Statyba ir architektūra (2016/6) by SA.lt (Statyba ir architektūra)

2016 / 2017 (6)

Statybų sektoriaus skaitmeninimui įjungtas laikmatis BIM praktika: projektuotojai lenkia įstatymų kūrėjus Nelegali programinė įranga: kaltas mentalitetas?

STATYBA IR ARCHITEKTŪRA

apdovanojimai kartais motyvuoja labiau Architektūros konkursai: nuostata dėl nuostatų dar nenustatyta Kęstutis Navickas: savireguliacijos mechanizmai – efektyviausi

Kaina 4,00 Eur

Audrius Ambrasas: negauti

redakcijos skiltis Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Perkūnkiemio g. 5 LT-12106 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Tel. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt www.sa.lt

Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos tarybos narys; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų Ekspertų komisijos narys; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; prof. dr. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; doc. dr. Liutauras Nekrošius, VGTU Architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė. „Statyba ir architektūra“ yra Lietuvos statybininkų asociacijos, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos ir Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų narys. UAB „Statyba ir architektūra“ bendradarbiauja su VšĮ Statybos ir architektūros fondu. Bendrovės l. e. p. direktorius Darius Babickas Redaktorė Rusnė Marčėnaitė Korespondentės Lina Bieliauskaitė, Kristina Buidovaitė Portalo www.sa.lt administratorius Artūras Aleksiejūnas Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Edita Namajūnienė Fotografijos UAB „Baltijos fotografijos linija“ Reklamos skyrius Liudmila Michalkevičienė Tel. +370 5 246 1518 Prenumeratos ir platinimo skyrius Tel. +370 5 249 6302

© „Statyba ir architektūra“, 2017 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą. Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako. Spausdino UAB „Indigo Print“ Tiražas 4200 egz. Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m. ISSN 0131-9183 Mūsų viršelyje – Mieso van der Rohe konkursui pristatyta „Vila kopose“ (studija „Archispektras“, arch. Aidas Kalinauskas, Vaidas Tamošiūnas). Juozo Kamensko nuotr.

Skaitmeninė statyba. Kai kurie sektoriaus atstovai juokaudami sako, kad šalies statybininkų asociacijos vadovai gyvena tik tuo ir tiki, kad statybų skaitmeninimu galima išspręsti visas problemas. Tiesos čia, žinoma, yra. Statybininkų asociacijai ir viešajai įstaigai „Skaitmeninė statyba“ vadovaujantis Dalius Gedvilas dažnai pabrėžia, kad suskaitmeninus su statybomis susijusias procedūras būtų galima išvengti daug nesusipratimų, o svarbiausia – sektorius taptų skaidrus, be užkulisių žaidimų, viešųjų pirkimų pažeidimų ir pan. Šiame žurnalo numeryje pamėginome pasiaiškinti, kodėl gi iki šiol neįgyvendintos tos rožinės svajonės. Priežasčių yra įvairių. Lygiai taip pat įvairiai jas regi skirtingų sričių atstovai. Skaitmeninimo iniciatoriai meta akmenį į valdžios daržą, neva šiai nerūpi tokie svarbūs dalykai, norima dirbti kaip iki šiol, nesilygiuoti į pažangias užsienio valstybes. Viešojo sektoriaus atstovai atkerta, kad skaitmeninimo procesas vyksta ir kai kuriais aspektais Lietuva yra tarp pažangiausių Europos Sąjungos šalių. O jeigu norima ko nors daugiau ir įmantriau – durys atveriamos privačiam kapitalui. Privačios įmonės pagal savus poreikius galėtų kurti sistemas, išlaikyti serverius, kuriuose įkeltas milžiniškas informacijos kiekis. Visa tai kainuoja nemažus pinigus. Vis dėlto valstybės institucijos jau kuria statybų skaitmeninimo strategiją ateinantiems penkeriems metams ir žada ją paremti biudžeto lėšomis. Nemažus pinigus kainuoja ir legali programinė įranga darbui su statinių informaciniu modeliavimu (BIM). Nenori jos pirkti net ir didelės, gerai žinomos įmonės. Laikomasi nuostatos, kad nematerialūs dalykai negali būti nelegalūs ir kam pirkti juos, jeigu įmanoma tiesiog naudoti nusikopijavus. Vis dėlto vis daugiau projektavimo ir statybos kompanijų pradeda dirbti BIM aplinkoje, mato čia daug galimybių, perspektyvų. Ir kartą išbandę nebenori atsisakyti. Šiame žurnalo numeryje pateikiamas ne vienas projektas, įgyvendintas naudojant BIM naujoves. Jūsų dėmesiui pristatome ne tik naująjį aplinkos ministrą Kęstutį Navicką, bet ir 2016-ųjų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą architektą Audrių Ambrasą. Iš visuomeninių judėjimų į vykdomąją valdžią atėjęs K. Navickas tvirtina suprantantis, kad viena didžiausių mūsų valstybės bėdų – dėl valdžios keitimosi kas ketverius metus vykstančios perturbacijos, sustabdančios ne tik ydingus procesus, bet ir pozityvias permainas. A. Ambrasas, pirmą kartą svarbiausiam šalies apdovanojimui nominuotas prieš keliolika metų, pasvarstė – galbūt negauti apdovanojimai kartais tampa geriausia motyvacija kurti. Užtat demotyvacija kūrėjams jis vadina pastarųjų metų architektūros konkursus. Šią temą aptarėme pristatydami architektų atliktą vertinimą, kaip buvo surengtas daugiafunkcio komplekso „k18B“ konkursas.

tema

Statybų sektoriaus skaitmeninimui įjungtas laikmatis

TURINYS 26 12

Statybos buvusiose pramonės teritorijose: kodėl būtina griežtesnė kontrolė?

forumas

BIM praktika: projektuotojai lenkia įstatymų kūrėjus

situacija

Nelegali programinė įranga: kaltas mentalitetas? 16 p. Energiškai efektyvi statyba: kiek kainuotų persigalvoti? 28 p.

interjeras

Interjero architektūra: kūrėjus išlaisvina technologijos 20 p. Istorinėje aplinkoje – modernus biuro gyvenimas 64 p. Interjero idėją padiktavo personažas 70 p.

2 2016 / 2017 (Nr. 6)

aplinka

žvilgsnis

Kęstutis Navickas: savireguliacijos mechanizmai – efektyviausi 22 p. Architektūros konkursai: nuostata dėl nuostatų dar nenustatyta 52 p.

102

pasaulis

Pasaulio architektūros festivalis: kokybės paieškos

paveldas

Kauno bernardinų vienuolynas: restauruota istorija 76 p. Tiškevičių sugrįžimas: paveldas ir verslas 88 p.

objektas

Šimtamečiame pastate – kūrybiškai interpretuota istorija

architektūra

Pastato drabužį lemia ne tik architekto sprendimai 30 p.

asmenybė

Audrius Ambrasas: negauti apdovanojimai kartais motyvuoja labiau

Winy Maasas: urbanistiniai testai ir architektūriniai eksperimentai 98 p.

naujienos

??????????? ???????????

NT rinkos įžvalgos – metinėje konferencijoje Vasario 7 dieną rengiama penktoji Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) metinė konferencija – vienas svarbiausių metų renginių nekilnojamojo turto (NT) rinkoje. Šiųmetės konferencijos akcentai – NT rinkos potencialas. Anot LNTPA direktoriaus Mindaugo Statulevičiaus, pastaraisiais metais stebėjome didelę gyvenamojo būsto ir biurų plėtrą, todėl įdomu, kokie plėtros etapai laukia dabar, kokių perspektyvų Lietuvoje mato paslaugų centrai ir koks vaidmuo apskritai tenka NT rinkai? „Kaip ir kasmet, konferencijoje daug dėmesio bus skirta praėjusių metų analizei ir ateinančių prognozėms. Rinkos ekspertai ir kitų sričių profesionalai nemažai diskutuos svarbiais klausimais, dalysis įžvalgomis. Per pastaruosius kelerius metus Lietuvos NT rinkoje fiksuojama didelė gyvenamojo būsto pasiūla, biurų banga, dabar laukiama viešbučių plėtros. Tad ir konferencijoje ketvirtą kartą bus pristatomas Lūkesčių indeksas, parodysiantis, kur šiemet kryps pagrindinės investicijos“, – sakė M. Statulevičius. Metinius rinkos rezultatus, įžvalgas ir prognozes paskelbs kompanijų „Ober-Haus“, „Inreal“ ir „Eika“ analitikai. Svečiai iš Estijos pasakos apie geruosius pavyzdžius, kaip senos statybos pastatai vėstančioje NT rinkoje transformuojami į šiuolaikinius biurų pastatus. Konferencijos partnerės advokatų kontoros „Sorainen“ specialistė Aušra Mudėnaitė pristatys pranešimą apie valstybinės žemės nuomos iššūkius, kartu su valstybės institucijų atstovais bus aptariami galimi ginčytinų situacijų sprendimo būdai. Sostinės architektai ir kūrėjai diskutuos apie būsto paskirtis, automobilių srautų valdymą ir Vilniaus bendrojo plano iššūkius.

Paprastesnė specialiųjų reikalavimų išdavimo procedūra Įsigaliojus naujos redakcijos Statybos įstatymui, statytojų laukia paprastesnė specialiųjų – architektūros, paveldosaugos, saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos – reikalavimų išdavimo tvarka. Iki šiol specialiuosius reikalavimus išduodavo trys institucijos: architektūros – savivaldybės administracija, paveldosaugos – Kultūros paveldo departamentas, saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos – Saugomos teritorijos direkcija. Nuo šiol visus juos išduos viena institucija – savivaldybės administracija. Įstatyme įtvirtinta, per kiek laiko specialieji reikalavimai turi būti išduoti ir kaip sprendžiami dėl jų išdavimo kilę ginčai. Be to, specialieji reikalavimai tampa neprivalomi. Ar jų reikia, spręs statytojas arba statinio projektuotojas. Bet kuriuo atveju, norint gauti statybos leidimą, statinio projektas turės atitikti specialiųjų reikalavimų, jeigu jie buvo išduoti, išdavimo dieną galiojusių įstatymų, kitų teisės aktų, normatyvinių statybos techninių, statinio saugos ir paskirties dokumentų reikalavimus. Ginčus dėl specialiųjų reikalavimų išdavimo nagrinės savivaldybės sudaryta speciali komisija.

4 2016 / 2017 (Nr. 6)

naujienos

Pasaulinė mugė Vonios, pastatų, energijos ir oro kondicionavimo sistemos Atsinaujinantys energijos šaltiniai

Frankfurtas prie Maino 2017 03 14 – 18

Energy

Devynios galimybės Efektyvumas, atsinaujinantys energijos šaltiniai, komfortas – mes turime sprendimą.

9 iš 356 projektų, pateiktų 2017 metų Europos architektūros konkursui Mieso van der Rohe prizui laimėti, yra sukurti Lietuvos architektų. Po viešo kvietimo teikti projektus svarstymui apdovanoti teiktinus projektus išrinko LAS taryba. Konkurse dalyvauja: Latvijos nacionalinis meno muziejus („Processoffice“: Vytautas Biekša, Rokas Kilčiauskas, Marius Kanevičius, Giedrius Špogis, Ježi Stankevič, Austė Kuliešiūtė, Miglė Nainytė, Giedrė Datenytė, Mantas Petraitis, Sandra Dumčiūtė, Povilas Marozas, Sandra Šlepikaitė, ir „Andrius Skiezgelas architecture“: Andrius Skiezgelas, Gilma Teodora Gylytė, Rasa Mizaraitė). „Rasų namai“ (Paleko ARCHstudija: Rolandas Palekas, Bartas Puzonas, Petras Išora, ir „Plazma“: Rytis Mikulionis, Gytis Vaitkevičius, Povilas Daugis). K. Dineikos sveikatingumo parkas Druskininkuose (Vilniaus architektūros studija: arch. Kęstutis Pempė, Viktoras Gricius, Aurimas Syrusas, Vytautas Lukoševičius, želdynų specialistė Dėja Želvienė, konstr. Deividas Kavoliūnas, Alfonsas Vaškevičius). Visuomenės sveikatos fakultetas, LSMU („G. Natkevičius ir partneriai“: Adomas Rimšelis, Dovilė Bukauskaitė, Rasa Diškevičiūtė, Gintautas Natkevičius). „Vila kopose“ („Archispektras“: Aidas Kalinauskas, Vaidas Tamošiūnas). Beje, šis namas Latvijos Papės gyvenvietėje yra ir mūsų viršelio herojus. „Archispektro“ autorių darbas jau įvertintas ir Aplinkos ministerijos apdovanojimuose už kūrybinius laimėjimus urbanistikos ir architektūros srityse – jis paskelbtas geriausiu gyvenamuoju pastatu. Kauniečiams architektams buvo patikėta sukurti poilsio namą aitvaravimu užsiimančiai šeimai. Vila Baltijos jūros pakrantėje, kopose, akį traukianti kone žemę siekiančiu nendriniu stogu, anot architektų, yra tradicinės pajūrio architektūros interpretacija. 175 kv. metrų ploto pastato planas – aiškus, kompaktiškas, svarbiausia jame – erdvė. Aštrios, linijinės struktūros pastatas elegantiškai susilieja su aplinka. Fasadas – lakoniškas, nendrių pilkumo. Namo konstruktyvas – klijuoto medžio rėminis karkasas. Vilos interjeras – monochromatinis, sykiu – ramus. Pro stoglangius į patalpas patenka natūrali saulės šviesa, suteikianti namo charakteriui žaismingumo, o vitrininiai langai leidžia mėgautis jūros horizontu. Konkurse taip pat dalyvauja šie Lietuvos architektų sukurti statiniai: „Quadrum“ verslo centras Vilniuje („Arches+Lund/Slaato arkitekten“), kūrybinis biuras „InTegra“ (Vilniaus architektūros studija), VGTU mokslo ir administracijos centras (S. Kuncevičiaus projektavimo firma), VDU daugiafunkcis mokslo ir studijų centras (G. Janulytės-Bernotienės studija). Europos Sąjungos, Europos Komisijos, Europos Parlamento ir architekto Lu dwigo Mieso van der Rohe fondo bendra iniciatyva 1987 metais įsteigti architektūros apdovanojimai yra prestižiškiausi Europoje moderniosios architektūros srityje. Jau šį mėnesį tarptautinė komisija atrinks 40 projektų, kurie geriausiai atspindi šiuolaikinės Europos architektūros tendencijas. Balandį komisija aplankys penkis, jos vertinimu, geriausius projektus. Apdovanojimų ceremonija, kai bus įteiktas pagrindinis ir Jaunojo architekto prizai, vyks Barselonoje gegužės pabaigoje.

www.ish.messefrankfurt.com info@lithuania.messefrankfurt.com Tel. +370 5 213 55 34

Šalis-partnerė

„Vila kopose“ (studija „Archispektras“).

tema

tatybų sektoriaus skaitmeninimui įjungtas laikmatis Penkeri metai – toks terminas, praėjusios kadencijos Vyriausybės vertinimu, turėtų būti numatytas ir pakankamas statybų sektoriaus skaitmeninimui. Šio proceso šerdis – statinio informacinio modeliavimo (ang. Building Information Modeling, BIM) diegimas, bet idėjos iniciatoriams rūpėjo apimti platesnį problemų lauką. Tad šiuo metu

Edgaro Timinsko vizual.

Darius BABICKAS, Rusnė MARČĖNAITĖ

6 2016 / 2017 (Nr. 6)

kuriamame ilgalaikiame plane dėliojamos visos efektyvų BIM naudojimą užtikrinančios priemonės.

Nacionalinė sistema – pagal užsienio praktiką

Pradžia – norminių dokumentų rengimas

Pasak Aplinkos ministerijos (AM) Statybos ir būsto departamento Statybos sektoriaus pažangos ir statybos produktų politikos skyriaus vedėjo Dainiaus Čergelio, naujos kadencijos politinė AM vadovybė pozityviai vertina statybų sektoriaus skai tmeninimo idėjas ir ieškos galimybių įgyvendinti su jomis susijusias priemones. Tiesa, pabrėžiama, kad idėjos ir priemonės gali būti įgyvendinamos tik aktyviai prisidedant ir dalyvaujant statybų sektoriaus verslo bei akademinei bendruomenei. Pirminį priemonių, reikalingų statybų sektoriaus skaitmeninimui, poreikį sudėliojo praėjusios kadencijos aplinkos ministro įsakymu sudaryta darbo grupė. Dirbo būrys įvairių sričių specialistų, buvo atlikta ir speciali studija, kurioje išanalizuoti statinio gyvavimo ciklo procesai Lietuvoje, statybų sektoriaus skaitmeninimo srityje pirmaujančių valstybių praktika. Šios studijos pagrindu parengti siūlymai dėl esminių priemonių, kurias reikėtų įgyvendinti Lietuvoje. Techninius sprendimus detalizuoti siūloma vėliau, atlikus papildomas analizes. „Suprantama, mechaniškai perkelti kitų valstybių patirtis į Lietuvos praktiką neišeina. Tiesa, nors šiandien Europos Sąjungos (ES) valstybės narės diegia savo nacionalines priemones ir tikisi tam tikro konkurencinio pranašumo, tikėtina, kad ilgainiui ES reikės ieškoti ir bendrų priemonių, nes nacionalinių naudojimas, matyt, kurs kliūtis prekių ir paslaugų judėjimui“, – komentavo D. Čergelis.

Užsienio valstybių praktika rodo, kad viena esminių užduočių skaitmeninant statybų sektorių turėtų būti BIM norminių dokumentų komplekso, tai yra standartų, metodikų, rekomendacijų ir pan., sukūrimas. Kaip tik normatyvinė bazė yra vienas esminių dalykų planuojant BIM sistemos diegimą nacionaliniu mastu. Kitas labai svarbus etapas – nacionalinio statybos informacijos klasifikatoriaus sukūrimas. „Tam, kad būtų įvesta bendra sistema ir tvarka, reikia, kad medžiagas, procesus, statinius visi klasifikuotų ir koduotų pagal vieningą klasifikatorių. Statybos informacijos klasifikavimas ir kodavimas – tai vieninga kalba, būtina, kad visi statinio gyvavimo ciklo proceso dalyviai keistųsi tiksliais duomenimis visuose statinio gyvavimo ciklo procesuose. Statybos informacijos klasifikavimas ir kodavimas užtikrina, kad visuose statinio gyvavimo ciklo etapuose būtų naudojamos vienodos komponentų klasės ir kodai, kad duomenų mainų ir jų perdavimo metu komponentų klasės bei kodai išliktų stabilūs, vienodai interpretuojami ir nedubliuojami. Svarbu, kad vienodai būtų suprantamas kiekvienas procesas, kad būtų aiškios medžiagų eksploatacinės ypatybės, matavimo vienetai ir dar – kad dėl visa to procesus būtų galima kuo plačiau automatizuoti“, – aiškino AM Statybos sektoriaus pažangos ir statybos produktų politikos skyriaus vedėjas.

Mechaniškai perkelti kitų valstybių patirtis į Lietuvos praktiką neišeina. Šiandien Europos Sąjungos valstybės narės diegia savo nacionalines priemones ir tikisi tam tikro konkurencinio pranašumo. / Dainius ČERGELIS /

tema

Naujoji Vyriausybė turi dideles galimybes padaryti žymų pokytį teisinėje statybų sektoriaus aplinkoje, suteikdama galimybę statybos dokumentus tvarkyti ne popieriuje, o skaitmeniniame formate. / Dalius GEDVILAS /

koordinuoti, realizuoti ir padėti tiems, kurie tos specializacijos neturės, bet tuose procesuose turės neišvengiamai dalyvauti“, – komentavo D. Čergelis. Greta šių pagrindinių su statinio informaciniu modeliavimu susijusių darbų, pasak AM atstovo, turėtų atsirasti vietos ir įrankiams, kurie būtini norint visa apimtimi naudotis BIM teikiamomis galimybėmis ir efektyviai valdyti savo turtą. Pavyzdys – informacinė sistema, užtikrinanti centralizuotą erdvinių topografijos ir inžinerinės infrastruktūros duomenų teikimą, priėmimą, gavimą, tikrinimą bei tvarkymą.

sumas sudaro kiekvienas procentas. Tad kuo efektyviau tuos pinigus galima panaudoti, tuo didesnė nauda valstybei“, – sakė D. Čergelis. Rinkoje jau girdėti nuogąstavimų dėl to, kad mažosios įmonės nepajėgs konkuruoti su stambiosiomis, jau išbandžiusiomis BIM privalumus. „Tai ypač jautrus dalykas, – pripažino D. Čergelis. – Tačiau jau ir dabar tam tikra dalis mažųjų rinkos žaidėjų mato statinio informacinio modeliavimo programinės įrangos diegimą kaip neišvengiamybę. Norint būti konkurencingam užsienio, ypač Skandinavijos, rinkose, kitų variantų tiesiog nėra.“

Pasirengimas permainoms nėra greitas

Sustiprintų pasitikėjimą statybininkais

Tiems, kurie stebisi statinio informacinio modeliavimo diegimui Lietuvoje numatytu terminu, D. Čergelis pateikia britų, kurie yra šio proceso Europoje lyderiai, pavyzdį. Jungtinėje Karalystėje intensyvios diskusijos apie statinio informacinį modeliavimą prasidėjo 2010 metais, kai pačiame ekonominės krizės įkarštyje buvo ieškoma sprendimų, kaip statybų sektorių padaryti efektyvesnį, technologiškai pažangesnį, o 2011 metais buvo suformuotas reikiamų veiksmų planas. „Po to jie penkerius metus intensyviai dirbo, kad dabar galėtų reikalauti naudoti statinio informacinį modeliavimą vykdant tam tikros vertės viešojo sektoriaus statinių statybos projektus: pasirengė tuos pačius normatyvinius dokumentus, klasifikatorių, apmokė savo statybų sektorių tiek, kiek tai buvo įmanoma. Nuo 2016 metų balandžio Jungtinė Karalystė buvo viena iš nedaugelio ES valstybių, nustačiusių, kad viešasis sektorius negali įgyvendinti didesnių projektų be tam tikrus reikalavimus atitinkančio BIM taikymo. BIM diegimas – tikrai ilgas procesas, nes tai yra fundamentalus pokytis statybose“, – pabrėžė D. Čergelis.

Septyniolika statybų sektoriaus asocijuotų struktūrų jau pasirašė bendrą susitarimą ir siūlymus naujajai valdančiajai daugumai Seime ir naujajai Vyriausybei dėl statybų industrijos Lietuvoje skaitmeninimo, tam reikiamų teisės aktų priėmimo. „Naujoji Vyriausybė gali padaryt žymų pokytį teisinėje statybų sektoriaus aplinkoje, suteikdama galimybę statybos dokumentus tvarkyti ne popieriuje, o skaitmeniniame formate. Statybų sektorius jau dabar turi galimybę dirbti skaidriai, nesibylinėdamas teismuose. Skaitmeninimas padės to išvengti“, – įsitikinęs Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Dalius Gedvilas. Anot jo, statistika rodo, kad Lietuva per pastaruosius dešimt metų yra lyderė Europoje pagal bylinėjimąsi statybų procese. VGTU specialistai yra atlikę studiją ir išanalizavę, dėl ko šiuo laikotarpiu bylinėjosi mūsų šalies statybos įmonės, kokių instancijų teismus pasiekdavo bylos ir pan. „Jeigu sergantis žmogus ateina pas gydytoją, jam nustatoma diagnozė. Tai padarius skiriamas gydymas. Statybų sektoriaus ligos di agnozė nustatyta. O vienas pagrindinių dalykų gydant ligą – paspartinti skaitmeninimo procesą: įteisinti brėžinių 3D formatą, ekonomiškai naudingiausius kriterijus konkursuose, apibrėžti pastato gyvavimo ciklą ir kitus būtinus dalykus. Naujajai valdžiai reikia parodyti politinę valią ir žengti tvirtus žingsnius skaitmeninimo link“, – kalbėjo D. Gedvilas. Valstybės įsipareigojimai čia itin svarbūs – verslui bandant plėtoti šią naujovę be jos paramos, atsiras grandinė sisteminių klaidų. O tai dar labiau kels nepasitikėjimą statybininkais. „Kai lietuvių paklausiama nuomonės apie statybininkus, ji dažniausiai būna neigiama. Tačiau uždavus tą patį klausimą švedams ar norvegams,

Lavintis teks visam sektoriui Taupomos viešojo sektoriaus lėšos Skaitmeninei statybai turės ruoštis visas sektorius: statinio informacinis modeliavimas turėtų tapti viena būtinų disciplinų visiems statybines specialybes pasirinkusiems studentams. „Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU) jau kelintus metus savo iniciatyva statinio informacinį modeliavimą siūlo kaip atskirą studijų specializaciją magistrantams. Tačiau reikia platesnio diegimo, kad šiuos specialistus ruoštų daugiau aukštųjų mokyklų. Jie turi gebėti tuos statinio informacinio modeliavimo procesus

8 2016 / 2017 (Nr. 6)

BIM diegimas neišvengiamas norint efektyviau naudoti ir projektavimo, ir statybos išteklius bei lėšas. Ir šiuo atveju, kaip rodo Jungtinės Karalystės ir Skandinavijos valstybių pavyzdys, išlošia pirmiausia valstybė. „Daugiau kaip 50 proc. visų materialinių investicijų kalbant apie statinių statybą yra valstybės, tai yra viešojo sektoriaus pinigai vienokia ar kitokia forma. Mes kalbame apie milijonų sutaupymą dėl efektyvesnio jų naudojimo. Didžiules

tema

Nemato jokių keblumų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (VTPSI) viršininkė Laura Nalivaikienė skaitmeninimo pradžia Lietuvoje laiko „Infostatybos“ įdiegimą – ji pradėta kurti dar 2003 metais, o veikti – 2008-aisiais. „Infostatyba“ vis dar sulaukia nemažai kritikos dėl techninių trikdžių, dėl to, kad čia negalima įkelti didesnės apimties informacijos, nepatogu dirbti ir t. t. Tačiau problemų vis mažiau, sistema nuolat atnaujinama. „Labai daug nusiskundimų atsirado ne dėl pačios sistemos trukdžių. Tiesiog kilo pasipiktinimas: kodėl reikia naudotis naujovėmis, pasirašyti elektroniniu parašu? Dėl pastarojo skrido bene daugiausia kritikos strėlių, mat žmonėms nebuvo aišku, kas tas elektroninis parašas. Ypač projektuotojams ir statybininkams. Pernai visi jie mokėsi pasirašinėti elektroniniu parašu. Triukšmas buvo didelis, bet panašu, kad šia naujove jau išmokta naudotis“, – sakė L. Nalivaikienė.

Norėtų privačiojo sektoriaus indėlio VTPSI vadovė nenori sutikti su kartais girdimomis replikomis, kad Lietuvos statybų sektorius neskaitmenintas ir yra akmens amžiuje palyginti su Vakarų Europos valstybių statybų sektoriumi: dokumentus statybos leidimams gauti reikia pateikti skaitmeniniu formatu, leidimai irgi išduodami tokiu formatu, elektroninis parašas galioja. „Mums rekomenduojama pažiūrėti, kokias informacines sistemas naudoja išsivysčiusios valstybės. Pažiūrėjome. Ir galime drąsiai tvirtinti,

kad tokios sistemos, kokia įdiegta Lietuvoje, Lietuvoje, beveik niekas neturi – esame savotiškas flagmanas. Bėda gal ta, kad mūsų statybų sektorius dar nesubrendęs skaitmeninimui, yra tik pavienių kompanijų, kurioms tai nėra naujovė. O visi kiti dar nesupranta, kam to reikia“, – teigė L. Nalivaikienė. Jos teigimu, Lietuva nuo išsivysčiusių valstybių skiriasi tuo, kad dar neturi patvirtintų standartų. Antai Vokietijoje ar Norvegijoje viskas standartizuota iki smulkmenų, ir pagal tai pritaikomos informacinės sistemos – viešųjų pirkimų, kvalifikacinių reikalavimų ir kitos. VTPSI vadovė atkreipė dėmesį, kad mūsų valstybė į informacines sistemas yra investavusi labai daug pinigų. O Vakaruose statybų sektoriaus skaitmeninimą inicijuoja pats verslas, ir jis į tai investuoja. „Pavyzdys – elektroninis statybos žurnalas. Yra privačios įmonės, kurios sukuria programas ir jas pardavinėja. Kaip ir buhalterines. Jeigu privačiajam sektoriui patogu turėti elektroninį statybos žurnalą, jis ir turi į tai investuoti. Juk taip bus patogiau pačioms įmonėms“, – sakė L. Nalivaikienė. Kitas klausimas – BIM. Milžiniškos apimties informacijai įkelti reikalingi didelių pajėgumų serveriai, jų išlaikymas kainuotų nemažai. L. Nalivaikienės pozicija tokia pat ir šiuo atveju: jeigu tai reikalinga privačiajam verslui, šis privalo prisidėti piniginėmis lėšomis. „Mano manymu, dabartinis reikalavimas pateikti informaciją „pdf“ formatu yra optimalus, kol kas šis formatas yra geriausias: jo tikrai niekas negali neleistinai koreguoti, tai yra patikima. Klausimas lieka toks: kokį kiekį duomenų reikia pateikti, kad nebūtų nereikalingai užimamos laikmenos? O jeigu norima matyti informaciją BIM sistema, galima tiesiog pridėti nuorodą, kur rasti informaciją. Tačiau tuos didelius kiekius informacijos jau turėtų išlaikyti ir jais rūpintis privatusis verslas“, – įsitikinusi L. Nalivaikienė.

Bėda gal ta, kad mūsų statybų sektorius dar nesubrendęs skaitmeninimui, yra tik pavienės kompanijos, kurioms tai nėra naujovė. / Laura NALIVAIKIENĖ /

Edgaro Timinsko vizual.

jų požiūris į lietuvius statybininkus tikrai geras. Lietuviai ten dirba novatoriškai, naudoja šiuolaikines technologijas, pateisina užsakovų lūkesčius. Todėl sektoriaus skaitmeninimas Lietuvoje turi didelę prasmę“, – neabejoja D. Gedvilas.

10â&#x20AC;&#x192; 2016 / 2017 (Nr. 6)

Užs.

Statybų sektorius vis labiau skaitmeninamas, todėl ir medžiagų gamintojai žengia koja kojon su naujovėmis. Nedegios akmens vatos gamintojas kompanija

pristato BIM sprendimus

ROCKWOOL pirmoji iš tokios produkcijos tiekėjų pasiūlė architektams ir projektuotojams naudotis sukurtais skaitmeniniais gaminių bei konstrukcijų sprendimais IFC formatu. Tai suderinama su įvairiomis projektavimo programų platformomis, nes sprendimai nepriklauso konkrečiam programinės įrangos kūrėjui, be to, skaitmeninėje erdvėje yra standartizuotas objekto atvaizdavimas. Papildomai ROCKWOOL pateikia ir sukurtą „Autodesk Revit“ programos įskiepį. Tai priedėlis, kuris suteikia priėjimą prie detalesnių BIM modelių.

audodamiesi šiuo priedėliu projektuotojai gali lengvai rasti tinkamiausius sprendimus, atitinkančius poreikius ir reikalavimus. Bendrovės ROCKWOOL techninis vadovas dr. Andrius Buska sakė, kad specialistai programoje gali pasirinkti gaminius ar pastato elementus pagal šilumines, priešgaisrines ypatybes, gaminio pavadinimą ar produkto naudojimo sritį. Visą informaciją galima tiesiog atsisiųsti ir įkelti į savo programas. Norint įdiegti įskiepį, reikia parsisiųsti tinkamą ROCKWOOL „Autodesk Revit“ įskiepio versiją (2015 arba 2016 metų) ir įsidiegti kompiuterio „Microsoft Windows“ operacinėje sistemoje. Programa prideda naują meniu langą „Autodesk Revit“ programoje. Norint naudotis įskiepiu, būtina interneto prieiga, kuri palaiko tiesioginį prisijungimą prie naujausių duomenų bazės. Kadangi ROCKWOOL BIM sprendimai veikia vadinamųjų debesų principu, specialistai gali vienodai naudotis ir tinklalapio versija, ir „Revit“

įskiepiu. Abi platformos suteikia vienodą informaciją ir prieigą valdyti pasirinktus objektus. Kol kas programa veikia anglų kalba, bet artimiausiu metu bus pateikti ir lietuviški failai „Revit“ programoje. „Visa tai skirta šiuolaikiniam darbui. Tie, kurie naudojasi BIM, supaprastina sau darbą. Programoje galima pasirinkti norimus elementus, konstrukcijas. Pavyzdžiui, pageidaujama tinkuojamoji sistema su keraminiais mūro blokeliais – programoje viskas sudėliota schemomis, pagal medžiagas, yra suskaičiuotos U vertės. Papildomai konstrukcijų detalės pateikiamos ir jau tradiciniais, plačiai naudojamais DWG bei PDF formatais. Jeigu projektuotojai siekia aukštesnio darbų lygio, jiems privalu pateikti informaciją, atitinkančią šiuolaikinius poreikius ir naujoves. Smagu, kad mūsų kompanija pasaulyje yra lyderė akmens vatos gamybos srityje. Dabar ji pirmoji iš termoizoliacinių medžiagų tiekėjų pasiūlė šią naujovę“, – pasakojo ROCKWOOL techninis vadovas.

foruma

forumas

BIM praktika: projektuotojai lenkia įstatymų kūrėjus forumas / 1

Kristina BUIDOVAITĖ

Aplinkos ministerija dar tik

rengia statybų skaitmeninimo priemonių planą ir skaičiuoja metus, kurių prireiks įdiegti

statinio informacinį modeliavimą

(ang. Building Information

Modeling, BIM) valstybiniu mastu. Mūsų pašnekovai – architektai, inžinieriai ir konstruktoriai –

dalijasi jau sukaupta projektavimo BIM aplinkoje patirtimi. Jie

patvirtina, kad dėl šios naujovės tenka brautis per komunikacijos

džiungles, bet įrodinėja, kad

apačios veikia efektyviau nei

valstybinis aparatas ir net gali pagreitinti jo užkūrimą.

12 2016 / 2017 (Nr. 6)

Mindaugas ŠIMKUS Bendrovės „Mepco“ direktorius

Inžinerinių sistemų skaičius ir svoris bendrame pastato projekte nuolatos auga. Šiais laikais pastatai nebeįsivaizduojami be vėdinimo, šaldymo, pastatų valdymo (ang. Building Management System – BMS) ar kitų inžinerinių sistemų. BIM diegimo grandinėje inžinerinės sistemos irgi yra labai svarbios. Jeigu BIM aplinkoje būtų rengiamos tik architektūros ir konstrukcijų dalys, tai toks projektas negalėtų būti vadinamas BIM projektu, nes jame trūktų begalės informacijos. Reziumuojant inžinerinių sistemų projektuotojo vieta BIM projekte yra ne mažiau svarbi nei architektų ar konstruktorių. Dėl mūsų modelio perdavimo kitiems dalyviams – projekto rengimo stadijoje su kitais dalyviais keičiamės IFC failais arba dirbame viename programinės įrangos faile, kuris yra įkeltas į serverį. Užsakovui dažniausiai perduodami IFC failai. Kas dirbant su BIM priklauso nuo projektuotojo, o kas nuo kitų projekto dalyvių? Galiu paminėti vieną skirtumą. Projektuodamas inžinerinius tinklus, projektuotojas dažniausiai

suprojektuoja sistemą kaip visumą. O statybininkai, naudojantys BIM modelį statybose, norėtų, kad projektą būtų galima dalyti pagal statybos etapus, pavyzdžiui, požeminė dalis, pirmas aukštas, antras aukštas ir t. t. Vadinasi, projekte inžinerinės sistemos turi būti padalintos aukštais ar pan. Visa tai galima padaryti, tiesiog užsakovas turi iš anksto pateikti savo reikalavimus projektuotojams. Beje, kai kurie statytojai tai jau ir daro. Priežasčių, kodėl projektuotojai vis dar vengia projektuoti BIM aplinkoje – keletas. Pirmiausia kvalifikacija: ne visi projektuotojai geba naudotis BIM programine įranga. Kita priežastis – kaina. BIM projektavimo įranga kainuoja nemažus pinigus, todėl reikalinga iš dalies didelė investicija. Trečia, irgi svarbi priežastis yra projekto kokybė. Rengiant projektą BIM aplinkoje, visos sistemos turi būti suderintos 3D aplinkoje, kitaip užsakovas matys begalę klaidų ir gali suabejoti projektuotojų kvalifikacija. Nors taip neturėtų būti, Lietuvoje didelė dalis projektuotojų savo sprendinių ar susikirtimų detalizavimą palieka darbo projekto stadijai. Žiūrint 2D parengtus planus, didžiosios dalies galimų susikirtimų nesimato, o BIM projekte viskas būtų akivaizdu.

forumas / 2

Tomas GAIŽAUSKAS Įmonės Architektūros namų architektas Projektuotojo, arba, tiksliau, architekto, vieta BIM diegimo grandinėje yra pirminė (neskaitant programavimo). Pradedant objekto kūrimu, jo koncepcija, tūriu, idėja, baigiant jo detalizavimu. Vienas iš BIM sistemos privalumų yra galimybė spirališkai ir etapiškai detalizuoti modelį. Prisijungus ir bendradarbiaujant su kitų dalių – konstrukcijų, inžinerinių tinklų – projektuotojais, modelis tikslinamas, koreguojamas, adaptuojamas. Šiame etape labai svarbu tarpusavyje komunikuoti, mokėti dirbti komandoje. Mano patirtys perduodant BIM modelį (3D modelis dar nebūtinai yra BIM modelis) kitiems projektavimo dalyviams įvairios. Kadangi BIM

projektuodami naudojame jau daugiau kaip 10 metų, būta įvairių patirčių: ir labai gerai sustyguoto komandinio darbo, ir prastesnių pavyzdžių. Viskas priklauso nuo projektuotojų noro bendradarbiauti, techninių žinių bagažo ir bendro požiūrio į galutinį produktą. Nuo projektuotojo priklauso pirminės BIM modelio gyvavimo stadijos, o nuo šių – modelio detalumas, atlikimo kokybė, klaidų išvengiamumas, tikslumas. Vėliau, naudojant BIM modelį kitoms reikmėms (atliekant įvairias analizes, tokias kaip gaisro plitimo, insoliacijos, garso sklaidos, šilumos laidumo ir t. t.), tai jau priklauso nuo kitų projekto dalyvių. Taip pat toliau modelį galima naudoti gaminant elementus, koordinuojant darbus statybų aikštelėje, valdant projektą ir galiausiai griaunant ar rekonstruojant pastatą, remonto bei interjero darbams. Nemanau, kad reikėtų keisti ką nors iš esmės, tiesiog visos BIM projekto gyvavimo dalys turėtų būti atliekamos laiku ir savo srities specialistų. Vyresnio amžiaus projektuotojai dažnai vengia BIM aplinkos dėl visai kitokio projektavimo principo. Ilgą laiką braižant ranka arba naudojant CAD sistemas pereiti prie BIM sistemų nėra taip

paprasta. Dažnai projektuotojai žino esminius skirtumus, naudas, bet atidėlioja dėl laiko trūkumo (nukelia programinės įrangos mokymus arba visišką perėjimą prie BIM sistemos), taip pat – dėl nemažos programinės įrangos kainos. Visos projektavimo grandys (arba bent jau didžioji jų dalis) irgi turi būti pasiruošusios, susiderinusios tarpusavyje. Paprastai daugiau nesklandumų kyla su inžinerinių tinklų projektuotojais. Tačiau šios tendencijos po truputį nyksta, vis daugiau skirtingų sričių projektuotojų prisitaiko prie BIM sistemos ir rezultatyviai ją naudoja. Kaip ir minėjau, mes projektuojame BIM sistemoje jau seniai, su didesnėmis problemomis nesusiduriame, nors kartais pasitaiko mažų neatitikimų ar klausimų, kuriuos reikia išspręsti. Projektuojant gyvenamuosius namus, labai svarbus ir asimiliuotas architekto bei konstruktoriaus darbas, tuomet užsakovas gauna daug pridėtinės vertės: tikslius medžiagų kiekius, visas išsamiai pateiktas ir tarpusavyje sukoordinuotas projekto dalis, konkrečių problemų sprendimus, kurių nebeprireikia spręsti statybų aikštelėje, galų gale – tūrinį savo būsimų namų vaizdą.

forumas / 3

Ramunė SANDERSON Kraštovaizdžio architektė Ar projektuojant bus naudojamas statinio informacinis modeliavimas, priklauso nuo užsakovo norų ir skiriamų lėšų bei suburtos komandos gebėjimo dirbti remiantis BIM principais. Savo iniciatyva skaitmeninio statinio modelio nenaudojame. Kadangi BIM

procesas reikalauja papildomų resursų, ypač laiko, jo naudojimas turi būti pagrįstas, be to, palaikomas užsakovo. Su BIM procesu teko susipažinti ir jame dalyvauti dirbant Didžiojoje Britanijoje, projektuojant viešo objekto sklypo plano dalį. Daugiausia iššūkių mums, kraštovaizdžio architektams, kyla sprendžiant esamų ir projektuojamų inžinerinių tinklų bei projektuojamų želdinių (ypač medžių) suderinamumą, taip pat projektuojant želdinius ant požeminių statinių perdangų. BIM proceso diegimas – tarsi naujos kalbos mokymasis: tam reikia ir laiko, ir pastangų, taip pat 3D programinės įrangos. Ir įgyvendinant projektą BIM proceso taikymas reikalauja

papildomų laiko sąnaudų. Be to, visavertis procesas leidžia numatyti problemas ir optimizuoti sprendinius dar projektavimo stadijoje. Kraštovaizdis – integrali sistema, kurią sudaro gyvenamoji aplinka, statiniai, inžinerinės sistemos. Dažnai kraštovaizdžio architektas per vėlai įtraukiamas į procesą, tuomet, kai viskas jau būna pastatyta, ir užsakovai tenori pasodinti keletą augalų, o ir šie nebetelpa. Labai svarbu projektavimo proceso kokybė ir dalyvių kompetencijos, kad visi projektuotojai, taip pat kraštovaizdžio architektai, į procesą įsijungtų laiku ir dirbtų komandoje.

forumas / 4

Edgaras TIMINSKAS VGTU Fundamentinių mokslų fakulteto Inžinerinės grafikos katedros lektorius, įmonės D. Bulybenko konstruktorių grupės konstruktorius Bene pagrindinė problema, su kuria susiduriame rengdami projektus, pritaikytus BIM koncepcijai, yra BIM bibliotekų stygius. Dažniausiai jas turi susikurti patys projektuotojai: architektai, konstruktoriai, inžinieriai. Mūsų statybų rinka palyginti maža, o dauguma gamintojų orientuojasi į dideles rinkas, joms pritaikytos ir BIM bibliotekos. Tam, kad galėtų naudoti skaitmeniniame modelyje, projektuotojams tenka patiems reikiamus gaminius ar elementus adaptuoti Lietuvos rinkai. Norėtųsi, kad gamintojai aktyviau kurtų BIM bibliotekas, nes tik tuomet statinio informaciniame modelyje įmanoma pateikti išsamią informaciją be klaidų. Žinoma, yra įvairių BIM įrankių, kai kurios bibliotekos universalios, pavyzdžiui, mums, konstruktoriams, aktualūs armatūros strypai, betono klasės ir pan. Vis dėlto susiduriame su daugeliu kitų objektų – tam tikrais elementais, specifinėmis medžiagomis, kurios naudojamos tik Lietuvoje. Aš galiu aprašyti projekte naudojamas medžiagas, bet jei netinkamai pateiksiu informaciją, atsiranda pavojus, kad kiti projekto dalyviai, kurie naudos mano BIM modelį, ją neteisingai interpretuos arba netiksliai įvertins konkrečių medžiagų kiekius ar kitus parametrus. Tuomet atsiranda klaidų, nukenčia BIM reputacija. Dauguma užsakovų įsivaizduoja, kad BIM modelis sukuriamas tik paspaudus kelis kompiuterio klaviatūros klavišus. Svarbu suprasti, kad jeigu netinkamai parengiama projekto informacija, kuria remiasi visos projekto grandys, sukūrus modelį gaunamos klaidos. Reikia suprasti ir tai, kad taikant BIM koncepciją pradinėje stadijoje sugaištama daugiau laiko, negu įprastai rengiant projekto medžiagą. Užsakovai piktinasi – kam jiems investuoti, jei kuriant trimatį modelį vis tiek neišvengiama klaidų. Vis dėlto labai svarbu, kad užsakovas žinotų, ko jis tikisi iš BIM projekto – sutaupyti laiko, išvengti perteklinio medžiagų naudojimo, nepagrįstų investicijų, lengviau valdyti informaciją ar pan.

14 2016 / 2017 (Nr. 6)

Pereinamasis laikotarpis išties sunkus. BIM iniciatorių tikslas – susitarti, kas vadintina statinio informaciniu modeliu, sukurti standartizuotą skaitmeninę statybų kalbą, kuria kalbėtų visi projekto dalyviai, t. y. naudotų vienodo tipo duomenis ir brėžinius. Kol to nėra, iš padėties tenka suktis patiems projektuotojams. Mes, projektuotojai, konstruktoriai, atliekame ne savo darbą – užsienio bibliotekose pateikiamą informaciją adaptuojame savo projektuose. Yra ir priešingų pavyzdžių – kai gamintojas pasirūpina savo gaminių skaitmeninimu ir pritaikymu skirtingiems programų paketams. Sukurtą trimatį modelį ir jo aprašomąją informaciją galima parsisiųsti bet kokiu formatu. Taip išsprendžiama skirtingų formatų problema ir išvengiama gaminio ar medžiagos aprašomosios informacijos klaidų. Manau, kad standartiniai gaminiai arba medžiagos, naudojami Lietuvos rinkoje, turėtų būti pritaikyti BIM programų paketams. Komanda – projektuotojai ir statybininkai – turi nuolat bendrauti ir ieškoti sprendimų. Jeigu projektuoju konstrukcijas, turiu kalbėti su statybininkais, kurie taiko konkrečius technologinius sprendimus konkrečiame projekte, taigi gali padėti parinkti racionaliausius sprendimus, kad nereikėtų per daug užsimesti medžiagoms ir pan. O juk statinio informacinio modelio tikslas ir yra sumažinti nuostolius, parengti kokybišką projektą. Suprantama, sunku perimti naują dalyką. Patyrę specialistai braižydami dvimačius brėžinius dirba greitai, kuriant trimatį modelį bent jau iš pradžių užtrunkama ilgiau, produktyvumas krinta. Dauguma projektuotojų su tuo nesusitaiko, imasi skaitmeninio modelio, tačiau atsiradus klaidų numeta jį, grįžta prie dvimačių brėžinių, bando ištaisyti klaidas, kyla chaosas. Kitas dalykas – kad skaitmeniniame modelyje sukaupiama daug informacijos, bet ar ja bus pasinaudota? Jei parengiamas skaitmeninis modelis, išsami darbinė medžiaga statybos etapui (papildomi vaizdai, brėžiniai, aprašomoji informacija), tačiau niekas jos nenaudos, nereikalingai sugaištamas laikas. Manau, labai svarbu bendradarbiauti su statybininkais, dažniau apsilankyti statybų aikštelėje. Bandėme aiškintis, kurios trimačio modelio dalys ir kokio detalumo jiems reikalingos. Žinoma, kol kas įprasčiau reikiamos informacijos ieškoti brėžiniuose. Ir tai suprantama – juk skaitmeniniu formatu pateiktos BIM informacijos taikymas statybų aikštelėje dar neįteisintas, o internetas dažnoje statybų aikštelėje – prabanga.

Vis dėlto naudotis BIM įrankiais įmanoma ir statybų aikštelėje, tik reikia surasti efektyvumo bei patogumo balansą. Mes, projektuotojai, sėdime prie didelių kompiuterių ekranų, o statybų aikštelėje dažniausiai skaitmeninio modelio peržiūros galimybės ribotos – naudojamasi mažais nešiojamaisiais kompiuteriais arba išmaniaisiais telefonais. BIM aplinkoje įgyvendinę vieną projektą aukso vidurio nesurasime, todėl svarbu, kad BIM naudą suvoktų ne tik konstruktoriai ar projektuotojai, bet ir statybininkai. Galiausiai turėtų būti pakoreguota įstatymų bazė, kad būtų galima oficialiai naudoti skaitmeninius BIM modelius arba brėžinius, pasirašytus elektroniniu parašu, o tai kol kas neįteisinta statybų aikštelėje. Iki šiol galioja popieriniai brėžiniai, pasirašyti ranka ir su antspaudu. Kuriant skaitmeninį modelį statybininkai dažniausiai prisijungia bene paskutiniai. Būtų puiku, jei generalinis rangovas paaiškėtų daug anksčiau, tuomet būtų galima suderinti technologinius aspektus, parengti kokybišką modelį, brėžinius. Tokiu būdu sutaupytume daug laiko, išvengtume korekcijų, perdarymų. Mano praktikoje buvo atvejis, kai parengėme konstrukcinę dalį su vienu BIM įrankiu, modelį nusiuntėme įmonei, kuri turėjo įrengti fasadų sistemą, o ši, pasirodo, naudojo kitą įrankį, tad negalėjo susitvarkyti su mūsų pateikta informacija. Tai dar viena opi problema, kuri iki galo neišspręsta ir pasauliniu mastu. Toje situacijoje pavyko surasti kompromisą. Specialistai pritaikė dalį mūsų modelio, tuomet parengė savąjį. Norint efektyviai išnaudoti BIM projektinę informaciją reikia, kad visi dalyviai naudotų vienodą informacijos pateikimo standartą. Jei viena įmonė investavo į BIM sistemą ir sukūrė savo įmonėje vidinį standartą, kuris aprašo visas taisykles, kaip reikia dirbti ir naudoti BIM informaciją, o kita ne – pagal kurios įmonės sistemą dirbsime įgyvendindami konkretų projektą? Arba, pavyzdžiui, gamintojas įsidiegęs vienokią BIM informacijos apdorojimo sistemą ir dalyvauja keliuose projektuose: ar šiuo atveju jis turi keisti savo vidinę sistemą, ar kiti projekto dalyviai turi prisitaikyti prie jo? Ir vienu, ir kitu atveju BIM informaciją reikia sutvarkyti taip, kad visi projekto dalyviai ją vienodai suprastų ir galėtų pritaikyti. Jei visi dirbsime naudodami skirtingus standartus ir sistemas, tokiu atveju negalėsime efektyviai išnaudoti BIM projektavimo koncepcijos privalumų.

forumas / 5

Dalius REGELSKIS Architektas, Vilniaus dailės akademijos Architektūros ir Interjero dizaino katedrų lektorius Tradicinis 2D modelio braižymas ir medžiagų kiekių skaičiavimas spaudant skaičiuotuvą šiandien labiau asocijuojasi su viduramžiais, o ne pažanga. Tokiu būdu dirbant ir atliekant projekto korektūras, ypač kai jų yra ne viena, lieka aibė klaidų, galiausiai planai nesutampa su fasadais, fasadai prasilenkia su pjūviais, plotų skaičiavimai neatitinka realaus patalpų dydžio ir t. t. Klaidos labai brangiai kainuoja statybų metu, be to, gaišina laiką ir visiškai nepadeda bendrauti nei su užsakovais, nei su partneriais ar rangovais.

BIM sistemos gerokai supaprastina ne tik pastatų projektavimą, statybą, bet ir jų eksploatavimą. Architektai, inžinieriai, konstruktoriai, taip pat rangovai ir pastatų savininkai naudodami BIM gali efektyviai bendradarbiauti, keisdamiesi tuo pačiu 3D modeliu ir jo informacija. Architektai stato virtualų 3D modelį, jį derina su užsakovais, o vėliau perduoda inžinieriams ir konstruktoriams. Šie, naudodami savo programas, atlieka skaičiavimus ir papildo modelį savo projektuojamomis dalimis. Toks modelis grįžta pas architektus papildytas konstruktyviniais elementais, vamzdynais, ortakiais, rekuperacinėmis sistemomis ir t. t. Tokiu būdu atsiveria naujų galimybių projektuotojams, rangovams, gamintojams ir tiekėjams efektyviai dirbti prie to paties projekto. Sklandus bendradarbiavimas nepaisant fizinio atstumo sutaupo labai daug laiko ir yra vienas pagrindinių verslo sėkmės veiksnių. Nors kartais teigiama, kad patyrę projektuotojai vengia išbandyti BIM galimybes dėl didesnių laiko sąnaudų projektuojant ar papildomų išlaidų programinei įrangai įsigyti, brandaus amžiaus profesionalą, visą gyvenimą projektavusį ir braižiusį rankomis, išmokyti projektuoti

naudojant programinę įrangą ARCHICAD yra lengviau nei pirmakursį studentą. Taip yra todėl, kad ši programa buvo sukurta pačių architektų ir yra skirta architektams, tad darbo aplinka ir įrankiai architektui savaime pažįstami. Projektavimas BIM aplinkoje atriša architektams rankas ir leidžia atsiskleisti jų kūrybingumui, išvengti monotoniško techninio darbo. Nors ir lėtai, BIM įrankiai Lietuvoje skinasi kelią. Anksčiau architektui tekdavo visus brėžinius keliais egzemplioriais spausdinti, lankstyti, susegti, vežti į statybas – tai kainavo ir laiko, ir nemažų finansinių išlaidų, o šiandien užtenka elektroniniu paštu nusiųsti PDF bylą darbų vadovui. Statybinius mazgus reikėdavo išbraižyti linijomis, o dabar kur kas efektyviau pateikti 3D modelio pjūvius ir vaizdus įvairiais rakursais. Be to, statybose brėžinius ir vaizdus galima peržiūrėti planšetėje, nebūtina jų spausdinti, o BIMx – virtualaus pastato vedlys – leidžia pasivaikščioti po trimatį pastato modelį ir apžiūrėti jį vartotojo kompiuteryje ar mobiliajame telefone net ir neturint programinės įrangos.

forumas / 5

Gintarė ZORSKAITĖ Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomoji direktorė Vyriausybė neseniai priėmė sprendimą įdiegti statinio informacinio modeliavimo sistemą Lietuvoje per artimiausius penkerius metus, ir tai yra tikrai sveikintinas dalykas. Lietuvos projektavimo įmonių asociacija džiaugiasi, kad pagaliau apie tai kalbama, nes ne viena projektavimo įmonė naudoja šias technologijas.

Asociacijos nuomone, BIM yra vienas įrankių, leidžiančių užtikrinti projektavimo kokybę. Novatoriškas požiūris ir žingsniai pirmyn su naujausiomis technologijomis yra būtini siekiant pažangios visuomenės vystymosi. BIM klausimais bendradarbiaujame ir su Lietuvos statybininkų asociacija, esame VšĮ „Skaitmeninė statyba“ dalininkai. Asociacijoje specialiai sukūrėme ir Skaitmeninės statybos komitetą. Rengiame savo veiklos programą, diskutuojame, kaip galėtume pagelbėti tai pačiai Aplinkos ministerijai savo konsultacijomis, įžvalgomis, poreikių iškėlimu – juk praktikas, gamybininkas geriausiai mato, ko sistemai reikia ir ko trūksta. Akivaizdu – šiandien dar stinga svarbių teisės aktų, rekomendacijų, ir per penkerius metus reikės daug nuveikti. Yra neaiškumų viešuosiuose

pirkimuose – patys užsakovai, prašydami BIM naudojimo projektų rengimo stadijoje, dar gerai neįsivaizduoja, kaip formuluoti sąlygas, specifikacijas. Jiems trūksta rekomendacijų, nurodančių, kokio detalumo projektas turi būti kiekvienoje – pastato projektavimo, statybos ar net eksploatacijos – stadijoje, kad BIM būtų naudingas taip, kaip privalu – viso pastato tarnavimo laikotarpiu. O šviečiamoji veikla – programinės įrangos mokymai, institucijų seminarai ar konsultacijos – yra neatsiejama nuo spartesnio ir efektyvesnio šio įrankio – statinio informacinio modeliavimo – naudojimo. Juk BIM yra įrankis, galintis palengvinti darbą visiems – nuo projektuotojų iki pastato eksploatuotojų.

VGTU nuotr.

situacija

Nelegali programinė įranga: kaltas mentalitetas? 2015 metais nelicencijuotos programinės įrangos lygis Lietuvoje siekė Dovilė JONELIŪNIENĖ

51 proc. – tokie duomenys pateikiami Pasaulinėje programinės įrangos apžvalgoje. Tai 2 proc. mažiau, negu nustatė tyrimas 2013 metais. Tačiau šios problemos mastai vis vien išlieka itin dideli. Ne išimtis – projektavimo įmonės, kuriose nelegali programinė įranga naudojama dažniausiai norint sutaupyti.

Nematoma, vadinasi – teisėta ai didelė problema Lietuvoje. Pagrindinė priežastis, kodėl naudojama tiek daug nelicencijuotos programinės įrangos, yra būtent jos įsigijimo kaina. Ne kiekviena įmonė gali skirti 3 tūkst. eurų norėdama, kad kiekvienas darbuotojas turėtų savo darbo vietos licenciją. Kuo mažesnė įmonė ir kuo mažesnės pajamos, tuo sudėtingiau įsigyti programinę įrangą“, – sakė Lietuvos

„T

16 2016 / 2017 (Nr. 6)

projektavimo įmonių asociacijos vykdomoji direktorė Gintarė Zorskaitė. Bendrovės AGA CAD direktoriaus Donato Aksomito nuomone, Lietuvoje ši problema yra tokia pat svarbi, kaip ir visi kiti nelegaliai vykstantys dalykai. Nelegaliai dažniausiai dirbama iš namų kompiuterių, o tam, kad situacija keistųsi, turi būti suinteresuota ir valdžia. D. Aksomitas pabrėžė, kad Lietuvoje dažniausiai skundžiamasi, jog reikia daugybės lėšų norint įrengti legalia programine įranga aprūpintą darbo vietą.

„Šiandien apie 60 proc. projektuotojų ir architektų dirba naudodami nelegalią programinę įrangą. Kodėl jie taip daro? Čia gali būti kaltas ir mūsų mentalitetas. Mums suprantama, kad taksi vairuotojai negali vežioti keleivių vogtais automobiliais. Baldų gamintojai nedirba vogtomis staklėmis, investuoja į moderniausias – kompiuterizuotas. Jie skolinasi iš bankų šimtus tūkstančių eurų, nes supranta, kad taip padidės ir darbo kokybė, ir našumas, taigi bus galima uždirbti daugiau pinigų. Tačiau labai sunkiai suvokiama, kodėl reikia mokėti didelę sumą už nematomą

situacija

dalyką – programinę įrangą. Vis dėlto ji irgi pakeičia darbo kokybę“, – sakė D. Aksomitas.

Rizika didesnė, negu manoma Pasaulinės programinės įrangos BSA atstovės Lietuvoje, teisininkės Ernestos Seiliūtės teigimu, apie projektavimo paslaugas teikiančių įmonių polinkį naudotis nelicencijuota programine įranga išaiškėja ir atstovaujant BSA nariams (kompiuterių programų autorių teisių turėtojams) bylose dėl tokios įrangos naudojimo. Dažnai įmonės, pakliuvusios į teisėsaugos akiratį, pripažindavo, kad buvo taupoma įsigyti licencijuotą programinę įrangą. „Taupyti tokioms priemonėms tikrai nederėtų, nes neteisėta ar nelicencijuota programinė įranga kelia nemažai rizikų, visų pirma pačiai įmonei. Bendrovės, naudodamos nelicencijuotą programinę įrangą, rizikuoja ne tik teisine atsakomybe už autorių teisių pažeidimą ir su tuo susijusiomis finansinėmis išlaidomis – naujų licencijų įsigijimu, žalos atlyginimu autorių teisių turėtojams, teisinėmis išlaidomis – bet ir savo informacinės infrastruktūros, duomenų saugumu“, – pabrėžė E. Seiliūtė. Tyrimai rodo stiprią sąsają tarp kibernetinių atakų ir neteisėtų, nelicencijuotų programų naudojimo. Pavyzdžiui, 2015 metais kibernetinės atakos verslo sektoriui kainavo per 400 mlrd. JAV dolerių. Šios išlaidos apima IT išlaidas, prarastą produktyvumą, duomenų pažeidimų sprendimus ir kt. Todėl saugumo rizikos, kylančios iš nelicencijuotos programinės įrangos naudojimo, reiškia įmonės duomenų praradimą ir papildomas finansines išlaidas norint taisyti situaciją.

Koją pakiša informacijos stoka E. Seiliūtė pastebi tendenciją, kad Lietuvos įmonės tiesiog nežino, ką faktiškai naudoja ir ar turi teisę tai naudoti. Praktika rodo, kad dažnai bendrovėse nėra asmens, atsakingo už IT ūkį. Įmonė neturi vidaus darbo tvarkos dėl programų naudojimo, nėra atliekami reguliarūs naudojamų programų auditai, taip pat neinventorizuojamos naudojamų programų licencijos, kaip to reikalauja Vyriausybės patvirtintos Inventorizacijos taisyklės. „Manau, atsižvelgdamos į anksčiau minėtas rizikas dėl nelicencijuotų programų naudojimo Lietuvos įmonės pačios turi telkti ypatingas pastangas užtikrindamos naudojamų programų teisėtumą, įvertinti esamą situaciją, suderinti ją su ateities poreikiais ir įgyvendinti programinės įrangos turto valdymą“, – teigė E. Seiliūtė.

Pasak jos, kita susirūpinimą kelianti tendencija Lietuvoje yra susijusi su viešaisiais pirkimais. Pastebima, kad dažna įmonė, pakliuvusi į teisėsaugos akiratį Lietuvoje dėl nelicencijuotų programų naudojimo, toliau dalyvauja viešuosiuose pirkimuose. Pavyzdžiui, 2015 metais trys iš keturių įmonių, kompensavusių žalą BSA narėms ikiteisminio tyrimo metu, dalyvavo viešuosiuose pirkimuose. „Tai ypač aktuali problema projektavimo rinkai, nes daugelis projektavimo paslaugas teikiančių bendrovių dalyvauja viešuosiuose pirkimuose. Todėl perkančiųjų organizacijų reikalavimas perkamoms paslaugoms naudoti tik licencijuotą programinę įrangą ir pateikti atitinkamus įrodymus galėtų prisidėti prie situacijos gerinimo“, – neabejojo E. Seiliūtė.

Inicijuoti pirmieji pakeitimai Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomosios direktorės G. Zorskaitės teigimu, pirmas žingsnis norint spręsti nelicencijuotos programinės įrangos problemą buvo žengtas bendradarbiaujant su Aplinkos ministerija. 2016 metų liepos 25 dieną statybos techninis reglamentas „Statinio projektavimas“ papildytas nuostatu, kad statinio projektui rengti privaloma naudoti licencijuotą programinę įrangą. Be to, statinio projektuotojas statinio projekto bendrojoje dalyje privalo pateikti statinio projektui parengtą naudotos licencijuotos projektavimo programinės įrangos sąrašą pagal statinio projekto sudedamąsias dalis. „Nelegalios programinės įrangos įsigijimą galima suvaldyti tik pasitelkiant teisinį reguliavimą. Griežtesni reikalavimai galėtų atsirasti ne tik statybos techniniuose reglamentuose, bet ir viešųjų pirkimų dokumentuose siekiant gerinti projektų kokybę. Nelicencijuotos programinės įrangos naudojimas koreguoja viešųjų pirkimų kainas, kurios gali skirtis net keletą kartų“, – sakė G. Zorskaitė. Teisininkės E. Seiliūtės nuomone, tam, kad situacija pagerėtų, būtina ją tinkamai suprasti. „Lygindami Lietuvos verslo požiūrį į programų teisėtumą prieš dešimt metų ir dabar, tikrai matome pažangą. Teisiniuose procesuose nebesusiduriame su įmonėmis, kurių visa programinė įranga yra neteisėta ar nelicencijuota. Nors staigaus situacijos pagerėjimo Lietuvoje nedrįstume prognozuoti, tikime, kad kibernetinės grėsmės, kylančios iš neteisėtų programų naudojimo, anksčiau ar vėliau privers ir Lietuvos įmones atidžiai vertinti naudojamų programų teisėtumą“, – teigė E. Seiliūtė.

Nelegalios programinės įrangos įsigijimą galima suvaldyti tik pasitelkiant teisinį reguliavimą. Griežtesni reikalavimai galėtų atsirasti ne tik statybos techniniuose reglamentuose, bet ir viešųjų pirkimų dokumentuose siekiant gerinti projektų kokybę. Nelicencijuotos programinės įrangos naudojimas koreguoja viešųjų pirkimų kainas, kurios gali skirtis net keletą kartų. / Gintarė ZORSKAITĖ /

„Geležinkelių projektavimo“ žingsniai į ateitį – dabar Žodis „geležinkelis“ žmonėms dažniausiai asocijuojasi su bėgiais ir pabėgiais. Tačiau iš arčiau susipažinus su šiuolaikine geležinkelių infrastruktūra paaiškėja, kad tai yra gyvas, be galo sudėtingas ir įdomus organizmas. Jo sandaroje – ir geležinkelio keliai, įvairiausi inžineriniai tinklai – elektros, telekomunikacijų, procesų valdymo ir automatizacijos, vandentiekio ir nuotekų šalinimo, dujotiekio, taip pat inžineriniai statiniai, tokie kaip tiltai, viadukai, estakados, rampos, krovos ir sandėliavimo aikštelės. Čia yra ir kitokių pastatų, logistikos centrų ir šių objektų užimamos žemės. Visa tai yra būtina tarptautinio ir vietos geležinkelių transporto eismui organizuoti, valdyti ir geležinkelių transporto eismo saugai užtikrinti. Užsibrėžė ambicingus tikslus endrovės „Geležinkelių projektavimas“ (GELPRO) pavadinimas leidžia suprasti, kad projektavimas yra viena pagrindinių teikiamų paslaugų dalių. Tačiau įmonės veikla apima labai platų inžinerinių paslaugų ir darbų spektrą, susijusį su pagrindinėmis statybos techninės veiklos sritimis, pradedant galimybių studijomis, poveikio aplinkai vertinimu, teritorijų planavimo dokumentų, projektinių siūlymų, statinių projektų rengimu, baigiant statybos ir montavimo darbais.

Nuo 2013 metų, pasikeitus įmonės vadovybei, GELPRO užsibrėžė ambicingus tikslus, kurių vienas – automatizuotas erdvinis projektavimas. Ateityje tai leistų įgyvendinti visaverčius BIM (informacinio statinio modelio) projektus, apimančius visą statinio gyvavimo ciklą. Norėdama pasiekti šį tikslą, įmonė investavo į inžinerinio projektavimo programinės įrangos atnaujinimą. GELPRO vadovas Romas Rasiulis prisiminė pažangių technologijų šalininko architekto Cory Bruggerio žodžius, kad projektavimas ir jo novatoriški pastato sprendiniai priklauso nuo informacijos ir greičio kokybės, už kurią projekto

komanda gali gauti grįžtamąjį ryšį iš pakartotinių projektavimo procesų. „BIM technologija reikalauja komandinio darbo norint pasiekti bendrą rezultatą. Praktika dažnai parodo, kad nesklandumų projekte vyksta, kai statinyje tam tikri objektai tampa neaiškūs, kai jų negali numatyti statytojai ar inžinieriai, nes visi dirba atskirai. Užsakovui sunku matyti iš brėžinių, kaip atrodys statinys, todėl sprendimai dažnai keičiami ir koreguojami netgi to statinio statybos metu. O tam, kad būtų ištaisytos padarytos klaidos, reikia nemažai laiko ir resursų“, – teigė R. Rasiulis. Anot jo, komandinis darbas, kurio metu priimami bendri sprendimai statinio modelyje, pagreitina statybas, sutaupoma nemažai lėšų. Tai yra bemaž didžiausias BIM privalumas. Būtent dėl to BIM jau dabar mėgina įsisavinti GELPRO. R. Rasiulis pastebėjo, kad neretai 2D brėžiniuose kyla nesklandumų norint optimaliai išdėstyti komunikacijas ar inžinerinius tinklus. BIM technologija leidžia visa to išvengti, nes ir inžinierius, ir užsakovas, statytojas ar architektas modelyje gali pamatyti būsimas problemas ir jas čia pat ištaisyti dar nepradėjus statybų. Taip yra todėl, kad visi projekto elementų kūrėjai gali matyti vieni kitų kuriamus sprendinius ir pagal juos pritaikyti savuosius.

Suprojektuotas bebalastis tiltas.

18 2016 / 2017 (Nr. 6)

Užs.

Naudojasi naujovėmis Projektavimo darbai prasideda nuo teisingos informacijos gavimo. Statybų tyrinėjimai yra pagrindas, nuo kurio prasideda bet kokio statinio projekto parengimas, o jų tikslumas ir detalumas lemia viso projekto kokybę. Būtent dėl šios priežasties GELPRO skiria didelį dėmesį inžineriniams geodeziniams tyrinėjimams, jų kokybei ir detalumui. Visi topografiniai planai yra rengiami 3D formatu, kur kiekvienam projekto dalyviui suteikiama informacija apie reljefą, esamus statinius ir požeminius tinklus. Tikslesni statybos tyrinėjimų duomenys leidžia sumažinti neapibrėžtumą projektuojant statinius, o neapibrėžtumo mažinimas projektavimo metu reiškia papildomų nenumatytų laiko sąnaudų ir išlaidų atsiradimo rizikos minimizavimą statant kelią, pastatą arba kitą statinį. Pastatų projektavimas atliekamas 3D formatu, nustatant komunikacijų padėtį pastate, suplanuojant darbo ir poilsio zonas. Tokiu būdu visi projektuotojai savo sprendinius gali atitinkamai derinti tarpusavyje, taip sukurdami optimalų projektuojamo pastato planą. GELPRO domisi naujovėmis ir plačiai jas taiko projektuose, siekdama geresnių projektavimo rezultatų. Be tradicinių inžinerinių geodezinių tyrinėjimų, įmonės specialistai pasitelkia ir tokius metodus kaip lazerinis reljefo skenavimas (taškų debesis, ang. Point cloud) bei aerofotografavimas, kai apdoroti erdviniai matavimo taškai ir skaitmeninės aerofotonuotraukos yra priklausomi nuo realių koordinačių bei aukščių (X, Y, Z). Naudodami apdorotus duomenis inžinieriai sukuria naujus, rekonstruojamus ir (ar) remontuojamus linijinius statinius, tokius kaip geležinkelio keliai, projektinių koridorių, pastatų konstrukcijų, inžinerinių sistemų ir architektūros elementų erdvinius modelius. Projektavimas yra kūrybinis procesas, inžinerinė veikla, kurios tikslas – parengti statinio projektą, kuriame pateikiami statytojo sumanyto statinio sprendiniai, skirti statinio statybai įteisinti ir vykdyti. Racionalus projektavimas, kokybiškas ir detalus statinio projektas yra sėkmingo ir ekonomiškai naudingo statybos proceso garantas. Norint parengti tikslesnę projektinę dokumentaciją, būtina skirti daugiau laiko ir žmogiškųjų išteklių. „Deja, užsakovai ne visada supranta, kad skiriant daugiau laiko ir investuojant daugiau finansinių išteklių į projektavimą ateityje,

įgyvendinant statybos projektą, bus sutaupoma kur kas daugiau. Mūsų įmonė tai puikiai supranta, nes pati atlieka statybos rangos darbus pagal statinių projektus, kurių daugelį prieš tai parengia pati. Dėl šios priežasties bendravimui su užsakovu skiriama daug dėmesio nuo pat statybos projekto inicijavimo, tokiu būdu nustatant abiejų šalių tikslus, poreikius, reikalavimus ir galimybes“, – kalbėjo GELPRO vadovas. Anot jo, pasitaiko atvejų, kai užsakovas nežino, kad neturi statytojo teisės dėl nesutvarkytų kadastrinių matavimų pagal nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis. Norint gauti šią teisę, reikia skirti papildomai laiko, atitinkamai koreguoti savo planus. Būna ir taip, kad pradėjus rengti projektinius siūlymus paaiškėja, kad statyba iš esmės nėra tikslinga, investicijos ekonomiškai neatsipirks (netinkamos geologinės ir hidrogeologinės sąlygos, netinkama statybos vieta susisiekimo infrastruktūros požiūriu).

Lietuvos bei užsienio partneriais irgi yra vienas iš įmonės specialistų profesinio pasirengimo kokybės veiksnių. Vienas glaudesnių GELPRO bendradarbiavimo pavyzdžių yra darbas su Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesoriais, kurie konsultuoja ir įvertina atliktus projektus. Geriausias to pavyzdys – jų atlikta pastato išorės atitvarų analizė GELPRO projektuojamame paprastojo remonto projekto statinyje Radviliškyje. VGTU profesoriai atliko atskirų pastato išorės atitvarų analizę (stogo, antžeminės dalies išorinių sienų, pamatų, rūsio sienų ir cokolių) ir įvertino fizinę pastato vidaus konstrukcijų – atitvarų – būklę. Įvertinus šiluminius šio pastato atitvarų rodiklius buvo nustatyta pastato energinio naudingumo klasė. Tokia analizė suteiks informacijos, kokiu būdu ir kokiomis medžiagomis reikės remontuoti pastatą, kad jo žema energijos efektyvumo klasė smarkiai išaugtų. Didelis turimos šiuolaikinės programinės

Bendradarbiauja su VGTU

įrangos vieningoje grafinėje platformoje pasirinkimas ir automatizuoto projektavimo sistema leidžia įvairių sričių inžinieriams dirbti prie skirtingų projektų, kompiuterinio tinklo talpykloje iš skirtingų darbo vietų operatyviai kontroliuojant savo kolegų projektinių sprendinių pakeitimus, užtikrinant komandinį darbą. Komunikavimas ir profesionalus projektų valdymas padeda visiems komandos nariams užbaigti projektą nustatytais terminais, neviršijant skirto biudžeto.

Norint užtikrinti kokybiškų projektavimo paslaugų suteikimo galimybę ir suprantant, kad žmonės, jų intelektinis darbas yra pagrindinė įmonės vertybė, sukurianti didžiausią pridėtinę vertę, GELPRO specialistai nuolat tobulina savo kvalifikaciją – dalyvauja mokymuose, seminaruose, konferencijose ir Lietuvoje, ir užsienio šalyse. Solidus užsakymų portfelis ir bendri projektai su

Statybų tyrinėjimai yra pagrindas, nuo kurio prasideda bet kokio statinio projekto parengimas, o jų detalumas lemia viso projekto kokybę.

Fotogrametrijos pritaikymas projektavimo darbams.

interjeras

Interjero architektūra: kūrėjus išlaisvina technologijos Interjero projektavimas yra dar viena sritis, kur naudojantis BIM įrankiais laimi Kristina BUIDOVAITĖ

ir architektai, ir užsakovai. Vieni išvengia monotoniško techninio darbo ir klaidų, sklandžiau keičiasi informacija su partneriais, kiti gali lengviau įvertinti projekto privalumus, trūkumus ir gauna išsamią projekto informaciją.

Tradicinius projektavimo įrankius keičia BIM uo, kad kad technologinės naujovės turi įtakos projektuojant funkcionalų, patogų ir kokybišką interjerą, neabejoja architektas, Vilniaus dailės akademijos Architektūros ir Interjero dizaino katedrų lektorius Dalius Regelskis, jau 17 metų projektuojantis BIM aplinkoje. Jis atradimu vadina architektūrinio trimačio virtualaus pastato projektavimo programinę įrangą ARCHICAD. Studijų metais jam teko braižyti rapidografais, užgulus kulmaną ir palinkus prie didžiulių planšečių. Šiandien pagrindiniu architektų darbo instrumentu yra tapęs kompiuteris. Projektuodamas virtualų pastato ar interjero 3D modelį architektas užsakovui gali ne tik parodyti gražų vaizdą, bet ir pateikti visą reikalingą informaciją: planus, fasadus, pjūvius, detales, patalpų plotų skaičiavimus, medžiagų specifikacijas, kiekių lenteles. Taigi dirbant su

20 2016 / 2017 (Nr. 6)

BIM modeliu parengiama ir projekto vizualizacija, ir visa statybinė dokumentacija. Čia visi duomenys yra tarpusavyje susiję, tad numačius papildomas duris ar perkėlus pertvarą į kitą vietą projekto brėžiniai, matmenys ir skaičiavimai atnaujinami automatiškai, lieka tik išsaugoti naują PDF bylą.

Gamintojai noriai skaitmenina gaminius Šiuo metu dauguma baldų, šviestuvų, santechnikos, statybinių konstrukcijų, langų ar stoglangių gamintojų jau yra parengę savo produkcijos 3D modelius, kuriuos galima atsisiųsti tiesiai iš gamintojo interneto svetainės. Architektas gali išsirinkti tokias medžio ar gobeleno spalvas ir tekstūras, kokios realiai naudojamos gamyboje. Taip projektuotojas ar interjero architektas, į BIM modelį įkeldamas konkrečius objektus, sutaupo laiko, o gamintojas tokiu būdu pristato savo produkciją užsakovui.

Kone prieš 15 metų pirmieji objektų bibliotekas pradėjo kurti skandinavų baldininkai: suomių ISKU, „Martela“, „Piiroinen“, švedų „Kinnarps“, „Lammhults“, „Skandiform“, norvegų „Fora Form“, taip pat vokiečių gamintojas „Wilkhahn“, austrų „Wiesner Hager“. Ir šiandien labiau stebina ne esamos objektų bibliotekos, o gamintojai, kurie jų vis dar neturi. Vien trimačių modelių kūrimo sistemos „SketchUp“ virtualiame sandėlyje „3D Warehouse“ yra šimtai tūkstančių nemokamų objektų, ir jų daugėja kasdien. Jei D. Regelskiui norimo gaminio vis dėlto nepavyksta rasti objektų bibliotekose, tuomet baldus, detales ar šviestuvus tame pat ARCHICAD modelyje jis projektuoja pats. „Galiu iš bibliotekos paimti standartines duris, turinčias visus reikiamus atributus – staktą, slenkstį, apvadus, rankenas, 2D plano simbolį, kurio detalumas automatiškai keičiasi pagal pasirinktą brėžinio mastelį, tačiau galiu pakeisti, pavyzdžiui, vien durų varčią, jei noriu joje įfrezuoti tam tikro rašto stiklo intarpus. Objektai

Dauguma baldų, šviestuvų, santechnikos, langų ar stoglangių gamintojų jau yra parengę savo produkcijos 3D modelius.

turi parametrus, o tai reiškia, kad paėmęs iš bibliotekos spintas, lentynas ar virtuvės baldus galiu juos keisti pagal savo poreikius – ne tik jų dydžius, proporcijas, bet ir durelių bei rankenėlių stilių, stalčių, lentynų skaičių, medžiagiškumą“, – komentavo specialistas. Per ilgus metus naudodamasis architektūrine projektavimo programa D. Regelskis sukūrė pačių įvairiausių objektų – interjero detalių, architektūros elementų ir pan. Įvaldžius trimatį modelį sukurti reikiamą objektą, anot pašnekovo, užtrunka keletą minučių. Vėliau tokių objektų naudojimas projektuose sutaupo ištisas darbo valandas ar net dienas.

Klaustukų nelieka ir klientams Tiesa, projektuodamas interjerą, nesvarbu, ar tai būtų senos, ar naujos statybos pastatas, architektas iki šiol į objektą pirmiausia vyksta su rulete ir lazeriu, viską tiksliai išmatuoja ir nufotografuoja. Patirtis rodo, kad projektuojant interjerą pasikliauti galima tik paties parengtais patalpų brėžiniais. Statybų metu galimos paklaidos, nukrypimai, o projektuojant interjerą svarbus kiekvienas centimetras. Atlikus matavimus visa informacija suvedama į 3D modelį: iškeliamos sienos, sudedami konkretūs langai, durys, esami vamzdynai, radiatoriai, dujų katilas ir kitos detalės, tuomet pradedama kūrybinė dalis. Kompiuteryje turint tikslų 3D modelį galima spręsti pačius įvairiausius klausimus kaskart nevažiuojant į statybas. „Dirbdamas su 3D modeliu turiu galimybę aiškiai pateikti savo idėjas užsakovams, – vieną didžiausių privalumų paminėjo pašnekovas. – Galime vaikščioti po dar tik projektuojamus namus, stumdyti sienas, keisti duris, baldus, spalvas ir t. t. Statybos brėžinių užsakovai paprastai nesupranta, varto juos tylėdami, o štai dirbant su 3D modeliu priešingai – emocijos, komentarai tiesiog liejasi, nes viskas akivaizdu. Padarius bet kokius modelio pakeitimus, tuoj pat atnaujinami ir projekto brėžiniai.“ Suderinus galutinį interjero planą ir baldų išdėstymą, pradedami rengti techniniai brėžiniai su tiksliais matmenimis bei paaiškinančiomis išnašomis, t. y. santechnikos išvedžiojimo, elektros įrangos, grindų dangų, lubų peraukštėjimų ir kiti specifiniai planai, taip pat sienų išklotinių ir įvairių detalių brėžiniai, židinio bei laiptų projektai. Kartu su šiais darbais prasideda ir konkrečių medžiagų paieška bei parinkimas.

Dirbant su 3D modeliu galima vaikščioti po dar tik projektuojamus namus, keisti duris, baldus, spalvas ir t. t.

Projektuodamas BIM aplinkoje architektas gali išsirinkti tokias spalvas ir tekstūras, kokios realiai naudojamos gamyboje.

K. Navicko asmeninio archyvo nuotr.

interviu

Kęstutis Navickas: savireguliacijos mechanizmai – efektyviausi Pirma etiketė naujajam aplinkos ministrui Kęstučiui Navickui jau užklijuota. Rusnė MARČĖNAITĖ

„Darbą pradeda grynakraujis aplinkosaugininkas“ – taip jis buvo pristatytas ministerijos interneto svetainėje. K. Navickas šio kraujo ryšio neginčija: jo biografijoje – dalyvavimas visuomeniniame paminklosaugos ir ekologijos judėjime, vadovavimas legendiniam Kauno „Atgajos“ klubui, pastaruoju metu, iki persikraustant į Aplinkos ministeriją, darnaus vystymosi eksperto pareigos tarptautinėje nevyriausybinėje organizacijoje Baltijos aplinkos forume ir vadovavimas Aplinkosaugos koalicijai. Su K. Navicku kalbėjomės apie tai, kaip keisis jo paties gyvenimas ir Aplinkos ministerijos prioritetai.

22 2016 / 2017 (Nr. 6)

žvilgsnis

Man tikrai gaila, kad mes valstybėje nekuriame ilgalaikių vizijų arba jos vienaip ar kitaip koreguojamos kas ketverius metus vykstant perturbacijoms. Iki šiol didžioji dalis Jūsų darbų buvo nevyriausybinėse organizacijose. Ateinate į sferą, kur, be kita ko, nors nesate partijos narys, reikės paklusti ir politinei valiai. Tad galima klausti tiesiai: kam Jums tai? Dar „Atgajoje“ laikėmės nuostatos, ir šviesaus atminimo Saulius Gricius kartodavo: reikia imtis atsakomybės, nors būtų patogiau sėdėti prieš televizorių ant sofos ir keikti valdžią. Ir mes visą laiką ką nors darėme. Dabar taip pasitaikė, kad man buvo pasiūlyta dar viena galimybė. Niekada to neplanavau – jei būčiau planavęs, būčiau ėjęs klasikiniu partiniu keliu. Tačiau aplinkosaugos organizacijų koalicijoje, Baltijos aplinkos forume mes visą laiką buvome aktyvūs. Todėl manau, kad sulaukus politinės partijos pasitikėjimo logiška pereiti iš neformalaus formato į vykdomąjį, nes turinys išlieka tas pats. Taigi atėjau be užnugario, kitaip tariant, be nomenklatūrinio partinio bagažo, bet manau, kad tai kol kas yra privalumas. Tačiau nebūsiu vienas, nes yra bendra politika – dalyvavau rengiant Vyriausybės programą, ir jei viskas vyks kaip suplanuota, kitas logiškas žingsnis man būtų tapti partijos nariu ir keliauti toliau.

Garsiai nuskambėjusi Jūsų replika apie papildomą vienkartinių puodelių kavai apmokestinimą, ko gero, irgi tapo savotiška viešųjų ryšių akcija. Nesigailiu tos puodelio istorijos – tik viešojoje diskusijoje tas puodelis už vieną eurą iškrito iš konteksto. Aiškindamas atliekų tvarkymo hierarchiją paminėjau, kad pirma siekiamybė yra atliekų vengimas. Ir jeigu pasiūlius visas alternatyvas visuomenė neprisideda prie to, tada gali rastis radikalios sankcijos – tokios kaip tas vieno euro mokestis už vienkartinį puodelį. Jau pirmosiomis darbo dienomis turėjote ti krą išbandymą kaip aplinkosaugininkas, kai Vilniuje įvykus nuotekų vamzdyno avarijai kartu su kolegomis ir specialistais turėjote pasirinkti – žmonių patogumas ar gamtos saugojimas.

Lietuvos žaliųjų ir valstiečių sąjungos deleguotas premjeras Saulius Skvernelis nėra tikras, kad tapti partijos nariu turėtų būti kitas logiškas jo žingsnis.

Tai tokia dilema, kai būdamas radikalus aplinkosaugininkas turi galvoti ir apie socialinį kontekstą. Pagal įstatymus net ir negalima geriamojo vandens užsukti ilgiau nei 12 valandų nepasirūpinant jo tiekimu bei nuotekų surinkimu. Avarija įvyko didžiausioje Vilniaus siurblinėje. Specialistai paaiškino, kad ji teikia paslaugas daugiau kaip pusei miesto – gal 350 tūkstančių gyventojų, gal net per 400 tūkstančių. Visiems jiems suorganizuoti vandens tiekimą ir nuotekų sutvarkymą? Reikia situaciją vertinti blaiviai.

Kiekvienas gali pats spręsti. Man tai atrodo logiška, nes „žaliųjų“ lauką tikrai reikia stiprinti. Ir Aplinkos ministerija turi tai daryti pirmiausia. Aplinkosaugos temos šiandien į viešumą patenka tik aktualijų principu. Nėra nuoseklios visuomenės informavimo strategijos, kurią dabar atėję matytume ir galėtume tęsti toliau – tik padrikos viešųjų ryšių akcijos. Dėl to man liūdna – tikiuosi, kad šioje srityje įvyks pokyčių.

Kai vadovauti ministerijai atėjo Valentinas Mazuronis, architektai plojo rankomis – juk kolega. Kai vadovauti atėjo Kęstutis Trečiokas, tarpininku tarp ministerijos ir architektų bendruomenės tapo jo patarėjas architektas Algirdas Žebrauskas. Dabar visiems rūpi, ko tikėtis iš naujosios viceministrės Rėdos Brandišauskienės, kurią pasirinkote kuruoti statybos ir architektūros sritį.

Rėdą pasirinkau įvertinęs tai, ką mačiau viešojoje erdvėje – jos darbus atstovaujant bendruomenės interesams bylose su nekilnojamojo turto projektų plėtotojais dėl statybų Užupyje. Tai atitinka mano principus – pirmiausia atstovauti silpniesiems, kuriems patiems apsiginti sunku, ginti visuomenės interesus. Taip pat man labai svarbus buvo jos teisinis išsilavinimas. O tiesiogiai mūsų keliai susikirtę nebuvo. Asmeniniai draugai nesame nė su vienu viceministru. Toliau – jeigu kalbame apie architektūrą, o ne apie statybą, nuo neatmenamų laikų, dar nuo tada, kai dirbau Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus vyr. valstybiniu inspektoriumi, man kyla dilema: kiek valdžia turi kištis į kūrybinį procesą? Manau, kad minimaliai, nes tai laukas, kur susikerta kūrybinės idėjos. Ar valdininkas turi aukštesnį išsilavinimą, ar aukštesnę kūrybinę galią, kad galėtų spręsti? Visą laiką tuo abejoju. Ir esu linkęs minimizuoti reglamentus, nes reglamentuodamas užmuši kūrybinę laisvę. O juk kūryba gali paskatinti sprendinius, kurių būdamas valdininkas negali net įsivaizduoti. Bendra tvarka, visuomenės susitarimai dėl statybų urbanizuotose teritorijose ar jautriuose kraštovaizdžiuose būtini. Tačiau jie turi būti tokie minimalūs, kad būtų leidžiama atskleisti kūrybinę dvasią. Architektai turi savivaldą, ir aš labai ja tikiu – manau, kad savireguliacijos instrumentai yra patys efektyviausi. Žinau tai iš kitų sektorių. Valdžia čia visada pralaimės, nes savireguliacija veikia nuo cechų laikų viduramžiais. Niekas kitas taip nesureguliuos etikos problemų, garbės kodekso, kokybės reikalavimų. Žodžiu, politiškai būčiau linkęs kištis mažiau. Artimiausiu metu, tikiuosi, bus priimtas Architektūros įstatymas – tai bus tam tikras įrankis architektų bendruomenei. Pabrėžiate, kad architektūra yra kūrybinė veikla. Tai gal ji ir turėtų būti kuruojama Kultūros ministerijos? Architektai skundžiasi, kad tarp kelių auklių – vaikas be galvos.

žvilgsnis

Šiandienė ministerijos struktūra rodo, kad pagrindinis dėmesys skiriamas aplinkosaugai – ne aplinkotvarkai. Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamentas turbūt fiziškai nepajėgus aprėpti savo srities. Ar ateityje tai galėtų keistis?

AM nuotr.

Gali būti taip, kaip mieli architektai norės. Man tai tikrai jautrus dalykas. Neturėdamas atitinkamo išsilavinimo, tikrai nesiimčiau architektūros kritikos savo valia. Ir kai tenka atsidurti tokioje situacijoje, kai esi priverstas tai daryti – nesijaučiu gerai. Dar pasikartosiu – tikiu profesine savivalda ir kūrybine laisve. Negalima kištis iki spalvų derinimo – mano nuomone, tai irgi perlenkta. Kiek gali būti Jūsų talkininkų statybos ir architektūros srityse? Ministro politinio pasitikėjimo tarnautojai iš viso yra septyni žmonės. Trys viceministrai, trys patarėjai ir referentas. Tiek ir bus – visi keisis. Natūralu, kad dirbti norisi su komanda, kuria visiškai pasitiki. Iki šiol, beje, niekada taip nebuvo, nes būdavo tam tikros partinės kvotos, todėl ministras gaudavo ne visada pačius kvalifikuočiausius žmones, dėl to strigdavo tam tikra problematika. Manau, dabar pasirinktas modelis teikia labai daug vilčių. Girdėti kalbų, kad tam tikriems klausimams spręsti būtų prasminga kurti ekspertų grupes. 24 2016 / 2017 (Nr. 6)

Ekspertų grupės yra labai naudingas dalykas, galima sakyti, kad jų patarimai – aukso vertės. Tačiau čia yra etinis klausimas. Nes visada prašai savo siekiams kieno nors laiko, ir šis asmuo jį atiduos savo kitų darbų sąskaita. Jei bus socialinių partnerių interesas turėti ekspertų grupes, tai aš labai mielai sutiksiu, tačiau pats ilgą laiką dirbęs nevyriausybiniame sektoriuje žinau, kiek tai atima tiesioginio darbo laiko. Šaržuojant – tai yra būrelis, laisvalaikis. Norėčiau tą klausimą išspręsti sistemiškai, kad tiems socialiniams partneriams, kurie iš tikrųjų reikalingi ir gali teikti siūlymų, kurie aktyviai dalyvauja visuomeninėje, pilietinėje veikloje, turėtų būti numatyti finansiniai instrumentai, kad jie galėtų tai daryti. Tačiau laiko visi neturime, ir tai jau mūsų ambicijų reikalas, kiek mes ten dirbame. Kitas dalykas – prie Aplinkos ministerijos yra ministro patariamasis instrumentas – kolegija, kurios veiklą noriu aktyvinti. Pats buvau jos narys. Man atrodo, kolegija labai formaliai rinkosi. Manau, kai susikaupia didelis poreikis priimti tam tikrus politinius sprendimus, būtų labai naudinga prieš einant į Seimą apsitarti su svarbiausiais socialiniais partneriais.

Bet 12 metų ministerija neturėjo vadovo aplinkosaugininko ir kai kam atrodo, kad gyvoji gamta buvo apleista sritis, o ministerijos prioritetas visada buvo statybos. Ir žmonės dabar labai tikisi joje permainų. Dėl kitų sričių – pirmiausia ministerija turi tobulinti leidimų išdavimo procesą. Kad nebūtų nereikalingų biurokratinių kliūčių, kai reikia parengti statybos projektą ir tada prasideda visi derinimai, taigi reikia investuoti dar nežinant, ar pavyks gauti leidimą. Tai privalu sutvarkyti, galima tuos perlenkimus nesunkiai išspręsti – tai tik techninis klausimas. Pirmiausia noriu kalbėti apie duomenų bazes, nes ten yra senų techninių problemų ir reikia galvoti, kaip jas spręsti kompleksiškai. Taip pat reikia peržiūrėti derinimo prievoles – gal ne visur reikalingi visi dabartiniai parašai. Toks pavyzdys – Saugomų teritorijų direkcijos parašas projektams, rengiamiems urbanizuotose teritorijose. Mano įsitikinimu, jis perteklinis. Suprantu, kad kitaip yra gamtinėse teritorijose, nors ten irgi svarbu ne tiek architektūrinis sprendimas, kiek paties statinio kaip gamtinės aplinkos trikdžio ar kaip kraštovaizdžio dominantės atsiradimas. Kaip darnios plėtros specialistas turbūt patvirtintumėte, kad darna pirmiausia susijusi su veiklos tęstinumu. Taip – politikos tęstinumas yra vienas iš aštuonių darnios plėtros principų. Ir man tikrai gaila, kad mes valstybėje nekuriame ilgalaikių vizijų arba jos vienaip ar kitaip koreguojamos kas ketverius metus vykstant perturbacijoms. Žinoma, yra sričių, kuriose negalima tęsti tam tikros politikos. Tad ką norėtumėte tęsti savo atstovaujamoje srityje? Reikia tęsti darbus atliekų sektoriuje, kur ilgus metus buvo investuojama į infrastruktūros kūrimą, o dabar ateina tarifų kėlimo laikas, nes ta infrastruktūra dėvisi. Kitoms valdžioms buvo lengva nedidinti įkainių, nes galėjo gauti europinę paramą. O šiandien šis iššūkis yra, ir čia tikrai reikia kardinalių pokyčių. Man kelia abejonių ir

žvilgsnis

Kauno bei Vilniaus atliekų deginimo gamyklose suprogramuoti atliekų kiekiai. Neabejoju ir tuo, kad ne viskas padaryta, kad atliekos būtų tinkamai išrūšiuojamos ir juo labiau perdirbamos. Ankstesnė Vyriausybė labai didžiavosi daugiabučių renovacijos eiga. Didelis paramos renovacijos projektams intensyvumas privedė prie to, kad turime baisią įtampą valstybės biudžete, Klimato kaitos programoje, iš kurios renovacija yra refinansuojama. Viską lems galimybės. Kol kas matau itin ilgą procesą, iki projektas pradedamas: yra tikrai nemažai administruojančių institucijų, o rezultatas – kokybe nepatenkinti gyventojai. Taigi man norėtųsi vientiso ir ypač valdymo audito, kad pasižiūrėtume, kur stringama. Gal įmanoma sutrumpinti projektų laiką ir, žinoma, užtikrinti kokybę. Gal reikia sukurti naujas kontrolės schemas, gal didesnes kontrolės teises suteikti savininkams. Čia kol kas matau tik problemas – ne sprendimą. Iš pradžių reikia žvilgsnio iš išorės. Kituose sektoriuose jau daugiau ar mažiau pasirengta pokyčiams – renovacija buvo kiek palikta. Ką tik įsigaliojo reikalavimas statyti tik A energinio naudingumo klasės pastatus. Ir kartu pasigirdo pasvarstymų, kad gal reikėtų netaikyti to reikalavimo kaimiškosiose vietovėse, argumentuojant, kad dalis gyventojų ten keliasi stokodami lėšų įsikurti miestuose ir tai jiems būtų per didelė finansinė našta. Kartu apeliuojama į teisę gauti tai prievolei vykdyti kompensaciją – kaip kad renovacijai. A energinio naudingumo klasė – labai geras reikalavimas. Jis tikrai teisingas aplinkosaugiškai – turime būti atsakingi už aplinkos kokybę. Manau, kad jei esame prisiėmę įsipareigojimus Europos Sąjungai, tai turime juos vykdyti. Iki šiol buvo kitokia politika – mes labai daug išsisukinėjome, o galutinis rezultatas... Kitas aspektas yra socialinis, čia yra persipynusių daug jautrių dalykų. Nors galvoju, kad jei investuoji į naują pastatą, jau nesi pažeidžiamiausioje socialinėje grupėje. Nebūčiau linkęs atsisakyti šio reikalavimo, juolab kad tam buvo seniai ruoštasi, seniai apie tai kalbėta. Tačiau atsibundama, kai jau buldozeris kieme. Dėl kompensavimo mechanizmo – taip, kaip ir renovacijos atveju, vienas jos motyvų yra aplinkosauginis – energijos taupymas. Tačiau ar tokiai paramai yra lėšų? Konkuruojama juk dėl to

paties biudžeto pinigų kiekio. O, tarkime, prisiimti paskolos riziką valstybės vardu privataus intereso naudai irgi nėra etiška, nes tada tie įsipareigojimai užkraunami visiems gyventojams. Kaip žmogus norėčiau, kad visi gautų paramą ir mes gyventume A++ energinio efektyvumo namuose, bet finansinės galimybės yra ribotos.

dosjė 1988 m. Kęstutis Navickas baigė Kauno 40-ąją profesinę technikos mokyklą (elektros mechaniko specialybė).

Kaip vertinate idėją Aplinkos ministeriją perkelti į Jūsų gimtąjį miestą Kauną?

Darbas privačioje liaudies amatų mokykloje Vilkijoje, vėliau kultūros leidinių leidykloje „Taura“.

Šiandien yra dvi nuomonės: viena, kad reikia kelti visas ministerijas į vieną pastatą, kita – išskaidyti po regionus. Visi sutinkame, kad tikrai yra tarpinstitucinio bendradarbiavimo problemų, ir kyla klausimas, ar tos institucijos, kurios pagal savo prigimtį turėtų būti regionuose, negalėtų ten persikelti. Tai gana rimtai svarstytinas, bet per ankstyvas klausimas. Jeigu pavyks peržiūrėti valstybės valdymo sandarą, kad sumažėtų konkurencija ir būtų daugiau tarpinstitucinių programų, tai dar labai didelis klausimas, į kurią pusę tai turės judėti – ar į atskirtį tarp tų ministerijų, ar kaip tik į jų konsolidaciją.

1992 m. pakviestas dirbti vyriausiuoju valstybės inspektoriumi Kultūros paveldo departamento Kauno miesto padalinyje (sritis – Kauno miesto archeologinio ir militaristinio paveldo apsauga).

Jau teko girdėti, kad naujasis aplinkos ministras neturi ypatingos traukos leisti laisvalaikį gamtoje: nemedžiojate, negrybaujate, nežvejojate. Tikrai negaliu gyventi be kalnų – man blogai, jei bent trumpai nenuvažiuoju į kalnus. Darau tai seniai ir turiu šią priklausomybę. Gal esu kiek tingus, neinu labai aukštai, bet man norisi kalnuose būti, pavargti, nusitrinti kojas, nusvilti saulėje – man to reikia.

1995 m. K. Navickas išrinktas bendrijos „Atgaja“ pirmininku. 1999 m. Vilniaus universitete baigė istorijos bakalauro studijas. 1999 m. laimėjo konkursą užimti Regioninio aplinkos centro Vidurio ir Rytų Europai Lietuvos biuro vadovo postą. 2009 m. išklausė darnaus vystymosi valdymo ir administravimo magistro studijų programą Mykolo Romerio universitete. Nuo 2006-ųjų iki šiol dirbo tarptautinėje nevyriausybinėje organizacijoje Baltijos aplinkos forume, ėjo direktoriaus pavaduotojo pareigas. 46-erių K. Navickas vedęs, turi tris vaikus.

Architektai turi savivaldą, ir aš labai ja tikiu – manau, kad savireguliacijos instrumentai yra patys efektyviausi. Valdžia čia visada pralaimės, nes savireguliacija veikia nuo cechų laikų viduramžiais.

aplinka

Statybos buvusiose pramonės teritorijose: kodėl būtina griežtesnė kontrolė? Buvusių pramonės teritorijų virsmas gyvenamosiomis zonomis džiugina Dovilė JONELIŪNIENĖ

gyvenamojo būsto ieškančius gyventojus, tačiau kelia nerimą Aplinkos ministerijos specialistams. Jų teigimu, net ir griežtinant reikalavimus vis dar

ir išvalyti pramoninių teritorijų gruntą. Vienintelis šios problemos sprendimo būdas atrodo tik vienas – dar griežčiau kontroliuoti statybų proceso pradžią.

26 2016 / 2017 (Nr. 6)

SA archyvo nuotr.

atsiranda statybos projektų pažeidėjų, kurie norėdami sutaupyti vengia ištirti

aplinka

Siūlo neišduoti statybos leidimų plinkos ministerijos įmonės „Grunto valymo technologijos“ vadovas Rapolas Liužinas teigė, kad nors ministerija ir griežtina pramonės teritorijų valymo kontrolę, pažeidimų vis vien neišvengiama. „Yra statytojų, kurie bet kokia kaina nori statyti namus miesto centre, žemę pirkti kuo pigiau, tačiau tinkamai jos neišvalo, neparuošia statyboms. Šiose situacijose nukenčia ne statytojai, o žmonės, įsigiję būstą tokioje teritorijoje. Taip tikrai neturėtų būti“, – pabrėžė R. Liužinas. Pašnekovas prisiminė keletą atvejų, kai žmonės skundėsi, kad gyvenant pirmame daugiabučio aukšte buvo jaučiamas žibalo ar naftos kvapas. Pasirodo, namas pastatytas ant sovie tmečiu toje teritorijoje buvusios tankų plovyklos. Žemė buvo prisigėrusi naftos produktų ir nebuvo tinkamai išvalyta. Anot R. Liužino, ši problema itin aktuali, ypač kai žinome, kad Lietuvoje buvo plačiai išplėtota metalo apdirbimo, elektronikos pramonė. Visa ši pramonė buvo susieta su galvanika (įvairių daiktų padengimu nikeliu, chromu ir kitais metalais). Šie sunkieji metalai pramonės teritorijose pateko į gruntą. Plečiantis miestams pramonės, transporto ir jų infrastruktūros objektai atsidūrė gyvenamuosiuose rajonuose. Šiandien, kai vykdoma pramonės teritorijų konversija į gyvenamosios, visuomeninės paskirties, susiduriama su jose esančių gamybos pastatų užterštumo problema. Tai ypač ryškiai matyti buvusiuose metalo apdirbimo, elektrotechnikos, radioelektronikos, metalinių garažų, militarinės paskirties objektuose. Čia stebimas smarkiai išaugęs sunkiųjų metalų – vario, nikelio, cinko, chromo, švino – kiekis, taip pat pavojingos gyvsidabrio, naftos produktų koncentracijos. Kaimo vietovėse vis dar randama pesticidų likučių, nors seniai deklaruota, kad jie išvežti utilizuoti į užsienį. Bėda dar ir tai, kad užterštas ne tik teritorijos gruntas, gruntinis vanduo, bet ir pastatai, kurie pritaikomi gyventi ar komercinei veiklai. Pasak R. Liužino, sunkiųjų metalų valymo procesą dažnai stabdo dvi priežastys. Pirma – dideli užteršto grunto kiekiai, antra – didelės valymo kainos. „Statytojams pritrūksta pinigų, todėl būna atvejų, kad gruntą jie išvalo nepakankamai. Buvusiose pramonės teritorijose reikalingi išsamūs ekogeologiniai tyrimai. Tik atlikus juos ir nustačius teritorijos užterštumo lygį, priimamas

sprendimas, kaip valyti teritoriją ir kaip ją paruošti statyboms. Jei priemonių išvalyti nėra, pradėti statybas ir rizikuoti žmonių sveikata negalima“, – teigė R. Liužinas. Jis pridūrė – tam, kad statytojai nepiktnaudžiautų ir tinkamai išvalytų teritoriją, prieš pradedant statybas reikia imtis griežtų priemonių – neduoti statybos leidimo, kol statytojai neatneš pažymos apie ekologinę teritorijos būklę. Techninių galimybių ir specialistų yra, tad būtina drausminti tuos, kurie nepateikia tokių leidimų ir nesilaiko saugumo reikalavimų.

Būtent šiame dokumente numatyti reikalavimai, kuriais ne tik siekiama apsaugoti žmonių sveikatą nuo neigiamo cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų poveikio, bet ir privaloma jų paisyti ir ūkinės veiklos vykdytojams, eksploatuojantiems galimą taršą didinančius objektus, vykdantiems jame nurodytą veiklą ar naudojantiems chemines medžiagas, ir teritorijų plėtotojams.

Vienas problemos sprendimo būdų – kontrolė

Griežtina saugumo reikalavimus Aplinkos ministerijos Žemės gelmių skyriaus vedėja Toma Leonova paantrino R. Liužinui. Anot jos, pažeidėjų, vengiančių ištirti teritoriją ir ją išvalyti, vis dar yra. Ir pagrindinė to priežastis – tyrimų ir grunto valymo sąnaudos. „Daugiausia taršos židinių nustatoma urbanizuotose, buvusiose pramonės ir gamybos teritorijose, kurios pritaikomos žmonių gyvenimui, darbui. Tai naftos produktų bazės, technikos kiemai, degalinės, trąšų sandėliai ir panašūs objektai“, – vardijo T. Leonova. Prieš keičiant žemės naudojimo paskirtį ir būdą, kreipiamasi dėl teritorijų planavimo sąlygų išdavimo. Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos teikia siūlymus dėl planavimo sąlygų, kai teritorijoje buvo vykdyta veikla, nurodyta aplinkos ministro įsakyme „Dėl cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimų“. Jei turima informacijos, kad tam tikroje teritorijoje buvo ar galbūt buvo vykdoma veikla, kuri galėjo užteršti gruntą, statytojas įpareigojamas atlikti ekogeologinius tyrimus. Jei nustatoma tarša, tuomet būtina sutvarkyti teritoriją. Kol kas nustatyta daugiau kaip 12 tūkst. potencialių taršos židinių visoje Lietuvoje. Juos sutvarkyti ketinama pasinaudojant ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis. Aplinkos ministerijos Statybos normavimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Edita Meškauskienė pabrėžė, kad statyba galima tik ten, kur pagal teritorijų planavimo dokumentus atitinka nustatytą žemės naudojimo būdą ir pobūdį. Dar 2008-aisiais patvirtinti Cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimai, kuriuose Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentams ir Lietuvos geologijos tarnybai skirta kontroliuoti cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimų vykdymą.

Pasak R. Liužino, ir naftos produktų tyrimo, ir valymo problema šalyje išspręsta – reikia tik geros valios ir rimtos kontrolės. Valyti sunkiuosius metalus yra problemiška, sudėtinga. Mažas koncentracijas galima valyti pasitelkus fitoremediaciją, bet jos pramonės teritorijoje nepritaikysi. Visais atvejais būtina iškasti užterštą gruntą ir išvežti apdoroti. Tikslingiausia ir realiausia būtų gruntą stabilizuoti, termiškai izoliuoti arba valyti naudojant fitoremediaciją. „Tokios priemonės turi būti numatytos projektuose. Negali būti jokios kalbos apie užteršto grunto maišymą, skiedimą, savivalą. Taip pat negali būti perskaičiuojamos ribinės vertės remiantis abejotinomis, eksperimentiniu būdu mūsų sąlygomis neišbandytomis metodikomis. Tai vis mus veikiančios teisinės bazės netobulumas, leidžiantis manipuliuoti kai kuriomis sąvokomis ir kriterijais statytojui, o ne būsimam gyventojui ir gamtai palankia kryptimi. Tokių teritorijų tvarkymo planų rengėjai, derintojai ir jų vykdymą kontroliuojantys asmenys turi suprasti, kad ten dirbs ar gyvens žmonės, kieme žais vaikai“, – kalbėjo įmonės „Grunto valymo technologijos“ vadovas. Anot jo, ne paslaptis, kad Vilniuje yra vaikų darželių, kurių teritorijose randamų sunkiųjų metalų koncentracijos viršija ribines vertes. Daug nesklandumų yra metalinių garažų teritorijoje Lazdynėliuose, buvusioje „Velgos“ gamykloje, kitose buvusiose pramonės teritorijose. R. Liužinas viliasi, kad bus stiprinama kontrolė, tobulinama teisinė bazė, keliama dalykinė planų ir projektų rengėjų kvalifikacija bei atsakomybė, aktyviau šiame darbe dalyvaus visuomenės sveikatos centrai ir visuomeninės organizacijos. Statybos leidimas gali būti išduodamas tik tada, kai bus sutvarkyta būsimos statybos teritorija. Tik tada galima tikėtis teigiamų rezultatų ir naudos ne tik statytojams, bet ir visų pirma gyventojams, kurie ruošiasi gyventi buvusių pramonės teritorijų zonose.

situacija

Energiškai efektyvi statyba: kiek kainuotų persigalvoti? Naują etapą – reikalavimą statyti tik A energinio naudingumo klasės Rusnė MARČĖNAITĖ

pastatus – žyminti 2016 metų lapkričio 1-oji atėjo ir praėjo, bet diskusijos apie permainas dar nesibaigė. Nors beveik negirdėti dalijimosi gerąja patirtimi, visuomenė jau įtariai dairosi potencialių naudos gavėjų, skundžiasi valdžios diktatu, o ekonomistai ir net politikai siūlo dar kartą skaičiuoti, ar statyti energiją taupančius pastatus apsimoka, ir neskubėti „šokti pagal Europos Sąjungos dūdelę“.

Reikalavimą laiko pertekliniu uvęs aplinkos ministras, šiandien – europarlamentaras Valentinas Mazuronis nepakeitė savo prieš trejus metus pareikštos nuomonės: „Energinis naudingumas – ne šventa karvė.“ Jis viešai stebisi, kad Aplinkos ministerija nesuskubo darkart atidėti reikalavimą statyti ne žemesnės nei A energinio naudingumo klasės pastatus, ir stengiasi įrodyti, kad čia tik kiekvienos valstybės apsisprendimo reikalas – ar įteisinti aukštesnius standartus, ar rūpintis tuo, kad jie neištuštintų piliečių piniginių.

28 2016 / 2017 (Nr. 6)

Abejojantieji prieš kelis mėnesius įsigaliojusiu reikalavimu statyti energiją taupančius namus apeliuoja į tai, kad Lietuva ir be šios dedamosios gali pasiekti Europos Sąjungos (ES) šalių nusistatytus tikslus: iki 2020 metų padidinti energijos naudojimo efektyvumą 20 proc., sumažinti bendrą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį 20 proc., skatinti naudoti atsinaujinančių šaltinių energiją, nes neturi taršios ir daug energijos naudojančios pramonės, rūpinasi daugiabučių modernizacija ir yra tiesiog tausojanti aplinką. Neretai pabrėžiama, kad naudos dėl šios direktyvos įgyvendinimo turės tik šiltinimo medžiagų ir rekuperacinės vėdinimo įrangos pardavėjai,

o gyventojams investicija atsipirktų tik per keliolika ar keliasdešimt metų. Tad vis dėlto kas būtų, jei Lietuva persigalvotų – atsisakytų dar 2012-aisiais sudėliotos perspektyvinės strategijos, nespėtų ar tiesiog nutrauktų pasirengimą nuo 2021-ųjų statyti A++ klasės pastatus?

Nevykdant įsipareigojimų gresia baudos ES valstybių narių patirtis leidžia atsakyti trumpai – grėstų įspūdingos baudos. Tačiau Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos Atstovavimo ES teismuose skyriaus l. e. p.

situacija

vedėja Gintarė Taluntytė nelinkusi užbėgti įvykiams už akių ir spekuliuoti šia tema. „Tokia situacija yra visiškai hipotetinė – pagal šiuo metu galiojančius 2010 metų gegužės 19 dienos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/31/ES dėl pastatų energinio naudingumo (toliau – Direktyva 2010/31/ES) perkeliančius nacionalinius teisės aktus nėra pagrindo manyti, kad nuo 2021 metų nebus laikomasi reikalavimo statyti energijos beveik nenaudojančius pastatus. O informacijos, kad reguliavimą būtų ketinama keisti, irgi nesame gavę“, – komentavo G. Taluntytė. Lietuvos įsipareigojimai perkelti ir į Statybos įstatymą, ir į Statybos techninį reglamentą. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 43 (1) str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad minimalūs pastatų energinio naudingumo reikalavimai privalomi naujiems statomiems pastatams (jų dalims). To paties straipsnio 5 d. aiškiai įtvirtinta, kad po 2018 m. gruodžio 31 d. valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų bei įmonių statomi nauji, o po 2020 m. gruodžio 31 d. visi statomi nauji pastatai turi būti energijos beveik nenaudojantys pastatai, kaip jie suprantami pagal Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą. Reikalavimus energijos beveik nenaudojantiems pastatams nustato Vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos. Pagal statybos techninio reglamento STR 2.01.02:2016 „Pastatų energinio naudingumo projektavimas ir sertifikavimas“, patvirtinto 2016 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-754, 21 punktą, statomų pastatų, kuriems prašymas išduoti leidimą statyti naują statinį ar rašytinį įgalioto valstybės tarnautojo pritarimą statinio projektui pateiktas po 2021 m. sausio 1 d., kai statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi, – statybos darbai pradėti po 2021 m. sausio 1 d., energinio naudingumo klasė turi būti ne žemesnė kaip A++.

Ekonominės priežastys – ne argumentas Pasak G. Taluntytės, jei vis dėlto minėtų reikalavimų būtų ketinama atsisakyti ar juos iš esmės pakeisti, toks teisės akto projektas, kaip susijęs su ES teise ir iš jos kylančiais reikalavimais, visų pirma turėtų būti derinamas su suinteresuotomis institucijomis, tarp jų – ir su Europos teisės departamentu, kurio viena pagrindinių funkcijų yra užtikrinti, kad iš ES teisės kylantys įpareigojimai būtų tinkamai įgyvendinti nacionalinėje teisėje.

G. Taluntytė atkreipė dėmesį ir į tai, kad Aplinkos ministerija negalėtų pateisinti projekto, kuriuo būtų atsisakoma mažinti energijos naudojimą pastatuose iki A++ klasės, remdamasi tik ekonominėmis priežastimis – išaugsiančiomis statybų sąnaudomis asmenims, pernelyg ilgu investicijų atsiperkamumu ir pan. „ES Teisingumo Teisme nagrinėta ne viena byla, kuriose valstybės narės iš ES teisės kylančių įsipareigojimų nevykdymą bandė teisinti našta valstybės biudžetui, per didele ekonomine našta verslui, gresiančiais streikais ir pan. Vis dėlto ES Teisingumo Teismas suformulavo praktiką, kad valstybė narė iš ES teisės kylančių įsipareigojimų nevykdymo negali pateisinti remdamasi praktinėmis ir (ar) ekonominėmis priežastimis“, – komentavo G. Taluntytė. Pasak Europos teisės departamento Atstovavimo ES teismuose skyriaus l. e. p. vedėjos, jeigu vis dėlto teisės aktuose įtvirtinti įpareigojimai būtų panaikinti ar pakeisti, Europos Komisija prieš Lietuvą galėtų pradėti pažeidimo procedūrą dėl įsipareigojimų nevykdymo. „Jeigu Lietuvos Respublika nuspręstų panaikinti arba iš esmės pakeisti į nacionalinę teisę perkeltus Direktyvos 2010/31/ES reikalavimus, Europos Komisija, remdamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 258 straipsniu, galėtų kreiptis į ES Teisingumo Teismą su prašymu pripažinti Lietuvos Respubliką neįvykdžiusia iš ES teisės kylančių reikalavimų. Jeigu Lietuva sprendimu būtų pripažinta neįvykdžiusi įsipareigojimų ir jų toliau nevykdytų, Europos Komisija galėtų kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu paskirti vienkartinę ar periodinę baudą“, – aiškino G. Taluntytė. Tiesa, Europos Komisijai pradėjus pažeidimo procedūrą prieš Lietuvą, vyktų gana ilga kelerių metų trukmės procedūra iki tol, kol Komisija galėtų kreiptis į ES Teisingumo Teismą. Jos metu, pasak teisininkės, būtų dedamos visos pastangos, kad iš Direktyvos 2010/31/ ES kylantys reikalavimai nacionalinėje teisėje būtų tinkamai įgyvendinti, o pažeidimo procedūra nutraukta. Ir tai yra pirmiausia nacionalinių institucijų, besirūpinančių ES teisės įgyvendinimu, interesas. Tad šios procedūros metu išsprendžiama apie 99 proc. visų probleminių situacijų. Tuo atveju, jei valstybė narė vis dėlto nepakoreguotų teisės aktų pagal direktyvinius įsipareigojimus, konkretų baudos dydį siūlytų Europos Komisija, atsižvelgdama į pažeidimo trukmę ir sunkumą.

Aplinkos ministerija negalėtų pateisinti projekto, kuriuo būtų atsisakoma mažinti energijos naudojimą pastatuose iki A++ klasės, remdamasi tik ekonominėmis priežastimis. / Gintarė TALUNTYTĖ / Sankcijos kartą jau grėsė Europos Komisijos sankcijos Lietuvai grėsė 2011 metais. 2008-ųjų lapkričio 19 dienos Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/98/EB dėl atliekų tvarkymo į nacionalinę teisę turėjo būti perkelta iki 2010 metų gruodžio, bet Seimui vis atidedant Atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimo projekto priėmimą Europos Komisija Lietuvą dėl gresiančios baudos įspėjo oficialiu kreipimusi. „Lietuva vėluoja įgyvendinti ES sąvartynų direktyvą. Dėl to ne tik kenčia šalies gyventojai, bet gresia ir daugiau kaip pusės milijono eurų bauda“, – tąkart piktinosi ir šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vis dėlto vėliau direktyva buvo tinkamai perkelta į nacionalinę teisę, ir šiandien dėl jos nei ieškinys prieš Lietuvą Teisingumo Teisme, nei baudos negresia. 29

Edgaro Kurausko nuotr.

architektūra

Pastato drabužį lemia ne tik architekto sprendimai Ar projektuodami fasadus architektai taiko analogiją posakiui: „Sutinka Kristina BUIDOVAITĖ

pagal drabužius, palydi pagal protą“? Kiek pirmąjį įspūdį vertinant pastatą lemia fasado sprendimai, ką fasado sprendiniai išduoda profesionalui, galiausiai – ką sufleruoja eiliniam vertintojui ir ką reiškia užsakovo kišenei bei eksploatacijos kainai?

30 2016 / 2017 (Nr. 6)

Kiekvienu laikotarpiu neišvengiamai egzistuoja tam tikros stilistinės tendencijos, vis dėlto projektuojant atsižvelgiama ne tiek į jas, kiek į pagrindinę meninę idėją, architektūrinę koncepciją, o tai ir lemia pastato formą bei stilistinę raišką. / Gintaras ČAIKAUSKAS /

enovuojamo Vilniaus taksi parko pastato Naujininkuose savininkai, nusprendę iš esmės nekeisti jo paskirties ir siūlyti jį nuomotis automobilių pardavimo, remonto ir panašias paslaugas teikiančioms įmonėms, turbūt patenkinti gavę projektuotojų pasiūlymą fasadą paversti nemokamu savireklamos plotu. Projekto vizualizacijose – fotofasadas, regis, atspindintis gretimos gatvės realijas – nesibaigiančius transporto srautus, tuo pačiu primenantis šio pastato paskirtį. Architektai socialiniuose tinkluose stojo ginti sostinės Naujininkų simboliu vadinamą pastatą. Aštuonių aukštų sovietinės architektūros palikimas, jų teigimu, nusipelno daugiau nei fototapetas. Anot architektų biuro „Architektūros linija“ vadovo, architekto Gintaro Čaikausko, tai, kokia bus pastato išorė, priklauso nuo daugelio veiksnių, visų pirma nuo architektūros idėjos. „Architektas sprendžia, ar vyraus aklinas, ar atviras fasadas, kokią fasado dalį atiduoti stiklui, projektuoti nedidelius, o gal priešingai – vitrininius – langus. Konkrečių fasado medžiagų parinkimas taip pat priklauso nuo daugelio aplinkybių. Bene pagrindinės – architektūros idėja ir finansinės statytojo išgalės. Galiausiai prasideda balansavimas tarp idėjos ir kainos. Tik radus kompromisą su užsakovu gimsta konkretus sprendimas“, – aiškino architektas. Architekto teigimu, kiekvienu laikotarpiu neišvengiamai egzistuoja tam tikros stilistinės tendencijos, vis dėlto projektuojant atsižvelgiama ne tiek į jas, kiek į pagrindinę meninę idėją, architektūrinę koncepciją, o tai ir lemia pastato formą bei stilistinę raišką. Taigi, pavyzdžiui, biuro fasadas gali būti vien stiklo, arba stiklas gali būti derinamas su kitomis medžiagomis. Kokių nors taisyklių ar išankstinių nuostatų čia negali būti. „Pastato tipologija nėra svarbiausias fasado apdailos pasirinkimo veiksnys. Projektuotojo apsisprendimą naudoti vienokią ar kitokią medžiagą lemia meninis sumanymas, patalpų paskirtis ir konteksto pojūtis bei jo traktuotė. Architektai, vertindami aplinką ir būsimo pastato santykį su

ja, stengiasi objektą derinti, jeigu kontekstas yra vertingas, arba priešingai – suteikti naują kokybę, jei aplinka nėra vertinga. Tarkime, jei aplinkoje vyrauja aklinos sienos, o ne langai, projektuotojas atitinkamai reaguoja, projektuoja objektą, susiliejantį su aplinka, arba atvirkščiai – siūlo tokį kūrinį, kuris kontrastuotų, išsiskirtų, būtų aiškus erdvės akcentas“, – sakė architektas. Biuro Architektūros kūrybinės grupės vadovas architektas Remigijus Bimba pritarė, kad fasado sprendimus lemia architektūros idėja ir bendras kontekstas: senamiestyje dominuos vienokie, daugiau ar mažiau urbanizuotoje teritorijoje – kitokie sprendimai. Toks pat svarbus ir būsimo pastato tūris. Be abejo, Lietuvoje ypač svarbus kriterijus – kaina, taigi dažnai cokolinis aukštas padengiamas brangesnėmis medžiagomis, o aukščiau sienos tinkuojamos arba montuojami fasadų skardos lakštai. Teoriškai architektas pats atsakingas už tai, kad ir paaiškintų, ir įtikintų užsakovą pasirinkti vieną ar kitą fasado sprendimą. Vis dėlto tais atvejais, kai sprendimas užsakovui pasirodo tiesiog per brangus, tenka ieškoti kompromisinio varianto.

R. Bimbos teigimu, tinkuojamieji ir vėdinamieji fasadai – paprastas ir nebrangus sprendimas. Jei pasirenkamas kokybiškas tinkas, o pastatas neaukštas, tinkuojamasis fasadas – racionalus sprendimas, kai kuriais atvejais pranokstantis netgi stiklą. O vėdinamieji fasadai pasiteisina, jeigu įrengiami kokybiškai, kitaip jų eksploatavimo laikas gerokai sutrumpėja palyginti su tinkuojamuoju fasadu. Vėdinamieji fasadai, architekto žodžiais, praranda populiarumą, mat taip pat nėra tinkami mūsų klimatui. Juolab jei drįstama sutaupyti brangiai vėjo izoliacinei plėvelei. Medžiagų gausa ir tobulėjančios technologijos architektams išties suteikia neribotų galimybių: fasadai gali būti dengti skarda, vėdinamojo fasado ar aliuminio kompozitinėmis plokštėmis, klinkerio plytomis, medinėmis dailylentėmis ir pan. Tiesa, klinkerio plytos gali būti naudojamos dvejopai: įrengiant vėdinamojo fasado sistemą arba klijuojant tiesiai ant termoizoliacinio sluoksnio.

Improvizacijoms – begalė sprendimų

Kaip vieną įdomesnių pavyzdžių architektas G. Čaikauskas paminėjo šiltesniuose kraštuose matytus žaliuosius fasadus. Lietuvoje augalai įprastesni interjere, kur jau įrengiamos

Fasadams gali būti naudojamas įprastas skaidrus arba emaliuotas stiklas. Pastarasis – stiklo imitacija. Rinkoje atsiradus efektyvioms termoizoliacinėms medžiagoms, paplito vėdinamieji fasadai. Ilgą laiką lietuvio akiai įprastas buvo tinkuojamasis fasadas – šis sprendimas racionalus ir ekonomiškas ir naujai statomuose, ir renovuojamuose pastatuose. Pasidairius dešiniajame Neries krante, į akis krinta biurų pastatuose vyraujantys stiklo fasadai. Stiklas derinamas ir su akmeniu ar tinku. Stiklo fasadai biurų pastatuose turi neabejotinų privalumų: svoris, šviesos laidumas, priežiūros paprastumas, estetinė išvaizda, galimybė kurti sudėtingas geometrines formas ir kita. Patraukliausi – surenkamieji aliuminio ir stiklo konstrukcijų fasadai su trijų kamerų stiklo paketais. Vis dažniau įrengiami dvigubi – vidiniai ir išoriniai – fasadai. Tokiu atveju apsieinama be galingos vėsinimo įrangos.

Įmantrūs sprendimai sunkiai prigyja

Edgaro Kurausko nuotr.

Fasado išraiška – architekto rankose

architektūra

Renovuojamo Vilniaus taksi parko pastato fasadą siūloma uždengti fototapetu.

Pirminį vertintojo įspūdį labiau lemia ne pats fasadas, o architektūrinė pastato idėja: ar dera medžiagos ir fasado sprendimai, ar jie tinkamai atspindi architekto idėją. Bendrovės „M14 invest“ archyvo vizual.

dekoratyvinės žaliosios sienos. Žaliuosius fasadus, įrengtus ant kelių ar keliolikos aukštų pastatų, būtų ne tik sudėtinga prižiūrėti. Tokiems fasadams neparankus Lietuvos klimatas – daugiau kaip pusmetį besitęsiantis šaltasis periodas. Be to, kad augalai žaliuotų ant pastato fasado, šiuos reikia apraizgyti specialiomis laistymo sistemomis, įrengiama daugybė purkštukų, o tai gana brangūs sprendimai, reikalaujantys kruopščios eksploatacijos. Architektas R. Bimba taip pat suabejojo, ar tokie įmantrūs fasadai apskritai įmanomi mūsų šalies klimato sąlygomis. Ir ne tik dėl to, kad šaltuoju metų laiku sienas dengtų užšalę augalai. Juos reikėtų prižiūrėti ištisus metus, o tai nėra paprasta. Pašnekovui priimtinesnis sprendimas atrodo augalai kolbose, interjere ar apželdintos terasos. G. Čaikauską domina ir į fasadą ar kitas pastato dalis integruojami fotovoltiniai elementai. Vis dėlto užsakovus įtikinti tokių sprendimų raci onalumu kol kas sudėtinga. Dažniausiai ši idėja dėl ekonominių priežasčių numarinama dar projektinėje stadijoje. Atsitinka ir taip, kad architekto apsisprendimą naudoti tam tikrą medžiagą palaiko užsakovas, tačiau priešinasi rangovas. Ypač jei įveikus viešojo pirkimo barjerą fasadą įrengti pasirodo per brangu. „Architektūros idėjos – neapibrėžtas, sumanymo stadijoje netgi nematerialus dalykas, tad atsiranda galimybė mėginti spekuliuoti, kad galbūt įmanoma pigesnė siūlomo sumanymo

32 2016 / 2017 (Nr. 6)

alternatyva. Buvo atvejis, kai rangovas bandė atsisakyti novatoriško sprendimo – vėdinamojo 3D fasado, įrengiamo pasitelkiant „Fiber C“ technologiją. Fasadai buvo suprojektuoti bendradarbiaujant su vokiečiais, idėją vis dėlto pavyko realizuoti“, – reziumavo pašnekovas. Vokietijos mieste Hamburge G. Čaikauską sužavėjo fasadai, kuriuose įrengtos specialios talpos. Jose cirkuliuojantis skystis skirtas gaminti energiją. Tai originali, netikėta technologinė idėja, tačiau jos racionalumą bei atsiperkamumą turėtų vertinti ir energetikos specialistai. Kalbant apie estetiką – gana savotiškai atrodo pastato fasaduose įrengtuose vamzdžiuose nuolatos burbuliuojantis kiek pažaliavęs skystis. „Reikėtų atidžiau pasidomėti eksploataciniais šios sistemos niuansais. Žinome, kad mūsų užsakovai linkę fasadus ir stogus po statybų ilgam laikui pamiršti. Rudens lapų ar net sniego sankaupų valymas nuo stogų, juolab fasadų plovimas pas mus dažnai suprantami ne kaip natūraliai privaloma gyvenimo diktuojama būtinybė, o kaip architektūrinių sprendimų klaida. Kažkodėl tokių klausimų žmonėms nekyla eksploatuojant savo automobilius“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.

Kokybiški fasadai – ne tik įspūdžiui sukurti Architektas Justas Ingelevičius įsitikinęs, kad pirminį vertintojo įspūdį labiau lemia ne pats

/ Justas INGELEVIČIUS / fasadas, o architektūrinė pastato idėja: ar dera medžiagos ir fasado sprendimai, ar jie tinkamai atspindi architekto idėją. Pašnekovas pripažino neretai susiduriantis su atvejais, kai siekiant pseudoprabangos naudojamos brangios fasadų apdailos medžiagas, tačiau jos slepia kiauras sienas. „Prisimindamas diskusijas ir priešinimąsi A klasės reikalavimų įvedimui, kaip pavyzdį pateiksiu tokį vieną keistą komentarą, esą A klasė skirta tik socialiniam būstui, o tie, kurie gali sau leisti dideles vitrinas, bet dar nėra tokie turtingi, kad įsigytų A klasės vitrinas, turi teisę džiaugtis ta pseudoprabanga ir šildyti orą. Džiugu, kad toks požiūris dingsta, ir pamažu suvokiama, kad reikia rūpintis ne vien pastato įvaizdžiu, bet ir realiais gyvenimo kokybę užtikrinančiais sprendimais – tiesiog jausti moralinę atsakomybę“, – apibendrino J. Ingelevičius. Architekto teigimu, kalbant apie fasadus ir ekologiją vis dar netrūksta skeptikų, manančių, kad ekologiškomis vadinamos priemonės yra papildomai kainuojantis priedas prie pastato, kurį galima nebent aptarti lankstinuke. „Tokios vertinimo metodikos kaip BREEAM viską sustato į savo vietas. Pavyzdžiui, fasado sistemos, saugančios nuo saulės, realiai taupo energiją kondicionavimui, padeda užtikrinti geresnes sąlygas pastato viduje. Apskritai visas priemones reikėtų vertinti žiūrint į visą pastato gyvavimo ciklą, o ne vien į statybos ar kitas trumpalaikes išlaidas“, – komentavo architektas.

Projektas: „Quadrum“ Architektai: „LUND+SLAATOO Arkitekter“ ir UAB „Arches“ Fasadų rangovas: UAB „STATICUS“ Fotografijos autorius: Paulius Gasiūnas

Pastatykime ateities miestą kartu WICTEC fasadų technologijos – tai šiuolaikinės architektūros idėjos, kur šilumos izoliacija, oro kondicionavimas, natūralus apšvietimas, atsparumas ugniai ir garso izoliacija dera vieningame fasadų dizaine. Su WICONA fasadų sistemomis WICTEC mes kuriame sprendimus, atitinkančius jūsų kūrybingumą, ir teikiame praktiškai neribotas galimybes. Nuo daugiasluoksnių ir elementinių fasadų iki struktūrinio stiklinimo. Su WICTEC fasadų sistemomis jūs galite pasirinkti, projektuoti ir gaminti visus įmanomus fasadų variantus, atitinkančius aukščiausius kokybės standartus, laikydamiesi estetinių ir funkcinių reikalavimų.

www.wicona.com

Faktūra ir grafika betono paviršiuose – paprasta, tačiau originalu Sovietmečiu statyti blokiniai daugi abučiai visuomenės sąmonėje suformavo stereotipą, kad tokių konstrukcijų pastatai yra pilki, niūrūs, jų fasadų neįmanoma paįvairinti spalvomis ar raštais. Tačiau šiandien surenkamojo gelžbetonio gamintojai rinkai gali pasiūlyti didelę įvairovę gaminių ir fasadams skirtose plokštėse suformuoti norimus ornamentus, vaizdus, panaudoti įvairias spalvas. Surenkamojo betono gamintojas „Betonika“ naudoja kelis betono tipus originaliems fasadinių plokščių paviršiams išgauti: faktūrinį betoną, grafinį betoną ir paviršius su klinkerio danga. 34 2016 / 2017 (Nr. 6)

Iš pradžių – nedideli žingsniai rafinis betonas – technologinė naujovė. Ją „Betonika“ pastaruoju metu naudoja siekdama kuo aukštesnės gaminamų produktų kokybės. Įmonės vadovai neslepia, kad žengti šiuos žingsnius paskatino ir rinkos dalyvių poreikiai. „Rinkoje nuolatos auga įvairesnių apdailos medžiagų poreikis, didėja plastiko, kompozicinių medžiagų naudojimas, sudėtingesnės tampa fasadų technologijos. Mes radome sprendimą, kaip išgauti efektingą paviršių visiškai paprastose surenkamojo gelžbetonio sienų konstrukcijose. Įmonės specialistai surado specialios membranos tiekėjus iš Suomijos. Popieriaus pagrindo membrana yra padengta specialia cemento rišimosi procesą sulėtinančia medžiaga. Pasitelkus šią membraną ir buvo išgauti atviro užpildo plotai betone, kurie sukuria grafinio vaizdo efektą“, – pasakojo bendrovės „Betonika“ generalinis direktorius Vytautas Niedvaras. Iš pradžių „Betonikos“ technologai atliko bandymus su specialia membrana laboratorijoje, po to – gamyboje. Pirmiausia buvo gaminami

nedideli pavyzdžiai, buvo parenkamas tinkamiausias betono mišinys. Pirmieji projektai – nedidelės vienasluoksnės sienų konstrukcijos. Buvo pagamintos surenkamosios sienų konstrukcijos, iš kurių įrengti autobusų stotelės paviljonai Kupiškio rajone, Naivių gyvenvietėje, prie kelio Kupiškis–Rokiškis. Vienas didesnių projektų – naujas alaus daryklos „Volfas Engelman“ priestatas Kaune. Čia 2015 metų pabaigoje buvo panaudotos trisluoksnės sienų konstrukcijos grafinio betono paviršiumi.

Technologija turi daug privalumų Grafinis betonas – puiki alternatyva faktūrinėms tekstūrinėms betono apdailos matricoms, kurių medžiaga yra brangi, sunkiai utilizuojama, jos sukuriamas faktūrinis paviršius yra kur kas gilesnis nei grafinio betono. Panaudota membrana yra rūšiuojama ir gali būti perdirbama kaip įprastas popieriaus ar kartono gaminys, ant jos nelieka aktyvių cheminių medžiagų. Gaminamų konstrukcijų grafinio betono paviršiumi kokybės parametrai išlieka visiškai nepakitę.

Užs.

Didelis privalumas yra tai, kad fasadų ar kitokių išorinių paviršių apdailai pasirenkant šią technologiją sutaupoma kitų medžiagų, nes nebereikalingi kiti apdailos darbai. Tai, be visa ko, gerokai prisideda prie energijos taupymo procesų. Grafinio betono paviršiaus apdailai galima pasirinkti iš daugiau kaip 100 skirtingų raštų. Gamybai naudojamos vietos žaliavos, standartinio betono mišinio sudėtinės medžiagos. „Statybininkams ypač svarbu kuo labiau vengti vadinamųjų šlapių ir kitokių apdailos procesų. Grafinio betono technologija leidžia išvengti paviršių padengimo sintetinėmis dangomis, tinkavimo, šilumą izoliuojančio sluoksnio tvirtinimo. Nereikia atlikti apdailai skirtų detalių tvirtinimo, dažymo ar kitų apdailos darbų. Technologija suteikia galimybę konstruktyviai išspręsti visus šiuos klausimus ir sukurti konstrukciją, turinčią labai gražų fasadinės pusės paviršių“, – sakė bendrovės „Betonika“ vadovas V. Niedvaras. „Betonikos“ gaminiai grafinio betono paviršiumi nei kokybe, nei estetika nenusileidžia ir gali drąsiai konkuruoti su kitomis apdailos medžiagomis bei analogiškais grafinio betono paviršiais, kuriuos gamina betono konstrukcijų gamintojai Suomijoje, Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje, Belgijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse.

Svarbiausia ypatybė – universalumas Statydami pastatus iš surenkamojo gelžbetonio konstrukcijų ir jų apdailai rinkdamiesi grafinio betono technologiją, statybininkai vienu metu gali išspręsti eilę uždavinių. Mažesnės medžiagų ir laiko sąnaudos sienų paviršių apdailai. Grafinio betono gamybos technologija yra visiškai pritaikyta naudoti ant trisluoksnių sienų konstrukcijų išorinio apdailos paviršiaus. Pagaminamas iš karto su apdaila gaminys, kurio nebereikia papildomai tinkuoti ar dažyti, todėl atliekama mažiau statybos darbų. Surenkamosios konstrukcijos gali būti montuojamos ir šaltuoju metų laiku, nes neatliekama jokių šlapių procesų – apdaila jau būna atlikta gamykloje. Apdailos medžiaga – tas pats betono mišinys iš cemento, užpildų ir vandens. Tai statybinė neorganinė medžiaga, kuriai pagaminti naudojamos vietos žaliavos. Betonas laikomas viena tvariausių medžiagų, nes yra ilgaamžis, nedaro neigiamos įtakos aplinkai, pasižymi puikiomis priešgaisrinėmis ypatybėmis, gerai izoliuoja garsą. Grafinio betono technologija – universali. Tokia apdaila gali būti pritaikoma ir vienasluoksnėms, ir trisluoksnėms sienų konstrukcijoms. Trisluoksnės sienų konstrukcijos smarkiai sutrumpina statybos procesus, nes laikomasis, izoliacinis ir apdailos sluoksniai yra pagaminami iš karto gamykloje ir sumontuojami statybos vietoje. Supaprastina energinio efektyvumo reikalavimų klausimus. Nuo 2016 metų lapkričio

1 dienos įsigaliojus reikalavimams projektuoti ir statyti ne žemesnės kaip A energinės klasės pastatus, jų konstrukcijoms keliami papildomi reikalavimai, didėja sienų izoliacinio sluoksnio storis, pastato formas stengiamasi supaprastinti. Grafinio betono technologija leidžia išvengti vadinamojo namo dėžutės įspūdžio, o kartu išsprendžia apdailos ir energinio efektyvumo reikalavimų įgyvendinimo klausimą. Sutaupoma ploto. Grafinio betono apdaila ant 7–10 centimetrų išorinio apdailos sienų paviršiaus nepadidina sienos storio. Taigi sutaupoma patalpų ir užstatymo ploto. Nesumažėja atsparumas. Naudojant grafinio betono technologiją, laikomajai sienų konstrukcijų galiai, garso ir ugnies izoliacijai nedaromas joks neigiamas poveikis, nes paviršiaus įgilinimai tose vietose, kur atidengiamas užpildas, siekia nuo 1 iki 3 mm.

Kiti apdailos būdai Gaminant surenkamojo gelžbetonio sienų konstrukcijas, apdailai gali būti naudojamos ir kitos technologijos. Viena jų, kurią naudoja ir bendrovė „Betonika“ – pasitelkti įvairios faktūros matricas reljefiniam betono paviršiui formuoti. „Betonika“ yra pasirinkusi vienos žinomiausių pasaulyje vokiečių kompanijos RECKLI, gaminančios įvairios faktūros matricas ir medžiagas reljefiniam betono paviršiui formuoti, produktus. RECKLI faktūrinės matricos yra pagamintos iš elastinės medžiagos ir skirtos visiems baigtiems betoniniams paviršiams modeliuoti ir apipavidalinti. Jos yra pagamintos iš į gumą panašių poliuretano elastomerų. Didelis jų lankstumas, elastingumas ir ilgaamžiškumas atlaiko daugkartinius apgadinimus, valymą, betono liejimą ir sukuria tikslią bet kokio rašto ar tekstūros paviršiaus reprodukciją. Ši technologija yra tokia: prie klojinių, skirtų gelžbetonio konstrukcijoms gaminti, klijuojamos matricos. Jos yra tarsi trafaretai, kurių būna kuo įvairiausių raštų: medžio, plytų mūro, akmens, augalų ir kitokių imitacijų. Tokios priemonės leidžia įgyvendinti įvairesnius architektų sumanymus. Originalus paviršius išlieka tvirtas, kaip ir įprastai. Statybų aikštelėje tokios surenkamosios konstrukcijos montuojamos greitai, didėja darbų efektyvumas, o paviršius nereikalauja jokio papildomo darbo. Gaminant trisluoksnes surenkamojo gelžbetonio sienų konstrukcijas galima ir klinkerio apdaila. Jei architektas ar užsakovas pageidauja būtent klinkerio apdailos – pasirinktos klinkerio plytos išdėliojamos klojinyje, suformuojamos siūlės, ir liejamas betono mišinys. Tokia sienų konstrukcija iškeliauja iš gamyklos.

Dėmės fasaduose – nekokybiško darbo padarinys Kodėl ne tik prieš keliolika metų renovuotų, bet ir šiandien atnaujinamų daugiabučių fasadus taip greitai nusėja dėmės, ypač matomos ant tamsios spalvos fasadų? Priežastis gali būti dvejopa – atsainus meistrų požiūris į kai kuriuos technologinius procesus arba žinių trūkumas.

olistireninio putplasčio asoci acijos prezidentas dr. Česlovas Ignatavičius yra sukaupęs nemažai vaizdinės medžiagos su dėmėtais daugiabučių fasadais iš įvairių Lietuvos miestų. Pagrindinė dėmių atsiradimo priežastis – tvirtinant termoizoliacines plokštes per giliai įspraustos smeigės: netinkamai tvirtinant smeiges, pažeidžiama termoizoliacinės plokštės struktūra, o įdubimus statybininkai tiesiog užglaisto skiediniu arba paslepia po klijų sluoksniu. Aplink neteisingai įspraustas ir užglaistytas smeiges šiltinimo sistemoje susidaro blogesni parametrai nei tose vietose, kur tokių defektų nėra, t. y. pasikeičia šiltinimo medžiagos drėgnis, temperatūra, šilumos laidumas, deformacijos ir kiti parametrai. Dėl to kintant oro sąlygoms ir aplinkos temperatūrai (lyjant ar plykstelėjus saulei), fasadą nusėja dėmės. Jei išorės aplinkos parametrai stabilizuojasi, dėmės išnyksta. Šviesiuose fasaduose, anot dr. Č. Ignatavičiaus, šie defektai pastebimi rečiau.

36 2016 / 2017 (Nr. 6)

Jei į termoizoliacinę medžiagą ne tik netinkamai įspraudžiamos smeigės, bet ir pasirenkamas nekokybiškas, blogai išleidžiantis vandens garus dekoratyvinis tinkas, drėgmė neišgaruoja iš šiltinimo medžiagos, ir termoizoliacinio sluoksnio šilumos laidumas padidėja dar labiau. Ilgainiui drėgmė gali pradėti ardyti ir patį dekoratyvinį tinką. Skaičiuojama, kad jei termoizoliacinė medžiaga smeigėmis pritvirtinta tinkamai, šilumos nuostoliai neviršija 4 proc., o jei nesilaikoma technologinių reikalavimų – šilumos nuostoliai būna kur kas didesni. Ekspertas pabrėžia, kad labai svarbu smeigėmis nesuardyti termoizoliacinės medžiagos struktūros, tad į šiltinamąjį sluoksnį įspraustas smeiges būtina uždengti polistireninio putplasčio kamščiais arba naudoti vis labiau populiarėjančias sraigtines smeiges. Šiomis galima tvirtinti bet kokio storio termoizoliacinės medžiagos plokštes. Kalamoms ir įsukamoms smeigėms labai svarbu išgręžti reikiamo skersmens bei gylio skyles.

Polistireninio putplasčio kamščiai yra lygiai tokio pat skersmens, kaip ir smeigių užmaunamas diskas. Kai smeigė įgilinama, o ant viršaus uždedamas polistireninio putplasčio kamštis, gaunamas lygus, vientisas paviršius. Tik tuomet galima tepti klijus, dėti armavimo tinklelį, atlikti tinkavimo darbus ir t. t. Pašnekovas yra įsitikinęs, kad smeigės netinkamai tvirtinamos ne tik dėl žinių stokos, bet ir per skubėjimą bei atsainumą. Problema aktuali įrengiant ir tinkuojamuosius, ir vėdinamuosius fasadus. Mineraline vata šiltinami fasadai dėl nekokybiško statybininkų darbo nukenčia dar labiau. Mineralinė vata netinkamai tvirtinant smeiges sumaigoma, taigi į šiltinamąjį sluoksnį gali patekti ne tik drėgmės, bet ir teršalų. Č. Ignatavičiaus archyve yra ir nuotrauka, kurioje matyti, kad dėmių nepridengia net ir akmens masės plytelėmis apdailintas fasadas. Tinkamai atliekant pastatų atnaujinimo darbus gaunami puikūs rezultatai, leidžiantys smarkiai taupyti šilumą. Čia pavyzdžiai, kai fasadams šiltinti naudotas polistireninis putplastis, o darbai atlikti be priekaištų.

Užs.

Tvirtinant termoizoliacines plokštes per giliai įspraustos smeigės gali sukelti nemalonumų – kintant oro sąlygoms, tamsius fasadus nusėja dėmės.

Teisingas būdas užsandarinti smeigės vietą termoizoliacijoje.

Netinkamai atlikti darbai neduoda gero rezultato net ir naudojant kokybiškas medžiagas.

Nuotr. iš www.ertex-solar.at

technologijos

Tradicines fasadų apdailos medžiagas gali pakeisti saulės elementai Į fasadą integruojami fotoelementai (ang. Building Integrated Kristina BUIDOVAITĖ

Photovoltaics – BIPV) – vis aktualesnis sprendimas griežtėjant pastatų energinio efektyvumo reikalavimams. Tiesa, nors architektų siūlomi noriai, Lietuvoje BIPV kol kas prigyja sunkiai, dažnai šie sprendimai numarinami dar projektinėje stadijoje. To priežastis – didesnės investicijos, palyginti su tradiciniais fasadų apdailos sprendimais.

38 2016 / 2017 (Nr. 6)

kainų (Eur už m²) palyginimas

Šaltinis: ATB Becker, Bendel

poliruotas akmuo

Pastaruoju metu daug dirbama kuriant fotoelementų, tinkamų integruoti į pastato fasadą, technologijas. Jų integravimo galimybės, anot V. Motuzienės, yra labai didelės ir neapriboja architektų kūrybinės laisvės. Gamintojai nuolat siūlo vis įvairesnių spalvų, formų ir raštų fotovoltinių stiklų, kurie dažnai pasižymi neprastesnėmis, o kartais ir geresnėmis mechaninėmis bei ilgaamžiškumo ypatybėmis nei tradicinės fasado apdailos medžiagos. Tokius fotoelementus įprastai renkasi tie, kurie ieško galimybių suderinti naudą su estetiniais kriterijais. Ne tik elektrą iš saulės generuojantys, bet ir stilingi, elegantiški fotoelementai lengvai pritaikomi įvairios paskirties pastatuose: komerciniuose ir pramoniniuose, ūkiniuose, administraciniuose ir biurų, individualiuosiuose bei daugiabučiuose. Fotoelementai į fasadą gali būti integruojami įvairiais būdais, priklausomai

Fasado apdailos medžiagų

fotoelektriniai moduliai

Gamintojai nestokoja idėjų

Pašnekovė pripažįsta – statant naujus pastatus į fasadą integruojami fotoelementai nėra labai populiarus sprendimas, nes jie vis dar ganėtinai brangūs. Panašiai situaciją aiškina ir architektai. Be to, iki šiol nesibaigia diskusijos, ar Lietuvoje pakanka saulės, nors į fasadą integruojami fotoelementai sėkmingai naudojami Suomijoje, kur spinduliuotė, nuo kurios priklauso fotoelementų efektyvumas, t. y. kiek elektros energijos bus pagaminta per metus – dar mažesnė nei Lietuvoje. Tai tik vienas argumentų atremiant teiginį, kad Lietuvoje saulės įdarbinimas neapsimoka. Saulės fotoelementų efektyvumas skaičiuojamas vienam kvadratiniam metrui, o labiausiai priklauso nuo saulės kritimo kampo, taigi fotoelementai dažniausiai matomi ant pietinio pastato fasado. V. Motuzienė kaip pavyzdį pateikė labai paprastą variantą: jei ant 100 kv. metrų ploto langų pietiniame fasade būtų užklijuota „Ertex Solar“ plėvelė su fotoelementais, kurios galia – 43 W/m2 vienam kvadratiniam metrui, tai per metus Lietuvoje ji sugeneruotų 779 kWh elektros energijos, be to, į aplinką nepatektų 522 kilogramai anglies dioksido. Nors fotoelementų efektyvumas iš dalies mažas (ypač pusiau skaidrių), svarstant, ar verta juos integruoti į pastato fasadą, VGTU mokslininkė siūlo pastato projektavimo stadijoje atlikti kompleksinį naudos ir nuostolių vertinimą, nes fotoelementai ne tik generuoja elektrą, bet

akmuo

Populiarumo pikas dar nepasiektas

keramika

nergijos efektyvumo didinimas yra viena prioritetinių Europos Sąjungos (ES) politikos krypčių. Po 2020 metų visos ES šalys narės privalės statyti tik beveik nulinės energijos pastatus, kurie turės būti ne tik ypač gerai izoliuoti bei sandarūs, bet ir savo energijos poreikius padengiantys iš atsinaujinančių energijos išteklių. Anot Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Aplinkos inžinerijos fakulteto Pastatų energetikos katedros doc. dr. Violetos Motuzienės, šiuolaikiniuose, gerai izoliuotuose ir sandariuose pastatuose, ypač viešosios paskirties, šildymo poreikis mažėja, tačiau vėdinimui, oro kondicionavimui ir IT įrangai sunaudojama vis daugiau elektros energijos. Į fasadą integruoti fotoelementai, VGTU mokslininkės įsitikinimu, artimiausioje perspektyvoje projektuojant A++ klasės pastatus bus neišvengiamas sprendimas, nes tai viena racionaliausių technologijų miesto sąlygomis elektrai iš atsinaujinančių energijos išteklių gaminti. Viena vertus, atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas leidžia pasiekti itin aukštus energinio efektyvumo rodiklius. Kita vertus, siekiantiesiems tvarių pastatų vertinimo standartų – BREEAM ar LEED sertifikatų – atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas irgi suteikia privalumų.

nuo to, ar yra skaidrūs, ar ne: integruojami įvairaus tipo plokščiuose ir šlaitiniuose stoguose, naudojami kaip stogo danga, fasado apdaila, dvigubo fasado išorinis sluoksnis, kaip balkonų turėklai, langų stiklo paketuose, kaip pastogės, įvairūs stogeliai bei išorinės žaliuzės ir pan. Pasak V. Motuzienės, gamintojai siūlo įvairių formų ir ypatybių fotoelementus, todėl architektūriškai bei konstrukciškai juos integruoti į pastato fasadą nesudėtinga. Fotoelementai į pastatų fasadus ar stogus integruojami ne tik statant naujus, bet ir atnaujinant esamus pastatus. Fotoelementai renovuojamuose pastatuose dažniausiai tvirtinami ant pastatų fasadų, balkonų turėklų ar statomi ant stogų. VGTU mokslininkė abejotų tik sprendimu sovietmečiu statytuose daugiabučiuose fotovoltinius elementus integruoti į langų stiklo paketus, nes senos statybos daugiabučiuose langai maži, erdvės čia dažnai tamsios, o stiklo paketas su fotoelementais dar labiau sumažintų lango šviesos pralaidumą, kuris priklauso nuo pasirinkto produkto. Ant pastato stogo ir fasado įprastai montuojami neskaidrūs saulės elementai, jų efektyvumas yra didesnis, palyginti su pusiau skaidrių. Pusiau skaidrūs tinkamesni naudoti pastato langams, dvigubam fasadui ar stoglangiams. Pusiau skaidrūs saulės elementai integruoti ir viename VGTU Pastato energetinių ir mikroklimato sistemų laboratorijos langų. V. Motuzienė kartu su studentais atlieka bandymus, kurių tikslas – kompleksiškai įvertinti pusiau skaidraus fotoelemento naudą, t. y. ne tik sužinoti, kiek jis generuoja elektros, bet ir kiek toks sprendimas padidina patalpos energijos poreikius, susijusius su apšvietimu bei šildymu, taip pat kiek gali daryti įtakos (mažinti) pastato vėsos poreikiams. Atlikus į pietus orientuotos patalpos su visiškai įstiklintu fasadu skaičiavimus, paaiškėjo, kad metiniai energijos poreikiai šildymui padidėjo labai nežymiai, elektros energijos poreikis apšvietimui padidėjo tik 15 proc., o vėsinimo energijos poreikis sumažėjo 42 proc. Toks langas gali padengti apie 70 proc. analizuotos patalpos apšvietimo poreikio ir bendrus pirminės energijos poreikius sumažinti nuo 171 iki 96 kWh vienam kvadratiniam metrui per metus. Žinoma, vertinant visą pastatą, kurio patalpų orientacija pasaulio šalių atžvilgiu yra skirtinga, rezultatai būtų prastesni, nes fotoelementai įprastai tvirtinami ant pietinių fasadų arba orientuojami į pietus, tad minėti sutaupymai būtų padalyti ir kitų orientacijų patalpoms.

stiklas

Prioritetas – efektyvus elektros energijos naudojimas

technologijos

Fotoelementai gali būti integruojami ir nedidelėje dviračių pastogėje, ir daugiabučiuose ar viešbučiuose.

išsivysčiusiose šalyse kaip Austrija, Prancūzija, Švedija, Nyderlandai bei kitur. Šiose šalyse jau yra ne vienas projektas, kai statant beveik nulinės energijos pastatus kaip vienas iš sprendimų buvo panaudotas saulės elementų integravimas į pastato fasadą. Pavyzdžiui, Olandijoje pastatytas žaliausiu biurų pastatu pasaulyje vadinamas „The Edge“ pastatas. Jame neskaidrūs fotoelementai sumontuoti ant stogo, pietinio fasado ir gretimų pastatų. Prancūzijoje beveik energijos nenaudojančiame pastate „Elithis“ sumontuota 500 kv. m saulės elementų, kurie sugeneruoja 40,2 kWh vienam kvadratiniam metrui elektros energijos. Skaičiuojama, kad šio pastato investicijos – tokios pat kaip standartinio biuro Prancūzijoje. Viename beveik nulinės energijos biurų Austrijoje ant pietinio fasado sumontuota 400 kv. m fotovoltinių elementų, kurie sugeneruoja 37 tūkst. kWh elektros energijos per metus. O Suomijoje viename biure sumontuoti saulės elementai sugeneruoja 12,0 kWh vienam kvadratiniam metrui elektros energijos. Tai tik keli pavyzdžiai, jų tikrai galima rasti ir daugiau. VGTU mokslininkė prognozuoja, kad po kelerių metų, ypač kai teisės aktai įpareigos statyti A++ energinio naudingumo pastatus, panašių pavyzdžių turėsime ir Lietuvoje.

Nuotr. iš www.ertex-solar.at

Universitete – iš JAV atkeliavusi technologija

ir daro įtaką pastato šilumos energijos, vėsinimo, dirbtinio apšvietimo poreikiams. Pavyzdžiui, į pastato fasadą integravus pusiau skaidrius fotoelementus, reikės mažesnio galingumo vėsinimo įrenginio, tačiau gali prireikti papildomų investicijų į šildymo įrenginius ir apšvietimą. Taip pat reikia nepamiršti, kad naudojant fotoelementus kaip fasado apdailą, stogo dangą, langą ar kitą elementą, jie pakeičia standartines medžiagas, o tai irgi turėtų būti įvertinta skaičiuojant būsimas investicijas. Projektuotojai vis dar abejoja tuo, kad į fasadą norint integruoti saulės elementus pakanka nedidelių papildomų investicijų. V. Motuzienė

40 2016 / 2017 (Nr. 6)

nesistebi – daugiau kaip prieš 5 metus skeptikų netrūko ir ruošiantis statyti aukštesnio energinio efektyvumo pastatus. Kai kurie šaltiniai rodo, kad fasado apdailai naudojant fotoelementus jos kaina būna maždaug 7 proc. didesnė nei akmens masės fasado apdaila ir apie 20 proc. didesnė nei stiklo ar keraminė fasado apdaila. Tačiau, palyginti su poliruoto akmens apdaila, į fasadą integruojami fotoelementai – kone 60 proc. pigesnis sprendimas. Besidomintiesiems ekologija ne mažiau svarbus argumentas – faktas, kad į fasadą integruoti saulės elementai generuoja švarią elektros energiją. Šis sprendimas populiarėja tokiose

VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto Pastatų energetikos katedros doc. dr. Giedrius Šiupšinskas „Statybai ir architektūrai“ prieš kurį laiką pristatė universiteto pasididžiavimą – JAV ir Kanadoje išpopuliarėjusią saulės sieną – šildymo ir vėdinimo sistemą – naudojamą įvairios paskirties pastatuose. Naudojant šia technologija pagamintą šilumą, galima užtikrinti dalinį patalpų vėdinimą ar ruošti karštą vandenį. Saulės siena įprastai įrengiama daugiausia saulės spindulių sugeriančioje pietinėje išorinėje pastato sienoje. VGTU įrengtą saulės sieną sudaro skylėta tamsaus metalo danga. Tamsųjį apvalkalą skrodžianti saulės šviesa sušildo orą, kuris pro nedideles skylutes yra įtraukiamas į siaurus tarpus, esančius tarp pastato ir metalo sienos, ir nukreipiamas į įprastinę pastato vėdinimo sistemą. Jei tiekiamo oro temperatūra nepakankama, ji pakeliama įprastu būdu – šilumokaičiu, esančiu vėdinimo įrenginyje. Teigiama, kad saulės siena leidžia sutaupyti 20–30 proc. energijos.

sprendimai

BIM

Skaitmenizuokite statybos procesą. BIM modeliai pažangiems pastatų sprendimams. Nauja platforma ir visa informacija www.rockwool.lt.

www.rockwool.lt

sprendimas

Kurios šalies pavyzdžiu derėtų sekti? ietuvoje dažnai diskutuojama, ar gaisriniai pastatų fasadų reikalavimai yra gana saugūs, ar reikėtų juos peržiūrėti ir griežtinti. Didelę mokslinę, tiriamąją patirtį statybinių medžiagų ir gaisrinės saugos srityje turintis prof. habil. dr. Romualdas Mačiulaitis (VGTU) siūlo pažvelgti į Vakarų šalyse nusistovėjusią praktiką ir semtis patirties iš ten. Šiame straipsnyje pateikiami pavyzdžiai, kokie fasadų įrengimo ir gaisrinės saugos reikalavimai taikomi Lenkijoje, Vokietijoje, Čekijoje bei

Slovakijoje. Šiose šalyse klimato sąlygos yra panašios, panašūs ir anksčiau statytų pastatų architektūriniai, planiniai sprendimai, bendrai būdingi tam laikotarpiui. Žinoma, gali skirtis statybos praktika, naudotų medžiagų ar konstrukcijų veiksmingumas ir priežiūra, taikoma dėl šiltinimo sistemų komplektiškumo bei technologinių režimų laikymosi įrengiant šias sistemas. Taigi ir dabar visose minėtose šalyse plačiai naudojamos panašios technologijos ir statybos gaminiai, ypač populiarios yra išorinių sienų

šiltinimo sistemos ETICS, kuriose šilumos izoliacijos plokštės tvirtinamos prie išorinės sienos, o paskui ant jų įrengiamas išorinis fasado sluoksnis, atitinkamai sutvirtintas ir apdailintas plonasluoksniu tinku. Palyginimui pasirinkti gyvenamieji namai, naujai statomi ir renovuojami padidinant jų energinį naudingumą, nes būtent tokiuose objektuose ši šiltinimo technologija taikoma dažniausiai. Pastatų aukštis ir šilumos izoliacijos storis (150 mm) – kaip standartiniais atvejais, su kuriais kasdien susiduriame plačiausiai.

Renovuojamas arba naujos statybos vienbutis gyvenamasis namas (aukštis – apie 8 m), įrengiant išorinių sienų ETICS šiltinimo sistemą

leidžiama naudoti šilumos izoliaciją, kurios degumo klasė yra E, pvz., polistireninį putplastį

Lenkija

Vokietija

Čekija

Slovakija

Naujos statybos daugiabutis gyvenamasis namas (5 aukštai, aukštis apie 16 m), įrengiant išorinių sienų ETICS šiltinimo sistemą

reikalaujama naudoti nedegią šilumos izoliaciją, kurios degumo klasė yra A1 ar A2-s1, d0, pvz., mineralinę vatą

Lenkija

Vokietija

Čekija

Slovakija

Įrengiant ETICS sistemą su žemų degumo klasių (pvz., E klasės) šilumos izoliacija būtina įrengti papildomas priešgaisrines konstrukcines priemones

nedegi priešgaisrinė juosta, įrengiama užbaigiant šiltinimą

nedegi šilumos izoliacija nuo 12 m aukščio

nedegios priešgaisrinės juostos perdangos virš viršutinio aukšto lygyje

nėra reikalavimų

nedegios priešgaisrinės juostos virš visų langų angų arba kas antro aukšto perdangos lygyje

nedegios priešgaisrinės juostos kiekvieno aukšto perdangos lygyje

nedegios priešgaisrinės juostos kiekvieno aukšto perdangos lygyje (nuo antro aukšto)

nėra reikalavimų

nedegi priešgaisrinė juosta prie cokolio

nedegi priešgaisrinė juosta prie cokolio; nedegi zona prie/virš įėjimo

Viršutinė dalis – ties stogu

nėra reikalavimų

Tarpiniai aukštai

Apatinė dalis – ties cokoliu 42 2016 / 2017 (Nr. 6)

arba

12 m

16 m

leidžiama naudoti šilumos izoliaciją, kurios degumo klasė yra E, pvz., polistireninį putplastį

Renovuojamas daugiabutis gyvenamasis namas (5 aukštai, aukštis – apie 16 m), įrengiant išorinių sienų ETICS šiltinimo sistemą

reikalaujama naudoti nedegią šilumos izoliaciją, kurios degumo klasė yra A1 ar A2-s1, d0, pvz., mineralinę vatą

16 m

leidžiama naudoti šilumos izoliaciją, kurios degumo klasė yra E, pvz., polistireninį putplastį

Lenkija

12 m

arba

Vokietija

Čekija

Slovakija

Įrengiant ETICS sistemą su žemų degumo klasių (pvz., E klasės) šilumos izoliacija būtina įrengti papildomas priešgaisrines konstrukcines priemones

Viršutinė dalis – ties stogu

nėra reikalavimų

nedegi priešgaisrinė juosta, įrengiama užbaigiant šiltinimą

nedegi priešgaisrinė juosta perdan- nedegios priešgaisrinės juostos pergos virš viršutinio aukšto lygyje dangos virš paskutinio aukšto lygyje

Tarpiniai aukštai

nėra reikalavimų

nedegios priešgaisrinės juostos virš visų langų angų arba kas antro aukšto perdangos lygyje

nedegios priešgaisrinės juostos kiekvieno aukšto perdangos lygyje

nedegios priešgaisrinės juostos kiekvieno aukšto perdangos lygyje (nuo antro aukšto)

Apatinė dalis – ties cokoliu

nėra reikalavimų

nedegi priešgaisrinė juosta prie cokolio

nedegi priešgaisrinė juosta prie cokolio; nedegi zona prie/virš įėjimo

Naujos statybos daugiabutis gyvenamasis namas (11 aukštų, aukštis – apie 30 m), įrengiant išorinių sienų ETICS šiltinimo sistemą 7,5 m

Lenkija

Vokietija

22,5 m

30 m

25 m

reikalaujama naudoti nedegią šilumos izoliaciją, kurios degumo klasė yra A1 ar A2-s1, d0, pvz., mineralinę vatą

leidžiama naudoti šilumos izoliaciją, kurios degumo klasė yra E, pvz., polistireninį putplastį

Čekija

Slovakija

Įrengiant ETICS sistemą su žemų degumo klasių (pvz., E klasės) šilumos izoliacija būtina įrengti papildomas priešgaisrines konstrukcines priemones

Viršutinė dalis – ties stogu

nedegi šilumos izoliacija nuo 25 m aukščio

Tarpiniai aukštai

nėra reikalavimų

Apatinė dalis – ties cokoliu

nėra reikalavimų

nedegi šilumos izoliacija nuo 22,5 m aukščio nedegi šilumos izoliacija per visą pastato fasado aukštį

nedegi šilumos izoliacija per visą pastato fasado aukštį

nedegios priešgaisrinės juostos kiekvieno aukšto perdangos lygyje (nuo antro aukšto) nedegi priešgaisrinė juosta prie cokolio; nedegi zona prie/virš įėjimo

Renovuojamas daugiabutis gyvenamasis namas (11 aukštų, aukštis – apie 30 m), įrengiant išorinių sienų ETICS šiltinimo sistemą

30 m

Lenkija

Vokietija

Čekija

Slovakija

Įrengiant ETICS sistemą su žemų degumo klasių (pvz., E klasės) šilumos izoliacija būtina įrengti papildomas priešgaisrines konstrukcines priemones

Viršutinė dalis – ties stogu

nėra reikalavimų

Tarpiniai aukštai

nėra reikalavimų

Apatinė dalis – ties cokoliu

nėra reikalavimų

Parengta pagal „Materiały budowlane“

22,5 m

reikalaujama naudoti nedegią šilumos izoliaciją, kurios degumo klasė yra A1 ar A2-s1, d0, pvz., mineralinę vatą

7,5 m

leidžiama naudoti šilumos izoliaciją, kurios degumo klasė yra E, pvz., polistireninį putplastį

nedegi šilumos izoliacija per visą pastato fasadą

nedegi šilumos izoliacija nuo 22,5 m aukščio

nedegios priešgaisrinės juostos kiekvieno aukšto perdangos lygyje

nedegios priešgaisrinės juostos kiekvieno aukšto perdangos lygyje (nuo antro aukšto)

nedegi priešgaisrinė juosta prie cokolio

nedegi priešgaisrinė juosta prie cokolio; nedegi zona prie/virš įėjimo 43

Užs.

Pastatų estetiką lemia medžiagų parinkimas Fasadas – pastato veidas, kurį gali sugadinti menkiausi netobulumai. Taip eksterjeras nukenčia išraiškingos architektūros pastatus padengus pigesnėmis, greitai estetinę išvaizdą prarandančiomis medžiagomis. Net ir tuo atveju, kai pasirenkamos kokybiškos, brangios medžiagos, sugadinti galutinį vaizdą gali montavimo klaidos.

44 2016 / 2017 (Nr. 6)

Reikalingas sistemiškumas rchitektė Gražina Janulytė-Bernotienė teigė, kad renkantis fasadų apdailos medžiagas visuomet svarbu tai, kad produktas būtų sisteminis, kad komponentai būtų suderinti. Ir, žinoma, darbus turi atlikti kvalifikuotas rangovas. „Vadovaudamiesi gerąja praktika mes į savo projektus įdedame visą aprašą – technines specifikacijas, nurodančias fasado apdailos medžiagų reikalavimus. Juose – komponentų storis, medžiagos naudojimo paskirtis (ar skirta interjerui, ar eksterjerui). Nurodome ir kitas būtinas ypatybes, taip pat reikalavimą, kad produktas turi turėti CE ženklą“, – sakė architektė.

Anot G. Janulytės-Bernotienės, tokie reikalavimai padėjo ne vienu atveju – pavyzdžiui, Kauno technologijos universiteto Santakos slėnio pastatams, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslo ir studijų centrams buvo nupirktos kokybiškos medžiagos – kompozitinės klijuoto aliuminio plokštės.

Nedidelės detalės būna labai svarbios Vokietijos gamintojo „3A Composites“, Lietuvoje pristatančio „Alucobond“ apdailos medžiagas, atstovas Gediminas Senkus teigė matęs ne vieną pavyzdį, kai įspūdingos architektūros pastatuose nuspręsta pasirinkti pigesnes, neva beveik taip pat kaip aukščiausios kokybės atrodančias medžiagas.

„Visi puikiai žinome, kad ne viskas auksas, kas auksu blizga. Ir tai netrunka išryškėti. Čia kaip ir su automobiliais – smarkiai skiriasi produktų kainos, nes brangesnių automobilių gamintojai sukuria išskirtines technologijas, pirmieji jas pasiūlo vartotojams, stengiasi pasiekti ir išlaikyti maksimalią kokybę. Taip ir su apdailos medžiagomis“, – palygino G. Senkus. Anot jo, pasirenkant fasadų apdailą ir jų montavimo technologiją labai svarbios net ir smulkios detalės. Pasitaiko atvejų, kai kokybiškos apdailos plokštės pritvirtinamos kniedėmis, užuot panaudojus kasetinę sistemą, turinčią paslėpto tvirtinimo funkciją. Specialistų teigimu, tai – arba visiškas neišmanymas, arba taupymas ten, kur nederėtų. „Būna, kad ir architektai pernelyg skrupulingai elgiasi ten, kur ne visuomet to reikia, pavyzdžiui, rūpindamiesi laiptinių sienų ar grindų plytelių dekoravimu. Tačiau nebūna reiklūs, kur iš tiesų reikalinga estetika, kokybė. Manau, visuomet svarbu nusistatyti prioritetus“, – kalbėjo G. Senkus. Vis dėlto dažniausiai pasitaikanti situacija – kai architektas pasirenka kokybiškas pastatų fasadų medžiagas, bet užsakovai taupo ir priverčia keisti sprendimus. Dar blogiau, kai medžiagų parinkimo klausimas paliekamas spręsti rangovui. Tuomet labiausiai žiūrima į kainą ir į tai, kad būtų bent minimaliai atitinkami techniniame projekte nurodyti parametrai.

Mažesnė kaina, bet prastesnė kokybė „Rinkoje galima rasti ir geresnių, ir prastesnių vidaus ar išorės apdailos medžiagų – tai natūralu ir suprantama. Vieniems užtenka ne tokių kokybiškų, bet pigesnių produktų, kiti orientuojasi tik į aukščiausią kokybę. Blogai tuomet, kai prekybininkai siūlo pigesnius analogus ir teigia, kad jie niekuo nesiskiria nuo brangių medžiagų. Tai paprasčiausia apgavystė. Prastesnė kokybė vis tiek išryškėja ir nuvilia. Ilgaamžiai produktai, pasižymintys aukšta kokybe, ne be reikalo kainuoja daugiau – jiems sukurti, išbandyti technologijas reikia didesnių investicijų“, – sakė G. Senkus. Vėdinamųjų fasadų apdailos pasiūlymų – išties nemažai: laminuotos plokštės, fibrocementinės plokštės, keraminės ar natūralaus akmens plokštės. Skiriasi ne tik šių medžiagų kaina, bet ir naudojimo galimybės, galutinis rezultatas. Vertinantieji natūralumą tikrai nelieka nepastebėję aliuminio apdailos plokščių. Ši apdaila pirmiausia pasižymi universalumu, aukšta kokybe, ilgaamžiškumu, naudojimo galimybėmis. „Kompozitinių aliuminio plokščių „Alucobond“ gamintojai siekia tobulumo. Ne veltui

„Made in Germany“ laikomas kokybės ir patikimumo simboliu. Žvelgiant į plokščių gamybos evoliuciją, matyti, kokie išradimai ir su kokybe susiję šuoliai buvo padaryti (plokštės buvo pradėtos gaminti 1969 metais). Iš pradžių pasiūlyti paprastai dažyti paviršiai. Tobulėjant technologijoms, sukurti įvairūs matiniai, struktūriniai paviršiai, įvairaus šviesos atspindėjimo ir sugeriamumo paviršiai. Galiausiai pateikti natūralūs žemės mineralų atspindžių paviršiai – tai naujas technologinis žingsnis“, – aiškino G. Senkus. Keraminės ar natūralaus akmens plokštės daug sveria, todėl joms tvirtinti reikia didesnių investicijų. Kompozitinėms aliuminio plokštėms nereikia masyvaus karkaso, o jų apdailos kaina panaši į kitų natūralių apdailos plokščių. Be to, šioms plokštėms tvirtinti galima pasirinkti kasetinę sistemą, kurią naudojant tvirtinimo elementai yra paslepiami.

Išskirtinių projektų – ne vienas Lietuvoje yra įgyvendinta daug projektų, kai fasadų apdailai pasirinktos „Alucobond“ kom-

pozitinės aliuminio plokštės. Iš išskirtinių pavyzdžių galima paminėti Panevėžio „Cido“ areną, Vilniaus universiteto Nacionalinį fizinių ir technologijos mokslų centrą. Ženklą „Alucobond“, kaip savo pastatų išorės įvaizdžio partnerį, yra pasirinkę BMW, „Porsche“, „Mercedes Benz“, „Jaguar“ automobilių gamintojai. Neseniai atidarytuose ir naujai statomuose „Lidl“ prekybos centruose irgi naudojamos „Alucobond“ fasado apdailos plokštės. Anot G. Senkaus, vokiečiai orientuojasi į ilgaamžiškumą, praktiškumą, sistemiškumą, kokybę. Būtent šie kriterijai yra svarbiausi pasirenkant medžiagas, ir tai daroma tam, kad ne tik po 10 ar 15 metų, bet ir vėliau nekiltų problemų dėl išblukusios plokščių spalvos, defektų. O tai tenka pamatyti panaudojus neaiškios kilmės laminuotas (HPL) ar fibrocementines plokštes. Kompozitinių aliuminio plokščių galimybės – neribotos, jų panaudojimas yra labai universalus. O to nepasakysi, arba tai būna pernelyg sudėtinga ir brangu, naudojant kitas medžiagas.

Audrius Ambrasas: negauti apdovanojimai kartais motyvuoja labiau 46 2016 / 2017 (Nr. 6)

BFL / V. Skaraičio nuotr.

asmenybė

2014 m. „Vila G“ poilsio namas Vilniuje. Arch. A. Ambrasas, V. Adomonytė. L. Garbačausko, A. Ambraso nuotr.

Rusnė MARČĖNAITĖ

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Audrius Ambrasas savo kūrybine biografija pagrindžia ne vieno kūrėjo paliudytą teiginį – geriausiai motyvuoja negauti apdovanojimai. Nacionalinę premiją šiemet pelnęs architektas taip ir vertina sėkmingiausią savo karjeros etapą – nuo apdovanojimo, negauto prieš 12 metų.

Nacionalinei premijai šiemet buvote nominuotas trečią kartą, juokavote, kad jau nebeišėjo jaudintis. Įdomumas visada išlieka iki paskutinio momento. Viskas paprasta, kai jau įvyksta, o kol nepaskelbta... Man maloniausia tai, kad daugeliui žmonių aplink šis įvykis yra svarbus, kad jie tuo džiaugiasi ir vertina kaip viso architektų cecho laimėjimą. Kaip pats manote – koks pastarųjų metų darbas tapo lemiamu argumentu nominantus vertinusiai komisijai? Ko gero, tiesiog taip sutapo. Keisčiausia man gal buvo tada, kai nacionalinei premijai mane prieš

12 metų pristatė tuometis Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas Vytautas Dičius. Tada iš viso atrodė kosmosas – Nacionalinė kultūros ir meno premija, Viešpatie! Koks galėjo būti Jūsų tolesnis kūrybinis kelias, jei tada, būdamas vos 42-ejų, ir būtumėte gavęs reikšmingiausią šalies apdovanojimą? Manau, negauti apdovanojimai kitąkart labiau motyvuoja. Gal taip ir sutapo, bet per tuos 12 metų nuo pirmojo nominavimo atlikti visi svarbiausi darbai, iš tikrųjų nusibrėžė visai kitoks etapas. Gal tas faktas leido pažiūrėti iš šalies į visą veiklą. 2005 metais laimėtas „Swedbank“ banko konkursas turbūt buvo pirmas naujos atkarpos ženklas. Per tą laiką, skaičiavau, dalyvavome 24

konkursuose, apie 60 proc. ką nors laimėjome, buvo ir pirmų, ir antrų, ir trečių vietų. Beje, įdomiausia, kad iš jų kol kas tik du objektai realizuoti – tai to paties „Swedbanko“ ir DNB banko Rygoje pastatai. Kiek Jūsų yra Jūsų darbuose? Daug kas mano, kad dažnas sėkmingas architektas teturi laiko pasirašyti ant projektavimo lapų. Koks Jūsų požiūris į darbo dalijimąsi su studijos kolegomis? Už ilgametį kūrybinį bendradarbiavimą ir kantrybę ypač esu dėkingas Vilmai Adomonytei. Rasa Ambrasienė, Mindaugas Reklaitis, Donatas Malinauskas, Vika Pranaitytė, Jonas Motiejūnas ir daugelis kitų yra projektų bendraautoriai.

asmenybė

Kūrybinis procesas studijoje vyksta įvairiai – kartais idėja kyla visiems intensyviai diskutuojant, kartais man tiesiog pasimato ir nusipiešia kokia nors idėja, kiti prisijungia. Kartais manęs būna per daug, kartais – per mažai, bet visiškai aiškiai suvokiau tai, kad negali būti jokio studijos plėtimosi ir, kaip sakote, projektų tik pasirašinėjimo, nes tiesiog blogai jautiesi, jei nedalyvauji procese „nuo... iki“. Dabar turbūt turėsite išbandymą – dar daugiau darbų, dar daugiau užsakovų, kurie norės, kad projektuotų nacionalinės premijos laureatas. Gal jau apgalvojote krūvių reguliavimo mechanizmą? Niekada pas mus užsakovų minios neplūdo. Visada prieš veldamiesi į projektą stengiamės pirmiausia pasibandyti, pagalvoti, ar turime kokią mintį, ar yra abipusis supratimas, ar kas nors gali išeiti, o tada jau galima daryti toliau. Nebūna taip, kad iš pradžių sutariame dirbti, o tada žiūrime – išeis ar neišeis. Kalbėdamas apie apsilankymo Venecijos bienalėje įspūdžius pasakojote, kad ten buvo fokusuojamasi ne į žvaigždžių, o į tylią, aplinkai jautrią architektūrą. Ar Jūs irgi iš tų švelniarankių? Juk ir premija buvote įvertintas už jautrų miesto erdvių formavimą ir profesinę atsakomybę.

2013 m. RUPERT menų ir edukacijos centras Vilniuje. Arch. A. Ambrasas, V. Adomonytė, M. Reklaitis. A. Ambraso nuotr.

Iš architektūros žvaigždžių man priimtinesni tie, kurių darbuose galima justi individualų braižą, tačiau kurių sprendimai netiražuojami. Susikurtas sėkmingas prekės ženklas dažnai imponuoja užsakovams, tačiau tai būtų galima palyginti su visrakčiu, kuriuo galima bandyti atrakinti bet kurią spyną – galima atrakinti, bet galima ir sugadinti. Man priimtinesnė yra individualaus rakto paieška konkrečiai problemai spręsti. Tai galbūt ir yra profesinė architekto atsakomybė – nesugadinti, o sėkmės atveju net pataisyti miesto erdvę. Kartais pasiseka geriau, kartais nelabai. Turbūt tai yra sudėtingesnis kelias? Čia pasirinkimo klausimas. Jeigu mokama susikurti įvaizdį, prekės ženklą ir jis sėkmingai parduodamas, tai turbūt ir taip gali būti. Tačiau man architektūra panašesnė į galvosūkio sprendimą, ir kaskart tas atsakymas gali būti vis kitoks.

48 2016 / 2017 (Nr. 6)

Ir pačiam nesinori būti atpažįstamam iš savito braižo? Atpažįstamam – taip, tačiau visą laiką dirbti pagal vieną algoritmą būtų nuobodu. Vienas statybos vilkas yra pasakojęs, kaip po 40 darbo metų važiuodamas per miestą kaskart glosto akimis savo statytus statinius. O kaip architektai – ar pavyksta pravažiuoti, praeiti nepažiūrėjus, nepagalvojus, kaip pastatui sekasi? Statybos metu ir dar kokius metus po to labai skauda, tiesiog fiziškai skauda, neatidu būna vairuoti pro tuos pastatus. Kiekvienas judesys, kiekviena detalė matyti. Jeigu nepavyksta kruopščiai sužiūrėti visų reikalų, tai rezultatas, atrodo, lyg ir yra, bet kažkas ne taip. Ir negali žinoti, kada objekte atsiras ta kritinė masė ne visiškai tobulai atliktų detalių, užtat ir kovoji už kiekvieno sprendimo įgyvendinimo kokybę. Paskui tas skausmas praeina, išmoksti nekreipti dėmesio, pripranti. Po kurio laiko tiesiog įdomu pažiūrėti, kaip veikia užkoduotas scenarijus – ar žmonės gyvena taip, kaip planuota, ar visi sprendimai pasiteisino. Verslo kompleksą „Baltic Hearts“, meno centrą „Rupert“ esate minėjęs kaip išskirtinius savo projektus kūrybinio proceso požiūriu: užsakovai beveik visai nesikišo į projektavimą, ir pastatai iškilo tokie, kaip buvo Jūsų sumanyti, kitaip tariant, nesugadinti. Kaip Jums atrodo, kokia tikimybė, kad toks bendradarbiavimas su klientais taps vis dažnesnis? Tokių projektų buvo ir daugiau. Jeigu užsakovas sugeba aiškiai išdėstyti užduotį, o architektams pavyksta ją teisingai suprasti, tada procesas būna lengvesnis ir rezultatas geresnis. Tačiau yra tokių investuotojų, kuriems atrodo, kad ne tik privalo pasakyti, ką nori pastatyti, bet ir kaip tai turi atrodyti. Tokiems yra reikalingas ne architektas, o tik projektuotojas, nes architektais nori būti jie patys. Stengiamės atpažinti tokius iš anksto ir neįsivelti, todėl galima sakyti, kad lygiaverte partneryste grįstas bendradarbiavimas su klientais mums tampa vis dažnesnis. Kaip vertintumėte save kaip architektų bendruomenės narį – savo indėlį į kolegiškų santykių kūrimą, jos interesų gyvenimą? Nežinau, nelabai turbūt esu bendruomeniškas...

2014 m. „Baltic Hearts“ verslo centras Vilniuje. Arch. A. Ambrasas, D. Malinauskas. A. Ambraso nuotr.

Vis dėlto puolėte organizuoti protesto susirinkimą prie Kelių policijos pastato. Idėja buvo Daivos Bakšienės, vėliau iš Audrio Karaliaus sužinojau, kad panašių fotofiksacijų prie planuojamų griauti pastatų būta ir anksčiau. Aš tik datą pasiūliau – balandžio 1 dieną. Tačiau dar 10 metų prieš visą šią istoriją, pasirodo, buvote šį kolegų pastatą išfotografavęs. Lyg kažkokiai paskaitai ruošiausi ir fotografavau, o kai viešumoje praslydo pirma žinia apie planuojamas permainas, suradau tas nuotraukas ir sudėjau į feisbuką. Gal tada visi pastatą prisiminė, nes kai išsikėlė Kelių policija, jis tapo visai nepastebimas. Jūsų pavardė buvo minima ir kilus minčiai įvertinti pačių architektų suformuluotas architektūros konkursų rengimo taisykles. Tiesa, vėliau lyg ir likote nuošaly.

Pristačiau tąkart Lino Tuleikio idėją, nes jis negalėjo dalyvauti. Aš palaikau tas mintis, nes, nors konkursai niekada tobuli nebūna, kito kelio skatinti geros architektūros atsiradimą tiesiog nėra, todėl norėtųsi visą laiką tobulinti tą procesą. Skaudu, kai matai, kad investuotojai siekdami savo tikslų pasinaudoja architektūros konkursais tik kaip viešųjų ryšių įrankiais. Užsiminėte, kad fotografavote pastatą ruošdamasis paskaitai. Kodėl nebedėstote VGTU? Nebedėstau jau gal ketveri metai. Tie septyneri metai, praleisti Architektūros katedroje, buvo labai įdomūs ir naudingi, tačiau vėliau pajutau, kad dėstymas tampa rutina. Ir dar tas fakulteto požiūris, kad studentų negalima „skriausti“ – jei jau įstojo, tai būtinai visi turi ir baigti. Šiltadaržis kažkoks – tik ateikite, o mes jau kaip nors... Nesukuriama atrankos atmosfera. Tie jauni žmonės dar tikrai nebūtinai turi būti atradę save. O gyvenimas juk yra toks, kad žmogų priverčia

asmenybė

pasitempti ir kurti tik per kritinius dalykus, per skausmą. Neseniai išleidote savo studijos darbų bibliją, kuri galėtų būti ir savotiška mokomoji priemonė tiems jauniems studentams. O jei Jūsų paprašytų dar ir pasidalyti savo profesiniais atradimais, kas suvokiama tik per ilgus darbo metus, ko nemokoma universitetuose? Nesu tikras, ar aukštoji mokykla turėtų išmokyti profesijos. Neprisimenu, kieno čia žodžiai: „Mokinys – ne indas, kurį reikia pripildyti, bet fakelas, kurį reikia uždegti.“ Architektūros juk mokaisi visą gyvenimą. Ir po kiekvieno projekto atrodo, kad jau lyg viską žinai, tačiau vėl atsiranda kas nors nauja. Manau, pirmiausia studentai turėtų išsiaiškinti, ar sugeba erdviškai mąstyti, ar sugeba išklausyti užduotį ir ją retransliuoti į sprendinius. Tai suvokti labai svarbu, nes kartais sutikdavau studentų, kurie save geriau realizuotų kitoje specialybėje. Gal tas architektūrinis išsilavinimas nėra blogai. Blogiau, kai tik baigusieji universitetą mano turį moralinę teisę projektuoti – tarsi visi gauna po ginklą ir jaučiasi iš karto įgiję teisę šaudyti. Ir toliau tos atrankos praktiškai nėra, ir tie žmonės nuvairuoja per gyvenimą galvodami, kad viską gali. O Jūs pats kokio amžiaus supratote, kad galite projektuoti? Smėlio pilis statydamas (juokiasi). Kasdien toks klausimas iškyla – su kiekvienu projektu vis galvoji, ar gali, ar padarysi. Bet atsikeli ir darai. Apie ką ketinate kalbėti per nacionalinės premijos įteikimo ceremoniją?

2009 m. „Swedbanko“ centrinė būstinė Vilniuje. Arch. A. Ambrasas, V. Adomonytė, T. Eidukevičius, D. Malinauskas. N. Willock, A. Ambraso nuotr.

50 2016 / 2017 (Nr. 6)

Čia sunkioji dalis. Galvoju kalbėti apie architektūros galią, bet ką pasakysiu – dar nežinau. Žiūrėjau transliaciją, kai premija buvo teikiama kolegai Rolandui Palekui – jo metafora apie architektūrą kaip valstybės rūbą buvo labai gera. Ekrane rodė klausančių žmonių veidus, ir man pasirodė, kad jo kalba buvo juos užbūrusi. Nežinau, ar man taip pavyks.

dosjė 1985 m. baigtas Vilniaus inžinerinio statybos instituto Architektūros fakultetas ir įgytas architekto diplomas. 1985–1994 m. – Paminklų restauravimo-projektavimo instituto Vilniuje architektas. Nuo 1994 m. – Ambraso architektų biuro steigėjas ir vadovas.

Visuomeninė veikla Nuo 2016 m. – Lietuvos architektų rūmų tarybos narys. Nuo 2004 m. – VšĮ Architektūros fondo steigėjas ir valdybos narys. 2000–2014 m. – Vilniaus architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos narys. 2006–2011 m. – Lietuvos architektų sąjungos Vilniaus skyriaus valdybos narys.

Apdovanojimai 2015 m. Aplinkos ministerijos apdovanojimas už verslo centro „Baltic Hearts“ realizaciją. 2014 m. žurnalo „Archiforma“ apdovanojimas už „Rupert“ meno ir edukacijos centro projekto realizaciją. 2014 m. Vilniaus miesto apdovanojimas Šv. Kristoforo statulėle už šiuolaikinę architektūrą. 2014 m. Lietuvos architektų sąjungos Garbės ženklas už aktyvumą Lietuvos architektų sąjungos veikloje, už indėlį kuriant nacionalinę architektūrą ir ugdant jaunąją kartą. 2014 m. Lietuvos architektūros parodos „Žvilgsnis į save“ apdovanojimas „1/5 metro“ už „Rupert“ menų edukacijos centro projekto realizaciją. 2014 m. Lietuvos architektūros parodos „Žvilgsnis į save“ apdovanojimas „1/5 metro“ už „Vila G“ poilsio namo projekto realizaciją. 2011 m. metinis Rygos miesto architektūros apdovanojimas už geriausią realizuotą architektūros kūrinį – DNB banko administracinį pastatą. 2010 m. architektūros ir dizaino muziejaus „Chicago athenaeum“ apdovanojimas už „Swedbanko“ centrinės būstinės projekto realizaciją.

2010 m. Lietuvos architektūros parodos „Žvilgsnis į save“ apdovanojimas „1/5 metro“ už „Swedbanko“ centrinės būstinės projekto realizaciją. 2009 m. LNTPA apdovanojimas „Už darnią plėtrą“ komercinių pastatų kategorijoje už „Swedbanko“ centrinės būstinės projekto realizaciją.

2011 m. biurų pastatas Vilniuje, Konstitucijos pr. 29. Kviestinis tarptautinis konkursas, 2 vieta. 2011 m. Modernaus meno centro pastatas Vilniuje. Atviras konkursas. 2009 m. Parodų paviljonas Palangoje. Atviras konkursas, 2 vieta.

2009 m. žurnalo „Archiforma“ apdovanojimas už „Swedbanko“ centrinės būstinės projekto realizaciją.

2009 m. Šv. Pauliaus bažnyčios Rakverėje (Estija) rekonstrukcijos ir pritaikymo koncertų salei projektas. Tarptautinis konkursas.

2005 m. Lietuvos architektūros parodos „Žvilgsnis į save“ apdovanojimas „1/5 metro“ už Europos aikštės komplekso projekto realizaciją.

2009 m. pastatų komplekso Vilniuje, Konstitucijos pr. 21, projektas. Tarptautinis kviestinis konkursas.

2001 m. Lietuvos architektūros apdovanojimas „Metų architektas“, išrinktas „Statybų piloto“ skaitytojų ir nepriklausomų ekspertų už projektus, realizacijas bei kitą architektūrinę veiklą 2001 metais.

Svarbiausi realizuoti projektai 2016 m. gyvenamųjų namų kompleksas Vilniuje, A. Mickevičiaus g. 5. 2014 m. „Baltic Hearts“ verslo centras Vilniuje, Ukmergės g. 120. 2014 m. „Vila G“ poilsio namas Vilniuje, Gulbinų g. 2013 m. RUPERT menų ir edukacijos centras Vilniuje, Meškeriotojų g. 33. 2010 m. DNB banko administracinis pastatas Rygoje, Skanstes g. 2009 m. „Swedbanko“ centrinė būstinė Vilniuje, Konstitucijos pr. 20A. 2007 m. „Vila N“ Vilniuje, Laurų g. 2004 m. Europos aikštės kompleksas Vilniuje, Konstitucijos pr. 2003 m. „Marentos“ verslo centras Vilniuje, Kęstučio ir Sėlių g. kampe.

Konkursai 2016 m. Mokslo ir inovacijų centras Ventspilyje (Latvija). Tarptautinis konkursas, 1 vieta. 2015 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos miestelis Vilniuje, Olandų g. Atviras konkursas, 3 vieta. 2012 m. TBC banko centrinė būstinė Tbilisyje (Gruzija). Tarptautinis konkursas, 1 vieta.

2008 m. komercinis-administracinis pastatas Vilniuje, Vasario 16-osios g. Atviras konkursas, 1 vieta. 2007 m. DNB banko administracinis pastatas Rygoje (Latvija). Tarptautinis kviestinis konkursas, 1 vieta. Įgyvendintas. 2007 m. sporto kompleksas Jonavoje. Atviras konkursas, 2 vieta. 2007 m. Estijos teisingumo ministerijos pastatų kompleksas Taline (Estija). Tarptautinis konkursas, 4 vieta. 2007 m. Juodkrantės uosto architektūrinė koncepcija. Atviras konkursas, 2 vieta. 2005 m. „Swedbanko“ centrinė būstinė Vilniuje, Konstitucijos pr. 20A. Atviras konkursas, 1 vieta. Įgyvendintas.

Parodos 2014 m. „Žaliojo tilto skulptūrų redukcija“ – meninės instaliacijos projektas „Street Art“ festivalyje Vilniuje. 2013 m. „21 maketas“ – architektūros darbų paroda Kauno architektūros festivalyje KAFe 2013. 2009 m. „Deadline today! 99 stories on making architectural competitions“ – architektūros paroda Vienos architektūros centre, dalyvis. 2008 m. Tarptautinė architektūros maketų paroda Budapešte, dalyvis. 2005 m. „Emereging Identities – East!“ – tarptautinė architektūros paroda Berlyne, architektūros centre DAC, dalyvis.

žvilgsnis

i: a s r u k n o ų t k a t s s o r o u ū t n k l e ė t i d h a t a c t y r t a t a t s s o u n nu e n r a d

Rusnė MARČĖNAITĖ

Daugiafunkcis kompleksas „k18B“ Vilniuje galėjo tapti garsus ne tik dėl projekto autoriaus, bet ir dėl to, kad paskatino pakeisti Architektūros konkursų nuostatus, prieš keletą metų patvirtintus Lietuvos architektų sąjungos (LAS). Tačiau dar ne dabar. Nors kelis mėnesius dirbusi ekspertų grupė kategoriškai neigiamai įvertino šio konkurso organizavimą, LAS vadovai neskuba skelbti ypatingos padėties ar muštis į krūtinę. Neskuba jie ir viešinti kolegų atliktos ekspertizės išvadų. Jas rasite čia.

52 2016 / 2017 (Nr. 6)

žvilgsnis

etrukus po Danielio Libeskindo studijos triumfo LAS visuotiniame susirinkime buvo pritarta minčiai šio konkurso pagrindu išsiaiškinti, kas tobulintina rengiant architektūros konkursus ateityje. Įgaliojimai suteikti solidžiai pavadintai Konkursų organizavimo vertinimo ir rengimo tobulinimo (KOViRT) grupei. KOViRT grupės nariai – Artūras Asauskas, Gintautas Blažiūnas, Darius Linartas, Aurimas Syrusas (sekretorius), Linas Tuleikis (pirmininkas), Leonardas Vaitys – ant darbo stalo turėjo du aplankus: Architektūros konkursų rengimo taisykles ir konkurso „k18B“ dokumentaciją. Po aštuonių posėdžių, pokalbių su trimis kolegomis, prisidėjusiais prie konkurso rengimo, popierių ant stalo padaugėjo, o štai taisyklės liko nepakitusios. KOViRT grupės parengtos išvados ir rekomendacijos keliaus į naują aplanką – į jį LAS vadovas Marius Šaliamoras žada rinkti ir kitų, architektų pasirengtomis konkursų rengimo sąlygomis suinteresuotų pusių, nuomones. Kol kas, jo manymu, iš esmės svarstyti taisyklių koregavimo klausimą yra per anksti. Pakomentuoti atliktus šio etapo darbus paprašėme ir KOViRT grupės vadovo Lino TULEIKIO, ir LAS pirmininko Mariaus ŠALIAMORO.

Linas TULEIKIS Kodėl būtent „k18B“ konkursas pasirinktas kaip lakmuso popierėlis persijoti architektūros konkursų taisykles? Todėl, kad šis konkursas perpildė architektų kantrybės taurę. Jau eilę metų stebime nuolatos prastėjančius konkursus, vis ciniškiau ignoruojami organizacijos tikslai ir vis labiau dirbama dėl trumpalaikio verslo rezultato, paminant konkurso rezultato kokybę. Todėl Lietuvos architektų sąjungos (LAS) suvažiavime buvo pasiūlyta paimti vieną konkretų atvejį, jį išgvildenti ir nurodyti priežastis, kodėl konkursai taip nusirito. Tikėta, kad pati organizacija įvardijus priežastis pajėgs susitvarkyti, nes kaip konkursų rengėja LAS baigia prarasti autoritetą tarp architektų. Tačiau panašu, kad pastaruoju metu organizacija vis labiau užsitarnauja reputaciją tarp verslininkų kaip galinti padėti konkursu prastumti verslo reikalus.

Mūsų manymu, verslo komplekso „k18B“ atveju į LAS buvo kreiptasi dėl ypatingos vietos, dėl ypatingos svarbos objekto, kai klientas be solidžią patirtį turinčios visuomeninės organizacijos patirties tikrai negali realizuoti savo lūkesčių. Vadinasi, organizacija prieš partijos pradžią turėjo visus kozirius, taip pat tikslus: ginti gerą architektūrą, kelti kokybės reikalavimus, puoselėti skaidrumą, vykdyti šviečiamąją veiklą tarp architektų. Visų šių punktų ji nevykdė. Tik vienintelį – pagelbėjo komerciniam klientui susitvarkyti reikalus taip, kaip jam reikėjo. Visuose punktuose nuolaidos padarytos architektūros sąskaita ir kliento komercinei naudai. Tyrimo pratarmėje rašoma, kad organizacinių veiksmų vertinimas buvo atliekamas trimis aspektais: teisiniu, profesiniu ir etiniu. Tad kuriam buvo nusižengta labiausiai? Organizuojant ir rengiant konkursą buvo nusižengta visoms trims sritims. Būtų labai sunku įvardyti, kokiu laipsniu kuri sritis pažeista – tam prireiktų dar išsamesnių tyrimų, taip pat teisės specialistų pagalbos. Ko, Jūsų vertinimu, šiuo „k18B“ konkursu siekė užsakovai? Projektuojant „k18B“, manau, užsakovo tikslai kiek keitėsi. Mano manymu, jie prasidėjo nuo ketinimo įtraukti architektų bendruomenę į reikalus plėtojant komercinį objektą tokiomis apimtimis, kurioms įteisinti reikalingos papildomos projektavimo ir teisinės procedūros. Tad iš pradžių tiesiog norėta užsitikrinti specialistų palaikymą. Kai po viešo projekto pristatymo pasimatė, kad ne visi specialistai pritaria užsakovų norimoms apimtims ir pateiktiems sprendiniams, greičiausiai atsirado architektūros žvaigždės planas, kuris palengvintų realizuoti užsakovo norus. Tad toliau, mano manymu, buvo dirbama ta linkme: konkursas įtraukiant vietos potencialius architektus suorganizuotas tam, kad vietiniai neprieštarautų, kai bus pasirinkta užsienio architektūros žvaigždė. Esu girdėjusi teiginį, kad pagal LAS pasitvirtintas konkursų organizavimo taisykles nebuvo įvykdytas nė vienas konkursas. Gal jie tikrai pernelyg tobuli netobulam mūsų pasauliui? Galbūt ir taip, bent jau pastaruoju metu tikrai nė vienas konkursas neįvyko pagal LAS patvirtintus

LAS vadovybė nė karto iki galo nepabandė nesutikti su keliamais nepagrįstais užsakovo reikalavimais, tad teiginys, kad užsakovas būtų atsisakęs, yra nepagrįstas. / Linas TULEIKIS /

nuostatus. Visada būdavo nusileidžiama užsakovo norui konkursu rasti ne visomis prasmėmis geriausią sprendimą, bet saugų, atitinkantį užsakovo išankstinį įsivaizdavimą. Man pastarųjų metų derybos primena paplitusias architektūros verslo derybas. Kai klausi architekto, kodėl sutiko su tokia projektavimo kaina, kuri neleidžia atlikti reikalingus tyrimus ir pasinaudoti tam uždaviniui spręsti reikiama profesionalia kompetencija, jis atsako: jei aš būčiau nesutikęs, tai

žvilgsnis

kitas būtų padaręs dar pigiau. Taip nusileidžiama iki neprotingų kompromisų, todėl architektūros kokybė ir krinta kaip domino kaladėlės. Visa šio konkurso eiga rodo, kad organizatoriai irgi nusileido iki labai neprotingų kompromisų. LAS vadovybė argumentuoja, kad neidama į kompromisus praras galimybę bent iš dalies kontroliuoti architektūros konkursus. Šie argumentai remiasi tik prielaidomis, nes tai nėra patikrinta praktikoje – LAS vadovybė nė karto iki galo nepabandė nesutikti su keliamais nepagrįstais užsakovo reikalavimais, tad teiginys, kad užsakovas būtų atsisakęs, yra nepagrįstas. Konsoliduoti architektų bendruomenę, vėl patikėti LAS kaip organizacija, gebančia kokybiškai organizuoti architektūros konkursus, gali tik grįžimas prie pagrindinio architektūros konkursų tikslo – aiškia užduotimi ir skaidriomis nešališkomis procedūromis atrinkti geriausią sprendimą. Todėl mūsų grupei atrodo, kad jei taryba neprisiims atsakomybės ir nesiims kardinalių veiksmų, kad tai pakeistų, tai mes neišsrėbsime. Mes stengėmės iki galo sugromuliuoti medžiagą, kad neliktų neaiškių vietų, ir ją pateikėme organizacijos vykdomajam organui – tarybai, kad tereikėtų šiek tiek kolektyvinės valios nuspręsti, ką su visa šia situacija daryti. LAS tarybos posėdyje, Jums reziumavus, kad „k18B“ konkursas buvo surengtas šiurkščiai pažeidus taisykles, iš kolegų lūpų nuskambėjo rezignacija, esą verslas – architektų duondavys, labai nepašokinėsi, bus taip, kaip jie nori. Ar Jums panašu, kad kas nors gali keistis? Liūdna, bet po tarybos posėdžio man nesužibo viltis, kad kas nors gali pasikeisti. Realiai tarp tarybos narių matau tik du ar tris, kurie norėtų pasikeitimų tiek, kad dėl to galėtų bent ką nors padaryti, dar keli buvo tie, kurie lyg ir norėtų pokyčių, bet dėl to patys nenusiteikę ką nors daryti. Jei mes pasirinkome demokratinius procesus vietoj diktatūros, tai negalime tikėtis, kad kas nors vienas viską padarys už mus, kas nors vienas įves tvarką. Kol nesusidarys kritinė masė norinčiųjų keisti susidariusią situaciją, niekas nepasikeis. Architektų visuomenėje, atrodo, kritinė masė nori pokyčių. Ar ši nuomonė vyrauja tarp LAS narių – aš suabejojau. Mūsų grupės manymu, parengti dokumentus ar rezoliucijas dėl tobulinimo neužtenka – reikia

54 2016 / 2017 (Nr. 6)

iš esmės keisti seną tvarką, kai nesilaikome priimtų įsipareigojimų, nusistatytų standartų. O jei norime būti labai lanksti organizacija – jei koks nors dokumentas pasensta greičiau, nes pasikeičia gyvenimas, tai turime turėti labai skaidrią tvarką, kaip būtų vykdomas koks nors aktas, kuris neatitinka mūsų prisiimtų įsipareigojimų. LAS pirmininkas ragina pradėti pokalbius su Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija (LNTPA). Kokia, Jūsų nuomone, galėtų būti iš to nauda? Bet kokie pokalbiai vyksta turint kokių nors tikslų. Kol pati organizacija neišdiskutuos savo tikslų, per anksti eiti į pokalbius su verslo visuomene, kuri labai gerai žino, ko nori – greitos naudos. Pamirštama esminė detalė – dažniausiai pastatyti geros ir blogos architektūros pastatą kainuoja tiek pat. O blogos architektūros pastatu džiaugiamasi labai trumpai – tik kol į jį įsikeliama, o paskui jau ilgus metus už jį mokama tikroji kaina. Todėl, manau, susitikimai su LNTPA atstovais šiuo metu gali būti tik šviečiamojo pobūdžio. Tuo metu, kai rašėte tyrimo dėl „k18B“ išvadas, kolegos LAS su partneriais rengė kitą rezonansinį, apmalšinti verslo ir visuomenės konfliktą turėjusį, architektūros konkursą buvusiam Kelių policijos pastatui rekonstruoti. Kitaip nei „k18B“ atveju, čia triukšmas kilo vos paskelbus konkurso sąlygas. Šio konkurso analizė turbūt gerokai papildytų Jūsų tyrimo apibendrinimus? Išvadose dėl „k18B“ tyrimo grupė vienbalsiai sutarė, kad konkursas surengtas labai blogai, ir atrodė, kad blogiau jau negali būti, bet po to matome kitus konkursus, kuriems būdingi tie patys dalykai. Mūsų grupei dar tik įpusėjus tyrimą, pirmininkas M. Šaliamoras pasiūlė mums įsitraukti į „Lidl“ konkurso organizavimą, nes esą užsakovai labai skubina. Pasitarę grupėje nutarėme, kad negalime veltis į paralelinius veiksmus, kol neatlikome tyrimo, dėl kurio buvome suvažiavimo ir suburti, juolab kad šiuo atveju buvo visai neaiškios atsakomybės ribos. Atsisakėme dalyvauti bet kokiuose konkursų organizavimo procesuose, kol nebaigėme tyrimo. Tačiau savarankiškai tai daryti savo grupės nariams neuždraudėme. Todėl du iš mūsų savanoriškai dalyvavo rengiant šį konkursą. Vienas narių man sakė, kad buvo viename susitikime su

„Lidl“ atstovais ir po to nariai nebuvo kviesti į jokius posėdžius šio konkurso klausimais. Skaičiau to konkurso sąlygas ir, nors jos buvo pasirašytos LAS vadovo, man susidarė įspūdis, kad sąlygos parengtos nekilnojamojo turto verslininkų, o ne architektų. Užduotyje buvo aiškiai programuojamas esamo pastato griovimas, nors išsisukta nuo tiesaus to įvardijimo, tarp vertinimo kriterijų nebuvo susijusių su architektūra (išskyrus funkciją), o LAS pažadas visus dalyvius atleisti nuo profesinės etikos normų laikymosi išvis šokiravo. Tai įžūlus savivaliavimas, kuris rodo, kad cinizmas LAS organizacijoje peržengė visas galimas ribas. Konferencijoje „Architektūros kokybės užtikrinimo priemonės“ savo pranešime „Architektų konkursinės patirtys“ aptarėte bene 5 naujausius architektūros konkursus ir, kaip minėjote, taip ir neradote pavyzdinio. Ar išvis tikite, kad įmanoma sukurti tokį konkursų rengimo mechanizmą, kuris taptų įrankiu rasti geriausią sprendimą? Nors kelerius metus architektūros konkursų rengimas katastrofiškai blogėja, esu įsitikinęs, kad nėra geresnio metodo atrinkti tinkamiausią sprendimą nei konkursas. Tiesiog organizuojant reikia nepamiršti, kad pagrindinis konkurso tikslas – rasti geriausią sprendimą šioje situacijoje, todėl visi kiti faktoriai, tokie kaip užsakovo verslo sėkmė, objekto atsiperkamumas, įvykio išgarsinimas ar kieno nors rinkimų kompanija, neturėtų užgožti kokybiško rezultato siekio, kaip dažnai nutikdavo pastaraisiais metais.

Marius ŠALIAMORAS Kaip vertinate KOViRT grupės nuveiktą darbą? Ar jos pateiktos išvados bus naudingos planuojant konkursų organizavimą ateityje? Vertinu labai gerai. Vieno konkurso pavyzdžiu ištrauktas architektų bendruomenės skaudulys. Tačiau tai nereiškia, kad kitos grupės neįvardytų kitų sopulių. Ir aš girdžiu, tarkime, tarptautinių kompanijų atgarsius, kad jos norėtų surengti konkursą tokiu pat formatu kaip „k18B“. Vadinasi, verslo pasaulis tai mato kaip teigiamą pavyzdį. Yra besidžiaugiančiųjų, kad tai buvo konkursas, kuriuo Lietuva atsivėrė užsienio

žvilgsnis

architektams, verslas patenkintas tuo, kad konkursas baigėsi pozityviu rezultatu – išrinktas geriausias darbas, o laimėjusi grupė atlieka projektavimo darbus. Politikai šį procesą palaimino, nėra prieštaros, patenkintas ir Kultūros paveldo departamentas. Vienu žodžiu, yra ženklų, kurie rodo, kad konkursas surengtas sėkmingai. Ir yra ženklų, kurie kelia nerimą architektų visuomenei. Kai kurie Jūsų kolegos skeptiškai sureagavo į ketinimus dėl konkursų organizavimo nuostatų tartis su Lietuvos nekilnojamojo turto asociacija. Lietuvos architektų sąjungoje (LAS) pastebėjome, kad vis mažėja verslininkų, norinčių su mūsų pagalba rengti konkursus. Per metus jų surengėme 6 ar 7, o viešuosiuose pirkimuose jų yra šimtai, beje, patys verslininkai konkursų niekieno nekontroliuojami irgi organizuoja po kelias dešimtis. Todėl pradėjome dialogą, kad išsiaiškintume, kokios to priežastys. Kodėl, pavyzdžiui, mes nepatrauklūs verslininkams, kodėl ir kada būname patrauklūs politikams, o kada – nepatrauklūs. Po to galima vertinti, ar galime keisti tas nuostatas, ar ne. Yra punktų, kurių tikrai niekada nekeisime, pavyzdžiui, atsisakome dalyvauti konkursuose, kai kokia nors žinyba surengia nomenklatūrinį konkursėlį žinodama nugalėtoją ir prašo atsiųsti atstovą į komisiją neva dalyvauti. Mes dalyvaujame tokiuose konkursuose, kuriuose esame partneriai ir kuriuose galime turėti įtakos sprendimams. Nors gal kitiems atrodo priešingai. Mano, kaip organizacijos vadovo, tikslas yra ne žarstytis kategoriškais teiginiais, bet surinkti visą informaciją ir pamėginti sukurti tokią konkursų sistemą, kuri neprieštarautų tarptautinėms nuostatoms ir galėtų realiai gyvuoti Lietuvoje. Kaip vertinate idėją kurti nuolat veikiančią konkursų komisiją? Tai gera mintis. Tarybos posėdyje siūliau galbūt KOViRT grupės pagrindu suformuoti nuolat veikiantį komitetą, kuris kaip filtras tikrintų visus LAS konkursus. Mes po truputį ir einame tokios struktūros link. Ir šiuo metu rengiant Vilniaus konkursus dalyvauja Vilniaus skyriaus valdybos nariai – jie kviečiami dalyvauti. Rengiamus konkursus Klaipėdoje šefuoja uostamiesčio skyrius, kai kyla labiau konfliktiškų situacijų, tai globoja centrinė LAS taryba.

Apie tai, kokie nuostatai rengiant konkursus dažniausiai nukenčia, jau esame ne kartą girdėję. O kokių patvirtintų konkurso organizavimo nuostatų pavyksta laikytis? Jų yra tikrai daug. Tarkime, komisijoje turi būti ne mažiau kaip 50 proc. žmonių, turinčių architekto išsilavinimą. Pasiekėme, kad visada būtų skiriama pirma vieta, nuosekliai siekiame, kad derybos vyktų ne šantažuojant, kai deramasi iškart su visomis grupėmis, o su pirmos vietos laimėtoju ir kt. Tačiau vis dar turime problemų su autorių teisėmis. Investuotojai lyg ir perka tuos darbus, bet praktika rodo, kad dažnai gavę idėją po to jie yra linkę samdyti pigius architektus (tai irgi pažeidžia etiką) ir bando pigiai tą idėją realizuoti. Mes matome tai ir bandome įveikti, bet be kompromisų vadovaujantis šiais nuostatais iš tikrųjų neįvyktų nė vienas konkursas. Turime dilemą – ar nevykdyti šios veiklos, ar vis dėlto tuos popierius tobulinti. Ne viskas taip paprasta. Galiu pasakyti – du žmonės iš KOViRT grupės dalyvavo rengiant taip iškritikuotas buvusio Kelių policijos pastato architektūros konkurso sąlygas. Matome Kauno „Mokslo salos“ konkursą, kurį surengė garsi kompanija „Malcolm Reading Consultants“. Džiaugiuosi, kad į Lietuvą ateina ir konkursus organizuojančios kompanijos. Tačiau tas konkursas kainavo apie 80 tūkst. eurų (LAS tokio lygio konkursą gali suorganizuoti už 20–30 tūkst.). Rezultatas – per 2 dienas išnagrinėta per 140 darbų, ir laimėjo darbas, kuris neatitinka konkurso sąlygų... Dabar laukiu, ar savivaldybė sudarys sutartį su pirmos vietos laimėtoju, ar viskas paskęs teismuose. Čia nėra jokios piktdžiugos, tik patirtis, kuri mums labai vertinga. Taigi manau, kad visi dokumentai, juolab parašyti mūsų pačių, turėtų būti tobulinami, derinami su gyvenimo logika. Tam, kad rezultatas nepažeistų architektų interesų, teisinių dalykų, kad jis būtų priimtinas savivaldai ir nekilnojamojo turto plėtotojams. Dialogas turi būti daugiaplanis. O jeigu kas nors žino, kaip tai padaryti jau dabar, tai darome nors rytoj... Galvoju, ar būtų kilęs tas ažiotažas dėl „k18B“ konkurso, jei konkursą būtų laimėjęs Remigijus Bimba (jis užėmė antrą vietą), o ne Danielis Libeskindas. Jei būtų, tai labai džiaugčiausi. Tai reikštų, kad mes žiūrime ne į savo širdgėlą, o į reikalo esmę. Norėčiau orientuotis į esmę ir rezultatą, išmokti dalyvauti konkursuose ir su žvaigždėmis, ir be jų, ir su užsienio partneriais, ir be jų, ir išmokti būti lankstesnis šiame lanksčiame pasaulyje.

Norėčiau orientuotis į esmę ir rezultatą, išmokti dalyvauti konkursuose ir su žvaigždėmis, ir be jų, ir su užsienio partneriais, ir be jų, ir išmokti būti lankstesnis šiame lanksčiame pasaulyje. / Marius ŠALIAMORAS /

KOViRT tyrimo grupės išvados pateiktos kitame p.

žvilgsnis

KOViRT tyrimo grupės išvados

Pozicinės nuostatos: Tyrimas vykdomas Lietuvos architektų sąjungos (LAS) iniciatyva, todėl buvo išsiaiškinami tik veiksmai, priklausomi nuo LAS atstovų, neanalizuojant kitų organizacijų ar įmonių veiksmų ir iniciatyvų. Organizacinių veiksmų vertinimas buvo vykdomas trimis aspektais, atskirai jų neįvardijant: - teisiniu (kaip vienas ar kitas organizatorių veiksmas atitinka LAS prisiimtas ir įstatymų nuostatas); - profesiniu (kaip vienas ar kitas organizatorių veiksmas atitinka organizacijos užsibrėžtus profesinius tikslus ar juos gali neigiamai paveikti); - etiniu (kaip vienas ar kitas veiksmas dera su profesine etika).

Tyrimo išvados: 1. LAS atstovai, derybose dėl konkurso sąlygų turėdami derybinę persvarą prieš konkurso užsakovą UAB „Investmira“, neišnaudojo tų galimybių ir nusileido daugumoje pozicijų, aukodami konkurso kokybę, viešąjį interesą ir architektų teises. Faktiškai užsakovas be architektų bendruomenės pritarimo tokioje vietoje negalėjo įvykdyti pageidaujamų apimčių, netrukdomiems veiksmams jam reikėjo palankios viešosios nuomonės, o tai gali sukurti sėkmingas konkursas. 2. Konkurso organizacija ir su ja susiję LAS atstovų veiksmai ignoravo pagrindinius LAS tikslus (LAS įstatų p. 10.1, 10.2, 10.3, 10.4) ir veikė gindami konkurso užsakovo valią.

56 2016 / 2017 (Nr. 6)

Šio konkurso rengimo ir vykdymo metu organizacijos vadovas (M. Šaliamoras ir l. e. p. L. Naujokaitis) ir už konkursą atsakingas asmuo (R. Leitanaitė) ne kartą atliko veiksmus, prieštaraujančius organizacijos patvirtintiems konkursų organizavimo nuostatams bei LAS įstatams. LAS atstovai nesudarė darnios komandos visuose organizaciniuose konkurso procesuose, sprendimus priėmė LAS pirmininkas, nesuorganizavęs nuoseklaus kolektyvinio darbo, neinformavęs LAS tarybos apie proceso eigą. Organizatoriai turėjo atsiklausti tarybos dėl procesų, nes kai kurie LAS atstovų veiksmai prieštaravo galiojantiems LAS nuostatams. Parenkant konkurso recenzentus ir vertintojus didžiausias dėmesys buvo kreipiamas ne į aukščiausią profesionalumo lygį, bet į asmenų einamas pareigas projektą derinančiose institucijose, galbūt administraciškai ar politiškai paveikiamą arba į visuomeninį, populistinį, bet ne profesinį žinomumą, taip pat galbūt politiškai paveikiamą asmenį. Konkurso darbų vertinimui buvo pasirinkta ydinga sistema, leidusi grupei vertinimo komisijos narių kardinaliai paveikti vertinimo rezultatus, atiduodant visus vertinimo balus vienam darbui, kiti konkursiniai darbai liko nevertinti. (Taip pasielgė 3 komisijos nariai. Sutapimas, kad lygiai tiek komisijoje buvo užsakovo atstovų.) Pasirašant sutartį su UAB „Investmira“ buvo prisiimtas neleistinas įsipareigojimas organizuoti priešprojektinių siūlymų derinimą, o tai iš esmės neatitinka LAS veiklos.

KOViRT grupės rekomendacijos konkursams organizuoti: 1. Laikytis LAS nustatytų ir patvirtintų taisyklių bei nuostatų ir raidės, ir dvasios. Esant prieštaravimams nuostatams privalu priimti kolegialius sprendimus, tariantis su LAS taryba arba LAS skyriaus valdyba. 2. Organizuojant konkursą siekti aukščiausios kokybės, užtikrinant, kad numatytos laiko sąnaudos ir sutartas atlyginimas suteiks galimybę apsirūpinti pakankamais finansiniais bei techniniais ištekliais, leidžiančiais įvykdyti savo įsipareigojimus klientui, visuomenei ir dalyviams. 3. Norint užtikrinti konkursų organizavimo sėkmę, įsteigti LAS visuotiniame narių susirinkime renkamą konkursų komisiją. Veikdama pagal suvažiavimo patvirtintus nuostatus ir įgaliojimus, tokia komisija užtikrintų konkursų kokybę, skaidrumą bei viešumą. 4. Konkursų komisija turėtų peržiūrėti ir siūlyti LAS visuotiniam narių susirinkimui tvirtinti patobulintus konkursų rengimo nuostatus, taip pat galėtų įgyvendinti aukščiau rekomendacijose išvardytus punktus. 5. Skirti LAS atstovus, galinčius padėti Viešųjų pirkimų tarnybai parengti Viešųjų pirkimų įstatymo pataisas, užtikrinančias architektūros kokybę konkursuose.

Gedimino prospekto raida Pastatas Gedimino pr. 15 – Vilniaus miesto centre, kairiajame Neries krante, Naujamiestyje. Naujamiesčio pavadi-

Kapitalinio remonto projektą parengė:

nimas žymi naująją miesto dalį, kuri suformuota XIX amžiuje, kai tuometės carinės Rusijos valdžia pradėjo Vilniaus

Architektė – Giedrė Teresėlė Dindienė,

plėtrą. Tuomet pradėti projektavimo ir statybos darbai už Senamiesčio ribų. Dėl šios priežasties naujai projektuojama

Jungtinės architektų dirbtuvės.

miesto dalis ir buvo pavadinta Naujamiesčiu, o šį sudaro dvi dalys – aukštutinė ir žemutinė.

Konstruktoriai – Jūratė Vašeikienė,

Gedimino pr. 15 esantis pastatas patenka į žemutinės dalies zoną. Į žemutinę dalį papuola istorinės Lukiškės –

Andrius Tiškovas.

teritorija tarp Gedimino pr., nuo buvusio „Vaikų pasaulio“ iki Seimo rūmų ir Neries. Žemutinė dalis pradėta statyti XIX

Patalpų tyrinėjimo darbus atliko

amžiaus pradžioje.

inžinierius Julius Šaltenis.

Gedimino prospektas – reprezentacinė sostinės gatvė, kelis kartus pakeitusi savo pavadinimą. Dabartinis prospektui grąžintas 1989 metais.

58 2016 / 2017 (Nr. 6)

Interjero architektė – Arūnė Bitinaitienė. Techninė prižiūrėtoja – Dalia Burokienė.

Dianos Garbačauskienės, Leono Garbačausko nuotr.

objektas

Baldų gamyba | Namams | Biurams | Viešbučiams | Įrengimas

www.olideja.lt

Kristina BUIDOVAITĖ

XIX amžiaus pabaigoje Gedimino prospekte iškilęs eklektikos stiliaus gyvenamasis namas, kurį neatpažįstamai pakeitė keliskart atlikti kapitaliniai remontai, tapo jaukiu viešbučiu „15th Avenue“. Šios miesto dalies gyventojai pastatą puikiai žino – jame ilgą laiką darbavosi Naujamiesčio seniūnijos darbuotojai.

imtamečiame pastate – kūrybiškai interpretuota istorija Istoriją mena tik autentiškos durys Pagrindinėje sostinės gatvėje 15 numeriu pažymėtas pastatas, kur įrengtas šeimai priklausantis viešbutis „15th Avenue“, yra paveldo objektas, tik neįtrauktas į kultūros vertybių registrą. Trijų aukštų statinio su rūsiu pamatai – lauko riedulių su plytų priemaiša, sienos – pilnavidurių molio plytų, perdangos medinės, vietomis – gelžbetonio, stogas dengtas skarda. Pertvaros antro aukšto patalpose daugiausia gipskartonio, išlikusios kelios medinių konstrukcijų tinkuotos pertvaros, kurios dėl prastos būklės taip pat buvo paslėptos po gipso kartono plokštėmis.

Vienintelė ikonografinė medžiaga, kuria galėjo remtis kapitalinio remonto projekto autorė architektė Giedrė Teresėlė Dindienė, buvo išlikusi 1948 metų pokarinė techninė inventorizacijos byla, kurioje matomas patalpų planas, krosnių ir durų angų išdėstymas. Autentiškų durų, grindų, krosnių patalpose neišliko. Mūsų dienas pasiekė vienos dviejų varčių įsprūdinės durys antrame aukšte. Istoriją taip pat mena pastato išorinio konstruktyvo kontūras ir viduje esanti konstruktyvinė bei laiptinės erdvės sienos. Kapitalinio remonto metu ketinta pakeisti grindis (patalpose buvo paklotos laminato plokštės, kai kur – parketas), užtaisyti plyšius

Dianos Garbačauskienės, Leono Garbačausko nuotr.

objektas

Laiptinės nišose, virtuvėlėje ir netgi kambariuose svečius pasitinka įvairiausias įžymybes įkūnijančių gyvūnų paveikslai. Virtuvėlėje ir koridoriuje pasirinkta sodri tamsiai mėlyna sienų spalva.

sąramose ir sienose, atsiradusius pirmo aukšto sienose praplatinus angas ir sumontavus metalo sąramas, sutvarkyti inžinerinius tinklus, pakeisti laiptų pakopų dangą, turėklus. Vis dėlto atsirado ir iš anksto nesuplanuotų darbų. G. T. Dindienės žodžiais, sėkmingam projekto įgyvendinimui ypač svarbi buvo suburta kompetentinga komanda – statytojai, konstruktoriai, inžinieriai, interjero architektai: „Diskusijose gimdavo sprendimai. Problemų būta nemažai. Reikėjo patalpas suplanuoti ir pritaikyti laikinam apgyvendinimui, atitikti specifinius viešbučiui keliamus reikalavimus. O tai susiję su daug

60 2016 / 2017 (Nr. 6)

aspektų: funkcionalumu, inžinerinėmis, saugos, ryšių, priešgaisrinėmis sistemomis ir kita.“ Kadangi pirmame ir trečiame pastato aukštuose iki šiol likusios administracinės bei komercinės patalpos, reikėjo suburti į pasitarimus ir tuos žmones, kurie čia dirba. Ruošiantis pastato Gedimino prospekte teritorijos sutvarkymo darbams, projektuotojai bendravo su pastato bendraturčiais, darbuotojais, ieškojo kompromisų, kaip turėtų pasikeisti aplinka, rūpinosi, kad sprendimai neprieštarautų Saugomų teritorijų įstatymui (teritorija įtraukta į Saugomų teritorijų registrą).

Viešbučio kambariai – vietoj kabinetų Antrame aukšte, kuriame ir įrengtas nedidelis viešbutis, būta ne vieno kapitalinio remonto. Nekart keistas patalpų suplanavimas, pertvarkyti inžineriniai tinklai, sustiprintos kai kurios konstrukcijos, pakeisti langai, durys, grindų danga, tinkas. XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje pirmame pastato aukšte įsikūrus konditerijos parduotuvei „Svajonė“, iš Gedimino prospekto panaikintas įėjimas į pagrindinę laiptinę, vedusią į antrą ir trečią aukštus. Šiuose tuo pat metu įrengtos administracinės patalpos. Pirmame aukšte ir

šiuo metu veikia kavinė, trečiame – administracinės patalpos. Užsakovų norui įkurti nedidelį viešbutį patalpų planas – ilgas koridorius su abipus išdėstytais erdviais kabinetais – buvo ypač parankus, tad didelio vidaus erdvių perplanavimo neprireikė. Buvo pakeistos tik durų angų vietos, o naujos kambarių pertvaros sumontuotos iš gipso kartono plokščių. Kokybiškai akustikai užtikrinti papildomai panaudota garsą izoliuojanti medžiaga. Laikomųjų sienų tinklas nepakito. Užbaigus kapitalinio remonto darbus bendrojo naudojimo patalpų ir kambarių grindys – plaukiojančios

konstrukcijos, įrengtos ant garsą izoliuojančios specialios kietos mineralinės vatos plokštės. Atliekant kapitalinio remonto darbus vertingų dekoro ar kitų elementų nerasta. Fasadas taip pat neremontuotas, pakeistos tik įėjimo durys ir atstatyta pagrindinė lauko laiptinė. Paaiškėjus, kad laiptinės konstrukcijos nebeatitinka saugumo reikalavimų, jos taip pat papildomai sustiprintos. Šiuo metu iš atstatytos pagrindinės laiptinės, esančios kiemo pusėje, patenkama tik į viešbutį. Į trečią aukštą galima įeiti pro atskirą įėjimą. Pagrindinės problemos, kurias projektuotojams prireikė išspręsti – papildomas medinių perdangų konstrukcijų sustiprinimas. Jos vietomis buvo avarinės būklės. Taip pat teko papildomai įrengti sanitarinius mazgus.

Aplinka inspiravo interjero sprendinius Pastatas – paprasto stačiakampio plano, koridorinės sistemos, viešbučio kambariai išdėstyti

abipus koridoriaus, laiptinė – centrinėje pastato dalyje. Kadangi patalpos iki šiol nebuvo skirtos svečiams priimti, jos skirtingos, tad ir dviejų vienodų viešbučio kambarių nėra. Užlipus laiptais, kurie užkloti stilinga vienodo dydžio baltais ir juodais langeliais sudalyta grindų danga, išsyk patenkama į registratūrą. Ji – centrinė patalpų išdėstymo ašis, abipus jos – koridoriai, vedantys į viešbučio kambarius. Greta registratūros – nedidelė virtuvėlė ir pusryčių zona viešbučio svečiams. Registratūros aplinka solidi, įspūdį sustiprina griežtų formų juodos spalvos baldai ir šachmatinė kiliminė grindų danga. Virtuvėlėje ir koridoriuje pasirinkta sodri tamsiai mėlyna sienų spalva. Šių patalpų akcentu tapo juodos ir baltos spalvų derinys – grindų plytelės, baltos lubos, juodi arba natūralaus medžio spalvos baldai. Visai greta viešbučio – Gedimino pilis, Valdovų rūmai, Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika, Operos ir baleto teatras, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras,

Bendrovė 3SV – projekto „15th Avenue“ generalinis rangovas. www.3sv.lt

objektas

Lietuvos nacionalinis dramos teatras, tad interjero projektą parengusi architektė Arūnė Bitinaitienė laikėsi nuostatos interjere atspindėti šios miestui svarbios gatvės aurą, išlaikyti tęstinumą tarp pastato vidaus ir to, kas matyti pro viešbučio langus. Pastato eksterjere gausu lipdinių, o tai interjero architektei taip pat buvo svarbu siekiant vizualinio pastato vientisumo. Kuriant prabangos įspūdį panaudotas tamsesnis, iškilmingesnis koloritas, visi viešbučio baldai – natūralios medienos lukšto, pagaminti specialiai šiam viešbučiui. Užsakovai pageidavo, kad kambariuose būtų įrengtos lovos, lengvai transformuojamos iš viengulių į dvigules. Kiliminė danga koridoriuje ir kambariuose – skirtingo kolorito ir rašto. Tokiu būdu sukurta skirtinga nuotaika: koridoriuje – žaismingesnė ir išraiškingesnė, kambariuose – ramesnė, neblaškanti. Juose kiliminė danga vienspalvė, šviesių spalvų. Dekoruojant patalpas atsirado keletas sendintų interjero detalių: senovinių gatvės žibintų, tarsi iš gatvės atkeliavusių pamestų žmonių daiktų – senovinių skrybėlių, akinių be kojelių, kišeninių laikrodžių. Laiptinės nišose, virtuvėlėje ir netgi kambariuose svečius pasitinka įvairiausias įžymybes įkūnijančių gyvūnų paveikslai. Jie atkeliavo iš knygos „Famous Faces“, kurią sukūrė agentūra „Takkoda“. Kadangi dėl riboto pastato ploto nebuvo galima įrengti aukštesnės kategorijos viešbučio, pagrindinis užsakovų noras ir prašymas buvo žvaigždučių stygių kompensuoti patraukliais ir nestandartiniais interjero sprendimais.

Sėkmingam projekto įgyvendinimui ypač svarbi buvo suburta kompetentinga komanda – statytojai, konstruktoriai, inžinieriai, interjero architektai. / Giedrė Teresėlė DINDIENĖ /

Inžinerines sistemas pridengė meno kūriniai

Dianos Garbačauskienės, Leono Garbačausko nuotr.

Bendram patalpų apšvietimui naudoti įleidžiami šviestuvai, prie lovų kambariuose įrengti sieniniai šviestuvai. Pakabinami šviestuvai naudoti tik registratūroje, pusryčių kambaryje, tambūre. Akustikos sprendimai ypač svarbūs kambariuose, koridoriuose, laiptinėje. Gerinant garso izoliaciją panaudota garsą sugerianti kiliminė danga, o visos kambarių durys į koridorių atitinka garso izoliacijos standartus, keliamus viešbučiams. Patalpose naujai įrengta rekuperacijos sistema. Teko rasti sprendimą, kaip koridoriuje paslėpti visus įrenginius ir begalę sklendžių, kurios yra nuolat naudojamos, todėl turi būti lengvai prieinamos. Rasta išeitis – koridoriaus lubos dekoruotos linksmais piešiniais-durelėmis.

64â&#x20AC;&#x192; 2016 / 2017 (Nr. 6)

interjeras

storinėje aplinkoje – modernus biuro gyvenimas Kristina BUIDOVAITĖ

Rekonstruotame XIX amžiaus istorizmo stiliaus pastate sutilpo viskas, ko reikia šiuolaikiniam biurui ir jaunatviškai keliolikos žmonių komandai. Patogiai įrengtos darbo vietos, didžiulė virtuvė – ne visas turtas, kurį gavo biure senamiestyje įsikūręs grožio paslaugų užsakymo platformos „Treatwell“ kolektyvas. Pro didžiulius biuro langus atsiveria

Leono Garbačausko nuotr.

ir puiki senamiesčio panorama.

Leono Garbačausko nuotr.

Nors atnaujintas pastato fasadas autentiškas, istorizmo stiliaus, o laiptinėje eksponuojami polichromijos elementai, interjere istorinės stilistikos nebuvo pernelyg paisoma – čia vyrauja šiuolaikinis stilius.

66 2016 / 2017 (Nr. 6)

interjeras

Patalpas rinkosi vertindami planavimo galimybes erslas – ypač dinamiškas, tai parodė ir „Treatwell“ biuro interjero projekto realizacijos istorija. Kol 2015-aisiais architektų biuro „Plazma“ architekto Gyčio Vaitkevičiaus sukurtas interjero projektas buvo realizuotas, užsakovų įmonės pavadinimas spėjo pasikeisti triskart. Kaip ir kompanijos statusas. Kuriant interjerą manyta, kad biure dirbs lietuviai. Vėliau situacija pakito – šiuo metu daugiau kaip 500 „Treatwell“ darbuotojų išsibarstę po visą pasaulį. Vieta biurui irgi parinkta tik po ketvirto bandymo: užsakovai lankėsi įvairiuose pastatuose Vilniaus centre, nagrinėjo visas suplanavimo galimybes, tik tuomet apsisprendė ilgam įsikurti šimtamečiame pastate J. Basanavičiaus gatvėje. Patys 270 kv. m ploto biuro projektavimo ir įrengimo darbai, anot G. Vaitkevičiaus, nestrigo dėl to, kad užsakovai buvo supratingi, o statybininkų komanda – patikima. Nors atnaujintas pastato fasadas autentiškas, istorizmo stiliaus, o laiptinėje eksponuojami polichromijos elementai, interjere istorinės stilistikos nebuvo pernelyg paisoma – čia vyrauja šiuolaikinis stilius. Interjero architektas sąmoningai rinkosi kontrasto principą: aukštose patalpose su didžiuliais langais ir dvivėrėmis durimis įrengė ne prašmatnų, bet racionalų ir funkcionalų biurą. Istorinėse erdvėse vietos atsirado ir visoms reikiamoms inžinerinėms sistemoms.

Leono Garbačausko nuotr.

Atviros erdvės – dėl racionalumo Nors biuras ganėtinai šviesus, čia įrengtas ir bendras, ir individualus darbo vietų apšvietimas. Virš darbo vietų į reikiamą aukštį nuleistus šviestuvus sukūrė „Plazmos“ studijos architektai. Nors jie buvo skirti kitam objektui, puikiausiai tiko ir šiame biure. Rinkdamasis sienų ir lubų apdailos spalvas, interjero architektas įvertino funkcinių zonų suplanavimą, naudojamas skirtingų spalvų apdailos medžiagas, todėl interjere vyrauja prigesintos, interjero architekto žodžiais, sunkiai nusakomos spalvos. „Treatwell“ biure – visur atviros erdvės. Jos čia vertinamos visų pirma dėl ekonomijos. Be to, „Treatwell“ Vilniaus biure kol kas dirba 15 darbuotojų, o numatyta iki 26 darbo vietų.

interjeras

„Treatwell“ biuro rekonstrukcijos ir įrengimo darbus atliko sparčiai auganti statybos bendrovė STRATEGINIS PARTNERIS. 68 2016 / 2017 (Nr. 6)

Kadangi jos sugrupuotos dviejose skirtingose erdvėse, o juodos pertvaros su stiklo užpildu atskiria posėdžių erdves ir tylos zonas nuo gretimų patalpų, darbuotojams nuo triukšmo bent kol kas netenka slėptis. Nors ir pasislėpti yra kur – suprojektuotos kelios tylos kabinos, skirtos kolegų pokalbiams, pasitarimams ar poilsiui. Erdvė, dar neokupuota darbo vietoms, užleista teniso stalui. Gerinant akustiką tarp darbo vietų – garso atspindžiams sugaudyti, fono triukšmui sumažinti – įrengtos kelios minkštos pertvaros tarp darbo zonų, pastarosiose paklota garsą sugerianti kiliminė danga, posėdžių kambariuose įrengtos akustinės medžio vilnos lubos. Pagrindinėse erdvėse nuspręsta eksponuoti naujo betono perdangas tarp išlikusių medinių sijų. Nors akustinis komfortas kiek nukentėjo, akis džiugina patrauklus vaizdas.

Biure visos erdvės, įskaitant susitikimų kambarius, atviros.

Leono Garbačausko nuotr.

Baldai biure sukurti specialiai Biuro Lietuvoje vadovas Tomas Dirvonskas pasakojo, kad biure laikomasi nuostatos, jog visos erdvės, įskaitant susitikimų kambarius, turėtų būti atviros. Susitikimų kambariuose nėra tradiciniams biurams būdingų matinių juostelių ar plėvelių – viskas čia matoma, girdima, nieko nėra slepiama. Toks sprendimas erdvėse panaikina fizinius ir psichologinius barjerus, ištrina ribą tarp padalinių ir skirtingo rango darbuotojų. Visi biuro baldai, išskyrus kėdes – nestandartiniai, specialiai suprojektuoti ir pagaminti šiam biurui. Baldų gamybai panaudotas dažytas metalas ir lakuotos medžio dulkių plokštės. Tokie sprendimai dėl intensyvios eksploatacijos ir kainos, anot interjero architekto, nebūtų tinkami biurui, kuriame dirba keli šimtai žmonių, tačiau nedidelio ploto biurai parankesni išvengiant pigesnių – plastikinių ar popierinių – paviršių. Rekreacinę funkciją šiame biure atlieka biuro ašimi vadinama virtuvė. Kadangi darbuotojai gali susėsti prie vieno stalo, čia ne tik gaminamas maistas, bet ir vyksta svarbūs kompanijos susirinkimai, idėjų pristatymai, vakarėliai ar kino seansai. Iš virtuvės nesunkiai pasiekiamos ir posėdžių salės ar darbo zonos. Kompanija „Treatwell“ akcentuoja ekologiją, tad cokoliniame pastato aukšte įrengtos dviračių saugyklos, o biure – dušo patalpos.

interjeras

nterjero idėją padiktavo personažas

Kristina BUIDOVAITĖ

Suprojektuoti interjerą redakcijai, kurioje gimsta netikėčiausi vaikų personažai ir kurioje dienas leidžia profesionalūs kūrėjai, finansininkai, reklamos specialistai – tokia užduotis interjero architektę paskatino sugrįžti į vaikystę.

70 2016 / 2017 (Nr. 6)

Leono Garbačausko nuotr.

Redakcijai sukurtame interjere vyrauja džiunglių tema, pritaikyta moderniam biurui.

interjeras

Kirpyklos patalpas perleido redakcijai žsakovų išsinuomotas buvusios kirpyklos patalpas aukštomis lubomis ir nedideliais langais pritaikyti naujai paskirčiai, anot interjerą projektavusios architektės Editos Stankevičiūtės-Righetto, nebuvo paprasta. Juolab kad nebuvo galima keisti patalpų plano. Norėdama sukurti kuo patogesnę ir malonesnę aplinką „Flinto“ redakcijos darbuotojams, interjero architektė ypač daug dėmesio skyrė darbuotojų judėjimui ir darbo vietų grupavimui: 190 kv. m ploto patalpose įkurdintos archyvo patalpos, kūrybos, klientų aptarnavimo ir pardavimų skyriai, buhalterija, virtuvėlė ir poilsio zona bei posėdžių salė. Kad kūrybinį darbą dirbantys ir su klientais bendraujantys kolegos netrukdytų vieni kitiems, darbo vietos įrengtos priešingose redakcijos pusėse, tačiau darbuotojai susitinka virtuvėlėje, poilsio zonoje, prie baro stalo ar posėdžių salėje, kurioje generuojamos idėjos, vyksta pristatymai ar susirinkimai.

Leono Garbačausko nuotr.

Projektuojant interjerą ypač atidžiai skaičiuotas biudžetas, mat interjeras kurtas kolektyvo patogumui, o ne klientams parodyti. / Edita STANKEVIČIŪTĖ-RIGHETTO /

72 2016 / 2017 (Nr. 6)

1 Laminuotos grindys iš „Geros grindys“: „Flinto“ redakcijoje paklotos Austrijos gamintojo „Kaindl“ laminuotos grindys. Šis gamintojas iš kitų išsiskiria novatoriško dizaino grindų kūrimu ir optimaliu kainos, kokybės bei atsparumo santykiu. Šiame interjere parinktas autentiškai atrodantis ąžuolo struktūros laminatas, turintis subtilių metalo spalvos užuominų. Todėl jis puikiai tinka prie kitų medžio masyvo ir metalo elementų. Be to, toks sprendimas neišpūtė ir suplanuoto biudžeto.

Medžio masyvo baldai redakcijoje derinti su surūdijusio metalo plokštumomis. Tokios pat parinktos ir grindys – su klasikinio ąžuolo bei metalo spalvos elementais.

1 „Kaindl“ laminuotos grindys „Ąžuolas Ameno“. 73

Leono Garbačausko nuotr.

Interjere dera ryškios ir ramios spalvos

Projektuojant redakcijos erdves stengtasi palikti vietos darbuotojų kūrybingumui. 74 2016 / 2017 (Nr. 6)

Kadangi šiame biure dirba kelių sričių profesionalai, interjero architektė ieškojo sąsajų tarp redakcijos kuriamo vaikų ir suaugusiems patrauklaus Flinto personažo. Svarstyta, kokioje aplinkoje jis norėtų būti, kokios asociacijos, detalės, medžiagos galėtų tą aplinką atspindėti. Suaugusiųjų pasaulyje kapitonas Flintas tapo keliautoju ir nuotykių ieškotoju, o redakcijai sukurtame interjere įsivyravo džiunglių tema, tik pritaikyta moderniam biurui. Taip poilsio zonose atsirado žalios spalvos sienos, vertikalūs želdiniai, primenantys džiunglių lianas, dirbtinės krokodilo odos sofa, nedidelės krokodilų skulptūrėlės.

interjeras Virtuvėlėje ir poilsio zonoje vyrauja ryški žalia sienų spalva.

Neapdirbto, tik sėmenų aliejumi impregnuoto, medžio masyvo baldai čia derinti su surūdijusio metalo plokštumomis. Ryški žalia sienų spalva vyrauja virtuvėlėje ir poilsio zonoje. Darbui skirtose erdvėse pasirinkta ramesnė – balta sienų ir lubų spalva, natūralaus medžio baldai, kuriuos sukūrė „Righetto studijos“ komanda. Prie baldų gamybos prisidėjo net trys atskiri gamintojai, dirbantys su laminatu, medžio masyvu ir metalo gaminiais. Grindų dangos, priklausomai nuo erdvės funkcijos, parinktos taip pat skirtingos: dalyje patalpų – juoda kiliminė danga, likusiose – ąžuolo spalvos laminatas. Projektuojant šį interjerą, anot E. Stankevičiūtės–Righetto, ypač atidžiai skaičiuotas biudžetas, mat interjeras kurtas kolektyvo patogumui, o ne klientams parodyti. Jų į redakciją užsuka palyginti mažai.

Pagrindinis pageidavimas – kokybiškas apšvietimas Užsakovai netaupė kokybiškam apšvietimui – šis ypač svarbus knygų ir žurnalų vaikams kūrėjams. Interjero architektei užsakovai pateikė konkrečius skaičius, kokio ryškumo apšvietimas turėtų būti įrengtas, kad kompiuterių monitoriuje būtų reikiamo ryškumo spalvos. Virš darbo vietų įrengti dekoratyvūs, vorus primenantys šviestuvai. Jų „kojas“ galima įvairiai lankstyti, valdyti apšvietimo intensyvumą, spalvas, jungti atskiras šviestuvų grupes. Bendram darbo zonų apšvietimui panaudoti šviesos diodų prožektoriai, poilsio zonose – juodi kabamieji šviestuvai. Anot interjero architektės, projektuojant redakcijos erdves stengtasi palikti vietos darbuotojų kūrybiškumui. Pavyzdžiui, sienų apdailai pasirinkta žalia, o ne pilka, kaip įprasta biuruose, sienų spalva primena pievą, greta kurios savo vietą galėtų atrasti personažai, archyve sukaupti žurnalai ar net žaislai.

paveldas

1600-ieji. T. Makovskio graviūra.

Kauno bernardinų vienuolynas: restauruota istorija Daugybės reikšmingų Kauno istorinių pastatų restauravimo ir pritaikymo projektus rengusi architektė-restauratorė Asta Prikockienė ne šiaip sau mėgsta cituoti restauratoriaus Ove Hidemarko įžvalgas. Planuodama paveldo objektų atnaujinimą, ji laikosi tų pačių vertybių, kaip ir šis švedų profesorius: „Statinyje reikia matyti laiko ir pasikeitimų visumą, formos ir istorijos sintezę, sugebėti sustiprinti išgyvenimų ir patirties išraišką pastato istorijoje, leisti pastatui prabilti neapsunkinant pasakojimo perdėtomis ar savaime suprantamomis nuorodomis.“ Asta PRIKOCKIENĖ, architektė-restauratorė

76 2016 / 2017 (Nr. 6)

Prioritetų klausimas alstybinės kultūros paveldo komisijos ir Kultūros ministerijos surengtoje konferencijoje „Pažangi architektūros paveldo apsauga – misija (ne)įmanoma?“ pasakojimą apie Kauno bernardinų vienuolyno (Papilio g. 9) restauravimo ir pritaikymo problemas bei jų sprendimo būdus A. Prikockienė irgi pradėjo nuo šios citatos. Bernardinų vienuolynas – vienas iš daugelio architektės projektų, kurį įgyvendinant buvo stengtasi išlaikyti pagarbą visiems restauruojant aptiktiems laikotarpiams, sudėtingose autentiškų elementų paieškose nenueita keliu, kurį rinktųsi turbūt ne vienas specialistas – išaukštinti pirmąjį XV amžiaus pabaigoje pastatyto bažnyčios ir vienuolyno komplekso įvaizdį. A. Prikockienė nesistebi, kad Lietuvoje senesnis laikotarpis neretai laikomas didesne vertybe. „Tokia pozicija vyravo Lietuvos paveldo sistemos susikūrimo pradžioje. Ir, pavyzdžiui, Kaune tam yra labai objektyvus paaiškinimas: XX amžiaus viduryje senamiestyje dominavo XIX amžiaus pastatai ir atrodė, kad tai yra caro laikais pastatytas miestas. Apie daug gilesnę jo istorinę praeitį žinojo tik istorikai ir dirbantys specialistai. Manau, tada iš tiesų buvo labai svarbu be didelių aiškinimų, visuomenei suprantamais ir akivaizdžiai matomais būdais atskleisti miesto amžiaus autentiškumą. Dabar jau niekam nebekyla klausimas, ar tikrai mūrinis Kauno senamiestis atsirado XV amžiuje, todėl šiuo laikotarpiu iškyla jau kito lygmens restauravimo klausimų ir problemų“, – komentavo architektė-restauratorė. Kaupiantis patirčiai keitėsi ir jos pačios prioritetų skalė, pripažino A. Prikockienė. „Ilgai galvojau, kad tvarkant paveldo objektus svarbiausia sąžiningai surinkti visą medžiagą, teisingai pritaikyti technologijas ir išsaugoti autentišką materiją. Tačiau kuo ilgiau dirbau, tuo daugiau neaiškumų kėlė autentiškumo sąvoka, tiksliau – elgesys su autentiška materija. Juk Lietuvoje didžioji dalis paveldo objektų yra statyti ir perstatyti ne vieną ir ne du kartus. Ir kiekvienas laikotarpis yra autentiškas kūrinys. Todėl, kalbant apie autentiškumo išsaugojimą, kartu reikėtų kalbėti apie nuolatinį pasirinkimą – ką palikti, ką pašalinti, ką prislopinti, o ką išryškinti. Būtent pasirinkimas, ko gero, ir yra pati svarbiausia bet kokio restauravimo proceso dalis“, – sakė istorinių pastatų tvarkybos specialistė. Kauno bernardinų ansamblio tvarkybos problemas konferencijos dalyviams ji pristatė būtent per pasirinkimo prizmę.

500 metų ansamblis buvo pagrindinė Kauno senamiesčio vakarinės išklotinės dominantė.

Amžiaus autentiškumas Architektų pažintis su pastatu prasidėjo labai pamažu. Iš istorinių duomenų ir žvalgybinių architektūros tyrimų medžiagos buvo žinoma, kad tai yra vienas pirmųjų mūrinių Kauno senamiesčio statinių. „Šis ansamblis vaizduojamas jau 1600 metais T. Makovskio graviūroje (1 nuotr.). Daugiau kaip 500 metų jis buvo pagrindinė Kauno senamiesčio vakarinės išklotinės dominantė (2 nuo tr.), dabar, deja, jau baigianti pasislėpti už Santakos parko medžių“, – pastebėjo A. Prikockienė.

Tačiau XX amžiaus 9-ajame dešimtmetyje žvelgiant į bernardinų vienuolyno kompleksą buvo sunku suprasti ir patikėti, kad tai yra XVI amžiaus kūrinys. Savo architektūros išraiška vienuolyno pastatas buvo eilinis (išsiskiriantis gal tik savo dydžiu) XIX amžiaus antrosios pusės statinys: vienodomis stačiakampėmis langų angomis, tinkuotais lygiais fasadais. Vienintelės tokio didelio tūrio puošmenos – neobarokiniai XX amžiaus pradžios frontonai (3 nuotr.). „Ko gero, natūralu, kad tokioje situacijoje svarbiausias uždavinys buvo rasti pirmojo statybos laikotarpio materiją, nustatyti jos išlikimo lygį

Vienintelė pastato puošmena – neobarokiniai XX amžiaus pradžios frontonai. 77

paveldas

ir apimtis. Galima sakyti, kad šiuos darbus lydėjo sėkmė, – pasakojo A. Prikockienė. – Pirmo ir antro aukštų sienose buvo identifikuota didžioji dalis autentiškų XV–XVI amžiaus architektūros elementų. Pagal visus Lietuvoje įprastus statybos laikotarpių nustatymo požymius – plytų ir siūlių dydžius, rišimo būdą, profilinių ir juodų perdegtų plytų naudojimą, architektūros elementų formas – restauruoti pirmieji du pastato aukštai yra pats tikriausias gotikinio statinio su XVII amžiaus elementais pavyzdys (4 ir 5 nuotr.).“ 4

Tūrio autentiškumas

Pirminės išraiškos grąžinimu sudėtingi restauravimo klausimai nesibaigė – niekur nedingo pastato ansambliškumo problema. Restauravus pirmuosius aukštus jau atsirado vizualinis bažnyčios ir vienuolyno ryšys, kuris buvo prarastas XIX amžiaus viduryje, tačiau šiųdviejų pastatų tūrių proporcijos, pakeistos XX amžiaus pradžioje, dar labiau išryškėjo (6 nuotr.). Dėl šviesaus tinkuoto trečio aukšto su ne obarokiniais frontonais iš tolesnių perspektyvų vienuolyno pastatas tapo panašus į prie bažnyčios prisiglaudusius dvarelio rūmus (7 nuotr.). Įvertinus tai, kad trečias aukštas užstatytas derinantis prie jau pakeistų pirmųjų aukštų ir buvo skirtas ne vienuolyno funkcijai, kilo mintis patikrinti vienuolyno ansamblio atkūrimo idėjos galimybes.

8 78 2016 / 2017 (Nr. 6)

Reikiamos ikonografinės medžiagos nebuvo gausu, tačiau ji yra gana aiški. XIX amžiaus pabaigos piešinyje matyti, kaip tuo metu atrodė bernardinų vienuolyno ansamblis nuo Santakos pusės (8 nuotr.). Tokia pati padėtis fiksuojama ir XX amžiaus pradžios nuotraukoje nuo Rotušės aikštės (9 nuotr.). XIX amžiaus viduryje, kai vienuolynas jau buvo uždarytas ir galvota apie pastatų pritaikymą ligoninei ar mokyklai, buvo atlikti gana geri pastato būklės apmatavimai (10 nuotr.). Natūros tyrimų metu vakariniame vienuolyno korpuse bažnyčios sienoje buvo rastas buvusio vienuolyno stogo atspaudas. Turint tokią ikonografinę ir natūros medžiagą, nuspręsta parengti studiją ir išsiaiškinti, kas būtų, jei vis dėlto būtų grąžinta ir atkurta pirminė ansamblio struktūra. Iš visų pusių buvo lyginami ansamblio maketo tūriai su esamu trečiu aukštu ir su atkurtu XVII amžiaus stogu (11 nuotr.), abiejų variantų vizualizacijos iš tolimesnių ir artimesnių taškų (12 nuotr.), esamos būklės ir XIX amžiaus apmatavimų pjūvių brėžiniai (13 nuotr.). Svarstymai atkurti ar palikti XX amžiaus pradžioje pakeistą ansamblio tūrių pusiausvyrą truko gerą dešimtmetį. Tačiau ir architektams, ir pranciškonams, 1993 metais atgavusiems savo statinius, buvo sunku ryžtis nugriauti trečią aukštą. Ir pagaliau buvo sutarta palikti tai, kas yra, prie ko akys ir aplinka jau yra pripratusios.

paveldas

11a

11b

12a

12b

13a

13b 79

paveldas

15 Restauruojama profilinėmis plytomis

Restauruojama 0,5–1 plytos gylyje

Atidengimai

Skliauto pėdsakų konservavimas

Detalių autentiškumas 16

Pirmo ir antro aukštų sienose buvo identifikuota didžioji dalis autentiškų XV–XVI amžiaus architektūros elementų. 80 2016 / 2017 (Nr. 6)

Restauruojamas ir atstatomas tinkas

Restauruojama per vieną plytą ir daugiau

Pradėjus darbus kone visas vienuolyno vidaus kiemelis buvo užstatytas XIX–XX amžiaus statiniais. Čia buvo Medicinos mokyklos sporto salė, šalia dar ketvirtį kiemelio užėmė drabužinė. Vienuolynui grįžus į pranciškonų rankas, šie statiniai buvo demontuoti. Tuo metu atsivėrė bažnyčios pietinė siena, išeinanti į vienuolyno vidaus kiemelį (14 nuotr.). Atlikus detalius tyrimus, buvo sužymėti ir įvertinti visi šioje sienoje išlikę laikotarpiai (15 nuotr.). Restauravimo metu išsaugota ir eksponuota visa šioje vietoje rasta pastato raidos informacija: XVII amžiaus pakeltos langų palangės; dar vienas langų užmūrijimo etapas – XVIII amžiaus viduryje bažnyčios viduje įrengiant Kryžiaus kelio stotis; pirmo aukšto lygyje išlikusios klausyklų nišos; buvusios galerijos skliautų atspaudai, tinkuoti interjero sienos fragmentai. Išliko bažnyčios

statybos metu įrengtos medinių pastolių tvirtinimo angos. Tačiau buvo panaikinti drastiški XX amžiaus rekonstrukcijų ženklai (16 nuotr.). Architektė-restauratorė darkart priminė O. Hidemarko teiginį: restauruojant, sprendžiant, ką norima parodyti konkrečiame objekte, labai svarbu suprasti visumą. Autentiškumas nėra ta pozicija, kurios galbūt reikėtų siekti, nes vien pradėjus restauravimo procesą tam tikra autentiškumo dalis panaikinama. Labai svarbu suprasti, ką pastatas gali atskleisti, surasti visą informaciją, kurią jis turi, ir mėginti ją eksponuoti.

Funkcijos autentiškumas Dar viena pozityvia patirtimi Kauno bernardinų vienuolyno restauravimo autoriams tapo pastato pritaikymo sprendimas. Naudojant tam struktūrinių fondų lėšas, vienuolynas turėjo būti pritaikytas turizmo poreikiams (8 mln.

litų pastatų komplekso rekonstrukcijai skirti iš 2009–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšų). Ardyti ar keisti išlikusį XVII amžiaus pirmųjų vienuolyno aukštų suplanavimą, keisti autentiškas XV–XVII amžiaus erdves (17 nuotr.) projekto autoriams pagailo, todėl nuspręsta pasinaudoti pastoge, kurioje niekada nebuvo vienuolyno, ir trečiu aukštu, kuris pristatytas plečiant Kauno kunigų seminarijos patalpas. Jis skirtas mokymosi auditorijoms. Būtent šioje vietoje, be invazijos į autentišką vienuolyno struktūrą, buvo galima įrengti svečių, piligrimų namus. Minėta funkcija, beje, nėra svetima vienuolynams. Galima sakyti, kad būtent vienuolynai yra šiuolaikinių viešbučių pradininkai. Istorinė Kauno bernardinų ansamblio medžiaga liudija, kad čia, didžiuliame pastate, įvairiais laikais gyvendavo apie 10 vienuolių, nors nuo pirmų dienų antrame aukšte jau buvo įrengta apie 30 gyvenamųjų kambarių-celių. Įrengdami svečių namus restauratoriai priėmė dar vieną nestandartinį sprendimą, kurio,

pripažino A. Prikockienė, jei tai būtų nauja statyba, nesirinktų nė vienas sveiko mąstymo architektas. Pastogė čia suplanuota taip, kad koridorius eitų išoriniu perimetru. „Tai sąmoningas sprendimas – tam, kad būtų išsaugoti visi trys neobarokiniai frontonai, kad jų neužgožtų ar su jais nekonfliktuotų jokie naujadarai. Kambarių stoglangiai yra sumontuoti vidiniame kiemelyje, ir kone iš visų perspektyvų vienuolynas atrodo taip, kaip atrodė XX amžiaus pradžioje“, – pasidžiaugė projekto vadovė (18 nuotr.). Projektuojant patalpas pastogėje išsaugota konstrukcija (19 nuotr.), vienuolyno susijungimo su presbiterija vietoje demontuota XX amžiaus perdanga, įrengta nauja laiptinė, tuo pačiu ir presbiterijos karnizų apžvalga (20 nuotr.). „Dirbant bet kokiame paveldo objekte svarbiausia jį pažinti ir suprasti. Būtent nuo to priklauso restauravimo būdo pasirinkimas, būtent tada galime rasti geriausius jo savasties, tapatumo išsaugojimo būdus ir įgyvendinti profesoriaus O. Hidemarko priesaką – leisti pastatams oriai pasenti“, – sakė A. Prikockienė.

Ardyti ar keisti išlikusį XVII amžiaus pirmųjų vienuolyno aukštų suplanavimą, keisti autentiškas XV–XVII amžiaus erdves projekto autoriams pagailo. 81

Užs.

Neringa siekia kuo greičiau atgaivinti „Agilą“ Ir džiaugsmas, ir skausmas. Turbūt taip būtų galima apibūdinti Nidos kultūros ir turizmo informacijos centrą „Agila“. Džiaugsmas – kad tokios paskirties pastatas yra, o skausmą kelia jo apgailėtina būklė. Tikimasi, kad bus rasta lėšų šio centro rekonstrukcijai ir Neringa turės tinkamą vietą kultūros renginiams.

Reikalinga Vyriausybės parama

Turizmo informacijos centras, į kurį atvyksta lankytojų iš viso pasaulio. Pastato svarba tikrai di-

Neringos savivaldybės ir „Agilos“ vadovai apgailestauja, kad dėl itin prastų sąlygų praran-

ultūros ir turizmo informacijos centras „Agila“ 1969 metais pastatytas kaip kino teatras. Vėliau jis pritaikytas ir kitiems kultūros renginiams. Tiksliau, kitų renginių rengėjai naudojasi patalpomis, nors sąlygos čia – tikrai ne geriausios ir tinkamiausios. Neringos meras Darius Jasaitis apgailestavo, kad itin svarbaus Neringai objekto rekonstrukcija iki šiol įstrigusi. Priežastis labai paprasta – savivaldybė vien savo biudžeto lėšomis negali įgyvendinti projekto, tam reikėtų Vyriausybės pagalbos. Jeigu būtų pritarta sprendimui „Agilą“ įtraukti į valstybinės reikšmės objektų sąrašą, būtų skirtas papildomas finansavimas, ir rekonstrukcijos darbai greitai pajudėtų. Anot D. Jasaičio, net neverta abejoti, kad „Agila“ yra svarbi ne vien Neringos, bet ir visos šalies įvaizdžiui. „Kelis kartus per metus čia tenka priimti tarptautines delegacijas, atvyksta įvairių pasaulio šalių vadovai. Neringoje vyksta tarptautiniai kultūros renginiai, o tinkamos erdvės tam ir nėra. Nereikia pamiršti ir to, kad „Agiloje“ veikia

delė, ir jį būtina kuo greičiau atnaujinti siekiant formuoti kuo palankesnį miesto bei šalies įvaizdį“, – kalbėjo D. Jasaitis. Anot mero, rekonstrukcijai beveik pasirengta: išrinkti rangovai, parengtas techninis projektas. Trūksta tik finansavimo, kad ilgai laukta ir daug metų planuota rekonstrukcija būtų pradėta.

dama daug patrauklių pasiūlymų. Centro darbuotojams darbo sąlygos irgi itin prastos. Vasarą dėl netinkamos vėdinimo sistemos patalpose karšta, žiemą, nesant pakankamos termoizoliacijos – šalta. Inžineriniai tinklai irgi reikalauja kapitalinio remonto, vidaus atitvaros neatitinka garso izoliavimo reikalavimų. Kultūros ir turizmo informacijos centre ne visi kolektyvai turi savo kūrybines patalpas, nėra kur laikyti sceninių kostiumų, kitų pasirodymams reikalingų daiktų. Trūksta ir parodų ekspozicijų salės, sandėliavimo, archyvavimo patalpų.

Nėra būtiniausių patalpų Neringos savivaldybės atstovai sutinka, kad Kultūros ir turizmo informacijos centras primena sovietmetį, sąlygos rengti respublikinius bei tarptautinius renginius tikrai nėra tinkamos. Ne vien dėl to, kad apdaila neestetiška – nėra tinkamos vėdinimo sistemos, ir karštomis dienomis lankytojai tiesiog dūsta. Čia trūksta vietos viskam. Šiuo metu salėje pasirodymus gali stebėti 286 žiūrovai, tad dažnai į salę netelpa visi norintieji. O kai vyksta didesni renginiai, centro administracijos darbuotojai užleidžia savo darbo vietas atlikėjams persirengti, nes tam nėra pakankamai patalpų, ką ir kalbėti apie erdvias drabužines ar grimo kambarius.

Tikisi kuo greičiau pradėti darbus Tam, kad „Agila“ atitiktų šiuolaikinius tokios paskirties objektui keliamus reikalavimus, reikalinga rekonstrukcija. Vien savivaldybei ji būtų pernelyg sunki našta. Iš valstybės investicijų programos buvo gautas finansavimas techniniam projektui parengti. Tikimasi, kad kuo greičiau bus suderinta visa reikiama dokumentacija ir išduotas leidimas statybai.

Planuojamos atnaujinti „Agilos“ rekonstrukcijos idėja – išsaugoti vietos dvasią. Rekonstruojant pastatą užimamos teritorijos plotas kis labai nežymiai. Architektūrinei išraiškai didžiausią įtaką darantys elementai – didžioji kopa, kurios link šis statinys aukštės, ir marios.

82 2016 / 2017 (Nr. 6)

Prieš kurį laiką jau buvo sudaryta rekonstrukcijos darbų sutartis tarp Neringos savivaldybės administracijos ir geriausią pasiūlymą viešųjų pirkimų metu pateikusios ūkio subjektų grupės: bendrovių „Irdaiva“, „Virmalda“ ir „Kortas“. Sutartyje numatyta, kad bus parengtas techninis ir darbo projektai, atlikti rangos darbai. Visi šie darbai kainuos daugiau kaip 8 mln. eurų, neįskaitant PVM. Pastato rekonstrukcijos idėja – išsaugoti vietos dvasią. Stengiamasi minimaliai keisti nusistovėjusius vertingus dalykus. Rekonstruojant pastatą užimamos teritorijos plotas kis labai nežymiai. Architektūrinei išraiškai didžiausią įtaką darantys elementai – didžioji kopa, kurios link šis statinys aukštės, ir marios. Objektas suprojektuotas kaip daugiafunkcė universalios paskirties erdvė, o patalpos suplanuotos funkcionaliai ir racionaliai. Pastate numatomos kavinės patalpos, erdvė ekspozicijoms, renginių ir repeticijų salės. Pastate turėtų būti numatytos erdvės turizmo informacijos centrui, jaunimo bendruomenės veiklai, administracinės patalpos ir kt. Suplanuota, kad centrinis įėjimas, parodų erdvė, kavinė, informacinis turizmo centras

sudarytų viename lygyje esančią skaidrią persiliejančių erdvių sistemą. Pagrindinėje renginių salėje suplanuota 500 vietų. Ji turės modernias transformavimo priemones, kurios leis ją panaudoti įvairiems renginiams ir iniciatyvoms. Salės erdvę bus galima visiškai atverti ir sujungti su vestibiuliu bei gretimomis patalpomis, visą pirmą aukštą paverčiant viena didele renginių erdve. Numatoma, kad salės krėslų eilės galės būti kilnojamos pasitelkus automatizuotą hidrauliką. Čia bus galima suformuoti vieningą, visapusiškai lygų paviršių, sujungiant jį su vestibiulio ir kitų patalpų paviršiais. Tokiu atveju krėslai susilenktų ir pasislėptų po sale esančioje technologinėje rūsio patalpoje. Stogą taip pat numatoma eksploatuoti kaip viešąją erdvę, o virš salės tūrio formuojamas amfiteatras. „Šiuo metu neturime kitų alternatyvų, neturime patalpų, kuriose galėtume rengti didesnius kultūros renginius. Tačiau tikiu, kad netrukus turėsime atnaujintą „Agilą“ ir miesto kultūrinis gyvenimas nesustos, galėsime rengti solidžius festivalius ir kviestis svečių iš viso pasaulio nesigėdydami netinkamos aplinkos renginiams“, – kalbėjo Neringos meras D. Jasaitis.

Nidoje vyksta tarptautiniai kultūros renginiai, o tinkamos erdvės tam ir nėra. Pastato svarba tikrai didelė, ir jį būtina kuo greičiau atnaujinti siekiant formuoti kuo palankesnį miesto bei šalies įvaizdį. / Darius JASAITIS /

Sostinės A. Mickevičiaus 9 daugiabučio gyventojai nusprendė investuoti daugiau į energinį efektyvumą ir pasiekti A energinio naudingumo klasę.

Receptas: kaip pasiekti objektyviai teisingą renovacijos darbų kainą Daugiabučių namų renovacijos procese dalyvauja daug suinteresuotų šalių: Laura ČYŽIŪTĖ

investicijų plano ir techninio darbo projekto rengėjai bei rangovai, siekiantys pelno už atliktą darbą, galutinis užsakovas – gyventojas, pasiruošęs sumokėti adekvačią sumą už kokybiškas paslaugas. Kaip pasiekti sutarimą, kad visos pusės liktų patenkintos rezultatu?

Finansuojama iš Europos regioninės plėtros fondo

84 2016 / 2017 (Nr. 6)

Užs.

Palankus metas imtis renovacijos ūsto energijos taupymo agentūros (BETA) duomenimis, renovuojamo daugiabučio rangos darbų kaina pastaruoju laikotarpiu Lietuvoje vidutiniškai siekia apie 170 eurų už vieną kvadratinį metrą. Vidurkis nustatytas įvertinus tų daugiabučių, kurių modernizacija atlikta pagal standartinį energiją taupančių priemonių paketą, kainą. Jeigu namo atnaujinimo projekto sutartis buvo pasirašyta iki praėjusių metų kovo 1 dienos, o namo renovacija bus baigta iki 2017 metų liepos 1 dienos – valstybė padengs 40 proc. visų rangos darbų išlaidų. Atskaičius šią paramą, gyventojams standartinis paketas kainuoja apie 100 eurų už vieną kvadratinį metrą. Vadinasi, pavyzdžiui, 60 kv. metrų ploto buto gyventojams renovacijos kaina sieks apie 6 tūkst. eurų. Už šias lėšas apšiltinamos namo sienos, stogas, pakeičiami langai, atnaujinama šildymo sistema. Vėliau pasirašius namo atnaujinimo projekto sutartį, skiriama 35 proc. valstybės parama rangos darbams atlikti. Šiuo atveju gyventojams standartinis paketas kainuoja apie 110 eurų už vieną buto kv. metrą, o 60 kv. metrų ploto buto gyventojams renovacijos kaina siekia apie 6,6 tūkst. eurų. Šiandien visoje Lietuvoje yra atnaujinta daugiau kaip 1,4 tūkst. senos statybos daugiabučių namų. Didėjantis gyventojų susidomėjimas Daugiabučių namų atnaujinimo programa rodo, kad vyraujanti renovacijos darbų kaina yra optimali. BETA direktorius Valius Serbenta tikino, kad ši kaina artimiausiu metu turėtų išlikti panaši. „Bendrovės „Sistela“ duomenys rodo, kad per pastaruosius metus faktinių renovacijos kainų pokyčių nebuvo. Šiek tiek pabrango darbo jėga, kuri sudaro apie 20 proc. visos renovacijos darbų kainos. Šis rodiklis renovacijos darbų kainą kilstelėjo visai nežymiai – 1,3 proc. Tačiau tai ne tik kainos, bet ir gyvenimo kokybės klausimas. Jeigu nerenovuotų namų gyventojai per mėnesį sumoka daugiau kaip 170 eurų už šildymą, tai renovacijos kaina yra optimali, juo labiau kad už darbus atsiskaitoma ne per vienus, o per keletą metų ir ši investicija grįžta sutaupyta šilumos energija“, – komentavo V. Serbenta. Projektuotojų atstovo Mindaugo Čepulio nuomone, atsižvelgiant į renovacijos srityje vyraujančias statybos darbų kainas, šiandien yra pats tinkamiausias laikas modernizuoti daugiabučius.

„Šiuo metu rangovai tarpusavyje smarkiai konkuruoja, o tai turi didelį poveikį statybos darbų kainai. Tokiai situacijai įtakos turi sumažėjęs Europos Sąjungos lėšomis finansuojamų projektų skaičius. Prieš trejus ar ketverius metus rangovai turėdavo kitokių užsakovų: renovuodavo viešuosius pastatus, smulkesnės įmonės dirbdavo subrangovais. Daugiabučių modernizavimas daugelį metų statybų sektoriui buvo neįdomus. Renovacija domėjosi tik 7 ar 10 šalies įmonių. Sumažėjus viešosios paskirties pastatų atnaujinimo užsakymų skaičiui, daugelis atsisuko į daugiabučių namų modernizavimą. Pridėkime dar statybų darbo jėgos imigraciją iš Ukrainos, Baltarusijos, kartais net iš Albanijos. Visi šie veiksniai padidino konkurenciją, ir atitinkamai statybos darbų kainos daugiabučių namų renovacijos srityje sumažėjo“, – komentavo M. Čepulis. Lietuvos būsto rūmų prezidentas ir Vilniaus daugiabučių namų savininkų bendrijų asociacijos vadovas Juozas Antanaitis pritarė M. Čepulio mintims, kad šiandien imtis būsto renovacijos – pats palankiausias laikas. Anot J. Antanaičio, šiuo metu statybinių medžiagų kainos yra nusistovėjusios ir palyginti nedidelės, o kaip bus rytoj – nežinia. Juo labiau kad atsiveria naujas finansinis mechanizmas: spalį Finansų ir Aplinkos ministerijos bei Europos investicijų bankas pasirašė trišalę sutartį, kuria įsteigtas Rizikos pasidalijimo fondas. Jo lėšomis iki 2020 metų visoje šalyje planuojama atnaujinti apie 1500 daugiabučių namų. O tuomet, kai vyksta masinė modernizacija, kainos ima kilti. „Tada statybininkai renkasi brangesnius projektus, brangsta medžiagos, projektavimo paslaugos. Todėl šiandien, manau, yra tas laikotarpis, kai reikia čiupti ir daryti“, – patarė J. Antanaitis.

Taupumas – dorybė ar klaida? Apklausos rodo, kad kintančios statybos darbų kainos šalyje yra svarbus, tačiau ne pagrindinis rodiklis, lemiantis gyventojų susidomėjimą Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programa. BETA užsakymu atliktame sociologiniame tyrime nurodoma, kad vienas didžiausių argumentų renovuoti daugiabutį yra po renovacijos sumažėjusios sąskaitos už šildymą. Šį argumentą kaip pagrindinį įvardijo apie 83 proc. apklausos respondentų. Specialistai taip pat tikina pastebintys gyventojų norą po renovacijos išeikvoti kuo mažiau šilumos energijos. Dėl šios priežasties vis

dažniau rinkdamiesi, kokias energiją taupančias priemones įsidiegti, gyventojai gręžiasi į brangesnį priemonių paketą. „Vis dažniau žmonės renkasi ventiliuojamuosius fasadus, nors jie yra šiek tiek brangesni palyginti su tinkuojamaisiais. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje jų eksploatavimas, priežiūra yra pigesni. Taip pat pastebimai dažniau gyventojai diegia alternatyvius energijos šaltinius: saulės kolektorius karštam vandeniui ruošti, geoterminį šildymą, rekuperavimo sistemas. Šios priemonės suteikia daugiau galimybių sutaupyti lėšų ir šilumos energijos. Be to, finansinė tokių priemonių grąža yra geresnė. Manau, šiam procesui įtakos turi specialistai: investicijų planų rengėjai, projektų administratoriai, ypač paskirti savivaldybių. Jie įgyvendina nebe pirmą dešimtį projektų, yra įgiję patirties, užaugę ir gali patarti gyventojams rinktis racionalesnius sprendinius“, – motyvus vardijo BETA direktorius. Panašiomis įžvalgomis dalijasi ir projektuotojai – jie pastebi didėjančias gyventojų investicijas į atnaujinamus senos statybos daugiabučius. „Daugėja namų, atnaujinamų įrengiant ventiliuojamąjį fasadą. Ši sistema už tinkuojamąją brangesnė apie 20–30 procentų. Nors abi sistemos, jeigu įrengtos kokybiškai, yra tinkamos ir ilgaamžės, tačiau dėl didesnio atsparumo aplinkos poveikiui, estetinio vaizdo bei galimybės darbus atlikti ir šaltuoju metų laiku gyventojai renkasi brangesnį variantą. Taip pat šiandien vis dažniau šiltinamos balkono atitvaros. Tiesa, rekuperacinės sistemos vis dar išlieka prabangos priemonė, kuri daugumai yra neįperkama. Didžioji dalis gyventojų linkę patalpas vėdinti atidarydami langą ar orlaidę. Kartais susiduriame su prašymais taupyti ten, kur nevertėtų. Pavyzdžiui, nenorima renovacijos metu šiltinti stogą, nes jis jau buvo remontuotas prieš kelerius metus. Tačiau neatsižvelgiama, kad remonto metu stogas apšiltintas per plonu sluoksniu, o tai vėliau turi įtakos bendram namo šilumos energijos sunaudojimo kiekiui“, – vardijo M. Čepulis. J. Antanaičio praktinė patirtis byloja, kad beatodairiškas taupymas sukelia daugiau bėdų, negu duoda naudos. „Žmonės renkasi pigiausią variantą norėdami sutaupyti. Ir renkasi pagal principą: noriu už tai mokėti ar ne. Tačiau pigu dar nereiškia, kad bus gerai. Gyventojai turėtų spręsti, kokį rezultatą norėtų pasiekti, o specialistai – pasiūlyti, kokių priemonių reikia norint pasiekti tam tikrą rezultatą. Be abejo, reikia patikrinti, ar projektuotojų

Specialistai pastebi gyventojų norą po renovacijos išeikvoti kuo mažiau šilumos energijos. Dėl šios priežasties vis dažniau rinkdamiesi, kokias energiją taupančias priemones įsidiegti, gyventojai gręžiasi į brangesnį priemonių paketą. pateiktas planas tikslus, ar jame nėra klaidų. Todėl visada reikia remtis specialistų žiniomis. BETA specialistai yra aukščiausios klasės, ši agentūra turi savo atstovų visose apskrityse. Be to, yra paruošti komunalinių ūkių arba butų ūkių darbuotojai, kurie užsiima tik renovacijos klausimais. Specialistų ir ekspertų ratas labai platus“, – sakė Lietuvos būsto rūmų prezidentas.

Investicijų atsiperkamumas gyventojams svarbus Atsižvelgiant į palankų laiką renovacijai svarbu aptarti ir būsimų investicijų atsiperkamumą. Šiandien skaičiuojama, kad vidutiniškai 60 kv. metrų ploto buto gyventojams, kuriems renovacijos kaina siekia apie 6,6 tūkst. eurų, investicija atsipirks per 20 metų. Tačiau ekspertai tikina, kad kiekviename name atsiperkamumo rodikliai skiriasi, nes tam įtakos turi labai daug veiksnių: namo vieta, konstruktyvas, įgyvendinamų energiją taupančių priemonių paketas ir kita. BETA direktorius V. Serbenta įsitikinęs, kad nekilnojamojo turto rinkos kaina didelės įtakos renovuojamo namo investicijų grąžai neturi. Anot jo, pagrindiniai atsiperkamumą lemiantys veiksniai yra renovacijos metu įgyvendintos energiją taupančios priemonės ir regione vyraujanti šildymo kaina. „Bent pastaruosius keletą metų šilumos energijos kaina buvo pastebimai nukritusi, dėl to gyventojai už šilumą mokėjo gerokai mažiau. Tačiau dabar matome ženklų, kad naftos ir dujų kaina augs. Bent tiek, kiek girdime apie susitarimus tose pagrindinėse valstybėse, kurios užsiima naftos ir dujų gavyba bei tiekimu. Didėjant energijos kainoms, investicijų atsiperkamumas greitėja. Be to, šiuo metu vyksta diskusijų, kad reikėtų atsisakyti mokesčių lengvatos už šildymą, o tai irgi padidintų sąnaudas, kurias gyventojai patiria mokėdami už šildymą. Didėjančios gyventojų išlaidos už būsto šildymą skatina investuoti į energiją taupančių priemonių diegimą ir pagreitina šių investicijų atsiperkamumą“, – sakė V. Serbenta.

Siūlo atskirti techninio darbo projekto ir rangos darbų pirkimus Galutinė renovuojamo daugiabučio darbų kaina aktuali ir tiesioginiam užsakovui – gyventojui, ir

86 2016 / 2017 (Nr. 6)

rangovui. Visų renovacijos procese dalyvaujančių šalių siekis – kad ta kaina būtų objektyviai teisinga. Projektuotojų atstovo M. Čepulio teigimu, vienas iš būdų darbų kainą nustatyti objektyviai – atskirti techninio projekto rengimo ir rangos darbų pirkimus. Be to, tikslus techninis projektas ateityje gali užkirsti kelią rangovų ginčams su renovuojamo namo gyventojais. „Kai perkami rangos darbai su techniniu projektavimu, užsakovu projektuotojui tampa rangovas, kuris siekia, kad techninis projektas būtų palankus jo rangos įmonei. Visi šie techniniai projektai atitinka statybos techninius reglamentus, tačiau dažnai sprendiniai balansuoja ant minimalios atitikimo ribos. Pavyzdžiui, sieną galima šiltinti 20 centimetrų storio sluoksniu, bet minimaliai tinka ir 17 centimetrų. Rangovas renkasi plonesnį šiltinimo sluoksnį. Todėl projektuotojo pateikti sprendiniai įtakos turi būsimoms rangovo sąnaudoms, bet ne galutinei renovuojamo daugiabučio rangos darbų kainai. Kainą nustato rangovas ir ją pateikia dalyvaudamas konkurse. Todėl, projektuotojų nuomone, būtų teisinga atskirti rangos darbų pirkimą nuo techninio projekto rengimo pirkimo“, – siūlė M. Čepulis. Tokia idėja patraukli ir statybų sektoriui. Lietuvos statybininkų asociacijos prezidento Daliaus Gedvilo nuomone, kiltų gerokai mažiau nesklandumų, jeigu rangovai būtų samdomi jau turint techninį darbo projektą. „Rangos darbai perkami turint investicijų planą, tačiau tuose planuose tiek neapibrėžtų dalykų, kad rangovai nenori rizikuoti ir vėliau patirti nuostolius. Investicijų planas – tai daugiau finansinis dokumentas, aktualus gyventojams. Jiems svarbu, kiek ir už ką reikės mokėti, kokios bus paskolų palūkanos. Rangovą domina kokybiškai parengtas techninis projektas, kuris ateityje apsaugo nuo nuostolių ir kelia mažiau rūpesčių. Juk dirbama ne vienam, o šimtui užsakovų – visiems namo gyventojams“, – mintimis dalijosi D. Gedvilas. Lietuvos būsto rūmų prezidentas J. Antanaitis patikino, kad šis klausimas svarstomas nebe pirmus metus. Jo nuomone, kad ir kokie būtų priimami sprendimai, pirmiausia jie turi būti palankūs pagrindiniam renovacijos užsakovui – gyventojui.

„Jeigu yra poreikis atskirti du pirkimus, tai Aplinkos ministerija turėtų situaciją įvertinti. Tačiau kad ir koks būtų sprendimas, jis turi neapsunkinti žmonių ir mažinti biurokratizmą. Gyventojai yra būsto šeimininkai, jie moka pinigus, todėl galutinis sprendimas turi būti orientuotas į juos, bet pasiremiant ekspertų, specialistų nuomone. O aš kviečiu gyventojus pasitikėti jais“, – siūlo J. Antanaitis. BETA direktorius V. Serbenta patikino, kad gyventojai ir šiandien, jeigu tik pageidauja, gali pirkti techninį darbo projektą ir rangos darbus atskirai. Tačiau BETA duomenys rodo, kad tokie atskirti pirkimai tėra pavieniai. Per trejus metus, kai įsigaliojo naujas daugiabučių namų atnaujinimo modelis įtraukiant į programos įgyvendinimą savivaldybes, didžioji dalis rangos darbų perkami kartu su techninio projekto rengimu. „Tai yra pirkimo dokumentų klausimas, kaip yra suformuojama techninė specifikacija. Joje rangovas turi aiškiai matyti, ko užsakovas nori, kokie procesai turi būti vykdomi, kokie technologiniai sprendiniai įgyvendinami ir koks galutinis rezultatas turėtų būti pasiektas. Jeigu rangovas yra sąžiningas, techninis prižiūrėtojas yra kompetentingas, kompetencijų užtenka ir projektų administratoriui arba tam, kuris iš užsakovų prižiūri procesą, tuomet bus pasiektas geras ir kokybiškas rezultatas. Jeigu užsakovas mano, kad verta šiuos pirkimus vykdyti atskirai, jis gali tai daryti. Jeigu rangovas mato, kad kyla rizika, gali nedalyvauti tokiame konkurse. Tačiau pastaruoju metu didžioji dalis projektų buvo perkama kartu su rangos darbais. Rangovai šiuose pirkimuose dalyvaudavo ir dalyvauja. Į rangos darbų konkursus susirenka 12–15 kvalifikuotų rangovų organizacijų, vyksta normalus varžymasis. O administratoriams ir gyventojams vienas pirkimas patrauklesnis tuo, kad paspartina renovacijos žingsnius. Jei pirma perkami projektavimo darbai, jie su suderinimu iki leidimo statybai išdavimo užtrunka apie du tris mėnesius. Vėliau reikia organizuoti dar vieną pirkimą. Abu pirkimus vykdant kartu greičiau pasiekiamas rezultatas. Tačiau abu variantai yra galimi, tam mūsų programa vartų neuždaro“, – užtikrino BETA direktorius V. Serbenta.

Tiškevičių sugrįžimas: paveldas ir verslas Diana VARNAITĖ Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė

Autentiškumo dvasia alsuojančiame Tiškevičių dvare (dabar – Palangos gintaro muziejus) metų pabaigoje įvyko įdomus forumas: „Tiškevičių paveldas Lietuvoje: sėkmės istorijos ir naujos galimybės“. Tad kaip LDK grafų Tiškevičių paveldas kuria naujas verslo galimybes?

88 2016 / 2017 (Nr. 6)

paveldas

Idėjos pagrindas – autentiškumo atskleidimas aveldosaugininkų bendruomenėje kalbama apie veiklos suteikimą kultūros paveldui. Vis dėlto kuriant pridėtinę vertę veiklos suteikimas reiškia verslumą. Verta paklausti iš esmės: kaip mūsų laikais kultūros paveldas virsta verslu? Pasaulyje ir Lietuvoje apstu ne tik gerų, bet ir blogų praktikos pavyzdžių. Čia aptariama kultūros paveldo ir verslo sinergijos projekcija Tiškevičių dominijoje. Neatsitiktinai forumą apie Tiškevičius kartu su Tiškevičių (t. y. Palangos) miesto savivaldybe ir Kultūros paveldo departamentu (KPD) organizavo ir Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija (LNTPA). Verslaus atsigręžimo į Tiškevičių paveldą ištakos siekia 2014-uosius. Tais metais KPD su LNTPA pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kurios pamatu tapo bendras su paveldu susijusio nekilnojamojo turto (NT) vertės supratimas: kuo geriau savininkas suvoks autentišką pastato vertę, tuo kokybiškiau ir sėkmingiau jis galės išplėtoti valdomą pastatą ne tik sau ir klientams, bet ir visai visuomenei. Kultūros paveldo vertė yra nacionalinė, todėl ir objektyviai vertinga, žinoma, jeigu ji yra atpažįstama ir puoselėjama. Tad ir su paveldu susijusio NT savininkas turi ne tik atsakomybę prieš visuomenę, bet ir didesnes galimybes. Juk pastarojo darbą visuomenė ne tik vertina istorijos

požiūriu, bet ir perka su paveldu susijusiame NT esančią komercinę pasiūlą su visa istorija. Drįstu teigti, kad Lietuvos paveldo saugotojai laiku suprato, kad su paveldu susijusį NT įsigijęs verslininkas tampa nacionalinio paveldo puoselėjimo bendradarbiu, o ne kultūros paveldo priešu a priori. Vadinasi, privalu bendradarbiauti ir dalytis galimybėmis. Taigi KPD vis labiau tampa verslui suprantama konsultuojančia institucija praeityje palikdama draudžiančios įstaigos įvaizdį. Sutartis pasiteisino. Dvejų metų darbą vainikuoja eilė sėkmingai įgyvendinamų NT projektų, pagal visus formalius reikalavimus išskleidžiančių kultūros paveldo vertę. Vienas šio bendradarbiavimo vaisių – su paveldu susijusio NT autentiškumą vertinanti metodika. Padedamas jos su paveldu susijusio NT savininkas gali suvokti pastato vertę pasitelkdamas ne tik atskiras vertybes, bet ir visumą, kurią ir vadiname vertinga pastato autentika. O tai leidžia geriau suprojektuoti autentišką ir kartu modernią pastato plėtros viziją. Tuo pačiu tikslingai pritraukiamos investicijos į kultūros paveldo objektus.

Verslumas, įkvėpęs kurti Metodiškai plėtojamas kultūros ir paveldo ryšys atvedė į masto ekonomijos paveldo srityje suvokimą Tiškevičių dominijoje. Kodėl Tiškevičiai? Esminė priežastis: Tiškevičių paveldas Lietuvoje išgyvena renesansą. Dažnas vilnietis ar Trakų svečias grožisi atgimstančia Užutrakio dvaro

Užutrakio dvaras.

Verta paklausti iš esmės: kaip mūsų laikais kultūros paveldas virsta verslu? Pasaulyje ir Lietuvoje apstu ne tik gerų, bet ir blogų praktikos pavyzdžių.

paveldas

Palangos grafų Tiškevičių rūmai.

Šiuolaikinis paveldo specialistas ar protingas investuotojas negali nematyti istorinės Palangos kurorto sukūrimo priežasties – Tiškevičių verslumo. 90 2016 / 2017 (Nr. 6)

sodyba. Jau kelis dešimtmečius kantrus Trakų istorinio nacionalinio parko specialistų darbas, atrodo, sukūrė stebuklą. Trakų–Vilniaus ašyje laukia kiti įstabūs Tiškevičių dvarai su vieno žymiausių XIX amžiaus pabaigos parkų kūrėjų Édouardo André šedevrais: Trakų Vokės ir Lentvario dvarais. Džiugu, kad abu pastarieji dvarai turi naujus ir autentiškos plėtros vizijos ieškančius šeimininkus. Šalia Kauno ant Nevėžio kranto įsikūręs Tiškevičių Raudondvario dvaras žengia į trečią plėtros etapą. Restauruoto ir jau veiklai pritaikyto dvaro valdytojas – Kauno rajono savivaldybė – čia planuoja didelius verslo plėtros projektus. Juk būtent Tiškevičių verslumas tapo svarbus Lietuvai XIX amžiuje. Puikus pavyzdys yra pramonininkas, novatorius ir Palangos kurorto pradininkas grafas Juozapas Tiškevičius. Kapitalą grafas uždirbo iš miško žaliavos savo valdomose dvarvietėse ir žemių eksporto. Dalį kapitalo jis investuodavo į pramonę ir prekybą. Vilniuje grafas pastatė garinį malūną, Lentvaryje – vielos ir vinių fabriką. Būtent Lentvaryje grafas Juozapas ir įkūrė savo rezidenciją, 1855 metais prie ežero pastatydinęs puikius šveicariško stiliaus rūmus. 1875 metais rezidenciją jis perkėlė į Kretingos dvarą, kurį XVII amžiaus pradžioje išpuoselėjo žymusis Salaspilio mūšio nugalėtojas Jonas Karolis Chodkevičius. Kretingoje grafas Juozapas Tiškevičius rekonstravo rūmus,

pastatydino oranžeriją ir ten įkūrė vieną didžiausių Europoje privatų žiemos sodą. Ėmėsi jis ir naujovių: 1878 metais atidarė pirmąją Lietuvoje hidroelektrinę, o 1882-aisiais rūmuose įvedė pirmąją telefono liniją, sujungusią Kretingą su kunigaikščių Oginskių Plunge ir Rietavu. Grafo akiratyje netruko atsirasti iš tėvo paveldėta Palanga. Čia jis pastatė plytinę, įkūrė uostą, iš kurio garlaiviu į Liepoją eksportuodavo plytinės produkciją. Ypatinga Palangos aplinka Tiškevičiui diktavo kurorto plėtros idėją. Kairiajame Rąžės upelio krante jis įkūrė kurortinę zoną su būdingais pastatais: kurhauzu (viešbučiu ir restoranu), parku, gydyklomis, maudyklomis. Kurorto idėja ilgainiui tapo esminiu Tiškevičių Palangoje verslu. XIX amžiaus pabaigoje Juozapo sūnus Feliksas Tiškevičius jau strategiškai pagal planą plėtojo kurortą – kartu su kilmingais poilsiautojais iš Lietuvos, Lenkijos, Rusijos traukė ir investuotojus, pirmiausia – Žemaitijos Versalio Plungėje valdytoją kunigaikštį Mykolą Oginskį. Šiuolaikinis paveldo specialistas ar protingas investuotojas negali nematyti istorinės Palangos kurorto sukūrimo priežasties – Tiškevičių verslumo. Juk tai, kas mums dabar yra kultūros paveldas, XIX amžiuje buvo kurorto verslo plėtros objektai. Tiškevičiams Palangoje neužteko tik vasaros rezidencijos. Palangą jie strategiškai plėtojo kaip svetingumo ir sveikatinimo centrą.

Pavyzdys kitiems paveldo valdytojams Šiandieniai Tiškevičių paveldo valdytojai kartu su paveldosaugininkais tampa Tiškevičių verslumo ir jų vizijų, kurioms neįmanoma atsispirti, įkaitais. Anot žymiojo posakio noblesse oblige („Kilnumas įpareigoja“) Kretingos dvaro valdytojai negalėjo sugyventi su sovietiniais svetimkūniais. Užutrakio dvaro puoselėtojai negalėjo nesiimti atkurti nuostabių É. André suprojektuotų tvenkinių poezijos. Raudondvario entuziastai negalėjo nesiimti meno ir pramogų mekos kūrybos. O Palanga savo aristokratišku grožiu ir europine krašto kultūra tiesiog turi tapti reprezentatyviu kurortu, kur prabangos sektorius dera su aukšta kultūra (kad ir netiesiogiai įtraukiant net ir nelabai apie kultūrą galvojantį Palangos vartotoją). Vis labiau atrandamas Tiškevičių, kaip Palangos miesto įkūrėjų, paveldas tampa miesto vertingumo ir išskirtinumo plėtojimo pamatu. Lieka tikėtis, kad šia gimstančia paveldo ir verslo sinergija Palangoje ir kitose Tiškevičių paveldu žymiose Lietuvos vietose patikės išprusę investuotojai. Tuo pačiu norisi palinkėti, kad nuo Tiškevičių neatsiliks Radvilų, Sapiegų ir kitų LDK didikų paveldo savininkai. Kultūros paveldo ir verslo sinergija prikelia aristokratinį Lietuvos paveldą naujam gyvenimui. O kartu ir valstybę – būti ir kurti kilniai, tvariai.

Kretingos dvaras.

Raudondvario dvaras (Kauno r.).

Užs.

„Montuotojas“ savo patikimumą įrodo darbais Vieną didžiausių šalyje specializuotų statybos bendrovių „Montuotojas“ galima nedvejojant priskirti prie novatoriškiausių Lietuvoje veikiančių įmonių. Sukaupta patirtis, aukščiausios kvalifikacijos specialistai, darbui naudojamos pažangios technologijos ir moderniausia įranga – tai leidžia pasiekti rezultatus, kurie daugeliui kelia ir nuostabą, ir susižavėjimą.

not bendrovės generalinio direktoriaus Alfonso Jaro, šiandien būtų netikslinga užsakymų ieškoti tik Lietuvoje. „Turime potencialo konkuruoti ir su Vakarų Europos įmonėmis. Mūsų atliekamų darbų kokybė tikrai nenusileidžia, turima įranga – irgi. Eksportuodami savo paslaugas semiamės ir papildomos patirties“, – teigė A. Jaras. Šiuo metu bendrovėje „Montuotojas“ dirba 850 žmonių. Tokie pajėgumai suteikia lankstumo valdyti žmogiškuosius išteklius keliuose projektuose vienu metu. Patyręs personalas – didžiausia įmonės vertybė. Nors dabar bendrovėje dirba daugiau kaip 40 aukštos kvalifikacijos suvirintojų, gamybos direktorius Aurimas Jurčius

92 2016 / 2017 (Nr. 6)

prasitarė, kad patyrusių specialistų trūkumas jaučiamas nuolat. „Tai iš dalies kompensuoja įdiegtos pažangios technologijos. Plazminio pjovimo, valcavimo, automatinio suvirinimo ir kita moderni įranga sumažina plieninių konstrukcijų gamybos laiką ir tuo pačiu padidina kokybę, tikslumą. Taip pat tokia įranga leidžia gaminti stambius plieninius gaminius, gamyba tapo kur kas greitesnė, o kokybe nesiskundė dar nė vienas užsakovas. Iš esmės tai didžiulė investicija, kuri pamažu atsiperka“, – sakė A. Jurčius. Šiuo metu „Montuotojas“ yra vienintelė įmonė Lietuvoje, galinti suvirinti 20 metrų ilgio ir 3,5 metro skersmens pasukamą metalo konstrukciją automatiškai.

Didžiausių investicijų laikotarpiu „Montuotojo“ vadovai įvardija 2013–2015 metus. Tuomet buvo praplėstos gamybos bazės, modernizuotos gamybos linijos, atnaujinta technologinė montavimo įranga, įsigyta keletas mobiliųjų kranų ir kitų kėlimo įrenginių. Artimiausiu metu vienoje iš gamybos bazių planuojama įdiegti modernią stambių metalo gaminių valymo ir dažymo liniją, kuri bus efektyvi ir atitiks griežtus aplinkosaugos reikalavimus. Užsienio kompanijos, išbandžiusios „Montuotojo“ galimybes, lieka nenusivylusios ir pateikia vis daugiau užsakymų. Šiuo metu olandų kompanijos užsakymu „Montuotojo“ darbuotojai stato kogeneracines elektrines Latvijoje. Čia ne tik pastatomi pastatai, gaminamos kai kurios konstrukcijos, bet

ir sumontuojama įranga. Pastarieji darbai reikalauja ypatingo tikslumo ir kokybės. „Olandai iš pradžių irgi žiūrėjo į mus nepatikliai. Tačiau kai pastatėme pirmąjį objektą, labai gerai susibendravome. Jiems patinka operatyvumas, atsakingumas, aukšta darbų atlikimo kokybė. Juk kai kuriuos darbus reikia atlikti milimetro dalies tikslumu, kitaip įranga neveiks efektyviai. Iš pradžių olandai mėgino samdytis vietos latvių bendroves, tačiau šios nepateisino lūkesčių. O mes – pateisinome“, – kalbėjo A. Jurčius. „Montuotojo“ specialistai pateisino ir airių lūkesčius. Šioje šalyje statomi bendrovės pagaminti bokštai, skirti oro sąlygų stebėsenai prie būsimų ir esamų vėjo jėgainių parkų. Šiuo metu pagaminti ir pastatyti devyni tokie bokštai, iš viso jų bus pagaminta apie 40. Šiuose 90 metrų aukščio bokštuose sumontuojama visa stebėjimo įranga, vertinamos vėjo jėgainių sąlygos, skaičiuojama, kokie galimi energijos gamybos pajėgumai. „Darbų geografija plečiasi. Tai susiję su mūsų atliekamų darbų įvairove, galimybėmis. Kartais užsienio kompanijos stebisi, kad esame pajėgūs pagaminti ypač sudėtingas detales“, – pasakojo „Montuotojo“ generalinis direktorius A. Jaras. Bendrovės profesionalumą atspindi atlikti darbai ir eilė už tai pelnytų apdovanojimų. Jau dvylika metų iš eilės „Lietuvos metų gaminio“ konkurse „Montuotojo“ darbai pelnė aukso medalį, taip pat bendrovė net 13 kartų iš eilės įvertinta kaip sėkmingai dirbanti įmonė. „Mes dirbame ne dėl apdovanojimų, nors malonus žodis, rankos paspaudimas ir bendrovės

gerų darbų paminėjimas visada sužadina širdyje kūrybingumo liepsnelę ir norą tobulėti“, – kalbėjo bendrovės vadovas. Nors įmonės darbų sąraše dominuoja stambiausios Lietuvos pramonės kompanijos, kitų objektų irgi netrūksta. Vieni naujausių darbų – verslo centrui „Green Hall 2“ Vilniuje gamintos ir montuotos metalo konstrukcijos, Kauno prekybos centro „Mega“ konstrukcijos. Įspūdingai atrodo ir Merkinėje stovintis apžvalgos bokštas – tai irgi vienas iš „Montuotojo“ darbų. „Kartais darbai ne tokie sudėtingi vertinant technologiškai, bet atrodo įspūdingai. O kartais pramonės objektuose esantys įrenginiai neatkreipia pernelyg dėmesio savo išvaizda, tačiau technologiškai juos pagaminti ir sumontuoti prireikia nepaprastai daug pastangų, supratimo ir kantrybės. Šias ypatybes esame išsiugdę“, – sakė A. Jaras. Vertindamas verslo aplinką Lietuvoje, A. Jaras teigė matantis statybų sektoriuje susikaupusių daug įvairių problemų, kurios trukdo sėkmingai veiklai. Jis atkreipė dėmesį į neskaidrius viešuosius pirkimus, į modernizaciją investuoto pelno apmokestinimą, pridėtinės vertės mokesčio ir kitų mokėjimų į biudžetą rentabilumą. „Lieka tikėtis, kad nauja šalies valdžia bus dėmesinga statybininkams ir padės tas problemas išspręsti. Esame nusiteikę optimistiškai, kupini entuziazmo žvelgiame į perspektyvą ir išvadas darome tik finansiniams metams pasibaigus“, – sakė A. Jaras.

Amoniako talpyklos „Lifosos“ gamykloje.

Kompanijos „Klasco“ terminalas Klaipėdos jūrų uoste.

Apžvalgos bokštas Merkinėje.

„Snow Arena“ Druskininkuose.

Užs.

Naujas A klasės logistikos parkas Vilniaus rinkoje Bendras sandėliavimo patalpų plotas Vilniaus regione, užimantis maždaug pusę milijono kvadratinių metrų (skaičiuojant vien nuo 2000 metų statytų ar rekonstruotų ne mažesnių kaip 5000 kv. metrų ploto sandėlių), atrodo įspūdingai. Tačiau neužimtų kokybiškų sandėliavimo patalpų rinkoje šiuo metu beveik nėra. Didžioji dalis sostinės sandėlių rinkos sudaro seni arba rekonstruoti pastatai, patalpos juose suplanuotos neefektyviai, trūksta aukščio. Administravimo ir eksploatacinės išlaidos tokiuose pastatuose gana didelės, teritorijų bei pačių sandėlių plotas ribotas, tad nuomininkams nelieka galimybės ateityje plėsti savo veiklą.

ituacija pamažu keičiasi, rinkai pasipildant naujais moderniais A klasės sandėliais. Sandėliavimo patalpų klientai tampa vis labiau išprusę, jiems svarbu ne tik turto nuomos kaina ir vieta, bet ir efektyvus pastato suplanavimas, mažos eksploatacinės sąnaudos, aplinką tausojantys sprendiniai, kokybiškos turto priežiūros paslaugos bei plėtros galimybės. Šiuolaikiniam verslui vis svarbesni tampa įvaizdžio ir reprezentacijos klausimai – norisi, kad sandėliavimo patalpos tinkamai reprezentuotų nuomininką kaip savo srities profesionalą.

Prognozuoja sėkmę drąsiausiems „Manyčiau, 2017 metus nekilnojamojo turto rinkoje bus galima vadinti logistikos centrų metais. Be abejo, bus sudaryta nemažai sandorių, prasidės naujas ciklas, atnešiantis įdomių pokyčių. Logistikos patalpų rinka pastaraisiais metais bemaž vegetavo, ir tie, kurie pirmieji pateiks naujų produktų, tikrai laimės. Čia kaip ir kituose segmentuose: tas, kuris turi gerą įžvalgą, tas ir lyderis“, – sakė nekilnojamojo turto konsultacijų bendrovės „Newsec“ tyrimų ir analitikos grupės vadovas Baltijos regione Mindaugas Kulbokas. Iki šiol, anot M. Kulboko, logistikos centrų daug nestatyta, o jeigu imtasi naujų projektų, plėtotojai dažniausiai turėjo sudarę išankstines sutartis su klientais. Tokių, kurie statė neturėdami išankstinių sutarčių su nuomininkais, beveik nebuvo. „Čia atsiranda niša. Mažai kas stato tam, kad rinkai pasiūlytų naujų produktų. Tačiau turi būti pasiūla, kad nuomininkai turėtų galimybę rinktis.

94 2016 / 2017 (Nr. 6)

Ir tie plėtotojai, kurie bus drąsiausi ir imsis statyti logistikos centrus neturėdami išankstinių nuomos sutarčių, smarkiai išloš. Dabar, kai nėra pakankamos pasiūlos, daug nuomininkų tebėra įsikūrę senose patalpose, nebetenkinančiose šiuolaikinių reikalavimų. Tačiau išsikraustyti kitur nėra galimybės, nes paprasčiausiai nėra kur“, – komentavo M. Kulbokas. Eksperto teigimu, logistikos sąnaudos yra labai svarbios, nes turi įtakos kainodarai. Ateina laikas, kai didieji nuomininkai ima peržiūrėti, kur yra įsikūrę, kiek ploto turi, ar esamos sąlygos juos tenkina. „Bus privalu prekes greitai išvežti ne tik iš sandėlių į didelius prekybos centrus, bet ir į mažesnius prekybos taškus. Todėl bus labai svarbi logistikos centrų vieta. Strategiškai patogios vietos turės didelių privalumų“, – pastebėjo nekilnojamojo turto ekspertas.

Svarbu – gerai sukomplektuota infrastruktūra Vertindamas Vilniaus logistikos centrų rinką, M. Kulbokas atkreipė dėmesį į besiformuojančią naują traukos vietą Liepkalnio gatvėje. Didelis šios teritorijos privalumas – geras susisiekimas pietiniu ir ką tik visiškai atidarytu vakariniu sostinės aplinkkeliu. Abu padeda be kliūčių susisiekti ne tik Vilniuje, bet ir su kitais šalies miestais, leidžia patogiai išvažiuoti į užsienį. Vilniaus miesto savivaldybė, siekdama dar labiau pagerinti eismo sąlygas pietiniame aplinkkelyje, jau yra suplanavusi Minsko plento ir Liepkalnio gatvės sankryžos rekonstrukciją, keičiant ją dviejų lygių sankryža ir taip padidinant jos pravažumą. „Žvelgiant strategiškai, nuomininkams su Liepkalnio gatve patogu susisiekti iš bet kurio Vilniaus rajono. Kitas šio rajono privalumas – šalia

esantis oro uostas. Kadangi į Lietuvą dar nemažai siuntų atkeliauja oro keliu, nuomininkai, įsikūrę šalia oro uosto, turės galimybę sumažinti transportavimo sąnaudas. Netoli yra ir geležinkelio terminalas, todėl susisiekimo infrastruktūra šiame rajone yra puikiai sukomplektuota“, – sakė „Newsec“ atstovas. Be geros susisiekimo infrastruktūros svarbūs ir kiti aspektai. M. Kulboko teigimu, šis sostinės rajonas pastaraisiais metais stipriai pasikeitė, sparčiai plėtojamas. Nemažą impulsą tam davė ir atidaryti tokie prekybos centrų gigantai kaip „Ikea“ bei „Nordika“.

Liepkalnio industrinis parkas Nekilnojamojo turto eksperto apibūdintą šių metų sėkmės formulę kompanija „Sirin Development“, panašu, perprato jau anksčiau. Pietinėje Vilniaus miesto dalyje esančioje Liepkalnio gatvės 172M numeriu pažymėtoje teritorijoje pradėtas statyti naujas modernus A klasės logistikos kompleksas, pavadintas Liepkalnio industriniu parku. Čia „Sirin Development“ 13 hektarų teritorijoje išplėtos didžiulį net 48,5 tūkst. kvadratinių metrų ploto kompleksą. Jis išsiskirs ne tik dydžiu, bet ir patrauklia vieta: Liepkalnio logistikos parkas įsikurs vos už 7 kilometrų nuo Vilniaus miesto centro, prie pagrindinių kelių į Lydą ir Minską, tik 2,3 km nutolęs nuo Minsko pl. ir Žirnių g. sankryžos. Patalpų nuomininkai taip pat galės naudotis visais miesto infrastruktūros privalumais, tokiais kaip netoliese esanti viešojo transporto stotelė, maitinimo, apgyvendinimo įstaigos ir prekybos centrai. Bendrovės „Sirin Development“ direktorius Laurynas Kuzavas pasakojo, kad klientai naujame komplekse galės įsikurti jau 2017 metų rugsėjį, kai bus baigtas pirmasis projekto etapas ir pastatytas 15 936 kv. metrų ploto sandėliavimo pastatas su administracinėmis patalpomis.

„Rinkoje esame ne naujokai. Valdome daugiau kaip 250 tūkst. kv. metrų ploto industrinės ir komercinės paskirties nekilnojamojo turto portfelį. Esame išplėtoję ir sėkmingai valdome logistikos centrus ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Rusijoje. Todėl nuomininkams siūlome ilgalaikius, efektyvius sprendimus, derindami savo ilgametę patirtį industrinių projektų plėtros ir valdymo srityje su naujausiais rinkoje siūlomais praktiniais sprendiniais“, – sakė L. Kuzavas. Pavyzdžiui, atsižvelgdami į nuomininkų pageidavimus, Liepkalnio industrinio parko pirmą etapą plėtotojai suprojektavo taip, kad net 90 proc. patalpų būtų pirmame aukšte, antresolėje paliekama galimybė pagal nuomininko poreikį įrengti administracines arba pagalbines patalpas, taip maksimaliai padidinant sandėliavimui naudojamą pastato plotą pirmame aukšte. „Šiandien nebegalima nuomininkams siūlyti tik kvadratinius metrus. Mūsų nuomininkai gaus visas reikiamas komunikacijas, infrastruktūrą, komplekse bus pritaikyti efektyviausi technologiniai sprendimai, patalpos bus įrengtos pagal nuomininkų poreikius. Bus sudarytos galimybės plėstis, bus teikiamos visos turto priežiūros paslaugos. Norime, kad mūsų nuomininkai galėtų koncentruotis į savo tiesioginę veiklą ir vykdyti ją efektyviai, o visus su sandėlio įrengimu bei jo valdymu susijusius klausimus išspręsime mes. Tai perspektyvi vieta verslui“, – neabejojo „Sirin Development“ vadovas. Plėtojamas projektas išsiskirs ne tik gera vieta, įspūdingu dydžiu, bet ir dėmesiu energiniam efektyvumui. Planuojama, kad jau pirmasis pastatas atitiks energinio efektyvumo A klasės reikalavimus. Vidaus ir lauko apšvietimui bus naudojami šviesos diodų (LED) šviestuvai, padedantys taupiai naudoti elektros energiją, apšvietimas bus valdomas išmaniąja valdymo sistema, užtikrinančia aukštą komforto lygį ir racionalų elektros energijos naudojimą. Objekte bus įdiegta išmanioji pastato automatizuoto valdymo sistema

Liepkalnio industrinis parkas, I etapas Privalumai: patogi vieta Vilniaus mieste; sutvarkyta infrastruktūra; mažos eksploatacinės patalpų išlaidos; plėtros galimybė; patikimas plėtotojas; visos turto priežiūros paslaugos. Techninė specifikacija: atstumai tarp gelžbetonio kolonų – 12 x 18 m; darbinis sandėlio aukštis – 10,5 m; purškiamoji gaisro gesinimo sistema, dūmų ir karščio jutikliai; autonominis dujinis šildymas; LED apšvietimas – nuo 250 lux; nuomos plotai – nuo 1512 kv. m.

(BMS) su lanksčiais integruotų sistemų valdymo režimais. Naudodamasis tokia sistema, vietoje ir nuotoliniu būdu pastato valdytojas galės realiu laiku stebėti ir valdyti šildymo, vėdinimo, gaisro gesinimo, dūmų šalinimo, apšvietimo bei kitas sistemas. Norint užtikrinti geriausias pastato energijos ypatybes, ypač didelis dėmesys bus skiriamas statybos medžiagų kokybei. Tai būsimiems patalpų nuomininkams leis sutaupyti nuo 10 iki 20 proc. energijos sąnaudų. Yra suplanuotas ir antras Liepkalnio industrinio parko plėtros etapas. Įgyvendinant jį 2018 metais planuojama pastatyti dar vieną apie 16 tūkst. kv. metrų ploto sandėliavimo paskirties pastatą kartu su administracinėmis patalpomis.

Užs.

Šilumos rajūnės – netvarkingos vidaus sistemos Lietuvos nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijoje nurodoma, kad viena didžiausių šilumos sektoriaus problemų – neefektyvus šilumos energijos naudojimas, ypač daugiabučiuose namuose. Priežastys paprastos – nerenovuoti daugiabučiai šilumą iššvaisto pro nesandarius langus, suskilusias sienas, nešiltintą stogą. Dar viena priežastis – netvarkingos vidaus šildymo sistemos. Tyrimais nustatyta, kad pro prastus langus prarandama 37 proc. šilumos, pro sienas – 35 proc., pro stogą – 15 proc., per rūsio perdangą – 15 proc. Tolygiai šylantis namas sunaudoja 20 proc. mažiau šilumos energijos.

Nediskutuojama apie taupų šilumos naudojimą ietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) prezidento Vytauto Stasiūno teigimu, Lietuvoje vidutinis metinis šilumos sunaudojimas – 209 kWh vienam kvadratiniam metrui – yra bene dukart didesnis nei Skandinavijoje. „Pradėjus pastatų renovaciją akivaizdžiai matomi šilumos taupymo rezultatai: atnaujinti daugiabučiai sunaudoja apie 50 proc. mažiau šilumos nei iki tol. Atnaujinti ir naujos statybos daugiabučiai namai šildymui išeikvoja apie 9 kilovatvalandes vienam kvadratiniam metrui per mėnesį, o iš dalies atnaujinti daugiabučiai namai – apie 13 kilovatvalandžių. Vis dėlto didžioji dalis gyventojų gyvena nešiltintuose sovietinės statybos daugiabučiuose namuose, pastatytuose iki 1992 metų. Juose šildymui sunaudojama apie 19 kilovatvalandžių vienam kvadratiniam metrui per mėnesį“, – pateikė duomenis V. Stasiūnas. Anot jo, pačios blogiausios būklės namuose sunaudojama 30 ir daugiau kilovatvalandžių energijos vienam kvadratiniam metrui per mėnesį, todėl mokestis už šildymą juose yra labai didelis. „Lietuvoje rengiamose energetikos konferencijose daug kalbama apie išmaniuosius tinklus, alternatyvius energijos šaltinius, jų diegimą. Tačiau visai nenagrinėjamas ir nevertinamas šilumos išsaugojimas, reguliavimas ir efektyvus naudojimas pastatuose, kuriuose gyvena

96 2016 / 2017 (Nr. 6)

didžioji visuomenės dalis. Šilumą galima taupyti kompleksiškai: ne tik apšiltinus sienas, bet ir minimaliai pertvarkius daugiabučių vidaus šildymo bei karšto vandens sistemas ar pasirinkus dalinius, operatyvesnius, vartotojams priimtinesnius šilumos energijos taupymo būdus“, – įsitikinęs V. Stasiūnas.

Sistemos nesubalansuotos Apskaičiuota, kad sumažinus patalpoje temperatūrą vienu laipsniu, galima sutaupyti 5 proc. tiekiamos šilumos energijos. Teisingai reguliuojant temperatūrą per daug šildomuose pastatuose nesunkiai galima sutaupyti net iki 20–30 proc. šilumos energijos. Dar 2012 metais Europos Parlamentas priėmė 2012/27/ES energijos naudojimo efektyvumo direktyvą. Vienas jos tikslų – įpareigoti valstybes nares energetikos sektoriuje diegti energijos naudojimo efektyvumą didinančias priemones, padedančias užtikrinti maksimaliai efektyvų išgautos energijos naudojimą. Direktyvoje taip pat kalbama apie šilumos apskaitos butuose įrengimą ir teisingą sąskaitų už šildymą pateikimą. Tokiu būdu daugiabučiuose namuose būtų subalansuota esama vidaus šildymo ir karšto vandens tiekimo sistema. Rūsyje būtų ant stovų statomi balansiniai ventiliai, o butuose ant šildymo prietaisų įrengti termostatai. Automatika palaikytų tolygią temperatūrą visame pastate: vidiniai butai neperkaistų, o šoniniai nebūtų šalti. Pietinėje pusėje pašvietus saulei, termostatiniai ventiliai užsidarytų, o stovai taip pat atvėstų.

Tinkamai subalansavus vidaus šildymo bei karšto vandens sistemas ir įdiegus kitas minėtas technines priemones, galima sutaupyti apie 25 proc. šilumos energijos. Lietuvoje yra 25 039 šilumos punktai, iš jų 20 238 – automatizuoti. Deja, net 4801 šilumos punktas likęs elevatorinis. Taip atsitiko dėl 2011 metais pakeistų teisės aktų, kurių kontekste buvo numatyta, kad gyventojai patys susitvarkys savo daugiabučius namus, tačiau taip neįvyko. Žmonėms turi padėti kvalifikuoti inžinieriai, be to, dažnai reikalinga ir finansinė pagalba. Prieš dešimt metų Lietuvos daugiabučių pastatų šilumos punktuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir valdymo sistema, kuri iškilus būtinybei leidžia sureguliuoti šilumos tiekimo parametrus per porą minučių net nevykstant į objektą. Lietuva šią 2012/27/ES direktyvos nuostatą aplenkė visu dešimtmečiu, tačiau daugelis vidaus sistemų prižiūrėtojų šia galimybe nesinaudoja dėl kompetencijos stokos. Dėl specifinių šilumos ypatybių, kitaip nei elektros ar dujų sektoriuose, šilumos naudojimas visuose daugiabučiuose namuose nustatomas pagal įvadinio šilumos apskaitos prietaiso rodmenis visam pastatui. Po to šis kiekis paskirstomas apmokėti visiems butams proporcingai pagal naudingąjį plotą arba pasinaudojus daliklių ar skaitiklių rodmenimis, jei jie butuose yra įrengti. Danai sukūrė individualios šilumos apskaitos dalikliais įrengimo galimybę, kai būna įrengta vienvamzdė vidaus šildymo sistema. Ji nereikalauja didelių darbų ir pinigų sąnaudų. Darbus

Vilniaus daugiabučiuose dar yra ypač netaupių natūralios cirkuliacijos šildymo sistemų. Daugiabučiuose sutvarkius šilumos punktus galima sutaupyti iki 20 proc. šilumos energijos.

Šilumą galima taupyti kompleksiškai: ne tik apšiltinus sienas, bet ir minimaliai pertvarkius daugiabučių vidaus šildymo bei karšto vandens sistemas ar pasirinkus vartotojams priimtinesnius šilumos energijos taupymo būdus. / Vytautas STASIŪNAS / bute galima atlikti per 3–4 valandas, pagrindiniai darbai atliekami daugiabučių namų rūsiuose ir laiptinėse. Ši įranga (vidutiniškai kainuoja apie 15 eurų už kvadratinį metrą; tipiniame trijų kambarių bute įsirengti tokią sistemą kainuotų apie 900 eurų) atsipirktų per 3–4 metus, o šiltinti sienas yra keliolika kartų brangiau. Subalansavus vidaus šildymo bei karšto vandens tiekimo sistemas ir įrengus šilumos reguliavimą bute, ateityje galima laukti ir pastato renovacijos.

Šiluma paleidžiama vėjais Didžioji dalis miestų gyventojų gyvena XX amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje pradėtuose statyti įvairių tipų daugiabučiuose namuose, statytuose pagal sovietmečiu galiojusias normas, reglamentavusias ypač žemus pastatų energinio efektyvumo reikalavimus. Taip pat yra nemažai pastatų, kuriuose energijos patalpoms šildyti išeikvojama ypač daug, o vidaus šildymo sistemos neatitinka net ir sovietmečio projektavimo normų.

Tai visi senamiesčio pastatai, pastatyti iki šeštojo dešimtmečio pradžios. Iš jų dauguma pastatyti dar anksčiau – iki Antrojo pasaulinio karo. Šių pastatų vidaus šildymo sistemos daugeliu atvejų yra likusios nepakeistos nuo pat pastatymo. Vyrauja viršutinio paskirstymo natūralios cirkuliacijos šildymo sistemos. Jos buvo pritaikytos pastatui šildyti individualiai, rūsiuose dažniausiai būdavo patalpos anglims laikyti ir kūrenti. Natūralios cirkuliacijos vamzdynų skersmuo yra didelis – kai kurių stovų skersmuo siekia 250 mm ar net daugiau. Dėl to ir palėpėse esančių vamzdynų skersmuo ypač didelis. Tokie vamzdynai dažniausiai yra blogai izoliuoti, o palėpės neapšiltintos, pro jas prarandama daug šilumos, nes pastogėse dažnai galima pamatyti kabančius varveklius. Plečiant centralizuotą šilumos tiekimą, dauguma šių pastatų buvo prijungta prie miesto centralizuotų šilumos tinklų, įrengtos priklausomo šildymo prijungimo sistemos. Tobulėjant centralizuoto šilumos tiekimo technologijoms, priklausomo prijungimo šildymo sistemos daugelyje

pastatų pertvarkytos į nepriklausomo prijungimo, įrengiant automatizuotus šilumos punktus, tačiau vidaus šildymo sistemos liko nepakitusios. Ne visuose pastatuose šilumos punktai rekonstruoti į nepriklausomo šilumos prijungimo – vien Vilniuje yra likę daugiau kaip pusę tūkstančio priklausomos šildymo sistemos prijungimo pastatų. O dar kita dalis iki šiol neprijungta prie miesto centralizuotų šilumos perdavimo tinklų, todėl yra atvejų, kai miesto centre šalia šiuolaikinių daugiaaukščių verslo centrų iš tokių namų kaminų rūksta juodi anglies dūmai. Tai ne tik sukelia smogą, bet ir pagal atliktus oro kokybės tyrimus stipriai teršia orą. „Iš politikų kalbų ir pasisakymų viešojoje erdvėje susidaro nuomonė, kad šilumininkai yra monopolininkai, pateikiantys butų savininkams dideles sąskaitas už šildymą. O tai, kad daug šilumos prarandama namo viduje dėl nesutvarkytų, nesubalansuotų sistemų – dažnai nutylima. Pasižvalgykite po daugiabučius – išvysite turbūt nedaug aktyvios veiklos pavyzdžių“, – sakė LŠTA prezidentas V. Stasiūnas.

architektūra

Winy Maasas: urbanistiniai testai ir architektūriniai eksperimentai

MVRDV archyvo nuotr.

Europos miestai šiandien iš naujo ieško, kaip būti patraukliausia vieta pasaulyje – ir gyventi, ir verslui kurti. Itin populiari daniška formulė, kurios raktiniai žodžiai yra „jaukumas“, „nedidelis mastelis“, „prioritetas pėstiesiems ir dviratininkams“, „viešosios erdvės“. Ką pridėtumėte prie šios formulės? Jeigu visi miestai seks ja, ar Europa netaps mielu senamadišku muziejumi?

Rūta LEITANAITĖ

Kad ir koks negreitas menas būtų architektūra ir dar lėtesnis – miestų kūrimas, šiose srityse progresas yra viena svarbiausių konkurencingumo – viso miesto, gyvenamojo kvartalo, kultūros pastato ir taip toliau – prielaidų. Žengimas pirmyn neatsiejamas nuo naujovių ir eksperimentų, o architektūros srityje tai ryškiai iliustruoja architektūros biuro iš Olandijos MVRDV kūryba. Ši studija pasaulyje pripažįstama architektūrinių, urbanistinių naujovių pionieriais. „Naujumo architektūroje ieškoma ne tik dėl nematytos formos ar akimirkos nuostabos – kiekviena vertinga naujovė skelbia tam tikrą žinią, propaguoja vertybę“, – teigė vienas šios studijos įkūrėjų architektas Winy Maasas. 98 2016 / 2017 (Nr. 6)

Vilnius skiriasi nuo Roterdamo, o Stokholmas – nuo Varšuvos, todėl kiekvienam miestui reikia ieškoti savo atsakymo. Esu įsitikinęs, kad Europos miestai turi įvairiapusiškų vertybių, bendrų visam kontinentui. Jei galvotume apie europietišką miesto koncepciją – kad ir kaip ją pavadintum – daniška, olandiška ar švediška, Europa akivaizdžiai išsiskiria kitų pasaulio žemynų kontekste miesto aplinkos kokybe, kurią norėtų turėti ir kiti pasaulio kraštai. Ta europietiško modelio paklausa liudija, kad mūsų senajame žemyne miestų raida klostosi visai neblogai. Reikėtų tai sustiprinti ir dar labiau išreikšti šias ypatybes. Galvojant, kokie ypatumai investuotojus gali pritraukti į Europą, į galvą ateina ne tik mielumas, bet ir laisvė, kuri yra viena kertinių europi etiškų vertybių. Arba tankumas, nedidelis mastelis, kurie yra susiję su galimybe žmonėms būti arčiau vienas kito, susitikti arba bent jau matyti kitus. Tai jau geras pagrindas toliau augti miestui, ypač jeigu tai derinama su jau minėta laisve. Vilnius yra labai gražus ir mielas, negaliu atsigėrėti tuo mielumu: mažu masteliu, atstumais, kuriuos galima nueiti pėsčiomis, žaluma. Taip pat mieste akivaizdus palankumas eksperimentams ir laisvei. Šie komponentai yra labai europi etiški, jų nerasi Kinijoje.

Urbanistinis projektas „Oosterwold“ (Olandija). Kvartalo idėja – laisvės ir kartu didelės atsakomybės gyventojams suteikimas. Urbanistai nustatė, kad 18 proc. šios teritorijos gali būti užstatyta pastatais, 8 proc. – skirta keliams, 13 proc. – viešiems želdiniams, 2 proc. – vandeniui, 59 proc. – žemės ūkiui. Visa kita sprendžia gyventojai.

„Oosterwold“ projektas – tai daugiau nei urbanistinės schemos sukūrimas, tai – testas. Mes, architektai, sukūrėme abstrakčias 43 kvadratinių kilometrų ploto teritorijos urbanizavimo taisykles gerokai anksčiau, negu joje pradėjo gyventi žmonės. 18 proc. šios teritorijos gali būti užstatyta pastatais, 8 proc. – skirta keliams, 13 proc. – viešiems želdiniams, 2 proc. – vandeniui, 59 – žemės ūkiui. Ir viskas. Visa kita nuspręs patys gyventojai. Šiame kvartale žmonės savo sklype gali tvarkytis kaip nori, tačiau kartu privalo įrengti ir bendruosius elementus: nutiesti gatves, įrengti skverus, sodinti daržus. Kvartalo statytojai netiekia gyventojams nei vandens, nei energijos. Kiekvienas tuo turi pasirūpinti pats, nuotekos turi būti išvalomos ir taip toliau. Nors kvartale yra daug veikimo laisvės, galioja ir taisyklė nekenkti savo kaimynams. „Oosterwold“ kvartalo idėja – laisvės ir kartu didelės atsakomybės gyventojams suteikimas, kitaip nei nusistovėjusi tradicija iš savivaldybės nuleisti urbanistinę schemą, kuri parodo, kiek, kur ir kaip gali būti statoma. Manau, kuo žmonės čia labiau savo kailiu patirs, kaip veikia miesto struktūra ir kaip ją valdyti, tuo jie taps atsakingesni, sąmoningesni, ne tokie vartotojiški. Jeigu gyventojai visą kvartalą susikuria patys, koks tuomet architekto, urbanisto vaidmuo tokiame projekte? Urbanistas šiuo atveju yra asmuo, kuris paaiškina, parodo bendradarbiavimo galimybes tarp individo, bendruomenės, einant ekologiško miesto link. Jis yra ne kontrolierius, bet mokytojas. Juk paprastas žmogus tiesiog perka butą: jis neturi žinių ir jam nė motais urbanistinės idėjos, jis tiesiog naudoja tokią urbanistinę struktūrą, kokia yra, nelabai apie ją susimąstydamas.

MVRDV archyvo nuotr.

Laisvės tema – bene pagrindinė MVRDV urbanistiniame projekte „Oosterwold“, kuris įgyvendinamas Olandijoje. Miestui priklausančioje žemėje žmonės gali įsigyti sklypus ir ne tik juose statyti norimus namus ar susitvarkyti savo kiemą pagal individualius pageidavimus. Gyventojai turi laisvę ir pareigą patys tiesti gatves, įrengti viešąsias erdves, organizuotis nuotekų ir vandens sistemas. Kodėl pasirinkote tokį, galima sakyti, anarchijai duris atveriantį modelį? Kokio rezultato tikitės?

„Oosterwold“ projektas įgyvendinamas Almerės savivaldybės užsakymu. Kodėl jai to prireikė?

socialinė programa. Sakoma, kad įspūdingų, brangių pastatų kaip tam tikrų ženklų era baigiasi. Koks yra šiuolaikinis pastatas ženklas?

Šiandien miestai konkuruoja tarpusavyje, ir dėl to miestų valdžios ryžtasi įvairiems eksperimentams. Visi nori būti išskirtiniai, vėl diskutuojama apie miesto vaidmenį, keliama miesto kaip naujoviškos, tvarios, ekologiškos sistemos idėja.

Apie pastatus ženklus galima diskutuoti negatyviai ir pozityviai. Tokie objektai sulaukia kritikos, nes yra susiję su dideliais pinigais, jie dominuoja kitų interesų atžvilgiu, dažnai tokių pastatų architektūra nėra susijusi su vieta, o jų programos (nuo muziejų iki koncertų salių) – elitinės, skatinančios socialinę atskirtį. Gaila. Nors ir sutinku su šia kritika, manau, kad skepticizmo atmosferoje sąvoką „pastatas ženklas“ reikia suvokti kitaip, reikia suteikti jai daugiau visuomeninės svarbos. Būtina kurti projektus, kuriuose kiekvienas matytų, kaip skurdas, socialinė atskirtis

Architektūros kaip priemonės kurti ekologišką, socialiai teisingą aplinką tema šiandien itin aktuali. Bene labiausiai vertinamomis ypatybėmis tampa pastato racionalumas (ir statybos, ir eksploatacijos požiūriu), ekologiškas energijos ir kitų išteklių naudojimas, taip pat

Daria Scagliola & Stijn Brakkee nuotr.

architektūra

„Krištolo namai“ („Chanel“ parduotuvė) Amsterdame (Olandija).

„Stiklo ferma“ Šijndelyje (Olandija).

MVRDV archyvo nuotr.

nyksta dėl architektūros ir urbanistikos sprendinių. Galbūt tai taps nauju sąvokos „pastatas ženklas“ apibrėžimu. Taip pat tokie pastatai turi patraukti dėmesį, todėl išraiškingumo, tam tikros dramos čia neišvengsi – tai padeda pabrėžti ne tik patį pastatą, bet ir jo paskirtį, skleidžiamą žinią. Pastatas ženklas gali skleisti žinią, kad architektūros ar urbanistikos objektas sprendžia tam tikrus uždavinius mieste, ar kalbėtume apie klimato kaitą, ar apie socialinę nelygybę, ar ką nors kita. Čia kaip ir su meno kūriniais. Jeigu žmonės šias idėjas įžvelgia architektūros objekte – manau, tada jau galime kalbėti apie naujus pastatus ikonas.

100 2016 / 2017 (Nr. 6)

MVRDV biuras garsus novatoriška architektūra. Tačiau naujovė, eksperimentas yra brangu ir rizikinga. Žinoma, architektas, dizaineris dažniausiai siekia eksperimentuoti – taip ir tobulėjama, o sėkmės atveju gaunamas pripažinimas. Tačiau kodėl miestas ar privatus verslas turėtų ryžtis architektūriniams eksperimentams? Eksperimentavimas yra vertybė. Jeigu bendruomenė gali sumokėti už eksperimentą, vadinasi, ji yra atvira ateičiai, nori išspręsti problemas, kurių

atsakymo kol kas neturime. Manau, mūsų bendruomenėse skirti tam lėšų yra beprotiškai svarbu. Panaudoti tam pastatus yra labai drąsu. Sutinku, kad dauguma klientų nori sumažinti riziką. Tačiau susiduriame su daug užsakovų, kurie, ypač pasiekę brandų amžių, jaučia atsakomybę už savo šalį, aplinką, nori padaryti miestą geresnį ir leidžiasi į įvairius eksperimentus. Taigi eksperimentavimo iniciatyva ne visuomet ateina iš architektų. Taip, naujovė visada yra šiek tiek netikra. Ir čia labai svarbu eksperimento valdymas. Iš patirties žinau, kad skirti tam apie 8 procentus viso projektavimo ir statybos biudžeto yra dar nepavojinga. Net eksperimentui nepavykus investuotojas nenukentėtų drastiškai. Tačiau sė kmė atsiperka keleriopai. Skirdamas dėmesio eksperimentui investuotojas sulaukia atpildo iš aplinkos, nes miestiečiai mato tokį projektą kaip pastangą pagerinti miestą ir tokį investuotoją vertina su susižavėjimu. Tuomet atsiranda ir ekonominė vertė. Kuris urbanistinis ar architektūrinis eksperimentas labiausiai nudžiugino Jūsų klientus? Neseniai įvairių nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų sulaukusi „Chanel“ parduotuvė

Roterdamo turgaus aikštė-pastatas.

Amsterdame yra labai aiškus pavyzdys. Tarp istorinių namų mes įterpėme pastatą, kurio fasadas – ir senovinis, ir labai šiuolaikinis – taip, jis yra plytinis, su visomis aplinkoje esančių pastatų detalėmis ir proporcijomis. Tačiau tos plytos yra stiklinės, permatomos! Be to, stiklinė yra pastato apačia, o fasado viršuje stiklo mūras pereina į klasikinį klinkerinį. Iš pradžių, kai pasiūlėme tipinio mūrinio amsterdamiško pastato išvaizdos ir stiklo kombinaciją, kuri kartu yra ir trokštamo skaidrumo bei vietos architektūros charakterio dermė, užsakovai buvo susidomėję, bet labai skeptiški. Užtrukau dvejus metus, kol pirmiausia įtikinau juos sumokėti už tam tikrus testus, po to – sumokėti inžinieriams, stiklo plytų gamintojams. Tačiau klientas matė, kad toks sprendimas gali pastatui suteikti labai daug pridėtinės vertės. Todėl leido papildomai eikvoti ir laiko, ir pinigų tam, kad būtų sukurta unikali technologija. Šiandien pastato vertė yra neįtikimai didelė, žemės kaina aplinkui pakilo, o „Chanel“ prekybos tinklas liko toks patenkintas, kad nori tokias parduotuves įsirengti ir kituose pasaulio miestuose. Tą patį galima pasakyti ir apie Roterdamo turgaus aikštę-pastatą. Čia mes suderinome dvi paskirtis – butus ir miesto turgų. Milžiniškos arkos formos pastato sienose įrengti būstai, o jo kiaurymėje įkurtas miesto turgus su prekystaliais, restoranais. Užsakovas, investuodamas į naujovišką pastato struktūrą ir programą, taip pat nebuvo tikras, ar tai veiks. Galų gale jis vertėsi per galvą, kad tik ši schema veiktų. Šiandien, kai pastatas sulaukia 8 milijonų lankytojų per metus, galima drąsiai sakyti, kad tokia vieta ne tik tapo viena populiariausių viešųjų erdvių mieste, bet ir dosniai atsipirko finansiškai. Taip pat suvokiu, kad turgus, nors ir labai sėkmingai veikiantis šiandien, yra labai trapi

ekosistema. Turiu įkalbėti savininką nuleisti kvadratinio metro kainą, kad kontroliuotų turguje veikiančios programos įvairovę, neleistų jame viską užgožti restoranams. Kuriant eksperimentą privalu galvoti ir apie tai, kaip pastatą reikės naudoti ir prižiūrėti. Kai eksperimentas pradeda funkcionuoti, imamos taisyti ir klaidos. Pavyzdžiui, Roterdamo turguje šiandien aktualiausias uždavinys yra įdiegti šaldymo sistemą, kuriai iš pradžių pritrūko lėšų. „Stiklo ferma“ Šijndelyje (Olandija) yra kitoks eksperimentas, susijęs su vietos, regionine architektūra. Komercinę ir kultūros funkcijas atliekantis centras savo forma, proporcijomis ir išvaizda atitinka tipinę olandišką fermą, kokią galima pamatyti daugumoje kaimų ar miestelių. Tačiau čia prasideda žaidimas – pastatas didesnis nei įprasta, o jo išvaizda – iliuzija, nes jis visas dengtas visiškai šiuolaikine medžiaga – stiklu. Koks Jūsų požiūris į regioninę, tradicinę architektūrą? Viskas priklauso nuo aplinkos. Apskritai mane domina kontekstas ir jo paįvairinimas. Kuo labiau miestai skiriasi vienas nuo kito, tuo jie įdomesni ir tuo labiau juose norisi apsilankyti. Taip miestai gauna daugiau verslo, prekybos ir nepriklausomumo. Turiu nuojautą, kad šiuolaikinė, naujoviška regioninė architektūra turi būti naujoviškos dermės su istoriniu kontekstu išraiška. Nes senoji, įprastinė regioninė architektūra buvo daugiausia kopijos to, ką žmonės matydavo aplink save. O nauja vietovei būdinga architektūra pabrėžia tuos aplinkos bruožus, kurie ją gerąja prasme išskiria iš kitų vietų. Kalbant ir apie „Krištolo namus“, ir apie Šijndelio „Stiklo fermą“, miesto aplinka buvo labai ypatinga ir vertinga – tai toli gražu nėra būdinga visoms vietoms, kuriose teko dirbti. Buvo įdomu

suderinti šiuolaikinius poreikius pastate su vietovės charakteristikomis. Mane domina ne tik kontekstualumas, bet ir jo suvokimas globaliame kontekste. „Stiklo ferma“ rado šiuolaikinį tradicinės architektūros vertimą. Prekybos centras įkurtas dideliame pastate, kuris savo aprangos kodu yra ne šiaip kopija, bet kraštutinė kopija, pasiskolinta iš aplinkos. Jame suplakta daugiau kaip 500 tradicinės olandiškos architektūros pastatų, kuriuos ištyrėme. Tikriausiai dar tirštesnę tradicinės architektūros koncentraciją viename pastate sunkiai įmanoma sutelkti. Kodėl kuriate tokią provokuojančią architektūrą? Kokią žinią ji skelbia, kokį efektą turi sukelti? Jaučiamės bendruomenės, kuri propaguoja tam tikras vertybes, delegatais. Manau, reikia kovoti su klimato kaita, skatinti mūsų visuomenes tapti atviresnes. Man tai yra labai svarbios vertybės. Jeigu savo kūryba galiu jas propaguoti – esu laimingas. Esu laimingas, kai žmonėms patinka mūsų pastatas ir jo nenugriauna po dešimties metų. Būsiu dar laimingesnis, jei dėl mūsų kuriamos architektūros bendruomenės taps sąmoningesnės ir kritiškesnės savo aplinkai. Pavyzdžiui, Roterdamo turgus yra atsakas ir tolesnis stimulas, susijęs su žmonių reiškiamu poreikiu ir kritika, kad dauguma mieste kuriamų pastatų yra neįdomūs, jiems trūksta charakterio ar įdomios viešos programos. Pokalbis transliuotas laidoje „Reikia architekto“ (Žinių radijas).

101

pasaulis

asaulio architektūros festivalis: kokybės paieškos 2 tūkstančiai architektų, 58 valstybės, 343 architektūros projektai – Parengė Ingrida VIČIULYTĖ

tai sausa, bet įspūdinga Berlyne praėjusį mėnesį vykusio Pasaulio architektūros festivalio (ang. World Architecture Festival) dalyvių statistika. Kartu su geriausiojo 2016-ųjų pastato vardą už nepriekaištingą estetiką ir modernų minimalizmą pelniusiu Nacionalinio muziejaus Lenkijos Ščecino mieste projektu (apie jį rašėme ankstesniame žurnalo numeryje) čia buvo apdovanoti dar keliasdešimties nominacijų nugalėtojai.

102 2016 / 2017 (Nr. 6)

Geriausiu mokymosi įstaigos pastatu pripažintas modernus „Zaha Hadid Architects“ plieninis intarpas XIX amžiaus Oksfordo universiteto architektūros ansamblyje.

„Inside“ apdovanojimu įvertintas monochrominis minimalistiškai prabangus mados salono „Heike“ interjeras (architektų biuras „Hangzhou AN Interior Design“).

Nuo 2008-ųjų rengiamas Pasaulio architektūros festivalis – tai ne tik pradedančių architektų tramplinas į tarptautinę architektūros sceną, bet ir jau įsitvirtinusių profesionalų darbų arena. Didžiulio žiniasklaidos dėmesio visada sulaukiantis festivalis dėl renginio koncepcijos, masto ir solidžios vertinimo komisijos laikomas vienu reikšmingiausių architektūros konkursų pasaulyje. Konkurso rengėjų tikslas – kuo plačiau apžvelgti ir pristatyti pačius įvairiausius šiuolaikinės architektūros pasiekimus bei tendencijas, todėl projektai varžosi net 32 kategorijose: nuo įvairios funkcinės paskirties jau įgyvendintų architektūros projektų ir kraštovaizdžio sprendimų iki eksperimentinių ateities projektų. Čia pristatomi ir gyvenamieji namai, ir biurai, ir sporto bei sveikatingumo kompleksai, ir kultūros, švietimo įstaigos, ir prekybos bei transporto aikštelės, ir parkai, vilos, viešbučiai, ir daug kitokios paskirties projektų. Pasaulinio masto festivalis – puiki erdvė ir jauniems, ir jau patyrusiems architektams pristatyti savo projektus ir užmegzti ryšius su potencialiais verslo partneriais. Tad nebestebina festivalyje jau ne pirmus metus mirgantys žinomų architektų biurų vardai. Pavyzdžiui, „Zaha Hadid architects“ pristatytą Oksfordo (Jungtinė Karalystė) universiteto Artimųjų Rytų centro pastatą (Šventojo Antano koledžas) festivalio komisija pripažino geriausia mokslo įstaiga. Beje, gausios komisijos – net 67 narių – gretose galima išvysti ne vieną žinomą veidą ar to paties festivalio laureatą. Šiemet vienas iš komisijos narių buvo ir profesorius Kongjian Yu, kurio vadovaujamo tarptautinio architektų ir kraštovaizdžio specialistų biuro „Turnescape“ suprojektuotas parkas „Yanweizhou Park“ Dzinhua mieste (Kinija) už ekologišką ir patikimą didelio masto potvynių valdymo sprendimą pelnė WAF festivalio praėjusių metų geriausio kraštovaizdžio titulą.

Architektūros pirmokų ir žvaigždžių arena

Pasaulinio masto festivalis – puiki erdvė ir jauniems, ir jau patyrusiems architektams pristatyti savo projektus ir užmegzti ryšius su potencialiais verslo partneriais.

103

pasaulis

NG Ka Hang Kevin, Grandy Lui ir Michael Law nuotr.

Įvertinti Azijos ir Okeanijos projektai

Metų kraštovaizdis Kopupakos vandens saugykloje-draustinyje Oklande (Naujoji Zelandija). Architektų biuras „Isthmus“.

104 2016 / 2017 (Nr. 6)

Kinijos universiteto Honkongo architektūros mokyklos studentų sukurtas bambukinio paviljono projektas apdovanotas Pasaulio architektūros festivalio mažojo projekto prizu.

Geriausiu ateities projektu pripažintas australų architektų biuro „Hayball“ pateiktas Pietų Melburno (Australija) pradinės mokyklos pastato projektas. Tai naujas vertikalios mokyklos modelis, gimęs ieškant specifinio ir integralaus sprendimo plėtojant urbanistinį vieno iš Fisherman’s Bend rajono Pietų Melburne atnaujinimo projektą. 525 mokiniams skirta naujoji mokykla taps neatsiejamu vieno šio rajono kvartalo elementu. Projektuojant galvota apie tai, kad statinys bus skiriamas ne tik moksleiviams ugdyti, bet ir bendruomenės poreikiams, kilsiantiems rajono atnaujinimo periodu. Ateities projekto vertinimo komisija pasirinko šį projektą dėl to, kaip čia erdvė interpretuoja ir skatina ugdymą akcentuodama puikiai sujungtas vidaus ir lauko mokymo erdves su diferencijuota mokymosi aplinka. Metų kraštovaizdžio titulas atiteko biurui „Isthmus“ už Kopupakos vandens saugyklos-draustinio Oklande (Naujoji Zelandija) projektą. Projekto autoriai pristatė parką hibridą, kuriame lietaus vandens atsargų saugyklos funkcijos buvo suderintos su miesto parko, vaikų žaidimų aikštelės ir riedučių parko funkcijomis. Visa tai pavyko pasiekti sujungus bendrąjį gatvių planą su žalia 22 hektarų ploto vandens saugyklos infrastruktūra. Komisija gyrė projektą už sėkmingai perteiktas maorių tradicijas, už poetiškai ir vaizdingai sukurtą kraštovaizdį, kuriame išsaugota vietovės siela ir jos prigimtis. Iš 343 projektų interjerams skiriamas „Inside“ apdovanojimas atiteko architektų biuro „Hangzhou AN Interior Design“ už monochrominį, minimalistinį, bet prabangų mados prekės ženklo „Heike“ prekybos salono interjerą Hangdžou (Kinija) mieste. Mažojo projekto prizo laureatu pripažintas Kinijos universiteto Honkongo architektūros mokyklos suręstas bambukinis paviljonas „ZCB Bamboo Pavilion“ (Kowloon Bay, Honkongas) – 350 kvadratinių metrų ploto erdvė viešiems renginiams, kurioje gali susėsti iki 200 žmonių. Studentų jungtinio darbo prizas („Student Charrette“) šiemet vėl atiteko studentų komandai iš Indijos – Architektūros ir planavimo mokyklai Bopale, įvertintai už naują požiūrį į Šilko kelio audimo tradiciją puoselėjančiame Čanderio mieste. „Velux“ įsteigtas tarptautinis apdovanojimas architektūros studentams už geriausią dienos šviesos sprendimą pastatuose atiteko studentams iš Pietų Korėjos.

Išskirtiniams projektams – išskirtinės technologijos! KONSTRUKCIJŲ ARMAVIMAS ĮTEMPIAMAISIAIS LYNAIS

Užupio g. 30, LT-01203 Vilnius, Lietuva Tel. +370 5 272 5308, faks. +370 5 272 1062, mob. +370 615 13669 el. p. info@deltanova.lt