Statyba ir architektūra 2014/2 by SA.lt (Statyba ir architektūra)

Turinys

TEMA STATYBA

Technologijos, pralenkusios laiką

Gatvių apšvietimo modernizavimas: natrio lempos prieš šviesos diodus

Naktinio miesto vizija

18 26

Modernios technologijos neaplenkia muziejų

Saulės šviesoje

Aukštosios mokyklos gręžiasi į šviesą

Ką renkamės: šviestuvą ar apšvietimą?

KRAŠTAS

Vilniaus apskritis – lyderiai akivaizdūs

72 Elektrėnų tikslas – pasinaudoti palankia vieta 90 Miškininkų triūsas – ne tik kirtimai

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Ukmergės g. 222, LT-07129 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt www.sa.lt

Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; dr. doc. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; Rimvydas Pranaitis, Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomasis direktorius; doc. dr. Žymantas Rudžionis, KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas;

Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas.

Redakcijos skiltis Artėjanti vasaros saulėgrįža leidžia vis didesnę paros dalį naudotis žmogaus organizmui priimtiniausiu – natūraliu – apšvietimu. Bet šviesos technologijos siūlo kur kas daugiau nei pailginti aktyvią paros dalį leisdamos lengviau susiorientuoti ar jaustis saugiau aplinkoje. Mūsų pašnekovai, pripažinti šalies mokslininkai ir apšvietimo specialistai, pasakojo ne tik apie naujus energijos taupymo ar žmonių elgesio valdymo metodus, bet ir apie apšvietimo įtaką naktiniam gyvenimui, taip pat – apie spalvų perteikimo inžineriją naudojant novatoriškus šviesos šaltinius – puslaidininkius šviesos diodus. Vilniaus universiteto Taikomųjų mokslų institute užpatentuota spalvų atgavos mašina, kuri leidžia tolygiai reguliuoti spalvų perteikimą. Ši technologija suteikia galimybę ne tik parinkti tinkamiausią spalvinę meno kūrinio išraišką, bet ir atlikti jo spalvų „rekonstrukciją“. Muziejininkai aimanuoja, kad technologija brangi, bet jau brandina jos panaudojimo planus. O štai į Lietuvos gatvių apšvietimo tinklus šviesos diodai kelią skinasi lėtai. Įdiegti šios rūšies apšvietimą artimiausiais metais žada tik sostinė, kiti šalies miestai laukia patrauklesnių šios technologijos kainų. Šiame žurnalo numeryje pradedame ciklą, skirtą gerajai nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkybos patirčiai pristatyti. Objektus renkamės ne pagal restauravimo darbams skirtų milijonų skaičių, o pagal idėjos originalumą. Paveldo specialistai pripažįsta – idėjų šiandien trūksta labiau nei pinigų. Standartiniu tapęs sprendimas atgaivintame dvare teikti švenčių ar konferencijų rengimo paslaugas reiškia, kad paslaugos teikėjams teks susidurti su nemaža konkurencija, taigi surinkti kultūros vertybėms išlaikyti reikalingų lėšų nebus paprasta. Tai – viena priežasčių dairytis originalių idėjų. Tokių, kaip

XVI amžiuje įkurto Ilzenbergo dvaro savininkų, įžvelgusių, kad romantiškas kampelis tarp dviejų ežerų Lietuvos ir Latvijos pasienyje tobulai tinka biodinaminio ūkio vizijai įgyvendinti. „FL Technics“ orlaivių techninės priežiūros ir remonto centras įsikūrė ne istoriniame, o naujame įspūdingo dydžio angare, iškilusiame Kauno oro uoste. Reikia pažymėti, kad asociacija, kuri daugeliui kyla išgirdus žodį „angaras“, šiuo atveju yra visiškai klaidinga. Tai – tikrai ne primityvi skardinė dėžė. Gavę užduotį suprojektuoti statinį, kuriame tilptų net didieji orlaiviai, architektai ir konstruktoriai užsakovams pateikė didžiausią – 96 metrų – denginio tarpatramį turinčio pastato Baltijos šalyse projektą. Naujas ir žurnalo straipsnių ciklas „Kraštas“ – skirtas atskirose apskrityse esančių savivaldybių ekonominei padėčiai, investicinei aplinkai, perspektyvoms apžvelgti. Kartu tai proga pristatyti įgyvendinamus ar tik planuojamus projektus, laukiamas investicijas.

Bendrovės direktorė Jūratė Babickienė

Dizainerė Jurgita Volungevičiūtė

Vyr. finansininkė Violeta Darulytė

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Redaktoriai: Darius Babickas Rusnė Marčėnaitė

Reklamos skyrius Tel. 370 5 246 1518 Darius Baužys Daiva Karnylienė Lina Krasauskienė Liudmila Michalkevičienė

Fotografas Gediminas Bartuška

Spausdino AB „Spauda“

Tiražas 4300 egz.

Korespondentės: Lina Bieliauskaitė Kristina Buidovaitė Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė

Prenumeratos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Laima Lašaitė

Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m. ISSN 0131-9183

TEMA

TECHNOLOGIJOS, PRALENKUSIOS LAIKĄ APŠVIETIMO ĮRANKIŲ (R)EVOLIUCIJA: AR IŠMOKSIME VERTINTI NE TIK PAGAL KAINĄ? Inga LUKŠYTĖ

Novatoriški šviesos šaltiniai – puslaidininkiai šviesos diodai (šviestukai) – specialistų šiuo metu pripažįstami efektyviausia ir pažangiausia apšvietimo technologija. Tačiau eiliniam vartotojui, kuris apšvietimą dažniausiai renkasi vertindamas tik pardavimo kainą, o ne eksploatacijos ekonomiškumą, ji vis dar atrodo per brangi. Tačiau pažangi technologija ne visada garantuoja gerą kokybę. Sprendimas taupantiesiems energiją ir pinigus Vienas pagrindinių šviesos diodų technologijos privalumų, anot Vilniaus universiteto (VU) Taikomųjų mokslų instituto prof. Artūro Žukausko, yra būtent energijos taupymas. Skirtingų šviesos šaltinių efektyvumą ir taupumą tiksliausiai parodo jų šviesinis efektyvumas, matuojamas liumenais vatui (lm/W), t. y. skaičiuojama, kokį šviesos srautą (lm) galima išgauti iš vieno vato elektros galios (W). Įprastinės kaitinamosios lemputės efektyvumas – 10–15 lm/W, fluorescencinių lempų – 70–90 lm/W, metalo halogenidų lempų – 80 lm/W, o pažangiausių šviesos diodų šiuo metu siekia net 140 lm/W. Kokybiškų šviesos diodų gamyba – gana brangus technologinis procesas, todėl ir jų kaina bent kol kas yra kelis kartus didesnė nei įprastų vadinamųjų taupiųjų lempučių. „Vartotojui atrodo per brangu už lemputę mokėti 30 litų, neįvertinama tai, kad ji veiks iki 100 tūkst. valandų ir naudos 10 kartų mažiau elektros energijos negu įprasta kaitinamoji lemputė. Dauguma mato tik tai, kad šviesos diodų lemputė – dešimt kartų brangesnė, neįvertina to, kad kokybiški šviestukai nelinkę perdegti – juos paprastai prireikia keisti kartu su šviestuvu, kai šis tiesiog nusidėvi ar nusibosta“, – komentavo prof. A. Žukauskas.

Prieš šviesos diodų ekonomiškumą ir efektyvumą užsimerkia net ir kai kurie specialistai, pasirinkdami pigesnį, bet ne tokį taupų produktą.

Per maža dėmesio kokybei Ne mažiau nei kaina vartotojui, prof. A. Žukausko teigimu, turėtų rūpėti ir šviesos diodų kokybė. „Įprastų kaitinamųjų lempų veikimo trukmė gali skirtis du kartus – jos veiks 1 ar 2 tūkst. valandų, o šviesos diodų technologija vis dar tobulinama, tad šviestuvų ilgaamžiškumas ypač priklauso nuo gamintojo. Abejotinos kokybės šviesos diodų veikimo trukmė vietoj žadėtų 50–100 tūkst. valandų gali tesiekti 2 tūkst. valandų. Tad labai svarbu pasirinkti patikimą gamintoją“, – komentavo pašnekovas. Kartais atsitinka ir taip, kad šviesos diodai veikia ilgiau nei juos valdanti elektronika. „Gamintojas garantuoja diodų veikimą, bet neįvertina to, kad prastos kokybės maitinimo šaltinis tarnaus ne daugiau kaip 10 tūkst. valandų. 100 tūkst. valandų veikianti buitinė elektronika apskritai dar nesukurta“, – atkreipė dėmesį VU mokslininkas. Įgyvendinant svarbius projektus arba vykdant viešuosius pirkimus, A. Žukausko teigimu, pravartu pasitelkti naujų apšvietimo technologijų žinovus, nes įsigyjant šviestukus ypač svarbu žinoti, kokių kokybės sertifikatų reikalauti

2014 Nr. 2

ar kokiais kokybės standartais remtis. „Galima pateikti ne vieną pavyzdį, kai nepagalvojama apie šviestuvų ilgaamžiškumą arba parenkamos netikusios spalvos. Ypač skaudus neprofesionalumo padarinys – netikusiai apšviesti vertingi pastatai. Pavyzdžiui, netinkamai apšvietus Briugės (Belgija) senamiestį, teko grįžti prie senosios natrio lempų technologijos. Pasirinkta melsva dienos šviesos spalva visiškai netiko prie raudonų plytų pastatų, jie tapo tamsūs, neliko raudono atspalvio“, – komentavo specialistas.

Akiratyje – ekologinės problemos Nors šviesos diodų technologija pripažinimą pelnė dėl taupumo ir lankstumo, jos pritaikymo įvairovė pakoregavo gyventojų vartojimo įpročius. Kinijoje elektros sąnaudos, pradėjus plačiai naudoti šviestukus, tik išaugo – kinai masiškai apšvietė namų sienas, tiltus, įvairius pastatus. Augantis dirbtinio apšvietimo naudojimas sukėlė kitą – šviesos taršos – problemą. Aplink apšviestus miestus dėl šviesos taršos ėmė nykti ištisos naktinių gyvūnų rūšys. Kai kuriose šalyse, anot prof. A. Žukausko, buvo priimti šviesos taršos standartai – pagrindinis jų reikalavimas, kad šviesa nesklistų aukščiau horizonto. Tokie standartai galioja kai kuriose JAV valstijose, Čekijoje. „Iš esmės šviesos diodų standartai dar tik kuriami, ši nauja technologija visų galimybių neišnaudoja“, – sakė pašnekovas. Vis populiarėja naktiniam apšvietimui naudojami aukštos spalvinės temperatūros balti šviestukai, kurių spektre yra stiprus mėlynas komponentas. Pasirodo, tokia „moderni“ šviesa yra žalinga. „Nustatyta koreliacija su krūties ir prostatos vėžiu, nes mėlyna šviesa sutrikdo žmogaus cirkadinį (miego ir budrumo) ciklą, kurio reguliatorius yra hormonas melatoninas. Jis – stipriausias natūralus onkostatinis agentas“, – paaiškino prof. A. Žukauskas.

Vilniaus universiteto (VU) Taikomųjų mokslų instituto prof. Artūras ŽUKAUSKAS (kairėje) ir VU Taikomųjų mokslų instituto įkurtos įmonės „Ledigma“ Mokslinių tyrimų ir plėtros skyriaus vadovas dr. Pranciškus VITTA.

Svarbu ne tik tinkamai pasirinkti spalvą, bet ir išdėstyti šviestuvus. Būtina, kad vakare šviesa nepatektų į akis iš viršaus, kad vakarinis apšvietimas būtų blankus – toršerais, stalinėmis lempomis.

Privalumai akivaizdūs Šviesos diodai, anot specialisto – labai lanksčiai pritaikomas šviesos šaltinis. Įprastų kaitinamųjų lempučių šviesos spektras fiksuotas, o šiuo atveju pasirinkimas labai didelis – nuo žvakių šviesos iki dienos šviesos. Panaudojus skirtingomis spalvomis šviečiančius šviesos diodus, pavyzdžiui, raudoną, mėlyną ir žalią, kombinuojant juos, galima išgauti įvairias spalvas ir atspalvius. „Gaminami ir balti, ir spalvoti šviesos diodai, todėl galimi įvairiausi apšvietimo sprendimai, tarp jų – dinamiškai keičiamų spalvų apšvietimas. Šviesos diodai lengvai valdomi, jiems nereikia laiko įkaisti, jie atsparūs temperatūros kaitai, juos galima jungti prie žemos įtampos maitinimo šaltinių“, – technologijos privalumus vardijo VU profesorius. Dar vienas jų – išskirtinis ilga-

amžiškumas, dėl kurio sutaupoma lėšų apšvietimo sistemų priežiūrai.

Išmokti naudotis prireiks laiko Akinimas, anot VU Taikomųjų mokslų instituto įkurtos įmonės „Ledigma“ Mokslinių tyrimų ir plėtros skyriaus vadovo dr. Pranciškaus Vittos – pa-

grindinė problema, kurią turi išspręsti architektai. Standartinės apšvietimo projektavimo programos, kuriomis apskaičiuojama apšvieta, ne visai teisingai įvertina akinimo rodiklį, nes naudojant šviesos diodus gali šviesti ne ištisinis šviestuvas, bet atskiri šviesos šaltiniai. „Šiuo metu aktyviai diskutuojama, kaip tokių taškinių šviesos

VU Taikomųjų mokslų instituto mokslininkai sukūrė kietakūnio apšvietimo technologiją – spalvų atgavos mašiną.

šaltinių skaistį įtraukti į vadinamąjį akinimo rodiklį“, – sakė dr. P. Vitta. Vartotojai susiduria su dar kita – šviesos diodų standartų nebuvimo – problema ir pernelyg greitai besikeičiančia rinka. „Įrengus šviestukus, po metų ar dvejų, tarkime, sudužus šviestuvui, jo nebebus įmanoma pakeisti tokiu pačiu. Kaitinamosios lemputės yra standartinės, o šviestukus gamintojai nuolat atnaujina, keičia – trūksta suderinamumo tarp pačių gamintojų“, – paaiškino pašnekovas. Dar viena problema – šviestukų aušinimas. Kitaip nei daugelis įprastų lempų, šie šviesos šaltiniai geriausiai veikia žemoje temperatūroje, dėl perkaitimo jų naudojimo laikas sutrumpėja. Todėl, projektuojant ir įrengiant naująsias apšvietimo sistemas, prof. A. Žukausko teigimu, svarbu neuždengti radiatorių briaunų, nesumažinti oro srauto cirkuliacijos. Vartotojai su naująja technologija irgi per menkai susipažinę. „Tokioms technologijoms pristatyti sukuriamos socialinės intervencijos programos, kurios skatina vartotojus jas rinktis. Vakaruose populiaru pasižadėti taupyti energiją, tuomet ieškoma būdų, kaip pasižadėjimą įgyvendinti. Svarbu rasti galimybių, kaip žmones pripratinti prie naujos apšvietimo technologijos. Asmuo nepasirengęs, neišmano, neapskaičiuoja, jam atrodo, kad šviestukai per brangu. Tačiau jis neįvertina, kiek laimėtų juos įsigijęs“, – įsitikinęs prof. A. Žukauskas.

Profesoriui antrino ir dr. P. Vitta. Specialisto teigimu, eiliniai žmonės retai kada susimąsto apie apšvietimo svarbą. Kai kurios įmonės bene 20 metų siūlo išmaniąsias apšvietimo sistemas, kurias galima valdyti, pavyzdžiui, temdyti, bet didžioji dalis gyventojų ar biurų savininkų nė karto nesvarstė tokios galimybės. Šviesos diodų technologija taip pat leidžia paprastai realizuoti išmanųjį apšvietimą: šviestuvų valdymo technologija lengvai suderinama su informacinėmis technologijomis. „Esame demonstravę, kaip gatvėje, judant pėsčiajam, šviesos lauko gaubtinė juda kartu su juo. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad žmogus saugiausiai jaučiasi, kai stipriausiai apšviesta ta vieta, kur jis stovi. Tokia technologija praktikoje sutaupytų labai daug energijos“, – paaiškino prof. A. Žukauskas. Pasitelkus išmaniai valdomą apšvietimą, anot dr. P. Vittos, galima netgi kurti žmonių elgesio valdymo metodus. „Pavyzdžiui, Anglijoje, uždarius barus, įvykdavo nemažai muštynių. Buvo pasiūlytas sprendimas pasibaigus jų darbo laikui įjungti stiprų apšvietimą. Konfliktai iš karto baigėsi“, – pasakojo P. Vitta.

Didelis potencialas Lietuvoje susivienijus šviesos diodų technologijų entuziastams, praėjusiais metais įkurta Pažangių apšvietimo technologijų vystytojų asociacija. VU veikia Apšvietimo tyrimų mokslininkų

2014 Nr. 2

grupė, kuri aktyviai dalyvauja nacionaliniuose ir Europos Sąjungos projektuose. Lietuvių mokslininkų darbai plačiai žinomi pasaulyje, jų sukurtomis šviesos diodų technologijomis domisi Vakarų Europos ir Amerikos įmonės. Spalvų perteikimo inžinerija yra viena iš VU mokslininkų tyrimų sričių. „Objektus apšvietus įvairiais šviesos šaltiniais spalvos atrodo skirtingos. Vieni šaltiniai spalvas sodrina, kiti – blyškina. Mūsų kultūroje vengiama šviesos šaltinių, kurie blyškina raudoną spalvą, nes tuomet žmonės atrodo ligoti. Japonų kultūroje atvirkščiai – blyškumas tapatinamas su taurumu“, – paaiškino prof. A. Žukauskas. Spalvų perteikimo aspektai, specialisto teigimu, tapo svarbūs pradėjus naudoti fluorescencines lempas. „Buvo pastebėta, kad naudojant skirtingas lempas veidai tampa žalsvi, melsvi ar pilki. Šviesos šaltinio spektras gali būti parenkamas taip, kad spalvos būtų perteikiamos natūraliai arba specialiai blyškinamos, sodrinamos“, – atkreipė dėmesį VU mokslininkas. VU Taikomųjų mokslų institute užpatentuota spalvų atgavos mašina, kuri leidžia tolygiai reguliuoti spalvų perteikimą, pavyzdžiui, nuo sodrumo pereiti prie natūralumo ir toliau – prie blyškumo. Tokiam efektui pasiekti prireikė sudėtingų skaičiavimų, tam pasitelktas VU Matematikos ir informatikos fakultete veikiantis superkompiuteris. Šiuo metu VU mokslininkų sukurta technologija yra testuojama meno kūrinių apšvietimo srityje. Šviesos diodų technologija suteikia galimybę ne tik parinkti tinkamiausią spalvinę meno kūrinio išraišką, bet ir atlikti jo spalvų „rekonstrukciją“. Mokslininkų sukurta sistema leidžia tą patį paveikslą pamatyti, tarsi jis būtų apšviestas dienos šviesos, žvakėmis, žibalinėmis arba halogeninėmis lempomis, išryškinti tam tikrą spalvos toną. Prof. A. Žukausko teigimu, šviesos diodų technologija – šiuo metu tobuliausia šviesos šaltinio forma, geresnių šviesos generavimo principų kol kas nėra sukurta. Mokslininkų siekiamybė – 100 proc. ir didesnis (dėl šilumos siurbimo efekto) šviestukų našumas. Šiuo metu jie už kaitinamąsias lempas našesni dešimt kartų. Apie 2020 metus, planuojama, šviestukų našumas turėtų padidėti dar du kartus.

SA 2014 Nr. 2 / reklama

VANDENĮ ŠILDO SAULĖ SOSTINĖJE JAU YRA PIRMASIS DAUGIABUTIS, ANT KURIO STOGO SUMONTUOTAS ALTERNATYVIOS ENERGIJOS ŠALTINIS

SA 2014 Nr. 2 / reklama

Darius BABICKAS

Prisiklausę daug diskusijų apie galimybę racionaliai panaudoti saulės energiją, sostinės Didlaukio gatvėje 54 numeriu pažymėto daugiabučio gyventojai nutarė patys viską išbandyti. Šiandien šis daugiabutis yra pirmasis Vilniuje, ant kurio stogo sumontuoti saulės kolektoriai, skirti buitiniam vandeniui šildyti. Nauda ištisus metus Žiemos sezonas nėra pats tinkamiausias norint įvertinti saulės kolektorių teikiamą naudą. Tačiau praėjusių metų pabaigoje ant 18 butų namo Didlaukio gatvėje sumontuota 40 kvadratinių metrų ploto austrų gamybos „Idt-solar“ plokščiųjų saulės kolektorių sistema saulėtomis dienomis jau funkcionuoja ir daugiabučiui pradeda tiekti nemokamą energiją. Bendrovės „Ideatherm“, teikusios techninius sprendimus projektui įgyvendinti ir saulės kolektorių įrangą, vadovas Aurimas Jančaitis pasakojo, kad, nors oras sausio viduryje buvo atšalęs, stebėsenos rodmenys jau fiksavo kolektorių veiklą: saulėtomis dienomis juose šilumnešis lengvai įšyla iki 50–60 laipsnių, o šis tiekia šilumą į vandens šildymo sistemą. Todėl su kiekviena saulėta diena namui reikia vis mažiau šilumos iš centralizuotų tinklų. „Šis projektas – vienas novatoriškiausių žvelgiant į senų daugiabučių modernizavimo pavyzdžius. Vasarą saulės kolektorių sistema šildys ne tik vandenį, bet ir vadinamųjų gyvatukų sistemą. Tokiu atveju centralizuotai tie-

kiamos šilumos energijos poreikiai gerokai sumažės“, – sakė A. Jančaitis. Jo teigimu, saulės energijos naudojimo galimybėmis domisi vis daugiau ketinamų modernizuoti senų daugiabučių gyventojai. Atlikta jų apklausa parodė, kad atnaujinti namą standartiškai apšiltinant išorės sienas bei stogą ir pakeičiant langus nepakanka. Žmonės supranta ir pažymi, kad pradedant namo renovaciją ir įsisavinant tam skiriamas lėšas labai svarbu sudėlioti prioritetus gaunant kuo daugiau naudos iš modernizavimo. Vis didesnis dėmesys skiriamas šildymo sistemos rekonstrukcijai įrengiant individualius šilumos apskaitos prietaisus, taip pat pasitelkiant alternatyvius energijos šaltinius. Būtent daugiabučiai yra tie objektai, kuriuose nemokamą saulės energiją naudoti yra racionaliausia ir efektyvu. Siūlomi techniniai sprendimai šaltam vandeniui šildyti leidžia nemokamos saulės energijos dovanas priimti vidutiniškai 8–9 mėnesius per metus. Tai parodė bendrovės „Ideatherm“ įgyvendinti kiti projektai daugiabučiuose namuose Panevėžyje, Varėnoje, Kaune. In-

vesticijos į tokias sistemas tampa dar patrauklesnės, nes didėja pastato energinis efektyvumas ir paties objekto vertė. Juo labiau kad gaunama gana didelė parama. Atitinkanti šiandienos reikalavimus Sostinės Didlaukio gatvės daugiabutyje nuo statybų pradžios buvo sumontuota vienvamzdė horizontalaus paskirstymo šildymo sistema butuose, tais laikais buvusi kaip eksperimentinė. Šildymo sistemos įvadas į kiekvieną butą buvo vonios kambariuose, iš ten, paslėpti grindyse, vamzdžiai buvo nutiesti ratu iki kiekvieno radiatoriaus kambariuose. Tokia sistema pasirodė labai tinkama termostatiniams radiatorių ventiliams įrengti, nekeičiant vamzdyno ir nedarant kitokių didelių sistemos korekcijų ar remonto butuose. Atnaujinant šildymo sistemą, prie visų radiatorių butuose buvo sumontuoti trieigiai termostatiniai ventiliai su termostatais, kurie leidžia gyventojams reguliuoti šilumą kiekvienoje patalpoje. Ties buto įvadu vonios kambariuose įrengti skaitikliai individualiai šilumos apskaitai. Įmonės „Ideatherm“ vadovas A. Jančaitis įsitikinęs, kad gyventojams didžiausia paskata taupyti būna tuomet, kai kiekvienas turi savo sunaudotos šilumos apskaitą. Žinoma, skaitikliai fiksuoja tik butuose išeikvotą šilumos energiją, reikia nepamiršti, kad privalu mokėti ir už bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Šis šildymo sezonas yra tarsi iššūkis namo gyventojams, naujos pamokos mokantis eksploatuoti šildymo sistemą ir patiems daryti įtaką naudojimo rodikliams. Sunkiausia – įtikinti kaimynus Iš visų šalia esančių analogiškų daugiabučių Didlaukio gatvės 54 namo gyventojai už sunaudotą šilumos energiją šį sezoną moka mažiausiai. Skirtumas palyginti su kai kuriais namais yra daugiau nei du kartai. Namo bendrijos pirmininkė Nijolė Kutkienė jau gali džiaugtis pasiektu rezultatu ir įgyvendintu projektu. Tačiau dar visai neseniai į viską ketino numoti ranka susi-

dūrusi su kai kurių kaimynu nenoru ar abejingumu pasinaudoti valstybės parama ir įrengti novatorišką sistemą, padedančią ženkliai taupyti. „Pirmuoju namo renovacijos etapu apšiltinome pastato sienas, pakeitėme langus. Tačiau liko nesutvarkytas stogas. Vien šiems darbams valstybė paramos neteikė, todėl nusprendėme modernizuoti ir vidaus šildymo sistemą. Po to pagalvojome, kad tvarkant stogą galbūt nepakenktų vienu metu įrengti ir alternatyvius energijos šaltinius. Kadangi tokio projekto Vilniuje niekas nebuvo įgyvendinęs, kai kurie žmonės pabijojo“, – prisiminė N. Kutkienė. Balsuojant susirinkime tik vienas balsas lėmė, kad sprendimui įrengti saulės kolektorių sistemą buvo pritarta. Be to, lemiamą balsą žmogus tarė telefonu, pats nedalyvaudamas susirinkime. „Pati nelabai daug žinojau apie alternatyvius energijos šaltinius, todėl į susirinkimus kvietėmės specialistų – šie viską išsamiai papasakojo. Taip pat teko susipažinti su Panevėžyje įgyvendintu panašiu projektu. Ten namo bendrijos pirmininkė irgi paskatino nebijoti naujovių, juo labiau kad jos pasiteisina“, – sakė N. Kutkienė ir užsiminė, kad į saulės kolektorių sistemą investuota apie 80 tūkst. litų. Moteris yra girdėjusi, kad vieno namo Antakalnio rajone gyventojai prieš kurį laiką pirmi mėgino įsirengti saulės kolektorių sistemą, tačiau projektas nebuvo įgyvendintas. „Aplinkinių susidomėjimą jaučiame, studentai jau kelis kartus prašė leisti pažiūrėti, kaip veikia sistema. Susitaikysime su tuo, kad kurį laiką dirbsime ekskursijų vadovais“, – juokavo namo bendrijos pirmininkė N. Kutkienė.

SA 2014 Nr. 2 / reklama

Namo bendrijos pirmininkė Nijolė Kutkienė teigė jau pajutusi aplinkinių susidomėjimą įgyvendintu projektu.

SAULĖS KOLEKTORIAI IR ŠILDYMO SISTEMŲ MODERNIZAVIMO SPRENDIMAI

GATVIŲ APŠVIETIMO MODERNIZAVIMAS: NATRIO LEMPOS PRIEŠ ŠVIESOS DIODUS

Lina BIELIAUSKAITĖ

Lietuvos gatvių apšvietimo tinkluose bręsta esminės permainos. Dešimtmečius tarnavusios gyvsidabrio ir natrio lempos pamažu užleidžia vietą modernioms šviesos diodų technologijoms. Tiesa, iš šalies didmiesčių kol kas pažangiems pokyčiams užsimojo tik sostinė – Vilniaus savivaldybė novatoriškų šviesos diodų apšvietimą visame mieste ketina įdiegti per artimiausius ketverius metus. 12 12

2014 2014 Nr. Nr. 22

Siekia taupyti energiją Milijoninės vertės sostinės gatvių apšvietimo tinklų renovacijos ir eksploatavimo konkursui žalią šviesą uždegė ir Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT). Gavusi vieno jos dalyvio skundą, VPT šių metų sausio pradžioje įpareigojo savivaldybę sustabdyti konkursą. Tačiau galiausiai tarnyba konstatavo nenustačiusi Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos konkurso rezultatams. Vilniaus savivaldybės Ekonomikos ir investicijų departamento direktoriaus pavaduotoja Rasa Cibulskienė viliasi, kad dalis miesto šviestuvų nauja kokybe suspindės jau šį rudenį. Anot pašnekovės, natrio lempos diodinėmis (ang. light emitting diode, LED) mieste bus keičiamos 100 proc. „Galimybių studija atskleidė, kad geriausia, pažangiausia šiuo metu yra LED technologija. Apskaičiuota, kad ji leidžia gerokai sumažinti elektros energijos naudojimą. Mūsų konkurso nuostatuose įrašyta, kad turi būti sutaupoma ne mažiau kaip 50 proc. energijos“, – aiškino valdininkė. Skaičiuojama, kad renovuoti tinklus investuotojui atsieitų apie 120

mln. litų, 50 proc. sumos turėtų būti padengta iš Klimato kaitos programos. Vilniaus savivaldybė 19 metų už tinklų priežiūros paslaugas mokėtų vidutiniškai po 16,5 mln. litų. Šiuo projektu bus prisidėta ir prie naujo Europos Sąjungos (ES) reglamentavimo, įsigaliosiančio po poros metų. Kaip teigė Ūkio ministerijos Pramonės ir prekybos departamento Pramonės politikos skyriaus vyriausioji specialistė Ilona Golovačiova, nors nuo 2016-ųjų Lietuvos gatvių apšvietimui naudojamos aukšto slėgio natrio lempos nebus uždraustos, tačiau nuo šios datos lempų gamybai ir jų tiekimui į rinką bus taikomi griežtesni ekologinio projektavimo reikalavimai. „Šie reikalavimai nustatyti Europos Komisijos reglamente, kuriuo įgyvendinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, nustatant liuminescencinių lempų su įmontuotu balastiniu įtaisu, didelio intensyvumo išlydžio lempų, balastinių įtaisų ir tas lempas naudoti pritaikytų šviestuvų ekologinio projektavimo reikalavimus“, – komentavo I. Golovačiova.

Dalyvių gretos išretėjo Per numatytą 4 metų laikotarpį projektas bus įgyvendintas etapais. Skirtingoms miesto teritorijoms bus pritaikytas ir atitinkamas apšvietimas. „Vienoks tinka gyvenamiesiems rajonams, magistralinėms gatvėms, kitoks – senamiesčiui. Magistralinėse gatvėse gali būti šalta balta šviesa, senamiestyje ji bus šiltesnė, be to, bus pritaikytas ir šiai aplinkai derantis šviestuvų dizainas. Tai bus derinama su miesto architektais“, – teigė Vilniaus savivaldybės Ekonomikos ir investicijų departamento direktoriaus pavaduotoja R. Cibulskienė. Miestiečiai jau galėjo įvertinti LED technologijų galimybes – diodiniai šviestuvai sumontuoti Šventaragio

gatvėje, naujojo aplinkkelio Pilaitės link ruože, bandomasis projektas įgyvendintas A. Goštauto gatvėje. Vilniuje šiuo metu yra 42 tūkst. šviestuvų, 86 proc. gatvių apšvietimo infrastruktūros yra nusidėvėjusi, likęs jų tarnavimo laikas – apie 3 metai. Iš viso konkursui viešosios ir privačios partnerystės būdu siūlymų buvo pateikę 5 pretendentai. Čekijos kompaniją „Eltodo“ ir Estijos įmonę „KH Energia-Konsult“ Vilniaus savivaldybė pašalino kaip neatitikusias kvalifikacijos reikalavimų. Iš konkurso pasitraukus „Philips Lighting Poland“, savivaldybė atmetė konsorciumą, kuriame ši Lenkijos įmonė dalyvavo su Prancūzijos kompanija „Citelum“. R. Cibulskienė teigė, kad Austrijos statybos kompanijai „Strabag“ su antrine įmone „Strabag Anlagentechnik“ nesugebėjus laiku pateikti siūlymų centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje, sostinės gatvių apšvietimo tinklų renovacijos ir eksploatavimo konkurse liko tik vienas dalyvis – Italijos geležinkelio, apšvietimo ir kitos infrastruktūros statybos bei priežiūros bendrovė „Gemmo“ su dukterine įmone VSLS. Vilniaus savivaldybės atstovė tikisi, kad konkurso rezultatai paaiškės jau kovą.

Tebeperka natrio lempas Kitų didžiųjų miestų – Kauno ir Klaipėdos – atstovai apie gatvių apšvietimo modernizavimą diegiant šviesos diodų technologijas kol kas kalba be didelio entuziazmo. LED lempos laikinojoje sostinėje žybsi Parodos kalne, po vieną eksperimentinį šviestuvą pastatyta Ringuvos gatvėje ir netoli Karo muziejaus. Kauno savivaldybės Energetikos skyriaus vedėjas Andrius Kavaliauskas pripažino, kad natrio lempas keisti šviesos diodų kitose miesto vietose kol kas neplanuojama ir tai pirmiausia susiję su milžiniškomis pradinėmis investicijomis. „Planas – modernizuoti visą apšvietimo sistemą. Kaune dar yra gyvsidabrio lempų, kurias reikėtų pakeisti. Ar tai galėtų būti šviesos diodų technologijos – kol kas nėra

13 13

ELEKTROS APŠVIETIMUI VILNIAUS GATVĖSE – 111 METŲ Elektros naudojimą Vilniaus gatvių apšvietimui paskatino besibaigianti 1863 metų sutartis su Lalanso dujinio apšvietimo kompanija. 1897 metų gruodžio 5 dieną Vilniaus miesto Dūma sudarė komisiją, kuri turėjo parengti projektą ir sąmatą elektros apšvietimui įrengti. Nutarta, kad elektros apšvietimas labiau atitinka naujų laikų techninius ir higienos reikalavimus, elektrifikavimas paspartins miesto pramonės augimą. Priimtas sprendimas pastatyti centrinę elektrinę ūkio būdu miesto lėšomis. Iš pradžių buvo numatyta elektrinę statyti šalia Bernardinų sodo (Sereikiškių parko), tačiau vėliau jos statybos vieta buvo perkelta į dešinįjį Neries krantą. Paskelbtas konkursas, kuriame dalyvavo daug užsienio įmonių. 1901 metais prasidėjo elektrinės statyba, kuriai vadovavo Vilniaus miesto inžinierius Vladas Malinauskas. Gatvių apšvietimui įrengti buvo pasitelktas rangovas: firma „Shukert and Co“. Numatyta šviestuvus išdėstyti kas 60–100 metrų, kabinant, lankines lempas ant aukštų, grakščiai išlenktų stulpų. Elektros skirstomasis tinklas buvo požeminis. 1903 metais elektrinės statyba baigta ir ant administracinio pastato bokštelio pastatyta skulptoriaus Boleslovo Balzukevičiaus skulptūra „Elektra“ – moteris su laurų vainiku ant galvos, dešinėje rankoje laikanti žibintą su elektros lempute. Iškelta kairioji jos ranka skelbia naujos šviesos eros pradžią. Prie jos kojų parkritęs elektros šviesos apakintas vyras – kairiąja ranka prisidengęs akis, dešiniąja numeta gęstantį fakelą. 1957 metais skulptūra buvo nugriauta ir 1994 metais vėl atstatyta (autorius – skulptorius Petras Mazūras). Elektrinė paleista dirbti 1903 metų sausio 22 dieną. Vasario 1 dieną Vilniaus gatvėse įsižiebė 181 elektrinė lempa. Jos buvo išdėstytos senamiestyje ir geležinkelio stoties kryptimi. 1914 metais buvo 260 elektros žibintų. Lankinės lempos palaipsniui pradėtos keisti kaitrinėmis. Šios pirmiausia įrengtos ant Žvėryno tilto. Tačiau mieste ir priemiesčiuose tebebuvo ir žibalinių (apie 2000), ir dujinių (111) žibintų. 1938 metais jau apie pusę miesto gatvių gavo elektros apšvietimą (Klimka, 2000). Ištrauka iš Martyno Valevičiaus daktaro disertacijos „Miestų meninio apšvietimo istorinė raida ir šiuolaikinės tendencijos“ (2010 m.).

tikslaus atsakymo. Agentūros „Investuok Lietuvoje“ atstovai bandys pateikti visos sistemos modernizavimo planą, jie yra parengę ne tik ekonominę, bet ir techninio lygio informaciją, kas būtų optimaliau, pigiau. Tai yra planai, o kol kas realiai naudojame, perkame ir montuojame natrio lempas“, – teigė A. Kavaliauskas.

Eksperimento rezultatai nuvylė Uostamiesčio savivaldybės Miesto ūkio departamento direktorius Liudvikas Dūda tvirtino, kad kalbėti apie šviesos diodų technologijas, kai dar nenusidėvėjusios natrio lempos, neracionalu. „Klaipėdos gatvių apšvietimo situacija gana gera, tinklų nusidėvėjimas siekia iki 20 proc. Šviesos diodų lempų šiuo metu mieste neturime ir kol kas

jomis keisti natrio lempų neplanuojame. LED technologijos sparčiai progresuoja ir pinga, bet šiandien rinktis vietoj nenusidėvėjusių lempų brangius ir, sakyčiau, dar ne visiškai tobulus gaminius būtų neteisinga“, – kalbėjo L. Dūda. 2010-aisiais uostamiesčio Galinio Pylimo gatvėje buvo sumontuoti 9 LED šviestuvai, tačiau, pašnekovo teigimu, kurį laiką trukęs eksperimentas nepasiteisino. Klaipėdos gatvių apšvietimo įmonė matavo jų skleidžiamą šviesos intensyvumą, tikrino ilgaamžiškumą ir kita. Paaiškėjo, kad parametrai, kuriuos deklaravo šią produkciją siūliusių firmų atstovai, neatitiko realybės. „Srovės buvo naudojama daugiau negu žadėta, be to, nors buvo tvirtinama, kad lempos tarnaus ne mažiau nei 3 metus, kelios užgeso jau pirmaisiais metais. Žinoma, tai buvo prieš kelerius metus, techno-

Uostamiesčio savivaldybės Miesto ūkio departamento direktorius Liudvikas DŪDA.

logijos tobulėja“, – pripažino Klaipėdos savivaldybės Miesto ūkio departamento direktorius L. Dūda.

Naujas bandomasis projektas Elektros skirstymo bendrovės LESTO duomenimis, šiuo metu šalies miestuose įrengta apie 160 tūkst. šviestuvų. Skaičiuojama, kad vien 2012-aisiais savivaldybės gatvėms apšviesti sunaudojo per 63 mln. kilovatvalandžių elektros energijos, kuri kainavo apie 25 mln. litų. Siekdama didinti šalies savivaldybių susidomėjimą elektros taupymo galimybėmis, praėjusių metų lapkritį LESTO inicijavo LED technologijų efektyvumo bandomąjį projektą Birštone. Dalis įprastų gatvių šviestuvų buvo pakeisti LED technologijos šviestuvais, taip pat sumontuota apskaitos įranga. Bandomuoju laikotarpiu bus siekiama įvertinti sutaupomos elektros energijos kiekį, investicijų atsipirkimą, apšviestumą, jaukumą, kurį suteikia

Avarinis apšvietimas ir evakuacijos maršrutų žymėjimas yra vienas pagrindinių elementų pastato saugumui užtikrinti. Todėl projektuojant ir eksploatuojant pastatus šiam techniniam elementui turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Žinia, viena sudedamųjų visų avarinių šviestuvų dalių yra baterija, kuri užtikrina šviestuvo darbą dingus elektros įtampai. Baterijos turi ribotą eksploatacijos laiką, kaip ir lempos, jos turi būti nuolat prižiūrimos. Siekdama palengvinti priežiūrą ir garantuoti maksimalų pastato saugumą užtikrinant sugedusių modulių pakeitimą, lenkų kompanija „TM Technologie“ sukūrė automatinio monitoringo sistemas DATA-S ir DATA-S EASY. Jos leidžia tikrinti, rinkti ir saugoti informaciją apie avarinius šviestuvus – užtenka prisijungti prie centrinio valdymo bloko. Priklausomai nuo sistemos konfigūracijos, tai galima padaryti rankiniu būdu arba nuotoliniu per „Ethernet/Internet“ sąsają. Monitoringo sistema DATA-S taip pat gali dirbti su novatoriškais avariniais šviesos diodų (LED) šviestuvais iTECH arba VIP TML. Šie šviestuvai užtikrina ilgalaikį darbą mažomis montavimo ir eksploatavimo sąnaudomis. Vienas 3W šviestuvas gali pakeisti du avarinius modulius 18W. Montuojant naujuosius LED modulius, elektrikui nereikia ardyti originalios šviestuvo prijungimo schemos, užtenka pritvirtinti modulį ir prijungti elektros įtampą nuo avarinės maitinimo grupės. Tai leidžia sutaupyti daug darbo valandų ir išvengti klaidų jungiant sudėtingas schemas. 2014 Nr. 2 „TM TECHNOLOGIE“ ATSTOVAS LIETUVOJE – UAB „LITE IDEA“

naujos technologijos lempos. Teigiama, kad modernizavus miestų gatvių apšvietimą pasitelkus LED technologijas savivaldybės galėtų sutaupyti iki 50–60 proc. sunaudojamos elektros energijos. Kito LESTO atlikto vertinimo rezultatai rodo, kad LED šviestuvai daugiabučių laiptinėse leidžia sumažinti elektros energijos naudojimą iki 70 proc. Bandomasis projektas truks metus, tačiau preliminarūs bendrovės vertinimai optimistiški. „Klausimo, ar investicijos atsipirks, jau nebesprendžiame, kalbame apie tai, kaip greitai atsipirks. Sausį sutaupėme apie 50 proc. elektros energijos, be to, reikėtų įvertinti ir tai, kad buvo pagerinta apšvietimo kokybė. Gyventojų apklausos nerengėme, tačiau jau sulaukėme įvertinimų, kad apšvietimas ryškesnis, geresnis kontrastas“, – teigė LESTO Veiklos plėtros skyriaus vadovas Mantas Vaskela.

Naujos apšvietimo valdymo galimybės LED lempos vertinamos ne tik dėl ilgaamžiškumo ir taupumo. Jos atsparios mechaniniam poveikiui, vibracijai, gali šviesti esant aplinkos temperatūrai nuo -40 iki +185 laipsnių Celsijaus, nespinduliuoja žalingų regėjimui spindulių, neišskiria šilumos, joms nekenkia dažnas įjungimas ar išjungimas, taip pat šių produktų sudėtyje nėra kenksmingų dujų ar gyvsidabrio. LED technologijų šalininkai pabrėžia ir faktą, kad tai yra protingas apšvietimas, o jo pritaikymo galimybės vis labiau plečiasi. Naudojant jutiklius galima pasiekti dar didesnį ekonomiškumą. Štai Olandijos mokslininkai neseniai pristatė išmaniąją gatvių apšvietimo sistemą, kurią su-

Vilniaus savivaldybės Ekonomikos ir investicijų departamento direktoriaus pavaduotoja Rasa CIBULSKIENĖ. daro šviesos diodų žibintai, judesio jutikliai ir žibintus į vieną tinklą jungiantis bevielis ryšys. Kai LED žibinto prieigose nėra judančių objektų, šviesos ne išjungiamos, o prislopinamos 80 proc. Gatvėje pasirodžius praeiviui, ne tik įprastiniu intensyvumu sužimba artimiausias, bet ir įsijungia kaimyniniai žibintai – jie šią komandą bevieliu ryšiu gauna iš artimiausio žmogui žibinto. Sistema dar tobulinama – mokslininkai ieško sprendimų, kad ji nereaguotų į gyvūnus ar stipresnio vėjo sukeliamus augalų judesius. Šios sistemos išradėjas, Olandijos Delfto universiteto absolventas Chintanas Shahas mano,

kad nuo įdiegimo ji turėtų atsipirkti per 3–5 metus. Vilniaus dailės akademijos dėstytojas, bendrovės „Luksofonas“ vadovas Tomas Petraitis įsitikinęs, kad modernizuojant apšvietimo tinklus beatodairiškai pereiti prie LED technologijos nereikėtų. Specialisto teigimu, esant didelės, pavyzdžiui, 250 vatų galios, poreikiui šviesos diodų lempos nebus ekonomiškesnės už natrio, o kainuos 3–4 kartus brangiau. „Tačiau bene didžiausia problema – LED lempų šviesos netolygumas, akinimas. Tai galima stebėti ir važiuojant Vilniaus aplinkkeliu – šviesa netolygi, matyti dėmių“, – atkreipė dėmesį T. Petraitis.

„Hager“ gamina prietaisus, skirtus modernaus apšvietimo valdymui, taip pat jie tinka LED ir taupiosioms lempoms. Galimas šviestuvų jungimas grupėmis, apšvietimo zonų ir scenarijų kūrimas, numatytas jungimas į bendrą valdymo sistemą centralizuotam ir nuotoliniam valdymui. Valdymo prietaisuose integruotos komforto ir energijos taupymo funkcijos:

NAKTINIO MIESTO VIZIJA

Rusnė MARČĖNAITĖ

Nuo 2010 metų, kai architektas Martynas Valevičius apsigynė daktaro disertaciją„Miestų meninio apšvietimo istorinė raida ir šiuolaikinės tendencijos“, Lietuvoje pasikeitė nedaug kas – naktinio šalies miestų vizualinio įvaizdžio strategijos kūrimo perspektyvos vis dar prieblandoje. Kūrė miestų sisteminio meninio apšvietimo viziją „Galiojančios apšvietimo normos ir standartai nesprendžia miestų meninio apšvietimo klausimų. Lietuvoje iki šiol nebuvo atlikta miestų meninio apšvietimo raidos tyrimų ir neatlikta tendencijų analizė. Šiuo metu mūsų šalyje nėra mokslinio bei metodinio pagrindo apšvietimo estetikai vertinti ir kurti. Taip pat nėra naktinio vizualinio miestų įvaizdžio strategijos, nesuformuluoti meninio apšvietimo planavimo ir projektavimo principai, neparengti miestų meninio apšvietimo planai“, – 2005–2010 metais rašytame moksliniame darbe konstatavo M. Valevičius. Remdamasis tuo, kad meninis apšvietimas gali estetiškai įprasminti miesto architektūrą ir gamtinę kraštovaizdinę vietovės specifiką, paryš-

kinti architektūrinės išraiškos bruožus ar juos transformuoti, mokslininkas suformulavo meninio apšvietimo planavimo bei projektavimo principus ir pateikė šalies miestų meninio apšvietimo specialiųjų planų rengimo rekomendacinius siūlymus. Disertacijoje M. Valevičius pabrėžė, kad parengto meninio apšvietimo plano (tokie užsienio valstybėse rengiami jau kelias dešimtis metų) Lietuvoje dar neturi nė vienas miestas ar jo dalis. Nėra tokių projektų ir šiandien. „Tuo metu labai tuo tikėjau – kad reikia kurti planus, padėsiančius pasiekti, jog, tarkime, naktinėje Vilniaus panoramoje dominuotų architektūros paminklai, bažnyčių bokštai ir kiti meno objektai, – šiandien kalba Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto Pastatų konstrukcijų katedros docentas dr. M. Vale-

2014 Nr. 2

vičius. – Galima sakyti, kad taip ir yra. Gal kažkur persistengta – „Lietuvos geležinkelių“ ar „Helios City“ pastatų apšvietimas, gal kažko trūksta, bet tai gyvenimiška. Kokybiškam apšvietimui suprojektuoti, įrengti ir išlaikyti reikia pinigų, tad uždrausti tam, kas nori, arba priversti tą, kuris nenori, yra neįmanoma misija.“ Pašnekovas neabejoja: prie visų kitų reguliavimų, kurie yra projektavimo srityje, pridėjus dar ir apšvietimo projektavimo reguliavimą – matyt, nei architektai, nei pastatų savininkai tuo labai nesidžiaugtų, kad ir kokių kilnių tikslų tas planas turėtų. Galbūt jis galėtų būti rekomendacinio pobūdžio, bet ar galima tikėtis, kad juo kas nors vadovautųsi?

Priemonė architektūrinės aplinkos įvaizdžiui pakeisti Pavyzdžių pasaulio didmiesčiuose, kai savivalda vienam ar kitam rajonui atnaujinti nusprendžia pasitelkti apšvietimą, kviečiasi tam reikalui šios srities guru ir neilgai trukus konferencijose pristato rezultatus – netrūksta. „Kai pamatai, kaip miestai pagražėja, vėl kyla impulsas daryti ką nors panašaus“, – sakė pašnekovas. Dr. M. Valevičius pripažįsta: gali būti, kad daugelis žmonių naktinio

Vilniaus katedros apšvietimas šiandien ir apie 2000-uosius (nuotr. viršuje).

G.Bartuškos nuotr. miestovaizdžio išskirtinumo nepastebi, pageidauja tik to, kad dirbtinė šviesa juos saugiai palydėtų iki namų durų. Tačiau ir retas architektas apšvietimą vertina kaip kūrybos priemonę, kuri gali suformuoti ar pakeisti architektūrinės aplinkos įvaizdį. Tai galima sieti su informacijos stygiumi – anot pašnekovo, dirbtinio apšvietimo estetika, meninis reikšmingumas mieste ir jo įtaka architektūrinės aplinkos suvokimui Lietuvos architektūros ir urbanistikos teorijoje yra nepakankami, nėra suformuotos teorinės bazės, neištobulinta terminologija. Svarbu ir tai, kad mūsų šalyje dar niekas kompleksiškai netyrinėjo atskirų apšviestų objektų įtakos naktiniam miestovaizdžiui, energijos švaistymo ir šviesos taršos problemų, į kurias jau nuo 1988 metų dėmesį bando atkreipti Tamsaus dangaus asociacija (Dark Sky Association).

Kontrastai: sostinės „Kempinski“ ir „Amberton“ viešbučių apšvietimas. Tada tapo akivaizdu, kad tamsiuoju paros metu apšvietimas yra svarbus ne vien miesto gyvavimui pratęsti, tai yra utilitariems – orientacijos, saugumo – miestiečių poreikiams tenkinti. Apšvietimas formuoja ir naktinį miestovaizdį (ang. urban nightscape), kuris gali teikti prasmingą informaciją gyventojams bei svečiams apie aktualius miesto įvykius. Anot M. Valevičiaus, tinkamai valdant šviesą aplinką galima apšviesti taip, kad būtų išryškintos net ir tos vertybės, kurių negali atskleisti dienos šviesa: „Naktinis miestovaizdis – mieste vykstančių procesų, o kartu ir kultūros reiškinių bei pokyčių veidrodis ar net holografinis vaizdas, leidžiantis vizualiai suvokti dažnai dieną nepastebimus fenomenus. Apšviečiant objektus ne atsitiktinai, o sąmoningai, sukuriama visapusiška, kitur nepasikartojanti istoriškai susiformavusi miesto gamtinių ir antropogeninių elementų visuma. Joje individualų vietovės įvaizdį formuojančios vertybės apšviečiamos ir akcentuojamos, o kadaise padarytos klaidos – niveliuojamos. Nesant dirbtinio apšvietimo ši aplinka neišnyktų, tačiau jos estetikos tyrimai tamsiuoju paros metu netektų prasmės.“ Ar naktinis turi būti tapatus dieniniam? Užsienio praktikoje, pasak M. Valevičiaus, galima rasti įvairių pavyzdžių, kai kurių miestų naktį tiesiog

G.Bartuškos nuotr.

neatpažintume. Kitas klausimas, kieno lūkesčius norime patenkinti kurdami naktinį miestovaizdį ar projektuodami meninį apšvietimą. „Dieną miesto gatvėse vaikšto kiti žmonės nei naktį, – atkreipė dėmesį M. Valevičius. – Tad kaip apsispręsime: ar apšvietimas turi būti orientuotas į tuos naktinius lankytojus, ar galbūt į turistus? Jei nutartume, kad orientuojamės į turistus, irgi turėtume daryti tai nuosekliai. Kad, pavyzdžiui, sugalvoję vakare iš viešbučio išeiti pavakarieniauti, jie galėtų eiti vedami šviesos scenarijaus.“

Iniciatyvas stabdo lėšų stoka Savo mokslo darbe dr. M. Valevičius įrodinėjo, kad architektūrinių ir inžinerinių objektų apšvietimas yra svar-

Gedimino pilies papėdė, Taikomosios dailės muziejus šiandien (nuotr. apačioje) ir 1999 metais.

Kuria papildomas vertes Lietuvoje meninio apšvietimo kuriamą vertę daugelis pirmą kartą įvertino, kai paskutiniais XX amžiaus metais buvo apšviesti reikšmingiausi Vilniaus senamiesčio objektai, tarp kurių buvo Aušros vartai, Šv. Jonų bažnyčia ir varpinė, Šv. Petro ir Povilo bažnyčia.

G.Bartuškos nuotr. 17

Apšvietimo specialistas Tomas PETRAITIS apgailestauja, kad kai kurie sostinės senamiesčio pastatų naudotojai pamiršta turintys įrengtą pavydėtiną apšvietimą. bi taikomojo meno ir architektūrinė kūrybinė problema, apimanti psichologiją, filosofiją, galinti daryti įtaką visam objekto sumanymui – dirbtinė šviesa gali ne tik apšviesti pastatą, bet ir padėti atskleisti architektūrinį sumanymą. Tirdamas architektūrinių ir inžinerinių objektų apšvietimo tendencijas, architektas išskyrė dvi pagrindines grupes: tradicines ir kuriančias naują meninę kokybę. Tradicinės dar vadinamos asociatyvinėmis – kai apšvietimas pabrėžia objekto tektoniką ir atkartoja įprastą, dieną matomą pastato įvaizdį kaip archetipą. Šią apšvietimo tendenciją dažniausiai išreiškia meninis istorinių ir kultūros paveldo objektų apšvietimas.

Naujos meninės kokybės kūrimo arba alternatyvią meninio miestų apšvietimo grupę sudaro apšvietimo sprendimai, kuriais siekiama sukurti naują, visiškai skirtingą pastato įvaizdį. Objekto archetipo neegzistuoja – apšvietimo priemonėmis kuriamas naujas objekto kontrįvaizdis. Naujos meninės kokybės kūrimo apšvietimo tendencijas M. Valevičius išskaidė dar į kelis pogrupius. Tai medijos fasadų, medijos architektūros tendencijos – kai objekto apšvietimas yra kintamas, interaktyvus ar perduoda informaciją; architektūrinio objekto kaip šviestuvo tendencija – kai pastatas pats gali apšviesti aplinką, jis tampa milžinišku šviestuvu; ir spalvoto architektūrinių bei inžinerinių objektų apšvietimo tendencija – kai naudojant charakteringas spalvotas šviesas sukuriamas naujas architektūrinio ar inžinerinio objekto įvaizdis. Pasak architekto, Lietuvoje galima atrasti visų užsienyje naudojamų pagrindinių meninio miestų apšvietimo tendencijų pavyzdžių, tačiau dėl ribotos ekonominės krašto galios ir menko meninio miestų apšvietimo planavimo bei projektavimo principų išmanymo skiriasi jų paplitimo mastas ir kokybė. Kaip jau minėta, daugumos Lietuvos architektų projektuose apšvietimo estetikai skiriamas dėmesys yra nepakankamas. Meninio apšvietimo, kaip kozirio išskirtinumui sukurti, apgailestavo M. Valevičius, neišnaudoja net kurortiniai šalies miestai.

Pradėti verta nuo revizijos Apšvietimo specialistas, Vilniaus dailės akademijos (VDA) Interjero dizaino katedros lektorius, bendrovės „Luksofonas“ vadovas Tomas Petraitis sostinei linki rasti galimybių atlikti per pastaruosius metus įgyvendintų apšvietimo projektų reviziją. Vertinant miesto kontekstą, vaizdas, specialisto

REIKŠMINGIAUSIŲ VILNIAUS SENAMIESČIO OBJEKTŲ APŠVIETIMAS

1998 metais Vilniaus miesto savivaldybės plėtros departamento užsakymu paminklų restauravimo instituto specialistai (V. Stepulienė, A. Pilypaitis, G. Miknevičienė) parengė reikšmingiausių Vilniaus senamiesčio objektų apšvietimo siūlymus. Į sąrašą pateko gyvenamasis namas Pilies g. 12, Genocido centras, Šv. Mikalojaus bažnyčia, Šv. Pranciškaus ir Bernardo bažnyčia, Aušros vartai, Bazilijonų vartai, Šv. Teresės bažnyčia, Visų Šventųjų bažnyčia, Šv. Jonų bažnyčia, Šv. Jonų bažnyčios varpinė, Šv. Mykolo bažnyčia, Šv. Mykolo bažnyčios varpinė, Misionierių bažnyčia, Vizitiečių bažnyčia, Šv. Jokūbo bažnyčia, Šv. Rapolo bažnyčia, Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Šv. Jackaus koplytėlė, Vilniaus miesto rotušė, Vilniaus miesto savivaldybės pastatas (dabar prekybos centras „Gedimino 9“) ir skulptūra „Lazdynų Pelėda“. Nors nebuvo užsakymo, buvo parengti bendrieji senamiesčio apšvietimo koncepcijos metmenys. Apšvietimo siūlymų svarstymo metu išsakyta nuomonė, kad būtina tęsti senamiesčio apšvietimo koncepcijos kūrimą, kad atskirų objektų apšvietimas ne būtų atsitiktinis, bet darniai įsijungtų į naktinio vaizdo visumą (vadovaujančių specialistų, atestuotų restauratorių ir paminklotvarkos ekspertų posėdis 1998 metais).

2014 Nr. 2

nuomone, visai neblogas – prieš keliolika metų realizuotas reikšmingų senamiesčio statinių apšvietimo projektas daro įspūdį ir šiandien: darbas buvo atliktas subtiliai, protingai, panaudojant tikrai gerus to laikotarpio produktus. Bet keli rūpesčiai yra. Pirmas išsprendžiamas, matyt, lengviau – tų pastatų savininkams ar naudotojams užtektų paspausti mygtuką ir įjungti turimą apšvietimą. „Nemanau, kad jis nejungiamas dėl taupumo. Žmonės pamiršta, kad turi įrengtas apšvietimo sistemas. Gražiausi pastatai tamsūs net per šventes. Arba šviečia tik dalis sistemos. Trūksta iniciatyvių specialistų, kurie norėtų rūpintis šia sritimi“, – mano T. Petraitis. M. Valevičius paminėjo Malmės (Švedija) pavyzdį, kurios savivaldybėje yra už miesto apšvietimą atsakingo specialisto pareigybė. Ir todėl Malmė gali teisėtai didžiuotis esanti šviesesnė nei kaimynė Kopenhaga.

Skaitiklis sukasi – rezultato nėra Kartu su kolegomis daugelyje reikšmingiausių senamiesčio apšvietimo projektų dalyvavęs T. Petraitis stebi permainingą apšvietimo situaciją sostinėje. Ir tiki, kad nereikėtų didelių išlaidų ar pastangų pašviesinti pastaraisiais metais aptemusį miesto veidą: „Kodėl, tarkime, taip varganai šiandien apšviesta Katedros aikštė? Ten neatkuriama tai, kas sudėta – ten juk išties turi veikti galingi prožektoriai. Nemanau, kad rastume daug gedimų – tiesiog reikia atlikti reviziją, galbūt pakeisti šviesos šaltinius, pažiūrėti, kas perdegę.“ VDA lektorius pabrėžė – atlikti reviziją reikia nekeliant revoliucijų: „Principas toks: tvarkant nesugadinti. Kartais nusprendžiama ieškoti taupesnių įrankių, bet išties tai neapsimoka – ši investicija neatsipirks. Nebent idėjiškai, ideologiškai.“ Taip pat klaidinga manyti, kad naujesnis – būtinai geresnis. „Čia irgi galimas Katedros portiko skliauto pavyzdys: bendrovė „Fotonas“ parengė projektą, panaudojo ten jau buvusius, funkciškai tinkamus šviesos šaltinius ir gražiai apšvietė portiko skliautą bei tūrį. Tada kažkam kilo mintis, kad šviestuvai pasenę, juos nuėmė, sudėjo naujus, bet netinkamos optikos prožektorius. Rezultatas išėjo prastesnis nei prieš „atnaujinimą“. Dabar tų prožektorių nė neįjungia... Atvejų, kai šviestuvai keičiami neva ekonomiškais, bet neatlikus deramos analizės, mieste galima rasti ir daugiau. Reikia

suprasti: technologijos taip greitai nesikeičia, jeigu kas nors buvo padaryta kokybiškai, verta išlaikyti“, – kalbėjo T. Petraitis. VDA lektorius apgailestauja ir dėl Katedros varpinės apšvietimo – prieš keliolika metų, dar prieš rekonstruojant Katedros aikštę, įrengtas subtilus bokšto apšvietimas tarpinio remonto metu prieš ketverius metus išvis nebuvo tvarkomas. Dulkės nuo kai kurių statinių apšvietimo sistemų buvo nupūstos ruošiantis Lietuvos pirmininkavimo Europos Tarybai periodui. Daugybė renginių vyko Valdovų rūmuose, kurių itin stiprus apšvietimas, T. Petraičio vertinimu, išbalansavo Katedros aikštės ansamblį: „Pirmiausia reikėjo atgaivinti Katedros aikštę, Valdovų rūmai taip iššoka ir dėl kontrasto su ja. Nors galbūt žmonėms tai priimtina – juk tie sprendimai priklauso ir nuo tradicijų. Tarkime, Krokuva labai subtiliai apšviesta, kur kas mažesniais apšvietos lygiais, taškais, ir viskas, kas turi būti matoma, čia matoma. Visi variantai galimi. Svarbiausia – tai turi daryti specialistai, kitaip elektros skaitiklis suksis, o rezultato nebus.“

Gyventojai reiklūs apšvietimo projektams Vardydamas didžiausio Lietuvos miesto naktinį miestovaizdį galinčius pakeisti projektus, T. Petraitis paminėjo ir neįgyvendintus kintamo (spalvinio) apšvietimo įrengimo planus, plėtotus su dalies sostinės dangoraižių šeimininkais. Idėjos nevirto darbais. „Vis atsiranda priežasčių – tai krizė, tai dar kas nors. Iš tiesų tokie projektai yra milžiniška investicija, reikalaujanti sudėtingos tuo aistringai besidominčio žmogaus priežiūros“, – konstatavo specialistas. Kai kurios valstybės institucijos savo pastatų apšvietimu nesirūpina bijodamos sulaukti kaltinimų lėšų švaistymu. Vienos ministerijos atstovams priminęs, kad laikas atnaujinti kai kurias apšvietimo detales, išgirdo nuogąstavimą: „Negalime, mes juk po didinamuoju stiklu...“ Kuriant meninio apšvietimo projektus senamiestyje kyla ne tik elektros įvado galios, laidų atvedimo, bet ir komunikavimo su gyventojais problemų. „Kartais žmonės tiesiog neleidžia įrengti prožektorių, nes bijo, kad naujas šviesos šaltinis jiems trukdys. Kai pirmą kartą buvo apšviesta Katedra, prožektorius derinimo darbų

Architektas dr. Martynas VALEVIČIUS mato miestų meninio apšvietimo planavimo prasmę, bet supranta, kad dar vienas – apšvietimo projektavimo – reguliavimas nesužavėtų kolegų architektų.

MENINIO MIESTŲ APŠVIETIMO KŪRIMO PARADIGMA

M. Valevičiaus atlikta miestų planinių ir erdvinių struktūrų meninio apšvietimo analizė leidžia teigti, kad kuriant miesto planinių erdvinių struktūrų apšvietimą reikėtų vadovautis apšvietimo specifika ir aiškia miestų meninio apšvietimo sistemos kūrimo paradigma, kurią sudarytų įprastų miestų planavimo principų ir nuostatų visuma: • sistemiškumas – sisteminis miesto meninio apšvietimo formavimas: organiškas ryšys su urbanistine, gamtine, ekologine, socialine ir ekonomine miesto aplinka; miesto meninio apšvietimo sistemos (posistemių) formavimo koordinavimas, funkciškai ir kompoziciškai jungiant miesto architektūrinių ir inžinerinių objektų apšvietimą su miesto aikščių, bulvarų bei kitų vietų apšvietimu, kuriant bendras meninio apšvietimo zonas; • urbanistinis pagrįstumas – miesto dydžio, jo paskirties, reikšmingumo, planinės erdvinės struktūros ir architektūrinės užstatymo kompozicijos, želdynų bei želdinių suvokimas ir tuo vadovaujantis miesto meninio apšvietimo kūrimas, įgyvendinimas; • istorinis perimamumas – gamtos ir kultūros paveldo reikšmingumo suvokimas, vientisumo išsaugojimas ir tikslingas jo atskleidimas apšvietimo priemonėmis tamsiuoju paros metu; • socialinis pagrįstumas – siūlomų apšvietimo sprendinių socialinės motyvacijos paisymas, siekiant patenkinti miesto bendruomenės poreikius ir sukurti aplinkoje psichologinį komfortą, užtikrinti tinkamą sveikatinimui bei rekreacijai skirtų teritorijų apšvietimą; • vientisumas – atskirų meninio apšvietimo sistemos dalių susiejimas, gyvenamųjų kompleksų, viešųjų erdvių, miesto parkų, gatvių, pėsčiųjų alėjų ir pan. apšvietimo jungimas; • ekologinis tvarumas – šviesos taršos vengimas, taupus energijos išteklių naudojimas; • savitumas – miesto tapatumo ir savasties išsaugojimas, miesto naktinio vaizdo atskleidimas; • estetiškumas – miesto harmoningo naktinio kraštovaizdžio architektūros kūrimas; • tęstinumas ir ekonomiškumas – apšvietimo sistemos projektų tęstinumas ir jų įgyvendinimo realumas. Sisteminis miesto meninio apšvietimo kūrimas, laikantis pagrindinių sistemos formavimo principų, leistų mieste sukurti estetiškesnę, ekologiškai tvaresnę ir geresnę gyventi vakarinę aplinką (JakovlevasMateckis, 2008). Ištrauka iš M. Valevičiaus daktaro disertacijos „Miestų meninio apšvietimo istorinė raida ir šiuolaikinės tendencijos“.

metu kurį laiką buvo ne nuleistas žemyn, bet nukreiptas į dangų. Tada akinimu pasiskundė net Žirmūnuose gyvenanti moteris. Ir taip galėjo būti...“ – kalbėjo T. Petraitis. Kartais atrodo, kad paprasčiausi apšvietos projektai įsižiebia nedide-

liuose miesteliuose. Užtenka klebonui ar seniūnijai inicijuoti bažnyčios apšvietimo projektą, ir nuo jos į šalis pasipila kiti šviesos taškai. „Tai labai prasmingi projektai – mažieji miesteliai taip išsivaduoja iš balanos gadynės“, – pasidžiaugė T. Petraitis.

MODERNIOS TECHNOLOGIJOS NEAPLENKIA MUZIEJŲ ŠVIESOS DIODAI ATVĖRĖ NAUJOVIŠKŲ MENO KŪRINIŲ APŠVIETIMO GALIMYBIŲ

Kristina BUIDOVAITĖ

Šių dienų visuomenės garsiai deklaruojamas, be abejo, pozityvus siekis išsaugoti meno vertybes ateities kartoms daugybei įvairių sričių specialistų yra daugiau nei šūkis. Tai – kasdienės pastangos maksimaliai pailginti meno vertybių gyvavimą saugant jas nuo kenksmingo aplinkos poveikio. Taip pat – nuo žalingos šviesos įtakos. Išmanųjį, meno vertybes tausojantį apšvietimą sukūrę Lietuvos mokslininkai galėtų jį pritaikyti bet kuriame šalies muziejuje. Tačiau šiems ji per brangi. Uždavinys – vertybes išsaugoti ateities kartoms Tinkamas kultūros vertybių, muziejų eksponatų apšvietimas, įsitikinęs šviesos dizaineris Antanas Pocevičius, atskleidžia ne tik meno kūrinių formą, spalvas, faktūrą, bet ir laikotarpį, pačią aplinką bei architektūrą. Štai italų dailininko Ticiano kūryba „Scuderie del Quirinale“ muziejuje Romoje pristatoma pasitelkus šviesą ir skirtingą sienų spalvą – menininko kūrybos periodai išskirti ekspozicijos salių sienas nudažius ryškiomis spalvomis, o paveikslus apšvietus naujos technologijos šviesos diodų prožektoriais. Šis pavyzdys, anot pašnekovo, tik įrodo, kad apšvietimo dizaineris nėra tik lempučių specialistas ar žinovas, jis tiesiogiai daro įtaką visai architektūrai. Vis dėlto dažnesnis paveldosaugininkų ar muziejininkų rūpestis – ne kaip patraukliau ar ryškiau apšviesti meno kūrinius ar muziejaus vertybes, bet kaip parodyti visuomenei kultūros paveldą jo nepataisomai nesugadinant ir išsaugant ateities kartoms. Nepaisant visų apribojimų ir atsargumo priemonių, kurių imasi specialistai, meno kūriniai neišvengia žalingo laiko ir šviesos poveikio: blunka jų spalvos, ruduoja lakas, medžiagos, taigi juos eksponuojant tenka balansuoti tarp kūrinio pateikimo išvaizdumo ir patiriamos žalos.

20 20

„Dirbant muziejuose, bažnyčiose, kituose paveldo objektuose, labai svarbus glaudus muziejininkų ir apšvietimo specialistų bendradarbiavimas. Architektas ne visuomet turi laiko ir galimybių gilintis į technologinius dalykus, jam svarbus galutinis rezultatas. Muziejininkai, priešingai, suinteresuoti, kad meno kūriniai būtų gražiai parodyti, ne per stipriai apšviesti, išliktų kuo ilgesnį laiką“, – paaiškino šviesos dizaineris.

Apšviečiama atsižvelgiant į objekto paskirtį Apšvietęs ne vieną paveldo objektą šviesos dizaineris A. Pocevičius teigė, kad įdomiausia dirbti su užsakovais, suprantančiais apšvietimo svarbą. Pašnekovas išskyrė 2004 metais atstatytą Kauno Kristaus prisikėlimo bažnyčią. Apšvietimu šiuose maldos namuose, kurie po Antrojo pasaulinio karo buvo virtę radijo gamykla, pradėta rūpintis vos prasidėjus atstatymo darbams. Prisikėlimo bažnyčia yra daugiafunkcis pastatas, pritaikytas pamaldoms, koncertams, turizmui, čia įkurtas nedidelis kultūros centras. Tinkamas apšvietimas, A. Pocevičiaus teigimu, suderino visas šias funkcijas. Europoje, anot pašnekovo, dirbtinis apšvietimas suvokiamas dvejopai. Kai nepasitenkinama tradiciniais sprendimais, einama sudėtingesniu keliu – ap-

2014 2014Nr. Nr.22

švietimo sistemos gaminamos ir parenkamos specializuotai, atsižvelgiant į objektų paskirtį: bažnyčioms – bažnytiniai, muziejams – muziejiniai šviestuvai. Tokie šviestuvai, A. Pocevičiaus teigimu, lengviau suderinami su kultūros paveldo objektų stilistika: „Bažnyčių didelis aukštis, vyrauja skliautai, karnizai. Visuomet turi galvoti, kaip jas apšviesi ir kodėl būtent taip. Kartais šviestuvų parinkimas suteikia ne tik žinių ateities projektams, bet ir savotišką pokalbį su pačia architektūra.“ A. Pocevičius rūpinosi ir Vilniaus katedros apšvietimu. Šiame objekte daugiausia diskusijų sukėlė dar septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pakabinti sietynai. Sietynai sovietmečiu buvo pritaikyti paveikslų galerijos apšvietimui, o Katedrai atgavus religinį statusą jie ėmė trukdyti atlikti pagrindinę – liturginę – funkciją. Kadangi sietynai nebuvo autentiški, priimtas sprendimas jų atsisakyti. Apšvietimo sistema, leidžianti apšviesti ir altorių, stacijas, ir skliautą bei paveikslus, įrengta ant kolonų kapitelių.

Sprendimus priima atsakingai Apšviečiant paveldo objektus, šviesos dizainerio teigimu, ypač svarbūs bandymai, padedantys priimti galutinius sprendimus. „Eksperimentai yra neįkainojama patirtis, kurios įgauni atlikdamas juos išskirtiniuose kultūros paveldo objektuose. Tiesa, atlikdamas bandymus gali tik išsiaiškinti, kaip teisingiau apšviesti detalę ar elementą, o apšvietimo projekto visumai realizuoti pasitelkiamos kompiuterinės šviesos moduliavimo programos, fotometrinės šviestuvų kreivės, šviesos šaltinių spektrinės, spalvų perteikimo analizės“, – aiškino A. Pocevičius. Lietuvos nacionalinio muziejaus pastate – buvusiose kareivinėse T. Kosciuškos gatvėje – neseniai taip pat suprojektuotos muziejaus patalpos ir apšvietimas. Kadangi patalpos tamsios, su mažais ir ekranuotais langais,

o muziejuje bus eksponuojami senoviniai žemės ūkio ir buities padargai, apsispręsta dirbtinio apšvietimo sąlygomis išgauti natūralios šviesos įspūdį. Iš apšvietimo plokštumų buvo suformuotos lubos, kurios atrodytų kaip stoglangis. Jame, atsižvelgiant į natūralios šviesos kitimą, numatoma keisti šviesos spektrą ir intensyvumą. Greta lubų įrengta lanksti prožektorių sistema su šviesos diodais. Šviesos diodų panaudojimas muziejuose, pripažino apšvietimo specialistas, ypač tinkamas dėl eksploatacinių ypatybių, patogios ir lanksčios šviesos scenarijų valdymo galimybės.

mų geografo ir kartografo Joachimo Lelevelio naudotų dažų pigmentams, Valdovų rūmuose esantiems gobelenams, Bažnytinio paveldo muziejaus vertybėms apšviesti. „Bažnytinio paveldo muziejuje dalis sakralinių vertybių padengta plonu aukso sluoksniu. Laikui bėgant kai kurios jų papilkėjo. Pritaikius kietakūnio apšvietimo technologiją, įmanoma atkurti aukso vaizdą, kad relikvija atrodytų kaip nauja“, – paaiškino VU Tai-

komųjų mokslų instituto prof. Artūras Žukauskas. Valdovų rūmų kolekcijoje esantys išblukę gobelenai, profesoriaus teigimu, irgi galėtų būti atnaujinti pasitelkus modernią apšvietimo sistemą. Muziejų eksponatams kietakūnio apšvietimo technologija ypač tinkama: mokslininkų sukurta eksponatų apšvietimo sistema apsaugo meno vertybes, tačiau kartu leidžia optimaliai atskleisti jų estetinį grožį. „Mes puikiai

Vienos geriausios technologijos nėra Vis dėlto šviesos diodai muziejų apšvietimui, A. Pocevičiaus nuomone, nėra vienintelis pasirinkimas: „Prieš kelerius metus šviesos diodai buvo ne itin kokybiški, taip pat, nors jie ir ekonomiški, yra ganėtinai brangūs. Pats diodas, palyginti kitais šviesos šaltiniais, kurie profesionaliai naudoti anksčiau, pavyzdžiui, metalo halogenidų ar liuminescencinės lempos, neturi tiek daug pranašumų, tad technologinis žingsnis, kitaip negu yra kalbama, iš tiesų nėra didelis.“ Netgi šviesos diodų ilgaamžiškumas, pastebėjo šviesos dizaineris, nėra didelis privalumas, palyginti su dabartiniais šviesos šaltiniais, o šviesos srautas daugeliu atvejų netgi mažesnis. Tad aiškių standartų trūkumas, nesibaigianti sparti technologinė plėtra ir tuo pat metu greitas moralinis senėjimas, elektronikos jautrumas elektros tinklo kokybei, vis dar didelė kaina neleidžia šviesos diodams įsigalėti galutinai ir negrįžtamai. Galiausiai, o tai iš dalies paradoksalu, šviestuvui su šviesos diodu pagaminti medžiagų reikia daugiau nei tradiciniam. „Šviesos diodai turi ateitį, bet ne tokią greitą, kaip buvo manoma prieš keletą metų“, – sakė apšvietimo specialistas.

Naujų galimybių siūlo Lietuvos mokslininkai Vilniaus universiteto (VU) Taikomųjų mokslų instituto mokslininkai, ilgą laiką tyrinėję šviesos diodų ypatybes, pristatė naujausią kietakūnio apšvietimo technologiją – bet kokiu išmaniuoju įrenginiu, kuriame veikia bevielis ryšys (telefonu, planšetiniu kompiuteriu), valdomą spalvų atgavos mašiną. Ją mokslininkai jau panaudojo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslams, VU bibliotekoje saugo-

21 21

valdome šviesos spektrą, palyginti su halogeninėmis lempomis, pasiekiame kelis kartus mažesnį žalingą poveikį meno kūriniams“, – apibendrino prof. A. Žukauskas.

Specialistų akiratyje – garsaus dailininko darbai

Apšviečiant meno vertybes, labai svarbus glaudus muziejininkų ir apšvietimo specialistų bendradarbiavimas.

Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros apšvietimas.

Kauno22 Kristaus prisikėlimo bažnyčios apšvietimas.

M. K. Čiurlionis, kurio kūriniams artimiausiu metu rengiamasi pritaikyti išmanųjį apšvietimą, vienus paveikslus tapė ant drobės, kitus – ant celiuliozinio popieriaus. Šį bėgant laikui ypač paveikė šviesa. Popierius pagelto, prarado spalvų tonus, jų intensyvumą. Mokslininkų pasiūlyta išmanioji meno kūrinių apšvietimo technologija ne tik leidžia atkurti paveikslus, pasiūlyti naujų spalvų tonų, bet ir labai tausoja meno kūrinius. „Mes mokame apskaičiuoti fotocheminę žalą, parinkti, kad ji būtų mažiausia. Galime paryškinti spalvą, parinkti šviesą, mažiausiai veikiančią dažų pigmentus ar paveikslo pagrindą. Tai nėra pigu. M. K. Čiurlionio muziejuje atlikti eksperimentai, netrukus planuojama paroda, kurioje pasirinkti dailininko paveikslai bus pateikti apšviesti natūralia šviesa ir paryškinti. Kiekvienas lankytojas galės pats pasirinkti jam priimtiną apšvietimą, spalvos temperatūrą, sodrį“, – komentavo prof. A. Žukauskas. VU bibliotekoje saugomų J. Lelevelio dažų pigmentų apšvietimą reguliuoti irgi patikėta patiems lankytojams, mat vieni nori blyškesnių, kiti – ryškesnių spalvų, paaiškino prof. A. Žukauskas. VU mokslininkų sukurto tausojamo meno kūrinių apšvietimo technologijos pagrindas – keturspalvis šviesos šaltinis, turintis mėlyną, žalią, gintarinį ir raudoną komponentus. „Jei turiu keturis pirminius šviesos šaltinius, galiu bet kokios spalvos, temperatūros baltą šviesą sukurti begale būdų. Balta spalva atrodo vienodai, bet apšvietus objektus kiekvienas spektras savitai perteiks spalvas: padidins ar sumažins jų sodrį arba imituos natūralią šviesą. Mes išmokome tolygiai valdyti keturspalvę sistemą. Iki tol buvo siūloma pasirinkti iš kelių skirtingų lempų“, – sakė VU profesorius. Šviesos diodų technologija išrasta prieš 100 metų, prieš 50 metų rinkai pateikti raudoni, o vėliau – geltoni, žali, mėlyni ir balti šviestukai. Sparti šios technologijos plėtra prasidėjo prieš 20 metų, kai buvo išrasti mėlyni ir balti puslaidininkiai šviesos šaltiniai.

2014 Nr. 2

Tausojamo meno kūrinių apšvietimo generuojamos šviesos fotocheminis poveikis yra 3 kartus mažesnis nei saulės šviesos ir 10 proc. mažesnis nei halogeninių lempučių, paprastai naudojamų muziejų eksponatams apšviesti. Balansas tarp šaltinio spektro komponentų gali būti parinktas taip, kad iki 60 proc. spalvų būtų perteikiama su didesniu sodriu, taip vizualiai kompensuojant pigmentų išblukimą dėl senėjimo. VU mokslininkų siūlomas išmanusis meno kūrinių apšvietimas ne tik pagerina meno kūrinio spalvų perteikimo kokybę, bet ir leidžia tą patį paveikslą pamatyti taip, tarsi jis būtų apšviestas dienos šviesos, žvakių arba halogeninių lempų, slopinti išryškėjusias dėmes, paryškinti jautrius fotocheminiam poveikiui pigmentus, parinkus tinkamą apšvietimą sumažinti žalingą šviesos poveikį. Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį, kad galiojančios meno kūrinių apšvietos normos (pavyzdžiui, 50 liuksų) yra senos, nes jose neatsižvelgiama į šviesos šaltinio spektrą. Esant tai pačiai apšvietai žalingas skirtingų šviesos šaltinių poveikis fotochemiškai jautriems objektams gali skirtis keliolika kartų. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja muziejininkystei ir administracijai Daina Kamarauskienė gyrė VU mokslininkų norą atgaivinti labiausiai laiko ir šviesos paveiktus vieno garsiausių Lietuvos dailininkų paveikslus. „Diegti išmanųjį apšvietimą mūsų sąlygomis per brangu, kol kas negalime apie tai net svajoti. Šiuo metu suplanuotas bandomasis kelių M. K. Čiurlionio paveikslų apšvietimas, kad lankytojai galėtų su juo susipažinti, įvertinti spalvų tonais ir šviesa besikeičiančius paveikslus“, – sakė D. Kamarauskienė. Muziejus ne tik atrinkęs reikiamus darbus, nusipirkęs įrangą, bet ir turi ekspertų, menotyrininkų, M. K. Čiurlionio meno žinovų palaikymą. Šiuo metu muziejuje naudojamas apšvietimas taip pat nekenkia meno kūriniams, tačiau, pasidžiaugė pašnekovė, technologijos vis žengia į priekį ir neaplenkia muziejų, kuriems apšvietimas ypač svarbus: „Muziejuje jau seniai nenaudojamos lempos, deginančios popierių, pasitelkiami specialūs filtrai, pritaikyti meno kūriniams, laikomasi nustatyto optimalaus šviesos kiekio reikalavimų.“

Nepatenkinti esama padėtimi Apšvietimas, Valdovų rūmų muziejaus Komunikacijos koordinatorės Ramunės Hazir įsitikinimu, labai svarbus ir šio muziejaus ekspozicijų įrengimo, jų pateikimo, dizaino, ekspozicinio įspūdžio sukūrimo, vertybių ypatybių atskleidimo bei išryškinimo elementas. „Netinkamai ir nekokybiškai apšviestas eksponatas gali neteikti jokio įspūdžio, dar blogiau – būti pažeistas. Taip pat būtina vengti eksponatų, ypač tekstilės, grafikos darbų, intensyvaus apšvietimo dienos šviesa. Dėl šios priežasties Valdovų rūmų langai padengti apsauginėmis plėvelėmis, įstatyti vitražai ir įrengtos apsauginės užuolaidos“, – paaiškino R. Hazir. Unikalių archeologinių radinių ir interjero meno vertybių apšvietimui, atsižvelgiant į jų medžiagą, amžių, eksponavimo aplinką ir kitus kriterijus, taikomi įvairūs reikalavimai, kurie nurodyti Muziejuose esančių rinkinių apsaugos, apskaitos ir saugojimo instrukcijoje. Visų rūšių grafikos, knygų, rankraščių, nuotraukų, audinių, botanikos ir zoologijos rinkinių, odos apšvietimas neturi viršyti 50–70 liuksų. Visų kitų eksponatų – 75 liuksų. Vienaip apšviečiami radiniai ir kitos vertybės, eksponuojami vitrinose, visai kitaip – interjeruose. Vitrinose esantys radiniai gali būti apšviečiami iš išorės arba viduje. Jei vitrina apšviečiama iš išorės, tuomet ji turi būti padaryta iš specialaus atspindžius mažinančio stiklo, jei iš vidaus – būtina naudoti liuminescencines lemputes ir visą laiką stebėti vitrinų mikroklimatą. Atvirose ekspozicijose (pavyzdžiui, istoriniuose interjeruose), kuriose irgi labai svarbus mikroklimatas, dėmesys atkreipiamas į dar kelis parametrus: šviesos šaltiniai turi turėti galimybę reguliuoti jų apšviečiamos plokštumos dydį – nuo taškinio apšvietimo (pavyzdžiui, ant baldo stovinčio smul-

Antano POCEVIČIAUS įsitikinimu, tinkamas apšvietimas atskleidžia ne tik meno kūrinių formą, spalvas, faktūrą, bet ir laikotarpį, pačią aplinką bei architektūrą. kaus indo) iki lengvai paskleidžiamos šviesos per visą eksponato paviršių (pavyzdžiui, gobeleną), šviesos srauto intensyvumą (nuo maždaug 50 liuksų iki maksimaliai maždaug 150 liuksų), apšvietimo įrenginių paslankumą (maksimalią galimybę keisti kryptį trimis dimensijomis), pakankamą šviesos šaltinių skaičių, atsižvelgiant į ekspozicinės erdvės plotą ir eksponatų skaičių. Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijose apšviečiant radinius ir interjero vertybes, patikino R. Hazir, laikomasi visų minėtų reikalavimų, nors kartais lankytojams atrodo, kad eksponatai nepakankamai apšviesti. Paskolinti iš kitų muziejų eksponatai irgi apšviečiami taip, kaip reikalauja skolinantis muziejus – šis reikalavimas paprastai iš anksto būna numatytas. „Tokį, koks yra dabar, muziejaus ekspozicijų apšvietimą nustatė Valdovų rūmų atkūrimo projekto projektuotojų grupė. Daugeliu atvejų jis nėra tobulas, nors pradiniai muziejaus reikalavimai buvo aiškiai suformuluoti. Valdovų

rūmai be galo sudėtingas projektas, atskiros ekspozicinės erdvės turi būti apšviečiamos skirtingais šviestuvais, reikalauja skirtingų apšvietimo režimų, be to, apšvietimas buvo įrengtas anksčiau nei ekspozicijos, planuojant rūmus atidaryti dar 2009 metais, tad įranga spėjo pasenti. Lietuvoje trūksta ir muziejų ekspozicijų apšvietimo srities profesionalų“, – pasakojo Valdovų rūmų muziejaus atstovė. Valdovų rūmų ekspozicijomis besirūpinantys specialistai neabejoja, kad VU mokslininkų pristatytas išmanusis kultūros vertybių apšvietimas – muziejams ypač tinkama technologija. Tačiau bent kol kas ji sunkiai įperkama. Vis dėlto Valdovų rūmų eksponatų apšvietimo tobulinimo klausimas šiuo metu yra vienas svarbiausių, ir kokybiniai pokyčiai planuojami dar šiemet. Ieškant sprendimų domimasi pasauline muziejų ekspozicijų apšvietimo praktika, tariamasi su kitų šalių apšvietimo profesionalais, ruošiamasi dalyvauti Frankfurte vyksiančioje specializuotoje parodoje.

APŠVIETIMO RINKOJE – DAR NEMAŽAI ŠEŠĖLIŲ Rusnė MARČĖNAITĖ

Biuro, pramoninis, komercinis, būsto ar kraštovaizdžio projektas – nepriklausomai nuo objekto paskirties efektyvių apšvietimo sprendimų už racionalią kainą galima tikėtis tada, kai apie juos galvojama nuo pirmos projektavimo dienos. Tai taisyklė, kurios Lietuva mokosi sunkiai. Lempa vietoj apšvietimo Dvidešimties metų patirtį apšvietimo srityje turinčios įmonės „Gaudrė“ valdybos pirmininkas Vladas Rinkevičius pabrėžia – tik jei apšvietimo specialistas projektavimo procesuose dalyvauja nuo pradžios, yra galimybė priimti gerus, pažangius sprendimus panaudojant mažai galingumo. Bet dažniausiai šios srities profesionalams į projektuotojų komandą tenka tiesiog įsibrauti. Ir situacija, kai apie apšvietimą pradedama galvoti jau rikiuojant baldus – o kur kabinsime lempą? – vis dar nėra reta. Šiame kontekste tokie darbai kaip Vilniaus Balsių pagrindinėje mokykloje, kurią „Gaudrės“ specialistai projektavo kartu su architekto Sigito Kuncevičiaus komanda, prisimenami dar mieliau. Balsių mokykloje nereikia jaudintis dėl neišjungtos šviesos – tuo rūpinasi iš-

manieji šviesos jutikliai. Klasėse įrengta moderni jutiklinė apšvietimo valdymo sistema esant nepakankamam apšvietimo lygiui automatiškai įjungia reikiamą

dizaineriai dažniausiai kreipiasi į apšvietimo ir elektrotechnikos produktus siūlančias įmones ieškoti daugiau nei lempos – tai yra profesionalios konsultacijos ar projektavimo paslaugos. Žurnalo „Statyba ir architektūra“ šnekinti šalies aukštųjų mokyklų atstovai neslepia: ir išsamesnes žinias, ir patirtį apšvietimo srityje jų absolventai įprastai kaupia jau po studijų – kai pamato, ko trūksta kasdieniuose darbuose. Kai kuriems paprasčiau ne patiems kamšyti žinių spragas, o kreiptis į tokių apšvietimo paslaugų įmonių kaip

„Gaudrė“ įrengė daugumos Rytų Europoje esančių prekybos tinklo „Emporio Armani“ parduotuvių apšvietimą. skaičių šviestuvų, kad būtų užtikrintas higienos normose reikalaujamas apšvietos lygis. 54 kvadratinių metrų ploto kabinetui apšviesti specialistams užteko 6 pakabinamų šviestuvų – seniau tokioms patalpoms jų prireikdavo 14-os. Žmonėms iš patalpos išėjus, apšvietimas automatiškai išsijungia. Elektros energiją padeda taupyti ir koridoriuose įrengta kompiuterizuota pakopinė apšvietimo valdymo sistema.

Įmonės „Gaudrė“ valdybos pirmininkas Vladas RINKEVIČIUS. 24

Kai užsakovui įdomi tik kaina Būtent apšvietimo funkcijos svarbą suprantantys architektai ar interjero

2014 Nr. 2

„Gaudrė“ išugdytus specialistus – galbūt buvusius bendramokslius. Kartais nutinka taip, kad architektas ar individualus užsakovas iš apšvietimo paslaugų įmonės išeina gavęs keliasdešimčia procentų sumažintą turėtą preliminarią objekto apšvietimo išlaidų sąmatą, ir apšvietimo specialistai tuo teisėtai didžiuojasi. Bet kur kas dažniau architektas ateina turėdamas sunkiai išsprendžiamą užduotį – kaip įgyvendinti projektą turint menką dalį reikiamos sumos. „Mūsų pozicija tokiais atvejais įdomi – papuolame tarp dviejų

Pernai atidarytam Vilniaus universiteto Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro pastatui „Gaudrės“ specialistai ir suprojektavo apšvietimo sistemą, ir pagamino dalį reikalingų šviestuvų.

girnų: užsakovo ir architekto, – komentavo V. Rinkevičius. – Architektas nori nors ir ekonomiško, bet gero projekto su gerais produktais, o užsakovas tiems sumanymams neduoda pinigų. Vadinasi, galiausiai išeina kas nors netikusio. Nes būna, kad skiriama pusė ar vos trečdalis reikalingos sumos. Tada nebežinai, nė ką siūlyti – nebėra šviestuvo, kuris atitiktų pageidaujamus techninius parametrus už tą kainą. Kitas dalykas, kad su daugeliu užsakovų sunku kalbėti apie ką nors kita nei apie šviestuvo ar apšvietimo sistemos kainą.“

Šviesa padeda parduoti Apšvietimo specialistai giria pastarųjų metų permainas didžiuosiuose prekybos centruose. Anot „Gaudrės“ valdybos pirmininko V. Rinkevičiaus, šie centrai duoda daugiau laisvės projektuotojams, labiau domisi pažanga, ieškodami būdų sumažinti energijos naudojimą ir išeksponuoti savo prekes taip, kad jos gerai matytųsi ir skaniai atrodytų. Kad taip būtų, įvairūs produktai turi būti apšviečiami skirtingo spektro šviestuvais. Pavyzdžiui, mėsa, žuvis, duona apšviečiami šviesos šaltiniais, kurie skleidžia keliskart didesnį kiekį raudonos spalvos spindulių. Vertindami drabužių parduotuvių apšvietimo kokybę specialistai kartais juokauja – ten ne apšvietimas, ten tiesiog yra šviesa. Ši pastaba, tiesa, susijusi su matavimosi kabinomis. „Gaudrės“ įgyvendintų projektų sąra-

še požiūriu į šviesos reikšmę interjere išsiskiria „Emporio Armani“ salonai. Vilniečiai įrengė apšvietimą bene aštuoniuose šio prekės ženklo salonuose nuo Varšuvos iki Sankt Peterburgo, du salonai įrengti ir Vilniuje. Šio tinklo valdytojų reikalavimai interjero kokybei, taigi ir apšvietimo sprendimams – itin aukšti. „Reikia turėti daug patirties ir žinių norint įvykdyti jų reikalavimus“, – patikino V. Rinkevičius. „Gaudrės“ specialistai šiuo atveju tik įgyvendina garsios italų šviesos dizainerės Barbaros Balestreri projektus. Ir turi galimybę nesukti galvos dėl pigiausių sprendimų – vykdo tai, kas nurodyta projekte: perka naujausius šviesos produktus – tarkime, vos prieš kelis mėnesius pradėtas gaminti vienos lyderiaujančių šviesos produktų gamintojų lempas. „Brangios kaip velniai, bet nuperki, ir viskas, – šyptelėjo pašnekovas. – Tačiau naujas produktas pasižymi ir geresniais parametrais.“ Lietuviško kapitalo gamybos įmonės, rodo daugelio apšvietimo specialistų patirtis, vis dar bando verstis rinkdamosi pigius apšvietimo sprendimus. Tačiau V. Rinkevičius prisimena bene 1996 metais įgyvendintą vienos tekstilės įmonės projektą: užsakovas, sužinojęs, kad „Gaudrė“ jam suprojektavo galingesnį nei minimalų normatyvinį apšvietimą, tarė: „Labai gerai – mūsų darbo kokybė priklauso nuo to, kaip apšviesta darbo vieta.“

UAB „Gaudrė“ archyvo nuotr. „Galų gale visada paaiškėja, kad kokybė reikalinga, – neabejoja V. Rinkevičius. – Bet šiandien vyksta permainingos kovos. Blogai, kai užsakovui neįdomios apšvietimo specialistų pastabos, rekomendacijos. Jei neįdomu jam, toliau proceso metu bus dar liūdniau – gamyklą statančiam statybininkui bus išvis nesvarbu, kaip tie šviestuvai švies. Jam bus svarbu priduoti objektą – net jeigu apšvietimui bus naudojamas visiškas šlamštas.“

Noras sutaupyti apakina Vis dar prastos tradicijos, pripažino V. Rinkevičius, klesti ir biurų pastatų rinkoje. Nuomai skirtuose, ypač žemesnės klasės, objektuose ne tik toleruojami, bet ir pageidaujami pigiausi produktai. Bet nuomininkas gali rinktis – gal laikui bėgant bus daugiau tokių principingos pozicijos pavyzdžių kaip paminėtas V. Rinkevičiaus – kai prieš keliolika metų Vilniuje kuriantis vienam šviesos produktų gamintojų padaliniui kolegų aplankyti atvykęs vadovas pasibaisėjo išvydęs plika akimi pastebimas apšvietimo ydas: nekokybiškus, blogai spalvas perteikiančius, dideles šviesos pulsacijas turinčius šviestuvus. Nurodymas komandai buvo trumpas – susirinkti daiktus ir dingti, daugiau iš tokių savininkų patalpų nenuomoti.

KNYGA: ŠVIESAI REIKLI PREKĖ

G. Bartuškos nuotr.

Bitė RIMKUTĖ

Kaip ir daugumoje prekybos vietų, knygyne dėmesį į šviestuvų dizainą ar juolab apšvietimo įrengimo niuansus turbūt atkreipiame tik tada, kai pajuntame, kad jis – nepakankamas. Architektas Aurimas KLIUČININKAS pastaraisiais metais suprojektavo ne vieną knygyną ar jo rekonstrukciją. Jo darbas – ir „Akropolio“ prekybos centre esantis didžiausias Baltijos šalyse„Pegaso“ knygynas. Žurnalui„Statyba ir architektūra“ architektas atskleidė savo patirtį. Net nesusimąstydami kasdien susiduriame su šviesos architektūra: saulės nutvieksta plokštuma, šešėliu išgilinta niša, medžio lapija apaugusiu senu žibintu, tvoros properšomis slenkančiais šešėliais. Kai sustabdai šią šviesos žaismo akimirką, supranti, kokia tai neišsemiama ir dar mažai išgvildenta tema, kokie svarbūs mums yra apšvietimas, šviesa. Pasitelkus šių dienų technologijas galima kurti emocijas, išskirti ar formuoti erdves, jų zonas. Pasinaudojant šviesa akcentuojamas ar nukreipiamas dėmesys, paslepiama, atskleidžiama ar paryškinama rūpima detalė. Sparčiai plėtojant šviesos technologijas šviesos valdymas tampa tarsi atskiru kūrybos įrankiu. Vieni kūrėjai pačiai šviesai sukuria formą, kiti šviesos srautu sukuria vieną ar kitą emocinę temą. Knygyno projektavimas pradedamas nuo pačios prekės – knygų, jų eksponavimo ir matomumo. Itin svarbus veiksnys yra patalpos, jų konfigūracija, atvirumas ir dislokacinė vieta pačiame statinyje. Yra knygynų, turinčių vitrini-

nius langus į natūralią šviesą („Pegaso“ knygynas „Babilono“ prekybos centre Panevėžyje), ir yra tokių, kurie įkuriami pastato gilumoje (Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės knygynas). Ir vienu, ir kitu atveju sprendžiami apšvietimo, kaip neatskiriamos projekto dalies, ne mažiau svarbios nei lentynų išdėstymas, klausimai. Šalia sąvokos „matomumas“ atsiranda kita – „prekės apšvietimas“. Pati knyga, kaip prekė, jau kelia didesnių reikalavimų. Norisi ją ir pavartyti, ir paskaityti vieną kitą lapą. Jei knygos eksponavimo vietoje šviesos bus per mažai, knyga keliaus kartu su skaitytoju į ryškesnio apšvietimo zoną; jei apšvietimas bus įkyrus, stiprus, akys vargs kovodamos su atspindžiais. Tad kuriant knygų pateikimo sprendinius, kartu ieškoma sprendinių šviesai paskirstyti lentynose – erdvėje, kurioje jos bus eksponuojamos. Įvertinami ne tik šviesos šaltiniai, bet ir jų galimybės skleisti šviesą skirtingais kampais. Svarbus faktorius yra ir šalia esančių paviršių šviesos atspindėjimas. Balti paviršiai

2014 Nr. 2

šviesą sklaidys, tamsūs – sugers. Neteisingai parinktas šviesos kritimo kampas gali per daug spiginti į akis, per giliai užkišta šviesa gerai aprėps tik vienos ar dviejų lentynų aukštį – vienu atveju tai gali būti privalumas – būdas pabrėžti lentynų linijas, kitu atveju – neekonomiškas sprendimas. Žodžiu, architekto vizijos turi turėti ir idėją, ir ekonominį pagrindimą. Projektuojant knygynus tenka dirbti su didele komanda, kur visi turi savo tikslą: sutvarkyti prekių gausą, pritaikyti rinkodaros teoriją praktikoje, išspręsti prekių logistikos ir navigacijos problemas. Šie tikslai daro įtaką lentynų perimetrams, atskirų literatūros žanrų ar temų zonavimui. Visoms užduotims išspręsti reikia nemenkos profesinės praktikos, konsultacijų su šviesos srities specialistais, kurie padeda atlikti techninius šviesos pakankamumo skaičiavimus. Dirbant ne kartą teko sutikti ir labai gerų elektrikų, kurių žinios padėjo praplėsti šviestuvų valdymo galimybes. Šiandien knygynai tapo savotiškais dideliais knygų namais. Prekybos centruose žmonės į knygynus užsuka ne tik ką nors nusipirkti, bet, ko gero, ir rasti kelias minutes atokvėpio. Gyvenimo tempas gal ir atima galimybę dažniau būti su knyga, bet prie jos visada gera prisiliesti. Kaip tik todėl knygynuose populiarėja skaitymo salos. Neįprastas šviestuvas ar koks kitas šviesos atspindys šioms vietoms suteikia jaukumo ir išskirtinumo.

Kiek už šviesą mokate JŪS? 19 proc. pasaulyje pagaminamos elektros energijos sunaudojama apšvietimui. 70 proc.

dirbtinės šviesos pasauliui vis dar gamina ne pačios ekonomiškiausios lempos. Lietuvoje šis procentas, matyt – dar didesnis. Pasaulis ieško sprendimų ir randa. Vokietija paskelbė: jei šalis galutinai pereis prie šviesos diodų (LED) apšvietimo, 2020 metais čia bus galima uždaryti tris atomines jėgaines. Prekybos, gamybos, biurų, logistikos pastatai, gatvių, parkų ar lauko teritorijos – LED apšvietimas tinka visur, kad ir koks būtų patalpų dydis ar paskirtis. Abejojantieji informacijos turėtų ieškoti ne maisto prekių, o specializuotose parduotuvėse, rekomenduoja apšvietimo produkcija prekiaujančios, konsultacijos ir projektavimo paslaugas teikiančios bendrovės „Mazgas“ direktorius Vytenis Šmigelskas. Menkos pritaikymo galimybės, netinkama šviesa – mitai. „Techninės šviesos diodų galimybės yra beveik neribotos, – tvirtina V. Šmigelskas. – Svarbiausia yra pasirinkti kiekvienam atvejui tinkamiausią produktą: pritaikyti šviesos kampą, spektrą, srautą ir t. t.“ Tada belieka išmokti dar vieną pamoką – produktą vertinti ne pagal kainą, o atsiperkamumą. LED technologija gali gerokai sumažinti energijos sąnaudas ir kenksmingą apšvietimo sistemų poveikį aplinkai.

50 proc. sutaupymas: 100 vnt. biuro

šviestuvų (4 x 18 W) su magnetiniais droseliais pakeitus į 32 W, LED investicija atsipirktų per 1,5 metų, o per 10 metų sutaupytų daugiau kaip 100 tūkst. litų (skaičiuota, kai el. energijos kaina – 0,525 lito ir šviestuvai šviečia 3500 val. per metus).

80 proc. sutaupymas pasirinkus

automatiškai pritemdomus LED šviestuvus su apšvietimo valdymu, reaguojančiu į natūralią šviesą ir judesį.

Klauskite UAB „Mazgas“ specialistų – sprendimas specialiai Jums!

Daug natūralios šviesos bendrovės „Ginmika“ administraciniame pastate Vilniaus rajone. Projekto autorė – architektė Birutė Gurskienė. G. Bartuškos nuotr.

SAULĖS ŠVIESOJE

MOKSLININKAI KURIA NE TIK VIS TAUPESNIUS IR TOBULESNIUS DIRBTINĖS ŠVIESOS ŠALTINIUS, BET IR NATŪRALAUS APŠVIETIMO KELIUS

Rusnė MARČĖNAITĖ

Patalpų apšvietimas natūralia šviesa patrauklus ne tik galimybe taupyti elektros energijos sąnaudas. Tyrimai rodo, kad dienos šviesa teigiamai veikia mūsų emocinę būklę ir darbingumą. Ir nors mokslas kuria vis tobuliau saulės šviesos poveikį imituojančius dirbtinės šviesos šaltinius, žmogaus fiziologiją apgauti sunku. Kai tenka gintis nuo saulės „Jaučiame tą skirtumą, matyt, primirštomis juslėmis, ir dėl to iš pasąmonės kyla natūralaus apšvietimo poreikis“, – svarstė profesorius Juozas Palaima, Vilniaus dailės akademijos (VDA) Interjero dizaino katedroje dėstantis natūralaus ir dirbtinio apšvietimo disciplinas. Profesoriui patraukli pasaulinė pastarųjų kelių dešimtmečių kryptis tvarios plėtros link. „Tvarumas tapo šio laikotarpio burtažodžiu, srove. Man patinka, kad vadovaujamės ne tik nuolat griežtėjančiomis europinėmis energijos taupymo normomis, kad žmonių mąstysenoje atsirado noras turėti ekologišką ir tuo pačiu ekonomišką būstą. Ir natūralus apšvietimas yra viena jo sudedamųjų dalių“, – komentavo J. Palaima.

Tiesa, vienas po kito didmiesčiuose kylantys stiklo dangoraižiai neturėtų būti laikomi šios tendencijos įrodymu. „Tai tik paradinė architektūra, grimasa, išprovokuota mūsų noro atrodyti neva šiuolaikiškai, europietiškai, ir viena priežasčių, dėl kurių tokia aktuali tapo natūralios šviesos išvengimo technologijų plėtra. Beje, sukurta nuostabių dalykų, galinčių apsaugoti mus nuo saulės“, – pastebėjo prof. J. Palaima. Jie, žinoma, kainuoja, kaip kainuoja ir ekstremalus stiklinių dėžių šildymas, vėdinimas, valymas.

Natūralaus apšvietimo siekis – ne vien idealizmas VDA dėstytojas siūlo mokytis iš kitų sprendimų, kurių randa kuo daugiau natūralios šviesos sugaudyti siekiantys užsienio kūrėjai. „Šviesa atveda-

2014 Nr. 2

ma net į didžiausius biurų pastatus, į gilius stalčius, kur saulei be žmogaus įsikišimo patekti beveik neįmanoma. Taip atsiranda atriumų, kuriais namas perskeliamas į dvi dalis, statomi vidinius kiemus turintys U ar O formos pastatai, ir visa tai pagerina insoliaciją“, – aiškino J. Palaima. Žinoma, tai iškelia ir problemų – tarkime, tą atriumą irgi tenka šildyti, žiemą nutirpdyti susikaupusį sniegą, o kad saulė patektų į gilų atriumą – darbo, prekybos ar kokios kitos paskirties vietą, reikia statyti heliostatus ir kitus saulės šviesą gaudančius įrenginius. Kiekvieną saulės spindulį sugaudančių priemonių prigalvota labai daug. Lietuvoje irgi ne naujiena, pavyzdžiui, šviesos vamzdžiai – nedidelio diametro kupolai, stogo paviršiuje sugaudantys dienos šviesą, kuri veidrodiniais vamzdžiais nutransliuojama net iki keliolikos metrų – galbūt į visiškai belangę patalpą. Joje nuo lubų pasitelkus matinę stiklo plokštę šviesa lygiai paskleidžiama po visą patalpą. Priemonės, leidžiančios praplėsti galimybes gyventi natūralioje šviesoje, suprantama, nėra nemokamos. Tad ar iš tikrųjų verta verstis per galvą, jei rinka jau siūlo ir dirbtinę šviesą, kuri sugeba apgauti net augalus, kuri gali

sukurti ir darbinę, ir atpalaiduojamą aplinką. Anot profesoriaus J. Palaimos, tai – apsisprendimo reikalas. „Jei jau neskaičiuojame statydami brangius stiklinius pastatus ir po to juos labai brangiai išlaikydami, tai turbūt dar mažiau reikėtų galvoti apie pinigus siekiant užtikrinti žmogui išties komfortiškas gyvenimo sąlygas, – samprotavo J. Palaima. – Juk visi moka skaičiuoti. Ir galiausiai visada paaiškėja, kad daug kas daroma ne iš idealizmo, ir tie natūralaus apšvietimo propaguotojai užsienyje nėra egzaltuoti novatoriai, tai jiems tiesiog apsimoka.“ Apsimoka ne tik todėl, kad kokybiškas dirbtinis apšvietimas yra brangus dalykas, bet ir todėl, kad tai padeda sukurti išskirtinio pastato įvaizdį. „Tada gali pasakoti ne tik tai, kad gelbsti Amazonės miškus, bet ir kad taupai energiją. O prestižas irgi turi savo piniginę išraišką“, – dėstė profesorius.

Amžinas klausimas: ar pakanka saulės? Kalbant apie natūralaus apšvietimo privalumus daugeliui turbūt kyla tų pačių klausimų, kaip ir prieš kelerius metus – diskusijose dėl saulės ener-

getikos perspektyvų: ar verta dėti tiek pastangų dėl kelių šviesių paros valandų? Profesorius J. Palaima atremia: ne taip ir mažai turime šviesos. Žemiausia saulės altitudė gruodžio 22-ąją tesiekia 11,4 laipsnio, aukščiausia – 61 laipsnio – pasiekiama birželio 22 dieną. Problema tik tai, kad architektūrai nėra gero natūralaus apšvietimo kampo: būdama aukštoje altitudėje saulė ryškiai apšviečia kelis metrus nuo lango, o toliau patalpa skendi tamsoje, ekvinokcija yra palankus laikas naudotis saulės šviesa – ji gali apšviesti beveik pusę patalpos, o žemiausioje altitudėje – žiemos saulėgrįžos metu – tegu ir apšviečiamas beveik visas kambarys, bet tai trunka labai mažai dienų. Be to, tai varginama apšvieta – beveik tokia pat akinama, kaip ir automobilio žibintų. Kaip tik todėl, atkreipė dėmesį J. Palaima, reikalingos ne tik dengimosi nuo perteklinės saulės, bet ir jos reguliavimo, nukreipimo priemonės. Jų irgi apstu, ir jos nėra brangios. „Saulė yra duotybė: džiaugiamės ją gaudami, liūdime negaudami, mažai gaudami, kuriame priemones, kaip ją sustiprinti, – reziumavo profeso-

Kompiuterių valdomi heliostatai natūralia šviesa padeda apšviesti giliausius atriumus. rius J. Palaima. – Šiandien mokslas ieško bioninių sprendimų, reikia laukti naujovių ir jas kuo greičiau adaptuoti. Sprendimas pasinaudoti tais atradimais, tiesa, reikalauja išminties – subrendusios visuomenės bruožo. Reikia suvokti, kad kai kada reikia išleisti daugiau, kad gerai būtų 20 metų.“

Šiuolaikinės apšvietimo technologijos – kūrybiškiems Pagrindiniai apšvietimo sprendimus siūlančios įmonės „JML Group“ klientai – ieškantieji nestandartinių apšvietimo sprendimų ir norintieji daugiau nei tik šviestuvo kambario viduryje. Įmonė tokiems žmonėms gali pasiūlyti kokybiškas šviesos diodų juosteles, kuriomis galima apšviesti tokį patalpos plotą, koks yra pačios juostelės ilgis. Pagrindinis šviesos diodų trūkumas, kurį nutyli kai kurie pardavėjai, yra jų perkaitimas. LED juostelės – jokia išimtis. Tad jas klijuojant ant sienų, baldų ar lubų kyla pavojus, kad šviesos diodai veiks aukštesnėje temperatūroje, negu rekomenduoja gamintojas. Dėl šios priežasties gerokai sutrumpėja juostelių tarnavimo laikas. Kad įsigijusieji LED juosteles šių problemų išvengtų, įmonė klientams siūlo kokybiškus aliuminio profilius. Jų paskirtis – ne tik aušinti šviesos diodus. Naudojant aliuminio profilius sukuriami stilingi ir unikalūs šviestuvai. Aliuminio profiliai tinka paslėptam foniniam ir pagrindiniam baldų, laiptų, vitrinų, nišų apšvietimui, namuose, biuruose, parduotuvėse ar kitur. Įmonės „JML Group“ atstovai pabrėžė, kad pagrindinių LED juostelių perkaitimo problemų kyla dėl jų gamybai naudojamų pigių, prastos kokybės medžiagų. Juostelės pagrindui panaudojus mažiau vario juostos ar pigesnius šviesos diodus,

ši, užuot švietusi keliasdešimt tūkstančių valandų, gali pradėti silpnai šviesti mažiau nei per metus. Įsigijus nekokybiškas šviesos diodų juosteles, perkaitimo nepadės išspręsti net ir geras aliuminio profilis. Tad gamintojo pateikti techniniai parametrai, anot įmonės atstovo, kartais prasilenkia su tikrove. Dėl šios priežasties dalis žmonių, įsigijusių prastą šviesos diodų juostelę, ateina į įmonę „JML Group“ ieškodami kokybiško gaminio, o kai kurie apskritai nusivilia šviesos diodų technologija. Bendrovė „Klus“, kurios produkcija prekiauja „JML Group“, siūlo dar vieną naujovę – architektūrinius apšvietimo profilius, skirtus montuoti į gipso kartono sienas ar lubas. Į juos galima klijuoti net dvi šviesos diodų juosteles. Dėl tinkamo atstumo tarp LED juostelės ir matinio dangtelio nematyti šviesos diodų taškų. Tokiu būdu išgaunama vientisa graži linija ir dvigubas šviesos srautas. Naudojant šiuos profilius galima kurti įvairias geometrines figūras. Įmonės atstovai džiaugiasi, kad klientų įpročiai pamažu keičiasi. Apie apšvietimą daugelis pradeda galvoti iš anksto, tik pradėję būsto apdailą, o tai, anot specialistų – ypač svarbu. Tuomet laiku ir tinkamai išvedžiojama elektros įranga.

AUKŠTOSIOS MOKYKLOS GRĘŽIASI Į ŠVIESĄ KOKS PASIRENGIMAS APŠVIETIMO SPECIALISTUI SVARBIAUSIAS: MENINIS, TECHNOLOGINIS AR PSICHOLOGINIS?

V. Dapkevičiaus nuotr.

Kristina BUIDOVAITĖ

Kiekvienas turi dirbti savo darbą – tokia praktika remiasi Vakarų Europa. Ir tada architektai projektuoja statinius, interjero dizaineriai rūpinasi interjeru, o apšvietimo specialistai – apšvietimu. O Lietuvoje architektai neretai tampa devyndarbiais – jų rankose atsiduria pastato, interjero ir apšvietimo projektai. Taip nutinka nebūtinai dėl to, kad užsakovas nori sutaupyti – ir jis, ir architektas tiesiog neturi pasirinkimo: Lietuvoje įvairiapusiai apšvietimo specialistai kol kas neruošiami. Įgyja bazinių žinių Pasak Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros fakultete dėstančio architekto dr. Martyno Valevičiaus, VGTU Architektū-

ros fakultete natūralaus ir dirbtinio apšvietimo kursas yra integruotas į statybinės fizikos kursą. Apšvietimo kursą, tik sudėtingesnį ir techniškesnį, išklauso ir VGTU Elektronikos fa-

2014 Nr. 2

kulteto studentai. „Norėtųsi, kad būtų siūlomos atskiros apšvietimo studijos, nes kol tokių Lietuvoje nėra, norintieji daugiau technologinių ar meninių žinių jų semiasi savarankiškai“, – komentavo pašnekovas. M. Valevičius praėjusių metų pabaigoje dalyvavo pasaulio universitetų, kuriuose dėstomas natūralaus ir dirbtinio apšvietimo projektavimas, susitikime. Jame diskutuota, ar natūralaus ir dirbtinio apšvietimo projektavimo studijos aktualesnės bakalauro, ar magistrantūros studijų pakopoje. Taip pat – ar tokias studijas renkantis aukštesnėje studijų pakopoje studentai turėtų būti įgiję daugiau meninių ar techninių žinių. Galiausiai – ar apšvietimo projektuotojo veikla turėtų būti reglamentuota, ar jai galėtų

su jomis turi būti supažindinti būsimieji studentai ir jų būsimieji darbdaviai. Todėl pasakyti tiksliai, kada ši programa atsiras, būtų neatsargu. Vis dėlto situacija keičiasi į gerąją pusę, nes ir pačios aukštosios mokyklos konkuruoja dėl būsimų studentų, todėl yra ne mažiau suinteresuotos pasiūlyti kuo daugiau įdomių bei konkurencingų studijų programų.“

Darbdavių dėmesio nestinga

Vilniaus dailės akademijos Urbanistikos, architektūros ir dizaino instituto direktorius, architektas Vaidotas DAPKEVIČIUS. V. Petriko nuotr. būti suteikiamas specialus kvalifikacijos atestatas. „Nebuvo prieita prie bendros nuomonės, ar prie šių studijų rengimo materialiai ir idėjiškai galėtų prisidėti apšvietimo įrangą gaminančios įmonės, galiausiai – ar prisidėdami verslo atstovai nedarytų įtakos pačioms studijoms. Pavyzdžiui, šiandien vis stipresnė tampa šviesos diodų pramonė, jos plėtros tempai milžiniški, todėl ar neatsitiks taip, kad visa ankstesnė patirtis bus nustumta į šalį?“ – svarstė architektas. Pasaulyje apšvietimo dalykas dėstomas daugelyje universitetų, o pačių studijų programų dar daugiau. Studijos labai skirtingos ir neretai tarpdisciplininės, pavyzdžiui, apšvietimo dizainas, apšvietimo inžinerija, medijų technologijos, architektūrinis apšvietimas ir pan. „Vienos apšvietimo studijų programos kilusios iš elektrotechnikos, kitos – iš meno. Čia ir prasideda diskusijos, kas apšvietimo specialistui yra svarbiau, kuris pradas – meninis ar technologinis – reikalingesnis“, – komentavo pašnekovas.

Svarba tinkamai neįvertinta Apšvietimas, architekto įsitikinimu – gana plati sritis. „Apšviesti funkcinius objektus: stadioną, gatvę ar automobilių stovėjimo aikštelę, galbūt reikia daugiau inžinerinių žinių, nes svarbu apšvietimo tolygumas, elektros energijos sąnaudos, kaina. Apšviečiant komercinius objektus, tarkime, mais-

to parduotuves, reikia išmanyti technologijas, šviesos spektrą, bet svarbus ir architektūrinis supratimas, kad visuma atrodytų patraukliai. O kalbant apie senamiestį, parką ar aikštę prioritetinė tampa meninė nuovoka, nes svarbu, kas bus išskirta, ar pavyks atskleisti vertingąsias architektūrines, menines ypatybes ir tai, kas vertinga, parodyti kitiems“, – įsitikinęs architektas. Apšviesdamas architektūrinius objektus, pabrėžė pašnekovas, apšvietimo specialistas turi turėti tam tikrą viziją: ji gali sutapti su architektūrine idėja arba būti savarankiška. Tad geram apšvietimo specialistui svarbios ir meninės idėjos, ir stiprus inžinerinis pasiruošimas. „Pagrindinė problema yra tai, kad dažnai mūsų specialistai yra arba vienos, arba kitos prigimties, neretai pervertina savo kompetenciją ir nesuvokia apšvietimo kaip savarankiškos specialybės“, – komentavo M. Valevičius. Apšvietimo specialistui, be meninių ir techninių gebėjimų, svarbios ir žmogaus fiziologijos bei psichologijos žinios. „Gyvenime yra daug dalykų, kuriuos atliekame intuityviai, net nesusimąstydami, tad tinkamai suprojektuotas apšvietimas atveria labai plačių galimybių veikti žmogaus elgseną“, – neabejoja pašnekovas. Architekto įsitikinimu, yra vilčių, kad meninio apšvietimo studijų programa atsiras Lietuvoje ir bus sėkminga: „Studijų programoms atnaujinti skiriamas vis didesnis dėmesys, tačiau jas parengti ir akredituoti reikia laiko,

Vilniaus dailės akademijos Urbanistikos, architektūros ir dizaino instituto direktorius architektas Vaidotas Dapkevičius irgi patvirtino: kadangi viena architekto veiklų yra įvertinti natūralų ir dirbtinį apšvietimą, būsimieji architektai bei interjero dizaineriai studijuodami susipažįsta su šia sritimi, tačiau specializuojasi tik pradėję dirbti – neretai pakviesti pačių apšvietimo įmonių. „Apšvietimas – daugiau meninė sfera. Tai ištisa teorija“, – komentavo V. Dapkevičius. Apšvietimo sistemas diegiančios įmonės, suinteresuotos pritraukti specialistų, architektams taip pat papildomai organizuoja seminarus, kviečiasi į savo biurus. Architektai praktikuodamiesi daug dėmesio turi skirti natūraliam apšvietimui – neįvertinęs jo, architekto teigimu, negali sukurti įdomios ir originalios architektūros idėjos. Mat architektūra, kaip fizinės erdvės formavimo menas, tiesiogiai susijusi su apšvietimu. Projektuojant dirbtinį apšvietimą, svarbi konkreti žmogaus veikla, parenkamas tam tinkamas apšvietimas, o meninis apšvietimas dar kitoks – jo tikslas vienus dalykus paryškinti, kitus – paslėpti. Ir nors apšvietimo technologijos sparčiai tobulėja, Lietuvoje, įsitikinęs pašnekovas, apšvietimo specialistai iki šiol neruošiami dėl paprastos priežasties – per mažos rinkos. „Baltijos šalių rinkoje, atsiradus poreikiui, kai kurie garsių apšvietimo sistemų gamintojų atstovai bando dirbti kartu su savo architektų ir dizainerių grupėmis. Jei prireikia apskaičiuoti svarbaus pastato apšvietimą, tai atlieka tokios įmonės specialistai: bendradarbiaudami su statinių architektais jie modeliuoja apšvietimą, rengia pastato vidaus ar išorės apšvietimo projektus“, – paaiškino architektas.

Veiklą reglamentuoja įstatymai Architekto rengimas – reglamentuota veikla. Baigęs studijas, architektas turi išmanyti daug esminių dalykų, sutelkus dėmesį tik į apšvietimą, jis netektų didelės dalies žinių, taigi negalėtų įgyti

kitam prieštaraujantys argumentai ar ieškoma sąsajų tarp dalykų, kurie vienas nuo kito nepriklauso. Nesusikalbėjimas apsunkina bendravimą, pavyzdžiui, tarp kliento ir vadybininko, architekto ir užsakovo, architekto ir elektriko“, – replikavo pašnekovas.

Klaipėdos architektūros studentų užsiėmimai Vilniaus dailės akademijos Nidos menų kolonijoje. V. Dapkevičiaus nuotr.

architekto kvalifikacijos. „Išvada tokia, kad jei ir būtų imta rengti apšvietimo architektus, tokia studijų programa nebeatitiktų reglamentuotos architekto studijų programos reikalavimų. Taigi kyla klausimas, ar tokia studijų programa būtų paklausi. Jei yra poreikis, į architektūros, interjero dizaino studijų programas integruojami moduliai. Žinoma, aukštajai mokyklai niekas nedraudžia pasigirti, kad studijose daugiau dėmesio skiriama dirbtiniam apšvietimui. Tačiau tam, manau, nereikalinga nauja studijų programa“, – įsitikinęs architektas. Meniniai įgūdžiai, kompozicijos, spalvotyra – be šių dalykų, V. Dapkevičiaus įsitikinimu, neišsiverstų apšvietimą projektuojantis architektas. O apšvietimo inžinierių užduotis – apskaičiuoti, kiek šviestuvų reikia, kad erdvė, gatvė būtų apšviestos tam tikru intensyvumu, arba optimizuoti apšvietimą, atsižvelgiant, tarkime, į judėjimo intensyvumą. Pavyzdžiui, Olandijoje studentai parengė projektą, kurio tikslas buvo sutaupyti kuo daugiau gatvių apšvietimui skirtų lėšų. Gatvėse šviesa įsijungdavo tik tuo atveju, jei jutikliai užfiksuodavo judantį objektą. V. Dapkevičiaus įsitikinimu, architektas turi būti tas specialistas, kuris pateikia mintį, koks apšvietimas turėtų būti. Vienas dalykas įvertinti apšvietimo normas, kitas – papildomi užsakovo norai, kaip apšviestą pastatą jis nori matyti. Architektas turi sugebėti tinkamai suformuluoti užduotį apšvietimo projektuotojui, kuruoti projektą. „Architektas turi suprasti, ko jis nori, nes jei nesuvoks meninių apšvietimo principų, vien inžineriniai apšvietimo sprendimai neduos kokybiškų rezultatų“, – neabejoja V. Dapkevičius.

Mokosi ir architektai Kauno technologijos universiteto (KTU) Elektros energetikos sistemų katedroje šviesos technikos specializacijos magistrai ruošiami nuo 1995 metų. Į dvejų metų trukmės studijas, anot katedros specialisto dr. Konstantino Oto, kompleksiškai įtraukti visi pagrindiniai šviesos technikos dalykai. Studentai mokosi spinduliuotės ir šviesos technikos fizinių pagrindų, fiziologinės optikos ir spalvininkystės, šviesos šaltinių, jų valdymo elektrinių grandinių, šviesos įtaisų, apšvietimo įrenginių modulių. Atlikdami laboratorinius ir kursinius darbus jie išmoksta naudotis specialia programine įranga, suderinti prieštaringus techninius, ekonominius ir estetinius kriterijus sprendžiant sudėtingas projektavimo užduotis. Taip pat geba atlikti fotometrinius matavimus. „Paprastai šią studijų programą renkasi su elektra susijusių specialybių bakalaurai, tačiau gali rinktis ir statybininkai, architektai, kiti specialistai“, – komentavo K. Otas. Šviesos technikos specialistų Lietuvoje trūksta. Tai KTU darbuotojams rodo nereti Lietuvos įmonių skambučiai: teiraujamasi apie jaunus specialistus, prašoma konsultacijų ar matavimo paslaugų, todėl, patikino K. Otas, nė vienas universitetą baigęs šviesos technikas nelieka be darbo. Daugelis dirbti pradeda dar studijuodami. Keletas KTU absolventų sėkmingai dirba šviesos technikos įmonėse užsienyje. Šviesos technikos žinios yra specifinės, tad bendro inžinerinio išsilavinimo, kaip ir savarankiškų studijų, nepakanka. „Tai aiškiai matyti iš įvairių straipsnių architektūros klausimais, bendraujant su įmonių vadybininkais, kai tos pačios sąvokos ar įrenginiai vadinami skirtingai, pateikiami vienas

2014 Nr. 2

24 valandos apšvietimo teorijos Įmonėms, dirbančioms šviesos technikos srityje, pageidaujant, KTU Elektros energetikos sistemų katedros specialistai pradėjo rengti 24 val. trukmės šviesos technikos seminarus. Juose sulaukiama vadybininkų, architektų, elektrikų, energetikų, apšvietimo tinklų specialistų. Seminaruose patirtimi dalijasi specialistai, suprojektavę ir įrengę Vilniaus pilių komplekso, Vilniaus katedros ir varpinės, Žaliojo tilto Vilniuje, Šv. Onos bažnyčios, Kauno rotušės, Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir jo sodelio Kaune, Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios, Palangos bažnyčios, Prisikėlimo ir Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčių Kaune apšvietimą. Katedros darbuotojai taip pat įgyvendino Kauno ir Utenos gatvių apšvietimo tinklų rekonstrukcijos projektus, ne vieną vidaus apšvietimo projektą. Į projektavimo darbus, K. Oto teigimu, paprastai įtraukiami ir studentai. „Bendraudamas su architektais pastebėjau, kad šviesos technikos technologinių žinių jiems kartais pritrūksta. Todėl būsimieji architektai, universitete pasirinkę architektūros studijų programą, turi modulį „Apšvietimas ir akustika architektūroje“. Išklausę šį modulį, studentai įgyja žinių apie šviesos technikos technologijas, apšvietimą, jo projektavimą. Užsienio universitetuose yra panašių studijų programų, tačiau tokių universitetų reta“, – teigė KTU atstovas. Šviesos technikos ir apšvietimo technologijos sparčiai žengia pirmyn. Atsiranda vis naujų modernių, efektyvių ir ilgaamžių šviesos šaltinių, apšvietimo įtaisų, jų valdymo sistemų, šou ir kitokio vizualinio meno įrenginių. Gerėjant ekonominiams šalies rodikliams, atsiranda vis daugiau vidaus ir išorės architektūrinio apšvietimo projektų. Todėl šios srities profesionalų poreikis, pašnekovo įsitikinimu, ir toliau išliks.

SA 2014 Nr. 2 / reklama

KĄ RENKAMĖS: ŠVIESTUVĄ AR APŠVIETIMĄ? Apšvietimo planai – pirmaeiliai

Vilniaus dailės akademijos (VDA) Klaipėdos fakulteto dekanas profesorius Alvydas Klimas pripažino, kad neskiriant deramo dėmesio apšvietimui smarkiai skurdinama gyvenamoji aplinka. „Apšvietimą galėtume skirstyti į dvi dalis: funkcinį, kuris užtikrina patogumą, ir dekoratyvinį, kuris kuria nuotaiką, padeda atsipalaiduoti. Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į funkcinį apšvietimą, nes tai susiję su mūsų darbo ir poilsio zonomis. Ar galėsime patogiai dirbti, vienaip ar kitaip apšvietę erdvę, ar tinkamai pailsėsime, susikūrę tam tikrą intymumą, atpalaiduojamą atmosferą?“ – į tokius klausimus, anot pašnekovo, reikėtų atsakyti projektuojant apšvietimą. Šį būsto įrengimo etapą specialistai galėtų palyginti su šachmatų žaidimu – kad būtų įgyvendinti optimalūs sprendimai, reikia numatyti ne vieną ėjimą į priekį. Anot interjero dizainerės Eglės Rekašienės, didžiausia klaida pradėti galvoti apie apšvietimą tuo metu, kai būste jau

KOKYBIŠKAS APŠVIETIMAS – FUNKCIJOS IR ESTETIKOS DERMĖ

Lina BIELIAUSKAITĖ

Gyvenamosios aplinkos kokybei keliami reikalavimai pamažu keičia ir požiūrį į interjero sprendimus, į kuriuos anksčiau neretai būdavo žiūrima atsainiai. Jaukūs, patogūs, ergonomiški namai šiandien neįsivaizduojami be įžvalgiai suprojektuotos apšvietimo sistemos. Juk išryškindama, pabrėždama ar niveliuodama erdves šviesa ne tik atlieka funkciją, bet ir veikia žmogaus emocijas. 34 34

2014Nr. Nr.22 2014

Interjero dizainerė Eglė REKAŠIENĖ. suformuotos pertvaros ir išvedžiota elektros įranga. Vis dėlto neretai būsto šeimininkams tenka taikytis su pardavėjų primestomis taisyklėmis. „Bazinė elektros įranga parduodamame būste dažniausiai yra minimali, tačiau šiandien vien bendro apšvietimo nebepakanka. Kaip sovietiniais laikais: randi vieną laidą lubų spingsulei, po šakutės lizdą vienoje ir kitoje sienoje ir turi tuo džiaugtis. Apie ką nors daugiau – funkcinį, akcentinį apšvietimą – negalvojama. Tada tenka iš esmės keisti elektros laidų išvedžiojimo planą, – aiškino pašnekovė. – Be to, projektuoti apšvietimą, kaip ir jungiklių, šakutės lizdų išdėstymą, galima tik numačius funkcines zonas ir galutinį baldų išdėstymą erdvėse.“

Kiekvienai zonai – savi reikalavimai VDA Klaipėdos fakulteto vadovas A. Klimas pripažino, kad, nepasirūpi-

nus apšvietimo sprendimais projektavimo ir statybų stadijoje, tam tikros priemonės leidžia ir vėliau šiek tiek koreguoti situaciją. „Galima prijungti toršerų, įvairiausių šviestuvų ir sukurti vienokias ar kitokias nuotaikas, paryškinti arba apšviesti tam tikras funkcines zonas. Tačiau svarbu, kad tuos prietaisus būtų kur įjungti. Tad bet kokiu atveju elektros taškai turi būti išdėlioti įvertinus galimus apšvietimo variantus ateityje“, – aiškino A. Klimas. Tačiau, interjero dizainerės E. Rekašienės pastebėjimu, šiuo atveju gali tekti taikytis su nepatogiai tysančiais ar kabančiais laidais. Kūrėja atkreipė dėmesį, kad šviesos šaltiniai turi būti suprojektuoti taip, kad patenkintų įvairius poreikius. Televizoriui žiūrėti pravartu numatyti dekoratyvų apšvietimą, knygai skaityti patogu pasistatyti toršerą, o į laiptus nukreipti akcentinį apšvietimą, kuris sykiu gali tarnauti ir kaip dekoratyvinis elementas, pavyzdžius vardijo pašnekovė. Anot E. Rekašienės, itin svarbu, kad apšvietimas būtų tinkamai suprojektuotas darbo zonose, kad ant jų nekristų šešėlių, antraip neišvengiamai teks ieškoti papildomų šviesos šaltinių.

Pataria neprarasti saiko Interjero dizainerė pripažino, kad kartais tenka susidurti ir su balastiniais sprendimais. Neracionaliai, netinkamoje vietoje suprojektuoti šviestuvai faktiškai nenaudojami, tad įvadui, jungikliui, galiausiai šviestuvui pinigai išmetami į balą. „Pasitaiko, kad butą į namą pakeitę žmonės bedekoruodami erdves perlenkia lazdą su akcentiniais šviestuvais – iš vienos nišos spindi 15, iš

kitos – 4 švieselės ir panašiai. Namai atrodo tarsi kalėdinė eglutė“, – vaizdžiai palygino interjero dizainerė E. Rekašienė. Anot kūrėjos, jei norisi šiltų, jaukių erdvių, reikėtų vengti šalto spektro elektros lempučių. Kartais, kad aplinka taptų jaukesnė, užtenka pakeisti reguliuojamų šviestuvų skleidžiamos šviesos srauto kampą. Verta žinoti, kad tamsūs paviršiai sugeria šviesą, o šviesūs ją gerai atspindi ir išsklaido. Tad jei šviesos srautas bus orientuotas į tamsius plotus, gali susidaryti niūrokas vaizdas. Akcentinis apšvietimas taip pat turėtų būti ne savitikslis, o panaudotas išskirtiniams interjero elementams, faktūroms išryškinti. Nors pašnekovai pripažino, kad racionaliai suprojektuotas apšvietimas taupo būsto įrengimo lėšas, ekonominės naudos efektą labiau linkę sieti su numatytais naudoti apšvietimo elementais.

Technologijų revoliucija Specialistai pripažįsta, kad šiandienos technologijos leidžia įgyvendinti drąsiausius sumanymus. „Su šviesos diodų – LED – apšvietimu atsirado galimybių kurti ir spalvotą, ir paslėptą, ir labai intensyvų apšvietimą. Šios technologijos padeda išsaugoti erdves, reikia mažiau vietos šviestuvams, projektuojamas įleidžiamas, paslėptas apšvietimas. Šiandien ir patiems dizaineriams atsiveria dilema, kaip spėti su tais technologiniais pokyčiais, kaip įžvelgti naujų produktų galimybių ir panaudoti jas dizaine“, – teigė VDA Klaipėdos fakulteto dekanas A. Klimas. Nors egzistuoja tam tikri apšvietimo projektavimo principai, vienareikš-

miškai pasakyti, kiek ir kokių šviestuvų reikėtų vonios kambaryje, virtuvėje ar svetainėje – neįmanoma. Anot specialistų, kiekvienas atvejis yra individualus, o sprendimus diktuoja ne tik pačių patalpų parametrai, langų išdėstymas jose ir panašiai, bet ir pasirinktas interjero stilius. A. Klimas pripažino, kad seniai projektuojantiems dizaineriams A. Klimo nuotr. kartais sunku išvengti inercijos, per daugelį metų susiformuoja tam tikri kūrybiniai metodai ir principai. „Šie štampai ir turėtų nykti ateinant naujoms technologijoms“, – mano pašnekovas.

Namai – ne šviestuvų salonas VDA atstovo žodžiais, šiais laikais yra tiek įvairovės, kad sudėtinga kalbėti apie mados tendencijas. „Vienu metu vyravo minimalistinis apšvietimas – buvo vadovaujamasi logika, kad svarbu ne pats šviestuvas, o šviesa – ji sklinda, bet nelabai suprantama iš kur. Vėliau išryškėjo mišraus apšvietimo tendencija, o kaip priešprieša nulaižytai minimalistinei formai imta naudoti puošnius, įmantrios formos šviestuvus. Iš esmės konkrečių receptų nėra, mados tendencijos veikiau skirtos ne kūrėjams, o vartotojams, kurie specialistams gali iškelti tam tikrą kūrybinę užduotį“, – teigė VDA profesorius A. Klimas.

Funkcionalus, jaukų ir savitą būsto veidą kuriantis apšvietimas reikalauja ne tik specifinių žinių, bet ir kūrybiškumo – šiuolaikiniame būste standartinio bendro apšvietimo nebepakanka. E. Rekašienės nuotr. Interjero dizainerės E. Rekašienės teigimu, šiuo metu dominuoja naujoji klasika. „Žmonės persisotino modernu, pavargo nuo šaltų namų, tad į klasiką linksta ne tik vyresnio amžiaus žmonės, bet ir 20mečiai. Be abejo, tai turi įtakos ir tam tikroms tendencijoms. Klasikinio stiliaus interjere prožektorių nepakabinsi, čia vyrauja toršerai, kandeliabrai, ant komodų, spintelių statomi šviestuvėliai“, – vardijo pašnekovė. Vis dėlto, anot kūrėjos, šiandien prioritetas labiau skiriamas ne pačiam prietaisui, o apšvietimui. „Turi žaisti šviesa, bet ne šviestuvai. Nėra nieko baisiau, kai namai virsta šviestuvų salonu. Todėl vis labiau linkstama į tai, kad bendroje erdvėje pasitenkinama vienu ar dviem akcentais: pavyzdžiui, vienas dekoratyvus šviestuvas pakabinamas svetainėje, kitas – valgomojo zonoje, jis gali būti nuleidžiamas. Visi kiti suleidžiami į lubas ir susilieja su plokštuma, tad tokie šveistuvai nekrinta į akis, tik jaukina aplinką“, – aiškino interjero dizainerė E. Rekašienė.

2014 Nr. 2

ARCHITEKTŪRINIS DINAMINIS APŠVIETIMAS – SIEKIANTIESIEMS IŠSISKIRTI Pastatui išskirtinumo gali suteikti ne tik jo dydis ar forma, bet ir architektūrinis apšvietimas. Kol Lietuvoje dar svarstomi tokio apšvietimo privalumai, pasaulyje architektai ir apšvietimo dizaineriai, pasitelkę šviesos diodų technologiją, sėkmingai atgaivina pastatus, tiltus ar paminklus. Skinasi kelią Lietuvoje Lietuvoje architektūrinis dinaminis apšvietimas, inžinerinės įmonės „Muzikos ekspresas“ komercijos direktoriaus Aurelijaus Pikūno teigimu – irgi jokia naujiena, tačiau bandymus pastatų fasadams pritaikyti valdomą šviesos diodų apšvietimą galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Pašnekovo įsitikinimu, situacija nesikeis tol, kol įgyvendinti originalias pastatų apšvietimo idėjas patikėsime ne apšvietimo srities profesionalams. „Taip ir išeina, kad apšvietimui panaudojami valdomi architektūriniai prožektoriai su pasaulyje nepasiteisinusiu spalvų maišymo mechanizmu ar nevykusia optika“, – komentavo A. Pikūnas. Visiškai naujų šviesos taikymo galimybių teikia šviesos šaltiniai, keičiantys spalvą, sienos, atkartojančios langų šviesą, ar langai, imituojantys saulės šviesą. „Lietuvoje nenorima pastatų išskirtinumui leisti pinigų arba efekto siekiama kuo pigiau. Nekilnojamojo turto plėtotojai taupo net statydami, ką jau kalbėti apie kelis šimtus tūkstančių kainuojantį architektūrinį apšvietimą“, – replikavo įmonės „Muzikos ekspresas“ atstovas. Išimtimi netapo net ir Vilniaus televizi-

Istorija ir šiuolaikinės technologijos suderinamos.

jos bokštas, kuriam, pašnekovo teigimu, irgi ketinta pritaikyti valdomą efektinį architektūrinį apšvietimą, tačiau pasirinkti paprasti, papildomos emocijos nesukuriantys baltos šviesos prožektoriai.

Reikia specifinių žinių Architektūrinis dinaminis apšvietimas – ne vien tinkamų apšvietimo prožektorių parinkimas: ne mažiau svarbu išmanyti apšvietimo kompoziciją, spalvas, parengti šviesų kitimo scenarijų. „Apšvietimo specialistas turi suprasti, kaip išgauti norimą efektą. Neužtenka, kad pastato fasadas keistų spalvą kas kelias minutes. Reikalingas scenarijus ir kompozicija. Žinoma, reikalinga ir būsimo apšvietimo vizualizacija, ne tik sąmata. Nes sąmata tepasako, kiek reikia pinigų, o ne koks bus efektas. Kad tai išsiaiškintum, reikia parengti projektą, kuriam užsakovai ne visada pasiryžę skirti lėšų“, – komentavo įmonės „Muzikos ekspresas“ komercijos direktorius.

Uždirbti sekasi ne visiems Norint išskirti nedidelį, tačiau architektūriškai įdomų pastatą, labai stiprios dinamikos nereikia, patikino A. Pikūnas.

Užtenka išryškinti architektūrą. Kiek kitokia situacija su panašios architektūros dangoraižiais, tad, matyt, neverta stebėtis, kad Frankfurte, Europos finansų sostinėje, išskirtinai nori atrodyti kiekvienas bankas. Lietuvoje, anot A. Pikūno, kol kas nėra poreikio išsiskirti iš kitų keturių – penkių aukštutinių pastatų. Apšviečiant pastato fasadą būtina apgalvoti, koks bus jo fonas, suderinti spalvos akcentus, kaip jie derės prie pastato, koks plotas turėtų būti apšviestas. „Jei pastatas raudonų plytų, jį galima apšviesti tik baltai ar geltonai, nes jei raudonas plytas apšviesi žaliai, jos taps juodos. Su statiniu apšvietimu, balta šviesa, dirbantys žmonės dažniausiai nesigilina, kaip vyksta spalvų maišymas ir koks bus rezultatas“, – paaiškino apšvietimo specialistas. Vakarų Europoje, pašnekovo teigimu, galima išgyventi iš apšvietimo projektų kūrimo ir įgyvendinimo, nes yra poreikis. Lietuvoje trūkstama grandis – nepriklausomos kūrybinės inžinerinės kompanijos, parduodančios idėjas ir žinias. Problema ir tai, kad ir parengus koncepciją, kaip atrodys apšviestas pastatas, įvardijus, kokia įranga tam reikalinga, negali būti tikras, kad klientas nenuspręs paieškoti, kas tą patį darbą galėtų atlikti dar pigiau. „Bet tada iškyla pavojus, kad užsakovas įgyvendins tik projekto fragmentus ir negaus norimo rezultato“, – apgailestavo bendrovės „Muzikos ekspresas“ komercijos direktorius.

Šaltinis: www.martin.com 37

PRIIMTI DIDŽIUOSIUS ORLAIVIUS PASIRUOŠTA KURIANT LĖKTUVŲ TECHNINĖS PRIEŽIŪROS IR REMONTO BAZĘ

PRIREIKĖ NESTANDARTINIŲ PROJEKTAVIMO IR STATYBOS SPRENDIMŲ Rusnė MARČĖNAITĖ

Kauno oro uoste dviaukštis laineris „Boeing 747“ ar „Boeing 787 Dreamliner“ gali pasirodyti bet kurią dieną. Praėjusių metų pabaigoje veiklą pradėjusio „FL Technics“ orlaivių techninės priežiūros ir remonto centro komanda, be abejo, norėtų, kad ta diena ateitų kuo greičiau – ji tam pasirengusi. Dėl ambicijos teikti paslaugas didžiausiems orlaiviams teko investuoti ir daug lėšų, ir daug pastangų. Rekordinis denginio tarpatramis Šiandien Kauno oro uostas vienintelis Lietuvoje turi modernų priežiūros centrą, kuriame tokio dydžio lėktuvai kaip „Boeing 747“ gali tilpti su visa uodega. Puoselėjant viltis sulaukti tokių klientų ir buvo suformuluota projektavimo užduotis. Dėl to galėjęs būti sąlygiškai paprastas angaras tapo didžiausią – 96 metrų – denginio tarpatramį turinčiu pastatu Baltijos šalyse. 2007 metais tokios paskirties angarą Vilniaus oro uoste pirmąkart projektavę Vilniaus architektūros studijos (VAS) architektai ir konstruktoriai turėjo užduotį įtalpinti po stogu du ir daugiau lėktuvų. Ten iš pradžių irgi ketinta apsieiti be vidurinės kolonos, bet kadangi Vilniaus oro uostas yra pelkėtoje teritorijoje, nuspręsta ją panaudoti ir taip nuimti dalį apkrovos nuo išorinių kolonų, taip pat supaprastinti pamatų sprendimus.

Marcikonis. Atsisakius kolonų angaro centre sudarytos sąlygos patogesniam manevravimui. Pasak VAS konstruktorių komandai šiame projekte vadovavusio Andriaus Gudelio, Lietuvoje didesnio tarpatramio konstrukcija yra tik vantinis pėsčiųjų tiltas Žvėryne per Nerį, turintis 117 metrų ilgio tarpatramį. Kauno oro uosto angarą galima palyginti ir su šalies sporto arenomis – pavyzdžiui, sostinės „Siemens“ arenos tarpatramis siekia 78 metrus. Panašiausia orlaivių angaro matmenimis – Kauno „Žalgirio“ arena – ten tarpatramis siekia 90 metrų. „Kauno arena yra paprastesnis statinys standumo atžvilgiu, nes čia standumo diafragma tampa gelžbetonio tribūnos – kevalas turi branduolį. Mūsų atveju branduolio nėra. Be to, viena sienų – visiškai atsidarantys vartai“, – komentavo antrasis angaro architektas Algimantas Pliučas.

Užduotis – sugauti vėją Šiuokart projektuotojams reikėjo sudaryti galimybę vienu metu prižiūrėti, pavyzdžiui, penkis „Airbus A320“ ar vieną „Boeing 787 Dreamliner“ milžiną. „Mažesniems lėktuvams netrukdytų kolonos pastato viduryje, stengtasi dėl didžiųjų“, – paaiškino vienas projekto autorių architektas Egidijus

2014 Nr. 2 2014 Nr. 2

Atidarius vartus, statinys tampa savotišku 37 metrų aukščio ir 7500 m² ploto parašiutu. Vėjo apkrovų skaičiavimas ir jų įtakos statiniui įvertinimas buvo vienas sudėtingiausių uždavinių, tekusių konstruktoriams rengiant šį projektą. „Apkrovos buvo skaičiuojamos kaip aukštybiniam pastatui, rei-

Visi angaro pastato sprendiniai skaičiuoti dviem kompiuterinėmis programomis. kėjo vertinti ne tik statines, bet ir pulsacines vėjo apkrovas, dėl to padidėjo įrąžos, o dėl šių teko ieškoti ne vieno neeilinio sprendimo, kaip jas perduoti į pamatus“, – sakė A. Gudelis. Buvo sukurta naujoviška kolonų ryšių sistema, kurią konstruktorius vadina „voratinkliu“. Ši sistema paskirsto vėją atskiroms kolonoms, taip padėdama angarą išlaikyti ant žemės. Didelis dėmesys buvo skiriamas racionalumui. Siekiant negręžti perteklinio skaičiaus ir per didelio skersmens polių, statybų aikštelėje buvo įrengiami ir išbandomi pavyzdiniai poliai, taip pat tuo pat metu kompiuteriu buvo atliekamas skaitmeninis jų modeliavimas. Anot A. Gudelio, buvo įvertinta net tai, kokią įtaką turės pamatų pasisukimas bendram pastato standumui, poslinkiams. Kuriant konstrukcinę schemą buvo atlikta daug skaičiavimo variantų. „Pirmiausia reikėjo paisyti tam tikrų rėmų – į angarą reikėjo įtalpinti lėktuvą, dėl kurio vartų anga turi siekti 21 metrą švarios erdvės ir neviršyti nustatytos absoliutinės altitudės – statinys juk yra oro uoste“, – sakė E. Marcikonis.

Vėliau atkakliai ieškota sprendimo, garantuojančio mažiausias metalo sąnaudas. Taip gauta 14,5 metro aukščio denginio konstrukcija – plieno arka, kurią sudaro septynios atskiros santvaros, templė, perimanti visas skėtimo jėgas, ir atotampos, jungiančios santvaras su temple. Denginio metalo kiekis, tenkantis vienam kvadratiniam metrui, tėra 80 kilogramų. „Jei lygintume su 12–24 metrų tarpatramiais, ten metalo kiekis yra apie 30 kilogramų vienam kvadratiniam metrui. O čia turime mažiausiai keturis kartus didesnį tarpatramį ir tik 2,5 karto didesnę masę, – lygino A. Gudelis. – Tik su „Žalgirio“ arena ar kitais tokio tipo statiniais šiuo atžvilgiu orlaivių angaro negalime lyginti, nes čia nekabės pramogų arenose būtina šviesos ir garso įranga.“ Tiesa, orlaivių angare po denginiu pakabinti du dviejų tonų keliamosios galios kranai, kurie gali pasiekti beveik bet kurią angaro vietą.

Keliskart tikrino kiekvieną žingsnį Septynių VAS konstruktorių komandai (A. Gudeliui, Neringai Daudaitei,

Justinui Lapei ir kitiems) teko nemenkas uždavinys parengti projektą taip, kad būtų gautas maksimalus efektyvumas ne tik popieriuje, bet ir statybų aikštelėje. Ne tik denginio, bet ir visi kiti angaro pastato sprendiniai, pasak projektuotojų, skaičiuoti dviem kompiuterinėmis programomis. Programa SOFiSTiK buvo atliktos netiesinės geometrinio ir fizinio netiesiškumo analizės, įvertinta netobulumų įtaka konstrukcinei schemai, atliktas grunto sandaros modeliavimas skaičiuojant pamatus. Be to, dar kokių 90 proc. atskirų elementų analizė buvo papildomai atlikta rankomis. „Kitaip nė negalėjo būti žinant, kad arkos konstrukcijos paklaida per visą 96 metrų ilgį tegali būti vos 6 centimetrai. Buvo atliktas trimatis paties denginio modeliavimas, o jį gaminęs generalinis rangovas – bendrovė „Kaminta“ – sugebėjo viską padaryti absoliučiai tiksliai. Arkos buvo surinktos ant žemės, ten ir nepatikrinsi, ar viskas gerai atlikta – tokios liniuotės neturėjome, – šiandien projekto autoriai jau gali juokauti, – taigi buvo tikrinama tik montuojant. Nuleisti ir pripjauti arkų neteko...“

Naujajame orlaivių angare jau vyksta darbai. A. Koroliovo nuotr.

A. Koroliovo nuotr.

Atidus projektavimas sutrumpino statybas Visi šių iššūkių sprendimai sąlygiškai ištęsė projektavimo laiką, ir užsakovas bei rangovas nebuvo tuo labai patenkinti, pripažino A. Pliučas. Vis dėlto prioritetus pavyko išsiaiškinti: „Spręsdamas tokius uždavinius kaip šiame projekte, ilgokai galvoja net kompiuteris. Bet kaip tik todėl, kad nepagailėjome laiko kokybiškam projektui, pastatas taip greitai iškilo – net greičiau, negu mes suprojektavome. Užsakovui pasiteiravus, kodėl neįtraukiame į darbus dar penkių konstruktorių, paaiškinome, kad procesas yra toks sudėtingas, kaip ir vaiko gimimas – jis gimsta po 9 mėnesių, ir net jei daugiau moterų į tą pro-

cesą įtrauksi – reikalas nepagreitės. Ir tada mus suprato.“ Visus VAS komandos projektavimo sprendinius tikrino užsakovų pasirinktas ekspertas – didžiausias Lietuvos arenas projektavęs konstruktorius Audrius Ražaitis. „Eksperto pastabos buvo ne tik reiklios, bet ir naudingos, atsižvelgdami į jas net keitėme kai kurias projekto detales, – pripažino konstruktorius A. Gudelis. – Drauge radome dar geresnių sprendimų, padedančių maksimaliai užtikrinti statinio kokybę jo eksploatavimo laikotarpiu. Bet kai kas ir ekspertui buvo nauja – pavyzdžiui, mūsų naujoji kolonų ryšių sistema.“

600

Airbus 320

600

Montavimui – sudėtingos darbo organizavimo schemos Bendrovės „Kaminta“ vadovai jau sulaukė svečių net iš užsienio, kuriems rūpėjo daugiau sužinoti apie angaro statybos, santvaros ir denginio montavimo darbus. „Pasakysiu, kai pasamdysite“, – pažadėjo svečiams „Kamintos“ technikos direktorius Mindaugas Levandavičius. „Nepasakosiu ir jums, kad kam nors perskaičius nepasidarytų pernelyg lengva, – juokėsi M. Levandavičius. – Išties turėjome sukurti visą scenarijų, kad galėtume pakelti sunkiasvores kolonas, surinkti didžiulę arką, ją pakelti. Reikėjo ir specialios technikos, ir prikabinimo įrangos, ir daugybės pagalbinės technikos. Vienu metu statybų aikštelėje dirbo iki aštuonių kranų.“

Denginį laiko galingos kolonos 22 metrų ilgio ir apie 33 tonas sveriančios, 1000 x 600 milimetrų matmenų surenkamojo gelžbetonio kolonos – sunkiausias gaminys įmonės „Aksa“ istorijoje. „Fiziniu aspektu, – iškart patikslino įmonės rinkodaros direktorius Saulius Kvieska. – Šiandien patirtis leidžia ne-

2014 Nr. 2

Airbus 320

Tikslumo reikalavo ir angaro vartų montavimas. Pagal normas tokio ilgio arkos įlinkis gali siekti 32 centimetrus – tai ir nepastebima, ir neturi įtakos konstrukcinei schemai. Bet dėl milžiniškų penkių dalių vartų (vartų ilgis – 93,1 metro) teko siekti daugkart aukštesnių standartų. Vadovaujantis gamintojų – JAV kompanijos „NORCO Industrial Doors“ – instrukcijomis, tam, kad vartai nestrigtų, reikėjo užtikrinti ne didesnę nei 6 milimetrų paklaidą visai viršutinei konstrukcijai. Tiesa, kaip tai padaryti – gamintojai nepasiūlė. Jau vien užkėlus arką jos įlinkis siekė 12 centimetrų. VAS konstruktoriams teko kurti kompensacinį mazgą, kuris padėtų sumažinti įlinkį iki leistinos paklaidos. Statinio informacinis modelis buvo pasitelktas ir sprendžiant gaisrinės saugos klausimus. Buvo atliekamas matematinis situacijos modeliavimas: nustačius gaisro parametrus analizuojama proceso eiga, kaip kyla ir pasklinda dūmai, kaip ir per kiek laiko gali evakuotis žmonės, kaip vyksta gesinimas.

Airbus 320

Sudėtingų sprendimų teko ieškoti montuojant kone 93,1 metro ilgio penkių dalių slankiuosius vartus.

4 800

9 600

bijoti jokių iššūkių, bet jei tokią užduotį būtume gavę prieš 5 ar 7 metus, būtume iškėlę rankas – tokiems darbams reikia ne tik projektuotojų sprendimų, bet ir tinkamos įrangos, kvalifikacijos, patirties, pagaliau – drąsos. Abejoju, ar Lietuvoje dar kas nors yra pagaminęs tokio skerspjūvio ir masės kolonų. Bet šis pavyzdys rodo, kad mums ribų kaip ir nebėra: nei ilgio, nei svorio.“ S. Kvieska paminėjo dar vieną motyvą, kuris skatina imtis pačių sudėtin-

giausių projektų: „Nors tokie darbai atima tikrai daug laiko ir jėgų, jie yra tai, kas išblaško kasdienę rutiną – tai daryti tiesiog įdomu.“ Orlaivių angaro denginio konstrukcijas laiko „Aksos“ pagaminta 41 gelžbetonio kolona, kurių dauguma – minėtosios – sveriančios 33 tonas. Ir pagal ilgį, ir pagal svorį didelių matmenų kolonos į statybų aikštelę buvo gabenamos po vieną, tad faktas, kad gaminamos buvo Kaune įsikūrusioje įmonėje – akivaizdus privalumas. O štai tam, kad kolonas būtų galima pastatyti į vertikalią padėtį, „Aksa“ ir „Kaminta“ turėjo užsakyti specialią pakėlimo įrangą – traversą.

600

700

8 400

700

Airbus 320

700

600

700

Airbus 320

600

AB „Aksa“ šiam angarui tiekė ne tik kolonas, bet ir šiltintas trisluoksnes cokolines plokštes.

„Peikko“ varžtinė kolonos-pamato jungtis – garantuotas patikimumas Kolonų įtvirtinimu, tiksliau – kolonos ir pamato jungtimi, pasirūpino bendrovė „Peikko Lietuva“. „Tai sprendimas, kuris sąlygoja montavimo tikslumą, patikimumą, taigi garantuoja sujungimo kokybę šioje itin svarbioje vietoje. Mūsų varžtinė jungtis tikrai atlaikys konstrukciją veikiančias didžiules apkrovas, kurias lemia beveik 100 metrų angos ir 22 metrų kolonos aukštis“, – užtikrino bendrovės projektų vadovas Linas Lelešius. UAB „Kaminta“ įrengdama monolitinius pamatus panaudojo „Peikko“ gaminamus sertifikuotus inkarinius varžtus pamato-kolonos jungčiai įrengti. Vėliau ant šių varžtų buvo sumontuotos ir įtvirtintos 22 metrų ilgio, 1000 x 600 milimetrų skersmens gelžbetonio kolonos. Montavimui pasitelkti 39 dydžio inkariniai varžtai ir kolonų padai, kiekvienai laikomajai kolonai teko nuo 8 iki 10 tokių varžtinių jungčių. „Vėjas šių kolonų tikrai neišraus, – sakė „Peikko Lietuva“ specialistas. – Nebent su visais pamatais...“ Pasak L. Lelešiaus, rengiant projektą „Peikko“ specialistai konsultavo projekto autorius – VAS – atliekant kolonos-pamato jungties skaičiavimus, įvertinant papildomą aparmavimą monolitiniame pamate.

Ypatingo atsparumo grindys Bendrovės „Kaminta“ technikos direktorius M. Levandavičius pasiūlė atkreipti dėmesį į grindų įrengimą. Eksploatuojant pastatą joms teks dideli išbandymai: grindys turi išlaikyti 200 tonų sveriančius lėktuvus, atitinkamas judančias apkrovas ir, žinoma,

nesutrūkinėti. 20–36 centimetrų storio grindys (joms įrengti sunaudota apie 2600 kubinių metrų betono) išbetonuotos ant vibrospaustinių polių, kuriuos ir po grindimis, ir po kolonomis įrengė bendrovė „Projektana“. „Projektana“ projektavo ir pamatus po kolonomis bei grindimis. Grindis VAS projektavo kartu su bendrove „Grinbeta“, o ši kreipėsi pagalbos į Vilniaus Gedimino technikos universiteto specialistus. Buvo atliekama ir projekto ekspertizė, papildomi skaičiavimai siekiant įvertinti temperatūros svyravimų, betono valkšnumo bei susitraukimo įtaką grindų plokštės eksploatacijai. Betonuojant grindis panaudota speciali technologija ir suskaidymas deformaciniais blokais tam, kad jos nesutrūktų, būtų maksimaliai sumažintas deformacinių siūlių skaičius. Grindys armuotos dviem tinklais. Po grindimis, pasakojo VAS architektai, yra ir nemažai inžinerijos: visi lėktuvų maitinimui ir priežiūrai reikalingi įrankiai – suspausto oro, silpnųjų srovių, dujų rinkimo, vandens privedimo įranga ir kita – yra keturiuose technologiniuose šuliniuose.

Projekte – du novatoriški „Kingspan“ produktai Angaro fasadai ir stogas dengti daugiasluoksnėmis „Kingspan“ plokštėmis. Bendrovės atstovai pažymi, kad projekto autoriai nusprendė panaudoti du novatoriškus ir unikalius „Kingspan“ produktus. Pastato stogas dengtas didelio tarpatramio denginio plokštėmis KS1000 X-DEK, kurios atitiko ir priešgaisrinius, ir šiluminės varžos reikalavimus. Daugiasluoksnes plokštes „X-dek“ sudaro skardinis profiliuotas paklotas, priešgaisrinio poliuretano putų užpildas (IPN) ir viršutinis lygios skardos sluoksnis. Tarpatramis

33 tonas sveriančioms kolonoms pastatyti į vertikalią padėtį teko gaminti specialią traversą.

4 800

Sertifikuoti „Peikko“ inkariniai varžtai panaudoti pamato-kolonos jungčiai įrengti.

Šachmatinis „Kingspan“ fasado plokščių išdėstymas primena oro uosto kliūtis ribojančių paviršių ženklinimą.

GENERALINIS RANGOVAS

GELŽBETONIO KONSTRUKCIJOS

KOLONŲ TVIRTINIMO SPRENDIMAI

PAMATAI IR GRINDYS

STOGO IR SIENŲ KONSTRUKCIJA

STOGO DANGOS TIEKĖJAS

STOGO DЕNGIMO DARBAI

plokštėmis uždengiamas nenaudojant papildomų ilginių, jas sumontavus ant viršaus klojama dar ir ritininė danga. Šiuo atveju – EPDM danga. Pasak bendrovės „Kingspan“ atstovų, plokštės „X-dek“ skirtos stogams, kurių minimalus nuolydis yra 1 laipsnis, bet sėkmingai gali būti naudojamos ir didesnio laipsnio nuolydžio stogams – kaip ir šiuo atveju, kai jomis uždengtas arkinis stogas. Kad stogo danga atitiktų itin aukštus projektuotojų reikalavimus galimai sniego apkrovai, kai kuriose angaro stogo vietose skardinis „X-dek“ paklotas buvo sudvejintas. Lengvai montuojamų ir palyginti nedidelio svorio kompozicinių plokščių KS1000 X-DEK naudojimas ir palengvino, ir pagreitino stogo uždengimą – darbininkams nereikėjo tvirtinti daugybės atskirų stogo dangos sluoksnių, buvo panaudotos metro pločio ir 7 metrų ilgio plokštės. „Tai tikrai labai pažangus gaminys, turintis daug privalumų palyginti su senąja stogų dengimo sistema“, – sakė „Kingspan“ atstovai. Kompozicinės „X-dek“ plokštės gali būti gaminamos iki 14 metrų ilgio. Fasaduose sumontuotos KS1000 AWP 150 plokštės. „Tai standartinės plokštės su paslėptu tvirtinimu, bet svarbu tai, kad būtent dirbant su jomis galima lengvai montuoti „Kingspan“ švieslangines plokštes „KS1000 Wall-Lite“, – atkreipė dėmesį „Kingspan“ atstovai. – Švieslanginių plokščių privalumas yra tai, kad nereikia daryti įrėminimo kaip įprastiems langams, o plokščių šilumos perdavimo koeficientas – kaip vidutinio lango – U = 1,26 W/m2K.“ Beje, ne šiuo atveju pakankamą 100, o 150 milimetrų priešgaisrinio putų

2014 Nr. 2

poliuretano užpildą projektuotojai pasirinko ne dėl didesnės varžos, o dėl laikymo galios – galvodami apie tokiam aukštam statiniui neišvengiamas didesnes vėjo apkrovas. VAS architektai pripažino, kad švieslanginės plokštės, kurių matmenys tokie pat, kaip ir standartinių daugiasluoksnių plokščių, pastato architektūrai suteikė vientisumo. Didelių galimybių architektūriniams sprendimams autoriai, suprantama, neturėjo: didžiausią įtaką architektūrai darė pastato konstruktyvo schema. Didžiulių matmenų statinys neturėjo išsiskirti ir itin ryškiomis spalvomis, tad nuspręsta žaisti subtiliais atspalviais, grafiškai atkartojant oro uosto kliūtis ribojančių paviršių ženklinimą.

Hidroizoliacijai – ilgaamžė ritininė danga Skardinis daugiasluoksnių „Kingspan“ plokščių paviršius buvo padengtas bendrovės „Vario kalvis“ tiekiama hidroizoliacine EPDM danga. „Vario kalvis“ importuoja daug pažangių, itin aukštos kokybės stogo dangos rūšių iš viso pasaulio. Tarp jų – ne tik EPDM, bet ir PVC, TPE stogo dangos bei stogo priedai. EPDM danga techninėmis ir fizinėmis ypatybėmis lenkia daugumą tradicinių stogo dangų. Iš kitų ritininių dangų EPDM išsiskiria atsparumu UV, elastingumu ir itin aukštais santykinio pailgėjimo parametrais, kurie sukuria prielaidų ilgaamžiškumui, siekiančiam daugiau kaip 50 metų. „Keista, kad EPDM nėra populiari Lietuvoje, – replikavo „Kamintos“ technikos direktorius M. Levandavičius. – Ši danga tikrai funkcionali, mūsų objekto atveju itin vertingas buvo jos elastingumas.“

Erdviame angare vienu metu galima remontuoti iki penkių „Airbus A320“ lėktuvų. A. Koroliovo nuotr.

Įmonės „Vario kalvis“ vadovas Saulius Sturonas gali tik apgailestauti dėl vartotojų konservatyvumo. „Lietuvoje dar nepatikliai žiūrima į vienasluoksnes stogo dangas, nors Europoje jos sėkmingai naudojamos jau 30–50 metų. Neseniai stebėjau, kaip remontuojamas daugiabučio viršutinio aukšto balkono stogelis. Dirbo trys žmonės, kieme buvo kaitinamas bitumas, į viršų jį kėlė virve ir kibiru. Tai truko visą dieną. Naudojant vienasluoksnę mechaninio tvirtinimo dangą, vienas žmogus tai galėtų atlikti per pusdienį. Kaina būtų mažesnė, o eksploatacija – ilgesnė“, – lygino S. Sturonas. Ekologiška, toksinių medžiagų į aplinką neišskirianti, perdirbama EPDM danga gali būti montuojama trimis metodais: mechaniškai tvirtinant, balastiniu ar visiško priklijavimo metodu. Ant orlaivių angaro stogo EPDM danga buvo klijuojama, vėliau siūlės sulydytos karštu oru – ši sistema ypač tinkama nestandartinės formos stogams, ji atspari vėjo apkrovoms, be to, greitai sumontuojama.

Patyrę stogdengiai pirmiausia žiūri į dangų Montavimo darbus atlikusios specializuotos stogų projektavimo ir montavimo įmonės „Daistatus“ vadovas Darius Mikalauskas prisipažino, kad visiško priklijavimo sistema patyrusiems stogdengiams iš pradžių kėlė nepasitikėjimą: „Įprasta galvoti, kad patikimai pritvirtinsi tik tada, jei prisuksi. Bet šie klijai nustebino – kai klojant dangą žmonės bandė perbėgti klijais jau išteptą plotą, atlupti juos nuo dangos teko kolegoms.“ „Daistatus“ komanda įvertino ir kitą EPDM dangos privalumą – paklojus guminę dangą buvo galima pamiršti nepatogumą laipiojant slidžia skarda. Darbų saugos tema stogdengiams visada aktuali, ir nesvarbu, ar pastatas 10-ies, ar kaip šiuo atveju – 37 metrų aukščio. Ant stogo „Daistatus“ įsirengė gaudykles, bet, laimė, gaudyti joms teko tik nuslydusias medžiagas. „Laiptais į dangų“ buvo lipama pirmiausia gerai išnagrinėjus orų prognozes. „Kartais sunku paaiškinti,

Kolonas laiko „voratinklis“.

kodėl nedirbame, jei visoje Lietuvoje saulė, o vėjo, atrodo, išvis nėra. Nors ant žemės visiškas štilis, ant stogo vėjas gali siekti 15–18 m/s, – aiškino D. Mikalauskas. – Kartais užlipus ant stogo meistrams reikėdavo pirmiausia labai gerai įsispirti kojomis ir palūkėti, kad suprastų, kaip reikės judėti ir ar išvis galės tai padaryti.“

Darbas didesnės rizikos zonoje Projekto generalinio rangovo – bendrovės „Kaminta“ – generalinis direktorius Ramūnas Kaminskas pripažino: darbas objekte, kuriame be keltuvo negali nė varžto prisukti, nėra paprastas. Kranų, keltuvų nuoma reiškia papildomas solidžias išlaidas ir laiko sąnaudas. Teoriškai papildomų rūpesčių galėjo kelti tai, kad teko dirbti didesnio saugumo teritorijoje. „Čia didelių problemų nekilo, sudėliojome schemą, pagal kurią turėjome atlikti darbuotojų patikrą, ir tai mūsų negaišino. O darbus organizavome nepriklausomai nuo lėktuvų kilimo ar nusileidimo“, – sakė R. Kaminskas.

AB „Aksa“ – gelžbetonio konstrukcijos Jūsų statyboms: - Kolonos - Rygeliai ir sijos - Perdangos plokštės - Sieninės ir cokolinės plokštės - Šiltintos fasadinės plokštės 43

„SPA Vilnius Group“ nuotr.

ANYKŠČIŲ SPA KOMPLEKSAS – ĮKVĖPTAS GAMTOS IR MODERNIŲ TECHNOLOGIJŲ SVEIKATINIMO IR POILSIO CENTRAS ŽENKLINA NAUJĄ KURORTINĖS VIETOVĖS GYVAVIMO ETAPĄ

Lina BIELIAUSKAITĖ

Nauji investiciniai projektai keičia Anykščių veidą – kurortinės teritorijos statusą neseniai įgijusiame mieste duris atvėrė modernus sveikatinimo ir poilsio centras „SPA Vilnius Anykščiai“. Neabejojama, kad pirmas toks stambus turizmo kompleksas padidins investicinį Anykščių patrauklumą ir paskatins kitų objektų statybą.

44 44

2014 2014Nr. Nr.22

Pranašauja Druskininkų sėkmę Į naująjį kompleksą, kurį sudaro viešbutis, tarptautinius SPA klasifikacijos standartus atitinkantis gydomojo SPA centras su mineralinio vandens procedūromis ir baseinais, restoranas, „SPA Vilnius Group“ investavo beveik 16 mln. litų. „Prieš dešimtmetį „SPA Vilnius“ Druskininkuose tapo pirmuoju šio kurorto atgimimą išpranašavusiu vieversiu. Dabar su tokiu pat entuziazmu atveriame sveikatingumo centro Anykščiuose duris“, – paralelių įžvelgė „SPA Vilnius“ generalinis direktorius Valdas Trinkūnas. Anuomečių poilsio namų „Anykščių šilelis“ teritorijoje įkurtas kompleksas „SPA Vilnius Anykščiai“ tapo savotiška jungtimi tarp sena ir nauja. 1989 metų statybos buvusio viešbučio pastate po rekonstrukcijos įsteigtas 4 žvaigždučių kategorijos viešbutis, o jo kaimynystėje iškilo baseinų ir pirčių korpuso priestatas. „SPA Vilnius Anykščiai“ komplekso išskirtinumu tapo naujai pastatytas 1442 kvadratinių metrų ploto elipsės formos netaisyklingo kūgio tūrio baseinų ir pirčių priestatas, kurį su senuoju pastatu jungia įstiklinta galerija. Anykščių SPA centro projektą rengusi SP architektų grupė (projekto autorius – architektas Saulius Pamerneckis, architektai Vytautas Pliadis, Marius Bliujus, Vitalijus Rudokas, interjero autorė architektė Gintė Pamerneckienė) turi nemažą tokio pobūdžio darbų patirtį. Ši komanda dirbo ir su „SPA Vilnius Sana“ projektu.

Forma primena kankorėžį „Šis darbas leido įgyvendinti seną svajonę sukurti „SPA Vilnius“ gamtoje, Lietuvos miške. Šalia, faktiškai už langų – Anykščių šilelis, tad norėjosi kuo labiau įsileisti tą gamtą ir

į viešbutį, ir į baseino pastatą. Manau, tai pavyko. Net plaukdamas baseinu matai pušis ir jautiesi lyg po atviru dangumi“, – teigė interjero architektė G. Pamerneckienė. Projekto autorius architektas S. Pamerneckis pasakojo, kad rekonstruojamo senojo pastato architektūra faktiškai nepakito. „Nors buvo įvairių minčių, nusprendėme išsaugoti pagrindinius statinio tūrius ir charakterį, kurie atliepia ano laikotarpio stilistiką. Tačiau baseino pastatą projektavome įdomesnį, jam pasirinkome nestandartinę elipsės formą. Kadangi gamtos veiksnys buvo labai svarbus, siekėme, kad objektas darniai įsikomponuotų į bendrą erdvę, kad tas baseino tūrio įvaizdis nebūtų svetimas. Galima sakyti, kad išraiška ir stilistika pastatas primena kankorėžį. Naudojamos trikampės formos dėkingos tuo, kad formuojant tūrį leidžia sukurti perėjimą, tad nesimato laužytų ovalo linijų“, – aiškino S. Pamerneckis. Tam, kad iš bendro konteksto pastatai pernelyg neišsiskirtų, jiems parinktos dvi dominuojamos, prie gamtinės aplinkos derančios spalvos – tamsiai pilka ir gelsvai rausva.

Nestandartinių sprendimų nesibaido Senojo pastato rekonstrukcijos ir naujojo statybų darbus įgyvendinusio generalinio rangovo – bendrovės „Conresta“ – direktoriaus pavaduotojas gamybai Ernestas Šeženis pripažino, kad šiame projekte iššūkių nestigo. „SPA pastatas išskirtinis ir architektūriškai, ir statybų požiūriu – čia daug sudėtingų sprendimų, mazgų. Įgyvendinti tokius architektūrinius sumanymus pasitaiko ne itin dažnai, tačiau nesibaidome nestandartinių sprendimų, nes jie suteikia galimybę tobulėti“, – kalbėjo pašnekovas. Rekonstruojant senąjį pastatą siekta pagerinti funkcinį patalpų ryšį, tad buvo demontuotos senosios pertvaros, taip pat pagilintas rūsys, įreng-

ti du liftai ir pastatytas papildomas penktas aukštas. „Šis statinys irgi turi įdomių architektūrinių akcentų – tai jo fasade įrengti įgilinimai su pašvietimu. Sutemus įstrižai per visą fasadą krintanti šviesa atrodo išties įspūdingai. Tačiau suformuoti tokias siauras nišas – daug darbo ir kruopštumo reikalaujanti užduotis“, – aiškino E. Šeženis.

Architektų viziją pavertė realybe Pašnekovas pripažino, kad įgyvendinant „SPA Vilnius Anykščiai“ projektą daugiausia išmonės ir profesionalumo pareikalavo metalinio elipsės formos kupolo konstrukcija. „Pirmiausia jį teko apšiltinti, o kad būtų hermetiškas, sandarus – virš jo buvo formuojamas dar vienas karkasas. Šis buvo tvirtinamas prie pagrindinio kupolo, kad konstrukcija atlaikytų vėjo apkrovas. Buvo priimti sprendimai, kurie padėjo išvengti šalčio takelių atsiradimo. Virš karkaso buvo formuojami vadinamieji spygliai, pagaminti iš atskirų segmentų – jie turėjo idealiai sueiti į norimą formą. Tai labai sudėtingas ir didelio preciziškumo reikalaujantis darbas“, – pripažino bendrovės „Conresta“ atstovas. Ventiliuojamiesiems fasadams buvo tiektos skirtingų gamintojų aukšto slėgio laminato (HPL) plokštės. Bendrovė „Exterus“ tiekė itin aukštos kokybės pilkos spalvos HPL plokštes „Fundermax“, kurios pasižymi ypatingu tvirtumu, atsparumu aplinkos poveikiui, blukimui, be to, nuo šių plokščių lengvai nuplaunami grafičių dažai. Šios ypatybės garantuoja, kad „Fundermax“ plokštėmis apdailintas fasadas bus patvarus ir ilgai išliks estetiškas. Sveikatinimo ir vandens procedūrų pastate suprojektuoti suaugusiųjų, vaikų, masažinis, taip pat vertikalių vonių baseinai, dvi pirtys, hamamas, įvairios buitinės patalpos. Kai kurioms erdvėms įrengti prireikė specifinių statybininkų įgūdžių. „Baseinai – palygin-

Baldai – darbui, poilsiui ir laisvalaikiui

Vilnius: J. Jasinskio g. 16B, verslo centras „Victoria“ Kaunas: Savanorių pr. 187A, verslo centras „Mona“ Klaipėda: Dubysos g. 10, „Švyturio“ arena, 8 vartai (nuo kovo 1 d.)

ti nedideli, tačiau originalios formos: su lekalais, raitytų formų. Senojo pastato rūsyje esančio terapinio druskų kambario įrengimą apsunkino reljefinės lubos ir sienos“, – prisiminė E. Šeženis.

Atsisakė bambukų ir palmių Interjero architektė G. Pamerneckienė teigė, kad vadovaujantis idėjine koncepcija atliekant apdailą stengtasi vengti to, kas įprastai laikoma SPA analogu: bambukai, palmės ir pan. „Bandėme parodyti, kad labai gražus gali būti ir lietuviškas SPA, jis nebūtinai turi būti siejamas su atogrąžų ir šiltaisiais kraštais“, – kalbėjo G. Pamerneckienė. Prioritetas buvo teikiamas ilgaamžėms, natūralioms, ekologiškoms, lengvai prižiūrimoms ir valomoms medžiagoms. Vienas pagrindinių apdailos elementų – natūralaus ąžuolo faneruotė. „Dažniausiai žmonės prabangą sieja su paauksavimais, aksomu ir panašiais dalykais – čia tokių tikrai nėra. Kuo daugiau ekologijos, puoselėjamas gamtos įvaizdis, puikus aptarnavimas – štai į ką orientavomės. Interjeras – nuosaikus, sakyčiau, lietuviškas su skandinaviškais motyvais, kai kur suskamba lengvi etnomotyvai“, – komentavo kūrėja. Interjero ir eksterjero apdailos medžiagų bendrovės „Vaineta ir partneriai“ komercijos direktorius Neividas Biriukovas tvirtino, kad naujajame „SPA Vilnius Anykščiai“ pasitaikė ne itin dažna galimybė įgyvendinti novatoriškus ir unikalius sprendimus. „Iš mozaikinių keraminių plytelių buvo sukurti individualaus piešinio kilimai. Šių plytelių formatas – vos 1 kvadratinis centimetras, vaizdžiai tariant, tai prilygtų nuotraukos pikseliui. Dizaino požiūriu jų panaudojimas – neribotas“, – pasakojo pašnekovas.

Išskirtiniu SPA komplekso akcentu tapo baseinų ir pirčių pastatas.

Prioritetas buvo teikiamas ilgaamžėms, natūralioms ir ekologiškoms medžiagoms.

Plytelėse – smėlis ir žolė Viešbutyje vienu metu gali apsistoti iki 110 žmonių.

46 Interjero puošmena – individualaus piešinio mozaikos.

Šis italų gamintojo „Appiani“ produktas skirtas būtent SPA sektoriui – plytelės yra tvirtos, pasižymi užapvalintais kampais ir atitinka kitus specifinius jų eksploatavimui keliamus reikalavimus. Ne veltui tokias plyteles galima išvysti didžiausiuose Lietuvos SPA centruose, vandens parkuose. „Šiuo atveju užsakovai ne rinkosi kainą, bet investavo į kokybę“, – pripažino N. Biriukovas. Kompleksą „SPA Vilnius Anykščiai“ papuošė 8 tokių plytelių mozaikų paveikslai, kuriems buvo pasirinkta gamtiškoji „verde“ paletė – žalsvi ir samanų atspalviai. Anot N. Biriukovo, dar vienas įdomus Anykščių SPA interjero akcentas – vieš-

2014 Nr. 2

bučio vestibiulyje iš modulinių 50 x 50 centimetrų matmenų plytelių suformuotas kilimas, kuriame pasiektas pereinamasis spalvų efektas – iš smėlio į žolės. Šiam sumanymui įgyvendinti buvo panaudota viena naujausių „Interface“ modulinių plytelių serijų. „Pastaruoju metu ypač akcentuojame modulinių plytelių sprendimus. Pats produktas pasaulyje nėra naujovė, jis žinomas ir Lietuvoje. Tik iki šiol modulinės plytelės dažniau būdavo naudojamos biurų apdailoje, tačiau pamažu jų pritaikymas plečiasi ir viešbučių sektoriuje“, – pastebėjo bendrovės „Vaineta ir partneriai“ komercijos direktorius N. Biriukovas.

Baldai atkeliavo iš 10 šalių Baldų tiekimo konkursą laimėjusios bendrovės „Vadasiga“ direktorius Vaclovas Daukintis teigė, kad šis projektas buvo įsimintinas ir apimtimi, ir specifika. „Įprastai užsakymuose dominuoja vienarūšė produkcija, o šiuo atveju vien baldų buvo daugiau kaip 100 skirtingų pozicijų. Taip pat teko rūpintis natūralaus ąžuolo lukšto plokščių tiekimu ir montavimu. Jomis buvo dekoruota daugiau kaip 1200 kvadratinių metrų ploto sienų. Taigi produktų paieškos pagal konkursą, tiekimas, logistika, užsakymai įmonei tapo rimtu savo pajėgumų išbandymu ir įrodymu, kad sugebame valdyti ir įgyvendinti tokius projektus per gana trumpą laiką. Šis darbas buvo labai įdomus, manau, kad kartu su architektais ir užsakovais pasiekėme puikų rezultatą“, – kalbėjo V. Daukintis. Į Anykščių SPA kompleksą baldai atkeliavo iš 10 pasaulio šalių – geografija driekiasi nuo Europos valstybių iki Jungtinių Amerikos Valstijų bei Indonezijos. Įgyvendindama šį projektą, bendrovė „Vadasiga“ į pagalbą pasitelkė ir penkis Lietuvos subrangovus. Baldų tiekėjams buvo suformuoti konkretūs kriterijai, susiję ir su ga-

minių kokybe, ir medžiagiškumu, ir su dizainu. „Vienas svarbiausių reikalavimų – natūralios medžiagos: medžio faneruotė, audiniai, kaip antai vilnos gobelenai. Kai kurių baldų dizainas sukurtas prieškariu ir pokariu, taigi buvo atsigręžta į senąsias dizaino tradicijas. Užsakovai ir projektuotojai orientavosi į kokybę „nuo... iki“: pradedant lovomis, kurių čiužiniai turėjo būti ypač patogūs, baigiant SPA baldais, masažo gultais, kuriems keliami specifiniai reikalavimai. Pagrindinis šio projekto tikslas – žmogaus sveikatinimas, o kokybė ir sveikata čia – viena filosofija. Negali būti tik dalis kokybės ir naudos sveikatai“, – pripažino „Vadasigos“ direktorius V. Daukintis.

GENERALINIS RANGOVAS

FASADŲ APDAILA

INTERJERO IR EKSTERJERO APDAILOS MEDŽIAGOS

APŠVIETIMO SPRENDIMAI

Duoklė ekologiškiems sprendimams

BALDAI

Bendrovės „Gaudrė“, kuri komplekse „SPA Vilnius Anykščiai“ rūpinosi šviesos sprendimais, direktorius Vladislavas Mickevičius pripažino, kad tai vienas įdomiausių ir technologiškai pažangiausių pastarųjų metų visuomeninių projektų. „Svarbu, kokie apšvietimo sprendimai arba kokie šviesos šaltiniai naudojami, jų spalvų perteikimas, energinis efektyvumas, kiti techniniai kokybės parametrai. Be abejo, sunkiausia užduotis buvo iškelta architektei – ji turėjo suderinti rekreaciją, gamtą ir funkciją“, – kalbėjo V. Mickevičius. Anykščių SPA komplekse dominuoja šviesos diodų (LED) šaltiniai, tačiau, „Gaudrės“ vadovo pastebėjimu, ar tai būtų restoranų, holų erdvės, ar procedūrų kabinetai – jie pritaikyti daugiau kaip netiesioginės šviesos šaltiniai. „Naudojome ir halogenines lemputes, nes jų šviesos spektras ir kokybė gerai tiko kuriamai koncepcijai. Be to, žmonėms tai priimtinas šviesos šaltinis. Dirbtinis apšvietimas naudojamas

ne dienos metu, o vakare, kai patalpose trūksta natūralios šviesos. Vakare aktualus šviesos šaltinio šiltumas, teisingas spalvų atkartojimas, o halogeninės lempos tokiai aplinkai – pats tas. Be to, šiandien galima rinktis ir efektyvius halogeninius energiją taupančius gaminius“, – kalbėjo V. Mickevičius. SPA komplekse ne tik naudojami taupūs šviesos šaltiniai, bet ir įdiegtas geoterminis šildymas. Interjero architektės G. Pamerneckienės teigimu, „SPA Vilnius Anykščiai“ visomis prasmėmis įkūnija žaliąją SPA filosofiją. „Didžiausias dėmesys skiriamas ekologijai ir energijos ekonomijai. Energiją taupantis pastatas tuo pačiu saugo gamtą, kurią SPA centras deklaruoja kaip visų procedūrų ir sveikatinimosi pagrindą“, – teigė architektė.

Kokybė, estetika ir modernumas Akmens masės ir keraminės plytelės Kiliminės dangos Kiliminės plytelės PVC dangos Natūralus linoleumas Parketlentės Laminuotos grindys Sienų danga

LAUŽYS STEREOTIPUS VILNIUJE PIRMASIS DAUGIABUTIS BUS MODERNIZUOTAS PASIEKIANT A ENERGINIO EFEKTYVUMO KLASĘ Darius BABICKAS

Pirmoji kregždė siekiant energinio efektyvumo renovuojamuose daugiabučiuose jau atskrido. Sostinės Žvėryno rajone esančio namo gyventojai nusprendė ne eiti visų minamu keliu, bet nutiesti savąjį – pastatą atnaujinti pasiekiant A energinio efektyvumo klasę. Kyla daug klausimų Toks įgyvendintas projektas Lietuvoje bus pirmasis. Pagal šiuo metu galiojančią tvarką modernizuojant daugiabučius privalu siekti ne mažesnės kaip C energinio naudingumo klasės. A. Mickevičiaus gatvėje esančio daugiabučio gyventojams irgi buvo pa-

rengtas investicinis modernizavimo projektas, kurį įgyvendinus geriausiu atveju būtų pasiekta C energinio naudingumo klasė. Darbai būtų kainavę apie 700 tūkst. litų. Buvo pateiktas ir alternatyvus investicinis projektas, kurio vertė – 1,3 mln. litų. Tačiau ir tokiu atveju būtų pasiekta ne aukštesnė kaip

2014 Nr. 2

VALENTINAS MAZURONIS APLINKOS MINISTRAS

Atnaujinamiems daugiabučiams teikiama valstybės parama šiandien yra tikrai didelė. Žinoma, svarstytinas klausimas, kad siekiantiesiems geresnių energinio efektyvumo rodiklių paskata būtų didesnė arba jiems būtų suteikiamas kitoks išskirtinumas. Tačiau kartu iškyla klausimas: o kieno sąskaita visa tai būtų daroma? Bijau, kad mūsų finansinės galimybės verčia atidėti tokius svarstymus. Teoriškai mąstant, siekiančiuosius geresnių rezultatų reikėtų skatinti, bet žvelgiant socialiai didesnėms investicijoms ryžtasi žmonės, kurie nėra socialiai labiausiai nuskriausti. Galbūt reikėtų ieškoti kitokių, ne materialinių tokio skatinimo formų. Mintis įdomi ir tikrai svarstytina.

VYTAUTAS ŠUKYS BENDROVĖS „AMALVA“ TECHNIKOS DIREKTORIUS

Galima apgailestauti, kad daugiabučių atnaujinimo darbų pakete, kuriam suteikiama valstybės parama, nenumatytas mechaninio vėdinimo įrengimas. Todėl gyventojai šių darbų nepageidauja. Tuomet kyla klausimas: kada renovuosime renovuotus namus? Mūsų geriausiai atnaujinti daugiabučiai prilygsta bemaž prasčiausiai atnaujintiems suomių namams. Ten požiūris kitoks, pirmiausia – į sveiką aplinką. Mūsų žmonės dar nesuvokia, kad gyventi nekvėpuojant vargu ar įmanoma. Vadovaujantis higienos reikalavimais, per valandą nedideliame standartiniame bute turi pasikeisti apie 160 kubinių metrų oro. Ne dėl komforto, bet tik tenkinant minimalius reikalavimus. Ir jeigu tokių oro pasikeitimo parametrų būtų siekiama natūraliai vėdinantis, per valandą nuostoliai siektų maždaug 2 kW energijos. Įsirengus šilumogrąžinius rekuperatorius, šie nuostoliai būtų apie 80 proc. mažesni. Akivaizdu, žmonės labiau linkę saugoti savo materialųjį turtą – butą, namus – nei sveikatą. Kai prabangiai įrengto būsto sienos ima pelyti dėl neįrengtos vėdinimo sistemos, tuomet jau negaila nieko. Ardoma apdaila, nudaužomas tinkas, susimąstoma, kad reikia rekuperatoriaus. O apie tai, kad ilgą laiką nuodijo savo organizmą kvėpuodami nešvariu oru – žmonės nepagalvoja. Labai gerai, kad renovuojant daugiabučius atsirastų vienas kitas pavyzdys, kaip reikia sutvarkyti vėdinimo sistemą. Galbūt tuomet žmonės labiau supras, ką duoda rekuperacinė sistema. Tie, kurie net ir neilgą laiką pagyvena gerai vėdinamame būste, į senus butus be rekuperacinių sistemų nenori grįžti, jie čia jaučiasi labai nekomfortiškai. Tyrimais įrodyta, kad būdamas gerame mikroklimate žmogus dirba produktyviau, daro mažiau klaidų, jo veiklos rodikliai yra geresni. Vadinasi, į šiuolaikišką vėdinimo sistemą investuoti pinigai netrunka sugrįžti. Užsienyje atlikta daug skaičiavimų aiškinantis, kokie nuostoliai patiriami atnaujinus pastatą, tačiau neįrengiant mechaninės vėdinimo sistemos su šilumogrąža. Renovavus pastatą šildymo išlaidos sumažėja smarkiai, tačiau vėdinantis atidarant langus patiriami didžiuliai nuostoliai, kurie prilygsta sutaupytai energijos daliai. Labai geras pavyzdys yra Kaune. Ten vieną bendrabučio tipo pastatą pasidalijo privati bendrovė ir mokymo įstaiga. Šios vadovas pageidavo, kad atnaujinant patalpas būtų įrengta šilumogrąžinė vėdinimo įranga. O palyginti turtinga privati įmonė pasiliko paprastą mechaninę vėdinimo sistemą. Po pusmečio įmonės vadovas nutarė keisti vėdinimo sistemą, nes jos eksploatacinės išlaidos buvo didesnės nei šildymo. Viename ar kitame gyvenamajame naujos statybos name rekuperacinės sistemos jau įrengiamos. Atnaujinant daugiabučius to nenorima dėl kelių priežasčių: valstybė šių darbų nekompensuoja, o ir butuose neapsieinama be griovimo darbų. Mums reikia daug pastangų norint įtikinti rekuperacinių sistemų teikiama nauda – ir sveikatai, ir energijos taupymui. Telieka tikėtis, kad žmonės galiausiai tai supras.

C energinio naudingumo klasė. Skirtumas tarp abiejų projektų yra tai, kad brangesniame buvo numatyta daugiau papildomų detalių, kurios energiniam efektyvumui įtakos iš esmės neturi. „Pačiu laiku sužinojome apie šį projektą, ėmėme diskutuoti su gy-

ventojais, kad šie siektų geresnių rezultatų galvodami apie ateitį ir savobūsto vertę. Žinoma, diskusijos vyko ne vieną ir ne du kartus, galiausiai gyventojai sutiko, kad reikia siekti energinio efektyvumo ir rodyti kitiems pavyzdį“, – sakė Nacionalinės

pasyvaus namo asociacijos vadovas Aidas Vaičiulis. Jo atstovaujamos asociacijos vaidmuo projekte – konsultuoti gyventojus energinio efektyvumo klausimais. O tokių klausimų iškilo labai daug, pradedant tuo, kaip vyks renovacijos procesas, kaip reikia šiltinti pastatą, kaip siekti jo sandarumo, kokie langai turėtų būti montuojami, ar būtina keisti neseniai sumontuotus naujus, kaip spręsti ventiliacijos klausimą. Anot A. Vaičiulio, tokie klausimai suprantami, suvokiamas ir žmonių nerimas – juk tokio projekto Lietuvoje dar niekas nėra įgyvendinęs. Antai bemaž visi gyventojai senus medinius ir nesandarius langus yra pakeitę plastikiniais. Yra žinoma, kad A energinio efektyvumo klasės name langai turi būti ypač efektyvūs, tačiau žmonės iš tiesų nežino, kokius langus jie yra susimontavę, ar tikrai toks veiksmas turės įtakos būsimoms sąnaudoms.

„Panašių klausimų iškyla nemažai. Ne dėl to, kad gyventojai priešintųsi būsto modernizavimui, bet kad jiems svarbu viską žinoti kuo tiksliau, pavyzdžiui, ar nebus sugadinta neseniai atlikta nauja buto apdaila įrengiant rekuperatorius. Akivaizdu, labai trūksta informacijos ir diskusijų“, – kalbėjo A. Vaičiulis.

Sklando daug mitų Kaip ir daugelyje sričių, taip ir siekiant pastato energinio efektyvumo, yra susiformavusių įvairiausių nuomonių, sklando daug gandų, sukurta nemažai mitų bei stereotipų. Vienas dažniausiai pasitaikančių – siekti A energinio naudingumo klasės yra pernelyg brangu. „Kaip galima sakyti, kad brangiau dukart ar triskart, jeigu niekas dar nėra įgyvendinęs tokio projekto? Reikia laužyti stereotipus, jie yra didžiausias tokių procesų stabdys. Kai žmonės prisiklauso visokių nepamatuotų kalbų, ima dvejoti ir bijoti. O

kai žinoma, kas daroma, kaip daroma ir kiek tai kainuos – atsiranda visiškai kitoks suvokimas“, – tvirtino Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos vadovas. Šiuo metu vyksta svarstymų dėl projektinių sprendimų ir rangovo parinkimo per Centrinę perkančiąją organizaciją. Akivaizdu, tokiam projektui įgyvendinti turėtų būti taikomi kitokie kriterijai, negu šiuo metu galioja norint renovuoti daugiabutį, kad jis atitiktų C energinio naudingumo klasę. Rangovas į tokį projektą turėtų žvelgti labai rimtai, jo lauktų didelė atsakomybė dėl keleto aspektų. Viena vertus, toks projektas galėtų tapti rangovo vizitine kortele. Kita vertus, jeigu pirmas blynas bus gerokai prisvilęs, antrą kepti vargu ar greitai atsiras norinčiųjų.

Prilygs pasyviajam namui Nacionalinė pasyvaus namo asociacija daug dėmesio skyrė susitikimams su A. Mickevičiaus gatvėje esančio

PAPILDOMI CENTIMETRAI SUTAUPO TŪKSTANČIUS

Įvairių sričių specialistai ne kartą yra išsakę mintį, kad būtina padidinti reikalavimus ir naujai statomiems, ir atnaujinamiems pastatams. Kol kas prie to einama labai nedideliais žingsneliais. Pavyzdys galėtų būti Švedija, kurioje prieš keletą metų priimtas įstatymas, nurodantis, kad visi gyvenamieji namai per metus vienam kvadratiniam metrui šildyti turi sunaudoti ne daugiau kaip 55 kW energijos. Tad Švedijoje niekas nerašo atskirų normų, kokia turi būti šiluminė atitvarų varža ir kokie turi būti montuojami langai. Statytojų reikalas, kokius sprendimus rinktis. Tačiau metų pabaigoje patikrinamas įvadinis šilumos skaitiklis. Paaiškėjus, kad namas sunaudojo daugiau energijos negu reglamentuota, gyventojai privalo sumokėti atitinkamo dydžio taršos mokestį. Kuo daugiau šilumos energijos namas naudoja, tuo didesnius mokesčius moka gyventojai. Kompanijos „Basf“ atstovas Baltijos šalims, Baltarusijai ir Ukrainai Arturas Indičianskis yra apskaičiavęs, kad norint pasiekti geresnį efektą termoizoliacinį sluoksnį užtektų padidinti 5 centimetrais. Storesnis šiltinimo sluoksnis penkiaaukščiam daugiabučiui sąmatą padidintų maždaug 5 tūkst. litų. „Jau prieš kelerius metus aiškindavau, kad mūsų seni daugiabučiai po atnaujinimo galėtų sunaudoti ne daugiau kaip 40 kW energijos vienam kvadratiniam metrui šildyti per metus. Tuomet daugelis tik numodavo ranka sakydami, kad toks rezultatas įmanomas nebent Vokietijoje ar Austrijoje. Dabar ir pas mus matyti, kad tokie rezultatai – ne iš fantastikos srities. Tačiau pasiryžimo dar nėra“, – apgailestavo A. Indičianskis. Jis pasidžiaugė, kad Vilniuje atsiras pirmasis renovuotas daugiabutis, pasiekęs A energinio efektyvumo klasę. Kartu A. Indičianskis priminė pavyzdį, kaip į išskirtinius projektus žiūri užsieniečiai. Vokietijos mieste Ludvigshafene buvo atnaujintas gyvenamasis keturių aukštų namas. Atlikus visus renovacijos darbus, jis tapo ne tik energiškai ypač efektyvus, bet ir pats pasigaminantis reikiamą kiekį šilumos bei elektros energijos. Namas buvo tinkamai apšiltintas. Tam, kad būtų išvengta vadinamųjų šalčio tiltų, buvo demontuoti seni neefektyvūs balkonai. Atlikus šiltinimo darbus sumontuoti naujų konstrukcijų balkonai. Butuose išmontuota buvusi šildymo sistema – seni radiatoriai tiesiog nupjauti. Šilumos šaltiniu tapo langai. Trijų stiklo paketų languose integruoti beveik nematomi šildymo siūleliai. Elektros energiją tokiam šildymui gamina ant stogo įrengtos saulės baterijos. Karštą vandenį ruošia ant sienos kabantys saulės kolektoriai. Be to, namas turi galimybę perteklinę energiją parduoti skirstomiesiems tinklams. Pats pasigaminantis reikiamą energijos kiekį namas vadinamas nulinių sąnaudų statiniu. Projekto įgyvendinimas užtruko pusę metų. Įdomiausia, kad darbai buvo atliekami neiškeldinant gyventojų. Tik šalia buvo išnuomotas namas, kuriame moksleiviai netrukdomi triukšmo galėtų ruošti pamokas.

2014 Nr. 2

KĄ REIKĖTŲ ĮVERTINTI SIEKIANT DIDESNIO ENERGINIO EFEKTYVUMO? Dr. Audronė ENDRIUKAITYTĖ Bendrovės „Paroc“ komunikacijos ir rinkodaros vadovė Europai ir Baltijos šalims

Energiškai efektyvi renovacija, tiksliau tariant – pastatų modernizacija, yra labai sveikintinas ir tikrai didelis iššūkis ir projektuotojams bei užsakovams, ir statybininkams. Savaime suprantama, modernizuojant pastatus reikėtų kalbėti apie visą šiltinimo ir sandarinimo sprendinių sistemą, efektyvaus vėdinimo įrengimą. Svarbus ne tik šilumos izoliacijos sluoksnio storis ar šiltinimo spendimas, bet ir jungtys tarp konstrukcinių pastato elementų, tai yra mazgai, kur, pavyzdžiui, siena jungiasi su stogu arba pamatu, kur ir kaip yra statomi langai, durys. Čia dažniausiai pasitaiko nepageidaujamų klaidų, ir tuomet net pats geriausias sprendimas neužtikrina laukiamo rezultato. Be to, energiškai efektyviame, sandariame pastate būtina efektyvi vėdinimo sistema. Šiuo metu jau galioja reglamentas STR2.05.01:2013 „Pastatų energinio naudingumo sertifikavimas“, kuriame numatytos atitvarų (sienų, stogų, grindų, langų ir kt.) šilumos perdavimo koeficiento vertės ir norminės oro apykaitos vertės. A klasės pastato sienų šilumos perdavimo koeficientas turi būti ne didesnis nei 0,12 kW/m2K. Vadinasi, šiluminė sienos varža – apie 8,3–8,5 m2K/W. Oro apykaitos vertė yra 0,6 1/h. Paprastai tariant, tai reiškia, kad tokio pastato patalpoje oras per valandą gali pasikeisti ne daugiau kaip 0,6 karto, o nerenovuotame ar ne tokiame sandariame pastate šios vertės yra apie 2–3 kartus didesnės. Todėl efektyvios vėdinimo sistemos įrengimas yra ypač svarbus elementas, būtinas užtikrinant gryno oro pritekėjimą į patalpas tuo pačiu neatšaldant jų ir taip nepadidinant šilumos energijos nuostolių. Tarptautinėje praktikoje jau yra daug pavyzdžių, kai ne tik A klasės renovacija, bet ir pasyvioji ar artima nulinėms energijos sąnaudoms pastato modernizacija gali būti pasiekiamos taikant apgalvotus ir racionalius sprendimus. Pastaruoju metu „Paroc“ kartu su mokslininkais ir kitais partneriais Švedijoje bei Suomijoje įgyvendino du naujus projektus, pavadintus„RenZero“ vardu. Tai individualiojo namo modernizavimo būdai siekiant seną pastatą paversti beveik nenaudojančiu energijos arba jos naudojančiu labai mažai. Šiemet bendrovė „Paroc“ parengė naujų energiškai efektyvių pastatų šiltinimo detalių ir mazgų, tinkančių naudoti ir naujai statomuose, ir renovuojamuose pastatuose. Naujausius mūsų sprendinius galima rasti „Paroc“ interneto svetainėje.

daugiabučio gyventojais. Energinio efektyvumo nauda buvo pristatoma rodant specialistų atliktus skaičiavimus, vizualizacijas. Gyventojai suprato, kad gali sutaupyti, ir žino, kad kylant šildymo kainai jie išloš dar daugiau. Planuojama, kad renovavus šį namą energijos būtų sutaupoma apie 90 proc., bet tikslūs duomenys paaiškės parengus projektą. A energinio naudingumo klasei priskiriamas pastatas bemaž atitinka pasyviojo namo kriterijus. Norint juos pasiekti, labai svarbu pastatą tinkamai apšiltinti, siekti, kad jis būtų sandarus, išspręsti vadinamuosius šilumos tiltų klausimus. Taip pat svarbu parinkti tinkamus langus ir juos kokybiškai sumontuoti. A energinio naudingumo klasei priskiriamas pastatas, kaip ir pasyvusis, negali būti be šilumogrąžinės vėdinimo sistemos, kitaip tariant – be aukšto naudingumo koeficiento rekuperacinės sistemos. Šis daugiaaukštis pretenduoja tapti demonstraciniu renovacijos objektu, nes renovuojant pastatą bus pasitelkti pažangiausi pasyviojo namo sprendimai ir technologijos. Dėl tinkamos namo orientacijos pasaulio šalių atžvilgiu ir kitų priemonių tikėtina, kad pastatas gali siekti ir Vokietijos pasyviųjų namų instituto sertifikato.

 VANDENS GRĘŽINIAI  GEOTERMINIS ŠILDYMAS  VANDENS FILTRAI  INŽINERINIAI TYRINĖJIMAI  NUOTEKŲ VALYMO ĮRENGIMAI  PROJEKTAVIMAS

VILNIUJE: +370 698 08 904, +370 699 86 804 // KLAIPĖDOJE: +370 687 17 672 51

Šilumos ūkio nacionalizavimas – žingsnis atgal

SA 2014 Nr. 2 / reklama

Lietuvos politikai, siūlantys šilumos ūkį perimti valstybei, bando šį planą pateikti kaip naują sprendimą, kuris lems pozityvius pokyčius. Energetikos ekspertai nuogąstauja, kad toks planas – žingsnis atgal.

Savikaina – didesnė už kainą „Valstybė iki 1997 metų savo rankose laikė šilumos sektoriaus vairą, ir, deja, valdymo padariniai buvo labai liūdni. Iki energetikos ūkio išskaidymo šilumos sektoriuje tvyrojo absoliutus chaosas, lėmęs milijoninius šilumos tiekimo įmonių įsiskolinimus ir aukštus šilumos tarifus“, – teigė Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas. Šilumos savikaina buvo didesnė už parduodamos šilumos kainą, o skirtumą dengdavo valstybė, kompensuodama iš valstybės biudžeto. Anot V. Stasiūno, 1997 metais valstybė perdavė savivaldybėms morališkai ir fiziškai pasenusius, finansiškai nustekentus, neefektyviai ir nuostolingai veikiančius šilumos tinklus, reikalaujančius nuolatinių valstybės subsidijų. Šilumos tinklai savivaldybėms buvo perduoti su 500 mln. litų finansiniais įsipareigojimais, kuriuos prisiėmė šilumos sektorių valdžiusi valstybės įmonė „Lietuvos energija“. „Šią situaciją lėmė būtent valstybės valdymas, galimybė politikams ne tik šildytis rankas prie šilumos ūkio katilo, bet ir kištis į kainų reguliavimą“, – įsitikinęs specialistas. Skaičiuojama, kad nuostoliai valstybės valdomuose šilumos perdavimo tinkluose siekė net 32 proc. Šiandien

šilumos nuostoliai yra sumažinti iki 15 proc. ir beveik siekia moderniausių Skandinavijos šalių šilumos ūkių rodiklius. Čia tinkluose prarandama apie 12 proc. šilumos. Biokurą diegia verslas Energetiką stebina viešumoje girdimi kaltinimai, esą privataus šilumos ūkio valdytojams nebuvo jokių paskatų pereiti prie biokuro. „Tai – netiesa“, – atskleidė V. Stasiūnas. Šiuo metu miestuose, kuriuose šilumos gamybai naudojamas biokuras, vidutinė šilumos kaina sudaro apie 20 ct už kWh. Importuojamomis dujomis šildomi miestai už šilumą vidutiniškai moka net 29 ct už kWh. „Būtent privatūs šilumos ūkio valdytojai tapo biokuro vėliavnešiais Lietuvoje. Jie sunkiai skynėsi kelią į priekį. O valstybė ir savivaldybės dėjo visas pastangas, kad biokuro diegimas šiame sektoriuje būtų apsunkintas“, – sakė V. Stasiūnas. Jis pateikė pavyzdį, kai 2010 metais kompanija „Dalkia“ parengė projektą, skirtą 60 proc. Vilniuje naudojamo kuro pakeisti lietuvišku biokuru. „Šis planas buvo blokuotas ir atmestas sostinės tarybos, kuriai tuo metu vadovavo konservatoriai, aktyviai skatinami

Vytautas STASIŪNAS abejoja, kad valstybė geriau nei privatus kapitalas ir savivaldybės tvarkysis su šilumos ūkiu.

centrinės valdžios“, – akcentavo šilumininkas. Anot jo, kompanija „Dalkia“ viena pirmųjų pradėjo aktyvų biokuro diegimą šalies miestuose, kuriuose veikia jos antrinės įmonės„Vilniaus energija“ ir „Litesko“. 2006 metais „Vilniaus energijos“ iniciatyva ir lėšomis sostinėje iškilo biokuru kūrenamas kogeneracinis katilas, kuris iki šiol išlieka didžiausias Lietuvoje. „Visų kadencijų politikai nuolat viešai kalbėjo apie būtinybę brangias dujas keisti biokuru, tačiau realią valstybės poziciją šiuo klausimu atskleidžia keli skaičiai. Valstybės ir Europos Sąjungos (ES) fondų parama biokuro katilinėms diegti 2004–2013 metais tesudarė 205 mln. litų, o štai vandentvarkos projektams buvo skirta 3 mlrd. litų“, – pastebėjo V. Stasiūnas. Elektra ir dujos – brangiausios „Kodėl teigiama, kad valstybė geriau nei privatus kapitalas ir savivaldybės tvarkysis su šilumos ūkiu? Valstybė nesugeba sėkmingai kuruoti kitų valdomų energetikos sektorių – elektros ir dujų ūkių. Ir už elektrą, ir už dujas Lietuva moka brangiausiai visame regione. Jau ne pirmus metus stebime totalų valstybinio valdymo pralaimėjimą, už kurį susimoka visi gyventojai“, – teigė V. Stasiūnas.

Siekia nukreipti dėmesį? Energetiko teigimu, jau dabar šilumos ūkis yra visiškai ir tiesiogiai reguliuojamas valstybės – Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK), kuri kas mėnesį nustato kainas kiekvienai šilumos tiekimo įmonei. Anot V. Stasiūno, šilumos tinklų nuosavybės perdavimas „Lietuvos energijai“ nelems kainodaros ir reguliavimo. VKEKK reguliavimas nenumato skirtingų metodų pagal įmonių nuosavybės formą. „Kokią konkrečią naudą atneš šilumos tinklų suvalstybinimas gyventojams? Keista matyti, kad su svarbiausiomis elektros ir dujų energetikos užduotimis nesusitvarkanti valstybė gviešiasi šilumos ūkio sektoriaus, kurį būtent privatus valdymas ir savivaldybės per 17 metų pastatė ant kojų ir baigė mokėti „Lietuvos energijos“ prisiimtus kreditus“, – sakė V. Stasiūnas. Jo vertinimu, dirbtinis šilumos ūkio temos jautrinimas ir socialinės įtampos kėlimas šildymo sezono metu gali tarnauti kaip dūmų uždanga politikams. Energetiko vertinimu, galbūt šitaip siekiama nukreipti visuomenės dėmesį nuo tikrai svarbių energetikos klausimų. Pavyzdžiui, kas atsakingas, kad Lietuva už elektrą ir dujas moka didžiausią kainą regione?

SA 2014 Nr. 2 / reklama

Pernai lietuviai elektrą pirko brangiausiai nuo 2010 metų – vidutinė elektros rinkos kaina Lietuvoje pasiekė 16,88 ct už kWh. Tai taip pat buvo didžiausia elektros kaina Skandinavijos ir Baltijos regione 2013 metais. Už gamtines dujas Lietuva kompanijai „Gazprom“ irgi moka daugiausia iš kaimynų, ir tai yra tiesioginis ydingos valstybės politikos rezultatas. „Jei Lietuva dujas pirktų rinkos kaina kaip Latvija, Estija ar Lenkija, šis kuras kainuotų apie 20 proc. pigiau. Reikia atkreipti dėmesį, kad tuo pačiu apie 15 proc. pigtų ir šiluma. Kitaip tariant, už aukštas šilumos kainas miestuose, kuriuose vien šilumos tiekėjų atkaklumo diegiant biokurą neužteko (pritrūko ES fondų paramos), atsakinga irgi valstybė“, – sakė V. Stasiūnas.

GEROJI PRAKTIKA: ANTRAM GYVENIMUI GRĄŽINTI PAVELDO OBJEKTAI Žurnalas „Statyba ir architektūra“ pradeda ciklą, skirtą gerajai nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkybos patirčiai pristatyti. Herojus ir objektus renkamės ne pagal restauravimo darbams skirtų milijonų skaičių, o pagal idėjos originalumą. Pinigai ateina paskui idėją

Kultūros paveldo departamento direktorė Diana VARNAITĖ ragina istorinių pastatų gelbėjimą pradėti nuo pritaikymo idėjos paieškos. G. Bartuškos nuotr.

Lietuvai pirmininkaujant Europos Tarybai, Kultūros paveldo departamento (KPD) surengtoje konferencijoje „Kultūros paveldas ir ES strategija „Europa 2020“ – siekiant integruoto požiūrio“ ne vienas mūsų šalies paveldo specialistas pripažino: mūsų šaliai idėjų trūksta labiau nei pinigų. Pagal priemonę „Viešųjų nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų kompleksiškas pritaikymas turizmo reikmėms“ Lietuvoje atgaivinta ne viena dešimtis istorinių pastatų, tokia galimybė numatyta ir šį, 2014–2020 metų, Europos finansavimo laikotarpį. Tad, pavyzdžiui, parūpus surengti asmeninę šventę ar konferenciją dvare, šiandien jau galima rinktis iš daugelio variantų. Bet Europa restauruoja ne tik rūmus. Ir rūmų lankytojams rūpi ne tik švęsti šventes. Ir ne tik įkurti juose muziejus. Lietuva mokosi iš kitų Europos valstybių patirties – nė viena valstybė negali išlaikyti pajamų negeneruojantį paveldo objektą, taigi niekas dvarų ar kitų paveldo objektų nebetvarko tam, kad jie būtų užrakinti ir iš naujo supelytų. Taigi originalios, bet sykiu – generuojančios pajamas, paveldo objekto pritaikymo idėjos suformulavimas tapo itin svarbus.

tokią europinės praktikos teikiamą naudą dar kartą parodė ir mūsų šalies ministerijoms. „Norėtųsi, kad europines lėšas administruojančios Aplinkos, Socialinės apsaugos ir darbo, Žemės ūkio, Vidaus reikalų ministerijos šį finansavimo periodą skirtų paveldui deramą dėmesį, – sakė D. Varnaitė. – Beje, kultūros ministras Šarūnas Birutis pradėdamas savo kadenciją kalbėjo apie du keistinus dalykus – kad ankstesniais metais buvo visiškai susiaurintas paveldo finansavimo supratimas – lėšos skirtos vien turizmo reikmėms, kitas dalykas, kad paveldo klausimus sprendė visi, tik ne Kultūros ministerija.“ Abu dalykai turėtų būti pakeisti. Pasak KPD vadovės, 2014–2020 metais lėšų kultūros objektams sutvarkyti ir pritaikyti šiandienėms reikmėms pagaliau galės skirti ir Kultūros ministerija – planuojama, kad galbūt net iki 300 mln. litų. Kartu Kultūros ministerija veda derybas su minėtomis šakinėmis ministerijomis, kad jų turimuose europiniuose asignavimuose atsirastų galimybė skirti lėšų toms pačioms kultūros paveldo objektų pritaikymo veikloms, už kurių reguliavimą jos yra atsakingos. Galbūt – ne tik turiniu užpildyti, bet ir objektams sutvarkyti.

Lėšų paveldui skirs ne tik Kultūros ministerija

Ieškant sprendimų dalyvauja ir vietos bendruomenės

KPD surengta konferencija, tikisi departamento vadovė Diana Varnaitė,

„Mūsų siekiamybė – kad paveldo objektuose kurtųsi socialinės paskir-

2014 Nr. 2

ties įstaigos, bendruomenių centrai, švietimo įstaigos, kad gyvenimas paveldo objektuose vėl užsikurtų – nes tai kur kas prasmingiau, negu šalia statyti naują objektą“, – dėstė D. Varnaitė. Pasak jos, jau brėžiasi kelių krypčių bendradarbiavimo su Švietimo ir mokslo ministerija kontūrai – svarstoma galimybė finansuoti mokslinius, taikomuosius paveldo objektų tyrimus, kalbama ir apie ministerijos indėlį skaitmeninant kultūros paveldo objektų registrą. Kita kryptis galėtų būti paveldosaugai aktualių profesijų atsiradimas – pavyzdžiui, istorinių parkų ir sodų specialistų. Pasak D. Varnaitės, bendradarbiauti puoselėjant ir įkvepiant naują gyvenimą paveldo objektams linkusi ir Žemės ūkio ministerija. Šiandien jau aišku, kad 2014–2020 metais išliks kaimo bendruomenių rėmimo projektai, kur vieno projekto vertė gali siekti iki 690 tūkst. litų. Svarstoma, kad paveldo objektų įtraukimas į tuos projektus vertinimo kriterijuose galėtų būti nurodomas kaip paskatinamasis. „Manau, tokios sąsajos padidintų vietos bendruomenių vykdomų projektų vertę, tai yra darbai, kurie galbūt padėtų žmones išlaikyti gimtosiose vietose“, – sakė paveldosaugininkė. D. Varnaitė konferencijose kaip gerosios praktikos pavyzdį dažnai mini Rokiškio rajone esantį Ilzenbergo dvarą. Naują istorijos etapą jis tik pradeda. Savininkai kaip tik ir pradėjo nuo išskirtinės idėjos paieškos.

Ilzenbergo dvaro tvarkyba pradėta nuo darbų, svarbių biodinaminiam ūkiui funkcionuoti.

ILZENBERGO DVARO ISTORIJOJE – SENŲJŲ ŽEMĖS ŪKIO TRADICIJŲ TĄSA Rusnė MARČĖNAITĖ

Gali būti, kad besidomintieji senosiomis žemės ūkio plėtojimo tradicijomis Ilzenbergo dvarą Rokiškio rajone lankys dažniau nei ieškantieji iš pelenų prikeltų dvarų. Ilzenbergo dvaro savininkas Vaidas Barakauskas, regis, to ir siekia – pripažindamas, kad dvaras nėra išskirtinis statinių architektūra ir puošyba, jis pabrėžia, kad jau po mėnesio čia bus pradėta pirmojo Lietuvoje tokios apimties biodinaminio ūkio veikla. Dvaras gyvens maždaug taip, kaip čia buvo gyvenama nuo jo įkūrimo XVI amžiaus pradžioje. Neieškojo reprezentacinio dvaro Ilzenbergo dvarvietės atgaivinimo planai prasidėjo nuo dviejų vilniečio verslininko nuostatų: bet koks kultūros paveldo objektas, taigi ir dvaras, turi generuoti pajamas, bet tai neturėtų būti dar viena poilsiauti ar pramogauti kviečianti vieta – tokių dvarų Lietuvoje jau pakanka. Šios nuostatos, tiesa, tik papildė esminę V. Barakausko idėją – įnešti savo indėlį į šalies nekilnojamojo kultūros paveldo lobyną. Bet apie tai verslininkas kalba santūriai – sako tiesiog norėjęs pastatyti ką nors daugiau nei dar vieną verslo centrą ar gyvenamąjį pastatą. Apie 15 hektarų plotą užimančią dvarvietę ir kartu dar apie 150 hektarų žemės verslininkas nusipirko 2003 metais. 200 kilometrų – tik tokiu atstumu nuo Vilniaus pavyko rasti

nesugadintą, tai yra neišgriautą, neperstatytą ir dešimčių savininkų neišsidalytą, dvarvietę. Faktas, kad dvaras yra pačiame Latvijos pasienyje, taigi sovietmečiu apribotos veiklos zonoje, naujausių laikų Ilzenbergo dvaro istorijoje irgi suvaidino teigiamą vaidmenį, neabejoja naujasis savininkas. Ežeras, kurio pusė priklauso jau kaimynams latviams, matomas pro rūmų langus. „Nuosavybės išskaidymo problema yra praktiškai visų Lietuvos dvarų problema, daugeliu atvejų jos tiesiog neįmanoma išspręsti. O tvarkyti tik vieną dalį, kitą paliekant apleistą, nesinorėjo, – komentavo V. Barakauskas. – Šiuo atveju nesitikėjau grandiozinio rezultato, mano tikslas buvo sutvarkyti dvarvietę kaip vientisą organizmą. Ilzenbergo dvaras gal ir neturi didingumo, bet jis turi galimy-

bę. Sutvarkyti čia galima viską. Tik pirmiausia reikėjo rasti dvarui vietą gyvenime.“

Pasirinko biodinaminio ūkio idėją Vietą gyvenime Ilzenbergo dvarui turės garantuoti iš Švedijos V. Barakausko parsivežta biodinaminio – uždaro ciklo – ūkio vizija. „Biodinaminio ūkio linija susijusi su Valdorfo švietimo sistema. Miestelio, kuriame lankėmės, bendruomenė taip ūkininkauja jau 70 metų. Biodinaminiame ūkyje viskas susiję: augalas teikia energiją gyvūnui, šis grąžina ją žemei, žemę sušildo saulė, vėl užauga augalas, žmogus įdeda darbo... Ir nėra jokio poreikio išorės dalyvavimui – visos ūkiui gyvuoti reikalingos priemonės yra savos. Šis nuošalyje esantis dvaras labai tin-

ka tokiai veiklai, – įsitikinęs dvaro savininkas. – Tai ir atitinka istorinę tiesą – juk visi Lietuvos dvarai, išskyrus kelis reprezentacinius ar miestuose esančius dvarus, buvo susiję su žemės ūkio veikla. Ir ūkininkauta kaip tik taip, kaip biodinaminiuose ūkiuose – be chemijos, pasitelkiant tik natūralias priemones.“ Sukurti harmoningą augalų, gyvūnų ir žmonių sugyvenimą garantuojančią sistemą Ilzenbergo ūkiui prireikė ne vienų metų analizės ir skaičiavimų. Reikėjo išsiaiškinti, pavyzdžiui, ar nebus nusižengta biodinaminio ūkio filosofijai įrengiant laistymo sistemą ar naudojantis traktoriumi. Lietuvoje, pasak V. Barakausko, kol kas nėra sėkmingų stambaus biodinaminio ūkio pavyzdžių – ligšioliniai bandymai žlugo entuziastams supratus, kad dideliam ūkiui, tokiam, kuriame įmanoma sukurti apsaugas nuo dalinės nesėkmės – pavyzdžiui, kokios nors rūšies augalų ar bičių išmirimo, – pirmiausia reikia išties didelių plotų.

Darbai surikiuoti racionaliai Ilzenbergo dvarvietės tvarkyba prasidėjo ne nuo rūmų, o nuo aplinkos ir ūkio pastatų tvarkymo – rūpinantis, kad būtų užtikrintos sąlygos sėkmingam ūkio funkcionavimui. Pirmiausia nuo nevertingų ar senų medžių buvo išvalytas senasis XIX amžiaus viduryje įkurtas dvaro parkas (retinant parką atsivėrė vaizdas į įspūdingą ąžuolą: jo kamieno apimtis siekia 6,3 metro, skersmuo – 2 metrus, aukštis – 30,5 metro; šis, didžiausias Rokiškio rajone, ąžuolas jau įtrauktas į valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą), čia atnaujinti pasivaikščiojimo

takai, pasodinta šimtai vaismedžių, išvalyti dvaro tvenkiniai. Šaltiniuotoje teritorijoje nuolat tenka gaudyti vis pasirodančius šaltinėlius. Infrastruktūra – irgi šio etapo rūpestis. Nutarta sutvarkyti kelius, jų apšvietimą. Šimtai riedulių, ištrauktų iš tvenkinio ar surinktų kitoje teritorijoje, panaudojami atstatant stipriai apirusius XIX amžiaus viduryje ar antroje pusėje statytų arklidžių, rūkyklos, ūkinį pastatus, svirną, amatų namą. Beje, Ilzenbergo dvaro atkūrimo komandoje darbuojasi penki iš skirtingų šalies pakraščių atvykę akmenskaldžiai. Vėliau imtasi rekonstruoti gyvenamąjį pastatą, kur jau įsikuria biodinaminio ūkio valdytojai, šalia iškilo malkinė, vištidė, ledainė, šiltnamiai. „Dvaras pirmiausia turi duoti tai, kas žmogui labiausiai reikalinga – duoną, – darbų eiliškumą pagrindė V. Barakauskas. – Juk 80 proc. gyvenimo praleidžiame dirbdami ar mokydamiesi ir tik 20 proc. – ilsėdamiesi. Visi mūsų planai ir darbai Ilzenbergo dvare tiksliai apskaičiuoti. Tarkime, gyvenamajame name, kuris sutvarkytas vienas pirmųjų, yra katilinė, reikalinga penkiems pastatams, taip pat šiltnamiams šildyti.“ Tiesa, jau atliktų darbų sąraše yra ir keli objektai, kurie pagal skirstymą patektų į rekreacinių objektų sąrašą – įrengtos estrada ir stovyklavietė prie dvarvietę juosiančio Ilgio ežero, kur atvesti elektra ir vanduo. Kadangi stovyklavietė toli nuo didžiųjų miestų, čia tikimasi sulaukti ne pusdieniui, o ilgesniam laikui apsistojančių svečių.

Paveldosauga: paprasta, kai laikaisi taisyklių Prieš pradedant tvarkyti dvaro pastatus teko sulaukti, kol Kultūros paveldo departamento specialistai

2014 Nr. 2

nustatys jų vertingąsias ypatybes. „Manau, šiuo metu tai didžiausia problema, kylanti paveldo objektų tvarkytojams. Vertingųjų ypatybių aprašų neturi 75 proc. dvarų“, – teigė Ilzenbergo dvaro savininkas. Pradėjus darbus ir kilus klausimams architektai jau galėjo kreiptis patarimų į vietos – Panevėžio apskrities ar Rokiškio rajono – paveldo saugotojus. Ir vėl džiaugėsi didelio atstumo nuo sostinės sąlygojamais privalumais. „Tvarkomų paveldo statinių čia mažiau, taigi ir darbų specialistai turi mažiau, atsakymus gauname operatyviai“, – sakė projekto architektas, įmonės „Devyni architektai“ vadovas Arūnas Skrolis. Visi statiniai, jų sienos, angos, tinko sluoksniai buvo suskaičiuoti ir išmatuoti, buvo padaryti kompiuteriniai brėžiniai. „Gavome tikslius aprašus, ką galime liesti, o ko ne. Ir nurodymų tvarkingai laikomės, – patikino V. Barakauskas. – Aš daug dirbęs su statybomis, taip pat kultūros paveldo objektuose, ir man, kitaip nei žmonėms, kurie nesusiję su šia sritimi, nėra sudėtinga suprasti, kodėl ko nors negalima daryti. O kai tai supranti, dirbant kultūros paveldo objektuose nekyla jokių problemų.“

Vengiant gaišaties atsisakyta europinės paramos Beje, neretai, pradėjus restauravimo darbus, paaiškėja, kad tai, kas iš pradžių, neturint galimybės įvertinti visų duomenų, paveldo specialis-

tams atrodė vertingosios ypatybės, išties nevertinga. Įvertinęs kaip tik tokių precedentų galimybę, Ilzenbergo dvaro savininkas nusprendė apsieiti be Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų paramos. Ne kartą ja naudojęsis, šiuo atveju V. Barakauskas nutarė, kad tai ir stabdytų, ir komplikuotų darbus. Kaip pavyzdį verslininkas minėjo Bistrampolio dvarą, kurį atkuriant įgyvendinta bene dešimt ES remiamų projektų, bet ir trunka jie maždaug dešimt metų: „Europos parama gal kiek atpigintų Ilzenbergo ūkio projektą, bet ir dukart jį ištęstų. O tai galiausiai projektą pabrangina. Ir popierizmo būtų daugiau. Juolab kad Lietuvoje biodinaminis ūkis yra nauja sritis, apibrėžti tikslius planus iš anksto yra itin sunku. Juk nutikti gali bet kas – gal norėsime atsisakyti kokių nors gyvūnų auginimo, gal sumanysime perkelti kokią nors veiklą į kitą vietą. O kiekvieną projekto korekciją tektų suderinti su paramos teikėjais.“

Teko ir spėlioti, ir perdaryti suklydus Ūkininkauti Ilzenbergo dvare nustota dar XIX amžiaus pabaigoje. Dvaro istorijos tęsinį kurianti komanda pasirūpino surinkti visą išlikusią istorinę medžiagą apie Ilzenbergo dvaro savininkus, čia vykdytas veiklas. Daugiausia žymių vėlyvojo klasicizmo rūmuose paliko XX amžiuje juose šeimininkavę žmonės. Vieni paskutinių – Panevėžio „Ekrano“ gamyklos atstovai, pastatą pavertę įmonės poilsio namais.

„Vykdome kūrybinį projektą. Patikėkite, reikia tikrai daug fantazijos norint atgaivinti senovinį dvarą, teko daug spėlioti, perplanuoti, perdaryti“, – sakė V. Barakauskas. Vienas neatsakytų klausimų – kodėl gyvenamojo namo rūsio sienos storis lyg kokioje didesnio seisminio aktyvumo zonoje siekia 160 centimetrų. Atlikus geodezinius tyrimus, senąjį, saugotiną, namo rūsį pirmiausia teko nusausinti (vanduo čia siekė kelius), tada – šiek tiek pagilinti, ir dabar čia veikia ne tik šilumos mazgas, bet ir nedidelė kepykla, kur ateityje bus kepama duona iš ūkyje užaugintų grūdų. Viena šio namo sienų irgi įspūdingo – kone metro – storio. Įdomu, kad ji ne XIX, o XX amžiaus vidurio statybos – viena tų detalių, kurias būtų galima griauti su paveldosaugininkų palaiminimu. Bet kam griauti, jei ji nekelia rūpesčių? Kapitališkai pastatytas gyvenamasis namas, įsitikinęs V. Barakauskas, stovės dar šimtus metų.

Rūmus atvers nebijantiesiems darbo Daug galimų variantų buvo aptarta kuriant Ilzenbergo dvaro rūmų rekonstrukcijos ir pritaikymo planus. Paveldo tvarkybos specialistų nurodymu, turės būti išsaugotas L formos pastato planas, mansardos, kapitalinių sienų tinklas, fasadų angų vietos, fasadų tūrinės detalės, karnizai. Langų sudalijimas ir įėjimų durys bus atkurtos pagal senas fotografijas. Rūmų rekonstrukciją planavę architektai pasistengė kuo mažiau nutolti nuo senojo patalpų išdėstymo. „Rūmų patalpų struktūra buvo suardyta sovietmečiu. Iš esmės liko tik dvi autentiškos vidaus sienos, jas bandysime išsaugoti, – pasakojo V. Barakauskas. – Neturėdami kitų apribojimų, galime parankiai išspręsti funkcionalumo, patogumo klausimus.“ Pirmame aukšte bus įrengti apartamentai, virtuvė, valgomasis, menės, antrame aukšte, kuriame istoriškai galėjo būti tarnų kambariai, nuspręsta palikti didesnes bendras erdves, kur paprastai, bet patogiai galėtų įsikurti lankytojai – vaikai ar suaugusieji, atvyksiantys susipažinti su biodinaminio ūkio ypatumais. Tai yra tie, kuriems rūpės savo akimis pamatyti ir rankomis išbandyti

PATIRTIS STATYBŲ SRITYJE – TURTINGA

2003 metais Vaidas Barakauskas Vilniuje įgyvendino vieną didžiausių Lietuvoje B klasės verslo centrų – ŽVC projektą. Tais pat metais verslininkas sukūrė ir įgyvendino „Belvilio“ viešbučio koncepciją. Ant Bebrusų ežero kranto pastatyti 60 vietų daugiafunkciai svečių namai pelnė geriausio 2006 metų poilsio ir rekreacijos projekto Lietuvoje apdovanojimą – už aukšto lygio architektūrinius sprendimus ir puikų objekto įkomponavimą į gamtą. 2009 metais Vilniuje pradėtas ir jau baigiamas statyti A klasės verslo centras „Baltic Hearts“.

darbą biodinaminiame ūkyje, pasimokyti tradicinių amatų. Planuojama, kad čia žmonės galėtų gyventi vieną ar kelias savaites. Dvaro istorijos tęsėjai kol kas tik svarsto, kas bus atsakingas už šviečiamąją veiklą. Aišku tik tai, kad tai nebus ūkio darbuotojai. „Ūkio valdytojams reikės daug dirbti ūkyje, o svečių priėmimas yra kitas darbas, trukdantis atlikti tiesiogines pareigas“, – pabrėžė V. Barakauskas. Dėl tos pat priežasties eiliniai smalsuoliai Ilzenbergo ūkyje bus laukiami tik savaitgaliais.

Tempas priklauso nuo radinių Antrus metus Ilzenbergo dvarvietėje nuolat dirba 4–15 darbininkų, rangovų įmonės samdomos tik konkretiems specializuotiems darbams: vandentvarkos, elektros ir kt. „Kam reikalingi savi darbininkai? Nes darbai padaromi greičiau, kai turi šalia komandą, kuriai gali iškart pasakyti ar parodyti, ką reikia padaryti, o ne skelbti konkursus“, – aiškino V. Barakauskas. Praėjusią vasarą kartu su rangovais darbavosi jau apie 40 žmonių – nors teoriškai darbų galėtų užtekti ir keliems šimtams, įsibėgėti, pasak projektą koordinavusio architekto A. Skrolio, neleido ir neleidžia tai, kad vienu metu neįmanoma pateikti daugiau tikslių projektų, nes jų rengimas ir korekcijos paveldo objektuose priklauso ir nuo to, kas randama vykdant darbus. Bendrovės „Constra“ specialistai Ilzenbergo dvare dirba nuo 2013 metų vasario mėnesio, vienu metu, kai keliuose objektuose buvo atliekami nulinio ciklo darbai, čia buvo sutelkti 23 įmonės darbuotojai. Įmonės „Constra“ meistrai atsta-

Šiuo metu bendrovė „Constra“ atstato didžiausią ūkio pastatą – karvides. tė arklides, rekonstravo gyvenamąjį namą, tvarkė svirną, statė paukštides, malkinę, ledainę, šiandien tęsia darbus didžiausiame ūkio pastate – karvidėje. Pasak bendrovės direktoriaus Slavomiro Volkovo, patirtis Ilzenbergo dvare nauja ir intriguojanti: „Pavyzdžiui, pamatų stiprinimo, drenažo technologijos, regis, aiškios kiekvienam, gali tik džiaugtis, kad turi dideles galimybes pritaikyti savo kompetenciją, bet darbas paveldo objektuose reiškia, kad turi tikėtis ir staigmenų – nes nuolat pasitaiko, kad ateina etapas, kai supranti, jog neišeis padaryti taip, kaip numatyta brėžinyje. Taigi būtinas nuolatinis bendradarbiavimas ir su konstruktoriais, ir su užsakovais – paveldo objekte negalima savo nuožiūra priimti sprendimų.“ Pirmasis krikštas bendrovės „Constra“ komandai buvo arklidžių atstatymas – jose sienos laikėsi taip silpnai, kad buvo net baisu prisiliesti. Kai kurios išsaugotos sustiprinus pamatus ir surišus akmenis, dalį jų teko išardyti ir sumūryti iš naujo. S. Volkovas prisipažino: tik pradėjus darbus Ilzenbergo dvare sužinojo, kad du jo įmonės meistrai darbo su riedulių mūrijimu patirties įgijo renovuodami Gedimino pilį. „Darbus sunkino pažliugę žemojoje dvarvietės dalyje esančių ūkio pastatų pamatai. Pirmiausia teko įrengti filtracinius šulinius, drenažą, išpumpuoti vandenį į tvenkinį. Situacija pagerėjo, kai stipriai pašalo, tada jau galėjome privažiuoti ir su technika“, – pernykštės žiemos darbus prisiminė įmonės direktorius. Siekiant maksimalios kokybės, gyvenamajame name teko atlikti daugiau darbų, negu tikėjosi užsakovas, pripaži-

Šilumos mazgas įrengtas skliautuotame gyvenamojo pastato rūsyje. no S. Volkovas. „Pavyzdžiui, iš pradžių nebuvo planuota nudaužyti visą tinką, bet mes negalėjome rizikuoti, kad netrukus dalis jo nubyrės“, – sakė pašnekovas. Name buvo pakeista tarpaukštinė medinė perdanga, perdengtas stogas – pastatas, patvirtino V. Barakausko žodžius S. Volkovas, buvo tikrai atsakingai atnaujintas. Medinėmis apdailos lentelėmis dengti mažieji ūkio pastatai – ledainė, paukštidės ir kita – tik atrodo nesudėtingi. Po kuklia apdaila slepiasi kapitališkai sustiprinti ir apmūryti pamatai, tvirtas karkasas, pažymėjo S. Volkovas. „Šiame projekte viskas daroma atsakingai. Vykdoma rimta techninė priežiūra, daug diskutuojame, ieš-

kome geriausio sprendimo, siūlome savus, jei turime rimtų argumentų, o jei nesugebame paaiškinti – ką gi, tenka nusileisti“, – apibendrino pašnekovas. Beje, tvarkant dvarvietę ir kuriant Ilzenbergo ūkį nuolat darbuojasi bene šešetas architektų. „Kiekvienas turi savo privalumų ir interesų sritį – vienas yra kraštovaizdžio specialistas, kitas paveldo objektuose turi daugiau patirties. Taip ir buvo paskirstyti darbai“, – komentavo V. Barakauskas. Tikėtina, kad 2015-aisiais, kai Ilzenbergo dvaras minės 500-ąsias įkūrimo metines, visi jo naujojo savininko planai bus atsidūrę įgyvendintų darbų grafoje.

500 METŲ ISTORIJA

Ilzenbergo dvarą 1515 metais įkūrė Livonijos ordino vasalas Berndtas Kerssenbrockas. Jam leno teisėmis šioje vietoje priklausė 615 hektarų žemės ir dar 2234 hektarai žemės su valstiečiais. Jau tuo Kerssenbrockų metu Ilzenbergo dvare buvo sėkmingai giminės herbas. plėtojama ūkinė veikla. Vokiečių bajorų Kerssenbrockų giminė dvare šeimininkavo iki 1616 metų. XVII amžiuje Ilzenbergo dvaro savininkai keitėsi kelis kartus. Kerssenbrockus pakeitė Wilhelmas Heyckas, vėliau Ilzenbergo dvare šeimininkavo bajorai von Korffai ir von Sackenai. 1687 Grafų von Korffų metais Ilzenbergo dvarą nusipirko Adamas von Orgiesas-Rutenbergas, jo palikuoniai savo ranSchmisingųKerssenbrockų atšakos kose dvarą išlaikė iki 1863 metų. giminės herbas. 1863–1896 metais Ilzenbergo dvarą valdė N. N. Fuchsas. Jis perstatė Ilzenbergo dvaro rūmus, kurie iš esmės nepakeisti tokie išliko iki mūsų dienų. 1896-aisiais dvarą nusipirko Lietuvos bajoras inžinierius Eugenijus Dimša. Po jo mirties 1918 metais IlzenberBaronų Orgiesųgo dvaro savininkėmis tapo jo žmona Livija Rutenbergų giminės ir dukros Janina Klara bei Livija Emilija. herbas. 1940 metais Ilzenbergo dvarą konfiskavo sovietų valdžia. 1948-aisiais Ilzenbergo dvaro sodyba perduota kolūkio „Aušra“ nuosavybėn. 1958 metais kolūkis „Aušra“ reorganizuotas į Onuškio tarybinį ūkį. 1966-aisiais Ilzenbergo dvaro sodyba kartu su parku atiteko Panevėžio gamyklai „Ekranas“. Čia planuota įkurti Dimšų giminės sveikatingumo profilaktoriumą ir poilsio bazę, tačiau šio sumanymo iki galo realizuoti nepavyko. herbas.

2014 Nr. 2

Kas svarbiau – maža kaina ar sveikata? Į asociaciją susivieniję Lietuvos LED technologijų gamintojai sieks kuo plačiau paaiškinti apšvietimo reikšmę savijautai. Apšviesta Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Odontologijos instituto specialistų ruošimo bazė. 52 W taupiosios lempos pakeistos į 18 W LED DL8 šviestuvus. Atnaujinus pavyko išgauti tolygesnį apšvietimą ir 20 proc. padidinti apšviestumą. Įdiegta patalpų apšviestumo reguliavimo sistema. Skaičiuojama, kad elektros energijos bus sutaupoma ne mažiau kaip 3 kartus. Vienas pavyzdžių, kai klientas liko patenkintas darbu būtent su lietuviška įmone – Vilniaus lokomotyvų remonto dirbtuvėse sumontuotas apšvietimas. Konkurso sąlygose buvo numatyta daugiau kaip 3 tūkst. kvadratinių metrų plote ir net 9 metrų aukštyje sumontuoti 400 W galios metalo halogeno šviestuvus, o projekte nurodytas konkretus šviestuvų skaičius kitokiomis lempomis negalėjo užtikrinti itin kokybiško apšvietimo. Depo vadovams buvo pasiūlytas novatoriškas sprendimas – įžiebtos modernios „LUMO advanced lighting“ LED lempos, pagamintos su itin kokybiškais „Philips Lumileds“ diodais. Šviestuvai, kurių galia – tik 150 W, atsižvelgiant į specifinius užsakovo poreikius buvo pailginti, ir tai leido itin kokybiškai apšviesti patalpas. Racionalus sprendimas depo vadovams per metus leidžia sutaupyti daugiau kaip 80 tūkst. litų. Taip pat daug metų bendrovei neprireiks skirti lėšų apšvietimo eksploatacijai. Ne mažiau svarbu ir tai, kad sumontuoti Lietuvoje pagaminti LED šviestuvai garantuoja gerą šviesos kokybę – nemirga, nevargina akių ir nekenkia darbuotojų sveikatai, o to pasitaiko naudojant prastos kokybės pigesnius gaminius. Puslaidininkinės apšvietimo technologijos atveria neregėtų ir techniškai anksčiau neįmanomų apšvietimo valdymo galimybių. Dėl išmanių valdymo algoritmų galima dinamiškai keisti spektrinę apšvietimo sudėtį, intensyvumą, kryptingumą, automatiškai atsižvelgti į paros ritmą, klimato sąlygas ir kitus įvykius išmaniajame name ar gamybos patalpose. Viešosios įstaigos, tokios kaip vaikų darželiai, mokyklos, ligoninės, sporto salės – vietos, kur labai svarbu parinkti teisingą apšvietimą, kuris neakintų, neskleistų triukšmo, kad būtų teisinga spalvinė temperatūra. Jeigu tai ignoruojama ir pasiūloma tik maža kaina, pirmiausia padaroma žala žmonių sveikatai bei gerai savijautai. „Yra patalpų, kuriose žmonės praleidžia ištisas paras ir jiems labai didelį poveikį daro spektrinė šviesos sudėtis. Jeigu nuolat patalpoje esantį asmenį visą laiką veikia vienodo intensyvumo nenatūrali šviesa, jis galiausiai praranda paros laiko suvokimą, lieka nepailsėjęs, suirzęs, jo sveikatos būklė tikrai suprastės. Dėl to ir būtina žinoti, kuriuo metu reikalingi skirtingi šviesos spektro komponentai: balta šviesa, gelsva, rausva ar melsva. Šia tema dar ne visi moksliniai klausimai yra atsakyti, tačiau asociacijos veikloje dalyvaujantys mokslininkai ir aukštųjų technologijų įmonės sėkmingai dirba šioje srityje ir yra pasiryžę savo pasiekimais pasidalyti ne tik su mokslo bendruomene, bet ir plačiąja visuomene“, – sakė R. Repšys.

SA 2014 Nr. 2 / reklama

Apie tinkamo apšvietimo svarbą jau nebediskutuojama. Moksliškai įrodyta, kad deramai apšviesta darbo vieta skatina produktyvumą, geras apšvietimas būste pagerina savijautą. Tinkamoje šviesoje žmonės geriau pailsi ir priešingai – dėl prasto apšvietimo būna suirzę, labiau pavargę. Akivaizdu, apšvietimo kokybė – tokia pat svarbi, kaip ir švarus oras ar vanduo, kurie laikomi gyvybės šaltiniais. Seimas yra priėmęs nutarimą, kuriuo 2014 metus paskelbė vaikų sveikatos metais. Toks nutarimas įpareigoja visokeriopai rūpintis, kad mažieji augtų ir lavintųsi sveikoje aplinkoje. Vadinasi – ir tinkamai apšviestoje. „Kodėl vieni šviestuvai geresni, o kiti – prastesni? Kuo skiriasi maitinimo blokai, LED diodai, valdymo blokai? Klausimų iškyla tikrai nemažai. Tačiau kai apie tai kalba kuri nors viena kompanija ir aiškina geros kokybės produktų svarbą sveikatai, daug kas šią informaciją suvokia tiesiog kaip reklamą. Todėl vieni didžiausių Lietuvoje LED technologijų gamintojų nutarė susivienyti į asociaciją, kad būtų sukurta galimybė geriau informuoti visuomenę, kas yra sveikas, kokybiškas, ekonomiškas, ilgaamžis apšvietimas ir kaip reikėtų išvengti neatsakingo su tuo susijusio požiūrio, pasiūlant tik mažiausią kainą“, – sakė neseniai įsikūrusios Pažangių apšvietimo technologijų vystytojų asociacijos direktorius Rolandas Repšys. Iniciatorius steigti tokią asociaciją 2013 metais – vienas didžiausių LED šviestuvų gamintojų Lietuvoje – bendrovė „AVG Automix“, kurios prekės ženklas yra „Lumo advanced lighting“. Asociacijos nariais tapo bendrovės „Ledigma“, „Arevita“, „Lumilita“, „Enim“, „LT Lab“, artimiausiu metu ketina prisijungti dar kelios Lietuvos įmonės ir mokslo įstaigos. R. Repšio teigimu, kalbant apie apšvietimą, ekonominis svertas parduodant šią prekę lemia daug, tačiau ne svarbiausius dalykus. Kur kas reikšmingiau pasiūlyti kokybišką produkciją ir aptarnavimą. Šiuo metu Lietuvos rinka pildoma pigiais apšvietimo produktais, kurie daugiausia importuojami iš Azijos šalių. Negalima tvirtinti, kad visi iš ten atkeliaujantys gaminiai yra prastos kokybės, tačiau kaip kokybės matas dažnai minima kaina. Reikia suprasti, kad plačiai reklamuojama kietakūnio apšvietimo technologija ir ženkliukas LED ant pakuotės dar negarantuoja aukštos kokybės ir puikaus energinio efekto, o galutinis rezultatas priklauso nuo to, kaip, kokią kvalifikaciją pasitelkiant ir iš kokių medžiagų buvo pagamintas visas gaminys. „Jeigu importuoto šviestuvo mažmeninė kaina yra mažesnė už Lietuvoje pagaminto savikainą, pagrįstai kyla įtarimas, kad kas nors yra nuslėpta ir ne viskas yra taip, kaip galbūt deklaruojama. Žaliavų kaina visame pasaulyje yra bemaž vienoda. Vadinasi, konkuruojama taupant žaliavas, o tai reiškia prastesnę kokybę. Didieji gamintojai, nors ir tiekdami kokybišką produkciją, nėra lankstūs ir į mūsų šalį eksportuoja jau ne pačias naujausias technologijas, pasenusias bemaž pusmetį. Lietuvos gamintojų privalumas yra tai, kad klientams siūlomi patys naujausi komponentai, operatyvus aptarnavimas, lankstūs sprendimai. Susivienijusios įmonės gali ne tik konkuruoti tarpusavyje, bet ir papildyti viena kitą – vartotojams tai tik į naudą“, – kalbėjo R. Repšys.

KRAŠTAS

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ pradeda straipsnių ciklą „Kraštas“. Tai projektas, skirtas atskirose apskrityse esančių savivaldybių ekonominei padėčiai, investicinei aplinkai, galimybėms apžvelgti. Projekte taip pat bus pristatyti įgyvendinami ir planuojami projektai, laukiamos investicijos. Straipsnių ciklas rengiamas bendradarbiaujant su Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacija ir Lietuvos laisvosios rinkos institutu. Būtent jų ekspertai pateiks vertinimų apie savivaldybių vadovų aktyvumą siekiant pritraukti investuotojų, savivaldybių patrauklumą investicijoms į nekilnojamąjį turtą, pramonės bei kitus objektus. Šiame numeryje pateikiama informacija apie Vilniaus apskrities savivaldybes, kitame laukite naujienų iš Kauno apskrities. Straipsnių ciklas bus tęsiamas ištisus metus, nepamirštant nė vienos apskrities, nė vienos savivaldybės.

2014 Nr. 2

VILNIAUS APSKRITIS – LYDERIAI AKIVAIZDŪS Vilniaus apskritis – didžiausias ir ekonomiškai stipriausias šalies regionas, pirmaujantis pagal daugelį rodiklių: sukuriamą BVP dalį, pritraukiamas investicijas, darbo užmokestį, mažą nedarbo lygį ir kt. Iš esmės tokią situaciją lemia Vilniaus miestas, kuriame yra didžiausia ūkinės veiklos koncentracija šalyje. Vilniaus krašte gyvena daugiau nei ketvirtadalis šalies gyventojų (806 308 asmenys 2013 metų pradžioje), o jų sukuriama vertė siekia net 38,5 proc. (2012 metai) šalies BVP ir gerokai lenkia likusius regionus efektyvumu. Vienam gyventojui apskrityje vidutiniškai tenka 54,3 tūkst. litų BVP, arba net 42,5 proc. daugiau nei vidutiniškai kitur šalyje. Palyginti su kitomis apskritimis, šiuo metu Vilniaus regiono BVP vienam gyventojui daugiau kaip du kartus lenkia Alytaus, Marijampolės, Utenos ir Tauragės apskričių rodiklius. Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) projektų vadovo Lauryno Rekašiaus vertinimu, didesnę regiono plėtrą lemia išaugęs pritraukiamų investicijų srautas. LLRI atliekamo Lietuvos ekonomikos tyrimo duomenimis, būtent investicijos yra glaudžiai susijusios su darbo produktyvumu ir vidutiniu darbo užmokesčiu. 2012 metų statistiniai

Europos Sąjungos šalių duomenys rodo, kad 10 tūkst. litų padidinus investicijų kiekį, tenkantį vienam gyventojui, valandinis darbo produktyvumas šalyje išauga 3,4 lito, o vidutinis mėnesio darbo užmokestis – 433 litais. Šis dėsningumas pastebimas ir Vilniaus apskrityje. 2012 metais pritrauktų materialinių ir tiesioginių užsienio investicijų kiekis regione vienam gyventojui šalies vidurkį viršijo atitinkamai 1,4 ir 2,4 karto. Didžiausias investicijų srautas didele dalimi lėmė ir aukščiausią šalyje vidutinį darbo užmokestį – 1875 litus (2012 metai), atskaičius mokesčius. Palyginimui, antroje vietoje pagal darbo užmokestį esančioje Klaipėdos apskrityje vidutinis darbo užmokestis yra mažesnis 10 proc. Vilniaus apskrities rodiklius kelia ir dauguma čia įsikūrusių valstybės institucijų, mokančių didesnius nei vidutinis šalies atlyginimus. Svarbu ir tai, kad regione ne tik gaunamos didžiausios pajamos, bet ir yra fiksuotas mažiausias nedarbo lygis šalyje – 8,7 proc. Nors regiono socialiniai ir ekonominiai rodikliai yra puikūs, LLRI vertinimu, Vilniaus apskrityje egzistuoja didžiulis plėtros netolygumas. Vilniaus miestas ir iš dalies Elektrėnai pritraukia pagrindinius investicijų srautus. Kitokia situacija tokio traukos centro neturinčioje, šalia Vilniaus esančioje Šalčininkų savivaldybėje. Čia darbo užmokestis yra

mažiausias šalyje – 1179 litai (2012 metai). Apskričiai priklauso ir dvi probleminės teritorijos, išskirtos atsižvelgus į aukštą nedarbo lygį bei didelį socialinės pašalpos gavėjų skaičių – tai Šalčininkų ir Švenčionių rajonų savivaldybės. „Net ir egzistuojant didžiuliam netolygumui regione, Vilniaus apskritį ir ypač Vilniaus miestą galime užtikrintai laikyti šalies garvežiu, paskui save traukiančiu visą likusią šalį. Tokia didelė ūkinės veiklos koncentracija, sostinės statusas, aukščiausia šalyje klasterizacija natūraliai lemia Vilniaus miesto dominavimą. Tikėtina, kad ateityje vis daugiau iš to naudos pajus ir aplinkinės savivaldybės“, – teigė L. Rekašius. Vilnius yra pagrindinis gyventojų traukos centras, priviliojantis daugiausia jaunų ir išsilavinusių žmonių. Jie miestui augant kelsis į apylinkes ir skatins kurtis naujas verslo rūšis. Ateityje būtent demografijos tendencijos lems, kurie regionai išgyvens, o kurie – sunyks. Tai pastebima ir dabar investuotojams atsisakant plėstis į regionus, atitolusius nuo pagrindinių centrų. Pagrindinė priežastis – darbo jėgos trūkumas. Atsižvelgiant į demografines tendencijas ši problema tik didės, tad nors ateityje priklausymas nuo apskrities centro ir išliks, tai aplinkinėms savivaldybėms suteiks ir naujų galimybių, pavyzdžiui, apgyvendinti nuo miesto triukšmo norinčius pasislėpti gyventojus.

VILNIAUS APSKRITIES SOCIALINĖS IR EKONOMINĖS BŪKLĖS ĮVERTINIMAS Privalumai

Trūkumai

Sukuriama didelė dalis viso šalies BVP, pritraukiama didžioji dalis tiesioginių užsienio ir materialinių investicijų.

Didelė darbo jėgos dalis nepajėgi prisitaikyti prie rinkos pokyčių: turima kvalifikacija ir kompetencija neatitinka darbdavių keliamų reikalavimų.

Didelė aukštųjų technologijų, mokslinių tyrimų eksperimentinės plėtros institucijų ir aukštojo mokslo centrų koncentracija.

Netolygus investicijų pritraukimas į regioną.

Išplėtota transporto infrastruktūra: Vilniaus oro uostas, apskritį kerta 4 iš 6 europinių kelių, geležinkelio linijos.

Mažos investicijos moksliniams tyrimams, technologijų ir eksperimentinei plėtrai.

Galimybės Tiesioginių užsienio investicijų pritraukimas: smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrai, naujoms darbo vietoms kurti. Pramonės plėtra apskrities rajono savivaldybėse. Mokslinio potencialo išnaudojimas naujovių ir technologijų plėtrai.

Grėsmės Mažėjantis darbingo amžiaus gyventojų skaičius silpnina ekonominį Vilniaus regiono potencialą. Kvalifikuotos darbo jėgos stygius neleidžia pritraukti aukštą pridėtinę vertę kuriančių investuotojų, kurti ilgalaikes darbo vietas apskrities rajonuose. Mažėjančios tiesioginės užsienio investicijos, kurios užtikrina ekonominę plėtrą.

Parengta pagal Regioninės plėtros departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apskrities skyriaus Vilniaus regiono 2014–2020 metų plėtros plano inf.

ŽADA KOMFORTĄ INVESTUOTOJAMS Vilnius – ne tik didžiausias šalies miestas, bet ir pagrindinis investicijų traukos centras. Sostinė sukuria netgi 38 proc. viso Lietuvos bendrojo vidaus produkto. Vilniaus miesto vicemero Jono PINSKAUS teigimu, sunkumų yra nemažai, todėl nepamatuotų idėjų laikas baigėsi ir atėjo metas dirbti realius darbus – tai padės įveikti nesklandumus. – Vienu metu atrodė, kad Vilniuje vienas po kito įgyvendinami svarbūs projektai, investuotojų čia – eilės. Ar šiandien prie savivaldybės durų rikiuojasi investuotojai, ar savivaldybė turi jiems ką pasiūlyti? – Investuotojų per vieną dieną neatsiranda. Pas mus procedūros yra gana sudėtingos, trunka ilgai, ypač planavimo ir projektų derinimo. Pačios statybos vyksta kur kas greičiau nei dokumentų rengimas. Šiandien sostinėje yra keli labai svarbūs projektai, kur darbai jau pradėti ar jau baigti. Vienas tokių – vietoj nugriautų sovietmečiu planuoto jaunimo viešbučio konstrukcijų statomas verslo kompleksas „Quadrum“. Ne taip seniai atidarytas prekybos centras „Ikea“ nustebino populiarumu ir nau-

da vilniečiams. Tiesiami aplinkkeliai, kurių keli etapai jau baigti praėjusiais metais. Tarp 2014–2020 metų planų yra ne tik aplinkkelių, bet ir kitų naujų gatvių tiesimo darbai. Pradėtas didelis projektas – buvusios „Velgos“ gamyklos teritorijos pertvarkymas. Čia turėtų iškilti dar vienas „Akropolis“ ir gyvenamųjų namų kvartalas, visas projektas įgyvendinamas privačiomis lėšomis. Buvusios gamyklos „Skaiteks“ teritorijos pertvarka irgi vykdoma privačiomis lėšomis, savivaldybė prisideda tik prie infrastruktūros plėtojimo. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad ši teritorija užteršta sunkiaisiais metalais ir bus visiškai išvalyta, o tai labai svarbu miestui. Kalbant apie tai, ar savivaldybė turi ką pasiūlyti privatiems investuoto-

2014 Nr. 2

jams, tokių projektų yra. Pavyzdžiui, Liepkalnio žiemos sporto centras, kur privatūs investuotojai kuo puikiausiai išplėtojo kompleksą. Dar vienas pavyzdys – Vismaliukų investicinė inovacijų zona, kur bus parengta visa infrastruktūra ir sudarytos sąlygos investuoti į pramoninius tyrimus, technologijas, gamybą, gaminių testavimą, pastatus, žmogiškųjų išteklių ruošimą verslui ir pramonei. Rengiami dokumentai dėl požeminių ir antžeminių automobilių stovėjimo aikštelių statybos. Toks projektas galėtų būti įgyvendinamas pagal viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimo arba pagal veiklos nuomos modelį. Reikia pažymėti, kad investicijos į miestą savaime neateina. Atliekama daug parengiamųjų namų darbų. Savivaldybė kuria verslo skatinimo programas, ieško įvairių finansavimo šaltinių. Vienas ryškiausių ir gyventojams apčiuopiamų pavyzdžių yra senamiesčio širdyje atnaujintas Bernardinų sodas. Parko restauravimo darbai buvo finansuojami iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų.

ti. Bet viskas sustojo bankrutavus Ūkio banko investicinei grupei. Stebime bankroto procedūrą, nes nesame abejingi tam, kas bus šioje vietoje. Labai norėtume, kad mūsų ankstesnė vizija būtų įgyvendinta: stadiono vietoje būtų statomas prekybos centras, o ant jo stogo – iki 5 tūkst. žiūrovų talpinantis futbolo stadionas. Buvome atlikę konferencijų turizmo plėtros studiją, kuri parodė, kad vienas geriausių sprendimų pritaikyti Koncertų ir sporto rūmus – įrengti konferencijų centrą. Konferencijų turizmas turi didelę paklausą, o Vilniaus miestas tam labai tinkamas. Šios vizijos galėtų atgimti pasibaigus bankroto procedūroms.

Sostinės vicemero Jono Pinskaus teigimu, investicijos į miestą savaime neateina, reikia atlikti daug parengiamųjų namų darbų.

– Kaip sprendžiamas klausimas dėl sustabdytų projektų, tokių kaip Nacionalinio stadiono statyba? – Nacionalinio stadiono techninis projektas yra parengtas, jis buvo pradėtas įgyvendinti, sumontuota dalis konstrukcijų. Vienintelis klausimas, dėl kurio projektas sustojo – finansavimo. Savivaldybei toks projektas yra per brangus. Šio stadiono pavadinimas pasako, kad tai – valstybinės reikšmės objektas. Kokia situacija šiandien? Galima džiaugsmingai pareikšti, kad po ilgų diskusijų iš Finansų ministerijos gavome patvirtinimą, kad pritarta tolesniam stadiono statybų finansavimui. 229 mln. litų bus skirta paties stadiono statybai, dar 118 mln. litų – infrastruktūrai. Dabar teliks pasitvirtinti veiksmų planą. Nacionalinį stadioną tikrai pastatysime. Žinoma, būta prieštaravimų, susijusių su šio projekto baigimu, buvo siūlomos įvairios alternatyvos, tačiau Vyriausybei jos pasirodė netinkamos. – Miesto centre, bankrutavus savininkui, apleistas liko „Žalgirio“ stadionas bei Koncertų ir sporto rūmai. Kokia galima šiųdviejų objektų ateitis? – Miesto vadovai turi savo šiųdviejų objektų viziją, ji buvo pateikta svarsty-

– Urbanistai nuolat akcentuoja, kad sostinė nebeturi plėstis į pakraščius, būtina sutvarkyti apleistas teritorijas centrinėje miesto dalyje. Ar tokios teritorijos baigiamos tvarkyti? – Su urbanistų nuomone tikrai reikia sutikti. Gyvename pernelyg prabangiai, miestas išsibarstęs į pakraščius. O savivaldybei tai kainuoja išties brangiai, nes reikia sukurti infrastruktūrą: kelius, apšvietimą, vandentiekio bei nuotekų sistemas, viešąjį transportą. Ką ir kalbėti apie socialinę infrastruktūrą: vaikų darželius, mokyklas, gydymo įstaigas. Gyventojų skaičius sostinėje auga ir, tikėtina, augs, bet reikia dėti pastangas, kad ne plėstumėmės į pakraščius, bet didintume gyventojų tankį miesto ribose. Buvusios pramonės teritorijos tvarkomos, kai kurios jau sutvarkytos. Čia kuriasi vadinamieji loftai, statomi kitos paskirties objektai, valomos užterštos teritorijos. – Sostinės gyventojų apklausos rodo, kad vienas aktualiausių klausimų mieste – susisiekimo. Siūlomi sprendimai, jie vertinami įvairiai. Kokį matytumėte viešojo transporto modelį, padėsiantį spręsti susisiekimo problemas? – Ar aš už metro, ar tramvajų? Vienareikšmiškai atsakyti negaliu. Tačiau nenoriu mėginti išrasti dviratį, kai jis seniausiai išrastas. Kad ir koks būtų transportas – greitasis autobusas, troleibusas, tramvajus, lengvasis automobilis – jis važiuoja viename lygyje. Žvelgiant į pasaulinę patirtį, racionaliausiai ir ekonomiškiausiai automobilių spūsčių bei susisiekimo klausimą sprendžia metro. Šis transportas važiuoja ir žiemą, ir vasarą, nereikia valyti kelių, nereikia sustoti sankryžose prie šviesoforų. Be to, galima pervežti daugybę

žmonių. Jeigu kai kuriuose miestuose nebūtų metro, padėtis būtų tiesiog katastrofiška. Vilniuje metro nepastatysi per metus, netgi per penkerius. Sostinės plėtrą turėtume suprojektuoti mažiausiai dešimt metų į priekį. Tačiau klausimas dėl metro nėra išspręstas teisiškai: kaip tiesti linijas po privačiais sklypais, su kuo derinti sąlygas, taip pat reikia priimti metro įstatymą. Tam išsiaiškinti reikėtų mažiausiai metų. O kur dar projektavimas, statybos? Manau, parengiamųjų darbų reikėtų imtis jau dabar. Jeigu visa tai atidėsime dar septyneriems ar dešimčiai metų, turėsime daug problemų. Juk gyventojų skaičius išaugs, o miesto gatvės nepritaikytos transporto srautams didėti. Tiesiog uždusime spūstyse. Negalime besąlygiškai riboti gyventojų skaičiaus augimo, pastatų aukštingumo – miestas turi būti šiuolaikiškas. – Įvairios tarptautinės organizacijos, vertindamos investicinę aplinką, pabrėžia miestų saugumą, nusikalstamumo lygį. Kiek pastangų dedama, kad Vilnius būtų kuo saugesnis? – Daugelyje miesto vietų veikia vaizdo stebėjimo sistema, kurią kontroliuoja policija. Savivaldybė turi įsteigusi tvarkos palaikymo padalinį, jo darbuotojai ne tik stebi netinkamai paliktus automobilius, bet ir visapusiškai padeda policijos pareigūnams. Saugumui didelę reikšmę turi gatvių apšvietimas. Yra vietų, kuriose reikėtų pasitempti šiuo klausimu, keisti susidėvėjusią ir neekonomišką infrastruktūrą. Dabar rengiamas projektas, kurį įgyvendinant būtų atnaujinta gatvių apšvietimo sistema, padidintas žibintų skaičius, tuo pačiu sumažintos eksploatavimo išlaidos. Manau, bus išspręsta daug problemų, ir miestas bus dar saugesnis. – Ko trūksta, kad investicinė aplinka Vilniuje būtų dar palankesnė? – Ekonomikos laikraščio „The Financial Times“ leidinys „FDI Magazine“, publikuojantis naujienas apie tiesiogines užsienio investicijas ir pasaulinę apžvalgą apie investicijas, Vilniui skyrė pirmąją vietą pagal ekonominį investicijų efektyvumą, infrastruktūrą, draugiškumą verslui. Manau, reikia dirbti nemažinant apsukų, ruošti ir teikti rinkai produktus, daryti viską, kad investuotojai susidurtų su kuo mažesnėmis biurokratinėmis kliūtimis. Investuotojai turi jaustis saugiai ir komfortiškai visomis prasmėmis.

VILNIAUS PROJEKTAI

NACIONALINIS STADIONAS

Premjeras Algirdas Butkevičius dar praėjusių metų rudenį užsiminė, kad apleistas Nacionalinis stadionas ant sostinės Šeškinės kalno turėtų būti užbaigtas iki 2015 metų pabai-

KONCERTŲ IR SPORTO RŪMAI

Didingo pastato, kuris kadaise buvo tarsi miesto simbolis, likimas labai miglotas. Kaip ir šalia esančio legendinio „Žalgirio“ stadiono. Mat abu objektai priklauso bankrutavusiam Ūkio bankui. Klestėjimo laikais Ūkio banko investicinė grupė planavo Koncertų ir sporto rūmų vietoje statyti modernų pastatų kompleksą, į jį ketinta investuoti apie 690 mln. litų. Patys Sporto rūmai būtų virtę Kongresų rūmais, o stadiono vietoje

gos. Visai neseniai Vyriausybės vadovas patikslino: Nacionalinio stadiono statybų pabaiga – 2016 metų liepos 1-ąją, o per tais pat metais vyksiančią Lietuvos moksleivių dainų šventę numatytas objekto atidarymas. Anot A. Butkevičiaus, dėl šio projekto vyksta derybos su Europos Komisija. Finansų ministerija sausio mėnesį yra pritarusi sprendimui skirti lėšų stadionui užbaigti: 229 mln. litų numatyta atseikėti paties stadiono statybai, dar 118 mln. litų – infrastruktūrai. Dabar galiojantis projektas bus koreguojamas norint šalia stadiono įrengti dar du stadionus: lengvajai atletikai ir futbolui bei regbiui. Numatomi ir įrankių mėtymo sporto sektoriai. Perspektyvoje – ir maniežas bei 25 metrų ilgio baseinas. 1987 metais pradėto statyti Nacionalinio stadiono statybos darbai netrukus sustojo. Priėmus sprendimą užbaigti statybas, bemaž du dešimtmečius styrojusios konstrukcijos buvo išardytos – išlietos naujos. Tačiau 2008 metais darbai vėl įstrigo. Šiuo metu Nacionalinio stadiono statyboms išleista jau 120 mln. litų, o naudos kol kas – jokios. Manoma, kad viso komplekso sąmata gali siekti net 420 mln. litų.

būtų iškilę daugiabučiai su komercinės paskirties pastatais. Tačiau šie planai liko neįgyvendinti, nes valdžia suskubo Koncertų ir sporto rūmus įrašyti į Kultūros paveldo vertybių sąrašą. Pirmiausia dėl unikalios stogo konstrukcijos ir dėl to, kad čia vyko svarbūs istoriniai renginiai, tarp kurių – 1988 metais surengtas Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, o 1991 metais rūmuose buvo atsisveikinama su Lietuvos laisvės kovotojais, žuvusiais prie Vilniaus televizijos bokšto. 2007 metais Vilniaus miesto savivaldybė ir Ūkio banko investicinė grupė pasirašė preliminarią Koncertų ir sporto rūmų pirkimo–pardavimo sutartį. Tai buvo pirmas atvejis, kai tokios apimties objektą ketinta išpirkti iš privataus savininko tam, kad būtų panaudotas kultūros ir rekreacinėms reikmėms. Planuota, kad 1973 metais pastatytas 14,7 tūkst. kvadratinių metrų ploto Sporto rūmų pastatas bus panaudotas kuriant daugiafunkcį Guggenheimo–Ermitažo kultūros centrą. Vis dėlto sandoris neįvyko, o 2009 metais pastatą uždrausta eksploatuoti. Šiuo metu miesto valdžia norėtų, kad stadiono vietoje būtų statomas prekybos centras, o ant jo stogo – iki 5 tūkst. žiūrovų talpinantis futbolo stadionas. Vienas geriausių sprendimų pritaikyti Koncertų ir sporto rūmus – įrengti konferencijų centrą.

2014 Nr. 2

METRO AR TRAMVAJUS?

Vilniaus miesto taryba dar 2012 metų pabaigoje nusprendė, kad artimiausius trisdešimt metų sostinėje bus diegiamas naujos rūšies transportas. Tuomet posėdžiavę Vilniaus politikai, gvildenę metro ir tramvajaus klausimus, nutarė, kad sostinės gatvėmis važinės greitasis šiuolaikinis tramvajus. Projektą buvo tikimasi pradėti įgyvendinti jau šiais, 2014-aisiais, metais, gavus Europos Sąjungos (ES) paramą, o pirmą iš trijų planuotų linijų Santariškės–Stotis baigti iki 2016 metų. Skaičiuota, kad tam prireiktų daugiau kaip 300 mln. litų. Kadangi Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas greitąjį tramvajų norėjo įdiegti jau praėjusią kadenciją, dabar pagrįstai kyla abejonių dėl šios transporto priemonės reikalingumo ir patogumo. Nors planuose tebėra greitojo tramvajaus tiesimo linijos, kurias galutinai įdiegti numatyta iki 2040 metų, alternatyvių transporto rūšių šalininkai švenčia savo pergalę. Praėjusią savaitę Vyriausybė pritarė Metropoliteno koncesijos įstatymo projektui. Tai pirmas žingsnis politinio apsisprendimo link – tai visose šalyse yra brangiausias ir ilgiausiai trunkantis metropoliteno projektų įgyvendinimo etapas. Metropoliteno įstatymas nereglamentuoja konkretaus miesto (Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos) projekto įgyvendinimo. Šį darbą turės atlikti Vyriausybė ir tų miestų savivaldybės. Tačiau abejojama, ar kuriame kitame Lietuvos mieste, išskyrus Vilnių, galėtų būti pastatytas metro. Metro šalininkai teigia, kad tai – pati efektyviausia viešojo transporto priemonė, galinti pigiai vienu metu pervež-

ti didelį srautą keleivių. Taip, tai brangus projektas, tačiau biudžeto pinigų tam galbūt neprireiktų sudarius palankias sąlygas investuotojams. Skaičiuojama, kad metro diegimo koncesijos laimėtojas, sudaręs sutartį pirmajai linijai Pilaitė–Centras, investavęs 150 mln. litų ir pasiskolinęs iš banko dar 850 mln. litų, per 25 metus į Lietuvos biudžetą sumokėtų apie 300 mln. litų, pats uždirbtų 500 mln. litų, o bankams sumokėtų apie 700 mln. litų. Kita numatoma metro nauda: sumažės nuostoliai dėl automobilių spūsčių, nekilnojamojo turto šalia metro trasos vertė ženkliai išaugtų, gyventojai taupys laiką ir pinigus važiuodami metro, o ne automobiliais – šiuo metu dėl spūsčių sostinės gatvėse patiriama apie 2 mlrd. litų nuostolių.

„VELGĄ“ KEIS „AKROPOLIS“

Pagal pirminius planus Vilniaus „Akropolio“ jaunėlis brolis buvusios suvirinimo gamyklos „Velga“ teritorijoje turėjo atsirasti dar iki 2009 metų. O visa 13 hektarų užimanti teritorija daugiafunkciu kompleksu, kurį sudarytų prekybos ir pramogų centras, biurų pastatai ir gyvenamieji namai, turėjo būti baigta užstatyti 2015 metais. Krizė planus pakoregavo – dabar iki 2015-ųjų pabaigos numatoma baigti statinių griovimo ir teritorijos tvarkymo darbus. Miesto valdžia šį projektą laiko viena ambicingiausių privačių investicijų. Projekto valdytojai šiuo metu dirba prie naujos koncepcijos, kuri apima prekybos centrą, gyvena-

muosius namus, biurų pastatus, infrastruktūrą Vingio parko lankytojams. Su naujuoju kvartalu siejamos ir naujo tilto per Nerį ties „Litexpo“ parodų centru atsiradimo viltys. Naujas tiltas smarkiai pagerintų susisiekimą su parodų centru iš Vingio parko pusės ir atvirkščiai – vairuotojai turėtų mažiau vargo galvodami, kur pastatyti automobilius atvykus į renginius. Šiuo metu yra rengiamas detalusis planas, ir kai jis bus baigtas, paaiškės, ar tiltas per Nerį iš viso bus tiesiamas. Skaičiuota, kad transporto mazgo projektas – su tiltu ir keliu nuo Lazdynų žiedo iki Gerosios vilties gatvės – kainuotų apie 280 mln. litų, jam planuota gauti ES fondų finansavimą.

EKSPERTO ŽVILGSNIS

DIDŽIAUSIA SOSTINĖS PROBLEMA – JOS VALDYMAS

LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Vilniaus miestas – Lietuvos ekonomikos variklis, bent tokį vaizdą sufleruoja ekonominių ir socialinių rodiklių analizė. Tačiau ar tokią situaciją lemia sostinės statusas, ar prie to prisideda ir tinkami savivaldybės sprendimai? Lietuvos savivaldybių indekso duomenimis, Vilniaus miestas užima antrą vietą iš septynių miestų savivaldybių nusileisdamas tik Klaipėdai. Vilniaus miestas pripažintas geriausia savivaldybe gyventojams. Toks įvertinimas skirtas dėl vieno mažiausių šalyje nedarbo lygio (9 proc. 2012 metais), nedidelio socialinės pašalpos gavėjų skaičiaus (3 proc.). Čia geriausiai optimizuotas mokyklų tinklas, gyventojai gali rinktis ir viešuosius, ir privačius komunalinių paslaugų teikėjus bei gydymo įstaigas. Tačiau viso to nebūtų, jeigu nebūtų pasiekta gerų rezultatų verslo sektoriuje. Beveik dešimt kartų šalies vidurkį viršijančios tiesioginės užsienio investicijos (42 851 litas gyventojui, šalies vidurkis – 4448 litai gyventojui 2011 metais), kone du kartus didesnės materialinės investicijos (7431 litas gyventojui, šalies vidurkis – 4104 litai vienam gyventojui) yra kertiniai rodikliai, darantys įtaką ir didesniam žmonių atlyginimui, ir norui gyventi Vilniuje.

Lietuvoje savivaldybės turi mažai svertų, kuriuos pasitelkusios gali kurti palankias sąlygas investuotojams. Mat didžioji dalis veiksnių, tokių kaip mokesčių sistema ar darbo santykių reguliavimas, yra reglamentuojami šalies lygiu. Todėl natūraliai didžioji dalis investicijų nukeliauja ten, kur yra didesnė verslo klasterizacija, išplėtota infrastruktūra ir tinkama darbo jėga. Lietuvoje tokie centrai yra Vilnius ir Klaipėda. Tačiau net ir šioje situacijoje yra tam tikrų svertų, kurių išnaudojimas gali padėti sukurti palankesnes sąlygas verslui. Visų pirma savivaldybė turi būti pasiruošusi priimti investicijas ir turėti iš anksto paruoštus sklypus su infrastruktūra bei detaliaisiais planais, taip pat užtikrinti mažiausius nekilnojamojo turto bei žemės mokesčio tarifus, suteikti greitą ir lengvą informacijos prieinamumą ne tik lietuvių, bet ir užsienio kalbomis, garantuoti dokumentų, leidimų išdavimą per trumpiausią laiką. Tai pagrindiniai aspektai, kurie priklauso nuo savivaldybės administracijos ir kuriais savivaldybės gali konkuruoti tarpusavyje, siekdamos pritraukti investuotojų. Vilniaus miestas ne iki galo išnaudoja šias konkurencingumo didinimo galimybes, neužtikrina mažiausių mokesčių tarifų, negali pasiūlyti iš anksto parengtų investicijoms skirtų sklypų ar garantuoti, kad per trumpiausią laiką bus išduoti visi reikalingi dokumentai ūkinei veiklai vykdyti. Tačiau miesto savivaldybė potencialiems investuotojams pateikia daug informacijos ir anglų, ir lietuvių kalba, aktyviai ieško investuotojų pati. Pagal savivaldybių indekso vertinimą viena problemiškiausių Vilniaus miesto sričių – savivaldybės valdymas. Šioje sferoje Vilniaus rodiklis prastesnis nei šalies vidurkis. Pagrindinės tokio rezultato priežastys – nuolat auganti ir 100 proc. pajamų viršijanti miesto skola, didėjantis nenaudojamų pastatų plotas ir savivaldybei priklausančių biudžetinių bei viešųjų įstaigų skaičius. Vilnius pirmiausia turėtų siekti suvaldyti vis didėjantį biudžeto deficitą ir mažinti vis augantį savivaldybės teikiamų paslaugų spektrą, kuris jau seniai išsiplėtė už privalomų savivaldybei teikti paslaugų ribos. Savivaldybė turėtų mažinti mokesčius, ruošti investicinius sklypus, spartinti bendrą administracinį procesą. Tačiau svarbu suprasti ir tai, kad daugiausia galių pagerinti investicinę aplinką ir padidinti pritraukiamų investicijų srautus visoje Lietuvoje turi Lietuvos Vyriausybė.

2014 Nr. 2

EKSPERTO ŽVILGSNIS

YRA IR DUONOS, IR PRAMOGŲ

LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Vilniaus apskritis nėra ta teritorija, kurioje susitelkusi pramonė. Didžiosios pramonės įmonės veikia kitose apskrityse, kituose miestuose. Tačiau Vilniaus apskritis patraukli investicijoms. Pirmiausia dėl to, kad investuotojai čia mato geriausias galimybes susirasti darbuotojų, nors čia jų darbo užmokestis yra didesnis nei kitur.

Investuotojams, ieškantiems pigios darbo jėgos, kuri pasitenkintų tik minimaliu užmokesčiu, Vilniaus apskritis nėra pati tinkamiausia. Jeigu kalbame apie aukštesnės pridėtinės vertės produkcijos gamybą, Vilniaus apskritis, ypač pati sostinė, yra patraukli kvalifikuota darbo jėga, čia daugiau mokslo įstaigų, aukštųjų mokyklų. Kitos apskritys tuo ne itin gali pasigirti. Man patiko vieno olando verslininko, kuris investuoja į Šiaulius, pasisakymas: Šiauliuose dirbti gerai, tačiau ką čia veikti po darbo? Atvykusiems iš kitur žmonėms šioje apskrityje tikrai trūksta pramogų, vietų leisti laisvalaikį. Investuojantieji šalia sostinės tokių pastabų jau neturi. Gera logistika – dar viena priežastis, daranti Vilniaus apskritį patrauklią pramonininkams. Pramonės įmonėms, turinčioms daug darbuotojų, patogu, kad čia yra ir geležinkelio mazgas, ir oro uostas. Todėl plėtoti gamybą netoli Vilniaus tikrai yra paranku. Tai žino ir investuotojai – įmonės kuriasi šalia automagistralės Vilnius–Panevėžys, Minsko plente, šalia kitų didelių automagistralių. Kalbant apie trūkumus, Vilniaus apskritis nėra ta, kur valdžia geriausiai sprendžia investuotojams rūpimus klausimus. Yra savivaldybių, kurios vangiai ieško investuotojų, sukuria daug įvairių kliūčių. Būta atvejų, kai Vilniaus apskrityje norėję plėtoti pramonę investuotojai ėmė dvejoti, nes pamatė kur kas palankesnes sąlygas Kauno ar Klaipėdos laisvosiose ekonominėse zonose, pajuto valdžios norą pritraukti investicijų. Yra įmonių, kurios netoleruoja užkulisių žaidimų, nori viską daryti skaidriai, tačiau būtent šis niuansas pakiša koją investicijoms į Vilniaus apskritį.

SOSTINEI – VĖLIAVNEŠIO DALIA Vilniuje, suprantama, išduodama daugiausia statybos leidimų, čia ir teritorijų planavimo procedūrų pradėta daugiausia, palyginti su kitais šalies didmiesčiais. Miesto politika kol kas diktuoja darnų požiūrį į sostinės plėtojimą. Vilniaus bendrojo plano šūkis – decentralizuota koncentracija. Vadinasi, dėmesys skiriamas miesto centrui ir kelioms satelitinėms zonoms, kuriose yra išplėtota infrastruktūra ir kur susitelkusi didelė dalis gyventojų, veiklos centrai. Sostinės savivaldybė palyginti geranoriškai atsižvelgia į nekilnojamojo turto plėtotojų planus ir požiūrį, tarp abiejų šalių vyksta dialogas. Miesto valdžia pirmiausia nori sutvarkyti apleistas teritorijas, kurių dar yra nemažai. Tad ir investuotojams čia yra nemažai galimybių. O savivaldybę reikėtų tik sveikinti už siekius pakeisti apleistų vietovių vaizdą. Naujoji Teritorijų planavimo įstatymo redakcija savivaldybėms daug kur atriša rankas, tačiau susaisto ir įpareigojimais. O šie ne visur ateina kartu su finansavimu. Galbūt dar anksti komentuoti, kaip Vilniaus miesto ir kitos didžiosios savivaldybės tvarkysis vykdydamos naujojo įstatymo nuostatus. Tačiau paraiškų plėtoti projektus vadovaujantis naująja įstatymo redakcija yra nemažai, verslininkai pasikeitimus vertina pozityviai. Vilnius bet kokiu atveju bus vėliavnešys įgyvendinant sprendimus pagal naująjį Teritorijų planavimo įstatymą, ir į jį lygiuosis kitos savivaldybės. Reikia tikėtis, kad viskas vyks sklandžiai. Mūsų asociacijos tyrimai parodė, kad Vilniuje šiuo metu patraukliausia investuoti į gyvenamosios paskirties projektus ir prekybos centrus. Biurų rinka pastaruoju metu jau

LIETUVOS NEKILNOJAMOJO TURTO PLĖTROS ASOCIACIJOS DIREKTORIUS MINDAUGAS STATULEVIČIUS

užpildyta, nes verslo centrai pastaruoju metu buvo statomi vien sostinėje, išskyrus pavienius atvejus. O žiūrint į buvusias pramonės teritorijas centrinėje miesto dalyje matyti, kad per artimiausius penkerius metus čia išvysime daug gražių objektų.

VILNIAUS RAJONAS

SOSTINĖ IR GELBSTI, IR TRUKDO Vilniaus rajonas ekonominiu potencialu bemaž prilyginimas Vilniaus miestui – jis yra ekonomiškai palankioje aplinkoje, rajonu besidriekiantys tarptautinės ir vietos reikšmės keliai sudaro sąlygas plėtoti įvairias verslo rūšis. Tačiau ypač patrauklų investicijoms Vilniaus rajoną daro būtent sostinės kaimynystė. Vizijos Iki 2015 metų Vilniaus rajono valdžios numatytose plėtros vizijose išskirti trys prioritetai: progresyvi ir nuolat auganti ekonomika, produktyvūs ir konkurencingi žmogiškieji ištekliai, sveika ir kokybiška gyvenamoji aplinka. Siekti ekonomikos augimo Vilniaus rajono valdžia tikisi gerindama verslo aplinką, sąlygas investicijoms pritraukti, plėtodama informacinę verslo sistemą. Taip pat numatyta daugiau dėmesio skirti turizmo potencialui didinti, siekiama užtikrinti turizmo infrastruktūros plėtrą, stiprinti informacinę turizmo sistemą, skatinti turizmo plėtrą Vilniaus rajone. Vilniaus rajono valdžia supranta, kad siekiant pritraukti investicijų reikia didinti rajono valdymo efektyvumą, gerinti savivaldybės ir jai pavaldžių įstaigų paslaugų kokybę, prieinamumą, rengti ir atnaujinti planavimo bei strateginius dokumentus, sektorines studijas. Viziją ugdyti konkurencingus žmogiškuosius išteklius rajono valdžiai sekasi turbūt prasčiausiai. Pripažįstama, kad Vilniaus rajono gyventojų išsilavinimo vidurkis yra žemesnis nei bendras šalies. Siekiant, kad jis padidėtų, reikia gerai išplėtotos mokslo įstaigų infrastruktūros, t. y. jas atnaujinti ir modernizuoti. Tačiau šiuolaikinis pastatas mokymo lygio savaime nepakels. Kaimiškosiose vietovėse jaučiama didžiulė konkurencija tarp lietuviškų ir lenkiškų mokyklų. Blogiausia, kad konkuruojama ne mokymo lygiu – rinktis tam tikrą mokyklą mokiniai labiau viliojami lengviau teikiamomis socialinėmis garantijomis, tokiomis kaip nemokamas maitinimas ar pan.

Pagrindinės problemos Nors Vilniaus rajono rinka yra artima sostinės, rajone yra žemas verslumo ir socialinio aktyvumo lygis, silpna smulkiojo ir vidutinio verslo plėtra kai kuriose seniūnijose, didelė smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių dalis naudoja senas technologijas, silpnai diegiamos informacinės technologijos versle. Vilniaus rajone trūksta ilgalaikių finansinių išteklių, verslo įmonės stokoja apyvartinių lėšų, menkas investicinis įmonių potencialas, taip pat ribotos galimybės į rajono įmones pritraukti kvalifikuotų specialistų, nes šie labiau linkę migruoti į sostinę, kitus miestus ar užsienį. Nors rajono valdžia skelbia skirianti turizmui didelį dėmesį, informacinė turizmo sistema išplėtota nepakankamai: trūksta ženklinimo, kelių nuorodų, teritorijų schemų, dviračių takų, neįrengti paplūdimiai rajono seniūnijose, vietos gyventojai vandens telkinius savavališkai apsitvėrę, todėl šie neprieinami arba sunkiai prieinami kitiems. Kadangi nėra rajono informacinio centro ir turizmo tinklalapio, Lietuvos bei užsienio šalių gyventojai negali gauti išsamios informacijos apie turistinius maršrutus ir teikiamas paslaugas. Viena didžiausių problemų, trukdančių gerinti investicinę aplinką – nebaigta žemės reforma.

Statistika 2011 metų duomenimis, Vilniaus rajone užimtųjų gyventojų dalis sudarė 42,2 proc. visų gyventojų. Vidutinis mėnesio darbo užmokestis neatskaičius mokesčių – 1738 litai. Savivaldybės biudžeto išlaidos socialinėms pašalpoms 2011 metais sudarė daugiau kaip 255,1 mln. litų. Socialinės pašalpos gavėjų skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų, nuo 9,2 2008 metais išaugo iki 88,2 2011-aisiais. 2013 metais Vilniaus rajone veikė 1491 verslo įmonė. Vidutinis naujai įregistruojamų įmonių skaičiaus augimas 2006–2011 metais sudarė po 13 proc. kasmet. Statybos bendrovių atliktų darbų apimtys 2011 metais siekė 286,9 mln. litų. Tais pat metais rajone pastatyti 463 negyvenamosios paskirties statiniai ir 401 butas. Vienam gyventojui vidutiniškai teko 26,5 kvadratinio metro naudingojo ploto.

2014 Nr. 2

EKSPERTO ŽVILGSNIS

VILNIAUS RAJONAS – NEIŠNAUDOTI PRIVALUMAI LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Vilniaus rajono savivaldybė Lietuvos savivaldybių indekse užėmė 28 vietą iš 53 rajonų savivaldybių. Investicijų srities įvertinimas šiek tiek lenkė šalies vidurkį (49 balai) ir sudarė 51 balą. Nors savivaldybė ir neturi investicijoms paruoštų sklypų, pagal vienam gyventojui tenkantį tiesioginių užsienio investicijų kiekį užima antrą vietą apskrityje, o pagal materialinių – trečią. Mokesčių tarifai – irgi vieni palankiausių regione. Vilniaus rajonas turi visas sąlygas išnaudoti Vilniaus miesto teikiamus privalumus ir pasiūlyti geresnes sąlygas investuotojams. Pagrindinis konkurencinis pranašumas, kurį gali užsitikrinti Vilniaus rajono savivaldybė – greitis. Iš anksto turi būti parengti investiciniai sklypai su visa reikiama infrastruktūra. Siekiant sutrumpinti dokumentų parengimo laiką kiekvienam investuotojui, turi būti priskiriamas darbuotojas, galintis bet kuriuo metu suteikti visą reikalingiausią informaciją. Savivaldybės interneto svetainėje turėtų būti teikiama informacija apie vyraujamas pramonės šakas, verslą, turimus sklypus investicijoms, esamą infrastruktūrą. Tik užtikrindama lengvą svarbiausios informacijos prieinamumą ir trumpiausią laiką nuo investuotojo priimto sprendimo iki veiklos pradžios Vilniaus rajono savivaldybė gali konkuruoti su Vilniaus miestu.

NĖRA NEI TRUKDŽIŲ, NEI SKATINIMO LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Visame pasaulyje sostinės nėra pramonės centrai. Vilnius – irgi. Nors sovietmečiu net pačiame miesto centre veikė daug pramonės įmonių, šiuo metu teritorijos išnaudojamos kitoms reikmėms: statomi verslo ar prekybos centrai, administraciniai pastatai paverčiami būstais. O pramonė renkasi Vilniaus rajoną, nes būtent jis yra arčiausiai sostinės. Trūkumai: valdžios nelankstumas, valdininkų noras gauti asmeninės naudos, dovanų. Nėra sukurtos pramonę skatinančios politikos, nėra pramonės parko ar laisvosios ekonominės zonos. Tapo įprasta, kad Vilniaus rajone nuolat steigiasi pramonės įmonių, todėl valdžia jau žino, kaip elgtis su investuotojais, specialiai nedaroma trukdžių. Nors skatinimo irgi nėra. Vilniaus rajonas neturi istoriškai susiklosčiusių kurios nors konkrečios pramonės srities tradicijų, todėl čia galėtų steigtis įvairia gamyba užsiimančios įmonės. Tik nesinorėtų, kad jos terštų aplinką. Be to, tokios įmonės susidurtų su pasipriešinimu ir vargu ar galėtų pradėti veiklą be didesnio vargo.

PLANUOTI PLĖTROS NESKUBĖJO LIETUVOS NEKILNOJAMOJO TURTO PLĖTROS ASOCIACIJOS DIREKTORIUS MINDAUGAS STATULEVIČIUS

Vilniaus rajonas yra vienas kontroversiškiausių, vienas ilgiausiai rengusių savo bendrąjį planą. Tai rodo, kad savivaldybė, nors ir yra pasiruošusi priimti investicijas, įgyvendinti šiuos planus vis tiek neskuba. Juk nuo planavimo ir prasideda žinojimas, kurioje teritorijoje galima plėtoti vieną ar kitą veiklą. Nekilnojamojo turto plėtotojai, neturintys galimybių veiklą vykdyti sostinėje, jų pirmiausia ieško Vilniaus rajone. Kalbant apie 2000–2010 metus, miesto plėtra į pakraščius daugiausia ir apėmė rajono teritorijas. Čia kilo individualieji namai – ir pavieniai, ir tokių namų kvartalai. Plėtotojai pirko žemės ūkio paskirties žemę, keitė jos paskirtį ir plėtojo individualią gyvenamąją statybą. Taip atsirado labai įdomių darinių, būtent dėl šio proceso ir atsirado taškinės plėtros sąvoka. Geografinė Vilniaus rajono padėtis yra palanki nekilnojamojo turto plėtotojams, nes šis rajonas aptarnauja sostinę. Čia yra ir gera infrastruktūra: automobilių keliai, geležinkelis, netoli oro uostas. Todėl prižiūrėti galima ne tik keleivinį, bet ir krovininį transportą. Tokios sąlygos palankios logistikos centrams, pramonės ir kitokiems komerciniams objektams statyti. Žvelgiant į demografinę padėtį, Vilniaus rajoną nekilnojamojo turto plėtotojai irgi vertina palankiai – demografinė padėtis čia lieka nepakitusi, be to, nemažai Vilniaus rajone gyvenančių žmonių gyvenamąją vietą yra deklaravę sostinėje, nes ten dirba. Nakvynės ir turistų apgyvendinimo vietų rajone netrūksta, čia yra daug prie pagrindinių magistralių įsikūrusių kavinių su nakvynės vietomis keliaujantiesiems. Šis sektorius irgi pamažu plečiasi. Pramogų centrų plėtotojai labiau koncentruojasi į sostinę ar turizmo centrus – Vilniaus rajonas šiam sektoriui ne toks patrauklus.

DĖMESYS – NE TIK MIŠKUI, BET IR APLINKAI VILNIAUS MIŠKŲ URĖDIJA KASMET SKIRIA VIS DAUGIAU LĖŠŲ KELIŲ BEI POILSIO INFRASTRUKTŪROS PRIEŽIŪRAI IR PLĖTRAI

Tinkamai prižiūrėti miškus, gerinti jų kelių bei poilsio infrastruktūrą, rūpintis ne tik kirtimu, bet ir atsodinimu – tai kasdienis Vilniaus miškų urėdijos darbuotojų triūsas. Jis tikrai nenueina perniek, o patys miškininkai pastebi, kad žmonės miškuose elgiasi civilizuočiau, mažiau šiukšlina. Valdos – aplink sostinę Vilniaus miškų urėdijos teritorijoje esančių miškų plotas – 60,4 tūkst. hektarų, ji administruoja 30,4 tūkst. hektarų valstybinės reikšmės miškų. Jie iš visų pusių supa Vilnių. Urėdijos teritorijoje – Neries ir Verkių regioniniai parkai, penkiolika valstybinių draustinių, du Vilniaus miesto savivaldybės draustiniai ir biologinę įvairovę saugančios NATURA 2000 teritorijos – aštuoniolika vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, ir viena paukščių apsaugai svarbi teritorija. Visas miškų urėdijos valdomų miškų plotas suskirstytas į dvylika girininkijų: Dūkštų, Juodšilių, Kalvelių, Lavoriškių, Mickūnų, Migūnų, Paežerio, Panerių, Parudaminos, Sudervės, Taurų ir Verkių. Vidutinis girininkijos plotas yra 3,9 tūkst. hektarų. Urėdijos miškuose vyrauja pušynai, užimantys 54 proc. bendro medynų ploto, eglynai – 26 proc., beržynai – 12 proc. Kitos medžių rūšys teužima 8 proc. bendro medynų ploto. Vilniaus miškų urėdijos teritorijoje taip pat auga ir viena retesnių medžių rūšių – Bankso pušis. Miškai, kuriuose apribotas ūkinis režimas, užima 45 proc. valstybei priklausančių miškų ploto. 33 proc. miškų ploto – I ir II miško grupių miškai, likę 12 proc. – III miško grupės miškai. Vilniaus miškų urėdija 2013 metais atkūrė 176,4 hektaro miško: 92,8 hektaro – želdiniais, 63,7 hektaro – mišriu būdu (želdiniais ir žėliniais), 19,9 hektaro – žėliniais. Želdinimu atkurtuose plotuose 94 proc. sudaro mišrūs želdiniai su lapuočių medžių rūšimis.

Želdinių kokybės svarba Ar pasodinti miškai ateityje bus sveiki ir našūs – priklauso nuo želdinių kokybės, taigi pirmiausia – nuo geros kokybės sėklų. Sėklos miško sodmenims išauginti renkamos Vilniaus miškų urėdijoje įveistose šešiose sėklinėse plantacijose, užimančiose 22,6 hektaro ploto: paprastosios pušies, mažalapės liepos, europinio maumedžio, paprastosios kriaušės, miš-

2014 Nr. 2

kinės obelies. Be to, išskirti trys (22,8 hektaro) miško genetiniai draustiniai ir penki (39,9 hektaro) sėkliniai medynai. Miškininkai yra atrinkę 34 rinktinius medžius (8 egles, 15 miškines obelis, 4 paprastąsias kriaušes, 7 paprastąsias pušis). Šių medžių sėklos renkamos medžių selekcijai ir genetiniams ištekliams išsaugoti. 1974 metais įveista 10,13 hektaro paprastosios pušies sėklinė plantacija laikoma viena produktyviausių Lietuvoje. Urėdijoje taip pat įveistos miškinės obelies ir paprastosios kriaušės sėklinės plantacijos. Vykdant Miško genetinių išteklių išsaugojimo ir selekcijos plėtros programą, 2010 metais įveistos paprastosios pušies ir mažalapės liepos sėklinės plantacijos, taip pat atliekama miško sėklinės bazės objektų priežiūra ir apsauga. Visi Vilniaus miškų urėdijos išauginti sodmenys – sertifikuoti. Privačių miškų savininkams ar įmonėms parduodami tik medelyne nuo pat sėklelės išauginti sodmenys, kurie jau būna prisitaikę prie mūsų klimato sąlygų. Vilniaus miškų urėdijoje veikia Akmenytės medelynas. Bendras jo plotas – 26,8 hektaro. Miško sodmenys auginami 7,10 hektaro plote, o likusiame vinguriuoja keliai, pastatyti ūkiniai medelyno pastatai, prekybos aikštelės, 1,1 hektaro skirta šventinių eglių plantacijai. Dekoratyviniams sodmenims auginti skirta 6,42 hektaro. Čia atvirame grunte ir vazonuose auginama apie 100 pavadinimų urbanistinių sodmenų Vilniaus miestui ir rajono gyventojų sodyboms bei visuomeninių pastatų aplinkai puošti. Medelynas turi pardavimo aikštelių, dekoratyvinių augalų kolekciją, šiltnamių (bendras plotas – 0,8 hektaro), tarp kurių yra ir kilnojamųjų, sudarytų iš kelių sekcijų.

Aktyviai dalyvaus parduodant biokurą 2013 metais Vilniaus miškų urėdijoje pagrindiniais kirtimais gauta 64,6 tūkst. kubinio metro medienos, ugdymo ir sanitariniais kirtimais – 34,5 tūkst. kubinio metro, kitais kirtimais – dar 1,7 tūkst. kubinio metro medienos. Pernai urėdija medienos pardavimo sutartis pasirašė su Lietuvoje registruotomis įmonėmis ir dviem Latvijoje registruotomis įmonėmis. 2013 metais iš viso buvo parduota 96 020,9 tūkst. kubinių metrų medienos. Šiemet Vilniaus miškų urėdija ketina gana aktyviai dalyvauti biokuro pardavimo biržoje – planuojama parduoti 9100 kietmetrių kirtimo atliekų. Kirtimo atliekas ruošti urėdijoje imama pradedant kirsti mišką, t. y. kirtavietėje. Kirtimo atliekos sukraunamos į valksmas ir paruošiamos išvežti į tarpinį miško sandėlį. Jame dalis kirtimo atliekų uždengiama specialiu popieriumi, kad jos būtų apsaugotos nuo perteklinės drėgmės ir puvimo procesų. Tokios kirtimo atliekos vadinamos dengtomis. Pirkėjas kirtimo atliekas iš miško sandėlio perka tolesniam jų perdirbimui – malimui. Apie 50 proc. kirtimo atliekų urėdija paruošia savo technika, likusią dalį paruošia rangovai. Į tarpinį miško sandėlį atvažiuoja pirkėjo technika ir sumala kirtimo atliekas, šitaip pagamindama biokurą (skiedrą). Toliau skiedra keliauja į katilines.

Sodmenys užauga negreitai 2013 metais buvo numatyta išauginti 830 tūkst. vienetų sodmenų (iš jų 249 tūkst. vienetų – lapuočių), tinkamų miškui veisti. Sodmenys skirti urėdijos reikmėms, taip pat Vilniaus miškų urėdijos teritorijoje esančių privačių žemių ir miškų savininkams. 2013 metais iš viso parduota 304,36 tūkst. vienetų miško sodmenų už 174,8 tūkst. litų, iš jų privačių miškų savininkams – 92,46 tūkst. vienetų už 30,1 tūkst. litų.

Vilniaus miškų urėdijos miškų urėdas Artūras NANARTAVIČIUS. 2013-ųjų pradžioje medelyne augančių urbanistinių (dekoratyvinių) sodmenų buvo 81,130 tūkst. vienetų, iš jų auginamų grunte – 76,49 tūkst., vazonuose – 4,64 tūkst. vienetų. 2013 metais privatiems pirkėjams dekoratyvinių sodmenų iš grunto parduota 4,5 tūkst. vienetų, vazonuose – 1,35 tūkst., kirstų kalėdinių eglučių – 0,75 tūkst. vienetų. Sodmenų auginimo procesas nėra labai trumpas. Nelygu augalo rūšis, nuo sėklų sudygimo iki realizavimo sodmenys užauga per skirtingą laikotarpį: miško sodmenims prireikia 2–4 metų, o dekoratyviniams – 2–7 metų. Siekiant padidinti sėklinių plantacijų plotą, planuojama įveisti 2 hektarų juodalksnio sėklinę plantaciją. Norint pagerinti sėklų išeigą ir kokybę, taip pat planuojama rekonstruoti 2,6 hektaro maumedžio sėklinę plantaciją. Artimiausi urėdijos planai – įsigyti 12 metrų keltuvą sėkloms rinkti ir šakoms genėti. Keltuvas pagerintų sėklų kokybę ir darbo laiko sąnaudas, jis reikalingas ir šakoms genėti, pavojingiems medžiams šalinti, ypač prie gyvenviečių ir sodų bendrijų, kurių išsidėstymo tinklas prie Vilniaus miesto yra labai tankus.

Investicijos į kelius Visoje Vilniaus miškų urėdijos veiklos teritorijoje yra 1185 kilometrai miško kelių, iš jų 152 kilometrai – su dirbtine danga, 1033 kilometrai – gruntiniai keliai. Atskirose girininkijose kelių tinklas labai nevienodas. Tankiausias yra Kalvelių (3,45 kilometro 100 hektarų) ir Verkių (3,24 kilometro 100 hektarų), rečiausias – Paežerio (0,99 kilometro 100 hektarų) girininkijose. Vilniaus miškų urėdija nemažai lėšų investuoja keliams prižiūrėti, jų plėtrai. Antai 2012 metais tam skirta 431,7 tūkst. litų, 2013-aisiais – 438 tūkst. litų. Šiais metais vietos kelių infrastruktūrai gerinti planuojama skirti 760 tūkst. litų. Žvelgiant į įgyvendintus ir įgyvendinamus projektus, galima išskirti Migūnų girininkijos miško kelio 1,5 kilometro rekonstrukciją. Projektas, kurio vertė – 184 tūkst. litų, buvo įgyvendinamas 2010–2011 metais, jį finansavo Lietuvos automobilių kelių direkcija (LAKD). 2008–2010 metais buvo tiesiamas 2 kilometrų ilgio naujas miško kelias Mickūnų girininkijoje. Projektas irgi finansuotas LAKD lėšomis, jo vertė – 363 tūkst. litų. 2012 metais pradėtas tiesti kelias Lavoriškių girininkijoje. Tiesiama 2,2 kilometro, darbus planuojama baigti šiais metais. Projektą finansuoja LAKD, jo vertė – 350 tūkst. litų.

Įpareigoja mažiau šiukšlinti Be kelių, Vilniaus miškų urėdija rūpinasi ir kita infrastruktūra. 2013 metais atnaujinti 86 rekreacijos objektai, nuolat rūpinamasi jų priežiūra ir kūrimu. Kasmet Vilniaus urėdija atnaujina įrengtas poilsiavietes su miško baldais, vaikų žaidimų aikštelėmis, laužavietes, atokvėpio vietas, pažintinius mokomuosius takus – šiandien yra įrengti 87 rekreaciniai objektai. Tokios vietos savotiškai įpareigoja – miškas mažiau šiukšlinamas, kraštovaizdžiui nedaroma žala, arba ji būna minimali. Rekreaciniams objektams atnaujinti ir prižiūrėti Vilniaus miškų urėdija 2013 metais skyrė 141,8 tūkst. litų. Šiuo metu projektuojamas neįgaliųjų lieptas žvejybai prie Also ežero, kuris yra Verkių girininkijoje. Taip pat planuojama baigti įrengti Parudaminos girininkijos informacinį centrą su mokymo klase. Centro lankytojai galės ne tik iš arti susipažinti su miškininko darbu, bet ir apžiūrėti Lietuvoje paplitusių gyvūnų bei paukščių iškamšas, čia bus eksponuojamos įvairių Lietuvoje gyvenančių žinduolių iškamšos (išskyrus kanopinius gyvūnus), taip pat įvairių varninių, zylinių šeimų paukščių iškamšos.

Nepamiršo neįgaliųjų Vilniaus miškų urėdijoje yra 3 pažintiniai takai, iš kurių vienas pritaikytas žmonėms, turintiems judėjimo negalią,

1 mokomasis takas, 1 apžvalgos aikštelė, 66 atokvėpio vietos, 15 poilsiaviečių ir 1 stovyklavietė. Taip pat Vilniaus miškų urėdijos pastate yra įkurtas informacinis ir mokymo centras, kurio tikslas – pristatyti urėdijos veiklą, populiarinti miškininkystės ir gamtosaugos idėjas, vykdyti visuomenės švietimą šiais klausimais. Besidomintieji miškininkystės istorija informaciniame ir mokymo centre gali rasti daug vertingos medžiagos: Vilniaus miškų urėdijos, girininkijų žemėlapių, kartografinės medžiagos, pirmąją urėdijos įsakymų knygą. Čia eksponuojama ir gausi miškininkų uniformų kolekcija. 2012 metais atidarytas pažintinis 800 metrų ilgio Miško turtų takas Parudaminos girininkijoje. Jame supažindinama su daugiau kaip 70 įvairių miško augalų. Girininkijos kieme sukaupta apie 400 įvairių buities rakandų ir darbo įrankių, įrengiama mokymo klasė su gyvūnų iškamšų ekspozicija.

Iškyla ir problemų Viena didesnių problemų, su kuria, anot Vilniaus miškų urėdijos miškų urėdo Artūro Nanartavičiaus, kovojama – tai miškų šiukšlinimas. Šiukšles nuolat renka tam pasamdyti darbininkai, pasitelkiami jaunieji miško bičiuliai, moksleiviai, rengiamos akcijos. Tvarkomos pamiškės, pakelės, miško poilsiavietės, poilsio zonos prie ežerų ir kitos lankytojų pamėgtos vietos. Kasmet Vilniaus miškų urėdija prisideda prie akcijos „Darom“, kurios metu surenkami dideli kiekiai šiukšlių. Pavyzdžiui, per 2013 metais vykusią akciją surinkta 67,5 tonos šiukšlių ir 2467 vienetai padangų. Šiukšlėms iš miškų rinkti 2013 metais Vilniaus miškų urėdija išleido apie 57 tūkst. litų. „Nors pastaruoju metu žmonės gamtoje elgiasi atsakingiau, labiau tausoja miško baldus, retesni vandalizmo bei poilsiaviečių sudeginimo atvejai, apgadintų rekreacinių objektų vis dar pasitaiko. Miškų urėdija telkia dideles pastangas, kad būtų atnaujinti visi rekreaciniai objektai: seni, pavojingi eksploatuoti ar estetiškai nebegražūs miško baldai, stendai ir pan. Taip pat šienaujama rekreacinių objektų aplinka, kertami krūmai, kad miško lankytojams būtų patogiau pasiekti vietą“, – paaiškino A. Nanartavičius. Dar viena problema, urėdo teigimu – kelių remontas. Miško keliais važinėja ne tik urėdijos transportas, bet ir miško lankytojai, privačių miškų savininkai, todėl keliai nuolat gadinami, ypač pavasarį ir rudenį, kai žemė būna permirkusi. Kasmet Vilniaus miškų urėdija kelių remontui skiria vis daugiau lėšų. Sunkumų kelia ir miškų registracija – ateityje Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos nesuformavus valstybinės reikšmės žemės sklypų ir ilgai tęsiantis teisiniams ginčams, gali užsitęsti valstybinės reikšmės miškų valstybinės miško žemės sklypų įregistravimas.

Verkių girininkijos regykla.

Vilniaus miškų urėdijos medelynas.

2014 Nr. 2

SA 2014 Nr. 2 / reklama

Darnios bendruomenės – variklis darniai plėtrai

ELEKTRĖNAI

ELEKTRĖNŲ TIKSLAS – PASINAUDOTI PALANKIA VIETA

Elektrėnų savivaldybės jokiu būdu negalima apibūdinti tik kaip esančios pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno ar vietovės, kurioje veikia Lietuvos elektrinė. Kur kas iškalbingesni kiti faktai: daugiausia vandens telkinių Lietuvoje turinčioje vietovėje nedarbo lygis yra vienas mažiausių šalyje, gyventojų atlyginimai – vieni didžiausių Vilniaus apskrityje, čia veikiančių įmonių apyvarta yra didžiausia apskrityje, netgi statybos apimčių smukimas sunkmečiu buvo mažiausias ne tik apskrityje, bet ir visoje šalyje. Elektrėnų savivaldybės gyventojai turi daugiausia automobilių, tenkančių tūkstančiui žmonių, tačiau nėra tinginiai ir daugiausia sportuoja, palyginti su kitų apskrityje esančių savivaldybių gyventojais, be to, čia švietimo paslaugų įvairovė – viena didžiausių. Nors dauguma prieš keletą metų kurtų įspūdingų investicinių projektų liko neįgyvendinta, Elektrėnų meras Kęstutis Vaitukaitis tiki, kad palankią geografinę padėtį dar pavyks išnaudoti ir investuotojai netruks prisiminti atidėtus projektus.

Numatė prioritetus Elektrėnų savivaldybė yra parengusi ir patvirtinusi 2014– 2020 metų strateginį plėtros planą. Jame aiškiai numatyta, kokios savivaldybės stipriosios pusės, kokios numatomos galimybės ir kaip jas reikėtų išnaudoti. Būtent tam patvirtintos prioritetinės sritys, tikslai ir uždaviniai. Pirmas prioritetas skirtas ekonominiam konkurencingumui didinti. Bus siekiama kurti palankią ekonominę aplinką ir skatinti investicijas, verslumą, verslo plėtrą, viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimą. Taip pat bus siekiama efektyviai išnaudoti turistinį potencialą, atnaujinti ir plėsti turizmo infrastruktūrą, sudaryti sąlygas turizmo paslaugų plėtrai. Būtina kurti ir patrauklią gyvenamąją bei darbo aplinką kaimiškosiose vietovėse, skatinti ūkinės veiklos diversifikaciją. Antras Elektrėnų savivaldybės prioritetas 2014–2020 metais – visuomenės gyvenimo sąlygų kokybės gerinimas.

To siekti bus mėginama kuriant efektyvią švietimo sistemą, užtikrinant vaikų ir jaunimo užimtumą, kokybišką ir prieinamą sveikatos apsaugą, formuojant sveiką visuomenę. Bus siekiama garantuoti ir socialinių paslaugų kokybę, didinti jų prieinamumą, skatinti gyventojų aktyvumą, gerinti kultūros ir sporto infrastruktūrą, didinti savivaldybės veiklos efektyvumą. Trečias prioritetas, kurį nusimatė Elektrėnų savivaldybė – darni teritorijų ir infrastruktūros plėtra. To bus siekiama atnaujinant ir plečiant inžinerinės priežiūros sistemas, vykdant darnią susisiekimo infrastruktūros plėtrą, kuriant efektyvią aplinkos apsaugos ir atliekų tvarkymo sistemą, užtikrinant darnią teritorijų plėtrą bei kokybišką gyvenamąją aplinką.

Išskirtinumas – geografinė padėtis Meras K. Vaitukaitis, paprašytas įvardyti pagrindinius Elektrėnų privalumus siekiant pritraukti investicijų, neabejojo – akivaizdus savivaldybės privalumas yra geografinė padėtis. „Esame centre tarp dviejų Lietuvos didmiesčių. Investuotojai turėtų įvertinti, kad būnant mūsų mieste jiems lengvai bus prieinami maždaug milijonas vartotojų – Kauno ir Vilniaus regiono gyventojų. Investuotojams taip pat galime pasiūlyti išplėtotą susisiekimo infrastruktūrą, kvalifikuotus darbuotojus – šiuos Elektrėnų profesinio mokymo centras ruošia atsižvelgdamas į verslininkų poreikius“, – pasakojo K. Vaitukaitis. Anot jo, natūralu, kad didieji miestai, ypač sostinė, pritraukia didžiąją dalį investicijų. Tačiau ir Elektrėnai turi ką pasiūlyti Lietuvos bei užsienio investuotojams: vandens išteklius, tinkančius rekreacijai, sportui, turizmui, pramogoms plėtoti, konstruktyvų vietos valdžios ir verslo bendradarbiavimą. Potencialiems investuotojams ne mažiau svarbu nekilnojamojo turto, žemės ir jos nuomos kainos, švaresnė, sau-

2014 Nr. 2

gesnė aplinka, išplėtotas sveikatos priežiūros įstaigų tinklas, efektyvus profesinis ugdymas moderniose mokymo įstaigose.

Investuotojams turi ką pasiūlyti Svarbiausias pastarųjų metų projektas, kuris buvo bendrai finansuotas iš Europos Sąjungos, valstybės ir savivaldybės biudžeto – Ledo rūmų Elektrėnuose atnaujinimas ir plėtra. Šie darbai baigti 2013 metais. Rekonstruoti Ledo rūmai atitinka tarptautinius standartus, todėl čia galima rengti tarptautinio lygio ledo ritulio ir dailiojo čiuožimo varžybas. Taip pat Elektrėnų savivaldybė aktyviai įgyvendina Merų pakto įsipareigojimus mažinti anglies dvideginio emisiją į aplinką ir yra parengusi Darnios energetikos veiksmų planą, pagal kurį renovuota didžioji dalis savivaldybės mokymo ir gydymo įstaigų pastatų, Ledo rūmai. Kasmet keičiami susidėvėję centralizuotai tiekiamos šilumos tinklai, racionaliai naudojamos Kazokiškių sąvartyne susikaupusios dujos Vievio miestui šildyti. Taip pat anglies dvideginio emisiją sumažins planuojama dviejų biokuro katilų statyba Lietuvos elektrinėje. Tarp didžiausių Elektrėnų savivaldybėje įgyvendintų ir planuojamų įgyvendinti projektų – Lietuvos elektrinės kombinuotojo ciklo 9-ojo bloko statybos. Didžiausias darbdavys Elektrėnų savivaldybėje – bendrovė „Boen Lietuva“ – stato naują administracinį pastatą, kelis cechus. Įmonė planuoja papildomai priimti dirbti dar bent 100 darbuotojų. Transporto ir logistikos įmonės plečia savo veiklą ir automobilių parką. Per pastaruosius kelerius metus Elektrėnų savivaldybėje aktyviai plėstos kaimo turizmo sodybos. Objektai, į kuriuos Elektrėnų savivaldybė kviečia investuoti – Ledo rūmų plėtra, rekreacinė Elektrėnų marių aplinka, buvęs atrakcionų parkas „Vaikų pasaulis“, Panerių dvaras, Vievio miesto turgaus aikštė. Investicijoms paruošta ir teritorija Elektrėnų mieste tarp Šviesos gatvės ir kelio Vilnius– Kaunas. „Mūsų savivaldybė visada pasirengusi padėti investuotojams ir teikia jiems kokybiškas paslaugas. Šiuo metu diegiame kokybės vadybos sistemą, atitinkančią ISO 9001:2008 standarto reikalavimus. Artimiausiu metu parengsime teritorijų planavimo ir kitus dokumentus, reikalingus savivaldybės infrastruktūros plėtrai. Suprantame, kad ir investuotojams labai svarbu, jog savivaldybės plėtra būtų vykdoma kompleksiškai, planingai“, – kalbėjo meras K. Vaitukaitis. Jis pridūrė, kad savivaldybė yra numačiusi skatinti smulkiojo ir vidutinio verslo subjektų steigimąsi bei plėtrą. Elektrėnų savivaldybėje yra įkurtas Smulkiojo ir vidutinio verslo skatinimo fondas, skirtas labai mažoms įmonėms finansiškai remti. Elektrėnų savivaldybės taryba besikuriančiam verslui taiko žemės, žemės nuomos, nekilnojamojo turto mokesčių lengvatas.

Elektrėnų meras Kęstutis VAITUKAITIS tiki, kad palankią geografinę padėtį dar pavyks išnaudoti ir investuotojai netruks prisiminti atidėtus projektus.

Dvimiestis būtų davęs naudos Prieš keletą metų plėtotame dvimiesčio projekte Elektrėnams būtų tekęs tikrai svarbus vaidmuo. Savivaldybės meras K. Vaitukaitis nemano, kad dvimiesčio projektuose Elektrėnai buvo numatyti tik kaip vilniečių ir kauniečių poilsio bei pramogų vieta. Miestas būtų tapęs svarbiu transporto mazgu. Čia turėjo įsikurti pramogų ir mokslo technologijų parkai, marių pakrantėse − rekreacinės ir sporto zonos, šalia magistralės Vilnius–Kaunas – daugiafunkcis prekybos ir pramogų centras. Elektrėnų savivaldybės teritorijoje planuota statyti ir tarptautinį oro uostą, kuris, be jokios abejonės, būtų tapęs rimtu konkurentu kitiems regioniniams Europos oro uostams. „Dauguma dvimiesčio idėjų būtų teikusios naudą ne tik Vilniaus ir Kauno regionams, bet ir visai Lietuvai. Todėl labai gaila, kad dėl įvairių aplinkybių šis projektas toliau neplėtojamas. Laimė, dvimiesčio projektai Elektrėnuose tikrai nenugulė į stalčius. Kai kurie jų, galbūt kiek kuklesni, vykdomi toliau: sutvarkėme Elektrėnų paplūdimio pakrantę, mieste nutiesėme dviračių takus, renovavome Ledo rūmus. Šalia magistralės įsikurs prekybos centras, po truputį atgimsta vandens sportas ir jo infrastruktūra Elektrėnų mariose“, – pasidžiaugė K. Vaitukaitis.

Praėjusiais metais Elektrėnuose buvo įrengtas pėsčiųjų ir dviratininkų takas (nuotr. kairėje), rekonstruoti Ledo rūmai.

EKSPERTO ŽVILGSNIS

ELEKTRĖNAI NAMŲ DARBUS PARUOŠĘ LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Elektrėnų savivaldybė Lietuvos savivaldybių indekse užėmė 39 vietą iš 53 rajonų savivaldybių. Investicijų srities įvertinimas viršijo šalies vidurkį (49 balai) ir sudarė 60 balų. Prie aukšto įvertinimo daugiausia prisidėjo gausus kiekis materialinių investicijų (16 776 litai gyventojui 2011 metais), kurių savivaldybė pritraukia dėl jos teritorijoje veikiančios elektrinės. Prie teigiamo įvertinimo prisidėjo ir tai, kad savivaldybė turi investuotojams paruoštų žemės sklypų ir taiko palyginti mažus žemės mokesčio tarifus. Nepaisant kasmetinio augimo pagal tiesiogines užsienio investicijas, tenkančias vienam gyventojui, Elektrėnai nuo šalies vidurkio vis dar atsilieka du kartus. Situaciją galėtų pagerinti didesnis informacijos prieinamumas apie vykdomus ir norimus vykdyti projektus investuotojams. Nors lietuvių kalba tinklalapyje ir pateikiami detalieji planai, naujienos apie įgyvendinamus savivaldybės projektus, tačiau anglų kalba skelbiama sena informacija. Taip pat nekomunikuojama apie jau pritrauktas investicijas, kurios galėtų sudominti naujus investuotojus. Kompanija „Bio-chem Cleantec“, investavusi 20 mln. litų, yra puikus stambių užsienio investicijų pavyzdys, tačiau savivaldybės tinklalapyje apie tai neužsimenama. Būtent sėkmingi investicijų pavyzdžiai rodo, kad savivaldybė yra pasirengusi ir nori priimti investuotojus.

2014 Nr. 2

EKSPERTO ŽVILGSNIS

TURI DAUG ŠANSŲ LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Vertinant Elektrėnų savivaldybę, galima pastebėti, kad valdžia čia bent jau rodo norą – kviečiasi investuotojų, siūlo teritorijas. Vietovė investuoti čia tikrai patraukli, yra pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno. Viena didžiausių problemų – kultūriškai Elektrėnų miestas palyginti nuobodus. Čia nėra senamiesčio, nėra sukurtos geros kultūros infrastruktūros. Tad ir darbuotojams būtų didesnė motyvacija rinktis kompanijas Vilniuje ar Kaune. Tačiau darbuotojams pritraukti Elektrėnai yra gera vieta. Čia atvykti patogu ir automobiliu, ir geležinkeliu. Šis yra didelis privalumas ir norint atsigabenti žaliavų, ir išgabenti produkciją. Apibendrinant galima pasakyti, kad Elektrėnai turi daug šansų. Tik nereikia laikytis nuostatos, kad norint įgyvendinti idėją pirmiausia būtina pastatyti pastatą. Kur kas paprasčiau pasakyti, kad pramonės įmonei skiriamas žemės sklypas su infrastruktūra, o savivaldybė įsipareigoja sutvarkyti visus biurokratinius klausimus.

PRISTATYTI IR TARPTAUTINĖJE ARENOJE LIETUVOS NEKILNOJAMOJO TURTO PLĖTROS ASOCIACIJOS DIREKTORIUS MINDAUGAS STATULEVIČIUS

Ekonominio pakilimo laikais Elektrėnuose buvo planuota įgyvendinti daug įspūdingų projektų. Būdama šalia intensyvaus transporto koridoriaus, savivaldybė savaime yra patraukli vieta ir gyvenimui, ir veiklai plėtoti. Gyventi čia patogu dėl to, kad galima palyginti greitai nuvykti ir į Vilnių, ir į Kauną, jeigu dirbama šiuose miestuose. Prieš keletą metų Elektrėnuose planuoti ne tik komerciniai objektai, bet ir gyvenamieji daugiabučiai. Tačiau buvo įgyvendintas vienas didesnis projektas, o ateityje didelių planų šiame segmente niekas neplanuoja. Nors gyventojų per pastarąjį dešimtmetį Elektrėnuose sumažėjo palyginti nedaug, būsto stygiaus čia nejaučiama. Kuo Elektrėnai patrauklūs nekilnojamojo turto plėtotojams? Pirmiausia tuo, kad yra šalia nerealizuoto darinio – Vilniaus ir Kauno dvimiesčio. Kuriant dvimiesčio planus, labiausiai akcentuoti susisiekimo infrastruktūros projektų ir įvairių veiklos centrų klausimai. Susisiekimo infrastruktūra išspręsta tikrai neblogai. Buvo planų netgi statyti oro uostą – toks ambicingas projektas gal ir buvo logiškas, tačiau viską pakoregavo ekonominės realijos. Apie Elektrėnus visuomet galvojama kaip apie sporto ir su tuo susijusių pramogų miestą. Buvo kuriami ambicingi pramogų objektų planai, jie pristatyti net pasaulinėje nekilnojamojo turto parodoje Kanuose. Atskiri projektai vargu ar sulaukė tarptautinio susidomėjimo – labiau domėtasi būtent dvimiesčio projektu, kuriame Elektrėnai atliko nemenką vaidmenį. Atsidūręs dvimiesčio centre, miestas galėtų pritraukti didelį skaičių gyventojų – apie 1,6 mln. Regionas yra perspektyvus, nekilnojamojo turto plėtotojai čia kuria ateities planus. Logistikos, aptarnavimo centrai, pramogų objektai – tai segmentas, kurio projektai galėtų būti ir, reikia tikėtis, bus įgyvendinami.

ŠALČININKAI

SIEKIA IŠNAUDOTI PRIVALUMUS ŠALČININKŲ RAJONO VALDŽIA INVESTUOTOJAMS LINKUSI PASIŪLYTI DAUG LENGVATŲ

Palanki geografinė padėtis, išplėtota infrastruktūra, patogi vieta gyvenimui ir poilsiui – šiuos privalumus mėgina išnaudoti Šalčininkų rajono savivaldybė, siekdama sukurti patrauklią investicinę aplinką ir sulaukti verslininkų susidomėjimo. Pagrindiniai prioritetai Šalčininkų rajono plėtros vizija – rajonas yra pirmaujantis konkurencingo ir pažangaus verslo, pramonės bei žemės ūkio kraštas su patogia gyvenimui ir poilsiui aplinka, aktyvia bendruomene. Mero Zdislavo Palevičiaus teigimu, rajone sukurtos patrauklios sąlygos kurtis naujoms įmonėms, skatinamos naujos verslo iniciatyvos ir jų įgyvendinimas, plėtojama verslo infrastruktūra, taip pat sudaryta palanki aplinka investicijoms pritraukti. „Mūsų rajono bendruomenė – išsilavinusi, tolerantiška ir aktyvi, dalyvauja rajono valdymo procese, inicijuoja įvairias veiklas, aktyviai sprendžia savo problemas. Rajono gyventojai yra gana aukštos kvalifikacijos, neturintys kalbos barjero. Jie gali inicijuoti privatų verslą, todėl nedarbo lygis rajone žemas. Čia saugios visos socialinės gyventojų grupės. Pateiktoji rajono plėtros vizija yra ilgalaikė – ji bus aktuali pasibaigus strateginio plėtros plano įgyvendinimo laikotarpiui ir rengiant naują strateginį Šalčininkų rajono plėtros planą“, – sakė Z. Palevičius. Jis atkreipė dėmesį, kad rajone esančios Merkio ir Versekos zonos – stiprus turizmo centras, todėl čia puikiai išplėtota turizmo infrastruktūra ir paslaugos. Dėl švarios aplinkos ir patogaus susisiekimo gyventojai renkasi Šalčininkų rajoną gyvenimui bei poilsiui. Šalčininkų rajone, atsižvelgiant į jo viziją ir valstybės politiką, nustatytos keturios pagrindinės prioritetinės plėtros kryptys:

• pažangi ir nuolatos auganti ekonomika; • produktyvūs ir konkurencingi žmogiškieji ištekliai; • konkurencingas ir modernus žemės ūkis; • patogi ir kokybiška gyvenamoji rajono aplinka. Kalbėdamas apie svarbiausius rajono privalumus siekiant pritraukti daugiau investicijų, meras Z. Palevičius pirmiausia įvardijo nedidelį atstumą nuo sostinės Vilniaus ir Baltarusijos kaimynystę. Taip pat svarbu, kad teritoriją kerta tarptautinis magistralinis kelias Vilnius–Lyda, geležinkelis Vilnius–Lyda. „Vienas svarbiausių dalykų – žmonių neabejingumas. Jie nori dirbti. Per pastaruosius penkerius metus nemažėja leidimų statyboms skaičius, daugėja autotransporto priemonių. Savivaldybė yra nustačiusi mažiausią verslo liudijimų įsigijimo kainą visoje Lietuvoje, todėl norinčiųjų imtis verslo nemažėja. Šiuo metu turime beveik tris šimtus įmonių. Nors dauguma jų nedidelės, žmonės iš mūsų krašto, palyginti su kitais šalies rajonais, į užsienį emigruoja kur kas rečiau“, – sakė Z. Palevičius.

Reikšmingi projektai Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra. 2010 metų gruodį Šalčininkuose vyko naujosios nuotekų valyklos atidarymas. 12,5 mln. litų kainavusi moderni nuotekų valykla pastatyta įgyvendinant projektą „Šalčininkų miesto nuotekų valyklos rekonstrukcija“, kurį vykdė Šalčininkų rajono savivaldybė. Projektas įgyvendintas Europos Sąjungos (ES) Sanglaudos fondo, Lietuvos Respublikos ir įmonės „Vilniaus vandenys“ lėšomis. Kartu su valymo įrenginių statyba atlikti ir kiti Šalčininkams ne mažiau svarbūs darbai: nutiesta 460 metrų kanalizacijos tinklų, per 300 metrų ilgio valytų nuotekų linija, 240 metrų drenažo ir 140 metrų lietaus kanalizacijos tinklų. Šalčininkų miesto parko sutvarkymas. Šalčininkų miesto parkas užima 2,5 hektaro plotą, jis pradėtas kurti praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje ir nuo to laiko nė karto nebuvo renovuotas. Parko rekonstrukcija, kuriai skirta apie 1,588 mln. litų, gautų iš ES fondų, valstybės biudžeto ir savivaldybės lėšų, apleistą teritoriją pavertė svarbiausia miestelė-

2014 Nr. 2

nų poilsio ir pramogų vieta. Darbai vyko 2011–2012 metais. Visos iki šiol gausiai organizuotos šventės ir renginiai, vykę Šalčininkų Jano Sniadeckio gimnazijos stadione, persikėlė į Šalčininkų miesto parką, o koncertai – į naujai sukonstruotą amfiteatrą. Atnaujinant parką buvo įrengtas naujas apšvietimas, sutvarkyti želdiniai, pėsčiųjų ir dviratininkų takai, šaligatviai, kita viešoji infrastruktūra. Rekonstruota lauko teniso aikštelė padengta nauja danga, įrengtas apšvietimas, pastatyti suolai poilsio zonoje. Be abejo, visa tai pritrauks dar daugiau šios sporto šakos mėgėjų. Vienas pagrindinių parko rekonstrukcijos aspektų buvo žaidimų aikštelės, skirtos įvairaus amžiaus vaikams, statyba. Kvartalo, esančio už ligoninės, gatvių asfaltavimas. Šalčininkuose buvo nuolat susiduriama su viena pagrindinių problemų – nepakankamu gyvenamosios aplinkos patrauklumu. Šią problemą iš dalies sąlygojo per mažas viešųjų miesto erdvių skaičius ir nepakankamas šių erdvių pritaikymas bendruomeniniams gyventojų poreikiams. Sutvarkius kvartalo gatves ir kitą infrastruktūrą buvo pasiektas pagrindinis projekto tikslas – padidinta teritorinė socialinė sanglauda, pagerinta gyvenamoji Šalčininkų miesto aplinka, tuo pačiu – ir šalčininkiečių gyvenimo kokybė. Įgyvendinant projektą įrengta teritorijos ir kvartalo apšvietimo sistema, sutvarkyta teritorijos ir kvartalo aplinka, atnaujinti mažosios architektūros elementai, sukurta vaikų priežiūros ir sporto infrastruktūra. Taip pat įrengta nauja gatvių, privažiavimų, šaligatvių danga. Projekto įgyvendinimas vyko nuo 2010 metų rudens iki 2012 metų pabaigos. Bendra projekto vertė – daugiau kaip 3,94 mln. litų. Šalčios tvenkinio paplūdimio sutvarkymas. Šalčios tvenkinys yra vienas didžiausių Šalčininkų rajone esančių tvenkinių, vasaros metu prie jo mėgsta poilsiauti vietos gyventojai ir svečiai. Tačiau prižiūrimas jis buvo nereguliariai, nebuvo tualetų, šiukšliadėžių, buvo prastas privažiavimas, neįrengta automobilių stovėjimo aikštelė, pakrantė apaugusi žolėmis, lieptas apgriuvęs. Siekiant išspręsti šias problemas, buvo inicijuotas ir įgyvendintas Šalčios tvenkinio paplūdimio sutvarkymo projektas. Jis finansuotas pagal Sanglaudos skatinimo

veiksmų programą. Įgyvendinant projektą pasirūpinta būtinąja paplūdimio infrastruktūra: išasfaltuoti privažiuojamieji keliai, įrengta apšvietimo sistema, automobilių stovėjimo aikštelė, pastatyti suoliukai ir šiukšliadėžės, persirengimo kabinos, tualetai, gelbėtojo namelis, medicinos punktas bei informacinis stendas, numatyta galimybė statyti palapines. Projekto vertė – 589 250 litų. Visuomeninių pastatų modernizavimas. 2012 metų viduryje baigta Šalčininkų rajono savivaldybės ligoninės pastato renovacija. Įgyvendinant projektą siekta užtikrinti kokybiškas gydymo paslaugas, padidinti pastato energijos naudojimo efektyvumą. Iki renovacijos pastatuose neracionaliai buvo naudojama šiluma, patiriamos didelės energijos sąnaudos, nebuvo tinkamų darbo ir komforto sąlygų. Ligoninės pastato langų, lauko durų, išorės sienų, stogų konstrukcijų šiluminės ypatybės ir fizinė būklė netenkino galiojančių statybos ir higienos normų reikalavimų, keliamų gydymo paskirties pastatams. Modernizavus objektą ne tik smarkiai pagerintos jo energinės ypatybės, bet ir sukurtos tinkamos komforto sąlygos viduje. Bendra projekto vertė – beveik 1,3 mln. litų. Šalčininkuose taip pat modernizuoti vaikų darželiai „Vyturėlis“ ir „Pasaka“, renovuotos mokyklos, pirminės sveikatos priežiūros centro pastatas, vykdomi Šalčininkų kultūros centro modernizacijos darbai.

Prioritetiniai savivaldybės objektai Jašiūnų dvaro sodyba. Ją norima rekonstruoti ir pritaikyti turizmo poreikiams, todėl Šalčininkų rajono savivaldybė tam ieško finansavimo šaltinių. Dalį projekto finansuoja ES fondai, taip pat skirta valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų. Pagal parengtą techninį projektą Jašiūnų dvaro rūmams restauruoti ir pritaikyti viešiesiems turizmo poreikiams reikia apie 12 mln. litų, šiuo metu projektui užbaigti trūksta dar 6 mln. litų. Įgyvendinant projektą tvarkomas pastato fasadas, stogas, langai, durys, klojami inžineriniai tinklai, iš dalies tvarkomos vidaus patalpos. Taip pat atnaujinamas Jašiūnų dvaro sodybos parkas: restauruojama tvora, atkuriami didžiojo parterio takai ir gėlynai, pagrindinis parko takas. Įrengiamos automobilių stovėjimo aikštelės ir privažiavimo takai, laužavietės, apšvietimo sistema.

Šalčininkų rajono mero Zdislavo PALEVIČIAUS teigimu, vienas svarbiausių dalykų – žmonių neabejingumas, jų noras dirbti. 79

Pagal parengtą techninį projektą Jašiūnų dvaro rūmams restauruoti ir pritaikyti viešiesiems turizmo poreikiams reikia apie 12 mln. litų, šiuo metu projektui užbaigti trūksta dar 6 mln. litų. Investuotojams į Jašiūnų dvaro sodybą bus suteikiama galimybė plėtoti komercinius projektus, susijusius su maitinimo, apnakvindinimo paslaugų teikimu, konferencijos salių nuoma, prekyba, vandens turizmu. Vilkyškių dvaro pritaikymas jaunimo reikmėms. Šalčininkų rajono savivaldybė ketina sutvarkyti gražiame Merkio upės slėnyje esantį Vilkyškių dvarą, įtrauktą į kultūros paveldo objektų sąrašą. Dvarą numatyta pritaikyti jaunimo reikmėms, nors svarstytinos ir kitos galimybės. Šiuo metu savivaldybė yra gavusi 690 tūkst. litų finansavimą iš Nacionalinės mokėjimo agentūros avarinei dvaro būklei pašalinti. Yra parengtas dvaro pritaikymo jaunimo reikmėms techninis projektas, kuriam įgyvendinti reikėtų apie 2,5 mln. litų. Investuotojams į Vilkyškių dvarą bus suteikiama galimybė plėtoti komercinius projektus ir teikti paslaugas, susijusias su maitinimu, apnakvindinimu, konferencijos salių nuoma, prekyba, vandens turizmu. Pavlovo respublikos pritaikymas turizmo reikmėms. Tarp Jašiūnų ir Turgelių, dešiniajame Merkio krante, XVIII amžiuje buvo įsikūrusi savo istorine praeitimi įdomi Pavlovo

Apleistą Pavlovo respubliką, kuri priklauso kultūros paveldui, norima pritaikyti turizmo reikmėms.

respublika. Didžiulis Pavlovo dvaras priklausė Povilui Ksaverui Bžostovskiui. Jis 1769 metais panaikino savo dvare baudžiavą, suteikė valstiečiams savivaldybės teises renkant savo teisėjus, pastatė jiems mokyklą ir ligoninę. Tuoj po 1770 metų italų architektas Carlo Spampani čia pastatė didingus rūmus ankstyvojo italų klasicizmo stiliumi. Šiandien šį kultūros paveldui priklausantį objektą norima pritaikyti turizmo, kultūros reikmėms. Pirminiai darbai jau padaryti: pasinaudojus ES parama sutvarkyta aplinka, įrengti takai, automobilių stovėjimo aikštelė, projektas plačiai viešinamas Lietuvoje ir už jos ribų. Puoselėjama mintis šį objektą pritaikyti kultūrinei veiklai vykdyti ir naudoti kaip netradicinę erdvę įvairiems kultūros renginiams.

Investuotojams siūlomos lengvatos Kuo investuotojams galėtų būti patrauklus Šalčininkų rajonas? Statistikos duomenys rodo, kad vartotojų skaičius čia palyginti nemažas, demografinė padėtis – gerėjanti. „Mes siekiame sudaryti palankią verslui atmosferą. Tai darydami stengiamės tiek, kiek nuo mūsų priklauso. Esame parengę visus teritorinius planavimo dokumentus, bendruosius miestų ir miestelių planus, vandens tiekimo, specialiuosius šilumos ūkio, rekreacinių teritorijų planus. Įvertinę investuotojų siūlymus galėtume plėtoti bendrus su savivaldybe infrastruktūros, turizmo projektus. Bendradarbiaudami su žemėtvarkininkais ieškotume tinkamų žemės sklypų pagal investuotojų poreikį, taip pat pasiūlytume ar padėtume rasti tuščių pastatų“, – vardijo Šalčininkų rajono meras Z. Palevičius. Anot jo, potencialiems investuotojams, kiek tai priklauso nuo savivaldybės, būtų greičiau nei įprastai tvarkomi dokumentai, suteikiamos nekilnojamojo turto, žemės mokesčių, vietos rinkliavų lengvatos, nes jų tarifus tvirtina savivaldybės taryba.

2014 Nr. 2

EKSPERTO ŽVILGSNIS

YRA KUR PASITEMPTI LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Šalčininkų rajono savivaldybė Lietuvos savivaldybių indekse užėmė 46 vietą iš 53 rajonų savivaldybių. Investicijų srities įvertinimas sudarė 50 balų. Tokį įvertinimą savivaldybei padėjo pasiekti vienos mažiausių šalyje verslo liudijimų kainos ir investicijoms skirti žemės sklypai. Tačiau vertinant vienam gyventojui tenkantį investicijų kiekį Šalčininkų savivaldybė nuo šalies vidurkio atsilieka dešimtis kartų. Materialinės investicijos siekia 125 litus vienam gyventojui, o tiesioginės užsienio investicijos – 133 litus vienam gyventojui (2011 metais). Tokia situacija prisideda ir prie prastų socialinių rodiklių įvertinimo: palyginti aukšto nedarbo lygio (14 proc.), šalies vidurkį viršijančio socialinių pašalpų gavėjų skaičiaus (13 proc.). Pagrindinė Šalčininkų rajono kliūtis pritraukiant investicijų – tai darbo jėgos trūkumas. Savivaldybė pati negali išspręsti šios problemos, tačiau, sukurdama palankias sąlygas ateiti naujiems investuotojams, užtikrindama greitą ir sklandų veiklai pradėti reikalingų dokumentų parengimą, garantuodama mažiausius žemės ir nekilnojamojo turto tarifus, tarpininkaudama sudarant palankias sąlygas darbuotojų atsivežti iš gretimų savivaldybių, šią situaciją galėtų pagerinti. Svarbi ir informacijos sklaida bei aktyvios savivaldybės pastangos ieškant investuotojų. Savivaldybės interneto puslapis anglų kalba neturėtų apsiriboti vien turistams skirta informacija – čia turėtų būti pateikiamos ir investuotojams patrauklios žinios.

KAIMYNAI NESKIRIA PRIORITETO LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Šalčininkai ne be reikalo kaip privalumą pateikia savo palankią geografinę padėtį. Ją tikrai galima išnaudoti. Tik reikia pastebėti, kad ten vyrauja tautinis aspektas, kuris verslininkams kartais pakiša koją. Įvairiose verslininkų diskusijose ne kartą pastebėta, kad kompanijos pramonės plėtrai mielai rinktųsi Šalčininkų rajoną, tačiau bijo susidurti su pernelyg didelėmis biurokratinėmis kliūtimis. Šalčininkų rajonas pagal Vyriausybės patvirtintus planus priskiriamas probleminėms teritorijoms. Buvo numatytos programos, pagal kurias probleminėse teritorijose būtų skatinama pramonės įmonių statyba. Tai būtų galima ir reikėtų išnaudoti. Kadangi rajonas yra netoli Lenkijos pasienio, jis galėtų specializuotis investicijų pritraukimu būtent iš tos šalies. Tačiau didžiosios Lenkijos kompanijos kažkodėl prioritetus skiria ne Šalčininkų, bet kitiems rajonams.

NEPAMIRŠTAS, PALIKTAS REZERVUI LIETUVOS NEKILNOJAMOJO TURTO PLĖTROS ASOCIACIJOS DIREKTORIUS MINDAUGAS STATULEVIČIUS

Metinėje nekilnojamojo turto konferencijoje specialistai pastebėjo, kad bene vienintelis nekilnojamojo turto segmentas, daugiau ar mažiau plėtojamas visuose regionuose – prekybos patalpos. Šalčininkai – ne išimtis, čia irgi statomi nauji prekybos centrai. Šalčininkai nėra tas regionas, kuris galėtų būti patrauklus daugiabučių gyvenamųjų namų plėtrai. Būsto čia yra pakankamai, dėl to kalbėti apie naują gyvenamąją statybą nėra populiaru. Tačiau čia galėtų būti modernizuojamas esamas senas būstas – renovacijos procesas aktualus ir Šalčininkams. Šalčininkų rajonas nėra labai pamirštas investuotojų į nekilnojamąjį turtą, galbūt jis yra daugiau paliktas rezervui. Kol veiklos užtenka didžiuosiuose miestuose, verslininkai į mažesnius žvalgytis net nelinkę. Šalčininkuose galėtų būti plėtojama individuali statyba, tam suplanuojant ištisus kvartalus. Žemė Šalčininkuose, kaip ir daugelyje Vilniaus apskrities rajonų, nėra ypač derlinga, todėl galėtų būti naudojama kitoms reikmėms: kaimo turizmo sodyboms, poilsio ir pramogų objektams. Juk čia geras susisiekimas su Lenkija ir Baltarusija – kodėl nepamėginus tapti antraisiais Druskininkais, kurie aptarnautų būtent svečius iš kaimyninių šalių? Galbūt mažesniu masteliu, tačiau pamėginti vertėtų. Tokiai veiklai plėtoti pirmiausia reikėtų vietos žmonių, kurie žinotų šio krašto specifiką, iniciatyvos. Vargu ar galima tikėtis, kad jos imtųsi vilniečiai ar kitų miestų verslininkai. Tad šiuo klausimu Šalčininkų vadovams ar verslininkams tikrai reikėtų palinkėti sėkmės.

ŠALČININKŲ URĖDIJA MODERNIZUOJA VEIKLĄ NUOLAT DIEGIAMOS PRIEMONĖS, UŽTIKRINANČIOS MIŠKŲ SAUGUMĄ

Viena miškingiausių Lietuvoje Šalčininkų miškų urėdija patikėjimo teise valdo 28 698,3 hektaro valstybinės reikšmės miškų, kurie priskirti 8 girininkijoms. Organizuodama pagrindinius darbus Šalčininkų miškų urėdija vadovaujasi 2012–2021 metams patvirtintu vidinės miškotvarkos projektu, kuriame išdėstyti svarbiausi to laikotarpio tikslai, rodikliai, apimtys. Neprižiūrimų miškų nėra „Kalbant apie miškininkystę, su didesnėmis problemomis nesusiduriame. Jų daugiau iškyla veikloje, kuri nėra numatyta miškotvarkos projekte, tačiau yra prioritetinė – tai vadinamoji teisinė valstybinės reikšmės miškų registracija. Šis procesas neretai užtrunka, sunkiai suvaldomas, nes priklauso ne tik nuo urėdijos įdirbio“, – komentavo vyriausiasis miškininkas Darius Žutautas. Dar viena problema – stringantis žemės reformos įgyvendinimas. „Rajone vis dar yra nemažai miškų, kurių nuosavybės teisė neatkurta. Mes jų negalime naudoti, tačiau turime užtikrinti priešgaisrinę apsaugą, stebėti, kad neplistų kenkėjai, o tai reiškia papildomas išlaidas“, – įvardijo vyriausiasis miškininkas. Didžiausią Šalčininkų miškų urėdijos medynų dalį sudaro pušynai – 58 proc., 22 proc. – eglynai, 13 proc. – beržynai, 6 proc. – juodalksnynai, 1 proc. – drebulynai. Didžioji dalis (70,5 proc.) – ūkiniai miškai, kuriuose išaugintą medieną pardavus lėšos naudojamos miškams atkurti, saugoti

nuo ligų ir kenkėjų, gaisrų, rekreacijai, keliams remontuoti, tiesti bei kitoms reikmėms. Praėjusiais metais pagrindiniai miško kirtimai vyko 256,9 hektaro plote, iš jų 62,8 hektaro plote – neplyni pagrindiniai kirtimai (24,4 proc. viso pagrindinių miško kirtimų ploto), iškirsta 53,9 tūkst. kubinių metrų medienos. Tarpiniai miško kirtimai vykdyti 2798,6 hektaro plote, iškirsta 36,2 tūkst. kubinių metrų. Iš viso kirtimai vykdyti 3055,5 hektaro plote, iškirsta 90,1 tūkst. kubinių metrų.

Išsiverčia be savo medelyno 2013 metais miškas buvo atkurtas 208,7 hektaro plote, įveista 21,5 hektaro naujų miškų, išlaidos miškui atkurti ir įveisti sudarė 472,9 tūkst. litų. Šiemet planuojama įveisti apie 20 hektarų naujų miškų, o 2015-aisiais apimtys turėtų didėti maždaug iki 30 hektarų. Miškų urėdija naudojasi 11,2 hektaro ploto paprastųjų pušų miško sėkline plantacija, įveista 2003 metais. Tačiau neturi savo miško medelyno – sodmenis perka iš aplinkinių urėdijų. Vyriausiasis miškininkas patikino, kad nepatogumų tai nesukelia. „Kai šalyje vykdyta medelynų modernizavimo programa, apskaičiavome, kad mūsų medelynui atnaujinti prireiks milijoninių investicijų, todėl pasirinkome kitą kelią. Pasiūlos sodmenų rinkoje trūkumo nejaučiame – mūsų poreikius patenkina kitos urėdijos, kurios iš esmės modernizavo savo medelynus“, – aiškino D. Žutautas. Specialistas pasidžiaugė, kad su Nacionalinės žemės tarnybos Šalčininkų skyriumi glaudžiai bendradarbiaujanti urėdija gali sėkmingai įgyvendinti miškingumo didinimo programą – kol kas tam reikiamų žemės plotų netrūksta.

Užtikrina skaidrumą ir viešumą Šalčininkų miškų urėdijoje kirtimo atliekos ruošiamos kirtavietėje priklausomai nuo augavietės sąlygų. „Neįmano-

2014 Nr. 2

Poilsiavietėse ir atokvėpio vietose pasirūpinta laužavietėmis, šiukšliadėžėmis, taip pat įrengti lauko baldai.

Sodinant mišką miškininkams neretai talkina ir vaikai.

ma išvežti šakų iš šlapių kirtaviečių, nes jas reikia sukloti į valksmas po mašinų ratais norint išvežti medieną. Kirtavietėje kirtimo atliekos mechaniškai ar rankomis sukraunamos į krūvas, šios lengvai pasiekiamos nuo valksmų. Kirtimo atliekoms iš kirtavietės ištraukti naudojamas paprastas medvežis arba traktorius su medienos ištraukimo priekaba“, – pasakojo D. Žutautas. Miško kirtimo atliekos sandėliuojamos prie gerai privažiuojamų kelių. „Jos sukraunamos tvarkingai, stengiantis storgalius orientuoti į kelio pusę. Ilgą laiką sandėliuojamos kirtimo atliekos dengiamos specialiu popieriumi, kuris stabdo drėgmės skverbimąsi iš viršaus“, – kalbėjo D. Žutautas. Kirtimo atliekas sava technika vietoje smulkina ir išsigabena patys pirkėjai. Šalčininkų miškų urėdijoje mediena prekiaujama naudojantis Apvaliosios medienos elektronine pardavimų sistema (AMEPS). „Pirmiausia taip sutaupoma laiko, nes gerokai sumažėja popierinio darbo, be to, elektroninė pardavimų sistema užtikrina operatyvumą – laimėjęs pirkėjas jau matomas po 15 minučių, ir viešumą – bet kuriam asmeniui prieinama informacija apie medienos pirkėjus, laimėtojus, kainas. Taip pat ši sistema suteikia galimybę išvengti žmogiškojo faktoriaus niuansų, nes laimėtojus nustato programa“, – kompiuterizuoto pardavimo privalumus vardijo urėdijos vyriausiasis inžinierius Gediminas Česnulevičius.

ma produkcija sėkmingai realizuojama, tad urėdija gali ne tik išsilaikyti, bet ir pelningai dirbti.

Pirkėjai – Lietuvos perdirbėjai Praėjusiais metais Šalčininkų miškų urėdija pardavė 88 tūkst. kietmetrių apvaliosios medienos ir kiek daugiau nei 7 tūkst. kietmetrių biokurui naudojamų kirtimo atliekų. „Didžiąją dalį kirtimo atliekų taip pat parduodame per elektroninius aukcionus, dalį – mažmeninėje prekyboje, praėjusiais metais ši sudarė apie 300 kietmetrių. Šiemet mūsų kirtimo atliekų pardavimo planas – 6,3 tūkst. kietmetrių, iš kurių 300 kietmetrių parduosime gyventojams“, – aiškino vyriausiasis inžinierius G. Česnulevičius. Didžiausią urėdijos pajamų dalį – kiek daugiau nei 90 proc. – sudaro lėšos už parduotą apvaliąją medieną. Vidutinė medienos pardavimo kaina 2013-aisiais siekė 124 litus už kubinį metrą. Pradinė aukciono kaina nustatoma pagal vidutinę naujausio įvykusio aukciono kainą. Šiais metais pasitelkiant AMEPS vykusiuose medienos aukcionuose medienos kainos šiek tiek pakilo. Pagrindiniai urėdijos produkcijos pirkėjai – Lietuvos medienos perdirbėjai, tokie kaip bendrovės „Baltwood“, „StoraEnso Lietuva“ ar GKF. G. Česnulevičiaus teigimu, visa aukcionuose parduoda-

Pažabojo pragaištingą ugnį Urėdija nemažai lėšų skiria infrastruktūrai. 2013-aisiais į 209,5 kilometro miško kelių priežiūrą investuota 362,3 tūkst. litų nuosavų lėšų, iš viso urėdija rūpinasi 586,5 kilometro miško kelių. Praėjusiais metais taip pat buvo nutiesta 0,85 kilometro miško kelio Dieveniškių girininkijoje. Šiems darbams panaudota 146 tūkst. litų Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų bei 7,8 tūkst. litų urėdijos lėšų. Miškų urėdija organizuodama prekybą mediena stengiasi maksimaliai prisitaikyti prie oro sąlygų, kad išvežant medieną kuo mažiau būtų pažeidžiami miško keliai. Daugiau problemų kyla dėl privačių miškų savininkų, kurie ne visada paiso oro sąlygų. Tokiais atvejais jie įspėjami tausoti kelius, o jei šie sugadinami, reikalaujama, kad pažeidėjai kelius sutvarkytų. Urėdija kelių priežiūrai ir remontui naudoja savo greiderį, ratinį ekskavatorių bei savivartį. Žvyras ir smėlis šioms reikmėms imamas iš miškų urėdijos eksploatuojamų mažųjų karjerų. Šalčininkų urėdijos tiesiogiai valdomi miškai pasižymi dideliu gamtiniu degumu. Problemai spręsti įdiegta automatinė antžeminė miško gaisrų stebėjimo sistema, taip pat atnaujintas priešgaisrinių automobilių parkas. Šiems projektams įgyvendinti buvo pritraukta Europos Sąjungos fondų lėšų. „Anksčiau priešgaisrinio sezono metu stebėjimo bokštuose turėdavo budėti 10 žmonių, jie dirbdavo itin sudėtingomis sąlygomis. Dabar centriniame pulte pakanka dviejų operatorių, kurie stebi visą teritoriją“, – pasakojo vyriausiasis miškininkas D. Žutautas. Šalčininkų miškų urėdijoje įrengta 20 rekreacinių objektų: 17 atokvėpio vietų, kurių viena pritaikyta neįgaliesiems, dvi poilsiavietės, mokomasis takas, kurio dalis irgi pritaikyta neįgaliesiems. Praėjusiais metais rekreacinių objektų priežiūrai urėdija išleido 31,3 tūkst. litų. Šiuo metu Šalčininkų rajonas yra įtrauktas į didesnės grėsmės zoną dėl afrikinio kiaulių maro plitimo pavojaus, todėl miškų urėdijai atsirado papildomų pareigų. Darbai miške suderinti su Šalčininkų valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba. Kas dieną po miško tvarkymo darbų nustatyta tvarka autorizuotais veterinariniais biocidiniais produktais, skirtais afrikinio kiaulių maro sukėlėjams sunaikinti, dezinfekuojami visų transporto priemonių ratai ir darbuotojų avalynė.

ŠVENČIONYS

TURI GERŲ PASIŪLYMŲ VERSLUI

Suformuotas pramonės sektorius

ŠVENČIONIŲ RAJONE VERSLININKŲ LAUKIA BUVUSIOS PRAMONĖS TERITORIJOS, PARUOŠTI SKLYPAI, TRŪKSTA NEBENT DARBININKŲ

Švenčionių rajonas – kultūros tradicijas puoselėjantis kraštas, patrauklus gyvenimui ir poilsiui. Subalansuota kaimo ir miesto plėtra, pakankama inžinerinė ir transporto infrastruktūra užtikrina verslo plėtrą bei investicinį rajono patrauklumą, gyvenimo kokybės augimą. Geranoriškų ir iniciatyvių žmonių bendruomenė aktyviai dalyvauja kuriant šiuolaikišką gyvenamąją aplinką bei socialinę infrastruktūrą, tausoja istorinį paveldą, gamtos išteklius. „Tai kraštas, į kurį norisi sugrįžti“, – neabejoja Švenčionių rajono meras Vytautas Vigelis.

Siekdama pritraukti į kraštą kuo daugiau gyventojų ir investuotojų, rajono valdžia strateginiame plane numatė tokias pagrindines rajono plėtros gaires: sukurti konkurencingą rajono ekonomiką, kokybišką ir patogią gyvenamąją aplinką, suburti saugią bei aktyvią bendruomenę, siekti efektyvios rajono savivaldos. Nuo 2011 metų savivaldybėje bemaž nesikeitė nei ekonominė, nei socialinė padėtis, todėl nereikėjo keisti ar tikslinti patvirtintą strateginį planą ir plėtros gaires. Paprašytas įvardyti rajono privalumus siekiant pagerinti investicinę aplinką, meras V. Vigelis pirmiausia paminėjo iš dalies patogią geografinę padėtį. Rajonas yra netoli sostinės, ties Europos Sąjungos siena su viena pagrindinių užsienio prekybos su trečiosiomis šalimis partnerių – Baltarusija. Parengti Švenčionių rajono savivaldybės, taip pat Švenčionių ir Švenčionėlių miestų bendrieji teritorijų planai sąlygoja darnią rajono plėtrą socialiniais, ekonominiais bei aplinkosauginiais aspektais. „Pas mus gana aukštas urbanizacijos lygis, sudarantis galimybę efektyviai panaudoti socialinę ir inžinerinę infrastruktūrą. Taip pat didelis gamtinio rekreacinio turizmo potencialas, rajone gausu saugomų teritorijų, aplinka palanki kaimo turizmo ir savaitgalio poilsio paslaugų sektorių plėtrai. Rajono turizmo sektorius išsiskiria itin populiariais

2014 Nr. 2

arių ežero paplūdimys moderniai sutvarkytas, čia viskas įrengta patogiam ir kultūringam poilsiui.

vandens turizmo maršrutais, mūsų patrauklus kraštovaizdis, kultūros ir istorinių objektų įvairovė, išsaugotos etnokultūros tradicijos“, – pasakojo V. Vigelis. Labai svarbu ir tai, kad rajone suformuotas pramonės sektorius, čia aukštas veikiančių pramonės lyderių konkurencingumas rinkose, iš dalies pigi darbo jėga, palyginti su Vilniaus ar kitų šalies centrų. Neabejotinas privalumas yra gausūs miško ištekliai, sudarantys sąlygas plėtoti medienos perdirbimo sektorių.

Bazė yra, trūksta tik darbuotojų Iš dalies nemažas nedarbo lygis, darbo vietų trūkumas, sudėtinga darbo rinka, menkai kvalifikuota darbo jėga – tai vienos opiausių Švenčionių rajono problemų. Geresnė situacija yra Pabradės mieste, kuriame veikia bendrovės „Intersurgical“ gamykla, orientuota į eksportui skirtos produkcijos gamybą. Čia dirba ne tik nemaža dalis Pabradės, bet ir kitų rajono vietovių gyventojų. Statistikos departamento skaičiavimais, 2009 metais Švenčionių rajone gyveno 30,3 tūkst. gyventojų. Šiuo metu – apie 27 tūkst. Per artimiausius kelerius metus gyventojų skaičius savivaldybėje sumažėjo. Šią tendenciją sustiprino ekonominiai ir politiniai pokyčiai šalyje: ekonomikos nuosmukis skatina emigraciją, keičiamos motinystės pašalpos mokėjimo ir kitos sąlygos neskatina gimstamumo didėjimo. Per pastaruosius penkerius metus gimstamumas Švenčionių rajone buvo 2,5 karto mažesnis negu mirtingumas. „Mūsų rajonas turi gerą bazę plėtoti verslą. Turime Švenčionėlių geležinkelį, buvusių pramonės įmonių teritorijas, dujų infrastruktūrą. Visa tai reikalinga verslui. Žinoma, būtina ir darbo jėga, o jos gausa pernelyg pasigirti negalime. Galbūt tai ir stabdo didelių įmonių kūrimąsi. Tačiau tai, kad esame šalia sostinės – irgi daugiau trūkumas nei privalumas siekiant pritraukti investicijų“, – sakė meras V. Vigelis. Jis patikslino, kad gyventojams sostinės kaimynystė yra naudinga, nes trūkstant darbo vietų rajone žmonės turi galimybę įsidarbinti Vilniuje, nekeisdami gyvenamosios vietos.

Nuveiktų darbų – ilgas sąrašas Šiuo metu Švenčionių rajone įgyvendinama daug projektų, kurių bendra vertė – per 65 mln. litų. Jie svarbūs pirmiausia tuo, kad vykdomi atsižvelgiant į rajono gyventojų poreikius ir Švenčionių rajono savivaldybės 2011–2018 metų strateginiame veiklos plane numatytas rajono plėtros gaires. Vienas didžiausių šiuo metu įgyvendinamų projektų – Švenčionių miesto Vilniaus gatvės dalies šaligatvių ir Strūnaičio gatvės rekonstrukcija. Šio projekto vertė – 8,7 mln. litų, jis bus baigtas 2015 metais. Be to, Strūnaičio gatvėje dar vykdomi ir kiti projektai įvairių organizacijų lėšomis: įrengtas naujas apšvietimas, klojami ryšių kabeliai, atlikta daugiau kaip 5 mln. litų vertės vandentiekio ir nuotekų tinklų rekonstrukcija, dalyje gatvės klojami vandentiekio bei nuotekų tinklai. Projekto „Daugiabučių gyvenamųjų namų, esančių Švenčionių m. tarp Mažosios ir A. Rymo g., atnaujinimas (modernizavimas)“ vertė – 3,8 mln. litų. Visuose namuose pakeisti langai, apšiltintos sienos, pasirūpinta apdaila, šildymo sistemos remontu. Su šiuo projektu glaudžiai susijęs kitas projektas – kompleksiškai tvarkoma daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalo, esančio Švenčionių mieste tarp Mažosios ir A. Rymo gatvių, teritorija. Projekto vertė – 3,7 mln. litų. Numatoma kompleksiškai sutvarkyti daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalo teritoriją, rekonstruoti esamas,

Mero Vytauto VIGELIO teigimu, rajonas turi gerą bazę plėtoti verslą. įrengti naujas automobilių stovėjimo aikšteles, įvažiavimo kelius, nutiesti pėsčiųjų takus, įrengti apšvietimą, sporto aikštelę ir dvi vaikų žaidimų aikšteles, pasirūpinti naujais želdynais. Pirmieji aštuoni renovuoti daugiabučiai Švenčionėlių mieste renovacijos privalumus jau išbandė praėjusią žiemą. Šie namai atnaujinti pagal probleminių teritorijų projektą. Dar keturi daugiabučiai tokiomis pat sąlygomis renovuojami Pabradės mieste. Rajone taip pat renovuoti vaikų darželiai, atnaujinamos kultūros įstaigos. Įgyvendinant projektą „Administracinių pastatų, esančių Stoties g. 13 ir Lauko g. 6A Švenčionių mieste, rekonstravimas pritaikant jų patalpas socialiniam būstui“ bus išplėstas socialinio būsto fondas, čia apsigyvens 11 šeimų. Neužmirštos ir kaimiškosios gyvenvietės. Adutiškyje prie kultūros namų, mokyklos pakeistos šaligatvių plytelės, gatvėse įrengti šviestuvai, suremontuota kelio danga. Buvęs vaikų lopšelis-darželis pertvarkytas ir pritaikytas bendruomenės poreikiams. Jame įsikūrė biblioteka, treniruoklių salė, pobūvių vieta ir šarvojimo salė. Sarių kaime įgyvendinti du projektai: „Sarių kaimo infrastruktūros plėtra“ (vertė – 1,8 mln. litų) ir „Sarių ežero paplūdimio infrastruktūros plėtra (Sarių ežero paplūdimio pritaikymas aktyviam poilsiui, sportui ir kultūriniams renginiams, kaimo stadiono rekonstrukcija)“ (projekto vertė – 1,3 mln. litų). Įgyvendinus projektą Sarių ežero paplūdimys moderniai sutvarkytas, čia viskas įrengta patogiam ir kultūringam poilsiui. „Savivaldybė yra parengusi detaliuosius planus plyno lauko investicijoms. Kviesime investuotojus įsigyti šiuos sklypus aukcionuose. Tikimės, sklypai sulauks susidomėjimo“, – vylėsi V. Vigelis. Švenčionių rajone veikia Verslo plėtros fondas, skirtas teikti finansinę paramą smulkiojo verslo subjektams, atitinkantiems Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo nuostatus, asocijuotoms verslo struktūroms ir kitoms verslą skatinančioms įstaigoms ar organizacijoms, įregistruotoms ir veiklą vykdančioms Švenčionių rajono savivaldybės teritorijoje. „Visus investuotojams reikiamus dokumentus savivaldybėje parengiame minimaliais terminais. Atskirais atvejais rajono savivaldybės taryba, gavusi motyvuotą prašymą, gali sumažinti ar atleisti verslininkus nuo nekilnojamojo turto mokesčio. Esame sukūrę palankią aplinką investicijoms ir tikimės sulaukti investuotojų dėmesio“, – sakė Švenčionių rajono meras V. Vigelis.

EKSPERTO ŽVILGSNIS

ŠVENČIONYSE – DIDŽIAUSIAS ALGOS ŠUOLIS LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Švenčionių rajono savivaldybė Lietuvos savivaldybių indekse užėmė 32 vietą iš 53 rajonų savivaldybių. Investicijų srities įvertinimas viršijo šalies vidurkį (49 balai) ir sudarė 63 balus. Tokį įvertinimą lėmė savivaldybės pastangos pritraukiant investicijų. Ne tik užfiksuotas investicijų vienam gyventojui augimas, bet ir teigiamai vertinama investicija į sklypų paruošimą, sudaryta viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimo sutartis. Visa tai rodo savivaldybės norą ir galimybes dirbti su investuotojais. Pastangas atspindi ir statistikos rodikliai. Švenčionių rajono savivaldybėje vienam gyventojui tenka 3106 litai tiesioginių užsienio investicijų (2011 metais) – tai du kartus daugiau nei 2010-aisiais. Toks rezultatas prisidėjo ir prie didžiausio vidutinio darbo užmokesčio augimo apskrityje. Siekdama ir toliau gerinti rezultatus, savivaldybė turėtų gerinti mokestinę aplinką, ypač mažindama žemės mokesčio tarifus, užtikrinti, kad visi dokumentai būtų tvarkomi per trumpiausią laiką, aptarnauti investuotojus vieno langelio principu.

REIKIA ATLIKTI NAMŲ DARBUS LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Vienas miškingiausių rajonų galėtų puikiai išnaudoti savo privalumus. Dabar šis potencialas pasitelkiamas paviršutiniškai, nes veikia tik pirminio medienos apdorojimo įmonės, o ne, pavyzdžiui, baldų pramonės ar biokuro gamybos. Tad sukuriama palyginti maža pridėtinė vertė. Rajono vadovai galėtų tinkamai paruošti namų darbus, važiuoti pas didžiausius baldų, biokuro ar kitus su medienos apdirbimu susijusius gamintojus ir pateikti jiems konkrečių siūlymų dėl žemės naudojimo, kitokių lengvatinių sąlygų suteikimo – juk vieta labai tinkama tokiai veiklai. Žinoma, tokie žingsniai turėtų būti derinami su „Investuok Lietuvoje“ ar panašiomis įstaigomis. Geras pavyzdys gali būti Pabradėje įsikūrusi kompanija „Intersurgical“, kurios veiklos sritis – aukštųjų technologijų gaminiai. Ji yra viena iš nedaugelio pasaulyje įmonių, kurios specializuojasi tik kvėpavimo slaugos gaminių gamyboje. „Intersurgical“ gaminiai naudojami ligoninėse, operacinėse, intensyviosios terapijos skyriuose, avarijų ir greitosios pagalbos, pooperacinėse bei kitose ligoninės palatose. Didžioji dalis (apie 99 proc.) aukštos kokybės produkcijos eksportuojama ir platinama daugiau kaip 100 pasaulio šalių. Tokių pavyzdžių gali būti ir daugiau, tik reikėtų daugiau savivaldybės iniciatyvos.

PATRAUKLIAUSIAS NEKILNOJAMASIS TURTAS – SODYBOS LIETUVOS NEKILNOJAMOJO TURTO PLĖTROS ASOCIACIJOS DIREKTORIUS MINDAUGAS STATULEVIČIUS

Švenčionių kraštas patenka į tų rajonų, kuriuose vilniečiai ieško kaimo sodybų poilsiui, sąrašą. Todėl čia susirasti sodybą prie vandens telkinio ar gražaus miško pašonėje jau sudėtinga. Vertinant naujų gyvenamųjų namų statybą pačiuose Švenčionyse – matyt, kas pastatyta, to ir užtenka. Ir būtent dėmesys turėtų būti skiriamas seniems daugiabučiams prižiūrėti ar atnaujinti, o ne planams statyti naujus. Didieji šalies investuotojai vargu ar turi tokių planų, nebent mažai žinomi vietos verslininkai. Kadangi rajonas yra miškingas ir jame veikia nemažai medienos apdirbimo įmonių, investicijos galėtų būti nukreipiamos į su šia veikla susijusių gamybinių, sandėliavimo pastatų statyba. Komercinio nekilnojamojo turto plėtrai Švenčionių rajonas irgi vargu ar patrauklus. Žinoma, vertinant statistiką, kiek vienam žmogui vidutiniškai tenka prekybos patalpų ploto, neatmestinas faktas, kad tokie objektai gali būti statomi ir Švenčionyse. Pagal gyventojų skaičių rajonas nėra mažiausias apskrityje, tačiau žmonės čia yra daugiau vyresnio amžiaus, sėslesni, o šį faktorių nekilnojamojo turto plėtotojai irgi vertina. Tiesa, dažniau neigiamai.

2014 Nr. 2

DARBAS MIŠKUOSE ĮPAREIGOJA URĖDIJOS VEIKLOS PRIORITETAI – BIOKURO GAMYBA IR SAUSINIMO SISTEMOS REMONTAS BEI PRIEŽIŪRA

Nors pagrindinis miškų urėdijų rūpestis – atkurti iškirstus ir įveisti naujų miškų, valstybiniais miškais besirūpinantiems miškininkams darbų nestinga ištisus metus. Ypač dabar, urėdijas įpareigojus prisijungti prie biokuro biržos ir gaminti skiedras, taip tikintis padidinti konkurenciją rinkoje ir sumažinti biokuro kainą. Taigi nuo miškininkų kruopštumo ir atsakingumo priklauso ne tik tai, kaip atrodys ateities miškai, ar tai, kokiuose lankysis gyventojai. Urėdijų įsitraukimas į biokuro rinką žada išsvajotąją pigesnę šilumą.

Nusiteikę aktyviai dalyvauti Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis praėjusių metų pabaigoje Generalinę miškų urėdiją įpareigojo jau šiais metais miškų urėdijose iš miško kirtimo atliekų pradėti gaminti skiedras ir konkurencingomis kainomis jas tiekti rinkai. Žaliavos gamybos biokurui norma, aiškino Švenčionėlių miškų urėdijos miškų urėdas Nauris Jotautas, nustatoma atsižvelgiant į kiekvienos miškų urėdijos kirtimų apimtis, medynus ir augimviečių sąlygas. Valstybinis miškotvarkos institutas apskaičiavo, kad Švenčionėlių miškų urėdijos galimas metinis energinės medienos su žieve išteklius – 28,6 tūkst. kubinių metrų. 2014 metais urėdija suplanavo paruošti 8,8 tūkst. kubinių metrų miško kirtimo atliekų. Iš jų, N. Jotauto teigimu, 5,7 tūkst. kubinių metrų ketinama parduoti ilgalaikiame ir pusmetiniuose aukcionuose. 2,8 tūkst. kubinių metrų miško kirtimo atliekų iškeliaus į mažmeninę prekybą, o 0,3 tūkst. kubinių metrų – paversta skiedromis. Jas ir numatyta parduoti biokuro biržoje BALTPOOL. „Stengsimės, kad sumažėtų biokuro savikaina, o gyventojams – šilumos kaina. Šiuo metu konkurencinga miško kirtimo atliekų gamybos (tarpiniame miško sandėlyje, netoli gerai privažiuojamų kelių) kaina už kubinį metrą siekia

62,7 lito, o malkinės medienos – 82,5 lito. Skaičiavimai atlikti atsižvelgiant į esamas medžiagų, degalų kainas, įmonės mokamus mokesčius, pridėjus Vyriausybės patvirtintą pelno normą. Esame pasiruošę vykdyti visus mums skirtus įpareigojimus“, – komentavo N. Jotautas. Tarp urėdijos planų – ir didesnis dėmesys sausinimo sistemos remonto bei priežiūros darbams, mat rytinio urėdijos pakraščio – Adutiškio, Antanų bei dalies Švenčionių girininkijų – miškai yra ganėtinai užmirkę. Šiais metais 470 metrų ilgio vandens nuleidimo griovys bus įrengtas Švenčionių girininkijos 61 kvartale.

Geriausiai dera pušynai Švenčionėlių miškų urėdija įkurta 1939 metais. Jos miškai nusidriekę per dvi – Švenčionių ir Molėtų rajonų – savivaldybes. Švenčionėlių miškų urėdijos teritorijoje – 69 tūkst. hektarų miškų, iš kurių kiek daugiau nei 42 tūkst. hektarų – valstybei priklausantys miškai. Privatūs ir nuosavybės teisėms atkurti skirti miškai užima per 26 tūkst. hektarų teritoriją. Miškų urėdijos teritorijos miškingumas – 57,9 proc. Jis gerokai lenkia Lietuvos vidurkį. Urėdijos miškai suskirstyti į 14 girininkijų, šios – į 28 eiguvas, urėdijoje įkurtas medelynas ir medienos ruošos padalinys. Švenčionėlių miškų urėdijoje vyrauja pušynai ir eglynai. Taip pat auga beržynai, drebulynai, juodalksnynai, baltalksnynai. Švenčionėlių miškų urėdijoje kasmet vidutiniškai iškertama apie 124 tūkst. kietmetrių medienos, t. y. 59 proc. medienos tūrio prieaugio. 2013 metais atsodinta 266,2 hektaro miškų, naujai įveista dar 16,8 hektaro. Pokariu, Švenčionėlių miškų urėdijos urėdo N. Jotauto teigimu, nedidelius kelių arų daigynus turėjo beveik visos urėdijos eiguvos. Šiuo metu sodmenis savo reikmėms – miškams atkurti ir įveisti – urėdija užsiaugina 27 hektarų ploto medelyne. Šis nusidriekęs skirtingose Švenčionių miesto pusėse – dviejuose 4,7 kilometro atstumu nutolusiuose sklypuose.

Sodina pačių išaugintus sodmenis Kur ir kokie sodmenys bus auginami – nustatoma pagal dirvožemio drėgnumą ir derlingumą. Šie dirvožemio rodikliai žymimi indeksais. Pavyzdžiui, indeksu Š žymimi šlaitų dirvožemiai, N – normalaus drėgnumo dirvožemiai, L – laikini perteklinio drėgnumo dirvožemiai, U – užmirkę, o P – pelkiniai, nenusausinami dirvožemiai. Kartu svarbūs ir dirvožemio derlingumo indeksai: a apibūdina labai nederlingus, b – nederlingus, c – derlingus, d – labai derlingus, f – labai derlingus su uosiais dirvožemius. Švenčionėlių miškų urėdijos medelyne vyrauja Nc, Nb ir maždaug 2 hektarų plote – Lc augavietės. Modžiūnų medelyne prateka Sarios upelis, jis užtvenktas, o Švenčionių medelyne iškastas 2700 kubinių metrų vandens telkinys ir sumontuoti 240 kubinių metrų vandens rezervuarai. Taip medelynas visiškai aprūpinamas vandeniu.

Kur ir kokie sodmenys bus auginami – nustatoma pagal dirvožemio drėgnumą ir derlingumą.

2014 Nr. 2

Medelyne taikoma trilaukė sistema. Kasmet čia išauginama apie 4 mln. sėjinukų ir apie 600 tūkst. sodinukų. Šiuo metu urėdijos daigyne auginamos 8 pagrindinės ir 15 kitų medžių bei krūmų rūšių: paprastosios eglės ir pušies, juodalksnio, karpotojo beržo, paprastojo ąžuolo, mažalapės liepos, paprastojo klevo ir kitų lapuočių medžių sėjinukai. Sodmenų iš pačių miškininkų surinktų sėklų urėdija užsiaugina ne tik savo reikmėms – jų užtenka ir privačių miškų savininkams bei kitoms urėdijoms.

Išskirtinis dėmesys rekreacijai Urėdijoje daug dėmesio ir lėšų skiriama įrengiant rekreacinius objektus: valstybei priklausančiuose miškuose – rekreaciniams miškams priskirti 592 hektarai – įrengtos 9 stovyklavietės, 16 poilsiaviečių, 21 atokvėpio vieta, du miško pažintiniai pėsčiųjų takai. Kasmet dalis rekreacinių objektų atnaujinami. Aplinkosaugos bei rekreaciniams objektams įrengti ir tvarkyti Švenčionėlių miškų urėdija 2013 metais skyrė per 100 tūkst. litų. 2010-aisiais, pasinaudojus Europos Sąjungos parama, netoli Liūlinės kaimo, buvusios poilsiavietės vietoje, vaizdingame Žeimenos upės vingyje, įrengta stovyklavietė su prieplauka baidarininkams. Stovyklavietė pritaikyta palapinėms statyti. Į ją galima patekti miško keliu arba plaukiant Žeimenos upe. Upėje suprojektuotas nedidelis lieptas-prieplauka, skirtas turistams išlipti, medinis baidarių pririšimo stulpelis. Stovyklavietėje įrengta visa poilsiui reikalinga infrastruktūra: sustiprinto grunto takai, pavėsinės, suolai, stalai, laužavietės, vaikų žaidimų įrenginiai, tinklinio aikštelė, palapinių statymo zona, informacinis stendas, atitvaros automobiliams statyti. Rekreacinei miškų vertei padidinti suprojektuoti kraštovaizdžio formavimo kirtimai (69 hektarų miškų plote). „Kuriant rekreacinę infrastruktūrą miškuose, orientuojamasi į mėgstamiausius ir lankomiausius miško sklypus. Taip reguliuojami lankytojų srautai, poilsiautojus nukreipiant į priešgaisriniu požiūriu saugius ir poilsiui pritaikytus miškus“, – paaiškino Švenčionėlių miškų urėdijos vyriausiasis miškininkas Sigitas Švereika. Pažintinių ir mokomųjų objektų kūrimas, pabrėžė miškų urėdas, leidžia pažinti gamtos turtus, kultūros paveldo objektus. Taip auklėjama visuomenė, ugdomas jos kultūringas elgesys: mažiau šiukšlinamas miškas, žalojamas kraštovaizdis, rečiau kyla miško gaisrų.

Ateities miškui – kokybiškos sėklos Miškų atkūrimo darbai urėdijoje vykdomi kompleksiškai. Iškirstą mišką urėdijoms privalu atkurti ne vėliau kaip per 3 metus. Lėšų miškams atkurti ir įveisti skiriama urėdijai pardavus iškirstą medieną. „Tinkamai atkurtas miškas – garantas, kad ateityje žmonės galės džiaugtis puikiais miškais“, – aiškino miškų urėdas. Parenkant miško atkūrimo ir įveisimo būdą, atkreipė dėmesį miškininkas, atsižvelgiama į funkcinę miško paskirtį, motininio medyno genetinę, selekcinę vertę bei kitus veiksnius. Savaime atželti paliekamos ne tik užmirkusios, pelkėtos kirtavietės, bet ir kirtavietės sausesnėse augavietėse, kur galimas savaiminis beržų, pušų, eglių atžėlimas. Norint kokybiškai atkurti miškus, reikalingi kokybiški sodmenys. O šiems išauginti – kokybiškos sėklos. Selekcinių sėklų derliui gauti įveisti du 23 hektarų ploto paprastosios pušies sėkliniai medynai. Šie medynai, pasak N. Jotauto, produktyvūs ir geros kokybės (pirmos selekcinės grupės). Juose ateities miškams renkamos aukštos kokybės sėklos.

Tarp urėdijos planų – didesnis dėmesys biokurui ir sausinimo sistemos remonto bei priežiūros darbams. Urėdijos miškuose atrinkti 33 rinktiniai medžiai. Tai vertingi, produktyvesni ir kokybiškesni nei augantys tokiomis pat augavietės sąlygomis, to paties amžiaus, pirmos selekcinės grupės medyno vidutiniai medžiai, naudojami miško selekcijai ir dauginamajai miško medžiagai gauti. Būtent tokius medžius – aukštus, tiesius, nešakotus – ateities miškuose ir norėtų matyti miškininkai. Labanoro girininkijos miškuose įveistas paprastosios pušies genetinis draustinis (25,9 hektaro plote) – reprezentuojantis toje vietovėje augančias populiacijas ir skirtas genetiniams ištekliams saugoti. Urėdijoje taip pat įveista 7,1 hektaro ploto paprastosios pušies sėklinė plantacija. Spygliuočių sėklų fondas sukaupiamas per 8–10 metų. Pušų, eglių kankorėžiai laikomi Dubravos eksperimentinės miškų urėdijos sandėlyje-šaldytuve. Urėdija rūpinasi ir savo lėšomis prižiūri, remontuoja 360 kilometrų vietos reikšmės bei miško kelių. 2013 metais vietos reikšmės ir miško kelių priežiūrai bei remontui skirta 746 tūkst. litų.

Mokesčiai sudaro beveik pusę išlaidų Švenčionėlių miškų urėdija 2013 metais mokesčiams atseikėjo 6,5 mln. litų, t. y. 38 proc. visų pajamų ir net 43,1 proc. visų išlaidų. 2013 metais urėdija gavo 17,2 mln. litų bendrųjų pajamų, o bendrosios išlaidos sudarė 15,2 mln. litų.

TRAKAI

SILPNYBIŲ DAUGIAU NEI GALIMYBIŲ

Analizuojant investicinę Trakų rajono aplinką ir verslo galimybes, susiduriama su didele dviprasmybe. Viena vertus, geografinė rajono padėtis yra palanki verslo plėtrai, patogi gyventojams ir svečiams. Kita vertus, čia esama tiek daug įvairių apribojimų, kad verslas praktiškai yra paralyžiuotas. O neišplėtota net Trakų pilies ir apylinkių infrastruktūra neskatina turistus likti ilgesnį laiką. Vizijose – šviesi ateitis Trakų rajonas yra parengęs plėtros viziją, kurioje didžiausias dėmesys skiriamas turizmo plėtrai – būtent ji, tikimasi, paskatins ekonomikos augimą. Atvykusiems ir šalies, ir užsienio turistams Trakuose suteikiamas aukščiausio lygio aptarnavimas. Svečių čia laukia sutvarkytos ir neprivatizuotos ežerų pakrantės, pagal tarptautines normas įrengti paplūdimiai, plėtojamas vandens ir kaimo turizmo, žiemos sporto ir suvenyrų verslas, sutvarkytais rajono keliais važinėja nauji autobusai. Išaugus ekonomikai, Trakų rajone gyvenančioms jaunoms šeimoms suteikiamos didesnės socialinės garantijos, šeimos aprūpinamos būstu. Gerovė būtų kuriama ir rajono gyventojus aprūpinant šiluma bei karštu vandeniu, eksploatuojant individualias dujų ar elektros katilines vietoj susidėvėjusių ir neefektyvių centralizuotų tinklų. Kraštas taptų patrauklus įrengus sporto kompleksą su golfo aikštynu ir vandens pramogų parku, renovavus ir prižiūrint kultūros objektus, mokyklas, ikimokyklines įstaigas. Laisvi ir atlaisvinami pastatai Trakuose būtų ne privatizuojami, bet tikslingai panaudojami. Rajone sutvarkyti (asfaltuoti, neduobėti) keliai, nutiesti sunkiojo transporto aplinkkeliai, Nacionaliniame parke nutiesta nemažai naujų turistinių ir dviračių takų bei maršrutų, o esami išplėtoti, savivaldybės teritorijoje sutvarkytos ežerų pakrantės, įrengti paplūdimiai, poilsio zonos, visi miesteliai aprūpinti gamtinėmis dujomis, parengta ir įgyvendinta daugiabučių namų fasadų ir stogų tvarkymo programa – tokį vaizdą regi rajono valdžia. Tačiau specialistai abejoja, ar vizija realiai įgyvendinama. Juo labiau kad rajone, ypač pačiuose Trakuose, yra daugiau draudimų ir apribojimų nei galimybių gerinti investicinę aplinką.

Pagrindinės problemos Analizuodama, kokios problemos trukdo plėtrai, investicijų ir ekonomikos augimo skatinimui, Trakų rajono valdžia pirmiausia mato aukštą nedarbo lygį. Nors istorinės vietos gausiai lankomos turistų, viešbučių ir nakvynės namų tinklas išplėtotas nepakankamai. Taip pat nėra veikiančių pramogų centrų, kuriuose būtų galima linksmai leisti laisvalaikį. Verslininkai susiduria su gausybe draudimų, varžančių jų verslą, jiems sudėtinga įsigyti žemės sklypus. Visa tai lemia, kad per mažai investuojama ir neplečiami amatai. Rajono gyventojai susiduria su prastos kokybės geriamuoju vandeniu, iš kurio nepašalinama geležis, blogos būklės vandens tiekimo tinklais. Taip pat užterštas ir kai kurių ežerų vanduo, neišplėtotas dviračių takų tinklas. Situacija į gerąją pusę nesikeičia ir dėl to, kad nėra Trakų rajono strateginio ekonominės plėtros plano, todėl rengiant ilgalaikius verslo planus jaučiamas neapibrėžtumas. Ekonomikos sektoriaus subjektai neturi galimybės įsitraukti į su jų veikla susijusių sprendimų priėmimą. Nelanksti verslo paramos struktūra iškreipia rinką ir nesudaro lengvesnių sąlygų pradėti verslą, o merdinti pramonė neprisideda prie ekonominės rajono gerovės kūrimo. Rajono valdžia viliasi, kad pavykus gauti kurortinės savivaldybės statusą būtų pradėtos plėtoti prioritetinės rajono ekonomikos kryptys. Trakiškiai mano, kad suteikus teisę užsieniečiams pirkti žemę galima tikėtis didelių investicijų į nekilnojamąjį turtą ir aplinkos sutvarkymą.

Statistika 2011 metų duomenimis, Trakų rajone užimtųjų gyventojų dalis sudarė 43,7 proc. visų gyventojų. Vidutinis mėnesio darbo užmokestis neatskaičius mokesčių – 1798 litai. Savivaldybės biudžeto išlaidos socialinėms pašalpoms 2011 metais sudarė daugiau kaip 6,8 mln. litų. Socialinės pašalpos gavėjų skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų, nuo 8,8 2008 metais išaugo iki 72,6 2011-aisiais. 2012 metais Trakų rajone įsteigta 111 naujų verslo įmonių, iš viso tais metais jų veikė 464. Statybos bendrovių atliktų darbų apimtys 2011 metais siekė 77,7 mln. litų. Tais pat metais rajone pastatytas 161 negyvenamosios paskirties statinys ir 101 butas. Vienam gyventojui vidutiniškai teko 27,8 kvadratinio metro naudingojo ploto.

2014 Nr. 2

EKSPERTO ŽVILGSNIS

TRAKŲ STIPRYBĖ – TURIZMAS LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Trakų rajono savivaldybė Lietuvos savivaldybių indekse užėmė 10 vietą iš 53 rajonų savivaldybių. Investicijų srities įvertinimas viršijo šalies vidurkį (49 balai) ir siekė 75 balus. Aukštam savivaldybės įvertinimui daugiausia įtakos turėjo palanki mokestinė aplinka – ji yra viena draugiškiausių verslui apskrityje. Materialinių (4266 litai 2011 metais) ir tiesioginių užsienio investicijų kiekis (4324 litai) vienam gyventojui ne tik augo, bet ir siekė šalies vidurkį. Savivaldybė taip pat turi parengusi ir investicijoms skirtų žemės sklypų. Trakų rajono savivaldybės pastangas atspindi ir socialiniai rodikliai. Ir nedarbo lygis, ir socialinių išmokų gavėjų skaičius yra mažesni nei šalies vidurkis. Prie gerų rezultatų prisideda ir Trakų istorinis paveldas bei išplėtotas turizmas. Būtent aiški koncentracija į vienos rūšies investicijas turėtų būti pagrindinė Trakų stiprybė. Tai reikėtų komunikuoti visomis priemonėmis, o informacija interneto puslapyje turi ne tik suteikti turistams naudingos informacijos, bet ir pritraukti investuotojų.

DOVANAS REIKIA DUOTI, O NE IMTI LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Trakai sulaukia nemažai investicijų į turizmo sektorių – miestas netoli Vilniaus, yra suformuoti įprasti maršrutai užsienio turistams, čia patraukli aplinka autobusais atvykstantiems lenkams ar baltarusiams. Kalbant apie pramonės plėtrą, Trakuose yra daug įvairių apribojimų, nors čia yra zonų, kuriose galima statyti gamyklinius pastatus. Tačiau Trakai vis tiek daugiau siejami su turizmu, o ne su pramone. Savivaldybė yra gana nelanksti, jos vadovai nenoriai priima investuotojus. Sklinda gandai, kad savivaldybės tarnautojai mėgsta dovanas ir gana brangias. O kai tokie gandai sklinda, stabdomos įmonių, kurios labiau linkusios priimti kaip dovanas geras sąlygas, negu pačios teikti materialines gėrybes, pastangos imtis veiksmų. Trakų rajone yra vietovių, kuriose galima plėtoti istoriškai susiklosčiusias pramonės sritis, pavyzdžiui, Lentvaryje atgaivinti kilimų gamybą. Europoje šios veiklos praktiškai neliko, nes Turkija ir Azijos šalys nugalėjo konkurencinėje kovoje. Tačiau kodėl nepamėginus? Yra ir kitų pavyzdžių, rodančių pramonės įmonių plėtrą Trakų rajone. Antai „Megrame“ įmonė. Kiek kitaip nei kitų kompanijų, jos savininkas pats nusipirko žemės sklypą ir nelaukdamas valdžios malonės pastatė naują gamyklą. Bet jeigu valdžia pasiūlytų tokius sklypus išnuomoti 99 metams už simbolinį litą, galbūt šalia „Megrame“ gamyklos atsirastų dar kelios, sukursiančios šimtus darbo vietų.

GRĄŽA DIDELĖ, BET PROCESAS – VARGINANTIS LIETUVOS NEKILNOJAMOJO TURTO PLĖTROS ASOCIACIJOS DIREKTORIUS MINDAUGAS STATULEVIČIUS

Vertinant nekilnojamojo turto sferą, net keista, kad Trakai iki šiol neišsiplėtė bemaž dvigubai. Ir per ekonominį pakilimą, ir dabar susidomėjimas Trakuose esančiais objektais nesumenko. Vis dėlto čia yra istorinė sostinė, o istorinio parko statuso apribojimai turto kainas išaugino iki Vilniaus lygio. Individualiųjų namų gyvenviečių vaizdingose vietose ar prie vandens telkinių skaičius vargu ar smarkiai padidės – kiek jų jau pastatyta, tiek turbūt ir bus, nes paprasčiausiai laisvų tokių vietų nebeliko. Be abejonės, kaimo turizmui potencialo Trakų rajone dar yra. Pačiam Trakų miesteliui daugiabučių statyba nėra priimtinas variantas, tačiau čia dar trūksta maitinimo vietų, pramogų centrų, viešbučių, sveikatingumo centrų. Čia vyksta nemažai kultūros ir sporto renginių – ne tik vietos, bet ir tarptautinių, todėl tokių objektų paklausa neabejotina. Atvykę į renginius didesni kolektyvai suka galvą, kur apsistoti, ir dažniausiai pasirenka Vilnių. Tačiau investicijos į viešbučius ar pramogų centrus turi būti gerai pamatuotos. Investicijų į nekilnojamąjį turtą Trakuose grąža yra didelė, tačiau visas teritorijų planavimo ir statybos procesas yra ilgas bei sudėtingas. Todėl ant svarstyklių dedamas pasirinkimas – investuoti į varginamą, bet pelningą projektą Trakuose ar nueiti paprastesniu keliu pasirenkant gyvenamojo kvartalo statybą mažiau apribojimų turinčioje vietoje.

MIŠKININKŲ TRIŪSAS – NE TIK KIRTIMAI TRAKŲ MIŠKŲ URĖDIJA METUS

PRADEDA SU NAUJAIS UŽMOJAIS

Vienas gražiausių Lietuvos kampelių – Trakų kraštas – vilioja ne tik garsia praeitimi, bet ir įstabiu kraštovaizdžiu: švariais ežerais, vaizdingomis ir jaukiomis jų pakrantėmis, vešliais spygliuočių miškais. Tad aukščiausio rekreacijos intensyvumo lygiui priskirti Trakų miškų urėdijos miškai lemia ir šios urėdijos veiklos specifiką – valstybės įmonė ypatingą dėmesį skiria rekreacinei aplinkai puoselėti.

Vidutinis medynų amžius – 61 metai. Jaunuolynų yra 31, pusamžių – 42, pribręstančių – 8 proc., brandūs medynai sudaro 18 proc. III grupės (apsauginių) ir IV grupės (ūkinių) valstybinių miškų ploto. Urėdijos miškuose vyrauja normalaus drėgnumo dirvožemis (87 proc.), todėl čia geriausiai auga spygliuočiai. Jie sudaro 85 proc. visų medynų ploto. Beržynų yra 7, juodalksnynų – 3, ąžuolynų – 2, drebulynų – arti 1 proc. Kiti medynai (uosynai, klevynai, liepynai, baltalksnynai) sudaro 2 proc. medynų. Visi Trakų miškų urėdijos valdomi valstybinės reikšmės miškai paskirstyti dešimtyje girininkijų: Aukštadvario, Jagelonių, Lentvario, Onuškio, Paluknio, Ropėjų, Rūdiškių, Semeliškių, Trakų, Žeronių.

Vyrauja spygliuočiai

Sėjinukų ir sodinukų – milijonai

Trakų miškų urėdijos administruojama teritorija driekiasi per penkias savivaldybes, didžiąją dalį ploto – 56,1 tūkst. hektarų – miškai užima Trakų rajone. Miškų urėdijos teritorijos miškingumas šiuo metu siekia 46,7 proc. (šalies – 33,2 proc.), miškai užima 63 tūkst. hektarų ploto. Iš jų 30,3 tūkst. hektarų yra valstybiniai, 24 tūkst. – grąžinti teisėtiems savininkams, 8,7 tūkst. – rezervuoti nuosavybės teisėms atkurti.

Trakų miškų urėdijos miškų medžių gyvavimas prasideda nuo sėklų, kurias surenka ir pasėja žmonės. Kasmet sėklinėse plantacijose surenkama ir paruošiama 30 kilogramų pušies sėklų. Iš sėklinių, arba pirmos selekcinės grupės, medynų paruošiama apie 1000 kilogramų ąžuolo gilių, 10 kilogramų beržo, 5–10 kilogramų juodalksnio sėklų. Kai derlius gausus, kaupiamos eglės sėklų atsargos. Jos laikomos Dubravos eksperimentinėsmokomosios miškų urėdijos sandėlyje-šaldytuve.

2014 Nr. 2

Be to, kasmet paruošiama 5–10 kilogramų liepų, apie 20 kilogramų klevų ir apie 40–50 kilogramų kitų medžių bei krūmų sėklų. Jos surenkamos iš miško sėklinių plantacijų, sėklinių medynų, genetinių draustinių. 2006 metais Trakų miškų urėdijoje buvo įkurtas medelynas. Bendras jo plotas dabar siekia 24,7 hektaro. 2007 metais pradėtas eksploatuoti pastatas medelyno technikai laikyti, jame taip pat įrengtos administracinės ir buitinės patalpos, sandėlis trąšoms bei sėklų stratifikavimo patalpa. „Praėjusiais metais pastatyta ledainė su sodmenų rūšiavimo patalpa, kurioje laikysime iš medelyno prieš miškasodį iškastus sodmenis, taip pat 20 arų šiltnamis. Vienu metu atvirame grunte auginame apie 3 mln. sėjinukų ir apie 1,5 mln. sodinukų. Be 3 rūšių spygliuočių sodmenų, medelyne auginamos 7-ios lapuočių medžių ir 5-ios lapuočių krūmų sodmenų rūšys, reikalingos miškams įveisti, išsaugant jų biologinę įvairovę. Sodmenų pakanka savoms reikmėms, dalį parduodame privačių miškų savininkams, gretimoms miškų urėdijoms. Taip pat mūsų medelyne sodmenų gali nusipirkti ūkininkai, pasirengę apželdinti žemės ūkio paskirties žemę“, – pasakojo Trakų miškų urėdijos urėdas Vygantas Mierkis.

Neatkurtų kirtaviečių nėra Miškų įstatymas įpareigoja miškininkus apželdinti kirtavietes, degavietes, atkurti žuvusius želdinius. Plynai iškirstą mišką privalu atsodinti per trejus metus. Trakų miškų urėdijoje neatkurtų kirtaviečių nėra – dauguma jų atsodinama jau po metų. Iškirsti medynai, augę jiems tinkamose augavietėse, atkuriami jose vyravusių medžių rūšių sodmenimis. Kirtavietėms atsodinti ir naujiems miškams įveisti sodmenų išsiauginama miškų urėdijos medelyne. „Kasmet atkuriame apie 220 hektarų miškų: apie 100 hektarų – pušų, 90 hektarų – eglių sodinukais. Taip pat sodiname ąžuolo, juodalksnio, beržo želdinius. Įgyvendindami ąžuolynų plotų didinimo užduotis, 2013 metais pasodinome 11,2 hektarų ąžuolų kirtavietėse, kur vyrauja ąžuolai, ir 17,9 hektarų kirtavietėse, kur šie medžiai nėra vyraujama rūšis. Tačiau didžioji dalis želdinių – mišrūs: spygliuočių sodmenys mišrinami su lapuočių sodmenimis bei krūmais“, – aiškino urėdijos vadovas V. Mierkis. Apie 20–30 hektarų kirtaviečių paliekama atželti savaime, taikant žėlimą skatinančias priemones. Taip atkuriamos drėgnose augavietėse iškirstos plyno kirtimo biržės. Savaime atželti taip pat paliekami pušynai, kurie buvo iškirsti per du kartus – vadinamaisiais dviejų atvejų kirtimais. Žemdirbystei nenaudojamose žemėse kasmet įveisiama po 5–20 hektarų naujų miškų. Pasodinti želdiniai prižiūrimi: atsodinami žuvę sodmenys, iškertami augimui trukdantys menkaverčiai medžiai, atžalos, nušienaujama žolė ir kita. Kasmet želdinių priežiūros darbai atliekami 800–900 hektarų plote – iš jų 600–650 hektarų teritorijoje pašalinama nepageidaujama augmenija. „Siekdami suformuoti produktyvius, ekonomiškai perspektyvius ir atsparius medynus, kasmet ugdome apie 780 hektarų medynų: 320-yje hektarų jaunuolynų atliekami ugdymo, 140-yje – retinimo, o 320-yje hektarų – einamieji kirtimai“, – pasakojo Trakų miškų urėdijos urėdas V. Mierkis. Visiems miškų urėdijose atliekamiems darbams – sėkloms rinkti ir paruošti, sodmenims išauginti, miškams atkurti ir naujiems įveisti, prižiūrėti ir saugoti, pritaikyti

Urėdo Vyganto MIERKIO teigimu, Trakų miškų urėdijoje kasmet atkuriama apie 220 hektarų miškų. žmonių poilsiui ir kitoms reikmėms – lėšų sukaupiama kertant ir parduodant medieną. Trakų miškų urėdijos metinė miško kirtimo biržė yra apie 115 tūkst. kietmetrių medienos, iš jos 70 tūkst. kietmetrių iškertama pagrindiniais ir 45 tūkst. kietmetrių – tarpiniais kirtimais. Taip pat kasmet nenukirstu mišku vietos gyventojams parduodama apie 4 tūkst. kietmetrių malkinės medienos.

Darbą spartina išmanioji technika Medieną kerta ir iš biržių į sandėlius išveža miškų urėdijos ir septynių rangovų įmonių žmonės. Visa mediena gaminama sortimentais biržėse. „Saugodami miško paklotę ir pomiškį, sortimentų stiebais nebetraukiame. Medienos sortimentai iš biržių išvežami medvežiais arba savikrovėmis priekabomis“, – teigė V. Mierkis. Didesnį darbo našumą leidžia pasiekti investicijos į techniką – Trakų miškų urėdija įsigijo naują daug galingesnį medkirtį „Komatsu 911.5“, kuriuo per metus galima iškirsti iki 50 tūkst. kubinių metrų medienos. „Operatoriai, darbo įgūdžių ir patirties įgiję Suomijoje, per parą šia technika iškerta iki 200 kubinių metrų medienos. Tai vienas naujausių ir moderniausių medkirčių, valdomų operatoriaus kabinoje esančia kompiuterine technika. Šis medkirtis gali pjauti iki 65 centimetrų skersmens medžius, iš karto nugeni šakas, supjausto norimo dydžio sortimentais. Medkirčio strėlės ilgis – 10 metrų“, – komentavo urėdijos vadovas. Taip pat medienai operatyviai išvežti iš miško nupirktas medvežis „Ponsse Wisent“. Juo per metus planuojama išgabenti iki 40 tūkst. kubinių metrų medienos ir miško kirtimo atliekų, skirtų biokurui gaminti. Nuo 2003 metų Trakų miškų urėdija pradėjo ruošti miško kirtimo atliekas biokurui gaminti. Kirtimo atliekos surenkamos iš pagrindinių ir tarpinių kirtimų kirtaviečių,

sandėliuojamos prie gerų, sunkiuoju autotransportu privažiuojamų kelių. 2013 metais buvo realizuota 7,8 tūkst. kubinių metrų kirtimo atliekų, skirtų centralizuotos šilumos tiekėjams, ir 1,8 tūkst. kubinių metrų – vietos gyventojams. 2014 metais Trakų miškų urėdija planuoja paruošti 9 tūkst. kubinių metrų kirtimo atliekų, skirtų biokurui gaminti. Kirtimo atliekos iš kirtaviečių išvežamos urėdijos turimu medvežiu ir rangovų įmonių medienos išvežimo technika.

Keliams – nuolatinė priežiūra Trakų miškų urėdijoje yra 996 kilometrai miško kelių, iš jų 680 kilometrų – urėdijos valdomuose valstybinės reikšmės miškuose. Keliai reikalingi medienai iš miško išgabenti, gaisrų gesinimo automobiliams privažiuoti prie vandens telkinių ir kitoms reikmėms. Jais taip pat važinėja ir miškų lankytojai, poilsiautojai, vietos gyventojai, privačių miškų savininkai ir panašiai. „Mūsų miškų urėdijoje 100 hektarų miško tenka 2,7 kilometro kelių. Tokio kelių tinklo gamybinei miškų ūkio veiklai pakanka, – teigė V. Mierkis. – Šiuo metu rūpinamės kelių priežiūra, juos remontuojame ir atliekame kelių rekonstrukcijos darbus, įrengiame laikinus privažiavimus prie kertamų biržių.“ Anot urėdijos vadovo, Rūdiškių medienos ruošos, prekybos ir techniniame padalinyje nuo 2004 metų pradėjo dirbti miško kelių remonto brigada, kuri miško kelių priežiūros darbus atlieka visus metus. Šiam tikslui Jagelonių, Onuškio, Ropėjų, Rūdiškių, Semeliškių ir Trakų girininkijose, laikantis nustatytų reikalavimų, įrengti mažieji žvyro karjerai. Keliai remontuojami ir prižiūrimi Trakų miškų urėdijos bei Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšomis. Per pastarąjį penkmetį šiam tikslui iš viso skirta 3,2 mln. litų.

Itin patrauklūs poilsiautojams

Už parduotą medieną gautas lėšas urėdija investuoja į kelių tiesimą ir remontą, rekreacijos objektų puoselėjimą, miškų atkūrimą bei pažangią techniką.

Vaizdingame Trakų krašte gausu saugomų teritorijų. Į jas patenka 6076 hektarai (21 proc.) valstybinės reikšmės miškų. Trakų istorinis nacionalinis parkas ir Aukštadvario regioninis parkas bei Neries regioninio parko teritorijos dalis, penki valstybiniai draustiniai, Baltosios Vokės biosferos poligonas, taip pat NATŪRA 2000 teritorijos saugo vertingus gamtinius kompleksus, biologinę įvairovę ir kultūros paveldo vertybes. NATŪRA 2000 teritorijos apima 2049 hektarus miškų. Trakų miškų urėdijos miškai yra netoli šalies sostinės Vilniaus, prie gerų susisiekimo kelių, todėl yra itin patrauklūs poilsiautojams. 2006 metais visų šalies miškų urėdijų miškai buvo suskirstyti į keturis rekreacijos intensyvumo lygmenis. „Mūsų miškai priskirti aukščiausio rekreacijos intensyvumo – pirmajam – lygmeniui, tad jų pritaikymas žmonių poilsiui yra vienas iš itin svarbių miškininkų darbų“, – pripažino Trakų miškų urėdijos urėdas V. Mierkis. Trakų miškų urėdijoje valstybinės reikšmės miškuose, visuomenės pamėgtose lankytis vietose, įrengti net 44 rekreaciniai objektai: pažintiniai takai, poilsiavietės, stovyklavietės, atokvėpio vietos, apžvalgos aikštelės, stogastulpiai, miškų pavadinimų nuorodos, informaciniai stendai. Šie objektai urėdijos darbuotojų nuolatos prižiūrimi ir kasmet atnaujinami, taip pat įrengiami nauji. Be to, daugiau kaip 30 aplinkosauginių, gamtos ir kultūros objektų miškų urėdija prižiūri sutartinai su Aukštadvario bei Neries regioniniais parkais. Rekreacinių ir aplinkosauginių objektų priežiūrai bei plėtrai miškų urėdija kasmet išleidžia apie 180 tūkst. litų.

2014 Nr. 2

ŠIRVINTOS

VIRŠŲ IMA ABEJINGUMAS Statistiniai Širvintų rajono savivaldybės rodikliai – patys prasčiausi Vilniaus apskrityje, pradedant gyventojų skaičiumi, investicijomis, statybomis, baigiant nedarbu ir socialinių pašalpų gavėjų skaičiumi. Blogiausia, kad dabartinė rajono valdžia linkusi susitaikyti su tokia situacija, nesiekia proveržio, prioritetiniu klausimu iškeldama tai, kaip parūpinti gyventojams socialines pašalpas, o ne pritraukti investicijų, kurios galėtų sukurti darbo vietų. Vizijos 2010–2016 metų strateginiame plane Širvintų rajono valdžia numatė šiuos pagrindinius prioritetus: žmogiškųjų išteklių ir socialinės gerovės plėtra, infrastruktūros ir aplinkos plėtra, verslo, turizmo ir kaimo plėtra. Įgyvendinant pirmą prioritetą siekiama sudaryti rajone sąlygas mokytis visą gyvenimą, pagerinti mokymo, ugdymo ir švietimo paslaugų kokybę, formuoti pilietinę bendruomenę. Taip pat numatyta skatinti plėtoti sveiką gyvenimo būdą, sportą, užtikrinti teikiamų socialinių, sveikatos paslaugų prieinamumą, kokybę ir įvairovę, garantuoti saugią socialinę aplinką ir plėtoti, gerinti socialinių bei sveikatos paslaugų infrastruktūrą. Siekti infrastruktūros ir aplinkos plėtros numatoma šviečiant gyventojus aplinkosaugos ir atliekų tvarkymo klausimais, sprendžiant atliekų tvarkymo problemas, saugant biologinį gamtos paveldą, gerinant vandens kokybę. Taip pat numatyta plėtoti kelių ir gatvių infrastruktūrą, atnaujinti gyvenamųjų daugiabučių namų infrastruktūrą, plėtoti verslo, pramonės, gyvenamąsias ir rekreacines zonas, rekonstruoti ir modernizuoti energetinį ūkį. Verslo, turizmo ir kaimo plėtros ketinama siekti skatinant jaunimo verslumą, informuojant ir konsultuojant gyventojus verslo klausimais, integruojant juos į darbo rinką. Taip pat numatyta skatinti verslo bendruomenės, vietos savival-

dos iniciatyvas, bendrus jų projektus, pritraukti užsienio ir vietos investicijų į verslą. Planuose taip pat numatyta išsaugoti ir viešajam poreikiui pritaikyti kultūros paveldą, gerinti turizmo paslaugų kokybę, plėtoti turizmo infrastruktūrą.

Pagrindinės problemos Verslininkų nuomone, viena didžiausių problemų, neskatinančių investuoti į Širvintų rajoną – valdžios abejingumas ir nenoras pabrėžti sostinės pašonėje esančio rajono privalumus. Paplitusi pozicija – verslui reikia, tegu jis pats viskuo ir rūpinasi. Kitos akivaizdžiai pastebimos problemos: neišplėtota turizmo sfera, nepakankamas poilsio paslaugų organizavimas, labai mažos materialinės ir tiesioginės užsienio investicijos, silpnai išplėtotos mažmeninės prekybos, įvairios buities ir kitos paslaugos. Rajone silpna urbanistinė struktūra, labai didelis natūralus gyventojų mažėjimas ir akivaizdi emigracija dėl nepatenkinamų gyvenimo sąlygų, mažo uždarbio, ribotų karjeros galimybių. Su tuo susijęs ir gyventojų, ypač kaimiškųjų vietovių, didelis pragyvenimo priklausymas nuo pensijų ir pašalpų. Didėja gyvenimo ir aplinkos kokybės skirtumai, socialinės atskirties lygis tarp centrinės rajono dalies (Širvintų miestas ir gretimos augančios gyvenamosios vietovės) ir periferinių seniūnijų. Širvintų savivaldybė mažai žinoma turistiniu potencialu, silpna jos informacinė sistema.

Statistika 2011 metų duomenimis, Širvintų rajone užimtųjų gyventojų dalis sudarė 36,7 proc. visų gyventojų. Vidutinis mėnesio darbo užmokestis neatskaičius mokesčių – 1621 litas. Savivaldybės biudžeto išlaidos socialinėms pašalpoms 2011 metais sudarė daugiau kaip 3,1 mln. litų. Socialinės pašalpos gavėjų skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų, nuo 13,1 2008 metais išaugo iki 64,6 2011-aisiais. 2012 metais Širvintų rajone įsteigta tik 18 naujų verslo įmonių, iš viso tais metais jų veikė 181. Statybos bendrovių atliktų darbų apimtys 2011 metais siekė 43,4 mln. litų. Tais pat metais rajone pastatyta 12 negyvenamosios paskirties statinių ir vos 17 butų. Vienam gyventojui vidutiniškai teko 32,1 kvadratinio metro naudingojo ploto.

2014 Nr. 2

EKSPERTO ŽVILGSNIS

PRIVALUMŲ – VOS VIENAS LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Širvintų rajono savivaldybė Lietuvos savivaldybių indekse užėmė 24 vietą iš 53 rajonų savivaldybių. Investicijų srities įvertinimas šiek tiek nusileido šalies vidurkiui (49 balai) ir sudarė 48 balus. Tokį įvertinimą lėmė ne tik mažas investicijų kiekis, tenkantis vienam gyventojui, bet ir neigiamos jų augimo tendencijos. Materialinės ir tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui atitinkamai sudarė 2101 ir 101 litą (2011 metais). Taip pat savivaldybė neturi parengusi investuotojams skirtų žemės sklypų. Bene vienintelis privalumas – Širvintose mokesčių aplinka yra viena palankiausių šalyje. Nors socialinių rodiklių situacija yra geresnė nei šalies vidurkis, savivaldybė turėtų skirti daugiau dėmesio naujoms investicijoms pritraukti. Širvintų rajono savivaldybė, esanti šalia automagistralės, galėtų imti pavyzdį iš Elektrėnų ir išnaudoti puikaus susisiekimo su Vilniaus miestu galimybę. Informacija apie įgyvendinamus projektus ir rajono naujienas savivaldybės tinklalapyje turėtų būti skelbiama ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba. Tokį situacijos rezultatą atspindi ir statistika. Savivaldybė turėtų aktyviau teikti informaciją apie palankią mokesčių aplinką ir investuoti į sklypų paruošimą, kuris pagreitintų investicijų pritraukimą.

DIDŽIAUSIA BĖDA – SAVIVALDYBĖ LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Statistiniai rajono duomenys tikrai nedžiugina. Tačiau rajono valdžia nesiima žingsnių pagerinti situaciją. Didžiausia problema – rajono savivaldybė, neišnaudojanti galimybių. Ji gal ir netrukdo investuotojams, tačiau ir neskatina jų. Savivaldybės valdymas yra labai neefektyvus. Širvintų rajonas yra ypač patrauklus pramonininkams pirmiausia tuo, kad yra Vilniaus pašonėje. Krašte yra daug vandens telkinių, ežerų, kur galima sukurti gerą rekreacinę infrastruktūrą, reikalingą gyventojams, didelių įmonių darbuotojams. Širvintos galėtų puikiai išnaudoti gerą susisiekimą automagistrale su Vilniumi. Čia nėra automobilių spūsčių, todėl darbininkai gali patogiai važiuoti dirbti į įmones, veikiančias Širvintų rajone, nes atstumas tikrai nėra didelis. Faktas, kad šiame rajone gyventojų skaičius yra mažiausias apskrityje, nėra pernelyg didelis trūkumas – darbuotojų stygių patenkintų sostinė. O gal ir kiti regionai, iš kurių atvykę žmonės butus galėtų nuomotis Vilniuje. Širvintų rajonas yra vienas potencialiausių: žemės plotų čia daug, jų kaina yra patraukli, nėra didelių apribojimų, gamtos draustinių. Vienas žmogus buvo ėmęsis iniciatyvos steigti privatų pramonės parką ir pritraukti investuotojų, tačiau susidūrė su didelėmis biurokratinėmis kliūtimis. Labai smarkiai situaciją pakeistų paprastas veiksmas: savivaldybė galėtų pasamdyti gerą specialistą, kuris išmanytų, kaip pritraukti investuotojų, sukurtų patrauklią interneto svetainę. Dabartiniame savivaldybės tinklalapyje yra daug nereikalingos informacijos, jos pateikimo stilius – tiesiog atbaidantis. Ne pateikiami skaičiai, bet žmogiškasis dėmesys dažniausiai lemia tai, ar pavyksta pritraukti investicijų.

GALIMYBĖ IŠNAUDOTI KRAŠTOVAIZDŽIO PRIVALUMUS LIETUVOS NEKILNOJAMOJO TURTO PLĖTROS ASOCIACIJOS DIREKTORIUS MINDAUGAS STATULEVIČIUS

Širvintų rajonas kartais apibūdinamas kaip Vilniaus priemiestis, nes ir pats rajono centras yra vos už trisdešimt kelių kilometrų. Žvelgiant į geografinę padėtį akivaizdu, kad rajonas patrauklus logistikos centrams plėtoti – nenuostabu, kad tai ir daroma. Juk geras susisiekimas su Vilniumi, Panevėžiu, driekiasi magistralė į Rygą. Gražios vietovės, kraštovaizdis – tai svarbu vertinant investicijas į kaimo turizmą, kuris rajone ir nėra pamirštas, turi neblogų perspektyvų. Yra planų plėtoti susisiekimo infrastruktūrą, sujungiant A1 ir A2 automagistrales. Būtent per Širvintų rajoną planuotas jungiamasis kelias pagyvintų veiklą šiame regione, galima tikėtis ir dar daugiau logistikos centrų. Apie investicijas į gyvenamąją statybą Širvintose sunku kalbėti, ypač apie daugiabučius. Galimybių turi nebent individualiųjų namų kvartalai. Gerų pavyzdžių yra – nors netoli Kernavės įsikūrusi gyvenvietė „Neries kilpos“ ir yra Vilniaus rajono teritorijoje, tačiau beveik ribojasi su Širvintų rajonu. Širvintų rajonas gyventojų skaičiumi yra mažiausias Vilniaus apskrityje, jis ir importuoja, ir eksportuoja darbo jėgą, t. y. ten veikiančios įmonės darbuotojų kviečiasi iš Vilniaus, o sostinės bendrovės pigesnės darbo jėgos dairosi Širvintų rajone. Žinoma, nekilnojamojo turto plėtotojams vos keliolika tūkstančių gyventojų visame rajone nėra patrauklus skaičius, tačiau reikia prisiminti ir nedidelį atstumą iki Vilniaus.

UKMERGĖ

RUOŠIA NAMŲ DARBUS Nors Ukmergės rajonas ir labiau atitolęs nuo sostinės, prasta geografine padėtimi negali skųstis. Tačiau vien to yra per maža norint atkreipti investuotojų dėmesį. Rajono valdžia puikiai tai supranta ir sutinka, kad reikia nuolatos skleisti verslui aktualią informaciją, formuoti patrauklų rajono įvaizdį ir jį viešai pristatyti – tik tuomet galima tikėtis, kad rajonu susidomės investuotojai. Šiuo metu Ukmergės rajono vadovai ruošia gausybę namų darbų: rengia komunikavimo, rajono pristatymo investuotojams strategiją. Antroje metų pusėje ją ketinama pradėti įgyvendinti. Pirmenybė – verslui patraukli aplinka Svarbiausi Ukmergės rajono planai susiję ne su tuo, kaip užtikrinti gyventojams socialinių pašalpų mokėjimą, bet kaip sukurti sąlygas žmonėms dirbti ir užsidirbti. Tai atspindi ir bendrajame plane sudėlioti prioritetai. Pirmas prioritetas – sukurti verslui palankią atmosferą. To bus siekiama sudarant palankią aplinką naujovėms diegti ir smulkiojo bei vidutinio verslo plėtrai: didinant verslumo lygį rajone, skatinant įmonių konkurencingumo lygį, gerinant savivaldybės įvaizdį, užtikrinant jos kokybišką komunikavimą, plėtojant e. paslaugas verslui. Dar vienas tikslas – skatinti atvykstamąjį ir vietos turizmą panaudojant gamtos išteklius, kultūros paveldą ir sukuriant palankesnes sąlygas aktyviam poilsiui, plėtoti viešąją turizmo infrastruktūrą, skatinti aktyvaus poilsio ir pramogų paslaugas siūlančių įmonių plėtrą. Antras prioritetas – pritaikyti gyvenamąją aplinką nuolat besikeičiantiems gyventojų poreikiams. Dėl to keliami tikslai plėtoti transporto infrastruktūros tinklą, atitinkantį mobilumo poreikius, efektyvią, saugią, patikimą energeti-

kos infrastruktūrą, renovuoti ir plėsti gyvenamąjį rajono fondą, taip pat siekti geresnės aplinkos kokybės, saugant ir racionaliai panaudojant gamtos išteklius. Trečias prioritetas – sukurti naujovėms imlią ir pilietišką visuomenę. Norima užtikrinti prieinamas aukštos kokybės viešųjų sveikatos priežiūros, švietimo, socialinių institucijų teikiamas paslaugas, skatinti kūno kultūros ir sporto paslaugų plėtrą, siekti aukštesnės kultūrinio gyvenimo kokybės, stiprinti nevyriausybinių organizacijų veiklą ir tobulinti viešojo administravimo sistemą.

Trūkumai Atlikta Ukmergės rajono įvaizdžio formavimo studija atskleidė ne tik tai, ko siekiama, bet ir opiausias problemas, trukdančias pritraukti investuotojų ir skleisti gerąją rajono patirtį. Vienas trūkumų – neiškomunikuota Ukmergės karinio miestelio teritorijos konversijos projekto nauda – tai kelia ryškiausių neigiamų asociacijų ir Ukmergės rajono gyventojams, ir ypač verslo atstovams. Taip pat jaučiama vandens turizmo pramogų ir poilsio vietų prie Šventosios stoka, neišplėtoti arba siūlomi nepatrauklūs turistiniai maršrutai dviratininkams ir automobilių vairuotojams. Iki šiol neigiamai buvo vertinamas ir rajono savivaldybės administracijos darbuotojų bei nevyriausybinių organizacijų aktyvumas, ypač remiant verslą.

Statistika 2011 metų duomenimis, Ukmergės rajone užimtųjų gyventojų dalis sudarė 34,7 proc. visų gyventojų. Vidutinis mėnesio darbo užmokestis neatskaičius mokesčių – 1697 litai. Savivaldybės biudžeto išlaidos socialinėms pašalpoms 2011 metais sudarė daugiau kaip 9,7 mln. litų. Socialinės pašalpos gavėjų skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų, nuo 15,6 2008 metais išaugo iki 93,1 2011-aisiais. 2012 metais Ukmergės rajone įsteigtos 59 naujos verslo įmonės, iš viso tais metais jų veikė 499. Statybos bendrovių atliktų darbų apimtys 2011 metais siekė 65,8 mln. litų. 2011-aisiais rajone pastatyti vos 8 negyvenamosios paskirties statiniai ir 16 butų – tai prasčiausias rezultatas apskrityje. Vienam gyventojui vidutiniškai teko 30,1 kvadratinio metro naudingojo ploto.

2014 Nr. 2

EKSPERTO ŽVILGSNIS

UKMERGĖ GERINA RODIKLIUS LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Ukmergės rajono savivaldybė Lietuvos savivaldybių indekse užėmė 49 vietą iš 53 rajonų savivaldybių. Investicijų srities įvertinimas šiek tiek nusileido šalies vidurkiui (49 balai) ir sudarė 46 balus. Nepaisant žemesnio už šalies vidurkį įvertinimo investicijų srityje, Ukmergės rajonas pastaraisiais metais vis labiau gerina šios sferos rodiklius. Fiksuojamas ir tiesioginių, ir materialinių investicijų augimas, auga veikiančių ūkio subjektų skaičius. Vis dėlto mokesčių aplinka išlieka viena nepalankiausių apskrityje. Ukmergės rajonui ypač svarbu pritraukti investicijų, nes socialiniai rodikliai rodo labai prastą padėtį savivaldybėje. Investicijų kiekio augimas atspindi esamą rajono patrauklumą ir potencialą, tačiau siekiant jį visiškai išnaudoti turi būti aiškiau suformuluota, kokių investicijų siekia pritraukti Ukmergė. Savivaldybės tinklalapyje pateikiama išsami informacija apie esamą infrastruktūrą, veikiančias įmones, tačiau tik dalis jos prieinama anglų kalba.

JAUČIASI TEIGIAMAS POŽIŪRIS LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Ukmergės rajono požiūrį į verslą atspindi faktas, kad čia pastaruoju metu steigiasi vis daugiau įmonių. Valdžia investuotojus skatina, o patys verslininkai nesiskundžia valdininkų požiūriu į juos, teigiamai vertina valdžios pastangas. Ukmergės rajono privalumai, skatinantys pramonės įmonių susidomėjimą – daug žemės, kuriai netaikomi papildomi apribojimai, yra sąlygiškai netoli sostinės, pagrindinių automagistralių kryžkelėje. Pačioje Ukmergėje yra didelių teritorijų, sovietmečiu buvusių kareivinių, kuriose galėtų steigtis pramonės įmonės. Gyventojų skaičius yra pakankamas, kad patenkintų investuotojų poreikius.

Į UKMERGĘ POŽIŪRIS PALANKUS LIETUVOS NEKILNOJAMOJO TURTO PLĖTROS ASOCIACIJOS DIREKTORIUS MINDAUGAS STATULEVIČIUS

Ukmergės rajonas akivaizdžiai atsigauna. Tai matyti iš pastaruoju metu rodomo investuotojų dėmesio. Pavyzdžiui, kompanijos „Bitė Lietuva“ planuojamas atidaryti klientų aptarnavimo centras yra geras signalas apie požiūrį į rajoną. Pats Ukmergės miestas yra gana tvarkingas, už tai reikėtų pagirti aktyvius rajono vadovus. Čia pastaruoju metu pastatytas ne vienas prekybos centras. Žinoma, iškyla klausimas, ar šitiek reikia, bet plėtra vykdoma, jaučiama konkurencinė kova. Teko bendrauti su Ukmergės rajono vadovais apie viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimo galimybę bei projektų plėtojimą. Ukmergėje yra buvęs karinis miestelis, kurio likusios teritorijos galėtų būti konvertuojamos ir pritaikomos laisvalaikio centrų, mažaaukštei gyvenamajai statybai. Tokie projektai nekilnojamojo turto plėtotojus turėtų dominti. O ir pati savivaldybė daro didelius žingsnius, kad pritrauktų investuotojų. Ukmergės ir gyventojų skaičius nėra mažas, o geografinė padėtis – tarp Vilniaus, Panevėžio, Kauno ir Utenos, suteikia nemažų galimybių logistikos bei gamybos objektams plėtoti.

URĖDIJAI AMBICIJŲ NESTINGA MIŠKININKŲ PLANUS PAKOREGUOJA NEPALANKIOS GAMTOS SĄLYGOS

Ukmergės miškų urėdijos medelyne. Ukmergės miškų urėdijos archyvo nuotr.

Viena didžiausių miškų urėdijų Lietuvoje – Ukmergės miškų urėdija – puikus pavyzdys skeptikams, viešai deklaruojantiems, esą miškininkai dirba neefektyviai. Ukmergės miškų urėdija ne tik skaičiuoja pelną, bet ir yra nepralenkiama medienos ruošimo apimtimis. Matyt, neverta stebėtis, kad urėdijos miškuose technika netyla ištisą parą. Išsiskiria dydžiu Ukmergės miškų urėdija – ne tik viena didžiausių, bet ir seniausių miškų urėdijų Lietuvoje. Ji įkurta 1919 metais, o urėdijos pasitikėjimo teise valdomi miškai išsidėstę 5 rajonų – Ukmergės, Širvintų, Vilniaus, Molėtų ir Anykščių – savivaldybių teritorijose. Pagal bendrą valstybinės ir privačios miško žemės plotą, kuris užima daugiau kaip 80 tūkst. hektarų, Ukmergės miškų urėdija lenkia kitas šalies urėdijas. Ukmergės miškų urėdijos teritorijoje – 36,3 tūkst. hektarų valstybinių ir 44 tūkst. hektarų privačių bei nuosavybės teisėms atkurti skirtų miškų. Urėdijos miškai suskirstyti į 13 girininkijų. Miškų urėdijos teritorijos miškingumas – 32,2 proc. – toks pat, koks ir visoje Lietuvoje. 2013 metais miškininkai atkūrė 343 hektarus miškų. Kasmet įveisiama apie 24 hektarus naujų. Miško atkūrimo ir įveisimo darbams pernai išleista beveik 1 mln. litų. Net 75 proc. urėdijos miškų – perteklinio drėgnumo. Kadangi medynai

100

daugelyje vietų šlapi, juose geriausiai auga eglynai, beržynai, nemažai juodalksnynų. Tačiau tokią medienos ruošai nepalankią žiemą kaip ši, anot Ukmergės miškų urėdijos urėdo Viganto Kraujalio, iš biržių paimti medieną – ypač sudėtinga, nors įsipareigojimus pirkėjams vykdyti būtina. Praėjusiais metais urėdija pagrindinio naudojimo kirtimus vykdė 513 hektarų plote. Daugiausia urėdijoje kertama drebulynų. 2013 metais pagaminta 163,8 tūkst. kietmetrių medienos. Didžioji dalis parduodamos medienos – plokščių mediena ir malkos. Biokuro gamintojų įmonėms urėdija kasmet parduoda apie 20 tūkst. kietmetrių medienos. Daugiau kaip 90 proc. pagamintos m edienos realizuojama Lietuvos rinkoje.

Sodmenimis apsirūpina pati Ukmergės miškų urėdijos teritorijoje įveistos pušies, juodalksnio ir eglės sėklinės plantacijos. Eglės sėklos renkamos Deltuvos girininkijoje esančiame

2014 Nr. 2

5,1 hektaro ploto sėkliniame medyne, taip pat 4,5 hektaro ploto eglės sėkliniame medyne, įveistame Šešuolių girininkijoje. Toje pat girininkijoje dera ir 1,1 hektaro ploto europinio maumedžio sėklinis medynas. Ąžuolo sėklos renkamos Deltuvos girininkijos sėkliniame medyne, kurio plotas – 28,1 hektaro. Žaliosios girininkijoje įveista 8,2 hektaro ploto pušies sėklinė plantacija, o Giedraičių girininkijoje – 19,9 hektaro ploto liepos sėklinis medynas. 2008-aisiais Krikštėnų girininkijoje įveistos 2,1 hektaro ploto juodalksnio ir 5 hektarų ploto eglės sėklinės plantacijos. Valstybiniams ir privatiems miškams iš pačių miškininkų surinktų sėklų Pašilės girininkijoje esančiuose urėdijos medelyno laukuose dygsta spygliuočiai medžiai. Šiame medelyne išplėstas ornitochorinių augalų (šermukšnių, ievų, putinų, miškinių obelų, kriaušių) asortimentas. Urėdijoje išauginti daugiau kaip 3 mln. sodmenų atitinka kokybės reikalavimus ir turi kilmės dokumentus. Urėdijos pastangos tvarkyti ir nau-

Pagrindinis rūpestis – keliai

Ukmergės miškų urėdijos miškų urėdas Vigantas KRAUJALIS. L. Juodvalkienės nuotr. doti miškus laikantis darnios plėtros principų 2005 ir 2010 metais įvertintos FSC miškų tvarkymo sertifikatu. Vykdydama FSC miškų sertifikavimo keliamus reikalavimus, urėdija 5 proc. visų valdomų miškų įtraukė į neliečiamų medynų sąrašą. Šie miškai saugomi ir nekertami, paliekami natūraliai raidai ir biologinei įvairovei vystytis.

Miškuose dirba naujausia technika Pastaraisiais metais urėdija gerokai atsinaujino. 2011-aisiais įsigijo naują medvežį, kiek anksčiau – miškavežį, miško ūkiniams darbams skirtą traktorių. Darbui sanitariniuose kirtimuose ir ten, kur svarbu kuo labiau apsaugoti dirvožemį, skirtas naudoti nedidelis medvežis. Urėdijos miškuose dirba ir naujas medkirtis, kuriuo iškertama daugiau kaip 43 tūkst. kietmetrių medienos. Per parą medkirtis įveikia hektarą miško, o tai padaryti rankomis, anot miškų urėdo, būtų neįmanoma.

Ukmergės miškų urėdijos teritorijoje – 1100 kilometrų vietos reikšmės vidaus miško kelių. Miško kelių priežiūrai ir remontui urėdija kasmet atseikėja 1,5 mln. litų. Tačiau ir šios sumos, V. Kraujalio teigimu, toli gražu nepakanka. Keliai privačiuose miškuose, pasak miškų urėdo, kadaise buvę tvarkingi ir geri, šiuo metu beveik nepravažiuojami. Kadangi šiųmetė žiema miško keliams ypač nepalanki, urėdas neabejoja: vasarą laukia daug miško kelių tvarkymo darbų. Generalinė miškų urėdija įpareigojo miško keliams skirti dar daugiau lėšų – nuo 3 iki 5 tūkst. litų vienam miško hektarui. Taigi šiais metais miško keliams prižiūrėti, skaičiuoja V. Kraujalis, gali prireikti ir dviejų milijonų litų.

Lankytojų miškuose netrūksta Nors pagrindinis urėdijos darbuotojų rūpestis – miškų atkūrimas ir priežiūra, nemažai lėšų bei dėmesio Ukmergės miškų urėdijoje skiriama įrengiant rekreacinius objektus: poilsiavietes, pažintinius takus, kitus objektus. Jiems praėjusiais metais urėdija atseikėjo 217 tūkst. litų. Šiuo metu pagrindinė urėdijos užduotis – įrengti naują rekreacinį sveikatingumo taką Pašilės girininkijoje. Praėjusiais metais šiems darbams skirta daugiau kaip 130 tūkst. litų. Šiemet numatyta suteikti dar tiek pat. Darbus planuojama baigti kitąmet. Take bus įrengtos ne tik pavėsinės, suoliukai, bet ir sporto priemonės. Kiekvienoje girininkijoje, anot miškų urėdo, įrengta bent po keletą įvairių rekreacinių objektų. Lankytojų netrūksta Pašilės, Kernavės, Žaliosios girininkijų miškuose, taip pat Želvos girininkijai priklausančiuose miškuose netoli Šventosios ir Siesarties upių. Miškų urėdijos teritorijoje yra du

Paruoštos kirtimo atliekos biokuro gamybai.

miškų biosferos poligonai, 28 įvairios paskirties draustiniai, tarp jų – 9 kraštovaizdžio draustiniai, 6 pelkių draustiniai, taip pat Kernavės kultūrinis rezervatas, skirtas archeologinei Kernavės vietovei, įtrauktai į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, saugoti. Urėdijos teritorijoje žmonių ypač gausiai lankomos Veprių kalvarijos, Taujėnų, Siesikų ir Šešuolėlių dvarai, piliakalniai Želvos girininkijoje, prezidento Antano Smetonos gimtinė Užulėnio kaime ir jo pastatyta mokykla Taujėnų girininkijoje.

Vienos didžiausių urėdijų planai – ambicingi Aplinkos ministerija šalies urėdijas įpareigojo pagaminti tam tikrą kiekį miško kirtimo atliekų. Ukmergės miškų urėdija privalo pagaminti 13,5 tūkst. kietmetrių miško kirtimo atliekų. Dar daugiau pagaminti, patikino urėdas, galima tik esant palankioms gamtinėms sąlygoms: šaltai žiemai ir sausai vasarai. Kadangi 75 proc. urėdijoje esančių miškų drėgni, nesant įšalo tenka šakomis iškloti kelią sunkiajam transportui, iš miško gabenančiam medieną. Tuomet miško atliekų pagaminama mažiau. Tačiau, patikino V. Kraujalis, reikiamą kiekį miško atliekų urėdija pagaminti pasirengusi. Darbo našumą, tikimasi, padidins ir praėjusiais metais Ukmergės miškų urėdijos įsigyta smulkių medelių karpymo galvutė, skirta pakelėse ir pagrioviuose augantiems krūmams bei nedideliems medžiams kirpti. Pardavus numatytą kiekį miško kirtimo atliekų, urėdija, skaičiuoja urėdas, galėtų gauti iki pusės milijono litų pajamų ir uždirbti apie 200 tūkst. litų. Urėdijos pajamos per metus siekia 20 mln. litų. Didžiausią jų dalį miškininkai skiria miškams atkurti ir apsaugoti, keliams tiesti, rekreaciniams objektams įrengti, prižiūrėti ir kitiems darbams.

Ukmergės miškų urėdijoje naudojamas miškakirtis.

101

ŽVILGSNIS PRO DEŠIMTMEČIŲ LANGĄ Daugiau kaip tris dešimtmečius jį buvo galima sutikti įvairiausiose situacijose: statybvietėse, prie ministro stalo, statybininkų asociacijos būstinėje, šventėse. Bet jubiliejinio 75-ojo gimtadienio, kurį pažymėjo praėjusių metų gruodžio 1-ąją, išvakarėse Adakrą ŠEŠTAKAUSKĄ pavyko sutikti neįprastoje vietoje – namuose. „Taip, metai bėga ...“ – tarstelėjo. Idėjos svarba „Turėdamas nemažą gyvenimo patirtį, bendraudamas su įvairiais verslo, valdžios atstovais manau, kad galiu sakyti, jog visų gyvenimo sričių, įskaitant ir statybų sektorių, sėkmę lemia atsakymas į klausimą, ar turime idėją. Tikiu ir linkiu, kad ji atsirastų ir lydėtų mūsų kraštą dabar ir visada“, – sakė A. Šeštakauskas. Jis galėjo būti geras mokytojas, kaip ir tėtis, nebūtų labai apsirikęs įstojęs tada į populiarų Mičiurino sodininkystės ir daržininkystės technikumą – jį ir siūlė artimieji. Atsitiktinė pažintis su būsimu statybų inžinieriumi – studentu Jonu Šalaševičiumi – lėmė, kad įteikė prašymą stoti į tuometį Kauno politechnikumą, rinktis statybos specialybę. Prašymą nunešė sesuo. Aštuoniolikmetis statybos technikas, gavęs paskyrimą arčiau namų (tėviškė – Lazdijų rajono Krosnos kaimas), tapo Marijampolės betono dirbinių įmonės cecho meistru, po kelių mėnesių – lyg ir viršininku. „Patirties jokios, darbo su žmonėmis jokio. Užtat cecho vyrai buvo su „patirtimi“. Gaminome betono vamzdelius melioracijai. Keraminių trūko. Dienos produkciją kraudavome į atskirą rietuvę. Suskaičiuodavau. Apsukruoliai sumanė vakarykščius vamzdelius pernešti į naują krūsnį, o „sutaupytą“ cementą nugvelbti. Supratau, kad ne kiekvienu reikia pasitikėti. Galima sakyti, kad šaukimas į kariuomenę tada išgelbėjo nuo didesnių nemalonumų. Nors treji metai joje – skylė profesi-

102

„Buvo akimirkų, kai manydavau, kad ne tuo keliu einu. Tačiau dabar žinau, kad grąžinęs laiką atgal pagrindinių orientyrų nekeisčiau“. nėje biografijoje“, – pasakojo A. Šeštakauskas. Grįžęs į Marijampolę jis dirbo statybos valdyboje. „Vienądien jau vakarop gaunu žinią: statybos ministras šaukia prisistatyti į valdybą. Ministras? Mane? Tada iš arčiau pamačiau Romualdą Sakalauską. Sako, Vilkaviškyje nesant apimčių statybos valdyba naikinama ir steigiamas ūkiskaitinis baras, siūlome į viršininkus. Nuvykau. Gal šiandien ten ir būčiau kur nors sargas, jei ne sulaužytas pažadas. Mat vietos valdžia mūsų pastatytame name man žadėtą butą atidavė futbolininkui. Tada pasiprašiau perkeliamas į Kauną, pareiškęs norą mokytis tuomečio Politechnikos instituto vakariniame skyriuje“, – prisiminė A. Šeštakauskas. Patekęs į Kauno pirmojo statybos tresto 43-iąją statybos ir montavimo valdybą, iškopė į valdybos vyriausiuosius inžinierius, tapo Kauno antrojo statybos tresto 4-osios statybos valdybos viršininku. „Inkaras“, „Aidas“, Gar-

2014 Nr. 2

liavos remonto mechaninė gamykla, Medicinos preparatų įmonė, Žemės ūkio akademija, kiti objektai – įrašys autobiografijoje. Statė ir Jonavoje, gyvenamuosius namus – tai buvo neįkainojamos patirties mokykla.

Tramplinas Darbas Jonavos statybos treste, ypač organizuojant Azoto trąšų gamyklos karbamido komplekso statybą, buvo tarsi tramplinas tolesniam A. Šeštakausko profesiniam augimui. Šalia Jonavos buvusiame kariniame poligone jau vyko Azoto trąšų gamyklos statyba. Statybos treste dirbo per 1300 žmonių. „Paskirtas tresto vyriausiuoju inžinieriumi, patekau į vadinamąją didžiąją statybą. Sąjunginės reikšmės. Tinklinis planavimas, dešimtys subrangos organizacijų, ministrų pavaduotojai ir kiti aukšto rango vadovai iš Maskvos... Gaudavome ne tik pylos, bet ir gerų

patirties pamokų, mezgėsi pažintys. Be bendrųjų tresto vyriausiojo inžinieriaus pareigų Jonavoje, teko tiesiogiai vadovauti karbamido gamybos komplekso statybai. Vadovauti tiesiogiai arba būti atsakingam tada reiškė, kad dėl nesėkmės galėsi kaltinti tik save, kad geriausiu atveju rizikuoji karjera ar ministerijos nemalone“, – prisiminė A. Šeštakauskas. 1971 metų pradžioje Statybos ministerijos valia jis buvo paskirtas Kauno pirmojo statybos tresto, stačiusio vadinamuosius civilinius objektus: gyvenamuosius namus, mokyklas, ligonines ir panašiai – valdytoju. A. Šeštakauskui vadovaujant trestui buvo pastatyti pagrindiniai projektavimo institutai, kasmet po 3–4 mokyklas, per 60 tūkst. kvadratinių metrų bendrojo ploto gyvenamųjų namų, kelios ligoninės, kultūros, sporto objektai. Sujungus pirmąjį ir antrąjį trestus, jis tapo jungtinio Kauno statybos tresto valdytoju. Statybos geografija išsiplėtė į šešis regionus. „Statybininko tokia profesija – vaikščioti skustuvo ašmenimis. Regėdamas tragiškos griūties Rygos prekybos centre padarinius džiaugiuosi, kad mano karjeroje per kelis dešimtmečius to nepasitaikė. O papeikimas buvo įprastas dalykas. Gavau ir aš griežtą nuobaudą – tiesa, jau vėliau ir ne Lietuvoje, bet iš Maskvos – už liberalizmą ir susitaikėliškumą. Sunku tiksliai išversti, bet taip įrašė. Tai buvo nepagrįsto, sukurpto skundo iš Kauno aidas“, – pasakojo A. Šeštakauskas.

Dirigento vaidmuo 1978 metais Lietuvoje ministru tapo Bronislovas Šešplaukis. A. Šeštakauską tuo metu kvietė į dėstytojus antraeilininkus Kauno politechnikos institute. Tam reikėjo ministro leidimo. „Tu neskubėk, man reikės pavaduotojo, patarė man B. Šešplaukis. Labai nesispyriau. Rugsėjį sutikau eidamas naujas pareigas. Be tiesioginių gamybos planavimo, ekonomikos klausimų, teko koordinuoti Kauno, Jonavos, Kėdainių, Alytaus, Utenos statybos organizacijų veiklą“, – kalbėjo A. Šeštakauskas. Tačiau jo profesinių pastangų viršūne daug kas laiko Mažeikių naftos perdirbimo įmonės komplekso statybą. Statybininkų asociacijos garbės prezidentas prisiminė, kad gigantiška statyba anuomet šlubavo, vienu metu buvo kilusi net mintis įsteigti minis-

tro pavaduotojo – Mažeikių statybos tresto valdytojo – pareigybę. Tačiau A. Šeštakauskas buvo paskirtas atsakingu už visų naftos perdirbimo įmonės kompleksų statybą ir paleidimą. Mažeikiuose buvo sutelkti didžiuliai materialiniai ištekliai, dirbo daugiau kaip 30 subrangos organizacijų, per 5 tūkstančius statybininkų. Iš Maskvos lankėsi ministrai su palydomis, jų pavaduotojai. „Įdomi tų laikų mano darbo savaitės nuotrauka. Pirmadieniais ir antradieniais būdavau Vilniuje, vakare Kaune, tarpinėje stotyje. Namuose pernakvodavau ir prieš švintant – į Mažeikius. Penktadieniais vėl Vilniuje. Mažeikiuose tekdavo praleisti ir po dvi savaites, ypač finišo tiesiojoje, kai santykiai tapdavo įtempti lyg styga. Vis tiek vienas iš subrangovų pasiskundė Maskvai, kad per retai būnu statybvietėje. Tada sulaukiau sąjunginio ministro telegramos: „Įpareigoju važiuoti ir nepalikti statybos be mano leidimo iki jos sėkmingo atidavimo.“ Šiandien kelia šypsnį, o tada...“ – nutęsė A. Šeštakauskas. Jo biografijoje – ir desantas į Sibirą, kur kartu su gelbėtojais iš Lietuvos dirbo žemės drebėjimo nusiaubtoje Armėnijoje – Spitako mieste.

Pasitikėjimas 20-čiai metų Lietuvos statybininkų asociacija – A. Šeštakausko idėja. 1993 metų kovo pradžioje tuometis ministras pirmininkas Bronislovas Lubys pakvietė statybos įmonių, kurios dirbo už šalies ribų, vadovus pasitarti, kaip plėsti statybų eksportą. Jis paragino tokias įmones vienytis ir įkurti asociaciją. A. Šeštakauskas tuo metu turėjo įsteigęs įmonę „Rustas“. „Premjeras, padaręs įžangą, atsistojo ir taręs: aš neturiu laiko, tu, Adakrai, sėsk ir tęsk toliau – išėjo. Taip ir tęsiau – 20 metų. Asociacijos signatarės buvo 24 įmonės, palikau per 150 narių. Bėgant metams keitėsi asociacijos tikslai, veiklos metodai, prioritetai. Ji tapo statybininkams atstovaujančia grandimi valstybės valdžios ir valdymo institucijose, padėjo išsaugoti ir išplėtoti statybos potencialą, sudaryti palankesnes sąlygas investuotojams, užmezgė tarptautinių ryšių. Buvo akimirkų, kai manydavau, kad ne tuo keliu einu. Tačiau dabar žinau, kad grąžinęs laiką atgal pagrindinių orientyrų nekeisčiau“, – sakė A. Šeštakauskas. Parengė Juozas Stražnickas

103

DIEGAS II G2

Autorius: Artur Wójciak

Namo aprašymas Dviaukštis namas, be rūsio, su dviviečiu garažu, skirtas 4–5 asmenų šeimai. Pirmame aukšte yra virtuvė, valgomasis, didelė svetainė, kabinetas, vonia ir katilinė. Antrame aukšte yra keturi miegamieji, dvi drabužinės, du vonios kambariai. Funkcionalus ir aiškus patalpų planavimas. Namas komfortiškas ir jaukus. Labai patogios dvi dengtos terasos. Namas modernus, aiškios formos, primena saulėtosios Kalifornijos namus.

Technologija Namas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas čerpėmis. Vidiniai laiptai mediniai. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku ir medžiu.

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

PRELIMINARI STATYBOS KAINA LT *:

Namas be vidaus apdailos

848 000

Vidaus įranga

84 800

Visa kaina be PVM

932 800

Ūkio būdu

585 700

* Namas be apdailos: Vidaus įranga: Visa kaina: Ūkio būdu:

nedažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name ir terasoje, nepaklota grindų danga, neįrengti vidiniai laiptai į mansardą ir nėra vidaus įrangos. elektros laidai, santechnikos vamzdžiai, vonios, kriauklės ir kita. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be PVM statant su rangovu. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be PVM statybas organizuojant pačiam.

I aukštas

PROJEKTO PARTNERIS

II aukštas

Naudingas plotas ...........................................207,58 m² Bendras plotas ................................................... 302,81 m² + garažas .................................................................. 35,70 m² + katilinė ..................................................................... 6,78 m² Užstatymo plotas ............................................. 213,30 m² Statinio aukštis .......................................................... 8,73 m Stogo nuolydis .................................................................. 22° Pirmas aukštas ..................................................152,01 m² 1. Tambūras .................................................................3,96 m² 2. Holas ........................................................................18,51 m² 3. Virtuvė ir valgomasis ......................................21,98 m² 4. Sandėliukas ............................................................2,15 m² 5. Svetainė .................................................................30,69 m² 6. Kabinetas ..............................................................13,56 m² 7. Vonia ..........................................................................2,77 m² 8. Katilinė ......................................................................6,78 m² 9. Ūkinė patalpa .....................................................15,95 m² 10. Garažas ................................................................35,70 m² Antras aukštas ..................................................113,96 m² 1. Koridorius .............................................................10,16 m² 2. Miegamasis .........................................................22,10 m² 3. Vonia ..........................................................................9,89 m² 4. Drabužinė .............................................................10,91 m² 5. Miegamasis .........................................................15,68 m² 6. Miegamasis .........................................................21,18 m² 7. Miegamasis .........................................................13,26 m² 8. Vonia ..........................................................................6,56 m² 9. Drabužinė ...............................................................4,22 m²

104

2014 Nr. 2