Statyba ir architektūra (2017/1)

2017 (1)

Kęstutis Pempė: negali būti kompromiso vertybiniu požiūriu Daugiabučių atnaujinimo strategija – su minimaliais atnaujinimais Ar jau laikas generalinę rangą keisti statybų valdymu?

Patikimiausia apsauga nuo gaisro – kompetentingas konstruktorius

Kaina 4,00 Eur

STATYBA IR ARCHITEKTŪRA

redakcijos skiltis Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Perkūnkiemio g. 5 LT-12106 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Tel. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt www.sa.lt

Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos tarybos narys; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų Ekspertų komisijos narys; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; prof. dr. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; doc. dr. Liutauras Nekrošius, VGTU Architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė. „Statyba ir architektūra“ yra Lietuvos statybininkų asociacijos, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos ir Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų narys.

UAB „Statyba ir architektūra“ bendradarbiauja su VšĮ Statybos ir architektūros fondu.

Bendrovės l. e. p. direktorius Darius Babickas Redaktorė Rusnė Marčėnaitė Korespondentės Lina Bieliauskaitė, Kristina Buidovaitė Portalo www.sa.lt administratorius Artūras Aleksiejūnas Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Edita Namajūnienė Fotografijos UAB „Baltijos fotografijos linija“

Nuo praėjusio rugpjūčio, kai aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas suraitė parašą ant kvotas daugiabučių renovacijoje įvedančio įsakymo, tarp eilučių skelbiančio, kad ministerija pralaimėjo pačios pradėtas lenktynes dėl renovacijos proveržio pristigusi lėšų, praėjo pusė metų. Ir tiek pat truko informacinė pauzė – kas ir už kiek ką darys toliau. Nejaukią pauzę, rengdami šį pavasarinį numerį, pasistengėme nutraukti.

Per tą pusę metų aplink liūdno vaizdo daugiabučius neatsirado daug naujų pastolių, bet sukauptos didelės stirtos popierių – paraiškų renovacijai, investicinių planų, prašymų ir atsakymų. O nauja ministerijos vadovybė jau nurijo ambicijas padaryti geriau nei pirmtakai ir praneša tiesiog vykdysianti iš pagrindinės politinės arenos pasitraukusiųjų įsipareigojimus. Finansavimo paieškos ima teikti vilčių.

Ar seno renovacijos modelio taikymas uždirbs naujiems Aplinkos ministerijos vadovams politinių dividendų – parodys laikas.

Apšiltinti namus yra viena, o atnaujinti juos taip, kad būtų jauku, taupu ir saugu gyventi – sudėtingiau. Lietuvoje dar nelabai ir kalbama apie tai, kaip reikia pertvarkyti senus daugiabučius, kad jie atrodytų patrauklūs ir jaunajai kartai. Net ir svarbiausia siekiamybė šiandien esantis kokybiškas daugiabučių apšiltinimas nėra toks paprastas, kai jį įgyvendinti tenka naudojantis viešaisiais pirkimais – mažiausios kainos kriterijus čia kiša koją. Dėl to objektuose atsiranda ne kokybiškos, o tiesiog pigesnės medžiagos. Gaisrinės saugos specialistams tokia situacija ypač kelia nerimą. Nuolat grįžtama prie klausimo, ar Lietuvoje gana griežti gaisrinę saugą reglamentuojantys teisės aktai, ar nereikia griežtesnių. Tobulėti, pasirodo, tikrai dar yra kur. O juk kalbama apie žmonių saugumą.

Nauji įstatymų vėjai statybininkų sektoriui permainų atpūtė dar žiemą. Dėl kai

Reklamos skyrius Liudmila Michalkevičienė Tel. +370 5 246 1518

kurių metų pradžioje įsigaliojusių Statybos įstatymo pakeitimų tebediskutuojama

Prenumeratos ir platinimo skyrius

kai pokyčiai pirmiausia patvirtinami, tik po to – išdiskutuojami, kenčia verslas.

Tel. +370 5 249 6302

© „Statyba ir architektūra“, 2016 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą.

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Spausdino UAB „Spaudos kontūrai“ Tiražas 4200 egz.

Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

ISSN 0131-9183 Viršelyje – buvęs Kelių policijos pastatas Vilniuje (arch. K. Pempė ir G. Ramunis). Audriaus Ambraso nuotr.

ir šiandien – nuostatus siūloma keisti ar konkretizuoti. Nuotaikos nepavasarinės – Statybų tematikos parodų derlius pasaulyje dera tada, kai mūsų klimato zonoje dar niekas nedera. Pasaulinių parodų lyderiai vokiečiai jau metų pradžioje pašaukė visus į BAU parodą, prieš kelias savaites šiuolaikinės šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo bei santechnikos naujovės buvo pristatytos parodoje ISH. Lietuvoje irgi stengiamasi neatsilikti: Kaune jau įvyko „Namų pasaulis“, Klaipėdoje – „Statyba“, vilniečius kviečia „Supernamų“ ir „Restos“ parodos. Gal ir gerai, kad tiek daug. Tai parodo, kad esame ambicingi!

122

architektūra

Reinier de Graafas: dėl ko turi būti gėda architektui

TURINYS 106

kraštotvarka

Philippe Ruault nuotr.

Užsakovų intencija – aplinkos ir architektūros dermė

8

tema

Daugiabučių atnaujinimas: kiek kainuoja ambicijos? 8 p.

Daugiabučių atnaujinimo strategija – su minimaliais atnaujinimais 12 p.

24

nuomonė

Ar jau laikas generalinę rangą keisti statybų valdymu?

30

situacija

Dvikova: NŽT prieš miestų plėtrą

32

gaisrinė sauga

Saugant kultūros paveldą gaisrų gesinimas netinka 32 p.

Patikimiausia apsauga nuo gaisro – kompetentingas konstruktorius 36 p.

2 2017 Nr. 1

86

interjeras

Interjero išskirtinumas – neišbaigtumo įspūdis 80 p

Modernus požiūris į studijas užkoduotas interjere 102 p

Biurų pastatas „Delta“: interjero stiprybė – lankstumas 94 p

76

objektas

„Vilnius Tech Park“: istorinę ligoninę atgaivino bendruomenė 76 p Biurų kompleksas „Delta“: suomių praktika Lietuvai 92 p Industrinė teritorija paklūsta skirtingiems scenarijams 100 p

66

paveldas

Po vienuolyno skliautais – universitetas 66 p Kultūros paveldo autentiškumo esmės beieškant 70 p

48

teisė

54

žvilgsnis

Ką statytojams atpūs nauji įstatymų vėjai? 48 p.

Mindaugas Pakalnis: greičiau – nebūtinai geriau 54 p.

Garantinis fondas: ar visiems užteks jo pinigų brokui taisyti 51 p.

Postpolicija 60 p.

58

sprendimas

Architektų rūmai: naujo etapo pradžia

Kęstutis Pempė: negali būti kompromiso vertybiniu požiūriu 62 p.

3

naujienos

Investicijos į NT – ne be rūpesčių Kai kyla ekonomika, investicija į nekilnojamąjį turtą (NT) atrodo bene patraukliausia. Praėjo dar palyginti nedaug laiko nuo to, kai gerus darbus ir pajamas turintys medikai, mokslo žmonės metėsi į NT verslą, ką ir kalbėti apie prakutusius turgaus prekeivius. 2005–2008 metais NT verslu vertėsi kas tik norėjo, rizika buvo maža – vakar nusipirkau būstą, rytoj jį parduosiu jau brangiau. Tokia logika ir veiksmai, be abejo, prisidėjo prie tuomet kilusios krizės.

Būsto ir kitokio NT paklausa išaugusi ir šiuo metu. Tuo buvo galima įsitikinti Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos surengtose būsto mugėse Kaune ir Vilniuje. Gyventojų susidomėjimas siūlomu būstu buvo milžiniškas. Žmonės įdėmiai klausėsi specialistų patarimų, kokiais kriterijais vadovaujantis reikia ieškoti sau patinkančio būsto, kaip įvertinti jo likvidumą, kaip neapsigauti ilgalaikėje perspektyvoje.

Kompanijos „CITUS Nekilnojamas turtas“ direktorė Viktorija Vanagė mano, kad investicija į NT tikrai yra saugi ir duodanti grąžos. Tačiau ji įspėjo, kad rizikos čia vis tiek yra. Ypač nepatyrusiems. „Šiuo metu yra populiaru pirkti būstą nuomai, tuo susigundo nemažai gyventojų, norinčių

4 2017 Nr. 1

saugiai investuoti santaupas arba imdami paskolas. Tačiau ne visi įvertina, kad nuomojant būstą yra ne tik pajamos, bet ir išlaidos, atsiranda kitokių sunkumų: mokesčiai, NT priežiūra, kartu ir nenumatytos išlaidos remontui, renovacijai“, – pasakojo V. Vanagė.

Ji taip pat paminėjo, kad nepatyrę rinkos žaidėjai gali manyti, kad jų nuomojamas būstas labai vertingas, ir prašyti pernelyg didelės nuomos kainos. Žinoma, po kelių mėnesių susivokiama ir kaina sumažinama, tačiau tuomet reikia įvertinti patirtus nuostolius per tą laikotarpį, per kurį nepavyko gauti pajamų. „CITUS Nekilnojamas turtas“ vadovė įsitikinusi, kad šiuo metu būsto perpardavinėtojams rinkoje nelabai yra ką veikti. Šis reiškinys buvo populiarus prieš krizę, kai būsto pasiūlos nebuvo tiek daug. Dabar pasiūla pakankama, tad bemaž visada perkama iš pirmųjų rankų.

Pasirengusiesiems investuoti į NT V. Vanagė siūlė pirmiausia įvertinti NT generuojamą grąžą. Mat kiekvienas objektas yra unikalus, kiekviena vieta unikali, todėl ir kiekviena grąža bei objekto rizika – irgi unikali. Vienas galimų paprastesnių sprendimų – investuoti į NT fondus.

„Vertinant investavimo į NT fondus privalumus, vienas svarbesnių dalykų yra tai, kad čia galima investuoti mažas sumas – fondas prieinamas visiems. Investicinius sprendimus čia priima patyrę NT specialistai. Fondai profesionaliai ir efektyviai valdo nekilnojamąjį turtą, investuotojai sutaupo NT valdymo, administravimo, pirkimo ir pardavimo sąnaudas“, – vardijo V. Vanagė.

Ji taip pat paminėjo, kad fondo portfelyje turint skirtingus NT objektus išskaidoma investavimo rizika. Investuotojas į fondą tampa fondo valdomo NT bendruoju savininku, o investuotus pinigus galima išsiimti bet kada (atviro tipo fonde). „Tačiau yra ir tam tikrų trūkumų investuojant į NT fondus. Verta paminėti, kad fondo valdytojas negarantuoja geresnių rezultatų, negu būtų galima pasiekti investuojant pačiam. Už investicinio fondo administravimą fondo valdytojui yra mokami mokesčiai nepriklausomai nuo to, kokie yra fondo veiklos rezultatai. Investuotojai negali kontroliuoti investicinio fondo valdytojo investicinių sprendimų. Galiausiai – kuo investicinis fondas yra didesnis arba labiau diversifikuotas, tuo jo rezultatai yra artimesni rinkos vidurkiui“, – sakė V. Vanagė.

naujienos

Statybų parodos – ir profesionalams, ir mėgėjams baseinai, jų įranga, vidaus ir lauko baldai, namų apyvokos bei gyvenamosios aplinkos tvarkymo reikmenys.

Naujiena „Namų pasaulyje“ – didelio susidomėjimo sulaukęs renginys „Būsto mugė“.

Lankytojų aktyvumas parodė, kad Kaune būsto rinka smarkiai atsigavusi ir plečiasi.

Susidomėjimas statybomis ir tuo, kaip įsirengti būstą, nemažas išlieka ir Klaipėdoje. Čia gyventojai pasisemti idėjų ir susipažinti su statybų sprendimais atvyksta į parodą „Statyba“. Šiais metais, be tradicinių technologijų, supažindinta ir su ateities perspektyva – architektūros, interjero ir eksterjero elementų 3D spausdintuvais.

Vilniečiai turi galimybę aplankyti dvi statybų parodas: „Supernamai“ ir „Resta“. Pastaroji tarptautinė paroda – neabejotina lyderė. Šiais metais „Restoje“ laukiama apie 540 dalyvių iš Lietuvos ir 17 užsienio valstybių: Austrijos, Baltarusijos, Belgijos, Danijos, Čekijos, Estijos, Italijos, Latvijos, Lenkijos, Nyderlandų, Norvegijos, Portugalijos, Rusijos Federacijos, Suomijos, Vengrijos, Vokietijos, Ukrainos.

Antrus metus parodoje akcentuojama skaitmeninės statybos tema. Tam skirta visa parodų centro salė, kurioje bus pristatomos statinio gyvavimo ciklo planavimui naudojamos statinio informacinio modeliavimo technologijos (BIM) išmanieji projektai, vadinamųjų protingų namų valdymo sistemos.

Parodos metu balandžio 28 d. bus organizuojamas didžiausias skaitmeninės statybos ir BIM metodologijos tematikos renginys Lietuvoje – tarptautinė konferencija „Skaitmeninė statyba 2017. Vilnius“. O balandžio 27 d. vyks konkurso „Lietuvos BIM projektai“ apdovanojimai. Konkurso organizatoriai – VšĮ „Skaitmeninė statyba“, Lietuvos statybininkų asociacija ir žurnalas „Statyba ir architektūra“.

Renginyje „Open House Vilnius“ – 20 naujų objektų Tarsi norėdami vidun įsileisti gaivaus pavasario oro, festivalio „Open House Vilnius“ metu, balandžio 22–23 dienomis, duris atvers daugybė svetingų sostinės pastatų. Vis besiplečiantis renginys balandžio mėnesį vėl kvies atrasti ir patyrinėti net 50 įvairių stilių ir laikotarpių sostinės architektūros objektų, kurie įprastai yra neprieinami arba sunkiai prieinami plačiajai visuomenei. Į festivalio programą įtraukti pastatai atverdami savo duris suteiks galimybę ne tik susipažinti su tuo, kas slepiasi už storų mūro sienų ir eiliniam praeiviui nėra matoma, bet ir kartu su ekskursijų gidais savanoriais ar architektais įsigilinti į pastatų daugialypiškumą, jų vaidmenį mieste, visuomenėje ir pačią architektūrą kaip reiškinį.

Viena „Open House Vilnius“ organizatorių Vita Soltonaitė sakė, kad per festivalyje vykstantį artimesnį žmogaus ir pastato dialogą norisi

paskatinti lankytojus į architektūrą ne tik žvelgti kaip į estetiškus, fizinius objektus, bet ir suvokti architektūros kompleksiškumą, pažinti jos šaknis, atsiradimo priežastis. Šįmet bus pristatyta net 20 renginyje dar nematytų pastatų: Sveikatos ministerija, Kairėnų botanikos sodo laboratorija, verslo centras „Baltic Hearts“, literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus ir biurų pastatas „Quadrum“. Tradiciškai duris atvers P. Vileišio rūmuose įsikūręs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, kūrybinių industrijų centras „Pakrantė“, Vilniaus miesto santuokų rūmai, biurų pastatas „Victoria“ ir verslo centras „Pirklių klubas“.

Pirmą kartą atviros architektūros festivalis „Open House“ buvo surengtas 1992 metais Londone. Dėl unikalios ir visuomenei patrauklios savo idėjos renginys sparčiai išplito po visą pasaulį, o dabar įvairiausių statinių durys

kartą per metus atveriamos daugiau nei 30-yje didžiųjų pasaulio miestų, tokių kaip Barselona, Helsinkis, Roma, Niujorkas. Jau trečius metus Vilniuje vykstantis festivalis – vienintelis tokio pobūdžio renginys Baltijos šalyse.

5

naujienos

Lietuvoje prasidėjo statybos parodų sezonas.

Jų – net penkios, neįtraukiant į ūkininkus orientuotos parodos „Ką pasėsi“, kurioje irgi gausiai demonstruojami statybos produktai, medžiagos, sprendimai. Medžiagų gamintojai ir paslaugų teikėjai jau kurį laiką atvirai kalba, kad šitiek parodų mažoje šalyje – tikrai per daug. Ir jos rengiamos per dažnai. Palyginimui pateikiama garsioji BAU paroda Vokietijoje, kuri vyksta kas dvejus metus, kaip ir kitos didžiosios teminės statybų srities parodos.

Tradiciškai pirmiausia statybų paroda jau kurį laiką įvyksta Kaune – „Namų pasaulis“. Šiais metais į „Žalgirio“ areną pademonstruoti savo naujovių susirinko daugiau kaip šimtas dalyvių.

Lankytojai turėjo gerą progą susipažinti su statybinėmis medžiagomis, konstrukcijomis ir technologijomis, pastatų vidaus ir išorinės apdailos medžiagomis bei priemonėmis, santechnika, šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo sistemomis, garso ir termoizoliacinėmis medžiagomis. Taip pat buvo demonstruojamos išorinės ir vidaus durys, langai, vartai, pirtys,

svetur

ISH 2017: penkių dienų maratonas „Vanduo. Energija. Gyvenimas“ – toks buvo Frankfurte prie Maino (Vokietija) kovo 14–18 dienomis „Messe Frankfurt“ vykusios vienos didžiausių pasaulyje specializuotos novatoriško dizaino vonios kambarių, energiškai efektyvių šildymo technologijų, oro kondicionavimo įrangos ir atsinaujinančių energijos šaltinių parodos ISH 2017 devizas.

6 2017 Nr. 1

Messe Frankfurt Exhibition GmbH / Pietro Sutera nuotr.’

u šiuo devizu prisistatė 2482 dalyviai iš 61 valstybės, tarp jų – visi pasaulinės rinkos lyderiai.

Parodos uždarymo dieną jau buvo suskaičiuota, kad ji sulaukė apie 200 tūkst. lankytojų – keliais tūkstančiais daugiau nei pastarąjį kartą, prieš dvejus metus.

Ir dar 5 proc. išaugo lankytojų iš užsienio skaičius – jis viršijo 80 tūkst.

Norisi tikėtis, kad lankytojai šiai parodai galėjo skirti ne po vieną dieną – bendro 260 tūkst. kv. m ploto paviljonuose pagal temas įkurdintos įmonės stengėsi užkabinti prabėgančiuosius pozityviomis emocijomis, intrigavo, stebino, žavėjo užmoju, asociacijomis ir technologijomis. Čia iš čiaupų bėgo gazuotas vanduo, židiniuose ruseno ugnis, o po dušais maudėsi merginos. Paprastam vartotojui, išsikėlusiam tikslą per vieną dieną aplėkti visą parodą, turėjo susisukti galva ir išsisukti kojos.

Ar gaminant jūsų produkciją rūpinamasi vandens ir kitų išteklių taupymu? Ar turite antrinio gamybai naudojamo vandens panaudojimo technologiją? Ar jūsų įrenginiai taupo vandenį?

Tai dažniausi žiniasklaidos atstovų klausimai, kuriuos parodoje ISH 2017 girdėjo savo naujausius produktus pristatę dalyviai, ir apie tai nebuvo kalbama gal tik su židinių gamintojais. Šiųmetėje parodoje buvo ypač daug šnekama apie technologijų ir įrangos tvarumą. Tiek daug, kad diskusijose buvo galima pasigesti dėmesio dizaino temai, pripažino ne vienas susitikti su savo partneriais – pardavėjais ir montuotojais – atvykęs Lietuvoje parduodamų prekės ženklų atstovas.

Lietuvai šiemet atstovavo 9 bendrovės – „Amalva“, „Ani Plast“, „Kamė“, „Rubineta“, „Salda“, „Baltijos Brasta“, „Trijų artelė“, „Ventmatika“, „Vilpros pramonė“.

Kalendoriuje jau galite pasižymėti kitos ISH parodos laiką – 2019-aisiais ji vyks kovo 12–16 dienomis.

S

7

BFL nuotr.

tema

Daugiabučių atnaujinimas: kiek kainuoja ambicijos?

2016 metų rugpjūtį atnaujinusi nuo 2015-ųjų balandžio 1 dienos sustabdytą Rusnė MARČĖNAITĖ

paraiškų daugiabučių renovacijai priėmimą, Aplinkos ministerija (AM) pranešė ir apie sprendimą įvesti daugiabučių atnaujinimo kvotas. Kvotos paskirstytos pagiriant renovacijos pirmūnus ir nubaudžiant nepažangiuosius.

O išdalytos visai šaliai metams tebuvo 525 paraiškos, taip parodant, kad nuo šiol renovacijos svajonės turės sutapti su galimybėmis. Keli mėnesiai po Aplinkos ministerijos vadovybės pasikeitimo praėjo renovacijos laukiantiems žmonėms sulaikius kvapą – galbūt tikintis stebuklingo lėšų lietaus, galbūt – permainų, kurios ir užtikrintų aukštesnę daugiabučių atnaujinimo kokybę, ir supaprastintų procesus. Taigi – kas toliau?

8 2017 Nr. 1

Ribojimo kvotomis įvedimas buvo logiškas – juk trūkstant pinigų vienintelis būdas suvaldyti situaciją yra surikiuoti norinčiuosius į eilę.

Tačiau pats eilės rikiavimo mechanizmas sukonstruotas nekokybiškai. / Ramūnas GATAUTIS / Didmiesčiai nubausti už nepažangumą pie kvotų įvedimą paskelbusi tuomet Kęstučio Trečioko vadovaujama ministerija informavo ir apie tai, kad iki 2020 metų planuojama atnaujinti iš viso 2500 daugiabučių – tai yra vos daugiau nei 10 proc. šiuo metu laukiančiųjų renovacijos. Šis skaičius liudytų, kad buvo tikimasi netrukus po truputį vėl auginti ambicijas, renovuojant neapsiriboti penkiais šimtais daugiabučių per metus.

Rudenį pradėjusi naują renovacijos etapą AM norintiesiems modernizuoti senus daugiabučius nurodė teikti savivaldybėms paraiškas rengti investicijų planus. Savivaldybės buvo įpareigotos atrinkti renovuotinus namus pagal norinčiųjų modernizuoti savo namus pateiktas paraiškas ir jas pateikti vertinti Būsto energijos taupymo agentūrai (BETA), kuri administruoja valstybinę Daugiabučių namų modernizavimo programą.

Daugiabučių modernizavimo ekspertas Ramūnas Gatautis džiaugėsi tik viena šios žinios dalimi – kad atnaujintas kone pusantrų metų nevykęs paraiškų daugiabučių renovacijai priėmimas. Tačiau klausimų kėlė kvotų paskirstymo principas. Ignalinai, Kelmei, pažymint, kad renovacijos projektų įgyvendinimas šiuose miestuose viršija 80 procentų, leista atnaujinti (tai yra tam bus skirtas finansavimas) po 30 namų. Didiesiems šalies miestams – Vilniui, Kaunui, Klaipėdai, Panevėžiui – tekusios kvotos glumina: visi jie gavo galimybę atnaujinti po 19 namų. Šiauliai prie didelių miestų nepriskaičiuoti – jiems numatyta vos 7 namų kvota. Buvusio aplinkos ministro K. Trečioko pasirašytame įsakyme pagirtos Biržų rajono, Molėtų rajono, Panevėžio rajono savivaldybės, kuriose renovacijos projektų įgyvendinimas pernai siekė nuo 60 iki 80 procentų – jos galės atnaujinti po 19 namų.

R. Gatautis pripažįsta – ribojimo kvotomis įvedimas buvo logiškas – trūkstant pinigų vienintelis būdas suvaldyti situaciją yra surikiuoti norinčiuosius į eilę. Tačiau pats eilės rikiavimo mechanizmas sukonstruotas nekokybiškai. „Beje, ir tas eiles sukūrė pati ministerija, prieš keletą metų liepusi savivaldybėms pirkti ir rengti

A

didelius investicijų planų kiekius. Savivaldybės vykdė užduotį pernelyg nesigilindamos, ar konkretaus namo gyventojai tikrai jau taip trokšta tos renovacijos. Taip parengtų investicijų planų kokybė buvo itin prasta, vis dėlto per trumpą laiką buvo prirengtas kalnas planų, kuriems finansavimas nebuvo numatytas. Pavyzdžiui, BETA ataskaita 2014 metų gruodį buvo tokia: parengta 3312 investicijų planų, pasirašytos 858 rangos sutartys, įgyvendintų projektų – tik 164. Proporcijos rėžia akį“, – komentavo pašnekovas.

Jis žino iš savo praktikos – masiškai kepant prastos kokybės investicinius planus, o vėliau dalijant kvotas, ir nukentėjo didieji miestai, nes valdiškos kokybės planus didmiesčių daugiabučių gyventojai nenorėjo tvirtinti: „Šiuose miestuose modernizavimas laikėsi ant bendrijų pečių, tai rodo 2015 metų rugpjūčio duomenys, kuriais remiantis dalytos kvotos. Kaunas: BETA patvirtinti IP – 298 vnt., iš jų gyventojų iniciatyva – 169; pradėti rangos darbai – 170 namuose, iš jų bendrijos – 116; baigti atnaujinti namai – 62, iš jų bendrijos – 55. Atitinkamai Klaipėdos skaičiai: IP – 182/152; rangos darbai – 132/116; baigti – 60/57. Vilnius – 401/168; 178/96; 70/36.

Skirstant kvotą ministerija sudėtingų analizių nedarė: Kauno atveju 298 padalino iš 60 ir gavo, kad parengtų ir įgyvendintų projektų santykis yra 20,8 procento. Palyginimui Kelmė: suderinta planų – 31/1; rangos darbai – 27/1; baigti – 27/1.“

Kur dėti prikeptus investicijų planus?

Kaip tik todėl daugiabučių modernizacijos specialistas po kvotų paskelbimo ne kartą bandė atkreipti visų dėmesį, kad didieji miestai nuo mažų savivaldybių skiriasi ir jiems reikia taikyti skirtingą praktiką. „Kvotos savivaldybėms paskirstytos ne pagal atnaujintinų daugiabučių skaičių, ne pagal parengtų investicinių planų skaičių, ne pagal parengtų techninių projektų skaičių – nors eilėje tuo metu laukė daugybė namų, turėjusių rankose rangos sutartis, bet neturėjusių finansavimo, – pabrėžė R. Gatautis. – Ministerijos nurodymu savivaldybės prikepė daug IP, pačios juos apmokėjo, gavusios pažadą, kad ministerija tas išlaidas kompensuos. Tačiau didmiesčiuose nemenka

dalis IP nebuvo patvirtinta gyventojų. Todėl dabar BETA aiškinasi, ar jie nori renovacijos, ar nebe, ir grasina, kad pareikalaus grąžinti lėšas už investicijų planų parengimą. Tačiau daugiabučiai, kurie tada patvirtino balsuodami už pakoreguotus IP, dabar dar gali pretenduoti gauti paramą ne pagal kvotas (t. y. pagal seną tvarką). Kiek iš jų norės renovacijos ir kiek jiems reikės pinigų, iki šiol nėra oficialių žinių, girdėti tik tai, kad šių daugiabučių gyventojai apsispręsti turi ribotą laiką, vėliau BETA juos iš sąrašų išbrauks.“ Pati sudėtingiausia, skausmingiausia kategorija R. Gataučiui atrodo tie daugiabučiai, kurie buvo pabalsavę, parengę techninius projektus, pasirašę sutartis su techninės priežiūros specialistais ir rangovais, tačiau negalėjo vykdyti darbų, nes neturėjo skirto finansavimo, taip pat neturėjo ir sutarties su banku. Anot specialisto, oficialių duomenų, kiek tokių projektų yra ir kaip ši eilė mažėjo, nėra, bet galima spėti, kad kaip tik nesugebėjus rasti pinigų šiems pakabintiems projektams finansuoti buvo paskelbtas šaukimas su kvota.

R. Gatautis kritikavo ir naujo renovacijos tarpininko – savivaldybių – atsiradimą renovacijos procese. Jo nuomone, tai ne savivaldos stiprėjimo išraiška, o tik papildomas rizikos faktorius: „Lietuvos didmiesčiuose didžiąją sėkmingai atnaujintų namų dalį vykdė daugiabučių namų bendrijos, kurios sprendimus dėl renovacijos turėjo derinti tik su BETA regionų skyriais. Dabar paraiškų teikėjai pirmiausia turi įveikti savivaldybės filtrą. Pastatų atrankos kriterijus irgi nusistatė savivaldybės. Daugiabučio namo atnaujinimo projektas kainuoja nepigiai, valstybės parama jam – 35 proc. energijai taupančioms priemonėms – tikrai nemenki pinigai. Todėl kvietimų dalijimas savivaldybėse gresia tapti smagiu ir naudingu užsiėmimu. Kitaip tariant, tai yra korupcijos skatinimas.“

Siūlo kurti nacionalinę programą Didmiesčių savivaldybių administracijų protestų balsus dėl jas sugluminusių permainų nusinešė Seimo rinkimai. Rudens pradžioje paskelbtos žinios buvo paskutinės prieš ilgą tylą, kurią lėmė po Seimo rinkimų įvykusios permainos ministerijos vadovybėje. Nauji vadovai neskubėjo nei

9

tema

Daugiabučio namo atnaujinimo projektas kainuoja nepigiai, valstybės parama jam – 35 proc. energijai taupančioms priemonėms – tikrai nemenki pinigai. Todėl kvietimų dalijimas savivaldybėse gresia tapti smagiu ir naudingu užsiėmimu. / Ramūnas GATAUTIS / žadėti įvykdyti ankstesnės valdžios įsipareigojimus, nei drąsintis renovacijos programą pertvarkyti savaip. Pirmiausia jie nusprendė atlikti programos auditą. Ir tik dabar pradeda dėlioti atsakymus daugiabučių renovacijai pasiryžusiems žmonėms ir jiems talkinantiems specialistams.

Daugiabučių atnaujinimo projektų administravimo paslaugas teikiantis R. Gatautis, laukdamas tų atsakymų, kartu su kolege Jolita Maženiene parengė netrumpą spręstinų renovacijos problemų aprašą, kartu pateikė ir siūlymų dėl proceso tobulinimo – tiki, kad praktikų pastabos gali būti naudingos naujiems renovacijos strategams. Laišką adresavo aplinkos viceministrei Rėdai Brandišauskienei.

Pastabų autoriai įsitikinę, kad Lietuvai reikalinga kokybiška Nacionalinė daugiabučių namų atnaujinimo programa, o jos tikslas turėtų būti ne laikinos ir ribotos Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimas daugiabučiams apšiltinti, bet ilgalaikio, tvaraus teisinio, finansinio, organizacinio mechanizmo, užtikrinančio, kad Lietuvoje per 10 metų būtų visiškai atnaujinta bent 70 procentų gyvenamojo fondo, pastatyto iki 1992 metų. „Sutrikęs ir ilgą laiką neišsprendžiamas daugiabučių namų modernizavimo programos finansavimo klausimas didina jau pradėtų projektų sąnaudas, daugiabučių butų savininkų ir statybų rinkos dalyvių nepasitikėjimą Lietuvos Vyriausybės pažadais bei vykdomomis programomis. Nuosekli, ilgalaikė (bent 10 metų), paremta patikimais finansavimo šaltiniais ir efektyviai administruojama (be perteklinės priežiūros ir ilgų procedūrų), racionaliai susieta su urbanistiniais plėtros sprendimais (miestų infrastruktūros atnaujinimo kvartalais), nacionalinė būsto atnaujinimo programa sudarytų sąlygas racionaliems techniniams ir finansiniams rinkos dalyvių sprendimams“, – tiki pasiūlymų autoriai.

10 2017 Nr. 1

Dokumentų daug, naudos – mažai Specialistai neabejoja ir tuo, kad daugiabučių namų atnaujinimo techninė apimtis turi būti didesnė nei tik energinio efektyvumo didinimo priemonių diegimas. „Jei toleruojami techniniai pastatų atnaujinimo projektai, didinantys energinę klasę tik iki C, ir nenumatantys visų pastato inžinerinių sistemų kapitalinio remonto, tuo atveju jau dabar turi būti sprendžiamas klausimas, kas, kada, už kokias lėšas ir kokiu organizaciniu mechanizmu užtikrins likusios pastato dalies sutvarkymą iki šiuolaikinių standartų. Nesprendžiant šio klausimo, ilgainiui tai taps nacionalinio lygio problema. Didelė dalis daugiabučių namų Lietuvoje, statytų sovietiniais metais, jau dabar yra faktiškai avarinės būklės“, – rašė pastabų autoriai.

Norint kasmet modernizuoti bent 2000 daugiabučių namų Lietuvoje, būtina iš esmės tobulinti valstybės paramos suteikimo ir proceso priežiūros administracinę naštą, įsitikinę R. Gatautis ir J. Maženienė. Kryptys galėtų būti dvi: arba radikaliai supaprastinti perteklinius JESSICA mechanizmo biurokratinius procesus, arba lygiagrečiai pradėti atskirą pagal Vokietijos, Čekijos gerąją praktiką parengtą paramos modelį, numatantį minimalų valstybės institucijų kišimąsi į daugiabučių atnaujinimo procesą.

Pasiūlymų autoriai siūlo atidžiai peržiūrėti ir patobulinti dabartinį daugiabučių modernizavimo mechanizmą: „BETA nuo konsultacinės veiklos faktiškai perėjo prie dokumentų administravimo. Derintinų dokumentų skaičius yra perteklinis (daugiabučio namo modernizavimo projekto administratorius, vykdydamas pastato atnaujinimo projektą, į BETA turi kreiptis ne mažiau kaip 30 kartų). Tik tai nei pagerina projektų kokybę, nei sutrumpina terminus, nei juos atpigina. Išaugus modernizuojamų pastatų skaičiui,

BETA nespėja dokumentus apdoroti nustatytais terminais, patiriami laiko ir finansiniai nuostoliai.

Itin smulkmeniškai reguliuodama pastato atnaujinimo procesus, BETA, deja, neprisiima atsakomybės už galutinį projekto rezultatą.

Reikalavimas namų bendrijoms vadovautis viešųjų pirkimų įstatymo nuostatais ir taikyti mažiausios kainos principą dažnai lemia prastus techninius sprendimus, prastą naudojamų medžiagų kokybę. Procedūras reglamentuojantys dokumentai atnaujinami itin dažnai ir ne visada kokybiškai – jiems įgyvendinti reikia papildomų konsultacijų ir išaiškinimų. Finansiniai tarpininkai taiko skirtingus reikalavimus, butų savininkai, dėl finansavimo stygiaus keičiant banką, verčiami dar kartą balsuoti dėl savo jau padarytų sprendimų, o tai sukuria teisines kolizijas.“

Gulėdami stalčiuose planai pabrango Specialistams jau akivaizdu, kad pritrūkus finansavimo išteklių daugiabučių modernizavimo programai įgyvendinti atsivėrė didelis plyšys terminuose tarp jau pasirašytų rangos, techninės priežiūros sutarčių ir projektų finansavimo sutarčių. „Statybų rinkoje darbo ir medžiagų kainos kinta, todėl atotrūkis tarp konkursuose deklaruotų kainų ir realių projekto sąnaudų didėja.

Galima sakyti, tai reiškia prastėjančią darbo ir medžiagų kokybę, didėjančią tokių projektų vykdymo riziką, kurią kituose projektuose turės apmokėti butų savininkai ir jiems paramą teikianti šalies vyriausybė“, – įspėja pastabų autoriai.

Jų manymu, Vyriausybė, sustygavusi investuotojams ir daugiabučių savininkams priimtiną finansavimo mechanizmą, turėtų mažinti savo tiesioginį dalyvavimą būsto modernizavimo programose. „Valstybės dalyvavimas vyksta per du punktus: finansavimo teikėjos vaidmenį – EIB dalį

Tikisi, kad bus daugiau finansinių tarpininkų Pastabų autoriai pabrėžia – finansinių tarpininkų, teikiančių kreditus daugiabučių namų atnaujinimo programoje dalyvaujantiems būstų savininkams, skaičiaus sumažėjimas iki vieno itin neigiamai veikia pačios programos patrauklumą (prieš kelias savaites Šiaulių bankas ir Europos investicijų bankas (EIB) susitarė dėl tolesnės paramos daugiabučiams namams atnaujinti ir modernizuoti. Teigiama, kad 90 mln. eurų iš JESSICA II fondo, iš kurių 60 mln. eurų skiria Šiaulių bankas, padės ne mažiau kaip 9 tūkst. butų pasiekti aukštesnius energijos naudojimo efektyvumo standartus – red.). „Tarpininkai, net kai jų buvo keturi, pasižymėjo itin dideliu kruopštumu tikrinant kredito prašančių daugiabučių dokumentus ir savininkų duomenis, netgi didesniais reikalavimais, negu numatyta pastatų atnaujinimą reglamentuojančiuose dokumentuose. Likus vienam finansiniam tarpininkui ir nelikus konkurencinio spaudimo, programos įgyvendinimas gresia tapti sunkiai valdomu, neskaidriu, nepalankiu daugiabučių savininkams ir statybų rinkos dalyviams“, – dėsto pastabų autoriai.

Vienas svarbiausių klausimų – šiandien investicijų planuose privalomas apribojimas dėl didžiausios mėnesio įmokos (LR Vyriausybės 2009 12 16 nutarimo Nr. 1725, punktas 2.4). Pasak ekspertų, vadovaujantis nustatyta formule, numatoma maksimali leistina suma, už kurią galima modernizuoti daugiabutį: „Keistenybė ta, kad šis dydis priklauso nuo šilumos kainos (t. y. nuo naftos kainų pasaulinėse rinkose) ir yra akivaizdžiai per mažas norint kokybiškai apšiltinti namą, atnaujinti daugiabučio inžinerines sistemas. Praktiškai tai reiškia, kad jei miesto šilumos tiekėjas dirba prastai ir taiko aukštus parduodamos šilumos tarifus, daugiabučio savininkams

leidžiama kokybiškiau remontuoti savo pastatą, o jei šilumos tarifas mažas (pvz., didžiuosiuose miestuose) – pastatas turi būti tvarkomas tik iš dalies ir prastesnėmis medžiagomis.“

Ragina ryžtis radikalioms permainoms Išsamių atsakymų iš Aplinkos ministerijos tebelaukiantys specialistai apgailestauja, kad iki šiol nėra sprendimo ir aiškaus komunikavimo, ar bus pratęstas 35 procentų paramos galiojimas po 2017 metų gruodžio 31-osios. Jų skaičiavimu, į kvotų sąrašus įtrauktus namus tikrai nebus spėta atnaujinti iki šių metų pabaigos, todėl investiciniai planai, esant numatytai 35 procentų paramai, Šiaulių banko nebus pripažinti kaip tinkami, taigi nebus finansuojami. „Kokia tada prasmė dabar Būsto energijos taupymo agentūrai tvirtinti tuos planus ir atiduoti juos gyventojams balsuoti, jei jie garantuotai nebus banko pripažinti kaip finansuotini? – stebisi R. Gatautis. – Juk negavus banko pažymos apie finansavimą, negalima net skelbti konkurso

techniniam projektui rengti. O pagal galiojančią tvarką, jei namo gyventojai per 12 mėnesių po to, kai BETA investicinį planą pripažino tinkamu, nepabalsuoja už jo patvirtinimą, namas išmetamas iš kvotų sąrašų.“ Ilgametę daugiabučių renovavimo projektų administravimo patirtį turintis specialistas baiminasi, kad jei į kvotą sutilpusių namų atnaujinimo dokumentų rengimo procedūros vyks tokia pat lėta eiga kaip iki šiol, šių daugiabučių modernizavimas nebus baigtas net iki 2018 metų pabaigos.

Renovacijos specialistas įsitikinęs – lopyti ankstesnės administracijos palikimą naujiems AM vadovams nelengva, bet būtina: „Manau, ne vien daugiabučių gyventojai, bet ir statybų rinkos dalyviai laukia, tikisi greitų, kietų, radikalių, bet protingų sprendimų: radikaliai supaprastinti perteklines BETA procedūras, galbūt nusirašyti čekišką ar vokišką paramos modelį, atsivesti į Lietuvą olandų, vokiečių finansuotojus. Ir atlikti tai kuo greičiau, gal net dar šiais metais, kad per ateinančią žiemą būtų galima rengti projektų dokumentaciją, o 2018 metų vasarą leisti rangovus ant pastolių.“

BFL nuotr.

turėtų perimti normalūs instituciniai finansuotojai, fondai etc., ir reguliavimo, biurokratinės priežiūros mažinimą – tikrai nėra reikalo 30 kartų lakstyti į BETA“, – komentavo R. Gatautis.

R. Gatautis ir J. Maženienė teigė, kad būtina išskirti paramos daugiabučių modernizacijai skyrimo, procesų priežiūros praktiką, taikomą didžiuosiuose miestuose ir mažesniuose miesteliuose – aktyvus savivaldybių vaidmuo privačių būstų atnaujinimo procese gali atrodyti rezultatyvus nedidelėse savivaldybėse, tačiau netinkamas didžiuosiuose miestuose.

11

tema

Daugiabučių atnaujinimo strategija – su minimaliais atnaujinimais Aplinkos ministro Kęstučio Trečioko kadenciją užbaigęs sprendimas įvesti Rusnė MARČĖNAITĖ

metinę 500 daugiabučių kvotą renovacijai, pasikeitus Vyriausybei, virto viena didžiausių valstybės paslapčių. Atsakymų dėl tolesnės daugiabučių atnaujinimo strategijos, jos tęstinumo ar pertvarkymo ilgus žiemos mėnesius neturėjo nei Būsto energijos taupymo agentūra (BETA), nei savivaldybės.

Programos reputacija, jau stipriai nukentėjusi dėl pastarųjų metų finansavimo trikdžių, vėl susvyravo.

Statybos ir būsto bei teritorijų planavimo sritis kuruojanti aplinkos viceministrė Rėda BRANDIŠAUSKIENĖ dėl užsitęsusio informacijos bado nori atsiprašyti. Vis dėlto ji mano, kad tokia pauzė žalinga mažiau nei neatsakingas komunikavimas neturint galutinių sprendimų. Kalbėjomės su viceministre ir apie klausimus, kurie jau turi atsakymus, ir apie tai, kas dar turi būti išspręsta.

Ankstesnė Aplinkos ministerijos vadovybė daugiabučių renovacijos programos plėtrą laikė vienu didžiausių savo nuveiktų darbų.

O kaip įvertino tą įdirbį Jūsų nauja komanda?

Pirmiausia imtasi atlikti daugiabučių modernizavimo programos auditą, vertinantį paramos intensyvumą – ar jis tinkamas, ar galbūt, programai įsibėgėjus, jis galėtų jau būti mažesnis, taip pat kitus aspektus. Auditą organizavo Finansų ministerija, ir jis vis dar tęsiasi, kol kas turime apžvalginio pobūdžio tarpines išvadas. Jose minimas 30 proc. intensyvumas – jis laikomas optimaliu, ir toks turėtų būti stabilizuotas nuo kitų metų (šiuo metu paramos intensyvumas yra 35 proc.). Tą patį dydį, beje, girdime ir iš kredito įstaigų, ir iš Europos investicijų banko, kuris irgi dalyvauja šioje programoje. Taigi jau sutarėme, kad parama neturėtų mažėti, o į Vyriausybės programą įrašėme tikslą, kad per metus būtų renovuojama ne mažiau kaip 500 namų.

Tad nors mes, atėjusieji su nauja energija, galvojome galbūt daryti esmingesnes permainas, sužinojome, kad bandymų daryti kitaip būta ne vieno, o dabar atrastas būdas, kuris veikia

12 2017 Nr. 1

visai neblogai. Tad turime tam rasti biudžeto lėšų ir investicijų, nes prarasti pagreitį nenorime. Čia yra vienas tų klausimų, kai bus tęsiami ankstesnės Vyriausybės darbai.

Tačiau esame užsibrėžę daugiau dėmesio skirti ne tik skaitinei rezultato išraiškai, bet ir vykdomų darbų kokybės klausimui. Pastatų energinio efektyvumo klausimai tikrai yra vienas prioritetinių dalykų, tai nurodėme ir Vyriausybės programoje. Nors tai yra didelė našta valstybės biudžetui, matydami poreikį taupyti energiją, taip pat – spręsdami tam tikras socialines problemas, kai daugiabučiuose gyvenantiems žmonėms yra tikrai sunku susitarti dėl bendro turto tvarkymo, manome, kad valstybė gali jiems pagelbėti tokiu indėliu.

Tiesa, šiuo metu matome didelį senų ir naujų projektų susigrūdimą. Prieš Seimo rinkimus buvo gana neatsakingai paskelbti kvietimai teikti paraiškas, ir jų buvo gausu, o dabar mes dirbame tam, kad būtų užtikrintos investicijos visam tam projektų srautui – ir pradėtiems, ir užbaigtiems projektams, kad turėtume pinigų ir valstybės paramai, ir investicijoms.

Planas atnaujinti 500 namų per metus neatrodo optimistiškai žinant, kad renovuotinų pastatų Lietuvoje yra per 20 tūkstančių.

Finansų ministerija sako paprastai: renovuokite tiek namų, kiek norite, tik už tokią pat pinigų sumą. Tačiau mes nenorime sumažinti paramos intensyvumo. Koncentruojamės į tokį skaičių, nes net jeigu rastume labai daug investuotojų,

kol paramos intensyvumas bus 35 ar 30 proc., tai yra tiesioginė našta valstybės biudžetui.

Kas yra šiandienos laimėjimas – anksčiau reikėjo įkalbinėti bankus, kad jie sutiktų administruoti patikėtas europines lėšas, tačiau dabar matome, kad to nori ne tik didelę patirtį turintis Šiaulių bankas, kuris deda ir savo pinigus į tą projektą. Bankams į tai investuoti šiandien jau yra finansiškai patrauklu, tikimės pritraukti ir daugiau investuotojų, paskatinti jų konkurenciją.

Kai peržiūrėję audito išvadas galutinai sudėliosime taškus ant „i“ – kaip ta programa turi ateityje atrodyti, tuomet startuos su Europos investicijų banku įsteigtas Rizikos pasidalijimo fondas, kuris turėtų padidinti programos patrauklumą bankams, sumažinti jų riziką.

Beje, pritraukdami lėšų investicijoms esame pasiekę preliminarų susitarimą su energetikais.

Energetikos sektorius irgi turi užtikrinti tam tikrus energijos sutaupymus, tad kaip vieną tokių būdų mato investicijas į daugiabučių atnaujinimo programą.

Didžiųjų miestų savivaldybių pasipiktinimą sukėlė tos kvotos paskirstymas – suteikiant joms po keliolika paraiškų.

Taip, iš savivaldybių, ypač didžiųjų miestų, girdime signalų, kad jų kvotos per mažos, kad jos neteisingai paskirstytos, kad savivaldybės yra pasirengusios atnaujinti daugiau daugiabučių.

Nustatant kvotas savivaldybėms taikytas parengtų ir įgyvendintų projektų santykio kriterijus, t. y. kuo savivaldybėje didesnis parengtų ir

Rėda BRANDIŠAUSKIENĖ, aplinkos viceministrė

įgyvendintų projektų skaičiaus santykis, tuo didesnė kvota jai yra skiriama. Kvotos didesniems miestams buvo tikrai nedidelės, skaičiuota pagal tai, kiek aktyviai ir sėkmingai renovacija atskiruose miestuose buvo vykdoma. Didiesiems miestams paraiškų skaičius buvo padidintas iki 19, nors pagal nustatytą įgyvendintų projektų kriterijų priklausė 3 arba 7 paraiškos.

Vilnius turėjo 19 daugiabučių kvotą, bet pateikė 33 paraiškas, ir paliko tuos 19 atsirinkti Būsto energijos taupymo agentūrai. Patiriame nemažą spaudimą, nors tai yra keista, nes tai yra paramos projektas, ir natūralu, kad valstybė remia tam tikromis sąlygomis.

Nemanėme, kad būtų sąžininga koreguoti skaičius ir dėl to, kad kvotos buvo paskelbtos dar rudenį, savivaldybės jau rengėsi projektams. Ir čia norisi pabrėžti, kad būdamos labai reiklios valstybei savivaldybės pačios savo lėšomis prie šio proceso neprisideda. Tik norima gerokai daugiau ir kuo greičiau, galbūt kitų valstybei svarbių sričių sąskaita. Galbūt vis dėlto savivaldybės, matydamos didesnių kvotų poreikį, gyventojų aktyvumą, galėtų tapti programos partnerėmis? Savivaldybės gauna tikrai didelę naudą dalyvaudamos renovacijos projektuose – juk renovacija 100 proc. apmokama ir socialinių būstų atveju, ir socialiai remiamiems asmenims.

Beje, ateityje esame linkę skirti didesnį dėmesį didesniems miestams, kur neatnaujintų daugiabučių yra likę daugiau – kai kurie mažesni miesteliai jau baigia susitvarkyti.

Po naujausio kvietimo nebuvo užpildytos kelių nedidelių miestų kvotos – liko 46 nepanaudotos paraiškos. Gavome Lietuvos savivaldybių asociacijos prašymą jas perskirstyti. Bet kai pasiūlėme asociacijai pateikti mums kriterijus, pagal kuriuos galėtume tai padaryti, supratome, kad ji mažiausiai nori pyktis su nariais – esą tai turi būti aplinkos ministro sprendimas. Mes sakėme – jei jūs sugebėtumėte padalyti, tikrai priimtume jūsų sprendimą, nes tada visi būtų patenkinti.

Galiausiai nusprendėme, kad tos likusios kvotos dalies nepaskirstysime, kol nebus įvertinti visi pateikti investicijų planai ir nebūsime tikri, kad pritraukėme ir užtikrinome reikiamą kiekį investicijų. Šiuo klausimu kasdien intensyviai dirbame kartu su Finansų ministerija. Kai tai bus sutvarkyta, neatmetame galimybės skelbti kelis kvietimus per metus – esant tolygesniam srautui ir savivaldybės nebūtų tokios apkrautos, ir BETA. Ar spės gyventojai šiemet atlikti visas procedūras, kad galėtų pasinaudoti palankesniu

paramos intensyvumu, kuris galioja iki 2017 metų pabaigos?

Jau buvo praktika, kai ne dėl gyventojų, o dėl mūsų pačių kaltės vėluojant projektų įgyvendinimui terminas buvo pratęstas. Dar, kiek girdžiu iš BETA specialistų, galėtų būti įgyvendinti visi seniau pradėti projektai. Finansavimas šiems projektams yra, projektų administratoriams lieka kreiptis į finansinius tarpininkus dėl kreditavimo sutarčių sudarymo. Ir tai reikėtų padaryti kuo greičiau, jeigu norima projektus užbaigti iki šių metų pabaigos.

Tiksliai planuoti programos įgyvendinimo eigą gana sudėtinga, jei apskritai įmanoma, nes yra daug kintamųjų, daug veikėjų, ir kiekviename etape procesas gali sustoti dėl nuo mūsų nepriklausančių priežasčių. Ir tai lemia, kad mūsų prognozės dėl finansų nėra labai nekonkrečios, dėl to nemažą įtampą patiria ir Finansų ministerija, dėl to skaičiuoti tiksliai ji spaudžia ir mus. Tad staiga išsikelti sau dvigubai didesnius tikslus neturime galimybių.

Ar sudėtingo programos mechanizmo neįmanoma supaprastinti?

Naudodami valstybės pinigus privalome pasirūpinti, kad būtų užtikrinti skaidrūs mechanizmai – medžiagų įsigijimų, konkursų organizavimo, techninės priežiūros ir pan. Ir visa tai apsunkina procesą. Savivaldybių įsitraukimas, tarpininkavimas programos eigą šiek tiek palengvino – nors lyg ir atsirado papildomas dalyvis, daugeliu atvejų jis tikrai padeda.

Administratorių kaip organizatorių vaidmuo irgi labai svarbus – patys imdami paskolą jie

išvaduoja nuo daugelio rūpesčių gyventojus, tai palengvina investicijų pritraukimą. Jie užtikrina ir bendradarbiavimą su gyventojais, samdo ir rangovą, ir projektuotoją, ir techninį prižiūrėtoją, prižiūri sutarčių vykdymą, teikia paraiškas dėl valstybės paramos išmokėjimo.

Ir galiausiai – programa sukurta dėl to, kad įprastai tas daugiabučio atnaujinimas nebūna labai paprastas procesas, gyventojai jo patys nesusiorganizuoja, išskyrus galbūt atskirus atvejus, kurie tikrai pagirtini. Tad atsiduriame tokioje paradoksalioje situacijoje, kai valstybė pati ir duoda pinigų, ir lieka atsakinga už galutinį rezultatą. Nes gyventojai dažnai dar ir nežino, kad tai, ko jie reikalauja iš ministerijos ar BETA, turi reikalauti iš administratorių, rangovų, techninių prižiūrėtojų. Dėl šios priežasties ketiname skirti dėmesį ne tik daugiabučių atnaujinimo kokybei, bet ir tinkamam gyventojų informavimui.

Jau ne vienus metus kalbama apie ESCO modelio (ang. Energy Service Company) teikiamas galimybes – kai verslo įmonė investuoja į priemones, padedančias taupyti energiją, o lėšas atgauna iš būsimų energijos sutaupymų, bet kažkodėl jis vis nepanaudojamas daugiabučių renovacijai.

Energetikos ministerija šį modelį bandė pritaikyti viešųjų pastatų modernizavimui, tačiau jis nepasiteisino dėl pernelyg ilgo atsipirkimo laiko ir didelių projekto sąnaudų.

Pabrėžėte, kad esate pasiryžę tęsti pirmtakų darbus. Ar nepamatysite jokių ambicingesnių, su kokybe susijusių naujos Aplinkos ministerijos vadovybės siekių?

13

BFL / K. Vanago nuotr.

dabar nėra suplanuota mūsų Vyriausybės darbotvarkėje.

Mano asmeninė pozicija – turime pasiekti aukštesnį dialogo kultūros lygį, kad suteiktume savivaldybėms ir nekilnojamojo turto plėtotojams atsakomybę bei įrankį, susijusį su privačios nuosavybės apribojimais. Manyčiau, per artimiausius metus galėsime sustiprėti šioje srityje, esame numatę su tuo susijusių darbų Vyriausybės planuose (duomenų atvėrimas, pilietinės visuomenės stiprinimas). Kai visuomenė bus pasirengusi, galės būti kuriamas mechanizmas, padėsiantis atnaujinti miesto teritorijas ir kartu neleisiantis piktnaudžiauti.

Kokia yra Aplinkos ministerijos pozicija kvartalinės renovacijos klausimu?

Vilniuje, prie renovuojamo namo V. Pietario gatvėje, prieš kelias savaites buvo pasirašyta Šiaulių banko ir EIB sutartis dėl naujos paramos daugiabučių namų atnaujinimui. Sutarties signatarai – EIB generalinio direktoriaus pavaduotojas Romualdo Massa Bernucci, Šiaulių banko administracijos vadovas Vytautas Sinius ir aplinkos viceministrė Rėda Brandišauskienė.

Keisis tai, kad nebebus kaip anksčiau fokusuojamasi pirmiausia į rezultatą per skaičių – kartais skubant, kartais gal pasirenkant mažesnius daugiabučius – nes juk skaičiuojama vienetais. Planuojame, kad bus tvarkomi dideli, brangiai valstybei kainuojantys daugiabučiai.

Kitas aspektas – koncentruosimės į kokybę. Peržiūrėdami visus etapus ieškome būdų ir priemonių, kaip ją pagerinti. Vienas sprendimų – galvojame, kad pristatant renovacijos idėją gyventojams turėtų būti siūlomas geriausias, kokybiškiausias variantas, ir tik jiems pageidaujant tas standartas būtų šiek tiek nuleidžiamas. Nes iki šiol, stengiantis, kad investicijos būtų minimalios, buvo daroma atvirkščiai ir nebuvo išskiriami elementai, kurie tikrai kuria vertę, kokybišką gyvenimą.

Taip pat norime pagerinti žmonių informuotumą, parengdami Aplinkos ministerijos atmintines apie renovacijos mitus ir tiesą, taip pat išaiškinti techninio prižiūrėtojo vaidmens reikšmingumą, įvardyti kitų dalyvių atsakomybes.

Pavyzdžiui, gyventojai neretai net nežino, kad jų advokatas, pagalbininkas ir kokybės užtikrintojas visų pirma yra techninis prižiūrėtojas, kurį jie gali net pakeisti, jei mano, kad jis tinkamai nedirba.

Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis ne kartą yra sakęs, kodėl

14 2017 Nr. 1

daugeliu atvejų Lietuvoje vykdoma daugiabučių renovacija beprasmė – kad būstų suplanavimas yra pasenęs ir iš esmės nepertvarkomas, o ir aplink tuos daugiabučius aibė problemų, bet jos nesprendžiamos, nes nuo jų nepriklauso energijos naudojimas. Ar Aplinkos ministerija mato didesnių iššūkių nei energijos taupymas?

Galvojant apie tai labai svarbus savivaldybių vaidmuo. Ypač parenkant renovuotinus daugiabučius. Jos turėtų numatyti, kurie rajonai yra perspektyvūs, o kurių galiojimo laikas jau baigiasi, ir tokiuose reikėtų gal net radikalių sprendimų.

Jie turi pasakyti, kad kažkur nebeapsimoka investuoti, nes net sutaupius energijos tiesiog nebebus, kas tuose namuose gyvena. Taigi labai svarbus pozityvus savivaldybių vaidmuo imantis atsakomybės, planuojant savo teritoriją.

Galbūt ta Vyriausybė, kuri imsis pakeisti teisinę bazę, kad taptų įmanoma ne renovuoti daugiabučius, bet juos nugriauti ir toje vietoje gyventojams pastatyti naujus, galėtų užsidirbti daug reitingo taškų.

Kai kurie mūsų socialiniai partneriai, ministerijos kalba apie iniciatyvą dėl įstatymo, sureguliuojančio galimybę griauti, ir mūsų teritorijų planavimo specialistai tvirtina, kad mato tokį poreikį, bet tai

Čia turėtų būti pirmiausia savivaldybių iniciatyva.

Kai kurios savivaldybės panaudodamos šiems tikslams skirtas lėšas atnaujino kvartalus, kartu sutvarkydamos vaikų žaidimų aikšteles, pėsčiųjų takus, daugiabučių kiemus. Toks pavyzdys galėtų būti Jonavos, Ignalinos savivaldybės. Panašių principų laikosi Druskininkų savivaldybė.

Kaip ir kalbant apie nešiuolaikinį būsto planavimą, problemos daugiabučių kvartaluose irgi susijusios ne tik su energijos taupymu – spręstinų dalykų ten kur kas daugiau. Tačiau tam reikia jau papildomų investicijų.

Naudojantis vokiečių patirtimi parengti trijų demonstracinių kvartalų projektai Utenoje, Birštone ir Šiaulių mieste. Vokiečiai taip pat gali paremti novatoriškų projektų įgyvendinimą, skirdami iki 80 proc. investicijų novatoriškai projekto daliai.

Daugiabučių modernizaciją atliekančios įmonės kritikuoja šiuo metu investicijų planuose privalomą apribojimą dėl didžiausios mėnesio įmokos, kuri priklauso nuo šilumos kainos. Jie teigia, kad dabartinis principas neretai trukdo sutvarkyti namus iki galo ir naudojant geras medžiagas.

Didžiausios įmokos apribojimu siekiama užtikrinti gyventojų socialines garantijas, kad nebūtų prisiimti nepamatuotai dideli mokesčių įsipareigojimai nors ir nedidelei gyventojų daliai.

Pavyzdžiui, 8 butų name dviejų butų gyventojai negali mokėti įmokų, už kurias balsavo kitų 6 butų gyventojai. Tačiau gyventojams sutikus įmokų dydžiai gali būti didinami. Dėl energijos kainos mažėjimo ir kitų aspektų šį klausimą planuojama peržiūrėti.

Užs.

Laura ČYŽIŪTĖ

Pasiteisina modelis sujungti renovuojamus namus į grupes Jeigu namas pateko į atnaujinamų daugiabučių pastatų grupę, ar jo renovacijai sukuriamos palankesnės sąlygos nei pavienių daugiabučių namų? Visiškai ne!

Užtenka savivaldybės iniciatyvos ir darbštaus administratoriaus, kad pavienių daugiabučių renovacija įgytų tuos pačius pranašumus, kurie šiandien priskiriami po kvartalų vėliava renovuojamiems namams.

Pavadinimai skirtingi – eiga tokia pat raėjusią vasarą Aplinkos ministerija išplatino kvietimą šalies savivaldybėms dėl trečio etapo daugiabučių renovacijos pradžios.

Kartu kiekvienai savivaldybei buvo nustatyta daugiabučių, kurių atnaujinimą iš dalies kompensuos valstybė, kvota. Iš viso trečiu etapu planuojama atnaujinti 479 pavienius senos statybos namus ir papildomai dar 25 daugiabučius, kurie bus renovuojami kvartaliniu principu. „Nepriklausomai nuo to, ar namas patenka į kvartalą, ar ne, kiekvieno daugiabučio atnaujinimo procesas išlieka toks pat. Į susirinkimą dėl pritarimo renovacijai šaukiami tik to konkretaus namo gyventojai ir tik jų balsų dauguma priimamas sprendimas. Investicijų planas rengiamas

P

taip pat tik tam konkrečiam daugiabučiui, ir tik jo savininkai balsuoja dėl plano patvirtinimo. Visi tolesni žingsniai: investicijų suma, finansavimo užtikrinimas, statybos darbų pirkimas – vykdomi tik to konkretaus namo gyventojams. Renovacijos namo kaina taip pat nustatoma ne grupiniu principu, o kiekvienam namui atskirai pagal savininkų pasirinktas energijos taupymo priemones“, – tikino Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) Projektų įgyvendinimo skyriaus specialistas Šiaulių regionui Genadijus Mikšys.

Savivaldybė rūpinasi ir pavieniais daugiabučiais Didesnės grupės daugiabučių atnaujinimas daugiau aktualus ne pavieniams gyventojams, o savivaldybėms ir visos šalies mastu. Mat vieno namo

15

Numatomų atnaujinti (modernizuoti) daugiabučių namų energetinės renovacijos efektyvumo potencialas

Utenoje atrinktas rajonas, kurio daugiabučiai sunaudoja daugiausia šilumos energijos. Čia namai bus renovuojami ne pavieniui, bet grupėmis.

16 2017 Nr. 1

atnaujinimas viso miesto ar rajono dujų sunaudojimui šildymo sezonu įtakos neturi. Šiandien dalyvaujant Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programoje didžiausias dėmesys skiriamas pavienių namų energiniam efektyvumui didinti.

Vis dėlto yra pavyzdžių, kai renovuojamus daugiabučius sujungus į vieną nedidelę grupę galima įgyti tam tikrų pranašumų likusių namų požiūriu. Vienas jų – savivaldybių skiriamas didesnis dėmesys greta stovintiems atnaujintiems namams nei pavieniams renovuotiems daugiabučiams. Miesto valdžia, suinteresuota spartesne renovacijos eiga rajone, aplinkos sutvarkymą dažnai naudoja kaip skatinamąją priemonę, siekdama kuo daugiau namų įtraukti į atnaujinimo procesą. „Pavyzdžiui, Šiaulių rajono savivaldybė Kuršėnuose panašiomis priemonėmis skatina gyventojus įsijungti į programą. Ten prie renovuotų namų rajono savivaldybės lėšomis bus atnaujinti šaligatviai, sutvarkyti kiemai, įrengtos vaikų žaidimų aikštelės. Gyventojai savo lėšomis šių darbų niekada nesiimtų. Kartais daugiabučio gyventojus sunku įtikinti investuoti į jų pačių namo vamzdynų sutvarkymą. Dalis jų net laiptinę laiko nebe savo nuosavybe – tai ką kalbėti apie namo aplinką? Todėl toks savivaldybių indėlis į daugiabučių procesą yra labai sveikintinas ir iš tiesų skatina gyventojus aktyviau dalyvauti Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programoje“, – pastebėjimais dalijosi G. Mikšys.

Utenoje taikomos analogiškos skatinamosios priemonės. Jos ne skirtos atskiroms renovuojamų daugiabučių grupėms, bet garantuojamos visiems daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programos dalyviams. „Yra gražių pavyzdžių, kai pagal programą atnaujinę daugiabučius namus gyventojai patys investuoja į aplinką: vieni sodina medelius, kiti įsirengia šviestuvus su judesio davikliais. Utenoje jau tarsi taisykle tapo: jeigu renovuoji daugiabutį, tai žinai, kad savivaldybė investuos į šaligatvių prie namo sutvarkymą, automobilių aikštelių padidinimą. Tai – didelė investicija, tačiau ja Utenos savivaldybė apdovanoja kiekvieną renovuotą daugiabutį“, – tikino BETA Projektų įgyvendinimo skyriaus specialistė Utenoje Nijolė Graužinytė.

Utena ir Šiauliai – ne vieninteliai miestai, kuriuose savivaldybės investuoja į aplinkos sutvarkymą prie renovuotų daugiabučių namų. Tokių pavyzdžių galima aptikti Ignalinoje, Molėtuose, Biržuose ir kitose šalies savivaldybėse.

Rangovai dairosi sugrupuotų namų

Rangovui – nuolaidos, gyventojams – kokybė

Grupė renovuotinų namų turi ir daugiau pranašumų. Akylesni projektų administratoriai pastebėjo, kad grupei programoje dalyvaujančių daugiabučių rangos darbus pavyksta nupirkti greičiau nei vienam pastatui. Dėl šios priežasties vis dažniau per Centrinę perkančiąją organizaciją (CPO) rangovų paieška atliekama 3–4 daugiabučiuose iš karto. Šiuo atveju reikia turėti omenyje, kad maksimali rangos darbų kaina kiekvienam daugiabučiui nustatyta atskirai pagal investicijų plane numatytas diegti energiją taupančias priemones.

Rangovas, dalyvaudamas konkurse, atsižvelgdamas į pirkimo dokumentuose nurodytas sąlygas, siūlo kainą, už kurią jis galės atlikti kiekvienam daugiabučiui priskirtus statybos darbus. Pirkimą laimi mažiausią kainą pasiūliusi rangos bendrovė.

Utenos administruojančios bendrovės direktoriaus pavaduotojo Broniaus Šaukecko nuomone, sugrupavus kelis daugiabučius į vieną galima tikėtis, kad rangovas tokiame pirkimo procese įžvelgs galimybę sutaupyti ir šio sutaupymo pagrindu gali siūlyti mažesnę, gyventojams palankesnę, darbų kainą. „Pavyzdžiui, jeigu rangovas transportuoja į statybvietę medžiagas, tarkime, langus, tai nesvarbu, ar vienoje mašinoje važiuoja langai keturiems namams, ar vienam – transportavimo sąnaudos tokios pat. Tokioje vietoje rangovas gali sutaupyti. Įvertinusi visus niuansus bendrovė gali sau leisti siūlyti mažesnę kainą. Tačiau reikia turėti omenyje, kad rangos darbų kaina turi būti optimali. Jeigu ji per maža – akivaizdu, kad darbų kokybė bus prastesnė. Optimali kaina priklauso nuo numatytų atlikti rangos darbų. Vidutiniškai įprastas renovacijos paketas (namo šiltinimas, langų keitimas, esamos vėdinimo sistemos sutvarkymas ir kt.) siekia 150–200 Eur už kv. m. Jeigu siūloma kaina yra mažesnė – tai jau signalas, kad darbų kokybė gali nukentėti. Jeigu greta įprastų darbų gyventojai pageidauja esamą vienvamzdę šildymo sistemą pakeisti į dvivamzdę kolektorinę sistemą – vienam 60 kv. metrų ploto butui viso renovacijos paketo kaina siekia apie 3 tūkst. eurų“, – skaičiavimais dalijosi B. Šaukeckas.

Rangovai neneigia pirmiausia besidairantys brangesnių renovacijos objektų, todėl sugrupuoti po tris ar keturis, kartais net po šešis daugiabučiai namai – vienas patraukliausių kąsnių, kurie rangovų išgraibstomi pirmiausia. „Sugrupuotas pirkimas patrauklus dėl daugelio aspektų. Pirma – suma yra didesnė nei vieno namo. Antra – atliekant rangos darbus prie kelių namų mažėja laiko ir finansinės sąnaudos, tokios kaip medžiagų, darbo jėgos transportavimo. Perkant projektavimo paslaugas keturiems namams iš karto, galima tikėtis apie 15–20 proc. nuolaidos, perkant didesnį kiekį medžiagų – galima nusiderėti apie 20 proc. nuolaidą. Pats darbas juda greičiau, kai prie greta stovinčių penkių namų dirba keturios brigados – ir greičiau, ir patogiau laviruoti“, – grupinės renovacijos privalumus vardijo vienos statybų bendrovės direktoriaus pavaduotojas gamybai Pavelas Radlinskis.

Galutinei kainai, kurią už renovacijos darbus sumoka gyventojas, rangovui suteiktos nuolaidos įtakos retai turi. Mat derybos su medžiagų tiekėjais, projektuotojais ir kitais paslaugų teikėjais vyksta tuomet, kai rangovas jau yra laimėjęs pirkimą ir pasiūlęs galutinę darbų kainą. Be to, visos rangovo išsiderėtos nuolaidos pasitarnauja renovuojamo daugiabučio projekte nenumatytoms išlaidoms dengti.

Visos renovacijos proceso šalys sutaria, kad daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programoje dalyvaujantiems gyventojams jungtis į grupes labiau verta ne dėl rangovui teikiamų nuolaidų. Pirmiausia – didesnį skaičių namų gali įveikti labiau kvalifikuota, didesnį finansinį pajėgumą ir platesnį atestuotų specialistų ratą turinti įmonė. Antra – greičiau judantys rangos darbai garantuoja, kad projektas bus atliktas kokybiškai ir užbaigtas laiku. Laikas šiuo atveju ypač svarbus vertinant valstybės kompensacijos klausimą. Mat visiems programoje dalyvaujantiems daugiabučiams, kurių renovacija bus baigta iki šių metų gruodžio 31 dienos, bus skiriama 35 proc. valstybės parama. Vėliau atnaujinusiesiems daugiabučius namus parama mažės iki 30 proc.

Finansuojama iš Europos regioninės plėtros fondo

17

Užs.

Bendrovės GEALAN BALTIC vadovas Jaunius Šileikis.

Nauja langų sistema atveria naujų galimybių architektams Įprasta, kad novatoriškos kompanijos savo jubiliejiniais veiklos metais rinką pamalonina puikiomis naujovėmis. Vienintelis Baltijos šalyse plastikinių langų ir durų profilių gamintojas GEALAN BALTIC – ne išimtis. Šiais metais Lietuvoje veiklos 20-metį žyminti kompanija pristato sistemą GEALAN-KUBUS®.

Gamintojai neabejoja, kad ši sistema privers specialistus aiktelėti – nieko panašaus rinkoje dar nėra buvę.

18 2017 Nr. 1

štisinio stiklo sistema GEALANKUBUS® – tai absoliuti naujovė PVC profilių sistemų sferoje, atverianti visiškai naujas plastikinių langų dizaino galimybes architektūroje. Daugiau šviesos ir skaidrumo patalpoms suteikiantys dideli stikliniai paviršiai garantuoja dar didesnę veiksmų laisvę. Naudojant naują sistemą išnyksta riba tarp patalpos vidaus interjero ir už lango esančio vaizdo. „Ši sistema – unikali. Neabejoju, kad architektai atras naujų galimybių ją naudodami ir sukurs daug išskirtinių projektų. GEALAN-KUBUS® sistema kuria naują plastikinių langų formų kalbą

I

architektūroje“, – sakė bendrovės GEALAN BALTIC vadovas Jaunius Šileikis.

Nauja sistema GEALAN-KUBUS® – kelis dešimtmečius nokintas ir lauktas vaisius. Ta pati sistema užtikrina daugiau šviesos, nes mažiau rėmų ir daugiau stiklo, nepriekaištingą stilių, puikią šilumos izoliaciją ir kitus novatoriškus sprendimus.

Itin siauras rėmas ir paslėpta varčia, o to PVC profilių sistemose dar nėra buvę, leidžia pastatų fasadus projektuoti taip, tarsi jie būtų iš berėmio stiklo. Iš išorės praktiškai nematoma varčia, vienodas matomo rėmo plotis, sutapdintos varčios ir rėmo plokštumos vidaus pusėje konstrukcijai suteikia vientisumo ir tarsi ištrina ribas tarp vidaus ir išorės. Kartu konstrukcija pasižymi puikiomis statinėmis ypatybėmis ir šilumos izoliacija, kurią užtikrina specialios šilumą izoliuojančios putos profilio viduje.

Unikali sistemos ypatybė – vienodas 100 mm dydžio varčios ir rėmo bei statramsčio profilių kombinacijų plotis. Dėl to visos matomos rėmo dalys yra vienodos, o tai suteikia estetikos ir simetrijos pojūtį.

GEALAN-KUBUS® profilių sistema leidžia pagaminti tokias šiuolaikines langų ir durų konstrukcijas, kurios nebuvo pasiekiamos klasikinėms plastikinių langų sistemoms. Naujoji GEALAN-KUBUS® sistema savo klientams suteikia galimybę ne tik paslėpti lango rėmą šiltinamajame sluoksnyje, taip paliekant didesnį matomo stiklo plotą, bet ir pasirinkti norimos spalvos profilius bei langus. Galime užmiršti tik baltos spalvos plastikinių langų rėmus. Nuo šiol ir langai gali tapti išskirtine jūsų namų interjero dalimi.

Rėmų geometrija tokia, kad langus iš GEALAN-KUBUS® ypač lengva prižiūrėti, valyti jų rėmus. Kuriant profilio geometriją atsižvelgta į išorinio rėmo kontūro aptakumą, rėmo sąvaroje atsisakyta tarpinės, o pats rėmas išlenktas imituojant vidurinę tarpinę.

Naujoji GEALAN-KUBUS® sistema suteikia galimybę ne tik paslėpti lango rėmą šiltinamajame sluoksnyje, taip paliekant didesnį matomo stiklo plotą, bet ir pasirinkti norimos spalvos profilius bei langus. Spalvoti profiliai, gaminami pagal unikalią ACRYLCOLOR® technologiją – irgi

Naująją GEALAN-KUBUS® sistemą galima vadinti novatoriškiausiu gaminiu plastikinių langų rinkoje.

Ir tokį rezultatą padėjo pasiekti kompanijos noras būti inovacijų šaukliu.

19

yra naujovė rinkoje. Spalva išgaunama ne įprastai laminuojant rėmo paviršių, o gamybos procese suliejant žaliavų sluoksnius. Todėl paviršius tampa du kartus kietesnis, atsparus atmosferos poveikiui, nesilupantis ir nesibraižantis. Dabar galima užmiršti tik baltos spalvos plastikinių langų rėmus. Nepakartojama spalvoto paviršiaus kokybė išgaunama pasitelkus išskirtinę ACRYLCOLOR® technologiją.

GEALAN BALTIC vadovas J. Šileikis sakė, kad naująją Naująją GEALAN-KUBUS® sistemą galima vadinti novatoriškiausiu gaminiu plastikinių langų rinkoje. „Ir tokį rezultatą padėjo pasiekti nuolatinis siekis gaminti vis kokybiškesnę produkciją, vis aukščiau keliama kokybės kartelė – ji šiuo metu iškelta labai aukštai, bet leisti jos tikrai nesirengiame“, – patikino J. Šileikis.

Per dvidešimt veiklos Lietuvoje metų įmonė GEALAN BALTIC nuėjo ilgą, įdomų kelią. Koncernas GEALAN kone pirmasis Baltijos šalių langų gamintojams pradėjo tiekti plastikinių langų ir durų profilių sistemas, o po keleto metų įsteigus atstovybę Vilniuje tęsė naujovių tiekėjo tradiciją.

Išprususi rinka – ir GEALAN BALTIC indėlis. Įdėta begalė pastangų norint parodyti, kad prastos šilumos charakteristikos langai yra į balą išmesti pinigai: sutaupyti keletas šimtų eurų per porą metų iš kišenės išslys mokant brangiau už šilumą. „Tiesa sakant, šįmet vietos rinkos poreikiai pranoko visus lūkesčius: jau dabar turime naujosios GEALAN-KUBUS® sistemos užsakymų.

20 2017 Nr. 1

Bendradarbiaujame su kone šimtu langų gamintojų, pagrindiniai Lietuvos nekilnojamojo turto plėtotojai renkasi mūsų profilių langus“, – sakė J. Šileikis.

Jis teigė, kad įmonė didžiąją dalį savo pelno investuoja į naujų produktų gamybą, į augimą, naujų rinkų paiešką. O kiekviena nauja rinka susijusi su papildomomis investicijomis: skiriasi gamybai būtini sertifikatai, langų formos, net standartinė balta spalva kitokia. Pavyzdžiui, vien tam, kad galėtų gaminti profilius Prancūzijai, Vokietijai ir Olandijai, GEALAN BALTIC turėjo papildomai sertifikuoti savo gaminius pagal specifinius kiekvienos šalies reikalavimus. „Įmonės dvidešimtmetį pasitinkame su tikrai jo vertomis naujovėmis. O paklausos tendencijos gana aiškios, ir jos mus džiugina: rinka, ypač Lietuvoje, labai kryptingai eina pažangumo, kokybės link. Langas jau vertinamas ne tik kaip itin svarbus funkcinis, bet ir dizaino elementas, tad dažniau renkamasi spalvotus rėmus. Pigių sistemų, kurių šilumos charakteristikos prastos, praėjusiais metais Lietuvoje nepardavėme nė vieno metro, o ypatingomis energinio efektyvumo ypatybėmis išsiskiriančio mūsų premium klasės produkto – sistemos GEALAN S 9000 – pardavimai praėjusiais metais ūgtelėjo nuo 5 iki 20 proc. Tad nusiteikę esame tikrai optimistiškai, planuojame sveiką dešimties procentų augimą ir į ateitį žvelgiame drąsiai“, – sakė GEALAN BALTIC vadovas J. Šileikis.

Užs.

Pirmasis Alytaus dvylikaaukštis po renovacijos – ir šiltas, ir saugus tnaujinant senus daugiabučius svarbu visapusiškai ir kompleksiškai pažvelgti į projektą ir užtikrinti ne tik geresnius energinio naudingumo parametrus, bet ir komfortą, eksploatacijos sąnaudas. Svarbu žinoti, kad renovuoti namai dar bus naudojami ne vienus metus, tad sprendimai turėtų būti pasirenkami ne vien mažiausios kainos principu, bet atsakingai – siekiant didesnės kokybės ir saugumo.

Bendrovė ROCKWOOL kaip vieną iš pavyzdžių, kai į renovaciją pažiūrėta labai atsakingai, mini daugiabučio atnaujinimą Alytuje. Čia Vilties gatvėje esantis 38 numeriu pažymėtas pastatas buvo atnaujintas praėjusių metų vasarą. Rengiant ir įgyvendinant projektą vadovautasi ne mažiausios kainos, bet efektyvumo kriterijumi.

Vilties gatvėje esančiam daugiabučiui renovuoti buvo pasirinkta ventiliuojamoji fasado sistema, o šiltinimui – kompanijos ROCKWOOL akmens vata. Toks sprendimas – ne tik efektyvi ir ilgaamžė šiltinimo priemonė, bet ir patikimas sprendimas užtikrinant priešgaisrinę saugą.

A

Priešgaisrinę saugą didina ir kiekviename namo aukšte įrengtos specialios spintos su čiaupais, žarnomis, kurios būtų naudojamos kilus gaisrui.

Anot bendrovės ROCKWOOL techninio vadovo Andriaus Buskos, daugumos lietuvių bruožas – daryti tam tikras išvadas jau nutikus nelaimei. O iš tiesų labai svarbu išmokti iš anksto numatyti galimas rizikas ir pasirinkti universalias priemones, kuriomis būtų siekiama kelių tikslų, pavyzdžiui, efektyvią šiltinimo ir nedegią medžiagą. „Vien dėl to, kad pastatas atnaujinamas, saugumas gali nepagerėti, netgi priešingai – namo gaisrinės saugos klasė gali suprastėti. Kad taip nebūtų ir gyventojai jaustųsi saugiai, ypač didelę reikšmę turi parinkti sprendimai ir panaudotos statybinės medžiagos“, – teigė A. Buska.

Jis pabrėžė, kad prevencija pradedama projektuojant pastato konstrukcijas, kad šios būtų atsparios ugniai. Svarbu atsakingai pasirinkti statybos produktus, įvertinant jų degumo klasę.

Patartina buityje ir statyboje vengti degių bei sintetinių – polimerinių – produktų. O jeigu gyvenama sename name, kurio iš naujo neperstatysi,

renovacija – gera proga pasirinkti tinkamas medžiagas.

Renovuojant pastatą Alytaus Vilties gatvėje, pasitelktos ir kitos novatoriškos priemonės, pavyzdžiui, šilumos siurbliai „oras–vanduo“. Ši priemonė jau dabar leidžia gyventojams džiaugtis sumažėjusiomis karšto vandens sąnaudomis, taip pat mažesniu vadinamojo gyvatuko mokesčiu.

Gyventojai džiaugiasi, kad renovuoti namą vertėjo, gyvenimo kokybė tikrai pagerėjo, todėl pasirinkti tinkami termoizoliacijos ir kiti sprendimai tikrai pasiteisino. O tai, kad kitiems irgi reikia į daugiabučių namų atnaujinimą žvelgti atsakingai, pasirinkti tinkamus sprendimus, namo gyventojai primena iškabinę lentelę su užrašu: „Šis namas pasirinko šilumą ir saugumą.“ Alytaus Vilties gatvėje 38 numeriu pažymėtas daugiabutis išskirtinis tuo, kad į istoriją patenka ne pirmą kartą. Pirmiausia – tai pirmas tokio aukščio gyvenamasis namas, Alytuje pastatytas dar 1974 metais. Jis taip pat ir renovuotas pirmiausia iš visų dvylikaaukščių. Galiausiai pasirinkti tinkami termoizoliaciniai sprendimai galvojant ir apie taupomą energiją, ir apie saugumą.

Alytaus Vilties g. 38 namo mokėjimai už šilumą (EUR/m2)

2014

2015

2016

spalis

0,3

0,37

0,06

2017

lapkritis

0,78

0,62

0,24

gruodis

1,08

0,73

0,31

sausis

1,44

1,07

1,32

0,58

vasaris

0,97

0,95

0,72

0,41

kovas

0,74

0,85

0,64

balandis

0,35

0,56

0,04 21

Legioneliozės protrūkį užprogramavo nesutvarkyta teisinė bazė Vilniuje pratrūkusi legioneliozė – ne perkūnas iš giedro dangaus. Tai daugiau valdininkų nesusikalbėjimo ir neteisingai priimtų sprendimų padariniai, mano Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) prezidentas Vytautas Stasiūnas. Ant jo stalo guli didžiausia krūva popierių – susirašinėjimo raštai su valdininkais dėl to, kokia turi būti vidaus šildymo sistemų priežiūra, kas turi tuo rūpintis, kokia turi būti karšto vandens kainų nustatymo metodika.

22 2017 Nr. 1

Tiekėjams neleido rūpintis vidaus sistemomis ŠTA vadovas V. Stasiūnas mano, kad buvo tik laiko klausimas, kada pastatų vidaus šildymo ir karšto vandens ruošimo sistemose atsiras problemų ir kokio masto jos bus. Žinoma, niekas nesitikėjo, kad problemos smogs taip stipriai, pareikalaus net žmonių aukų.

L

Užs.

„Galima galvoti vienaip, galima – kitaip, bet priežastis, dėl ko kilo legioneliozės protrūkis – aiški. Šilumos tiekėjai juk yra išvaryti iš pastatų, jiems neleidžiama rūpintis vidaus sistemomis.

O samdyti vidaus sistemų prižiūrėtojai tikrai neatlieka savo darbo taip, kaip privalėtų. Jie neva taupydami sumažina karšto vandens ruošimo temperatūrą. Kai ši nukrinta žemiau 50 laipsnių, sistemoje ima veistis legionelės. Šilumos tiekėjai dėl šios problemos visiškai nekalti, jie užtikrina visus tinkamus parametrus iki namo įvado. Bėdų atsiranda namo viduje“, – pasakojo V. Stasiūnas.

Jis apgailestavo dėl gyventojų įsitikimo, kad šilumos tiekėjai neva tyčia didina šilumnešio temperatūrą, kad galėtų gyventojams pateikti didesnes sąskaitas. „Yra darbo režimai, jų reikia laikytis ir tiekiant šilumą, ir ruošiant karštą vandenį. Kai per neišmanymą, neva norint kuo geriau, imama savivaliauti, prisišaukiama nelaimė. Tikiuosi, kad ši pamoka bus išmokta, nes ji pernelyg brangiai kainavo“, – kalbėjo LŠTA vadovas.

Neatsakytų klausimų dar daug Nors sostinės daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose buvo imtasi priemonių legioneliozei sutramdyti, teisinė bazė liko nesutvarkyta, joje daug dviprasmybių ir neaiškumų. Todėl V. Stasiūnas mano, kad po kurio laiko vėl gali kilti panašių problemų.

Dar 2010 metais Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija patvirtino nutarimus „Dėl komisijos rekomenduojamų ir kitų su komisija suderintų šilumos paskirstymo metodų pakeitimo“ bei „Dėl valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 patvirtintos karšto vandens kainų nustatymo metodikos dalinio pakeitimo“.

LŠTA, įvertinusi asociacijos narių bei vartotojų gaunamus paklausimus ir norėdama didesnio aiškumo, pateikė Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai nemažai klausimų. Tarp jų – ir apie tai, kuriuose teisės aktuose yra reglamentuojamos sanitarinės higienos sąlygos ir kas atsakingas už to laikymąsi – šilumos tiekėjas, karšto vandens tiekėjas, valdytojas (administratorius), prižiūrėtojas, atsakingas už šilumos ūkį asmuo, butų savininkai?

Ilgą laiką iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos LŠTA negavo jokių paaiškinimų. Vėliau prasidėjo ilgas susirašinėjimas, kuriuo mėginta išsiaiškinti, kuris tiekėjas – šilumos ar karšto vandens – turi apskaičiuoti vartotojo (šilumos ar karšto vandens) mokesčio dydį už išeikvotą šilumos kiekį cirkuliacijai (procesui, kurio metu šiluma perduodama per karšto vandens sistemą, užtikrinant karšto vandens

temperatūros palaikymą ir buto pagalbinių patalpų (vonių ir tualetų) sanitarines higienos sąlygas). „Buvo tikrai daug neatsakytų klausimų, neaiškių formuluočių. Valstybinė energetikos ir kainų kontrolės komisija yra pripažinusi, kad klausimai, susiję su apsirūpinimu karštu vandeniu, vadinamojo gyvatuko mokesčiu, turi būti sprendžiami kuo skubiau, aiškiai ir nedviprasmiškai“, – sakė V. Stasiūnas.

Dar 2010 metų birželį komisija šilumos tiekėjams rašė, kad būtina kuo skubiau spręsti problemas, kylančias teisės aktų, reglamentuojančių apsirūpinimo karštu vandeniu būdus, taikymo srityje, todėl, atsižvelgiant į situaciją, kreiptasi į Energetikos bei Aplinkos ministerijas, kad šios skubos tvarka išspręstų kylančias problemas ir pagal kompetenciją imtųsi veiksmų, kad teisės aktų, reglamentuojančių apsirūpinimą karštu vandeniu, neapibrėžtumai bei prieštaravimai būtų pašalinti.

Tačiau LŠTA vadovas nemato, kad dėl susidariusios situacijos buvo imtasi kokių nors veiksmų, ir praktiškai liko viskas kaip buvę – su neaiškumais ir dviprasmybėmis.

Viena ranka duoda, kita – atima LŠTA buvo apklausiusi šilumos tiekimo įmones apie šilumos išeikvojimą daugiabučių namų karšto vandens sistemose. Gauti analizės rezultatai objektyviai patvirtino, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintas teisės aktas „Dėl Komisijos rekomenduojamų ir kitų su komisija suderintų šilumos paskirstymo metodų pakeitimo“ prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo nuostatams.

Analizės rezultatai parodė, kad iki pusės analizuotų daugiabučių namų butui priskirtinas šilumos kiekis cirkuliacijai, kai su karštu vandeniu sunaudotas šilumos kiekis nustatomas pagal prieš karšto vandens ruošimo įrenginį įrengtų šilumos ir geriamojo vandens apskaitos prietaisų rodmenų ataskaitas, viršija komisijos nustatytus normatyvus cirkuliacijai, ir, vadovaujantis tos pačios komisijos 2010 m. gegužės 3 d. nutarimu priimto teisės akto „Dėl Komisijos rekomenduojamų ir kitų su komisija suderintų šilumos paskirstymo metodų pakeitimo“ nuostatais, šilumos kiekis, viršijantis normatyvus cirkuliacijai, negali būti paskirstytas buitiniams vartotojams nepriklausomai nuo to, ar yra karšto vandens tiekėjas, ar jo nėra, ar tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name, ar jų neįvykdė.

Dėl neaiškumų ir dviprasmybių kai kurie šilumos tiekėjai aiškinosi net teismuose. Kadangi teisės aktai nenumatė aiškaus būdo, kaip

Kai dėl neišmanymo, neva norėdami kaip geriau, ima savavaliauti, prisišaukiama nelaimė.

Tikiuosi, kad ši pamoka bus išmokta, nes ji pernelyg brangiai kainavo. / Vytautas STASIŪNAS /

ir kas turi mokėti už viršnorminę šilumą, tašką, atrodytų, padėjo Lietuvos Aukščiausiasis teismas. Jis 2015 metų vasario 27 dienos nutartimi įpareigojo šilumos tiekimo bendroves sąskaitas už viršnorminę šilumą teikti gyventojams. Tad tuo remiantis sąskaitos buvo išrašytos Vilniaus, Marijampolės, Vilkaviškio, Alytaus, Telšių, Biržų, Kelmės, Druskininkų ir Palangos gyventojams, naudojantiems centralizuotai tiekiamą šilumą.

Tačiau ilgai netrukus Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nusprendė, kad taip pasielgdami šilumos tiekėjai buvo neteisūs, ir įpareigojo grąžinti pinigus už viršnorminę šilumą. „Čia jau kaip pasaka be galo. Ir kai yra tokia situacija, kai neaišku, kas turi mokėti už viršnorminę šilumą, kai kiti stengiasi sureguliuoti sistemas, mėgindami neva sutaupyti, visiškai neaiški atsakomybė. Tikrai nelinkėčiau, tačiau ir visiškai nenustebčiau, jeigu legioneliozės protrūkis pasikartos – sąlygos pas mus tam yra kuo puikiausios, nes nėra aiškumo“, – teigė V. Stasiūnas.

23

nuomonė

Ar jau laikas generalinę rangą keisti statybų valdymu?

UAB „Keista“ vadovas Gintautas KAZLAUSKAS,

Sakoma, kad lietuvis džiaugiasi, kai dega kaimyno tvartas, ir kad tai yra mūsų

UAB „Keista“ projektų vadovas Valdas EIMONTAS,

tokia žmogaus prigimtis. Mes turime kitą išskirtinį bruožą: daugkart lipame

UAB „Keista“ projektų vadovas Aurimas SADELSKIS

mokyti – pliaukšt, tik nereikia mums aiškinti – bumt, ir vėl: tik nemokykit –

Kai teorija neatitinka praktikos

Tas pats – su statinio statybos vadovo sąvoka: kaip inžinierius jis turi žinoti, išmanyti ir sugebėti taikyti gamtos mokslus, o kaip vadovas – socialinius. Socialinių mokslų sritis ir atsirado norint juos atriboti nuo gamtos mokslų.

is mūsų bruožas labai aiškiai atsispindi statybose. Truputis istorijos ir apie teisėkūrą.

Statinio statybos valdymo terminas Statybos įstatyme atsirado tik 2002 metais – į Lietuvos statybų rinką atėjus Skandinavijos kompanijoms. Per dešimt metų trukusią Skandinavijos krizę praėjusio tūkstantmečio pabaigoje pasikeitė visa statybų verslo strategija – liko kelios stambios statybos projektų valdymo kompanijos, kurios projektams įgyvendinti sujungė daug specializuotų įmonių ir pradėjo valdyti visus nekilnojamojo turto sukūrimo, įgyvendinimo bei eksploatacijos etapus.

Tokiam skandinaviškam statybos principui Lietuvos teisinė bazė nebuvo pritaikyta, ir Statybos įstatyme įrašius statinio statybos valdymo sąvoką, bet nesutvarkius susijusių teisės aktų įsivyravo saviveikla. Projektų ir statybos valdymo principų mokėmės iš vakarietiškos teorijos ir praktikos, o statėme pagal lietuvišką patirtį ir teisės aktus. Dėl nesuderintų terminų ir sąvokų keblioje situacijoje atsidūrė ne tik investuotojai, statytojai, projektuotojai, statybininkai, bet ir valstybės institucijos, tarnautojai, draudikai, bankai – visi susijusieji su nekilnojamojo turto plėtra.

Sąvokos „projektas“ ar „projekto vadovas“ pagal Lietuvos teisės aktus ir vakarietišką sampratą – absoliučiai skirtingi terminai. Taip pat statytojas (užsakovas) gali likti tik statytojas, jeigu visas užsakovo teises perduoda statinio statybos valdytojui, kuris ir tampa faktiniu užsakovu.

Š

24 2017 Nr. 1

nacionalinis bruožas. Netiesa, tuo džiaugiasi ir anglas, ir vokietis, ir kiti –

ant to paties grėblio, kas kartą dar spėdami pareikšti: tik nereikia mūsų

kaukšt. Išmintingesni maždaug čia ir sustoja.

Kuri schema parankesnė investuotojui?

Palikime teisėkūrą specialistams ir dirbkime su tuo, ką turime.

Ką vis dėlto rinktis investuotojui – statytoją (užsakovą) ir vieną rangovą ar statytoją, valdytoją ir kelis rangovus? Abi schemos teisingos esant tam tikroms sąlygoms ir aplinkybėms. Pagrindinis šių schemų skirtumas – kas yra subrangovų užsakovas: statytojas (arba jam atstovaujantis valdytojas) ar rangovas? Čia vėl reikia grįžti prie istorijos. Iki 1998 metų Rusijos krizės Lietuvoje buvo gana daug gen. rangovų, t. y. stambių rangovų organizacijų, daugelį darbų atliekančių savo jėgomis ir naudojančių savo statybinę techniką bei įrangą. Bendruosius statybos, apdailos, aplinkotvarkos ir lauko bei vidaus inžinerinių tinklų, įrangos montavo darbus atliko vienos įmonės inžineriniai darbuotojai ir darbininkai. Praėjusio tūkstantmečio pabaigoje dėl visuotinio nemokumo, darbo jėgos pertekliaus ir didelių užsakymų trūkumo stambios įmonės atsisakė specializuotų veiklų, pasilikdamos savo jėgomis atlikti tik konstrukcijų montavimo ar betonavimo darbus.

Yra ir kita priežastis, kodėl buvę gen. rangovai užsiėmė tik montavimo ar betonavimo

darbais. Prasidėjus masinei statybininkų emigracijai į Vakarus, dailidės, dažytojai ar mūrininkai galėjo tiesiog pasiimti savo įrankius ir išvažiuoti.

Arba nusipirkę patentus užsiimti privačių namų statyba. O betonuotojams reikėjo daug specialios įrangos, kurią turėjo stambios įmonės, ir tai sulaikė juos likti jose.

Tai kas šiandien yra rangovas, apsiimantis pastatyti statinį iki raktų? Įmonių, atliekančių visus statybos darbus savo jėgomis, Lietuvoje beveik nėra. Net Europoje liko 10–15 proc. įmonių ar jų junginių, 80–90 proc. darbų atliekančių savo jėgomis. Vadinasi, Lietuvos rangovas, apsiimantis iki galo pastatyti statinį, turi didžiajai daliai darbų pasitelkti kitus rangovus ar subrangovus. Jis tampa realus užsakovas ir valdytojas, o statytojas lieka stebėtojas.

Rangovas, susitapatinantis su valdytoju ir tampantis užsakovu, turi atlikti savo tiesiogines funkcijas (technologiškai statyti) ir vykdyti papildomas funkcijas: planuoti, organizuoti, kontroliuoti kitų rangovų veiklą ir vadovauti jiems.

Būdamas kitos srities specialistas ir neturėdamas specialiųjų projektų valdymo įgūdžių rangovas gali neturėti pakankamai laiko ar patirties paruošti tinkamus specialistus, kokybiškai teikti statinio statybos valdytojo paslaugas.

Jei rangovas vis dėlto turi reikiamus specialistus, konkurso metu jų ugdymo ir veiklos sąnaudos įtraukiamos į gen. rangos pasiūlymą. Įprastai konkursą laimi mažiausią kainą ir trumpiausią terminą pasiūlęs rangovas. Siekdamas pelno jis minimizuos išlaidas, skirtas statytojo (užsakovo) interesams ginti ir atstovauti, nepastebės savo

darbo trūkumų ir stengsis uždirbti pelną pasirinkdamas pigiausius subrangovus.

Pigiausias subrangovas darbus atliks neturėdamas pakankamos kvalifikacijos specialistų, norėdamas uždirbti pigins technologijas ir medžiagas, taupys darbų saugos bei darbuotojų sveikatos, taip pat darbo kultūros sąskaita. Kadangi šioje rangovo (valdytojo bei užsakovo) ir subrangovų jungtyje statytojas nebedalyvauja, tai ir su vadyba susijusios situacijos jis negali valdyti, kontroliuoti realių sąnaudų ir jų pasiskirstymo, laiku imtis tinkamų veiksmų padėčiai pakeisti. Taip prarandamas vykdomo projekto lankstumas, maksimalios kokybės ir ilgaamžiškumo siekimas.

Kai statytojas netenka pasirinkimo Kitas nepalankus faktorius statytojui – projekto sprendinių pakeitimai. Statyba yra gana ilgas procesas. Net ir turint kokybiškai parengtą techninį projektą, darbo projekto stadijoje ar keičiantis rinkos sąlygoms, pasikeitus statytojo poreikiams neišvengiami sprendinių keitimai. Čia statytojas neturi jokių realių įrankių valdyti papildomas išlaidas ir terminus. Gen. rangovas, nors ir gana padorus, kaip verslo subjektas norės susigrąžinti visas nuolaidas, padarytas mažiausios kainos principu organizuoto konkurso metu, užsidengti savo ir savo subrangovų klaidas, išvengti sankcijų dėl vėlavimo ir kuo daugiau uždirbti.

Statytojas, siekdamas išlaikyti savo verslo plane numatytas sąnaudas ir terminus, bus priverstas atsisakyti patikimų saugių technologijų bei medžiagų ir tenkinti daugelį gen. rangovo reikalavimų. Pasirinkimo statytojas praktiškai netenka. Suprantama, kad visais sąžiningai ir ne visai sąžiningai gautais papildomais pinigais bei sutaupymais rangovas su statytoju nesidalys.

Abu yra verslo subjektai ir iš sandorio siekia kuo didesnės naudos. Tik statytojas naudos nori iš produkto, o gen. rangovas – iš proceso. Tai įrodo, kad sinergijos siekis tame tandeme – nerealus ir nelogiškas.

Atmetus valstybinius pirkimus, rinkoje tokių sutarčių tarp statytojo (užsakovo) ir gen. rangovo nors ir nedaug, bet yra. Tai ką gera šioje srityje statytojas užsakovas įžvelgia? Manome, jam priimtina tai, kad sudaroma tipinė sutartis; reikalų turi su viena organizacija; vienas draudimas; viena garantija; vienas atsakingas; vienas taiso broką garantiniu laikotarpiu; procesas valdomas baudomis ir sulaikomu atlygiu. Žinoma, už visus tuos nevienareikšmius privalumus jis sumoka.

Sumoka nežinodamas, nei kiek, nei už ką.

Statytojas sumoka ir rangovo sąnaudas rengiant kitus komercinius pasiūlymus, kai konkursai nelaimimi. Geras rangovas laimi iki 20 proc. konkursų, kuriuose dalyvauja, rengdamas dokumentus už dyką. Tai nėra pigu, ir sąnaudas rangovas turi pasidengti statytojo, kurio konkursą laimėjo, sąskaita. Statytojas rangovo sąskaita apmoka ir už naujai įsigaliojusio Statybos įstatymo prievolę – perduodamas statinį statytojui rangovas turi pateikti dokumentą, kuriuo užtikrinamas garantinio laikotarpio prievolių įvykdymas. Defektų šalinimo užtikrinimo suma statinio garantiniu 3 metų laikotarpiu turi būti ne mažesnė kaip 5 procentai statinio statybos kainos.

Kieno kišene rūpinasi statybos valdytojas?

Apžvelgus vieną statinio statybos variantą, reikėtų panagrinėti ir kitą modelį: statytojas – statybos valdytojas – rangovai. Rangovų gali būti daug, net po kelis vienam etapui. Palyginimui imkime tą pačią projekto realizavimo atkarpą – statybos procesą. Tarkime, statytojas (užsakovas) turi techninį projektą, statybą leidžiantį dokumentą ir pasirašo sutartį dėl statinio statybos valdymo.

Taip įgaliodamas valdytoją veikti savo vardu, pasilikdamas sau statybos finansavimą ir sprendimų priėmimo teisę.

Valdytojas turi naudodamas savo intelektinius resursus, patirtį, žinias suformuoti efektyviai

dirbančią komandą, taikydamas intuityvius, racionalius sprendimų parengimo metodus ir pagal sukauptą duomenų banką parengti statybos proceso grafikus, preliminarų statybos biudžetą, savo veiklos planą, kuo artimesnį statytojo lūkesčiams. Tuomet jis turi parengtą medžiagą pristatyti statytojui ir kartu ieškoti labiausiai jo verslo planus atitinkančių sprendimų. Valdytojui gavus statytojo pritarimą, šalys pasirašo pavedimo sutarties priedus: statybos, rangovų parinkimo, darbo projekto rengimo, sprendimų priėmimo, pasitarimų ir kt. grafikus su leistinais nukrypimais, biudžetą su protinga paklaida, esmines rangos sutarčių sąlygas su derybinėmis valdytojo įgaliojimų ribomis, būtinus atstovavimo įgaliojimus, protokolavimo ir statytojo informavimo tvarką, prieigas prie serverio, į kurį įkeliami visi statybos ir projektavimo eigos, paslaugų, medžiagų, įrangos pirkimo konkursų dokumentai.

Taip pat paminėtina, kad statinio statybos valdytojas yra ir priežiūros bei kontrolės organas: stebi statybos proceso eigą, darbų atlikimą laiku, kontroliuoja atitiktį sąmatoms ir grafikams.

Galiausiai – tai organizacija, kurios interesai yra vienodi su statytojo (užsakovo) interesais, o tai leidžia geriau kontroliuoti statybos procesą atitraukiant statytoją (užsakovą) nuo kasdienių projekto reikalų.

Tačiau valdytojo pareigos tuo nesibaigia.

Privalu laiku ir konstruktyviai statytoją informuoti apie jam Statybos įstatymu priskirtų pareigų (gretimybių poveikio statiniui ir statybos

25

nuomonė

poveikio greta esantiems statiniams tyrimai, gretimybių būklės fiksavimas, visuomenės ir kontroliuojančių institucijų informavimas, sutartys su techniniu prižiūrėtoju ir projekto vykdymo priežiūrai, projektuotojų bei rangovų darbų saugos ir sveikatos koordinatorių sutartys ir pan.) vykdymą ar pavedimą jas vykdyti kitiems asmenims.

Paruošiamasis laikotarpis labai svarbus tolesniems pagarba, bendradarbiavimu, pasitikėjimu grindžiamiems santykiams ir sklandžiai statybos eigai, nes valdytojas negali prisiimti tokios atsakomybės kaip gen. rangovas ar kolegialios atsakomybės su parinktais rangovais.

Per mažos realios atsakomybės argumentas, dažnai naudojamas gen. rangovų siekiant rangos sutarties su statytoju (užsakovu) – nieko vertas. Įrodinėti to nereikia – atsakymo nebus nepabandžius. Todėl paruošiamąjį laikotarpį galima traktuoti bandomuoju laikotarpiu. Jei šalims tampa akivaizdu, kad ilgainiui santykiai blogės (gal dėl skirtingo požiūrio į verslą, gal dėl asmenybių nesuderinamumo), galima netęsti sutarties ir garbingai išsiskirti.

26 2017 Nr. 1

Kas užtikrina efektyvų darbą? Šalims aptarus visus procesus, nusistačius funkcijas, atsakomybių ribas, ir statytojui optimalų, ir jo statybos produkto vartotojams priimtiną kainos, termino bei kokybės balansą, prasideda efektyvus bendras darbas. Didesniame projekte statybos valdymo komandą įprastai sudaro 3–4 nuolat statybvietėje dirbantys iš skirtingų valdymo įmonės padalinių atrinkti inžinieriai – vadovai ir pagal poreikį specializuotų sričių specialistai. Jiems pagal įmonės vadybos sistemą suteikiami gana dideli įgaliojimai, ir juos visada lydi reali atsakomybė.

Nepaisant didelio pasitikėjimo, inžinierius vadovus pagal kompetenciją, įmonės veiklos procesų aprašus kontroliuoja ir globoja vidutinės grandies vadovai (direktoriai), o komandos parengti ir direktorių suderinti sutarties įgyvendinimo planai bei jų objektyvūs pokyčiai, tarpiniai rezultatai tvirtinami bendrovės aukščiausio lygmens vadovų – įmonės vadovo ir valdybos.

Planuose, be tikslų, nustatomi ir motyvaciniai kriterijai. Sėkmingai įgyvendinus planus ir

valdybai patvirtinus rezultatą, piniginio skatinimo fondą (premijas) skirsto statybos projekto vadovas. Čia aukštesnių grandžių vadovai neturi teisės kištis.

Dirbant pagal tokią schemą yra visos prielaidos atsirasti sinergijai tarp visų statybos proceso dalyvių. Valdytojas nesuinteresuotas sudaryti sutartis su rangovais mažiausios kainos principu, nes viskas, kas sutaupoma konkursų metu, lieka statytojui. Tačiau valdytojas ribojamas biudžeto. Tai kaip pigiai nupirkti kokybiškas, bet ne per brangias rangos paslaugas? Ilgametė patirtis rodo, kad tai realu ir, galima sakyti, paprasta.

Tereikia technologinių ir išbaigtų darbo projekto sprendinių, aukšto lygio darbų organizavimo, suteikiamo laiku ir užtikrinto finansavimo, protingų (nediskriminuojančių) sutarties sąlygų.

Pabaigoje gal kiek ir filosofiškai, bet norisi pabrėžti pagrindinį statybos valdymo išskirtinumą – mąstymą apie patį produktą ir juo besinaudojančius vartotojus, o ne būsimo pelno dydį. Ir pats sklandus procesas, ir geras rezultatas yra atlygis.

Užs.

Besirenkantiesiems sausosios statybos gaminius – kokybiškos SINIAT sistemos Kompanija SINIAT – pirmoji įmonė, kuri nuo šių metų pradžios išduoda atitikties deklaracijas visam vientisam sprendiniui – sertifikuotai sistemai. Deklaracijos yra su CE ženklinimu ir galioja ne vien Lietuvoje, bet ir visose Europos Sąjungos šalyse. Vartotojams tai tarsi kokybės garantija, nes gamintojas sąžiningai deklaruoja ir atsako už parinktos sistemos (sprendimo) technines charakteristikas, kurių pagrindinės yra atsparumas ugniai ir garso izoliacija (ypač aktualu pertvarų sistemose). Tai gerokai palengvina darbą ir projektų techniniams prižiūrėtojams, nes viskas pateikiama tam specialiai skirtame dokumente.

rojektuotojai iš įmonės SINIAT interneto svetainės www.siniat. lt gali atsisiųsti analogų neturintį SINIAT „Sausosios statybos sprendimų“ katalogą, kurį pasitelkus labai lengva išsirinkti pageidaujamą, konkrečius parametrus atitinkančią sistemą ir ją specifikuoti projekte. Patogu, kad skaičiuojant sąmatas yra nurodomos konkrečios sistemos sąnaudos vienam kvadratiniam metrui. Dar vienas privalumas yra tai, kad gamintojas nesieja termoizoliacinės medžiagos su konkrečiu gamintoju, tačiau kataloge yra nurodomi minimalūs privalomi specifiniai termoizoliacinės medžiagos parametrai, atsižvelgiant į priešgaisrinius ar akustinius parametrus.

SINIAT interneto svetainėje taip pat galima rasti gaminių katalogą – kainoraštį, kuriame yra platus gaminių asortimentas: specialios plokštės su aukštais priešgaisriniais parametrais („Ugnis Plius“), universalios garso izoliacijos, atsparumo smūgiams, ugniai ir drėgmei („Tyli“, tipas DFH1IR) ar ypač atsparios drėgmei („Hydro“) plokštės, kurios gali būti pritaikomos ir luboms su perforacijomis. „Esame lankstūs bendradarbiaudami su projektuotojais ir statybos specialistais. Jaunatviškoje komandoje esame pasiruošę išklausyti specialistus ir, esant poreikiui bei galimybėms, pasiūlyti novatoriškas ar konkrečiai situacijai tinkamas sistemas projektams įgyvendinti. Esame atviri ir siūlome bendradarbiauti“, – sakė SINIAT pardavimų vadovas Lietuvai, Latvijai ir Estijai Artūras Remeika.

Anot jo, SINIAT Lietuvoje pripažinimą pelno dėl didelio medžiagų pasirinkimo: aukštos kokybės plieno karkaso, plataus spektro techninių plokščių ir apdailos medžiagų. Tačiau bene

P

svarbiausia – tai vientisas sisteminis sprendimas, užtikrinantis projekto vertę, kokybę ir eksploatacines charakteristikas.

SINIAT gali pasiūlyti labai daug sprendimų, pasižyminčių aukštais priešgaisriniais (nuo (R)EI 15 iki (R)EI 120 min) bei akustiniais parametrais ir tinkančių vidutinės ar aukštos klasės patalpoms, statiniams. Be to, sprendimai yra ir puikus kainos bei kokybės derinys, suteikiantis galimybių nevaržomai realizuoti projektus su išbaigtais projektiniais sprendiniais. „Didžiulis privalumas dar yra ir tai, kad priklausome tai pačiai įmonių grupei, kurioje yra ir itin aukštų parametrų bei specifinių priešgaisrinių sprendimų gamintojas „Promat“. Tokia bendradarbiavimo sistema projektuojant ar jau realizuojant objektus net ir vykstant statyboms leidžia visapusiškai naudoti profesionalius sprendinius iš vienų rankų. Tai suteikia galimybę profesionaliai

parengti ir įgyvendinti projektus, užtikrinti jų kokybę, taip pat sutaupyti daug brangaus laiko“, – teigė A. Remeika.

SINIAT yra vienas sertifikuotų sausosios statybos sistemų gamybos lyderių. Belgams priklausanti kompanija turi gamyklų beveik visame pasaulyje. SINIAT gaminiais prekiaujama specializuotose statybinių medžiagų parduotuvėse visoje Lietuvoje. Lietuvoje SINIAT „Nida“ sausosios statybos sistemas vis dažniau naudoja ir dideli projektų plėtotojai, ir pavieniai meistrai.

Su SINIAT „Nida“ sausosios statybos sertifikuotomis sistemomis ir sprendimais bus galima plačiau susipažinti gegužės 3 dieną įmonės organizuojamame renginyje projektuotojams ir statybų plėtotojams. Renginys vyks viešbutyje „Radisson Blu Hotel Lietuva“ Vilniuje. Registruotis į nemokamą renginį galima elektroniniu paštu arturas.remeika@siniat.com.

www.siniat.lt 27

Užs.

Sostinės atliekų ūkyje trūkumus keis privalumai Diskutuojant dėl kogeneracinės jėgainės statybų sostinėje, tenka spręsti ir kitokias su atliekų tvarkymu susijusias problemas. Kartu Vilniaus valdžia žada daug permainų šiame sektoriuje.

Bus daug pokyčių iekiamybė yra kuo greičiau įvesti dvinarę mokesčio už atliekų surinkimą sistemą. Reformos esmė yra tai, kad mokestis už atliekas bus padalytas į dvi dalis. Viena dalis mokesčio bus skirta pačiai sistemai išlaikyti ir bus nekintama, o kita dalis – už realiai sukauptą atliekų kiekį, dalijant jį iš būsto ploto. Ši dalis bus kintama. Kiekvienas atliekų konteineris bus pasveriamas, duomenys bus renkami

S

„

28 2017 Nr. 1

ir apdorojami. Ir matematika čia labai paprasta – kuo mažiau į konteinerį bus išpilama atliekų, tuo mažiau gyventojams reikės mokėti“, – sakė Vilniaus vicemeras Linas Kvedaravičius.

Tikimasi, kad nebeliks vežėjų manipuliacijų surenkamų atliekų kiekiais, nes pačių atliekų valdytoja bus savivaldybė, o vežėjai atliks tik savotišką transportavimo paslaugą. Anot vicemero, dabartinė situacija labai palanki vežėjams, kurie pritaiko maksimalius atliekų surinkimo tarifus nepaisydami jų kiekių. Įgyvendinus reformą viskas bus tiksliai skaičiuojama. Atliekos bus sveriamos

ir prie gyvenamųjų namų, ir prieš išpilant jas mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) įrenginių aikštelėje. Suprantama, vežėjai kaip įmanydami tam priešinasi. „Tikimės, kad po reformos atliekų surinkimas gyventojams atpigs. Kiek tiksliai – kol kas sunku spėti, bet skaičiuojama, kad paslaugos kaina gali sumažėti net iki 20 proc. Kai pradėjo veikti rūšiavimo įrenginiai, galvota, kad išaugs ir tarifas. Tačiau gyventojai to praktiškai nepajuto, tarifas padidėjo vos vienu centu už kvadratinį būsto metrą“, – pasakojo L. Kvedaravičius.

Vartotojai, mokėdami už atliekas, atsiskaito ir kietojo atgautojo kuro atskyrimą iš mišriųjų atliekų. Vadinasi, atliekų degintojams kuro pirkti nebereikia. Tuomet kyla klausimas, ar neturėtų pigti deginant atliekas pagaminta šiluma? / Linas KVEDARAVIČIUS /

Laukia deginimo gamyklos Ir Aplinkos ministerijos, ir savivaldybių vadovai deklaruoja siekį, kad kuo mažiau atliekų patektų į aplinką. Pirmiausia gyventojai skatinami rūšiuoti atliekas. Sostinės vicemeras pripažįsta, kad Vilniuje atliekų rūšiavimo konteineriai išdėstyti neracionaliai, jie dažnai dar būna suniokojami. Dėl to ne visuose kvartaluose yra galimybė rūšiuotas atliekas išmesti į tam skirtus konteinerius. Daugiabučiuose namuose, kuriuose yra atliekų išpylimo šachtos, iš viso nesusiformavo įgūdžiai rūšiuoti – viskas pilama į vadinamąjį vamzdį. Tokios atliekos rūšiuojamos MBA, tačiau jų panaudojimo tinkamumas būna gerokai mažesnis nei tų, kurios surenkamos jau išrūšiuotos. „Kai išspręsime rūšiavimo konteinerių problemą, mišriųjų atliekų kiekis, be abejo, mažės, atitinkamai turėtų mažėti ir rinkliava už atliekas“, – tvirtino L. Kvedaravičius.

Pagrindinis MBA uždavinys – kad į aplinką nepatektų nerūšiuotos atliekos. Tačiau nereikia manyti, kad iš gamyklos antriniam panaudojimui išgaunamas didelis kiekis atliekų – tokių būna vos apie 7 proc. Kitos lieka netinkamos dėl užteršimo. Jas daugiausia galima paruošti deginti, nors ir kietojo atgautojo kuro dalis po rūšiavimo nėra šimtaprocentė, iki 19 proc. atliekų nebūna tinkama net deginti ir keliauja į sąvartyną. Palyginti su tuo, kad anksčiau visos atliekos keliaudavo tik į sąvartyną, pasiekimas yra didžiulis. „Grįžtame prie klausimo, kur šiuo metu dėti deginimui paruoštas atliekas. Vilniaus miesto savivaldybė yra suinteresuota, kad kuo greičiau būtų pastatyta ir pradėtų veikti kogeneracinė jėgainė, kurioje būtų deginamos atliekos“, – patikino vicemeras.

Tačiau pradėjus veikti kogeneracinei jėgainei prognozuojamos kitokios problemos. Vartotojai, mokėdami už atliekas, atsiskaito už visą jų sutvarkymą, kartu – už kietojo atgautojo kuro atskyrimą iš mišriųjų atliekų. Vadinasi, atliekų

degintojams kuro pirkti nebereikia. Tuomet jau kyla klausimas, ar neturėtų pigti deginant atliekas pagaminta šiluma, kiek ji turėtų pigti? „Būtų neteisinga, jeigu vartotojai nepajustų šilumos kainos sumažėjimo, nes jie juk sumokės už kurą. Teisingiausia būtų, jeigu kogeneracinė jėgainė tiesiog pirktų atliekas, o ne imtų mokestį už atliekų priėmimą. Arba gautų nemokamai, bet pigintų pagamintą šilumos energiją“, – kalbėjo L. Kvedaravičius.

Vadovaujantis žiedinės ekonomikos principu, gyventojas, sumokėjęs už atliekų sutvarkymą, turėtų gauti naudą kitur, t. y. pigesnę šilumą.

Pas mus toks principas dar neveikia, ir dažniausiai atliekų degintojai mėgina pateikti, kad jie padeda utilizuoti šiukšles. Apie gautą pelną kol kas neužsimenama.

Patikimiau, kai viskas vienose rankose Kad sistema tinkamai veiktų, būtina užpildyti visas grandis, kurios joje turėtų būti. Kalbant apie atliekų tvarkymą, Vilniaus regione taip kol kas nėra, ir tai nesuteikia tvarumo sprendžiant problemą. „Lietuvoje už atskiras atliekų tvarkymo sistemos grandis ir jos veikimą atskirose ją sudarančiose teritorijose yra atsakingi skirtingi subjektai: valstybės ir regiono mastu veikiančios institucijos, savivaldybės, atliekų tvarkymo centrai, kitos organizacijos. Vilniaus regione taip pat nėra vieno atsakingo subjekto, kuris rūpintųsi visais atliekų tvarkymo etapais, nuoseklia ir vieninga sistemos plėtra visame regione, visose jį sudarančiose savivaldybėse. Manau, tai yra viena priežasčių, kodėl sistema neveikia taip, kaip galėtų“, – teigė Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro (VAATC) direktorius Tomas Vaitkevičius.

Jo manymu, būtų galima sekti Vokietijos ar kai kurių Skandinavijos šalių pavyzdžiais, kai atliekų ūkį valdo savivaldybių įsteigtos bendrovės ir iki galo atsako už viską. Anot

T. Vaitkevičiaus, taip būtų galima užtikrinti sistemos vientisumą. „Šiandien didžiausia problema – kad nėra iki galo parengtos infrastruktūros. Konkrečiai – atliekų deginimo jėgainės. Kalbama, kad kogeneracinė jėgainė bus pastatyta po dvejų metų ar dar vėliau. O iki to laiko teks ieškoti laikinų sprendimų sprendžiant klausimą dėl degiųjų atliekų saugojimo ir sutvarkymo. Be abejonės, tai papildomai kainuoja, sistema negali veikti taip, kaip suplanuota, negalime pajusti jos rezultatyvumo“, – pasakojo VAATC vadovas.

Jo manymu, regione dar nėra visiškai išspręstas ir galimybės rūšiuoti atliekas klausimas, trūksta tam skirtų konteinerių, aikštelės turi būti patogesnės, patrauklesnės. O žmonėms iki galo nėra suprantama nauda, ką jie gali gauti rūšiuodami atliekas. Todėl būtina sukurti atitinkamą infrastruktūrą, sudaryti ekonomines paskatas, taip pat rūpintis informavimu, švietimu. „Pirminis išrūšiavimas gerokai efektyvesnis negu atrūšiavimas iš mišriųjų atliekų kiekio. Vadinamuosiuose varpeliuose surinktos atliekos gali būti sėkmingai parduodamos, o už iš mišraus srauto išgautų antrinių žaliavų sutvarkymą neretai tenka dar ir primokėti. Vienaip ar kitaip visos sąnaudos atgula ant gyventojų pečių“, – sakė T. Vaitkevičius.

Jis neabejoja mechaninio biologinio apdorojimo įrenginių nauda. Pradėjus jiems veikti, atsirado galimybė labiau kontroliuoti atliekų srautus, organizuoti jų tvarkymą. VAATC vadovo teigimu, jei nebūtų MBA, kiekviena savivaldybė vis tiek turėtų kur nors pirmiausia apdoroti atliekas. Vadinasi, Vilniaus apskrityje veiktų aštuoni objektai, ir jų išlaikymas kainuotų. „Turėti vieną rūšiavimo gamyklą – ir racionaliau, ir pigiau, čia gana taupiai susitvarkoma su mišriomis atliekomis. Lieka tik išspręsti degiųjų atliekų problemą. Reikia tikėtis, kad bus parodyta politinė valia ir duotas startas kogeneracinės jėgainės statybai. Nes dabartinis blaškymasis daug kainuoja“, – teigė T. Vaitkevičius.

29

situacija

Dvikova: NŽT prieš miestų plėtrą Statybvietėje nepamatė statybų Darius BABICKAS

Politikų lūpose pasigirstant kalboms apie būtinybę spręsti problemas, susijusias su Nacionaline žemės tarnyba (NŽT), o galbūt net iš viso naikinti šią instituciją, pastaroji, matyt, skuba įrodyti savo svarbą.

Dažnai ir perlenkdama lazdą. Ypač tai jaučia nekilnojamojo turto plėtotojai, įgyvendinantys projektus didmiesčiuose, kurių darnia plėtra NŽT mažai domisi.

Ne vienerius metus pavojų kėlusią statybvietę sostinės Rygos gatvėje investuotojai pasiryžo sutvarkyti, užbaigdami statyti čia jau anksčiau suplanuotus namus. Tačiau NŽT staiga nusprendė, kad daugiabučiams statyti skirtas sklypas naudojamas ne pagal paskirtį.

30 2017 Nr. 1

ietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos organizuotoje metinėje konferencijoje aštriai diskutuota apie žemės valdymą ir dėl to kylančias problemas statybose. Iš verslo pusės skriejo kritikos strėlės į NŽT pusę, kuri, anot plėtotojų, verčia mažinti įsigytų sklypų ribas, stabdo pradėtas statybas, pateikdama mažai kuo pagrįstus reikalavimus nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartis.

Pavyzdžių, kai NŽT mėgina nutraukti su verslininkais sudarytas valstybinės žemės nuomos sutartis, pastaruoju metu vis daugėja. Labiausiai visų dėmesį atkreipė diskusijos dėl noro nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį buvusio sostinės „Žalgirio“ stadiono vietoje, kur bendrovė „Hanner“ pasirengusi investuoti apie 200 mln. eurų.

L

Tačiau apstu mažesnių projektų, kuriuos NŽT irgi mėgina vienaip ar kitaip užvaldyti. Vienas jų – sostinės Rygos gatvėje, kur bendrovė „Anreka“ stato daugiabučius namus. Šiame sklype dar 2000 metais valstybinį sklypą išsinuomojo bendrovė „Justiniškių turgus“ ir čia pastatė du daugiabučius namus. Susidūrusi su finansiniais sunkumais, ši įmonė nebepajėgė užbaigti viso planuoto projekto, palikdama šalia pastatytų daugiabučių didžiulę gilią duobę ir pradėtą statyti dar vieną daugiabutį.

2015 metais bendrovė „Anreka“ nusprendė nusipirkti nebaigtą projektą. Įmonės vadovas Romualdas Pušinaitis sakė, kad buvo kreiptasi į NŽT dėl buvusio statytojo teisių perėmimo. NŽT su tuo sutiko, buvo pasirašyta sutartis dėl teisių perėmimo, taip pat valstybinės žemės nuomos. „Turime galiojantį leidimą statybai, pagal jį pradėjome darbus. Tačiau praėjus kuriam laikui gavome raštą iš NŽT dėl valstybinės žemės

nuomos sutarties nutraukimo. Todėl turėjome stabdyti darbus, stabdyti investicijas ir teismuose įrodinėti, kad dirbame pagal visus reikalavimus, nepažeidžiame jokių sutarčių, jokių teisės aktų“, – pasakojo R. Pušinaitis.

Jo teigimu, vykdomas paprasčiausias reketas – atvykstama į statybvietę, surašomas aktas apie žemės sklypo naudojimą ne pagal paskirtį ir siekiama jį perimti. „Anrekos“ atveju viskas vyko panašiai: NŽT specialistai statybvietėje nusimatė koordinates, pagal kurias toje vietoje dar nebuvo nieko pastatyta. Kadangi prietaisai neužfiksavo statinio, konstatuota, kad sklypas naudojamas ne pagal paskirtį.

R. Pušinaitis sakė nebuvęs informuotas apie statybvietės patikrinimą, nedalyvavo surašant protokolą. Jis mėgino aiškintis, kaip buvo surašytas protokolas, kaip buvo galima nepastebėti vykstančių statybų, jeigu prie protokolo buvo pridėta ir nuotrauka, kurioje matyti tame pačiame sklype, tik kitoje pusėje pradėtas statyti daugiabutis. „Nesuprantu, kaip mes, statydami daugiabutį, sklypą naudojame ne pagal paskirtį, kurio paskirtis dokumentuose yra būtent daugiabučio statybai“, – stebėjosi verslininkas.

Valstybei – dideli nuostoliai „Anreka“ į pradėtas, bet ilgą laiką neužbaigtas statybas planavo investuoti apie 22 mln. eurų. Iki prasidedant ginčams su NŽT, į daugiabučio statybas jau investuota apie 3 mln. eurų. Jei nebūtų iškilęs ginčas dėl sklypo nuomos sutarties nutraukimo, numatytas daugiabučio pirmasis korpusas jau būtų baigtas. Viso projekto pabaiga buvo numatyta 2018 metų birželį, tačiau dabar įmonė darbus yra pristabdžiusi, nors teismas neįpareigojo to daryti. „Nenorime, kad nukentėtų pirkėjai, todėl ir butų rezervavimą sustabdėme. Blogai, kai yra tokių dviprasmybių, dėl jų valstybė patiria didžiulius nuostolius. Juk užbaigę statybas ir pardavę butus galėjome sumokėti kelis milijonus eurų mokesčių“, – sakė bendrovės „Anreka“ vadovas R. Pušinaitis.

Nesuprantama ir tai, kad NŽT prašė teismo panaikinti daugiabučio statybai išduotą leidimą. Šis buvo išduotas trims pastatams, du iš jų jau pastatyti. Vadinasi, ir jie taptų nelegalūs?

Pagal projektą visiems trims namams numatyti bendri inžineriniai tinklai, automobilių stovėjimo ir vaikų žaidimų aikštelės, kita infrastruktūra.

Kai ankstesnis statytojas bankrutavo, pastatyti daugiabučiai iki šiol neturi automobilių stovėjimo vietų, visų reikalingų inžinerinių tinklų.

„Manėme, kad užbaigdami statybas padarysime gerą darbą ir kitų namų gyventojams.

Tačiau valstybės institucijos įsikišimas apkartino planus ne tik mums. Tikėjomės draugiškai viską išspręsti su NŽT, tačiau jų motyvai tikrai nesuprantami. Beliko kreiptis į teismą“, – sakė R. Pušinaitis.

NŽT pažeidžia visuomenės interesą?

Bendrovės „Anreka“ pavyzdys – ne vienintelis.

Plėtros projektams įgyvendinti nusipirktus apleistus statinius nugriovę verslininkai dažnai yra susidūrę su grasinimais nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartis, nes neva nevykdoma veikla pagal sklypo paskirtį.

Kas gali paneigti, kad vykdomas gerai apgalvotas scenarijus? Verslininkai, nusipirkę apleistus pastatus, sudaro sutartis su NŽT dėl valstybinės žemės nuomos. Tam valstybės institucija neprieštarauja. Tačiau kai apleisti pastatai nugriaunami, NŽT „padėkoja“ verslininkams už išvalytas teritorijas ir skubiai tęsia žemės reformos įgyvendinimą – padalija didesnį sklypą į kelis mažesnius ir grąžina kaip turėtą nuosavybę buvusiems savininkams. Veikiausiai „išrinktiesiems“. O šie kur nebuvę pateikia siūlymų tiems patiems nekilnojamojo turto plėtotojams pirkti jų sklypus ir įgyvendinti sumanymą.

Dėl to ne juokais sunerimę ne tik nekilnojamojo turto plėtotojai, bet ir didžiųjų savivaldybių vadovai, nes byra ir kai kurie savivaldybių darniosios plėtros planai, infrastruktūros sutvarkymo projektai. Ir tai – dvidešimt penkerius metus vykstančios žemės reformos padarinys.

Tokia reforma pažeidžia ir visuomenės interesą. Dėl galimybės turėtą žemės sklypą arba jo dalį perkelti iš vienos vietovės į kitą teisėta vienų žemė atsidūrė kitų rankose, atsirado begalė apsukruolių, kurie sklypus persikėlė net ir po kelis kartus. Atsiranda dešimtys laimingųjų, bet keli tūkstančiai nuskriaustųjų.

Kita medalio pusė – viešasis sektorius, kitaip tariant, savivaldybės, kurios toli gražu nesidžiaugia taip vykdoma žemės reforma. Juk visiškai neatsižvelgta į miestų plėtros planus, į planuojamus stambius infrastruktūros projektus.

Tarpžinybinis nesusikalbėjimas kelia didelį galvos skausmą. NŽT aklai, net nepasigilinusi į miestų plėtros planus, suformuoja sklypus ir juos grąžina kaip buvusią nuosavybę, o savivaldybės gaišta laiką derybose dėl tų sklypų išpirkimo. Gerai, jeigu pavyksta greitai susitarti ir sklypai išperkami visuomenės poreikiams. Žinoma, už tos pačios visuomenės pinigus.

Kas gali paneigti, kad vykdomas gerai apgalvotas scenarijus? Verslininkai, nusipirkę apleistus pastatus, sudaro sutartis su NŽT dėl valstybinės žemės nuomos. Tam valstybės institucija neprieštarauja.

Tačiau kai apleisti pastatai nugriaunami, NŽT „padėkoja“ verslininkams už išvalytas teritorijas ir sklypus tiesiog atima.

Didmiesčių urbanistai susiėmę už galvos ir kelia klausimą, ar iš tiesų NŽT, kuri pavaldi Žemės ūkio ministerijai, yra būtent ta institucija, kuri turėtų daryti bene didžiausią įtaką miestų plėtrai. Darniai planuoti miestų teritorijas juk ne tas pats, kas raikyti žemės ūkio paskirties sklypus pagal žemės derlingumą. Urbanistai įsitikinę, kad būtent jie turi spręsti plėtrai skirtus klausimus. Tačiau Lietuvoje plėtros planavimas yra savivaldybių funkcija, bet žemę valdo NŽT. Tokia iškreipta sistema lemia, kad stringa projektai, nebaigiamos tiesti ir gelžbetonio blokais užtveriamos gatvės.

Jeigu visi su plėtra susiję klausimai būtų patikėti miestų planuotojams, neabejojama, kad tuomet būtų aiškiai numatyta, kur bus žaliosios zonos, kur bus plėtojama gyvenamoji statyba, kur bus tiesiamos gatvės, kur klojami inžineriniai tinklai. Dabar neva taip ir daroma, tačiau viskas susijaukia, kai privalu bemaž dėl kiekvieno judesio atsiklausti NŽT. Jos specialistams mažai rūpi, kokie, pavyzdžiui, inžineriniai tinklai bus klojami, kokią jie turi perspektyvą, ar tikrai tie tinklai reikalingi. Nesvarbu ir tai, kad žemė, kaip buvusi nuosavybė, grąžinama privatiems asmenims miesto parke ar kitoje žaliojoje zonoje ir dėl to atsiranda begalė problemų savivaldybėms ar plėtros projektus pasitvirtinusiems verslininkams.

31

Saugant kultūros paveldą gaisrų gesinimas netinka Ir kilnojamųjų, ir nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių apsauga ekstremalių Rusnė MARČĖNAITĖ

situacijų atveju nebūtų užtikrinta ne tik dėl nepakankamo finansavimo, bet ir dėl planavimo skylių – Valstybinės kultūros paveldo komisijos (VKPK) darbo grupės pastabomis šį tekstą būtų galima ir baigti. Bet tam tikros prošvaistės šioje srityje skatina problemą aptarti išsamiau. Mat Vyriausybei ir atsakingoms institucijoms adresuoti VKPK siūlymai dėl pasirengimo kultūros paveldo apsaugai tobulinimo nusipelnė Vyriausybės kanceliarijos žymos „Spręsti“.

32 2017 Nr. 1

P. Kanevičiaus nuotr.

gaisrinė sauga

gaisrinė sauga

iesa, problema įvardyta jau ne pirmą kartą, ne pirmą kartą tikėtasi ir to, kad problemos akivaizdumas bei suvokimas, kad apsileidimas gali prišaukti didelę bėdą, privers nuosekliai dirbti valstybės institucijas ir atvers valstybės biudžeto rezervus. Prieš pusantrų metų Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra (VSAA) įgyvendino Europos Sąjungos fondų projektą HERITPROT „Gaisrų prevencija ir gaisrų gesinimo sistemų tobulinimas pasaulio paveldo miestų istoriniuose centruose“.

Tuomet buvo analizuojama Europos istorinių miestų geroji patirtis saugant ir gelbstint kultūros paveldo vertybes gaisrų metu, surengta gaisro pratybų Vilniaus senamiesčio kultūros paminkluose, vyko seminarų, tarpinstitucinių pasitarimų, kuriuose dalyvavo Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo departamento, Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus arkivyskupijos kurijos atstovai, kitų sostinės kultūros paveldo objektų valdytojai, pateiktos rekomendacijos dėl kilnojamųjų kultūros vertybių, esančių muziejuose, bibliotekose, archyvuose ir kulto pastatuose, priešgaisrinės saugos stiprinimo.

Geografinės informacinės sistemos (GIS) duomenų pagrindu buvo parengtas ugniagesiams gelbėtojams skirtas Vilniaus senamiesčio gaisrinės saugos planas. Tai buvo bandomoji versija – planą ketinta tobulinti ir pildyti informacija apie pastatuose saugomas kilnojamąsias vertybes. Projekto kuratorė – VSAA vyriausioji architektė Jūratė Raugalienė – pasakojo, kad rengiant šį planą daugiausia remtasi Ispanijos ir Didžiosios Britanijos patirtimi. Plano rengėjams buvo svarbu, kad ugniagesiai gelbėtojai žinotų svarbiausius, prioritetinius, senamiesčio paveldo objektus. Plane buvo pažymėti esminiai kultūros paveldo paminklai, privažiavimo prie jų, apsisukimo galimybės, nurodytos hidrantų išdėstymo vietos.

Iki tol ugniagesiai gelbėtojai neturėjo ne tik daugelio šių duomenų, bet ir informacijos apie objektuose esančias evakuotinas kilnojamąsias kultūros vertybes. Antai Ispanijoje toks planas privalus kiekvienam kultūros paveldo objektui – schemose sužymimos svarbiausios vertybės, kurias kilus gaisrui reikėtų gelbėti pirmiausia. Gaisravietėse pasirūpinama ir jų laikino saugojimo vieta – tam naudojamos pripučiamos palapinės.

2007 metais Lietuvos kultūros ministro patvirtintame įsakyme dėl kilnojamųjų kultūros

T

vertybių apsaugos ekstremaliomis situacijomis taip pat sakoma, kad muziejai, bibliotekos, archyvai, bažnyčios privalo turėti prioritetinių vertybių sąrašus ir būti pasirengę jas evakuoti, turėti supakavimui skirtų dėžių.

Tačiau projekto metu paaiškėjo, kad prioritetinių vertybių sąrašų neturi faktiškai niekas. Dėl šios informacijos buvo kreiptasi į Vilniaus muziejus, bažnyčias, bibliotekas, tačiau atsiliepė vos keletas įstaigų: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejus, Vilniaus universiteto biblioteka. Tačiau iniciatyvos neparodė nei Lietuvos nacionalinis, nei Dailės muziejai. O sunkiausia, pasak J. Raugalienės, bendradarbiauti sekėsi su bažnyčių atstovais, kurie nenorą pateikti svarbiausių vertybių sąrašą argumentavo vagysčių baime – jei ta informacija patektų į netinkamas rankas.

Projekto išvados – Lietuva nepadarė deramų išvadų po ekstremalių įvykių, kai gaisrai vienas po kito kelerius metus niokojo bažnyčias ir jų turtą.

Reziumuota, kad į gaisrų prevenciją, priešgaisrinių sistemų tobulinimą atsainiai žiūri net valstybinės paveldo pastatus naudojančios ar kilnojamąsias paveldo vertybes saugančios institucijos.

Įsipareigojimai pagal Hagos konvenciją nevykdomi VKPK pirmininkės Evelinos Karalevičienės suburtai darbo grupei teko konstatuoti, kad reikšmingų permainų per pusantrų metų šiose srityse neįvyko. Mintis darkart pasidomėti, kaip Lietuva pasirengusi saugoti bent jau kilnojamąsias kultūros vertybes, kilo diskutuojant eiliniame UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinio komiteto posėdyje. Užduotį apsiėmė E. Karalevičienės nacionaliniame komitete atstovaujama VKPK – kaip institucija, formuojanti kultūros paveldo politiką ir strategiją. Į tarpžinybinius pasitarimus dėl turimų ir reikiamų kultūros paveldo saugojimui priemonių buvo suburta daug suinteresuotų institucijų: Lietuvos kariuomenė, Lietuvos muziejų asociacija, Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ir kt.

Anot E. Karalevičienės, bendrai sutarta pirmiausia koncentruotis į pasirengimo tokioms ekstremalioms situacijoms kaip gaisrai ir potvyniai problematiką. Darbo grupės surinktoje medžiagoje – faktas, kad didžioji dalis šalies

Gaisras Tytuvėnų bažnyčioje buvo gesinamas vandeniu.

P. Kanevičiaus nuotr.

Gelbėtojai nežino, ką gelbėti

33

Gaisras Tytuvėnų bažnyčioje buvo gesinamas vandeniu.

KPD archyvo nuotr.

bažnyčių nė neturi gaisro gesinimo sistemų, taip pat atvejai, kai gaisrų gesinimas vandeniu kultūros paveldo vertybėms padarė daugiau žalos nei ugnis, ir objektai, kurie nė negalėtų sulaukti ugniagesių pagalbos dėl to, kad jie dėl infrastruktūros tiesiog negalėtų prie jų privažiuoti, o gaisrams gesinti skirtų malūnsparnių valstybė neturi.

Atlikus analizę teko pripažinti – tai, kas įsipareigota prieš kelis dešimtmečius LR Seimui ratifikavus UNESCO kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu konvencijos (Hagos konvencijos) protokoluose, neužtikrinama.

Pagal Hagos konvenciją „kultūros vertybių apsauga yra tokių vertybių saugos užtikrinimas ir pagarba joms“ (konvencijos 2 straipsnis); „Aukštosios susitariančios šalys, pasitelkdamos savo nuožiūra pasirinktas tinkamas priemones, taikos metu įsipareigoja pasirengti užtikrinti savo teritorijoje ir kitų aukštųjų susitariančių šalių teritorijose esančių kultūros vertybių apsaugą nuo galimų ginkluoto konflikto padarinių“ (konvencijos 3 straipsnis); „Parengiamosios priemonės <...> apima aprašų rengimą, priemonių

34 2017 Nr. 1

pavojaus atveju, skirtų apsaugai nuo gaisro ar pastatų sugriuvimo, planavimą, kilnojamųjų kultūros vertybių parengimą išvežimui arba deramą tokių vertybių apsaugą vietoje, taip pat kompetentingų valdžios organų, atsakingų už kultūros vertybių saugojimą, paskyrimą“ (konvencijos 2 protokolo 5 straipsnis).

Hagos konvencijai įgyvendinti 2006 metais Seimas nutarimu patvirtino Kultūros paveldo apsaugos ginkluotų konfliktų ir kitų ekstremalių situacijų atvejais programą, vėliau tais pat metais Vyriausybė nutarimu patvirtino Kultūros paveldo apsaugos ginkluotų konfliktų ir kitų ekstremalių situacijų atvejais programos įgyvendinimo priemonių planą. Tačiau plane nurodyta priemonė, kuri reikalauja didesnių piniginių lėšų – įrengti specialias patalpas – nėra įvykdyta.

2007 metais Vyriausybė patvirtino Išskirtinę kultūrinę vertę turinčių nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ir pastatų ir patalpų, skirtų saugoti ir eksponuoti kilnojamąsias kultūros vertybes, sąrašus (kultūros paveldo statinių sąrašas; kultūros paveldo vietovių sąrašas; pastatų ir

patalpų, skirtų saugoti ir eksponuoti kilnojamąsias kultūros vertybes, sąrašas, o kultūros ministras – Išskirtinę kultūrinę vertę turinčių nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ir pastatų ir patalpų, skirtų saugoti ir eksponuoti kilnojamąsias kultūros vertybes, ženklinimo UNESCO kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu konvencijos skiriamuoju simboliu taisykles.

Buvo patvirtinta ir Kilnojamųjų kultūros vertybių, esančių muziejuose, bibliotekose, archyvuose ir kulto pastatuose, apsaugos ir evakavimo instrukcija. Krašto apsaugos ministras įsakymu patvirtino Ginkluotųjų pajėgų dalyvavimo atliekant nekilnojamojo kultūros paveldo objektų išsaugojimo darbus ginkluotų konfliktų ir kitų ekstremalių situacijų atveju instrukciją.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktorius jau 2011 metais įsakymu patvirtino Ekstremaliųjų situacijų valdymo plano rengimo metodines rekomendacijas ūkio subjektams, kitoms įstaigoms, savivaldybėms, ministerijoms, kitoms valstybės institucijoms ir įstaigoms.

gaisrinė sauga

Šiuo metu į sąrašą įtraukta 19 kultūros paveldo objektų statinių, 38 kultūros paveldo vietovės ir 12 pastatų bei patalpų, skirtų saugoti ir eksponuoti kilnojamąsias kultūros vertybes. Šie objektai (išskyrus archeologines vietas) turi būti pažymėti Hagos konvencijos skiriamuoju simboliu. Ženklinama vienu Hagos konvencijos simboliu, o jeigu objektui suteikta specialioji (sustiprinta) apsauga – trimis simboliais. Tokia sustiprinta apsauga Lietuvoje yra suteikta tik Kernavės archeologinei vietovei. Beje, kai kurie specialistai vertybių ženklinimą – net kiekvienos vertybės ženklinimą liuminescenciniais dažais, kuris išryškėja apšvitinus infraraudonaisiais spinduliais, laiko geresniu sprendimu nei sąrašų sudarymą – esą įsiplieskus gaisrui, kai svarbi kiekviena sekundė, ugniagesiams gelbėtojams ne metas nagrinėti juos.

Visi 19 sąraše nurodytų kultūros paveldo statinių skiriamuoju Hagos konvencijos ženklu buvo paženklinti iki 2009 metų, tiesa, žymėjimo vieta ne visada yra tinkama ir matoma – dažnu atveju ji per toli nuo pagrindinio įėjimo į pastatą.

Beje, yra įvairių nuomonių dėl ženklinimo reikalingumo: yra manančiųjų, kad pažymėtiems objektams bus didesnė grėsmė būti puolamiems, žinant, jog jie patys ar juose esantys objektai šaliai yra vertingi. Vis dėlto žymėjimas būtinas ne tik dėl konvencijos ir jos protokolų reikalavimo. Lietuvos karo ir priešgaisrinės apsaugos pajėgoms irgi būtina žinoti, kad pažymėtas objektas turi būti saugomas.

Kultūros vertybių apsaugos problematiką nagrinėjusi VKPK vadovės sudaryta darbo grupė pastebėjo ir tai, kad nėra nustatytų kriterijų, pagal kuriuos kultūros paveldo objektai patenka į sąrašą, todėl neaišku, kokiu pagrindu jis sudarytas. O Lietuvos Vyskupų konferencija vis dar nesutinka, kad į saugojamųjų sąrašus patektų nors viena bažnyčia.

VKPK darbo grupė atkreipė dėmesį, kad Hagos konvencijos protokole įvardyta būtinybė turėti tinkamas priemones kultūros vertybėms išvežti ar saugoti vietoje. Apie tai kalbama ir Apsaugos ir evakavimo instrukcijoje, tačiau dėl lėšų stygiaus tokių saugyklų Lietuvoje yra tik keletas. Neįsigyta ir specialių konteinerių kultūros vertybėms evakuoti.

Ekstremaliųjų situacijų valdymo planus turi turėti ir savivaldybės. Planuose turi būti priedas apie savivaldybėje esančias kultūros vertybes, registruotas Kultūros vertybių registre. Ar savivaldybė tokius turi – VKPK informacijos neturi.

Dėl lėšų stygiaus Lietuvos priešgaisrinės apsaugos pajėgos nėra aprūpintos tinkamomis priemonėmis (putomis, milteliais ir pan.), kurias naudojant būtų padaroma mažiausia žala gesinant gaisrą. Išankstines gaisro prevencijos priemones turi įsirengti patys objektų valdytojai, bet dėl lėšų stygiaus įrengiamos tik minimalios prevencinės priemonės – dūmų detektoriai ir garsinė signalizacija, o gaisro gesinimo priemonės neįdiegiamos.

Teoriją svarbu patikrinti praktiškai Situacijos analizę pristačiusi VKPK pasiūlė priimti neviešą Vyriausybės nutarimą, kuris reglamentuotų vieningą koordinuotą veiksmų planą, konkrečias kultūros vertybių apsaugos priemones saugant vertybes karo ir ekstremalių situacijų atvejais, numatytų atsakingus asmenis ir jų kompetenciją. Taip pat paragino didinti finansavimą, kad muziejai, bibliotekos, archyvai galėtų įsirengti tinkamas saugyklas ir transportavimo konteinerius.

Susitarimo su Lietuvos Vyskupų konferencija dėl kulto pastatų įtraukimo į saugotinų kultūros paveldo objektų sąrašą siekis irgi pateko tarp svarbių užduočių. Taip pat – būtinybė parengti atrankos kriterijus, pagal kuriuos būtų atrenkami patekti į sąrašą verti objektai.

VKPK pasiūlė ir padidinti finansavimą Vidaus reikalų ministerijai, kad būtų įsigyjamos priešgaisrinei apsaugai reikalingos priemonės, nežalojančios ar minimaliai žalojančios kultūros paveldo objektus gesinant gaisrą.

Buvo paraginti muziejų, bibliotekų, archyvų vadovai ir kulto pastatus administruojantys asmenys teikti ataskaitas Kultūros ministerijai ir KPD apie įvykdytas priemones, ruošiantis tinkamai pasirengti kultūros vertybių apsaugai ir evakavimui ginkluotų konfliktų bei kitų ekstremalių situacijų atvejais.

Muziejų, bibliotekų, archyvų vadovams ir kulto pastatų administruojantiems asmenims, kurie dar neturi pasirengę išskirtinę etninę, istorinę, estetinę ar mokslinę vertę turinčių kilnojamųjų kultūros vertybių sąrašus, buvo pasiūlyta juos pasirengti.

E. Karalevičienė pabrėžė, kad pasirengimas ekstremalių situacijų valdymui priklauso ne tik nuo finansavimo ar planavimo, koordinatorių informuotumo – visus planus labai svarbu pasitikrinti praktiškai, tai yra periodiškai rengiamuose mokymuose. VKPK siūlymas – pradėti juos rengti taip, kaip tai daro kaimynė Lenkija. Ten vyksta didžiulio masto pratybos.

KPD archyvo nuotr.

Reikia, bet nėra

2013 metų gaisro Kauno sentikių cerkvėje žala.

Birželio mėnesį kolegas iš Lenkijos pasidalyti gerąja patirtimi ketinama kviesti į „Pasaulio atminties“ nacionalinio komiteto seminarą. Kaimynų parengtas dokumentas – detali atmintinė kilnojamųjų kultūros vertybių saugotojams jau VKPK dispozicijoje – rengiamas jos vertimas tikintis pritaikyti Lietuvoje.

O kol kas VKPK jau mato pirmuosius savo nuveiktų darbų rezultatus: Vyriausybės kanceliarija Ministro Pirmininko pavedimu įpareigojo Vidaus reikalų ministeriją, Krašto apsaugos ministeriją, Užsienio reikalų ministeriją ir kitas susijusias institucijas pagal kompetenciją išnagrinėti VKPK pateiktus siūlymus, rekomendacijas ir ieškoti sprendimų.

35

gaisrinė sauga

Patikimiausia apsauga nuo gaisro – kompetentingas konstruktorius Kristina BUIDOVAITĖ

Skaičiuodami pastato konstrukcijų atsparumą ugniai, konstruktoriai naudojasi kompiuterinėmis programomis. Dirbdamas tradiciniu būdu specialistas turėtų atlikti sudėtingus skaičiavimus, kartais į pagalbą pasitelkti konsultantus, o specialioms užduotims pritaikyta programinė įranga net ir sudėtingiausią darbą leidžia atlikti gerokai greičiau, tiksliau, konstruktorius gali jaustis labiau užtikrintas.

Palengvina kasdienį darbą pecialistai pripažįsta – aklai pasitikėti programine įranga konstruktorius negali. Būtina suprasti, kad skaičiavimo rezultatų patikimumas priklauso nuo teisingo skaičiavimui atlikti būtinų duomenų parinkimo. Didžiausias pavojus, anot Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) mokslininkų, yra nekompetentingų, keliskart pigiau dirbti sutinkančių specialistų interpretacijos, galinčios turėti ypač skaudžių padarinių.

Pastatų gaisrinės saugos reikalavimų kartelė keliama priklausomai nuo objektų paskirties, aukštingumo, būsimų gyventojų ar lankytojų skaičiaus. Jei patalpos pramoninės paskirties – būtina atsižvelgti ir į įdiegtas technologijas. Pastatų ir jų konstrukcijų gaisrinė sauga vertinama remiantis Gaisrinės saugos pagrindiniais reikalavimais (taisyklėmis). Taisyklės parengtos vadovaujantis atitinkamomis Europos Sąjungos direktyvomis. Konstrukciniai pastatų elementai – kolonos,

S

36 2017 Nr. 1

sijos, santvaros – irgi turi atitikti gaisrinės saugos reikalavimus, nurodytus minėtose taisyklėse.

Konstrukcinių elementų atitikimas jiems keliamiems gaisrinės saugos reikalavimams yra tikrinamas pagal Lietuvoje įteisintas bendrąsias Europos projektavimo normas – eurokodus.

Eurokodai leidžia įvertinti konstrukcijų gaisrinę saugą daug racionaliau ir tiksliau nei anksčiau galiojęs Statybos techninis reglamentas.

Konstrukcijų atsparumui ugniai nustatyti naudojami analitiniai skaičiavimo metodai, leidžiantys įvertinti konstrukcinio elemento elgsenos gaisro metu ypatybes ir papildomų pastate numatytų priešgaisrinės apsaugos priemonių įtaką temperatūros kitimui gaisro metu. „Konstrukcijų atsparumo ugniai skaičiavimai Lietuvoje turi būti atliekami naudojant pažangius euronormose pateikiamus metodus, o statybinių konstrukcijų laikomoji galia dažniausiai skaičiuojama pagal Statybos techninius reglamentus, nors įstatymai leidžia tam naudoti ir euronormas.

Gaisrinės saugos projektavimas yra gerokai pralenkęs įprastinį projektavimą Europos normų

gaisrinė sauga harmonizavimo požiūriu“, – konstatavo VGTU Metalinių ir medinių konstrukcijų katedros prof. dr. Antanas Šapalas.

Jeigu reikalaujama, kad konstrukcijos atitinkamą apkrovą atlaikytų 60 minučių, patyrę konstruktoriai, įvertinę realią pastato gaisrinę apkrovą ir tikėtinas gaisro metu konstrukcijas veikiančias apkrovas, gali tiksliau nustatyti, kaip konstrukcijas paveiks tam tikra temperatūra. Pavyzdžiui, patalpų, kuriose gaisro apkrova yra didesnė, nes jose saugomas popierius, kiliminė danga ar kitos degios medžiagos, konstrukcijos, 60 minučių veikiamos tam tikra temperatūra, įkais labiau nei tos, kuriose saugomos vinys.

Pasitelkę specialias kompiuterines programas, konstruktoriai gali sumodeliuoti situaciją, kiek temperatūra kilus gaisrui padidės kone kiekviename pastato kampe, ir tuomet tiksliai atsakyti, ar esant konkrečiai temperatūrai konstrukcija atlaikys reikiamas apkrovas. Tai ypač svarbu projektuojant parodų paviljonus, sporto sales, krepšinio arenas ir pan. „Naudojantis standartiniais skaičiavimo metodais būtų galima teigti, kad po 60 min. patalpose bus pasiekta aukštesnė nei 1000 laipsnių temperatūra. Tačiau išties sunku įsivaizduoti tokią situaciją didelių tūrių patalpose, kuriose būna nedidelė gaisrinė apkrova. Laikomąją konstrukcijų galią skaičiuojant pagal eurokodus įmanoma tiksliau įvertinti konstrukcijų atsparumą ugniai ir nenusižengti saugumo reikalavimams. Taip pat galima apskaičiuoti konkrečios konstrukcijos laikomąją galią gaisro metu, kuri jos dalis bus įkaitusi labiausiai, kaip konstrukcijos stiprumas ir laikomoji galia keisis po 5–40 minučių“, – paaiškino VGTU Taikomosios statinių, konstrukcijų ir medžiagų laboratorijos doc. dr.

Arnoldas Šneideris.

Metalines konstrukcijas pranoksta medinės Gelžbetonio konstrukcijos, kitaip nei plieninės, yra atsparesnės gaisro poveikiui. Anot prof. dr. A. Šapalo, nors plieninės konstrukcijos palyginti nebrangios, o jų statyba greita ir patogi, tokių konstrukcijų atsparumo ugniai laikas tesiekia 15 min.

O gelžbetonio konstrukcijų – mažiausiai 30 min.

Plieno konstrukcijų gamintojai, norėdami lygiavertėmis sąlygomis konkuruoti rinkoje, išbando įvairius būdus didindami konstrukcijų atsparumą ugniai. Vienas šiuo metu taikomų metodų – naudoti kompozitines konstrukcijas.

Metalas su betonu jungiamas į bendrą skerspjūvį, tuomet konstrukcijos atsparumas net ir nenaudojant papildomos apsaugos gali siekti

60–120 min. Tuo pat metu tobulinami ir skaičiavimo metodai, kuriuos pasitelkus būtų galima geriau įvertinti konstrukcijų elgseną gaisro metu.

Netikėta, tačiau, palyginti su metalinėmis, ugniai yra atsparesnės medinės konstrukcijos.

Nors teigiama, kad metalas nedega, medinių konstrukcijų elgsena kilus gaisrui daug lengviau prognozuojama. Pavyzdžiui, prekybos centruose įrengus klijuoto medžio sijas, konstruktoriai nesunkiai apskaičiuotų, koks medinės konstrukcijos sluoksnis nudegs per minutę.

Kadangi degimo procesas gana lėtas, medinių konstrukcijų atsparumas ugniai panašus į gelžbetonio. Priklausomai nuo to – įprastinis tai gelžbetonis ar iš anksto įtemptasis, keliami skirtingi atsparumo ugniai reikalavimai. Įprasto gelžbetonio konstrukcijos kilus gaisrui deformuosis vienaip, iš anksto įtemptojo gelžbetonio konstrukcijos, esant aukštai temperatūrai, labai greitai prarastų savo standumą. Taigi iš anksto įtemptojo betono perdangos plokštėms ar sijoms gaisras daug pavojingesnis nei paprastoms konstrukcijoms.

Reikalavimai pertekliniai?

VGTU mokslininkams tenka girdėti gelžbetonio konstrukcijų gamintojų skundų, kai tuštymėtosioms perdangos plokštėms keliamus atsparumo ugniai reikalavimus neįmanoma įgyvendinti dėl specifinės plokščių gamybos technologijos.

Plokščių gamybai naudojami tam tikrų matmenų stendai armatūrai įtempti, tad jei pageidaujama armatūros strypą įtempti, pavyzdžiui, didesniu nei 50 mm atstumu nuo plokštės apačios, kad jis kuo ilgesnį laiką būtų apsaugotas nuo ugnies, tai padaryti, atsižvelgiant į gamykloje įdiegtą technologijos liniją ir plokštės tipą, gali būti neįmanoma. Be to, daugeliu atvejų toks reikalavimas netgi neracionalus.

Anot A. Šneiderio, užtikrinti pastato konstrukcijų apsaugą nuo gaisro įmanoma ir kitomis priemonėmis, kurias galima įvertinti taikant eurokodus. Vertinamos įvairios sąlygos – koks atstumas iki priešgaisrinės gelbėjimo stoties, ar pastate įrengta priešgaisrinė signalizacija, kaip skubiai kilus gaisrui įmanoma apie jį pranešti tarnyboms, ar pastate įdiegta automatinė gaisro gesinimo sistema, kiek evakuacinių kelių, per kiek laiko galima palikti pastatą, galiausiai – kiek pastate degiųjų medžiagų arba kiek šilumos degdamos medžiagos gali išskirti. Įvertinus visas aplinkybes galima mažinti konstrukcijos atsparumo ugniai reikalavimus.

VGTU Darbo ir gaisrinės saugos katedroje ruošiami gaisrinės saugos specialistai. Dalis

jų apsigynė disertacijas nagrinėdami konstrukcijų apsaugos nuo gaisro problematiką. VGTU mokslininkų užsakovai dažniausiai prašo įvertinti konstrukcijų darbo projektus, sumontuotas konstrukcijas, patarti dėl konkrečios konstrukcijos galimybių atlaikyti aukštą temperatūrą, taip pat tai, ar galima konstrukcijas eksploatuoti po gaisro.

Konstrukcijų pasirinkimą lemia pastato specifika Vienos saugiausių gaisro atveju – mūro konstrukcijos. Plytų mūro ugniasienės įrengiamos netgi be papildomų apsaugos nuo gaisro priemonių.

Mūro ugniasienės tinkamiausios neaukštose patalpose – jos nedidelių matmenų, palyginti lengvos. Beje, eurokoduose siūloma ugniasienes įrengti iš keramikos, silikatinių blokelių. Panaudojus metalinį karkasą ir šilumos izoliacines medžiagas, toks sprendimas irgi įmanomas.

Metalinės konstrukcijos parankios, kai reikalingi dideli tarpatramiai (visuomeniniuose ir pramonės pastatuose), tokios konstrukcijos yra lengvos. Didelio ploto objektuose naudojamos ir monolitinės ar surenkamosios gelžbetonio konstrukcijos, tik jos sunkesnės, sudėtingiau pagaminamos ir sumontuojamos. Taigi dažniausiai apsiribojama metalinėmis konstrukcijomis, jas papildomai padengiant besiplečiančiais, konstrukcijų atsparumą ugniai didinančiais dažais.

Nors papildoma apsauga nuo gaisro metalines konstrukcijas šiek tiek pabrangina, net ir tokiu atveju, esant dideliems tarpatramiams (pločiams), ši alternatyva yra pigesnė nei gelžbetonio konstrukcijos.

ISO – standartinė kreivė, galimos gaisro kreivės pažymėtos skirtingomis spalvomis. Jos gali būti šiek tiek aukštesnės, kartais žemesnės, tuomet numatomos perteklinės gaisrinės saugos priemonės. Euronormos leidžia nustatyti temperatūros kreivę pagal gaisrinės apkrovos dydį.

37

gaisrinė sauga

Paveikslėlyje parodytos perdangos įlinkių reikšmės. Jis gautas kompiuterine programa modeliuojant kompozitinės perdangos elgseną gaisro metu.

VGTU mokslininkų vertinimu, iki 18 metrų aukščio pastatuose racionalu naudoti gelžbetonio konstrukcijas, ypač jei atsparumo ugniai reikalavimai aukštesni. Jei pastato tarpatramis – 20 metrų ar didesnis, ekonomiškiau rinktis metalines konstrukcijas ir jas padengti atsparumą ugniai didinančiais dažais. Įprastas vaizdas prekybos centruose – tipinė gelžbetonio kolona, kurios nebūtina apdailinti, ir patogiai, lengvai, greitai sumontuojamos metalinės konstrukcijos.

Anksčiau surenkamosios gelžbetonio konstrukcijos tarpusavyje buvo jungiamos suvirinant.

Tačiau kildavo pavojus, kad po kurio laiko tokia jungtis koroduos ir pasidarys nepatikima. Pastaruoju metu surenkamosioms konstrukcijoms sujungti naudojamos lanksčiosios jungtys. Taip pat jos jungiamos varžtais, o papildomai apsaugomos betonuojant. Jei kilus gaisrui bus paveikti varžtai, konstrukcijos suirs staiga, kitaip nei sijos, kurios nuo aukštos temperatūros tik įlinks ar supleišės.

Gipso kartonas – sunkiai pamainomas Keliasdešimt ar kelis šimtus metų sulaukusius pastatus pritaikant šiuolaikinėms funkcijoms, konstrukcijų apsaugos kilus gaisrui reikalavimai dar labiau sugriežtėja – jas privalu papildomai apsaugoti nuo gaisro. A. Šneideris pasakojo, kad tenka susidurti su atvejais, kai pastate esančias metalines kolonas architektai žūtbūt nori 38 2017 Nr. 1

paslėpti. Tokiu atveju galimas sprendimas – kolonas apmūryti keraminėmis ar klinkerio plytomis arba apdailinti tinku. Tik čia naudojami šlapi procesai, taigi būtina dar ir papildoma metalo apsauga nuo korozijos. Projektuotojai renkasi ir dar vieną galimybę – konstrukcijas nuo gaisro apsaugoti gipso kartono ar kitomis lakštinėmis apdailos medžiagomis.

Pavyzdžiui, australai pateikia visus įmanomus lakštinių apdailos medžiagų panaudojimo būdus metalo, medžio, gelžbetonio konstrukcijas apsaugant nuo gaisro.

Lietuvoje plačiai taikoma baigtinių elementų metodu pagrįsta programinė įranga: konstruktoriai gali naudotis statybinių medžiagų duomenų baze – pasirinkus konkrečią medžiagą, kompiuterinė programa apskaičiuoja, kokio storio turėtų būti apsaugos nuo gaisro sluoksnis, kokia apkrova veiks konstrukciją, koks turėtų būti jos skerspjūvis. Taigi užsakovui pageidaujant galima pasirinkti tinkamesnę ar pigesnę medžiagą.

VGTU mokslininkai pastebi, kad projektavimo tempai vis greitėja, taigi projektuotojai labiau vertina projektavimo programų potencialą. Naudojantis jomis galima tiksliai apskaičiuoti, kiek ir kokių konstrukcijų reikės, sutaupyti medžiagų ir negaišti daug laiko. Vis dėlto būtinos sąlygos – užtikrinta projektavimo paslaugų kokybė, projektuotojų kompetencija ir patirtis. Įvertinti, gerai ar blogai tarnauja konstrukcija – nėra lengva.

Kiek paprasčiau, jei objektas – nedidelio ploto namas. Jei pastatas sudėtingos konfigūracijos, didelio ploto, elementų susidaro dešimtys tūkstančių, todėl būtina atidžiai įvertinti poslinkius.

Jei kas nors kelia įtarimų, kaip antai konstrukcijų sutvirtinimas, elementų jungtys, patyręs specialistas sugebės tinkamai įvertinti esamas sąlygas ar keliskart patikrinti gautus rezultatus.

Nekvalifikuotas projektuotojas dėl žinių stokos stengiasi apsidrausti keletą kartų padidindamas medžiagų sąnaudas: konstrukcijai parenka daugiau varžtų ar armatūros, tačiau neįvertina, kaip tokie pakeitimai paveiks visos pastato konstrukcinės sistemos elgseną. Pavyzdžiui, jei gelžbetonio konstrukcijų atsparumas ugniai bus didinamas įrengiant centimetru storesnį apsauginį betono sluoksnį, tai reiškia papildomą 20 kilogramų svorį vienam kvadratiniam metrui ploto. Skaičiuojama, kad gelžbetonio karkasas sudaro 30 proc. statybų kainos. Centimetru storesnis betono sluoksnis sąmatą papildomai išaugina maždaug 3 proc. „Kartais racionaliau ne sunkinti konstrukciją, bet įrengti papildomą gaisrinės apsaugos sistemą, kuri kainuoja kur kas mažiau, galiausiai – kuo atidžiau apskaičiuoti konstrukcijos apkrovas

ir tikėtiną temperatūrą kilus gaisrui. Normaliomis sąlygomis skaičiuojamosios konstrukcijų apkrovos yra mažesnės nei gaisro atveju nustatomos apkrovos. Kompetentingas specialistas konstrukcijų skerspjūvius parenka vertindamas įprastinėmis sąlygomis veikiančias apkrovas, o nustatydamas jų atsparumą ugniai naudoja mažesnes gaisro atvejį atitinkančias apkrovas“, – komentavo A. Šapalas.

Klaidų dažniausiai padaro nekvalifikuoti konstruktoriai parinkdami skaičiuotines apkrovas ir medžiagas. Tokiu atveju, vertinant konstrukcijos apkrovą kilus gaisrui, ji neatlaikys reikalaujamo apsaugos laiko. Eurokodai leidžia konstrukcijų apkrovas skaičiuoti gaisro sąlygomis. Kadangi tikimybė, kad visas pastatas degs vienu metu, o apkrovos ir temperatūra bus maksimalios, yra labai maža, projektuojant pagal eurokodus galima naudoti mažesnius apkrovų rodiklius.

Eurokodų pranašumai akivaizdūs Kuriant eurokodus prisidėjo daug šalių, tarp jų ir gaisrinės saugos srityje gerokai pažengę prancūzai bei vokiečiai. Eurokodai nuolat tobulinami, planuojama, kad po 5 ar 6 metų Lietuvą pasieks naujas jų leidimas.

Programinė įranga irgi tobulinama. „Anksčiau konstruktorius kompiuterio ekrane matė skaičius, tačiau nematė grafinio vaizdo, dirbti buvo sudėtinga. Pirmiausia reikėjo apskaičiuoti konstrukcijas, tuomet įvertinti kiekvienos jų atsparumą gaisrui. Dabar galima konstrukcijų skerspjūvius parinkti normaliomis sąlygomis, taip pat apskaičiuoti atskirus apkrovų derinius kilus gaisrui. Jei esamo atsparumo nepakanka, galima rinktis papildomas apsaugos medžiagas“, – konstruktoriaus darbo specifiką analizavo A. Šneideris.

Darbo ir gaisrinės saugos, Metalinių ir medinių konstrukcijų, Gelžbetoninų ir mūrinių konstrukcijų katedrų mokslininkai konstrukcijas dėl laiko stygiaus projektuoja kur kas rečiau, tačiau į juos užsakovai vis dažniau kreipiasi prašydami atlikti ekspertizes, pakonsultuoti. Ekspertizėms labai svarbios mokslininkų sukauptos žinos, taip pat atlikti tyrimai. VGTU Taikomojoje statinių, konstrukcijų ir medžiagų laboratorijoje atliekami įvairūs tyrimai, o po universiteto stogu suburti daug patirties sukaupę gruntų, pamatų, konstrukcijų, gaisrinės saugos specialistai.

Užs.

Įvairios paskirties pastatų inžinerinių sistemų apsaugai dažniausiai naudojamos ugniai atsparios kalcio silikato plokštės PROMATECT®.

Gaisrinė sauga: padarytos klaidos antro šanso gali nesuteikti Projektuojant ir statant statinius klaidų neišvengiama. Dažniausiai jų atsiranda stengiantis supaprastinti gaisrinės saugos sprendimus, renkantis pigesnes statybines medžiagas ar samdant įmones, kurios nėra kvalifikuotos atlikti tam tikrus rangos darbus. Tačiau skirtingos klaidos gali turėti skirtingų padarinių.

Netinkamai sumontuotą nekokybišką langą pakeisti nėra sudėtinga, blogai nudažytas sienas perdažysite nepatirdami didelių nuostolių. Tačiau kai kurios klaidos gali turėti negrįžtamų padarinių. Netinkamas požiūris į gaisrinę saugą gali sunaikinti viską: pastatus, juose esantį turtą, netgi atimti žmonių gyvybę. tatybų technologijoms pasiekus itin aukštą lygį, pasyviosios gaisrinės saugos priemonės neliko nuošalyje. Šiandien pasyviosios gaisro saugos metodai taikomi projektuojant ne tik laikančiąsias pastato konstrukcijas, bet ir inžinerines sistemas. Tačiau toli gražu ne visuomet suprojektuojami ir parenkami tinkamiausi sprendimai, ne visuomet naudojamos sertifikuotos sistemos.

S

PROMAT® sprendimai – pagal aukščiausius reikalavimus PROMAT® – pasyviosios gaisrinės saugos lyderis pasaulyje, siūlantis medžiagas ir sprendimus, atitinkančius aukščiausius pasaulyje pasyviosios gaisrosaugos standartus. Gamintojas teikia visas reikalingas paslaugas ir konsultacijas projektuotojams bei statybininkams. PROMAT® gaminiai sėkmingai taikomi naujos statybos biurų, gamyklų, administracinių pastatų ir gyvenamųjų namų statyboje.

Konstrukcijų, vėdinimo, dūmtraukių ir inžinerinių sistemų apsaugai dažniausiai naudojamos kalcio silikato plokštės PROMATECT®. Ugniai

atspariomis plokštėmis izoliuojamos pertvaros ir perdangos, metalo ar gelžbetonio konstrukcijos.

Pritaikomi įvairūs sprendimai, neleidžiantys plisti ugniai gaisro metu. Išskirtiniais atvejais, pavyzdžiui, istoriniuose pastatuose, siūlomos ir medinių konstrukcijų ar masyvių lubų apsaugos.

Visas sistemas paprasta montuoti, jos nedaug sveria, yra patvarios, tinka net didelio skerspjūvio konstrukcijoms. Įvairiems sujungimams, siūlėms PROMAT® sukūrė ir ugniai atsparias sandarinimo medžiagas.

Praktiniai sprendimai Nekilnojamojo turto vystytojai, besirūpinantys statomų pastatų kokybe ir saugumu, pasitelkia PROMAT® patirtį bei sprendimus. Lietuvoje statinių, kuriuose panaudotos PROMAT® pasyviosios gaisrinės saugos priemonės, yra ne vienas.

Neseniai po rekonstrukcijos duris atvėrusiame didžiausiame Baltijos šalyse prekybos centre „Mega“ Kaune pritaikyti net keli PROMAT® sprendimai: lubų apsauga EI90 panaudojant PROMATECT®-L plokštes, medinių pertvarų apsauga REI60 panaudojant „PROMAXON Typ A“ plokštes ir priešgaisrinio vandentiekio vamzdžio

apsauga EI120 panaudojant PROMATECT®-LS plokštes. Tai tik vienas iš gausybės projektų Lietuvoje, kuriuose buvo panaudotas toks didelis spektras PROMAT® gaminių.

2015 metais Vilniaus Konstitucijos prospekte buvo atidarytas modernus verslo kompleksas „k29“. Skandinaviško stiliaus aštuonių aukštų verslo centro biurų nuomai skirtas plotas užima daugiau kaip 14 tūkst. kv. metrų plotą. Prie šio projekto dvejus metus dirbo daugiau kaip 50 skirtingų Lietuvos ir užsienio kapitalo bendrovių. Išskirtiniam pastatui buvo keliami itin aukšti priešgaisriniai reikalavimai. Projekte panaudotos kalcio silikato plokštės PROMATECT®-LS, skirtos ortakių apsaugai.

PROMAT®, kaip ir sausosios statybos gaminių gamintojas „Siniat”, siūlantis „Nida“ sertifikuotas sistemas ir sprendimus įvairaus tipo pastatams, priklauso “Etex” grupei.

Su PROMAT® priešgaisriniais sprendimais bus galima susipažinti gegužės 3 d. vyksiančiame renginyje projektuotojams, architektams ir statybos organizacijoms. Renginys vyks viešbutyje „Radisson Blu Hotel Lietuva“ Vilniuje, į jį registruotis galima elektroniniu paštu promat@promat.lt.

39

Energiškai efektyviai statybai – perversmas tinkuojamųjų fasadų šiltinimo sistemose Visuomenės nuomonės apklausos rodo radikaliai pasikeitusį gyventojų požiūrį į daugiabučių modernizaciją. Būsto energijos taupymo agentūros direktoriaus Valiaus Serbentos duomenimis, vos prieš penkerius metus šiuos procesus skeptiškai vertino 93,4 proc. šalies gyventojų, o štai naujausių apklausų duomenimis, jau beveik tiek pat – 92 proc. – visuomenės atstovų pritaria, kad būtina atnaujinti pastatus didinant jų energinį efektyvumą. aigi šiandien nebereikia įrodinėti, kad prastai arba visiškai neizoliuoti pastatai leidžia per stogą ir fasadą ištrūkti taip brangiai kainuojančiai šilumai, tad fasado šilumos izoliacija – vienas efektyviausių galimų namo atnaujinimo sprendimų. Dėsninga, kad kuo senesnis statinys, tuo didesnį kiekį šildymo išlaidų galima sutaupyti. Bet suprantama – fasado šiltinimas neturėtų būti vienintelė energijos taupymo priemonė.

Pozityvios visuomenės požiūrio permainos gali padėti keičiant šiandienes Europos Sąjungos (ES) valstybių energijos naudojimo tendencijas – skaičiuojama, kad senuose, nugyventuose pastatuose sunaudojama apie 40 proc. visos energijos. Anot Europos Komisijos nario Miguelio Arias Cañete, energijos naudojimo efektyvinimas pastatuose yra investicija, kuri leis sutaupyti beveik 40 mlrd. eurų ES valstybių biudžeto. Todėl ES, siekdama daryti poveikį pasaulio energijos rinkai, užsibrėžė tikslą iki 2020 metų 20 proc. sumažinti ES sunaudojamos energijos kiekį. Ir net 20 proc. energijos turės būti pagaminama iš

T

40 2017 Nr. 1

atsinaujinančių energijos šaltinių. Šie tikslai sąlygojo daug įvairių pokyčių ES šalių, tarp jų – ir Lietuvos, statybų sektoriuje.

Apie tai, kokie pokyčiai įvyko 2016 metų lapkričio 1 dieną įsigaliojus naujiems A energinio efektyvumo klasės reikalavimams, kalbinome Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorių Aidą VAIČIULĮ ir sertifikuotų šiltinimo sistemų specialistą, tinkuojamųjų fasadų sistemų gamintojo „Baumit“ techninio palaikymo vadovą Edvardą LABAKOJĮ.

Kaip statybos procesus keičia jau įsiteisėjęs reikalavimas statyti ne žemesnės kaip A energinio naudingumo klasės pastatus ir nuo 2018-ųjų sausio 1 dienos įsigaliosiantis dar aukštesnis – A+ klasės – standartas?

Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius Aidas Vaičiulis pabrėžia, kad kalbant apie tokių pastatų projektavimą ir statybą jau nebegalima eiti tradiciniu ir lengviausiu keliu tiesiog padidinant šilumos izoliacijos sluoksnio storį.

Norint, kad pastatas atitiktų A ir A+ energinio

naudingumo klasės reikalavimus, būtina taikyti kompleksines energinio efektyvumo priemones.

Projektuojant tokius pastatus, turi būti įvertinti pastato atitvarų skaičiuojamieji savitieji šilumos nuostoliai, pastato sandarumas, mechaninio vėdinimo su rekuperacija sistema, pastato energijos naudojimo efektyvumas, pastato pertvarų ir tarpaukštinių perdenginių šilumos ypatybės.

Tinkamai suprojektuotas ir kvalifikuotų statybininkų tiksliai įgyvendintas projektas pastato energijos sąnaudas šildymui sumažins 2,5 karto, palyginti su iki šiol statomais B klasės namais. Tad akivaizdu, kad energiškai efektyvūs pastatai yra pranašesni, ir nors pradinė investicija juos statant didesnė, dėl mažesnių išlaidų pastatui išlaikyti atsiperkamumas garantuojamas. Labai svarbu, kad visame procese visos grandys – projektavimas, statyba, techninė priežiūra – dirbtų sutartinai – juk jos visos svarbios vienodai. Ir tik geras visų grandžių tarpusavio bendradarbiavimas užtikrina kokybišką energiškai efektyvių priemonių įgyvendinimą ir siekiamą rezultatą – mažai energijos naudojantį pastatą.

Užs.

Su kokiomis problemomis susiduriama, kai reikia naudoti didelį šiltinimo medžiagų storį?

A. Vaičiulis akcentuoja, kad ne visi gamintojai šiuo metu gali gaminti 30–35 cm, o kartais – net ir 40 cm fasadų šiltinimo medžiagas. Didėja šiltinimo medžiagos storis, sunkėja ir jos svoris, reikalingos ilgesnės, didesnį stiprį turinčios smeigės, atitinkamai didėja kaina. Didesnis šiltinimo medžiagų storis didina sienos pasipriešinimą garų laidumui. Taigi tam, kad būtų užtikrintas palankus vidaus mikroklimatas, atsiranda priverstinio mechaninio vėdinimo būtinybė. Kiekvienas sutiks, kad tinkamas patalpų mikroklimatas užtikrina geresnę savijautą. Tačiau jam sukurti svarbu tiksliai apskaičiuoti reikiamą šilumos izoliacijos storį. Būtent jis padeda palaikyti komfortinę aplinkos temperatūrą nepriklausomai nuo paros laiko ar sezono. Šilumos izoliacijos paskirtis yra ne tik apsaugoti nuo šalčio patekimo iš lauko, bet ir neleisti ištrūkti šilumai iš vidaus. Todėl labai svarbu, kad visi konstrukcijų sujungimai būtų kuo sandaresni – tai tikrinama ir specialiais testais. Čia labai svarbus statybininkų sumanumas ir sąžiningumas, nes

paslėptų darbų broko taisymas kainuoja labai brangiai. Įrengiant fasadą nebeužtenka koncentruotis į atskirų dalių parametrų lyginimą. Daug didesnę reikšmę įgyja atskirų elementų suderinamumas tarpusavyje.

Kokių papildomų užduočių iškilo projektuotojams?

Tai, kas prieš metus atrodė naujausias technikos pasiekimas, šiandien yra ir gali būti tobulintina, atkreipia dėmesį A. Vaičiulis. Lietuvoje kol kas trūksta projektuotojų, kurie galėtų suprojektuoti A ar A+ klasės pastatus, kurie jau patyrė, koks svarbus yra įvairių pastato konstrukcijų tarpusavio ryšys ir suderinamumas. Tik tinkamas jų izoliavimas leidžia išvengti šilumos tiltelių ir nepageidaujamų vidaus oro srautų.

Norint išspręsti šiuos uždavinius, būtinos geros statybinės ir šiluminės fizikos žinios, todėl šiuo atveju svarbu glaudžiai bendradarbiauti su fasado šiltinimo sistemų gamintojais, kurie žengia koja kojon su šiuolaikiniais reikalavimais ir gali pasidalyti su projektuotojais savo turimomis žiniomis bei patirtimi.

Aidas VAIČIULIS, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius

Šildymo išlaidos gali sudaryti iki 75 proc. vidutinio namų ūkio mokesčių už energiją. Išorinių sienų izoliacija yra paprasčiausias, efektyviausias ir daugiausia finansinės naudos teikiantis sprendimas. Apgaubus pastatą izoliaciniu apklotu, smarkiai sumažinami šilumos nuostoliai ir pastebimai pagerinama gyvenamoji aplinka. Nauji reikalavimai sukuria nemažai iššū-

Edvardas LABAKOJIS, „Baumit“ techninio palaikymo vadovas

kių: reikalingas didesnis šiltinimo medžiagų storis, o tai gali pasiūlyti dar ne kiekvienas gamintojas, būtinas sudėtingesnis ir kruopštesnis sistemos įrengimas, išauga statybų išlaidos, būtina užtikrinti tinkamą vėdinimą.

Tai, kaip spręsti iškilusias problemas, pataria tinkuojamųjų fasadų sistemų gamintojo „Baumit“ techninio palaikymo vadovas Edvardas Labakojis.

Kaip „Baumit“ prisideda prie naujausių pastatų energinio efektyvumo reikalavimų įgyvendinimo?

Visos „Baumit“ fasadų šiltinimo sistemos turi Europos techninį liudijimą pagal Europos Sąjungos normas (ETAG, CUAP) ir yra paženklintos CE ženklu, o tai įrodo aukščiausią produktų kokybę. „Baumit“, ilgametę patirtį turintis gamintojas, ko gero, vienintelis Europoje atkreipia dėmesį, kad nebeužtenka nuspręsti, ar šiltinimo sistema bus įrengta su mineraline vata, ar putų polistirenu (EPS). Nuolat augant reikalavimams ir gyvenimo kokybės standartams svarbu įsigilinti į kiekvieno kliento poreikius. Juk namus ir pastatus kuriame gyvenimui, juose praleidžiame didžiąją paros

KVĖPUOJANTI ŠILTINIMO SISTEMA – „OPEN SYSTEM“

dalį, todėl be galo svarbu, kaip čia jausimės. Ir ne tik šiandien, bet ir po 10 ar 15 metų.

Taigi reikia įvertinti, kas klientui yra svarbiausia – gera izoliacija, garų laidumas, natūralumas ar atsparumas gaisrui, ir pagal tai parinkti fasado šiltinimo medžiagas. Jau daugiau kaip 15 metų „Baumit“ plėtojamas projektas „Viva Park“ sudarė galimybę išsamiai išstudijuoti įvairias fasado įrengimo sistemas. Dėl šio projekto mes turbūt vieninteliai galime pasakyti, kaip fasado ypatybės keičiasi bėgant metams.

Optimali šilumos izoliacija žiemą išlaiko išorines sienas šiltas, o vasarą – vėsias. Be to, dėl mažesnio energijos naudojimo ji padeda tausoti išteklius. Mūsų namai turėtų užtikrinti maksimalų komfortą ir aukščiausią įmanomą gyvenimo

41

ŠILUMOS IZOLIACIJA PADEDA TAUPYTI PINIGUS

sukibimą su plokšte. Tai užtikrina, kad sistema neatsisluoksniuos. „Baumit OpenSystem“ – šorinė tinkuojamoji sudėtinė termoizoliacinė sistema, tai patikimiausia tvirtinimo technologija, laidumas garams, didelio našumo izoliacija ir novatoriškas paviršinis sluoksnis, kuriame pritaikyta nanotechnologija.

Toks derinys padeda apsaugoti pastato konstrukcijas nuo aplinkos poveikio ilgus dešimtmečius.

Pastorėjus ir pasunkėjus šiltinimo medžiagoms, atsirado ir naujų tvirtinimo elementų poreikis. Ką siūlo „Baumit“?

„Baumit OpenSystem“ – tai patikimiausia tvirtinimo technologija, laidumas garams, didelio našumo izoliacija ir novatoriškas paviršinis sluoksnis, kuriame pritaikyta nanotechnologija. kokybę. Esminiai komfortiško gyvenimo elementai – tai temperatūra ir oro drėgmė. Tyrimai rodo, kad geriausiai jaučiamės tuomet, kai temperatūra kambaryje svyruoja nuo 19 iki 22°C, o santykinė oro drėgmė siekia 40–60 proc. Tam, kad sukurtume idealias sąlygas, reikalingos šiltos sienos.

Kuo aukštesnė sienų paviršiaus temperatūra, tuo malonesnis vidaus klimatas. Skirtumas tarp kambario ir sienų temperatūros turėtų būti ne didesnis nei 3°C – tai padeda išvengti nepageidaujamų oro srovių patalpose. Kompleksinė išorinė šilumos izoliacija padeda sukurti komfortišką kambario mikroklimatą ir sumažinti šildymo išlaidas.

Kokius fasadų šiltinimo sprendimus siūlytumėte Lietuvai, čia įsigalėjus reikalavimui statyti ne žemesnės nei A energinio efektyvumo klasės pastatus? „Baumit OpenSystem“ – geriausias ne tik naujo namo statybos, bet ir seno renovacijos sprendimas. Tai A ir A+ klasių reikalavimus atitinkanti kvėpuojanti sistema – visos sudėtinės jos medžiagos yra laidžios garams. Tai padeda sukurti optimalias gyvenimo sąlygas ir žiemą, ir vasarą.

Pagrindinis šios sistemos komponentas yra „Baumit OpenTherm“ (EPS) – laiko išbandytas produktas, Austrijoje jis naudojamas nuo 1999 metų. Per šį laiką tokių plokščių parduota daugiau kaip 3 mln. kv. m. Tai balta arba pilka (iš neoporo) perforuota EPS plokštė, kurios viena pusė 42 2017 Nr. 1

padengta specialiais dažais, saugančiais nuo neigiamo saulės poveikio. Kitaip nei tradiciniame EPS, šiose plokštėse yra atvirų ertmių skylių – 2 500 vnt. / kv. m. Skylių skersmuo – apie 2,5–3 mm. „Baumit OpenTherm“ yra oro kanalų, tačiau oras juose yra uždarytas, o garai gali cirkuliuoti. Dėl šios ypatybės šio EPS garų laidumo koeficientas yra daug artimesnis vatai nei tradiciniam EPS, ir tai padeda užtikrinti geresnį vidaus mikroklimatą.

Taip pat tai reiškia, kad šiltinant naujai statomus pastatus galima daugiau nei perpus sutrumpinti laiką, kurio reikia mūrui išdžiūti. Likusi drėgmė netrukdomai išgaruoja pro esamas skylutes. Taip pat – ir drėgmė, susikaupusi atliekant šlapiuosius vidaus darbus.

Kita svarbi šio produkto ypatybė – mažas šilumos laidumas. „Baumit OpenTherm“ (EPS) užtikrina, kad žiemą namuose nešalta, o vasarą – nekaršta, temperatūra viduje – pastovi ir komfortiška, nėra perteklinės drėgmės. „Baumit OpenTherm“ EPS plokštės neturi tradicinio pilkos spalvos polistireninio putplasčio trūkumo – kai plokštės deformuojasi, o jų paviršius susilpnėja dėl neigiamo saulės poveikio, ir jos gali net atšokti nuo sienos. „Baumit OpenTherm“ (EPS) paviršius padengtas šviesiais dažais, kurie gerai saugo priklijuotą plokštę nuo neigiamo saulės poveikio. Šių dažų nereikia nušlifuoti po priklijavimo. Beje, plokštėje esančios skylutės pagerina klijų ir armuojamojo mišinio

Išskirtinis „Baumit“ pasiūlymas – naujoviškos nuo šiltinimo medžiagos storio nepriklausančio ilgio smeigės „StarTrack“, kurios nepalieka fasade žymių ir eliminuoja šilumos tiltelius. Daugelis turbūt yra matę apšiltintuose fasaduose išryškėjusius apvalius taškus, kurių atsiradimas ne tik gadina bendrą fasado vaizdą, bet ir trumpina šiltinimo sistemos gyvavimo laiką. Toks defektas gali atsirasti dėl keleto priežasčių. Nekokybiškos gali būti pačios smeigės, netinkamas gali būti ir jų įdiegimas – kai jos sukalamos per giliai ir užtepamos storu armavimo mišinio sluoksniu. Šios problemos galima išvengti naudojant „Baumit StarTrack“ smeiges, prie kurių klijuojamos EPS plokštės.

Priklijuojamos „Baumit“ smeigės „Star Track“ – novatoriška alternatyva įprastam izoliacinės medžiagos tvirtinimui kaiščiais. Šios smeigės papildomai mechaniškai pritvirtina izoliacinę medžiagą, tačiau jos neprakerta, taigi nepažeidžia. Toks tvirtinimo būdas leidžia išvengti šilumos tiltų ir „boružėlės“ efekto. Be to, lengva kontroliuoti smeigių išdėstymo tvarką ir jų montavimą.

Be to, išskirtinė jų ypatybė yra tai, kad smeigės yra sumontuojamos anksčiau nei šiltinimo medžiaga, o jų ilgis nepriklauso nuo izoliacinių plokščių storio. Šį niuansą tikrai įvertins fasado šiltinimo medžiagas montuojantys darbininkai – jų užduotis atliekant smeigių tvirtinimo darbus stipriai palengvėja: gręžti reikia tik į pagrindą ir tik kelis centimetrus.

Turint omenyje, kad didinant šiltinimo medžiagos storį ilgėja smeigės, atitinkamai jos brangsta ir yra sudėtingiau montuojamos, su „StarTrack“ smeigėmis galima dar ir nemažai sutaupyti, ypač statant A, A+, A++ energinio naudingumo klasių pastatus. „Baumit StarTrack“ asortimentas puikiai tinka visų tipų pagrindams.

Lietuvoje atnaujinimo laukia dar 28 000 daugiabučių. Net ir Aplinkos ministerija pripažįsta, kad ne vienus metus rengiant daugiabučių modernizavimo projektus ir investicinius planus mokytasi ne iš svetimų, o iš savų klaidų. Patyrusių gamintojų žinios ir patirtis yra lengviausiai gaunama informacija.

Užs.

„Ramirent“ primena – darbų sauga yra svarbiausia Vertinant nelaimingų atsitikimų darbe statistiką, statybų sektorius išlieka lyderis jau ne vienus metus. Tokia tendencija – ne tik Lietuvoje, bet ir išsivysčiusiose šalyse – ten, kur darbdaviai atsakingai žiūri į darbuotojų saugą, nelaimių pasitaiko gerokai mažiau. kivaizdu – riziką statybų sektoriuje galima suvaldyti. Vienas būdų – investuoti į darbo saugos priemones. Darbų saugos specialistai pastebi, kad įmonėse, kurios nepagaili lėšų darbo saugos priemonėms, nelaimingų atsitikimų išvengiama. Arba tie atsitikimai nebūna skaudūs. Todėl investicijos į darbų saugą turi būti ne formalumas, bet kasdienis rūpestis.

Apie tai savo klientams nuolat primena ir statybinės įrangos nuomos kompanijos „Ramirent“ specialistai. Anot „Ramirent“ technikos priežiūros vadovo Donato Antanaičio, darbų saugą ir investicijas į ją reikėtų suprasti dviem esminiais aspektais. Pirma – tai techninė pusė. Darbuotojų naudojama techninė įranga turi atitikti saugumo standartus, būti techniškai tvarkinga ir patikima.

Taip pat privalu pasirūpinti ir individualiomis saugos priemonėmis. „Investicijos į saugos priemones yra investicijos į patį darbuotoją. Gali būti saugi ir tvarkinga

A

technika, tačiau jei nebus pasirūpinta paties darbuotojo saugos priemonėmis, gali nutikti nelaimingų atsitikimų. Be to, darbuotojų sąmoningumą irgi reikia ugdyti. Jie kartais nesupranta, kam reikalinga dėvėti saugos priemones, kam to reikia – matyt, nelabai įvertina riziką ir pavojų“, – sakė D. Antanaitis.

Anot jo, palyginti su laikotarpiu prieš keletą metų, teigiamų pokyčių negalima nepastebėti, žmonės pamažu supranta darbo saugos priemonių svarbą. Ypač tie, kurie būna padirbėję statybose Vakarų Europoje, kur darbų saugai skiriamas didelis dėmesys. Tačiau nuomojant įrangą specialistams vis tiek tenka priminti, kad kartu reikia vienokių ar kitokių saugaus darbo priemonių. Taip pat konsultuojama ir apie tai, kaip saugiai naudotis skirtingais įrankiais. „Žmonės kartais iš tiesų nežino, kokių priemonių reikia naudojantis viena ar kita technika.

Pavyzdžiui, akinių dirbant įvairiais pjūklais ar saugos diržo dirbant keltuvuose. Todėl mūsų

specialistų pareiga – viską įvertinti, pagalvoti už klientą ir pasiūlyti jam priemonių, užtikrinančių saugų darbą“, – sakė D. Antanaitis. „Ramirent“ darbuotojai, kartu su nuomojama įrangos pasiūlydami ir saugos priemones, leidžia įmonių atsakingiems darbuotojams sutaupyti nemažai laiko, o kartu ir pinigų. Vienas pavyzdžių – išsinuomojus vibroplokštę ir kartu pasiėmus specialias triukšmą slopinančias ausines ar ausų kamštukus, išvengiama rūpesčio šių priemonių važiuoti pirkti į prekybos centrus.

Kompanija „Ramirent“ siūlo klientams didžiulį spektrą darbo saugos priemonių, pradedant apsauginiais akiniais, saugos diržais, baigiant priemonėmis, mažinančiomis taršą, o tai gali turėti įtakos žmonių sveikatai, pavyzdžiui, specialiais filtrais, sutraukiančiais šlifavimo metu išskiriamas smulkias kietąsias daleles.

Interneto svetainėje www.ramirent.lt galima susipažinti su visomis priemonėmis saugiam darbui užtikrinti.

43

Gaisrinė sauga negali būti vertinama didesnėmis statybos sąnaudomis Diskusijų apie reikalavimus, kuriais siekiama kuo labiau apsaugoti pastatus nuo gaisro pavojaus, kyla nuolatos.

Svarstoma, ar Lietuvoje pakankami reikalavimai siekiant išvengti nelaimių. Žvelgiant į kitų šalių pavyzdžius, patirtį, akivaizdu, kad dar yra kur tobulėti ir pas mus šioje srityje.

44 2017 Nr. 1

Siūloma izoliuoti cokolinę zoną alime žiūrėti ne tik į gerai išsivysčiusias šalis, bet ir ne tokias pažengusias, ir visose gaisrinės saugos reikalavimai keliami kur kas didesni. Tik pas mus kažkodėl mėginama tvirtinti, kad reikalavimų yra pakankamai, reikia tik jų laikytis. O kai matome kilusius didžiulius gaisrus pastatuose įvairiuose miestuose, irgi mėginame išsisukti, kad tai su mumis nesusiję, nes esą mūsų statybų kokybė geresnė. Nieko panašaus – tai visur svarbu, nes jau egzistuoja ir praktikoje patvirtinti sprendimai

G

„

gaisrui užkardyti. Mums tokių sprendimų trūksta, pirmiausia – reikalavimų, kad tokie sprendimai būtų privalomi“, – įsitikinęs statybinių medžiagų ir gaisrinės saugos specialistas prof. habil. dr.

Romualdas Mačiulaitis.

Dažniausiai kyla klausimas dėl to, ar reikalingi reikalavimai įrengti ugnies plitimą stabdančias juostas (priešgaisrinius barjerus) šiltinant fasadus degiosiomis medžiagomis. Didžioji dauguma Europos šalių tokius reikalavimus taiko, čia galioja prievolė termoizoliuojant pastatus montuoti ugnies barjerus. „Susipažinę su kitose šalyse taikomais reikalavimais, aiškiai matome įrengiamų priešgaisrinių

Užs.

barjerų būtinumą“, – aiškino R. Mačiulaitis. Jo teigimu, nedegių medžiagų barjerus privalu įrengti ir renovuojamų, ir naujų daugiabučių gyvenamųjų namų cokolių zonoje. „Kodėl būtent cokoliuose? Praktika rodo, kad būta įvairių atvejų, kai arti pastatų atsiranda koks nors ugnies šaltinis, pavyzdžiui, užsiliepsnoja šalia pastato stovintis buitinių atliekų ar antrinių žaliavų – popieriaus ar plastiko – konteineris. Todėl cokolis yra ta pastato vieta, kuri greičiausiai gali ir užsidegti. Kitas galimas atvejis, pavyzdžiui – prie pat pastato pastatytas arba nesuvaldytas ir į sieną rėžęsis automobilis užsiliepsnoja, o nuo jo ugnis išplinta į visą pastato fasadą. Galiausiai netgi vaikai gali pamėginti pažaisti degtukais, jei šiltinimo sistemos apatinėje sienos dalyje randa skylių, kurių dažnai atsiranda dėl mechaninių paviršiaus pažeidimų. Jeigu termoizoliacinė medžiaga bus degi, nelaimė neišvengiama“, – sakė R. Mačiulaitis.

Anot jo, pirmieji šį svarbų klausimą pradėjo kelti vokiečiai. Todėl Vokietijoje galioja ne tik reikalavimas pasirūpinti nedegių medžiagų juostomis virš cokolių, kai fasadai šiltinami degiosiomis medžiagomis, ir kas kelis aukštus įrengti ugnies barjerus sienų fasadų plokštumose, bet ir riboti gaisrą galinčių sukelti šaltinių – šiukšlių konteinerių bei automobilių – atstumą iki pastatų. „Galima rasti argumentų, kodėl visą pastato cokolį nederėtų šiltinti nedegiosiomis medžiagomis, pavyzdžiui, dėl didesnio drėgmės poveikio.

Tačiau yra galimybė apatinę pastato dalį šiltinti ir drėgmei atsparesnėmis medžiagomis, o virš cokolio įrengti priešgaisrinę juostą, kuri atribotų cokolį nuo kitos pastato sienos dalies, tokiu būdu sumažinant gaisro išplitimo pavojų“, – įsitikinęs prof. R. Mačiulaitis.

Statybos specialistų manymu, cokolis ir pirmo aukšto sienos dalis yra bene pažeidžiamiausia pastato vieta atsižvelgiant į naudojamų šiltinimo medžiagų priešgaisrinę saugą. Jau dabar keliuose statybos techniniuose reglamentuose yra numatyta, kad apatinė sienų dalis turi būti atsparesnė mechaniniam poveikiui, smūgiams.

Tačiau nenumatyta, kad ji galėtų būti atsparesnė ir ugniai dėl akivaizdžių priežasčių.

Būtent todėl Europos gaisrinės saugos asociacijų konfederacija („CFPA Europe“) yra parengusi rekomendacijų vadovą Nr.7:2011F, kuriame nustatyti mažiausi horizontalūs atstumai nuo įvairių degių objektų iki išorinių sienų (žr. lentelę).

Kaip alternatyvus sprendimas, jei nenorima ar neįmanoma išlaikyti nustatytų minimalių saugių atstumų iki pastato sienų, yra įteisinta galimybė įrengti EI30 atsparumo ugniai lauko sienos konstrukciją arba pastate sumontuoti automatinę gaisro įspėjimo ir gesinimo sistemą.

Saugus atstumas nuo pastato

Galimų pavojingų objektų apibūdinimas

2,5 m

• Mažiausias atstumas nuo bet kokio degaus daikto ar objekto

4m

• 0,6 m3 plastikinis arba stiklo pluošto konteineris • Metalinis konteineris • Bet kokių degių medžiagų krūva iki 1,5 m aukščio, pločio ar ilgio

6m

• Keletas greta stovinčių plastikinių arba stiklo pluošto konteinerių • Kartono surinkimo dėžės • Bet kokių degių medžiagų krūva iki 4 m aukščio, pločio ar ilgio

8m

• • • • • • •

Degių antrinių žaliavų surinkimo konteineriai Pastogė atliekoms sandėliuoti Medinės stoginės, pagalbiniai pastatai ar panašūs degūs statiniai Stoginės automobiliui Automobilių kemperiai ar kiti mobilieji nameliai Padėklų rietuvės Bet kokių degių medžiagų krūva iki 6 m aukščio, pločio ar ilgio

Dabar ugnis išplinta kur kas greičiau Pasaulyje per metus įvyksta apie 8 mln. gaisrų, kurie nusineša beveik milijoną gyvybių, dar daugiau kaip pusė milijono žmonių gaisruose patiria įvairių sužeidimų. Statistika rodo, kad 90 proc. mirčių priežastimi tampa gaisrai pastatuose.

Lietuva pagal mirčių gaisruose statistiką yra sąrašo viršuje tarp Europos šalių – 5 vietoje.

Mūsų valstybėje vidutiniškai 100 tūkst. gyventojų tenka 4,2 žuvusiojo gaisruose. „Daugiau žuvusiųjų gaisruose yra tik Baltarusijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Latvijoje. Todėl labai svarbu, kad projektuojant nebūtų atmestinai žvelgiama į gaisrinę saugą“, – sakė Mineralinės vatos gamintojų asociacijos (MVGA) prezidentas Gintautas Babravičius.

Gaisrinės saugos specialistai atkreipia dėmesį, kad šiuolaikiniuose pastatuose ugnis išplinta net 8 kartus greičiau nei, pavyzdžiui, statytuose prieš kelis dešimtmečius. O įvairių elektroninių prietaisų naudojimas buityje tik auga, o tai irgi

kelia gaisro riziką. Šiuolaikiniai pastatai patys savaime prisideda prie gaisrų kilimo, nes jiems statyti naudojama palyginti daug medžiagų ir produktų iš plastiko, dėl to didėja gaisro apkrova patalpose. Kokybiškos medžiagos dažnai pakeičiamos pigesniais, bet ne visuomet tinkamais naudoti ir saugesniais gaminiais.

Degios medžiagos naudojamos ne tik pastatų išorėje, bet ir viduje, apdailai. Pasitelkiamos net tokios apdailos medžiagos, kurioms užsidegti užtenka kibirkšties – poliuretanas, polietilenas.

Ne vienas pavyzdys rodo, kad bet koks neatsakingas elgesys su ugnimi sukelia gaisrą, o žmonės tiesiog užtrokšta nuo išsiskyrusių toksinių degimo produktų (pvz., vandenilio cianido garų) nespėję išbėgti iš naktinių klubų, kitų pramogoms skirtų pastatų, viešosios paskirties pastatų.

MVGA vadovo nuomone, įstatymų leidėjams būtina nuolat priminti, kad jie imtųsi ryžtingesnių žingsnių norint sustabdyti netinkamų priemonių naudojimą statybose, riboti degių ir toksinių medžiagų naudojimą pastatuose, kuriuose yra žmonių.

Šalia namų užsidegus šiukšlių konteineriui ar automobiliams kyla pavojus liepsnai išplisti, jeigu pastatai bus termoizoliuoti degiomis medžiagomis

45

Šio gaisro metu išdegė 150 kv. m ploto fasadinės sienos, ugnis plito labai greitai, nuo garažų išplito į pastato fasadą. Buvo nustatyta, kad gaisrą sukėlė jaunuoliai, degindami į sienose atsiradusias angas sukištus reklaminius bukletus.

Skirtingose šalyse – skirtingi reikalavimai Lietuvoje įstatymų leidėjai linkę manyti, kad ugnies barjerai termoizoliuojant naujai statomus ar renovuojamus daugiabučius namus – perteklinis reikalavimas. Tačiau neįvertinama, kad gaisrų padaryta žala gali būti neįkainojama.

Antai Vokietijoje, Čekijoje ar Slovakijoje, kur klimato sąlygos yra panašios, naudojami ugnies barjerai. Skiriasi tik reikalavimai pagal pastatų aukštingumą. Pavyzdžiui, Vokietijoje statant

16 metrų aukščio pastatą galioja reikalavimas įrengti nedegią priešgaisrinę juostą prie cokolio, nedegias zonas prie visų langų arba nedegias juostas virš langų kas antrame aukšte. Čekijoje statant tokius pat gyvenamuosius namus taikomi reikalavimai įrengti nedegias priešgaisrines juostas prie cokolio, taip pat nedegias priešgaisrines juostas kiekvieno aukšto perdangos lygyje. Slovakijoje reikalavimai bemaž tokie pat, tik ten reglamentuota dar labiau izoliuoti nedegiomis medžiagomis laiptinių zonas ir įėjimo (išėjimo) į pastatą zoną.

Lietuvoje įstatymų leidėjai mano, kad ugnies barjerai – perteklinis reikalavimas.

Tačiau neįvertinama, kad gaisrų padaryta žala gali būti neįkainojama.

Ir kuo pastatai aukštesni, tuo reikalavimai griežtėja. Pavyzdžiui, 30 metrų aukščio naujai statomo pastato fasadas Vokietijoje ir Čekijoje gali būti termoizoliuojamas tik nedegiosiomis medžiagomis.

Renovuojamų pastatų Čekijoje reikalavimai kiek mažesni – užtenka nedegiosiomis medžiagomis termoizoliuoti tik viršutinius aukštus, o kituose įrengti barjerus kiekvieno aukšto perdangos lygyje. Vokiečiai reikalavimų nemažina net ir renovuojamuose pastatuose, jeigu jie siekia 30 metrų ar daugiau.

Daugiabučio gaisras Dižono mieste (Prancūzija) pareikalavo net septynių žmonių gyvybių, dar keli žmonės patyrė sunkius apsinuodijimus dūmais, o sužeistųjų skaičius siekė 130.

Gaisras kilo prie namo stovinčiame atliekų konteineryje ir išplito į fasadą, apšiltintą E degumo klasės termoizoliacine medžiaga (polistireniniu putplasčiu). Termoizoliacija labai greitai užsiliepsnojo. Ugnis kilo fasadu, nuo karščio dužo langai, pro kuriuos patalpos buvo užtvindytos toksiškais dūmais ir suodžiais.

Ugniagesiai į gaisravietę atvyko per 10 min. nuo gaisro pradžios. Pastate buvo įrengta automatinė gaisro signalizacija, kuri regimai suveikė. Bet to neužteko išgelbėti žmonių gyvybes.

46 2017 Nr. 1

47

FB nuotr.

teisė

Ką statytojams atpūs nauji įstatymų vėjai?

Sausio 1-ąją įsigaliojusias Statybos įstatymo pataisas statybų sektorius sutiko palyginti ramiai, galbūt todėl, kad dauguma naujų nuostatų perdėliojo atsakomybės ribas statytojų naudai. Tiesa, vienas pasikeitimas priimtas ne taip entuziastingai – statybos rangovai įpareigoti trejus metus užtikrinti garantinių prievolių vykdymą.

Būdus, kaip jie tai padarys, Seimas paliko rinktis patiems statybų proceso dalyviams. Ar statybų sektorius jau pribrendo pats imtis iniciatyvos?

48 2017 Nr. 1

Pataisa – ne naujovė plinkos ministerijos (AM) Statybos ir teritorijų planavimo departamento Statybos normavimo skyriaus vedėjas Dangyras Žukauskas pastebėjo, kad daugiausia klausimų nekilnojamojo turto (NT) plėtotojams ir rangovams kelia garantinio laikotarpio įsipareigojimų vykdymo užtikrinimas ne mažesne nei 5 proc. verte nuo statinio statybos vertės.

Jie abejoja, ar savieigai paliktas procesas išties atneš naudos NT pirkėjams, įspėja, kad jis kaip tik gali užprogramuoti chaosą rinkoje.

D. Žukauskas nesutinka su NT plėtotojų kritika – ir iki šiol egzistavo praktika, kai rangovai atliekamų darbų kokybę garantuodavo laidavimo draudimu arba mokėjimo atidėjimu 5 ar 10 proc.

A

„Valstybė nesiėmė reguliuoti garantinio laikotarpio įsipareigojimų vykdymą, paliko laisvas rankas rinkai, kad ši pati sureguliuotų sąnaudas ir pan. Tiesiog įtvirtinome nuostatą, kad toks susitarimas turi būti, tačiau būdą užsakovai ir rangovai gali pasirinkti patys“, – apibendrino AM atstovas. Beje, objekte dirbant keliems rangovams, jų įsipareigojimai būtų paskirstyti proporcingai, atsižvelgiant į atliktų darbų vertę.

Statybų įstatymo pakeitimuose įtvirtinta prievolė – pastangos užtikrinti, kad nepasikartos 2008–2009 metų scenarijus, kai vienadienės įmonės, įgyvendinusios NT projektą, bankrutuodavo, o būstus įsigiję pirkėjai likdavo be garantijų.

Rangovai ir NT plėtotojai užstatu, draudimu ar banko garantija turės trejus metus užtikrinti atsiradusių defektų pašalinimą net ir tuo atveju, jeigu šie paskelbtų apie bankrotą. AM iš pradžių siūlė garantinius rangovų įsipareigojimus

teisė Nuo šiol statybą leidžiantį dokumentą derins tos institucijos, kurios išties turi sprendžiamąjį balsą projektavimo etape. Nuošalyje paliktos tos institucijos, kurios aktyviau kontroliuoja veiklą po to, kai pastatas pradedamas eksploatuoti. / Dangyras ŽUKAUSKAS / pratęsti iki 5 metų. Vis dėlto sutarta, kad jei terminas ilgėtų, pernelyg išaugtų garantijų ir statybos kaina, o papildoma finansinė našta užgultų pirkėjų pečius. Galiausiai praktika rodo, kad per pirmus dvejus metus išryškėja dauguma defektų, taigi buvo pasirinktas optimalus – dvejų metų – terminas. Statybų įstatymo pakeitimus svarstant Seime, vėl grįžta prie ilgesnio termino.

Kadangi ir Seimas, ir draudikai pritarė trejų metų terminui, jis ir buvo įteisintas.

Nuo šiol už statinio kokybę atsakys ne tik projektuotojas, rangovas, techninis prižiūrėtojas, bet ir statinio projekto ekspertizės rangovas. Tikimasi, kad šis pakeitimas taps pakankamu motyvu kokybiškiau atlikti statinių projektų ekspertizes. „Statinio ekspertizės rangovai ilgą laiką likdavo nuošalyje, nors jų vaidmuo – gana svarbus. Be abejo, teismai ekspertizės rangovus patraukdavo atsakomybėn, tačiau įstatymu jų atsakomybė nebuvo reglamentuota“, – paaiškino pašnekovas.

Dar vienas draudimas projektuotojui – organizuoti projekto ekspertizę. Nors to daryti jie negalėjo, ir iki įsigaliojant Statybos įstatymo pakeitimams šio draudimo paisė retas. Teisės akto pakeitimais darkart priminta, kad susiklosčiusi praktika ydinga, o parengtą projektą turi vertinti specialistas, nesusijęs su projektuotoju.

Dėmesys architektūros kokybei Statybos įstatyme įtvirtinta NT plėtotojo sąvoka.

Kam to reikėjo? D. Žukausko teigimu, ilgą laiką teisės aktuose figūravo abstrakti sąvoka „statytojas“. Sąvoka „NT plėtotojas“ detalizuota užtikrinant garantinio laikotarpio įsipareigojimų vykdymą, mat ilgą laiką NT plėtotojai tiesiog pamiršdavo Civiliniame kodekse numatytą pareigą atsakyti už parduodamos prekės kokybę. Įstatymo pakeitimu numatyta ją oficialiai priminti.

Naujoje Statybos įstatymo redakcijoje įrašytas nuostatas, kad statinio architektūra turi būti tokia, kad architektūriniai sprendiniai sudarytų darnią, bendrą visumą. D. Žukauskas paaiškino,

kad šis nuostatas susijęs ir su rengiamu Architektūros įstatymu, ir su architektūros kokybe, tačiau jis – tik įžanga veiksmų, planuojamų ateityje gerinant architektūros kokybę ir didinant architektų atsakomybę.

AM Statybos normavimo skyriaus vedėjas nesutinka, kad šis nuostatas savivaldybės darbuotojui leis lengviau atmesti ar atsisakyti derinti bet kurį neįtikusį projektą. „Šis nuostatas tokia priežastimi netaptų, nes savivaldybės orientuojasi į konkrečius statybų techninių reglamentų ir kitus reikalavimus, čia įtvirtinta bendresnė pozicija. Tai – pirmasis žingsnelis. Toliau seks Architektūros įstatymas, kiti susiję sprendimai“, – apibendrino pašnekovas.

Biurokratinė našta bus padalyta Rūpinantis išvengti nesusipratimų ir prieštarų išduodant specialiuosius architektūros, saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos bei paveldosaugos reikalavimus, Statybos įstatymo pakeitimuose numatyta, kad savivaldybė turi teisę imtis iniciatyvos derinant reikalavimus, o kilusius ginčus nagrinės speciali savivaldybėje sudaryta komisija. Sprendžiant konfliktinę situaciją dalyvautų ir AM. D. Žukauskas atkreipė dėmesį, kad nuo šiol specialieji reikalavimai tampa nebeprivalomi. Statytojas turi teisę rinktis – pasirūpinti jais arba parengti projektą ir jį derinti savivaldybėje.

Pagrindinis niuansas yra tai, kad, jei išduodami specialieji reikalavimai, statytojas gali būti ramus, jog projektavimo darbai neįstrigs dėl staiga pasikeitusio teisės akto. Jeigu specialiųjų reikalavimų atsisakoma, parengtas statinio projektas turi atitikti tądien, kai prašoma išduoti leidimą, galiojančius teisės aktus.

Pataisos sutrumpino ir statybą leidžiantį dokumentą derinančių institucijų sąrašą. Vietoj septyniolikos liko devynios: savivaldybės administracija, Saugomų teritorijų direkcija, Kultūros paveldo departamentas, Visuomenės sveikatos

centras, Radiacinės saugos centras, Valstybinė geležinkelio inspekcija, Valstybinė energetikos inspekcija, Neįgaliųjų reikalų departamentas ir inžinerinių tinklų bei susisiekimo komunikacijų savininkai.

Anot D. Žukausko, nuo šiol statybą leidžiantį dokumentą derins tos institucijos, kurios išties turi sprendžiamąjį balsą projektavimo etape. Nuošalyje paliktos tos institucijos, kurios aktyviau kontroliuoja veiklą po to, kai pastatas pradedamas eksploatuoti. Tiesa, nors projektą tikrinančių institucijų sąrašas sutrumpėjo, visi reikalavimai ir toliau liks galioti. Jei kas nors nebuvo padaryta ir patikrinta, atiduodant pastatą vertinti išimčių nebus. Taigi statytojai, bandydami gudrauti ar išlošti projektavimo etape, gali prarasti kur kas daugiau.

Dukart išaugusios baudos už savavališką statybą, nugriauti neteisėtai iškilę statiniai, sykiu visuomenės švietimas gali sumažinti nelegalių statybų skaičių, neabejoja D. Žukauskas. Juolab kad dažnas atvejis, kai reikiamais leidimas nepasirūpinama per nežinojimą.

AM pasirūpinti leidimais nuo šiol įpareigojo ir užmiestyje nesudėtingus statinius renčiančius statytojus, kuriems iki šiol pakakdavo savivaldybės vyriausiojo architekto pritarimo.

Tiesa, tokiems pastatams leidimo išdavimo procedūra bus paprastesnė nei sudėtingų statinių. Jei statinys pradėtas statyti prieš įsigaliojant šiam reikalavimui, statybų inspektoriai gali paprašyti pagrįsti statybų pradžios datą. Galimi įvairūs įrodymai – pirkimo kvitai, kaimynų liudijimai ir pan.

Statybos įstatymo pataisomis siekiama kokybiškesnio statybų proceso, taip pat palengvinti naštą statytojams – tam pasitarnaus trumpesnis statybą leidžiančio dokumento išdavimo laikas ir kiti pakeitimai.

Lietuvos statybininkų asociacijos viceprezidentas, bendrovės „Montuotojas“ generalinis direktorius Alfonsas Jaras apgailestavo, kad priimant svarbius įstatymus ne visuomet įsiklausoma į verslo balsą.

49

Pavyzdys: objektas su „heroal C 50“

Tiesiog geriau.

Efektyvu siekiant puikaus rezultato.

Aliuminio sistemos „heroal“ išsiskiria išmania moduline konstrukcija, kuri garantuoja gaminių suderinimą. Mažiau atskirų komponentų užtikrina efektyvesnį apdorojimą ir leidžia sukurti ilgaamžiškus aukščiausios kokybės sprendimus.

Žaliuzės | Apsauga nuo saulės | Žaliuziniai vartai | Langai | Durys | Fasadai | Techninė priežiūra

„Priėmus Statybos įstatymą liko daug nežinomųjų. Kai vyko svarstymas, atrodo, kad išsiaiškinta buvo viskas, tačiau patvirtinus įstatymą paaiškėjo, kad ne į visus pastebėjimus ir siūlymus atsižvelgta. Ir tai trukdo eiti į priekį. Valdžia keičiasi, tačiau įstatymų bazė turi likti stabili ir verslas neturi kentėti dėl dviprasmiškų įstatymų“, – kalbėjo A. Jaras.

Jo teigimu, naujame Statybos įstatyme vienas aktualiausių klausimų, kuris liko nežinioje – dėl garantinio laikotarpio įsipareigojimų vykdymo užtikrinimo. Kur turi būti formuojamas garantijas užtikrinantis fondas, kas turi jį valdyti? Visa tai liko neapibrėžta. Lietuvos statybininkų asociacijos viceprezidento manymu, reikia labiau įsigilinti į įstatymų rengimą, skirti tam daugiau dėmesio. „Gali būti, kad svarstymas yra nuobodus dalykas. Tačiau čia tikrai nereikalingas skubotumas. Gal geriau priimti vėliau, bet visokeriopai apsvarstytą, tiksliai apibrėžtą įstatymą. Su Statybos įstatymu matyt taip nebuvo, neatsižvelgta į siūlymus, ir jau aišku, kad vėl teks grįžti jį tobulinti. O laikas juk eina“, – sakė A. Jaras.

Taip jau buvo nutikę ne kartą, kai verslui svarbūs teisės aktai priimami nepaisant verslininkų nuomonės. Antai daug kalbėta apie tai, kad pelnas, investuotas į technologijas, į naują įrangą neturi būti apmokestinamas. Daugelyje pasaulio šalių taip yra, ir, atrodytų, nebereikia daugiau pavyzdžių. Tačiau pas mus šio klausimo nepavyksta išspręsti palengvinant verslui naštą. „Šiuo metu labai svarbu galvoti apie ateitį, svarbu ruoštis gyventi be Europos Sąjungos paramos. Demografinė situacija Lietuvoje prastėja.

Todėl gerai sutvarkyta ir subalansuota įstatymų bazė yra labai svarbi. Kai lieka daug neaiškumų, sunku ką nors planuoti. Verslas paliekamas kapanotis ir pats spręsti susidariusias problemas.

Pasigendame valstybės pagalbos“, – apibendrino A. Jaras.

heroal – Johann Henkenjohann GmbH & Co. KG Österwieher Str. 80 | 33415 Verl (Germany) | Tel +49 5246 507-0 | Faksas +49 5246 507-222 | www.heroal.com

Šiuo metu labai svarbu galvoti apie ateitį, svarbu ruoštis gyventi be Europos Sąjungos paramos. Demografinė situacija Lietuvoje prastėja. Todėl gerai sutvarkyta ir subalansuota įstatymų bazė yra labai svarbi. / Alfonsas JARAS / 50 2017 Nr. 1

teisė

Garantinis fondas: ar visiems užteks jo pinigų brokui taisyti „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje direktorius Tadeuš Podvorski

Vien gyvenamojo būsto fondas šalyje kasmet pasipildo keliais tūkstančiais įvairaus dydžio naujų namų, be to, sparčiai daugėja komercinės paskirties pastatų. 2008–2009 metais išgyventas nekilnojamojo turto (NT) burbulo sprogimas paliko juntamą nerimo prieskonį dėl galimo dar vieno rinkos perkaitimo. Nors, ekspertų vertinimu, NT rinkai naujas burbulas negresia, smulkesnio masto statybų problemos irgi nusipelno dėmesio.

uo šių metų pradžios NT pirkėjai gali būti ramesni, nes pakoreguotame Statybų įstatyme atsirado prievolė užtikrinti statybų broko taisymo draudimą per trejų metų garantinį laikotarpį. Tam NT plėtotojai turės rezervuoti 5 proc. statybų vertės atitinkančią sumą, kuri bus skirta galimam brokui šalinti, jei nesibaigus garantiniam laikotarpiui NT plėtotojas taptų nemokus ar bankrutuotų.

O tokia galimybė tikrai yra, mat Lietuvos statybų sektorius pasižymi palyginti aukštu rizikos rodikliu: pernai bankrotas pradėtas 356 statybų sektoriaus įmonėms. Audito apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdybos tarnybos duomenimis, tarp pernai bankroto procedūras pradėjusių įmonių net kas aštunta buvo statybų bendrovė.

Ir nors naujos statybos būstas – itin populiari ir trokštama investicija, visi turbūt yra girdėję anekdotais tapusių pasakojimų apie tokių būstų defektus. Dėl trumpų elektros įrangos jungimų kylantys gaisrai, po kurių tenka bemaž iš naujo įrengti būstą. Nesandarūs, tinkamai neištestuoti vamzdynai. Nekokybiška ar ant statinio nesilaikanti stogų, fasadų danga, kurią gali nuplėšti ir nuplešia stipresnis vėjas. Tokie yra dažniausiai Lietuvoje pasitaikantys naujos statybos defektai. Draudimo bendrovės pastarąjį dešimtmetį tokius defektus išskiria NT rangovus ir plėtotojus drausdamos garantinio laidavimo draudimu.

Iki šiol savo atsakomybę savanoriškai draudėsi suprantantys, sąmoningi rangovai ir NT plėtotojai, tačiau net ir jiems pasitaikydavo įvairių netikėtumų. Įsigaliojus naujam reikalavimui draudimo bendrovių ir bankų klientais gali tapti

N

kur kas įvairesnė ir margesnė NT rinkos žaidėjų minia. Todėl nebūtų nieko nuostabaus, jei išvardytas klasikinių statinių defektų sąrašas artimiausiu metu pasipildytų naujais, kurioziškais pavyzdžiais.

Ir tai itin svarbu žinant, kad apdraustieji surikiuojami žemo starto pozicijoje. Įstatymu numatyta 5 proc. garantija reiškia ribotą garantiniam laikotarpiui skirtą lėšų kiekį. Kitaip tariant, kas pirmesnis – tas ir laimi. Gali susiklostyti situacija, kad anksčiau paaiškėjus brokui tam tikroje statinio dalyje jos savininkai išsidalins didesniąją garantijų fondo dalį, o vėliau išlindusioms žaloms kompensuoti bus panaudota tai, kas liko.

Žinoma, moki, gerais veiklos rezultatais pasižyminti ir nepriekaištingą reputaciją NT rinkoje turinti įmonė taps geidžiama bet kurio laiduotojo kliente. Tačiau niekas nenorės prisiimti blogos rizikos be papildomų savo verslą apsaugojančių užtikrinimų, nes tokie plėtotojai kels draudėjo sąnaudas. Todėl NT plėtotojams dabar teks skirti daugiau dėmesio darbų kokybei, samdomų rangovų ir subrangovų patikimumui, reputacijai.

Norisi tikėti, kad nekokybiškų vamzdynų ir stogų pasitaikys mažiau, rečiau gaisrus kels netinkamai įrengti elektros laidai. NT pirkėjai galės jaustis ramiau, kad nebus palikti vieni spręsti statybos ydų padarinius.

51

Triukšmui biure pažaboti – išmaniosios sistemos „Triukšmo slopinimo sistema yra beveik nepastebima. Jeigu nežinai, kad ji įdiegta, tai patalpoje girdi tarsi ventiliacijos šniokštimą, kuris biuruose yra įprastas“, – sakė Laimontas Jukonis praverdamas „Western Union“ paslaugų centro Vilniuje duris.

11 valanda, pats darbų įkarštis, atvirose erdvėse prie stalų susėdę darbuotojai šneka telefonu, konsultuojasi tarpusavyje, tačiau patalpoje tvyro rami ir produktyvi atmosfera. Atviro suplanavimo biurams būdingo klegesio nėra. O gal nesigirdi? „Western Union“ Regiono biurų ir darbo vietų sprendimų vadovas L. Jukonis mostelėja ranka ir paaiškina: „Šalia esantys kolegos tarpusavyje susikalba įprastai. Tačiau jau už kelių metrų garsas nuslopsta. Todėl net ir skambučių centre, kur žmonės bendrauja itin intensyviai, nėra trikdančio triukšmo. Tokios sistemos yra visuose „Western Union“ biuruose pasaulyje – tai standartas.“

Triukšmas mažina produktyvumą Šiuolaikinių biurų rinkoje būtų sunku rasti kitokias nei atviro suplanavimo patalpas. Jos turi daugybę privalumų: taip efektyviau išnaudojamas plotas, skatinamas komandinis darbas

52 2017 Nr. 1

ir bendradarbiavimas. Tačiau tokie privalumai turi savo kainą. Bendrosiose erdvėse triukšmas blaško ir mažina darbuotojų produktyvumą. „Atviro suplanavimo erdvėse susiduriame su keliais iššūkiais. Vienas jų yra pokalbių konfidencialumas, kuris būtinas teikiant finansines paslaugas, kitas – komfortiškos darbo sąlygos.

Pavyzdžiui, finansų skyriaus specialistams reikia susikaupti ir sutelkti dėmesį į savo užduotis, o įvairūs biure sklindantys garsai, pašnekesiai blaško dėmesį“, – apie priežastis, kodėl „Western Union“ diegia garsų slopinimo sistemas, pasakojo L. Jukonis ir patvirtino, kad investicija į išmaniuosius inžinerinius sprendimus atsiperka.

Beje, didžiojoje dalyje patalpų garsų slopinimo (ang. sound masking) sistemos net nesimato. Ji integruota virš pakabinamųjų lubų. Šią sistemą taip pat galima reguliuoti – patalpose, kur garso dirgiklių daugiau, pavyzdžiui, skambučių centre, sistema veikia intensyviau nei patalpoje, kur triukšmas mažesnis.

Užs.

Sistemą derina prie patalpų

Atitinka higienos reikalavimus

„Žmogus yra pripratęs prie foninio triukšmo – nuolatinį garsą smegenys filtruoja ir į jį nereaguoja – negirdi. Taip sutelkiamas dėmesys tik į atskirus aiškiai išskiriamus signalus: žodžius, telefono skambutį, sireną. Garsų slopinimo sistema sukuria tam tikro lygio foninį triukšmą, kuris visoje patalpoje yra vienodo lygio ir kurio pavieniai garso signalai paskęsta“, – paaiškino FIMA produktų vadovas Vytautas Visminas.

Intelektinių inžinerinių sprendimų bendrovė garso slopinimo įrangą įdiegė ir „Western Union“ biure, kuriame įmonė įsikūrė prieš kelerius metus, ir naujame biure kaimynystėje, kuriame kompanija plėsdamasi įsikūrė šiemet.

Garsų slopinimo sistemą sudaro triukšmo generatorius, garso procesorius, kuris suderinamas pagal konkrečios patalpos charakteristikas ir garsų šaltinius, stiprintuvas bei garsiakalbių sistema. Įprastai garsiakalbiai sumontuojami visoje patalpoje, kurioje siekiama sumažinti trikdančių garsų lygį. Beje, tam, kad darbuotojai jaustųsi komfortiškai, sistemą būtina suderinti kiekvienoje patalpoje individualiai.

FIMA atstovas V. Visminas pastebi, kad žmonėms triukšmas reikalingas, ir mes negalėtume ilgai išbūti patalpoje, kurioje yra ideali garso izoliacija. „Mūsų dėmesį blaško ne triukšmas apskritai, bet pavieniai signalai: pokalbiai, barkštelėjimas klaviatūra, pravažiuojantis automobilis, durų trinktelėjimas, telefono skambutis. Nori nenori, reaguojame į šiuos garsus. Išeitis – sukurti tokį triukšmą, kuris tuos garsus užgožtų ir kartu netrikdytų“, – sako FIMA specialistas.

Garso slopinimo sistemos sukuriamas triukšmo lygis yra labai žemas ir siekia 40–45 decibelus. Palyginimui – įprastą darbo dieną žmonių pokalbių, kitos darbinės veiklos ir netgi gatvės garsų sukuriamas foninis triukšmas siekia 50–55 decibelus.

O Lietuvos higienos normose nustatytas leistinas triukšmo lygis administracinėse patalpose, kompiuterių ir programuotojų darbo vietose yra 50 decibelų – taigi garso slopinimo sistema atitinka higienos reikalavimus.

Garsų slopinimo sistemos veikimas yra pagrįstas žmogaus triukšmo suvokimo ypatumais, o ne garso lygiu.

Triukšmo slopinimo sistemos veikimo principas

Įdiegti triukšmo slopinimo sistemą yra pigiau nei imtis standartinių architektūrinių priemonių – statyti sienas, pertvaras. / Vytautas VISMINAS, FIMA produktų vadovas

/

Triukšmo slopinimo įranga standartiškai diegiama „Western Union“ biuruose visame pasaulyje. / Laimontas JUKONIS, „Western Union“

regiono biurų ir darbo vietų sprendimų vadovas /

Garsų slopinimo sistemos naudojimas Garsų slopinimo sistemos aktualios ne tik biuruose.

Pavyzdžiui, medicinos įstaigose paciento pokalbį apie sveikatą gali nugirsti kiti pacientai. Garsų slopinimo įranga užtikrintų didesnį privatumą.

Pasaulyje garsų slopinimo sistemos neretai naudojamos ligoninėse, nes nustatyta, kad jos pagerina pacientų miegą stacionaruose.

Triukšmo slopinimo įrangos sprendimas yra pigesnis ir suteikia daugiau lankstumo nei standartiniai architektūros sprendimai: sienos, pertvaros.

53

žvilgsnis

Mindaugas Pakalnis: greičiau – nebūtinai geriau Gyventojų protestai dėl statybų Užupyje ir Žvėryne, rezonansiniai verslo Rusnė MARČĖNAITĖ

centro „k18B“ ir buvusio Kelių policijos pastato architektūros konkursai, Lukiškių aikštės rekonstrukcijos klausimai, viešbučių virsmo daugiabučiais ir „Žalgirio“ stadiono skandalai – pirmieji Mindaugo PAKALNIO metai sostinės vyriausiojo architekto poste nebuvo paprasti. Su juo ir šnekėjomės apie darbus, kuriuos planavo pats ir kurie atsivijo nelaukti.

„To aiškinimosi ir teisinimosi tiek, kad atrodo, jog rytą pabudai ir jau esi kaltas. Tačiau matyti ir rezultatų. Kai ką nors ilgai aiškinę statytojui ar architektui pagaliau matome akivaizdžiai pagerėjusį projektą, išspręstą problemą... Kad ir ta Lukiškių aikštė. Nors kartais atrodė, kad neįmanoma visų interesų suderinti, bet kai šnekiesi, tai ir susišneki. Mes tikrai pabaigsime šį projektą. Dėl paties aikštės kompozicinio ar funkcinio sprendimo – kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę, bet vieną dieną kas nors turi pasakyti: viskas, diskusijos baigtos, einame į priekį“, – sakė M. Pakalnis.

Visuomenininkai nenori baigti diskusijų, jie net norėtų pradėti jas iš naujo: apie aikštės funkciją, apie Vyčio paminklą ir demokratiją.

Diskutuoti ir kritikuoti niekas nedraudžia. Kitas dalykas yra tai, kad viešos institucijos yra atsakingos už tai, kad projektas įvyktų. Jos turi prisiimti atsakomybę ir nuspręsti. O diskutuoti galima be galo, bet jei pagaliau diskutuodami nusprendėme, kad Lukiškių aikštėje reikia išardyti tą pseudoklasicistinę struktūrą su vado paminklu vidury ir daryti laisvesnę kompoziciją su kraštovaizdžio elementais, demokratiškesnę aplinką, tai reikia tai imti ir padaryti. Nereikia kurti imperinės valstybės sostinės įvaizdžio formuojant ašis ir tų ašių galuose statant simbolius – Vilniui tai niekada nebuvo būdinga. Kai tą sprendimą pasakiau sau, kai pamačiau, kad tą sprendimą palaiko dauguma kolegų ir didžioji dalis visuomenės, buvo nebesunku eiti tolyn.

54 2017 Nr. 1

Arba policijos pastatas Giraitės gatvėje – kolegos architektai akivaizdžiai pasielgė ne visai etiškai siūlydami įtraukti šį objektą į paveldo sąrašą. Tai daryti reikėjo anksčiau, kai jis buvo parduodamas, o ne tada, kai jį įsigijo „Lidl Lietuva“ ir panoro ką nors su juo daryti. Taip, tai smagus pastatas, bet šiuo atveju turime suprasti, kad diskusija baigta. Aš suprantu, kad kolegos gali ant manęs pykti, bet toje vietoje turiu elgtis kaip žmogus, kuris mato realią situaciją. Negalime vadovautis tik jausmais. Jeigu mes, architektai, patys nepadarėme kokių nors darbų – tarkime, nesudarėme vertingų sovietmečio objektų sąrašo ar, kai sudarėme tam tikrus sąrašus, to pastato neįtraukėme, tai paskui gal nebepykime...

Esate sakęs, kad Jums kaip urbanistui gali tekti laukti ir 10 metų, iki pamatysite savo darbų rezultatus. O kiek laiko praeina, iki pasimato vyriausiojo architekto įdirbis?

Daugelis šiuo metu realizuojamų objektų yra pradėti dar iki mano atėjimo į šį postą. Nuo tada, kai išduodamas leidimas statybai, iki jis realizuojamas, užtrunka porą metų. Tad dabar daromų, planuojamų, projektuojamų darbų rezultatus realiai pamatysime po 3–4 metų. To paties verslo komplekso „k18B“ konkursas įvyko vos man pradėjus dirbti, 2016 metų balandį, ir tik dabar, praėjus metams, yra pateikti projektiniai siūlymai.

Urbanistika – tęstinis procesas: perimi darbus ir žinai, kad tavo darbus kiti pratęs. O pats gali tik pakreipti šiek tiek įvykius, nusimatyti kiek kitokią strategiją. Man pačiam buvo svarbu, kad

būtų daugiau atsižvelgiama į urbanistinį kontekstą. Atėjęs pamačiau, kad tokie žodžiai kaip „kontekstas“, „užstatymo linija“, „užstatymo tipologija“ Miesto plėtros departamente nelabai net buvo vartojami.

Tam, kad reikalai keistųsi, reikalinga visa komanda, kuri turi tikėti tuo, ką daro, ir vieningai siekti rezultato. Mano tikslas buvo, kad tie žmonės, kurie dirba su leidimais statybai ir su projektavimo sąlygomis, pradėtų nuosekliai bendradarbiauti su seniūnijų architektais. Kad būtų laikomasi ne dviejų, o keturių akių principo. Siekiau, kad seniūnijų architektams tektų kuo daugiau atsakomybės. Juk peržiūrėti projektą aptarimo metu mes Miesto plėtros departamente turime 2 ar 3 minutes. Kas, jei ne seniūnijos architektas, turi žinoti kiekvieną savos teritorijos kampelį ir visapusiškai įvertinti situaciją?

Todėl vertinu tuos kolegas, kurie patys sugeba spręsti, yra iniciatyvūs. Bet vieni atsakomybės imasi noriai, o kiti tau atneša spręsti kiekvieną smulkiausią atvejį. Kol kas tai daugiau mūsų susitarimas, kad jie peržiūrėtų, pakomentuotų projektus, kad aptartų juos su bendruomenėmis. Netrukus tai įteisinsime ir pareiginiuose nuostatuose. Džiugu, kad į plėtros departamentą atėjo vilčių teikiančio jaunimo, pradedamos naudoti naujos technologijos. Žinoma, norėtųsi, kad ta pažanga būtų greitesnė.

Iš esmės plėtros departamentas yra rutina, mašina, į kurią įkišus projektą po griežtai nustatyto darbo dienų skaičiaus turi būti išspjautas statybos leidimas. Toks klaikus biurokratinis procesas, kurį mes, vydamiesi doing business

indeksus, nuolat greitiname. Bet kartu dažnai prarandame kokybę. Juk norime ir viešumo, ir įtraukti bendruomenes. Ir dažnai išeina, kad tų kelių dienų atsakingai apsispręsti ir pasitarti yra per maža. Juk turi išsiaiškinti kontekstą, paklausti kolegų iš kitų institucijų, pakalbėti su greta gyvenančiais žmonėmis. Jeigu tokiu atveju atsakyti neigiamai nenori, pradedi diskusijas, kaip pagerinti projektą, tada užsitempia laikas. Akivaizdu, kad teisės aktų reikalavimas viską padaryti labai greitai yra nesubalansuotas. Taigi viską pagreitinę mes nebūtinai viską pagerinome. Geri doing business indeksai nebūtinai reiškia laimingą visuomenę.

Pirmiausia pasakyčiau, kad ir Vilniaus plane, ir „Sweco Lietuva“ stengėmės dirbti atsakingai ir sąžiningai. To paties siekiu ir savivaldybėje. Čia principas aiškus – kad visiems būtų taikomos vienodos sąlygos. Realiai tai įgyvendinti labai sunku. Pirmiausia dėl nesąžiningų ar ties legalumo riba balansuojančių kolegų architektų ir užsakovų. Neįsivaizdavau, kad tai taip paplitę... Kai pats dirbau verslo kompanijoje, ieškojome būdų ne kaip statyti viešbutį, bet kaip parduoti butus ar kaip vietoj vienbučio namo pastatyti penkis ar devynis butus. O tai, pasirodo, buvo plačiai paplitusi praktika, kuria užsiėmė gudresnieji. Pabandyk pakonkuruoti su jais rinkoje, kai tu žaidi krepšinį, o jie regbį...

Toks kai kurių kolegų neetiškas elgesys tiesiog žlugdo. Nes vienas keldamas projektą į „Infostatybą“ ar TPDRIS pateikia jį taip, kaip reikia, gerbdamas ir savo, ir tikrinančių darbuotojų laiką, o kitas įkiša tau pusfabrikatį – pilną klaidų ir dviprasmybių, kartais net melagingą projektą, ir pradeda su tavimi tarsi žaisti stalo tenisą. Septynis ar aštuonis kartus kelia jį į „Infostatybą“, ir tu vis turi jį gaudyti. O kolega laukia – gal nepastebėsi, gal nespėsi, gal tau nusibos arba pats pataisysi jo padarytas klaidas, arba išduosi leidimą nežinia kam...

Kartais tokiais atvejais kolegoms sunku pasakyti „ne“. Nes lyg ir supranti, kad tai jam užsakymas, darbas, kad užsakovų būna visokių, pats gal net tą užsakovą žinai ir supranti, kokioje kolega situacijoje yra. Bet tą „ne“ pasakyti būtina, kad ir kas tai būtų – ar smulkus namelių statytojas, pasisamdęs jauną architektą, ar didelis nekilnojamojo turto plėtotojas. Na, o reakcijų į „ne“ tikrai būna visokių...

BFL nuotr.

Ar dažnai norisi lyginti valdiškus ir verslo darbo principus? Atėjote iš bendrovės „Sweco Lietuva“, kokias praktikas išsaugojote?

Akivaizdu, kad teisės aktų reikalavimas viską padaryti labai greitai yra nesubalansuotas. Taigi viską pagreitinę nebūtinai viską pagerinome.

Geri doing business indeksai nebūtinai reiškia laimingą visuomenę.

55

BFL nuotr.

?????????????

Labiausiai liūdina projektinių siūlymų pagal galiojantį bendrąjį planą banga tokiose vietose, kur akivaizdžiai reikia diskusijos ir išsamesnio planavimo. Daug kas priklauso ir nuo nekilnojamojo turto plėtotojų atsakingumo. Vieni stengiasi išgirsti tuos žmones, kurie gyvena greta jų plėtojamo projekto, kiti – juos apeiti. Vieni daug dirba, taiso, stengiasi, ieško sąlyčio su bendruomenėmis, kiti štampuoja daugiabučius, vadindami tai kūrybinėmis dirbtuvėmis, o pirštu parodžius į padarytas klaidas ar pažeidimus žiūri tarsi nustebę.

Vieni patys supranta, kad turi padaryti ką nors kaimyninei bendruomenei, kad ką nors atimdamas turi ką nors pataisyti. Kiti nedaro nieko

56 2017 Nr. 1

tol, kol visko nepagrindi teisininkų išvadomis.

O tai didžiulės laiko sąnaudos.

Yra ir kita pusė – Jūsų kolegos projektuojantys architektai skundžiasi, kad verslas tampa vis didesnis diktatorius jų atžvilgiu, o jie konkurencinėje aplinkoje neturėdami užnugario ir finansinės nepriklausomybės bijo priešintis.

Mes, architektai, turime savo savivaldą, turime priimtą Architektų rūmų įstatymą, jau įvesta privaloma narystė, ir savo profesinę etiką tikrai galėtume susitvarkyti savireguliacija. Nes dabar, būdami nesąžiningi, patys smukdome projektavimo kainas, sugriauname profesinę etiką,

pradedame daryti bet ką, ir tada išeina, kad savivaldybės žmonės tai turi sugaudyti. Dirbti tuo gaudytoju yra labai nemalonu. Bet džiugu tai, kad savo vardą saugantys kolegos architektai taip nedaro. Vadinasi, ne viskas taip jau blogai.

Atėjote į postą palaikydamas Vilniaus mero viziją – kad planuojant miestą reikia atsigręžti į bendruomenę, atsižvelgti į jos nuomonę.

Kaip sekasi savivaldybių administracijoms mokytis derinti pozicijas su visuomene?

Darbas su bendruomenėmis kai kuriais atvejais buvo produktyvus, kai kuriais – nelabai. Reikia dar aiškiau apsispręsti, kas yra bendruomenė.

žvilgsnis

Visi turėtų žinoti, kad įsigyjant nekilnojamąjį turtą reikėtų pažiūrėti bendrąjį planą, pasitikslinti, ar greta – viešoji erdvė, ar privati, ir reikia susitaikyti su tuo, kad jeigu tai nėra saugomas objektas, jis gali keistis. Žinoma, bendruomenė turi ginti savo interesus, ir verslas neišvengs kompromisų, bet bendruomenė negali stabdyti miesto plėtros remdamasi tik savo kiemo interesais.

Kita istorija – Birutės g. 40 atvejis, kai projektą pamačiau per vėlai. Ten buvo sudegęs istorinis pastatas, ir beveik visi paveldosaugininkai, visos vertinimo tarybos pritarė, kad jį galima patraukti į šoną ir pastatyti ant savotiško kičinio pjedestalo. Mane šokiravo, kad visa tai pavadinta paveldo atkūrimu. Čia bendruomenę tikrai suprantu ir palaikau. Projektą neišvengiamai reikės taisyti.

Iš esmės diskusijos apie tai nebėra, dauguma žmonių supranta būtinybę efektyviau naudoti miesto erdves ir infrastruktūrą. Jau yra išaugusi ir karta, kuri nori gyventi mieste, o ne kaime.

Tačiau yra tos bendruomenės, kurios pirmiau atėjo į šiandien konvertuojamus rajonus, ir jos nebenori įsileisti kitų žmonių, nebenori tolesnių pokyčių. Jie siekia išskirtinių sąlygų, nori, kad aplinkui nedaugėtų automobilių, bet nenori atsisakyti savųjų.

Miestas ir jo gyventojai keičiasi, net pagal komentarus naujienų portaluose matau, kad supratimo daugėja. Anksčiau ką nors pakalbėjęs apie efektyvesnį miesto teritorijos panaudojimą sulaukdavai 95 proc. neigiamų komentarų, o dabar – tik 65 proc. (juokiasi).

metų galiojusį, bendrąjį planą, pats mačiau jo įgyvendinimą ir silpnas vietas, dabar yra unikalus šansas parengti gerą dokumentą. Nes pats akivaizdžiai matau, kur neveikia tas planas, kurį parengėme prieš 10 metų.

Be to, dar noriu pabaigti įtvirtinti seniūnijos architektų pareigybę. Vienas žmogus – vyriausiasis architektas – tikrai negali būti atsakingas už tokio dydžio miestą. Tai turi suprasti ir Aplinkos ministerija – iki šiol niekaip nepavyksta atitinkamai pakeisti teisės aktus. Sostinėje tikrai gali būti keli už architektūrą ir teritorijų planavimą atsakingi pareigūnai, nes neįmanoma per dieną peržiūrėti 80 projektų. Dar yra ir reklamos, mažųjų architektūros formų reikalai, o tai anksčiau būdavo miesto vyriausiojo dailininko rūpestis.

Dar norėčiau bent jau pradėti diskusiją dėl sovietinių rajonų atnaujinimo. Nes tie patys darbai, kuriuos esu daręs ar kaip tiriamuosius darbus versle, ar kaip tyrėjas, mokslininkas, rodo, kad ten situacija prastėja. Tokiuose rajonuose tebegyvena 350 tūkst. žmonių. Tai yra didžioji Vilniaus gyventojų dalis gyvena neadekvačiuose rajonuose, kuriuos reikia keisti iš esmės, nes ten yra programuojamas tiesiog sovietinio gyvenimo mentalitetas. Ir tai nėra paprasta – negali visko nugriauti, perbraukti ir padaryti iš naujo.

Vaikus gali kitaip mokyti, ir per 20 metų užaugs nauja karta, o šitie rajonai dar stovės 50 metų.

Ir todėl reikia bent jau pradėti diskusiją apie tai, kad juos privalu ne vien kaip dabar šiltinti, bet ieškoti kitokių sprendimų, siekti, kad ten apsigyventų kitokie žmonės, kurie jaustųsi atsakingi už tas teritorijas.

Panašu, kad jei nieko nedarysime, ten pradės formuotis getai. Mes dabar bandome švelniai paaiškindami ir taikydami bendrąjį planą pasiekti, kad žmonės bent šiek tiek investuotų į tų rajonų atnaujinimą. Bet to yra akivaizdžiai per mažai.

Kiek dar laiko įsivaizduojate save vyriausiojo architekto poste? Ir kokias savo nuostatas dar norėtumėte įtvirtinti?

Taigi Jūs, eidamas vyriausiojo architekto pareigas, tuos metus vis dėlto labiau jautėtės esąs urbanistas?

Nesieju savęs būtinai su šiuo postu. Ir pats sau, ir savo darbdaviams esu pasakęs – jeigu manysite, kad netinku, pasakykite, galiu tą pačią sekundę pasitraukti. Tačiau yra svarbių darbų, kuriuos turiu padaryti.

Noriu pabaigti parengti bendrąjį planą – matau tai kaip vieną esminių darbų, į kuriuos noriu sudėti tas žinias, kurias sukaupiau iki šiol. Dabar jau baigiama rengti bendrojo plano koncepcija. Pats dalyvavau rengiant ankstesnį, iki 2015

Taip, aš visada buvau urbanistas ir matau tokią savo misiją. Nieko nebus, jei kiekvienas galvos, koks aš gražus, bet negalvos apie kompleksiškumą. O Lietuvoje net tokio mokslo nėra. Norisi daugiau dėmesio urbanistikai, miesto erdvių sistemoms, atidesnio santykio su kontekstu ir teritorinių resursų tausojimo.

Turėjote metus, kad sužinotumėte iš arčiau, kaip žmonės vertina jūsų dažnai reiškiamą nuostatą, kad miestas turi būti plečiamas jį tankinant.

Vis dėlto jos vardu dar dažnai spekuliuojama...

Akivaizdu, žmonės nori aplink savo namus išsaugoti status quo, nenori pokyčių. Dažnai susiduriame su tokiu požiūriu – čia šventa vieta, ir nieko daryti, nieko keisti negalima. Tarkime, Z. Sierakausko gatvės 25 atvejis labai garsiai aptartas viešumoje – plėtotojai įsigijo visuomeninį pastatą, kurio valstybei nebereikėjo. Pastatą jie numato rekonstruoti, pritaikyti gyvenamajai paskirčiai, šalia pastatyti dar keletą gyvenamųjų namų, o kaimynai įsivaizduoja, kad ten turi likti parkas. Tačiau jeigu valstybė tą objektą pardavė, jokių sąlygų neįrašė, o plėtotojas nusipirko, pagal bendrąjį planą plėtra galima – mes tikrai neturime daryti tam kliūčių.

57

sprendimas

Architektų rūmai: naujo etapo pradžia Dešimt metų praėjo nuo 2006-ųjų, kai buvo priimtas Lietuvos architektų Rusnė MARČĖNAITĖ

rūmų įstatymas, ir beveik tiek pat laiko truko žygiai bandant ištaisyti esminę šio įstatymo ydą – nustatyti privalomą atestuotų architektų bendruomenės dalyvavimą užtikrinant įstatymo veikimą. Įstatymo pataisa pagaliau priimta 2016 metų lapkritį, ir jau balandžio 7 dieną architektai rinksis į visuotinį narių susirinkimą – aptarti pokyčių atvertas veiklos galimybes ir nustatyti prioritetus. Apie galimybes kalbėjomės ir su Lietuvos architektų rūmų (LAR) pirmininke Daiva BAKŠIENE.

LAR narių skaičius įsigalėjus pataisai išaugo kone dešimteriopai. Tačiau gal paprasčiau buvo dirbti, kai rūmams priklausė tik tie, kurie suprato jų misiją ir norėjo dalyvauti priimant sprendimus?

Iki šių metų Architektų rūmams priklausė tik apie 10–12 proc. visų Lietuvoje atestuotų architektų.

Jų šiuo metu yra 1370. Ne kartą kalbėta, kad nesant visuotinio atestuotų architektų dalyvavimo rūmai negali kokybiškai vykdyti įstatymu pavestas funkcijas – architektų kvalifikacijos ir profesinės etikos priežiūros, metodinės pagalbos architektams teikimo, jų teisių gynimo, architektūrinės veiklos stebėsenos, jos atstovavimo teisėkūros procese ir kt. Tie 10 metų stengiantis atlikti šias funkcijas buvo sudėtingi – džiaugiuosi, kad rūmai atsilaikė.

Akivaizdu buvo ir tai, kad tokia menka dalis rūmų veikloje dalyvaujančių atestuotų architektų negalėjo užtikrinti demokratiniais principais paremtos profesinės savivaldos veikimo – minėtieji 10–12 proc. narių sprendė visai profesinei bendruomenei svarbius klausimus, ir tai kėlė daugelio profesijos narių nepasitenkinimą bei nepasitikėjimą priimtais sprendimais.

Todėl sausio 1 dieną įsigaliojusį įstatymą tikrai laikome esminiu profesijos lūžiu. Valstybė ne tik pripažino profesiją svarbia visuomenei, bet ir pasitiki ja tiek, kad perduoda patiems vykdyti valstybės funkcijas: spręsti profesijos

58 2017 Nr. 1

narių veiklos klausimus, vykdyti kvalifikacijos vertinimą, nusistatyti ir prižiūrėti profesinės etikos nuostatus.

Tai, kad šios užduotys yra tikrai svarbios visuomenei, buvo pastebėta ir svarstant įstatymo pataisas – kaip tik tuo metu viešojoje erdvėje buvo intensyviai aptarinėjami pažeidimų saugomose teritorijose, apgaulingai nurodytų statinio paskirčių ir kiti atvejai, kuriuose didelė dalis atsakomybės gulė ant projektus parengusių ir savo parašu patvirtinusių architektų pečių. Tačiau tuo metu rūmai iš esmės negalėjo dalyvauti sprendžiant tuos klausimus – ir dėl ribotos kompetencijos, ir dėl elementarių administracinių pajėgumų.

LAR ragina siūlyti kandidatus į visas rūmų komisijas, taip pat rūmų pirmininko postą, nors visos pozicijos buvo išrinktos vos pernai.

LAR veikia ir pagal Architektų rūmų, ir pagal Asoci acijų įstatymą, numatantį kasmečius ataskaitinius susirinkimus ir tam tikru periodiškumu vykstančius rinkimus. Šiemet turėtų būti ataskaitinis susirinkimas, bet įstatymo priėmimo proga – o tai darkart parodo jo svorį ir reikšmę, bus perrinktos visos rūmų struktūros. Svarstant įstatymo projektą buvo vieningai sutarta, kad turi būti užtikrintas visų narių pasitikėjimas valdžia, visi nariai turi turėti galimybę rinkti ir patys būti renkami. Tai naujas startas.

Kitas svarbus dalykas – įstatyme numatyta, kad nariai turi nusistatyti naują nario mokestį,

kad nebūtų įpareigoti vykdyti ankstesnį sprendimą, kurio priėmime nedalyvavo. Finansiniai įsipareigojimai svarbūs kiekvienam, todėl ir šiuo atveju bus iš naujo diskutuojama, kokio dydžio mokestis yra optimalus, leidžiantis užtikrinti efektyvų rūmų veikimą.

Susirinkimui suplanuota ir daugiau klausimų. Iki šiol buvo patvirtinta tik dalis komisijų veiklą reglamentuojančių dokumentų, taigi visuotiniame narių susirinkime bus aptariami ir Profesinės etikos tarybos, ir Atestavimo bei Ekspertų komisijų veiklos principai. Jei norime užtikrinti, kad būtų priimami nešališki, objektyvūs, keliamus tikslus įgyvendinantys sprendimai, iš anksto apsibrėžta tvarka reikalinga.

Taigi numatomas narių susirinkimas nėra skirtas tik formaliam valdymo struktūrų perrinkimui. Tai pasitikėjimo ir įgaliojimų atstovaujantiems asmenims suteikimas, nes į LAR žvelgiama su viltimi, kad mes tuos klausimus spręsime, kad komisijose bus aukštos kvalifikacijos, pasitikėjimą užsitarnavę žmonės, kuriuos taip vertina pati profesinė bendruomenė.

Pastaruoju metu pasimatė, kad neįmanoma visus kokybės klausimus apibrėžti teisės normomis, reglamentais ir kad net neverta bandyti to daryti, taip tik įvedant dar daugiau painiavos ir tarpusavio prieštaravimų. Būtent profesionalus, ekspertinis susiklostančių situacijų vertinimas sudaro galimybę diskutuoti apie aukštą architektūrinės veiklos kokybę.

Tai nėra neįmanoma. Gruodį įvyko 5 mūsų susitikimai su nariais įvairiuose miestuose, ir juose dalyvavo daugiau kaip 800 atestuotų architektų. Dalis narių pranešė nedalyvavę tik dėl to, kad yra pakankamai įsigilinę į būsimų pokyčių klausimus. Nors gal ir ne visiems architektams norisi išeiti iš pilkosios zonos, tačiau susitikimų atmosfera buvo labai pozityvi, iki šiol juntamas akivaizdus didžiosios dalies architektų pritarimas vykstantiems pokyčiams, tad aš tikiu, kad galime reikiamą dauguma susirinkti, tuo sau ir visai visuomenei pasakyti, kad esame stipri bendruomenė, kad esame neabejingi, esame pasirengę kartu rūpintis savo profesija, kad mums tie klausimai svarbūs ir norime juos spręsti.

Taigi ką konkrečiai galėtų nuveikti 90 proc. išaugusi savivaldos organizacija?

Alinos Stepanenko nuotr.

Profesinė savivaldos sistema yra dvipusė. Viena vertus, tai yra visuomenės interesų įgyvendinimas užtikrinant aukštą architekto kvalifikaciją ir profesinę etiką. Kita vertus, kuo aktyviau dirbs rūmai, tuo ir patiems profesijos nariams, matant,

kad profesinės savivaldos sistema veikia ir netoleruoja neetiško, nekvalifikuoto elgesio, turėtų tapti lengviau konkuruoti tarpusavyje. Taip pat profesinės savivaldos sistema kuria ir kitokią pridėtinę vertę nariams, užtikrindama architektams ir architektūrai svarbių klausimų atstovavimą teisėkūroje, kaupdama ir skleisdama svarbią informaciją, suteikdama teisinę bei metodinę paramą jų tikrai sudėtingoje veikloje.

Visi žinome, kiek daug laiko užima įvairios analizės, pasiūlymų rengimas, dalyvavimas darbo grupėse, įgyvendinamų projektų administravimas, profesionalios pagalbos teikimas, pažeistų teisių gynimas ir pan. Visiems šiems darbams yra būtina tam tikra institucijos infrastruktūra – kompetentingi darbuotojai, veiklai tinkamos patalpos, informacinės duomenų bazės, jau minėti veiklos veiklų aprašai, susitarimai su bendradarbiaujančiomis institucijomis ir kt. Kaip tik tokiems rūmų infrastruktūros pamatų dėjimo darbams ir buvo paskirtas didžiausias dėmesys pirmaisiais šios kadencijos metais, nes be šių elementarių pagrindų jokios institucijos profesionali ir efektyvi veikla neįmanoma.

Pradėti įgyvendinti pokyčiai, manau, po truputį pradedami jausti: jau ir nauji nariai ėmė naudotis rūmų teikiamomis paslaugomis bei lengvatų sistema, išsiplėtė kvalifikacijos tobulinimo

Audriaus Zavadskio nuotr.

Pagal statusą susirinkimas įvyks tuo atveju, jei galimybę atvykti ras daugiau kaip pusė, tai yra beveik 700, kolegų. Ar tai realu?

Daiva BAKŠIENĖ LAR pirmininkė

kursų ir jų temų pasirinkimas, stengiamės pritraukti rėmėjų suteikdami didesnį jų prieinamumą, pagal išgales teikiame nariams teisines konsultacijas, patarimus, rengiame su rūmų kompetencija susijusius neoficialius teisės aktų išaiškinimus, bendradarbiaudami su kitomis plėtroje dalyvaujančiomis organizacijomis ir vietos bendruomenėmis, skleidžiame žinią apie architektūros reikšmę bei autorystės vertę, aktyvėja Profesinės etikos tarybos veikla, keliama kvalifikacijos kartelė siekiantiesiems įgyti ir naudotis kvalifikuoto architekto statusu.

Pamažu aktyvėja diskusijos ir dėl Vakarų Europos praktiką atitinkančio vientisos ir nedalijamos architekto kvalifikacijos įvedimo, nes šiuo metu Architektų rūmai, įgyvendindami galiojančius įstatymus, privalo išduoti 42 skirtingų apimčių (lygmenų, rūšių, kategorijų) atestatus, iš esmės kalbančius apie tą pačią smulkiomis dalimis išskaidytą profesinę architekto kvalifikaciją.

Vis dėlto realus profesinės savivaldos sistemos įkūrimo ir jos veikimo efektas negali pasimatyti rytojaus dieną, tam reikia ilgesnio laiko ir šiuos tikslus palaikančių bei jų įgyvendinimo siekiančių žmonių. Taigi galima tik dar kartą pasikartoti, kad numatomų rinkimų svarba yra tikrai didelė, o išreikštas valdžios atstovų pasitikėjimas profesine savivalda – labai reikšmingas.

Lietuvos architektų rūmų administracijos susitikimas su esamais ir būsimais nariais.

59

žvilgsnis

Post policija Matas ŠIUPŠINSKAS Architektas

Visuomenė viešųjų ryšių dėka jau seniai nusprendė, o teismai jai pritarė, kad buvusio Kelių policijos pastato Giraitės gatvėje palikti neverta ir nereikia. Tiesa, istorijai jautresni architektai buvo apsisprendę priešingai – kad pastatą derėtų saugoti. O pernai paskelbto konkurso pastato rekonstrukcijos architektūrinei idėjai sąlygo-

T

60 2017 Nr. 1

mis bandyta neįskaudinti nė vienų. Ir tai galų gale tik dar labiau sukomplikavo situaciją.

A. Ambraso nuotr.

aigi didžiausia nugalėtoją šiandien jau turinčio konkurso bėda buvo jo nekonkretumas – palikti dalyvius nežinioje, ar jų pasirinkta kryptis apskritai bus svarstytina.

Viena vertus, buvo leidžiama išsaugoti esamą pastatą. Kita vertus, iš darbų matyti, kad prašomas patalpų plotas tokiu atveju yra pernelyg didelis. Taip pat klaidino noras už racionalią kainą pastatyti didelį plotą, bet tuo pat metu gauti aukštą „Breeam“ įvertinimą. Tokie reikalavimai atrodė visiškai pertekliniai, nes organizuojant konkursą pagrindinis klausimas turėjo būti, kaip suderinti esamo pastato vertes su nauju užstatymu, ir tik radus tinkamą būdą galima buvo keliauti toliau.

Tai nereiškia, kad investuotojas turėjo nukentėti. Galbūt miestas mainais už pastato išsaugojimą galėjo leisti šalia statyti kur kas aukštesnį pastatą – vietos sklype tam yra, bet tokia galimybė nebuvo svarstyta. Gal buvo galima siūlyti lengvatas ar kitus kompensavimo mechanizmus.

Tačiau pirmiausia reikėjo apsispręsti, ar pastatas yra nors kiek vertingas. Jei jis toks yra – turėjome ieškoti būdų, kaip realizuoti kompleksinį projektą, kuris vietos kultūrinę vertę ne sumažintų, o ją kilstelėtų dar aukščiau. Vertę nustatyti konkurso keliu yra absurdas, bet kažkodėl buvo pasirinktas būtent toks kelias.

Apskritai šis procesas turėjo būti kitoks, o konkursas turėjo būti rengiamas dar iki pastato pardavimo. Valstybinis turtas turėtų būti parduodamas tik jį visapusiškai įvertinus ir su aiškiai nustatytais tvarkybos reglamentais. Jeigu tai nebuvo padaryta, atsakomybę turėtų prisiimti ne investuotojas, o pardavusi institucija. Saugiklių, kad panaši istorija nenutiktų centriniam paštui, santuokų rūmams ar kitiems geros XX a. architektūros pastatams, beveik neturime. Dabar lieka tik bumbėti dėl kilusių gaisrų, skubiai išardytų pastato langų ir

aptarinėti gana kompromisinio konkurso darbus.

Tačiau pakeisti tai, kas jau įvyko, vargu ar įmanoma, galima tik pasimokyti iš klaidų. Sostinės savivaldybė iškart pasveikino teismą, istoriją pabaigusį taikos sutartimi ir leidusį administracijai suantspauduoti leidimus griauti senąjį pastatą (sprendimą dėl bendrovės „Lidl Lietuva“, Vilniaus miesto savivaldybės ir Kultūros paveldo departamento taikos susitarimo priėmė Vilniaus apygardos administracinis teismas – red.). Jis buvo nugriautas per vieną pavasario sekmadienį – kovo 26-ąją.

Ką mums žada architektūrinio konkurso nugalėtojų – bendrovės „Do Architects“ – projektas? Jų konkursinis darbas tarp 14 pateiktų buvo vienas tų, kuriame pasirinkta architektų Kęstučio Pempės ir Gyčio Ramunio projektuotą pastatą nugriauti. Projekto autoriai esamą pastatą pasiūlė pakeisti šiek tiek panašiu ir taip pat orientuotu, bet kur kas didesniu tūriu. Nors formaliai ir bandoma rodyti idėjų tęstinumą, bet dėl savo mastelio sumanymas praranda buvusio Kelių policijos pastato kokybę – santykį su šlaitu, upe ir erdvių mastelį.

Dar svarbiau yra tai, kad jis, kaip ir kiti geriausiais įvardinti projektai, neįsiklausė į esamo pastato metaforas, nesileido į dialogą. Gera architektūra geba ne tik spręsti utilitarias ar estetines problemas, ji gali papasakoti visuomenei šį tą nauja apie ją pačią, apie periodą, kuriame ji gyvena ir apie praeitį, kurios dėka čia atsiradome.

To labiausiai trūksta daugumai konkurso darbų.

Viskas, kas palikta nugalėtojų projekte – tai praeities įspaudas pagrindiniame fasade – buvusiojo pastato negatyvas. Estetiniu požiūriu sprendimas atrodo kokybiškas, bet turinys stokoja originalumo ir nenustebintų atsiradęs ne tik čia, bet ir kitoje Vilniaus ar net visos Europos vietoje.

Jei toks projektas būtų pasiūlytas tuščiame sklype – labai džiaugčiausi dėl pirmos vietos nugalėtojų. Tarp prizininkų jie tikrai yra visa galva aukštesni ir belieka tikėtis, kad jų projektas bus realizuotas. Tačiau lyginant šio projekto konceptualią pusę su buvusio Kelių policijos pastato idėjomis šis, kaip ir dauguma kitų konkurso darbų, nesiūlo nieko intelektualiai įdomesnio. Jis nepraturtina šios vietos naujomis prasmėmis. Keli kokybiški projektai, kurie bandė tai daryti, liko už brūkšnio, nes greičiausiai netenkino organizatorių įsivaizdavimo, kas šioje vietoje turi atsirasti.

Esu tikras, kad netrukus šioje vietoje atsiras naujas, modernus ir iš pirmo žvilgsnio kokybiškas pastatas. Galbūt jis pradžiugins įspūdingomis erdvėmis arba įrengimo kokybe. Deja, bet vertybių prasme jis vis tiek bus praradimas – simbolis negebėjimo laiku įvardinti ką turime geriausio ir negebėjimo užmegzti prasmingo dialogo su praeitimi. Nes tam dar nesubrendome.

Interviu su buvusio Kelių policijos pastato autoriumi – kitame puslapyje.

Studijos „Do Architects“ projekto vizualizacijos.

Senojo pastato šiame projekte liko tik įspaudas.

61

BFL / V. Skaraičio nuotr.

žvilgsnis

Kęstutis Pempė: negali būti kompromiso vertybiniu požiūriu Architektūrinės idėjos konkursas buvusiam Kelių policijos pastatui sostinėje Rusnė MARČĖNAITĖ

rekonstruoti prasidėjo ir baigėsi be pastato autoriaus, architekto Kęstučio Pempės balso ir patarimų. Tačiau prieš 30 metų kartu su šviesaus atminimo kolega Gyčiu Ramuniu Giraitės policijos pastatą projektavęs Nacionalinės premijos laureatas apibendrinti konkurso pamokų neatsisako – mano, kad šio precedento atskleistas grėsmes vertėtų apmąstyti ir kolegoms architektams.

62 2017 Nr. 1

žvilgsnis

Rekonstrukcijos architektūrinės idėjos konkursas buvo parengtas taip, kad kitų variantų nei nugriovimas negalėjo būti. Tačiau mane labai nustebino Lietuvos architektų sąjunga (LAS), kuriai aš atidaviau daugelį metų ir daug energijos – nuo paprasto tarybos nario iki pirmininko. LAS, kaip vieni konkurso organizatorių, formuluodami projektavimo sąlygas įrašė, kad perėmė iš manęs visas autoriaus teises – leido su tuo pastatu elgtis kaip nori. Čia toks beprecedentis atvejis. Būna, kad ką nors rekonstruoji arba pritaikai naujai funkcijai kito autoriaus darbą, tai dėl kiekvieno lango ir durų deriniesi. O manęs net nepaklausė...

Seniai gavau signalų, kad pastatas tampa nebereikalingas. Net buvę Kelių policijos vadovai ragino – pasirūpink tuo pastatu. Buvo ir statytojų, kuriems buvo brangus tas pastatas ir kuriems buvo keista, kad nedarau žygių dėl jo išlikimo. Tačiau man kovoti dėl savo paties kūrinio, įrodinėti, kad tas pastatas vertingas, atrodė nelabai etiška. Pasirinkau tylą. Viduje buvau visiškai ramus ir jau susitaikęs su tuo, kad jis tapo nereikalingas ir bus nugriautas. Kol neprasidėjo judėjimas – kolegų, konkurso organizatorių. Jis, žinoma, mane užkabino.

Tas architektų netikėtas suvažiavimas prie pastato... Nežinau, ar būta tokio precedento, tada jiems tik pasakiau – man tai kaip antra Nacionalinė kultūros ir meno premija. Tai buvo įvertinimas. Juk šiaip būna, kad mažiau susirenka į Architektų sąjungos suvažiavimus, o čia suvažiavo ir iš Kauno, ir iš kitur. Tai buvo tikra ir autentiška.

Taip pat praėjusių metų pavasarį „Lidl“ atstovai atvyko į mūsų biurą, buvo ne vienas susitikimas, kuriame kalbėta, kad jie, nors ir linksta nugriauti pastatą, atliks jo fiksaciją, fotogrametriją, išleis knygą su nuotraukomis, aprašymais – ne tik apie tą objektą, bet ir kitus to laiko postmodernizmo pastatus. „Lidl“ prašė surasti knygos sudarytoją, tai viskas buvo padaryta, buvo susitikimas su visais minėtais specialistais, taip pat galimais leidėjais.

Tačiau pasirodė, kad tai buvo tik „makaronai“ – gryna apgaulė. Niekas nieko nesiruošė daryti, nė vienas tų pažadų neįvykdytas. Tiesa, dar sakė, kad kvies dalyvauti mus konkurse, kad tai bus kompensacija už autorystę.

Man liko tam tikra nuoskauda ne dėl to pastato likimo – taip tikrai neverta apgaudinėti

žmonių. Jei turi planą, taip ir pasakyk, bet neapgaudinėk.

Jie galbūt daugiau išleido lėšų viešiesiems ryšiams, negu būtų be apgavystės išleidę savo pažadams išpildyti.

Manote, kad kolegos būtų atsižvelgę į Jūsų poziciją, į tą, vadinkime, taikos sutartį ir neberengę protestų?

Manau, kad taip. Tuo metu, kai šnekėjomės su „Lidl“ atstovais, tas klausimas dar buvo atviras diskusijai.

Kadaise esate užsiminęs, kad ir pats turėtumėte idėjų, kaip pritaikyti šį pastatą naujai funkcijai. Gal vienas konkurso darbų buvo Jūsų?

Po tos istorijos asmeniškai nusprendžiau konkurse nedalyvauti – sudėtinga būtų ką nors daryti apgavikui. Mano kolegos iš Vilniaus architektūros

studijos gavo kvietimą dalyvauti ir dalyvavo, bet aš buvau visiškai nuo to nusišalinęs.

Miesto meras vos prasidėjus triukšmui socialiniame tinkle replikavo neįžiūrintis nei to pastato grožio, nei vertės. Kiek visuomenė ar politikai turi ar gali dalyvauti priimant tokius sprendimus?

Manau, meras pasielgė neišmintingai, nes išmintingas politikas remiasi ekspertinėmis nuomonėmis. Šiuo atveju jis arba turėjo blogą ekspertinį vertinimą, arba pasikliovė savo žiniomis. Galimas dalykas, kad jis patyrė didelį spaudimą iš to užsakovo. Nes, kaip parodė vėlesni įvykiai, tų poncijų pilotų, kurie nusiplovė rankas vėliau, buvo visas būrelis. Pradedant LAS pirmininku, LAS Vilniaus skyriaus vadovu, miesto vyriausiuoju architektu, Kultūros paveldo departamento vadove... Čia tokios pamokos, rimtesnis signalas. Didžiausia pamoka turėtų būti architektūros cechui – kad kai kas iš verslo visiškai nebesiskaito

K. Pempė su šviesaus atminimo kolega G. Ramuniu. „Liepe pozuoti kartu, mat tais laikais dirbti duetu buvo tarsi didelė naujiena. Vis klausdavo – tai kuris iš jūsų svarbesnis... Buvo kolegoms nesuprantama. Vėliau atsirado daugiau duetų, dar vėliau komandinis darbas tapo norma“, – prisimena K. Pempė.

K. Pempės archyvo nuotr.

Kokių rezultatų tikėjotės iš šio konkurso?

Daugelis jį iškart įvertino kaip įrankį nutiesti kelią buldozeriams.

63

žvilgsnis

Didžiausia pamoka turėtų būti architektūros cechui – kad kai kas iš verslo visiškai nebesiskaito su architektais kaip tos srities profesionalais, kaip ekspertais.

Buldozeris stipresnis. / Kęstutis PEMPĖ /

su architektais kaip tos srities profesi onalais, kaip ekspertais. Buldozeris stipresnis. O mūsų organizacijų lyderiai net nebesugeba konsoliduoti bendros ekspertinės nuomonės, pagaliau – pozicijos. Tai yra negeras ir taisytinas ženklas.

Iš tikrųjų ir urbanistikoje, ir architektūroje mokomasi kaip medicinoje – atestatas gaunamas po 7–8 metų, o pirmieji pastatai įprastai suprojektuojami po 10 metų darbo. Tad galvoti, kad gali viską daryti be architekto, yra gana primityvios visuomenės požymis. Ir dabarties signalai rodo, kad ne veltui pas mus ir prekybos centrai užima centrines pozicijas urbanistikoje.

Ir nežinia, kaip toliau bus – gal dar mažiau reikės architektų – verslas pats žinos, kaip reikia padaryti.

Kompromisas su verslu gali būti – priemonių, įrankių, sprendimo būdų, bet ne vertybiniu požiūriu. Ir dėl miesto struktūros, ir dėl atskirų objektų. Nes kitaip mūsų specialybė gali imti panėšėti į pačią seniausią parsidavinėjimo profesiją. Dabar Lietuvoje tampa įprasta, kad tas, kas turi pinigų, žino geriau.

Moderniame pasaulyje į rekonstrukcijas ar net griovimus žiūrima, panašu, gana pragmatiškai. Ar tai jau atėjo ir į Lietuvą?

Suprantu, kad saugoti visus sovietmečio ar dabar kuriamus pastatus neprasminga, jie dažnai tiesiog yra trumpalaikiai. O galų gale ir mūsų požiūris į jų ilgaamžiškumą turėtų keistis. Nes ką reiškia išsaugoti? Tai reiškia finansuoti. Ir jeigu Prancūzijoje valstybė saugo 5000 pastatų, o Lietuvoje – 20 tūkstančių, tai kažkas čia, matyt, negerai. Nesakau, kad reikia mesti saugoti, bet reikia atsirinkti, ką saugoti, kaip saugoti ir kiek tam skirti pinigų. Galbūt saugoti daug ką gali ir privačios iniciatyvos, organizacijos. Prancūzijoje yra begalė privačių, bet atvirų žmonėms pilių.

64 2017 Nr. 1

Jei kalbame apie sovietinių laikų pastatus – ženklus, kurie galbūt turėjo įtakos kitiems, kurie gal buvo atliepę kokiems nors judėjimams, iki dabar teliko tik keli ar keliolika tokių, kuriuos būtų verta ekspertams įvertinti, įvardyti jų vertingąsias ypatybes ir pabandyti išsaugoti.

Retas pastatas yra vertingas visais 100 procentų. Gali būti sąrašas vertybių, kurių nebūtų galima keisti net pritaikant kokiai nors kitai funkcijai. Tačiau mes to darbo nedarome, ir nedarome jau labai daug metų. Ir labai nustembi, kai atrandi, kad kokios nors Pilypo ir Jokūbo bažnyčios nė nėra saugotinų objektų sąraše.

Šukių susirinkti. Tačiau net nelabai tolimame pasaulyje yra pavyzdžių, kaip tai spręsti. Vengrai, čekai – nereikia nė į Vakarų Europą grūstis, – jie turi tą pačią problemą ir sprendžia, kad ir nelengvai. Gerai, kad dabar Lietuvoje tikrąja to žodžio prasme atsikurs Lietuvos architektų rūmai, nebeliks tos unikalios situacijos, kai organizacija tau turi tarnauti, tu jai skundiesi, bet nieko jai nesi skolingas.

Taigi vis vien galvočiau – prie sąrašų vertybiniu, ekspertiniu, vertinimo požiūriu – reikia tikrai grįžti ir nieko nesibaiminti. Reikia nusiteikti, kad tai sunku ir skausminga – nieko tokio.

Giraitės istorija tapo stimulu vėl grįžti prie idėjos sudaryti vertingosios sovietmečio architektūros sąrašą. Jums vadovaujant LAS tokio bandymo jau būta, turbūt galite pasakyti, kodėl sąrašas sudegė taip ir netapęs vertingų architektūros pavyzdžių skydu.

Jei galvotume iš verslo pozicijos – dabar turime rekordinio ilgio sąrašą, kuriame, kaip teigiate, yra gal ir nevertų saugoti objektų, bet jo niekas neišvalo, tada atsiras dar papildomas sąrašas – vietos judesiui mažėja...

Gal dabar tai pavyks. Tai sudėtingas, greitai nepadaromas darbas. Beveik prieš 10 metų bandėme rodyti iniciatyvą, prašėme autorių, kad jie duotų, pačių manymu, vertingiausius objektus, po to buvo surinkta komisija – kadangi ekspertai pas mus būdavo renkami slaptu balsavimu, turintys kolegų pasitikėjimą, lyg viskas būtų gerai, galbūt pasikviečiant ir kolegų iš KPD ekspertų, sudarant bendrą komisiją. Ir taip atrinkti nedidelį sąrašą, kurį būtų galima aprašyti ir po to išsaugoti kaip laiko ženklus.

Tačiau susitarti buvo visiškai neįmanoma. Čia įsijungė ir autoriai, ir interesai, ir tarp tų pačių ekspertų buvo daug autorių. Buvo labai sunku.

Tačiau jei nesieksi susitarti, bus dar blogiau.

Tada liks tik gaisrų gesinimai?

Tiesiog visą laiką eisi iš paskos. Paskui buldozerį.

Todėl ir sakau, kad tas sąrašas neturi būti begalinis. Tai turi būti laiko ženklai, charakteringiausi objektai. Galbūt gavę kolegų įvertinimą, laimėję tarptautinius apdovanojimus ar padarę įtaką to laiko architektūrai, turintys novatoriškų atradimų, galbūt istoriškai vertingi – kaip Sporto rūmai. Pirmiausia ir reikia diskutuoti dėl vertingųjų ypatybių ir, žinoma, dėl to, kad tai turi būti vertingųjų ypatybių samplaikos.

Saugojimas, mano galva, turi būti suprantamas taip, kaip numatyta tarptautinėse chartijose – pritaikant ir naudojant. Kad ir koks būtų paminklas, vertingas pastatas, svarbiausia – neužkirsti kelio pritaikyti naujai funkcijai. Ir tam tikras kompromisas turi būti, nes juk net technologiniu požiūriu viskas absoliučiai pasikeitę palyginti su sovietmečiu – šildymo sistemos, vėdinimas, elektros įrangos sistemos, inžinerinė įranga. Ir po 20 metų vėl bus pasikeitę, o mes vis vien turėsime pritaikyti tuos pastatus.

„Studio Libeskind“ vizual.

Po metus trukusių darbų pristatę atnaujintas Danielio Libeskindo studijos projektuojamo daugiafunkcio centro „k18B“ vizualizacijas, projekto plėtotojai, investicijų valdymo įmonė „Lords LB Asset Management“, pabrėžė, kad pasirūpinta esmingai pakoreguoti viešųjų erdvių viziją. Tai padaryta Vilniaus savivaldybės pageidavimu.

Konkursinio projekto tikslinimas truko visus metus. Žemutiniuose aukštuose planuojama įrengti atvirą visuomenei atriumą.

65

naujienos

D. Libeskindo projekto plėtotojai nori įtikti vilniečiams

Viešoji erdvė ne tik bus įrengta aplink pastatą, tačiau ir integruota į jo vidines erdves. Žemutiniuose aukštuose planuojama įrengti atvirą visuomenei per 30 metrų aukščio atriumą. Jis pratęs Konstitucijos prospekto požeminę perėją. Šia viešąja erdve bus ne tik patogiau pasiekti abi prospekto puses, tačiau, pagal architektų viziją, bus galima rengti ir viešus renginius ar praeivių dėmesį atkreipiančias parodas.

Tobulindami pastato formas projektuotojai siekė suformuoti trūkstamą architektūrinės kalvos silueto dalį ir aiškiai išreikšti pietinį jos šlaitą.

Pasak „Lords LB Asset Management“ fondo valdytojo Mariaus Žemaičio, rengiant projektinius siūlymus plėtotojas ir architektai atsižvelgė į ICOMOS paveldo apsaugos specialistų bei VGTU mokslininkų urbanistines studijas, taip pat parengė reikiamus pagrindimus. O architektas D. Libeskindas yra pasirengęs atvykti į Vilnių pristatyti jau konkrečius projektinius siūlymus visuomenei, savivaldybės tarybos nariams ir specialistams.

Projekto plėtotojai „Lords LB Asset Management“ Vilniaus savivaldybei jau pateikė prašymus pradėti reikiamas teisines procedūras.

Miesto planavimo dokumentai įpareigoja, kad toje vietoje esantis statinys turi atitikti papildomus reikalavimus. Aukštesni nei 35 metrų pastatai, anot miesto bendrojo plano, numatytame sklype leistini tik tuomet, kai jie atitinka deklaruojamą viešąjį interesą, esant ypatingai urbanistinei situacijai ir išskirtiniam pagrindimui.

Jiems taip pat būtinas savivaldybės tarybos pritarimas.

Jeigu Vilniaus miesto savivaldybė pritartų principiniam sprendimui, toliau pagal nustatytas procedūras savivaldybės būtų prašoma projektavimo sąlygų. Remiantis šiomis sąlygomis, būtų rengiamas techninis projektas. Jį parengus jau būtų kreipiamasi dėl statybos leidimo išdavimo, o gavus pastarąjį būtų galima pradėti statybos darbus. Projekto plėtotojai pripažino – idėja pastatyti daugiafunkcį centrą iki Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio šiuo metu jau nereali.

Mindaugo Mikulėno nuotr.

Po vienuolyno skliautais – universitetas Kristina BUIDOVAITĖ

Europos humanitarinis universitetas (EHU), ilgą laiką glaudęsis svetimose pastogėse, netrukus turės savo namus – Švietimo ir mokslo ministerija aukštajai mokyklai perleido rekonstruotą vieną Vilniaus augustinų vienuolyno ansamblio pastatų.

66 2017 Nr. 1

Pastato istorija – spalvinga ilniaus augustinų vienuolyno pastatų ansamblio Rytų vienuolyno namo, esančio Bokšto ir Savičiaus gatvių sankirtoje, duris pravėrę restauratoriai buvo tikri – XVIII amžiaus pabaigos plano struktūra ir pagrindinės šio laikotarpio vidaus erdvės turės būti išsaugotos, tuo pat metu sukurti architektūros elementai, fasadų architektūra restauruota. Nemažai vertingų elementų sunaikinta ar deformuota pokariu vykdytos rekonstrukcijos metu, taigi nuspręsta atstatyti ir kelias išgriautas skersines sienas su plytų mūro stulpais bei ramstinėmis arkomis.

V

Žinoma, kad vienuoliai augustinai sklypą įsigijo 1677-aisiais. 1679 metais čia iškilo medinė bažnyčia, vietoj jos po gaisro pastatyti mūriniai maldos namai. 1780 metais senieji pastatai nugriauti, prie Bokšto gatvės per visą posesijos ilgį pastatytas naujasis vienuolyno korpusas.

1807 metais vienuolynas pritaikytas kunigų seminarijai. Tuomet vietoj virtuvių pirmame ir celių antrame aukšte įrengtos papildomos salės, nugriauti skliautai, padidinti langai, panaikinta jungtis su bažnyčia. Antrame aukšte perstatyta dalis šiaurinės ir vakarinės sienos.

1812-aisiais prancūzai nusiaubė bažnyčią ir vienuolyną, tad teko daryti didelį remontą. Manoma, kad dalis klasicizmo laikotarpiui skirtinų pakeitimų gali būti padaryta šio remonto metu.

paveldas

Atidengti skirtingo laikotarpio ženklai Prieš pradedant tvarkybos darbus, kaip privalu paveldo objektuose, atlikti architektūros, žvalgomieji polichromijos, archeologijos ir kiti tyrimai.

Polichromijos tyrimų metu nustatyta, kad pastato fasadai buvo dažyti 8–10 kartų. Interjere užfiksuoti keturi dekoravimo etapai. Ankstyviausias – XVIII amžiaus antrosios pusės – rastas antrame aukšte. Tai – rokoko laikotarpio tapyba – lengvų, plastiškų formų, rokailių, kriauklių motyvo ornamentas. Taip pat rasta XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pirmosios pusės dekoro. Įprastai gelbėjant paveldo objektus pirmiausia sutvarkomi stogas ir pamatai. Netaisyklingos T formos dviejų aukštų su rūsiu vienuolyno pastato tvarkybos darbai taip pat pradėti nuo stogo: esama stogo konstrukcija demontuota, įrengta nauja, pakeista stogo danga (molinės čerpės).

Stogas apšiltintas, įrengti stilizuoti stoglangiai.

Kiaurą stogą lopyti skubėta gelbėjant drėgmės naikinamus vertingus antro aukšto skliautus.

Jei ateityje bus nutarta atstatyti nugriautus kiemo korpusus, tai bus nesunku padaryti, nes tose vietose, kur pastatas turėtų būti pratęstas į pietinę pusę ir į kiemą, vietoj šlaitinio stogo sumūryti frontonai. /

Marija NEMUNIENĖ

/

Mindaugo Mikulėno nuotr.

1852 metais augustinų vienuolynas uždarytas, pastatas atiduotas pravoslavų kurijos žiniai.

1858-aisiais architektas Tomas Tyšeckis parengė pastatų pritaikymo dvasinei mokyklai projektą.

Tuokart vykusios rekonstrukcijos metu vienuolynas patyrė daugiausia pokyčių: buvo užmūrytos arkados, sumažinti langai abiejose pagrindinio korpuso kiemo fasado dalyse, pagrindinio korpuso gatvės fasade dar kartą padidinti langai.

Panaikintas įėjimas iš Savičiaus gatvės.

Rekonstrukcija skirtina istorizmo laikotarpiui, tačiau ir šį kartą buvo dengiami ar ardomi vėlyvojo baroko architektūros elementai, deformuojami vidaus erdvių ir architektūros elementų santykiai, pakito erdvių santykiai su angomis sienose. Antrojo pasaulinio karo metu vienuolynas apdegė. 1967 metais nugriauta pietinė pagrindinio korpuso dalis, vienas priestatas, vakarinėje kiemo dalyje buvę pastatai. Taip pat nugriauti pagrindiniai laiptai, refektoriumo, salės virš jo skliautai ir kt. Pastatas pritaikytas sandėliams, o galiausiai apleistas.

67

Mindaugo Mikulėno nuotr.

paveldas

Pastato fasadai prieš pradedant rekonstravimo darbus atrodė gana nykiai: buvo nutinkuoti grubiu storo tinko sluoksniu, nuo laiko patamsėjusios pilkos spalvos, visos langų angos suniveliuotos į vienodas stačiakampės formos angas. /

Nijolė ŠČIOGOLEVIENĖ

68 2017 Nr. 1

/

Pastato fasadai, prieš pradedant rekonstravimo darbus, anot vienos rekonstrukcijos projekto autorių, architektės Nijolės Ščiogolevienės, atrodė gana nykiai: buvo nutinkuoti grubiu storo tinko sluoksniu, nuo laiko patamsėjusios pilkos spalvos, visos langų angos suniveliuotos į vienodas stačiakampės formos angas. Architektūros tyrimų metu buvo nustatyti tikri langų angų matmenys, užmūrytos išorinių durų angos. Polichromijos tyrimai parodė, kad pastatas buvo tinkuotas šviesiu kriauklainio tinku, o Savičiaus gatvės ir kiemo korpuso fasadai dekoruoti spalviniu dekoru.

Atliekant fasadų tvarkybos darbus buvo pašalintas storas tinko sluoksnis, sienos pertinkuotos, nudažytos pirmine spalva. Fasadai su polichrominiu dekoru, kiek buvo įmanoma, išsaugoti ir restauruoti. Dalis polichrominio dekoro fragmentų palikti restauruoti ateityje.

Atkurta autentiška planinė dviaukščio pastato struktūra: išardytos pokarinio mūro pertvaros, atstatytos tos, kurios buvo išgriautos. Atidengtos visos išlikusios XVIII amžiaus pabaigos durų angos į buvusias celes, taip pat pakuros koridoriaus sienoje. Galiausiai atidengtas autentiškas ilgą laiką buvęs užmūrytas pagrindinis įėjimas iš Savičiaus gatvės ir kitas buvęs užmūrytas įėjimas Bokšto gatvės fasade. Paliktas netinkuotas plotas aplink

šių durų angą demonstruoja jų įrengimo laikotarpį – XIX amžiaus antrąją pusę, kai prireikus barokiniame mūre buvo iškirsta durų anga, to laikotarpio siauromis gelsvomis plytomis suformuoti angokraščiai ir segmentinė sąrama.

Kitos rekonstrukcijos projekto autorės, architektės Marijos Nemunienės, teigimu, jei ateityje bus nutarta atstatyti nugriautus kiemo korpusus, tai bus nesunku padaryti, nes tose vietose, kur pastatas turėtų būti pratęstas į pietinę pusę ir į kiemą, vietoj šlaitinio stogo sumūryti frontonai.

Rūsių patalpos – atviro plytų mūro, patalpų erdves formuoja įvairių laikotarpių (gotikos ir klasicizmo) sienos bei skliautai. Rūsiuose nuvalyti ir nuplauti mūro paviršiai, sutvirtintos mūro siūlės.

Didelę dalį rūsio užėmusi šilumos magistralė renovuota ir dabar kerta pastatą beveik nepastebimai. Kelios rūsio patalpos pritaikytos techninei paskirčiai, kitose planuojama įrengti knygų archyvą ir saugyklas.

Pokario metais atstatytoje pietinėje rytinio korpuso dalyje įrengta pagrindinė laiptinė, keltuvas žmonėms su negalia. Atsižvelgiant į gaisrinės saugos, evakuacijos ir kitus reikalavimus rekonstruota laiptinė XIX amžiaus priestate ties Savičiaus gatve – ji pratęsta į pastogę. Pastato viduryje atstatyta buvusi paradinė vienuolyno laiptinė.

Mindaugo Mikulėno nuotr.

Pastatas atitiko universiteto poreikius Kadangi vienuolyno pastatas pritaikytas universiteto poreikiams, pirmo aukšto patalpose netrukus turėtų būti įkurdintos įvairaus dydžio auditorijos, antrame aukšte numatyti kabinetai. Erdvė, kurioje atidengta rokoko laikotarpio polichromija, skirta iškilmių salei. Didžiausios auditorijos ir kompiuterių klasės įrengtos pastogės erdvėje.

Koridoriuose ir pastogėje paklota neslidi akmens masės plytelių danga. Auditorijoje ir kabinetuose – sendinto ąžuolo parketlenčių grindys. Vienoje iš pačių seniausių ir giliausių rūsio patalpų atidengtas autentiškas lauko akmenų grindinys. Vienuolyno durys ir langai – nauji, mediniai. Autentiškų barokinių langų pavyzdžių pastate neišliko, visi buvo pakeisti XIX–XX amžiuje. Langų sudalijimas buvo parinktas pagal istorinių tyrimų ir aprašymų duomenis. Šildymo sistema – dvivamzdė šakinė, vamzdynai pakloti koridorių grindų konstrukcijoje, kad nebūtų pažeistos autentiškos sienos. Mokslo paskirčiai pritaikytame pastate įrengta rekuperacinė vėdinimo sistema.

Dalis esamų perdangų virš rūsio, pirmo ir antro aukšto – gelžbetonio, ant metalinių sijų.

Kai kurios, beveik avarinės būklės, buvo demontuotos ir subetonuotos naujai. Atkurti mūriniai kryžminiai skliautai virš pirmo aukšto salės, kurioje buvo vienuolyno valgykla (refektoriumas).

Sutrūkinėję skliautai sutvarkyti užbetonuojant ir plyšius užpildant injekavimo būdu. Koridorių

galuose, kur skliautai jau buvo sunykę, po gelžbetonio perdangomis sumontuoti dirbtiniai karkasinės konstrukcijos skliautai. Antro aukšto koridoriaus gale pro įstiklintą grindų fragmentą galima pamatyti, kaip iš viršaus atrodo skliautų mūras.

Įvertino ugdymo erdvės reikšmę

Vienuolyno durys ir langai – nauji, mediniai, autentiškų barokinių langų pastate neišliko.

Vienuolyno pastatas pritaikytas universiteto poreikiams, pirmo aukšto patalpose netrukus turėtų būti įkurdintos įvairaus dydžio auditorijos, o antrame aukšte numatyti kabinetai.

Sutvarkytas ne tik istorinis pastatas, bet ir jo aplinka: kiemas išgrįstas skelto granito trinkelėmis su pjauto granito plokščių juostomis. Sklypo dalies, vadinamojo pagrindinio kiemo su įvažiavimu iš Bokšto gatvės, dangos konstrukcija pritaikyta automobiliams. Įrengta 21 mašinų vieta, dviračių stovai. Kiemas apšviestas.

Europos humanitarinio universiteto įkūrėjas ir prezidentas Anatolijus Michailovas įsitikinęs, kad globalizacijos epochoje gyvenimui įgaunant pagreitį ir intensyvumą pamažu prarandamas priklausymo konkrečiai erdvei pojūtis, užmirštama, kad vieta yra lemiamas asmenybės formavimosi veiksnys. EHU niekada neturėjo savo namų, net geriausiais laikais Minske, kai buvo vienas prestižiškiausių Baltarusijos universitetų. Tuomet aplinkybės susiklostė taip, kad iš bendruomenės buvo atimtos nuomotos patalpos. „Mūsų universiteto persikraustymas į pastatą, esantį istorinėje Vilniaus miesto dalyje, turi ypatingą simbolinę reikšmę ir, be jokios abejonės, prisidės prie aukštesnės studijų kokybės“, – neabejoja EHU prezidentas.

Globalizacijos epochoje gyvenimui įgaunant pagreitį ir intensyvumą pamažu prarandamas priklausymo konkrečiai erdvei pojūtis, užmirštama, kad vieta yra lemiamas asmenybės formavimosi veiksnys. / Anatolijus MICHAILOVAS / 69

paveldas

Kultūros paveldo autentiškumo esmės beieškant Dr. Salvijus KULEVIČIUS Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas

„It is our duty to hand them on in the full richness of their authenticity“ – „Mūsų pareiga – išsaugoti autentiškus istorijos paminklus“. Išsaugoti būtent autentiškus! Tokia ar panašiai skambanti frazė 1964 metais buvo įrašyta Venecijos chartijoje (Tarptautinėje paminklų ir vietų apsaugos ir restauravimo chartijoje).

Autentiškumas kaip paveldo esmė oks svarbus yra autentiškumas, gali padėti suvokti paveldo apibrėžimas. Jei ieškotume universalaus, tačiau gana tikslaus apibrėžimo, jis galėtų būti toks: paveldas – tai objektas ar reiškinys, kuris pasižymi trimis ypatybėmis: realybės dvilypumo, socialinio aktualumo ir tikrumo.

Realybės dvilypumas yra gebėjimas nurodyti į kitą realybę. Paveldas yra išskirtinis tuo, kad būdamas čia ir dabar gali perkelti ir į kitą

K

Iki tol autentiškumas retai tebūdavo suvokiamas kaip atskira kategorija. Prisiminus, kad šiuolaikinės paveldo sampratos (tiesa, XXI amžiuje ją jau reikėtų vadinti tradicine) ištakos siekia apšvietos, nacionalizmo aušros ir Prancūzijos revoliucijos metus, peršasi klausimas, ar ne per ilgai ji skendėjo rūkuose. Tačiau ir 1964 metų dokumente jai skirta viso labo viena frazė, nebandant išsamiau paaiškinti, kas yra tas autentiškumas. Kategorija vėl prisiminta tik XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Lyg ir peršasi klausimas: gal kultūros paveldo autentiškumas nėra toks svarbus, jei jis tiek ilgai ištūnojo nuošalyje?

70 2017 Nr. 1

S. Kulevičiaus nuotr.

realybę, kuri nebėra mūsų realybės dalis (pavyzdžiui, praeitį). Prisiliesdami prie paveldo mes patiriame, studijuojame, pažįstame praeitį. Ir tai, ko gero, yra vienintelė mums žinoma ir prieinama priemonė, rišanti su tuo kitu pasauliu.

Tačiau daiktas, pasižymintis vien šia ypatybe, dar nėra paveldas. Vilniaus Žaliojo tilto skulptūros liudija apie sovietinę tikrovę ar socrealizmą (praeitį), tačiau dalis visuomenės šių skulptūrų nelaiko vertomis saugoti (noras saugoti yra tiek pat svarbus paveldo požymis, kaip ir įvardyti trys dėmenys). Kad daiktas būtų laikomas paveldu, jis dar turi būti ir socialiai aktualus,

t. y. tenkinti reikšmingus dabarties poreikius: kultūrinius, politinius, ekonominius, emocinius.

Kitaip tariant, paveldas saugomas ne dėl to, kad toks yra (tai nėra vertybė savaime), o dėl kokios nors aktualios idėjinės ar utilitarinės funkcijos. Ši funkcija, įvardyta tiesiogiai ar paslėpta po tipinių paveldo verčių šydu (pavyzdžiui, po tuo, ką šiandien vadiname vertingosiomis savybėmis), motyvuoja puoselėti paveldą. Galų gale tai, kas priskiriama paveldui, turi turėti ir tikrumo dėmenį – iš tiesų būti tuo, kuo laikoma. Šiuos ypatumus atitinkamai vadiname istorine ar laiko distancija, paveldo verte ar reikšme ir paveldo autentiškumu.

Tam, kad daiktas būtų laikomas paveldu, jis turi įkūnyti visas šias ypatybes ar dėmenis. Užtenka išmesti tikrumo dėmenį, ir turėsime visai ką kita nei paveldas – kopiją, imitaciją, iliustraciją, atkurtuosius Valdovų rūmus, bet ne autentišką praeities šaltinį. Taigi tikrumo dėmuo, arba autentiškumas, greta kitų, yra pamatinis paveldo komponentas, be kurio paveldas nėra paveldas.

1994 metais, prabėgus trims dešimtmečiams po Venecijos chartijos pasirodymo, sukurtas naujas tarptautinis programinis dokumentas, kuriame autentiškumas dar kartą įvardytas kaip paveldosaugos epicentras, autentiškumui dedikuotas visas dokumento turinys. Tai – Naros autentiškumo dokumentas.

BFL nuotr.

„Būtina atstatyti bent vieną viduramžių pilį, kad ateities kartos turėtų išsamesnį dviejų šimtų metų Lietuvos kovų ir gynybos istorijos bei architektūros pavyzdį“ – istorinio vaizdo autentiškumo šalininkų argumentų pavyzdys, vienas iš Trakų salos pilies atkūrimo motyvų.

„Paveldo ir autentiškumo ribos: Kauno „Hyper Maxima“ ir Kleboniškių kaimo vėjo malūnai

71

„Autentiškumas yra esminis veiksnys, apibrėžiantis vertes. Autentiškumo supratimas daro esminę įtaką visoms mokslinėms kultūros paveldo studijoms planuojant apsaugą ir restauravimą, taip pat procedūroms, susijusioms su vertybių įrašymu į Pasaulio paveldo konvencijos ir kitus kultūros paveldo sąrašus.“ Šioje citatoje galima dėlioti įvairius akcentus, ir visi jie skelbia, kad autentiškumas yra svarbus.

XX amžiaus 10 dešimtmetyje autentiškumas tapo bene labiausiai svarstomu paveldo srities klausimu. 1994 metais įvyko tarptautinės Bergeno (Norvegija) ir Naros (Japonija) konferencijos, kurių metu parengtas Naros autentiškumo dokumentas (UNESCO, ICCROM, ICOMOS). Tuomet nutiko regioninės ir nacionalinės reikšmės įvykiai: pavyzdžiui, Amerikos šalių simpoziumas dėl autentiškumo kultūros paveldo apsaugos ir vadybos požiūriu (1996 m., San Antonijus, JAV) ir San Antonijaus deklaracija; Rytų Europos regioninis seminaras „Autentiškumas ir istorinės rekonstrukcijos kultūros paveldo požiūriu“ (2000 m., Ryga, Latvija) ir Rygos chartija dėl autentiškumo ir istorinės rekonstrukcijos kultūros paveldo požiūriu.

Autentiškumas tapo ir plačiosios visuomenės diskusijų tema, pavyzdžiui, debatai dėl Karališkųjų rūmų Berlyne (Vokietija) ar Valdovų rūmų Vilniuje atkūrimo. Šį suaktyvėjimą, regis, išprovokavo konfliktas, kilęs tarp tarptautinių institucijų diegtos tariamai universalios autentiškumo sampratos ir savitų regioninių ar lokalių autentiškumo sampratų. Tačiau ar dėl to tapo aiškiau, kas yra tas autentiškumas?

Teorija apie neegzistuojantį autentiškumą

BFL nuotr.

Valdovų rūmai XXI a. – perkurta istorija. Istorinių ženklų (Abiejų Tautų Respublikos herbo, Vazų giminės herbo) „užmiršimas“ ir naujų „lietuviškesnių“ akcentų sukūrimas: Vytis portale, vėliavoje, vėtrungėje…

72 2017 Nr. 1

1985 metais dienos šviesą išvydo amerikiečio Davido Lowenthalio veikalas „Paveldas yra svetima šalis“ (ang. The Past Is a Foreign Country). Šis ir vėlesni jo tekstai aukštyn kojomis apvertė supratimą apie paveldo misiją, o pačiam autoriui pelnė gyvojo klasiko šlovę.

Paveldas yra praeities klastotė – tokia būtų pagrindinė jo žinutė. Praeitis mums visų pirma reikalinga dėl labai pragmatiško tikslo – kaip tapatumo ar socialinės sanklodos legitimavimo išteklius (šaltinis, priemonė). Ji reikalinga dabarčiai pateisinti ir kurti. Praeitis iš esmės yra nepažini (svetima šalis), ir ji mažai teturi bendra su mūsų dabarties poreikiais bei lūkesčiais.

Tai lengvai išsprendžia paveldas pateikdamas mums tokią praeitį, kokios reikia, sukurdamas, suklastodamas ją pagal dabartį. Ir tai yra tikroji paveldo prigimtis, dėl to jis atsiranda apskritai ir dėl to jis mums reikalingas – mes dieviname jį. Taigi paveldas yra dabarties konstruktas – iš

paveldas Venecijos chartija, 12 straipsnis: „Nauji elementai, kuriais pakeičiamos trūkstamos paminklų dalys, turi harmoningai įsilieti į visumą ir tuo pačiu metu skirtis nuo originalo“. praeities ateinantis ar praeitimi apsimetantis pavidalas, kuriam suteikiamas reikiamas prasminis dabarties turinys ar net materialios formos. Paveldu yra klastojama praeitis. Tokias ar panašias mintis dėsto D. Lowenthalis.

Joms pagrįsti tiktų Valdovų rūmų atvejis.

2000 metais Lietuvos Respublikos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties įstatyme šis objektas pateikiamas kaip valstybingumo simbolis, tautinių vertybių ir tautinės ištikimybės stiprintojas. Tokį jį mums pristato ir šiandien. Paradoksas. XVI–XVII amžiuje Valdovų rūmų (forma, kuria jie buvo atstatyti XXI amžiuje) statytojai lietuvių stereotipiškai laikomi Lietuvos valstybingumo griovėjais ar mažai ką bendra turinčiaisiais su valstybingumu.

Tai Žygimantas Augustas su 1569 metų Liublino unija ir svetimšaliai švedai Vazos.

Statinio forma istoriškai, objektyviai lyg ir labiau liudytų valstybingumo nuosmukį nei jo puoselėjimą ar pakilimą, tačiau dėl to nesukame galvos – skelbiame, kad tai yra valstybingumo simbolis. O kad ta forma mums netrukdytų užmiršti neparankią praeitį (klastoti praeitį), padarėme šiokių tokių korekcijų: iš atkurtųjų rūmų pašalinome istorinius, objektyvius ženklus – Abiejų Tautų Respublikos ir Vazų herbus, ir pakeitėme juos Vyčiais bei Gediminaičių stulpais. Šiandien įžengiant į rūmus mus pasitinka Vytis, bet ne istoriškai čia buvę simboliai. Rūmus sudabartinome.

O kaip tokios teorijos traktuoja autentiškumą? Jų šviesoje paveldo tikrumas nebūtinai yra tikras. Autentiškumas yra tik iliuzija (tikėjimas tikrumu, apsimetimas tikru), reikalinga tam, kad tikėtume paveldu ir jo kuriamu praeities vaizdiniu.

Tai skamba kaip koks burtažodis, kuriuo mes iš anksto linkę patikėti, kaip pasitikime mokslu ar visa tuo, kas vadinama faktu, tiesa ir pan. Tai įtikina mus savo pačių susikurta praeitimi. Taigi šiandienos teorinė mintis neskatina geriau ar aiškiau suprasti paveldą – sakant, kad autentiškumas yra veikiau tikėjimas nei faktas, dar labiau komplikuojamos atsakymo paieškos.

Geroji ir blogoji praktikos „Restauruoti pastatą – vadinasi, ne puoselėti jį, ne remontuoti, ne atstatyti, o atkurti suteikiant

išbaigtą pavidalą, kuris faktiškai iš tikrųjų galėjo niekada ir neegzistuoti.“ (Eug ne’as Emmanuelis Viollet-le-Ducas, 1854 m.). „Neapgaudinėkime savęs šiuo svarbiu klausimu. Tai, kas kadaise buvo didinga ir gražu architektūroje, neįmanoma sugrąžinti (restauruoti), kaip kad negalima prikelti mirusiojo.“ (Johnas Ruskinas, 1849 m.). Įsigilinę į šias viena kitai oponuojančias mintis priartėtume prie XIX amžiaus garsiojo ginčo dėl paveldo restauravimo esmės. Diskutuota, ar paveldas apskritai turi būti restauruojamas, kiek ir kaip tai turi būti daroma. Ginčas vyko tarp dviejų stovyklų, vadinamojo stilistinio restauravimo ir nesikišimo, ir nors kalbėta apie restauravimą, vis dėlto ginčytasi dėl to, kas yra paveldo esmė ir kas – jo tikrumas, autentiškumas.

Keliais dešimtmečiais vėliau lyg ir rastas kompromisas: antagonizmas restauruoti arba nerestauruoti evoliucionavo į suvokimą, kad egzistuoja platesnis paveldo tvarkybos priemonių spektras (nesikišimas, konservavimas, restauravimas ir pan.), o tinkamiausia priemonė turi būti pasirenkama pagal konkretų atvejį – objekto išlikimo laipsnį ir turimų žinių apie jo praeitį kiekį bei patikimumą. Šią trečiąją perspektyvą galime įvardyti itališkosios mokyklos vardu. Ji davė toną visam XX amžiui: iš jos kilo Atėnų chartija (1931) ir Venecijos chartija, ji entuziastingai palaikyta ir propaguota tarptautinės paveldosaugos – ICCROM ir ICOMOS. Vis dėlto tai neatnešė taikos autentiškumo klausimu. Ir toliau išliko antagonizmas tarp dviejų žiūrų, kurios modifikuodamos pratęsė XIX amžiaus ginčą tarp E. E. Viollet-le-Duco ir J. Ruskino stovyklų. Tas stovyklas dabar apibendrintai galime vadinti istorinio vaizdo autentiškumo ir istorinės materijos autentiškumo paradigmomis.

Istorinės materijos paradigma pamatine paveldo substancija laiko jo istorinę materiją. Čia kalbama ne apie medžiagos tipą, o istorinį laiką įkūnijusią ar sugėrusią materiją. Būtent istorinis laikas yra esmė, ir autentiškumas bei pats paveldas suvokiami vadovaujantis jo dėsniais: kaip kiekvienas istorinis įvykis yra vienetinis ir nepakartojamas, taip ir kiekvienas paveldo objektas yra unikalus; kaip negrįžtamas yra laiko tekėjimas iš praeities per dabartį į ateitį, taip ir

Pasaulio patirtys – Garni šventykla, Armėnija.

73

paveldas

S. Kulevičiaus nuotr.

Pasaulio patirtys – Masada tvirtovė, Izraelis.

Pasaulio patirtys – Narva pilis, Estija.

74 2017 Nr. 1

paveldas yra nebeatkuriamas. Kartą sunaikintas jis prarandamas visiems laikams.

Kiti autentiškumo aspektai, pavyzdžiui, forma (vaizdas), atlikimas (technologija), laikomi svarbiais, tačiau vertinami kaip antraeiliai ar bent jau priklausomi nuo istorinės materijos. O tokios laikysenos motyvas būtų toks: istorines formas, istorinį atlikimą galima atkurti, o istorinė materija yra nebeatkuriama. Forma irgi yra istorinės laiko linijos įsikūnijimas, tačiau autentiška forma gali būti tik tokia, kuri yra sudaryta iš autentiškos medžiagos: atkurta ar restauruota forma nebėra istorinė, autentiška medžiaga, ji nebėra paveldas.

Kitas šios paradigmos veiksnys – mokslo prioritetas. Paradigma paveldą laiko mokslo šaltiniu, dėl to jis gali būti restauruojamas ar atkuriamas tik turint tvirtus mokslinius įrodymus, o tai, kas atkurta, nebėra praeities šaltinis (paveldas) ir turi turėti atskirties nuo šaltinio (to, kas autentiška, tikra) žymą.

Istorinio vaizdo paradigmos prioritetas – vizualiai išbaigtas objektas. Dėl to dažnai nesitenkinama dabartį pasiekusiu vaizdu, ir drąsiai atkuriamos ilgainiui prarastos formos. Restauravimas ir atkūrimas čia naudojami gerokai dažniau ir liberaliau nei pirmosios paradigmos atveju, o vaizdo pilnatvė, informatyvumas laikomi svarbesniais nei tikslių istorinių duomenų turėjimo ar neturėjimo klausimas.

Ten, kur trūksta patikimų duomenų, galimos hipotezės, improvizacijos, analogai ir pan. (istorinės materijos paradigma sakytų, kad ten, kur prasideda spėlionės ar hipotezės, baigiasi paveldosauga – restauravimas negalimas). Dėl vaizdo ir estetikos nebe toks svarbus (arba netgi kliudantis) tampa istorinės ir atkurtos materijos atskyrimo principas. Ši paradigma yra orientuota į plačiąją visuomenę ir jos poreikį, paveldo troškimą, o ne mokslo šaltinio išsaugojimą. Šiuo atveju paveldas pirmiausia yra pažinimo ir edukacijos šaltinis, dėl to ir siekiama sukurti išbaigtas ar išsamias praeities iliustracijas, net kai jų nebėra.

Dvi paradigmos, jei jos būtų vien teorija ar požiūriai, nekeltų galvos skausmo. Tačiau jos siūlo skirtingus sprendimus ir skirtingas praktikas, kurie lemia, kokį pavidalą paveldas įgis po restauravimo ir ar apskritai jis bus restauruojamas. Vieną iš paradigmų įgyvendinant praktiškai, idėjiškai žeidžiama arba fiziškai žalojama tai, kas labai svarbu kitai. Ir žalojama taip, kad negrįžtamai sunaikinama tai, kas vertinama kitos stovyklos.

Istorinės materijos paradigma skelbia, kad visi paveldo sluoksniai yra svarbūs, o istorinio vaizdo – ramiai juos šalina, norėdama išeksponuoti vieną jų. Kuris iš prioritetų geresnis, teisingesnis, tinkamesnis – mokslo skrupulingai saugant ar švietimo sukuriant išraiškingą istorinę iliustraciją?

Tarptautinė paveldosauga pirmenybę teikė istorinei materijai. Venecijos chartijoje

neaiškinama, kas yra autentiškumas, tačiau čia sudėlioti restauravimo principai tenkina būtent minėtos pozicijos nuostatas. Tarptautinės paveldosaugos vėliavnešė ICOMOS nuo įsikūrimo 1965 metais deklaruoja, kad jos veikla yra grindžiama Venecijos chartijos principų puoselėjimu. Objektų atrankoje į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą nuo 1977 metų taikytas autentiškumo testas irgi vienareikšmiškai orientuojasi į istorinės materijos prioritetą, ir ši tendencija karaliavo iki 2005-ųjų.

Tačiau greta dokumentų eilučių ir institucijų vyko ir kitoks gyvenimas. Būna situacijų, kai turimų praeities resursų nebepakanka geidžiamiems poreikiams įgyvendinti. Jei tokiu atveju būtų remiamasi vien istorinės materijos paradigmos principais, kurie gana griežtai atskiria paveldą nuo nepaveldo, dažnai būtų susiduriama su resursų stygiumi. Trūkumo padariniai skaudžiausiai paveiktų patį paveldą – kiltų nusivylimas juo.

Tačiau šis trūkumas tampa nesunkiai įveikiamas, kai pradedama pasikliauti kita paradigma.

Jos arsenalas leidžia atkurti nebesamo, bet geidžiamo istorinio daikto formas, o šia paradigma besiremianti sąmonė atkurtą formą laiko ne istorinio vaizdo imitacija (tokia ji faktiškai yra), bet istoriniu dariniu. Dabarties kūrinys paverčiamas praeities realybės dalimi (tarsi objektas ar elementas niekada ir nebuvo išnykęs) ir kokybiškai jį sutapatina su istorinę materiją išlaikiusiais reliktais. Taigi kas geriau – mokslinį pasitikėjimą kelianti griuvėsių krūva ar visuomenę įkvepianti, jos patriotinius ir kitokius jausmus ugdanti atkurta pilis? Lazda turi du galus.

Naujoji perspektyva Ne taip seniai atsirado ir trečioji perspektyva, kuri anksčiau keltą klausimą paverčia beprasmiu. Klausimas, kuri samprata yra teisingesnė, ir tikėjimas, kad turi būti vienas atsakymas, įmanomi progresu ir universaliomis vertybėmis tikinčioje terpėje. Tokius klausimus dar galėjo kelti XX amžiaus visuomenė, nors tuo metu daigus jau leido postmodernizmo, demokratiškumo (decentralizacijos ir visų dalyvavimo), kultūrinio daugiaperspektyvumo ir panašios idėjos. „Mesti iššūkį tradicinei mąstysenai apie apsaugą“, – su šia fraze prasidėjo naujas etapas tarptautinėje paveldosaugoje. Tai nuskambėjo 1994 metų Naros autentiškumo dokumente.

Nors čia prisiekta ištikimybe Venecijos chartijai (tai buvo daugiau mandagumo gestas ir noras kurti tęstinumo jausmą nei realus sekimas ja), nesigirta vykstančia revoliucija, nutiko šis tas labai esminga. Tiesa, esminga dar tik idėjų pasaulyje, o ne kasdieniame požiūryje ir praktikoje, ir nežinia, ar visuomenė ir paveldosauga nueis dokumente dėstomomis kryptimis.

Taryba). Jame nekalbama apie autentiškumą, tačiau, antrinant Naros dokumento reliatyvumui ar liberalumui, deklaruojama, kad kiekvienas (!) turi teisę laisvai dalyvauti kultūros paveldo srityje: kultūros paveldo nustatymo, tyrimų, aiškinimo, apsaugos ir pristatymo procesuose, viešuose svarstymuose bei diskusijose.

Konvencija sunkiai skinasi kelią į pripažinimą, ir jos principai ne taip lengvai perkeliami į nacionalines paveldosaugos sistemas (Lietuva iki šiol nėra ratifikavusi šio akto), tačiau šis dokumentas liudija, kad Naros dokumento idėjos nėra atsitiktinumas – tai veikiau nauja tendencija.

Vietoj išvadų: neatsakyti klausimai Tarptautinė paveldosauga dešimtmečius teisinga laikė vieną vienintelę autentiškumo sampratą. Tuo pat metu sėkmingai gyvavo alternatyva, kuri labiau vertino vaizdingas iliustracijas, o ne nebeatkuriamą materiją ir neginčijamus mokslinius šaltinius. Pirmoji ignoravo, neigė arba komplikavo tokią elgseną kaip paveldo atkūrimas, tačiau visą tą laiką skirtinguose pasaulio kampeliuose didesniu ar mažesniu mastu paveldas buvo atkuriamas. Kol tarptautinė paveldosauga palaikė vieną iš alternatyvų, buvo galima ginčytis dėl geros ar blogos, teisingos ar neteisingos sampratos.

Nuo 1995 metų UNESCO ICOMOS ir ICCROM, o vėliau ir Europos Tarybai paskelbus, kad visos paveldo, autentiškumo ir (ar) verčių sampratos yra vienodai geros ir teisingos, šie debatai nebetenka prasmės. Galimos subjektyvios, daugiau ar mažiau argumentuotos, bet ne visapusiškai teisingos, objektyvios, universalios ar bendros nuomonės. Vadovaujantis Naros dokumento nuostatais, pagrindinis tampa nebe

sampratos pasirinkimo, o ją pagrindžiančių šaltinių patikimumo ar nepatikimumo klausimas.

Deja, minėtos institucijos ir jų aktai nesiima aiškinti, kur yra ta aiškesnė riba tarp to, kas patikima, ir to, kas nepatikima.

Vis dėlto koks autentiškumo aspektas yra jei ne teisingiausias, tai bent jau tinkamiausias? Gal galimas toks receptas: pirma turėtų eiti sprendimas dėl norimos paveldo paskirties (kiekvienu konkrečiu atveju), o jau pagal tai turėtų būti pasirenkama tinkamiausia autentiškumo samprata ir iš jos kylantys sprendimai, praktika. Autentiškumo supratimas turėtų būti priklausomas nuo paveldo paskirties. Žinoma, viskas būtų labai paprasta, jeigu tas pats objektas dažnai neįkūnytų skirtingų verčių ir paskirčių vizijų.

Kita naujovė lietuviškoje terpėje atrodo gana revoliucingai – autentiškumo sampratos pasirinkimą turi lemti ne direktyvos ir ne vien specialistai, bet susijusi bendruomenė. Jei visi sprendimai, susiję su autentiškumu, yra subjektyvūs, tai tada kokį privalumą specialistas turi prieš bendruomenę? Šalyse, kur visuomenė yra išsiugdžiusi mąstyti paveldosaugiškai, lygiateisis visuomenės dalyvavimas būtų suprantamas, priimtinas ir sveikintinas. Tačiau kai namų darbai dar neparuošti ir visuomenė nėra pribrendusi, ko gero, kyla grėsmė taip prarasti ribą tarp paveldo ir nepaveldo, paveldosaugos ir nepaveldosaugos sprendimų. Tačiau tendencija aiški: bendruomenėms dar per anksti suteikti sprendimų priėmimo galią, tačiau visuomenės ugdymo, susijusio su paveldosauga, nebederėtų atidėlioti.

Lietuvos patirtys – Vilniaus gotika ir renesansas.

S. Kulevičiaus nuotr.

Vis dėlto naujosios – pavadinkime ją reliatyvistine – paveldosaugos, kaip vienos iš tarptautinės paveldosaugos formų, buvimas jau yra abejonių nekeliantis faktas: 2005 metais Naros autentiškumo dokumento punktai tapo oficialiais kriterijais, kuriais remiantis yra atrenkami UNESCO Pasaulio paveldo sąrašo objektai.

Naujoji paveldosauga ir kartu autentiškumo apibrėžtis grįstos keliomis kertinėmis nuostatomis: egzistuoja ne viena samprata, o jų įvairovė; visos sampratos turi būti pripažintos teisėtomis ir lygiavertėmis; paveldas turi būti svarstomas ir suvokiamas atsižvelgiant į tą kultūrinį kontekstą, kuriam jis priklauso. Daugiaperspektyvumas, lygiateisiškumas, kontekstualumas – tai naujoji trejybė. Galios taškas paveldosaugoje nuo išankstinio žinojimo, taisyklių ir specialisto (eksperto) buvo perstumtas visuomenės (paveldo bendruomenės) ir jos dalyvavimo link, o prioritetai – nuo vienos ir direktyvomis paremtos paveldosaugos visų įmanomų paveldosaugos rūšių link.

Apie autentiškumą pasakyta, kad vertinant jį nėra griežtų ar nustatytų kriterijų, kad jis gali būti reiškiamas forma ir dizainu, medžiaga ir turiniu, naudojimu ir funkcija, tradicija ir technika, vieta ir išdėstymu, dvasia ir jausmais ar kitais – čia dedamas daugtaškis! – aspektais. Šioje perspektyvoje istorinės materijos ir istorinio vaizdo autentiškumas tampa vienodai geras bei teisingas.

Nebėra geros ar blogos sampratos, praktikos.

Svarbu tik tai, kad tas autentiškumo aspektas ar samprata konkrečiu atveju būtų paremti šaltiniais. Ir tai lieka, ko gero, vienintelis saugiklis atskiriant, kas yra autentiška ir kas ne, kas yra paveldas, o kas – ne.

2005 metais buvo paskelbtas kitas dokumentas – Faro konvencija (Kultūros paveldo vertės visuomenei pagrindų konvencija, Europos

75

objektas

VšĮ Vilniaus technologijų ir meno centro ir Genadijaus Ignatovičiaus nuotr.

ilnius Tech Park“: istorinę ligoninę atgaivino bendruomenė

76 2017 Nr. 1

objektas

Ar istoriniai fizinio ir emocinio ligoninės kvapo prisigėrę Kristina BUIDOVAITĖ

XIX amžių menantys pastatai gali tapti patrauklūs modernų gyvenimą projektuojantiems startuoliams? Pirmąsyk pravėrę keliolikos pastatų duris dar tebeveikiant Šv. Roko ligoninei tuo suabejojo patys architektai.

Projektuotojai: A2SM architektai (Aurimas Sasnauskas, Viačeslavas Malenko, Joris Šykovas, Greta Frišmantaitė, Eglė Židonytė) ir „Senojo miesto architektai“ (Diana Sabaliauskienė).

Teritorijos pastatų plotas: 10 tūkst. kv. metrų.

Projekto užsakovas: VšĮ Vilniaus technologijų ir meno centras.

Projekto valdytojas: „Baltic Engineers“

Visąlaik veikė ligoninė Prisijaukinti ir pertvarkyti pastatus, kurių plotas iš viso – daugiau kaip 10 tūkst. kv. metrų, panaikinti stereotipus, neigiamas patirtis, sukurti naują aurą – tai buvo bendrovių A2SM ir „Senojo miesto architektai“ komandų užduotys. Užsakovai – viešoji įstaiga Vilniaus technologijų ir meno centras – į architektus kreipėsi prašydama Sapiegų rezidencijos, Trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių komplekso ligoninės pastatus pritaikyti administracinėms, kūrybinių dirbtuvių, maitinimo, konferencijų salių patalpoms, skirtoms novatoriškam technologijų parkui funkcionuoti. Čia prireikė jautraus požiūrio į architektūrą, ypatingo dėmesio detalėms ir išskirtinumo paieškų.

Menotyrininkės dr. Rūtos Janonienės ir architekto restauratoriaus Evaldo Purlio knygoje „Sapiegų rūmai Antakalnyje“ rašoma, kad XVII–XVIII amžiuje, baroko laikotarpiu, t. y. Sapiegų rezidencijos bei rūmų ir parko klestėjimo metu, šioje teritorijoje buvo įkurdinti rūmai su uždaru kiemu, iš trijų pusių aptvertu mūrine tvora su trejais vartais, barokinis parkas su dvejais vartais, besijungiantis su daržu ir pieva pietuose, šiaurinėje pusėje – ūkinis kiemas, kurį formavo tvora bei ūkiniai statiniai – arklidės, vežiminė, karietinės,

svirnas, alinė, kepykla ir Trinitorių vienuolynas su Viešpaties Jėzaus bažnyčia. Tarp parko ir vienuolyno vingiavo kelias, jungęs ūkinį kiemą, parką ir vienuolyną su Antakalnio, arba Viršupio, keliu.

XIX amžiaus viduryje, buvusioje Sapiegų valdoje, daržo vietoje, imta projektuoti ir statyti naujus statinius. 1843 metais architektas Afanasijus Farafontjevas parengė ligoninės pertvarkymo projektą, 1848-aisiais ligoninė vėl pradėjo veikti (iš pradžių ligoninė buvo įsikūrusi pagalbiniuose rūmų pastatuose).

XIX amžiaus viduryje šioje teritorijoje veikė ne tik karo ligoninė, bet ir Aleksandro kadetų korpusas. 1919 metais Trinitorių bažnyčia priskirta Lenkijos kariuomenės ligoninei, o vienuolyno pastatai netrukus pritaikyti universiteto klinikoms.

1927–1928 metais visame pastatų komplekse įsikūrė ir iki Antrojo pasaulinio karo veikė universiteto oftalmologijos institutas. Karo metais ligoninė pritaikyta Vokietijos kariuomenės reikmėms. Po karo čia įsteigta Vilniaus universiteto Hospitalinės chirurgijos katedra. Vėliau Sapiegų rezidencijos teritorija atiteko sovietų kariuomenei ir tapo visiškai uždara. XX amžiaus pabaigoje pasitraukus sovietų kariuomenei teritorija vėl tapo atvira miestiečiams.

77

VšĮ Vilniaus technologijų ir meno centro ir Genadijaus Ignatovičiaus nuotr.

objektas

„Vilnius Tech Park“ interjeruose dominuoja autentiško plytų mūro sienos, medžio lubos, lieto besiūlio betono grindys.

Metaliniai vidaus laiptai su ažūrinėmis pakopomis ir laiptų turėklai buvo restauruoti.

Interjero architektai patys išbandė specialiai technologijų miesteliui suprojektuotus ir pagamintus baldus – ilgus keturviečius ir šešiaviečius stalus, turinčius po keturias grubaus metalo kojas.

Išskirtines detales sunaikino remontai Technologijų miestelis „Vilnius Tech Park“ – naujas pastatų gyvavimo etapas. Biurams, bendradarbystės ir rekreacinėms erdvėms, atlikus tvarkybos darbus, pritaikyta 15 istorinių ligoninės pastatų. Didžioji dalis mūrinių korpusų pastatyta XIX amžiaus antrojoje pusėje, mediniai korpusai pristatyti vėliau – XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Žinoma, kad pastatai rekonstruoti po Antrojo pasaulinio karo, o veikiant Šv. Roko slaugos ligoninei dauguma mūrinių pastatų buvo apšiltinti, tuo pat metu pakeisti langai, iš dalies atnaujintos palatos.

78 2017 Nr. 1

Architektai apgailestauja, kad fragmentiškas ligoninės pastatų remontas ne kartą vykdytas nesaugant autentiškų interjero detalių. Patalpose išlikęs tik pokario laikotarpio tinkas su daugybe dažymo sluoksnių ir menkaverčių keraminių plytelių apdaila, beveik neišliko autentiškų stalių gaminių.

Prieš pradedant tvarkybos darbus atlikti architektūriniai fotogrametriniai apmatavimai, žvalgomieji archeologiniai ir polichromijos tyrimai, parengtas polichrominio dažymo atkūrimo projektas, atlikti esamos būklės konstrukcijų tyrimai.

Anot vienos tvarkybos darbų projekto autorės, architektės Dianos Sabaliauskienės, atlikus

tyrimus paaiškėjo, kad XX amžiaus antrojoje pusėje buvo atliekami chaotiški remontai, nesistengiant restauruoti vertingų pastatų, o raudona rievėtos skardos stogų danga buvo uždengta XXI amžiaus pradžioje, nepasitarus su paveldosaugininkais. Atskiri korpusai buvo nudažyti skirtingomis spalvomis: paradiniai fasadai parko pusėje – geltonai, kiemo fasadai – pilkai.

Tiesa, nors po Antrojo pasaulinio karo, tuomet dar veikiant karo ligoninei, buvo prarasta daug pastatų autentiškų dekoro detalių – bokštelių, stogelių, dūmtraukių ir kt., pastatų tūriai ir fasadai išlaikė XIX amžiaus pabaigos

vaizdą, išskyrus nedidelius priestatus ir angų pertvarkymus.

Atliekant tvarkybos darbus centriniame dviejų aukštų ligoninės korpuse buvo atidengtas istorinis užrašas rusų kalba. Interjeruose restauruoti išlikę saugotini statybos laikotarpio elementai – metaliniai vidaus laiptai su ažūrinėmis pakopomis ir laiptų turėklai. Taip pat išsaugotos po vienu iš korpusų atidengtos skiautinės rūsio patalpų perdangos, fragmentiškai išlikusi mozaikinių metlacho grindų plytelių danga. Išlikę dūmtraukiai, krosnys ir kiti tipiniai istorizmo laikotarpio gaminiai eksponuojami interjere.

79

objektas

Autentika – po dažų sluoksniais

Genadijaus Ignatovičiaus nuotr.

„Vilniaus Tech Park“ architektūrinės dalies projekto autoriai, biuro A2SM architektai – Aurimas Sasnauskas, Viačeslavas Malenko, Joris Šykovas, Greta Frišmantaitė, Eglė Židonytė – pirmąkart patekę į Šv. Roko ligoninę nebuvo sužavėti tuo, ką ten pamatė. Buvo erdvių, daugiausia palatų ir koridorių, neremontuotų keliasdešimt metų, o dalies patalpų vaizdą buvo pakeitęs euroremontas: kabamosios lubos, PVC danga, gipso kartono apdaila. Patalpose po plytelėmis, linoleumu, kabamosiomis lubomis buvo paslėpti istoriniai interjero elementai, tad buvo sunku suvokti, kiek sudėtingų darbų laukia, kaip seksis išnaikinti buvusios veiklos pėdsakus. Kai kuriuos sprendimus teko priimti jau atliekant tvarkomuosius statybos darbus – ne viską buvo įmanoma numatyti iš anksto.

Registratūros stalas pagamintas iš metalinių langų rėmų.

VšĮ Vilniaus technologijų ir meno centro ir Genadijaus Ignatovičiaus nuotr.

Šviesos diodų šviestuvai suprojektuoti ir pagaminti specialiai „Vilnius Tech Park“.

80 2017 Nr. 1

Nauja konferencijų salės erdvė Ilgą laiką Antakalnio gyventojams buvo užvertas ir barokinis Sapiegų rūmų parkas, prie kurio puošnių vartų budėdavo sargas. Miestiečiai čia įleisti tik pradėjus ligoninės iškeldinimą.

Didžioji dalis buvusių ligoninės pastatų pritaikyti informacinių technologijų biurams, bendradarbystės erdvėms, kavinėms, konferencijų renginiams, viename iš komplekso pastatų įsikūrusi rajono seniūnija, o buvusiame garažo pastate šeimininkauja Antakalnio bendruomenė, kuri dalijasi šiltnamiu su Technologijų parku ir augina savo bendruomenės daržą. Pietinėje parko dalyje buvo planuota įrengti sporto aikšteles ir bėgimo takelius, tačiau pasitarus su vietos gyventojais ir Sapiegų barokinio parko atkūrimo projekto autoriais – savivaldybės įmone „Vilniaus planas“ – šių idėjų atsisakyta.

Vadovaujantis Sapiegų rezidencijos, Trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių komplekso nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos speci aliuoju planu, atkuriant sunykusias objekto

dalis, kiemo aikštelių vietoje suprojektuoti nauji, lakoniški priestatai – dvi konferencijų salės ir valgykla. Architektai pabrėžė – skaidrių stiklo atitvarų pastatai projektuoti nekonkuruojant su istorizmo laikotarpio architektūra. Modernus sprendimas pagyvino centrinį ilgą koridorių, kuris jau spėjo tapti lankytojų mėgstama susitikimų erdve.

Projekto sprendinius planuojama realizuoti etapais, šiuo metu pastatyta tik viena nauja konferencijų salė. Buvo planų komplekse įrengti ir svečių namus, jogos salę, bet kol kas šių ketinimų atsisakyta.

Kasdienybė – ne tik prie stalų Kadangi nuo pat pradžių buvo aišku, kad istoriniai pastatai bus pritaikomi jaunų žmonių, startuolių, poreikiams, užsakovai ir architektai domėjosi, kaip panašios bendradarbystės erdvės funkcionuoja kitose šalyse. A2SM komandai nesinorėjo statinių, standartinių darbo erdvių – jiems atrodė svarbu įpūsti šimtamečiams pastatams gyvybę, sukurti aplinką, kurioje

Vilniuje dominuoja du biurų tipai: menantys sovietinius laikus, kai kurie po euroremonto, tačiau vis viena neretai neatitinkantys šiandienių poreikių, taip pat – nauji A ar B klasės biurai, užtikrinantys šiuolaikiniam biurui keliamus reikalavimus.

Tačiau ir vienų, ir kitų biurų er dvės gana standartinės.

STATYBOS - REMONTO, RESTAURAVIMO DARBAI

Objekte įmonė atliko rekonstravimo, kapitalinio remonto ir restauravimo darbus.

81

Kiemuose pavasarį bus įrengtos lauko terasos, bus galima dirbti tiesiog prisėdus parke ant suoliukų. Informacinių technologijų specialistų darbui pritaikytos ir komplekso kavinės, kurios, remiantis užsienio šalių praktika, įrengtos greta bendradarbystės erdvės.

82 2017 Nr. 1

bendruomenės nariai gerai jaustųsi, nenorėtų užsidaryti ir ištisą darbo dieną praleisti prie kompiuterių. Ne mažiau rūpėjo atskleisti istorinę pastatų dvasią, todėl visi išlikę interjero apdailos elementai buvo įdarbinti: eksponuojamos atidengtos medinės lubos, grindų plytelės, krosnys, profiliuoti buvusių langų ir durų karnizai bei eklektinio plytų mūro sienų atodangos. Įrengiant biurus ar bendradarbystės erdves daugiausia dėmesio skirta netradicinėms kūrybą stimuliuojančioms erdvėms sukurti. Architektų įsitikinimu, Vilniuje dominuoja du biurų tipai: menantys sovietinius laikus, kai kurie po euroremonto, tačiau vis viena neretai neatitinkantys šiandienių poreikių, taip pat – nauji A ar B klasės biurai, užtikrinantys šiuolaikiniam biurui keliamus reikalavimus. Tačiau ir vienų, ir kitų biurų erdvės gana standartinės. Priėmę iššūkį buvusiuose ligoninės korpusuose biurus įkurti nestandartinėse erdvėse, architektai realizavo modernaus interjero su negausiomis istorinėmis detalėmis derinį. Šiltuoju metų laiku „Vilniaus Tech Park“ bendruomenė turės galimybę darbuotis ne tik biuruose, bet ir parke. Kiemuose pavasarį bus įrengtos lauko terasos, bus galima dirbti tiesiog prisėdus

parke ant suoliukų. Informacinių technologijų specialistų darbui pritaikytos ir komplekso kavinės, kurios, remiantis užsienio šalių praktika, įrengtos greta bendradarbystės erdvės.

Antras daiktų gyvenimas Įgyvendinant projektą realizuota architekto A. Sasnausko idėja, kad „Vilnius Tech Park“ interjeruose dominuotų autentiško plytų mūro sienos, medžio lubos, lieto besiūlio betono grindys. Spalvų įnešė tik nuomininkai. Nors projektuotojus ribojo biudžetas, atsisakyta standartinių baldų. Pagrindiniai specialiai „Vilnius Tech Park“ suprojektuoti ir pagaminti baldai – ilgi keturviečiai ir šešiaviečiai stalai, turintys po keturias grubaus metalo kojas.

Juos A2SM komanda vaizdžiai pavadino stalais tiltais ir visų pirma išbandė savo biure.

Technologijų miestelyje vyrauja atviros darbo erdvės, įrengta pasitarimų ir individualių pokalbių kambarių. Įkurdinant erdves naujas gyvenimas suteiktas patalpų istorijos elementams. Pavyzdžiui, du registratūros stalai buvo pagaminti iš metalinių langų rėmų, šiuos prieš tai nuvalius, nulakavus

VšĮ Vilniaus technologijų ir meno centro ir Genadijaus Ignatovičiaus nuotr.

ir papildomai panaudojus veidrodžio stiklus.

Metaliniai langų rėmai rasti viename komplekso pastatų, kuriame ilgą laiką veikė vaistinė. Jie išsaugoti fasado pusėje, o vidinėje pakeisti šiuolaikiniais langų rėmais. Suradus senų medžio rąstų ir lentų, jomis apdailinti likusieji nuomininkams skirti registratūros stalai.

Kavinėje ir biuruose įrengti šviesos diodų šviestuvai – jie suprojektuoti ir pagaminti speci aliai „Vilnius Tech Park“. Darbui ir poilsiui skirtose erdvėse vyrauja bendras apšvietimas, tačiau šviestuvai apšviečia ne tik darbo vietas, bet ir lubas. Šiauriniame komplekso pastate architektai, išgriovę silikatinių plytų sieną, įrengė stiklo vitriną ir atidengė vaizdą į Trinitorių bažnyčią.

Taigi demontavus daugybę nereikalingų kabamųjų lubų ir buvusių palatų pertvarų, sujungus

modernią interjero stilistiką ir autentiškas istorinių pastatų detales, ligoninės dvasia tiesiog pasitraukė ir užleido vietą naujai gyvybei – „Vilnius Tech Park“.

Planuojama aplinkos tvarkyba Šiuo metu laukiama palankesnių orų – tuomet bus pradėta tvarkyti „Vilnius Tech Park“ aplinka.

Kol kas įrengti dviračių stovai, nutiesti takeliai.

Pavasarį bus įrengtos terasos, sustatyti lauko baldai, pasirūpinta medžių ir fasadų apšvietimu.

Neabejojama, kad ateityje atkurtas barokinis Sapiegų parkas solidžiai papildys komplekso teritoriją – jis bus išvalytas nuo XX amžiaus antrosios pusės menkaverčių želdinių ir suaižėjusių karo ligoninės asfalto dangų.

Technologijų miestelyje vyrauja atviros darbo erdvės, įrengta pasitarimų ir individualių pokalbių kambarių.

„Ergolain“ kuria ateitį – „Office 5.0“.

83

Užs.

VšĮ Vilniaus technologijų ir meno centro ir Genadijaus Ignatovičiaus nuotr.

Senoviniai pastatai statybų valdytojams metė nemažą iššūkį „Vilnius Tech Park“ projektas – neeilinis net ir patyrusiam valdytojui. Bendrovė „Baltic Engineers“ čia susidūrė su nemažais iššūkiais, ir tai suprantama – juk pastatai susiję su paveldosauga, o jų nauja paskirtis – absoliučiai šiuolaikinė.

84 2017 Nr. 1

Dar vienas PPP pavyzdys tsirado iniciatorių, kurie buvusioje Šv. Roko ligoninėje nusprendė įkurti startuolių, susijusių su informacinėmis technologijomis, meką. Kad jie ne būtų išsibarstę po visą miestą, bet susitelktų vienoje vietoje, kad mažos įmonės vienoje vietoje bendrautų, rastų bendrų interesų. Štai taip ir pradėtas projekto įgyvendinimas“, – pasakojo bendrovės „Baltic Engineers“ generalinis direktorius Darius Kvedaras.

„

A

„Vilnius Tech Park“ projektas buvo įgyvendinamas viešosios ir privačiosios partnerystės principu: nekilnojamasis turtas priklauso savivaldybei, ši jį išnuomojo tam tikram laikotarpiui, o investuotojai įsipareigojo už tai sutvarkyti turtą, infrastruktūrą, sukurti tam tikrą darbo vietų skaičių pritraukiant įvairių kompanijų iš Lietuvos ir užsienio. Šiuo aspektu projektas pasiteisino, užsieniečiai pamatė patrauklią vietą Vilniaus mieste su gera infrastruktūra, plėtros galimybėmis ir mielai čia kūrėsi.

Nauja statyba daug paprastesnė Parke yra keliolika pastatų, kurių būklė nebuvo vienoda. Suprantama, atnaujinimas irgi buvo skirtingas. Vieniems užteko kapitalinio remonto, kitur vyko rekonstrukcija, dar kitus reikėjo perstatyti iš naujo. „Nauja statyba – kur kas paprastesnė. Šis projektas mums, kaip valdytojams, buvo nemenkas iššūkis. Pirmiausia dėl to, kad reikėjo laikytis griežtai nustatytų reikalavimų. Pastatai įtraukti į paveldo sąrašą: reikėjo ir senąsias konstrukcijas tinkamai atverti, atidengti senovinius balkius, mūrą. Žodžiu – išsaugoti natūralumą“, – sakė „Baltic Engineers“ projektų direktorius Renatas Viršilas .

Statybininkams neteko pernelyg stiprinti pagrindinių pastatų konstrukcijų, jų būklė nebuvo labai prasta. Vis dėlto sunkumų kėlė tai, kad ligoninės veikimo laikotarpiu senovinės sienos buvo padengtos storu tinko sluoksniu, jį reikėjo panaikinti laikantis paveldosaugos reikalavimų.

Sudėtingiau, negu statant naują objektą, buvo ir dėl to nemažo pastatų skaičiaus – jie išsibarstę po visą teritoriją. Vienus reikėjo sutvarkyti anksčiau, kitus – vėliau. „Skirtingi nuomininkai, skirtingi poreikiai ir reikalavimai. Skirtingų sprendimų reikėjo ir dėl to, kad patalpų paskirtis skyrėsi, vienos jų skirtos konferencijoms rengti, kitos – biurams, trečios – maitinimui. Neturėjome ir visos informacijos apie esamą situaciją, dėl to tekdavo koreguoti sprendimus, jau atliekant darbus priimti naujus. Antai visai nebuvo istorinės informacijos apie senus inžinerinius tinklus, reikėjo pasitelkus kameras ieškoti, kur nuves vamzdynai, žiūrėti, ar jie neužsikimšę, kartu viską išvalyti“, – pasakojo R. Viršilas.

Teko prisitaikyti prie situacijos Bendrovė „Baltic Engineers“ projektui įgyvendinti pasitelkė 5 rangovus. Generalinio rangovo nebuvo, buvo pasirinktas statybos valdytojo modelis, ir jis šiuo atveju labai pasiteisino.

SA archyvo nuotr.

Dažnai valdytojui – „Baltic Engineers“ – teko prisitaikyti prie esamos padėties ir keisti projekte numatytus sprendimus, nes to reikalavo situacija.

Anot D. Kvedaro, ardant pastatus vis buvo randama kokių nors svarbių detalių, o tai versdavo atlikti tyrimus, kad būtų iš anksto išvengta galimų sunkumų. Nepaisant to, projektą reikėjo suvaldyti taip, kad nebūtų viršytas biudžetas ir darbams numatyti terminai.

Dar viena kliūtis buvo tai, kad gyvuojant ligoninei įstaiga buvo pelniusi Europos Sąjungos paramą. Dėl to dalies inžinerinių tinklų, pavyzdžiui, šildymo sistemų, nebuvo galima tvarkyti. Taip pat dalies langų. Šitai irgi vertė ieškoti išeities, suderinamumo. „Nepaisant senovinių pastatų, juose įgyvendinti šiuolaikiniai inžineriniai sprendimai: vėdinimas, oro kondicionavimas, telekomunikacinės sistemos. Stengiamės visur išlaikyti kuo daugiau autentikos. Liko išsaugotos senovinės krosnys, plytelės, buvusiose operacinėse rastos vertingos interjero detalės“, – sakė „Baltic Engineers“ vadovas. Žvelgiant į pastatus, jų fasadai sutvarkyti ir perdažyti, stogai atnaujinti. Viduje – atviros erdvės, kuriose matyti inžinerinės komunikacijos.

Darbui skirtas plotas suplanuotas taip, kad bet kada galima konfigūruoti baldų išdėstymą, viskas pritaikyta dinaminiam darbui. Stilius – labiau skandinaviškas: matyti daug betono, atviros komunikacijos, LED apšvietimas. D. Kvedaro vertinimu, tai yra seno ir naujo samplaika. Šiame projekte puikiai dera inžinerinis tvarumas ir istorinis paveldas. „Kai baigėme pastatų atnaujinimo darbus, supratome, kad tokiame objekte buvo savotiškai miela darbuotis. Kai bus sutvarkyta aplinka, parkas tikrai pagyvės, sulauks daug visuomenės dėmesio. Kadangi čia veikia kavinė, lankytojai yra ne tik besidarbuojantys biuruose, apsilanko mamos su vaikais, jaunimas. Čia tinkama vieta pasivaikščioti, pabendrauti“, – sakė D. Kvedaras.

Nepaisant senovinių pastatų, juose įgyvendinti šiuolaikiniai inžineriniai sprendimai: vėdinimas, oro kondicionavimas, telekomunikacinės sistemos.

Bet stengiamės visur išlaikyti kuo daugiau autentikos. / Darius Kvedaras /

Parke yra keliolika skirtingų pastatų.

Atnaujinti jie irgi skirtingai: vieniems užteko kapitalinio remonto, kitiems prireikė rekonstrukcijos.

Genadijaus Ignatovičiaus nuotr.

85

interjeras

nterjero išskirtinumas – neišbaigtumo įspūdis Kristina BUIDOVAITĖ

„Incanto Solutions“ komanda, laimėjusi konkursą projektuoti biurų pastato „135“ bendrąsias erdves, užsakovą – statybų sektoriaus senbuvę bendrovę „Eika“ – įtikino, kad preciziškumas būtinas statybų aikštelėje, tačiau interjere galimi nestandartiniai sprendimai.

86 2017 Nr. 1

Sigitos Daumantaitės ir „Eikos“ nuotr.

Svarbi interjero dalis pirmo aukšto hole – grafitis.

Interjere – industrinio stiliaus prieskonis Aukštų holuose ir konferencijų centruose dominuoja geometriniai elementai, metalas ir medis – ši interjero architektų pasiūlyta dizaino koncepcija paremta urbanistinio minimalizmo principais. Kai kurios Žalgirio ir Linkmenų gatvių sankirtoje iškilusio biurų pastato „135“ bendrosios erdvės atrodo tarsi neužbaigtos įrengti ar pažeistos statybų metu: čia netrūksta natūralių betono paviršių, atvirų siūlių, grubiai nuglaistytų ar dažais nutaškytų sienų. Tokį sprendimą

interjero architektai argumentavo šiuo metu vis populiarėjančia tendencija ten, kur tik įmanoma, eksponuoti neužbaigtus elementus. O tokia galimybė pasitaiko palyginti retai, mat interjero autoriai objektą įprastai imasi jaukintis jau įsibėgėjus statyboms, tad kai kurių idėjų tenka atsisakyti dėl gipso kartono plokštėmis apsiūtų sienų.

Svarbia interjero dalimi pirmo aukšto hole tapo grafitis, kurį išpiešė jaunųjų menininkų komanda „Spray Way“.

Anot vienos interjero projekto autorių architektės Daivos Rabačiauskaitės, komanda laikėsi nuostatos suprojektuoti liberalią aplinką

87

jauniems žmonėms, kad šie nesijaustų įpareigoti į darbą atkeliauti kostiumuoti ar pasirišę ka klaraiščius. Industrinio stiliaus elementai – betoninės grindys, grubios neišdailintos sienos, grafičiai – kontrastuoja su ryškiaspalviais baldais ir moderniu apšvietimu.

Kodinis pavadinimas – nesvarumas

Sigitos Daumantaitės ir „Eikos“ nuotr.

Dar prieš pradedant interjero projektavimo darbus buvo žinoma, kad pagrindiniais biurų pastato naudotojais taps IT specialistai. Klausimas, kas dirbs po verslo centro stogu, kokie būsimų nuomininkų norai ir poreikiai, buvo pirmasis, kurį uždavė užsakovams, patikino architektė.

„Pirminė mūsų mintis buvo sukurti gravitacijos, nesvarumo įspūdį. Kadangi IT specialistai gyvena virtualiame pasaulyje, kur viskas įmanoma – nėra jokių ribų, sienų, viena gali virsti kita, todėl ir projektuojant interjerą norėjosi ko nors, kas skraido ir neriboja, yra laisvas ir neapčiuopiamas. Viskas perregima ir transformuojama.

Pirmo aukšto hole dominuoja atviras kubas. Geltonos spalvos elementai drąsiai įsibrauna į pastato vidų iš santūrios ir aiškios komplekso išorės“, – komentavo pašnekovė.

Pagrindinį pastato holą iš kitų erdvių išskiria specialiai suprojektuotas šviestuvas iš šviečiančių metalinių kubų ir greta liftų įkurdintas tinklas su specialiu apšvietimu iš apačios.

88 2017 Nr. 1

Pagrindiniai biurų pastato naudotojai – IT specialistai.

Sigitos Daumantaitės ir „Eikos“ nuotr.

interjeras

Industrinio stiliaus elementai – betoninės grindys, grubios neišdailintos sienos, grafičiai – kontrastuoja su baldais ir moderniu apšvietimu.

89

Susitikimų kambariams – skirtingos funkcijos Konferencijų centrą sudaro keturios salės – „Urban“, „Green“, „Idea“ ir „Brain“. Pagrindinė „Urban“ salė, kurioje telpa maždaug 80 žmonių, skirta mokymams ir konferencijoms. Ši erdvė santūri, ją pagyvina ryškesnių spalvų grafitis. „Green“ salės, kurioje gali susirinkti maždaug 50 žmonių, išskirtinumas – dirbtinę veją imituojanti danga, skirta neįpareigojamai atmosferai sukurti. Likę du susirinkimų kambariai skirti mažesniam ratui žmonių. Vienas jų dekoruotas fototapetu, imituojančiu knygų lentyną, kitas – piešiniu ant sienų. Abiejose susitikimams skirtose erdvėse įrengtos dviejų dalių magnetinės sienos, ant kurių galima klijuoti magnetus. Už šios sienos paslėpti monitoriai.

Ketinantieji pailsėti ir pakeisti darbo aplinką gali įsikurti bendrosiose erdvėse pastatytuose metaliniuose kubuose, kuriuose įrengtas apšvietimas, sustatyti patogūs minkštieji baldai. Kubus vieną nuo kito skiria specialios pertvaros funkciją atliekančios užuolaidos.

Dominuojanti spalva bendrosiose erdvėse – geltona: šios spalvos grindų grafika, dalis minkštųjų baldų, sienų piešinių elementai. Tik įėjusius į pagrindinį holą darbuotojus pasitinka ir tūrinis užrašas „135“.

Užsakovai leido improvizuoti D. Rabačiauskaitė gyrė užsakovus, nepabijojusius nestandartinių sprendimų, investavusius į kokybišką interjerą. Anot interjero autorės,

Konferencijų centrą sudaro keturios salės – „Urban“, „Green“, „Idea“ ir „Brain“, pritaikytos skirtingiems darbuotojų poreikiams.

Vienas susirinkimų kambarys dekoruotas fototapetu, imituojančiu knygų lentyną.

Sigitos Daumantaitės ir „Eikos“ nuotr.

Bendrosiose erdvėse dominuoja geltona spalva: šios spalvos grindų grafika, sienų piešinių elementai, dalis baldų.

90 2017 Nr. 1

Sigitos Daumantaitės ir „Eikos“ nuotr.

interjeras

lietuviai užsakovai įprastai gana konservatyvūs, vengia išsiskirti. „Incanto Solutions“ komanda skatina juos pasidairyti plačiau – ne tik į kolegų ar konkurentų biurus.

Konferencijų salėje įrengtos pakeliamosios grindys, todėl pasirinktos kiliminės plytelės, kurios leidžia lengvai prieiti prie inžinerinių tinklų, įrengtų po grindimis, ir kurias prireikus galima pakeisti mažiausiu būtinu plotu.

Tinkamą akustiką renginiams skirtoje erdvėje užtikrina pilku ir juodu veltiniu aptaisyti baldai, akustinės plokštės su veltiniu pakabintos ir palubėje. Industrinį charakterį, neužbaigtumo įspūdį čia, kaip ir pagrindiniame hole, kuria atvirai demonstruojami vamzdynai, konstrukcijos. Viena patalpos siena nudažyta magnetiniais dažais – interjero architektai siekė išguiti neišvaizdžias magnetines lentas mediniais rėmais.

Kalbant apie izoliacinius sprendimus, pastato šiltinimą, tai norėjosi ne tik energiškai efektyvaus,

gerai garsą izoliuojančio ir gaisriniu požiūriu saugaus, nedegaus sprendimo, bet ir estetikos. Pavyzdžiui, automobilių statymo aikštelės luboms izoliuoti buvo pasirinktos „Paroc CGL“ plokštės, kurias ne tik lengva ir patogu įrengti, bet jos ir estetiniu požiūriu labai patrauklios.

Dalis patalpų nuomininkų savo biuruose neprojektavo susitikimų ar pasitarimų kambarių – jie naudojasi tam pritaikytomis bendrosiomis erdvėmis hole ir konferencijų centru pirmame verslo centro aukšte. Skaičiuojama, kad įmonė, atsisakiusi 25 kv. m ploto pasitarimų kabineto, gali sutaupyti maždaug 5 tūkst. eurų nuompinigių per metus.

Biurų pastato „135“ nuomininkai netrukus turės galimybę darbuotis ir gryname ore – tam bus įrengtas patogus vidinis kiemas ir stogo terasa 6 aukšte. Erdviame vidiniame kieme suprojektuota poilsio ir pramogų zona, numatyta vieta mankštai.

Lietuviai užsakovai įprastai gana konservatyvūs, vengia išsiskirti. „Incanto Solutions“ komanda skatina juos pasidairyti plačiau – ne tik į kolegų ar konkurentų biurus.

91

objektas

Biurų kompleksas „Delta“ – suomių praktika Lietuvai Lietuvos nekilnojamojo turto plėtotojai drąsiai investuoja į didelio ploto Kristina BUIDOVAITĖ

verslo centrus ir ieško jiems ilgalaikių kuo didesnio ploto pageidaujančių nuomininkų, o Suomijoje tokia strategija jau vertinama kaip rizikinga. Suomiai atsargesni – investuoja ne tik į kvadratinius metrus, bet ir į papildomas paslaugas, o klientus stengiasi pritraukti lankstumu. Kaip tik iš jų verslo biurų projektavimo principų mokėsi greta vienos pagrindinių miesto arterijų – Kalvarijų gatvės – augančio biurų pastatų miesto plėtotojai.

Apie objektą skaičiais:

Generalinis rangovas – bendrovė „Mitnija“.

Investicijos – 35,4 mln. eurų.

Bendrasis biurų komplekso „Delta“ plotas – daugiau kaip 25 tūkst. kv. m.

Automobilių stovėjimo aikštelė – 390 vietų.

92 2017 Nr. 1

Įmonės „Technopolis Lietuva“ nuotr.

Projektuotojas – bendrovė „Unitectus“.

Pastatų identifikatorius – fasadų spalva iuro pastatų „Alfa“, „Beta“, „Gama“ pynę pratęsė ką tik oficialiai duris atvėręs dviejų biurų pastatų kompleksas „Delta“. Atidarymo dieną paskelbta, kad biurų mieste nuo šiol gyvens daugiau kaip 5 tūkst. darbuotojų.

Biurų kompleksą „Delta“ sudaro du korpusai, kuriuos jungia automobilių stovėjimo aikštelė ir galerija. Prieš pradedant komplekso projektavimo darbus, užsakovai architektus pakvietė į Lahčio miestą Helsinkio pašonėje, kur auginamas ne vienas biurų pastatų miestas, patirties teko semtis ir Taline – čia plėtojamas trijų pastatų, tarpusavyje sujungtų galerijomis, kompleksas, pasakojo architektūrinės dalies vadovas, bendrovės „Unitectus“ architektas Tumas Mazūras.

Pagrindiniame L formos tamsiu išoriniu fasadu dėmesį atkreipiančiame „Deltos“ pastate įrengta svečių zona, pasitarimų kambariai (jie įrengiami tik tuo atveju, jeigu pageidauja būsimi nuomininkai), konferencijų salės, restoranas, apsaugos darbuotojų postas. Iš čia užtikrinamas darnus šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo, ryšių sistemų funkcionavimas – šioms funkcijoms atlikti įdiegta pastatų valdymo sistema (ang. Building management systems).

Klientai galerija gali patekti į antrą komplekso pastatą. Antras „Deltos“ pastatas – kontrastas pirmajam, jo fasadas baltas. Abiejų komplekso pastatų fasadų apdailai panaudotos kompozicinės aliuminio plokštės.

Tarp dviejų pastatų įsiterpusi kelių šimtų vietų antžeminė automobilių stovėjimo aikštelė – suomiai stengiasi neprojektuoti požeminių. Ateityje viena automobilių stovėjimo aikštelės sienų

B

BFL nuotr.

sužaliuos – ją apjuos vijokliai. Automobilių aikštelėje įrengtos dviračių saugyklos, elektromobilių įkrovos stotelės.

Užsakovus, anot T. Mazūro, nustebino automobilių stovėjimo vietų įrengimą reglamentuojantys teisės aktai. Šiuo metu Lietuvoje biurų statytojai turi 25 kv. m biurų ploto įrengti vieną automobilių stovėjimo vietą. O Helsinkyje, skatinant naudotis viešuoju transportu, viena automobilių stovėjimo vieta skiriama ne mažiau kaip 200 kv. m biurų pastatų ploto.

Nuomininkams – bazinė apdaila Biurų komplekse „Delta“ nuomininkams skirtos erdvės į atskiras patalpas gali būti sudalytos 2,5 metro pločio moduliais, tokiu būdu atskiriami kabinetai. Šis sprendimas – racionalesnis ir patogesnis nei gipso kartono pertvaros. Šildymo, vėdinimo ir oro vėsinimo sistemos irgi suskaidytos į 2,5 metro pločio blokus, tad sudalijus erdves visos patalpos būtų aprūpintos reikiamomis inžinerinėmis sistemomis.

Įmonė „Constra“: apdailos darbai Bendrovei „Constra“, sėkmingai atlikusiai apdailos darbus trijuose biurų pastato „Baltic Hearts“ korpusuose, o vėliau – ir Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre, patikėti didžiausiame Lietuvoje biurų mieste – „Technopolyje“ – iškilusio biurų pastato „Delta“ trijų A korpuso aukštų apdailos darbai. Įmonės meistrai biurų pastate „Delta“ apsiuvo sienas gipso kartono plokštėmis, įrengė ilgas inžinerinių sistemų pertvaras – šiose, metrą nuo monolitinių lubų ir 2,4 metro iki grindų, nuleistose pertvarose paslėptos visos būtinos inžinerinės sistemos. Tokios pertvaros įrengtos ten, kur

erdvė virš lubų su komunikacijomis atskiriama nuo bendros biuro erdvės. Beje, prie šių pertvarų nesunkiai primontuojamos medžio, plastiko ar aliuminio vitrinos.

Bendrovės „Constra“ apdailininkai sanitariniuose mazguose taip pat išklijavo plyteles, nuglaistė ir nudažė sienas, lubas bei kolonas. Kadangi grindų dangas nuomininkai rinksis individualiai, grindys buvo tiesiog išbetonuotos ir impregnuotos.

Galiausiai „Constros“ meistrai įrengė priešgaisrines pertvaras, vidaus palanges ir akustines lubas.

Užsakovas pasirinko strategiją potencialiems nuomininkams pasiūlyti pusfabrikatį – erdves,

Visi būtini inžineriniai įrenginiai paslėpti koridoriuose esančiose dviejose šachtose, kurias lengva pasiekti nuleidžiamais laiptais. Elektros lizdai sumontuoti sienose, nors įprastesnis variantas – stovas darbo erdvės kampe. Patalpų viduryje įrengti sanitariniai mazgai ir virtuvėlės.

Verslo centre „Delta“ suprojektuotos ir įrengtos visos pagrindinės pastato vidaus inžinerinės sistemos: šildymo, vėdinimo, vėsinimo, vandentiekio ir nuotekų, automatikos, gaisro gesinimo.

Vėdinimo sistema netradicinė – čia oras tiekiamas šalčio sijomis.

Projektuodami biurų kompleksą architektai rėmėsi stiliaus gidu, kuriame buvo pateikti galimi patalpų apdailos sprendiniai, tačiau dauguma nuomininkų pasirinko samdyti interjero projektuotoją ir kurti originalų biurų interjerą.

Biurų pastatas „Delta“, kaip ir jo pirmtakai – „Alfa“, „Beta“, „Gama“, įvertintas tvariųjų pastatų vertinimo standartu „LEED Gold“.

Bendrovė „Technopolis“ šiuo metu valdo kone 20 biurų miestelių, veikiančių šešiose skirtingose šalyse.

Biurų kompleksas „Delta“

Užs.

kurias būtų galima operatyviai paversti patogiais ir funkcionaliais biurais. Taigi antrame „Technopolio“ aukšte apsispręsta naudoti modulines gipso kartono plokštes, kurias sumontuotas nebereikia glaistyti ir dažyti – galima iš karto kraustytis.

93

interjeras

iurų pastatas „Delta“: interjero stiprybė – lankstumas 94 2017 Nr. 1

Ligitos Vaitkutės nuotr.

Akcentas – lubose integruoti augalai

Funkcionalus, originalus, sykiu minimalus, netgi asketiškas – tokius epitetus naujausio „Technopolio“ biurų mieste apgyvendinto verslo centro „Delta“ interjerui apibūdinti parinko architektas Tomas Jasiulis. Jo drauge

Monika Butkute suprojektuotas interjeras pratęsia kitose šalyse veikiančių „Technopolio“ biurų idėjas.

Ligitos Vaitkutės nuotr.

su kolegėmis Indre Brazaityte ir

Interjero architektams patikėta suprojektuoti pirmųjų trijų „Deltos“ aukštų interjerą.

Pirmas biurų pastato aukštas – pagrindinė, reprezentacinė erdvė, sudalyta į keletą funkcinių zonų. Įėjus į biurų pastatą išsyk patenkama į registratūrą. Greta jos – svečių zona, pasitarimų kambariai, kavos baras ir savitarnos restoranas.

Originalumo erdvei suteikia įvairios interjero detalės, dekoro elementai. Tamsių akmens masės plytelių grindys kontrastuoja su balta lubų apdaila, dėmesį atkreipia nestandartiniai šviestuvai – šviečiantys kubai, pagaminti pagal užsakymą ir atkartojantys „Technopolio“ ženklą.

Tūriniai šviestuvai skulptūriški, apšviesdami patalpas sukuria dinamišką vaizdą. Įrengiant lubas panaudotos standartinio ir akustinio gipso kartono plokštės, mediniai tašeliai. Inžinerinės sistemos paliktos atviros, tačiau nudažytos grafito spalva. Jos baltų lubų fone tarsi išnyksta, sykiu sukuria gilumo įspūdį.

Bene labiausiai dėmesį traukia lubose integruoti dekoratyvūs dirbtiniai augalai, pasirinkti norint

95

Ligitos Vaitkutės nuotr.

Ligitos Vaitkutės nuotr.

interjeras

Ligitos Vaitkutės nuotr.

„Deltoje“ įrengta keliolika skirtingų dydžių pasitarimams, pristatymams ar renginiams skirtų kambarių, kuriuose gali sutilpti nuo kelių iki keliasdešimties žmonių.

96 2017 Nr. 1

Restorane suprojektuotos kelios zonos, kuriose lankytojai gali pasirinkti sau patogų bendravimo būdą.

Ligitos Vaitkutės nuotr.

pagyvinti ir suteikti patalpai gyvumo, dinamikos.

Dirbtinius augalus lengviau prižiūrėti – išvengiama sudėtingų inžinerinių sprendimų.

Savitarnos restorane T. Jasiulis daugiausia dėmesio skyrė lankytojų patogumui ir funkcinių zonų suplanavimui. Restorano erdvė lengvai transformuojama. Pavyzdžiui, prireikus formalios erdvės pakanka ratu užtraukti akustines užuolaidas, tuomet galima organizuoti įvairius pristatymus, pasitarimus. Restorane suprojektuotos kelios zonos, kuriose lankytojai gali pasirinkti sau patogų bendravimo ir užkandžiavimo scenarijų.

Restorane išdėstyti aukšti baro stalai, mažesni ir didesni stalai prisėsti tik dviem ar visai kompanijai. Galima prisėsti ir ant uždarų minkštųjų baldų, čia galima prisijungti kompiuterį.

Inžinerinės sistemos trijuose biurų pastato aukštuose paliktos atviros, tačiau nudažytos grafito spalva.

Pasitarimams ar renginiams skirti kambariai pavadinti garsių Lietuvos rašytojų ir poetų vardais.

Vietoj standartinių pavadinimų – kūrėjų vardai

Ligitos Vaitkutės nuotr.

„Deltoje“ yra 15 skirtingų dydžių pasitarimams, pristatymams ar renginiams skirtų kambarių, kuriuose gali sutilpti keli ar keliasdešimt žmonių ir kuriuos gali išsinuomoti pastato naudotojai. Kiekviena patalpa pavadinta garsių Lietuvos rašytojų ir poetų vardais. Ši idėja – „Technopolio“ administracijos. Interjero projektuotojai pasirūpino kaligrafiškais užrašais ant durų ir sienų.

Antrame pastato aukšte įrengta bendradarbystės erdvė UMA su 100 darbo vietų. Pasirinkta bendradarbystės erdvių koncepcija,

97

interjeras

Ligitos Vaitkutės nuotr.

anot interjero kūrėjo, įprastesnė Skandinavijoje ar Estijoje veikiančiuose „Technopolio“ biuro pastatuose, tačiau užsakovai neabejoja, kad ji netrukus prigis ir Lietuvoje. Bendradarbystės erdvėse įsikūrę nuomininkai gali migruoti, t. y. darbo vieta naudotis kitose šalyse ar miestuose veikiančiose bendradarbystės erdvėse UMA. Tokia galimybė patraukli daug keliaujantiems ir neturintiems nuosavų biuro patalpų asmenims.

UMA – ne tik darbo vieta. Darbuotojų patogumui čia įrengtos poilsio zonos, kavinė-valgykla, drabužinės, pasitarimų kambariai. Poilsiui skirti baldai ypač patogūs, jie suprojektuoti ir pagaminti Lietuvoje.

Bendradarbystės erdvėje UMA darbuotojų patogumui įrengtos poilsio zonos, kavinė-valgykla.

Restorano lubose integruoti dekoratyvūs dirbtiniai augalai.

Ūlos Krasauskienės nuotr.

Techniniai šviestuvai

98 2017 Nr. 1

Agnės Minderytės nuotr.

Vienija bendra vizija

Bendrųjų erdvių interjeras asketiškas, jį projektuodami interjero architektai vadovavosi užsakovų pateikta jau veikiančių „Technopolio“ biurų interjero dizaino koncepcija. Taigi trijuose pastato aukštuose vyrauja monochromiškos spalvos, o žaismingą ir jaukią aplinką kuria įvairūs akcentai.

Bendrųjų erdvių interjeras asketiškas, jį projektuodami interjero architektai vadovavosi užsakovų pateikta jau veikiančių „Technopolio“ biurų interjero dizaino koncepcija. Taigi trijuose pastato aukštuose vyrauja monochromiškos spalvos, o žaismingą ir jaukią aplinką kuria įvairūs akcentai. Biuro erdvėse įrengta kambarėlių, kur galima prisėsti ramaus poilsio, padirbėti ar pasikalbėti telefonu – pokalbiams skirtos telefonų būdelės.

Ne tik restorano, bet ir darbo erdvės lengvai transformuojamos, prireikus galima padidinti ar sumažinti patalpų plotą. Darbo zonose vyrauja trijų spalvų kiliminė modulinė danga. Ruda spalva simbolizuoja Vilniaus „Technopolio“ koncepciją, pilka – Helsinkio, o mėlyna – Talino. Nuomininkai, įsirengdami savo erdves, galėjo rinktis jiems priimtinas spalvas.

Dekoratyviniai šviestuvai

99

objektas

Industrinė teritorija paklūsta skirtingiems scenarijams Renovacija – galimybė įpūsti gyvybės pamirštiems, apleistiems pastatams, Kristina BUIDOVAITĖ

suteikti jiems naują funkciją. Tokiuose projektuose paperka netikėti iššūkiai, sėkmingi bandymai įtikinti užsakovus investuoti daugiau nei tik į pastato kailinius ar paties pastato atmosferą – taip administracinės paskirties pastato virsmą Kazimiero Simonavičiaus universiteto centriniais rūmais pristato Vilniaus architektūros studijos (VAS) architektai – Vytautas Augustinavičius, Giedrė Mekaitė ir Ieva Sirijatavičiūtė. Šiuo metu jie jau rengia dar vieno – popieriaus ir kartono gamyklos „Darbas“ – pastato pritaikymą

KSU nuotr.

viešbučio funkcijai.

100 2017 Nr. 1

Pritaikė sukauptą patirtį rlaivių techninės priežiūros angarai Vilniuje ir Kauno rajone, tarptautinis oro uostas Rusijoje – aviacijos subtilybes ištyrinėjusiems VAS architektams šiuokart patikėtas ne į aviacinės infrastruktūros objektus, bet į būsimuosius aviatorius orientuotas projektas – vieno didžiausių aviacijos specialistų mokymo centrų Rytų Europoje „Baltic Aviation Academy“ pašonėje stūksančius du buvusios gamyklos pastatus pritaikyti privataus universiteto, ruošiančio aviacijos vadybininkus bei kitus specialistus, ir viešbučio, kuriame apsistotų ir studentai, ir į Vilniaus oro uostą atvykę turistai, reikmėms.

Kadangi administracinės paskirties pastatas išsiskyrė statiška architektūra, jį pritaikydami universiteto reikmėms projektuotojai laikėsi minties suderinti paprastumą ir funkcionalumą.

Vidinės erdvės buvo perplanuotos, tūris, anot projekto autorių, taip pat nebuvo itin dėkingas – padalytas į nedidelio ploto ir aukščio erdves.

Ieškant racionaliausių sprendimų tokioms nestandartinėms erdvėms, projektavimas vyko ne tik popieriuje, bet ir posėdžių salėje, aktyviai dalyvaujant visai komandai – užsakovams, inžinieriams, universiteto atstovams.

O

Maksimaliai saugojo patalpų plotą Bene pagrindinis iššūkis šiame industriniame pastate – mažas patalpų aukštis, kurį architektai išsprendė didelio skersmens magistralinius ortakius įkurdinę ant stogo. Nedidelės šachtos paslėptos koridoriuose esančiose nišose, į jas vertikaliai nuleisti ortakiai, o iš šių oras tiekiamas į patalpas. Išsaugoję maksimalų patalpų aukštį, architektai ketino atsisakyti ir akustinių segmentinių lubų. Tačiau įvertinus akustikos svarbą ugdymo įstaigoje, taip pat tai, kad betoninės keliasdešimties metų sulaukusios lubų konstrukcijos apibyrėjusios, keliskart dažytos ir dar daugiau kartų tinkuotos, jas teko slėpti.

Po rekonstrukcijos administracinės paskirties pastatas, priklausęs popieriaus ir kartono gamyklai, virto monumentaliu baltu fasadu išsiskiriančiu pastatu. Fasadų apdailai architektai planavo naudoti vis labiau populiarėjančias kvarco keramikos plokštes, bet dėl palyginti didelių plokščių matmenų apsiribota įprastu fasado apdailinimo sprendimu. Pastatas apšiltintas polistireniniu putplasčiu ir nutinkuotas smulkios frakcijos dekoratyviniu tinku.

Kadangi universiteto pastatas įsikūręs greta judrios Dariaus ir Girėno gatvės, žaliųjų plotų aplink ypač stinga. Studentų ir dėstytojų poilsiui išnaudoti iki šiol neeksploatuoti stogai. Virš pagrindinio įėjimo įrengta vasaros terasa studentams, aukštu aukščiau – administracija.

Universitete varstyti langus neprireiks – visos patalpos bus vėdinamos mechaninėmis oro tiekimo ir šalinimo sistemomis. Langų rėmai parinkti juodi, kontrastuojantys su baltos spalvos fasadu. Buvęs administracinis pastatas po rekonstrukcijos pasiekė energinio efektyvumo B klasę.

Idėją patikrino praktiškai Popieriaus ir kartono gamyklos pastatas, pritaikomas viešbučiui, išsiskiria savo erdvėmis, kurių aukštis siekia iki 6 metrų, o langų angos – iki 3,5 metro. Industrinis pastatas triaukštis: pirmame aukšte projektuojami kambariai su antresolėmis, kuriose numatyta poilsio ar miego zona, antrame aukšte bus įrengti kambariai svečiams, o trečiame ilgesniam laikui įsikurs aviacijos akademijos studentai. Industrinio pastato charakterį atspindės išsaugotos briaunuotos perdangos ir konstrukcijos.

Didelio masto objektai reikalauja išskirtinių sprendimų, todėl čia pat industrinėje aplinkoje – nešildomoje, apleistoje gamykloje – buvo įrengtas realaus dydžio viešbučio kambarys. Pavyzdinis kambarys įtikino ir architektus, ir užsakovus – industrinė erdvė gali virsti patraukliu, išskirtiniu viešbučiu.

Tiesa, dar prieš pradedant projektavimo darbus, buvo aišku, kad pastato proporcijos viešbučiui netinka. Projektuotojų pasirinktas sprendimas – suformuoti šviesos tunelius, kad kuo

daugiau natūralios šviesos patektų į patalpų vidų. Paraleliai suprojektuotos laisvalaikio paskirties erdvės: restoranas, sporto salė ir t. t. Natūralios šviesos patekimą užtikrina ir nedideli vidiniai kiemeliai.

Nors gamyklos ir administracinio pastato funkcijos skirtingos, erdvės susijusios tarpusavyje. Pavyzdžiui, studentai ateityje galės naudotis pirmame viešbučio aukšte įrengtu restoranu.

Pratęsė gamyklos gyvenimą Viešbučio fasadams, tęsiant tematiką, irgi pasirinkta tinkuojamoji fasado sistema, tik skirtinguose daugiaplanio pastato tūriuose atsispindės kelios spalvos. Pirmame viešbučio aukšte suprojektuotas restoranas išsiskirs spalviniais sprendimais, stiklo fasadu.

Pirmasis architektų įspūdis apsilankius gamyklos pastate – tarsi jis iki šiol gyventų. „Atrodė, kad darbuotojai išėjo, išjungė šviesą, o viskas liko, – pasakojo V. Augustinavičius. – Užėjome į techninę patalpą – joje likusi visa sumontuota įranga, kitose patalpose paliktos kėdės, plakatai, didžiuliai balti su juodomis rodyklėmis laikrodžiai.“ Architektai, norėdami išlaikyti industrinį charakterį, nemažino erdvių, paliko atviras konstrukcijas, briaunotas perdangas, apnuogintas inžinerines sistemas. Neišvaizdžias kolonas teko slėpti tarpkambarinėse pertvarose ir apsiūti gipso kartono plokštėmis. Neišsaugotas ir metalinis transporteris.

Tikėtina, kad viešbutis nebus paskutinis teritorijos gaivinimo etapas. Ateityje esamų pastatų kaimynystėje planuojama statyti pagrindinį bendrovės „Avia Solutions Group“ administracinį pastatą.

Po rekonstrukcijos administracinės paskirties pastatas, priklausantis popieriaus ir kartono gamyklai, virto monumentaliu baltu fasadu išsiskiriančiu pastatu.

101

interjeras

Modernus požiūris į studijas užkoduotas interjere Kristina BUIDOVAITĖ

102 2017 Nr. 1

Seno industrinio pastato aplinką pritaikyti aktyvaus, modernaus ir vis dar tebeaugančio universiteto poreikiams – tokį uždavinį sprendė Kazimiero Simonavičiaus universiteto (KSU) centrinių rūmų interjerą kūrusi architektė.

Šešti veiklos metai – naujose patalpose astaruoju metu aukštosios mokyklos labiau nei patogiomis ar šiuolaikinėmis erdvėmis studentams rūpinasi savo išlikimu.

Privatus KSU didesnių pokyčių neplanuoja, o nuolat augantį studentų skaičių aiškina lankstumu ir modernumu. Penkerius metus sostinėje veikianti aukštoji mokykla šią svarbią datą minėjo jau persikėlusi į naujas patalpas buvusiame popieriaus ir kartono gamyklos administraciniame pastate – jis buvo pritaikytas universiteto reikmėms. Triaukščiame pastate atsisakyta visko, kas primintų buvusią veiklą – gamyklos veiklai būtinos vidaus erdvės perplanuotos ir pritaikytos auditorijoms, poilsio zonoms, bibliotekai, laboratorijoms ir pan.

Pirmame pastato aukšte, kelių šimtų metrų ploto erdvėje, įrengtas holas ir didžioji auditorija.

Didelę maždaug 200 kv. metrų ploto erdvę į jaukesnes, uždaresnes erdves dalija stumdomos iš medžio imitacijos plokštės pagamintos pertvaros, taip pat pertvaros iš spalvoto veltinio. Pastarosios papildomai izoliuoja garsą.

Poilsio zonoje išdėlioti sėdmaišiai, minkštos, jaukios pilkos spalvos sofos su spalvotomis pagalvėlėmis, išrikiuotos patogios kėdės. Čia organizuojami renginiai, šventės, koncertai, planuojama

KSU nuotr.

P

103

KSU nuotr.

interjeras

Studentai auditorijose gali lengvai transformuoti baldus, pavyzdžiui, mygtuko paspaudimu keisti stalo aukštį ar nulenkti kėdės nugarėlę ir ją paversti rašomuoju staleliu, stumdomosiomis pertvaromis susikurti reikiamo dydžio erdves individualiam darbui ar darbui grupėse.

104 2017 Nr. 1

rengti ir įvairius užsiėmimus, tokius kaip jogos ar šokių pamokas. Vienu metu renginiams skirtoje erdvėje gali susiburti keli šimtai žmonių.

Stumdomą pertvarą interjero architektė Skaidra Mikalajūnienė panaudojo ir kompiuterių klasėje. Ją galima padalyti į dvi mažesnio ploto kompiuterių klases. Kompiuterių klasė nuo rugsėjo mėnesio bus atvira visą parą – studentai gali nė neišeiti iš universiteto. Šalia jos – bibliotekos skaitykloje – įrengta minkštųjų baldų erdvė.

Poilsio zonoms jaukumo suteikia dideli juodi toršerai, kavinėje stalus apšviečia nuo lubų nuleisti nedideli apvalūs šviestuvai. Auditorijose, koridoriuose apšvietimas suprojektuotas palubėse, čia panaudotos dienos šviesos lempos.

Erdvėse vyrauja švarios, gaivios spalvos. Dalyje patalpų sienos nudažytos specialiais dažais, kad ant jų būtų galima rašyti kreida.

Kadangi industrinės paskirties pastate koridorius ilgas ir siauras, čia panaudota daug stiklo pertvarų, lubų aukštis, kiek buvo įmanoma, padidintas.

Patalpose vyrauja medžio imitacijos PVC grindų danga, deranti su betoną imituojančia danga.

Auditorijose – dėmesys studentų patogumui Studentai auditorijose gali lengvai transformuoti baldus, pavyzdžiui, mygtuko paspaudimu keisti stalo aukštį ar nulenkti kėdės nugarėlę ir ją paversti rašomuoju staleliu, stumdomosiomis pertvaromis susikurti reikiamo dydžio erdves individualiam darbui ar darbui grupėse.

Auditorijose įrengta moderni vėdinimo ir šildymo sistema, kokybiškas šviesos diodų apšvietimas, daug dėmesio skirta ypatingiems studentų poreikiams. Pavyzdžiui, kairiarankiui netinka dešiniarankio kėdė su staliuku, jam reikia staliuko priešingoje kėdės pusėje. Nepamirštos ir įvairios detalės – kabliukai krepšiams, dėklai vandens buteliukams ir t. t. Kai kuriose auditorijose nėra dėstytojo stalo – jie vaikšto po auditoriją, o studentai kėdes patalpoje nesunkiai išsidėsto taip, kaip jiems patogiau.

KSU interjerą sukūrusi architektė pripažino – projektuodama jį prisiminė savuosius studijų metus, ypač tai, koks universitetas neturėtų būti.

S. Mikalajūnienė laikėsi principo projektuoti neformalias, jaukias ir šiuolaikines erdves, kuriose studentai jaustųsi kaip namie.

Universiteto kavinėje stalus apšviečia nuo lubų nuleisti nedideli apvalūs šviestuvai.

Erdvėse vyrauja švarios, gaivios spalvos ir ryškiaspalviai baldai.

109 psl. apačioje dešinėje: Industrinės paskirties pastate koridorius ilgas ir siauras, taigi, čia panaudota daug stiklo pertvarų.

105

kraštotvarka

Užsakovų intencija – aplinkos ir architektūros dermė

Kraštovaizdžio architektai neretai skundžiasi į projektavimo procesą įtrauKristina BUIDOVAITĖ

kiami tik tuomet, kai visi sprendimai būna priimti, arba tuomet, kai užbaigtoje plėtoti teritorijoje prireikia pasodinti augalų. Pristatomi pavyzdžiai rodo, kad aplinkos sutvarkymo sprendiniai gali būti svarbūs ne mažiau nei architektūrinė pastato išraiška, o juos lemia ir pastato vieta, ir noras darbuotojus ar kitus pastatų naudotojus paskatinti išeiti iš pastato – pasėdėti po pušimi ar pavėsinėje, pasivaikščioti pakrante ar pabendrauti terasoje ant stogo.

106 2017 Nr. 1

Donato Rukšėno nuotr.

Norbert Tukaj nuotr.

Buvusio Rojaus sodo vietoje įrengta poilsio zona ir vaismedžių sodas.

(projekto autoriai – architektai Jamesas Normanas Fergusonas ir Daina Ferguson)

Prekybos teritorijoje įrengtas skveras ir restoranų paviljonas tapo stimulu platesnio masto pokyčiams.

Tarptautinės Amerikos mokyklos priestatas iškilo išraiškingo reljefo sklype, UNESCO saugomoje Vilniaus istorinio centro teritorijoje, greta Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios ir seserų vizitiečių bei Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčios ir misionierių vienuolyno. Tarptautinės Amerikos mokyklos priestato projektą parengę architektai Jamesas Normanas Fergusonas ir Daina Ferguson sklypą projektuodami sudalijo į tris skirtingo lygio teritorijas. Apatinė terasa su mokyklos pastatu – ant šlaito ties Subačiaus gatve, už jos, ties pietine sklypo riba – viršutinė terasa su buvusio vaikų darželio žaidimų aikštelėmis, kur dabar pastatytas mokyklos priestatas, trečia, aukščiausioji, dalis – buvusi vienuolyno Rojaus sodo (daržo) teritorija su išlikusiais plytų mūro tvoros fragmentais.

Donato Rukšėno nuotr.

Mokyklos aplinka gražinta etapais

Užsakovai pageidavo įsirengti sporto salę.

Prieš pradedant jos statybos darbus, buvo sutvarkytas ugdymo įstaigos sklypas: išvalius šiukšles ir iškirtus savaiminius krūmynus atsivėrė gamtinis reljefas, pagerėjo senamiesčio apžvalga, sąlygos augti atskiriems medžiams ir jų grupėms. Architektų sprendimu, sklype pasodinta gyvatvorių, šermukšnių, vertingų esamą želdyną papildančių medžių.

Viršutinėje terasoje, buvusio Rojaus sodo vietoje, vaikams įrengta poilsio zona su simboliniu vaismedžių sodu. Leisdamiesi žemyn moksleiviai gali ne tik apžiūrėti žaliąjį sporto salės stogą, bet ir grožėtis vaizdinga senamiesčio panorama. Žemutinėje sklypo terasoje įrengta dirbtinės žolės sporto aikštelė. Iš čia patenkama į automobilių stovėjimo aikštelę, greta kurios įrengti stovai dviračiams.

Vienas svarbiausių užsakovų reikalavimų buvo kuo sveikesnė ir saugesnė aplinka vaikams, tad sklype panaudotos neslidžios praplauto paviršiaus betono trinkelės šiurkščiu paviršiumi. Šlaitai pirmiausia padengti kokosų plaušo tekstile, tik tuomet apsėti veja. Organinė tekstilė skirta sutvirtinti kalvos šlaitus: kol sudūla tekstilė, sutvirtėja vejos šaknynas, kuris ir sulaiko gruntą. Mokyklos teritoriją apšviečia šviesos diodų šviestuvai.

Sporto salės stogą buvo nuspręsta apželdinti.

107

Norbert Tukaj nuotr.

kraštotvarka

Buvusios karinės teritorijos transformacijos (projekto autoriai – architektų biuras DO ARCHITECTS)

Įrengtas skveras ir restoranų paviljonas prekybos teritorijoje, pavadintoje „Ogmios miestu“, tapo stimulu teritorijos funkcinei transformacijai iš sovietinės armijos bazės į integruotą urbanistinį, komercinį ir poilsio rajoną, neabejoja šio projekto autoriai – DO ARCHITECTS komanda (An drė Baldišiūtė, Gilma Teodora Gylytė, Gediminas Aismontas, Ieva marija Malinauskaitė).

Nebenaudojamos karinės bazės, buvusios greta Vilniaus miesto centro, Žirmūnuose, pertvarka buvo projektuojama daugelį metų, o jos pastatai komercinei funkcijai pritaikyti per pastaruosius du dešimtmečius. Vietos vizija yra miestas mieste, kur dinamiški, tačiau atskiri kvartalai yra susiję vienas su kitu, sykiu su gretimais Vilniaus miesto gyvenamaisiais rajonais.

108 2017 Nr. 1

DO ARCHITECTS komandos suprojektuotas skveras su maisto paviljonu tapo didžiausiu traukos centru „Ogmios mieste“ – centrine viešąja erdve didžiausiems renginiams ir visuomenės susirinkimams.

Vingiuojantis suoliukas, minkštos žaidimų erdvės ir poilsio terasos leidžia tėvams stebėti savo vaikus, žaidžiančius jiems įrengtoje aikštelėje bei apželdintose kvartalo erdvėse.

Glaudus restoranų paviljono ryšys su išorinėmis erdvėmis užtikrina nenutrūkstamą erdvių gyvybingumą. Kadangi skveras įgijo labiausiai traukiančios ir lankomiausios vietos Žirmūnuose statusą, ši sėkmė prekybos teritorijos savininkus įkvėpė tęsti žaliųjų erdvių kūrimą visoje teritorijoje. „Ogmios miesto“ teritorijos viešųjų erdvių ir pastatų rekonstrukcija šiuo metu tebevyksta. Užbaigus suplanuotus darbus, lankytojų lauks medinės terasos, žaliosios erdvės, vaikų žaidimų aikštelės, dengtos viešosios galerijos, apželdintos pergolos. Sprendimai, patikino architektų komanda, pasirinkti derinant įvairovę, estetinę kokybę, galvojant apie teritorijos vientisumą.

Skveras su maisto paviljonu tapo erdve renginiams ir visuomenės susirinkimams.

„Arrow architects“ ir „Archinovos“ vizual.

„Green Hall 2“: miesto centre – oazė paukščiams (projekto autoriai – architektų studijos „Arrow architects“ ir „Archinova“)

Biurų pastato „Green Hall 2“ projektą parengę Danijos architektų studija „Arrow“ (vadovas Ulrikas Raysse‘as) ir jų partneriai šiame projekte – Lietuvos studija „Archinova“ – ypač daug dėmesio skyrė pastato tvarumui, jo įsiliejimui į gamtinę aplinką ir miesto infrastruktūrą.

Architekto U. Raysse‘o nuomone, šiuolaikiniame mieste gyvenamieji, biurų, visuomeniniai pastatai ir žaliosios erdvės turi būti šalia vieni kitų. Santykis su gamta yra ypač svarbus, o Vilnius tinka įgyvendinti modernius žaliuosius sprendimus. „Man patinka, kad Lietuvos sostinė – labai žalias miestas, čia daug skverų, parkų“, – atkreipė dėmesį nekart čia lankęsis danų architektas.

Projektuojant „Green Hall 2“ pastatą sudėtingiausia užduotis buvo darniai įkomponuoti jį į kraštovaizdį, sykiu sukurti žaliojo produktyvumo koncepciją atitinkantį verslo centrą,

kur ekologiniai sprendimai gerina čia dirbančių žmonių savijautą ir darbo efektyvumą.

Biurų pastatas „Green Hall 2“ iškilo Vilniaus centrą juosiančiame Neries vingyje, nedideliame, pastatams įkomponuoti nepatogios – lenktos formos – sklype. Architektūrinį sprendimą padiktavo šalia tekančios Neries vingis – pastato forma tarsi išsilenkia ir vingį atkartoja, natūraliai susilieja su aplinkiniu kraštovaizdžiu.

Architektai šalia pastato numatė poilsio saleles, o šiltuoju metu bus galima prasiblaškyti ar padirbėti Neries krantinėje įrengtoje poilsio er dvėje.

Biurą supančios erdvės apželdinimas parinktas toks, kad susilietų su kraštovaizdžiu – želdinimo specialistai atkartos laukinės lietuviškos pievos su neaukštais augalais ir gėlėmis motyvus, kiemelyje bus įrengtas nedidelis natūralų tvenkinį primenantis baseinas, iš kurio mažomis terasomis tekės vanduo.

Norint, kad „Green Hall“ verslo slėnio pastatai darniai įsilietų į kraštovaizdį, nuspręsta medžius ne sodinti šalia jų, bet atitraukti į Neries pakrantę.

Biologai tokį sprendimą vadina sektinu pavyzdžiu, kurio turėtų laikytis ir kiti aukštuminių pastatų plėtotojai: atitraukus medžius, toliau nuo pastatų nukreipiami ir paukščiai, ir taip jiems sumažėja pavojus atsitrenkti į stiklinius pastatų fasadus.

Jau pradedamas įgyvendinti dar vienas sumanymas – sugrąžinti paukščius į miestą. Biurų

pastato plėtotojai imsis papildomai tvarkyti Neries krantinės atkarpą tarp Upės gatvės ir dviračių tako – pasitelkę profesionalius kraštovaizdžio architektus pasodins maždaug 70 uogas nokinančių medžių ir krūmų. Čia sužaliuos šermukšniai, gudobelės, karpuotieji ožekšniai. Specialistai sako, kad šie medžiai rudenį ir žiemą taps oaze paukščiams, kurie Neries pakrantėje galės ne tik perėti, bet ir maitintis. Biologų teigimu, sparnuočiai miestuose jau prisitaikė gyventi greta žmonių, tad jiems tik reikia pagalbos saugant buveines ir kuriant naujas.

Grįžtantiems paukščiams jau dabar iškelta 10 inkilų – jie skirti tam tikrų rūšių sparnuočiams, dalis kurių, pavyzdžiui, didysis ančiasnapis ir pelėsakalis, įtraukti į Raudonąją knygą. Beje, pelėsakaliui inkilas iškeltas ant „Green Hall 1“ pastato stogo.

109

kraštotvarka

„Quadrum“: ant garažo stogo – keliolikos metų pušys

Dešiniajame Neries krante iškilęs modernus verslo miestas mieste buvo įvertintas ne tik už išskirtinius techninius, aplinkai nekenksmingus sprendimus, bet ir novatoriškus architektūrinius ieškojimus. 70 tūkst. kv. metrų ploto biurų komplekso išskirtinumas – orientacija į tvarumą, komfortą ir suvokimą, kad biuras – daugiau nei sienos, tarp kurių praleidžiama darbo diena.

Biurų pastato „Quadrum“ aplinkos akcentas – 12 metrų aukščio pušys, kuriančios natūralaus pušyno įspūdį. Jos pasodintos vidiniame kieme, kuris, kaip liudija komplekso pavadinimas, yra svarbus jo elementas. Medžiai auga 27 tūkst. kv. m ploto 3 aukštų požeminės automobilių, dviračių ir elektromobilių stovėjimo aikštelės stogo – kad tai būtų įmanoma, aplinkos

„Quadrum“ archyvo nuotr.

(projekto autoriai – „Arches“ ir „Schmidt Hammer Lassen Architects“ bei „Lund+Slaatto Arkitekter“, „Terra firma LT“)

projektavimas prasidėjo dar koncepcijos formavimo stadijoje, lygiagrečiai su visa pastato architektūra. Pušų pomedžiai pušyno įspūdžiui sustiprinti apželdinti kadagių ir bruknių kilimu. Pušų pomedžius juosia plastiškų formų mediniai suolai, ypač populiarūs tarp lauke pietaujančių darbuotojų ir lankytojų. Aplinkos elementai – šiltų, žemiškų spalvų: medienos, rūdinto ketaus elementai išdėstyti šviesaus granito dangoje, kuri sujungia visą „Quadrum“ komplekso aplinką.

Vakare pušų masyvai ir plastiškos formos atgyja apšviesti.

Viena konceptualių interjero idėjų – vidinio „Quadrum“ kiemo augalų įleidimas į vidų, kur apgyvendinti stiklo dėžėse jie tapo diplomatiškomis erdvių pertvaromis.

Augalai, nokinantys uogas – bruknės ir medlievos – teritorijos vakarinėje dalyje pasirinkti sodinti gerinant biologinę įvairovę, kaip sudėtinė tarptautinio pastatų poveikio aplinkai vertinimo standarto „Breeam“ dalis. „Quadrum“ verslo centrą supančios aplinkos sutvarkymo darbo projektą parengė „Terra firma LT“ specialistai.

Žaliosios zonos įkurdintos ant mokslo įstaigos stogų (projekto autorės – Gražina JanulytėBernotienė, Guoda Zykuvienė, Rimantė Lydytė, Vita Soltonaitė)

Evaldo Lasio nuotr.

Istorinėje Vlado Putvinskio gatvėje, trijų posesijų teritorijoje greta individualiųjų namų, įkomponuotas Vytauto Didžiojo universiteto mokslo ir studijų centras – lakoniškų formų pastatas išsiskiria apželdinimo sprendimais.

Apželdintas jo stogas jau išgyveno pirmąją žiemą, ateityje planuojama apželdinti ir fasadus.

Kadangi pastatas užima beveik visą sklypo teritoriją, apželdinti stogus ir fasadus buvo racionaliausias architektų sprendimas.

Pastatas įkurdintas buvusioje posesijoje, kurioje medžiai formavo natūralų skverą. Dalį medžių apsispręsta išsaugoti.

110 2017 Nr. 1

„Vizbites“ vizual.

(projekto autoriai – architektų biuras „Forma“)

Prekybos centro „Mega“ aplinkotvarkos projektą pagal architekto Rolando Paleko koncepciją parengė architektų biuro „Forma“ komanda: Saulius Mikštas, Tautvydas Čaplikas, Gaudrė Mikštienė, Andrius Zanevičius. Anot vieno projekto autorių architekto S. Mikšto, dalį darbų – pasodinti suplanuotus želdinius, įrengti vaikų žaidimų aikštelę – iki šiol atlikti trukdė nepalankūs orai, bet pirmuosius pasikeitimus lankytojai jau gali įvertinti. Visų pirma prekybos centro teritorijoje išskirtos dvi zonos – kasdienė ir pramogų. Prie pagrindinio įėjimo į pastatą numatyta zona, skirta mugėms, turgeliams organizuoti. Prie įvažiavimo

Dalis prekybos centro teritorijoje augusių medžių buvo sandėliuojami, o užbaigus plėtros darbus sugrąžinti į savo vietas.

Verslo centras ruošiasi apželdinti stogus (projekto autoriai – studija Architektūros kūrybinė grupė)

Verslo biurų kompleksas „Premium“ iškilo Žirmūnų ir Antakalnio sandūroje. Kadangi biurų komplekso statytojai siekia tvariųjų pastatų vertinimo standarto BREEAM, daug dėmesio skyrė investicijoms į gretimą infrastruktūrą. Aplink pastatą įrengtos žaliosios zonos – pasėta veja, pasodinta krūmų ir medžių. Taip pat įrengti takai, suolai, pavėsinės. Į darbą atkeliaujantieji dviračiais naudojasi nutiestu dviračių taku, dviračių stovais, specialiai įrengtais dušais. Želdiniams laistyti naudojamas gruntinis vanduo, kuris kaupiamas specialiai įrengtame rezervuare. O jau netrukus prasidės terasų ir biurų komplekso stogų apželdinimo darbai.

Verslo biurų komplekse dalį aplinkos sutvarkymo sprendimų padiktavo BREEAM reikalavimai.

Bendrovės „Evolis“ nuotr.

Supanti aplinka praplėtė prekybos centro funkcijas

į prekybos centro teritoriją ateityje rinksis įvairių koncertų žiūrovai – čia iš laikinų konstrukcijų bus galima sumontuoti sceną, o vaizdą stebėti nuo amfiteatro. Amfiteatras, ant kurio įrengti betoniniai suoliukai, suformuotas šlaite.

Dalis „Megos“ teritorijoje augusių medžių vykdant plėtros darbus buvo sandėliuojami, vėliau atrinkti pagal rūšis, būklę, įvertinus medžių kamienų, lajų spalvą, žydėjimo periodą ir sugrąžinti į savo vietas.

Iki šiol klombose nesusodintos ir gėlės, bet jau netrukus bus galima ir mėgautis augalais, ir prisėsti ant klombų kraštų.

Prekybos centro teritorijoje vyrauja pilkos betoninės trinkelės, juodomis trinkelėmis išskirtos reprezentatyviosios zonos. Neįgaliesiems pritaikytos specialios dangos su nurodančiais, nukreipiančiais ir įspėjančiais paviršiais. Vaikų žaidimų aikštelė bus išklota spalvota paminkštinta danga.

Prie pagrindinio įėjimo įrengtas ir spalvas keičiančiais šviestuvais apšviestas fontanas, kurio apdailai panaudotas natūralus granitas.

111

studijos

Muziejaus projektas: pažinčiai su mokslu pasitelkiamos juslės Muziejai visais laikais buvo ir bus ypatingi visuomeniniai objektai, jie bet kokiame urbanistiniame kontekste atlieka svarbų vaidmenį. Pasaulyje gausu pavyzdžių, kai ekspozicijoms skirti pastatai tampa naujai formuojamų kvartalų akcentais, subtiliai modernia raiška papuošia senamiesčių erdves arba išraiškinga architektūra užpildo neurbanizuotas gamtos erdves. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros fakulteto absolvento Simono ČAIKAUSKO bakalauro darbe pristatomas Mokslo muziejaus Vilniuje projektas, kuriam parinkta neatsitiktinė vieta – Saulėtekio akademinio miestelio ir mokslų centrų apsuptyje esanti Saulėtekio alėja. Rengiant bakalauro darbą, Simonas ČAIKAUSKAS VGTU Architektūros fakulteto absolventas

sklypas išties buvo numatytas kaip potenciali vieta Mokslo muziejui, tačiau

Muziejus – miesto dominantė

muziejų, kuriame dera autentiška – klasicizmo laikų – išorė ir modernus vidus. Gana dažnas atvejis, kai muziejai projektuojami neurbanizuotame kontekste: tiesiog vidury miško, laukų ar net ant kalno šlaito, pavyzdžiui, alpinisto Reinholdo Messnerio kalnų muziejus (ang. Messner Mountain Museum).

Gamtinėje aplinkoje projektuojančiam architektui atrišamos rankos, bet sykiu užkraunama didelė atsakomybė gerbti gamtą. Įvykdžius šią sąlygą aplinka sukuria išskirtinę aurą, papildančią bet kurį projektą.

GTU absolvento S. Čaikausko bakalauro darbe aptariamas Viletės parkas Paryžiuje (pranc. Parc de la Villette), įkurtas nugriovus mėsinių rajoną. Čia buvo suformuota žalioji rekreacinė er dvė – Mokslo parkas, kurio dominante tapo iki šiol didžiausias Europoje Mokslo muziejus.

Kaip sėkmingą senosios ir naujosios architektūros dermę galima paminėti Londono istorijos

V

112 2017 Nr. 1

muziejų apsisprendus statyti Kaune bent kol kas sklypas liko tuščias.

Anot Mokslo muziejaus Vilniuje projekto autoriaus, prieš pradedant objekto projektavimo darbus labai svarbu įvertinti kontekstą ir nepamiršti, kad glaudus ryšys su juo ne tik suteiks pastatui išskirtinumo, bet ir leis architektui teigti, kad konkretūs sprendiniai yra skirti kaip tik šiai vietai ir kad muziejus turi atrodyti būtent taip, kaip jis siūlo.

Muziejus atlieka ne tik svarbų urbanistinį, bet ir architektūrinį bei edukacinį vaidmenį. Tokie pastatai dėl išskirtinės kompozicinės raiškos neretai tampa miestų arba netgi regionų vizitinėmis

Mokslo muziejaus siluetas žvelgiant iš skirtingų rakursų atrodo vis kitaip.

kortelėmis – pastatais ženklais. Dėl sąlygiškai laisvos funkcinės schemos muziejų architektūra leidžia projektuotojui atskleisti vaizduotę ir eksperimentuoti erdvių sandara, ieškoti netikėtos struktūros. Sėkmingi architektūrinės ir kompozicinės išraiškos atradimai ne tik kelia išskirtinius pojūčius muziejaus darbuotojams ar vietos lankytojams, bet ir garsina miestą, pritraukia turistų iš viso pasaulio. Puikūs to pavyzdžiai – Guggenheimo muziejus Bilbao (Ispanija) ir Niujorke (JAV).

Siekiamybė – išraiškos ir pojūčių dermė VGTU Architektūros fakulteto absolvento S. Čaikausko įsitikinimu, jautriai priderinus pastatą prie konteksto, sukūrus išskirtinę išorės estetiką, dar vienu ir ne mažiau svarbiu elementu tampa lankytojų pojūčiai patekus į objekto vidų. Atmintyje visuomet įstringa atvejai, kai ekspozicija būna interaktyvi arba netikėtai pateikta, tačiau šiuos klausimus dažniau sprendžia kuratoriai, o ne architektai. Architektas tegali palengvinti kuratoriams darbą sukurdamas ypatingą erdvių struktūrą – ekspozicijų salių kompoziciją, kuri ne tik veiktų vizualiai, bet ir judant po muziejaus erdves keltų skirtingas emocijas, potyrius.

Kitaip tariant, kad lankytojai suprastų, jog peržengę slenkstį tarsi patenka į kitą pasaulį, praveria dar neištyrinėtos plotmės duris, ir apžiūrėję ekspoziciją jaustųsi ne pavargę nuo vaikščiojimo, bet kupini naujų minčių, emocijų, norėtų grįžti dar kartą.

Taigi trys esminiai faktoriai, turintys įtakos išskirtinio muziejaus projektui – konteksto galimybių įvertinimas, ypatinga kompozicinė ir architektūrinė raiška, nepamirštama bei dinamiška vidaus erdvių struktūra. Šiuos aspektus S. Čaikauskas akcentavo ir projektuodamas Mokslo muziejų Vilniuje.

Kaip tik dėl didelės architektūrinės laisvės ir progos parodyti savo gebėjimus galimybė suprojektuoti Mokslo muziejų VGTU absolventui pasirodė ypač patraukli. Daug garsių architektų ilgai laukia progos suprojektuoti parodoms arba kultūros renginiams skirtus statinius – S. Čaikauskas tokia galimybe pasinaudojo studijų metu.

Jo Mokslo muziejui parinkta konkreti vieta – Saulėtekio alėja. Greta vienas po kito išdygusių išraiškingos architektūros statinių – Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro (Paleko ARCH studija), Jungtinio gyvybės mokslų centro („Architektūros linija“) ir Nacionalinio fizinių ir technologijos mokslų centro (AKG) – šalia judrios gatvės yra numatytas sklypas komplekso vizitinei kortelei – Mokslo muziejui.

Projekto ašis – keturios mokslo šakos Projektuojant Mokslo muziejų projekto autoriui buvo svarbi aiški idėja ir pastato filosofija. Prieš pradėdamas projektavimo darbus S. Čaikauskas apsisprendė susiaurinti labai plačią mokslo sąvoką. Tai padaryti paskatino prielaida, kad

pasaulis keičiasi labai greitai, kaip ir pastatų paskirtis ar pritaikymas.

Besidomint, kokios gali būti pagrindinės mokslo šakos, atrasta, kad bet kokį mokslą galima priskirti vienai iš keturių pagrindinių šakų – socialiniams, biologiniams, humanitariniams ir technologiniams (fiziniams) mokslams. Šis suskirstymas tapo raktu. Kadangi visų sričių specifika yra be galo skirtinga, užuot sujungus, leista kiekvienai jų formuoti tūrinę pastato kompoziciją.

Taigi pastato kompozicijoje dominuoja keturi skirtingi tūriai, simbolizuojantys įvairias mokslo šakas, ir viena stilobatinė dalis – tūrių jungtis.

Kiekviename tūryje įrengta ekspozicijų salė atspindi vis kitą sritį. Muziejaus struktūra diktuoja formą, o vidus – išorę. Kadangi mokslininkai savo srityse naudojasi skirtingais metodais, nagrinėja daugialypius reiškinius, tai ir muziejaus lankytojai vaikščiodami po keturias ekspozicijas gali patirti įvairių pojūčių.

Kiekviename tūryje ekspozicija išdėstoma nevienodai, o lankytojų judėjimas užtikrinamas vis kitomis priemonėmis. Tokiu būdu lankytojai mokslą gali ne tik pamatyti, bet ir pajusti (eksponatai tampa ne trijų, o keturių matavimų).

Muziejus veikia įvairias jusles (regą, klausą, emociją) – tokiu būdu eksponuojami daiktai tarsi įgyja papildomą matavimą.

113

Gamtinėje aplinkoje projektuojančiam architektui atrišamos rankos, bet sykiu užkraunama didelė atsakomybė gerbti gamtą.

Pastato stilobatinę dalį sudaro du antžeminiai aukštai ir vienas požeminis. Ekspozicijų salių tūriai sudaryti iš dviejų ar net septynių lygių. Požeminėje dalyje suprojektuotos ir techninės, ir eksponatų saugojimo, ir lankytojams prieinamos patalpos.

Pirmas aukštas yra reprezentacinis. Didžiąją jo dalį sudaro vestibiulio erdvė, jungianti visas patalpų grupes, esančias šiame lygyje. Antras aukštas skirtas ekspozicijai ir jungia keturis par odų salių tūrius. Čia pasiskirsto lankytojų srautai.

Iš pirmo aukšto eskalatoriais arba liftu pakilę žmonės atsiduria ekspozicijos pradžioje, kur gali pasirinkti, į kurią salę nori eiti. Dėl antrų šviesų ribos tarp pirmo ir antro aukštų yra tik sąlyginės – ir viename, ir kitame lygyje esantys lankytojai jaučiasi lyg būdami vienoje atviroje erdvėje.

114 2017 Nr. 1

Kuriant kompozicinę pastato išraišką ekspozicijų salės formuoja pastato architektūrą kontrastuodamos su ramia stilobatine dalimi. Tokiu būdu akcentuojama, kad muziejuje svarbiausia turinys (ekspozicija) ir emocijos, sukeliamos lankytojams, o ne išorės forma. Sprendimas, kad pastato vidaus struktūrą formuoja išorė, sukuria darną tarp interjero ir eksterjero. Lankytojai vos pamatę muziejų gali nujausti, ko gali tikėtis viduje, tačiau iki galo nesužino, nes trys iš keturių tūrių – be langų ar skaidrių išorinių atitvarų.

Ekspresyvi ekspozicijų salių kompozicija sukuria išskirtinį, dinamišką siluetą, būdingą parodų pastatų tipologijai.

Prieš patekdami į ekspozicijų sales žmonės pasitelkdami interaktyvius kubus ir skaitydami

kolonose iškaltą informaciją šiek tiek supažindinami su mokslo pasiekimais, įžymybėmis, faktais (vyksta savotiška uvertiūra). Įtampa kyla pasiekus antrą aukštą – ekspozicijų salių tūrius. Kiekviename jų eksponatai apžiūrimi vis kitaip, keliant skirtingas emocijas, leidžiant įsijausti į mokslo šakos specifiką.

Veiksmas pasiekia kulminaciją pakilus į viršutinius aukštus – čia lankytojai patiria stipriausias emocijas.

Muziejus veikia įvairias jusles (regą, klausą, emociją) – tokiu būdu eksponuojami daiktai tarsi įgyja papildomą matavimą. Supažindinant su mokslo sritimis architektūros priemonės ir eksponatai veikia kartu, tokiu būdu palikdami sti priausią įspūdį lankytojams.

studijos

Humanitarinių mokslų ekspozicija (kairėje) pasižymi skirtingais lygių aukščiais, tarp kurių lankytojai juda liftais.

Biologijos mokslų ekspozicija išdėstyta per kelis aukštus, tarp kurių veža keltuvai-platformos.

Muziejaus funkcinė schema.

1 aukštas – stovėjimo aikštelė, saugykla.

1 aukštas – reprezentacinė erdvė.

2 aukštas – ekspozicija.

Mokslo muziejaus struktūra Socialiniai mokslai: psichologija, sociologija, politologija, ekonomika, komunikacijos. Šių mokslų atstovams būdingos savybės – stebėjimas, analizavimas, todėl socialinius mokslus simbolizuojantis tūris – lyg didelis žiūronas, išlindęs iš pastato ir stikline vitrina (akimi) stebintis aplinką.

Biologiniai mokslai: anatomija, aplinkotyra, biochemija, biofizika, bioinžinerija, genetika, farmacija, medicina, veterinarija. Forma simbolizuoja piltuvėlį. Šių mokslo šakų atstovams būdingas eksperimentavimas, tyrimai laboratorijose. Atsižvelgiant į tokią darbo specifiką parinktas šis motyvas. Biologijos mokslų ekspozicija išdėstyta per kelis aukštus (aliuzija į piltuvėlio sugradavimą), tarp kurių kursuoja keltuvai-platformos.

Humanitariniai mokslai: filosofija, teologija, filologija, istorija, komunikacija, menai, architektūra, bibliotekininkystė, etnologija, folkloristika. Forma simbolizuoja meninį jutiminį pradą. Jai būdingas skulptūriškumas, plastikos ir idealo siekis, tai, kuo išsiskiria menai. Netradicinis siluetas simbolizuoja humanitarinių mokslų ypatybę stebinti, informuoti žmones, būti vizualiai pastebimam.

Technologiniai (fiziniai) mokslai: aviacija, mechanika, civilinė inžinerija, programavimas, IT, karo pramonė, astronomija, fizika, geologija, lazeriai. Šių mokslų atstovams būdingas tikslumas ir preciziškumas, todėl kubas – taisyklinga ir monumentali forma, geriausiai atspindinti techninius mokslus, o viduje esantis rutulys simbolizuoja planetas, fizinius mokslus.

Išilginis pjūvis (kairėje) atskleidžia muziejaus ekspozicijos erdvių išdėstymą.

Skersinis pjūvis (apačioje) parodo lauko ekspoziciją ir rekreacinę erdvę šalia muziejaus.

115

studijos

Mokslo centro lokacija: iš žalios salos – į industrinį kvartalą Nacionalinio mokslo ir inovacijų centro „Mokslo sala“ statybas Kauno miesto savivaldybė planuoja Nemuno saloje. Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto absolventės Eglės PILIPAVIČIŪTĖS bakalauro darbe mokslo centrui atsirado vietos ne žalioje saloje, o apmirusioje industrinėje Kauno teritorijoje. Taip autorė priminė ir aktualią tokių teritorijų regeneracijos bei integracijos problemą. Kartu ji neabejoja, kad funkciškai stiprus objektas gali tapti stimulu pabusti visam rajonui.

Išeitis – apleistos teritorijos regeneracija auno architektūros festivalio „KAFe 2016“ organizuotame tarptautiniame architektūros studentų baigiamųjų darbų konkurse geriausiu pripažintas E. Pilipavičiūtės bakalauro darbas „Kvartalo tarp Kaunakiemio g. ir Karaliaus Mindaugo pr. konversija ir integracija į miesto urbanistinę

K

Eglė Pilipavičiūtė KTU Statybos ir architektūros fakulteto absolventė

116 2017 Nr. 1

struktūrą“ (vadovas doc. Martynas Marozas), kuriame išnagrinėjus Kaune esančios apleistos teritorijos situaciją, kontekstą, išsaugojimo bei adaptacijos būdus pasiūlyta mokslo centrą statyti unikalioje, perspektyvioje ir daugiau novatoriško požiūrio reikalaujančioje teritorijoje tarp Kaunakiemio gatvės ir Karaliaus Mindaugo prospekto. Projekto sprendiniais siekiama suteikti daugiau naudos miestui ir privatiems savininkams, o juos formuojant – vengti lengvabūdiškos plėtros principų taikymo.

Kvartalo daugiafunkcė viešoji erdvė.

Istorinės statinių raidos analizė.

1867–1940 1946–1960 1960–1970 1970–1980

m. m. m. m.

Kauno miesto poreikis plėstis paskatino įvertinti neišnaudotas teritorijas, esančias miesto centre. Autorė nagrinėjo 8,57 hektaro ploto industrinį kvartalą stoties rajone, šalia Nemuno pakrantės. Minėtas kvartalas miesto struktūroje veikia kaip barjeras, kuriantis ekonomiškai ir socialiai nepatrauklią aplinką, todėl nagrinėjamai teritorijai būtina nauja sutvarkymo koncepcija.

Mokslo centras su kitomis funkcijomis ir jungtimis sukurtų unikalią verslininkams ir miestiečiams finansiškai bei emociškai patrauklią erdvę.

Ieškodama teritorijos sutvarkymo koncepcijos E. Pilipavičiūtė nagrinėjo paveldo dokumentų kūrimo prielaidas ir tikslus. Išryškėjo aiški pirminė idėja – saugoti tai, ko gali nebelikti. Vis dėlto, kintant vertybėms, kinta ir požiūris į išsaugojimą, todėl moderni miesto planavimo politika turėtų naudoti arba sukurti modernų paveldo saugojimo modelį, atitinkantį ne tik teorinę – išsaugoti ateities kartoms, bet ir praktinę plėtrą – projektuoti žmonėms, gyvenantiems šiandien.

Industrinis paveldas susijęs su siekiais kurti naują kultūrinį objektą ar naują funkciją. Tokio paveldo transformavimas ir integravimas sukuria unikalias erdves, atmosferą, kurios gali būti perspektyvios ir kultūriškai, ir ekonomiškai. Tai vadinama urbanistine regeneracija, kurios tikslas – atsižvelgti į istorinį, estetinį bei ekonominį vertinimą.

Raginama atsisakyti stereotipų Kuriamas naujas reikšmių rinkinys apibūdina vietovės identitetą ir prasmę. Pritaikius tinkamą saugojimo, adaptacijos būdų sistemą pabrėžiamas vietos išskirtinumas ir unikalumas.

Tokios teritorijos – charakteringi taškai, nusakantys miesto ar jo dalių identitetą. Jo svarba yra neginčijama, tik kokybė diskutuotina. Identitetas svarbus žmogui, nes jis gali save priskirti tam tikrai teritorijai, kultūrai, jaustis jos dalimi, o tai sukuria komfortą ir pasitikėjimą aplinka, net jei ji yra netobula. Emocinė nauda žmogui (išskirtinio charakterio kūrimas) gali teikti ekonominę naudą ir miestui (susidomėjimas, panaudojimas, vietos prasmės apibūdinimas, pirkimas ir pan.).

Kadangi architektūra – visuomenės atspindys, norint kurti pagrįstą ir vertingą istoriją ateičiai, būtina kritiškai įvertinti naujas plėtros idėjas.

Idealaus pasaulio kūrimas – tai stereotipo kūrimas. Padedant politikai, komunikacijos strategijoms galima pakeisti stereotipą ir sukurti naują miesto ar šalies vystymosi etapą.

KTU absolventės bakalauro darbe postindustrinė teritorija pritaikoma gyvenimui, darbui ir laisvalaikiui, sukuriant vertingų patirčių gausią aplinką, turinčią unikalų vietos charakterį ir stiprų identitetą. Viena nagrinėjamos apleistos

117

studijos

Strateginė argumentacija.

Teritorijos tvarkymo koncepcinė schema.

I

1

Pagrindiniai išoriniai srautai.

teritorijos problemų – kad ji neturi aiškios programos ir yra viena iš juodųjų dėmių miesto centro struktūroje. Toks įvaizdis lemia aplinkinių žemės sklypų nuvertėjimą, prastą viešųjų erdvių kokybę ir išnaudojimą. Nagrinėjamas kvartalas atkerta gyvenamąjį ir prekybos rajoną nuo upės pakrantės, yra itin uždaras, todėl aplinkinė teritorija retai lankoma.

Industriniai pastatai patogūs transformacijoms Po Antrojo pasaulinio karo daug pastatų čia buvo sugriauta, didžioji dalis jų pastatyta po karo. Vis dėlto teritorijoje yra vertingų XIX amžiaus pastatų. Strategijai formuoti naudojami struktūriniai elementai identifikuoti remiantis istorine medžiaga.

Pastatai išsaugomi dėl to, kad jie yra stiprūs istorinio identiteto elementai. Bakalauro darbo autorė laikosi pozicijos, kad nauja plėtra turi

Teritorijos sutvarkymo aksonometrinis planas.

118 2017 Nr. 1

2

Pagrindiniai teritoriją kertantys srautai.

apimti prieš tai gyvavusius laikotarpius ir taip sukurti unikalias erdves bei potyrius. Pastatai vertinami ne tik pagal laikotarpį, bet ir pagal architektūros išraišką, medžiagiškumą, naudojimo galimybes bei lankstumą. Dauguma pastatų turi didelius tarpatramius, jie lankstūs naujų erdvių bei programos kūrimo požiūriu.

Projektuojama teritorija yra stoties rajone, miesto centrinės dalies pakraštyje. Šalia teritorijos yra traukinių, autobusų stotys, turgus. Tai svarbi ir intensyvi socialinė erdvė, sukurianti prekybos bei paslaugų salą mieste. Greta teritorijos įsikūręs prekybos ir pramogų centras, sporto arena, Nemuno sala.

Nustatytų paveldo objektų išsaugojimas (pastatai, erdvės) būtinas stipriam identitetui formuoti. Prie aktyvesnės teritorijos plėtros prisidėtų skirtingų urbanistinių funkcijų, tokių kaip smulkioji prekyba, biurai, gyvenamasis būstas, prijungimas. Esami ir nauji gyventojų srautai pasitarnautų teritoriją integruojant į rajoną.

I�SAUGOMA NA UJA

3

Naikinami statiniai.

Traukos objektai – prekybos zonos Turgus, autobusų, traukinių stotys pritraukia didelius žmonių srautus. Projekto autorės sumanymu, turgus iš esamos vietos būtų perkeliamas į naujai formuojamą bulvaro tipo gatvę (1.I.). Šalia pagrindinės promenados būtų išdėstytos prekybos zonos. 1,1 hektaro ploto turgus planuojamas išilgai jungties, paliekant galimybę plėstis.

Tokiu būdu būtų sukurta patrauklesnė, saugesnė ir moderni prekybos vieta, traukianti didesnius žmonių srautus. Teritorija, siūloma turgaus plėtrai, nėra patraukli naujo gyvenamojo kvartalo plėtrai dėl greta esančios alaus daryklos. O gamykla netrukdo projektuoti naują prekybos kvartalą, buvusi turgaus teritorija yra patrauklesnė ir pelningesnė plėtoti gyvenamąją statybą.

KTU absolventė įvertino kelias svarbias jungtis, viena jų – daugiabučiai gyvenamieji namai, pirmo aukšto parduotuvės (buvęs „Pienocentras“), „Akropolis“(2.III.). Šia jungtimi siekiama

4

Esminės viešosios jungtys ir išsaugomi statiniai.

integruoti ir taip struktūriškai atskirtą teritoriją, neatkertant jos nuo naujos programos projektuojamoje teritorijoje.

Kita jungtis – Karo ligoninės gatvės tąsa, kur seni mūriniai garažai konvertuojami į smulkios prekybos, paslaugų, kavinių erdves. Jungtis – bendra vidaus erdvė automobiliams, dviračiams, pėstiesiems. Centrinėje projektuojamo kvartalo dalyje kuriama viešoji erdvė (2.II.), iš kurios patenkama į aplinkines teritorijas, turgų, upės pakrantę. Kadangi mokslo ir inovacijų centras pritraukia daug lankytojų, erdvė gali funkcionuoti ir kaip nemokamų ekspozicijų, performansų vieta. Šalia naujovių centro formuojama didesnė daugiafunkcė erdvė įvairiems kultūros ir mokslo renginiams, mugėms ir pan.

Viena susisiekimo galimybių – atraktyvus tunelis iš industrinių pastatų į centrinę teritorijos dalį, prijungiant kaimyninį „Pienocentro“ kvartalą. Keliaujant juo galima pažvelgti į gamybą iš išorės, stebėti tam tikrus procesus (pavyzdžiui, 3D

5

Naujų statinių išdėstymas.

Kadangi architektūra – visuomenės atspindys, norint kurti pagrįstą ir vertingą istoriją ateičiai, būtina kritiškai įvertinti naujas plėtros idėjas.

Idealaus pasaulio kūrimas – tai stereotipo kūrimas.

Teritorijos sutvarkymo planas.

119

studijos

metalo spausdinimas). Įmonės leidžia dalyvauti ar įeiti į tam tikrą patalpų dalį.

Karaliaus Mindaugo prospekto plotis ir eismo intensyvumas – viena pagrindinių problemų, spręstinų norint priartinti centrą prie upės pakrantės. Projekte kuriami du profiliai: centrinė dalis – viešosios erdvės tąsa kaip dalijimosi erdvė (ang. shared space) ir antrasis profilis su pagalbinėmis gatvėmis, automobilių statymu, dviračių juostomis ir t. t.

Vieša tunelio jungtis iš „Pieno centro“ į centrinę kvartalo dalį.

Mokslo ir inovacijų centro skersinis pjūvis.

Aktyvinama upės pakrantė Norint išnaudoti turimus struktūrinius miesto ir kraštovaizdžio elementus, atveriamas „Girstupio“ upelis ir platinama vaga, sukuriant aktyvią krantinę.

Joje projektuojamos skirtingų lygių terasos rekreacijai, renginiams, varžyboms stebėti ir pan. Kanalo pakrantėse įrengiamos terasos – tokiu būdu užtikrinamas priėjimas prie vandens. Šalia kanalo numatyta įkurti smulkių laivų dirbtuves, teikti baidarių, vandens dviračių nuomos paslaugas.

Saugant istorinį teritorijos identitetą projektuojamos industrinės gamybos erdvės, kurios derinamos su nauja kultūrine, gyvenamąja, prekybos programomis. Planuojamos novatoriškos pramonės šakos, kurios nėra kenksmingos ir yra tinkamos pagal taikomas apsaugos zonas (metalo, plastiko pjovimas lazeriu, vandeniu, 3D plastiko, metalo spausdinimas ir pan.).

Smulkioji prekyba, biurai planuojami pirmuose pastatų aukštuose, atsigręžę į pagrindines gatves. Kituose aukštuose projektuojamos gyvenamosios patalpos. Taip skatinamas miesto gatvių ir teritorijos ribų išnaudojimas.

Teritorijoje padaugėtų nuomojamo, parduodamo ploto, o tai pritrauktų naujų investuotojų, skirtingų verslo sektorių, gyventojų. Mokslo ir inovacijų centro ryšys su viešosiomis erdvėmis kurtų naują programą, kuri taptų teritorijos patrauklumo veiksniu naujų gyventojų lūkesčiams pateisinti.

Mokslo centras atviras visuomenei Pagrindinė E. Pilipavičiūtės pastato idėja – antrinis pramoninių pastatų naudojimas sukuriant naują programą ir ryšius tarp viešosios erdvės bei ekspozicijos.

+16,000

+15,000

+13,000

+8,500

+3,500 -0,500

+14,500 +10,500 +10,000 +5,500

+10,500 +10,000 +5,500

+5,500

+5,000

+5,000

±0,000

±0,000 -0,500

120 2017 Nr. 1

±0,000

Projektuojamas Mokslo ir inovacijų centras išskaidomas, jis apima ir naujus, ir dalį senojo industrinio pastato. Centras integruojamas kartu su kultūros paveldo pastatu – taip sukuriamas identiteto ryšys tarp to, kas sena, ir to, kas nauja. Naujas rajoną stimuliuojantis pastatas paverčia apleistą teritoriją miesto centre patrauklia ir lankoma vieta.

Aktyviame inovacijų centre pagrindinis dėmesys būtų skiriamas turiniui, ekspozicijoms ir lanksčioms jų įrengimo galimybėms.

Autorė siekia integruoti naują tūrį į esamą užstatymą prisitaikant prie aukštingumo ir esamų identitetą formuojančių tūrių. Naujas pastatas jungtųsi prie esamo industrinio paveldo tūrio, rastųsi iš jo, atrodytų kaip pramoninis mechanizmas.

Mokslo ir inovacijų centro projektavimas apleistoje teritorijoje turi daugiau pranašumų: urbanistinė regeneracija, išsaugoma plėtros nesugadinta teritorija (lyginant su Nemuno sala), daugiau galimybių sukurti sudėtingesnę, bet originalesnę ir labiau kontekstą atspindinčią architektūrą.

Mokslo ir inovacijų centro vidaus ir išorės sąveika. Ekspozicijų erdvė ir kanalas viename lygyje.

Mokslo ir inovacijų centro pirmo aukšto planas.

121

architektūra

122 2017 Nr. 1

Vienas naujausių OMA darbų – Timmerhuiso savivaldybės Roterdame pastatas, kurio viršutiniuose aukštuose įrengti butai, o žemiausiuose – savivaldybės biurai ir bendrosios erdvės.

Reinier de Graafas: dėl ko turi būti gėda architektui Rūta LEITANAITĖ

Garsus ne aukščiausiais, brangiausiais, įspūdingiausiais pastatais ženklais, o provokuojančiu, plataus mąstymo reikalaujančiu požiūriu į architektūrą, miestą ir visuomenę Olandijoje įkurtas biuras OMA (ang. Office for Metropolitan Architecture) jau tapo vienu iš šiuolaikinės architektūros idėjinių vedlių. Remo Koolhaaso vadovaujami stereotipų apie architektūrą ir architekto profesiją laužytojai, provokatoriai garsėja drąsiais, ironiškais teoriniais pareiškimais bei itin novatoriškais architektūriniais, urbanistiniais darbais, siekiančiais net viso žemyno mastelį.

Biuro OMA partneris Reinier de Graafas – iškalbingas didžiulės komandos, dirbančios 7 šalyse, atspindys: jo veikla neapsiriboja architektūros, urbanistikos projek-

Ossip van Duivenbode nuotr.

tais įvairiuose pasaulio kraštuose. Jis vadovauja kompanijai priklausančiai satelitinei įmonei AMO, kuri užsiima ne projektavimu, o tyrimais, teorijų, idėjų kūrimu. Su R. de Graafu kalbėjomės apie tai, kaip per pastarąjį šimtmetį architektūra tapo nebe idėjos, o kapitalo įrankiu, kaip vakarietiška architektūra, urbanistikos idėjos įgyvendinamos kitokiose kultūrose – tokiose kaip Rusija ar Kinija, ir kodėl tikrieji išradimai slypi ne pastato estetikoje, o sudėtingose bei nemadingose temose.

123

Ne kartą esate kritikavęs, kad šiandien architektūra yra nebe menas, kuris tarnauja visuomenei ir kuria kokybišką, visiems prieinamą aplinką, o verslo įkaitė. Architektūra tapo kapitalu, ekonominiu vienetu, kuris sukuriamas tam, kad generuotų dar daugiau kapitalo. Kaip tai atsitiko?

siekiančioms organizacijoms, o ne tiems žmonėms, kuriems statomi pastatai. Mano nuomone, dauguma architektų dalyvauja šioje kapitalistinėje schemoje net to patys nesuvokdami.

Paradoksalu, kad kuo architektai labiau užsispyrę siekia savo idealizmo, tuo labiau jie prisideda prie šios tendencijos.

Visais laikais architektūra buvo kapitalo sukurtas produktas. Šiandien aktyviausiai kuriančios architektų kartos sąmonėje įsišaknijusios vertybės būdingos modernizmo laikotarpiui (XX amžiaus viduriui), kuris pasaulio ekonomikos istorijos kontekste yra išimtis, o ne vyraujanti tendencija. Taigi šiandien architektai tebesiremia tomis pačiomis modernizmo vertybėmis: lygybe, vienodomis galimybėmis, solidarumu, bendrumu, tačiau, deja, aplinkybės yra visiškai kitokios nei prieš septyniasdešimt metų.

Pavyzdžiui, modernizmas paremtas tam ti kru taupymu, racionalizavimu, abstrahavimu, norint kuo daugiau žmonių suteikti gerovę. Taigi tais laikais statyta pigiai, kad kuo daugiau žmonių išgalėtų turėti būstą. Šiandien architektūros estetika ir etika yra daugmaž tokios pat – architektai tebestato pigiai, bet tai nebereiškia, kad jų sukurti pastatai yra pigiai ir parduodami. Taigi profesija, kuri anksčiau tarnavo daugumai, šiandien nesąmoningai tarnauja didelėms pelno

Kodėl taip sumažėjo architektūros, architekto vaidmuo?

124 2017 Nr. 1

Philippe Ruault nuotr.

Senamadiškos bibliotekų pastatų tipologijos eroje virto viešosiomis erdvėmis, – teigia Sietlo biblioteką suprojektavę OMA architektai.

XX amžiaus viduryje viešasis sektorius buvo itin stiprus ir statė pastatus žinodamas, kas juos naudos. Šiandien pastatai vis dažniau kuriami tam, kad būtų parduoti. Šią tendenciją matėme ekonomikos pakilimo metais prieš 2008 metų krizę. Ši tendencija prasidėjo aštuntajame dešimtmetyje. Ją lėmė politiniai pasikeitimai tuo metu, kai rinkos ekonomika po truputį ėmė dominuoti pirmiausia Vakaruose, o nuo 1990-ųjų – ir Rytų Europoje. Ideologinės vertybės buvo iškeistos į ekonomines.

Atėjus krizei buvo tikimasi, kad tai bus laikas, kai architektai turės progą atsitokėti, apmąstyti savo vertybes ir vėliau elgtis atsakingiau.

Turi būti gėda tik to, kad nebuvai gana smalsus išbandyti visus įmanomus kūrybinius sprendimus.

125

Iwan Baan nuotr.

Oma nuotr.

Jim Gourley nuotr.

2012 metais baigtas statyti didžiausias OMA suprojektuotas pastatas – Kinijos centrinės televizijos (CCTV) būstinė Pekine.

126 2017 Nr. 1

architektūra

Prisimenu tai, buvau vienas iš tų besitikinčiųjų.

Architektas privalo turėti viltį, kad krizė gali paskatinti grįžti prie esminių dalykų, prie rimčiau apmąstytos architektūros, bet manau, kad to neįvyko. Taip, visi išsigando, tačiau sistema vis dėlto nepasikeitė iš esmės. Dėl to nemažai ekonomikos analitikų šiandien grasina, kad krizė gali pasikartoti ir būti dar stipresnė.

biblioteka yra kitokia nei įprastos bibliotekos, nes tai nėra knygų rūmai, kur jos būna mechaniškai sukrautos į lentynas – tai viena ant kitos sukrautos viešosios erdvės miesto centre. Senamadiškos bibliotekų pastatų tipologijos, kurios iš dalies prarado savo raison d‘etre, skaitmeninėje eroje virto viešosiomis erdvėmis. Panašiai galima apibūdinti ir šiuolaikinį muziejų.

Ar architektai tinkamai suvokia savo vai dmenį šiandien?

Kaip vertinate populiarėjančią tendenciją į projektavimo procesą įtraukti ir vartotojus – miestiečius, bendruomenes, būsimus gyventojus? Kaip moderuoti nuomonių gausą, kad tai tikrai pagelbėtų sukurti geresnę architektūrą?

Didžiausia architektūros bėda yra tai, kad architektai apsėsti egoizmo, yra siaurų pažiūrų, atsitvėrę nuo pasaulio. Jie mano, kad architektūra yra stipri tada, kai suvokiama kaip autonomiška, jokių įtakų iš išorės nepriimanti disciplina. Mano nuomone, kaip tik šis izoliavimasis architektus daro labai silpnus, tarsi užsidėjusius ar klio akidangčius. Dėl šios savybės architektai dažnai yra akli pasikeitusioms aplinkybėms, kurios veikia jų profesiją, ir akli priežastims, kodėl užsakovai jų prašo to, ko prašo. Architektai tokie laimingi galėdami projektuoti pastatus, kad kai tik gauna tokią progą, jiems nekyla jokių klausimų.

Postūmis apsidairyti aplink ir matyti daugiau nei tik plytą ir plaktuką jiems nėra natūralus. Tai galima pasakyti apie architektus visame pasaulyje: bendras susidomėjimas aplinka yra labai retas, ši profesija visuomet labai skuba.

Kaip architektai galėtų daryti didesnę įtaką aplinkos formavimo procesams? Kaip jiems pakeisti savo veiklą, požiūrį, įgūdžius? Žinoma, tam, kad nežlugtų, verslas turi būti produktyvus. Savo biure mes padalijome verslą pusiau: viena dalis OMA yra daugmaž tradicinis architektūros biuras, o teorinė grupė AMO nekuria pastatų ir užsiima konceptualiais projektais, kurie iš esmės yra aplinkos, konteksto analizė. Tai projektai apie klausimus, su kuriais susiduriama anksčiau, negu pradedama galvoti apie pastato poreikį. Visapusiškas konteksto supratimas, pažinimas pasitarnauja ir tai biuro daliai, kuri projektuoja pastatus.

Koks yra konkretus šios sąmoningos šizof renijos-sinergijos efektas pastatui? Pavyzdžiui, 2004-aisiais pastatyta Sietlo biblioteka. OMA gavo užsakymą suprojektuoti biblioteką, bet prieš panirdami į tradicinio bibliotekos dizaino kūrimą mes daugiau nei metus tyrėme, kas yra biblioteka informacijos amžiuje, kai materi alus formatas (leidiniai) nyksta. Manau, Sietlo

Mano nuomonė apie tai dvejopa. Visuomenės apklausos apie jau sukurtą dizainą tėra aidas.

Kai žmonių paklausi, ko nori, jie neišvengiamai cituoja tai, ką jau turi. Taigi jeigu tik vykdysi įprastines apklausas, gausi krūvą banalybių. Vis dėlto tikiu, kad žmonės neturi būti pašalinami iš dizaino proceso. Tai būtų kitas kraštutinumas, kuris niekur neveda, nes tuomet architektai kurs tik tai, ką žino ir ką jau yra sukūrę, ir tai irgi bus stagnacijos forma. OMA biure mes, žinoma, kuriame pastatus nekilnojamojo turto plėtotojams ir nežinodami, kas bus pastato vartotojai. Plėtotojai sukuria pačią saugiausią (rinkos požiūriu), bendrą skonį atitinkančią užduotį architektui, koks turi būti pastatas.

Laimė, kuriame pastatus ir žinodami, kas bus jų naudotojai. Tuomet ne klausinėjame, ko jie nori, bet ilgą laiką naudotojus lankome, gyvename su jais, susipažįstame su jų gamybos procesais. Pavyzdžiui, prieš kurdami „G-Star“ džinsų kompanijos būstinę Amsterdame važiavome į jos fabrikus, leidome laiką kartu su darbininkais, stebėjome, kaip vyksta visi šio verslo procesai.

Tačiau tai įmanoma tik turint tokį klientą. Didelio biurų ar butų komplekso projektavimas – spekuliatyvus ir daug sudėtingesnis procesas, nes nėra su kuo identifikuotis. Pastebėjau, kad tokiuose projektuose paprasčiausiai pasirenku sprendimus, kurie man pačiam patinka: lieka tik tikėtis, kad vartotojai bus panašūs į mane.

Timmerhuiso savivaldybės Roterdame pas tate viršutiniuose aukštuose įrengti butai, o žemiausiuose – savivaldybės biurai ir bendrosios erdvės. Mes nežinojome, kokie žmonės naudos šį pastatą. Sukūrėme įvairių modelių, variantų ir stebėjome, kaip jie reaguoja. Tokiu būdu architektas gali pasiūlyti žmonėms tai, ko jie nori, bet nežino, kad to nori. Bandyti – tai yra kelias į naujovę.

Tačiau toks procesas trunka ilgai ir reikalauja daug pastangų. Kažin ar tai galėtų tapti įprasta praktika architektų biuruose.

Teisybė. OMA yra žinomi, bet nėra turtingi iš dalies tikriausiai būtent dėl to. Tačiau manau, kad tokia taktika turi ilgalaikę perspektyvą. Apskritai nemanau, kad yra koks trumpas kelias tapti turtingu architektu.

Ką manote apie oportunizmą?

Manau, kad mes, OMA – itin oportunistiški. Ne finansiniu, bet kūrybiniu požiūriu. Yra labai mažai ribų, kurių neperžengtume, ar dalykų, kurių nenorėtume išbandyti. Kartais net sąmoningai flirtuojame su blogu skoniu, nes retsykiais tai veda į itin novatoriškus sprendimus.

Nemanau, kad reikia gėdytis, jog nesukūrei kokio nors projekto, ar net gėdytis blogo projekto. Kiekvienas architektas tokių turi, mes irgi. Turi būti gėda tik to, kad nebuvai gana smalsus išbandyti visus įmanomus kūrybinius sprendimus.

Ar architektūra yra menas?

Ne. Architektūra yra tai, ko galima išmokti. Kai darai ką nors gerai, imiesi kokio nors amato, prekybos – tai irgi tampa menu. Tai galima palyginti su kalba ar literatūra: joks rašytojas nesukūrė kalbos, bet jos vartojimas gali tapti menu, nors žodžiai ir gramatika yra tie patys.

Mano būsimojoje knygoje yra rašinys apie blokinius namus, ypač paplitusius 7-ajame dešimtmetyje Rytų Vokietijoje. Keista matyti, kaip per 40 metų Vokietijoje jie taip smarkiai patobulėjo – beveik kaip kromanjonietis iki homo sapiens.

Tai buvo labai nuosekli evoliucija, kai statybos sistema buvo tobulinama be jokios pretenzijos į originalumą, o autoriai liko neįvardyti biurokratai. Tai labai įdomiai kontrastuoja su šiandienos architektūra, kur individualumas yra aukščiausias siekis, kur dominuoja architektūros maestro, laukiantys dieviško įkvėpimo. Jie sukuria ką nors pribloškiama ir tai daro kasmet, kas mėnesį, kas savaitę, valandą ir sekundę. Tikimasi, kad kiekviena pradedanti architektūros studija turėtų tapti kuo nors ne mažiau reikšmingu nei Le Corbusier. Ir visas šis triukšmas architektūroje veda į pseudonaujovę, pseudooriginalumą, sukurtą meno vardu, kai iš tiesų tikri išradimai lieka nepastebėti.

Jūsų biurui OMA/AMO būdinga plaukti prieš srovę ir imtis temų bei problemų, kurios

127

architektūra

OMA vizual.

Rusijos Skolkovo mokslo miestelio urbanistinės schemos sukūrimas buvo sunki ir OMA komandos kantrybės pareikalavusi užduotis.

tarp architektų nėra madingos, mėgstamos, greičiau priešingai. Komercijos, parduotuvių industrija, Kinija, Rusija – temos, architektūros intelektualų laikomos nepalankiomis gerai architektūrai. Kodėl Jums svarbu dirbti kaip tik tokiuose baruose? Kaip juos pasirenkate?

Stojimas akis į akį su banaliais dalykais buvo mūsų kaip biuro išeities taškas. Tikime, kad jeigu sąžiningai imsiesi banalybės, ji virs kuo nors nuostabiu.

Architektų aistra viloms, meno galerijoms, mažiems nišiniams dalykams, kuriuose architektai gali demonstruoti savo talentą ir pranokti patys save, jiems leido tobulėti, bet kartu ir marginalizavo juos pačius bei architektūrą apskritai.

Nes visus tuos subtilius kūrinius apimtimi tiesiog nepalyginamai lenkia prekybos centrai ir kiti stambūs projektai. OMA tiesiog agresyviai domisi tuo, ką vadiname netinkamomis, neelegantiškomis temomis, nes tai ir yra pačios svarbiausios temos. Kinija – didžiausia tauta pasaulyje; prekybos pastatai užima didžiausią pastatų visoje planetoje dalį. 1970-aisiais, kai R. Koolha asas rašė knygą „Delirious New York“, Niujorkas buvo distopijos įsikūnijimas, o jo rašinys „Junk space“ yra esė apie visą blogą architektūrą, kuri mus supa ir kurios yra gerokai daugiau nei statinių, kokybe prilygstančių Le Corbusier ar Mieso van der Rohe kūrybai.

Kokie yra patys įdomiausi Jūsų projektai tomis „neteisingomis“ temomis?

Man ypač įdomios tam tikros teritorijos. Dirbti Rusijoje buvo nuostabu. Intensyviausias darbo Rusijoje periodas buvo 2009–2014 metais. Tai dalyvavimas kuriant alternatyvios architektūros mokyklą „Strelka“, Skolkovo mokslo miestelio urbanistinės schemos sukūrimas. Dirbti ten buvo sunku ir reikalavo kantrybės, nes Rusijoje

128 2017 Nr. 1

pasiekti ką nors, kad kažkas būtų padaryta, niekada nebuvo lengva. Tačiau tuo pačiu tas laikotarpis labai daug ko išmokė apie šią šalį, yra it modelis dar didesnės pasaulio dalies, kur niekas nėra taip, kaip atrodo. Šiandien žiūrėdamas vakarietiškas žinias apie Rusiją iškart suprantu, kas vyksta, kad ir kiek mažai faktų būtų pateikta.

Kinijai būdingas kitas sąmonės tipas, kuris tiesiog nepriima vakarietiškų dogmų, jas marginalizuoja. Kai 1989-aisiais griuvo Berlyno siena, o 1991-aisiais žlugo Sovietų Sąjunga, Vakarai net neabejojo, kad laikui bėgant visas pasaulis taps vakarietiškas, galvos ir veiks kaip mes. Šiandien aišku, kad taip nebus.

Mūsų darbe susiduri su platesnėmis žiniomis, kurių šviesoje daugelis architektūros prielaidų prieina liepto galą. O kai egzistuojančios prielaidos pasiekia ribą, tai ir yra akimirka, kai privalai sukurti ką nors nauja. Naujumas retai kada kyla iš įkvėpimo, daug dažniau tai – būtinybės produktas, pagimdytas situacijos, kai bet kas, ką jau moki daryti, yra neįmanoma, todėl turi išlįsti iš savo komforto zonos.

Jeigu vakarietiška kultūra Kinijoje nėra lengvai priimama, kaip kinai priima Jūsų architektūrą?

Nemanau, kad OMA architektūra yra pati savaime labai vakarietiška. Mūsų biuras globalizavosi vienas pirmųjų, ir dėl to mes vieni pirmųjų pripažinome globalizacijos ribas. Biuro OMA sudėtis tautybių požiūriu yra ne mažiau mišri nei mūsų projektų dosjė. Pas mus dirba kinų iš Kinijos, rusų iš Rusijos… Kai tik mes pasiūlome pastato Kinijoje, Rusijoje, Dubajuje ar kitur dizainą, pats pirmasis eskizas jau būna kiek pritaikytas vietos kontekstui. Tai pasitarnauja tam, kad projektui būtų pritarta.

Kokių naujų „netinkamų“ temų imsitės?

Negaliu jų išduoti! Bet kuri „netinkama“ tema yra priešinga tam, ką visi laiko „teisinga“ tema, todėl mūsų ateities susidomėjimo temą galima iš dalies nuspėti stebint, kas šiuo metu pasaulyje ant bangos. Viena tokių – tvarumas. Pasaulis susitarė, kad tai, kas žalia, yra gerai, o tvarumas yra naujas spiritualizmas.

Tvarumas – biblinė koncepcija, kuri šaukiasi gamtos kaip žmogaus baudėjos, Dievo rūstybės. Elkis su gamta teisingai, kitaip ji su tavimi susitvarkys. Ši logika atsirado todėl, kad rinkos ekonomika dėl konkurencingumo, susiskaidymo daro bet kokią didelio mastelio intervenciją neįmanomą. Tokiu atveju viskas, kas lieka, yra kolektyvinis elgesio pakeitimas – nenaudoti per daug, taupyti, taupyti… Tačiau bet koks ekonomistas pasakys, kad kai ekonomika atsiduria bėdoje ir viskas, kas daroma, yra sąnaudų mažinimas bei taupymas – artėjama prie savižudybės.

Esu įsitikinęs, kad tai, kaip su tvarumu elgiamasi šiandien, irgi dusina. Nediskutuojama, kaip technologija galėtų padėti žmonijai elgtis su gamta. O gamta pateikiama kaip eilė didžiulių katastrofų, iš kurių žmogus taip pat kartais turi naudos. Pažiūrėkime į naftą – svarbiausią energijos šaltinį: tai juk gamtinės katastrofos, įvykusios labai seniai, produktas. Man atrodo, kad visi debatai apie tvarumą yra siaubingai moralistiniai, todėl man būtų labai įdomu dirbti su projektu, kuris ignoruotų gamtą ir keltų jai grėsmę, bet kartu norėčiau ieškoti sprendimo. Tik nežinia, koks užsakovas gali kreiptis dėl tokio projekto.

Dalis interviu transliuota laidoje „Reikia architekto“ (Žinių radijas).

OMA nuotr. ir vizual.

architektūra

Prieš kurdami „G-Star“ džinsų kompanijos būstinę Amsterdame OMA architektai važiavo į jos fabrikus, leido laiką kartu su darbininkais, stebėjo, kaip vyksta visi šio verslo procesai.

129

Kambarys ar namas „pagal pareikalavimą“ – iš plokščių per dieną sumontuojama sistema.

Tai – „Plug-in“ sistema, architektų sukurta istorinių kvartalų poreikiams.

130 2017 Nr. 1

????????? ????????????????? nuotr.

architektūra

????????? ????????????????? nuotr.

Beatrice LEANZA menotyrininkė

inijos miestai išalkę kokybiškos architektūros Rūta LEITANAITĖ

XXI amžiaus galimybių šalies vardą pelnytai gali savintis Kinija. Milžiniška rinka traukia įvairius verslus, o neįtikimas aktyvumas statant ir plėtojant miestus daugumai Vakarų architektų atrodo – o kai kuriems yra – prielaida garantuotai profesinei veiklai. Šalyje, kurios dešimt miestų patenka į sparčiausiai augančių miestų

Tačiau taip nebėra – mitą skuba paneigti nuo 2013-ųjų Pekino dizaino festivaliui vadovavusi, o šiandien už jo tarptautines programas atsakinga menotyrininkė Beatrice LEANZA: „Kinijos miestuose vis garsiau girdėti miestiečių balsas, vis daugiau dėmesio teikiama humaniškai, kokybiškai, kasdien visų miestiečių naudojamai aplinkai, o architektūros kokybės kartelė kyla.“ Su ja kalbėjomės apie kintančią architektūros rinką, miestų plėtros kultūrą ir politiką Kinijoje bei miestus keičiančias iniciatyvas.

pasaulyje dvidešimtuką, savo architektūros desantą aktyviai gausina olandai, bri-

Kokios temos ir problemos architektūros srityje Kinijoje šiandien svarbiausios?

tai, skandinavai, amerikiečiai ir kiti. Žvelgiant į įspūdingus pastatus ženklus, ne tik dangoraižių, verslo kvartalų, bet ir komiškus ištisų europietiškų miestelių klonus, galima manyti, kad Kinijos vakarietiškos architektūros alkis – nelabai svarbu, kokios kokybės – nepasotinamas.

Pokyčiai dideliuose Kinijos miestuose lemia, kad iš architektūros tikimasi kitokio vaidmens nei iki šiol. Nuo valdžios primetamų didelio mastelio sprendimų, kaip kurti miestus ir jų infrastruktūrą, dėmesys krypsta prie smulkesnio, žmogiško mastelio, kasdienio gyvenimo klausimų, kurie susiję su žmogaus ryšiu su miestu, kaimynais. Tai daugiausia iniciatyvos iš apačios.

Žinant Kinijos politinę sistemą, ar tokias iniciatyvas lengva pradėti ir plėtoti?

Rinka kinta. Politiniame lygyje urbanizacija neskatinama taip beatodairiškai kaip prieš dešim tmetį. Radosi naujas valstybinis verslumo stimulas, skatinamas jaunas verslas.

Architektūra Kinijoje nebėra tik pastatų ar miestų statyba. Architektūros įrankiai naudojami sukurti labiau integruotą, naujoms paslaugoms pritaikytą aplinką miestuose. Žiūrint iš šalies tos mažos iniciatyvos gal beveik nematomos, bet jų yra. Kokios jos – smarkiai priklauso nuo konteksto. Kinija labai įvairi, kiekvienas miestas turi savo istoriją, tad jie pasiekę skirtingą plėtros lygį.

Keičiasi ir architektų kartos. Jauni architektai nori kurti estetišką, mažesnio mastelio architektūrą nuo eskizo iki statybos pabaigos.

Kokias problemas nagrinėja šios inici atyvos?

Jos dažniausiai susijusios su kasdienio gyvenimo erdvėmis. Tai ne vien gyvenamosios,

131

??????? nuotr.

architektūra

bet ir naujos vartojimo, verslo, pavyzdžiui, naujoviškos dalijimosi ekonomikos, erdvės. Daugėja projektų, kurie nebėra įprastas individualaus pastato užsakymas. Gausu kaimo vietovių regeneracijos iniciatyvų, Pekine labai svarbi ir viešai diskutuojama kultūros paveldo apsaugos tema.

Jauni architektai linkę įsitraukti į socialiai angažuotus projektus. Yra įdomių projektų, ieškančių, kaip panaudoti mažas erdves, tyrinėjančių būsto alternatyvas, nes miestuose jis neįperkamas daugeliui jaunų suaugusiųjų. Taip pat architektai dalyvauja tarpdisciplininėse iniciatyvose, kurios bando atkurti sutraukytus ekonominius, socialinius ryšius, pusiausvyrą ir lygybę mieste.

Vakaruose iniciatyvos „iš apačios“ yra naudojamos kaip įrankis demokratijai stiprinti, bendruomenėms ir pavieniams individams įgalinti. Ar tai, kad Kinijoje vis dažniau imamasi panašių iniciatyvų, reiškia, kad jos miestai artėja prie vakarietiško miesto modelio?

Negaliu kalbėti už 1,3 milijardo žmonių, bet sutikčiau, kad šis procesas vyksta. Tik ne taip tiesiogiai. Taip, iš vakariečio perspektyvos tokios iniciatyvos „iš apačios“ atrodo kovojančios su vyraujančiomis tendencijomis, lemiančiomis nesubalansuotą miesto struktūrą ir visuomenę. Taip

132 2017 Nr. 1

pat jos naudojamos it vaistas prieš situacijas, kuriose paminamos demokratinės vertybės. Tačiau manau, kad iniciatyvos „iš apačios“ turi ir kitą potencialą. Kinijoje jas labiau suvokčiau kaip įrankį įsitraukti, tapti aktyvia ir įtakinga sistemos dalimi.

Vienas didelis skirtumas tarp Kinijos ir likusio pasaulio yra sąlygiškai stabili Kinijos ekonomika ir socialinis saugumas bei intensyvi valstybės sektoriaus parama nacionaliniam verslumui. Tai žmones motyvuoja tapti sistemos dalimi.

Valstybė negali sukurti milijonų darbo vietų – vietoj to ji duoda galimybę žmonėms patiems tas vietas sukurti. Todėl iniciatyvos „iš apačios“ mažiau įkrautos politinio protesto, jos yra pragmatiškesnės, praktiškesnės. Miestiečiai tikrai nesikuklina išreikšti valdžiai savo poreikius ir teises naudotis miestu. Tokios iniciatyvos, galima sakyti, net ir sveikesnės, nes jomis ieškoma būdų ne konfliktuoti, o konsoliduoti skirtingas jėgas, veikiančias teritorijoje.

Ar Vakarų architektai tebėra Kinijos mokytojai, kaip įsivaizduota pastaruosius 20 metų?

Galbūt jau esame lygiaverčiai partneriai?

Nemanau, kad vakariečiai apskritai ko nors išmokė Kiniją. Jei vakarietis atvyksta į Kiniją su tokiu nusistatymu, jis būna pasmerktas nesėkmei.

Žinoma, vakarietiška architektūra stebima su entuziazmu, norima atviro dialogo, prie vakarietiškų naujovių sklaidos prisideda ir mobilumas, informacijos apie naujus standartus pasiekiamumas. Tačiau įdomiausių idėjų ir siūlymų kyla komandose, kuriose kartu dirba vietos kultūrą išmanantys kinai ir žmonės iš viso pasaulio. Tokių biurų Kinijoje per pastarąjį dešimtmetį įsikūrė labai daug. Personalo įvairiatautiškumas tokiose komandose praplečia kūrybinį potencialą, o kinų buvimas leidžia biurui išvengti sunkumų darbe, kurių gali sukelti konteksto neišmanymas.

Kinija garsėja kaip šalis, labai mėgstanti įspūdingus pastatus ženklus, milžiniško mastelio projektus, kurie toli gražu nebūtinai kuria humanišką aplinką žemės lygyje ar dera su miesto kontekstu. Kaip kinta suvokimas apie kokybišką architektūrą? Šiandien nebeprojektuojami vien kvadratiniai metrai ar kilometrai, kuriuos galima parduoti. Kokybės aspektas tapo svarbus – reikia žinoti kontekstą, kuriame projektuoji, atitikti ir papildyti vietos urbanistinės aplinkos charakterį. Keičiasi ir politika. Prieš dešimt metų užsienio architektai buvo geidžiami. Dabar valdžia stengiasi suaktyvinti Kinijos kultūrą, todėl savi architektai yra

„Plug-in“ sistema, sukurta architektų „People‘s architecture office“, skirta istoriniam pastatui atnaujinti. Tai įprasto renovacijos proceso „nugriauti ir atstatyti“ priešingybė. Tai namo name kūrimas, naudojant plokščių sistemą.

Pekino dizaino savaitės kūrėjai istorinio hutongo šalia Tianmenio aikštės kiemuose pasiūlė pastatydinti mobilių hostelių.

Cao Youtao nuotr.

Pekino Baitaso rajone architektai sukūrė viešąją erdvę, o kartu - lauko kino teatrą.

pageidaujami. Ir šiandien yra nemažai tikrai kokybišką, ne prastesnę, o neretai ir geresnę nei Vakaruose architektūrą kuriančių Kinijos architektų.

Architektūros kokybė nebepriklauso tik nuo užsakovo – architektai patys daug principingiau laikosi savo vertybių nei anksčiau. Yra dar vienas aspektas: keičiasi ir investuotojai, ir statybos rinka. Nes naudotojai, tai yra nekilnojamojo turto pirkėjai, reikalauja kokybiškos architektūros ir moka ją atskirti nuo prastos. Todėl nekilnojamojo turto plėtotojai stengiasi sukurti kokybišką produktą, nes tik toks bus nupirktas.

Cao Youtao nuotr.

Kas, kinų visuomenės akimis, yra kokybiška architektūra? Žmonės atidesni aplinkosaugos klausimams, labiau vertinamas paprastumas, universalumas ir išradingumas.

Kaip keičiasi miestų plėtros valdymas?

Vienas didžiausių šios šalies privalumų yra tai, kad ji gali apsiversti aukštyn kojomis neįtikimai greitai.

Dideli Kinijos miestai yra be galo efektyvūs, labai įdomūs sprendimai atrandami naujuose, vos kelerių metų amžiaus miestuose. Kartų kaita taip pat vyksta ir valdžios sektoriuje, viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės projektai tiesiog klesti. Jeigu valdžia kam nors neturi pajėgumų ar kompetencijos, pasitelkiama profesionalų pagalba.

Minėjote, kad Kinijos piliečiai turi ir reiškia savo nuomonę apie savo aplinką. Koks miestiečių vaidmuo kuriant miestus? Ar jie turi pakankamai įtakos?

Benjamin Beller nuotr.

Nejaučiu, kad žmonės būtų nušalinti nuo pokalbio. Valdžia yra daug atidesnė piliečių nuomonei. Pavyzdžiui, hutonguose, kultūros paveldo vertybe laikomuose istoriniuose rajonuose, gyventojai turi labai stiprias sąsajas su namais – ten gyveno jų kelios protėvių kartos. Todėl jie labai aktyviai reiškia nuomonę apie greta

133

Benjamin Beller nuotr.

planuojamas statybas, kalba apie savo vizijas.

Vietos administracija negali to nepaisyti ir stengiasi šiuos balsus įtraukti į plėtros planavimą. Tie pokalbiai nėra vien dviejų šalių konfrontacija – tai it apvalus stalas, prie kurio sėdi daugiau suinteresuotų bendruomenių, organizacijų. Jaučiu, kad šio naujoviško dialogo, gimusio per pastaruosius kelerius metus, moderavimas kaip tik yra sritis, kurioje labai reikia sukurti metodiką. Šio di alogo privalumas – tai, kad visi sėdintieji prie stalo nori to paties – geresnės aplinkos.

Tokį dialogą ir stengiatės kurti Pekino dizaino festivalio, kurį rengiate nuo 2013-ųjų, metu. Kaip kultūros renginys gali atnešti svarbių pokyčių į miestą ir neapsiriboti keliomis skulptūromis ar fejerverkais?

Visų pirma, jeigu žmonės nori leisti fejerverkus – reikia tai leisti. O tada daryti ir kitką. Kultūros platformoje visi turi jaustis įsitraukę. Ypač pirmaisiais Pekino dizaino festivalio metais turėjome daug tokių fejerverkų ir patyrėme neefektyvių išlaidų.

Dizaino festivalį panaudojome kaip laikiną įvykį, pretekstą įžiebti pokalbį, kad būtų pradėti ne vienus metus trunkantys projektai. Jeigu kurių nors nespėta įgyvendinti, jie buvo tęsiami kito festivalio rėmuose. Mes festivalio metu rinkomės projektus, kurie neturėjo pakankamo svorio, nebuvo matomi, bet kurie buvo reikalingi miestui.

Dirbdami istoriniuose hutongų rajonuose sugebėjome įtraukti visas suinteresuotas grupes ir organizacijas: investuotojus, vietos valdžią, vietos bendruomenę, architektus ir kitus. Tikiu – ko negali pasiekti įvairios politikos, valdžios priimti sprendimai ar pavienės visuomeninės iniciatyvos, tai gali padėti pasiekti kultūros platforma.

134 2017 Nr. 1

Mūsų festivalio, kuris yra valstybės inicijuotas ir remiamas renginys, matomumas bei galinga sklaida padėjo idėjoms, kurios kitaip būtų likusios apribotos konferencijų salių ar universiteto auditorijų sienų, tapti matomoms visos šalies ir net tarptautiniu mastu.

Kokius festivalio metu vykdytus projektus išskirtumėte kaip turėjusius daugiausia poveikio ilgalaikiam miesto aplinkos pagerinimui?

Dirbome istoriniame hutonge – Dašilaro rajone, esančiame šalia Tianmenio aikštės. Vietos valstybinis investuotojas buvo suinteresuotas Dašilarą paversti turistams patrauklia zona, pasinaudojant tuo, kad ji yra arti lankomiausių objektų – aikštės, šventyklos. Mūsų projektas „Dašilaro pilotai“ buvo kruopščiai suprojektuotos nedidelės architektūros intervencijos, pateikiančios labai specifinių problemų sprendimus.

Laiko požiūriu jos buvo suderintos su didesnio masto urbanistiniu atnaujinimu, kurį buvo suplanavęs vietos valstybinis investuotojas. Mes, kaip kultūros renginys, negalėjome paveikti strategijų ar sprendimų savivaldybės lygiu, tačiau turėjome kitą galią – įtraukti vietos žmones ir architektus į rajono atnaujinimo procesus.

Projekto dalyviai pasiūlė ne tik fizinį pastatų atnaujinimą. Pasiūlymai buvo susiję su specifiniais vietos poreikiais, pavyzdžiui, ką daryti su dažniausiai apšnerkštais nedidukais vidiniais kiemeliais, kurie priklauso keliems kaimynams.

Ieškojome būdų, kaip tas kišenėles, kurių rajone šimtai, paversti erdvėmis, naudingomis ir aplinkinių namų gyventojams, ir kartu tai panaudoti kaip erdves naujoms veikloms, pavyzdžiui, verslui. Vienas architektas ilgai tyrė nematerialius

ryšius aplink tokius kiemelius: bendravo su gyventojais, policininkais, pardavėjais, vaikais, senukais ir galų gale pasiūlė kiemeliuose įterpti po mažą kambarį su vonia, taip kvartale sukuriant savotišką pabirusį hostelį (jis pavadintas „Humble hostel“ – „Kuklus hostelis“). Genialus šio projekto aspektas yra tai, kad vos 20 kv. m ploto erdvė apribojama mobilia siena, kuri, kai kambaryje niekas negyvena, gali būti patraukiama priklausomai nuo svečių skaičiaus, ir dalis kiemo vėl naudojama kaimynų.

Kitas pavyzdys – „Plug-in“ sistema, sukurta architektų „People‘s architecture office“. Ji skirta istoriniam pastatui atnaujinti. Šio metodo esmė – įprasto renovacijos proceso „nugriauti ir atstatyti“ priešingybė. Tai namo name kūrimas, naudojant plokščių sistemą. Jose sumontuota visa infrastruktūra, kurios senuose namuose nebūta – nuo elektros iki vandentiekio. Tai montuojama namo viduje, nepakenkiant senam, bet dar geros būklės stogui ar medinėms konstrukcijoms. Plokštės labai nebrangios, o jų montavimas – itin greitas ir paprastas. Vieno namo vidų galima surinkti per 1 dieną neturint ypatingų statybininko įgūdžių. Plokštės universalios, tinkamos ir 10 kvadratinių metrų kambariui, ir visam kelių namų kvartalui renovuoti. Šis metodas atitinka ir ekonominius vietos gyventojų pajėgumus, nes paprastai hutongo gyventojai gyvena skurdžiai.

Architektai šį projektą pradėjo patys, tada su to hutongo plėtotoju sukūrė finansavimo sistemą. Jeigu kuris nors hutongo gyventojas norėtų panaudoti „Plug-in“ sistemą, turėtų investuoti labai nedaug savų pinigų, o likusia dalimi pasirūpintų vietos valdžia. Šitaip buvo atnaujinta tikrai daug senų namų.

Prieš dvejus metus ėmėmės kito hutongo rajono – Baitaso. Vienas festivalio dalyvių architektų kaip tarpininkas tarp vietos bendruomenės ir valdžios jau kelerius metus dirbo tame rajone kartu su valstybiniu plėtotoju. Į Baitaso regeneracijos programą mes įsitraukėme ją vos pradėjus. Nors dizaino festivalį visi asocijuoja su parodomis, renginiais, mažais laikinais statiniais, pirmaisiais metais Baitase panaudojome investuotojo skirtas lėšas ne šou, bet pusiau laikinoms instaliacijoms, kurios užpildė rajono infrastruktūros spragas. Pavyzdžiui, hutonguose nėra viešųjų erdvių, bet gatvės nuolat pilnos žmonių, sėdinčių ant įvairių nepatogių daiktų ir paviršių. Žmonių namų durys beveik visuomet užstatytos automobiliais.

Pasirinkome vieną gatvę ir sukūrėme modulinę lauko baldų – suolų su integruotomis

šiukšliadėžėmis, kurių hutonguose iki šiol nebūdavo – sistemą. Ji tapo barjeru tarp knibždančios gatvės ir privačios namų erdvės. Kai tik pastatėme suolus, juos akimirksniu užsėdo žmonės. Šie baldai ne tik suteikė vietą poilsiui – ant jų ėmė megztis pokalbiai tarp vietos gyventojų, turistų, architektų, studentų, miesto valdininkų – tai viena didžiausių sėkmių, kokių galima tikėtis kultūros renginyje.

Tam, kad Jūsų išvardyti pilotiniai projektai būtų įgyvendinti, į juos turėjo įsijungti ir gyventojai. Kaip jie vertino festivalio iniciatyvas?

Diskusijų metu būta sudėtingų momentų. Kartais vietos gyventojai nebuvo patenkinti pokyčiais, nes jiems buvo neįprasta matyti svetimus žmones anksčiau tik jų naudotose erdvėse, bet galų gale tai juk įpročio klausimas. Niekas nepasikeičia tik dėl to, kad kam nors gimsta gera idėja. Ji turi būti išbandyta. Festivalio organizuota pilotinių projektų programa leido kruopščiai planuoti diskusijų, derybų, bandymų procesus. Taip pat kultūros platforma šiuos projektus iškėlė į dienos šviesą, paskatino viešas diskusijas apie juos.

Kas padeda projektams neužgesti, kai festivalis baigiasi?

Kai kurie iš jų sėkmingai tęsiami. Pilotinių projektų tikslas buvo išbandyti naujovišką darbo metodiką. Pavyzdžiui, modulinių plokščių „Plug In“ pilotinis projektas tapo populiariu architektūros produktu, tam įgyvendinti gauta socialinio fondo parama. Kultūrinė festivalio platforma subūrė bendraminčius. Tęstinumas nebūtinai turi turėti pastato išraišką – tai gali būti dialogas, bendruomenė, pakitęs mentalitetas.

Benjamin Beller nuotr.

Pokalbio dalis transliuota Žinių radijo laidoje „Reikia architekto“ (rengiama Lietuvos architektų sąjungos).

Vienoje Baitaso rajono gatvėje iškart „apgyventa“ buvo suolų sistema.

Ji tapo bendruomenės santykių kūrimo vieta.

135

136â&#x20AC;&#x192; 2017 Nr. 1

NAUJA STOGO DANGA – RUUKKI CLASSIC® NEXTGEN Ieškantiems išskirtinės kokybės, ilgaamžiškumo ir komforto, Ruukki sukūrė naują stogo dangą – Classic® NextGen. Šis gaminys papildo Ruukki Classic valcuotų, „click” sistema jungiamų gaminių šeimą, tad pasirinkti sau tinkamą sprendimą nuo šiol bus dar lengviau.

SVARBIAUSI TECHNINIAI PATOBULINIMAI: - Apatinėje pusėje per visą lakšto plotį gamykloje priklijuotas specialus akustinis, antikondensacinis, antibakterinis veltinis trigubai pagerina stogo dangos akustines savybes, sumažėja galimybė susidaryti kondensatui.

- „Click“ sistemos valcuose gamybos metu priklijuota tarpinė 100% apsaugo nuo lietaus vandens pratekėjimo ir dar labiau pagerina akustines viso stogo savybes.

Aukščiausia „Ruukki® 50 Plus“ kokybės klasė, 50 metų techninių savybių garantija. Sukurta ir pagaminta Suomijoje - nuo žaliavos iki galutinio produkto.

- Mikroprofiliuota tvirtinimo linija, t.y. papildomos briaunos sraigtų tvirtinimo vietose neleidžia perveržti sraigtų ir užtikrina sklandesnį judėjimą šiluminio plėtimosi metu.

Ruukki yra sukaupusi daugiau nei 50 metų patirtį plieninių stogų gamybos ir statybos technologijų srityse.

- Storesnis plieno lakštas (0.60 mm), uždari valcų galai, užlenktas priekinis lakšto kraštas stogui suteikia daugiau išbaigtumo, precizižkumo, tvirtumo.

KOKYBĖS IR PATIKIMUMO GARANTIJA

Uždengti valcų galai

Specialus veltinis

Mikroprofiliuota tvirtinimo linija

Valco tarpinė

Classic® NextGen video pristatymas

Daugiau informacijos www.ruukki.lt arba tel. (8 5) 232 2315

NAUJIENA!

SINIAT SAUSOS STATYBOS SISTEMOS

Pristatome Jums sertifikuotų Siniat “Nida” sistemų katalogą. Lengvai pasirink reikiamą, specifikuok, projektuok! Siniat “Nida” sistemos turi eksploatacinių savybių deklaracijas sistemai su CE ženklinimu!

www.siniat.lt