Sa 2015 balandis

2015/3 balandis

ENERGIŠKAI EFEKTYVUS BŪSTAS: KADA PERŽENGSIME RUBIKONĄ?

ATEITIES VISUOMENĖ BRĘSTA ŠIANDIENOS MOKYKLOSE

SKAITMENINĖ STATYBA: KAM NENAUDINGOS PERMAINOS?

KELIŲ INFRASTRUKTŪRA: FINANSINIŲ DUOBIŲ LOPYMAS

SENAMIESČIO ATEITIES SCENARIJUS: ATKURTI AR SUKURTI?

Kaina 2,49 Eur 8,60 Lt

STATYBOS ĮSTATYMO PATAISOS: AR GRIEŽTESNI REIKALAVIMAI GARANTUOS KOKYBĘ?

Turinys STATYBA

6 TEMA

Ateities visuomenė bręsta šiandienos mokykloje

Viktoras Blinovas, Sigitas Kuncevičius, Česlovas Mazūras, Liutauras Nekrošius, Dainius Pavalkis

12 FORUMAS

Skaitmeninė statyba: kam nenaudingos permainos?

Dainius Čergelis, Dalius Gedvilas, Justas Ingelevičius, Virgaudas Juocevičius, Rimvydas Pranaitis

18 SITUACIJA

Statybos įstatymo pataisos: ar griežtesni reikalavimai garantuos kokybę?

Dangyras Žukauskas

22 INFRASTRUKTŪRA Kelių infrastruktūra: finansinių duobių lopymas Egidijus Skrodenis

32 URBANISTIKA

Prekybos centrų dėlionės

ARCHITEKTŪRA

Artūras Blotnys, Mindaugas Pakalnis, Nerijus Valatkevičius

36 ARCHITEKTŪRA

Klaipėdos muzikinio teatro atgimimas – ant senųjų pamatų Vydmantas Drumsta, Vytautas Grubliauskas, Ramūnas Kaubrys

42 PAVELDAS

Senamiesčio ateities scenarijus: atkurti ar sukurti?

Artūras Blotnys, Augis Gučas, Viltė Janušauskaitė, Irena Kliobavičiūtė

48 KRAŠTOTVARKA

Lietuvos kraštovaizdžio kaita: malūnų vietoje – vėjo elektrinės Jonas Abromas

70 NT GIDAS

Energiškai efektyvus būstas: kada peržengsime Rubikoną?

Andrius Buska, Aidas Vaičiulis, Eugenijus Zaremba, Laimonas Zmejauskas

84 PASAULIS

Architektūros muziejai: kultūros istorijos ženklai

Šiame numeryje minimų įmonių ir įstaigų rodyklė 11 „Acme Europe“ 24 „Aco Nordic“ 37 AHK – Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmai 19 „Daistatus“ 16 „Denia Solutions“ 10 „Jaukus namas“ 7 „Farrells“ 68 „Fakro“ 23 „Fegda“ 71 „Gealan Baltic“ 88 „Hörmann“ 15 „InfoEra“ 25 „Iris“ 5 „Kärcher“ III virš. „Kauno šilas“ 40 „Knauf“ 47 „Layher“ 81 „Litexpo“ 43 „Mandelli“ 82 „Montuotojas“ 35 „Pastatų diagnostika ir statyba“ 8 „Peri“ 58 Polistireninio putplasčio asociacija 52 „Ramirent“ II virš. „Rehau“ IV virš. „Reynaers“ 73 „Stokker“ 26 Šalčininkų šilumos tinklai 29 „Veikta“ 20 Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras 24 Vilniaus architektūros studija 16, 54, 60, 64 Vilniaus Gedimino technikos universitetas 31 Vilniaus statybininkų rengimo centras

Redakcijos skiltis

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Ukmergės g. 222 LT-07129 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt, www.sa.lt Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos tarybos narys; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; prof. dr. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; doc. dr. Liutauras Nekrošius, VGTU Architektūros fakulteto dekanas; Rimvydas Pranaitis, Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomasis direktorius; doc. dr. Žymantas Rudžionis, KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas. „Statyba ir architektūra“ yra Lietuvos statybininkų asociacijos, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos ir Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų narys.

UAB „Statyba ir architektūra“ bendradarbiauja su VšĮ Statybos ir architektūros fondu.

Bendrovės direktorė Jūratė Babickienė Redaktoriai Darius Babickas, Rusnė Marčėnaitė Korespondentės Lina Bieliauskaitė, Kristina Buidovaitė Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Jurgita Volungevičiūtė Fotografas Gediminas Bartuška Reklamos skyrius Tel. +370 5 246 1518 Liudmila Michalkevičienė, Renata Olisova Prenumeratos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Laima Lašaitė © „Statyba ir architektūra“, 2015 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą.

Į Vilniaus Balsių pagrindinę mokyklą pirmaisiais jos darbo metais plūdo ne tik ekskursijos, bet ir tėvai, pasiryžę vežioti vaikus į šią išskirtinės architektūros ugdymo įstaigą net iš tolesnių rajonų. Bet architektai vis vien dar sulaukia į Petro Rimšos „Vargo mokyklos“ mizansceną sugrąžinančių valdininkų pastabų – esą svarbu ne kur, o kas moko. Vis dėlto net švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis pripažino, kad mokyklų erdvės turi būti tinkamos vaikų kūrybingumui ugdyti ir individualiems jų gebėjimams skleistis, tad tipinės, daugeliui asociacijas su kareivinėmis keliančios mokyklos nėra tinkamiausia asmenybės formavimosi vieta. Lietuvai atėjo laikas ieškoti radikalios mokyklų renovacijos sprendimų. Ką reikia padaryti?

Prieš ketvirtį amžiaus sostinės senamiesčio išsaugojimas, atkūrimas rūpėjo ir kultūros paveldo specialistams, ir patriotiškai nusiteikusiai visuomenei. Parūpo, žinoma, ir verslui, neretai pelną teikiantį kvadratinių metrų skaičių vertinusiam labiau nei autentiškumo puoselėjimą. Kai kurie specialistai apgailestauja ir dėl lietuvių troškimo grožėtis atstatytais istoriniais pastatais – dauguma Europos visuomenių vadovaujasi Istorinių miestų apsaugos chartija, kuri siūlo rinktis istorinį mastelį atitinkančią naują statybą, o ne pastatų kopijų atkūrimą. Tuščių ir išgriautų posesijų sostinėje dar apstu...

Be skaitmeninės statybos, statinio informacinio modeliavimo (BIM) sąvokos pastaraisiais metais apsieina reta statybų sektoriaus aktualijas nagrinėjanti konferencija. Bet nuo kalbų prie darbų perėjo dar nedaugelis įmonių – priežasčių delsti reformuoti veiklą netrūksta. Mūsų pašnekovai kalbėjo ir apie tai, kokių valstybės reguliavimo žingsnių pasigenda, ir apie tai, kiek gali kainuoti delsimas.

Aplinkos ministerijos siūlomose Statybos įstatymo pataisose pakeitimų, be kurių stringa statybos procesų skaitmeninimas, dar nėra – projekto rengėjai mano tam esant per anksti. Užtat teigia radę būdų gerokai sutrumpinti statybos leidimų išdavimo laiką. Kitas siūlymas – atestuoti neypatingųjų statinių projektuotojus ir vadovus – kelia nemažai diskusijų.

Bet kas nenori kokybiškos statybos?

Kelininkai jau ne vienus metus skundėsi biudžeto prievaizdų skirta griežta dieta. Šiemet Kelių priežiūros ir plėtros programoje savivaldybėms suteikta 50 proc. daugiau lėšų nei pernai. Bet susigrąžinti prarastą svorį, įspėja kelininkai, užtruks.

Turbūt ne vienas nekilnojamojo turto projektų plėtotojas bandys gudrauti, šiemet išsiimdamas tik B energinio naudingumo klasės reikalaujantį statybos leidimą. Kitąmet įsigaliosiantis Europos Sąjungos direktyvos reikalavimas statyti ne žemesnės kaip A klasės pastatus statytojus gąsdina ne tik išaugsiančia statybos kaina, bet ir technologiniais reikalavimais. Vis dėlto yra ir kita nuomonė – atidėliojantieji tai, kas neišvengiama, tik stumia save į konkurencinės kovos užribį.

Tad kas ir kada paskatins statytojus peržengti Rubikoną: direktyvos, savigarba ar augantis pirkėjų reiklumas?

Vienas mūsų pašnekovų įspėja ir besitikinčius investicijomis į nekilnojamąjį turtą užsitikrinti sotesnę senatvę: pirkti šiam reikalui butus daugiabučiuose – neperspektyvu.

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Spausdino UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 4300 egz.

Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

ISSN 0131-9183

Viršelyje – G. Bartuškos nuotr.

6

ATEITIES VISUOMENĖ BRĘSTA ŠIANDIENOS MOKYKLOSE KĄ APIE VALSTYBĖS POŽIŪRĮ Į AUGANČIĄ KARTĄ LIUDIJA DABARTINIS MOKYKLŲ RENOVACIJOS MODELIS? Rusnė MARČĖNAITĖ

Šiltas sienas, naujus langus ir stogus šiandien turi jau daugiau kaip pusė Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklų.

Bet ar tai yra visa, ką norime pasiūlyti ateinančioms kartoms? Architektai ir edukologijos specialistai ragina pradėti diskusiją, kokių tikslų turėtume siekti atnaujindami mokyklas, išsiaiškinti, ką galima padaryti, kad vaikai būtų ugdomi kūrybiškoje, o ne kareivines primenančioje aplinkoje.

20

1

r 5N

.3

MA E T /

7

Ką programuoja ugdymo įstaigų erdvės?

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros fakulteto dekanas Liutauras Nekrošius pripažįsta – užtikrinti ugdymo įstaigose bent jau higieniškas mokymosi sąlygas yra pirmaeilis uždavinys. Bet jau laikas kelti ir esminį klausimą – kaip mąstančią, kokią vertybių sistemą turinčią visuomenę norime kurti? Ir tada programuoti tuos tikslus parenkant architektūrinius mokyklų sprendinius. „Pasaulio pažinimas prasideda ne tik nuo namų, kiemo, rajono, bet ir nuo mokyklos. Tai yra šiltnamis, kuriame auga ateities visuomenė. Čia įgytą patirtį išsinešame į tolesnį gyvenimą ir tokias pat vertybes kuriame aplink save. Šnekame apie visuomenės problemas ir laimės indekso vertinimą, bet jei norime ką nors pakeisti, turime pradėti keisti savo gyvenamąją aplinką.

Vien kalbomis apie laimingą visuomenę ar socialine reklama, skirta kovai su patyčiomis mokykloje, problemų neišspręsime, – sakė L. Nekrošius. – Architektūra, architektūriniai sprendiniai lemia visuomenės bendravimo formas. Jei sukuriame gyvenamąją aplinką, nesudarančią galimybių bendrauti, jei joje yra pilkųjų zonų, palankių patyčioms ar šiaip nedraugiškiems santykiams, taip koduojame ir visuomenę – vaikai auga baimėje, engdami vieni kitus. Stebimės, kad gyvename būste su išdaužytais langais ar sulaužytomis durimis. Bet juk kaip nesvarbūs šie dalykai vaikams buvo pateikiami nuo mažumės. Jei toliau neugdysime atsakomybės už gyvenamąją aplinką, niekas nepasikeis ir po 50 metų.“ L. Nekrošius pabrėžė – modernizuojant mokyklas socialinio modelio klausimas svarbesnis nei estetiniai sprendimai: „Papuošti pastatą galima pagal to laikotarpio estetines madas. Vis dėlto pirmiausia reikia sudėlioti prioritetus: įvardyti, kokio tipo mokyklų reikia atsisakyti, apsispręsti, ar prioritetinės planuojant tikrą modernizaciją yra mažų, ar didelių miestų mokyklos.

Klaidų renovuojant mokymosi įstaigas jau padaryta – dalis jų dabar stovi tuščios, nes nebeturi, ką mokyti. Reikia apgalvoti ir tai, kad mažo miestelio mokyklos yra ir kultūros centrai. Kai kuri nors jų uždaroma, problema ne tai, kad vaikams bus toliau važinėti į kitą, o tai, kad miestelis praranda kultūros židinį.“

Mokykla neturi priminti kareivinių

Leisti vaikus į Sigito KUNCEVIČIAUS suprojektuotą išskirtinės architektūros sostinės Balsių pagrindinę mokyklą nori ir kitų rajonų gyventojai.

Viltį turėti europinio lygio mokyklų Lietuvai padovanojęs Vilniaus Balsių pagrindinės mokyklos projekto autorius, architektas Sigitas Kuncevičius projektuodamas šį pastatą turėjo aiškų strateginį tikslą – pastatyti gerą mokyklą, kuri atitiktų laikotarpio reikalavimus, nužymėtų kokybės parametrus ir galėtų tapti ateities mokyklų prototipu. „Ne tik žodis, bet ir vaizdas, aplinka auklėja žmogų, taip vyksta ir estetinis lavinimas. Galų gale labai svarbu, kad vaikas matytų, jog jam skiriamas dėmesys, kad valstybė rūpinasi juo ir net laiko tai prioritetu. Tai supranta, tarkime, Šiaurės šalys, todėl švedų ar suomių mokyklos yra labai gerai įrengtos. Čia kultūros klausimas. Ir tokius prioritetus turime nusistatyti jau šiandien, nes rezultatus gausime dar negreit“, – sakė VGTU Architektūros fakulteto Architektūros katedros vedėjas S. Kuncevičius.

Mokyklų modernizacija rekonstruojant vidaus erdves – vienas sprendimų sukurti kokybišką ugdymo aplinką, patvirtino architektas. „Tik reikia grįžti prie to, kas kalbėta beveik prieš 20 metų, kai, atsiradus galimybei gauti lėšų mokyklų renovacijai, Lietuva įsipareigojo vykdyti kompleksinę jų renovaciją.

Su ta sąlyga tada garantuoti ir Pasaulio banko pinigai – buvo numatyta 20 mln. litų. Deja, kai pinigai atėjo, architektų mintys dėl mokyklų vidaus struktūros pakeitimų tapo nebereikalin-

Farrells are looking for Architects with Revit Skills to join London office www.terryfarrell.co.uk Architects with proven Revit skills and minimum of 2 years’ experience needed.

Will work directly with partners with a focus on residential architecture.

SKILLS REQUIRED:

• Revit • Experience of BIM processes preferable • AutoCAD

Salary dependent on experience.

Please send focussed CV and portfolio to Nigel Bidwell - nbidwell@terryfarrell.co.uk.

8

Pernai VGTU Architektūros fakulteto ketvirtakursiai kūrė Baltupių progimnazijos rekonstrukcijos projektus. gos. Iniciatyvą perėmė savivaldybės, ir viskas baigėsi tuo, kuo baigėsi, – sakė S. Kuncevičius. – Tiesą sakant, architektai tada išvis buvo stumiami nuo svarstymų, ką reikia daryti, nes mūsų raginimas keisti patalpų vidaus struktūrą patiko ne visiems.“ Problema, anot VGTU Architektūros fakulteto Architektūros katedros vedėjo, yra tai, kad iš sovietmečio Lietuva paveldėjo labai daug tipinių mokyklų su vienodomis klasėmis, koridorine sistema ir kitais ypatumais, kai kuriuos vertintojus provokuojančiais lyginti jas su kareivinėmis ar net kalėjimais. „Mes jau prieš 20 metų siūlėme išardyti tas struktūras, svarstėme, kokios patalpos iš tiesų reikalingos ugdymo įstaigose, – pasakojo S. Kuncevičius. – O reikia, kad mokytojai nebūtų užsidarę savo kambaryje, kad būtų patalpų, kur jie galėtų daugiau bendrauti ne tik su atsiliekančiais, bet ir su daugiau žinių ieškančiais mokiniais. Mokyklos erdvės turėtų būti labiau pritaikytos mokymo procesui. Europoje dabar jis formuojamas taip, kad mokytojas neturėtų viso laiko praleisti savo tribūnoje prie lentos, o mokiniai neturėtų visada kvėpuoti vienas kitam į nugarą, galėtų susiburti būreliais, patys kurti projektus.

Kai vaikai patys užsiima žinių paieška, tai labiau ir įsimena. Ir veiklų mokyklose moksleiviai turėtų rasti daugiau, nei gauti užduotis ar atlikti namų darbus. Ypač jei tikrai bus nuspręsta ilginti mokslo metus.“ Kiek sudėtinga galėtų būti pertvarkyti senų mokyklų pastatų vidaus erdves? Architekto S. Kuncevičiaus teigimu, sunkiausia būtų rekonstruoti pastatus, kurie pastatyti dar pokariu, kai įprastai buvo naudojama daugiau mūrinių konstrukcijų, kaip, tarkime, sostinės Žvėryno gimnazijoje. „Vėlesnio laikotarpio pastatuose, kurie buvo projektuojami su gelžbetonio karkasu, kai kurias pertvaras galima mėginti demontuoti, galbūt sukurti transformuojamų pertvarų elementus, kad mokyklos galėtų kurti įvairiausius naudojimo scenarijus“, – sakė architektas.

Laikas įvertinti perspektyvą

Anot VGTU Architektūros fakulteto dekano L. Nekrošiaus, galima postringauti, kad mokyklų, kaip ir valdžios, esame verti tokių, kokias turime, ar kad nėra lėšų joms modernizuoti, bet verčiau žvelgti toliau – ruoštis tam laikui, kai atsiras finansinių galimybių ne vien apšiltinti, bet ir rekonstruoti mokyklų pastatus. „Esu beveik įsitikinęs, kad jei šiandien mokyklos gautų po keliasdešimt milijonų, nežinotų, ką su tomis lėšomis daryti, kaip suspėti jas įsisavinti. Ko gero, būtų dar storinamas šiltinamasis sluoksnis, dedami brangesni langai, siekiama aukštesnės energinės klasės, – spėja L. Nekrošius. – Jei neturėsime strateginių tikslų, nepradėsime tartis, ką geriausia galima nuveikti tuose senuose pastatuose, dar daug dešimtmečių būsime verti geriausiu atveju to, ką turime šiandien.“

20

1

r 5N

.3

MA E T /

Architektas atkreipė dėmesį – ilgai neleidusios abejoti daugiabučių renovacijos modeliu, šiandien atsakingos valstybės institucijos jau pripažįsta poreikį siekti kitokios jų atnaujinimo kokybės, o štai apie mokyklas dar nekalbama. Net atidarant tas kelias po nepriklausomybės atkūrimo pastatytas mokyklas beveik nediskutuota apie socialines naujoves jose – tik apie patį visuotinę euforiją kėlusį faktą.

Specialistai dėl to nesistebi, bet apgailestauja – tokie pavyzdžiai patvirtina, kad nedaugelis supranta gyvenamosios aplinkos įtaką asmenybės raidai. Architektas S. Kuncevičius irgi ne kartą girdėjo repliką, esą svarbu ne kur, o kas moko.

Pedagogų indėlio jis nemenkina, vis dėlto linki įvertinti ir kitus ugdymo procesui svarbius faktorius. Kol kas simptomiška atrodo Balsių pagrindinės mokyklos atidarymo istorija, kai į šventę suvažiavęs kone visas Lietuvos politikos elitas perkirpus juostelę ėjo ne mokyklos ir, pavyzdžiui, jos dviejų aukštų bibliotekos apžiūrėti, bet krepšinį jos salėje žaisti.

Lokalaus vertinimo ir išvadų gali neužtekti

Nuo ko derėtų pradėti ugdymo įstaigų modernizavimo sprendimo paieškas? VGTU Architektūros fakulteto dekanas L. Nekrošius mano, kad galima pasinaudoti daugiabučių renovacijos patirtimi, kai dar jos nepradėjus buvo rengiamos studijos apie perspektyvas, priemones, principus, vertintos ekonominės sąlygos, socialinė aplinka. Visa tai reikalinga ir ugdymo įstaigoms.

L. Nekrošius, tiesa, abejoja direktyviai užsakytos analizės nauda: „Ji gali atskleisti tam tikras problemas, bet jei to klausimo neiškelsime į platesnį kultūrinį ir geografinį kontekstą, yra pavojus, kad išvadas padarysime pagal tai, ką turime, ir lokalus sprendimas virs formalumu. Tai yra nustatysime fizinę pastatų būklę, galbūt apklausime vaikus apie jų lūkesčius, šie, kadangi nebus matę kitų variantų, gal bus visai patenkinti tuo, ką turi, ir viskas.

Todėl manau, kad pirmiausia reikia pasimokyti iš tarptautinės patirties. Tikiu, kad šios srities specialistai rengdami viešas paskaitas gali padėti atsirasti iki šiol neturėtoms diskusijoms.

Nes informaciją reikia sužinoti ne iš ekskursijose buvusių valstybės tarnautojų, o iš asmeniškai tam tikrus sprendimus savo valstybėse priimančių ar koreguojančių specialistų lūpų. Tai galėtų būti pradžia. Niekam nekyla abejonių, kad per 25 metus toli nuėjome, bet tai nereiškia, kad jau reikia dėti tašką. Jeigu pavyks sutelkti tyrėjus, kurie užsiima edukacine architektūra, galima tikėtis pritraukti ir mokslinius tyrimus.“

Algirdas ŽEBRAUSKAS Architektas, aplinkos ministro patarėjas Dabartinės valstybės politikos atnaujinant ugdymo įstaigas tikslas, deja, toks ir tėra – energinio efektyvumo didinimas.

Kalbama ne apie mokyklų modernizavimą, bet tik apie renovavimą. Nesakau, kad nereikia priimti energinį efektyvumą didinančių sprendimų. Bet blogai, kad nėra rūpinamasi mokyklų vidumi, kuris daugeliu atvejų ne yra mokykliškas, bet primena kareivines. Aptvarkyto fasado ir seno, kareivinio tipo interjero kontrastas šokiruoja dar labiau.

Lietuvoje ugdymo proceso metu nesistengiama išryškinti individualumą. Bet juk kiekvienas turime ne tik atskirą DNR rinkinį, bet ir skirtingą požiūrį į pasaulį, estetiką. Ir mokytojas turėtų mokyti ne iškalti, o interpretuoti, ir vaikai į mokyklą turi eiti, kad gautų socialinio bendravimo patirties. Tam turi tarnauti ir mokyklų architektūra – jos turi būti transformuojamos, turėti bendrų erdvių, skatinti kūrybingumą.

Tokį kelią reikia rinktis planuojant mokyklų atnaujinimą. Ar rasime tam lėšų? Norintieji atlikti darbą visada ras priemonių.

Norintieji nedaryti irgi visada ras priežasčių.

9 Tik skaičiai Iki 2013 metų Lietuvoje buvo renovuotos 632 mokyklos (53 proc.). Daugiausia renovuotų mokyklų – Klaipėdos regione (66 proc.), mažiausiai – Vilniaus (47 proc.) ir Telšių (44 proc.) regionuose. Kitur procentas pasiskirstęs maždaug tolygiai – 50–60 proc.

Nuo 2002 iki 2013 metų pastatų rekonstrukcijai, renovacijai ir modernizacijai iš viso panaudota beveik 500 mln. eurų.

Energinį efektyvumą didinančias priemones įgyvendina Aplinkos ministerija. Energiniam efektyvumui didinti skirti projektai 2014–2020 metais bus finansuojami Energetikos ir Aplinkos ministerijų administruojamomis Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis. Švietimo ir mokslo ministerijos inf.

Iniciatyvos pasikviesti į Vilnių kompetentingų užsienio specialistų, kuriuos čia galėtų išgirsti ir sprendimus priimančių institucijų atstovai, imasi viešoji įstaiga Architektūros fondas kartu su VGTU Architektūros fakultetu. 2015-ųjų rudenį šia tema planuojama surengti penkių paskaitų ciklą. Į renginį ketinama įtraukti ir studentus – vyresniųjų kursų VGTU studentai įgyvendina kursinį projektą, kurio metu projektuoja pradines mokyklas kaip visuomeninius pastatus. Jie bus pakviesti dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, kurios vyks kartu su paskaitų ciklu. „Negaliu įvardyti, ko tiksliai tikiuosi iš tų diskusijų, – sakė L. Nekrošius. – Gal suvokimo, kad praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėję kurti tautinę mokyklą vėliau keitėme tas koncepcijas, jų turinį, bet aplinka, kurioje vyksta tie procesai, regis, ir liko nesvarbi. Gal tie patys specialistai, kurie kuria turinį, gali pasakyti, kokioje, jų manymu, terpėje turi vykti ugdymo procesas? Galvoju, kaip šiandien būtų rašoma naujos mokyklos projektavimo užduotis – kad reikia mokyklos, į kurią tilptų tam tikras skaičius vaikų, ir viskas? Ar kas nors galėtų suformuluoti kokių kitų kriterijų?“

Mokykla kaip bendruomenės centras

VGTU Architektūros fakulteto dekanas neabejoja – kai kurių ugdymo įstaigų vadovai supranta, kad mokykla gali būti daugiau nei mokymosi vieta, kad tai – potencialus bendruomenės centras. Bet jiems reikia rasti atsakymus į sudėtingus klausimus: kaip kompensuoti išlaidas – įrangos amortizacijos, energijos, kurias mokyklos patirtų įsileidusios į savo patalpas bendruomenę, kaip išlaikyti saugumą, apsaugoti vaikus nuo neigiamos aplinkos įtakos.

Ieškant sprendimo galbūt galėtų padėti savivalda, kuri turėtų būti suinteresuota sutaupyti lėšų bendruomenės patalpoms. „Bendruomenių veiklą tikrai galima susieti su mokykla.

O jei joje atsiras ir kultūrinių funkcijų, jei čia ilgesnę dienos dalį bus žmonių, mokykla bus saugesnė. Galiausiai tėvai ten pabus ilgiau su vaikais“, – tokios galimos pertvarkos privalumus mato L. Nekrošius.

Kaip tik tokį mokyklos vaidmenį regi sostinės Baltupių progimnazijos direktorius, Lietuvos progimnazijų asociacijos tarybos pirmininkas Viktoras Blinovas. Jis organizavo „Šeštadienio klubo“ veiklą vaikų bei tėvų laisvalaikio užsiėmimams ir kuria progimnazijos pastato rekonstrukcijos vizijas, kad jis trauktų moksleivius užsukti ir per atostogas. „Norint pagerinti mokyklų pasiekimus, reikia, kad su vaikais, paaugliais bent iki 14 metų mokytojas dirbtų ilgiau. Visur pasaulyje ilginamas buvimo mokykloje laikas. Bet moksleiviai neturi viso jo praleisti toje pat klasėje.

Reikia įvairios infrastruktūros, vaikai turi turėti kitokių užsiėmimų galimybę. Dabar mes tiek suįžūlėję, kad pradinės mokyklos apie 13 valandą yra

uždaromos, uždarytos jos ir savaitgaliais, per atostogas, – sakė V. Blinovas. – Strateginis tikslas turėtų būti mokykla, dirbanti nuo ryto iki vakaro, savaitgaliais ir per visas atostogas. Tam ir reikia kurti projektus, kurie padėtų mokykloms virsti daugiafunkciais centrais. Turi atsirasti erdvių, skirtų popamokinei veiklai.“

Reikia kompleksinės renovacijos pavyzdžių

1979 metais pastatytame Baltupių progimnazijos pastate apie 1 mln. litų (apie 300 tūkst. eurų) kainavusi energinio efektyvumo parametrus gerinanti renovacija buvo atliekama 2009–2011 metais. Tada savomis jėgomis buvo suremontuota ir dalis vidaus patalpų. „Renovaciją suprantu taip – jos tikslas yra sukurti mokiniams tinkamą darbo aplinką. Bet to nepadarysi, kol klasėje nebus šilta, švaru ir gražu. Tvarkėmės taupydami. Pažvelgus ūkiškai, ta Lietuvoje vykdyta renovacija kartais atrodo beprasmė – jei uždedami kailiniai, turi būti ir vėdinimo sistema, o ji dažniausiai neįrengiama. Neturime jos ir mes – tada nė nežinojome, kad tokios reikia“, – pripažino V. Blinovas.

Renovacijos procesai, progimnazijos vadovo įsitikinimu, turėtų būti organizuojami kitaip – jei pastatui atnaujinti skiriamas Europos Sąjungos (ES) finansavimas, prisidėti turėtų ir savivalda, skirdama tuo pat metu lėšų kitiems svarbiems darbams atlikti. „Tik maža dalis renovuotų mokomųjų patalpų atitinka europinius standartus. Renovacija turėtų būti atliekama kitaip – kompleksiškai, vykdant rimtesnę atranką. Dabar yra renovuotų mokyklų, kurios neturi mokinių“, – teigė V. Blinovas. Jis tiki, kad Baltupių progimnazija gali tapti tokios kompleksinės renovacijos pavyzdžiu. Praėjusiais metais jo iniciatyva progimnazija tapo S. Kuncevičiaus vadovaujamų VGTU Architektūros fakulteto ketvirtakursių darbo renovacijos tema objektu. „Prašiau jų kurti negalvojant apie pinigus ir tokius projektus, kad 80 proc. vertintojų pasakytų, jog tai – nesąmonė“, – nusijuokė V. Blinovas.

Ministerija pasiryžusi kurti mokyklų rekonstrukcijos gaires

Dalis iš 20 studentų darbų dar šiandien eksponuojami progimnazijoje, o procesas tęsiasi – įstaiga pateko į Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) kuruojamą Bendrojo ugdymo mokyklų modernizavimo įrengiant šiuolaikines mokymosi erdves investicijų projektą. Garsiai neskelbdama ŠMM rengiasi naujo modelio mokyklų modernizacijai, kurios, pasak švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio, ilgainiui turėtų sulaukti dauguma šalies mokyklų.

Iš ŠMM administruojamų ES struktūrinių fondų lėšų į švietimo įstaigų infrastruktūrą 2014–2020 metais planuojama investuoti apie 80 mln. eurų. Prioritetas modernizuojant švietimo įstaigas – mokyklų pastatų vidaus pertvarkymas. Tad daugiau kaip pusė šios sumos bus skiriama bendrojo ugdymo įstaigoms modernizuoti ir mokyklų aprūpinimui mokymosi

10

Liutauras NEKROŠIUS: „Mokykla yra šiltnamis, kuriame auga ateities visuomenė. Čia įgytą patirtį išsinešame į tolesnį gyvenimą ir tokias pat vertybes kuriame aplink save.“

Sigitas KUNCEVIČIUS: „Ne tik žodis, bet ir vaizdas, aplinka auklėja žmogų. Labai svarbu, kad vaikas matytų, jog jam skiriamas dėmesys, kad valstybė rūpinasi juo ir net laiko tai prioritetu.“

Dainius PAVALKIS: „Mokyklų erdvės turi būti tinkamos vaikų kūrybingumui ugdyti ir individualiems jų gebėjimams skleistis, o mokytojai čia turi atrasti įvairesnį pedagoginių galimybių spektrą.“

Viktoras BLINOVAS: „Strateginis tikslas turėtų būti mokykla, dirbanti nuo ryto iki vakaro, savaitgaliais ir per visas atostogas.

Turi atsirasti erdvių, skirtų popamokinei veiklai.“

20

1

r 5N

.3

MA E T /

įranga. Kitos švietimo infrastruktūrai numatyto finansavimo dalys bus skirtos ikimokyklinio ir priešmokyklinio vaikų ugdymo prieinamumui didinti, neformaliajam vaikų bei jaunimo ugdymui plėtoti.

Bendrojo ugdymo mokyklų modernizavimo įrengiant šiuolaikines mokymosi erdves investicijų projekto tikslas – ieškoti racionaliausio tokių tipinių mokyklų erdvių modernizavimo būdo. Pagal parengtus techninius projektus bus rekonstruojamos septynios edukacinės ŠMM atrinktų tipinių mokyklų erdvės. Tarp atrinktųjų – ir Baltupių progimnazija. Ministerija tikisi, kad pasibaigus projektui galės pateikti projektuotojams aiškias rekomendacijas, kaip mokymo patalpas geriau pritaikyti pagal vaikų amžių, ugdymosi poreikius, mokymosi programas. „Mokyklų erdvės turi būti tinkamos vaikų kūrybingumui ugdyti ir individualiems jų gebėjimams skleistis, o mokytojai čia turi atrasti įvairesnį pedagoginių galimybių spektrą“, – žurnalo „Statyba ir architektūra“ kalbintų architektų vizijai pritaria ministras D. Pavalkis.

Planuojama parengti architektūrinius edukacinių erdvių rekonstrukcijos modelius, jų techninius projektus padaryti prieinamus visoms to paties tipo mokykloms. Ministerijos specialistų nuomone, tipinių mokyklų erdvės ir jų problemos yra tapačios, vadinasi, tai gali būti sprendžiama centralizuotai.

Tad Baltupių gimnazija ir vėl turi vilčių panaudoti savo poreikiams kiek daugiau nei 1 mln. litų – apie 300 tūkst. eurų. Ir planų turi, tik už daug didesnę sumą: be kitų pertvarkymų, norima uždengti mokyklos kiemą stogu, kad atsirastų šildomų erdvių, kuriomis būtų galima naudotis ištisus metus.

V. Blinovas įsitikinęs, kad kuriant demonstracinius projektus reikia padaryti truputį daugiau, negu tik sutvarkyti – privalu siekti įgyvendinti išskirtines idėjas: „Žinoma, ta suma yra nedidelė, visoms reikmėms neužteks, ir gal moksleivių tėvai po to sakys, kad geriau ne stogą dengti reikėjo, bet kokias interaktyvias lentas įrengti.“

Po 40 metų – vis dar išskirtinė mokykla

„1974 metais jauno architekto Česlovo Mazūro suprojektuota netipinė 40-oji Lazdynų vidurinė mokykla (dabar – Vilniaus „Minties“ gimnazija) reprezentuoja struktūros užpildymo tūriais idėją lietuviškoje architektūroje. Pastatas yra originalus ir erdviniais, ir funkciniais bei planiniais sprendimais, ir raudonų plytų mūro bei pilko tinko fasadais, darančiais mokyklą išties išskirtinę.

Pritaikyta prie didelio nuolydžio reljefo, mokymosi įstaiga sudaryta iš atskirų korpusų, išdėstytų terasomis. Triaukštės bendrųjų patalpų erdvės jungiami dviaukščiai mokymo blokai suprojektuoti su atskirais rekreaciniais kiemeliais. Organiškai į aplinką įsiliejantis, laisvo planavimo objektas tuo metu itin skyrėsi nuo iki tol įprastų koridorinės sistemos daugiaaukščių mokyklų. Toks objektas, gimęs tipinės architektūros ir masinės statybos metu, neliko neįvertintas – autoriui skirta centrinio komiteto premija, Lazdynų gyvenamajame rajone 1982 metais pastatyta dar viena tokia mokykla“, – rašoma Vilniuje vyksiančio atviros architektūros savaitgalio „Open House“ programoje – „Minties“ gimnaziją bus galima aplankyti festivalio metu – balandžio 25–26 dienomis.

Prieš keliasdešimt metų šią mokyklą lankiusio VGTU Architektūros fakulteto dekano L. Nekrošiaus vertinimu, ji respektabiliai tuo metu atrodė pasauliniame kontekste, o Lietuvoje buvo visiškas avangardas. „Ji ir šiandien išlieka avangardas, nes turime tik keletą panašaus lygio pavyzdžių. 1974 metais architektas sprendė tas pačias problemas, kurias dabar, mūsų manymu, irgi tikslinga spręsti, – sakė L. Nekrošius. – Sakyčiau, šis projektas – sėkmingiausias Č. Mazūro karjeros darbas.“ Č. Mazūras šiandien atlaidžiai vertina savo jaunatviškas emocijas baigiant vidurinę mokyklą. Tada tai atrodė pati laimingiausia jo gyvenimo diena. Tuo laikotarpiu jautėsi pavargęs nuo nuolatinio priešinimosi sistemai – bandymams paversti pionieriumi ar komjaunuoliu. „Praeitis daro didelę įtaką. Kai jau gavau galimybę pažiūrėti į mokyklą kaip architektas, norėjau padaryti ją visiškai kitokią nei tuometės tipinės mokymosi įstaigos, norėjau suprojektuoti tikrą mokyklą. Nesakyčiau taip skambiai – kad siekiau, jog kuo mažiau vaikų džiaugtųsi ištrūkę iš mokyklos, bet tikrai norėjau parodyti, kad mokykla ir jos aplinka yra labai svarbi jauno žmogaus formavimo priemonė, – sakė Č. Mazūras. – Čia užkoduojama daugybė veiksnių, ir padaryti, kad jie veiktų teigiamai, nėra paprasta. Kuriant tuos kodus turi dalyvauti ir visuomenė.“ „Minties“ gimnazija ir liko vienintelė architekto Č. Mazūro suprojektuota ugdymo įstaiga. Bet atsiradus galimybei jam būtų įdomu vėl imtis tokio darbo – tai būtų proga dar kartą įsigilinti į ugdymo įstaigų problemas. „Keičiasi kartos, auklėjimas, gyvenimo tikslai ir filosofija – kas kartą turi analizuoti situaciją iš naujo, – tvirtino Č. Mazūras. – Gerai, kad pradedama kalbėti apie mokyklų struktūros atnaujinimą – tikrai yra būdų tai padaryti.“

11 11 11

Geras kokybės ir kainos santykis kalbant apie LED apšvietimą ilgą laiką buvo galvos skausmas ir pramonėje, ir statybose. Didelis apšvietimo sistemos našumas, mažas akinimas, aukštas spalvų perdavimo indeksas, nedidelės elektros energijos sąnaudos – tokius kokybiškam apšvietimui keliamus reikalavimus atitinka bendrovės „ACME Europe“ komercinėms ir pramoninėms patalpoms, gatvėms ir teritorijoms apšviesti sukurti šviesos diodų lubų šviestuvai „Stella“ bei gatvės šviestuvai „Stella ST“. Šiuose šviestuvuose naudojama naujiena rinkoje – universali modulinė sistema, kurios korpusas ir maitinimo šaltinis gali būti panaudoti keliskart – LED modulį bet kada galima išimti ir pakeisti nauju. Modulinės sistemos korpuso neprireiks keisti rinkoje atsiradus našesniems LED šviestukams (prognozuojama, kad po 5–7 metų LED modulių našumas išaugs 30– 40 proc.). Taigi pridėtinė šių šviestuvų vertė ir nauda – akivaizdi, ypač investuojant į gatvių apšvietimą. Šviestuvams „Stella“ ir „Stella ST“ suteikiama penkerių metų garantija. Visi šviesos diodų šviestuvai atitinka IP 68 saugos standartą. Šviestuvuose „Stella“ ir „Stella ST“ naudojami „Philips“ šviestukai. Planuojama, kad netrukus rinkoje pasirodys tik šiems moduliams sukurti „Philips“ šviestukai, kurie išlaikant aukštą (110–117 lm/W su 700 mA srove) sistemos našumą modulio kainą leis sumažinti apie 20 proc. Pavyzdžiui, 250 W metalo halogeno šviestuvus galėtų pakeisti 60–80 W galios LED šviestuvai. Šviesos diodų šviestuvų „Stella“ kaina galėtų siekti apie 150 eurų – toks racionalus sprendimas ypač pasiteisintų apšviečiant pramonines patalpas ir gatves.

Vienas pagrindinių naujųjų šviestuvų pranašumų, įmonės „ACME Europe“ apšvietimo kategorijos specialisto Martyno Juršio teigimu – silikoninis užsandarinimas. Dažniausiai šviestuvuose naudojami varžtai ir sandarinamosios gumos.

Jos priklausomai nuo aplinkos temperatūros svyravimų gali prarasti savo ypatybes – tapti neelastingos, todėl į šviestuvą gali patekti garų ar kitų nešvarumų. Varžtai irgi iki galo neužtikrina sandarumo, perveržus juos galima pažeisti stiklą ar plastiką, kitas detales ir taip sukelti vidinių detalių koroziją. „Gatvių šviestuvuose galima pamatyti vabzdžių ar kitų nešvarumų, o juk kadaise šviestuvai buvo visiškai apsaugoti nuo aplinkos poveikio, – atkreipė dėmesį M. Juršys. – Pramoninis ir gatvių apšvietimas – ilgalaikė investicija. Apšvietimas įrengia-

mas dešimtmečiui ar ilgesniam laikotarpiui, todėl sandarumas yra viena esminių šių šviestuvų ypatybių.“ Taip pat svarbu, kad šviestuvų „Stella“ ir „Stella ST“ modulis nėra platus, todėl šiluma išsklaidoma efektyviau.

Lubų šviestuvai „Line“ išsiskiria aukštu spalvos perteikimo indeksu (CRI 80) ir labai žemu akinimo indeksu (UGR < 16). Lengvai įrengiami modernaus dizaino šviestuvai – puikus sprendimas parduotuvėms ar sandėliams apšviesti. Asimetrinė ir dviguba asimetrinė šviesos sklaida leidžia šviesą nukreipti ten, kur labiausiai reikia, pavyzdžiui, į lentynas. LED šviestuvus galima naudoti su judesio jutikliais ar vaizdo stebėjimo kameromis.

Pavyzdžiui, palyginti su naujausiomis T5 reflektorinėmis sistemomis (2 x 49 W), jie skleidžia apie 8400 lm šviesos. Tokį pat rezultatą galima pasiekti naudojant ir 65 W šviesos diodus, o tai sutaupo trečdalį energijos.

Lietuvoje pagamintos aukšto našumo šviesos diodų lempos T8 – 70 proc. taupesnės nei įprastos liuminescencinės. Apšviečiant gamyklas ar biurus, požemines automobilių stovėjimo aikšteles, avarinius praėjimus, LED lempos T8 jas gali sėkmingai pakeisti. „ACME Europe“ siūlomų lempų našumas – 120 lm/W, netrukus rinkoje pasirodys 160 lm/W ir 110 lm/W RA95 lempų serijos, skirtos aukščiausios kokybės reikalaujantiems klientams. Šviesos diodų lempos T8 gali būti naudojamos su integruojamais judesio davikliais, papildomai užtikrinant ekonomiškumą.

Anot M. Juršio, biuruose ilgą laiką populiarius buvusius vadinamuosius „armstrong“ tipo lubų šviestuvus netrukus pakeis novatoriškos šviesos diodų plokštės. „ACME Europe“ klientams siūlo LED plokštes reprezentacinei biurų erdvei (šių LED plokščių spalvos atgavos indeksas yra CRI 80, našumas – 105 lm/W), taip pat – ir skirtas bendram biurų apšvietimui. Šis sprendimas, M. Juršio teigimu – ekonomiška ir protinga investicija (šviesos diodų plokščių kaina gali siekti apie 33 eurus).

Visi pramoninėms ir komercinėms patalpoms, gatvėms bei teritorijoms skirti šviesos diodų šviestuvai sutaupo nuo 55 iki 70 proc. elektros energijos, palyginti su T8 liuminescencinėmis, metalo halogenų, natrio lempomis. Pasitelkus apšvietimo valdymo sistemas, papildomai sutaupoma dar 15 proc. energijos.

Bendrovės „ACME Europe“ siūlomi LED sprendimai – dar vienas žingsnis efektyvesnio resursų valdymo link.

Martynas Juršys, „ACME Europe“ Apšvietimo kategorijos specialistas Raudondvario pl. 127, Kaunas.

Mob. +370 665 18 541 El. p. martynas.jursys@acme.eu

SA 2015 Nr. 3 / reklama

APŠVIETIMAS VERSLUI: ENERGIJOS TAUPYMO RECEPTAI

12

FORUMAS

SKAITMENINĖ STATYBA: KAM NENAUDINGOS PERMAINOS? Kristina BUIDOVAITĖ

2014 metais patvirtintoje Europos Sąjungos (ES) Viešųjų pirkimų direktyvoje apibrėžtos sąlygos, kurias įgyvendinus įteisinama galimybė reikalauti biudžeto lėšomis finansuojamiems statybos objektams naudoti informacinio statybų modeliavimo (BIM) metodologiją. Pagrindinis reikalavimas – sukurti reikiamą prieigą ir infrastruktūrą. Lietuvoje ir daugelyje kitų ES valstybių tai dar tik ruošiamasi padaryti. Ką laimėtume suskubę į pirmąsias skaitmeninės statybos dalyvių gretas?

Skaitmeninė statyba – procesas, kai informacija apie pastatą laikoma vienoje visoms suinteresuotoms šalims elektroniniu būdu prieinamoje vietoje. Informacija turėtų apimti visus pastato gyvavimo ciklo etapus – pradedant koncepcijos, projektinių siūlymų rengimu, techniniu ir darbo projektu, statyba, eksploatacija, rekonstravimu, baigiant demontavimo darbais.

Projektavimui skiriamos lėšos nėra didelės, nes šiuo metu neįprasta vertinti viso pastato gyvavimo ciklo. Tačiau kokybiškas projektas sutaupo ir statybos, ir eksploatavimo sąnaudų, padeda išvengti defektų, kuriuos reikia šalinti garantiniu laikotarpiu, taip pat nutolina renovacijos laiką, padeda išvengti neracionalaus atliekų kiekio demontuojant pastatą. Investicijos į kokybišką projektą atsiperka su kaupu.

Kalbant apie skaitmeninio projektavimo kainą reikėtų vertinti visumą. Sąnaudos auga, nes reikia įsigyti programinę įrangą ir ją nuolat atnaujinti. Šiuo atveju kaltas ne skaitmeninės statybos metodų taikyJustas INGELEVIČIUS mas, o uždaro kodo programinę įrangą gaminančių monopolinių Architektų biuro „JP architektūra“ korporacijų verslo strategija. architektas Pirmi žingsniai, padedantys išvengti programinės įrangos gamintojų piktnaudžiavimo, jau žengti: skaitmeniniam modeliui apsikeisti naudojamas atviras IFC standarto failas, kurį gali sugeneruoti programinė visų gamintojų įranga. Žvelgiant į ateitį, turėtų atsirasti programinė atviro kodo projektavimo įranga, leisianti lanksčiai reaguoti į industrijos poreikius. Vertinant ES mastu ir skaičiuojant išlaidas statybų sektoriuje, programinei atviro kodo projektavimo bei projektų informacijos valdymo įrangai pagaminti reikėtų skirti nedidelę biudžeto dalį. Tokią sistemą imasi kurti ir Lietuvos programinės įrangos kūrėjai.

Vertinant projektavimo laiko sąnaudas, reikėtų pasverti vienodo išsamumo projektus. Nėra teisinga lyginti laiką, sugaištamą ne tokiems išsamiems projektams, ir laiko sąnaudas pasitelkiant BIM principus didelio masto projektuose. Pagrindinė projektuotojų gaunama nauda yra tai, kad tinkamai taikant modernias projektavimo technologijas sumažėja monotoniško techninio darbo, specialistai gali ilgiau atsidėti kūrybiškiems sprendimams. Mažiau laiko reikia gaišti kolizijų tarp skirtingų projekto dalių paieškai ir sprendimui.

Norėdami efektyvesnio projektavimo proceso, projektuotojai daugiau dėmesio turėtų skirti pradiniams etapams: koncepcijai parengti, pagrindiniams objekto principams, projektavimo užduočiai kartu su užsakovu suformuoti, taip pat bendravimui tarp skirtingų projekto dalių rengėjų nuo pat ankstyvų projektavimo stadijų.

Beje, skaitmeninė statyba – tik įrankiai. Tad labai svarbu, ką projektuojame ir statome. Kokybiškos architektūros pagrindas – aiški ir logiška užduotis, adekvatus poreikių suvokimas, darnios architektūros, ekologijos principų taikymas, atsakingas medžiagų, procesų parinkimas.

20

1

r 5N

.3

AS UM R /FO

13

Rimvydas PRANAITIS Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomasis direktorius

Projektavimo įmonių asociacijos narių nuomonė apie statybos procesų skaitmeninimą skiriasi. Nuogąstaujama dėl brangesnio ir ilgesnio projektavimo proceso. Suskaitmeninus statybos procesus, be jokios abejonės, laimėtų statybininkai: sutrumpėtų statybų proceso dalyvių derybos, sumažėtų projektuotojų klaidų. Tačiau, mūsų žiniomis, projektavimo procesas pabrangtų iki 20 proc. Galbūt statybininkų laikas brangesnis nei projektuotojų? Panašu, kad mums lieka prisitaikyti prie jų interesų.

Lietuvoje kelios stambios ir kai kurios aktyvesnės ar specializuotos projektavimo įmonės suinteresuotos skaitmenine statyba, tačiau didžioji dalis likusių asociacijos narių iš esmės tam nepasiruošusios – visų pirma todėl, kad neturi sukaupusios pakankamai lėšų. Jei perėjimui prie skaitmeninės statybos būtų skiriama ES parama, galbūt procesas neatrodytų toks skausmingas, tačiau vilties gauti paramą programinei įrangai įsigyti ir specialistams apmokyti maža. Be to, šiuo metu trūksta specialistų – universitetai dar tik pradeda juos ruošti.

Tik Didžiojoje Britanijoje skaitmeninei statybai diegti skirta biudžeto lėšų (šioje šalyje viešųjų pirkimų procese skaitmeninis statinio modeliavimas taps būtinas 2016 metais). Kitose valstybėse informacinio statybų modeliavimo plėtra – statybos įmonių rūpestis. Beje, Lietuvoje iki šiol dar nesukurtas ir nacionalinis statybų klasifikatorius.

Statybos procesų skaitmeninimas neišvengiamas, tačiau neturėtų būti forsuojamas. Projektavimo įmonėms reikėtų daugiau laiko pasiruošti, sukaupti lėšų, apmokyti specialistus. Galų gale būtina įgyti patirties – negalima staiga pakeisti visą statybų procesą. Nesu tikras, ar Aplinkos ministerija ryšis tokiam žingsniui.

Architektų sąjunga paskelbė, kad kartu su Europos architektų taryba svarstys skaitmeninės statybos klausimus, tačiau, mano žiniomis, šiuo metu daugiau diskutuojama apie teisinius, techninius ir finansinius dalykus.

Pavyzdžiui, projektą perkelti į trimatę aplinką kainuoja iki keliolikos tūkstančių eurų.

Bandžiau apklausti asociacijos narius, ar jie naudoja BIM programas. Manau, tokių mažuma. Kiek teko susidurti, trimatės BIM technologijos daugiau naudojamos architektūrinei arba konstrukcinei, bet ne inžinerinei daliai. Tad ar reikia bėgti tiesiai priešais traukinį? Manau, daug svarbiau tinkamai pasiruošti, juolab kad dalis procesų jau vyksta.

14

Lietuvos statybininkų asociacija Vyriausybei pateikė siūlymų dėl statybų sektoriaus skaitmeninimo. Vyriausybė pavedė Aplinkos ministerijai kartu su asociacija šį klausimą svarstyti Vyriausybės strateginio komiteto posėdyje. Manau, po jo daug kas paaiškės. Aplinkos ministerijos specialistai iš esmės pritaria iniciatyvai – tiesiog dar turime suformuoti bendrą statybų sektoriaus tolesnės skaitmeninimo plėtros viziją.

Visi suprantame, kad šio sektoriaus skaitmeninimas neišvengiamas, kad tai reikės padaryti. Kol kas neaišku, koks bus Vyriausybės sprendimas ir kokiu keliu eisime. Manau, įgyvendinant šią iniciatyvą reikėtų tikėtis ir skepticizmo. Jau dabar girdime statybos procese dalyvaujančių subjektų, ypač mažųjų įmonių, nuogąstavimų, esą šios iniciatyvos įgyvendinimo nauda yra sunkiai pamatuojama, esą dėl brangios naujos programinės įrangos įsigijimo, specialistų apmokymo nepagrįstai išaugs sąnaudos.

Noriu pasakyti, kad įgyvendinant statybų sektoriaus skaitmeninimo iniciatyvas pirmaujančios šalys, tokios kaip Didžioji Britanija, Danija, šiuos procesus pradėjo po daugelio tyrimų ir diskusijų. Jos valstybės lygmeniu subrandino labai aiškius siekius, parengė veiksmų planus. Todėl diskusijose nuolat akcentuojame, kad visų pirma būtina sukurti valstybės statybų proceso skaitmeninimo viziją ir strategiją – tai mes ir siūlome. Kartu svarbu iš anksto numatyti, kaip spręsime skausmingiausius klausimus.

Būtina pažymėti, kad realus šios iniciatyvos įgyvendinimas neįmanomas be esminių tam reikalingos infrastruktūros elementų: BIM standartų, nacionalinio statybų klasifikatoriaus, duomenų mainų standartų sukūrimo ar perėmimo.

Dainius ČERGELIS Skaitmeninant statybų sektorių tektų pakeisti didžiąją su tuo susijusių teisės aktų dalį. Statybų proceso dalyvių santykiai šiuo metu apriboti griežtais etapais: projektiniai siūlymai, projektavimas, statyba. Turime nepamiršti ir statinio naudojimo, rekonstrukcijos, reAplinkos ministerijos Statybos ir būsto departamento monto ir nugriovimo aspektų.

Atsižvelgiant į minėtose valstybėse taikomą praktiką, suskaitmeninus statybų sektorių, konkretaus statybos projekto dalyviai, dirbStatybos sektoriaus pažangos dami vienoje komandoje, bendrautų standartizuota kalba ir pagal standartizuotas procedūras. Statybos projektas, pritaikius egzistuoir statybos produktų politikos jančias informacines technologijas, vienodą terminologiją ir procedūras, taptų išsamesnis ir aiškesnis, kiltų mažiau nesusipratimų bei skyriaus vedėjas ginčų. Esami teisės aktai tiesiog nebeatitiks tų galimybių, kurias teikia siūlomi skaitmeninimo sprendimai.

Taigi būtina strategija, kuri numatytų, kokį statybų sektoriaus skaitmeninimo lygį norime pasiekti po tam tikro laikotarpio, kokie žingsniai turėtų būti padaryti per kelerius metus, kas už ką būtų atsakingas ir kiek tam apytiksliai reikėtų lėšų. Šiuo metu to neturime. Nesant aiškios valstybės vizijos ir strategijos skaitmeninei statybai planuoti, panaudoti dalį valstybės lėšų ar pretenduoti gauti ES paramą būtų labai neatsakinga. Šio etapo mes negalime praleisti. Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų pakeitimai būtų padaryti po to.

Manau, skaitmeninant statybų procesą daug kas priklausys ir nuo konkretaus Vyriausybės strateginio komiteto sprendimo. Jeigu būtų pritarta šiai iniciatyvai, neabejoju, kad galimybė gauti ES paramą taptų realesnė.

Didžiojoje Britanijoje skaitmeninant statybų procesą, ko gero, padaryta didžiausia pažanga. Nuo 2016 metų šioje šalyje vykdant viešuosius pirkimus bus reikalaujama naudoti BIM technologijas. Pokyčius inicijavo vyriausybė, todėl pastaruosius penkerius metus statybų skaitmeninimo procesui skyrus ypač daug dėmesio, atlikus visus techninius ir organizacinius darbus iš verslo ir valstybės institucijų galima reikalauti naudoti BIM metodologiją. Beje, prieš tai kelerius metus vyko diskusijos. Manau, šis būdas ir mums neišvengiamas.

Turėtume rasti savo kelią, daugelį dalykų pritaikyti savo sąlygoms ir rinkai. Žinoma, kai ko galime pasimokyti iš labiau pažengusių šalių, pritaikyti sėkmingus principus. Tačiau ne mažiau svarbius klausimus, susijusius su institucijų sąranga, nusistovėjusiais statybų proceso dalyviais, kultūra ir mentalitetu, teks išspręsti patiems. Kol kas būtina viską kompleksiškai įvertinti.

Dalius GEDVILAS Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas

20

1

r 5N

.3

AS UM R /FO

Statybų skaitmeninimas naudingas visiems statybų proceso dalyviams. Didžiosios Britanijos specialistų atliktas tyrimas parodė, kad maždaug 70 proc. investicijų Europoje diegiant informacinį statinio modeliavimą buvo pelningos. Tie patys tyrimai rodo, kad, pavyzdžiui, Europos architektams investicijos neatsipirko tik 5 proc. atvejų. BIM metodologijos taikymas iki minimumo sumažina klaidų tikimybę projektuojant ir statybos procese. Valstybėse, kurios jau yra pažengusios statybų skaitmeninimo srityje, daugiau dėmesio ir laiko skiriama projektavimo etapui, tačiau statybų laikas gerokai sutrumpėja.

Projektavimo kainų augimo grėsmę galima įvertinti atlikus paprastus skaičiavimus. Projektavimas sudaro nuo 3,5 iki 5 proc. visos objekto kainos. Jei projektavimas pradėjus taikyti BIM pabrangtų 20 proc., tai 1 mln. eurų vertės objekte tai sudarytų 10 tūkst. eurų.

Dalyvaujantieji statybos procese puikiai žino, kad klaidos projekte ir jų taisymas statybų etape dažnai kainuoja gerokai daugiau pinigų bei laiko.

Taip visų pirma taupomi užsakovo pinigai. Eksploatacijos metu, atsižvelgiant į BIM suteikiamas galimybes objektui palaikyti, reikiamiems atnaujinimams planuoti, taip pat taupomos ir lėšos, ir laikas. Jeigu modernizuojant daugiabučius šiandien būtų pasitelkiami skaitmeninės statybos principai, pagerėtų investicinių projektų kokybė, o juose nurodomi darbų kiekiai, kitaip nei dabar, būtų tikslūs.

Naudą pirmiausia pajustų daugiabučių modernizaciją organizuojančios namų bendrijos.

Siekiant statybos skaitmeninimo Lietuvoje, privalu pakeisti labai daug galiojančių teisės aktų. Tokiems dideliems pokyčiams būtinos ir didelės investicijos, todėl, deja, realūs darbai vis atidėliojami. O delsimas didina riziką Lietuvos statybų sektoriui tapti nekonkurencingam. Tai patvirtina Lietuvos statybininkai, praėjusiais metais Šengeno šalyse gavę rekordiškai daug pajamų – per 168 mln. eurų. Švedijoje, Norvegijoje, Airijoje dirbantys lietuviai taiko BIM metodologiją. Grįžę į Lietuvą jie vėl turi naudoti senus statybos organizavimo metodus, ir tai juos glumina.

Lietuva turi ir pranašumą – gali mokytis iš BIM diegimo lyderių, pavyzdžiui, Skandinavijos šalių ar Didžiosios Britanijos, perimti geriausią praktiką, nekartoti klaidų. Būtina suprasti, kad BIM metodologija yra globali.

Statybą skaitmeninančios valstybės kartu dirba tarptautiniame aljanse „buildingSMART“ – čia kuriami atviri BIM, informacijos mainų standartai. Kaip pavyzdį galima pateikti GPS – globalią padėties nustatymo sistemą, naudojamą visame pasaulyje ir veikiančią tokiais pat principais. Šią sistemą galima palyginti su BIM. Sukurti visiškai atskirą, nacionalinę ir specifinę statinių informacinio modeliavimo metodologiją Lietuvoje neįmanoma – tai pareikalautų milžiniškų resursų. Turime išskirtinę galimybę panaudoti užsienio valstybių patirtį adaptuodami pažangius BIM metodologijos principus, kurdami nacionalinį statybų klasifikatorių ir siekdami įteisinti IFC duomenų mainų standartą.

15

Jei Lietuvos statybų sektoriaus atstovams skaitmeninė statyba atrodo papildoma našta, tuomet jie nepastebėjo, kad našumo lygis statyboje jau kurį laiką arba nekrinta, arba geriausiu atveju nesikeičia. Pasaulyje šio sektoriaus našumo lygis stabiliai krito ir tebekrinta, nes šis sektorius vienintelis, kuriam gana sudėtinga pasinaudoti naujomis galimybėmis, o jų teikia sparčiai plėtojamos informacinės bei komunikacinės technologijos.

Skaitmeninė statyba – vienas efektyviausių būdų padidinti statybos procesų efektyvumą. Tai įrodo įgyvendintų didelio masto projektų pavyzdžiai. Juose statybos skaitmeninio modeliavimo technologija leido sutaupyti lėšų, užtikrinti projekto įgyvendinimą laiku ir garantuoti sutartą statinių kokybę bei jų vertingumą. Manau, skaitmeninės statybos diegimas Lietuvoje neišvengiamas. Juo labiau jeigu norime išsiveržti iš savo mažos rinkos ir jos ribotų galimybių aplinkos. Vertinant globaliai – tai vieno didmiesčio rinka.

Jeigu sprendimus priimsime atsižvelgdami į savo mažos rinkos poreikius, bandysime joje užsidaryti, tuomet savo statybų sektorių tikrai prarasime – jo vietą užims kitų Europos Sąjungos šalių statybų sektoriaus atstovai. BIM technologijos iš esmės pakeis nusistovėjusią procesų organizavimo ir valdymo tvarką. Pas mus kol kas labai nedaug projektų įgyvendinta taikant tokius principus. Pagrindinė priežastis – Lietuvoje nebuvo stambių kompanijų, turinčių visas statybos projektui įgyvendinti reikalingas kompetentingas grandis: plėtros, projektavimo, inžinerijos ir statybos padalinius. Be to, nebuvo praktikos, patirties, teisinės bazės ir organizacinės technikos projektams įgyvendinti, iš atskirų specializuotų nedidelių įmonių suburti ir valdyti lygiateisių partnerių grupę.

BIM technologijos ir statybų sektoriaus dalyvių partnerystės principų derinimas, įgyvendinant didelius ir sudėtingus statybos proDr. Virgaudas JUOCEVIČIUS jektus, sukūrė sudėtinį statybos organizavimo ir valdymo būdą. Toks valdymas paremtas lygiaverčiais statytojo, projektavimo rangovo, Vilniaus Gedimino technikos statybos rangovo ir pagrindinių subrangovų santykiais. Esminis šio būdo privalumas, palyginti su įprastiniu – tai, kad visi dalyviai suinteuniversiteto Civilinės inžinerijos resuoti, jog jų bendrai įgyvendinamas projektas atitiktų konkretaus vartotojo ar bendruomenės poreikius, t. y. jie suinteresuoti galutiniu mokslo centro direktorius projekto vertingumu. Visų dalyvių, dirbančių išvien, sėkmė priklauso nuo bendrai pasiekto rezultato.

Manau, turėtų gerokai pasikeisti ir mūsų teisės aktai. Kol kas matyti tik šio proceso užuomazgų, pradėta kalbėti apie nacionalinio statybos klasifikatoriaus, standartizuotos skaitmeninės statybos kalbos žodyno sudarymą, tačiau vis dar nešnekama apie kainodarą, galimas BIM technologijų diegimo sąnaudas ir pan.

Spręsdami šiuos klausimus labai stipriai atsiliekame. Tarkime, Skandinavijoje žmonės derasi ne dėl kiekvieno dalyvio fiksuotos paslaugos kainos, o dėl to, kaip bus paskirstomas pelnas ir rizika. Taigi dirbama dėl bendro tikslo ir siekiama uždirbti pelno įgyvendinant naujus sprendimus bei idėjas.

Tad kai kurių specialistų kalbos, esą skaitmeninės statybos Lietuvoje nereikia – nesuprantamos. Pritariu – projektuotojai dirba mažoje rinkoje, ir dažnai jų kompetencija bei indėlis nuvertinami. Ypač kol pagrindinis pasiūlymo vertinimo tikslas – mažiausia paslaugos kaina, nepaisant paslaugos kokybės įtakos bendram projekto rezultatui.

Suprantu, kai kurie sako, kad skaitmeninės statybos technologija padidins darbų savikainą. Tačiau tik BIM technologijos leis praplėsti paslaugų rinką: dirbdami Lietuvoje, specialistai galės dalyvauti įgyvendinant užsienio projektus. Ten kaip tik stinga kvalifikuoto inžinerinio personalo. Jeigu neatsiliekame mobiliųjų technologijų srityje, technologinių naujovių, susijusių su informaciniu statinio modeliavimu, irgi neturėtume baimintis.

Visas pasaulis kuria standartizuotą skaitmeninės statybos kalbą, kad būtų paprasčiau keistis informacija. Taigi Lietuvai, norinčiai turėti konkurencingą statybos pramonę, skaitmeninė statyba būtina. Beje, BIM technologijos mūsų šalyje nėra naujiena (pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybės pastatas pastatytas laikantis BIM darbo principų). BIM – modelis, kaip tvarkyti ir naudoti turimą informaciją – veikė ir antikos laikais.

Mums visų pirma reikėtų pakeisti savo mąstymą – ne tik svarstyti, bet ir daugiau daryti. Tuomet statybų skaitmeninimo procesas Lietuvoje gerokai pasistūmėtų į priekį. Privačiame statybų sektoriuje jau prieš dešimtmetį tai nebuvo naujiena, ir tuomet panaudotos technologijos leido sutaupyti.

Didžiausia BIM technologijų nauda – statytojams. Įgyvendinant projektą komanda dirba išvien, naudojamasi gana išsamia informacija, nelieka šešėlinių zonų, jau prieš pradedant realius statybos darbus būna aišku, koks bus galutinis rezultatas. Šiuo metu samdomi projektuotojai, ieškoma pigiausiųjų, keliskart mažinama kaina, tačiau visais atvejais tikimasi kokybiško rezultato. Panašiai pasirenkamas ir rangovas. Pradedant projektą tikimasi, kad pakaks, pavyzdžiui, 10 milijonų, tačiau dažniausiai baigus darbus paaiškėja, kad reikėjo išleisti gerokai daugiau.

Tuomet ieškoma kaltųjų, tačiau dažnai nukenčia ne tie, kurie netinkamai suplanavo projekto įgyvendinimą. Svarbu, kad specialistų paslaugos užtikrintų projekto vertingumą, jų siūlymai leistų sumažinti sąnaudas ir sutrumpinti įgyvendinimo trukmę, kad žmonėms būtų tinkamai atlyginta už darbą, patirtį, žinias bei kompetenciją. Specialistų motyvacija turėtų būti net tik uždarbis, bet ir bendras rezultatas, tobulesnis paslaugų teikimas. Tuomet bus paprasčiau, naudingiau ir statytojams, ir vartotojams, ir bendruomenei.

SA 2015 Nr. 3 / reklama

16

KONSTRUKCINIAI BALKONŲ BE ŠILUMOS TILTELIŲ SPRENDINIAI

1 nuotr. Bendras balkonų su atrama ir gembinių balkonų vaizdas.

Doc. dr. Bronius JONAITIS, doc. dr. Arnoldas ŠNEIDERIS Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos fakulteto Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų katedra Stanislavas PUODŽIŪNAS UAB „DENIA Solutions“

Šiuolaikinėje statyboje balkonai yra būtina gyvenamųjų namų išorinių sienų dalis. Kaip architektūrinis elementas balkonai Europoje pradėti naudoti viduramžiais, renesanso ir baroko laikotarpiais. Jais puošti pastatų fasadai, interjerai, ypač žiūrovų salės. Balkonų plokštė buvo remiama į geležines arba medines gembines sijas, įleistas į storas mūrines sienas. Šiuolaikiniuose pastatuose balkonai neretai montuojami per visą fasadinės sienos ilgį ir išsikiša apie metrą ir daugiau. Šiuo metu balkonai gaminami iš gelžbetonio, dažniausiai kaip gembinės plokštės. Jos inkaruojamos sienoje arba perdangoje. Šis būdas paprastesnis ir dažniau taikomas.

Dažnai balkonai įrengiami pratęsiant perdangos plokštę į išorę (1 nuotr.). Įrengiant gembinį balkoną, pratęsus perdangos plokštę, plokštės ir sienos sandūros zonoje šiluminės izoliacijos sluoksnis pertraukiamas. Dėl to susidaro vadinamųjų šilumos tiltelių, t. y. sandūros zonoje ant vidinio sienos paviršiaus temperatūra būna žemesnė (2 pav., a). Šilumos tilteliai padidina ne tik šilumos nuostolius, bet ir grybelių ant sienų susidarymo grėsmę.

Norint iš dalies išvengti šilumos tiltelių susidarymo, galimi konstrukciniai sprendiniai naudojant metalinius profiliuočius ir gelžbetonio briaunas, paliekant tarpus šilumos izoliacijai. Naudojant metalinius profiliuočius arba paliekant gelžbetonio briaunas atskirose zonose šilumos izoliacija pertraukiama ir neišvengiama šilumos tiltelių susidarymo.

Vienas būdų, leidžiančių sumažinti šilumos nuostolius ir sienų drėkimą, yra balkono plokštės izoliavimas iš visų pusių. Tai susiję su didelėmis darbo sąnaudomis ir balkono plokštės storio padidėjimu. Balkono plokštė, kurios storis – 16 centimetrų, apšiltinta iš abiejų pusių šilumą izoliuojančiu sluoksniu, kurio storis – 8 centimetrai, tampa 32 centimetrų storio.

Kad nesusidarytų šilumos tiltelių, šilumos izoliacija turėtų būti nenutrūkstama. Šiuo atveju sienos ir plokštės sandūros zonoje sienos vidinio paviršiaus temperatūra nesumažėja (2 pav., b).

Gembiniams balkonams, lodžijoms, balkonams su atramomis ir balkonų pertvaroms įrengti nepertraukiant sienos

2 pav. Temperatūros pasiskirstymas sienoje: a – su pertrauktu šiltinimo sluoksniu balkono zonoje; b – su ištisine šilumos izoliacija balkono zonoje naudojant HIT sistemos elementus.

17 17 17

šiltinimo sluoksnio, balkono plokštės ir sienos sandūroje naudojami kompanijos „Halfen“ armavimo elementai HIT (3 pav.). Tai armavimo elementai su šilumą izoliuojančiu intarpu iš akmens vatos arba polistireninio putplasčio. Tokie armavimo elementai gali būti naudojami 16–25 centimetrų storio balkonų plokštėms iš betono, kurio klasė – ne mažesnė kaip C20/25.

Balkono tvirtinimo elementai HIT leidžia panaikinti šilumos tiltelius, taip pat sumažina balkono įlinkį, kuris atsiranda izoliuojant balkoną nuo sienos (atitraukiant balkoną, darant metalinius arba gelžbetonio intarpus). Naudojamas šilumą izoliuojantis 80 arba 120 milimetrų storio sluoksnis leidžia įrengti ištisinę viso pastato šilumos izoliaciją, tokiu būdu šilumos tilteliai lieka minimalūs (4 pav.). Šilumos tiltelių sumažinimas iki minimumo pagerina patalpų mikroklimatą ir leidžia išvengti grybelio ant sienų (sienų drėkimo) susidarymo.

Naudojant „Halfen“ elementus, armatūros skersmuo ir kiekis parenkami atsižvelgiant į balkono ilgį. Norint apsaugoti armatūros strypus nuo korozijos, šie šilumą izoliuojančio sluoksnio zonoje sujungiami nerūdijančiojo plieno movomis. Tempiamieji strypai paprastai yra 7, 8, 10 ir 12 milimetrų skersmens. Strypų skersmuo ir skaičius parenkami taip, kad atlaikytų numatytas apkrovas. Prie esamų strypų nesunkiai tvirtinama balkono ir perdangos plokštės armatūra. Šilumą izoliuojančio sluoksnio iš akmens vatos arba

dangos plokštės fragmentai armuoti elementais „Halfen HIT-BX-10/7-16“. Armavimo elementai parinkti pagal skaičiavimus, kurie yra atlikti kompanijos „Halfen“ atstovų programa HIT. Laikomoji balkonų plokščių jungties galia nustatyta bandant fragmentus (bandinius) statine trumpalaike sutelktąja apkrova. Bandymais nustatyta laikomoji galia ir jungties suirimo pobūdis įrodė, kad balkono armavimo elementai užtikrina reikalaujamą balkono plokštės stiprumą, standumą ir leistinuosius įlinkius.

a)

b)

3 pav. HIT armavimo elementai su šilumą izoliuojančiu intarpu iš akmens vatos (a) arba polistireno (b). kietojo polistireninio putplasčio storis yra 80 arba 120 milimetrų (aukštis priklauso nuo plokščių storio).

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos fakulteto Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų katedroje buvo atlikti balkonų su HIT elementais fragmentų laikomosios galios bandymai (5 nuotr.).

Bandymui skirti balkono ir perdangos plokštės jungties fragmentai pagaminti iš įprasto betono. Balkono ir per-

4 pav. „Halfen HIT“ balkonų armavimo elementų šilumos perdavimo koeficiento palyginimas.

Įdėtinės gembinių balkonų armavimo detalės yra reglamentuojamos harmonizuotu standartu EN 10901:2009+A1:2011 „Darbų, susijusių su plieninėmis ir aliumininėmis konstrukcijomis, atlikimas. 1 dalis. Konstrukcinių elementų atitikties įvertinimo reikalavimai“. 2014 metų liepos 1 dieną baigėsi pereinamasis periodas šiam harmonizuotam standartui įsigalioti, kai lygiagrečiai buvo galima taikyti nacionalinius reikalavimus. Nuo 2014 metų liepos 1 dienos visos įdėtinės gembinių balkonų armavimo detalės privalo turėti galiojantį Europos techninį liudijimą ir būti paženklintos CE ženklu.

5 nuotr. Bendras balkonų plokščių jungties bandymo vaizdas.

SA 2015 Nr. 3 / reklama

„DENIA Solutions“ vadovo Stanislavo PUODŽIŪNO teigimu, vienas būdų, leidžiančių sumažinti šilumos nuostolius ir sienų drėkimą, yra balkono plokštės izoliavimas iš visų pusių.

18

STATYBOS ĮSTATYMO PATAISOS:

AR GRIEŽTESNI REIKALAVIMAI GARANTUOS KOKYBĘ?

Kristina BUIDOVAITĖ

Jei įsigalios Aplinkos ministerijos (AM) siūlomos Statybos įstatymo pataisos, statybą leidžiančio dokumento išdavimo laikas sutrumpės bene perpus – tuo turėtų apsidžiaugti statytojai. Vis dėlto kitas AM siūlymas – atestuoti neypatingųjų statinių projektuotojus ir vadovus – kol kas kelia nemažai diskusijų. O siūlymai statybos rangovus įpareigoti dvejus metus užtikrinti garantinių prievolių vykdymą irgi netrukus gali tapti realybe.

1

20

/

.3

r 5N

IJA AC U SIT

Dokumentų derinimas užtruks trumpiau

Statybą leidžiančio dokumento gavimas šiuo metu užsitęsia iki 45 dienų, Statybos įstatymo pataisose numatytas terminas – iki 23 darbo dienų. AM Statybos ir būsto departamento Statybos normavimo skyriaus vedėjas Dangyras Žukauskas sakė, kad iki 2010 metų terminas statybą leidžiančiam dokumentui gauti taip pat buvo palyginti trumpas, tačiau savivaldybės turėjo teisę jį tęsti ištisus mėnesius.

Po 2010-ųjų priklausomai nuo pastato tipo terminai sukonkretinti – nuo 10 iki 45 darbo dienų. Tuomet pasikeitė ir statybą leidžiančio dokumento išdavimo principas: praėjus nustatytam terminui, projektas informacinėje sistemoje būdavo automatiškai patvirtinamas.

Tačiau išduoti leidimą anksčiau, negu numatyta teisės aktuose, nebuvo galima, mat per nustatytą terminą būdavo privalu laukti suinteresuotų asmenų pastabų pateiktam projektui.

Pataisos turėtų sutrumpinti ir statybą leidžiantį dokumentą derinančių institucijų sąrašą. Vietoj septynio-

19

S. Paltanavičiaus nuotr.

Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto departamento Statybos normavimo skyriaus vedėjas Dangyras ŽUKAUSKAS pabrėžė, kad Statybos įstatymo pataisomis siekiama kokybiškesnio statybų proceso.

likos turėtų likti devynios: savivaldybės administracija, Saugomų teritorijų direkcija, Kultūros paveldo departamentas, Visuomenės sveikatos centras, Radiacinės saugos centras, Valstybinė geležinkelio inspekcija, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, Neįgaliųjų reikalų departamentas ir inžinerinių tinklų bei susisiekimo komunikacijų savininkai.

Statinio projekto ir statinio ekspertizės reglamentavimo srityje, pasak D. Žukausko, kardinalių pokyčių nenumatyta, tačiau tam, kad neliktų vietos interpretacijoms, įstatymo pataisose aiškiau apibrėžtos ekspertizės rangovų teisės, pareigos, patikslinta, kokiais atvejais ši ekspertizė privaloma.

Rangovams – didesnė atsakomybė

Civiliniame kodekse numatyta, kad statybos darbams taikoma 5 metų, o paslėptiems statybos darbams – 10 metų garantija. Garantiniai terminai nesikeičia. Tačiau planuojama pirmuosius dvejus metus rangovus įpareigoti užstatu, drau-

dimu ar banko garantija užtikrinti atsiradusių defektų pašalinimą net ir tuo atveju, jeigu šie paskelbtų apie bankrotą. Tokia pat prievolė numatyta ir nekilnojamojo turto plėtotojams.

D. Žukauskas jau sulaukė klausimo, kodėl garantiniai rangovų įsipareigojimai nepratęsiami ilgesniam laikotarpiui. Specialisto nuomone, dvejų metų laikotarpis – optimalus variantas. Jei terminas ilgėtų, pernelyg išaugtų garantijų ir statybos kaina, o papildoma finansinė našta užgultų pirkėjų pečius. Be to, praktika rodo, kad per pirmuosius dvejus metus išryškėja dauguma defektų.

Rūpinantis išvengti nesusipratimų ir prieštarų išduodant specialiuosius architektūros, saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos bei paveldosaugos reikalavimus, Statybos įstatymo pakeitimuose numatyta, kad savivaldybė turi teisę imtis iniciatyvos derinant reikalavimus. Esant reikalui būtų suburiama savivaldybės komisija, į kurią būtų kviečiami ir kitų institucijų atstovai. Sprendžiant konfliktinę situaciją dalyvautų ir AM. Kokybiškesnio statybų proceso Statybos įstatymo pataisomis siekianti ministerija apsisprendė kelti minimalius neypatingųjų statinių reikalavimus – įpareigoti atestuoti neypatingųjų statinių statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovus. Juolab kad šiandien kaip neypatingieji įforminami 95 proc. visų pastatų. Manoma, kad atestavimo tvarka būtų paprastesnė nei dirbančiųjų ypatinguosiuose statiniuose, vis dėlto pakankama statybos proceso dalyvių kvalifikacijai patikrinti. Šiuo metu daug diskutuojama apie, rodos, neišvengiamą statybų proceso skaitmeninimą, tačiau Statybos įstatyme pakeitimų, susijusių su šiuo procesu, nenumatyta. Kol nėra aiški statybų proceso skaitmeninimo vizija, AM skyriaus vadovo D. Žukausko nuomone, keisti įstatymus anksti.

SA 2015 Nr. 3 / reklama

20

SĄVARTYNE SURINKTOS BIODUJOS –

ŽALIAJAI ENERGIJAI

GAMINTI

Triguba nauda – taip būtų galima pavadinti Kazokiškių sąvartyno dujų surinkimo projektą. Jį įgyvendinant iš sąvartyno išgaunamos dujos, naudojamos šilumai gaminti. Kartu mažinama aplinkos tarša ir dujų sukeliamas vadinamasis šiltnamio efektas.

Dujos iš Kazokiškių sąvartyno išgaunamos nuo 2012 metų. Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro (VAATC) direktorius Lukas Andronavičius priminė, kad tuomet skelbtą konkursą laimėjo bendrovė „Autoidėja“, kuri šiuo metu sąvartyne išgaunamas dujas 5,5 kilometro ilgio dujotiekiu pristato į Vievyje esančią 800 kW galios kogeneracinę elektrinę, čia biodujos naudojamos žaliosios elektros bei šilumos gamybai ir tiekiamos į centralizuotą Vievio miesto šildymo sistemą. „Sąvartyno dujų, kaip energijos šaltinio, naudojimas leidžia atpiginti šildymą Vievio gyventojams. Kartu užtikrinama geresnė sąvartyno aplinkos kokybė, o pajamos už išgaunamas dujas panaudojamos įgyvendinant kitus aplinkosaugos projektus Vilniaus regione“, – pasakojo VAATC direktorius L. Andronavičius. Šiuo metu Kazokiškių sąvartyne veikia dvi kompresorinės, surenkančios dujas. Netrukus ketinama pradėti

eksploatuoti trečią kompresorinę. Per valandą iš sąvartyno išgaunama apie 800 kubinių metrų dujų, per metus į Vievio kogeneracinę jėgainę patiekiami keli milijonai kubinių metrų dujų.

Didžiąją dalį į sąvartyną supiltų atliekų irimo metu susidariusių dujų sudaro metanas ir anglies dvideginis – laikoma, kad abu prisideda prie šiltnamio efekto.

Taip pat sąvartyno dujos dėl jose esančių neorganinių junginių, pavyzdžiui, sieros vandenilio, tampa nemalonių kvapų šaltiniu. „Taigi tinkamas sąvartyno dujų tvarkymas – vienas svarbiausių sąvartyno eksploatacijos metu iškylančių uždavinių“, – pabrėžė L. Andronavičius.

Nuo pat Vilniaus regioninio komunalinių atliekų sąvartyno eksploatacijos pradžios, užpildžius sąvartyno sekcijas atliekomis maždaug dviejų metrų sluoksniu, dujoms surinkti pradėti įrengti vertikalūs ištraukiamieji šuliniai. Sekcijoms pildantis, šie šuliniai ištraukti į viršų iki galutinio lygio ir sujungti vamzdynais. Iš pradžių, kai susidarančių dujų kiekis nebuvo pakankamas energijai išgauti, dujų išgavimo sistema surinktos dujos buvo deginamos vadinamojo uždaro tipo degle, pasiekiant nustatytą temperatūrą ir išlaikymo trukmę, taip sumažinant suodžių susidarymą šių dujų degimo metu.

Dabar bemaž visos sąvartyne išgaunamos dujos keliauja dujotiekiu į Vievį, nedidelė jų dalis sunaudojama

Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro direktoriaus Luko ANDRONAVIČIAUS nuomone, tinkamas dujų tvarkymas yra vienas svarbiausių uždavinių eksploatuojant sąvartyną.

21 21 21

SA 2015 Nr. 3 / reklama

G. Bartuškos nuotr.

„Dažnai buitinių atliekų sąvartynas laikomas žalingu ir vietoje. Sąvartyno administracijos patalpos ir dirbaplinkai veiksniu. Tačiau šis projektas parodo, kad totuvės šildomos deginant surinktas dujas, o VAATC šikie objektai gali duoti ir naudos – surinktos, o ne vėjais taip sutaupo pinigų, nes nereikia šilumai gaminti pirkti paleistos dujos naudojamos kaip kuras. Tokiu būdu kuro. atpiginama šiluma Vievio gyventojams“, – sakė L. AnĮ Kazokiškių sąvartyną buitinės atliekos atkeliauja dronavičius. iš visos Vilniaus apskrities: Ukmergės, Širvintų, Šalčininkų, Švenčionių, Trakų, Vilniaus rajonų, Elektrėnų ir Vilniaus miesto. L. Andronavičius teigė, kad dujų išgavimo potencialas priklauso nuo keleto dalykų, pirmiausia – atliekų sudėties. Kuo daugiau į sąvartyną patenka biodegraduojančių atliekų, tuo daugiau išsiskiria dujų joms yrant. Įtakos taip pat turi ir dujų surinkimo sistemos funkcionalumas.

2016 metais šalia Vilniaus turėtų pradėti veikti buitinių atliekų mechaninio ir biologinio apdorojimo gamykla. Todėl į sąvartyną pateks tik nedidelis kiekis gyventojų atliekų, dėl šios priežasties dujų surinkimo sistemos plėtra yra ribota. Tačiau teoriškai iš rekultivuotų sąvartynų dar 15 metų galima išgauti dujas. Šiuo metu Kazokiškių sąvartyne veikia dvi kompresorinės, surenkančios dujas.

22 G. Bartuškos nuotr.

KELIŲ

INFRASTRUKTŪRA:

FINANSINIŲ DUOBIŲ LOPYMAS Kristina BUIDOVAITĖ

Kelių priežiūros ir plėtros programoje (KPPP) automobilių kelių tinklui plėsti ir priemonėms,užtikrinančioms, kad šis tinklas veiktų, šiemet skirta beveik 27 proc. daugiau lėšų, tačiau dėl išaugusio vietinės reikšmės kelių finansavimo valstybinės reikšmės keliams KPPP lėšų teks tik apie 19 proc. daugiau negu 2014 metais.

Tad kelininkai paauksuotų kelių nežada – skaičiuoja, kad pinigų užteks tik svarbiausiems kelių infrastruktūros priežiūros ir modernizavimo darbams.

Dalį lėšų atsiima valstybė

Pagal šiųmetę KPPP sąmatą valstybinės ir vietinės reikšmės kelių reikmėms numatyta panaudoti daugiau kaip 388,5 mln. eurų (iš jų 37,3 mln. eurų – papildomai 2014 metais KPPP surinktos lėšos). Praėjusiais metais KPPP biudžete buvo 307 mln. eurų.

Kelininkų skaičiavimais, kelių infrastruktūrai prižiūrėti ir modernizuoti galėjo būti skirta 478,9 mln. eurų, arba 1,23 karto daugiau lėšų, bet dalis KPPP lėšų – 86 mln. eurų – šįmet atiteks bendroms valstybės biudžeto reikmėms, o dar 4,3 mln. eurų bus tiesiogiai skirta Kauno miesto savivaldybei tilto tarp A. Juozapavičiaus ir Tilto gatvių statybos darbams finansuoti.

Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) direktoriaus pavaduotojas, laikinai einantis direktoriaus pareigas Egidijus Skrodenis pabrėžė, kad nuo 2009 metų labai sumažėjo KPPP skiriamos lėšos. Pagal Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą 2008 metais į KPPP buvo pervedama 80 proc. akcizo pajamų, gautų už realizuotą benziną, dyzelinius degalus ir energinius produktus, taip pat realizuotas suskystintąsias dujas, o 2009–2014 metais – tik 55 proc. Minėti mokesčiai sudaro didžiąją KPPP biudžeto dalį – maždaug 84 proc. Be to, bendroms valstybės biudžeto reikmėms 2009–2015 metais iš KPPP lėšų atseikėta 473,2 mln. eurų. „LAKD nuolat siūlo atsisakyti ydingos praktikos iš KPPP skiriamo finansavimo dalį lėšų teikti bendroms biudžeto reikmėms, nes net padidinus KPPP skiriamą akcizo dalį nesurenkama pakankamai lėšų automobilių kelių tinklui plėsti ir keliams prižiūrėti. Pavyzdžiui, šių metų pradžioje akcizo pajamų dalis padidinta nuo 55 iki 65 proc., bet reali akcizo pajamų dalis atėmus lėšas, skirtas bendroms biudžeto reikmėms, tesudaro 52 proc.“, – atkreipė dėmesį laikinasis LAKD vadovas.

Atlieka tik dalį būtinų darbų

Kasmet dalis KPPP lėšų skiriama savivaldybėms vietinės reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektams finansuoti, tarp jų – žvyrkeliams asfaltuoti, pakelių šienavimo darbams, tęstiniams projektams finansuoti, duobėms užtaisyti, eismo saugumo priemonėms diegti. Šias lėšas savivaldybės gali naudoti savo nuožiūra pasirinktiems vietinės reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektams finansuoti. Minėtų KPPP lėšų savivaldybėms 2015 meA tais skirta bemaž 54 proc. daugiau negu 2014-aisiais, R Ū tačiau numatyta, kad ne mažiau kaip 40 proc., o nuo KT

5N

1 20

INF

/ r.3

U

TR

S RA

AUGANTIS KELIŲ PRIEŽIŪROS IR PLĖTROS BIUDŽETAS DAR NEPAKANKAMAS NAUDOTOJŲ GEIDŽIAMAI VALSTYBINĖS IR VIETINĖS REIKŠMĖS KELIŲ KOKYBEI UŽTIKRINTI

2016 metų – ne mažiau kaip 50 proc. KPPP lėšų savivaldybės privalo investuoti į vietinės reikšmės kelių ar gatvių tiesimą, rekonstravimą ir kapitalinį remontą, ne mažiau kaip 5 proc. turi nukeliauti saugaus eismo priemonėms vietinės reikšmės keliuose ar gatvėse finansuoti.

Savivaldybėms lėšų skiriama ir iš KPPP tikslinio finansavimo bei rezervo lėšų. 2014 metais 60 savivaldybių vietinės reikšmės keliams ir gatvėms tiesti, rekonstruoti, taisyti, prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti iš viso buvo skirta 274,9 tūkst. litų KPPP lėšų. 2015 metais planuojama suteikti 117,3 tūkst. eurų, t. y. 37,7 tūkst. eurų daugiau (tarp jų ir 28,6 mln. eurų KPPP tikslinio finansavimo bei KPPP rezervo lėšų).

E. Skrodenis paaiškino, kad KPPP tikslinio finansavimo ir rezervo lėšoms gauti savivaldybės kasmet pateikia prašymus.

Vertinant savivaldybių prašymuose išvardytus objektus atsižvelgiama į tai, ar investicijų projektas finansuojamas Europos Sąjungos (ES) bei kitomis lėšomis, ar yra tęstinis ir kt. Šiais metais KPPP tikslinio finansavimo ir rezervo lėšų poreikis 5,2 karto viršijo galimybes.

Laikinasis LAKD vadovas atkreipė dėmesį, kad nors kelių tiesimo, rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra sezoniniai ir atliekami šiltuoju metų laiku, o apie didesnį finansavimą savivaldybės žinojo iš anksto, ne visos tinkamai pasiruošė laukiantiems darbams. Kai kurioms savivaldybėms sunkumų kyla dėl LAKD direktoriaus įsakymu skirtų KPPP lėšų, kurias reikia panaudoti kapitalo investicijoms – savivaldybės nespėjo parengti objektų statybos, rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto techninių projektų. Vis dėlto tikimasi, kad namų darbus jos atliks, ir savivaldybėms skirtos KPPP lėšos bus efektyviai panaudotos.

E. Skrodenis pabrėžė, kad norint palaikyti patenkinamą kelių būklę kelių priežiūros darbai turi būti atliekami nuolat, tačiau kiek ir kokių darbų reikia atlikti – įvertindami įvairias aplinkybes nustato kelių savininkai ar valdytojai. Ir labai svarbu, kad savivaldybės prižiūrėdamos, taisydamos, tiesdamos vietinės reikšmės kelius (gatves) ir organizuodamos saugų eismą naudotų ne vien KPPP lėšas, bet ir daugiau savo biudžeto pinigų, ieškotų kitų finansavimo šaltinių.

2013 metais savivaldybės vietinės reikšmės susisiekimo infrastruktūrai finansuoti savo biudžeto lėšų, palyginti su KPPP pinigais, panaudojo tik 46 proc. (2014 metais – 61 proc.), rajonų savivaldybės – 25 proc. (2014 metais – 25 proc.), miestų savivaldybės – 80 proc. (2014 metais – 124 proc.).

23 Žvyrkeliai artimiausiu metu neišnyks

Šiuo metu Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) baigia rengti reikalavimus dėl žvyrkelių asfaltavimo naudojant Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪKP) lėšas. Nacionalinė mokėjimo agentūra atrankos būdu nustatys EŽŪKP lėšomis asfaltuotinų žvyrkelių ruožus. Nors priemonė vadinsis „Parama vietiniams keliams“, iš tikrųjų parama, E. Skrodenio teigimu, bus skirta valstybinės reikšmės rajoninių kelių ruožams asfaltuoti, todėl pareiškėju šioms lėšoms gauti taps LAKD. Kadangi valstybinės reikšmės rajoniniai keliai jungia miestų ir kaimų gyvenamąsias vietoves su pagrindinių kelių tinklu, dėl jų, ypač ruožų per gyvenamąsias vietoves, asfaltavimo LAKD gauna labai daug prašymų. Tačiau rangos sutartis dėl darbų atlikimo, įskaitant ir projektavimą, planuojama pasirašyti tik šių metų pabaigoje ar 2016-ųjų pradžioje.

2015–2016 metais, bendradarbiaujant su ŽŪM, bendram EŽŪKP ir KPPP finansavimui skirtomis lėšomis tikimasi išasfaltuoti apie 120 kilometrų valstybinės reikšmės rajoninių kelių. 2015 metų KPPP lėšomis numatoma išasfaltuoti apie 70 kilometrų, 2016-aisiais – apie 35 kilometrus valstybinės reikšmės rajoninių kelių.

Laikinasis LAKD vadovas pabrėžė, kad visiems suplanuotiems darbams atlikti būtinas papildomas finansavimas.

Taigi Vyriausybės bus prašoma iš 2015 ir 2016 metų KPPP lėšų rezervo, skirto valstybės reikmėms, susijusioms su keliais, finansuoti, suteikti lėšų žvyrkeliams asfaltuoti.

Savivaldybių planuose – gatvių ir tiltų rekonstrukcijos

Ne tik didžiausiu, bet ir vienu sėkmingiausių infrastruktūros projektų Vilniuje vadinamas jau užbaigtas vakarinio aplinkkelio antras etapas. Šiuo metu pradedamas įgyvendinti trečiasis. Jau aišku, kad jį vykdys įmonė „Kauno tiltai“ kartu su „Fegda“, „Lemminkainen Lietuva“, „Eurovia Lietuva“, „Tiltuva“ ir „Axis Power“. Paskutinį vakarinio aplinkkelio etapą planuojama baigti 2017-aisiais. Jo metu numatyta nutiesti 5,4 kilometro ilgio kelią nuo Viršuliškių (Ozo gatvės) iki magistralinio kelio A2 Vilnius–Panevėžys (Ukmergės gatvės), taip pat bus rekonstruota 110 kV elektros oro linija – iš viso 19,64 kilometro elektros perdavimo linijų.

Vilniaus vakarinis aplinkkelis sujungs tarptautinį IXB transporto koridorių Kijevas–Minskas–Vilnius–Klaipėda su automagistrale Vilnius–Panevėžys ir taps neatsiejama šio koridoriaus dalimi.

E. Skrodenis pabrėžė, kad Vilniaus miesto vakarinio aplinkkelio trečias etapas KPPP lėšomis nebus finansuojamas, 2015–2017 metais šiam objektui finansuoti planuojama skirti 93,5 mln. eurų ES paramos lėšų. Tokius stambius objektus finansuoti tik KPPP lėšomis nėra galimybių.

Tarp 2015 metais KPPP lėšomis finansuojamų didesnių vietinės reikšmės susisiekimo infrastruktūros objektų pašnekovas įvardijo tilto per Nemuną Druskininkų mieste ir Veisiejų gatvės, kuri sutampa su krašto keliu Nr. 180 Druskininkai–Leipalingis–Seirijai, kapitalinio remonto, Panemunės tilto Kaune per Nemuną, jungiančio A. Juozapavičiaus ir Tilto gatves, rekonstravimo darbus. Taip pat suplanuota rekonstruoti Palangos miesto Jūros gatvę, tiltą per Šešupę Kalvarijos miesto Vilniaus gatvėje, kapitališkai suremontuoti viaduką per geležinkelį Marijampolės miesto Gamyklų gatvėje, taip pat pačią Gamyklų gatvę, rekonstruoti dviejų lygių sankryžas su geležinkeliu Marijampolės miesto Gedimino ir Aušros gatvėse, įrengti požeminę pėsčiųjų perėją po geležinkeliu Saulės ir Geležinkelio gatvių sankirtoje Marijampolėje, rekonstruoti Anykščių miesto J. Basanavičiaus gatvę. „Savivaldybės kasmet diegia saugaus eismo priemones, asfaltuoja vietinės reikšmės kelius su žvyro danga, užtaiso duobes asfalto dangose ir atlieka kitus darbus. Problema yra tai, kad dėl lėšų trūkumo minėtų darbų neatliekama tiek, kiek norėtųsi. Žinoma, būtų galima pasidžiaugti, kad savivaldybės KPPP lėšomis 2014 metais nutiesė, rekonstravo, sutaisė 160 kilometrų vietinės reikšmės kelių, iš jų buvo išasfaltuota 73 kilometrai vietinės reikšmės kelių su žvyro danga“, – nuveiktus darbus apibendrino E. Skrodenis.

Valstybinės ir vietinės reikšmės kelių objektų finansavimas ir būklė priklausys nuo to, kiek artimiausiais metais KPPP bus skiriama lėšų. LAKD yra pateikusi siūlymų dėl galimų papildomų KPPP finansavimo priemonių. Pavyzdžiui,

Tik skaičiai Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2013 metais Lietuvoje buvo 63,2 tūkst. kilometrų vietinės reikšmės kelių.

KPPP lėšomis savivaldybės 2014 metais nutiesė, rekonstravo, sutaisė 160 kilometrų vietinės reikšmės kelių, iš jų išasfaltuoti 73 kilometrai vietinės reikšmės kelių su žvyro danga.

Valstybinės reikšmės kelių Lietuvoje – 21,6 tūkst. kilometrų.

2014 metais mūsų šalyje išasfaltuota 21 kilometras, 2015 metais planuojama išasfaltuoti daugiau kaip 50 kilometrų valstybinės reikšmės rajoninių kelių su žvyro danga.

padidinti į KPPP pervedamą akcizo pajamų, gaunamų už kiekvienos rūšies realizuotus degalus, dalį (pagal galimybes didinti iki 80 proc.), atsisakyti sunkiasvoriams traktoriams ir savaeigėms mašinoms ar jų junginiams žemės ūkiui skirto dyzelinio kuro, kuriam taikomas nulinis akcizo tarifas, įvesti lengvųjų transporto priemonių mokestį kaip KPPP finansavimo šaltinį, skirti dalį perskirstytų lėšų iš Europos regioninės plėtros fondo valstybinės reikšmės krašto ir rajoninės reikšmės keliams rekonstruoti, saugaus eismo priemonėms diegti, žvyrkeliams asfaltuoti, atsisakyti dalį KPPP lėšų skirti bendroms biudžeto reikmėms finansuoti ir t. t.

Kelių statybos įmonės „Fegda“ generalinis direktorius Žydrius Baublys pritarė, kad nors kelių priežiūrai skirta daugiau lėšų, didesnės paramos sulauks ir savivaldybės, tokia suma yra per maža, kad esamų kelių būklė bent neblogėtų. „Esant tokiam finansavimui kelių ir gatvių būklė toliau blogės.

Tam, kad ji gerėtų, reikėtų bent du kartus didesnės sumos“, – kalbėjo įmonės vadovas.

24

SA 2015 Nr. 3 / reklama

„ACO QMAX“ – PAŽANGI DRENAŽO SISTEMA

Universalus sprendimas „ACO Qmax“ linijinė paviršinio vandens surinkimo sistema buvo sukurta norint patenkinti ekonomiškos, didelės talpos plyšinio drenažo, skirto ir mažoms, ir didelėms kietąja danga dengtoms teritorijoms, poreikį. Sistema atitinka A15–F900 apkrovų klases pagal EN 1433. Tai reiškia, kad „Qmax“ latakai gali būti pritaikomi įvairios paskirties teritorijose, pradedant pėsčiųjų alėjomis, stovėjimo aikštelėmis prie prekybos centrų, baigiant keliais, jūrų bei oro uostais. „ACO Qmax“ sistemą sudaro šešių dydžių latakai, išlieti iš MDPE (vidutinio tankio polietileno), atsparaus korozijos ir cheminiam daugelio medžiagų poveikiui. Sandarumą užtikrina integruota tarpinė latakų galuose (movinis sujungimas). Mažesnių latakų skerspjūvis apvalus, o likusių – elipsės formos. Tokia forma parinkta norint pagerinti hidraulines latakų ypatybes, sudaryti savaiminio išsivalymo efektą ir sumažinti valymo išlaidas.

Vanduo į latako vidų patenka pro kaliojo ketaus arba cinkuoto plieno briauną, atsparią alyvos, benzino, dyzelinio kuro, kelių druskų ir kitų medžiagų cheminiam poveikiui. Atsižvelgiant į teritorijos pobūdį, ACO siūlo rinktis vieną iš trijų briaunų tipų.

Didžiausią laidumą užtikrina „Q-Flow“ tipo briauna, kurios plyšių plotis – 26 milimetrai (17 836 mm2/m įtekėjimo plotas). Tai puikus sprendimas pramoninėms teritorijoms ir zonoms, kuriose pėsčiųjų eismas yra retas. Ten, kur vaikšto žmonės, atsižvelgiant į dangą rekomenduojama rinktis briauną su mažesniais plyšiais, kurie nekelia pavojaus pėstiesiems.

Ekonomiškumas „ACO Qmax“ – puikus sprendimas didelėms kietąja danga dengtoms zonoms: logistikos centrams, oro uostams, greitkeliams ir panašios paskirties teritorijoms. Tokiose vietose taškinės paviršinio vandens surinkimo sistemos ir kai kurios linijinės vandens surinkimo sistemos yra negalimos arba paprasčiausiai neekonomiškos dėl nemažo išvedimų skaičiaus bei didelės vamzdynų klojimo darbų apimties.

Užtikrindama efektyvų drenavimą ir didelę akumuliacinę gebą, „ACO Qmax“ sistema leidžia nutiesti ilgą paviršinio vandens surinkimo liniją iki jungties į kanalizaciją.

Nors yra didelio tūrio, „ACO Qmax“ latakai yra lengvi ir tvirti, tiekiami 2 metrų (kai kurie – ir 1 metro) ilgio elementais, tačiau esant poreikiui juos galima pjaustyti montavimo vietoje.

Tai leidžia elementus lengvai transportuoti ir greitai bei pa-

prastai sumontuoti rankomis. Siekiant vandenį surinkti efektyviau ir ekonomiškiau, šešių skirtingų dydžių „Qmax“ latakai gali būti sujungiami į bendrą sistemą. Linija pradedama mažesnio skerspjūvio elementais ir užbaigiama didžiausiais.

Tvarus ir ekonomiškas paviršinio vandens apdorojimas „ACO Qmax“ latakai yra neatskiriama bet kokios šiuolaikinės, ekologinės pusiausvyros netrikdančios paviršinio vandens apdorojimo sistemos dalis. Užtikrindami didelį darbinį tūrį ir akumuliavimą, latakai panaikina vandens persiliejimo riziką staigios liūties metu. „ACO Qmax“ linijinė paviršinio vandens surinkimo ir akumuliavimo sistema, derinama su kitais ACO produktais (lengvųjų skysčių atskirtuvais, infiltracinėmis sistemomis), apima visą vandens apdorojimo grandinę (surinkimas, valymas, sulaikymas, išleidimas) ir sudaro tvarią drenavimo sistemą. Vanduo ne tik saugiai surenkamas ir sulaikomas, bet ir panaudojus kitus ACO gaminius išvalomas, išleidžiamas į kanalizaciją ar infiltruojamas į gruntą.

Atsakingas požiūris į aplinką Kompanija ACO rūpinasi aplinka ir mąsto, ką paliks ateities kartoms, todėl savo produkcijai gaminti stengiasi naudoti kuo daugiau perdirbtų medžiagų, nekenkdama gaminių kokybei. Latakų „ACO Qmax“ gamybai taip pat naudojamos perdirbtos medžiagos: MDPE sudaro 50–100 proc. perdirbto plastiko, į kalųjį ketų įeina 40–90 proc. perdirbto ketaus ir 25–33 proc. perdirbto plieno. Bendras perdirbtų medžiagų kiekis kiekviename „Qmax“ sistemos elemente skiriasi ir priklauso nuo latako dydžio, briaunos tipo bei medžiagos.

Nors „ACO Qmax“ latakai yra ilgaamžiai ir gali tarnauti labai ilgai, pasibaigus eksploatacijai juos reikia tinkamai utilizuoti. ACO pagalvojo ir apie tai, tad medžiagas, iš kurių gaminami latakai, galima perdirbti ir tokiu būdu prisidėti prie aplinkos saugojimo.

Aukščiausias įvertinimas „ACO Qmax“ linijinė paviršinio vandens surinkimo sistema vertinama projektuotojų ir statybos projektų plėtotojų visame pasaulyje. Už novatoriškumą šie latakai buvo ne kartą apdovanoti.

Didžiojoje Britanijoje sukurta sistema tarp gausybės prizų yra gavusi Karalienės apdovanojimą verslui už naujoves.

www.aco.lt

25

SA 2015 Nr. 3 / reklama

26

ŠALČININKŲ ŠILUMOS ŪKYJE – ESMINIŲ PERMAINŲ METAS neįmanoma išvengti nuostolių, o tai, be abejo, turi įtakos galutinei paslaugos kainai. Taip pat reikia įvertinti ir tai, kad daugiabučių renovacijos procesui vis labiau įsibėgėjant šilumos energijos poreikis ilgainiui dar labiau mažės“, – prognozavo Šalčininkų šilumos tinklų vadovas.

2014 metais buvo pagaminta 36,8 tūkst. MWh šilumos energijos. 79 proc. – naudojant gamtines dujas, o kita dalis – kaimuose esančiose katilinėse, kur naudojamas biokuras. Praėjusiais metais gamtinių dujų dalis bendrovės kuro balanse sudarė 73,7 proc., malkinė mediena – 7,8, skiedros – 15,5 proc., likusią dalį – 3 proc. – skystasis kuras ir akmens anglis. Labiausiai šilumos energijos kainos svyravimus lemia kuro, ypač gamtinių dujų, kaina.

Bendrovės aptarnaujamoje teritorijoje šiluma tiekiama termofikacinio vandens 23,4 kilometro ilgio šilumos tinklais, kuriais šiluma aprūpinami 2211 vartotojų, iš kurių 97 proc. yra gyventojai.

Iki šiol vienas didžiausių sąskaitų už šilumą šalyje gaudavusių Šalčininkų rajono gyventojų netrukus laukia realūs pokyčiai. Šilumos ūkio pertvarkymui ir modernizacijai numatytos milijoninės investicijos bendrovės Šalčininkų šilumos tinklų klientams leis užtikrinti ne tik kokybiškesnes, bet ir pigesnes paslaugas.

Priklausomi nuo gamtinių dujų Prasidedantys 2015-ieji į įmonės istoriją, be abejo, įeis kaip esminių permainų metas. Šalčininkų šilumos tinklų direktorius Arturas Danulevičius pripažino, kad jas padiktavo dabartinės tendencijos. „Esami mūsų pajėgumai viršija šiandienos vartotojų šilumos poreikį. Neefektyviai išnaudojant gamybą, eksploatuojant per didelio diametro šilumos tinklus

Įdarbins modernų biokuro katilą Šalčininkų šilumos tinklai prižiūri nemenką ūkį. Šiuo metu bendrovė aptarnauja 15 katilinių (8 jų eksploatuoja pagal panaudos sutartį su savivaldybe) ir tiekia šilumos energiją Šalčininkų, Eišiškių, Jašiūnų, Dieveniškių, Baltosios Vokės, Šalčininkėlių, Čiužiakampių, Butrimonių, Poškonių, Dainavos gyventojams bei įstaigoms.

Bendrovės veiklos specifika, kuri nebūdinga didesnių miestų centralizuotos šilumos tiekėjams, yra tai, kad kaimo katilinės yra sezoninės. Pavyzdžiui, vasaros metu veikia tik trys – Šalčininkų miesto centrinė, Eišiškių ir Šalčininkėlių katilinės, kurios gyventojams tiekia karštą vandenį.

Šalčininkų šilumos tinklų direktorius A. Danulevičius pasakojo, kad rajono savivaldybei patvirtinus šilumos ūkio plėtros planą vien šiais metais planuojama įgyvendinti du svarbius ir nemažai investicijų pareikalausiančius projektus. Vienas jų – „Biokuro panaudojimas šilumos gamybai Šalčininkų mieste“ – startavo šių metų vasarį. Įgyvendinant projektą pagal realius šiluminės galios poreikius nešildymo ir šildymo sezono metu esamoje Šalčininkų katilinėje planuojama įrengti 5 megavatų galios biokuro deginimo katilą su automatizuotu kuro padavimu. Kartu su biokuro katilu numatyta pastatyti 1,2 megavato galios kondensacinį dūmų ekonomaizerį, taip pat dūmų valymo įrenginį – multicikloną – ir kitus pagalbinius įrenginius.

Pabaigtuves planuoja jau šiemet Šalia esamo katilinės pastato iškils naujas antžeminis biokuro sandėlis, kuris užtikrins galimybę sandėliuoti vienos paros kuro atsargas, katilui dirbant nominaliu našumu, o ties sandėliu numatytoje įrengti atviroje kuro saugojimo aikštelėje būtų galima sukaupti dviejų parų kuro atsargas. Iš sandėlio į katilinę kuras bus tiekiamas grandikliniais transporteriais, bus įrengtos kuro svarstyklės.

Taip pat planuojama išasfaltuoti privažiavimą prie biokuro sandėlio ir sutvarkyti aplinkinę infrastruktūrą, kad kuro vežėjams būtų užtikrintos tinkamos transportavimo sąlygos.

Bendra investicijų į šį projektą vertė siekia 1 mln. 963 tūkst. eurų. Jį numatyta įgyvendinti iki šių metų spalio 1-osios, tad jau kito šildymo sezono metu, tikimasi, šilumos energija Šalčininkuose bus gaminama biokuro katilais.

Pasak įmonės direktoriaus A. Danulevičiaus, naujoji katilinė Šalčininkų mieste leis pereiti prie biokuro, tačiau šaltuoju periodu, oro temperatūrai nukritus žemiau 12 laipsnių šalčio, kaip pagalbiniai bus naudojami ir dujų katilai. „Investicijų požiūriu toks kombinuotas modelis labiausiai atsiperka“, – teigė Šalčininkų šilumos tinklų vadovas.

Arturo DANULEVIČIAUS teigimu, numatyti projektai vartotojams užtikrins aukštesnę paslaugų kokybę ir mažesnes šilumos kainas.

Pasak A. Danulevičiaus, Dieveniškių katilinėje taip pat faktiškai pereita prie biokuro – anksčiau čia šiluma buvo gaminama iš skalūnų alyvos, o 2014 metais naudojamo kuro santykis atitinkamai pasiskirstė maždaug po 52 ir 48 procentus.

Strateginis tikslas – mažesnės sąskaitos Kitas šiais metais bendrovės laukiantis iššūkis – šiuo metu nuostolingiausiai veikiančios Jašiūnų katilinės rekonstrukcija. Šiems darbams jau numatytos lėšos 2015 metų Šalčininkų rajono savivaldybės biudžete. „Metų pabaigoje taip pat planuojame startuoti su paraiškomis daliai šilumos tinklų Šalčininkų mieste renovuoti, nes iki šiol šilumos trasos čia nebuvo atnaujintos“, – laukiančius darbus vardijo bendrovės Šalčininkų šilumos tinklų direktorius A. Danulevičius.

2011–2013 metais į įvairias veiklas Šalčininkų rajono savivaldybės įmonė investavo apie 87 tūkst. eurų. Didžioji lėšų dalis – beveik 80 tūkst. eurų – buvo skirta šilumos tinklų trasos remontui Eišiškėse, kur vietoj senų susidėvėjusių vamzdžių buvo paklota 317 metrų naujų bekanaliu būdu izoliuotų plieninių vamzdžių. „Žinoma, strateginis įmonės tikslas – sumažinti sąnaudas, tuo pačiu – kainą galutiniams vartotojams. Palyginti su kitais šalies regionais, ji gana aukšta, tačiau tai lemia objektyvios aplinkybės: mūsų struktūra šiuo metu yra neadekvačiai didelė, šilumos trasos nusidėvėjusios. Kad įmonė galėtų užtikrinti patikimą ir stabilų šilumos tiekimą vartotojams, naudoti pigesnį vietos kurą ir teikti pigesnes paslaugas, reikia kompleksinių sprendimų. Tačiau numatyti darbai reikalauja nemažų investicijų, tad jie bus įgyvendinami žingsnis po žingsnio“, – kalbėjo bendrovės vadovas A. Danulevičius.

SA 2015 Nr. 3 / reklama

27 27 27

28

G. Bartuškos nuotr.

MOKSLINIŲ TYRIMŲ CENTRAS: TURINYS NUSTELBIA FORMĄ Rusnė MARČĖNAITĖ

2004 metais Lietuvoje veiklą pradėjusi biotechnologijų įmonė „Teva Baltics“/„Sicor Biotech“ pernai įgyvendino planus sutelkti savo padalinius vienoje vietoje. Molėtų plento pradžioje, šalia administracinio ir gamybinio įmonės pastatų, baigtas statyti„Teva Baltics“/„Sicor Biotech“ mokslinių tyrimų centras – 1200 kvadratinių metrų ploto, 2 aukštų su cokoliu pastatas.

Atsižvelgta ir į statinio naudotojų pastabas

Projekto architektūrinės dalies vadovas, bendrovės Vilniaus architektūros studijos (VAS) architektas Vytautas Augustinavičius atkreipia dėmesį – pastatas nedidelio tūrio, nedidelis ir vertinant VAS įprastais statinių mastais, bet itin įspūdingo turinio – čia naudojama ypatinga laboratorinė įranga. V. Augustinavičius juokauja – inžinierius čia buvo kur kas reikalingesnis nei architektas. Projektuojant inžinerines dalis VAS specialistai (su architektu dirbo konstruktoriai Audrius Rinkevičius, Laimonas Stikleris, Šarūnas Vitkauskas, Arūnas Vižinis, Modesta

TAS

/O

K BJE

15

20

.3 Nr

Voverytė, Ingrida Zadorožnienė) šiame projekte bendradarbiavo su bendrove „Prosfera“.

Projekto valdytoju tapusi bendrovė Statybos inžinierių konsultantų biuras atliko ir techninę priežiūrą, kaip teigė projekto dalyviai – itin griežtą.

Kuriant laboratorijos projektą gamybiniuose pasitarimuose dalyvavo visos suinteresuotos pusės: nuo užsakovo iki būsimų naudotojų – mokslininkų, kurie irgi reiškė nuomonę dėl kabinetų ir laboratorijos įrengimo. Išsamūs kiekvienos detalės aptarimai netapo dantų skausmu projektuotojams. Priešingai – projektuojant pastatą, skirtą moksliniams tyrimams, konsultacijos, patarimai buvo svarbūs ir pageidaujami. Pagrindiniu projektuotojų konsultantu tapo laboratorijos mokslininkams vadovaujantis Piotras Chmielevski.

Griežti Lietuvos statybų reglamentai netapo problema

V. Augustinavičius gali išvardyti daugybę priežasčių, kodėl VAS komandai patiko dirbti tarptautinei kompanijai. Trumpai tariant – šiame projekte užsakovams nereikėjo įrodinėti akivaizdžių dalykų, pavojingai laviruoti statybos techninių reglamentų džiunglėse. „Dirbdamas Lietuvos rinkoje nė neprašomas siūlai: jei kur nors pastatysime perdangą, suskirstysime pastatą, apsieisime be gaisrinio gesinimo sistemos įrengimo; jeigu čia padarysime langą, nereikės dūmų šalinimo sistemos ar priešgaisrinių durų. Kai pana-

29 kaip pasistatyti atramą ir išlyginti aukštį. Bet šiuo atveju reljefą pavyko išnaudoti visai jo neperformuojant, ir tas peraukštėjimas davė naudos. Cokoliniame aukšte buvo įkurtos sandėliavimo patalpos, ir prie jų įrengtas patogus tiesioginis privažiavimas. Įėjimai į pastatą yra du, skirtingose pusėse, ir abu – iš antžeminio lygio.“ Konstruktyvo statybą nukėlus žiemai, kai negalimi vadinamieji šlapieji procesai, teko atsisakyti suprojektuoti mūro sienas ir vėdinamuosius fasadus. Mūras buvo pakeistas kompozicinėmis plokštėmis ir siekiant estetikos apdailintas, kaip numatyta anksčiau, „Rheinzink“ skarda.

Projektuojant naująjį „Teva Baltics“/„Sicor Biotech“ mokslo pastatą buvo suplanuota pasiekti B klasės energinį efektyvumą. „Pastatas tikrai šiltas ir sandarus – buvo atliktas sandarumo testas, – komentavo architektas V. Augustinavičius. – Bet norėdami gauti A klasės sertifikatą, ko gero, būtume turėję vargo dėl laboratorijos ypatumų – čia naudojama įranga yra imli energijai.“

Šildymui panaudota gamyboje išsiskirianti šiluma šius sprendimus rekomendavau šiuo atveju, užsakovai nustebo: kodėl taip siūlai? Mano kvalifikacijos neprireikė“, – juokėsi architektas.

Kaip tik todėl jo kolegos turbūt pastebėtų, kad gaisrinės saugos priemonių šiame mokslinių tyrimų centre daugiau, negu įprasta matyti. Projektuojant sistemą buvo vadovaujamasi griežčiausiais pasaulinės praktikos reikalavimais. Tad buvo įrengta automatinė gaisro gesinimo sistema, gaisrinis gesinimas, čiaupai, hidrantai gaisrinei technikai prijungti, dūmų šalinimo sistema, vandens rezervuarai, siurbliai, priešgaisrinės durys.

Nereikėjo projektuotojams ir ieškoti priežasčių išvengti pastato pritaikymo neįgaliesiems. „Vadovaujantis Lietuvos normomis, mokslo paskirties pastatai turi turėti neįgaliesiems pritaikytus sanitarinius mazgus kiekviename aukšte, tinkamo pločio koridorius, liftus ir pan. Nors išties šiam pastatui liftų nereikėjo, nes į kiekvieną ant šlaito pastatyto pastato aukštą galima patekti tiesiai iš lauko. Bet užsakovas neprieštaravo dėl tokių reikalavimų“, – pasakojo V. Augustinavičius.

Užsakovas vertino projektuotojų pastangas ieškoti paties geriausio sprendimo. Net jei idėjos gimė jau baigus konkretų projekto etapą ir išleidus projektavimo pinigus. „Pamatėme tikrai kitokį požiūrį į darbo procesą, – pasidžiaugė architektūrinės projekto dalies vadovas. – Čia nebuvo sakoma, kad jau padarėme ir bus gerai. Užsakovų pozicija buvo tokia – gerai bus, kai nebeturėsime geresnės minties. Tad kilus naujai idėjai buvo klausiama, ar siūlomi pakeitimai nebeįeina į sutarties apimtį, ir jeigu atsakymas būdavo „ne“, buvo sudaroma nauja sutartis suteikiant galimybę padaryti geriau.“ Projektuotojai turėjo moralinę teisę atlikti nedideles korektūras: projektavimo dokumentai statybos leidimui gauti, užsakovui numačius gana trumpus laboratorijos įrengimo terminus, parengti vos per 4 mėnesius.

Svarbi buvo ir estetika

Projektuoti pastatą teko 3,5 metro peraukštėjančiame sklype.

Architektas V. Augustinavičius juokauja: „Mes, lietuviai – lygumų žmonės, esame pratę vos apsižvalgę tokiame sklype galvoti,

VAS ir bendrovės „Prosfera“ komandai teko pasirūpinti tuo, kad sklype greta Santariškių medicinos miestelio suplanuotas pastatas netaptų triukšmo taršos šaltiniu. „Rinkomės pačią efektyviausią, tyliausią įrangą – pavyzdžiui, šalčio mašiną, nes šios vasarą kelia didelį triukšmą“, – aiškino V. Augustinavičius.

Tiesa, vėliau buvo rasta dar geresnė išeitis: vėsinimas, kaip ir šildymas, naujajam pastatui buvo prijungtas iš atokiau nuo ribos su Santariškių miesteliu esančio „Teva Baltics“/„Sicor Biotech“ gamybos korpuso.

Bendrovės „Prosfera“ direktorius, laboratorijos inžinerinių dalių projektavimo projektų vadovas Mantas Kreivys džiaugiasi, kad pavyko rasti būdą panaudoti perteklinę šilumą: „Gamyboje šį įmonė naudoja nemažai ir garo, ir šilumos. Gamyba vyksta nenutrūkstamai. Kam švaistyti turimus išteklius ir gamintis naujus?“ Gamyklos pastato šilumos punkte sumontuotas pagalbinis šilumokaitis, kuris iš antrinės žaliavos – garo – pasiima šilumą ir maždaug 60 metrų ilgio vamzdynais nukreipia ją į naująjį pastatą, kur išvedžiotas grindinis šildymas. Toks šildymas pasirinktas ir dėl aukštų higienos reikalavimų, ir dėl komforto. Investuota buvo ir į efektyviausius, A klasės, cirkuliacinius siurblius.

Vis dėlto tai buvo ekonomiškiau, negu įrengti dar vieną šilumos

30 G. Bartuškos nuotr.

Naujasis mokslo centras yra biofarmacijos įmonės „Teva Baltics“/„Sicor Biotech“ komplekso dalis. Mokslo centre atliekami su biofarmacija susiję tyrimai: baltymų ir peptidų gamybos ar išskyrimo, charakterizavimo bei stabilumo vertinimo darbai.

punktą. Pirmoji žiema parodė, kad perteklinės šilumos naujam pastatui sušildyti visiškai pakanka.

Pradėjus plėtoti šilumos dalijimosi idėją, kilo mintis panaudoti ir šaltį. „Apskaičiavome, kad gamykloje esančių šalčio įrenginių specialiai palikto rezervo visiškai pakanka naujam pastatui vėsinti, tad nereikėjo naujajame statyti ir papildomų šaldymo agregatų – tam irgi užteko nuvesti vamzdyną iki naujo pastato“, – pasakojo M. Kreivys.

Brangūs energijos ištekliai, pasak bendrovės „Prosfera“ vadovo, Lietuvą šiandien moko ūkiškai planuoti šildymo sistemas. Projektų, kur panaudojama perteklinė šiluma ar šaltis, daugėja – galimybę nuo šaldymo įrangos pasiimti šilumą jau įvertino logistikos, prekybos centrai.

Darbo sauga – prioritetas

Kad kartą dingusi elektra nesunaikintų ilgalaikių tyrimų rezultatų, buvo suprojektuotos patikimesnės elektros tiekimo sistemos, numatytas elektros generatorius ir rezervinio maitinimo įrenginiai, akimirksniu įjungiama rezervinė avarinio elektros tiekimo sistema.

Prie kai kurių darbastalių laboratorijose teko atvesti specialiąsias dujas: deguonį, angliarūgštę, metaną etc. – visa, kas reikalinga tyrimams, eksperimentams. Tam suprojektuota atskira sistema, išvedžioti chromuoto vario vamzdeliai, įrengta spinta jiems saugoti. Įrengti švariąsias patalpas laboratorijoje nereikėjo, užteko ISO 9 standarto, tai yra suapvalintų kampų, lengvai plaunamų sienų ir kitų paviršių.

Vis dar nestandartinis reiškinys Lietuvos statybų aikštelėse – išskirtinė darbų saugos priežiūra. „Vadovaujantis „Teva“ standartais, sauga darbo ar statybų metu yra esminis dalykas“, – komentavo architektas V. Augustinavičius.

Mokslinių tyrimų centrą projektavę architektai ir konstruktoriai buvo paprašyti numatyti galimą pastato plėtrą į plotį ir į aukštį – tai leidžia ir detalusis planas. „Turbūt pirmą kartą mūsų praktikoje atsargos koeficientas 3 įgavo realią prasmę, – sakė V. Augustinavičius. – Pastatas suprojektuotas taip, kad ant jo gali būti pastatyti dar trys aukštai.“ Mokslinių tyrimų centro statyba (be laboratorinės įrangos) kainavo per 4 mln. litų (apie 1 mln. 160 tūkst. eurų).

UŽSAKOVAS

PROJEKTAVIMAS

20

1

r 5N

.3

B /O

JE

AS KT

PASTATŲ INŽINERIJA

MOKYMO DIRBTUVĖSE GIMSTA NET VERSLO PLANAI Vilniaus statybininkų rengimo centro (VSRC) profesijos mokytojai ne tik išmoko dirbti su šiuolaikine

31 31 31

„Šiuos mokslo metus pradėjome atnaujintose klasėse ir mokymo dirbtuvėse. Pasinaudoję Europos Sąjungos lėšomis įkūrėme stat­ybų ­sekt­or­iaus ­prakt­inio ­mokymo ­centrą. Pro­ jek­tas­ kai­na­vo­ 3,07 mln. ­eurų. Tad mokymo dirbtuvėse dabar turime ir puikios šiuolaikinės statybos darbams skirtos technikos. Bet vieną rytą mokyklos vestibiulyje manęs laukė staigmena – mokiniai varžėsi, kas gaus atsisėsti ant patrauklių originalios konstrukcijos suolų. Puikiai žinojau, kad tokio pirkinio mūsų planuose nebuvo“, – pasakojo Vilniaus statybininkų rengimo centro VSRC direktorius Juozas Baranauskas.

Ilgametis šios profesinio mokymo įstaigos vadovas netruko išsiaiškinti, kad naujų baldų tikrai niekas be jo žinios nepirko. Juos centro dirbtuvėse pagamino prieš porą savaičių staliaus darbo paslapčių pradėję mokytis brandaus amžiaus mokiniai. Vieni jų kelią į VSRC sužinojo Darbo biržoje, kiti – rado patys. „Visi nori kuo greičiau pamatyti savo darbo rezultatus. Tai suteikia pasitikėjimo ir uždega vidinę ugnelę, kuri skatina tobulėti, – filosofiškai aiškino su suaugusiųjų grupe dirbantis profesijos mokytojas Vidmantas Šimakauskas. – Pirmą pažintį su mediena, iš jos pagamintų detalių jungimu, staliaus darbams reikalingais įrankiais ir staklėmis pradėjome nuo rimto darbo. Pasirinktai suolo konstrukcijai reikėjo pagaminti daug vienodų detalių – tai buvo puiki proga išmokti svarbiausių darbo įgūdžių.“ Mokytojas atskleidė ir vieną paslaptį – dalį reikalingų detalių išdrožė kompiuteriu valdomos CNC staklės. Mokiniams tai padarė ne tik įspūdį – jie iš arti pažino naujausią baldžių pramonės technologiją.

Kviečiame mokytis šių specialybių: • apdailininko; • baldžiaus; • betonuotojo; • dažytojo; • floristo; • gipskartonio montuotojo; • krosnininko; • mūrininko; • pastatų šiltintojo; • plytelių klojėjo; • staliaus; • tinkuotojo.

SA 2015 Nr. 3 / reklama

įranga, bet ir įkvepia mokiniams pasitikėjimo

Mokymo dirbtuvėse – šiuolaikinės medžio apdirbimo staklės. „Dirbtuvėse turime visą arsenalą šiuolaikinių medžio apdirbimo staklių, puikių rankinių elektrinių įrankių. Yra visos sąlygos pažinti šią įrangą ir išmokti ja dirbti. Mūsų mokiniams darbdaviai drąsiai gali patikėti naują gamybos techniką“, – tikino V. Šimakauskas. Taip pat jis mano, kad patikėję savo jėgomis kai kurie mokiniai greičiau kurs savo verslą, negu ieškos darbdavio. Štai ir dabartinės grupės mokiniai po bendros suolų gamybos griebėsi individualių darbų. Vieni skuba iki mokymų pabaigos (jie trunka 48 dienas) pasigaminti originalią lovą, kiti meistrauja gana sudėtingas spinteles ir komodas.

„O štai čia – neįprastas pramoginiam plaukiojimui skirto laivelio prototipas. Jo konstruktorius jau dabar planuoja įsigyti būtiniausią įrangą ir imtis serijinės gamybos“, – rodydamas eksponatą savo mokinio planus atskleidė mokytojas.

VSRC šiuolaikiškai įrengtos ir kitos mokymo dirbtuvės. Mokytis dirbti su modernia įranga čia gali ir apdailininkai, ir santechnikai, ir elektrikai. Yra puikių galimybių susipažinti su šiuolaikinėmis pastatų šiltinimo technologijomis, populiariomis gipso kartono montavimo sistemomis ir netgi sužinoti krosnių bei židinių statymo paslapčių.

VSRC Viršuliškių skyrius Laisvės pr. 53, LT-07191 Vilnius Tel.: (8 5) 242 3581, (8 5) 242 3654 Faks. (8 5) 240 7079 El. p. info@vsrc.lt VSRC Fabijoniškių skyrius Ateities g. 28, LT-08303 Vilnius Tel.: (8 5) 271 2300, (8 5) 271 2245 Faks. (8 5) 271 2300 El. p. ateities28@vsrc.lt

Dirbti elektriniais rankiniais įrankiais irgi reikia įgusti.

VšĮ Vilniaus statybininkų rengimo centras teikia suaugusiųjų profesinio mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo paslaugas. Ypatingas dėmesys skiriamas praktiniam mokymui. Baigusiesiems formaliojo profesinio mokymo programą ir išlaikiusiesiems kvalifikacijos egzaminą išduodamas valstybės pripažintas kvalifikacijos pažymėjimas, o baigusiesiems neformaliojo profesinio mokymo programą – pažymėjimas, kuriame įrašomos įgytos kompetencijos.

Atvykusieji iš rajonų ar kitų miestų gali apsistoti bendrabutyje.

Galimybė mokytis: • nemokamai (bedarbiams, sudariusiems sutartis su Darbo birža); • įmonės lėšomis (darbdavių siuntimu); • savo lėšomis.

Išsamesnė informacija teikiama tel.: + 370 645 29 150, +370 5 230 1257, www.vsrc.lt

32

PREKYBOS

CENTRŲ DĖLIONĖS

Diskusijos, kaip didieji prekybos centrai sužlugdys smulkiuosius verslininkus, jau pritilo. Kaip ir siūlymai kurti juos ne centrinėse miestų dalyse, bet periferijoje ar net užmiestyje. Šiandien didieji centrai konkuruoja ne su smulkiuoju verslu, o tarpusavyje – daugelis siekia tapti populiariausia prekybos ir pramogų sostine. Ir jei kas nors sugalvotų uždaryti „Akropolį“, protesto mitinguose dalyvautų tikrai daugiau žmonių nei dėl „Lietuvos“ kino teatro. Ir tarp jų būtų nemažai baltarusių.

20

1

r 5N

.3

A TIK S I AN RB U /

Prekybos centrai – lyg savarankiški miestai

Ekonomistai ir urbanistai tvirtina, kad miestų ar valstybių apsisprendimą dėl to, kur leisti plėtoti prekybos centrus, lemia ne tik ekonominės, bet ir klimato sąlygos. Anot bendrovės „Sweco Lietuva“ vyriausiojo architekto-urbanisto Mindaugo Pakalnio, prekybos centrų išdėstymas planuojamas pagal dvi tradicijas. Viena paplitusi Olandijoje ar Vokietijoje, kur yra stiprių smulkiųjų šeimos verslų, tad ten kuo labiau stengiamasi saugoti juos nuo konkurencijos su didžiaisiais banginiais, ir didieji centrai čia įprastai steigiami ne centrinėje miesto dalyje, o pakraščiuose.

Kita tradicija yra labiau susijusi net ne su ekonominiais motyvais, o su klimato ypatumais. Tokiose atšiauresnio klimato šalyse kaip Švedija, Suomija ir iš dalies Didžioji Britanija prekybos centrai kuriami ten, kur yra dideli žmonių srautai.

Vidinės milžiniškų centrų gatvės čia panaudojamos kaip viešosios erdvės, patys centrai yra daugiafunkciai ir tarnauja kaip savotiškos rajonų šerdys.

Lietuvoje, pripažino M. Pakalnis, jau vėloka grįžti prie svarstymų, kur derėtų planuoti naujas prekybos vietas: „Mes jau įsileidome jas į miestų centrus, ir būtų sudėtinga pasa-

33

G. Bartuškos nuotr.

Iš visos Lietuvos į Vilniaus „Akropolį“ plaukiančios minios, matyt, lankytų jį ir užmiestyje.

Prie Geležinio Vilko gatvės sostinėje kylantis naujas prekybos centras suprojektuotas sklypo glūdumoje, kad būtų išsaugotas neužstotas Ozo šlaitų vaizdas iš Žalgirio gatvės. kyti – viskas, ateityje statysime tik užmiestyje: tada tie, kurie jau yra centre, turėtų išskirtines verslo sąlygas, taigi sunaikintume konkurenciją.“ Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius priminė, kad kitos valstybės stambiojo ir smulkiojo verslo santykiams reguliuoti naudoja ir alternatyvius instrumentus – tarkime, griežtą darbo valandų limitavimą. Lietuvoje politikai, pabandę įvesti tokį apribojimą, spėja N. Valatkevičius, sulauktų didelio pasipriešinimo.

Kauno „Akropolis“ yra vienas miesto mieste pavyzdžių – lankytojai čia gali komfortiškai apsipirkinėti ar leisti laisvalaikį nepaisydami oro sąlygų. Į šį prekybos centrą inkorporuoti net trys pastatai, po stogu atsidūrė ir trys gatvelės. Uždengus visą struktūrą stogu, kompleksas įgijo masyvoką tūrį, bet būtent taip ir pasiektas tikslas – sukurtas bet kokiu oru lankomas centras.

Kauno miesto savivaldybės specialistas mano, kad besidomintieji pastebės fasaduose išlikusias gamyklų kolonas, kitus elementus, dėl kurių buvimo reikėjo stipriai pasistengti norint gauti gaisrosaugos ir kitus privalomus rekonstrukcijoms leidimus.

N. Valatkevičius gina kolegų kritikos dėl pažeisto urbanistinio mastelio sulaukusius „Akropolio“ architektus Algimantą

Kančą ir Gediminą Jurevičių, atkreipdamas dėmesį į šalia „Akropolio“ esančius „Pergalės“ gamyklos pastatus, kurie nenusileidžia pirmajam savo tūriu. Vis dėlto A. Kančas ir G. Jurevičius už šį darbą gavo ne vieną apdovanojimą ir tarptautinį įvertinimą. Dėl to G. Jurevičius šiuo metu gali projektuoti tokio tipo pastatus bet kur pasaulyje. Prekybos centrų kūrėjus invazija į trapias miestų struktūras kaltinantys žmonės, N. Valatkevičiaus nuomone, turėtų pagalvoti apie tai, kad tokiais projektais sutvarkomi apleisti objektai ar teritorijos. „Buvusioje „Drobės“ gamykloje velnias koją būtų nusilaužęs, dabartinio „Akropolio“ teritorijoje benamiai kūrendavo statinėse ugnį šildydamiesi rankas, – priminė miesto vyriausiasis architektas. – O dabartinės permainos žmonėms patinka, tad tegu jos ir lieka. Tai geriau nei keliasdešimt metų laikyti tokias dykras kaip teritorija prie „Akropolio“ ir Karmelitų bažnyčios, kur verslo atstovai neseniai pareiškė pageidavimą statyti prekybos centrą „Lidl“, – komentavo N. Valatkevičius.

Miesto architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybai pateiktas „Lidl“ tinklo parduotuvės projektas sulaukė stiprios kritikos – savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjo žiniomis,

34

Artūras BLOTNYS.

tipo prekybos vietas – tik vienos rūšies – maisto ar buities – prekes siūlantys prekybos centrai, daugelio specialistų nuomone, gali sėkmingai dirbti ir miestų pakraščiuose. Pavyzdys gali būti sostinėje, šalia prekybos centro „Ikea“, formuojamas prekybos miestelis, kur dabar kuriasi ir tinklų „Rimi“ bei „Senukai“ parduotuvės.

Kitas dalykas yra daugiafunkciai prekybos centrai, kurie, miesto vyriausiojo architekto vertinimu, yra verti skambių rinkodaros šūkių, nes siūlo kur kas daugiau nei apsipirkimo paslaugą. „Pastatyti mažesni „Akropolio“ modeliai kiekvieno miegamojo rajono centre įkvėptų gyvybės. Ir sovietmečiu buvo bandoma kurti panašius centrus, vienoje vietoje sutelkiant parduotuvę, kino teatrą, policiją, namų valdybą, polikliniką, turgų... Žodžiu, rūpintasi, kad čia pat būtų viskas, ko reikia rajono gyventojams, kad jiems nereikėtų tų paslaugų ar pramogų ieškoti kitame miesto gale“, – aiškino A. Blotnys.

Urbanistas M. Pakalnis sutinka – tokie centrai galėtų būti naudingi, tik tada miestas turėtų privalomai įpareigoti juos atlikti tam tikras socialines funkcijas: „Tarkime, Suomijoje reikalaujama, kad tokio tipo kompleksuose būtų skiriama vietos bendruomenės patalpoms, kur, pavyzdžiui, vaikai galėtų pasimokyti piešti ar kt. Prekybos centro savininkai tokias patalpas privalo išlaikyti. Tad gal ir mums reikėtų panašiai planuoti, bet kol kas visi darbai – tik šnekos.“

Centrinės gatvės – lyg automobilių prekyvietė

Mindaugas PAKALNIS. jis koreguojamas ir darkart vertinti siūlomas nebus – verslininkai pabandė išsiaiškinti specialistų poziciją ir verslo perspektyvas dar prieš įsigydami sklypą permainoms jautrioje teritorijoje.

Jeigu planuojant prekybos centrų plėtrą bus laikomasi Kauno miesto specialiojo plano, centrinėje dalyje daugiau didelių centrų neturėtų atsirasti. Tiesa, dar vienas, suplanuotas batų fabriko „Lituanica“ vietoje, turėtų iškilti ilgai netrukus.

Daugiafunkciškumas leidžia tapti svarbiais traukos taškais

Anot Vilniaus miesto vyriausiojo architekto, Miesto plėtros departamento direktoriaus Artūro Blotnio, reikia atskirti skirtingo

20

1

r 5N

.3

A TIK S I AN RB U /

Iš miestų centrinėje dalyje iškylančių prekybos centrų tikimasi ne tik reprezentatyvaus eksterjero, bet ir darnos su aplinkiniais pastatais, jų tūriais. A. Blotnys atkreipia dėmesį į vieną didžiausių Lietuvos ir konkrečiai – sostinės – komercinių kompleksų planavimo ydų – ypatingą pagarbą automobilių stovėjimo aikštelėms, kurias visada siekiama įrengti prie gatvės. Paaiškinti tokią savininkų strategiją galima – prekybininkai taip stengiasi pritraukti potencialių, ieškoti vietos automobiliui netrokštančių klientų. „Vis dėlto savivaldybės prioritetas yra centrinėje miesto dalyje skatinti automobilių stovėjimo vietas įrengti prekybos centro kieme ar po žeme. O informuoti klientus apie turimas vietas automobiliams galima ir elektronine švieslente“, – komentavo A. Blotnys.

Vilniaus miesto savivaldybė yra išleidusi įsakymą, prašydama centrinėje miesto dalyje laikytis susiklosčiusių teritorijos užstatymo principų ir statiniu formuoti užstatymo linijas, statyti ant perimetro, o jei neišeina, bent jau įrengti 15 ar 20 metrų pločio žaliąją juostą su medžiais, kad taip būtų pažymėtas sklypo perimetras.

Vis dėlto prieš kelis mėnesius Vilniaus architektūros-urbanistikos ekspertų taryboje vertinant sklypo Savanorių pr. 19 detaliojo plano sprendinius – čia numatyta naujo prekybos centro statyba, – projekto recenzentas architektas Linas Naujokaitis pastebėjo, kad šis sklypas suformuotas priešingai. Nors jis nepatenka į minėtame savivaldybės įsakyme aptariamą teritoriją, planuojamo pastato įtaka centrinei miesto daliai, L. Naujokaičio teigimu – neabejotina.

Ir recenzentas, ir ekspertai suabejojo projekto autorių teiginiu, kad prie gatvės, o ne po gretimų daugiabučių langais įrengta automobilių aikštelė padidintų gyventojams komfortą – nors taip būtų išvengta pirkėjų mašinų srautų, jiems tektų susitaikyti su parduotuvę aptarnaujančio transporto keliamu triukšmu, o žemesnių aukštų gyventojams kieme išdygęs pastatas užstotų vaizdą.

Kasmet populiarėjant būsto atnaujinimo darbams vis dažniau akcentuojamos dėl jų sutaupomos lėšos už pastato šildymą ir karšto vandens ruošimą. Vis dėlto gyventojams kyla klausimas, kaip pasiekti didžiausią namo atnaujinimo efektą taupant energiją ir rūpinantis statybų kokybe.

MB „Būsto modernizacija“ specialistų teigimu, atliekant daugiabučio atnaujinimo darbus svarbu užtikrinti tinkamą būsto modernizavimo procesą. Vadinasi, visų pirma pasisamdyti aukštos kvalifikacijos modernizacijos procesus ir teoriškai, ir praktiškai išmanantį renovuojamo namo administratorių. Nuo jo kompetencijos didžiąja dalimi priklausys namo renovacijos sėkmė ir tai, ar bus pasirinktas tinkamas, kvalifikuotas projektuotojas, statybų techninis prižiūrėtojas ir rangovas. Kitaip tariant, tinkamai pasirinktas administratorius garantuoja gerą renovacijos pradžią.

Kitas sėkmingos renovacijos garantas – kokybiška ir atsakinga techninė statybų priežiūra. Dauguma administratorių ir gyventojų, dalyvavę renovacijos procese, yra įsitikinę, kad techninis prižiūrėtojas daugiabučio modernizavimo procese turėtų dalyvauti nuo pat pradžių. Bendrovės „Pastatų diagnostika ir statyba“ direktorius Gediminas Butkus tvirtina, kad šiame procese svarbus vaidmuo tenka techniniam prižiūrėtojui, nes tik specialistas gali patarti daugiabučio namo pirmininkui, kaip tinkamai paruošti namą atnaujinimui.

Tik statybos specialistas gali žinoti, ką name reikia nedelsiant remontuoti, ką pakeisti, kokias medžiagas geriau rinktis, kokie langai tinkamiausi. „Yra daugybė smulkmenų, kurių su statybomis nesusiję žmonės neišmano, ir rangovas gali tuo pasinaudoti. Techninis prižiūrėtojas yra užsakovo atstovas, dešinioji bendrijos pirmininko ar renovacijos administratoriaus ranka. Kartais nutinka taip, kad modernizavimo projektas būna parengtas, rangovas pasirinktas, ir tik tada nuperkama statybų techninė priežiūra. Ir tuomet nutinka taip, kad visi kartu su techniniu prižiūrėtoju susėda prie techninio projekto ir pamato, kad yra palikta daug neišspręstų dalykų, nemažai klaidų. Tada kyla diskusijų, ką reikia keisti, kaip ištaisyti klaidas“, – patirtimi dalijosi UAB „Pastatų diagnostika ir statyba“ direktorius G. Butkus.

Bendrovės „Pastatų diagnostika ir statyba“ direktoriaus teigimu, yra penkios pagrindinės priežastys, kodėl statybos ar renovacijos rezultatai būna nesėkmingi: netinkamas, neatsakingas renovacijos administratorius; netinkamas, neišsamus, klaidingas, su neišbaigtais mazgais techninis projektas; netinkama, neatsakinga techninė priežiūra ar jos nebuvimas; nekvalifikuotas rangovas; netinkamos statybinės medžiagos.

Dar viena didelė problema – tai, kad nei renovavimo ar statybos metu, nei įvykdžius šiuos darbus neatliekami tyrimai, leidžiantys įvertinti, ar pastatas tvarkingai ir kokybiškai renovuotas, ar nėra didelių statybos defektų. Visiems tuomet būna tik svarbu, kad namas atrodytų estetiškai ir gražiai.

Didžiulė namų savininkų klaida – įprotis nekreipti dėmesio į statybų techninę priežiūrą. Dažniausiai galvojama, kad tai – tik pinigų švaistymas. Kai nėra tinkamos techninės priežiūros, nėra ir tinkamos statybos darbų kontrolės. Techninės priežiūros metu

Tel. 8 620 16 012

prižiūrima, kad visi darbai būtų atliekami tiksliai pagal techninį projektą, kad būtų naudojamos projekte numatytos kokybiškos ir sertifikuotos statybinės medžiagos, kad viskas būtų daroma pagal Statybos techninį reglamentą, kad būtų atliekami matavimai ir žiūrima, jog darbai būtų vykdomi tinkamai, neužmirštant namo sandarumo aspektų. Šiais laikais techninis prižiūrėtojas turi turėti ir visą specialią įrangą: aplinkos parametrų, sienų drėgmės, tinko storio, selektyvų langų matuoklius, termovizorių, Šmidto plaktuką ir kt.

G. Butkaus teigimu, modernizuojant pastatą dažnai pamirštama atlikti pirminius svarbius darbus. Pastatas nenupurškiamas fungicidais nuo pelėsių, neužtaisomi ir nesutvirtinami įtrūkimai sienose, nepakeičiamos pažeistos mūrinės konstrukcijos, neužtaisomi ir neišlyginami pažeisti namo atitvarų paviršiai, prieš šiltinant išorines stambiaplokščių namų sienas neišvalomos ir neužsandarinamos jų siūlės. Nuodugniai neištyrus daugiabučio ir neatlikus šių smulkių pirminių darbų, modernizacija netenka prasmės, nes po kelerių metų ant fasado įsiveisia pelėsis.

Pasak G. Butkaus, neatlikus paruošiamųjų darbų kyla ir kitų didelių bėdų: per dideli fasado nelygumai, nepakeistos ištrupėjusios plytos, o dėl to nebeįmanoma prispausti termoizoliacijos, atsiranda ertmių, į kurias ima skverbtis vanduo ir šaltas oras, šaltų dėmių, įtrūkimų, atšoka tinkas. Kita didelė problema – renkantis rangovą ne dažnas administratorius paklausia apie subrangovų kompetenciją. „Iš praktikos galiu pasakyti, kad dažnai nekvalifikuoti subrangovai pasmerkia nesėkmei visą modernizacijos procesą, kitaip tariant, šaukštas deguto sugadina medaus statinę. Tad svarbu žinoti visus statybos proceso dalyvius, jų darbus, kompetenciją, rekomendacijas – tai namų darbai, kuriuos turi atlikti renovacijos administratorius. Jeigu bus modernizuojama bet kaip, nepraeis nė keleri metai, ir pastatas taps apgailėtinos būklės“, – kalbėjo G. Butkus.

Kita aktuali problema, pasitaikanti modernizacijos ir statybų metu, yra tai, kad statybos aikštelės darbininkai neskaito, o kartais net neturi techninių projektų brėžinių, statybos aikštelėse nėra darbų vykdytojų ir darbų vadovų, statybininkai kartais nežino, ką jie daro ir ar daro teisingai. Todėl tam, kad būtų tvarka, reikalinga reikli statybų techninė priežiūra ir griežtas administratorius.

Kad pastatų modernizacija ar statyba būtų atliktos kokybiškai ir sėkmingai, įsitikinęs G. Butkus, techninė statybų priežiūra kiekviename objekte turėtų būti atliekama 2–4 valandas per dieną. „Prižiūrėtojas iš karto turi matyti statybininkų daromas klaidas, ir iš karto turi būti priimami sprendimai, kaip jas pašalinti. Jeigu klaidos nebus užfiksuojamos laiku, po poros metų gali išryškėti daug statybinio broko padarinių. Tuomet visi vieni kitus pradės kaltinti dėl prastai atliktų darbų, ir viskas gali baigtis teismais.

Svarbu nepamiršti, kad modernizacija atliekama ne metams ir ne dviem, o 20 metų. Jos tikslas – sutaupyti šilumos ir sukurti pridėtinę namo vertę“, – sakė pašnekovas.

SA 2015 Nr. 3 / reklama

BŪSTO MODERNIZACIJOS KOKYBĖS GARANTAS – TINKAMAI PARINKTI STATYBOS DALYVIAI

35 35 35

36

KLAIPĖDOS

MUZIKINIO TEATRO ATGIMIMAS – ANT SENŲJŲ PAMATŲ Lina BIELIAUSKAITĖ

Ne vienus metus užtrukusios naujos Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vietos paieškos galbūt ir pažėrė įdomių idėjų, tačiau pačiam projektui galiausiai turėjo daugiau žalos nei naudos. Tuo specialistai neabejoja ir pripažįsta, kad veltui buvo iššvaistyta nemažai laiko, užuot iškart susikoncentravus į senojo pastato atnaujinimo galimybes. Šiandien priimtas uostamiesčio dabartinio Muzikinio teatro rekonstrukcijos ir plėtros sprendimas, regis, jau yra galutinis ir neskundžiamas.

Nenusileidžia SGD terminalo statybai

Šiam projektui žalią šviesą įžiebė ir Klaipėdos savivaldybės tarybos kolegija, pritarusi naujajai teritorijos tarp Herkaus Manto, Liepų, J. Karoso bei Danės gatvių detaliojo plano koncepcijai.

Miesto meras Vytautas Grubliauskas pripažino, kad nors pagal Teritorijų planavimo įstatymą toks formalus pritarimas nebūtinas, juo teatro rekonstrukcijos sprendimui norėta suteikti neabejotiną politinį svorį.

V. Grubliausko žodžiais, pagal svarbą šis projektas lygintinas su Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo statyba. „Galbūt ši koncepcija ir nėra ideali, tačiau jei tik būtume suabejoję, tai būtų tapę tobulu pretekstu pasakyti Lietuvai, kad Klaipėda nenori, blaškosi, dvejoja, ir, mano manymu, tai būtų turėję dramatiškų padarinių“, – neabejoja Klaipėdos meras.

Kad 1964 metais centrinėje uostamiesčio dalyje iškilęs Muzikinio teatro pastatas nusidėvėjęs ir fiziškai, ir morališkai, matyti plika akimi. Ekspertai konstatuoja dar daugiau – statinys neatitinka nė vieno šiuo metu galiojančio standarto, o čia esančią teatro įrangą, kuri yra viena seniausių Lietuvoje, eksploatuoti jau ne tik sunku, bet ir pavojinga. Anot Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo Ramūno Kaubrio, šiandien statinio būklė yra tokia, kad įmanomi tik du scenarijai – arba jį rekonstruoti, arba išvis uždaryti. „Generavome įvairius variantus, tarėmės su specialistais. Būta vizijų, kad galbūt pusę pastato reikėtų palikti tokį, koks yra, o dalį griauti. Šiandien projektas yra vienareikšmiškai įvardytas – mums labai padėjo Lenkijos specializuotos įstaigos „Teatras“ specialistai – architektai, technologai, kurie turi didžiulę praktiką ir statant naujus teatrus, ir reorganizuojant esamus. Mes turime tinkamas erdves, tik jas reikia performuoti, racionaliai išnaudoti“, – kalbėjo R. Kaubrys.

HI

20

1

r 5N

.3

C /AR

A

ŪR

T TEK

Pasisakė ir paveldo sergėtojai

Lenkų specialistų išvados padėjo tašką ir ankstesnės įstaigos vadovybės pareiškimams, kad dabartinis teatro pastatas apskritai nepritaikytas tokiai veiklai jau vien dėl prastos žiūrovų salės akustikos, kurios neva neįmanoma pagerinti. „Manyčiau, anksčiau tiesiog buvo kalbama tam, kad būtų kalbama, bet tos šnekos nebuvo pagrindžiamos. Kad įsitikintume, ar pasieksime norimą rezultatą, kompetentingiems specialistams ir buvo užsakytos galimybių studijos“, – komentavo Muzikinio teatro rekonstrukcijos ir plėtros projektą administruojančios įmonės „Lietuvos paminklai“ generalinis direktorius Vydmantas Drumsta.

37 Anot teatro vadovo R. Kaubrio, į šiandienos sprendimą ne griauti, o rekonstruoti pastatą, praplečiant jį priestatais, atvedė ne viena aplinkybė. „Griauti dabartinį teatrą ir statyti naują būtų nelogiška ne vien dėl sąnaudų. Architektai, kiti specialistai, kurie dar pamena šio pastato statybas, sako, kad žemėje stūkso didžiuliai, labai tvirti poliai. Taigi susidurtume su klodais, kurie yra giliai žemėje“, – aiškino R. Kaubrys.

Kadangi 33 metrų teatro bokštas įvardijamas kaip saugotina vertybė, pastato nugriovimo klausimu aiškią poziciją yra pareiškęs ir Kultūros paveldo departamentas. „Lietuvos paminklų“ vadovas V. Drumsta atkreipė dėmesį, kad būtent rekonstrukcija, o ne naujo pastato statybos leidžia tikėtis pritraukti atitinkamų finansavimo šaltinių lėšų. Apie 5 mln. eurų tikimasi gauti iš 2014–2020 metų Kultūros objektų aktualizavimo programos, apie 1,7 mln. eurų – iš 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų priemonės „Energijos vartojimo efektyvumo didinimas viešojoje infrastruktūroje“.

Preliminariai teatro rekonstrukcijos ir plėtros projekto vertė siekia apie 20,5 mln. eurų. Nors dar apie 13,9 mln. eurų planuojama pritraukti iš Valstybės investicijų programos, šiuo metu ieškoma ir kitų potencialių projekto finansavimo šaltinių.

The Bright World of Metals TECHNOLOGIES PROCESSES APPLICATIONS PRODUCTS

www.tbwom.com

Iki finišo – 5 metai?

Pagal parengtą detaliojo plano koncepciją Muzikinio teatro pastato sklypas turėtų būti išplėstas nuo 3,4 iki 4,16 tūkst. kvadratinių metrų, o įgyvendinus rekonstrukcijos ir plėtros projektą bendras pastato tūris, planuojama, padidės apie 50 proc. Šiuo metu apie 500 žiūrovų talpinanti pagrindinė salė bus pritaikyta maždaug 700 žmonių, be to, viename iš priestatų planuojama įrengti apie 200 vietų kamerinę mažąją salę. Taip pat bus modernizuota scenos technologija, rekonstruota orkestrinė, atnaujintos repeticijų, dekoracijų, artistų, techninės, visuomeninės ir kitos patalpos.

Dabartinio teatro pastato plėtra numatyta pastatant naujus priestatus teatro kiemo ir greta esančios automobilių aikštelės pusėse. Po pastato rekonstrukcijos į spektaklius atvykę žiūrovai savo transporto priemones galės palikti ne tik artimiausiose Danės, Liepų gatvėse, bet ir po Atgimimo aikšte planuojamoje įrengti 200 vietų požeminėje automobilių aikštelėje. Šiuo metu atlikti žvalgomieji archeologiniai tyrimai, paveldosauginis kultūros vertinimas, energinis dabartinio pastato auditas, parengta nauja technologinė ir funkcinė teatro programa, investicinis rekonstrukcijos projektas. „Lietuvos paminklų“ vadovas V. Drumsta nebuvo linkęs vertinti, kuri projekto dalis – rekonstrukcija ar plėtra – pareikalaus daugiau iššūkių. „Dabar didžiausias iššūkis – parengti kokybišką projektą, nes nuo to priklauso labai daug dalykų.

Jei pavyks tai įgyvendinti ir išrinkti kvalifikuotą rangovą, nemanau, kad turėsime didelių problemų“, – svarstė pašnekovas.

Miesto meras V. Grubliauskas svarsto, kad viena sunkiausių užduočių laukia architektų ir projektuotojų: „Vis dėlto tai bus riboti tūriai, tad erdvės išsiskleisti fantazijai – ne per daugiausia.“ Artimiausiu metu planuojama skelbti tarptautinį teatro pastato rekonstrukcijos ir plėtros techninio projekto konkursą. Realiu statybos darbų startu įvardijami 2017 metai. Muzikinio teatro vadovo R. Kaubrio teigimu, įkurtuvės naujajame teatre 2020 metų pabaigoje jo darbuotojams būtų geriausia kalėdinė dovana.

worldwide

Tarptautiniu ˛ parodu ˛ kvartetas – Ju ¯ su ˛ vartai ˛i pasaulio rinkas Keturios inovatyvios parodos vienu metu. Pasaulinio pripažinimo sulaukusios liejimo, metalurgijos ir terminio apdorojimo technologiju˛ parodos Europos širdyje.

Patirkite sinergija˛ Aukšcˇiausio lygio forumuose metalo apdirbimo technologiju˛ temomis užmegsite naujus verslo ryšius bei susipažinsite su naujausiomis technologijomis.

Sveiki atvyke ˛ ˛i Diuseldorfa˛!

Messe Düsseldorf GmbH atstovybe˙ Lietuvoje Vokietijos ir Baltijos šaliu˛ prekybos ru¯mai Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje (AHK) Vinco Kudirkos g. 6 _ LT-03105 Vilnius _ Lietuva Tel.: +370 5 264 7377 _ Faks.: +370 5 213 1013 El. paštas: duesseldorf.lt@ahk-balt.org

www.messe-duesseldorf.de

38

NAU-

JIENOS

PARODOJE „RESTA 2015“ – RENGINYS „MADE IN GERMANY“ Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmai Lietuvoje (AHK) kviečia Lietuvos įmonių atstovus semtis žinių apie Vokietijos rinką. Parodos „Resta 2015“ metu vyks renginys „Made in Germany“, skirtas Vokietijos rinkos apžvalgai, aptariant šias temas: Lietuvos verslo perspektyvos Vokietijoje, statybų sektoriaus ypatumai, statybų parodos Vokietijoje ir praktinė šios šalies įmonių patirtis diegiant energiškai efektyvius, novatoriškus sprendimus.

Dalyvavimas renginyje nemokamas, dalyvių skaičius ribotas. Renginys vyks 2015 metų balandžio 23 dieną 11–13.45 val. Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“, konferencijų salėje 5.5.

Daugiau informacijos http://www.ahk-balt.org/lt/renginiai

VGTU NAUJIENOS – INTERAKTYVIAME PORTALE Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU) pristatė naują informacijos platformą – interaktyvų naujienų portalą, kuris tęsia ilgametes VGTU laikraščio „Inžinerija“ tradicijas ir ne tik skelbia šviežiausią informaciją apie universiteto įvykius ar renginius, bet ir parodo akimirkas iš studentų ir mokslininkų gyvenimo, supažindina su VGTU asmenybėmis, ekspertų nuomone apie aktualiausius pasaulio bei Lietuvos įvykius, reiškinius, siūlo naujų laisvalaikio idėjų.

Visa informacija portale sudėliota į septynias rubrikas, tad labiausiai dominančius dalykus galima rasti greitai ir patogiai. Pagrindinės rubrikos – „Universiteto pulsas“, „Studijų metas“, „Mokslo žinios“ ir „Tarptautiniai vandenys“ – atspindi tai, kuo gyvena universitetas kiekvieną dieną, o rubrikos „Asmenybės“, „Ekspertų komentarai“ ir „Laisvalaikis“ siūlo išsamius analitinius straipsnius, nuomones, interviu su VGTU dėstytojais, studentais, absolventais ir daug kitų įdomybių.

Informacija portale skirta ne tik universiteto bendruomenės nariams, bet ir nesusijusiems su universitetu žmonėms, besidomintiems aukštojo mokslo situacija ar Lietuvos studentų bei mokslininkų pasiekimais. Į naujienų portalo kūrimą lengvai gali įsitraukti kiekvienas norintysis – čia sudaryta galimybė redakcijos atstovams pranešti rūpimas naujienas vieno mygtuko paspaudimu.

VGTU inf.

UŽ GRINDŲ DIZAINĄ – „RED DOT“ APDOVANOJIMAS

HI

20

1

r 5N

.3

C /AR

A

ŪR

T TEK

Lietuvos įmonė „Grigo“ laimėjo ypatingą dizaino profesionalų įvertinimą – „Red Dot Award Winner“ apdovanojimą. Laimėjimas kategorijoje „Product Design“ suteiktas dizainerio Vytauto Grigo sukurtai ąžuolinių grindų kolekcijai „Denim“. „Red Dot Award“ – aukščiausio lygio apdovanojimas, suteikiamas už novatorišką, funkcionalų ir kokybišką produktų dizainą, dažnai pavadinamas dizaino pasaulio „Oskaru“. Lietuvos įmonė produktų dizaino kategorijos „Red Dot Award Winner“ apdovanojimą laimėjo tik ketvirtąkart.

Pagrindinis „Denim“ kolekcijos grindų išskirtinumo aspektas – jos atrodo tarsi pagamintos iš tikro džinsų audinio. Medinis melsvos spalvos paviršius tam tikrose vietose nusitrynęs ir tarsi išgarintas, o grindlentės kraštą žymi geltona siūlė. „Denim“ kolekcijos grindys ne tik atrodo, bet ir dėvisi kaip džinsai – ten, kur daugiausia vaikštoma, grindlentės prasitrina, ir paviršius tose vietose ilgainiui tampa pilkšvas. Gamybos procese nenaudojami jokie dažai ar beicai – tokį efektą galima pasiekti tik technologiškai apdirbant natūraliai pilkos spalvos pelkių ąžuolą.

39

STATYBOMS PLANUOTI – ELEKTROS PAJĖGUMŲ ŽEMĖLAPIS Elektros skirstymo bendrovė „Lesto“ pristatė aktualiją investuotojams – interaktyvų žemėlapį, kuriame pateikta laisvoji beveik 400 elektros transformatorių pastočių galia. Šis žemėlapis turėtų padėti investuotojams renkantis statybų vietas.

Užsienio investicijų plėtros agentūros „Investuok Lietuvoje“ generalinio direktoriaus Manto Katino vertinimu, elektros energijos tiekimo saugumas ar prieinamumas ypač aktualūs kompanijoms, kuriančioms duomenų centrus ar plečiančioms gamybos veiklą. Tačiau iki šiol galimybės užsienio investuotojus supažindinti su laisvomis elektros energijos infrastruktūros galiomis Lietuvoje nebuvo.

Be to, siekdama supaprastinti elektros įvedimą naujiems vartotojams, bendrovė „Lesto“ nuo šiol vienu metu išduos visus reikalingus dokumentus: prisijungimo prie skirstomųjų tinklų paslaugos sutartį, elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį (verslo klientui – persiuntimo paslaugos sutartį) ir nuosavybės ribų aktą. Skaičiuojama, kad naujų vartotojų prijungimas prie skirstomųjų elektros tinklų sutrumpės vidutiniškai dviem dienomis.

Išbandyti žemėlapį galima čia – http://www.lesto.lt/transformatoriai.

KITOKS ŽVILGSNIS Į VILNIAUS TELEVIZIJOS BOKŠTĄ Prieš kelias savaites paaiškėjus Vilniaus televizijos bokšto rekonstrukcijos koncepcijos architektūrinio konkurso nugalėtojams, konkurso užsakovas – Lietuvos radijo ir televizijos centras – žada neatidėliodamas pradėti derybas dėl projekto realizacijos su geriausiuoju pripažinto darbo autoriais.

Pirmoji vieta konkurse atiteko Ryčio Mi­ku­lio­nio ar­chi­tek­tū­ros stu­di­jos „Plaz­ma“ komandai – projekto „Vilniaus akis“ au­to­riams: R. Mi­ku­lio­niui, Laurai Ja­na­vi­čiū­tei, Mar­ga­ri­tai Pan­te­le­je­vai, Aydai Gri­šiū­tei. Nugalėtojams atiteko 5 tūkst. eurų premija.

Architektai užduoties objektą vertino kaip iš­skir­ti­nės ar­chi­tek­tū­ros sta­ti­nį, matomą iš skir­tin­gų mies­to vietų. Šis po­jū­tis įkvė­pė pro­jek­to kon­cep­ci­ją ir pa­va­di­ni­mą – „Vil­niaus akis“. Televizijos bokšte architektai pasiūlė įrengti universalią renginių ir interaktyvią ekspozicijų salę, viešbutį bei 3D kino salę.

Pirmiausia numatyta atlikti laimėjusio pasiūlymo architektūrinę bei interjero analizę ir paruošti techninį projektą.

Konkursą organizavo Lietuvos architektų sąjunga, darbus konkursui pateikė devynių autorių kolektyvai.

R. PALEKO ARCH STUDIJA GEBA PROJEKTUOTI IR SURENKAMUOSIUS NAMUS Estų architektūros interneto platforma „katus.eu“ ir didžiausi Estijos surenkamųjų namų statytojai „Nurban“ bei „Kodumaja“ 2014-ųjų rudenį paskelbė tarptautinį surenkamųjų namų projektų konkursą.

Nugalėtojais tapo Lietuvos architektai iš R. Paleko ARCH studijos (Rolandas Palekas, Dalia Zakaitė ir Mantas Skirmantas).

Lietuvos architektų grupė Tartu priemiesčiui Ülenurme pasiūlė originalią surenkamųjų namų kvartalo „Private Circle“ koncepciją. Surenkamųjų namų kvartalas suprojektuotas greta Žemės ūkio muziejaus, atsižvelgiant į jau esamą teritorijos užstatymą.

Lietuviai architektai pasiūlė racionalų trijų sklypų užstatymą. Projektuodami surenkamuosius namus jie laikėsi tvariosios architektūros principų – atsižvelgė į pastatų orientaciją pagal pasaulio šalis, projektavo nesudėtingų formų pastatus, kurių statybai būtų naudojamos vietos medžiagos, o surenkamųjų namų segmentus būtų nesudėtinga transportuoti. Nugalėtojams skirta 4 tūkst. eurų premija.

Antra vieta atiteko estų architektų grupės projektui „See“, trečia – architekto Gianlucos Pelizzi iš Italijos projektui „Trfghm“.

Antrajam sklypui prie Stavangerio (Norvegija) geriausią surenkamųjų namų idėją pasiūlė „ARS Projekt OÜ“ projektas „Nihe“.

SA 2015 Nr. 3 / reklama

40

GERIAU TEISINGAI ATLIKTI APDAILĄ, NEGU TAISYTI BROKĄ

Apdailos defektai nėra pats maloniausias dalykas naujakuriams. Tačiau jų ne visuomet pavyksta išvengti.

Turbūt labiausiai rankos nusvyra tuomet, kai nelygumai ar įtrūkiai sienose pastebimi tada, kai jau darbai būna baigti, pinigai sumokėti ir savo vietose jau puikuojasi baldai. Kaip išvengti arba ištaisyti apdailos darbų defektus, kad jie nevirstų didžiausiu šeimos galvos skausmu, kurį teks glaistyti nemaža pinigų suma?

Siekiamybės įvertinimas Statybų specialistai nuolat primena, kad siena yra lyg drobė, ant kurios tapoma. Ji padengiama dažais arba apklijuojama tapetais. Kad ši drobė būtų tinkamai paruošta ir ant jos neatsirastų defektų, svarbu nepamiršti atlikti kelis pagrindinius žingsnius.

Anot statybinių medžiagų gamybos bendrovės „Knauf“ techninio konsultanto Valdo Mozūro, pirmiausia derėtų įvertinti siektiną kokybės lygį. Užsakovas ir meistras dažnai skirtingai interpretuoja sąvoką „lygi siena“. Todėl būtinas kompromisas ir bendra abiejų vizija. Svarbu tinkamai įvertinti, kokį kokybės lygį norima pasiekti – nuo to priklausys, koks glaistas bus naudojamas apdailoje. „Kad tarp naujakurių ir apdailos darbus atliekančių žmonių nekiltų nesutarimų, siūloma vadovautis sienų ir lubų paviršiaus paruošimo lygiais, kuriuos pristato „Knauf“. Tokių lygių yra keli: Q1, Q2, Q3 ir Q4. Juos žinant, tikrai nekils nesusipratimų. Pavyzdžiui, tapetams skirta siena neatrodys gruoblėta ir lyg paruošta plytelėms lipdyti“, – pasakojo V. Mozūras.

Pasak jo, Q1 paviršiaus paruošimo lygio užteks, jeigu planuojama ant sienos klijuoti plyteles ar natūralius akmenis. Nieko bloga, jei ant tokios sienos matysis darbinių tinko žymių, plyšelių ir tinko siūlių. Jei sieną planuojama dekoruoti tinku ar gruo-

blėtais pluoštiniais tapetais, paviršių reikės paruošti Q2 lygiu.

Tokia siena gali turėti nelygumų ir įrankių paliktų žymių.

Norint sieną dažyti matiniais dažais arba ant jos klijuoti įvairaus storio tapetus privaloma, kad paruošimo lygis būtų Q3.

Pats aukščiausias lygis – Q4 – turėtų būti pasiektas, jeigu planuojama naudoti blizgius dažus. Tokiu atveju ant sienos gali likti minimalių nelygumų, matomų tik esant šoniniam apšvietimui. V. Mozūro teigimu, visus lygius galima pasiekti naudojant universalų gipsinį glaistą „Knauf Q-Filler“.

Svarbiausia – žinoti tikslą. Naujakurys ar remontą pradedantis buto šeimininkas turi aiškiai nusistatyti, kokios galutinės apdailos nori. Dažnai prie darbų puolama nesuplanavus galutinio rezultato. Būtent tada ir iškyla defektų atsiradimo grėsmė. „Galima nusipirkti daug įvairių rūšių glaisto, tačiau jei nežinoma, kokį, kaip ir kada naudoti, remontas nebus sėkmingas. Kad taip neįvyktų, reikia atidžiai ir kryptingai susiplanuoti visus apdailos darbus, pasidomėti glaistų rūšimis ir privalumais“, – teigė V. Mozūras.

Kritiškiausia vieta Bendrovės „Knauf“ technikas Kastytis Vaseris galimomis probleminėmis būsto apdailos vietomis įvardijo gipso plokščių siūles ir plokščių jungimus prie kitų konstrukcijų. Tokioms zonoms sutvarkyti reikia profesionalių žinių ir tam tikrų įgūdžių. „Siūlės – svarbus technologinis sausosios statybos mazgas, patiriantis tam tikrų deformacijų dėl drėgmės, temperatūros šuolių patalpoje ir fizinio poveikio, pavyzdžiui, perdangos judėjimo, eksploatacinės apkrovos. Todėl labai svarbu jas įrengti technologiškai teisingai, kad ateityje nekeltų problemų. Trūkinėjančias siūles remontuoti labai sudėtinga“, – atkreipė dėmesį K. Vaseris.

Tam, kad siūlės būtų įrengtos kokybiškai, reikia: Teisingai parinkti ir kokybiškai surinkti karkasą. Svarbu naudoti vieno gamintojo produktus, ypač lubų konstrukcijose, nes iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad karkaso detalės lyg ir panašios, bet jų suderinamumas gali būti nepakankamas, ką ir kalbėti apie neaiš-

kią kai kurių nežinomų gamintojų detalių kokybę. Taip pat reikia teisingai nustatyti atstumus tarp karkaso profilių, o lubose – pakabas ir jų išdėstymą.

Teisingai ir kokybiškai sumontuoti gipso kartono plokštes.

Statybose dažnai tenka išgirsti, kad nereikia dėl to jaudintis, neva netiksliai sumontuotos plokštės nėra problema – ateis glaistytojai, dažytojai ir viską sutvarkys. Deja, tokios klaidos gali tapti trūkių atsiradimo priežastimi, ir tuomet už tai liks atsakingi tie, kurie atliko galutinę apdailą, vadinasi – glaistytojai ir dažytojai. Pagrindinis plokščių montavimo principas – jos turi būti montuojamos persislenkančios, kad nebūtų kryžminių siūlių, taip pat klojamos tiksliai – nestandžiai pristumiamos viena prie kitos, bet be tarpų. Taip pat reikia vengti pažeistų plokščių: nulūžusiais kampais, netiksliai išpjautų.

Siūlėms glaistyti teisingai parinkti medžiagas. Patartina naudoti mineralinį gipsinį siūlių glaistą, pavyzdžiui, „Knauf Uniflott“. Polimerinis glaistas nėra tinkamas populiariausiems Lietuvoje HRAK tipo kraštams glaistyti. Tokie kraštai yra sukurti tam, kad siūlės būtų stipresnės, nes jos yra gilesnės, ir būtų paprasčiau teisingai įsprausti armavimo juostas. Tokiu būdu siūlėms lieka daugiau ploto, kurį padengia siūlių armavimo glaistas, o kadangi sukibimo plotas būna didesnis – didesnis būna ir siūlės stipris. Gipsinis glaistas džiūdamas beveik nesitraukia, t. y. nepraranda tūrio, be to, jis džiūva greičiau už polimerinį glaistą.

Beje, galvojant apie gaisrinę saugą (dažnai ir garso izoliaciją), irgi geriau naudoti gipsinį glaistą – jis fiziškai panašesnis į gipso plokštės branduolį, t. y. visu skerspjūviu yra atkartojamos plokštės ypatybės. Dar reikia atkreipti dėmesį, kad ugnies atsparumo bandymų metu teisingai įrengtos siūlės nėra silpnoji plokštumos vieta. Bandymų metu greičiau pažeidžiamas plokštės vidurys, o ne siūlė. Kitas svarbus komponentas – siūlių armavimo juostos. Nerekomenduotina naudoti vadinamųjų klijuojamųjų tinklelių. Tai fiziškai silpnos juostos, kurias sudėtinga teisingai įrengti. Geriausia naudoti popierines siūlių armavimo juostas, iš kurių bene geriausia – „Knauf Kurt“ juosta.

Teisingai glaistyti. Dažna klaida, kai įspraudus į glaistą siūlių armavimo juostą nesulaukiama, kol pirmasis sluoksnis išdžius, ir iš karto dengiamas kitas. Tokiu atveju antras sluoksnis ištraukia drėgmę iš pirmojo (o ji reikalinga glaistams tarpusavyje sukibti), dėl to gali atsirasti sluoksnių atsiskyrimų ar trūkių.

Jungimo siūlių įrengimo klaidos Jungimo su kitomis konstrukcijomis siūlės irgi dažnai kelia problemų (ypač lubose), neteisingai įrengtos jos ima trūkinėti. Tai vyksta dėl skirtingų konstrukcijų vadinamojo vaikščiojimo. Įrengiant grindis niekieno nestebina terminas „plaukiojančios grindys“. Įrengiant tokią konstrukciją atliekamas deformacinis jungimas su sienomis ir kitomis vertikaliomis konstrukcijomis.

Tokia pati situacija – ir su lubomis, jų konstrukcija neturi priklausyti nuo sienų. Todėl įrengti standžius jungimus, neretai armuojant armavimo juostomis – rizikinga. Tai gali pasiteisinti tik nedidelio ploto patalpose, kuriose nėra stiprių deformacijų, pavyzdžiui, mažuose sandėliukuose, nedidelėse tualeto erdvėse. Įprastai reikėtų įrengti deformacines jungtis. Jos būna dviejų rūšių: deformacinė slydimo jungtis arba vizualiai matomesnė šešėlinė jungtis.

Deformacinė slydimo jungtis įrengiama iš anksto ant sienos priklijuojant slydimo juostą, pavyzdžiui, „Knauf TrennFix“. Montuojant gipskartonio plokštę, specialiu obliuku (arba peiliuku) nupjaunama plokštės briauna, ir nupjautos briaunos siūlė užpildoma glaistu „Knauf Uniflott“.

Glaistas sukimba su plokšte, bet neprikimba prie sienos – tam trukdo paklijuota skiriamoji juosta. Eksploatacijos metu lubų plokštuma gali judėti – tokiu būdu įrengiamas užprogramuotas tvarkingas trūkis, kuris nevirs nevaldomu išsišakojusiu trūkiu. Šešėlinės siūlės inžineriniu požiūriu yra pačios saugiausios. Jos įrengiamos suformuojant 5–10 milimetrų tarpą tarp lubų apka-

los ir sienos. Tokios siūlės pasirenkamos tada, kai numatomos labai stiprios deformacijos, pavyzdžiui, esant medinėms konstrukcijoms, dideliems plotams ir pan.

Būtina vengti nesuderinamumo Bendrovės „Knauf“ techninis konsultantas V. Mozūras pataria jokiu būdu nenaudoti skirtingų gamintojų medžiagų. Jei norima pataisyti atsiradusį broką, reikia sužinoti, koks glaistas buvo naudotas paskutiniame darbų etape. Pavyzdžiui, jei darbai buvo atliekami naudojant gipsinį glaistą, tokį būtina rinktis ir vėliau. „Žmonės daro nemažai klaidų. Štai ant gipskartonio užtepa polimerinį elastingą baltą glaistą. Iš pradžių atrodo lygu, tačiau glaistui išdžiūvus, jį nudažius pasimato jungimų, įvairių skylių.

Tinkamai taisyti defektus – tai lyg lopyti kelnes. Juk nelopysime džinsinių kelnių veltiniu“, – palygino V. Mozūras.

Jo teigimu, tam, kad nereiktų sukti galvos, kokį glaistą rinktis, geriausia pasikliauti universaliu gipsiniu glaistu. Juo galima ištisai padengti ir gipskartonio plokštes, ir gipsinį, ir betoninį pagrindą.

Be to, universalus gipsinis glaistas išsiskiria ir mažomis sąnaudomis. Vieną kvadratinį metrą padengti 1 milimetro storio sluoksniu reikės 0,83 kilogramo glaisto.

Privalu pasirūpinti ir įrankiais. Tvarkinga ir kokybiška darbo priemonė – kiekvieno meistro būtinybė. Garsiausi paveikslai pasaulyje nebuvo nutapyti nešvariu ir sudžiūvusiu teptuku, taigi ir sienos neturėtų būti glaistomos nudilusiomis ir aprūdijusiomis kreivomis mentelėmis.

Bendrovės „Knauf“ technikas K. Vaseris pastebėjo dažną problemą dirbant su sausosios statybos konstrukcijomis. Tai – ne laiku atliekami darbai. Labai svarbu, kad siūlių ir plokštumos glaistymo darbai būtų atliekami tada, kai jau būna užbaigti visi statybos darbai. Mat jų metu į patalpas patenka daug drėgmės, pavyzdžiui, betonuojant grindis ar kitas konstrukcijas, tinkuojant.

Apdailai objektas turi būti paruoštas: turi būti uždengtas stogas, sumontuoti langai ir durys.

Dažnai klaidų padaroma atliekant darbus prieš apdailą, pavyzdžiui, prieš tinkuojant. Retai kada tinkuojant armuojamos būtinos, charakteringos vietos, pavyzdžiui, dviejų skirtingų medžiagų sandūros. Tokiose vietose vėliau atsiranda trūkių, kuriuos pašalinti būna sudėtinga.

Jei Jums reikia konsultacijos, visada galite kreiptis į „Knauf“ specialistus telefonu +370 5 213 2222.

SA 2015 Nr. 3 / reklama

41 41 41

42

Vokiečių gatvė 1959 metais.

Vilniaus apskrities archyvo nuotr.

SENAMIESČIO ATEITIES SCENARIJUS: ATKURTI AR SUKURTI? Kristina BUIDOVAITĖ

Lietuvos nepriklausomybės išvakarėse sostinės senamiesčio išsaugojimas ir atkūrimas rūpėjo ir kultūros paveldo specialistams, ir patriotiškai nusiteikusiai visuomenei. Istorinę Vilniaus dalį atradusiems investuotojams svarbesni nei autentiškumo puoselėjimas dažnai buvo ir yra kvadratiniai metrai. Motyvuojant būtinybe atkurti išgriautas istorines posesijas UNESCO saugomame senamiestyje dygo nauji statiniai, kurių dalies architektūra šiai miesto daliai nėra būdinga. Tuščių ir išgriautų sklypų irgi vis dar netrūksta.

O sprendimai dėl jų ateities nėra akivaizdūs.

Griežtas statybų reglamentavimas – neišvengiamas

Senamiesčio regeneravimo projekto korektūros vadovo architekto Augio Gučo vertinimu, sostinės senamiestyje – ne vienas sėkmingai atkurtas istorinis pastatas ar erdvė, taip pat naujai suprojektuota ar užpildyta buvusi laisva zona. Tarp jų – du namai Didžiojoje gatvėje greta Chodkevičių rūmų (nr. 8 ir 10), naujas

AS

PA

LD VE

1 20

5N

/ r. 3

gyvenamasis namas L. Stuokos-Gucevičiaus gatvėje ir pirmasis atkurtas istorinis Vilniaus kvartalas Dysnos–Ašmenos–Mėsinių gatvių trikampyje.

Konkursą atkurti istoriniam Vilniaus getui priklausiusį dviejų posesijų kvartalą Dysnos–Ašmenos–Mėsinių gatvių trikampyje laimėjusi įmonė tada įsipareigojo pastatyti autentiškų tūrių ir architektūrinės raiškos dviejų aukštų gyvenamuosius pastatus, o dalį patalpų perduoti žydų bendruomenei.

Prieš dešimtmetį savivaldybę atakavę investuotojai Vokiečių gatvėje irgi siūlė statyti kelių aukštų gyvenamosios paskirties namus, o pirmuosiuose jų aukštuose įkurdinti kavines ar parduotuves. Žadėta, kad namų tūriai, kontūrai ir gatvės fasadai bus autentiški. Kai idėja atstatyti senuosius Vokiečių gatvės pastatus pasiekė gyventojus, šie aktyviai gynė galimybę džiaugtis vaizdu į gyvybingą pėsčiųjų alėją.

Apie vienokį ar kitokį istorinio Vokiečių gatvės užstatymo atkūrimą kalbėta dar sovietmečiu. Tuomet, anot A. Gučo, toks noras neatrodė ypač sunkiai įgyvendinamas – pakako ikonografinės medžiagos, buvo išlikę autentiški rūsiai, sovietmečiu statyti namai, atkūrus gatvės užstatymą, būtų paslėpti kiemuose.

Svarbiausia, pritarus valdžiai, buvo galima statyti nepaisant greta gyvenančių žmonių nuomonės.

1998–1992 metais, rengiant Senamiesčio regeneravimo projekto korektūrą, padėtis dar nebuvo pasikeitusi. Tačiau 1998-aisiais Vokiečių gatvėje įrengus patogią pėsčiųjų alėją ir automobilių statymo juostą, šioje vietoje ėmė rinktis žmonės. Pirmuose namų aukštuose įkurtose parduotuvėse suaktyvėjo prekyba, ėmė kurtis nauji restoranai, alinės, kavinės, tad prasmės ir net galimybės atkurti istorinės gatvės rytinės dalies buvusį užstatymą, A. Gučo vertinimu, nebeliko. „Praėjus beveik šešiasdešimčiai metų nuo brutalaus sovietinio stalinistinio urbanistinio sumanymo įgyvendinimo, naujai įprasmintas jis pats savaime tapo įdomus ir savaip vertingas“, – konstatavo pašnekovas.

43

Architektas pabrėžė, kad pats būtų linkęs grįžti nebent prie greta Šiuolaikinio meno centro (ŠMC, anksčiau – Dailės parodų rūmai) istorinio kvartalo likusios dalies užstatymo atkūrimo. Tai atgaivintų prarastas Mėsinių, Dysnos, Rūdninkų gatvių dalies erdves. Dėl to, ar verta atkurti kvartalą, kaip buvo suplanuota Senamiesčio regeneravimo projekte, kur šiuo metu įrengtas vadinamasis Rūdninkų skveras, A. Gučas irgi abejoja. Žinoma, šiais laikais tokiems planams jau pasipriešintų visuomenė.

Architektas įsitikinęs, kad statybos istorinėje sostinės dalyje turi būti griežtai reglamentuojamos. „Jei būtų galima statyti kaip nori, statyti tiek, kiek yra vietos, arba visų išgriautų pastatų vietoje, Vilniaus senamiestis taptų moderniu miestu, kuriame yra istorinių pastatų ir keletas autentiškų kvartalų, – kalbėjo architektas. – Miestas ir be to labai pakito, jau vien todėl, kad daugelis kiemų užverti – į juos nebegalima laisvai patekti, praeiti, pamatyti, ką ir kalbėti apie uždaras užsienio ambasadų teritorijas (pavyzdžiui, buvęs Jozefo Franko namas Didžiojoje g. 1).“

Atgimsta pavieniai pastatai

A. Gučas tebepritartų vadinamojo 37 kvartalo, ribojamo Pilies, Švarco, Gaono ir Šv. Jono gatvių, pokariu išgriautosios dalies užstatymo atkūrimui – tuomet atgytų buvusi trikampės aikštės priešais Šv. Paraskevijos cerkvę erdvė, buvę Žydų geto vartai ties Šv. Jono ir Gaono gatvių sankryža, būtų užpildytas šių gatvių

užstatymas, vėl atsirastų siauros Švarco gatvelės erdvė bei greta jos buvęs Sapiegų rūmų (dabar – Lenkijos ambasada) sodas. „Aplink šį kvartalą, minėtų gatvelių pastatuose, beveik nebelikę gyventojų, todėl tokiu projektu nebūtų skaudžiai pažeisti kieno nors interesai, – įsitikinęs pašnekovas. – Įmanoma ir tikslinga būtų atkurti bent dalį buvusio istorinio M. Antokolskio bei Žydų gatvių užstatymo, taip pat reikėtų ryžtis imtis ir Vilniaus Didžiosios sinagogos. Juolab ji nėra visiškai sunykusi – sinagogos grindų lygis yra keliais metrais žemiau nei aplinka. Be to, prieškariu ji buvo kruopščiai apmatuota, išlikę tų apmatavimų brėžiniai. Greta, Žydų gatvėje, taip pat galėtų būti atkurtas Gaono namas, Mato Strašūno biblioteka.“ Prieš dvidešimtmetį, ieškant būdų išplėsti Salomėjos Nėries gimnazijos patalpas, svarstyta mintis atkurti ir istorinių pastatų virtinę Vilniaus gatvėje priešais ją.

Dabar tokia idėja atrodo kitaip – septintojo dešimtmečio gimnazijos architektūra pati įaugo į senamiestį.

Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto bendraautorė, projektavimo įmonės „Senojo miesto architektai“ architektė Irena Kliobavičiūtė pritarė, kad daugiausia buvo diskutuojama dėl Vokiečių gatvės atkūrimo (brėžinyje Nr. 1). Regeneravimo projekte buvo nuspręsta atkurti prarastą, didžiąja dalimi žydams priklausiusią urbanistinės miesto struktūros dalį, tačiau per pastaruosius 20 metų ši gatvė jau susiformavo kaip viešoji erdvė, todėl pagrįstai keliamas klausimas, ar verta ją aukoti dėl istorinių pastatų atkūrimo, ar geriau palikti kaip modernią gausiai lankomą ir miestiečių pamėgtą promenadą.

Tiesa, sėkmingai atkūrus kvartalo užstatymą tarp Mėsinių, Dysnos ir Ašmenos gatvių (brėžinyje Nr. 2), šalia esantis Rūdninkų skveras (koncepcijoje jame irgi numatyta atkurti buvusį užstatymą) atgavo vieną iš jo perimetrą formuojančių fragmentų (brėžinyje Nr. 3).

Kodėl senamiestyje atkuriami tik pavieniai pastatai? Pagrindinė priežastis, architektės teigimu – brangūs dar iki planavimo darbų atliekami natūros tyrimai (archeologiniai, mūro, konstrukcijų ir kt.), vėliau – tvarkomieji paveldosaugos darbai, kuriuos atlieka atestuoti Kultūros paveldo departamento specialis-

44

G. Bartuškos nuotr.

Gyvenamasis namas Vokiečių gatvėje 26, 1978 metai. tai pagal ypatingas technologijas. Atkuriant istorinius pastatus būtina saugoti išlikusias autentiškas dalis: pamatus, rūsius, kitas pastatų dalis, o tai ypač pabrangina statybas. Architektė mano, kad buvusiam Vilniaus priemiesčiui – Tymo kvartalui – atgaivinti irgi pritrūko pinigų tyrimams, o be jų pastatų atkūrimas neįmanomas (brėžinyje Nr. 4).

Kalbant apie Vilniaus senamiesčio urbanistinio audinio atkūrimą, svarbu, pabrėžė architektė, kokio tikslo ir rezultato siekiama. „Jei norime atkurti buvusį urbanistinį užstatymą, ikonografinės medžiagos pakanka. O detalus atkūrimas įmanomas ne visuomet. Pavyzdžiui, klasikiniam Radvilų rūmų atkūrimui nėra labai daug medžiagos (trūksta ikonografijos, neišlikę autentiškų mūrų, nėra detalių interjerų aprašų ir pan.), tačiau atgaivinus vien urbanistinę užstatymo struktūrą įmanoma realizuoti muziejininkų numatytą šioje vietoje meno vertybių eksponavimo

AS

PA

LD VE

1 20

5N

/ r. 3

funkciją. Galima svarstyti, kiek vertingas yra dabartinis Vokiečių gatvės užstatymas. Ar jis toks, kokį norime matyti? Yra žmonių, kurie prie tokio užstatymo priprato, be to, archeologinių tyrimų, pastatų griovimo ar išpirkimo sąnaudos būtų labai didelės. Finansiškai tai – labai sudėtingas projektas, nors medžiagos apie senąjį „Europos“ viešbutį arba kitus pastatus pakanka“, – apibendrino pašnekovė.

Beje, naujausia pasiūlyta idėja planuojamai rekonstruoti Vokiečių gatvei – įrengti Lietuvos žvaigždžių kelią. Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento direktorius Artūras Blotnys pasakojo, kad savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ parengtame gatvės rekonstrukcijos plane numatyta, jog dešinioji Vokiečių gatvės pusė, kurioje išlikęs brukas, bus išplatinta ir atiduota pėstiesiems, o kairioji, kur išsirikiavę stalininės architektūros pastatai – automobiliams. Be to, želdiniais ketinama įrėminti istorinio žydų kvartalo ribas. Vokiečių gatvės viduryje turėtų atsirasti lietuviškas Holivudo Šlovės alėjos analogas.

Didžioji gatvė 1961 metais. Vilniaus apskrities archyvo nuotr.

Tarptautinėje praktikoje atkūrimas – retas sprendimas

Įmonės „Lietuvos paminklai“ vyresnioji architektė Viltė Janušauskaitė, kalbėdama apie pasaulines tendencijas, pabrėžė, kad 1987 metais priimtoje Istorinių miestų apsaugos chartijoje (Vašingtono chartija) kalbama tik apie naują statybą, kuri turi atitikti istorinį mastelį, o ne apie istorinių pastatų kopijų atkūrimą. „Dauguma Europos visuomenių patyrė traumų ir netekčių, tačiau galimybė atstatyti sunaikintus paveldo objektus svarstyta tik išimtiniais atvejais. O Lietuvoje romantika perkelta į planavimą, į regeneravimo projekto korektūrą, buvo numatyta daug ką atstatyti, o tai visiškai prieštaravo tarptautinei praktikai ir tendencijoms“, – teigė V. Janušauskaitė.

Tarptautinėje arenoje priimta, kad jei išskirtiniu atveju būtinas atkūrimas, privaloma išsami ir pagrįsta dokumentacija. V. Janušauskaitė pateikė Varšuvos senamiesčio atvejį. Apgriauti ar visiškai sugriauti karo metais buvo 95 proc. Varšuvos senamiesčio pastatų.

45 SENAMIESČIO APSAUGAI – TRYS DOKUMENTAI Architektė Viltė Janušauskaitė straipsnyje „Nuo rekonstrukcijos iki regeneracijos: Vilniaus senamiesčio apsaugos planai XX a. 6–9 deš.“ aptarė tris pagrindinius sovietmečiu parengtus Vilniaus senamiesčio planavimo dokumentus, tapusius dabartinės senamiesčio ir jo apsaugos sampratos pagrindu. Pirmąja kregžde buvęs 1956–1959 metų Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas tapo atsaku drastiškus griovimus istorinėje miesto dalyje numačiusiam 1953 metų Vilniaus generaliniam planui. Tuomečiame generaliniame plane buvo numatytos senamiestį kertančios plačios magistralės, šiame plane palaiminti Vokiečių gatvės rekonstrukcijos ir kai kurių senamiesčio dalių griovimo darbai.

1970–1974 metais parengtas antrasis Vilniaus senamiesčio regeneravimo projektas, kuriame tęsti jau atlikti tyrimai ir tobulinti pirmojo rekonstrukcijos projekto sprendiniai. 1970 metais pradėtame rengti Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekte senamiesčio teritorija apėmė 254,8 hektaro (1956-ųjų rekonstrukcijos projekte – 162,89 hektaro).

Naujajame projekte istorinė sostinės dalis suskirstyta į 74 kvartalus, papildomai nustatytos senamiesčio įtakos zonos, apimančios vertingą istorinį užstatymą už jo ribų.

Regeneravimo projekte buvo papildyti istoriniai tyrimai (namų anketos, specifiniai aspektai, šaltiniai), atliktos transporto ir technoekonominės analizės, taip pat architektūriniai–meniniai, sociologiniai, triukšmo tyrimai. Vis dėlto, teigė straipsnio autorė, šis projektas iš esmės nenutolo nuo pirmajame projekte suformuluotų principų, dalis jų buvo tiesiog atkartoti ar nežymiai patikslinti.

Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto korektūra, parengta 1988–1992 metais, architekto prof. Jono Rimanto Glemžos teigimu, turėjo įtakos įtraukiant Vilniaus senamiestį į Pasaulio kultūros ir gamtos paminklų sąrašą.

Projektas vertinamas už tai, kad visapusiškiau ir kompleksiškiau nei pirmtakas siūlė spręsti aktualias senamiesčio problemas, teigiama V. Janušauskaitės straipsnyje.

Regeneravimo projekto korektūroje daug dėmesio skirta išgriautoms miesto struktūroms atkurti. Jo būtinybė susijusi su urbanistinės Rusijos carizmo politikos, naikinusios valstybingumo simbolius, kritika, juo priešintasi sovietinės valdžios, pernelyg radikaliai rekonstravusios kvartalus, veiklai. Mat sovietmečiu, panaikinus privačią nuosavybę, buvo pradėjęs irti pats urbanistinis pamatas – posesinė miesto sklypų struktūra. Architektų planuotojų idėjos ir konkretūs sprendiniai geriausiai atspindėti vadinamajame užstatymo eskizo brėžinyje, kuris paradoksaliai taip ir nebuvo patvirtintas.

Regeneravimo projekto korektūroje statybų reglamentavimas nustatytas atsižvelgiant į užstatymo vertingumą, kuris skirstytas į esantį gynybinės sienos ribose ir už jos.

Senamiesčio teritorija praplėsta už Pylimo gatvės – istorinei sostinės daliai priskirtos Vingrių ir Šv. Stepono gatvės.

Teritorija taip pat praplėsta nuo Aušros vartų iki geležinkelio.

Regeneravimo projekto korektūros vadovas architektas Augis Gučas paaiškino, kad pagrindinis kriterijus, kuriuo remiantis senamiesčio teritorijai priskirti konkretūs kvartalai – kelių (gatvių) tinklas, likęs iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų, sklypai tarp tų gatvių, kurių ribos susiformavo LDK laikotarpiu, taip pat išlikę LDK laikų autentiški pastatai ar bent jų liekanos, rūsiai. To laikotarpio klaida, architekto teigimu – į senamiesčio teritoriją neįtrauktos Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bei Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios su greta jųdviejų esančiais buvusių vienuolynų kompleksais.

Nauja Senamiesčio regeneravimo projekto korektūroje buvo ir tai, kad atsisakyta pastatų skirstymo į vertingus ir nevertingus, didžiausią reikšmę teikiant istorinei urbanistinei miesto struktūrai ir laikantis pozicijos, kad pagrindinė vertė – pats miesto raidos procesas bei jo atspindys architektūroje. Detaliai sužymėti saugomi, pertvarkomi, naujai projektuojami ir atkuriami pastatai bei erdvės.

V. Janušauskaitės straipsnyje minimas projektas sulaukė ir kaltinimų dėl prasidėjusios dekonstrukcijos ir statybų senamiestyje karštinės. O atkūrimo tendencijos, tuo metu atspindėjusios patriotines visuomenės nuotaikas,

šiandien atrodo nebepriimtinos ir projekto autoriams, teigė V. Janušauskaitė. Projekto vadovas architektas A. Gučas pritarė – tai buvo labai optimistinis, romantiškas, maksimalistinis ir kartu gerokai utopinis projektas.

Pasak A. Gučo, diskusijas tarp inteligentų dėl naujo senamiesčio apsaugos dokumento poreikio aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje paskatino suprojektuota gatvė, turėjusi tęstis nuo Romanovų cerkvės J. Basanavičiaus gatvėje iki Katedros aikštės. Gatvę planuota nutiesti išgriaunant ištisus kvartalus. Vis dėlto labiausiai visuomenę papiktino 1987-aisiais pradėti griauti XVIII amžiaus namai Tilto gatvės pradžioje ir planai jų vietoje įrengti automobilių stovėjimo aikštelę.

Regeneravimo projekto korektūros idėjos svarstytos Lietuvos architektų sąjungoje, Lietuvos mokslų akademijoje, tuomet garsiame „Talkos“ klube, televizijos forumuose ir t. t.

Tąsyk atlikti sociologiniai tyrimai tik patvirtino, kad visuomenė pageidauja matyti tokį miestą, kokį 1944 metais fotografavo Janas Bulhakas, aprašė Mykolas Vorobjovas.

Senamiesčio regeneravimo plane buvo numatytas ir viešųjų erdvių atkūrimas. Šiandien, architektės Irenos Kliobavičiūtės vertinimu, kai kurios regeneravimo projekto dalys atrodo utopinės. Pavyzdžiui, tokios jo detalės kaip eismo Maironio gatve ties Šv. Onos bažnyčia uždraudimas (brėžinyje Nr. 6), Maironio gatvės tarp Misionierių bažnyčios ir Kūdrų parko minimizavimas (brėžinyje Nr. 7), buvusio kanalo Tymo kvartale (brėžinyje Nr. 4) atkūrimas. Tačiau regeneravimo koncepcijoje numatytos pramoninių, gamybinių teritorijų konversijos į gyvenamąsias ir visuomenines sėkmingai vykdomos. Staklių gamyklos „Komunaras“ Aguonų gatvėje vietoje pastatytas kompleksas – „Šaltinių“ namai (brėžinyje Nr. 8). Pamažu įsibėgėja ir sostinės Architektūros parko projektas (brėžinyje Nr. 9).

Dvidešimtmečio sulaukusiame projekte buvo numatyti ir pirmosios eilės darbai, susieti su netinkamai naudojamų paveldo objektų funkcijos keitimu bei tinkamu nenaudojamų objektų panaudojimu. Tarp netinkamai naudojamų paminėtas Vilniaus Vizitiečių vienuolynas (brėžinyje Nr. 10): tuo metu jame buvo kalėjimas, kuris iškeltas tik neseniai.

Projekte pažymėti kaip nenaudojami Vilniaus Dominikonų vienuolyno pastatai iki šiol taip ir nerado tinkamo panaudojimo (brėžinyje Nr. 11).

Projekte nebuvo planuojama naujų gatvių, nenumatyta keisti esamų gatvių parametrų – nuspręsta efektyviai naudoti esamą gatvių struktūrą, tinkamai organizuojant automobilių eismą. Taip pat suklasifikuotos istorinės viešosios erdvės, nurodytos jų naudojimo galimybes. „Manau, tuo metu tai buvo progresyvus planas. Jame numatyta urbanistinio audinio regeneracija, o ne atskirų išskirtinių objektų atkūrimas, išplečiant paveldosaugos sampratą nuo objektinės iki visuminės“, – apibendrino architektė.

Plėtojant senamiesčio transporto infrastruktūrą buvo galvota ir apie galimybę šios miesto dalies periferinėse zonose ir jo artimose gretimybėse įrengti požemines automobilių stovėjimo aikšteles. Pavyzdžiui, tokia aikštelė numatyta Užupyje po Turgaus aikšte (brėžinyje Nr. 12). Senamiesčio regeneravimo projekte požeminių automobilių stovėjimo aikštelių suplanuota ir daugiau: senamiesčio teritorijoje – prie Halės turgaus (brėžinyje Nr. 13), kur automobilių stovėjimo aikštelė įrengta ant buvusio turgaus stogo, Naugarduko ir Pylimo gatvių sankryžoje buvusio Malkų turgaus teritorijoje (brėžinyje Nr. 14), prie Vilniaus senamiesčio pietinio apvažiavimo (brėžinyje Nr. 15), karinio miestelio Olandų g. 21 teritorijoje (brėžinyje Nr. 16).

Buvo numatytos automobilių stovėjimo aikštelės ir senamiesčio gretimybėse – po P. Cvirkos skveru (brėžinyje Nr. 17), prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (brėžinyje Nr. 18) ir kt. Šios priemonės turėjo sumažinti transporto srautus senamiesčio teritorijoje. Ši projekto dalis nėra visiškai realizuota, tačiau išlieka aktuali ir progresyvi iki šių dienų.

Regeneravimo plano koncepcijoje buvo numatyta atkurti ir daugiau objektų. Verta pažymėti, kad daliai atkurtinų objektų buvo nustatyta būtinybė organizuoti viešuosius idėjų konkursus. Tarp tokių – Valdovų rūmai (brėžinyje Nr. 19), Vilniaus Didžioji sinagoga (brėžinyje Nr. 20), užstatymas priešais Aušros vartus (brėžinyje Nr. 21), karinio miestelio Olandų gatvėje teritorija (brėžinyje Nr. 16) ir kt. Dalis tokių konkursų jau įvyko, dalis vykdoma šiuo metu.

46

Augis GUČAS: „Jei būtų galima statyti kaip

G. Bartuškos nuotr.

nori, statyti tiek, kiek yra vietos, arba visų išgriautų pastatų vietoje, Vilniaus senamiestis taptų moderniu miestu, kuriame yra istorinių pastatų ir keletas autentiškų kvartalų.“

Lenkai siekė atkurti ne atskirus paminklus, bet visą senamiestį ir naujamiestį, tam tikslui turėjo surinkę pakankamai ikonografinės medžiagos. Jų pastangos tarptautiniu mastu buvo pripažintos 1980-aisiais, kai Varšuvos centrą UNESCO įtraukė į Pasaulio paveldo sąrašą kaip atstatytą, o ne autentišką istorinį miestą.

Architektė priminė, kad nors Lietuvoje apie Vokiečių gatvės atkūrimą aktyviausiai diskutuota prieš dešimtmetį, o investuotojų planai tuomet žlugo, neaišku, ar ta diskusija kada nors nebus atgaivinta, mat kalbama apie teritoriją miesto centre. „Ar atkūrus Vokiečių gatvę miestui būtų geriau? Jau kelios vilniečių kartos užaugo su dabartine gatve. Ji pilna ir darbo dienomis, ir savaitgaliais. Jei ši gatvė būtų numarinta, kažin kur persikeltų tas viešasis gyvenimas?“ – svarstė pašnekovė.

V. Janušauskaitė atkreipė dėmesį, kad vyresnės kartos restauratorių itin vertinama 1964 metų Venecijos chartija Lietuvoje interpretuota labai lanksčiai, todėl, nors šiame dokumente įspėta vengti falsifikavimo, kuris gresia neturint pagrįstų duomenų, mūsų šalyje, remiantis ja, imtasi plačių užmojų – didelio masto atkūrimo ir restauracijos, neretai pagrįstos analogijomis ir interpretacijomis. „Chartijoje teigiama, kad reikia gerbti istorinius laikotarpius. Ji skirta pastatams, bet jei pritaikytume miestams, tai iš tiesų turėtume gerbti laikotarpį, kuris jau praėjo, kuris buvo miestų istorijos dalis. Tad atkūrimo procesus reikia vertinti atsargiai“, – įspėjo architektė.

Tarptautinių ekspertų Vilnius kritikuojamas būtent dėl istorinių pastatų atstatymo. Pirmiausia – dėl Valdovų rūmų. „Tarptautinė bendruomenė mus kritikuoja, komentuoja, kad Lietuvos sostinei labai pasisekė, jog dėl Valdovų rūmų jos neišbraukė iš Pasaulio paveldo sąrašo“, – komentavo architektė.

Pašnekovės įsitikinimu, būtina susimąstyti ir dėl planuojamo Radvilų rūmų atstatymo. „Jei Valdovų rūmai būtų buvę pastatyti neimituojant, kad tai istorinis pastatas, apie kurio eksterjerą ir interjerą iš tiesų išliko labai mažai istorinių bei ikonografinių žinių, kritikos iš pasaulinės bendruomenės būtų mažiau. Lietuvoje vis teisinamasi, kad atkūrimas svarbu tautai, valstybingumui, kad atstovaujama visuomenės interesams, tačiau juk iš pradžių, nusprendus Valdovų rūmus atstatyti už surinktas aukas, neatsirado daug rėmėjų. Kyla klausimas – ar visuomenė iš tiesų norėjo tam skirti tuos pinigus?“ – kalbėjo V. Janušauskaitė.

Paveldo ženklai rūpi ir regionams

Irena KLIOBAVIČIŪTĖ: „Atkuriant istorinius pastatus būtina saugoti išlikusias autentiškas dalis – pamatus, rūsius, kitas pastatų dalis, o tai ypač pabrangina statybas.“

AS

PA

LD VE

1 20

5N

/ r. 3

Įgyvendinant Marijampolės senamiesčio rekonstrukcijos projektą skrupulingai laikytasi taisyklės – atkurti kuo daugiau autentiškumo. Viena Marijampolės senamiesčio rekonstrukcijos projekto autorių architektė Reda Marcinkevičienė pasakojo, kad rengdami projektą architektai ypač atidžiai išstudijavo istorinius miesto planus. Vieni pirmųjų darbų – senąja bruko danga pažymėti istorines Skersinės ir Žydų gatveles.

Dalis XIX amžiaus Marijampolės senamiesčio pastatų sumūryta iš raudonų plytų, vėliau nutinkuota. Projekte buvo numatyta atidengti ir eksponuoti autentiško raudonų plytų mūro fragmentus. Gyventojai džiaugėsi atgimstančiu Marijampolės senamiesčiu. „Mes nepadarysime visko taip pat, kaip buvo prieš kelis šimtus metų, bet suderinti istoriją ir šių dienų poreikius, atskleidžiant senamiesčiui būdingą charakterį, tikrai įmanoma“, – patikino pašnekovė.

Miesto planuose – Rygiškių Jono gimnazijos ir Liuteronų bažnyčios Kauno gatvėje tvarkybos darbai. Kauno gatvę, kuria ėjo senasis Varšuvos traktas, ateityje irgi turėtų žymėti senoji bruko danga. Buvusių arklių pašto rūmų vieta jau įamžinta mažąja architektūra.

Apibendrindama atliktus tvarkybos darbus architektė R. Marcinkevičienė pabrėžė, kad išgražėjusiame senamiestyje nėra senovę imituojančių šviestuvų – pasirinkti šiuolaikiniai sprendimai. Likę tik tam tikri istoriniai elementai: tašyti akmenys, autentiško mūro fragmentai. „Pasižadėjome, kad neimituosime senovės, – paaiškino architektė. – Nepirkome pigių šviestuvų, mažosios architektūros elementai – šiukšlinės, gėlinės, suoliukai – modernios architektūros.“

47

48

LIETUVOS KRAŠTOVAIZDŽIO KAITA: MALŪNŲ VIETOJE – VĖJO ELEKTRINĖS Dr. Jonas ABROMAS Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Architektūros, dizaino ir dailės katedra

Verslininkų planai greta Rambyno regioninio parko statyti vėjo elektrines, kurių bendras aukštis sieks 150 metrų, rodo, kad taip gaminama švari energija – tik viena medalio pusė. Oponentai nesutinka su vėjo energetikos šalininkų teiginiais, kad vėjo elektrinių plėtra netrikdo nei žmonių, nei gyvūnų. Akivaizdu, toli gražu ne visi gyventojai, po kurių langais išdygsta gelžbetonio ar metalo milžinai, džiaugiasi jų kaimynyste. Atsinaujinančiosios energetikos idėją kompromituoja ir skirtingos istorijos apie palankias poveikio aplinkai vertinimo išvadas arba iš vietos gyventojų, nepasakant visos tiesos apie būsimą veiklą, išnuomotą žemę.

Kraštovaizdžio pokyčiai neišvengiami

Šiandien vėjo elektrinės tampa neatskiriama Vakarų Lietuvos kraštovaizdžio dalimi. Palyginti su senaisiais vėjo malūnais, matomas akivaizdus tūrinės formos, vizualinių ir erdvinių parametrų pasikeitimas. Senieji vėjo malūnai buvo aukščiausi iš visų kaimo pastatų, jų bendras aukštis siekė iki 30 metrų. Vėjo malūnų vietos buvo parenkamos labai apdairiai priderinant prie vietos reljefo ir hidrografinių elementų. Šiuo metu statomų vėjo elektrinių bokšto aukštis siekia 80–120 metrų, o bendras aukštis – 120–150 metrų.

Esant geroms matomumo sąlygoms, vėjo elektrinės gali būti pastebimos maždaug 25–30 kilometrų atstumu. Jų statybą Vakarų Lietuvoje inicijuoja vidutinis metinis vėjo greitis, čia siekiantis 6–7 metrus per sekundę.

Vėjo elektrinių vizualinių ir erdvinių parametrų palyginimas su kitais vertikaliais Lietuvos objektais.

20

1

r 5N

.3

A RK A V T ŠTO A /KR

49

Aktuali problema – vėjo elektrinės statomos gamtinio karkaso teritorijoje, nacionalinių, regioninių parkų prieigose, greta svarbių kultūros paveldo objektų ir jų vizualinės apsaugos zonų, šalia gyvenviečių. Dėl šių aspektų kai kur vertingas kraštovaizdis pasikeitė, mat dėl patirties ir žinių trūkumo elektrinių poveikis nebuvo pakankamai įvertintas. Dėl vizualinių ir erdvinių parametrų vėjo elektrinės tampa dominuojančiomis vertikalėmis, keičia savitą vietos kraštovaizdį, jo vizualinę kokybę, o tai turi įtakos ir gyvenamosios aplinkos kokybei. Kad būtų išsaugotas regionų kraštovaizdžio identitetas, svarbu tinkamai įvertinti galimą ir esamų, ir planuojamų vėjo elektrinių poveikį kraštovaizdžiui.

Svarbu akcentuoti, kad didėjant integruotai galiai kartu statomos vis didesnio galingumo ir didesnių vizualinių bei erdvinių parametrų vėjo elektrinės. Didėjant bendram elektrinių aukščiui, vėjaračio skersmeniui, ypač svarbus tampa jų vizualinis poveikis kraštovaizdžiui.

Daugiausia Lietuvoje pastatyta „Enercon E-82“ modelio vėjo elektrinių, kurių bendras aukštis priklausomai nuo to, ar bokšto konstrukcija gelžbetonio, ar plieninė, siekia 127–150 metrų.

Planuojama statyti ir naująsias „Enercon E-126“ vėjo elektrines, kurių bendras aukštis siektų 198 metrus. Dėl tokių vizualinių parametrų šie statiniai neišvengiamai tampa dominuojančiomis kraštovaizdžio vertikalėmis.

Veiksniai, lemiantys vizualinį vėjo elektrinių poveikį

Esamos vėjo elektrinių bokštų gamybos technologijos leidžia statyti aukštus, patikimus bokštus. Lietuvoje dominuoja vėjo elektrinės, kurių bokštai – 86 arba 109 metrų aukščio, o vėjaračio skersmuo – 82 metrai. Bendras bokšto ir mentės aukštis atitinkamai yra 127 arba 150 metrų (2 MW galios). Nuo elektrinės bokšto aukščio ir menčių ilgio (vėjaračio skersmens) labai priklauso elektrinės matomumas iš konkrečių taškų. Net viena elektrinė dėl savo aukščio gali tapti dominante.

Viena pagrindinių priežasčių, kodėl vėjo elektrinių parkas tampa labai raiškus kraštovaizdyje – didelė jo užimama teritorija. Pavyzdžiui, šešiuose vėjo elektrinių parkuose Kretingos

rajone pastatyta 61 vėjo elektrinė. Taip pat veikia 8 pavienės vėjo elektrinės. Skirtingas vėjo elektrinių išdėstymas pačiame elektrinių parke taip pat gali vizualiai daryti vis kitokią įtaką kraštovaizdžiui.

Lietuvoje vyrauja vėjo elektrinės su metalo, gelžbetonio ir metalo konstrukcijų bokštais. Taip pat pastatyta keletas ažūrinės bokšto konstrukcijos mažųjų vėjo elektrinių (anksčiau eksploatuotų kitose šalyse). Lietuvoje esančių vėjo elektrinių bokštai dažniausiai yra baltos arba žalios ir baltos spalvos (žalios apatinėje bokšto dalyje ir palaipsniui šviesėjančios elektrinės viršutinės dalies link). Tokios spalvos elektrinės kaimo kraštovaizdyje sudaro vizualinį kontrastą su žalia agrarine aplinka.

Elektros pastotės, privažiavimo keliai, elektros perdavimo linijos ir kita infrastruktūra irgi didina vizualinį vėjo elektrinės poveikį kraštovaizdžiui.

Stebėjimo atstumas – vienas svarbiausių aspektų vertinant vizualinį vėjo elektrinių poveikį. Didėjant atstumui vertikalus ir horizontalus elektrinės regėjimo kampas proporcingai mažėja. Žvelgiant iš didesnio atstumo, vaizdas taip pat yra veikiamas atmosferinio efekto, kurį sukelia ore esančios dulkių dalelės ir drėgmė. Dėl šio efekto vėjo elektrinės atrodo pilkesnio atspalvio, o pilka spalva mažina vizualinį kontrastą tarp fono ir elektrinės.

Vėjo elektrinės matomumas yra skirtingas stebint ją iš statinės ir dinaminės padėties. Žvelgiant iš statinės pozicijos elektrinės vaizdas nesikeičia laiko atžvilgiu. O tiriant transporto priemonių judėjimą ir esant dinaminei stebėtojo padėčiai vizualinis santykis tarp vėjo elektrinių bei kraštovaizdžio nuolat kinta.

Regėjimo laukas gali būti iš dalies ribojamas dėl fizinių galimybių stebėti elektrines iš transporto priemonės (pavyzdžiui, dėl mašinos lango dydžio).

Tais atvejais, kai žvelgiama iš žemesnės vietos, negu yra pati vėjo elektrinė, didžioji jos dalis matoma dangaus fone. Vizualinis kontrastas susidaro tarp baltos elektrinės spalvos ir debesų, jų spalvos. Tamsiai pilkos spalvos debesys sudaro didesnį kontrastą su elektrine negu balti debesys. Kontrasto lygis taip pat priklauso nuo saulės padėties ir elektrinės vietos. Kai saulė yra priešais stebėtoją, matoma elektrinės vieta yra šešėlyje. Jei fonas yra tamsus, kontrastas tarp elektrinės ir fono yra dar ma-

Vėjo energija XXI amžiuje tampa nacionaliniu kiekvienos šalies turtu. Apskaičiuota, kad 2020 metais vėjo elektrinės pasaulyje turėtų gaminti 12 proc. visos sunaudojamos elektros energijos dalies. Vienas vėjo energijos privalumų – itin ekologiškas šaltinis, kurio generuojamos elektros energijos naudingumo koeficientas yra 25–30 proc. (saulės baterijų naudingumo koeficientas siekia iki 20 proc.). Vėjo energija – autonominis, saugus ir vis pingantis energijos šaltinis.

Vėjo energijos technologijos tapo labiausiai plėtojamomis technologijomis visame pasaulyje. 2005 metais pasaulyje bendra vėjo elektrinių galia siekė 57 837 MW, o 2013-aisiais – daugiau kaip 318 tūkst. MW. Iki 2008 metų pagal įrengtosios vėjo elektros energijos galią pirmavo Europos kontinentas. Vėlesniu laikotarpiu (ir dabar) daugiausia naujos vėjo elektros energijos įrengiama Azijoje.

Pasaulyje pagal įrengtą vėjo elektros galią pirmauja Kinija (91 412 MW), JAV (61 091 MW), Vokietija (34 250 MW). Europoje vėjo energetika labiausiai išplėtota Vokietijoje. Šioje šalyje iš viso veikia maždaug 25 tūkst. vėjo elektrinių. Kitos pirmaujančios šalys – Ispanija, Jungtinė Karalystė, Italija ir Prancūzija.

Vis dėlto pagal vėjo elektrinių pagaminamos elektros energijos dalį, vertinant bendrą sunaudojamos energijos kiekį, 2012 metų duomenimis, pirmavo Danija – 27 proc., Portugalija – 17 proc., Ispanija – 16 proc.

Lietuvoje oficiali pirmoji parodomoji pramoninė 630 kW galingumo vėjo elektrinė 2004 metais pastatyta Vydmantų kaime (Kretingos rajonas). Jos bokšto aukštis – 78 metrai, vėjaračio skersmuo – 44 metrai, bendras aukštis – 99,5 metro. 2015-ųjų pradžioje mūsų šalyje bendras įrengtas vėjo elektrinių galingumas sudarė apie 282 MW (tai – 4 proc. visos sunaudojamos elektros energijos dalies). Iš viso Lietuvoje veikia apie 250 vėjo elektrinių. Daugiausia jų pastatyta Kretingos, Šilutės, Tauragės rajonuose.

50

DETALIZUOTOS VĖJO ELEKTRINIŲ VIZUALINIO POVEIKIO ZONOS Atstumas iki vėjo elektrinių parko (km)

Vizualinio poveikio pobūdis

0–1

Vėjo elektrinės dominuoja dėl didelio mastelio, menčių judėjimo, artumo ir elektrinių skaičiaus.

1–3

Vėjo elektrinės iš dalies dominuoja kraštovaizdyje.

Dominavimo stiprumas priklauso nuo vėjo elektrinių artumo, vizualinių parametrų.

3–5

Ryškiai matomos, vidutinis poveikis. Tačiau didėjant atstumui elektrinių dominavimas mažėja. Menčių judėjimas matomas.

Nors elektrinės yra aiškiai matomos, stebint iš regyklos nėra visiškai dominuojančios (esant gana geram matomumui). Tampa kraštovaizdžio akcentais.

5–7

Vėjo elektrinės matomos, tačiau aiškiai neišsiskiria iš bendro vaizdo.

Menčių judėjimas matomas esant geram ir vidutiniam matomumui.

Tampa kraštovaizdžio akcentais.

7–10

Ne tokios aiškios, dydis vizualiai sumažėjęs, bet judėjimas pastebimas (patenka į subdominančių lygį).

10–13

Silpnas poveikis, judėjimas pastebimas esant geram matomumui.

Elektrinės tampa bendrais kraštovaizdžio elementais (subdominančių – foninių elementų – vaidmuo).

13–16

Elektrinės tampa neberyškios, turi nežymų poveikį tolimam kraštovaizdžiui.

Menčių judėjimas gali būti matomas, tačiau didėjant atstumui elektrinės tampa foniniais elementais.

16–20

Elektrinės pastebimos esant giedrai dienai, bet poveikis nereikšmingas.

Daugiau nei 20

Nėra poveikio arba jis nereikšmingas. Elektrinės gali būti pastebimos, tačiau paprastai yra neryškios arba visai nematomos. Matomumui įtakos turi oro sąlygos, vizualiniai elektrinių parametrai (vėjaračio skersmuo, bokšto aukštis), vietos reljefas, pavieniai medžiai ir miško masyvai.

žesnis. Kai saulė yra už stebėtojo, visa vėjo elektrinė yra apšviečiama. Jei fonas yra šviesesnis, tai kontrastas bus daug mažesnis palyginti su tamsiu fonu. Esant debesuotam orui dažniausiai vėjo elektrinės tampa ne tokios matomos. Kai kuriais atvejais sparnai gali būti visiškai nematomi debesų fone.

Vėjo elektrinės (ypač vėjo elektrinių parkai) dažniausiai statomos mažai apgyvendintuose, žemės ūkio paskirties žemės plotuose. Agrarinių plotų teritorijos, jei nėra kalvotos, plačiai apžvelgiamos (vyrauja atviros vizualinės erdvės), todėl vėjo elektrinės matomos iš toli. Teritorijose esantys miško masyvai vėjo elektrines užstoja ir taip sumažina vizualinį poveikį. Tokiu atveju dažniausiai užmaskuojami elektrinių bokštai ar jų apatinės dalys. Matomas elektrinės vėjaratis, kabina. Gyvenvietės, miestai dėl esamų vertikalių elementų irgi sumažina vėjo elektrinių matoA K mumą.

AR

20

1

r 5N

.3

TV TO Š A /KR

Matomumo schema

Kalvotose teritorijose atsiranda vietų, iš kurių stebint vėjo elektrinės tampa matomesnės arba atvirkščiai. Esant lygiam reljefui, vėjo elektrinių matomumas didėjant atstumui tolygiai silpnėja.

Vėjo elektrinių matomumui ypač aktualus ir paros laikas. Šviesiu paros metu matomumas yra didžiausias, o temstant jis mažėja. Pavyzdžiui, nakties metu matomos tik signalinės vėjo elektrinės šviesos.

Kol Lietuvoje nebuvo statomos vėjo elektrinės, vertikalūs antropogeninės veiklos elementai aplinkoje vertinti pagal ekspozicines mastelio, vaizdo ir psichologinio efekto raiškumo zonas.

Mastelio dominavimo zona nesiekia toliau negu 3 h (h žymimas objekto aukštis). Kiekvieną už šios ribos esantį objektą žmogus suvokia atskirai. Vaizdo dominavimo zona siekia iki 3,5 kilometro.

Nors už šios ribos esančių objektų paskirtis dar suvokiama, kraštovaizdyje jie praranda regimąjį raiškumą, susilieja su fonu

51

ir nebepatraukia dėmesio. Vaizdo dominavimo riba dažnai vadinama efektyvaus stebėjimo riba. Psichologinio efekto zona siekia iki 6 kilometrų. Toliau objektas, nors ir matomas, kraštovaizdžio fone, prof. Jurgio Bučo teigimu, tampa beasmenis.

Vertinant vėjo elektrines, ekspozicinės zonos ribos kinta (zona didėja) dėl elektrinės dydžio (bendras elektrinių bokšto ir sparno aukštis siekia iki 120–150 metrų, o vėjaračio skersmuo – apie 100 metrų).

Vėjo elektrinės matomumas dažniausiai apima kelis kraštovaizdžio tipus. Todėl norint tinkamai įvertinti vizualinę įtaką reikia nustatyti, kokiam kraštovaizdžio plotui yra daromas vizualinis poveikis, t. y. svarbu nustatyti vėjo elektrinės vizualinės įtakos zonos dydį.

Visuomenė vertina kritiškai

VĖJO ELEKTRINĖS SKIRTINGAME KRAŠTOVAIZDYJE Estetinį kelio Kretinga–Palanga kraštovaizdžio potencialą mažina šalia kelio esančios šešios „Enercon E-70“ vėjo elektrinės (nutolusios 1–2 kilometrus). Elektrinės akivaizdžiai dominuoja dėl didelio mastelio ir mažo stebėjimo atstumo. Taip užgožiami gamtinio kraštovaizdžio elementai.

Vėjo elektrinių matomumui reikšmingi ne tik dideli miško masyvai, erdvinės gyvenviečių struktūros, bet ir arti stebėtojo esantys gana smulkūs objektai (pakelės krūmai, pavieniai statiniai, medžiai), kurie irgi keičia vizualinę elektrinių įtaką. Kelio perspektyvos ašyje regimos elektrinės ne tik yra ypač svarbios dėl to, kad matomos ilgesnį laiką, bet dažnai tampa ir vertikaliu orientyru. Statant vėjo elektrines svarbu įvertinti, kad vizualinis esamų svarbių vertikalių objektų dominavimas būtų išsaugotas.

Analizuojant Šilalės rajone esantį vėjo elektrinių parką, išryškėjo papildomas aspektas – vietovės kalvotumas. Vėjo elektrinės pastatytos 170 metrų virš jūros lygio aukštyje. Dėl kalvotumo elektrinių matomumas tampa labiau fragmentiškas.

Jeigu stebėjimo lauke yra daugiau kitų antropogeninės veiklos elementų, vėjo elektrinių poveikis sumažėja. Dėl minėto aspekto kai kuriais atvejais elektrinės gali tapti ir foniniu kraštovaizdžio elementu.

Nors didžiosios vėjo elektrinės, kurių bendras aukštis siekia iki 120–150 metrų, esant geram matomumui pastebimos iki 30 kilometrų atstumu, tačiau vizualinį poveikį kraštovaizdžiui turi iki 15– 20 kilometrų (foniniai kraštovaizdžio elementai). Stebint elektrines nuo automobilių kelių (iš dinaminės pozicijos), akivaizdesnis arčiau kelių esančių elektrinių poveikis. Toli nuo stebėtojo (10–20 kilometrų atstumu) esančios elektrinės vizualinę įtaką kelių kraštovaizdžiui daro tada, kai yra matomos kelio perspektyvos ašyje.

Dažniausiai neigiamą poveikį kraštovaizdžiui daro stiprus ar dalinis elektrinių dominavimas, kuris ypač jaučiamas stebint aukštesnėse reljefo vietose pastatytas elektrines. Akcentų lygmeniu (ypač monotoniškose, neraiškiose reljefo vietose) matomos elektrinės dažniausiai vertinamos kaip teigiami kraštovaizdžio elementai. Stebint iš didesnio atstumo (subdominančių ir foninių elementų lygmenyse), reikšmingesnis poveikis tų elektrinių, kurios yra matomos iš regyklų kelio perspektyvos ašyje. Šiuo atveju stebėtojas ilgesnį laiką stebi ta pačia kryptimi.

Atlikta visuomenės nuomonės apklausa patvirtino, kad vizualinis vėjo elektrinių parkų poveikis yra daug didesnis nei pavienių elektrinių. Stebėdami iš nedidelio atstumo, kai elektrinės dominuoja arba iš dalies dominuoja kraštovaizdyje, respondentai kraštovaizdžio pakitimą dažniausiai įvardijo kaip neigiamą.

Didėjant stebėjimo atstumui, vertinimai yra geresni – teigiama, kad pavienės elektrinės, kitaip nei parkai, stebimos iš nedidelio atstumo, kraštovaizdį keičia mažiau.

Vėjo elektrinės vizualiai konkuruoja užgoždamos sakralinę dominantę, kuri praranda dominavimą (kelias Kretinga–Darbėnai).

Autoriaus dosjė Lekt. dr. Jonas ABROMAS Klaipėdos universitete (KU) dirba nuo 2005 metų. Autorius – Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos narys (nuo 2009 metų), KU Architektūros urbanistikos ir dizaino centro „Baltijos kraštovaizdžiai“ neetatinis mokslo darbuotojas. Pagrindinės autoriaus mokslinių interesų sritys – kraštovaizdžio architektūra, kaimo kraštovaizdžio planavimas, poveikio kraštovaizdžiui vertinimas, vėjo elektrinės.

Apgintos daktaro disertacijos tema – „Vėjo elektrinių vizualinio poveikio kraštovaizdžiui vertinimas“.

J. Abromo dėstomi dalykai – teritorinis planavimas, pastatų ir įrenginių tipologija, GIS kraštovaizdžio planavimas. 2012-aisiais autoriui suteiktas meno kūrėjo statusas.

Vėjo elektrinė agrariniame kalvotame kraštovaizdyje. Jame matomi skirtingi aplinkos elementai. Elektrinės vieta parinkta tinkamai (Telšių rajonas).

Pirmąją rajone pastatytą vėjo elektrinę, esančią šalia Palangos viaduko, galima įvardyti kaip vieną labiausiai didinančių estetinį ir vizualinį kraštovaizdžio potencialą. Tai lėmė vietos parinkimas ir vizualiniai bei erdviniai elektrinės matmenys.

Vėjo elektrinės vizualiai užima visą stebėjimo erdvę (Pagėgių–Tauragės rajonai).

Elektrinių dominavimą sustiprina vietos reljefas.

Istorinio vėjo malūno ir naujai pastatytos vėjo elektrinės naujoviška išraiškos forma (Tauragės rajonas).

SA 2015 Nr. 3 / reklama

52

„RAMIRENT“ LIETUVOJE DIEGIA TARPTAUTINIUS PASLAUGŲ STANDARTUS Prieš 16 metų veiklą Lietuvoje pradėjusios tarptautinės kompanijos „Ramirent“ vardas šiandien asocijuojasi ne tik su aukšta paslaugų kokybe, naujovėmis ir patikimumu. Įrangos nuomos kompanijos pasirinktas šūkis „More than machines“ ( „Daugiau nei technika“) taikliai atspindi ir esminius jos strategijos kriterijus – progresyvumą, įsipareigojimą, gebėjimą operatyviai reaguoti į užsakovų poreikius ir pasiūlyti nestandartinius sprendimus, kurie liudija „Ramirent“ pranašumą konkurencingoje mechanizmų nuomos rinkoje.

Visos paslaugos – iš vienų rankų „Ramirent“ technikos direktorius Justas Karulaitis pripažino, kad viena ryškiausių pastarojo laikotarpio rinkos tendencijų – žmogiškųjų išteklių stygius. Tad šias aktualijas, be abejo, atspindi ir įmonės siūlomų paslaugų asortimentas. „Ir statybų, pramonės sektoriaus įmonėms, ir privatiems klientams vis aktualiau tampa pasitelkti patikimus partnerius, konkrečiai mūsų atveju – nuomos sprendimų kompaniją, kuri sugebėtų pateikti kompleksinių paslaugų bei įrangos pasiūlymų, tai yra valdytų objektus, statybvietes nuo pradžios iki pabaigos. Mūsų klientai tokiu būdu išsprendžia ne tik žmogiškųjų išteklių, bet ir sąnaudų valdymo problemas, – teigė J. Karulaitis. – Užsakovams reikia

pajėgių ir šiuolaikiškai mąstančių partnerių, kurie sugebėtų pateikti paslaugas nuo objekto aptvėrimo, gyvenamųjų patalpų pastatymo, apsaugos užtikrinimo, iki atliekų išvežimo, komunalinių paslaugų teikimo, sąskaitų administravimo ir galiausiai – visos reikiamos įrangos pateikimo, užtikrindami sklandų subrangovų ir rangovų darbą. Teikdami vadinamąsias „Dynamic Rental Solution“ paslaugas, supaprastiname verslą, kitaip tariant, „Ramirent“ kompanija gali pasiūlyti ir pavienius įrankius bei mechanizmus, ir ištiso parko valdymą kliento vykdomuose projektuose.“ „Ramirent“ šiandien yra ne tik plačiausią įrangos spektrą, bet ir vienintelė kompleksines paslaugas iš vienų rankų siūlanti bendrovė Lietuvoje.

Siūlo efektyviausius sprendimus „Ramirent“ technikos direktoriaus J. Karulaičio pastebėjimu, ši praktika turi gilias tradicijas Skandinavijos, kitose Vakarų Europos šalyse, o Lietuvoje kol kas tik skinasi kelią. „Tokių kompleksinių paslaugų naudą ir privalumus supranta tarptautinės arba vietos stambesnio kapitalo kompanijos, tačiau žvelgiant plačiau vis dar populiarus supratimas, kad skaidyti procesą į atskiras dalis yra racionaliau ir pigiau. Tad užuot koncentravęsi į savo esmines užduotis, darbų ar projektų vadovai neretai priversti užsiimti įrengimų paieškomis, statybvietės aptvėrimu ir panašiais dalykais, gaišti laiką ir energiją pašalinėms veikloms, o tai, be abejo, lemia laiko bei resursų eikvojimą. Džiugu, kad mūsų profesionali komanda vis dažniau pateikia klientams realius skaičius projekto vertinimo stadijoje, liudijančius kompleksinių paslaugų efektyvumą, ir pamažu keičia lietuvių požiūrį į projekto plėtojimo eigą“, – kalbėjo J. Karulaitis.

Siekdami geriausio rezultato, kompanijos „Ramirent“ specialistai į procesą įsilieja jau darbų planavimo stadijoje. „Dalyvaudami bendruose pasitarimuose su kitais rangovais, subrangovais valdome informaciją, kokie darbai planuojami vienu ar kitu etapu, ir galime pasiūlyti efektyviausius sprendimus jiems įgyvendinti“, – aiškino „Ramirent“ atstovas.

10 padalinių didžiuosiuose Lietuvos miestuose turinčios kompanijos patirtis ir galimybės leidžia įgyvendinti itin sudėtingus projektus ir bendradarbiauti su stambiausiomis ir statybų, ir pramonės sektoriaus, taip pat kelių inžinerijos bendrovėmis.

Nuo geležinkelio iki žemės ūkio Vienas reikšmingesnių įmonės įgyvendintų projektų, kuris neturi analogų Lietuvoje – laikino stogo įrengimas Vilniaus Grybo gatvėje. Ši sudėtinga mobili konstrukcija padėjo apsaugoti likusių pastato aukštų patalpas, taip pat užtikrino sandėliavimo funkciją, nes po stogu buvo galima laikyti statybines medžiagas ir įrangą. „Ne kartą užsakovams esame padėję perkelti biurus, parduotuves į mūsų laikinąsias patalpas – statybinius vagonėlius. Jau ne vienus metus bendradarbiaujame su stambiausiais šalies ūkininkais, kuriems vienu metu kelių mėnesių laikotarpiui, įprastai derliaus nuėmimo metu, pristatome iki keliasdešimt vienetų žemės ūkio darbams pritaikytos technikos, kad savo ūkiuose per labai ribotą laiką jie galėtų pasiekti maksimalų našumą“, – veiklos įvairovę iliustravo J. Karulaitis. „Ramirent“ kompanija taip pat yra veikiausiai stambiausias įrangos tiekėjas statybos įmonėms, dalyvaujančioms „Rail Baltica“ projekte.

Bendrovė ypatingą dėmesį skiria ir ekologinę, aplinkosauginę vertę kuriančioms paslaugoms. „Pavyzdžiui, užsakovams galime pasiūlyti šiltesnius, geriau termoizoliuotus statybinius vagonėlius, negu įprasta rinkoje. Tai reiškia, kad jiems apšildyti reikia gerokai mažiau elektros sąnaudų. Nors tokių vagonėlių nuoma yra brangesnė, galiausiai ji atsiperka keleriopai per išlaidas sunaudotai energijai“, – aiškino „Ramirent“ technikos direktorius J. Karulaitis.

Didžiausios investicijos nuo 2007-ųjų „Ramirent“ kasmet į rinką įneša naujovių ir technikos, ir paslaugų srityje. Kompanija jau šiandien užsakovams gali pasiūlyti tokios specializuotos technikos kaip 43 metrų savaeigiai alkūniniai keltuvai ar novatoriški teleskopiniai krautuvai.

J. Karulaitis pasakojo, kad šiais metais didžiules lėšas numatyta investuoti į aplinką tausojančią produkciją, tai yra visa naujausia stambioji technika bus perkama tik su šiandienos europinius reikalavimus atitinkančiais vidaus degimo varikliais ir kietųjų dalelių filtrais. „2015-aisiais įmonė planuoja didžiausias investicijas nuo 2007 metų. Bus investuojama į visas mūsų turimas produktų grupes, pradedant stambiąja technika, tokia kaip ekskavatoriai, krautuvai, statybiniai vagonėliai, konteineriai, biotualetai, laikinieji aptvėrimai, baigiant statybiniais klojiniais, pastoliais, keltuvais, darbo platformomis, šildytuvais, vėdinimo įranga, generatoriais, stiebiniais keltuvais ir lengvąja technika“, – vardijo įmonės atstovas.

Atnaujindama nuomojamos įrangos, technikos parką „Ramirent“ kompanija renkasi patikimus ir laiko patikrintus gamintojus, tokius kaip „Volvo“, JCB, „Manitou“ bei kitus. „Daugiau kaip pusė visų investicijų šiais metais bus skirta įrangai papildyti, kita dalis – jai atnaujinti, tad užsakovams galėsime pasiūlyti maksimaliai naują techniką“, – ambicingais planais dalijosi „Ramirent“ technikos direktorius J. Karulaitis.

Be investicijų į įrangą, kompanija nuolat investuoja ir į personalo mokymus, supažindina darbuotojus su naujai gaunamos įrangos galimybėmis bei privalumais. „Esame tikri, kad kiekviename „Ramirent“ padalinyje bus tinkamai įsigilinta į individualius kliento poreikius ir bus pasiūlytas efektyviausias sprendimas. Aktyvių pardavėjų komanda atvyksta į projekto vietą, pasitelkia specialistus, kurie padeda įvertinti kad ir renovacijos projektų sudėtingumą, pateikia pastolių apstatymo skaičiavimus ar atlieka kitas biurokratines procedūras, kad klientas gautų maksimalią naudą. Ne veltui mūsų misija skelbia: „Supaprastiname verslą teikdami „Dynamic Rental Solution“, – teigė J. Karulaitis.

SA 2015 Nr. 3 / reklama

53 53 53

54

VGTU MOKSLININKAI PATARIA: žiemą reikia ne nugalėti, o pažaboti

Rusnė MARČĖNAITĖ

Iki 70 kilometrų per valandą ribojamas greitis, privalomas dygliuotų padangų naudojimas, nuvalytas, bet snieguotas ir kai kur apledėjęs kelias – tai įprasta Skandinavijos šalių vairuotojų žiema. Sausi it vasarą keliai, druskų neišėsdinti automobiliai ir... batai – tai idealus žiemos scenarijus Lietuvos miestų gyventojų akimis. Ir kandžios pašaipos, adresuojamos tiems, kurie nesugeba šio scenarijaus įgyvendinti.

1

20

/

.3

r 5N

S IJO G LO NO H TEC

Problema – per dideli lūkesčiai

Pavasarį skaičiuodami iš po nutirpusio sniego išlindusias duobes gyventojai irgi suvedinėja sąskaitas su gatvių prižiūrėtojais – esą tai jų naudojamų priemonių ardomojo poveikio įrodymas. Sniegą tirpdantys mišiniai laikomi ir rūdijančių automobilių priežastimi. „Kelininkai vartotojus kadaise išties išlepino, – komentavo Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Aplinkos inžinerijos fakulteto Kelių katedros profesorius dr. Alfredas Laurinavičius. – Sovietmečiu visiems atrodė normalu važiuoti lėčiau, o kelius barstyti druskos ir smėlio mišiniu arba tik grynu smėliu. Šiandien norime, kad keliai būtų nuvalyti per pusvalandį po sniego atakos. Bet ar įsivaizduojame, ką reiškia nuvalyti, tarkime, Vilniaus gatves, kai jų ilgis sudaro apie 1000 kilometrų?

Kelių barstymo mašinos važiuoja 30–40 kilometrų per valandą greičiu, o jei sninga toliau, jei gatvėse rytiniai ar vakariniai kamščiai? Kiek tų barstytuvų tada turi dirbti? Beje, pagal normatyvus miestas turi būti sutvarkytas per keturias valandas.“ Eismo saugumu besirūpinantys skandinavai barsto druskoje sumirkytą arba pakaitintą skaldelę, kuri, atkreipė dėmesį prof.

A. Laurinavičius, automobiliams yra dar kenksmingesnė nei Lietuvoje įprastai naudojama natrio chlorido druska ar jos mišiniai

55

su smėliu: „Skandinavai pasirinko galvodami ne tik apie žmonių saugumą, bet ir apie poveikį aplinkai. Nors skaldelė pridaro kitų bėdų: pakilusi iš po ratų ji braižo automobilių kėbulus ir langus, pavasarį ją reikia surinkti ir išvežti, ji gadina vejapjoves, gali rimtai užkimšti lietaus kanalizacijos įrenginius.“ A. Laurinavičius įsitikinęs, kad ir lietuviai, kasmet sugrįžtantys prie diskusijų apie tai, kokios priemonės tinkamiausios kelių priežiūrai žiemą, pirmiausia skandinavų pavyzdžiu turėtų prisiminti esminę vertybę – žmogaus gyvybę, ir pagrindinį tikslą – kad žmogus saugiai įveiktų suplanuotą kelią. O tada priemones

vietoj smėlio ir druskos mišinio barstyti sausą druską, mes to nebedarėme, iškart buvo pasirinkta barstyti šlapią druską“, – pasakojo A. Laurinavičius.

Naujai technologijai reikėjo ir specialios įrangos. Šiandien Lietuvos kelių prižiūrėtojų naudojami mišinių barstytuvai, patikino VGTU Kelių katedros profesorius, pavydėtino modernumo: priemones leidžia barstyti kryptingai, tam tikru pločiu, naudoti tiksliai nustatytą medžiagos kiekį, taigi dozuoti taip, kad būtų maksimaliai išvengta nepageidaujamo poveikio automobiliams ir gamtai.

Lietuviai, kasmet sugrįžtantys prie diskusijų apie tai, kokios priemonės tinkamiausios kelių priežiūrai žiemą, pirmiausia skandinavų pavyzdžiu turėtų prisiminti esminę vertybę – žmogaus gyvybę, ir pagrindinį tikslą – kad žmogus saugiai įveiktų suplanuotą kelią.

rinktis pagal jų efektyvumą. Visi kiti klausimai – tarkime, kas labiau eikvoja žmonių pinigus – rūdijantys automobiliai ar brangesni sniego ir ledo tirpdymo mišiniai, yra antriniai.

Daugiau kaip 20 metų kelių priežiūrai žiemą skirtus mišinius tyrinėjantis profesorius pripažįsta – natrio chlorido druskų naudojimas nepraeina be pėdsakų. Bet kaltųjų paieškas dera pradėti nuo to, kad Lietuvoje per žiemos sezoną būna apie 50–70 perėjimų iš teigiamos į neigiamą temperatūrą. „Užšąlančio vandens tūris padidėja devyniais procentais. Tad patekęs į kokį nors plyšį vanduo ką nors kaskart paardo. Taip duobių ir atsiranda. Beje, kuo danga senesnė, tuo ardomasis poveikis jai yra didesnis. O į kelio dangos plyšį patekęs druskuotas vanduo dar landesnis“, – komentavo A. Laurinavičius.

Kinta ne medžiagos, o jų naudojimo technologijos

Prof. A. Laurinavičius kartu su prof. Donatu Čygu buvo tarp VGTU mokslininkų, kurie daugiau kaip prieš 20 metų į Lietuvą atvežė medžiagos sunaudojimą mažinti padedančią šlapių druskų barstymo ideologiją. „Iš pradžių buvo apsižvalgyta užsienyje ir pasinaudota galimybe prašokti vieną etapą – užsienyje tuo metu buvo įprasta

Kiekvieną naujovę dera patikrinti

Lietuva jau ne vienus metus naudojasi kelių oro sąlygas fiksuojančių stotelių duomenimis kelių priežiūros darbams planuoti.

Naudingi šiam tikslui ir automobiliai su prietaisais, matuojančiais ratų sukibimą su danga, slydimą. Bet visais šiais įrankiais surenkama informacija turi būti įvertinama patyrusio specialisto, pabrėžia prof. A. Laurinavičius. „Gavę informaciją, kad po dviejų valandų pradės snigti, lyg ir turėtume iškart lėkti barstyti kelių – taip taupiau, negu barstyti pasnigus, be to, ir eismo įvykių dažnai įvyksta kaip tik tada, kai pakinta eismo sąlygos, vairuotojai to dar neįvertinę, o keliai dar nepabarstyti. Bet kas nutiks, jei per tą laiką truputį pasikeis vėjo kryptis ir nepasnigs? O mišinys jau bus išbertas? Po kelių tokių kartų specialistas jau bijos atsakomybės barstyti pinigus tikėdamasis, kad bus užbėgta už akių problemai. Nes sutaupymo nebelieka – priešingai. Darbuotojas galvos – ką jam pasakys viršininkas?“ – svarstė A. Laurinavičius.

Kaip tik todėl oro pokyčius atidžiai turi vertinti ne tik kelių priežiūros specialistai, bet ir vairuotojai.

Kai kuriose užsienio šalyse tuo tikslu jau gana sėkmingai naudojamos informacinėmis technologijomis paremtos sprendimų paramos sistemos. Apie jų naudojimą jau svarstoma ir Lietuvoje.

56

VGTU archyvo nuotr.

Profesorius dr. Alfredas LAURINAVIČIUS: „Pasaulis grįžta prie patikrintų, ko gero, mažiausiai aplinkai kenkiančių medžiagų – natrio chlorido arba kalcio chlorido druskų.“

Rinkoje nuolat pasirodo naujų mišinių, pretenduojančių tapti kelių priežiūros žiemą panacėja. VGTU mokslininkas siūlo neskubėti aukštinti vienų medžiagų ir kritikuoti kitų. „Yra tradicijos ir yra modifikacijos – čia kaip su vandeniu: gerti galima ir iš čiaupo, ir mineralinį. Šis brangesnis, bet pasakyti, ar tikrai efektyvesnis – reikia laiko. Taip ir su mišiniais – papildomai įdėtų cheminių medžiagų poveikio tą akimirką nejusti, bet sunku pasakyti, kas bus po penkerių metų, – sakė A. Laurinavičius. – Juk kiekvienas cheminis reagentas turi savo poveikį – stabdo, pagreitina, aktyvina. Ir medžiagos kaupiasi. O ilgalaikių tyrimų dėl galimo tų naujų mišinių poveikio dar neturime.“

Brangūs sprendimai – tik specialiems poreikiams

Anot profesoriaus A. Laurinavičiaus, galima kelti klausimą ir dėl to, kokius eismo saugumą žiemą užtikrinančius įrankius Lietuva gali įpirkti. Pasaulyje yra pavyzdžių, rodančių, kad sprendimus gali lemti ir racionalumas, ir tradicijos. „Tokia turtinga šalis kaip Japonija turi daug geoterminio vandens ir panaudoja jį miestų gatvių sankryžoms šildyti. Bet ten sėkmingai pardavinėjama ir naudojama alpinistų batų technologija (specialūs dantyti antdėklai ant batų, panašūs į vadinamąsias „kates“) – kad žmonės nepaslystų vaikščiodami šaligatviais“, – pasakojo A. Laurinavičius.

Išskirtiniai, suprantama, ir brangesni sprendimai įprastai pasirenkami specialiųjų poreikių turinčiųjų zonoms tvarkyti. „Tarkime, oro uostai negali naudoti chloridų, nes kai lėktuvas nusileidęs stabdo, dėl atbulinės traukos visos medžiagos patenka į turbinas, tad šios surūdytų. Saugodami brangią techniką oro uostai turi naudoti acetatus ar kitas korozijos nekeliančias priemones. Būtų galima siūlyti naudoti šias medžiagas ir kitur, bet jos kainuoja apie dešimtkart daugiau“, – aiškino VGTU mokslininkas.

Alternatyvias medžiagas verta rinktis ir tiltų priežiūrai. „Slidumo požiūriu jie kelia didelį pavojų, nes peršąla pirmiausia, o pavasarį lieka ilgiausiai įšalę. Tiltus galima ir specialiai paruošti – pavyzdžiui, naudojant betono poras hermetizuojančias ir taip jį saugančias medžiagas. Galima naudoti ir brangesnius barstymo mišinius, pavyzdžiui, acetatus, bet tada dar reikia turėti ir įrenginį specialiai jiems išpurkšti. Arba įrengti ant tilto autonominę apipurškimo įrangą, kuri suveiks dar prieš jam apledėjant, vos atėjus informacijai, kad netrukus pašals, pasnigs.

Yra šalių, kurios turi šildomų tiltų. Bet tai brangu“, – pasirinkimo galimybes aptarė A. Laurinavičius.

Gerokai daugiau kainuoja ir specialus asfaltas, kurio paviršiuje susidaręs ledukas veikiamas transporto ratų nutrupa, ar speOS

1

20

/

.3

r 5N

IJ OG L O HN C E T

cialios medžiagos, kuriomis apdorojus asfaltą sniegas prie jo nelimpa.

Vis dėlto švaistyti lėšas standartinėms problemoms spręsti pasaulis neskuba. Tendencijos, anot A. Laurinavičiaus – grįžti prie patikrintų, ko gero, mažiausiai aplinkai kenkiančių medžiagų – natrio chlorido arba kalcio chlorido druskų. Žiemos pabaigoje keliaudamas po Italiją ir Austriją VGTU mokslininkas matė tuos pačius natrio chlorido druskos sandėlius. „Svarbiausia – išmokti ją tinkamai dozuoti. Kelininkai gal kartais atsargai paberia“, – sakė A. Laurinavičius.

Geroji praktika bus atskleista kelių priežiūros vadove

Pernai vykusiame pasauliniame kelininkų žiemos kongrese, sukvietusiame ir teoretikus, ir praktikus, pranešimus apie savo tyrimus ir patirtį skaitė ir Lietuvos specialistai – VGTU bei įmonės „Problematika“ atstovai.

Bendradarbiaujant su Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, VGTU mokslininkų sukauptos žinios, tyrimų duomenys ir praktika netrukus bus sudėti į specialų leidinį, kuris, rengiantis kitam žiemos iššūkių sezonui, pasieks kelių priežiūros specialistus. Anot A. Laurinavičiaus, tai bus parankinis meistro ar inžinieriaus vadovas, kuriame bus sudėta visa reikiama informacija: nuo teisinės bazės, aptariančios, kas ir kaip atsako už kelių priežiūrą žiemą, iki technologijų ir tikslių mišinių naudojimo instrukcijų.

Savo žiniomis su kelių priežiūros specialistais Aplinkos inžinerijos fakulteto mokslininkai dalijasi ir per įvairias konferencijas, kursus, mokymus, publikacijas. „Turime gerą komandą – Kelių katedroje daug metų dirbame kartu su profesoriumi D. Čygu, auga jauni specialistai, šia tema aktyviai domisi mano vadovauti doktorantai – doc. dr.

Lina Juknevičiūtė-Žilinskienė, doc. dr. Audrius Vaitkus. Iš Kelių katedros komandos išaugo prie Aplinkos inžinerijos fakulteto įsteigtas doc. dr. A. Vaitkaus vadovaujamas Kelių tyrimo institutas – jis aktyviai dalyvauja šios srities tyrimuose. Dirbame kartu ir su Aplinkos apsaugos katedra, kuri padeda nagrinėjant ekologinius mišinių naudojimo aspektus: atlieka vandens tyrimus, vertina poveikį gyvajai ir negyvajai gamtai“, – sakė prof. A. Laurinavičius.

„KARO ARCHITEKTŪRA LIETUVOS MIESTUOSE IR MIESTELIUOSE“ Sudarytojai Kęstutis Zaleckis, Nijolė Steponaitytė, leidykla „Technologija“, 2014, p. 429 Karo architektūra – mažai ištirtas, išskirtinis fenomenas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, o jos istorija, estetika, potencialas šių dienų kontekste nėra gana gerai žinomi.

Leidyklos „Technologija“ išleista knyga „Karo architektūra Lietuvos miestuose ir miesteliuose“ skirta informacijos spragoms užpildyti.

Monografijoje dėmesys sutelktas į Lietuvos miestų ir miestelių moderniųjų laikų karo architektūrą. Remdamiesi gausia literatūra, archyvų šaltiniais ir tyrimų rezultatais, autoriai apžvelgia karo architektūros objektų raidą, pristato jų tipologinę įvairovę, įvertina išlikimo laipsnį, atskleidžia karo architektūros įtaką urbanistinių struktūrų ir kraštovaizdžio raidai, išskiria reikšmingiausius objektus ir pateikia siūlymų jų apsaugai. Knygoje tiriami geriausiai išlikę ir miestų raidai reikšmingiausi karo architektūros kompleksai bei pavieniai objektai.

„ARCHITEKTŪRINIOTURIZMO MARŠRUTAI. PALANGA“ Sudarytoja Viltė Migonytė, leidykla „Technologija“, 2014, p. 136 Lietuvos architektūros paveldo objektams viešinti, populiarinti ir profesionaliai bei novatoriškai pristatyti skirtas dar vienas ciklo „Architektūrinio turizmo maršrutai“ leidinys – „Architektūrinio turizmo maršrutai. Palanga“. Ekskursija po Palangos kurortą sujungia visų laikotarpių – carinio, tarpukario, sovietmečio ir šių dienų – statybų palikimo ženklus, reprezentuojančius savitą miestelio kurortiškumą ir tapatybės raidą.

Leidinį siūloma naudoti kaip vadovą lankantis paveldo objektuose.

„LIETUVOS TARPUKARIO ARCHITEKTŪRINIS PALIKIMAS: MATERIALUMO IR NEMATERIALUMO DERMĖ“ Sudarytojai Vaidas Petrulis, Kastytis Rudokas, Rasa Bertašiūtė, Arvydas Pakštalis, Vilma Karvelytė-Balbierienė, leidykla „Technologija“, 2015, p. 224 Knygoje „Lietuvos tarpukario architektūrinis palikimas: materialumo ir nematerialumo dermė“, remiantis gausia šaltinių ir teorinių tyrimų medžiaga, aptariamas Lietuvos tarpukario (1918–1940 metų) architektūrinis palikimas.

Praeities ženklų persmelktas įvairialypis, spalvingas reikšmių ir su jomis susijusių kultūrinių bei erdvinių artefaktų žemėlapis leidinyje virsta penkių autorių kuriamu pasakojimu su unikaliomis iliustracijomis. Knygos autoriai ne tik pateikia Pirmosios Lietuvos Respublikos metais sukurto ištiso miestų, miestelių ir kaimų materialiojo sluoksnio mastą, bet ir atskleidžia nematerialiuosius aspektus, kurie atpažįstami ne vien kaip valstybės, miesto ar vietos tapsmo trajektorija, bet ir kaip savitas, tik Lietuvai būdingas modernybės interpretavimo pobūdis įvairiuose erdviniuose lygmenyse.

Aptariant, kokios kultūrinės ir istorinės reikšmės slypi už šio palikimo, leidinyje keliamas klausimas: ar šiuolaikinė paveldosauga gali pateikti atsakymus, kaip šie istorijos liudijimai galėtų prisidėti kuriant tvarią šiandienos aplinką?

„ARCHITEKTŪRINIO TURIZMO MARŠRUTAI. BIRŠTONAS“ Sudarytoja Viltė Migonytė, leidykla „Technologija“, 2014, p. 56 2009 metais Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro įkurta virtualioji Lietuvos architektūros istorijos ir paveldo tyrimų duomenų bazė (http://www.autc.lt) tapo pagrindiniu leidinių ciklo „Architektūrinio turizmo maršrutai“ šaltiniu.

Vienas ciklo leidinių – „Architektūrinio turizmo maršrutai.

Birštonas“. Jame gausu išsamios ir iliustruotos informacijos apie Birštono architektūros paveldo objektus. Leidinys skirtas visiems, kurie profesionaliai ar mėgėjiškai domisi architektūros istorija ir paveldu.

SA 2015 Nr. 3 / reklama

58

TINKAMI PASTATŲ ŠILTINIMO SPRENDIMAI PADEDA SUTAUPYTI Renkantis termoizoliacinę medžiagą fasadams šiltinti bene pagrindiniu kriterijumi iki šiol laikyta kaina. O jei labai siekiama sutaupyti ne tik medžiagoms, bet ir darbams, dėl tokio trumparegiško požiūrio kartais nusiviliama modernizavimo rezultatais, kai jau po kelerių metų tenka spręsti išryškėjusias apšiltintų fasadų problemas. Įvertinama tik dalis privalumų Nekilnojamojo turto plėtros ir statybų bendrovės „Eika“ statybos projektų vadovas dr. Robertas Volvačiovas pabrėžė, kad polistireninis putplastis statybų aikštelėse – vis dažnesnis, mat šios termoizoliacinės medžiagos techninės charakteristikos labai panašios į mineralinės vatos, o pilkojo polistireninio putplasčio neoporo yra net 10–15 proc. geresnės.

Pašnekovas pripažino – pagrindinis motyvas naudoti polistireninį putplastį yra mažesnė jo kaina. „Ne visuomet įvertinami kiti jo privalumai: polistireninis putplastis – ilgaamžė, sandari medžiaga, kurios neprapučia vėjas, o jos techninės charakteristikos išlieka nepakitusios visą eksploatavimo laikotarpį“, – komentavo dr. R. Volvačiovas.

Pašnekovo teigimu, iš rangovų, atliekančių fasadų šiltinimo darbus, nusiskundimų dėl polistireninio putplasčio girdėti neteko. Pripažįstama, kad tai lengva, nedirginanti, ekologiška, patogi darbui medžiaga. Maždaug 98 proc. polistireninio putplasčio sudaro oras, t. y. uždaros oro granulės, kurių pagrindinė paskirtis ir yra izoliuoti šilumą.

Skuba paneigti mitus R. Volvačiovas prisipažino girdėjęs kalbų, kad polistireninis putplastis yra labai degi medžiaga. Statybose, pašnekovo teigimu, naudojama daug degių medžiagų, tačiau svarbu, kad gaisrinei saugai keliamus reikalavimus atitiktų visa sistema. Polistireninis putplastis uždengiamas armavimo mišiniu, tinku ar fasadinėmis plytelėmis. Tokia sistema visiškai atitinka gaisrinės saugos reikalavimus.

Pašnekovas pabrėžė, kad statybose naudojamas polistireninis putplastis skiriasi nuo pasitelkiamo kitose pramonės šakose. Pavyzdžiui, šaldytuvo pakuotėje naudojamas polistireninis putplastis yra degus, o statybose – su antipireno priedais. Be to, Švedijoje atlikti bandymai parodė, kad degimo dujos, kurių išsiskiria degant polistireniniam putplasčiui, yra ne tokios toksinės kaip, pavyzdžiui, tos, kurių išsiskiria degant medienai.

Inžinierius Vytautas Rimkus, pastaruoju metu užsiimantis tik technine modernizuojamų namų priežiūra, papildė, kad polistireninis putplastis šiuo metu saugiai naudojamas net devynaukščiams ar dvylikaaukščiams namams šiltinti, nes tai leidžia naujausios statybos normos, be to, tokius projektus derina ekspertai.

Dėl fasado kvėpavimo, anot bendrovės „Eika“ statybos projektų vadovo R. Volvačiovo, irgi kyla daug diskusijų. Pavyzdžiui, čekai inžinieriai nustatė, kad per fasadą patenka tik apie 1 proc. reikiamo patalpoms oro, likusi dalis – pro vėdinimo angas. Vadinasi, apšiltinta išorinė siena, kurios vidinis paviršius sugeria ir išgarina drėgmę, beveik nedaro įtakos oro apykaitai patalpų viduje.

Dar XX amžiaus pirmojoje pusėje vokiečių pastatų fizikas Erwinas Raischas nustatė, kad pro durų rakto skylutę į pastatą patenka 50 kartų daugiau oro nei per vieną kvadratinį metrą lauko sienos. Vėdinimo problema, įsitikinęs pašnekovas, labai aktuali ir naujos statybos, ir atnaujinamuose pastatuose. Rengiant disertaciją daktaro laipsniui įgyti „Visuomeninės paskirties pastatų atnaujinimo efektyvumo tyrimas ir daugiatikslis vertinimas“, R. Volvačiovo atlikti bandymai tik patvirtino – atnaujintuose pastatuose CO2 koncentracija viršija normas dėl netinkamų žmonių įpročių – tik nedaugelis patalpas vėdina teisingai.

Pastaruosius penkerius metus statybos techniniu prižiūrėtoju dirbantis V. Rimkus pritarė, kad modernizuojamų daugiabučių gyventojai vis dar linkę tikėti mitu, jog polistireniniu putplasčiu apšiltintas pastatas mažiau kvėpuoja. Ši termoizoliacinė medžiaga, patikino pašnekovas, yra gana laidi drėgmei, tačiau tikėtis, kad fasadas išsivėdins per sienas – naivu. „Nuolat pabrėžiu, kad atnaujinant daugiabučius būtina spręsti vėdinimo klausimą. Jau prieš 20 metų man dirbant konstruktoriumi buvo kalbama – jei šiluminė pastato varža R lygi 3,5 m2K/W, natūralus vėdinimas neįmanomas. Kokia prasmė pastatą šiltinti, jei šiluma išeis pro ventiliacijos angas ir langus? Tokiu atveju privalu įrengti rekuperacinę vėdinimo sistemą – kitos alternatyvos nėra. Nereikėtų žmonių gąsdinti didelėmis priverstinio vėdinimo kainomis, prieš tai nepateikus konkrečių sprendimų. Pavyzdžiui, Estijoje privalomi mini rekuperatoriai, kuriuos pasitelkus patalpas be papildomų ortakių galima gana gerai išvėdinti mainantis šiltam ir šaltam orui, nenaudojant jokių papildomų oro pašildymo įrenginių“, – aiškino specialistas.

Statybose užsitarnavo gerą vardą Jau 15 modernizuotų gyvenamųjų namų techninę priežiūrą Klaipėdoje atlikęs V. Rimkus atkreipė dėmesį, kad polistireniniu putplasčiu šiltinant pastatus pasiekiami geresni sandarumo rezultatai, yra patogiau dirbti. Užklijuotas polistireninio putplasčio plokštes galima palyginti, šlifuoti statybine trintuve ar šlifavimo popieriumi, o tokie darbai neįmanomi kreivus sovietmečiu statytų daugiabučių fasadus apklijavus mineralinės vatos plokštėmis.

Pašnekovas paminėjo atvejį, kai mineraline vata buvo šiltinamos kiekviename aukšte įvairiai išsikraipiusios balkonų atitvaros – tuomet pataisyti paviršių naudojant mineralinę vatą buvo neįmanoma.

Aktualesnė nei tinkamas termoizoliacinės medžiagos pasirinkimas yra statybininkų kvalifikacijos problema. Pra-

dedant šiltinimo darbus V. Rimkus darbininkus neretai pats papildomai moko, kaip tinkamai įrengti fasadų šiltinimo sistemas. Bene pagrindinė statybininkų klaida – netinkamai įrengtas šiltinimo sistemos tvirtumą lemiantis armavimo sluoksnis. Jei jis būna pernelyg plonas, gali sutrūkinėti, vanduo gali imti skverbtis į naujai įrengtą sluoksnį vis didindamas plyšius, ir po kelerių metų viską teks perdaryti.

Dar viena statybų eksperto pastebima blogybė – įrengus ploną armavimo sluoksnį, antrasis įrengiamas po kelių dienų. Juk storesnis tinko sluoksnis ilgiau išlaiko drėgmę, o tai labai svarbu naudojant cementinius mišinius. O jei armuotas sluoksnis įrengiamas dviem etapais, pradėjus luptis dekoratyvinio tinko sluoksniui atsilupa ir papildomai užteptas armuojamojo tinko be tinklelio sluoksnis.

Kalbėdamas apie polistireninio putplasčio naudojimą pašnekovas įžvelgia gana opią problemą – statybų aikštelėse prisikaupia labai dideli kiekiai polistireninio putplasčio atliekų. Ypač daug jų lieka šiltinant pastatus storu 20 centimetrų sluoksniu, kai fasaduose daug langų, sudėtinga pastato konfigūracija. Atliekų naudojimo problema nėra sprendžiama, o statybininkai nenori gaišti laiko papildomai pjaustydami polistireninio putplasčio plokštes pagal mažesnį modulį, kad aklinose sienų vietose galėtų panaudoti mažesnių matmenų plokštes. V. Rimkus pasakojo žinantis atvejų, kai sodininkai, įsigiję polistireninio putplasčio atliekų, jomis sugeba apsišiltinti sodo namelius.

Polistireninis putplastis naudojamas ne tik fasadams, bet ir pamatams, grindims, stogams šiltinti ir modernizuojamuose pastatuose, ir naujoje statyboje. „Pasirinkus fasadams šiltinti standžią mineralinę vatą, ši kainuotų trečdaliu brangiau už polistireninį putplastį. Be to, drėgmė per tinkavimo sluoksnį, pro ilgainiui atsirandančius mikroįtrūkimus, patenka į šiltinamąjį sluoksnį, ima kauptis sienų apačioje. Čia dažniausiai ir pasireiškia pirmųjų trūkinėjimo požymių šalčiui veikiant sudrėkusią vatą“, – įspėjo statybų ekspertas.

V. Rimkus nuolat lygina Klaipėdos Miško kvartale modernizuotų vienodų devynaukščių, penkiaaukščių ir dvylikaaukščių pastatų šilumos sąnaudas. Vieniems daugiabučiams apšiltinti naudotos tinkuojamosios fasadų šiltinimo sistemos su polistireniniu putplasčiu, kitiems – vėdinamosios sistemos su mineraline vata. „Ir anksčiau, ir šiuo metu šiltinant mineraline vata su metaliniu karkasu nepavyksta pasiekti tokio sandarumo, kaip šiltinant šlapiuoju būdu. Per kampus, horizontalias siūles sienų plokštėse patenka drėgmė, ji slenka per laikiklius mineralinės vatos link ir ją drėkina. Klaipėdoje ilgais lietingais rudens periodais mineralinė vata nespėja išdžiūti, drėkina sienas, patalpų viduje pradeda pelyti sienos. Horizontalios vėdinamųjų fasadų siūlės vėjinguose rajonuose turėtų būti uždaromos ir dėl per didelės oro konvekcijos mineralinėje vatoje. Pasitaikė atvejų, kai remontuojant lauko sienas iš vidaus mineraline vata apšiltintuose pastatuose pro šakutės lizdus buvo jaučiamas pučiantis vėjas“, – apibendrino pašnekovas.

Remdamasis pastatų šilumos sąnaudų analize vienodo projekto statiniuose V. Rimkus daro išvadą, kad pastatai, apšiltinti mineraline vata, įrengiant vėdinamąjį fasadą ar pasirenkant kombinuotą šiltinimo sistemą su daliniu sienų šiltinimu tinkuojamuoju būdu, sunaudoja daugiau šilumos nei tie, kuriuose panaudota pigesnė tinkuojamoji fasadų šiltinimo sistema su polistireniniu putplasčiu.

Statybų bendrovės „VA statyba“ direktorius Virginijus Almanaitis teigė, kad įmonės darbuotojai su polistireniniu putplasčiu dirba noriai – šis lengvesnis, jį galima apdirbti, be to, ši šiltinimo medžiaga, įprastai naudojama tinkuojamosioms sistemoms, atitinka visus reikalavimus.

V. Almanaitis yra girdėjęs patarimų polistireninio putplasčio geriau nenaudoti, nes šis esą kenksmingas: „Jei ši termoizoliacinė medžiaga išties būtų kenksminga, nebūtų leidžiama ją naudoti fasadams šiltinti ar gaminti blokelius.

O juk ji pasitelkiama visoje Europoje.“ Lietuvoje, patvirtino statybų įmonės vadovas, daugėjant modernizuojamų daugiabučių polistireninio putplasčio sunaudojama vis daugiau.

SA 2015 Nr. 3 / reklama

59 59 59

Dalis Klaipėdos Liepojos g. 20 esančio daugiabučio apšiltinta mineraline vata, įrengiant vėdinamąjį fasadą, dalis – polistireniniu putplasčiu. Šio namo sunaudojamos šilumos vidurkis – 23,33 MWh.

60

STUDIJOS VGTU APLINKOS INŽINERIJOS FAKULTETE

STUDIJŲ PROGRAMOS

Pirmosios pakopos studijos Fakultete yra šešios pirmosios pakopos studijų programos. Dauguma jų Lietuvoje yra tik Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU). Priklausomai nuo pasirinkimo įgyjamas aplinkos inžinerijos, statybos inžinerijos, energijos inžinerijos, matavimų inžinerijos, statinių inžinerinių sistemų bakalauro kvalifikacinis laipsnis. Dvi inžinerijos studijų programos dar turi specializacijas.

Nuolatinės studijos trunka 4 metus, ištęstinės neakivaizdinės – 6 metus.

Dirbantiems studentams sudaroma galimybė studijuoti ištęstine studijų forma. Priklausomai nuo studijų programos galima įgyti statybos inžinerijos arba aplinkos inžinerijos bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Ištęstinių studijų programos, išskyrus statinių inžinerines sistemas, yra tapačios nuolatinių studijų programoms. Nuo 2013 metų statinių inžinerinių sistemų programa vykdoma nuotoliniu būdu. Aplinkos inžinerijos, geodezijos, kelių ir geležinkelių inžinerijos, pastatų energetikos studijų programos turi išlyginamąsias studijas, skirtas kolegijų absolventams. Studijų trukmė – 2 metai.

Fakultete rengiami trijų kvalifikacinių lygių specialistai: bakalaurai, magistrai ir daktarai. Kiekviena studijų pakopa leidžia įgytas žinias pritaikyti praktikoje.

Sėkmingai baigę pagrindines studijas absolventai gali studijuoti antrojoje studijų pakopoje – magistrantūroje, o vėliau tęsti studijas doktorantūroje, siekdami mokslų daktaro laipsnio.

S

IJO

1

20

/

.3

r 5N

D STU

  

APLINKOS APSAUGOS INŽINERIJA (NL, I) aplinkos apsaugos technologija (NL, I) aplinkos apsaugos viešasis administravimas (NL) vandentvarka (NL) MIESTŲ INŽINERIJA (NL) KELIŲ IR GELEŽINKELIŲ INŽINERIJA (NL, I)

 

GEODEZIJA (NL) geodezija ir kartografija (NL) nekilnojamojo turto kadastras (NL) PASTATŲ ENERGETIKA (NL) ◊ STATINIŲ INŽINERINĖS SISTEMOS (INT)

Sutartiniai ženklai: – specializacija; NL – nuolatinės studijos; I – ištęstinės studijos; Int – studijos nuotoliniu būdu; ◊ – yra galimybė studijuoti anglų kalba.

61

Fakultetas palaiko glaudžius ryšius su daugelio Europos valstybių universitetais. Studentai bei dėstytojai išvyksta studijuoti ir stažuotis į Daniją, Didžiąją Britaniją, Norvegiją, Portugaliją, Prancūziją, Vokietiją, Austriją, Švediją, Suomiją, Slovėniją, Ispaniją, Lenkiją, Latviją, Italiją bei kitas šalis.

Aplinkos apsaugos inžinerija

Studentai, kurie mokosi pagal aplinkos apsaugos inžinerijos studijų programą, gali pasirinkti vieną iš trijų specializacijų: aplinkos apsaugos technologiją, aplinkos apsaugos viešąjį administravimą arba vandentvarką. Studentai, pasirinkę aplinkos apsaugos technologijos arba aplinkos apsaugos viešojo administravimo specializacijas, nagrinėja aplinkos taršos problemas, išmoksta įvertinti aplinkos būklę, taikyti ir realizuoti techninius bei organizacinius sprendimus, projektuoti ir pritaikyti nuotekų, oro valymo ir atliekų tvarkymo įrenginius bei technologijas.

Absolventai geba priimti racionalius, darnios plėtros koncepciją atitinkančius, su aplinkosauga susijusius sprendimus, išmano, kaip dirbti su šiuolaikine informacine ir aplinkos tyrimų įranga. Bakalaurai gali dirbti valstybinėse aplinkos apsaugos institucijose, savivaldybėse, regioniniuose atliekų tvarkymo centruose, energetikos ir pramonės įmonėse, konsultacinėse projektavimo bei aplinkosaugos firmose. Vandentvarkos specializaciją pasirinkę studentai susipažįsta su vandens ruošimo ir nuotekų valymo metodais bei įrenginiais, jų eksploatavimu, mokosi projektuoti vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklų darbą, siurblines ir gręžinius, susipažįsta su aplinkos taršos problemomis, išmoksta įvertinti aplinkos būklę, priimti ir realizuoti techninius bei organizacinius sprendimus.

Bakalaurai gali dirbti vandens tiekimo ir aplinkos apsaugos srityje. Taip pat jie gali projektuoti vandentiekius, nuotakynus, vandens ruošimo ir nuotekų valymo įrenginius, vykdyti vandentvarkos infrastruktūros objektų priežiūrą ir statybą, dirbti savivaldybės įmonėse, aplinkos apsaugos departamentuose. Baigusieji įgyja aplinkos inžinerijos bakalauro kvalifikacinį laipsnį.

Geodezija

Pagal šią studijų programą studijuojantys ir antrą kursą baigę studentai gali pasirinkti vieną iš dviejų specializacijų: geodeziją ir kartografiją arba nekilnojamojo turto kadastrą. Baigus studijas įgyjamas matavimų inžinerijos bakalauro kvalifikacinis laipsnis.

Geodezijos ir kartografijos specializaciją pasirinkę studentai, besidomintys informacinėmis technologijomis, semiasi matavimo technologijų, koordinačių sistemų, planų ir analoginių bei skaitmeninių žemėlapių sudarymo, kosminių koordinačių nustatymo (GPS) technologijų, kosminių vaizdų apdorojimo ir nuotolinių tyrimų metodų žinių.

Nekilnojamojo turto kadastro specializacijos studentai domisi žemės sklypų planų sudarymo technologijomis, nagrinėja kadastrinius matavimus ir nekilnojamojo turto teisinio registravimo problemas, taip pat atlieka inžinerinius geodezinius tyrinėjimus, nužymėdami ir statydami statinius, susipažįsta su naujausiais geodezinių matavimų prietaisais.

Baigę studijas absolventai gali dirbti įvairiose valstybinėse ir privačiose geodezijos, kartografijos, kadastro organizacijose, projektavimo, tyrinėjimo, statybos firmose, žemėtvarkos tarnybose, savivaldybėse, nekilnojamojo turto agentūrose, hipotekos įstaigose, geoinformacinių sistemų technologijų, distancinių tyrimų įmonėse ir organizacijose, įgiję reikiamą darbo patirtį – kurti individualiąsias įmones.

Kelių ir geležinkelių inžinerija

Kelių ir geležinkelių inžinerijos studijų programą pasirinkę studentai semiasi žinių, susijusių su transporto statinių projektavimu, statyba, kelių ir geležinkelių projektavimu, tiesimu bei jų eksploatacija. Baigusieji šią studijų programą gali statyti ir prižiūrėti susisiekimo sistemų statinius: automobilių kelius ir jiems reikalingus statinius, geležinkelius, oro uostų

takus, uostų statinius, dirbti statybos ir projektavimo organizacijose. Baigusieji įgyja statybos inžinerijos bakalauro kvalifikacinį laipsnį.

Miestų inžinerija

Pagal miestų inžinerijos studijų programą besimokantys studentai susipažįsta su miestais, jų ūkio sistemų pagrindais, miestų valdymu ir tvarkymu, ekonominiais, organizaciniais bei techniniais klausimais, su darniosios raidos principais, miestų teritorijų planavimu, jų inžinerine įranga, miestų transportu ir jo eismo organizavimu, miestų statinių rekonstrukcija, eksploatavimu ir renovacija, su būsto, transporto investicijų, eismo saugumo sektorių valdymu, projektų rengimo ir derinimo procedūromis.

Baigę šią studijų programą absolventai gali dirbti miestų ir rajonų savivaldybėse, regioninėse institucijose, seniūnijose bei valstybinėse jų įmonėse, miestų ūkio eksploatavimo įmonėse, organizacijose, miesto transporto sistemų ir miesto teritorijų inžinerinės įrangos, želdynų projektavimo, statybos ir priežiūros įmonėse, taip pat gali imtis verslo savarankiškai.

Baigusieji įgyja statybos inžinerijos bakalauro kvalifikacinį laipsnį.

Pastatų energetika

Pastatų energetikos studijų programą pasirinkę studentai įgyja rimtą, atsakingą ir visuomenei aktualią specialybę.

Programa skirta asmenims, kurie pasisėmę žinių studijuodami numatytus dalykus gali analizuoti ir modeliuoti energijos transformavimo procesus, geba atpažinti, formuluoti ir spręsti su šilumos gamyba, transformavimu, šilumos, dujų tiekimu ir naudojimu, taip pat su patalpų oro kokybe susijusias inžinerines problemas, planuodami, projektuodami, naudodami naujus ir esamus energinius, šiluminius įrenginius bei sistemas, pasižyminčias aukštu energijos transformavimo, naudojimo ir valdymo efektyvumu, rentabilumu, kokybe bei patikimumu, darniu, subalansuotu išteklių poreikiu ir poveikiu aplinkai.

Studijuojant moderniose specializuotose laboratorijose atliekama daug laboratorinių darbų, pažintinė, mokomoji ir gamybos praktika. Pastatų energetikos studijų programą galima studijuoti ir anglų kalba. Pagal šią studijų programą besimokantys studentai turi galimybę vienus metus studijuoti Mikkelio technikos mokykloje (Suomija) ir gauti du diplomus.

Baigę studijas absolventai gali dirbti energetikos specialistais arba vadovaujamąjį darbą šilumą gaminančiose, šilumą ar dujas tiekiančiose įmonėse, patalpų šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo ir vėsinimo sistemas projektuojančiose, įrengiančiose, prižiūrinčiose įmonėse, šias sistemas naudojančiose gamyklose ir visuomeniniuose pastatuose. Taip pat baigus pastatų energetikos studijų programą studijas galima tęsti mokantis energijos inžinerijos ir planavimo, šilumos inžinerijos, kai kurių kitų technologijų ir socialinių mokslų srities magistrantūros programų. Baigus bakalauro studijas įgyjamas energijos inžinerijos bakalauro kvalifikacinis laipsnis.

Statinių inžinerinės sistemos

Statinių inžinerinių sistemų studijų programa skirta asmenims, kurie įgiję žinių studijuodami numatytus dalykus geba atpažinti, formuluoti ir spręsti su statinių inžinerinėmis sistemomis (šildymo, vėdinimo, vandentiekos, nuotakyno, transporto, ryšių, signalizacijos ir kitomis patalpų mikroklimatui, darbo sąlygoms kurti skirtomis sistemomis) susijusias problemas; planuoti, projektuoti, naudoti naujus ir esamus įrenginius bei sistemas, pasižyminčias darniu, subalansuotu energijos ir išteklių poreikiu bei poveikiu aplinkai, aukštu jų naudojimo ir valdymo efektyvumu, rentabilumu, kokybe ir patikimumu.

Baigus statinių inžinerinių sistemų programą galima dirbti projektavimo, statybos, prekybos, naudojimo ir priežiūros organizacijose, kurių veikla susijusi su pastatų šildymo, vėdinimo, dujų, elektros ir šilumos tiekimo, sanitarinių, vandentvarkos, transporto, ryšių, signalizacijos sistemomis bei įren-

62

STUDIJŲ PROGRAMOS APLINKOS INŽINERIJA (NL – 2 METAI):  

aplinkos apsaugos inžinerija

APLINKOS APSAUGOS TECHNOLOGIJOS IR VADYBA (NL, ◊ – 2 METAI)

VANDENS ŪKIO INŽINERIJA (NL – 2 METAI)

GEODEZIJA IR KARTOGRAFIJA (NL – 2 METAI):  

geografinės informacinės sistemos

MIESTŲ PLANAVIMAS IR INŽINERIJA (NL – 2 METAI)

kvalifikaciniai laipsniai. Baigus bet kurią iš šių studijų programų toliau galima mokytis VGTU doktorantūroje.

Aplinkos inžinerija

Aplinkos apsaugos inžinerijos specializacijos studijų tikslas – rengti aplinkos apsaugos inžinerijos specialistus, galinčius kvalifikuotai valdyti, analizuoti, projektuoti ir modeliuoti su aplinkosauga susijusius procesus. Studijų programoje daugiausia dėmesio skiriama oro ir nuotekų valymo, atliekų tvarkymo, švaresnės gamybos technologijoms. Absolventai gali dirbti valstybinėse aplinkos apsaugos institucijose, mokslo tyrimo institutuose, universitetuose, kolegijose, pramonės ir transporto įmonėse, įvairiose su aplinkosauga susijusiose ir konsultacinėse firmose.

Aplinkos apsaugos technologijos ir vadyba

Studijų tikslas – parengti aplinkos apsaugos vadybos specialistus, galinčius kvalifikuotai vadovauti ir valdyti aplinkosaugos technologijas pramonėje ir gamyboje. Daugiausia dėmesio skiriama aplinkosauginei vadybai ir technologijoms švarios gamybos procese. Absolventai gali dirbti pramonės ir transporto įmonėse, su aplinkosauga susijusiose ir konsultacinėse firmose, valstybinėse ir mokslo institucijose. Ši programa studijuojama anglų kalba. Taip pat studentai turi galimybę dalį studijų rinktis Rygos technikos universitete ir gauti dviejų universitetų diplomus.

Vandens ūkio inžinerija ENERGIJOS INŽINERIJA IR PLANAVIMAS (NL – 2 METAI)   energijos inžinerija CIVILINĖ INŽINERIJA (NL – 2 METAI):   keliai  miesto transporto sistemos KELIŲ EISMO SAUGUMO INŽINERIJA (NL – 2 METAI)

INOVATYVI KELIŲ IR TILTŲ INŽINERIJA (NL, ◊ – 1,5 METŲ) Sutartini ai ženklai: – specializacija; NL – nuolatinės studijos; I – ištęstinės studijos; ◊ – studijos anglų kalba giniais. Baigusieji įgyja statinių inžinerinių sistemų bakalauro laipsnį. Šios programos studijos vyksta tik ištęstine nuotoline forma.

Antrosios pakopos studijos Fakultete magistrantūros studijos vyksta pagal devynias studijų programas. Stojama atskirai į kiekvieną studijų programos specializaciją arba tiesiog į studijų programą, jei joje nėra specializacijų.

Planuojamas priėmimas į naują jungtinę studijų programą, rengiamą kartu su Rygos technikos universitetu – inovatyvią kelių ir tiltų inžineriją. Visos programos studijuojamos 2 metus, išskyrus jungtinę (1,5 metų).

Baigus studijas suteikiami aplinkos inžinerijos, vandens inžinerijos, matavimų inžinerijos, energijos inžinerijos, statybos inžinerijos, kelių inžinerijos, urbanistinės inžinerijos magistro

S

IJO

1

20

/

.3

r 5N

D STU

Šios studijų programos tikslas – rengti vandens inžinerijos magistrus, kurie gebėtų kvalifikuotai spręsti geriamojo vandens ruošimo, nuotekų valymo, vandens telkinių apsaugos, naudojimo ir valdymo klausimus.

Baigę studijų programą magistrai geba analizuoti ir vertinti vandens ūkio inžinerijos problemas, pritaikyti įgytas teorines ir praktines žinias spręsdami sudėtingus technologinius vandens ruošimo ir nuotekų valymo procesus, rengti ir vykdyti vandens monitoringo sistemą, vandensaugos ir kitus valdymo projektus.

Absolventai gali dirbti Aplinkos ministerijoje ir jai pavaldžiose valstybės institucijose, susijusiose su vandens apsauga ir valdymu, vandens ūkio objektus projektuojančiose organizacijose, vandens tiekimo bei nuotekų šalinimo bendrovėse, eksploatuojančiose sudėtingus vandens ruošimo ir nuotekų valymo įrenginius, vandens būklę ir technologijas tyrinėjančiose įstaigose, regioninėse upių baseinų rajonų institucijose, konsultacinėse vandensaugos ir vandentvarkos įmonėse, mokslo institucijose, sprendžiančiose vandens apsaugos problemas.

Geodezija ir kartografija

Geografinių informacinių sistemų specializacijos studijų tikslas – parengti specialistus, gebančius kurti ir eksploatuoti geografines informacines sistemas, jose modeliuoti geodezinę ir kartografinę informaciją, gautą naujausiais antžeminių ◊geodezinių matavimų, kosminės geodezijos metodais, taikant distancinių tyrimų metodus.

Studijų metu nagrinėjami geografinių informacinių sistemų geoduomenų bazių projektavimo, duomenų gavybos, informacijos rengimo, informacinių bazių valdymo būdai. Baigę studijas specialistai geba kvalifikuotai sudaryti geoinformacines sistemas, kurių pagrindu galima saugoti informaciją, modeliuoti duomenis valstybės ir globaliems kartografijos poreikiams. Absolventai gali dirbti mokslo, valstybės institucijose, savivaldybėse, įmonėse ir firmose, kurių veiklos sritis bei pobūdis susiję su geodezija, kartografija, inžineriniu projektavimu, kartografinės medžiagos naudojimu, gamtosauginių, ekonominių, teritorijų planavimo uždavinių sprendimu.

Miestų planavimas ir inžinerija

Miestų planavimo ir inžinerijos studijų programa skirta parengti bendrojo ir specialiojo (inžinerinio) miestų planavimo specialistus – urbanistinės inžinerijos magistrus, gebančius dirbti įvairaus detalumo miestų planus rengiančioje specialis-

63

tų komandoje. Magistrai įgytas žinias gali realizuoti planuodami socialines priemones, planuodami ir renovuodami būstą, energetinio planavimo, techninės infrastruktūros projektavimo, kraštovaizdžio ir rekreacijos planavimo, turizmo srityse.

Miestų planavimo ir inžinerijos magistrai įgyja įgūdžių analizuoti ir vertinti miestų, regionų, šalies plėtrą, urbanistikos inžinerijos problemas ir jų priežastis, taikyti informacines technologijas, planuoti ir projektuoti miestų bei kitų teritorijų susisiekimo, inžinerinių tinklų sistemas, viešąsias erdves ir būsto plėtrą, rengti bendruosius, specialiuosius, detaliuosius planus, investicinius projektus, analitines studijas.

Baigę šią studijų programą magistrai kvalifikuotai sprendžia miestų, regionų teritorinės plėtros uždavinius, įvertina Europos Sąjungos integracijos ir globalizavimo procesų įtaką darniai Lietuvos miestų raidai. Šią studijų programą baigę specialistai gali dirbti valstybės ir savivaldybių institucijose, tarnybose, planavimo, projektavimo bei konsultavimo įmonėse, rangos įmonėse, mokslo institucijose, savarankiškais konsultantais, ekspertais savo įmonėse.

Energijos inžinerija ir planavimas

Studijų tikslas – rengti energijos inžinerijos (išskyrus elektros ir atomo inžinerijos) specialistus, kurie geba pagrįsti, įdiegti ir valdyti perspektyvias termoinžinerijos sistemas, skirtas miestų ūkio infrastruktūrai, pastatams bei pramonei. Tokių sistemų uždavinys yra aprūpinti (gaminti, tiekti ir naudoti) reikiamų parametrų šiluma, dujomis bei oru patalpų mikroklimato sistemas ir technologinius procesus. Absolventai geba analizuoti, modeliuoti ir kurti naujas šios paskirties sistemas bei elementus, pasižyminčius techniniu tobulumu, aukštesniu energijos transformavimo bei naudojimo efektyvumu, veikimo kokybe, patikimumu, darniu išteklių poreikiu bei poveikiu aplinkai.

Energijos inžinerijos specializacijoje akcentuojami technologiniai termoinžinerinių sistemų kūrimo ir veikimo klausimai: pastatų šilumos, tiekimo sistemų režimai, jų energijos poreikių vadyba, oro klimatizacijos procesai, atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo technologijos.

Civilinė inžinerija

Kelių specializacijos studijų tikslas – rengti automobilių kelių ir geležinkelių pakraipų specialistus, sugebančius tiesti ir statyti sudėtingus susisiekimo sistemų įrenginius: automobilių kelius ir jiems reikalingus statinius, geležinkelius, aerodromų takus, uostų statinius, prižiūrėti kelius ir geležinkelius, dirbti vadovaujamąjį ir inžinerinį darbą statybos, projektavimo organizacijose bei privačiose firmose, taip pat kolegijose, tyrimo darbą mokslo institutuose, kontrolės ar tyrimo darbą atestuotose arba akredituotose kelių laboratorijose.

Miestų transporto sistemų specializacijos programa skirta parengti magistrus, gebančius planuoti, prognozuoti, modeliuoti ir eksploatuoti transporto sistemas Lietuvos miestuose, taip pat spręsti eismo organizavimo ir valdymo, automobilių grūsčių gatvėse, sankryžose, automobilių stovėjimo bei laikymo problemas.

Baigę šią studijų programą magistrai gali projektuoti, eksploatuoti ir plėtoti patikimą bei patrauklų viešąjį miestų transportą, kad visiems gyventojams būtų užtikrinamas patogus susisiekimas, mažinamas aplinkos užterštumas, didinamas eismo saugumas.

Baigę studijas miestų transporto sistemų magistrai gali dirbti miestų ir rajonų savivaldybių administracijoje, miestų planavimo ir projektavimo bendrovėse, viešojo transporto įmonėse, eismo valdymo centruose, mokslo įstaigose, analizuojančiose ir plėtojančiose transporto sistemas.

Kelių eismo saugumo inžinerija

Šių studijų tikslas – rengti saugaus eismo inžinerijos specialistus, gebančius rengti ir vertinti kelių ar gatvių projektus, projektuoti miesto susisiekimo sistemos elementus, kelius, transporto infrastruktūrą saugaus eismo požiūriu; gebančius organizuoti eismą keliuose ir gatvėse, naudodami inžinerines saugaus eismo gerinimo priemones; suvokiančius saugaus eismo inžineriją kaip sudėtingą, sudarytą iš atskirų elementų (žmogus, kelias, aplinka, transporto priemonė) sistemą; gebančius moksliškai analizuoti ir vertinti eismo situacijas saugaus eismo požiūriu, vertinti eismo dalyvių veiksmus konkrečiose eismo situacijose; gebančius atlikti saugaus eismo auditą, ekonomiškai įvertinti ir pagrįsti inžinerinius saugaus eismo gerinimo sprendimus, inicijuoti ir įgyvendinti saugaus eismo naujoves, taip pat naudotis moderniomis informacinėmis technologijomis, išlaikyti mokslinę, techninę kompetenciją.

Baigę studijas kelių inžinerijos magistrai gali dirbti projektavimo organizacijose, konsultacinėse įmonėse, mokslo ir studijų institucijose, miestų bei rajonų savivaldybių, apskričių administracijose, automobilių kelių, gatvių tiesimo, taisymo ir priežiūros įmonėse, saugaus eismo priežiūros institucijose.

Inovatyvi kelių ir tiltų inžinerija

Tai jungtinė kartu su Rygos technikos universitetu (RTU) rengiama magistrantūros studijų programa. Studijos vyksta anglų kalba. Studijų programa skirta rengti statybos inžinerijos magistrus, gebančius efektyviai taikyti įgytas statybos inžinerijos mokslo ir praktikos žinias formuojant ir vertinant kelių priežiūros bei plėtros sprendimus; priimti juos savarankiškai, pagrindžiant sisteminiu, kritiniu ir konstruktyviu mąstymu, moksliškai argumentuojant, įsisavinant mokslines kiekybinio bei kokybinio pažinimo nuostatas, suvokiant jų priklausymą nuo įvairių sąlygų. Taip pat programa skirta rengti statybos inžinerijos specialistus, gebančius integruotai ir kompleksiškai taikyti pažangias kelių ūkio valdymo teorijos, novatoriškų kelių, tiltų projektavimo bei technologijų inžinerijos žinias, statybos, ekonomikos ir kitų mokslų bei technologijų naujoves.

Tarptautinė studijų patirtis teikia galimybių įgytas žinias ir patirtį taikyti ne tik Lietuvoje ar Latvijoje, bet ir kitose Europos Sąjungos šalyse, įsidarbinti kelių bei tiltų planavimo, projektavimo (taip pat konsultavimo) paslaugas ar statybos darbus atliekančiose daugelio pasaulio šalių įmonėse, organizacijose.

Studijų organizavimo tvarka: studijų trukmė – pusantrų metų. Pirmasis semestras dėstomas VGTU, antrasis – RTU. Trečio semestro metu tam tikri pasirenkamieji studijų dalykai dėstomi atitinkamai VGTU ir RTU, taigi studijų vietą lems studento pasirinkimas. Baigiamieji darbai ginami abiejuose universitetuose, o jų gynimo komisijose dalyvauja ir VGTU, ir RTU dėstytojai. Baigus studijas įteikiami abiejų universitetų diplomai.

64

STATYBOS INŽINERIJOS STUDIJOS – PUIKUS PASIRINKIMAS ŠIUOLAIKINIAM JAUNIMUI

Dr. Jonas ŠAPARAUSKAS VGTU Statybos fakulteto prodekanas

Žmogaus veikla nuo pat seniausių laikų yra gyvybiškai susijusi su įvairios paskirties pastatais ir statiniais.

Didžiąją gyvenimo dalį žmogų gaubia dirbtinė statybos inžinierių sukurta erdvė, be kurios negalėtų egzistuoti mūsų civilizacija. Pastatai ir statiniai atskleidžia šalies pasiektą gyvenimo lygį, sukurtas ir įdiegtas naujausias technologijas.

Statybos specialistų paklausa nemažės

Galima tik žavėtis pastatytais milžiniškų matmenų ir tuo pačiu grakščių formų tiltais, daugiaaukščiais pastatais, sporto arenomis. Šiuolaikinių statybos konstruktorių pasiekimai atrodo išties neįtikimi: apie 2000 metrų ilgio tiltų tarpatramiai, beveik 800 metrų pastatų aukštis. Šiuos sudėtingus ir ilgaamžius statinius projektuoja, stato ir eksploatuoja aukštos kvalifikacijos specialistai – statybos inžinieriai. Laikui bėgant statiniai sensta, dėvisi. Jiems remontuoti ir atnaujinti irgi S O reikalingi statybos specialistai.

DIJ

STU

15

20

N

/ r. 3

Lietuvos laukia dideli darbai: naujų gyvenamųjų namų, darželių, energetikos ir kitų infrastruktūros objektų statyba; tūkstančius daugiabučių namų reikia atnaujinti ir modernizuoti. Visiems šiems užmojams įgyvendinti reikės gausybės statybos inžinierių ir technologų.

Statybos inžinierius yra aukštos kvalifikacijos specialistas.

Tapti juo galima baigus ketverių metų trukmės bakalauro studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) ir įgijus statybos inžinerijos arba statybų technologijų bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Toliau tobulintis galima magistrantūroje.

Naujausiais „U-Multirank“ reitingo duomenimis, VGTU yra absoliutus lyderis Lietuvoje. Statybos fakultetas yra bene stipriausias visame Rytų Europos regione. VGTU daugiausia rengia techniškąsias studijas, kurių ištakos siejasi su Statybos fakultetu.

Bakalauro studijos

Būsimieji statybos inžinerijos ir statybų technologijų bakalaurai Statybos fakultete studijuoja pagal kelias studijų programas.

Būsimieji statybos inžinerijos studijų programos absolventai, konstrukcijų projektuotojai ar pastatų statybos organizatoriai išsamiai išstudijuoja statybinę mechaniką, pastatų ir konstrukcijų projektavimą bei konstravimą. Įdomu tai, kad šioje studijų programoje nuo 1992 metų kasmet po 10 gerus anglų kalbos pagrindus turinčių jaunuolių priimama į grupę, kur jie visus dalykus nuo pirmojo iki paskutinio kurso studijuoja anglų kalba kartu su fakultete besimokančiais užsieniečiais. Tai suteikia galimybę geriau pasirengti studijuoti užsienyje ir praverčia vėliau dirbant. Studijų metu įgytos žinios

65

leidžia studentams sėkmingai darbuotis statybos įmonėse ir organizacijose, pastatų bei statinių projektavimo, geotechninio projektavimo ir geotechninių darbų vykdymo firmose, statybos priežiūros ir ekspertinėse įmonėse.

Siekiantieji būti unikalių statinių, tokių kaip tiltai, viadukai, bokštai, stiebai, talpyklos, projektuotojai, statytojai pasirenka tiltų ir statinių inžinerijos studijų programą. Jos studijose daug dėmesio skiriama minėtų specialiųjų statinių konstravimui, statinės ir dinaminės elgsenos analizei, projektavimui bei statybai. Šios programos absolventai dirba ne tik specializuotose tiltų, aukštybinių statinių projektavimo ir statybos įmonėse, bet ir pripažintose Lietuvos statybos organizacijose statytojais, projektuotojais, priežiūros vadovais, ekspertais. Įvaldę šiuolaikines kompiuterines Europoje ir pasaulyje taikomas statinių modeliavimo bei projektavimo programas, turėdami būtinų įvairių statinių projektavimo ir statybos organizavimo žinių, jie turi gerų galimybių įsidarbinti Lietuvos ir užsienio šalių tiltų, specialiųjų statinių bei pastatų projektavimo, statybos firmose.

Jaunuoliai, turintys verslininko gyslelę, gali rinktis statybos technologijų ir valdymo studijų programą. Bakalaurai, sėkmingai baigę šios programos studijas, gali pradėti praktinę veiklą statybos organizacijose ir firmose kaip vadybininkai, ekonomistai, statybviečių meistrai, darbų vadovai (vykdytojai). Įgytos žinios leidžia dalyvauti rengiant technologinius sprendimus, projektus ir dirbti kartu su užsakovais organizuojant ar prižiūrint statybas, o daugeliui absolventų – ir pradėti savo verslą statybų rinkoje.

Akivaizdu, Lietuvos statybinių medžiagų pramonė yra ganėtinai išplėtota. Betono ir gelžbetonio, silikatinių dirbinių, keramikos, sausųjų statybinių mišinių, glaistų ir dažų, medienos ir metalo gaminių bei kitos įmonės pagamina nemažai produkcijos. Šiuo metu naudojamų konstrukcinių medžiagų, efektyvių šilumą izoliuojančių, akustinių, apdailos, hidroizoliacinių ir kitokių medžiagų gamybos technologijas, taip pat ateities kompozicinių medžiagų gamybos ir naudojimo statyboje paslaptis leis perprasti nauja statybos produktų inžinerijos studijų programa. Šios programos absolventai galės dirbti gamybos technologais ir direktoriais, technologijų ir inovacijų projektuotojais, produktų kokybės specialistais privačiose ir valstybinėse gamybos bei statybos firmose, įmonėse.

Meniškos prigimties jaunuoliams, norintiems perprasti statinių architektūros ir konstrukcijų modeliavimo meną, siūloma architektūros inžinerijos studijų programa.

Ambicingiems jaunuoliams, besidomintiems nekilnojamojo turto plėtros projektais, finansais ir investicijomis, siūloma rinktis nekilnojamojo turto vadybos programą.

Gaisrinė sauga – tai unikali studijų programa, skirta drąsiems, stipriems ir ištvermingiems jaunuoliams. Gaisrinės saugos specialistų rūpestis – žmonių gyvybės, sveikatos ir visų nuosavybės formų turto apsauga nuo gaisro, avarijų, stichinių nelaimių padarinių likvidavimas. Šių specialistų rengimas ir įdarbinimas yra valstybės prioritetas, o tai garantuoja, kad toks specialistas visada gaus nuolatinį darbą.

Nuo 2014 metų Statybos fakultetas siūlo naują programą – pastatų inžinerinį valdymą. Ji skirta jaunuoliams, norintiems perprasti pastatų sandarą, konstrukcijas, pagrindines inžinerines sistemas ir jų valdymo subtilybes. Absolventai taps profesionaliais pastatų priežiūros specialistais ir galės dirbti pastatų administravimo įmonėse, savivaldybėse, statybos bendrovėse.

Norintieji derinti studijas su praktine veikla gali rinktis naują studijų formą – ištęstines nuotolines studijas. Tai ypač aktualu intensyviai dirbantiems ar užsienyje gyvenantiems studentams. Aukštojo išsilavinimo studentai gali siekti pasitelkę informacines komunikacines technologijas (IKT). Studentams suteikiamos išskirtinės galimybės – studijuoti norimoje vietoje, norimu laiku.

Magistrantūros studijos

Dabar keli šimtai VGTU ir kitų aukštųjų mokyklų absolventų tęsia studijas magistrantūroje. Studijuojant magistrantūroje įgyjama aukštesnė akademinė kvalifikacija. Pirmiausia semiamasi studijuojamos programos dalykų žinių. Antrosios pakopos studijos orientuotos į mokslinius tyrimus, ugdomas gebėjimas atlikti eksperimentus, tirti, sisteminti tyrimų rezultatus, juos viešinti mokslinėse konferencijose.

Statybos fakultete studijų kokybę užtikrina gausus akademinis personalas: 3 akademikai, per 20 profesorių ir habilituotų daktarų, apie 90 docentų, maždaug 40 asistentų ir lektorių, laboratorijose talkininkauja didelis būrys kvalifikuotų specialistų.

Statybos fakultetas turi gerą materialinę bazę studijoms ir moksliniams tyrimams. Neseniai buvo atnaujinta daugelis auditorijų. Jos ne tik suremontuotos, bet ir aprūpintos kompiuteriais, projektoriais. Iš esmės modernizuotos ir fakulteto laboratorijos, jose sumontuoti šiuo metu geriausi visame Baltijos regione įrenginiai.

Nuo šių metų organizuojama nauja studijų programa – statinių informacinis modeliavimas.

PIRMOSIOS PAKOPOS STUDIJŲ PROGRAMŲ SĄRAŠAS Studijų programa

Specializacija

Studijų trukmė (metais) Nuolatinės

Ištęstinės

Architektūros inžinerija

–

4

Gaisrinė sauga

–

4

Nekilnojamojo turto vadyba

–

4

Geotechnika

4

Statybos konstrukcijos ir projektavimo vadyba

4; 4*

6 (Int)

Statybos ekonomika ir verslas

4

6 (Int)

Statybos technologijos ir vadyba

4

6 (Int)

–

4

Transporto statiniai

4

Specialieji statiniai

4

–

4

Statybos inžinerija

Statybos technologijos ir valdymas Statybos produktų inžinerija Tiltų ir statinių inžinerija Pastatų inžinerinis valdymas

Int – studijos organizuojamos tokia tvarka: akademiniai užsiėmimai vyksta virtualiai vaizdo konferencijų metu, studentai gali bendrauti su dėstytojais elektroniniu paštu, telefonu per „Skype“. Sesijos metu egzaminai laikomi VGTU patalpose, taip pat yra galimybė kai kuriuos egzaminus laikyti nuotoliniu būdu. * – yra galimybė studijuoti anglų kalba.

66 PIRMOSIOS PAKOPOS STUDIJŲ PROGRAMA KOLEGIJŲ ABSOLVENTAMS Mokymosi forma ir trukmė (metai)

Studijų programa I Statybos technologijos ir valdymas

Int

2

I – studijos organizuojamos tokia tvarka: pirmą semestro mėnesį paskaitos vyksta įžanginių 6 dienų trukmės užsiėmimų metu (8.30–21.30 val.), o vėliau užsiėmimai vyksta kartą ar du per mėnesį šeštadieniais (8.30–18 val.). Semestras baigiamas sesija, kurios trukmė, įskaitant ikisesinius egzaminus, trunka nuo 6 iki 14 dienų.

ANTROSIOS PAKOPOS STUDIJŲ PROGRAMŲ SĄRAŠAS Studijų programa

Specializacija

Studijų trukmė (metais) Nuolatinės

Ištęstinės 2 (Int)

Nekilnojamojo turto valdymas

Nekilnojamojo turto valdymas

1,5

Geotechnika

-

2

Lengvosios šiuolaikinės konstrukcijos

2

Pastatų konstrukcijos

2

Specialieji statiniai

2

Statinių projektavimo ir optimizacijos kompiuterinės technologijos

2

Tiltai ir viadukai

2

Statinių informacinis modeliavimas4

-

1,5

Statybos medžiagos ir dirbiniai

-

2

Statybos ekonomika ir verslas

2

Ergonomika gamyboje Saugos inžinerija Nekilnojamojo turto vadyba1 Darnus nekilnojamojo turto valdymas2

Statybos technologijos ir vadyba Ergonomika statyboje Gaisrinė ir gelbėjimo darbų sauga ir valdymas -

2 2 1,5

Architektūros inžinerija

Statinio architektūros inžinerija

1,5

-

2

Statinių konstrukcijos

Statybos technologijos ir valdymas

Statinių ir jų aplinkos darni plėtra

3

2,5 (Int)

2 (Int) 2

Int – studijos organizuojamos tokia tvarka: akademiniai užsiėmimai vyksta šeštadieniais (8.30–18.00 val.) kartą arba du per mėnesį. Dalis užsiėmimų vyksta virtualiai vaizdo konferencijų metu, studentai gali bendrauti su dėstytojais elektroniniu paštu, telefonu per „skype“. Sesijos metu egzaminai laikomi VGTU patalpose, taip pat yra galimybė kai kuriuos egzaminus laikyti nuotoliniu būdu.

1 – jungtinė magistrantūros studijų programa vykdoma kartu su Baltarusijos valstybiniu technologijos universitetu (BVTU), ją baigus suteikiami VGTU ir BVTU magistro kvalifikacinio laipsnio diplomai. Studijos vyksta rusų ir anglų kalbomis. Studijos bus organizuojamos ištęstiniu neakivaizdiniu nuotoliniu būdu; 2 – jungtinė magistrantūros studijų programa vykdoma kartu su Kaliningrado valstybiniu technikos universitetu (KVTU), ją baigus suteikiamas VGTU ir KVTU magistro kvalifikacinio laipsnio diplomai. Studijos vyksta rusų ir anglų kalbomis. Studijos organizuojamos nuolatine forma nuotolinių studijų būdu.

3 – jungtinė magistrantūros studijų programa vykdoma kartu su Maskvos valstybiniu universitetu (MGU), ją baigus suteikiami VGTU ir MGU magistro kvalifikacinio laipsnio diplomai. Studijos vyksta rusų ir anglų kalbomis. Studijos organizuojamos nuolatine forma nuotolinių studijų būdu.

4 – į šią studijų programą priėmimas vyksta, jei ji bus įregistruota Studijų ir mokymo programų registre.

Visose studijų programose pateikiama Vakarų šalių technikos universitetų patirtis. Fakultetui dalyvaujant „Erasmus/MVG“, o pastaraisiais metais „Erasmus+“ programoje, vykdant kitas tarptautines programas ir nuolat palaikant ryšius su užsienio šalių aukštosiomis mokyklomis, pažangūs studentai turi galimybę įvairiam laikotarpiui išvykti į Daniją, Didžiąją Britaniją, Prancūziją, Ispaniją, Portugaliją, Graikiją, Italiją, Suomiją, Švediją, Vokietiją ir kitas šalis studijuoti, atlikti gamybos praktiką ir rengti baigiamuosius darbus. Kasmet pagal mainų programą į užsienį išvyksta studijuoti keliasdešimt fakulteto studentų, o mainais į VGTU atvyksta daug kitų šalių universitetų studentų.

Taigi tie, kurie nori, VGTU Statybos fakultete gali įgyti aukštą išsilavinimo lygį. StudiOS J I jų metu studentų įgytos žinios ir išsiugdyti UD

15

20

/ST

N

r. 3

gebėjimai leidžia sėkmingai dirbti įvairiose darbo vietose.

Taip pat išsiugdomas poreikis domėtis statybos inžinerijos mokslo žiniomis, mokėti jas panaudoti įvairiomis aplinkybėmis, suvokti savo sprendimų įtaką ir svarbą visuomenės raidai, sugebėti kelti savo profesinę kompetenciją visą gyvenimą. Nemaža specialistų dalis turi gerų perspektyvų dirbti Europos Sąjungos, Pietryčių Azijos, Amerikos ir kitų šalių statybos firmose projektuotojais, statybos vadovais, statybų priežiūros inžinieriais. Įgytos žinios ir gebėjimai leidžia jiems imtis nuosavo verslo statybų rinkoje.

www.sa.lt

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ parodoje „Resta 2015“ kartu su Nacionaline pasyvaus namo asociacija rengia konferenciją ir diskusiją tema „Energinio efektyvumo sprendimų įtaka architektūrai“.

Pastatų energijos taupymo, energinio efektyvumo didinimo sprendimai šiandien yra vieni svarbiausių klausimų ir projektuotojams, ir statybininkams.

Rezultatų laukia vartotojai, kol kas girdintys tik mitus, esą energiškai efektyvūs pastatai negali būti išraiškingos architektūros. Konferencijoje bus dalijamasi patirtimi, kaip racionaliai statyti naujus gyvenamuosius energiškai efektyvius pastatus, taip pat – kaip atnaujinti senus pastatus.

Vieta: „Litexpo“ konferencijų salė 1.1.

(Laisvės pr. 5, Vilnius) Laikas: 2015 m. balandžio 23 d. nuo 13.15 iki 15.15 val. (dalyvavimas nemokamas). Žurnalo „Statyba ir architektūra“ skaitytojų kasdien laukiame įprastoje vietoje – stende 1-osios parodų salės fojė.

SA 2015 Nr. 3 / reklama

68

KAIP IŠSIRINKTI STOGO LANGUS SKIRTINGOMS PATALPOMS? Daugeliui mūsų gyvenamoji palėpė pirmiausia yra šeimos zona, poilsio ir ramybės vieta, kur galime atsipalaiduoti ir atgaivinti jėgas. Todėl čia labai svarbu išsirinkti šiltus ir pakankamo dydžio stogo langus, pro kuriuos į patalpas įeitų daug natūralios šviesos. Tačiau kartu svarbu, kad stogo langai palėpėje būtų patogūs naudoti ir kad jų modeliai atitiktų konkrečios patalpos – svetainės, darbo kambario, vonios ar kitos – paskirtį.

Abu modeliai komplektuojami su skirtingais stiklo paketais, pasižyminčiais didesnio triukšmo atsparumo, saugumo ar geresnėmis energijos taupymo ypatybėmis. Šilčiausio šių stogo langų varianto šilumos laidumo koeficientas siekia 0,86 W/m2K (mažesnis yra geresnis). Jei pageidaujama dar didesnio energijos efektyvumo, rekomenduojami FTT tipo stogo langai. Šiuo metu FTT U8 stogo langas yra šilčiausias pasaulyje stogo langas, turintis vientisą stiklo paketą. FTT U8 yra suteiktas pasyviųjų namų komponento sertifikatas.

Verta pažymėti, kad miegamajame kambaryje būtina dienos švieStogo langų gamintojai kuria įvairius stoglangių tipus, kad šie maksimaliai tiktų konkrečiai patalpai.

Visi FAKRO stogo langai turi 10 metų garantiją (įskaitant atskiras detales). Ji gali būti suteikiama ir iki 25 metų. FAKRO stogo langai priskiriami prie aukščiausios kokybės produktų, jų ilgaamžiškumas ir saugumas atitinka klientų poreikius visame pasaulyje. Šiuo metu FAKRO yra antras didžiausias stogo langų gamintojas pasaulyje ir pats didžiausias palėpės laiptų gamintojas.

Miegamasis Miegamasis – tai vieta, kurioje atsipalaiduojame, ilsimės, pamirštame dienos rūpesčius ir nerimą. Dažniausiai miegamiesiems rekomenduojami klasikinės konstrukcijos

FTP-V modelio stogo langai, kurie įprastai dengiami bespalviu laku, kad pabrėžtų aukščiausios kokybės natūralią medieną. Šie langai varstomi per centrinę ašį. Kadangi visi FAKRO stogo langai apsisuka 180 laipsnių kampu, nekyla jokių keblumų norint išvalyti lauko stiklą.

Jei stogo lango apačia yra maždaug 1 metro aukštyje, verta pasvarstyti apie aukštesnės klasės stogo langus, kurie gali būti atveriami ir per viršutinę ašį. Toks yra FPP-V modelis, suteikiantis galimybę prieiti prie stogo lango nelenkiant nugaros ir apžvelgti panoraminį vaizdą. Ypač malonu, jeigu vaizdas pro tokį langą yra vertas papildomos investicijos. Kitu atveju, jei miegamasis turi daugiau nei vieną stogo langą, bent vienas jų galėtų būti FPP-V modelis.

69 69 69

Virtuvė, vonios kambarys ir kitos patalpos, kuriose tvyro didesnė drėgmė Kas sakė, kad šlaitiniai stoglangiai negali papuošti modernios virsos kontrolė, todėl čia reikalingos visiškai patalpą užtamsinti galinčios vidinės ritininės užuolaidos (ARF). Norint sumažinti kaitros patekimą į vidų, rekomenduojamos išorinės markizės (AMZ) – jos kaitrą sustabdo net 8 kartus efektyviau.

Svetainė Projektuodami svetainę dažnai įsivaizduojame originalų, išskirtinio dizaino interjerą. Tokioje patalpoje galima svarstyti įvairių modelių kombinacijas jungiant panoraminius stogo langus su klasikiniais

tuvės? Tiesiog parinkite virtuvei medinius ir drėgmei atsparesnius stoglangius FTU-V arba aliuminio bei plastiko langus PTP – abu variantai turi anoduoto aliuminio arba baltos spalvos rankenas. Papildoma drėgmė naudojant tokius langus nėra problema.

Palėpėje gali būti įrengiamas ir vonios kambarys. Kaip ir virtuvėje, vonios patalpoje tvyro daugiau drėgmės – tai ilgainiui gali pakenkti estetinei lakuotų stogo langų išvaizdai. Šiuo atveju idealus pasirinkimas – stoglangiai PTP-V arba PPP-V (panoraminė versija). Vidinė jų spalva gali būti balta, auksinio ąžuolo ar pušies. Žinoma, visada galima rinktis FTU-V ir FPU-V modelius: tai

mediniai langai su drėgmei atspariu poliuretano sluoksniu.

Koridorius Koridorius palėpėje bus daug jaukesnis, jeigu į jį pateks daugiau natūralios šviesos. Stoglangiai gali būti įrengiami šlaitiniame arba plokščiame stoge. Norint tradicinio šlaitinio stogo, parenkamas klasikinis FTP-V modelis. Svarbu nepamiršti, kad koridoriuje stoglangiai dažniausiai montuojami aukštai, tad verta pamąstyti apie elektra varstomą stogo langą, pavyzdžiui, „FTP-V Electro Z-Wave“. Jei nenorima į tai investuoti iškart, galima pasirūpinti elektros įvadu tinkamoje vietoje ateičiai.

Dėl individualaus sprendimo visada galite kreiptis el. p. Lietuva@FAKRO.pl arba tel. +370 652 26 830.

SA 2015 Nr. 3 / reklama

stoglangiais. Šis sprendimas, be abejo, patalpai suteikia individualumo, išskirtinumo ir didina viso pastato vertę. Šviesa yra ideali priemonė erdvei palėpėje sukurti. Vienas išskirtinių modelių, puikiai tinkantis panašiems sprendimams, yra stogo langai „FYP-V proSky“ ir „FDY-V Duet proSky“. Abu variantai turi pakeltą varstymo ašį, palengvinančią patekimą prie lango ir suteikiančią galimybę mėgautis panoramine apžvalga.

70

ENERGIŠKAI EFEKTYVUS BŪSTAS: KADA PERŽENGSIME RUBIKONĄ?

Lina BIELIAUSKAITĖ

Nors nuo 2016-ųjų Lietuvoje įsigaliosiantis Europos Sąjungos direktyvos reikalavimas statyti ne žemesnės kaip A energinio naudingumo klasės pastatus netaps perkūnu iš giedro dangaus, vis dėlto dalis statybos rinkos žaidėjų pokyčiams nusiteikę ne itin optimistiškai. Viena vertus, kylanti reikalavimų kartelė statytojus verčia išeiti iš komforto zonos, kita vertus, ji pareikalaus didesnių investicijų. Tačiau situacijos nedramatizuojantys specialistai šiuo atveju linkę prisiminti posakį apie dideles baimės akis.

S IDA G NT . 3/ r N 15 20

Kas įprasta – saugu

Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos (NPNA) direktorius Aidas Vaičiulis neabejoja, kad nemaža dalis planuojančiųjų statybas leidimus joms stengsis gauti dar šiemet, kad suskubtų įšokti į nuriedantį B energinio naudingumo klasės traukinį. „Tenka pastebėti, kad ne tik smulkieji, bet ir stambieji nekilnojamojo turto projektų plėtotojai gana atsargiai žiūri į ateinančiais metais įsigaliosiantį reglamentą. Ir tai natūralu – žmonės vengia pokyčių, kol įsitikina jų nauda. Juk visi mėgstame tai, ką esame išbandę, kas įprasta, nes tai saugu, o tai, kas nauja, susiję su grėsmėmis. Šiuo atveju jų kelia net ne technologiniai dalykai, o veikiau psichologinis momentas, nes žinių, gebėjimų tai daryti tikrai turime. Dažniausiai apie grėsmes kalba tie, kurie šios patirties neturi“, – pripažino pašnekovas.

NPNA vadovo A. Vaičiulio teigimu, tie, kurie nelaukdami 2016-ųjų, jau prieš metus ar dvejus, pradėjo statyti A energinio naudingumo klasės statinius, vienu balsu tvirtina, kad tokia

71

strategija pasiteisino ir dabar jau turi tam tikrą pranašumą rinkoje. „Energiškai efektyvūs namai rinkoje yra konkurenciškai pranašesni, ilgainiui jų poreikis tik augs, tad laimės tie, kurie statys kokybiškus ir taupius pastatus“, – prognozavo ekspertas.

Svarbiausia – projektas

A. Vaičiulis pripažino, kad diskusijose apie kylančią energinio naudingumo kartelę neretai manipuliuojama didesnių sąnaudų grėsme.

„Iš tiesų dar tuo metu, kai pastatams buvo keliami C klasės reikalavimai, buvome apskaičiavę, kad skirtumas tarp efektyviojo, arba, kaip įprasta vadinti, pasyviojo, namo standarto ir C klasės buvo apie 10–12 proc. bendros sąmatos. Šiuo metu, kai energinis naujų statinių naudingumas turi siekti B klasę, skirtumas sumažėjo apie 5 proc. Be abejo, labai daug kas priklauso nuo darbų organizavimo, nuo dalykų, garantuojančių kokybę, nes klaidų taisymas, perdarymas į bendrą pabrangimą neįskaičiuojami“, – kalbėjo pašnekovas.

Laimonas ZMEJAUSKAS Bendrovės „Gealan Baltic“ Kokybės skyriaus vadovas Siekiant energinio efektyvumo reikia kalbėti ne tik apie naujos statybos, bet ir modernizuojamus daugiabučius, nes renovacijos procesas pagaliau įgauna pagreitį ir kontūrus. Vadovaujantis šiuo metu galiojančiais reikalavimais, atnaujinti pastatai turi atitikti ne žemesnę kaip C energinio naudingumo klasę. Tai galima pasiekti sprendžiant klausimus kompleksiškai.

Renovuojant daugiabučius didžiausias dėmesys tenka atitvarų konstrukcijoms: sienoms, langams, stogui, rūsio perdangai. Jų atnaujinimo reikalavimai aiškūs. Kiek sudėtingiau yra su langais. Priklausomai nuo pastato atitvarų konstrukcijų konfigūracijos, langų dydžio ir sandarumo, orientacijos pasaulio šalių kryptimi šilumos nuostoliai, patiriami pro langus, gali siekti 20–25 proc. bendrų nuostolių, patiriamų pro atitvaras, o kartais net daugiau.

Norėdami gyventi šilčiau, gyventojai pasikeičia langus, įstiklina balkonus. Bet tai ne iki galo išsprendžia problemą. Kiekviename bute yra sudedami skirtingi langai, jų charakteristikos skiriasi, neretai pasirenkami patys pigiausi gaminiai. Dažnai pirkėjai net neturi pirkimo dokumentų, ką ir kalbėti apie CE eksploatacinių ypatybių deklaraciją, kurią privaloma pateikti parduodant langus. Šiuo metu statybos techninis reglamentas (STR 2.05.20:2006 „Langai ir išorinės įėjimo durys“) nurodo, kad valstybės arba savivaldybių lėšomis statomuose arba rekonstruojamuose gyvenamosios, viešbučių, administracinės, prekybos, paslaugų, maitinimo, transporto, kultūros, mokslo, gydymo, poilsio, sporto ir specialiosios paskirties pastatuose montuojami langai turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Vienas jų – lango šilumos perdavimo koeficientas Uw turi būti lygus 1,4 W/(m2K).

Visiems aišku, kad langas, kad ir koks geras būtų, visada bus šaltesnis už šiuolaikinę sieną, kurios šilumos perdavimo koeficientas priklausomai nuo pastato paskirties U≤ 0,2 W/m2K. Dėl to architektai, projektuodami naują pastatą ar rengdami seno objekto atnaujinimo projektą, turi tai įvertinti ir vengti ištisinių stiklinių sienų. Kuo stambesni langai – tuo nuostoliai didesni. Šiuo metu Lietuvoje nėra reglamentuota, kokius langus reikėtų rinktis pagal energines pastatų klases. Yra tik atskirų langų profilių ir langų gamintojų pasiūlymai. Respublikinė langų ir durų gamintojų asociacija yra pateikusi Aplinkos ministerijai savo pasiūlymus dėl Uw reikšmės reglamentavimo pagal energines pastatų klases.

Langų gamybai naudojamos medžiagos keičiasi gana sparčiai. Todėl langai, sumontuoti prieš 4–5 metus (ypač taupant pinigus), jau gali būti seni: susidėvėjusiomis tarpinėmis, išdilusia furnitūra ir pan., ir neatitikti šiuolaikinių reikalavimų.

Tačiau pagaminti langus teisingai yra tik dalis darbo. Labai svarbu juos teisingai sumontuoti. Priklausomai nuo sienos konstrukcijos, langai gali būti montuojami angoje iš dalies išsikišę arba termoizoliaciniame sluoksnyje. Kokį būdą naudoti – nusprendžia projektuotojai. Jie turi įvertinti sienų konstrukciją, jų būklę (jei pastatas renovuojamas), norimą gauti rezultatą.

Montuojant gaminius rekomenduojama naudoti tokias tvirtinimo detales, kad nesusidarytų šilumos tiltų, pavyzdžiui, iš anglies pluošto. Siūles labai svarbu teisingai užsandarinti, kad į jas nepatektų drėgmės nei iš patalpos, nei iš lauko, kad jų neprapūstų vėjas.

72

NPNA vadovo A. Vaičiulio teigimu, kalbant apie finansinius aukšto energinio naudingumo parametrus bene labiausiai pabrangsta projektas. „Kokybės nepasieksi, jei nežinosi, ką turi padaryti. Gerai parengtas projektas leidžia išvengti tolesnių statybos klaidų. Tad būtent tokiais dalykais šis pabrangimas galiausiai vis tiek kompensuojamas. Kalbant apie inžineriją, energiškai efektyviame pastate ji turi būti tokia, kokia numatyta projekte, taip pat privalomas toks pridėtinis dalykas kaip pastato sandarumas, kuris neišvengiamai susijęs su vėdinimo sistemos įrengimu. Visi šie elementai, be abejo, pabrangina statybas, tačiau sykiu kompensuoja pabrangimą itin mažomis sąnaudomis už šildymą ir vėsinimą. O kaip prizas gaunamas komfortas ir gyvenimo kokybė“, – komentavo ekspertas.

Poreikį diktuos pirkėjų branda

Į klausimą, ar artimiausiais metais Lietuvoje galima tikėtis energinio pastatų naudingumo šuolio, NPNA direktorius A. Vaičiulis atsakė nevienareikšmiškai. „Nekilnojamojo turto virsmas energiškai efektyviu tikėtinas tada, kai patys užsakovai susivoks, kad jiems reikia tik tokio būsto, kad kitokio jie nebepirks. Taigi šuolio arba lūžio galima tikėtis atsiradus pirmiesiems pardavimams – tuomet, kai žmonės pagyvens tikrai energiškai efektyviuose namuose, įvertins jų privalumus ir tada natūraliai suveiks rinkos paklausos bei pasiūlos principas“, – įvardijo pašnekovas.

A. Vaičiulio žodžiais, didžiausia problema – ne pastatyti pastatą, o jį parduoti. „Todėl dabar ir skubama išsiimti B klasės statybos leidimus, nes įsivaizduojama, kad užsakovo branda dar nekis ir kurį laiką liksime ekonominės klasės būsto šalimi.

Tačiau bent jau tai, kas pastaraisiais metais vyksta rinkoje, byloja apie kitokias tendencijas. Net senjorai, turintys didelius, brangius, bet neefektyvius butus centre, parduoda juos ir perka mažus, efektyvius butukus kur nors toliau, miesto pakraštyje.

Vis dažniau ir naujos statybos būstą įsigyjantys pirkėjai pirmiausia klausia, ar jis energiškai efektyvus. Todėl tikėtina, kad tie, kurie šiuo metu taip skuba išsiimti B klasės statybos leidimus, ilgainiui bus priversti mažinti parduodamo nekilnojamojo turto kainas, nes jų konkurentai statys ir pardavinės jau A, o gal ir aukštesnės klasės pastatus, arba turės imtis brangiai kainuojančių jau parengtų projektų ar pačių statinių korekcijų“, – prognozavo NPNA vadovas A. Vaičiulis.

Andrius BUSKA Bendrovės „Rockwool“ techninis vadovas Norint pasiekti aukštesnę pastatų energinio naudingumo klasę nereikia apsiriboti mąstymu, kad vien didesnis termoizoliacijos sluoksnis iki numatytos vertės arba įrengta rekuperacinė vėdinimo sistema iš karto tai užtikrins. Būtina kompleksiškai įvertinti pastatą atsižvelgiant į šilumos nuostolius ir nepamiršti atsinaujinančiosios energijos teikiamų galimybių. Skaičiavimai rodo, kad norint pakelti energinio naudingumo klasę nuo B iki A, termoizoliacijos sluoksnį reikėtų padidinti gerokai. Nors jis turi būti didesnis, investicijų kainai tai didelės įtakos neturi. Antai įrengiant tinkuojamuosius fasadus padidėja tik pačios šiltinimo medžiagos kaina, o kitos sudedamosios sistemos dalys juk yra tokios pačios. Kiek labiau pabrangsta ventiliuojamųjų fasadų sistemos, nes joms reikia storesnio karkaso.

Siekiant energinio efektyvumo, teisės aktai daro įtaką, bet ne esminę. Kai 2005 metais buvo priimtas reglamentas dėl energinio efektyvumo klasės, statybininkai namų sienas šiltindavo vos 10 centimetrų sluoksniu. Metams bėgant reglamentas nesikeitė, tačiau šiltinimo sluoksnis storėjo. Dabar normalu sienas šiltinti kur kas storesniu termoizoliacijos sluoksniu, nors reglamentuose termoizoliacinių medžiagų storis jau dešimtmetį nekito.

Nereikėtų vengti didesnės energinio efektyvumo klasės. Juk ir dabar statytojai, nors reglamentai to nereikalauja, patys gerina pastatų termoizoliaciją ir sandarumą, montuoja pažangesnius langus, įrengia ir šiuolaikines rekuperacines sistemas. Tai daroma siekiant išskirtinumo rinkoje. Didesnės eksploatacinės išlaidos tampa nebepatrauklios, pirkėjai ieško būsto, kurio šildymas ir kitos paslaugos kainuoja mažiau.

Vadinasi, energiškai neefektyvūs namai – nebe tokie patrauklūs.

Sąlyginis investicijų padidėjimas atsiperka keleriopai. Žvelgiant į perspektyvą, kai pastatai bus A++ energinio naudingumo klasės, šiluminė atitvarų varža turės būti du kartus didesnė, negu dabar statant B energinio naudingumo klasės pastatus. Tačiau nereikia manyti, kad ir investicijos bus dusyk didesnės – juk technologijos žengia į priekį, pateikiami sprendimai, kurie padeda mažinti investicijas ir didinti energinį efektyvumą.

Ne visiems kainuos vienodai

Bendrovės „Veikmė“ vadovas Eugenijus Zaremba įsitikinęs, kad reikalavimas žengti nuo B prie A energinio naudingumo klasės ne visoms nekilnojamojo turto plėtojimo bendrovėms kainuos vienodai. Vienos privalės investuoti daugiau, kitos – mažiau. „Įsivaizduokite du automobilių gamintojus. Tam tikru metu juodu sužino sprendimą, kad reikės gaminti automobilius tik su komforto paketu. Vienam gamintojui, kurio produkcija turėjo visą reikiamą įrangą ir trūko tik, pavyzdžiui, ABS sistemos, pastarajai sumontuoti prireiks nedaug sąnaudų. Tačiau kitas gamintojas automobilius gamino be stiklų, sėdynių apmušalų, be oro kondicionieriaus – šiam iki komforto paketo investuoti reikės gerokai daugiau. Šis palyginimas gal ir ne visiškai tinkamas, vis dėlto tam tikrų paralelių su butų statytojais pateikia. Vieni jau dabar yra pasiekę aukštą kokybę, jiems iki A energinio naudingumo klasės prireiks žengti tik nedidelį žingsnelį, o kitiems teks pasistūmėti daugiau“, – dėstė E. Zaremba.

Anot jo, dabar vieniems būsto statytojams reikia labai pasitempti, kad pasiektų B energinio naudingumo klasės reikalavimus. Kiti jau turi gerą įdirbį, ir didelių pastangų tokiems nebereikia. Treti yra pasiekę B energinio naudingumo kokybės stadiją – tokiems prireiks investuoti labai nedaug, kad būstas atitiktų A energinio naudingumo klasę.

S IDA G NT . 3/ r N 15 20

Šia diena gyvens neilgai

Anot pašnekovo, negalima apibendrintai pasakyti, kad reikalavimas statyti A energinio naudingumo klasės pastatus butus pabrangins 15 proc. Vieniems plėtotojams sąnaudos padidės gal tik 2–3 proc., o kitiems neužteks investuoti ir 15 proc. daugiau lėšų. „Šiandien rinkoje gerai jaučiasi ir tie, kurie vos pasiekia B energinio naudingumo klasę ir gali pasiūlyti pigių butų.

Tokie gyvena šia diena. Bet jie gerai nesijaus, kai reikės papildomai daug investuoti, kad patenkintų teisės aktų reikalavimus. Čia geresnėse pozicijose atsiduria tie, kurie kaupia žinias, didelį dėmesį skiria kokybei ir ieško būdų, kaip ją pagerinti, rengia kokybiškus projektus“, – sakė bendrovės „Veikmė“ vadovas.

Paklaustas, ar didelį žingsnį einant prie A energinio naudingumo klasės reikės žengti jo vadovaujamai įmonei, E. Zaremba patikino, kad investicijos išaugs ne daugiau kaip 5 proc.

Iki šiol pasiekti geresnę kokybę ir kartu padidinti energinį pastatų efektyvumą užtekdavo tik žinių, didesnės atliekamų darbų kontrolės, o papildomų lėšų nereikėjo – jų teko investuoti anksčiau, kaupiant žinias ir tobulinant sprendimus.

73

74

ARVYDAS AVULIS:

RINKA ATŠALUSI, STABDOME INVESTICIJAS Darius BABICKAS

Nekilnojamojo turto rinkos vertinimai šiandien prieštaringi: butai pigs, nes labai didelė pasiūla, butai brangs, nes kyla ekonomika ir gyventojų atlyginimai, griežtėja kokybės reikalavimai. Nekilnojamojo turto kompanija „Hanner“ šiuo metu sostinėje stato ar yra pastačiusi ir parduoda daugiausia butų. Įmonės vadovas Arvydas AVULIS su „Statyba ir architektūra“ pasidalijo mintimis, kokią rinką mato šiandien ir ateityje.

– Spėliojimų apie butų kainų kilimą bei kritimą ir priežasčių, dėl ko gali nutikti viena ar kita, yra daug. Rinkoje dalyvaujate aktyviausiai, tad kaip ją regite?

– Kai kalbama apie nekilnojamojo turto rinką, šiandien turimas omenyje tik Vilnius. Nei Kaune, nei Klaipėdoje ar kituose miestuose nauji projektai nebeplėtojami, arba jų yra vos vienas kitas. Tam tikrų perspektyvų įžvelgčiau vadinamųjų antrųjų namų rinkoje, kai perkamas būstas pajūryje poilsiui. Kai užsimenama apie geras perspektyvas kituose šalies rajonuose, siūlyčiau nepervertinti galimybių. Bemaž visuose miestuose gyventojų skaičius mažėja, ir tai reikėtų įvertinti. Šiek tiek naujo būsto bus statoma ir kitur, bet tai darys tik vietos rinkos žaidėjai.

Mums įgyvendinti projektą Kaune ar Klaipėdoje tikrai neracionalu.

– Ar Vilniuje rinka neperkaitusi?

– Vandenį labiausiai sudrumstė praėjusių metų pradžia, kai tapo aišku, kad įsivesime eurą. Ta tema buvo daug spekuliacijų.

Ir investuotojai, ir būsto pirkėjai sureagavo netinkamai. Būsto pardavimai šovė į viršų, padvigubėjo ar net patrigubėjo, o plėtotojai daug investavo į nekilnojamojo turto projektus. Bet metams baigiantis pardavimai sumažėjo iki minimumo, o pasiūla išaugo labai smarkiai.

– Tai ir Jūs su tuo susidūrėte?

– Nepasakyčiau. Mes kasmet statėme nemažai butų ir stengėmės išlaikyti didelę pasiūlą įvairiuose segmentuose. Su minėta bėda susidūrė tie, kurie anksčiau kepė bandeles ir staiga sumanė statyti gyvenamuosius namus. Labai blogų dalykų neįvyko, tačiau, kaip sakiau, vanduo susidrumstė.

S IDA G NT . 3/ r N 15 20

75 – Kalbate, kad vėl atsirado vienkartinių projektų.

– Statistika rodo, kad šiandien didžiąją rinkos dalį užima kompanijos, įgyvendinančios pirmąjį savo nekilnojamojo turto projektą. Tokių yra apie 60 proc., ir tai – šioks toks indikatorius. Mano nuomone, taip neturėtų būti. Vadinasi, susidomėjimas šiuo verslu ir lūkesčiai yra labai dideli. Gali būti, kad ne visi tokie projektai bus užbaigti, ne visi bus užbaigti kokybiškai, o po metų ar dvejų turėsime daug nusivylusių ar nukentėjusių gyventojų, vėl turėsime neužbaigtų projektų, o tokių dar netrūksta po krizės. Panaši situacija buvo 2007 metais. Žinoma, dabar padėtis kiek kitokia, burbulas tikrai nėra išpūstas. Bankai jau neskuba finansuoti pirmą kartą įgyvendinamus projektus, tačiau tokie vienkartiniai sumanymai pradedami iš nuosavų sukauptų pinigų.

– Kaip atrodys šie metai?

– Esu ne kartą minėjęs, kad pirmoji metų pusė būsto sektoriuje bus vangi. Taip ir yra. Vienos priežasties, kodėl susiklostė tokia situacija, nėra. Galima kelios priežastys, sukūrusios visumą ir rinkoje paskatinusios atoslūgį. Sumaišties įnešė kalbos apie galimą būsto brangimą ar pigimą. Dabar laukiama, kada butų kaina nukris, nes jų pristatyta labai daug.

Geopolitinė situacija irgi turi įtakos tam, kad potencialūs būsto pirkėjai laukia. Dėl to rinka ir atšalusi. Mes irgi sustabdėme savo investicijas. Tai nereiškia, kad neužbaigsime pradėtų projektų, tiesiog nepradėsime jau parengtų naujų. Jiems tiesiog reikės palaukti, galbūt šiuos projektus pradėsime įgyvendinti kitais metais. Dabar nėra prasmės statyti butus ir laikyti juos neparduotus. Manau, antroje metų pusėje viskas susibalansuos: bus statoma mažiau būsto, nebebus tokios milžiniškos pasiūlos, o tie, kuriems reikia namų, pradės pirkti.

– Kitaip tariant, nematote gilaus sąstingio būsto rinkoje – tiesiog natūralų stabtelėjimą?

– Čia kaip ir skrendant lėktuvu patiriami nedideli pakratymai.

Kurį laiką dėl to būna baugu, tačiau vėliau visi nusiramina. Rinkoje kokių nors grėsmių neįžvelgiu, nors situacija dabar nėra labai sveika. Žinoma, liga nežymi, ji – kaip greitai praeinanti pavasarinė sloga. Vasaros pabaigoje, blogiausiu atveju rugsėjo pabaigoje matysime jau kitokį vaizdą. Jau ir dabar sukauptas neparduotų butų fondas mažėja, jų nebėra tiek, kiek buvo praėjusių metų gruodį.

Arvydas AVULIS. – Kiek projektų šiuo metu įgyvendina kompanija „Hanner“? Kokį neparduotų butų fondą ji turi sukaupusi?

– Šiuo metu turime apie keturis šimtus pastatytų ir statomų butų, kuriuos siūlome įsigyti. Pastaruoju metu parduodame apie penkiolika butų per mėnesį. Pasiūlėme naują paslaugą – buto nuomą su galimu išsipirkimu. Tai tikrai veiksminga.

– Ar šiuo metu reikia valdžios įsikišimo, specialių valstybės programų, kurios suteiktų daugiau galimybių įsigyti gyventojams butus ir tuo pačiu suaktyvintų rinką?

– Viena vertus, manau, valstybės įsikišimo nereikia – tegu tik netrukdo dirbti. Kita vertus, abejoju, kad valstybė galėtų pasiūlyti ką nors veiksminga. Vis dėlto valdžia galėtų įvertinti jaunų žmonių emigracijos mastą. Mes visi sumokame didžiulius pinigus, kad būtų paruošti, pavyzdžiui, gydytojai, o jie baigę mokslus ima ir išvyksta. Jų čia niekas nelaiko, bet jeigu tik atsirastų sulaikantis nuo emigracijos veiksnys, situacija būtų kitokia.

Toks faktorius galėtų būti būstas arba bent galimybė jį įsigyti. Idėja labai paprasta. Jeigu šiandien bankas iš būsto kredito prašančio žmogaus reikalauja 15 proc. nuosavų lėšų, valstybė galėtų apdrausti tą pinigų dalį. Tokios sąlygos galėtų būti taikomos jauniems žmonėms, įsigyjantiems pirmąjį gyvenime būstą. Valstybės garantija smarkiai pakeistų situaciją. Juk valstybė suteikia garantiją studentų paskoloms, tad kodėl jos negalėtų teikti įsigyjant butus? Daugelyje šalių panašios programos yra labai veiksnios. Galbūt dažnam, svarstančiam apie emigraciją, tai būtų paskata pasilikti dirbti Lietuvoje.

– Jūsų kompanija pirmoji Lietuvoje rinkai pasiūlė A energinio naudingumo klasės butus. Nuo kitų metų visos įmonės galės statyti tik tokį būstą. Kaip manote, ar rinkoje padaugės energiškai efektyvesnių butų, ar plėtotojai stengsis gauti statybos leidimus dar šiemet, kad to išvengtų?

– Iš viso esame pastatę tris daugiabučius, kurie turi A energinio naudingumo klasės sertifikatus. Žinome, kaip statyti tokius pastatus, tačiau daugiau to nedarome, nes tai nėra racionalu.

Pirkėjai nesutinka mokėti didesnės kainos už A klasės butus, jeigu siūlomas pigesnis B energinio naudingumo klasės būstas.

– Bet ar neprarasite konkurencinio pranašumo kitais metais, kai kiti galbūt pasiūlys energiškai efektyvesnių butų?

– Kai prieš dvejus metus pastatėme pirmąjį A energinio naudingumo klasės daugiabutį, galvojome, kad įgausime neabejotiną konkurencinį pranašumą. Tačiau jį įgavome tik vienu aspektu – įvaizdžio. Dar kartą pasirodėme kaip novatoriška kompanija, pirmoji pasiūlanti kokybiškesnį produktą. Vertinant ekonomiškai, pranašumo nebuvo jokio. Nors suveikė komunikacija, kad A energinio naudingumo klasės bute gyventi yra taupiau ir komfortiškiau, mažesnės kainos argumentas veikė stipriau. Žiniasklaida kartais pervertina susidomėjimą kokybiškesniu būstu. Realybė yra tokia, kad 90 proc. pirkėjų rinksis pigesnį butą, nors ir žemesnės energinio efektyvumo klasės. Todėl tie plėtotojai, kurie turės galimybę gauti statybos leidimus šiais metais ir statyti B energinio naudingumo daugiabučius, taip ir pasielgs. Natūralaus aukštesnės klasės būsto poreikio šiuo metu tikrai nėra. Negalime pakeisti pačios rinkos, galime prie jos tik prisitaikyti.

76

KĘSTUTIS KRISTINAITIS:

BUTAI DAUGIABUČIUOSE – RIZIKINGA INVESTICIJA Darius BABICKAS

Butų pasiūla dar ilgai gali išlikti didelė, o to priežastis labai paprasta – tokio būsto reikia vis mažiau. Korporacijos „Matininkai“ prezidentas Kęstutis KRISTINAITIS mato aiškią gyventojų kraustymosi į individualiuosius namus tendenciją. „Statybai ir architektūrai“ jis teigė, kad investicijos į daugiabučius gyvenamuosius namus jau nebeperspektyvios.

– Urbanistai nuolat mini, kad mūsų šalies didmiesčiuose reikia keisti plėtros kryptis ir, užuot plėtusis į pakraščius, būtina tankinti centrines miestų dalis. Tačiau Jūs matote kitokią situaciją.

– Viena yra tai, ką kalba urbanistai ir nekilnojamojo turto plėtotojai, kita – tai, kas vyksta iš tikrųjų. Sutinku, kad reikia išnaudoti esamą infrastruktūrą, kuri brangiai kainuoja. Teko susipažinti su kitų šalių pavyzdžiais, kurie parodė, kad bent kiek padoriau uždirbantys žmonės nori gyventi individualiajame name. Ir tai yra priešingybė tam, ką sako mūsų gerai žinomi nekilnojamojo turto plėtotojai.

Seniai įrodyta, kad butas yra labai trumpam gyvenimo laikotarpiui skirta investicija. Jeigu žmogus ima didesnę paskolą iš banko, jam tikrai labiau apsimoka pirkti individualųjį namą, o ne butą daugiabučiame. Net ir mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad butus žmonės įsigyja vidutiniškai penkeriems ar septyneriems metams. Tad kyla klausimas – ar verta tokiam trumpam laikotarpiui pirkti butą?

– Tačiau ir Europos, ir Jungtinių Amerikos Valstijų bei kitų šalių didmiesčiuose daugiabučių apstu.

– Trumpam gyvenimo laikotarpiui populiaru nuomotis butą, o ne pirkti, būtent taip ir daro Vakarų valstybių gyventojai. Kol žmogus nesusituokęs, jam užtenka vieno ar dviejų kambarių buto. Kai sukuriama šeima ir atsiranda vaikelis, vietos jau reikia daugiau. O kai gimsta dar vienas vaikas, reikia mažiausiai keturių kambarių buto. Tada kyla klausimas: ar tikrai verta gyventi bute, nuolatos jausti nepatogumą važinėjantis liftu su mažais vaikais ir vežimėliais? Ar verta galvoti apie butą, jeigu keičiasi socialinė šeimos padėtis, kyla pragyvenimo lygis? Jau įrodyta, kad kaip individuali investicija butas neturi perspektyvų. Todėl Vakarų Europoje butus didžiąja dalimi nuomoja ne pavieniai asmenys, bet nekilnojamojo turto kompanijos, plėtotojai. Jie pastato daugiabučius nuomai, juos pačios administruoja – žodžiu, tai jų verslas.

– Ar tai, kad Lietuvoje žmonės perka butus – tik laiko klausimas?

– Lietuviai, kurie daugiau pakeliauja po užsienį, susipažįsta su kitų šalių patirtimi, butų stengiasi nepirkti, o būsto poreikius trumpam gyvenimo tarpsniui tenkina jį nuomodamiesi. Žinoma, pas mus dar nuo sovietmečio įsitvirtinusi tradicija nusipirkti butą ir jame praleisti visą amžių. Tai nemaža problema, prie jos gilėjimo prisideda ir patys plėtotojai.

– Lietuvoje įprasta skaičiuoti kitaip: kam mokėti pinigus nuomojant būstą, jeigu galima paimti paskolą, mokėti netgi mažesnes įmokas ir turėti nuosavą būstą? Ar tokia matematika neteisinga?

S IDA G NT . 3/ r N 15 20

– Tokiu atveju gyventojai prisiima riziką dėl paskolų palūkanų, dėl nekilnojamojo turto kainų pokyčio rinkoje. Ką rodo mūsų patirtis? Būsto kainos krito 35 proc., gyventojai dar sumokėjo bankams palūkanas. Viską gerai apskaičiavus – nuostoliai didžiuliai. Ir juos patyrė didžiąja dalimi ekonominės klasės butų pirkėjai, kurių buvo daugiausia. Asmeniškai nei pats vaikams perku butus, nei jiems patariu pirkti. Mums reikėtų vadovautis vokišku principu – turėk gerą išsilavinimą ir gerą automobilį. O gyvensi ten, kur pasiūlys gerą darbą.

– Kodėl Jūs, versdamasis nekilnojamuoju turtu, kartu siūlote neinvestuoti į jį?

– Pirmiausia patariu gerai apgalvoti, į kokį būstą investuoti, ar investicija atsipirks, ar netaps akmeniu po kaklu, verčiančiu gyventi susispaudus, kad tik būtų galima sumokėti paskolos įmoką. Kaip gali jaustis žmogus, pasiėmęs paskolą dvidešimčiai metų ir nusipirkęs nedidelį butą, kai po metų ar kitų padidėja šeima ir reikia daugiau ploto? O buto kaina nukritusi, naujo įsigyti nėra galimybių, nes bankas pasikeitus rinkai papildomai nebefinansuoja, dar blogiau – galbūt pats bankas bankrutuoja.

Kitaip tariant, yra daug niuansų, kuriuos reikia gerai pasverti.

– Ar matote tendenciją, kad jauni žmonės dažniau pirktų individualiuosius namus nei butus?

– Yra galvojančiųjų apie ateitį ir perkančiųjų individualiuosius namus, bet yra ir kitokių – įsigyjančiųjų butus bendrabutinio tipo daugiabučiuose. Juk čia užprogramuotos problemos: patys

77

savininkai ilgai tokiame būste negyvena, mėgina išnuomoti. Tokių pastatų niekas netvarko, galiausiai jie tampa avariniais. Šitoks nekilnojamasis turtas vargu ar patrauklus, netgi paveldėjimo atveju.

– Ką pasakytumėte apie naujos statybos butų kainas? Šiuo klausimu pastaruoju metu nemažai spekuliuojama.

– Jaunų žmonių mentalitetas keičiasi, atsiranda supratimas, kad investicija į būstą turi duoti grąžos.

Tad kam investuoti į turtą, kuris reikalingas tik kurį laiką? Ypač neturint pinigų ir skolinantis iš banko.

Gal tokiu atveju paprasčiau nuomotis? O tie, kurie planuoja ateitį ir turi galimybių, supranta, kad kur kas perspektyviau pirkti individualųjį namą. Turint omenyje kainas, po penkiolikos metų parduoti namą bus, ko gero, pelningiau nei butą. Butai netaps svajonių būstu, o individualiųjų ar sublokuotų namų paklausa augs. Tai atspindės ir kainos.

– Vis dėlto gyventi individualiajame name – vadinasi, gyventi užmiestyje, vadinasi, patirti nemažai išlaidų kelionėms į darbą ir atgal, vežiojant vaikus į mokyklą. Ar tai neturi įtakos individualiųjų namų paklausai ir kainoms?

– Lietuvoje bėda yra tai, kad miestų pakraščiuose ir užmiestyje nėra gerai išplėtotos infrastruktūros.

Užsienyje įprasta važiuoti į darbą šimtą ar daugiau kilometrų, žinoma, dažniausiai ne nuosavu automobiliu, bet greituoju traukiniu. Pas mus gal tokio visuomeninio transporto nebus, tačiau ir atstumai mūsų mažesni. Reikia tik išplėtoti automobilių kelių susisiekimą ir geriau prižiūrėti kelius. Akivaizdu, sovietinis mąstymas ilgai nedominuos, butai nebebus aukso vertės. Ir šiuo metu nėra jokių prielaidų jų kainai kilti.

Anot Kęstučio KRISTINAIČIO, jeigu žmogus ima didesnę paskolą iš banko, jam tikrai labiau apsimoka pirkti individualųjį namą, o ne butą daugiabučiame. G. Bartuškos nuotr.

78

G. Bartuškos nuotr.

BŪSTO KAINA – DAR SVARBESNĖ UŽ ENERGINĮ EFEKTYVUMĄ Brigita JASILIONĖ UAB „DNB būstas“ projektų plėtros vadovė

Naujos statybos pasiūla Vilniuje šiandien iš tiesų didelė. Kai kuriuose rajonuose pirkėjai būstą gali rinktis net penkiuose naujos statybos projektuose. Senamiestyje, Žvėryne, Užupyje ir Pilaitėje pasiūla šiais metais turėtų dar šiek tiek padidėti. Ją sąlygoja paklausa, gerėjanti ekonomika, mažos kreditų palūkanų normos, augantys atlyginimai ir žmonių lūkesčiai. 2013 metais per pirmuosius du 2014-ųjų ketvirčius susiklostė palanki terpė paklausai didėti, todėl natūraliai didėjo ir pasiūla. Auganti ekonomika leido plėtoti ir statybų sektorių. Todėl natūralu, kad ir didieji, ir mažesni nekilnojamojo turto plėtotojai ar net pavienių projektų plėtotojai ėmėsi įgyvendinti savus sumanymus.

Vargu ar pasiūlos didėjimą galima sieti su reikalavimais nuo 2016 metų statyti aukštesnės energinės klasės būstą. Ir šiandien yra projektų, kur daugiau dėmesio ir investicijų skiriama aukštesniam energiniam efektyvumui, gyvenimo komfortui ar pastato ilgaamžiškumui.

Ar turės įtakos mažesnės kainos pranašumas palyginti su energiškai efektyvesnių, kokybiškesnių butų rodikliu? Praktika rodo, kad vieta ir kaina visada yra lemiami veiksniai įsigyjant būstą. Žinoma, svarbūs faktoriai yra ir infrastruktūra bei plėtotojo patikimumas. 2013–2014 metais perkamiausias buvo ekonominės klasės būstas, todėl tikėtina, kad ši tendencija išliks ir ateinančiais metais. Svarbu paminėti, kad vis dažniau gyventojai ieško didesnio ploto butų senamiestyje ar šalia jo. Vieta ir susisiekimas su miesto centru Vilniuje tampa vis aktualesni.

Dauguma pirkėjų, ieškančių ekonominės klasės būsto, pirmiausia vertina jo kainą, o ne geresnę statybos kokybę ar aukštesnę energinio naudingumo klasę. Tik nedaugelis pirkėjų supranta ir vertina tokius dalykus kaip rekuperacinė sistema, mediniai langai, storesniu sluoksniu apšiltintos sienos, ilgaamžiškesnis pastato fasadas. Aukštos energinio naudingumo klasės būstas ir jo teikiami privalumai Lietuvoje yra gana naujas reiškinys. Todėl natūralu – reikia laiko ir švietimo, kad visuomenė suprastų ir įvertintų tai.

2013 metų pabaiga ir 2014 metai, ypač pirmas pusmetis, daugumai Vilniaus nekilnojamojo turto plėtotojų buvo derlingas laikotarpis. Projektų, kurie tuo metu buvo pradėti ir įpusėję ar išsiskyrė savo lokacija, atitiko rinkos kainą, pardavimai išaugo ženkliai – nuo penkių iki keliolikos butų per mėnesį. Sėkmės sulaukė ir didieji, ir mažesni nekilnojamojo turto projektų plėtotojai.

Kol kas paklausiausi yra ekonominės klasės butai, tačiau didėja ir vidutinės bei prabangios klasės butų paklausa. Kol kas jaučiamas tokio būsto stygius. Per šiuos ir kitus metus ši niša turėtų užsipildyti. Jeigu nekilnojamojo turto plėtotojai nepakeis savo planų, vien Užupyje pirkėjams bus pasiūlyti penki prestižinės klasės būsto projektai ir dar penki senamiestyje.

S IDA G NT . 3/ r N 15 20

79

BŪSTO PROJEKTŲ VILNIUJE VERTINIMAS PIRKĖJŲ AKIMIS Viktorija ČIJUNSKYTĖ Bendrovės „CITUS nekilnojamasis turtas“ direktorė Šiuo metu Vilniuje naujos statybos būsto pasiūla yra didelė. Todėl klientams darosi vis sunkiau išsirinkti tinkamą variantą. Kaip jie vertina plėtojamus objektus?

Norėčiau paminėti, kad gyventojai pirkdami būstą vis dar vadovaujasi emocijomis. Dažnai sprendimą lemia šalia gyvenantys šeimos nariai ar draugai, taip pat prisirišimas prie tam tikros vietos. Tačiau pastaruoju metu žiniasklaidoje vis dažniau kalbant apie statybų kokybę, pasitikėjimą plėtotoju, energines pastatų klases ir kitus statybos kokybę žyminčius veiksnius, pirkėjai tampa apdairesni, daugiau domisi statytoju ir statybų kokybe.

Asmenys, kurie gali sau leisti už būstą mokėti iki 1,5 tūkst. eurų už kvadratinį metrą, yra ne tokie reiklūs. Jie dažniausiai renkasi projektą toliau nuo centro. Šiai pirkėjų kategorijai pats svarbiausias sprendimą lemiantis veiksnys yra kaina. Tai dažniausiai jauni žmonės, studentai ar ką tik susikūrusios šeimos.

Ne paslaptis, kad pirkėjų sprendimui įtakos turi ir plėtotojų patikimumas, todėl tokie projektai kaip „Bajorų kalvos“ (plėtotojas – „Hanner“), „LightHouse“ (plėtotojas – „MG Valda“), „Eikos“ namai Pilaitėje yra itin patrauklūs pirkėjams. Žinoma, šios įmonės gali sau leisti gana plačią objektų rinkodaros strategiją, gerai iškomunikuoti įgyvendinamų projektų privalumus ir taip pritraukti daugiau pirkėjų. Tačiau nemažai vidutinės klasės būsto segmente plėtojamų projektų yra statomi ne didžiųjų rinkos žaidėjų.

Pirmas ir pagrindinis objektų pasirinkimo veiksnys yra vieta.

Seniai aišku, kad plėtojami projektai arčiau centro yra brangesni, todėl plėtotojui orientuojantis į ekonominės klasės pirkėjus, norint gauti norimą pelno maržą, reikia ieškoti pigesnių sklypų, kurie yra toliau nuo centro.

Ypač visų gerai žinomas Perkūnkiemio kvartalas, kuriame būsto kainos yra išties nedidelės. Trijų kambarių butą viduriniame aukšte su daline apdaila galima įsigyti už maždaug 57 tūkst. eurų. Tačiau perkant pigiai vis tiek nereikia pamiršti kokybės.

Kiti plėtojami ekonominės klasės projektai – „Karaliaučiaus slėnis“, „Vilkpėdės šilas“, „Veikmės“ namai Č. Sugiharos g., „Venecija“, „Helios pilaitė“, „Ambercity“, „Solo city“, „Ozo trikampis“, „Pavasaris“, Gabijos butai, „Smilgos“, Eitminų namai ir panašūs – pasirenkami dėl vietos bei kambarių skaičiaus, kuriuos galima įsigyti už tam tikrą kainą. Pageidaujamas buto plotas ekonominės klasės name yra iki 35 kvadratinių metrų vieno kambario bute ir iki 55 kvadratinių metrų 2 kambarių bute. Tokie būstai nedideli, ir jų bendra galutinė kaina nėra aukšta.

Vertinant pagal vidutinį lietuvių atlyginimą, pirkėjams dažniausiai suteikiamos paskolos dydis yra iki 58 tūkst. eurų.

Todėl ekonominės klasės butų paklausa yra didžiausia, sandorių skaičius ir pasiūla dėl savaime suprantamų priežasčių yra didžiausi. Per pastaruosius dvejus metus pradėjo didėti vidutinės klasės plėtojamų projektų. 2012 ir 2013 metais šiame segmente pasiūlos beveik nebuvo. Tačiau augant gyventojų lūkesčiams ir poreikiams, atsiradus paklausai plėtotojai pradėjo judėti įkandin jos.

Vidutinės klasės būsto pirkėjai reiklesni. Jiems svarbu, ar sumontuoti langai yra mediniai, ar plastiko, kokia yra vėdinimo sistema, namo apdaila. Svarbus ir plėtotojo patikimumas. Tokius butus perka aukštesnes nei vidutines pajamas gaunantys žmonės, dažnai karjeros siekiantys specialistai. Vidutinės klasės projektuose svarbus buto plotas – šios kategorijos pirkėjams reikia didesnio ploto, didesnių ir šviesesnių erdvių. Vyrauja didesni butai: 1 kambario iki 44 kvadratinių metrų ploto, 2 kambarių – apie 60 kvadratinių metrų ploto, 3 kambarių – nuo 70 kvadratinių metrų ploto. Taip pat vienas pagrindinių pasirinkimo kriterijų tampa aplink objektą išplėtota infrastruktūra.

Prestižinės klasės projektų po krizės atsirado tik 2014 metais, ir jų kainos per metus pakilo apie 12 proc. Tai rodo didesnę šios klasės objektų paklausą. Žmogus, kuris gali mokėti daugiau kaip 2 tūkst. eurų už kvadratinį buto metrą, kelia itin aukštus pastato kokybės, vietos ir socialinės aplinkos reikalavimus. Klientams rūpi, kas matysis pro langus, ypač svarbus saugumas, kaimynystė. Gyventojams, ieškantiems prestižinio būsto, turi būti įrengtas liftas, namas turi būti ne daugiau kaip 5 aukštų, pro langą turi vertis puikus vaizdas. Svarbu uždaras ir saugus kiemas, vieta automobiliui. Kartais prioritetu tampa ramybė, tada būsto žvalgomasi Valakupių rajone ar kitose prestižinėse Vilniaus vietose.

Ir ekonominės, ir vidutinės, ir prestižinės klasės projektų pirkėjai vis daugiau išmano apie statybų kokybę. Jiems svarbi energinė pastatų klasė, plėtotojo patikimumas, teikiamos garantijos, kaimynų atsiliepimai. Žinoma, tai lemia ir auganti butų pasiūla. O Vilniuje, palyginti su Ryga ir Talinu, naujos statybos butų pasiūla yra didesnė, negu sudėjus abiejų šių miestų būsto pasiūlą kartu.

Todėl plėtotojams svarbu statyti kokybiškai, atitikti visus klientų reikalavimus: patraukli vieta, tinkamas būsto plotas, kambarių skaičius, geras būsto išplanavimas, automobilių stovėjimo vietos, išplėtota infrastruktūra, gera socialinė aplinka, vaizdas pro langus ir kiti aspektai. Nereikia pamiršti ir pardavėjo svarbos visame šiame procese. Maloniai bendraujantis, profesionalus, pasitikėjimą keliantis pardavėjas irgi lemia kliento sprendimą. Todėl esant dideliam pasirinkimui, žmogus iš panašių privalumų ir trūkumų turinčių būstų pasirinks tą, kurio pardavėjas bendrauja maloniau.

PASIŪLA IR PAKLAUSA Ekonominės klasės butai Atitikimo kriterijai: gyvenamasis rajonas, kaina – iki 1500 Eur už 1 kv. m.

Projektai: „Karaliaučiaus slėnis“, „LightHouse“, „Karaliaučiaus terasos“, „Vilkpėdės šilas“, „Veikmės“ namai Č. Sugiharos g., „Bajorų kalvos“, „Venecija“, „Eikos“ namai Pilaitėje, „Helios Pilaitė“, „Ambercity“, „Solo city“, „Ozo trikampis“, „Pavasaris“, Gabijos butai, „Smilgos“, Eitminų namai, projektai Perkūnkiemyje.

Vidutinės klasės butai Atitikimo kriterijai: arčiau miesto centro ar centre, kaina – 1500–2000 Eur už 1 kv. m.

Projektai: „Antakalnio terasos“, Vivulskio namai, Žvėryno namai, Santariškių namai, Liepyno namai, „Elguvos perlas“, „Oslo namai“, „Žalgirio“ namai, „Koriai“, Ozo parkas, „Filaretų 31“.

Prestižinės klasės butai Atitikimo kriterijai: miesto centre arba prestižinėse vietose, kaina – nuo 2000 Eur už 1 kv. m.

Projektai: „Verkių slėnis“, „Mindaugo 14“, Valakampių namai, Vingrių namai, „Basanavičiaus 9A“, „Užupio kalvos“, Elniakampio namai, „Upės rezidencija“.

Nekilnojamojo turto agentūrų įvardyti rajonai, kuriuose būstas paklausiausias: Pašilaičiai, Pilaitė, Lazdynėliai, Naujamiestis, Žvėrynas, Antakalnis, Ozo parkas.

80

NAUJO BŪSTO STATYTOJAI PARDAVIMAIS NESISKUNDŽIA

Pirmąjį 2015 metų ketvirtį naujos statybos butų pirkėjų aktyvumas pranoko nekilnojamojo turto ekspertų prognozes. Įmonės „Eika“ duomenimis, per pirmus tris šių metų mėnesius nekilnojamojo turto plėtotojai pardavė beveik 750 naujos statybos butų. Tai net 47 proc. daugiau negu paskutinį 2014 metų ketvirtį. Palyginus su rekordiniu praėjusių metų pirmuoju ketvirčiu, kai būsto rinka buvo ypač aktyvi dėl euro įvedimo, naujų butų pardavimai yra beveik 30 proc. mažesni.

S IDA G NT . 3/ r N 15 20

Antrinėje būsto rinkoje fiksuojamos kiek kitokios tendencijos. Registrų centro duomenimis, per pirmąjį 2015 metų ketvirtį Vilniuje sudaryta apie 1670 būsto pardavimo sandorių – tai yra 30 proc. mažiau nei pernai tuo pat metu ir 18 proc. mažiau nei paskutinį 2014 metų ketvirtį. Didžiausią Registro centro fiksuojamų pardavimų dalį – 81 proc. – sudarė senos statybos būsto sandoriai. „Pirmąjį šių metų ketvirtį naujų butų pardavimai Vilniuje augo, o būsto pirkėjams neprireikė adaptacinio laikotarpio po euro įvedimo. Šiuo metu susidomėjimas naujais projektais yra smarkiai išaugęs, aktyviai rezervuojami butai vos paskelbus apie projekto pradžią. Būsto pardavimus skatina ir rekordiškai žemos palūkanų normos, kartu tai ir akstinas investuotojams, ieškantiems alternatyvos beveik nulinėms indėlių palūkanoms“, – teigė bendrovės „Eika“ plėtros projektų vadovas Tomas Žiaugra.

Per pirmąjį 2015 metų ketvirtį parduota 320 ekonominės klasės būstų, tai sudarė 44 proc. visų naujos statybos butų pardavimų. Vidutinės klasės butams teko 42 proc. naujo būsto pardavimo sandorių. Išaugusi pasiūla prestižinės klasės segmente padarė įtaką pardavimams. Jau antrą ketvirtį iš eilės šioje klasėje parduodama apie 110 butų – tai sudaro net 15 proc. pirminės rinkos pardavimų. Ankstesniais ketvirčiais prabangiems butams tekdavo tik keli procentai naujos statybos būsto rinkos.

81

Pasak Tomo ŽIAUGROS, kaip ir 2014 metais, pirkėjų apsisprendimui projekto baigtumas nedarė didelės įtakos: vos 30 proc. naujų butų buvo įsigyta jau pastatytuose namuose.

Pasak „Eikos“ plėtros projektų vadovo, per pirmus tris šių metų mėnesius Vilniuje populiariausi buvo Naujamiesčio ir Baltupių rajonai – jiems teko atitinkamai 17 ir 9 proc. visų naujos statybos butų pardavimo sandorių. Trečioje vietoje pagal pardavimų aktyvumą liko Pilaitė ir Pašilaičiai (po 8 proc. pardavimo sandorių), kuriuose pirkėjams siūlomi ekonominės klasės butai. „Kaip ir 2014 metais, pirkėjų apsisprendimui projekto baigtumas nedarė didelės įtakos. Vos 30 proc. naujų butų buvo

įsigyta jau pastatytuose namuose. Visi likę butai buvo nupirkti tik pradedamuose statyti arba jau statomuose daugiabučiuose“, – tvirtino bendrovės „Eika“ atstovas. „Eikos“ duomenimis, per pirmąjį 2015 metų ketvirtį vidutinė buto kvadratinio metro kaina sumažėjo vos 1 proc. Ekonominės klasės butų kaina smuktelėjo 4 proc. ir šiuo metu siekia 1221 eurą už kvadratinį metrą.

Vidutinės klasės segmente butų kaina per pirmus tris šių metų mėnesius nekito ir siekia 1694 eurus už kvadratinį metrą. Prestižinės klasės butų, kurių paklausa išaugo labiausiai, kainos nuo metų pradžios ūgtelėjo beveik 2 proc. ir siekia 2645 eurus už kvadratinį metrą.

Nekilnojamojo turto plėtotojai šiuo metu Vilniuje siūlo įsigyti apie 3350 naujos statybos butų. Palyginti su praėjusių metų tuo pat laikotarpiu, naujų butų pasiūla išaugo net 94 proc. Įmonės „Eika“ skaičiavimais, per pirmąjį ketvirtį rinką papildė apie 10 naujų projektų, kuriuose siūloma 500 butų. Pasak T. Žiaugros, pasiūlos augimas dar tik įsibėgėja. Per antrąjį šių metų ketvirtį nekilnojamojo turto plėtotojai planuoja pasiūlyti dar apie 1500 naujų butų. Esant tokiam nekilnojamojo turto plėtotojų aktyvumui būsto pirkėjams būtina įvertinti statytojų patikimumo riziką. Vos 20 proc. šiandien siūlomų įsigyti būstų yra pastatyti, didžioji dalis yra tik suplanuoti dokumentuose. „Artimiausiu metu rinką papildys dar keliolika projektų. Didžioji dalis jų bus plėtojama Užupyje ir Naujamiestyje, todėl pasirinkimo galimybės šiose miesto dalyse pirkėjams išliks labai didelės. Pastaruosius tris ketvirčius pasiūla Vilniuje svyruoja tarp 3300–3600 laisvų naujos statybos butų. Šių metų viduryje ji gali perkopti 4000 laisvų butų ribą, kuri istoriškai buvo viršyta tik kartą – prieš prasidedant 2008–2009 metų krizei. Ar tiek laisvo būsto nebus per daug, parodys laikas, tačiau šioje situacijoje vienintelis laimėtojas bus pirkėjas“, – teigė bendrovės „Eika“ plėtros projektų vadovas T. Žiaugra.

Organizatorius Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO

BALAN DŽIO 22–25 D. 2 2- o j i t a r p t a u t i n ė s t a t y b ų i r re m o nto p a ro d a

SA 2015 Nr. 3 / reklama

82

„MONTUOTOJAS“ ĮGAUNA DAR DIDESNĮ KONKURENCINĮ PRANAŠUMĄ

Viena didžiausių šalyje statybos bendrovių „Montuotojas“ dar labiau įtvirtino savo, kaip lyderio, pozicijas.

Neseniai įsigyta ir Alytuje sumontuota automatinio suvirinimo kolona PEMA HDS 4x4 leido gerokai padidinti įvairių metalo konstrukcijų gamybos pajėgumus, darbų atlikimo spartą ir kokybę, sutaupyti šiandien trūkstamos kvalifikuotos darbo jėgos resursų.

Norėjo tobulėti Poreikis įsigyti modernią įrangą atsirado turint bendrą tikslą, kad nereikia sustoti ką nors pasiekus – juk būtina tobulėti. AB „Montuotojas“ filialo Alytuje direktorius Klemensas Mitrulevičius pasakojo, kad pribrendus sprendimui įsigyti modernią įrangą imta domėtis, kas gali pasiūlyti tinkamą variantą.

Pirmiausia pasižvalgyti naujovių buvo nuvykta į specializuotas suvirinimo įrangos parodas užsienyje. Bendrovės „Montuotojas“ gamybos direktorius dr. Aurimas Jurčius prisiminė, kad iš pradžių buvo nusižiūrėti du potencialūs gamintojai. „Rinkomės tarp lenkiškos ir suomiškos įrangos, bet skandinaviškas kainos ir kokybės santykis lėmė pasirinkti būtent tokį gamybos suvirinimo mechanizmą“, – sakė A. Jurčius.

Suvirinimo kolona PEMA HDS 4x4 pagaminta Suomijoje.

Vien naujoji įranga kainavo daugiau kaip 300 tūkst. eurų. Ir nors pasirinktas pasiūlymas kiek brangesnis, tačiau įrenginiui teikiama ilgesnė garantija, jį yra lengviau eksploatuoti ir prižiūrėti. Be to, suomiai sugebėjo tiksliau įvykdyti lietuvių įmonės užsakymą – pageidauta ne standartinės įrangos, bet atitinkančios AB „Montuotojas“ darbų specifiką, atliekamų darbų spektrą ir pan.

Didesnės galimybės Suvirinimo koloną PEMA HDS 4x4 planuota sumontuoti dar 2014 metų pabaigoje, tačiau dėl paruošiamųjų darbų sudėtingumo ir montavimo preciziškumo visos įrangos paleidimas nukeltas į šių metų pradžią. Įrangą gamintojai sumontavo gana greitai – maždaug per savaitę. Dar tiek pat laiko vyko darbuotojų mokymai, kaip dirbti su nauju įrenginiu. „Mūsų specialistai tikrai imlūs, jiems labai knietėjo greičiau susipažinti su įranga, išmokti ja naudotis. Kai suomių specialistas atvažiavo pas mus į antrą mokymų etapą, nusistebėjo, kiek daug esame išmokę patys“, – pasakojo K. Mitrulevičius.

Suomiai nuolat palaiko glaudų ryšį su jų pagamintą suvirinimo įrangą įsigijusios bendrovės „Montuotojas“ specialistais, suteikia visas reikiamas konsultacijas. Tam, kad būtų tinkamai nustatyti vienokie ar kitokie suvirinimo kolonos

83 83 83

parametrai, gamintojų atstovams nebūtina vykti į Alytų – visa tai gali būti atlikta nuotoliniu būdu, prisijungus prie įrangos kompiuterio.

Per nuotolį galima stebėti visus kolonos parametrus: ir įmonės vadovas, ir suvirinimo inžinierius ar gamintojai prireikus gali bet kuriuo metu prisijungti prie informacinės sistemos, patikrinti, kaip atliekami darbai, kokie nustatymai užprogramuoti. „Visos šios funkcijos ir gamintojų užtikrinama priežiūra lėmė, kad pasirinkome būtent šią įrangą. Manau, tikrai neapsirikome“, – sakė A. Jurčius.

Atstoja šešis suvirintojus Bendrovė „Montuotojas“ sulaukia nemažai metalo konstrukcijų suvirinimo darbų užsakymų. Naujoji suvirinimo kolona leis sparčiau įvykdyti darbus – pagal darbo spartą ji gali atstoti net šešis suvirintojus. Suomiai juokaudami įspėjo lietuvius, kad dabar visiškai pasikeis darbų sparta.

Anksčiau daugiau laiko užimdavo ne pasiruošimo, bet patys virinimo darbai, o dabar „Montuotojo“ darbuotojams reikės suktis, kad spėtų parengti virinimui ruošinius.

Naujoji suvirinimo kolona darbus atlieka neskleisdama dūmų ir nekenkdama akims.

SA 2015 Nr. 3 / reklama

Techninės charakteristikos • Automatinio suvirinimo kolonos PEMA HDS 4x4 suvirinimo būdas – automatinis suvirinimas po fliuso sluoksniu.

• Cilindrinio gaminio skersmuo – nuo 300 iki 3500 milimetrų.

• Maksimalus gaminio ilgis – 20 metrų, aukštis – 4 metrai, plotis – 4 metrai.

• Galima gaminti slėginius indus, cilindrines talpas, dūmtraukių korpusus, vėjo jėgainių korpusus, laivų komponentus, sijas (T, I, HSQ formos).

• Gaminio medžiaga – konstrukcinis ir nerūdijantysis plienas.

AB „Montuotojas“ filialo Alytuje direktorius Klemensas MITRULEVIČIUS tiki, kad nauja įranga leis turėti gerokai daugiau užsakymų.

Patiems darbuotojams irgi pagerės sąlygos, jie dabar daugiau dirbs kaip operatoriai – programuos ir valdys įrangą, o ne patys užsidėję skydelius virins.

Agregato valdymas patikėtas jauniems specialistams, kurie ne tik yra imlesni naujovėms, bet ir nebijo prisiimti atsakomybės, lengviau susitvarko su iškilusiais neaiškumais.

Dirbant agregatui nekyla dūmų kamuolių, kaip įprasta matyti virinant metalą rankomis. Paties degiklio liepsnos irgi nematyti, tad K. Mitrulevičius juokavo, kad suvirinimo darbai naująja technika galėtų būti atliekami net jo darbo kabinete – jokio kenksmingo poveikio aplinkai ar žmonių sveikatai. Šiuo metu „Montuotojo“ techninėje bazėje virinamas kaminas naujai Druskininkų katilinei. Vienos kamino dalies ilgis siekia 20 metrų, diametras – 1,8 metro. Jeigu darbai būtų atliekami rankomis, vieną siūlę darbininkas virintų apie 6–7 valandas. Suvirinimo kolonai PEMA HDS 4x4 šiam darbui atlikti užtenka maždaug 40 minučių.

Bendrovė „Montuotojas“ nėra pirmoji Lietuvoje, įsigijusi pažangią suvirinimo įrangą. Tačiau Alytuje sumontuotas agregatas yra vienas moderniausių. „Konkurencinį pranašumą įsigyta įranga tikrai suteikė.

Užsakymų sulaukiame ne tik iš savo šalies, bet ir Skandinavijos įmonių. Anksčiau atvykdavo jų atstovų, jie susipažindavo su mūsų technine baze ir mandagiai atsisveikindavo.

Nors mūsų darbuotojai tikrai profesionalūs, potencialiems užsakovams kildavo abejonių, ar greitai bus atlikti darbai.

Tapo aišku, kad neturėdami modernios įrangos patirsime nemažai praradimų“, – kalbėjo K. Mitrulevičius.

Dabar bendrovės vadovas tikisi, kad užsakymų tikrai netrūks ir naujoji suvirinimo įranga nestovės nedirbanti nė dienos.

Nau j Nyd asis in stit e r p inst o sus landų utas R i itut jun arch ote u b gim ite rdam e i e o s kt ū . ku u d ros e: bu ltū izai ins vęs © J ros žin no ir m titutas oha ių in ad nne stit os s Sc utu hw . arz

ARCHITEKTŪROS MUZIEJAI: KULTŪROS ISTORIJOS ŽENKLAI

84

5N

1 20

A

/P

r. 3

LIS

U SA

Architektūros svarba daugumoje šalių nekelia abejonių, jos raidą liudijantys eksponatai kaupiami negailint lėšų, laiko ir jėgų, kad būtų perduoti kaip valstybės istorijos dalis ateinančioms kartoms.

Lietuva architektūros muziejaus nebeturi nuo 2006-ųjų, kai Bažnyčiai grąžintos muziejaus naudotos patalpos, o naujų taip ir neskirta.

Tarptautinis architektūros muziejų tinklas

Ypatingas dėmesys architektūros paveldui dažniau pastebimas senosiose Europos šalyse, kurios ne kartą brėžė architektūros krypčių gaires visame pasaulyje. Čia kone kiekviename didesniame mieste galima aplankyti bent po vieną muziejų ar archyvą, saugantį architektūros istorijos paveldą. Nereti ir nedideli privatūs muziejai, pelno nesiekiantys fondai ir archyvai, vienam architektui ar architektūros srovei paskirti centrai. Šiuokart apžvelgsime tik tuos, kurie priklauso tarptautiniam architektūros muziejų tinklui „icam“. Tai 1979 metais įsteigta tarptautinė architektūros muziejų sąjunga ir organizacija, vienijanti architektūros muziejus, centrus bei archyvus visame pasaulyje. Jai priklausė ir Lietuvos architektūros muziejus. „icam“ ir jos narių tikslas – stiprinti ryšius tarp visų, kurie siekia skatinti geresnį architektūros suvokimą, išsaugoti architektūros archyvus, kelti jos kokybę, gerinti apsaugą, skatinti architektūros istorijos tyrinėjimus ir rūpinimąsi šios srities ateitimi, gerinti informacinius bei profesinės kompetencijos mainus ir siekti, kad visuomenė tinkamai įvertintų architektūros vaidmenį. „icam“, kaip tarptautinė specializuota institucija, priklauso Tarptautinei muziejų tarybai (ICOM).

Senosios Europos lobynai

Vokietijoje architektūros eksponatus, brėžinius, archyvinius dokumentus saugo ir eksponuoja bent 11 „icam“ tinklui priklausančių didesnių ar mažesnių, vieną ar kelias artimas sritis jungiančių muziejų. Bet specializuotų architektūros muziejų yra ir daugiau, nemaža jų dalis priklauso Vokietijos architektūros kolekcijų federacijai, kuri yra tarptautinio tinklo „icam“ padalinys.

Vienuose muziejuose eksponuojamos nuolatinės, kituose rengiamos keičiamos parodos, kai kurių architektūros temai skirtų muziejų istorija siekia ir XIX amžių. Pavyzdžiui, 1868 metais įkurtas Miuncheno technikos universiteto architektūros muziejus, kuris išsiskiria didžiausiu Vokietijoje specializuotu architektūros archyvu: apie 700 architektų parengtų 500 tūkst. brėžinių ir planų, daugiau kaip 100 tūkst. fotografijų, 50 tūkst. specializuotų knygų ir periodinių leidinių.

Muziejus savo eksponatų nelaiko nuolatinėje parodoje, jie reguliariai keliauja.

Panašūs architektūros muziejai-archyvai veikia ir prie kelių kitų technikos universitetų. Bent po vieną specializuotą architektūros muziejų ir (arba) archyvą galima rasti kone kiekviename didesniame Vokietijos mieste, o regionų architektū-

Desau bauhauso fondas. 1996 metais šį statinį paskelbus UNESCO globojamu pasaulio paveldo objektu, fondo pastatas buvo kapitališkai renovuotas. © Oliver Scharff, 2009

85 1925 metais iš Veimaro perkelta Bauhauso mokykla. Archyvas įsikūręs pastate, kurį suprojektavo Bauhauso mokyklos pradininkas Walteris Gropiusas ir kuriame mokykla veikė iki 1932 metų, kai su tuomečiu mokyklos direktoriumi Ludwigu Miesu van der Rohe persikėlė į Berlyną.

1974 metais pastatas pateko į Vokietijos valdžios globą ir paskelbtas architektūros paminklu, o 1994-aisiais atgijo kaip bauhauso prieglobstis: čia įsikūrė visuomeninis fondas, pradėjo veikti dirbtuvės, archyvas, akademija. 1996 metais šį statinį paskelbus UNESCO globojamu pasaulio paveldo objektu, fondo pastatas buvo kapitališkai renovuotas ir tapo dar patrauklesne bauhauso palikimą propaguojančia vieta. Šiuo metu, ruošiantis 100-osioms Bauhauso mokyklos metinėms, rengiamas konkursas naujam bauhauso muziejui – praėjusių metų rudenį Vokietijos Bundestagas pažadėjo prisidėti prie naujo 8300 kvadratinių metrų ploto muziejaus projektavimo ir finansavimo.

Muziejai – ir karališkųjų kolekcijų pagrindu

Dėmesys – vienai architektūros srovei

Kalbant apie Vokietijos architektūros raidą būtina paminėti, kad čia XX amžiaus pradžioje gimė viena įtakingiausių modernizmo architektūros srovių – bauhausas, tad natūralu, kad veikia ir specializuotas šio stiliaus archyvas – Desau bauhauso fondas. Į Desau

Pir De moji s me au, k Bauh arc tų įs ur n auso © hitek ikūrė uo 19 mok Chr tūr Ba 94 ykl a isti os uha n Ir mu us rga zie o ng, jus.

201 1

ros pasiekimų apsauga rūpinasi dažnai net ne po vieną regioninį muziejų ar archyvą.

XVII amžiuje Berlyne įkurta Meno akademija, kurioje 1954 metais buvo įsteigtas Pastatų meno archyvas, yra viena seniausių kultūros institucijų Europoje. Pastatams skirtame archyve saugoma dokumentacija aprėpia architektūros plėtrą nuo XX amžiaus pradžios iki Vokietijos susivienijimo 1989-aisiais. Vienu naujausių muziejų galima laikyti 1975 metais įkurtą Berlyno galeriją – šiuolaikinio meno, fotografijos ir architektūros muziejų, kuriame kaupiama Berlyno meno ir architektūros kolekcija nuo 1870 metų. 2004-aisiais galerija perkelta į rekonstruotą buvusio stiklo fabriko pastatą.

Austrijoje veikia septyni architektūros temai skirti muziejai ar kolekcijos. Daugelyje panašių monarchinių valstybių meno, kultūros kūrinius kolekcionuoti pradėjo monarchai – dažnai būtent jų sukauptos kolekcijos vėliau tapo valstybinės reikšmės archyvų baze, o kartais kartu su didikų rūmais buvo perleidžiamos valstybės žinion.

Pavyzdys – prabangūs Habsburgų rūmai, kuriuose nuo 1805 metų sukaupta viena įspūdingiausių to laikotarpio kolekcijų. Vėliau ši vieta rūmų ir meno kolekcijos savininko hercogo Alberto garbei pavadinta muziejumi „Albertina“. Čia nuo 1920 metų veikia ir architektūros padalinys, išsiskiriantis archyvine Italijos mokyklos, Habsburgų monarchijos ir XX amžiaus dvarų medžiaga. Šiuolaikinio, XX–XXI amžiaus, architektūros lobyno išsaugojimu Austrijoje rūpinasi net keli fondai. Tai 1993 metais įsteigtas Vienos architektūros centras, ypatingą dėmesį skiriantis architektūrai po 1945-ųjų, nuo 1988 metų antrame pagal dydį Austrijos mieste Grace veikiantys Architektūros namai, 1928 metais ten pat duris atvėręs Graco miesto muziejus, 20-ies architektų iniciatyva vakarinėse Austrijos žemėse įkurtas Forarlbergo architektų institutas, 2005 metais prie Insbruko universiteto įsteigtas Architektūros archyvas.

Kartais architektūros atminimas saugomas ir netradiciniu būdu. Pavyzdys – vienos iškiliausių Austrijos architektūros asmenybių – Otto Wagnerio – vardu pavadintas muziejus, veikiantis jo paties suprojektuoto Austrijos taupomojo banko vestibiulyje. Šis statinys priskiriamas prie svarbiausių XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios Europos modernizmo architektūros pavyzdžių.

Anglijoje – ypatingas dėmesys architektūrai

Keliaujant karaliaus Alberto keliu iš Senojo Europos žemyno į Angliją bene seniausiu Europoje ir didžiausiu architektūros muziejumi turbūt galima laikyti 1852 metais Londone atidarytą karališkos kilmės, apie 800 darbuotojų turintį Viktorijos ir Alberto muziejų. Jame saugoma apie 35 tūkst. brėžinių, datuojamų 1700–1900 metais, senų fotografijų, statinių fragmentų, čia įrengtos 8 istorinės salės, veikia konservavimo laboratorija.

2004 metais Viktorijos ir Alberto muziejus kartu su britų architektūros biblioteka atidarė pirmąją parodų galeriją, skirtą tik Didžiosios Britanijos architektūrai, kurioje galima susipažinti su maketais, brėžiniais, projektais ir medžiagų pavyzdžiais, taip pat pastatų fotografijomis bei fragmentais.

86 1834 metais prie Karališkojo britų architektų instituto įkurta britų architektūros biblioteka gali pasigirti milžinišku nacionaliniu archyvu. Čia yra apie 4 mln. vienetų įvairiausios archyvinės medžiagos, knygų, brėžinių, periodinių leidinių, fotografijų įvairiomis kalbomis ir formatais, kurie dabar prieinami ir internetu.

Dėmesys architektūrai ir jos istorijai Anglijoje – ne pavienis reiškinys. 1862 metais prie Architektų asociacijos įsteigtos architektūros mokyklos buvo įkurta „AA kolekcija“, kurią sudaro biblioteka, fotografijų biblioteka ir archyvas. Juose šiuo metu yra sukaupta apie 46 tūkst. tomų knygų, elektroninių knygų, žurnalų, virtualios medžiagos ir per 10 tūkst. brėžinių. Daugiausia dėmesio skiriama asociacijos, jos narių ir mokyklų veiklai bei istorijai. Įvairių įstaigų, archyvų, besirūpinančių istoriniu šalies regionų atminimu, architektūros paminklų apsauga, inventorizacija, veikia visuose Anglijos regionuose. 1908 metais buvo ypač susirūpinta nykstančių istorinių paminklų likimu Škotijoje. Karaliaus potvarkiu įkurta Karališkoji Škotijos senovinių ir istorinių paminklų komisija, gavusi užduotį inventorizuoti visą išlikusį paveldą nuo seniausių laikų iki 1707 metų.

Po Antrojo pasaulinio karo archyve pradėtos kaupti ir vėlesnės architektūros apžvalgos. Šiandien čia surinkta gausi nacionalinė Škotijos pastatų, archeologijos ir pramonės kolekcija, taip pat oro žvalgybos archyvas – viena didžiausių pasaulyje fotografijų iš oro kolekcija, turinti daugiau kaip 18 mln. 1940–1980 metais karinės žvalgybos iš oro darytų Europos ir kitų pasaulio vietų fotografijų.

Pietų Europos grandai

Architektūros paminklų gausi Pietų Europa irgi deda daug pastangų, kad tinkamai juos inventorizuotų ir išsaugotų ateities kartoms.

Graikijoje architektūros paveldu rūpinasi nuo 1995-ųjų veikiantis pirmasis nacionalinės reikšmės helenistinės architektūros archyvas – Benaki muziejus, kuriame saugomi XIX–XX amžiaus architektūros archyvai, dokumentai, maketai, fotografijos, skaidrės, brėžinių instrumentai, žemėlapiai, paveldo tyrimų projektų dokumentai. Įkūrus šią įstaigą į vieną vietą buvo surinkta visa iki tol po įvairias valstybines ir privačias įstaigas išsibarsčiusi medžiaga bei informacija. Dabar muziejuje veikia ir konservavimo laboratorija.

Kaimyninėje Italijoje vien tarptautiniam „icam“ tinklui priklauso net septynios įstaigos. Nors čia nėra tokių senų architektūros muziejų, kaip, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje, panašu, kad visuose šalies regionuose veikia įstaigos, sistemingai kaupiančios informaciją apie istorinį architektūros paveldą ir saugančios jį.

1958 metais Vinčenco mieste (Šiaurės Italija) vietos valdžios organų pastangomis buvo įsteigtas Andrea Palladio tarptautinis architektūros tyrimų centras-muziejus. Jo įkūrėjai siekė sukurti centrą, kuriame galėtų susitikti ir dirbti tarptautinė mokslininkų bendruomenė. Nuo centro įkūrimo čia surengti 129 kursai ir seminarai, išleistos 178 knygos, 53 miestuose (26 šalyse) surengtos 98 parodos.

Istoriniame Venecijos mieste 1987 metais prie Architektūros universiteto esančiame sename medvilnės fabrike buvo įkurtas architektūros archyvas „Archivio Progetti“, kuris veikia ir kaip tyrimų centras.

Romoje, Zahos Hadid suprojektuotame įspūdingame pastate, 2010 metais įkurtas pirmasis nacionalinis Italijos architektūros muziejus „MAXXI Architettura“. Kuriant jį sujungtos dvi idėjos: archyvuoti XX amžiaus architektūros istoriją ir tuo pačiu reaguoti į dabarties iššūkius, interpretuojant šiandienius visuomenės lūkesčius – čia susijungia praeitis ir dabartis, ir tai virsta metodais, padedančiais plėsti žinias ir analizuoti tendencijas, kultūrinius modelius. „MAXXI Architettura“ – tai po vienu stogu veikiantis muziejus, archyvas, biblioteka ir mediateka, apimantys XX ir XXI amžiaus

Danijos architektūros muziejus jau 2017-aisiais bus perkeltas į Kopenhagos krantinėje iškilsiančias naujas patalpas. © OMA

5N

1 20

A

/P

r. 3

LIS

U SA

kolekcijas, fotografijas. Pats muziejaus pastatas 2010 metais gavo Karališkojo britų architektų instituto įsteigtą Stirlingo prizą.

Ispanijoje net trys iš keturių žinomesnių muziejų įsikūrę sostinėje. Nenuostabu, kad net du iš archyvų pagerbia architektą Antoni Gaudí. Tai pačios Šv. Šeimynos (La Sagrada Familia) šventyklos archyvai, kuriuos jo mokiniai pradėjo kaupti ir gaivinti iškart po to, kai sudegė didžioji dalis paties architekto archyvų.

1956 metais A. Gaudí vardu – „Càtedra Gaudí-ETSAB-UPC“ – buvo pavadintas naujai įsteigtas dokumentacijos ir tyrimų centras prie Katalonijos politechnikos universiteto. Jo archyve kaupiami XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pirmosios pusės daugiausia šio architekto darbai ir katalonų architektūros dokumentai, brėžiniai, archyvai, maketai, pastatų fragmentai, fotografijos, skaidrės.

O štai 1930 metais įkurtas Katalonijos architektų kolegijos istorinis archyvas yra viena svarbiausių tokių dokumentų saugyklų Europoje – čia sukauptos profesionalios beveik 100 architektų kolekcijos. Šiandien archyve – net apie 1,85 mln. eksponatų. Archyvo biblioteka, sauganti per 180 tūkst. šaltinių, tarp kurių yra datuojamų net XVI amžiumi – antra pagal dydį Europoje.

Prancūzijoje irgi net trys iš keturių reikšmingesnių architektūros muziejų yra susitelkę sostinėje – Paryžiuje. 1882 metais čia duris atvėręs Lyginamosios skulptūros muziejus (Viollet-le-Duc’s museum of Comparative Sculpture) padėjo tvirtus pamatus augančiam architektūros darbų ir pavyzdžių archyvui, iš kurio 2007 metais gimė Miesto architektūros ir paveldo muziejus, o prie jo buvo įsteigtas Architektūros archyvų centras. Šiuo metu archyve saugomi šimtai tūkstančių planų, brėžinių, fotografijų, rašytinių dokumentų ir kitų eksponatų: archyvo lentynų ilgis – 7 kilometrai. Visa archyvinė medžiaga ir kai kurios reprodukcijos prieinamos per muziejaus interneto duomenų bazę „ArchiWebture“.

1982-aisiais, įgyvendinant Prancūzijos decentralizacijos politiką, kiekviename šios valstybės regione buvo įkurti regioniniai šiuolaikinio meno fondai. Vienas tokių centrų Orleane nuo 1991 metų išaugo į aktyvų tyrimų ir meninio bei architektūrinio eksperimentavimo centrą, kur saugoma ir vertinga XX amžiaus 7–8 dešimtmečių avangardo architektūros kolekcija. 2012-aisiais ji perkelta į futuristinės architektūros pastatą, naujas jo pavadinimas – „Les Turbulences“.

Architektūros paveldas Centrinėje ir Rytų Europoje

Retas kuris nėra gėrėjęsis iškiliais Prahos bokštais, bažnyčiomis, Krokuvos architektūra. Tačiau šiuolaikinė architektūra šiose šalyse ir visoje Centrinėje bei Rytų Europoje nenusileidžia istoriniams paminklams – galima čia užtikti ir šokančių daugiaaukščių (Prahoje) ir kreivų namų (Sopote).

Tiesa, architektūrinio paveldo istorijai saugoti šiame regione pasitelkti tokie instrumentai kaip, tarkime, Anglijoje, nors veikia ir steigiama nepriklausomų ar savivaldybių palaikomų darinių. Pavyzdžiui, tarptautiniam „icam“ tinklui priklauso tik viena Čekijos architektūra besirūpinanti įstaiga, 2002 metais trečiame pagal dydį mieste įkurta Ostravos kultūros asociacija ir prie jos įsteigtas Architektūros kabinetas. Beje, 2008 metais Prahoje įkurtas nepriklausomas organizacinis komponentas – Architektūros ir statybų muziejus, prižiūrintis unikalią architektūros ir statybų kolekciją prie Nacionalinio technikos muziejaus.

Lenkijos situacija panaši į Čekijos – architektūrai skirtų muziejų čia yra keli. 1818 metais prie Varšuvos universiteto bibliotekos prijungta skaitykla, kurioje galima susipažinti su Lenkijos (daugiausia) XVII–XIX amžiaus architektūros brėžiniais, taip pat Europos XVI– XVIII amžiaus planais ir atspaudais.

Užtat Vroclave 1965 metais buvo įkurtas Architektūros muziejus, savo archyve saugantis pavienius architektų brėžinius, dokumentų, maketų, fotografijų, o bibliotekoje – knygų Lenkijos ir užsienio architektūros, meno temo-

87 mis. Daugiau dėmesio muziejuje skiriama architektūros ikonografijai, veikia konservavimo laboratorija.

Kitoje Centrinės Europos pusėje – maloniai stebinančios pastangos: net trys gerokai nei Lietuva mažesnės Belgijos institucijos priklauso tarptautiniam „icam“ tinklui, o tai reiškia, kad architektūros paveldui išsaugoti šalyje skiriamas tikrai deramas dėmesys.

1999 metais Belgijos prancūzų bendruomenės iniciatyva Briuselyje įkurtas tarptautinis miestų, architektūros ir kraštovaizdžio centras. 2003 metais Antverpene pradėjo veikti Flamandų architektūros archyvų centras.

Vengrijoje praėjusių metų pabaigoje buvo baigtas vieno didžiausių miesto parko kompleksų Europoje – „Liget Budapest“ – atkūrimo konkursas – tikimasi, kad iki 2018 metų čia iškils net penki muziejai. Viename jų susijungs du – Budapešto fotografijos ir Vengrijos architektūros – muziejai, kur bus perkeltas dar 1968 metais įkurtas architektūros muziejus, turintis gausius brėžinių ir fotografijų iš tarpukario laikotarpio, amžių sandūros archyvus.

Ir tai ne vienintelis muziejus – dar 1901 metais buvo įkurtas Budapešto istorinis muziejus, o prie jo – ir architektūros muziejus, kurio archyve kaupiami daugiausia Budapešto pastatų projektai, brėžiniai.

Kaimynės stengiasi labiau

Estija ir Latvija, į kurias įprastai žvalgosi lietuviai, rūpindamiesi, ar nenusileidžia kaimynams, gali didžiuotis naryste tarptautiniame architektūros muziejų tinkle ir tuo, kad jau nepriklausomybės pradžioje pradėjo rūpintis architektūros istorinio atminimo išsaugojimu.

1991 metais Taline

Pirmasis nacionalinis Italijos architektūros muziejus „MAXXI Architettura“ 2010 metais įkurtas architektės Zahos HADID suprojektuotame pastate, kuris įvertintas Karališkojo britų architektų instituto Stirlingo premija. © Iwan Baan

įkurtas Estijos architektūros muziejus, laikinai prisiglaudęs senamiestyje esančiuose viduramžių mūruose. 1996-aisiais jis perkeltas į buvusį Rotermanno druskos sandėlį. Muziejuje daugiausia sukaupta XX amžiaus Estijos architektūros istorijos medžiagos: apie 5 tūkst. brėžinių, apie 14 tūkst. fotografijų bei dokumentų, maketų. Čia veikia ir gausi biblioteka.

Rygoje Latvijos architektūros muziejus atidarytas trejais metais vėliau nei valstybinis Estijos muziejus – 1994-aisiais.

Jis yra mažesnis nei Estijos, tačiau irgi disponuoja gausiais XX amžiaus architektūros istorijos archyvais.

Skandinavija: klasika ir nauji vėjai

Pasaulio pripažinimą savo architektūra pelniusios Šiaurės šalys jau nuo XX amžiaus vidurio kaupia savo architektūros istorijos ženklus. Šiuo metu šių valstybių muziejai akivaizdžiai atnaujinami. 1986 metais įkurtas Danijos architektūros muziejus jau 2017-aisiais bus perkeltas į Kopenhagos krantinėje iškilsiančias naujas patalpas „Bryghusprojekt“, kurias suprojektavo žymus olandų architektas Remas Koolhaasas, o stato Danijos filantropų asociacija „Realdania“.

Dar 1988 metais Roterdame įkurtas Nyderlandų architektūros institutas, sujungtas su Nyderlandų dizaino ir mados institutu ir e. kultūros žinių institutu „Virtueel Platform“, atnaujintas nuo 2013 metų pradžios – naujoje erdvėje gimė visiškai naujas darinys – Naujasis institutas. Šiuo metu architektūros archyve sukaupta iškiliausių olandų architektų (iki 8-ojo dešimtmečio) darbų – apie 500 pilnų autorinių kolekcijų, 50 tūkst. knygų ir periodinių leidinių turinti biblioteka, taip pat retų knygų kolekcija.

Dar įspūdingesnio dydžio archyvas saugomas 1947 metais įsteigtame Valstybiniame kultūros paveldo departamente: čia yra bent 150 tūkst. brėžinių, per 450 tūkst. fotografijų, retų XVI–XX amžiaus knygų kolekcija (apie 2 tūkst. pavadinimų), XVII–XX amžiaus topografiniai brėžiniai, per 55 tūkst. knygų ir per 500 periodinių leidinių.

Bene pirma iš savo Šiaurės kaimynių, nusprendusi architektūros paveldui suteikti naują formą, buvo Švedija, 1998 metais perkėlusi savo architektūros muziejų į naują, gerokai erdvesnį pastatą.

Nuo savo kaimynės neatsilieka ir Norvegija, 2008 metais prie pagrindinio nacionalinio muziejaus pastato, 1830-aisiais pastatyto pagal architekto Christiano Heinricho Groscho projektą, prijungusi muziejaus architektūros padalinį (įkurtą 1975 metais). Jį suprojektavo ir adaptavo žinomas norvegų architektas, 1997 metų Pritzkerio architektūros laureatas Sverre’as Fehnas. Pastate tarsi supriešinama ir kartu sujungiama klasicizmo ir modernizmo – svarbiausių XIX–XX amžiaus Norvegijos architektų Ch. H. Groscho ir S. Fehno – architektūra. Muziejuje eksponuojamose laikinosiose parodose gilinamasi ir į šiuolaikinę architektūrą, ir į istorines temas.

Parengė Ingrida VIČIULYTĖ

Nuo 1991 metų Orleane aktyviai veikiantis meninio ir architektūrinio eksperimentavimo centras „Les Turbulences“ 2012-aisiais įsikėlė į futuristinio stiliaus patalpas. © Roland Halbe

SA 2015 Nr. 3 / reklama

88

TOBULA PRADŽIA : ĮĖJIMO DURYS – VIENA SVARBIAUSIŲ NAMO DETALIŲ U vertės čempionas: „Thermo Carbon“ durys „Hörmann“ aliumininės įėjimo į namą durys „Thermo Carbon“, kurių termoizоliacinė vertė U yra 0,47 W/(m2K), jau šiandien du kartus viršija pasyviųjų namų energijos taupymo reikalavimus, nustatytus iki 2019 metų. Šis rekordinis rodiklis yra įmanomas dėl anglies pluoštu sustiprinto varčios rėmo, kuris yra pagamintas iš stiklo pluošto.

Besiūlis daugiasluoksnis šilumą izoliuojantis įstiklinimas sulaiko ir garsą. Saugumo įranga taip pat nepalieka abejonių: 9 rakinimo taškai ir nuo iškėlimo apsaugoti vyriai, kuriuos turi standartinio komplektavimo durys, užtikrina Jūsų namų saugumą. Nuo 2014 metų pavasario šios durys tiekiamos su saugumo įranga pagal klasifikaciją nuo RC2 iki RC4. Saugos įrangos klasė RC4 užtikrina, kad durys atlaiko iki 10 minučių bandymo įsilaužti naudojant pjūklą ar akumuliatorinį grąžtą.

Idealios durys vidutinės naudingumo klasės namams „Thermo Safe“ Kartu su U vertės čempionu – „Thermo Carbon“ durimis, „Hörmann“ pristatė rinkai dar vieną naujieną. Tai – aliuminio durys „Thermo Safe“, kurių U vertė yra iki 0,8 W/ (m2K). Gaminys puikiai tinka vidutinio energinio efektyvumo ar renovuojamiems namams. Šios durys taip pat pasižymi saugumu dėl užrakto penkiuose rakinimo taškuose ir besiūlio įstiklinimo.

Ypatingo saugumo reikalaujantys užsakovai gali užsakyti duris su saugos įranga (RC2 ar RC3 klasės). Duris

Išorinės namo durys turėtų ne tik gerai atrodyti, bet ir atlikti tokias svarbias funkcijas kaip apsaugos nuo įsilaužimo, taip pat turi pasižymėti geromis termoizoliacinėmis ypatybėmis. Naujausios įėjimo į namą durys „Hörmann“ ne tik turi šias svarbias funkcijas, bet ir kuria naujus standartus.

Aliumininės įėjimo durys: vien privalumai Jau daugelį metų „Hörmann“ aliumininės įėjimo į namą durys yra vertinamos statybininkų ir architektų. Jos yra stabilios, atsparios atmosferos poveikiui, o plati jų modelių programa įtiks net pačiam reikliausiam užsakovui. Be to, net ir standartinio komplektavimo šios durys išsiskiria saugumu. O dėl papildomos tarpinės durų varčioje ir staktoje „Hörmann“ aliumininės išorinės namo durys visiškai atitinka šiuolaikinius energijos taupymo reikalavimus.

„Thermo Safe“ ir „Thermo Carbon“ galima rinktis iš penkiolikos skirtingų modelių, su arba be įstiklinimo.

Plieninės įėjimo į namą durys: puikus kainos ir kokybės santykis Šiandien, kai energijos taupymas tampa vis aktualesnė tema, o įsilaužimų į būstą skaičius vis auga,

užpildu ir apšiltinta aliuminio durų stakta. Aliuminio naudojimas durų gamybai užtikrina ne tik konstrukcijos tvirtumą daugelį metų, bet ir durų uždarymo tikslumą. Durų užraktą sudaro užrakinimo penkiuose taškuose sistema. Jo patikimumą sustiprina varčioje esanti saugos juosta, kuri uždarant duris integruojasi į staktą toje pusėje, kur yra durų vyriai. Tai apsaugo duris nuo iškėlimo ar išstūmimo.

Visa tai sukurta paisant individualiųjų namų savininkų poreikių. Paklauskite bet kurio iš jų, ir atsakymas į klausimą „Kokios turi būti namo lauko durys?“ bus vienas – saugios. „Thermo Pro Plus“ konstruktoriams pavyko daugiau. Ypatingą dėmesį skiriant saugumui, sukurtos puikiai atrodančios modernaus dizaino durys.

Visas „Hörmann“ duris galite įsigyti iš oficialių kompanijos atstovų Lietuvoje. Jų sąrašą rasite internete adresu www.hormann.lt.

statybininkai ir užsakovai ieško sprendimų, kurie, turint ribotą biudžetą, užtikrintų gerą šiluminę izoliaciją, puikią apsaugą nuo įsilaužėlių ir gražiai atrodytų. Ir šioje srityje „Hörmann“ turi ką pasiūlyti. Naujos įėjimo į namą durys „Thermo Pro Plus“ su keliagubu užraktu, ypač tvirta varčia ir išskirtiniu dizainu yra puikus kainos bei kokybės santykio pavyzdys. Pasirinktinai galima užsisakyti RC2 klasės saugos įrangą. Šių durų U vertė yra iki 0,8 W/(m2K), jos puikiai išsaugos Jūsų namų šilumą. Šiais metais „Hörmann“ parengė ypatingą vieno iš 6 šių durų modelių pasiūlymą ir rekomenduoja savo klientams „Thermo Pro Plus 010“ duris su šoninėmis dalimis arba viršlangiais. Tai yra prie durų matmenų priderintas šoninis arba viršutinis langas, kuris yra stiklinamas trigubu stiklo paketu ir gali būti skaidrus arba apdorotas smėliasrove. Viršlangis ar šoninis langas įleidžia daugiau dienos šviesos į Jūsų namus ir dar labiau papuošia pastato fasadą. Šių durų konstrukciją sudaro plieninė varčia su

SA 2015 Nr. 3 / reklama

89 89 89

OLAF G2

Autorius: Robert Wójciak

PROJEKTO PARTNERIS

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

Namo aprašymas Didelis namas su gyvenamąja palėpe, be rūsio, su dviviečiu garažu, skirtas 4 asmenų šeimai. Dienos zona – svetainė su valgomuoju, virtuvė, kabinetas, erdvi katilinė, ūkinė patalpa ir nedidelė vonia. Svetainėje suprojektuotas židinys. Poilsio zoną sudaro didelis miegamasis su drabužine, kiti du miegamieji ir vonios kambarys. Namas yra klasikinės formos, turi modernią apdailą, yra elegantiškas ir patogus. Yra kitas šio projekto variantas – „Olaf G2 Energo“.

Technologija Namas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas čerpėmis arba skarda.

Laiptai mediniai. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku ir medžiu.

Naudingas plotas: ..............145,02 m² Bendras plotas: ..........................................301,31 m² Užstatymo plotas: .....................................183,32 m² Statinio aukštis: ...............................................7,64 m Stogo nuolydis: ......................................................36°

Pirmas aukštas .......................184,66 m² 1. Tambūras ...................................................4,74 m² 2. Holas ........................................................11,52 m² 3. Virtuvė ....................................................12,55 m² 4. Bendras kambarys, valgomasis ..............26,83 m² 5. Koridorius ..................................................3,45 m² 6. Kabinetas ..................................................17,10 m² 7. Vonia .........................................................3,42 m² 8. Ūkinė patalpa ............................................4,69 m² 9. Katilinė .......................................................7,83 m² 10. Garažas ..................................................32,52 m²

Pastogė .............................................60,72 m² 1. Koridorius ...................................................7,38 m² 2. Miegamasis .............................................17,16 m² 3. Drabužinė ...................................................4,11 m² 4. Miegamasis ..............................................11,63 m² 5. Miegamasis ...............................................10,10 m² 6. Vonia ........................................................10,34 m²

PRELIMINARI STATYBOS KAINA, Eur*:

Namas be vidaus apdailos

109 700

Ūkio būdu

76 900

*Namas be vidaus apdailos: nenudažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name ir terasoje, nepaklota grindų danga. Namo pastatymo kaina be PVM statant su rangovu. Ūkio būdu: namo pastatymo kaina be PVM statybas organizuojant pačiam.

I aukštas

II aukštas