SA 2015 N9

2015/9 lapkritis

AUKSINĖ ZAHOS HADID KOLEKCIJA INDIVIDUALIOS ŠILDYMO SISTEMOS – POTENCIALUS TARŠOS ŠALTINIS ATLIEKŲ TVARKYMAS: KIEK GRANDŽIŲ TRŪKSTA SISTEMAI? GEOTERMINIAMS GRĘŽINIAMS – GRIEŽTESNI REIKALAVIMAI LENINO AIKŠČIŲ UŽKEIKIMAS: SUDĖTINGOS NAUJO VAIDMENS PAIEŠKOS

Kaina 2,49 Eur 8,60 Lt

PLUNGĖS DVARE – XIX AMŽIAUS AIDAS

Turinys STATYBA

5 TEMA

Naujas etapas – efektyvesnių investicijų link Inesis Kiškis

10 FORUMAS

Atliekų tvarkymas: kiek grandžių trūksta sistemai?

Gintaras Denafas, Dalius Krinickas, Martynas Nagevičius, Kęstutis Trečiokas, Algirdas Reipas

16 SITUACIJA

Vandens tiekėjams – mažiau klausimų Bronius Miežutavičius

18 INFRASTRUKTŪRA

Paviršinių nuotekų tvarkyba: kokius sprendimus rinksimės?

Marius Čaikauskas, Algirdas Radzevičius, Irmantas Valūnas

26 TECHNOLOGIJOS

Mažieji nuotekų valymo įrenginiai – lygiaverčiai didiesiems Aušra Mažeikienė

30 SITUACIJA

Geoterminiams gręžiniams – griežtesni reikalavimai Kęstutis Kadūnas, Žygimantas Palaitis

32 TECHNOLOGIJOS

Individualios šildymo sistemos – potencialus taršos šaltinis

Linas Kliučininkas, Dainius Martuzevičius, Jonas Matulevičius

ARCHITEKTŪRA

34 TECHNOLOGIJOS

Biodujų išgavimas – verslo iniciatyva Aušra Zigmontienė

40 TECHNOLOGIJOS

Derybų objektas – gamybinės nuotekos Egidijus Kunevičius, Leonas Makūnas, Eligijus Masiulis, Irmantas Valūnas

42SPRENDIMAS

Kasyba – būdas panaikinti sąvartynų žymes Gintaras Denafas, Dainius Tiškevičius, Aušra Zigmontienė, Antanas Žiulpa

44 PASAULIS

Žaliuojantis šiukšlyno parkas

48 URBANISTIKA

Lenino aikščių užkeikimas

Inesa Alistratovaitė-Kurtinaitienė, Simonas Gentvilas

52 URBANISTIKA

Lietuviškas„termitynų“ fenomenas: aplinkai žalinga struktūra Marius Narmontas, Algirdas Žebrauskas

66 PAVELDAS

Plungės dvare – XIX amžiaus aidas

Židrūnas Gelumbickis, Gražina Kirdeikienė, Aldas Kliukas

72 PASAULIS

2016-ųjų RIBA auksas – į Zahos Hadid kolekciją

Šiame numeryje minimų įmonių ir įstaigų rodyklė 51 AGA CAD 46 AHK – Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmai II virš. Akustinių tyrimų centras 13 „Alwark“ 58 „Amalva“ 8 Aplinkos projektų valdymo agentūra 58 „Betono centras“ 17 „Daistatus“ 66 „Elvaradas“ 66 „Gaudrė“ 24 „Gelgaudiškio gelžbetonis“ 58, 64 GLCO 22 „Grinda“ 58 „Grohe AG“ 28 „Grunto valymo technologijos“ 19 „Hauraton“ 30 „Klaipėdos vanduo“ 64 „Knauf“ IV virš. „Krasta Auto“ 34, 56 KTU 71 „Laminam“ 58, 61 „Laufen CZ s r.o.“ 39 „Lietuvos dujos“ 43 „Mandelli“ 54 Medžio centras 66 „Pamario restauratorius“ 66 „Plungės Jonis“ 21 „Plungės lagūna“ III virš. „Reynaers“ 66 „Sauslaukio statyba“ 66 „Sistema“ 5 „Švykai“ 63 „Ugira“ 54 „Unideco“ 69 „Veikta“ 26, 36 VGTU 37 „Wilo Lietuva“ 20 „Žali stogai“

Redakcijos skiltis

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Ukmergės g. 322 LT-12106 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt, www.sa.lt Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos tarybos narys; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; prof. dr. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; doc. dr. Liutauras Nekrošius, VGTU Architektūros fakulteto dekanas; doc. dr. Žymantas Rudžionis, KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas. „Statyba ir architektūra“ yra Lietuvos statybininkų asociacijos, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos ir Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų narys.

UAB „Statyba ir architektūra“ bendradarbiauja su VšĮ Statybos ir architektūros fondu.

Bendrovės direktorė Jūratė Babickienė Redaktoriai Darius Babickas, Rusnė Marčėnaitė Korespondentės Lina Bieliauskaitė, Kristina Buidovaitė Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Jurgita Volungevičiūtė Fotografas Gediminas Bartuška Reklamos skyrius Tel. +370 5 246 1518 Liudmila Michalkevičienė, Dalia Daujotienė Prenumeratos ir platinimo skyrius Regina Černiavskienė Tel. +370 5 246 1519 © „Statyba ir architektūra“, 2015 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą.

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Aplinkosauga – viena prioritetinių užduočių ne tik Europoje: klimato atšilimo, taršos problemos neišsprendžiamos lokaliai. Lietuva, Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų paramą šioms problemoms spręsti gavusi bene paskutinį kartą – 2014–2020 metų laikotarpiui – didžiąją dalį lėšų išdalijo įprastiems sektoriams: pastatų renovacijai, atliekų tvarkymui ir vandentvarkai.

Skirtumas tik tas, kad pabaigos nuojauta paskatino suteikti galimybę iki šiol neprioritetiniais laikytiems šių sektorių poreikiams patenkinti. Tai turėtų labiausiai pajusti vandentvarkos įmonės. Be to, pagaliau ryžtasi iš jų kategoriškai reikalauti investuojant laikytis sąnaudų susigrąžinimo principo.

Gatvių užtvindymo problemos, kurias sostinė ir kai kurie kiti šalies miestai patiria per rimtesnes liūtis, toli gražu nėra, kaip kartais įsivaizduojama, vieno užsikimšusios kanalizacijos šulinio problema. Ištisus dešimtmečius netvarkytų ir šiandienei didmiesčių urbanizacijai nepritaikytų paviršinių nuotekų surinkimo tinklų rekonstrukcijai Lietuvai reikia šimtų milijonų eurų. O pinigų šį ES lėšų administravimo laikotarpį tam pavyko skirti tik tiek, kiek reikia daliai sostinės problemų išspręsti.

Privačiajam sektoriui ši sritis nėra patraukli. Šiam sektoriui kur kas patraukliau dalyvauti atliekų tvarkymo versle. Tiksliau – jas deginti. Noras labai suprantamas, nes sudeginta šiukšlė pagamina kilovatvalandę elektros, kurią galima parduoti. Klaipėda, Kaunas, Vilnius – visuose didmiesčiuose norima statyti atliekų deginimo jėgaines. Specialistai stebisi – kodėl yra taip, kad atkakliai mokydama visuomenę rūšiuoti atliekas, siekdama jas perdirbti valstybė švaisto ES lėšas kurdama deginimo galių perteklių? Užsienyje jau yra pavyzdžių, kai tokios gamyklos uždaromos neradus galimybės net importuoti atliekų.

Paradoksali situacija – į užmiestį dėl svajonės tyrame ore auginti vaikus išsikeliantiems žmonėms gali tekti įsitikinti, kad individualios šildymo sistemos teršia orą ne mažiau nei miestuose – transportas ar pramonės įmonės. Bėda ta, sako mokslininkai, kad naudojame ne visada patį kokybiškiausią kurą, ir pro kaminus pasklindanti kietųjų dalelių ar kitokia tarša pro langus sugrįžta. Gerai tai, kad būdų išvengti šios bėdos yra.

Plungės dvaro sodyba – vienas geriausiai išlikusių dvaro sodybų kompleksų Lietuvoje. Neseniai jis atvertas po kelerius metus trukusių rekonstravimo, restauravimo ir pritaikymo muziejui darbų. Verta aplankyti!

Mūsų viršelyje – vienas naujausių įgyvendintų architektūros primadonos Zahos Hadid projektų. Netrukus jai bus įteiktas Karališkojo Britanijos architektų instituto (RIBA) skiriamas Karališkasis aukso medalis, ir Z. Hadid taps pirmąja moterimi, pagerbta šiuo prestižiniu architekto darbą bei nuopelnus įvertinančiu apdovanojimu. Reaguodama į puikią žinią, Z. Hadid pripažino – moterims šioje srityje įsitvirtinti nelengva.

Tiražas 4300 egz.

Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

ISSN 0131-9183

Viršelyje – architektės Zahos Hadid suprojektuotas Heidaro Alijevo kultūros centras Baku (2013 metai).

NAUJAS ETAPAS: EFEKTYVESNIŲ INVESTICIJŲ LINK

Rusnė MARČĖNAITĖ

Trims sektoriams – vandentvarkos, pastatų renovacijos ir atliekų tvarkymo – Aplinkos ministerija skyrė didžiąją dalį 2014–2020 metų Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų paramos. Ko gero, paskutinį paramos laikotarpį finansavimo prioritetus keisti nesiimta – tęsiami anksčiau pradėti darbai.

Etapais – ir lėšos, ir planai

Pirmąjį, 2000–2006 metų, ES lėšų administravimo laikotarpį prioritetas, o kartu ir didžioji dalis lėšų teko atliekų tvarkybos, vandentvarkos ir gyvosios gamtos bei šiek tiek – saugomų teritorijų poreikiams.

Buvo tiesiami ir rekonstruojami vandentiekio tinklai, statomi nuotekų valymo įrenginiai, uždaromi seni ir statomi nauji sąvartynai – pagal direktyvinius reikalavimus senuosius reikėjo uždaryti iki 2009 metų vidurio: nuo tada atliekų šalinimas galimas tik europinius standartus atitinkančiuose sąvartynuose. Tuo pat metu buvo rūpinamasi kitais svarbiais atliekų sistemos elementais: įrengtos bendrojo naudojimo konteinerinės aikštelės, didžiųjų atliekų aikštelės, žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelės.

Tolesni, 2007–2013 metų, atliekų tvarkymo sistemos plėtros planai dėliojosi sunkiai, prisiminė Aplinkos ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo departamento direktorius Inesis Kiškis: „Tuo metu Lietuvoje buvo daugybė „pranašų“, kurie siūlė stebuklingų sprendimų, jei tik duosime pinigų. Tačiau buvo labai sunku apsispręsti, kuriuo keliu eiti. O kai pradėjo aiškėti, kad nespėsime panaudoti atliekų sektoriui skirtus pinigus, savivaldybės pasirinko statyti mechaninio biologinio apdorojimo įrenginius. Šiandien daug kalbama apie deginimą, kuris yra neišvengiama atliekų tvarkymo sistemos dalis, bet reikia turėti omenyje ir Europos bei Lietuvos atliekų tvarkymo – žiedinės

ekonomikos – politiką bei strategiją: kuo daugiau perdirbti ir kuo mažiau išmesti ar sudeginti.“ Tęsiantis diskusijoms, prieš 2014–2020 metų laikotarpį buvo minčių net ir išvis nebefinansuoti naujų atliekų sektoriaus projektų – palikti tai privačiajam sektoriui. Galiausiai nuspręsta paremti kelias atliekų sektoriui skirtas priemones.

Galimybė atliekų verslo subjektams

4,3 mln. eurų bus skirta informacinei gaminių ir pakuočių atliekų sistemai sukurti. „Apskaita yra problema: mes nelabai gerai žinome, kiek ir kokių atliekų susidaro, kur jos patenka. Statistika rodo, kad sąvartynuose šalinamų atliekų kiekis mažėja, bet ta tema yra įvairių pasvarstymų“, – aiškino I. Kiškis.

Taip pat netrukus bus parengta nedidelė studija, kuri turėtų padėti Lietuvai apsispręsti, ar verta turėti į sąvartynus patenkančių atliekų sudėties tyrimo laboratoriją. Tam planuojama skirti apie 0,3 mln. eurų.

Trečia priemonė, kurią įgyvendinti bus pradėta kitąmet, o darbai startuos tik 2017-aisiais, išskirtinė tuo, kad tai viena iš retų Aplinkos ministerijos administruojamų priemonių mažam ir vidutiniam verslui. Ketinama paremti pastangas pastatyti ar atnaujinti įrenginius, kuriais atliekos paruošiamos perdirbti.

Tam bus skirta apie 12 mln. eurų. „Verslininkų mąstymas turėtų būti ne „kaip čia gauti subsidiją“, o „turiu verslą, ir jei mano projektas atitiks reikalavimus, gausiu paramą“, – nepasiduoti pagundai kurti projektą specialiai ES finansavimui gauti ragina I. Kiškis.

Didžiausia dalis atliekų sektoriui numatytų lėšų bus skirta viešajai paslaugai teikti – vis dar Lietuvoje labai trūkstamų rūšiavimo konteinerių aikštelių tinklo plėtrai ir tam tikriems, galbūt labiau nuo vandalizmo apsaugotiems konteineriams įrengti.

Pasak pašnekovo, nuspręsta, kad šia sritimi vis dar turi rūpintis valstybė, nes atliekų tvarkymo kultūros formavimas yra viešojo intereso reikalas, todėl finansavimą tam turi skirti valstybė. Šiai priemonei atseikėta 70 mln. eurų, kuriuos įveiklinti stengiamasi kuo greičiau – jau derinami finansavimo sąlygų aprašai.

6 Didžioji dalis 2014–2020 metų Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos atiteks trims sektoriams: vandentvarkos, atliekų tvarkymo ir pastatų renovacijos.

G. Bartuškos nuotr.

Vandentvarkos projektus planuos regionai

Vandentvarkos sektoriuje iki šiol taikytas valstybės projektų planavimo būdas, kai projektų sąrašai buvo sudaromi ministerijoje. Dabar, įgyvendinant Vyriausybės programą, vis daugiau teisių ir atsakomybių atiduodama regionų lygiui.

Subsidiniams projektams bus paskirstyta 150 mln. eurų, o projektų sąrašus sudarys regionų plėtros tarybos.

Savivaldybėms regionų lygmeniu reikės susitarti, kaip pasidalyti tuos pinigus, kad būtų pasiekti Aplinkos ministerijos nustatyti tikslai: vienas jų – kiek gyventojų turi būti prijungta prie naujai nutiestų vandens tiekimo ir nuotekų tinklų. Bendras valstybės tikslas – 95 proc. gyventojų prijungimas prie šios sistemos – šiek tiek modifikuotas: minėtas procentas nebe privalomas, o siektinas. Šiuo laikotarpiu išplėstas tinkamų finansuoti veiklų sąrašas. „Anksčiau finansavimą esant nedidelėms išimtims skyrėme tik nuotekų surinkimo ir valymo įrenginiams, nefinansavome tinklų renovacijos, pagrįsdami tuo, kad savo turtą reikia tvarkyti patiems, bet dabar, suprasdami, kad tai paskutinis kartas, kai gauname ES pinigų, atlaisvinome šias sąlygas. Skatiname renovuoti ir taip mažinti nuostolius tinkluose. Apribotas tik renovuotinų tinklų amžius – negalima renovacija vadinti pernai paklotų tinklų taisymo: jie turi būti pakloti iki nepriklausomybės“, – komentavo I. Kiškis.

Savos lėšos planuojamos atidžiau

15

20

N

M

/TE

r. 9

Tikimasi, kad koncentruotis į tikrai naudingas investicijas, atsakingiau planuoti darbus padės dar vienas centrinės valdžios žengtas žingsnis – apsispręsta sumažinti paramos intensyvumą. Praėjusį ES finansavimo laikotarpį jis siekė 95 proc., nuo šiol – tik 50 proc. „Aritmetiškai skaičiuojant, turėdamas baigtinį lėšų kiekį, prisidėdamas antra tiek – 50 proc., padarysi daugiau, negu gaudamas 95 proc. paramą“, – atkreipė dėmesį Aplinkos ministerijos atstovas.

Vandens tiekimo įmonės galės pasinaudoti dar vienu ekonominiu instrumentu, jeigu rūpinsis mažesnėmis – 200– 2000 gyventojų turinčiomis – gyvenvietėmis: investuodamos į tokio dydžio gyvenviečių nuotekų tvarkymo ir vandens tiekimo infrastruktūros plėtrą, jos gaus ne 50, o 80 proc. paramą.

Kita išimtis susijusi su baigiamais rengti upių baseinų regionų valdymo planais, kuriuose įvardyti iš dalies maži miesteliai, esantys šalia upių, kurių kokybė reikalauja gilesnio nuotekų išvalymo. „Tais atvejais, kai reikalingas tretinis išvalymas, irgi bus skiriama 80 proc. parama: nenorima bausti įmonių ar žmonių, kad jie A

gyvena prie ekologiniu požiūriu jautrios upės“, – aiškino Europos Sąjungos paramos administravimo departamento direktorius.

Rūpinamasi išvengti lėšų įšaldymo

Projektų įgyvendinimo ciklas jau prasidėjo, bet sutarčių pasirašymas planuojamas tik kitų metų pabaigoje: pretenduojančiųjų gauti paramą laukia nemenki iššūkiai rengiant finansavimui gauti reikalingus dokumentus.

Pirmiausia teks išnagrinėti tris alternatyvius problemos sprendimo būdus (tarkime, ar pastatyti vienus didelius valymo įrenginius, ar du mažus, ar rasti kokį kitą variantą). Regionų plėtros taryba turės iš trijų nagrinėtųjų išrinkti optimalią alternatyvą ir įtraukti ją į sąrašą, o tada jau bus galima rengti ir teikti paraišką, kurią vertins Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA). Esant teigiamam APVA vertinimui, aplinkos ministro įsakymu projektui bus skiriamas finansavimas.

Naujovė, palyginti su ankstesniu finansavimo laikotarpiu, yra reikalavimas paraiškas APVA pateikti tik įvykdžius viešuosius pirkimus, pažymėjo I. Kiškis: „Tai leidžia išvengti atvejų, kai viešieji pirkimai pradedami tik pasirašius finansavimo sutartį, o šie dėl skundų ir teismų trunka metus ar pusantrų, tad pinigai įšaldomi. Be to, teikiant paraišką jau įvykdžius viešuosius pirkimus tikimės išvengti situacijų, kai dėl kainų pokyčių per teisminių ginčų laiką prašoma papildomo finansavimo.“ Lėšų skirta ir vandens tiekimo įmonių veiklos efektyvinimo planams rengti. Taip tikimasi paskatinti ir jas, ir savivaldybes ryžtis neišvengiamam, ekspertų nuomone, įmonių stambinimui.

Dar 100 mln. eurų vandentvarkos sektoriui Aplinkos ministerija norėtų paskirstyti per paskolas ar per garantijas. Galbūt – kiek palankesnėmis sąlygomis, negu įmonės jas galėtų gauti iš bankų. Tikslesnės detalės, konkrečios sritys paaiškės vėliau – priemonė veiks tik nuo 2019 metų. Išsiaiškinti poreikius, rinkos nepakankamumą tikimasi atlikus studiją – tuo rūpinasi Viešųjų investicijų plėtros agentūra.

Renovacijos mastai didesni nei paramos kišenė

Trečia svarbi finansavimo sritis 2014–2020 metais bus daugiabučių renovacija, prisidedanti prie energijos naudojimo ir CO2 emisijos mažinimo, žmonių gyvenimo sąlygų gerinimo ir aprūpinanti darbu statybų sektorių. Šiam laikotarpiui skirta 281 mln. eurų, ir dalis šios sumos jau

7 paskirstyta projektams. Tikimasi, kad bus paremta 30 tūkst. butų ūkių, tai yra apie 1300 namų atnaujinimas.

Vis dėlto, pripažino I. Kiškis, jau šiandien aišku, kad skirtų lėšų neužteks įsibėgėjusio proceso poreikiams patenkinti. Kadangi daugiabučių renovacija finansuojama teikiant paskolas, grąžinamų paskolų lėšos bus nukreipiamos į specialiai sukurtą fondą, o iš jo finansuojami nauji projektai.

Aplinkos ministerija atidėjo 50,4 mln. eurų savivaldybių viešiesiems pastatams renovuoti ir dar beveik 9 mln. eurų – renovacijos procesui skatinti. Biudžetą renovacijai turi ir Energetikos ministerija – centrinės valdžios viešųjų pastatų ir gatvių apšvietimo tinklų atnaujinimo projektams ji išskirstys 79 mln. eurų. Šalia trijų pagrindinių ES lėšas pasidalijusių sektorių paramos sulauks ir nemažai smulkesnių veiklų – tokių kaip pajūrio juostos tvarkymas, vandens telkinių būklės gerinimas, užterštų teritorijų tvarkymas, aplinkos monitoringo ir hidrometeorologinio tinklo stiprinimas, saugomų teritorijų tvarkymas, biologinės įvairovės apsauga, kova su invazinėmis rūšimis ir pan.

70 mln. eurų, numatytų paviršinių nuotekų tvarkybai – tinklams atnaujinti, naftos gaudyklėms ir kitokiems valymo įrenginiams įrengti – yra tik menka dalis tam reikiamų lėšų. Aplinkos ministerija ragina uoliau ieškoti šiai problemai spręsti žaliųjų, o ne pilkųjų technologinių betono priemonių.

Prioritetas – nuoseklus planavimas

Aplinkos ministerijos Europos Sąjungos lėšų administravimo departamento direktorius I. Kiškis pripažino – šiuo metu, antrais finansinio laikotarpio metais, ES investicinių lėšų Lietuvos mastu panaudota dar labai nedaug.

Aplinkos ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo departamento direktorius Inesis KIŠKIS: „Siekiame, kad būtų užtikrintas visų procesų skaidrumas, kad sprendimai būtų ne voliuntaristiniai, o pagrįsti strateginiais, viešai patvirtintais dokumentais ir turėtų sisteminį, tęstinį poveikį šalies ekonomikai bei žmonių gerovei.“ „Siekiame, kad būtų užtikrintas visų procesų skaidrumas, kad sprendimai būtų ne voliuntaristiniai, o pagrįsti strateginiais, viešai patvirtintais dokumentais ir turėtų sisteminį, tęstinį poveikį šalies ekonomikai bei žmonių gerovei. Dėl šios priežasties iš dalies padaugėjo ir derinimo stadijų. Todėl ne taip greitai ir įsibėgėja projektai, – aiškino I. Kiškis. – Visi nori, kad tie pinigai pajudėtų greičiau, bet kai laivas plaukia, greičiau gali nubėgti tik nuo laivo galo iki priekio. Greičiau, negu pats laivas plaukia – negali.“

HIDROTECHNINIAI STATINIAI Užsakovas: AB „Lietuvos energijos gamyba“ Objektas: Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės III slėginio vamzdžio renovavimo darbai Atliktas darbų kiekis: 20 547,24 m2

NUOTEKŲ VALYMO ĮRENGINIAI Užsakovas: AB „Klaipėdos vanduo“ Objektas: išvalytų nuotekų latakų remonto darbai Atliktas darbų kiekis: 2200 m2

GERIAMOJO VANDENS RUOŠIMO ĮRENGINIAI Užsakovas: UAB „Dzūkijos vandenys“ Objektas: geriamojo vandens rezervuarų vidinių paviršių remontas ir padengimas hidroizoliacine danga Atliktas darbų kiekis: 3200 m2

UAB „ŠVYKAI“ ATLIEKA: • Antikorozinį gelžbetonio konstrukcijų remontą; • Antikorozinį metalinių konstrukcijų remontą; • Priešgaisrinį įvairių konstrukcijų dažymą/padengimą.

Daugiau informacijos apie mus rasite www.svykai.lt

SA 2015 Nr. 9 / reklama

8

VANDENTVARKOS SEKTORIUS MOKYSIS TAUPYTI

2014–2020 metų Europos Sąjungos (ES) finansavimo laikotarpiu iš esmės nesikeis paramą skirstančių institucijų, tarp jų – ir Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA), vaidmuo – ji ir toliau lieka atsakinga už paraiškų vertinimą bei finansavimo sutarčių kontrolę.

Prioritetas – mažosios gyvenvietės APVA vyriausiasis patarėjas Kastytis Tuminas pabrėžė, kad šiuo, 2014–2020 metų, ES struktūrinių fondų paramos laikotarpiu valstybės planuose – daugiau dėmesio skirti įgyvendinamų projektų efektyvumui, o atskirose aplinkosaugos priemonėse didinama pareiškėjų finansavimo dalis.

Vandentvarkos projektams numatoma skirti didžiausią visų aplinkosaugos sektoriui suteiktų ES paramos lėšų dalį. Aplinkos ministerija (AM), nustatydama šio laikotarpio investicinę politiką, savivaldybėms siūlo didesnį prioritetą skirti gyvenviečių, turinčių 200–2000 gyventojų, vandentvarkos infrastruktūrai sutvarkyti. „Ne paslaptis, kad šiandien tokiose gyvenvietėse vandentvarkos ūkis yra ganėtinai apleistas, o didelei daliai gyventojų apskritai neprieinamos centralizuotai teikiamos paslaugos“, – paaiškino vyriausiasis patarėjas.

Vandentvarkos sektoriuje iki šiol buvo taikomas valstybės planavimo būdas, o naujuoju finansiniu laikotarpiu vis daugiau teisių ir atsakomybių perduodama regionams. AM patvirtinus finansavimo aprašus savivaldybės galės teikti savo projektinius siūlymus, techni-

nių sprendinių alternatyvas Regionų plėtros taryboms. Šioms patikėta sudaryti projektų sąrašus – tuomet, remiantis jais, bus teikiamos paraiškos APVA. Siūloma aiškiai aptarti atsakomybes APVA atstovo įsitikinimu, ES paramos lėšomis įgyvendinamų projektų efektyvumas priklausys nuo to, kaip pagrįstai ir išmintingai bus formuojamos projekto prielaidos ir kaip jos bus vertinamos regiono lygmeniu. Šiuo metu svarbiausia susitarti, kaip užtikrinti veiksmingą ir koordinuotą ES paramą administruojančių institucijų veikimą, siekiant projektų efektyvumo. Pagrindinis APVA rūpestis – kad ją pasiekę projektai nebūtų grąžinti tobulinti dėl, pavyzdžiui, nepagrįstų prielaidų. APVA siūloma išeitis – dėl veiklos efektyvumo susitarti dar projektinių sprendinių stadijoje.

Praėjusio ES finansavimo laikotarpio patirtis parodė, kad įprasta prielaidų metodika ir praktika nepadėjo tinkamai įvertinti projektų racionalumo, todėl savivaldybių vandentvarkos sektorius sulaukė priekaištų dėl perteklinių investicijų į projektus. Pavyzdžiui, atskirose savivaldybėse pastatyta nuotekų valyklų, kurių apkrovimas siekia ne daugiau kaip 50 proc. „Suprantama, įgyvendinant projektus, buvo sudėtinga numatyti ir įvertinti emigracijos, kuri palietė visą Lietuvą, mastą, tačiau migracija šalies ribose ir šiandien aktuali mažesnėms gyvenvietėms. Negalime sau leisti investuoti į infrastruktūrą, kuri liks nepanaudota. Užuot pastačius vieną perteklinio pajėgumo valyklą, galbūt galima pastatyti dvi, kurių apkrovimas siektų 80 proc.

Būtinas susitarimas ir bendras matymas“, – įsitikinęs pašnekovas.

Realių darbų pradžia – kitų metų pabaigoje Projektuotojai ir statybininkai laukia prasidedančių darbų. Anksčiau buvo planuota, kad viešieji pirkimai startuos kitų metų antrąjį ketvirtį, o pirmąsias finansavimo sąlygų sutartis APVA pasirašys 2016 metų rugsėjį. Šiuo metu dėliojamas kiek kitoks scenarijus: pirmieji ES paramos lėšomis įgyvendinami projektai galėtų startuoti 2016 metų pabaigoje. Savivaldybės ir jų vandentvarkos įmonės, siekdamos greičiau gauti finansavimą, nemažą dalį projektų įgyvendins remdamosi FIDIC Geltonąja knyga, kai vienu metu perkamos projektavimo ir rangos paslaugos, taigi darbų dauguma projektuotojų ir rangovų sulauks panašiu metu. Tiesa, atkreipė dėmesį K. Tuminas, gali padidėti rizika, kad dėl užsitęsusių viešųjų pirkimų užtruks projektų rengimas.

APVA specialistų iniciatyva vasaros pradžioje ir spalio mėnesį regionuose organizuoti susitikimai su Vidaus reikalų ministerijos Regioninės plėtros departamento regionų skyriais, savivaldybėmis ir vandens tiekėjų įmonėmis. Susitikimų metu specialistai pristatė finansavimo sąlygų aprašus, teisinius aspektus, susijusius su projektų rengimu, ir galimas alternatyvų schemas. APVA suinteresuota, kad ir savivaldybės, gavusios kvietimą pateikti projektinių sprendinių, ir regionų skyriai, kurie atliks vertinimus, tam būtų tinkamai pasiruošę. „Didžiausią rūpestį kelia tai, kad savivaldybės iki šiol neturi principinių susitarimų dėl racionalaus regioninių finansavimo ir siektinų rodiklių kvotų pasiskirstymo.

Pagrindinė efektyvaus projektinio sprendinio vertinimo grandis – regionų skyriai – neturi nei specializuotų ekspertų, nei finansavimo resursų tokiems ekspertams samdyti“, – apgailestavo K. Tuminas.

Sprendimus koreguoja patirtis 2014–2020 metais vandentvarkos ūkiui finansuoti numatytos trys priemonės – valstybinė (parama sieks 77 mln. eurų), regioninė (150 mln. eurų) ir finansinė (108 mln. eurų). Valstybinės priemonės projektai, suformuoti prieš dvejus metus kaip laikinojo finansavimo projektai, iš esmės baigiami įgyvendinti.

Pagrindinis rūpestis šiuo metu, atkreipė dėmesį K. Tuminas – regioninės priemonės projektai. Tai įvertinusi APVA jau praėjusiais metais kartu su ekspertais parengė apžvalgas ir rekomendacijas, skirtas projektų efektyvumui didinti. AM 2014-ųjų pabaigoje pritarė pateiktiems siūlymams ir papildė savivaldybių vandentvarkos infrastruktūros plėtros planų rengimo taisykles priedu – nagrinėjamų alternatyvų schemomis.

Kita reikšminga APVA apžvalga – teisės aktų, reglamentuojančių vandentvarkos infrastruktūros projektų rengimą ir būtinuosius paruošiamuosius darbus, ana-

lizė. Ekspertų parengtoje apžvalgoje pateikiami praktiniai pavyzdžiai, kurie parodo, kaip gali įstrigti projekto įgyvendinimas, jei laiku neįvertinami ir neatliekami privalomieji sklypų įforminimo veiksmai.

Pavyzdžiui, kiekviena vandenvietė turi tam tikras sanitarines apsaugos zonas. Jeigu gyventojo sklypas patenka į sanitarinės apsaugos zoną, duomenis privalu įrašyti į to sklypo kadastrinius dokumentus ir pateikti registre.

Iki šiol tam nebuvo skirta pakankamai dėmesio. Tikėtina, kad gyventojai už tokių duomenų įrašymą prašys kompensacijos, tuomet įstrigs suplanuoti darbai. Tad savivaldybės noras tam tikroje teritorijoje tiesti vamzdynus, laiku neįvertinus techninės ir teisinės bazės, gali būti komplikuotas ar visai neįgyvendintas.

APVA specialistai inicijavo ir metodinių nurodymų dėl optimalios nuotekų valyklų projektinės apkrovos nustatymo projekto parengimą. Metodiniuose nurodymuose ekspertai akcentavo prielaidų taikymo aktualumą. Vandentvarkos projektavimo normos galioja nuo 1990-ųjų.

Net ir taikant sąlyginę vandens sunaudojimo projektavimo prielaidą (šiuo metu – 230 litrų per parą vienam gyventojui), dažnai realus faktinis sunaudojimas (įprastai iki 100 litrų per parą vienam gyventojui) iškraipo finansinius projekto skaičiavimus, o mažose gyvenvietėse tampa perteklinių pajėgumų priežastimi.

Būtina tikslinti plėtros poreikius Ir projektuotojai, ir vandentvarkos ūkio specialistai sutaria, kad projektavimo normas būtina keisti. Prognozuojama, kad šie darbai gali užtrukti. Todėl, siekiant sudaryti galimybių savivaldybėms laiku parengti racionalius projektinius sprendinius, K. Tuminas mato išeitį – pagal pasiūlytą metodiką STR numatytas projektavimo normas taikyti lanksčiau, t. y. išsiaiškinti ir aptarti su vietos gyventojais jų lūkesčius ir plėtros perspektyvą, o pritaikius mažesnes normas paaiškinti, kodėl jos taikomos. „Pakanka pravažiuoti pro nedidelę gyvenvietę, kad pamatytum apleistų namų. Projektuotojas topografinėje nuotraukoje matomą trobelę vertina kaip normalų būstą ir priskaičiuoja būsimą vartotoją. O juk gyventojų niekas neklausia, ar jie ruošiasi ten gyventi artimiausią dešimtmetį. Tokia apibendrinta statistika užaugina nerealų nuotekų valyklų pajėgumo poreikį. Bendruomenės gali padėti realiau įvertinti reikiamus pajėgumus“, – apibendrino K. Tuminas.

Nuo 2000 metų į Lietuvos vandentvarkos ūkį, daugiausia – į nuotekų tvarkymo sistemą, investuota apie 868 mln. eurų. Pašnekovas neabejoja, kad 2007–2013 metų finansinio laikotarpio pamokos ypač vertingos naujuoju periodu – mat sumažėjęs ir paramos intensyvumas, ir vandentvarkos ūkiui skiriamos lėšos.

SA 2015 Nr. 9 / reklama

999

10

FO-

RUMAS

ATLIEKŲ TVARKYMAS: KIEK GRANDŽIŲ TRŪKSTA SISTEMAI? Rusnė MARČĖNAITĖ

Vokietijos atliekų tvarkymo specialistai tvirtina, kad visuomenė naujas šios srities taisykles išmoksta kur kas greičiau, negu valdžia jas sukuria. Tačiau laikosi jų tik tuo atveju, jeigu tiki taisyklių adekvatumu ir atliekų tvarkytojų veiklos skaidrumu. Kokių sprendimų ir nuveiktų darbų trūksta Lietuvai, kad galėtume girtis: mūsų atliekų tvarkymo sistema funkcionuoja pagal vokišką tvarką?

Kalbėti apie idealų atliekų tvarkymo modelį ankstoka, bet tokį tikslą, žinoma, reikia turėti ir siekiant jo po truputį lopyti spragas. Kol kas turime tik atskiras atliekų tvarkymo sistemos grandis, ir jose kyla įvairių sutrikimų. Žinoma, palyginti su tuo, kokia situacija buvo prieš kelerius metus, dabar yra kur kas geriau: sutvarkyta infrastruktūra, regioniniai atliekų tvarkymo centrai, statomos rūšiavimo gamyklos, konteinerių turime jau šimtus tūkstančių, ir ne tik buitinių atliekų.

Esame nemažai padarę ir šviesdami šioje srityje visuomenę. Tačiau svarbiausia yra tai, kad dar ne visos grandys sujungtos – kai kurių užduočių neįkandame. Trūkstamos sistemos dalys nėra paprastos.

Pirmiausia reikia tvarkyti teisinę bazę. Esame parengę Atliekų įstatymo pakeitimus – reikia didinti atliekų tvarkytojų atsakomybę pradedant gamintojais ir importuotojais, baigiant tais, kurie turi tinkamai jas perdirbti ar utilizuoti. Tarp šios grandinės pradžios ir pabaigos dar yra atliekų transportavimas, saugojimas. Aplinkos ministerijos priežiūros institucijos turi geriau, operatyviau reaguoti į problemines situacijas. Savo planų turi ir regionai, bet jie žiūri į juos kaip į tam tikrą būtinybę, kartais pamiršdami tuo vadovautis.

Matyt, reikia, kad atsirastų ekonominis motyvas tinkamai tvarkytis. Tačiau ne visi sprendimai lengvi. Tarkime, nors esame įpareigoti direktyvos, norėdami, kad savivaldybėms nereikėtų įvesti drastiškai didelio sąvartynų mokesčio, planuojame, kad jis neviršys, kaip reikėtų, 20 eurų – iš pradžių tesieks 3 ar 5 eurus. Viena vertus, savivaldybėms taip bus lengviau, nebus šoko, kita vertus, nepasieksime rezultato – grandinė bus iškreipta. Net ir kaimynai, žinodami, kad pas mus taip pigiai tvarkomos atliekos, gali vėl laivais ar konteineriais pradėti jas čia gabenti.

Pirmas dalykas, kurį matau kaip ekonomistas – turime labai gerai apskaičiuoti susidarančias atliekas. Vis ginčijamės šiuo klausimu, nes Kęstutis TREČIOKAS neturime patikimos apskaitos sistemos. Dabar atliekų kiekį deklaruoja savivaldybės, regionų atliekų tvarkymo centrai, tačiau nėra būdo patikrinti Aplinkos ministras tuos skaičius. Tikslūs kiekiai paaiškės, kai atliekos atkeliaus į fabriką ir bus išrūšiuotos. Tada bus aišku, kiek yra perdirbamų, kiek teks laidoti sąvartynuose, o kiek atliekų yra tinkama deginti. Beje, kai kurie regionai jau pradėjo diegti sistemą, kur kiekvienas konteineris turi įmontuotą apskaitos priežiūros mikroschemą ir matomas kiekvienas jo pakėlimas ar automobilio maršrutas. Studijos rodo, kad vien įdiegus tam tikras organizacines ir IT priemones atliekų tvarkymas žmonėms atpinga maždaug trečdaliu.

Kalbant apie deginimą grandinėje atsiranda naujas žaidėjas – energetikai, žiūrintys į atliekas kaip į kurą, už kurį jiems dar ir primokama. Deginti yra geriau negu laidoti sąvartynuose, bet mūsų prioritetas kitas – visa, kas tinkama perdirbti, turi būti tinkamai surenkama ir perdirbama. Ir tik tai, kas nebetinka kaip antrinė žaliava, turi patekti į pakurą. Po deginimo liekantis šlakas irgi turi būti tinkamai panaudojamas.

Esame nemažai investavę į dumblo sausinimą, ruošiame dumblą kaip kurą granulėmis – jis yra kaloringas kaip rudoji anglis. Deja, dabar statomos ar jau pastatytos katilinės nesuinteresuotos naudoti dumblą – jos turi pigesnio kuro. Be to, dumblui deginti reikia specialios pakuros. Vis dėlto naujai statomoms jėgainėms jau kelsime šį reikalavimą.

Kita keista situacija susijusi su kompostu. Esame tiek įsigąsdinę, smulkmeniškai prisirašę dokumentuose visokių rodiklių, kad išeina, jog kompostas tinka nebent deginti. O štai lenkai juo tręšia laukus. Be abejo, nevalia kenkti aplinkai ir gruntiniams vandenims, žmonių sveikatai, bet ar nepersistengiame?

Kai kalbuosi su kitų Europos Sąjungos (ES) valstybių aplinkos ministrais, matau, kad dar mažos mūsų problemos. Daugelio bėdos susijusios su galinga pramone, chemijos industrija. Mes tokios nebeturime ir galime, žinoma, apgailestauti, tačiau aplinkosaugai dėl to kyla mažiau grėsmių.

Man dažnai tenka aiškintis dėl sprendimų, kurie buvo priimti tada, kai dar net nebuvau ministras, dirbau savivaldybėje ir mačiau situaciją iš kitos varpinės. Vienas tokių – mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) įrenginiai. Prieš kelerius metus atrodė nuodėmė nepasinaudoti ES lėšomis, ir tada buvo pradėtas šis atliekų rūšiavimo gamyklų projektas. Vis dėlto šiandien matomas paradoksas – mes siekiame, kad rūšiuotų ir gyventojai. Jeigu sudarysime tam tinkamas sąlygas, pastatydami pakankamai konteinerių, tie įgūdžiai susiformuos. Negi po to versime išrūšiuotas šiukšles į krūvą MBA gamyklose, kad šios turėtų darbo?

Vis dėlto gal ir verta naudotis dviem lygiagrečiai veikiančiomis sistemomis. Nes, matyt, dar ilgai turėsime ir neišrūšiuotų komunalinių atliekų – reikia ne tik technologinių, bet ir mąstymo pokyčių, kad situacija pasikeistų, o tokie procesai vyksta ne taip greitai. Gal jie paspartės, kai žmonės pajus, kad jų pastangos tinkamai rūšiuoti yra įvertinamos – reikia motyvacijos. Rūšiuojantys gyventojai neturėtų mokėti už tų atliekų tvarkymą – juk jie jas jau sutvarkė. Apmokestinimo už tokias atliekas klausimas bus sprendžiamas artimiausiu laiku.

Dar viena naujovė Lietuvoje – pasaulyje jau daug kur veikianti vadinamoji užstato sistema, kai sumokėjęs už kiekvieną plastikinį butelį žmogus po to tuos pinigus gali atgauti nunešęs butelius į taromatus. Tikiu, kad juos įrengus tikrai nebekils noras išmesti butelius.

Be abejo, reikia kalbėti su gamintojais apie atsakingesnį pakavimą – jie labai mėgsta kurti įspūdingo dydžio pakuotes, kuriose kartais sunku rasti prekę.

Neseniai kartu su ES valstybių aplinkos ministrais lankėmės pas popiežių, ir jis daug kalbėjo apie klimato kaitą, užsiminė ir apie atliekų tvarkymą. Popiežius apie tai šnekėjo kaip apie Dievo kūrinijos griovimą, kai dingsta ištisos gyvūnų, vabzdžių, augalų rūšys. Tad turime dar vieną argumentą – tinkamai netvarkydami atliekų darome ir nuodėmę...

20

1

r 5N

.9

AS UM R /FO

11

Pirmieji Lietuvoje mechaninio biologinio apdorojimo įrenginiai pastatyti Alytaus regione.

Į sąvartynus patenkančių atliekų kiekis liudija, kad vis geriau rūšiuojame ir perdirbame atliekas. „Eurostato“ duomenimis, 2013 metais Lietuvoje buvo perdirbta 21 proc. atliekų, o į sąvartyną pateko apie 62 proc. Pernai į sąvartynus pašalinta 58 proc. atliekų. Nuo 2011-ųjų iki šių metų į juos patenkančių atliekų sumažėjo maždaug penktadaliu. Vadovaujantis europiniu standartu, į sąvartynus turėtų patekti 35 proc. atliekų. Tai turime pasiekti iki 2020 metų.

Vis dėlto tam, kad taip būtų, trūksta rūšiavimo galimybių. Penktadalis Lietuvos gyventojų prie savo namų dar neturi konteinerių.

Antras dalykas – dalis žmonių nerūšiuoja todėl, kad jiems nepatogu arba jie nenori to daryti, trečias – nepakankama gamintojų ir importuotojų atsakomybė už tai, kad perdirbti būtų galima kuo daugiau atliekų. Perdirbėjų nemažai ir Lietuvoje, ir kitose šalyse, bet dažnai pasirenkama pigiausia alternatyva – šalinimas sąvartynuose arba deginimas.

Ne visus įmanoma baudomis priversti vykdyti savo pareigas. Atliekų nerūšiuojantys gyventojai sako, kad nepakanka informacijos, kodėl tai jiems gali būti naudinga. Ir vis dar sklando mitas, kad mašinoms surenkant atliekas viskas vėl suverčiama į vieną krūvą, nors dabartinės mašinos turi atskiras skirtingų atliekų sekcijas. Tikimės, kad rūšiuoti turėtų paskatinti nuostatas, kad į rinkliavą iš gyventojų negali būti įskaičiuojamos jų išrūšiuotos atliekos, taigi tai darydami žmonės mažins savo išlaidas ar bent jau apsisaugos nuo jų augimo.

Tokį nuostatą įrašėme į Vyriausybės nutarimo projektą.

Vis dar aptariamas sprendimas dėl atliekų deginimo gamyklų skaičiaus priimtas seniai. Prognozuojant, koks atliekų kiekis gali būti sudeginamas ir kaip panaudoti išgautą energiją, kartu sumažinant iškastinio kuro deginimą, atitinkamai – koks kiekis atliekų nepateks į Dalius KRINICKAS sąvartyną, buvo atlikta nemažai studijų. Nustatyta, kad maždaug pusę šiandien į sąvartynus patenkančio atliekų kiekio galima sudeginti. Ir Aplinkos ministerijos Atliekų kartu – kad Lietuvai užtektų trijų regioninių atliekų deginimo įrenginių didžiuosiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Mes tvarkodepartamento direktorius mės kiek kitaip nei dauguma Europos Sąjungos (ES) valstybių, kuriose leidžiama steigti atliekų deginimo įrenginius kiekviename regione ir savivaldybėje. Tačiau dabar ne vieną jų jau tenka uždaryti – Olandijoje, Vokietijoje, nes pradėjo trūkti atliekų. Todėl Lietuvoje nuspręsta, kad valstybė turi užsiimti kontrole. Vis dėlto atliekų kiekio gamykloms padalijimą turėtų reguliuoti konkurencija, nes atliekos tarnaus kaip kuras energijai gaminti. Lietuva yra nustačiusi ir ribas, kokios atliekos gali būti deginamos. Pas mus įstatymu numatyta, kad deginamos gali būti tik išrūšiuotos, perdirbimui netinkamos ir energinę vertę turinčios komunalinės atliekos.

Mišrus komunalinių atliekų srautas – tai, kas išmetama į šiukšliadėžes – tikrai nebus deginamas. Pirma jų stotelė – mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) įrenginys (kol kas veikia tik vienas jų – Alytuje, iš viso bus pastatyta dešimt: devyni – MBA, vienas – tik mechaninio), kuriame atliekos bus rūšiuojamos į skirtingas frakcijas. Deginti antrines žaliavas Lietuvoje draudžia net įstatymas. Kitos šalys tokių nuostatų įstatymuose nė neturi. Pagrindinis visų MBA įrenginių projektų siekis buvo atskirti biologinę dalį, kad tas atliekas būtų galima kompostuoti ir išgauti dujas. Tačiau MBA įrenginių mechaninėse linijose rūšiuojamos ir antrinės žaliavos, ir dalis pavojingųjų atliekų, ir metalas. Išrūšiavus lieka atliekos, kurias deginant galima gauti energiją. 2013 metų duomenimis, Lietuvoje buvo galima sudeginti 490 tūkst. tonų atliekų.

Atliekų deginimo gamyklos bus statomos Vilniuje ir Kaune. Reikia pasakyti, kad dažnai painiojami du dalykai: galvojama, kad Kaune ir Vilniuje bus statomos kogeneracinės jėgainės, kur į vieną katilą keliaus ir atliekos, ir biokuras. Tačiau išties bus statomos atskiros atliekų ir atskiros biokuro jėgainės. Ir biokuras nebus deginamas vietoj atliekų.

Toks sprendimas priimtas atsižvelgiant į ES atliekų tvarkymo politiką. Bendrų kogeneracinių įrenginių ES yra apie 500, ir, Europos Komisijos (EK) požiūriu, XXI amžiuje nebetinka viską mesti į vieną katilą ir prisidengti atliekų deginimu. Tačiau toks projektas, kokį yra suplanavusi Lietuva, gali būti įgyvendinamas, nes leis sumažinti atliekų šalinimą sąvartynuose. Jų šiandien turime 14: 11 – komunalinių atliekų, vienas – pavojingųjų atliekų, du – inertinių.

Tarkime, Vokietija išvis nieko nešalina sąvartynuose. Vis dėlto vokiečiai turi puikiai išplėtotą rūšiavimo infrastruktūrą, patrauklias ekonomines priemones, užstato sistemą (Lietuvoje ji pradės veikti kitų metų pradžioje), deginimo įrenginius ir tvirtą gamintojų atsakomybę. Mes kol kas neturime 100 proc. veikiančios sistemos, bet mažėjimo tendenciją matome.

Lietuva jau pradeda kurti ir maisto atliekų surinkimo bei perdirbimo sistemą – tokias ES šalys privalės turėti jau 2019 metų pradžioje. Pirmiausia organizuojamas atskiras maisto atliekų surinkimas – tai suteikia galimybę gaminti švarų kompostą, kuris tiktų ne tik sąvartynams rekultivuoti, bet ir daržams, gėlynams ir pan.

Kalbant apie kompostą, Aplinkos ministerija dabar planuoja atlikti dumblo tyrimus, kad žinotume, kiek jis yra užterštas. Turime prioritetinių medžiagų direktyvą, kurioje nurodyta, kokių medžiagų turėtų mažėti vandens aplinkoje, taigi ir dumble. Pirmiausia tai – farmacinės medžiagos, kurių trys pagrindinės – diklofenakas ir dvi medžiagos, skirtos hormoniniams vaistams – estradioliai. Ir tai reiškia, kad kol kas negalime pasakyti, ar šiuo metu kompostą iš lapų, kompostuojamų kartu su nuotekų dumblu, galima naudoti daržovėms auginti, ar tik sąvartynams rekultivuoti. Atlikę tyrimus ketiname nustatyti komposto reikalavimus, kad jis galėtų būti naudojamas žemės ūkyje laukams tręšti.

Lietuvoje yra 53 kompostavimo aikštelės, kuriose kompostuojamos ir maisto atliekos, ir lapai ar žolė. Yra ir tokių, kuriose gaminamas vadinamasis švarusis kompostas – be dumblo.

Tačiau neturime aikštelių produktų tyrimų – to neatliko nei Žemės ūkio ministerija, nei mes. Tai norėtųsi padaryti.

Per praėjusį laikotarpį ES lėšomis įrengta 110 didelių matmenų atliekų aikštelių. Planuojama dar daugiau, kad gyventojams nereikėtų iki jų toli keliauti.

Norint turėti idealią atliekų tvarkymo sistemą reikia tobulinti ir tokius etapus kaip sutarčių su atliekų tiekėjais sudarymą, jų viešumą. Rengiant statybos projektą jau turėtų būti aišku, su kokiu atliekų tvarkytoju yra sudaryta sutartis, kur nukeliaus statybos atliekos. Reikia sugriežtinti atliekų tvarkytojų registrą, kad nebūtų galima užsiregistruoti kaip atliekų tvarkytojui neturint jokios infrastruktūros.

Pastaraisiais metais atliekų tvarkymo sistemoje atsirado daug teigiamų dalykų. Tačiau jeigu kalbėtume apie tai, ką dar reikia pakeisti, tai pirmiausia – pasirūpinti, kad gyventojams netrūktų rūšiavimo priemonių. Tai pats blogiausias dalykas – jis nubraukia visą kitą įdirbį.

Negalime skatinti rūšiuoti, jei nesudarome tam galimybės.

Kodėl neturime pakankamai rūšiavimo konteinerių? Todėl, kad gamintojai už tai neatsakingi. Pagal tai, kaip šiandien teisės aktuose jiems suformuluotos užduotys, jie nėra suinteresuoti finansuoti konteinerių tinklo plėtros. Praktiškai jis plečiamas tik valstybės biudžeto sąskaita. Tačiau negali taip būti, kad gamintojai ir importuotojai per tiek metų nepastatytų visiems gyventojams rūšiavimo konteinerių.

Pirkdami prekes sumokame už tas pakuotes ir neturime kur jų išmesti. Ir tada turime susimokėti antrą kartą už jų tvarkymą.

Apklausose žmonės savo nuostatą nerūšiuoti aiškina dviem pagrindinėmis aplinkybėmis: tuo, kad neturi konteinerių, ir tuo, kad nežino, kas su tomis išrūšiuotomis atliekomis po to vyksta.

Kita problema – atskirus atliekų tvarkymo sistemos elementus kuriame nesuderinę terminų. Turime mechaninio biologinio atliekų tvarkymo įrenginius, bet neturime deginimo galimybių, nors apie pusę atliekų po šio proceso turėtų būti deginama. Išplėtėme didelių matmenų atliekų aikštelių tinklą, ten sukaupiama daugybė degiųjų atliekų, bet jas irgi neturime kur sudeginti. Įsivaizduojame, kad labai daug atliekų galima perdirbti – tik rūšiuosime ir perdirbsime. Tačiau juk didelė atliekų dalis yra statybinės atliekos, drabužiai ir higienos priemonės, didžiosios atliekos, netinkamos perdirbti pakuotės. Ir praktiškai nėra kito kelio kaip tik visa tai sudeginti. Taigi kol Kaune ir Vilniuje neatsiras atliekų deginimo įrenginių, turėsime pusiau skustą, pusiau luptą sistemą.

Algirdas REIPAS Iš Alytaus degintinas atliekas vežame į Klaipėdos „Fortum“ gamyklą. Tačiau taip yra šiemet, kol Lietuvoje praktiškai vieninteliai rūšiuojaAlytaus regiono atliekų tvarkymo me atliekas – pas mus jau veikia mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) įrenginys. Kol kas klaipėdiškiai gali iš mūsų priimti atliekas. Vis centro direktorius, Regioninių dėlto kai kitąmet pradės veikti visi šalies MBA įrenginiai ir į rinką pateks nuo 500 iki 700 tūkst. tonų degiųjų atliekų, jie negalės tiek sudeginti. atliekų tvarkymo centrų Vienas dalykas, kai atliekos pašalinamos nepatyrus išlaidų joms išrūšiuoti. O mes juk leidžiame pinigus, energetikos išteklius, ir ką – po to jas šalinsime? Ką reiškia pasakymas, kad laikinai, trejus ar ketverius metus, atliekas saugosime? Italijoje mafija irgi jas saugojo, o kai po asociacijos prezidentas kelerių metų viskas apaugo medžiais ar tiesiog supuvo, visiems kilo klausimas, kas čia įvyko. Lietuvoje nebūtų kitaip – juk aiškinama, kad trejus ketverius metus reikės kaupti atliekas iki bus pastatytos deginimo gamyklos, po to per trejus ar penkerius metus viskas bus po truputį deginama... Beje, MBA įrenginių saugyklos pritaikytos tik einamajam, susidarančiam per tris ar keturis mėnesius, atliekų kiekiui saugoti. Tada jau reikia kalbėti apie gaisro ir kitus pavojus.

Sprendimas yra vienas – skubinti deginimo gamyklų statybą. Ir kartu susitaikyti su tuo, kad ne tokios kaloringos atliekos – tarkime, sauskelnės ar drabužiai – kol kas bus šalinamos sąvartynuose.

Alytuje atliekų tvarkymo situacija – kelis kartus geresnė, palyginti su likusia Lietuvos dalimi. Vis dėlto jaučiame problemą dėl to, kad pakuočių ir antrinių žaliavų paruošimas perdirbti yra decentralizuotas. Mes, ko gero, vieninteliai Lietuvoje susivežame iš viso regiono visas pakuotes į vieną vietą ir išrūšiuojame. Tačiau ir toks srautas yra per mažas, kad būtų ekonomiškai naudingas. Nors surenkame apie 40 kilogramų pakuočių vienam gyventojui, tik 7 ar 8 kilogramai jų yra perdirbama. Taip yra todėl, kad didelė dalis pakuočių yra pagaminta iš medžiagų, kurių negalima perdirbti. Tad pakuočių gamintojai turi pradėti galvoti apie jų sudėtį. Juk surinkti atliekas kainuoja. Taip diskredituojamas pats rūšiavimas.

Daugelis įsivaizduoja, kad geras verslas yra parduoti visas surinktas antrines žaliavas. Tačiau daugiau kaip pusė visų perdirbamų medžiagų turi neigiamą perdirbimo vertę. Ir gamintojas surinkęs jas nesuinteresuotas dar mokėti ir perdirbėjui.

Rūšiuoti rankomis yra labai brangu, bet šiandien rūšiuojame kaip tik taip. Žmonės fiziškai negali išrūšiuoti smulkiųjų atliekų. Tad didžiausia problema – net ne tai, ar gyventojai rūšiuoja, o atliekų paruošimas perdirbti. Kitas dalykas, kad Lietuvoje neturime perdirbimo įmonių – plastikas perdirbti vežamas į užsienį.

Jau nesinori kalbėti apie „popierinį“ tvarkymą, kuris pjauna viską – ir tvarkingus tvarkytojus, ir visą kuriamą sistemą. Regioninių atliekų tvarkymo centrų asociacijos nariai įsitikinę – visi surinkti kiekiai turi būti pasverti trečiojo veikėjo – savivaldybės. Tada kiekis nebegalės iš kažkur atsirasti ir staiga padidėti. O dabar surenkamas vienas kiekis, perdirbamas kitas, ir galiausiai sistema nebekelia pasitikėjimo.

Akivaizdu viena – be gamintojų ir importuotojų dalyvavimo ši sistema negali būti plėtojama. O šiandien iš jų atimta teisė plėtoti sistemą, steigti rūšiavimo įmones, gamintojai ir importuotojai priversti naudotis tik esamų teikėjų paslaugomis. Valdžia yra atėmusi iš jų galimybę imtis iniciatyvos, jie tik per viešuosius pirkimus gali nusipirkti tam tikras paslaugas. O jei šiandien Lietuvoje nėra reikiamų paslaugų? Nėra perdirbimo? Nėra ir ilgalaikių sutarčių, dėl to tvarkytojai negali investuoti. O gamintojai ilgalaikių sutarčių nepasirašo dėl to, kad tai pernelyg didelė rizika. Tada stringa ir Europos Sąjungos lėšų įsisavinimas, nes neaišku, kas turėtų būti pareiškėjas, kokių jam reikia sutarčių, kad įrodytų, jog turi aiškų verslo planą.

Norėtųsi, kad valdžia labiau pasitikėtų savivaldybėmis. Jos turi savo teritorijose kontroliuoti surenkamų atliekų kiekius, nors tai – gamintojo atsakomybė. Tačiau negalima leisti netvarkos, kai atliekas veža bet kas, pats deklaruoja, pats dokumentus surašo, pats eksportuoja. Kas būtų, jei kiekviena parduotuvė neturėdama kasos aparato deklaruotų parduotų prekių kiekį?

13

14 Galvojant apie efektyviausius atliekų tvarkymo būdus, pirmiausia reikia vertinti mūsų sprendimų poveikį aplinkai. Atliekos turėtų būti tvarkomos pagal seniai deklaruotus ir patvirtintus prioritetus, kurie visiškai sutampa ir su dabar madinga žiedinės ekonomikos koncepcija – stengiantis perdirbti atliekas į pradinį ar kitokį nei buvusį produktą. Tvarkytis reikia racionaliai, mažiau naudoti gamtos išteklių ir atitinkamai mažiau kenkti aplinkai.

Rūpinantis atskirų atliekų surinkimu, reikėtų galvoti ne tik apie popieriaus, plastiko, stiklo, žaliųjų ar pavojingųjų atliekų surinkimą, kaip tai daroma dabar. Lietuvai laikas sukurti maisto atliekų tvarkymo sistemą. Gal nebus lengva įpratinti žmones dar ir prie šio pobūdžio atliekų rūšiavimo, bet juk nesame blogesni už austrus, suomius ar vokiečius.

Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto Aplinkosaugos technologijos katedros bei Mechanikos fakulteto Šilumos ir atomo energijos katedros mokslininkai tai siūlė dar tada, kai beveik prieš dešimt metų buvo rengiama atliekų deginimo galimybių studija – čia nagrinėta visos atliekų tvarkymo sistemos pertvarka.

Taigi popieriaus, plastiko, stiklo ir metalo atliekos kuo dažniau turi būti perdirbamos į pradinį produktą, maisto atliekos – į kompostą. Taip susitvarkius mūsų atliekų perdirbimo sistema nenusileistų labiausiai išplėtotą ekonomiką turinčios Europos Sąjungos (ES) šalių sistemoms. Perdirbimui netinkamos degiosios atliekos (o tokių susidaro nemažai) galėtų būti panaudojamos energijos gamybai. Ir jau po viso šio išskirstymo į sąvartynus patektų labai nedidelė atliekų dalis – daugiausia, matyt, inertinės medžiagos.

Svarbu nepamiršti, kad net tai, kas lieka sudeginus atliekas – šlaką – galima panaudoti tiesiant kelius. Klaipėdos atliekų deginimo gamykla į Prof. dr. Gintaras DENAFAS sąvartyną daugiausia veža būtent šlaką – pelenus. Jeigu ir jis būtų panaudojamas kelių statybai, tai atliekų srautai į sąvartynus, kurie yra paskutinis Kauno technologijos universiteto atliekų tvarkymo sistemos prioritetas, sumažėtų dar labiau.

Cheminės technologijos fakulteto Taip viską sutvarkius, gal nereikėtų ir mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) įrenginių.

Aplinkosaugos technologijos Rengdami studiją rėmėmės tuo, kad Vokietijoje jau tuo metu buvo gana skeptiškas požiūris į atliekų MBA įrenginius. Keista, kad jie dažnai vadikatedra nami vos ne rūšiavimo įrenginiais. Juose mechaninėje stadijoje pasitelkus magnetinį lauką ir sūkurinę srovę geriausiu atveju išskiriami juodieji bei spalvotieji metalai ir viena nuo kitos atskiriamos degesnė ir ne tokia degi frakcijos. Iš degesnės frakcijos, šią susmulkinus ir išdžiovinus, gaunamas vadinamasis kietasis atgautasis kuras, kuris yra bene du kartus kaloringesnis už dabar Klaipėdoje deginamas atliekas ir gali būti deginamas ir atliekų deginimo įmonėse, ir gaminant cementą.

Kita, ne tokia degi frakcija, kurioje išlieka nemažai bioskaidžių atliekų, yra apdorojama biologinėje stadijoje aerobiniu ar anaerobiniu būdu. Gautas kompostas geriausiu atveju tinka tik sąvartynams rekultivuoti. Be to, MBA įrenginiai yra labai imlūs energijai. Bet ką dabar padarysi – jau prisistatėme įrenginių. Galų gale jų turi ir Vokietija, bet mes galbūt galėjome be tokių apsieiti.

Matome, kas vyksta, kai pradedamas koks nors atliekų deginimo projektas: kyla pasipriešinimas, erzinami žmonės. Veikiama labai nesąžiningai, užsipuolami, kaltinami apgavystėmis įrenginius statyti norintys verslininkai. Gaila, kad kai kurie politikai, nežinia, ar norėdami įtikti rinkėjams, ar dėl to, kad neišmano, teigia, kad atliekų deginimo gamyklos savaime yra blogai. Jei taip, tai daugelis kitų dalykų poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai požiūriu yra daug blogiau – tarkime, automobiliai. Bet kokia gamybos technologija gali tapti bloga, jeigu neteisingai ją eksploatuosime ar naudosime nekokybišką įrangą.

Atliekų deginimas bus blogai, jei darysime tai kaip, pavyzdžiui, Ukrainos sostinėje Kijeve, kur įrenginys veikimo principu panašus į esantį Klaipėdoje. Tačiau jis statytas sovietmečiu – ten deginant atliekas neužtikrinama nei būtina degimo temperatūra, nei kokybiškas dūmų valymas. Bendrovė „Fortum Klaipėda“, kaip ir kitur išsivysčiusiose šalyse veikiančios atliekų deginimo įmonės, tikrai neturi šių problemų.

Sąvartynai išliks – jie bus eksploatuojami ne tokiu intensyvumu kaip šiandien, bet be jų neišsiversime. Tai tam tikra apsauga, jei kartais sutriktų kuri nors atliekų tvarkymo sistemos grandinės dalis ir atliekos negalėtų būti perdirbamos ar deginamos.

Pasaulyje plinta ir uždarytų sąvartynų kasyba, kuri mažina sąvartynuose slypinčią neigiamo poveikio aplinkai riziką, leidžia atgauti produktų bei energijos gamybai tinkamas medžiagas ir pritaikyti sąvartyno teritoriją kitai gamybinei ar net rekreacinei veiklai. Tik Lietuvoje kol kas tai nelengvai priimama mintis. Primenama, kad ką tik išleista daug ES lėšų sąvartynams uždengti. Vis dėlto viską reikia kruopščiai apskaičiuoti, atlikti aplinkosauginį ir ekonominį vertinimą, prieš tai išnagrinėjus visą turimą informaciją apie anksčiau sąvartynuose pašalintas atliekas ir atlikus pradinius pašalintų atliekų tyrimus padarytuose gręžiniuose. Tai jau iš dalies įvykdėme Alytaus regioninio sąvartyno pirmojoje sekcijoje ir bendrovės „Bionovus“ eksploatuojamame statybinių medžiagų sąvartyne.

15

20

Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų parama Lietuvai yra skiriama siekiant, kad mūsų ekonomika greičiau pasivytų ES vidurkį ir kartu būtų išspręstos socialinės bei aplinkosauginės šalies problemos. Tai įvyks tik tuomet, jei ši parama bus panaudota efektyviai. Deja, daugeliu atvejų ne tik kad švaistomos ES paramos lėšos, bet ir jas įsisavinant vienų problemų vietoje kuriamos kitos. Vienas pavyzdžių – siekis Lietuvoje turėti net keturias atliekų deginimo jėgaines.

Neseniai Seimo Aplinkos komitete teko ginčytis turbūt su keliolika oponentų: „Lietuvos energijos“, „Fortum“ atstovais, Vyriausybės patarėjais. Bandžiau sukelti abejonių, kad tiek atliekų deginimo jėgainių Lietuvai yra per daug, kad tai yra akivaizdus perinvestavimas, be reikalo bus iššvaistyta beveik 100 mln. eurų ES paramos, kuri galėtų būti panaudota kur kas efektyviau – mažinant iškastinių išteklių importą į Lietuvą.

Vilniuje planuojami atliekų deginimo pajėgumai – 160 tūkst. tonų per metus, Kaune – 200 tūkst. tonų per metus, Klaipėdos „Fortum“ pajėgumai – 180–260 tūkst. tonų per metus, „Akmenės cementas“, Aplinkos ministerijos duomenimis, gali sudeginti 60 tūkst. tonų per metus. Iš viso tai – 600–680 tūkst. tonų per metus.

Kiek mes turime degintinų atliekų? Aplinkos ministerijos teigimu, šiandien – 490 tūkst. tonų per metus. Į šį kiekį lyg ir neįskaičiuotos pramoninės atliekos. Tarkime, degintinų pramoninių atliekų per metus susidaro labai daug – 200 tūkst. tonų. Ir dabar visa tai slaptai užkasama arba nelegaliai sudeginama. Tiesa, pramonininkai gulasi kryžiumi, kad realus degintinų pramoninių atliekų kiekis yra daug mažesnis.

Vis dėlto atkreipkime dėmesį – 2012 metais susidarančių komunalinių atliekų buvo mažiau nei 2011-aisiais. 2013 metais – mažiau nei 2012-aisiais.

Jų mažėja!

Dėl gyventojų skaičiaus mažėjimo. Dėl augančio rūšiavimo. Gal net dėl didėjančio gyventojų sąmoningumo rinktis prekes, kurias panaudojus Martynas NAGEVIČIUS susidaro mažiau atliekų.

Lietuvos atsinaujinančių išteklių Ar šis procesas sustos? Mano šiandieniai oponentai tvirtina – taip: nustos mažėti ir pradės augti. Nors visa Europa kalba apie žiedinę ekonomiką. energetikos konfederacijos Netikiu, kad degintinų atliekų kiekis didės. Net Vokietijoje, kur gyventojų skaičius auga, o rūšiavimo sistema veikia idealiai, surenkamų atliekų kiekis prezidentas kasmet sumažėja po 2 procentus.

Kitas dalykas, kad privatus investuotojas, žinodamas, jog trūksta duomenų ir todėl yra perinvestavimo galimybė, elgtųsi atsargiai – pastatęs vieną jėgainę žiūrėtų, kaip keičiasi situacija. Vis dėlto čia ES pinigai, politika, valstybės investicijos – sprendimai priimami pagal kitokią logiką. Ir Lietuvoje projektuojamas atliekų deginimo galių perteklius. Ką tai reiškia? Akivaizdu – atliekų importą. Jau dabar kyla klausimas, ar turėsime ką importuoti, nes daugelyje ES šalių trūksta degintinų atliekų dėl pirminio rūšiavimo, sąmoningumo augimo. Nyderlanduose jau uždaromos atliekų deginimo jėgainės. Ne dėl aplinkosauginių reikalavimų ar senų technologijų – dėl atliekų trūkumo.

Europos komunikate „Žiedinės ekonomikos kūrimas. Europos be atliekų programa“ apie atliekų deginimą rašoma: „Reikės efektyviau naudoti netolygiai pasiskirsčiusius dabartinius ES energijos atgavimo iš atliekų pajėgumus, drauge taikant priemones pertekliniam pajėgumui išvengti.“ Lietuvoje į Europos Komisijos patarimus nekreipiama dėmesio.

Kokių veiksmų imsis mūsų valstybė, kai susidarys deginimo galių perteklius? Galima prognozuoti, kad tų galių savininkai darys stiprią lobistinę įtaką, kad nebūtų priimami rūšiavimą skatinantys sprendimai.

Taigi vietoj atliekų S deginsime biokurą? Prieš tai investavę į atliekų deginimą tris kartus daugiau nei į analogiškos galios biokuro elektrinę? Kažką reikės didinti, kad nebūtų nuostolio: arba deginimo Ašilumos mokestį, arba kainą.

M RU Man akivaizdu, kad abiejų atliekų deginimo jėgainių – Vilniuje ir Kaune – tikrai nereikia. Užtektų vienos. Esmė net ne tai, kuriame mieste ją reikėtų statyti. Nors logiškiau turbūt būtų rinktis Vilnių, nes O F 9/ dalis šilumos dabar gaminama dujomis. Tačiau svarbiausia tai, kad suteikti ES paramą abiem būtų lėšų švaistymas. čiar. didesnė

N

15

NAU-

JIENOS

„ŽALGIRIO“ ARENAI – ĮVERTINIMAS PAGAL „BREEAM“ STANDARTĄ Kauno „Žal­gi­rio“ arena (ar­chi­tek­tai Euge­ni­jus Mi­liū­nas, Au­ri­mas Ra­ma­naus­kas) tapo pir­mą­ja spor­to arena pa­sau­ly­je, kuriai suteiktas tva­rių­jų pa­sta­tų ser­ti­fi­ka­tas „BRE­E­AM“ In-Use“. Šis įver­ti­ni­mas rodo, kad pa­sta­tas gerai val­do­mas, yra ener­giš­kai efek­ty­vus ir nekenkia aplinkai.

Sertifikavimo sistema BRE­E­AM turi ke­lias sche­mas.

Viena jų – „BRE­E­AM In-Use“ – skir­ta ne trum­piau kaip dve­jus metus nau­do­ja­miems pa­sta­tams įvertinti.

Teigiama, kad šis ser­ti­fik­ a­tas yra tarsi ko­ky­bės žen­klas, Efektyvi „Žalgirio“ arenos eksploatacija įvertinta pa­sta­tų sa­vi­nin­kams su­tei­kian­tis pra­na­šu­mo kon­ku­ „BREEAM In-Use“ sertifikatu. ruo­jant dėl nuo­mi­nin­kų ir in­ves­tuo­to­jų. „BRE­EA­ M In-Use“ ser­ti­fi­ka­tas lei­džia už­tik­rin­ti at­sa­kin­gą ob­jek­to ad­mi­nist­ra­vi­mą ir iš da­lies at­sve­ria nu­si­dė­vė­ji­mo su­kel­tą kai­nos ma­žė­ji­mą.

Dvie­jų dalių „Žal­gi­rio“ are­nos au­di­tas truko 8 mė­ne­sius – buvo ver­ti­na­mas pats pa­sta­tas ir jo val­dy­mo pro­ce­sas. Arena gavo įver­ti­ni­mą „Very good“, ta­čiau turi po­ten­cia­lo pa­sta­to val­dy­mą dar kils­te­lė­ti iki „Out­stan­ding“ lygio.

Pasak areną ver­ti­nu­sio li­cen­ci­juo­to „BRE­E­AM In-Use“ tarp­tau­ti­nio au­di­to­riaus Eval­do Sa­vic­ko, „Žal­gi­rio“ arena šiame ver­ ti­ni­me ne­te­ko taškų, nes sun­kio­jo trans­por­to ju­dė­ji­mo tra­jek­to­ri­ja skly­pe kerta au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­lės zoną, o tai ne­už­tik­ri­na ge­riau­sios sau­gaus eismo prak­ti­kos.

Vis dėlto siekiant „BRE­E­AM In-Use“ ser­ti­fi­ka­to ne tik buvo pasirūpinta areną pa­vers­ti ener­giš­kai efek­ty­ves­ne ir nekenkiančia ap­lin­kai, bet ir įpa­rei­go­jo nuo­lat ste­bė­ti, kaupti energijos naudojimo duo­me­nis, at­lik­ti ap­klau­sas, ana­li­zuo­ti re­zul­ta­tus, rink­ti me­džia­gų, ga­mi­nių, įren­gi­nių spe­ci­fi­ka­ci­jas bei mė­gi­nius. Tai yra nuo­la­ti­nis ir tęs­ti­nis pro­ce­sas.

Kauno savivaldybės inf.

MODERNAUS MENO CENTRO MUZIEJŲ PROJEKTUOS DANIELIS LIBESKINDAS

Viena naujausių „Studio Libeskind“ projektų realizacijų – Kongresų centras Mone (Belgija). libeskind.com nuotr.

„Lie­tu­vos“ kino te­at­ro vie­to­je iš­kil­sian­čio Mo­der­naus meno cent­ro (MMC) mu­zie­jaus pro­jek­tas pa­ti­kė­tas ne vieną iš­skir­ti­nį ar­chi­tek­tū­ros pro­jek­tą įgyvendinusiam pa­sau­li­nio garso ar­chi­tek­tui Da­nie­liui Li­be­skin­dui ir jo ko­ man­dai „Studio Libeskind“.

Tarp D. Libeskindo projektų – žydų muziejai Berlyne, San Franciske, Kopenhagoje, tapytojo Felixo Nussbaumo muziejus Osnabriuke (Vokietija), Imperijos karo muziejus Mančesteryje (Anglija), Metropoliteno universiteto Doktorantūros centras Londone.

D. Libeskindas sukūrė ir Vilniaus Liepkalnio slidinėjimo centro rekonstrukcijos – naujo žiemos ir vasaros pramogų sporto centro – projektą, kuris turėtų būti įgyvendintas 2016 metais.

3000 kvadratinių metrų ploto mu­zie­jaus pa­sta­tą „Stu­dio Li­be­skind“ pro­jek­tuo­s bend­ra­dar­biau­da­ma su Lie­tu­vos ar­chi­tek­tų biuru „Do ar­chi­tects“ (vadovė ar­chi­tek­tė Andrė Bal­di­šiū­tė) ir pro­jek­ta­vi­mo bend­ro­ve „Bal­tic En­gi­ne­ers“.

MMC mu­zie­jaus tech­ni­nį pro­jek­tą pla­nuo­ja­ma pa­reng­ti per at­ei­nan­čius metus, o sta­ty­bos dar­bus pra­dė­ti 2017-ai­siais. Lan­ky­to­jams duris mu­zie­jus tu­rė­tų at­ver­ti 2019 metų pra­džio­je.

Mo­der­naus meno cent­ro inf.

KONFERENCIJOJE – APIE TVARIUOSIUS NT PROJEKTUS Kodėl verta ir kas skatina statyti aplinką tausojančius pastatus? Kodėl svarbu orientuotis į tvariojo nekilnojamojo turto (NT) plėtros principus visais pastato gyvavimo etapais? Kokioms permainoms turi ruoštis NT plėtotojai, investuotojai ir statybos verslo atstovai, architektai bei projektuotojai?

Kokios yra tarptautinės NT tvarumo sertifikavimo sistemos? Kaip Lietuvoje sekėsi plėtoti BREEAM ar LEED sertifikuotus komercinius NT projektus?

Tai tik dalis klausimų, kurie bus atsakyti pirmojoje Baltijos valstybėse tarptautinėje konferencijoje „Žalieji pastatai – Vilnius, 2015“. Jos idėjos autorė – Lietuvos žaliųjų pastatų taryba, aktyviai skatinanti tvarios aplinkos kūrimą ir naujoves projektuojant, statant, eksploatuojant aplinką tausojančius pastatus mūsų šalyje.

Konferencijoje geriausius pasaulinius ir kaimyninių valstybių pasiekimus žaliųjų pastatų rinkoje pristatys pripažinti tvariosios NT projektų plėtros specialistai iš JAV, Jungtinės Karalystės, Skandinavijos ir Baltijos šalių.

Renginys vyks lapkričio 17 dieną viešbučio „Holiday Inn Vilnius“ Konferencijų centre (Šeimyniškių g. 1, Vilnius). Programą ir visą kitą aktualią informaciją, taip pat registracijos formą rasite svetainėje www.zaliejipastataivilnius.lt.

16

VANDENS TIEKĖJAMS – MAŽIAU KLAUSIMŲ Lina BIELIAUSKAITĖ

Beveik prieš metus įsigaliojęs naujasis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas šio sektoriaus atstovams pagaliau tapo realiu įrankiu – dienos šviesą išvydo ir poįstatyminiai aktai, kurie, vandens tiekėjų teigimu, yra gyvybiškai svarbūs sklandžiai suktis įstatymo mechanizmui.

IJA AICJA C U A UIT S/ITS

/9

2

.

Nr. r9 N 5 51 0210

17

Kertiniai dokumentai

Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LVTA) prezidentas Bronius Miežutavičius rugsėjo 22 dieną įsigaliojusius nutarimus „Dėl atsiskaitymo už patiektą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas tvarkos aprašo patvirtinimo“ bei „Dėl viešosios vandens tiekimo sutarties standartinių sąlygų patvirtinimo“, taip pat Aplinkos ministerijos ruošiamas Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisykles įvardijo kaip vienus svarbiausių naują įstatymo redakciją lydinčiųjų teisinių dokumentų. „Tai yra kertiniai dokumentai, pagal kuriuos organizuojama mūsų veikla ir kuriais vadovausimės dirbdami pagal naująjį Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymą“, – sakė B. Miežutavičius.

Antai patikslintas ir papildytas geriamojo vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo teisinis reglamentavimas leis aiškiau nustatyti atsiskaitymą už geriamąjį vandenį, naudojamą karštam vandeniui ruošti, abonentų atsiskaitymą už paviršinių nuotekų tvarkymo, taip pat komunalinių buitinių nuotekų transportavimo paslaugas.

Daugiau naudos gyventojams

Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas Bronius MIEŽUTAVIČIUS.

„Visas šalies vandentiekis pavaldus savivaldybėms, tai yra municipalinės nuosavybės ūkis, ir nuolat susiduriame su privačių kompanijų pastangomis atsiskaitant už Geriau atspindi vandentvarkos ūkį vandentvarkos bendrovių teikiamas paslaugas mažinti Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad kainodaros srityje naujas įstasavo sąnaudas savivaldybės įmonių sąskaita. Arba, kitymas įveda labiau apibrėžtą tvarką ne vien dėl bazinių kainų: tais žodžiais, gyventojų, kuriems teikiame paslaugas, „Taip pat aiškiai pasakyta, kad kaina kasmet turi būti peržiūrisąskaita“, – įvardijo LVTA prezidentas B. Miežutavičius. ma. Galima įvardyti dešimtis atvejų, kai tai nebūdavo daroma Anot pašnekovo, Geriamojo vandens ir nuotekų tvarpo penkerius šešerius metus, nes atitinkamomis progomis pokymo įstatymas labai aiškiai nustato, litikai užsimano būti geri gyventojams. O kai kad į savikainą vandens tiekėjai turi įmonė ima dirbti nuostolingai, vieną dieną įtraukti visas patiriamas būtinąsias susizgrimbama, ir kainos šoktelėja po 20 ar Kartais kainos būdavo sąnaudas tiekiant geriamąjį vandenį, daugiau procentų. To neturėtų būti.“ neperžiūrimos penkerius šešerius surenkant ir išvalant komunalines LVTA vadovo teigimu, naujas įstatymas metus, nes atitinkamomis nuotekas. Vandentvarkos bendroyra gerokai tobulesnis ir, be abejo, geriau vėms užsiimti kitomis veiklomis įstaatspindi vandentvarkos ūkį bei jam keliamus progomis politikai užsimano būti tymas draudžia. reikalavimus, susijusius ne tik su kainodara, geri gyventojams.

O kai įmonė „Jei tos sąnaudos yra apskaitomos bazinėmis kainomis, atsiskaitymo tvarka, privačiojo partnerio naudai, jos, be bet ir įmonių licencijavimu, stambinimu, ima dirbti nuostolingai, vieną dieną abejonės, yra neteisėtai padidina„teršėjas moka“ pozicija. susizgrimbama, ir kainos šoktelėja mos, vadinasi, didėja ir kaina, ir našta Vis dėlto B. Miežutavičius linkęs manyti, po 20 ar daugiau procentų. gyventojams. Tiek, kiek mes nustatykad nauji įstatymo nuostatai vandens tiekėdami savo paslaugų kainą neteisingai jams netaps dideliu iššūkiu: „Geriamojo vanapskaitome sąnaudas, tiek gyventojai dens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymą gali sumokėti daugiau, negu turėtų sumokėti. Taigi vadoturėjome ir anksčiau, ne taip kaip latviai, kurie jį priėmė tik šievaujamės paprasta pozicija – turime išgryninti savo veiklą, met. O kadangi gyvenimas keičiasi, įstatymai irgi turi tendenciją savo sąnaudas ir teisingai jas apskaityti. Šis dalykas nėra būti keičiami.“ naujas, tačiau sveikintina, kad įstatymu įteisinti teisingi Anot pašnekovo, jau sėkmingai įgyvendinamas ir šiame teisės nuostatai ir poįstatyminiai aktai formaliai akcentuoja viakte apibrėžtas vandens tiekėjų licencijavimo nuostatas – įmosas problemas“, – konstatavo B. Miežutavičius. nių licencijavimo procesas eina į pabaigą.

PAVIRŠ I N KOKIUS IŲ NUOTE SPREN KŲ T VA DIMUS R KY B A RINKSI : M Ė S?

18

BFL (K. Vanago) nuotr.

U

/

20

15

.9 Nr

SIJATR C A A FUR SINIT

Ū KT

RA

19 Kristina BUIDOVAITĖ

Dalis 2014–2020 metų Europos Sąjungos (ES) finansinės paramos pirmąkart atiteks paviršinių nuotekų surinkimo tinklams modernizuoti ar naujiems statyti. Specialistai sutaria, kad sudėtinga šiandienė situacija paviršinių nuotekų tvarkymo sistemoje brendo visus dvidešimt intensyvios miestų plėtros metų, kai nebuvo atsižvelgiama į tai, kad sovietiniais laikais sukurtos lietaus nuotekų rinkimo infrastruktūros miestams nebepakanka. Be to, kai kur sistemos tiesiog neįrengtos, o įrengtosios – nepakankamai atsakingai eksploatuojamos.

Pirmą kartą skiriama Europos parama

Aplinkos ministerijos Vandenų departamento Vandenų politikos skyriaus vedėjas Irmantas Valūnas paaiškino, kad šiuo metu rengiami finansavimo sąlygų aprašai ir sąlygos, kuriomis ES parama bus teikiama. Patvirtinus šiuos dokumentus, savivaldybės galės teikti savo projektinius siūlymus, alternatyvas Regionų plėtros taryboms. Šioms patikėta sudaryti paviršinių nuotekų tvarkybos projektų sąrašus, tuomet remiantis jais bus teikiamos paraiškos Aplinkos projektų valdymo agentūrai.

Teisiniu pagrindu skirti paramą paviršinių nuotekų surinkimo tinklams modernizuoti ir naujiems statyti tapo praėjusiais metais įsigaliojusi Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo redakcija. ES lygmeniu paviršinių nuotekų tvarkymą iš esmės reglamentuoja Bendroji vandens politikos direktyva, kurioje numatyta riboti bet kokią taršą, darančią neigiamą poveikį vandens telkiniams.

Pagrindinis teisės aktas Lietuvoje, reglamentuojantis paviršinių nuotekų tvarkymą – Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamentas.

Planuojama ES parama paviršinėms nuotekoms tvarkyti – 75 mln. eurų. Ši suma numatyta tinklams atnaujinti, naftos gaudyklėms ar kitokiems valymo įrenginiams įrengti. Kiek projektų būtų galima įgyvendinti, anot I. Valūno – sunku prognozuoti, mat jų apimtis skirtinga. Vienuose rajonuose gali būti planuojama padidinti vamzdynų diametrus, kitur – įrengti naujus paviršinių nuotekų surinkimo tinklus ir pastatyti paviršinių nuotekų valyklas. Pavyzdžiui, sostinės planuose – laikinų lietaus nuotekų sukaupimo talpų įrengimas: taip liūčių metu tikimasi sumažinti gatvių potvynius. Vilniuje daugiausia dėmesio planuojama skirti būsimojo nacionalinio stadiono aplinkai – paviršinėms nuotekoms sutvarkyti. Taip pat – per liūtis nuolat skęstančiai T. Narbuto gatvei.

Aplinkos ministerija yra atlikusi poreikio paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtrai ir renovacijai vertinimą, kuris parodė, kad visai Lietuvai reikėtų pusės milijardo eurų investicijų. Vien Vilniaus paviršinių nuotekų infrastruktūrai sutvarkyti reikalingos investicijos siektų maždaug 300 mln. eurų.

Rinkliavai iš visų kišenės dar nesiryžtama

Įsigaliojus Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymui bei poįstatyminiams teisės aktams, mokėti už lietaus nuotekų sutvarkymą įpareigoti visi juridiniai asmenys. Iki šiol sąnaudos eksploatacijai buvo kaupiamos tik iš kai kurių juridinių vienetų: degalinių, tam tikras teritorijas, automobilių stovėjimo aikšteles turinčių įmonių. Taip pat lėšų pagal galimybes skyrė savivaldybės. Kone visi vandentvarkos specialistai kalba apie būtinybę pagaliau įvesti paviršinių nuotekų tvarkymo rinkliavą gyventojams, bet prieš kelerius metus tokį žingsnį planavusi Klaipėdos miesto savivaldybė to atsisakė sulaukusi itin neigiamos gyventojų reakcijos.

Gatvių potvyniais labiausiai skundžiasi sostinės gyventojai. Ši problema, patvirtino I. Valūnas, aktualiausia būtent didmiesčiuose, kur intensyviai buvo plėtojama urbanizacija, didėjo asfaltuotų teritorijų plotai. Vis dėlto lietaus nuotekų tvarkymo infrastruktūra pasenusi visoje Lietuvoje: juolab kad dalis paviršinių nuotekų rinkimo infrastruktūros ir dabar neturi šeimininkų.

Pašnekovas priminė, kad iki šiol (2004–2006, 2007–2013 metų laikotarpiu) pagrindinis finansavimas buvo skiriamas buitinėms nuotekoms tvarkyti, nes jų išleidimas, jei nuotekos išleidžiamos nepakankamai išvalytos ar iš viso nevalytos, daro ypač didelę žalą aplinkai ir vandens telkiniams.

Akivaizdu, ES skirtos paramos paviršinėms nuotekoms tvarkyti nepakaks. Vis dėlto ji, tikisi specialistai, gali tapti paskata spręsti aktualiausias problemas. Be to, paviršinių nuotekų tvarkytojai bus įpareigoti sukurtą infrastruktūrą išlaikyti, tam planuojama nustatyti mokestį už suteiktas paslaugas, kad visos veiklos sąnaudos būtų padengtos.

Lietuva, anot I. Valūno – viena šalių, kurios turi atskiras komunalinių ir paviršinių nuotekų sistemas. Taip pat – viena tų, kurios investuoja į paviršinių nuotekų surinkimo tinklų modernizavimą ir plėtrą. ES šalyse ieškoma alternatyvių sprendimų: pavyzdžiui, liūčių metu susikaupęs vanduo nuteka į numatytose teritorijose įrengtus dirbtinius vandens telkinius: šie apsodinti augalais, filtruojančiais vandenį, įrengtuose liūčių vandens sulaikymo tvenkiniuose paviršinis vanduo nuskaidrėja.

Vandenų politikos skyriaus vedėjas pasakojo JAV lankęsis Denverio aplinkos apsaugos agentūroje – čia ant pastato stogo veša augalai, dėl kurių sumažėja į miesto tinklus surenkamų paviršinių nuotekų srautas.

Neišnaudojamos galimybės

Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto Hidrotechninės statybos inžinerijos insti-

20 LAIKAS IEŠKOTI EFEKTYVESNIŲ METODŲ

Siekiant optimalaus, o ne minimalaus paviršinių nuotekų tvarkymo rezultato, priklausomai nuo konkrečios situacijos ir vertinant ilgalaikę perspektyvą gali būti modeliuojami įvairūs variantai. Kalbant apie techninius paviršinių nuotekų surinkimo nuo dangų sprendinius, egzistuoja dvi alternatyvos – taškinio arba linijinio surinkimo sistemos. Šiuo metu ypač plačiai taikomos taškinio surinkimo sistemos – šulinėliai – tik minimaliai efektyvūs, jei kalbame apie upės slėnio šlaituose esančius Vilniaus ar Kauno miesto centrus. Po kiekvieno didesnio vasaros lietaus žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose pasklinda upėmis virtusių gatvių nuotraukos.

Ne mažesnė problema – per mažas esamų lietaus nuotekų nuvedimo vamzdynų skersmuo. Perkloti naujus vamzdynus – ne visuomet optimalus problemos sprendimas. Viena vertus, vamzdynų skerspjūvio gali užtekti esamo gatvių tinklo lietui nuvesti, kita vertus, problema gali kilti prijungus iš naujai užstatytų privačių sklypų atitekančias lietaus nuotekas.

Klausimas, kiek ir kodėl šis iššūkis turėtų būti sprendžiamas miesto ir Europos Sąjungos biudžeto lėšomis. Viena galimybių – surinkti ir išleisti nuotekas savo sklypo ribose – naudoti lietaus akumuliavimo ir infiltravimo sistemas iš inžinerinio plastiko.

Tokios sistemos gali būti įrengiamos po automobilių stovėjimo aikštelės danga. Gruntas, esantis Vilniuje ir dalyje kitų šalies miestų, yra tinkamas šiam sprendimui. Tokio tipo sistemos, susidedančios iš atskirų ovalo ar stačiakampio formos polipropileno elementų, įrengtos ir eksploatuojamos keliasdešimtyje

sklypų. Žinoma, sąnaudų skirtumai klojant vamzdį iki už miesto biudžeto lėšas įrengtos magistralės – akivaizdūs.

Minėtos infiltravimo sistemos Vakarų Europos šalyse skatinamos diegti rūpinantis aplinkosauga, nes jos daro mažesnę įtaką gruntinio vandens lygiui, leidžia nekoncentruoti paviršinių nuotekų srautų, taip mažiau apkraunami ar teršiami paviršiniai vandens telkiniai. Tokių sistemų taikymas mažina potvynių pavojų teritorijose, esančiose šalia upių. Be to, šių sistemų projektavimas reikalauja naujų tarpdisciplininių žinių, patirties, noro ir galimybių perimti gerąją šioje srityje pažengusių valstybių patirtį ir, kaip pastebi daugelis paviršinių nuotekų sistemas projektuojančių specialistų, nėra šiuo metu tinkamai reglamentuotas Lietuvoje. Dėl to atsiranda didelė interpretavimo laisvė skaičiuojant reikalingos sistemos dydį. Nepagrįstai daug atsakomybės tenka projektuotojui ar sistemos gamintojui, kurie yra spaudžiami užsakovų optimizuoti sistemos sąnaudas.

Lietuvoje surinktos paviršinės nuotekos nuo galimų teršiamų teritorijų, remiantis Paviršinių nuotekų reglamento reikalavimais, turi būti išvalomos smėlio ir purvo nusodintuvuose bei naftos produktų gaudyklėse. Tačiau ir šioje srityje ekonomiškai stipriose šalyse taikomi naujesni metodai bei sistemos, leidžiantys šią užduotį atlikti maksimaliai efektyviai ir lokaliai. Pavyzdžiui, jau gaminamos Vokietijos Statybos technologijos instituto (vok. DIBt) sertifikuotos sistemos, kurios iš paviršinių nuotekų pašalina ne tik smėlio nešmenis, naftos produktus, bet ir sunkiuosius metalus. Pati sistemos konstrukcija kardinaliai skiriasi nuo to, kas įprastai taikoma mūsų rinkoje – naudojami filtruojančio sluoksnio latakai, t. y. paviršinių nuotekų surinkimas ir valymas vyksta vienu metu tame pačiame gaminyje, įrengtame asfalto ar betono dangoje. Galiausiai iš plaušu armuoto betono latakų ištekantis išvalytas vanduo yra tinkamas išleisti į aplinką, pavyzdžiui, infiltruoti į gruntą, esantį po aikštelės danga.

tuto doc. dr. Algirdas Radzevičius atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje jau yra pastatų, įrengtų pagal BREEAM reikalavimus. Juose paviršinės (lietaus ar sniego tirpsmo) nuotekos ne patenka į paviršinių nuotekų surinkimo tinklus, bet yra kaupiamos pastato viduje ar sklype ir panaudojamos tualetuose, gėlėms laistyti pastato viduje, žaliosioms vejoms, augalams laistyti sklype. Statybos techniniame reglamente „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ numatytas įpareigojimas sklypų savininkams surinkti paviršines nuotekas, kad šios nepatektų į kaimyninius sklypus.

Specialisto teigimu, lietaus surinkimo sistema gali būti įrengiama lietaus vandeniui nuo stogų surinkti – toks vanduo būtų kaupiamas aukštutiniuose rezervuaruose. Jei paviršinės nuotekos surenkamos iš aplinkos, jos gali būti kaupiamos ir antžeminiuose rezervuaruose, ir požeminėse vandens kaupimo talpyklose. Tokiu būdu sumažinami paviršinių nuotekų srautai, patenkantys į paviršinių nuotekų surinkimo sistemas.

ASU docentas priminė sostinei aktualią problemą – per liūtis miestų gatvėse skęstančius automobilius. „Paviršinių nuotekų surinkimo infrastruktūra dėl per mažo skersmens vamzdynų negali vienu metu surinkti visą paviršinį vandenį. Paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtrai ir

renovacijai reikalingos labai didelės lėšos, o miestų teritorijose surinkę paviršines nuotekas labai daug sutaupytume. Liūties metu vieno hektaro ploto teritorijoje per sekundę susidaro 50 ir daugiau litrų paviršinio vandens srautas. Miestų užimamos teritorijos didelės, skaičiuojamos šimtais hektarų, todėl paviršinių nuotekų srautai dideli, ir juos būtina sumažinti. Šiltėjant klimatui, liūtys bus dar smarkesnės, o kaitros – dar didesnės“, – įspėjo A. Radzevičius. Žalieji stogai, kaip ir veja, sugeria lietaus vandenį, todėl mažiau apkraunamos lietaus nuotekio sistemos. Vis dėlto žalieji stogai turi rimtą konkurentą – saulės kolektorius, kurie, ASU mokslininko teigimu, pastaruoju metu sparčiai okupuoja plokščiuosius daugiabučių stogus, o šlaitiniuose įprastai įrengiami ant pietinio šlaito. Apželdintas lieka vakarinis arba šiaurinis stogo šlaitas.

Užsienio šalyse, anot pašnekovo, daug dėmesio skiriama ne tik paviršinėms, bet ir vadinamosioms pilkosioms nuotekoms – siekiama jas maksimaliai panaudoti augalams laistyti. Pavyzdžiui, Dubajuje visos išvalytos komunalinės nuotekos naudojamos želdynams laistyti. Visuomenės aktyvumo, valdžios institucijų sprendimų surinkti miestų teritorijose lietaus vandenį ir panaudoti jį aplinkai prižiūrėti A. Radzevičius labai pasigenda Lietuvoje.

Marius ČAIKAUSKAS Paviršinių nuotekų tvarkymo sistemų specialistas

2

01

/

.9

r 5N

IJA AC U SIT

Želdinti stogai - priemonė prieš potvynius mieste Tel. + 370 651 92718, el.p. info@zalistogai.lt, www.zalistogai.lt

Nuo pat veiklos pradžios išskirtinį dėmesį aplinkosaugos sričiai skirianti bendrovė „Plungės lagūna“ šiuo metu baigia dviejų ypatingos svarbos projektų įgyvendinimą. Į solidų atliktų darbų sąrašą įmonė netrukus įtrauks pavojingųjų atliekų sąvartyno Šiaulių regione ir mišrių komunalinių atliekų mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) įrenginių Telšių regioniniame sąvartyne statybas.

„Toksikos“ pavojingųjų atliekų sąvartyno atliekų kaupo dugno plotas siekia beveik 8 tūkst. kvadratinių metrų.

Lietuvoje išskirtinis objektas

„Toksikos“ kompanijos užsakymu bendrovės „Plungės lagūna“ specialistai pastatė 4 sekcijų pavojingųjų atliekų sąvartyną, kurio atliekų kaupo dugno plotas siekia daugiau kaip 7,8 tūkst. kvadratinių metrų.

Užsakovų įmonės Šiaulių filialo teritorijoje iškilęs objektas ypatingas ir tuo, kad jame pirmą kartą Lietuvoje bus įrengtas pavojingųjų atliekų stabilizavimo baras, kuriame, siekiant sumažinti poveikį aplinkai, atliekos sumaišomos su tam tikrais reagentais. Kadangi rangovas turėjo parengti ir pavojingųjų atliekų stabilizavimo receptūras, bendrovėje įdarbintas ir iki šiol dirba šios srities ekspertas iš Vokietijos.

Tai ypač sudėtingas projektas ne tik statybos požiūriu – parengtą atliekų stabilizavimo technologiją reikia įdiegti, o prieš perduodant objektą užsakovui – eksploatuoti pagal itin griežtus reikalavimus ir atlikti bandymus. Pavojingųjų atliekų sąvartynas su įrengtomis ir išbandytomis atliekų saugojimo bei utilizavimo technologijomis užsakovams bus perduotas šių metų lapkritį.

Taršą sumažins perpus

Itin rimtu bendrovės galimybių išbandymu tapo mišrių komunalinių atliekų MBA įrenginių statyba Telšių regioniniame sąvartyne. Projektas įgyvendinamas jungtinės veiklos pagrindu kartu su bendrove „Veistas“, kuri yra atsakinga už visos technologinės dalies projektavimą, įrengimą, paleidimą, derinimą ir 10 metų turės eksploatuoti šiuos įrenginius. ,,Plungės lagūna“

Telšių regioniniame sąvartyne įdiegti pažangiausi atliekų mechaninio biologinio apdorojimo įrenginiai. atliko pastatų, inžinerinių tinklų, aplinkos tvarkymo ir kelių bei aikštelių statybos darbus.

MBA įrenginių projektinis mechaninio apdorojimo našumas – 50 tūkst. tonų, o biologinės dalies – 20 tūkst. tonų per metus. Įrenginiams pradėjus veikti visu pajėgumu, į sąvartyną patenkantis šiukšlių ir atliekų kiekis sumažės apie 50 procentų, o tvarkant bioskaidžias atliekas bus išskiriamos biodujos elektros energijai bei šilumai gaminti.

Kogeneracinėje jėgainėje pagaminta šiluma bus naudojama 2 bioreaktoriuose (po 2,2 tūkst. kubinių metrų talpos) esančiam substratui pašildyti, temperatūrai palaikyti ir buitinėms patalpoms šildyti.

Profesiniai iššūkiai grūdina

Objekto statybai panaudota apie 5,3 tūkst. kubinių metrų betono, 460 tonų armatūros, vertikalaus planiravimo metu buvo perstumdyta daugiau kaip 30 tūkst. kubinių metrų grunto, taip pat įrengta daugiau kaip 7 tūkst. kvadratinių metrų III apkrovos klasės asfalto dangos. Šiuo metu atliekami įrangos paleidimo ir derinimo darbai, kitas sutarties vykdymo etapas – 10 metų truksianti eksploatacija. „Plungės lagūna“ dalyvauja ir kituose aplinkosaugos projektuose: įrengia vandens tiekimo bei nuotekų surinkimo tinklus, stato nuotekų valyklas, valo vandens telkinius. Vienu rimtesnių iššūkių bendrovei tapo vandentiekio ir nuotekų tinklų Žagarėje įrengimas. Apie 12,5 kilometro ilgio vamzdynams pakloti teko įveikti dolomito gruntą. Kadangi su ankstesniais rangovais sutartis buvo nutraukta, papildomai teko ištyrinėti dar 12,5 kilometro jau įrengtų vandentiekio ir nuotekų tinklų. Įvertinę jų būklę bendrovės „Plungės lagūna“ specialistai ištaisė buvusių rangovų klaidas ir užtikrino, kad tinklai atitiktų STR reikalavimus.

SA 2015 Nr. 9 / reklama

BENDROVĖS „PLUNGĖS LAGŪNA“ ĮGYVENDINAMIEMS APLINKOSAUGOS PROJEKTAMS – IR UŽSIENIO EKSPERTŲ PATIRTIS

21 21 21

SA 2015 Nr. 9 / reklama

22

PAVIRŠINIŲ NUOTEKŲ TVARKYTOJAI TIKISI PERMAINŲ BFL (T. Lukšio) nuotr.

Po gausesnio lietaus patvinstančios miesto gatvės – galvos skausmas ne tik gyventojams, bet ir Vilniaus miesto paviršinių nuotekų tvarkytojams – įmonei „Grinda“.

Jos atstovai pripažįsta – išaugus urbanizuotų teritorijų plotams, padidėjo paviršinių nuotekų srautas, o pagrindinius srautus surenkantys vamzdynai nebuvo rekonstruoti. Tam, kaip dažnai nutinka, pritrūko ir dėmesio bei lėšų. Ir nors pripažįstama, kad pastaruoju metu reikalai paviršinių nuotekų sistemoje gerėja, greitų permainų suvaldant dėl klimato kaitos augantį paviršinių nuotekų srautą nežadama. Įstatymo nauda neabejojama Bendrovė „Grinda“ šiuo metu eksploatuoja ir prižiūri 758 kilometrus lietaus nuotakyno požeminių inžinerinių tinklų, daugiau kaip 28 tūkst. šulinių, 14 tūkst. lietaus surinkimo šulinėlių ir keturis paviršinių nuotekų valymo įrenginius.

Pro 94 lietaus surinkimo sistemos išleistuvus paviršinės nuotekos patenka į Neries, Vilnios, Vokės upes ir Baltupio bei Rudaminėlės upelius. Skaičiuojama, kad per metus Vilniaus miesto teritorijoje vidutiniškai iškrinta apie keturis milijonus kubinių metrų kritulių. Dalis paviršinių nuotekų išvaloma valymo įrenginiuose, likusios suteka į atvirus vandens telkinius.

Bendrovės „Grinda“ direktorius Algimantas Vilūnas atkreipė dėmesį, kad paviršinių nuotekų tvarkytojo funkcijos buvo įvardytos tik naujojoje Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo redakcijoje. Iki tol teisės akto, reglamentavusio, kam turėtų būti priskirta lietaus vandens tvarkymo funkcija ar kaip turėtų būti plėtojama infrastruktūra, nebuvo. Taigi su lietaus nuotekų tinklais skirtingose savivaldybėse tvarkydavosi ir vandentvarkos įmonės, ir komunalininkai ar kelininkai. Kadangi daugiausia lietaus nuotekų susikaupia būtent gatvių stovėjimo aikštelių plotuose, šaligatviuose, A. Vilūno nuomone, paviršinių nuotekų tvarkymas, kaip ir gatvių remontas, valymas žiemą ir vasarą, barstymas, laistymas – kelininkų ar komunalininkų reikalas.

Šiame teisės akte priimtas ir dar vienas paviršinių nuotekų tvarkytojams aktualus nuostatas – lietaus nuotekų surinkimas tapo viešąja paslauga, kurios kainą pagal numatytą metodiką tvirtina Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Remiantis šio įstatymo nuostatais numatyta, kad ateinančiais metais už paviršinių nuotekų tvarkymą turėtų mokėti visi juridiniai asmenys, savo sklypuose susidariusias paviršines nuotekas išleidžiantys į miesto tinklus. Įstatymas taip pat numato, kad savivaldybė, kaip urbanizuotos teritorijos savininkė, taps paviršinių nuotekų abonente.

A. Vilūnas neneigia, kad nauja paslaugos kainų nustatymo metodika iš dalies padidins paviršinių nuotekų tvarkytojų galimybes pagerinti lietaus nuotekų infrastruktūros priežiūros kokybę, tačiau apgailestavo, kad ne visos nuotekų tvarkytojo patiriamos sąnaudos eksploatuojant tinklus bus pripažįstamos būtinosiomis. Todėl kai kuriais atvejais realios sąnaudos gali būti didesnės nei gaunamos lėšos tinklui eksploatuoti. „Galimas mūsų pelnas yra 5 procentai. Gavę jį turėsime padengti dalį išlaidų, kurios neįskaičiuotos į kainos tarifą, taigi realus pelnas tikriausiai bus dar mažesnis“, – aiškino „Grindos“ atstovas. 2016 metai paviršinių nuotekų tvarkymo srityje bus pokyčių metai, kurie, prognozavo pašnekovas, atneš naujovių ir bus nelengvi ir paviršinių nuotekų tvarkytojams, ir savivaldybėms.

ES lėšos – prioritetinėms teritorijoms Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas atvėrė kelią paviršinių nuotekų tvarkytojams pretenduoti gauti 2014–2020 metų Europos Sąjungos (ES) fondų paramą, taigi dalis Lietuvos vandentvarkos sektoriui skirtų lėšų atiteks paviršinių nuotekų surinkimo tinklams rekonstruoti ir naujiems statyti.

Sostinės savivaldybė 2015 metais patvirtino ir miesto integruotos teritorijos plėtros programą – joje įvardyti projektai, kuriems realizuoti galėtų būti pasitelktos ES lėšos. Praėjusių metų pabaigoje savivaldybė patvirtino dar vieną svarbų teisės aktą – Paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros specialųjį planą. Šiame teisės akte taip pat apibrėžtos prioritetinės teritorijos, kuriose paviršinių nuotekų infrastruktūros tvarkybai bus skirtas didžiausias dėmesys. Išskirtose teritorijose visų pirma bus nutiesti nauji ar modernizuoti nuotekų surinkimo tinklai. Tai leis suvaldyti lietaus srautus ir pagrindinių gatvių užtvindymą liūčių metu. „Meteorologų prognozė aiški – liūtys vis intensyvės.

Miestų plotai išaugo, padidėjo lietaus nuotekų srautas, o pagrindiniai lietaus nuotekų tinklai didžiausiose paviršinių nuotekų susikaupimo vietose nebuvo didinami dešimtmečiais. Dėl to per dideles liūtis skęsta automobiliai“, – aiškino įmonės „Grinda“ atstovas.

Probleminėmis vietomis įvardijamos T. Narbuto, Geležinio Vilko gatvės. Pastarojoje po didelės liūties vandens perteklius šauna aukštyn pro šulinių dangčius ir užlieja gatves. Savanorių prospekte ir Verkių gatvėje per maži vamzdynų diametrai, todėl po gausesnio lietaus automobiliai stringa tvinstančiose gatvėse.

Skaičiuojama, kad numatytiems 6 projektams įgyvendinti sostinėje bus skirta maždaug 22 mln. eurų. Jei savivaldybės taryba pritars, šis indėlis galės padidėti dar

4 mln. eurų. Šiuo metu rengiami projektiniai siūlymai, analizuojamos galimos alternatyvos, ieškomi geriausi inžineriniai sprendimai.

Viena svarstomų alternatyvų – rekonstravus paviršinių nuotekų valymo įrenginius Karoliniškėse įrengti akumuliacinę talpą paviršiniam vandeniui liūčių metu sukaupti, jį išvalyti ir nuvesti į vandens telkinius. „Kadangi mūsų darbas – suvaldyti paviršinių nuotekų srautus esant liūčiai, kad būtų išvengta potvynių gatvėse ir nuostolių, viena alternatyvų, kurią svarsto projektuotojai – ne kloti naujus paviršinių nuotekų tinklus greta esamų, bet įrengti kaupyklas, kuriose lietaus nuotekos būtų sulaikomos, o vėliau palaipsniui išleidžiamos į vandens telkinius. Kol kas šis siūlymas analizuojamas, galutinio sprendimo nėra“, – paaiškino A. Vilūnas. Įsipareigojimai yra, galimybių – ne Bendrovė „Grinda“ sprendžia dar vieną sudėtingą problemą. Nors sostinėje yra daugiau kaip 100 paviršinių nuotekų išleidimo į Nerį, Vilnią, Vokę vietų, tačiau valymo įrenginių – tik keturi. Vis dėlto bendrovė „Grinda“ įpareigota nuo urbanizuotų teritorijų surinktą vandenį išvalyti laikantis normatyvų ir tik tuomet išleisti į vandens telkinius. „Mes neturime galimybių tai padaryti. Atsakingos aplinkosaugos institucijos užsimerkia ir sako, kad privalome, tačiau kaip – nežinia. Čia kaip pasiūlymas skristi be sparnų. Galiu tik apgailestauti, kad šiuo klausimu teisinius aktus rengiantys ir juos vykdantys tarnautojai elgiasi ne visai atsakingai, – konstatavo „Grindos“ direktorius. – Po liūties Vilniaus miesto agentūros specialistai, patikrinę vandens telkinius, į kuriuos paviršinės nuotekos patenka kartu su skendinčiomis medžiagomis ir kitais teršalais, nes čia nėra įrengta jokių valymo įrenginių, skiria administracines nuobaudas mūsų darbuotojams, nors mes neturime jokių galimybių ką nors pakeisti.“ ES parama didesnių pasikeitimų irgi nežada – mat suplanuoti projektai skirti miesto gatvėms gelbėti nuo skendimo po liūčių.

Kitose šalyse, anot A. Vilūno, sprendžiant lietaus nuotekų surinkimo problemą ne toks opus finansavimo klausimas. Juolab kad už paviršinių nuotekų surinkimą solidariai moka ir juridiniai, ir fiziniai asmenys.

A. Vilūnas priminė atvejį, kai Klaipėdos valdžia užsimojo apmokestinti gyventojus. „Žmonės pradėjo skųstis, kad netrukus teks mokėti ir už orą. Jie nesusimąsto, kad už pastatuose kondicionuojamą orą, už taršą moka jau dabar. Kas nors turi sumokėti už tai – jei ne žmogus, tai valstybė. Už geriamąjį vandenį ir nuotekas moka visi – fiziniai ir juridiniai asmenys. Už paviršinių nuotekų tvarkymą – tik juridiniai asmenys“, – komentavo A. Vilūnas.

SA 2015 Nr. 9 / reklama

23 23 23

SA 2015 Nr. 9 / reklama

24

BETONO NUOTEKŲ SISTEMOS – ILGAAMŽIS SPRENDIMAS Prieš keturis dešimtmečius veiklą pradėjusią gelžbetonio konstrukcijų gamybos įmonę „Gelgaudiškio gelžbetonis“ šiandien bene labiausiai garsina gelžbetonio šulinių ir vamzdynų nuotekų sistemų produkcija. Laiko patikrintus gaminius siūlanti kompanija nuolat diegia naujas technologijas ir geba rinkai pateikti statybos procesus bei sąnaudas optimizuojančių sprendimų.

miniai iš termoplastinių medžiagų naudojami tik 50–60 metų, tad prognozuoti jų patvarumą sunku. Be to, nuotekų sistemų avarijų padarinių likvidavimo ir didelės eksploatavimo sąnaudos gali keliskart viršyti statybos kainą.

Dėl didelio svorio betono sistemos yra atsparesnės iškilnojimui ar išplukdymui, pavyzdžiui, pakilus gruntiniam vandeniui. To negali užtikrinti lengvųjų sistemų tiekėjai. Betono sistemas galima suprojektuoti su lanksčiomis jungtimis, kurios padėtų amortizuoti žemės judėjimą. Jos taip pat yra ne tokios jautrios nepakankamam pagrindo ar blogam sistemos įrengimui kaip lengvosios sistemos, yra atsparios išlinkimui, taip pat Pranašumai įrodymų nereikalauja aukšto slėgio srovei, yra nedegios. Kitaip nei termoSurenkamojo gelžbetonio sistemos drenažui ir nuota- plastinės medžiagos, betono ir gelžbetonio šuliniai bei kyno tinklams įrengti naudojamos bemaž 150 metų. vamzdžiai formą išlaiko ir padidėjus temperatūrai.

Per tą laiką šie gaminiai įrodė savo patikimumą: ekonomiškumą, ilgaamžiškumą, saugumą, montavimo greitį, Pinigai – iš visų kišenės ekologiškumą. „Žinoma, alternatyva visada yra, tik klausimas, ką ji koUnikali betono ypatybė ilgainiui tik tvirtėti užtikrina pijuoja. O šiuo atveju plastiko gaminiai kopijuoja betogalimybę eksploatuoti betono sistemas daugiau kaip nines nuotekų sistemas. Vienareikšmiškai galima pasa100 metų. Sykiu išvengiama jų priežiūros ir atnaujinimo kyti, kad nuotekų sistemoms betono gaminiai šiandien išlaidų, o tuo nepasižymi alternatyvios medžiagos. Nors yra optimalus sprendimas, užtikrinantis gerokai maįvairių plastikų gamintojai tvirtina, kad tai yra lygiaver- žesnes gamybos, logistikos sąnaudas, aplinkos taršą ir tis betono ar gelžbetonio sistemų atitikmuo, pastarųjų aukštą patikimumą bei ilgaamžiškumą. Įprastai brangamintojai pateikia neatremiamų argumentų. Antai ga- giai kainuojančioms vandentvarkos sistemoms įrengti

naudojami viešojo sektoriaus, arba mokesčių mokėtojų, pinigai, todėl jie turi būti leidžiami kuo tikslingiau ir racionaliau“, – akcentavo „Gelgaudiškio gelžbetonio“ direktorius Edmundas Rinkevičius. Įmonės vadovas pripažino, kad ir patiems statybų sektoriaus atstovams neretai stinga patikimų žinių apie betono sistemų gamintojų siūlomus technologinius sprendimus, kurie šalia unikalių betono charakteristikų užtikrina spartesnius procesus ir racionalesnį resursų naudojimą.

Kaip pavyzdį būtų galima paminėti ne vieną „Gelgaudiškio gelžbetonio“ produktą. Neseniai įmonė rinkai pristatė naujovę – dugninius žiedus su prijungimo angomis bei nuotekų kanalais. Sujungimo vietas sandarina tarpinė, pagaminta iš tankios struktūros elastingos medžiagos. Ji leidžia prie gelžbetonio žiedų jungti vamzdžius iš įvairių medžiagų: betono, ketaus, keramikos, plastiko. Dugniniuose žieduose gali būti suformuojama nuo vieno iki penkių prijungimo angų. Individualius produkto užsakymus įmonė įgyvendina per dvi darbo dienas, suteikdama galimybę išvengti šių procesų pačiame statybos objekte.

„Gelgaudiškio gelžbetonio“ vadovo E. Rinkevičiaus teigimu, kartu svarbu užtikrinti, kad ilgus dešimtmečius tarnaujantiems betono gaminiams būtų pritaikyti ir ilgaamžiai elementai. Antai įmonė vienintelė Lietuvoje gamina šulinių žiedus su patogiomis dvipakopėmis kopėtėlėmis, kurios yra padengtos plastiku. Tai užtikrina minimalų korozijos poveikį – įprastai kiti gamintojai metalo lipynes cinkuoja arba naudoja ketų. Kopėtėlės žiede montuojamos jau gamybos procese, jos įliejamos į patį gaminį. „Gelgaudiškio gelžbetonio“ produktų sąraše – ir didžiausias asortimentas išlyginimo žiedelių, kurie skirti inžinerinių komunikacijų šulinių dangčiams pakelti asfaltuojant gatves ir įgyvendinant kitus darbus, kai šiuos dangčius reikia sulyginti su žemės paviršiumi. Žiedeliai gaminami vibropresavimo būdu pusiau automatine austriška įranga ir gali būti įvairaus aukščio: nuo 5 iki 15 centimetrų kas 2,5 centimetro. „Rinkai galime pasiūlyti įvairių efektyvių sprendimų, tad norisi, kad statybų sektoriaus atstovai apie juos žinotų ir jais naudotųsi“, – apibendrino „Gelgaudiškio gelžbetonio“ vadovas E. Rinkevičius.

Siūlo analogų neturinčių produktų „Gelgaudiškio gelžbetonis“ taip pat gali pagaminti nestandartinių matmenų – 1,5 metro aukščio – žiedus. Palyginimui – maždaug 90 procentų gamintojų deklaruojamas aukštis siekia 1 metrą, likusi dalis galėtų pasiūlyti iki 1,25 metro aukščio žiedus. Naudojant aukštesnius žiedus, jų reikia mažiau, vadinasi, sykiu mažėja ir sujungimų, pralaidos vietų. „Gelgaudiškio gelžbetonis“ gali pagaminti ir dugninius, ir paprastus 1,5 metro aukščio žiedus. Šiai sudėtingos technologijos gamybai įmonė įdiegė specialius įrenginius.

APIE ĮMONĘ „GELGAUDIŠKIO GELŽBETONIS“ Investavusi beveik 6 mln. eurų į modernius įrenginius, įmonė siūlo didžiausią surenkamojo gelžbetonio elementų (šulinių elementai, dangčiai, dugnai, žiedai su dugnais, išlyginamieji žiedai) pasirinkimą Lietuvoje, Latvijoje, Kaliningrade, Estijoje. „Gelgaudiškio gelžbetonis“ bendradarbiauja su garsiausiais Europos betono pramonės įrangos gamintojais, mokslo ir finansų institucijomis, todėl nuolat jaučia šio verslo tendencijas. Įmonės produkcija sertifikuota Lietuvos statybos produkcijos sertifikavimo centre ir ženklinama CE ženklu.

SA 2015 Nr. 9 / reklama

25 25 25

UAB „Gelgaudiškio gelžbetonis“ Taikos g. 76A, Gelgaudiškis, LT-71430 Šakių r.

Tel. / faks. +370 345 55 314 El. p. betonas@glg.lt www.glg.lt

26

MAŽIEJI NUOTEKŲ VALYMO ĮRENGINIAI – LYGIAVERČIAI DIDIESIEMS Doc. dr. Aušra MAŽEIKIENĖ Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto Vandentvarkos inžinerijos katedra

Paskutinis XX amžiaus dešimtmetis – mažųjų įrenginių, skirtų buitinėms nuotekoms valyti, masinio diegimo pradžia Lietuvoje. Specialistai neabejoja, kad individualių ir mažųjų (išleidžiančių iki 5 m3/d nuotekų) nuotekų valyklų poreikis liks aktualus ir ateityje. Griežtėjant aplinkosaugos reikalavimams, tokie įrenginiai tapo būtini atokiai nuo gyvenvietės pastatytai sodybai, individualiam namui ar sodo nameliui.

VGTU mokslininkė sukūrė naują technologiją

Pasaulyje labiausiai paplitusi decentralizuoto nuotekų valymo sistema yra septikas su išvalytų nuotekų infiltravimu į gruntą. Šiandien tokių įrenginių nebeužtenka: nepakankamai išvalytos nuotekos teršia gruntą ir gamtinius vandenis. Neigiamas prastai išvalytų nuotekų poveikis aplinkai paskatino kurti tobulesnes technologijas.

XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Vandentvarkos laboratorijoje buvo sukurta trijų pakopų nuotekų valymo sistema, skirta organiniams junginiams skaidyti, amonifikacijai, dumblui apdoroti, nitrifikacijai, denitrifikacijai, fosforui šalinti ir nuotekoms nuskaidrinti.

Kuriant naujus įrenginius atsižvelgiama ne tik į jų efektyvumą šalinant iš nuotekų teršalus, bet ir kitus privalumus: kompaktiškumą, kainą, tylų veikimą, energijos sąnaudas, nemalonaus kvapo nebuvimą. Šiandien nuotekų valymas – prioritetinė aplinkosaugos kryptis. Šioje srityje intensyviai atliekami moksliniai tyrimai visame pasaulyje. VGTU Vandentvarkos inžinerijos katedroje 2015 metais buvo apginta dr. Alos Kirjanovos disertacija „Buitinių nuotekų individualaus valymo technologijos tyrimai ir sukūrimas“. Sukurta nuotekų valymo technologija, kuri nekenkia aplinkai ir reikalauja minimalios priežiūros.

Individualaus buitinių nuotekų valymo technologija, sukurta remiantis A. Kirjanovos eksperimentinių tyrimų rezultatais, atitinka visus šiuolaikinius reikalavimus: dalis joje naudojamų užpildų yra gamybos atliekos, valymo procesui nereikalinga elektros energija, technologija

1

20

/

.9

r 5N

S IJO G LO NO H TEC

užtikrina šiuo metu Lietuvos įstatymais numatytą išvalytų nuotekų kokybę ir papildomai šalina azoto bei fosforo junginius, kurie skatina eutrofikacijos procesą vandens telkiniuose. Įrenginiai, sukurti remiantis šia technologija, yra patrauklūs vartotojams dėl paprastos priežiūros ir mažų eksploatavimo išlaidų.

Nuo klaidingų sprendimų apsaugos tik analizė

Mažosios valyklos decentralizuotuose individualiųjų namų ūkiuose turėtų palaikyti panašų nuotekų valymo lygį, kaip ir didžiosios. Tačiau beveik nėra duomenų, kaip veikia mažieji įrenginiai. Šiuo metu Lietuvoje individualiais buitinių nuotekų valymo įrenginiais prekiauja daugiau kaip dešimt įmonių. Vandentvarkos inžinerijos katedros mokslininkai tiria populiariausių mažųjų nuotekų valyklų eksploatavimo ypatumus.

Tam, kad būtų išvengta klaidingų sprendimų ir spekuliacijų rinkoje, aktuali visapusiška jų analizė. Literatūros šaltiniuose pasitaikantis tokių nuotekų valyklų vertinimas dažniausiai yra tik statistinis, dažnai neįvertinami galimi nuotekų koncentracijos ir srauto svyravimai, palyginti šaltas klimatas, o šie veiksniai gali trikdyti valymo procesą.

27

VGTU mokslininkų sukurta nuotekų valymo technologija nekenkia aplinkai ir reikalauja minimalios priežiūros.

Šiandien Lietuvoje populiariausios yra veikliojo dumblo pagrindu veikiančios individualios nuotekų valyklos. Jos patrauklios vartotojams daugeliu privalumų: yra kompaktiškos, gali būti įvairaus našumo, jų yra aukštas nuotekų išvalymo laipsnis (daugiau kaip 95 proc. teršalų), jos yra patikimos, nes nėra judančių detalių, tyliai veikia, eksploatuojant neatsiranda nemalonių kvapų, išvalytos nuotekos būna skaidrios, bekvapės ir pan.

Tyrė vieną populiariausių valymo įrenginių

Mokslininkai, remdamiesi prielaida, kad statistinis vartotojas, gyvenantis Lietuvoje, nesudaro įrenginio darbui idealių sąlygų, atliko vieno populiariausių mažųjų nuotekų valymo įrenginių eksploatavimo tyrimus.

Tiriamasis įrenginys AT-6 sumontuotas Vilniaus mieste, sodų bendrijoje, šalia gyvenamojo namo. Jį dvejus metus eksploatuoja keturių asmenų šeima. Šio įrenginio projektinis našumas – 0,54 m3/d, išvalytos nuotekos infiltruojamos į gruntą.

Tyrimai buvo atliekami nuo 2014 metų pradžios iki 2015 metų vasario.

Valymo įrenginys AT-6 sukomplektuotas vienoje talpoje, visas nuotekų valymo procesas vyksta vertikalaus srauto labirinte, o deguonies tiekimas arba jo nebuvimas tam tikrose zonose valdomas tik orapūte ir erliftais. Talpoje yra anaerobinė kamera, aeravimo kamera ir antrinis nusodintuvas. Mėginiai buvo imami iš trijų taškų.

Anaerobinė kamera pertvaromis suskirstyta į besileidžiančio ir kylančio srautų skyrius. Dumblo mišinys, padedant erliftams, kurie sumontuoti po nešmenų krepšiu, išpumpuojamas iš vienos sekcijos į kitą – taip užtikrinama vidinė cirkuliacija neaeruojamoje kameroje.

Mažųjų įrenginių į gamtinę aplinką išleidžiamose valytose nuotekose normuojamas parametras yra tik BDS (mgO2/l), tačiau, griežtėjant aplinkosaugos reikalavimams, reikia įvertinti ir kitas kontroliuojamas (biogenines) medžiagas. Atlikus metus trukusius tyrimus nustatyta, kad išvalytų nuotekų organinių teršalų BDS7 koncentracija nė karto neviršijo 17 mgO2/l.

Toks rodiklis yra labai geras, nes Nuotekų tvarkymo reglamente nurodyta, kad BDS7 rodiklio vidutinė metinė koncentracija valytose nuotekose turėtų būti iki 35 mg/l, didžiausia momentinė – 58 mg/l mažosioms valykloms (iki 5 m3/d). Kadangi BDS7 koncentracija yra vienintelis normuojamas į gamtinę aplinką mažais kiekiais išleidžiamų buitinių nuotekų parametras, reziumuota, kad tirtasis įrenginys užtikrino įstatymais reikalaujamą valytų nuotekų kokybę.

Nuotekų išvalymo laipsnis pagal nitratų azoto ir amonio azoto koncentraciją buvo aukštas. Šių medžiagų išvalytose nuotekose buvo 10–11 kartų mažiau, negu gali būti geriamajame vandenyje pagal higienos normą HN 24:2003. Fosforo junginių šalinimas nebuvo efektyvus, nes perteklinis dumblas iš įrenginio buvo šalinamas retai – 2 kartus per metus. Konkrečiu atveju, kai išvalytos nuotekos infiltruojamos į gruntą, fosforo junginiai aplinkai nėra pavojingi, nes nesukelia eutrofikacijos.

Jei įrenginiu AT-6 išvalytos nuotekos būtų išleidžiamos į paviršinio vandens telkinį, reikėtų įvertinti fosforo junginių poveikį tam telkiniui.

Rezultatai parodė, kad tirtasis įrenginys nuotekas išvalo tinkamai ir jas galima išleisti į gamtinę aplinką. Tyrimo metu įrenginys dirbo tyliai, buvo nejautrus pikiniam pritekėjimui ir nenaudojo jokių cheminių medžiagų, o tai būtų turėję įtakos antrinei aplinkos taršai. Nebuvo jokio nemalonaus kvapo, o elektros sąnaudos per parą tesiekė vieną kilovatą.

SA 2015 Nr. 9 / reklama

28

VŠĮ „GRUNTO VALYMO TECHNOLOGIJOS“ VEIKLA PAREMTA DĖMESIU APLINKAI IR ŽMOGUI Naftos produktais, sunkiaisiais metalais užterštų teritorijų ir vandens telkinių valymas bei tvarkymas, valymo technologijų ir priemonių kūrimas bei tobulinimas, visuomenės švietimas – taip viešosios įstaigos„Grunto valymo technologijos“ (GVT) veiklą apibūdina jos vadovas Rapolas Liužinas. Skaičiuojama, kad iki šiol Lietuvoje nesutvarkyta daugiau kaip 14 tūkst. sovietmečiu užterštų teritorijų. Tik karštiesiems taškams išvalyti Lietuvoje buvo skirta nemaža Europos Sąjungos (ES) parama.

kurie surenka ir išpila teršalus karjere, apleistoje fermoje, pamiškėje. Visuomenė ir teisėsauga turi tarti griežtą žodį tokiems asmenims, ir ne tik tarti žodį. Neteko girdėti, kad už aplinkos teršimą, žalą žmogaus sveikatai ar gamtai toks apsukruolis ar jį globojantis pareigūnas būtų nubaustas realia bausme – pasodintas į Lukiškes ar Pravieniškes“, – replikavo pašnekovas.

Nevėžio upės atkarpa prieš valymą.

Nevėžio upės atkarpa po valymo.

Darbų pabaigos nematyti Per 18 GVT veiklos metų naudojant biologinius, nekenksmingus aplinkai, metodus buvo išvalyta daugiau kaip 220 tūkst. tonų užteršto dirvožemio, grunto, vandens, upių ir ežerų nuosėdų, naftos gaudyklių dumblo. Tai buvusių sovietinių karinių, pramonės ir transporto įmonių bei objektų, kuro bazių ir degalinių teritorijos. Pirmą kartą Lietuvoje GVT išvalė ir rekultivavo specifinius objektus: branduolinio ginklo raketinę bazę Gulbiniškių miške Jonavos rajone, Nemuno žiemos uostą (senvagę) Kaune, Mindaugo vidurinės mokyklos teritoriją ir sporto aikštyną Vilniuje ir kt. Eilės laukia ir Kėdainių, Pauosčio (Panevėžys), Zoknių buvę sovietų kariniai aerodromai, sovietų karinės aviacijos remonto gamyklų, raketinių bazių teritorijos, ypač Karmėlavos branduolinio ginklo bazė, o jų dar yra net šešios. Visos teritorijos vienokiu ar kitokiu mastu užterštos, pažeistas jų reljefas.

GVT galimybės dar iki galo neišnaudotos. Naujuoju ES finansinės paramos 2014–2020 metų laikotarpiu atsiradus finansavimui minėti ir daugelis kitų objektų gali būti išvalyti ir atgaivinti, gali būti atkurta jų gamtinė įvairovė, rekreacinis potencialas. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 2015 metus paskelbė tarptautiniais dirvožemio metais, kurių pagrindinis šūkis – „Sveikas dirvožemis – sveikam gyvenimui“. „Ar visi susimąstome, kad teršdami dirvožemį kenkiame ne tik sau, bet ir ateinančioms kartoms. Gaila, kad ir tarp mūsų, dirbančiųjų aplinkosaugos srityje, pasitaiko tokių,

kinių valymo ir tvarkymo projektų rengimas. Plačioje ir įvairiapusėje GVT veikloje įstaigos specialistai yra parengę daugiau kaip 20 įvairių vandens telkinių valymo projektų, galimybių studijų, poveikio aplinkai vertinimo programų, atrankų ir ataskaitų. Tarp didžiausių – „Nevėžio upės atkarpos tarp Nemuno ir Savitiškio gatvių Panevėžio mieste valymo darbų techninis projektas“, „Nemuno salos kanalo (senvagės) Kauno mieste išvalymo ir sutvarkymo techninis projektas“, „Uždumblėjusio Varležerio ežero Kupiškio rajone išvalymas, pakrančių sutvarkymas ir pritaikymas gyventojų reikmėms“ ir kt. Įstaigos specialistai kartu su jungtinės veiklos partneriais šių metų rugsėjo mėnesį baigė valyti dviejų kilometrų Nevėžio upės atkarpą tarp Nemuno ir Savitiškio gatvių Panevėžio mieste. Nors buvo skelbta, kad Nevėžio upėje dumblo apskritai nėra, šio buvo rasta net daugiau, negu tikėtasi.

Minėto projekto metu iš upės atkarpos buvo pašalintas naftos produktais ir sunkiaisiais metalais užterštas dumblas, vandens augalija, kairiajame upės krante iškirsti menkaverčiai ir pažeisti medžiai bei krūmai. Dalis dumblo vietoje buvo apdorota naftos produktus skaidančiais biopreparatais ir išvežta į Panevėžio regioninį atliekų sąvartyną, o taršiausias dumblas – į GVT Jonavos gamybinę bazę, kur atliekami dirvožemio, grunto, dumblo, vandens, užteršto naftos angliavandeniliais, valymo darbai. Analogiška bazė yra Klaipėdos rajone, Kiškėnų kaime.

Vandens telkinių valymas – viena veiklos sričių Šiandien vis dažniau kalbama apie vandens telkinių valymą. Šiai veiklai Lietuvoje buvo skirtos ES struktūrinės paramos lėšos pagal priemonę „Vandens telkinių būklės gerinimas“. Viena GVT veiklos krypčių yra vandens tel-

Įgyvendina eksperimentinį projektą GVT šiuo metu įgyvendina vieną eksperimentinį – upių renatūralizavimo – projektą, kurio užsakovas yra Aplinkos apsaugos agentūra (AAA). Šis projektas vykdomas AAA įgyvendinant projektą „Jūros ir vidaus vandenų valdymo stiprinimas – II dalis“. Upių renatūralizavimo projekto tikslas – ištiesintose upių atkarpose įrengti natūralias priemones (rąstus, medžių nuovartas, kelmus, pavienius akmenis, jų mėtinius ar kt.), skirtas artimoms natūralioms morfologinėms ir ekologinėms sąlygoms atkurti. Įgyvendinant projektą turi būti atrinktos trys ištiesintų upių atkarpos, atitinkančios tam tikrus kriterijus, parengti atrinktų upių atkarpų renatūralizavimo projektai, atlikti rangos darbai ir parengtos praktinės rekomendacijos upių renatūralizavimui atlikti. „Upių ir upelių reguliavimas sumažina buveinių įvairovę, nes sąlygos visoje upėje tampa homogeniškos, todėl pablogėja vandens organizmų ir ichtiofaunos gyvavimo sąlygos. Renatūralizacijos projektams įgyvendinti pasirinktos Viešintos, Vašuokos ir Višakio upių atkarpos. Šiuo metu rengiami renatūralizacijos projektai“, – pasakojo GVT Projektų rengimo skyriaus vedėjas Justas Samosionokas.

Rengiant renatūralizavimo projektus labai svarbi yra vietos gyventojų, kurių sklypai ribojasi su renatūralizuotinomis upių atkarpomis, nuomonė ir požiūris. GVT specialistai bendradarbiauja su vietos bendruomenėmis, seniūnais ir gyventojais, stengdamiesi paaiškinti renatūralizacijos projekto svarbą ir reikšmę vandens ekosistemoms, todėl čia svarbus dialogas tarp vietos gyventojų ir projektų rengėjo.

Didžioji dalis sklypų savininkų pritaria analogų Lietuvoje neturinčio projekto įgyvendinimui, tačiau neišvengiama ir ilgų diskusijų bei priekaištų. Tai viena pagrindinių priežasčių, kuri stabdo sklandžią projekto eigą. „Projektų tikslas yra ne kreivinti upių vagas, bet atkurti pažeistus kraštovaizdžius ir sukurti palankesnes vandens augalijos bei gyvūnijos gyvavimo sąlygas. Įgyvendinus projektus trejus metus stebėsime renatūralizuotas upių atkarpas ir prireikus užtikrinsime priemonių atkūrimą“, – apibendrino J. Samosionokas.

GVT veiklą vertina ir aukšti valdžios pareigūnai, ir akademinė bendruomenė GVT 1997 metais įsteigta Aplinkos ministerijos (AM) iniciatyva. AM viceministras Algirdas Genevičius, kuruojantis atliekų, taršos prevencijos, vandenų ir ES paramos administravimo sektorius, gyrė GVT gamybinę ir mokslinę veiklą. Taip pat – jos pastangas dirbti kokybiškai ir operatyviai.

Per visą veiklos laiką GVT negavo nė vienos reklamacijos. „Net 18 įstaigos atliktų eksperimentinių darbų biotechnologijos, aplinkosaugos ir sveikatos apsaugos srityse,

kurie pripažinti išradimais ir gavo Lietuvos Respublikos patentus, ne tik pritaikomi praktiškai – dirbant gamybinėse bazėse Klaipėdoje ir Jonavoje, bet ir valant užterštas teritorijas vietoje. Būtina pabrėžti ir tai, kad GVT didelį dėmesį skiria šviečiamajai veiklai: remia mokslo įstaigų atliekamus aplinkos tyrimus, organizuojamus aplinkosaugai skirtus renginius, parengė ir išleido daugybę svarbių leidinių ekologine tema: monografiją „Aplinkos biologinis valymas“, Ekologijos terminų aiškinamąjį žodyną keturiomis kalbomis, prof. Timo Jacksono knygą „Gerovė be augimo. Ekonomika ribotų išteklių planetai“ lietuvių kalba, mokslinių straipsnių rinkinį „Naftos ir kitų aplinką teršiančių medžiagų biodegradacija“ ir kt. Džiaugiuosi, kad mano kuruojamoje srityje yra tokia įstaiga, kuria galime didžiuotis“, – sakė A. Genevičius.

Lietuvos geologijos tarnyba Lietuvoje inventorizavo užterštas teritorijas. Viceministras prognozuoja, kad prireiks daug metų, kol šias pavyks sutvarkyti. GVT specialistams, neabejoja pašnekovas, prireiks nemažai kantrybės, tačiau gamybinė ir šviečiamoji veikla, kurią įstaiga atlieka, turi labai didelę reikšmę. GVT komandos dėka visuomenė sužino apie užterštų teritorijų pavojus, Vyriausybė informuojama, kiek lėšų planuoti tokioms teritorijoms sutvarkyti. „Kol kas užterštoms teritorijoms tvarkyti skiriamos ES struktūrinių fondų lėšos, tačiau jau laikas susimąstyti, kad ir savivaldybės, ir verslo įmonės turėtų prisidėti atliekant šiuos darbus“, – pabrėžė A. Genevičius.

Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Mikrobiologijos ir biotechnologijos katedros vedėja profesorė Lilija Kalėdienė su GVT bendradarbiauja beveik jau dvidešimtmetį – įgyvendinant projektus, atliekant eksperimentinius tyrimus ar kuriant biopreparatus, skirtus užterštam gruntui valyti. GVT yra įsteigusi kasmetę vardinę prof. Karolio Jankevičiaus stipendiją, skirtą skatinti mikrobiologijos ir biotechnologijos programos bakalaurus ir magistrus už labai gerą mokymąsi bei taikomojo pobūdžio tiriamuosius darbus. „Džiugu, kad GVT didelį dėmesį skiria ekologinės tematikos knygų ir monografijų leidybai. Leidiniai padeda studentams semtis žinių mikrobiologijos ir biotechnologijos srityse. Be to, ši įstaiga nuolat bendradarbiauja su akademine bendruomene, taip išlaikoma pusiausvyra ir balansas tarp mokslo ir praktinio jo įgyvendinimo“, – aiškino L. Kalėdienė.

GVT vykdoma veikla ne tik gydo Žemės žaizdas atgaivindama teritorijas, kuriose galima ūkinė, komercinė ar rekreacinė veikla, bet ir suteikia galimybę visuomenei susipažinti su aktualiomis aplinkosaugos problemomis. Kartu atkreipiamas dėmesys į atsakomybę už neigiamus žmogaus veiklos gamtoje padarinius ir ugdoma visuomenės aplinkosauginė saviraiška.

Jonavos skyriaus gamybinė bazė.

SA 2015 Nr. 9 / reklama

29 29 29

SA 2015 Nr. 9 / reklama

30

AB „KLAIPĖDOS VANDUO“ IR JOS KOVA SU BORU Audrius LEKETAS AB „Klaipėdos vanduo“ inžinierius-technologas

Pagrindinė Klaipėdos rajono požeminio geriamojo vandens kokybės problema – toksinių (cheminių) rodiklių fluoro ir boro anomalijos skirtinguose vandeninguose sluoksniuose. Pasaulyje žinomas ne vienas fluoro ir boro šalinimo iš vandens metodas, tačiau visi jie gana brangūs ir įsigyti, ir eksploatuoti, yra sudėtingi (borui pašalinti naudojamos technologijos sudėtingesnės nei fluorui pašalinti), o kai kurių metodų naudojimas sukuria antrinių teršalų.

Rajone – 12 vandenviečių su boro anomalijomis Elementinis boras gamtoje neaptinkamas, plačiai žinomi įvairūs jo junginiai, iš kurių labiausiai paplitę boro silikatai ir kalcio, magnio, natrio bei kitų elementų boratai. Požeminiame vandenyje paprastai aptinkama silpnos boro rūgšties ar jos anijonų. Kadangi boro mineralai yra gana tirpūs, jų aptinkama tik tam tikrose uolienose ir tam tikruose geologiniuose sluoksniuose.

Didžiausi boro kiekiai aptinkami smulkiadispersinėse molingose uolienose, susiklosčiusiose didelio druskingumo vandens baseinuose. Vakarų Lietuvoje juros, permo, devono, kreidos geologinių sistemų uolienose (klinties, dolomito, kreidos, mergelio ir kt.) cirkuliuojančiame požeminiame vandenyje aptinkama šio cheminio elemento anomalijų. Geriamajame vandenyje boras yra beskonis, bekvapis, bespalvis.

Europos Sąjungoje (ES) nustatyta maksimali leistina boro koncentracija geriamajame vandenyje yra 1 mg/l, o Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomenduojama boro koncentracija – 2,4 mg/l. Remiantis AB „Klai-

pėdos vanduo“ 2014–2015 metų požeminio vandens tyrimo duomenimis, higienos normoje HN 24:2003 nustatyta maksimali boro koncentracija (1,0 mg/l) Klaipėdos rajono požeminiame vandenyje buvo viršyta dvylikoje vandenviečių. Pajūrio regione padidėjusi toksinio rodiklio boro koncentracija vandenyje ypač būdinga Minijos baseino teritorijai.

Tradiciniai metodai problemos neišsprendžia Lietuvoje dar nėra įdiegta nė viena boro šalinimo technologija. AB „Klaipėdos vanduo“, skirianti didelį dėmesį boro sumažinimo geriamajame vandenyje galimybėms tirti, įsigijo naują įrenginį – pilotinę boro šalinimo stotelę, kurioje šiai problemai spręsti naudojamas jonitų pagrindu pagrįstas valymas. Palyginus su atbulinio osmoso technologija borui šalinti, jonitų pagrindu pagrįstoje valymo sistemoje yra naudojamos agresyvios medžiagos, tokios kaip druskos rūgštis (HCl), natrio chloridas (NaCl), natrio hidroksidas (NaOH) (tirpalų paskirtis – regeneracijai). Šiuo metu boro šalinimo pilotinė stotelė yra paleidimo ir derinimo stadijos, todėl tyrimų rezultatais ir patirtimi bendrovė pasidalys ateityje.

Tradiciniai geriamojo vandens ruošimo būdai (filtravimas, dezinfekavimas ir kt.) praktiškai nesumažina boro koncentracijos vandenyje. Yra keli geriamojo vandens paruošimo būdai (pavyzdžiui, jonų mainų ar atvirkštinio osmoso metodas ir kt.), kurie galėtų sumažinti jo kiekį geriamajame vandenyje, tačiau šie metodai yra gana brangūs, reikalauja daug priežiūros. Vien šalinant borą atvirkštinio osmoso metodu 1 kubinio metro geriamojo vandens paruošimas kainuoja apie 1 eurą.

Paprasčiausias metodas boro koncentracijai geriamajame vandenyje sumažinti, – ir tai Klaipėdos rajono Agluonėnų vandenvietėje jau atliekama, – yra vandeningųjų sluoksnių žvalgyba, siekiant surasti vandenį be boro ar esant mažai jo koncentracijai, ir naujo eksploatacinio gręžinio įrengimas. Atlikus šiuos darbus,

Lentelė. Magistralinės vandentiekio linijos Klaipėda–Priekulė ir vandens ruošyklų statybos palyginimas Objekto (gyvenvietės) pavadinimas

Vandentiekio tinklų ilgis (pagal projektą), km

Vandentiekio statybos kaina (pagal projektą), Eur be PVM

Vandens ruošyklų statybos preliminarios investicijos, Eur

Eksploatacinės išlaidos (15 metų) + investicijos, Eur

868 860

1 737 720

231 696

405 468

Dituva

260 658

456 151

Kuodžiai

64 586

113 024

1 425 800

2 712 363

Klaipėda–Priekulė Mickai

Apie 13,33

Iš viso:

904 566

904 566

31 31 31

Prieš pasirenkant kelią – galimybių studija Dar viena vartotojų aprūpinimo kokybišku ir saugiu geriamuoju vandeniu alternatyva gyvenvietėms, kurių teritorijose išgaunamas itin blogos kokybės ir nesaugus vartoti vanduo, o jo gerinimo sąnaudos didelės, yra vandens tiekimas iš kitų šaltinių – geresnės kokybės vandenį tiekiančių vandenviečių. Atlikus galimybių studiją, įvertinus perspektyvinį vandens poreikį Klaipėdos mieste, vandentiekio tinklų plėtrą į aplink miestą išsidėsčiusias gyvenvietes, Klaipėdos miesto vandenviečių vandens išteklius bei ruošyklų pajėgumus, konstatuota, kad AB „Klaipėdos vanduo“ turi didelį kokybiško higienos normos HN 24:2003 reikalavimus atitinkančio vandens rezervą, kurį bendrovės specialistai nusprendė panaudoti aprūpinant geriamuoju vandeniu ir atokiau nuo Klaipėdos miesto esančias gyvenvietes. Pirmiausia – pietinės Klaipėdos rajono dalies gyvenvietes, kurių vandenyje yra gausu toksinio (cheminio) rodiklio boro. Šiuo metu yra atliekami magistralinės vandentiekio linijos Klaipėda–Priekulė statybos darbai, kuriuos planuojama užbaigti 2015 metų pabaigoje. Higienos normos HN 24:2003 reikalavimus atitinkantis geriamasis vanduo Priekulei bus tiekiamas iš Klaipėdos miesto III vandenvietės, numatant greta esančių gyvenviečių – Mickų, Dituvos, Kuodžių – prijungimą.

Ateityje bus svarstoma ir Pleškučių, Mėželių, Stragnų I, Ketvergių, Rokų, Gropiškių, Voveriškių, Dituvos sodų tinklų prijungimo ir plėtros galimybė (pav.). Gyvenviečių, kurių centralizuoti vandentiekio tinklai bus prijungti prie magistralinės vandentiekio linijos Klaipėda–Priekulė, vandenvietes ateityje planuojama likviduoti.

Magistralinės vandentiekio linijos Klaipėda–Priekulė plėtros ir vandens ruošyklų statybos atitinkamose gyvenvietėse palyginimas pateiktas lentelėje.

Rinktasi iš dviejų alternatyvų Nesunku pastebėti, kad, siekiant užtikrinti vartotojams geriamojo vandens, kuriame nebūtų HN 24:2003 reikalavimus viršijančio boro, tiekimą, vandentiekio tinklų tiesimas yra gerokai ekonomiškesnis būdas nei vandens

Magistralinės vandentiekio linijos Klaipėda–Priekulė vandentiekio tinklų situacijos schema.

SA 2015 Nr. 9 / reklama

geriamasis vanduo, kuriame boro koncentracija viršija higienos reikalavimus, gali būti iš dalies skiedžiamas vandeniu, pasižyminčiu nedidele boro koncentracija vandenyje.

ruošyklų statyba ir jų nuolatinis eksploatavimas. Bendros investicijos vandeniui gerinti minėtose gyvenvietėse pasirenkant tinklų plėtros alternatyvą bendrovei baigus projekto darbus sudarys apie 904 566 eurus, o vertinant vandens gerinimo įrenginių statybos ir eksploatacijos (15 metų) sąnaudas šioms gyvenvietėms preliminari suma sudarytų 2 712 363 eurus.

Toksinių (cheminių) indikatorinių rodiklių šalinimas, ypač nedidelėse gyvenvietėse, kurioms būdingas nedidelis vandens naudojimas, yra ekonomiškai neracionalus sprendimo būdas ir sunkiai pakeliama našta ir geriamojo vandens tiekėjams, ir geriamojo vandens naudotojams (ypač kaimų gyventojams), todėl tinklų plėtros alternatyva šiose gyvenvietėse buvo pasirinkta kaip palankesnė vandens kokybės gerinimo priemonė. Šiam tikslui įgyvendinti buvo reikalinga ES parama.

32

GEOTERMINIAMS GRĘŽINIAMS – GRIEŽTESNI REIKALAVIMAI Lina BIELIAUSKAITĖ

Neoficialiais duomenimis, Lietuvoje įrengta apie 5,5 tūkstančio geoterminių gręžinių sistemų. Specialistai pripažįsta, kad kalbėti ne tik apie statistikos, bet ir pačių sistemų patikimumą sudėtinga, mat ilgą laiką nereglamentuota veikla buvo plėtojama gana chaotiškai. Tačiau neseniai patvirtinta geoterminių gręžinių projektavimo, įrengimo ir likvidavimo tvarka žada pokyčių ir pirmiausia akcentuoja tokių objektų aplinkosauginį aspektą.

Eliminavo žalingas medžiagas

Nors žemės gelmių šilumos naudojimo technologijos nėra masinis reiškinys, pastaraisiais metais jos populiarėja ir ilgainiui, be jokios abejonės, populiarės dar labiau. Jas diegiančios įmonės deklaruoja patogios, ekonomiškos ir ekologiškos šildymo sistemos privalumus. Vis dėlto ne viskas yra taip paprasta ir nekalta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, ypač kai kalbama apie vertikaliuosius geoterminius gręžinius.

Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) Hidrogeologijos skyriaus vedėjas Kęstutis Kadūnas aiškino, kad neigiamas geoterminių sistemų poveikis aplinkai pirmiausia susijęs su šilumokaičiams naudojamais žemesnėje A temperatūroje neužšąlančiais skysčiais, jei šie CIJ

20

1

r 5N

.9

A ITU S /

yra žalingi gamtai. Viena tokių medžiagų – plačiai kaip antifrizas žinomas etilenglikolis. „Trūkus vamzdžiui, įvykus šilumokaičio avarijai, šio skysčio gali patekti į požeminius vandenis. Ir nuo tokių dalykų negali būti apdraustas niekas“, – pripažino pašnekovas.

Tad šių metų balandžio 3-iąją aplinkos ministro patvirtintame Geoterminių gręžinių projektavimo, įrengimo ir likvidavimo tvarkos apraše įvardijamas reikalavimas užpildyti šilumokaičius konkrečiomis medžiagomis ar naudoti kitus netoksinius ir biologiškai greitai degraduojančius tirpalus, kurių saugos duomenų lapuose nurodyta, kad pagal Europos Sąjungos kriterijus šie produktai yra nepavojingi aplinkai.

Saugikliai – ir viešojo vandens naudotojams

Anot specialisto, kitas pavojus – kad įprastai geoterminiai gręžiniai gręžiami nenaudojant jokių apsauginių vamzdžių, o tuo metu perkertama keletas vandeningų sluoksnių. „Gali būti tokių atvejų, kad vandeningas sluoksnis viršuje užterštas nitratais ar kitomis aplinkai pavojingomis medžiagomis, tad tarša gali pertekėti į kitus sluoksnius. Arba, pavyzdžiui, mineralizuotas vanduo, iš kitų sluoksnių patekęs į geriamojo vandens sluoksnį, sugadins pastarojo kokybę. Šie niuansai irgi numatyti tvarkoje – nurodoma, kokie gręžskylės sienelių užpildai turi būti naudojami, kad izoliuotų galimus

33 pertekėjimus tarp sluoksnių“, – aiškino LGT Hidrogeologijos skyriaus vedėjas K. Kadūnas.

Naujoji tvarka reglamentuoja ir geoterminių gręžinių sistemų projektų derinimo procedūras. „Ypač tai svarbu geotermines sistemas įrengiant viešojo vandens tiekimo vandenviečių apsaugos zonoje – šiuo atveju projektas turės būti derinamas su LGT. Tai yra tam tikras saugiklis incidento atveju užtikrinti, kad tai nepaveiktų viešojo vandens vartotojų“, – komentavo pašnekovas.

Taip pat nuo šiol įrengiant geotermines sistemas reikės paisyti nustatytų atstumų nuo pastato, žemės valdos ribos, taip pat požeminių komunikacijų.

Geologai primena, kad gręžinių įrengimu užsiimantys specialistai turėtų atkreipti dėmesį ir į hidrogeologinių proveržių rizikos zonas. Jų žemėlapiai prieinami elektroninių viešųjų paslaugų portale.

Prioritetas vertikaliesiems gręžiniams

Naujai įrengtas geotermines sistemas reikės registruoti Žemės gelmių registre. K. Kadūno skaičiavimu, nuo naujosios tvarkos įsigaliojimo jų įregistruota kiek daugiau nei pusšimtis. Nors tokios prievolės nėra, anksčiau įsirengusieji geotermines sistemas taip pat raginami jas deklaruoti.

Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad nauja geoterminių gręžinių projektavimo, įrengimo ir likvidavimo tvarka reglamentuoja tik vertikaliųjų sekliosios geotermijos gręžinių įrengimą. „Horizontaliosios sistemos įrengiamos paviršiniame grunto sluoksnyje, tad įvykus kokiai nors avarijai problema bus lokali. Tačiau, mano manymu, turėtų atsirasti ir tam tikri šių sistemų statybos techniniai reglamentai, kurie apibrėžtų bendruosius reikalavimus, tarp jų – ir aplinkosauginius“, – svarstė LGT Hidrogeologijos skyriaus vedėjas K. Kadūnas.

Geoterminei energijai išgauti naudojant požeminio vandens išteklius vadovaujamasi Gręžinių vandeniui tiekti ir vandens šiluminei energijai vartoti projektavimo, įrengimo, konservavimo bei likvidavimo tvarka (LAND 4-99).

Antai tokiu būdu šilumą išgaunanti vienintelė geoterminė jėgainė Lietuvoje „Geoterma“ eksploatuoja kiek daugiau nei 1 kilometro gylio gręžinius. Giluminės geotermijos gręžiniams išgręžti reikia milijoninių investicijų, tad įprastai tai yra pramonės veiklos objektai. Tačiau, pasak K. Kadūno, jaučiamas padidėjęs susidomėjimas jų įrengimo galimybėmis, ypač Vakarų Lietuvoje.

VERSLAS TIKISI SĄŽININGESNĖS KONKURENCIJOS Žygimantas PALAITIS Geologijos įmonių asociacijos tarybos narys Reikia pripažinti, kad geoterminių sistemų diegimo procesas ilgą laiką buvo paliktas saviveiklai, dėl to ekonominiai, konkurenciniai, o dažnai ir kvalifikacijos trūkumo veiksniai jį padarė nevaldomą ir net pavojingą aplinkai.

Todėl Geologijos įmonių asociacija jau seniai pasisakė už teisinį šio proceso reglamentavimą ir buvo viena minėtojo, šiemet įsigaliojusio, geoterminių gręžinių projektavimo, įrengimo ir likvidavimo tvarką nustatančio teisės akto iniciatorių.

Atsakymas, ar įsigaliojęs teisės aktas išsprendė visas geoterminių gręžinių įrengimo procese kylančias problemas, ar gamybininkai yra patenkinti šiuo aktu, nevienareikšmis: yra ir privalumų, ir trūkumų.

Pabrėžiant privalumus pirmiausia dera pasakyti, kad geoterminių gręžinių įrengimo procesas iš dalies tampa viešas: bent jau statistiškai bus žinoma, kiek gręžinių gręžiama, kur ir kokioje geologinėje aplinkoje jie gręžiami, kokį pavojų geologinei aplinkai, ypač požeminio vandens ištekliams, jie gali kelti dabar ir ateityje. Be abejo, žinant vandens gręžinių įrengimo ir jų registravimo patirtį, būtų naivu tikėtis, kad bus registruojami visi geoterminiai gręžiniai. Dalis smulkių individualiesiems namams rengiamų sistemų bent jau kurį laiką nebus registruojamos, tačiau galingesnės, ypač fiziniams asmenims rengiamos sistemos, didelė tikimybė, bus įrengiamos laikantis normatyvo formalumų.

Užregistravus geoterminius gręžinius galima tikėtis ir to, kad juos įrengti bus stengiamasi laikantis techninių ir aplinkosauginių reikalavimų. Ir tai gerai ne vien aplinkosauginiu, bet ir ekonominiu, konkurenciniu požiūriu.

Mat įrengti saugų gręžinį pagal reikalavimus visuomet yra brangiau, todėl sąžiningas ir kvalifikuotas gręžėjas rinkoje pralošia prieš gręžiantįjį bet kaip, kad tik pigiau. Taigi įsigaliojant normatyvui atsiranda ir sąžiningesnės konkurencijos sąlygos, o tai ypač svarbu asociacijai priklausančioms įmonėms, kurių elgesį ir paslaugų teikimo kokybę reguliuoja ne tik vidiniai reglamentai, bet ir asociacijos narių etikos kodeksas.

Privalumu laikoma ir tai, kad gręžiant gręžinius tampa būtina ištirti jų geologinį pjūvį geofiziniais metodais. Tai leis gauti tikslesnius, realybę labiau atspindinčius geologinius duomenis, kuriais bus galima patikimiau remtis identifikuojant geologines ir hidrogeologines vietovių sąlygas, projektuojant naujas geotermines sistemas ar vandens gręžinius, vykdant esamų požeminio vandens vandenviečių monitoringą ir pan.

Normatyvo trūkumų irgi jau matyti. Vienas reikšmingiausių yra gręžinių įrengimo realios priežiūros ir kontrolės mechanizmo nebuvimas. Normatyve nurodyta tik tai, kad gręžinių įrengimą gali kontroliuoti Lietuvos geologijos tarnyba ir regionų aplinkos apsaugos departamentų atstovai, bet kaip jie tai darys ar turėtų daryti – neišaiškinta. Realiai šios institucijos neturi nė techninių priemonių tai įvykdyti. Pavyzdžiui, patikrinti, ar patikimai gręžinyje izoliuoti požeminiai vandeningi sluoksniai, ar vanduo pro gręžskylę neperteka iš vieno sluoksnio į kitą. Kai tai žino ir paslaugų teikėjai, techniniai ir aplinkosauginiai reikalavimai tampa daugiau deklaratyvūs, o jų laikymasis realiai lieka tik tokių paslaugų teikėjų sąžinės reikalu.

Kitas svarbus dalykas, kuris yra nepakankamai išspręstas normatyve – geoterminės sistemos efektyvumo užtikrinimas. Suprantama, kad įrengta sistema turi paimti maksimalų šilumos kiekį iš žemės, tačiau tam, kad taip būtų, pirmiausia ji turi būti tinkamai suprojektuota. Tam reikalinga atitinkama projektuotojų kvalifikacija, o tai normatyve nėra deramai reglamentuota.

Yra nuomonių, kad nustatyti pernelyg menki kvalifikaciniai projektą rengiančio asmens reikalavimai ir kad dera juos padidinti, ypač projektuojant didesnės nei 30 kW galios geotermines sistemas. Būtų gerai, kad tokių sistemų projektuotojas turėtų ne tik atitinkamą mokslo cenzą, bet ir praktinės patirties projektuojant mažesnio galingumo geotermines sistemas. Sistemų efektyvumo neužtikrina ir nustatytas pernelyg mažas minimalus atstumas tarp atskirų geoterminių gręžinių. Jis turėtų padidėti bent iki 10 metrų.

Panašių tokio pobūdžio trūkumų, kuriuos ateityje reikėtų šalinti, yra ir daugiau. Žinoma, yra ir vien administracinio, biurokratinio pobūdžio netikslumų, kurie sukelia sumaišties darbo procesuose ir sudaro galimybę tam tikrus nuostatus suprasti skirtingai. Tačiau tai lengviausiai ištaisomi dalykai – tikimės, kad tai bus padaryta artimiausiu metu.

Norime pabrėžti, kad geoterminės energijos ištekliai yra didžiuliai, todėl jų nepanaudoti būtų didelė klaida. Reikia tik siekti ir išmokti juos pasitelkti racionaliai, išmintingai – tuomet turėsime patikimą ir amžiną „šildytuvą“.

34

INDIVIDUALIOS ŠILDYMO SISTEMOS – POTENCIALUS TARŠOS ŠALTINIS

Prof. dr. Linas KLIUČININKAS, doc. dr. Dainius MARTUZEVIČIUS Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto Aplinkosaugos technologijos katedra Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad kuro deginimas nuosaviems namams apšildyti beveik nesukelia taršos, tačiau tyrimais, atliktais įvairiose pasaulio šalyse, įrodyta, kad degimo metu į aplinką išsiskiria nemaži kiekiai kietųjų dalelių ir kenksmingųjų organinių teršalų. Dėl vietos sąlygų ir transformacijų teršalų koncentracijos gali dar labiau išaugti. Kauno technologijos universiteto (KTU) Aplinkosaugos technologijos katedros mokslininkai ir doktorantai Edvinas Krugly bei Tadas Prasauskas atliko tyrimus Kauno nuosavų namų rajonuose ir nustatė teršalų koncentracijas aplinkos bei patalpų ore.

Taršumu konkuruoja su transportu

2

5 01

Nr

Pagrindiniai oro taršos šaltiniai Lietuvos miestuose yra transportas, pramonės įmonių ir individualiųjų namų kaminai. Pastarųjų indėlis į bendrą situaciją mieste labai solidus – nuosavų namų dūmai šildymo sezono metu sudaro maždaug trečdalį taršos. Šiandien dauguma nuosavų namų šeimininkų būstui apšildyti šaltuoju laikotarpiu degina kietąjį arba dujinį, rečiau – skystąjį kurą. Dažname namų ūkyje eksploatuojami seni ir neefektyvūs kuro deginimo įrenginiai, kuriuose susidaro dalinio kuro degimo teršalų. Kita svarbi problema – dažnai deginamas ne geros kokybės kietasis kuras, bet nereglamentuotas, netinkamas konkrečiam deginimo įrenginiui. Neretai deginamos ir šilumingos buitinės atliekos, nors tai daryti draudžiama.

Toks neatsakingas kuro deginimas sukelia pavojų sveikatai ne tik deginantiesiems tokį OS kurą, bet ir aplinkiniams gyventojams. SusiJ I darantys oro teršalai gali neigiamai paveikti OG L O sveikatą ir sukelti kvėpavimo takų, kraujoN CH takos sistemų ir kitų sutrikimų.

E T / Tyrimams buvo pasirinkti skirtingi mies.9

to rajonai su jų užstatymo laikotarpiui būdingais nuosavais namais. Matavimai buvo atliekami gausiai apgyvendintuose Žaliakalnio, Vilijampolės ir Aleksoto bei priemiestiniuose Rokų ir Romainių, Vijūkų nuosavų namų rajonuose.

Gyvenamieji rajonai gerokai skiriasi užstatymo tankumu ir pastatų amžiumi, o tirti pasirinkti pastatai – šiluminės izoliacijos ypatybėmis bei langų tipais. Skiriasi ir jų naudojamas kuras bei šilumos gamybos technologijos, įrenginiai. Oro kokybei patalpose įvertinti svarbus ir ventiliacijos būdas – visais nagrinėtais atvejais buvo naudojama savaiminė ventiliacija.

Degimo produktų prasiskverbia iš lauko

Matavimai buvo atliekami šaltuoju laikotarpiu, kai šiluminės energijos poreikis, tuo pačiu ir tarša, yra didžiausi. Dviem atvejais palyginamieji matavimai buvo atlikti ir šiltuoju metų laiku. Buvo nustatyta kietųjų dalelių (KD2,5) ir monoaromatinių (MAA) bei poliaromatinių (PAA) angliavandenilių koncentracija aplinkos ir patalpų ore. Mokslininkai konstatavo, kad KD2,5 koncentracija buvo gerokai didesnė nei kituose Europos miestuose. Žiemą patalpose KD2,5 koncentracija vidutiniškai buvo 1,5–2 kartus mažesnė nei aplinkos ore, o vasarą buvo stebima atvirkščia tendencija. Aplinkos oro taršos lygis PAA junginiais buvo gerokai didesnis nei kituose Europos miestuose, o MAA koncentracijos buvo panašios kaip Skandinavijos šalyse.

Teršalų koncentracijai patalpose įtakos turi jose vykstanti veikla. Tai gali būti maisto gaminimas, buitinės chemijos gaminių naudojimas, rūkymas, atviro degimo procesai ir kt. Kita dedamoji, turinti įtakos teršalų koncentracijai patalpose, yra degimo produktai, prasiskverbiantys iš lauko. Priežastis gali būti nesandarūs langų rėmai ar pastato konstrukcija, netinkamai įrengta ventiliacijos sistema ir pan.

KTU mokslininkai konstatavo, kad priklausomai nuo pastato sandarumo, vyraujančios vėjo krypties pastato požiūriu, vėjo stiprumo ir kitų vietos sąlygų iki 30 procentų teršalų gali prasiskverbti iš aplinkos oro į pastato vidų. Buvo nustatyta, kad priešvėjinėje pastato pusėje susidaro gerokai didesnė teršalų koncentracija nei

35

G. Bartuškos nuotr.

dydžio šios medžiagos gali būti sėkmingai taikomos dalelėms filtruoti oro sraute. Pluošto gijos skersmuo yra pagrindinis filtro efektyvumą ir slėgio kritimą lemiantis rodiklis – mažėjant pluošto skersmeniui efektyvumas sparčiai didėja. Nanopluoštai idealiai tinka filtruoti ne tik mikroninėms, bet ir submikroninėms dalelėms. Šiems pluoštams yra būdingas 2–4 kartus didesnis dujų srauto laidumas nei celiulioziniams klasikiniams filtrams, tuo pat metu jie užtikrina aukštą filtravimo efektyvumą.

Tiesa, nanopluoštai, kurių efektyvumas gali viršyti 99 procentų ribą, yra netinkami filtruoti labai daug kietųjų dalelių turintį orą, nes gali greitai užsikimšti. Todėl nanopluoštų filtrai gali būti naudojami paskutiniuose filtravimo etapuose, t. y. švarių patalpų aplinkoje, mažo greičio ventiliacijos sistemose kaip mikropluoštų filtrų priedas.

Nanopluoštų struktūros vaizdas, gautas skenuojant elektroniniu mikroskopu (SEM).

Nuotraukoje viršuje struktūra padidinta 25 000 kartų, apačioje – 5000 kartų.

pastato užuovėjos pusėje. Apibendrindami galime teigti, kad senesnės statybos nuosavų namų gyventojai gali būti labiau veikiami iš aplinkos į pastatų vidų prasiskverbiančios taršos.

Kenksmingiausios – smulkiausios dalelės

Kai kuriuose Indijos, Irano, Pakistano, Kinijos miestuose oro užterštumas kietosiomis dalelėmis yra dešimt kartų didesnis nei Lietuvoje. Todėl neatsitiktinai Azijos prekybos centruose oro valymo įrenginiams skiriamos net ne lentynos, o ištisi skyriai. Juose galima atrasti nuo mažiausių, tinkančių nedideliems kambariams, iki itin dideles erdves valančių oro filtrų ir įrenginių.

KTU Aplinkosaugos technologijos katedroje šiuo metu bandoma kurti įrenginius, kurie valytų iš lauko į patalpas patenkantį orą, taip pat filtrus, tinkamus naudoti buityje. Stambesnėms dalelėms sugaudyti yra sukurta daugybė filtrų. Pačios smulkiausios vis tiek prasiskverbia, tad bandoma rasti būdą, kaip sugaudyti submikronines daleles, kurios yra pačios kenksmingiausios. Palaikomi ryšiai su keliomis filtravimo medžiagas parduodančiomis lietuviško kapitalo įmonėmis.

Nanopluoštai pranašesni už tradicinius filtrus

Viena iš KTU mokslininkų tyrimo sričių – nanopluoštų kūrimas ir jų naudojimas oro filtravimo procese. Disertaciją šia tema netrukus gins KTU doktorantas Jonas Matulevičius. Mokslininkai pažymi – dėl didelio paviršiaus ploto ir porėtumo bei mažų mikroporų

PASIKEITUSIŲ METEOROLOGINIŲ SĄLYGŲ ĮTAKA ORO TARŠAI INDIVIDUALIOJO NAMO IŠORĖJE IR VIDUJE

BIODUJŲ IŠGAVIMAS – VERSLO INICIATYVA Kristina BUIDOVAITĖ

Teiginį, kad viską, kas dega arba pūva, galima panaudoti energijai gaminti, galėtų patvirtinti buvusių sąvartynų teritorijose ne vienus metus veikiančios sąvartyno dujų surinkimo sistemos. Ir nors, specialistų vertinimu, biodujų gamybos plėtra Lietuvoje mažai tikėtina, šiandien tai yra vienas patrauklių būdų ne tik mažinti dirvožemio bei oro taršą, bet ir uždirbti.

G. Bartuškos nuotr.

37 Ne visos biodujos virsta šiluma

Lietuvoje daugiau kaip 700 aplinkosaugos normų neatitikusių sąvartynų, skyrus Europos Sąjungos (ES) paramą, pakeitė vienuolika regioninių sąvartynų. Į senuosius sąvartynus, anot Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Aplinkos apsaugos katedros doc. dr. Aušros Zigmontienės, ilgą laiką keliaudavo įvairios atliekos, tarp jų – ir biologiškai skaidžios. Tokios organinės atliekos pūdamos išskiria biodujas. Apskaičiuota, kad iš tonos mišrių komunalinių atliekų per metus vidutiniškai išsiskiria 12–18 kubinių metrų dujų.

Biodujų, patikino pašnekovė, ieškoma ne visuose sąvartynuose. Tik tuomet, jei sąvartynas didelis ir yra žinoma, kad jame susikaupęs pakankamas kiekis biologiškai skaidžių atliekų, vertinama biodujų sudėtis. Apskaičiuota, kad tam, jog biodujų rinkimas ir energijos gamyba ekonomiškai atsipirktų, atliekų sąvartyne turi būti sukaupta ne mažiau kaip 2 mln. tonų, o kaupo aukštis turi būti ne žemesnis nei 10 metrų.

Ar biodujos galės būti panaudojamos elektros energijai arba šilumai gaminti, priklauso nuo jose susidarančio metano kiekio.

Kuo jo daugiau, tuo biodujos yra kaloringesnės (jei metano kiekis sudaro daugiau kaip 55 proc., biodujos laikomos vertingu kuru). Jeigu sąvartyne biologiškai skaidžių atliekų kiekis nedidelis, o didžiausią biodujų dalį sudaro sieros vandenilis, amoniakas ir kitos medžiagos – biodujos netinkamos energijai gaminti.

Tokia situacija dažna, jei į sąvartyną keliavo ypač daug senų baldų, plastiko, stiklo, metalo.

Pradžia – išsamūs tyrimai

Monitoringas, atkreipė dėmesį VGTU mokslininkė, atliekamas visuose uždarytuose sąvartynuose – dalyje stebima biodujų sudėtis, likusiuose – atskirų aplinkos komponentų tarša. „Jeigu atlikti pirminiai tyrimai parodė, kad sąvartyne susidarančių biodujų sudėtis tinkama, įvertinus sąvartyno plotą ir tai, koks biologiškai skaidžių atliekų kiekis sukauptas, racionalu išgauti biodujas ir jas panaudoti šilumai ar elektros energijai gaminti. Lietuvoje tokių sąvartynų nėra daug. Ne-

VGTU Aplinkos apsaugos institute sukurtas mažų matmenų bioreaktorius, kurio įkrova – maisto ir virtuvės atliekos bei gyvulių mėšlas.

NAUJI SIURBLIAI LEIDŽIA ŽENKLIAI TAUPYTI Didžioji bent šiek tiek renovacija besidominčių žmonių dalis žino, kad atnaujinant pastatą svarbu ne tik jį apšiltinti, bet ir sutvarkyti šildymo sistemą. Žinia, kai kuriais atvejais šildymo sistemos sutvarkymas suteikia net didesnį efektą nei pastato sienų šiltinimas. Tačiau renovuodami šildymo sistemą mes neretai pamirštame pagrindinį jos elementą – šilumos punktą.

Argumentai, kodėl šilumos punktas paliekamas neatnauPavyzdžiui, 3500 kvadratinių mejintas, dažniausiai būna du: trų ploto daugiabutyje po renovacinenorima tam skirti papildojos pakeitę seną trijų greičių siurblį mai arba teigiama, kad šilunauju elektroniniu, gautume net iki mos punktas jau buvo moder12 kartų mažesnes metines elektros nizuotas anksčiau. energijos sąnaudas. Skaičiuojant kiRenovavus šildymo sistemą lovatvalandėmis, vietoj sunaudojagalima neabejoti, kad pastate mų 2700 kWh per metus būtų tik 230 veiks nauja sistema: bus kitokWh. Dažnas atvejis, kai siurbliai šilukia jos šiluminė galia (gerokai mos punktuose dėl įvairių priežasčių sumažės šilumos nuostoliai), (netolygaus šildymo, vamzdžių užsinekintamojo debito sovietinė kimšimo ir kt.) eksploatavimo metu šildymo sistema taps kintajau buvo keisti galingesniais. Tokį mojo debito šiuolaikine šildysiurblį pakeitus nauju, metinės elekmo sistema, kur radiatoriais ar tros energijos sąnaudos gali sumažėstovais pratekančio vandens ti net 20 kartų! kiekį kontroliuoja reguliavimo Be šildymo siurblio, šilumos punkir balansavimo armatūra. te labai dažnai pamirštamas karšto Akivaizdu, gerokai pasikeivandens recirkuliacinis siurblys. Jį tus sąlygoms esami šilumos pakeitus ekonomišku 3 kartus efekpunktai tikrai yra ne pats tyvesniu elektroniniu siurbliu, geroefektyviausias sprendimas. kai sumažėtų šilumos punkto elekKompanijos „Wilo Lietuva“ tros sąnaudos. Palyginimui – seną specialistai yra atlikę keletą siurblį 3500 kvadratinių metrų ploto daugiabučio šilumos punkte pakeilyginamųjų skaičiavimų, kurių tus nauju, elektros energijos galima sutaupyišvada viena – renovavus šildymo sistemą, šilumos ti iki 580 eurų per metus. punkte neracionalu palikti seną cirkuliacinį siurblį.

38

Marijampolės regioniniame sąvartyne veikiantis biodujų generatorius.

dideliuose sąvartynuose vertinamas tik jų taršumas“, – paaiškino A. Zigmontienė. Šiuo metu biodujos išgaunamos Lapių sąvartyne, kuris yra Kauno rajone. Greta esančiame Domeikavos miestelyje buvo rekonstruota katilinė – čia įrengtos dvi kogeneracinės jėgainės, skirtos elektrai ir šilumai gaminti. Iš sąvartyno iki Domeikavos jėgainės nutiesta 9,5 kilometro ilgio biodujų trasa.

Dujos iš Kazokiškių sąvartyno išgaunamos nuo 2012ųjų. Jos 5,5 kilometro ilgio dujotiekiu tiekiamos į Vievyje esančią 800 kW galios kogeneracinę elektrinę. Čia biodujos naudojamos elektros, šilumos gamybai ir tiekiamos į Vievio miesto centralizuotą šildymo sistemą. Sąvartyno dujų, kaip energijos šaltinio, naudojimas leidžia atpiginti šildymą Vievio gyventojams.

Kogeneracinėje jėgainėje elektra gaminama ir šalia Klaipėdos – rekultivuotame Kalotės sąvartyne.

Buvusiame Šiaulių miesto Kairių sąvartyne, priminė mokslininkė, taip pat buvo atlikti tyrimai, tačiau, nors buvo rastas pakankamas kiekis biodujų, pradėjus jas eksploatuoti, paaiškėjo, kad susidarančių sąvartyno dujų kiekis svyruoja.

Skaičiuojama, kad Lietuvoje esančiuose didžiuosiuose sąvartynuose išgaunamų biodujų užteks 20–30 metų. Panašiam laikotarpiui įmonės pasirašo sutartis su sąvartynų valdytojais. Praėjus šiam laikotarpiui, organinės medžiagos iš dalies suskaidomos, susidarančių, taip pat išgaunamų biodujų kiekis labai smarkiai sumažėja.

Biodujoms išgauti – verslo interesas

Biodujų išgavimo technologijos Lietuvoje nesiskiria nuo naudojamų užsienio šalyse. Pirmiausia sąvartynų teritorijose daroma keliolika dujų surinkimo gręžinių, klojami dujų transportavimo vamzdynai, kuriais biodujos keliauja į surinkimo sistemas. Išgaunant biodujas iš sąvartyno, šios siurbiamos iš sąvartyno kaupuose įrengtų gręžinių, naudojant vakuuminį kompresorių. Energijai gaminti tinkamos biodujos dujotiekio vamzdynu perduodamos į kogeneracinę jėgainę, kur paverčiamos elektros arba šilumos energija. Kogeneracijos principu veikiančiame vidaus degimo variklyje iš degiOS J I namų dujų gauta šilumos ir elektros energija OG L tiekiama vartotojams. Modernioje kogeneNO

H TEC

15

20

N

/ r. 9

racinėje jėgainėje iš 1 kubinio metro biodujų pagaminama apie 2,5 kWh elektros ir 1,5 kWh šilumos energijos.

Perteklinės ar energijos gamybai netinkamos biodujos sudeginamos fakele, taip dar labiau mažinant aplinkos taršą.

Sąvartyno dujų deginimas yra naudingesnis aplinkai nei nekontroliuojamas išsiskyrimas į atmosferą. Pasyviai sudeginant biodujas neigiamas poveikis aplinkai sumažinamas apie 20 kartų, nes degimo metu susidarančio anglies dvideginio įtaka šiltnamio efektui yra 21 kartą mažesnė nei metano dujų.

Biodujų išgavimas, atkreipė dėmesį A. Zigmontienė, nėra pigus. Įrengti gręžinius kainuoja brangiai, be to, juos išgręžus būtina užtikrinti sąvartyno stabilumą. Taip pat nepriklausomai nuo to, ką norima gaminti – šilumą ar elektros energiją, biodujas būtina paruošti tolesniam naudojimui – jas išvalyti. Mat biodujose susidarantis sieros vandenilis – kenksmingas vamzdynams ir įrenginiams. Sąvartynuose biodujų surinkimo ir panaudojimo sistemos buvo įrengtos tik verslo iniciatyva, keliolikai metų išsinuomojus sąvartyno teritoriją.

Žaliosios energijos plėtrai – mokslininkų indėlis

Europos šalyse, anot A. Zigmontienės, sąvartynų, kuriuose išgaunamos biodujos, netrūksta, nors prioritetas išlieka atliekų deginimas išgaunant energiją. Be to, Europoje biodujos dažniau išgaunamos iš nuotekų dumblo ar gyvulių mėšlo nei sąvartynų atliekų. Biodujų jėgainės greta gyvulių fermų ypač populiarios Vokietijoje. Biodujos iš atliekų dažnai išgaunamos Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV. Tokių biodujų jėgainių yra ir Lietuvoje. Beje, Rokiškyje veikianti pieno perdirbimo bendrovė biodujų gamybai naudoja išrūgas.

Ateityje, prognozuoja pašnekovė, biodujų išgavimas iš sąvartynų turėtų sumenkti. Lietuva pagal ES direktyvas yra įsipareigojusi sumažinti į sąvartynus patenkančių biologiškai skaidžių atliekų kiekį. Pavyzdžiui, sąvartynuose šalinamų komunalinių atliekų kiekis 2013 metais turėjo būti sumažintas iki 50 proc., o 2020 metais – iki 35 proc., palyginti su 2000-aisiais sąvartynuose pašalintų atliekų kiekiu. Prie kai kurių sąvartynų planuojama pastatyti dešimt mechaninio rūšiavimo ir biologinio apdorojimo įrenginių, į kuriuos pateks organinės atliekos – iš jų irgi bus išgaunamos biodujos.

Išgauti biodujas iš atliekų Lietuvoje pradėta uždarius ir rekultivavus senuosius sąvartynus. Iki tol būta pavienių biodujų gamybos, panaudojant gyvulių mėšlą ir nuotekų dumblą, atvejų.

VGTU Aplinkos apsaugos instituto mokslininkai yra sukūrę mažų matmenų bioreaktorius organinėms atliekoms perdirbti ir biodujoms gaminti, skirtus mažiems ūkiams ir maisto pramonės įmonėms. Atlikę eksperimentinius biodujų ir dirvožemio tinkamumui tręšti tyrimus su bioskaidžiomis atliekomis bei jų mišiniais VGTU mokslininkai nustatė organinių atliekų proporcijas, kurios padidintų biodujų išeigą. Mokslininkai taip pat nuolat tiria sąvartynų liekamąją taršą. Atlikdami mokslinius tyrimus jie bendradarbiauja su Vilniaus apskrities regioniniu komunalinių atliekų sąvartynu.

40

DERYBŲ OBJEKTAS – GAMYBINĖS NUOTEKOS Lina BIELIAUSKAITĖ

Daugiau kaip dešimtį metų Lietuvoje nuotekų išvalymo kokybė nuosekliai gerėjo. Anot šią tezę statistiniais duomenimis grindžiančių specialistų, tam lemiamą įtaką turėjo ne tik efektyvesni centralizuotų vandens tiekėjų įdiegti vandenvalos įrenginiai, bet ir gamybos įmonių pastangos. Kokias nuotekų valymo technologijas taršiausiai šalies pramonei tenka diegti šiandien? Kodėl vandentvarkos įmonės pasiryžusios sumažinti pramonės atstovams tenkančių įsipareigojimų naštą?

Reikalavimai gamybininkams sumažėjo

Reglamentuoti, kokių taršos normų negali viršyti nuotekos, yra Aplinkos ministerijos prievolė. Tačiau ministerijai svarbus ne kelias, kaip to siekiama, o rezultatas, pabrėžė Vandenų departamento Vandenų politikos skyriaus vedėjas Irmantas Valūnas.

Kokius filtrus parankiausia naudoti, kokius valymo įrenginius diegti ir panašius dalykus koordinuoja įmonių technologai, inžinieriai, kiti ekspertai.

Bendrovės „Klaipėdos vanduo“ generalinis direktorius Leonas Makūnas pripažino, kad būtų sudėtinga vienareikšmiškai įvardyti, kokios pramonės įmonės šiandien vadintinos taršiausiomis. „Taršios yra maisto, ypač mėsos, bendrovės. Tačiau tai yra natūralios kilmės medžiagų tarša. Kur kas pavojingesnė – chemijos pramonės įmonių tarša, kurią sudaro specifiniai cheminiai junginiai arba elementai“, – teigė L. Makūnas.

Tad kokius pirminio valymo įrengimus reikėtų diegti, priklauso ir nuo įmonės naudojamų technologijų, ir nuo susidarančių nuotekų kiekio bei teršalų pobūdžio. „Bet kokiu atveju nuotekos negali būti taršesnės, negu tai numato teisės aktai. Nuotekų

G.Bartuškos nuotr.

S SIJO G O J O GLI LNOO H O C /THEN T9EC

2

.

N9r/ . r 5 501N 012

tvarkymo reglamentas leidžia įmonėms išleisti į tinklus iki 800 miligramų BDS 1 litrui vidutinės taršos nuotekas. Įvertindami savo galimybes, kai kurioms įmonėms Klaipėdoje leidžiame išleisti ir didesnės taršos nuotekas. Kitur, kur veikia mažesnės nuotekų valyklos, sprendimai priimami pagal konkrečios nuotekų valyklos pajėgumus“, – reguliavimo principus aiškino „Klaipėdos vandens“ vadovas.

Pašnekovas taip pat pažymėjo, kad pastaraisiais metais vandenvalos reikalavimai pramonės įmonėms negriežtėjo, o naujausi teisės aktai net ir sušvelnino principo „teršėjas moka“ taikymą, tad už didesnę taršą reikia mokėti iš dalies mažiau, ir, pavyzdžiui, bendrovės „Klaipėdos vanduo“ pajamos už didesnę bei specifinę nuotekų taršą sumažėjo maždaug du su puse karto.

Organiniai teršalai – energijos šaltinis

Kalbėdamas apie Lietuvos pramonės įmonėse susidarančių nuotekų taršą ir taikytinas jų valymo technologijas, bendrovės „Sweco Lietuva“ viceprezidentas Egidijus Kunevičius teigė, kad pirmiausia šias įmones derėtų skirstyti į dvi grupes.

Viena jų – tai bendrovės, kurių nuotekos pasižymi didele organinių teršalų ir maistinių medžiagų (biogenų N ir P) koncentracija, o nuotekose specifinę taršą charakterizuojančių komponentų koncentracija nėra reikšminga. Šiai pramonės įmonių grupei priskirtinos pieno ir mėsos perdirbimo, taip pat kitos maisto produktus gaminančios įmonės. „Tokių bendrovių nuotekoms valyti gali būti taikomos technologijos, paremtos biologiniais nuotekų valymo principais, būdingais ir įprastinių – buitinių – nuotekų valymo metodams, paplitusiems Lietuvoje“, – aiškino pašnekovas.

Kadangi maisto pramonės nuotekose įprastai susidaro didelė riebalų koncentracija, prieš biologinį tokių nuotekų valymą taikytina flotacijos grandis. „Šiuo atveju valant nuotekas sulaikytus organinius teršalus vertėtų traktuoti kaip potencialų energijos šaltinį ir įvertinti galimybes iš sulaikytų organinių teršalų generuoti ir šilumos, ir elektros energiją. Lietuvoje jau yra pavyzdžių, kai esant dideliems nuotekų kiekiams ir teršalų koncentracijai toks sprendimas yra racionalus ir papildomos investicijos greitai atsiperka“, – komentavo „Sweco Lietuva“ viceprezidentas E. Kunevičius.

41

Prieš priimant sprendimus – nuotekų inventorizacija

Kitai grupei priskirtinos įmonės, kurių nuotekos pasižymi didele vienos ar kelių rūšių specifinių teršalų koncentracijomis, tai yra naftos ir chemijos pramonės, baldų gamybos bei kitos apdirbamosios pramonės bendrovės. E. Kunevičiaus teigimu, jų generuojamoms nuotekoms valyti taikytini individualūs technologiniai sprendimai, apimantys ir biologinius, cheminius valymo metodus, membranines technologijas ir (arba) kelių technologijų kompleksą. „Verta paminėti, kad pirmas žingsnis prieš pradedant nagrinėti konkrečios pramonės įmonės nuotekų valymo galimybes turėtų būti bendrovės nuotekų balanso sudarymas, paprasčiau tariant – įmonėje susidarančių nuotekų šaltinių inventorizacija, nustatant skirtingų gamybos grandžių nuotekų kiekius ir jų užterštumą. Toks pramonės įmonės nuotekų žemėlapis suteikia daugiau galimybių rasti optimalų sprendimą, kokiais metodais ir kokius nuotekų kiekius reikėtų valyti pačiai įmonei, o gal verta atskirti skirtingos taršos nuotekų srautus ir juos valyti atskirai ar dalį nuotekų nukreipti į municipalinius nuotekų tinklus“, – aiškino specialistas.

Remdamasis uostamiesčio bendrovės „Grigeo Klaipėdos kartonas“ pavyzdžiu, „Klaipėdos vandens“ vadovas L. Makūnas kalba ir apie dar didesnius rezervus bendradarbiauti šalies pramonės ir vandentvarkos įmonėms.

Eligijus MASIULIS: „Nemažai individualius valymo įrenginius turinčių subjektų dėl sąlygiškai nedidelio nuotekų kiekio neplanuoja didelių investicijų, kad šie įrenginiai būtų sutvarkyti moderniai.“

Vandens tiekėjai suinteresuoti talkinti

„Grigeo Klaipėdos kartonas“ turi savo nuotekų valyklą, tačiau transportuojamos apie 14 kilometrų ilgio vamzdžiu jos surūgsta ir nuotekų valykloje patekusios į orą skleidžia bjaurų kvapą.

Jei savo nuotekas įmonė atiduotų valyti mums, jos nuotekų valykla, kaip bjauraus kvapo šaltinis, išnyktų“, – vieną argumentų įvardijo pašnekovas.

Naudos, ir ne vien finansinės, tai suteiktų ir pačiam vandens tiekėjui. Antai pastaraisiais metais šalies vandentvarkos įmonės skaičiuoja gerokai sumenkusį kasdienio vandens naudojimą, dėl to mažėja ir nuotekų kiekis, didėja jų užterštumas, tirštėjimas. Tad papildomas gamybinių nuotekų kiekis padėtų šiek tiek amortizuoti šią problemą.

L. Makūnas neneigė, kad supirkti bendrovės „Grigeo Klaipėdos kartonas“ nuotekas net ir už perpus mažesnę, negu nustatyta, kainą įmonei būtų finansiškai naudinga, nes papildomas nuotekų kiekis jos sąnaudas padidintų gerokai mažiau, negu išaugtų pajamos. Iš esmės tai būtų naudinga visiems vartotojams, nes, nors ir nežymiai, leistų sumažinti nuotekų išvalymo kainą. Būtent tokios nuolaidos penkeriems metams anksčiau vykusių derybų metu ir pageidavo „Grigeo Klaipėdos kartonas“, mat „Klaipėdos vandens“ paslaugos bendrovei kainuotų du kartus brangiau, negu naudotis savais valymo įrenginiais.

Tačiau teisės aktuose tokių kainodaros išimčių nenumatyta.

Sieks įstatymo pataisos

Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo pataisą inicijuoti ėmęsis Seimo narys Eligijus Masiulis įsitikinęs, kad lankstesnė kainodara, kurią galėtų taikyti centralizuoti valymo tinklai, pasitarnautų ne tik privačių kompanijų, vandentvarkos įmonių, bet ir visuomenės interesams. Anot pašnekovo, tai užtikrintų aukščiausius nuotekų tvarkymo standartus. „Natūralu, kad nemažai individualius valymo įrenginius turinčių subjektų dėl sąlygiškai nedidelio nuotekų kiekio neplanuoja didelių investicijų, kad jie būtų sutvarkyti moderniai, uždengiant pačius valymo kanalus, kontroliuojant kvapus ir pan. Tai gali daryti didelio apyvartumo centralizuotus valymo įrenginius turinčios įmonės, kurios gali investuoti atitinkamomis apimtimis ir pretenduoti gauti europinių lėšų“, – kalbėjo parlamentaras.

Be kita ko, nei Aplinkos, nei Ūkio ministerija skirti paramą pramonės įmonių nuotekų valymo sprendiniams diegti nenumato.

Anot Seimo nario E. Masiulio, planuojama siūlyti Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo pataisą, numatančią galimybę taikyti iki 50 procentų sumažintą tarifą vartotojams, kurie atsisako eksploatuoti savo valymo įrenginius ir sutinka atiduoti nuotekas į centralizuotą valymo įrenginių sistemą. Koks galėtų būti šios lengvatos laikotarpis – iki penkerių ar septynerių metų, kol kas diskutuojama.

Leonas MAKŪNAS: „Papildomas gamybinių nuotekų kiekis vandentvarkos įmonės sąnaudas padidintų gerokai mažiau, negu išaugtų jos pajamos.“

SKAIČIAI IR FAKTAI Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis*, didžioji dalis požeminio vandens Lietuvoje sunaudojama ūkiui ir buičiai, pramonei – keliskart mažiau (2012 metais atitinkamai 67 ir 12 procentų).

2012 metais į paviršinius vandens telkinius buvo išleista 179,5 mln. kubinių metrų valytinų buitinių ir gamybinių nuotekų – 1,8 mln. kubinių metrų mažiau nei 2011-aisiais. Išleidžiamų nuotekų atitikimą normoms lemia pagrindinių teršalų – biocheminio deguonies sunaudojimo (BDS7), bendrojo azoto ir bendrojo fosforo – išvalymo ir išleidimo parametrai. Į paviršinius vandenis su nuotekomis išleidžiamų teršalų kiekis tolygiai mažėja visą dešimtmetį. 2012 metais pagrindiniai teršalai pasiekė žemiausias vertes nuo 2002-ųjų: BDS7 sumažėjo 72, skendinčiųjų medžiagų ir Nb – atitinkamai 42 ir 45, Pb – 70 procentų, naftos ir jos produktų – 52 procentais.

2012 metais iki nustatytų normų išvalytų nuotekų kiekis pasiekė labai aukštą – 97,23 procento – ribą, o 2002 metais šis kiekis tesiekė 21 procentą. Atitinkamai nepakankamai išvalytų nuotekų kiekis 2012 metais sudarė vos 2,75 procento viso valytinų nuotekų kiekio, 2002-aisiais – 78 procentus. Beveik nebeliko išleidžiamų nevalytų buitinių ir gamybinių nuotekų (2012 metais – 0,02 procento). Į paviršinius vandenis išleistų nevalytų ir nepakankamai išvalytų nuotekų kiekis labai sumažėjo, o išvalytų iki nustatytų normų nuotekų kiekis beveik pasiekė 100 procentų. *2012 metų duomenys – naujausia oficialiai patvirtinta agentūros statistika, 2013 metų duomenys rengiant publikaciją dar buvo tikslinami.

42

KASYBA – BŪDAS PANAIKINTI SĄVARTYNŲ ŽYMES

Uždarytas Takniškių sąvartynas – didžiausias Alytaus regione.

Kristina BUIDOVAITĖ

Sąvartynų kasybos idėjos šalininkai spėja, kad juose gali būti sukaupta keli šimtai tūkstančių tonų atliekų, tinkamų perdirbti. Be to, uždarytų sąvartynų teritorijas siūloma pritaikyti visuomenės poreikiams. Sėkmės istorija vadinamas sąvartyno Saremos saloje pavertimas rekreacine zona galėtų būti pavyzdys ir Lietuvai, įsitikinę specialistai. Ar sąvartynų kasyba, neretai vadinama rekultivacija, gali tapti patrauklia verslo šaka?

Sąvartynų kasinėjimas – nebe naujiena

Kauno technologijos universiteto (KTU) Cheminės technologijos fakulteto Aplinkosaugos technologijos katedros profesoriaus dr. Gintaro Denafo įsitikinimu, sąvartynų kasyba Lietuvai galėtų būti aktuali dėl kelių priežasčių: galimo sąvartynų teritorijų pritaikymo visuomenės reikmėms, sukauptų atliekų perdirbimo ir S A neigiamo poveikio aplinkai mažinimo.

IM

20

1

r 5N

.9

ND RE P /S

Lietuvoje ši idėja palyginti nauja, tačiau užsienio šalyse netrūksta nei atliktų tyrimų, nei patirties. „Mes neskubame reformuodami atliekų tvarkymo sistemą, statydami atliekų deginimo ar mechaninius biologinius apdorojimo įrenginius. Taip pat ir su sąvartynų kasyba. Galėtume pradėti jau dabar, įgyti patirties, išsiaiškinti, kas mums aktualu, ne tik aklai remtis kitų šalių patirtimi“, – svarstė pašnekovas.

Lietuvoje veikė maždaug 700 sąvartynų. Kasyba, patikino KTU profesorius, įmanoma visuose sąvartynuose nepriklausomai nuo jų dydžio. Svarbu, kokia sukauptų atliekų sudėtis ir sąvartyno poveikis aplinkai.

Užsienio šalių praktika rodo, kad perdirbti tinkamoms medžiagoms išgauti vertingiausi statybinių atliekų sąvartynai, kuriuose būna sukaupta betono, metalo, plastiko atliekų. Tiesa, tokių sąvartynų Lietuvoje nėra daug. Buitinių atliekų sąvartynuose, kurių mūsų šalyje yra daugiausia, taip pat šalintos beveik visos atliekos, įskaitant pramonės.

KTU mokslininkų skaičiavimai rodo, kad viename statybinių atliekų sąvartyne nukasus viršutinį 3 metrų storio atliekų sluoksnį būtų galima tikėtis uždirbti 3 mln. eurų pelno. Išgavus ir perdirbus metalą prognozuojamas pelnas – apie 150 tūkst. eurų.

Vieta atsinaujinančiosios energetikos įrenginiams

Užsienio šalyse, pavyzdžiui, Belgijoje, Australijoje, Estijoje ar Švedijoje, ne tik atliekami tyrimai, bet ir organizuojamos eks-

43 pedicijos į sąvartynus, vykdomi bandomieji kasimai – įrengiami gręžiniai, imami atliekų pavyzdžiai ir tiriama jų morfologinė sudėtis.

Kudjape sąvartynas Saremos saloje buvo paverstas rekreacine zona. Viršutinis sąvartyno sluoksnis buvo nukastas, atliekos ištirtos. Dalis plastiko atliekų panaudota cemento gamykloje, likusios atliekos perdirbtos – iš jų pagamintos apdailos lentos. Nukastas sąvartynas buvo apsėtas žole, įrengti takeliai elektromobiliams, teritorija pritaikyta golfo žaidimui.

Panaudojus iš perdirbto plastiko pagamintas lentas, įrengti laiptai.

Lietuvoje uždarytų sąvartynų teritorijas atrado saulės ir vėjo jėgainių statytojai. Uždarytame Kalotės sąvartyne planuota statyti vėjo jėgaines, ant uždaryto Kairių sąvartyno kaupo šalia Šiaulių – įrengti saulės jėgainę. „Iš tiesų sąvartynų teritorijos tinkamos alternatyvioms energijos gamybos technologijoms diegti. Galbūt saulės jėgainėms sąvartynų teritorijos netgi labiau tiktų. Kalbant apie vėjo jėgaines, abejonių gali kelti sąvartyno stabilumas – atliekos nėra tankios, palyginti su uolienomis ar dirvožemiu, – komentavo KTU mokslininkas. – Floridoje ir Jungtinėje Karalystėje buvo įgyvendinta keletas pilotinių projektų – ant sąvartynų kaupų pristatyta saulės ir vėjo jėgainių. Ten grunto nestabilumo problemą pavyko išspręsti.“

Būdas išvengti potencialios taršos

Sąvartynuose sukauptos atliekos irdamos išskiria šiltnamio efektą sukeliantį metaną, taip pat kitų dujų junginių, neigiamai veikiančių aplinką. Jų sumažėtų, jeigu atliekos būtų iškasamos ir perdirbamos. „Lagujos sąvartyne Estijoje mokslininkai palygino išskiriamų organinių junginių kiekį sąvartyno filtrate. Sąvartyną iškasus, šis kiekis gerokai sumažėjo“, – argumentavo KTU profesorius.

G. Denafas pripažino, kad nors diskusijų sąvartynų kasybos tema vyksta, kol kas didesnių pasikeitimų nežadama.

Tarkime, prieš metus, kai buvo paskelbta apie perpildytą „Bionovus“ statybos atliekų aikštelę, pasigirdo siūlymų atliekas tiesiog užpilti žemėmis. „Lieka apgailestauti, kad tik tokių idėjų kyla. Tos atliekos tinkamos perdirbti, tai patvirtino mūsų atlikti pradiniai tyrimai“, – komentavo pašnekovas.

Anot Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Aplinkos inžinerijos fakulteto Aplinkos apsaugos katedros doc. dr. Aušros Zigmontienės, lietuviai sąvartynų kasybos idėją perėmė iš skandinavų, kurie įgyvendina keletą sąvartynų kasimo projektų. Tačiau Lietuvai galvoti apie sąvartynų kasybą anksti. „Neaišku, ar juose sukauptas atliekas išties būtų galima perdirbti. Lietuvoje sąvartynai per maži, atliekų išgavimo technologijos brangios. Nebent tuo susidomėtų verslas, nors didelės ekonominės naudos tikėtis nereikėtų“, – prognozavo VGTU mokslininkė.

KTU profesorius atkreipė dėmesį, kad įvertinti, ar sąvartyno kasybos ir išteklių atgavimo veikla atsipirks, įmanoma keliais būdais: įrengiant bandomuosius gręžinius, analizuojant atliekų šalinimo pasirinktame sąvartyne statistiką ir atliekų degradavimo ypatumus.

A. Zigmontienė patvirtino, kad užsienio šalyse sąvartynų kasyba populiarėja, tačiau darbų imamasi tik išsiaiškinus, ar juose galima rasti vertingų metalų. Lietuvoje, ko gero, daugeliui priimtinesnė būtų mintis, kad tai – galimybė sutvarkyti uždaryto sąvartyno teritoriją ir pritaikyti ją visuomenės poreikiams. Juk pasaulyje nebe naujiena senų sąvartynų teritorijose įrengti slidinėjimo trasas, saulės kolektorius.

Pašnekovė prisipažino, kad pravažiuodama pro uždarytą Šiaulių miesto Kairių sąvartyną pagalvoja apie galimybę čia įrengti slidinėjimo trasas. Mat sąvartynas greta kelio yra lengvai pasiekiamas, gerai matomas.

Kudjape sąvartynas Saremos saloje paverstas rekreacine zona.

Prof. Mait Kriipsalu nuotr.

Techniškai sudėtingas projektas

Verslininkas Antanas Žiulpa prieš kelerius metus iškėlė idėją aplinkinių rajonų gyventojams skirtas slidinėjimo trasas įrengti būtent uždarytame Kairių sąvartyne. Investuotojų šiam projektui jis ieškojo net Kinijoje, tikėdamas, kad kinams, kurie, išsinuomoję žemės sklypus ir nutiesę kelius Maroke, juos sėkmingai eksploatuoja ir renka mokesčius, galėtų būti patrauklus ir jo puoselėtas planas. Tačiau šis projektas pradėtas kurti per anksti – dėl įsipareigojimų sąvartynų uždarymo projektus parėmusiai Europos Sąjungai penkerius metus negalima keisti jų paskirties. Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro (ŠRATC) direktoriaus pavaduotojas Dainius Tiškevičius abejoja idėja buvusiame sąvartyne įrengti slidinėjimo trasas. „Uždarytus sąvartynus būtina stebėti keliasdešimt metų, kol išsiskiria metano dujos ir atliekų filtratas. Mes tą stebėseną ir tyrimus atliekame. Jeigu sąvartyno teritorijoje atsirastų slidinėjimo trasos, tuos darbus vykdyti būtų labai sudėtinga.

Manyčiau, sąvartynas turėtų pasenti – tuomet būtų galima svarstyti apie alternatyvius teritorijos panaudojimo scenarijus“, – argumentavo pašnekovas. Šiuo metu greta Kairių sąvartyno yra įrengti filtrato kaupimo rezervuarai, prie jų stovi filtrato valymo įrenginiai, sąvartyno kaupe išvedžiotas filtrato surinkimo ir nuvedimo sistemos vamzdynas bei dujų surinkimo vamzdynas. Bet kokia veikla, atkreipė dėmesį ŠRATC atstovas, gali pakenkti šiai infrastruktūrai. Galiausiai net ir uždarytas sąvartynas turi savo sanitarinę apsaugos zoną, kurioje bet kokia ūkinė veikla yra ribojama.

D. Tiškevičiui abejonių kelia ir galimybė buvusiame sąvartyne įrengti slidinėjimo trasoms reikalingus pamatus ar kolonas. „Reikėtų specialių pamatų, kad šie laikytų konstrukcijas.

Arba atliekos turėtų būti labai gerai susigulėjusios. Kol kas jos uždengtos žemėmis, specialia plėvele. Kai mums prireikė eksploatuojamą sąvartyną aptverti tvora, kilo problemų gręžiant – trukdė plastiko, betono atliekos. Taigi atsirastų daug techninių niuansų, kurie pabrangintų projektą. Manau, bent kol kas jis utopinis“, – reziumavo ŠRATC direktoriaus pavaduotojas.

44

ŽALIUOJANTIS ŠIUKŠLYNO PARKAS Atsiliepdama į Tiandzino miesto gyventojų prašymus sutvarkyti miesto šone dūlančios apleistos, sąvartynu virtusios teritorijos aplinką, prieš dešimt metų Tiandzino miesto savivaldybė kreipėsi į savo šalies kraštovaizdžio architektų komandą „Turenscape Architects“ prašydama parengti tvarų teritorijos atgaivinimo projektą. Tai pavyko – kas dieną parkas pritraukia tūkstančius lankytojų. Per pirmus du mėnesius nuo atidarymo 2008 metų spalį parką aplankė apie 200 tūkst. žmonių.

Gaivino sąvartynu tapusią teritoriją

Iki permainų tai buvo apleista ir itin užteršta teritorija. Kadaise čia veikė užmiesčio šaudykla, tačiau vykdant sparčią Kinijos urbanizaciją ji buvo apleista, kol virto sukežusių konstrukcijų supamu šiukšlių sąvartynu, miesto lietaus nuotekų kaupykla.

Pietryčių pusėje vietovė ribojasi su tankiai apgyvendintais miesto rajonais, o šiaurės vakarų pusėje ją užbaigia greitkelis ir viadukas.

2008 metais baigta įrengti Tiandzino 22 hektarų žalioji oazė jau per pirmus du mėnesius pritraukė apie 200 tūkst. atokvėpio ieškančių miestiečių. © „Turenscape“

5N

1 20

A

/P

r. 9

LIS

U SA

ARCHITEKTAI IR KRAŠTOVAIZDŽIO SPECIALISTAI TIANDZINO MIESTE (KINIJA) DŪLĖJUSĮ ŠIUKŠLYNĄ PAVERTĖ PATRAUKLIU IR MAŽAI PRIEŽIŪROS REIKALAUJANČIU PARKU

Regiono kraštovaizdis yra plokščias, čia kadaise buvo daug pelkių, vyravo druskingos žemapelkės, kurios išnyko per dešimtmečius vykdytą miestų plėtrą ir infrastruktūros statybą.

Nors sūriame šarminiame dirvožemyje medžius auginti sunku, paviršinis žemės sluoksnis ir pelkių augmenija yra turtingi ir nevienodi dėl subtilių vandens kokybės bei pH vertės pokyčių.

Leidžia gamtos diktatą

Įkvėpti regiono kraštovaizdyje vyraujančios prisitaikančios augmenijos, architektai pritaikė adaptacinio projekto sprendimą „The Adaptation Palettes“, kurio esmė – leisti vykti natūraliems procesams. Rezultatas – miesto pašonėje sužaliavęs 22 hektarų ploto Tiandzino Qiaoyuano parkas (dar vadinamas ir Tiandzino tiltelių sodais). Tai mažai priežiūros reikalaujanti žalioji erdvė su daugybe tvenkinių, vietos augalija ir gyvūnija, išsiskirianti terasiniais sodais ir raudonais dažytais tilteliais, nuo kurių lankytojai gali grožėtis supančia gamta ir atsikvėpti nuo judraus miesto centro triukšmo.

21 tvenkinys, kurių skersmuo – nuo dešimties iki keturiasdešimties metrų, o gylis – nuo metro iki penkių metrų, buvo iškastas pasirinkus regeneracinę kraštovaizdžio dizaino strategiją.

Atliekant žemės kasimo darbus buvo sutvarkytos šiukšlės. Beje, dalis jų užkasta.

Liūčių metu ir dėl seklaus gruntinio vandens kai kurios ertmės virsta tvenkiniais, pelkėmis, sezoninėmis kūdromis, kitos lieka sausos. Dėl liūčių, taip pat taikant filtravimo sistemas, gerėja sūrus šarminis sausų ertmių dirvožemis, o gilesniuose tvenkiniuose, kur surenkamos lietaus nuotekos, nusėda maistinės medžiagos.

45

Poilsis medinėse aikštelėse – tarp žaliuojančios augmenijos.

Cao Yang nuotr.

Parke iškastas 21 tvenkinys – tai dalis regeneracinės kraštovaizdžio dizaino strategijos.

Cao Yang nuotr.

Tikslas – minimali priežiūra

Esminis šio projekto tikslas buvo sukurti parką, galintį teikti įvairias natūralias iš gamtos kylančias paslaugas miesto ir aplinkinių miestų gyventojams: kaupti ir valyti miesto lietaus nuotekas; pasitelkiant natūralius procesus pagerinti sūrią šarminę dirvožemio terpę; atkurti kraštovaizdį su mažai priežiūros reikalaujančia natūralia vietos augmenija; užtikrinti galimybę organizuoti aplinkosauginį švietimą apie gimtąjį kraštovaizdį ir natūralias ekosistemas, lietaus nuotekų tvarkymą, dirvožemio gerinimą ir kraštovaizdžio tvarumą; kurti puoselėjamą estetinę patirtį.

Dalis šiandien parke augančių augalų buvo pasodinti ar pasėti apželdintojų, dalis, parko kūrėjams padėjus pagrindus augalų vegetacijos procesams, užsiveisė patys, parko kūrėjams leidus savivaliauti gamtai. Keičiantis metų laikams, taip pat priklausomai nuo dirvožemio pH skirtingi augmenijos lopiniai įsitvirtino atskirose drėgnose arba sausose ertmėse. Sezoniniai augalų rūšių pokyčiai puikiai integruojasi į „netvarkingą“ gimtąjį vietos kraštovaizdžio grožį.

Per parką vingiuoja lankytojams skirtas raudono asfalto tinklas, pasirūpinta pateikti informaciją apie čia vykstančius natūralius gamtos modelius, procesus ir vietos rūšis. Įrengtose medinėse atokvėpio aikštelėse lankytojai gali sėdėti pačiame žaliuojančios augmenijos lauko centre.

Ekologija pagrįstas sprendimas per kelerius metus leido sukurti vertingą ir nepakartojamą poilsio vietą Tiandzino miesto bendruomenei. Šis projektas atspindi šiandienę kraštovaizdžio estetiką – tai nuolat besikeičiantis procesas. Netvarkingos formos, nevaržomas biologinės įvairovės gyvenimas leidžia parke atskleisti tikrąjį gamtos grožį. Buvusio šiukšlyno vietoje atsirado parkas, kuriame visus metus keičiasi kraštovaizdis, kuriame nuolat yra lankytojų ir kuriam reikia labai mažai priežiūros.

Parengė Ingrida VIČIULYTĖ

46

LIETUVIŲ DĖMESIUI – VOKIEČIŲ PATIRTIS

Šiuolaikinės technologijos statybose leidžia pasiekti rezultatus, kurie prieš keliolika metų buvo sunkiai įsivaizduojami. Svarbu tik nenumoti ranka į tai, kas leidžia pagerinti gyvenimo kokybę. Šią tiesą mūsų šalies statybininkams ir suinteresuotų valstybės institucijų vadovams priminė Vokietijos mokslininkai bei verslininkai.

Vokietijos verslininkai pristatė technologijas, kurios būtų naudingos renovuojant senus lietuvių daugiabučius.

Mokosi kvartalinės renovacijos

Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų surengtoje konferencijoje „Energiškai efektyvi statyba ir renovacija“ buvo išsakyta nuomonė, kad būtina ne tik atnaujinti senus daugiabučius namus, bet ir modernizuojant juos siekti kuo aukštesnių energinio efektyvumo rezultatų.

Vokietijos ambasados Lietuvoje patarėjas ekonomikos ir politikos klausimais Michaelis Morgensternas pastebėjo, kad mūsų šalis imasi įgyvendinti labai įdomius ir svarbius projektus energetikos srityje. Tačiau kartu atkreipė dėmesį, kad svarbu didinti energijos gamybą iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Čia vokiečiai įžvelgia didelių galimybių S O bendradarbiauti su lietuvių valdžios institucijoJ I OG mis, mokslininkais ir verslininkais.

OL

15

20

N

r. 9

N CH E T /

Aplinkos ministras Kęstutis TREČIOKAS: Vokietijos patirtis labai praverstų.

47

Pasigendama valstybės rodomo pavyzdžio

„Vokietija šiandien turi daugiau patirties modernizuojant senus daugiabučius, siekiant gerinti energinę pastatų klasę. Energinis efektyvumas yra vienas svarbiausių modernios energetikos politikos ramsčių“, – pabrėžė M. Morgensternas.

Energinio efektyvumo svarbą paminėjo ir Lietuvos aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas. Anot jo, pastatus renovuojantys statybininkai privalo didelį dėmesį skirti darbų kokybei, budrūs turi būti ir statybų techniniai prižiūrėtojai.

Vertindamas Vokietijos patirtį jis paminėjo kvartalinės renovacijos projektus, kuriems įgyvendinti ypač naudinga būtų vokiečių pagalba. Anot K. Trečioko, ateityje turėtų būti atliekama tik kvartalinė renovacija, kai sutvarkomi ne tik patys namai, bet ir aplinka, atnaujinama infrastruktūra. Šiuo metu mūsų šalyje planuojami trys pavyzdiniai kvartalinės renovacijos projektai: Utenoje, Birštone ir Šiauliuose. Juos pradėti paskatino būtent vokiečių praktika. Ministras užsiminė, kad sulaukia nemažo susidomėjimo kvartalinės renovacijos projektų įgyvendinimu. Tuo labai domisi ne tik lietuviškos statybų įmonės, bet ir tie patys vokiečiai, skandinavai.

K. Trečiokas pasidžiaugė, kad šiuo metu yra suderinta 3660 investicinių projektų ir gyventojai jau pasirengę renovacijai. Dalis šių projektų jau derinama su atitinkamomis institucijomis dėl finansavimo. Būtent šis klausimas šiandien tapo nemažu iššūkiu, nes vidutiniškai per dieną į senų pastatų modernizavimą investuojama milijonas eurų.

Nuo praėjusių metų visi renovuojami pastatai turi būti ne mažesnės kaip C energinio efektyvumo klasės, o naujai statomi – B energinio efektyvumo klasės. Vadovaujantis Europos Sąjungos reikalavimais, nuo 2020 metų naujai statomi pastatai turės atitikti A+ klasę.

Ministras K. Trečiokas mano, kad laukia nemažas iššūkis. Ir nors jo vadovaujamos ministerijos specialistai žino, kaip reikėtų ruoštis naujovėms, kaip jau dabar galima gerinti esamą renovacijos tvarką, Vokietijos patirtis labai praverstų.

Vokietijos mokslininkai yra atlikę daug įvairių tyrimų, tarp kurių – kokį poveikį žmogaus smegenims daro apšvietimas.

Aukštos energinio efektyvumo klasės pavyzdžiais Lietuva tikrai negali lygiuotis su Vokietija ar kuria nors Skandinavijos šalimi. Tačiau Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos valdybos pirmininkas Remigijus Simanavičius pasidžiaugė, kad kreivė, parodanti naujai įgyvendintus energiškai efektyvių pastatų projektus, kyla aukštyn nemaža progresija. Šiuo metu Lietuvoje pastatytas 31 individualusis namas, kurio energinio naudingumo klasė yra A arba A+. „Praėjusius metus galima laikyti proveržiu energiškai efektyvių pastatų statyboje – pastatytas 21 toks pastatas. Šiemet – kol kas tiek pat. Tačiau ankstesniais metais tokių pastatų buvo pastatoma vos vienas kitas“, – kalbėjo R. Simanavičius.

Jis paminėjo ir keletą naujai įgyvendintų energiškai efektyvių pastatų pavyzdžių, tarp kurių – pats sandariausias pastatas Lietuvoje – bendrovės „August ir ko“ gamybinis pastatas Širvintų rajone – ir A+ energinio naudingumo klasę pasiekęs vaikų darželis Vilniuje. Kartu R. Simanavičius apgailestavo, kad bemaž visi energiškai efektyvūs pastatai yra pastatyti privačia iniciatyva. „Valstybė galėtų rodyti pavyzdį ir įgyvendinti kuo daugiau tokių projektų“, – sakė specialistas.

Be pokyčių – nelinksma ateitis

Konferencijoje kalbėjęs Vokietijos federalinės ūkio ir energetikos ministerijos eksporto skatinimo programos įgaliotasis konsultantas Maximilianas Mulleris pademonstravo nuotrauką, kurioje matyti Europa nakties metu. Nesunku buvo nuspėti, kuriose vietose yra didmiesčiai – tai išduoda ryškiai šviečiantys taškai. „Kodėl svarbu užtikrinti energinį efektyvumą? Kas atsitiks augant energijos poreikiui ir naudojant tik iškastinį kurą?

Atsakymai šiandien daugeliui žinomi, tačiau perspėjimai dėl galimų padarinių dar ignoruojami. Jau seniai žinoma, kad didėjant į atmosferą išmetamo anglies dvideginio kiekiui šiltėja klimatas. Dėl to tirpsta ledynai, ima kilti vandenynų lygis. Šiandienė pabėgėlių problema po tam tikro laiko atrodys menka, nes dėl klimato atšilimo ir jūros lygio pakilimo į Europą gali plūstelėti apie 200 milijonų pabėgėlių“, – įspėjo M. Mulleris.

Jis sakė, kad reikia kuo labiau mažinti priklausomumą nuo iškastinių energijos šaltinių. Akivaizdus pavyzdys, kodėl reikia pereiti prie alternatyvių energijos rūšių – avarija Fukušimos atominėje elektrinėje Japonijoje. Ši nelaimė paskatino Vokietiją priimti sprendimą atsisakyti visų atominių elektrinių ir ieškoti kitų kelių. Tai planuojama padaryti iki 2028 metų. Vokietija taip pat ketina iki 2022 metų 40 proc. sumažinti anglies dvideginio išmetimą į atmosferą, o iki 2020-ųjų pasiekti, kad 33 proc. elektros energijos būtų gaminama naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius.

Konferencijoje dalyvavę Vokietijos verslininkai pristatė ne vieną technologiją, leidžiančią siekti pastatuose energinio efektyvumo, mažinti energijos naudojimą. Ypač daug dėmesio sulaukė patalpų vėdinimo įranga.

Architektas Danielis Scherzas kuo aukštesnės pastatų energinio efektyvumo klasės svarbą daugiausia siejo su klimato kaita. Antai prieš keletą metų Arkties vandenynu plaukti tanklaiviams buvo neįmanoma, o šiemet užfiksuotose nuotraukose jau matyti, kaip naftos produktus gabenantis tanklaivis skrodžia ledo lytis. Anot architekto, tokiais pokyčiais gali džiaugtis nebent laivo kapitonas, tačiau visuomenei vertėtų sunerimti. „Atsinaujinantys energijos šaltiniai padeda taupyti iškastinį kurą ir tausoti aplinką. Naujos technologijos atneša daug privalumų. Pirmiausia jos leidžia taupyti ne tik energiją, bet ir pinigus, užtikrina pastatų kokybę. Vokietijoje įmonės mato daug privalumų besiskelbdamos, kad naudojasi alternatyvomis – tai parodo jų socialinę atsakomybę“, – sakė D. Scherzas.

Architektas pabrėžė, kad Vokietijoje reikalaujama statyti sandarius pastatus. Tačiau jie turi atitikti numatytus parametrus, siekiant užtikrinti tinkamą patalpų ventiliaciją, atitvarų varžą. Pagal vokiečių reikalavimus patalpoje per valandą turi pasikeisti 30–40 kubinių metrų oro. „Tačiau ir įrengiant ventiliaciją reikia nepamiršti energinio efektyvumo. Ištraukiamo oro šilumą irgi galima panaudoti. Tam yra skirtos rekuperacinės sistemos“, – priminė architektas.

48

LENINO AIKŠČIŲ UŽKEIKIMAS MIESTŲ REPREZENTACINIŲ ERDVIŲ PERTVARKA – VISUOMENĖS TRANSFORMACIJOS PROCESŲ ATSPINDYS

Lina BIELIAUSKAITĖ

Klaipėdos Lenino aikštės virsmas Atgimimo aikšte (1991 metai).

A. Šeštoko nuotr. (vaizdo saugojimo vieta – Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka).

Nesibaigianti Lukiškių aikštės Vilniuje atnaujinimo epopėja tarsi tapo bendros didžiųjų šalies miestų reprezentacinių aikščių tvarkybos situacijos atspindžiu.

Specialistai teigia, kad atgavus nepriklausomybę Lietuvoje neatsirado nė vieno sėkmingo šių erdvių transformacijos pavyzdžio. Kodėl svarbią simbolinę reikšmę turinčios miesto aikštės šiandien taip sunkiai randa savo vaidmenį? Ar neseniai patvirtinta uostamiesčio centrinės aikštės koncepcija turi perspektyvų patekti į sėkmingų projektų sąrašą?

Užstatymui – kategoriškai „ne“

Klaipėdos Atgimimo aikštės pertvarkos planą veikiausiai būtų galima pavadinti kaip atsargų, saugų bandymą transformuoti erdvę, kuri šiandien vargiai džiugina klaipėdiečius ar miesto svečius. Išplečiama ir neužstatyta aikštė – ties tokia vizija galiausiai apsistojo uostamiesčio savivaldybė, kaip itin svarbų argumentą pasitelkdama ir viešąją nuomonę. Būtent tokią koncepciją iš keturių svarstymui pateiktų teritorijos pertvarkos alternatyvų pasirinko 366 A iš 510 apklausoje dalyvavusių miestiečių.

K I T Pagal Atgimimo aikštės raidos ir galimybių NIS A studiją ši teritorija pristatoma kaip kuo atviRB

/U

15

20

.9 Nr

resnė, lengvai pasiekiama, visą parą ir visais metų laikais funkcionuojanti skirtingų poreikių gyventojams, rekreacijai, poilsiui ir viešiesiems visuomeniniams poreikiams pritaikyta centrinė miesto vieta. Joje būtų suderinti mažosios architektūros elementai, žalioji zona, būtų numatyta vieta renginiams, taip pat erdvės šeimoms su vaikais, jaunimui (planuojama galimybė žiemą įrengti čiuožyklą), aikštė turėtų būti apsaugota nuo nepalankių oro sąlygų, turėtų būti įrengtas tinkamas apšvietimas.

Funkciškai Atgimimo aikštė būtų padalyta į tris zonas – aktyviąją, rekreacinę ir memorialinę. Sutvarkymo plane numatytas ir istorinis teritorijos įprasminimas. Funkcinės zonos sujungiamos atkuriant istorinių gatvių tinklą ir eksponuojant archeologines atodangas su informaciniais stendais, apšvietimu. Istorines gatves numatoma rekonstruoti naudojant skirtingas grindinio dangas.

Aikštės raidos galimybių studiją rengusios bendrovės „Eurointegracijos projektai“ specialistų akimis, centrinė miesto aikštė išsiskirs universalumu.

Anksčiau savivaldybės generuotos idėjos po Atgimimo aikšte įrengti požeminę automobilių aikštelę atsisakyta ne tik dėl investicijų, bet ir projekto įgyvendinimo laiko, kuris pailgėtų nuo 3 iki 6 metų. Papildomų automobilių vietų įrengimo klausimą planuojama spręsti rekonstruojant Danės gatvę.

Projektui įgyvendinti iš Europos Sąjungos lėšų numatyta skirti daugiau kaip 1,5 mln. eurų. Atgimimo aikštės sutvarkymo konkurso procedūros ir projektavimo paslaugų įsigijimo darbai turėtų būti pradėti dar šiemet, o galutinį rezultatą, planuojama, bus galima išvysti 2018-ųjų pabaigoje.

Iškilios idėjos nepasigirdo

Lenino aikščių užkeikimas – taip pusiau juokais šiandienę centrinių miesto aikščių tvarkybos situaciją įvardijo urbanistas, Klai-

49

BIRŽAI ATSAKYMŲ IEŠKOS KŪRYBINĖSE DIRBTUVĖSE Penkių viešųjų erdvių miesto centre atnaujinimą numačiusi Biržų savivaldybė pasirinko kompleksinę teritorijų tvarkymo strategiją. Kartu su architektais organizuojamose kūrybinėse dirbtuvėse bus ieškoma idėjų, kaip galėtų atrodyti Biržų veidą formuojančios pilies teritorija, parkas greta Reformatų ir J. Bielinio gatvių, J. Janonio ir Miesto aikštės bei želdynas Žvejų gatvėje. Šių erdvių sutvarkymas inicijuojamas remiantis Biržų miesto kompleksinės plėtros 2014–2020 metų galimybių studija.

Tam, kad projektai atitiktų visuomenės lūkesčius, patenkintų įvairių grupių poreikius ir interesus, taikomas aktyvaus bendruomenės dalyvavimo formatas: ne supažindinti visuomenę su projektais, kai jie jau sukurti, o įtraukti miestiečius į procesą ir išklausyti jų nuomones nuo pat pradžių. Architektūrines ir urbanistines kūrybines dirbtuves organizuoja Lietuvos architektų sąjunga (kuratorė Rūta Leitanaitė, komandos narės Elena Archipovaitė, Giedrė Godienė).

Pirmajame susitikime diskutavo politikai, savivaldybės darbuotojai, dvasininkai, kultūros, paveldosaugos, aplinkosaugos, Biržų regioninio parko, seniūnijų, bendruomenių, verslo įmonių, žiniasklaidos atstovai. Aktyvūs biržiečiai susibūrė į neformalią atvirą patariamąją Biržų viešųjų erdvių plėtros darbo grupę, prie kurios vis dar gali prisijungti visi iniciatyvūs žmonės.

Netrukus bus atrinktos kūrybinėse dirbtuvėse norinčios dalyvauti architektų komandos – trys jų konceptualius viešųjų erdvių atnaujinimo projektus kurs kartu su bendruomenės ambasadoriais.

Nors sovietinę Klaipėdos Atgimimo aikštės simboliką mena tik archyvinės nuotraukos, nuo nepriklausomybės atkūrimo jos veidas faktiškai nepakito.

B. Aleknavičiaus nuotr. (vaizdo saugojimo vieta – Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka).

pėdos miesto savivaldybės tarybos Miesto plėtros ir strateginio planavimo komiteto pirmininkas Simonas Gentvilas. „Ne tik Klaipėdoje, bet ir Vilniuje, Šiauliuose šios svarbią simbolinę reikšmę turėjusios aikštės labai sunkiai transformuojasi ir randa savo vaidmenį. Kalbant apie Lukiškių aikštę ir tai, kas joje turėtų būti įamžinta, situacija dar sudėtingesnė, nes iškyla klausimas, ar tai yra Vilniaus, ar visos Lietuvos aikštė. Šiuo požiūriu Klaipėdoje diskusijos buvo ramesnės. Žinoma, miestui Atgimimo aikštė – labai svarbi, ji susijusi su daugeliu istorinės atminties epizodų. Šiuo metu tai yra pagrindinė uostamiesčio susirinkimų, minėjimų, švenčių aikštė. Antras dalykas – gausus jos naudotojų skaičius: gretimybėje – miesto rotušė, Muzikinis teatras, viešbutis“, – vardijo pašnekovas.

S. Gentvilas pripažino, kad nors diskusijų dėl būsimosios aikštės vizijos netrūko, vis dėlto labai stiprios, iškilios idėjos, kaip ši erdvė turėtų būti transformuota, neatsirado. „Neatsirado autoritetingo balso nei iš politikų, nei iš visuomenės, kuris būtų padiktavęs tokią viziją. O kadangi nebuvo ryžtingo pasisakymo, pasirinktas kompromisinis – tvarkymo – variantas. Tačiau nereiškia, kad jis blogas. Tai irgi yra sprendimas, kuris atitinka daugumos nuostatas. Dabar architektų laukia užduotis parodyti galimybes, kaip aikštė galėtų atrodyti ir kaip šią erdvę padaryti gyvybingą“, – kalbėjo pašnekovas.

Anot S. Gentvilo, tai, kad bendruomenė kategoriškai pasisakė prieš šios erdvės užstatymą, neturėtų labai stebinti. „Asmeniškai man irgi pritrūko argumentų, kodėl aikštę reikėtų užstatyti. O gyventojams tai turbūt atrodo blogiausias scenarijus, koks galėtų būti. Viena vertus, tai žmones gąsdina, nes jie nori žinoti, kas bus tų pastatų viduje. Šiuo atveju išankstinio apsisprendimo, ar viduje bus muziejus, ar teismas, ar uosto direkcija, nebuvo. Kita vertus, kai gyventojai mato komercinės, neunikalios, globalizuotos architektūros pavyzdžius, kurie dygsta visoje Lietuvoje, jie sako – geriau nieko negu kas nors nauja ir neprognozuojama“, – pripažino pašnekovas.

Sostinės Lukiškių aikštę miestiečiai ėmė jaukintis nelaukdami pertvarkų.

A. Žuko nuotr.

S. Gentvilo akimis, uostamiesčio Atgimimo aikštė turėtų simbolizuoti Klaipėdos naujamiesčio, modernaus miesto pradžią: „Prieš kelis dešimtmečius šalia iškilo „Klaipėdos“ viešbutis, galiausiai – vadinamieji K ir D daugiaaukščiai, tad visą kompleksą ir reikėtų užbaigti kaip naująją miesto dalį, pasitelkiant akcentus, kurie rodytų, kad tai yra miesto centras šalia senamiesčio.“

Mentalitetas kinta lėtai

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Urbanistikos katedros Urbanistinės analizės mokslo laboratorijos mokslo darbuotojos doc. dr. Inesos Alistratovaitės-Kurtinaitienės pastebėjimu, pastaruosius 25 metus aikštės Lietuvoje yra dažnas dėmesio objektas įvairiu lygmeniu – specialistų, politikų, bendruomenės, sykiu jų įvaizdžio – ir fizinio, ir socialinio – požiūriu, kuris dar vis nėra susiformavęs ar suformuotas. „Lenino paminklai išnyko iš visų reprezentacinių ir socialistinę ideologiją žymėjusių aikščių. Tačiau juos panaikinus nieko nauja iš esmės nėra siūloma. Juk, paprastai žvelgiant, sovietmečio baubuko vizija tvyro, žmonių mentalitetas kinta lėtai, nes tam turi įtakos konkretūs nepajudinami sprendimai

50

aukščiausiu lygiu ir politinės, ekonominės orientacijos kryptis iš Rytų į Vakarus. Be to, nėra aiškios viešųjų erdvių strategijos: atskirai nagrinėjama po aikštę, skverą, gatvės ruožą, nėra visumos, todėl nėra ir aišku, kokio tai tipo aikštė – reprezentacinė, bendruomenės, valstybinė, turgaus ar kita“, – kalbėjo pašnekovė.

Specialistė linkusi manyti, kad Klaipėdos savivaldybei taip pat trūksta miesto viešųjų erdvių strategijos, apsisprendžiant, kurios erdvės yra reprezentacinės, kurioms priskirti vienokį ar kitokį charakterį. „Nukrypsiu į šalį gal pernelyg kraštutiniu pavyzdžiu: Varšuvoje buvusio Lenkijos prezidento Lecho Kaczyńskio laidotuvių procesija vyko pagrindinėmis viešosiomis miesto erdvėmis. Kokias reprezentacines erdves svarbaus įvykio atveju šiandien būtų galima išskirti Klaipėdoje? Arba kitas pavyzdys – mieste viešint garbiems vadovams iš kitų šalių, kokiomis reprezentacinėmis erdvėmis būtų pristatomas uostamiestis, kur turėtų vykti kulminacija, koks žmonių skaičius galėtų susirinkti vienoje ar kitoje erdvėje?“ – retoriškai klausė pašnekovė.

Sprendimas – miesto laimėjimas

Simonas GENTVILAS: „Kai gyventojai mato komercinės, neunikalios, globalizuotos architektūros pavyzdžius, kurie dygsta visoje Lietuvoje, jie sako – geriau nieko negu kas nors nauja ir neprognozuojama.“

VGTU atstovės I. Alistratovaitės-Kurtinaitienės teigimu, Klaipėdos Atgimimo aikštės tvarkybos koncepcija iš esmės sveikintina, vis dėlto universali erdvė – labai plati sąvoka: „Mano manymu, šiandien tai yra reprezentacinė Klaipėdos aikštė, kuri ir savo lokacija, parametrais, prieigomis, ir funkciškai atitinka būtent šį statusą.“ Tačiau bene svarbiausiu pasiekimu priimant galutinį sprendimą I. Alistratovaitė-Kurtinaitienė įvardija tai, kad buvo apgintas viešasis interesas. „Šis savivaldybės nutarimas yra galimybių studijos recenzentų, miesto bendruomenės laimėjimas. Teisininkai šį atvejį Lietuvoje vadina beprecedenčiu įvykiu, kai sujungus bendras mokslinių institucijų jėgas apginamas viešasis, o ne pavienių atskirų grupių interesas“, – teigė pašnekovė. Į klausimą, kiek tokiuose projektuose apskritai turėtų nusverti miestiečių, bendruomenės balsas, specialistė atsako nevienareikšmiškai. „Miesto bendruomenė yra prisirišusi prie konkrečios esamos aplinkos, vaizdžiai kalbant, kaip mažam vaikui – kuo pastovesnis režimas, aplinka, veidai, tuo jis jaučiasi saugesnis.

Kiek procentų sprendimo teisės suteikti miesto bendruomenei, o kiek – specialistams, pasakyti sunku. Svarbi ir vienos grupės nuomonė, nes ji ten gyvena, dirba, ir kitos, nes ji žino miesto poreikius, šiuo atveju – viešųjų erdvių struktūrą mieste, ypač centrinėje jo dalyje. Vis dėlto niekada negali žinoti, kokia dalis miesto bendruomenės diskusijoje dalyvavo, ar visi įsigilinę į problemą, taigi išlieka nemažas procentas subjektyvumo, todėl manau, kad lemiamais klausimais savo argumentuotą poziciją turėtų išsakyti specialistai“, – sakė I. Alistratovaitė-Kurtinaitienė.

Apsiriboja dangų keitimu

Inesa ALISTRATOVAITĖ-KURTINAITIENĖ: „Nėra strategijos nei šalies, nei pavienių miestų mastu, nėra sutarimo dėl miesto viešųjų erdvių prioritetų. Tai aktualu Vilniui, Klaipėdai, iš dalies – Kaunui, Šiauliams, Panevėžiui.“

20

1

r 5N

.9

A TIK S I AN RB U /

Šiandien Lietuvoje retai tenka sukurti aikštę nuo pat pradžių, dažniau reikia ją tobulinti, atgaivinti. Akivaizdu, tai miestams tampa didžiuliu iššūkiu – pašnekovė negalėjo paminėti nė vieno sėkmingo reprezentacinių aikščių tvarkybos pavyzdžio Lietuvoje. „Nėra strategijos nei šalies, nei pavienių miestų mastu, nėra sutarimo dėl miesto viešųjų erdvių prioritetų. Tai aktualu Vilniui, Klaipėdai, iš dalies – Kaunui, Šiauliams, Panevėžiui. Mažesnių miestų aikštėse keičiamos dangos, tačiau netvarkomas aikščių perimetras, medžių masyvai jose tapo tokiu natūraliu dalyku, kokio ankstesniais miesto raidos periodais nebūtume pastebėję. Antai tarpukariu aikštėse medžių nebūdavo, nes tai parko, alėjos, skvero elementas, o aikštė – pagrindinė susibūrimo erdvė, kurioje negalima formuoti jokios kliūties – nei fizinės, nei vizualinės. Lietuvoje sprendimai realizuojami labai lokaliai iš esmės nekeičiant erdvės kokybės – jos parametrų ir erdvės morfologijos, kreipiant dėmesį tik į apdailos pakeitimą, nekoreguojant pačios erdvės formos, jos kompozicinio turinio. Kuriant naujus monumentus buvusių vietoje, iš esmės keičiama tik dominantės kokybė, jos išraiška, bet ne pačios erdvės kokybė“, – konstatavo VGTU mokslo darbuotoja I. Alistratovaitė-Kurtinaitienė.

51 51 51

Pasaulyje statinio informacinio modeliavimo, arba BIM (ang. Building Information Modeling), technologijos pradėtos taikyti bemaž prieš du dešimtmečius, tačiau Lietuvoje kol kas vis dar stinga suvokimo apie BIM teikiamą naudą. Informacinę spragą užpildyti siekianti įmonė AGA CAD ne vienus metus diegia pažangiausias BIM technologijas ir rūpinasi informacijos apie BIM procesą sklaida.

1988-aisiais pradėjusi veiklą kaip vienas seniausių Europoje autorizuotų „Autodesk“ programinės įrangos mokymo centrų, šiandien įmonė AGA CAD – projektavimo programinės įrangos kūrėja ir eksportuotoja, 129 pasaulio šalyse pripažinimą pelniusi BIM ir CAD technologijų ekspertė.

Pastaruosius dvejus metus bendrovė kartu su partneriais iš Latvijos ir Nyderlandų įgyvendino iš dalies Europos Sąjungos lėšomis finansuotą projektą „Statinio informacinio modeliavimo mokymo priemonių perkėlimas statybos sektoriaus kompetencijos kėlimui“, kurio metu buvo sukurta BIM mokymo metodika „BIMtrain“. Tai savarankiškam mokymuisi ir dalijimuisi praktine patirtimi (ang. know-how) skirta BIM sistemos mokymo platforma, kurioje skelbiami mokomieji vaizdo įrašai apie statinio informacinį modeliavimą ir integruotą projekto plėtrą (IPD), t. y. informacija apie BIM diegimą, standartus, BIM technologijų naudojimo pamokos ir t. t. „Lietuvoje verslas, mokslas ir programinės įrangos gamintojai skirtingai suvokia BIM procesus ir BIM technologijų teikiamą naudą. Tad kilo idėja visus suvienyti, kad būtų galima dalytis gerąja patirtimi“, – prisiminimais apie projekto pradžią dalijosi bendrovės AGA CAD direktorius Donatas Aksomitas.

Ir Lietuvoje, ir kaimyninėje Latvijoje diegiant BIM technologijas susiduriama su panašiomis problemomis: stinga įgūdžių, žinių, priemonių ir profesinio mokymo, ir universitetinio lygmens studijose, taip pat verslo sektoriuje. Nemokėjimas naudotis BIM technologijų privalumais apriboja statybų aikštelių darbuotojų, architektų ir kitų projekto dalyvių veiklos efektyvumą, neleidžia jiems išnaudoti visus technologijų privalumus.

Projekto „Statinio informacinio modeliavimo mokymo priemonių perkėlimas statybos sektoriaus kompetencijos kėlimui“ rezultatas – sukurta novatoriška BIM procesų plėtros metodika „BIMtrain“.

Projekto dalyviai – verslo įmonės „Itannex“, AGA CAD, SIA AGA CAD, Regioninis inovacijų vadybos centras, Vilniaus statybininkų rengimo centras, Vilniaus Gedimino technikos ir Rygos technikos universitetai. Šis projektas buvo iš dalies finansuojamas su Europos Komisijos parama pagal Švietimo mainų paramos fondo administruojamą „Mokymosi visą gyvenimą“ programos priemonę „Leonardo da Vinci programos naujovių perkėlimo projektas“ (projekto Nr. LLP-LdV-TOI-2013-LT-0133).

Projekte dalyvavo statybos, architektūros, inžinerijos specialybių dėstytojai ir studentai, taip pat statybos pramonės įmonių darbuotojai. Šis projektas finansuojamas remiant Europos Komisijai. Ši informacija atspindi dotacijos gavėjo, bet ne Švietimo mainų paramos fondo, Europos Komisijos ar jos institucijų požiūrį.

Europos Komisija neatsako už medžiagos turinį ir galimą informacijos panaudojimą.

D. Aksomitas neabejoja – apie BIM teikiamą naudą neužtenka aiškinti tik projektuotojams ir inžinieriams, šios žinios būtinos ir statybinių medžiagų gamintojams, ir statybų aikštelėje besidarbuojantiems statybininkams. Tai suprasdami prie projekto noriai prisijungė ne tik universitetai, bet ir profesinio rengimo mokykla. AGA CAD planuose – mokymo platforma sudominti dar daugiau verslo įmonių, Lietuvos ir kitų šalių aukštųjų bei profesinių mokyklų.

Lietuvoje įmonė AGA CAD pripažįstama kaip BIM ekspertų komanda. Į bendrovės specialistus kreipiasi ir besimokantieji BIM abėcėlės, ir jau suprantantieji BIM teikiamą naudą, ypač jei reikalinga pagalba įgyvendinant projektą. AGA CAD specialistai ne tik padeda įdiegti BIM procesus: jie moko ir pataria, kaip patobulinti projektavimo eigą ir kokiomis priemonėmis tai padaryti. „Domėtis BIM procesais pradėjome prieš gerą dešimtmetį: vieni pirmųjų pasaulyje ėmėme kurti projektavimo darbų našumą didinančias programėles „Autodesk Revit“ programinei įrangai, dabar žinomas TOOLS4BIM pavadinimu. Šiandien turime jau beveik 10 tūkst. klientų visame pasaulyje. Bendraudami su klientais, partneriais, programinės įrangos naudotojais iš įvairių pasaulio šalių sukaupėme itin didelį žinių apie BIM bagažą, taip pat gerosios patirties, kuria dalijamės su partneriais, klientais ir Lietuvoje, ir užsienio šalyse“, – komentavo AGA CAD vadovas.

Daugiau informacijos www.aga-cad.lt.

SA 2015 Nr. 9 / reklama

BIM TECHNOLOGIJOS SUVIENIJO VERSLĄ IR MOKSLĄ

52

LIETUVIŠKAS „TERMITYNŲ“ FENOMENAS: APLINKAI ŽALINGA STRUKTŪRA Būstu keliasdešimčiai šeimų tampantys patraukliuose šalies kampeliuose pastatyti neva vienbučiai ar dvibučiai namai – pavyzdys, kaip skirtingai gali būti interpretuojama įstatymo norma. Dėl to kylančios socialinės ir aplinkosauginės problemos – papildomas motyvas sureguliuoti teisines normas taip, kad neliktų landų linkusiems į verslą be atsakomybės.

Kaip apeiti planavimo dokumentus?

Tokie neva vienbučių namų planai – neretas atvejis kurortinėse vietovėse.

Aplinkos ministerija (AM) pasiryžusi užtaisyti teisėkūros spragas, leidžiančias vešėti jau gerokai įsisenėjusiam reiškiniui – faktinei daugiabučių namų statybai teritorijose, kur pagal planavimo dokumentus tokia negalima. Ministerijos specialistai daugiabučiais virstantiems vienbučiams namams apibūdinti sugalvojo net pavadinimą – „termitynai“.

Kartais gana įspūdingi ne tik dydžiu, bet ir apdaila – individualiųjų namų įspūdį kuriantys – „termitynų“ fasadai įprastai slepia kuklią vidaus struktūrą: senųjų koridorinių bendrabučių suplanavimą primenantį patalpų išdėstymą. Geresniu atveju „termitynų“ gyventojų durys atsiveria ne į bendrą koridorių ar galeriją, bet tiesiai į lauką. Tačiau taip būna tuo atveju, kai „termitynai“ tarnauja ne kaip keliasdešimties, o kelių – 4 ar 7 šeimų – būstas. Projektuotojų pastangos užtikrinti šių keistų struktūrų gyventojams maksimalų privatumą lemia kartais neįtikimas namo formas.

Patalpas vadinamųjų vienbučių namų gyventojai valdo bendros nuosavybės teise.

Pažeidžiamos kaimynų teisės

20

1

r 5N

.9

A TIK S I AN RB U /

„Termitynų“ gyventojams visos šios aplinkybės tinka – jie žino, ką už tai gauna: kitu būdu neįperkamą, bet labai patrauklią vietą. Įprastai tai – kurortuose ar geidžiamose didmiesčių teritorijose esančios vietos. Daugumos pirkėjų, matyt, nenustebina ir negąsdina faktas, kad gyvenant tokiame „šeimos“ name jiems teks nuolat ieškoti vietos automobiliui, o poilsis čia nebus pats ramiausias.

Galbūt jie nebijo ir to, kad juos gali nemaloniai nustebinti tokioms apkrovoms nepritaikyta inžinerinė kvartalo infrastruktūra.

Tačiau problema yra tai, kad tą patį patirs ir „termitynų“ kaimynai. „Taip pažeidžiami teisėti žmonių lūkesčiai – tų, kurie ieškodami ramybės, gamtos investavo į vienbutį namą ir staiga tapo situacijos įkaitais, – aiškino aplinkos ministro

Algirdas ŽEBRAUSKAS: „Tai žaidimai, kuriuose dalyvauja ir projektuotojai, nustūmę į šoną profesinę, moralinę atsakomybę, ir investuotojai, kuriems pelnas yra svarbiau už tai, ką paliks po savęs.“

Marius NARMONTAS: „Reikia pripažinti, kad teisinės galimybės stipriai kištis į šią situaciją yra labai ribotos, nes čia jau kalbama apie apribojimų nuosavybės klausimais konstitucingumą.“ patarėjas, architektas Algirdas Žebrauskas. – Jei, tarkime, investuotojas tą „termityną“ teritorijoje, kur leidžiama tik individuali statyba, pastatė tikėdamasis nuomoti studentams ar trumpalaikiams pasimatymams. Architektūrinę kokybę galima pasiekti ir statant „termitynus“ – tvarkingai, sumaniai sujungti konteinerius, bet esmės tai nekeičia – vienbučiam namui skirtame sklype kartais pastatomi net septyni namai.“ Teisėkūros užduotis – apginti pagal įstatymus gyvenančius žmones, garantuoti galimybę naudotis savo laisvėmis, neleisti pagal kitokias taisykles gyvenančiai visuomenės daliai primesti jiems nesąžiningų žaidimo taisyklių. „Šios situacijos – įrodymas, kad laisvė neprisiimant atsakomybės gali tapti anarchija. Tai žaidimai, kuriuose dalyvauja ir projektuotojai, nustūmę į šoną profesinę, moralinę atsakomybę, ir investuotojai, kuriems pelnas yra svarbiau už tai, ką paliks po savęs. Žaidime dalyvauja ir tie, kurie nori pigiai pirkti. Tada architektūra ir miesto planavimas, miesto vaizdas ir panašūs dalykai lieka antriniai“, – apgailestavo pašnekovas.

Aplinkos ministro patarėjas pabrėžia – niekas netrukdo statyti daugiabučius namus, bet tai turi būti daroma tam skirtose vietose. Niekas nenori mauti apynasrio verslui, kaip kartais bandoma skųstis. Tačiau kol visuomenė nepajaus, kad laisvė ir atsakomybė yra du tos pačios lazdos

53 galai, teks susitaikyti su tuo, kad kai kurios normos turės būti griežtinamos.

Pradėta nuo vietų automobiliams reglamentavimo

Nuo šių metų pradžios įsiteisėjusios pirmosios šiuo tikslu suplanuotos normos nepakako. Aplinkos ministro Kęstučio Trečioko patikslintame statybos techniniame reglamente (STR) „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai“ buvo nurodyta, kad projektuojant vieno ir dviejų butų namus privalomas įrengti automobilių stovėjimo vietų skaičius priklauso nuo pastato naudingojo ploto. Įtvirtindami šią normą ministerijos specialistai dvejojo suprasdami, kad tai – apsunkinimas žmonėms, kurie turi galimybę – tai leidžia planavimo dokumentai – statytis didelį namą ir nenori šalia turėti didelės automobilių aikštelės.

Vis dėlto sprendimą lėmė atvejai, kai pastatę, tarkime, 900 kvadratinių metrų ploto namą verslininkai pardavė jį išdaliję dalimis ir Registrų centre buvo įregistruota daugybė 20 ar 25 kvadratinių metrų ploto kambarių savininkų. Jie bene visi turi automobilius. Nesant šiems statyti numatytų vietų, transportu užkišamos visos aplinkinės gatvės. Vis dėlto reikalavimo įrengti automobilių statymo vietas vienbučiams ar dvibučiams namams iki šių metų nebuvo išvis.

STR atsirado normos: jeigu tai bus nedidelis – iki 70 kvadratinių metrų ploto – namas, pakaks vienos vietos automobiliui. Tačiau tokio ploto dvibučiui reikės dviejų vietų. Jeigu namo plotas – nuo 70 iki 140 kvadratinių metrų, reikės dviejų automobilių stovėjimo vietų. Pastatui, kurio naudingasis plotas – per 140 kvadratinių metrų, reikės papildomai suprojektuoti po vieną vietą kiekvieniems papildomiems 35 kvadratiniams metrams. Taigi jei namo naudingasis plotas – iki 175 kvadratinių metrų, reikia trijų vietų automobiliams, jei iki 210 – keturių, iki 245 – penkių ir t. t.

Keičiamos ir teritorijų planavimo, ir STR normos

Jau po pusmečio nuspręsta, kad siekiant suvaldyti nekilnojamojo turto projekto plėtotojų savivalę teks parengti papildomą kelių žingsnių programą. Pasak AM Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktoriaus Mariaus Narmonto, aplinkos ministras K. Trečiokas prieš savaitę pasirašė iškart dviejų dokumentų pakeitimus.

Teritorijų planavimo normose pakeista sodybinio užstatymo sąvoka – patikslinama, kad sodybinis užstatymas reiškia vieną gyvenamąjį namą. Iki tol gyvenamųjų namų skaičius buvo neribojamas.

Keičiamas ir kitas dokumentas – STR „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“. Čia nauji keli dalykai: nustatomas užstatymo intensyvumas. Pirmiausia tai, kad dokumente, kuriame iki šiol buvo nustatytas tik tankumas – koks žemės plotas gali būti užstatomas, atsirado maksimalus užstatymo intensyvumo koeficientas – 0,4. Tai yra 10 arų sklype galima pastatyti 400 kvadratinių metrų ploto namą. „Ši naujovė bus svarbi tais atvejais, kai užstatymo intensyvumas neribojamas savivaldybės bendrajame plane. Tada galėsime pasiremti STR“, – komentavo M. Narmontas.

Anot A. Žebrausko, mažiausias galimas užstatyti sklypas turi būti bent 4 arų, išskyrus tuos atvejus, kai yra reguliuojamos posesijos saugomose teritorijose, senamiesčiuose. Taip pat įteisinami ir dviejų arų sklypai, bet tik tais atvejais, kai yra sublokuoti sklypai, kur galima statyti sublokuotus namus.

Kita STR naujovė, atsiradusi dėl tos pačios problemos – „termitynų“ plitimo – būtinybė gauti kompetentingų institucijų leidimą statant nesudėtingus – iki 79 kvadratinių metrų ploto – gyvenamuosius namus. „Iki šiol ne miesto ir nesaugomose teritorijose tokio ploto pastatus buvo galima statyti be jokio leidimo. Ir tuo pradėta per daug piktnaudžiauti. Nesinori, kad žmonės nustotų statyti, tad šis apribojimas yra minimalus, juo siekiama, kad būtų statoma atsakingai ir kad vietos būtų tinkamai parenkamos. Nes turime ir kitą problemą – labai daug atvejų, kai valstybei svarbių projektų teritorijose, pavyzdžiui, Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo linijoje, tyčia pristatoma pastatų prieš sutvarkant žemės paėmimo valstybės reikmėms procedūras, kad pavyktų gauti didesnes kompensacijas“, – kalbėjo M. Narmontas.

Rūpestis – nepažeisti nuosavybės teisių

Šiais pakeitimais sprendimo paieška nesibaigė. Darbo grupė, sudaryta iš AM darbuotojų, visuomeninių organizacijų, ekspertų, pasak M. Narmonto, toliau analizuos situaciją, ieškos galimybių įvesti tam tikras išlygas sugriežtintose normose tam, kad būtų apsaugotos teisės tų, kurie nori projektuoti ir statyti taip,

KĄ TURIME VADINTI VIENBUČIU GYVENAMUOJU NAMU? Gintautas TIŠKUS Statybos ir architektūros teismo ekspertų sąjungos pirmininkas Trijų aukštų, 1000 kvadratinių metrų ploto gyvenamasis namas, kuriame suplanuota 10–20 kambarių. Ar tokio projekto teikėjui gali būti išduodamas statybos leidimas vienbučiam gyvenamajam namui? Ar leidimus išduodantiems specialistams trūksta apibrėžtų kriterijų, padedančių nustatyti, kas yra kas?

Akivaizdu, statinio projekto tikrinimo metu privalu įvertinti, ar projekto sprendiniai neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams ir ar projekto sprendiniai atitinka numatomą statinio paskirtį, o tai turi reikšti ir prievolę projektuotojui ar statytojui pagrįsti projekto sprendinius, jei dėl jų kyla pagrįstų abejonių. Taip pat būtina atkreipti dėmesį, kad statinio paskirtis priklauso ne tik nuo formalaus pastato pavadinimo, bet ir nuo pastato patalpų (jo dalių) paskirties. Šis nuostatas įtvirtintas ir Statybos įstatymo 2 str. 93 dalyje: „Esminiai statinio projekto sprendiniai – statinio projekto sprendiniai, nustatantys statinio vietą sklype, statinio ar jo dalių paskirtį [...]“.

Nagrinėjant bet kokią neaiškią ar konfliktinę situaciją labai svarbios sąvokos, kurių apibrėžtyse dažnai būna užkoduotas problemos sprendimas. Statybos techninis reglamentas (STR) „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ nustato mažiausius techninius vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų ar sublokuotų namų reikalavimus.

Nors šis reglamentas numato vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų reikalavimus, jame nėra pateikta buto sąvoka. Ši sąvoka pateikta STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 4.8 dalyje: „Butas – gyvenamojo pastato (namo) dalis iš vieno ar kelių gyvenamųjų kambarių, virtuvės bei kitų patalpų, atitvarų konstrukcijomis atskirta nuo bendrojo naudojimo patalpų, kitų butų ar negyvenamųjų patalpų.“ Analogiška sąvoka pateikta ir STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ (galiojo iki 2015-01-01): „Butas – pastato dalis iš vieno ar kelių kambarių ir kitų pagalbinių patalpų, atskirta atitvaromis nuo bendrojo naudojimo patalpų, kitų butų arba negyvenamosios paskirties patalpų, skirta žmonėms gyventi; vieno buto namas. Butas privalo turėti atskirą išėjimą į lauką arba pastato bendrąją erdvę (laiptinę, koridorių, galeriją ar kitą bendrojo naudojimo patalpą).“ STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ pateikta ir kambario sąvoka: „Kambarys – patalpa, apribota perdangomis (denginiu) ir sienomis (pertvaromis) nuo grindų iki lubų, ne mažesnio kaip 4 kvad. m grindų ploto (kurioje galima pastatyti lovą), tenkinanti gyvenamosioms patalpoms nustatytus higienos reikalavimus. Prie kambarių priskiriami miegamieji, valgomieji, svetainės, gyvenamieji kambariai, virtuvės ir kitos gyventi tinkančios šiltos patalpos, kurių grindų plotas didesnis kaip 4 kvad. m.“ Viena esminių buto sąvokos dalių, nusakanti ir apibūdinanti butą, yra kambarių skaičius – vienas ar keli kambariai. Nors sąvokoje tikslus kambarių skaičius – viršutinė riba – nėra įvardytas, tačiau „keli“, vadovaujantis Dabartinės lietuvių kalbos žodynu, reiškia nedidelį kiekį – mažiau nei 10. Tai turėtų reikšti, kad vieno buto gyvenamajame name negali būti daugiau nei 9 kambariai ir kitos pagalbinės patalpos.

Taip pat svarbu pažymėti, kad pagal STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ vienbutis namas – namas, skirtas vienai šeimai. Statistikos departamento duomenimis, vidutinę šeimą Lietuvoje sudaro 3 asmenys (2001-ųjų duomenys). Šis skaičius nuolat mažėja. Pavyzdžiui, 2006 metais vidutinę šeimą sudarė tik 2,4 asmens. Tokio dydžio šeimos gyvenimo kokybei užtikrinti pakanka 4–6 kambarių buto ar gyvenamojo namo.

Tokio dydžio būstai įprastai ir yra projektuojami.

kaip ir leidžia reglamentas. Ir kartu – kad būtų išpildytas svarbiausias uždavinys – užtikrinti, jog vienbutis namas ir būtų vienbutis namas. „Reikia pripažinti, kad teisinės galimybės stipriai kištis į šią situaciją yra labai ribotos, nes čia jau kalbama apie apribojimų nuosavybės klausimais konstitucingumą. Juk dėl to, kad kai kurie piktnaudžiauja, nevalia apriboti dorų žmonių teisių“, – sakė M. Narmontas.

SA 2015 Nr. 9 / reklama

54

NAUJAS NAMŲ APDAILOS PREKYBOS CENTRAS VEIKS KLASTERIO PRINCIPU Vilniuje įsikūręs jau penkiolika metų sėkmingai veikiantis statybos ir apdailos prekių parduotuvių centras – Medžio centras – ruošiasi permainoms. Atsižvelgdama į paklausą ir naujausias tendencijas, nuo kitų metų šį centrą valdanti UAB MC grupė atskiria statybinių medžiagų ir namų apdailos sritis, pristatydama visiškai naują namų apdailos prekybos centrą „Unideco“. Atidarydama naująjį apdailos prekybos centrą įmonė taikysis į vidurinį segmentą, kuriame šiuo metu mato ne visiškai užpildytą nišą.

UAB MC grupė naujajame namų apdailos prekybos centre „Unideco“ pirkėjams pasiūlys platų įvairiausių namų apdailai reikalingų prekių asortimentą: grindis, duris, plyteles, santechniką, tapetus, langų uždangas, šviestuvus ir kita, o Medžio centras toliau specializuosis statybinių medžiagų srityje.

Pasak UAB MC grupės valdybos pirmininko Audriaus Mockaus, sritis nuspręsta atskirti matant didelį abiejų potencialą. „Vilniaus nekilnojamojo turto rinka pastaruoju metu labai aktyvi: statoma daug naujų individualiųjų namų, kyla

nauji daugiabučių kvartalai. Daug kas atnaujina senesnius būstus. Jau kurį laiką pastebime, kad kuriantis ar atnaujinant būstą vis dažniau nutariama investuoti į kokybiškas statybines ir apdailos medžiagas. Vis daugiau žmonių supranta, kad ilgalaikėje perspektyvoje tai atsiperka“, – teigė A. Mockus.

Naujasis apdailos prekybos centras veiks klasterio principu, kaip ir Medžio centras. UAB MC grupės valdybos pirmininko teigimu, nuo pat veiklos pradžios tokiu principu dirbanti įmonė įsitikino šio prekybos formato efektyvumu. „Buvome vieni pirmųjų, kurie Lietuvoje įsteigė statybinių ir apdailos prekių verslo klasterį po vienu stogu, ir nuo pat veiklos pradžios pastebėjome, kad toks prekybos formatas pasiteisina ir klasterizacijos tendencija toliau tik ryškėja. Mūsų veiklos istorija – puikus pavyzdys, kad šios srities klasteris yra išties sėkmingas“, – sakė A. Mockus.

Jo teigimu, klasterio principu veikiantis prekybos centras yra patogu, naudinga ir pirkėjams, ir prekybininkams. Šie žino, kad jų produkcija apsilankiusių pirkėjų neliks nepastebėta.

Pasiteisino ir įmonės sprendimas orientuotis į vidutinės klasės pirkėjų segmentą. Anot MC grupės valdybos pirmininko, ekonominį segmentą šalyje tvirtai užsiėmę „Senukai“, „Ermitažas“ ir „Moki-veži“, o į prabangos prekių segmentą namų interjero prekių srityje labiausiai pataiko „Domus“ galerija. Netrukus į rinką įžengsiantis naujas namų apdailos prekybos centras „Unideco“, planuojama, pritrauks pirkėjų, ieškančių geriausio kokybės ir kainos santykio.

Pastaraisiais metais Medžio centro parduotuvių apyvarta kasmet augo maždaug 20 proc., o šiuo metu vykdoma renovacija, prekybos ploto išplėtimas ir veiklų atskyrimas, planuojama, išlaikys tokį patį augimą.

Plėtra, MC grupės valdybos pirmininko teigimu, sudarys galimybių centrui pritraukti dar daugiau apdailos segmento prekėmis prekiaujančių pardavėjų ir naujų prekių ženklų. „Į ateitį žvelgiame optimistiškai, nes pasirinkome teisingą veiklos kryptį. Plėtra leis padidinti prekių asortimentą, pirkėjams pasiūlant dar daugiau jų poreikius ir

Audrius MOCKUS, MC grupės valdybos pirmininkas.

V. Ivanovo nuotr. skonį atitinkančių kokybiškų namų apdailos prekių už konkurencingą kainą“, – sakė A. Mockus. Į plėtrą ir atsinaujinimą UAB MC grupė investavo daugiau kaip 1,4 mln. eurų. Po plėtros naujai įrengtame antrame pastato aukšte atsiras daugiau kaip 2000 kvadratinių metrų naujo prekybos ploto.

Atnaujintas bus ir pastato eksterjeras, ir interjeras, bus sukurta visa infrastruktūra: laiptai, liftas, eskalatorius, lankytojų poilsio bei darbo zonos, ekspozicijų erdvės ir kita.

APIE MEDŽIO CENTRĄ Medžio centras – tai specializuotas statybinių ir apdailos prekių centras, kuriame šiuo metu įkurta daugiau kaip 50 skirtingų prekybos erdvių.

Medžio centras veiklą pradėjo prieš 15 metų. Iš pradžių specializuotasi medienos produktų prekyboje, vėliau veikla išplėsta, o nuo 2016-ųjų, atskyrus namų statybos ir apdailos sritis, šalia duris atvers prekybos centras „Unideco“.

SA 2015 Nr. 9 / reklama

55 55 55

56

FASADŲ DAŽYMAS: MOKSLINIAI TYRIMAI IR PRAKTINIS PATYRIMAS Dr. Marijonas DAUNORAVIČIUS Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakultetas

Fasadų dažų pramonėje visame pasaulyje ryškėja kelios tendencijos: didėja specialiosios paskirties dažų poreikis, taip pat dažų sudėtyje didinamas neorganinių komponentų kiekis. Kuriant fasadų dažus kryptingai derinami mineraliniai ir polimeriniai jų rišikliai, parenkami efektyvūs užpildai, pigmentai ir vadinamieji funkciniai priedai – stabilizuojantys, disperguojantys, gerinantys reologines ypatybes.

Taip gaunami optimaliai subalansuoti ir konkrečioms naudojimo sąlygoms maksimaliai pritaikyti dažai.

Specialieji fasadų dažai – kas tai?

r.

20

N 15

Moksliniai tyrimai ir praktinis patyrimas rodo, kad labai sunku ir net neįmanoma sukurti universalius dažus, pasižyminčius labai geromis technologinėmis bei eksploatacinėmis ypatybėmis. Gerinant vienus ypatumus neišvengiamai blogėja kiti.

Išeitis – kurti specialiuosius dažus su konkrečiam naudojimo atvejui reikalinga ypatybe, tačiau išlaikant ir kitus svarbius ypatumus. Tokie specialieji dažai labai praverčia sudėtingomis eksploatavimo sąlygomis. Jie naudingi dar ir todėl, kad pastatai, ypač senieji, yra labai skirtingi. Skiriasi ne tik dažomi paviršiai, bet ir dažų dangų eksploatavimo sąlygos – paviršių drėgmės ir temperatūros režimas, cheminės bei biologinės korozijos pavojaus lygis, mechaninio poveikio intensyvumas.

Norint suteikti dažams specialiąsias ypatybes reikia tikslingai koreguoti jų sudėtį. Keičiant rišiklio, užpildų, pigmentų ir priedų kiekius galima gerokai pakeisti ir dažų technologines bei jų dangų eksploatacines ypatybes – vandens ir garų laidumą, mechaninį sausos ir drėgnos dangos stiprį, elastingumą, užsiteršiamumą ir kitas. Fasadų dažų tobulinimo rezervai glūdi daugiausia efektyvesnių funkcinių priedų ir užpildų paieškų srityje.

Todėl pirmiausia buvo pasiūlyti metodai, suteikiantys galimybę kompleksiškai įvertinti šių komponentų įtaką dažų ir jų dangų kokybės charakteristikoms.

Vadovaujantis šiuo principu, Kauno technologijos universiteto (KTU) Architektūros ir statybos institute buvo sukurti specialieji silikatiniai fasadų dažai. Pirmiausia buvo suprojektuota visus nustatytus kiekybės apribojimus atitinkanti bazinė silikatinių dažų sudėtis. Po to, tikslingai koreguojant šią sudėtį, gauti dažai, pasižymintys puikiomis specialiosiomis ypatybėmis: ne tokie užsiteršiantys, atsparesni smūgiams ir vibracijai, elastingesni, ekonomiškesni, atsparesni vandens poveikiui. Pavyzdžiui, dažų sudėtyje padidinus rišiklio kiekį ir juos hidrofobizavus, gaunami mechaniškai stipresni, ne tokie užsiteršiantys dažai. Parinkus tinkamus užpildus ir įdėjus armuojamųjų mikropluoštų, pavyko sumažinti pagrindinį silikatinių dažų dangų trūkumą – trapumą bei pleišėjimą.

Norint atpiginti fasadų apdailos dažus ir išplėsti jų gamybos žaliavų bazę, buvo ieškoma naujų perspektyvių užpildų. Tyrimais nustatyta, kad silikatinių dažų sudėtyje galima naudoti ir vietos gamtines žaliavas bei gamybos atliekas. Tęsiant tyrimus buvo sukurta ekonomiškų silikatinių dažų sudėtis – didelė dalis brangių tradicinių užpildų: talko, cinko oksido, S titano oksido – pakeista maltomis dolomito O J I perdirbimo atliekomis ir milteliais, gautais OG L O sumalus stiklo, fajanso duženas.

N H C Tokie nebrangūs dažai ypač pasiteisina daE T žant nelygius, gruoblėtus paviršius, kai dažų 9/

Technogeninės ir vietos gamtinės žaliavos, naudotinos silikatinių fasadų dažų gamyboje: stiklas, fajansas, dolomitas.

sąnaudos gerokai padidėja. Tokiu atveju dažai prie paviršių prikimba stipriai. Storesnis šių dažų sluoksnis maskuoja paviršių nelygumus ar suremontuotas tinko vietas. Tai patvirtina Kauno klinikų senųjų pastatų pavyzdys: čia ekonomiškais silikatiniais dažais buvo padengti nepataisomai sugadinti dekoratyviojo tinko paviršiai. Nudažyti šių pastatų fasadai neblogai atrodo ir po 25 eksploatacijos metų.

Gaminant tokiems paviršiams skirtus silikatinius dažus, rišikliui panaudotas pigesnis Lietuvoje gaminamas skystasis natrio stiklas. Dažų receptūrose sėkmingai panaudotos ir maltos sukepusios keramikos gamybos atliekos. Ekonomiški dažai buvo panaudoti ir dažant KTU gimnazijos pastatą, centrinį KTU Statybos ir architektūros instituto pastatą bei kitus objektus.

Svarbios technologinės ypatybės

Anksčiau kurta universali ir dažniausiai supaprastinta dažų sudėtis tam, kad dažus būtų galima panaudoti kuo plačiau, nebeatitinka šiandienos poreikių. Dauguma tokių dažų turi gana geras pagrindines ypatybes – spalvą, dengiamumą, normalų džiūvimo laiką. Tačiau patys dažai nepasižymi svarbiomis technologinėmis ypatybėmis – dažymo lengvumu ir patogumu, geru išmaišomumu po ilgesnio saugojimo laikotarpio ir pan.

Pagerinus dažų technologines ypatybes, atlikti dažymo darbus tampa patogiau, užtikrinamas dažų stabilumas sandėliuojant. Dažai minimaliai taškosi, nenuteka nuo dažymo įrankio ar vertikalių paviršių, gerai išsilieja (sudaro lygų paviršių).

Dažų stabilumas sandėliuojant lemia garantinę jų saugojimo trukmę ir iš jų suformuotų dangų kokybės išsaugojimą. Stabilūs dažai nedaug sutirštėja, mažiau nusėda, nuosėdas lengva išmaišyti. Nustatyta, kad laikant silikatinius dažus uždaroje taroje 12 mėnesių gamintojo nustatytomis sąlygomis jų klampa padidėja 7–9 procentais. Kartu šių dažų dangų atsparumas drėgnajam šveitimui sumažėja 5–7 procentais. Tarp šių dažų

57

Storesnis pigesnių silikatinių dažų sluoksnis puikiai maskuoja suremontuotas fasado tinko vietas.

Ekonomiškais silikatiniais dažais padengtas faktūrinio tinko fasadas. klampos pokyčio ir jų dangų stiprio sumažėjimo pastebimas tiesioginis ryšys – didėjant dažų klampai, didėja ir jų dangų stiprio nuostoliai. Tačiau tokie nedideli ypatybių pokyčiai didesnės neigiamos įtakos dažų ir jų dangų kokybei neturi.

Gauti dažų technologinių ypatybių tyrimų duomenys buvo panaudoti sudarant vertinimo rodiklių sistemą jų techniniam bei technologiniam efektyvumui nustatyti.

Kas lemia eksploatacinį patikimumą?

Dažų dangų tarnavimo laikas konkrečiomis eksploatavimo sąlygomis yra pagrindinis vartotojus dominantis kokybės rodiklis. Jį lemia fizinių ir techninių bei eksploatacinių ypatybių kompleksas. Išorei skirtų dažų ypatumai yra tokie: atsparumas atmosferos poveikiui, korozijai, užsiteršimui, trinčiai ir kitiems mechaniniams pažeidimams, šviesai, vandeniui, biologiniam poveikiui, adhezinis stipris, valymo lengvumas.

Atmosferos poveikį pirmiausia patiria paviršinis dangų sluoksnis. Nors dangų spalva gali pastebimai nesikeisti, gali neatsirasti pūslių, sutrūkinėjimų, atšokimų, vis dėlto dangos gali pradėti kreidėti. Kreidėjimas, arba dangos paviršiaus susilpnėjimas, atsiranda tada, kai dėl rišiklio destrukcijos pigmento ir užpildo dalelės nebesusiriša. Lyjant, ypač kartu pučiant vėjui, esant kitiems abrazyviniams veiksniams, silpnas paviršinis kelių mikronų storio sluoksnis pamažu pašalinamas, ir ardymo procesas prasideda gilesniame sluoksnyje.

Taip plėvelė vis plonėja. Šis procesas turi ir privalumų, nes danga tarsi savaime apsivalo nuo purvo ir suodžių, kurių visada yra miesto atmosferoje. Tačiau kreidėjimas neturi būti per daug intensyvus, o jį kontroliuoti galima ir tikslingai parinkus dažų sudėtį, ypač smulkių ir stambių užpildų dalelių santykį.

Skiriamas ir kitas senėjimo mechanizmas – adhezinio sukibimo stiprio mažėjimas nesant žymesnei dangos degradacijai. Tai skatina dangų sluoksniavimąsi, kuris būdingesnis

polimeriniams dažams. Paklojus neorganines dangas rišiklis reaguoja su mineraliniu pagrindu, dangos paprastai stipriai sukimba su pagrindu. Be to, cheminis tokių dažų dangų atsparumas irgi yra didelis, nes neorganinis rišiklis yra atsparus šarminei pagrindo aplinkai ir rūgštiems atmosferos teršalams.

Pagreitintai sendinant silikatines dangas nustatyta, kad jos irgi pradeda irti nuo paviršinio sluoksnio. Tačiau jos ilgą laiką išlaiko adhezinį stiprį, todėl net dangoms suplonėjus ar susilpnėjus gali neprarasti apsauginių dekoratyvinių ypatybių. Tačiau ilgamečiai silikatinių dangų tyrimai realiomis eksploatavimo sąlygomis parodė, kad stipriai lyjant, veikiant ore esančioms abrazyvinėms kietosioms dalelėms, krintant krušai dangos gali imti irti daug greičiau, negu tai bandant padaryti pagreitintais metodais. Tai patvirtina ir faktas, kad dažų dangos paprastai pradeda irti viršutinėse pastatų dalyse, ypač labiausiai kritulių veikiamose vietose.

Kadangi pagreitinti klimato tyrimai laboratorijose neapima viso natūralaus klimato poveikio komplekso, kuris kartu su pagrindiniais faktoriais gali smarkiai pagreitinti senėjimo procesus, jie gali būti naudojami lyginamiesiems bandymams, o ne prognozavimo užduotims spręsti.

Tik atliekant ilgamečius stebėjimus natūrinėmis sąlygomis, galima gauti patikimiausius duomenis apie realius senėjimo procesus ir nustatyti realią dangų tarnavimo atmosferos sąlygomis trukmę. Čia reikėtų ne tik atlikti vizualius stebėjimus, bet ir nustatyti patikimus fizinių, techninių ypatybių pakitimus senėjant dangoms. Tokie stebėjimai leistų išanalizuoti eksploatacinių ypatumų blogėjimą įvairiomis sąlygomis ir nustatyti pagrindinį parametrą, kurio pakitimas senėjant dangoms iki tam tikro lygio gali pagreitinti netinkamumą naudoti. Tuomet būtų galima tiksliausiai prognozuoti dangų tarnavimo ilgalaikiškumą.

58

VERSLO CENTRAS „PREMIUM“: PER ŽINGSNĮ PRIEKYJE Verslo biurų kompleksas „Premium“ iškilo Žirmūnų, Antakalnio ir Senamiesčio sandūroje. Šiuolaikinė architektūra, puikus pastatų matomumas ir idealus privažiavimas iš bet kurio Vilniaus miesto taško – taip 2013-ųjų pabaigoje pradėtą statyti A klasės biurų projektą „Premium“ pristato jo plėtotojas – bendrovė „Evolis“.

Architektūros sprendimus padiktavo vieta

Biurų kompleksą „Premium“ sudaro du 7 aukštų (5 tūkst. kvadratinių metrų ploto) ir 6 aukštų (3400 kvadratinių metrų ploto) pastatai, sujungti dviejų lygių 4100 kvadratinių metrų ploto požemine stovėjimo aikštele (projektą parengė architektas Remigijus Bimba ir architektų studijos Architektūros kūrybinės grupės komanda). „Premium“ projektą plėtojančios investicinių projektų valdymo įmonės „Evolis“ direktorius Jurij Novickij paaiškino, kad pagrindiniu iššūkiu projektuotojams tapo sklypo ribojimai – jį dalija magistralinė šilumos trasa. Architektams teko ieškoti sprendimo, kaip perskirtame sklype išdėstyti du šiuolaikinės architektūros biurų pastatus. Iki galutinio sutarimo prireikė 8 projekto variantų. Plėtotojai atsižvelgė ir į sostinės savivaldybės Miesto plėtros departamento prašymą išvengti perimetrinio užstatymo. „Premium“ projektą plėtojančios įmonės „Evolis“ vadovas J. Novickij neabejoja, kad verslo centro išskirtinumas – įgyvendinti ir A klasės biurams, ir A energinio efektyvumo klasės pastatams keliami reikalavimai.

Verslo centre „Premium“ įgyvendinti A klasės biurams ir A energinio efektyvumo klasės pastatams keliami reikalavimai.

AS

PA

LD VE

1 20

5N

/ r. 9

Leidimą verslo centro „Premium“ statybai užsakovas gavo kone prieš 4 metus, kai dar buvo leidžiama statyti C energinio efektyvumo klasės pastatus. „Pasirinkome kitokią strategiją nei įprasta Lietuvoje. Šiuo metu vis dar galima statyti B energinio efektyvumo klasės pastatus, tad nemaža dalis projektų plėtotojų suskubo gauti leidimus, norėdami kitąmet pradėti statybas. Mes, turėdami leidimą statyti C energinės efektyvumo klasės pastatą, apsisprendėme siekti A klasės. Projektą teko koreguoti iš esmės: pakeisti fasadų ir inžinerines sistemas, pasirinkti kokybiškesnes medžiagas ir

59

rasti ypač patikimus rangovus, kurie galėtų įgyvendinti iššūkius. Žinant, kad kitais metais bus privalu statyti A klasės pastatus, galvoti apie B ar C klasės verslo centrą būtų neatsakinga. Šiandien projektas „Premium“ – mūsų vizitinė kortelė“, – aiškino J. Novickij.

Pašnekovas pateikė Skandinavijos šalių pavyzdį: čia keliami tokie pat pastatų energinio efektyvumo reikalavimai, kaip ir Lietuvoje. Tik skandinavai, atkreipė dėmesį bendrovės „Evolis“ vadovas, 2016 metais ruošdamiesi įvykdyti A energinio efektyvumo klasės pastatams keliamus reikalavimus, sustabdė planuotus įgyvendinti B klasės pastatų projektus. A energinio efektyvumo klasės pastatai, atkreipė dėmesį J. Novickij – geros projektavimo kultūros ir statybos atspindys: jeigu tinkamai parengiamas projektas, parenkamos deramos statybinės medžiagos, inžineriniai sprendimai, išaugusios projektavimo ir statybos sąnaudos netruks atsipirkti.

Prioritetai – energijos taupymas ir dėmesys aplinkai

Projekto plėtotojui buvo svarbu, kad biurų patalpos būtų įrengtos iš ekologiškų medžiagų, tad į statybų aikštelę keliavo tik aplinkai nekenksmingos medžiagos. „Mes deklaravome, kad nekenkiame aplinkai, to ir siekėme. Žinoma, tai pareikalavo papildomų sąnaudų, tačiau šiandien galime drąsiai sakyti, kad šiame objekte taikėme darniosios architektūros ir statybos principus. Neabejoju, kad dar bent dešimtmetį galėsime didžiuotis būdami vieni tų, kurie atsakingai žiūri į statybas“, – pasidžiaugė bendrovės „Evolis“ direktorius.

Pastato lauko sienos – surenkamosios karkasinės, apšiltintos 250– 300 milimetrų storio kietosios akmens vatos sluoksniu. Fasadas – vėdinamasis, apdailai panaudotos kompozicinės plokštės. Šiluminė lauko sienų varža – ne mažesnė nei 6,5 m2K/W. Įgyvendinant projektą pasitelkti ir energijos efektyvumą didinantys inžineriniai sprendimai – pažangios šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemos. Objekte įdiegta mechaninė oro tiekimo ir šalinimo su šilumos rekuperacija vėdinimo sistema, išsiskirianti dviejų pakopų oro valymu, didesnio našumo vėdinimo agregatais su mikroprocesoriniu valdymu. Vėdinimo įrangą pagamino ir sumontavo bendrovės „Amalva“ specialistai. Jų teigimu, didesnio našumo vėdinimo įrenginiai parinkti taupant energiją: ventiliatoriams tenka įveikti mažesnį pasi-

G.Bartuškos nuotr.

PREKINIO BETONO GAMYBA:

ŠVEICARIŠKA VONIOS ĮRANGA:

„LG ELECTRONICS“ KONDICIONAVIMAS, VĖDINIMAS, ŠILDYMAS:

VĖDINIMO ĮRANGA:

VONIOS IR VIRTUVĖS SANTECHNIKA:

60

Verslo centre daug dėmesio skirta biurų įrangos kokybei ir funkcionalumui.

Projektuojant biurus pasirinkta atviro plano koncepcija.

Automobiliams įrengta dviejų lygių požeminė aikštelė.

TAS

/O

K BJE

15

20

.9 Nr

priešinimą, gerokai sumažėja energijos sąnaudos, taip pat ilgiau tarnauja oro filtrai. „Šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemos yra imliausios energijai. Šildymas veikia šaltuoju metų periodu, kondicionavimas – šiltuoju, o vėdinimas reikalingas visus metus, todėl labai svarbu pasirinkti kuo labiau energiją taupančius vėdinimo sprendimus. Daugelis užsakovų renkasi pigesnę vėdinimo įrangą, tačiau dažniausias tokio sprendimo padarinys – didesnės eksploatacijos sąnaudos, kurių našta paprastai užkraunama ant nuomininkų pečių.

Verslo centro „Premium“ plėtotojai pasirinko energiškai efektyviausią vėdinimo sprendimą, tokiu būdu pasiekė A+ energinio efektyvumo klasei keliamus reikalavimus ir užtikrino minimalias eksploatacijos sąnaudas“, – paaiškino bendrovės „Amalva“ techninis konsultantas Rimantas Kaulakys. Bendrovės „Amalva“ gaminama įranga šiame pastate atsidūrė neatsitiktinai: užsakovas jos kokybe įsitikino kitame savo objekte.

Verslo centre „Premium“ įdiegtuose vėdinimo įrenginiuose su šilumogrąža sumontuotų šilumokaičių efektyvumas viršija 85 proc. (A klasės pastatuose pakankamas efektyvumas – 65 proc.). Dar vienas šiame objekte pritaikytas energijos taupymo sprendimas – šilumos siurblys, kuris tiekiamą orą pašildys pereinamuoju laikotarpiu, kol lauko temperatūra nenukrinta žemiau nei dešimt laipsnių šalčio. Visi įrenginiai sukomplektuoti su gamyklose integruota išmaniąja automatika, kuri ne tik užtikrina saugų įrenginių darbą, bet ir turi daug funkcijų, specialiai skirtų papildomai taupyti energiją, tuo pat metu garantuojančių ir aukštus mikroklimato parametrus bei komfortą.

Kondicionavimo sistemą verslo centre įdiegė bendrovės GLCO specialistai. Įmonės direktorius Darius Lastauskas pabrėžė, kad oro kondicionavimas nėra patalpų šaldymas – tai žmogui palankios temperatūros palaikymas patalpose ištisus metus. „Premium“ verslo centre įdiegtą VRV kondicionavimo sistemą sudaro oro kondicionieriai su kintamo šaltnešio srauto valdymu, suteikiančiu galimybę kontroliuoti atskiras zonas kiekvienoje komercinio ar kitos paskirties pastato patalpoje ir aukšte. Dėl tokio universalumo VRV sistema – tinkamas sprendimas pastatuose, kuriuose įsikūrusios kelios įmonės. „Oro kondicionavimo sistema su VRF inverteriu užtikrina kambariuose, kuriuose vėsinamas oras, aukščiausius standartus atitinkančias komforto sąlygas ir leidžia taupiai naudoti erdvę pastato viduje ar lauke, mat įrenginiai ir vamzdynai yra daug mažesni nei vandens pagrindu veikiančių sistemų. Be to, oro kondicionavimo sistemos su VRF inverteriu eksploatavimo sąnaudos yra mažesnės nei kitų centrinio oro kondicionavimo sistemų“, – teigė D. Lastauskas.

Kondicionavimo sistemose naudojami „LG Electronics Multi V“ IV kartos VRF išoriniai blokai sukurti pasitelkus dešimties metų technikos kūrimo praktiką, atsižvelgiant į šiandienos žmogaus poreikius, norus ir sparčiai augančią rinką.

Dar vienas VRF išorinių blokų privalumas – pagaminamas tikslus pastatui reikalingos šilumos ar vėsos kiekis.

Kondicionavimo sistemų pranašumai vertinami naudingumo koeficientu COP (ang. Coefficient of performance), kuris parodo sunaudotos elektros energijos ir pagaminto šalčio arba šilumos galios santykį. Pranašiausiose kondicionavimo sistemose jis siekia 5, o tai reiškia, kad sunaudojus vieną kilovatvalandę elektros energijos patalpą pasieks 5 kilovatvalandės šilumos arba šalčio. „LG Multi V“ IV kartos blokų vėsinimo naudingumo koeficientas siekia 4,68, šildymo naudingumo koeficientas – 5,16. „Šiuo metu tik „LG Electronics“ gali pasiūlyti šiuos VRF blokus, kol kas nė vienas gamintojas neturi tokios prekės savo kataloguose, todėl ne veltui sakoma, kad ateities standartai bus paremti šia technologija“, – įsitikinęs įmonės GLCO vadovas.

Darnų šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo, ryšių sistemų funkcionavimą užtikrina įdiegta pastatų valdymo sistema (ang. Building management systems). Pasitelkus ją įmanoma ne tik operatyviai gauti norimus duomenis, bet ir nustatyti įrenginių veikimo parametrus, atsižvelgiant į nuomininkų poreikius.

Verslo centre „Premium“ įdiegtas nepriklausomas šilumos mazgas su mikroprocesoriniu valdymu ir automatika. Sumontuoti plieniniai radiatoriai su rankiniais termostatais. Skaičiuojama, kad verslo centro nuomininkams šildymas kainuos 10–15 euro centų už kvadratinį metrą.

Abiejų komplekso pastatų fasadai – aliuminio ir stiklo konstrukcijų. Šios konstrukcijos ypač parankios pageidaujantiesiems kuo daugiau natūralaus apšvietimo. Projekto plėtotojai pabrė-

61

žia, kad šiuolaikiniai stiklo fasadų sprendiniai su selektyviomis saulės spindulius, šilumą atspindinčiomis bei triukšmą slopinančiomis stiklo konstrukcijomis verslo centro nuomininkams užtikrins kokybišką vidaus mikroklimatą, energinį efektyvumą ir tinkamą saulės kontrolę.

Pasitelkti moderniausi apšvietimo sprendimai

Biurų komplekse daug dėmesio skirta apšvietimo sprendimams: biurai, bendrosios erdvės, lauko teritorija, fasadai apšviesti naudojant šviesos diodų šviestuvus. Aplinkos apšvietimo intensyvumas, šviesų koncentracija priklausomai nuo nuomininkų poreikių reguliuojami pasitelkus specialią kompiuterinę programą.

Verslo centro nuomininkams ir svečiams įrengta dviejų lygių požeminė automobilių stovėjimo aikštelė bei dviračių saugojimo vietos. Aplink pastatą įrengtos antžeminės stovėjimo vietos, žaliosios zonos. Stovėjimo aikštelėse telpa iki 270 automobilių.

Verslo centre „Premium“ įdiegta automatizuota programuojama įeigos kontrolės sistema. Į požeminę ar antžeminę automobilių stovėjimo aikštelę darbuotojai ar lankytojai patenka naudodami įeigos kontrolės kortelę. Pastato teritoriją stebi vaizdo kameros.

Architektų paprašyta suprojektuoti atviro plano biurus („open space“ koncepcija). Lanksti ir praktiška biurų planavimo sistema paranki tuo, kad atsižvelgiant į darbuotojų poreikius galima įrengti reikiamą darbo vietų skaičių. J. Novickij atkreipė dėmesį, kad šiuolaikinės ir kūrybingos įmonės vis dažniau atsisako kabinetinės sistemos. Bendrovė „Evolis“ pirmuosius atviro plano biurus įrengė prieš penkiolika metų. „1000 kvadratinių metrų ploto patalpose, tinkamai suprojektavus inžinerines sistemas, gali dirbti maždaug 100–120 žmonių. Jei įrengiama kabinetinė sistema – iki 60–70“, – paaiškino įmonės vadovas. Atskiroms patalpoms įrengti naudojamos stiklo pertvaros.

Taupant plotą, visa inžinerinė įranga buvo sukelta ant stogo. „Būtų idealu, jei stogas nebūtų eksploatuojamas, bet įvertinus, kad inžinerinė įranga yra ypač sudėtinga, teko jį aukoti. Kad ne-

būtų vizualios taršos, iš lengvų aliuminio konstrukcijų įrengti aptvėrimai“, – paaiškino „Evolis“ vadovas.

Santechnikos įranga – iš patikimų gamintojų rankų

Verslo centre „Premium“ daug dėmesio skirta biurų įrangos kokybei ir funkcionalumui. Būsimųjų nuomininkų ir svečių patogumui verslo centro pastatuose sumontuoti modernūs „Laufen pro“ kolekcijos klozetai ir bidė bei „Laufen pro S“ linijos praustuvai. Visų šių produktų dizaino autorius yra šveicarų dizaineris Peteris Wirzas, vadovaujantis savo studijai „Vetica“, o gamintojas – Šveicarijoje įsikūrusi bendrovė „Laufen“. „Laufen pro“ klozetai ir bidė išsiskiria ne tik estetiniu, bet ir labai praktišku dizainu: jų formos yra grynos, švarios, nėra jokių nereikalingų detalių išorėje, kurios galėtų kaupti nešvarumus.

Klozetams ir bidė tvirtinti prie sienos panaudota bendrovės „Laufen“ sukurta „EasyFit“ montavimo sistema. Bene didžiausias jos privalumas – po keramika paslėptos visos tvirtinimo detalės. Tad jos negadina estetinio vaizdo ir dar labiau palengvina priežiūrą, o tai ypač svarbu viešuosiuose pastatuose, kur reikia prižiūrėti daugybę sanitarinių mazgų.

Verslo centre „Premium“ sumontuotos ir santechnikos įrangos gamintojo „Grohe AG“ universalios potinkinės sistemos „Rapid SL“ ant sienos montuojamiems unitazams. „Grohe“ prietaisai išsiskiria mažesniu vandens naudojimu, šiuolaikiniu dizainu, patogumu naudotis, ilgaamžiškumu, o tai ypač aktualu verslo centruose. „Protingas erdvės išnaudojimas yra bene pagrindinis raktas į sėkmę projektuojant patalpas. Svarbu, kad ta erdvė būtų patogi ir ateityje. Naudojant „Grohe“ prietaisus tai yra įmanoma, nes jie – ilgaamžiai ir itin funkcionalūs“, – kalbėjo bendrovės „Grohe AG“ atstovė Aistė Stankevičienė. Verslo centre sumontuoti ir „Grohe“ jutikliniai maišytuvai praustuvams ir maišytuvai dušui.

Jutikliniai maišytuvai – vis dažnesnis sprendimas viešuosiuose pastatuose, patikino pašnekovė. Mat tokio maišytuvo nereikia liesti, pakanka judesio, todėl naudojimasis juo, priežiūra ir eksploatacija – nesudėtingi. O „Grohe EcoJoy“ – vandenį taupanti – technologija leidžia tausoti svarbiausią žmonijai gamtos išteklių – vandenį.

62

.

AS

PA

LD VE

1 20

5N

/ r. 9

63 63 63

SKAITMENINIŲ STATYBŲ GALIMYBĖS – NE TIK RINKOS GIGANTAMS

Vienas efektyviausių sprendimų Statistika byloja, kad net 20–30 procentų lėšų investuotojai praranda dėl projektavimo klaidų, prasto statybos proceso valdymo, technologinių pažeidimų, formalių teisinių peripetijų, statybos veiklą ir aplinką reglamentuojančių teisės aktų nesuderinamumo, kartais – ir dėl netinkamos valstybės tarnautojų kvalifikacijos.

Lietuvos statybų rinkoje patiriami nuostoliai yra triskart didesni nei Vakarų šalyse. Užsienio praktika rodo, kad vienas efektyviausių sprendimų siekiant išvengti netikslumų ir sykiu optimizuoti laiko, energijos bei investicijų sąnaudas yra statinio informacinio modeliavimo, arba BIM (ang. Building Information Modelling), metodų taikymas.

Beveik 20 metų ypatingųjų statinių projektavimo, statybos projektų plėtros, statinių techninės priežiūros ir konsultavimo patirtį turinti Marijampolės bendrovė „Ugira“ – kol kas viena iš nedaugelio šalies įmonių, savo veikloje jau diegianti BIM principus. „Ugiros“ direktoriaus Aloyzo Jurdono teigimu, tai yra iškalbingas pavyzdys, kad net ir nedidelė įmonė Lietuvos periferijoje gali žengti koja kojon su projektavimo ir statybų gigantais Vilniuje ar kituose didmiesčiuose.

Rėmėsi pasauline patirtimi Anot įmonės vadovo, technologinės galimybės šiandien leidžia atidžiau pažvelgti į statinio sandarą, statybos technologiškumą, modeliuoti statinio funkcijos racionalumą ir eksploatacines senstančio pastato sąnaudas.

Prieš pusantrų metų „Ugiros“ komanda kartu

su partneriais iš „Intelligent BIM Solutions“, prie kurių vėliau prisijungė bendrovės „InnoBIM“ atstovai, diskutavo ir iš begalės projektavimo programų rinko geriausiai tinkančias užsibrėžtam tikslui pasiekti.

Pasirinkta programinė įranga „ArchiCAD“, „Tekla“ – gelžbetonio konstrukcijų modeliavimui, konstrukcijų erdvinių modelių skaičiavimo programa „Dlubal“ ir statinio inžinerinių sistemų modeliavimui DDS CAD – šildymo, vėdinimo, elektrotechnikos.

SA 2015 Nr. 9 / reklama

Pasaulio naujienomis besidomintys mūsų šalies statytojai siekia neatsilikti nuo naujausių informacinių technologijų ir diegti jas vietos rinkoje. Tad požiūrį į statybą ir projektavimą iš esmės pakeitęs statinio informacinis modeliavimas pažangiai mąstančių statybos specialistų pastangomis jau tapo egzistuojančia tikrove ir Lietuvoje.

Aloyzas JURDONAS: „Dirbdami pagal išsamų projektą sutaupysime laiko ir pinigų, nes investicija į projektavimą yra kur kas mažesnė nei išlaidos klaidoms taisyti.“ „Šiandien žengiame pirmus žingsnius valdydami šias programas. Aiškinomės, kokia yra pasaulinė patirtis informacijos kaupimo statinio modelio srityje, savo tikslui pasiekti ieškojome ir kūrėme savo kelius, stengėmės rasti būdų, kaip racionaliai pateikti sukauptą informaciją statytojams, naudotojams“, – teigė bendrovės „Ugira“ vadovas A. Jurdonas.

Teikia kompleksinę naudą Nors BIM pirmiausia siejama su trimačiu pastato modeliu, vis dėlto BIM – ne tik 3D technologijos. Galiausiai rinktis tik technologiją, specialistų teigimu – tai pagrindinė klaida rinkoje.

BIM projektavimo platformą įdiegusi bendrovė „Ugira“ gali užtikrinti ne tik tikslią geometriją, automatinius 2D vaizdus, bet ir sklandų komandinį darbą, operatyvų pakeitimų valdymą, greitą analizę, sprendimų priėmimą, brėžinių parengimą bei skaidrią komunikaciją.

BIM projektavimo technologiją „Ugira“ pritaikė įgyvendindama keletą naujausių projektų: 1374 kvadratinių metrų ploto pataisos namų Marijampolėje rekonstrukcijoje, gamybinio pastato Mokoluose (900 kvadratinių metrų ploto) statyboje, 220 kvadratinių metrų ploto gamybinio pastato Kėdainiuose rekonstrukcijoje. „Ugiros“ specialistams pavyko sugriauti ne vieną mitą, pavyzdžiui, kad BIM gali diegti tik didelės įmonės, kad ši technologija tinka tik stambiems ir naujiems objektams, kad negali būti taikoma esant labai trumpiems terminams ar smarkiai didina projekto apimtį, biudžetą.

A. Jurdono teigimu, BIM reikšmė ir vertė – neabejotina. „Dirbdami pagal išsamų projektą užbaigę statybos darbus sutaupysime laiko ir pinigų, nes investicija į projektavimą (intelektą) yra kur kas mažesnė nei išlaidos klaidoms taisyti ar pradelsti terminai“, – reziumavo „Ugiros“ vadovas.

SA 2015 Nr. 9 / reklama

64

BŪSTO KOMFORTAS: KAIP IZOLIUOTI GARSĄ?

Statant A ar dar aukštesnės energinio efektyvumo klasės pastatus siekiama geresnės gyvenimo kokybės, kuo daugiau komforto. Garso izoliacija nuo to neatsiejama, todėl neturėtų būti pamirštama.

Labai svarbi projektavimo stadija „Norint gyventi komfortiškai, kad ramybės netrikdytų nepageidaujamas triukšmas, viską reikia apgalvoti projektavimo metu. Teisingai suprojektuoti konstrukcijų sujungimo mazgai, tinkamai parinktos sistemos ir medžiagos dar projektavimo stadijoje užtikrina gerą garso izoliaciją. Žinoma, didžiausią dėmesį reikėtų atkreipti į konstrukcijų sujungimus, kad būtų išvengta didelių garso izoliacijos nuostolių“, – sakė bendrovės „Knauf“ Sausosios statybos produktų grupės vadovas Kęstutis Janeika.

Projektuojant ir statant naują pastatą užtenka žinoti garso izoliacijos reikalavimus, t. y. kiek decibelų turi sulaikyti viena ar kita konstrukcija. Pagal tai parenkamos medžiagos pertvaroms, perdangoms ar kitoms konstrukcijoms. Šios būna išbandytos laboratorijose, ten nustatomos jų garso izoliavimo galimybės. Tačiau laboratorijų duomenis kartais reikėtų vertinti atsargiai, nes galimi konstrukciniai garso izoliavimo nuostoliai.

Garsui izoliuoti skirtos konstrukcijos, ypač kai taikomi šiek tiek aukštesni reikalavimai, montuojamos naudojant produktus, suteikiančius sistemai reikiamas garso izoliacijos ypatybes. Todėl būtina atkreipti dėmesį, kokie produktai ir medžiagos yra naudojami.

Storas mūras – dar ne garantija Su triukšmu sudėtingiau kovoti tuomet, kai statybos jau būna baigtos. Tuomet reikia išsiaiškinti, kuriomis konstrukcijomis sklinda garsas: perdangomis, sienomis, o gal įrangos kanalais. Nustatytą triukšmo sklidimo šaltinį reikia izoliuoti.

Bendrovės „Knauf“ atstovas K. Janeika paminėjo pavyzdį – sublokuotą individualųjį namą. Vienoje namo dalyje jau gyveno naujakuriai, kitoje – įrengimo darbus atliko būsimi šeimininkai. Nors abi pastato dalis skiria 43 centimetrai mūro blokelių, per konstrukciją sklinda palyginti didelis triukšmas. „Masyvi mūro siena ne visuomet padeda pasiekti pačius geriausius triukšmo izoliavimo rezultatus, o išlaidos jai sumontuoti gali būti nemenkos. Sausosios statybos konstrukcijomis geresnę garso izoliacijos klasę galima pasiekti paprasčiau, sutaupyti brangaus ploto. Karkasinėje statyboje ne varijuojama pertvaros storiu, bet parenkamos atitinkamo tankio pertvarų plokštės“, – sakė K. Janeika.

Palyginimui – norint pasiekti E garso izoliacijos klasę, reikia 200 milimetrų storio mūro sienos. Montuojant karkasinę pertvarą, jos storis siekia 150 milimetrų. Norint pasiekti A garso izoliacijos klasę, mūro sienos su viduje įterptu mineralinės vatos sluoksniu storis turi siekti 260 milimetrų, o karkasinės sienos storis išlieka toks pat – 150 milimetrų.

Daugiausia reikšmės turi plokščių tankis Tiems, kuriuos tenkina D klasės garso izoliacija (izoliuoja iki 52 decibelų), „Knauf“ specialistai rekomenduoja atitvaras montuoti iš dvigubo „Knauf Red“ gipso kartono sluoksnio iš abiejų pusių, vidų užpildant mineralinės vatos sluoksniu.

Pasirinkę „Silentboard“ ir „Knauf Blue“ plokštes tinkamai apsisaugosite nuo triukšmo.

Tikrai nebus galima suprasti, apie ką kalbama už sienos, tačiau pokalbis bus girdimas.

Siekiant aukštesnės garso izoliacijos klasės, rekomenduojamos „Knauf Blue“ gipso kartono plokštės. Jos ne tik pagerina konstrukcijos garso izoliacijos parametrus, bet ir suteikia ypatingą atsparumą smūgiams, gaisrui, galimybę konstrukciją montuoti drėgnose patalpose.

Dar geresnė garso izoliacijos klasė pasiekiama, kai konstrukcijoje vienas gipso kartono sluoksnis montuojamas iš „Knauf Silentboard“ plokštės, o kitas – iš „Knauf Blue“. Tokia konstrukcija atitinka B garso izoliacijos klasę, izoliavimo galia siekia 58 decibelus.

Sumontavus konstrukciją naudojant dvigubą „Knauf Silentboard“ plokščių sluoksnį bus patenkinti aukščiausi garso izoliacijos reikalavimai ir pasiekta A garso izoliavimo klasė (izoliuojamas net iki 63 decibelų triukšmas). Įprasta gipso kartono plokštė yra lengvesnė (8,6 kg/ m2) už specializuotas, nes jos tankis yra mažesnis. Kuo

Pertvaroje montuojant elektros įrangą būtina atkurti gipso masę pastatant dėžutę iš gipskartonio plokštės.

plokštės tankis didesnis, tuo ji sunkesnė: „Knauf Blue“ – 12,8 kg/m2, „Knauf Silentboard“ – 17,8 kg/m2 . Visų plokščių storis yra vienodas – 12,5 milimetro.

Kompleksinis sprendimas Nusipirkus butą daugiabutyje gana dažnai girdimi garsai, sklindantys iš kaimynų buto. Ir ne visuomet prie sienos, už kurios gyvena kaimynai, užtenka sumontuoti papildomą gipskartonio konstrukciją, nes garsas gali sklisti perdanga ar kitomis bendromis atitvaromis. Todėl dažnai geri garso izoliacijos rodikliai pasiekiami pasitelkus kompleksinį sprendimą, t. y. ne tik prie sienos sumontavus papildomą gipskartonio konstrukciją, bet ir kabinant garsą sulaikančias lubas.

O gal dar ir įrengiant sausųjų grindų konstrukciją. „Knauf“ turi parengusi konstrukcinius mazgus, siūlo sprendimų, kaip užtikrinti gerą garso izoliaciją. Patartina atkreipti dėmesį, kad abiejų sluoksnių siūles tarp gipso kartono plokščių būtinai reikia užpildyti gipsiniu glaistu „Knauf Uniflott“, kuris sustingęs ypatybėmis beveik atitinka gipso kartono plokštes. Todėl plokštumoje nebelieka silpnų vietų triukšmui skverbtis.

Be abejo, sienoje, kuri, tikimasi, pasižymės gera garso izoliacija, negali būti elektros lizdų ar kitokių įrangos skylių – tai tampa geriausia landa triukšmui sklisti.

Montuojant lubas būtina naudoti specialias pakabinamąsias detales su guminėmis tarpinėmis. Perimetrinius profilius reikia atskirti nuo esamų konstrukcijų. Montuojant privalu laikytis technologinių reikalavimų, kitaip gali

atsirasti įtrūkimų. O kiekvienas įtrūkimas – tai kelias triukšmui sklisti.

Luboms, kaip ir sienoms, montuoti turi būti naudojami du gipso kartono sluoksniai – dėl konstrukcijos stabilumo ir dėl garso izoliacijos. Abiejų sluoksnių siūles vėlgi reikia užglaistyti „Knauf Uniflott“ glaistu.

Būna atvejų, kai norint dar labiau pagerinti garso izoliacijos ypatybes ir pasiekti A+ garso izoliacijos klasę montuojami trys gipskartonio plokščių sluoksniai.

Norint pagerinti perdangos garso izoliaciją montuojamos sausosios grindys. Jos puikiai padidina smūginio garso izoliaciją – žingsnių, trepsėjimo. Montuojant sausąsias grindis klojamas izoliacinis sluoksnis, ant kurio vadinamųjų plaukiojančių grindų principu klojamos gipsinės grindų plokštės.

Tarpinių svarba Kai garsui izoliuoti prie sienų tvirtinama papildoma konstrukcija, labai svarbu tinkamai sumontuoti karkasą iš stabilių profilių, pagamintų iš 0,6 milimetro storio MW pertvarinis profilis dėl savo ypatingos formos pagerina konstrukcijų garso izoliaciją.

skardos. Standumas svarbus todėl, kad konstrukcija, specialistų žodžiais tariant, nebanguotų nuo garso.

Metalinį karkasą būtina atskirti nuo šalia esančių kitų kietųjų paviršių – betono perdangos, mūro sienos. Tarp karkaso ir kietųjų paviršių reikia įterpti minkštas tarpines ar specialias sandarinimo priemones. Jeigu to nepadaroma – paliekami savotiški tiltai triukšmui sklisti per konstrukcijas.

Papildomoms gipskartonio konstrukcijoms montuoti kompanijos „Knauf“ specialistai rekomenduoja naudoti specialius profilius MW. Ypatinga jų forma leidžia pagerinti sistemos garso izoliavimo ypatybes, triukšmas nuslopinamas keliais decibelais.

Atlikti tyrimai rodo, kad maždaug 6 decibelų skirtumą žmogaus ausis supranta kaip dukart didesnį ar mažesnį garsą. Todėl saugantis triukšmo svarbus kiekvienas izoliuotas decibelas.

Jei Jums reikia konsultacijos, visada galite kreiptis į „Knauf“ specialistus telefonu +370 5 213 2222.

SA 2015 Nr. 9 / reklama

65 65 65

66

PLUNGĖS DVARE – XIX AMŽIAUS AIDAS

AS

PA

LD VE

1 20

5N

/ r. 9

Plungės dvaro sodyba – vienas geriausiai išlikusių dvaro sodybų kompleksų Lietuvoje.

67 Kristina BUIDOVAITĖ

Žemaitijos Versaliu vadinamas Plungės dvaro ansamblis, kuriame nuo 1994 metų veikia Žemaičių dailės muziejus, dėl restauratorių ir statybininkų profesionalumo, pastangų vėl žavi savo puošnumu bei prabanga. Nors dalis 2010 metais pradėtų rūmų rekonstravimo, restauravimo ir pritaikymo muziejui darbų dar nebaigti, garsiai Lietuvos didikų Oginskių giminei priklausęs dvaras jau atvertas visuomenei.

68

Dvaro klestėjimo laikotarpis prasidėjo 1873 metais, Plungę įsigijus kunigaikščiui Mykolui OGINSKIUI.

GENERALINIS RANGOVAS:

GENERALINIS RANGOVAS:

Rūmai garsėjo puošnumu

STATYBOS DARBAI:

Skuode įsikūrusios bendrovės „Sistema“ specialistai Plungės dvaro sodyboje atliko šildymo, vėdinimo, vandentiekio ir nuotekų sistemų montavimo darbus. Nuo 1991 metų veikianti įmonė turi sukaupusi didelę patirtį montuojant inžinerines sistemas.

Dvidešimties metų patirtį apšvietimo srityje turinčiai įmonei „Gaudrė“ patikėta atkartojant klasikinį Plungės rūmų interjerą parinkti tinkamus šviestuvus. Kadangi rūmuose eksponuojami meno kūriniai, paveikslai, akcentiniam apšvietimui panaudoti keičiamo šviesos sklaidos kampo šviestuvai su LED šaltiniais.

Nuo 1997 metų veikianti bendrovės „Elvaradas“ komanda Plungės dvaro rūmuose sumontavo elektros įrangą. Įmonė projektuoja, montuoja, tiesia elektros linijas. Visi darbai atliekami naudojant šiuolaikinę įrangą, medžiagas ir taikant pažangias darbų vykdymo technologijas.

AS

PA

LD VE

1 20

5N

/ r. 9

Plungės dvaro sodyba, anot Plungės Mykolo Oginskio dvaro sodybos pritaikymo turizmo reikmėms techninį darbo projektą rengusios įmonės Projektavimo ir restauravimo instituto (PRI) projektų vadovės Gražinos Kirdeikienės – vienas geriausiai išlikusių dvaro sodybų kompleksų Lietuvoje. Jo urbanistinę ir meninę vertę lemia ansambliškumas, bendra architektūrinė visuma bei unikalios gamtinės sąlygos.

Kompleksiškai vertinant visą sodybos ansamblį, jis – vienas vertingiausių ir gražiausių Lietuvoje. Be to, jo ansambliškumo nesudarkė nauji statiniai. Dvaro ansamblyje įsikūręs Žemaičių dailės muziejus naudojasi parku ir dalimi pastatų.

Plungės dvaro ansamblio akcentas – didingi ir puošnūs neorenesansiniai rūmai, stovintys puslankiu baliustrada apjuostoje terasoje, iškilusioje virš parko dalies, nusidriekusios Babrungo slėnyje. Kitoje rūmų pusėje, ant pietų– šiaurės kryptimi orientuotos ašies, plyti erdvus parteras, kurio centre – apvalus tvenkinys su dekoratyvia skulptūra.

Apie parterį išsidėstę dvaro laikų dviejų oficinų ir žirgyno pastatai formuoja jaukią erdvę, tinkančią renginiams organizuoti. Paminklinėje 58,3 hektaro dvaro sodybos teritorijoje išlikę dešimt dvaro laikotarpio pastatų.

Vienas svarbiausių dvaro sodybos komponentų – sudėtinės kompozicijos parkas, kurio planas – geometrinis, liepų ir klevų alėjomis suskirstytas į taisyklingas stačiakampes aikšteles. Didžioji parko dalis peizažinio plano suprojektuota puikiai išnaudojant dėkingas gamtos sąlygas. „Babrungo vaga, jo slėniai ir krantų terasos, lygūs tvenkinių paviršiaus veidrodžiai ir užtvankų kaskados, išraiškingos medžių grupės sukuria nepakartojamas panoramas.

Nedaugelio rekonstrukcijų paliesta parko pietvakarinė dalis su gamtos paminklu – Perkūno ąžuolu, šimtamečių ąžuolų grupėmis ir tankiais, sunkiai praeinamais Babrungo slėnių tankumynais primena senovės miškus – alkus ir, kaip spėjama, buvusias pagonybės laikų šventyklas. Tai lemia parko, ne tik kaip gamtos paminklo, bet ir etnografinio kūrinio, vertę. Pastatų dermė su gamtine aplinka – parku, Babrungu, tvenkinių sistemomis – be abejo, turi didelį estetinį poveikį ir kuria lankytojų trauką“, – pasakojo G. Kirdeikienė.

Dvaro klestėjimo laikotarpis prasidėjo 1873 metais, kunigaikščiui M. Oginskiui įsigijus Plungę. 1879-aisiais buvo

69 Bendrovių „Pamario restauratorius“ ir „Plungės Jonis“ specialistai dirbo ir greta rūmuose esančioje laikrodinėje, kur veikia viešoji biblioteka.

Įmonės Paminklų restauravimo instituto ir UAB „Plungės Jonis“ archyvo nuotr. suformuotas dvaro sodybos reprezentacinės dalies užstatymas: baigti įrengti neorenesansiniai rūmai, į šiaurę nuo rūmų simetriškai pastatytos dvi neorenesansinės architektūros oficinos, neogotikinis raudonų plytų žirgyno pastatas. 1880 metais Oginskiai aplink rūmus naujai suplanavo parko teritoriją.

Nukentėjo per abu XX amžiaus karus

Dvaro sodybos restauravimas ir pritaikymas turizmo reikmėms finansuojamas Europos Sąjungos ir Plungės rajono savivaldybės lėšomis. Per keturis projekto įgyvendinimo etapus atlikta maždaug pusė projekte numatytų darbų. Rūmai pritaikyti Žemaičių dailės muziejaus ekspozicijoms, mokslinei bibliotekai, administracijos patalpoms, darbo kabinetams, eksponatų saugykloms ir fondams. Rūmų centre atkurta koncertų ir reprezentacinių renginių salė.

1876–1879 metais pagal vokiečių architekto Karlo Lorentzo projektą pastatyti rūmai – monumentalus istorizmo epochos statinys, priskiriamas itališkajam neorenesansui. Rūmai yra stačiakampio plano, dviaukščiai, su keturiais triaukščiais kampiniais rizalitais ir rūsiu po šiaurine pastato dalimi. Monumentalius rūmų fasadus skaido horizontalios ir vertikalios traukos, puošia rustika, turtingi frizai, piliastrai, langų sandrikai bei apvadai. Rizalitų fasadus skaido pusapskričių arkų langai, kampus

puošia skulptūros. Centrinius pietinio ir šiaurinio fasadų rizalitus vainikuoja skulptūrinės grupės. Rūmų viduje patalpos suplanuotos anfiladiškai.

Pirmame rūmų aukšte buvo reprezentacinė salė, valgomasis ir gyvenamieji kambariai, antrame – reprezentacinė salė, darbo kabinetas, miegamieji, o trečiame – apgyvendinami svečiai.

Interjerus puošė lipdyba, puošnios glazūruotų koklių krosnys, drožinėti sienų paneliai, ąžuolinės drožiniais puoštos durys, skydiniai sudėtingo piešinio parketai. Sienų plokštumos padengtos gelsvu stiuko tinku ir įrėmintos lipdiniais.

Pastato interjeras labai nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metais. Antrojo pasaulinio karo metu rūmai sudegė – pastatas liko be stogo, perdangų, medinių pertvarų, langų, durų. Buvo visai sunaikintas interjeras, dalis planinės struktūros.

Pirmieji darbai – fasadų restauravimas

Plungės dvaro sodybos teritorijoje rekonstravimo ir restauravimo darbai pradėti 2007 metais. Daugumą statybininkų pastangų ir profesionalumo pareikalavusių darbų patikėta atlikti bendrovės „Plungės Jonis“ specialistams. Vykdant archeologinius tyrimus tyrėjų laukė netikėti radiniai: surasti fazaninės, oranžerijų prie vakarinės oficinos ir pastato, vadinamo laikrodine, pamatai, lokalizuota buvusio medinio muzikantinės pastato,

70

Interjeras išsiskyrė puošniais lubų ir sienų lipdiniais, paneliais, skydiniu parketu bei sienų stiuku.

kur mokėsi ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, vieta. Didžiausiu atradimu tapo puikiai išsilaikę XVIII amžiaus senųjų Plungės rūmų mūrai, aptikti jau atliekant teritorijos priešais rūmus restauravimo darbus.

Rengiant Plungės dvaro sodybos parko restauravimo projektą buvo susipažinta su anksčiau parengtais istoriniais tyrimais, muziejuose ir privačių asmenų rinkiniuose esančia ikonografine medžiaga. 2007-aisiais Plungės dvaro sodybos teritorijoje buvo atlikti topografiniai matavimai, žvalgomieji archeologiniai, dendrologiniai, inžineriniai geologiniai ir vandenų sistemos hidrologiniai tyrimai.

Tyrimų pagrindu parengtame projekte tuomet numatyta restauruoti istorinė parko alėjų, kelių ir takų sistema, simetrinės planinės struktūros centrinis parteris su gėlynais, sunykusios terasos su dekoratyvinėmis vazomis, geometriniai bosketai su karpomų liepų žaliatvorėmis, rožynu ir gėlynais, neogotikinio stiliaus vakariniai vartai, tvenkinių sistemos, sutvirtintos protakos.

Pirmame darbų etape – 2007–2010 metais – buvo atnaujinti inžineriniai parko tinklai, pastatyti šviestuvai, restauruoti istoriniai akmenų grindiniai, atkurtas centrinės dalies parteris, įrengtos takų ir kelių dangos apie rūmus, išvalyti tvenkiniai, restauruotos protakos ir jų turėklai.

Visus šiuos darbus atliko bendrovės „Plungės Jonis“ komanda.

2010–2011 metais buvo restauruoti centrinės dalies laiptai, baliustrados, dekoratyvinės vazos, vadinamieji raudonieji parko vartai, įrengta tako, vedančio iš Plungės centro į rūmus, danga.

Pritaikė valymo sausuoju ledu technologiją

Rūmuose atkurta koncertų ir reprezentacinių renginių salė.

r.

20

N 15

P 9/

AV

ELD

AS

Didžiausiu atradimu tapo puikiai išsilaikę XVIII amžiaus senųjų rūmų mūrai.

Antrame Plungės dvaro tvarkybos darbų etape dirbo bendrovių „Plungės Jonis“ ir „Pamario restauratorius“ specialistų komanda. Restauruotas centrinių rūmų fasadas, atkurta skulptūrinė centrinės šiaurinio fasado dalies grupė ir šioje dalyje buvusi baliustrada, centrinės pietinio fasado dalies dekoro elementai, vazos ir baliustrada, restauruotos lauko durys, įrengti langai, kurių profiliai, sudalijimo būdas ir uždarymo mechanizmai atitinka istorinio laikotarpio langus. Restauruoti iš parko į rūmus vedantys laiptai.

Vienintelės Vakarų Lietuvos regione kultūros paveldo objektų restauravimo bendrovės „Pamario restauratorius“ vadovas Aldas Kliukas pasakojo, kad rūmų fasadų būklė nebuvo prasta, tačiau daug restauratorių pastangų prireikė pašalinant senus sintetinius dažus. Šiems darbams buvo pritaikyta valymo sausuoju ledu technologija, įprastai naudojama vidaus patalpose. Ledo granulės kartu su didele suspausto oro srove purškiamos ant norimo nuvalyti sudėtingo reljefo paviršiaus. Ledo granulės išnyksta, o dažai pašalinami nuo paviršiaus. Valant smėliasrove būtų susidarę daug dulkių ir vandens, o tai nepageidaujama dvaro teritorijoje.

Vienas sudėtingiausių šio etapo darbų, anot „Pamario restauratoriaus“ vadovo, buvo ant šiaurinio rūmų rizalito užkelti ir sumontuoti skulptūrinę trijų deivių kompoziciją.

Iš negausių istorinių duomenų ir aprašymų šią kompoziciją sukūrė klaipėdietis skulptorius Sergiejus Plotnikovas.

Restauratorių sulaukė ir kitos ant pastato flygelių stogo esančios skulptūros (iš viso jų 16). Vienoms jų, A. Kliuko teigimu, trūko tik detalių – pirštų, arfos, dalies rankos ar pan., o kitas teko atkurti remiantis išlikusia ikonografine medžiaga. Pirmą kartą šios skulptūros buvo restauruotos 1960 metais.

Trečiame darbų etape buvo gilinamas po pietine pastato dalimi esantis rūsys. Iškasus gruntą, pagilinus pamatus, restauravus sienas ir įrengus grindų hidroizoliaciją bei jų dangas, rūsio patalpose buvo įrengta drabužinė, erdvūs sanitariniai mazgai, numatytas įrengti liftas ir techninės patalpos. Prie dvaro atnaujinimo prisidėjusios bendrovės „Sauslaukio statyba“ ir „Plungės Jonio“ specialistai visame pastate įrengė silpnąsias sroves, pakeitė ar naujai sumontavo elektros įrangą, šildymo ir vėdinimo sistemas, pasitelkę subrangovus – saugos ir vaizdo stebėjimo sistemas.

Interjerą atkūrė pagal gausią istorinę medžiagą

Remiantis tyrimais ir ikonografine medžiaga PRI Sodybų skyriaus architektės atkūrė pirminį patalpų planą.

71 Atgaivinant rūmų interjerus vadovautasi ikonografine medžiaga, archyvinėje medžiagoje pateiktomis rūmų statybos darbams (1880–1887 metais) vadovavusio architekto K. Lorentzo patikėtinio – darbų vykdytojo G. Šramkės – ataskaitomis M. Oginskiui, archyvuose ir privačiose kolekcijose rastomis nuotraukomis, kuriose matyti lubų bei sienų lipdiniai, paneliai, salės balkonas, puošnus skydinis parketas.

Išliko ir ąžuolinių laiptų bei sienų stiuko aprašymai.

Vadovaujantis išlikusiomis nuotraukomis, aprašymais ir charakteringais XIX amžiaus dvarų interjerų analogais, buvo parengti detalūs pirmo aukšto fojė, antro aukšto holo su puošniais dvipusiais ąžuoliniais laiptais, lipdiniais ir trijų spalvų sudėtingo piešinio inkrustuoto marmuro grindimis brėžiniai, Didžiosios salės su balkonu interjero projektai, detalizuotas lubų ir sienų dekoras, parketai, raižyti paneliai bei drožiniais puoštos durys.

Visi šie ypatingo profesionalumo, kruopštumo ir patirties reikalaujantys darbai, taip pat kiti rūmų interjero restauravimo darbai buvo patikėti „Pamario restauratoriaus“ specialistams. Jie, anot PRI architektės G. Kirdeikienės, negailėdami laiko ieškojo geriausių medžiagų restauravimo sprendiniams įgyvendinti, taikė sudėtingas technologijas ir nepriekaištingai atliko savo darbą. Vienas sunkiausių darbų buvo Didžiosios salės, vestibiulio ir holo sienų apdaila vienspalviu stiuku. Toks stiukas Lietuvoje buvo atkuriamas pirmą kartą. Architektė gyrė restauratoriaus Alberto Šidlausko ir jo mokinių padarytus sudėtingus lipdinius, dekoro detales ir meistro Vytauto Bubilo atliktus medžio darbus – laiptus, drožiniais puoštas duris, sieninius panelius.

Rūmams buvo parinkti ir statybos laikotarpį atitinkantys baldai bei šviestuvai.

Buvo sutvarkytos ir antro bei trečio aukšto rūmų patalpos – jos pritaikytos administracijai ir archyvui. Dvaro atnaujinimo projekte dirbusi komanda atkūrė ir istorines laiptines. Kadangi nebuvo įmanoma išsaugoti medinę rū-

sio ir pirmo aukšto perdangą, įmonės „Sauslaukio statyba“ specialistams teko sudėtingi susidėvėjusių perdangų stiprinimo ir grindų įrengimo darbai.

Dirbti tokiame objekte įdomu, tačiau netrūksta iššūkių, būtinas kruopštumas ir profesionalumas, pripažino bendrovės „Sauslaukio statyba“ generalinis direktorius Židrūnas Gelumbickis. „Sugalvojęs griauti nieko negali. Nutrupėjusi plyta – jos išimti negali, turi tik pakeisti pažeistą dalį. Paveldo objekte laikui imlesni darbai, darbo sąnaudos didesnės. Čia turi restauruoti, maksimaliai išsaugoti autentą, menkiausią nukrypimą nuo projekto derinti su projekto autoriais, gauti techninio prižiūrėtojo leidimą dirbti. Kasant rūsius darbą nuolat stebėjo archeologai“, – prisiminė Ž. Gelumbickis.

Tikimasi užbaigti pradėtus darbus

Darbai rūmuose dar nebaigti. Restauratorių laukia rytinė pastato dalis, neįrengti liftas ir keltuvas žmonėms su negalia, nebaigtos restauruoti rūsio patalpos.

Bendrovių „Pamario restauratorius“ ir „Plungės Jonis“ specialistai dirbo ir greta rūmuose esančioje laikrodinėje – šiuo metu čia veikia Plungės viešoji biblioteka. Laikrodinę sudaro du pastatai: trijų aukštų su bokšteliu ir rūsiu bei mažesnysis – dviejų aukštų. Laikrodinę puošia unikalus laikrodis su viena rodykle, rodančia tik valandas. Restauratoriai restauravo senosios laikrodinės dalies fasadus. „Plungės dvaro ansamblis turi visas prielaidas tapti vienu vertingiausių ir gražiausių ansamblių Lietuvoje, ir ne tik joje.

Vis dėlto kad taip būtų, reikia lėšų jo restauravimo darbams užbaigti, nuolatinės profesionalios priežiūros ir visuomenės dėmesio bei pagarbos paveldui. Norisi tikėti, kad veržliai prasidėjęs Plungės dvaro restauravimo procesas nesustos, kad po kelerių metų plungiškiai ir miesto svečiai galės gėrėtis visiškai atnaujintu ir gerai prižiūrimu Žemaitijos perlu“, – apibendrino architektė G. Kirdeikienė.

Į ZAHOS HADID KOLEKCIJĄ

2016-ŲJŲ „RIBA“ AUKSAS –

ZAHA HADID – PIRMOJI MOTERIS, KURIOS NUOPELNAI ARCHITEKTŪROS PASAULYJE ĮVERTINTI KARALIŠKUOJU „RIBA“ AUKSO MEDALIU

72

5N

1 20

A

/P

r. 9

LIS

U SA

Karališkasis Britanijos architektų institutas (RIBA) paskelbė, kad architektūros primadonai, pasaulinio garso architektei Zahai Hadid, bus įteiktas 2016 metų Karališkasis aukso medalis. Ji taps pirmąja moterimi, pagerbta šiuo prestižiniu architekto darbą ir nuopelnus įvertinančiu apdovanojimu.

Gyrė už drąsą eksperimentuoti

Karališkąjį aukso medalį tvirtina jos didenybė karalienė Elžbieta II, o juo apdovanojamas vienas arba grupė žmonių, kurie nusipelnė tiesiogine ar netiesiogine įtaka architektūros pažangai.

1848 metais įsteigtą apdovanojimą anksčiau yra pelnę daugybė iškilių architektų, tarp kurių yra Frankas Gehry (2000 m.), Normanas Fosteris (1983 m.), Ludwigas Miesas van der Rohe (1959 m.), Le Corbusier (1953 m.), Frankas Lloydas Wrightas (1941 m.) ir George‘as Gilbertas Scottas (1859 m.).

Z. Hadid garsi visame pasaulyje įspūdingais statinių projektais, taip pat teoriniais ir akademiniais darbais. Jos dinamiški ir novatoriški projektai paremti daugiau kaip 30 metų trukusiais pažangiais eksperimentais ir tyrimais architektūros, dizaino bei urbanistikos srityse.

RIBA prezidentė ir atrankos komisijos pirmininkė Jane Duncan apdovanojimą palydėjo ir asmeniniais susižavėjimo žodžiais: „Zaha Hadid – tai didžiulė jėga architektūroje, daranti įtaką visame pasaulyje. Ji daug eksperimentuoja, ji yra griežta ir reikli, kuria ne tik pastatus, bet ir baldus, avalynę, automobilius. Šią kūrėją pelnytai garbina ir jos geidžia daugybė prekių ženklų ir žmonių visame pasaulyje. Džiaugiuosi, kad Z. Hadid bus apdovanota 2016 metų Karališkuoju aukso medaliu, ir nekantrauju pamatyti, ką ji ir jos biuras darys toliau.“

Ragina rinktis ambicingus sprendimus

Priimdama sveikinimus Z. Hadid sakė: „Labai didžiuojuosi, kad man bus įteiktas Karališkasis aukso medalis, ypač tuo, kad būsiu pirmoji moteris, juo įvertinta už savo darbus ir nuopelnus. Šiandien matome vis daugiau įsitvirtinusių architekčių. Tačiau nereiškia, kad tai lengva padaryti. Kartais iššūkiai yra milžiniški. Per pastaruosius metus įvyko daug pokyčių, ir mes tęsime šį progresą. Šis pripažinimas yra garbė man ir mano biurui, o kartu ir visiems mūsų klientams. Visada jaudinamai įdomu

Architektės debiutas 1993 metais – „Vitros“ gaisrinė stotis Veilyje prie Reino (Vokietija).

Christian Richters nuotr.

73

Zaha HADID – auksinė RIBA 2016 metų moteris.

Mary McCartney nuotr.

XXI amžiaus meno muziejusMAXXI Romoje (2010 metai).

Iwan Baan nuotr.

bendradarbiauti su tais, kurie pasižymi dideliu pilietiniu išdidumu ir vizija. Dalis architekto darbo yra užtikrinti, kad žmonės jaustųsi gerai tose erdvėse, kuriose gyvena, eina į mokyklą arba dirba, todėl turime būti pasirengę kelti standartus. Namų, mokyklų ir kitų gyvybiškai svarbių visuomeninių pastatų atsiradimas ilgai buvo paremtas minimalaus egzistavimo koncepcija, tačiau daugiau taip neturėtų būti. Architektai jau turi įgūdžių ir priemonių spręsti šiuos itin svarbius klausimus.“ Zaha Hadid gimė Bagdade 1950 metais.

Savo architektūrinę kelionę ji pradėjo 1972 metais, priimta mokytis į Progresyviosios architektūros asociaciją Londone. 1977 metais Z. Hadid prisijungė prie savo buvusių dėstytojų Remo Koolhaaso ir Elios Zenghelio, tapdama Metropolinės architektūros biuro (ang. Office for Metropolitan Architecture) Roterdame partnere. Po kelerių metų Londone ji įsteigė biurą „Zaha Hadid Architects“ ir netrukus visame pasaulyje pagarsėjo savo novatoriškais teoriniais darbais, tarp kurių – „The Peak“ Honkonge (1983 m.), „Kurfürstendamm“ Berlyne (1986 m.) ir Kardifo įlankos operos rūmai Velse (1994 m.).

Ne vienas pirmas kartas

Šiandien Z. Hadid dirba kartu su biuro partneriu Patriku Schumacheriu. Abiem įdomi architektūros, kraštovaizdžio ir geologijos sąsaja – trijų sričių, kurias kūrėjai stengiasi sujungti su taikomomis pažangiausiomis technologijomis, taip išgaudami netikėtas ir dinamiškas architektūros formas.

Z. Hadid karjeros tramplinu tapo pirmasis didelis jos įgyvendintas užsakymas – „Vitros“ gaisrinė stotis Veilyje prie Reino (Vokietija, 1993 m.). Vėliau įgyvendinti išskirtiniai projektai – nacionalinis Italijos XXI amžiaus

74

Auksiniai Guangdžou operos (2010 metai) skliautai.

Virgile Simon Bertrand nuotr. meno muziejus „MAXXI Architettura“ (2009 m.), 2012 metų olimpinėms žaidynėms pastatytas Londono vandens centras (2011 metai) ir Heidaro Alijevo centras Baku (2013 metai) iliustruoja Z. Hadid bandymus realizuoti kompleksines, takias erdves.

Tokie pastatai kaip Rosenthalio šiuolaikinio meno centras Sinsinatyje (2003 m.) ir Guangdžou opera Kinijoje (2010 m.) irgi buvo pasveikinti kaip architektūra, kurioje mūsų ateities idėjos virsta naujomis erdvių sąvokomis ir dinamiškomis aiškią ateities viziją išreiškiančiomis formomis.

2004 metais Z. Hadid tapo pirmąja moterimi, apdovanota Pritzkerio architektūros premija.

Be to, ji jau du kartus laimėjo prestižiškiausią Jungtinės Karalystės architektūros apdovanojimą – RIBA Stirlingo prizą. 2010-aisiais – už Romoje iškilusį MAXXI muziejų, XXI amžiaus meną eksponuojantį pastatą, gimusį iš daugelį metų gryninto eksperimentavimo. Tai brandus architektūros kūrinys, kuriuo perteikiama jo formos ir organizacijos kompleksiškumą paneigianti ramybė. Kitas šį apdovanojimą pelnęs projektas – unikalus Evelyn Grace akademijos projektas, profesionaliai įterptas labai ankštoje erdvėje.

Ir tai toli gražu ne viskas. Z. Hadid darbų kolekcija nepaliauja stebinti ne tik savo mastais, įmantrumu, polėkiu, projektų skaičiumi, bet ir pačiomis netikėčiausiomis, atrodytų, neįmanomiausių sprendimų interpretacijomis.

Jei jomis įtikima, viskas tampa įmanoma. Tai įrodė ir Z. Hadid studentai, parengę biomimikrinį turizmo uosto Antarktikoje projektą. Tai jau daug kartų įrodė ir pati primadona, kurios kūryba paženklinti turbūt ne tik visi pasaulio didmiesčiai, bet ir ne viena Vidurio Rytų dykuma.

Guggenheimo muziejaus projektą Z. Hadid rengė ir Vilniui, bet jis neįgyvendintas.

Parengė Ingrida VIČIULYTĖ

5N

1 20

AS

/P

r. 9

IS

L AU

Heidaro Alijevo centras Baku (2013 metai).

Helene Binet nuotr.

75

CW 60-SC Reynaers” fasadai yra viena pažangiausių sistemų šių dienų rinkoje. Ji padeda kurti lengvus aukštos kokybės fasadus, gali būti naudinga vykdant bet kurį sudėtingą projektą. “CV 60-SC” profiliuočiai suteikia galimybę gaminti fasadines sistemas, kurias daugiausia sudaro stiklinimo medžiagos, storas netaisyklingų formų stiklas. Profiliuočio jungtys nebūtinai turi būti statmenos, tad trapecijos formos stiklus galima įtaisyti konstrukcijos tinklelyje, atitinkamai suveržiant profiliuočius. Ši sistema tinkama visų rūšių langų angoms, didelėms įstiklintoms plokštumoms, stikliniams fasadams, ją naudojant išlaikomas estetiškas išorinio fasado vaizdas. Together for better.

www.reynaers.com Aliuminio sistemos langams, durims, dasadams, stumdomosios sistemos, pertvaros, žaliuzės ir kitos aliuminio sistemos.

76

5N

1 20

A

/P

r. 9

LIS

U SA