Statyba ir architektūra (2016/2) by SA.lt (Statyba ir architektūra)

2016 / Nr. 2

Statyba ir architektūra

Kodėl Vilniui nenaudinga šalies centralizacija Klaipėdos dramos teatras – pakilęs iš griuvėsių Ateities miestų iššūkis – vietos dvasios savitumo išsaugojimas

9 770 131 91 8031

Architektūros importas: dėl patirties ar grožio?

Kaina 4,00 Eur

Verslo centras „k29“: sukurtas žmonėms

redakcijos skiltis Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Ukmergės g. 322 LT-12106 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Tel. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt www.sa.lt

Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos tarybos narys; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; prof. dr. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; doc. dr. Liutauras Nekrošius, VGTU Architektūros fakulteto dekanas; doc. dr. Žymantas Rudžionis, KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė; Juozas Vaškevičius,

Šiemet sutapo, kad kalendorinį pavasarį keičiantis gamtai permainos atkeliavo ir į mūsų redakciją. Jų nemažai. „Profesionaliai ir lengvai“ – toks šūkis nuo šiol lydės žurnalą ir naująjį portalą. Sociologinių tyrimų duomenimis, vieną mūsų žurnalo „Statyba ir architektūra“ egzempliorių specializuotose įmonėse perskaito keliolika žmonių. Norėtume, kad taip pat mūsų leidiniais būtų dalijamasi ir namuose: kad būtume įdomūs ir seneliui statybininkui ar architektui, ir... anūkui. Taigi „profesionaliai ir lengvai“ reiškia, kad, kaip ir anksčiau, siūlysime kokybiškai parengtas publikacijas, bet pateiksime jas taip, kad skaityti būtų lengva ir po dienos darbų. Sunkiausia užduotis – subalansuoti žurnalo tematiką taip, kad statybų srities atstovai nesijaustų užspausti architektų ir atvirkščiai. Tiesą sakant, jau net su-

Lietuvos architektų rūmų pirmininkas.

sitaikėme su tuo, kad vienas ir tas pat žurnalo numeris vieniems atrodo kiaurai

„Statyba ir architektūra“

architektūrinis, o kitiems – kiaurai statybinis. Ir nesutinkame su tuo, kad visi lai-

yra Lietuvos statybininkų asociacijos, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos ir Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų narys. UAB „Statyba ir architektūra“ bendradarbiauja su VšĮ Statybos ir architektūros fondu. Bendrovės direktorė Jūratė Babickienė Redaktoriai Darius Babickas, Rusnė Marčėnaitė Korespondentės Lina Bieliauskaitė, Kristina Buidovaitė Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Edita Namajūnienė Fotografas

mingesni būtų, jei žurnalas būtų sudėtas it korta – vienoj pusėj statyba, kitoj – architektūra. Na išties – kaipgi vieni be kitų? O štai pasverti, kurie gavo dėmesio daugiau, bus dar sunkiau – žurnalo apimtis padvigubėjo, kad skaitytojai nepajustų pakitusio jo periodiškumo – leidinys pasirodys kas du mėnesius. Reikšminga permaina žurnale – dar akivaizdesnis reklamos tekstų atskyrimas: jie spausdinami ant spalvoto fono. Beje, „reklaminis“ nereiškia, kad nevertas skaitytojų dėmesio: šiai informacijai keliami tokie pat profesionalumo bei įdomumo kriterijai, kaip ir kitoms publikacijoms. Naujame portale išskirtinį dėmesį rodysime temoms, kurios, neabejojame,

Gediminas Bartuška

aktualios bus dar mažiausiai dešimtmetį: energiniam efektyvumui, renovacijai,

Reklamos skyrius

pastatų informaciniam modeliavimui (BIM). Šios temos nuolatinės bus ir žurnale.

Tel. +370 5 246 1518 Liudmila Michalkevičienė, Goda Tauraitė Prenumeratos ir platinimo skyrius Regina Černiavskienė Tel. +370 5 210 1656 Portalo www.sa.lt administratorius Artūras Aleksiejūnas El. p. arturas@sa.lt © „Statyba ir architektūra“, 2016 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą. Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Savo būstą kuriantiems ar atnaujinantiems skaitytojams išleidome žurnalo priedą „Statyba ir architektūra visiems“, kurį galima rasti ir spausdintą, ir elektroniniu formatu (nemokamą elektroninį pirmojo numerio leidinį rasite www.sa.lt). Čia ieškokite informacijos apie individualiųjų namų statybą, įrengimą, priežiūrą, aplinkos tvarkymą, čia išsamiai analizuosime atskirų namo dalių sprendimus, pateiksime informacijos apie naujausias inžinerines sistemas.

Spausdino UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 4300 egz. Leidžiamas nuo 1922 m.,

Įdomaus skaitymo!

dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m. ISSN 0131-9183

Viršelyje – verslo centras „k29“. Evaldo Lasio nuotr.

tema

Architektūros importas: dėl patirties ar grožio?

Turinys

forumas

Rizika dėl dvigubų standartų: eurokodai prieš statybos techninius reglamentus

kokybė

Dokumentinės medžiagų patikros nebeužteks

urbanistika

3-iojo Vilniaus bendrojo plano iššūkis: vizijas susieti su ištekliais 62 p. Kodėl Vilniui nenaudinga šalies centralizacija 70 p. Ateities miestų iššūkis – vietos dvasios savitumo išsaugojimas 90 p.

objektas

„k29“: sukurtas žmonėms

paveldas

Klaipėdos dramos teatras – pakilęs iš griuvėsių 52 p. Bendruomenes vienija istorija 98 p.

interjeras

Modernaus biuro samprata: dirbti kaip namie 38 p. Biuro solidumas netrukdo funkcionalumui 44 p.

2 2016 Nr. 2

122

žvilgsnis

Kas įžiebs viltį kurti gyvenimą Lietuvoje? Šiame numeryje minimų įmonių įstaigų rodyklė 89, 146 AHK – Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmai 61 „Aklotos projektai“ 15 „Alzida“ III virš. „Bosch“ 37 „Caverion Lietuva“ 74 „Daistatus“ 36 „Delta Nova“ 104 „Denia solutions“ 37 „Domasta“ 60„Fima“ 151 „Gealan Baltic“ 109 „Intelligent BIM Solutions“ 48 „YIT Kausta“ II virš. „JUNG Vilnius“ 37 „Kerista“ 19 „Knauf“ 23 Laboratorinių bandymų centras 120 Lietuvos statybininkų asociacija 134 „Mandelli“ 35 „Naresta“ 59 „Ogmios pulsas PRO“ 52 „Pamario restauratorius“ 148 Polistireninio putplasčio asociacija 102 „Ramirent“ IV virš. „Raynaers“ 20 „Rockwool“ 24 „Ruukki“ 34 SDC LT

107

BIM

Butų pirkėjų medžioklės sezonas prasideda 75 p.

Pirmieji BIM apdovanojimai Lietuvoje 107 p.

Konkurencinį pardavėjų pranašumą išryškina pirkėjai 77 p.

BIM: poziciją formuluoja architektai 108 p.

107 „Skaitmeninė statyba“ 47 „Statybų dailos ambasada“ 136 „Stokker“ 88, 112 „TPI Vilnius“ 61 „Unikas“ 126 VGTU Termoizoliacijos institutas

BIMLINK 2015: kitokio požiūrio link 110 p.

37 „Sitoma“

40 „Vaineta ir partneriai“ 35 „Veikmės statyba“ 96 Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centras 50 Vilniaus vystymo kompanija 147 „Vilungė“

įrankis

Statybos kultūra – visa apimantis požiūris į aukštesnę kokybę 3

naujienos

4 2016 Nr. 2

2016 metų kovo 16–19 dienomis Niur nbegre (Vokietija) vyks tarptautinė specializuota langų, durų ir fasadų paroda „Fensterbau/Frontale“ kartu su tarptautine specializuota medžio apdirbimo įrangos paroda „Holz-Handwerk“. Parodoje „Fensterbau/Frontale“ bus pristatomos konstrukcijų ir profilių sistemos: fasadai, langai, vartai, durys, žiemos sodai, kitos konstrukcijos; medžiagos, pagalbinės gamybos priemonės; stiklas, stiklo gaminiai; apkaustai, tvirtinimo ir apsaugos technika; apsauga nuo saulės ir vėdinimo technika; gamybos įranga ir įrankiai; paslaugos ir tyrimai. Parodoje „Holz-Handwerk“ bus galima susipažinti su naujausia medžio apdirbimo įranga; elektriniais ir pneumatiniais įrankiais; galandinimo ir poliravimo priemonėmis, įrankiais, apkaustais, spynomis, konstrukcinėmis detalėmis, priedais; medžiagomis baldams gaminti; paviršių apdorojimo technika; aplinkos ir darbo apsauga; kitomis paslaugomis ir specializuota literatūra. Šiose parodose bus daugiau kaip 1300 dalyvių iš 37 pasaulio šalių, laukiama per 109 tūkst. lankytojų, kurių didžioji dalis – savo sričių profesionalai.

/ 2016 / 04 / 11–17 /

Svarbiausia pasaulyje apšvietimo ir pastatų technologijų paroda „Light + Building“ dalyvius ir lankytojus kviečia 2016 metų kovo 13–18 dienomis atvykti į Frankfurtą prie Maino (Vokietija). „Light + Building“ ekspozicijose – apšvietimas, elektrotechnika, pastatų automatizavimas. Visa tai suteikia galimybę įgyvendinti geriausias idėjas kompleksiškai projektuojant pastatus. „Light + Building 2016“ parodoje dalyvaus daugiau kaip 2300 dalyvių, čia laukiama per 200 tūkst. lankytojų iš šimto pasaulio šalių. Eksponatų grupės: techninis ir dekoratyvinis apšvietimas; pastatų elektrotechnika; fasadinės apsaugos nuo saulės ir integracinės technologijos, įstiklinimas; liftai, eskalatoriai, automatinės automobilių aikštelės; komunikacinės technologijos; namų ir pastatų automatizacija, saugumo technikos technologijos; kompiuterinės statybų technologijos. Parodoje vyks daug su tematika susijusių renginių: kongresas „Building Performance“ apie automatizuotas sistemas ir optimalų išmaniųjų pastatų valdymą, taip pat senų pastatų renovaciją; veiks ekspozicija „e-house“ – intelektualus pastatas: energijos efektyvumas, komfortas ir saugumas“; festivalis „Luminale 2016“, kurio metu parodos dalyviai, dizaineriai, menininkai, prekybininkai ir mokslininkai Frankfurte ruoš tikrą šviesos šventę – daugiau kaip 100 šviesos inscenizacijų. Parodoje verta apsilankyti architektams, interjero dizaineriams ir projektuotojams.

/ 2016 / 03 / 16–19 /

/ 2016 / 03 / 13–18 /

Artimiausios tarptautinės parodos

2016 metų balandžio 11–17 dienomis Miunchenas (Vokietija) sulauks parodos „bauma“ dalyvių ir lankytojų apgulties. Kas trejus metus rengiama didžiausia tarptautinė statybos mašinų, technikos, statybinių medžiagų ir kalnakasybos mašinų paroda „bauma“ sutraukia didžiausius pasaulyje statybinės technikos gamintojus, kurie pristato iki tol dar nedemonstruotas naujoves. Nuo 1954 metų rengiama paroda „bauma“ sulaukia vis daugiau dėmesio. Pastarojoje parodoje, vykusioje 2013 metais, pasiekti net keli rekordai: dalyvių, užimto ekspozicijų ploto ir lankytojų. 575 tūkst. kvadratinių metrų ekspozicinio ploto tąkart užėmė 3421 dalyvis iš 57 šalių, o parodą aplankė daugiau kaip 535 tūkst. lankytojų iš 200 šalių. Šiais metais pagrindiniai „bauma“ parodos sektoriai: statybų aikštelė (statybinė technika, statybų transporto priemonės, kranai, keltuvai, statybų įranga ir pan.); statybinių medžiagų gamyba (cemento, kalkių, gipso mišinių, asfalto gamyba, įrenginiai betonui ruošti ir transportuoti, statybinių medžiagų pakavimas); kasyba, žaliavų išgavimas ir apdorojimas; paslaugų teikimas ir produkcijos tiekimas (ryšių ir navigacinė technika, testavimas, matavimas, komunikacinės priemonės, darbų sauga).

naujienos

/ 2016 / 05-30 / 06-03 /

KAFe atgimsta 2016-aisiais

2016 metų gegužės 30–birželio 3 dienomis Miuncheno tarptautiniame kongresų centre vyks jubiliejinė, 50-oji, tarptautinė paroda IFAT. Tai – vandens, nuotekų ir atliekų valymo technologijų paroda, rengiama kas dvejus metus. Pagrindiniai šių metų parodos IFAT sektoriai: vanduo ir nuotekos; atliekų tvarkymas; gatvių valymas; užterštų vietovių valymas; išmetamųjų dujų ir oro valymas; triukšmo mažinimas. Apsilankyti IFAT parodoje kviečiami aplinkosaugininkai, vandens apsaugos ir nuotekų, atliekų šalinimo specialistai, šio sektoriaus pramonės atstovai, projektuotojai, inžinieriai, mokslininkai. Parodos metu bus surengta speciali programa: forumai, diskusijos, bus pristatomos naujos technologijos.

Architektų bendruomenę prieš kelerius metus išjudinęs ir ilgokai sugrįžtant lauktas ambicingas projektas – Kauno architektūros festivalis KAFe 2013 – turės tęsinį. Pažadus atidėję metams – praleidę 2-ajam festivaliui planuotus 2015 metus – šiandien rengėjai nebeturi kur trauktis: Lietuvos kultūros taryba iš Lietuvos kultūros rėmimo fondo šiam renginiui pagal Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus paraišką skyrė 50 tūkst. eurų paramą. Pasak architektūros festivalio organizatoriaus Gintaro Balčyčio, skirtoji suma nesiekia nė pusės reikiamo biudžeto, bet yra gana tvirtas pretekstas užsukti renginio mechanizmą. Juolab kad apie pasiryžimą vėl paremti sėkmingą renginį kartais primena ir KAFe 2013 rėmėjai. Taigi jau galima žymėtis preliminarų KAFe 2016 laiką – šių metų rugsėjo– spalio mėnesius. Pirmasis festivalio šaukimas – aukštųjų mokyklų architektūros studentams. KAFe 2016 organizatoriai praneša, kad šių metų festivalio tema – „Restart your city center“, todėl miesto centrinės dalies plėtra ir miesto bendruomenių vaidmuo šiame procese yra konkursinių temų, kurios siūlomos Lietuvos ir užsienio aukštosioms architektūros mokykloms nagrinėti bakalaurų bei magistrų baigiamuosiuose darbuose, dėmesio centre. Kiekviena mokykla šias temas gali adaptuoti ir interpretuoti pagal savo mokymo programos reikalavimus. Daugiau informacijos – kafe2016.lt

naujienos

Nauji apartamentai Kauno senamiestyje Projektas „Kauno senamiesčio apartamentai“. UAB „Citus construction“ vizualizacija.

3 sutartys, 3 miestai, 30 mln. eurų

6 2016 Nr. 2

Kauno senamiestyje, M. Valančiaus ir Šv. Gertrūdos gatvių sankryžoje, pradedamas plėtoti naujas projektas „Kauno senamiesčio apartamentai“. Investicijos į jį sieks daugiau nei 4 mln. eurų. Archeologinius tyrinėjimus – pirmąjį statybų etapą – „Citus construction“ pradėjo 2015 metų spalį, o naujakuriai čia įsikels jau šių metų antroje pusėje. „Pasirinkti šią vietą paskatino Kaune jaučiamas naujo gyvenamojo būsto senamiestyje trūkumas. Tendencija keltis gyventi ne į miesto pakraščius, o į senamiestį Vilnių pasiekė jau prieš keletą metų, dabar atėjo ir Kauno eilė“, – sakė projekto plėtotojo, bendrovės „Citus construction“, direktorius Mindaugas Vanagas. Keturių aukštų Kauno senamiesčio apartamentuose, kurių bendras plotas sieks 4200

kvadratinių metrų, planuojama įrengti 40 apartamentų. Dalis jų turės 20–30 kvadratinių metrų ploto terasas ant stogo, nuo kurių atsivers vaizdas į Kauno senamiestį. Pastate taip pat bus įrengtas poilsiui skirtas vidinis kiemas. Naujieji apartamentai bus jungiami prie šalia stovinčio namo, tad vidiniu kiemu galės naudotis ir greta gyvenantys žmonės. Kauno senamiesčio apartamentuose bus įrengta 40 vietų požeminė automobilių stovėjimo aikštelė. Į ją bus galima patekti specialiu autoliftu. Tai bus viena pirmųjų tokio tipo automobilių stovėjimo aikštelių senamiestyje. Pastate galės įsikurti ir komercines paslaugas teikiančios bendrovės. Komercinėms patalpoms bus skirta 840 kvadratinių metrų pirmame pastato aukšte ir 300 kvadratinių metrų – antrame.

Statybos kompanija „Mitnija“ jau metų pradžioje pasirašė tris naujų objektų statybos sutartis. Ben dra užsakymų vertė – beveik 30 mln. eurų. Didžiausias, daugiau kaip 14 mln. eurų, statybos užsakymas – biurų pastatas sostinės Naujamiesčio rajone prekybos kompanijai „Maxima LT“. Beveik 7000 kvadratinių metrų ploto objekte įsikurs per 400 administracijos darbuotojų. Šalia biurų pastato statoma ir 4500 kvadratinių metrų parduotuvė „Maxima XX“. Bendras biurų pastato, parduotuvės ir daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės plotas sieks daugiau kaip 17 000 kvadratinių metrų. Viso pastatų komplekso statybos darbus „Mitnija“ planuoja baigti per 11 mėnesių. Naujojoje Akmenėje bendrovė pradeda statyti beveik 13 000 kvadratinių metrų ploto cementinių dailylenčių gamyklą kompanijai „Eternit Baltic“, kuri priklauso daugiau kaip 100 įmonių

vienijančiai tarptautinei statybinių medžiagų gamybos grupei „Etex“. Šiuo metu artimiausios „Etex“ grupės fasadinių medžiagų gamyklos įsikūrusios Vokietijoje ir Belgijoje, todėl naujame cementinių fasado dailylenčių fabrike Naujojoje Akmenėje pagaminta produkcija bus skirta eksportui į Šiaurės, Vidurio ir Rytų Europos rinkas. Naują „Eternit Baltic“ gamyklą „Mitnija“ įsipareigojo pastatyti per 10 mėnesių. Alytuje bendrovė pasirašė projektavimo ir statybos („Design & Build“) sutartį su alkoholinių gėrimų gamintoja „Alita“ dėl dviejų sandėlių, kurių bendras plotas siekia beveik 10 000 kvadratinių metrų. Šis užsakymas turi būti įgyvendintas per 8 mėnesius. Šiuo metu statybos užsakymų portfelyje „Mitnija“ yra sukaupusi darbų už daugiau kaip 65 mln. eurų.

naujienos

Dešiniajame Neries krante plečiasi verslo pastatų miestas

Vilniuje, Lvovo g. 105A, nekilnojamojo turto ir plėtros bendrovė „MG Valda“ pradėjo A klasės biurų komplekso „Park Town“ statybas. Naujasis verslo centras įsikurs greta būsimo Vilniaus Japoniško sodo, verslo centro „k29“ ir „Quadrum“ kaimynystėje. Investicijos į biurų kompleksą sieks 40 mln. eurų. A klasės biurų kompleksą sudarys du pastatai, kurių bendras plotas – 22 tūkst. kvadratinių metrų. Verslo centre veiks konferencijų centras, įsikurs vaikų darželis, restoranas, kavinės, sporto klubas, grožio salonas ir drabužių valykla.

Biurų komplekse bus įrengtos dvi terasos su mažosios architektūros elementais. Didžioji 500 kvadratinių metrų ploto terasa su vaizdu į būsimą Japonišką sodą bus atvira vilniečiams ir miesto svečiams. Planuojama, kad pirmojo pastato statybos bus baigtos 2017 metų pirmą ketvirtį, antrojo – 2017-ųjų ketvirtą ketvirtį. Plėtojant naująjį verslo centrą daug dėmesio skirta tvarumui – biurų kompleksas bus sertifikuotas pagal tarptautinį pastatų poveikio aplinkai vertinimo ir klasifikacijos standartą BREEAM. Verslo centre bus įdiegtos išmaniosios pastato ir mikroklimato valdymo sistemos, bus integruota antrinio vandens panaudojimo sistema, taip pat numatyta naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius: aerotermiją, saulės modulius. Remiantis banko „Swedbank“ duomenimis, šiuo metu Vilniuje esančių modernių biurų plotas užima daugiau kaip 519 tūkst. kvadratinių metrų, o laisvų vietų A klasės biuruose – mažiau nei 2 proc. Vienam žmogui tenkantis biurų plotas – 0,96 kvadratinio metro. O Rygoje ir Taline laisvų vietų A klasės biuruose – 5 proc., vienam gyventojui tenkantis biurų plotas yra atitinkamai 0,84 ir 1,25 kvadratinio metro.

A klasės biurų kompleksas „Park Town“ Vilniuje. UAB „MG Valda“ vizualizacijos 7

tema

rchitektūros importas: dėl patirties ar grožio? Lina Bieliauskaitė

Uostamiesčio muzikinis teatras ir Bastionų tiltas, Modernaus meno centro (MMC) muziejus ir „Quadrum“ verslo kompleksas sostinėje. Tai tik dalis pastarųjų metų projektų, kuriuose jėgas suvienijo architektai ir projektuotojai iš Lietuvos bei užsienio. Specialistai neabejoja, kad globalizacijos akivaizdoje tokie junginiai tik populiarės. Ir nors iš esmės šią praktiką vadina sveikintina, įspėja ir dėl potencialių grėsmių.

8 2016 Nr. 2

tema

Kai savi nepakankamai geri urnalo „Statyba ir architektūra“ pašnekovai pripažino, kad užsienio profesionalų inkorporacija į bendrus projektus gali būti vertinama ir kaip trūkstamos kompetencijos paieškos, ir kaip rinkodarinio įvaizdžio kūrimas. Kiek tai blogai ar gerai, priklauso nuo konkrečios situacijos. Jau minėtus Klaipėdos muzikinio teatro rekonstrukcijos ir Bastionų tilto per Danės upę statybos projektus architektė, uostamiesčio projektavimo firmos „Pilis“ vadovė Ramunė Staševičiūtė irgi vertina nevienareikšmiškai. „Kai mūsų įmonė dalyvavo Bastionų tilto konkurse projektui parengti, į kompaniją pasikvietėme olandų firmą, kurios indėlis į šį projektą buvo daugiau inžinerinis. Nors ir mes turime gerų inžinierių, pasirinkome tokius partnerius, kurie turi tikrai didesnę patirtį palyginti su Lietuvos specialistais. Kiek per metus tiltų pastatoma Olandijoje ir kiek – Lietuvoje? Juo labiau kad buvo pateiktos specifinės sąlygos – reikėjo projektuoti pakeliamąjį arba pasukamąjį tiltą, tokių Lietuvoje išvis beveik nestatoma. Jeigu būtų reikėję projektuoti nemobilų tiltą, galbūt būtume apsiėję ir be olandų“, – svarstė architektė. Pašnekovė pažymėjo, kad užsienio partnerių buvo pasikvietę du iš trijų konkurso dalyvių. (Konkursą laimėjo ir tilto projektavimo bei projekto vykdymo priežiūros darbus atlieka jungtinė

projektuotojų komanda: bendrovė „Kelprojektas“, Klaipėdos architektų biuras „Andrijauskas ir partneriai“ ir projektavimo kompanija iš Olandijos „Royal HaskoningDHV“ – red. past.). „Manau, bet koks bendradarbiavimas yra sveikintinas. Nereikia užsidaryti. Tokia praktika sudaro galimybę perimti užsienio partnerių technologijas, patirtį, iš jų pasimokyti. Mums taip pat buvo naudinga susipažinti, iš arti pamatyti, kaip dirba mūsų partnerių projektavimo įmonė, – pripažino architektė R. Staševičiūtė. – Jungtiniuose projektuose dalyvaujantys užsienio kolegos irgi pamato mūsų architektų galimybes, galbūt įžvelgia potencialą Lietuvoje. Neatmesčiau, kad ateityje ir jie mūsų specialistus galėtų pasikviesti dalyvauti kokiuose nors ben druose projektuose.“

Nesidžiaugia, bet bendradarbiauja Pašnekovė linkusi manyti, kad konkursų darbus vertinantys ekspertai įžvelgia, kiek projektuose dominuoja forma, o kiek – gylis. Vis dėlto Klaipėdos muzikinio teatro atveju architektė neatmeta, kad suveikė rinkodaros triukas – laimėtojų koziriu galėjo tapti tiesiog užsienio kompanijos vardas. „Mūsų architektai yra labai stiprūs. Ir šiuo atveju tikrai nepastebėjau didesnio užsieniečių indėlio nei mūsų kolegų parengtuose projektuose. Priešingai. Klausimas, kiek tame laimėtojų projekte išties figūravo vokiečiai. Nes jei figūravo, tai tikrai ne iš gerosios pusės. Tad galbūt konkurso rezultatams ir galėjo turėti įtakos, kad

Nereikia užsidaryti. Tokia praktika sudaro galimybę perimti užsienio partnerių technologijas, patirtį, iš jų pasimokyti. / Ramunė STAŠEVIČIŪTĖ /

Su pasiūlymu projektuoti MMC muziejų į studiją „Studio Libeskind“ kreipėsi patys MMC steigėjai; pasaulinio garso kompanijos bendradarbiais tapo Lietuvos architektų biuras „Do architects“ ir projektavimo bendrovė „Baltic engineers“. Projektuotojų vizualizacija Klaipėdos Bastionų gatvės su tiltu per Danės upę rekonstrukcijos projektą rengs jungtinė lietuvių ir olandų komanda: bendrovė „Kelprojektas“, architektų biuras „Andrijauskas ir partneriai“, projektavimo ir konsultavimo bendrovė „Ro yal HaskoningDHV“. Projektuotojų vizualizacija 9

tema

Ne paslaptis, kad egzistuoja savotiška kasta vadinamųjų architektūros žvaigždžių, kurios gyvena vos ne iš to, kad jų pavardė šmėžuoja kokiame nors projekte. / Edgaras NENIŠKIS /

10 2016 Nr. 2

į projektą buvo įsitraukę užsieniečiai“, – svarstė pašnekovė. Architektūros studijos „Arches“, verslo centro „Quadrum“ projekte bendradarbiaujančios su norvegų ir danų architektų biurais „Schmidt Hammer Lassen Architects“ ir „Lund+Slaatto Arkitekter“, kūrėjas Edgaras Neniškis pastebėjo, kad Skandinavijos šalyse tokia tarptautinė klasterizacija – itin ryški. „Nors ir nesidžiaugia dėl konkurencijos, šių šalių atstovai labai dažnai formuoja klasterius. Kompanijos susijungia, ypač konkursuose, viešuosiuose pirkimuose, kur turi ateiti komanda su tam tikra patirtimi ar biudžetu. Tarkime, architektai niekada nėra projektavę ligoninių, bet susitaria su kokia nors drauginga kompanija, kuri turi tokią patirtį, ir kartu dalyvauja konkurse. Lygiai tas pat Lietuvoje, pavyzdžiui, su baseinų konkursais. Konkurso sąlygose nurodoma, kad dalyvis turi būti suprojektavęs keturis baseinus. Kas gi Lietuvoje gali būti suprojektavęs keturis baseinus, išskyrus individualiame milijonieriaus name? Natūralu, kad esi priverstas ieškoti partnerio, kuris turėtų tokią patirtį“, – kalbėjo pašnekovas. Anot E. Neniškio, Danija net garsėja aktyvia valstybės politika, susijusia su architektūros

eksportu: „Danai yra labai aiškiai suformulavę, kad architektūra – eksporto prekė, nes šioje šalyje dirba labai daug architektų. Vyriausybė investuoja, padeda ieškoti klientų, rūpinasi sklaida, kad architektai būtų reklamuojami, viešinami, turėtų galimybių išvažiuoti dirbti į Kiniją, kitas šalis.“

Vardas ne visada tolygu indėliui Architekto, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto Urbanistikos katedros docento dr. E. Neniškio nuomone, Lietuvoje užsakovai užsienio specialistus dažniau pasitelkia kaip rinkodaros priemonę – esą žinomas prekės ženklas kur kas labiau atkreipia investuotojų ar partnerių dėmesį, ypač jei kompanija save pozicionuoja Vakarų rinkoje. „Manau, mažiau atvejų, kai labiau domina žinios, rimti technologiniai dalykai. Teko girdėti, kad ir didžiuosius prekybos centrus projektuoja užsieniečiai, nes vadovaujasi pasiteisinusiais technologiniais sprendiniais, labai aiškiais standartais, kuriuos lieka tik sulietuvinti“, – teigė pašnekovas. Tad ir džiūgavimus, kad dėl MMC muziejaus projekto Lietuvoje sužibės libeskindiškas konstruktyvizmas, architektas vertina rezervuotai, veikiau – kaip apipavidalinimo dalyką.

Verslo centro „Quadrum“ architektūrinę koncepciją generavo norvegų ir danų architektų biurai „Schmidt Hammer Lassen Architects“ bei „Lund+Slaatto Arkitekter“, projekto partneriai Lietuvoje – architektūros studija „Arches“.

Šiuo atveju apskritai apsieita be konkurso – su konkrečiu pasiūlymu į Danielio Libeskindo studiją „Studio Libeskind“ kreipėsi patys MMC steigėjai, pasaulinio garso kompanijai talkins Lietuvos architektų biuras „Do architects“ ir projektavimo bendrovė „Baltic engineers“. „Nemanau, kad vien lietuvių darbas būtų buvęs prastesnis“, – sakė E. Neniškis. Tačiau architektas pripažino ir tai, kad šį projektą plėtojantys verslo žmonės investicijas į garsią architekto pavardę gali pagrįstai laikyti ir tam tikros grąžos garantija. „Ne paslaptis, kad egzistuoja savotiška kasta vadinamųjų architektūros žvaigždžių, kurios gyvena vos ne iš to, kad jų pavardė šmėžuoja kokiame nors projekte. Pavyzdžiui, Rusijoje būta atvejų, kai tokie žvaigždiniai, išgirtieji architektai, atvykę į „savo“ pastato atidarymą, jį apskritai pamatydavo pirmą kartą“, – atskleidė pašnekovas. E. Neniškis linkęs tikėti, kad tai – vienetiniai atvejai ir kad Lietuvoje tokie precedento neturės. „Tie junginiai kuriami, ir mes, juolab būdami Europos Sąjungos dalis, to neišvengsime. Pirma, konkurencija dar niekada niekam netrukdė. An tra, tai, kad ateina garsūs vardai, rodo, jog mes jiems irgi įdomūs, o jie pritraukia turistų,

duoda ekonominės naudos, sykiu skatina pasitempti. Ir nors tam tikru požiūriu iš mūsų atima duoną, gauname ir vertingų pamokų – verslo, budrumo, kaip gauti užsakymą, kaip dėl jo kovoti, kaip save reprezentuoti, kaip parduoti. Reikia užsitarnauti žinomą vardą. Kas žino, gal ir mes kada nors važiuosime į Vokietiją ir ten kursime konkurenciją“, – sakė architektas.

Klaipėdos Bastionų gatvės su tiltu per Danės upę rekonstrukcijos projektą rengs jungtinė lietuvių ir olandų komanda: bendrovė „Kelprojektas“, architektų biuras „Andrijauskas ir partneriai“, projektavimo ir konsultavimo bendrovė „Royal HaskoningDHV“. Projektuotojų vizualizacija

foruma

forumas

Rizika dėl dvigubų standartų: eurokodai prieš statybos techninius reglamentus

Kristina BUIDOVAITĖ

forumas / 1

Kone dešimtmetį Lietuvoje

galiojančios Europos Sąjungos statinių ir pastatų projektavimo

normos – eurokodai – iki šiol neprivalomos. Viena

vertus, projektuotojai laisvi apsispręsti, kuri sistema –

eurokodų ar statybos techninių

reglamentų – parankesnė jiems arba priimtinesnė užsakovui. Kita vertus, projektuojant

pagal eurokodus labai svarbi

projektuotojo, konstruktoriaus

kvalifikacija ir gebėjimas įvertinti

visus galimus pavojus.

Europiniai statybos gaminių

ir medžiagų standartai, įspėja

specialistai, irgi reikalauja atidos – ne visos medžiagos, atitinkančios standartų reikalavimus ir

patenkančios į Lietuvos rinką,

tinka mūsų klimato sąlygomis.

12 2016 Nr. 2

Dangyras ŽUKAUSKAS Aplinkos ministerijos Statybos normavimo skyriaus vedėjas

Eurokodai Lietuvoje galioja lygiagrečiai su statybos techniniais reglamentais (STR). Norintieji gali jais naudotis. Europos Komisija (EK) rekomendavo Europos Sąjungos (ES) šalyse eurokodus nuo 2010 metų taikyti kaip vieninteles projektavimo normas. Reikėtų pažymėti, kad eurokodai turi Europos standarto statusą. Jie, vadovaujantis ES ir nacionaliniuose teisės aktuose numatytais standartizacijos sistemos principais, taikytini savanoriškai, o už jų įsigijimą turi būti mokamas nustatytas mokestis. Šalims narėms pasiteiravus, ar toks EK siūlymas reiškia, kad eurokodai turėtų tapti privalomaisiais dokumentais, EK to nepatvirtino. Eurokodai – europiniai dokumentai, turintys tam tikrus nacionalinius priedus. Atsižvelgiant į klimato sąlygas, naudojamas statybines medžiagas, konkrečiame eurokode numatyta, kad šalis gali koreguoti kai kuriuos koeficientus (nacionalinius rodiklius). Kiekviena valstybė parengė savuosius arba galėjo naudotis rekomenduojamais. Lietuvoje taikomus nacionalinius priedus parengė Lietuvos standartizacijos departamentas.

Šiuo metu baigiama rengti paskutinė STR dalis, skirta pamatų projektavimui. Užbaigus ją, bus parengtas visas komplektas STR. Eurokoduose geotechninis projektavimas atsirado vėliausiai, iki šiol dar ne viskas pabaigta. Dauguma projektuotojų šiuo metu vis dėlto naudojasi eurokodais. Šiais laikais niekas rankomis konstrukcijų neskaičiuoja – pasitelkiamos skaičiavimo programos, o rinkoje dauguma programų paremtos eurokodais. Nuogąstaujama, kad eurokodai yra liberalesni už STR. Taip, juose yra daugiau laisvės, kai kuriais atvejais, atsižvelgus į konkrečias sąlygas, galima pasirinkti iš kelių variantų, tad ir klaidų tikimybė atsiranda didesnė. Tačiau galima ir projektuoti ekonomiškiau – viskas priklauso nuo projektuotojo kvalifikacijos. Viename pagrindinių STR, skirtų konstrukcijų projektavimui, numatyta, kad projektuojant remiamasi arba STR, arba eurokodų sistema – ne abiem. Kai kurios ES šalys STR ir eurokodus naudoja lygiagrečiai, kai kurios perėjo tik prie eurokodų. Pasirinkimas priklauso nuo statybos pramonės sąrangos, teisinės aplinkos, kultūros, tradicijų ir kitų aspektų. Mūsų posocialistinėje aplinkoje viskas griežčiau reglamentuojama. Kitose valstybėse projektuotojams buvo numatyta didesnė atsakomybė, tačiau jiems suteikiama daugiau laisvės renkantis projektavimo metodus. Dažniausiai šie būna standartizuoti. Galiausiai yra šalių, kuriose Europos sta ndartai, galima sakyti – privalomi.

forumas / 2

Liudvikas FURMONAVIČIUS Geotechnikos ekspertas Manau, tie, kurie yra atsakingi už eurokodų diegimą Lietuvoje, nesuvokia, kas iš tiesų yra Europos projektavimo standartai. Eurokodai – bendra statinių projektavimo sistema, suskirstyta į atskiras grandis. Eurokodų sistemoje yra labai daug punktų, kurie laikomi privalomais. Tačiau tuose privalomuose punktuose palikta laisvė kiekvienai valstybei įsivesti tam tikrų nacionalinių rodiklių, pavyzdžiui, dalinius saugos koeficientus ar kitokius rodiklius. Lietuvoje, užuot projektavus pagal bendrąsias taisykles ir įsivedus nacionaliniu lygmeniu aptartus parametrus, apsispręsta, kad ir projektavimas turėtų būti reglamentuojamas statybos techniniais reglamentais (STR). 2013 metais visos Europos šalys įsipareigojo projektuoti pagal eurokodus. Nuo 2015 metų Europoje pradėjo galioti privalomas Statybos produktų reglamentas (ang. Construction products regulation, CPR), kuriuo remiantis visi gaminiai Europos Sąjungoje (ES) turi būti gaminami remiantis harmonizuotais standartais. Gaminių stiprumas turi būti apskaičiuotas vadovaujantis eurokodais ir nacionaliniu lygmeniu aptartais parametrais tos šalies, kuriai gaminys skiriamas. Juolab kad Ispanijoje temperatūra vienokia, Lietuvoje – kitokia, skiriasi ir ekonominis šalių lygis. Taigi kiekvienai valstybei palikta pačiai nuspręsti, kokius saugos koeficientus ar patikimumo rodiklius taikyti, bet projektavimo tvarka turi būti bendra. Užsienio specialistai Lietuvoje taip pat privalo projektuoti remdamiesi eurokodais ir naci onaliniu lygmeniu aptartais parametrais. Lietuvoje aiškinama, kad eurokodai neprivalomi, nes tai – standartai. Standartas – žemiausias reikalavimų lygmuo. Visuomet galima projektuoti geriau. Tačiau nesilaikant standartų privalu įrodyti, kad

tokiu atveju projektavimo kokybė pranoksta nustatytąją eurokodais. Taip, projektuotojas nebūtinai turi remtis eurokodais, bet jis atsako už savo darbo kokybę. Galiausiai nesvarbu, ar bus projektuojama vadovaujantis visais Europos standartų punktais – projektuotojas atsakingas už savo kūrinį. Jis negali teisintis, kad naudojosi eurokodų patarimais, tiesiog privalo sukurti kokybišką ir saugų produktą. Lygiai taip pat ir su STR. Neužtenka įvykdyti STR reikalavimus, o nugriuvus namui sakyti: esu nekaltas, viską dariau pagal STR. Tokia yra principinė Europos inžinierių bendruomenės ir mokslo visuomenės nuostata. Inžinierių bendruomenė sukūrė eurokodus, rekomenduoja jais naudotis kaip bendrai aptartu ir suderintu dokumentu. Pavyzdžiui, geotechniniam projektavimui skirtas 7 eurokodas. Pirmojoje dalyje išdėstytos pagrindinės taisyklės, antroji skirta pamatų ir kitokių geotechninių statinių projektavimui remiantis bandymų rezultatais. Į lietuvių kalbą verčiant 7 eurokodą, buvo pateiktos nacionalinių rodiklių rekomendacijos. Leista pasirinkti skirtingus projektavimo būdus. Lietuvos geotechnikos draugija pasirinko pirmąjį – atsargesnį – metodą. Projektuojant pagal jį reikia patikrinti pagrindo stiprumą, kai jį veikia projektinės apkrovos, o grunto stiprumą nusako charakteristinės ypatybės. Taip pat reikia patikrinti pagrindo stiprumą, kai jį veikia charakteristinės apkrovos, o grunto stiprumą nusako projektinės ypatybių vertės (t. y. sumažintos daliniais koeficientais). Pamato matmenys parenkami pagal blogesnįjį variantą. Septynerius metus niekam neužkliuvo, kad geotechniniai statiniai buvo projektuojami remiantis 7 eurokodu. Geotechnika – ne tik pamatų, bet ir užtvankų ar tiltų, tunelių bei visokių kitokių jungčių su žeme ar joje projektavimas. Tai daugiau nei lentos permetimas per upę – projektuojant labai svarbu įvertinti aplinką, gamtą. Projektuotojo reikalas kaupti tą informaciją ir ja naudotis. Vienas projektavimo būdų pagal 7 eurokodą – gretinamosios patirties būdas. Specialistai teigia, kad standartai neprivalomi. Tačiau jei, pavyzdžiui, grunto stiprio ypatybės bus nustatytos nestandartiniu metodu, jų naudoti negalima. Tokiu atveju turėtų būti aprašyti metodai, kaip jos nustatytos, kodėl pasirinktas nestandartinis būdas. Jei standartas yra priimtas Europoje, reikiamą ypatybę labai svarbu pateikti remiantis juo.

STR irgi turi būti. Tačiau juose turėtų būti numatyta konkreti projektų derinimo ir kitokia tvarka, atsakomybė, bet ne atsakomybė už konkrečius veiksmus projektuojant. Geotechninės dalies STR parengė mažai išmanantieji šią sritį. Užuot investavus į perėjimą prie Europos standartų, skyrus lėšų aiškinimui, nacionalinių parametrų derinimui, buvo rengiamas geotechninės dalies STR, kuris yra ne kas kita, kaip sudarkytas 7 eurokodas. Sutinku, iš karto buvo neįmanoma nuo sovietinės sistemos pereiti prie naujos. Mums visų pirma reikėjo pakeisti gruntų klasifikaciją, kad užsieniečiai ją suprastų, tai yra vadinti gruntus tais vardais, kurie priimtini Europos šalyse. Be to, reikėjo įvesti vieningą geotechninių rodiklių sampratą ir jų žymenis. Dabartinė padėtis tokia, kad tie, kurie yra atsakingi už eurokodų diegimą, šį procesą stabdo. Pagrindiniame teisės akte numatyta, kad galima remtis ir STR, ir eurokodais. Taip, galima remtis. Galima remtis ir tuo, kas neįrašyta jokiuose teisės aktuose. Kodėl negalime veikti taip, kaip esame susitarę veikti ES? Šiuo metu daug dėmesio skiriama statinio informaciniam modeliavimui (BIM). Lietuvos statybininkų asociacija nesuvokia, kad ta sistema neveiks, jei naudojami gaminiai nebus pagrįsti Europos standartais. Statybininkai gina STR. Bet juk viską būtina pagrįsti darniaisiais ES standartais. O gaminių stiprumas turi būti apskaičiuotas remiantis eurokodais. Iki 2020 metų turi būti parengta nauja visų eurokodų redakcija. Tarp jų – ir geotechnikos. Šiuo metu ES šalys rengia pastabas, kai kas naujoje eurokodų redakcijoje turėtų būti supaprastinta arba išaiškinta išsamiau. Tam skirta ir ES finansinė parama. Įvadinėje eurokodų dalyje pasakyta, kad šie galioja, jei informaciją surenka ir pateikia, projektuoja ir rangos darbus atlieka kvalifikuoti, didelę patirtį turintys specialistai. Kas yra kvalifikuotas specialistas? Tai turi nustatyti ne ministerija, o profesinės konkrečios srities organizacijos.

forumas / 3

Dr. Viktor KIZINIEVIČ VGTU Termoizoliacijos mokslo instituto Statybinių medžiagų laboratorijos vadovas Šiuo metu galiojantys statybos medžiagų ir gaminių standartai yra tinkami. Pagrindinė problema – reikalavimų juose apibrėžtumas ir tinkamumas, atsižvelgiant į numatytoje gaminių gamybos vietoje galiojančius nuostatus. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas gaminių ilgaamžiškumo reikalavimams, įvertinus klimato skirtumus ir gaminių naudojimo regioną. Labai svarbu, kad vartotojas, įsigydamas konkretų gaminį, žinotų, kokie reikalavimai jam keliami arba kurie iš jų nėra griežtai reglamentuojami, todėl eksploatuojamas gaminys gali neatitikti lūkesčių. Kai kuriais atvejais Europos Sąjungos (ES) standartai nekelia jokių ypatybių reikalavimų. Pavyzdžiui, standartas nereglamentuoja gaminių išvaizdos. Tad įsigijus vienos spalvos gaminį, kurio techniniai ypatumai atitinka standarto reikalavimus, gali nutikti taip, kad veikiamas aplinkos jis pakeis spalvą. Gaminio išvaizda ir kiti dalykai (plyšių gilumas arba dydis, briaunų kampų pažaidos, žvirgždėtumas, atviri kalkiniai intarpai) – pardavėjo ir pirkėjo susitarimas, standartas to nereglamentuoja. Jei fizinės ypatybės dėl aplinkos poveikio nesuprastėja, gaminys standarto reikalavimus atitinka, tačiau pirkėjas dažniausiai tai sužino per vėlai. Tiesa, nors yra parengti nacionaliniai Lietuvos standartai, jie negali prieštarauti Europos standartams. Įprasta praktika: nacionalinis

14 2016 Nr. 2

standartas taikomas tol, kol parengiamas bendras Europos standartas. Įdomi Lietuvoje populiarių keraminių stogų čerpių ir jų jungiamųjų detalių situacija. Reglamentuojamame statybos produktų sąraše nurodoma, kad tokių gaminių atsparumas šalčiui vertinamas pagal LST EN 1304:2006 D metodą (standartas negalioja, tačiau jis yra įtrauktas į šį sąrašą vadovaujantis Europos Komisijos 2014/C359/01 komunikato reikalavimais). Jis buvo sukurtas atsižvelgiant į klimato zonų ypatumus, įdiegta reikiama įranga, leidžianti tinkamai įvertinti keraminių čerpių atsparumą šalčiui Lietuvos klimato sąlygomis. Vadovaujantis pasikeitusiu standartu LST EN 1304:2013, atsparumas šalčiui vertinamas pagal bendrą Europos metodą (E metodą), o skirstomas į tris kategorijas atsižvelgiant į ciklų skaičių (30, 90, 150 ciklų). Kyla pagrįstų abejonių, ar toks įvertinimas bus objektyvus net ir matuojant pagal didžiausią ciklų skaičių, mat nėra duomenų, patvirtinančių tokio metodo tinkamumą Lietuvos klimato sąlygomis arba pagrindžiančių aukščiausią – 150 ci klų – kategoriją. Lietuvoje keraminės čerpės ne gaminamos, bet importuojamos iš kitų šalių. Jų atsparumas šalčiui ilgą laiką buvo deklaruojamas nenurodant metodo, o šiuo metu pagal E metodą (3 lygis ≥ 150 ciklų) jos laikomos atspariomis šalčiui. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Termoizoliacijos mokslo instituto Statybinių medžiagų laboratorijos praktikoje pasitaikė atvejų, kai importuotos šalčiui atsparios keraminės čerpės neatlaikydavo D metodo reikalaujamų 100 ciklų. Taigi kai kurių keraminių čerpių stogų savininkai ateityje rizikuoja nusivilti šia stogų danga, kuri dar vadinama stogų karaliene. Aukščiausia keraminių grindinių trinkelių atsparumo šalčiui klasė pagal LST EN 1344:2013 yra FP100 (bandiniai, remiantis standarto metodika, turi atlaikyti 100 šaldymo ir atšildymo ciklų), tačiau vėlgi neaišku, kuo pagrįstas toks ciklų skaičius vertinant mūsų klimatą. Gal mūsų sąlygomis reikia bent 200 ciklų, o gal ir daugiau, o gal pati atsparumo šalčiui metodika turėtų būti pritaikyta vertinti tokį gaminį Lietuvos klimato sąlygomis.

forumas / 4

Mindaugas AUGONIS Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto Statybinių konstrukcijų katedros docentas Statybos įstatyme pagrindiniu teisės aktu, skirtu konstrukcijų projektavimui, įtvirtinti statybos techniniai reglamentai (STR), bet projektuojant kitose Europos Sąjungos (ES) šalyse privalu remtis eurokodais. Abi sistemos daugmaž panašios. Kai kuriais atvejais viena duoda didesnę atsargą, kai kur – kita, bet iš esmės eurokoduose numatytos šiek tiek didesnės atsargos. Eurokodai, galiojantys visoje ES, palengvina projektuotojams, užsakovams bendravimą. Tai tarsi bendra projektuotojų kalba. Nors visose šalyse projektavimo normos iš esmės panašios, svarbu išnaudoti nacionalinių priedų galimybes. Jei, pavyzdžiui, imsime sniego apkrovas,

kiekvienoje šalyje rastume specifinių skirtumų. Projektuotojams suteikta galimybė taikyti eurokodus, taip pat remtis nacionaliniais taikymo dokumentais. Tokia lanksti politika labai patogi. Kaip ir visose normose, taip ir eurokoduose yra tam tikrų neaiškumų, todėl projektuotojai kai kuriais atvejais nežino, kaip elgtis. Šiuo metu dalis projektuotojų tokiais atvejais linkę remtis STR, nes yra išleistas STR praktinio taikymo vadovas. Jis projektuotojams pateikia išsamesnius skaičiavimus su atskirais pavyzdžiais, tokiu būdu galima pasitikrinti, kaip vienoje ar kitoje situacijoje sprendžiama konkreti problema. Galbūt panašus priedas galėtų atsirasti ir eurokoduose. Šiuo metu yra parengti atskiri jo skyriai, kuriuose pateikti tam tikri paaiškinimai, bet jie nėra visiškai išbaigti, vientisi (čia kalbama apie interneto erdvėje laisvai prieinamą informaciją anglų kalba). Visos normos turi ir trūkumų, ir privalumų. To neišvengsime. Sudėtinga parengti vientisą, visiems tinkamą dokumentą. Juolab kad yra specifinių dalykų – ne tokie patyrę projektuotojai ne visuomet žino, kur ieškoti informacijos. STR nebetobulinami, o Lietuvai ir nėra prasmės STR tobulinti kaip atskiras savo šalies normas. Per maža rinka. Jeigu ji būtų didesnė (ar būtų projektuojama daug ir Rytų šalyse), o STR būtų pripažinti užsienyje, gal jie turėtų perspektyvą, bet dabar tikrai ne, nes net ir posovietinėse šalyse atsisakoma senųjų tarybinių normų, kurių pagrindu parengti STR.

STR dalis, skirta pamatų projektavimui, kuriama eurokodų pagrindu. Mūsų – Kauno technologijos universiteto mokslininkų – siūlymas buvo iš karto pereiti prie eurokodų. Visa Europa prie to eina, mes esame ES nariai, nėra prasmės atsilikti. STR nebus ištobulinti tiek, kad kuo nors lenktų eurokodus. STR dalis, skirta pamatų projektavimui, kuriama, matyt, dėl to, kad būtų parengtas visas komplektas, bet ar jis bus taikomas – neaišku. Mokslo įstaigos linkusios studentus mokyti projektuoti pagal eurokodus, o ne pagal STR. Tai, ar bus projektuojama pagal STR, ar pagal eurokodus, numatoma prieš pradedant projektavimo darbus. Vis dėlto niekas netrukdys atskirose dalyse remtis STR, jei juose keliami griežtesni reikalavimai. STR negalima taikyti tik užsienio šalyse. Eurokodų diegimas Lietuvoje neišvengiamas. Jų sąrašą netrukus papildys nauji dokumentai, reglamentuojantys kompozitinių armatūrų pritaikymą ir plieninio plaušo taikymą gelžbetonio konstrukcijose, o to mes patys lietuviai savo pajėgomis, su turimu finansavimu nepadarytume. O ir prasmės nėra. Naudingiau taikyti tai, kas jau yra ištobulinta Vakaruose, pasiliekant galimybę atskirus punktus pasikoreguoti pasitelkiant nacionalinius priedus.

Eurokodai

Užs.

Statybinių medžiagų bandymų neriboja sienos Medžiagų ir gaminių bandymų laboratorija „Alzida“ akredituota bandyti įvairias statybines medžiagas, tarp jų – mineralinius užpildus, betoną, dažus ir glaistus. Laboratorijos specialistai gali atlikti fizinius (nustatomos konkrečios medžiagų ypatybės), fizinius ir mechaninius (tiriamas medžiagų stipris), cheminius bandymus (tiriamas teisės aktais reglamentuojamas chloridų, sulfatų kiekis), taip pat bandymus statybų objektuose. Pastaruosius, ypač panorę įvertinti į statybų aikštelę atkeliaujančio betono kokybę, įprastai inicijuoja patys užsakovai. Statybų aikštelėje atliekami neardomieji betono stiprio nustatymo bandymai. Statomuose objektuose gali būti atliekami ir kitų statybinių medžiagų sukibimo stiprio bandymai.

Europos Sąjungos direktyvos riboja lakiųjų organinių junginių kiekį dažuose. Šį taip pat galima nustatyti medžiagų ir gaminių bandymų laboratorijoje „Alzida“. Gamintojams laboratorijos paslaugų prireikia ir sertifikuojant statybines medžiagas – tik gavę akredituotos laboratorijos sertifikatą, jie turi teisę rengti eksploatacinių ypatybių deklaraciją. Gamintojai, išplėtę savo veiklą į Skandinavijos šalis, irgi kreipiasi į „Alzidos“ specialistus. Ši laboratorija akredituota atlikti betono atsparumo šaldymo ir atšildymo poveikiui bandymus, atitinkančius Švedijos Karalystės standartą. Nuoseklus ir kokybiškas darbas su Švedijoje veikiančiomis sertifikavimo įstaigomis Lietuvos gamintojams palengvina įžengimą į naują rinką,

taip pat sumažina sąnaudas – mat šioje šalyje atliekami bandymai labai brangūs. Dar vienus – mechaniškai rūšiuotos medienos – bandymus „Alzidos“ specialistai atlieka laikydamiesi Australijos ir Naujosios Zelandijos standartų.

UAB „Alzida“ Savanorių pr. 221 LT-02300 Vilnius, Lietuva Tel. +370 5 264 7588 El. p. alzida@alzida.lt www.alzida.lt

UŽDAROJI AKCINĖ BENDROVĖ

„Alzida“ 15

mokslas

Europos standartams – VGTU mokslininkų filtras Europos Sąjungos (ES) statinių ir pastatų projektavimo normos – eurokodai – Kristina BUIDOVAITĖ

Lietuvoje pradėtos naudoti mūsų šaliai tapus ES nare. Jais, kaip ir nacionalinėmis statybinių konstrukcijų projektavimo normomis – statybos techniniais reglamentais (STR), skaičiuodami apkrovas, konstrukcijas, iki šiol vadovaujasi šalies projektuotojai. Prie eurokodų pritaikymo Lietuvos specifikai prisidėjo Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) mokslininkai. Jie parengė pagrindinių eurokodų nacionalinio pritaikymo dokumentus ir eurokodų praktinį vadovą „Apkrovų ir poveikių skaičiavimo pagal darniuosius Europos standartus, perimtus Lietuvos standartais“.

16 2016 Nr. 2

Eurokodų esmė – laikytis tam tikrų pagrindinių principų, bet neužkirsti kelio skaičiavimo metodų pasirinkimui: privalu išlaikyti ne žemesnį nei numatytas saugumo lygį, tačiau leidžiama taikyti įvairius skaičiavimo metodus. Prof. Juozas Valivonis

Bendri standartai – kokybei užtikrinti GTU Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų katedros bendradarbių tyrimų sritis apima gelžbetonio, mūro, kompozitų mechanikos bei konstrukcijų iš šių medžiagų tyrimus. Katedros darbuotojai savo tyrimų rezultatus plačiai taiko praktinėje veikloje ir artimai bendradarbiauja su statybos verslo įmonėmis: atliekami tyrimai pagal jų užsakymus, o rezultatai diegiami statyboje. Taigi katedroje atliktų tyrimų rezultatai buvo pritaikyti kuriant Lietuvos nacionalines projektavimo normas – statybos techninius reglamentus, ir Lietuvoje adaptuojant eurokodus. VGTU Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų katedros vedėjas prof. dr. Juozas Valivonis paaiškino, kad darnieji Europos standartai Lietuvoje galioja kaip LST EN standartai. „Eurokodai ir STR – dvi alternatyvios sistemos, kurias galima taikyti Lietuvoje. Sudarant projektavimo sutartį iš anksto susitariama, kuriomis projektavimo normomis bus remiamasi. Objektus privalu projektuoti vadovaujantis viena normų sistema“, – komentavo VGTU mokslininkas. Kai kurių specialistų įspėjimams, kad eurokodai yra liberalesni nei STR, todėl konstruktoriams suteikia per daug laisvės interpretacijoms, prof. dr. J. Valivonis pritaria tik iš dalies. Jo vertinimu, liberaliais galima laikyti tik atskiras eurokodų dalis. „Netgi tame pačiame eurokode, pavyzdžiui, skirtame gelžbetonio konstrukcijoms, atskiriems konstrukcijos pjūviams arba elementams skaičiuoti yra pateikiamos tik pagrindinės skaičiavimo prielaidos, o kitiems pjūviams, pavyzdžiui,

mokslas

įstrižojo pjūvio laikomajai galiai ar gelžbetonio monolitinės plokštės praspaudimo galiai, skaičiuoti pateikiama išsami metodika. Vis dėlto projektuojant pagal eurokodus, projektuotojo kvalifikacija ir patirtis labai svarbios“, – patikino pašnekovas. Eurokodai į lietuvių kalbą išversti kone prieš dešimtmetį. Didžiausias VGTU mokslininkų indėlis – ekspertuojant vertimą ir rengiant nacionalinio taikymo dokumentus. Bendruosiuose eurokoduose pateikti pagrindiniai statybinių konstrukcijų projektavimo principai. Metodai ir principai yra numatyti, tačiau vietos specialistams suteikta galimybė įteisinti savo skaičiavimo principus arba pasirinkti atskirus koeficientus. „Eurokodų esmė – laikytis tam tikrų pagrindinių principų, tačiau neužkirsti kelio skaičiavimo metodų pasirinkimui: privalu išlaikyti ne žemesnį nei numatytas saugumo lygį, tačiau leidžiama taikyti įvairius skaičiavimo metodus“, – aiškino VGTU mokslininkas.

J. Valivonio teigimu, vienuose reglamentuose, tokiuose kaip bendrieji projektavimo principai, apkrovos ir poveikiai, betoninės ir gelžbetonio, mūrinės konstrukcijos, yra daugiau Lietuvai aktualių reikalavimų, kituose daugmaž remtasi vadinamaisiais SNirP, galiausiai kuriant STR buvo pasitelkti ir eurokodų principai. STR iki šiol trūksta geotechnikos dalies – ji kaip tik rengiama. Šiame procese dalyvauja ir VGTU Geotechnikos katedros mokslininkai. VGTU studentai jau daugiau nei penkerius metus projektuoja remdamiesi eurokodais. Tiesa, studentai supažindinami su eurokodų ir STR skirtumais. Juolab kad VGTU mokslininkai išanalizavo gelžbetonio, mūrinių, plieninių, medinių konstrukcijų ypatybes taikant eurokodų projektavimo metodus, ir nustatė, kad vienas konstrukcijas racionaliau projektuoti remiantis STR, kitas – eurokodais ir nacionaliniais taikymo dokumentais.

Nesutarimų objektas – nacionalinio taikymo dokumentai Rengiant nacionalinius taikymo dokumentus, ilgiausiai, J. Valivonio teigimu, nesutarta dėl naudojimo apkrovų dalinio patikimumo koeficiento. Parinkta Lietuvai skirto koeficiento reikšmė – 1,3 Q.

STR išstums eurokodai? J. Valivonio įsitikinimu, nors ir unikalias, Lietuvos nacionalines projektavimo normas ateityje pakeis eurokodai. Pašnekovas pripažino, kad nemaža dalis statybininkų mano, jog lietuviškieji STR yra rusiškų projektavimo normų vertimas iš rusų kalbos. „Jei palygintume rusiškas projektavimo normas (SNirP) ir mūsų STR, pastebėtume labai daug skirtumų. Kai kurie poskyriai yra vien lietuviški, dalis – susieti su eurokodais“, – aiškino VGTU mokslininkas.

18 2016 Nr. 2

VGTU Statybinių konstrukcijų laboratorijos įvairių pastatų konstrukcijų bandymų stendas.

Nustatant naudojimo apkrovos dalinį patikimumo koeficientą buvo atlikta statistinė Lietuvoje tuo metu taikytų dalinių koeficientų reikšmių analizė, nagrinėta jų įtaka pastatų laikomajai galiai ir patikimumui. Taip pat išanalizuoti skirtingų valstybių nacionaliniai priedai. Vienos šalys šį koeficientą pasirinko didesnį, kitos – mažesnį. Projektuojant užsienio šalims, projektuotojams privalu remtis konkrečios valstybės nacionalinio taikymo dokumentais. Pašnekovas įsitikinęs – konstruktoriai gali projektuoti remdamiesi ne tik Europos, bet ir Amerikos ar Kanados projektavimo normomis. Projektavimo metodai panašūs, skiriasi tik atskiri koeficientai, kai kurie apribojimai, konstravimo taisyklės. Visi skirtumai išdėstyti teisės aktuose. „Eurokodai parengti visai ES. Kadangi sienos atviros, darbuotojai migruoja, paprasčiau taikyti bendrus standartus. Lietuvoje suprojektuotas ir pagamintas konstrukcijas galima vežti į kitą valstybę, jas sertifikuoti. Sertifikavimo procedūra vyksta laikantis tų pačių standartų“, – aiškino prof. J. Valivonis. Anot J. Valivonio, Lietuvos gamintojai gelžbetonio konstrukcijas aktyviai eksportuoja į užsienio šalis. Galiojant bendriems standartams, gelžbetonio konstrukcijos nesunkiai pritaikomos užsienio rinkoms.

Užs.

Gaminių koduose slepiasi vertinga informacija Norėdami įsitikinti statybos gaminių kokybe bei jų ypatybėmis, pirkėjai turėtų atidžiau vertinti gaminių ženklinimus. Etiketės ant pakuočių – tai raktas į informaciją apie produktą. Žinoma, ne visi gamintojai yra linkę pateikti neprivalomas medžiagų charakteristikas, todėl vartotojams patartina rinktis patikimų, rinkoje gerai žinomų kompanijų produkciją.

Gaminių standartai aikytina, kad statybinė produkcija, pažymėta CE ženklu, atitinka kokybės reikalavimus, o pastatai, kuriuose bus panaudotos tokios medžiagos, atitiks esminius reikalavimus: mechaninio atsparumo ir pastovumo; gaisrinės saugos; higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos; saugaus naudojimo; apsaugos nuo triukšmo; energijos taupymo ir šilumos išsaugojimo. Labai svarbu, kad gaminiai atitiktų nustatytas degumo klases, o šios klasifikacijos būtų tinkamai pažymėtos. Kiekviena izoliacinė medžiaga turi savo gaminio standartą. Darnusis standartas LST EN 13162 nustato tik mineralinės vatos gaminių, naudojamų kaip statybinė šilumos izoliacija, reikalavimus. Gaminių standartuose negalima perskaityti, ar gaminys tinkamas naudoti konkrečiu atveju. Standartai susiję tik su pačiais gaminiais, o ne jų naudojimu. Standartuose yra nurodyti gaminių ypatybių, kurias privaloma deklaruoti ir kurių būtina laikytis, ir ypatybių, kurias galima deklaruoti (savanoriškų ypatybių), reikalavimai. Kai kurie medžiagų gamintojai notifikuotose sertifikavimo įstaigose atlieka tik standarte nurodytų privalomųjų ir būtinųjų ypatybių gaminių atitikties įvertinimą, bet skelbia ir kitas, savanoriškas, ypatybes, kurios nėra patvirtintos notifikuotos sertifikavimo įstaigos.

20 2016 Nr. 2

Privalomosios deklaruoti ypatybės: šilumos laidumas, šiluminė varža; storio nuokrypio klasė;

Norint palengvinti ypatybių deklaravimą, standarte įvestas gaminių žymėjimo kodas, kurį pasitelkus etiketėje galima apibendrinti visas gaminio ypatybes.

degumo klasifikacija (euroklasė). Ypatybės, kurių būtina laikytis: ilgis, plotis, statmenumas, plokštumas; matmenų stabilumas; lygiagretus su paviršiumi tempiamasis stipris. Savanoriškai galimos deklaruoti ypatybės: matmenų stabilumas nurodytomis temperatūros ir drėgmės sąlygomis; gniuždymo įtempis, kai gaminys deformuojamas 10 proc.; statmenas paviršiui stipris tempiant; sutelktoji apkrova; trumpalaikis ir ilgalaikis vandens įmirkis; laidumas vandens garams; spūdumas; garso sugertis; orinė varža.

Tarsi gaminio pasas CE ženklas gali būti suprantamas kaip gaminio pasas, kurį galima naudoti visoje ekonominėje Europos erdvėje. Jis atitinka teisinius reikalavimus kiekvienoje valstybėje narėje, todėl jam įsigaliojus galios neteko visi nacionaliniai ženklinimo reikalavimai. Kiekvienai ypatybių, kurios gali būti deklaruojamos pagal standartą, priskiriamas atitinkamas simbolis: Simbolis

Reikšmė

Mineralinės vatos santrumpa

EN13162

Europos standarto žymuo

Leidžiamoji storio nuokrypa

DS(TH)

Matmenų stabilumas nurodytomis temperatūros ir drėgmės sąlygomis

CS(10)

Gniuždymo įtempis, kai gaminys deformuojamas 10 proc.

Statmenas paviršiui stipris tempiant

PL(5)

Sutelktoji apkrova

Trumpalaikis vandens įmirkis

WL(P)

Ilgalaikis vandens įmirkis

Laidumas vandens garams

Spūdumas

AFr

Orinė varža

Etiketėje – dažnai nepastebimos taisyklės „Rockwool“ – akmens vatos izoliacinių medžiagų gamintojas, kuris laikosi ne tik privalomai įtvirtintų, bet ir kitokių darniojo standarto CE ženklinimo bei deklaravimo reikalavimų. Ant „Rockwool“ gaminių etikečių yra daugelio dažnai nepastebimų taisyklių, normų ir standartų pokyčių išraiška, taip pat tai iliustruojantis simbolis. Gaminio etiketėje deklaruojamos ypatybės yra gaminių žymėjimo kodas, šilumos laidumas D, šilumos varža RD ir degumo klasė. Toks kodas nusako gaminio ypatybes, pagal kurias galima spręsti apie jo tinkamumą naudoti tam tikrose konstrukcijose. Dar yra du svarbūs ypatumai, kurie nėra nurodomi gaminių žymėjimo koduose. Tai šiluminė varža ir degumo klasė. Abi ypatybės etiketėje visuomet deklaruojamos atskirai. Žymėjimo kodai yra naudingi visiems statybos proceso dalyviams ir padeda projektuojant, skaičiuojant konstrukcijas, rengiant pasiūlymą, teikiant užsakymą, tikrinant objekto priėmimą, vykdant techninę priežiūrą.

„Rockwool“ izoliacinės plokštės DACHROCK MAX žymėjimo kodo pavyzdys (MW-EN 13162-T4-CS(10)50-TR15-PL(5)500-WS-WL(P)-MU1)

Šis kodas nurodo, kad: taip pažymėta mineralinė vata vadovaujantis gaminio standartu LST EN13162; gaminys atitinka T4 klasės storio nuokrypai keliamus reikalavimus (beveik pati griežčiausia klasė); gniuždymo įtempis, esant 10 proc. deformacijai, yra didesnis nei 50 kPa; statmeno paviršiui stiprio tempiant vertė yra didesnė kaip 15 kPa; sutelktoji apkrova – daugiau kaip 500 N, esant 5 mm deformacijai; gaminys atitinka ir trumpalaikio, ir ilgalaikio vandens įmirkio reikalavimus; vandens garų varžos faktorius lygus 1.

Gaisrinė sauga ir statybinės produkcijos klasifikavimas ES daugiau kaip dešimtmetį ginčytasi dėl bendrųjų gaisringumo taisyklių, apibrėžiančių medžiagų ir konstrukcijų patikrinimo bei klasifikavimo tvarką. Galiausiai prieita prie vieningos nuomonės ir priimta bendrosios statybinės produkcijos degumo klasifikacija, medžiagas skirstant į euroklases. Be to, Europos standartizacijos organizacijoje CEN buvo parengti standartai produkto gaisrinio pavojingumo ir konstrukcijų bei jų dalių atsparumui ugniai įvertinti ir klasifikuoti. Statybos produkto gaisrinį pavojingumą nusako degimo temperatūra, masės nuostoliai, liepsnojimo trukmė, išsiskiriantis šilumos kiekis, liepsnos plitimo ir dūmų susidarymo greitis ir kt. Statybos produktai pagal degumą skirstomi į septynias klases: A1, A2, B, C, D, E ir F. Taip pat yra po tris klases pagal dūmų susidarymą (sl, s2, s3) ir pagal degančių dalelių susidarymą (d0, d1, d2). Degumo klasei A1 priskiriama beveik visa mineralinė vata.

Ugnis neplinta

Ugnis plinta vėliau kaip po 10 minučių

Ugnis plinta po 2–10 minučių

Ugnis plinta greičiau kaip po 2 minučių

Nėra bandoma

A1, A2 ir B klasių gaminiai neužsiliepsnoja. A1 klasės gaminiai žymimi be jokio kito klasifikavimo, o A2–E klasių – su papildomu klasifikavimu. F klasės gaminiams degumo ypatybės nereglamentuojamos.

kokybė

Dokumentinės medžiagų patikros nebeužteks Darius BABICKAS

Konkurencija statybų rinkoje labai dažnai peržengia padorumo ribas – projektus laimi įmonės, pasiūliusios tokią kainą, už kurią praktiškai neįmanoma atlikti darbus. Medžiagų pardavėjai įperša produktus, kurių kokybė kaip diena ir naktis skiriasi nuo dokumentuose pateikiamų deklaracijų. Prastesnės šilumos izoliacijos ypatybės, kur kas mažesnis atsparumas gniuždymui, netgi medžiagų degumo klasė nurodoma aukštesnė rizikuojant žmonių sveikata ir gyvybe. Tokie pažeidimai jau tampa įprastu reiškiniu vaikantis kuo mažesnių kainų.

Ydingas kriterijus

Anksčiau ar vėliau sulaukia bausmės

tatybos, kurioms rangovai renkami per viešuosius pirkimus, labai retai apsieina be klausimų apie tinkamą medžiagų parinkimą, jų kokybę. Renovuojami seni daugiabučiai, atnaujinami visuomeniniai pastatai, vaikų ugdymo ar gydymo įstaigos – visi šie objektai statomi ar remontuojami siekiant viską padaryti kuo pigiau. O maksimaliai taupant neįmanoma užtikrinti ne tik investicinių bei techninių projektų kokybės, bet ir statybos darbų, ypač naudojamų medžiagų kokybės. „Labai svarbu, kad medžiagos, iš kurių statomi gyvenamieji namai, vaikų ugdymo įstaigos ir kitos paskirties pastatai, atitiktų keliamus kokybės reikalavimus. Tačiau svarbu ginti ir visuomeninį interesą – įsitikinti, ar medžiagų tiekėjai parduoda atitikties deklaracijose nurodomus parametrus turinčias prekes. Būta atvejų, kai pardavinėti prastesnės kokybės gaminiai, negu buvo nurodoma dokumentuose“, – sakė Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Dalius Gedvilas. Anot jo, kai statybos projektai yra vykdomi vadovaujantis tik žemiausios kainos kriterijumi, net neverta abejoti, kad kas nors nukentės. Lieka klausimas: kas pirmiau – ar projektų, ar rangos darbų kokybė, ar darbų sauga? Bet kokiu atveju nukentės pastatų naudotojai, nes už žemiausią kainą niekada negaus kokybiškesnio produkto. Geriausiu atveju – tenkinantį vos minimalius reikalavimus.

Statybų sektoriaus dalyviai, siekiantys kokybiško rezultato ir sąžiningos konkurencijos, ne kartą yra siūlę koreguoti Viešųjų pirkimų įstatymą ir numatyti, kad iš bendros projekto sąmatos būtų skiriamas atitinkamas procentas pinigų ekspertiniam medžiagų ir gaminių tikrinimui. Statybos produkcijos ir sertifikavimo centro (SPSC) direktorius Robertas Encius atkreipė dėmesį, kad dažniausiai pažeidimų atsiranda balansuojant ties nustatytų reikalavimų riba. Akivaizdžių piktybiškų atvejų pasitaiko rečiau. „Pas mus mėgstama rizikuoti – o gal nepatikrins, gal kaip nors praslysiu ir su prastesniais produktais? Reikia ir mums naudoti tokią metodiką kaip Vakaruose. Antai Austrija per pastaruosius trejus metus vis tobulino rinkos priežiūrą, kol visi prastos kokybės produktai iš rinkos dingo. Švedijoje – irgi. Ten gali naudoti nekokybišką gaminį ar medžiagą, bet iki tol, kol patikrins. O kad anksčiau ar vėliau bus patikrinta, niekas neabejoja. Ir jeigu aptinkama blogų produktų, tiekėjams ir statybininkams būna daug nemalonumų“, – pateikė pavyzdį R. Encius.

22 2016 Nr. 2

Gyvybe rizikuojama bijant išlaidų Lietuvos statybininkų ir kitos statybų srities asociacijos ne kartą yra sulaukusios skundų dėl klastojamų dokumentų bei nesąžiningos konkurencijos parduodant statybines medžiagas. Prisidengiant su tikrove prasilenkiančiomis atitikties

deklaracijomis, į rinką tiekiami numatytų standartų galbūt neatitinkantys produktai, o perkami jie dėl mažos kainos. Užsakovai tikisi sutaupę ir įsigiję standartus atitinkantį gaminį, tačiau iš tiesų gauna katę maiše. Toks plačiai paplitęs reiškinys ne tik iškraipo rinką ir pastato į prastesnę konkurencinę poziciją legaliai veikiančius statybinių medžiagų tiekėjus. Nukenčia ir galutiniai statomų objektų šeimininkai, nes gauna statinį, kuris būna pastatytas ar renovuotas naudojant reikalavimų neatitinkančias, pavojingas medžiagas. Polistireninio putplasčio asociacija, Respublikinė langų ir durų gamintojų asociacija, Lietuvos statybininkų bei kitos asociacijos yra aiškinusios ne vieną atvejį, kai jų nariai aptiko statybose naudojamas nekokybiškas, importuotas medžiagas ir gaminius, tačiau tyrimus pradėjusios valstybės institucijos taip nieko ir neišsiaiškinusios. Vienas pavyzdžių – pastatų fasadų apdailai naudojamos didelio slėgio laminato (DSL) plokštės. Šio gaminio tiekėjų Lietuvoje nėra daug, plokštės prekybos centruose neparduodamos, jos pagal užsakymą pristatomos tiesiai į objektus, todėl susiduriama su kliūtimis norint patikrinti jų atitiktį techniniams reikalavimams. Ypač neramu dėl tokio produkto atitikimo keliamiems degumo klasės reikalavimams. Buvusi Valstybinė ne maisto produktų inspekcija (nuo 2016 metų sausio 1 dienos ji yra sujungta su Valstybine vartotojų teisių apsaugos tarnyba) yra tikrinusi keletą objektų – renovuojamus daugiabučius, mokymo įstaigas. Siekta

išsiaiškinti, ar DSL plokštės atitinka degumo klasės reikalavimus. Viename renovuojamame daugiabutyje, kurio fasadui tiektos DSL plokštės, medžiaga neatitiko reikalaujamos B degumo klasės charakteristikų, todėl buvo uždrausta leisti tiekti plokštes ir pasiūlyta demonstruoti minėto daugiabučio atnaujinimui panaudotas plokštes. Tačiau po kelių mėnesių draudimas buvo atšauktas – fiziniams bandymams inspektoriai nesugebėjo atrinkti tiekėjo plokščių, nes tam paprieštaravo renovuojamo daugiabučio administratorius. Panaši situacija buvo ir su vienos renovuojamos mokyklos fasadų plokštėmis. Įtarus, kad jos gali būti degios, patikrinti plokščių nebuvo galima, nes to neleido užsakovas – mokyklos vadovas. Nuogąstauta, kad pasitvirtinus įtarimams dėl plokščių degumo jas bus privalu demontuoti ir pirkti naujas. To mokyklos vadovas nenorėjo, netgi žinodamas, kad rizikuojama vaikų sveikata ir gyvybe.

Bus tiriamas polistireninis putplastis Žurnalas „Statyba ir architektūra“ inicijavo suvienyti Lietuvos statybininkų asociacijos, SPSC, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos pajėgas, kad apgavysčių bei nesąžiningos konkurencijos atvejų statybinių medžiagų rinkoje būtų kuo mažiau. Kokių veiksmų ketinama imtis? Lietuvos statybininkų asociacija kartu su valstybės institucijomis planuoja rengti patikrinimus statybvietėse, kur įgyvendinami renovacijos projektai. Gavus informacijos apie naudojamas netinkamos kokybės medžiagas, bus vykstama į statybvietes ir

reikalaujama pateikti produktų pavyzdžius laboratorinei patikrai. Statybų srities asociacijos ir atskiros įmonės gali pateikti informaciją, kurie produktai labiausiai kelia įtarimų, kurių bandymus būtina atlikti. Žurnalas „Statyba ir architektūra“ kartu su SPSC planuoja atlikti pirmuosius palyginamuosius medžiagų kokybės bandymus akredituotoje laboratorijoje. Kadangi mūsų rinkoje aptinkama importuoto nekokybiško polistireninio putplasčio, ši medžiaga bus išbandyta pirmiausia. Bandymams bus pateikiami prekybos centruose įsigyti polistireninio putplasčio pavyzdžiai – lietuviško ir

importuojamo. Nustatytos ypatybės bus sulyginamos su pateikiamomis atitikties deklaracijose, o gauti rezultatai bus skelbiami viešai. Rinkoje esančias statybines medžiagas vertinančios valstybės institucijos dažniausiai tvirtina neturinčios resursų atlikti laboratorinius tyrimus. Todėl vykdoma tik dokumentinė medžiagų patikra. Jei dokumentuose atrandama nesutapimų, įtarimų sulaukę tiekėjai netrunka parūpinti naujas, jų tiesą įrodančias deklaracijas. Todėl realūs bandymai laboratorijoje smarkiai pasitarnaus identifikuojant rinkai tiekiamas nekokybiškas statybines medžiagas.

Užs.

Laboratoriniai bandymai – tikras kokybės patikrinimas Pirmoji Lietuvoje statybų srityje akredituota laboratorija – 50-metį švenčianti bendrovė Laboratorinių bandymų centras (LBC) – šiandien akredituota atlikti 149 rūšių bandymus. Tinkamumo, savikontrolės, kontrolinius ir sertifikacinius bandymus atliekančio LBC direktorius Gediminas Kunčinas apgailestauja dėl to, kad statybos techniniuose reglamentuose standartiškai numatyti tik popieriniai statybinių medžiagų patikrinimai. „Tai, kad medžiaga turi CE ženklą ar sertifikatą, tereiškia, jog įmonė gali pagaminti gerą

produktą. Bet jis nebūtinai visada kokybiškas. O patikrinti tai galima tik laboratoriniais bandymais“, – sakė G. Kunčinas. Antros pagal dydį kelių srityje dirbančios nepriklausomos laboratorijos direktorius giria Kelių direkcijos nuostatą visuose viešųjų pirkimų konkursuose numatyti deramą bandymų objekte skaičių. Nuolatinė kontrolė rangovams neleidžia pasiduoti pagundai naudoti pigias, bet nekokybiškas medžiagas. Arba sustabdo. Tai parodė ir Kauno Laisvės alėjos rekonstrukcijos granito dangos parinkimo ir kontrolės procesas.

Reikiamos kontrolės G. Kunčinas linkėtų ir statinių statybai. Ypač tai aktualu modernizuojant daugiabučius, kai konkursai laimimi už nerealiai mažą kainą, tad grėsmė darbų kokybei – didžiulė. „Vizualiai nustatyti visus statybinių medžiagų ypatumus neįmanoma, todėl techninę priežiūrą būtina derinti su laboratoriniais bandymais“, – įsitikinęs LBC vadovas.

UAB Laboratorinių bandymų centras www.lbc.lt

Nauji daugiasluoksnių plokščių reikalavimai Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (ES), šalies statybų pramonėje ir su ja susijusioje teisinėje bazėje atsirado daug pokyčių. Prie jų priskirtinas ir nuo 2015 metų rugpjūčio įsigaliojęs atnaujintas standartas LST EN 14509:2013, kuriame, be kita ko, nustatoma nauja degumo vertinimo, tikrinimo tvarka ir kuris gerokai keičia padėtį daugiasluoksnių plokščių rinkoje. Nuo šiol plokštės su poliuretano putų užpildu (PU), populiariausios ir pigiausios rinkoje, negalės būti priskiriamos produktams, kurie neprisideda arba mažai prisideda prie liepsnos plitimo. Įvykus gaisrui padariniai būtų akivaizdūs. O ar esama alternatyvų?

Svarbus CE ženklas auguma šiuo metu rinkai pateiktų produktų paženklinti CE ženklu, kuris rodo, kad produktas atitinka ES direktyvų ir darniųjų standartų reikalavimus. Tokiu produktu galima prekiauti visoje Europos ekonominėje erdvėje (EEE priklauso 28 ES valstybės narės ir Europos laisvosios prekybos asociacijos (EFTA) šalys: Islandija, Lichtenšteinas ir Norvegija). CE ženklas neinformuoja, kad produktas pagamintas EEE, bet patvirtina, jog jis atitinka teisės reikalavimus (paprastai darniojo standarto reikalavimus) iki jo pateikimo rinkai. Jis aiškiai nurodo, kad gamintojas patikrino, ar produktas atitinka visus esminius reikalavimus, nustatytus standarte; atliko būtinus bandymus notifikuotoje įstaigoje, jei standarte to reikalaujama. Gamintojas privalo atlikti atitikties vertinimą, parengti techninę dokumentaciją, pateikti EB atitikties deklaraciją ir paženklinti produktą CE ženklu. Platintojai turi patikrinti, ar tai padaryta tinkamai. Gamintojui paprastai tenka pareiga pasirūpinti produktų kokybe ir jų atitiktimi direktyvų

reikalavimams. Nustačius tokią tvarką, išvengiama nereikalingų patvirtinimų, be to, pastebimai pagerėjo rinkai pateikiamų produktų kokybė. Nesilaikančiam CE ženklinimo tvarkos ar ja piktnaudžiaujančiam gamintojui gresia baudos ir atsakomybė pagal valstybės narės administracinės, civilinės ar baudžiamosios teisės nuostatus.

Nauji plokščių reikalavimai Daugiasluoksnės plokštės kaip statybos produktas ženklinamos CE ženklu pagal darnųjį standartą LST EN 14509:2013 „Savilaikės dvisienės metalu dengtos izoliacinės plokštės. Gamykliniai gaminiai. Techniniai reikalavimai“. Standarte nurodyti visi parametrai, kuriuos gamintojas turi pateikti vartotojui, taip pat apibrėžta tyrimų apimtis ir būdai, kurių privalu laikytis norint deklaruoti atitiktį. Be to, jame nustatytas produkto kokybės kontrolės būdas, kurio būtina laikytis, kad produktas galėtų būti pažymėtas CE ženklu. Apskritai, nors gamintojas iš esmės yra atsakingas už produktą ir jo nevaržo joks išorės auditas, standarte vienareikšmiškai ir aiškiai nustatyti visi daugiasluoksnėms plokštėms taikomi reikalavimai.

Plokštės tipas Lentelė. Plokščių su PUR ir PIR užpildais degumo ypatybių palyginimas („Ruukki“ pavyzdys).

SP2B 100 PU SP2B 100 X-PIR SP2E 200 PU SP2E 200 X-PIR

24 2016 Nr. 2

2015 metų rugpjūčio 8 dieną įsigaliojus atnaujintam standartui LST EN 14509:2013, visos iš gamyklų iškeliaujančios daugiasluoksnės plokštės turi atitikti jo reikalavimus. Taip pat nustojo galioti anksčiau atliktų bandymų rezultatai ir jais patvirtinti techniniai parametrai, jei šie buvo pakeisti atnaujinant standartą. Vadinasi, nebegalima platinti rinkoje produktų, kurie rinkai buvo pateikti pagal senojo standarto reikalavimus.

Poliuretano putos nebetinka Svarbiausias pagal degumo parametrus pakeitimas atnaujintame standarte – daugiasluoksnių plokščių užsidegimo bandymas. Pakeitimo svarba bus aiškesnė trumpai prisiminus senąjį procesą, kai plokštės bandinys yra veikiamas degiklio liepsna. Jei per 30 sekundžių liepsna paplinta mažesniame nei 150 milimetrų plokštės bandinio ruože, gali būti atliekamas kitas bandymas, pavyzdžiui, nustatoma degumo klasė B-s1, d0. Kitaip nei ankstesniuose bandymuose, kai liepsna būdavo veikiama plokštės bandinio plieno sluoksnių danga arba plieno lakštu, dabar

Reakcija į ugnį

Ugnies plitimas

Atsparumas

–

EI15

B-s1, d0

neplinta

EI30

–

EI15

B-s1, d0

neplinta

EI60

Užs.

Poliizocianurato putų užpildo bandinio tyrimas veikiant degiklio liepsna.

liepsnos plitimas tikrinamas veikiant užpildą tiesiogiai, taigi visai neapsaugotą plienu. Įsigaliojus atnaujintam standartui įvyks reikšmingų pokyčių rinkoje – plokštėms su poliuretano putų užpildu (PU), iki šiol populiariausioms ir pigiausioms plokštėms rinkoje, automatiškai bus nustatyta F degumo klasė, kitaip tariant, kad medžiaga degi. Nustačius tokią plokštės reakciją į ugnį, neatliekama tolesnių degumo bandymų, vadinasi, produktas negali būti priskiriamas degumo klasėms, rodančioms, kad jis neprisideda arba mažai prisideda prie liepsnos plitimo. Tokių plokščių galimas panaudojimas yra labai ribotas – tik paprastiems statiniams, kuriems nekeliami atsparumo ugniai reikalavimai. Standartas pakeistas visų pirma siekiant pagerinti priešgaisrinę saugą. Nesunku numatyti, kad daugiasluoksnės plokštės su poliuretano putų užpildu greitai išnyks iš Europos rinkos, nauji pastatai tikrai bus saugesni. Tačiau tai nereiškia, kad nesaugūs tie, kuriuose naudotos plokštės su ankstesniu užpildu. Tiesiog dabar priešgaisrinės saugos reikalavimai yra dar griežtesni.

Kokia šerdis gali būti plokštėse? Rinkoje lieka dviejų tipų putos, kurias galima naudoti daugiasluoksnėse plokštėse ir gauti nedegaus produkto klasę. Tai poliizocianurato putos (PIR) ir iki šiol Lietuvoje mažai naudotos kietosios poliuretano putos (PUR). Poliizocianurato ir kietosios poliuretano putos yra geresnės už poliuretano putas tuo, kad pasižymi mažesniu liepsnos plitimu. Be to, nustojus veikti šilumos šaltiniui jos užgęsta pačios. Tačiau dėl modifikuotos cheminės struktūros

poliizocianurato putos yra gerokai pranašesnės už visų tipų poliuretano putas: šios putos pradeda irti esant aukštesnei temperatūrai ir išskiria mažiau šilumos; jos suanglėja kaip ir kietosios poliuretano putos, tačiau yra atsparesnės ir lieka geriau sukibusios su pagrindu, taigi gaisro metu neatidengia papildomo ploto ir taip izoliuoja nuo ugnies. Svarbiausia poliizocianurato putų ypatybė, gerinanti priešgaisrinę saugą, yra tai, kad degdamos jos išskiria daug mažiau dūmų. Pasaulyje pastaraisiais metais atlikti statistiniai gaisrų tyrimai rodo, kad absoliučios daugumos mirčių per gaisrą (60–80 proc.) priežastis – įkvėpti medžiagų skilimo produktai, susidarantys dėl terminio poveikio ir gaisro, taip pat dūmų sukeltas blogas matomumas. Poliizocianurato putos geriausiai atitinka standarto EN 14509:2013 reikalavimus dėl degumo ir išskiria mažiausiai dūmų kilus gaisrui.

PIR, PUR ir PU putų bandiniai po bandymo veikiant degiklio liepsna.

Standarto reikalavimus atitinkantys produktai Įmonė „Ruukki“ pirmoji Lietuvoje nustojo tiekti plokštes su poliuretano šerdimi. Jau nuo 2015 metų liepos 1 dienos – taigi dar prieš įsigaliojant naujam standartui – „Ruukki“ gamina daugiasluoksnes plokštes tik su mineralinės vatos ir poliizocianurato putų užpildais (anksčiau ir dabar gaminamų plokščių su skirtingais užpildais parametrų palyginimą žr. lentelėje). Tiesa, pradėti naudoti poliizocianurato putas kaip užpildą įmonei „Ruukki“ nebuvo didelis iššūkis, nes šio tipo plokštes bendrovė sėkmingai gamina jau 15 metų, o apskritai daugiasluoksnes plokštes gamina jau daugiau nei 40 metų.

Daugiasluoksnių plokščių su PU putų užpildu, platintų rinkoje iki 2015 metų liepos mėnesio, bandymo degiklio liepsna rezultatai.

objektas

„k29“:

sukurtas žmonėms

Rusnė MARČĖNAITĖ

Biurų pastatas „k29“ sostinės Konstitucijos prospekto pabaigoje iškilo verslo projektų vertintojams nespėjus net padiskutuoti, kaip jiems seksis šokus vytis greta jau pradėtą ambicingą verslo centro „Quadrum“ projektą. Laimėjęs lenktynes laiku, šis mažesnio ploto, bet ne mažesnių ambicijų A klasės verslo centras jau peržiemojo pirmą žiemą, be abejo, nuviliojo ne vieną potencialų

populiariausios šiemet renginių vietos statusu.

26 2016 Nr. 2

P. Gasiūno nuotr.

kaimyno nuomininką ir mėgaujasi

Adresas: Konstitucijos pr. 29, Vilnius Projektuotojai: UAB „Archinova“, „PLH Arkitekter“ (Aleksandras Gvildys, Antanas Gvildys, Steenas Enrico Andersenas) Projektavimo metai: 2012–2015 m. Statybos pradžia: 2013 m. III ketvirtis Statybos pabaiga: 2015 m. III ketvirtis Pastato plotas: 27 728 kv. m Užsakovas: UAB „K29“

objektas

Antanas Gvildys, architektas

Aleksandras Gvildys, architektas E. Lasio nuotr.

Pirmas Lietuvoje atrijaus tipo pastatas nvesticijų valdymo įmonė „Lords LB Asset Management“, „k29“ statytojai, biurų rinkai pasiūlė viską, kas svarbiausia šiam se gmentui: patogią vietą miesto centre, gerą pasiekiamumą viešuoju transportu, erdvią automobilių aikštelę, aukščiausius standartus atitinkantį patalpų funkcionalumą, komforto lygį ir, žinoma, išskirtinės architektūros statinį. Čia įsikūrusios įmonės neabejoja, kad patrauklus biurų pastatas ne tik yra svarbus jų įvaizdžiui, bet ir padės prisikviesti į komandas geidžiamus aukštos klasės specialistus, o jų darbas bus našesnis – sąsajų tarp aplinkos kokybės bei produktyvumo mato ir psichologai. „k29“, pirmasis Lietuvoje atrijaus tipo pastatas, yra 6–8 aukštų, ovalios formos ir išsiskiria maksimaliu kiekiu natūralaus apšvietimo – šviesa sklinda ir nuo išorinių fasadų, ir nuo stikliniu nuožulniu stogu dengto atrijaus, nepalikdama tamsių zonų. Planinė pastato struktūra užtikrina lanksčias biurų suplanavimo galimybes – čia sukurtos sąlygos pastato erdves skaidyti atsižvelgiant į įvairaus dydžio nuomininkų poreikius.

28 2016 Nr. 2

Statinyje išdėstyti trys branduoliai, kuriuose suplanuoti sanitariniai mazgai, virtuvės ir evakuacinės laiptinės. Iš atrijaus patenkama į panoraminius liftus ir visus pastato aukštus jungiančią centrinę laiptinę. 2–6 aukštuose rytinę ir vakarinę pastato dalis jungia atrijuje išdėstyti tiltai.

Šimtaprocentinis iššūkis „Jau pirmame projektavimo etape su kolegomis pasakėme sau, kad darysime šitą objektą 110 procentų, negailėdami resursų, net jei tai bus mums nenaudinga finansiškai“, – pasakodamas apie projektą „k29“ užsiminė jo architektūrinės dalies vadovas, bendrovės „Archinova“ architektas Aleksandras Gvildys. Skaičiuojant pagal architektų kalendorių „k29“ projektas nuo pergalės konkurse iki realizavimo truko kiek daugiau nei ketverius metus. Architektūros konkursą laimėjo jungtinė „Archinovos“ ir Danijos architektų studijos „PLH Arkitekter“ komanda. Lietuvių ir danų bendradarbiavimas tęsiasi kone dešimt metų, nuo tada, kai į šią Kopenhagos studiją kurį laiką padirbėti buvo išvykęs Al. Gvildys.

Steenas Enrico Andersenas, architektas

Išorinis pastato fasadas, atsižvelgiant į tai, kad šalia yra stambus transporto mazgas, suprojektuotas iš dviejų sluoksnių. Ne tik architektų, bet ir konstruktorių profesionalumo pareikalavęs elementas – nuo „lūžusio“ stoglangio kabantis fasadas. Vaizdas nuo kabančios laiptinės įėjimo link.

E. Lasio nuotr.

Kiek „k29“ projekte danų, o kiek – lietuvių indėlio, anot Al. Gvildžio, įvardyti keblu: „Kai yra komanda, sunku išskirti, kiek kas ko ar daugiau padarę. Tačiau galima sakyti, kad kūrybinio indėlio buvo perpus, o didžioji dalis realaus projektavimo padaryta čia. Tiesiog jau esame gavę pasitikėjimo mandatą iš Danijos partnerių, o mūsų požiūris į architektūrą sutampa. Taip pat vyko nuolatinės konsultacijos perimant patirtį atriuminių pastatų projektavimo srityje. O jos mūsų kolegos yra sukaupę tikrai daug.“ Pergalė konkurse buvo tik didžiųjų darbų pradžia. Al. Gvildį pradžiugino kolegos architekto Audriaus Ambraso komentaras, kad galutinis rezultatas panašus į konkursinį darbą – tai yra sveikintinas, bet gana retas reiškinys Lietuvoje. Tačiau iš tikrųjų liko tik koncepcija. Nors užsakovui ir, be abejo, architektams buvo svarbu išsaugoti architektūros mintį bei estetiką, plėtojant projektą atsirado poreikis įdiegti naujų elementų ar pagerinti esamus, kad pastatas būtų maksimaliai patogus, o tai stipriai pakoregavo projektą. Architektūrinės dalies vadovas mielai mini tuos dešimt skirtumų, kurie iš pirmo žvilgsnio yra nepastebimi kitų akimis, bet leido pasiekti naują architektūrinę ir funkcinę kokybę.

Kai kurios vizijos stengiantis sukurti skraidantį pastatą utopija atrodė ir patiems architektams. Realybe jas pavertė projekto konstruktoriai.

Geriausia Vilniuje stovėjimo aikštelė Nuolat projektavimo procese dalyvavęs užsakovas pirmiausia iškėlė iššūkį perprojektuoti požeminę automobilių stovėjimo aikštelę, kad aikštelių planas būtų patogesnis ir būtų išvengta spūsčių prie įvažiavimo bei išvažiavimo rampos. Dėl to teko atsisakyti ketinimo įrengti ovalią kaip pastatas trijų aukštų aikštelę. Naujai suprojektuota dviejų aukštų racionalaus stačiakampio plano aikštelė, kurioje įvažiavimas ir išvažiavimas buvo išskirti į skirtingas puses. Dabar rampomis judama viena kryptimi, tad čia niekada nesusitinkama su kitos krypties eismu. Ovalios formos aikštelėje eismas būtų komplikuotesnis, be to, čia nebūtų tilpę tiek automobilių, kiek reikėjo verslo centrui. Naujas sprendimas buvo sunkiau įgyvendinamas ir brangesnis, tačiau geresnis funkcionalumas investicijas atperka. Nuomininkai dabar juokauja turintys geriausią Vilniuje stovėjimo aikštelę. „Čia yra tas geras ir ne itin dažnai pasitaikantis pavyzdys, kai užsakovas išmano architektūrą, o jo keliamos užduotys architektams suteikia galimybę pasiekti geriausią rezultatą“, – replikavo Al. Gvildys.

Grandininės projekto korekcijos

Šviečiant saulei lenktos pastato sienos mirguliuodamos kuria optinę apgaulę.

Dar vienas monolitinių gelžbetonio konstrukcijų su vėliau įtemptais lynais sąlygotas privalumas – galimybė sumažinti matomų kolonų skaičių.

30 2016 Nr. 2

Stogo nuolydžio kampas ir nuolydžio kryptis pakeisti ir dėl architektūrinių, urbanistinių bei funkcinių išskaičiavimų: reikėjo tiksliau suorientuoti pastatą Šeškinės kalvų ir Konstitucijos prospekto požiūriu, tai padarius stogo diskas geriau matomas žvelgiant nuo senamiesčio pusės, dar viena stogo perprojektavimo priežastis buvo sprendimas pakeisti liftų vietą sukeliant juos ir centrinę (kabančią atrijuje) laiptinę į vieną bloką. „Pirminiame projekte liftai buvo sudėti į branduolius, o atrijuje įvairiomis kryptimis buvo išdėstyti 7–8 tiltai su posėdžių ir darbo vietomis. Tuo atveju atrijaus erdvę apvaldė tiltai. Tačiau supratome, kad planai su netaisyklinga tiltų kompozicija gerai veiktų tik tuo atveju, jei viename aukšte būtų tik vienas nuomininkas. O įvykdžius užsakovo užduotį padaryti, kad kiekvienas aukštas būtų lengvai padalijamas į tris biurus, jau nebeišeitų tų jungčių priskirti kam nors vienam. Tad perprojektavome jungtis-tiltus vieną virš kito – jų liko penki. Dabar tiltai, centrinė laiptinė ir panoraminių liftų blokas veikia kaip viena sistema, jungianti automobilių aikštelę, recepciją ar atrijų su nuomojamų biurų erdvėmis“, – aiškino Al. Gvildys. Nusprendus sukoncentruoti vienoje vietoje liftų ir centrinių laiptų bloką, reikėjo pasirūpinti,

objektas

kad jis galėtų aptarnauti nuo -2 aukšto iki 8-o – esant konkursiniame projekte numatytam stogo nuolydžiui jis nebūtų galėjęs pakilti iki viršutinio aukšto, nebūtų užtikrintas saugus atstumas liftui sustoti ir pan., o viršutiniame aukšte nebuvo galimybės ir įrengti dviejų evakuacinių išėjimų į laiptinę. Taip įvairūs parametrai pakoregavo stogo kampą, tuo pačiu – ir pastato formą. Per kelerius metus nuo konkurso iki projekto įgyvendinimo galėjo užsimiršti ir tai, kad konkursiniame darbe buvo numatyta įėjimą pabrėžti lyg vėjo kilstelėtu fasado sijonu. Dėl įvairių priežasčių tos idėjos atsisakius, veidą ovaliam pastatui nuspręsta suteikti iškertant vertikalų plyšį ties įėjimu taip, kad išorinis dvigubo fasado sluoksnis išlaikydamas ovalo kreivę liktų savo vietoje tarsi plevendamas ore. Taip suformuota vizualinė trauka į pastatą. Darbo patalpas ribojantis fasadas buvo nustumtas į antrą planą. Ant sklendžiančio išorinio

fasado atsirado ir tinkama vieta pakabinti čia biurus besinuomojančių įmonių logotipus. Pakabinus juos kitoje fasado zonoje, kam nors sėdint prie darbo stalo būtų tekę žiūrėti į jų neparadinę pusę, atkreipė dėmesį architektas. Tokia pat logika vadovautasi ir ieškant vietos šiaurės vakarų fasado zonoje – ten logotipų konstrukcijos sumontuotos 8 aukšto palubėje taip, kad iš biurų patalpų jų nesimatytų.

Sėkmingas konstruktyvo pasirinkimas Pirminėje projekto versijoje buvo suprojektuota surenkamoji karkaso konstrukcija, kuri Europoje yra žinoma kaip greitesnis ir pigesnis statybos būdas. Tačiau tuo metu, pasak Al. Gvildžio, šalies rinkoje buvo situacija, kai pigesnės buvo vėliau įtemptos monolitinės gelžbetonio konstrukcijos – surenkamąsias pabrangino Skandinavijos užsakymai.

Architektai pakeitė sprendinį ir tuo džiaugiasi: pirmiausia pastatas pažemėjo – iš anksto įtempto, surenkamojo gelžbetonio konstrukcija yra kur kas masyvesnė, tad kiekviename aukšte buvo sutaupyta 10 ar 15 cm aukščio, vadinasi – ir apdailos medžiagų. Be to, dėl to pagerėjo pastato proporcijos. Svarbu ir tai, kad sumažėjo ir požeminei automobilių aikštelei įrengti reikalingas duobės gylis, kartu sutrumpėjo rampos ir kt. O sutaupytus pinigus buvo galima skirti geresnės kokybės fasadui ar kitiems poreikiams. Galimybė sumažinti duobės gylį buvo svarbi ir dėl to, kad pastatas yra teritorijoje, kurioje apstu vandens versmių – per pastaruosius tūkstantmečius čia prakeliavo Neries vagos kilpa, kadaise siekusi „Siemens“ arenos teritoriją – ten ir dabar yra tvenkinių – senosios vagos likučių. Tos pačios vagos likutis yra ir tvenkinys, prie kurio šiuo metu kuriamas Japoniškas sodas. Taigi po visa automobilių aikštele teko įrengti galingą

BFL / A. Ufarto nuotr.

Tik prie gelžbetonio perdangų prijungta laiptinė tarsi sklendžia atrijaus erdvėje.

Architektai dirbo tikėdami, kad siekiant švaros ir lengvumo įspūdžio svarbu suderinti kiekvieną detalę – iki varžto. 32 2016 Nr. 2

drenažo sistemą, o kasant gilesnę duobę būtų reikėję dar galingesnių įrenginių. Dar vienas monolitinių gelžbetonio konstrukcijų su vėliau įtemptais lynais sąlygotas privalumas – galimybė sumažinti matomų kolonų skaičių. „Pirminiame variante su surenkamuoju karkasu neišvengiamai būtų reikėję įrengti kolonas ir ties vidiniu, ir ties išoriniu perimetru, o projektuodami monolitines konstrukcijas kolonas galėjome įtraukti į vidinį žiedą (didelė dalis pastato iškabinta konsoliškai) ir taip sukurti vizualiai lengvesnį pastatą. Kitas dalykas, kad tai leido projektuoti didesnius tarpatramius, taigi palengvinti konstrukciją“, – aiškino Al. Gvildys.

Reikšmingas konstruktorių indėlis Pasitaikius progai apsilankyti „k29“ verta atkreipti dėmesį ir į plieno konstrukcijų grakštumą. Stoglangius laikanti konstrukcija pažiūrėjus iš apačios atrodo liauna kaip lango rėmas. Tokia ir yra – vos 15 centimetrų pločio (bet 68 centimetrų aukščio). „Daugumoje tokio tipo stoglangių pavyzdžių užsienio objektuose nepamatysi nei tokio žingsnio, nei tokio plonumo sijų, – patikino architektas. – Mums norėjosi išskirtinio lengvumo. Stoglangio sijų išdėstymo modulį padiktavo liftų blokas – šachtų matmenys, nes stoglangio plieno konstrukcija yra tiesiogiai susieta su liftų konstrukcija. Tai lėmė stogo dalijimą 4,4 metro ilgio žingsniais.“ Al. Gvildys pripažino – kai kurios vizijos stengiantis sukurti skraidantį pastatą utopija atrodė ir patiems architektams. Realybe jas pavertė projekto konstruktoriai – bendrovė „ASD project“, konkrečiai – konstruktoriai Virmantas Juocevičius ir Vytautas Cvirka. Padrąsintas konstruktorių, projektus architektas jiems siuntė nubraižęs taip, kaip atrodytų gražiausiai. Ir kaskart nustebdavo iš jų gavęs projektą, kur nepakoreguotas nė vienas centimetras.

P. Gasiūno nuotr.

Plėtojant projektą atsirado poreikis įdiegti naujų elementų ar pagerinti esamus, kad pastatas būtų maksimaliai patogus, o tai stipriai pakoregavo kai kuriuos sprendinius.

Verslo centras „k29“ tapo populiaria renginių vieta.

„Tiek, kiek konstrukcijoms reikėjo plieno, tiek konstruktoriai sutalpino virintų sijų viduje. Tas pat ir su kabančia laiptine – ją sudarantys elementai yra itin liauni, ir ji neturi jokių atramų. Prijungta tik prie gelžbetonio perdangų ji tarsi sklendžia atrijaus erdvėje. Žiūrėdamas į konstrukcijas tų visų detalių galbūt nesuvoki, bet šių sprendimų visuma lemia, kad atsiranda švaros ir lengvumo įspūdis“, – komentavo Al. Gvildys. Dar vienas ne tik architektų, bet ir konstruktorių profesionalumo pareikalavęs elementas – nuo „lūžusio“ stoglangio kabantis fasadas. Konstruktoriams irgi pavyko sukonstruoti jį itin lengvą, nenukrypstant nuo architektų sumodeliuoto trimačio modelio. „Mums norėjosi, kad viršutinė, fasadą laikanti, sija išliktų identiška kitoms stoglangio sijoms – nebūtų itin masyvi, nors tai lyg ir neišvengiama, kai pakabinamos tokios apkrovos. Tačiau stambumo pavyko išvengti sukūrus unikalią konstrukcinę schemą. Ažūrinė plieno profilių, templių ir stiklo konstrukcija dalį savo svorio perduoda į gelžbetonio karkasą ties kiekvienu pastato aukštu. Taip sumažintos apkrovos, tenkančios

viršutinei sijai, ir įgyvendinta architektūrinė idėja, kad stoglangis ir fasadas tarp vidaus kiemelio bei atrijaus yra tarsi vienas audinys, tiesiog sulenktas 90° kampu“, – pasakojo Al. Gvildys. Didelis darbas buvo suprojektuoti lenktus stiklo paketus, dėl kurių buvo nemažai diskusijų, sąlygotų nemažos jų kainos. Visame pastate lenktų stiklo paketų susidarė daugokai, tad teko pasistengti siekiant grožio ir kainos balanso. „Pavyko taip apskaičiuoti fasadų segmentaciją, kad jų reikia labai mažai – žiūrėdami gal ir nepastebėsite, kuris lenktas, o kuris – ne. Ir tokių skaičiavimų šiame pastate buvo labai daug, – pripažino Al. Gvildys. – Tačiau šiame projekte viskas buvo išpaišyta iki varžto, todėl visi galai visur suėjo.“ Architektūrinės dalies vadovas atkreipė dėmesį – nors neretai tenka girdėti nuomonių, kad elipsės formos pastate problemų turi kelti ne tik lenkti stiklai ar nestandartinės pertvaros, bet ir struktūros planavimas, vis dėlto tos įmonės, kurios atliko bandomuosius planavimus „k29“ ir konkurentų objektuose, daugeliu atvejų rinkosi pirmąjį, nes čia sudėlioti reikiamas funkcijas pavyko efektyviau.

Apibrėžkite saugumą naujai. Kurkite ateitį. Skaitmeninis – individualus – tarptinklinis. Apsaugos sistemų technologijos, skirtos pastatams, tampa vis labiau kompleksiškos. „Light + Building“ parodoje pristatomi įvairiapusiški tarpsisteminiai sprendimai, atitinkantys augančius saugumo reikalavimus. Where modern spaces come to life. www.light-building.com info@lithuania.messefrankfurt.com Tel. +370 5 213 55 34

34 2016 Nr. 2

Litauen - lit

Išorinis pastato fasadas, atsižvelgiant į tai, kad artimoje aplinkoje yra stambus transporto mazgas, suprojektuotas iš dviejų sluoksnių ir kaip kiautas apsaugo pastate dirbančius žmones nuo triukšmo, oro taršos bei atmosferos poveikio. Be šių praktinių ypatybių, sudėtingos konfigūracijos fasadas suteikia pastatui išskirtinę trimatę architektūrą, darniai įsiliejančią į modernaus Vilniaus verslo centro siluetą. Vidinio kiemelio ar atrijaus fasadas yra vienasluoksnis, bet irgi skirtas tam tikroms akustinėms užduotims spręsti – garso izoliacija integruota į atrijaus balkonų turėklų sistemą. Apie akustiką galvota ir renkantis standumo branduolių apdailą, biuruose suprojektuotos akustinės lubos, žingsnių aidą sugeria kiliminė danga, papildomų sprendinių įsirengdami atviro tipo biurus ieškojo ir patys nuomininkai. Komfortiškam darbui svarbus ir geras mikroklimatas – subalansuotas oro vėdinimo ir kondicionavimo bei kitų inžinerinių sistemų darbas. Verslo centre „k29“ ŠVOK sistemos, saulės kontrolė (automatinės fasadų žaliuzės ir pan.) sujungtos į vieną visą pastatą valdančią sistemą, vadinamą BMS (ang. Building management system). Pavyzdžiui, vasarą nakties metu, kai oras smarkiai atvėsta, automatiškai atsivers specialiai tam skirti langai fasade ir stoglangyje, tokiu būdu bus sukurtas tarsi kamino traukos efektas. Vėsus oras, cirkuliavęs pastate, atvėsins ir išvėdins patalpas. O susirinkus darbuotojams oro kondicionavimo sistema neveiks tol, kol automatiniai davikliai fiksuos komfortiškas mikroklimato sąlygas. Veikiant visoms inžinerinėms sistemoms atidarinėti langus neteks. Tačiau gal bus proga per pertrauką išeiti į lauką – įvertinus tai, kad šioje Konstitucijos prospekto dalyje trūksta kraštovaizdžio architektūros elementų: grindinių, žaliųjų erdvių, mažosios architektūros, buvo suprojektuota žalios paupio teritorijos atmosferą pratęsianti verslo centro aplinka – „k29“ parkas. Architektai pabrėžė – siekiant, kad pastatas darniai įsilietų į formuojamos architektūrinės kalvos papėdę, buvo svarbu atsižvelgti į supantį gamtinį karkasą: Neries vingį ir žaliąsias erdves ties juo, Šeškinės ozą, būsimą Japonišką sodą. Numatyta, kad parkas taps jungiamąja grandimi tarp šių objektų. Ir tikimasi, kad „k29“ projekto plėtotojų apželdinta teritorija, specialios ir ramaus, ir aktyvaus poilsio zonos trauks pro šalį keliaujančius miestiečius – projekto šūkis – „Sukurtas žmonėms“ – skirtas ne tik pastato nuomininkams.

trumpai Investicijų valdymo įmonės „Lords LB Asset Management“ fondas „Lords LB Baltic Fund II“ į projektą „k29“ investavo 32 mln. eurų. 1,21 mln. eurų investuota į viešąją erdvę aplink pastatą. Tai – projekto plėtotojų indėlis į miesto infrastruktūrą. Verslo centre įsikūrė 9 tarptautinės bendrovės: draudimo bendrovė AIG, vertybinių popierių biržų operatorius „Nasdaq“, IT paslaugų įmonė „TIA Technology“, audito, mokesčių ir verslo konsultacijų bendrovė KPMG, „Pohjola“ bankas, draudimo bendrovė „Seesam“, skolų valdymo įmonė „Lindorff“, išperkamosios nuomos bendrovė „UniCredit Leasing“, buitinių ir komercinių prietaisų gamintojas „Miele“. Iš viso pastate įrengtos 1253 darbo vietos, nuomojamas biurų plotas siekia 15 tūkst. kvadratinių metrų. Verslo centre yra įrengta moderni 150 vietų konferencijų salė, 170 vietų restoranas, 385 vietos požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje ir dar 197 – šalia pastato.

Verslo centras „k29“ šiemet įtrauktas į antrojo atviros architektūros savaitgalio „Open house“, kuris vyks balandžio 23–24 dienomis, programą. Tikslios lankymosi valandos vėliau bus paskelbtos www.openhouse.lt

E. Lasio nuotr.

Svarbiausia pasaulyje apšvietimo ir pastatų technologijų paroda

Dėmesys komforto elementams

DU: 05.02.2016

Frankfurtas prie Maino

1646-016_LB_Sicherheitstechnik_Statyba_i_Architektura_81_7x290 • CD-Rom • ISO 39 • CMYK • cp: 04.02.2016

2016 03 13 – 18

k29

Užs.

Projekto mastą nusako ne pastato dydis, bet užduotys Aštuonių aukštų biurų pastato ir 2 požeminių automobilių stovėjimo aukštų, 27 tūkst. kvadratinių metrų ploto vienatūrio pastato su atrijumi monolitinių gelžbetonio konstrukcijų su išankstinio įtempimo monolitinėmis gelžbetonio perdangomis įrengimas – ši rangovo, bendrovės „Veikmės statyba“, specialistų ir darbuotojų užduotis projekte „k29“ atlikta sėkmingai ir laiku. Tačiau tai, pripažino bendrovės direktoriaus pavaduotojas Vidas Gedžius, buvo techniškai vienas sudėtingiausių įmonei šios rūšies darbų. Pirmasis statinio išskirtinumas – architektų sprendimas antžeminę ovalinę pastato dalį įrengti ant rombo formos automobilių stovėjimo aikštelės – suprojektuotas nesutampantis kolonų tinklas. Todėl tam, kad antžeminė pastato konstruktyvo dalis perduotų apkrovas pamatams ties automobilių aikštelės nuline altitude, bendrovei „Veikmės statyba“ teko per visą automobilių stovėjimo aikštelės perdangos ilgį įrengti atvirkštines monolitines sijas su didelio patvarumo trosais. Visi verslo centro „k29“ statytojai mini išskirtinių sprendimų pareikalavusią ovalinę pastato formą su 9 metrų ilgio kolonų tarpatramiu, o „Veikmės statybai“ teko įvertinti ir tai, kad stogas suprojektuotas pasviręs su dideliu nuolydžiu ir dideliame, vietomis net 7 metrus siekiančiame, aukštyje. Lieti monolitinę konstrukciją reikėjo detaliai apskaičiavus kiekvieną technologinį

Biurų pastato „k29“ konstrukcijų planas. Užsakovas – UAB „K29“, projektavimas – UAB „Archinova“, konstrukcijos – UAB „ASD Project“.

darbų procesą ir eiliškumą, ypač rūpinantis darbų saugos priežiūra – įvertinant tai, kad montuojant konstrukcijas betonas gali slysti, taip sudarydamas pavojingas apkrovas, tenkančias klojiniams. Betonuojama buvo nepertraukiamo liejimo būdu vienodai liejant betoną per visą pasvirusį stogą. Konstruktyve buvo įrengtos betono gaudyklės, klojiniai buvo sumontuoti su užinkaruotomis atotampomis. Kitas pastato ypatumas – dideli tarpatramiai – lėmė tai, kad konstruktyvas buvo statomas naudojant armatūrinius lynus ir atliekant įtemptą armavimą, kai konstrukcija betonu užpilama dar

neįtempus lynų – jie įtempiami betonui pasiekus tam tikrą projektinį stiprį. Biurų pastate „k29“ technologiškai sudėtingų konstrukcijų įrengimo iššūkį įveikusi „Veikmės statyba“ šiandien panašaus sudėtingumo darbus atlieka dar dviejuose objektuose Vilniuje – verslo centruose „Quadrum“ ir „Green Hall 2“.

El. p. info@veikmesstatyba.lt www.veikmesstatyba.lt

k29

Užs.

Patirtis kaupiama ne tik generalinio rangovo pozicijoje Daugelio sudėtingų statybos projektų generalinis rangovas – bendrovė „Naresta“ – didesnėje „k29“ pastato dalyje įrengė bendrojo naudojimo patalpas: laiptines, komunikacijų, liftų šachtas, sanitarinius mazgus. Daugiausia inžinerinio darbo pareikalavo „Nasdaq“ biuro įrengimas: teko koordinuoti atskirų inžinerinių sistemų rangovų ir kitų subrangovų darbus. Bendrovė „Naresta“ taip pat įrengė pastate įsikūrusios bendrovės „Miele“ patalpų aukštos kokybės apdailą. Ar 20 metų patirtį turinčios įmonės specialistai čia turėjo galimybę įgyti naujos patirties? Visų verslo centro „k29“ statytojų profesionalumo

pareikalavusi elipsinė pastato forma „Narestos“ meistrams nebuvo naujiena. „Buvo įdomu, bet negaliu sakyti, kad daug sudėtingiau – tiesiog teko įrengti deformacines siūles, kiek kitaip aptaisyti konstrukcijas, dažniau derinti savo darbus su architektais. Esame tai darę“, – sakė bendrovės „Naresta“ statybos projektų vadovas Aleksandras Ščensnovič. Bendrovės specialistai gyrė projektuotojų sprendimą įrengti surenkamąsias gipso plokščių grindis, o tai leido dalį komunikacijos ir inžinerinių tinklų nutiesti po surenkamosiomis grindimis, ant reguliuojamo aukščio kojelių. Pastate,

kuriame daugelis sienų – stiklinės, tai buvo vienintelis būdas nuvesti tinklus iki darbo vietų ir užtikrinti kur kas paprastesnę, palyginti su liejamosiomis, grindų eksploataciją.

UAB „Naresta“ Šiaulių g. 1, LT-01133 Vilnius Tel. +370 5 262 5500 Faks. +370 5 262 5533 El. p. info@naresta.lt www.naresta.lt

Užupio g. 30, LT-01203 Vilnius, Lietuva Tel. +370 5 272 5308; faks. +370 5 272 1062; mob. +370 615 13 669 36 2016 Nr. 2

info@deltanova.lt

k29

Užs.

Patikimos inžinerinės pastato sistemos – sėkmingo eksploatavimo garantas Bendrovė „Caverion Lietuva“ verslo centre „k29“ suprojektavo ir įrengė visas pagrindines pastato vidaus inžinerines sistemas, t. y. šildymo, vėdinimo, vėsinimo, vandentiekio ir nuotekų, automatikos bei silpnųjų srovių sistemas. Inžinerinės verslo centro sistemos sujungtos į modernią pastato valdymo sistemą (ang. Building Management System – BMS), kuri leidžia stebėti ir valdyti visų

pastato inžinerinių įrenginių darbą nuotoliniu būdu. Patalpoms vėsinti sumontuotos šaldymo sijos, kurios garantuoja maksimalų komforto lygį ir tylų darbo režimą. Pastate įrengtos lauko žaliuzės, kurios yra automatiškai valdomos pagal saulės padėtį. Verslo centre „Caverion Lietuva“ specialistai įdiegė ir silpnųjų srovių sistemas. Gaisro signalizacija, saugos signalizacija, praėjimo kontrolė,

vaizdo stebėjimas, evakuacinis įgarsinimas, elektroniniai ryšiai, taip pat aspiracinės gaisro aptikimo ir dujinio gesinimo sistemos užtikrina patikimą bei saugų pastato eksploatavimą.

UAB „Caverion Lietuva“ Tel. +370 5 273 8200 El. p. info@caverion.lt www.caverion.lt

Geriausias argumentas užsakovui – jau įgyvendinti projektai Iki šiol daugiausia kavines ir parduotuves prekybos centruose įrenginėjusi bendrovė „Domasta“ verslo centro „k29“ projekte praplėtė savo veiklos barą – jos meistrai įrengė kompanijų „Nasdaq“ (vieną iš dviejų biuro aukštų), „Seesam“, „Pohjola“, „TIA technology“, „KPMG Baltics“ biurus ir pirmo aukšto kavinę-restoraną. „Domasta“ statė visas gipso pertvaras, atliko dažymo darbus, klojo kilimus, klijavo plyteles.

Pasak „Domastos“ direktoriaus Manto Žemaičio, bendrovės vizitine kortele, padėjusia laimėti tiek daug rangos darbams pirkti organizuotų konkursų, tapo pirmas jos įrengtas biuras kompanijai „Seesam“. Pasitvirtino posakis „Darbas meistrą giria“. Kituose biuruose, kur bendrovei buvo irgi patikėta vidaus apdaila, „Domasta“, atlikusi didesniąją dalį darbų, taigi – turinti ir garantinę bei draudiminę atsakomybę, jau vykdė ir interjerų įrengimo projektų valdytojo funkcijas.

Bendrovės „Kerista“ generalinis direktorius Edmundas Vaičiulis pripažino – tai buvo įdomus projektas, naudojant nestandartines medžiagas ir nelietuvišką spalvingą koloritą. Projektuotojų sukurtą įvairiaspalvį takų raštą iš granito trinkelių „Keristos“ meistrai dėliojo lyg mozaiką. Tai kiekvienam praeiviui matomi darbai, tačiau teritorijos naudojimo komfortas priklauso ir nuo „Keristos“ specialistų įvykdytų iš pirmo žvilgsnio nepastebimų užduočių: paviršinio vandens surinkimo sistemos, kitų lauko tinklų įrengimo.

UAB „Domasta“ Tel. +370 5 259 1012 El. p. info@domasta.lt www.domasta.lt

k29

holuose, laiptų aikštelėse ir penkiuose rytinę bei vakarinę pastato dalis jungiančiuose tiltuose. Pasak salono „Europos parketas“ vadovo Tomo Žiburkaus, jo įmonės atstovaujamos Danijos kompanijos „Junckers“ gaminiai užsakovams įtiko ne tik dėl estetinių, bet ir dėl konstrukcinių ypatumų. Taupant laiką vietoj pagrindų lyginimo buvo nuspręsta naudoti aukščius gulekšniais su specialiomis išlyginamosiomis atramomis

Užs.

Darbų atlikimo terminai čia nebuvo gailestingesni nei, tarkime, tada, kai Lietuvai rengiantis pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai „Keristai“ teko operatyviai rekonstruoti reprezentacinę sostinės Šventaragio gatvę. Ir tąkart, ir projekte „k29“ darbai baigti laiku.

UAB „Kerista“ Tel. +370 5 213 5524 El. p. kerista@kerista.lt www.kerista.lt

Bendrosiose verslo centro zonose – ąžuolo masyvo grindys Medines grindis siūlančio, įrengiančio ir prižiūrinčio salono „Europos parketas“ (UAB „Sitoma“) veiklos istorijoje jau yra tokių solidžių objektų kaip „Siemens“ arena, Valdovų rūmai ar Vilniaus universitetas. Dar vienas istorijos įrašas – sostinės verslo centras „k29“. Šiam objektui salonas „Europos parketas“ tiekė ir įrengė medines grindis. Truputį balinto ir lakuoto ąžuolo masyvo lentos sugulė bendrosiose zonose: „k29“ liftų

Užs.

Darbų kokybe nuolat rūpinosi du darbų vadovai, dėl atskirų sprendimų, papildomų darbų eigos ir kontrolės į objektą vykdavo projekto vadovas. „Domasta“ stengėsi ne tik dėl vieno projekto – įmonė tikisi tęsti veiklą įrengdama biurus.

Biurų komplekso aplinka – ir miestiečių patogumui Bernardinų sodo pavyzdys parodė, kad vilniečiai vertina mieste atsirandančią sutvarkytą infrastruktūrą, patrauklias žaliąsias erdves. Verslo centro „k29“ projektuotojai tikisi, kad į miesto kontekstą darniai įsilies ir pastatas, ir jo aplinka, o teritoriją raižantys takai taps pėsčiųjų ar dviratininkų jungtimis tarp Konstitucijos prospekto, Neries pakrantės ir būsimo Japoniško sodo. Todėl tokie svarbūs buvo bendrovės „Kerista“ vykdyti teritorijos tvarkymo ir lauko tinklų įrengimo darbai.

k29

Užs.

reguliuojančią „Junckers“ sistemą, ant kurios medinės lentos turėjo būti sumontuotos greitai ir kokybiškai, kompensuojant pagrindo nelygumus ir pakeliant dangą į reikiamą aukštį.

UAB „Sitoma“ Tel. +370 5 261 7158 El. p. tomas@europarketas.lt www.europarketas.lt 37

interjeras

Modernaus biuro samprata: dirbti kaip namie Rusnė MARČĖNAITĖ

Lubų dizainas, galimi pertvarų dizaino variantai, durų aukštis, kabinetų ir posėdžių kambarių formavimo, darbo vietų dėstymo, apšvietimo dizaino principai, galimų naudoti medžiagų ir jų spalvų sąrašas, vietos ir elementai, kurių negalima transformuoti – verslo centro „k29“ nuomininkų biurus projektavusiems interjero architektams teko atsižvelgti į pastato architektūrinės dalies autorių parengtą interjero dizaino koncepciją. Tačiau ji neišvengiama siekiant vizualinio pastato vientisumo.

38 2016 Nr. 2

Dėl ovalinės pastato formos suapvalėjo ir interjero išraiška.

BFL / A. Ufarto nuotr.

„Nasdaq“ biuras užima 2 aukštus.

Užduotis – vieninga biurų stilistika ompanijos „Nasdaq“, užimančios du iš aštuonių šio pastato aukštų, biurą su kolegomis iš Ambraso architektų biuro – Audriumi Ambrasu ir Jonu Motiejūnu – projektavusios architektės Vikos Pranaitytės nuomone, jiems, kaip interjero autoriams, pasisekė visapusiškai: stilistiškai artimi pasirodė daugelis vidaus erdvių dizaino koncepcijoje siūlomų sprendimų, užsakovai rinkosi patiems architektams patrauklų skandinavišką stilių ir buvo nusiteikę investuoti į kokybišką interjerą. Norėdami parodyti siektiną standartą ir supažindinti su kompanijos tradicijomis, užsakovai – vertybinių popierių biržų operatorius ir kapitalo rinkų technologijų tiekėjai, Vilniuje nusprendę įkurti Technologijų ir verslo kompetencijų centrą – interjero architektus pakvietė į „Nasdaq“ biurą Stokholme. Ten jis įrengtas sename industriniame pastate, milžiniškose buvusios mašinų gamyklos „Ford“ erdvėse. „Tai, kad ten senas, o čia – visiškai naujas pastatas, nereiškia, kad negalima sukurti kompanijos įvaizdžio tęstinumo, – sakė V. Pranaitytė. – Interjero architekto užduotis tokiu atveju – perkelti esminius sprendinius, kurie atspindi tam tikrus užsakovo standartus: darbo vietų grupavimo, paties biuro pulsavimo, kitų įpročių – valgymo, poilsio – tenkinimo, baldų stilistikos. Visi tie elementai, pritaikyti ir transformuoti naujomis sąlygomis, leidžia sukurti atpažįstamą kompanijų stilių.“

Apie „Nasdaq“ biurą: 2 aukštas: Plotas – 2217 kv. m Darbuotojų – 200 3 aukštas: Plotas – 2217 kv. m Darbuotojų – 164 Didžioji virtuvė – 134 kv. m

Vika Pranaitytė, architektė

Audrius Ambrasas, architektas

Jonas Motiejūnas, architektas

Darbas bendroje erdvėje neturi varginti „Nasdaq“ biure verslo centre „k29“ įsikūrė beveik 400 darbuotojų. Antrame pastato aukšte – bendrosios biuro patalpos, trečiame – klientų priėmimo zona su pasitarimų kambariais ir kitomis reikalingomis patalpomis. Faktas, kad teks projektuoti elipsės formos pastate, kuriame beveik nėra stačių kampų, interjero architektus iš pradžių trikdė. „Lenktos formos dažniausiai neracionalios ir sunkiai suplanuojamos, o šiuo atveju lenktas yra ir fasado, ir atrijaus perimetras“, – aiškino V. Pranaitytė. Vis dėlto architektai prisijaukino erdves. „Viskas puikiai išsprendžiama, kai priimi žaidimo taisykles“, – pripažino projekto bendraautorė. Interjero sprendimai nesugadino pastato peršviečiamumo įspūdžio. Pirmiausia todėl, kad čia neprireikė įrengti daugybės uždarų patalpų konfidencialiems pokalbiams. Biure visur atviros erdvės – „Nasdaq“ vadovai, pasak V. Pranaitytės, pabrėžė, kad nesvarbu, koks darbuotojo rangas, visi turi sėdėti vieni šalia kitų. Todėl buvo ypač svarbūs akustikos sprendimai gerinant garso izoliaciją ir tarp darbo vietų, ir atskirose zonose. Efektyviai veikia akustinės, veltiniu aptaisytos pertvaros tarp darbo stalų, gerai garsą sugeria medis – jo gana daug panaudota sienoms apdailinti. Garsą sugeria ir kilimu uždengtos grindys – užsakovų pageidavimu visame biure, išskyrus kelias rekreacines zonas, paklota antialerginė aukštos kokybės kiliminė danga. Pagaliau yra ir specialių kambarėlių kolegų diskusijoms, pakalbėti galima ir rekreacinėse, atsigerti vandens ar tiesiog atsitraukti nuo darbo stalo skirtose, zonose, įrengtose vidinėje pastato pusėje aplink atrijų.

Užs.

Kiliminės plytelės – estetiškas ir racionalus pasirinkimas Jau ketvirti metai dažniausias bendrovės „Vaineta ir partneriai“ klientų pasirinkimas biurams įrengti – kiliminės dangos plytelėmis. Tokio tipo kilimines dangas bendrovė tiekė ir dviejų verslo centro „k29“ nuomininkų – AIG ir „Nasdaq“ – biurams. Pasak įmonės Vilniaus regiono vadovo Algimanto Veniulio, bene svarbiausias šių dangų privalumas – sunaudojimas beveik nepaliekant atliekų. Elipsės formos „k29“ pastate medžiagos prireikė apie 20 proc. daugiau, bet pasirinkus ritininę dangą išeiga būtų dar du kartus didesnė.

40 2016 Nr. 2

„Nasdaq“ biure panaudotos Olandijos gamintojo „Interface“ sintetinės, bekvapės, antistat inės dangos, atitinkančios aukščiausius atsparumo ir degumo klasės reikalavimus. Neabejotinas kiliminių plytelių privalumas – patogesnis ir pigesnis transportavimas. Viena 50 x 50 kvadratinių centimetrų pločio medžiagos pakuotė sveria 27 kilogramus, tad, kitaip negu naudojant ritinines dangas, čia netenka galvoti, kaip apsieiti be specialių matmenų lifto. Beje, kiliminės dangos plytelėmis buvo vienintelis logiškas sprendimas „k29“ biuruose, kur

dėl patogesnės inžinerinių tinklų eksploatacijos grindys sumontuotos iš taip pat suskaidytų surenkamųjų gipso plokščių. Kiliminės dangos plytelėmis vertinamos ir dėl neribotų raštų komponavimo galimybių, ir dėl paprastesnės priežiūros. Stipriai sutepus galima tiesiog pakeisti plytelę. www.vaineta.lt El. p.: Vilnius@vaineta.lt, Kaunas@vaineta.lt, Klaipeda@vaineta.lt

Mediniuose branduoliuose šalia darbo vietų – virtuvėlės atsigerti vandens ar suvalgyti vaisių.

Biuro darbuotojams rekomenduojama pasinaudoti galimybe dirbti stovint prie pakeliamų stalų.

Kai kurie biuro fragmentai – lyg iš filmų apie kosmoso užkariavimą.

Interjero sprendimai nesugadino pastato peršviečiamumo įspūdžio. Pirmiausia todėl, kad čia neprireikė įrengti daugybės uždarų patalpų konfidencialiems pokalbiams. 41

interjeras

Pasivaikščioti – iki virtuvės Rekreacinę funkciją iš dalies atlieka ir abiejuose biuro aukštuose įrengtos virtuvės. Architektai nustebo išgirdę užsakovų pageidavimą turėti tik po vieną virtuvę aukšte – tokio dydžio biuro patalpose jie būtų siūlę įrengti jas dvi skirtinguose pastato poliuose. Vis dėlto, „Nasdaq“ atstovų įsitikinimu, žmonėms darbo metu reikia pajudėti bent tiek, kiek trunka nueiti iki virtuvės. Be to, turėti vieną didelę virtuvę yra funkcionalu – ji tampa daugiafunkce – skirta ne tik valgyti, bet ir bendrauti, įvairiems renginiams, pristatymams. Viena dviejų virtuvių – net 134 kvadratinių metrų ploto. Čia galima prisėsti ne tik prie standartinių stalų, bet ir prie baro, ir prie darbuotojų jau pamėgtos vadinamosios virtuvės salos, yra minkštų krėslų. Vienas sveikintinų standartų, atkeliavusių iš Stokholmo biuro, interjero architektų vertinimu, yra susijęs su požiūriu į darbo vietos ergonomiką. „Nasdaq“ Vilniaus biuro darbuotojai, kaip ir jų kolegos Stokholme, dirba prie reguliuojamų, elektra valdomų stalų, kad pasikėlę juos galėtų dalį dienos dirbti stovėdami. Anot interjero autorių, Švedijoje darbo normose rekomenduojama, kiek laiko reikėtų dirbti sėdint, o kiek – atsistojus. Mat pakeitus poziciją pagerėja kraujo apytaka, pailsi raumenys, pasikeičia nuotaika – nauda sveikatai visapusiška.

Šiame biure visi baldai turi medines kojas, kabo užuolaidos, stovi toršerai. Norėjosi kuo daugiau naminių akcentų, nutolti nuo standartinio šalto biuro įvaizdžio. 42 2016 Nr. 2

interjeras Vengė standartinių biurų elementų Daugelis „Nasdaq“ biurui išrinktų baldų buvo jau išbandyti kolegų kitose šalyse. Patogias, ergonomiškas darbo kėdes užsakovai nusižiūrėjo „Nasdaq“ biure Prancūzijoje. To biuro darbuotojams ir užsakovams jos labai patinka, todėl interjero architektai patikėjo, kad kėdės bus patogios ir dirbantiesiems Vilniuje. Gavusi galimybę bendradarbiauti su pripažintais skandinaviškų baldų gamintojais, Ambraso architektų biuro komanda džiaugėsi tuo, kad baldai bus gero dizaino, kokybiški, šilti ir jaukūs. „Šiame biure visi baldai turi medines kojas, kabo užuolaidos, stovi toršerai. Norėjosi kuo daugiau naminių akcentų ir apskritai – nutolti nuo standartinio šalto biuro įvaizdžio, išvengti tų metalinių standartinių biuro baldų elementų“, – komentavo V. Pranaitytė. Tai viena priežasčių, kodėl „Nasdaq“ biurui buvo suprojektuota ir užsakyta pagaminti daug nestandartinių baldų. Jaukią aplinką kuria ir šiltesnio atspalvio darbo vietų apšvietimas. Biuras apšviestas kitaip nei įprasta Skandinavijoje, kur dažniausiai pasirenkamas bendras, integruotas apšvietimas lubose. Naujojo „Nasdaq“ biuro Vilniuje interjero architektai sugebėjo užsakovus įtikinti, kad individu alus apšvietimas geresnis – tuomet didžiausias šviesos srautas krinta tiesiai ant kiekvienos darbo vietos ir nemeta šešėlio nuo dirbančiojo. „Ir pastato architektų, ir mūsų nuostata šviestuvus projektuoti ties kiekviena darbo vieta, taip galvojant apie darbuotojų patogumą, pritiko ir čia: įrengtas koncentruotas virš darbo vietos į reikiamą aukštį nuleidžiamas apšvietimas. Mūsų užsakovai dėl tokio sprendimo iš pradžių dvejojo, bet dabar patenkinti“, – pasakojo V. Pranaitytė.

Viena biuro virtuvė – 134 kvadratinių metrų ploto. Čia galima prisėsti ir prie vadinamosios virtuvės salos. Virtuvės iš dalies atlieka ir rekreacinę funkciją. Viena jaukiausių biuro patalpų – biblioteka.

interjeras

Biuro solidumas netrukdo funkcionalumui Kristina BUIDOVAITĖ

Dešiniajame Neries krante iškilusiame verslo biurų pastate „k29“ paskutiniai nuomininkai jaukinasi naujas patalpas. Vieni „k29“ naujakurių – išperkamosios nuomos paslaugas teikiančios bendrovės „UniCredit Leasing“ kolektyvas. Bendrovės „UniCredit Leasing“ 420 kvadratinių metrų ploto biuro interjerą patikėta sukurti architektūros studijos „Plazma“ architektams – Laurai Janavičiūtei, Ryčiui Mikulioniui ir Saulei Juknevičiūtei.

44 2016 Nr. 2

iuro interjero koncepcija, anot architektės L. Janavičiūtės, buvo kuriama kolegialiai – bendradarbiaujant architektams, užsakovams ir projekto įgyvendinimo grupei. Architektė pripažino, kad kai kuriuos interjero sprendimus padiktavo pastate įdiegtos inžinerinės sistemos ar gaisrinės saugos reikalavimai. Pavyzdžiui, visame pastate įrengtos se gmentinės pakeliamosios grindys reikalavo ir atitinkamo grindų dangos sprendimo. Po ilgų paieškų buvo parinkta išskirtinė – stačiakampės formos, solidų klasikinį kostiumo raštą primenanti kiliminė danga. Poilsio ir virtuvės zonoje paklota segmentinė medžio rašto PVC danga. Kuriant komfortišką darbo aplinką, didžiojoje dalyje verslo centro patalpų lubų apdailai panaudotos segmentinės akustinės plokštės. „UniCredit Leasing“ biure buvo derinamos akustinių ir ažūrinių lubų segmentinės plokštės. Pastarosios įrengtos atsižvelgus į priešgaisrinės saugos ir inžinerinius reikalavimus. Užsakovai, architektės teigimu, visų pirma pageidavo patogios ir malonios darbo aplinkos darbuotojams, taip pat sukurti interjerą su itališku prieskoniu, išlaikant solidumą ir rimtumą, atitinkantį įmonės įvaizdį. Užsakovų pateiktoje projektavimo užduotyje architektams buvo nurodyta suprojektuoti ir atviras biuro erdves, ir reikiamą kabinetų skaičių. Taigi dalis darbo vietų įrengta prie langų, o konferencijų ar pagalbinės patalpos nukeltos į pastato gilumą. Sienų apdailai pasirinkta švelniai pilkšva spalva. Akcentine spalva tapo juoda – juodi langų, pertvarų rėmai ir rankenos. Taip pat – šviestuvų korpusai. Hole, parinkus akcentinių spalvų kėdes, erdvė dekoruota ir raudonais bei oranžiniais akcentais. Biure vyrauja funkcionalus

Laura JANAVIČIŪTĖ, architektė

Rytis MIKULIONIS, architektas

Konferencijų ir pagalbinės patalpos įrengtos pastato gilumoje.

Apie „UniCredit Leasing“ biurą: Plotas – 421 kv. m Darbuotojų – 29

BFL / A. Ufarto nuotr.

Virtuvė – 37 kv. m

Šviestuvai sukabinti virš darbo stalų.

Erdvėms atskirti pasirinktos juodai dažyto aliuminio ir stiklo pertvaros.

bei riešutmedžio spalvos korpusiniams baldams. Juodos linijos, ryškūs akcentai recepcijos zonoje sukūrė jaukią ir kartu darbingą atmosferą. Visose darbo vietose įrengti daugiafunkciai reguliuojamo aukščio darbo stalai – tokie jau tapo įprasti Skandinavijos šalyse. Spintelės, darbo stalai, virtuvės, priimamojo baldai suprojektuoti ir pagaminti Estijoje bei Lietuvoje. Kėdės užsakytos iš italų, ispanų, portugalų gamintojų, konferencijų stalai – iš Ispanijos. Dauguma pertvarų

BFL / A. Ufarto nuotr.

apšvietimas. Šviestuvai suprojektuoti virš darbo stalų. Jaukus halogenų apšvietimas pritaikytas poilsio ir virtuvės zonoje. Architektė pripažino – dėl išraiškingos pastato plano formos – ovalo, kuri lėmė planinius ir funkcinius sprendimus, sukurti išskirtinį interjerą nebuvo paprasta. Interjero spalvas ir medžiagų pasirinkimą, anot pašnekovės, padiktavo bendra solidi stilistika. Šviesios sienos ir lubos tapo atsvara pilkiems

Kokybiški ir patogūs baldai atkeliavo iš skirtingų Europos šalių.

46 2016 Nr. 2

Biure racionaliai suplanuota poilsio ir virtuvės zona.

biure – juodai dažyto aliuminio ir stiklo. Stiklas padengtas pusiau matine arba šerkšno efekto plėvele, kai kur buvo įrengtos medinės žaliuzės. Architektė pasidžiaugė konstruktyviu darbu su užsakovais ir profesionaliais projekto vykdytojais. Šie, L. Janavičiūtės teigimu, patikėjo architektų komandos pasiūlytais sprendimais ir be didesnių korekcijų pritarė jų realizavimui. „Išties kokybišką darbo atmosferą šiame biure sukūrė racionaliai suplanuotos erdvės, kokybiški, patogūs baldai, funkcionalus ir tinkamai parinktas apšvietimas. Jaukumą, bendrą atmosferą, pridėtinį komfortą – dizaino elementai ir meno kūriniai“, – apibendrino architektė.

k29

Užs. Užs.

Biurui – išskirtinių ypatybių grindų danga Bendrovė „Statybų dailos ambasada“ – pasaulyje pripažintų Italijos, Ispanijos, Vokietijos ir kitų šalių statybinių apdailos medžiagų gamintojų atstovė Lietuvoje. Verslo centre „k29“ įrengtame finansinių paslaugų bendrovės „UniCredit“ biure panaudota Vokietijos gamintojo „Toucan-T“ oficialaus atstovo „Statybų dailos ambasada“ Lietuvos rinkai ką tik pristatyta išskirtinio dizaino kolekcijos PLANKX kiliminė danga, suskaidyta stačiakampiais, kurių matmenys – 25 (plotis) ir 100 centimetrų (ilgis). Tokių matmenų grindų dangą rinkai gali pasiūlyti tik keletas gamintojų. „UniCredit“ biure paklota grindų danga nudažyta spausdinimo būdu, pasitelkus aukšto slėgio technologiją. Biurui verslo centre „k29“ architektai pasiūlė tekstilės imitaciją, tačiau, „Statybų dailos

ambasados“ specialistų teigimu, ne mažiau populiarus yra medžio ar betono vaizdas. Vokietijos gamintojo siūloma grindų danga atitinka visus aukščiausius ilgaamžiškumo, funkcionalumo ir estetikos reikalavimus: jos dėvėjimosi klasė – 33, degumo klasė – B (Bfl-s1), antrinis grindų dangos pagrindas pagamintas iš perdirbtų žaliavų. Stačiakampiais sudalyta grindų danga ypač patogi įrengiant pakeliamąsias grindis. Jos montavimas primena parketo klojimą, taigi užsakovas gali pasirinkti – kloti jas eglute ar kitokiu specifiniu raštu. Jau daugiau kaip dešimt metų veikianti bendrovė „Statybų dailos ambasada“ gali pasiūlyti ypač gausų vidaus ir lauko apdailos produktų, skirtų profesionalams, asortimentą.

UAB „Statybų dailos ambasada“ Antakalnio g. 30, LT-10305 Vilnius Tel. +370 5 232 5127 El. p. info@sdambasada.eu

Užs.

„Duetto“ – paskutinis taškas kvartalo plėtros projekte

Sostinės Viršuliškių rajone baigiamas teritorijos konversijos projektas – iškilsiančiais verslo centrais „Duetto“ kompanija „YIT Kausta“ baigs formuoti kvartalą, kuriame kadaise buvo viena didžiausių spaustuvių Baltijos šalyse „Vilspa“.

Planus koregavo rinka rchitekto Gintaro Čaikausko nuomone, jiems nusišypsojo savotiška laimė valdyti kvartalo plėtojimą nuo pat pirmos dienos, taikytis prie aplinkos, prie kintančių verslo, rinkos sąlygų. „Pasinaudodami tuo stengiamės išlaikyti tam tikrą ansambliškumą ir kompleksiškumą funkciškai, architektūriškai bei infrastruktūriškai. Tai bus vieningai ir aiškiai išbaigtas kvartalas“, – apibūdino architektas. Bendrovės „YIT Kausta“ generalinio direktoriaus Kęstučio Vanago teigimu, „Duetto“ verslo

48 2016 Nr. 2

Stilistiškai išlaikomas pastatų vientisumas, jie visi yra vieno laikotarpio, kalbasi tarpusavyje. Išsaugota ir dvilypumo idėja. Todėl šalia statomi vienodi verslo centrai neatsitiktinai gavo „Duetto“ pavadinimą. / Gintaras ČAIKAUSKAS /

centrų idėją padiktavo besikeičiančios rinkos tendencijos. Bemaž prieš dešimtmetį kvartalo planas atrodė visai kitaip: buvo numatytas vienas dvidešimties aukštų biurų centras (dabartinis „Grand Office“), vienas mažaaukštis verslo pastatas ir šeši maždaug dvidešimties aukštų gyvenamieji daugiabučiai. „Sunkmetis planus pakoregavo. Pastebėjome, kad žmonės vis mažiau renkasi butus aukštuose pastatuose, todėl projektą teko keisti. Kiek vėliau, kai buvo statomas „Grand Office“ biurų pastatas, svarstėme galimybę statyti du dvidešimties aukštų gyvenamuosius pastatus. Tačiau rinka ir vėl pakoregavo situaciją, taigi pasilikome ties idėja statyti du dešimties aukštų biurų centrus“, – pasakojo K. Vanagas.

Vienys energinis efektyvumas „Versle konkurencija vis labiau stiprėja, o tinkamo biuro pasirinkimas dažnai padeda efektyviai valdyti išlaidas ir geriau pasirūpinti darbuotojais. Patogi, saugi, sveika ir jauki aplinka moderniuose biuruose įsikūrusioms bendrovėms padeda didinti našumą ir tapti konkurencingesnėms“, – pabrėžė K. Vanagas. Vilniuje dar tik statomuose „Duetto“ verslo namuose bendrovė „Lindorff“ jau išnuomojo daugiau kaip 5000 kvadratinių metrų plotą, arba 62 proc. būsimo pastato. Šis projektas atitiko visus keltus reikalavimus: įmonė ieškojo biuro, kuriame būtų saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos, erdvios patalpos. Taip pat didelis dėmesys kreiptas į tai, ar pastatas tausoja aplinką, ar taupiai naudoja energiją. „Duetto“ verslo namai statomi taip, kad atitiktų A energinio naudingumo klasę. Pasak K. Vanago, energiškai efektyvūs ir pasyvieji pastatai yra didelė vertybė, atiduodanti duoklę mus supančiai aplinkai. „Mes žinome, kaip suprojektuoti ir pastatyti pastatus, racionaliai naudojančius gamtos išteklius ir energiją, todėl džiaugiamės, kad klientai

tai vertina ir atkreipia dėmesį į energinį pastato efektyvumą. Įmonės daugiau nebenori daug mokėti už patalpų išlaikymą, o šiuolaikinės darbo sąlygos stipriai skiriasi nuo buvusių prieš dvidešimt ir daugiau metų. Todėl tik laiko klausimas, kada senieji verslo pastatai bus rekonstruojami arba griaunami“, – sakė K. Vanagas. „Duetto“ pastatai, palyginti su šalia esančiu „Grand Office“, bus perpus mažesni, tačiau kubo formos objektų vieno aukšto plotas bus didesnis. Dvynius ir šalia esantį bokštą vienijantis dalykas yra tai, kad jie bus A energinio efektyvumo klasės.

Atvirumo ir uždarumo idėja Apžvelgdamas viso kvartalo plėtojimo projektą, architektas G. Čaikauskas teigė, kad pavyko išlaikyti kalvos idėją – augimo, aukštėjimo. Stilistiškai išlaikomas pastatų vientisumas, jie visi yra vieno laikotarpio, kalbasi tarpusavyje. Išsaugota ir dvilypumo idėja, kuri prasidėjo nuo gyvenamųjų daugiaaukščių statybos. Todėl šalia statomi vienodi verslo centrai neatsitiktinai gavo „Duetto“ pavadinimą. „Pastatų stilius vieningas, fasadai kurti pagal atvirumo ir uždarumo idėją. Uždarose plokštumose bus naudojamos fasadinės plokštės, o atvirose – stiklas. Šių pastatų fasadai tarsi žmogaus veidas žvelgia į erdvę. Pereinant į uždaresnes erdves panaudotas tirpinimo principas, švelninantis kontrastą“, – apibūdino architektas. Iš dalies nedidelio aukščio verslo centrai buvo pirminė architektų idėja, kaip plėtoti šią kvartalo dalį. Vėliau buvo siūlyta nemažai kitų galimų sprendimų.

Apskaičiuota milimetrų tikslumu Dešimties aukštų biurų pastatai turės keturių lygių požemines automobilių stovėjimo aikšteles ir antstatą inžineriniams įrenginiams. Sukurtas ažūrinis techninis aukštas padėjo išvengti kai

kuriems kitiems pastatams būdingo stogo užgriozdinimo ventiliacijos ir kitais techniniais įrenginiais. Pirmas pastatų aukštas bus kiek laisvesnio suplanavimo, daugiau skirtas aptarnavimo paslaugoms. Kitų aukštų vidaus suplanavimas bus pagal nuomininkų poreikius. Pritaikyta vadinamoji branduolinė tipologijos sistema – ašis yra liftai ir laiptai, o aplinkui palikta galimybė kurtis kiekvienam pagal poreikius. Projektuojant vieno aukšto plotą atsižvelgta į verslo racionalumą, nes užsakovai labiau pageidauja įsikurti viename aukšte, negu užimti kelis. Vieno aukšto plotas „Duetto“ pastatuose užims daugiau nei 800 kv. metrų. Dešimties ir ne daugiau aukštų „Duetto“ pastatai projektuoti dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia dėl ekonominių sumetimų. Aukštesniems pastatams būtų reikėję daugiau vietos automobiliams statyti, būtų tekę garažus įrengti dar keliuose požeminiuose aukštuose – tai būtų smarkiai pabranginę projekto įgyvendinimą. Be to, numatytas sklypas yra šiek tiek per ankštas statyti kur kas aukštesnius pastatus. Architekto G. Čaikausko vertinimu, žinant užsakovo racionalumą, šis projektas yra subalansuotas ir pasvertas. Atrodytų, kad neužstatytame plote yra daug erdvės, tačiau „Duetto“ projektas yra pavyzdys, kai viskas apskaičiuota bemaž milimetrų tikslumu ir sklypas išnaudotas ypač racionaliai. Inžinerinės komunikacijos, privažiavimai, pėsčiųjų takai, žalieji plotai – viskas numatyta taip, kad neišnaudotų erdvių neliko net mažiausiam nukrypimui. Lietuva yra patraukli investuotojams iš užsienio – aukšta darbuotojų kvalifikacija ir sąlygiškai mažesnis darbo užmokestis, palyginti su išsivysčiusiomis šalimis, traukia tarptautines kompanijas. Todėl kokybiškų verslo patalpų poreikis išlieka ir auga.

Užs.

2015-ųjų rugsėjo 1 dieną į naująjį Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos pastatą Žvėryne rinkosi ne tik keli šimtai mokinių, bet ir rekonstrukcijos projekto dalyviai – užsakovai, statytojai, sostinės valdžios atstovai. Jie įvertino pusantrų metų užtrukusių rekonstrukcijos darbų rezultatą – europinio lygio mokyklą, aprūpintą modernia infrastruktūra.

Gimnazijai – istorinis pastatas Žvėryne ad apleistas pastatas Žvėryno J. I. Kraševskio gatvėje virstų modernia ugdymo įstaiga, buvo mestos didelės pajėgos: daugiau kaip 3 mln. eurų rekonstrukcijos darbams skyrė Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondas (LA AIF) ir tarptautinis fondas „Organizacija švietimo resursams ir technologiniam mokymui“ (ORT). Projekto valdytojo funkcijos patikėtos savivaldybės įmonei Vilniaus vystymo kompanijai, kuri organizavo projekto rengimo, statybos organizavimo ir priežiūros darbus, taip pat bendradarbiavo su finansavimą projektui skyrusiu LAAIF. Projektuotojų teigimu, bendrovė Vilniaus vystymo kompanija turi ir pakankamai specialistų, ir didelę patirtį įgyvendinant įvairius, tarp jų ir ugdymo įstaigų modernizacijos, projektus. UAB Vilniaus vystymo kompanijos direktoriaus Renato Dūdonio teigimu, pastato būklė buvo avarinė. Per keliasdešimt metų nuo pastatymo mokykloje keletą kartų buvo atliktas tik kosmetinis remontas, todėl langai ir durys buvo nesandarūs, vietomis įtrūkęs fasadų tinkas, neapšiltintas stogas, pasenusi šildymo sistema. Tokiam pastatui, anot R. Dūdonio, buvo būtini

50 2016 Nr. 2

Apleistam mokyklos pastatui – XXI amžiaus vėjai kompleksiniai sprendimai – ne tik atnaujinti sienas ir stogą ar pagerinti šiluminę varžą, bet ir pakeisti inžinerines sistemas bei sutvarkyti aplinką. Keturių aukštų socialistinio klasicizmo stiliaus pastatas su rūsiu po dalimi pastato ir palėpe pastatytas 1954 metais. Nors objektas neįrašytas į Kultūros vertybių registrą, paveldosaugininkai įpareigojo saugoti jo tūrį, aukštingumą, patalpų lubų gipsatūrą, buvusias langų ir durų angas, atkartoti dekoratyvinius fasado elementus (piliastrus tarp langų, karnizus, dekoratyvines detales). Prieš pradedant rekonstrukcijos darbus buvo atlikta statinio konstrukcijų ekspertizė ir žvalgomieji archeologiniai tyrimai.

Sutelktos visos būtinos funkcijos Rekonstruojant daug dėmesio skirta energinio efektyvumo didinimo priemonėms: apšiltintas cokolis, pamatai, fasadas, pakeisti langai ir durys, modernizuotos inžinerinės sistemos. Prieš pradedant fasado šiltinimo darbus sienų paviršius nuvalytas, užtaisyti įtrūkimai, užsandarintos siūlės. Fasadas apšiltintas 120 milimetrų storio polistireninio putplasčio plokštėmis. Piliastrai, langų ir durų angokraščiai iš šonų apšiltinti plonesnio – 30 milimetrų storio – polistireninio putplasčio plokštėmis, dekoro elementai – karnizai, piliastrai, kapiteliai, reljefinė ornamentika – uždaryti po

šiltinimo sluoksniu ir tūriškai atkartoti naujai suformuotose plokštumose. Fasado apdailai panaudotas stambiagrūdis tinkas. Apdailinio sluoksnio spalva parinkta atsižvelgiant į esamas spalvas. Taip pat sustiprinta stogo konstrukcija, pakeista molinių čerpių stogo danga. Ugdymo įstaigai skyrus lėšų, buvo įrengtas pastato fasado apšvietimas. Mokyklos išorinės durys ir langai pakeisti tokiais pat mediniais. Viduje – įstiklintos PVC ir aliuminio pertvaros bei durys. Nors pokariu statytame pastate vidaus erdvės nebuvo pertvarkytos, čia įrengtos visos ugdymo įstaigoms būtinos patalpos. Moksleivių poilsiui skirtas holas (dalis jo atiduota neįgaliųjų liftui, sumontuotas neįgaliesiems skirtas keltuvas, nuovažos), įrengtos sporto salė ir valgykla – anksčiau čia veikusioje mokykloje sporto salės, skaityklos ir valgyklos apskritai nebuvo: aktų salę atstojo koridorius, valgyklą – bufetas rūsyje. Ugdymo įstaigos direktorius Miša Jakobas pasidžiaugė, kad net ir nepertvarkius senojo mokyklos pastato vidaus erdvių keli šimtai moksleivių džiaugiasi erdviais koridoriais, didelėmis, erdviomis klasėmis. Visose mokyklos klasėse įrengti šiuolaikiniai vaizdo projektoriai ir išmaniosios mokyklinės lentos, o informacinių technologijų klasėje įdiegta naujausia kompiuterinė įranga.

Kokybiška statyba gali būti greita Bendrovės Vilniaus vystymo kompanijos Statybos ir techninės priežiūros skyriaus projektų vadovas Jevgenijus Tretjakovas patvirtino, kad įmonei buvo skirta sudėtinga užduotis – per trumpą laiką seną pastatą rekonstruoti ir perduoti gimnazijai. Statybos darbai apėmė beveik visų esamų konstrukcijų stiprinimą, visų iš orinių statinio atitvarų šiltinimą, vidaus ir lauko komunikacijų keitimą, lauko stadiono su sporto aikštelėmis įrengimą ir teritorijos tvarkymo darbus. Tai galėjo užtikrinti tik atsakingai kontroliuojamas ir valdomas statybos organizavimo procesas. J. Tretjakovas gyrė konstruktyvų statybos proceso dalyvių ir gimnazijos administracijos bendradarbiavimą įgyvendinant projektą. Gimnazijos vadovų dėmesys, neabejoja pašnekovas, užtikrins tinkamą statinio priežiūrą ir eksplo ataciją.

Keliems šimtams gimnazijos moksleivių įrengtos erdvios klasės.

Įmonės Vilniaus vystymo kompanijos Projektavimo priežiūros viršininkas Andrius Velutis nurodė, kad projektuojant prioritetas buvo skirtas naudojamų medžiagų kokybei, kad įrengtos patalpos tarnautų ne vieną dieną. Ugdymo įstaigai buvo parinkti ne įprasti – plafoniniai pakabinami ar įleidžiami, bet modernūs aukštos kokybės šviestuvai. Toks sprendimas priimtas norint suvaldyti dideles erdves. Bendrose erdvėse suprojektuoti ryškių spalvų baldai. Mokyklos bendruomenės saugumui užtikrinti ugdymo įstaigos teritorija stebima vaizdo kameromis, įrengta moderni signalizacija, automatiniai vartai. Pastate, užtikrinant gaisrinės saugos reikalavimus, įrengtas reikiamas skaičius priešgaisrinių durų. Sporto ir aktų salėse bei valgykloje sumontuota rekuperacijos sistema. Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorius M. Jakobas pripažino, kad įgyvendinant šį visai mokyklos bendruomenei ypač svarbų projektą reikėjo įdėti daug darbo, energijos, sumanumo, ieškoti kompromisų, tačiau jis gyrė visus proceso dalyvius, jautusius atsakomybę už kokybišką rezultatą. Gimnazijos rekonstrukcijos projekto sąmata – daugiau kaip 3 mln. eurų. Papildomai kone 200 tūkst. eurų į bendrą katilą įbėrė pati mokyklos bendruomenė. „Mūsų gimnazija – viena moderniausių Lietuvoje. Sutvarkėme apleistą kampelį, kuris Žvėrynui neteikė garbės. Prižiūrima aplinka auklėja vaikus, jie mato, kad viskas skiriama jiems, tuomet irgi ima saugoti tai, ką gauna“, – reziumavo direktorius.

Raimondo Urbakavičiaus nuotr.

Dėmesys – moksleivių saugumui

Gimnazijos valgyklai parinkti ryškių spalvų baldai.

Patirtį įvertino profesionalai

UAB Vilniaus vystymo kompanija yra sostinės savivaldybės įsteigta įmonė, vykdanti Vilniaus miesto investicinių nekilnojamojo turto projektų valdymą ir statinių statybos techninę priežiūrą. Bendrovė yra sukaupusi didelę visuomeninių pastatų (darželių, mokyklų, sveikatos priežiūros įstaigų) statybos, rekonstrukcijos, remonto, atnaujinimo (modernizavimo) projektų valdymo patirtį ir atlikusi šių statinių statybos techninę priežiūrą. Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos rengiamame konkurse „Už darnią plėtrą“ 2015 metais geriausio visuomeninio projekto prizas atiteko Vilniaus vystymo

kompanijos plėtotam pavyzdiniam projektui – A+ energinės klasės vaikų lopšeliui-darželiui Santariškėse. Tai pirmasis visuomeninės paskirties objektas, atitinkantis tokią aukštą energinio efektyvumo klasę. Vaikų darželyje sumontuotas geoterminis šildymas, todėl šilumos energijos sąnaudos yra kelis kartus mažesnės, negu būtų pastačius įprastą statinį. Tarp 2015 metų konkurso „Lietuvos metų gaminys – 2015“ nugalėtojų – net du Vilniaus vystymo kompanijos sėkmingai valdyti projektai: vaikų darželio Santariškių rajone statyba ir Vilniaus Šalomo Aleichemo ORT gimnazijos rekonstrukcija.

paveldas

laipėdos dramos teatras – pakilęs iš griuvėsių Lina BIELIAUSKAITĖ

Po ilgų rekonstrukcijos metų duris atvėręs Klaipėdos dramos teatras naują gyvavimo etapą pradėjo visai kitu statusu. Senoji uostamiesčio teatralų citadelė šiandien įvardijama moderniausiu Lietuvos ir vienu moderniausių Baltijos regiono teatrų.

52 2016 Nr. 2

Aldas Kliukas, bendrovės „Pamario restauratorius“ vadovas

Stanislovas Lukšas, architektas

Kristina Jurkutė, architektė

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rekonstrukcijos projekte jėgas suvienijo tarptautinė lietuvių ir vokiečių komanda: bendrovės „Inžinerinė mintis“ ir architektų studijos „Studio Gollwitzer Architekten“ specialistai.

Vitalijaus Janušonio ir SA archyvo nuotr.

Saulius Manomaitis, architektas

paveldas

Priekaištavo, kad per mažai nugriovė eniausias šalyje teatras buvo pripažintas avariniu ir uždarytas dar 2007-aisiais, tačiau realūs jo pastatų ansamblio atnaujinimo darbai pradėti 2010 metais, kai buvo pasirašyta sutartis su generaliniu rangovu – bendrove „Pamario restauratorius“. Rekonstrukcijos ir interjero sprendinių projektą rengė klaipėdiečiai architektai Kristina Jurkutė, Stanislovas Lukšas ir Saulius Manomaitis. S. Lukšas pripažino, kad po pastarosios teatro rekonstrukcijos sovietmečiu buvo nusidėvėjusi ne tik technologinė įranga – įvertinę

54 2016 Nr. 2

nevykusius anuomečius projektinius sprendinius ir nekokybiškus statybos darbus specialistai diagnozavo ir itin prastą konstrukcijų būklę. Tai projektuotojus įtikino imtis drąsių sprendimų, kurie leistų pakeisti padėtį iš esmės. Užuot renovavus teatro priestatą iš Danės upės pusės, apsispręsta jį nugriauti. Po rekonstrukcijos išliko trys autentiški fasadai: iš Teatro aikštės, Teatro gatvės pusės ir vidinis. „Ekspertai siūlė įvairių variantų, kaip sustiprinti konstrukcijas, tačiau tai būtų buvę gana brangu ir neracionalu. Ir nors iš pradžių dar buvo nemažai abejonių, ar tikrai verta griauti, vėliau net sulaukėme priekaištų, kad per mažai nugriovėme“, – su šypsena prisiminė pašnekovas.

Tai projektuotojams atrišo rankas ir sprendžiant neracionalaus patalpų suplanavimo problemą. Antai anksčiau grimo patalpos buvo suprojektuotos centrinėje pastato dalyje, tad jų nepasiekdavo natūralus apšvietimas, o sandėliams buvo skirtos erdvės prie išorinės sienos, į kurias patekdavo dienos šviesa. „Rekonstrukcijos metu tarnybinių patalpų struktūrą ir suplanavimą pakeitėme iš esmės. Er dves, kurioms svarbus natūralus apšvietimas, iškėlėme ties išorine siena. Sykiu buvo pagyvintas nykus fasadas Žvejų gatvėje – jame atsirado daugiau langų“, – komentavo architektas.

Po rekonstrukcijos teatro vestibiulio interjere visu grožiu atsiskleidė senieji pastato fasadai.

Nors iš pradžių dar buvo nemažai abejonių, ar tikrai verta griauti, vėliau net sulaukėme priekaištų, kad per mažai nugriovėme. / Stanislovas Lukšas /

paveldas

Senojo Dramos teatro pastato fasadui buvo sugrąžinta autentiška raudonų plytų spalva.

Kad teatras stovėtų stabiliai, neskilinėtų jo sienos, iš viso buvo įrengti keturių tipų poliai, kurių ben dras ilgis siekia beveik 7 kilome trus. 56 2016 Nr. 2

Po pastatu užplombavo šaltinį Bendrovės „Pamario restauratorius“ specialistai, nuardę senojo Dramos teatro priestatą, po senuoju pastatu iškasė gruntą ir paklojo naujus polinius pamatus. Kad teatras stovėtų stabiliai, neskilinėtų jo sienos, iš viso buvo įrengti keturių tipų poliai, kurių bendras ilgis siekia beveik 7 kilometrus. Po Didžiosios salės scena ir parteriu numatytiems kėlimo mechanizmams teko gerokai išgilinti gruntą. „Pamario restauratoriaus“ vadovo Aldo Kliuko skaičiavimu, iškastos šachtos gylis siekia 4 metrus žemiau Teatro aikštės ir 2 metrus žemiau Danės upės lygio. Sudėtingai spiralinei stūmoklių ir kitų mechanizmų sistemai įrengti pamatų duobė buvo paversta didžiule betono dėže. „Betonavimo darbams buvo naudojamas sutankintas betonas, kuris nepraleidžia vandens ir atlaiko didelį jo spūdį. Tiesa, per kelerius rekonstrukcijos metus vandens tai vienur, tai kitur pasirodydavo, tačiau ilgainiui išgaudėme kiekvieną skylutę. Tam naudojami specialūs geliai, sandarinimo juostos“, – pasakojo A. Kliukas. „Pamario restauratoriaus“ vadovas prisiminė ir kuriozinę situaciją – tarsi būtų maža iššūkių, kasdami gruntą statytojai aptiko šaltinį. „Ką gi su juo daryti – į kitą pusę nenukreipsi, neužtvenksi.

Sunkiausia užduotis buvo organizuoti darbus taip, kad vanduo neišplautų betono, iki jis sukietės. Įleidome šulinio žiedą, siurbėme vandenį ir betonavome. Galiausiai šaltinėlis liko užplombuotas po betoninėmis grindimis“, – prisiminė pašnekovas.

Lubos laikėsi lyg ant siūlų Probleminių taškų nestigo ir Dramos teatro vestibiulyje. Didžiausią grėsmę čia kėlė įlinkusios lubos. Jas nuspręsta demontuoti, tačiau vos statybininkams pradėjus ardymo darbus lubos nugriuvo pačios, kartu nusitempdamos ir vienos sienos fragmentą. „Lubos teatro vestibiulyje buvo avarinės būklės, paaiškėjo, kad joms buvo panaudota labai plona armatūra. Nenuostabu, kad jos nugriuvo vos prisilietus“, – kalbėjo „Pamario restauratoriaus“ vadovas A. Kliukas. Rekonstrukcijos metu lubos buvo gerokai paaukštintos, kad dar labiau atsiskleistų istorinių teatro fasadų vaizdas. Be to, projektuotojai nusprendė atsisakyti anksčiau šioje erdvėje buvusių įvairių smulkių ir nefunkcionalių patalpų. „Ankstesnės Dramos teatro rekonstrukcijos projekto autoriaus S. Manomaičio koncepcija anuomet buvo aktuali ir logiška. Kadangi

paveldas

sovietiniais laikais uosto teritorija buvo uždara, nuspręsta vakarinėje pusėje esančią vestibiulio sieną projektuoti uždarą, be langų. Dabar šioje miesto dalyje vaizdas iš esmės pasikeitęs, atsirado naujų vizualiai patrauklių objektų. Norėjosi, kad visai tai būtų matoma ir teatro lankytojams, tad buvo išgriautos menkavertės patalpos, o fasadas langais atvertas į piliavietę bei uostelį“, – pasakojo architektas S. Lukšas.

Vos pradėjus ardymo darbus, lubos nugriuvo pačios, kartu nusitempdamos ir vienos sienos fragmentą.

Unikali garso architektūros sistema Didžiojoje salėje įdiegtos modernios technologijos šiandien suteikia galimybę visiškai transformuoti šią erdvę ir pritaikyti ją įvairaus pobūdžio renginiams. Kėlimo mechanizmai ir sceną, ir parterį gali atskirais segmentais kiloti įvairiais lygiais. Tad parteryje nuleidus kėdes, pagal poreikį galima suformuoti ir visiškai lygų, su scena susiliejantį pagrindą, ir amfiteatro pakopas. S. Lukšo teigimu, Dramos teatro Mažojoje salėje buvo išlaikyta ankstesnė koncepcija – esą su šia erdve susigyvenęs teatras radikalių pokyčių nepageidavo. „Esmė nesikeitė, tik viskas buvo atnaujinta. Pavyzdžiui, žiūrovų salėje sunkiai sukosi rato konstrukcija, nes pastatas ilgainiui nusėdo, tad mechanizmai buvo sutvarkyti“, – aiškino speci alistas. Dramos teatre įdiegta vienintelė tokia Lietuvoje amerikiečių kompanijos „Meyer Sound“ elektroakustinė garso architektūros sistema „Constellation“ suteiks neribotų akustinių galimybių. Įvairios akustikos rūšys, pasirenkamos ir valdomos kompiuteriu, sukurs buvimo skirtingose erdvėse efektą.

Stringant finansavimui darbai buvo atliekami etapais. Tad 2015-uosius, paskutinius rekonstrukcijos metus, A. Kliukas įvardija kaip kupiną įtampos metą – visus teatro vidaus apdailos darbus įmonės specialistams teko įgyvendinti rekordiškai greitai – vos per devynis mėnesius. Architektas S. Lukšas pripažino, kad Dramos teatro interjere po rekonstrukcijos mažai kas liko autentiška. Vestibiulyje daugiausia dėmesio skirta jaukumui sukurti, nes sovietmečiu dėl medžiagų stygiaus kaip pagrindiniai apdailos elementai naudoti betonas ir kiliminė danga. Projekto autoriai pri oritetą teikė natūralioms medžiagoms: vestibiulyje dominuoja medžio, granito, sanitariniuose mazguose – marmuro apdaila, betoninė balkono siena buvo pakeista skaidria pertvara iš grūdinto stiklo. „Pagrindinis tikslas vestibiulio interjere buvo išryškinti senuosius pastato fasadus. Taip pat daug dėmesio skirta funkcionalumui, kad žiūrovams būtų patogu, jog ties drabužine ar tualetais

nenusidriektų ilgos eilės. Be to, anksčiau teatre veikė vienas, o po rekonstrukcijos įrengti trys barai“, – vardijo S. Lukšas.

Restauruojant kėdes – netikėtumas Anot architekto, teatralų pageidavimu Didžiojoje salėje pasirinkta tokia apdaila, kad šioje erdvėje spektaklių metu būtų kuo tamsiau ir nuo šviesų nesklistų atspindžiai. „Specialios akustinės plokštės turėjo būti medinės ir sykiu nedegios. Žinoma, tokius reikalavimus suderinti sudėtinga, tačiau galiausiai suradome vienus suomių gamintojus, kurie pasiūlė faneruotas gipsines apdailos plokštes su atitinkama perforacija pagal konkrečius akustinius reikalavimus“, – aiškino pašnekovas. Ir Didžiajai, ir Mažajai salei buvo pagamintos naujos kėdės, tačiau dalį senųjų krėslų nuspręsta prikelti naujam gyvenimui.

Senieji fasadai – visu grožiu „Pamario restauratoriaus“ vadovas A. Kliukas bene sudėtingiausiu rekonstrukcijos etapu linkęs įvardyti pamatų įrengimą. „Žinoma, nemažai keblumų kilo ir dėl ardymo, griovimo darbų, kurie startavo turistinio sezono įkarščiu. Vis dėlto tai senamiestis, reprezentacinė miesto vieta, o darbai susiję ir su triukšmu, ir su dulkėmis. Kad sklistų kuo mažiau dulkių, statybvietėje nuolat buvo laistomas vanduo – jo išlieta tonomis“, – pasakojo pašnekovas.

Dalis restauruotų senųjų Didžiosios salės kėdžių nuo šiol tarnaus Mažojoje salėje.

paveldas

Didžiosios salės technologijos suteikia galimybę visiškai transformuoti šią erdvę ir pritaikyti ją įvairaus pobūdžio renginiams.

Prieš pradedant darbus buvo daug nežinomųjų – juk teatrai rekonstruojami ne kasmet. Objektas ne tik reprezentacinis, bet ir labai specifinis. / Aldas KLIUKAS / 58 2016 Nr. 2

„Naujos kėdės buvo gaminamos pagal senųjų analogą. Tik dalį Didžiosios salės kėdžių, kurios, kaip įsivaizduoju, buvo pagamintos Adolfo Hitlerio atvykimo į Klaipėdą proga, restauravome ir tarp Mažosios salės juodų kėdžių pamėtėme tokių tamsiai raudonų akcentų. Įdomu, kad tokios spalvos gobelenas atsirado po pastarosios teatro rekonstrukcijos, mat senuosius krėslus atnaujinę restauratoriai po šia medžiaga rado žalią audinį. Tačiau kadangi baldininkai pagal ankstesnį pavyzdį jau buvo užsakę būtent tamsiai raudonos spalvos gobeleną, nebeturėjome kur dingti“, – prisiminė pašnekovas.

Tikroji tiesa – po 7 sluoksniais Senojo Dramos teatro pastato fasadui pavyko sugrąžinti autentišką spalvą. Tiesa, ryškus raudonų plytų atspalvio dažas sulaukė nevienareikšmiškų įvertinimų. „Ne visiems ši spalva patiko, tačiau buvo atlikti specialūs polichrominiai tyrimai, kurių metu buvo rasti bemaž 7 skirtingi dažų sluoksniai. O kadangi autentiškiausiu laikomas pirminis

sluoksnis, pagal jį pastatas ir buvo nudažytas“, – aiškino pašnekovas. S. Lukšas prisipažino, kad projekto autoriai buvo maloniai nustebinti rangovo požiūrio – kitaip nei įprastai, architektams neteko kovoti dėl daugiau investicijų reikalaujančių medžiagų, dekoro elementų. „Buvo susitarta, kad bendrosiose patalpose reikėtų naudoti prabangesnes medžiagas ir geriau pataupyti neviešose erdvėse, nors tikrai negalėčiau pasakyti, kad ir joms buvo skirti prasti produktai“, – kalbėjo S. Lukšas. „Pamario restauratoriaus“ vadovas A. Kliukas pripažino, kad retame objekte įmonei tenka rūpintis faktiškai viskuo – nuo statybos darbų iki baldų pirkimo. „Prieš pradedant darbus buvo daug nežinomųjų – juk teatrai rekonstruojami ne kasmet. Objektas ne tik reprezentacinis, bet ir labai specifinis, pradedant akustiniais, priešgaisriniais, technologiniais reikalavimais, baigiant estetiniais sprendimais. Todėl jei tektų rekonstruoti Klaipėdos muzikinį teatrą, jau būtume gerai pasikaustę“, – šypsojosi A. Kliukas.

Klaipėdos dramos teatras

Užs.

Kūrėjams talkins pažangiausios technologijos Rekonstruotame Klaipėdos dramos teatre įdiegtas naujoves specialistai pagrįstai vadina unikaliomis – jų teikiamų galimybių galėtų pavydėti ne tik Lietuvos teatralai.

Pasitelkė užsienio partnerius Technologinius scenos sprendimus objekte įgyvendinusi bendrovė „Ogmios pulsas PRO“ rūpinosi visais šios projektinės dalies etapais, pradedant projektavimu, įrangos pirkimu, komplektavimu, logistika ir baigiant montavimu bei sistemos paleidimu. „Dėl kiekvieno sprendinio atskirai buvo tariamasi su projektuotojais, įrangos tiekėjais. Tad prie šio projekto dirbo gausus būrys specialistų. Ir ne tik iš Lietuvos – glaudžiai bendradarbiauta su įvairių užsienio šalių partneriais“, – pasakojo bendrovės „Ogmios pulsas PRO“ projektų vadovas Mindaugas Indrašius. Apšvietimo, akustikos, erdvės transformacijos sprendimus čia diktavo pažangiausių technologinių standartų siekis. Teatre įdiegta pasaulinio garso amerikiečių kompanijos „Meyer Sound“ elektroakustinė garso architektūros sistema „Constellation“ Lietuvoje neturi analogų. Skirtingiems pasirodymams ji leis pritaikyti atitinkamus akustinius nustatymus, elektroniniu būdu keičiant pastato garso sugėrimo lygį. Sistemą sudaro Didžiojoje salėje sumontuoti 44 mikrofonai, 15 mikrofonų virš scenos ir maždaug 150 plika akimi nematomų garso kolonėlių.

Gali pavirsti stadionu

Valdoma mygtuko paspaudimu

Ši elektroakustinė sistema reaguoja ne tik į tai, kas vyksta salėje. Pavyzdžiui, sustiprinus publikos aplodismentų garsą, galima pasiekti efektą, lyg plotų visas stadionas, nors iš tiesų Didžioji salė talpina apie 400 žiūrovų. Taip pat ši sistema pasižymi itin stipriu garso pozicionavimu – tai yra bet kurioje salės vietoje žiūrovas aiškiai supras, iš kurios konkrečiai scenos vietos sklinda garsas. Akustikos projektas buvo patikėtas vienai garsiausių pasaulio akustikos kompanijų iš Suomijos. Jos specialistai rūpinosi ir medžiagų par inkimu, ir jų išdėstymu erdvėje. Sudėtinga apatinė Didžiosios salės mechanizacija, kurios komponentai buvo gaminami Kanadoje, šią erdvę leis transformuoti pagal įvairiausius poreikius. Scenos dalis kėlimo mechanizmais suskirstyta į 15 segmentų, kuriuos specialūs spiraliniai keltuvai gali iškelti virš scenos ir nuleisti žemiau jos lygio.

Spiraliniai keltuvai užima gerokai mažiau vietos nei hidrauliniai ir gali užtikrinti didesnę kėlimo amplitudę. Šie keltuvai kiloja ne tik scenos, bet ir žiūrovų dalies grindis. Kėdes parteryje galima sugrupuoti ir aukštėjančia tvarka, ir lygiai, taip pat visiškai paslėpti apvertus jas į apačią, o parteriui ir scenai esant viename lygyje – suformuoti vientisą Didžiosios salės pagrindą. Viršutinės mechanizacijos sistemai buvo įdiegta 40 plieno lynų keltuvų ir išmanusis valdymo pultas. Kiekvienas dekoracijų išdėstymo scenarijus gali būti suprogramuotas, štangos vienu mygtuko paspaudimu pakeliamos ar nuleidžiamos taip, kaip reikalauja sceninis išpildymas. Projektuojant apšvietimo sistemą, ypatingo dėmesio pareikalavo preciziškas apšvietimo taškų išdėstymas. M. Indrašiaus skaičiavimu, Didžiajai salei prireikė net 400 apšvietimo linijų. „Kiekvienas darbų etapas buvo sudėtingas, nes šiam objektui netiko standartizuoti produktai. Dauguma sprendimų, ypač susijusių su mechanine dalimi, buvo pritaikyti tik šiam objektui“, – pabrėžė „Ogmios pulsas PRO“ projektų vadovas M. Indrašius. 59

Užs.

Pastatą valdyti lengva Klaipėdos dramos teatras pakeitė ne tik veidą, bet ir tai, kas žiūrovui plika akimi nematoma ar bent jau turėtų būti nepastebima. Kaip antai nepastebimos veiksmą scenoje fiksuojančios vaizdo kameros, dūmų detektoriai, garsiakalbiai ir kita įranga.

Klaipėdos dramos teatras Modernizuotame visuomeninės paskirties pastate įrengtos sistemos, kurios užtikrina lankytojų saugumą, patogią, efektyvią statinio priežiūrą ir sukuria komfortišką bei kokybišką aplinką aktoriams. Atgaivintame ir nuo šiol viename moderniausių teatrų Lietuvoje intelektualių inžinerinių sprendimų bendrovė FIMA įdiegė šiuolaikines priešgaisrinės signalizacijos ir evakuacijos, pastato valdymo ir automatizacijos, saugos, vaizdo stebėjimo ir perdavimo sistemas. Teatre įrengtos vaizdo kameros, stebinčios vaizdą žiūrovų salėje ir scenoje. Tuo pačiu grimo kambariuose pakabinti ekranai, į kuriuos transliuojamas vaizdas iš salės, tad aktoriai, ruošdamiesi savo vaidmeniui, gali stebėti, kas vyksta scenoje. „Šis projektas įdomus tuo, kad tai – teatras. Scenoje niekas nenori matyti vaizdo kamerų, daviklių, įrenginių, mirksinčių ir šviečiančių indikatorių. Todėl turėjome gerai apgalvoti vietas, kuriose įrenginiai būtų tvirtinami, ir parinkti atitinkamą jų spalvą, o kai kuriuos – tiesiog nudažyti. Be to, turėjome pasistengti išaiškinti meno žmonėms, kodėl reikalingi vieni ar kiti įrenginiai, jų technines subtilybes, naudą.

60 2016 Nr. 2

Teatras taip pat yra modernus visuomeninės paskirties pastatas, ir svarbu, kad ir čia dirbantys žmonės, ir lankytojai jaustųsi patogiai, saugiai, o objektą valdyti ir prižiūrėti būtų paprasta“, – sakė intelektualių inžinerinių sprendimų bendrovės FIMA Klaipėdos regiono projektų vadovas Ričardas Raudys. Lankytojų saugumui užtikrinti pastate įrengtos automatinė gaisro aptikimo, dūmų šalinimo ir evakuacijos valdymo sistemos. Kilus pavojui lankytojai apie tai įspėjami automatiškai. Specialistai turi galimybę per garsiakalbius visame pastate duoti nurodymus žmonėms, kaip elgtis, kur judėti. Tuo pačiu sistema atrakina evakuacinius išėjimus, šalina dūmus. FIMA pastate iš viso sumontavo 42 vaizdo stebėjimo kameras, daugiau nei 400 priešgaisrinės signalizacijos jutiklių, per 350 saugos sistemos jutiklių, 60 garsiakalbių, per kuriuos pranešama apie pavojų ir evakuaciją. Teatre taip pat įrengta speciali patalpa, kurioje sumontuoti monitoriai ir valdymo sąsaja. Iš šios patalpos galima stebėti, kaip veikia visos pastato inžinerinės sistemos, keisti jų parametrus. „Šiuolaikinės pastato valdymo ir automatizavimo sistemos gerokai palengvina priežiūrą.

Nebereikia eiti į technines patalpas įvertinti įrenginių būklės. Visa informacija pateikiama vienoje vietoje. Be to, įrenginiai valdomi automatiškai, o tai padeda taupyti energiją. Tai ypač aktualu tokiose erdviose patalpose kaip teatras. Pavyzdžiui, šildymo, vėdinimo įrenginiai vienaip veikia tuomet, kai teatre nėra renginio, ir kitaip – spektaklio metu. Ir šių parametrų nebereikia reguliuoti rankomis – jie užprogramuojami iš anksto“, – paaiškino R. Raudys.

FIMA Klaipėdos dramos teatre įdiegtos sistemos: - -

- - - -

gaisro signalizacija; dūmų šalinimo, vėdinimo, apšvietimo valdymo ir gesinimo sistemos automatizacija; saugos signalizacija; įeigos kontrolė; vaizdo stebėjimo sistema; pranešimų apie gaisrą ir evakuacijos valdymo sistema.

Klaipėdos dramos teatras

Užs.

Baldininkai pasitelkė technologijas ir kūrybingumą Visuomeniniams objektams skirti apdailos, interjero elementai, be įprastų kriterijų, turi atitikti ir aukštus patvarumo standartus. Klaipėdos dramos teatrui baldus projektavusios, gaminusios ir montavusios bendrovės „Unikas“ specialistai neabejoja, kad šie gaminiai bus ilgaamžiai ne tik tarnavimo, bet ir dizaino požiūriu. Įmonė rūpinosi beveik visų erdvių apstatymu, pradedant kabinetų, grimo, siuvyklos, pagalbinių patalpų baldais, baigiant teatro muziejaus ekspozicijų vitrinomis, vestibiulio minkštasuoliais, barais ir jiems skirtomis kėdėmis, staliukais, drabužinių pakabomis bei barjerais. Visi baldai buvo gaminami Lietuvoje, tik išskirtinio modelio kėdės patikėtos italų baldininkams. Minkštiesiems baldams buvo užsakyti specialūs audiniai, kurie pasižymi dideliu patvarumu, atsparumu dėvėjimuisi. Prie šviesaus vestibiulio fono buvo derinami natūralaus ąžuolo elementai. Barams naudotas ir ąžuolo masyvas, ir faneruotė, darbastaliai buvo gaminami iš aukšto slėgio laminato, kuris itin atsparus mechaniniam poveikiui. „Kvalifikuoti įmonės dizaineriai, technologai turi didelę patirtį įgyvendinant įvairius specifinius projektus, kuriems visada ieškoma nestandartinių sprendimų. Ne išimtis – ir Dramos teatras. Projektuodami baldus įmonės specialistai

glaudžiai bendradarbiavo su architektais, ieškojo jų vizijų įgyvendinimo būdų ir pateikė optimalius medžiagiškumo bei ergonomikos sprendimus“, – teigė bendrovės „Unikas“ direktorius Saulius Mikalauskas.

Klaipėdos dramos teatras

Užs.

Apdailai – aukšta kokybės ir estetinių reikalavimų kartelė Klaipėdos dramos teatro rekonstrukcija – sudėtingas jungtinis kūrybinis procesas, kuriame teko priimti daug nestandartinių sprendimų montuojant, ieškoti kompromisų siekiant suderinti pirminę idėją su techninėmis galimybėmis. Skirtingiems specialistams teko koordinuoti darbus, spaudė griežti terminai ir buvo iškelti itin aukšti medžiagų kokybės bei specifikacijų reikalavimai. Šiam objektui rekonstruoti bendrovė „Aklotos projektai“ tiekė sienų ir lubų apdailos skydus, taip pat įmonės darbuotojai klojo grindų dangas, kurių didžiąją dalį sudarė specialaus dizaino aukštos kokybės danų gamintojo EGE kiliminė danga. Ji atspari dėvėjimuisi, atitinka

visuomeninėms patalpoms keliamus priešgaisrinius reikalavimus, yra lengvai prižiūrima, be to, sukuria jaukią ir prabangią atmosferą, taip pat turi įtakos erdvių akustikai. Architektų idėjoms įgyvendinti buvo užsakyta daugiau kaip 1800 kvadratinių metrų dangos, skirtos vestibiuliams, žiūrovų salėms, pagalbinėms patalpoms. Techninėms patalpoms, kai kurioms kitoms zonoms buvo naudojama ir itin atspari bei lengvai prižiūrima kompanijos „Tarkett“ PVC danga. Administracinės paskirties erdvėms bendrovė „Aklotos projektai“ patiekė daugiau kaip 600 kvadratinių metrų „Tarkett“ lakuotų ąžuolo parketlenčių. Įmonės specialistai pagal

architektų pageidavimus pasiūlė ir naujojo priestato lubų apdailos lenteles, sienų apdailos skydus naujojoje bei senosiose fojė. Buvo pasirinkti olandų gamintojo „Lambri“ išskirtinio dizaino, specialios konstrukcijos, natūraliu lukštu dengti produktai, kurių bendras plotas siekė daugiau kaip 2000 kvadratinių metrų.

Liepų 48b, LT-92107 Klaipėda info@aklota.lt 846 411499

urbanistika

Transporto spūsčių ir besiformuojančių eilių piko valandomis schema Transporto spūstys rytinio piko metu Besiformuojančios transporto eilės rytinio piko metu Transporto spūstys vakarinio piko metu Besiformuojančios transporto eilės vakarinio piko metu

62 2016 Nr. 2

3-iojo Vilniaus bendrojo plano iššūkis: vizijas susieti su ištekliais Rusnė MARČĖNAITĖ

Sparčiausiai Baltijos šalyse augantis

Remigijus ŠIMAŠIUS Vilniaus miesto meras

miestas, kuriame daugiau nei ketvirtadalį gyventojų sudaro jauni, darbingo amžiaus žmonės – tai šiandienis Vilnius. Šie faktai svarbūs

Baigiant galioti 2-ajam Vilniaus BP buvo kalbama, kad galbūt galima pratęsti jo galiojimo ne tik vilniečiams – ekonomistai tvirtina, laiką, nes dar įgyvendinti ne visi jo sprendiniai. Kodėl prisireikė rengti naują dokumentą? kad miestų patrauklumas, gebėjimas

pritraukti darbuotojų ir investicijų lemia visos šalies ūkio augimą. Tad kokia bus Lietuvos sostinė po dešimties metų? Kokią viziją ir plėtros principus ketinama nubrėžti šiuo metu rengiamame 3-iajame Vilniaus bendrajame plane (BP)? Apie miesto plėtros prioritetus kalbėjomės su sostinės meru Remigijumi ŠIMAŠIUMI.

Prieš pusę metų priimdami tą sprendimą pasitelkėme geriausius darniosios miesto plėtros ekspertus ir atlikome galiojusių sprendinių bei monitoringo ataskaitos įvertinimą: kas įgyvendinta, o kas ne; ar gerai, kad neįgyvendinta, ar blogai; kaip pasikeitė aplinkybės; kaip per tuos metus buvo plėtojamas miestas, kokios tendencijos vyrauja. Ir padarėme išvadą, kad važiuoti tais pačiais bėgiais negerai, nes yra tokių atvejų, kad miestas pasuko visai į priešingą pusę, negu numatyta BP sprendiniuose. Pavyzdžiui, buvo sakoma, kad šiaurės vakarų dalyje, kur jau tada buvo daugiausia gyventojų, reikia plėtoti viešąją infrastruktūrą (mokyklas, darželius) arba riboti gyvenamąją statybą ir orientuotis į pietryčių pusę. Tačiau miestas ir toliau plėtėsi šiaurės vakarų kryptimi, o mokyklos ir darželiai nestatyti. Kitas pavyzdys – buvo aiškiai įvardytas koncentrinio miesto plėtros prioritetas, bet iki šiol kiti miesto dalių centrai

merdi, vis dėlto vyksta dar didesnė koncentracija centrinėje miesto dalyje. Pamatėme ir priežastis, kodėl taip galėjo vykti – reglamentuose nenumatyta, kokią atsakomybę turi prisiimti plėtros iniciatoriai. Todėl palikti galioti senąjį planą ir tikėtis, kad po 10 ar daugiau metų be aiškios miesto plėtros strategijos viskas staiga pradės vykti kaip reikia, būtų naivu. Yra dalykų, kuriuos reikia įvertinti naujai – transporto problemas, gamtinio karkaso tvarkymo ir naudojimo sprendinius. BP norėčiau matyti ir studentiško miesto aspektą – Vilniuje yra apie 90 tūkst. studentų, yra jų mokslo ir mokymo vietų, studentų gyvenamųjų teritorijų, bet neturime šiuolaikinio studentų miestelio vizijos. Galiausiai reikia įvertinti miesto ir rajono santykį. Puikiai suprantame, kad žmogui, kuris nori įsikurti Vilniaus priemiestyje, miesto riba yra neaktualus dalykas. Vis dėlto miestui labai svarbu būti koncentruotam, ir blogiausia, kai gyventojų yra net už miesto ribų. Čia reikėtų ne riboti, o išaiškinti, kaip miestas turi būti plėtojamas pakraščiuose, pasirūpinti geresnėmis sąlygomis centrinėje dalyje. Viską sudėję nusprendėme, kad reikia

urbanistika

persvarstyti, ar buvo išsikelti geri tikslai, o kai kur įvertinti, kokios priemonės reikalingos, kad būtų pasiekti iškelti teisingi, bet neįvykdyti tikslai. Tai nėra paprasta, bet de facto mes jau sprendžiame tą užduotį. BP yra daugiasluoksnis, ir kai kurie darbai jau vykdomi: rengiamas Darnaus judumo mieste planas, Šildymo specialusis planas. Pastarajame norisi įtvirtinti, kad centralizuotas šildymas būtų diegiamas ten, kur apsimoka jį plėsti – kur tiekėjai gali pasiūlyti konkurencingą kainą. Tačiau stiprus kriterijus apsisprendžiant turi būti ir šildymo rūšies sąlygojama tarša. Vilniaus oras – vienas švariausių tarp didžiųjų miestų, ir tą privalumą reikia saugoti. Specialistai kalba, kad darniai sostinės plėtrai trukdė pernelyg liberalus, interpretuoti leidžiantis kai kurių nuostatų, kai kurių teritorijų tvarkybos reglamentavimas. Kokia Jūsų nuomonė? Yra tam tikras niuansas tarp liberalumo ir nekonkretumo, yra galbūt ir problemų, susijusių su tuo, kad pernelyg lengvai buvo galima plėtoti projektus, bet man atrodo, kad pagrindinių bėdų kilo dėl to, jog plėtojant gyvenamąją statybą nesirūpinta, kad kartu atsirastų ir būtina infrastruktūra. Tokias išvadas pateikė ir BP monitoringo ataskaitos vertinime dalyvavę ekspertai. Miestas turi sudėlioti svertus, garantuojančius, kad ten, kur įsikurs keliolika tūkstančių žmonių, atsirastų, pavyzdžiui, mokykla. Tai net ne liberalumo klausimas, o akių užmerkimas prieš problemą. Šiandien daug tokių negerų situacijų kaip Perkūnkiemyje ar priemiesčiuose, kur patvirtinti didelių teritorijų detalieji planai, o mokykloms ar vaikų darželiams vieta nenumatyta. Bandome tai spręsti sukūrę paskatą privatiems darželiams, bet reikia dar daugiau. Tikiuosi, pamiršime tą laiką, kai nebuvo darnaus planavimo. Blogai ir tai, kad žmonės buvo maitinami netikrais pažadais – kai nekilnojamojo turto pardavėjai burdavo pirkėjams, kad šalia bus mokykla ar kitos įstaigos, tam nesant jokio pagrindo. Trūko aiškaus savivaldybės pasakymo, kokie yra tuo klausimu jos planai, ar galima tikėtis, kad investuos savivaldybė, ar čia gali būti tik privačių lėšų klausimas. Todėl labai norėtųsi, kad panagrinėjus 3-iąjį BP tie atsakymai būtų aiškūs. Dar viena priežastis, trukdžiusi darniai plėtrai, buvo tai, kad BP nubrėžtos vizijos buvo atsietos nuo pinigų. Dėl žaliųjų plotų giriama sostinė pastaraisiais dešimtmečiais patyrė šioje srityje

64 2016 Nr. 2

išbandymų. Ar naujasis BP padės įveikti gamtinio požiūrio ir urbanistinių procesų konfliktą? Ar įmanoma tai išspręsti? Man atrodo, kad įmanoma. Yra dvi bėdos: viena tai, kad teritorijos per daug užstatytos ir nėra žaliųjų plotų, kita – kad teoriškai, pažiūrėjus iš lėktuvo, Vilnius yra žalias miestas, bet realiai į tas erdves negalima patekti. Ten, kur užstatyta, jau nenugriausi, galima tik geriau tvarkyti esamą aplinką ir naujos plėtros atvejais protingai reguliuoti proporcijas. Tačiau tam, kad žaliuosius plotus galėtum ne tik apžiūrėti iš šalies, reikia atverti kai kuriuos vartus, įrengti takus, pastatyti suoliukus, sutvarkyti priėjimus. Nors pagal žaliųjų plotų, miškų skaičių vilniečiai gyvena žaliame mieste, galimybę tuo naudotis ne visąlaik jaučia. Žaliųjų erdvių vilniečiai ieško ir miesto pakraščiuose ar net užmiestyje, o urbanistai apgailestauja dėl Vilniaus išskydimo. Jūs pats pabrėžiate miesto tankinimo būtinybę. Ar tokios nuostatos atsispindės ir BP? Pirmiausia pradėsime nuo paskatų likti mieste – šių metų biudžete jau atsispindės mūsų nuostata viešuosius pinigus investuoti ten, kur didžiausia vilniečių koncentracija. Du trečdaliai miestiečių gyvena daugiabučių namų rajonuose, ir būtent čia, arčiau centro, esame numatę atnaujinti viešąsias erdves. Negali būti taip, kad ir žodžiu, ir BP nuostatais skatiname gyventi arčiau centro, o visas lėšas skiriame gatvių tinklui ir dar kam nors užmiestyje plėsti. Pasistengsime, kad tų žaliųjų viešųjų erdvių, kurių žmonės ieško miesto pakraščiuose, atsirastų daugiau. Pirmiausia – esamų daugiabučių rajonuose. Vietų pasivaikščioti, prisėsti, pabendrauti reikia ir vyresniems žmonėms, ir vaikus auginančioms šeimoms. Norime šiemet sukurti 10 panašių vietų, ir tai yra maždaug trečdalis poreikio. Likusias tvarkysime kitąmet. Kai kur juk trūksta tiesiog pojūčio, kad tai yra bendra erdvė, trūksta vaikų žaidimų vietos, medžio ar žolės. Kuriose miesto teritorijose šiandien vyksta didžiausios permainos? Kokių klausimų kyla tų procesų dalyviams? Ir ar tikitės juos atsakyti pristatę 3-iąjį BP? Vienas dinamiškiausių rajonų šiandien – Šnipiškės, kadaise buvęs priemiestis. Šiandien tai jau – miesto centras, iš vienos pusės ribojamas Konstitucijos prospekto, iš kitos – aukštų Žalgirio

gatvės namų. Tai yra didelių galimybių – nes geroje vietoje, – bet problemiškas rajonas, nes pritaikytas kaimui, o ne miestui. Čia yra ypač didelių judumo problemų, tad dėliojame planus, kaip padalyti tą gatvių tinklą, kad juo galėtų naudotis ir automobilininkai, ir pėstieji, ir dviratininkai. Dabar niekam net nekyla mintis tą rajoną kirsti pėsčiomis. Tai didysis Šnipiškių iššūkis. Yra ir kitų aktyviai plėtojamų teritorijų – Architektūros parkas, kur laukia tikrai dideli pokyčiai, naujos gyvenamosios ir komercinės erdvės, yra vadinamasis Aukštamiestis, mano galva – labai įdomus rajonas. Tikiu, kad plėtra vyks ir ten. Yra ir aptverta teritorija prie Vingio parko. Svarbu, kad ji būtų išplėtota, bet reikšminga ir tai, kad ten būtų išspręstos judumo problemos. Kitas iššūkis – Antakalnio pakraštys, kur irgi pridygo namų, ir tai, suprantama, turės tiesioginę įtaką gatvių apkrovimui – taigi tai reikia išspręsti. O dar Žvėryno dalis aplink Paribio gatvę – kur plėtra irgi sparti. Gerai, kad ta dalis plėtojama, nes ji yra pėsčiomis įveikiamu atstumu nuo centro, tereikia išspręsti lokalias problemas. Rudens pradžia ir kartu išaugę transporto kamščiai tapo dideliu išbandymu naujajai miesto valdžiai. Ar išeitis turi rasti rengiamo Darnaus judumo mieste plano rengėjai? Kaip norėtumėte, kad pasikeistų vilniečių įpročiai? Dėl šių metų – įvairiais aspektais bandėme įvertinti situaciją, matėme, kad kai kur padėtis pagerėjo, bet daugelyje vietų pablogėjo, ypač šiaurės vakarų dalyje, kur gyvena daugiausia vilniečių, taip pat – Neries prieigose ir viename kitame transporto mazge. 2015 metų rudenį situacija pablogėjo dėl elementarios priežasties – aplinkkelio statybos. Žmonėms gal sunku net įvertinti, kiek turi reikšmės vieno ar kito pravažiavimo uždarymas. Situacija smarkiai pagerės greičiau nei po metų pabaigus 3-iąjį aplinkkelio etapą. Taip pat yra kitų vietų, transporto mazgų, tokių kaip Kalvarijų ir Kareivių gatvių susikirtimo vieta, kur neišvengiamai reikės sprendimo, ar Liepkalnio gatvė, kur planuojamas viadukas. Čia pasitelkti tradiciniai sprendimo būdai, bet skatintinos ir kitos priemonės – viešasis transportas, judėjimas dviračiais ar pėsčiomis. Darnaus judumo mieste plane bandome sudėlioti tai, kas yra realistiška: pirmiausia – paskatas naudotis viešuoju transportu jį atnaujinant. Jis jau dabar nebėra toks blogas, kaip atrodo žmonėms, kurie juo porą metų nesinaudojo, bet dar ir nėra toks geras, kad galėtum rekomenduoti.

Gyventojų pokytis 2007–2016 metais

Nr.

Rajonas

Nr.

Rajonas

Naujasis Centras

Verkiai

Centras

Naujoji Vilnia

Žvėrynas

Žemieji Paneriai

Senamiestis

Vaidotai

Naujamiestis

Kirtimai

Vilkpėdė

Užusienis

Šnipiškės

Aukštieji Paneriai

Žirmūnai I

Gariūnai

Žirmūnai II

Grigiškės

Dvarčionys

Justiniškės

Antakalnis

Pašilaičiai

Belmontas

Pilaitė II

Rasos

Valakupiai

Pavilnys

Pilaitė I

Naujininkai

Medžiakalnis

Lazdynai

Fabijoniškės

Karoliniškės

Gureliai

Viršuliškės

Trakų Vokė

Šeškinė

Kuprijoniškės

Baltupiai

Tarandė

Santariškės

-2050 - -1500

-1499 - -500

-499 - 0

1 - 2000

2001 - 5000

5001 - 10026

Svarbūs ir miesto planavimo dalykai. Pavyzdžiui, centre, ypač apie Konstitucijos prospektą, gerokai padaugėjo dirbančiųjų, o gyvenančiųjų skaičius auga mažai. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, greičiausias transporto problemų sprendimo būdas yra ne pagreitinti kelionę iš taško A į tašką B – iš namų į darbą, bet pasirūpinti, kad taškas A būtų arčiau taško B. Reikia pergalvoti ir automobilių vietų įrengimo strategiją. Tad ta koncentrinė plėtra tebėra aktuali? Ji yra aktuali, bet šiuo atveju reikia rūpintis, kad miesto centrinėje dalyje gyvenamoji statyba būtų plėtojama greičiau nei biurų statyba, o ten, kur šiandien daugiausia gyventojų – atvirkščiai, reikia darbo vietų. Kiek įtakos miesto savivaldybė gali turėti tiems procesams?

Tam tikri BP sprendiniai ir bus savivaldybės įtakos dokumentas. Taip pat manau, kad geriausiai veiktų paskatų sistema – pavyzdžiui, geresnis susisiekimas dviračiais galėtų keisti žmonių judėjimo būdą, skatinti sveiką gyvenseną. Mes žinome, kiek vidutiniškai žmogus linkęs skirti kelionei, kiek linkęs nueiti pėsčiomis, kada jau lips ant dviračio, kada sės į viešąjį transportą, o kada nesirinks nieko kita tik nuosavą automobilį. Tad planuodami miesto plėtros ateitį esame linkę pirmiausia skatinti vaikščiojimą pėsčiomis ar važiavimą dviračiais, o tada jau kitus variantus. Svarbi ir miesto priežiūra. Tarkime, kuo pirmiausia rūpinsimės iškritus sniegui? Ar tik gatves nuvalysime, ar ir šaligatvius? Nuo to irgi priklauso, kaip judėti rinksis žmonės. Taip pat nuo to, kaip bus sutvarkytos viešojo transporto stotelės – jų dar yra be kietos asfalto dangos, neapšviestų. Taigi nors skiriame daug dėmesio automobilių judėjimui, viešajam transportui – pirmenybė.

Vis dažniau girdėti, kad naujų automobilių vietų įrengimas turėtų būti susietas ne su reglamentavimu „ne mažiau“, o „ne daugiau“. Vilnius yra pirmasis miestas Lietuvoje, kuris išaugo į tikrų miestų kategoriją – kai svarbiausias tampa net ne automobilių statymo vietų skaičius, bet atvykimo iki tų vietų laikas. Negalime be galo plėsti automobilių statymo vietų. Daug metų mąstėme tik apie vieną problemą – kur pasistatyti automobilį. Tačiau didžioji bėda yra tai, kad daugybė žmonių iš visų miesto pakraščių suvažiuoja į centrinę dalį dirbti, ir tie kamščiai, kurių susidaro Ukmergės ar T. Narbuto gatvėse, yra dėl to, kad žmonės važiuoja pasistatyti automobilio. Ir jeigu čia atsiras daugiau automobilių vietų, atsiras dar daugiau jų kasdien ieškančiųjų. Ir tai yra užburtas ratas. Vilnius nėra amerikietiško miesto struktūros pavyzdys, kur galima praplėsti gatves ir viskas išsispręs. Tvarkant susisiekimo infrastruktūrą, reikia

urbanistika

keisti ir žmonių mąstymą. Pavyzdžiui, Londono centre yra pastatų, kuriuose dirba tūkstančiai žmonių, bet pastatui priklauso tik kelios automobilių vietos. Nesakau, kad Vilnius jau dabar turėtų tai daryti, bet reikia aiškiai pasukti mąstymo kryptį į kitą pusę – kad plėtra centrinėje dalyje būtų orientuota į atvykimą viešuoju transportu, o ne automobiliu, kad negalvotume, jog pasistatyti automobilį centre – mūsų prigimtinė teisė. Manau, ir savivaldybėje nenormali situacija, kai darbuotojas turi vietą automobiliui, rytinių kamščių metu į ją atvažiuoja, vakarinių išvažiuoja, ir nė nesvarstoma, kokios dėl to sąnaudos patiriamos. Gal reikėtų viešojo transporto bilietus duoti tiems valdininkams, kurie nesinaudoja brangia vieta automobiliui pastatyti. O kaip dėl naujų gyvenamojo būsto projektų ir čia įrengiamų automobilių vietų? Yra skirtumas tarp biuro pastatų ir gyvenamųjų pastatų. Žinoma, miestas dar neužaugo tiek, kad gyvenamoji statyba galėtų būti plėtojama neįrengiant automobilių statymo vietų. O norint ateityje mažinti jų skaičių turbūt irgi reikia ne bizūno, o paskatos: kai žmonės galės patogiai atvažiuoti į darbą viešuoju transportu ar ateiti pėsčiomis, galima tikėtis, kad daugelis nesinaudos automobiliu. Vis dėlto šeimoms, būkime atviri, reikia automobilio jei ne dėl dienos kelionių, tai dėl savaitgalio ar tolesnių kelionių. Ir čia pasiekimas būtų, jei daugiau šeimų nuspręstų, kad joms užtenka vieno automobilio. Labai tikėčiausi, kad judumo plane daug dėmesio bus skiriama tam, kad būtų sukurta sistema, kuri leistų šeimai mieste išsiversti turint vieną automobilį. O jei reikia antro, būtų naudojamasi arba automobilių dalijimosi paslaugomis, arba kitomis. Visiems labai rūpi, ar BP bus įvardyta kokia nors nauja viešojo susisiekimo transporto rūšis. Darnaus judumo mieste planas atsakys į tai konkrečiai. Manau, Vilnius turi ruoštis naujos transporto rūšies atsiradimui, nes yra jaunas, augantis miestas, turintis greitai spręsti transporto problemas. Artėjame prie tos ribos, kai to naujo transporto reikės, greitųjų autobusų nebeužteks. Tačiau kol kas, per artimiausius dvejus trejus metus, reikia padaryti, kad tobulai veiktų esamas viešasis transportas. Nes tos A juostos kai kur veikia, kai kur – ne, greitieji autobusai irgi ne visur važinėja.

66 2016 Nr. 2

Dėl prioritetų – aišku tik tai, kad, specialistų vertinimu, per miesto centrą važiuojantis tramvajus yra ne išeitis, nes į siauras gatves įvedę dar vieną konkurentą negautume norimo efekto, o tokios trasos įrengimas kainuoja labai daug: reikia pertvarkyti ne tik gatves, bet ir tiltus, perkloti komunikacijas. Galiausiai paaiškėja, kad kaina nesiskiria kelis kartus nuo metro įrengimo kainos, o patogumo skirtumas – daugiau nei keli kartai. Tad manau, reikia priimti gerokai radikalesnį sprendimą – statyti metro su viršžeminėmis trasomis kai kuriose vietose. Nes norisi spręsti problemą, o ne parodyti, kad mieste važiuoja nauja graži priemonė. Prieš keletą metų susivokta, kad nesame labai pažangūs reglamentuodami prekybos centrų statybą – jie stovi gražiausiose Vilniaus vietose, kur mielai gyventų žmonės. Ar ateityje bus bandoma riboti naujų prekybos vietų kūrimąsi centrinėje miesto dalyje? Prekybos centrai centrinėje miesto dalyje yra ir privalumas, ir trūkumas. Kai kur jie sukuria per didelius srautus, dėl to užsikemša gatvės, gal pranyksta vietos žavesys, bet prekybos centras prekybos centrui nelygus. Miestas plečiasi, prekybos centrų dar daugės. Gerai, kai naujų prekybos centrų atsiranda tokiose vietose kaip prie IKEA – tiems, kurie nori gyventi priemiestyje, taip kuriama nauja pasirinkimo galimybė. Nenormalu, kad vienintelė kategorija, pagal kurią miestas yra labai gerai ir net geriausiai vertinamas Europoje, yra prekybos centrų prieinamumas. Čia esame lyderiai tarp visų sostinių. Žmonės turi turėti, kur apsipirkti, bet man atrodo, kad nebuvo įvertinti šalutiniai vietų parinkimo padariniai. Užsiminėte apie studentų miestelius. Studentai – tai tie būsimi jauni specialistai, kuriuos, kaip kalbėta pastarajame Urbanistiniame forume, reikia išlaikyti Vilniuje, jei siekiama, kad jis ir toliau augtų. O viena paskatų jiems likti – įperkamas ir patrauklus būstas. Kiek įtakinga šiuose procesuose gali būti miesto valdžia? Tikrai nepritariu, kad jauniems specialistams turi būti pasiūlytas socialinis ar municipalinis būstas. Manau, sprendimas čia – sklandus paklausos tenkinimas siūlant gerus įvairaus standarto gyvenamuosius namus. Būsto projektuose didelę kainos dedamąją sudaro žemės kaina, todėl Vilniuje būstas yra brangesnis. Jei sudarysime geresnes

galimybes plėtoti projektus gerose vietose, jų atsiras daugiau, ir konkurencija reguliuos būsto kainas. Naujausias miesto tarybos sprendimas – savivaldybei priklausančioje teritorijoje leisti plėtoti ne tik komercinę, bet ir gyvenamąją statybą prie būsimojo daugiafunkcio komplekso. Turėtume atrasti daugiau tokių vietų. Yra ir kitas rūpestis – nugyventi senieji miegamieji rajonai ir daugeliu atvejų ne itin permainų trokštančios jų bendruomenės. Kokių planų turi miestas atgaivinant tas teritorijas ir kaip tai atsispindės BP? Renovacija pirmiausia priklauso nuo pačių gyventojų, ir tai yra ekonominis, o tik paskui estetinis, aplinkos sprendimas. Mano supratimu, renovacija vyksta per lėtai, bet man svarbiau ne tai, kaip atrodo langai, o tai, kas yra kiemuose tarp namų. Manome, kad artimiausias uždavinys – pasitelkti kaimynijas, kad prie jų namų kiemų būtų ką veikti, kur mašiną pastatyti, pasėdėti. Kiek plačiai turėtų būti naudojamas būsimasis dokumentas – BP: ar norėtumėte, kad kiekvienas sostinės gyventojas rūpintųsi išmanyti jį kaip daugelis Lietuvoje pagrindinį valstybės įstatymą – Konstituciją? Nemanau, kad BP reikia mokėti mintinai – tai turi būti tas dokumentas, kurį privalu skaityti, kai reikia atsakymų planuojant savo veiklą, naujas statybas mieste, sužinoti, kokių pasikeitimų vyks mieste per artimiausius dešimt metų.

trumpai Pirmas Vilniaus bendrasis planas, projektavęs miestą, kuris tuo metu baigėsi ties šiandienio Gedimino prospekto pradžia, patvirtintas dar XIX amžiaus antrojoje pusėje. Bendrieji sostinės planai buvo atnaujinti ne kartą, taip pat po karo. Naujausias veikė nuo 2007 metų. Preliminariai planuojama, kad 3-iasis Vilniaus bendrasis planas bus patvirtintas 2017-aisiais. „Tai nėra greitai išnešiojamas kūdikis – subrandinti planą reikia bent dvejų metų“, – tvirtino pirmų dviejų po nepriklausomybės atkūrimo galiojusių bendrųjų Vilniaus planų bendraautoris, naujasis sostinės vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis. Bendrasis planas standartiškai galioja apie 10 metų.

biblioteka

Vaikiški žaidimai, arba Vaizduotė be stogo

„Diena Senamiestyje, vakaras mikrorajone, tad nuolat susipina tie vaizdai, ir pagaminu koliažus iš tų atsiminimų, iš kelionių ir iš kitų miestų. Tai labai panašu į kažkokį sapną, kartais blogą, Liudas PARULSKIS

kartais linksmą“, – apie savo kūrybą – urbanistines

„Barokas ir betonas“

fototransformacijas – pasakoja architektūros

Vilnius: LAPAS, 2016, 96 p.

studijas baigęs menininkas Liudas Parulskis.

J. Jasinskio g. 16 automobilių stovėjimo aikštelės ir Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios kompozicija, 2015 m. 67

biblioteka

urti šias fotomanipuliacijas L. Parulskis pradėjo kone prieš 20 metų. Pirmiausia gimė serija „Vilnius–Lvovas“, kurioje vietomis buvo sukeistos šiųdviejų miestų detalės. O dar anksčiau Vlado Drėmos knyga „Dingęs Vilnius“ paskatino L. Parulskį pažiūrėti, kaip atrodytų gatvės, jei dingtų dabar jas formuojantys pastatai. „Jis pradangino kelis itin svarbius [pastatus] (pavyzdžiui, Katedros varpinę), užlydė skyles jų paprastai užstojamu vaizdu. Ir – nieko. Pasikeitimą ne iškart ir pastebėsi. Iš fotografijų nesklinda praradimo melancholija. Miestas kaip betoninė jūra užlieja buvusių įžymybių vietas. Ir belieka šyptelti“, – apie pernai festivalio „Vilnius Street Art“ metu parodoje eksponuoto L. Parulskio ciklo „Barokas ir betonas“ ištakas rašė menotyrininkė Agnė Narušytė („7 meno dienos“, 2015 09 11). Pasak paties autoriaus, sukurti seriją „Barokas ir betonas“ paskatino vienas didžiausių architektūrinių Vilniaus kontrastų – itin puošnus barokinis senamiestis ir sausa miegamųjų mikrorajonų betono plokščių estetika. „Iš pažiūros tai – tik žaidimas. Vietoj Aušros vartų stovi gabalas sovietinio blokinio daugiabučio. Televizijos bokštas spokso kaip dirbtinė gražuolė, prisiklijavusi nuo Šv. Kazimiero bažnyčios nuplėštų lipdinių blakstienas. Ant buvusių Profsąjungų rūmų stogo iškilo Nižnij Tagilo kultūros namų bokštelis, kurį ne iškart ir pastebėsi, nes jis ten – labai vietoje. Atrodo, kad L. Parulskis daro tai, kuo užsiima pamokose nuobodžiaujantys

Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios puošyba virš Lazdynų daugiabučio arkos, 2001 m.

68 2016 Nr. 2

Televizijos bokštas su Šv. Kazimiero bažnyčios lipdiniais, 2014 m.

vaikai – iškiliausiems architektūriniams miesto personažams pripaišo menamus ūsus. Tik rafinuočiau – jo fotomanipuliacijose naujasis darinys atrodo kaip tikras, ir žiūrovui gali pasivaidenti, kad tai yra realių, tik ne visai pažįstamų vietų fotografijos“, – rašė A. Narušytė. Anot jos, net neturėtų kilti klausimas, kaip tie „nereikalingi“ papuošimai atsirado ant grynai funkcionalių pastatų – postmodernistinės architektūros teoretikai ir praktikai jau seniai leido viską maišyti. Ir atvirkščiai – po karo sugriauti senamiesčiai buvo prismaigstyti modernių naujadarų, tad betonas jau taip seniai gyvena šalia baroko, kad net nebeerzina. Be to, miegamuosiuose rajonuose žmonės su savo būstais daro ką nori, ir griežtą stačiakampių ritmą jau dvidešimt metų klaipo spalvoti, įvairiabriauniai balkonų inkilai. Tad fotografijos kartais atrodo kaip paprasti dokumentai – net nespalvoti, lyg iš seno archyvo. Tenka pastovėti ilgiau, luktelėti, kol išsisklaidys kasdienio prisitaikymo miglos ir išryškės sandūrų keistumas kaip pokštas. Pernykštės L. Parulskio parodos kuratorė dailėtyrininkė Laima Kreivytė, palydėdama į spaudą šio autoriaus fototransformacijų albumą, reziumavo: „L. Parulskio knyga – pranašiški pastatų ir kultūros objektų nykimo scenarijai. Jūs

žiūrite į Vilnių, kuris dingsta tiesiog akyse. Kaip tie Žvėryno ir Šnipiškių nameliai, išnykę su dūmais. L. Parulskio sukonstruotus baroko ir betono kentaurus galima priskirti urbanistinės fantazijos žanrui, primenančiam dokumentinį filmą. Jei vaizduotė turi stogą, pats laikas jį nukelti.“ Knyga „Betonas ir barokas“ – ne vien L. Parulskio kūrinių albumas. Jame rasite ir antropologo Nerijaus Mileriaus, menotyrininko Ernesto Parulskio tekstų.

Vietoj Aušros vartų – gabalas blokinio daugiabučio iš Lazdynų mikrorajono, 2015 m. Vilnius iki pastatant Gedimino pilį, bet jau iškilus Koncertų ir sporto rūmams, 2016 m.

urbanistika

Kodėl Vilniui nenaudinga šalies centralizacija Rusnė MARČĖNAITĖ

Po trejų metų pertraukos architektas-urbanistas Mindaugas PAKALNIS su darbo aplankais parsikrausto į Vilniaus savivaldybę. Pastatas tas pats, pareigos kitos – ilgametis savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiasis architektas tapo sostinės vyriausiuoju architektu. M. Pakalnis grįžta neabejodamas, kad vienas svarbiausių sostinės klestėjimo garantų – stiprūs šalies regionai.

Vos prieš kelerius metus pasitraukėte iš SĮ „Vilniaus planas“ vyriausiojo architekto pareigų, kalbama, dėl ne visai sutapusio Jūsų ir tuomečio mero požiūrio į kai kuriuos klausimus ir sėkmingai dirbote verslo įmonėje. Ar planavote grįžti į valdišką tarnybą? Mano darbas ir „Vilniaus plane“ nebuvo labai valdiškas: tai – save išlaikanti įmonė, gyvenome iš projektų, kurių užsakovai – ne tik savivaldybė, bet ir privatūs asmenys, tad didelio skirtumo nebuvo. Tiesa, dirbdamas bendrovėje „Sweco Lietuva“ gavau progą pasimokyti modernios skandinaviškos vadybos, panaudoti savo žinias platesnėje rinkoje. Darėme projektus Klaipėdoje, Neringoje, Mažeikiuose, Kaune, Jurbarko rajone ir kt., tad daug sužinojau ir apie kitų šalies miestų problemas. Dėl ankstesnių istorijų – tiesiog buvau pribrendęs pokyčiams, ketinau išbandyti save kiek kitokioje veikloje. Be to, nenorėjau meluoti sau ir kitiems – įgyvendinti tai, kuo pats netikėjau. Jau turėjote progą išsiaiškinti, ar sutampa Jūsų Vilniaus vizija su mero vizija? Be abejo, mudu kalbėjomės, ir daug kas akivaizdu iš pastarojo laikotarpio pokyčių Vilniuje: pritariu tam, kad teisingas, europietiškas kelias yra atsisukti į žmones, į bendruomenes, skatinti jas dalyvauti kuriant savo aplinką. Miestas nėra statinis – jis auga. Ir auga jame gyvenančių žmonių dėka. Todėl labai svarbu, kad susiburtų stiprios teritorinės bendruomenės, kurios žinotų, kaip ateityje turi atrodyti jų rajonas, kvartalas, kiemas. Gerai, kai tokie susitarimai įteisinami teritorijų planavimo dokumentais. O miesto administracija

70 2016 Nr. 2

kartu su profesionaliais architektais ir urbanistais, žinodami bendrą miesto viziją, turi tik padėti pasirinkti geresnį scenarijų. Kas nors gali pasakyti, kad dabar turėsite mažiau darbo – juk tik Vilniaus reikalais teks rūpintis. Kaip sakoma – Maskva – tai ne Rusija, o Vilnius – ne Lietuva. Sostinę plečiame, statome daugiabučius, bet užtenka pavažiuoti 100 kilometrų ir pamatysime ištuštėjusius miestelių daugiabučius. Šiandien Vilnius pelnosi nusiurbdamas kitus. Tačiau jeigu situacija nesikeis, po 10–15 metų nebeliks ką nusiurbti. Čia tokia dilema – viena vertus, lyg ir reikia kuo labiau užtikrinti Vilniaus augimą, kita vertus – jo sėkmė didele dalimi pagrįsta tuo, kad Lietuva visą laiką buvo daugiacentrė šalis. Negali viskas atitekti sostinei, teisinga regioninė politika naudinga pačiam Vilniui. Tai įrodo ir Rygos pavyzdys – matome, kaip vieno miesto šalis, miestas valstybė pradeda trauktis, nes nebėra iš ko jį papildyti. Reikia rūpintis, kad taip nenutiktų Vilniui. Sostinės vyriausiasis architektas kartu yra ir Miesto plėtros departamento vadovas. Kartais atrodo, kad čia slypi ir tam tikras prieštaravimas. Tai reiškia, kad, viena vertus, privalai turėti ir įgyvendinti miesto viziją, ir tai didelė architektūrinė, urbanistinė užduotis – nepadaryti klaidų, nes kartais jos nebeištaisomos, tarkime, suplanavus kvailą gatvių tinklą ar kvartalą. Paskui tie kvartalai pasmerkti užstatyti, o žmonės juose – gyventi nelaimingai.

Kita vertus, dar yra ir organizacinis darbas – departamentui tenka didelis biurokratinis krūvis – jis išduoda projektavimo ir planavimo sąlygas, leidimus statyti, nagrinėja piliečių skundus, ir visa ta veikla šiandien apipinta įvairiais gandais bei istorijomis. Tad reikia pasirūpinti, kad tas rutininis darbas būtų skaidrus ir visiems aiškus, kad nebūtų mylimų ir nemylimų. Kitas dalykas – visi strateginiai miesto plėtros, įvaizdžio, architektūros dalykai neturi gulti ant vieno pareigūno pečių. Tai yra už mažąją reklamą, mažąją architektūrą, kavinių, viešųjų erdvių dizainą turi būti atsakingas miesto dailininkas. Dar kitas žmogus turi būti atsakingas už želdynų politiką. Kiekvienas turi rūpintis savo sritimi. Tik reikia ir pasitikėjimo jais, ir jų atsakomybės. Kalbėjausi su savivaldybės administracija apie tai, kad reikia bandyti atsakomybę atiduoti ir seniūnijų architektams. Jie turi žinoti, kokia turi būti ir miesto, ir jų seniūnijos vizija, kokiomis spalvomis turėtų būti dažomi renovuojami namai, kaip tvarkytinos viešosios erdvės ar kaip įrengiami pėsčiųjų ir dviračių takai. Mano tikslas – kad seniūnijų architektai turėtų savo viziją, jos siektų ir gal tarpusavyje net šiek tiek konkuruotų. Galbūt – ir dėl investicijų. Jiems irgi reikia suteikti ir teisių, ir atsakomybių. Tačiau ar belikę seniūnijose architektų? Iš tikrųjų beveik ne. Kadaise jie buvo ir žinojo kiekvieną seniūnijos kampą – kur galima kioską pastatyti, o kur reikia suoliuko. O dabar, pamatęs spalvų kakofoniją ant ką tik renovuoto pastato fasado, pasižiūri ir galvoji: ar tikrai kas nors prieš tai matė jo projektą?

Iš ankstesnių Jūsų pasisakymų galima suprasti, kad laikotės nuostatos plėsti miestą jį tankinant, paįvairinant skirtingos tipologijos būstais. Ar tai vis dar lieka Jūsų kredo?

Ar įmanoma miestą išpuoselėti taip, kad jame neliktų tokių rajonų, kokių įprastai nenorime rodyti miesto svečiams? Visiškai tai išgyvendinti turbūt įmanoma tik Šiaurės Korėjoje. Visi miestai turi ribotus finansus ir galimybes tvarkyti teritorijas, be to, yra gyvi organizmai. Natūralu, kad mieste yra ir pirmaujančių, ir atsiliekančių rajonų. Kai kurie traukia socialiai silpnesnius žmones mažesnėmis būsto kainomis, lengvesne socializacija ir t. t. Ir galbūt tie asmenys

Naujasis Vilniaus vyriausiasis architektas ir Miesto plėtros departamento vadovas Mindaugas PAKALNIS.

nori būtent taip gyventi. Tačiau yra visuomenės pareiga užtikrinti, kad vaikai augtų normaliomis sąlygomis. Yra itin prasto būsto kvartalų Vilniuje – labai sunku tikėtis, kad toje aplinkoje išaugs kūrybingi, socialiai aktyvūs žmonės. Užsiminėte, kad suplanuoti pokyčiai kartais pasimato po keliolikos metų. Ar Jums priimtina taip ilgai laukti savo darbo vaisių? Mano darbas toks buvo visada. Paišiau vizijas, kvartalus, rajonus popieriuje ir žinojau, kad reikia laiko tai įgyvendinti. Šiaurinė Pilaitės rajono dalis buvo nupaišyta 1998 metais, o pasivaikščioti po ją buvo galima tik 2012 metais. Man tai suprantama. Žinoma, kai kurie pokyčiai gali ir turi įvykti greičiau – įmanoma puoselėti atskirų rajonų savitumą, estetinius sprendimus ir pan. Turbūt ne visi žino, kad Jūsų tėvas – Romas Pakalnis, visuomenės veikėjas, aplinkosaugininkas, vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, kuri, beje, prieš kelias savaites priėmė sprendimą panaikinti teisinę Žaliojo tilto skulptūrų apsaugą. Stengiuosi nesinaudoti tėvo vardu (juokiasi – red.). Beje, mudu padiskutuojame daugeliu klausimų, ir nuomonės tikrai ne visada sutampa. Bet, žinoma, tėčiu didžiuojuosi, kaip ir savo šeima – žmona Diana ir ką tik 18-ąjį gimtadienį atšventusiais dvyniais Eimantu ir Dominyku.

G. Bartuškos nuotr.

Manau, kad taip – reikia pasiūlyti migracijos į priemiestį alternatyvą – kokybišką būstą mieste. Ir reikia visomis įmanomomis priemonėmis siekti, kad jauni žmonės už adekvačią kainą galėtų gauti normalų būstą mieste, kur galėtų džiaugtis visa infrastruktūra ir netaptų savo vaikų vairuotojais. Aš pats gyvenu už 7 kilometrų nuo miesto centro, ir šis sprendimas buvo priimtas labai seniai, kaip ir daugelio žmonių, palyginus buto ir namo kainas. Čia bjauri situacija, kai praktiškai esi pasmerktas tokiam žingsniui. Ir tai nėra greitai išsprendžiama – čia ilgalaikės politikos klausimas. Tikiuosi, kad pavyks tai ilgainiui pakeisti. Beje, situacija gerėja – dabar tikrai didesnis būsto tipų pasirinkimas. Tik akivaizdžiai trūksta Olandijoje ar Skandinavijos šalyse mėgstamo būsto, kai gyvendama nedideliame 3 ar 4 aukštų daugiabutyje kiekviena šeima turi ir atskirą įėjimą, nedidelį kiemelį ar terasėlę. Tai lyg tarpinis variantas tarp individualiojo namo ir buto. Dar vienas manęs laukiantis rūpestis – sovietinių rajonų likimas. Gerai, kad kai kur jau vyksta renovacija, bet reikia ieškoti kokybinio jos pagerinimo, spręsti ne vien energetines problemas. Europietiški miestai remia ir kitokią renovaciją, kai naudojant tų pačių fondų lėšas gerinama ne tik šiluminė varža, bet ir būsto suplanavimo, aplinkinių erdvių kokybė. Norėdama vykdyti kokybišką kompleksinę renovaciją, savivalda turi turėti daugiau teisių. Net tokia nuosavybę gerbianti šalis kaip Anglija jau pasirūpino galimybe paimti turtą valstybės, tiksliau – miesto, poreikiams, jei namas yra griautinas. Už tai, žinoma, adekvačiai kompensuojama. Tokie mechanizmai yra sudėtingi, bet šalys, kurios jau pamatė piktžaizdžių užšaldymo padarinius, imasi radikalesnių priemonių.

dosjė 48-erių Mindaugas Pakalnis studijavo Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU), po studijų dirbo Vokietijoje rengdamas paveldo tvarkybos projektus. 1996 metais grįžo į Lietuvą, dirbo urbanistu SĮ „Vilniaus planas“, 2004–2013 metais – SĮ „Vilniaus planas“ vyriausiuoju architektu. Nuo 2016 iki dabar jis dirbo bendrovės „Sweco Lietuva“ vyriausiuoju architektu-urbanistu. Tarp svarbiausių M. Pakalnio darbų – Vilniaus miesto bendrasis planas iki 2015 metų (2007), skirtingų Vilniaus miesto dalių urbanistinės koncepcijos. M. Pakalnis dalyvavo ir rengiant ne vieną kitų Lietuvos miestų bendrąjį planą. Nuo 1996 metų dėsto VGTU. M. Pakalnis iki šiol buvo Lietuvos architektų sąjungos Vilniaus architektūros-urbanistikos ekspertų tarybos pirmininkas.

sprendimas

Dėl kvadratinių metrų – aukštingumo ekvilibristika Lina BIELIAUSKAITĖ

Naujos statybos sostinės Užupio rajone atkreipė dėmesį į opią problemą – konfliktus, kylančius dėl skirtingo pastatų mansardinių bei cokolinių aukštų traktavimo. Vieša paslaptis, kad įgyvendinant nekilnojamojo turto plėtotojų projektus šios statinio dalys kartais virsta standartiniais aukštais. Aplinkos ministerijos (AM) atstovai teigia, kad teisės aktuose apibrėžti reikalavimai tokioms interpretacijoms prielaidų nesuteikia ir pirmiausia kalba apie savivaldos darbo spragas.

72 2016 Nr. 2

sprendimas

Teisės aktai sako, kad galima labai daug, bet nuolatos atsiranda tokių, kuriems ir to maža. /

Edita MEŠKAUSKIENĖ

Problema – ne teisės aktai? eritorijų planavimo ir statybos politikos esmė – užtikrinti darniąją plėtrą, kad šioje teritorijoje visuomenė ir bendruomenė nebūtų nuskriaustos. „Teigti, kad teisės aktai to nenumato, būtų nekorektiška. Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymu, savivaldybė yra toji institucija, kuri ta darniąja aplinkos plėtra ir turėtų rūpintis. Tačiau šiandien šiame lygmenyje yra nemažai problemų“, – pripažino AM Statybos ir būsto departamento Statybos normavimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Edita Meškauskienė. Statybos techniniai reglamentai (STR 2.02.01: 2004 „Gyvenamieji pastatai“) numato, kad kambariai gali būti įrengiami visuose namo aukštuose, mansardoje, mezonine, išskyrus rūsius. Cokoliniame aukšte kambarys gali būti įrengiamas tik tuo atveju, jeigu kambario perimetro bent vienoje (iš keturių) kraštinėje žemės paviršius ties kambario siena yra žemiau negu kambario grindų lygis, o kambario insoliacija atitinka minėto reglamento reikalavimus. Kalbant apie mansardinius aukštus, ministerijos atstovės teigimu, aiškiai apibrėžiami ir aukščio, ir šlaito nuolydžio parametrai.

Leidžia daug, bet ir to maža Antai pastogės išorės sienų aukštis neturi būti didesnis kaip 1,7 metro, skaičiuojant nuo pastato viršutinio aukšto perdangos viršaus iki stogo apačios, o šlaitinio stogo kampas – ne mažesnis kaip 10 laipsnių. Naujai statomame ar rekonstruojamame pastate, jei teritorijų planavimo dokumentuose nurodyta galimybė įrengti mansardą, bet nenumatytas leistinas pastato aukštis metrais, ji negali būti

įrengiama, jei aukštis nuo mansardoje įrengiamų grindų paviršiaus arba, jei įrengiamos sienos – nuo sienos viršaus iki stogo kraigo yra didesnis kaip pusė pastato pločio toje pastato dalyje, plotį skaičiuojant pagal išorinius sienų paviršius (šie reikalavimai netaikomi, kai mansarda įrengiama esamame pastate jo nerekonstruojant). „Formulė paprasta ir aiški, su socialiniais partneriais ji buvo išdiskutuota ne per vieną dieną. Ministerija visada vadovaujasi siekiu nenuskriausti sąžiningų statytojų, neužkirsti jiems kelio. Teisės aktai sako, kad galima labai daug, bet nuolatos atsiranda tokių, kuriems ir to maža“, – kalbėjo Statybos normavimo skyriaus vedėjo pavaduotoja E. Meškauskienė.

Istorija kelia klausimų Itin garsiai nuskambėjusių statybų Vilniaus Polocko gatvėje atveju plėtotojams pirmiausia buvo žeriami kaltinimai viršijus leistiną aukštį ir aukštingumą. Tačiau esą nesusipratimų kilo dėl teritorijos reljefo ypatumų – projektinėje medžiagoje deklaruoti du su mansarda aukštai virto penkiais tik nuo Vilnios pusės, kur susiformavęs didelis nuolydis. Tuomet Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (VTPSI) planavimo srities teisės aktų pažeidimų nenagrinėjo, o atlikusi išsamų daugiabučio namo statybos projekto tyrimą ir reikalingus skaičiavimus pažeidimų nenustatė. Beje, dėl šio verdikto Kultūros paveldo departamentas (KPD) prie Kultūros ministerijos buvo pakliuvęs į nesmagią situaciją – žiniasklaidai išplatinus KPD tyrimo rezultatus, kad projekte nustatytas ne vienas pažeidimas, tarp jų – ir užstatymo procento nesilaikymas bei per didelis aukštingumas, po kelių dienų departamento vadovybei teko atsitraukti primenant, kad teritorijų

planavimo ir statybos priežiūros funkcijos šiai įstaigai nesuteiktos. Nors statybos buvo išteisintos, ši istorija visuomenei kelia tam tikrų klausimų. „Randasi abejonių, ar atsakingas savivaldos darbuotojas nepažiūrėjo tik iš vienos pusės. Juk remiamasi vidutine žemės paviršiaus altitude, turi būti išvestas vidurkis. O šiuo atveju šis vidurkis atrodo didesnis, negu nustatyta“, – mano E. Meškauskienė. Ministerijos atstovė neabejoja, kad manipuliacijų mansardiniais ir cokoliniais aukštais projektuose nestinga, nors nei AM, nei VTPSI konkrečios tokio pobūdžio pažeidimų statistikos neturi. Ir ši problema, pašnekovės teigimu, aktu ali net ne tiek senamiesčiui, kuris neturi daug galimybių plėstis, kiek jo įtakos zonoms. „Kad tam tikroje aplinkoje atsiranda bjaurojantis šašas – vienas dalykas. Tačiau ir visi tie, kurie gyvens šiame darinyje, skriaus aplinkinius. Tad apie kokią darną šiuo atveju galima kalbėti?“ – retoriškai klausė pašnekovė.

Pasigenda principingumo KPD direktoriaus pavaduotojo Algimanto Degučio manymu, naujų statybų istorinėje aplinkoje reglamentavimas šiandien turėtų būti aiškesnis ir konkretesnis. „Formuluotė, apibrėžianti mansardą, yra, tačiau ar jos kas nors laikosi? – retoriškai klausė KPD atstovas. – Mansarda tampa normaliu aukštu, antstatai interpretuojami kaip mansardos. Panaši situacija – ir su cokoliais. O VTPSI konstatuoja, kad esminių pažeidimų nėra. Tačiau jei būtų žiūrima principingai, tokie aukštai turėtų būti vadinami normaliais aukštais.“ Antai pagal Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentą šioje kultūros vertybių teritorijoje

sprendimas

Turėtų būti ne tik labai aiškiai pasakyta, kas yra kas, kad du aukštai yra du, o ne du plius keli cokoliniai ar požeminiai. Negalima keliskart per metus kaitalioti reglamentų, keičiančių sąvokas. / Algimantas DEGUTIS /

galima statyti ne aukštesnius kaip dviejų aukštų su mansarda pastatus. „Tačiau kai nekilnojamojo turto projektų plėtotojams atstovaujantys teisininkai pradeda interpretuoti, kad cokoliniai, garažo aukštai neva yra kitokie, „netikri“ aukštai, ir turime tokių nenormalių atvejų kaip Polocko gatvėje: realybėje matai penkis aukštus, o tau sako, kad čia du. Turėtų būti ne tik labai aiškiai pasakyta, kas yra kas, kad du aukštai yra du, o ne du plius keli cokoliniai ar požeminiai. Negalima keliskart per metus kaitalioti reglamentų, keičiančių sąvokas“, – kalbėjo pašnekovas. Anot specialisto, diskutuota ir apie tai, kad Kultūros ministerija galėtų pateikti išaiškinimą, kas gi yra pastato aukštas, o kas – mansarda ar cokolis kultūros vertybėse. „Vis dėlto iki ko mes prieitume, jei kiekviena ministerija imtų teikti savus sąvokų išaiškinimus?“ – pripažino KPD direktoriaus pavaduotojas A. Degutis.

74 2016 Nr. 2

Daugiau galių savivaldai AM atstovės E. Meškauskienės teigimu, ministerijos darbo grupė siūlo pagalbinį įrankį, kuris savivaldai padėtų pažaboti galimus nesąžiningus projektų plėtotojų užmojus jau jų užuomazgos stadijoje. „Yra ne vienas ir ne du atvejai, kai savivaldos atstovai sako neturintys realių galimybių užkirsti kelią projektui, nors įtaria, kad, pavyzdžiui, vietoj deklaruojamo vienbučio ar dvibučio namo planuojama statyti daugiabutį, nes architektai labai gudriai suskirsto patalpas. O juk negali žmogui, kuris sąžiningai statysis didelį namą, nes tiesiog tokie jo poreikiai, riboti sanitarinių mazgų ar pagalbinių patalpų skaičių. Tad šiandien einame tuo keliu, kad jei savivaldybės administracijos įgaliotam asmeniui peržiūrėjus pateiktus dokumentus kyla abejonių, kad tai nėra to tipo pastatas, kaip deklaruojama, jis turi teisę juos atmesti“, – aiškino pašnekovė.

Anot jos, tokio radikalaus sprendimo dažnai nesiryžtama priimti, todėl jei teisės aktuose būtų įteisinta, kad pagal šį nuostatą galima atmesti dokumentus, savivaldai tai būtų konkreti pagalba ir didelis palengvinimas. Aplinkos ministro patarėjas architektas Algirdas Žebrauskas apeliuoja į visuomenės brandą: „Norisi kitokios, jau nebe sovietmečio sistemai būdingos reakcijos tais atvejais, kai kas nors apeina įstatymus. Dažnai tokie asmenys vis dar laikomi šaunuoliais, bet ar pagalvojama, kad kova su ieškančiaisiais įstatymo spragų kitu galu smogia tiems, kurie laikosi įstatymų?“ Kitas dalykas, kad ministerijos pastangos reaguoti į ydingas situacijas, užbėgti joms už akių, koreguoti norminius aktus reiškia, anot A. Žebrausko, nelygiavertę kelių ministerijos teisininkų kovą su maksimalaus pelno siekiančiais sąjungininkais: nekilnojamojo turto plėtotojais, ties profesinės etikos riba balansuojančiais architektais ir juos konsultuojančiais labai profesionaliais teisininkais.

nekilnojamasis turtas

Butų pirkėjų medžioklės sezonas prasideda Darius BABICKAS

Praėjusiais metais nekilnojamojo turto rinką užplūdo plėtotojų investicijos. Įkvėpti 2014 metų pabaigos pirkėjų aktyvumo, statyti butus vėl ėmėsi bemaž visi, kurie turėjo sukaupę bent kiek kapitalo. Ekspertai dėl to nerimauja – daugiau kaip pusė visų statytojų yra nauji rinkos žaidėjai, mažai patyrę arba iš viso nepatyrę. Prieš dvejus metus tokių rinkoje buvo vos 30 proc., dabar jų procentiškai yra daugiau kaip pusė.

Kiekvienas pabrėžia savo privalumus ertinant prognozes, nors ir bus pastatyta nemažai naujų butų, šiais metais jų pertekliaus dar nebus. Jis pasijus 2017–2018 metais. Tačiau ir šįmet kova dėl pirkėjų bus nuožmi – tai jau matyti. Kai kurie senieji rinkos dalyviai meta patikimumo kozirį – pirkti reikia tik iš tų, kurie gyvuoja jau ne pirmą dešimtmetį, yra atlaikę krizes, vadinasi, yra

patikimi. Gaila, bet ne visi ir ilgus metus dirbantieji gali pasidžiaugti gerais santykiais su pirkėjais, kokybiškai statomu būstu, naujovėmis. Kiti statytojai save pateikia kaip patikimus, diegiančius naujoves, siūlančius kokybišką būstą patraukliose vietose, su gerai išplėtota infrastruktūra. Bene svarbiausia – pirkėjams žadamos garantijos, ir tai turėtų būti nemenkas pranašumas rinkoje. Prieš vėją nepapūsi. Šitaip galima pavadinti siūlančiuosius būstą už ypač mažą kainą. Šis

konkurencinis pranašumas dar išlieka labai paplitęs, ir pirkėjai dažnai užkimba ant mažos kainos meškerės. Nebrangų būstą dažniausiai siūlo tie, kurie neturi didelių ambicijų toliau verstis nekilnojamojo turto statyba ir pardavimu. Tai – vadinamieji vieno projekto plėtotojai. Jie pastato būstą mažiausiomis sąnaudomis, nebrangiai parduoda ir likviduoja įmonę, kol nepradeda plaukti pretenzijos dėl prastos kokybės, nevykdomų garantinių įsipareigojimų ir pan.

nekilnojamasis turtas

Vienas svarbiausių būsto pasirinkimo rodiklių yra projektą valdančios įmonės patirtis, atlikti darbai – tai ne tik rodo kompanijos požiūrį į kuriamą produktą, bet ir atskleidžia jos darbo principus su partneriais bei klientais. / Domas DARGIS /

Nekilnojamojo turto ekspertai siūlo labai atidžiai vertinti neįprastai pigiai parduodamą būstą. Jis gali būti ne tik prastos kokybės, bet ir ne gyvenamosios paskirties, gali būti juridiškai neatidalytas ir priklausyti daugeliui bendraturčių, gali būti pastatytas pažeidžiant teisės aktus. Prognozuojama, kad šiemet naujos statybos butų pardavimai neviršys 3,2 tūkst. butų ribos. Vidutiniškai gali būti parduodama po 250–270 butų per mėnesį. Pasiūla sostinės pirminėje rinkoje šiais metais išliks apie 4 tūkst. naujų butų.

Svarbu suburti bendruomenę „Vienas svarbiausių būsto pasirinkimo rodiklių yra projektą valdančios įmonės patirtis, atlikti darbai ir ekspertų vertinimas – tai ne tik rodo kompanijos požiūrį į kuriamą produktą, bet ir atskleidžia jos darbo principus su partneriais bei klientais“, – teigė vienas iš būsto plėtotojų Domas Dargis. Kaip dar vieną iš svarbių būsto pasirinkimo veiksnių D. Dargis išskiria infrastruktūrą: patogus susisiekimas viešuoju transportu, automobilių vietos šalia namo, netoliese esantys prekybos centrai, vaikų darželiai ir mokyklos daro didelę įtaką išliekamajai būsto vertei. Svarbu atkreipti dėmesį, ar kiemai yra gana erdvūs, šviesūs, ar skiriamas dėmesys žaliosioms zonoms. „Pastebime, kad nekilnojamojo turto plėtotojai vis daugiau dėmesio skiria būtent pastatų aplinkai. Vis dėlto reikia ne tik suformuoti gražią aplinką, tačiau ir suburti gyventojų bendruomenę, kuri ta aplinka toliau rūpintųsi“, – teigė D. Dargis. Labai svarbu išsiaiškinti, kas teikia garantijas ir prisiima visą atsakomybę skirtingais projekto ir įmonės gyvavimo etapais. Taip pat tai,

76 2016 Nr. 2

ar bendrovė turi garantinės priežiūros padalinį, į kurį būtų galima kreiptis iškilus poreikiui. Garantinis terminas paprastai nustatomas statinio projektavimo, rangos ir statinio statybos techninės priežiūros sutartyse.

Derėtų patikrinti sąnaudas Lietuvoje palyginti su kitomis Europos valstybėmis būstui teikiamos bene didžiausios garantijos – nuo 2 iki 20 metų. Trumpiausias 2 metų garantinis laikotarpis suteikiamas įrangai arba pagal sutartį – apdailai. Statinio garantinis terminas negali būti trumpesnis nei 5 metai, skaičiuojant nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti dienos. Dešimties metų garantija taikoma paslėptiems statinio elementams (konstrukcijoms, vamzdynams ir kt.), o 20 metų galioja tyčia paslėptiems defektams. „Pridėtinę vertę kuria profesionaliai parengtas vadinamasis buto pasas – tai didelis palengvinimas klientui, nes visa reikiama informacija su rangovų kontaktais koncentruotai pateikiama vienoje vietoje“, – sakė D. Dargis. Pirkėjai taip pat turėtų atkreipti dėmesį į dalinės būsto apdailos aprašymą ir pastatui naudojamas statybines medžiagas. Prieš įsigyjant būstą patartina išsiaiškinti, kas įtraukta į dalinės apdailos sąrašą, ar bute yra suformuotos vidinės pertvaros, ar bus įrengta elektros įranga, sumontuoti kištukiniai lizdai, jungikliai ir pan. „Perkant butą senos statybos name, didžioji dalis eksploatacijos sąnaudų yra žinoma dėl galimybės peržiūrėti ankstesnes sąskaitas. Perkant butą naujos statybos name, tokios informacijos dažniausiai nėra. Vis dėlto jei projektas yra plėtojamas keliais etapais, o pirkėjo pasirinktas būstas

yra viename iš vėlesnių etapų, galima patikrinti ankstesniuose etapuose pastatytų butų šildymo išlaidas, kitas namo priežiūros sąnaudas. Jei statytojas siūlo A arba aukštesnės energinės klasės būstą, galima tikėtis, kad šildymo sąskaitos bus išvis nereikšmingos“, – sakė nekilnojamojo turto specialistas D. Dargis.

Netrukus pasipils dovanos Nekilnojamojo turto eksperto Arnoldo Antanavičiaus pastebėjimu, aršiausia konkurencija tarp nekilnojamojo turto plėtotojų buvo 2015 metų trečią ketvirtį, kai neparduotų naujos statybos butų skaičius rinkoje siekė daugiau kaip 4,8 tūkst. Šių metų sausio pabaigoje neparduotų butų buvo maždaug 4,2 tūkst. „Tai rodo, kad konkurencinė įtampa tarp plėtotojų sumažėjo, bet ar toliau mažės – sunku pasakyti. Greičiausiai ji išliks panaši. Pastebime, kad geriau projektus sekasi parduoti rinkos senbuviams, kurie turi sukaupę daugiau patirties, geriau pažįsta rinką, tad paprastai pasiūlo patrauklesnius, likvidesnius projektus. Be to, rinkos senbuviai turi užsitarnavę gerą vardą, jais pirkėjai pasitiki. Tai irgi padeda konkurencinėje kovoje“, – kalbėjo nekilnojamojo turto ekspertas A. Antanavičius. Anot jo, jei įtampa rinkoje aštrės, galima tikėtis daugiau įvairių akcijų, dovanų perkant butą. Panaši situacija buvo 2015 metų pradžioje, kai po euro įvedimo buvo šioks toks štilis. Šiuo metu tokių akcijų ar specialių pasiūlymų beveik nepasitaiko, o tai, pasak A. Antanavičiaus, rodo, kad dauguma nekilnojamojo turto plėtotojų yra patenkinti tuo, kaip jiems sekasi pardavinėti projektus.

nekilnojamasis turtas

Konkurencinį pardavėjų pranašumą išryškina pirkėjai Darius BABICKAS

Vieta, kaina ir dar kartą vieta – tokius būsto pasirinkimo kriterijus visai neseniai pabrėždavo nekilnojamojo turto specialistai. Anot jų, tokie būsto rodikliai kaip energinio efektyvumo klasė, sandarumas, gyvenimo komfortas rūpėjo mažai kam arba visiškai nerūpėjo. Dabar situacija keičiasi.

Ne visada pasakoma tiesa abar galima stebėti reiškinį, kai patys pirkėjai dalyvauja pranašumų paieškoje. O mūsų, nekilnojamojo turto plėtotojų, laukia iššūkis išmokyti rinką rasti ir perskaityti tuos pranašumus. Čia taip pat užduotis ir valdžiai, ir, žinoma, tiems, kurie šviečia visuomenę, – sakė bendrovės „Veikmė“ vadovas Eugenijus Zaremba. Anot jo, tie būsto statytojai, kurie plėtojo nevienkartinius projektus, buvo įgavę nemažai pranašumų palyginti su kitais. Todėl dabar svarbu turėtą pranašumą išsaugoti ir nesunaikinti.

„Pastebimi ne visai džentelmeniški rinkos dalyvių poelgiai. Pastaruoju metu jaučiasi tendencija nutylėti tiesą, ne meluoti, bet ko nors nesakyti. Jeigu projektai yra vienadienių autorių, nutylėjimas jiems galbūt nebus labai skausmingas. Tačiau plėtotojams, galvojantiems apie ilgalaikę perspektyvą, tiesos nesakymas tikrai atsisuks kitu galu“, – įspėjo „Veikmės“ vadovas. Ką nutyli ir apie ką nenori įspėti būsto statytojai? Pavyzdžių – jau ne vienas. Butai parduodami daugiabučiuose namuose, kurie juridiškai įteisinti kaip vienbučiai ar dvibučiai, kaip studijos ar kaip poilsio patalpos. Netgi kaip gamybinės patalpos. Nieko bloga, jeigu pirkėjai apie tai būna įspėjami – tuomet jau jie sprendžia, ar mokėti

mažiau už tokį būstą ir rizikuoti susidurti su teisiniais nesklandumais, ar geriau sumokėti kiek brangiau, tačiau iš tiesų nusipirkti butą. E. Zarembos manymu, tie būsto statytojai ir pardavėjai, kurie atvirai viską deklaruoja, įgyja konkurencinį pranašumą. Pirkėjai irgi turi būti aktyvūs ir pasidomėti, ar pardavėjai pasako visą tiesą, ar ko nors nenutyli.

Ateitis – naujovėms Būsto statytojai, vienu metu siūlantys ir A, ir B energinio efektyvumo klasės butus, tvirtina, kad palankesnio pirkėjų vertinimo sulaukia aukštesnė klasė. Tokių butų paklausa yra didesnė, nors nemaža

nekilnojamasis turtas

Šiais ir galbūt kitais metais bus siūloma tūkstančiai žemesnės kokybės butų. Tokių morališkai ir fiziškai atsilikusių objektų pasiūla bus didelė. Siūlantieji kokybišką prekę turės pranašumą. / Eugenijus ZAREMBA /

dalis plėtotojų tvirtina, kad pirkėjai dar nepasiruošę mokėti daugiau už kokybiškesnį produktą. „Ne visi butų statytojai yra pasiruošę siūlyti aukštesnės energinio naudingumo klasės produktus, ne visi pasiruošę siūlyti geresnę gyvenimo kokybę. Šiais ir galbūt kitais metais bus siūloma tūkstančiai žemesnės kokybės butų: jų sandarumas bus prastesnis, bus prastesni inžineriniai sprendimai. Tokių morališkai ir fiziškai menkesnių objektų pasiūla bus didelė. Tad siūlantieji kokybišką prekę turės pranašumą. Juk įmonės, kurios brangina savo vardą, ieško naujovių, o ne pigina statybas ir šitaip mažina būsto kainą“, – kalbėjo E. Zaremba. Jo manymu, jau po metų A energinio naudingumo klasės butai turės didelį konkurencinį pranašumą. Skaičiuojama, kad tiems statytojams, kurie ir dabar darbus atlieka kokybiškai, daug dėmesio skiria techninei darbų priežiūrai, aukštesnės energinio efektyvumo klasės būsto statybos pabrangs 2–3 proc. Tačiau jeigu į kokybę iki šiol buvo numojama ranka, gali neužtekti papildomai investuoti ir 30 proc. lėšų.

78 2016 Nr. 2

Kas po metų bus su B klasės būstu? Speci alistų manymu, gali pasikartoti žemesnės energinio naudingumo klasės šaldytuvų istorija: vieni pirks dėl mažesnės kainos, kiti – tiesiog iš nežinojimo. Tačiau pastaruoju metu pastebimas didėjantis pirkėjų išprusimas, jie nebesivadovauja vieninteliu kainos kriterijumi. Perkantieji būstą dažnai sako, kad nėra pasirinkimo: jeigu tinkama vieta ir kaina, netinka pats produktas. Čia turimas omenyje vidutinės klasės būstas, kurio pirkėjai kur kas labiau suvokia kokybės pojūtį nei prieš dešimtmetį. E. Zarembos teigimu, pranašumų į lentelę nesurašysi, juos sunku išdėstyti ir telefonu. Būsto pirkėjai turi savo akimis apžiūrėti keletą pasiūlymų, palyginti. Kai apsilankoma ne viename, bet keliuose objektuose, tuomet lengviau pastebėti pranašumus. „Pranašumą suteikia ir žmonės, dirbantys su klientais. Yra tokių, kurie negali ir nemoka nieko pasakyti, tik – štai butas, jo toks plotas, jo tokia kaina. Jeigu žmonės tinkamai pasiruošę, suvokia, ką parduoda, jie mokės tai perteikti ir

klientams. Savo žiniomis ir sakydami tiesą, nieko nenutylėdami geri pardavėjai suteikia klientams pasitikėjimo“, – įsitikinęs E. Zaremba.

Į ką kreipti dėmesį? Patiko vieta, kuriame pastatytas būstas, kaina irgi priimtina. Ką dar turėtų įvertinti pirkėjai, kad nenusiviltų savo pasirinkimu? Bendrovės „Veikmė“ vadovas E. Zaremba pataria pasidomėti dalykais, kurie gali turėti labai didelę svarbą. Garantinė priežiūra. Daugiabutis – didžiulis inžinerinių įrenginių organizmas. Ir neišvengiamai laikui bėgant kas nors gali sugesti. Ne dėl to, kad prastos kokybės įrenginys, ar dėl blogai atliktų darbų. Tiesiog dėl to, kad kasdien veikia. Kai būsto statytojas prisiima garantinės priežiūros atsakomybę, būsto pirkėjui neiškyla jokių nesklandumų. Kitaip jis gali patirti didžiules išlaidas. Inžineriniai sprendimai. Didžiąją gyvenimo dalį žmogus praleidžia patalpose. Grįžus iš darbo norisi jaustis patogiai, jaukiai. Todėl perkant būstą svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip užtikrinamas komfortas – kokios šildymo, vėdinimo, vėsinimo sistemos įrengtos, kaip jos veikia. Geros, pažangios sistemos užtikrins ir finansinį komfortą, už būsto eksploataciją nereikės daug mokėti. Todėl svarbu įvertinti, ar perkant būstą mokama tik už gražų vaizdą, ar dar ir už kokybišką gyvenimą. Energinis efektyvumas. Anksčiau šis dalykas pirkėjams mažai rūpėjo – dabar vis dažniau atkreipiamas dėmesys į būsto energinio efektyvumo klasę. Reikia suprasti, kad įtaką būsto kokybei daro ne tik sienų storis. Pastato sandarumo rodikliai bene labiausiai atspindi kokybę. Ypač svarbu, kad jie būtų tikri, gauti atliekant matavimus, kaip daroma A energinio efektyvumo klasės siekiančiame būste, o ne deklaratyvūs, kaip kad užtenka norint pasiekti B energinio efektyvumo klasę. Be abejonės, pastatai, kuriuose išmatuotas sandarumas, yra patikimesni už tuos, kuriuose sandarumas patikrintas tik 10 proc. patalpų.

renovacija

Ateityje – tik kvartalinė renovacija Darius BABICKAS

Pavienių daugiabučių modernizavimo era jau greitai gali nukeliauti užmarštin. Netolimos ateities vizija – kvartalinė renovacija. Valdžia nutarė imtis to, apie ką seniai kalbama – kam išradinėti dviratį, jeigu užtektų pasinaudoti kitų patirtimi. Aplinkos viceministrė Daiva MATONIENĖ sutinka, kad tokia praktika būtų ideali, tačiau kiekviena valstybė turi savo specifiką ir aklai visko nukopijuoti tikrai negalima.

Ne kartą kalbėta, kad ateityje pavieniai daugiabučiai bus renovuojami vis rečiau, bus atnaujinami ištisi kvartalai. Yra parengta nacionalinė kvartalų energinio efektyvumo didinimo programa – kas joje numatyta? Pirmiausia buvo siekis išjudinti senų daugiabučių modernizavimo procesą, kad žmonės imtų norėti renovuoti savo būstą. Tačiau dabar turime žengti kitą žingsnį ir tvarkyti ne tik pavienius namus, bet ir ištisus kvartalus: namus, aplinką, infrastruktūrą. Yra patvirtinti trys pilotiniai projektai, tačiau siekiama, kad jie būtų įgyvendinami visose šalies savivaldybėse.

80 2016 Nr. 2

Vienas pirmųjų žingsnių, kuris buvo padarytas – Aplinkos ministerija su Vokietijos federaline aplinkos ministerija pasirašė susitarimą dėl bendradarbiavimo perduodant gerąją vokiečių praktiką kvartalinės renovacijos projektų įgyvendinimo srityje. Buvo gauta finansinė vokiečių parama trijų pilotinių kvartalinės renovacijos projektų programoms parengti. Kaip jau žinoma, šie projektai bus įgyvendinami Utenoje, Birštone ir Šiauliuose. Šių trijų programų pagrindu sukurta nacionalinė kvartalų energinio efektyvumo didinimo programa. Dabar ji perduota derinti kitoms ministerijoms ir institucijoms, greitu laiku bus pateikta svarstyti Vyriausybei.

Visos šalies savivaldybės bus skatinamos planuoti, projektuoti ir renovuoti pastatus, o kartu galvoti apie visos teritorijos sutvarkymą keičiant inžinerinę infrastruktūrą, atnaujinant kelius ir pėsčiųjų takus, viešąsias erdves, žaliąsias zonas. Savivaldybėms ši programa irgi jau buvo pristatyta, į ją pažiūrėta labai pozityviai. Nepaisant to, kad pirma parengtos trijų pilotinių kvartalinės renovacijos projektų įgyvendinimo programos, yra ir daugiau savivaldybių, kuriose jau matyti kvartalinės renovacijos užuomazgų. Pavyzdžiui, Kaune yra trys kvartalai, kurių gyventojai jau pritarė kompleksinei modernizacijai. Iš miesto biudžeto planuojama finansuoti kvartalų teritorijos sutvarkymą, gyventojams liks finansuoti savo namų renovaciją.

Turint gerą idėją visuomet galima rasti pinigų jai įgyvendinti. Svarbu, kad būtų aiški idėja, tikslas ir nepritrūktų norinčiųjų dirbti. / Daiva MATONIENĖ /

Vos prasidėjus modernizavimo procesui savivaldybės turėjo parengti sąrašus namų, kurie sunaudoja daugiausia šilumos energijos ir kuriuos pirmiausia būtina atnaujinti. Kokie kriterijai bus taikomi atrenkant modernizuotinus kvartalus? Kvartalus atrinks pačios savivaldybės, nes niekas kitas geriau nežino, kaip tai padaryti. Savivaldybės turi žinoti, kurios teritorijos yra prioritetinės, kurie kvartalai yra miestų skauduliai. Kadangi į kvartalinės renovacijos procesą įtraukiami namai, esminis kriterijus vis tiek išliks energinis efektyvumas. Tai reiškia, kad pastatai, kurie energiškai yra neefektyviausi, turėtų būti tvarkomi pirmiausia. Norėčiau pabrėžti kuo aukštesnės energinio naudingumo klasės siekį. Renovuoti namai turėtų siekti ne C ar B energinio naudingumo klasės, bet A, nes investuoti reikia į ateitį. Toliau reikia įvertinti ir kvartalų infrastruktūrą, kiek ji susidėvėjusi ir reikalauja atnaujinimo. Vokiečių patirtis mums labai padeda, tačiau jie irgi nemažai mokosi iš mūsų. Reikia sutikti, kad Vokietija turi kur kas didesnių galimybių ir lėšų modernizuoti savo miestus. Be to, vokiečiams renovuoti namus yra paprasčiau, nes nedaug gyventojų yra būsto savininkai – dažniausiai butai yra nuomojami. Visiškai perkelti šios valstybės modelį pas mus neįmanoma, tačiau pamokos apie procesų koordinavimą, strategavimą mums labai naudingos. Koks numatytas kvartalinės renovacijos finansavimo mechanizmas? Aplinkos ministerija iki šiol finansavimą skyrė tik energinio efektyvumo priemonėms įgyvendinti. Aplinkai tvarkyti ar kitokiems darbams šioje programoje finansavimas nebuvo numatytas. Tačiau dabar norime, kad atsirastų fondas ir jis veiktų vieno langelio principu. Galėtų būti ta pati JES SICA programa, kuri iš esmės yra kaip miestų plėtros fondas. Taip galėtų būti finansuojami

ne tik energinio efektyvumo skatinimo projektai, t. y. daugiabučių ir viešųjų pastatų modernizavimo darbai, bet ir infrastruktūros sutvarkymo. Kvartalinės renovacijos projektų finansavimo šaltiniai gali būti keli: Energetikos ministerija, Viešųjų investicijų plėtros agentūra, Vidaus reikalų ministerija, kitos institucijos. Kuo daugiau įvairių priemonių numatys projektų teikėjai, tuo daugiau balų galės gauti, o kartu atsiras galimybė pelnyti didesnį finansavimą iš skirtingų šaltinių. Be abejonės, savivaldybės irgi bus skatinamos prisidėti prie kvartalinės renovacijos projektų įgyvendinimo. Praėjusio Europos Sąjungos (ES) fondų finansavimo laikotarpiu nebuvo išvengta nesklandumų, kai infrastruktūros atnaujinimo projektai nebuvo derinami tarpusavyje ir nemažai pinigų buvo išeikvota veltui. Pavyzdžiui, klojami vandentiekio ir nuotekų vamzdynai, išardoma gatvių ar šaligatvių danga, gatvėse iškasami grioviai. Paklojus vamzdynus viskas sutvarkoma, naujai išasfaltuojama gatvė, bet po kurio laiko čia pat sugalvojama atnaujinti šilumos trasas ar kitokius inžinerinius tinklus. Vėl iš naujo mokama už gatvių dangų išardymą, griovių kasimą, visko sutvarkymą. Planuojant kvartalinės renovacijos projektus bus siekiama išvengti tokių nesuderinamumų, bus skatinama įvertinti viską, ką būtina atnaujinti, ir tvarkyti vienu metu. Ar reikia manyti, kad pilotiniai projektai būtent taip ir bus įgyvendinami? Taip, vokiečiai pirmiausia akcentuoja kompleksiškumą ir visų darbų numatymą iš anksto. Tačiau nereikia manyti, kad tik tie trys pilotiniai projektai bus išskirtiniai. Gali būti, kad kituose miestuose bus greičiau įgyvendinti tokie projektai – visos savivaldybės skatinamos tai daryti. Antai Jonavos rajono savivaldybė jau dabar turi daug kvartalinės renovacijos užuomazgų. Čia yra kvartalas, kuriame ne tik namai modernizuoti, bet ir savivaldybės lėšomis sutvarkytas gatvių apšvietimas,

šaligatviai, įrengtos naujos vaikų žaidimų aikštelės – žodžiu, naujai sutvarkyta visa teritorija. Kai kalbamės su savivaldybių vadovais, pabrėžiame, kad kvartalinės renovacijos projektai imlūs laikui, jų įgyvendinimas gali užtrukti. Tačiau savivaldybės į tai žiūri pozityviai, yra noras, kad ES parama būtų panaudojama kuo racionaliau ir duotų kuo daugiau naudos. Kaip manote, kuriame mieste iš trijų numatytų bus paprasčiausia įgyvendinti pilotinį kvartalinės renovacijos projektą? Nenorėčiau išskirti nė vieno. Taip pat nenoriu akcentuoti šių pilotinių projektų. Mano matymo zonoje yra visa Lietuva. Norėčiau skatinti sveiką konkurenciją tarp savivaldybių suteikiant joms vienodas galimybes. Ir tikiu, kad tai duos naudos visiems. Šiandien matyti didelė atskirtis tarp Vilniaus miesto ir kitų savivaldybių, sostinė sulaukia daugiausia investicijų. Kvartalinės renovacijos projektai gali būti priemonė, padėsianti investicijas nukreipti ir į mažesnius šalies miestus. Tvarkant kvartalus gali atsirasti naujų verslo zonų, darbo vietų. Ne paslaptis, kad įsisiūbavus daugiabučių renovacijos procesui buvo susidurta su finansavimo sunkumais. Ar nenutiks taip su kvartalinės renovacijos projektais? Turint gerą idėją visuomet galima rasti pinigų jai įgyvendinti. Svarbu, kad būtų aiški idėja, tikslas ir nepritrūktų norinčiųjų dirbti. Be abejonės, svarbus ir bendras politinis sutarimas. Projektų tęstinumo užtikrinimas pasikeitus valdžiai labai svarbus. Jeigu keičiasi valdžia ir naujoji numoja ranka į pradėtus darbus kurdama naujas programas, tai nieko gera neduoda. Norint pasiekti rezultatą, prireikia ne vienų metų, neišnaudoti įdirbio būtų pati didžiausia klaida.

renovacija

Numatomų atnaujinti (modernizuoti) daugiabučių namų energetinės renovacijos efektyvumo potencialas

Utenoje kvartalinės renovacijos projektui išrinktas rajonas, kuriame daugiabučiai sunaudoja daugiausia energijos.

82 2016 Nr. 2

renovacija

Kvartalinė renovacija Utenoje: artėjama prie starto linijos Renovacijos eksperimento laukia trys miestai. Nuspręsta, kad pirmiausia kompleksiškai modernizuoti ne pavieniai namai, o ištisi kvartalai bus Šiauliuose, Birštone ir Utenoje. Uteniškiai turbūt bus pirmieji, išvysiantys naują modelį.

Išrinko neefektyviausią

Įgyvendinimui – ne vieni metai

Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) vadovas Valius Serbenta prieš kurį laiką prasitarė, kad Utenoje kvartalinės renovacijos projektas jau pasiekė fizinę įgyvendinimo stadiją. „Yra išrinktas konkretus kvartalas, parengta jo energinio efektyvumo didinimo programa, ji patvirtinta rajono savivaldybės taryboje. Žinoma, tai jokiu būdu neįpareigoja kvartalo gyventojus nediskutuojant atnaujinti savo namus. Bet kokiu atveju turtas priklauso gyventojams, ir jų sprendimas yra būtinas“, – sakė V. Serbenta. Anot jo, reikia aiškiau parodyti žmonėms, kaip jų miestas atrodo dabar, kokiomis priemonėmis jį galima pakeisti, atnaujinti ne tik vizualiai, bet ir energinio efektyvumo požiūriu, reikia supažindinti, kokios priemonės yra galimos ir kokias jas reikėtų taikyti. Utenoje pilotiniam projektui atrinktas gyvenamasis Aukštakalnio kvartalas. Jis buvo pasirinktas dėl to, kad čia sunaudojama akivaizdžiai daugiau energijos nei šalia esančiame kvartale ir kituose gyvenamuosiuose rajonuose. Gyventojai jau kurį laiką skundėsi, kad už paslaugą sumoka gerokai daugiau nei gyvenantieji šalia. Aukštakalnio kvartalą sudaro 41 daugiabutis namas ir vienas vaikų darželis. Taip pat kvartale bus modernizuota beveik 2 kilometrų gatvės atkarpa, ypatingą dėmesį skiriant jos apšvietimo tinklams – bus įrengiamas šiuolaikinis LED apšvietimas. Kartu bus sutvarkytos žaliosios kvartalo teritorijos. Kadangi Utenoje praėjusiais metais buvo visiškai atnaujinti centralizuoti šilumos tinklai, papildomų investicijų jiems modernizuoti nereikės.

Įgyvendinti kvartalinės renovacijos projektą Utenoje ketinama pradėti dar šiais metais. Pabaiga numatoma 2022 metais. „Vokietijos patirtis rodo, kad vieno kvartalinės modernizacijos projekto įgyvendinimas gali užtrukti dešimt ar penkiolika metų“, – teigė BETA vadovas V. Serbenta. Į Utenos Aukštakalnio kvartalo atnaujinimą iš viso planuojama investuoti apie 15,3 mln. eurų. Ši suma orientacinė, apskaičiuota remiantis praėjusių metų įkainiais. Anot V. Serbentos, projektas yra ne vienų metų trukmės, gali būti, kad vėlesniuose jo įgyvendinimo etapuose kainos gali kisti, kai kurie darbai gali atpigti, o kai kurie – pabrangti. Energijos sunaudojimas kvartale įgyvendinus projektą turėtų sumažėti apie 6 GWh per metus, arba apie 50 proc. visos dabar sunaudojamos energijos. Tai labai ženklus rodiklis. Vadinasi, Utenoje reikės pagaminti mažiau šilumos ir elektros energijos, o tai reiškia mažesnes miesto komunalininkų išlaidas šioms reikmėms.

Sieks aukštos energinio efektyvumo klasės „Dar kartą noriu pabrėžti, kad tai tik vienas iš trijų demonstracinių projektų, kurie bus realizuojami bandant pasižiūrėti, kokių Lietuvoje yra galimybių ir kaip jas galime pritaikyti remdamiesi Vokietijos patirtimi. Vėliau būtent šios patirties pagrindu turime parengti nacionalinę kvartalų energinio efektyvumo didinimo programą. Joje atsirastų ir finansinių, ir organizacinių instrumentų, būtų atitinkamai parengtos rekomendacijos visoms

Būsto energijos taupymo agentūros vadovas Valius SERBENTA. savivaldybėms. Jos, remdamosi tais pat instrumentais, galėtų atrinkti kvartalus, juos identifikuoti, parengti jų galimybių studijas, suplanuoti investicijas, numatyti energinio efektyvumo siekius ir pradėti juos įgyvendinti. Dabar esame pradiniame etape“, – sakė BETA vadovas V. Serbenta. Kol kas svarstomos dvi galimybės dėl kvartalinės renovacijos projekto Utenoje: įdiegti alternatyvius energijos šaltinius ant daugiabučių pastatų arba atnaujinti pasenusį vaikų darželį pasiekiant A+ energinio efektyvumo klasę ar net pasyviojo namo standartus. O gal net ir vadinamojo aktyviojo pastato standartus, kai statinys pats pasigamina tiek energijos, kiek reikia, o perteklinė energija yra parduodama. Anot V. Serbentos, tai galėtų tapti puikiu pavyzdžiu, kaip galima atnaujinti viešuosius pastatus. Tačiau pirmiausia reikia parengti verslo planą, numatyti galimas investicijas ir siektiną rezultatą. „Reikės dar kartą pasverti, kokios kvartalinės renovacijos priemonės yra galimos, kokias reikėtų taikyti. Kadangi šiandien Lietuvoje dar nėra sukurta kitų organizacinių ir finansinių priemonių, akivaizdu, kad teks naudotis esamais įrankiais ir finansavimo šaltiniais. Vadinasi, gyvenamieji namai bus modernizuojami pagal daugiabučių namų atnaujinimo programą, viešieji pastatai – pagal viešųjų pastatų, gatvių apšvietimas – pagal gatvių apšvietimo tinklų atnaujinimo programas“, – sakė V. Serbenta. Tiesa, galutinai nėra sukurtas finansinis viešųjų pastatų produktas, jis šiuo metu kuriamas. Preliminariai manoma, kad parama šio tipo pastatams atnaujinti galėtų siekti iki 20 proc.

studijos

Stambiaplokščių daugiabučių modernizavimas pasitelkiant surenkamuosius medienos elementus

Magistrinio darbo ištrauka

Daugiabučių namų modernizavimui Lietuvoje įgaunant vis didesnius tempus, tenka apgailestauti, kad lig šiol sprendžiamos tik energinio efektyvumo problemos, o kertiniai funkciniai sovietinių daugiabučių trūkumai, tokie kaip per mažos virtuvės ar būsto nepritaikymas neįgaliesiems, lieka nuošalyje. Nepatrauklūs būstai yra pagrindinė senųjų tankiai gyvenamų daugiabučių kvartalų problema, skatinanti spartų gyventojų juose mažėjimą, senėjimą ir dėl to neefektyvų esamos infrastruktūros naudojimą.

Modulinė sistema Dominykas MARCINONIS Miuncheno (Vokietija) technikos universiteto studentas

Prieš modernizaciją.

84 2016 Nr. 2

asaulyje apgyvendintų namų rekonstrukcijai vis dažniau pasitelkiami stambaus formato surenkamieji elementai. Gamykloje į juos iš anksto sumontuojami langai, termoizoliacija, apdaila ir inžinerinės sistemos. Tuomet paruošti elementai transportuojami į statybvietę ir greitai sumontuojami ant fasadų. Tokie sprendimai leidžia atlikti didelio masto ir aukštos kokybės rekonstrukciją minimaliai trukdant gyventojams.

Vienas tokių metodų – fasadų modernizavimas medinio karkaso skydų sistema „TES EnergyFacade“. Ja remiantis magistriniame darbe išplėtota modulinė modernizavimo sistema, kuri leidžia organiškai pritaikyti stambiaplokščius daugiabučius prie kintančių individualių gyventojų poreikių ir galimybių, taip pakeliant būsto kokybę ir pasiekiant aukščiausius energinius standartus. Siūloma sistema yra sudaryta iš nekintamųjų ir kintamųjų modernizavimo priemonių. Pastarajai grupei priklauso erdvių praplėtimai, langų dydžiai, jų šiluminės ypatybės ir ventiliacijos

Minimali modernizacija.

studijos

sistema. Kintamosios modernizavimo priemonės yra sudarytos moduliniu principu. Kiekviena jų turi po bazinį ir pagerintą variantą – ilgainiui jie gali būti keičiami vienas kitu. Todėl visas modernizavimo procesas neapsiriboja pradine viso pastato renovacija – gyventojams sukuriamos sąlygos pamažu gerinti savo būstą. Dalis modulių – langų dydis ir kokybė, pakabinami balkonai – gali būti individualiai keičiami atskiruose butuose. Pagerinti stambesnių modulių variantai turi būti įgyvendinti mažomis gyventojų grupėmis. Pavyzdžiui, savo virtuves ir svetaines praplėsti arba įrengti efektyvesnę vėdinimo sistemą gali vienas virš kito esančių butų savininkai. O dėl lifto atnaujinimo ar įrengimo turi sutarti visi laiptinės gyventojai.

Suskaitmenintas procesas Visas daugiapakopis modernizavimo procesas yra suskaitmenintas. Vadinasi, BIM metodologija naudojasi ne tik projektuotojas ir rangovas, bet ir patys gyventojai. Projektavimo stadijoje yra sukuriamas konkretaus stambiaplokščio namo tipo modernizavimo projektas. Tai turi būti aukštos kokybės BIM modelis. Norint, kad gyventojai maksimaliai įsitrauktų, modernizavimo projektą siūloma apvilkti vartotojui draugiška programa – modernizavimo konfigūratoriumi. Tai gali būti laisvos prieigos interneto platforma, panaši į automobilių konfigūratorius. Naudodamiesi ja gyventojai gali patys ištirti, kokios modulių variantų kombinacijos yra

jiems priimtiniausios, nes programa aiškiai nurodo kiekvieno atskiro būsto visus ekonominius ir ekologinius bet kokio pasirinkimo padarinius. Savaime suprantama, šio konfigūracijos proceso metu gyventojams turėtų padėti ir patarti ekspertai. Sutarus dėl galutinės modulių variantų kombinacijos, programa automatiškai generuoja galutinį BIM modelį, kuris gali būti tiesiogiai naudojamas reikiamiems darbams ir surenkamiesiems elementams užsakyti. Šiam projektui turėtų būti automatiškai suteikiamas statybos leidimas, nes bet kurios kombinacijos atitikimas galiojantiems teisės aktams yra patvirtinamas dar tipinio projekto rengimo metu. Pradinės renovacijos pabaigoje rangovo at-

per 400 – jie vyrauja Lazdynų, Karoliniškių, Justiniškių, Viršuliškių ir iš dalies Žirmūnų rajonuose. Tam, kad fasadiniai skydai galėtų tiksliai uždengti esamą fasadą, reikalinga žinoti detalias angų, kampų pozicijas ir fasado plokštumos nuokrypius. Rengiant individualų projektą, „TES EnergyFacade“ sistemoje numatomi detalūs skaitmeniniai fasadų matavimai, iš kurių sukuriamas trimatis fasadų modelis. Pagal jį individualiai gaminami fasadiniai skydai. Projektuojant sistemą tipiniams stambiaplokščiams namams šios proceso grandies galima atsisakyti, nes jokių nedokumentuotų pastato apimčių ar angų pakeitimų stambiaplokščiuose namuose nepasitaiko. Vis dėlto būtina prisitaiky-

naujintas modelis naudojamas kaip patikimas informacijos šaltinis apie esamą pastato būklę planuojant modernizavimą, tad nebereikia samdyti ekspertų. Tikėtina, kad dėl pradinės renovacijos metu įgytos patirties ir gerokai paprastesnių darbų, kurie gali būti atlikti vienintelio rangovo, gyventojai vėliau galės patys be papildomos pagalbos naudotis konfigūratoriumi ir užsakyti statybos darbus.

ti prie galbūt žymių išorinių sienų nuokrypių nuo projekto, atsiradusių statybos ir eksploatacijos metu. Tam numatomi dviejų tipų fasadiniai skydai. Pirmiausia ant sienų sumontuojami vertikalūs didieji medinio karkaso skydai, tarp jų paliekami kelių centimetrų tarpai padėties korekcijoms. Šių elementų matmenys (13,50 × 3,20 × 0,26 m) dar neturėtų reikalauti specialių gamybos įrenginių. Skydų vertikalumas supaprastina erdvės praplėtimus. Be to, sumažėja skirtingų elementų ir jungčių skaičius, dėl to palengvėja surinkimo ir išardymo darbai. Galiausiai vertikaliuose skyduose patogu sumontuoti šildymo stovus. Į šių skydų angas įmontuojami mažieji skydai su langais. Jų pozicijos gali būti koreguojamos nepriklausomai viena nuo kitos horizontalia ir vertikalia kryptimi, taip prisiderinant prie esamos fasado angos. Langai yra dvisluoksniai: išorinėje

Surenkamieji sistemos elementai Visi modernizavimo moduliai sudaryti iš surenkamųjų statybinių elementų. Jie priklauso vientisai serijinės gamybos sistemai, todėl dera vienas prie kito. Darbe pristatomi elementai skirti plačiai paplitusiems penkiaaukščiams daugiabučiams iš serijos 1-464LI. Vien Vilniuje tokių pastatų yra

Pagerinta modernizacija, žemas kooperacijos lygis.

Pagerinta modernizacija, aukštas kooperacijos lygis. 85

studijos

Erdviniai elementai. Laikomosios nedegios konstrukcijos, skirtos pasirinktinai praplėsti virtuvę ar svetainę.

Stogas. Demontuojamos esamos stogo šiltinimo plokštės, paviršius patikimai hidroizoliuojamas ir apšiltinamas. Sumažinamas pastato aukštis. U = 0,165 W/(m2K).

Išpjauta sienos dalis po langais. Sukuriamos sąlygos vėliau praplėsti erdvę arba sumontuoti didesnį langą. Nedaroma įtaka sienos laikomajai daliai. Didieji fasadiniai skydai. Save laikanti medinio karkaso konstrukcija su apdailos, šiltinimo ir garų izoliacijos sluoksniais bei šildymo vamzdžiais. U = 0,193 W/(m2K) – vienam skydui. U = 0,165 W/(m2K) – su siena. Mažieji fasadiniai skydai. Susideda iš vidinio lango su orlaide, išorinio įstiklinimo ir karkasinio rėmo. Kaip vidinius langus galima naudoti gana naujus esamus langus. Oro pašildymas / šilumos nuotolių, patiriamų pro langus, sumažinimas – 20–40 proc. Pakeltas žemės lygis. Sukuriama galimybė įrengti terasą arba pritaikyti pirmo aukšto butus neįgaliesiems. Panaudojamas demontuotas betonas.

pusėje įrengtas stumdomas įstiklinimas, vidinėje – paprastas langas. Oro tarpas tarp šiųdviejų sluoksnių pasyviai pašildomas saulės ir šilumos nuostolių, patiriamų pro vidinį langą. Tokia struktūra leidžia toliau naudoti esamus gana naujus langus, pagerinant jų šilumines ypatybes. Be to, reikalingas pašildyto oro kiekis gali būti įleidžiamas į patalpą pro į drėgmę reaguojančias orlaides, sumontuotas ant vidinių langų. Atliktų skaičiavimų duomenimis, galima tikėtis nuo 20 iki 40 proc. oro pašildymo priklausomai nuo lango apšvietimo, dydžio, šiluminių ypatybių ir oro srauto. Tarpai tarp skydų užpildomi mineraline vata ir patikimai užsandarinami. Šios jungtys pritaikytos daugkartiniam išardymui. Norint nustatyti tikslius tarpų tarp skydų dydžius, reikia žinoti tipinius fasadų nuokrypius. Tam sistemos projektavimo stadijoje vis tiek turi būti atliekami detalūs reprezentatyvių namų matavimai.

86 2016 Nr. 2

Vadovaujantis gaisrinės saugos reikalavimais, laikomoji fasadinių skydų konstrukcija ir termoizoliacija gali būti iš degių medžiagų (medienos, celiuliozės), nes tai yra tik save laikanti konstrukcija. Iš išorės ir viduje ties angomis konstrukcija padengta nedegiomis medžiagomis, taip eliminuojant gaisro plitimo pavojų. Erdvėms praplėsti reikalingi erdviniai elementai. Jie yra laikomieji, todėl jų konstrukcijos turi būti iš nedegių medžiagų.

Aukštas energinis efektyvumas Darbe išnagrinėta 18 skirtingų modernizavimo modulių kombinacijų 1571,9 m² ploto daugi abučiui. Pats paprasčiausias rinkinys, kai visi gyventojai pasirenka tik bazinius modulių variantus, sutaupo daugiau kaip 60 proc. išlaidų šildymui, karštam vandeniui ir ventiliacijai. Įrengus geresnius langus ir ventiliacijos sistemą su efektyvesne

Sistemos elementai.

šilumogrąža, pastato metinis šilumos poreikis nukrinta žemiau 25 kWh už m², o tai atitinka pasyviojo namo standartą renovacijai. Energiniai skaičiavimai atlikti programa, skirta pasyviesiems namams projektuoti. Aukštas energinis efektyvumas pasiekiamas dėl jau baziniame variante numatytos hibridinės reguliuojamos ventiliacijos sistemos su pasyviu oro pašildymu ir geresnių, negu reikalauja standartas, langų šiluminių ypatybių. Be to, uždarius esamas lodžijas sukuriama labai kompaktiška pastato forma ir eliminuojami šilumos tilteliai. Įdomu pastebėti, kad preliminariai skaičiuojant gana aukštą paprasčiausio rinkinio kainą – 165 Eur už m² (atėmus 35 proc. valstybės paramą), ekonomiškai naudingiausio rinkinio atsipirkimo laikas tik nežymiai viršija įprastinių renovacijos darbų atsipirkimo laiką (atitinkamai 17 ir 16 metų). Kadangi siūlomas modernizavimo metodas leidžia ne tik pakelti kvadratinio metro kainą, bet ir praplėsti patalpas, bendra būsto vertė gali pakilti nuo 40 iki 100 proc. priklausomai nuo įrengtų modulių.

Išvados Apibendrinant galima teigti, kad modernizavimo sistemos su surenkamaisiais medienos elementais puikiai tiktų Lietuvoje plačiai paplitusiuose stambiaplokščiuose daugiabučiuose namuose. Visų pirma užtikrinama aukšta darbų atlikimo kokybė, sutrumpinami darbai statybų aikštelėje, o patį statybos procesą kur kas lengviau kontroliuoti. Taip pat toks metodas galėtų atverti vietos rinką Lietuvos skydinių ir karkasinių namų gamintojams, šiuo metu eksportuojantiems didžiąją dalį savo produkcijos. Trečia, tai puiki niša plėtoti skai tmeninės statybos metodus. Ir bene svarbiausia – sistema pakeičia pačią stambiaplokščių namų DNR: betoninės dėžutės transformuojamos į organiškai kintančius namus šiuolaikiniam žmogui. Magistrinis darbas rašytas Miuncheno technikos universiteto Medinių konstrukcijų katedroje, išplėtojusioje „TES EnergyFacade“ sistemą. Darbo vadovai – diplomuotas inžinierius Stephanas Ottas ir mokslų daktaras Klausas Mindrupas.

Visą magistrinį darbą galima rasti www.issuu.com

įrankis

Statybos kultūra – visa apimantis požiūris į aukštesnę kokybę Lina BIELIAUSKAITĖ

Kokybinė statybos procesų pertvarka pastaraisiais metais neretai siejama su naująja panacėja – šio sektoriaus skaitmeninimu. Nors geroji praktika neleidžia abejoti BIM (pastatų informacinio modeliavimo, ang. Building information modeling) metodologijos privalumais, specialistai tvirtina, kad sprendžiant opias šiandienos problemas koncentruotis vien į statybos skaitmeninimą nepakanka.

Statyba – lyg kovos laukas ilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros fakulteto Architektūros katedros vedėjo Sigito Kuncevičiaus nuomone, šiuo metu prioritetinis uždavinys – mažinti atskirtį tarp visų statybos dalyvių. „Kone kiekvienas statybos projektas mūsų šalyje yra tarsi kova – užuot kūrę, kovojame vieni su kitais. Ne paslaptis, kad neretai pelno siekiama užmerkiant akis į profesinę etiką, ieškoma būdų, kaip atpiginti medžiagas, supaprastinti sprendimus. Gal ir objektyvios aplinkybės lėmė, kad šiandien statybininkai yra veikiau verslininkai, kuriems svarbiausia – sąmatų skaičiavimai, nei amatininkai, vadinamieji viduramžių mūrininkai“, – svarstė architektas. Kadaise su panašiomis problemomis susidūrusioje Vokietijoje, regis, rastas sėkmingas būdas ne tik bendram dialogui suvienyti architektus, projektuotojus, statybininkus bei kitus statybų sektoriaus atstovus, bet ir siekti aukštesnės projektų įgyvendinimo kokybės.

Profesionalūs įrankiai visiems! Profesionalūs įrankiai visiems!

Svarbus socialinis veiksnys

Profesionalūs įrankiai visiems!

Dronai Atstumo matuokliai Lazeriai Nivelyrai Tacheometrai 88 2016 Nr. 2

2006 metais šalyje įstatymu įteisintas Federalinis statybos kultūros fondas (Bundesstiftung Baukultur). Į jo funkcijas įeina architektūros, miestų planavimo, gyvenamosios aplinkos kokybės propagavimas ir naujų iniciatyvų viešinimas, diskusijų šia tema tarp verslo atstovų, valstybės institucijų, visuomenės organizavimas, kokybiškos architektūros principų, jos pavyzdžių garsinimas šalies ir tarptautiniu mastu. Vokietijoje užgimusios vadinamosios „Baukultur“ programos principus neilgai trukus perėmė ir Austrija, Šveicarija, kitos šalys.

„Steigiamajame „Baukultur“ programos suvažiavime, kuriame dalyvavo ne tik projektuotojai, architektai, bet ir projektų plėtotojai, medžiagų gamintojai, tiekėjai, visi kiti statybų pramonės atstovai, buvo priimta bendra deklaracija ir numatyti svarbiausi tikslai. Įvardyta, kad pastatas yra ne šiaip sau objektas, o kultūrinis reiškinys. Juk kokybiškai pastatyti objektai tampa mūsų materialiosios kultūros dalimi, jie gerina aplinką, o keisdamasi ji sykiu keičia ir socialinius santykius, taigi viskas tarpusavyje labai glaudžiai susiję“, – sakė S. Kuncevičius. Be to, ši programa ne tik yra orientuota į bendrą tikslą, bet ir numato daug siekių, įpareigojimų atskiriems statybų proceso dalyviams dėl to, ką kiekvienas savo srityje galėtų padaryti kokybiškiau, atsakingiau, reikalauja novatoriško, kultūringo visų proceso dalyvių požiūrio. „Tarkime, tarp Vokietijos architektų diskutuota, kiek atsižvelgiant į tvariosios architektūros principus pastate turėtų būti naudojama stiklo. Ar ši priemonė gali būti pateisinama vien dėl koncepcijos, noro išreikšti tam tikrą architektūrinę mintį? Nes jei mums išties svarbus tvarumas, ekologija, visada turime įvertinti, kad mūsų kūryba materializuojasi per tam tikras medžiagas, produktus, kuriems pagaminti sunaudojamas atitinkamas energijos kiekis“, – kalbėjo VGTU profesorius S. Kuncevičius.

Neskubėdami nuveikia daugiau „Baukultur“ suprantama plačiausia šio žodžio prasme – kaip visų kultūros, ekonomikos, technologijų, socialinių ir ekologijos aspektų visuma, kuri daro įtaką planavimo, statybos kokybei bei procesams ir pasireiškia įvairiausiomis formomis. Svarbūs net tokie niuansai kaip darbo kultūra, tvarkingos, saugios, netaršios statybų aikštelės ir pan.

88 2016 Nr. 2

Sigitas Kuncevičius, VGTU Architektūros fakulteto Architektūros katedros vedėjas

Virgaudas Juocevičius, VGTU Statybos fakulteto Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų katedros lektorius

„Vokietijos statybų aikštelėje atmosfera beveik nesiskiria nuo biuro, o stebėdamas čia dirbantį žmogų matai meistrą. Lietuvoje vaizdas gerokai kitoks. Mūsų statybose labai daug skubėjimo, chaoso. Tad, atrodytų, ramiai, neskubriai dirbantys vokiečiai per tą patį laiką nuveikia kur kas daugiau nei desperatiškai po objektą besiblaškantys mūsų statybininkai“, – pripažino pašnekovas. Anot jo, labai reikšminga šios programos dalis – edukacija, pradedant įvairiomis iniciatyvomis, seminarais, baigiant mokymais, į kuriuos įtraukiami patys mažiausi bendruomenės nariai. Kaip pavyzdį S. Kuncevičius minėjo Vokietijoje

rengiamas amatų dienas, kuriose mokiniams meistrai demonstruoja, kaip teisingai sumūryti plytas, dalijasi kitomis profesinėmis subtilybėmis. Pašnekovo tvirtinimu, „Baukultur“ programos tikslų siekiama ne deklaratyviai. Tai, kad ji sėkmingai veikia, galima įsitikinti ir Miuncheno statybos parodoje, kuri specialistų pripažįstama reikšmingiausiu tokio pobūdžio renginiu Europoje. Atskiroje „Baukultur“ programos temai skirtoje salėje viešinami konkretūs darbai, supažindinama su įgyvendintais ar įgyvendinamais projektais.

Principai, svarbūs BIM S. Kuncevičiaus nuomone, „Baukultur“ programa yra gana universali, kad ją būtų galima pritaikyti bet kurioje Europos šalyje. Tačiau ją įgyvendinti reikėtų prisilaikant ne didžiojo žaidėjo, kaip, pavyzdžiui, kokios nors federacijos, vaidmens. „Kai didelis žaidėjas bando suburti aplink save mažuosius, ilgainiui sulaukia jų pasipriešinimo. Turi būti lygiateisis visų rinkos dalyvių interesas ir bendras indėlis. Ne veltui Šveicarijoje „Baukultur“ įvardijama apskrituoju stalu, prie kurio lygūs visi“, – aiškino architektas S. Kuncevičius. Anot jo, „Baukultur“ programa negali būti laikytina BIM alternatyva, nors taip pat orientuota į kokybinius statybos procesų pokyčius. Veikiau tai yra būtina prielaida efektyviam BIM mechanizmų funkcionavimui užtikrinti. Panašios nuomonės laikosi ir VGTU Statybos fakulteto Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų katedros lektorius, BIM procesų specialistas dr. Virgaudas Juocevičius: „BIM paremtas statybos dalyvių bendradarbiavimu, vieningu projekto valdymu, todėl vargiai gyvuos be „Baukultur“ principų.“ Pašnekovo pastebėjimu, nors kai kurios mūsų šalies įmonės, dirbančios užsienyje, ypač Vokietijos, Skandinavijos rinkose, čia sukauptą organizacinę, darbo kultūros patirtį jau taiko ir savo praktikoje, tačiau, žvelgiant plačiau, Lietuvoje dar stipriai trūksta supratimo, kaip statybų sektoriaus atstovai turėtų bendrauti vieni su kitais, kaip projektuose turėtų būti paskirstomos atsakomybės, sudaromos sutartys. Nėra užtikrinami ir mažų arba naujų, ką tik veiklą pradėjusių įmonių plėtros interesai ir pan. „Šiandien mūsų statybos rinka plėtojama gana chaotiškai. Todėl jei siekiame kryptingo ir tolygaus verslo plėtojimo, ne vienadienės perspektyvos, o strateginių sprendimų, normalių santykių, jei rūpinamės turimų resursų išsaugojimu, „Baukultur“ programa Lietuvoje turi perspektyvą“, – neabejoja V. Juocevičius.

90 2016 Nr. 2

Pasauliui itin sparčiai kintant dėl globalizacijos ir migracijos procesų, masinė kultūra, suvienodėjimas veržiasi į daugelį sričių, įskaitant ir mūsų gyvenamąją aplinką. Tad šiandienos kontekste vietos dvasios savitumo, ypatumų išsaugojimas miestams tampa BFL nuotr.

Anot specialistų, ryšio su aplinka neužmezgantys objektai atrodo tarsi nuleisti su parašiutu – kaip vienas tokių pavyzdžių įvardijamas Generalinės prokuratūros Vilniuje pastatas.

urbanistika

kaip niekada aktualus. Kaip su šiuo iššūkiu dorojasi mažieji Lietuvos miesteliai? Kokias jų planavimo, plėtros gaires regi specialistai?

urbanistika

Vietų unikalumą, jų ypatingą aurą kuria netipiniai, nestandartiniai kraštotvarkos ar architektūros sprendimai ir ypač meilė kuriamo statinio aplinkai.

teities miestų iššūkis – vietos dvasios savitumo išsaugojimas Lina BIELIAUSKAITĖ

Unikalumo formavimosi pagrindas „Vietos dvasia – tai savitas vietovės ar miesto kultūrinio ir architektūrinio unikalumo formavimosi pagrindas. Būtent savitumas ir išskirtinumas leidžia lankytojams identifikuoti vietą, o jos gyventojams jaustis patogiai, namie. Vietos dvasios sąvoką vartoti gana keblu. Jai artimi vietos jausmo ir vietos tapatumo terminai galbūt būtų priimtinesni, nes leidžia tiksliau apčiuopti ir įvertinti ypatingą tiriamos vietos kokybę, darančią ją tokią išskirtinę“, – teigė monografijos „Vietos dvasios beieškant“ sudarytoja ir bendraautorė, kultūros istorikė daktarė Rasa Čepaitienė. Mokslininkė pripažino, kad tapatybės, vietos dvasios savitumo paieškose mažiesiems šalies

miestams tenka susidurti su gerokai didesniais iššūkiais nei didmiesčiams. „Pirminė problema – demografinė krizė. Mažieji miestai dėl emigracijos nukraujuoja labiau nei didieji. Tad jei nebus žmonių, bendruomenės, kad ir kokie nuostabūs tie miesteliai ar kaimai būtų, tai nepadės išsaugoti jų dvasios. Kita opi problema – kad Lietuva plėtojama ekonomiškai netolygiai. Ir šiandienos situacija yra gerokai opesnių valstybinės, politinės valios procesų padarinys. Reaguodama į Saviečių tragediją buvusi šalies Prezidentės patarėja pripažino, kad valdžia kaimą faktiškai nurašė. Ar politinis elitas, intelektualai, visuomenė išties yra suinteresuoti Lietuvos ateitimi? Nes panašu, kad šiandien mes gyvename krizinėje situacijoje“, – įvertino Vilniaus universiteto (VU) profesorė R. Čepaitienė.

urbanistika

Labiausiai žavi tie miesteliai, tos vietos, kuriuose atsispindi regiono specifika, kad ir kokia šiais laikais ji būtų niveliuota. Tačiau neretai patys gyventojai nebemato tų visų deimantų, kurie guli jiems po kojomis. /

Randasi ir naujų reikšmių Anot pašnekovės, Lietuvoje stinga kompleksinio požiūrio į vietos dvasios savitumo reiškinį, pernelyg koncentruojamasi į materialinius dalykus. Antai milijoninės Europos Sąjungos fondų lėšos nuosekliai investuojamos į infrastruktūrą, tačiau kai dotacijoms pasibaigus atnaujintus kelius, viešąsias erdves teks prižiūrėti savomis lėšomis, gali kilti nemažai problemų. Pasak R. Čepaitienės, viena vertus, tam trūks išteklių, kita vertus – jei investuojama tik į materiją, bet ne į pačią bendruomenę, jos susitelkimą, kultūrinį horizontą, vietos tapatumą, geri keliai, išpuoselėtos aikštės ar parkai patys sau pridėtinės vertės nesukurs. „Dar didesnis pavojus – vadinamoji pragmatizmo dvasia, kai, tarkime, viešosioms erdvėms, vietos infrastruktūrai patobulinti ieškoma pačių pigiausių, prieinamiausių priemonių ir visiškai nepaisoma konteksto, tradicijos, galiausiai – vietos estetikos. Šiuo atveju susiduriame su standartizacija ir niveliacija, kai miesteliai darosi panašūs vieni į kitus, nebelieka įvairovės, regioninio, lokalinio savitumo“, – įspėjo VU profesorė. Nors dėl vietų vienodėjimo (tipinė naujoji architektūra ir infrastruktūra, tie patys prekybos tinklai bei pramogų parkai ir pan.) tam tikros jų reikšmės gali būti prarandamos, tai gali padėti rastis ir naujoms. Kaip pavyzdį mokslininkė paminėjo Mančesterį (Didžioji Britanija) – jo tapatinimas su tam tikru muzikos stiliumi ir klubine kultūra yra gana naujas reiškinys. R. Čepaitienės teigimu, regionalumas, etnokultūriškumas šiandien yra vieni veiksmingiausių instrumentų vietos tapatumui, savitumui skleistis. „Labiausiai žavi tie miesteliai, tos vietos, kuriuose atsispindi regiono specifika, kad ir kokia šiais laikais ji būtų niveliuota. Tačiau tenka

92 2016 Nr. 2

Rasa ČEPAITIENĖ

pripažinti, kad neretai patys gyventojai nebemato tų visų deimantų, kurie guli jiems po kojomis, nes tai – jų kasdienybė, jie su tuo užaugo. Tad kartais labai praverčia žvilgsnis iš šalies, kuris leidžia geriau pamatyti tuos dalykus, kurių neturi niekas ar kuriais pasižymi tik konkretus šalies regionas“, – kalbėjo pašnekovė.

būsenos, nuotaikos bei kultūrinio jautrumo. Kadangi šie elementai yra kintami, tai ir vietos dvasia ilgainiui gali nepastebimai arba radikaliai pakisti, o į tai turi atsižvelgti konkrečiose vietovėse dirbantys architektai, planuotojai ar kraštovaizdžio architektai“, – atkreipė dėmesį R. Čepaitienė.

Centrinė erdvė – kaip miesto širdis Meilė kuriamo statinio aplinkai Mokslininkė pabrėžė, kad svarbu ne tik gebėti įžvelgti vietos dvasios savitumo ženklus, jų potencialą, bet ir labai blaiviai, atsakingai visa tuo naudotis, ypač puoselėjant santykį su istorine aplinka, ieškant jungčių tarp sena ir nauja. Ydinga praktika – brutalūs, arogantiški kontrastai, pseudoistoriškumas, beveidiškumas, kai naujai atsirandantys objektai neužmezga visiškai jokio santykio su aplinka. Kaip sėkmingą pagarbos ypatingai vietos dvasiai atvejį mokslininkė mini brolių pranciškonų vienuolyno koplyčią, kurios altorius suprojektuotas taip, kad atvertų netoliese esančio Kryžių kalno vaizdą, taip sinchronizuodamas naujosios sakralinės architektūros ir istoriškai susiklosčiusio kraštovaizdžio aurą. Kultūros istorikė R. Čepaitienė apibendrino, kad vietų unikalumą, jų ypatingą aurą kuria netipiniai, nestandartiniai kraštotvarkos ar architektūros sprendimai ir ypač meilė kuriamo statinio aplinkai, o naikina standartizacija ir aplinkos monotonija, būdinga moderniajai statybai, beveik konvejeriu pagaminusiai daugybę vienodų miestų, miestelių, pastatų kompleksų. Vis dėlto paradoksalu, kad vietos dvasią per makdisneilendizaciją naikina ir šiuo metu išplitęs komercinis vietų įvaizdžių tiražavimas. „Vietos dvasia randasi ir iš joje esančių fizinių gamtos ar kultūros elementų ypatybių, ir iš ją stebinčiojo tapatumo jausmo, psichologinės

Sostinės vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis neabejoja, kad kiekviename šalies mieste, miestelyje galima rasti daugiau ar mažiau elementų, kurie tai vietai suteikia savitumo, kuria ypatingą jos atmosferą, dvasią. „Akivaizdu, vienas esminių dalykų – pagrindinė miesto erdvė, ar tai būtų aikštė, ar skveras. Miesteliai burdavosi aplink turgaus aikštę, ir tokia socializacijos vieta labai svarbi. Jei nėra šio centro, nėra vietos ir funkcijoms, kurios būdamos kartu sukuria papildomą trauką ir padeda viena kitai. Taip pat reikėtų įvertinti gamtinę, urbanistinę aplinką – tai gali būti upelis, parkas ar miškas, koks nors istorinis pastatas, gal uostelis, prieplauka, galiausiai sena išskirtinės architektūros gamykla. Labai svarbu atsigręžti į savo istoriją, kitaip nebus pagrindo, už kurio galėtų kabintis ir tos naujos veiklos“, – aiškino M. Pakalnis. Specialisto teigimu, vietos dvasios savitumas tapo vienu pagrindinių kriterijų, kuriais remdamasis jis su kolegomis iš bendrovės „Sweco

Vietos savitumą kuria ir išskirtinė gamtinė aplinka: išpuoselėtas Žuvitakio slėnis – poilsio zona prie Viešvilės upės užtvankos – jau tapo miestelio vizitine kortele. „Sweco Lietuva“ nuotr.

urbanistika

Viešvilės probleminių arealų schema

Sutartiniai ženklai Nesuformuoti ryšiai su uostu Trūkstami rekreaciniai ryšiai

Neišnaudotas istorinio uosto potencialas, galimybė plėtoti vandens turizmą

Atotrūkis tarp urbanizuotų miesto teritorijų ir svarbių objektų

Neišnaudotas istorinių objektų rekreacinis potencialas

Prasta pagrindinės gatvės įrengimo kokybė

Kompaktiškos naujos plėtros potencialas

Neišnaudotas istorinių centrų potencialas

Pagrindiniai miestelio želdynai

Neišnaudotas pramoninių teritorijų potencialas, galimas naujų darbo vietų kūrimas

94 2016 Nr. 2

Gyventojų tankis (gyv./ha) 1–5

6–15

16–30

31–120

Užstatytos teritorijos be gyventojų

urbanistika

Projektą, kuris tinka Turkijos paplūdimiui, bandoma primesti mūsų kurortiniam miesteliui. Apmaudu, kad, užuot sukūrę ką nors, kas turi vertę, pasitenkiname popsu. /

Mindaugas PAKALNIS

Lietuva“ bandė dėlioti ir naujo Viešvilės bendrojo plano logiką. „Mano galva, Viešvilės atvejis – apskritai išskirtinis. Turbūt vietos dvasia čia buvo tokia stipri, kad per visą sovietmetį šio miestelio nepavyko paversti tipine kolūkio gyvenviete. Istoriškai Viešvilė susiformavo tarsi dviejų atskirų miestelių jungtis, analogiškai – ir du centrai, tad rengiant bendrąjį planą tai buvo išlaikyta kaip esminis Viešvilės struktūros principas“, – pasakojo sostinės vyriausiasis architektas M. Pakalnis.

Didelę reikšmę turi ir tvoros Mažosios, arba Prūsų, Lietuvos regionui priklausiusi Viešvilė užstatyta, suformuota pagal tuometį vokišką reguliavimą, atitinkamas ir architektūros stilius. „Tai labai tvarkingos struktūros miestukas, turintis aiškius užstatymo principus, gana kompaktiškas, su išskirtomis viešosiomis erdvėmis. Tiek, kiek leido teritorijų planavimo dokumentų apimtis, pabandėme visus šiuos dalykus surašyti. Kai kas buvo pateikta kaip reglamentas, kai kas – kaip rekomendacija. Bandėme apibrėžti, kurie dalykai yra privalomi, kaip antai pagrindinių viešųjų erdvių, statinių išdėstymo, tūrio formavimo principai, objektų aukštingumas, vaizdžiai iliustravome, kaip turėtų būti formuojamos pagrindinės miestelio erdvės“, – pasakojo M. Pakalnis. Plane išskirti ir pagrindiniai probleminiai miestelio arealai, sąlygojantys kriterijus, pagal kuriuos turėtų būti vykdoma kokybinė ir kiekybinė miestelio plėtra. Rengėjų teigimu, Viešvilėje nepakankamai išnaudojamas ir istorinių centrų, ypač istorinių viešųjų erdvių, rekreacinis istorinių pastatų bei sodybų potencialas, trūksta ir rekreacinių ryšių tarp šių objektų bei centrinės miestelio dalies, taip pat ryškus fizinis atotrūkis tarp centrinės

miestelio dalies ir atskirų svarbių jo objektų, nestinga elementų, darkančių ir naikinančių istorinį miestelio kraštovaizdį, apleistas istorinis uostas ir neišnaudojamas vandens turizmo Nemunu potencialas. „Bandėme atrasti dalykų, kuo miestelis gyvybingas, ir kuo labiau skatinti tai plėtoti, parodyti bendruomenei tam tikras gaires, kaip reikėtų projektuoti naują užstatymą negriaunant vietos savitumo. Tarkime, tokiuose mažuose miestukuose labai didelę reikšmę turi netgi tvoros. Nusipirko žmogus betoninius segmentus, pasistatė tvorą, ir dėl tokio kičinio elemento gatvės išklotinė, perspektyva visiškai pakinta, vietovės savitumas sunaikinamas. Tokiais pavyzdžiais siekėme, kad bendruomenė pati susitartų, kad panašių sprendimų nebūtų, nes teritorijų planavimo dokumentais tokių dalykų nesureglamentuosi“, – kalbėjo specialistas.

Svarbūs dalykai tampa formalūs M. Pakalnio nuomone, šiandien dar akivaizdžiai trūksta suvokimo, kokią didelę reikšmę miestui, jo funkcionavimui turi vietos dvasios savitumas. „Daugeliu atvejų tai atsispindi ir bendruosiuose planuose. Šie momentai sunkiai telpa į teritorijų planavimo dokumentus, tad dažnai jie ir lieka tiesiog formalūs“, – pripažino pašnekovas. Anot M. Pakalnio, tik žinodamas, kas tu esi, gali įgyvendinti unikalius sprendimus. Ir tai pasiekti nesudėtinga – miestų bendrųjų planų rengėjams paslaugų pirkimo sąlygose specialistas rekomenduoja įtraukti reikalavimą identifikuoti pagrindinius savitumo bruožus, nustatyti teritoriją, kur išlikę tie saviti elementai, ką reikia išryškinti, stiprinti ir pan. „Kai nesugebi identifikuoti, kas yra tavo didžiausia vertybė, samdai neaiškaus lygio konsultantą ir gauni nevykusius sprendimus. Nes ko

gali tikėtis iš tokio konsultanto, kuris pasirenkamas už mažiausią kainą? Jis tiesiog tiražuos tipinius sprendimus. Ir teko matyti nemažai tokių prastų pavyzdžių. Tarkime, projektą, kuris tinka Turkijos paplūdimiui, bandoma primesti mūsų kurortiniam miesteliui. Apmaudu, kad, užuot sukūrę ką nors, kas turi vertę, pasitenkiname popsu“, – apgailestavo M. Pakalnis.

Užs.

Kvalifikuotų specialistų kalvė Verslininkai nuolat pabrėžia kvalifikuotos darbo jėgos stygių. Dažnai įmonės imasi pačios ruošti sau specialistus, tačiau dar dažniau pasinaudojama ir darbo rinkos mokymo centrų paslaugomis, kurios pastaruoju metu tampa vis aktualesnės. Apsirūpinusios naujausia įranga, šios profesinio mokymo įstaigos paruošia itin kvalifikuotus specialistus, galinčius dirbti ne tik mūsų, bet ir kitų Europos Sąjungos šalių rinkoje. 96 2016 Nr. 2

Keičiasi darbdavių požiūris not Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro direktoriaus Mindaugo Černiaus, augant ekonomikai darbuotojų paklausa jaučiama visose srityse. Darbdaviai kvalifikuotos darbo jėgos ieško įvairiose įstaigose, tarp kurių yra ir darbo rinkos mokymo centrai. „Šiandien jaučiame, kad esame ypač reikalingi. Sulaukiame labai daug prašymų nukreipti darbuotojus į įmones, taip pat pačios bendrovės atsiunčia darbuotojų tobulintis. Džiugu, kad darbdavių požiūris į mus pasikeitęs. Anksčiau jie buvo įsitikinę, kad darbo rinkos mokymo centrai gali suteikti tik paviršutiniškas žinias, o jau reikiamą kvalifikaciją galima įgyti tik įmonėse. Dabar vadovai pasako, kokių įgūdžių reikalauja iš darbuotojų, prašo, kad mes suteiktume tinkamą

kvalifikaciją ir to nebereikėtų daryti įmonėse“, – sakė M. Černius. Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centras siūlo darbdaviams ir paslaugą rasti potencialių darbuotojų, pritaikyti mokymo programą arba sukurti naują, pagal ją paruošti tinkamos kvalifikacijos specialistus. Mokymo centras taip pat adaptuoja iš įmonių atsiųstus asmenis dirbti tam tikroje vietoje, t. y. konkretų darbą, daug dėmesio skirdami darbų saugai.

Suteikia tarptautinius sertifikatus Nemažą dalį Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centre besimokančių žmonių sudaro iš įmonių pasitobulinti atsiųsti darbuotojai. Tačiau netrūksta ir atvykusių savarankiškai, norinčių įgyti aukštesnę kvalifikaciją, išmokti dirbti su naujausia įranga.

„Ne paslaptis, kad baigę mokymo kursus kai kurie specialistai išvyksta dirbti į užsienį. Kai kurie jau ateina mokytis žinodami, kad darbuosis kitose šalyse. Yra ir tokių, kurie atvyksta iš užsienio įgyti aukštesnės kvalifikacijos, nes pamato galimybių kur kas daugiau užsidirbti. Be to, mokytis Lietuvoje – pigiau nei užsienyje“, – kalbėjo M. Černius. Mokymo kursai Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centre atitinka tarptautinius standartus. Pavyzdžiui, suvirintojų mokymo kursus baigusiems asmenims atliekama suvirintojų atestacija ir išduodamas tarptautinis sertifikatas. Toks dokumentas pripažįstamas užsienyje, ir specialistams nebereikia papildomos atestacijos svečiose šalyse.

Patys renkasi darbdavius Ateiti mokytis į Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centrą ypač verta tiems, kurie nori įgyti aukštesnę kvalifikaciją ir iš karto susirasti darbą. Įstaigos vadovas M. Černius sakė, kad turi susitarimų su daugeliu darbdavių ir gali pasiūlyti ne vieną pasirinkimą. „Tie, kurie atvyksta pas mus mokytis, patys gali rinktis jiems patinkančius darbdavius. O tie, kurie atsiunčiami iš įmonių, grįžta kur kas patobulėję. Mes įgyvendiname projektus, kuriais finansuojamas iš įmonių atsiųstų darbuotojų kvalifikacijos kėlimas, todėl įmonėms už tai nereikia mokėti. Kartais būna skiriamas dalinis finansavimas už tobulinimąsi“, – pasakojo M. Černius. Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centre rengiami statybininkų, suvirintojų, mašinų operatorių, vairavimo ir darbuotojų saugos kursai. Vieni trunka ilgiau, kiti yra trumpalaikiai. Praėjusiais metais mokymo centro paslaugomis pasinaudojo apie 4,5 tūkst. žmonių. Įprastai Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centre vienu metu mokosi 300–500 žmonių.

Nemažą dalį Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centre besimokančių žmonių sudaro iš įmonių pasitobulinti atsiųsti darbuotojai. Tačiau netrūksta ir atvykusių savarankiškai, norinčių įgyti aukštesnę kvalifikaciją, išmokti dirbti su naujausia įranga. pjaustymo procesus statybose. Taip pat suvirinimo mokytojai, turintys suvirinimo kokybės kontrolės (VT2 – vizualinė, PT2 – skverbikliais, UT2 – ultragarsu) tarptautinius sertifikatus, konsultuoja įmones dėl suvirinimo kokybės kontrolės. Įmonėms kartais nebūtina, kad visi jų suvirintojai atitiktų tarptautinius reikalavimus. Toms, kurioms reikia siauros specializacijos suvirinimo specialistų, Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centras siūlo specialias trumpalaikes 2–3 savaičių trukmės mokymo programas. Taip pat mokymo kursuose pagal Lietuvos suvirintojų asociacijos parengtą Suvirinimo meistro mokymo programą galima patobulinti vidurinės grandies statybos vadovų su suvirinimu susijusius gebėjimus.

Mokymų metu nagrinėjamos suvirinimo technologijos ir procesai, suvirinimo medžiagų įvairovė, žymėjimas pagal standartus, jų naudojimo galimybės, eksploatacija, mokoma, kaip vykdyti suvirimo kokybės kontrolę ir sudaryti suvirinimo procedūrų aprašus. Mokymo metu remiamasi statybininkams svarbiais suvirinimo standartais (LST EN 1090, LST ISO 15835- 1, LST EN ISO 15630, LST EN 10080, LST EN ISO 17660-1, LST EN ISO 9606 ir kt.), Europos Parlamento ir Tarybos slėginių indų direktyva (2009/105/EB, 97/23EB, 2010/35/ES), statybos produktų reglamentu (305/2011) ir kita suvirinimo bei statybos procesus reglamentuojančia teisine baze.

Daugiausia dėmesio sulaukia apdailininkų, santechnikų, elektros įrangos, suvirintojų kursai. Pastaruosius lankantys žmonės turi galimybę mokytis dirbti pačia naujausia įranga, susipažinti su šiuolaikinėmis suvirinimo technologijomis: MIG/MAG suvirinimo pusautomačiais, TIG suvirinimo nelydžiu volframo elektrodu, automatizuoto orbitinio suvirinimo, mechanizuoto suvirinimo ir pjovimo. Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro suvirinimo mokytojai, turintys tarptautinę IWE ar IWS suvirinimo specialistų kvalifikaciją, konsultuoja statybos įmones įvairiais suvirinimo technologijų, suvirinimo darbo našumo ir kokybės klausimais: kaip pasirinkti racionaliausią suvirinimo procesą ir sudaryti jo suvirinimo procedūrų aprašą, kaip mechanizuoti suvirinimo ir metalų

BFL nuotr.

Populiariausi suvirintojų kursai

paveldas

Bendruomenes vienija istorija Kristina BUIDOVAITĖ

Viešumoje dažniausiai nuskamba nesirūpinimo kultūros paveldu pavyzdžiai. 2016-uosius paskelbus vietos bendruomenių metais, atsirado proga pristatyti kitokias – vietos gyventojų puoselėjamų, prižiūrimų ir įvairioms reikmėms naudojamų garbingą Lietuvos istoriją liudijančių pastatų – istorijas. Juolab kad vietos bendruomenių indėlis gaiviJūratės Minelgaitės nuotr.

nant kultūros paveldą – ne tik moralinis. Savo krašto paveldo išsaugojimu suinteresuoti gyventojai dažnai patys renka lėšas istoriniams pastatams gelbėti.

Paveldo ateitis – bendruomenių rankose ultūros paveldo departamentas (KPD) prie Kultūros ministerijos jau kone dvidešimtmetį Lietuvoje organizuoja Europos paveldo dienas. Kiekvienai šaliai, dalyvaujančiai bendroje Europos Tarybos (ET) programoje, suteikiama galimybė pasirinkti aktualią temą. Lietuvos, kaip ir kitų 48 ET valstybių, šįmet pasirinkta tema – bendruomenės ir kultūros paveldas. Ir tai, anot KPD direktorės Dianos Varnaitės – ne atsitiktinumas: paveldo specialistų patirtis rodo, kad vietos bendruomenių vaidmuo puoselėjant ir saugant istorinius pastatus sunkiai išmatuojamas, juolab kad gyventojai geriausiai pažįsta šalia jų esantį kultūros paveldą. 2016-ųjų – Vietos bendruomenių metų – tikslas – padėti žmonėms dar geriau pažinti, suprasti paveldo objektus, jų istorines, menines ir kitas vertes ar suteikti trūkstamos informacijos apie jų atsiradimo istorinį kontekstą.

98 2016 Nr. 2

„Ar pavyks išsaugoti kultūros paveldo objektus, didele dalimi priklausys nuo to, ar jis bus reikalingas vietos gyventojams. Jei ne jiems, tai kam jo labiau reikės? Labai svarbu, ar bendruomenė pripažįsta, kad tai yra jos kultūros paveldas: bažnyčia, muziejus, piliakalnis ar senosios kaimo kapinaitės, kad ji jaučia atsakomybę už teritoriją, kurioje gyvena, už tai, ką paveldi iš praeities kartų, ir už tai, ką turėtų perduoti ateities kartoms, – komentavo pašnekovė. – Išsaugodama kultūros paveldą bendruomenė geriausiai atskleidžia savo tapatybę.“

Džiugina bendruomenių suinteresuotumas Prieš dvejus metus, kai Trakų Vokės bendruomenei pavyko surinkti keliasdešimt tūkstančių eurų, reikalingų pretenduojant gauti paramą iš Europos ekonominės erdvės ir finansinio mechanizmo programos, Trakų Vokės dvaro sodybos koplyčia-mauzoliejus buvo restauruota ir pritaikyta bendruomenės poreikiams. Vietos gyventojai ne

tik paaukojo pinigų, bet ir domėjosi tvarkybos darbų eiga. Šis pavyzdys, pripažino KPD direktorė – neeilinis, o Trakų Vokės gyventojai savo pastangomis įrodė, kad šalia esantis kultūros paveldas – būtent jų, o ne kieno nors kito: „Trakų Vokės dvaro sodybos koplyčios-mauzoliejaus tvarkybos darbų projektas buvo pradėtas įgyvendinti pačiai bendruomenei inicijavus. Ji labai aiškiai parodė, kad jaučia atsakomybę už šį objektą, ir pripažįsta, kad jis yra jų.“ Aktyvi ir Gelgaudiškio bendruomenė. Jos pastangomis miestelio dvaras išgelbėtas nuo privatizacijos, o vėliau restauruotas ir pritaikytas bendruomenės reikmėms. Šiandien čia puoselėjamos savos tradicijos: aktyvūs kultūros darbuotojai ir vietos bendruomenė rengia Dvaro dienas, įvairias konferencijas, teatralizuotas ekskursijas, parodas, kaupia medžiagą apie dvarų tradicijas ir t. t. Beje, šįmet Gelgaudiškis tapo mažąja Lietuvos kultūros sostine. Dar vienas pozityvus pavyzdys – Pajiešmenių kaimo (Pasvalio rajone) bendruomenės

paveldas

Gyventojus sutelkė istorinė koplyčia

Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė

iniciatyva sutvarkytas Pajiešmenės dvaro sodybos parkas. Šiuo metu bendruomenė rūpinasi dar dviem unikaliais kultūros paveldo objektais – Raubonių vandens malūnu-verpykla-karšykla ir siauruoju geležinkeliu. Akmenėje bendruomenės pastangomis restauruotas ir lankymui pritaikytas Šv. Onos bažnyčios bokštas, įrengtas naujas varpų mechanizmas, eksponuojami senieji liturginiai reikmenys.

Sutvarkytų objektų nepamiršta D. Varnaitė teigė neprisimenanti atvejo, kad išpuoselėtas kultūros paveldo objektas liktų nenaudojamas. Kartais istorinis pastatas atgyja atlikus daug lėšų nereikalaujančius darbus, pavyzdžiui, iškirtus krūmus, išvalius teritoriją nuo šiukšlių – to pakanka, kad gyventojai į paveldo objektą pradėtų žiūrėti atsakingiau, rūpintis juo. Tokių aktyvių veiklų ėmėsi Kauno III fortą globojanti bendruomenė. Retsykiais iš pradžių žmonės nepatikliai stebi privačių asmenų žingsnius gelbėjant jų teritorijoje esantį paveldo objektą nuo sunykimo, galiausiai aktyviausi bendruomenės nariai imasi uoliai prižiūrėti sutvarkytą objektą. „Ne iš vieno dvaro savininko esu girdėjusi, kad patikimiausias prižiūrėtojas – vietos žmogus, kuriam ne vis vien, kad kažkas ateis ir išdaužys langus ar suniokos paveldo objekto puošybos elementus. Sutvarkytuose objektuose įprastai stengiamasi sudaryti sąlygas žmonėms jais netrukdomai naudotis. Labai mažai atvejų, kai paveldo objekto savininkas būtų užsitvėręs nuo vietos žmonių“, – apibendrino pašnekovė.

2013-aisiais pradėti Trakų Vokės koplyčios tvarkybos darbai užbaigti šių metų pradžioje. Iniciatyvos gelbėti prastos būklės koplyčią ėmėsi vietos bendruomenė. Surinkusi teikiant paraišką būtiną lėšų dalį ir gavusi Europos Sąjungos paramą, bendruomenė sėkmingai įgyvendino projektą „Trakų Vokės dvaro sodybos koplyčios-mauzoliejaus tvarkymo darbų užbaigimas ir pritaikymas visuomenės reikmėms“. Trakų Vokės bendruomenės tarybos pirmininkė Jadvyga Chludok pripažino prieš trejus metus dvejojusi, ar pavyks surinkti reikiamą sumą ir įgyvendinti projektą, tačiau vietos gyventojai aukojo noriai. Koplyčios knygoje įrašytos 734 gyventojų pavardės. „Nesvarbu, ar skiriasi mūsų religinės pažiūros – koplyčia mus jungia. Manau, mano ir visų krikščionių pareiga – saugoti ir puoselėti vertybes“, – kalbėjo J. Chludok. Istorijos mokslų daktarės, Tiškevičių giminės atstovės Lilianos Narkovič nuomone, jei valstybė negali skirti pakankamai lėšų

kultūros paveldo objektų tvarkybai, iniciatyvos turi imtis vietos gyventojai. „Trakų Vokė – pavyzdys kiekvienam Lietuvos miesteliui, rajonui. Trakų Vokės koplyčią žmonės gerbia. Ji jiems sava“, – kalbėjo istorijos mokslų daktarė. Projekte nebuvo numatyta lėšų altoriui restauruoti. Autentiškas Tiškevičių laikus menantis ąžuolinis italų meistrų pagamintas altorius nuo 1946-ųjų puošia Druskininkų bažnyčią. Jis buvo išgabentas, kai koplyčia buvo paversta kombinuotųjų pašarų sandėliu. Aktyvūs Trakų Vokės bendruomenės atstovai pasirūpino, kad būtų pagaminta altoriaus kopija. Tvarkant ir rūpinantis pritaikyti visuomenės reikmėms Trakų Vokės dvaro sodybos koplyčią-mauzoliejų, sustiprinti ir sutvarkyti pamatai, sienos, pakeistas stogas, restauruotos fasado skulptūros, sutvarkyta cokolinė dalis. Atkurta sienų ir lubų lipdyba bei tapyba. Ateityje tikimasi restauruoti koplyčios rūsyje esančius Tiškevičių giminės sarkofagus. Grafų Tiškevičių giminei priklausiusi koplyčia-mauzoliejus – paveldo objektas, suvienijęs Trakų Vokės bendruomenę.

teisė

Kuršių nerijos nacionalinis parkas:

kaip tai, kas leidžiama, gali tapti draudžiama Gintautas TIŠKUS Architektas, teismo ekspertas

Nerimstant diskusijoms dėl galbūt neteisėtai išduotų statybos leidimų Kuršių nerijos nacionaliniame parke (KNNP), noriu atkreipti dėmesį į, mano galva, reikšmingas aplinkybes, kurias kaip teismo ekspertas nagrinėjau 2011 metais rengdamas vieno iš ginčytinų objektų Juodkrantėje teismo ekspertizės aktą.

100 2016 Nr. 2

agrinėjant K N N P planavimo schemos sprendinius (teiginius) būtina atkreipti dėmesį, kad nuo šio dokumento patvirtinimo 1994-12-19 iki neatitikimų šiems sprendiniams pastebėjimo (ar tariamo pastebėjimo) 2006–2007 metais ir vėlesnio bylų nagrinėjimo teismuose ne kartą keitėsi teritorijų planavimą, saugomas teritorijas, nekilnojamojo kultūros paveldą, statybą bei žemės santykius reglamentuojantys teisės aktai. Pirmoji Teritorijų planavimo įstatymo redakcija įsigaliojo 1996 metais, nauja redakcija – 2004 metais; Saugomų teritorijų įstatymas įsigaliojo 1993 metais, nauja redakcija – 2001 metais; Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas įsigaliojo 1995 metais, nauja redakcija – 2004 metais; Statybos įstatymas įsigaliojo 1996 metais, naujos redakcijos – 2001 ir 2010 metais; Žemės įstatymas įsigaliojo 1994 metais, nauja redakcija – 2004 metais. Įstatymų straipsniai ne kartą buvo keičiami ir papildomi, todėl nustatyti, ar KNNP planavimo

Žuvies restorano Juodkrantėje vietoje – paminklas su užrašu „Destrukcija kuria atmintį“.

schemos sprendinius (teiginius) atitinka (jiems neprieštarauja) daug vėliau parengti teritorijų planavimo dokumentai, kurie buvo rengiami vadovaujantis teisės aktais, kurių nebuvo (arba jie pakeisti) KNNP planavimo schemos rengimo metu, daugeliu atvejų yra sunku. Tam reikalingos specialiosios (ne teisinės) teritorijų planavimo, urbanistikos, architektūros, paveldosaugos ir kitos žinios bei institucinė atmintis (kada ir koks teisės aktas buvo keičiamas, kokia keitimo priežastis, kokie planavimo, projektavimo ar proceso administravimo įgūdžiai), kurių teisėjai, prokurorai ar advokatai neturi arba kurios yra nepakankamos. Mechaniškai taikant galiojančių teisės aktų nuostatus anksčiau parengtiems teritorijų planavimo dokumentams, dažnai iškreipiama jų esmė – teritorijos tvarkymo reglamentas. Dėl to tai, kas buvo leidžiama, gali tapti draudžiama. Svarbi aplinkybė yra ir tai, kad rengiant teritorijų planavimo dokumentus iki Teritorijų planavimo įstatymo priėmimo menkai buvo skiriamas dėmesys juridiniams aspektams, kurie vėliau,

Mechaniškai taikant galiojančių teisės aktų nuostatus anksčiau parengtiems teritorijų planavimo dokumentams, dažnai iškreipiama jų esmė – teritorijos tvarkymo reglamentas. / Gintautas TIŠKUS /

tikrinant statybų Kuršių nerijos nacionaliniame parke teisėtumą, buvo ypač akcentuojami (nebuvo nustatytas teisinis bendrųjų, specialiųjų ir detaliųjų planavimo dokumentų statusas, nebuvo suformuota teisminė teritorijų planavimo praktika ir t. t.). KNNP planavimo schemos (generalinio plano) I tomo „Architektūrinės–planinės dalies“ (apibendrintas tomas) įžangoje rašoma: „Architektūros ir statybos institutas yra valstybinė mokslinė, ne projektinė organizacija. […] KNNP planavimo schema (gen. planas) turėtų būti vienas iš šaltinių užsakant ir rengiant detalesnės stadijos projektinius darbus. Tikimasi, kad ji bus koordinuojantis orientyras KNNP vykdomosios valdžios, atskirų organizacijų, firmų ir asmenų veikloje.“ Būtina atkreipti dėmesį, kad KNNP planavimo schemos tekste yra siūlymų, kuriems įgyvendinti buvo reikalingi atitinkami teisės aktai. Pavyzdžiui, KNNP planavimo schemoje parašyta: „Kultūros paveldui apsaugoti numatyti šeši urbanistiniai ir etnokultūriniai draustiniai, įeinantys į gyvenviečių apstatytas ir įrengtas teritorijas – pagal 4 lentelę.“ (III t., „Pagrindiniai teiginiai (santrauka)“, dalis „Teritorijos funkcinis zonavimas“, 3 punktas) Tačiau nepakanka draustinio steigimą tik numatyti – draustinį būtina įsteigti. Draustiniai tuo metu buvo steigiami vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymu. Tvirtinant KNNP planavimo schemą galiojo pirma šio įstatymo redakcija, kurioje numatyta, kad „valstybinius draustinius, biosferos monitoringo teritorijas, rezervatų apyrubes bei saugomus gamtos išteklių sklypus steigia, jų ribas nustato ir keičia LR Vyriausybė Aplinkos apsaugos departamento arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos teikimu. Institucijos, teikiančios steigti saugomą teritoriją ar skelbti kraštovaizdžio objektą saugomu, privalo informuoti žemės savininkus ir naudotojus apie tai ir apie numatomą veiklos ribojimo pobūdį LR Vyriausybės nustatyta tvarka, bet ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius iki šių teritorijų įsteigimo.“ (Saugomų teritorijų įstatymo redakcija (galiojo iki 2001-12-28), 4 skyrius „Saugomų teritorijų steigimas“)

Apie urbanistikos draustinius KNNP planavimo schemoje kalbama taip: „Urbanistikos draustinių režimas numatomas toms paminklinėms gyvenviečių teritorijoms, kuriose ryškiausiai išreikštas prieškario Kuršių nerijos gyvenviečių urbanistinės struktūros savitumas ir kurortinės architektūros charakteris. Urbanistinės struktūros etaloninių paminklinių kompleksų apsaugai siūlomi du urbanistikos draustiniai: a) buv. kurortinės gyvenvietės zonai Juodkrantės paminklinėje teritorijoje (3,95 ha); b) buv. Ievos kalno ir išplėstinių verandų gyvenviečių zonoms, taip pat Juodkrantės paminklinėje teritorijoje (2,80 ha). Etnokultūrinių ir urbanistikos draustinių juridinis steigimo pagrindas – LR saugomų teritorijų įstatymas, I KNNP planavimo schema – generalinis planas. Draustinius steigia Neringos savivaldybė Paminklotvarkos departamento teikimu. Kultūros vertybių naudojimo, tvarkymo ir apsaugos reglamentas etnokultūriniuose ir urbanistikos draustiniuose nustatomas specialiais nuostatais, kurie patvirtinami kartu su draustinių steigimu.“ (KNNP planavimo schemos (generalinio plano) I t., „Architektūrinė–planinė dalis“ (apibendrinantis tomas), 3 skyrius „Projektiniai pasiūlymai“, 3.3. dalis „Kultūros paveldo vertybių apsauga ir tvarkymas“). KNNP planavimo schema patvirtinta 199412-19 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1269. Nutarimo tekste apie draustinių steigimą nekalbama, nors nutarimo priede „Kuršių nerijos nacionalinio parko schemos (generalinio plano) pagrindiniai teiginiai“ yra minimi draustiniai. Dokumentų apie draustinių steigimą KNNP rasti nepavyko. Taip pat būtina atkreipti dėmesį, kad Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypų naudojimo būdų turinys, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašas ir jų turinys (turinys) nustatyti tik 2005 metais bendru žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro įsakymu, todėl tiesiogiai taikyti žemės sklypo (teritorijos)

naudojimo būdus ir žemės sklypo (teritorijos) naudojimo pobūdžius KNNP planavimo schemai negalima. Pavyzdžiui, rekreacijos termino Saugomų teritorijų įstatymo pirmojoje redakcijoje (galiojo rengiant ir tvirtinant KNNP planavimo schemą) nebuvo. Patvirtinus turinį, šio dokumento lentelės grafoje „Rekreacinės teritorijos, žemės sklypų naudojimo būdo turinys“ parašyta: „Teritorijos, skirtos paplūdimiams, stovyklavietėms, apžvalgos aikštelėms, turistinėms, sporto trasoms ir kitiems objektams, kurie reikalingi gyventojų trumpalaikiam poilsiui organizuoti (paplūdimiai, stovyklavietės, apžvalgos aikštelės, turistinės ir sporto trasos, gelbėjimo stotys, laikini pastatai šiems objektams aptarnauti).“ Naudojimo pobūdis nenumatytas. Tai reiškia, kad statyti poilsio įstaigas šiose teritorijose nebuvo numatyta. Poilsio namus ir sanatorijas buvo numatyta statyti komercinės paskirties naudojimo būdo žemės sklypuose. Vėlesniuose dokumento pakeitimuose buvo numatytas ir rekreacinių teritorijų naudojimo pobūdis, turint galimybę statyti stacionarius pastatus. Šios nuorodos iliustruoja, kad terminai „rekreacija“ ir „statybos“ šiose teritorijose įvairiu laiku buvo suprantami skirtingai. LR Civilinio proceso kodekso 263 str. „Sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas“ parašyta: „1. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. 2. Teismas pagrindžia sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurie buvo ištirti teismo posėdyje.“ Taikant KNNP planavimo schemos sprendinius ir vėliau vertinant galimus neteisėtai patvirtintus detaliuosius planus bei išduotus statybos leidimus galima suabejoti, ar tikrai visos turinčios reikšmę teismo sprendimui priimti aplinkybės buvo tinkamai ištirtos ir įvertintos. Žinoma, kad daugelyje bylų į turinčius būtinų specialiųjų žinių ir nepriklausomus teritorijų planavimo ir statybų projektavimo teismo ekspertus nebuvo kreiptasi.

101

Užs.

Naujas „Ramirent“ įvaizdis – dar didesnis dėmesys klientui Keistis, žengti į priekį, tobulėti – tokius tikslus sau kelia ir juos įgyvendina kompanija „Ramirent“, klientams šiuo metu prisistatanti atnaujintu įvaizdžiu. Kaip dalį savitumo įmonė nusprendė modernizuoti savo prekės ženklą. Atsinaujinimas yra skirtas palengvinti „Ramirent“ kelią, siekiant verslo tikslų ir vizijų. Praėjusiais metais kompanija šventė savo 60-metį, bet jau kuria planus ateinantiems 60-iai metų.

artneriams „Ramirent“ primena savo šūkį „More than machines“ („Daugiau nei mašinos“). Naujas įmonės stilius pabrėžia žmogiškąjį aspektą – darbuotojų kompetenciją ieškant klientų poreikius atitinkančių sprendimų ir juos įgyvendinant. Naujasis prekės ženklas sukurtas norint perteikti idėją, kad „Ramirent“ teikia aukštos kokybės paslaugas, yra moderni, žiniomis pagrįsta įmonė. „Esame viena pirmaujančių ir stipriai progresuojanti įrangos nuomos sprendimų bendrovė Europoje. Neapsiribojame tuo, ką esame jau pasiekę, taigi nuolatos ieškome naujovių. Projektuose dalyvaujame ne tik kaip įrangos tiekėjai. Stengiamės perprasti klientų poreikius ir aprūpinti viskuo, ką svarbu turėti darbuotojams statybvietėse – nuo statybinių vagonėlių su visais reikiamais baldais, kavos aparatais, geriamuoju vandeniu iki

102 2016 Nr. 2

šiukšlių išvežimo bei kitokių paslaugų. O garbinga organizacijos istorija suteikia jėgų ir įkvėpimo ateities iššūkiams“, – teigė kompanijos „Ramirent“ nuomos direktorius Eligijus Baikauskas. Anot jo, „Ramirent“ nemažą dėmesį skiria įvaizdžio formavimui, kuris kartu parodo ir rimtą požiūrį į klientus. Atnaujintoje svetainėje www. ramirent.lt pateikiama ir nuolatos atnaujinama informacija apie įsigytus mechanizmus, jų technines charakteristikas bei panaudojimo galimybes. Svetainėje nurodomi visų padalinių kontaktai: jais kvalifikuoti darbuotojai pateiks geriausią sprendimą ir suteiks informacijos apie įrangą bei įrankius. Beje, įrankius „Ramirent“ perka tik iš geriausių ir laiko patikrintų tiekėjų. „Viena vertus, kiekvienas atnaujinimas reiškia norą keistis, tobulėti, nestovėti vietoje. Kita vertus, norime parodyti, kad bėgant metams mes ne senstame, bet reaguojame į rinkos pokyčius,

siūlome naujovių. Dabar ir ateityje stengsimės kuo daugiau dėmesio skirti klientams, sieksime kuo išsamiau išsiaiškinti jų poreikius, ieškoti tinkamiausio būdo pasiekti rezultatą. Klientai dažnai duoda užduotį ir prašo pateikti siūlymą, kaip ją išspręsti. Tuomet mes galvojame už klientus, ir tai yra iššūkis“, – kalbėjo E. Baikauskas. Šiuo metu „Ramirent“ siūlo labai plačią nuomojamos įrangos gamą: visus statybos, montavimo darbams skirtus mechanizmus ir įrankius. Įmonės specialistai padeda sumontuoti pastolius, stogines, palapines, projektuoja ir pritaiko reikiamas klojinių sistemas. Norintieji išsinuomoti įrankius tai gali padaryti visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose – galima rinktis kėlimo mechanizmus, betonavimo, šlifavimo, suvirinimo įrangą, šildytuvus, kompresorius, hidraulinę įrangą, siurblius, pjovimo, kasimo, grunto tankinimo mechanizmus, matavimo ir kitokius prietaisus.

Įranga nuolat atnaujinama, tad „Ramirent“ klientams gali pasiūlyti technikos naujoves. Vien 2015 metais įmonė atnaujino 45 proc. turimos įrangos parko. Pastaruoju metu ypač populiarūs yra akumuliatoriniai įrankiai – „Ramirent“ gali pasiūlyti nemažą jų arsenalą. Yra privačių klientų ar įmonių, kurie įvertino įrangos nuomos privalumus, nors iki tol galvojo įsigyti sau įrankių. E. Baikausko teigimu, nuomotis įrangą palankiau dėl kelių priežasčių. Jeigu įrankis sugenda, „Ramirent“ nedelsdama jį pasiima remontuoti ir klientui parūpina kitą. „Statybos darbus atliekančios įmonės ar privatūs meistrai nuolat tobulėja, ir jiems reikalingi patikimi įrankiai. Kasmet mūsų specialistai atlieka labai kruopštų darbą ieškodami ir atrinkdami patikimus gamintojus. Jeigu rinktumės tik pagal kainą, labai greitai prarastume konkurencinį pranašumą dėl nepatikimos įrangos tiekimo“, – teigė „Ramirent“ nuomos direktorius.

Socialiai atsakingos įmonės statusą rodo faktas, kad „Ramirent“ yra vienintelė įrangos nuomos bendrovė Lietuvoje, turinti ISO standartą. Tai reiškia, kad kokybei, saugumui, energijos efektyvumui ir aplinkosaugai skiriamas ypatingas dėmesys. Galioja labai griežta įrangos kontrolė ir patikra, iš aikštelės negali išvykti nė vienas įrenginys, jeigu kyla menkiausių abejonių dėl technikos būklės. Šiuo metu „Ramirent“ plečia operatorių tinklą, įrangos nuomos centrai pradėjo dirbti Kaune ir Klaipėdoje. Vilniuje ir uostamiestyje praėjusiais metais kompanijos padaliniai pradėjo dirbti šeštadieniais – klientai teigiamai įvertino šiuos pokyčius. Todėl svarstoma galimybė tokią paslaugą teikti ir kituose miestuose. „Taip būsime dar arčiau klientų“, – teigė E. Baikauskas.

103

Užs.

Tvirtinimo bėgeliai gelžbetonio konstrukcijoms Doc. dr. Bronius JONAITIS VGTU SF Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų katedra

Statyboje naudodami pastatų gelžbetonio konstrukcijas neišvengiamai susiduriame su sudėtingais įvairių konstrukcinių sprendinių tvirtinimo prie gelžbetonio klausimais. Šie konstrukciniai

Dr. Arnoldas ŠNEIDERIS VGTU SF Taikomoji statinių, konstrukcijų ir medžiagų laboratorija Doc. dr. Robertas ZAVALIS VGTU SF Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų katedra

mazgai dažnai sprendžiami pavėluotai ir neretai tampa dideliu galvos skausmu statybų rangovams. Žinant, kada ir kaip galima šiuos klausimus išspręsti, problemų nesunku išvengti.

Stanislavas PUODŽIŪNAS UAB „Denia solutions“

Tvirtinimo prie gelžbetonio konstrukcijų problemos ažniausiai konstrukcijoms tvirtinti prie gelžbetonio naudojami statybos vietoje montuojami inkarai, smeigės, apkabos, gembės ir bėgeliai. Naudojant tokias tvirtinimo detales dažnai būna sudėtinga tiksliai fiksuoti tvirtinamos įrangos ar elementų projektinę padėtį. Kita problema – apkraunant pastato gelžbetonio konstrukcijas būtina reikiamu laiku šiuos mazgus suderinti su konstruktoriumi, o šis dažnai draudžia pažeisti pačią konstrukciją ir tvirtinimo mazgus rekomenduoja spręsti pasitelkiant apkabas. Deja, toks sprendimas neretai yra neefektyvus ir brangus. Vis dėlto kaip pagrindinę problemų priežastį tikriausiai turėtume įvardyti menką techninio projekto pagrindinių konstrukcinių mazgų išbaigtumą. Pavėluotas šių klausimų sprendimas taip pat lemia netinkamą šių mazgų įrengimą dėl statybos biudžeto stygiaus, nereglamentuotų statybos produktų naudojimo ir kitų priežasčių.

104 2016 Nr. 2

Tvirtinimo bėgeliai „Halfen“

Halfen bėgelis Balkono tvirtinimo elementas

Balkono plokštė

Halfen bėgelis

Fasado tvirtinimo elementas

Laikomasis sluoksnis Halfen bėgelis

Fasado elementų tvirtinimas.

Tvirtinimo bėgeliai ir BIM perspektyva

Įbetonuojami tvirtinimo bėgeliai „Halfen“

Minėtų problemų sprendimas galėtų būti įbetonuojami tvirtinimo bėgeliai ir statinio informacinis modeliavimas (ang. BIM – Building Information Modeling). Planuojamas montuoti konstrukcijas, jų apkrovas ir reikiamus tvirtinimo bėgelius būtina numatyti ir įvertinti jau projektavimo stadijoje. Projektavimui ir statybai pasitelkiant BIM technologijas, šis uždavinys tampa ganėtinai paprastas ir nereikalauja didelių laiko sąnaudų. Kompanijos „Halfen“ įbetonuojami tvirtinimo bėgeliai jau yra įtraukti į konstrukcijų projektavimo BIM aplinkoje programinės įrangos „Tekla 21.0“ bibliotekas. Naudojant senesnes programinės įrangos „Tekla“ versijas ar programinę įrangą „Allplan“, šių įdėtinių detalių bibliotekas galima atsisiųsti iš gamintojo ar jo atstovo Lietuvoje – bendrovės „Denia Solutions“ – interneto svetainės. Gelžbetonio konstrukcijose naudojamos tvirtinimo detalės turi atitikti standarto LST CEN/TS 1992-4 „Betone naudojamų tvirtiklių projektavimas“ reikalavimus, užtikrinti atitinkamą tvirtinimo mazgo mechaninį atsparumą apkrovų poveikiui, apsaugą nuo korozijos ir atsparumą ugniai.

„Halfen“ siūlomų įbetonuojamų tvirtinimo bėgelių asortimentas didelis – ir atsparumo lygio, ir antikorozinių dangų požiūriu. Tvirtinimo bėgeliai „Halfen“ (1 pav.) atitinka standarto LST CEN/TS 1992-4 reikalavimus ir yra tinkami naudoti gelžbetonio konstrukcijų tvirtinimo mazguose, o tai patvirtina Europos techninis liudijimas ETA 09/0339 bei produktų CE ženklinimas. „Halfen“ tvirtinimo bėgeliai pasižymi unikaliomis reguliavimo galimybėmis ir gerokai supaprastina, palengvina montavimo procesą, paspartina statybos montavimo darbus ir sumažina jų kainą. Ypač efektyvu juos naudoti tuomet, kai elementus ar įrangą tenka tvirtinti eilėmis. „Halfen“ tvirtinimo bėgelių naudojimo sritis – gana plati, apimanti gelžbetonio ir net medinių konstrukcijų montavimą. Šios įdėtinės detalės gali būti naudojamos:

Apdarinis sluoksnis

gelžbetonio fasado elementams tvirtinti (2 pav.); balkonų aptvarams įrengti (3 pav.); sluoksniuotųjų mūro sienų apdariniam sluoksniui tvirtinti (4 pav.); mūro sienų jungtims su ugniasienėmis (5 pav.); įrengiant šlaitinius stogus (6 pav.); liftų ir vamzdynų kreipiamosioms tvirtinti (7 pav.) ir pan.

Halfen bėgelis

Vamzdynai

Halfen bėgelis

3 Balkonų aptvarų įrengimo sprendinys. 4 Sluoksniuotųjų mūro sienų apdarinio sluoksnio tvirtinimo sprendinys. 5 Mūro sienų ir ugniasienių jungties sprendinys.

105

Tvirtinant fasadų apdarinio sluoksnio elementus ar sluoksniuotųjų mūro sienų išorinius apdarinius, „Halfen“ bėgelių naudojimas leidžia gana paprastai reguliuoti projektinę apdarinių sluoksnių elementų padėtį.

eksperto komentaras

Ypatingas dėmesys antikorozinei apsaugai ir atsparumui ugniai

Mindaugas DAGYS Konstruktorius, BIM projektų vadovas, pasyviųjų namų ekspertas, UAB „Descon“ direktorius Statybos objektai dėl konkurencinio pranašumo turi būti pastatomi per trumpiausią įmanomą laiką. Šiandien jie iškyla kartais net du kartus greičiau nei prieš kelis dešimtmečius, nes užsakovai ir rangovai vis dažniau pirmenybę teikia surenkamųjų konstrukcijų pastatams. Dėl darbo jėgos stygiaus ir nepakankamos statybininkų kompetencijos visas konstrukcijas, sprendimus, tvirtinimo elementus turi numatyti pats projektuotojas, kad statybų metu nereikėtų jokių papildomų darbų priimant vienokį ar kitokį techninį sprendimą. Tam puikiai tinka surenkamosios gelžbetonio konstrukcijos, įskaitant jose numatytus visus būsimus inžinerinius tinklus, apdailos elementus ir kitus tvirtinimo sprendimus. Tačiau tik žinodamas visus papildomus tvirtinimo elementus – bėgelius – projektuotojas gali suprojektuoti statinio konstrukcijas ekonomiškiausiai.

Halfen bėgelis

Gegnė

Mūro siena (ugniasienė)

Tvirtinimo pagrindas Halfen bėgelis

7 Stogo elementų jungties sprendinys.

106 2016 Nr. 2

Vamzdynų tvirtinimo sprendinys.

Įbetonuojamų tvirtinimo bėgelių ir varžtų su veržlėmis bei poveržlėmis antikorozinės dangos priklauso nuo naudojimo vietos statinyje. Tvirtinimo detalių antikorozinių dangų reikalavimai yra pagrįsti ekonomiškai tikslinga šių statybos produktų eksploatacija 50 metų laikotarpiu ir apibrėžti Europos techniniame liudijime. Tvirtinimo bėgeliai, naudojami vidaus patalpose, turi būti karštai cinkuoti pagal standartą EN 1461, užtikrinant ne mažesnį kaip 50 µm cinko sluoksnį. Reikėtų nepamiršti, kad antikorozinė tvirtinimo varžtų, veržlių ir poveržlių danga priklauso nuo vidinių patalpų drėgnumo. Sausose patalpose rekomenduotina naudoti elektrocinkavimo būdu cinkuotas tvirtinimo detales, kurių cinko danga yra apie 5 µm. Drėgnose statinio patalpose patartina rinktis karštuoju būdu pagal standartą EN 10684 cinkuotas tvirtinimo detales, kurių cinko dangos storis yra ne mažesnis nei 40 µm. Tvirtinimo mazgams pastato išorėje arba labai agresyvioje aplinkoje pastato viduje turi būti naudojamos nerūdijančiojo plieno tvirtinimo detalės. Pastato išorėje dažniausiai yra tvirtinami laikomieji mazgai: vėdinamieji fasadai, mūro fasadai, balkonų aptvarai ir kt., todėl šių mazgų tvirtinimo detalių antikorozinei dangai turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Atitinkamos antikorozinės dangos turi būti griežtai parenkamos pagal naudojamų tvirtinimo detalių Europos techninio liudijimo reikalavimus. Naudojant įbetonuojamus bėgelius normuojamo atsparumo ugniai gelžbetonio konstrukcijose, būtina atsižvelgti į gamintojo rekomendacijas, susijusias su armatūros išdėstymu gelžbetonio konstrukcijoje.

skaitmeninė statyba

Pirmieji BIM apdovanojimai Lietuvoje astatų informacinis modeliavimas (BIM) Lietuvoje žengia tik pirmuosius žingsnius. Tačiau projektų, įgyvendintų naudojantis BIM elementais, jau yra ne vienas. Todėl žurnalas „Statyba ir architektūra“ kartu su viešąja įstaiga „Skaitmeninė statyba“ ir Lietuvos statybininkų asociacija (LSA) pirmą kartą organizuoja konkursą „Lietuvos BIM projektai 2016“. „Būtina skatinti statybos dalyvius aktyviau taikyti BIM elementus projektuojant statinius ir juos statant. Tuo pačiu reikia skatinti statybos skaitmeninimo procesus šalyje. Manau, šis konkursas, kai pirmą kartą šalyje bus vertinami įgyvendinti projektai pasitelkus BIM, prisidės prie pastatų informacinio modeliavimo populiarinimo“, – sakė LSA prezidentas Dalius Gedvilas. Žurnalas „Statyba ir architektūra“ kartu su „Skaitmenine statyba“ subūrė kompetentingų specialistų komisiją, kuri ir vertins konkursui pateiktus projektus. Ją sudaro „Skaitmeninės statybos“ darbo grupių vadovų deleguoti atstovai,

Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Kauno technologijos universiteto atstovai. Siekiant išrinkti geriausią Lietuvos įmonių praktiką naudojant statinio informacinio modeliavimo technologijas ir metodologiją, projektai bus vertinami vadovaujantis šiais kriterijais: BIM naudojimas projektavimo sprendimams; BIM naudojimas tvarumui ir aplinką tausojančiai statybai; novatoriškas informacijos naudojimas BIM; BIM naudojimas verslo bendradarbiavimui stiprinti ir pokyčiams įmonės verslo procesuose. Nugalėtojai bus išrinkti ir apdovanoti šiose kategorijose: - - - - - -

BIM gyvenamuosiuose pastatuose; BIM visuomeniniuose pastatuose; BIM gamybiniuose pastatuose; BIM infrastruktūroje (susisiekimo infrastruktūra); BIM infrastruktūroje (inžinerinių tinklų objektai); BIM projektas užsienyje.

Apdovanojimams galima teikti visiškai įgyvendintus arba įgyvendinamus BIM projektus. Paraiškos dalyvauti konkurse priimamos iki 2016 metų balandžio 12 dienos. Paraišką galima užpildyti interneto tinklapiuose www.skaitmeninestatyba ir www.sa.lt. Konkursas „Lietuvos BIM projektai 2016“ yra konferencijos „Skaitmeninė statyba 2016. Vilnius“ sudedamoji dalis. Konferencija vyks šių metų balandžio 29 dieną parodų centre „Litexpo“. Jos metu ir bus paskelbti bei apdovanoti geriausiais pripažinti BIM projektai, jų įgyvendintojai.

Konkurso organizatoriai:

107

skaitmeninė statyba

BIM: poziciją formuluoja architektai Statybų sektoriaus organizacijos siekia reformuoti statybų procesą –

Kristina BUIDOVAITĖ

diegti statinio informacinį modeliavimą (ang. Building information modeling, BIM). Į vykstančius pokyčius reaguoja ir Lietuvos architektų sąjunga (LAS). Bemaž prieš metus čia buvo įkurta BIM darbo grupė, įpareigota analizuoti šios srities naujienas Europoje ir Lietuvoje, formuluoti LAS poziciją šiais klausimais prioritetu laikant kokybiškos architektūros, aplinkos formavimą, šią poziciją pristatyti mūsų šalyje ir atstovauti Lietuvai Europos architektų taryboje (EAT). Architektai nori dalyvauti kuriant taisykles ir reikalavimus, kuriais jiems teks vadovautis vėliau, ir skelbia pirmiausia norintys aiškumo. 1 pav. Klausimas:

ar naudojate BIM

programinę įrangą? Permainoms trūksta žinių Kartais 16 % Taip 46 % Ne 38 %

2 pav. Klausimas:

kaip tobulinote

BIM žinias?

Nebandžiau 36 %

Savarankiškai 43 % Lankiau kursus 11 %

108 2016 Nr. 2

Padėjo kolegos 10 %

ūdama lygiateise EAT nare, LAS dalyvauja priimant įvairius sprendimus. BIM tema EAT pradėjo diskutuoti kone prieš metus – tuomet suburta šiai problematikai nagrinėti skirta grupė. Prie jos įkūrimo inici atyvos prisidėjo ir LAS. Ji, įvertinusi temos aktualumą ir rūpindamasi architektų bendruomenės interesais, įkūrė BIM darbo grupę ir Lietuvoje. Šiuo metu LAS BIM darbo grupėje dalyvauja keturi architektai: Marius Žygaitis (grupės vadovas, LAS atstovas EAT), Liudas Galdikas, Rūta Norvilaitė, Rūta Leitanaitė (koordinatorė šios grupės veiklai EAT), tikintys, kad laiku prisijungus prie diskusijos Europoje LAS balsas ne tik bus išgirstas, bet ir svariai prisidės prie bendros Europos architektų bendruomenės pozicijos formavimo. BIM grupės nariai patvirtina – pastaruoju metu pastebimas didelis architektų susidomėjimas visais BIM procesais, taip pat vis daugiau projektuotojų pasitelkia BIM technologijas. Šių metų vasario mėnesį LAS organizuotoje apklausoje maždaug 62 proc. apklaustų architektų patvirtino, kad naudoja BIM programinę įrangą (1 pav.). Dauguma pažymi, kad BIM programinės įrangos žinias tobulina savarankiškai (2 pav.).

Teisinės bazės korekcijos neišvengiamos 2014-ųjų vasario 26 dieną Europos Parlamente (EP) buvo priimta Europos Sąjungos (ES) Viešųjų pirkimų direktyva 2014/24/ES (ang. European union public procurement directive, EUPPD), kurios 22 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta galimybė organizuojant viešųjų pirkimų konkursus reikalauti naudoti specialias elektronines priemones, pavyzdžiui, pastatų informacinio elektroninio modeliavimo priemones. ES šalys narės turi teisę apsispręsti, kaip elgtis. BIM grupės narių vertinimu, kaip tik todėl šiuo metu svarbu pasirengti šios direktyvos perkėlimui į Lietuvos teisinę sistemą. Taip pat svarbu pasimokyti iš tokių šalių kaip Jungtinė Karalystė, Olandija, Danija, Suomija, Norvegija, kurios jau perkėlė šiuos reikalavimus į savo teisinę bazę ir juos taiko. Architektai įsitikinę: skaitmeninant statybų sektorių neišvengiami esamos teisinės bazės, pavyzdžiui, statybos techninio reglamento „Statinio projektavimas“, pakeitimai. 43 straipsnyje įtvirtintą vaizdinį informacijos duomenų mainų standartą būtina pakeisti IFC standartu, kuris įpareigotų statybų sektoriaus atstovus keistis ne 2D brėžiniais, bet trimačiais informaciniais pastato modeliais.

Norint reformuoti statybų sektorių, reikalingas bendras tikslas ir aiški vizija, o siekiant bendrų tikslų labai svarbi visų architektų nuomonė.

Architektams nerimą kelia klausimas, nuo kada bus privalomas BIM modeliavimas Lietuvoje, ar jis bus taikomas architektūriniams, ar tik viešųjų pirkimų konkursams. Taip pat – kokie BIM modelio detalumo (ang. LOD) reikalavimai bus keliami viešųjų pirkimų ir kokie – architektūrinių konkursų dalyviams, t. y. kaip detaliai turės būti parengiamas projektas. Taip pat svarbu aptarti, kokiems objektams BIM modelis bus privalomas. Ar tai priklausys nuo projekto vertės, kaip, pavyzdžiui, Danijoje, kur taikomas ICT standartas (projektams, kurių vertė yra daugiau kaip 2,7 mln. eurų ir kuriuos remia valstybė), ar nuo statinio ploto, kaip kad Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kur taikomas „DM BIM mandate“. Architektų įsitikinimu, į šiuos klausimus svarbu atsakyti tam, kad ateityje būtų išvengta neapibrėžtumų ir nesusipratimų. LAS apklausos dalyvių įvardytos didžiausios problemos – tinkamai paruoštų specialistų stygius (23 proc.), kompetentingų projektų vadovų trūkumas (10 proc.), teisinės bazės netobulumas (21 proc.), sąmoningų užsakovų ir patyrusių konsultantų trūkumas (8 ir 14 proc.). Vienas apklausos dalyvių apgailestavo, kad trūksta visko, o

labiausiai – kitų sričių specialistų: konstruktorių, inžinierių ir kt., tad pasitaiko atvejų, kai 3D modelį tenka versti į 2D brėžinius.

Vizija – bendradarbiavimas siekiant tikslų BIM grupės atstovų teigimu, architektams kol kas sunku įvertinti būsimas investicijas į BIM įrankius ir specialistų paruošimą. Vis dėlto architektai neabejoja teigiama technologinių naujovių nauda: „Remiantis BIM reikalavimus projektavimui taikančių šalių praktika, buvo pasiekta teigiamų rezultatų: pagerinta projektų kokybė leido taupyti mokesčių mokėtojų pinigus, detalūs projektai ir visiems prieinami atviro standarto duomenys suteikė rangovams vienodas galimybes gauti informaciją, padidėjo projektavimo įmonių galimybės konkuruoti tarptautinėje rinkoje. Apibendrinant būtų galima teigti, kad BIM naudojimas davė teigiamų rezultatų, kuriuos netrukus galėsime pajusti ir patys.“ Architektai pabrėžė – norint reformuoti statybų sektorių, reikalingas bendras tikslas ir aiški vizija, o siekiant bendrų tikslų labai svarbi visų architektų nuomonė.

LAS BIM grupės parengtos gairės Mes už tokį BIM, kuris gerina projekto kokybę ir didina architekto darbo našumą, taip pat – mažina sąnaudas. Mes už laipsnišką perėjimą prie BIM, taikant subsidijas ir sukuriant galimybę mokytis. Mes už rekomendacinio pobūdžio standarto sukūrimą arba išvertimą, kuris nurodytų, kaip sėkmingai įgyvendinti BIM praktikoje. Mes už projekto kūrimą, koordinavimą ir derinimą pagal esamą BIM technologiją. Mes už BIM modelio prilyginimą projektinei dokumentacijai. Mes už BIM projekto viešinimą atviru ir visiems prieinamu IFC formatu. Mes už bendrą klasifikatoriaus idėją ES. Mes už viešą ir vartotojams nemokamą pilotinių projektų ir elementų duomenų bazę. Mes už BIM proceso įtvirtinimą nacionalinėje teisėje. Mes už BIM procesą, kuris nepažeidžia architekto autorių teisių.

Daugiau informacijos apie LAS BIM grupę: http://www.architektusajunga.lt/bim

109

skaitmeninė statyba

2015: kitokio požiūrio link

Rusnė Marčėnaitė

Per 200 projektuotojų, projektų valdytojų, projektų vadovų ir statybininkų dalyvavo programinės įrangos kūrėjos bendrovės AGA CAD Vilniuje surengtoje konferencijoje BIMLINK 2015. Dauguma jų už galimybę išgirsti sėkmingų BIM taikymo pavyzdžių iš pirmų lūpų – savo patirtimi ir žiniomis pasidalyti sutikusių projektuotojų, rangovų, užsakovų – sumokėjo ne po vieną dešimtį eurų. Bendrovei AGA CAD ši detalė reiškė ne komercinę sėkmę, o liudijimą, kad rinka ieško žinių apie statinių informacinį modeliavimą. Su AGA CAD direktoriumi Donatu AKSOMITU kalbėjomės apie sprendimus, kurie galėtų pagreitinti skaitmeninės statybos modelio plėtrą.

110 2016 Nr. 2

Pradėjus galvoti nuo kito galo, aiškūs tampa ir kiti dalykai – kad svarbu neužsakyti per daug medžiagų, kad neverta permokėti už jas, kad reikia tiksliai komunikuoti projekte, jog dera naudoti 3D projektavimą, nes jis padės išvengti klaidų ir jų taisymo statybų aikštelėje. Ir tada bus matyti tikrasis sutaupymas.

Pastaraisiais metais renginių su raktiniais žodžiais „statinių informacinis modeliavimas“ ar „BIM“ vyksta vis daugiau, bet ar pakanka, Jūsų vertinimu, nuoseklumo įvedant šią sistemą? Mums patiems rūpėjo, kad BIMLINK išsiskirtų formatu, rūpėjo parodyti, kaip turi atrodyti gera konferencija ir pateikti daugiau teorijos, supažindinti klausytojus su tam tikromis metodikomis. Įsitikinome, kad žmonės ieško šios srities žinių, auditorijos vertinimai buvo tikrai geri. Kadangi priklausau viešajai įstaigai „Skai tmeninė statyba“, visada palaikysiu ją – jos konferencija, o ne mūsų BIMLINK ar kiti forumai turi būti vienas pagrindinių šios srities metų renginių. „Skaitmeninė statyba“ turi užtikrinti nešališką požiūrį į programinę įrangą, nešališką požiūrį į klientus ir t. t. Tai yra vedlys. O AGA CAD, „Intelligent BIM Solutions“ ar kitų įmonių renginiai, kuriuose jos atstovauja ir savo programinėms įrangoms, jau yra kaip to medžio šakos. Jos žemesnio rango ne kokybiniu, bet struktūriniu požiūriu. Konferencijoje savo nuomonę ir lūkesčius, susijusius su „Skaitmeninės statybos“ inici atyva, išsakė Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA), Lietuvos architektų rūmų, Lietuvos nekilnojamojo turto ir kitų asociacijų atstovai. Kokius žingsnius svarbiausiais, skatinant BIM procesų diegimą, laikytumėte Jūs? Svarbiausias lūžis jau įvyko. Prieš ketverius ar penkerius metus, grįžęs iš Danijos, kur buvome

gavę užsakymą – padėti šios šalies „Skaitmeninei statybai“ sukurti ir ištestuoti jos klasifikatorių, skirtą BIM, supratęs, kad Lietuva nuo Skandinavijos atsilieka 10–15 metų, ieškojau žmonių, kuriems rūpėtų tą atsilikimą panaikinti. Tada susipažinau su Vaidotu Šarka, kuris tuo metu buvo LSA vykdomasis direktorius. Su V. Šarka dvejus metus varstėme Ūkio ir Aplinkos ministerijų duris, surengėme daugybę pristatymų, bet lūžis įvyko tik LSA atėjus vadovauti Daliui Gedvilui – jis perėmė iš mūsų vėliavą ir pats pradėjo varstyti tas duris. Šiandien Lietuvos „Skaitmeninėje statyboje“ yra 10 darbo grupių, jos suvienijusios apie 90 iš įvairių statybų pramonės asociacijų surinktų specialistų, kurie rengia taisykles, standartus – visa, kas susiję su skaitmenine statyba. Tie 90 žmonių jau tikrai žino, kas tai yra. Ir jų atstovaujamos asociacijos jau komunikuoja apie BIM, skaitmeninę statybą su savo nariais, išeina savotiška tinklinė sklaida. Apie tai jau kalbama ir universitetuose – Kauno technologijos universitete ir Vilniaus Gedimino technikos universitete, daug kolegijų kreipiasi ieškodamos žinių. Kai prasidėjo veikla tose darbo grupėse, aiškinti reikėjo pačius pagrindus – kas yra BIM, kodėl BIM, kokia nauda, kas toliau... Esu klasifikavimo sistemą rengiančios grupės vadovas. Klasifikatoriaus vertė ir būtinybė mums išvis sunkiai suprantama, nes Lietuvoje egzistuoja tik bendrovės „Sistela“ statybos darbų normatyvinė duomenų bazė, kurios struktūra neatitinka ISO ir pan. standartų.

Donatas AKSOMITas AGA CAD direktorius

Mums nereikia išradinėti dviračio, nekuriame standartų nuo nulio. Surenkame geriausią pasaulio patirtį ir ją adaptuojame Lietuvai, pritaikome savo standartams, tradicijoms. Yra labai gera Jungtinės Karalystės dokumentacija, yra Danijos, Suomijos, Jungtinių Amerikos Valstijų praktika – reikia pasiimti, sudėlioti turinį ir startuoti. Jei neribotų autorių teisės, licencijos, būtų greičiau – nunešti į vertimų biurą ir suredaguoti, pritaikyti Lietuvai... Taigi ta nelabai matoma „Skaitmeninės statybos“ veikla verda tikrai aktyviai. Problema tik tai, kad daugelis inžinierių, projektuotojų dar susikoncentravę į savo projektus 2D erdvėje. Jiems trūksta žinių, kad ką nors keistų, o tobulėti kartais neleidžia net anglų kalbos nemokėjimas. Nors šiandien ir trimatė aplinka nėra naujiena – daug konstruktorių, architektų, projektuotojų taip dirba jau 10–15 metų. Be to, ateina nauja karta, kurią supa 3D spausdintuvai, akiniai, televizoriai, žaidimai, mobiliosios programėlės. Ta karta jau mąstys nebe dvimačiais parametrais. Lietuvoje dažniausiai skundžiamasi, kad reikia daugybės lėšų įrengti programine įranga aprūpintą darbo vietą. Čia didesnė problema turbūt yra mūsų mentalitetas. Yra daug projektuotojų, architektų – apie 60 proc., kurie iki šiol dirba su nelegalia programine įranga. Kodėl jie taip daro? Taksi vairuotojai juk nevežioja keleivių vogtais automobiliais.

111

BIM įrankiai visaverčiam statybos procesui

Baldų gamintojai nedirba su vogtomis staklėmis, investuoja į moderniausias kompiuterizuotas, gali bėgti į banką skolintis 100 tūkst. eurų, nes visi supranta, kad jų dėka padidės ir darbo kokybė, ir našumas, taigi bus galima uždirbti daugiau pinigų. Lietuvoje labai sunkiai suvokiamas dalykas – mokėti didelę sumą už ką nors nematoma, tai yra programinę įrangą, kuri juk irgi pakeis darbo kokybę. Didžiausia kritika turėtų būti adresuojama investuojantiesiems į nekilnojamąjį turtą – jie kuria projektus, drožia dėl atlygio projektuotojus ir statybininkus, o patys visiškai nevaldo informacijos, kas vyksta su jų investicijomis. Jie galbūt sutaupo mokėdami mažiau už projektą, bet nežino, kad iš statybų aikštelių išvežamos tonos armatūros atliekų, betono, gipso kartono pertekliaus – ir tai dėl to, kad neteisingai apskaičiuojami medžiagų kiekiai ar kas nors apsidraudžia užsakydamas rezervą... BIM leidžia išvengti perteklinio medžiagų pirkimo. 60 proc. nelegalios programinės įrangos – grėsmingas Jūsų verslui rodiklis. Kaip tai pakeisti? Nuo šių metų Europos Sąjungos viešųjų pirkimų direktyvos leis viešuosiuose pirkimuose užsakinėti visą procesą pagal BIM metodiką (tiesa, kai kuriose šalyse bus numatytos minimalios projektų vertės). Dalyvaujantieji konkursuose turės nurodyti ir tam naudojamos programinės įrangos versijas. Ir tai yra tam tikra rinkos, tų įmonių, kurios nuoširdžiai investuoja, mato inovacijų vertę, apsauga. Žinoma, galima parsisiųsti vadinamąją 3D „SketchUp“ programą, bet jos neužteks norint dalyvauti BIM aplinkoje vykdomame projekte, nes nebus programų suderinamumo – to modelio neatpažins kitos programos, atsiras problemų dėl informacijos perdavimo. Tad norint dalyvauti rimtuose projektuose reikia atsinaujinti kompiuterį, programinę įrangą. Tačiau atsiras sakančiųjų, kad daugybė genialių projektų buvo sukurta pieštuku popieriaus lape, o Jūs norite užkariauti kosmosą.

UAB „TPI Vilnius“ Rygos g. 17A, LT-05205 Vilnius Tel. / faks. +370 5 245 2223 Mob. +370 655 45 564 El. p. info@tpivilnius.lt www.tpivilnius.lt 112 2016 Nr. 2

Tiems, kurie nenori keistis, ar įmonėms, kurių projektuotojai yra garbaus amžiaus ir jiems sunku pereiti prie 3D projektavimo, visada patariame investuoti į jaunąją kartą – studentus, praktikantus.

112 2016 Nr. 2

Tada vyresnieji jiems perduos žinias, o šie jiems patalkins technologiniais klausimais. Reikia visuotinio suinteresuotumo galutiniu rezultatu, tokio požiūrio kaip danų, kurių valstybė sutiko investuoti su sąlyga, kad ir verslas investuos. O verslas investavo, nes sutiko prisidėti ir mokslas. Susidarė „meilės trikampis“. Tada visi suinteresuoti investicijų grąža, ir dėl to tikslo vieni kitus kontroliuoja. Mums dar reikia išmokti tam tikrus procesus įvertinti kitu kampu. Kodėl, tarkime, svarbu, kad pastatas būtų pastatytas laiku? Gal tai prekybos centras, kuris turi pradėti dirbti tada, kai suplanuota, nes jei bus pavėluota, savininkas neuždirbs numatytų pajamų? Pradėjus galvoti nuo kito galo, aiškūs tampa ir kiti dalykai – kad svarbu neužsakyti per daug medžiagų, kad neverta permokėti už jas, kad reikia tiksliai komunikuoti projekte, kad dera naudoti 3D projektavimą, nes jis padės išvengti klaidų ir jų taisymo statybų aikštelėje. Ir tada bus matyti tikrasis sutaupymas. Ir nereikės pyktis su projektuotojais. Vis dėlto privatusis sektorius – nekilnojamojo turto plėtotojai, savininkai, projektų valdytojai – kažkodėl vertina pastatų informacinio modeliavimo galimybę lyg su dvejone: neva nėra projektuotojų, nėra statybininkų. Tačiau jų yra, mes matėme juos BIMLINK 2015. Šnekėjo penkerius ar dešimt metų dirbantys specialistai, statybininkai, kurie yra nusiteikę investuoti į permainas, bet skundžiasi, kad negauna iš projektuotojų BIM modelio. Išeina uždaras ratas. Yra teigiančiųjų, kad BIM – ne kas kita, kaip atsakingas, vokiškas, projektavimo ir statybos procesų planavimas, aukšta darbo kultūra. „Skaitmeninės statybos“ posėdžiuose juokaujame, kad BIM reikės penkerius ar daugiausia 10 metų, po to šis modelis išnyks, nes ir taip bus savaime suvokiamas dalykas. Tai išties daugiausia metodai, taisyklės, tam tikra darbo kultūra, įrankiai, kuriais turime įprasti naudotis. Kai prieš 25 metus buvo įkurta mūsų įmonė, diegėme, suprantama, dar ne 3D, bet kompiuterines 2D programas, o didžiausias mūsų konkurentas buvo braižymo lenta – kulmanas. Įkalbinėjome žmones mesti popierius, pieštukus ir trintukus, sėsti prie kompiuterių ir braižyti dvimatėje aplinkoje. Ir tada į mus žiūrėjo kaip į kosmonautus, kartais į duris rodydavo. Šiandien nebematau nė vieno kulmano.

infrastruktūra

centimetrai pro šalį Biatlono rinktinė – be sporto bazės ietuvos komanda yra vienintelė tarp Pasaulio taurės varžybų dalyvių, kuri rungiasi šiose aukščiausio lygio Tarptautinės biatlono sąjungos (IBU) varžybose neturėdama sporto bazės – reikalavimus atitinkančios atviros šaudyklos, – kiekvienas gali pats pasirinkti, didžiuotis ar apgailestauti dėl šio LBF prezidento Arūno Daugirdo paminėto fakto. Prieš kelerius metus biatlonininkams įžiebta permainų viltis vėl prigesinta – praėjusį gruodį valstybinei komisijai priduota Lietuvos žiemos sporto centre Ignalinoje įrengta biatlono infrastruktūra neatitinka LBF lūkesčių. A. Daugirdas kategoriškas – kompleksas netinka ne tik varžyboms, bet net ir šalies biatlono rinktinės treniruotėms. Modernizuotame Ignalinos žiemos sporto centre LBF planavo ruoštis dar 2014-ųjų olimpinėms žaidynėms Sočyje. 2013 metais turėjo būti baigtas Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) prie Lietuvos Respublikos vyriausybės užsakymu pastatytas IBU reikalavimus atitinkantis biatlono kompleksas. Jį projektuoti 2009 metais ėmėsi bendrovė „Tiksli forma“, kurios sąskaitoje – bene du trečdaliai Lietuvos sporto infrastruktūros projektų (jei neskaičiuosime garsiųjų krepšinio arenų). Nacionaliniame žiemos sporto centre, kur jau veikė kalnų keltuvai, viešbutis, maitinimo įstaigos, buvo suprojektuotas modernus varžybų aptarnavimo centras, biatlono šaudykla, 7500 metrų ilgio slidinėjimo trasos atnaujinimas įrengiant apšvietimą ir sumontuojant sniego gaminimo įrenginius. Viskas, tiesą sakant, ir padaryta. O visa LBF problema, dėl kurios biatlonininkai ketina ir toliau treniruotis kaimyninėje šalyje – dėl 5 centimetrų. Tačiau apie tai vėliau.

Rusnė Marčėnaitė

Daugelio sporto šakų atstovai Lietuvoje norėtų panašios treniruočių ir varžybų bazės, kaip turi krepšininkai. Biatlonininkai – irgi. Tačiau geriausia jiems galimybė šiandien – treniruotės biatlono centre Latvijoje, Maduonoje. Ir ne todėl, kad čia sniegas baltesnis, o todėl, kad Lietuva iki šiol neturi biatlonininkų treniruotėms pritaikytos sporto bazės. Ignalinoje, Nacionaliniame žiemos sporto centre, ką tik baigtą statyti biatlono kompleksą Lietuvos biatlono federacija (LBF) laiko netinkamu naudoti dėl projektavimo ir statybos klaidų.

113

infrastruktūra

2,5 mln. eurų vertės modernizacijos projektas Ignalinos žiemos sporto centre suplanuota biatlono treniruočių ir varžybų bazė buvo pirma po nepriklausomybės atkūrimo investicija į žiemos sportą. Ir tai, žinoma, kėlė sportininkams euforiją. Tačiau informacijos apie kuriamą bazę, pasak A. Daugirdo, buvo mažai – biatlonininkus pasiekdavo tik gandai apie parengiamojo proceso eigą. Sužinoję, kad projektą vykdo ne Lietuvos žiemos sporto centras, o KKSD, nusprendė patys parodyti iniciatyvą – paskambino pasiteirauti detalių ir pataikė dieną prieš paskutinį projekto svarstymą bei atidavimą gamybai – valstybės investicinei programai. LBF atstovai nuvyko į svarstymą ir čia gavo progą pasiteirauti, kodėl nei projekto vykdytojai,

nei projektuotojai neieškojo kontakto su potencialiais bazės naudotojais. Anot A. Daugirdo, biatloną išmanantiems žmonės buvo iškart akivaizdu, kad projektas neatitinka Tarptautinės biatlono federacijos reikalavimų. „Mums kilo klausimų, kodėl prisidengiant Žiemos sporto centru, žiemos sportu, tariantis tik su vienu konsultantu – centro direktoriumi Broniumi Cicėnu, skubotai statomas rimtas ir didelės apimties investicinis objektas. Į netinkamai suplanuotą objektą buvo ketinama investuoti beveik 2,5 mln. eurų“, – prisiminė A. Daugirdas. KKSD leido įsikišti į procesą LBF – skyrė projekto ekspertizei ir korekcijoms kelias papildomas savaites. LBF iškart išsiuntė projektą įvertinti tarptautiniams ekspertams. „Konsultuotis tikrai yra su kuo – čia tik Lietuvoje biatlono komplekso statyba – neeilinis

įvykis, – patikino A. Daugirdas. – Aplinkinėse valstybėse jų pristatyta daug: Latvijoje – 4, Estijoje – 3, Baltarusijoje – bene 6.“ Lietuvius konsultavo estas Kalju Valgus, kuris kelias kadencijas dirbo IBU techniniame komitete ir yra konsultavęs daugiau nei dešimties šaudyklų įrengimo projektų rengėjus. Projektą ekspertavo ir kiti specialistai. „Per vieną savaitę ekspertai atsiuntė projekto pastabas, per kitą projektuotojai korekcijas perkėlė į projektą. Buvo koreguotas stadiono statinių – šaudyklos, baudos rato, teisėjų patalpų, tribūnų ir t. t. – išdėstymas, įvažiavimo ir išvažiavimo kryptys, trasų plotis. Kitaip tariant, projektas koreguotas taip, kad atitiktų tarptautinius reikalavimus“, – pasakojo A. Daugirdas.

Ignalinos žiemos sporto centro modernizacijos projektas ir įgyvendinti darbai. UAB „Tiksli forma“ archyvo vaizdo medžiaga

114 2016 Nr. 2

infrastruktūra

Kaip apsisaugoti nuo šūvių į varnas? Projekto nesuderino policija – jos vertinimu, projektuotojai ne iki galo išsprendė saugumo šaudymo zonoje problemą. Federacija, pasak jos prezidento, tikėjosi, kad projektuotojai 3 ar 4 metrais paaukštins atraminę sienelę ir aptvers už šaudymo zonos esantį kalną. Tačiau šis sprendimas netiko – LBF girdėjo kalbų, kad yra suinteresuotųjų ta teritorija, ant kalno planuojama kažkokia veikla. Tada, anot LBF prezidento, kažkam ir šovė idėja panaudoti bene prieš 40 metų Vokietijoje įrengtų gaudytuvų principą – pastatyti savotiškus stogelius, saugančius tam tikrą šaudymo trajektoriją. Policijai sprendinys tiko, ir projektas netrukus jau buvo atiduotas įgyvendinti. A. Daugirdas pabrėžė – vadinamieji gaudytuvai atima Administracinis Žiemos sporto centro pastatas (projekto autoriai – UAB „Tiksli forma“).

115

infrastruktūra

galimybę pretenduoti rengti Ignalinoje tarptautinio rango biatlono varžybas ir net kokybiškai treniruotis. Ar Lietuva ir šiaip gali svajoti apie tarptautinio rango varžybas – ne mūsų leidinio tema. Kad gaudytuvų reikia atsisakyti, teigė ir LBF kvietimu jau įpusėtus darbus apžiūrėti 2011 metų rudenį į Ignaliną atvykę šaudymo įrangos ir biatlono specialistai. „Apžiūros protokolą išsiuntėme KKSD, Lietuvos žiemos sporto centro direktoriui, atrodo, ir projektuotojams. Jokio rezultato“, – reziumavo A. Daugirdas.

Naujojoje biatlono trasoje – šaudymas su kliūtimis.

116 2016 Nr. 2

Vietoj sienelės – metaliniai stogeliai Lietuvos žiemos sporto centro modernizacijos projektą rengusios bendrovės „Tiksli forma“ architektai – projekto darbo vadovas Jokūbas Fišeris ir įmonės vadovas Kęstutis Mikulskis pripažino – vadinamieji gaudytuvai tikrai yra seniena. „Tokių įrenginių šiandien praktiškai nėra, tik internete matėme. Įprastai įrengiamos paaukštintos sienelės. Pavyzdžiui, Estijoje už vienos šaudyklos irgi yra kalnas, ir jame prismaigstyta lentelių – „Nevaikščioti, šaudoma“. Tačiau mes privalėjome įrengti gaudytuvus, nes kitų galimybių ten nebuvo – neturime jokių įstatymų potvarkių, leidžiančių įrengti apsaugas kitokiais būdais, – teigė J. Fišeris. – Lietuvoje projektuotojai gali vadovautis tik Tirų ir šaudyklų įrengimo taisyklėmis – keliolikos puslapių leidinuku.“ Tiesa, vėliau architektai užsiminė ir apie kitą savo pasirinkimo motyvą – esą niekas Ignalinos rajono savivaldybėje nesiimtų atsakomybės vietoj gaudytuvų rinktis sienelės paaukštinimą ir kalno aptvėrimą. Vis dėlto LBF atstovai tvirtina, kad pernai iš savivaldybės vadovų yra girdėję patikinimą, kad valstybei priklausančios žemės aptvėrimas nesukeltų problemų. O jiems kreipusis į vidaus reikalų ministrą atvykę Policijos departamento licencijavimo skyriaus specialistai patvirtino, kad saugumo problemą buvo įmanoma išspręsti ir neįrengiant gaudytuvų. Pasak A. Daugirdo, yra

preliminariai apskaičiuota, kad pertvarkyti šaudymo zoną pagal šiandienius standartus kainuotų apie 100 tūkst. eurų. LBF skundžiasi ir dėl to, kad gaudytuvai yra per žemi. Kai kuriems aukštesnio ūgio sportininkams tik priklaupus pavyktų nusitaikyti į šaudymo skydą, šiek tiek utriruodamas vaizdą piešė A. Daugirdas. Anot bendrovės „Tiksli forma“ vadovo K. Mikulskio, yra įvairių pavyzdžių šiuo klausimu. Tarkime, kanadiečiai laikosi standarto, kad stovinčio žmogaus akys yra 150 centimetrų aukštyje, pritūpusio – 80, gulinčio – 30 centimetrų. Šiuo atveju laikyta, kad stovinčio žmogaus akys yra 1,6 metro aukštyje, ir dar pridėta apie 30 centimetrų rezervui. „Mums reikėjo kalną apsaugoti nuo šaudymo klaidų ir gulint, ir stovint. Ir dar atsižvelgti į tai, kad situacija keičiasi priklausomai nuo sniego storio. Taip viskas tampa gana sudėtinga“, – atkreipė dėmesį J. Fišeris. Vis dėlto BFL atstovai spėja, kad kaip tik įvertinti sniego dangos storį – 25–30 centimetrų – projektuotojai, ko gero, ir pamiršo, tad taip susidarė konstrukcijos aukščio deficitas. Sklido gandų, kad gaudytuvai dar buvo ir specialiai pažeminti, kažkam nusprendus, jog jie per aukšti.

5 centimetrų kaina – tarptautinio masto varžybos Didžiausia šaudymo zonos problema – minėtieji 5 centimetrai, kuriais gaudytuvų koridorių plotis skiriasi nuo šaudymo skydelių pločio. Lyg ir nežymus skirtumas per 30 šaudymo skydelių išauga iki 1,5 metro. Išeitų, kad kraštinis sportininkas turėtų šauti kone įstrižai, trukdant gaudytuvų kolonoms. Projektuotojai tam turi paaiškinimą – 2009-aisiais rengiant projektą vadovautasi 2008 metais patvirtintomis IBU taisyklėmis, kuriose buvo numatyta, kad minimalus šaudymo koridoriaus plotis yra 2,7 metro, o maksimalus – 3 metrai. Kadangi projektuotojus ribojo sklypo parametrai, buvo suprojektuoti minimalaus pločio koridoriai ir atitinkamai – kas antrą šaudymo koridorių stovinčios gaudytuvų kolonos. Tačiau 2010 metais Tarptautinės biatlono federacijos taisyklės buvo atnaujintos, ir jose nustatyta, kad minimalus šaudymo koridoriaus plotis – 2,75 metro. Bendrovės „Tiksli forma“ architektai apgailestauja – šaudymo įrangos gamintojai buvo atvykę į Lietuvą, puikiai žinojo, kad šaudymo zona suprojektuota pagal senąjį reglamentą, bet nepanoro į tai atsižvelgti.

infrastruktūra

„Gamintojai nuėjo paprasčiausiu keliu – pasakė, kad jiems taip netiks, nurodė gaudytuvus išardyti ir atvežė platesnius taikinius. Siūlėme federacijai dar vieną sprendimą – perstatyti skydus pradedant nuo centro, bet jie nenori to daryti, tik reikalauja nuimti gaudytuvus“, – aiškino J. Fišeris. Tai, kad biatlono komplekso statybos metu LBF prezidentas tapo Suomijos kompanijos, tiekusios Ignalinos projektui šaudymo įrangą, atstovu Lietuvoje, architektų nuomone, irgi nepadėjo spręsti situaciją. LBF prezidentas priminė kitą istorijos dalį – jei ne federacijos įsikišimas į generalinio rangovo derybas su gamintoju (o šią įrangą gamina tik dvi gamyklos, ir Lietuva buvo pasirinkusi tinkamesnę bei pigesnę), ko gero, būtų reikėję tartis su brangesniosios įrangos gamintoju: „Generaliniam rangovui trejus metus vilkinant pirkimus, visi pirmojo gamintojo pasiūlymai buvo atšaukti. Turėjome įrodyti, kad mums tikrai reikia šios įrangos.“

Nacionaliniame žiemos sporto centre buvo suprojektuotas modernus varžybų aptarnavimo centras, biatlono šaudykla, 7500 metrų ilgio slidinėjimo trasos atnaujinimas įrengiant apšvietimą ir sumontuojant sniego gaminimo įrenginius.

Šaudyklos zona ką tik pasibaigusio Pasaulio biatlono čempionato trasoje Holmenkolene (Norvegija): priešais pastato langus ir be jokių gaudytuvų. Andrejaus Ivanovo nuotr.

117

infrastruktūra

Konkursas rangovui parinkti vyko pačiame krizės įkarštyje – 2009 metų vasarą – ir rangovai laimėjo jį už itin mažą kainą – kalbama, kad net 30 proc. mažesnę nei konkurentų. Konkurso sąlygose buvo pasakyta, kad įranga turi atitikti IBU reikalavimams. „O mes norėtume, kad gamintojai specialiai Lietuvos užsakovui tiektų reikalavimų neatitinkantį gaminį? Koks gamintojas rizikuos savo reputacija?“ – retoriškai klausė LBF prezidentas. Jis priminė ir tai, kad ne mažesnis nei 2,75 metro koridoriaus plotis buvo nurodytas ekspertų pastabose dar priduodant projektą Valstybės investicijų programai. Tačiau svarbiausia – gaudytuvais apdangstyta šaudymo zona užkerta kelią rengti tarptautinio lygio varžybas.

Projektuotojų ir sportininkų susišaudymai Šaudymo zonos kliuviniai – tik dalis spalvingo naujojo komplekso paveikslo. Biatlonininkai turi daug neatsakytų klausimų: kodėl tunelio, skirto aptarnaujančiam personalui ir treneriams patekti į teritoriją prieš šaudymo zoną, stogelis iškyla kaip tik ten, kur trukdys matyti kuklaus dydžio tribūnoje tilpsiantiems keliasdešimčiai žiūrovų; kodėl tribūna tik viena, vos 9 metrų pločio, galinti sutalpinti tik keliasdešimt žmonių; kodėl visi apšvietimo stulpai stovi palei automobilių stovėjimo aikštelės perimetrą, o vienas – per vidurį, lyg laukdamas automobilio bamperio; kodėl keli gigantiški apšvietimo stulpai įrengti taip arti trasos, kad negali pravažiuoti ją tvarkantis traktorius; kodėl administraciniame pastate, kur kelios patalpos bus skirtos su toksinėmis medžiagomis dirbantiems slidžių tepėjams, nėra dirbtinio oro ištraukimo. Bent dalį priekaištų projekto autoriai nori atremti: tikina, kad projektavimo sąlygose nebuvo numatytos slidžių tepėjų patalpos – čia minėtos tik patalpos varžybų teisėjams, treneriams, sportininkams persirengti, treniruoklių ir konferencijų salė ir pan. Tačiau ventiliacija, patikino architektai – išsprendžiama problema. Be to, yra ir kita praktika – slidžių tepėjus, bent jau tuos, kuriems pristinga vietos stacionariuose pastatuose, galima įkurdinti konteineriniuose vagonėliuose. Projektuotojai nepriima pretenzijų ir dėl itin kuklios tribūnos – esą projektavimo užduotyje nebuvo 118 2016 Nr. 2

įvardytas žiūrovų skaičius, tad projekte buvo numatytas vienas tribūnų segmentas. Tik įrengtas jis taip, kad esant reikalui būtų galima pastatyti tokius dar devynis. Tiesa, šiam paaiškinimui prieštarauja pačių architektų nubraižytas projektas, kuriame tribūna tęsiasi per visą šaudyklos plotį.

Pirkimų už mažiausią kainą pavyzdys Jau praeityje ir nemaloni istorija su sniego gaminimo mašinoms palei atnaujintą slidinėjimo trasą nutiestais elektros tinklais. Projektuotojai buvo parinkę juos varinius ir galingesnius, jeigu prireiktų plėsti trasas ir prijungti daugiau sniego gaminimo mašinų. Tačiau rangovai taupydami nutiesė juos aliumininius. Kilus triukšmui teko juos pakeisti, bet ginčas buvo sprendžiamas 1,5 metų, ir darbai objekte tuo metu beveik nevyko. Architektai komentavo atvirai – jiems išvis keista, kad rangovas – bendrovė „Avona“ – šį objektą pabaigė ir nesubankrutavo. Konkursas rangovui parinkti vyko pačiame krizės įkarštyje – 2009 metų vasarą – ir rangovai laimėjo jį už itin mažą kainą – kalbama, kad net 30 proc. mažesnę nei konkurentų. Ir akivaizdu, kad sutaupyti jiems pavyko ne visada. LBF prezidentas nesistebi tuo, kad kompleksą su visomis neišspręstomis problemomis pasistengta priduoti valstybinei komisijai: „Suprantama, kad niekas nenori grąžinti Europos Sąjungos (ES) pinigų. Tačiau čia labai daug nekompetencijos ir taikytas principas, kad geriau blogai, bet iki galo.“

Nauja viltis – Nemenčinės biatlono bazė Federacijos akiratyje dar vienas šiuo metu plėtojamas biatlonininkų poreikiams skirtas projektas. Tai – Vilniaus rajono sporto mokyklos Nemenčinėje įrengiama biatlono bazė. Tiesa, čia negalės vykti tarptautinės varžybos, nes įrengta tik 20 šaudymo skydelių. Projektas pastatyti administracinį pastatą ir šalia šaudyklą pradėtas kurti prieš penkerius

metus, bet užtruko juridiniai žemės grąžinimo ir skyrimo šiai veiklai reikalai. Kai savivaldybė galiausiai galėjo suteikti 6,5 hektaro žemės rekreacijos ir sporto funkcijai, darbai įsukti pavydėtinu tempu – 2015 metais savivaldybei šaudyklai įrengti skyrus 335 tūkst. eurų, ji jau įrengta, priduota policijai, o dalis trasos išasfaltuota. Pasak biatlono centro iniciatoriaus – planus apie šios sporto šakos bazę jau dešimtmetį kūrusio Vilniaus rajono savivaldybės sporto mokyklos direktoriaus Marijano Kačanovskio, biatlonininkams pakanka ir 2,5 kilometro ilgio trasos, bet dabar projektuojama ilgesnė – 3 kilometrų, kuri tiks ir riedutininkams. Lėšų kitąmet tikimasi gauti iš savivaldybės ir ES struktūrinių fondų. O jau šiemet bus skelbiamas konkursas administraciniam pastatui pastatyti. Čia bus sutelktos vyriausybės ir savivaldybės lėšos. Pasak M. Kačanovskio, suplanuotos visos funkcijos, kurių gali prireikti rengiant šalies masto varžybas. Nemenčinėje tikimasi organizuoti ir Lietuvos čempionatus (kurie dabar vyksta Maduonoje), ir Baltijos taurės jaunimo varžybas, o kol kas – bent jau jaunųjų biatlonininkų treniruotes. Jų stovyklos pastaraisiais metais irgi vykdavo Maduonoje. Ten, pasak sporto mokyklos direktoriaus, pigiau nei Ignalinoje net priskaičiavus kelionės ir gyvenimo išlaidas.

Greito problemos sprendimo nežada Vieno iš Lietuvos žiemos sporto centro dalininkų – KKSD – generalinis direktorius Edis Urbanavičius neabejoja, kad centru naudosis ir slidininkai, ir biatlonininkai. Anot E. Urbanavičiaus, klausimas yra tik tai, ar jis tiks tik augančiam jaunimui, ar ir aukštesnio lygio sportininkams. „Tokio lygio trasų Lietuvoje daugiau neturime. Brangu ar nebrangu – kiekviena kaina turi turėti pagrįstas sąnaudas. KKSD tapo trasos valdytoju, ir tikrai tuo domėsimės. Dabar turėsime pasirūpinti normalia vadyba ir centro įveiklinimu. Iki šiol centro veiklai trūko kontrolės. Ketinimų protokolai dėl centro naudojimo turėjo būti pasirašyti dar prieš pradedant projektą, bet viską teks daryti dabar“, – sakė KKSD generalinis direktorius. Jis neatmeta tikimybės, kad ateityje bus svarstoma ir galimybė rekonstruoti šaudymo zoną atsisakant gaudytuvų. „Reikia svarstyti visus geriausius variantus, o ne užsispirti“, – reziumavo E. Urbanavičius. Tačiau biatlonininkams, panašu, dar bent penkerius metus teks treniruotis arba Maduonoje, arba Nemenčinėje. Mat, anot KKSD vadovo, modernizacijos užsakovus saisto projektui gautos ES fondų lėšos.

Užs.

Energiškai efektyvi statyba: žemos įtampos elektros įrenginių montavimas Nuo praėjusių metų liepos Lietuvoje vykdomas Europos Komisijos finansuojamas projektas „Lietuvos statybos sektoriuje dirbančių darbuotojų kompetencijų ir įgūdžių, susijusių su energiškai efektyvių pastatų statyba, stiprinimas“ („BUILD UP Skills ENERGOTRAIN“).

nergiškai efektyvūs – taip apibūdinami pastatai jau dabar yra siekiamybė, kuriai svarbos suteikia ir Europos Sąjungos direktyva, nurodanti, kad nuo 2020 metų visi nauji pastatai turi būti beveik nulinės energijos klasės. Šiuo metu statybos darbininkų mokymo ir atestavimo schema Lietuvoje nėra pakankamai išplėtota, kad praktiškai užtikrintų energiškai efektyvios statybos standartų laikymąsi. Šiuo projektu ketinama panaikinti likusias spragas, suteikti galimybę statybininkams pasiekti poreikius atitinkančią kompetenciją ir kvalifikaciją.

120 2016 Nr. 2

Projektu „BUILD UP Skills“ siekiama, kad statybų sektoriuje dirbančių darbininkų kompetencija ir įgūdžiai būtų stiprinami atsižvelgiant į keliamus energiškai efektyvių pastatų statybos reikalavimus. Vienas projekto uždavinių – parengti energiškai efektyvios statybos technologijų aprašymus pagal 8 specializacijas: langų ir durų montavimas, tinkuojamųjų fasadų šiltinimo sistemų įrengimas, vėdinamųjų fasadų šiltinimo sistemų įrengimas, sutapdintųjų stogų įrengimas, šlaitinių stogų įrengimas, šildymo sistemų montavimas, ventiliacijos sistemų montavimas, žemos įtampos elektros įrenginių montavimas.

Projekto metu siekiama parengti 8 mokymo programas pagal skirtingas statybos specializacijas, pilotiniuose mokymuose apmokyti 90 darbininkų ir 36 profesijos mokytojus. Tokios priemonės, planuojama, per metus leis sutaupyti 39 tne energijos ir sumažins šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją 134,4 CO2e per metus.

Bendrosios elektros instaliacijos montavimo taisyklės ir normos (ištrauka) Visais atvejais neleidžiama greta vienas kito kloti skirtingos paskirties ar skirtingo įtampos dydžio laidus ar kabelius. Klojant betarpiškai turi būti siekiama, kad jie atsitiktinai nesusiliestų (klojant išlaikyti bent 5–10 cm atstumą). Klojant loveliuose, šie turi būti su pertvaromis. Atskirais atvejais, klojant ilgesniais atstumais, gali būti reikalinga tarp tokių laidų išlaikyti 30 cm ar net didesnį atstumą, jei klojama šalia didelės galios grandinės (suvirinimo aparatų ar apšvietimo reguliavimo) arba pati signalų grandinė yra labai jautri, pavyzdžiui, signalizacija nuo įsilaužimų. Neleidžiama kloti laidų išilgai šildymo vamzdžių, ant dūmtraukių, ventiliacijos vamzdžiuose ar šildomais paviršiais. Būtina įvertinti šių paviršių galimus ribinius įkaitimus (atskirais atvejais net dūmtraukis gali įkaisti iki 200°C temperatūros). Bet kuriuo atveju reikia kategoriškai vengti laidų klojimo virš tinkuoto dūmtraukio paviršiaus. Neleidžiama tiesti laidų nenaudojamų dūmtraukių ar kitų ertmių viduje, jei tie laidai nėra skirti savo svorio jėgoms atlaikyti. Jei tokio būdo negalima išvengti, reikia naudoti laidus su save palaikančiais elementais, o pačias erdves

pakeisti taip, kad, pavyzdžiui, nors ir dabar nenaudojamas dūmtraukis negalėtų būti vėliau panaudotas pagal paskirtį (užpilti vidų smėliu). Rekonstruojant senus pastatus, laidams tiesti galima pasinaudoti nenaudojamais vandentiekio ar dujų vamzdynais, laikantis atitinkamų įrengimo tiesimo (ir įnulinimo) reikalavimų. Tai dažnai gali supaprastinti montavimo darbus ir sumažinti jų savikainą. Technologinį aprašą parengė Energetikų mokymo centro suburti ekspertai. „BUILD UP Skills ENERGOTRAIN“ projekto metu parengti technologiniai aprašai bus įkelti į projekto tinklalapį www.energinisefektyvumas.lt ir elektroninių statybos taisyklių sistemos bei gerosios statybų praktikos portalą www.statybostaisykles.lt. Šią iniciatyvą Lietuvoje įgyvendina Regioninis inovacijų vadybos centras, Lietuvos statybininkų asociacija, Nacionalinė pasyvaus namo asociacija, Statybos produkcijos sertifikavimo centras, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Jeruzalės darbo rinkos mokymo centras, Vilniaus statybininkų rengimo centras ir Respublikinis energetikų mokymo centras. Su „BUILD UP Skills ENERGOTRAIN“ projektu, renginiais ir veiklomis galima susipažinti interneto svetainėse www.energinisefektyvumas.lt bei www.buildupskills.eu.

eksperto komentaras

Aurimas NAUJALIS Technologinio aprašymo „Žemos įtampos įrenginių montavimas“ rengėjas, ekspertas Technologiniame aprašyme labai konkrečiai ir koncentruotai pateikti bendrieji reikalavimai ir išsamūs montavimo aprašai žemos įtampos įrenginiams montuoti. Šiuolaikinėje praktikoje ne visada laikomasi visų šių reikalavimų, nes dauguma techninių projektų būna parengti atmestinai, konvejeriu. Todėl rangovai stengiasi įvairiais būdais įvykdyti techninio projekto užduotis peržengdami numatytus reikalavimus. Šis technologinis aprašymas skirtas plėsti rangovų darbuotojų žinias apie montavimo technologijas. Tik žinodami visas šiuolaikines žemos įtampos montavimo technologijas ir būdus rangovai gali pastatyti energiškai efektyvius statinius.

Straipsnis nebūtinai sutampa su Europos Sąjungos (ES) nuomone. Nei ES Konkurencingumo ir inovacijų vykdomoji agentūra, nei Europos Komisija nėra atsakingos už publikacijoje pateikiamą informaciją.

121

žvilgsnis

Inga JAKIMČIKAITĖ

Nekilnojamojo turto rinka Lietuvoje dar tik pradeda formuotis. Krizinio laikotarpio pėdsakai Lietuvos žmonių pasąmonėje vis dar giliai įsišakniję, todėl gyventojai tapo itin atsargūs prieš pirkdami nekilnojamąjį turtą. Banko „Nordea“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas Žygimantas MAURICAS, neseniai pradėjęs eiti ir „Nordea“ įsteigto Baltijos šalių tyrimo padalinio vadovo pareigas, įsitikinęs, kad lietuviams reikia keisti požiūrį: nėra viskas taip blogai, kaip mums kartais atrodo. Žymus ekonomistas skelbia itin teigiamas Lietuvos, ypač Vilniaus miesto, prognozes ir priduria, kad mums pasisekė, jog šalia yra estai: jei jie ką nors sugalvos, tai gal sugalvosime ir mes.

122 2016 Nr. 2

Žmonės jau supranta, kad perka ne kvadratinius metrus, bet butą. Džiugu, kad dėl pakankamos pasiūlos kainos sparčiai nekyla. Tai signalizuoja, kad rinka yra sveika ir perspektyvos ateityje neblogos. / Žygimantas MAURICAS /

as įžiebs viltį kurti gyvenimą Lietuvoje? Klausydamiesi specialistų prognozių žmonės turbūt dažnai galvoja: o kaip patys prognozuotojai elgiasi, kaip jie gyvena? Kokiame būste pats gyvenate? Ar teko jį dažnai keisti, ir jeigu taip, kas lėmė tokį sprendimą? Kadangi gyvenamąjį būstą keičiu labai dažnai, vidutiniškai kas dvejus metus, apsiriboju vien nuoma. Man teko daug metų gyventi ne Lietuvoje dėl studijų ir darbų: Airijoje, Jungtinėje Karalystėje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Armėnijoje, Latvijoje. Svarstymų įsigyti nuosavą būstą tikrai buvo, o ir finansiškai labiau apsimoka, bet su sąlyga, kad žinai, ko nori. Daug mano kolegų ir draugų yra priėmę ne pačius teisingiausius sprendimus rinkdamiesi būstą, nes nežinojo, ko tiksliai nori. Įsigiję jį pamatė, kad būstas arba yra per mažas, arba per toli nuo darbo vietos, arba neatitinka gyvenimo būdo: turėdami butą įsigeidžia nuosavo namo

arba atvirkščiai. Man prioritetas – lankstumas, ir kol nežinau, ko tiksliai noriu, nuoma – ganėtinai nebloga alternatyva. Juolab kad tuomet Lietuvoje ji buvo gana pigi, ypač pokriziniu laikotarpiu. Kokių pastebite bendrų lietuvių bruožų renkantis būstą? Minėjau, kad žmonės renkasi ilgai. Dažnai jų pirkimą lemia emocijos. Tačiau yra ir kita kategorija žmonių – tie, kurie perka dėl to, kad nebeįsitenka sename bute arba jau nebenori nuomotis. Yra tokių, kurie susitaupo pradinį įnašą ir tik tada nusprendžia įsigyti būstą. Prieš krizę, 2008 metais, žmonės rinkdavosi bet ką ir kuo greičiau, kartais iš brėžinių, nors šie net nebūdavo formaliai patvirtinti. Kainos kilo, todėl atsirado poreikis turėti kokį nors turtą. Kainų diferenciacija buvo itin maža, turint omenyje kokybišką ir nekokybišką būstą. Žinoma, visi tikėjosi, kad anksčiau ar vėliau viskas

susitvarkys, kainos pakils. Tačiau tos diferenci acijos nebuvo, manyčiau, ji turėtų būti didesnė. Kaip prieš krizę žmonės pirko bet ką, taip ir po krizės. Pasižiūrėjo, kad yra pigu, geras sandoris, ir – imu. Prie tokio pasirinkimo prisidėjo ir maža pasiūla. Sakoma, kad buvo burbulas 2006, 2007, 2008 metais, bet lygiai toks pat burbulas, kurį galime vadinti blogų lūkesčių burbulu, buvo ir 2009, 2010, 2011, 2012 ir net 2013 metais. Rinka nebuvo normali, nebuvo pasiūlos, ir tik dabar matome tokį didžiulį pakilimą. Aš nesistengiu propaguoti kainų kilimą, bet noriu pabrėžti, kad aktyvumo kilimas yra neišvengiamas. Kai keičiasi kartos, žmonės perka būstą. Dabar mes tik sugrįžtame į tą normalų lygį, koks galėtų apskritai būti nekilnojamojo turto rinkoje. Žmonės jau supranta, kad perka ne kvadratinius metrus, bet butą. Džiugu, kad dėl pakankamos pasiūlos kainos sparčiai nekyla. Tai signalizuoja, kad rinka yra sveika ir perspektyvos ateityje neblogos.

123

žvilgsnis

Ar galima įžvelgti, kad mūsų jaunimas perima vakarietiškas manieras ieškodamas ir rinkdamasis gyvenamąją vietą? Jei pažvelgtume į Skandinavijos modelį, matytume, kad būstas beveik 100 proc. perkamas. Niekas nesinuomoja. Pavyzdžiui, Švedijoje nuomotis yra labai sudėtinga, nes jeigu turi antrą būstą, turi mokėti labai didelius nekilnojamojo turto mokesčius. O tai reiškia, kad niekas, bent jau oficialiai, antro būsto neturi. Ir kaip tada gali išnuomoti, jeigu neturi antro būsto? Todėl ten ir jaunimas, ir vyresnio amžiaus žmonės ima paskolas. Švedijoje yra didžiausias procentas žmonių pasaulyje, turinčių būsto paskolą. Danijoje įprasta, kad žmogus ima paskolą ir jos visiškai nesistengia grąžinti. Jei sumažina ją maždaug iki 40 proc., toliau moka tik palūkanas. Taigi skandinaviškas modelis yra grįstas vien paskolomis. Vokiškas modelis – visiškai kitoks. Šioje šalyje paskolų niekas neima, būstą nuomojasi daugiau kaip 50 proc. gyventojų. Šveicarijos būsto modelis primena, galima sakyti, kolektyvinį sodą. Kai pastatomas namas, visi tampa nuomotojais. Jie netgi gali kurį nors asmenį išmesti, jeigu šis negerai elgiasi, nesvarbu, kad moka visus mokesčius. Tarkime, jeigu prausiasi po dušu po 22 valandos arba užsirašo į bendrai priklausančios

124 2016 Nr. 2

automobilių plovyklos eilę ir kelis kartus ja nepasinaudoja. Anglosaksų modelis – vėl kitoks, čia būstas neperkamas ir dėl bjauraus klimato, ir dėl didžiulių kainų miestuose. Antai Londone – milžiniškos kainos, todėl nėra kitos išeities, kaip tik būstą nuomotis. Kokią sistemą turėsime Lietuvoje – neaišku. Esame priklausomi nuo Skandinavijos bankų ir einame jų įtakos link, taigi yra tikimybė, kad turėsime skandinavišką modelį. Be to, Europos Sąjungoje (ES) Lietuva pirmauja pagal nuosavo turto turėjimo procentą. Dabar Vilniuje nuomos kaina yra gerokai didesnė negu įmoka už būsto paskolą. Žinoma, reikia įvertinti riziką. Ne visi turi pradinį įnašą, ir ne visi yra užtikrinti savo finansine ateitimi, dėl to nesiryžta imti paskolos. Pastaruoju metu daug kalbama apie prastėjančią demografinę situaciją Lietuvoje. Nepaisant to, nekilnojamojo turto rinka, ypač gyvenamosios paskirties, yra aktyvi. Kaip galima paaiškinti tokius nesuderinamumus? Reikia žiūrėti, kas perka būstą, o perka daugiau jaunesni žmonės, 25–40 metų. Taip yra visame pasaulyje. Tai laikotarpis, kai žmonės pradeda kurti šeimą, sulaukia jos pagausėjimo ar paprasčiausiai nori išsikraustyti iš mažesnio būsto

į didesnį, patogesnį. Turint omenyje šio amžiaus žmonių grupę, tai demografinė situacija Lietuvos regionuose yra skirtinga. Vilniaus demografinė situacija atrodo taip pat gerai, netgi šiek tiek geriau negu Kopenhagos, Stokholmo ar Helsinkio. Yra labai didelė vidinė migracija iš kitų miestų į sostinę: ir studijuoti, ir dirbti. Taigi toks ir paaiškinimas, nes šio amžiaus grupės žmonių skaičius auga, didžioji jų dalis atvažiavę iš kitų miestų, jie neturi kur gyventi, yra priversti pirkti būstą, ir atitinkamai dėl to atsiranda pasiūla. Kaunas, Klaipėda irgi turi potencialo, o kituose miestuose situacija prastesnė. Kitas dalykas, kuo Lietuva unikali, yra tai, kad didžiausias darbo pajamas gauna 30–40 metų amžiaus žmonės. Tai yra labai neįprasta ES kontekste. Tarkime, Italijoje didžiausias pajamas gauna žmonės, kurių amžius – 60–70 metų, o 30–40 metų asmenų pajamos yra mažos, jie netgi gyvena iš savo tėvų pensijų. Kai labiau stabilizuosis ekonominė situacija ir leis galimybės, nuosavo turto įsigijimas augs. Žmones buvo išgąsdinusi ekonominė krizė. Jie nebenori pirkti, nes nebežino, kokia apskritai bus bendra Lietuvos ateitis. Jeigu situacija stabilizuosis, kaip mes prognozuojame, jeigu Lietuvos ekonomika augs po 3–4 proc. per metus, to pakaks, kad šiek tiek daugiau žmonių ryžtųsi imti paskolą.

žvilgsnis

Turite hobį važinėti po Lietuvos miestelius ir stebėti, kaip sutvarkytos aikštės, viešosios erdvės. Ar besilankydamas pastebėjote, kokią tai turi įtaką gyventojų sprendimui likti Lietuvoje ir net nesikraustyti į didmiesčius? Tai, be abejo, turi teigiamą įtaką. Ypač jeigu viskas padaryta kokybiškai ir turi simbolinę, emocinę reikšmę. Žmogaus pasirinkimą turbūt labiau lemia emocijos, o ne racionalūs sprendimai. Tačiau tai tik vienas iš faktorių. Kitas – pajamos. Jei žmogus balansuoja ties skurdo riba, tai jis nesidžiaugs sutvarkytu dvaru, tikėtina, kad vis tiek emigruos. Tuodu dalykai turi eiti koja kojon. Lietuvoje situacija tokia, kad vis dėlto nueita tuo lengvesniu keliu ir akcentuotas miestelių aplinkos sutvarkymas. O kur darbo vietos žmonėms? Kodėl jie turėtų likti tame mieste? Nes jeigu jie nepasiliks, tai ir pinigai, investuoti į sutvarkymą, bus išmesti į balą. Geras pavyzdys yra Anykščiai – aš ten dažnai apsilankau. Turi SPA, lajų taką, siauruką traukinį, bet dar tarsi trūksta miestelio centro. Jungtinėje Karalystėje jei sakai, kad važiuoji į kaimą, vadinasi – išleisi daug pinigų. Prancūzijoje irgi tas pat: vykimas į kaimą asocijuojasi su prabanga ir aukštesne kokybe nei mieste. Ir aš manau, kad neišvengiamai taip turi būti ir Lietuvoje. Tai yra vienintelis Lietuvos miestelių išgyvenimo būdas. Turi būti labai aukšta kokybė. Dabar labai populiarėja ekologiniai ūkiai ir apskritai ekologija. Lietuva turi tokią unikalią gamtą, todėl neišnaudoti šito šanso, manau, būtų blogai. Vis dėlto ir dabar, pavyzdžiui, Anykščiuose, kainos SPA centre yra didesnės negu Vilniuje. Labai gerą pavyzdį rodo latviai. Pas juos bilietai į kai kuriuos parkus kainuoja mažiausiai tris ar penkis eurus. Kainos didelės, bet kad jau atvažiavai – tai ir nueini. Iš tikrųjų atvažiavusiam turistui tie penki eurai yra niekas, jam degalai kainuoja kur kas daugiau. Lietuvoje tarp tokių perspektyvių miestelių galima paminėti Birštoną, Druskininkus, potencialą matau ir Telšiuose, Plungėje. O Ignalina, Zarasai neišnaudoja jo. Miestelis ar miestas, suradęs savo nišą, turi būti kuo nors geriausias, kitu atveju perspektyvos – ne kokios. Kokio būsto tikisi šiuolaikiniai jauni specialistai? Ar plėtotojai patenkina tokią paklausą? Manyčiau, Lietuvoje tai vis dar sudėtinga situacija, patirties lietuviai turi nedaug. Nemažai juk yra atvažiavusiųjų iš kitų miestų ir gyvenusiųjų

sovietmečiu statytame būste, kur patogumas nebuvo svarbus. Kone visuose kaimuose į namus įeinama ne pro paradinį, o pro šoninį įėjimą. Tai apie kokią kokybę galima kalbėti, kai žmogus vaikšto į savo namus pro šoninį įėjimą? Todėl tie, kurie atsikelia iš kaimų, turi keistą supratimą apie kokybę arba neturi jo išvis. Dėl to plėtotojai iš dalies tuo naudojasi ir parduoda ne būstą, o kvadratinius metrus. Mane, kaip ekonomistą, pykdo tai, kad dabar statomi itin mažo ploto sublokuoti namai, turint galimybę juos sujungti. Tačiau jeigu sujungi – padidėja kaina. Visi puikiai žino: kuo mažesnio ploto butas, tuo didesnė kvadratinio metro kaina. Naujausia tendencija yra tokia, kad praėjusiais metais ekonominės klasės butų pastatyta mažiau negu vidutinės. Tai gerai, nes rodo, kad žmonės nesiorientuoja į pigiausią daiktą. Ar yra specialistų, kurie padėtų išsirinkti tinkamą būstą tam, kad nereikėtų vėl iš naujo ieškoti? Taip, yra, bet už tai mokama. Idealiu atveju nekilnojamojo turto agentai turėtų išsiaiškinti kliento poreikius, nes iš to pasiima nemažą procentą pajamų. Vis dėlto dabartinio agentų darbo, ypač prieš krizę, negalima net pavadinti darbu. Imti ir parduoti – tai nėra darbas. Darbas – tai išsiaiškinti poreikius, o tada pagal savo turimą portfelį ką nors pasiūlyti. Kadangi tokio poreikio nėra, o pasiūla – irgi atitinkama, tai nėra dėl ko ir stengtis. Vis dėlto matau, kad evoliucija vyksta, žmonės juda. Nekilnojamojo turto kainų diferenciacija Vilniuje yra labai maža. Ji turėtų augti, būstas prestižiniuose rajonuose turėtų brangti arba atitinkamai nepigti. O ne toks patrauklus būstas – pigti. Ar investicijos į nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, ypač Vilniuje, yra pranašesnės nei kitose Baltijos šalyse? Viskas priklauso nuo ekonominės situacijos. Demografija ne tiek daug lemia. Svarbu tai, ar Vilnius ekonomiškai augs, stiprės, ar toliau kursis centrai, kita pramonė. Kai ekonomika augs, kils ir kainos, migracija į miestą taps neišvengiama. Jei ekonominė situacija bus prasta, kainos bus žemos. Mėgstu ekstremaliai palyginti: pavyzdžiui, Bangladeše nekilnojamojo turto kainos nėra didelės, nors gyventojų čia daugiau nei Rusijoje. Tai rodo, kad gyventojų skaičius nieko nereiškia, viską lemia ekonomika. Tose šalyse, kuriose gyventojų skaičius mažėja, pavyzdžiui, Danijoje

– kainos yra didelės, nes aukštas pragyvenimo lygis. Vadinasi, kai turėsime kylantį pragyvenimo lygį, net jei mažės gyventojų skaičius, kainos išliks aukštos. Nes žmonės, kurių pragyvenimo lygis yra aukštas, nenorės gyventi bendrabutyje arba 40–50 kvadratinių metrų ploto bute. Jie norės gerinti savo gyvenimo sąlygas. Nors demografija svarbi, iš esmės viskas priklauso nuo ekonomikos, net ir demografiją lemia ekonomika. O kas dar, be tinkamo būsto, paskatintų jaunimą kurti gyvenimą Lietuvoje ir neemigruoti? Būstas labai svarbus. Pasiūla padaro labai gerą darbą, nes jei jos nebūtų, kainos augtų labai sparčiai, tada būtų dar sunkiau įpirkti, ir dar daugiau žmonių emigruotų. Be abejo, svarbios ir pajamos bei gyvenimo kokybė: laisvalaikis, kiek yra arti sporto centrų, klubų, restoranų, teatrų. Kitas reikšmingas dalykas – infrastruktūra: parduotuvės, sveikatos apsaugos, mokslo įstaigos. Šiuo požiūriu Lietuva, ypač Vilnius, atrodo neblogai. Žinoma, žiūrint, su kuo lyginsi, nes, pavyzdžiui, su Šveicarijos sistema Lietuvos nėra ko lyginti. Šiaip kokybė Lietuvoje yra gana nebloga, čia daug geriau negu Airijoje ar kai kuriose kitose valstybėse. Mes sugebame išlaikyti dar tikrai neblogą kokybę – dėl to žmonės neturėtų skųstis. Ašis nėra papuvusi, papuvusi – išorė, nepakitęs požiūris į klientą. Lietuviai yra labai savikritiški, išlikęs didelis kartų skirtumas, visa valdžia yra senosios kartos. Nors pokyčių iš tikrųjų yra daug, žmonės jų nemato. Mes keičiamės, ir atrodo, kad kiti keičiasi. Žinoma, kai gyveni šalia skandinavų, kurie yra vieni iš tų pasaulyje, kurie tvarkosi geriausiai, arba britų, vokiečių, lyginimas neišvengiamai atsiranda. Tačiau yra ir tokių valstybių, tarkime, Baltarusija, Moldova, kuriose situacija daug metų negerėja. Manau, jei sistema būtų paremta draudimais, ji būtų efektyvi. Taip, kaip yra finansų rinkoje, taip turėtų būti ir ekonomikoje – tada pasiekiamas geriausias rezultatas. Tarkime, kaip Šveicarijoje – čia žmonės jaučiasi oriai, nors ir netenka darbo, nes turi nedarbo draudimą. Jei žmogus yra atleidžiamas iš darbo, ateina į darbo biržą ir gauna 85 proc. buvusio darbo užmokesčio pusę metų. Darbo birža pateikia siūlymų, kur jis gali mokytis. Šioje valstybėje dabar siekiama, kad būtų mokama 2500 Šveicarijos frankų per mėnesį kiekvienam nepriklausomai nuo to, kuo jis užsiima. Norėčiau, kad tokia sistema būtų taikoma ir Lietuvoje, tik, žinoma, prošvaisčių dabar tam nėra.

125

Užs.

Kokybiškesnei statybai – mokslininkų indėlis Dr. Saulius VAITKUS VGTU Termoizoliacijos mokslo instituto Termoizoliacinių medžiagų laboratorijos vyresnysis mokslo darbuotojas

Statybinės medžiagos ir produktai – vienas svarbiausių veiksnių,

Dr. Viktor KIZINIEVIČ VGTU Termoizoliacijos mokslo instituto Statybinių medžiagų laboratorijos vyresnysis mokslo darbuotojas

papildomai užsidirbti bando ne tik rangovai. Kai kurias detales statybinių

užtikrinančių pastato kokybę ir ilgaamžiškumą. Tačiau statybų aikšteles vis dar pasiekia nekokybiški ar net nesertifikuoti gaminiai. Tokiu būdu

medžiagų sertifikatuose ar atitikties deklaracijose linkę nutylėti ir medžiagų gamintojai.

Moksliniams tyrimams – keli dešimtmečiai ilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Termoizoliacijos mokslo institutas kone prieš 70 metų pradėjo veiklą kaip Centrinė laboratorija, anuomet tikrinusi mineralinių žaliavų ir statybinių medžiagų – plytų, čerpių, drenažo vamzdžių – kokybę. Vėliau ji tapo Centrine mokslo tyrimo laboratorija, kurios funkcijos buvo ne tik kontroliuoti produkcijos ir žaliavų kokybę, bet ir vykdyti statybinių medžiagų mokslinio tyrimo darbus. Centrinės mokslinio tyrimo laboratorijos bazėje įsteigus Naujos technikos ir naujų dirbinių diegimo į statybinių medžiagų pramonę institutą, pagrindine instituto veikla tapo naujų statybinių medžiagų ir gamybos technologijų kūrimas bei diegimas į gamybą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, institutas tapo Termoizoliacijos institutu. Jį 2002-aisiais prijungus prie VGTU, patvirtintos pagrindinės mokslinės veiklos kryptys: statybinių medžiagų fizinių ypatybių, technologijų ir jų panaudojimo būdų tyrimai. Pagrindiniai instituto prioritetai šiandien – moksliniai tyrimai ir eksperimentinės plėtros darbai darniosios statybos srityje.

BFL / V. Skaraičio nuotr.

Nuotr. iš autorių archyvo

Kompoziciniai keraminiai bandiniai.

126 2016 Nr. 2

Ugniai atsparaus betono terminio patvarumo tyrimai.

Nuotr. iš autorių archyvo BFL / V. Skaraičio nuotr.

Betoninis bandinys po suirimo. Kanapių kompozicinė medžiaga.

Statybinės medžiagos turi atitikti galiojančius standartus. Vis dėlto gamintojai randa būdų manipuliuoti statybinių medžiagų sertifikatais ir atitikties deklaracijomis. Pavyzdžiui, jei įsigyjamas polistireninis putplastis EPS 70, jis turi atitikti reikalavimus, kurie numatyti galiojančiame gaminio standarte LST EN 13163. Gamintojui privalu pateikti deklaruojamas šilumos laidumo koeficiento vertes, o projektuotojo užduotis, atgabenus produktą į statybų aikštelę – remiantis galiojančiomis normomis deklaruojamą šilumos laidumo koeficiento vertę perskaičiuoti į projektinę vertę. EPS 70 gaminio ženklinimas rodo, kad gaminio gniuždymo įtempis turi būti ne mažesnis kaip 70 kPa, tačiau ši vertė nėra projektinė vertė. Taip pat toks gaminys turi atitikti ir begalę kitų reikalavimų, kurie nurodyti gaminio standarte. Kai kuriais atvejais manipuliuojama bandymų rezultatais. Pavyzdžiui, VGTU Termoizoliacijos mokslo institute, atlikus gaminio bandymus, deklaruojami dešimties matavimų duomenys – jie perduodami Statybos produkcijos sertifikavimo centrui. Yra buvę atvejų, kai deklaruojamas pavienis šilumos laidumo koeficiento matavimas, ir iš deklaruojamos vertės apskaičiuojama, pavyzdžiui, projektinė šilumos laidumo koeficiento vertė. Gamintojai deklaruoja šilumos laidumo ko eficientą 0,035 W/(m·K), o paaiškėja, kad tikrasis siekia 0,038 W/(m·K).

Išeitis – nepakantumas gamintojų manipuliacijoms Statytojai, besirūpinantys projekto kokybe, turi išstudijuoti statybinių medžiagų sertifikatus. Pavyzdžiui, termoizoliacinės medžiagos sertifikate būna užšifruoti tokie parametrai kaip T1 (storio nuokrypis ± 1 mm), L2 (ilgio nuokrypis ± 2 mm), W2 (pločio nuokrypis ± 2 mm), S2 (statmenumas ilgio ir pločio kryptimis ± 2 mm/m), P5 (plokštumo nuokrypis 5 mm), BS115 (lenkimo stipris 115 kPA), CS(10)(70) (gniuždymo įtempis esant 10 proc. deformacijai 70 kPa), DS(N)2 ir DS(70)1 (matmenų pastovumas nurodytomis temperatūros arba temperatūros ir drėgmės sąlygomis), TR100 (tempimo stipris 100 kPA). Kie kvienas parametras vienodai reikšmingas. Gamintojai statybines medžiagas tikrina savo laboratorijose arba kreipiasi į VGTU Termoizoliacijos mokslo instituto mokslininkus. Jei gaminys išbandomas gamykloje įrengtoje laboratorijoje, gamintojas atsako už jo kokybę. Manipuliuoti rezultatais finansiškai neapsimoka, nes gali tekti iš naujo sertifikuoti gaminį. Vis dar neretas reiškinys, kai projekte būna įrašytos vienokių parametrų statybinės medžiagos, o į statybų aikšteles atkeliauja kitos. Pavyzdžiui, projekte būna numatyta naudoti polistireninį putplastį EPS 70, tačiau į aikštelę atkeliauja EPS 50. Gamintojas parduoda kokybišką produktą, tačiau jis panaudojamas netinkamai, nukenčia ir gamintojo reputacija, ir statybų kokybė.

Pirkėjas skundžiasi bloga produkcija. Tačiau ji gera, atitinka reikalavimus, tiesiog sudedama ne tai, kas numatyta projekte, o tai, kas pigiau. Kokybiško produkto reputaciją gali sugadinti ir technologinių reikalavimų nesilaikymas. Kontroliuoti, ar tinkamai sumontuojami statybų produktai – techninę priežiūrą atliekančio specialisto užduotis. Nesąžiningus statytojus žada drausminti Vartotojų teisių tarnyba, pakeitusi Valstybinę ne maisto produktų inspekciją. Bene racionaliausias būdas kovoti su neatsakingai taupančiais statytojais – siųsti specialistus tikrinti, kokios medžiagos atkeliauja į statybų aikšteles. Pavyzdžiui, neįspėjus patikrinti baigiamą statyti objektą. Nors geras techninis prižiūrėtojas garantuoja pusę projekto sėkmės, svarbus ir užsakovų požiūris į statybos produktų kokybę.

Ugniai atsparaus betono korozijos tyrimai.

Nuotr. iš autorių archyvo

Standartai – iššūkis gamintojams

127

tėvai ir vaikai

Bendraminčiai kūrėjai – tėvas Antanas, mama Aušra ir sūnus Alius Gvildžiai.

Pasakojimą apie trijų architektų Gvildžių šeimos verslą galima pradėti nuo Dominyko – vyresniojo architektų Antano ir Aušros sūnaus, kuris, matydamas virš braižymo lentų nuolat palinkusius tėvus, jau aštuntoje klasėje nusprendė rašiklį naudoti tik parašams po įsakymais raityti. Tačiau labai toli nenuklydo – Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) baigęs civilinės inžinerijos specialybę, dirba įmonėje, tiesiančioje ir remontuojančioje susisiekimo infrastruktūrą. O tėvų specialybę pasirinko jaunesnysis Dominyko brolis Aleksandras, su kuriuo vaikystėje drauge žaisdavo mašinėlėmis ant urbanistinių maketų.

128 2016 Nr. 2

Naujas SA ciklas TĖVAI IR VAIKAI Vaikai, nesiekiantys paneigti tėvų nuopelnų, tėvai, norintys mokytis iš vaikų, vaikai, praaugantys tėvus – tai tik dalis scenarijų, galinčių susiklostyti

BFL / K. Vanago nuotr.

vaikams pasirinkus tėvų profesiją, o tėvams nesudvejojus pakviesti juos kurti bendrą verslą. Šįkart ciklo „Tėvai ir vaikai“ herojai – verslo centrą „k29“ projektavusios bendrovės „Archinova“ branduolys – trys architektai Gvildžiai.

Visi Gvildžiai pripažįsta esantys pedantai.

pie verslą ir architektūrines ambicijas Rusnė MARČĖNAITĖ

Aliui (Aleksandrui, vardą gavusiam Aušros tėvo garbei, prigijo sutrumpinta vardo forma) šiandien atrodo, kad kitų profesijų niekada ir nesvarstė. Kaip ir daugelyje kūrybinių profesijų atstovų šeimų, kurių darbai neišsitenka tarp 8 ir 17 valandos, Gvildžių atžalos su tėvų profesija susipažino natūraliai – augdami tarp vatmano lapų, pieštukų ir maketpeilių, klausydamiesi apie pjūvius ir fasadus. Šalia nuolat dunksėjo ir kartu gyvenusios šviesaus atminimo močiutės siuvimo mašina. Antano mama, pasidžiaugė Aušra, sudarė galimybių realizuoti save kaip kūrėją, kai penktame

architektūros studijų kurse 1980 metais ištekėjus už Antano pamečiui gimė abu sūnūs. Dėl vaikų profesinės ambicijos buvo atidėtos dvejiems metams, bet nuo tada Aušra pertraukų nebedarė. Alius irgi nesiblaškė – net paauglystės laikotarpiu, kai daugeliui tai, ką daro tėvai, atrodo neprasminga ar nepriimtina, tepasvarstydavo, kad galbūt projektuos kitaip: „Atrodė, kad iki architektūros tiesiog reikia priaugti. Kitos specialybės buvo per sausos, nuobodžios, nesinorėjo tą patį daryti kiekvieną dieną. O čia juk kiekvienas projektas – naujas darbas.“

129

tėvai ir vaikai

Vadinamasis šiltnamis, į kurį pateko Alius – tėvo prieš 15 metų įkurta projektavimo įmonė „Archinova“. Kurti nuosavą verslą Antanas pasiryžo 2001-aisiais, kai išėjo iš Paminklų restauravimo instituto, kur pradėjo dirbti vos baigęs mokslus ir karjerą baigė būdamas jo direktoriumi, vadovavusiu kuriant ir Prezidentūros rūmų rekonstrukcijos, Valdovų rūmų projektus. Dinastija. Gvildžiai didžiuojasi – architektūros ir statybos kryptį jų giminėje brėžia jau kelios kartos. Antano senelis statybininkas statė rąstinius namus, dirbo staliaus ir dailidės darbus, net drožinėjo altorius. Aušros tėvas buvo statybininkas inžinierius, o senelis vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo gaminti surenkamojo gelžbetonio elementus ir iš jų statyti namus – tai buvo Marijampolėje. Architektai ir Aušros sesuo Rūta bei jos vyras Rimas Stuopeliai, jų duktė Giedrė ir jos kostarikietis vyras Jorge Mendoza-Herrera. „Pamatytumėt, kas darosi mūsų susibūrimuose Prienuose, kai suvažiuoja visa giminė – tiesiog nebūna kitų temų“, – replikavo Aušra. Juolab kad Stuopeliai Šiauliuose yra įkūrę „Archinovos“ filialą, ir nors studijos dirba nelįsdamos į viena kitos daržą, kartais jėgas suvienija dalyvaudamos architektūros konkursuose. Taigi tėvų pastangų pakreipti Aliaus mintis savo profesijos link neprireikė – mokyklos metais jis mokėsi visko, ko reikėjo būsimam architektui: baigė J. Vienožinskio dailės mokyklą, pjaustė maketus Jaunojo techniko mokykloje, mokėsi dailės būrelyje Moksleivių rūmuose, Jaunojo architekto mokyklėlėje ir dar lankė privačias dailės pamokas. Galiausiai be didelių vargų įstojo į architektūros specialybę VGTU, kur kadaise mokėsi ir jo tėvai (tuomet – VISI, Vilniaus inžinerinis statybos institutas).

Stereotipai. Nuo tada, kaip ir kiti architektų vaikai, ne vienus metus klausėsi aplinkinių replikų – esą tokiems viskas ant lėkštutės. „Tačiau nei man, nei kitiems studentams, kurių tėvai yra architektai, tikrai nebuvo lengviau. Nes per kiekvieną kursinio darbo vertinimą buvo galima laukti pastabos: tėvai būtų geriau padarę. Tai, – šypteli Alius, – vis tekdavo galvoti apie tai, kaip nenumušti Gvildžių markės.“

130 2016 Nr. 2

Tiesa, jam neteko eiti tarnauti svetimiems – darbų atsirado ir tėvų įmonėje. Ar dėl to buvo len gviau? Aušra karštai ginčytųsi su tikinčiaisiais tėvų sparnelio versija – Antanui, anot jos, sunkiausia pripažinti darbus, kuriuos atliko savi, vis atrodo, kad gali padaryti geriau. Be to, jam niekada nebuvo keblu sūnui pasakyti: „Blogai, daryk iš naujo.“ O kaip reaguodavo sūnus? Trumpa pauzė ir šyptelėjimas: „Darydavau iš naujo. Procesas nelengvas, bet rezultatas – geras. Nes kai dešimtkart perdarai, kas nors vis vien išeina.“ Ir tie dešimt kartų, atkreipė dėmesį Aušra, daugeliu atvejų nebuvo hiperbolizacija. Vis dėlto Alius tėvo pastabas ir reiklumą laiko pirmiausia kaip jo potencialo įvertinimą: „Jei mato, kad gali reikalauti daugiau, tai ir reikalauja. Turbūt būtų nelabai gerai, jei būtų užsiauginęs lepūnėlį. Vis dėlto taip – lengva man nebuvo.“

Nepriklausomybė. Vadinamasis šiltnamis, į kurį pateko Alius – tėvo prieš 15 metų įkurta projektavimo įmonė „Archinova“. Kurti nuosavą verslą Antanas pasiryžo 2001-aisiais, kai išėjo iš Paminklų restauravimo instituto (PRI), kur pradėjo dirbti vos baigęs mokslus ir karjerą baigė būdamas jo direktoriumi, vadovavusiu kuriant ir Prezidentūros rūmų rekonstrukcijos, Valdovų rūmų projektus. Dar dirbdamas PRI Senamiesčio skyriaus viršininku su keliais draugais įkūrė projektavimo įmonę „Renova“, bet ją teko parduoti, kai instituto akcininkai išrinko PRI direktoriumi. Aušra neslepia – tai buvo labai sudėtingas laikotarpis, privertęs juodu, jau peržengusius 40metį, apsispręsti, ar nori užsidaryti valdiškame kabinete, ar dirbti samdomiems savo verslą turinčių kolegų. Nei vienas, nei kitas variantas neatrodė patrauklus – nebeįdomu dirbti kitiems, kai pats žinai, kaip ką daryti. Antanas neabejoja – jei

dar kelerius metus būtų skyręs vadovauti PRI ar Kultūros paveldo departamentui, būtų nebegalėjęs grįžti prie projektavimo – būtų tiesiog praradęs kvalifikaciją. Ne vienus metus kartu su Antanu PRI dirbo ir Aušra. Tik pirmiausia po baigimo ji pakeitė ne vieną darbovietę: Ryšių ministerijos Centriniame projektavimo ir konstravimo biure projektavo įvairius ryšių pastatus, 1987 metais perėjo į eksperimentinį susivienijimą „Monolitas“, kur projektavo Lietuvai monolitinius daugiabučius pastatus, o po kelerių metų pradėjusi dirbti bendrovėje „Statyba“ daugiabučių projektus jau kūrė visai Sovietų Sąjungai. Į PRI Aušra atėjo 1996 metais, iškart įsijungė į studijų draugo Sauliaus Šimelionio grupę, dirbusią prie Prezidentūros restauravimo projekto. Ir nuo tada tęsiasi jos meilė paveldo restauravimo ir rekonstrukcijos projektams. Specializacija nepasikeitė ir tapus „Archinovos“ komandos nare – prie vyro Aušra prisijungė vos po kelių mėnesių nuo įmonės įkūrimo.

Meistrystė.

Alius dar iki tapdamas oficialiu „Archinovos“ darbuotoju talkindavo meistraudamas studijos projektuojamų objektų maketus. Anot paties, kol nemokėjo gerai projektuoti, patiko daryti maketus ir kartu sekti projektavimo procesą. Vienas pirmųjų darbų, į kurį „Archinovoje“ įšoko Alius, buvo Rotušės aikštės rekonstrukcijos projektas. Aikštei, be kita ko, reikėjo fontano, ir kaip tik Aliaus projektas, įveikęs vidinį įmonės konkursą ir įtikęs savivaldybei, buvo realizuotas. „Tada dar nė magistro laipsnio nebuvau apsigynęs. Beje, gavau ir miesto mero padėką už Vilniaus gražinimą. Išėjo visai smagiai“, – džiaugiasi šiandien.

tėvai ir vaikai

Kūrybiniai Gvildžių – projekto vadovų ir projekto darbų vadovų – tandemai. Reikšmingiausi darbai.

Antanas ir Aušra Gvildžiai: Liškiavos vienuolyno ansamblio gyvenamojo namo, buvusio ūkinio pastato ir teritorijos sutvarkymo projektai, 2001–2008 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto komplekso, buvusių Vileišių rūmų ansamblio restauravimas ir rekonstravimas, 2004–2006 m. Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios ir Bernardinių vienuolyno pastatų ansamblio rekonstravimas ir restauravimas, 2007–2009 m.

Antanas ir Aleksandras Gvildžiai: Vilniaus rotušės aikštės rekonstrukcijos projektas ir rotušės aikštės fontanas, 2008 m. „Tauro“ alaus gamyklos Vilniaus Aludarių g. 1 teritorijos su pastatais konversijos, pritaikant gyvenamajai ir visuomeninei paskirčiai, projektas, 2008 m. Administracinio pastato Vilniaus Konstitucijos pr. 29 projektas, 2013 m.

Aušra ir Aleksandras Gvildžiai: Vilniaus Bazilijonų vienuolyno pastatų ansamblio administracinių pastatų rekonstravimas Arklių g. 18, 18C, 2011 m. Administracinio pastato Vilniaus J. Basanavičiaus g. 15 rekonstravimo projektas, 2012 m. Arkikatedros bazilikos varpinės-gynybinio bokšto restauravimas

BFL / K. Vanago nuotr.

ir pritaikymas turizmo informacijos centrui, 2012 m.

131

tėvai ir vaikai

Atrodė, kad iki architektūros tiesiog reikia priaugti. Kitos specialybės buvo per sausos, nuobodžios, nesinorėjo tą patį daryti kiekvieną dieną. O čia juk kiekvienas projektas – naujas darbas.

132 2016 Nr. 2

tėvai ir vaikai

Aušra ir Alius kartu projektavo Vilniaus katedros bokšto rekonstrukciją.

Pripažinimas.

Lygiavertė Gvildžių šeimos profesinė, kūrybinė partnerystė prasidėjo vėliau. Alius pripažino – nors ir turėdamas kaip bet kuris jaunas žmogus daug pasitikėjimo savimi, pakitusį tėvų požiūrį pajuto tik tada, kai pats gavo vieną užsakymą, pats sėkmingai jį įvykdė ir pats pridavė, jiedviem tik stebint iš šalies. Aušra tą naują etapą skaičiuoti pradėjo ne itin seniai – nuo tada, kai maždaug prieš šešerius metus kartu su Aliumi vykdė kelis projektus – Vilniaus katedros bokšto ir ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto patalpų Arklių g. 18 rekonstrukciją. Tada jau pajuto, kad norisi ne nurodinėti, o tartis. „Juolab kad jei liepsi, tai darys atvirkščiai. Geriau jau diplomatiškai su juo“, – pasakojo juokdamasi. Tėvas sūnų lygiaverčiu kūrybos ir verslo partneriu iš tiesų pripažino šiam grįžus iš Danijos, kur Kopenhagoje daugiau nei metus dirbo viename didžiausių architektūros biurų „PLH Arkitekter“. Ten, Antano vertinimu, Alius susiformavo kaip savarankiškas kūrėjas, įgijo patirties projektuodamas modernią architektūrą, atsiplėšė nuo konservatyvios lietuviškos projektavimo tradicijos, ypač toje srityje, kuri yra susijusi su restauracija, rekonstrukcija, ir savo patirtį parvežė kolegoms.

G. Bartuškos nuotr.

Kartos. Antanas ir Aušra patikino, kad jųdviejų architektūros studijai tai buvo vertingos pamokos. „Bent jau paveldo tvarkybos srityje visą laiką norėjosi laisvesnės krypties, bet Lietuvoje ji iki šiol gana konservatyvi. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai, vis dėlto gal prisidengiant konservatyvizmu slepiama kūrybinės energijos stoka, – kalbėjo A. Gvildys. – Aš pats, nors vadovavau PRI, gal ne visai pritapau prie tos sistemos – Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ji tapo dar konservatyvesnė, negu buvo prie sovietų, tik dabar ima laisvėti. Tačiau kai kūriau savo įmonę, surinkau vien jaunus, sistemos nesugadintus žmones. Lietuviška patarlė sako: sudužusio puodo nesuklijuosi, tad bandžiau rinktis naują modelį. Daug jaunų žmonių pas mus jau užaugo.“ Jei neskaičiuotume „Archinovos“ vadovų, įmonės darbuotojų amžiaus vidurkis vargu ar siekia 30 metų. Aušra įsitikinusi, kad tik taip ir gali būti – negalima tikėtis sėkmės projektuojant kaip prieš 20 ar 30 metų, ir kaip tik todėl verta pasikliauti jaunimo skoniu. Tačiau yra tam tikrų amato dalykų, kai vertinga tampa Antano ir Aušros patirtis. Taip vyksta visiems naudingi informacijos mainai.

Ar kolektyvui, kuriame, be trijų Gvildžių, tėra 11 narių, nėra sunku dirbti šeimos įmonėje? Alius tiki, kad ne: „Mūsų įmonėje yra demokratijos ir humoro palaikomas balansas. Čia nėra rašytų taisyklių – visi elgiasi pagal nerašytas. Ir daug kas iš kolegų užsimena, kad jaučia šeimos atmosferą.“ Ant A. Gvildžio kabineto durų užrašyta „Treneris“ ir tik „Archinovos“ interneto svetainėje – „Direktorius“. Ir kitaip – vardu – į jį kreipiasi tik žmona. Aušra įmonės svetainėje pristatoma kaip projektų vadovė, o Alius – tiesiog architektas. Tačiau tai – tik formalus pareigų įvardijimas, ne kartą pabrėžė architektai.

Partnerystės.

Ar gerai ir saugiai jaučiasi Gvildžiai, visą šeimos potencialą sutelkę vienoje įmonėje? Aušra svarsto, kad finansiniu požiūriu saugiau būtų dirbti atskirai – juk iškilę sunkumai užguls visus. Tai šeima jau patyrė ekonominės krizės laikotarpiu, kai atlyginimai sumažėjo mažiausiai perpus, o su dalimi darbuotojų, kad įmonė išliktų, net teko atsisveikinti. Vis dėlto būdami greta ir šeimoje, ir darbe, jie visada stengiasi vienas kitam padėti ir moraliai, ir finansiškai. Pozityviąją pusę pirmiausia pabrėžė ir Alius – kuo daugiau pajėgumų nukreipta ta pačia kryptimi, tuo geriau su finansais. O Antanas dūsauja – bendras darbas su artimaisiais turi daug trūkumų. „Su Aušra labai daug pešamės įrodinėdami savo tiesas. Tai vyksta tik dėl darbo – dėl kokios nors linijos, angos ar kito sprendimo. Jei nesusitinkame biure, diskusijos persikelia į namus. Todėl su Aušra stengiamės neturėti bendrų projektų, nes tada ir objektui šakės, ir terminams šakės, ir šeimai šakės“, – šypsodamasis apibendrino „Archinovos“ Treneris. Trise dirbti prie vieno projekto jiems neteko. Tačiau atrasti kiti kūrybinės partnerystės deriniai – mamos ir sūnaus, tėvo ir sūnaus. Aušros ir Aliaus bendradarbiavimą rekonstruojant Vilniaus katedros bokštą stebėjęs Antanas lyg su nuostaba konstatavo, kad juodu nesusipyko: „Alius su Aušra greičiau randa kompromisą.“ Pačiam Antanui dirbti su sūnumi nelengva, bet geriau nei su žmona: „Jis dar truputį klauso, o Aušra – nebe.“ Visai neseniai tėvas ir sūnus šventė bendro projekto pabaigą – kartu su ta pačia Kopenhagos architektūros studija „PLH Arkitekter“, kurioje kadaise dirbo Alius, projektavo Vilniuje verslo centrą „k29“. Bendras darbas buvo sėkmingas, bet galbūt tik dėl to, svarstė Antanas, kad jis paleido vadžias kaip kūrėjas:

133

tėvai ir vaikai

„Koordinavau procesą kaip projekto vadovas, o architektūrinės dalies vadovas buvo Alius. Patardavau dėl atskirų detalių, bet šiaip jis dirbo savarankiškai.“

Standartai. Iš tiesų visi tie dūsavimai – juokais. Visi Gvildžiai didžiuojasi vienas kito sėkme ir moka vienas kitą pagirti. Antanas neišsigina tų dienų, kai, pasak Aušros ir Aliaus, versdavo sūnų po dešimtkart perdaryti projektą. „Esu toje vietoje, matyt, kvailas, bet negaliu paleisti brėžinio tol, kol jis ne tik nėra teisingas, bet ir estetiškas: gražiai sukomponuotas, su gera grafika ir t. t. Ir to reikalauju iš kitų – viskas turi būti atlikta preciziškai. Dėl to mes kartais nukenčiame terminų, pinigų požiūriu, bet šito tikrai galiu reikalauti dešimt kartų. Gal to ir nereikia... Panašu, kad tai jau persidavė ir Aliui – žiūriu, jis dabar to paties reikalauja“, – Antanas neslėpė pasitenkinimo. Ir neapgailestavo dėl to, kad sūnus yra ne pyragai užsakovams, statybininkams. „Alius yra pedantiškai reiklus kokybei. Tai yra autoriaus priežiūra – debatų su užsakovais, statybininkais projekto įgyvendinimo metu vyksta nuolat, ir juose reikia pakovoti už savo poziciją. Ne visiems tai patinka proceso metu, bet kai gaunamas galutinis rezultatas, ginčus visi užmiršta“, – užtikrino A. Gvildys. „Archinovos“ įkūrėjas šiandien daugiausia laiko skiria vadybai. Ir žino, kad sūnus mieliau tik kurtų. Tačiau visi trys supranta, kad nė vienas negali galvoti tik apie savirealizaciją ir komfortiškus pasirinkimus. Todėl Aušra ne tik atlieka projektų

134 2016 Nr. 2

vadovės pareigas, bet ir projektuoja, tikrina kolegų darbus. O Antanas supranta, kad gali tekti susitaikyti su tuo, kad įgyvendinant kai kuriuos projektus laiko užteks tik reguliuoti procesus, spręsti komercinius, diplomatinius reikalus ir dalyvauti projektavimo procese nebent patariant ir su storu korektoriaus pieštuku.

Ambicijos. „Kaip kūrėjai visi trys, matyt, dabar esame bendraminčiai, – vertino Antanas. – Pastaraisiais metais daugiau pasukome į naują architektūrą – taip išėjo, kad vienas projektas keitė kitą, bet visi labai mėgstame ir istoriją, Lietuvos kultūrą, restauraciją. Bent jau mano pasitraukimas iš restauracijos į naująją architektūrą buvo susijęs su tuo, kad KPD buvo atėmęs mano atestatą – kaip pripažino teismai – neteisėtai. Dabar esu už tai jiems labai dėkingas – kitaip gal būčiau likęs kaip dauguma kolegų, dirbusių PRI, neišbandęs kitos srities, kurioje jaučiamės išties gerai.“ Kas šiandien Gvildžių šeimoje atsakingas už tai, kad įmonė nepritrūktų iššūkių, kurie kai kuriems galbūt atrodo net pernelyg drąsūs ar neprasmingi? „Ambicingumas nėra pastovus dydis: visi mes jauni labai ambicingi, o vėliau tai po truputį natūraliai slopsta, – sakė Antanas. – Tai manau, kad ambicingiausias dabar iš mūsų yra Alius.“ Alius pokalbio metu ne kartą paminėjo – jam svarbu prisidėti prie gimtojo miesto gražinimo. Kai, užuot toliau sėkmingai darbavęsis Kopenhagoje, džiaugęsis sėkmingais projektais ir panašiu

požiūriu į architektūrą, grįžo į Vilnių, ne vienus metus atsakinėjo į klausimą – kodėl? Grįžo ne dėl to, kad nepritapo ar nepatiko. Išties planavo dirbti prie vieno projekto Lietuvoje, kurį pradėjo kartu su kolegomis studijoje „PLH Arkitekter“ laimėję konkursą. Be to, atėjo laikas kurti šeimą. Ir šiandien Alius nėra tikras, ar vieną dieną vėl neišvyks į užsienį. „Tik kad tas laikas bėga, – sakė architektas. – Be to, dabar labai norisi prisidėti prie savo miesto statybos. Ir kol kas tai sekasi. Man atrodo, kad Vilniui labai trūksta ir gerų urbanistinių sprendimų, ir gerų pastatų. Tuo metu, kai grįžau 2008 ar 2009 metais, buvo toks statybų bumas... O tada prasidėjo krizė.“

Apdovanojimai. Kol kas didesnė dalis visų už „Archinovos“ darbus ar anksčiau Gvildžių pelnytų apdovanojimų patvirtina jų meilę istorinių pastatų puoselėjimui. 2012 metais jie pirmieji Baltijos šalyse laimėjo paveldosaugos „oskarą“ – „Europa Nostra“ apdovanojimą – už kokybišką Liubavo dvaro malūno-muziejaus restauravimą. Visi Gvildžiai kartu su „Archinovos“ kolektyvu yra apdovanoti daugybe Restauratorių sąjungos diplomų, o Antanas Gvildys 1998 metais pelnė Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordiną ir Gedimino ordino medalį už Vilniaus pilių bei Respublikos rūmų architektūrinio ansamblio projektavimo, restauravimo ir atstatymo darbus. O dabar lauks kolegų ir kiekvieno, gebančio įvertinti architektūrą, nuosprendžio naujausiam realizuotam darbui – biurų pastatui „k29“.

4 vairuojamieji ratai Kaušo tūris – 1,3 m3 Maksimali keliamoji galia – 4368 kg Maksimalus kasimo gylis – 6,14 m Maksimali variklio galia – 81 kW

ai automatizuotas JCB 4CX – didžiausias kompanijos JCB gaminamas ekskavatorinis krautuvas, daugiau kaip 60 metų gaminant ekskavatorinius krautuvus su galiniu kaušu ir lyderiaujant šioje rinkoje sukauptos patirties rezultatas. Trumpai tariant, JCB 4CX pasižymi geriausiomis eksploatacinėmis charakteristikomis, patogumu, saugumu ir didesniu našumu. Vienas tokių pavyzdžių – naujasis apdovanojimą pelnęs „EcoMAX“ variklis, atitinkantis IV etapo („Tier 4f“) normas, nenaudojant dyzelino kietųjų dalelių filtro (ang. DPF) ar selektyviosios katalitinės redukcijos (ang. SCR) sistemų. Kompaktiškas įrenginys užtikrina nepriekaištingą matomumą ir manevringumą. „4CX Eco“ taip pat pasižymi didele prošvaisa ir keturiais vienodo dydžio ratais, todėl šis ekskavatorinis krautuvas bet kokiu paviršiumi važiuoja kur kas efektyviau nei kiti krautuvai su galiniu kaušu. Lietuvoje JCB technikos atstovų – įrankių centrų STOKKER – projektų vadovas Tomas Pulokas patikino, kad 40 km/h greitį pasiekiančiais krautuvais ne problema įveikti reikiamą atstumą iki darbo statybų ar kelių tiesimo vietose.

136 2016 Nr. 2

„4CX Eco“:

ekskavatorinis krautuvas su galiniu kaušu Ypatumai Našiausias pasaulyje ekskavatorinis krautuvas, naudojamas tipiniams darbams atlikti. Visiškai naujas IV etapo („Tier 4i“) „EcoMAX“ variklis. 6 proc. didesnis sukimo momentas, palyginti su ankstesniais modeliais. 3 vairavimo režimai, įskaitant 4 vairuojamuosius ratus ir visų ratų pasukimą į vieną pusę vienu metu (ang. Crab Steer). Didžiausia tokios klasės ekskavatorinio krautuvo galia.

Mažiau techninės priežiūros, ilgesnė eksploatacija Dėl variklio ir degalų filtro patobulinimų „EcoMAX“ variklis dėvisi kur kas lėčiau, todėl pailgėja jo eksploatavimo trukmė. Galima pamiršti kasdien po variklio dangčiu atliekamus patikros darbus, nes dirbant elektroninė variklio valdymo sistema CANBUS juos atlieka automatiškai. Dar didesnį ekskavatorinio krautuvo našumą užtikrina naujasis daugiafunkcis JCB prietaisų valdymo pultas, kuriame pateikiama informacija apie faktines ir vidutines 4CX degalų sąnaudas, techninės priežiūros reikalaujančius ir kritinius gedimus.

Naudojant „LiveLink“ telematiką, 4CX galima gauti naujausią su ekskavatorinio krautuvo būkle susijusią informaciją ir ją pasitelkus laiku atlikti agregatų techninės priežiūros darbus. Degalų bakas yra visiškai atsparus rūdijimui. Be to, tai pats didžiausias rinkoje – 150 litrų talpos – sudėtinis bakas, užtikrinantis ilgesnius intervalus tarp degalų pildymo.

Saugus pasirinkimas Įlipti į „JCB 4CX Eco“ labai paprasta ir saugu, nes jame įrengti dideli ranktūriai ir plati durų anga. Naujosios unikalios integruotos kaušo atramos neleidžia apgadinti 4CX pagrindo ir taip apsaugo naudotojus nuo didelių remonto išlaidų. JCB ekskavatoriniai krautuvai su galiniu kaušu visada pasižymėjo geriausiais tokios klasės stabdžiais, tačiau 4CX iškėlė kartelę dar aukščiau. Stabdžiai su stiprintuvu, sumodeliuoti ant automobilinių stabdžių, užtikrina veiksmingą ir proporcingą stabdymą, kol spaudžiamas pedalas, todėl galima mėgautis nepriekaištingu valdymu minimaliai įdedant pastangų. JCB „LiveLink“ telematikos sistema sudaro sąlygas nė akimirkos nenuleisti akių nuo „4CX Eco“ krautuvo ir taip apsaugoti jį nuo neleistino naudojimo ar vagystės.

Užs.

perjungimo jungiklis užtikrina puikią 4CX ekskavatorinio krautuvo traukos galią.

Kokybiška darbo vieta

Bekompromisė varomoji sistema 4CX ekskavatorinio krautuvo naujasis „EcoMAX“ variklis suprojektuotas taip, kad puikiai veiktų su JCB ašimis ir pavarų dėžėmis. T4i standartus atitinkantis „EcoMAX“ variklis didžiausią galią ir sukimo momentą generuoja esant apie 1200 sūk./ min., kartu užtikrindamas transmisijos ir hidraulikos suderinamumą, kad būtų gaunama dinamiška reakcija, bei taupų degalų naudojimą. JCB 4CX varikliai išbandomi ir testuojami. Nuo 2004 metų kompanija JCB pagamino 200 tūkst. „Dieselmax“ variklių, o „EcoMAX“ varikliui testuoti skyrė 110 tūkst. valandų – jis buvo sumontuotas į 70 skirtingų mašinų, kurioms teko dirbti sunkiausius darbus pačiomis įvairiausiomis sąlygomis. Siekiant užtikrinti didžiausią krovimo našumą ir važiavimo keliu efektyvumą, pasirinktas JCB 4CX „EcoMAX“ variklis su iki 81 kW (109 AG) siekiančia galia ir 516 Nm sukimo momentu. Visuose JCB 4CX modeliuose su 81 kW (109 AG) galios „Powershift“ transmisija standartiškai įrengta unikali „TorqueLock“ sistema. Drauge naudojant ir atskirai įsigyjamą 6 greičių „Autoshift“ transmisiją, sistema gali padėti sutaupyti iki 25 proc. degalų ir 10 proc. sutrumpinti važiavimo keliu laiką. Dėl atskirai įsigyjamo slydimą ribojančio diferencialo JCB 4CX pasižymi dar didesne trauka ir našumu, o jo padangos dyla lėčiau. JCB 4CX ekskavatoriniame krautuve yra įrengta „EcoRoad“ technologija, užtikrinanti didžiausią efektyvumą ir produktyvumą važiuojant keliu. Ši technologija taip pat sumažina degalų sąnaudas ir užtikrina iki 10 proc. didesnį greitį bei darbo ploto aprėptį. 6 greičių automatiškai perjungiama transmisija ir grindyse įrengtas mažesnės pavaros

JCB 4CX sukurtas taip, kad visą darbo laiką būtų dirbama produktyviai ir nepervargstant. Guma aptaisyta ir gerai izoliuota kabina užtikrina mažą triukšmo ir vibracijos lygį. Tiesą sakant, šis ekskavatorinis krautuvas išvis dirba tyliai. „Modernios šiandienės mašinos kuriamos laikantis Europos Sąjungos reglamentų, rūpinantis, kad darbuotojas būtų apsaugotas nuo ligų, gresiančių dėl nuolatinės vibracijos ir triukšmo. Naujasis „EcoMAX“ variklis pasižymi ir itin maža CO2 emisija“, – komentavo STOKKER projektų vadovas T. Pulokas. „4CX Eco“ kabinos idėją JCB perėmė iš automobilių pramonės. Šildomoji sėdynė su pneumatiniu amortizatoriumi, šildomas priekinis stiklas ir karštų gėrimų aparatas – tik keli kokybiškos darbo aplinkos elementai, kuriais džiaugsis dirbsiantieji su šio modelio ekskavatoriniu krautuvu. Ergonomiški, į montuojamus ekskavatoriuose panašūs valdikliai su skystųjų kristalų pultu pritvirtinti po ranka – prie sėdynės. 360° matomumas pro tonuotus langus užtikrina darbo patogumą, produktyvumą ir saugumą. Dėl novatoriškos gaubtos konstrukcijos vienalyčio galinio stiklo kasdami JCB 4CX operatoriai gali matyti ir pačią tranšėją. Dar daugiau patogumo suteikia ir medžiagas nuo išsibarstymo apsaugo 4CX ekskavatoriuje įrengta „Smoothride System“ (SRS) sistema, kuri mažina šokinėjimą važiavimo metu. Įsigijus papildomą rankinių įrankių hidraulinę liniją, 4CX ekskavatorinis krautuvas tampa dar universalesnis, nes jį galima naudoti kaip maitinimo šaltinį darbui su įvairiais įrankiais, tokiais kaip gręžtuvai, smulkintuvai, pjovikliai ar net vandens siurbliai. Nors kartais juokaujama, kad valdyti ar prižiūrėti modernią tokios rūšies techniką gali tik specialistai, turintys aukštąjį išsilavinimą, JCB gaminiams Lietuvoje atstovaujančių įrankių centrų STOKKER atstovas T. Pulokas ramina – vairuoti šį ekskavatorinį krautuvą JCB 4CX nėra sudėtingiau nei lengvąjį automobilį. Net ir vykdyti funkciją – kasti – sugebėtų pirmąkart pasodintas į šio įrenginio kabiną. „Vis dėlto tiesa – darbo našumas atsiranda augant įgūdžiams“, – pripažino STOKKER projektų vadovas.

Testais patvirtintas tvirtumas „JCB 4CX Eco“ ašys ir transmisija sukurti dirbti 12 tūkst. valandų. Sunkiasvorės ašys suprojektuotos taip, kad atlaikytų dideles smūgines

apkrovas, vien galinė ašis gali atlaikyti 25 tūkst. kg statinę ir 12 500 kg dinaminę apkrovą. Prieš imantis „4CX Eco“ gamybos, šio modelio ekskavatoriniai krautuvai buvo testuojami atliekant 100 tūkst. krovimo ciklų, 500 tūkst. kasimo ciklų, 360 tūkst. pavarų perjungimo ciklų ir daugybę atsparumo smūginei apkrovai bandymų, siekiant įsitikinti konstrukcijos vientisumu, ir tūkstančius valandų patvarumo bandymų. Be to, buvo atlikti įvairialypiai 4CX elektromagnetinio suderinamumo (ang. EMC) bandymai siekiant įsitikinti, kad ekskavatorinio krautuvo visiškai neveiks mobiliųjų telefonų ir radijo prietaisų skleidžiami signalai. Su kiekvienu nauju JCB 4CX ekskavatoriumi gamybos linijoje turi būti atliekama apie 600 eksploatacinių ypatybių patikrų. Konstrukcinių medžiagų ribos išbandomos agresyviausiomis sąlygomis – jas veikiant itin aukšta ir žema temperatūra, įvairiomis cheminėmis medžiagomis, druska, alyva ir šviesa. Dar daugiau tvirtumo suteikia ir žarnas nuo pažeidimų apsaugo plokštė, privirinta prie U formos štampuotos detalės. Ji lemia ir šoninį, ir išilginį tvirtumą. Robotų suvirinta vienalytė 4CX važiuoklė suteikia didžiausią įmanomą patvarumą, o kartu lemia mažesnį svorį.

Novatoriška hidraulika Naujasis didelio našumo kintamojo srauto si urblys sutrumpina JCB 4CX ciklų laiką ir taupo degalus, o patobulinta „Powerslide“ sistema išsiskiria didesniu hidrauliniu stūmokliu, todėl ekskavatoriniu krautuvu padėtį galima keisti kur kas greičiau ir paprasčiau. Dabar „JCB 4CX Eco“ pasižymi dar didesne traukos galia, todėl atliekant krovimo darbus užtikrinamas stipresnis stūmimas. Visa tai tapo įmanoma įrengus naująją kintamo srauto siurblio galios valdymo sistemą. Savaime išsilyginantis 4 stūmoklių 4CX krautuvas ir keliamą, ir leidžiamą kaušą reguliuoja automatiškai. Dėl naujojo hidraulinio JCB greito sukabinimo mechanizmo galima greitai ir saugiai pakeisti prie 4CX prikabinamus priedus nepažeidžiant nei šiuo metu galiojančių, nei dar tik rengiamų įstatymų.

Įrankių centrai STOKKER Vilniaus regionas ir Rytų Lietuva Mob. +370 614 56640 Kauno regionas ir Vakarų Lietuva Mob. +370 687 21945, +370 612 27223 www.stokker.lt, www.jcb.ee/lt

137

2016 metų Pritzkerio architektūros premijos laureatas Alejandro Aravena tapo ne tik 41-uoju šio apdovanojimo laimėtoju, bet ir pirmuoju jį pelniusiu Čilės architektu. 48 metų architektas © Nuotr. Cristobal Palma

2016 metų Pritzkerio apdovanojimą pelnė čilietis Alejandro ARAVENA.

pasaulis

138 2016 Nr. 2

yra įgyvendinęs daugybę privačių, visuomeninės ir švietimo paskirties projektų Čilėje, JAV, Meksikoje, Kinijoje bei Šveicarijoje.

pasaulis

ritzkerio premija – socialiai aktyviam architektui Parengė Ingrida VIČIULYTĖ

Pagerbė už humanitarinius projektus Dar svarbiau paminėti, kad nuo 2000 metų, kai ne tik dirba savo studijoje „Alejandro Aravena Architects“, bet ir yra vienas bendrovės „Elemental“ direktorių, dalyvaudamas vyriausybių vykdomose viešojo būsto politikos strategijose ir pasinaudodamas rinkoje susiklostančiomis galimybėmis daryti poveikį mažas pajamas gaunančioms bendruomenėms, A. Aravena sugebėjo pastatyti 2500 socialinių būstų. Pritzkerio premijos komisija, pabrėždama jo siekį gerinti urbanistinę miestų aplinką ir spręsti pasaulinę gyvenamojo būsto krizę, įvertino, kaip vykusiai šis architektas suderino poreikį pažvelgti į architektūrą kaip į meninę discipliną ir pasitelkus ją spręsti šiandienos socialinius bei ekonominius iššūkius. „Su A. Aravena atgimsta socialiai aktyvaus architekto tipas. Ypač įvertintinas jau ilgai trunkantis

jo įsipareigojimas kovoti su pasauline būsto krize ir kurti geresnę miestų aplinką visiems“, – anot Pritzkerio komisijos, jis iš esmės supranta ir architektūrą, ir pilietinės visuomenės principus, ir tai atsispindi jo rašto darbuose, aktyvioje veikloje, projektuose. „Architekto vaidmuo dabar susiduria su iššūkiu atiduoti duoklę aukštesniems socialiniams ir humanitariniams poreikiams, ir A. Aravena aiškiai, didžiadvasiškai bei visapusiškai jį priėmė. „Elemental“ komanda dalyvauja visuose sudėtingo nepasiturinčiųjų aprūpinimo būstu proceso etapuose – bendradarbiauja su politikais, teisininkais, mokslininkais, gyventojais, vietos valdžios institucijomis bei statybininkais, kad užtikrintų geriausius įmanomus rezultatus ir naudą gyventojams, visuomenei. Šis išradingas būdas praplečia tradicinį architekto vai dmenį, paversdamas jį universalia figūra, kuri siekia rasti tikrai kolektyvinį sprendimą planuojant užstatymą“, – pabrėžiama komisijos ištarmėje.

139

pasaulis

Architektūra peržengia disciplinos ribas

2014 metais atitekusi architektui Shigeru Banui, 2015 metais – Frei Otto, o dabar – A. Aravenai, Pritzkerio premija pastaruoju metu dažnai suteikiama architektams, kurie peržengė tradicinės architektūros disciplinos ribas, kurie turi įtakos sprendžiant aktualiausias visuomenės problemas. A. Aravena – pirmas čilietis Pritzkerio premijos istorijoje, bet jau trečias – iš Pietų Amerikos. Šiame žaviame, tačiau nevienodai išsivysčiusiame ir sudėtingame žemyne vis dar apstu neišspręstų politinių bei ekonominių problemų, dėl kurių didelė dalis žmonių gyvena, švelniai tariant, neleistinomis sąlygomis. Šiuo metu Pietų Amerikoje yra daugiau kaip 400 milijonų žmonių – 6 proc. pasaulio gyventojų, – iš kurių daugiau kaip 80 proc. gyvena miestuose. Tai lėmė didžiulį būsto deficitą šiame regione, o nesant kompleksinių šio urbanizacijos proceso sprendimų miestuose auga padrikos struktūros rajonai, kuriuos vėliau labai sudėtinga pertvarkyti. Remiantis naujausia Jungtinių Tautų žmonių gyvenviečių programos („UN-Ha bi tat“) ataskaita, Lotynų Amerikoje ir Karibų jūros regi one dabar 110,7 milijono žmonių gyvena lūšnynuose, ir šis skaičius gali tik augti. Skaičiuojama, kad norint valdyti miestų augimo procesą besivystančiose šalyse reikia turėti galimybę per savaitę pastatyti bent vieną miestą vienam milijonui gyventojų, skiriant apie 10 000 JAV dolerių vienam būstui.

trumpai

Vienas garbingiausių pasaulio architektūros apdovanojimų – Pritzkerio premija – buvo sukurtas kaip Nobelio premijos atitikmuo architektūros srityje. 1979 metais 100 tūkst. dolerių dydžio premiją įsteigė Jay A. Pritzkeris ir jo žmona Cindy. Per praėjusius dešimtmečius apdovanojimas buvo skirtas 36 pavieniams architektams ir dviem architektų duetams. 40 laureatų sąraše – tik dvi moterys. Alejandro Aravenai piniginis prizas kartu su atminimo medaliu bus įteiktas per iškilmingą ceremoniją Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke balandžio 4 dieną.

140 2016 Nr. 2

„Villa Verde“ būsto projektas, „Constitución“, Čilė, 2013 m. 2009 metais viena didžiausių Pietų Amerikoje miškų pramonės kompanijų „Arauco“ užsakė parengti planą, kuris padėtų darbuotojams ir rangovams įsigyti būstą pasinaudojant Čilės paramos būstui politika. „Elemental“ architektai pritaikė augančio būsto principą. Pirmame etape iškilo 484 pastatai ir 3 bendruomenės centrai.

„Siamo bokštai“, Santjagas (Čilė). Katalikiškojo Čilės universiteto San Žoakino universitetiniame miestelyje 2005 metais iškilusiuose bokštuose įsikūrė universiteto auditorijos ir administracija. Autorių buvo prašoma suprojektuoti stiklo bokštą. Tačiau, nors stiklas labai vertinamas dėl atsparumo aplinkos poveikiui, tai netinkama statybinė medžiaga Santjago klimatui, nes skatina šiltnamio efektą. Todėl nuspręsta stiklą panaudoti kaip dekoraciją, o po jo apvalkalu pastatyti energiją taupantį pastatą ir užtikrinti oro srautą tarp vidinės ir išorinės sienos.

141

pasaulis

Paradoksalu tai, kad neatrodo, jog daug šiame regione gyvenančių architektų būtų labai suinteresuoti sukilti prieš šį būsto iššūkį, nors ir susiduria su šia padėtimi kasdien. Štai kodėl A. Aravenai įteiktas Pritzkerio apdovanojimas yra lyg ir savotiškas architektų žadinimas iš letargo miego, kvietimas vėl sutelkti dėmesį į esmines problemas.

Neišnaudotas kūrėjų potencialas

Galima pasakoti, kad A. Aravenos architektūros studijos „Elemental“ steigimo idėja gimė vakarienės metu Kembridže, kai dabartinis jo verslo par tneris, transporto inžinierius Andrésas Iacobelli replikavo: „Atrodo, kad Čilės architektūra

142 2016 Nr. 2

dabar išgyvena labai gerą laikotarpį, sulaukia daug tarptautinio dėmesio ir pripažinimo. Jei tai tiesa, kad Čilės architektūra yra tokia gera, tai kodėl socialinio būsto padėtis tokia bloga?“ Prieš keletą mėnesių „The Los Angeles Times“ straipsnyje buvo paminėta, kad Čilės architektūra pradėjo daryti didelę įtaką kitiems architektams visame pasaulyje – pristatoma daug darbų, kurie, nors atrodo paprasti, išsiskiria nepriekaištingai panaudotomis medžiagomis ir subtilumu integruojant juos atitinkamame kraštovaizdyje ar miesto aplinkoje. Nors toks pripažinimas Čilės architektūros scenai yra itin vertingas, iškeltas A. Iacobelli klausimas ragina toliau diskutuoti šia tema. Ir jai turi būti teikiamas prioritetas.

Katalikiškojo Čilės universiteto Inovacijų centras San Žoakino universitetiniame miestelyje, 2014 m. Norint kurti naujoves ir žinias, viena vertus, reikia skatinti žmones bendradarbiauti, todėl projektuojant šį statinį buvo akcentuojamas atvirumas. Kita vertus, išradimus reikia apsaugoti, todėl taip pat reikėjo atsižvelgti į saugumą ir sukurti galimybę atsiskirti, užsidaryti – taip savo užduotį aiškino projekto autoriai.

Architekto vaidmuo dabar susiduria su iššūkiu atiduoti duoklę aukštesniems socialiniams ir humanitariniams poreikiams, ir Alejandro Aravena aiškiai, didžiadvasiškai bei visapusiškai jį priėmė.

pasaulis

Pirmenybė – kolektyvinės naudos siekiui

metrų ploto savaitgalio namo projekto pasiūlymus. Tarp projektų – ir akmeninis minimalistinis Alejandro ARAVENOS savaitgalio namas, perteikiantis architekto viziją – tai visų pirma užuovėja, kur žmonės gali pasislėpti nuo kasdienių formalumų ir grįžti prie pagrindinių gyvenimo vertybių.

Paplūdimio namo projektas „Ocho Quebradas“ (2013 m.), galbūt iškilsiantis Ramiojo vandenyno pakrantėje apie 250 kilometrų į šiaurę nuo Santjago miesto. Statybos projektų plėtotojo „Ocho al Cubo“ užsakymu aštuoni architektai iš Japonijos ir aštuoni iš Čilės kūrė 250 kvadratinių

Taigi Pritzkerio premija skirta architektui, kuris įsitikinęs gerosios architektūros galia, pabrėžia pačių architektų galią. A. Aravena padeda keisti nusistovėjusį architektūros supratimą – jo paties manymu, architektas yra daug daugiau nei tik kas nors, pateikiantis funkcionalų dizainą pagal kliento pageidavimą. Paties žodžiais tariant, jis gali sustiprinti tai, kas yra prieinama, o ne skųstis dėl to, ko trūksta, supranta, kokiomis dizaino priemonėmis galima sugriauti jėgas, kurios pirmenybę teikia individualiam pelnui, o ne kolektyvinei naudai. Galbūt toks požiūris įkvėps kitus architektus, ir jie taps varomąja pokyčių jėga, prisiims atsakomybę, kurią kadaise paliko kitiems. Dar kartą cituojant naująjį Pritzkerio premijos laureatą, tai unikali galimybė parodyti, kad architektūra gali pasiūlyti išsamesnę naudos sąvoką: dizainas – pridėtinė vertė vietoj papildomo mokesčio, o architektūra – trumpiausias kelias į lygybę.

143

vandentvarka

Gyvenviečių vandentvarkai – nauji prioritetai Išsprendus dalį didžiųjų miestų vandentvarkos problemų, naujuoju, Kristina BUIDOVAITĖ

2014–2020 metų, Europos Sąjungos (ES) paramos laikotarpiu prioritetinėmis tapo nedidelės 200–2000 gyventojų turinčios gyvenvietės. Nors ateinančius šešerius metus vandens tiekėjai pretenduos gauti mažesnę paramą nei iki šiol, tikimasi, kad daugiau teisių ir atsakomybės perleidus savivaldybėms bent dalį gyvenvietėms aktualių problemų išspręsti pavyks.

Prioritetas – racionalios investicijos andentvarkos sektoriuje iki šiol buvo taikomas valstybės planavimo būdas, o naujuoju finansiniu laikotarpiu daugiau teisių ir atsakomybės perduota regionams. Savivaldybės, pretenduojančios gauti paramą vandentvarkos infrastruktūros problemoms spręsti, įpareigotos atlikti tam tikrus namų darbus – išnagrinėti tris alternatyvius problemos sprendimo būdus. Ar, pavyzdžiui, racionaliausia pastatyti vienus valymo įrenginius, įrengti grupinius geriamojo vandens gręžinius ir nuotekų valymo įrenginius, ar rasti kitą būdą. Paraišką finansavimui, kurią vertins Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA), bus galima teikti tik tada, kai Regionų plėtros taryba išrinks optimalią alternatyvą. Tarp galimų alternatyvų nedideliuose miesteliuose minimi mažieji nuotekų valymo įrenginiai. „Retai apgyvendintose, nutolusiose teritorijose, kaimiškosiose vietovėse individualiųjų arba

144 2016 Nr. 2

grupinių nuotekų tvarkymo sistemų ir vandens tiekimo įrenginių pranašumai akivaizdūs“, – aiškino Aplinkos ministerijos (AM) Vandenų departamento Vandenų politikos skyriaus vedėjas Irmantas Valūnas. Grupinė nuotekų tvarkymo sistema apibrėžta Nuotekų tvarkymo reglamente. Čia įtvirtintas nuostatas, kad ši sistema – tai grupės (daugiau kaip dviejų) objektų nuotekoms tvarkyti skirta sistema, iš kurios nuotekos išleidžiamos į aplinką arba kaupiamos ir periodiškai išvežamos mobiliosiomis priemonėmis. Taigi planuojant, projektuojant nuotekų tvarkymo sprendinius būtina išnagrinėti konkrečios vietovės ypatybes, tokias kaip pastatų tankis, žemės paviršiaus reljefo ypatumai, ar yra paviršinio vandens telkinių ir kaip jie išsidėstę, ar yra galimybė į juos išleisti išvalytas nuotekas ir kt., galimus techninius sprendimus, jų diegimo sąnaudas, eksploatacines išlaidas ir parinkti optimalius įgyvendinimo siūlymus. Priklausomai nuo vietovės analizės rezultatų galimi tokie variantai: centralizuotų nuotekų surinkimo tinklų statyba, grupinių nuotekų tvarkymo sistemų diegimas ar atskirųjų nuotekų tvarkymo sistemų diegimas. Nuotekų tvarkymo reglamente teigiama, kad atskiroji nuotekų tvarkymo sistema – ne daugiau kaip dviejų gyvenamųjų namų ar kitų objektų nuotekoms tvarkyti skirta sistema, iš kurios nuotekos išleidžiamos į aplinką arba kaupiamos ir periodiškai išvežamos mobiliosiomis priemonėmis. Įtvirtinus alternatyvų vertinimo metodiką, savivaldybės įpareigotos atnaujinti dabar galiojančius vandentvarkos infrastruktūros plėtros planus, kuriuose daugeliu atvejų numatyta centralizuota plėtra. Atnaujintus planų projektus

savivaldybės turės suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija bei AM. „Kontrolė būtina tam, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros alternatyvos sprendiniai būtų racionalūs ir atitiktų galiojančius aplinkosaugos reikalavimus“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.

Galimybių buvo – sprendimų ne Ankstesniuoju – 2007–2013 metų – ES finansavimo laikotarpiu galimybė įrengti mažuosius nuotekų valymo įrenginius irgi buvo, tačiau klausiant savivaldybių atstovų, ar svarstė tokią galimybę, kartais buvo akivaizdu, kad jie apie ją nežinojo. Galbūt, pripažino I. Valūnas, šis pasirinkimas buvo per mažai akcentuojamas. Nors galimybė įrengti mažuosius nuotekų valymo įrenginius yra, praktikoje, APVA vyriausiojo patarėjo Kastyčio Tumino įsitikinimu, gali pritrūkti projektų organizatorių pastangų ir konkrečių sprendimų. Dar 2014 metais APVA iniciatyva buvo parengtos Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros alternatyvų schemos, kurios buvo patvirtintos kaip priedas prie Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros planų rengimo taisyklių. „Alternatyvų schemose numatyta, kad nedidelėje gyvenvietėje ar miestelyje būtų išanalizuota galimybė įrengti grupinę nuotekų tvarkymo sistemą. Teorinėje alternatyvoje nėra prasminga apibrėžti, kiek viešųjų vandens tiekimo ar nuotekų tvarkymo teritorijų plano rengėjai turi išnagrinėti. Vis dėlto nuspręsta, kad plėtros plano rengėjai, atsižvelgdami į konkrečią vietovę, privalo išanalizuoti galimybes toje vietovėje įrengti

atskiras viešojo vandens tiekimo ar nuotekų tvarkymo teritorijas ir atitinkamai toms teritorijoms vandens padavimo ar nuotekų valymo įrenginius. Priminsiu, kad vadovaujantis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymu į savivaldybės viešojo geriamojo vandens tiekimo teritoriją įtraukiama teritorija, kurioje geriamuoju vandeniu aprūpinama ne mažiau kaip 50 asmenų“, – aiškino K. Tuminas. Kone prieš metus Seime diskutuota, ar nereikėtų daugiau dėmesio skirti būtent individualiųjų, grupinių ir mažų valyklų įrengimui nedideliuose miesteliuose. Paaiškėjo, kad sudėtinga įvertinti tokių valymo įrenginių schemas ir jų socialinę, ekonominę naudą, nes skiriasi vartotojų lūkesčiai, neišspręsti įrenginių standartizavimo klausimai ir jų kontrolės sistema. „Kas nors juk turės prisiimti atsakomybę, kad mažieji nuotekų valymo įrenginiai atitiktų nuotekų valymo standartą ir būtų tinkamai eksplo atuojami. Kai kurie klausimai Lietuvoje dar nėra išspręsti, tačiau atskirų vartotojų grupės nuotekų tvarkymo alternatyva buvo išryškinta tam, kad visų pirma būtų išsiaiškinta, ar konkrečioje vietovėje įrengti mažųjų nuotekų valymo įrenginių grupę apskritai įmanoma. Jų negalima

sugrupuoti bet kaip, pirmiausia turi būti įvertintos aplinkosaugos ir inžinerinės galimybės“, – aiškino APVA vyriausiasis patarėjas.

Kokybei užtikrinti – europinė praktika Nuotekų valymo įrenginiai priskiriami statybos produktams, o jų tiekimas į rinką reguliuojamas visoje ES galiojančiais teisės aktais. AM Vandenų departamento Vandenų politikos skyriaus vedėjas I. Valūnas paaiškino, kad visi ES rinkai tiekiami mažieji (skirti iki 50 sąlyginių gyventojų) nuotekų valymo įrenginiai turi būti išbandyti pagal visoje ES galiojantį standartą LST EN 125663:2005+A2:2013 „Mažieji (iki 50 SGS) nuotekų valymo įrenginiai. Surenkamosios ir/arba staty bvietėje surenkamos buitinių nuotekų valyklos“. Bandymus atlieka ir tai patvirtinančius dokumentus valymo įrenginių gamintojams išduoda notifikuotos laboratorijos, kurios veikia praktiškai visose ES šalyse, o išduoti dokumentai galioja visoje ES. Lietuvoje taip pat yra notifikuota laboratorija, priklausanti valstybės įmonei Statybos produkcijos sertifikavimo centrui. Nuotekų valymo įrenginių gamintojai, norėdami tiekti į rinką savo gaminamus įrenginius, privalo atlikti bandymus,

testavimus ir yra atsakingi už tai, kad jų išrašomose deklaracijose būtų įrašytos teisingos ir notifikuotos laboratorijos išduotais dokumentais patvirtintos jų gaminamų nuotekų valymo įrenginių techninės bei eksploatacinės charakteristikos. „Nuotekų valymo įrenginių sertifikavimo sistema yra sukurta ir veikia. Aktualesnė problema yra šių įrenginių tiekimo į rinką priežiūros, kontrolės klausimas. Už tinkamą nuotekų valymo įrenginių eksploataciją, vadovaujantis Lietuvos teisės aktais, atsakingas jų savininkas ar valdytojas. Todėl jeigu savivaldybės ir vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo įmonės tam tikrose gyvenamosiose vietovėse suplanuos ir įrengs atskirąsias arba grupines nuotekų tvarkymo sistemas, už jų eksploataciją bus atsakingos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įmonės. Tai reiškia, kad šių nuotekų tvarkymo įrenginių eksploatacijos sąnaudos būtų įskaičiuotos į paslaugų tarifą. Kokią įtaką šios sąnaudos turėtų paslaugų tarifui, būtina įvertinti dar planavimo stadijoje. Nuotekoms tvarkyti skirtos infrastruktūros (vamzdynai, siurblinės, miestų nuotekų valymo įrenginiai, o šiuo atveju jei būtų įdiegta ir mažųjų nuotekų valymo įrenginių), sukurtos už ES lėšas, amortizacinės sąnaudos neįtraukiamos į

145

vandentvarka

gyventojų ir įmonių mokamus paslaugų tarifus. Todėl būtent vertinant alternatyvas privalu atsakyti į klausimą, taip pat skaičiavimais pagrįsti, kuris techninis sprendimas pareikalaus mažesnių investicijų, turės menkesnę įtaką paslaugų tarifui, užtikrins reikiamą aplinkos apsaugos lygį. Tik tuomet toks techninis sprendimas turėtų būti įgyvendintas“, – aiškino I. Valūnas.

Tikimasi atidesnio lėšų planavimo Šiuo metu baigiasi laikas savivaldybėms teikti projektinius siūlymus. Pagrindinė K. Tumino įžvelgiama problema – savivaldybės ruošiasi pateikti tokius projektinius siūlymus, kuriuose nepasiekiami atskiram regionui AM nustatyti rodikliai – beveik pusė regionų nepasiektų prijungiamų prie vandens tinklų vartotojų skaičiaus ir neketina rekonstruoti vandens tiekimo bei nuotekų tinklų.

„Nors tinkamų finansuoti veiklų sąrašas išplėstas, o finansavimų sąlygų aprašo reikalavimai leidžia svarstyti įvairias alternatyvas, galimybė finansuoti grupines nuotekų valyklų schemas yra daugiau teorinė. Finansų ministerija yra patvirtinusi investicinių projektų sąnaudų naudos analizės metodiką, pagal kurią turi būti patikrinama, kuri iš analizuojamųjų centralizuotos vandens tiekimo ir nuotekų sistemos alternatyvų yra naudingesnė vartotojui. Tačiau tam turi būti atlikta kruopšti paslaugų paklausos analizė, – komentavo pašnekovas. – Finansavimo iš ES paramos lėšų prioritetas yra 200–2000 gyventojų turinčių gyvenviečių vandentvarkos infrastruktūros sutvarkymas. Buvusiose kolūkių gyvenvietėse vandentvarkos ūkis nugyventas. Jį perėmusios licencijuotos vandens tiekimo įmonės turėtų ieškoti būdų, kaip sutvarkyti tas sistemas kuo racionaliau investuojant. AM prioritetas – ekonomiškai naudingiausių projektų įgyvendinimas. Savivaldybės vis dar suinteresuotos orientuotis į vandentvarkos infrastruktūros plėtrą.“

K. Tumino įsitikinimu, šiuo metu neaišku ne tik tai, kokių alternatyvų pateiks inžinieriai ir konsultantai, bet ir tai, kaip jas įvertins regionų plėtros tarybų vertintojai. „Labiausiai nerimą kelia situacija, kad gali būti skirtingai interpretuojamas alternatyvų ir prielaidų pagrįstumas, o paraiškas APVA privalu pateikti jau įvykdžius viešuosius pirkimus. Nes jeigu mūsų specialistai suabejos, ar pateikto investicinio projekto prielaidos pagrįstos, ir projektas bus įvertintas kaip neefektyvus, paraiška bus grąžinta kaip netinkama finansuoti, gali tekti iš naujo rengti projektinius siūlymus ir juos vertinti“, – komentavo APVA specialistas. Šiuo metu kaip tik baigiami rengti paaiškinimai dėl vienodo prielaidų pagrįstumo ir efektyvumo interpretavimo. Naujuoju ES paramos laikotarpiu investicijos nuotekų surinkimo ir valymo įrenginiams, tinklų renovacijai ar plėtrai, naujų gyventojų prijungimui negalės viršyti 4 tūkst. eurų vienam gyventojui.

Innovative. Global. Future-oriented. Experience environmental technologies.

May 30–June 3, 2016

World‘s Leading Trade Fair for Water, Sewage, Waste and Raw Materials Management Discover the potential of future-oriented strategies, products and services. Come along to the world’s leading trade fair for environmental technologies and experience exciting live demonstrations for yourself—of complex processes and applications, machinery, systems and vehicles. Future-proof technology, up-close and practical. Welcome to IFAT 2016!

IFAT worldwide—Visit the IFAT fairs around the globe: May 5–7, 2016 www.ie-expo.com

September 28–30, 2016 www.ifat-india.com

Spring 2017 www.ifat-eurasia.com

September 2017 www.ifat-africa.com

Vokietijos ir Baltijos šaliu˛ prekybos ru-mai | Vilnius Tel. +370 5 264 7377 | muenchen.lt@ahk-balt.org | www.ahk-balt.org

Užs.

Rekonstruota Birštono vila stovės ant tvirtų pamatų

Naujam gyvenimui prikeltos Birštono Baltosios vilos veidas džiugina ne tik miestelėnus ir kurorto svečius. Neabejojama, kad ši rekonstrukcija duos toną ir kitiems renovacijos laukiantiems miestelio statiniams. Darbus įgyvendinę specialistai pripažįsta – čia sudėtingų rebusų nestigo.

Statyba ir remontas

Suteikė simetrinio tvarkingumo Projekto generalinio rangovo, bendrovės „Vilungė“, direktorius Algimantas Visockis pasakojo, kad į kultūros paveldo objekto – Birštono Vytauto parko su biuvete – komplekso teritoriją patenkantis pastatas buvo fiziškai susidėvėjęs. Įmonei teko užduotis šį B. Sruogos gatvėje esantį „Tulpės“ sanatorijos korpusą rekonstruoti, pritaikant jį viešbučio paskirčiai. „Pagal projektą pastatą reikėjo kiek išplėsti, sukurti vieningesnį jo planą, išnaudoti ištrauktas laiptines ir suformuoti L formos tūrį su tradicine dvišlaite stogo kompozicija“, – esminius planavimo akcentus įvardijo A. Visockis. Simetrinio tvarkingumo pastatui suteikė tūrinių stoglangių, kaip fasado kompozicinių linijų struktūros, komponavimas. Panaudoti fasado dekoro elementai – langinės, įvairūs langų komponentai, leido suformuoti lengvesnius daugiau stiklo skaidrumo turinčius fasadus.

Sudėtingi požeminiai darbai Pastato tūrinis vaizdas po rekonstrukcijos ženkliai pakito. Įgyvendinant projektą, įrengtas ir naujas sudėtingų medinių konstrukcijų stogas – tai leido maksimaliai išnaudoti pastato erdves, pritaikant jas gyvenamajai paskirčiai.

Simetriniam dvišlaičiam stogui pasirinkta senesniems sanatorijos ir Birštono pastatams būdinga cinko skardos danga, tad objektas darniai įsiliejo į bendrą miestelio statinių panoramą. Įmonės vadovas pripažino, kad vienu sudėtingiausių projekto įgyvendinimo etapų tapo pamatų tvirtinimo ir įrengimo darbai. Kadangi stigo patikimų duomenų apie pastato pamatų būklę, pado plotį ir įgilinimo lygį, teko atkasti nemažai šurfų ir pagal gautus rezultatus sutvirtinti esamo statinio pamatus, vietomis juos atitinkamai pagilinti, įrengti pamatų pavedimus ir išplatinti pado plotą išbetonuojant monolitines aprišimo sijas.

Darbas nepertraukiamu režimu Šiai vietai būdingas aukštas gruntinis vanduo, tad naujai pastato daliai buvo suprojektuoti gręžtiniai pamatai, kurie buvo įrengti taikant nepertraukiamo gręžimo ir betonavimo (CFA) technologiją, taip pat armuojami erdviniais armatūros strypais. Bendrovės „Vilungė“ vadovas A. Visockis pasakojo, kad įrengiant pamatus pagal CFA polių technologiją pirmiausia gruntą iki reikiamo gylio teko gręžti spiraliniu tuščiaviduriu grąžtu. Jis ardomą gruntą spirale kėlė aukštyn.

„Pasiekus reikiamą gylį, pro centrinę grąžto kiaurymę keliant jį į viršų dideliu slėgiu buvo injakuojamas labai slankus betonas, o užbetonavus buvo sukišti armatūriniai karkasai“, – sudėtingą technologiją iliustravo pašnekovas. Darbus itin sunkino vietomis didelio slėgio aukštas gruntinis vanduo – šios aplinkybės bendrovės „Vilungė“ specialistus įpareigojo dirbti sparčiai ir nepertraukiamu režimu.

Sužibo ryškiu akcentu Konstruktyvinės dalies renovacija turėjo užtikrinti, kad skersinės ir išilginės mūro sienos su surenkamosiomis gelžbetonio perdangomis bei monolitiniais ruožais sudarytų horizontalias diafragmas ir visas vertikalias laikomąsias konstrukcijas sujungtų į vientisą erdvinę sistemą, o vertikalios di afragmos atlaikytų vėjo apkrovas. Pastato išorės apdailai buvo naudojamos patvarios, kokybiškos medžiagos. Fasadai papildomai apšiltinti ir padengti dekoratyviniu struktūriniu tinku, kurio balta spalva išryškina statinį vaizdingoje miestelio parko teritorijoje. „Vilungės“ vadovas A. Visockis pripažino, kad rekonstrukcijos metu teko keisti ir kai kuriuos projektinius sprendimus – tai lėmė ir geografinė pastato vieta, ir siekis harmoningai jį įkomponuoti į kurortinio miestelio statinių ansamblį.

147

Užs.

Kaip išvengti įvežtinio polistireninio putplasčio spąstų Statant naujus pastatus ar modernizuojant senus akcentuojama, kad svarbu kokybiškai atlikti darbus ir naudoti sertifikuotas, aukštos kokybės medžiagas. Tačiau pasitaiko atvejų, kai statybininkams parduodama importuojama produkcija neatitinka dokumentuose nurodomų charakteristikų – jos būna gerokai prastesnės.

Česlovas Ignatavičius Polistireninio putplasčio asociacijos prezidentas olistireninio putplasčio asociacijos prezidentas dr. Česlovas Ignatavičius tvirtino, kad dar nepasitaikė, jog Lietuvoje pagamintas polistireninis putplastis neatitiktų kokybės reikalavimų. Tačiau to negalima pasakyti apie importuojamą, dažniausiai iš kaimyninės Lenkijos atvežamą termoizoliacinę medžiagą. „Yra buvę, kai statybose panaudojus prastos kokybės polistireninį putplastį stipresnis vėjas tiesiog atplėšė nuo pastato visą termoizoliacinį sluoksnį. Asociacija yra atlikusi iš užsienio atvežto polistireninio putplasčio bandymą – jis parodė, kad medžiaga neatitiko nurodomų charakteristikų. Atliksime dar keletą bandymų ir kelsime klausimą, kodėl mūsų šalyje leidžiama naudoti prastus gaminius ir termoizoliuoti pastatus netinkamu tokiems darbams polistireniniu putplasčiu“, – teigė Č. Ignatavičius. Dažniausiai pasitaikantis nesąžiningumo pavyzdys – importuojamo polistireninio putplasčio dokumentuose nurodomas kitoks gaminio indeksas, negu yra iš tiesų. Pavyzdžiui, parduodamas neva EPS 80 polistireninis putplastis, nors iš tikrųjų pagal charakteristikas yra tik EPS 60 ar dar mažesnio indekso. „Radome vieną objektą, kurį statant naudotas lenkiškas polistireninis putplastis. Atlikti medžiagos tyrimai parodė, kad charakteristikos yra per pusę prastesnės, negu oficialiai deklaruojama. Mūsų kontroliuojančios institucijos galėtų imtis efektyvesnių veiksmų, kad būtų pažabota tokia nesąžininga konkurencija“, – kalbėjo Č. Ignatavičius.

148 2016 Nr. 2

Lietuvos polistireninio putplasčio gamintojų produkcija yra labai griežtai reglamentuojama, o jos kokybė reikliai tikrinama. Vis dėlto rinkoje esama pigaus iš kitų šalių importuoto polistireninio putplasčio, kurio charakteristikos neatitinka nurodomų deklaracijose. Polistireninio putplasčio asociacijos vadovas teigė inicijuosiąs veiksmus apsaugoti rinką nuo nekokybiškų medžiagų, o vietos gamintojus – nuo nesąžiningos konkurencijos. „Suprantama, mūsų statybininkai nujaučia tokius atvejus. Tačiau perkant medžiagas jiems pateikiami klaidinantys dokumentai, esą produktai atitinka keliamus reikalavimus. Vienintelis būdas išvengti nesklandumų – rinktis Lietuvoje pagamintas medžiagas“, – sakė Č. Ignatavičius. Importuojamo polistireninio putplasčio dokumentuose dažniausiai nurodoma, kad jam buvo taikyta trečioji kokybės patikros sistema. Tai reiškia, kad gaminio charakteristikos notifikuotoje laboratorijoje buvo deklaruotos vieną kartą, kai jis buvo pradėtas gaminti. Išleidžiant naujas produkto partijas kokybės parametrai nebetikrinami. Todėl medžiaga gali būti pagaminta nesilaikant technologinių reikalavimų, o jos charakteristikos – tik nežymia dalimi atitikti nurodomas oficialiai. Anot Č. Ignatavičiaus, mūsų statybos įmonės neturi galimybių patikrinti, ar perkama produkcija iš tikrųjų yra tokia, kokia yra nurodoma dokumentuose. Žinoma, indikatorius gali būti kaina, kuri yra gerokai mažesnė už Lietuvoje pagaminto polistireninio putplasčio, netgi kiek mažesnių techninių parametrų. „Statybininkai irgi neturėtų išvengti atsakomybės, jeigu naudoja netinkamą importuotą polis-

tireninį putplastį. Tokie veiksmai lemia broką statybose, negaunamas rezultatas, kuris būna numatytas rengiant projektus, apgaunami gyventojai. Statybų kompanijos, atliekančios senų daugiabučių modernizavimo darbus, bus tikrinamos, ar naudoja tinkamas medžiagas, ar jos atitinka deklaruojamas charakteristikas“, – sakė Č. Ignatavičius. Polistireninio putplasčio asociacija jau yra įspėjusi Marijampolės ir Alytaus apskrities gyventojus apie pasitaikančius nesąžiningos konkurencijos atvejus, kai kurios projektavimo ir statybos bendrovės įbruka netinkamą iš užsienio atvežtą polistireninį putplastį. Tokios įmonės taip elgiasi siekdamos atpiginti savo paslaugas ir trūks plyš laimėti rangos konkursus, o už jų avantiūrizmą gali tekti sumokėti gyventojams. Č. Ignatavičius patikino, kad polistireninis putplastis – gera ir laiko patikrinta šiltinamoji medžiaga, labai populiari daugelyje Europos valstybių. Nors Lietuvos statybinių medžiagų pramonė sugeba visiškai patenkinti mūsų šalies poreikius ir užtikrinti aukštą produkcijos kokybę, importuojamos medžiagos randa nišą dėl siūlomos mažesnės kainos, už kurios dažniausiai slypi ir prastesnė kokybė. Polistireninis putplastis naudojamas pamatams, sienoms, stogams šiltinti. Atitinkamai skiriasi ir tokių gaminių charakteristikos, kurių svarbiausios – atsparumas gniuždymui lenkimui ir skersiniam tempimui (atplėšimui). Pagal šias charakteristikas suteikiamas gaminio indeksas, nuo EPS 50 iki EPS 200. Lietuvoje specialiomis statybos taisyklėmis nustatyta, kad sienoms šiltinti turi būti naudojamas EPS 70.

Kuo didesnis EPS indeksas, tuo ta medžiaga brangesnė, nes ją sudėtingiau pagaminti. Kai kurie nesąžiningi projektuotojai ir rangovai čia mato galimybę pasipelnyti gyventojų sąskaita. Todėl pasitaiko, kad šiltinimui naudojamos ne Lietuvoje gamintos EPS 60 ar net EPS 50 plokštės. Taip nesilaikoma statybos taisyklių. Jei pastatai šiltinami naudojant žemesnio nei EPS 70 indekso gaminius, statybų taisyklėse numatytos garantijos dėl ilgaamžiškumo netenka prasmės. Kitaip tariant, toks putplastis gali deformuotis, ir tai bus matyti fasade: jis išsikraipys, dėl to padidės neigiamas aplinkos poveikis fasadui, ir šį galiausiai teks perdaryti.

„Todėl gyventojai turi būti atidūs ir tiesiai iš rangovo ar namą administruojančios bendrovės reikalauti informacijos, koks yra šiltinimui naudojamo polistireninio putplasčio indeksas. Geriausia tai daryti tuomet, kai dar rengiamas modernizavimo projektas, tačiau nevėlu ir tada, kai atliekami darbai. Kilus įtarimams, padėti galėtų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos specialistai. Jei darbai jau baigti, irgi verta reikalauti informacijos, kad galima būtų pateikti pretenzijas išaiškėjus, jog panaudota netinkama medžiaga“, – paaiškino Polistireninio putplasčio asociacijos vadovas Č. Ignatavičius.

Polistireninio putplasčio asociacija prašo informuoti apie nesąžiningumo ir apgaudinėjimo atvejus. Pranešti galima el. paštu info@epsa.lt arba siųsti laiškus adresu: Polistireninio putplasčio asociacija, A. Goštauto g. 8-224, LT-01108 Vilnius.

149

Statyba ir architektūra Leidiniai kviečia skaityti, žiūrėti, reaguoti ir bendrauti.

Prenumeratoriams siūlome išskirtinius ir itin kokybiškus produktus: Visiškai atnaujintas, iki 150 puslapių išaugęs žurnalas. Kas antrą mėnesį spausdinamame leidinyje bus pateikiamos svarbiausių statybų sektoriaus įvykių analizės, naujų projektų ir objektų pristatymai, rengiami interviu su įtakingais statybų sektoriaus dalyviais ir kita išskirtinė informacija.

Kartu su žurnalu „Statyba ir architektūra“ Jus pasieks ir leidinys „Statyba ir architektūra visiems“, pateikiantis aktualią informaciją apie individualiųjų namų statybą, įrengimą bei priežiūrą.

Prenumeratos kainos: 22,50 euro už spausdintą žurnalo versiją ir/arba 15 eurų už elektroninę žurnalo versiją. Naujieji „Statybos ir architektūros“ leidinio prenumeratoriai turės unikalią galimybę ne tik sekti naujienas, bet ir dalytis jomis, įsitraukti į pokalbius su bendraminčiais ar profesionalais. Kviečiame prenumeruoti „Statybą ir architektūrą“ 2016 metams ir savo akimis pamatyti, kaip keičiasi aplinka Lietuvoje ir pasaulyje. „Statybos ir architektūros“ leidėjų komanda

150 2016 Nr. 2

Visa informacija tel. + 370 5 210 1656, mob. +370 687 54 223 arba el. p. prenumerata@sa.lt

152 2016 Nr. 2

3 metų garantija visiems profesionalams skirtiems mėlyniesiems elektriniams įrankiams. 2 metų techninė priežiūra "Akku Premium Service" visiems profesionalams skirtiems mėlyniesiems Bosch ličio jonų akumuliatoriams ir krovikliams. Registracija per 4 savaites nuo pirkimo datos internet o puslapyje www.bosch-professional.com/warranty

2 metų techninė priežiūra "Akku Premium Service" visiems profesionalams skirtiems mėlyniesiemsBosch ličio jonų akumuliatoriams ir krovikliams. Registracija per 4 savaites nuo pirkimodatos internet o puslapyje www.bosch-professional.com/warranty

VILNIAUS MIESTO SAVIVALDYBĖ. Arch.: A. Paslaitis, G. Paslaitis, T. Balčiūnas TRYS BURĖS. Arch. L. Merkinas VILNIAUS MIESTO PROKURATŪRA. Arch. K. Lupeikis VILNIAUS UNIVERSITETO BIBLIOTEKA. Arch. R. Palekas LR SEIMO CENTRINIAI RŪMAI. Arch.: V. Nasvytis, A. Burba AB „SENUKAI“ ADMINISTRACINIS PASTATAS KAUNE. Arch. G. Natkevičius