Statyba ir architektūra (2015/10) by SA.lt (Statyba ir architektūra)

Kaina 2,49 Eur 8,60 Lt

2015/10

15 METŲ PO RENOVACIJOS: VIENAS SOSTINĖS DAUGIABUTIS „BIM“ – PRIEMONĖ RIZIKOMS SUVALDYTI PROJEKTŲ KOKYBĖS PROBLEMOS IR PRIEŽASTYS NUSIKALSTI NELEIDŽIANTI APLINKA

KAIP APSAUGOTI NESISAUGANČIUS?

Turinys STATYBA

6 TEMA

Statybos fokusai: kaip pigiausiomis medžiagomis sukurti brangiausią statinį? Dalius Gedvilas, Vytautas Rimkus, Vaidotas Šarka, Gintarė Zorskaitė

10 SITUACIJA

Projektų kokybės problemos ir priežastys Daiva Bakšienė

14 SPRENDIMAS

Kaip apsaugoti nesisaugančius? Gintaras Čepas, Dalius Gedvilas

16 DARBO SAUGA

Ar sauga statybų aikštelėje taps prioritetu? Aušra Stankiuvienė

26 RENOVACIJA

Renovuotuose daugiabučiuose – gaisrosaugos spragos Audronė Endriukaitytė, Erikas Lenkevičius, Kęstutis Lukošius

30 PAVELDAS

Gaisrinė paveldo objektų sauga – ne tik ugniagesių rūpestis

Petras Kanevičius, Jūratė Raugalienė, Erikas Žalalis

36 SKAITMENINĖ STATYBA

BIM – priemonė rizikoms suvaldyti

ARCHITEKTŪRA

Aloyzas Jurdonas, Darius Migilinskas, Mindaugas Šimkus

44 DRAUDIMAS

Draudimas nepalengvina atsakomybės Erikas Lenkevičius

46 URBANISTIKA

Nusikalsti neleidžianti aplinka Irina Matijošaitienė

50 RENOVACIJA

Kiek galioja renovacija?

Jūratė Karbauskaitė, Aleksandras Murma, Julian Olechnovič, Valius Serbenta

54 KONVERSIJA

Kučkuriškių popieriaus fabriko konversija – unikalus turinys visam regionui Rolandas Palekas, Aida Štelbienė

56 TECHNOLOGIJOS

Delfinariumo rekonstrukcijoje paprastų sprendimų nebuvo Valdas Smalinskas

64 PASAULIS

Pasaulinis apdovanojimas – už daugiabučių projektą

Šiame numeryje minimų įmonių ir įstaigų rodyklė 7 AGA CAD 23 „Alkotesteris“ 60 „Alseka“ 54 Architektūros centras 11 „Daistatus“ 37 „Design Solutions“ 5 „Eika“ 62 „Fima“ III virš. GEALAN BALTIC 61 „Geopartneris“ 48 Kauno technologijos universitetas 56 „Kortas“ 35 „Mandelli“ 39 „Miesto renovacija“ II virš. „Paroc“ 28 „Rockwool“ 19 „SafetyRespect“ 51, 61 „Sakret LT“ 17 SDC LT IV virš. „Silberauto“ 42 Lietuvos statybininkų asociacija 9 Statybos produkcijos sertifikavimo centras 13 Vilniaus statybininkų rengimo centras 49 „Svalex“ 45 UTU 60 „Vauksa“ 16, 24 Vilniaus Gedimino technikos universitetas 33 „Wilo Lietuva“

Redakcijos skiltis

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Ukmergės g. 322 LT-12106 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt, www.sa.lt Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos tarybos narys; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; prof. dr. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; doc. dr. Liutauras Nekrošius, VGTU Architektūros fakulteto dekanas; doc. dr. Žymantas Rudžionis, KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas. „Statyba ir architektūra“ yra Lietuvos statybininkų asociacijos, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos ir Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų narys. UAB „Statyba ir architektūra“ bendradarbiauja su VšĮ Statybos ir architektūros fondu.

Bendrovės direktorė Jūratė Babickienė Redaktoriai Darius Babickas, Rusnė Marčėnaitė Korespondentės Lina Bieliauskaitė, Kristina Buidovaitė Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Jurgita Volungevičiūtė Fotografas Gediminas Bartuška Reklamos skyrius Tel. +370 5 246 1518 Liudmila Michalkevičienė, Dalia Daujotienė, Goda Tauraitė Prenumeratos ir platinimo skyrius Regina Černiavskienė Tel. +370 5 246 1519 © „Statyba ir architektūra“, 2015 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą. Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Ne vienas potencialus valstybės finansinės paramos gavėjas yra prisipažinęs, kad atsisakė jos dėl rizikos tapti viešųjų pirkimų ideologijos įkaitu. Žinoma, sistema funkcionuoja, bet tuo, kad, pavyzdžiui, pastatyti kokybišką, pasibaigus garantiniam laikui nepradėsiantį byrėti ir nebrangiai eksploatuojamą pastatą galima pigiai ir greitai, tiki tik tai žadantys rangovai ir tie užsakovai, kurie nori tuo tikėti. Dauguma tiesiog kuria specialias strategijas, kad neįsileistų į statybų aikšteles pigesnių ir neva ne prastesnių medžiagų. Siekiant gero rezultato reikia maksimalaus kiekvienos projekto grandies indėlio ir atsakomybės. Bandydami sutilpti į sąmatas ar padidinti pelną statybų rangovai kartais taupo ne tik siūlydami nelygiaverčius statybinių medžiagų pakaitalus, bet ir karpydami darbuotojų saugą bei sveikatą užtikrinančioms priemonėms skirtą biudžetą. Kelios atsakingos institucijos tikisi inicijuoti įstatymų bazės pakeitimus, kad bent jau viešuosiuose pirkimuose šios išlaidos taptų neliečiama eilute. O toliau viskas priklausys nuo visos visuomenės požiūrio į šią problemą. Jei galvosime, kad darbo užmokestis yra svarbiau nei darbo rizika, niekas nesikeis. Ilgą ir nerūpestingą renovuotų daugiabučių eksploataciją žadantys valdininkai turėtų pamatyti mūsų aplankytą 16-aukštį sostinės Lazdynų mikrorajone. Prieš 15 metų daugiabutis buvo tvarkomas konsultuojant užsienio specialistams – jo gyventojai iki šiol džiaugiasi, kad už šildymą moka pigiau. Ir nenori galvoti nė apie kosmetinius remontus. Tačiau statybų ekspertams akivaizdu – anuomet dėl nepatyrimo nesuplanavus kai kurių svarbių pastato tvarkybos darbų, šiandien jau laikas ryžtis ir išspręsti susikaupusias problemas. Ryžto reikėtų ir seniai nebeeksploatuotinus liftus vis dar bandantiems reanimuoti gyventojams. Liftų priežiūros specialistai tvirtina, kad tai – tik problemos atidėjimas ir, ilgai švaistę pinigus trumpalaikiams remontams, gyventojai vieną dieną vis vien turės pirkti naują įrenginį. Tad atidėlioti tiesiog neracionalu. Ne viena šio žurnalo numerio tema skirta gaisrosaugos klausimams. Lietuva dar nepatyrė tokio masto tragedijų kaip neseniai įvykusi viename Bukarešto naktiniame klube, bet specialistai įspėja, kad prielaidų tokiems incidentams yra – mūsų požiūris į gaisrosaugos priemones pernelyg atsainus. Kontroversiška situacija paaiškėjo ir domintis paveldo objektuose įsikūrusių įstaigų ar kilnojamąsias kultūros vertybes saugančių institucijų dėmesiu priešgaisrinių sistemų tobulinimui. Spręskite patys – kai kurios linkusios geriau rizikuoti prarasti savo vertybes ugnyje nei pateikti ugniagesiams jų aprašus, saugojimo lokacijas ir pan., o tai yra įprasta civilizuotose valstybėse. Verta žinoti ir tai, kad draudimo įmoka – ne visada ramybės garantas kilus gaisrui. Yra ne viena priežastis, dėl kurios draudikai gali atsisakyti atlyginti žalą.

Spausdino UAB „AZ spaustuvė“ Tiražas 4300 egz. Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m. ISSN 0131-9183

Viršelyje – „Shutterstock“ nuotr.

STATYBOS FOKUSAI: KAIP PIGIAUSIOMIS MEDŽIAGOMIS SUKURTI BRANGIAUSIĄ STATINĮ?

G. Bartuškos nuotr.

r 5N

TE 0/

Rusnė MARČĖNAITĖ

Ne vien kaina, bet ir projekto rezultatu besirūpinantys privatūs statytojai statybinių medžiagų sertifikatus ir atitikties deklaracijas studijuoja kaip Bibliją saugodamiesi, kad rezultatui nepakenktų jokia smulkmena. O viešųjų pirkimų keliu statomuose objektuose nekokybiškų, paskirties neatitinkančių medžiagų atsiranda mažiausią kainą pasiūliusiems rangovams stengiantis uždirbti ar bent tilpti į sąmatą. Kaip nuo to apsisaugoti? Viešųjų pirkimų spąstai

Ne vienas nekilnojamojo turto projektų plėtotojas, potencialus valstybės finansinės paramos gavėjas yra pasakojęs, kad atsisakė jos dėl rizikos tapti viešųjų pirkimų ideologijos įkaitu. Bendrovės „Innobim“ vadovas Vaidotas Šarka įsitikinęs, kad pigesnių ir tuo pačiu prastesnių pakaitalų atsiradimas statybų aikštelėse, užkoduotas viešųjų pirkimų sistemoje, gali būti pašalinamas tik pačių įmonių – ir užsakovų, ir statytojų. Tam būtina strategija, reiklus požiūris į kokybę, galutinio produkto reputaciją ir eksploatacijos ilgalaikiškumo reikalavimus. Ir, žinoma, pradėti reikia nuo projekto, techninių specifikacijų kokybės. Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos (LPĮA) vykdomoji direktorė Gintarė Zorskaitė pabrėžė faktą – vadovaujantis esamu Viešųjų pirkimų reglamentavimu, nei užsakovas, formuluodamas techninę užduotį, nei projektuotojas negali nurodyti tikslių statybinių medžiagų. Konkretus jų įvardijimas techniniame projekte būtų laikomas konkurencijos ribojimu, sąlygų neskaidriems viešiesiems pirkimams sudarymu. Todėl šiame dokumente nurodomos tik charakteristikos, kurias turi atitikti tam tikra statybinė medžiaga, o konkrečios statybinės medžiagos identifikuojamos rengiant darbo projektą. Tačiau bet kurioje projekto rengimo dalyje už jo kokybę ir parenkamų medžiagų charakteristikų atitiktį techniniam projektui atsako atestuoti specialistai ar rangovai. LPĮA vykdomosios direktorės nuomone, kokybės siekiamybė ir turėtų būti svarbiausias jų uždavinys. Techninės priežiūros specialistas Vytautas Rimkus žino gudrybių, kurios taikomos norint žūtbūt gauti tam tikrą medžiagą statiniui: „Viešųjų pirkimų dokumentuose negalima užsakyti konkretaus pavadinimo medžiagos, bet galima formuluojant prašyti „ne blogesnių charakteristikų kaip X plokščių ar X tipo plokščių“. Įprastai statybininkai tokiais atvejais nebeieško alternatyvų. Tačiau tai turbūt jau šioks toks prievartavimas.“ Vis dėlto V. Rimkus įsitikinęs, kad ir ne taip sumaniai parengtas, bet tiesiog kokybiškas techninis projektas, išsamios techninės specifikacijos gali padėti išvengti daugelio klausimų ir konfliktų. „Jeigu parengiamos visos projekto dalys, jei techninėje specifikacijoje viskas aptariama pradedant langais, durimis, baigiant santechnika ir kitomis dalimis, jei įvardijami prioritetai, pateikiami aiškinamieji raštai, darbų kiekio žiniaraščiai, tai rangovas neturi jokių galimybių netinkamoms interpretacijoms. O kalbant apie techninę priežiūrą lieka reikalauti, kad projektas būtų tiksliai įgyvendintas“, – dėstė V. Rimkus.

Prielaidos nekokybiškam rezultatui – pirmosiose projekto stadijose

Itin kokybiški projektai vis dar nėra dažnas reiškinys viešuosiuose pirkimuose. Dėl to, pripažino šeštus metus techninę priežiūrą vykdantis specialistas, galima kaltinti ir tai, kad projektuotojų indėlis į projekto sėkmę Lietuvoje vis dar neįvertinamas proporcingu atlygiu, konkurencija tarp projektuotojų – itin didelė, dėl vieno užsakymo jiems kartais tenka dalyvauti dešimtyje konkursų ir tiesiog neapsimoka daryti didelį įdirbį. O laimėjus konkursą neretai nebelieka laiko tobulinti projektą. Problemos priežasčių galima ieškoti dar giliau: į neteisingas vėžes visą procesą gali įstatyti atsainus užsakovų požiūris į projektavimo užduoties formulavimą. Į kelis dokumento puslapius sutelpantis

8 projekto vizijos detalizavimas dažnesnis projektus įgyvendinant savivaldybėms, kai projektavimo užduotis už viešąsias lėšas kuriamiems objektams dėl kadrų stokos tenka formuluoti tuo klausimu nekompetentingiems tarnautojams. Projektuotojas tokiu atveju susiduria su pagunda pasinaudoti jam palikta laisve. Ar dirbti ne taip, kaip liepia profesionalo sąžinė, bet už kiek sumokėta siekiant kuo didesnio pelno. Nuo viešiesiems pirkimams atiduoto projekto kokybės priklauso ir tai, ar rangovai turės galimybę tiksliai apskaičiuoti projekto įgyvendinimo išlaidas. „Tik reikia rangovams tam duoti laiko, neprievartauti per dvi dienas pateikti pasiūlymą. Visi turi turėti laiko: projektuotojai – projektuoti, statybininkai – apskaičiuoti, ir tada viskas bus gerai. O rangovai, nusipirkę tokį projektą, turės ir sudėti viską, kas numatyta. Juk ir techninė priežiūra – nebe popierinė, statytojai supranta, kad iš jų bus reikalaujama tikslumo“, – komentavo V. Rimkus.

Kokybė nepakanti improvizacijoms

Dalius GEDVILAS: „Kol Lietuvoje netaikoma BIM metodologija, tol mes ir kapanojamės: tai ne tos medžiagos, tai ne ta kokybė. Šiandien dažnai sunku net nustatyti, kas kaltas dėl tų problemų – ar projektuotojas, ar projekto ekspertas, ar statybininkas, ar techninis prižiūrėtojas.“

Tiesa, situacijos, kai rangovai bando įtikinti užsakovą ir techninės priežiūros specialistus, kad galima sutaupyti kokiam neva nereikšmingam, pavyzdžiui, medžiagos tvirtinimo elementui – irgi dar ne retenybė. Pigesnė, bet esą tokia pat kokybiška hidroizoliacinė plėvelė, pigesni, bet tokie pat geri klijai – tokios improvizacijos su pigesnėmis medžiagomis, skundžiasi medžiagų gamintojai ir tiekėjai, gali sugadinti jų reputaciją taip pat, kaip ir nesugebėjimas sumontuoti tinkamai sukomplektuoto statybos produkto. Šiuo klausimu mažiau problemų kyla tik sertifikuotas sistemas siūlantiems medžiagų gamintojams. Kitas medžiagininkų būdas kovoti su neatsargiai taupančiais vartotojais ir taip apsaugoti savo reputaciją – komplektaciją su tinkamais tvirtinimo elementais pardavinėti pasiūlius patrauklią nuolaidą. Taikomas ir priešingas principas – panaudojusieji netinkamus priedus gali nesitikėti garantijos. „Reikia kvalifikuotų projektuotojų, po to – kvalifikuotų techninių prižiūrėtojų, kuriems niekas negalėtų įteigti geriau žinantis, kokią medžiagą verčiau pasirinkti ar kaip dirbti, – pastebėjo V. Rimkus. – Kalbant apie technologinius reikalavimus, aš pats prieš darbų pradžią susistatau darbininkus, išaiškinu, kaip turi būti atliekamas kiekvienas konkretus darbas ir kaip tikrinsiu jų atlikimą. Iš pradžių visi labai nustemba, bet po kelių kartų jau viską daro gerai. Beje, kai prasidės A klasės energinio efektyvumo pastatų statyba, tokio auklėjimo reikės dar daugiau.“

Sudėlioti atsakomybes padeda BIM

Gintarė ZORSKAITĖ: „Vadovaujantis esamu Viešųjų pirkimų reglamentavimu, nei užsakovas, formuluodamas techninę užduotį, nei projektuotojas negali nurodyti tikslių statybinių medžiagų. Konkretus jų įvardijimas techniniame projekte būtų laikomas konkurencijos ribojimu, sąlygų neskaidriems viešiesiems pirkimams sudarymu.“

r 5N

TE 0/

Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) prezidentas Dalius Gedvilas visiems statybų aikštelės pavojams, tarp jų – ir netinkamų medžiagų atsiradimui, išvengti siūlo tą patį, jo vertinimu, galingiausią ir racionaliausią ginklą – informacinį pastato modeliavimą. „Kol Lietuvoje netaikoma BIM metodologija, tol mes ir kapanojamės: tai ne tos medžiagos, tai ne ta kokybė, – komentavo D. Gedvilas. – Šiandien dažnai sunku net nustatyti, kas kaltas dėl tų problemų – ar projektuotojas, ar projekto ekspertas, ar statybininkas, ar techninis prižiūrėtojas. BIM metodologija leidžia labai tiksliai sudėlioti atsakomybes.“ D. Gedvilo nuomone, itin svarbu tai, kad skaitmeninis modeliavimas pirmiausia leidžia tiksliai identifikuoti užsakovo lūkesčius: „Pagal BIM principus vykdomas statybos procesas turi būti atliekamas laikantis Karališkojo britų architektų instituto (RIBA) nuostatų, kurie nurodo, kad organizuojant statybų procesą viena pirmųjų stadijų yra identifikuoti užsakovo lūkesčius. Jei kiekvienas užsakovas gautų atsakyti 1000 klausimų, būtų tikrai aišku, ką jis nori pasistatyti, kokios turi būti naudojamos medžiagos, kaip turėtų būti organizuojamas planuojamas projektavimas, statybos procesas ir visa kita. Kol visa to nėra, interpretuojama skirtingai.“ Pasak D. Gedvilo, iš viso RIBA dokumentuose, reglamentuojančiuose pagal BIM metodologiją vykdomus statybos projektus, yra numatytos aštuonios stadijos, naudojamas statybos procesų, patalpų, konstrukcijų, atskirų elementų ir medžiagų kodavimas, tad nebekyla klausimų, kokias medžiagas naudoti. Pirmiausia tuo rūpinasi projektuotojas, vėlesniuose etapuose atitinkamai vykdoma ir statybos kontrolė. „BIM metodologija aiškiai nustato, kokiuose etapuose sprendiniai turi būti patvirtinami. Ir jeigu statyba jau prasidėjo, kažkas turi patvirtinti, kad bus naudojamos būtent tos medžiagos, kurios atvežtos į statybvietę, kažkas turi patvirtinti, kad jos bus ir buvo panaudotos teisingai ir t. t.“, – aiškino D. Gedvilas. Jis atkreipė dėmesį – darbo užsienyje patirties turinčios Lietuvos statybų kompanijos patvirtina, kad detaliai suplanuotas ir kontroliuojamas procesas nepalieka galimybių gudrauti, atsirasti sprendimų amplitudei. „Kai projektas yra gana išsamus, nekalbama apie mažesnę kainą, nes aišku, ką reikia supirkti. O BIM neleidžia pateikti nedetalaus projekto, – pabrėžė LSA prezidentas. – Vėliau statybininkas tiesiog negali imtis tolesnių darbų, jei atitinkamas specialistas nepatvirtina, kad prieš tai vykdytas darbas atliktas gerai. Jei specialistas patvirtina, jis tampa ir atsakingas. Tik visų grandžių atsakomybė gali padėti išvengti kokybės problemų.“

LIETUVOJE BUS RENGIAMI A ENERGINĖS KLASĖS PASTATŲ PROJEKTUOTOJAI Lietuvos statybos inžinierių sąjunga ir VĮ Statybos produkcijos sertifikavimo centras pradeda pastatų energinio naudingumo projektavimo mokymų ciklą statybos inžinieriams, projektuotojams ir architektams. Mokymų tikslas – išmokyti Lietuvos projektuotojus projektuoti aukštesnės energinės klasės pastatus, naudojant kompiuterines energinio naudingumo skaičiavimo programas NRGpro, THERM 7 ir „Smeigė“. Pirmieji mokymai prasidės jau 2015 metų gruodžio 11 dieną. „Nuo sausio 1 dienos Lietuvoje įsigalios griežtesni pastatų energinio efektyvumo reikalavimai. Visi naujai pradedami statyti pastatai turės būti ne žemesnės kaip A energinio naudingumo klasės, – priminė VĮ Statybos produkcijos sertifikavimo centro direktorius Robertas Encius. – Iš pirmo žvilgsnio statybų sektorius permainoms pasirengęs neblogai. Sakyčiau, kad statybinių medžiagų, statybos produktų tiekėjai, sistemų gamintojai pasiruošę puikiai. Jie turi ir gali pasiūlyti pačius efektyviausius sprendimus bei technologijas.“ Anot R. Enciaus, dauguma statybos organizacijų, bendrovių irgi jau yra įgudusios taikyti tokius sprendimus, kurie leidžia didinti energinį pastatų efektyvumą. Mūsų statybininkams tikrai pakanka kompetencijos, įgūdžių šioje srityje, jiems nėra jokios problemos pastatyti tai, kas suprojektuota. „Teko girdėti rimtų statybos organizacijų atstovų pasisakymų, esą profesinės ambicijos jiems nebeleidžia statyti C klasės pastatus, nors tokius objektus pagal anksčiau išduotus leidimus statyti leidžiama, tai yra teisėta. Rangovai, subrangovai su šypsena kalba apie naujuosius pastatų reikalavimus – gal dar ne visi yra pasirengę skaityti ir dirbti naudodamiesi informaciniu pastato modeliu, tačiau užtikrinti tvarkingai projekte numatytų sprendinių kokybę nėra problemų“, – kalbėjo Statybos produkcijos sertifikavimo centro direktorius. Jis įžvelgė, kad silpnoji grandis vykdant ilgalaikę pastatų energinio efektyvinimo programą vis dar yra projektavimo srityje. Tai projektuotojai, kurie neturi techninio aprūpinimo – pastatų informacinio modeliavimo, vadinamojo BIM, priemonių, kurios leidžia modeliuoti būsimo pastato energinį naudingumą. Ne visi projektuotojai išmano pastatų energinio naudingumo

Robertas ENCIUS: „Silpnoji grandis vykdant ilgalaikę pastatų energinio efektyvinimo programą vis dar yra projektavimo srityje.“

skaičiavimo subtilybes ir specifiką. Todėl norint padėti jiems nuspręsta surengti mokymus būtent šiai statybų sektoriaus profesinei gildijai. Mokymų ciklą sudaro keturi vienos dienos trukmės kassavaitiniai seminarai. Jų metu bus mokoma apskaičiuoti pastato energinį naudingumą, įvertinant atitvaras, šilumos šaltinius, inžinerines sistemas, teisingai pasirinkti šiltinimo medžiagas ir jų tvirtinimo būdą rengiant projektą. Dalyviai bus apmokomi naudotis specializuotomis kompiuterinėmis skaičiavimo programomis, išmoks apskaičiuoti pastatų energinį naudingumą dar projektavimo stadijoje, galės patvirtinti būsimo pastato energinę klasę skaičiavimais. Mokymai yra skirti statinio projekto architektūros, konstrukcijų, šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo dalių vadovams, statinio projekto architektūros, konstrukcijų, šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo dalių ekspertizės vadovams. Taip pat tokie mokymai gali būti naudingi ir statinio projekto vadovams bei statinio projekto ekspertizės vadovams. Daugiau informacijos apie mokymus galima rasti Statybos produkcijos sertifikavimo centro ir Lietuvos statybos inžinierių sąjungos tinklalapiuose www.spsc.lt bei www.lsis.lt.

PROJEKTŲ KOKYBĖS PROBLEMOS IR JŲ PRIEŽASTYS

„Shutterstock“ nuotr. Daiva BAKŠIENĖ Architektė, teisininkė

Užvirus bet kokiai diskusijai apie statybos procese kylančias problemas, dviem kartais iš trijų yra minima statinio projekto kokybė ir jo atlikimas laiku. Žinant vieną pagrindinių bėdų būtų logiška sutelkti visas jėgas jai išspręsti. Tačiau, nepaisant besikartojančių skundų ir nuolatinių teisinio reguliavimo pakeitimų, situacija iš esmės nekinta. Galbūt taip yra todėl, kad einama lengviausiu keliu – visa atsakomybė už tai perkeliama projektuotojui, nebandant ieškoti ir spręsti sisteminių viso statybos proceso ydų. Juk detalizuojant projekto dokumentų sudėtį, nustatant baudas ar grasinant panaikinti atestatus, įmanoma išspręsti tik dalį kylančių problemų. Ypač jei tai bus skirta tik kovai su neigiamais padariniais, o ne pagalbai jų išvengti. Laisvė ne visada naudinga IJA AC U SIT

.1 Nr

Reguliuojant bet kurias atskiras statybos proceso dalis, pirmiausia būtina įvertinti tai, kad šis procesas – ištisa grandinė vienas su kitu susijusių sprendimų. Toje grandinėje projektuotojas, statytojas ir rangovas neveikia po vieną. Kiekvienas daro įtaką kitam, o visų jų priimtų sprendimų visuma lemia galutinę rezultatų kokybę.

Liaudiškai tariant, grandinė bus tiek stipri, kiek bus stipri silpniausia jos grandis. Todėl tik tolygus, lygiavertis statybos dalyvių kvalifikacijos, galių ir atsakomybės balansas gali padėti pasiekti reikiamą kokybę. Deja, mūsų šalyje, stengiantis suteikti statybos verslui liberalumo, lankstumo, užtikrinti kuo lengvesnį ir greitesnį investicijų įsisavinimą, neretai atleidžiami ne tie varžtai, kuriuos derėtų atleisti. Arba priešingai – laisvės nepaliekama ten, kur ji būtų efektyvi ir naudinga. Vienas tokių pavyzdžių – Statybos įstatyme įtvirtinta galimybė statybos dalyviams vykdyti vienas kito pareigas. Bene vienintelė išimtis – draudimas rangovui pačiam atlikti savo vykdomų statybos darbų techninę priežiūrą. Šiuo atveju turbūt visiems aišku, kad sunku būti kritiškam savo paties atžvilgiu, ypač jei tokia savikritika nenaudinga finansiškai. Vis dėlto kitose srityse to pripažinti nenorima. Projektuotojui leidžiama pačiam suformuoti sau užduotį ir kitus projekto rengimo dokumentus. Statytojui leidžiama skirti projektavimui vadovausiantį statinio projekto vadovą. Statytojas gali būti savo plėtojamo objekto rangovas, rangovui leidžiama pasirengti darbo projektą. Akivaizdu, kad tokioje situacijoje galutinė kokybė negali nenukentėti, nes tik konstruktyviai atstovaujant kiekvienam savo interesus randami kompleksiniai, konkrečioje situacijoje optimalūs (o ne pigiausi, greičiausi ar vienam kuriam patogiausi) sprendimai.

Kairė nežino, ką daro dešinė

Prie riziką didinančių liberalaus reguliavimo pavyzdžių priskirtinas ir leidimas statytojui tiesiogiai samdyti atskirus projekto dalių rengėjus. Teisės aktai šiais atvejais reikalauja nurodyti, kuris iš projektuotojų yra pagrindinis, turintis paskirti viso projekto vadovą. Tačiau toks projekto vadovas, neturėdamas darbo ar sutartinių santykių su dalių vadovais, negali užtikrinti efektyvaus projektavimo darbų organizavimo. Sudėtinga tampa ir komunikacija tarp atskirai pasamdytų projekto dalių vadovų. Ne viename ginče tenka matyti užburtą ratą, kai vienos projekto dalies neparengimas motyvuojamas kitos dalies duomenų neturėjimu, o šios rengėjas ginasi tais pat argumentais. Akivaizdu, kad parengti vieną projekto dalį kartu nerengiant kitų yra neįmanoma, todėl teisiniu požiūriu galima kelti klausimą, ar atskirų projekto dalių rengimo sutartys apskritai yra galiojančios, nes, vadovaujantis Civiliniu kodeksu, prievolės dalykas negali būti tai, kas neįvykdoma. Nesudarius sąlygų efektyviai organizuoti darbus, kenčia ir projekto kokybė bei terminai. Vis dėlto bandymų tokiu būdu rengti projektus labai daug. Ypač darbo projektus, kur į projektavimo procesą dažnai įtraukiami ir statybos rangovai.

Kalbant apie nepagrįstą liberalumą, vertėtų atkreipti dėmesį ir į neseniai galiojusį darbo projekto sąvokos apibrėžimą, leidusį šį projektą rengti ne tik kaip vientisą dokumentą vienu metu, bet ir atskirais sprendinių dokumentais (iš anksto parengus sprendinius, būtinus statinio statybai pradėti, o kitus – statybos metu). Reglamente nebuvo nurodyta, kad atskiri sprendinių dokumentai gali apimti tik funkciškai ir techniškai atsietas statinio dalis. Todėl praktikoje tapo įprasta iš projektuotojų reikalauti pavienių statinio sprendinių lygiagrečiai su vykdomais statybos darbais. Tokiuose skubotai rengiamuose brėžiniuose buvo neįmanoma įvertinti statinio sprendinių visumos, atlikti tikslių skaičiavimų ir pan. O kur dar užsakovo ar rangovo pageidaujami sprendinių pakeitimai, rangovų padarytų klaidų taisymas, atskirai pasamdytų projektuotojų nesusikalbėjimas, projekto dalį sau rengiančio statybos rangovo suinteresuotumas. Visa tai lėmė begalinius dar nebaigto darbo projekto tikslinimus, iš to kylančius jo neatitikimus, statybos darbų perdarymą ir atitinkamus statytojų nuostolius. Ši problema jau buvo tapusi chrestomatine, todėl sveikintinas 2015 metų pradžioje įsigaliojęs aplinkos ministro sprendimas panaikinti tokio projektavimo galimybę. Deja, neįvedus patikros, praktikoje nesigirdi šių projekto kokybei tikrai reikšmingų pokyčių. Manytina, kad jiems atsirasti užtektų įtvirtinti statytojo pareigą informuojant apie statybos pradžią pateikti statinio darbo projektą.

Projektavimo pradžios svarba

Be paminėtų, pastebimos ir kitos projektavimo proceso reguliavimo ydos. Pirmiausia akcentuotina neaiški projektavimo pradžia, šiuo metu įvardyta kaip projektavimo darbų rangos sutarties įsigaliojimo diena. Dauguma statytojų vis dar yra įsitikinę, kad projekto rengimo dokumentų (prisijungimo sąlygų, specialiųjų reikalavimų, tyrinėjimų ataskaitų ir kt.) gavimas yra sudėtinė projektavimo dalis, nors, vadovaujantis Statybos įstatymu ir jį lydinčiais teisės aktais, projektuotojui juos pateikti turi pats statytojas. O Europos architektūros paslaugų teikėjų profesinės etikos kodeksas netgi draudžia architektui pasirašyti projektavimo sutartį nežinant visos projekto apimties ir jo pobūdžio. Šį dokumentą priėmusi Europos architektų taryba aiškiai suprato, kad pavėluotas projektui svarbios informacijos gavimas ne tik sutrikdo projektavimo eigą, bet ir turi neigiamos įtakos projekto kokybei. O mūsų šalyje vis dar tikima, kad kažkokiu būdu įmanoma beveik finišo tiesiojoje gavus naujus duomenis tuoj pat juos įvertinti ir netgi esminius projekto sprendinius pakeisti per dešimteriopai trumpesnį laiką, negu jis yra minimaliai būtinas.

Daiva BAKŠIENĖ: „Mūsų šalyje, stengiantis suteikti statybos verslui liberalumo, lankstumo, užtikrinti kuo lengvesnį ir greitesnį investicijų įsisavinimą, neretai atleidžiami ne tie varžtai, kuriuos derėtų atleisti. Arba priešingai – laisvės nepaliekama ten, kur ji būtų efektyvi ir naudinga.“ Tam pačiam aspektui priskirtinas ir projektavimo užduoties keitimas proceso eigoje. Statytojai ypač mėgsta sutartyse numatyti teisę bet kuriuo metu keisti užduotį, manydami, kad tokiu būdu galės bet kada pakreipti vykstantį procesą sau palankia linkme. Tačiau realiai tokiu būdu jie tik didina riziką, kad jų pačių interesai liks neįgyvendinti – bus praleisti projektavimo terminai, neužtikrinta sprendinių kokybė ar įsiplieskus konfliktams projektas apskritai liks neužbaigtas. Taigi akivaizdu, kad projektavimo terminai gali būti skaičiuojami tik nuo visų reikiamų išeities duomenų gavimo. Todėl svarstytina, ar didelę įtaką projekto kokybei turinčią projektavimo pradžią nereikėtų sureguliuoti taip, kaip ji suprantama minėtame profesinės etikos kodekse, nepaliekant projektuotojo vieno įrodinėti jos reikšmingumo.

Statytojas – statybos dalyvis ar stebėtojas?

r 5N

Dar viena sisteminė yda, neleidžianti užtikrinti statybos dalyvių galių balanso, atitinkamai – ir rezultatų kokybės – tai statytojo įtakos ir jo atsakomybės netolygumas. Nors Statybos įstatyme gana vienoda apimtimi apibrėžtos statytojo, projektuotojo ir rangovo pareigos, nėra įvertinta tai, kad statytojas sutartimis samdo ir finansuoja kitų dviejų darbą. Dirbantieji šioje srityje patvirtins, kad sutartiniuose santykiuose statytojas turi neabejotiną pranašumą: jis renkasi kitus statybos dalyvius, teikia jiems užduotis, žinodamas statybos dalyvių polinkį vengti teisminių procesų, sutinka arba nesutinka priimti atliktus darbus ir už juos sumokėti. Projektuotojai apklausose pripažįsta, kad būtent statytojas turi didžiausią įtaką projekto sprendiniams. Kai kuriose projektavimo sutartyse, ypač pateikiamose profesionalių vystytojų, galima rasti netgi tam tikrų vergovės požymių – jomis reikalaujama visiško projektuotojo paklusimo, besąlyginio „užsakovo pastabų, pasiūlymų, pageidavimų ir nurodymų“ vykdymo, sprendinių teikimo tol, „kol užsakovas išsirinks sau tinkamus“ ir pan. Nekyla abejonių, kad projektas turi atitikti statytojo poreikius, tačiau nė vienas statinys nėra tik privatus reikalas – jis formuoja šalies IJA AC kraštovaizdį, kuria visų gyvenimo kokybei svarU SIT bią aplinką. Todėl esama padėtis nėra saugi vi/ 0

sos valstybės interesų požiūriu. Ir nors kritikuotinas pačių projektuotojų sutikimas pasirašyti tokias sutartis, statytojo įtaka turėtų būti tinkamai įvertinta, turėtų būti randama priemonių jai subalansuoti. Deja, kol kas daugelis svarbių kokybės klausimų yra palikti vien projektuotojo principingumo ir kitų jo asmeninių savybių sferai. Faktinės galių išsidėstymo situacijos niekaip neatspindi ir statytojui nustatyta atsakomybė – nepaisant minėtos jo įtakos, atsakomybė už projekto ir paties statinio kokybę tenka tik jo pasamdytiems specialistams. Manytina, kad būtent tai turėjo omenyje vienas iš „Maximos“ vadovų, po tragedijos Rygoje viešai nurodęs nejaučiantis kaltės. Tiesiog pas mus įprasta visą statybos procesą valdantį asmenį (statytoją) laikyti mažai išmanančiu ir nieko nelemiančiu pinigų mokėtoju, o ne lygiaverčiu interesų ir pareigų turinčiu statybos dalyviu. Nors būtent tai yra įtvirtinta Statybos įstatyme, ir tai pripažinti reikalauja pati praktika.

Laisvė gali būti ir naudinga

Iki šiol daugiausia buvo minėti pernelyg liberalaus reguliavimo pavyzdžiai, tačiau yra ir priešingo požiūrio reikalaujančių atvejų. Viena jų grupė – tai santykiai, kurie yra svarbūs tik konkretiems asmenims ir neturi įtakos bendriems visuomenės interesams. Manytina, kad į juos valstybė neturėtų kištis, eikvoti biudžeto lėšų jiems administruoti, riboti privačių asmenų veiklą be jokio aiškaus pagrindo. Tai pasakytina apie vien statytojui aktualius statinio sprendinius, kuriuos vertinti pavedama valstybės ar savivaldybių institucijoms. Teisės aktuose taip pat galima rasti ne vieną atvejį, kai nepagrįstai kišamasi į sutartinius statybos dalyvių santykius. Pavyzdžiui, reikalaujama tikrinančioms institucijoms atskleisti komercinę informaciją, t. y. projekte pateikti sutarties vykdymo dokumentus: protokolus, aktus, kt. Nepagrįstu laikytinas ir reikalavimas pateikti projekto pakeitimus sutarties pagrindu veikiančio rangovo suderinimams ir kt. Dėl tokio reguliavimo praktikoje irgi kyla nereikalingų trukdžių, tik dar daugiau prisidedančių projektavimo proceso problemų. Kita nepagrįstai ribojamos laisvės pavyzdžių grupė – tai siekis visą proceso priežiūrą telkti į vienas rankas ir primygtinai laikytis nuostatos, kad vien teisės aktuose nustatyti reikalavimai gali užtikrinti jo rezultatų kokybę. Praktika rodo, kad to nepakanka. Be projekto sprendinių patikros, būtina efektyvi proceso dalyvių kvalifikacijos ir profesinės etikos priežiūra. Atliktos užsienio šalių praktikos analizės rodo, kad efektyviausiai ši priežiūra (tiksliau – savipriežiūra) yra vykdoma ten, kur yra sukurtos aktyviai veikiančios profesinės savivaldos sistemos. Deja, mūsų šalyje bandymas įkurti architektų profesinę savivaldą jau dešimt metų yra įstrigęs pradinėje stadijoje. Nors Architektų rūmų įstatymas priimtas dar 2006 metais, neįtvirtinus jame tiesioginės sąsajos tarp atestato įgijimo ir narystės, rūmų veikloje dalyvauja mažiau nei 10 procentų visų atestuotų architektų. Esant tokiai situacijai, bandymas įgyvendinti įstatyme nustatytas profesinės savivaldos funkcijas vargu ar gali būti sėkmingas. Apibendrinus matyti, kad tik konstruktyvus ir sistemingas visų problemų įvertinimas bei atitinkamų kompleksinių priemonių pritaikymas gali padėti užtikrinti projekto, tuo pačiu ir viso statybos proceso bei jo rezultatų kokybę. O svarbiausia – būtent įvairiapusės kokybės, o ne atskirų interesų įgyvendinimo ar kaltųjų suradimo siekis turi būti lemiamas nustatant šios srities teisinį reguliavimą.

13 13 13

Tarptautiniame projekte susibūrę 8 partneriai iš Ispanijos, Danijos, Kipro, Lenkijos ir Lietuvos planuoja naujas darbo vietas, atitinkančias šiuolaikinius rinkos poreikius. Rekuperacinė sistema, šilumos siurblys, saulės kolektorius – jau ne kartą girdėti terminai, kuriuos vartoja pasyviųjų, aktyviųjų, ekologiškų ar išmaniųjų namų statytojai. Girdėta gali būti ir statinių informacinio modeliavimo sąvoka – pasitelkę jį architektai kartu su inžinieriais konstruktoriais ne tik sukuria būsimo statinio projektą, bet ir sudaro išsamų jo statybos, eksploatavimo bei nugriovimo planą. Nors šiuolaikiniai pastatai kyla nepalyginamai greičiau nei prieš 20 ar 30 metų, statybų aikštelėse dar yra kur tobulėti. Vis dėlto čia ilgainiui reikės kitaip mąstančių, kitokių įgūdžių ir gebėjimų turinčių darbuotojų. Jų gebėjimų reikalavimai kinta greičiau, negu švietimo ir mokymo sistemos gali reaguoti į rinkos poreikius. Tarptautinis 18 mėnesių trukmės projektas „Žalieji gebėjimai tvariai ir konkurencingai statybai“ (Nr. VP/2013/0100201 “Connecting People for Green Skills“), kurį iš dalies finansuoja Europos Sąjungos programa PROGRESS, skirtas būtent šiems kintantiems poreikiams tenkinti. Jo tikslas – nustatyti darbą ir profesinį mokymąsi sąlygojančius veiksnius, dėl kurių statybų sektoriaus darbuotojai negali įsidarbinti darbo vietose, kuriose reikalaujama naujų gebėjimų ir kvalifikacijų. Projektu siekiama padėti darbuotojams ugdyti ir plėtoti techninius, profesinius bei bendruosius gebėjimus, reikalingus šiuolaikinei statybos pramonei ir užtikrinančius 2020 metų energijos taupymo bei tvarumo strategijos įgyvendinimą. Projekte susibūrę 8 partneriai iš Ispanijos, Danijos, Kipro, Lenkijos ir Lietuvos atstovauja profesinio mokymo įstaigoms, statybų asociacijoms, darbdavių organizacijoms, mažoms verslo įmonėms, ne pelno siekiančioms organizacijoms. Lietuvai atstovauja Vilniaus statybininkų rengimo centro specialistai. Trečias partnerių susitikimas vyko Danijoje 2014 metų spalį. „Albertslundo mieste esančiame biurų centre „Gate21“ aptarėme pastarųjų kelių mėnesių veiklos ir pirmųjų projekto metų rezultatus. Didžiausias dėmesys šį kartą buvo skirtas naujausiems projekto pasiekimams ir rezultatams“, – sakė šioje veikloje dalyvaujanti Vilniaus statybininkų rengimo centro projektų vadovė Renata Černeckienė.

Pasiektų rezultatų išties nemažai: 1. Parengti kompetencijų ir gebėjimų aprašai, atitinkantys nustatytus rinkos poreikius žaliosioms darbo vietoms kurti statybų sektoriuje. 2. Parengtas naujų rinkos pasiūlymų ir įsidarbinimo galimybių katalogas, skirtas įdarbinimo paslaugas teikiančioms tarnyboms. 3. Kiekvienoje partnerių šalyje suburtas nacionalinis ekspertų komitetas, kurio pagrindinė užduotis – konsultuoti ir patarti pasiūlos bei paklausos tyrimo etape, padėti plėtoti bendradarbiavimo galimybes tarp skirtingų darbo rinkos dalyvių. 4. Sukurta interneto platforma, padedanti sujungti darbo pasiūlą ir poreikį tvariosios statybos srityje: http://greenskillsproject.eu/lt. 5. Parengti nustatytų naujų įsidarbinimo galimybių įgūdžių ir kompetencijų aprašai, kuriuose pateikta išsami informacija apie kiekvienam darbui reikalingą išsilavinimą ar mokymus, specializaciją, patirtį, psichologines savybes. Remdamiesi jau pasiektais rezultatais partneriai pradėjo įgyvendinti paskutines projekto, kuris baigsis 2016 metų kovą, veiklas: numatoma parengti kiekvienos pasirinktos profesijos mokymo vadovus ir nuotolinius mokymo kursus statybų sektoriaus darbininkams, ieškantiems darbo asmenims. R. Černeckienei įspūdį paliko pažintiniai vizitai Kopenhagoje, kurių metu projekto partneriai susipažino su sėkminga Danijos patirtimi žaliųjų gebėjimų ugdymo ir tvariosios statybos srityje: nuomai skirtų butų energiją taupančia pertvarkymo programa ir gyvenamųjų pastatų statybai skirtu projektu, kuriame naudojami perdirbti jūriniai konteineriai. Projektą iš dalies finansuoja Europos Sąjungos (ES) užimtumo ir socialinio solidarumo programa PROGRESS (2007–2013), kurią įgyvendina Europos Komisija (EK). Programa sukurta siekiant finansiškai padėti įgyvendinti ES užimtumo, socialinių reikalų ir lygių galimybių politikos tikslus, padėti pasiekti strategijoje „Europa 2020“ iškeltus tikslus. Septynerių metų trukmės programoje gali dalyvauti visos nurodytus kriterijus atitinkančios organizacijos iš 28 ES valstybių narių, ES kandidačių ir ELPA/EEE šalių. Šioje publikacijoje pateikiama informacija nebūtinai atspindi EK požiūrį ar nuomonę.

Vaikų darželis sostinės Santariškių rajone pastatytas laikantis aukštų energinio efektyvumo reikalavimų. G. Bartuškos nuotr.

SA 2015 Nr. 10 / reklama

ŽVELGIA Į STATYBŲ VERSLO ATEITĮ

KAIP APSAUGOTI NESISAUGANČIUS? G. Bartuškos nuotr.

Lina BIELIAUSKAITĖ

Statybos konkursuose pranašumo siekiančios įmonės sąnaudų mažinimo rezervų neretai ieško srityse, kuriose taupyti gali būti pragaištinga. Atsikratyti ydingos praktikos diržus veržtis darbų saugos sąskaita Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) ir Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) atstovai tikisi inicijuodami įstatymų bazės pakeitimus. Siekiama, kad biudžetas darbuotojų saugą ir sveikatą užtikrinančioms priemonėms taptų neliečiama viešųjų pirkimų eilute. Sunkių nelaimingų atsitikimų daugėjo

r. 1

VDI vadovo Gintaro Čepo teigimu, įmonių konkuravimas konkursuose turėtų atsispindėti technologinėse, medžiagų kainų ir panašiose srityse, tačiau praktika rodo, kad įprastai tam aukojamos darbo užmokesčio ir darbo saugos priemonių sąnaudos. O statistika skelbia, kad LieS A tuvai, priešingai, šioje srityje yra kur pasitempti. M DI VDI duomenimis, 2015 metų sausio–lapkričio mėEN nesiais statybų sektoriuje užfiksuota 12 mirtinų R P

nelaimingų atsitikimų darbe – tiek, kiek ir tuo pačiu laikotarpiu 2014 metais. Atitinkamai sunkių nelaimingų atsitikimų statybvietėse skaičius, palyginti su praėjusiais metais, išaugo du kartus – nuo 19 iki 40. „Statybų sektorius ypač išsiskiria rizikomis ir nelaimingais atsitikimais. Taupant darbų saugai, kyla pavojus, kad gali būti neužtikrinti net minimalūs reikalavimai. Subrangovai pradeda samdyti nelegalius darbuotojus, sumažinama kolektyvinių, asmeninių saugos priemonių, kurios statybvietėse leistų išvengti tam tikrų rizikų. Ypač darbuotojų saugą aktualu užtikrinti stambiuose objektuose, kur didesni aukščiai, plotai“, – kalbėjo VDI vadovas G. Čepas.

Atsiliepia mažiausios kainos principas

LSA prezidento Daliaus Gedvilo žodžiais, prielaidas taupyti darbuotojų saugumo ir sveikatos sąskaita sudaro viešuosiuose pirkimuose galiojantis mažiausios kainos principas. „Tačiau darbų sauga tikrai neturėtų būti konkuravimo objektas. Todėl šioms reikmėms privalomą biudžetą viešuosiuose pirkimuose siūlome išskirti atskira eilute, kaip, pavyzdžiui, ji išskirta pridėtinės vertės mokesčio atveju“, – komentavo pašnekovas. D. Gedvilas neneigė, kad gali kilti pagrįstų abejonių, kiek pačios konkursuose dalyvaujančios įmonės suinteresuotos tokiais pakeitimais. „Žinoma, statytojai visada nori sutaupyti, tačiau viešuosiuose pirkimuose įsiteisėjęs reikalavimas skirti atitinkamą biudžetą darbuotojų saugai užtikrinti taptų visuotine norma ir būtų

Gintaras ČEPAS: „Taupant darbų saugai, kyla pavojus, kad gali būti neužtikrinti net minimalūs reikalavimai.“ vienodai privalus visiems rinkos dalyviams“, – kalbėjo pašnekovas. VDI vadovo G. Čepo pastebėjimu, viešųjų pirkimų praktika darbuotojų saugos klausimais Vakarų Europos šalyse – skirtinga. Vienais atvejais saugą objekte privalo užtikrinti objekto valdytojas, generalinis rangovas, kitais – užsakovas.

Sąnaudų nustatymo metodika

Minimalią ribą, kiek projekte privalu investuoti į darbų saugą, anot LSA prezidento D. Gedvilo, būtų galima nustatyti pagal pastato pobūdį. „Tarkime, jei statomas gyvenamasis namas, tam būtų galima skirti 0,4 procento bendros sąmatos, jei metalinis angaras ar

Dalius GEDVILAS: „Reikalavimas skirti atitinkamą biudžetą darbuotojų saugai užtikrinti taptų visuotine norma ir būtų vienodai privalus visiems rinkos dalyviams.“ parduotuvė – 0,8 procento, aukštuminis biurų pastatas – dar kitoks procentas“, – galimus sprendimus modeliavo pašnekovas. Bendra LSA ir VDI iniciatyva užtikrinti privalomą biudžetą darbuotojų saugos ir sveikatos priemonėms turėtų būti įteisinta Statybos bei Viešųjų pirkimų įstatymuose. Kol kas siekiui įgyvendinti žengiami pirmieji žingsniai. „Šiuo metu ieškome struktūrinės paramos galimybių ar kitų resursų atlikti tyrimą, kuris ir padėtų nustatyti, kokia išlaidų darbų saugai dalis turėtų būti skiriama pagal pastatų rūšis. Po tokio tyrimo būtų galima inicijuoti tam tikrus teisės aktų pakeitimus. Tačiau, žinoma, svarbi ir pačios valstybės pozicija, ar mums šito reikia, ar ne“, – kalbėjo D. Gedvilas.

MIRTINŲ IR SUNKIŲ NELAIMINGŲ ATSITIKIMŲ DARBE PASISKIRSTYMAS PAGAL ĮMONIŲ EKONOMINĖS VEIKLOS RŪŠIS 2012–2015 METAIS (2015-11-16 DUOMENIMIS) Sunkūs nelaimingi atsitikimai Mirtini nelaimingi atsitikimai Eil. Nr. Ekonominė veikla 2012 2013 2014 2015 2012 2013 2014 2015 Nelaimingi atsitikimai darbe (N-1) 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12. 13. 14. 15. 16. 17. 18. 19. 20.

Statyba Transportas, saugojimas Apdirbamoji pramonė Žemės ūkis Miškininkystė Jūrinė žvejyba Didmeninė ir mažmeninė prekyba, variklinių transporto priemonių remontas Žmonių sveikatos priežiūra ir socialinis darbas Elektros, dujų, garo tiekimas ir oro kondicionavimas Administracinė ir aptarnavimo veikla Vandens tiekimas, nuotekų valymas, atliekų tvarkymas ir regeneravimas Švietimas Apgyvendinimas ir maitinimas Viešasis valdymas ir gynyba; privalomasis socialinis draudimas Informacija ir ryšiai Nekilnojamojo turto operacijos Profesinė, mokslinė ir techninė veikla Meninė ir pramoginė veikla Kasyba Kita aptarnavimo veikla Skaičius N-1 formos aktai Dažnumo koeficientas (Kd)

skaič.

33 28 22 3 3 0 16 0 1 3 0 1 1 1 2 0 0 3 0 1 118 10,2

35 29 23 6 0 0 20 2 0 6 4 3 1 1 1 1 1 3 1 0 137 11,6

19 24 22 11 3 1 5 5 0 4 3 3 0 1 1 0 2 0 0 0 104 8,6

40 13 24 5 2 0 12 4 0 7 5 3 2 1 1 1 1 0 0 0 121 10,0

11 15 3 2 4 0 3 0 3 3 4 0 0 0 0 1 0 1 0 1 51 4,4

13 7 8 3 4 1 3 0 0 3 1 2 0 0 0 2 0 1 0 0 48 4,0

12 15 5 6 6 0 1 2 2 4 0 1 0 1 0 0 1 0 0 0 56 4,6

12 10 5 3 1 1 2 1 1 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 36 3,0

Pastaba: skaičiuojant dažnumo koeficientą (Kd) naudotasi Statistikos departamento oficialiai paskelbtais duomenimis: 2012–2014 metų metinis darbuotojų skaičius su individualiomis įmonėmis, o 2015 metų – 2015-ųjų II ketvirčio duomenimis – darbuotojų skaičius be individualiųjų įmonių.

AR SAUGA STATYBŲ AIKŠTELĖJE TAPS PRIORITETU?

r. 1

N 15

D 0/

A OS

Įpareigojimas užsakovui paskirti asmenį, atsakingą už darbuotojų saugą ir sveikatą – saugos ir sveikatos koordinatorių, jei statybos procese dalyvauja daugiau nei vienas rangovas, įrašytas ne Statybos, bet Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo poįstatyminiame akte. Specialistai spėja – tai viena priežasčių, kodėl projektuojant statinį statinio projektavimo saugos ir sveikatos koordinatorius skiriamas palyginti retai, o statybų aikštelėje darbuotojų saugos reikalavimų įgyvendinimu rūpinasi ne statinio statybos saugos ir sveikatos koordinatorius, bet koordinatoriaus atestatą turintis statinio statybos vadovas.

G. Bartuškos nuotr.

Darbuotojų sauga – podukros vietoje

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Statybos fakulteto Darbo ir gaisrinės saugos katedros mokslininkai jau 8 metus organizuoja statinio projektavimo ir statybos saugos bei sveikatos koordinatorių mokymus. Tokiuose mokymuose gali dalyvauti specialistai, turintys aukštąjį universitetinį statybos srities išsilavinimą, vienos statybos techninės veiklos sričių atestatą, taip pat – darbuotojų saugos ir sveikatos specialisto pažymėjimą. VGTU nuo 2007 metų atestuota apie 500 statinio projektavimo ir statybos saugos bei sveikatos koordinatorių. Atestatas galioja 5 metus.

Statinio projektavimo saugos ir sveikatos koordinatoriaus uždavinys – projektavimo stadijoje užtikrinti, kad visos projekto dalys atitiktų darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus. Darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimai statybvietei numatomi statinio techniniame projekte, o konkrečios priemonės, užtikrinančios darbuotojų saugą ir sveikatą statinio statybos metu – statybos darbų technologijos projekte. Projektą koordinatorius turi suderinti su Valstybine darbo inspekcija – tokia prievolė poįstatyminiu nuostatu buvo įteisinta dar 2011 metais. Statinio statybos saugos ir sveikatos koordinatorius rūpinasi, kad plano reikalavimai būtų įgyvendinti statant. „Jeigu statinio projektavimo saugos ir sveikatos koordinatorius nebuvo paskirtas, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimai nebuvo nustatyti, nelieka prievolės numatyti priemones saugos ir sveikatos reikalavimams įgyvendinti. Tokiu atveju statinio statybos saugos ir sveikatos koordinatoriaus laukia užduotis – parengti saugos ir sveikatos priemonių planą. Lietu-

voje pereinamuoju laikotarpiu buvo numatyta, kad koordinatoriumi gali būti paskiriamas statybos darbų vadovas. Teisės aktas liko nepakitęs, todėl praktikoje parankiausia rinktis lengviausią kelią. Ir taip svarbias pareigas turintiems darbų vadovams užkraunamas kitas didelis darbų baras – užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą. O ši užduotis labai sudėtinga, nes prevencija turi būti nuolatinė, kiekvieną dieną privalu dalyvauti procese“, – teigė VGTU Darbo ir gaisrinės saugos katedros doc. dr. Aušra Stankiuvienė. Statybos saugos ir sveikatos koordinatorių funkcijų spektras platus: jie turi kontroliuoti projektavimo etape numatytų reikalavimų įgyvendinimą, nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų prevenciją – spręsti techninius ir organizacinius klausimus vykdant darbus vienu metu ar paeiliui, užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą, įvertinti darbų ar jų etapų vykdymo trukmę, organizuoti darbdavių bendradarbiavimą ir informacijos sklaidą ir t. t. Svarbu, kad paskirtas koordinatorius ne patirtų vaidmenų konfliktą, bet turėtų priemonių ir įgaliojimų vykdyti savo pareigas. VGTU mokslininkams nesuprantama ir praktika 2–4 proc. projekto lėšų, anksčiau skirtų darbuotojų saugai, perkelti į pridėtinių išlaidų eilutę.

r. 1

N 15

D 0/

A OS

Sektinas pavyzdys – Europos praktika

Statybų įstatyme įrašyta prievolė vykdyti techninę priežiūrą, anot Darbo ir gaisrinės saugos katedros doc. dr. Ritoldo Šukio, išsprendė daug problemų. Ar įpareigojimas įgyvendinant projektą į komandą įtraukti statinio projektavimo ir statybos saugos bei sveikatos koordinatorius galėtų pakoreguoti nelaimingų atsitikimų statistiką? VGTU Darbo ir gaisrinės saugos katedros mokslininkai neabejoja – darbuotojų saugos ir sveikatos klausimai turi būti aptariami kiekvienoje projekto dalyje. Tuomet, žinant, kiek objekte dirbs žmonių, kokios medžiagos, įrenginiai bus naudojami ir kokios bus taikomos technologijos, bus lengviau numatyti, kaip statybos metu apsaugoti darbuotojus ir kokių priemonių reikia imtis įgyvendinant kiekvieną darbų etapą. Užsienio kapitalo įmonėse darbuotojų sauga ir sveikata – prioritetas, tačiau Lietuvoje dar ne visų kompanijų vadovai suvokia, kad rūpinantis darbuotojų sauga ir sveikata neužtenka išdalyti asmenines apsaugos priemones – didžiausią dėmesį būtina skirti prevencijai. „Koordinatoriai grįžę iš Norvegijos, Vokietijos pasakoja, kad tose šalyse požiūris į darbuotojų saugą ir sveikatą kardinaliai skiriasi. Bet juk Europos Sąjungos direktyvos tos pačios – skiriasi tik noras jas įgyvendinti“, – pripažino dr. A. Stankiuvienė. Lietuvoje vis labiau populiarėja darbuotojų nuoma. Taikydami tokią įdarbinimo formą, atkreipė dėmesį VGTU docentė, darbdaviai palengvina sau naštą neinvestuodami į darbo vietos pritaikymą darbuotojų poreikiams, o tai gali turėti ne mažą įtaką nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų skaičiui. „Jei darbuotojas įgis profesinę ligą, kuris darbdavys bus atsakingas? Tokio nebus. Šitoks beprecedentis reiškinys – lietuviškoji realybė“, – apgailestavo pašnekovė. Apie 50 proc. sunkių ir mirtinų nelaimingų atsitikimų statybų sektoriuje įvyksta dėl kritimo iš aukščio. Nelaimių priežastimi dažniausiai tampa neteisingai prisegti saugos diržai, darbas ant pastolių ar platformų be atitvarų, ant netvirtų stogų, blogai pritvirtintų ar netinkamų kopėčių. Airijoje atliktas mirtinų nelaimingų atsitikimų tyrimas parodė, kad ne mažiau kaip 25 proc. tokių nelaimių buvo nulemtos dar prieš pradedant statybos darbų etapą. Prieš kelerius metus Europos darbuotojų saugos ir sveikatos darbe agentūros paskelbtoje ataskaitoje taip pat teigiama, kad net iki 60 proc. nelaimingų atsitikimų ir daugiau kaip 25 proc. mirtinų nelaimių Europos statybvietėse būtų buvę galima išvengti, jei prieš imantis statybos darbų kruopščiau būtų atliekami projektavimo, planavimo ir viešųjų pirkimų darbai. Tad, VGTU mokslininkų įsitikinimu, kritimo rizikai minimizuoti saugos priemones privalu numatyti dar projektavimo stadijoje. Už tai ir turi būti atsakingas projektavimo koordinatorius, o vėliau – statinio statybos koordinatorius. Kartu svarbu teisės aktuose įvardyti aiškius koordinatorių paskyrimo etapus, apibrėžti jų teises ir galimas skirti sankcijas dėl nustatytų darbuotojų saugos bei sveikatos reikalavimų pažeidimų.

KĄ PASIRINKSIME: DARBO SAUGOS PRIEMONES AR DIDESNĮ ATLYGINIMĄ?

IJA AC U SIT

.1 Nr

Vaidotas LEVICKIS VšĮ Nacionalinio saugos ir sveikatos darbe instituto direktorius

Lapkričio mėnesį Ispanijos Bilbao mieste vykusiame tradiciniame Europos saugiausių darbo vietų apdovanojimų renginyje ir aukščiausio lygio saugos bei sveikatos darbe specialistų susitikime buvo daug kalbama apie streso valdymą darbe. Kokios reakcijos Lietuvoje sulauktų idėja siūlyti darbuotojams atsipalaiduoti žaidžiant kompiuterinius žaidimus? Europietiško požiūrio dar tik mokomės

Europos darbuotojų saugos ir sveikatos agentūra (EU-OSHA) neseniai surengė kampaniją apie streso valdymo sprendimus. Ir Lietuvoje buvo specialių renginių. Tačiau ar tai turėjo atgarsį visuomenėje? Darbų sauga yra neatsiejama įmonės vadybos dalis. Vis dėlto vadybos studijų programose darbų saugos paskaitų beveik nėra. Ir mūsų įmonių vadovų požiūris toks: svarbiausia pardavimai ir personalo vadyba – žmogiškieji ištekliai šiandien Lietuvoje didžiausias rūpestis. O stresas – jau vėlesnė problema. Nors su streso lygiu susijęs ir darbuotojų produktyvumas, įvertinti tokius sunkiai apčiuopiamus elementus daugelis vadovų dar nemoka. Tai nieko keista – turime pripažinti, kad esame Europos provincijoje, ir šiek tiek užtrunka, kol iki mūsų ateina naujovės. Mokomės europietiško elgesio keliuose, plačiai informuojame apie atšvaitų būtinybę, tačiau pamirštame, kad ir bet kokia darbinė veikla – statybos, bandelių kepimas ir pan. – turi rizikos elementų. Ir arba mes tą riziką įvertinę imamės priemonių problemoms užkirsti, arba įprantame gyventi rizikuodami. Nes žmogus tokia jau būtybė – jei du kartus pavyksta išvengti problemų pažeidžiant darbo saugos taisykles, jam atrodo, kad nieko neatsitiks ir trečiąkart. Tokiam žmogui įteigti, kad reikia naudotis asmeninėmis arba grupinėmis saugos priemonėmis, kad reikia dirbti ne greitai, o gerai ir saugiai, yra sunku. Jam reikia persilaužti, rasti motyvatorių, o tai yra sudėtingas procesas.

Darbo užmokestis svarbesnis nei sauga

Statybų sektoriuje kadrų problema tikrai didelė – darbdaviai džiaugiasi gavę amatą mokančių darbuotojų, ir jiems jau ne itin svarbu, ar šie dirba saugiai. Jau daugybę metų esame tokios situacijos įkaitai. Ir tikėtis, kad kas nors staiga pasikeis, kad sumažinsime nelaimingų atsitikimų skaičių šiame sektoriuje – sunku. Nematau tam prielaidų. Kaip ir kituose rizikingiausiuose sektoriuose. Nelaimingų atsitikimų mažėjimas sietinas labiau su makroekonominiais dalykais – finansų krize, mažesnėmis darbų apimtimis – ir tik labai retai su tuo, kad įmonės įsidiegė kokias nors sistemas ar pabandė pagerinti darbų saugos kokybę viduje. Viena didžiausių problemų yra tai, kad tie, kurie šiandien ruošia pavojingų profesijų darbuotojus, labai dažnai į darbų saugą žiūri kaip į formalų reikalavimą. Gėda prisipažinti, bet aš pats studijuodamas inžinerinę specialybę, kur buvo visai nemažai šiai temai skirtų užsiėmimų, vertinau tai kaip laiko švaistymą. Lyg pats nežinočiau, kad negalima pirštų į šakutės lizdą kišti... Bendra tendencija – trūksta darbų saugos praktikos mokymosi procese, gerų darbo saugos pavyzdžių. Kitas dalykas, kiek šiuo klausimu suinteresuotos profsąjungos ir darbdavių organizacijos. Matyti, kad socialinis dialogas darbų saugos klausimais tarp šių

Vaidotas LEVICKIS.

partnerių – dar embriono stadijos. Dar nėra rimtų šakinių susitarimų, kuriuose būtų aptarta kas nors kita nei atlyginimai. Taip jau yra, kad šiandien profsąjungos koncentruojasi į darbo užmokesčio klausimus. Ir nedaugelis – į saugų darbą.

Per mažai analizuojami pažeidimų padariniai

Kai rimtesni rinkos dalyviai bando ieškoti ateities užsienyje ir ten susiduria su normalia darbo sauga, su darbo jėga, kuri netoleruoja nesaugių darbo sąlygų, persiorientuoja labai greitai. Tačiau ne visada tuos gerus įgūdžius importuoja į Lietuvą. Yra pavyzdžių, kai ta pati įmonė Norvegijoje sugeba dirbti labai saugiai, o Lietuvoje šiais dalykais nesirūpina, nes niekas nepatikrins. Užsienyje veikia per daug metų susiformavusi darbo kultūra, be to, sistema sutvarkyta taip, kad nesilaikyti reikalavimų yra labai brangu. Tarkime, JAV darbdavys, kurio įmonėje žuvo žmogus, vilks tą šleifą visą gyvenimą, kad ir kokią įmonę vėliau kurtų – visada liks vadovas, neužtikrinęs darbuotojams saugių darbo sąlygų. Lietuvoje būta įvairių precedentų, susijusių su darbo saugos pažeidimais, bet trūksta viešinimo – kiek bendrovei kainuoja tas nelaimingas atsitikimas. Jei visi įsidėmėtų, kad mažesnei įmonei tokie atvejai dažnai reiškia net bankrotą, gal būtų kitoks ir požiūris. Reikia pakalbėti ir apie žmones, kurie mūsų šalyje formuoja šios srities politiką. Kaip manote, kelintoje vietoje prioritetų sąraše darbų sauga yra Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai? Vargu ar pirmame dešimtuke. Nes ją spaudžia kiti socialiniai dalykai – pensijos, socialinis modelis, darbo kodeksas ir t. t. Ir politikai žino, kad besirūpindami saugia darbo aplinka politinių dividendų susirinks mažiau nei pakeldami pensijas. Todėl mes matome indiferentišką politikų požiūrį ir poziciją įmonių, kurios neturi motyvacijos investuoti į darbų saugą. Reikia paminėti ir Valstybinę darbo inspekciją (VDI), kurios resursų neretai užtenka tik post factum nuvykti į incidento vietą ir ištirti problemą. Žinoma, VDI inspektoriai stengiasi, bendrauja su asociacijomis, įmonėmis, bet moralizavimas šioje veiklos srityje – nepakankamas įrankis.

Pamokos prasideda nuo pavyzdžių

Nors Europa pažengusi gerokai toliau nei Lietuva saugos ir sveikatos darbe klausimais, yra ir bendrų problemų. Didžiausia – kad žmonės, kurie įmonėse yra atsakingi už

DARBUOTOJŲ SAUGA – NE FORMALUMAS Kęstutis VANAGAS „YIT Kausta“ generalinis direktorius Vadovaujantis valstybės nustatytais reikalavimais, kiekvienoje statybos įmonėje priklausomai nuo darbuotojų skaičiaus turi būti įkurta Darbuotojų saugos ir sveikatos tarnyba. Ši tarnyba veikia ir mūsų įmonėje. Jos specialistai kasdien prižiūri, kad bendrovėje būtų laikomasi visų valstybės ir įmonės viduje nustatytų darbuotojų saugos bei sveikatos reikalavimų. Tačiau mūsų tikslas ir kasdienis darbas – kad saugos darbe taisyklių laikymasis ir priežiūra taptų kiekvieno darbuotojo įpročiu, o ne įsipareigojimu vadovybei. Siekdami geresnių saugos darbe rezultatų, nuo 2012 metų lapkričio įvedėme praktiką prieš priimdami į darbą kiekvieną statybvietėje dirbsiantį darbuotoją surengti saugaus darbo mokymus. Įdarbiname tik tuos, kurie yra išklausę mokymus ir sėkmingai išlaikę žinių patikrinimo testus. Ši praktika greitai pasiteisino. Prie įėjimo į kiekvieną statybvietę įrengiame alkotesterius. Ši sistema padeda užtikrinti, kad į statybvietę patektų tik blaivūs asmenys. Informacija apie neblaivius darbuotojus yra automatiškai siunčiama Darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybai bei statybos vadovui. Pritaikius pagrindinės kompanijos „YIT Corporation“ praktiką, įmonėje veikia statybvietės darbuotojų saugos lygio (rizikos) vertinimo sistema. Kiekvieną savaitę vertinamas visų statybviečių darbuotojų saugos lygis. Tikrinimus atliekame pagal šešias pagrindines kategorijas – nuo darbuotojo aprangos, bendros darbo vietos apžiūros (ar ji tvarkinga, saugi, neslidi) iki kritimo iš aukščio rizikos įvertinimo (ar įrengti aptvėrimai, ar naudojamos visos būtinos apsaugos priemonės) ir technikos priežiūros. „YIT Kausta“ vadovaujasi principu, kad kiekvienas statybvietės darbuotojas (subrangovų irgi) po darbo dienos į namus turi grįžti sveikas. Imamės visų priemonių, kad tai užtikrintume. Vis dėlto suvokimas ir atsakomybė priklauso ir nuo pačių darbuotojų. Saugos darbe įpročiai yra kaip programa kompiuteryje, kurią privalu įrašyti ir nuolat atnaujinti, todėl reguliariai primename

darbų saugą, dažnai neturi mandato ką nors keisti ir disponuoja ribotomis lėšomis – tiek, kiek užtenka pasirūpinti, kad veikla atitiktų teisės aktų reikalavimus ar bent svarbiausius jų. Nors daugelyje valstybių, tarkime, Skandinavijoje, įmonės jau nesvarsto galimybės dirbti nesaugiai, ir tos išlaidos jiems savaime suprantamos. Kaip mes perkame biuro popierių, taip jie – saugos priemones. Mes galvojame apie tai, kad jei investicijos didėja, pelnas mažėja. Ir jei neturime socialinės atsakomybės, tai darome darbo saugos srityje lygiai tiek, kiek reikia, arba kartais rizikuojame padaryti mažiau. Kiek laiko reikės laukti pokyčių šioje srityje, pirmiausia priklauso nuo visos visuomenės požiūrio į šią problemą. Jei galvosime, kad darbo užmokestis yra svarbiau nei darbo rizika, niekas nesikeis. Paklauskite pirmo sutikto statybininko, ar jis nori gauti keliais šimtais eurų daugiau per mėnesį, ar nori, kad už tuos pinigus būtų pasirūpinta saugesniu jo darbu... Kuo būti svarbiau – sėkmingu verslininku ar geru darbdaviu? Visos pamokos prasideda nuo pavyzdžio. Kiek kartų televizijos reportažuose esu matęs, kaip įmonės vadovas vaikšto po statybų aikštelę be šalmo, nes su gražia šukuosena. Tada nereikia tikėtis, kad darbuotojai tai darys. Vis dėlto pokyčių matyti, ir jie susiję su jaunais žmonėmis, su kitokiu požiūriu. Pats važiuodamas dviračiu matau – vis daugiau žmonių dėvi šalmus, prisitaiso atšvaitų, o visa tai matantys mūsų vaikai jau patys klausia apie saugos diržus automobilyje. Kai vaikams artimiausioje aplinkoje bus saugu, tą patį jie norės susikurti ir kitose situacijose vėliau. Taip pat – darbo aplinkoje.

IJA AC U SIT

.1 Nr

darbuotojams saugos darbe taisykles, aiškiname, kodėl svarbu jų laikytis. Šių taisyklių laikymasis turi būti įprotis, dėl kurio negali būti diskutuojama. Sugebėjimas užtikrinti saugias darbo sąlygas yra ir darbuotojų motyvavimo, lojalumo formavimo priemonė. Nors saugių darbo sąlygų užtikrinimą suvokiame kaip darbdavio įsipareigojimą ir atsakomybę, tai galima laikyti ir investicija į ateitį bei gero darbdavio įvaizdžio formavimo priemone. Lėšas saugiam darbui užtikrinti skirstome kiekvienam projektui atskirai. Jų dydis priklauso nuo projekto specifikos ir apimties. Skiriame tiek, kiek reikia užtikrinti, kad statybvietėje būtų galima dirbti saugiai. Tokiu pat principu dirba visa YIT korporacija. Žinoma, darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimas reikalauja nemažai finansinių įmonės išteklių. Todėl tai tiesiogiai priklauso nuo bendrovės vadovų požiūrio. Laikomės principo, kad kalbant apie saugą darbe darbuotojų sveikata yra neginčijamas prioritetas, kuriam netaupome.

„YIT Kausta“ nuotr.

23 23 23

SA 2015 Nr. 10 / reklama

ALKOTESTERIAI: PENKI PASIŪLYMAI SAUGIAM DARBUI Statybose naudojami mechanizmai ir įrankiai neblaivaus statybininko rankose – ypač pavojingi, todėl bent kiek alkoholio vartoję darbuotojai į statybų aikštelę neturėtų patekti. Bendrovės „Alkotesteris“ direktoriaus Mariaus Anusausko teigimu, statybų aikštelėse naudojami alkotesteriai gerokai sumažina ypač brangios technikos sugadinimo ar žmonių sužalojimo riziką, mažėja didelių finansinių nuostolių rizika nelaimingų atsitikimų metu žuvus žmonėms. Alkotesterių ekspertas pateikia penkis statybų aikštelėse dažniausiai naudojamus darbuotojų blaivumo tikrinimo būdus.

1. Patikrinimas gali būti labai greitas Statybų bendrovėse darbuotojų blaivumą tikrinant darbo

dienos pradžioje labai svarbu, kad tai būtų atliekama greitai, nestabdant į darbą atvykstančių darbuotojų srauto. Racionaliausias ir efektyviausias sprendimas – naudoti alkoholio detektorius, nustatančius tik blaivumo arba alkoholio vartojimo faktą. Lietuvos statybų sektoriuje naudojami alkoholio detektoriai „Dräger Alcotest 3000“ ir „AlcoBlow“ bei greitesnio veikimo „AlcoBlow RT (Rapid Test)“ modifikacija. Pastaroji neparodo tikrinamo darbuotojo suvartoto alkoholio kiekio promilėmis, tačiau per vieną minutę šiuo prietaisu galima atlikti 12 testų. Detektorius per keletą sekundžių duoda vieną iš dviejų atsakymų: užsidegė žalia lemputė – kelias į darbo vietą atviras, įsižiebė raudona – teks išsamiau pasitikrinti blaivumą. Pagrindiniai „AlcoBlow RT“ privalumai yra veikimo greitis, patikimumas ir ekonomiškumas, tikrinant nereikalingi vienkartiniai antgaliai. „AlcoBlow RT“ taip pat gali būti naudojami nustatant, ar induose (buteliuose, skardinėse, stiklinėse) esančiame skystyje yra alkoholio.

svarbių ar ypač pavojingų įrengimų sumontuojami jų paleidimą blokuojantys alkotesteriai – alkoblokai. Darbuotojas įrenginį gali įjungti tik papūtęs į alkotesterį. Jei iškvėptame ore bus aptikta alkoholio, alkotesteris užblokuos prietaiso įjungimą. Alkoblokai įrengiami statybų aikštelėse dirbančiose transporto priemonėse, keltuvuose, kranuose.

Duris blokuojantys alkotesteriai Didžiosios Lietuvos statybų bendrovės naudoja stacionarius įėjimo kontrolei skirtus alkoholio matuoklius „AlcoScan EBS“. Šie prietaisai sujungiami su elektroninėmis įėjimo durų spynomis arba turniketu. Jei testuojamo asmens iškvėpto oro mėginyje alkoholio kiekis viršija nustatytą ribą, durys ar turniketas neatsirakina. Stacionarių alkotesterių ir alkoblokų registruojama informacija gali būti susiejama su įėjimo kortelėmis, kodais ir perduodama personalo valdymo sistemoms. Stacionarūs alkotesteriai naudojami kontroliuoti įėjimui į patalpas ar teritorijas, kuriose yra nustatyti griežti reikalavimai dėl alkoholio vartojimo: statybų objektus, elektrines, gamyklas, uostus, logistikos centrus.

5. Savikontrolė asmeniniais alkotesteriais 2. Pažeidimai matuojami promilėmis Alkoholio detektoriumi nustačius alkoholio vartojimo faktą, Darbdavio pareiga ir atsakomybė – patikrinti darbuotojų blai-

darbuotojas patikrinamas įprastiniu alkotesteriu, parodančiu tikrinamo asmens girtumą promilėmis. „Dräger Alcotest 6820“ ar kitą alkotesterį sujungus su kompiuteriu, darbuotojų tikrinimo rezultatai perduodami programai „AlkoData“, kuri automatiškai generuoja ir spausdina Valstybinės darbo inspekcijos rekomendacijas atitinkančius darbuotojo nušalinimo dėl neblaivumo, darbuotojo siuntimo pas medikus ar laisvos formos aktus. Beje, „Dräger Alcotest 6820“ yra policijos darbe išbandytas alkotesteris, atsparus šalčiui ir drėgmei, turintis tvirtą korpusą, taigi idealiai tinkantis naudoti statybų aikštelėse.

Kai vieno barjero neužtenka Net ir griežtai kontroliuojant neblaivių darbuotojų patekimą į statybų aikštelę, dažnai atsitinka taip, kad statybininkai sugeba išgerti alkoholio jau patekę į darbo vietą. Šios problemos sprendimų irgi yra. Prie

vumą. Tačiau yra ir kitų būdų, ką daryti, kad kuo mažiau neblaivių darbuotojų patektų į darbo vietas. Socialiai atsakingo verslo vadovai ir darbdaviai skatina savikontrolę asmeniniais alkotesteriais. Vis dažniau vietoj tradicinio kalėdinio vyno butelio švenčių proga ne tik verslo partneriams, bet ir pavaldiniams įteikiama netikėta, bet praktiška korporatyvinė dovana – asmeninis alkotesteris. Tai kvietimas bendradarbiauti mažinant riziką ir elgtis socialiai atsakingai.

UAB „Alkotesteris“ veikla – didmeninė ir mažmeninė prekyba profesionaliam ir asmeniniam naudojimui skirtais alkotesteriais, taip pat profesionali šių prietaisų priežiūra. Vilniuje esančioje laboratorijoje atliekamas alkotesterių kalibravimas, diagnostika ir teikiamos kitos priežiūros paslaugos. Bendrovė glaudžiai bendradarbiauja su Lietuvos metrologijos inspekcija, Lietuvos policija, kitomis tarnybomis. UAB „Alkotesteris“ yra įgaliotas žinomiausių profesionalių alkotesterių gamintojų atstovas Lietuvoje.

www.alkotesteris.lt Tel. +370 684 22 222

GAISRINĖS SAUGOS KOKYBEI GERINTI – VGTU MOKSLININKŲ PATIRTIS Kristina BUIDOVAITĖ

Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) gaisrinės saugos specialistai ruošiami nuo 1992-ųjų. Šios srities VGTU mokslininkai atkreipia dėmesį – jų veikla neapsiriboja tik būsimų gaisrinės saugos specialistų ugdymu. Kartu svarbūs moksliniai ir inžineriniai bei konstrukcijų tyrimai, narystė tarptautinėse organizacijose, indėlis tobulinant teisės aktus.

IJO

r 5N

D STU

Remiamasi europiniais standartais

Griežtinti ar ne gaisrinę saugą reglamentuojančius teisės aktus – ši tema, pripažįsta VGTU mokslininkai, iki šiol nepraranda aktualumo – ypač įvykus nelaimingiems atsitikimams. Lietuvoje kalbant apie gaisrinę saugą dažniausiai vadovaujamasi europiniais standartais. Jei projektuojant statinius galima rinktis – remtis nacionaliniais ar eurostandartais, projektuojant konstrukcijas tokios laisvės nėra – taikomi tik eurostandartai. Teisės aktuose yra numatyta galimybė statinio projekto atitiktį esminiam statinio gaisrinės saugos reikalavimui nustatyti taikant gaisrinės inžinerijos skaičiavimus ar atliekant gaisro rizikos analizę. Tai VGTU mokslininkams kelia nerimą. „Projektuojant tradiciniu būdu, konstrukcijų atsparumo ugniai, žmonių evakuacijos, gaisro plitimo ribojimo, naudojamų statybos produktų degumo ir pan. reikalavimai yra reglamentuoti ir tiksliai apibrėžti. Naudojant gaisrinės inžinerijos skaičiavimus ar atliekant gaisro rizikos analizę tik patyręs projektuotojas gali įvertinti visų galimų pavojų keliamą riziką žmonėms, ugniagesiams ar pastatui. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui (PAGD) kelia susirūpinimą kai kuriuose projektuose pateikti nepagrįstai žemi gaisrinės saugos

Didžioji dalis VGTU Darbo ir gaisrinės saugos katedros absolventų dirba PAGD ir jo padaliniuose, statybos ir projektavimo įmonėse, savivaldybėse bei kitose institucijose.

VGTU – vienintelė universitetinė aukštoji mokykla Lietuvoje, rengianti gaisrinės saugos specialistus.

mas, gaisrinės saugos situacija senamiestyje, inžinerinių skaičiavimų aktualumas ir pan.“ Dar vienas VGTU partneris – Gaisrinių tyrimų centras prie PAGD. Universiteto studentai Gaisrinių tyrimų centro tyrimų bazėje atlieka baigiamiesiems darbams būtinus bandymus. VGTU mokslininkai dalyvauja ir Lietuvos standartizacijos departamento veikloje. Jų indėlis ypač svarbus sprendžiant eurostandartų pritaikymo nacionaliniuose teisės aktuose problemą. VGTU kancleris doc. dr. Arūnas Komka teigė pasigendantis aktyvesnio universiteto mokslininkų įtraukimo formuojant gaisrinės saugos politiką. Kanclerio įsitikinimu, kuriant naujas technologijas ir medžiagas iškyla papildomų gaisro pavojų: „VGTU mokslininkai tiesiogiai dalyvauja kuriant naujas medžiagas ir technologijas, tačiau teisėkūroje jaučiama tam tikra inercija ir atsilikimas. Viena priežasčių – epizodinis mokslininkų dalyvavimas šiame svarbiame procese.“ Vis dėlto siūlymus griežtinti gaisrinę saugą reglamentuojančius reikalavimus, išskyrus gyvenamojo sektoriaus reikalavimus, VGTU mokslininkai vertina atsargiai. Jų manymu, tam nėra jokios priežasties. „Lietuvoje nė viename daugiaaukščiame pastate, pastatytame laikantis galiojančių gaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, nėra kilęs gaisras, kuris būtų išplitęs per visą pastato fasadą. Tai tik įrodo, kad šiuo atveju gaisrinės saugos reikalavimai pakankami“, – aiškino R. Šukys.

Problemų židinys – gyvenamasis sektorius reikalavimai“, – aiškino VGTU Darbo ir gaisrinės saugos katedros vedėjas prof. Ritoldas Šukys.

Kas pažabos nekvalifikuotus specialistus?

VGTU Statybos fakulteto Metalinių ir medinių konstrukcijų katedros prof. dr. Antanas Šapalas paaiškino, kad sumažinus gaisrinę konstrukcijų apkrovą išvengiama prievolės metalines konstrukcijas padengti ugniai atsparia medžiaga. PAGD specialistai, norėdami pažaboti nepakankamai kvalifikuotus projektuotojus, kreipėsi į VGTU mokslininkus, kad šie bendradarbiautų keliant darbuotojų, atliekančių projektų ekspertizes, kvalifikaciją. 1995–2015 metais VGTU buvo parengti 524 gaisrinės saugos specialistai (bakalauro pakopos), taip pat 82 saugos inžinerijos magistrai. „Universitetas labai daug dėmesio skiria gaisrinės saugos specialistų rengimui. Jie pradeda dirbti jau antrame studijų kurse“, – pasidžiaugė R. Šukys. VGTU mokslininkas pabrėžė PAGD ir Lietuvos gaisrinės saugos inžinierių asociacijos indėlį gerinant gaisrinės saugos studijų procesą: „Jų specialistų dėka studentai kasmet baigiamuosiuose darbuose turi galimybę nagrinėti aktualias problemas, tokias kaip konkrečių euronormų ar gaisrinės saugos reikalavimų pagrįstu-

VGTU mokslininkai priminė žinomą tiesą – gaisrinės saugos problemos aktualiausios gyvenamosios paskirties objektuose. Juose kyla kelis kartus daugiau gaisrų nei PAGD inspektuojamuose. „Kol teisės aktuose nebus numatyta, kad gaisrinės saugos specialistai individualiajame name gali patikrinti krosnį ar kaminą, tol situacija nesikeis. Šiuo metu galiojanti tvarka neskatina savininkų daugiau dėmesio skirti gaisro prevencijai. Namas atiduodamas vertinti, o toliau specialistams nebeįdomu, kas tame objekte darosi“, – apgailestavo Metalinių ir medinių konstrukcijų katedros prof. dr. A. Šapalas. Statant individualiuosius namus neprivalomi ir žaibolaidžiai, nereikalaujama naudoti konkrečios degumo klasės medžiagas. Individualiųjų namų savininkai nepasirūpinę leidimais be jokių kliūčių įsirengia dujinius katilus, tačiau nepasivargina pasirūpinti tinkamu vėdinimu. O visuomeniniuose pastatuose, įsitikinęs pašnekovas, dar labiau sugriežtinus gaisrinės saugos reikalavimus išaugtų tik jų kaina, tačiau gaisrinės saugos situacija nepasikeistų.

RENOVUOTUOSE DAUGIABUČIUOSE – GAISROSAUGOS SPRAGOS

Kristina BUIDOVAITĖ

Dauguma renovuoti daugiabučius planuojančių gyventojų gana atidžiai renkasi priemones, padėsiančias sutaupyti daugiau energijos. Ir budriai stebi jų namus renovuojančius darbininkus. Tačiau dažnai, apgailestauja gaisrinės saugos specialistai, numoja ranka į perspėjimus apie gresiantį pavojų dėl statybų metu užkrautų ar užrakintų avarinių išėjimų, renovuojant pastatus susiaurintų įėjimo durų ar užmūrytų langų. Gyventojai – skeptiški

r 5N

Gaisrinės saugos reikalavimai galioja ir naujai statomiems, ir rekonstruojamiems pastatams. Taigi modernizuojant tipinius daugiabučius, statytus prieš keliasdešimt metų, privalu atsižvelgti ne į anuomet galiojusius, bet į dabartinius teisės aktus, atkreipė dėmesį Lietuvos gaisrinės saugos asociacijos (LGSA) prezidentas Kęstutis Lukošius. Viena dažniausių problemų atnaujinamuose daugiabučiuose – apšiltinant 20–30 centimetrų pastorėjančios sienos. Pasikeitus pastato matmenims, keičiasi ir tam tikri gaisrinės saugos sprendiniai. Pavyzdžiui, šešiaaukščiuose ir aukštesniuose pastatuose privalomi avariniai išėjimai. Tačiau dažnai, apšiltinus daugiabutį, balkonus, avarinių išėjimų, atitinkančių reikalavimus, į apA J saugotą nuo gaisro zoną apskritai nelieka. ToCI A V kiu atveju privalu naudoti kitas gaisrinės saugos O priemones – už jas gyventojams tenka papildoEN R mai sumokėti. 0/

K. Lukošiui tenka konsultuoti projektuotojus, kurie rengdami daugiabučių modernizacijos projektus sprendžia galvosūkius, kokias alternatyvias gaisrinės saugos priemones pasiūlyti balkonuose įrengtus avarinius išėjimus užmūrijusiems namo gyventojams. Vienas teisės aktuose numatytų sprendimų yra asmeninis nusileidimo įtaisas, tvirtinamas prie pastato konstrukcijos. Naudodamasis juo žmogus gaisro metu gali gelbėtis savarankiškai. Tiesa, įrenginio kaina – maždaug 1 tūkst. eurų, o reikalinga po vieną įrengti kiekvienam butui.

Pinigus ne visuomet išleidžia tikslingai

Kita problema – netinkama esamų gaisrinės saugos priemonių eksploatacija. „Šiuo metu daugiabučiai nėra kontroliuojami. 2007 metų kovo 11 dieną kilo skaudus gaisras Vilniuje, Žirmūnuose, jo metu žuvo šeši žmonės. Gaisras išplito po pastatą, nes bute, kuriame jis kilo, buvo sukaupta daug šiukšlių, evakuaciniai išėjimai buvo užkrauti“, – apgailestavo pašnekovas. K. Lukošius pripažįsta – gyventojai sutinka mokėti už priemones, padedančias sumažinti energijos išlaidas, bet specialistų reikalavimai pasikeisti duris, įrengti išlipimui ant stogo skirtą liuką ar pan. jiems atrodo pertekliniai. Savo iniciatyva pakeitę daugiabučio įėjimo duris siauresnėmis, negu buvo numatyta pirminiame projekte, gyventojai nesupranta, kodėl atnaujinant daugiabutį reikalaujama grąžinti projektinį jų plotį. Žmonės dažnai neįžvelgia grėsmės ir dėl nelegaliai įrengtų tambūrų, užmūrytų avarinių ar užrakintų evakuacinių išėjimų. Be to, daugiabučių gyventojams suteikta tam tikrų palengvinimų. „Pavyzdžiui, teisės aktuose nėra numatyta ribojimų balkonams stiklinti. Kalbant apie gaisrinę saugą, tai yra problema, tačiau ji išryškės tik per gaisrą, o jis gali kilti bet kada“, – įspėjo K. Lukošius. Dar vienas specialisto įžvelgiamas pavojus, turintis įtakos gaisro plitimui į kitus aukštus, yra atstumas tarp langų. Ugnies

27 G. Bartuškos nuotr.

Audronė ENDRIUKAITYTĖ: „Mūsų normos tapo pernelyg demokratiškos. Reikia įvertinti ir tai, kad taupydami statybininkai ieško pačių pigiausių medžiagų, neatsižvelgdami į jų ypatybes. Pakanka to, kad tenkinami tik minimalūs reikalavimai. Tad dažnai galutinis renovacijos rezultatas – B degumo klasė vietoj buvusios A.“

Kęstutis LUKOŠIUS: „Gyventojai sutinka mokėti už priemones, padedančias sumažinti energijos išlaidas, bet specialistų reikalavimai pasikeisti duris, įrengti išlipimui ant stogo skirtą liuką ar pan. jiems atrodo pertekliniai.“

KAD PRAMOGŲ VIETŲ LINKSMYBĖS NEVIRSTŲ TRAGEDIJA

Tokios nelaimės kaip gaisrai naktiniuose klubuose Bukarešte, Permėje, Bankoke ar Buenos Airėse atgaivina diskusijas, ar Lietuvoje galime jaustis saugūs. Specialistai pabrėžia, kad nors reikalavimai ir pakankami, vien jie gaisrinės saugos neužtikrins – būtina ugdyti ir savininkų, ir naktinių klubų lankytojų sąmoningumą. liežuvis siekia 2,5–3 metrus, o realus atstumas tarp langų – iki 1,5 metro. Aukštu žemiau esančiame bute kilus gaisrui, ugnis degiomis medžiagomis ties langu, pavyzdžiui, užuolaidomis, nesunkiai persimes į viršutinį aukštą. Pašnekovas įsitikinęs – reikia ne griežtinti gaisrinės saugos reikalavimus, bet užtikrinti tinkamą jų įgyvendinimą.

Normos – pernelyg liberalios?

Bendrovės „Paroc“ rinkodaros vadovė Baltijos šalims dr. Audronė Endriukaitytė priminė, kad žvelgiant į degumo klases betono fasadai laikomi mažiausiai degiais ir atitinka A degumo klasę. Senieji daugiabučiai daugeliu atvejų yra blokiniai arba mūriniai, tad iki renovacijos jų fasadai atitinka saugiausios degumo klasės reikalavimus. „Renovuojant pastatus svarbu, kokias šiltinimo sistemas ir apdailos medžiagas naudojame. Pirmu atveju, naudojant lengvai užsidegančias medžiagas, kyla didelė rizika statybų metu. Mat tinku nepadengta degi termoizoliacija gali kelti pavojų. Lygiai taip pat su apdaila – organinės kilmės arba daug organinių priedų turinčios apdailos plokštės fasadui nesuteiks saugiausios degumo klasės“, – kalbėjo A. Endriukaitytė. Būna, kad iki renovacijos pastato fasadai atitinka A degumo klasę, o po renovacijos, panaudojus degias organinės kilmės izoliacines medžiagas, fasado degumo klasė pablogėja ir tampa B. Anot A. Endriukaitytės, vėdinamųjų fasadų kai kurios apdailos plokštės irgi prisideda prie žemesnės degumo klasės. Reikalavimus tai atitinka, bet žvelgiant plačiau – degumo klasė suprastėja. „Mūsų gaisrinės saugos normos po daugelio reikalavimų mažinimo tapo pernelyg demokratiškos. Medžiagų įvairovė, technologijos ir naudojamos žaliavos kinta labai greitai. Standartizuotos metodikos, kurios naudojamos šiandien, buvo sukurtos prieš 10–15 metų, kai naujausių technologijų medžiagų net nebuvo rinkoje. Minimalūs reikalavimai, pagrįsti dabartinėmis metodikomis, ne visada atitinka realią situaciją gaisro metu. Be to, norėdami taupyti statybininkai ieško pačių pigiausių medžiagų, neatsižvelgdami į jų ypatybes. Pakanka to, kad tenkinami tik patys minimaliausi reikalavimai“, – sakė A. Endriukaitytė.

Erikas LENKEVIČIUS Bendrovės „Statybos procesų valdymas“ direktorius

Daugelyje užsienio naktinių klubų, kuriuose kilo gaisras, buvo ne iki galo ar nekokybiškai organizuoti evakuacijos sprendimai. Manau, Lietuvoje situacija, jei įvyktų rimtesnis gaisras, būtų panaši. Abejoju, ar naktiniuose klubuose įrengta pakankamai evakuacijos išėjimų, užtikrintas jų plotis, ilgis, ar jie nėra užtverti pašaliniais daiktais, ar veikia gaisrų aptikimo, gesinimo ir dūmų ištraukimo sistemos, ar yra reikiamas gesintuvų skaičius, ar patalpose panaudotos tinkamos degumo klasės medžiagos, galų gale ar yra evakuacinių kelių schemos ir ženklai. Abejočiau ir tuo, ar atsakingi darbuotojai yra instruktuoti ir žino, kaip elgtis kilus gaisrui. Jei įrengiant naktinį klubą atliekamas paprastasis remontas, baigus darbus nėra tikrinama, ar patalpos atitinka gaisrinės saugos reikalavimus. Kiek žmonių gali būti patalpose, kad įvykus gaisrui visi spėtų evakuotis? Jei klube yra vienas išėjimas, kitas užkrautas dėžėmis nuo taros, o susirenka apie 500 žmonių, evakuotis kilus gaisrui būtų neįmanoma. Įrengiant klubus naudojama labai daug sintetinių medžiagų, kurios degdamos skleidžia kenksmingas dujas – tuomet labai svarbus evakuacijos laikas ir patikima dūmų šalinimo sistema. Didelis pavojus žmonėms kyla ir tuomet, jei medžiagos ne dega atvira ugnimi, bet smilksta – šiuo atveju patalpos prisipildo dūmų, ir kyla labai didelė grėsmė žmonėms jais apsinuodyti. Dar viena didžiulė problema – matomumas, kuriam suprastėjus žmonių evakuacija tampa komplikuotesnė, juolab kad prie šių faktorių prisideda dar ir trečiasis – panika. Remonto užduotis – pagerinti patalpų būklę nesilpninant konstrukcijų. Baigus remonto darbus gaisrinės saugos situacija neturėtų būti prastesnė nei prieš tai. Žinoma, gali būti, kad naktinio klubo, skirto šimtui žmonių, vietoje anksčiau buvo sandėlis. Tokiu atveju savininkas turėtų būti įpareigotas parengti gaisrinės saugos dalies projektą, prireikus atlikti evakuacijos simuliaciją ir gauti atitinkamus leidimus. Ar tai daroma? Manau, kad daugeliu atvejų – ne. Kiek tenka lankytis objektuose įvykus gaisrui ar užliejus patalpas, paprastai jų savininkai projektų neturi. Jei reikia sutvarkyti laikomąją konstrukciją, savininkai leidimą gauna, tačiau į su higiena, gaisrine sauga susijusius teisės aktus daugeliu atvejų pasižiūri pro pirštus.

SA 2015 Nr. 10 / reklama

KONSTRUKCIJŲ APSAUGAI NUO UGNIES – „ROCKWOOL CONLIT 150“ Statyba iš plieno konstrukcijų dažnai būna racionalus sprendimas – ji greita ir iš dalies nebrangi. Tačiau tam, kad būtų ilgaamžė ir saugi, reikia pagalvoti ir apie tokių konstrukcijų apsaugojimą nuo neigiamo poveikio. Pirmiausia – gaisro.

CONLIT 150 sistema yra veiksminga, paprasta ir lengvai montuojama.

Nors plieno konstrukcijos nedegios, dar nereiškia, kad gaisras negali joms padaryti žalos. Žinia, kad metalas greitai įkaista ir konstrukcijos nuo karščio deformuojasi. Gaisro metu neapsaugotos metalo konstrukcijos gali sugriūti kur kas greičiau nei degios, pavyzdžiui, medinės. Priklausomai nuo pastato paskirties ir konstrukcijos dalies nustatomas skirtingas atsparumo ugniai laikas. Termoizoliacinių medžiagų iš akmens vatos gamintojas ROCKWOOL yra parengęs efektyvius sprendimus, leidžiančius metalo konstrukcijas nuo ugnies ir deformacijos apsaugoti iki keturių valandų. Priešgaisrinė plieno konstrukcijų sistema yra ROCKWOOL CONLIT 150. Ji naudojama įvairaus tipo ir skerspjūvio plieninių konstrukcijų atsparumui ugniai didinti. Sistema tinkama ir atviro tipo – dvitėjinio, lovinio, ir uždaro tipo – apvalaus, kvadratinio – konstrukcijoms. Izoliacija tinkama plieninėms sijoms, kolonoms ar kitoms konstrukcijoms, kurios gali būti apsaugomos iš keturių, trijų, dviejų ar vienos pusės. Plieninės konstrukcijos – tai elementai, patiriantys stiprų ugnies poveikį, todėl jie turi būti tinkamai apsaugomi nuo gaisro užtikrinant atsparumą ugniai pagal galiojančius reikalavimus. Gaisro metu neapsaugotos plieninės konstrukcijos ir elementai jau po 15–20 minučių įkaista iki 650–700°C temperatūros. Maždaug 500°C temperatūroje sumažėja jų atsparumo ypatybės, ir galiausiai išnyksta konstrukcinių elementų laikomoji geba bei pastovumas. Sistema ROCKWOOL CONLIT 150 leidžia pasiekti plieninių laikomųjų konstrukcijų atsparumo ugniai klasę, kai konstrukcijos išlaiko apkrovą tam tikrą laiką (R15, R30, R60, R90, R120, R180, R240) pagal klasifikacijos standarto LST EN 13501-2:2006 + A1:2010 kriterijus.

Būtinas minimalus akmens vatos plokščių CONLIT 150 storis parenkamas atsižvelgiant į plieninės konstrukcijos skerspjūvio koeficiento Ap/V dydį, kritinę plieno temperatūrą ir reikiamą pasiekti konstrukcijos atsparumo ugniai klasę, esant reikalavimui tam tikrą laiko tarpą (15–240 min.) atlaikyti apkrovas gaisro metu. Konstrukcijos skerspjūvio koeficientas Ap/V [m-1] yra santykis, kurį lemia keletas aplinkybių: įkaistančio apsaugos pjūvio kontūro ilgis Ap [m], kuris priklauso nuo matmenų ir įrengimo būdo (dėžinio, kontūrinio), bei profilio pjūvio paviršiaus plotas V [m²]. Kritinė temperatūra turi būti apskaičiuojama pagal standartą LST EN 1993-1-2:2007. „Eurokodas 3“. „Plieninių konstrukcijų projektavimas. 1–2 dalis. Bendrosios taisyklės. Konstrukcijų elgsenos ugnyje skaičiavimas“. CONLIT 150 sistema yra veiksminga, paprasta ir lengvai montuojama. Izoliacinės medžiagos suteikia konstrukcijai papildomą apkrovą, tačiau ji nėra didelė, kad reikėtų naudoti stipresnes tvirtinimo sistemas. CONLIT 150 yra tinkama visų rūšių konstrukciniam plienui (žymimam S raide) pagal standartą EN 10025-1 (išskyrus S 185). Sistema CONLIT 150 yra tinkama ne tik plieninių, bet ir betoninių, gelžbetonio bei medinių konstrukcijų priešgaisrinei izoliacijai. Gelžbetonio konstrukcijų – monolitinių ar surenkamųjų perdangų, sijų, kolonų ar sienų – apsaugos sistema CONLIT 150 atitinka atsparumo ugniai klasės reikalavimus nuo R30 iki R240 pagal klasifikacijos standartą LST EN 13501-2:2006 + A1:2010. Medines laikomąsias konstrukcijas padengus CONLIT 150 sistema, medinių elementų degumo klasę galima pagerinti net iki B-s1, d0.

SA 2015 Nr. 10 / reklama

29 29 29

GAISRINĖ PAVELDO OBJEKTŲ SAUGA – NE TIK UGNIAGESIŲ RŪPESTIS

P. Kanevičiaus nuotr. Lina BIELIAUSKAITĖ

N 15

/ 10

LD VE

Priešgaisrinės apsaugos ir paveldo tvarkybą prižiūrinčių įstaigų specialistai įspėja – Lietuva taip ir nepadarė deramų išvadų po pastaraisiais metais patirtų ekstremalių įvykių, kai gaisrai vienas po kito kilo bažnyčiose. Į gaisrų prevenciją, priešgaisrinių sistemų tobulinimą atsainiai žiūri net valstybinės paveldo pastatus naudojančios ar kilnojamąsias paveldo vertybes saugančios institucijos.

Naujovė – gaisrinės saugos planas

Taip situacija apibūdinta pristatant Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros (VSAA) įgyvendintą Europos Sąjungos fondų projektą HERITPROT „Gaisrų prevencija ir gaisrų gesinimo sistemų tobulinimas pasaulio paveldo miestų istoriniuose centruose“, nors jo tikslai – visai kiti. Šio projekto metu buvo analizuojama Europos istorinių miestų geroji patirtis saugant ir gelbstint kultūros paveldo vertybes gaisrų metu, surengtos gaisrinės pratybos Vilniaus senamiesčio kultūros paminkluose, vyko seminarai, tarpinstituciniai pasitarimai, kuriuose dalyvavo Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo departamento, Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus arkivyskupijos kurijos atstovai, kitų sostinės kultūros paveldo objektų valdytojai, pateiktos rekomendacijos dėl kilnojamųjų kultūros vertybių, esančių muziejuose, bibliotekose, archyvuose ir kulto pastatuose, priešgaisrinės saugos stiprinimo. Išliekamąją projekto vertę kuria ir geografinės informacinės sistemos (GIS) duomenų pagrindu parengtas ugniagesiams gelbėtojams skirtas Vilniaus senamiesčio gaisrinės saugos planas. Kol kas tai yra bandomoji versija, planą nuolat ketinama tobulinti ir pildyti informacija apie pastatuose saugomas kilnojamąsias vertybes. Tokia prevencinė integralios paveldo apsaugos priemonė – naujovė ne tik Lietuvoje – ji įdiegta dar nedaugelyje UNESCO pasaulio paveldui priklausančių Europos miestų. Projekto kuratorė VSAA vyriausioji architektė Jūratė Raugalienė pasakojo, kad rengiant šį planą daugiausia remtasi Ispanijos ir Didžiosios Britanijos patirtimi. Plano rengėjams buvo svarbu, kad ugniagesiai gelbėtojai matytų svarbiausius senamiesčio paveldo objektus. „Kadangi jų labai daug, prioritetinių objektų sąrašą derinome su Kultūros ministerija ir Kultūros paveldo departamentu. Plane pažymėti svarbiausi kultūros paveldo paminklai, privažiavimo prie jų, apsisukimo galimybės, nurodytos hidrantų išdėstymo vietos“, – aiškino pašnekovė.

Z. Stundžios nuotr.

Įsakymas yra – sąrašų nėra

Anot J. Raugalienės, iki šiol ugniagesiai gelbėtojai neturėjo ne tik daugelio šių duomenų, bet ir informacijos apie objektuose esančias evakuotinas kilnojamąsias kultūros vertybes. Antai Ispanijoje toks planas privalus kiekvienam kultūros paveldo objektui – schemose sužymimos svarbiausios vertybės, kurias kilus gaisrui reikėtų gelbėti pirmiausia. Gaisravietėse pasirūpinama ir jų laikino saugojimo vieta – tam naudojamos pripučiamos palapinės. Pašnekovės teigimu, dar 2007 metais kultūros ministro patvirtintame įsakyme dėl kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos ekstremaliomis situacijomis taip pat sakoma, kad muziejai, bibliotekos, archyvai, bažnyčios privalo turėti prioritetinių vertybių sąrašus ir būti pasirengę jas evakuoti, turėti supakavimui skirtų dėžių. „Mes kalbame apie tuos pačius dalykus, tačiau tokių sąrašų faktiškai niekas neturi. Dėl šios informacijos kreipėmės į Vilniaus muziejus, bažnyčias, bibliotekas, tačiau į mūsų prašymą atsiliepė vos keletas įstaigų. Puikius ryšius užmezgėme su Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejumi, Vilniaus universiteto biblioteka. Tačiau iniciatyvos neparodė nei Lietuvos nacionalinis, nei Dailės muziejus. Šios įstaigos turi labai daug padalinių, tad gal jose tiesiog neatsirado aukščiausios valdžios iniciatyvos ar nurodymo specialistams pateikti tokią informaciją?“ – svarstė VSAA vyriausioji architektė J. Raugalienė. Sunkiausiai bendradarbiauti sekėsi su bažnyčių atstovais. Jie nenorą pateikti svarbiausių vertybių sąrašą argumentavo baime dėl galimų vagysčių, jei ši informacija patektų į netinkamas rankas. Kad gaisrinės saugos reikalai kultūros paveldo objektuose toli gražu yra ne idealūs, iliustravo ir ugniagesių gelbėtojų pratybų metu nustatyti pažeidimai. Antai Lietuvos nacionalinis muziejus specialistų įspėjimų sulaukė dėl labai netvarkingos palėpės.

Gesinant Tytuvėnų bažnyčios gaisrą buvo užpilti skliautai. P. Kanevičiaus nuotr. „Laimė, pastaraisiais metais Vilniuje didelių gaisrų nebuvo, tikėkimės, ir nebus. Tačiau prisiminkime garsiausią Lietuvoje Tytuvėnų vienuolyno ir bažnyčios gaisrą, kuris parodė, kad ten nebuvo jokios tvarkos, detalaus apsaugos nuo gaisro priemonių plano. Dalį vertybių sunaikino ugnis, be to, gesinant gaisrą vandens pateko ant paveikslų, altorių ir sieninės tapybos, o patalpos po gaisro buvo džiovinamos neteisingai. Dar ir šiandien šioje istorijoje ne viskas iki galo išaiškinta“, – priminė J. Raugalienė.

Iniciatyvos pasigenda ir ugniagesiai gelbėtojai

Projekto partnerio Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (VAPGV) Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus Statybų priežiūros poskyrio vyresniojo inspektoriaus Eriko Žalalio teigimu, kultūros paveldo objektuose rengiamuose priešgaisriniuose tikrinimuose tenka fiksuoti visiškai elementarius eksploatacinius pažeidimus. Netvarkinga elektros įranga, užkrauti evakuaciniai praėjimai, neinstruktuoti darbuotojai, laiku netikrinamos priešgaisrinės sistemos, netvarkingi gesintuvai – chrestomatinius atvejus vardijo VAPGV atstovas. „Tai yra ypatingų pastangų nereikalaujantys, tačiau prevenciniu požiūriu svarbūs reikalavimai. Vis dėlto į juos neretai žiūrima atsainiai“, – apgailestavo pašnekovas. Siekdami išsiaiškinti, kaip patys valdytojai vertina priešgaisrinę situaciją paveldo objektuose, VAPGV specialistai parengė klausimynus, kuriuos sudarė apie 30 klausimų. Šie klausimynai buvo pateikti įvairioms sostinės įstaigoms. Tačiau, kaip ir VSAA iniciatyvos atveju, sulaukta menko atgarsio. „Galime tik svarstyti, ar žmonės tiesiog patingėjo, ar neturėjo ką parašyti. Vis dėlto džiugu, kad bent didžiųjų objektų

Erikas ŽALALIS: „Džiugu, kad bent didžiųjų objektų valdytojai į priešgaisrinį pasirengimą žiūri rimtai ir įvertino jį gana gerai.“

Jūratė RAUGALIENĖ: „Pastaraisiais metais Vilniuje didelių gaisrų nebuvo, tikėkimės, ir nebus. Tačiau prisiminkime garsiausią Lietuvoje Tytuvėnų vienuolyno ir bažnyčios gaisrą, kuris parodė, kad ten nebuvo jokios tvarkos, detalaus apsaugos nuo gaisro priemonių plano.“ valdytojai į priešgaisrinį pasirengimą žiūri rimtai ir įvertino jį gana gerai“, – teigė VAPGV pareigūnas E. Žalalis. Pašnekovo teigimu, ir Ispanijoje, ir Didžiojoje Britanijoje naudojami kilnojamųjų kultūros paveldo vertybių evakavimo planai pripažinti veiksminga priemone. Tokiose schemose nurodomi pastato aukštų planai, pirmiausia evakuotinų vertybių vieta, svoris, matmenys, taip pat informacija, kurių vertybių apsauga dėl didelių matmenų ir svorio reikėtų pasirūpinti vietoje. „Tokius planus būna pasirengę patys kultūros vertybių savininkai ir kultūros paveldo objektų valdytojai. Šie dokumentai iš anksto arba kilus gaisrui būna pateikiami ugniagesiams gelbėtojams. Kad vertybes būtų galima nedelsiant evakuoti ir kuo geriau apsaugoti, gaisravietėse gelbėjimo tarnybos atstovams talkina specialiai apmokyti įstaigų darbuotojai“, – žiniomis apie Vakarų Europos šalių praktiką dalijosi E. Žalalis. Iš Vilniaus įstaigų tokį planą yra parengusi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka.

1 20

0 r. 1

A ELD

Siūlo ne sąrašus, o ženklinimą

VSAA atstovams projekte talkinęs kultūros paveldo ekspertas, inžinierius restauratorius Petras Kanevičius pastebi, kad iš dalies galima suprasti bažnyčių atstovų reak-

ciją į prašymą pateikti kultūros vertybių sąrašą. Tai neturėtų stebinti, nes kas galėtų garantuoti, kad ši informacija išties nenutekės ilgapirščiams? „Muziejai, bibliotekos yra valstybės įstaigos, turinčios nemažą personalą, nusistovėjusias taisykles, pagal kurias užtikrinama kultūros vertybių priežiūra, apsauga. Bažnyčios tokių sąlygų ir galimybių neturi. Todėl gaisrinės saugos klausimais pirmiausia reikia šviesti kunigus, nepelnytai užmiršti ir zakristijonai, ministrantai, nes būtent jie atneša atvirą ugnį į smilkytuvus“, – kalbėjo pašnekovas. Be to, ir pačių prioritetinių kultūros vertybių sąrašų naudą specialistas vertina nevienareikšmiškai. Esą įsiplieskus gaisrui, kai svarbi kiekviena sekundė, ugniagesiams gelbėtojams ne metas gilintis į tokius sąrašus. Kaip alternatyvą P. Kanevičius mato atitinkamą vertybių ženklinimą liuminescenciniais dažais, kuris išryškėtų apšvitintas infraraudonaisiais spinduliais. Anot pašnekovo, tai yra ne tik paprasta, bet ir nebrangi priemonė. „Bažnyčiose yra nemažai vertybių: klausyklos, sakyklos, suolai, didelių matmenų paveikslai, kurių gaisro metu neįmanoma iškelti. Todėl labai svarbu pasirūpinti tinkama jų apsauga ir nuo ugnies, ir nuo vandens užliejimo. Pratybų metu išbandėme priemonę, populiarią Skandinavijos šalyse: tai yra labai lengva, neperšlampama sidabro spalvos medžiaga, kuri atspindi karštį ir yra atspari net 240 laipsnių temperatūrai“, – pasakojo kultūros paveldo ekspertas P. Kanevičius.

Dera naudotis pasyviosiomis gaisrosaugos priemonėmis

Kalbėdamas apie prevencines gaisrinės saugos priemones, specialistas pirmiausia minėjo paprastus įgyvendinti, tačiau veiksmingus sprendimus, kaip antai – solidari signalizacija. „Pavyzdžiui, iš bažnyčių į gretimas įstaigas, kuriose budima ištisą parą, galima išvesti priešgaisrinės signalizacijos signalą. Tai gali būti greta esanti mokykla, paštas, bankas ar koks nors kitas objektas. Vos pasigirdus signalui, budėtojas apie įvykį bemat praneštų ugniagesiams. Kitas efektyvus būdas yra neužmirštas mūsų kaimynų lenkų: kai kuriose Lenkijos parapijose išliko tradicija skambinti varpais platinant žinią apie ištikusią nelaimę“, – vardijo P. Kanevičius. Kalbinti specialistai neneigė, kad įgyvendinti priešgaisrinės saugos reikalavimus paveldo objektuose dėl jų specifikos neretai sudėtinga. Tačiau ir šioje srityje siūloma įvairių naujovių. „Tarkime, pastato valdytojai skundžiasi, kad negali nutiesti priešgaisrinės signalizacijos laidų, nes objekto interjerą puošia vertingos freskos. Šiuo atveju galima pasitelkti bevielę signalizaciją, o norima spalva nudažyti davikliai plika akimi net nepastebimi“, – aiškino VAPGV pareigūnas E. Žalalis. Ugniai malšinti kultūros paveldo objektuose gali būti naudojamos pažangios dujų, rūko gesinimo sistemos – jos pasižymi labai maža vandens išeiga.

Gesinti – pirmiausia nepakenkiant

Kultūros paveldo eksperto P. Kanevičiaus teigimu, užsienyje plačiai taikoma praktika vertingus leidinius archyvuoti metalinėse lentynose. Be to, jos padengiamos antistatiniais dažais, o tai užkerta kelią kauptis dulkėms. „Ten, kur medį galima pakeisti metalu, geriau tai ir padaryti. Kita alternatyvi medžiaga – betonas. Taip pat rekomenduotina, kad patalpos, kuriose laikomi reti leidiniai, būtų hermetiškos – tokiu būdu kilus gaisrui jas būtų galima uždaryti, kad ugnis nepersimestų toliau“, – apie taikytinas priemones kalbėjo pašnekovas. P. Kanevičius apgailestavo, kad finansiniai ištekliai riboja ir spartesnį naujovių diegimą paveldo objektuose, ir ugniagesių gelbėtojų galimybes: specialistams stinga ne tik tokių priemonių kaip termovizoriai, kurie padėtų operatyviai identifikuoti gaisro židinius, bet ir specializuotos autotechnikos, kuri leistų pasiekti senamiestyje sunkiai privažiuojamus pastatus. „Kalbant apie kultūros paveldo objektus itin svarbu, kad ugniagesiai gelbėtojai žinotų ne tik tai, į kurią pusę nukreipti vandenį, bet ir tai, kur reikėtų apsieiti be vandens. Hipokratas yra pasakęs: primum non nocere – pirmiausia nepakenkti. Ir labai džiugu, kad projekto metu vykę mokymai parodė – mūsų ugniagesių lygis keičiasi, jie pereina į kitą – intelektinio gesinimo – pakopą“, – teigė kultūros paveldo ekspertas P. Kanevičius.

Vilniaus senamiesÄ?io gaisrinÄ&#x2014;s saugos plano fragmentas.

G. Bartuškos nuotr.

LIFTININKŲ VERDIKTAS: SENŲ ĮRENGINIŲ SAUGUMĄ UŽTIKRINTI VIS SUNKIAU Lina BIELIAUSKAITĖ

r 5N

R 0/

CIJ

A OV

Nuo metų naštos braškantys daugiabučių liftai tampa vis didesniu galvos skausmu ne tik jų priežiūra užsiimančioms tarnyboms, bet ir patiems gyventojams. Nors siekiant užtikrinti įrenginių saugumą reguliariai tikrinama jų techninė būklė, įvertinama rizika, statistika optimizmo nekelia: skaičiuojama, kad daugiau nei pusė keleivinių liftų Lietuvoje yra perkopę techniniu požiūriu pagrįstą eksploatacijos ribą. O viltis atnaujinti liftų ūkį dar neseniai su daugiabučių renovacija sieję specialistai nuleido rankas.

Jonas GUZAVIČIUS, Liftų įmonių asociacijos prezidentas, bendrovės „Kauno liftai“ generalinis direktorius.

Apsauga nuo vandalų – brangi

turimais duomenimis, iš maždaug 2000 renovacijos projektų lifto atnaujinimas paminėtas 92-uose. „Skaičiai tikrai nedideli, tačiau galbūt jie byloja, kad didžiojoje dalyje renovuojamų namų liftų nėra arba jie jau yra vienaip ar kitaip paremontuoti, atnaujinti. Renovacija atliekama visoje Lietuvoje, o mažesniuose miestuose įprastai buvo statomi ne aukštesni kaip 5 aukštų daugiabučiai“, – samprotavo BETA vadovas V. Serbenta. Anot Liftų įmonių asociacijos prezidento J. Guzavičiaus, šiandien tenka konstatuoti didelį nerimą keliantį faktą – beviltiškai pasenusi šalies liftų bazė beveik neatnaujinama, nors daugiabučių renovacijos programa ir teikė nemažai vilčių. Pašnekovo skaičiavimu, šiuo metu bent dviejų trečdalių keleivinių liftų gyvenamuosiuose namuose eksploatavimo laikas yra pasibaigęs – tai yra peržengęs 25 metų tarnavimo ribą, ką jau kalbėti apie daugiau nei 40 metų stažą turinčius įrenginius. „Šis procentas nuolat kinta, nes kasmet liftai pasensta vienais metais. Reikia didžiulių pastangų, kad senieji įrenginiai būtų saugūs ir tinkami naudoti, į remontą investuojamos milžiniškos lėšos. Tačiau viskam yra ribos. Įsivaizduokime 40 metų senumo automobilį, kuriuo reikia važinėti ir užtikrinti, kad jis būtų saugus“, – palygino J. Guzavičius.

Liftui viršijus numatytą eksploatacijos limitą, yra du keliai – arba jį renovuoti, arba montuoti naują įrenginį. Specialistai pripažįsta, kad vienas ar keletas pakeistų mechanizmų problemų iš esmės neišsprendžia. Ilgainiui apsisprendimas remontuoti reiškia vis didesnes išlaidas – kai atsarginių detalių nusipirkti tampa vis kebliau, Stringantys mokėjimai – problema ir liftininkams tenka jas gaminti, o vienetiniai užsakymai nėra pigiausia Anot pašnekovo, jau dabar galima pasakyti, kad Europos Koišeitis. Be to, tik naujai sumontuoti liftai žymimi CE kokymisijos rekomendacijos iki 2020-ųjų pakeisti senuosius liftus bės ženklu ir pripažįstami atitinkantys visus galiojančius nebus įgyvendintos, nes šie procesai turėjo vykti nuosekliai, standartus bei saugumo reikalavimus. etapais. „Šiandienė situacija yra nenormali, tačiau nematyti nei Liftų įmonių asociacijos prezidentas, bendrovės „Kauno Aplinkos, nei Socialinės apsaugos ir darbo, nei Ūkio ministeriliftai“ generalinis direktorius Jonas Guzavičius užtikrino, jos pastangų ją pakeisti“, – konstatavo Lietuvos kad modernizuojamuose daugiabučiuose pramonininkų konfederacijos viceprezidentas naujai sumontuoti liftai už sovietmečio laiJ. Guzavičius. kų gaminius yra keleriopai pranašesni visais Reikia didžiulių pastangų, Jo teigimu, generaliniai rangovai, per kuriuos kriterijais. Be didesnių problemų jie turėtų kad senieji įrenginiai būtų vyksta renovacija, nėra suinteresuoti, kad liftų tarnauti 25–30, o gal net daugiau metų. ūkis būtų atnaujinamas, nes tai – ne jų darbas. Renovuojamame name keičiant liftą liesaugūs ir tinkami naudoti, „Pačios liftininkų firmos irgi vangiai dalyvauka tik buvusi šachta ir tvirtinimo elemenį remontą investuojamos ja konkursuose, ir tai suprantama turint galtai – įdėtinės įbetonuotos detalės, visa kita voje atvejus, kai liftai įrengiami, tačiau už tai milžiniškos lėšos. demontuojama ir utilizuojama. Taigi nauji nesumokama – pinigų už renovacijos darbus įrenginiai iš specializuotų Europos kompaTačiau viskam yra ribos. negauna patys generaliniai rangovai, tad net nijų pagamintų elementų komplektuojami nėra kalbos, kad jie sumokės subrangovams. nuo nulio. Liftininkai negauna avanso ir pinigų už atliktą „Nėra tekę girdėti, kad dėl naujų liftų darbą, tačiau turi sumokėti pridėtinės vertės mokestį“, – kalbūtų kilę rimtų incidentų. Žinoma, kaip ir bet kurie kiti mebėjo pašnekovas. chanizmai jie genda. Tačiau dėl gedimų dažnai kalti patys Specialisto skaičiavimu, pakeisti liftą kainuoja 27–28 tūkst. gyventojai. Sunku suprasti, kodėl reikia pjaustyti, braižyti eurų, įskaitant 3–4 tūkst. eurų už darbą, kurie lieka įrenginį monliftų sienas, deginti mygtukus, laužti duris. Mūsų žmonių tuojančiai firmai. kultūra dar gerokai šlubuoja. Todėl renovuojamuose na„Ar dėl tokios sumos apsimoka įšaldyti beveik 30 tūkst. eurų muose komplektuojami tokie liftai, kurių sienų neįmanoma neribotam laikui ir dar sumokėti PVM? Kas gali būti toks drąsus, subraižyti, pastorinama durų skarda, kad jų būtų neįmanokad lįstų į tokią avantiūrą?“ – retoriškai klausė J. Guzavičius. ma išlaužti, visos medžiagos yra nedegios, stiklas – grotuotas. Visa tai, žinoma, kainuoja, bet kitos išeities nėra“, – pripažino „Kauno liftų“ vadovas J. Guzavičius. Netikusios sistemos įkaitai Liftus prižiūrinčios įmonės dispečeriams užtikrinti eksPašnekovas neneigė – jei tik tenka sudaryti sutartį su statybininploatacijos saugą bet kuriuo paros metu leidžia ir nuotolikais – nesvarbu, ar liftas bus įrengiamas naujai statomame, ar renio stebėjimo sistema. novuojamame name – kriterijus visada bus mažiausia kaina. Net ir pigiausios komplektacijos įrenginys, be abejo, bus pranašesnis už sovietinius Mogiliovo ar Maskvos gamyklose pagamintus Ką sako renovacijos statistika liftus. Vis dėlto perkant už mažiausią kainą kalbėti apie aukštos Daugiabučius renovuojantys gyventojai laisvi pasirinkti, ar kokybės standartus ir ilgaamžiškumą neverta, tikėtina, kad tokie liftą atnaujinti iš dalies, ar montuoti visiškai naują įrenginį. įrenginiai dažniau ges. Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) direktoriaus „Daug kartų kalbėta, kad liftui įrengti turėtų būti skiriamas atsValiaus Serbentos teigimu, nors akcentuojamos energinį kiras viešasis pirkimas, turėtų būti kvalifikuotai parengiamos sąlyefektyvumą didinančios priemonės, daugiabučių namų gos, aprašomi visi medžiagų reikalavimai ir pan., tada ir jokių klaurenovacijos programa remia kompleksinį pastatų atnaujisimų, susijusių su saugumu, patikimumu bei kokybe, nebeiškiltų. nimą. Ir nėra reikalavimo įrengti naują liftą. Priklausomai Atsiskaitoma turėtų būti tiesiogiai per daugiabučių namų savininnuo techninės esamo lifto būklės galima pakeisti tik variklį, kų bendrijas arba administratorius, o ne per generalinį rangovą. lynus ir pan. Jei situacija nesikeis, greitai Lietuvoje bus taip, kad statybininkai Anot V. Serbentos, įvardyti, kuris būdas renovuojamuopirks ir ligoninių operacinės įrenginius“, – ironizavo J. Guzavičius. se daugiabučiuose yra populiaresnis, būtų sudėtinga. BETA

„BIM“ – PRIEMONĖ RIZIKOMS SUVALDYTI Kristina BUIDOVAITĖ

Statinio informacinio modeliavimo (ang. Building information modeling, BIM) galimybes išbandę specialistai tvirtina, kad ši priemonė nepakeičiama siekiant didesnio statybų proceso efektyvumo ir kokybės. Ar BIM gali būti naudingas kuriant saugios statybos ir eksploatacijos standartą? Saugiai statybų aikštelei – deramas dėmesys

VGTU Statybos technologijos ir vadybos katedros docentas dr. Darius MIGILINSKAS.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Statybos technologijos ir vadybos katedros docentas dr. Darius Migilinskas aiškino, kad statinio informacinis modeliavimas dar projektavimo pradžioje padeda priimti racionalius sprendimus ir gauti atsakymus į klausimus, kurie, projektuojant tradiciniu būdu, būtų atsakyti tik įsibėgėjus statybų procesui (pavyzdžiui, technologijos pasirinkimas, statybos darbų organizavimas ir pan.). BIM leidžia sukurti virtualų pastato modelį, jame iš anksto numatyti kėlimo mechanizmus, pavojingas zonas, konkrečias darbų saugos priemones, statybų organizavimo būdus, statybinių medžiagų tiekimo į statybų aikštelę vietas ir pan. Taip pat – išvengti skubotų sprendimų statybų aikštelėje, neretai pareikalaujančių neplanuotų išlaidų ir keliančių didelę nelaimingų atsitikimų grėsmę.

„Statybų aikštelėje dažna situacija, kai kas nors vėluoja, laiku neatlieka darbų, todėl būtina skubėti. Per tą skubėjimą kartais nepavyksta išvengti nelaimių. Tinkamai apgalvojus, susiplanavus statybų procesą, iš anksto jam pasiruošus, įmanoma tomis pat sąnaudomis priimti kokybiškesnius statybos darbų organizavimo saugumo sprendimus – numatyti aptvėrimus, pastolius, turėklų įrengimą, pavojingas zonas ir pan. Kad ir kokiais aspektais būtų žiūrima į saugą, statinio informacinis modeliavimas sumažina nelaimingų atsitikimų riziką, o sujungtas su nuolatiniu darbuotojų kvalifikacijos kėlimu turėtų būti suvokiamas kaip prevencinė nelaimių statybose priemonė“, – įsitikinęs specialistas.

Padeda išvengti netikėtumų

Skaičiuojant medžiagų kiekius tradiciniu būdu, žiniaraščiuose numatomos tam tikros atsargos – daroma

PROJEKTO PAKEITIMŲ ĮTAKA PROJEKTO KAINAI

Įmonės „Ugira“ vadovas Aloyzas JURDONAS.

r 5N

A TYB A T S INĖ N ME AIT K /S Autorius – Darius Migilinskas.

Prekybos centro BIM modelis. „Miesto renovacijos“ vizualizacija.

prielaida, kad kas nors liko nenumatyta ar praleista. Dirbant su BIM įrankiais ši problema, D. Migilinsko teigimu, eliminuojama, ypač jei statinio informacinis modelis kuriamas laikantis taisyklių, o modeliuojant konkrečius objektus ar elementus jų ypatybės apibrėžiamos parametrais ir tikslingai priskirta projekto informacija. Taigi naudojantis statinio informacinio modeliavimo metodologija ir priemonėmis galima tiksliai apskaičiuoti kiekvieną vamzdžio metrą ar alkūnę, kvadratinį metrą dažytos sienos ar klijuotų plytelių, kubinį metrą betono ar mūro konstrukcijų. Bendrovės „Miesto renovacija“, kurios specializacija – inžinerinių pastatų sistemų projektavimas, vadovas Mindaugas Šimkus antrina, kad nekvalifikuoti projektuotojai, projektuodami tradiciniu būdu, išties neretai numato didesnius medžiagų kiekius. Projektuojant BIM aplinkoje, visi statybai reikalingi medžiagų kiekiai apskaičiuojami iš anksto. „Jei projektuojamas šildymo vamzdynas, projektuotojas naudoja tikslų elementą su tam tikrais parametrais, o visa informacija nukeliauja į žiniaraštį. Vamzdis yra vamzdis, o ne dvi linijos, ventiliacijos kamera – ne stačiakampis. BIM aplinkoje sudarytoje bibliotekoje parenkamas konkretus įrenginys, o ne braižoma kaip kam atrodo“, – aiškino M. Šimkus.

Skaitmeniniam projektavimui būtina pasiruošti

Statinių projektavimo įmonės „Ugira“ BIM praktika Lietuvoje – pataisos namų Marijampolėje, gamybinio pastato Mokoluose ir gamybinio pastato Kėdainiuose projektai. Įmonės vadovas Aloyzas Jurdonas laikosi nuomonės, kad programinė BIM įranga, jeigu ja dirba kvalifikuotas projektuotojas, padeda priimti racionaliausius sprendimus, įvertinus pastato eksploatacijos perspektyvą, pasirinkti ekonomiškai naudingiausią medžiagą ar technologiją, visą pastato eksploatacijos laikotarpį kaupti informaciją, įvertinti pasiteisinusius ar nepasiteisinusius sprendinius. BIM modulyje sukauptą informaciją galima analizuoti įvairiais parametrais: pagal kvadratinio metro kainą, pastato gyvavimo ciklo sąnaudas, funkcionalumą ir pan. Naudojantis BIM programomis galima apskaičiuoti, ar investicija į konkrečius sprendimus garantuos pigesnę statybą, bet brangesnę pastato eksploataciją, ar vis dėlto pasirinkta technologija ekonomiškai nenaudinga

ir į ją neverta investuoti. BIM siūlo daug pasirinkimų, užsakovui lieka apsispręsti, kurį kelią pasirinkti. A. Jurdonas pripažįsta: ar bus išnaudotos BIM teikiamos galimybės, priklauso nuo projektuotojo patirties ir darbo valandų su programine įranga skaičiaus. Aišku viena – programos tikrai supaprastina daugelį skaičiavimų. „Projektuotojui pasirinkus, pavyzdžiui, ilgaamžiškumo rodiklį, BIM neleis rinktis medžiagų, kurių eksploatavimo laikotarpis yra trumpesnis nei numatytasis. BIM programos leidžia susikurti kontrolinius paketus, padedančius eliminuoti galimas klaidas. Ir nors dauguma įmonių dar tik žengia pirmuosius žingsnius diegdamos BIM, apmoko specialistus, patirtis rodo, kad šis modelis padeda išvengti klaidų, netikslumų. Kalbant apie medžiagų kokybę, jų ilgaamžiškumą, saugią pastato eksploataciją, tam reikia pasiruošti: atsirinkti tinkamas medžiagas, jas suskirstyti katalogais, tuomet su jomis dirbti“, – įsitikinęs A. Jurdonas.

Projekto informacijos valdymas – vis aktualesnis

VGTU Statybos technologijos ir vadybos katedros docentas dr. D. Migilinskas pabrėžė, kad be vieningo statybos projekto informacijos valdymo ir be sprendimų, priimamų remiantis aktualiausia tikslia informacija, neįmanoma pasiekti aukšto statybos projekto valdymo kompetencijos lygio ir sumažinti rizikų. „Viena didžiausių problemų, kylančių įgyvendinant statybos projektą, yra nuolatinis informacijos trūkumas, kuris gali pasireikšti projekto pakitimų nesuderinamumais, neefektyviu darbu ir vilkinimu, statybos vėlavimais, investicijų neatsiperkamumu, sutartinėmis nuobaudomis ir pan. Norint išvengti šių informacijos trūkumo problemų ir jų padarinių, būtina suderinti ir palaikyti nuolatinius informacijos srautus tarp dalyvių, įgyvendinančių statybos projektą. Šie informacijos mainai yra labai aktualūs statytojams, kurie turi visas galimybes daryti racionalią įtaką statybos projekto kainai, nes projekto įgyvendinimo pradžioje laiku priimti projektiniai sprendimai yra ekonomiški, efektyvesni ir turi didesnę įtaką nei priimti vėliau“, – teigė pašnekovas. Tai galima pasiekti naudojant statinio informacinio modeliavimo metodologijos priemones.

NAU-

JIENOS

MUZIEJAUS PROJEKTAS BE KONKURENCIJOS PATIKĖTAS UŽSIENIO ARCHITEKTŪROS ŽVAIGŽDEI 2019 metais buvusio „Lietuvos“ kino teatro vietoje turėtų stovėti Modernaus meno centro (MMC) muziejus. MMC įkūrėjas Viktoras Butkus muziejų patikėjo statyti vienam garsiausių pasaulio architektų Danieliui Libeskindui ir jo komandai „Studio Libeskind“. D. Libeskindo partneriai šiame projekte – ir Lietuvos įmonės: architektūros studija „Do architects“ bei inžinerinė konsultacinė firma „Baltic Engineers“. D. Libeskindas pagrindiniu šio projekto veikėju tapo tada, kai muziejaus mecenatas nusprendė atsisakyti planų statyti ne tik muziejines, bet ir biurų patalpas. Tuo pačiu buvo palaidoti ir muziejaus iniciatorių kartu su Lietuvos architektų sąjunga surengto architektūros idėjų konkurso rezultatai, kuriais V. Butkus skelbė nusivylęs. Vis dėlto architektų gildijoje jau kilo nepasitenkinimas nepagarbiu projekto užsakovo požiūriu į kūrėjus – ketinama kelti klausimą, kam reikia skelbti architektūros konkursus, jeigu po to dalyvių darbai išmetami į šiukšlių dėžę ir ant pjedestalo keliami tiesiog garsūs užsienio kūrėjai. O kol kas sostinės savivaldybėje jau pristatytas 3100 kvadratinių metrų ploto MMC muziejaus pastato projektas. Jo idėja – stačiakampiame tūryje atsirandantis įkirtimas – tarsi simboliniai kultūros vartai, jungiantys

senąjį miestą su pastato vidumi ir jame esančia kolekcija. Vien privačiomis lėšomis statomas MMC pripažintas valstybei svarbiu kultūros objektu. Investicija į muziejaus pastatą turėtų siekti apie 5 mln. eurų. Muziejaus įkūrėjas čia ketina eksponuoti Lietuvos moderniojo ir šiuolaikinio vaizduojamojo meno kolekciją, apimančią laikotarpį nuo 1960 metų ligi šių dienų. Iš viso – daugiau kaip 4000 Lietuvos menininkų darbų.

KONFERENCIJA „BIMLINK 2015“: APIE REALIAS BIM GALIMYBES Praktinė Lietuvos verslo patirtis taikant statinio informacinį modeliavimą (ang. Building information modeling, BIM), ateities tendencijos ir galimybės – visą šį žinių bagažą gruodžio 15 dieną įvyksiančioje konferencijoje BIMLINK 2015 žinantiesiems mažiau pristatys sėkmingai mūsų šalyje jau veikiantys BIM srities profesionalai. Žinios apie BIM taikymą tampa kaip niekada aktualios – šiais metais Vyriausybė pagaliau pritarė Lietuvos statybų sektoriaus skaitmeninimui, t. y. BIM metodologijos taikymui Lietuvoje. Be to, nuo 2016 metų įsigalioja viešuosius pirkimus reglamentuojanti Europos Sąjungos direktyva, rekomenduojanti statybos paslaugas pirkti pasitelkiant BIM aplinką.

r 5N

OS N E I J AU /N

Tai nėra perkūnas iš giedro dangaus – nors dalis statybų rinkos atstovų dar tik diskutuoja, ką Lietuva turi ir gali padaryti spartinant BIM technologijų įsisavinimą, šalies projektavimo ir statybos įmonėse jau vykdoma reali taikymo praktika. BIMLINK 2015 – praktinė konferencija, skatinanti veikti, tobulėti ir prisidėti prie Lietuvos statybų progreso. Jos moto – realios BIM įmonės, realūs BIM projektai, realūs BIM žmonės. Siekiama parodyti sėkmingus BIM taikymo pavyzdžius ir pristatyti statybos progresu suinteresuotus užsakovus, projektuotojus bei rangovus, suteikiant jiems erdvę pasidalyti unikaliomis praktinėmis BIM žiniomis ir užmegzti naujų verslo ryšių. Projektavimo, nekilnojamojo turto valdymo ir statybos įmonių atstovams skirtame renginyje vertingų patarimų gaus visi – ir tie, kurie jau dirba vadovaudamiesi BIM principais, ir visai neturintieji BIM patirties.

BIMLINK 2015 konferencijoje: • 7 įmonių BIM projektų patirtys ir realūs BIM projektų, sukurtų Lietuvoje, pavyzdžiai; • 10 pranešimų ir daugiau kaip 400 minučių BIM turinio; • BIM dirbtuvės ir 4 BIM ekspertų konsultacijos; • 3 skirtingų BIM sąvokų analizė; • 7 sėkmingo BIM projekto taisyklės; • kūrybingumo skatinimo technikos; • informacijos mainai visuose projekto gyvavimo ciklo etapuose; • 3D modelio praktinis taikymas BIM procesuose ir kt. Konferencija BIMLINK 2015 vyks gruodžio 15 dieną parodų ir kongresų centre LITEXPO, salėse 5.1. ir 5.2 (Laisvės pr. 5, Vilnius). Renginio organizatoriai – bendrovė AGA CAD ir žurnalas „Statyba ir architektūra“. Išsami programa ir registracija: www.bimlink.lt.

39 39 39

Inžinerinių sistemų projektuotojai – bendrovės „Miesto renovacija“ specialistai, prieš kelerius metus pradėję dirbti su pažangiomis 3D projektavimo programomis, grįžti prie dvimačių brėžinių neketina. Priešingai – užsakovams kantriai įrodinėja BIM projektavimo naudą. Sėkmė – įgyvendinus keletą projektų Įmonės „Miesto renovacija“ direktorius Mindaugas Šimkus teigė, kad nors pirmieji žingsniai su BIM nebuvo lengvi – pirmieji projektai, pasitelkiant BIM technologijas, pareikalavo ir daugiau darbo valandų, ir daugiau lėšų, projektuotojai greitai įvertino statinio informacinio modeliavimo privalumus. „Įgyvendinęs 4–5 projektus su BIM projektuotojas sugaišta tiek pat laiko, kiek ir dirbdamas įprastais metodais, išvengiama klaidų, didesnių pakeitimų, taigi investicija į BIM pradeda atsipirkti“, – aiškino „Miesto renovacijos“ vadovas. M. Šimkus šiandien jau gali palyginti klaidų ar neatitikimų skaičių projektuojant 2D ir 3D formatais. „Miesto renovacijos“ vadovas pasakojo neseniai sulaukęs užsakovo prašymo jo turimą inžinerinių sistemų 2D modelį perkelti į trimatį – tuomet ir paaiškėjo visos klaidos. Pašnekovas neneigia – visų grandžių specialistams laiku nesuderinus atskirų projekto dalių – šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo – sistemų, ne vietoje atsidūrusios ar susikertančios inžinerinės sistemos tapo gana dažnu reiškiniu įgyvendinant projektus. Tad gautus brėžinius perkėlus į 3D modelį projektuotojų nenustebino tos pačios klaidos – suprojektuotos inžinerinės sistemos tiesiog netelpa. Jei ši problema būtų sprendžiama statybų aikštelėje, papildomos išlaidos būtų neišvengiamos – tektų griauti pertvaras, kirsti angas perdangose. Vis dėlto tik nedidelė dalis užsakovų stengiasi išbandyti trimačio modelio naudą – didesnei jų daliai vis dar pakanka tradicinių 2D brėžinių. Bijoma nespėti projekto baigti laiku arba klaidingai manoma, kad BIM projektas kainuos gerokai brangiau. Įrankis įvairios apimties objektams Viename verslo centrų tarp dviejų perdangų buvo suplanuota sumontuoti ventiliacijos kameras. Dvimatį brėžinį perkėlus į trimatį modelį paaiškėjo, kad šios ten netilps. Sprendimas pakelti perdangą priimtas tą pačią dieną – tik ne statybų aikštelėje, jau įrengus konstruktyvą, bet projektavimo stadijoje. Taigi neprireikė keisti užsakytos įrangos ar stabdyti suplanuotų darbų. „Statybų aikštelėje tokios klaidos kainuoja labai brangiai. Nors dalis užsakovų klaidingai laiko BIM projektavimą brangia

investicija, statybos metu ji atsiperka su kaupu“, – apibendrino užsakovas. BIM technologijos padeda numatyti ir tikslius medžiagų kiekius. „BIM programose projektavimo žiniaraščiai susieti su modeliais, kuriuos kuria projektuotojas. Jei programoje inžinierius ištrynė kokį nors vamzdį, alkūnę, šių elementų nelieka ir žiniaraštyje. Projektuojant tradiciniu būdu, numatomi inžineriniai tinklai, tuomet projektuotojas naudodamasis skaičiavimo mašinėle skaičiuoja ir įrašo žiniaraštyje, kiek kokių gaminių prireiks. Kuo didesnis objektas, tuo didesnė klaidų tikimybė. Taigi tam, kad būtų paprasčiau skaičiuoti, imami medžiagų komplektai, o už nepanaudotas medžiagas permokama“, – sakė M. Šimkus. „Miesto renovacijos“ vadovas įsitikinęs – BIM technologijos aktualios ne tik didelės apimties objektuose: „Kuo pastatas didesnis, tuo didesnė klaidų tikimybė, tačiau mažesniame objekte BIM privalumai tie patys – reali projektavimo aplinka, tiksliai apskaičiuoti medžiagų kiekiai, visų statybos proceso dalyvių įtraukimas į projektą ir pan.“ Ne mažiau svarbus BIM projektavimo privalumas – galimybė užsakovui matyti pastato modelį realiu laiku savo darbo vietoje, taip pat – dalyvauti projektavimo procese teikiant pastabas ir peržiūrint sprendimus pačiame modelyje. BIM palengvina pastato eksploataciją „Miesto renovacijos“ specialistai projektuoja šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo, vandentiekio, nuotekų, elektrotechnikos inžinerines sistemas. Vienas naujausių „Miesto renovacijos“ komandos darbų – A energinio efektyvumo klasės daugiabučio Antakalnio rajone visų inžinerinių dalių BIM techninis projektas. Naudodamiesi BIM projektuotojai nedideliame daugiabutyje suprojektavo apie 6 kilometrus grindinio šildymo vamzdynų, 1,9 kilometro vandentiekio ir nuotekų sistemų, maždaug 1,7 kilometro vėdinimo ortakių, rūsyje sutalpino šilumos siurblius, akumuliacines talpas, ventiliacijos kamerą ir kitą įrangą. Svarbiausia – pavyko išvengti inžinerinių tinklų tarpusavio susikirtimų, ir užsakovas gavo itin tikslius medžiagų kiekius. M. Šimkus atkreipė dėmesį, kad labai svarbu BIM modelį pildyti viso statybų proceso metu. Tuomet užsakovas gaus variantą, kuriame bus pateikta visa pastato informacija – vamzdynai, visos inžinerinės sistemos ir pan.

SA 2015 Nr. 10 / reklama

„BIM“ PATIRTIS: SUNKUMUS NUSTELBĖ PRIVALUMAI

KLAIPĖDOS MUZIKINIO TEATRO PASTATO LIKIMO PERIPETIJOS – KAIP SPEKTAKLIS

Po ilgų vargų sėkmingai užbaigus Klaipėdos dramos teatro rekonstrukcijos darbus, imtasi gelbėti kitą uostamiesčio teatrą – Valstybinį muzikinį teatrą. Ilgą laiką svarsčius idėją surasti jam naują vietą – prieš penketą metų vykusio konkurso vietai nugalėtojais net buvo paskelbti jį ant vandens, įlankoje tarp Šiaurinio molo ir Žiemos uosto, įkurdinę architektai, – galiausiai apsispręsta rekonstruoti senąjį pastatą. Konkurse nedalyvavo klaipėdiečiai

r 5N

Įgaliota Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro, teatro pastato rekonstravimo techninio projekto parengimo viešojo pirkimo procedūras organizavo valstybės įmonė „Lietuvos paminklai“. Atvirame viešojo pirkimo konkurse dalyvavo keturios įmonės. Vos paskelbus konkursą, vieA N šą pareiškimą ir sprendimą nedalyvauti jame E I UJ paskelbė Lietuvos architektų sąjungos (LAS) A N Klaipėdos skyrius. 0/

Skyriaus valdybos pirmininko architekto Vaidoto Dapkevičiaus pasirašytame dokumente argumentuota, kad pasirengimo šiam viešajam pirkimui procesas vyko skubotai ir atvirkštine seka. Parengta teatro pastato techninė plėtros studija (utilitarus lygmuo), kurios pagrindu vis dar rengiamas teritorijos detaliojo plano koregavimas (urbanistiniai sprendiniai), lygiagrečiai buvo atliekama Atgimimo aikštės su gretimybėmis plėtros galimybių studija ir teatro pastato vertinimas paveldosaugos aspektu. Visas šis procesas

nedavė aiškaus, koordinuoto rezultato. Šios aplinkybės negali leisti tikėtis kokybiškiausio architektūrinio sprendimo. Klaipėdos architektų nuomone, geriausio projektinio pasiūlymo Muzikinio teatro pastatui rekonstruoti paieška privalėjo prasidėti nuo viešojo konkurso geriausiai architektūrinei koncepcijai išrinkti, o ne nuo techninio projekto rengimo paslaugos viešojo pirkimo, o toks viešas pirkimo būdas negali būti vadinamas nei geriausios architektūrinės sprendinių kokybės parinkimo būdu (architektūros kokybę nusakantys vertinimo kriterijai nėra pagrindiniai), nei ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo parinkimo būdu. Skelbime apie pirkimą Klaipėdos LAS nariai pasigedo ir aiškaus pirkimą vertinsiančių atitinkamos srities specialistų komisijoje skaičiaus bei kompetencijos įvardijimo.

Bus išsaugotas pastato bokštas

Klaipėdos architektų protestas procesui įtakos neturėjo. Tiesa, atvėrė duris kito miesto – Kauno – įmonei „Inžinerinė mintis“. Parengti teatro rekonstrukcijos techninį projektą per 8 mėnesius įsipareigojusi jungtinė bendrovės „Inžinerinė mintis“ ir vokiečių architektų kompanijos „Studio Gollwitzer Architekten“ komanda (Wolfgangas Gollwitzeris, Nomeda Karolina Petniūnienė, Eimantas Pranevičius, Tomas Burokas) jau pristatė esmines suplanuotos rekonstrukcijos detales. Dalis žemosios sunkiai teatro poreikiams pritaikomos pastato dalies bus nugriauta ir pastatyta naujai, o 33 metrų aukštuminė teatro dalis – vadinamasis bokštas – bus išlaikyta kaip architektūrinis paminklas. Bokšto viršuje projektuotojai suplanavo apžvalgos aikštelę, į kurią galės patekti ne tik teatro lankytojai, bet ir kiti svečiai. Bokšte ketinama įkurdinti ir biblioteką bei administracijos patalpas. Kartu su šia pastato dalimi bus išsaugoti ir kiti svarbūs senojo teatro akcentai, kolonų tinklas.

Žadamas šiuolaikinių žiūrovų lūkesčius atitinkantis pastatas

Po rekonstrukcijos Muzikinio teatro pastatas taps dviejų tūrių ir bus orientuotas nebe į Atgimimo aikštę, o į Danės upę. Pagrindinė teatro salė talpins 700 žiūrovų, o mažoji – 200.

Po rekonstrukcijos Muzikinio teatro pastatas taps dviejų tūrių ir bus orientuotas nebe į Atgimimo aikštę, o į Danės upę. Pagrindinė teatro salė talpins 700 žiūrovų, o mažoji – 200. Didžiosios salės scenos ir orkestro duobės grindys bus kilnojamos, techninei įrangai šalia scenos numatytos vadinamosios kišenės. Transformavimosi funkcijas turės ne tik pagrindinė teatro scena, bet ir sėdimos vietos. Taip pat bus išnaudotas rūsys, kuriame žadama įrengti repeticijų sales ir technines patalpas. Ypatingas dėmesys rekonstruojant pastatą bus skiriamas akustiniams ir matomumo sprendimams. Beje, naujasis pastatas bus žemesnis nei esamas – architektai tikisi, kad pagerėjusia insoliacija džiaugsis prie teatro gyvenantys žmonės. Teatro svečiai turėtų mažiau varginti juos ir savo automobiliais – kadangi prie atnaujinto teatro numatyta vos 10 automobilių stovėjimo vietų, transporto statymo problemą ketinama spręsti platinant Danės gatvę. Pagal optimistines prognozes Klaipėdos muzikinio teatro rekonstrukcijos rangos darbai turėtų startuoti 2017-aisiais ir trukti apie trejus metus. Projekto vertė – apie 20 mln. eurų. Įgyvendinus Muzikinio teatro rekonstrukcijos ir plėtros projektą, pastato tūris turėtų padidėti apie 50 proc.

SA 2015 Nr. 10 / reklama

ENERGIŠKAI EFEKTYVI STATYBA: VĖDINAMŲJŲ FASADŲ SISTEMOS G. Bartuškos nuotr.

Nuo praėjusių metų liepos Lietuvoje vykdomas Europos Komisijos finansuojamas projektas „Lietuvos statybos sektoriuje dirbančių darbuotojų kompetencijų ir įgūdžių, susijusių su energiškai efektyvių pastatų statyba, stiprinimas“ („BUILD UP Skills ENERGOTRAIN“). Energiškai efektyvūs – taip apibūdinami pastatai jau dabar yra siekiamybė, kuriai svarbos suteikia ir Europos Sąjungos direktyva, nurodanti, kad nuo 2020 metų visi nauji pastatai turi būti beveik nulinės energijos klasės. Šiuo metu statybos darbininkų mokymo ir atestavimo schema Lietuvoje nėra pakankamai išplėtota, kad praktikoje užtikrintų energiškai efektyvios statybos standartų laikymąsi. Šiuo projektu ketinama panaikinti likusias spragas, suteikti galimybę statybininkams pasiekti poreikius

Virginijus BARIŠAUSKAS

Vėdinamųjų fasadų šiltinimo sistemų įrengimo technologinio aprašo rengimo vadovas, kompanijos „Cembrit“ regiono vadovas

Pagrindinis dėmesys atnaujinant vėdinamųjų fasadų technologijų aprašą buvo kreipiamas į pastato sandarumą ir sandarumo užtikrinimą. Kadangi iki šiol vis dar nesutariama, kas už sandarumą tam tikro proceso metu yra atsakingas, tai šiame atnaujintame variante po ilgų diskusijų su langininkais, fasadų montuotojais ir sistemų tiekėjų atstovais išdėstėme tikslią procesų eigą ir numatėme, kas už kurią dalį yra atsakingas ir kuriuo

atitinkančią kompetenciją ir kvalifikaciją. Taip pat norima, kad statybų sektoriuje dirbančių darbininkų kompetencija ir įgūdžiai būtų stiprinami atsižvelgiant į keliamus energiškai efektyvių pastatų statybos reikalavimus. Vienas projekto uždavinių – parengti energiškai efektyvios statybos technologijų aprašymus pagal 8 specializacijas: langų ir durų montavimas, tinkuojamųjų fasadų šiltinimo sistemų įrengimas, vėdinamųjų fasadų šiltinimo sistemų įrengimas, sutapdintųjų stogų įrengimas, šlaitinių stogų įrengimas, šildymo sistemų montavimas, ventiliacijos sistemų montavimas, žemos įtampos elektros įrenginių montavimas. Projekto metu siekiama parengti 8 mokymo programas pagal skirtingas statybos specializacijas, pilotiniuose mokymuose apmokyti 90 darbininkų ir 36 profesijos mokytojus. Tokios priemonės, planuojama, per metus leis sutaupyti 39 tne energijos ir sumažins šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją 134,4 CO2e per metus.

proceso metu vyksta atlikto darbo patikrinimas bei darbų priėmimas. Atsižvelgiant į tai, kad kasmet statomų pastatų energinio efektyvumo klasė kyla, ateityje vis daugiau numatoma naudoti atsinaujinančių šaltinių, kurie dažnai yra tvirtinami prie fasadų ar netgi vietoj fasado dangos. Vis dėlto tai neturi pakenkti pačiai vėdinamojo fasado konstrukcijai, negali pabloginti ne tik šiluminių atitvaros charakteristikų, bet ir paties fasado sandarumo. Dažnai girdime, kad atnaujinus pastatą, o tai dažniausiai susiję su fasado šiltinimu, gyventojai ne visada pajunta tą skirtumą, kurio tikėjosi iš atnaujinimo proceso. Dažniausiai pastebima klaida yra tai, kad pakeitus langus ne-

išsprendžiamas jų sandarinimo klausimas. Jeigu tai ir padaroma, atliekama neteisingai arba tik formaliai, nes dėl procesų nesuderinimo ne iki galo išsprendžiamas vandens drenavimas konstrukcijoje aplink langus, aplink kabinamas papildomas konstrukcijas, arba papildomai pradedami darbai, kuriems nebuvo pasiruošta iš anksto. Visi darbai, visos gretutinės technologijos turi būti tarpusavyje suderinti. Iš anksto turi būti žinoma, kas atsakingas už jų sujungimą. Negali būti, kad langininkai tiesiog sumontuoja langus, stogdengiai apšiltina ir uždengia stogą, kiti darbininkai atskirai šiltina fasadą. Visi šie darbai ir naudojamos technologijos turi būti tarpusavyje suderinti.

43 43 43

Rytis MĖDŽIUS

Bendrovės „Alu systems“ direktorius, vienas iš technologinio aprašo rengėjų

Bendrieji vėdinamųjų fasadų sistemų reikalavimai

Pagrindinis vėdinamųjų fasadų sistemoms taikomas reikalavimas yra tokios konstrukcijos su sistemos vėdinimui skirtu oro tarpu įrengimas, kur turi būti užtikrinama oro cirkuliacija tarp vėjo izoliacinio sluoksnio ir išorinės fasado apdailos sluoksnio. Oro tarpas turi atitikti sistemos tiekėjo ar gamintojo nurodymus, tačiau turi būti ne mažesnis kaip 25 milimetrų. Oras į šį tarpą iš išorės patenka ir iš jo išeina pro įrengtas vėdinimo angas. Konkrečius vėdinimo angų dydžius pateikia projektuotojas atsižvelgdamas į pastato paskirtį, aukštingumą ir apdailos medžiagos tipą, tačiau šių angų dydis turi būti ne mažesnis kaip 50 cm2 vienam ilginiam (horizontaliąja kryptimi) vertikalaus oro tarpo metrui. Jei vėdinimo angos plotis yra didesnis nei 10 milimetrų, tokiu atveju turi būti įrengiamas perforuotas profiliuotis, kurį sumontavus angų plotas išliks ne mažesnis kaip 50 cm2 vienam ilginiam (horizontaliąja kryptimi) vertikalaus oro tarpo metrui. Technologinį aprašą parengė Lietuvos statybininkų asociacijos suburti ekspertai. „BUILD UP Skills ENERGOTRAIN“ projekto metu parengti technologiniai aprašai bus įkelti į projekto tinklalapį www.energinisefektyvumas.lt ir elektroninių statybos taisyklių sistemos bei gerosios statybų praktikos portalą www.statybostaisykles.lt. Šią iniciatyvą Lietuvoje įgyvendina Regioninis inovacijų vadybos centras, Lietuvos statybininkų asociacija, Nacionalinė pasyvaus namo asociacija, Statybos produkcijos sertifikavimo centras, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Jeruzalės darbo rinkos mokymo centras, Vilniaus statybininkų rengimo centras ir Respublikinis energetikų mokymo centras. Su „BUILD UP Skills ENERGOTRAIN“ projektu, renginiais ir veiklomis galima susipažinti interneto svetainėse www. energinisefektyvumas.lt bei www.buildupskills.eu. Straipsnis nebūtinai sutampa su ES nuomone. Nei ES Konkurencingumo ir inovacijų vykdomoji agentūra, nei Europos Komisija nėra atsakingos už publikacijoje pateikiamą informaciją.

Vidas JAŠKAUSKAS

Bendrovės „Eternit Baltic“ svarbių klientų projektų vadovas

Džiaugiamės, kad „BUILD UP Skills ENERGOTRAIN“ projektas vienija skirtingų medžiagų gamintojus vienam tikslui – efektyviai naujų pastatų statybai ir esamų modernizacijai. Projekto metu sukurti technologiniai aprašai maksimaliai suderina skirtingų gamintojų pateikiamas vėdinamųjų fasadų įrengimo technologijas. Tikimės, kad projekto metu įgyvendinami praktiniai mokymai leis pagerinti vėdinamųjų fasadų įrengimo kokybę modernizuojamuose pastatuose.

Laima BIEZUMAITĖ Bendrovės „Saint-Gobain statybos gaminiai“ techninė vadovė

Atnaujinant vėdinamųjų fasadų technologijų aprašą, šalia įprastinių šiuo metu tradiciškai naudojamų vėdinamojo fasado konstrukcijų įrengimo technologijų įtraukti ir pažangesnių, šilumai mažai laidžių karkaso tvirtinimo sistemų aprašymai, pavyzdžiui, nerūdijančiojo plieno strypų tvirtinimo sistemos aprašymas. Tokios vėdinamųjų fasadų sistemos padeda mažinti metalinių karkaso tvirtinimo elementų sukeliamus šilumos nuostolius, todėl yra labai svarbios statant energiškai efektyvius pastatus. Vyko daug ir ilgų diskusijų, susijusių su kai kuriais skyrių ir proceso aprašymais. Pavyzdžiui, ar galima technologiniame apraše pateikti aukštesnio lygio reikalavimus, negu jie pateikiami statybos techniniuose reglamentuose. Taip pat diskutuota, kuriuos reikalavimus fasado įrengėjas turi gauti kartu su projekto technine dokumentacija, o kuriuos turi rasti savo technologijų apraše ir pan. Galbūt dokumente yra vietų, kurias būtų galima tobulinti. Tačiau darbo grupė vis sugrįždavo prie tos pat minties: toks technologijų aprašas bus labai reikalingas rengiant specializuotas mokymo programas ir ruošiant energiškai efektyvių pastatų statybininkus.

SA 2015 Nr. 10 / reklama

Didėjantys energinio efektyvumo iššūkiai suteikia šiems aprašams daugiau svarbos. Visai neseniai dar niekas neskaičiavo nei karkaso laikomųjų galių, nei jo sukeliamo šilumos praradimo. Deja, ir šiandien visa tai skaičiuojama vis dar nedidelėje dalyje projektų. Keičiantis reikalavimams keičiasi ir sistemos, todėl turimų įgūdžių nebepakanka. Dėl to labai svarbu, kad darbininkai suprastų sistemos komponentų ir procesų svarbą. Tik tuomet fasadai bus įrengiami teisingai ir duos laukiamą naudą.

DRAUDIMAS NEPALENGVINA ATSAKOMYBĖS Kristina BUIDOVAITĖ

Projektuotojų ir statybininkų klaidos gali ne tik atnešti didelių nuostolių, bet ir kainuoti žmonių gyvybes. Nors yra įvairių draudimo formų, o apsidraudusieji šventai tiki, kad draudimo įmoka – jų ramybės garantas, realybė kitokia. Draudikai nenusiteikę atlyginti žalą, jeigu paaiškėja, kad statinys buvo netinkamai suprojektuotas ar pastatytas. Taip pat – išaiškėjus faktams, kad atsakingi asmenys gaisrine sauga rūpinosi formaliai. Draudimas – ne tik formalumas

Statybos audito, techninės priežiūros, ekspertizių ir statybos projektų valdymo paslaugas teikiančios įmonės „Statybos procesų valdymas“ direktoriaus Eriko Lenkevičiaus teigimu, esant standartiniam nekilnojamojo turto draudimui, draudikas neatlygina nuostolių, jeigu paaiškėja, kad šiuos lėmė projektavimo klaidos, statybos brokas, atsiradęs dėl neatliktų ar nekokybiškai atliktų tyrimų, statybos techninių reglamentų, projekto sprendinių bei gamintojų reikalavimų nesilaikymo, galiausiai – netinkama pastato eksploatacija. Tiesa, tai būtina įrodyti. Draudikai turi teisę kilus abejonių atlikti nepriklausomą ekspertizę – specialistai nustato draudžiamojo įvykio priežastis. Remiantis jų išvadomis priimamas galutinis sprendimas dėl žalos atlyginimo.

„Dažniausiai turto žala patiriama dėl nekokybiškai atliktų statybos darbų. Pavyzdžiui, labai retas atvejis, kai pastato stogas nuplėšiamas dėl itin stipraus vėjo arba kritulių vanduo pro stogą prasiskverbia dėl liūties. Daug dažniau paaiškėja, kad stogo danga įrengta nusižengiant statybos techniniam reglamentui ir gamintojo reikalavimams: netinkamas dangos mechaninis tvirtinimas arba jo nėra, netinkamai įrengti apskardinimai, per maži stogo nuolydžiai, panaudotos ne to tipo dangos ir pan. Jei draudikai kiekvienu atveju skirtų ekspertizę, matyt, dauguma įvykių būtų pripažinti nedraudžiamaisiais“, – kalbėjo E. Lenkevičius. Kalbant apie stipraus vėjo ar audros padarytą žalą, standartinėse nekilnojamojo turto draudimo sąlygose numatoma, kad įvykis laikomas draudžiamuoju, jeigu vėjo greitis viršija 20 metrų per sekundę. Statybos techninio reglamento (STR 2.05.04:2003 „Poveikiai ir apkrovos“), kuris privalomas visiems statybos dalyviams, 13 priedo penktame skyriuje „Vėjo paveikiai“ Lietuva suskirstyta į tris vėjo apkrovos rajonus. Didžioji Lietuvos teritorijos dalis priskirta pirmam vėjo apkrovos rajonui, kuriame pagrindinė atskaitinė vėjo greičio reikšmė yra 24 metrai per sekundę. Šilutės ir Kretingos rajonai priskirti antram vėjo apkrovos rajonui – čia pagrindinė atskaitinė vėjo greičio reikšmė yra 28 metrai per sekundę. Ir prie pat jūros, netoli Klaipėdos ir Palangos, yra trečias vėjo apkrovos rajonas, kur pagrindinė atskaitinė vėjo greičio reikšmė yra 32 metrai per sekundę. Nekilnojamojo turto draudimo taisyklės šito nediferencijuoja. Taigi ir Klaipėdoje, esant didesniam nei 20 metrų per sekundę vėjo greičiui, įvykis būtų priskirtas prie draudžiamųjų. Tačiau jeigu paaiškėtų, kad žala atsirado dėl statybos broko arba ji galėjo būti mažesnė, jei darbai būtų buvę atlikti kokybiškai, draudimo žala atlyginta nebus, arba ji bus mažesnė, negu tikėtasi. Kartais, atkreipė dėmesį bendrovės „Statybos procesų valdymas“ vadovas, tenka atlikti statinių ekspertizes, simuliuoti,

G. Bartuškos nuotr.

r. 1

N 15

D 0/

DIM

45 kiek ta žala galėjo būti mažesnė. Tiesa, tokia ekspertizė reikalauja didelių išlaidų – reikia atlikti visus skaičiavimus, perprojektuoti konstrukcijas. Kai kuriais atvejais ekspertizė kainuotų netgi brangiau nei patirtas nuostolis.

Savininkai nesuinteresuoti prevencija?

E. Lenkevičius praktikoje yra susidūręs su atvejais, kai parengti statinio projektai neatitiko gaisrinės saugos reikalavimų. Tačiau dažniau problemų kyla dėl to, kad taupant pinigus projekte numatytos statybinės medžiagos keičiamos kitomis, ne tokiomis atspariomis ugniai. Nors draudžiamojo įvykio nuostoliai gali būti labai dideli, retas pastatas draudžiant jį apžiūrimas ir įvertinamas. Daugiau dėmesio skiriama nebent pramonės objektams – tokiais atvejais draudimo rizikos vertintojai nagrinėja dokumentus, vertina patį pastatą ir jame numatytus sprendimus. E. Lenkevičius abejoja, ar praktika vykti tik į didesnius objektus teisinga, nors panašiai elgiamasi ir užsienio šalyse. Čia pastatai draudžiami remiantis kliento deklaracijomis. Atsitikus draudžiamajam įvykiui, be didesnių ginčų atlyginama žala. Šiuo metu Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje tvirtinant deklaraciją apie statybos užbaigimą gaisrinės saugos specialisto parašas nebereikalingas. Visos rizikos paskirstytos statybos proceso dalyviams: techniniam prižiūrėtojui, projektuotojui, savininkui, kurie deklaruoja, kad viskas gerai ir kad jie patys atsako už saugumą. Ar turi gesintuvą, ar ne – savininko reikalas. Reikalavimai griežtesni, jei statinio statybos užbaigimą priima komisija. „Ką jau kalbėti apie statybinių medžiagų klases, jų degumą ir evakuacijos galimybes. Individualiuosiuose namuose tai yra ypač sunkiai kontroliuojama, – komentavo E. Lenkevičius. – Be to, labai mažai užsakovų pasirengę mokėti už kokybišką statinio statybos techninę ar projekto vykdymo priežiūrą. Apie projektų ar statybos valdymą statant individualiuosius namus nėra ką kalbėti.“ Ar vis dar paplitusi praktika, kad ir įmonėms gaisrinė sauga rūpi tik tiek, kiek būtina laukiant gaisrinės saugos specialisto vizito? Neretai pramonės objektus, prekybos centrus, parduotuves audituojantis specialistas teigia, kad net tokiose masinio susibūrimo vietose pasitaiko atvejų, kai evakuacinis išėjimas būna užkrautas daiktais. Viskas sutvarkoma tik ruošiantis gaisrinės saugos specialisto patikrinimui. „Savininko, o ne ugniagesio atsakomybė prižiūrėti, kad pastatas būtų eksploatuojamas saugiai. Savininkas atsakingas už gaisrinę saugą, gesintuvų išdėstymą, gaisro aptikimo ir gesinimo sistemų veikimą, už tai, kad evakuaciniai keliai nebūtų užversti, kad nuomininkai veiktų laikydamiesi bendrųjų, o ne savo taisyklių“, – konstatavo E. Lenkevičius. Netinkamu gaisrinės saugos priemonių eksploatacijos pavyzdžiu galėtų tapti įmonės, kuri nepasirūpino tinkamai užsukti gaisrinius čiaupus, pavyzdys. Įvykus detektoriaus gedimui ir įsijungus gaisriniam vandentiekiui dėl netinkamai užsukto gaisrinio čiaupo buvo užlieti visi pastato aukštai. Žalą atlyginti teko pačiam statinio naudotojui.

Griežtesni reglamentai situacijos nepataisys

Lietuvoje nuolat siūloma peržiūrėti gaisrinę saugą reglamentuojančius reikalavimus, prireikus juos griežtinti. Vis dėlto, pripažįsta pašnekovas, griežtų reikalavimų nepakanka, kad į statybų aikšteles nebūtų gabenamos nesertifikuotos medžiagos. Gali būti, kad projektuotojas, laikydamasis gaisrinės saugos reikalavimų, numato naudoti nedegias medžiagas, tačiau užsakovas ar nuomininkai grindis iškloja kilimais, sienas apdailina medžiu. Kilus gaisrui išauga tikimybė, kad nuodingais garais apsinuodys žmonės, o kai kurios konstrukcijos, paveiktos ugnies, taps per silpnos. „Medžiagų degumas projekte numatomas, bet dažnai kontroliavimo mechanizmas būna nepakankamas kokybei ir projekto atitikčiai užtikrinti. O juk dažnu atveju deklaracijos neatitinka realybės. Pavyzdžiui, numatyta naudoti A1 ar A2 degumo klasės medžiagas, tačiau nuperkamos pigesnės, neatsižvelgiant į jų degumo klasę, arba deklaracijose pateikiamos geresnio degumo medžiagos. Gaisrinės saugos specialistai turėtų pareikalauti, kad tokios medžiagos nebūtų naudojamos ar kad jos būtų demontuojamos. Taip būna ne visuomet“, – aiškino specialistas. E. Lenkevičius pripažįsta gerėjančią situaciją pastebintis tik užsienio užsakovų plėtojamuose objektuose: investuotojai lėšų negaili darbų kokybei, statinio techninei priežiūrai, investuoja į BIM technologijas. „Atliekant statinio ekspertizes aiškiai matyti, ar tinkamai dirbo projektuotojai, ekspertai, statinio statybos techniniai prižiūrėtojai, ar kokybiškai parengtas darbo projektas, ar deramai vykdyta projekto priežiūra, – patikino E. Lenkevičius. – Atlikus tyrimą labai retai tenka konstatuoti tik vieno žmogaus kaltę dėl patirtos žalos.“

NUSIKALSTI NELEIDŽIANTI APLINKA Doc. dr. Irina MATIJOŠAITIENĖ KTU Statybos ir architektūros fakulteto Architektūros ir urbanistikos katedra

Pasauliui vis daugiau dėmesio skiriant saugumui, pastaraisiais metais daugelyje Europos, Arabų pusiasalio, Azijos ir Afrikos šalių itin išpopuliarėjo CPTED – Nusikalstamumo prevencijos per aplinkos dizainą (ang. Crime Prevention Through Environmental Design) – idėjos. Daugėja praktinio šio metodo naujuose projektuose taikymo pavyzdžių, CPTED principai naudojami ir įgyvendintų projektų problemoms spręsti. Tikslas – nesudaryti sąlygų nusikalsti

Jungtinėje Karalystėje CPTED metodas vadinamas Design out Crime arba Secured by Design, Europoje labiau paplitusi santrumpa CP-UDP (Crime Prevention Through Urban Planning and Design). CPTED pagrįstas teorija ir praktiniais įrodymais, kad tinkamai sutvarkyta aplinka gali sumažinti nusikalstamumą, su juo susijusią baimę ir pagerinti gyventojams gyvenimo kokybę. Moksliniai tyrimai parodė, kad sprendimas nusikalsti ar ne daugiau priklauso nuo rizikos būti pagautam nei nuo pagundos gauti naudą, tad padidinus šią riziką sumažinama nusikalstamumo tikimybė. CPTED dažniausiai taikomas gyvenamosiose bendruomenėse, tačiau gana plačiai paplitęs ir sveikatos įstaigose, mokyklose, koledžuose (JAV, Kanadoje ir Australijoje), svarbiuose objektuose terorizmo prevencijai (JAV, Izraelyje). Jungtinės Karalystės tyrėja Rachel Armitage 2000 metais atliktais tyrimais įrodė, kad teritorijose, suplanuotose pagal CPTED principus, užfiksuojama 50 proc. mažiau vagysčių, 25 proc. mažiau tyčinių svetimos nuosavybės sugadinimo atvejų, 25 proc. mažiau su automobiliais susijusių nusikaltimų.

CPTED ir tradicinė nusikaltimų prevencija

Ir CPTED, ir tradicinės nusikaltimų prevencijos tikslas yra užkirsti kelią kriminaliniams bei administraciniams pažeidimams pašalinant ar sumažinant nusikaltimo inicijavimo riziką. Tradicinė nusikaltimų prevencija, vykdoma vadovaujantis teisėsaugos reikalavimais, orientuojasi į organizuotas ir mechanines priemones nusikalstamumui užkardyti, pavyzdžiui, kaimynystės stebėjimo grupes arba saugumo įrangą (signalizaciją, pavojaus signalus ir t. t.). CPTED orientuojasi į natūralias ir pasyvias strategijas – tokias

Uždaras kiemas Vilniaus centre – dažnų vagysčių iš automobilių vieta. G. Bartuškos nuotr.

r 5N

A TIK S I AN RB U /

kaip apšvietimas, geras matomumas, įėjimo dizainas, apželdinimas ir socialinio aktyvumo planavimas bei integracija į planavimo, dizaino, valdymo veiklas urbanistinėje aplinkoje. CPTED atsirado JAV 1971 metais, amerikiečių kriminologui ir sociologui C. Ray Jeffery oficialiai pristačius CPTED terminą savo garsiojoje knygoje „Crime Prevention Through Environmental Design“. 1970 metų pabaigoje CPTED atkeliavo į Didžiąją Britaniją, 1980-aisiais – į Olandiją ir Daniją, 1990-aisiais – į Austriją, Belgiją, Prancūziją, Vokietiją, Norvegiją, Švediją ir Šveicariją, 2000-aisiais – į Italiją, Ispaniją, Portugaliją ir Graikiją, neseniai į Estiją. Lietuvoje ir Latvijoje CPTED pradžia galima įvardyti 2013 metus, kai abi šalys įsijungė į tarptautinį Suomijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos projektą „Development of existing urban design, planning and crime prevention methods and introduction of new ones to improve living environment safety (CPTED)“, konsultuojamą Nyderlandų urbanisto ir CPTED specialisto Paulo van Soomereno. Nuo 2014 metų atstovauju Lietuvai tarptautinėje nusikaltimų prevencijos asociacijoje ISCPP bei COST TU1203 projekte „Crime Prevention Through Urban Planning and Design“ (kartu su Viliumi Velička iš Lietuvos policijos mokyklos), kuriame dalyvauja 26 Europos šalys. Beje, pirmieji bandymai analizuoti saugumą per urbanistinį planavimą Lietuvoje vyko ir 2012 metais, Kauno technologijos universitetui (KTU) įgyvendinant nacionalinį projektą „Erdvinė miestų struktūra ir gyventojų saugumas“.

Sėkminga užsienio praktika

Daugiausia CPTED taikymo pavyzdžių yra JAV, kur atliekami esamų objektų auditai ir ekspertizės, rengiamos naujų objektų CPTED projekto dalys, organizuojami įvairūs kvalifikaciniai kursai, o paskaitose universitetuose ne tik policija, bet ir CPTED srities sertifikuoti privatūs specialistai, įmonės bei nevyriausybinės organizacijos dalyvauja kuriant saugią aplinką ir ją vertinant. Nekilnojamojo turto saugumo vertinimas ir sertifikavimas remiantis CPTED atliekamas ir Nyderlanduose, Prancūzijoje bei kai kur Didžiojoje Britanijoje. Vienas sėkmingų CPTED taikymo urbanistinio planavimo srityje ir architektūroje pavyzdžių yra Bijlmermeerio priemiestinio Amsterdamo rajono renovacija. Kvartalas buvo statytas vidurinei klasei, tačiau dėl nepatrauklaus gyvenimo modelio žmonės čia nesikėlė. 8-ajame dešimtmetyje gyventojų daugumą sudarė imigrantai, pabėgėliai ir asocialios šeimos. Socialinė atskirtis ir nusikalstamumas paskatino valdžią imtis iniciatyvos ir rajoną renovuoti. Sėkmė atėjo ne iškart – pastatai buvo modernizuoti, pristatyta laiptinių, papildomų įėjimų, pagerintas apšvietimas, tačiau tai nedavė reikiamo rezultato. Paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje pradėta taikyti integruota renovacijos strategija, ir ji truko beveik 20 metų. Planuojant permainas pagal CPTED principus buvo pakeista kvartalo struktūra, trečdalis

visų daugiabučių buvo išgriauti, atsilaisvinusi teritorija užstatyta žemaaukščiais, vienašeimiais namais ir kotedžais. Šiandien Bijlmermeerio rajonas atitinka Saugių gyvenamųjų namų sertifikato reikalavimus. Paminėtinas ir Rosenlundo gatvės perplanavimas pagal CPTED principus Gotenburge, Švedijoje – jis panaikino prostituciją šioje gatvėje; Március 15 aikštės perplanavimas ir „Heart of Budapest“ programa Budapešte, Vengrijoje; Bellvitge kaimynystės tvarkymas netoli Barselonos, Ispanijoje; Emilia Rogmania rajono deformacija CPTED rėmuose Milane, Italijoje; Londono vietų transformacija COPS programos rėmuose ir daug kitų.

Perplanuota Március 15 aikštė.

CPTED taikymas Lietuvoje

2013–2015 metais LR vidaus reikalų ministerija kartu su apskričių policijos komisariatų pareigūnais pagal CPTED metodiką tyrė Naujininkų, Perkūnkiemio ir Venecijos gyvenamuosius kvartalus Vilniuje. Darbo grupė analizavo bendruosius ir detaliuosius planus, urbanistinės aplinkos struktūrą (pastatų tipą ir paskirtį, aukštingumą, užstatymo ir apgyvendinimo tankumą), automobilių statymo vietoms taikomas normas ir realų vietų poreikį, estetinį aplinkos patrauklumą (želdynų ir infrastruktūros būklę), esamas saugos priemones (CCTV kameras, teritorijos aptvėrimą, barjerus, užraktus) ir apšvietimą. Naujininkams ir Perkūnkiemiui buvo parinktos priemonės, padedančios mažinti nusikalstamumą. Venecija pripažinta teigiamu urbanistinio planavimo pavyzdžiu, kuriančiu saugią ir kokybišką gyvenamąją aplinką bei stiprų bendruomeniškumo jausmą tarp gyventojų, o tai irgi didina saugumą supančioje aplinkoje. 2014 metų vasarą nusikalstamumo tyrimai per miesto planavimą ir dizainą bei pateiktos rekomendacijos saugiam miestui kurti atlikti Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje (projekto vadovė dr. Irina Matijošaitienė, KTU). Tyrimo metu paaiškėjo, kad kai kurie miesto planavimo ir dizaino elementai susiję su tam tikrų nusikalstamų veikų skaičiaus augimu. Pavyzdžiui, vagystes iš automobilių galima sumažinti nestatant automobilių prie aklinų pastatų sienų (sienų be langų ir durų) ir tankių apleistų želdynų. Nusikaltimai žmogaus sveikatai mažesni tose miesto erdvėse, kur yra tiesioginis įėjimas iš erdvės į pastatą. Nedidelio chuliganizmo reikėtų labiau saugotis komercinės paskirties objektuose ir teritorijose. Visuomeninės paskirties teritorijos ir vietos su mažosios architektūros objektais (fontanais, suoliukais, lauko stendais ir t. t.) pritraukia nusikaltimus žmogaus sveikatai, o bendrojo naudojimo teritorijos patrauklios plėšikams ir vagims.

Apleistas turtas ir aplinka provokuoja nusikalsti

2015 metų vasarą kartu su Maria Dambriunas (Mičigano universitetas, JAV) pritaikėme CPTED metodą vertindami automobilių statymo aikšteles Kauno V. Krėvės prospekte, esančias daugiabučių namų kiemuose ir komercinių objektų sklypuose. Apžiūrint objektus vietoj pagal detalų klausimyną iš 52 klausimų, suskirstytų pagal penkis CPTED principus, įvertinti 27 gyvenamieji ir 5 komerciniai objektai bei jų automobilių aikštelės. Nustatyta, kad daugiabučių gyvenamųjų namų kiemuose esančiose automobilių aikštelėse vagysčių iš automobilių skaičių galima sumažinti įrengus žmogaus masteliui, o ne gatvėms pritaikytą apšvietimą, apribojus patekimą į šias aikšteles (šiuo metu jis yra visiškai laisvas),

Erdvės su mažosios architektūros objektais tampa nusikaltimų žmogaus sveikatai vietomis. padidinus estetinį supančios aplinkos patrauklumą (teritorijos, kurios atrodo apleistos ar neprižiūrimos, pritraukia potencialių nusikaltėlių ir pažeidėjų). Svarbu, kad seni, apleisti automobiliai ir kitas turtas (seni baldai, inventorius, išmontuoti seni langai ir t. t.) būtų pašalinti iš sklypo – objektai, kuriais nesirūpina šeimininkai, potencialiems nusikaltėliams sudaro lengvo grobio įspūdį. Vagysčių iš automobilių rizika didėja ir ten, kur įėjimai į artimiausius pastatus nėra pabrėžti architektūriniais ar apželdinimo elementais ir yra neapšviesti, namo adresas, numeris nėra gerai matomi, jei automobilių aikštelė nematoma iš pagrindinės gatvės, jei joje nesužymėtos vietos, jei neprižiūrėta veja. Tyčinio turto sugadinimo atvejų skaičius didesnis, kai aklagatvio tipo daugiabučių kiemų automobilių aikštelėse neįrengtos tvoros ar vartai, kai erdvė labiau nutolusi nuo artimiausio įėjimo į pastatą, kai teritoriją, kurioje laikomas automobilis, skiria daugiau posūkių nuo pagrindinės gatvės, kai yra neaiškios paskirties erdvių (visa tai – geresnės sąlygos potencialiems nusikaltėliams stebėti aplinką), kai blogai matomas namo adresas ar numeris, kai nesužymėtos stovėjimo vietos, kai teritorija neatrodo estetiškai. Plėšimų daugiau užfiksuojama tose daugiabučių namų teritorijų vietose, kurios labiau nutolusios nuo pagrindinės gatvės, kur privati erdvė nėra aiškiai atskirta nuo viešosios (atskiriama gali būti želdynais, neaukštomis arba permatomomis tvoromis, kitokiomis trinkelėmis, įspėjamaisiais ženklais), kai nėra žmogaus masteliui pritaikyto apšvietimo, kai girtuokliaujama ar kitaip pažeidžiama tvarka, kai apleisti automobiliai ir kitas turtas laikomi sklype. Analogiškai buvo ištirtos komercinių objektų automobilių stovėjimo aikštelės. Sudarytos detalios rekomendacijos saugumui didinti daugiabučių namų ir komercinių objektų sklypuose, kryptingai tvarkant juos supančią aplinką.

LANGŲ SAUGUMĄ LEMIA GAMINTOJO PROFESIONALUMAS IR UŽSAKOVO BLAIVUS PROTAS Giedrė STANKEVIČIŪTĖ „Roto Frank“ atstovybės Lietuvoje vadovė

Saugūs mūsų langai – tai tik atitvaros nuo šalčio ir šviesos šaltinis? Ar visada atsakingai įvertiname grožio ir saugumo derinį? Ar įsigydami langus galime būti 100 proc. tikri dėl jų kokybės ir saugumo? Deja, kartais į šiuos klausimus tenka atsakyti neigiamai. Nors ši neigiamų atsakymų patirtis nėra labai didelė, kartais ir vienu neigiamu atsakymu gali būti per daug. KALBANT APIE SAUGIUS LANGUS BŪTŲ GALIMA IŠSKIRTI KELETĄ ASPEKTŲ: • įsilaužimui atsparūs langai; • specialūs techniniai langų sprendimai, kurie apsaugo vaikus nuo iškritimo pro langą, ar davikliai, perduodantys signalą saugos sistemoms apie atidarytus langus, ar mechanizmas, siunčiantis signalą ir uždarantis langus prasidėjus lietui; • langai, kuriuos gaminant ir montuojant buvo laikomasi techninių normų ir reglamentų reikalavimų, tad eksploatuojami jie nekelia pavojaus sveikatai ir gyvybei. Langų, 100 proc. atsparių įsilaužimui, deja, nėra. LT EN normų 16271630 (reikalavimai ir klasifikavimas, atsparumas statinei apkrovai, atsparumas dinaminei apkrovai, atsparumas fiziniam įsilaužimui) nustatytos atsparumo įsilaužimui klasės nuo RC1N iki RC6 pasako mums, kiek ilgai langas lieka atsparus mėginimui jį neteisėtai atidaryti iš išorės, naudojant skirtingus įrankius ir įvairią jėgą. Antai langai, atitinkantys RC1N klasės reikalavimus, mėginant juos atidaryti tam tikrais įrankiais (replėmis, atsuktuvu, peiliu ar kt.), turi išlikti atsparūs mėginimui įsilaužti 3 minutes. RC1N klasės reikalavimus atitinkantys apkaustai dažniausiai montuojami kaip standartas. Tačiau apkaustų gamintojai ir pardavėjai dažnai girdi prašymą: „Sukomplektuokite 2 ar 3 saugumo klasės apkaustus.“ Čia privalu pabrėžti, kad RC klasės apima visas sudėtines lango dalis – ne tik apkaustus. Lango montavimą objekte – irgi. Būtina įsidėmėti, kad langų atsparumo įsilaužimui klases galima nustatyti tik atliekant laboratorinius bandymus. Gal dėl didelių sąnaudų, gal todėl, kad langų atsparumu įsilaužimui Lietuvoje, deja, dažniausiai

r 5N

Ė ON M UO /N

susirūpinama tik po mėginimo įsibrauti ar jau įvykus vagystei, tokie bandymai atliekami retai. Tačiau vartotojai visada turi teisę prašyti langų, kurių komplektacija (stiklo paketai, apkaustai, tvirtinimo elementai, stiklajuosčių tvirtinimo būdas, langų montavimas) atitinka tam tikros klasės reikalavimus. Kadangi, kaip jau minėta, langų, 100 proc. atsparių įsilaužimui, nėra, reikia nepamiršti būste įsirengti signalizaciją. Čia galima pasinaudoti galimybe prie apkaustų įrengti daviklius, kurie, atidarius langus, perduoda signalą į apsaugos pultą. Beje, signalizaciją reikia ne tik įsirengti, bet ir įjungti paliekant namus net ir trumpam. Atsparumo įsilaužimui sritis yra aiškiai reglamentuota, vartotojui lieka tik pasirinkti. Tačiau didelį susirūpinimą kelia kita – ar langai yra saugūs ir liks tokie visą eksploatavimo laikotarpį. Galima drąsiai teigti, kad dauguma Lietuvos langų gamintojų dirba atsakingai, vadovaudamiesi techninėmis normomis. Labai dažnas atvejis, kai siekiant aukštesnės kokybės savo noru gamyboje taikomi griežtesni reikalavimai, negu numato normos. Tačiau pasitaiko atvejų, kartais priverčiančių abejoti dirbančiųjų profesionalumu ar net, deja, sveiku protu. Pavyzdys iš mūsų praktikos: gavome paklausimą iš vieno langų gamintojo, kurio pateiktos langų schemos beveik du kartus viršijo leistinus aukščio ir pločio parametrus. Gamintoją informavę, kad tokių varstomų langų gaminti nebegalima, sulaukėme stulbinamo atsakymo: „O čia ne jūsų reikalas, mes gaminsime.“ Nepadėjo net argumentai apie egzistuojančią tikimybę, kad vyriai, apskaičiuoti ir išbandyti gerokai mažesniems parametrams, gali išlūžti ir krintantis langas su visu stiklu gali sužeisti, pavyzdžiui, mažą vaiką. Nors mes atsisakėme parinkti apkaustus, išliko galimybė, kad tokie langai vis vien buvo pagaminti. Tokių ir panašių atvejų, kai nepaisant nieko užsakymas turi būti įvykdytas, pasitaiko retai, gal vienas ar du per pusę metų. Suprantama, tokius gaminus sugalvoja ne patys langų gamintojai. Dažnai jie yra spaudžiami užsakovų, projektuotojų ar statybininkų. Su tokiu spaudimu ir jo padariniais teko susidurti ir pačiai. Esu įsigijusi butą, statytą patikimos statybų organizacijos, kur langų konstrukcijas, kaip vėliau paaiškėjo, tam projektui atsisakė gaminti ne vienas langų gamintojas. Padariniai – stipriau lyjant ir pučiant tam tikros krypties vėjui vanduo per langų konstrukciją ima skverbtis į butą. Nei priežastis buvo rasta, nei padariniai ištaisyti. Šiuo metu baigėsi garantinis laikotarpis, o su juo – ir pastangos ištaisyti broką. Žinoma, čia tik vanduo, kuris nieko nesužeis. Tačiau matant tendenciją naujuose statiniuose vis didinti langų ir durų matmenis reikėtų nepamiršti techninių parametrų, kurie lemia mūsų saugumą.

PASVALIO BENDROVĖS „SVALEX“ GALIMYBES LIUDIJA NE TIK RENOVACIJOS PROJEKTAI Regioninių statybos įmonių atstovai neneigia, kad varžytis pajėgumais su stambiosiomis šalies kompanijomis nelengva. Tačiau ir periferijoje dirbantys rangovai konkurencingoje rinkoje pajėgūs išsikovoti stiprias pozicijas. Pasvalio bendrovės„Svalex“ direktorius Egidijus Zapustas pripažino, kad nuosekliai į darbuotojų kvalifikaciją, naujoves ir techninę bazę investuojantys regionų statytojai darbo nestokoja ne tik savame, bet ir atokesniuose regionuose. Įtraukta į CPO katalogą 2007-aisiais įsteigta įmonė pirmaisiais metais daugiausia specializavosi žemės ūkio sektoriaus objektų – ūkinių kompleksų, rezervuarų, silosinių ir pan. – statyboje. Tai lėmė objektyvios aplinkybės: bendrovė įsikūrusi Aukštaitijoje, Pasvalio rajone, kuris garsėja stipriais ūkininkais. Tačiau ilgainiui veiklos pobūdis iš esmės pasikeitė: šiandien maždaug 70 procentų įgyvendinamų projektų bendrovė „Svalex“ laimi dalyvaudama viešuosiuose konkursuose. „Šie pokyčiai atėjo su patirtimi ir naujomis galimybėmis. Sustiprėjus materialinei bazei, padidėjus darbuotojų skaičiui ir išaugus jų kompetencijai galėjome žengti didelį žingsnį į priekį. Šiandien mūsų bendrovė kaip rangovas įtraukta į CPO katalogą, patikrinti jos pajėgumai“, – pasakojo įmonės direktorius E. Zapustas. Vadovas pripažino, kad dauguma statybininkų rajonuose pastaraisiais metais išgyvena iš pastatų modernizavimo. Bendrovės „Svalex“ veikloje bene didžiąją dalį darbų taip pat sudaro renovacijos projektai.

Pasvalio psichiatrijos dienos stacionaro statyba – vienas sudėtingesnių ir įdomesnių bendrovės įgyvendintų projektų. jų – geoterminis šildymas, bet ir tuo, kad čia daug dėmesio skirta estetiniams sprendimams“, – teigė įmonės vadovas.

Personalo kaita minimali Anot pašnekovo, per savo veiklos metus bendrovė „Svalex“ užsitarnavo ir patikimo darbdavio vardą. Tad įmonė nesusiduria su specialistų stygiaus problema, kuri būdinga ne vienai statybų organizacijai, personalo kaita bendrovėje nedidelė. Ypatingą dėmesį profesiniam darbuotojų tobulėjimui skirianti įmonė yra įdiegusi ir kokybės vadybos sistemos (ISO 9001), aplinkosaugos vadybos sistemos (ISO 14001) bei darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos sistemos (ISO 18001) standartus. Įmonė teikia ne tik statybos darbų, bet ir techninės pagalbos kelyje, taip pat technikos nuomos paslaugas. Pastaraisiais metais bendrovė „Svalex“ nemažai lėšų investavo į techninę bazę, tad užsakovams gali pasiūlyti naujausią įrangą nuo automobilių bokštelių iki ekskavatorių, sunkvežimių ar krano. „Įmonės plėtros nebeplanuojame, nes neišvengiamai iškiltų su vadyba susijusių problemų. Tad šiuo metu pajėgumus siePrioritetas – aplinkiniams rajonams kiame nukreipti į darbuotojų kompetencijų didinimą, esamų Pasvalio, Pakruojo, Kupiškio rajonuose įmonė yra modernipaslaugų gerinimą, darbo našumo kėlimą ir naujų veiklos krypzavusi keliolika daugiabučių namų, visuomeninės paskirties čių paieškas“, – planais pasidalijo įmonės vadovas E. Zapustas. pastatų. Šiuo metu bendrovės „Svalex“ specialistai po vieną daugiabutį atnaujina Kupiškyje, Vilniuje. Įmonė yra laimėjusi dar 3 renovacijos konkursus, tačiau darbų startas stringa dėl neišspręstų finansavimo klausimų. Nemenką patirtį renovacijos projektuose sukaupusios bendrovės vadovas E. Zapustas pripažino, kad tenka susidurti ir su kitais modernizacijos procesus vilkinančiais trikdžiais, atsainiu kai kurių specialistų požiūriu: „Labai ilgai užtrunka projektų derinimas, šios procedūros turėtų būti paprastesnės. Be to, dažnai susiduriame su nekokybiškais investiciniais projektais, kuriuose gausu neatitikimų, jie parengti tiesiog kopijuojant vieną nuo kito.“ Dirbti aplinkiniuose rajonuose įmonė labiau linkusi dėl mažesnių pridėtinių sąnaudų. Juolab kad ir vietoje puikiai užsirekomendavusiai pasvaliečių kompanijai darbų nepristinga. Kaip vieną sudėtingesnių ir įdomesnių pastarojo laikotarpio projektų pašnekovas įvardijo Pasvalio psichiatrijos dienos stacionaro statybą. „Šis objektas išskirtinis ne tik tuo, kad jame buvo įdiegtos pažangiausios technologijos, tarp

www.svalex.lt

KIEK GALIOJA RENOVACIJA? Kristina BUIDOVAITĖ

Neambicingais šiandienės daugiabučių atnaujinimo siekiais nusivylę specialistai įspėja – nepakėlus renovacijos kartelės, dar nebaigus mokėti vienos jai paimtos paskolos, teks planuoti naujas išlaidas. O ką liudija Vilniaus Architektų gatvės 184-asis daugiabutis, renovuotas prieš 15 metų, kai energijos kaina dar netuštino gyventojams kišenių ir labai stokota daugiabučių atnaujinimo patirties? Startui – Pasaulio banko pagalba

r 5N

R 0/

CIJ

A OV

Neapšiltinti balkonai, nuo kurių išorinių sienų lupasi dažai, nuo balkonų parapetų nukritusios apskardinimo detalės, ant fasado atsiradusios samanos – kol kas smulkūs defektai gali tapti rimtais ir brangiai ištaisomais. Būtina naujai apskardinti balkonus, nuplauti pastato fasadą ir jį perdažyti.

1996–2004 metais Lietuvoje buvo įgyvendinamas Energijos taupymo būste demonstracinis projektas. Pasaulio banko lėšomis tuomet finansuoti daugiabučių namų atnaujinimo projektai, skirti energijai taupyti – šilumos punktams ir šildymo sistemoms modernizuoti, langams ir lauko durims pakeisti, stogams ir sienoms šiltinti. Valstybės parama siekė 30 proc. Skaičiuojama, kad pagal tą projektą iš dalies atnaujinta daugiau kaip 700 daugiabučių namų, investuota per 70 mln. litų. Energijos sąnaudos šiuose pastatuose sumažintos vidutiniškai 24 proc. Specialistai teigia, kad Energijos taupymo būste demonstracinis projektas padėjo sudėlioti šiandienės namų renovacijos programos pagrindus: nustatyti problemas, įvardyti prioritetus ir pasiūlyti sprendimų. Mat apšiltinus kelis daugiabučius, atlikus senųjų būklės analizę, nustačius labiausiai nusidėvėjusius elementus buvo patvirtinta Lietuvos būsto strategija, kuri ir įgyvendinama iki šiol, keičiantis tik tam naudojamoms finansinėms priemonėms. Pasak Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) direktoriaus Valiaus Serbentos, 1996– 2004 metais gyventojams modernizacijos projektus parengti ir įgyvendinti padėjo daugiabučių namų savininkų konsultavimo centrų specialistai (V. Serbenta tuo metu taip pat dirbo viename centrų). O projektą administravo Būsto kreditavimo fondas (vėliau tapęs Būsto ir urbanistinės plėtros fondu), įsteigtas Aplinkos ministerijos. Įgyvendinant pirmuosius daugiabučių modernizavimo projektus buvo pasitelkti Pasaulio banko pasamdyti specialistai iš Olandijos ir Danijos. Olandai prisidėjo rengiant daugiabučių namų įvertinimo dokumentaciją, o modernizavimo projektų pristatymas gyventojams tapo konsultantų iš Danijos atsakomybe. Į daugiabučių modernizavimo procesą buvo įtraukti ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkai bei Architektūros ir statybos instituto (šiuo metu jau tapęs Kauno technologijos universiteto dalimi) specialistai – jie dalijo

patarimus, kokius šiltinimo sprendinius tikslinga pasirinkti konkrečiam namui, o baigus renovacijos darbus apskaičiuodavo sutaupymus. Ilgalaikis monitoringas nebuvo vykdomas. Daugiabučių namų savininkų konsultavimo centrų specialistai ėjo į susitikimus su gyventojais, pristatinėjo parengtus projektus. „Tuo metu kaip tik pradėti kurti energinio efektyvumo didinimo priemonių įgyvendinimo pagrindai daugiabučiuose namuose. Iki tol jokios programos nebuvo įgyvendintos. Jei prisimintume tuo metu buvusias šilumos energijos kainas – maždaug 0,9 cento už kilovatvalandę – gyventojams neretai kildavo abejonių, ar verta investuoti į daugiabučio atnaujinimą. Vienas svarbiausių motyvų modernizuoti daugiabučius jiems buvo kiauras stogas ar kitos skubiai spręstinos problemos“, – prisiminė V. Serbenta. Pavyzdžiui, daugelio monolitinių šešiolikaaukščių Architektų gatvėje problema buvo lyjant lietui drėkusios išorinės sienos. Drėgmė prasiskverbdavo ir į pastato vidų. Kaip tik dėl šios priežasties daugumos tų namų gyventojai ryžosi šiltinimo išlaidoms. Tiesa, kai kurie problemą sprendė tik hidroizoliuodami sienas.

Atsakomybė – ant pirmininko pečių

Vienas pirmųjų Energijos taupymo būste demonstraciniame projekte dalyvavusių daugiabučių – vos keliolikos metų senumo, 1986 metais statytas ir jau 2000 metais atnaujintas Architektų gatvės 184 namas su 64 butais ir beveik 5 tūkst. kvadratinių metrų šildomo ploto. Nors prieš 15 metų stigo ir energinį efektyvumą didinančių priemonių, ir dosnesnės valstybės paramos, galimybė pasigerinti gyvenimo sąlygas ir dar gauti finansinę valdžios paramą šio namo gyventojams atrodė patraukli. Neįtikimai šiandien skambantis faktas – 164 namo bendrija sprendimą atnaujinti daugiabutį patvirtino jau pirmame visuotiniame susirinkime. O po modernizacijos pavyko

15 METŲ PARODĖ NETINKAMŲ RENOVACIJOS SPRENDINIŲ KAINĄ Bendrovės „Sakret LT“ vadybininkas Nerijus Tijūnaitis, apžiūrėjęs vieną pirmųjų apšiltintų daugiabučių Lietuvoje, gyrė gyventojų sprendimą apšiltinti šešiolikaaukščio fasadą, tačiau turėjo pastabų dėl prieš 15 metų atliktų darbų ir panaudotų medžiagų kokybės. Visų pirma – dėl fasadinių smeigių. Kad termoizoliacinėms plokštėms tvirtinti buvo panaudotos nekokybiškos smeigės, rodo fasade išryškėjusios dėmės (1 nuotr.). Dar svarbiau – per tokias vietas prarandama daug šilumos. Kita bėda, kad aplink šiltą smeigę šaltuoju metų laikotarpiu gali imti kondensuotis drėgmė, kuri kaupiasi šiltinimo medžiagoje. Pasirinkus netinkamą baigiamąjį dekoratyvinį tinką, kuris blogai išleidžia vandens garus, drėgmė neišgaruoja iš šiltinimo medžiagos, taip didindama termoizoliacinio sluoksnio šilumos laidumą. Ilgainiui drėgmė gali pradėti ardyti ir patį dekoratyvinį tinką. Bendrovės „Sakret LT“, siūlančios sausuosius ir paruoštus naudoti statybinius mišinius, komplektuojamus elementus statybos, remonto bei renovacijos darbams, atstovui pro akis neprasprūdo ir vietomis nekokybiškai nutinkuotas fasadas. Langų ir durų angų kampuose, anot N. Tijūnaičio, turėjo būti atliktas papildomas armavimas. Kitaip lango arba durų angos kampas įtrūksta, drėksta, o susikaupusi drėgmė patenka į termoizoliacinę medžiagą. Prieš 15 metų šiltinant fasadą jungtyse tarp armuojamojo tinko ir skardinių nubėgimo elementų nebuvo panaudoti specialūs jungiamieji apsau-

1 nuotr.

2 nuotr.

G. Bartuškos nuotr. Nublukusias ir apsamanojusias pastato sienas reikėtų atnaujinti: fasadą nuplauti ir perdažyti.

giniai profiliai, turėję sujungti skardą su armavimo sluoksniu. Dėl šios priežasties veikiant deformacijos jėgoms atsiranda trūkių tarp skirtingų medžiagų, o pro susidariusį plyšį vanduo iš išorės skverbiasi į termoizoliacinę medžiagą (2 nuotr.). Namo balkonai ir namo cokolis nebuvo apšiltinti. Neapšiltintų balkonų išorinės atitvaros ir cokolis šaltuoju metų laikotarpiu peršąla, kartu atšąla ir susisiekiančios vidinės atitvaros. Tokios neapšiltintos atitvaros – labai geri šilumos energijos laidininkai, taip pat dėl susidariusių temperatūros skirtumų ant vidinių pastato atitvarų gali kondensuotis drėgmė ir atsirasti pelėsis. Paaiškinti gyventojų apsisprendimą apsieiti be cokolio ir balkonų šiltinimo galima tuo, kad, „Sakret LT“ atstovo vertinimu, pastato išorinių atitvarų šiltinimo darbų kaina dėl jų būtų išaugusi maždaug 25–30 proc.

Trupantis tinkas ir dažai nuo cokolinės laiptų aikštelės dalies – blogos pamato hidroizoliacijos padarinys. Iš grunto į cokolinę dalį skverbiasi drėgmė, kuri ir ardo tinką bei dažus. Apšiltinus cokolį ir įrengus hidroizoliaciją, tokių pažeidimų neliktų.

sutaupyti 46 proc. šilumos energijos, nors specialistai prognozavo tik 20–25 proc. sutaupymą. Bene pirmąkart Lietuvoje apšiltinti šešiolikaaukščio fasadą, sutvarkyti stogą, šilumos punktą gyventojus paskatino šių darbų naudą įrodę specialistai, pasakojo tuometis namo pirmininkas Julian Olechnovič. Kai kurie gyventojai papildomai pasikeitė langus, duris, įsistiklino balkonus. Prieš 15 metų daugelio sovietmečiu statytų daugiabučių gyventojams ypač daug rūpesčių kėlė langų ir plokščiųjų daugiabučių stogų būklė. Taip pat – šilumos punktai. Kai kurie juos tvarkė savo iniciatyva – paraginti specialistų įsirengė plokštelinius šilumokaičius karštam vandeniui ruošti. Vėliau šilumos punktų atnaujinimu daugiabučiuose ėmė rūpintis šilumos tinklų įmonės. Tuometis šio namo bendrijos pirmininkas pasakojo kontroliavęs renovacijos procesą, todėl didesnių problemų neiškilo, kaimynų priekaištų irgi neteko sulaukti. Dabartinis bendrijos pirmininkas Aleksandras Murma taip pat gyrė rangovų ir subrangovų darbą. Pašnekovas prisimena tuomet abejojęs tik sprendimu samdyti brangius subrangovus langams pakeisti. Tiesa, vėliau susidūręs su problemomis savo nuomonę pakeitė. Mat net ir praėjus 9 metams pavyko prisikviesti įmonės atstovą, kuris nemokamai pakeitė susidėvėjusią detalę. Šešiolikaaukštis buvo apšiltintas akmens vata, fasadas nutinkuotas, pirmas pastato aukštas apklijuotas dekoratyvinėmis plytelėmis. Bendra investicijų suma siekė 217 tūkst. eurų (47 eurai už vieną kvadratinį metrą). A. Murmos šeimai didžiausia paskata ryžtis renovacijai buvo seni, kiauri langai. Kadangi tai reikalavo nemažų išlaidų, progos gauti 30 proc. valstybės paramą, o iš komercinio banko – paskolą dešimčiai metų nesinorėjo paleisti. Gyventojų neišgąsdino net 11 proc. siekusios paskolos palūkanos. Tiesa, pripažino pašnekovas, grąžinti paskolą nebuvo lengva. Dėl šios priežasties bendrija, norėdama išvengti palūkanų mokėjimo, priėmė sprendimą paskolos likutį – 16 tūkst. litų – grąžinti iš bendrijos surinktų pinigų.

Antrąkart motyvuoti sudėtingiau

Dėl nekokybiškos vandens nuvedimo sistemos drėgmė kaupiasi aikštelėje, šlampa ir samanoja pastato cokolis.

r 5N

R 0/

CIJ

A OV

Daugiaaukščio gyventojams buvo pasiūlyti keli sienų šiltinimo sprendimai, bet be didelių diskusijų pasirinktas šiltinimo akmens vata ir apdailinimo tinkuojant sprendimas. Šiltinimas akmens vata, anot Energijos taupymo būste demonstraciniame projekte dalyvavusių specialistų, daugeliui gyventojų atrodė priimtinesnis variantas. Viena vertus, polistireninis putplastis Lietuvoje buvo gaminamas mažais kiekiais. Kita vertus, abejonių kėlė importuojamos šios termoizoliacinės medžiagos kokybė. Galiausiai gyventojai polistireninio putplasčio vengė dėl didesnės gaisro tikimybės. Žmonės dvejojo tik dėl siūlymo pirmo aukšto apdailai naudoti dekoratyvines

53 plyteles. Vis dėlto daugelį abejonių, anot A. Murmos, pavyko išsklaidyti net nešaukiant bendrijos susirinkimų, gyventojams tiesiogiai kalbantis su bendrijos pirmininku ar rangos darbus atlikusiais statybininkais. Tiesa, kelių namo gyventojų tuomet taip ir nepavyko įtikinti renovacijos nauda. Tačiau ir tada renovacijos procesui pradėti užteko 51 proc. gyventojų pritarimo. A. Murma nesigaili, kad prieš keliolika metų ryžosi nemažoms išlaidoms renovuoti daugiabutį: „Pagerėjo gyvenimo kokybė, sumažėjo išlaidos šildymui. Skaičiavau, kad sutaupydami trečdalį šilumos energijos jau atgavome į renovaciją investuotus pinigus. Svarbu ir tai, kad pakilo reali butų kaina.“ Poreikio planuoti dar vieną savo daugiabučio atnaujinimą gyventojai nejaučia, tikino abu namo pirmininkai. J. Alechnovič pageidautų nebent to, kad kažkada daugelio dėmesį fasado spalviniais sprendimais traukęs daugiaaukštis būtų perdažytas. Tuomečio Architektūros ir statybos instituto specialistė dr. Jūratė Karbauskaitė, dalyvavusi Energijos taupymo būste demonstraciniame projekte, ilgalaikiais šio daugiabučio atnaujinimo rezultatais nesistebi – skaičiuojama, kad kokybiškai atlikus renovacijos darbus rūpesčių gali nekilti 25 metus.

Kaip ir pastato fasadai, lifto šachtos atitvaros neišvengė atmosferos poveikio. Sienos nebuvo apšiltintos, paliktas labai geras šilumos laidininkas. J. Karbauskaitės teigimu, jei gyventojai ryšis dukart perdažyti daugiabučio fasadą, papildomų atnaujinimo priemonių neprireiks dar maždaug dvidešimtmetį. Vis dėlto artimiausiuose Architektų g. 184 namo bendrijos planuose – tik vienvamzdės šildymo sistemos atnaujinimas, mat viršutiniuose namo aukštuose gyvenantieji dažniausiai perkaitinami, o apatinių aukštų gyventojai šąla. Tačiau, nors suplanuotiems darbams reikalingas lėšas jau pavyko su-

kaupti, įtikinti gyventojus imtis darbų pirmininkui nesiseka – jiems laukiantys darbai atrodo per brangūs. Nors daugiabučio gyventojai dar nemato reikalo planuoti didelius remonto darbus, pastato būklę žurnalo „Statyba ir architektūra“ prašymu įvertinęs bendrovės „Sakret LT“ vadybininkas Nerijus TIJŪNAITIS nurodė, jo nuomone, neatidėliotinai spręstinas problemas. Komentarus pateikiame prie publikacijos nuotraukų.

ATNAUJINTI IR ŠIUOLAIKINIU TURINIU PAPILDYTI ŽURNALO

STATYBA IR ARCHITEKTŪRA LEIDINIAI KVIEČIA SKAITYTI, ŽIŪRĖTI, REAGUOTI IR BENDRAUTI KITAIS – 2016 – METAIS.

PRENUMERATORIAMS SIŪLOME IŠSKIRTINIUS IR ITIN KOKYBIŠKUS PRODUKTUS: Visiškai atnaujintas, iki 140 puslapių išaugęs žurnalas. Kas antrą mėnesį spausdinamame leidinyje bus pateikiamos svarbiausių statybų sektoriaus įvykių analizės, naujų projektų ir objektų pristatymai, rengiami interviu su įtakingais statybų sektoriaus dalyviais ir kita išskirtinė informacija. Kartu su žurnalu „Statyba ir architektūra“ Jus pasieks ir leidinys „Statyba ir architektūra visiems“, pateikiantis aktualią informaciją apie individualiųjų namų statybą, įrengimą bei priežiūrą. Jeigu spausdinto žurnalo versijos prenumeratorius yra įmonė arba paslaugas individualiai teikiantis asmuo, jo rekvizitai ir informacija apie siūlomas paslaugas bus nemokamai skelbiami naujo portalo www.sa.lt įmonių duomenų bazėje (veiks nuo 2016 metų sausio 10 dienos).

Prenumeratos kainos: 22,50 euro už spausdintą žurnalo versiją ir/arba 15 eurų už elektroninę žurnalo versiją. Naujieji „Statybos ir architektūros“ leidinio prenumeratoriai turės unikalią galimybę ne tik sekti naujienas, bet ir dalytis jomis, įsitraukti į pokalbius su bendraminčiais ar profesionalais. Kviečiame prenumeruoti „Statybą ir architektūrą“ 2016 metams ir savo akimis pamatyti, kaip keičiasi aplinka Lietuvoje ir pasaulyje. „Statybos ir architektūros“ leidėjų komanda Visa informacija tel. (8 5) 246 1519, mob. +370 687 54 223 arba el. p. prenumerata@sa.lt

KUČKURIŠKIŲ POPIERIAUS FABRIKO KONVERSIJA – UNIKALUS TURINYS VISAM REGIONUI Architektai, urbanistai vis garsiau kalba apie nerimą keliančias tendencijas – Lietuvos pramonės objektai beatodairiškai naikinami, neretai nepaliekant net simbolinio jų ženklo. Anot specialistų, toks santykis demonstruoja paviršutinišką požiūrį į labai svarbią mūsų istorijos dalį – juk būtent pramonė suteikė impulsą modernaus miesto plėtrai. Išskirtinumas nekėlė abejonių Specialistai ragina deramai išnaudoti istorinės Kučkuriškių manufaktūros teritorijos potencialą.

Mena du karus

r 5N

O /K

IJA

S ER

1823 metais turtingo dvarininko ir pramonininko Vaitiekaus Puslovskio įkurta Kučkuriškių manufaktūra ženklina popieriaus pramonės Lietuvoje plėtros pradžią. Fabriką sudarė iš lauko akmenų sumūrytas pagrindinis vieno aukšto korpusas su aukštu kaminu ir 10 pagalbinių pastatų vaizdingos gamtos apsuptyje. Iš užtvenktos Vilnios upės dviem kanalais į gamybos korpusą buvo atvestas vanduo – prieš 170 metų pastatyta užtvanka išliko iki šių dienų. Po Pirmojo pasaulinio karo fabrikas buvo atstatytas ir pradėjo veikti tik 1925 metais. 1940-aisiais Kučkuriškių dvaras likviduotas, bet popieriaus fabrikas paliktas veikti. 1957 metais jis pradėjo naują veiklos etapą ir tapo pirmąja specializuota kartoninės taros gamybos įmone. Fabriko pastatų kompleksas įtrauktas į Kultūros vertybių sąrašą. Valstybės saugomi fabriko administracinis (1823 m.), gamybinis (1824–1826 m.) pastatai ir sandėlis (XIX a. pab.), kurie turi techninę ir estetinę vertę (stilius – klasicizmas, romantizmas). Dirbtuvių metu patikslinus objekto vertingąsias savybes į saugomų objektų sąrašą taip pat įtraukti kaminas ir istorinis pagalbinis pastatas.

Ne tik atsigręžti į šią problemą, bet ir ieškoti jos sprendimų būdų paakinęs kūrybinių industrijų parkas Architektūros centras inicijavo pramonės teritorijų konversijų kūrybines dirbtuves. Projekto, kurį iš dalies finansavo Kultūros ministerija, partneriais tapo Lietuvos architektų sąjunga ir bendrovė „Turto garantas“, taip pat bendradarbiauta su Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija, Kultūros paveldo departamentu. „Pirma mūsų užduotis buvo parinkti devastuojančią, bet didelį kultūrinį potencialą turinčią teritoriją. Šiuos reikalavimus atitiko buvęs Kučkuriškių popieriaus fabrikas – išskirtinis savo reikšme ir paveldu objektas, svarbi šalies popieriaus pramonės istorijos dalis, tad šio objekto tapatybės išlaikymo svarba nekėlė abejonių“, – pasakojo dirbtuves kuravusi Architektūros centro vadovė Aida Štelbienė. Iki 2001-ųjų veikusio fabriko pastatai šiandien nenaudojami, jiems gresia sunykimas. Plėtojant kūrybinių dirbtuvių veiklą keltas esminis klausimas – ar išvalyti teritoriją ir užstatyti ją daugiabučiais, viešbučiais, biurų pastatais yra vienintelis kelias? Gal galima pritaikyti istorinę vietovę naujai, unikaliai, kaip ir pati teritorija, paskirčiai: ne griaunant esamus statinius, bet adaptuojant juos, taip praturtinant vietos tapatybę nauju turiniu?

Subūrė ne tik architektus

Anot A. Štelbienės, su objekto valdytoju – bendrove „Turto garantas“ – prieita prie bendro sutarimo, kad šis kompleksas būtų transformuotas į mokslo muziejų-centrą. Tad projekto kūrybinėse dirbtuvėse dalyvavusių keturių architektų komandų – Tado Balčiūno architektūros biuro, „Senojo miesto architektų“, Mato Šiupšinsko, Gino Štelbio ir Tomo

Usovo grupės bei ECOAGE – paprašyta pasiūlyti architektūrinę-meninę koncepciją buvusio Kučkuriškių popieriaus fabriko įrengimo ir pritaikymo verslui plėtoti – sugeneruoti idėjas, kuriomis remiantis teritoriją būtų galima pritaikyti mokslo ir edukacijos centro poreikiams. Išanalizuoti istorinę vietovės raidą, istoriografinę medžiagą ir dabartinę situaciją, taip pat patikslinti vertingąsias objekto savybes padėjo kultūros paveldo ir urbanistikos ekspertės Rasa Putrimienė bei Inesa Alistratovaitė-Kurtinaitienė, su Pavilnių ir Verkių regioninių parkų atstovais sutikslintos teritorijos plėtros galimybės. Atliktas ir aplinkinių gyventojų nuomonių tyrimas. Vieni jų, vienaip ar kitaip susiję su fabriko veikla, dar jaučia nostalgiją, kiti nemato didelės vertės ir siūlo griauti fiziškai pasenusius pastatus. Tačiau į Kultūros vertybių paveldo registrą įtrauktus objektus ir pastarieji įvardijo kaip saugotinus.

„MOKSLO FABRIKAS“ Koncepcijos autoriai: T. Balčiūno architektūros biuras (Tadas BALČIŪNAS, Dalius MARTINAITIS, Žilvinas JAGĖLA, Rūta PETRAITYTĖ, Antanas DOMINAS). Kultūros paveldo objektai išryškinami nugriaunant nevertingus senuosius statinius ir pristatant ekstensyvų vieno aukšto įstiklintą tūrį su erdviu vidiniu kiemu ekspozicijoms.

Didelė skirtis neišryškėjo

Pristatydamos savo darbus vienos komandos labiau akcentavo praeities santykį su dabartimi, kitos žvilgsnį kreipė į ateitį, futuristines vizijas. Tačiau kūrybinės dirbtuvės, atlikusios ir slapto tyrimo funkciją (dvi komandos, turinčios patirties kultūros paveldo srityje, kitos dvi – be tokios patirties), parodė, kad nėra didelės skirties tarp modernistinės architektūros atstovų ir kultūros paveldo specialistų: santykis į pramonės palikimą įvairavo nepriklausomai nuo specializacijų. Dirbtuvių rezultatų aptarime, be R. Putrimienės bei I. Alistratovaitės-Kurtinaitienės, dalyvavo ir architektas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas prof. Rolandas Palekas. Jis įsitikinęs, kad renovacija, konversija yra iš esmės pažangus reiškinys, puiki yra idėja ne statyti naujus pastatus, bet rasti santykį su senais, tad tokie projektai turi ir edukacinę prasmę. „Šio muziejaus – nors tokį mokslo centrą gal vadinčiau edukatoriumu, – projekto programa neapsiribos esamomis patalpomis, esamų tūrių užpildymu. Šalia iškiltų ir naujų statinių, – kalbėjo R. Palekas. – Svarbu ir tai, kad tai yra lengviau pasiekiama vieta, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Juk kalbame apie objekto patrauklumą ne tik Vilniui, bet ir visai šaliai, regionui, tad svarbu, kad šios vietos ryšys su pagrindiniais keliais – labai geras. Atvažiavus nuo Kauno ir aplinkkeliu pasiekus Stoties rajoną, toliau Drujos gatve, greitkeliu galima keliauti iki pat Naujosios Vilnios. Taip pat labai svarbu, kad čia maloni gamtinė aplinka, kurioje atvažiavusieji iš toliau galėtų turiningai leisti laiką, gal net rengdami iškylas ar pan. Ir dar vienas tokio projekto įgyvendinimo privalumas – įtaka Naujosios Vilnios įvaizdžio keitimui: tai būtų švietimo ir kultūros užtaisas, tam tikras proveržis Vilniaus kraštui. Mes turime daug baimių, susijusių su šiuo kraštu, bet baimių, atsitvėrimo politika yra nei šiuolaikinė, nei perspektyvi.“

„FUTURE VILNIUS“ Koncepcijos autoriai: „Senojo miesto architektai“ (James N. FERGUSON, Gytis JANKAUSKAS, Vytenis ZILINSKAS, Rytis ŽUSINAS). Dėmesys telkiamas į futuristines vizijas, kurias per šimtmečius puoselėjo mokslininkai, inžinieriai, architektai, rašytojai, menininkai, ir vietos unikalumą, tad muziejus talpinamas po vienu vilnijančiu žaliuoju stogu, replikuojančiu Pavilnių kalvas ir banguojantį popieriaus gamybos procesą.

„EROZIJA“ Koncepcijos autoriai: Matas ŠIUPŠINSKAS, Ginas ŠTELBYS, Tomas USOVAS. Gamtos ir žmogaus veiklos sinergija – vandens muziejus, kuriame skleistųsi visi per amžius gyvavusio fabriko istoriniai sluoksniai: fabriko kūnui leidžiama augti ir toliau, o gamta įtraukiama į patį jo gyvenimo epicentrą.

MOKSLO MUZIEJUS „ANT BANGOS“ Koncepcijos autoriai: ECOAGE (Linas KARMAZA, Eglė BUIKAITĖ). Išsibarstęs, aiškios struktūros neturintis esamas užstatymas virsta vientisu tūriu, kuris vidiniais kiemais atsiveria į upę, įgauna aiškias kompozicines kryptis, savo išraiška sureaguoja į jį kertančią ašį – centrinė dalis iškyla ir tampa muziejaus akcentu kartu su apžvalgos bokštu.

DELFINARIUMO REKONSTRUKCIJOJE PAPRASTŲ SPRENDIMŲ NEBUVO

5 01

Pagrindinėje delfinų TA pasirodymų JB EK ir delfinų salėje rekonstruotas O pasirodymų 0/ baseinas, ir žiūrovų 1 tribūnos. r.

57 Lina BIELIAUSKAITĖ

Ketverius metus trukusi Lietuvos jūrų muziejaus delfinariumo rekonstrukcija yra vienas ryškiausių šiandienos pavyzdžių, liudijančių šalies statybos įmonių kompetenciją įgyvendinti ambicingus projektus, kurie reikalauja ne tik nestandartinių technologinių, logistinių sprendimų, bet ir gebėjimų suvaldyti sudėtingus darbų eigos procesus.

Patalpos pasikeitė neatpažįstamai

1994-aisiais atidaryto vienintelio Baltijos šalyse delfinariumo rekonstrukcija startavo 2010 metų pabaigoje. Nuo 2012-ųjų pabaigos iš buvusio rangovo darbų estafetę perėmė ir projekto generaliniu rangovu tapo Alytaus statybų kompanija „Kortas“. Pirmojo rekonstrukcijos etapo metu buvo atnaujinta pagrindinė delfinų pasirodymų salė – pakeistas stogo denginys, sutvarkyti fasadai, iš dalies perplanuotos patalpos. Lankytojų patogumui įrengta kavinė ir baras, sumontuotos naujos inžinerinės sistemos bei tinklai, šiuolaikinė garso, apšvietimo technika, įrengti keltuvai neįgaliesiems, rekonstruotas delfinų pasirodymų baseinas, žiūrovų tribūnos. Senieji iliuminatoriai pakeisti naujais, o baseiną juosęs betoninis parapetas – skai-

dria akrilo sienele, taip pat visiškai atnaujinta baseino danga, pagal interjero projektą atlikti apdailos darbai. Antro rekonstrukcijos etapo metu pastatyta nauja delfinų gyvenamosios zonos dalis su gyvūnams skirtu gyvenamuoju baseinu ir trimis skirtingo gylio baseinais delfinų terapijos centro veiklai užtikrinti, taip pat baseinu sergantiems delfinams – izoliatoriumi su pakeliamu dugnu, gimdymo baseinu patelėms. Nuo delfinų gyvenamosios zonos atitvaromis atskirtas Kalifornijos jūrų liūtams skirtas baseinas. Delfinus prižiūrintiems darbuotojams įrengta gyvūnų stebėjimo erdvė su akrilo iliuminatoriais į visus baseinus, taip pat patalpos su šaldytuvais ir kitais įrenginiais, užtikrinančiais aukščiausius delfinų maisto ruošimo reikalavimus, baseinų vandens kokybės patikros laboratorija, įvairios paskirties personalo ir inventoriaus laikymo patalpos. Tarp delfinų gyvenamosios zonos, Kalifornijos jūrų liūtų ir lauko baseinų įrengta vadinamoji Jūros salė, iš kurios pro iliuminatorius lankytojai gali stebėti gyvūnus. Antro statybos etapo metu taip pat buvo pastatytas lauko baseinas „Saulės įlanka“ su amfiteatru ir sezonine tentine uždanga, keltuvu neįgaliesiems, o po amfiteatru esančiose patalpose sumontuoti technologiniai vandens ruošimo įrenginiai. Šis lauko baseinas skirtas delfinų pasirodymams šiltuoju metų laiku, jis užtikrins geresnes jų laikymo sąlygas. Baseiną juosia 50 metrų ilgio ir 1,8 metro aukščio akrilo sienelė, čia plaukiojančius gyvūnus pro akrilo iliuminatorius galima stebėti Jūros salėje.

Delfinams – keturiskart daugiau erdvės

Kalbant skaičiais, iki rekonstrukcijos delfinams skirtas baseinas talpino maždaug 1,5 tūkst. kubinių metrų vandens, o šiandien pagrindinės salės pasirodymų, gyvenamosios delfinų zonos bei „Saulės įlankos“ baseinų bendras tūris siekia daugiau kaip 6 tūkst. kubinių metrų. Kadangi į baseinus tiekiamas Baltijos jūros vanduo delfinams yra per gėlas, jiems būtiną vandens druskingumą palaiko visą parą cirkuliuojanti automatinė vandens ruošimo sistema. Baseinų vanduo valomas mechaniniais ir ozono filtrais, ultravioletinėmis lempomis ir baltymų išputotojais. Kad gyvenamąsias delfinų patalpas pasiektų kuo didesnis natūralios šviesos srautas, buvo sumontuotas ir sudėtingos konstrukcijos stiklo bei aliuminio stoglangis su automatinėmis atidarymo pavaromis. Lankytojų poreikiams patenkinti ant dalies pastato denginio įrengta daugiau kaip 600 kvadratinių metrų ploto atvira lauko terasa su kavine, nuo kurios atsiveria vaizdas į uosto akvatoriją bei Kopgalį. Reikiamą patalpų tem-

Lauko baseinas, skirtas delfinų pasirodymams šiltuoju metų laiku, užtikrins geresnes jų laikymo sąlygas. Alfonso Mažūno nuotr.

TAS

K BJE

5 01

0 r. 1

peratūrą delfinariume užtikrina šiuolaikinė šildymo ir oro kondicionavimo sistema, šilumos energija gaminama šilumos siurbliais „oras–oras“.

Patirties sėmėsi iš užsienio specialistų

Įvertinant tai, kad tokio tipo statinys – bene vienintelis visoje Rytų Europoje, vienas sudėtingiausių uždavinių buvo parengti itin detalų rekonstrukcijos darbo projektą. Įgyvendinant šią užduotį talkino ilgametę tokio pobūdžio statinių projektavimo patirtį turintys užsienio konsultantai. Vieni jų – JAV kompanija „International Concept Management“, kurios specialistai konsultavo monolitinių gelžbetonio konstrukcijų projektavimo, deformacinių siūlių šiose konstrukcijose įrengimo, vadinamųjų šaltų siūlių nepralaidumo jūros vandeniui užtikrinimo, iliuminatorių ir sienelių iš skaidrių akrilo plokščių įrengimo, technologinių vamzdynų gelžbetonio konstrukcijose montavimo bei atitinkamų statybos produktų parinkimo klausimais. Nestandartinės konfigūracijos aptakių formų delfinariumo baseinai, kuriuose gylis vietomis siekia 6 metrus, irgi pritaikyti gyvūnų poreikiams – Juodosios jūros afalinos čia gali judėti nevaržomai, nesusižeisdamos. Tačiau bendrovės „Kortas“ specialistams tai tapo papildomu iššūkiu, mat tokie tūriai ir formos reikalauja preciziškų betonavimo, kartu įrengiant ir technologinius vamzdynus, užtikrinant nepralaidumą jūros vandeniui, bei betono paviršių parengimo dangai įrengti darbų. Maža to, proceso metu privalu laikytis šių darbų atlikimo technologijos ir eiliškumo reikalavimų. Delfinariumo baseinų įrengimo specifika lėmė ir atitinkamų medžiagų, produktų pasirinkimą. Bendrovės „Kortas“ projektų vadovo Valdo Smalinsko skaičiavimu, iš viso objekto rekonstrukcijai prireikė daugiau kaip tūkstančio skirtingų, tarp jų ir nestandartinių, statybos produktų, technikos priemonių bei įrengimų.

Reikalavo aukščiausio profesionalumo

Pagrindiniams betonavimo darbams buvo naudojamas labai aukštos klasės hidrobetonas, baseinų gelžbetonio konstrukcijų deformacinių ir šaltų siūlių sandarinimui pasirinktos pasaulinio garso koncerno „Sika“ medžiagos. V. Smalinskas atkreipė dėmesį, kad tradicinių baseinų dangoms įprastai naudojama PVC plėvelė arba keraminės plytelės, mozaikos, tačiau delfinariumo baseinams teko ieškoti novatoriškų sprendimų, kurie garantuotų aukščiausius patikimumo, saugumo, kokybės bei ilgaamžiškumo standartus. Betoniniams delfinų baseinų paviršiams padengti buvo pasirinkta daugiasluoksnė poliurėjos (polyurea) danga.

Ši itin elastinga besiūlė membrana užtikrina puikią hidroizoliaciją, sukibimą su atitinkamai paruoštu betono paviršiumi net ir esant gana didelėms betono deformacijoms, yra atspari mechaniniam, sūraus jūros vandens ir chloro poveikiui, daugeliui cheminių medžiagų, neišskiria į aplinką kenksmingų elementų, be to, ant tokios dangos nesiveisia dumbliai. Danga papildomai padengta sluoksniu, kuris užtikrina atsparumą ultravioletiniams spinduliams. „Daugiasluoksnė poliurėjos danga liejama karštuoju būdu. Tai yra technologiškai sudėtingas procesas, ką ir kalbėti apie parengiamuosius darbus: turi būti patikrintas betono stiprumas, nuo paviršiaus pašalintas smėlis, po to paviršius turi būti keliais sluoksniais gruntuojamas, lyginant specialiais mišiniais turi būti užglaistomos betono paviršiaus poros, kad būtų užtikrintas geras dangos sukibimas. Dangos įrengimo darbai galimi tik tada, kai paviršius yra vos ne idealiai sausas – betono drėgnumas turi siekti ne daugiau kaip 4 procentus, rasos taškas neleidžiamas“, – vardijo pašnekovas. Tam, kad šios sąlygos būtų užtikrintos įrengiant lauko baseiną, bendrovės „Kortas“ specialistams teko konstruoti papildomą laikiną denginį. Anot projekto vadovo V. Smalinsko, net ir tokia laikina priemonė pareikalavo nestandartinių sprendimų, mat, viena vertus, baseinas – didelių matmenų, kita vertus – pajūrio orai lauko darbams diktuoja ne itin palankias klimato sąlygas. Laikinam denginiui įrengti buvo panaudoti kaproniniai lynai ir vandeniui nelaidi bei mechaniniam poveikiui atspari plėvelė.

Ypatingi gaminiai keliavo iš JAV ir Tailando

Įgyvendinant kai kuriuos sprendimus bendrovės „Kortas“ darbuotojams projekto partnerių teko ieškoti net už Europos ribų. Delfinams stebėti pasirodymų baseino sienose sumontuoti didelių matmenų iliuminatoriai iš akrilo plokščių. Tačiau tokių techninių parametrų produktą gali pasiūlyti vos keli Japonijos ir JAV gamintojai. Iliuminatoriams, baseinų sienelėms skirtas skaidrias akrilo plokštes po itin detalių skaičiavimų bei projektavimo darbų pagamino amerikiečių kompanija „Reynolds Polymer Technolo-

Baseinų betoniniams paviršiams padengti buvo pasirinkta daugiasluoksnė poliurėjos danga. gy“. Dalis produkcijos atkeliavo iš gamyklos, esančios JAV Kolorado valstijoje, dalis – iš šios kompanijos gamyklos Tailande. Delfinariumo rekonstrukcija leido įgyvendinti visus tikslus – buvo ne tik pagerinta delfinų gyvenimo kokybė, sąlygos Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojams, bet ir užtikrintas visapusis patogumas lankytojams. Bendrovės „Kortas“ atstovų teigimu, dirbti šiame Baltijos šalyse analogų neturinčiame objekte įmonei buvo didžiulis iššūkis, bet sykiu ir neįkainojama patirtis bei prestižas. Rekonstrukcijos metu nuveikti darbai kaip niekas geriau byloja apie šios statybų kompanijos galimybes, potencialą, gebėjimą projektus įgyvendinti atsakingai ir laiku, pasitelkiant patikimus subrangovus, tiekėjus bei kitus statybos procese dalyvaujančius partnerius. „Dirbti buvo labai įdomu, nors paprastų sprendimų šiame objekte nebuvo, pradedant iki šiol Lietuvoje netaikytų ar retai taikomų technologijų diegimu, specifinių produktų panaudojimu, baigiant sudėtingais logistikos, darbų organizavimo procesais“, – reziumavo projekto vadovas.

60 Delfinariumas. Technologiniai sprendimai

KIEKVIENAI FUNKCINEI ZONAI – SKIRTINGO TIPO DURYS Delfinariume sumontuotos medinės skydinės durys, dengtos aukšto slėgio laminatu. Tokios durys yra atsparios drėgmei, mechaniniams pažeidimams ir cheminiam poveikiui. Baseino zonoje sumontuotos plieninės durys, pagamintos iš nerūdijančiojo plieno, skirto chemijos pramonės įrenginių gamybai ir

tinkamo naudoti ypač agresyvioje aplinkoje. Minėta durų konstrukcija užtikrina ilgaamžį šių durų tarnavimą esant ypač agresyvioms aplinkos sąlygoms, kokios ir tvyro delfinariumo zonose ties baseinais.

Priešgaisrinėse pertvarose sumontuotos plieninės priešgaisrinės (EI230-C5) durys, užtikrinančios atsparumą ugniai ir jos nepatekimą į kitas patalpas kilus gaisrui ar kitiems pavojams, susijusiems su ugnimi.

ALIUMINIO SISTEMAS NUO KOROZIJOS SAUGO SPECIALUS PADENGIMAS

Klaipėdos delfinariumo rekonstrukcijos projekte bendrovė „Alseka“ pagamino langų ir durų sistemas iš aliuminio. Tam buvo naudojami kompanijų „Yawal“ ir „Reynaers“ profiliai. Jų sistemos buvo parinktos atsižvelgiant į planuojamus

TAS

K BJE

5 01

0 r. 1

bet kokių konstrukcijų naudoti negalima. Todėl buvo pasirinktos aliuminio sistemos. Delfinariume naudoti aliuminio profiliai padengti specialia danga. Konstrukcijos tarsi užkonservuojamos ir tampa atsparios korozijai. Projektuojamoms langų ir durų sistemoms buvo taikomi nustatyti normatyvai, kuriuos bendrovė „Alseka“ įvykdė. Bendrovės „Alseka“ veiklos sritis – langų, durų, vitrinų, žiemos sodų, konstrukcijų iš plastiko, medžio ir aliuminio projektavimas, gamyba, montavimas bei priežiūra. Dalyvauti delfinariumo atnaujinimo projekte įmonė buvo pasirinkta įvertinus jos ilgametę patirtį ir gaminamų prokonstrukcijų matmenis ir bene svarbiau- duktų kokybę. sia – į agresyvią aplinką. Delfinariumas yra prie jūros, be to, jo viduje įrengti baseinai – jų sūrus vanduo ir chemikalai neigiamai veikia konstrukcijas. Esant tokioms agresyvioms sąlygoms

61 Delfinariumas. Technologiniai sprendimai

Delfinariumas. Technologiniai sprendimai

LENKTOS SIENOS IŠMATUOTOS ROBOTIZUOTU ELEKTRONINIU TACHEOMETRU Ne vienų metų veiklos patirtį turinti bendrovė „Geopartneris“ teikia geodezines paslaugas įvairiuose statybos objektuose. Nors milimetrinio tikslumo matavimai yra įmonės specialistų kasdienybė, darbas Baltijos šalyse analogų neturinčio objekto – Lietuvos jūrų muziejaus delfinariumo – rekonstrukcijoje pareikalavo išskirtinių profesinių žinių ir įgūdžių. „Delfinariumo pastatas unikalus tuo, kad jame faktiškai nėra nė vienos patalpų sienos, kuri būtų tiesi – jos arba lenktos, arba banguotos. Tad standar-

tinių priemonių pritaikymas šiame objekte tiesiog demonstruotų primityvų požiūrį į darbą“, – pripažino bendrovės „Geopartneris“ vadovas Robertas Krauleidis. Tam, kad delfinariumo kadastro bylų aukštų planuose būtų pateikti kuo tikslesni duomenys, matavimams buvo panaudotas preciziškiausias šiuolaikinis prietaisas – pusiau robotizuotas elektroninis tacheometras. Šis įrenginys gali ne tik matuoti milimetro tikslumu, bet ir kaupti renkamą informaciją. Ją apdorojus

specifinėmis kompiuterinėmis programomis gaunamas itin tikslus pastato patalpų išplanavimas – savo išskirtinėmis formomis, linijomis ir konfigūracija jis 100 proc. atitinka realią situaciją pastato viduje bei išorėje. „Darbo buvo įdėta daug daugiau, negu buvo galima prognozuoti projekto pradžioje, tačiau preciziškas galutinis rezultatas pateisino visus lūkesčius“, – neabejoja R. Krauleidis.

PROJEKTUOTOJŲ UŽDUOČIŲ ĮGYVENDINIMAS PRIKLAUSO NUO TIEKĖJŲ IR RANGOVŲ BENDRADARBIAVIMO KOKYBĖS Tinkamai parinktos medžiagos ir produktai – viena svarbiausių sklandaus statybos darbų ir sėkmingo galutinio rezultato prielaida. Tačiau net ir aukščiausios kokybės gaminiai neužtikrins jiems keliamų reikalavimų, jei bus panaudoti nemokšiškai, nesilaikant technologinių reikalavimų. Termoizoliacines medžiagas, statybinius mišinius ir komplektuojamuosius statybos darbų elementus delfinariumo rekonstrukcijai tiekusios kompanijos „Sakret LT“ atstovai darbą šiame objekte įvardijo kaip pavyzdinį rangovų bei tiekėjų bendradarbiavimą, leidusį preciziškai įgyvendinti projektuotojų užduotis. Anot specialistų, tokia praktika statybų sektoriuje – retas reiškinys. Bendrovės „Sakret LT “ vadybininkas Nerijus Tijūnaitis pasakojo, kad delfi-

nariumo šiltinimo darbus itin apsunkino apvali jo fasado forma. Tačiau laikydamiesi „Sakret LT “ specialistų rekomendacijų statybininkai puikiai susidorojo su šia užduotimi. „Prieš šiltinant fasado paviršius buvo nugruntuotas, o šį etapą, tenka pripažinti, darbininkai įprastai linkę praleisti. Armavimo sluoksnis taip pat buvo padengtas griežtai laikantis technologinių reikalavimų – jo storis siekė ne mažiau kaip 4 milimetrus. Neretai statybininkai pasitenkina vos 2–2,5 milimetro sluoksniu, kuris vos užmaskuoja armavimo tinklelį. Taip paviršiai tampa ne tokie atsparūs išoriniam poveikiui: krituliams, mechaniniams pažeidimams ir pan.“, – aiškino N. Tijūnaitis. Norėdami visapusiškai apsidrausti nuo atšiaurių pajūrio oro sąlygų,

projektuotojai fasadui apdailinti numatė ne tik silikoninį tinką, bet ir silikoninius dažus. „Sakret LT “ atstovo N. Tijūnaičio teigimu, tokie dvigubos paviršių apsaugos sprendimai statybos projektuose – irgi vienetiniai atvejai. „Visi darbai buvo įgyvendinti griežtai laikantis projektinių reikalavimų, neieškant patogesnių sprendimų ar pigesnių neaiškios kilmės atitikmenų. Bendrovė „Sakret LT “ ne tik užtikrino tiekiamų produktų kokybę, garantinius įsipareigojimus, bet ir tiesiogiai dalyvavo visame statybų procese, pradedant konsultacijomis, baigiant atliktų darbų kontrole“, – teigė N. Tijūnaitis.

62 Delfinariumas. Techniniai sprendimai

VISAS DELFINARIUMO VALDYMAS – VIENOJE VIETOJE „Delfinariumo techninis projektas turėjo trūkumų, todėl atkreipėme dėmesį į problemas ir pasiūlėme sprendimų. Antai pastate nebuvo numatyta įrengti evakuacinio įgarsinimo ir dūmų šalinimo sistemų, kurios turėtų būti privalomos viešajame objekte, sulaukiančiame tiek lankytojų“, – pasakojo FIMA Klaipėdos padalinio projektų vadovas Tadas Rušinskis. Intelektinių inžinerinių sprendimų bendrovė FIMA pasirūpino, kad pastate patogiau jaustųsi ne tik lankytojai, bet ir darbuotojai. Anksčiau delfinariume sumontuotą technologinę baseinų įrangą stebėti ir valdyti buvo nepatogu. Darbuotojai turėdavo periodiškai eiti į technines patalpas apžiūrėti įrenginius. Nuo šiol viskas paprasčiau. „Ir šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo, ir baseinų technologinė įranga, ir priešgaisrinės automatikos sistemos yra prijungtos prie pastato valdymo sistemos. Valdymo patalpoje visa informacija pateikiama monitoriuose. Čia galima stebėti įrenginių darbo parametrus, gauti informaciją apie gedimus ir tuos įrenginius valdyti. Darbuotojams nebereikės nuolat eiti į techninę patalpą apžiūrėti įrangos“, – pasakojo T. Rušinskis. Nors šie įrenginiai – skirtingų gamintojų ir skirtingų specifikacijų, FIMA inžinieriai pasitelkę papildomą programinę ir techninę įrangą prijungė juos S prie pastato valdymo sistemos. Darbuotojai

K BJE

5 01

0 r. 1

visus įrenginių parametrus mato vienoje sistemoje, kurioje gali pasirinkti, kokius įrenginius stebėti ar valdyti. Sistemoje galima užprogramuoti įvairius patalpų mikroklimato scenarijus, pavyzdžiui, nakčiai, kai pastate nelieka žmonių, arba pasirodymams, kai į pastatą susirenka daug lankytojų. FIMA pastate įdiegė ne tik pastato valdymo sistemą, bet ir saugos, įeigos kontrolės, vaizdo stebėjimo sistemas, vidaus kompiuterių ir telefonų tinklą, dūmų šalinimo ir vidaus priešgaisrinio vandentiekio automatiką, gaisrinę signalizaciją ir evakuacinį įgarsinimą. Pastaroji sistema gali būti naudojama ir lankytojams skirtiems informaciniams pranešimams. Vaizdo stebėjimui patalpoje sumontuota 12 stacionarių, trys valdomos ir trys povandeninės vaizdo kameros. Šiomis povandeninis delfinariumo pasaulis stebėtas jau ne vienus metus, todėl FIMA pasiūlė tokias sistemas pakeisti šiuolaikinėmis skaitmeninėmis didesnės raiškos kameromis. Delfinariume FIMA taip pat nutiesė daugiau kaip 10 kilometrų įvairių kabelių, sumontavo 405 gaisrinės kilpos įrenginius, 77 garsiakalbius. Daliai patalpų parinkta drėgmei atspari technika, o kai kuriuos įrenginius teko montuoti virš paties baseino – šiam darbui pasitelkti aukštalipiai.

EUROPA NENORI ŽAISTI SU UGNIMI Lietuvoje kasmet kyla maždaug 12 tūkst. gaisrų – tokia mažai kintanti gaisrų statistika, konferencijos „Ar Europa žaidžia su ugnimi?“ organizatorių vertinimu, yra signalas, kad kalbėti apie gaisrų prevenciją, naujas statybines medžiagas ir jų keliamus pavojus bei gaisrinės saugos tyrimus būtina. Dauguma gaisrų – gyvenamuosiuose namuose

Nors Lietuvoje iki šiol išvengta tokio masto gaisrų kaip Baku ar Bukarešte, Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų tenka triskart daugiau žūčių nei Europos Sąjungos (ES) vidurkis. Gaisrinės saugos specialistai konstatuoja, kad daugiausia gaisrų kasmet kyla gyvenamosios paskirties pastatuose – neinspektuojamuose daugiabučiuose ir individualiuosiuose namuose. Praėjusiais metais tokių buvo beveik 2 tūkstančiai. Pagrindinės gaisrų priežastys – neatsargus elgesys su ugnimi, krosnių, židinių, dūmtraukių įrengimo pažeidimai, elektros įrangos gedimai, padegimai. Beveik 200 gaisrų praėjusiais metais kilo transporto priemonėse. Gaisrai rečiausi gamybos ir pramonės paskirties pastatuose. Daugiau nei 44 proc. visų gaisrų pernai kilo atvirose teritorijose. Specialistų siūlymas – pasekti Lenkijos pavyzdžiu ir mažiausiai gyvūnams pavojingu laikotarpiu sustiprinus kontrolę leisti deginti žolę.

Birgitte MESSERSCHMIDT: „Tam tikrus pasikeitimus teisės aktuose padiktuoja įvykusios nelaimės, nors iš jų vis nepasimokoma.“

Gaisrinei saugai – didesnis dėmesys

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) direktoriaus pavaduotojas Vytas Kaziliūnas konferencijoje pristatė PAGD veiklą mažinant gaisrų ir žuvusiųjų juose skaičių. Šiuo metu Lietuvoje gaisruose žmonių žūva mažiau nei Latvijoje, bet daugiau nei Estijoje. Nuo 2006ųjų žuvusiųjų skaičius sumažėjo 2,5 karto. PAGD direktoriaus pavaduotojo įsitikinimu, norint dar labiau sumažinti gaisrų skaičių, būtina investuoti į aktyviąsias gaisrinės saugos priemones gyvenamosios paskirties pastatuose, mat objektuose, kuriuose vykdoma priešgaisrinė priežiūra, gaisro rizika yra minimali. V. Kaziliūnas atkreipė dėmesį, kad nors projektuojant gyvenamosios paskirties pastatus privalu laikytis gaisrinės saugos reikalavimų, kontrolė atliekama nesistemingai. Kalbėdamas apie gaisrinės saugos normavimą specialistas pabrėžė, kad nuo 2008 metų buvo peržiūrėta ir atnaujinta gaisrinės saugos normavimo sistema: parengta ir Europos Komisijai notifikuota 12 gaisrinės saugos projektavimo taisyklių. 2010 metais sukurta atskira statinio projekto dalis „Gaisrinė sauga“, šiai daliai projektuoti atestuojami gaisrinės saugos specialistai, vykdomi statybų tikrinimai, teisės aktai peržiūrimi ir tobulinami atsižvelgiant į gaisrų gesinimo bei tyrimo praktiką. 2016-aisiais bus įtvirtinti pakeitimai, susiję su ugniagesių savanorių veikla. V. Kaziliūnas apgailestavo, kad po gaisro daugiabutyje Žirmūnuose, kai žuvo šeši žmonės, ne visos pamokos buvo išmoktos: privažiavimai prie daugiabučių vis dar užstatyti automobilių, o nekilnojamojo turto plėtotojai norėtų dar labiau sumažinti privažiavimui prie daugiabučių skiriamą plotą. Daug problemų vis dar kyla dėl neatsakingo objektų savininkų požiūrio į gaisrinę saugą.

Teisės aktai nepakankami?

Konferencijoje pranešimą skaičiusi organizacijos „Firesafe Europe“, vienijančios gaisrinės saugos specialistus, ekspertus, mokslininkus ir gamintojus, techninės darbo grupės vadovė Birgitte Messerschmidt atkreipė dėmesį, kad ES gaisrinės saugos reglamentavimas priklauso nuo valstybių narių sprendimų.

Vytas KAZILIŪNAS: „Norint dar labiau sumažinti gaisrų skaičių, būtina investuoti į aktyviąsias gaisrinės saugos priemones gyvenamosios paskirties pastatuose.“ „ES suteikia priemonių, padedančių suderinti atsparumo ugniai bandymus, klasifikavimo sistemą, o valstybės narės suderintas taisykles pritaiko praktikoje“, – aiškino B. Messerschmidt. Tam tikrus pasikeitimus, atkreipė dėmesį „Firesafe Europe“ techninės darbo grupės vadovė, teisės aktuose padiktuoja įvykusios nelaimės, nors iš jų vis nepasimokoma. B. Messerschmidt pabrėžė, kad Europoje statant vis daugiau energiškai efektyvių pastatų neišvengiamai keičiasi gaisrinės saugos situacija: „Energiškai efektyviuose pastatuose naudojami trijų stiklo paketų langai, mechaninės vėdinimo sistemos, storas šiltinimo sluoksnis, degiosios medžiagos, ant pastatų įrengiamos saulės baterijos, kurių, net ir kilus gaisrui, neįmanoma išjungti. Deja, bet modernūs pastatai – ne visada geri pastatai. Statant juos labai svarbu galvoti apie priešgaisrinę saugą ir galimus gaisrų padarinius. Statistika rodo, kad prieš dešimtmetį statyti pastatai užsidega greičiau nei iškilę prieš 30 metų. Be to, ugnis dėl naudojamų degiųjų medžiagų ir plastiko gali labai greitai išplisti ir per pastato fasadą, peržengdama ugnies barjerus. Ne mažesnis ir toksinių dūmų išplitimo pavojus. Mūsų teisinė sistema vis dar orientuota į tradicines medžiagas, nors naudojamos kitos.“ Gaisrinių tyrimų centro viršininkas dr. Donatas Lipinskas antrino – apie tai, kad esami standartiniai degumo charakteristikas vertinantys metodai nepakankami naujai kuriamiems produktams, diskutuojama vis garsiau. Į degumo klasifikavimo sistemą siūloma integruoti didelių matmenų gaminių bandymus, pavyzdžiui, produktų ar jų komplektų degumo vertinimą dideliame kambaryje arba fasadų bandymus, kuriuose iš esmės skirtųsi gaisro apkrovos mastas ir įtaka. Pradėta svarstyti ir būtinybė papildomai įvertinti produktų ypatybę būti atspariems besitęsiančiam smilkimui arba žaižaravimui. Be to, šiuo metu kaip tik rengiamas ES darnus fasadų bandymų standartas. Tiesa, koks jis bus – nuspėti sunku. Parengė Kristina BUIDOVAITĖ

PASAULINIS APDOVANOJIMAS – UŽ DAUGIABUČIŲ PROJEKTĄ

1 20

r. 1

LIS

U SA

Singapūre išdalyti architektūros „Oskarais“ vadinami Pasaulio architektūros festivalio (World Architecture Festival, WAF) apdovanojimai. Šiemet konkursas į tris dienas ištaigingoje viešbučio „Marina Bay Sands“ aplinkoje vykusius darbų pristatymus, konferenciją, diskusijas ir galiausiai iškilmingą apdovanojimų ceremoniją sutraukė daugiau kaip 2 tūkst. architektų bei dizainerių. Daugiausia dėmesio ir prestižiškiausias festivalio Metų pasaulio pastato apdovanojimas už Singapūre įgyvendintą daugiabučių komplekso projektą „The Interlace“ atiteko vokiečių architektui Ole Scheerenui ir Nyderlandų architektų biurui OMA. Tarptautinio pripažinimo garantas

Nuo 2008 metų rengiamas Pasaulio architektūros festivalis – pats tikriausias architekto leidimas į tarptautinę architektūros sceną, garantuojantis profesinę ir asmeninę transformaciją. Didžiulio žiniasklaidos dėmesio visada sulaukiantis festivalis dėl renginio koncepcijos, masto ir solidžios vertinimo komisijos laikomas vienu reikšmingiausių, svarbiausių architektūros konkursų pasaulyje. Konkurso rengėjų tikslas – kuo plačiau apžvelgti ir pristatyti pačius įvairiausius šiuolaikinės ar-

chitektūros pasiekimus bei tendencijas, todėl čia rungiamasi net trisdešimtyje skirtingų kategorijų – nuo įvairios funkcinės paskirties jau išpildytų architektūros projektų ir kraštovaizdžio sprendimų iki eksperimentinių ateities koncepcijų. Šiemet WAF vertinimo komisijos dėmesiui buvo pateikta daugiau kaip 700 projektų iš beveik 50 pasaulio šalių. Konkurse jau ne pirmąkart dalyvauja ir laimi tokie architektūros virtuozai kaip „Foster+Partners“, OMA, „Herzog& de Meuron“, „Büro Ole Scheeren“, „Rogers Stirk Harbour+Partners“, „Rafael Vinoly Architects“, BIG, „Grimshaw Architects“, „Heatherwick Studio“, „Carlos Ott“, „Zaha Hadid Architects“ bei „Sou Fujimoto Architects“. Šiemet tarp komisijos narių buvo ir vienas ankstesnių šio konkurso nugalėtojų – japonų architektas Sou Fujimoto.

Singapūro rezginys

Pasaulio architektūros festivalio kulminacijos metu 2015 metų pasaulio pastatu paskelbtas Nyderlandų architektų biuro OMA ir vokiečių „Büro Ole Scheeren“ suprojektuotas vertikalus kaimelis „The Interlace“ Singapūre. Aštuntasis garsųjį pasaulinio lygio apdovanojimą pelnęs pastatas WAF direktoriaus Paulo Fincho įvertintas kaip drąsus šiuolaikinės architektūros mąstymo pavyzdys ir pagirtas už radikaliai naują požiūrį į modernų gyvenimą atogrąžų klimato sąlygomis. Konkurso vertinimo komisija pripažino, kad „The Interlace“ – vienas ambicingiausių gyvenamųjų namų projektų Singapūro istorijoje. Šio daugiabučių komplekso idėją atspindi ir pats komplekso pavadinimas (anglų kalba „interlace“ reiškia „susipinti“, „susiraizgyti“, „susiraizgymas“) – tai vingrus gyvenamųjų ir viešųjų erdvių tinklas, susipynęs su natūralia aplinka. Architektai nusprendė atsisakyti Singapūro panoramai įprasto būstų tipo – atskirų daugiabučių bokštų klasterių – vertikalią liniją paversdami horizontalia. Taip gimė „The Interlace“ projektas

Tarp 2015 metų WAF finalininkų patekęs lietuvių architekto Alfredo TRIMONIO projektas – individualusis gyvenamasis namas TU14 – vienintelis finale atsidūręs projektas iš Rytų Europos. su 31 daugiabučiu, kurių kiekvienas yra šešių aukštų ir 70 metrų ilgio. Šešiakampiais išdėstyti pastatai supa aštuonis didelius daugiau ar mažiau atvirus vidinius kiemus – ši komplekso schema sukuria vidinių ir išorinių erdvių tinklą, kurio skirtinguose lygmenyse išdėstyta daugybė bendrų ir privačių lauko erdvių.

novatoriška strategija – suprojektuota terasinė upės krantinė, apželdinta potvyniams atsparia augmenija. Pėsčiųjų takai ir paviljonai integruoti su augalų terasomis, kurios prisitaiko prie sezoninių potvynių. Projektas buvo giriamas dėl jo didelės įtakos potvynių valdymui ir už panaudotus tiltus, žaismingai sujungiančius vietovę ir sukuriančius bendruomenes abiejose upės pusėse. Iš 338 į finalą atrinktų projektų „AkzoNobel“ prizas už geriausią spalvų pritaikymą eksterjere ir nepriekaištingą spalvų bei formos integralumą atiteko architektų studijos „Yazgan Design Architecture“ sukurtam ONS INCEK prekybos salonui ir pardavimų biurui Turkijoje. Mažojo projekto prizo laureatu pripažintas architektų biuro „DinellJohansson“ kūrybingas Lidingövalleno mažojo futbolo stadiono sprendimas Švedijoje. Studentų jungtinio darbo prizas (WAF „Student Charrette“), įvertinus 17 pateiktų projektų, įteiktas architektūros ir planavimo mokyklai už naują žvilgsnį į Ežerų miestu vadinamą Bhopalo (Indija) praeitį, dabartį ir ateitį.

Geriausieji – ir Kanadoje, ir Kinijoje

Be geriausio pasaulio pastato, metų projektų titulais įvertinti ir kiti įspūdingi projektai. Geriausiu ateities projektu pripažintas daugiabutis Vankuverio namas Kanadoje, kurio autorius – gerai žinoma tarptautinė Danijoje įkurta architektų studija „BIG – Bjarke Ingels Group“. Anot žiuri, tai puikus naujos urbanistinės tipologijos pavyzdys, parodantis, kaip galima sušvelninti destruktyvų greitkelio viaduko poveikį ir suteikti galimybę išnaudoti paprastai apleistas viešąsias erdves. Juo galės sėkmingai pasiremti įvairiausios savivaldybės ir plėtotojai, planuodami miestų ateitį visame pasaulyje. Metų kraštovaizdžio titulas atiteko architektų ir kraštovaizdžio specialistų biuro „Turnescape International“ suprojektuotam parkui „Yanweizhou Park“ Kinijoje už ekologišką ir patikimą didelio masto potvynių valdymo sprendimą. Trijų plačių upių – kiekviena yra daugiau nei 100 metrų pločio – žiotyse sužaliavusiame parke pritaikyta

„Pirklių namų“ interjeras.

Tarp finalininkų – ir lietuvių projektas

Tarp šių metų finalininkų minėtas ir Lietuvos pavadinimas – prestižinėje privačiųjų namų kategorijoje buvo pateiktas ir lietuvių architekto Alfredo Trimonio („Trimonis Architects“) Vilniaus priemiestyje, Turniškėse, suprojektuotas individualusis namas TU14. Pažymėtina, kad tai yra vienintelis į finalą patekęs projektas iš Rytų Europos. Ir nors šioje kategorijoje geriausiu gyvenamuoju namu pripažintas gana nestandartinis vietnamiečių projektas „Saigon house“, galime didžiuotis – vien patekimas tarp WAF finalininkų yra didelis laimėjimas ir pripažinimas: konkurencija šiame konkurse yra milžiniška, rungtis tenka su tokiais architektūros grandais kaip Nyderlandų architektų biuras OMA, „Zaha Hadid Architects“ ar „Sou Fujimoto Architects“. Įdomiausia, kad Lietuvai atstovaujantis biuras „Trimonis Architects“ į WAF konkurso finalą pateko antrus metus iš eilės. Pernai į geriausių darbų septintuką kategorijoje „Sena ir nauja“ buvo patekęs kitas architekto A. Trimonio projektas – verslo centras „Pirklių namai“ Vilniuje. Ketverius metus pasaulio architektūros festivaliai buvo rengiami Barselonoje. Nuo 2012-ųjų jie persikėlė į Singapūrą, o 2016 metais WAF konkursas vyks Berlyne. Norintieji dalyvauti konkurse jau gali sekti, kada bus galima pradėti teikti paraiškas ir projektus. Parengė Ingrida VIČIULYTĖ

1 20

r. 1

LIS

U SA

2014 metais į WAF geriausių darbų septintuką kategorijoje „Sena ir nauja“ buvo patekęs kitas architekto Alfredo TRIMONIO projektas – verslo centras „Pirklių namai“ Vilniuje.

1 20

r. 1

LIS

U SA