra netiesiogiai apibrėžiama formuluojant mitologinį naratyvą, kurio pagrindas yra vienas ar keli kultūriniai archetipai. Direktyviniai reikalavimai iš esmės negali užtikrinti harmoningą visumą. Jų metakalba (jų viduje slypinčios žinutės perdavimo kalba) yra perdėm universalaus pobūdžio, jai tinka bet koks kontekstas, todėl ji neturi jokio konkretaus kultūrinio pagrindo, lieka logiškai teisinga, bet bedvasė. Geriau reikalavimus formuluoti netiesiogiai pasitelkiant kultūrinius archetipus, susijusius su tam tikra vieta, tam tikru pastato tipu. Reikalavimams užrašyti naudojant kultūrinius archetipus įjungiamas komunikavimas atodairos metakalba. Tai sėkmingam kūrėjo ir aplinkos bendradarbiavimui svarbi atodaira. Manau, blogai vertintinas ir siūlymas projektų vertinimą atiduoti architektūros ir urbanistikos ekspertų taryboms. Blogai, kai profesionalą architektą, projektuotoją „išminčiai“ pradeda mokyti kurti, nepatirdami konkrečiai sprendžiamų kūrybinių problemų. Palikime daugiau vietos pačių kūrėjų kompetencijai. Svarbu sudaryti sąlygas pačių autorių vykdomai vidinei ekspertizei. Saugomų kultūros paveldo objektų atveju projektuotojams turi būti sudaroma galimybė susipažinti su išskirtiniais (įvairiais požiūriais) tų objektų bruožais, kad jie suvoktų tai, kas jokiu būdu negali būti transformuojama. Viena specialistė kadaise atliko visų Kauno vienuolynų kompleksų analizę. Ji apskaičiavo, kas juose pasikartoja, taigi vertintina ir kaip vertingiausia, saugotina. O jei kas nors yra išskirtinio, reikia suprasti, kad gali būti modifikuojama. O juk kaip tik turėtų būti ieškoma visa to, kas išsiskiria. Šiuo metu, deja, kultūros paveldo objektų vertingųjų ypatybių aprašai sudaromi vadovaujantis direktyviniu nuostatu – išliko, vadinasi, jau kultūros paveldas. Tad tirti savitumus, išskirtinumus jau kaip ir nereikia. Mane stebina, kad XXI amžiuje nepasinaudojame šiuolaikinių informacinių technologijų galimybėmis į sprendimo lauką žaibiškai pristatyti pačią įvairiausią informaciją. Jeigu pasitelktume automobilio prietaisų skydelio analogiją, tai reiškia, kad vairuojame aklai, neatsakingai. Ir taip darome ten, kur svarbu tikslumas, tam tikrų apribojimų ir galimybių žinojimas bei įvertinimas.

ARCHITEKTŪROS KOKYBĖS

kriterijų įvardijimas – tik pirmas žingsnis Rusnė MARČĖNAITĖ

Tarpdisciplininėje mokslinėje konferencijoje „Architektūros kokybės kriterijai ir jų teisinė reikšmė“ pranešėjai teisininkai – daktaras, lektorius Evaldas Klimas (Mykolo Romerio universitetas) ir advokatė Nijolė Vaičiūnaitė (advokatų kontora „Lawin“) – siūlė diskutuoti ne tik apie architektūros kokybės kriterijų suformulavimą, bet lygiagrečiai – ir išvestine tema: kaip bus užtikrinamas jų taikymas. Absoliuti kūrybos laisvė – tik iliuzija

Nors teritorijų planavimo, projektavimo ir statybos procesai yra viena išsamiausiai reglamentuotų visuomeninių santykių sričių, įstatymo leidėjas nėra reglamentavęs imperatyvių architektūros kokybės vertinimo kriterijų. Galimybė reglamentuoti architektų kūrybos vertinimą yra dažnas diskusijų objektas ne tik architektų ar statybos teisės srityje dirbančių teisininkų bendruomenėse, bet ir plačiojoje visuomenėje. „Šiuo metu yra susidariusi prieštaringai vertinama situacija. Viena vertus, architektams yra suteikta absoliuti kūrybos laisvė. Kita vertus, tai greičiau tėra iliuzija. Architektų parengtos teritorijų planavimo dokumentų koncepcijos, projektiniai siūlymai, parengti ar net įgyvendinti statinių projektai neretai yra kritikuojami. Tai ypač aktualu tais atvejais, kai statyba yra realizuojama saugomose teritorijose ar iš esmės urbanizuotose teritorijose. Dažnai veto teisę dėl galimybės įgyvendinti tokius projektus turi nekilnojamojo kultūros paveldo, saugomų teritorijų specialistai, bendruomenių atstovai ar kiti asmenys, kurie neturi nieko bendra su architektūra“, – tokiu situacijos apibūdinimu siūlymą imtis svarstyti architektūros kokybės vertinimo kriterijų institucionalizavimo galimybes pagrindė N. Vaičiūnaitė ir E. Klimas. Juodu priminė, kad teisinėje valstybėje visos suinteresuotos visuomenės grupės siekdamos darnios plėtros turi ieškoti bendrų sprendimų, darnaus sugyvenimo formų. Nepavykstant susitarti, sprendimą turi priimti ne teismai, bet kolegialus architektūrinį, inžinerinį, paveldosaugos, aplinkos apsaugos išsilavinimą turinčių specialistų organas, ir tai turėtų būti vertinama ne kaip architektų kūrybinės laisvės žlugdymas, bet kaip civilizuota kompromiso paieškos forma. Platesnio specialistų rato diskusijos padėtų ne tik projektų autoriams, bet ir sprendimų priėmėjams, įsitikinusi N. Vaičiūnaitė.

Teisininkas Evaldas KLIMAS. „Jei specialistas abejoja teisine baze, bijo padarinių, gresiančių suderinus diskutuotiną projektą, jis ieškos preteksto projekto nederinti“, – sakė teisininkė. Viskas būtų kitaip, jei tas specialistas turėtų galimybę išsakyti abejones kolegoms, pasitarti su jais specialiai tam sukurtoje struktūroje, sudarytoje iš suinteresuotų institucijų. Teoriškai galimybė aptarti projektus specialistų tarybose egzistuoja – ne vieną dešimtmetį Lietuvoje veikia architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos, į kurias gali kreiptis ne tik sprendimo priėmėjas, bet ir projekto autorius ar užsakovas. Tiesa, savanoriškai kreipiasi retas, dažniausiai šiuo įrankiu naudojasi savo parašu projektus tvirtinantys savivaldybių miesto plėtros departamentų vadovai, miestų vyriausieji architektai.

Ekspertams būtų paranku naudotis įteisintais kriterijais

N. Vaičiūnaitė ir E. Klimas siūlo architektūros kokybės vertinimui nustatyti ne tik savanoriškąjį, bet ir privalomąjį modelį. Tokią tvarką, palaikomą savivaldų, jau šiandien yra patvirtinusios kai kurios regioninės ekspertų tarybos. Įprastai tarybų svarstymui

Teisininkė Nijolė VAIČIŪNAITĖ. prašoma pateikti visuomeninius ir su Europos Sąjungos parama kuriamus objektus. N. Vaičiūnaitė ir E. Klimas ragina pasirūpinti, kad objektų kriterijai, kuriuos atitikus būtų privalu parengti projektinius siūlymus ir juos apsvarstyti ekspertų taryboje, būtų įtvirtinti teisės aktuose. Įveikusieji ekspertizės išbandymą ir at-

sižvelgusieji į ekspertų pastabas galėtų tikėtis, kad jų projektas nebepateks į teisinių ginčų mėsmalę dėl architektūros kokybės. Pasiūlymų autoriai atkreipė dėmesį į daugelio keliamą problemą – tai, kad savivaldybių ar projektų užsakovų prašymu architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybų priimami sprendimai tėra rekomendacinio pobūdžio (prieš keliolika metų ekspertų tarybų sprendimai, rekomendacijos projektų korekcijoms buvo privalomi). Ir tai viena priežasčių, dėl kurių projektų ar projektinių siūlymų pristatymas, išdiskutavimas ir palaiminimas ekspertų tarybose šiandien visiškai nereiškia, kad vėliau dėl to projekto

HIT

N 15

r.1

C /AR

Ū KT

Bendrovės „Lawin“ nuotraukos ir vizualizacijos nekils problemų – neatsiras ginčų ar pretenzijų. Bet šiandienis variantas, pripažįsta ekspertai, daugeliui atrodo priimtinesnis – specialistai, dalyje regioninių tarybų dirbantys net ir be atlygio, netrokšta dėl savo sprendimų užsitraukti teisinių ginčų grėsmę. Teisinės sistemos spragos leidžia kartotis ir situacijoms, kai architektai įtraukiami į iš esmės niekinius architektūros konkursus. Lietuvos architektų sąjungai ne kartą teko pripažinti neturint svertų apsaugoti architektų bendruomenę ir miestiečius nuo tokių situacijų. Užsienyje privalomasis projektų ekspertavimo modelis reglamentuojamas teisės aktais ir kitais architektūros politikos dokumentais. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, pasak N. Vaičiūnaitės, privaloma visuomeninių statinių ekspertizė, kai jiems skelbiami architektūriniai konkursai. Projektas laimėtojas renkamas derybų būdu – ieškant konsensuso ir renkant balsų dauguma, niekam nesuteikiant sprendimo veto teisės.

Ankstyva projekto ekspertizė – apsauga nuo laiko ir sąnaudų praradimo

Architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos šiandien veikia penkiuose Lietuvos miestuose. N. Vaičiūnaitė ir E. Klimas siūlo sistemą papildyti dar viena – nacionalinio lygmens – taryba, kuri veiktų visos šalies mastu ir nuolat. Tokiam dariniui būtų reikalinga administracija, taigi atsirastų ir sąnaudų, tad turėtų būti imamas administracinis mokestis (tokį ir šiuo metu taiko kai kurios tarybos). Kitas svarstytinas klausimas – galbūt kiekvienoje savivaldybėje turėtų atsirasti mažesnio masto tarybos. Visi siūlomi pokyčiai, N. Vaičiūnaitės ir E. Klimo nuomone, turėtų padėti pasiekti itin svarbų tikslą – sprendimą priimti ankstyvojoje projekto stadijoje ir taip eliminuoti pavėluotas, todėl įprastai projekto užsakovui daug kainuojančias ir neretai destruktyvias diskusijas. Teisininkė pabrėžė, kad tarybos veiklos sėkmė priklausytų ne tik nuo tinkamo architektūros kokybės kriterijų suformulavimo, bet ir nuo jos sudėties. „Pusiausvyra čia turėtų būti siektina visomis prasmėmis – kad architektų profesionalų balsas nebūtų nustelbtas dėl neteisingos balsų proporcijos ir kad jokia taryboje atstovaujama institucija neturėtų veto teisės“, – sakė N. Vaičiūnaitė. Sprendimą kolegialus organas turėtų priimti kompromisu, paisydamas daugumos balsų. Objekto užsakovai ir projekto autoriai privalėtų atsižvelgti ir įgyvendinti ekspertų tarybos suformuluotus pakeitimus, jei tokių būtų. „Jei klausimą svarstant dvidešimčiai žmonių vienas ar kitas specialistas atkreipia dėmesį į problemą, visi turi galimybę čia pat išsiginčyti, ar ta problema esminė, ir, jei reikia, ieškoti jos sprendimo būdų. Manau, parašas posėdžio protokole yra gana įpareigojantis faktorius išgirsti visas pastabas – tai tikra atsakomybė. Tai galimybė priimti teisiškai kokybišką, gerbtiną sprendimą, kuris projektų eigą padarytų sklandesnę“, – įsitikinusi N. Vaičiūnaitė. Pasiūlymo autorių nuomone, nacionalinę ekspertų tarybą turėtų sudaryti Lietuvos architektų sąjungos, Architektų rūmų nariai, šią sritį kuruojantys Aplinkos ministerijos atstovai, po vieną specialistą iš projektų realizavimą prižiūrinčios Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, taip pat Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos bei Kultūros paveldo departamento. Į savų projektų svarstymą turėtų būti kviečiami ir konkrečios savivaldybės atstovai. Konferencijoje „Architektūros kokybės kriterijai ir jų teisinė reikšmė“ ekspertų tarybų institucionalizavimo klausimas nebuvo plačiau nagrinėtas nebaigus diskusijos pagrindine – architektūros kokybės kriterijų įvedimo prasmingumo – tema. Tolesni klausimai – ar Lietuvai reikalingas privalomasis projektų svarstymo modelis, kokiems statiniams jis turėtų būti taikomas, kiek reikia ekspertų tarybų, kas jas turėtų sudaryti ir kaip turėtų būti priimami sprendimai, ar efektyvu steigti nacionalinę architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybą – atidėti ateities diskusijoms. Teisininkų N. Vaičiūnaitės ir E. Klimo vertinimu, ekspertų tarybų veiklos institucionalizavimas padėtų užtikrinti skaidrų architektūros kokybės vertinimą, kuris galėtų prisidėti prie architektūros kokybės lygio kėlimo.

ATKURTA ar sukurta? Dr. Jolitos Butkevičienės mokslinės monografijos „Lietuvos architektūros paveldotvarka: netektys ir atradimai“ recenzija Dr. Vytautas PETRUŠONIS

Kad architektūros restauravimo ir rekonstravimo tema aktuali, rodo diskusijos dėl reikšmingų Lietuvos istorijai objektų atkūrimo. Turiu omenyje Valdovų rūmų atstatymo bylą ir jau kelerius metus nesibaigiančią diskusiją dėl Kauno pilies. Tai liudija, kad klausimai, gvildenami Jolitos Butkevičienės mokslo monografijoje „Lietuvos architektūros paveldotvarka: netektys ir atradimai“ (Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas; Vilnius: Versus aureus, 2014. – 240 p.), yra ypač opūs ir šiomis dienomis. Iš tokių diskusijų ryškėja, kad tarptautinių dokumentų formuojama nuostata, jog restauracijoje reikia sustoti ten, kur prasideda prielaidos, projektuotojų restauratorių bendruomenei iš tikrųjų kol kas tėra gana formali frazė.

/ r.1

Plačioji visuomenė, paveikta kelių didingą Lietuvos praeitį liudijančių objektų atkūrimo kaip precedento, gyvena iliuzijomis, kad tai natūrali architektūrinės aplinkos gerinimo priemonė. Tačiau objektų, pabrėžiančių atskiro, specialiai atrinkto laikotarpio socialinės galios polius, pasirinkimas atkūrimui, išskiriant juos iš sudėtingo istorinio proceso, gali vesti į sociokultūrinę aklavietę. Kur kas svarbiau subalansuotas architektūrinės aplinkos formavimas, kur būtų vieta ir kitų socialinių grupių, kitų laikotarpių kultūros paveldo raiškai, taip užtikrinant darnų viso istorinio proceso vaizdo pristatymą. Atkuriant galios reprezentantus piliečių sąmonėje netiesiogiai įtvirtinami vadinamosios tvirtos rankos kodai, o mums gyvybiškai aktualu bendradarbiavimo, solidarumo vaizdinius skatinančių signalų pabrėžimas. Tik taip gali būti formuojama laisvų piliečių visuomenė. XXI amžiaus demokratinėje visuomenėje galios polius reprezentuojančių architektūros objektų atkūrimas prasmingas tik virtualiai: informaciniai stendai buvusio pastato vietoje, leidiniai, kompiuterinė vizualizacija. Tai dera su tarptautinių paveldotvarkai skirtų dokumentų nuostatais, kuriuose atsispindi dėmesys visiems istoriniams laikotarpiams, įvairioms socialinėms grupėms. Deja, tokio praeities traktavimo reikšmingumas mūsų visuomenėje vis dar nėra gerai suvoktas. Dar 1876 metais anglų paveldosaugininkų suformuluotas ir kritikuotas selektyvus požiūris, deja, vis dar paplitęs ir dabar. Ir dėl tos priežasties su tarptautiniais paveldotvarkos principais deranti J. Butkevičienės monografija, kurioje nuodugniai išnagrinėta ir kritiškai įvertinta Lietuvos mūrinės architektūros restauravimo, rekonstravimo, reikšmingų objektų A atkūrimo ŪRpraktika, ją orientavusios idėjos, aptartos dabartiT nės problemos, yra labai aktuali. Autorė savo knygoje tyrinėja EK Lietuvos HIT mūrinės architektūros paveldo problemas, susitelk-

dama ties XX amžiaus II pusės ir XXI amžiaus pirmo dešimtmečio restauravimo bei rekonstravimo praktikos, jai įtakos turėjusių idėjų kritiniu vertinimu. Knygą sudaro trys dalys, joje 153 iliustracijos. Pirmoji dalis skirta architektūros paveldotvarkos raidos aptarimui, antrojoje nagrinėjami paveldotvarkos darbai Lietuvoje sovietmečiu, svarstoma, kokią vietą tuose darbuose užėmė moksliniai tyrimai ir kokią – improvizacijos. Trečioje dalyje apibūdinami paveldotvarkos darbų padariniai, įvardijami veiksniai, lėmę Lietuvos architektūros paveldotvarkos savitumus. Knygos pradžioje autorė, norėdama atskleisti teorinį temos horizontą, pristato Europos paveldotvarkos idėjų ir jų įgyvendinimo priemonių raidą, pabrėždama aktualius knygos temai teorinius aspektus, analizuoja tarptautinius dokumentus, reglamentuojančius paveldotvarkos darbus, nuodugniai aptaria vartojamus terminus, sąvokas. Toliau autorė detaliau apsistoja ties atliktais objektų restauravimo ir rekonstravimo darbais, kritiškai apsvarsto, įvertina Lietuvos sovietmečio paveldotvarkos metodikos ir praktikos padėtį Europos kontekste, pabaigoje apibūdina šiuolaikinę mūro architektūros paveldosaugos situaciją. Labai didelis dėmesys autorės darbe – moksliniam paveldotvarkos darbų pagrįstumui. Nagrinėdama Lietuvos realijas autorė kruopščiai susipažino su istoriniais šaltiniais, paveldotvarkos darbų ataskaitomis, stebėjo atliktus darbus natūroje, nustatė sovietmečio restauravimo, rekonstravimo darbų praktikoje atitikimus ir prieštaravimus tarptautiniams paveldotvarką reglamentuojantiems dokumentams. Autorė išsamiai analizuoja atliktus restauracinius darbus diferencijuodama juose taikytas priemones pagal trūkstamų architektūrinių detalių atkūrimo būdus. Apibendrindama ji labai kritiškai vertina tuos atvejus, kai darbai buvo atliekami neturint pakankamai moksliškai patikimos informacijos. Pabrėžiama, kad neretais atvejais atlikti darbai neatspindėti

Atstatytos Trakų salos pilies priešpilis. Vakarinių kazematų, pietvakarių bokšto ir pietinių kazematų fragmentai.

Dosjė Knygos autorė architektūrologė, kultūros paveldo specialistė dr. Jolita BUTKEVIČIENĖ dirba Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Menotyros katedroje. Pagrindinės autorės mokslinių interesų sritys: architektūros paveldotvarkos teorijos ir praktikos problemos, viešajame diskurse dominuojanti kultūros paveldo samprata ir jos poveikis paveldotvarkos procesams, kultūros paveldo išteklių tvarios panaudos problemos, Lietuvos architektūros istorija. Dr. J. Butkevičienės disertacijos tema – Lietuvos mūrinės architektūros paveldotvarka sovietmečiu. ataskaitose, kad dažnai neįmanoma nustatyti, kas restauruotame pastate atkuria buvusį vaizdą, o kas sukurta XX amžiaus antrojoje pusėje. Iš teorinio temos artikuliavimo, atliktų paveldotvarkos darbų, projektų nagrinėjimo, svarstymų apie jų įgyvendinimą justi geras teorinis monografijos pagrindas. Svarbu tai, kad darbe taip pat tyrinėjamos paveldotvarkos tendencijos, kurios reiškiasi po nepriklausomybės atgavimo 1990-aisiais. Apibūdinamas sovietinio laikotarpio nuostatų santykis su šiandiene paveldotvarka, su apgailestavimu pabrėžiamas kai kurių to laikotarpio trūkumų perimamumas, išskiriami ir pažangūs poslinkiai. Greta J. Butkevičienės monografijos teigiamybių akcentavimo norėčiau kai kuo suabejoti. Kai kurių sąvokų pobūdis perdėm redukuotas, jos priskirtinos veikiau profesiniam žargonui. Tai susiję su sąvokų „istorinė informacija“ ir „informacija“ vartojimu. Juk tai, kas yra pastate, gali būti kieno nors liekanos, reliktai, pėdsakai, liudijimai (šiuo požiūriu priimtinas būtų teiginys „architektūros paveldas kaip istorijos liudininkas“), ženklai, simptomai, kurie figūruoja kaip duomenys. O informacija – tai jau duomenų apdorojimo rezultatas. Tame procese duomenys gali būti apdorojami įvairiai – remiantis skirtingomis prielaidomis ir pačiomis įvairiausiomis interpretacijos schemomis. Šiuo požiūriu neturiu

Trakų salos pilies priešpilio pietvakarių bokšto, vakarinių ir pietinių kazematų griuvėsiai XX amžiaus pradžioje.

J. Butkevičienės archyvo nuotr.

priekaištų, kai autorė rašo: „padėti lengviau perskaityti objektuose slypinčią informaciją“ arba „jai atkurti turėta nemažai informacijos“. Painiavos kyla ir dėl sąvokos „interpretacija“ vartojimo. Reikėjo paaiškinti, aptarti ir šios sąvokos prasmes, aktualias monografijos kontekste. Taip pat perdėm redukuotu pobūdžiu pasižymi sąvokos „simbolinis matymas“, „simbolinis mąstymas“. Tai gali klaidinti skaitytojus, su simbolio sąvoka susiejant tam tikras negatyvias konotacijas. Kai tekste vartojama „romantinis mąstymas“, šiuo aspektu abejonių kyla mažiau. Tinkamas samprotavimas apie galimą Vakarų kultūroje įsigalėjusio jaunystės kulto įtaką turi savo diskursą – to priežastys psichologiniame ir filosofiniame kontekste šiuo metu gvildenamos jau ne viename tekste. Gal vertėjo pasamprotauti apie tai atsižvelgiant ir į kitų mintis? Skaitant knygą tikėtasi, kad autorė kiek daugiau aptars ir kai kuriuos temai svarbius urbanistinius aspektus. Mat problemos, susijusios su istorinio pastato išorės atkūrimo reikalais, kitame lygmenyje atkartojamos platesnės gyvenamosios aplinkos segmentuose, kur nesibaigia diskusijos apie tai, kokio laipsnio kūrybinė interpretacija leistina urbanistinėje renovacijoje. Nenoriu sutikti su autorės teiginiu, kad baigusių studijas architektų likimą dažnai spręsdavo aukštosios mokyklos komisija, skirsčiusi darbo vietas. Iš savo patirties žinau, kad buvo galimybė rinktis darbo vietas patiems, priklausomai nuo absolventų eiliškumo sąrašo, sudaryto pagal pažymius ir politinį lojalumą. Konkretus projektavimo institutas buvo pasirenkamas atsižvelgiant į asmeninius polinkius, jei esantieji sąraše aukščiau kitiems tų vietų palikdavo. J. Butkevičienės monografiją skaityti labai įdomu. Užtikrinu, kad tokių drąsių darbų moksliniame Lietuvos paveldosaugos diskurse nėra daug. Tai ne apologetinis, ne panegiriškas, bet tikras mokslinis darbas, liudijantis atsidavimą mokslo pažangai. Autorė nuoširdžiai pristatė mums diagnostiškai labai reikšmingą paveldotvarkos darbų barą, kuriame atsispindi visi aktualūs Lietuvos paveldotvarkos rūpesčiai, bėdos, problemos. Knyga turės ne tik akademinę reikšmę – kaip medžiaga paskaitoms, ji dėl įdomios, aktualios temos bus naudinga ir projektuojantiems architektams restauratoriams, kitiems su paveldotvarka susijusiems specialistams, šios veiklos administratoriams, taip pat platesnei visuomenei, potencialiems užsakovams.

Recenzijos autorius dr. Vytautas PETRUŠONIS – architektas, urbanistas, architektūros tyrinėtojas, Lietuvos architektų sąjungos narys, Tarptautinės paminklų ir paminklinių vietovių tarybos (ICOMOS) Lietuvos nacionalinio komiteto narys, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto Architektūros pagrindų ir teorijos katedros dėstytojas. Daktaro disertacijos tema –„Vietovės kultūrinio tapatumo respektavimas architektūroje“. Parašė per 50 mokslo publikacijų ir straipsnių architektūrinėje profesinėje spaudoje. Mokslinių interesų sritys: vietovės kultūrinio tapatumo respektavimas architektūroje, struktūriniai tipologiniai architektūrinių objektų ypatumai, psichologiniai architektūros aspektai, architekto etika, architektūrinės veiklos metakritika.

sodininkystė

REKREACINĖ

Kokybiškesnei gyvenamajai aplinkai sukurti pritrūksta drąsių gyventojų ir valdžios sprendimų

TIK BANDO PRIGYTI MIESTUOSE

Kristina BUIDOVAITĖ

N 15

r.1

KA VAR T TO AŠ R /K

Specialistai pripažįsta – miestų gyvenamųjų rajonų aplinka neatitinka šiandienos reikalavimų ir gyventojų poreikių. Tačiau užuot investavus į gyvenamąją aplinką, viešųjų erdvių kokybės ir prieinamumo bei transporto sistemos gerinimą, Lietuvoje vis dar sprendžiama sovietmečiu ne visada tinkamai suprojektuotų, dešimtmečiais reikiamos priežiūros neturėjusių viešųjų erdvių želdynų gaivinimo problema. Taigi kaip šiandien atrodo artimiausia aplinka, kurioje miestiečiai praleidžia daugiausia laiko?

Senųjų daugiabučių kiemuose buvusias žaliąsias erdves ir žaidimų aikšteles šiandien okupavo automobiliai.

Žaliųjų erdvių tikimasi pėsčiomis pasiekiamu atstumu

Anot architektės, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Architektūros, dizaino ir dailės katedros dėstytojos dr. Ingos Urbonaitės, švedų mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad kuo arčiau namų įrengtos žaliosios poilsio erdvės, tuo dažnesni ir ilgiau trunka apsilankymai jose. Be to, rekreacinių funkcijų pasiekiamumas ir optimali susisiekimo sistema yra viena tvariojo miesto sąlygų. Įvairiose šalyse tvariųjų miestų planavimo koncepcija įgavo skirtingų formų. Kompaktiško miesto koncepcija, architektės teigimu, plėtojama Beniliukso šalyse, Vokietijoje. Čia dėl ribotos erdvės ir didelio gyventojų tankio siekiama trumpų ryšių ir funkciškai mišrios urbanistinės struktūros, kai prioritetas teikiamas pėsčiųjų ir dviračių eismui.

XX amžiaus septintajame dešimtmetyje įvairių šalių projektavimo praktikoje nusistovėjo tam tikros normos: pavyzdžiui, tai, kad rajono parkai pėsčiomis turėtų būti pasiekiami per 20 minučių, o lokalios viešosios kvartalų erdvės – per 5–10 minučių, nuo gyvenamųjų teritorijų jos turėtų būti nutolusios ne daugiau kaip 300 metrų. Svarbiausios rekreacinės priemiesčio teritorijos turėtų būti pasiekiamos per 60 minučių. „Svarbu atkreipti dėmesį ne tik į atstumą, bet ir į motyvus, kodėl žmonės laisvalaikio metu juda po miestą. Tai gali būti tikslinės kelionės į poilsio ir sporto centrus, kultūros ar gamtinius objektus, viešąsias erdves, o galbūt tiesiog socialinių ryšių motyvai. Idealu, kai visus šiuos poreikius galima

Sovietmečiu statytų daugiabučių gyventojai labiausiai pasigenda kultūros, sporto objektų ir infrastruktūros, tinkamos vaikų laisvalaikiui. užtikrinti artimoje gyvenamojoje erdvėje“, – įsitikinusi pašnekovė. Plėtojant rekreacinių miesto erdvių sistemą, svarbu ne tik tolygus jos pasiskirstymas, bet ir kokybė. Daktaro disertacijoje „Rekreacinių funkcijų raiška Vilniaus miesto erdvinėje struktūroje“ dr. I. Urbonaitė miesto viešąją erdvę apibūdina kaip terpę, kurioje svarbu išryškinti vietos tapatumo bruožus, atitinkančius laikotarpį ir vietos bendruomenės tradicijas. „Architektų siekis – sukurti tokią aplinką, kurioje žmonės trauktų žmones. Tačiau ypač svarbus ir rekreacinis turinys, kuris formuojamas sistemingai, atsižvelgiant į rekreacinį konkrečios teritorijos potencialą, gyventojų poreikius, įvertinant tam tikrų poilsio formų tarpusavio suderinamumą“, – teigė architektė. 2012 metais atlikusi sociologinius gyvenamosios aplinkos tyrimus ir palyginusi juos su prof. dr. Jurgio Vanago tyrimų, atliktų 1992-aisiais, rezultatais, architektė išskyrė keletą tendencijų: rekreacinės senamiesčio galimybės ir patrauklumas per daugiau nei dvidešimt metų gerokai išaugo, o masinės statybos gyvenamuosiuose rajonuose gyventojai vis dar pasigenda tų pačių dalykų, kaip ir anuomet: kultūros, sporto objektų, infrastruktūros, tinkamos vaikų laisvalaikiui, ir pan. Tokia netolygi skirtingų miesto dalių raida gali dar labiau išryškėti ateityje, jei situacija ir toliau nesikeis, prognozuoja architektė. I. Urbonaitės įsitikinimu, svarbu atkreipti dėmesį į gyvenamųjų rajonų ryšius su miestų centruose besitelkiančiomis kultūros funkcijomis, vaikų užklasinės veiklos centrais: „Šiuolaikinėje visuomenėje rekreacijos formos yra labai dinamiškos ir kintančios, todėl jų tipologizacija gana sudėtinga. Ryškėja neformalių fizinio aktyvumo formų tendencija, o monofunkcinių erdvių poreikis mažėja, todėl svarbiau kurti erdves, kurios savo pritaikomumu būtų kuo lankstesnės ir galėtų apimti įvairesnes, skirtingoms socialinėms grupėms tinkamas laisvalaikio veiklos formas. Pavyzdžiui, bėgiojimą, važinėjimąsi riedučiais, dviračiais, parkūrą, akrobatiką, šiaurietišką ėjimą, gatvės šokius, gatvės žaidimus ir pan.“

Pasigendama gyventojų susitelkimo

Architektės teigimu, šiandien dauguma miestų gyvenamųjų rajonų – monofunkciniai, neturintys savo veido, o jų struktūra dažnai neaiški, išskydusi – neaiškios kiemų ribos, neatskirta privati, pusiau privati, pusiau viešoji ir viešoji erdvė, fizinė gyvenamųjų rajonų būklė prasta, dangos nusidėvėjusios ar net pavojingos, želdiniai apleisti, poilsio įrenginiai sulaužyti, nesaugūs. Daugelyje miestų neišspręsti žemėtvarkos klausimai – sovietmečiu statyti daugiabučiai stovi niekieno žemėje. Gyventojai tokioje aplinkoje dažnai jaučiasi nesaugiai. Ir nors sovietmečiu statyti gyvenamieji rajonai buvo planuojami gana erdvūs, paliekant daug žaliosios zonos poilsio reikmėms, mažai galvota apie neužstatytų plotų priežiūrą. Be to, nemaža dalis viešųjų erdvių projektų taip ir liko popieriuje, nes neatsirado galimybių juos įgyvendinti iki galo. Tendencija didinti užstatymo intensyvumą senuosiuose miestų rajonuose I. Urbonaitei kelia abejonių. Jos nuomone, laisvi tokių rajonų plotai puikiai tiktų poilsio zonoms, parkams, skverams įrengti. Pavyzdžiui, nekilnojamojo turto pakilimo laikotarpiu buvusių kareivinių vietoje ypač išplėstas Šiaurės miestelis Vilniuje. Pirminė vizija, anot I. Urbonaitės, gerokai skyrėsi nuo

to, kas sukurta šiandien. Vietoj prekybos centro rajono širdyje turėjo būti įrengta bendra žalioji poilsio zona, tačiau jaunoms šeimoms, norinčioms pasiekti upę, šiandien tenka įveikti daug barjerų, prasibrauti pro automobilius. Dažnai neapgalvoti ir įvažiavimai į kiemus, įrengiama daug šaligatvio bortelių, perėjimų. Šie trukdžiai tampa rimta kliūtimi fizinę negalią turintiems gyventojams, taip pat mažus vaikus auginantiems tėvams. „Kas atsitiko Antakalniui, Žirmūnams, Lazdynams? Rajonai paseno. Blogiausia, kad jie visiškai nepritaikyti pagyvenusiems žmonėms“, – komentavo pašnekovė. Architektė Klaipėdoje kartu su kolegomis atliko eksperimentą – Kaimynų dienos proga miesto daugiabučių gyventojams pasiūlė suorganizuoti kaimynų iškylą. Daugiabučių kvartaluose, kuriuose namai formuoja uždaras erdvines struktūras, taip pat senamiestyje, kur vidiniai kiemai aiškiai atskirti, žmonės aktyviai palaikė šią iniciatyvą. Tačiau didžioji dalis daugiabučių gyventojų liko abejingi ir tikino nežinantys, kur jų kiemo ribos.

Išpuoselėta aplinka – ne tik estetinis veiksnys

2008-aisiais įsigaliojusiame Želdynų įstatyme apibrėžta, kad gyvenamojoje aplinkoje ne mažiau kaip 25 proc., o gyvenamojoje daugiabučių aplinkoje – 30 proc. teritorijos turėtų būti skirta priklausomiesiems želdynams. Tendencijos, architektės teigimu, gerėja – nekilnojamojo turto projektų plėtotojai pradeda suprasti, kad sutvarkytos viešosios erdvės – vienas didžiausių katalizatorių, tad investuoja į nestandartinius aplinkos tvarkymo būdus. Viešųjų erdvių želdynams profesionalios priežiūros stigo ne tik sovietmečiu. Šiuo metu įrengus naujų želdynų, jie dėl lėšų trūkumo neretai taip pat apleidžiami. Pašnekovės teigimu, situaciją bent jau daugiabučių kiemuose galėtų pakoreguoti bendrijoms suteikta teisė pačioms rūpintis aplinka. Tiesa, Klaipėdoje daugiabučių namų sklypai priklauso bendrijoms, tačiau daugelis jų pageidauja rūpintis kuo mažesniu sklypu. „Atrodo, didelė vertybė savo teritorijoje turėti gražią pievą ar želdinių, tačiau bendrijų logika paprasta ir pragmatiška – jie bijo pareigos prižiūrėti žemę. Toks požiūris trumparegiškas“, – įsitikinusi pašnekovė. Tiems, kurie vis dėlto nori rūpintis gyvenamąja aplinka, turėtų talkinti architektai. „Gyventojai turi idėjų, tačiau jų būna ne tik labai gerų, bet ir visai absurdiškų. Jei kiekvienas darytų ką nori, būtų chaosas. Architektai galėtų padėti, jų užsakovais taptų bendruomenės. O dialogas ir sprendimų patikrinimas labai svarbus, – pabrėžė architektė. – Tokiam bendradarbiavimui būtinas ir aukštųjų mokyklų, ruošiančių kraštovaizdžio architektus, įsitraukimas.“ I. Urbonaitės nuomone, vietos tapatumas ir prieraišumas prie jos gali būti kuriami pasitelkus įvairias lauko žaidimo formas. Joms skirtos erdvės turi labai stiprų socialinį poveikį. Žaidimas yra universali bendravimo forma, socialinė sąveika ir efektyvus metodas kuriant ryšį su žaidimo aplinka. Apleistos poilsio zonos gyvenamojoje aplinkoje atima iš vaikų galimybę kūrybiškai socializuotis, demotyvuoja ir skatina agresiją. Vaikų žaidimų aikštelių tyrimai miesto ribose rodo, kad jų lankomumas, žaidimų intensyvumas ir vaikų kūrybiškumas bei suaugusiųjų priežiūra yra maždaug dukart didesni nei tuščiose, neapželdintose viešosiose tokio pobūdžio erdvėse. Rekreacinė miesto sodininkystė užtikrina gerą savijautą, mažina nusikalstamumą. Rekreacinių funkcijų gyvenamojoje aplinkoje diegimas padeda formuoti patrauklesnę aplinką. Kuriant parkus ir atviras erdves, skatinant teigiamą požiūrį į aplinką, bendruomenės teritorija gali tapti geresne vieta gyventi.

Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga.

ENERGIŠKAI EFEKTYVŪS PASTATAI – ir individualiems, ir visuomenės poreikiams Energiškai efektyvios statybos propaguotojus pernykščiai rezultatai iš tiesų džiugina – šešiolika naujų namų gavo A energinio naudingumo sertifikatus, o A+ energinio naudingumo klasės sertifikatus pelnė šeši pastatai. Palyginimui – 2013 metais A+ ir A energinio naudingumo klases atitiko tik po vieną pastatą. Nuo 2014 metų jau visi Lietuvoje naujai statomi pastatai turi atitikti B energinio naudingumo klasę, o nuo 2016 metų sausio 1 dienos tokie statiniai turės būti paženklinti ne žemesne kaip A energinio naudingumo klase. „Statyba ir architektūra“ pagal Statybos produkcijos sertifikavimo centro pateiktus duomenis apžvelgė pastatus, praėjusiais metais gavusius A+ energinio naudingumo klasės sertifikatus. Mūrinis dvibutis gyvenamasis namas Kaune, Lubinų gatvėje. Sienų ir stogo termoizoliacijai naudota kombinuota sistema iš mineralinės vatos ir polistireninio putplasčio. Šilumos šaltinis – šilumos siurblys. Pastato naudingasis plotas – 196 kvadratiniai metrai. Pastatą sertifikavęs ekspertas Karolis Banionis pasakojo, kad su projektu dirbo nuo pat pradžios, namo statytojai konsultavosi įvairiais konstrukciniais ir termoizoliacinių

sprendimų klausimais. Projektas buvo rengiamas taip, kad atitiktų energiškai efektyviems pastatams keliamus reikalavimus, statybų stadijoje irgi didelis dėmesys buvo skirtas kokybei, žiūrėta, kad būtų išlaikyti technologiniai reikalavimai, nebūtų nukrypta nuo projekto. „Vienas esminių dalykų – užtikrinti pastato sandarumą. Statant namą Kauno Lubinų gatvėje tam buvo skiriama daug dėmesio, nes šlaitinis medinių konstrukcijų stogas reikalavo atitinkamų sprendimų. Pastatuose, turinčiuose plokščiuosius stogus, sandarumą užtikrinti paprasčiau. Tačiau ir šiame objekte sandarumo koeficientas atitiko reikalavimus – buvo mažesnis nei 0,6“, – sakė K. Banionis.

42 Gauti rezultatai atlikus energinio naudingumo sertifikavimą: energijos sąnaudos šildymui – 23 kWh/m2 per metus, suminės energijos sąnaudos – 49 kWh/m2 per metus. Gyvenamosios paskirties namas Varėnos rajone, Panaros kaime. Ne pelno siekianti organizacija Pilnų namų bendruomenė beveik 600 kvadratinių metrų naudingojo ploto pastate įsirengė 20 gyvenamųjų kambarių, administracijos, pagalbines ir ūkines patalpas. „Viskas prasidėjo nuo to, kad mums buvo reikalingas pastatas. Kai pradėjome apie tai galvoti, iškilo klausimas – o koks gi jis turėtų būti? Kadangi jau turėjome šiokios tokios informacijos apie energiškai efektyvius namus, nutarėme turėti gerą pastatą ir pigiai jį išlaikyti. Kartu norėta propaguoti aplinką tausojančias idėjas. Juk kad ir kokia gera būtų galimybė pigiai pasiruošti malkų, gamtą reikia tausoti“, – „Statybai ir architektūrai“ yra sakęs Pilnų namų bendruomenės vienuolis Laimonas Mituzas. Namas pastatytas iš blokelių, užpildytų polistireniniu putplasčiu. Sienų sandarumui nemažai pasitarnavo ir 10 centimetrų storio mineralinės vatos sluoksnis. Stogas irgi šiltintas mineraline vata, jos storis siekia 50 centimetrų. Statinys ypač dera su parko aplinka: išlaikyta senovinė dvišlaičio stogo forma, reikalavimus atitinkantys langų dydžiai, jų išdėstymas. Fasado apdailai buvo privalu naudoti medieną. Net

Energiškai efektyvus pastatas Varėnos rajone – pirmasis toks, pritaikytas bendruomenės poreikiams.

Robertas ENCIUS Statybos produkcijos sertifikavimo centro direktorius Mūsų šalyje, kaip ir reikalauja Europos Sąjungos (ES) teisės aktai, yra nustatyti minimalūs pastatų – ir naujų, ir modernizuojamų – energinio naudingumo reikalavimai. Juos numatant buvo remtasi specialia studija, kurią Aplinkos ministerijos užsakymu 2012 metais parengė Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto mokslininkai. Jie apskaičiavo daugiau kaip 1800 galimų variantų atsižvelgę į skirtingą pastatų konfigūraciją, paskirtį, inžinerinių sistemų tipą, energijos kainų kitimo scenarijų, klimato sąlygas ir pan. Nustatant energinio naudingumo reikalavimus taip pat buvo įvertinta, kaip šalies projektavimo ir statybos įmonės yra pasirengusios energiškai efektyvesnių pastatų statybai. Siekiant, kad būtų lengviau prognozuoti statybos ir projektavimo išlaidas, jau 2012 metais buvo numatyta palaipsniui griežtinti energinio naudingumo reikalavimus. Naujai statomi pastatai iki 2014 metų turėjo būti ne žemesnės kaip C energinio naudingumo klasės, po 2014 metų sausio 1 dienos jie turi būti ne žemesnės kaip B klasės, po 2016 metų sausio 1-osios turės būti ne žemesnės kaip A, po 2018 metų sausio 1 dienos – ne žemesnės kaip A+, po 2021 metų sausio 1-osios – ne žemesnės kaip A++ klasės. Modernizuojami pastatai iki 2014 metų sausio 1 dienos turėjo būti ne žemesnės kaip D klasės, po 2014 metų sausio 1 dienos turi būti ne žemesnės kaip C energinio naudingumo klasės. Pastaruoju metu Lietuvoje statoma vis daugiau A ir aukštesnės energinio naudingumo klasės pastatų. Dabar jau yra sertifikuoti 39 tokie objektai. Vadovaujantis ES reikalavimais po 2018 metų gruodžio 31 dienos valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų bei įmonių statomi nauji, o po 2020 metų gruodžio 31 dienos visi statomi pastatai turės būti beveik nenaudojantys energijos, t. y. tokie, kuriems energijos eikvoti beveik nereikia arba jos reikia labai mažai. Be to, didžioji dalis energijos turės būti pagaminama iš atsinaujinančių išteklių. Pagal Lietuvoje priimtą klasifikaciją tokie pastatai atitinka A++ klasę.

N 15

r.1

E /EF

S YVU

T STA

ir kaminas ant stogo sumontuotas laikantis atitinkamų formų bei reikalavimų, nors jis labiau butaforinis – pastate nėra katilo ar židinio, iš kurių rūktų dūmai. Pastatą šildo šilumos siurbliai, šilumą imantys iš trijų 80 metrų gylio gręžinių. Karštam vandeniui ruošti ant stogo sumontuoti saulės kolektoriai. Viduje įrengtas grindų šildymas. Gauti rezultatai atlikus energinio naudingumo sertifikavimą: energijos sąnaudos šildymui – 9 kWh/m2 per metus, suminės energijos sąnaudos – 35 kWh/m2 per metus. Pasiektas pastato sandarumo koeficientas – 0,47. Mūrinis gyvenamasis namas Vilniuje, Rokantiškių sodų 7-ojoje gatvėje. Sienų termoizoliacijai naudota sistema su polistireniniu putplasčiu, stogo termoizoliacijai – kombinuota sistema iš mineralinės vatos ir poliuretano. Šilumos šaltinis – šilumos siurblys. Pastato naudingasis plotas – 167 kvadratiniai metrai. Pastato savininkas yra projektuotojas, pastatų energinio naudingumo sertifikavimo ekspertas, tad statant namą jis stengėsi panaudoti visas įgytas žinias apie energinį pastatų efektyvumą. „Namo savininkas iš anksto žinojo, ko siekia, iš anksto buvo nusprendęs statyti energiškai efektyvų būstą. Tinkamai parinkti konstrukciniai mazgai, derama termoizoliacijos sistema, kiti sprendimai“, – trumpai pakomentavo pastatą sertifikavęs ekspertas Karolis Banionis. Gauti rezultatai atlikus energinio naudingumo sertifikavimą: energijos sąnaudos šildymui – 25 kWh/m2 per metus, suminės energijos sąnaudos – 50 kWh/m2 per metus. Pastatų energinio naudingumo sertifikavimo ekspertas K. Banionis teigė, kad per metus atsiranda nemažai statytojų, norinčių gauti pastato A+ energinio naudingumo sertifikatus, tačiau pasiekti tai pavyksta tikrai ne visiems. „Pastebėjome, kad tendencijos keičiasi. Tie, kurie stato ir siekia energinio efektyvumo, tam ima ruoštis iš anksto, konsultuojasi su specialistais, modeliuoja projektą pasitelkę naujas technologijas. Nebėra taip, kad pastato, o paskui tikrina, kas išėjo. Dabar pirma pasitikrina, ar realu pasiekti norimus rezultatus, o tada jau jų siekia“, – sakė K. Banionis. Dvibutis gyvenamasis namas Akademijos miestelyje, Medeinos gatvėje. Namo, kurio naudingasis plotas siekia 133 kvadratinius metrus, sienos buvo sumontuotos iš 25 centimetrų storio polistireninio putplasčio blokelių, užpildant juos betonu. Namo stogo konstrukcijai panaudotos 40 centimetrų

43 aukščio medinės dvitėjinio tipo sijos. Tokias naudojant sumažinami vadinamieji šalčio tiltai. Namo stogo termoizoliacijai naudota mineralinė vata. Stogo garų izoliacija įrengta pasitelkus specialią plėvelę, kuri užtikrina vidinio apvalkalo sandarumą ir vandens garų izoliaciją. Pastato šilumos šaltinis – dujinis katilas. Antrame namo aukšte įrengtas ir infraraudonųjų spindulių šildymas. Gauti rezultatai atlikus energinio naudingumo sertifikavimą: energijos sąnaudos šildymui – 23 kWh/m2 per metus, suminės energijos sąnaudos – 49 kWh/m2 per metus.

Dvibutį gyvenamąjį namą Akademijos miestelyje įvertino ir vokiečių institutas „Passivhaus Institut“.

A+ energinio naudingumo klasės sertifikatą praėjusiais metais gavo dar du pastatai: gyvenamasis namas Kleboniškio miestelyje, Viešosios gatvėje, ir pastatas sostinės Santariškių gatvėje, kuriame įsikūrė naujasis vaikų darželis. Energiškai efektyvaus pastato Kleboniškyje naudingasis plotas – 271 kvadratinis metras, energijos sąnaudos šildymui – 31 kWh/m2 per metus, suminės energijos sąnaudos – 56 kWh/m2 per metus. Šilumos šaltinis – šilumos siurblys. Vaikų darželio sostinės Santariškių gatvėje naudingasis plotas – 3446 kvadratiniai metrai, šilumos šaltinis – geoterminis šilumos siurblys. Energijos sąnaudos dar nepateikiamos, nes pastatas neseniai pradėtas eksploatuoti.

TERMOIZOLIACIJOS STORIS – svarbus faktorius Arturas INDIČIANSKIS Kompanijos „Basf“ komercijos vadovas Ukrainai, Baltarusijai ir Baltijos šalims, „Neopor“ verslo plėtotojas Lenkijai, Skandinavijos ir Baltijos šalims. Kartais atsiranda pseudomokslininkų, kurie ima skleisti nepagrįstas žinias, neva termoizoliacinių medžiagų storis – tai gamintojų noras daugiau pasipelnyti. Kitaip tariant, norima pateikti teoriją, kad termoizoliacijos storis neatlieka didelio vaidmens norint pasiekti kuo geresnį energinį efektyvumą. Taip pat mėginama skleisti įvairius mitus, esą termoizoliacinis sluoksnis tinka paukščiams, žiurkėms ir kitokiems gyvūnams veistis. Kitas mitas – apšiltinti pastatai pelija, žmonės juose suserga kvėpavimo ligomis. Galiausiai aiškinama, kad termoizoliacinės medžiagos sensta ir energinio naudingumo rezultatai, pasiekti per pirmuosius metus, po kelerių metų dingsta. Bandoma pateikti, kad pastatai dengiami storu termoizoliaciniu sluoksniu vien tam, kad paskui privalomai reikėtų montuoti sudėtingas ventiliacijos sistemas. Vis dėlto patalpų ventiliacija nepriklauso nuo to, ar storesniu, ar plonesniu sluoksniu apšiltinami pastatai. Vėdinti patalpas būtina visuomet. Juk pelėsis pradeda formuotis ne dėl termoizoliacijos sluoksnio, bet dėl to, kad patalpos nėra vėdinamos. Vienas energiškai efektyvių pastatų pavyzdžių – Alytuje, Birutės gatvėje, modernizuotas daugiabutis. Pastatas atnaujintas prieš ketverius metus, o atlikta stebėsena paneigia bet kokius pseudomokslininkų mitus. Namą modernizavusios įmonės specialistai per keletą metų nepastebėjo nei pelėsio ant vidaus sienų, nei pakitusios vidaus patalpų temperatūros ar santykinio oro drėgnumo. Galiausiai metamas koziris, kad pastatų renovacija ar termoizoliacija atsiperka vos per 50 metų arba visai neatsiperka. Tačiau tyrimai parodė, kad investicijos grąžą duoda jau po 8–10 metų. Žinoma, atsiperkamumo laikotarpis priklauso ir nuo to, kokia kuro rūšis naudojama pastatams šildyti – gamtinės dujos, biokuras ar kita. Vis dėlto svarbiausias yra sunaudotos energijos kiekis. Būtent jį ir galima reguliuoti termoizoliacijos sluoksnio storiu. Yra atlikta labai daug studijų ir skaičiavimų, kurie įrodo, kad nuo termoizoliacijos sluoksnio storio priklauso atitvarų šilumos laidumas. Būtina atkreipti dėmesį, kad pačios termoizoliacinės

HIT

N 15

r.1

C /AR

Ū KT

Kompanijos „Basf“ atstovo Arturo INDIČIANSKIO teigimu, tinkamai termoizoliuotas pastatas investicijas atpirks per keletą metų. medžiagos kaina sudaro 8–11 proc. visos sistemos kainos. Ir tai nėra dideli skaičiai. Minėtas daugiabutis Alytaus Birutės gatvėje pagal pirminį projektą turėjo būti šiltinamas 15 centimetrų storio termoizoliacijos sluoksniu. Priėmus tokį sprendimą būtų sutaupyta apie 50 proc. šilumos energijos. Tačiau sluoksnį pasirinkta pastorinti iki 20 centimetrų. Dabar šilumos energijos sutaupoma apie 65 proc. Pastato sandarumas yra labai svarbus rodiklis, bet reikia įsidėmėti, kad nepaklojus tinkamo termoizoliacijos sluoksnio nebus gautas optimalus rezultatas. Tuo galima nesunkiai įsitikinti. Paimkime du stiklainius ir juos pripildykime šilto skysčio. Vieną stiklainį apgaubkime termoizoliacija, o kitą palikime tokį, koks yra. Nors abu stiklainiai bus sandariai uždaryti, be abejo, skystis greičiau atšals termoizoliacija neuždengtame stiklainyje. Panašiai ir su pastatais. Nors jie ir bus pakankamai sandarūs, jeigu termoizoliacijos storis bus per mažas – daug energijos bus išeikvota šildant pastato konstrukcijas.

BŪSTO ĮSIGIJIMO ASPEKTAI:

KOKIE SPĄSTAI SLYPI? Kokybiško būsto statytojai pirkėjams pataria savo svajonių namus rinktis ypač atsakingai: įvertinti nekilnojamojo turto plėtotojo patikimumą, tinkamai apžiūrėti, pasikvietus specialistą kruopščiai patikrinti dokumentus. Dažnai mažiau dėmesio į svarbias detales kreipiama tuomet, kai būstas perkamas turint tikslą jį išnuomoti, o ne pačiam gyventi. Tačiau ir tokiu atveju nereikia elgtis atsainiai. Juk perkamas ilgalaikis turtas, tad svarbi jo vertė ne tik dabar, bet ir ateityje. Todėl būtina atsakyti į kelis labai svarbius klausimus, padėsiančius įvertinti savo poreikius ir pagal juos nusipirkti tinkamiausią būstą. „Statyba ir architektūra“ pradeda straipsnių ciklą, kuriame bus analizuojami būsto pirkėjams apsispręsti padėsiantys klausimai.

Ar iš tiesų perku butą?

Nekilnojamojo turto bendrovės „Eika“ atliktos apklausos rodo, kad pirkėjai būstą dažniausiai renkasi vadovaudamiesi šiais kriterijais: vieta ir kaina, išlaikymo sąnaudomis, statybos darbų kokybe. Tačiau retas atkreipia dėmesį į kitus, ne ką mažiau svarbius būsto vertinimo aspektus, kurių iš anksto neišsiaiškinus vėliau gali tekti nusivilti. Vienas jų – tai perkamo būsto paskirtis. Kartais net ir renkantis būstą iš kelių variantų tame pačiame daugiabutyje verta pasitikrinti, nes dalis butų yra kitos paskirties. Tai gali būti komercinės, gamybinės, poilsio patalpos, kūrybinės dirbtuvės, studijos ar panašiai, nors jos ir parduodamos kaip gyvenamasis būstas. Nekilnojamojo turto bendrovės „Eika“ plėtros direktorius Martynas Žibūda pažymėjo, kad viena didžiausių tokio būsto grėsmių – tai nepakankamas apšvietimas natūralia saulės šviesa – minimalios insoliacijos reikalavimas. Būtina insoliacija gyvenamosios paskirties patalpose – tai 2 valandos nepertraukiamos saulės šviesos, patenkančios pro būsto langus. Tie, kurie perka būstą, bet iš tikrųjų nusiperka poilsio, komercines patalpas ar viešbučio apartamentus, ne visada gali būti tikri, kad jų turtas atitinka privalomus minimalius reikalavimus, todėl šį aspektą būtina išsiaiškinti su plėtotojo atstovu. Dažniausiai insoliacijos reikalavimo neatitinka žemesniuose aukštuose įrengti būstai, išdėstyti arčiau esamų pastatų ar statinių, taip pat turintys langus tik į vieną, neretai – šiaurinę, pusę. Kitas galimas neigiamas tokio būsto aspektas – sudėtingesnės finansavimo procedūros banke. Praktika rodo, kad bankai standartines finansavimo sąlygas yra pritaikę būstui pirkti, o kitos paskirties patalpoms jos gali būti griežtesnės, procedūros – ilgesnės. Pirkėjui reikėtų konsultuotis su bankininku ar plėtotoju – jie minėtus aspektus gali būti iš anksto aptarę su pagrindinėmis finansinėmis institucijomis ir sutarę palankesnes finansavimo sąlygas patalpų pirkėjui. Perkant kitokios paskirties nei gyvenamoji patalpas būtina atsižvelgti į bendrą automobilių statymo vietų skaičių. Šalia

AS GID T /N r.1 N 15 20

daugiabučio, tarkime, Vilniuje statistiškai turi būti įrengta nuo 0,5 automobilių stovėjimo vietos vienam butui senamiestyje iki vienos automobilių stovėjimo vietos butui už centrinės miesto dalies ribų. Kitos paskirties patalpoms šis reikalavimas yra mažesnis, todėl pirkėjas, neįsigyjantis nuosavos automobilio stovėjimo vietos, turi įvertinti transporto statymo galimybes už pastato kiemo ribų. Dalis pirkėjų atsisako nuolatinės automobilio stovėjimo vietos ir už taip sutaupytą sumą renkasi erdvesnį ar kokybiškesnį būstą tame pat name.

Rekonstrukcija ar nauja statyba?

Nepakankamos insoliacijos, finansavimo ar automobilių stovėjimo vietų grėsmes lengviau įvertinti, kai aiškiai suvokiama tokių patalpų paskirties priežastis. Tai gali būti sąlygota prieš tai buvusio statinio paskirties: tarkime, atrodytų, naujos statybos projektas iš tikrųjų yra buvusio gamybinio, sandėliavimo ar poilsio namų pastato rekonstrukcija. Dėl šios priežasties naujai iškilę butai registro pažymėjimuose ir toliau išlaiko savo pradinę – negyvenamąją – paskirtį. Tarkime, Vilniuje ir Kaune dažniausiai pasitaiko gamybinių pastatų rekonstrukcija į gyvenamuosius namus, o pajūrio miestuose yra įprasta butus įsigyti kaip poilsio patalpas. Kita tokių patalpų priežastis – tai plėtojamo sklypo paskirtis. Objekte, kuris yra pastatytas ant negyvenamosios paskirties sklypo, didesnė patalpų dalis turi būti negyvenamoji. Tokio tipo projektui taip pat nėra privaloma vaikų žaidimų aikštelė, yra keliami mažesni reikalavimai automobilių stovėjimo aikštelių atstumui iki pastato. Dažniausiai nekilnojamojo turto plėtotojams naudingiau tam tikrose vietose statyti kitos paskirties pastatus ir juose parduoti butus, kurių paskirtis yra negyvenamoji. Gyvenamųjų namų statybai taikomi įvairūs ribojimai: pastato aukštingumo, užstatymo tankio ir kiti. Visi šie išvardyti aspektai yra valstybės institucijų reguliavimo kriterijai, kuriuos nekilnojamojo turto plėtotojas turi atitikti. Vis dėlto nors negyvenamosios paskirties patalpų reikalavimai yra mažesni, profesionalus plėtotojas visuomet pasirūpins visais išvardytais aspektais, atvirai apie juos diskutuos su savo pirkėju ir išsamiai paaiškins, kad vienintelis realiai apčiuopiamas skirtumas tarp buto ir ne buto – tai įrašas apie paskirtį nuosavybės pažymėjime. Išoriškai atpažinti gyvenamosios paskirties patalpas nuo kitos paskirties gali būti sudėtinga. Pirkdamas būstą pirkėjas gali patikrinti patalpų paskirtį pirkimo pardavimo sutartyje, nuosavybės pažymėjime, taip pat paskirtį turi nurodyti ir nekilnojamojo turto plėtotojas ar pardavėjas. Pirkėjui reikia tiesiog klausti pardavėjo apie patalpų paskirtį arba prašyti parodyti paskirtį nurodančius dokumentus. Bet jeigu, pavyzdžiui, visi patalpos langai orientuoti į šiaurę, pirkėjas gali nuspėti, kad toks būstas nėra gyvenamosios paskirties. „Vadinasi, pirkdamas būstą, bet neįvertinęs, kad iš tikrųjų tai yra kitos paskirties patalpos, žmogus rizikuoja, kad prie pat jo buto langų bus statomi automobiliai, keliamas triukšmas, kuris ilgainiui, tikėtina, ims erzinti“, – sakė „Eikos“ plėtros direktorius M. Žibūda.

47 Aktualus klausimas – pastato baigtumas

Gamybinėse patalpose, pritaikytose gyventi, seno pastato dalys sujungtos su naujomis, o dėl netinkamų jungčių galimi nutekėjimai, gaisrai, formuojasi vadinamieji šalčio tilteliai. Svarbu įvertinti rekonstrukcijos kokybę, skirti daug dėmesio tokioms jungtims, nuodugniai išsiaiškinti, kaip buvo rekonstruota kiekviena namo sistema, žiūrėti ne tik į pastato fasadą. Taip pat perkant būstą svarbu įvertinti ir aplinką, kuri buvo konvertuota į gyvenamąją. Tai itin reikšminga atlikti rekonstrukcijos atveju. Būtina išsiaiškinti, ar ten, kur buvo gamybinės patalpos, buvo teršalų, kaip jie pašalinti, ar išvalyti, kas daryta su konstrukcijomis, kaip iš jų pašalinti teršalai. Pardavėjas turi parodyti visus reikalingus dokumentus, kad pirkėjui neliktų abejonių. Žinoma, kartais pirkėjai dvejoja, ar pateiktas dokumentas tikrai garantuoja ir apsaugo nuo galimo neatitikimo realybei, pavyzdžiui, užterštumo. Dokumentus išduoda sertifikuotos institucijos, tad čia jau iškyla klausimas, ar pasitikima jų kompetencija. Jeigu išduotas dokumentas, kad pastatai nekelia pavojaus sveikatai, kiekvienas pirkėjas asmeniškai turi nuspręsti, ar pasitiki dokumentais, ar ne. Vertinant naujos statybos būstą užterštumo rizika minimali, nes montuojamos naujos konstrukcijos. Pirkėjams reikėtų įvertinti tik aplinką ir gruntą, ant kurio statomi nauji pastatai, pasidomėti, kas anksčiau buvo jų vietoje“, – sakė M. Žibūda. Kalbant apie rekonstruojamas patalpas, reikėtų atkreipti dėmesį ir į jų baigtumą, koks jo terminas numatytas būsto pirkimo ir pardavimo sutartyje. Joje turi būti įrašyta data, kada butas perduodamas būsto pirkėjui. Sutartyje taip pat galima užfiksuoti pastato pridavimo valstybinei komisijai datą. Žinoma, šiuo metu gyventi galima ir valstybinei komisijai nepriduotame pastate, tačiau pagrindinė rizika, kuri kyla gyvenant tokiame name – negaliojantis draudimas. Gali būti, kad nepriduotame valstybinei komisijai name tinkamai neveikia priešgaisrinė signalizacija, kiti įrenginiai, kurie turi suveikti ekstremaliomis aplinkybėmis ir apsaugoti gyventojus nuo galimų nelaimių. „Jeigu sutartyje neįrašyta pastato pridavimo valstybinei komisijai data, pridavimas gali užtrukti ir kelerius metus arba, remiantis krizės pamokomis, visai neįvykti, tuomet pridavimą turi organizuotis patys pirkėjai. Tokiu atveju nepridavus namo žmogus negalės apdrausti turto“, – teigė bendrovės „Eika“ atstovas.

Nekilnojamojo turto bendrovės „Eika“ plėtros direktorius Martynas ŽIBŪDA. Vienas svarbiausių klausimų, kuris gvildenamas pastaruoju metu – nekilnojamojo turto mokesčio. Pirkėjai turi žinoti, kad įsigiję komercines patalpas turės mokėti nekilnojamojo turto mokestį. Taip pat komercinėse patalpose gyvenantis asmuo ten negali būti registruotas. Gyvenant su šeima tokiose patalpose ir negalint užsiregistruoti, gali kilti nepatogumų dėl vaikų registravimo į darželį ar mokyklą.

„FILARETŲ 31“:

kokybė matuojama ne kvadratiniais metrais Kristina BUIDOVAITĖ

Sostinės užupio ir Antakalnio mikrorajonų sandūroje kylančio naujojo daugiabučio „Filaretų 31“, kuriame bus įrengta 15 butų, vizitinė kortelė – nepriekaištinga darbų ir medžiagų kokybė. Būtent taip savo naujai plėtojamą projektą pristato užsakovas ir rangovas – statybų bendrovė „Constra“. Prioritetas – kokybiškas būstas

Anot daugiabučio namo projektu besirūpinusio architekto Algimanto Vyšniausko (A. Vyšniausko architektų dirbtuvė), rengiant detalųjį projekto planą atsižvelgta į greta esančio daugiabučio gyventojų pageidavimus – priimtas sprendimas statyti trijų aukštų pastatą. Architekto teigimu, šis sprendimas keturkampiame sklype, kurio kaimynystėje – septynių aukštų daugiabutis, pasiteisino dar ir dėl to, kad naujasis daugiabutis taps kaimyninio daugiaaukščio pastato parteriu, vizualiai sumažins didelį baltą jo tūrį, sušvelnins mažaaukščių pastatų aplinkoje išsiskiriančio daugiabučio vaizdą.

Ū KT

ITE

H ProjektoRC„Filaretų 31“ A / išskirtinumas – dėmesys .r 1 N 15 darbų ir medžiagų kokybei.

49 Ir nors ieškant optimalaus sprendimo, pripažino architektas, projektinius siūlymus teko koreguoti ne kartą, rezultatas – lakoniškas ir paprastas pastato tūris, suplanuoti patrauklūs dviejų ar trijų kambarių butai (jų plotas svyruoja nuo 44 iki 57 kvadratinių metrų), tiko visai projekto komandai. A. Vyšniauskas pabrėžė, kad viena pagrindinių projektuotojų užduočių ir buvo optimaliai išnaudoti butų erdvę.

Pro langus – gamtos vaizdai

Architektas didelį dėmesį skyrė namo orientacijai: stengtasi, kad gyventojai pro langus matytų ne kaimynystėje esantį daugiabutį, o žalią šlaitą kitoje Olandų gatvės pusėje. Apsisaugant nuo gatve pravažiuojančių automobilių keliamo triukšmo apsispręsta įstiklinti lodžijas. Daugiabučių namų projektai, plėtojami nedideliuose sklypuose, pastebi architektas A. Vyšniauskas, šiuo metu gana populiarūs. Tiesa, projektuotojams neretai tenka pasukti galvą, kaip įgyvendinant tokius projektus suderinti griežtus statinio reikalavimus. Pavyzdžiui, šiuo metu nepriklausomai nuo sklypo ar daugiabučio namo dydžio privaloma ne mažesnė kaip 50 kvadratinių metrų ploto vaikų žaidimų aikštelė. Tad projektuotojai ieško įvairiausių sprendimų: vienas tokių – suderinus su savivaldybe valstybinėje žemėje įrengti bendrą miesto žaidimų aikštelę. Tiesa, šiuo atveju gyventojams bus įkurta atskira vaikų žaidimų aikštelė, taip pat – apželdinta ir sutvarkyta aplinka.

Netaupė kokybės sąskaita

Projekto „Filaretų 31“ užsakovas ir rangovas – statybų bendrovė „Constra“ – apsisprendė investuoti į kokybiškas statybines medžiagas ir į gyvenimo kokybę palengvinančius sprendimus. Pagrindiniam pastato konstruktyvui panaudotas monolitinis gelžbetonis, namo išorės sienoms pasirinktos kompanijos „Lode“ gaminamos keraminės statybinės plytos. Bendrovė „Lode“ – didžiausias keraminių statybinių medžiagų gamintojas Baltijos šalyse. Šiuo metu bendrovė turi dvi gamyklas, kuriose įrengtos šiuolaikinės technologijos kokybiškų keraminių medžiagų gamybai. Čia gaminamos keraminės statybinės plytos, keraminiai blokeliai KERATERM, apdailos plytos ir plytelės, klinkerinės trinkelės, keraminiai apdailos elementai, elementai tvoroms bei keraminės palangės. Keraminės statybinės plytos naudojamos laikomųjų ir pertvarinių sienų mūrui gyvenamuosiuose, pramoniniuose, taip pat specialiosios paskirties pastatuose. Jų išskirtinumas – didelis stipris (plytų markė M200–M250), ypač geros šiluminės ypatybės (λ ~ 0,26 W/mK), mažas svoris (2,65 kilogramo), tikslūs matmenys, užtikrinantys lygias sienas ir greitą darbą. Plytos gaminamos iš natūralaus gamtinio molio, o tai garantuoja puikias patalpų mikroklimato sąlygas. Anot bendrovės „Lode“ projektų vadovės Lietuvoje Ramintos Sarapienės, latvių gamybos keraminės statybinės plytos panaudotos įgyvendinant ne vieną daugiabučių namų projektą Lietuvoje. Savo produkciją bendrovė „Lode“ realizuoja ne tik Latvijoje ir Lietuvoje, bet ir Estijoje, Lenkijoje, Rusijoje bei kitose šalyse. Išorės sienos apšiltintos 200 milimetrų storio pilkuoju polistireniniu putplasčiu EPS 70 NEO iš neoporo žaliavos. Bendrovės „Šilputa“ direktorius Ježy Makovski gyrė projekto „Filaretų 31“ užsakovų sprendimą investuoti į kokybiškas šiltinimo medžiagas ir energinį pastato efektyvumą. Pašnekovo teigimu, pilkasis polistireninis putplastis EPS 70 NEO – aukštos kokybės, ilgaamžė šiltinimo medžiaga, išsiskirianti geresnėmis termoizoliacinėmis ypatybėmis. Be to, projekto plėtotojai, negailintys investicijų kokybiškoms medžiagoms ir sprendimams, įsitikinęs J. Makovski, įprastai išvengia sunkumų parduodant būstus. Siekiant išskirtinės kokybės ir dizaino, naujai iškilusiame daugiabutyje sumontuoti energiją taupantys, ekologiški ir ilgaamžiai mediniai langai, kuriuos pagamino bendrovė „Megrame“. 78 milimetrų 3 sluoksnių skandinaviškos pušies klijuoto profilio langai yra atsparūs deformacijoms. Kadangi jie pagaminti naudojant ypač aukštos kokybės technologijas, gyventojai galės būti ramūs ne tik dėl geros garso izoliacijos, bet ir dėl energinio efektyvumo. Šių langų šilumos laidumo rodiklis U = 1,0 W/m2K. Mediniai langai neleidžia susidaryti šalčio slenksčiams ir kondensuotis vandeniui – tokiu būdu nuolat palaikomas oro drėgmės balansas patalpose, o trijų stiklų selektyvinis stiklo paketas ir termorėmeliai veikia kaip papildoma prevencija nuo rasojimo. Mediniai langai taip pat nekaupia elektrostatinio krūvio, todėl netraukia dulkių ir jų nereikia valyti antistatinėmis priemonėmis. Pertvaroms butuose panaudotas 38 centimetrų storio plytų mūras – tokiu

būdu užtikrintas ne tik sienų tvirtumas, bet ir gera garso izoliacija. Lubų aukštis butuose siekia 2,9 metro. Langai pasirinkti mediniai (3 stiklų 2 kamerų stiklo paketas). Namo apdailai panaudotos klinkerio plytelės. Butuose bus įrengtos šildomosios grindys su automatine patalpų temperatūros kontrolės sistema ir autonomine šilumos naudojimo apskaita. Nors šildomosios grindys, anot bendrovės „Constra“ vadovo Slavomiro Volkovo – kol kas dažnesnis sprendimas individualiuosiuose namuose, daugiabučiuose įrengus tokias nereikalingi radiatoriai, sutaupoma vietos. Šiuo atveju taip pat suprojektuoti langai, siekiantys grindis. Kiekviename bute įrengta ir individuali rekuperacinė vėdinimo sistema. Įrengiant šildomąsias grindis panaudotas polistireninis putplastis. Anot bendrovės „Šilputa“ direktoriaus J. Makovski, polistireninis putplastis įrengiant šildomąsias grindis – pasiteisinęs sprendimas. Mat šildomosioms grindims šiltinti būtina gniuždymui atspari termoizoliacinė medžiaga – būtent šia ypatybe pasižymi polistireninio putplasčio plokštės. Kartu svarbu, kad jas naudojant grindys šildys patalpas, o ne perdangas ar kaimynų lubas, taigi didės šildomų grindų efektyvumas. Galiausiai polistireninis putplastis – ilgaamžė, lengva medžiaga, atspari drėgmei.

Skatins naudotis dviračiais

Automobiliams laikyti cokoliniame namo aukšte bus įrengta ne tik pusiau atvira automobilių stovėjimo aikštelė, bet ir saugykla dviračiams. Kadangi miesto centras, Užupis ar Bernardinų sodas ranka pasiekiami, dviratės transporto priemonės, anot bendrovės „Constra“ vadovo S. Volkovo – ypač aktualios. Automobilių stovėjimo aikštelės saugumą užtikrins patekimo kontrolės ir vaizdo stebėjimo sistema, gyventojų saugumą – vaizdo stebėjimo kameros. Projektą „Filaretų 31“ pašnekovas vadina iššūkiu, kuris nėra lengvas: „Atrodo, namo plotas nedidelis, tačiau pradėjus darbus viskas tampa daug sudėtingiau, atsiranda įvairių teisinių keblumų.“

INŽINERINIŲ SISTEMŲ 3D PROJEKTAI

PROTINGI STATYBOS SPRENDIMAI

KERAMINĖS STATYBINĖS MEDŽIAGOS

VILNIUS TAIKOSI Į RENOVACIJOS LYDERIUS

/ r.1

CIJ

A OV

Gvildenant senų daugiabučių atnaujinimo temą, programos įgyvendinimo lyderiais buvo minimi Ignalinos rajonas, Panevėžys, Kaunas ir Utenos rajonas. Vilniaus miestas nebuvo išskiriamas. Prieš dešimtmetį startavusi sostinės savivaldybės inicijuota programa „Atnaujinkime būstą – atnaujinkime miestą“ laikui bėgant prigeso. Tačiau programos iniciatorius Kęstutis Nėnius tvirtina, kad įžiebta nauja kibirkštis ir Vilniuje netrukus bus galima skaičiuoti gausybę įgyvendintų daugiabučių modernizavimo projektų.

Sąraše – keli šimtai namų

Vilniaus miesto savivaldybės Ekonomikos ir finansų komiteto pirmininkas K. Nėnius pastebėjo, kad mėginant išjudinti daugiabučių modernizavimo procesą vienu metu buvo akcentuojami ne kokybės, bet kiekybės kriterijai. Buvo svarbu paminėti kuo didesnį modernizuojamų daugiabučių skaičių, o sutaupytas energijos kiekis ir sutaupyti gyventojų pinigai nebuvo pernelyg pabrėžiami. „Turbūt tai irgi buvo viena priežasčių, kodėl sostinės savivaldybės programa „Atnaujinkime būstą – atnaujinkime miestą“ buvo aprimusi. Nenorėjome visko daryti paskubomis, norėjosi kuo daugiau dėmesio skirti kokybei. Tikrai turėjome sukaupę nemažai patirties ir norėjome būti tuo flagmanu, kuris rodytų pavyzdį“, – kalbėjo K. Nėnius. Programos „Atnaujinkime būstą – atnaujinkime miestą“ iniciatyva bemaž prieš dešimtmetį buvo įgy-

51 vendintas pirmasis pavyzdinis šalyje daugiabučio modernizavimo projektas (Žirmūnų g. 3). Anot K. Nėniaus, Vilnius ir toliau galėtų būti pavyzdys imantis novatoriškų renovacijos projektų. Keletą tokių ketinama įgyvendinti artimiausiu metu. Modernizuojant pastatus norima įdiegti alternatyvius energijos šaltinius, pasitelkti ne tik saulės kolektorius vandeniui šildyti, bet ir elektros energiją gaminančius saulės elementus. Žinoma, Vilniuje yra daugiausia senos statybos daugiabučių, todėl natūralu, kad ir atnaujinamų tokių pastatų skaičius netrukus bus didžiausias. Vyriausybė neseniai apdovanojo Vilniaus miesto savivaldybę už tai, kad aktyviai dalyvauja daugiabučių modernizavimo programoje. „Su gyventojais dirbome tikrai smarkiai. Šiandien pateikėme sąrašą, kuriame – daugiau kaip du šimtai renovacijai pasiruošusių namų – rengiami arba jau parengti investiciniai projektai. Daugiau kaip šimtas namų jau laukia statybininkų“, – sakė K. Nėnius.

Turėtų savų pasiūlymų

„Atnaujinkime būstą – atnaujinkime miestą“ iniciatoriaus K. Nėniaus nuomone, labai gerai, kad atsiranda naujų iniciatyvų įgyvendinti kvartalinės renovacijos projektus. „Mes irgi turėtume pasiūlymų dėl įvairių naujovių. Tačiau Vyriausybės patvirtinta programa neleidžia nukrypti nuo numatytų kriterijų. Bet koks posūkis į šalį reiškia riziką netekti paramos. Jeigu sąlygos būtų liberalesnės, būtų galima kalbėti apie tai, kaip pagerinti gyvenimo kokybę ne tik taupant energiją, bet ir praplečiant būsto erdves. Žinoma, žmonės ir savo lėšomis galėtų tai daryti, yra sukurtas mechanizmas, leidžiantis sujungti vals-

Programos „Atnaujinkime būstą – atnaujinkime miestą“ iniciatorius Kęstutis NĖNIUS teigiamai vertina iniciatyvą imtis kvartalinės renovacijos projektų. tybės paramą su komerciniu finansavimu. Tačiau gyventojai tam, matyt, dar nepribrendę“, – sakė K. Nėnius.

Griauti nereikia skubėti

Vienu metu buvo svarstoma, ar statybų kompanijoms nebūtų naudinga savo lėšomis modernizuoti senus daugiabučius mainais už tai gavus galimybę statyti antstatus ir turėti finansinės naudos pardavus naujai pastatytą gyvenamąjį plotą. Tokią galimybę verslininkai vertina ir dabar. Tačiau, K. Nėniaus teigimu, į tai labiau žiūrima kaip į teoriją, kuri praktika galėtų virsti nebent tuomet, jeigu valstybė tokiam modeliui skirtų papildomų dotacijų. Šiandien suteikiama 40 proc. parama daugiabučiams modernizuoti net nebereikalauja verslo įsikišimo – užtenka žmonių noro. „Privatūs gyventojų ir verslininkų susitarimai dėl antstatų statybos mainais už viso namo atnaujinimą galimi ir dabar. Tačiau jie – mažai tikėtini. Viena vertus, žmonėms valstybės modelis pirmiausia parankesnis dėl suteikiamos paramos. Kita vertus, papildomas būstas reiškia esamų gyventojų komforto mažinimą“, – įsitikinęs K. Nėnius. Paklaustas, ar iš tiesų apsimoka modernizuoti visus senus daugiabučius, galbūt svarstytinas jų nugriovimo variantas, K. Nėnius pastebėjo, kad apie tai vis dažniau užsimenama. „Tačiau taip kalbama norint daugiau atkreipti į save dėmesį. Politikai tokiomis kalbomis mėgina parodyti, kad jie originaliai mąsto, siekia išsiskirti ir galbūt sulaukti rinkėjų palankumo. Tokios kalbos šiuo metu labai prasilenkia su realybe“, – sakė sostinės tarybos Ekonomikos ir finansų komiteto pirmininkas. Vilniuje yra pavyzdžių pastatų, kurių renovuoti tikrai nebeverta. K. Nėnius pabrėžė, kad tokių daugiabučių gyventojai neraginami priimti sprendimus griauti savo namus. Jie tik paprasčiausiai neagituojami imtis renovacijos. Laikomasi nuostatos, kad reikia modernizuoti modernizuotinus daugiabučius. O neberenovuotini pastatai laikui bėgant dar labiau pasens, ir tuomet savaime priartės sprendimas juos griauti. Savivaldybė šiuo klausimu gyventojams galėtų padėti rasti bendrą kalbą su verslininkais, konsultuoti juos, kad neliktų apgauti.

SA 2015 Nr. 1 / reklama

MODERNIZAVIMO SĖKMĖ – patikimi sprendimai Statybų srities specialistai pabrėžia, kad daugiabučių atnaujinimo ir gerinimo sėkmė priklauso nuo gero projektavimo, pasirinktų medžiagų ir darbų kokybės. Taip pat patariama daugiau dėmesio skirti projektuotojų darbui, o renkantis šiltinamąsias medžiagas pasikliauti ne susiklosčiusiais mitais, bet specialistų patarimais, taip sutaupant ir laiko, ir lėšų. Daugiau dėmesio projektavimui

Bendrovė „Renovacijos konsultacijos“ rūpinasi energijos naudojimo efektyvumo didinimo pastatuose reikalais. Jos direktorius Renatas Zinkevičius teigia pastebintis, kad daugiabučių gyventojų požiūris į atnaujinamus būstus keičiasi – vis dažniau pirmenybė teikiama medžiagų ir atliekamų darbų kokybei, taigi įsiklausoma į kvalifikuotų specialistų patarimus bei rekomendacijas. Lietuvos statybos inžinierių sąjungos (LSIS) prezidentas Kęstutis Kurlys atkreipė dėmesį, kad modernizuojant daugiabučius privalu naudoti Lietuvoje įteisintas ir sertifikuotas medžiagas, laikytis gamintojų parengtų rekomendacijų bei taisyklių. „Pasirenkant medžiagas būtinai turi patarti specialistai, ir taip dažniausiai būna, nes laikantis normatyvinių reikalavimų visų pirma rengiama projektinė dokumentacija, ji tikrinama, išduodamas statybą leidžiantis dokumentas. Svarbi ir projektuotojų kvalifikacija, kad jie maksimaliai kokybiškai ir ekonomiškai suprojektuotų modernizavimo darbus, patartų gyventojams, nes kartais šie, ne-

LSIS prezidentas Kęstutis KURLYS atkreipė dėmesį, kad modernizuojant daugiabučius privalu naudoti Lietuvoje įteisintas ir sertifikuotas medžiagas.

turėdami pakankamai žinių ir patirties, gali pridaryti klaidų. Mano nuomone, ir investicinį projektą turėtų rengti kvalifikuoti projektuotojai, vėliau pradinius sprendinius galintys įgyvendinti galutiniame modernizavimo projekte“, – sakė K. Kurlys. Bendrovės „Skraida“ direktorius Saulius Skrodenis linkęs pritarti – namo galutinio atnaujinimo sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo projektuotojų ir jų parinktų sprendinių. Statybų darbus privalu patikėti tinkamai apmokytiems, atestuotiems, išmanantiems technologinius reikalavimus, jaučiantiems atsakomybę už savo darbą specialistams. „Jeigu vadovaujantys statybos rangovo darbuotojai nekontroliuoja savo specialistų, nereikalauja atsakomybės ir kokybės, modernizacija nebus sėkminga“, – sakė LSIS prezidentas K. Kurlys.

Polistireninis putplastis – ir vėdinamiesiems fasadams

K. Kurlio teigimu, Lietuvoje daugiabučių namų fasadams šiltinti ir apdailai dažniausiai pasirenkamos vėdinamosios arba tinkuojamosios fasadų šiltinimo sistemos. Polistireninis putplastis dėl savo gerų mechaninių ir termoizoliacinių ypatybių ilgą laiką naudotas įrengiant būtent tinkuojamąsias fasadų šiltinimo sistemas, o tai kai kuriais atvejais ribojo fasadų apdailos tipų įvairovę bei architektūrinę išraišką. Pastaruoju metu polistireninis putplastis, laikantis gamintojų rekomendacijų, pradėtas naudoti ir ventiliuojamosioms fasadų šiltinimo sistemoms. Lietuvoje ventiliuojamosioms sistemoms polistireninis putplastis iki pastarųjų metų nenaudotas dėl labai paprastos priežasties – nebuvo atlikta reikiamų bandymų. Tačiau tokie eksperimentiniai tyrimai jau atlikti – nustatyta, kad ši šiltinimo medžiaga gali būti naudojama ventiliuojamosioms sistemoms ir atitinka visus reikalavimus. Tinkuojamąsias fasadų šiltinimo sistemas palyginus su ventiliuojamosiomis, kurioms naudojamas polistireninis putplastis, pastarosios turi tam tikrų pranašumų. Pirmiausia patiriamos kur kas mažesnės laiko sąnaudos, nes išvengiama vadinamųjų šlapiųjų procesų, todėl nereikia laukti, kol išdžius šiltinimo medžiagos klijai ir armuojamasis sluoksnis. Bendrovės „A-Z Projektai“ direktorė architektė Jolita Sarpaliūtė nemano, kad polistireninio putplasčio naudojimas varžytų techninių sprendinių įvairovę: „Ši medžiaga sėkmingai naudojama ir įrengiant tinkuojamųjų fasadų šiltinimo sistemas, ir projektuojant individualiuosius gyvenamuosius namus. Polistireninį putplastį galima puikiai pritaikyti ir dekoruojant įmantriausius fasadus, pavyzdžiui, gaminant sudėtingų formų karnizus, fasadų dekoro elementus.“ Pagrindiniai termoizoliacinių medžiagų reikalavimai, pabrėžia specialistai – ilgaamžiškumas, per visą pastato eksploatavimo laiką nesikeičiančios termoizoliacinės ir mechaninės ypatybės, saugumas bei ekologiškumas, atsparumas drėgmei, pakankamas mechaninis stipris veikiant apkrovai. Polistireninis putplastis pasižymi ir patrauklia kaina. Skirtingoms pastato zonoms apšiltinti naudojamos atitinkamos polistireninio putplasčio rūšys. Pavyzdžiui, polistireninis putplastis EPS 70 tinkamas išorinėms sienoms šiltinti, EPS 80 – stogams, EPS100 – pamatams ir cokoliui. Beje, kai kurie specialistai cokolinei daliai šiltinti dėl mažo vandens įgeriamumo rekomenduoja tik polistireninį putplastį. R. Zinkevičius pridūrė, kad, jei pastatui šiltinti pasirenkama mineralinė vata, dažniausiai išorinės atitvaros, esančios lodžijose arba balkonuose, šiltinamos būtent polistireniniu putplasčiu, taip

sutaupant balkono ar lodžijos vietos, o tai patrauklu sovietinių daugiabučių gyventojams. Tuo, kad nuo tinkamai parinktų medžiagų ir kokybiškai atliktų darbų didžiąja dalimi priklauso modernizavimo sėkmė, neabejoja ir S. Skrodenis. Anot jo, išorinėse atitvarose neteisingai priklijavus šiltinimo plokštes, patiriama apie 30 proc. šilumos energijos nuostolių. Jei netinkamai įrengtas apdailos sluoksnis, po trejų ar penkerių metų gali atsirasti defektų, įtrūkimų. „Paviršiaus paruošimas įrengiant tinkuojamąsias sistemas turi didelę įtaką. Jeigu nebus pašalinti teršalai, mikromicetai, paviršius nebus apdorotas fungicidais, didelė tikimybė, kad po kelerių metų mikromicetai išlįs į paviršių, mat jiems sudaromos palankios sąlygos veistis po šiltinamuoju sluoksniu. Taigi būtina tinkamai paruošti paviršių, pritvirtinti šiltinamąją medžiagą ir įrengti apdailos sluoksnį“, – akcentavo pašnekovas.

ištaisyti. Norėčiau atkreipti dėmesį ir į investicinių planų rengėjų kvalifikaciją, jų rengiamų planų kokybę. Investicinius planus turėtų rengti specialistai, nusimanantys apie bendrąsias ir specialiąsias pastato sistemas, konstrukcijas. Namo statyba prasideda nuo teisingai paklotų pamatų. Projektavimo darbų procese pamatas – investicinis planas, nuo kurio priklauso pastatų atnaujinimo proceso sėkmė. Investicinio plano rengimo stadijoje būtina kuo tiksliau numatyti tinkamas priemones, medžiagas ar sistemas, įvertinti teisingus darbų kiekius.“ Investiciniuose planuose pašnekovas dažnai pastebėdavęs neigiamą tendenciją – numatytos konkrečios pastatų atnaujinimo priemonės finansiškai būdavo įvertinamos labai pigiai, kad gyventojai pritartų jų įgyvendinimui. Rengiant rangos darbų konkursus paaiškėdavo, kad numatyti darbai kainuos net kelis kartus daugiau nei pateikti skaičiavimuose.

Klaidų galima išvengti

Mitus sklaido realūs darbai

LSIS prezidentas K. Kurlys modernizavimo proceso klaidų visų pirma pataria ieškoti projektuotojų darbe: neteisingi ar nepakankami projektiniai sprendiniai, cokolio, sienų, denginio šiltinimo mazgų klaidos, neteisingas termoizoliacinių medžiagų parinkimas, statybos taisyklių ST 2124555837.01:2013 „Atitvarų šiltinimas polistireniniu putplasčiu“ nesilaikymas. Be to, atliekant darbus reikėtų nenukrypti nuo projektinių sprendinių ir norminių nuorodų, nesivaikyti nepagrįstai mažų sąnaudų, nenaudoti pigiausių, nekokybiškų medžiagų. Darbų nereikėtų patikėti nepatyrusiems ir nekvalifikuotiems rangovams. Klaidų, pašnekovo teigimu, sumažėtų daugiau dėmesio skyrus projektavimo darbams ir modernizavimo projektus nustojus pirkti remiantis mažiausios kainos kriterijumi. „Mažiausią kainą pasiūlę projektuotojai dažnai negali pasitelkti pakankamos kvalifikacijos specialistų, nepajėgūs įgyvendinti modernizavimo procesui keliamų didelių reikalavimų. Reikėtų pagerinti normatyvinę bazę – investicinius projektus įpareigoti rengti projektavimo įmonėms“, – sakė LSIS vadovas. R. Zinkevičius irgi pastebėjo, kad klaidos šiltinant pastatus prasideda nuo nekvalifikuotų projektuotojų veiklos: „Pastato modernizavimo darbai pradedami nuo jo apžiūros, esamos būklės įvertinimo ir tinkamų priemonių parinkimo. Neturintys patirties pastatų atnaujinimo projektų rengimo srityje projektuotojai gali nenumatyti vienų ar kitų priemonių rengdami techninį darbo projektą, o pradėjus darbus daugelio klaidų nebebus galima

Pastaruoju metu daugiausia diskusijų sulaukia pelėsio atsiradimas atnaujintuose daugiabučiuose. Specialistai sutaria, kad to priežastis yra ne šiltinamoji medžiaga, bet vėdinimo stoka. Inžinierius K. Kurlys savo darbe susiduria su atvejais, kai apšiltinus pastatus vidinėje išorinių atitvarų pusėje atsiranda pelėsis. Tačiau, pašnekovo teigimu, polistireninis putplastis yra atsparus pelėsinių grybų ir kitų bakterijų poveikiui. Jį sudaro oras (98 proc.) ir stirenas (2 proc.). Oro poros yra uždaros, todėl polistireninio putplasčio neperpučia vėjas, į jį neprasiskverbia teršalų ir drėgmės, įmirkis dėl aplinkos drėgmės yra minimalus, todėl šiltinamoji medžiaga negali būti pelėsio priežastis. Architektė, projekto vadovė J. Sarpaliūtė pritarė, kad modernizuotų daugiabučių gyventojai pamiršta patalpų vėdinimą ar tam neskiria tinkamo dėmesio. „Siekiant, kad ateityje žmonės išvengtų galimų problemų, modernizavimo darbus atlikusių įmonių darbuotojams rekomenduojame instruktuoti atnaujintų namų gyventojus, išdalyti atmintines apie būtiną reguliarų patalpų vėdinimą. Dažnai nesusimąstoma, kad netinkama patalpų eksploatacija ir yra pagrindinė pelėsio atsiradimo priežastis“, – kalbėjo architektė.

SA 2015 Nr. 1 / reklama

53 53

SA 2015 Nr. 1 / reklama

5454

RADVILIŠKIO KATILINĖJE BUS KŪRENAMAS TIK BIOKURAS Pastačius naują 8 MW galios vandens šildymo katilą ir 2 MW galios kondensacinį ekonomaizerį, Radviliškio katilinėje šilumos energijai gaminti bus naudojamas tik biokuras. Atsisakę importuojamo iškastinio kuro, šilumos gamintojai Radviliškyje nebebus priklausomi nuo gamtinių dujų kainų šuolių ir taps konkurencingesniais rinkos dalyviais. Išliks konkurencingi rinkoje Šiuo metu vienas bendrovės „Radviliškio šiluma“ įgyvendinamų projektų – „Radviliškio miesto kuro katilinės rekonstrukcija įrengiant biokuro katilą ir kogeneracinį įrenginį“. Įmonės direktorius Pranas Mickaitis pasakojo, kad 2009– 2010 metais „Radviliškio šiluma“ nuosavomis ir Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų paramos lėšomis pastatė biokuro katilinę su dviem kondensaciniais ekonomaizeriais (5 MW ir 2 MW šilumos galios) ir 150 KW elektros kogeneracine jėgaine. Tad nuo 2010 metų pradžios katilinėje du nauji katilai kūrenami biokuru. Buvo neatnaujintas tik vandens šildymo katilas, dirbantis dujiniu kuru. Būtent šis dabar ir keičiamas į naują biokuro katilą. Naujasis vandens šildymo katilas bus 8 MW galios, turės mechanizuotą biokuro deginimo pakurą ir kitus pagalbinius įrengimus bei sistemas. Taip pat bus įrengtas 2 MW šilumos galios kondensacinis dūmų ekonomaizeris ir visos jo sistemos bei kogeneracinė 100 KW elektros gamybos jėgainė. „Naudojant atsinaujinančius energijos išteklius šilumos gamybai bus sumažintas šilumos tiekimo priklausomumas nuo iškastinio kuro – gamtinių dujų ir jų kainų svyravimo. Įgyvendinus šį projektą Radviliškio katilinėje beveik 100 proc. generuojamos šilumos bus gaunama iš

biokuro. Tokiu būdu bus išlaikomas mūsų įmonės šilumos ūkio konkurencingumas, aukšta vartotojams teikiamos paslaugos kokybė ir patikimumas“, – sakė bendrovės „Radviliškio šiluma“ direktorius P. Mickaitis. Šis projektas atitinka valstybės nustatytus energetikos plėtros prioritetus, kuriuose numatoma skatinti energijos gamybą iš vietos ir atsinaujinančių energijos išteklių bei energijos išteklių naudojimo efektyvumo didinimą. Planuojama, kad naujas biokuro katilas šilumos gamybą iš vietos išteklių leis padidinti 6,3 GWh. Kondensacinis ekonomaizeris suteiks galimybę padidinti katilinės efektyvumą ir dėl veiksmingesnio kuro naudojimo mažins šilumos generavimo veiklos įtaką supančiai aplinkai. Įgyvendinus projektą CO2 emisijos bus sumažintos apie 1429 tonas per metus, o gamtinių dujų naudojimas – 603 tonomis naftos ekvivalento per metus. „Dažnai klausiama, ar tokių projektų įgyvendinimas leis atpiginti šilumą? Aš į tai atsakau paprastai – atpiginti gal labai neatpigins, tačiau neleis brangti. Kur kas svarbiau užtikrinti pastovumą, nepriklausomumą nuo importuojamo kuro. Šis projektas – žingsnis į ateitį“, – kalbėjo P. Mickaitis. Įgyvendinamo projekto vertė siekia 2,172 mln. eurų, iš jų Sanglaudos fondo parama sudaro 1,050 mln. eurų.

Mažina nuostolius tinkluose Bendrovė „Radviliškio šiluma“ šiuo metu įgyvendina dar du investicinius projektus – modernizuoja centralizuoto šilumos tiekimo tinklus mieste. 2006–2008 metais buvo atnaujinta kiek daugiau nei 7 kilometrai miesto šilumos perdavimo tinklų. Įgyvendinus naujus projektus bendrai bus atnaujinta dar beveik 8 kilometrai trasų. Investicinis projektas „Centralizuoto šilumos tiekimo tinklų modernizavimas UAB „Radviliškio šiluma“, I etapas“ finansuojamas iš ES Regioninės plėtros fondo ir šalies biu-

džeto lėšų. Pagal šį projektą Radviliškio mieste 2014–2015 metais numatyta modernizuoti 4172 metrus šilumos tiekimo tinklų. Projekto vertė siekia daugiau nei 897 tūkst. eurų, iš jų ES Sanglaudos fondo parama – 376,5 tūkst. eurų. Investicinis projektas „Centralizuoto šilumos tiekimo tinklų modernizavimas UAB „Radviliškio šiluma“, II etapas“ irgi yra finansuojamas iš ES Regioninės plėtros fondo ir šalies biudžeto lėšų. Pagal šį projektą Radviliškio, Šeduvos miestuose ir Linkaičių gyvenvietėje 2014–2015 metais bus modernizuota 3816,5 metro šilumos tiekimo tinklų. Projekto vertė siekia 839,9 tūkst. eurų, iš jų ES Sanglaudos fondo parama – 347,5 tūkst. eurų. „Pagrindinis investicijos tikslas – užtikrinti šilumos energijos tiekimo Radviliškio mieste patikimumą ir efektyvumą. Atnaujinus tinklus bus sumažinti šilumos nuostoliai, gedimų ir avarijų skaičius, aplinkos tarša, prie tinklų bus prijungti nauji šilumos vartotojai“, – pasakojo „Radviliškio šilumos“ vadovas P. Mickaitis. Jis patikslino, kad šiuo metu atnaujinami labiausiai susidėvėję magistraliniai centralizuoto šilumos tiekimo sistemos vamzdynai ir dalis skirstomųjų bei įvadinių tinklų. Vamzdynus svarbu atnaujinti ir centrinėje miesto dalyje, nes dėl planuojamos vykdyti centrinės aikštės rekonstrukcijos vėliau atlikti šiuos darbus bus sudėtinga. Modernizuojant centralizuoto šilumos tiekimo tinklus vietoj senų susidėvėjusių vamzdynų bus sumontuoti nauji pramoniniu būdu poliuretanu izoliuoti vamzdžiai. Nauji vamzdynai, turintys efektyvią vamzdynų izoliaciją, atitiks Statybos techninio reglamento reikalavimus ir šilumos tiekimo tinklų įrengimo taisykles. Klojant naujus vamzdynus taip pat bus pakeistos sklendės ir kita sena reguliuojamoji ar uždaromoji armatūra modernizuojamose šilumos kamerose. Įgyvendinus investicinį projektą sumažės šilumos nuostoliai, šiuo metu patiriami dėl susidėvėjusios vamzdynų izoliacijos. Tinklų modernizavimas leis Radviliškio vartotojams padidinti šilumos tiekimo efektyvumą, prisidės prie supančios aplinkos kokybės gerinimo ir gamtinių išteklių taupymo. Atnaujinami tinklai klojami bekanaliu būdu. Radviliškyje dar yra apie 1,9 kilometro antžeminių šilumos tiekimo tinklų. Tačiau šie kol kas nebus atnaujinami, jie įrengti gerai, šilumos nuostoliai čia nėra dideli.

Biokuro stygiaus nejaučia Bendrovė „Radviliškio šiluma“, be Radviliškio katilinės, dar prižiūri Šeduvos centrinę katilinę, Šeduvos „Lelijos“ katilinę, Linkaičių katilinę ir Raudondvario katilinę. P. Mickaitis sakė, kad planuojama keisti katilą Linkaičių katilinėje, tam ketinama pasinaudoti 2014–2020 metų ES fondų parama. „Mūsų prižiūrimos katilinės Šeduvoje kūrenamos dujomis. Buvo planų keisti šiuos katilus į kūrenamus biokuru, tačiau kol kas šie ketinimai atidedami dėl prievolės sudeginti atitinkamą kiekį gamtinių dujų, transportuotų per naująjį suskystintųjų gamtinių dujų terminalą“, – sakė P. Mickaitis. Ateityje didelių projektų įmonė nebeplanuoja. Viena vertus, anot P. Mickaičio, reikia įvertinti ir projektų atsipirkimą, kitaip tektų branginti teikiamas paslaugas. Kita vertus, Radviliškio katilinė bus visiškai modernizuota ir kūrens tik biokurą: medžio drožles, pjuvenas, žieves, grūdinių kultūrų atliekas. Šis kuras yra tris kartus pigesnis už gamtines dujas.

SA 2015 Nr. 1 / reklama

55 55 55

Bendrovės „Radviliškio šiluma“ direktorius Pranas MICKAITIS įsitikinęs, kad perėjimas prie biokuro – žingsnis į ateitį. „Radviliškio šilumos“ vadovas nėra visiškai patenkintas pasikeitimais apsirūpinimo biokuru sistemoje. Vadovaujantis valdžios priimtais nutarimais, biokurą bus privalu pirkti per biržą. „Manau, tai nėra pats patikimiausias būdas. Tiesiogiai derantis su tiekėjais galima susitarti ne tik dėl mažesnės kainos, bet ir dėl patikimo biokuro tiekimo. Birža kol kas to negarantuoja. Iki šiol ji mums nebuvo paranki, tiesiogiai iš tiekėjų biokuro nusipirkdavome pigiau. Žinoma, reikia tikėtis, kad sistema bus tobulinama ir bus išvengta nesklandumų“, – vylėsi P. Mickaitis.

Inicijuoja daugiabučių renovaciją „Radviliškio šiluma“ ne tik centralizuotai tiekia šilumą, bet ir stengiasi, kad daugiabučiuose ji būtų naudojama efektyviai. Viena įmonės veiklų – pastatų administravimas. Todėl rūpinamasi daugiabučius gyvenamuosius namus įtraukti į renovacijos programą. Šiuo metu iš visų „Radviliškio šilumos“ administruojamų pastatų modernizavimo darbai baigti viename daugiabutyje. Dar penkiuose jie tebevykdomi. Iš viso įmonė yra suplanavusi įgyvendinti 25 namų investicinius modernizavimo projektus.

HIT

N 15

r.1

C /AR

Ū KT

nuo Tangų dinastijos iki komunistinio režimo lyderių

PAVELDO ĮŽENKLINIMAS:

KINIJOS

Parko viduryje iškilsiantis 300 metrų aukščio bokštas simboliškai primins Šilko kelią ir jį žymėjusius švyturių bokštus.

Įprasta, kad naujų metų išvakarėse ar jau nurimus visoms linksmybėms pasaulio politikos ir ekonomikos analitikai kasmet braižo galimas įvykių tikimybių kreives. Aptariant visus ekonominius rodiklius ir geopolitinius neramumus išskirtinis dėmesys visada skiriamas vienai ekonomiškai stipriausių pasaulio valstybių – Kinijai, kurios spartus augimas tęsiasi jau 25 metus ir kuri pasaulį aprūpina ir žaliąja arbata, ir naujausiais „iPhone“ modeliais.

Institute). Šis mišrios paskirties projektas, kurio pirmojo etapo statybų pradžia numatyta 2016-ųjų pavasarį, apims Tangų dinastijai (viena žinomiausių iš 13 Kinijos imperatoriškųjų dinastijų, valdžiusi 618–907 metais) priklausiusių Daming rūmų paveldo parko dalį. Šiandien jis yra UNESCO pasaulio paveldo sąraše. Daugiau kaip 3 kvadratinių kilometrų plotą užimantys Daming rūmai, Šilko kelio kultūrų klestėjimo laikotarpiu buvę politinio ir kultūrinio gyvenimo centras, laikyti didžiausiu pasaulyje imperatoriškųjų rūmų kompleksu. Pertvarka numatyta ir didžiuliame XX amžiaus pradžioje čia veikusio Dahua vilnos verpimo fabriko plote, sujungiant jį su rūmų kompleksu ir juos supančia aplinkine teritorija. „Office for Architectural Culture“ pasiūlė, kad pirmoje projekto stadijoje būtų atkuriama apytiksliai 580 tūkst. kvadratinių metrų dydžio teritorija. Joje atsiras įvairių kultūrinės paskirties prekybos taškų, galerijų, A klasės biurų, kūrybinių dirbtuvių, darbo ir gyvenamųjų studijų, du penkių žvaigždučių viešbučiai, taip pat apartamentų,

300 hektarų dydžio Daming rūmų paveldo parke numatytas 12 tūkst. kvadratinių metrų plotą užimsiantis Šilko kelio muziejus. Ekonomistų vertinimu, nors 2015 metais Kinija neišsiskirs tokiu sparčiu augimu kaip pernai, ši valstybė nenustoja investuoti į savo plėtrą, stiprindama ne tik ekonomiką, bet ir istorinius ženklus, atkurdama ir naujam gyvenimui pritaikydama savo istorinį bei kultūros paveldą.

Imperatoriškieji Tangų rūmai – UNESCO pasaulio paveldo sąraše

Istorine ir kultūrine Kinijos sostine laikomas Sianas (anksčiau vadintas Čanganu), nuo kurio prasidėjo žymusis Šilko kelias, garsus ne vienu UNESCO puoselėjamu objektu – čia stovi ir valstybės saugoma, visame pasaulyje žinoma, daugelyje kino filmų veikusi terakotinių karių armija. 2014 metų vasarą Londone įsikūrusi architektų studija „Office for Architectural Culture“, kuriai vadovauja Taivane gimęs architektas Charlesas Phu, laimėjo pačioje Siano širdyje esančios maždaug 300 hektarų ploto teritorijos konversijos projekto konkursą, kurį įgyvendins „Xi’an Daming Palace Development Co.“ ir Daming (kin. „Įstabaus spindesio“) rūmų paveldo parko išsaugojimo institutas (ang. Daming Palace Heritage Park Preservation

visuomenei atvirų didžiulių erdvių. Pagerbiant istorinę atmintį, Daming rūmų paveldo parke numatytas 12 tūkst. kvadratinių metrų plotą užimsiantis Šilko kelio muziejus. Drauge su greta įrengta dukart per metus vykstančių pasaulinių kultūros ir meno parodų erdve Šilko kelio muziejus taps centru ir platforma kultūriniams Eurazijos kontinento mainams. Konkursą laimėjusioje architektų sukurtoje schemoje numatyta maksimaliai išplėsti urbanistinę žaliąją erdvę, o viešąsias zonas išskirstyti vertikaliais sluoksniais. Šis architektūrinis sprendimas sujungia rūmų parką, Dahua vilnos vėlimo fabriko ir aplinkines teritorijas. Anot „Office for Architectural Culture“ vadovo Ch. Phu, jau projektavimo proceso pradžioje architektai suvokė, kad šis urbanistinio atkūrimo projektas ant jų pečių uždeda didelę atsakomybę – kadangi jis apima Daming rūmų teritorijos dalį, į viena reikia sujungti urbanistinį, istorinį, kultūrinį, archeologinį kontekstus ir visa tai transformuoti į gyventi tinkamą aplinką.

58 „Pagrindinis mūsų koncepcijos uždavinys buvo tinkamai išspręsti atkūrimo makromastelį ir mikromastelį. Galutinis paieškų rezultatas sujungia viduramžių Tangų dinastijos civilizaciją, Šilko kelio ar Eurazijos kultūrą bei įtaką, praėjusio šimtmečio pramonės pasiekimus, dabartį ir ateitį. Nors buvo siekta ir taip pasaulyje jau gerai žinomai vietovei suteikti naują kokybę, esu įsitikinęs, kad daug svarbiau yra skatinti žmones bendrauti ir mėgautis socialiniu bei kultūriniu požiūriu, tvariomis miesto teritorijomis suskaidant pastatų masyvus ir erdves, sukuriant judėjimo laisvės potyrį pėstiesiems“, – aiškino Ch. Phu. Rūmų paveldo parko atkūrimo konkursą laimėjusio projekto pasiūlyme išsiskiria ir 300 metrų aukščio bokštas, gimęs iš Šilko kelią žymėjusių švyturių bokštų. Iki 70 aukštų sieksiančiame pastate bus įrengti biurai, gyvenamosios patalpos, o aplink numatyta suformuoti viešąją ir pėstiesiems pritaikytą erdvę, taip pat artimoje aplinkoje planuojamas ir ekstensyvus užstatymas. Bokšto viršuje įkurtose žaliosiose erdvėse, soduose ir stebėjimo

aikštelėje bus galima mėgautis iš viršaus atsiveriančia puikia rūmų parko panorama. Kurtuose gaivinamos urbanistinės struktūros projektuose „Office for Architectural Culture“ pasirėmė ankstyvųjų gyvenvienčių principais – tokias dar galima aptikti daugelyje kaimų ir miestų visoje Eurazijoje. „Ten, kur žmonės gyvena, dirba ir žaidžia, ir turėtų šeimininkauti žmonės, o ne mašinos. Mes siekiame pasipriešinti plačiai paplitusiai tendencijai, kai miestų plėtroje dominuoja automobiliai. Žinojau, kad Sianui, kaip ir visai Kinijai ar bet kuriam kitam pasaulio didmiesčiui, tai būtų iššūkis, tačiau tikiu, kad norint ką nors sukurti kartais reikia sulaužyti taisykles. Kalbu ne vien apie didžiąją viziją – svarbiausia yra žmogaus gerovė. Tai daugiau nei dizaino ar miesto klausimas. Tai socialinė problema“, – sakė Ch. Phu. Reikia pažymėti, kad Daming rūmai vienareikšmiškai laikomi ir prabangiausiais rūmais Kinijos istorijoje. Jų grožiu, kaip ir Tangų dinastijos įstatymų leidyba, pasigėrėti ir pasisemti įkvėpimo į Čanganą nuolatos atvykdavo pasiuntinių iš Japonijos ir net Romos imperijos. Tiesa, dėl rūmų atkūrimo, išsaugojimo modelio buvo diskutuota ilgai. Per X amžiuje vykusias kovas rūmų statiniai buvo kone nušluoti nuo žemės paviršiaus, ir tik 1957 metais archeologinių kasinėjimų metu buvo atidengtos jų liekanos. Archeologiniai kasinėjimai vykdomi iki šiol, ir neplanuojama rūmus atstatyti visiškai – nuspręsta ne atkurti pačius rūmus, bet sukurti Daming rūmų paveldo parką-muziejų, kuriame stovėtų mini modeliai, vaizdinės kadaise čia stūksojusių pastatų konstrukcijos, taip pat būtų užkonservuoti išlikę rūmų elementai. 2010 metais buvo atidaryta dalis Daming rūmų paveldo parko muziejaus, atstatyti Denfeng vartai – centriniai pietų pusėje įrengti vartai, pro kuriuos buvo patenkama į rūmus. Visas rūmų objekto konservavimo ir eksponavimo projektas Siano miesto savivaldybės ir Kinijos vyriausybės iniciatyva startavo 2007 metais. Bendra rūmų parko teritorija užima per 19 kvadratinių kilometrų plotą, o pačių rūmų griuvėsių teritorija – 3,2 kvadratinio kilometro, t. y. Daming rūmai buvo 4,5 karto didesni nei Užmirštasis miestas Pekine. Beje, pradėjus atkūrimo projektą iš ten buvo iškraustyta apie 100 tūkst. gyventojų, suteikiant jiems būstą netoli parko teritorijos. 2010 metų skaičiavimais, tai atsiėjo apie 8,4 mlrd. juanių (apie 1,2 mlrd. eurų), o visas parko projektas gali kainuoti iki 18 mlrd. juanių (iki 2,5 mlrd. eurų) – tai išties įspūdinga suma Sianui, kurio visos biudžeto pajamos 2009 metais tesiekė 16 mlrd. juanių (2,1 mlrd. eurų).

HIT

N 15

r.1

C /AR

Ū KT

Prezidento atminimo parkas Taipėjuje

Architekto Ch. Phu vadovaujamos architektų studijos darbų sąrašuose – ne tik Kinijos širdyje vykstantys kultūriniai pokyčiai. Šiuo metu Londono studija intensyviai dirba prie Taivano sostinėje Taipėjuje plėtojamo 2013 metų pabaigoje laimėto CCK (prezidento Chiango Ching-kuo vardo santrumpa – red. pastaba) Chi-hai kultūros parko generalinio plano, architektūros ir kraštovaizdžio projekto. CCK Chi-hai kultūros parke planuojamas pirmasis Tolimuosiuose Rytuose memorialinės prezidentinės bibliotekos ir muziejaus kompleksas, kuris pagerbs buvusio Kinijos Respublikos (Taivano) prezidento Chiango Ching-kuo gyvenimą ir atminimą. Šis žmogus, nors kartais ir vertinamas prieštaringai, daugelio laikomas dabartinės Kinijos demokratijos pradininku. Numatyta, kad bibliotekoje ir muziejuje bus sukauptas didžiausias pasaulyje Ch. Ching-kuo pasiekimus žyminčios literatūros ir relikvijų archyvas, suteiksiantis viešą priėjimą moksliniams sino-

logijos tyrinėjimams bei mainams. Taipėjaus miestui priklausančio CCK Chi-hai kultūros parko prestižinį projektą sukurti „Office for Architectural Culture“ užsakė prezidento Ch. Ching-kuo tarptautinių mokslinių mainų fondas ir Taivano mobiliųjų telefonų gamintojo HTC įsteigtas Kinų tikėjimo, vilties ir meilės fondas (ang. Chinese Faith-Hope-Love Foundation). Kurdami projektą architektai siekė sujungti įvairiapusį prezidento gyvenimo kelią, įspūdžius, likusius po kelionių į Kiniją, Sovietų Sąjungą, įvairias Europos valstybes, Taivaną. Jų projektas turėjo suvienyti kinų filosofiją ir Taivano vietos tradicijas, taip pat pasiremti Rusijoje ir Europoje XX amžiaus pradžioje gimusiomis filosofinėmis kryptimis, kurios turėjo įtakos viso pasaulio meno, architektūros, kultūros tendencijoms bei raidai. Numatyta, kad 40 tūkst. kvadratinių metrų ploto teritorijoje visi projekte suplanuoti statiniai ir infrastruktūra užims apie 12 tūkst. kvadratinių metrų erdvę – čia atsiras tyrinėjimams skirta prezidentinė biblioteka, specialusis retų leidinių archyvas, tarptautinis sinologijos centras, prezidento muziejus, daugiafunkcė salė, tarptautinių mainų svečių namai, lankytojų centras ir prezidento rezidencijos muziejus. Londone veikiantis architektų biuras prie projekto dirbo kartu su partneriais – Taivano architektų biuru „Wilderness Primitive Construct“ ir inžinerines statybų paslaugas bei konsultacijas teikiančios tarptautinės įmonės Taivano padaliniu „Arup Taipei“. Statyboms daugiausia bus naudojamos gelžbetonio ir plieninės konstrukcijos, kurių dalis bus montuojama ne vietoje, o dar gamykloje. Projektuojant vadinamąsias išmaniųjų pastatų siste-

Visi projekte suplanuoti statiniai (muziejai, biblioteka, archyvas, svečių namai, lankytojų centras ir kt.) 40 tūkst. kvadratinių metrų ploto teritorijoje užims apie 12 tūkst. kvadratinių metrų erdvę.

Šiuolaikinė tradicinių statybos metodų interpretacija, pavyzdžiui, derinant gelžbetonio konstrukcijas su kinų medinių konstrukcijų sistemomis – tai vienas svarbiausių šiame projekte taikytų principų.

mas numatytos integruotos šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemos, reguliuojamas langų matiškumas, fasado sistemos su valdomu natūralaus vėdinimo mechanizmu, visos telekomunikacijos ir apsaugos sistemos. Šiuolaikinė tradicinių statybos metodų interpretacija buvo vienas svarbiausių šiame projekte taikytų principų. Pavyzdžiui, muziejaus ir pagrindinės skaitymo salės pastato statybai numatyta panaudoti surenkamus modulinius komponentus, kuriuos įkvėpė kinų tradicinės medinių konstrukcijų sistemos. Projektuotojų ir plėtotojų planai siekia dar toliau – atitikti EEWH (Taivano žaliųjų pastatų žymėjimo) deimantinį ir LEED (JAV Žaliųjų pastatų tarybos) platininį lygius. Būtent tuo tikslu projekte ir vardijami tokie siekiai kaip išsaugoti ne mažiau nei 95 proc. esančių medžių, plėtoti projektą nekenkiant laukinei gamtai, kraštovaizdžio formavimui pasitelkti vietos augalų rūšis, optimaliai naudoti vietos medžiagas, panaudoti ir perdirbti lietaus vandenį, pasitelkiant augmeniją sumažinti energijos sąnaudas, pasinaudojant vietos reljefu ir vandeniu gaminti energiją, taikyti pasyvųjį bei tvarųjį vietos pastatų projektavimą (saulė, vėjas, karštis) ir sukurti tinkamą mikroklimatą, įskaitant fotovoltikos, žaliuzių ir šiltinimo medžiagų naudojimą, kuo daugiau stogų apželdinti, be to, juos montuoti dvigubus, kad būtų užtikrintas pasyvusis ar aktyvusis šiltinimas bei vėdinimas, taip pat šilumos kaupimas ir naudojimasis grunto šilumos šaltinių cikliškumu. Planuojama, kad kompleksas bus vienas tvariausių projektų Taivane. „Office for Architectural Culture“ įkūrėjas ir projektavimo direktorius Ch. Phu aiškino: „Šis projektas unikalus tuo, kad prezidento Chiango gyvenimas ir pasiekimai yra įvairiapusiai, kaip ir pagrindinės mūsų projekto koncepcijos bei reikšmės. Mes užsibrėžėme išsiaiškinti, kas darė įtaką Ch. Ching-kuo asmenybei, taip pat stengėmės suprasti, kaip jis įkvėpė kitus, ir įtraukti šias idėjas bei filosofiją į projektą, kad komplekso lankytojai galėtų tai pajusti ir kad tai juos įkvėptų. Taigi mes išgryninome senovės Rytų filosofijų ir religijų patirtį, sugretindami jas su krikščionybe, su XX amžiaus pradžios teorijomis bei judėjimais. Įdomu, kad viso projektavimo proceso metu atradome stiprius ryšius tarp šių filosofijų ir demokratinių bei individualistinių vertybių, kurias dabar galime įvertinti.“ Per kraštovaizdžio erdvių ir pastatų vidinių erdvių sąveiką lankytojams bus suteikiamas unikalus patyrimas. Anot projekto autorių, estetiniu požiūriu pastatai atspindi buvusio prezidento polinkį į kuklumą ir palyginti asketišką gyvenimo būdą. O pastatų ir lauko erdvių sukuriama keturių dimensijų dinamika atspindi Ch. Ching-kuo kaip progresyviai mąstančią asmenybę. Darbų pradžios ceremonija surengta 2014 metų rugpjūčio mėnesį. Atidaryti kompleksą ir parką planuojama 2017 metų birželį. 2015-aisiais, prieš tarptautinį turą, Londone planuojama surengti parodą „Demokratinė architektūra“, kurioje bus pristatomas ir projektas, ir kiti meno bei architektūros darbai.

Projektus laimėjusios studijos „Office for Architectural Culture“ įkūrėjas, Taivane gimęs architektas Charlesas PHU, daug laiko skyrė Šilko kelio architektūros ir kultūrų tyrinėjimams.

Patirtis – nuo operos iki „Gazpromo miesto“

2012 metais Milano dizaino savaitės metu vykusioje Milano trienalėje buvo pristatyta paroda ir knyga „Ateities šaknys“, kurioje italų žurnalistai Ch. Phu 2011 metais išrinko vienu iš 18 iškiliausių tarptautiniu mastu dirbančių architektų. Gimęs Taivane, profesinę kvalifikaciją įgijęs Šiaurės Amerikoje, Ch. Phu architektu Jungtinėse Amerikos Valstijose, Azijoje, Vidurio Rytuose ir Jungtinėje Karalystėje dirba jau per 20 metų. Ch. Phu darbų sąrašas ir spektras yra itin įvairūs: nuo biurų dangoraižių, kultūros ar gyvenamosios paskirties pastatų iki nacionalinių operos teatrų. Dešimtmetį prieš įsteigdamas studiją „Office for Architectural Culture“ jis ir vykdė individualių klientų užsakymus, ir bendradarbiavo su keliomis garsiomis architektų firmomis, tokiomis kaip SOM, HOK ar RMJM. Dirbant su pastarąja, Ch. Phu buvo paskirtas kontroversiško Sankt Peterburgo Ochtos centro („Gazpromo miesto“, kurio statybos pradėtos 2012 metais, o baigti planuojamos 2018 metais) projekto vyriausiuoju architektu. Iš kitų Ch. Phu projektų galima paminėti karaliaus Abdulos finansų rajoną „Riyadh“, Didįjį operos teatrą Čingdao (Kinija), Kinijos pasaulio prekybos centrą Pekine, Didįjį teatrą ir viešbutį Libane, „Nortel“ būstinės bendrabutį Silicio slėnyje, Kalkutos Dankuni naujo miesto generalinį planą ir projektą (Indija). Keliose parodose įvairiose šalyse pristatyti Ch. Phu regioninės architektūros ir religijų tyrimai, fotografijos studijos. Didelė dalis jo tyrimų susijusi su senovės Šilko kelio architektūra ir kultūromis, įskaitant uigurų, mongolų, uzbekų. Parengė Ingrida VIČIULYTĖ

Muziejaus ir pagrindinės skaitymo salės pastato statybai numatyta panaudoti surenkamus modulinius komponentus, naudotus tradicinėse medinių konstrukcijų sistemose.

Naudotos sistemos – „Reynaers CW50Hi“, turinti didesnę šilumos izoliaciją, ir „Reynaers CW50SC“.

„Volkswagen“ centras Vilniuje. Pirminis projektuotojų siūlymas buvo vitrinoms naudoti itin didelių matmenų, labai daug sveriančias stiklo konstrukcijas. „Reynaers“ pasiūlė optimalius konstrukcinius sprendimus, leidžiančius supaprastinti vitrinų montavimo darbus. Gautu rezultatu liko patenkinti ir projektuotojai, ir užsakovai. Sistemos ypatybės: „Reynaers CW50“ skirta didelėms plokštumoms – fasadams, stogams – stiklinti. „Volkswagen“ centre tarpatramiai buvo 2,4 metro pločio, o stiklo paketų svoris siekė beveik 500 kilogramų. Dar reikėtų įvertinti tai, kad šie stiklai turėjo būti pakelti nuo žemės, t. y. juos laikė tik aliuminio konstrukcija. Panaudodami specialius sutvirtintus horizontalius CW50 sistemos profilius, „Reynaers“ specialistai užtikrino saugius stiklų montavimo darbus. Stiklinių fasadų projektuotojas ir gamintojas – UAB „Doleta“.

„REYNAERS“ SISTEMOS LEIDŽIA IŠPILDYTI

Naudotos sistemos: „Reynaers CW50Hi“, CW50 sutapdintasis langas, durims pasitelktos sistemos „Reynaers CS77Hi“ ir „Reynaers CS86Hi“.

Nacionalinis fizinių ir technologijos mokslų centras. Funkcinę statinio schemą ir vizualinę išraišką jungia bendra idėja – kristalinės struktūros įvairovė. Todėl anglies atmainos – grafeno, vienos moderniausių XXI amžiaus medžiagų, kristalinė gardelė padiktavo fasadų idėją. Tai nestandartinis sprendimas kitiems langų sistemų gamintojams, bet „Reynaers“ atveju tai – standartas. Tokį sprendimą kompanija jau buvo išbandžiusi kituose objektuose, ir tai projektuotojams bei užsakovams užtikrino didesnį saugumą. Sistemos ypatybės: „Reynaers CW50Hi“ sistema sėkmingai užtikrino specifinius projekto reikalavimus. Buvo įrengta:

• prasislenkantis fasadas. Tai sprendimas, kai laikomieji profiliai ne yra ištisiniai, bet kiekviename aukšte prasislenka, o stiklo plokštuma išlieka ta pati; • šešiabriauniai fasadų elementai iš tos pačios CW50Hi sistemos, kuriuose sumontuoti atidaromi į išorę langai. Langų stiklo plokštuma sutapo su šešiabriaunių vitrinų plokštuma; • 950 kilogramų sveriantys stiklai pirmuose aukštuose su atrėmimu į pamato konstrukciją. Stiklo matmenys – 3000 x 5300 milimetrų. Ko gero, tai didžiausi stiklo paketai Lietuvoje. Stiklinių fasadų projektuotojas ir gamintojas – UAB „Glasma service“.

Naudotos sistemos: fasadams – „CW50Hi flat pressure plate“, vidaus pertvaroms – „CI45 acoustic“.

Gamtos tyrimų centras. Šiame projekte kelti labai aukšti ir fasado, ir vidaus pertvarų kriterijai. Pirminiame projektiniame siūlyme buvo numatytas struktūrinis fasadas. Tokio sprendimo įgyvendinimas palyginti brangus, todėl „Reynaers“ pasiūlė alternatyvą, artimiausią pirminiam sumanymui – naudoti sistemą su nekrintančiais į akis plokščiaisiais stiklo spaudikliais. Beveik išlaikyta pirminė idėja, be to, sutaupyta, palyginti su galimomis išlaidomis struktūriniam fasadui. Pastato vidaus pertvaroms buvo keliami aukšti garso izoliacijos reikalavimai – neviršyti 42 dB. Panaudota sistema su dvigubu stiklinimu leido pasiekti numatytus kriterijus. Sistemų ypatybės: fasade maksimaliai paslepiami prispaudimo profiliai, išlaikant visas įstiklinto fasado ypatybes. Vidaus pertvarų sistema CI45 yra modulinė, kuri gali būti nuo 45 iki 110 milimetrų gylio. Joje gali būti integruojamos durys (nebūtinai aliuminio), žaliuzės, elektros kabeliai ir kt. Ši pertvarų sistema nevarstomose dalyse gali pasiekti iki 53 dB garso izoliacijos lygį, su varstomomis durimis – iki 48 dB. Stiklinių fasadų projektuotojas ir gamintojas – UAB „Glasma service“.

ITIN AUKŠTUS KOKYBĖS REIKALAVIMUS

Naudotos sistemos: langams – „Reynaers CS77Hi“, įstiklintiems fasadams – „Reynaers CW50Hi“.

Vilniaus universiteto Jungtinis gyvybės mokslų centras. Įgyvendinant šį projektą reikėjo būti itin tiksliems. Statinio konstrukcijos buvo gaminamos gamykloje ir surenkamos statybvietėje. Liejant konstrukcijas buvo sukomponuojamos visos detalės – ir inkarai, ir montavimo plėvelės. Tad langų gamintojai turėjo viską labai kruopščiai apskaičiuoti ir pateikti sistemas milimetrų tikslumu. Užsakovas sprendimo išpildymu liko labai patenkintas, nes mokėjo ne už darbą statybvietėje, bet už gaminį. Stiklinių fasadų projektuotojas ir gamintojas – UAB „Aluvesto“.

SA 2015 Nr. 1 / reklama

KLAIPĖDOS KRAŠTO

gyventojai renkasi civilizuotas vandentvarkos paslaugas Uostamiestyje ir Klaipėdos rajone įgyvendinami vandentvarkos infrastruktūros plėtojimo darbai padės užtikrinti kokybiško geriamojo vandens tiekimą bei tinkamą nuotekų valymą tūkstančiams bendrovės „Klaipėdos vanduo“ klientų. Nuo 2005-ųjų įmonė ėmė įgyvendinti ambicingus projektus, kurių pagrindinis tikslas – sudaryti galimybę kuo daugiau gyventojų prisijungti prie centralizuotos vandentvarkos infrastruktūros ir naudotis civilizuotomis, kokybiškomis paslaugomis.

Iš dumblo generuoja energiją Vienu reikšmingiausių pastarųjų metų darbų „Klaipėdos vandens“ Plėtros departamento direktorius Vytautas Valantinas įvardijo Klaipėdos pirmosios vandenvietės vandens ruošyklos rekonstrukciją, kurios metu įdiegtos naujos technologijos amoniui ir fluorui šalinti. Be šio projekto, išplėtoti vandentiekio ir nuotekų tinklai Klaipėdos bei Gargždų gyvenamuosiuose rajonuose, o Priekulėje, be tinklų plėtros, paklota dar ir 10 kilometrų slėginė nuotekų tinklų trasa prisijungiant prie modernizuotos Klaipėdos miesto nuotekų valyklos. Joje įrengti nauji dumblo apdorojimo ir tvarkymo įrenginiai. Pažangios technologijos leidžia ne tik išvengti nemalonaus dumblo kvapo, bet ir sumažinti paties dumblo kiekius. Be to, jo pūdymo metu susidarančios dujos yra panaudojamos energijai gaminti. Nuo 2012-ųjų bendrovei „Klaipėdos vanduo“ pradėjus teikti paslaugas visoje Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje, darbai persikėlė ir į priemiestines uostamiesčio gyvenvietes. Įgyvendinant infrastruktūros plėtros projektus, nutiesta 9,7 kilometro vandentiekio ir 16,7 kilometro nuotekų tinklų Vėžaičių bei Kretingalės gyvenvietėse, 2,1 kilometro vandentiekio tinklų ir 5,1 kilometro nuotekų tinklų Endriejavo miestelyje. Galimybė prisijungti prie viešojo vandens tiekimo sudaryta 1409, o prie nuotekų šalinimo sistemos – 2318 gyventojų.

Įgyvendinti svarbūs žmonėms projektai Kretingalėje suprojektuoti ir pastatyti visiškai automatizuoti 25 m3/h našumo vandens gerinimo įrenginiai, šalinantys geležį, amonį bei fluorą, su naujais švaraus vandens rezervuarais ir vandentiekio trasa nuo vandens gerinimo įrenginių iki esamų linijų į gyvenvietę. Vėžaičiuose nuotekų valymo įrenginių rekonstrukcijos metu suprojektuotas ir pastatytas technologinis pastatas, biologinio valymo, dumblo apdorojimo grandys, dumblo sandėliavimo aikštelė, siurblinės, lauko tinklai, Endriejave – nauji visiškai automatizuoti 8 m3/h našumo vandens gerinimo įrenginiai, šalinantys geležį, amonį, manganą bei fluorą, ir nuotekų valymo įrenginiai, galintys išvalyti iki 85 m3 medžiagų per dieną. Nauji visiškai automatizuoti 8 m3/h našumo vandens gerinimo įrenginiai, šalinantys geležį, amonį, manganą bei fluorą, buvo pastatyti ir Agluonėnuose. Įgyvendinus vieną naujausių tinklų plėtros projektų, kuris iš dalies finansuotas Europos Sąjungos (ES) lėšoKlaipėdos rajone nuosekliai įgyvendinami vandentiekio ir nuotekų tinklų plėtros darbai.

63 63

Reikalavimų paiso ne visi Tarp artimiausių strateginių įmonės tikslų – pasiekti, kad iki šių metų pabaigos visi gyventojai, kuriems buvo sudaryta galimybė prijungti savo sklypo tinklus prie įrengtų centralizuotų tinklų, tai padarytų. Toks įsipareigojimas prisiimtas įgyvendinant darbus pagal 2007–2013 metų investicinius projektus, kurie iš dalies finansuoti ES lėšomis. Nutiesus magistralinius vandentiekio tinklus ir dalį Klaipėdos priemiestinių gyvenviečių prijungus prie centralizuotos uostamiesčio vandens tiekimo sistemos, gyventojus pasiekia geriamasis vanduo, kuris atitinka higienos normos HN 23:2003 reikalavimus, o galimybė naudotis Klaipėdos centralizuota nuotekų tvarkymo sistema leidžia užtikrinti mažiausią grunto bei geriamojo vandens šaltinių taršos pavojų. „Visi gyventojai turi laikytis sanitarinių reikalavimų ir neteršti aplinkos buitinėmis nuotekomis. Tam būtina sudaryti sutartis su skystųjų atliekų surinkėjais ir užtikrinti, kad šios atliekos būtų reguliariai išvežamos neperpildant rezervuarų talpų. Šachtinių šulinių ir artezinių gręžinių savininkai, naudojantys vandenį maisto gamybai, buičiai, individualius šulinius ir gręžinius privalo įsirengti ir prižiūrėti pagal Lietuvoje galiojančius teisės aktus, reguliariai tikrinti išgaunamo vandens kokybę laboratorijose“, − atkreipė dėmesį bendrovės „Klaipėdos vanduo“ atstovas V. Valantinas. Vis dėlto specialistas pripažino, kad dalis gyventojų vis dar nepaiso reikalavimų ir nevalytomis nuotekomis teršia aplinką: tiesiai ar pro nesandarias išgriebimo duobes leidžia jas į drenažo, lietaus nuotekų sistemas, paviršinius vandenis, infiltruoja į gruntą, kartu teršdami ir jo sluoksnį, iš kurio dalis vartotojų išgauna geriamąjį vandenį. Parengė ambicingą darbų planą Šiuo metu bendrovės „Klaipėdos vanduo“ specialistai jau rengia projektinius siūlymus ES fondų 2014−2020 metų planavimo laikotarpio paramos lėšoms įsisavinti. Valstybė prioritetą numato teikti mažesnėms gyvenvietėms, o lėšos turėtų būti naudojamos ne tik vandentvarkos infrastruktūrai plėsti, bet ir esamiems vandentiekio bei nuotekų tinklams, vandens gerinimo bei nuotekų valymo įrenginiams rekonstruoti.

SA 2015 Nr. 1 / reklama

mis, nutiesta 51,4 kilometro nuotekų ir 41,9 kilometro vandentiekio tinklų, pastatyta 14 nuotekų siurblinių, prie Klaipėdos miesto vandentvarkos infrastruktūros prijungtos Gindulių, Slengių, Sudmantų, Jakų, Purmalių, Kalotės ir kitos gyvenvietės. Jau šiandien prie naujai nutiestų vandentiekio tinklų yra prisijungę apie 1400, o prie nuotekų surinkimo tinklų – apie 2300 gyventojų. Bendra šio projekto vertė – 35 mln. litų. Šiuo metu įmonė įgyvendina dar vieną projektą. „Vandentiekio ir nuotekų tinklai įrengiami Agluonėnuose, o artimiausiu metu darbai bus pradėti Dauparų, Gobergiškių bei dar 7 gyvenvietėse. Už 14,5 mln. litų planuojama įrengti apie 50 kilometrų tinklų. Užbaigus šį projektą prie Klaipėdos miesto vandentiekio tinklų bus prijungtos dar 4 gyvenviečių vandentiekio sistemos, tad vandens tiekimo paslauga galės naudotis 537, o nuotekų tvarkymo – 1387 nauji vartotojai“, – pasakojo įmonės Plėtros departamento direktorius V. Valantinas.

Agluonėnų gyvenvietėje „Klaipėdos vanduo“ neseniai įrengė modernią nuotekų siurblinę. Atsižvelgiant į prioritetus, sudarytas 75 pozicijų darbų sąrašas – jiems įgyvendinti prireiks apie 58 mln. eurų (200 mln. litų). Projektai, planuojama, aprėps Veiviržėnus, Kalotę, Mazūriškes, Trušelius, Ketvergius, Karklę, Plikius, Girkalius, Dreverną, Judrėnus, Lapius, Kvietinius ir kitus Klaipėdos rajono miestelius bei gyvenvietes. V. Valantino teigimu, atsižvelgiant į realias finansavimo galimybes, tikimasi įgyvendinti bent pusę numatytų darbų. Tai leistų tinkamai išvalyti nuotekas 21-oje, pagerinti vandens kokybę 32-ose, vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo tinklus išplėtoti 24-iose Klaipėdos rajono gyvenvietėse. Vandens tiekimo paslauga galėtų naudotis daugiau kaip 3000, o nuotekų tvarkymo paslauga – apie 6000 naujai prisijungusių vartotojų. „Tikimės, kad skirtos lėšos taps pagrindu užtikrinant investicijas į kokybiško vandens tiekimą ir nuotekų valymą jau ateinančiais metais, sykiu stengiantis išlaikyti stabilias vandens kainas ir toliau teikiant aukšto lygio paslaugas visiems įmonės klientams“, – pabrėžė „Klaipėdos vandens“ Plėtros departamento direktorius V. Valantinas.

SA 2015 Nr. 1 / reklama

„VILNIAUS ENERGIJAI“ – METŲ GAMINIO APDOVANOJIMAS Svarbiausias šilumos tiekimo įmonių uždavinys – efektyviai gaminti šilumą ir tausoti mus supančią aplinką. Tokios nuostatos tvirtai laikosi aukso medalį už taršos mažinimą konkurso „Lietuvos metų gaminys 2014“ apdovanojimuose pelniusios bendrovės„Vilniaus energija“ komercijos direktorius Rimantas GERMANAS. – Už ką sulaukėte įvertinimo? – Konkurso „Lietuvos metų gaminys 2014“ ekspertai pirmiausia atkreipė dėmesį į bendrą „Vilniaus energijos“ ir Lietuvos energetikos instituto projektą, kuris leido sumažinti taršą Vilniaus termofikacinėje elektrinėje Nr. 2. Darbus pradėjome po to, kai 2010 metų pabaigoje buvo sugriežtinti Europos Sąjungos (ES) teršalų koncentracijų degimo produktuose direktyvų reikalavimai. Azoto oksidų (NO)x norma sugriežtėjo net tris kartus – nuo 300 iki 100 mg/Nm3. Taigi „Vilniaus energijos“ darbuotojai kartu su Lietuvos energetikos instituto Degimo procesų laboratorija

ėmėsi ieškoti efektyvių sprendimų. Pagal instituto parengtą techninį projektą antrojoje Vilniaus elektrinėje buvo įrengta dūmų recirkuliacijos sistema, leidusi sumažinti azoto oksidų kiekį. Taip pat įdiegtas automatinis katilo valdymas: optimizuotas degimo procesas, panaikintas žmogaus klaidos faktorius, padidintas katilo darbo patikimumas ir saugumas. Įdiegę šias naujoves optimizavome procesą ir emisijų dydį sumažinome iki ES direktyvos reikalavimų. – Tai ne pirmasis įmonės projektas, leidžiantis vilniečiams kvėpuoti švaresniu oru. – Toli gražu ne. Nuo pat savo darbo pradžios Vilniuje laikomės aktyvios taršos mažinimo politikos. Aplinkai daromą neigiamą poveikį mažiname taikydami pažangias šilumos, elektros energijos gamybos technologijas ir modernizuodami perdavimo tinklus. Vilniečiams švaresnį orą garantuojanti rekonstrukcija įgyvendinta ir termofikacinėje elektrinėje Nr. 3 (E-3). Čia įdiegėme

65 65 65

– Ar biokuro įrenginių diegimas irgi priskiriamas prie taršos mažinimo projektų? – Be jokios abejonės. Aplinką tausojantis atsinaujinančių išteklių naudojimas energijos gamyboje – šiuo metu aktualiausia energetikos kryptis visame pasaulyje. Įgyvendinti biokuro projektai Vilniuje teikia trigubą naudą: leidžia mažinti užterštumą, didina energinį Lietuvos nepriklausymą nuo importuojamų dujų ir pigina šilumos energiją. Kitaip tariant, biokuro naudojimo plėtra leidžia siekti pagrindinių „Vilniaus energijos“ tikslų. Galiu pasidžiaugti, kad 2014-ųjų vasarą pirmą kartą istorijoje karštas vanduo Vilniuje buvo pradėtas gaminti naudojant tik vietos biokurą. Bendrovei atsisakius gamtinių dujų ne šildymo sezono metu, šilumos kaina sumažėjo net 23 proc. – nuo 6,93 iki 5,35 euro centų už kWh be PVM. Dar 2006 metais apie 12 mln. eurų (tuomet – apie 40 mln. litų) investavome į didžiausio Lietuvoje kogeneracinio katilo, kūrenamo biokuru, statybas. 2006 metais pradėjus veikti 60 MW galios katilinei, „Vilniaus energija“ dujų naudojimą sumažino 7 proc. per metus. Biokuro katilinė gali pagaminti 9 proc. sostinei tiekiamos šilumos energijos ir 50 proc. karšto vandens ne šildymo sezono metu. Vėliau biokuro naudojimui buvo pritaikyta ir rajoninė Naujosios Vilnios katilinė, kurioje šiandien pagaminama 4 proc. Vilniui tiekiamos šilumos. ES Sanglaudos

„Vilniaus energijos“ komercijos direktorius Rimantas GERMANAS. fondo paremtas katilinės modernizavimo projektas iš viso pareikalavo apie 4,43 mln. eurų investicijų. Dar 2010 metais esame parengę projektą, kuris suteiktų galimybę iš biokuro pagaminti apie 60 proc. visos miestui tiekiamos šilumos. Deja, žalios šviesos šiam projektui iki šiol neuždegė nei Vilniaus miesto savivaldybė, nei valstybė. – Teko girdėti, kad „Vilniaus energija“ ne tik saugo, bet ir tvarko miesto aplinką. – Aplinką saugome ne tik diegdami naujoves, leidžiančias mažinti mūsų įrenginių keliamą taršą. Raginame klientus vietoj popierinių sąskaitų rinktis elektronines ir taip saugoti Lietuvos miškus. Beje, šiuo metu jau daugiau kaip 90 tūkst. mūsų klientų naudojasi elektroninio aptarnavimo centro internete paslaugomis. Apie 60 tūkst. klientų atsisakė popierinių sąskaitų ir pasirinko elektronines. Šį tą gera nuveikiame ir savo pačių rankomis. Prieš kelerius metus bendrovėje gimė graži, aplinką tausojanti iniciatyva. Darbuotojai Varėnos rajone pasodino 1 hektarą miško, apie 7 tūkst. medžių. Šis ritualas tapo kasmetiniu – sodinimo darbų imamės kiekvieną pavasarį. Nuo 2010-ųjų kiekvieną pavasarį skelbiame aplinkos švarinimo akciją simboliniu „Šluotos“ pavadinimu ir išsiruošiame tvarkyti Vilniaus aplinką. Per ketverius metus surinkome apie 40 tonų padangų, apie 19 tonų buitinių atliekų, daugiau kaip 30 tonų statybos atliekų.

SA 2015 Nr. 1 / reklama

modernius degiklius ir sistemas, leidžiančias NOx ir CO emisijas sumažinti 50 procentų. Visų „Vilniaus energijos“ elektrinių ir katilinių aplinkosaugos bei vadybos sistema pripažinta atitinkanti tarptautinio aplinkosaugos standarto ISO 14001:2005 reikalavimus. Ši vadybos sistema užtikrina ne tik taršos bendrovėje prevenciją, bet ir nuolatinį aplinkos apsaugos situacijos gerinimą. 2008 metais bendrovei įteikta speciali Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo padėka ir „Krištolinio kamino“ apdovanojimas už absoliutų taršos sumažinimą, įvertinus gamybos pokyčius 2005–2007 metais.

SA 2015 Nr. 1 / reklama

PREVENCINĖS PRIEMONĖS mažina pažeidimų skaičių miškuose Neteisėti kirtimai kasmet padaro didelę žalą miškams, valstybė ir privatūs asmenys dėl to patiria didžiulių finansinių nuostolių. Kad būtų apsaugotas vienas brangiausių šalies turtų, Valstybinė miškų tarnyba ir Generalinė miškų urėdija rengia reidus, tikrinama, ar kirtimus atliekantys ir medieną išvežantys asmenys tai daro legaliai. Šiais metais jau pradėta vykdyti akcija„Miškas 2015“. Numatytos nemažos baudos Aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas pastebėjo, kad miškininkai telkia daug pastangų ir skiria nemažai laiko miškų apsaugai nuo neteisėto kirtimo. Prevencinės priemonės ir nuolat didėjančios sankcijos už neteisėtą miškų kirtimą duoda teigiamų rezultatų – pastaruoju metu tokių pažeidimų mažėja. Anot ministro, dabar, kai gali būti

skiriamos didelės baudos, mišką vogti ryžtasi tik prisiekę vagys. Tačiau vien baudos miškų nuo vagysčių neapsaugo, dėl to ir reikalingos tokios prevencinės priemonės kaip akcija „Miškas“, rengiama jau nuo 2002 metų. Administracinė bauda, atsižvelgiant į neteisėtai iškirstos medienos kiekį, gali siekti iki 17 tūkst. eurų. Jeigu iškertama iki 10 kubinių metrų medienos, bauda palyginti nedidelė – 56 eurai. Tačiau išaiškinus piktybinius atvejus, gali būti skiriama maksimali bauda. Be to, pažeidėjas dar privalo atlyginti aplinkai padarytą žalą, kuri, atsižvelgiant į miškų grupę, medyno amžių ir kitus rodiklius, gali siekti nuo maždaug 150 eurų iki 1,5 tūkst. eurų už kubinį metrą medienos. Šalyje vidutiniškai per mėnesį nustatoma 10–15 neteisėto miško kirtimo atvejų, vienu metu vidutiniškai iškertama apie 9 kubinius metrus medienos. Tai palyginti nedideli skaičiai. Neteisėtų kirtimų daugiausia pasitaiko privačiuose miškuose. Pernai tokiuose plotuose netei-

67 67 67

sėtai iškirsta daugiau kaip 7 tūkst. kubinių metrų medienos. Valstybiniai miškai dėl neteisėtų kirtimų praėjusiais metais neteko apie 2 tūkst. kubinių metrų medienos. Prevencinės priemonės veiksmingos Mažėjančius neteisėtus miškų kirtimus lemia ne tik numatytos didelės baudos, bet ir aktyvios prevencinės priemonės. Miškininkai džiaugiasi, kad visuomenė tampa sąmoningesnė ir žmonės vis dažniau praneša apie pastebėtus pažeidimus. Miškų ir pagamintos produkcijos apsaugai miškininkai pasitelkia ir šiuolaikines technologijas – daug kur miškuose sumontuojamos vaizdo stebėjimo kameros, galinčios iš karto perduoti užfiksuotą vaizdo medžiagą į kompiuterį ar mobilųjį telefoną. Tai padeda greitai reaguoti ir nustatyti pažeidėjus. Modernios technologijos pasitelkiamos ne tik nustatant nepaisančiuosius tvarkos, bet ir saugant miškus nuo gaisrų.

Pažeidėjų nuolat mažėja Akcijos „Miškas 2015“ metu sausio pabaigoje reidas surengtas Ukmergės miškų urėdijos teritorijoje. Atsakingi pareigūnai tikrino ir valstybiniuose, ir privačiuose miškuose atliktus miško kirtimus, pakelėse stabdė rąstus bei malkas gabenantį transportą ir tikrino dokumentus. Miškininkų paprašyti kirtavietėse dirbantys darbininkai ir medieną vežantys vairuotojai pateikė visus reikiamus dokumentus, visi dirbo paisydami nustatytų reikalavimų. Ukmergės miškų urėdijos urėdas Vigantas Kraujalis nesistebėjo, kad pažeidėjų nebuvo užfiksuota. „Mūsų urėdijos darbuotojai dirba atsakingai ir reguliariai primena gyventojams bei įmonėms apie miškų kirtimą reglamentuojančią tvarką, gresiančią atsakomybę jos nesilaikant. Gyventojai taip pat tampa sąmoningesni ir prieš imdamiesi miško kirtimo darbų pasirūpina reikiamais dokumentais. Žinoma, gresiančios baudos žmones irgi drausmina“, – sakė Ukmergės miškų urėdijos urėdas V. Kraujalis. Jo nuomone, labai svarbus yra ir žmonių švietimas. Kuo daugiau informacijos paskelbiama apie miškų kirtimą reglamentuojančią tvarką, kuo daugiau pranešama apie baudas neteisėtai mišką kertantiems asmenims – tuo efektas būna didesnis. Be to, akcija „Miškas“, kai atliekami kirtaviečių ir medieną vežančio transporto tikrinimai, rengiama jau daug metų – tai irgi veiksminga priemonė kovojant su miškų grobstymu. V. Kraujalio teigimu, pastaruoju metu Ukmergės miškų urėdijoje pažeidimų užfiksuojama nedaug. Tam turi įtakos ir šioks toks sąstingis medienos rinkoje, ir pasikeitęs žmonių požiūris – jie patys vis mažiau atlieka miško kirtimo darbus, dažniau samdo tuo užsiimančias įmones, pasirūpina visais leidimais. Ukmergės miškų urėdijoje per pastaruosius metus neteisėtų kirtimų skaičius neaugo. Tačiau, urėdo nuomone, budrumo dėl to prarasti nederėtų. Urėdijos specialistai nuolat dirba ir stebi situaciją, aiškina miškų savininkams apie galiojančią tvarką ir kokiais leidimais reikia pasirūpinti norint atlikti kirtimus, nors ir nedidelius. Pažeidėjai stengiasi veikti operatyviai Kas tie pažeidėjai, neteisėtai kertantys mišką – stambūs grobstytojai ar tik neapdairūs malkų ruošėjai, dėl aplaidumo nepasirūpinę reikiamais dokumentais? „Stambių miško grobstytojų panašių reidų metu vargu ar galima tikėtis sulaikyti. Jie, kaip bet kurią didelę vagystę rengiantys nusikaltėliai, veikia organizuotai, ruošiasi tam, tinkamai pasirengia. Dabartinės technologijos ir nusikaltėlių turima technika leidžia jiems veikti žaibiškai.

SA 2015 Nr. 1 / reklama

Rengiant akcijas „Miškas“ stabdomi miškavežiai, kitos medieną gabenančios transporto priemonės ir tikrinama, ar vežėjai turi reikiamus dokumentus. Taip pat tikrinami ir miškuose medžius kertantys darbininkai. Miškininkai primena, kad medienos gabenimo lapo reikia vežant bent vieną kubinį metrą medienos. Jei jo neturima, gresia bauda.

SA 2015 Nr. 1 / reklama

pasitaiko privačiuose plotuose. Mat valstybinius miškus urėdijos pareigūnai stebi nuolat. O į privačius miškus savininkai neužsuka ir pusmetį, nes gyvena už keliasdešimt ar kelių šimtų kilometrų. Pažeidėjai renka informaciją apie savininkus ir žinodami, kad toks asmuo gyvena netoliese, į panašius miškus medienos vogti neina.

Aplinkos ministras Kęstutis TREČIOKAS (dešinėje) ir generalinis miškų urėdas Rimantas PRŪSAITIS (viduryje) pasidžiaugė, kad prevencinės priemonės padeda kovoti su pažeidėjais. Šias vagystes būna sunku išaiškinti. Reikia džiaugtis, kad tokių atvejų mūsų urėdijoje nepasitaikė“, – kalbėjo Ukmergės miškų urėdijos urėdas V. Kraujalis. Tačiau smulkesnių pažeidimų neišvengiama. Vagys dažniausiai dirba arti privažiavimų, į miško gilumą vogti medienos nelenda. Urėdas pajuokavo, kad tokiu atveju neteisėtai nukirstus medžius tektų vežti savaitę, tad pažeidimas tikrai neliktų nepastebėtas. Todėl stengiamasi iš tokios vietos pasišalinti per valandą ar dvi. Ukmergės miškų urėdijoje yra daugiau kaip 37 tūkst. hektarų valstybinių miškų ir šiek tiek daugiau privačių miško plotų. Kaip ir kituose regionuose, taip ir Ukmergės urėdijoje daugiau neteisėtų miško kirtimų ir vagysčių

Padaroma didžiulė žala aplinkai Neteisėtai kirsdami miškus pažeidėjai gamtai padaro didžiulę žalą, kurią pavertus pinigais išeitų iš tiesų nemažos sumos. V. Kraujalis tvirtino, kad daugeliu atvejų geranoriškai atlyginti padarytus nuostolius nenorima, juos tenka išsireikalauti per teismą. „Žala gamtai skaičiuojama atsižvelgiant į tai, kokie, kur ir kuriuo metų laiku medžiai nukertami. Aplinkos ministro įsakymu patvirtinta metodika, pagal kurią ir skaičiuojama gamtai padaryta žala“, – sakė urėdas. Be šios žalos padaroma ir kita: sugadinami keliai, pravažiavimai. Tie, kurie miškus kerta nelegaliai, nepaiso, kuriuo metų laiku, kokiomis oro sąlygomis važiuoti – jiems svarbu kuo greičiau pasišalinti, o kokios būklės liks miško kelias – jiems nė motais. V. Kraujalis apgailestavo, kad miškų keliai labai nukenčia ir nuo tų, kurie nusiperka mišką kirtimui. „Tai nėra savininkai, tokiems žmonėms rūpi tik išsivežti medieną ir jiems nesvarbu, ar po to kas nors galės įvažiuoti į mišką paliktomis provėžomis. Šie verslininkai žino, kad daugiau negrįš į tą vietą, tad nesuka galvos dėl kelių sugadinimo. Kai mišką kerta patys savininkai, jie stengiasi prižiūrėti kelius, nes tai – ir jų turtas“, – pasakojo urėdas.

Akcijos „Miškas 2015“ metu Ukmergės urėdijos teritorijoje buvo patikrintos visos kirtavietės.

MORGAN G2

Autorius: Artur Wójciak

PROJEKTO PARTNERIS

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

Namo aprašymas Didelis namas su gyvenamąja palėpe, be rūsio, su dviviečiu garažu, skirtas 3 asmenų šeimai. Dienos zona – svetainė, atskiras valgomasis ir virtuvė su sandėliuku, taip pat erdvi katilinė bei nedidelė vonia. Svetainėje suprojektuotas židinys. Poilsio zoną pirmame aukšte sudaro miegamasis ir vonios kambarys. Palėpėje suprojektuoti dar trys miegamieji, vonia ir drabužinė. Pastogė virš garažo – erdvus sandėliukas. Namas pagal formą yra klasikinis, o pagal apdailą – modernus, elegantiškas ir patogus. Yra kitas šio projekto variantas – „Morgan II G1“. Naudingas plotas: .............................186,64 m² Bendras plotas: .....................................373,10 m² Užstatymo plotas: .................................209,53 m² Statinio aukštis: .........................................8,06 m Stogo nuolydis: 35° Pirmas aukštas ..................................169,72 m²

1. Tambūras ..............................................2,58 m² 2. Holas ...................................................11,02 m² 3. Virtuvė ................................................13,89 m² 4. Sandėliukas ..........................................2,30 m² 5. Valgomasis .........................................15,30 m² 6. Svetainė .............................................33,93 m² 7. Kabinetas ...........................................10,86 m² 8. Vonia .....................................................2,75 m² 9. Miegamasis ........................................23,04 m² 10. Vonia ..................................................5,76 m² 11. Drabužinė ...........................................5,76 m² 12. Drabužinė ...........................................1,21 m² 13. Katilinė ...............................................8,29 m² 14. Garažas .............................................32,85 m² Pastogė ................................................74,08 m² 1. Koridorius ...........................................15,14 m² 2. Miegamasis .........................................15,09 m² 3. Miegamasis ........................................10,97 m² 4. Miegamasis ........................................11,22 m² 5. Vonia ....................................................5,12 m² 6. Drabužinė .............................................2,52 m² 7. Palėpė .................................................14,02 m²

Technologija Namas mūrinis, perdanga – gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas skarda. Laiptai – mediniai. Langai – mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku ir akmeniu.

PRELIMINARI STATYBOS KAINA, Eur*:

Namas be vidaus apdailos Ūkio būdu

223 000 133 800

*Namas be vidaus apdailos: nenudažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name ir terasoje, nepaklota grindų danga. Namo pastatymo kaina be PVM statant su rangovu. Ūkio būdu: namo pastatymo kaina be PVM statybas organizuojant pačiam.

I aukštas

Pastogė

KNAUF seminarai Kai reikia profesionalaus sprendimo! Iš statybų specialistų sužinokite, kaip teisingai montuoti gipso kartono plokštes, kaip tinkamai paruošti ir glaistyti paviršius, kaip efektyviai apšiltinti namus!

Temos: 1. Sausa statyba. Teisingas gipso kartono plokščių montavimas. 2. Paviršiaus paruošimas pagal standartą Q1-Q4, naudojant KNAUF glaistus. 3. Efektyvūs namų apšiltinimo sprendimai su mineraline vata KNAUF INSULATION.

Datos: Šiauliuose Kaune Panevėžyje Vilniuje

2015 m. vasario 10 d. (antradienį), Šiaulių universiteto biblioteka, Vytauto g. 84; 2015 m. vasario 12 d. (ketvirtadienį), BLC – verslo lyderių centras, K. Donelaičio g. 62 / V. Putvinskio g. 53; 2015 m. vasario 18 d. (trečiadienį), viešbutis „„ Šermutas“,“ Panevėžio aplinkkelio 5 km, Šilagalio kaimas; 2015 m. vasario 19 d. (ketvirtadienį), viešbutis „„ K „ arolina““ , Sausio 13-osios g. 2.

Seminarai nemokami. Dalyvių skaičius ribotas. Registracija ir daugiau informacijos el. p. info@knauf.lt arba tel. +370 5 213 2222.