Statyba ir architektūra (2017/2) by SA.lt (Statyba ir architektūra)

BIM diegimas Lietuvoje: neskubama savanoriškai, bus privalomai? Mokesčių viražai: ar patentininkai smukdo statybų sektorių? Žaliosios miestų godos Rėda Brandišauskienė: iš Užupio iškilusi viceministrė

Kaina 4,00 Eur

2017 (2)

Išaugę iš griuvėsių

NAUJIENA!

SINIAT SAUSOS STATYBOS SISTEMOS

Pristatome Jums sertifikuotų Siniat “Nida” sistemų katalogą. Lengvai pasirink reikiamą, specifikuok, projektuok! Siniat “Nida” sistemos turi eksploatacinių savybių deklaracijas sistemai su CE ženklinimu!

www.siniat.lt

redakcijos skiltis Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Perkūnkiemio g. 5 LT-12106 Vilnius Tel. +370 686 51 439 El. p. info@sa.lt www.sa.lt

Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos tarybos narys; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų Ekspertų komisijos narys; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; prof. dr. Algirdas Juozapaitis,

Jau įprasta balandį vadinti statybininkų atlaidų mėnesiu – viena po kitos vyksta statybų parodos, kurių maratoną užbaigia didžiausia Baltijos šalyse „Resta“. Vis dar didžiausia. Tačiau dėl ateities niekas negali būti tikras. Mažesniuose šalies miestuose vykusios parodos parodė sumažėjusį ne tik dalyvių, bet ir lankytojų aktyvumą. Paaiškinimų ieškoma įvairių: išaugo kainos ir sumažėjo žmonių perkamoji galia,

VGTU Statybos fakulteto dekanas;

būsto statyba ir įsirengimas nebėra tarp prioritetų ir pan. Galiausiai dažnas sutinka,

doc. dr. Liutauras Nekrošius,

kad mūsų iš tiesų mažoje rinkoje bemaž per vieną mėnesį organizuojamų keturių ar

VGTU Architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius,

net penkių statybos parodų tikrai per daug. Juo labiau, kad pasigendama originalumo,

Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius;

patrauklios pasiūlytos idėjos, įdomios temos. Galbūt tik „Restoje“ dedamas išskirtinis

Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis,

akcentas – skaitmeninės statybos. Čia organizuojama ir didžiulė skaitmeninės statybos

Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius;

konferencija, temai skirta atskira ekspozicijų salė, rengiami Lietuvos BIM projektų

Diana Varnaitė,

apdovanojimai, kurių vienas steigėjų yra „Statyba ir architektūra“.

Kultūros paveldo departamento direktorė. „Statyba ir architektūra“ yra Lietuvos statybininkų asociacijos,

Skaitmeninės statybos tema Lietuvoje dar yra apie ką kalbėti – procesas tik įsibėgėja, ir entuziastai suka galvą, kaip jį galima būtų paspartinti. Vienas siūlymų – įteisinti

Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos ir Vokietijos ir

privalomą BIM naudojimą, jeigu projekto sąmata pasiekia 1,5 milijono eurų. Tokiam Lie-

Baltijos šalių prekybos rūmų narys.

tuvos statybininkų asociacijos pateiktam siūlymui, atrodo, neprieštarautų nei valdžios

UAB „Statyba ir architektūra“ bendradarbiauja su VšĮ Statybos ir architektūros fondu. Bendrovės l. e. p. direktorius Darius Babickas Redaktorė Rusnė Marčėnaitė Korespondentės Lina Bieliauskaitė, Kristina Buidovaitė

institucijos, nei privatusis sektorius. Jei tik tam būtų tinkamai pasiruošta, sutvarkyta teisinė bazė, išspręsti kiti klausimai. Aplinkos ministerija tvirtina, kad procesas vyksta, daug padaryta ir daroma, kad statybų sektorius skaitmenintas būtų greičiau. Kiek išties Lietuvoje plinta BIM ideologija, galima matyti pagal konkursui „Lietuvos BIM projektai“ pateiktas paraiškas. Iš pradžių dalyvių aktyvumas nebuvo didelis, tačiau

Portalo www.sa.lt administratorius

paskutinėmis paraiškų priėmimo dienomis jų pasipylė kaip iš rago gausybės.

Artūras Aleksiejūnas

Tai tikrai džiugina.

Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Edita Namajūnienė

Lietuvos statybininkų asociacija jau ne vienus metus priekaištauja, kad valstybės mokesčių politika dirbančiųjų individualiai atžvilgiu iškraipo konkurencinę aplinką.

Fotografijos

Esą gerokai pigiau savo paslaugas galintys siūlyti vadinamieji patentininkai daro

UAB „Baltijos fotografijos linija“

žalą ir valstybei – į biudžetą nepatenka milžiniška mokesčių dalis, o statybų rinkoje

Reklamos skyrius

susiformavo nelegaliai teikiamų paslaugų praktika. Tiesos ir sprendimų ieškojome su

Liudmila Michalkevičienė

savo pašnekovais.

Tel. +370 618 05 023 © „Statyba ir architektūra“, 2017

Socialiniuose tinkluose periodiškai pasigirstantys kvietimai prisijungti prie aktyvistų,

Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas

bandančių sustabdyti didmiesčių želdynų atnaujinimo projektus, rodo išskirtinį lietuvių

galima tik gavus redakcijos sutikimą.

požiūrį į žaliąją aplinką. Specialistai pažymi – viena yra miesto plėtros procesai,

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako. Spausdino UAB „Baltijos kopija“ Tiražas 4200 egz. Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m. ISSN 0131-9183 Mūsų viršelyje – Blažo kultūros rūmai (Rumunija). Archit. Vladas Sebastianas Rusu. Cosmin Dragomir nuotr.

kuriuos valdant dar yra ko pasimokyti, kita – tie atvejai, kai eutanazija gyvenimo mieste nualintiems medžiams – teisingiausias sprendimas. Rašome apie tai, kodėl urbanizuotose teritorijose augančių medžių gyvenimas yra triskart trumpesnis. Prikelti griuvėsius antram gyvenimui ir taip, kad jie „nevaidintų“ niekada neišgyvenę liūdno periodo, Lietuvoje dar nėra madinga. Bet pasaulyje yra įspūdingų pavyzdžių, kur griuvėsiai transformuoti ar tiesiog integruoti į ypatingą atmosferą turinčius viešuosius pastatus ar gyvenamąjį būstą. Pristatome kelis tokius bandymus.

tema

BIM diegimas Lietuvoje: neskubama savanoriškai, bus privalomai?

pasaulis

Išaugę iš griuvėsių

TURINYS

urbanistika

Žaliosios miestų godos

forumas

Mokesčių viražai: ar patentininkai smukdo statybų sektorių?

2 2017 Nr. 2

teisė

Projekto ekspertizės rangovams – daugiau atsakomybės

infrastruktūra

Vilnius susisiekimą gerins pagal europietiškus standartus

biblioteka

Tarptautinė paveldo apsaugos praktika – Lietuvai

studijos

Turgus kaip bendruomenės ugdymo erdvė

asmenybė

Rėda Brandišauskienė: iš Užupio iškilusi viceministrė

interjeras

Bendradarbystės erdvė „Happspace“: nuotaiką kuria spalvos

žvilgsnis

Kritinis požiūris: pirmieji moduliniai vaikų darželiai Vilniuje

svetur

Užsakovams iš Artimųjų Rytų įtiko lietuvių architektūrinės idėjos

Pirmas Lietuvoje sertifikuotas A+ energinio naudingumo klasės verslo biurų pastatas – „Green Hall 2“ Vilniuje šalia Neries iškilęs „Green Hall 2“ verslo centras tapo pirmuoju Lietuvoje biurų pastatu, kurį ekspertai įvertino A+ klasės energiniu sertifikatu. Skaičiuojama, kad „Green Hall 2“ įsikūrusių įmonių šildymo ir vėdinimo sąnaudos bus iki 50 proc. mažesnės nei kituose šiuo metu veikiančiuose verslo centruose. „Energinis efektyvumas, tvarumas ir minimalus poveikis gamtai – tokius reikalavimus kėlėme sau ir architektams projektuodami „Green Hall 2“ verslo centrą. Sudėtingos Neries vingį atkartojančios fasado formos, daug stiklo turinčio pastato maksimalus energinis efektyvumas buvo sudėtingas iššūkis specialistams ir čia, Lietuvoje, ir Danijoje, Vokietijoje, kur konsultavomės ir gaminome konstrukcijas, stiklą“, – sakė projektą plėtojančios SBA koncerno įmonės „Urban Inventors“ vadovas Lionginas Šepetys. „Green Hall 2“ yra ir pirmasis verslo centras Vilniuje, kurio energijos poreikius 100 proc. patenkins geoterminis šildymas. Po pastatu ir aplink jį buvo išgręžta keturiasdešimt iki 100 m

4 2017 Nr. 2

gylio gręžinių, suklota apie 7 km geoterminės sistemos vamzdžių. Šaltuoju metų laiku ši sistema tieks visą pastatui reikalingą šilumą, o vasarą geoterminė energija bus naudojama „Green Hall 2“ vėsinti. Į geoterminio šildymo sistemą „Urban Inventors“ investavo apie 0,5 mln. eurų. Dvigubas „Green Hall“ pastato fasadas, kurio bendras plotas viršija 5600 kv. m, yra tarsi energiją taupantis skydas, neleidžiantis pastatui vasarą perkaisti, o žiemą neišleidžiantis šilumos iš vidaus, kartu patikimai saugantis nuo miesto gaudesio. Žiemą ši sistema leis pastatui saugoti šilumą ir naudoti mažiau energijos. „Green Hall 2“ energinį efektyvumą vertino bendrovė Akustinių tyrimų centras ir sertifikuotų ekspertų grupė. Buvo atlikti pastato sandarumo testai, projektinių skaičiavimų ir sprendinių vertinimai. Ekspertai vertino šilumines energijos sąnaudas pastatui šildyti ir vėsinti, taip pat elektros energijos sąnaudas patalpoms apšviesti, karštam vandeniui ruošti ir pastato į aplinką išmetamam anglies dvideginio kiekiui.

J. Stacevičiaus („Lietuvos rytas“) nuotr.

naujienos

?????????????????????????

naujienos

Architektų rūmai auginasi ambicijas

Lietuvos statybininkų asociacija suplanavo artimiausius veiklos metus

Naujos Lietuvos architektų rūmų (LAR) tarybos narių sąraše spindi garsios architektų pavardės. LAR susirinkimo išrinktoje 13-os narių LAR taryboje – net trys Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai. O tai, kad taryboje tėra viena moteris – antrąkart LAR pirmininke išrinkta architektė, teisininkė Daiva Bakšienė (nuotr.), yra tik vienas pačių architektų pastebėtas „kabliukas“. Suskaičiavus balsus, architektai pamatė, kad taryboje tėra vienas jaunesnės kartos atstovas, be to, savo interesų gynėjų joje neturės kelių regionų – Šiaulių, Panevėžio – architektai. Taigi LAR taryboje ateinančius metus dirbs atsinaujinusi komanda: D. Bakšienė, Audrius Ambrasas, Rolandas Palekas, Juozas Vaškevičius, Artūras Asauskas, Lukas Rekevičius, Tauras Paulauskas, Sigitas Kuncevičius (visi iš Vilniaus), Audrys Karalius, Linas Tuleikis, Vaidotas Kuliešius (iš Kauno), Vaidotas Dapkevičius (Klaipėda), Algirdas Žebrauskas (Telšiai).

D. Bakšienė LAR pirmininke išrinkta akivaizdžia balsų persvara – ji sulaukė 318 palaikymo balsų, jos konkurentai J. Vaškevičius – 68, o Rokas Mazuronis – 11 (iš viso susirinkime dalyvavo 412 atestuotų architektų). Architektės ir teisininkės išsilavinimą turinti LAR vadovė pasidžiaugė, kad kolegos neišsigando jos retorikos – dažnai skambėjusių žodžių „profesinė etika“, „skaidrumas“, „įsipareigojimai visuomenei“. Neeilinis ataskaitinis-rinkiminis LAR susirinkimas surengtas praėjusių metų pabaigoje reikšmingai pakoregavus Lietuvos architektų rūmų įstatymą. Po ilgų derybų metų rūmai sugebėjo įrodyti Vyriausybei ir Seimui, kad būtina Lietuvos architektų rūmų įstatymo pataisa – turi būti įvesta privaloma atestuotųjų architektų narystė. Dėl to organizacijos skaičius išaugo apie 10 kartų – iki 1400 narių, o architektų bendruomenėje prabudo viltis turėti realią ir naudingą savivaldą.

Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) visuotiniame narių susirinkime išrinktas naujas 2017– 2021 metų asociacijos prezidiumas, o LSA prezidentas Dalius Gedvilas (nuotr.) perrinktas antrajai 4 metų kadencijai. LSA narių sprendimu nuo šiol asociacijos prezidiumą sudarys 17 narių – dviem daugiau nei 2013–2017 metų kadencijoje. Prezidiumo nariais išrinkti įmonių – statybos rangovų – atstovai iš skirtingų šalies regionų, taip pat LSA narių statybos produktų gamintojų, statybos techninės priežiūros, mokslo įstaigų ir šakinių statybų sektoriaus asociacijų atstovai. Darbą šiame asociacijos valdymo organe pratęs: Artūras Zaremba (AB „Akmenės cementas“), Jonas Liubertas (UAB „Paroc“), Violeta Laurinavičienė (UAB „Darbasta“), Algirdas Juozapaitis (Vilniaus Gedimino technikos universitetas), Juozas Marčiulaitis (Lietuvos santechnikų asociacija), Arvydas Klimkevičius

(Respublikinė langų ir durų gamintojų asociacija), Alfonsas Jaras (AB „Montuotojas“), Vytautas Vankevičius (UAB „Staticus“), Nikolaj Kolesnik (UAB „Alvora“), Kęstutis Vanagas (AB „YIT Kausta“), Jonas Dumašius (UAB „Hidrostatyba“), Dalius Gesevičius (AB Panevėžio statybos trestas), Česlovas Daugėla (UAB „Kortas“) ir Dalius Gedvilas. Naujais prezidiumo nariais išrinkti Andrius Jurelionis (Kauno technologijos universitetas), Julius Gendvilis (UAB „Mitnija“) ir Edmondas Dargis (UAB „Edrija“). Perrinktas LSA prezidentu D. Gedvilas akcentavo pradėtų darbų ir iniciatyvų tęstinumą: „Statybų skaitmeninimas, iniciatyvos, susijusios su statybos darbininkų kompetencijų plėtra ir vertinimu, darbų sauga, taip pat išankstinis teikėjų kvalifikavimas, ekonominio naudingumo kriterijai ir kitos iniciatyvos dėl viešųjų pirkimų procedūrų tobulinimo – kryptys ir uždaviniai, kurių toliau turime siekti.“

diegimas Lietuvoje: neskubama sanavoriškai – bus privalomai? Kas galėtų paskatinti Lietuvos statybos sektorių labiau naudotis naujovėmis, Darius BABICKAS

vis labiau skaitmeninti? Dažna įmonė supranta statinių informacinio modeliavimo (BIM) taikymo naudą, tačiau toli gražu ne visos šiandien turi finansinių ir žmogiškųjų resursų pasitelkti šią priemonę savo darbui. Taigi savanoriškumo principas procesą gali smarkiai užvilkinti. Tai gal galima priversti statybininkus naudoti BIM?

6 2017 Nr. 2

tema

Trūksta teisinės bazės ietuvos statybininkų asociacija yra pateikusi siūlymus, pagal kuriuos visi nuo 1,5 mln. eurų sąmatos vertės projektai turėtų būti atliekami 3D formatu. Taip pat žadama inicijuoti, kad ateityje viešųjų pirkimų procedūrose būtų įteisintas reikalavimas, jog ne tik statant, bet ir modernizuojant pastatus būtų taikomas BIM metodas. Aplinkos ministerijos Statybos sektoriaus pažangos ir statybos produktų politikos skyriaus vedėjas Dainius Čergelis statybininkų siūlymus vertina teigiamai, juos reikėtų įgyvendinti. Tokių pavyzdžių yra ne vienoje Vakarų šalyje. Tačiau įgyvendinant tokius siūlymus reikėtų labai gerai pasiruošti. „Kyla nemažai klausimų, kaip turėtų būti vykdomas statinio informacinis modeliavimas: ar jo metu surinkta informacija bus naudinga valstybės informaciniams registrams, kaip tą informaciją bus galima panaudoti, ar ją dar reikės papildomai apdoroti. Neatsakius į šiuos klausimus, žvelgiant iš valstybės pusės, būtų neracionalu taikyti tokius reikalavimus“, – sakė D. Čergelis. Skaitmeninės statybos specialistas, bendrovės „Sweco Lietuva“ BIM technologijų vadovas Dainius Gudavičius Lietuvos statybininkų asociacijos siūlymus vertina nevienareikšmiškai.

„Į sektoriaus pažangą žiūrime teigiamai ir palaikome pokytį, ilgainiui padėsiantį išspręsti egzistuojančias problemas, kurias labai sunku ar kai kuriais atvejais neįmanoma išspręsti esamomis sąlygomis“, – sakė D. Gudavičius. Anot jo, labai svarbu užtikrinti, kad šie reikalavimai būtų pagrįsti gerąja praktika, įvertinti ir parengti pagal vietos kontekstą. Taip pat labai svarbu, kad būtų atsižvelgta į visų suinteresuotųjų pusių poreikius, o pastarosios aktyviai įsitrauktų į šių reikalavimų kūrimą ir vertinimą. Labai svarbu, kad būtų įvertinta įtaka esamoms sistemoms. „Parašyti ir sugalvoti reikalavimus yra viena, tačiau tam paruošti ir suderinti infrastruktūrą darbų požiūriu yra sudėtinga ir kompleksiška užduotis. Todėl labai nesinorėtų, kad būtų iškelti reikalavimai, po to tvarkoma sistema, taip sukuriant ne efektyvinimo, o priešingą efektą: papildomus darbus, informaciją, neparuoštą ateičiai, kuri neaišku, kur ir kaip laikoma, neaktualią ir pan. Svarbu užtikrinti kokybišką perėjimą“, – teigė BIM specialistas. Aplinkos ministerijos atstovas D. Čergelis tvirtino, kad ministerija žino, ką reikėtų padaryti, kad pastatų informacinio modeliavimo taikymas duotų maksimalią naudą. Pirmiausia derėtų sukurti statinio informacinio modeliavimo dokumentų sistemą, kurioje būtų apibrėžti visi procesai, būtų nustatyta, už ką yra atsakingas

Kyla nemažai klausimų, kaip turėtų būti vykdomas statinio informacinis modeliavimas: ar jo metu surinkta informacija bus naudinga valstybės informaciniams registrams, kaip tą informaciją bus galima panaudoti, ar ją dar reikės papildomai apdoroti. / Dainius ČERGELIS /

Kad BIM informacija būtų visiems suprantama, ji turi būti sukoduota pagal vieningas taisykles.

BIM yra ne viena technologija, o jų kombinacijos. Tokia ir yra BIM esmė. BIM taikymas renovuojamuose ar rekonstruojamuose statiniuose yra labiausiai naudą duodantis dalykas, jei tinkamai paruošiamas procesas ir naudojamos tinkamos technologijos. Neabejoju, kad ateityje visi projektai bus rengiami tik naudojant išmaniąsias technologijas. / Dainius GUDAVIČIUS / valstybės sektorius, už ką – kitos projekto įgyvendinimo grandys, baigiant projekto įgyvendinimo komanda. Būtų aišku, kas ką turėtų daryti, kokia informacija turėtų būti kaupiama, kaip ji turėtų būti panaudojama ir perduodama. Kitas labai svarbus klausimas – nacionalinio statybos informacijos klasifikatoriaus sukūrimas. Kad BIM informacija būtų visiems suprantama, ji turi būti sukoduota pagal vieningas taisykles. Taip pat reikalinga, kad informaciją būtų galima pirkti automatizuotai. „Šie klausimai yra esminiai, ir jų neišsprendus taikyti BIM didesnės apimties projektuose bus galima, bet nebus gauta maksimali nauda. BIM privalumais tokiu atveju būtų galima pasinaudoti tik labai nedidele dalimi“, – įsitikinęs D. Čergelis. Taikant BIM didesnės apimties projektuose reikėtų koreguoti ir Viešųjų pirkimų taisykles. Užsakovas, D. Čergelio nuomone, turėtų labai aiškiai žinoti, kaip turėtų formuluoti užduotis, kaip turėtų būti pateiktas statinio informacinio modeliavimo produktas. Todėl Viešųjų pirkimų taisyklėse turi būti numatytos rekomendacijos, sukurtos standartinių sutarčių formos. Spęsti šiuos klausimus ketina Aplinkos ministerija. O statinio informacinio modeliavimo dokumentų sistemos ir nacionalinio statybos informacijos klasifikatoriaus sukūrimo klausimai yra įtraukti į Vyriausybės programą.

persigalvota ir suma sumažinta iki milijono? Reikės dar padiskutuoti su pasiūlymo autoriais, kuo jie grindžia įvardytą sumą. Mums kol kas tikrai neaišku. Žinoma, suma bet kuriuo atveju turėtų būti įvardijama, tik reikia vadovautis objektyviais kriterijais, viską pagrįsti ir priimti sprendimą“, – sakė D. Čergelis. Siūlymuose minima, kad BIM didesnės vertės projektuose turi būti taikomas ne tik naujos statybos projektuose, bet ir atliekant renovacijos darbus. Čia irgi susiduriame su klausimu apie projekto vertę. Gal renovuojamus namus užtektų apšiltinti ir padidinti jų energinio naudingumo klasę? Ar tikrai reikia papildomai investuoti į skaitmeninimo procesus? „Nemanau, kad tai būtų tikslinga. Žinoma, sukaupta informacija gali būti naudinga turto valdymo procesams, bet ta informacija nebūtų sukaupta veltui – ar už tai bus norinčiųjų mokėti? Kitas klausimas – o kaip su individualiaisiais namais? Juk ir čia yra didelės vertės projektų, tačiau suvokiame, kad BIM čia gali būti nenaudingas. Yra tam tikra riba, kurią reikia labai aiškiai apibrėžti pasiremiant statistiniais stebėjimais, pagrįsti tyrimais“, – kalbėjo D. Čergelis.

Kokia turi būti projekto vertė? Aplinkos ministerijos specialistas dvejojo ir dėl siūlymo apibrėžti projekto vertę, nuo kurios turi būti taikomas BIM. „Nepasakyta argumentų, kodėl informacinis statinio modeliavimas turi būti taikomas projekto vertei pasiekus pusantro milijono. O gal rytoj bus 8 2017 Nr. 2

8 2017 Nr. 2

technologinės projekto dalies rengimas www.gbtechnologijos.lt

„Intelligent BIM Solutions“ archyvo nuotr.

tema

Bendrovės „Sweco Lietuva“ BIM technologijų vadovas D. Gudavičius pabrėžė, kad labai svarbu apibrėžti žodį „vertė“. Tačiau jei ji didelė, tuomet nesvarbu, ar tai individualusis namas, ar kultūros paveldo objektas – pastatas yra kuo nors ypatingas, dėl to reikalingas didesnis tikslumas, aukštesnė projekto kokybė. Vadinasi, nustatyti projekto vertę, nuo kurios turi būti taikomas BIM – tikrai tikslinga. „Pažiūrėkime, pavyzdžiui, į renovuojamus pastatus, ar čia tikslinga taikyti skaitmeninį modeliavimą. BIM yra ne viena technologija, o jų kombinacijos. Tokia ir yra BIM esmė. BIM taikymas renovuojamuose ar rekonstruojamuose statiniuose yra labiausiai naudą duodantis dalykas, jei tinkamai paruošiamas procesas ir naudojamos tinkamos technologijos. Neabejoju, kad ateityje visi projektai bus rengiami tik naudojant išmaniąsias technologijas. Tačiau šiandien vis dar svarbi projekto vertė – jei mažos vertės projekte bus naudojamos didelės vertės technologijos, tokios kaip 3D skenavimas ir esamos situacijos modeliavimas be apibrėžtų gairių, nekreipiant dėmesio į išliekamąją tos informacijos vertę ir vėlesnio panaudojimo potencialą, galima išleisti labai daug pinigų ir gauti naudą, kuri neatpirks tos technologijos panaudojimo“, – paaiškino D. Gudavičius.

Kritika ne visuomet pagrįsta Privatusis sektorius dėl nevykstančių arba vangiai vykstančių pokyčių dažniausiai kaltina viešąjį sektorių, kitaip tariant – valdžią. Kalbant apie BIM taikymą, statybų sektoriaus skaitmeninimą, Lietuvos statybininkų asociacija yra paleidusi labai daug kritikos strėlių į Aplinkos ministeriją, kitas atsakingas valdžios institucijas.

Į šį pastebėjimą D. Čergelis atsakė, kad valstybės institucijos tikrai yra nemažai nuveikusios skaitmeninant statybos procesus. Anot jo, buvo prisiimti labai konkretūs įsipareigojimai ir atlikti labai konkretūs darbai. O dabartinė Vyriausybė yra įsipareigojusi sukurti skaitmeninimui reikiamą infrastruktūrą. Yra šalių, kuriose valstybė labai mažai kišasi į skaitmeninimo procesams reikalingos infrastruktūros sukūrimą. Antai Suomijoje šventai laikomasi, kad tuo pasirūpinti turi tik privatusis sektorius – ar savais pinigais, ar pasinaudojant Europos Sąjungos parama. Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Danijoje, labiau taikomas privačiojo ir valstybinio sektorių bendradarbiavimo modelis. Tokiu keliu greičiausiai bus žengta ir Lietuvoje, bet konkrečių sprendimų dar nėra priimtų, tik parodyta politinė valia, kad statybų sektorių reikia skaitmeninti.

Vien entuziazmo neužtenka Nors Lietuvoje jau kelintus metus kalbama apie BIM, rodomi užsienio pavyzdžiai, pas mus šios technologijos lėtai stumiasi į priekį. Ko mums trūksta? D. Gudavičiaus manymu, įvedant pokyčius tokiose kompleksinėse srityse kaip viso sektoriaus sistemos pokyčiai, ypač sunku numatyti galimus iššūkius. Šiandien vyksta diskusija tarp suinteresuotųjų, jų labai daug, ir pokyčiai planuojami dideli – nuo teisinės bazės sutvarkymo iki institucijų IT infrastruktūros paruošimo skaitmeninti. Tiriama, kaip tuos pokyčius įgyvendinti kokybiškai, kaip sudėlioti prioritetus. „Visa ši veikla vyksta rengiant atskirus susitikimus, viešai nematoma, todėl gali susidaryti įspūdis, kad viskas vyksta labai lėtai. Kai kurie

procesai yra tikrai lėti, pavyzdžiui, reglamentavimo keitimas, veiklų finansavimas ir kiti. Žiūrint į kaimynus gali susidaryti įspūdis, kad jie viską padarė staiga ir be didelių sunkumų. Tačiau ne taip viskas paprasta kaip atrodo. Kai kurios šalys iš tiesų susitvarkė labai greitai, tačiau tam buvo tinkamos sąlygos, paruošiamieji darbai vyko daugybę metų, buvo atliekami tyrimai, vykdomi demonstraciniai projektai, universitetai ruošė specialistus. Dėl atitinkamos ekonominės ir teisinės aplinkos verslas galėjo laisvai įdiegti naujoves savo procesuose“, – pasakojo D. Gudavičius. Jo teigimu, mūsų šalyje visi šie procesai vyksta dabar ir vienu metu. Todėl norisi tikėti, kad mes tapsime sparčiausiai šiuos pokyčius įdiegusi šalis, į viską pažvelgusi kompleksiškai. Nors specialistas žvelgia pozityviai ir mato daug šviesių spalvų, yra ir neigiamų aspektų. Pirmiausia – vis dar nėra oficialiai deleguotos institucijos, kuri tvarkytų skaitmeninimo procesą ir būtų atsakinga už šiuos klausimus. Todėl ir diskusijos gali baigtis vien diskusijomis arba neprognozuojamu rezultatu. Antra, kartu su deleguota institucija turi būti ir resursai. Vien grupė entuziastų didelio pokyčio nepadarys, reikia profesionalų komandos, dirbančios šiais klausimais nuolatos, kasdien. Čia turėtų būti prioritetas. Paklaustas, o kokią patirtį dirbant su BIM yra sukaupusi „Sweco Lietuva“ motininė kompanija Švedijoje, D. Gudavičius paaiškino, kad daugiadisciplinei, daugiakultūrei ir didžiulei organizacijai yra labai svarbi projektų kokybė, sukuriama vertė klientui. Norint išpildyti užsakovo poreikius, pasitelkiamos įvairios rinkoje egzistuojančios ir net neegzistuojančios technologijos: nuo informacijos surinkimo dronais, 3D skeneriais, proceso koordinavimo išmaniosiomis programinėmis įrangomis iki rezultato pateikimo užsakovui 3D akiniais, virtualios realybės technologija CAVE (angl. cave automatic virtual environment), debesijos sistemose. „Patirties sukaupta tikrai daug. Šiandien tenka susidurti su projektais, kuriuose pradedami naudoti dirbtinio intelekto, savaiminio mokymosi technologijos ar net sužaidybinimo (angl. gamification) principai. Inžinerinio projektavimo veikla išgyvena skaitmeninės revoliucijos etapą. Ateitis jau yra šiandien“, – sakė BIM specialistas.

foruma

forumas

Mokesčių viražai: ar patentininkai smukdo statybų sektorių? forumas / 1

Lina BIELIAUSKAITĖ

Dar prieš kelerius metus Lietuvos statybininkų asociacija kreipėsi

į Vyriausybę ragindama atkreipti

dėmesį į dirbančiųjų individualiai

sektorių ir suvienodinti statybų

verslo sąlygas. Tačiau statybos

įmonių atstovai konstatuoja, kad problema iki šiol nepajudėjo iš

mirties taško. Anot jų, gerokai

pigiau savo paslaugas teikiantys vadinamieji patentininkai ne tik

iškraipo konkurencinę rinką, bet ir daro žalą valstybei –

į biudžetą nepatenka milžiniška

mokesčių dalis, o statybų rinkoje susiformavo nelegaliai teikiamų

paslaugų praktika. Ar smulkieji ir stambieji statytojai gali

sugyventi rinkoje vieni kitiems neužgoždami saulės?

10 2017 Nr. 2

Rūta VAINIENĖ Ekonomikos ekspertė, lektorė ir konsultantė

Pradėkime nuo to, kad pagal verslo liudijimus dirbančių asmenų veikla yra labai suvaržyta. Jie negali teikti savo paslaugų tokia pat veikla užsiimančioms įmonėms. Vadinasi, statybų kompanijos negali samdyti šių žmonių ir tokiu būdu slėpti darbo santykius. Jei tokia praktika egzistuoja, tai yra įstatymo pažeidimas – reikia tik sulaukti patikrinimo, ir įmonei teks sumokėti visus privalomus mokesčius. Antras dalykas – visiems kitiems juridiniams asmenims vadinamieji patentininkai gali teikti paslaugas, kurių vertė siekia iki 4,5 tūkst. eurų. Tai yra labai maža suma. Kai kurie verslo liudijimai leidžia teikti paslaugas tik gyventojams. Kitaip tariant, verslo liudijimų turėtojai dirba savarankiškai, jie teikia paslaugas didžiąja dalimi tik gyventojams. Sakytume, kad tokie paslaugų teikėjai sudaro nelygią konkurenciją, nes jei nebūtų patentininkų, žmogus veikiausiai samdytų firmą? Tačiau ten, kur yra fizinis asmuo – ten ir grynieji pinigai. O kur grynieji pinigai – ten ir neapskaitytos pajamos. Tad yra toks pasirinkimas: arba toleruoji verslo liudijimus, ir žmonės sumoka mokesčius, kad

ir mažesnius (juk niekam nemalonu dirbti šešėlyje, nes tai visada reiškia riziką); arba atsisakai verslo liudijimų, tačiau tada žmonės vis tiek teiktų kitiems žmonėms paslaugas ir mokesčių valstybei išvis nemokėtų arba mokėtų simbolines sumas. Nes dirbti individualiai, susikurti sau pačiam darbo vietą ir už save sumokėti 50 procentų mokesčių – toks valdžios lūkestis yra visiškai nepagrįstas. Taigi idealių dalykų nėra, o verslo liudijimai ir yra savotiškas kompromisas. Jei jų būtų atsisakyta, vienareikšmiškai turėtume didesnį šešėlį. Dabar bent matoma, kiek iš viso yra tokių žmonių, kurie dirba įsigiję verslo liudijimą. Beje, jis taip pat nėra toks jau pigus – tenka mokėti tiek, kiek sumokėtum gyventojų pajamų mokesčio nuo minimalios algos. Kitaip tariant, ar žmogus būtų įdarbintas už minimalią algą, ar įsigytų verslo liudijimą – sumokėtų tiek pat. Žinoma, yra tam tikrų niuansų – pavyzdžiui, verslo liudijimas pasiimamas kelioms dienoms, o dirbama ilgiau. Dabar verslo liudijimo negalima pasiimti mažiau nei penkių dienų periodui, ketinama jį ilginti iki mėnesio. Taigi panašius papiktnaudžiavimus bandoma po truputį eliminuoti, išrankioti.

forumas / 2

Aidas VAIČIULIS Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidiumo narys, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius Valstybė neturėtų sukurti tokių prielaidų, kai vieni statybų rinkos dalyviai yra maksimaliai apmokestinami, o kitiems taikomos atitinkamos išlygos. Tai, be abejo, sukuria neadekvačias konkurencijos sąlygas. Pagal darbo užmokesčio apmokestinimą šiandien Lietuva ne gerąja prasme

lyderiauja – turime vienus didžiausių mokesčių Europoje. Tad kai vienų darbuotojų apmokestinimas siekia vos ne 70 procentų, o vadinamasis patentininkas gali turėti verslo liudijimą už minimalią sumą, apie kokį sąžiningumą, lygiavertę konkurenciją galima kalbėti? Tačiau problemą reikėtų spręsti ne griežtinant sąlygas individualia veikla užsiimantiems asmenims. Ne pirmus metus kalbama apie tai, kad jei darbo užmokesčio apmokestinimas Lietuvoje būtų liberalesnis, žmonės galėtų uždirbti daugiau, būtų gerokai mažiau prielaidų ir slepiamoms pajamoms, šešėliui. Tad pirmiausia reikėtų siekti sveiko balanso – atotrūkis tarp mokesčių, kurie tenka tiems, kurie dirba pagal verslo liudijimus, ir dirbantiesiems pagal darbo sutartis turi smarkiai mažėti. Kadangi mokesčių našta turi įtakos galutiniam statybos projekto balansui, vieša paslaptis, kad kai kurios įmonės irgi naudojasi patentininkų paslaugomis. Tarkime, generalinis rangovas

gauna užsakymą, persamdo rangovą, o šis, jei neturi savo resursų, samdo individualia veikla užsiimančius darbuotojus. Tačiau kaip iš to išlošia valstybė? Galiausiai mokesčiai – tik viena medalio pusė. Kita problema – paslaugų kokybė. Statybų įmonės didesnį dėmesį skiria savo darbuotojų kompetencijai. O kas gali garantuoti už patentininko gebėjimus ir darbo kokybę? Jei jis sugeba skaityti brėžinius, turi kompetenciją statyti pastatus ir panašiai – viskas gerai. O jei ne? Galbūt tam tikrą konkurencinį balansą būtų galima pasiekti nustačius vienodą atsakomybę už atliktą darbą. Pavyzdžiui, patentininkams įvedus privalomą draudimą ar kokį kitą kokybės garantą. Tada jie negalėtų taip pigiai teikti paslaugų – atsirastų kita jų vertė. Užtikrinti tokį balansą turėtų visų pirma valstybė ir susitarti patys statybų sektoriaus atstovai.

forumas / 3

Edmondas DARGIS Bendrovės „Edrija“ generalinis direktorius Šiandien statybų sektoriuje susidarė tokia situacija, dėl kurios kenčia ne tik statybos įmonės, bet ir valstybė. Remiantis verslo leidinių publikacijomis, fiziniams asmenims, vykdantiems individualiąją veiklą pagal verslo liudijimus (ar pažymas), tenkanti mokesčių našta gerokai mažesnė nei juridinių asmenų (uždarųjų akcinių bendrovių). Fizinių asmenų mokama maksimali mokesčių dalis nuo gautų pajamų siekia vos 16–17 procentų, o juridiniai asmenys, įvairių šaltinių duomenimis, sumoka vidutiniškai apie 41 procentą. Statybų sektorius kuria apie 10 procentų viso šalies bendrojo vidaus produkto, ir didžiąja dalimi tai yra statybos kompanijų indėlis. Būtent jos į biudžetą suneša milijonus eurų, tačiau

neturi tinkamo valstybės palaikymo, yra priverstos dirbti iškreiptos konkurencijos sąlygomis. Šią problemą galėčiau iliustruoti ir asmeniniu pavyzdžiu. Prieš 24 metus savo kompaniją pradėjau kurti nuo nulio. Galbūt ir man būtų buvę parankiau (mokesčių naštos požiūriu) plėtoti savo statybų verslą įsigijus verslo liudijimą, tačiau pasirinkau kitą kelią. Nes ir tuo metu, ir dabar laikausi pozicijos, kad svarbiausia yra ne uždirbti kuo daugiau šiuo momentu, nesumokant dalies mokesčių, bet darbuotojui sukurti visas galimybes dirbti saugiai ir civilizuotai. Šiandien įmonė turi modernių mechanizmų parką, joje dirba atestuoti, aukštos kvalifikacijos darbuotojai, kurie ne tik kuria kokybišką produktą, paslaugą, bet ir turi visas socialines garantijas, užtikrintas saugos bei kitas sąlygas. Tačiau šiuo metu tenka nelygiomis sąlygomis konkuruoti su tuo, kuris už minimalų mokestį įsigijo verslo liudijimą, jis neinvestuoja į pažangią, našią techniką, į specialią aprangą. Lietuvoje sukurta tokia norminė bazė, kuri nedraudžia gyventojui, kaip fiziniam asmeniui (neįsteigus juridinio asmens), vykdyti tokią pat ekonominę veiklą, patiriant kur kas mažesnes sąnaudas. Ir tuomet vieniems rinkos dalyviams sukurtos išlygos sudaro prielaidas netvarkai visoje sistemoje. Antai konkursą laimėjęs generalinis rangovas, kuris pats įgyvendina nedidelę dalį darbų,

žino, kad pasamdęs tokią kaip mūsų kompaniją gali būti užtikrintas, jog užsakymas bus įgyvendintas tvarkingai, laiku, bus pateikiama darbų įvykdymo garantija. Tačiau jis renkasi verslo liudijimą turinčius asmenis, nes jų paslaugos daug pigesnės. Nebepaisoma ir teisinių dalykų, nes užsakovui svarbiausia, kad būtų kuo mažesnė kaina. Darbų, paslaugų kokybė tampa antraeiliu dalyku, o tai artimiausioje ateityje turės padarinių. Ypač nelygios konkurencijos problema opi atliekant bendruosius statybos, apdailos darbus, kuriuose naudojama pigesnė mažoji mechanizacija. Kodėl vieniems nekeliami jokie reikalavimai, o kiti privalo būti atestuoti, jiems keliamos kitos griežtos veiklos sąlygos? Svarbiausias siekis – kad būtume civilizuota valstybė, kurioje vertinami įsipareigojimai, atsakomybė, darbų organizacija ir jų kokybė, o ne konkuruojama žmogaus sveikatos ar net gyvybės sąskaita. Visame civilizuotame pasaulyje didžiausia vertybė yra būtent žmogus, darbuotojas, o ne siekis uždirbti papildomą centą bet kokia kaina. Žinoma, represijos, diktatas niekada neduos naudos. Galbūt reikėtų ieškoti optimalaus mokesčių balanso ir adekvačios mokesčių naštos paskirstymo. Tai yra diskusijų objektas. Tačiau akivaizdu, kad šią problemą būtina spręsti.

forumas / 2

Ieva VALEŠKAITĖ Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikė Pirmiausia būtina atsakyti į klausimą – kur iš tiesų slypi problema? Ar problema – skirtingos veiklos apmokestinimo formos, ar tai, kad dalis statybos paslaugas teikiančių asmenų nemoka mokesčių?

12 2017 Nr. 2

Mokesčių ar jų dalies nemokėti gali ne tik vadinamieji patentininkai, bet ir įmonės. Galima sutikti, kad kai kurie fiziniai ir juridiniai asmenys neapskaito pajamų ir išlaidų, tačiau tai nėra pakankama priežastis individualios veiklos verslo formos panaikinimui pagrįsti. Palyginimui – rimta problema yra vadinamieji feniksai, kai įmonių savininkai, norėdami atsikratyti įmonės įsipareigojimų, perleidžia jos turtą kitoms, dažnai naujai įsteigtoms įmonėms, o pirmajai palieka tik jos skolas. Tačiau dėl to nėra siūloma naikinti uždarąsias akcines bendroves kaip teisinę formą. Atvirkščiai, būtina ieškoti mokestinių paskatų, kad smulkusis ir pradedantysis verslas mokėtų mokesčius. Pati savaime verslo formų įvairovė nėra žalinga – individuali veikla leidžia žmonėms, norintiems teikti paslaugas, legalizuoti savo veiklą.

Jei jų nebūtų, didelė tikimybė, kad šie asmenys teiktų paslaugas nelegaliai, šešėlyje. Verslo formų įvairovė yra svarbi ne vien dėl to, kad priklausomai nuo veiklos pobūdžio skiriasi mokamų mokesčių dydžiai, bet ir dėl to, kad smulkiajam verslui ar savarankiškai besiverčiantiems asmenims taikomi skirtingi (dažniausiai – mažesni) reikalavimai. Pavyzdžiui, verslo liudijimų pranašumas, palyginti su kitomis veiklos formomis, yra maža administracinė našta: mokesčio dydis yra fiksuotas, nereikia apskaityti pajamų ir išlaidų. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl ši veiklos forma yra patraukli gyventojams ir skatina juos legaliai vykdyti ekonominę veiklą.

Užs.

Perdangoms montuoti – nauja „Šilputos“ technologija Patogumas, greitas ir paprastas montavimas, geros techninės charakteristikos – šių ypatybių dažniausiai ieško statybininkai rinkdamiesi technologijas. Bendrovė „Šilputa“, gaminanti statybos produktus iš polistireninio putplasčio, siūlo perdangų elementus. Ši sistema atitinka visus aukščiau išvardytus kriterijus.

Patogu ir paprasta montuoti š polistireninio putplasčio pagaminti perdangų elementai naudojami kaip klojiniai tarpaukštinėms perdangoms formuoti. 19 centimetrų storio iš EPS 150 polistireninio putplasčio pagamintuose perdangų elementuose išilgai įmontuoti du perforuoti plieno profiliai. Jie suteikia sistemai tvirtumo. Naudojant tokius klojinius galima formuoti perdengimus nuo 60 centimetrų iki 12 metrų ilgio. Atlikdami perdangos montavimo darbus darbininkai klojiniais gali vaikščioti, o patiesta sistema išlaiko didelį svorį – iki 1 tonos vienam kvadratiniam metrui. Net ir maksimaliai ilgas perdangos elementas iš polistireninio putplasčio nesveria daug: vieno ilginio metro kartu su profiliais svoris siekia tik 5 kilogramus. Todėl į reikiamą vietą tokį klojinį nesunkiai nusinešti gali du darbininkai. Perdangos klojiniai montuojami nesudėtingai, darbus galima atlikti sparčiai, nenaudojant papildomų medžiagų ar specialiųjų įrenginių.

Perdangos elementuose yra keturi išilginiai kiauriniai kanalai. Šiose angose galima talpinti inžinerines komunikacijas.

Nereikia išlyginamojo sluoksnio Liktiniai klojiniai iš polistireninio putplasčio vienas su kitu susijungia vadinamuoju užraktu, užtikrinančiu sandarumą. Tarp briaunų liekantis plotas skirtas armatūrai pakloti. Sumontavus perdangos elementus klojamas armatūros tinklas ir atliekami betonavimo darbai. Vertinant ekonominę naudą – ji akivaizdi. Kitaip nei montuojant surenkamąją ar monolitinę perdangą, ant perdangos naudojant „Šilputos“ technologiją nebūtina lieti išlyginamojo sluoksnio. Dėl to nereikia atlikti papildomai kainuojančių darbų, taip pat mažesnė konstrukcijų apkrova.

izoliacija. Tokios perdangos nebereikia papildomai šiltinti. O jeigu montuojamos šildomosios grindys, po vamzdžiais irgi nebereikia termoizoliacinio sluoksnio. Dėl to šie „Šilputos“ gaminiai vadinami „Thermo“ perdanga. Ją galima naudoti įvairių pastatų statyboje kaip lubų ar grindų perdangą, kurios nereikia papildomai šiltinti. Šie klojiniai pasižymi ne tik puikiomis izoliacinėmis ypatybėmis, bet ir atsparumu ugniai – „Thermo“ perdanga atitinka E klasei keliamus reikalavimus, yra nedegi, savaime užgęsta. Sistema atspari ir drė gmei, visiškai neįgeria vandens.

Tarnauja ir kaip izoliacija Perdangos elementai iš polistireninio putplasčio pasitarnauja ne tik kaip klojiniai, jie lieka konstrukcijoje ir veikia kaip šilumos bei garso

Vilniaus savivaldybės Želdynų poskyrio vedėja Giedrė Čeponytė giria iniciatyvas savo lėšomis, bet derinant su specialistais, turtinti miesto želdynus.

Žaliosios miestų godos Sostinės meras Remigijus Šimašius reklamos plakatuose galėtų būti vaizduoRusnė MARČĖNAITĖ

jamas kaip veiksmo filmų herojus: vienoje rankoje – benzininis pjūklas, kitoje – kastuvas. Vieną dieną nuo mero rankos krinta neteisėtai pasodintos tujos, kitą jis apkasinėja naujai pasodintas liepaites. Vaizdas permainingas, bet, anot Vilniaus savivaldybės Želdynų poskyrio vedėjos Giedrės Čeponytės, neišvengiamas ir neturėtų stebinti – miestų medžiams nelemta mirti sava mirtimi – iki nuvirs ant praeivio ar pastato: vienus medžius sodinant, kitus tenka šalinti.

Šiemet Vilniuje bus pasodintas rekordinis skaičius medžių

14 2017 Nr. 2

R. Danisevičiaus (lrytas.lt) nuotr.

urbanistika

auniečiai tvirtina besitvarkantys net ryžtingiau nei sostinė – prieš kelerius metus moderniai suformavę pagrindinės mieste – Laisvės alėjos – liepų lajas, prieš pusmetį jie paskelbė, kad atėjo laikas atsisveikinti su gretimos Vytauto gatvės senaisiais želdiniais. Mokslininkai nustatė, kad 50 metų urbanizuotoje teritorijoje buvo pražūtingi jų sveikatai. Ligoti medžiai rudenį bus pakeisti miesto sąlygomis augti tinkamais žalialapiais – siauralapėmis liepomis. Tokių projektų bus vis daugiau – laikas, kai mieste nusikaltimu buvo laikomas kiekvieno, net savaime ir ne vietoje išaugusio, medžio nukirtimas, didmiesčio estetikai ir plėtrai padarė didelę žalą, paliko urbanistinių skylių, įsitikinęs Kauno miesto vyriausiasis architektas Nerijus Valatkevičius. Kai 2002-aisiais Vilniuje buvo ryžtasi pirmajam radikaliam medžių pakeitimo naujais projektui – Gedimino prospekte iškertant XX amžiaus pradžią ir arklinį tramvajų mačiusias liepas, protestų netrūko, kaip netrūksta ir pastaraisiais metais kiekvienąkart, kai suplanuojama pjauti medžius, vienų ginamus kaip žalioji miesto aura, švaresnio oro ir pavėsio garantas, kitų – kaip dalis brangių senų dienų prisiminimų. Daugelis miesto želdynų išties turi ne tik su vilniečių asmeniniais prisiminimais susijusias istorijas. Yra ir tokių, kurie kadaise pasodinti dėl konkretaus tikslo, seniai peraugo ir savo galimybes, ir tuos pragmatinius tikslus. Taip kaip senosios tuopos prie Energetikos ir technikos muziejaus – pirmosios Vilniaus elektrinės Upės gatvėje, – greitai augantys medžiai turėjo pridengti elektrinės kamino dūmus, vėliau teikė puikų pavėsį, bet galiausiai jų sausos šakos ėmė kristi ne tik vėjuotą dieną ir ne tik ant šaligatvių. Pasak G. Čeponytės, juos išpjovus ir pasimatė tuščiavidurių kamienų,

R. Danisevičiaus (lrytas.lt) nuotr.

Želdinių atnaujinimas – itin jautrus klausimas

Prie „Green Hall“ komplekso pasodinta dešimtys paukščius viliojančių medžių rūšių.

prospekto pastatų fasadų grožis apstulbino, gatvę buvo sunku atpažinti. G. Čeponytė patikina – tai yra ir šių dienų, ir ateities siekiamybė: miestą auginti taip, kad jame būtų vietos ir įvairiausių laikotarpių architektūrai parodyti, ir fasadų išraiškingumui neužgožti, ir medžiams puoselėti. Puoselėti medžius urbanizuotose teritorijose nėra paprasta. „Turime suprasti, kad gyvename ne XIX a. mieste, medžiai nebeauga atviroje vietoje, jie neturi gyvybingo, humusingo grunto, jo išvis turi minimumą. Po šių dienų miestu yra senasis miestas, inžinerinių tinklų raizginys. Miestuose medžiai išgyvena tik su „dopingu“ – laistomi ir tręšiami“, – aiškino už sostinės želdynus atsakinga specialistė. Atidus nuolatinis genėjimas, toks, kurio neprofesionalo akis nė nepastebi, bet formuojantis lają, neleidžiantis medžiams ištįsti – dar viena miesto želdynų būtinybė. Kai kuriose miesto vietose matomi iki stimburių nugenėti medžiai, pasak G. Čeponytės – įrodymas to, kad kadaise ilgus metus jie buvo apleisti.

Stimburiai – paprasčiausias problemos sprendimo būdas, bet augalui po tokio šoko reikia ne vienų metų atsigauti ir pradėti vėl formuoti lają. Dažniausiai drastiško genėjimo griebiasi už elektros tinklų priežiūrą atsakingos įmonės – pagal reglamentą 2 metrai iki laidų neturi būti šakų, tad jų darbuotojai ir nurėžia šakas iki kamieno. G. Čeponytė pripažįsta – jei būtų jos valia, ji verčiau ne kankintų taip medžius, o atsiprašytų ir nupjautų, o tada sodintų naujus medžius atokiau. O geriausia būtų, jei elektros tiekėjai tiesiog perkeltų savo tinklus po žeme. Bet nuomonės savivaldybę pasiekia įvairios – dalis miestiečių džiaugiasi, kad medis bent taip išsaugotas.

Miestų medžių gyvenimas – trumpesnis Prieš keliasdešimt metų genėjimą iki stimburių patyrė ir senosios šiuo metu rekonstruojamos Lukiškių aikštės liepos, kurių ateitis kelia nerimą vilniečiams. Anot G. Čeponytės, dažnas naujas

Vilniaus Gedimino prospekte jauni želdiniai vietoj senųjų liepų pasodinti jau prieš 15 metų.

ir bioįvairovės ten buvo apstu. Vietoj tų medžių prieš trejus metus pasodintos 50 liepų irgi turės savo istoriją – jos skirtos paminėti garsiojo „Liepaičių“ choro 50 metų jubiliejų.

BFL / Tomo Lukšio nuotr.

Neapsieinama be „dopingo“ Prisimenantieji 15 metų senumo nuotaikas (nors ir tada buvo pasiryžusiųjų medžius nuo pjūklų ginti prisirakinus prie jų grandinėmis) turbūt patvirtintų – iš už nupjautų medžių atsivėrusių Gedimino

urbanistika

lajas suformavusių stimburių dabar viduje išpuvęs ir laikosi iš paskutiniųjų. Specialistė šiandien negali atsakyti, koks sprendimas dėl šių medžių bus priimtas. Laukiama leidimo tvarkybos darbams – aikštė yra kultūros paveldo objektas, tad leidimą turi išduoti Kultūros paveldo departamentas. O tada sprendimą – kiek ir kas bus pjaunama – aiškinsis savivaldybės administracijos įsakymu sudaryta komisija, atsižvelgdama į želdynų specialistų pateiktą medžiagą. Diskutuojama bus dėl kiekvieno medžio. „Reikia suprasti – kartais mes turime atsiprašyti medžių ir pakeisti juos kitais galvodami apie tai, kad medžiais norės džiaugtis ir mūsų vaikai bei anūkai, – sakė G. Čeponytė. – Net specialiai prižiūrint, miesto medžių amžius triskart trumpesnis nei augančių „laisvėje“ – laukinėje gamtoje, tad būtinas laipsniškas jų atnaujinimas.“ Sostinės savivaldybė šįmet žada pasodinti daugiausia medžių per pastaruosius penkerius metus – 1140, miesto biudžetui tai kainuos apie 250 tūkst. eurų. Į Lietuvą specialiai medeliai, (jie įprastai būna jau 14–15 metų amžiaus) atkeliauja iš Lenkijos, Nyderlandų ir Vokietijos – Lietuvoje, puoselėjančioje gilias miško sodinukų tradicijas, miestui pritaikytų medžių medelynų, galinčių pasiūlyti ne kelerių, o keliolikos metų augalų, dar nėra. „Kviesčiau kokią garbią šeimą įkurti Lietuvoje medelyną ir turėti omenyje, kad pelną gaus tik jų anūkai, – šyptelėjo pašnekovė. – Garsiųjų Olandijos medelynų, iš kurių keliauja medžiai į Europą, Aziją, Rusiją, pradžia buvo XIX amžiuje.“

Medis prieš namą

Kauno Laisvės alėjos liepos atjaunintos jas apgenėjus.

Daugiausia Vilniuje sodinama kelių rūšių liepų – kompaktiškų lajų, lėtai augančių medžių, medelyne užauginamų su suformuotomis kapiliarinėmis šaknimis, paruoštų greitam ir kiek įmanoma garantuotam prigijimui naujoje vietoje. Pasak G. Čeponytės, tai vienas atspariausių miesto

SA archyvo nuotr.

Reikia suprasti – kartais mes turime atsiprašyti medžių ir pakeisti juos kitais galvodami apie tai, kad medžiais norės džiaugtis ir mūsų vaikai bei anūkai.

16 2017 Nr. 2

JŪSŲ PROJEKTĄ ĮGY VENDINSIME MES medžių, kurio lają labai lengva formuoti. Liepos Vilniui būdingos nuo senų laikų, vis dėlto rūpinamasi ir medžių įvairove – taip atsiranda uosių, šermukšnių, klevų, kitų medžių. Daugiabučių rajonuose specialistai rekomenduoja sodinti šermukšnius, gudobeles, ožekšnius, totorinius klevus, putinus, jazminus, lanksvas, atokesnėse jų dalyse – klevus, liepas, beržus, pušis, egles, raudonuosius ąžuolus, jazminus, alyvas. G. Čeponytė sveikina tokias iniciatyvas kaip prieš kelias savaites įgyvendinta Neries pakrantėje, kur privataus koncerno lėšomis pasodinta apie 70 ornitologinių augalų – šermukšnių, gudobelių, putinų – jie patys finansavo, patys organizavo šią akciją. Vis dėlto, įsitikinusi specialistė, ne tik Vilniui, bet ir visai Lietuvai dar reikia susidėlioti aiškesnes etiketo planuojant želdinių apsaugos taisykles – taip, kaip tai įprasta daugelyje valstybių. „Yra vieta pastatui, yra vieta gatvei, yra vieta medžiui, ir yra vieta parkui. Viskas prasideda nuo projektavimo, nuo apsisprendimo – ar norima platinti gatvę, ar svarbiau išsaugoti medį. Išsiginčyti reikia ant popieriaus lapo – planavimo ir projektavimo dokumentuose. Tada investuotoją ar statytoją pasiekia labai aiški žinutė – šitą medį turi saugoti, kad ir kiek tai kainuotų. Ir tada šis gali galvoti – ar pažeisti reikalavimus ir mokėti baudas, bet pasistatyti didelį namą, ar mažinti lūkesčius. Bet diskusija turi vykti pačioje pradžioje. Norėčiau, kad ir Lietuvoje ta diskusija persikeltų į projektavimo stadiją, o ne į leidimo kirtimui išdavimo stadiją, kai jau mes, Želdynų poskyris, esame priversti išduoti leidimą kirtimui, nes ir techninis, ir leidimas statybai, ir visi kiti dokumentai yra suderinti teisės aktų nustatyta tvarka. Po truputėlį to link einame, tikiuosi, eisime greičiau. Diskutuoti apie tai tikrai reikia, ginčytis reikia, išklausyti, vertinti. Miestas susideda tikrai ne vien iš nekilnojamojo turto elementų ir jo magnatų“, – sakė G. Čeponytė.

Patrauklaus dizaino ir funkcionalios durų sistemos heroal D 72 Durų sistemoje „heroal D 72“ konstrukcinių sprendimų gama itin plati, t odėl ir dera ji beveik visuose projektuose. Nesvarbu, ar tai modernus, naujos statybos objektas, ar klasikinio namo renovacija, pasirinkdami inovatyvią „heroal D 72“ gaunate geriausių medžiagų ir funkcionalumo derinį. Paslėpti varčios profiliai bei unifikuotos konstrukcijos suteikia galimybę lanksčiau žvelgti į užsakovo pageidavimus neaukojant saugumo, pagal poreikį siekiančio net ir RC3 klasę. Daugiau informacijos rasite www.heroal.com

heroal – Johann Henkenjohann GmbH & Co. KG Österwieher Str. 80 33415 Verl (Germany) Tel +49 5246 507 - 0 Fax +49 5246 507 - 222

infrastruktūra

Vilnius susisiekimą gerins pagal europietiškus standartus Viena žaliausių Europos sostinių vadinamas Vilnius spūsčių, triukšmo ir Ieva DIRMAITĖ

aplinkosaugos iššūkius spręs darnaus judumo planu. Iki šiol sostinė neturėjo ilgalaikės miesto plėtros strategijos, nukreiptos į keleivių elgsenos pokyčių formavimą ir susisiekimo infrastruktūros gerinimą. Planuojama, kad Vilnius detalų veiksmų planą turės įgyvendinti iki 2020 metų, o darnaus judumo plano numatyta strategija galios iki 2030 metų.

18 2017 Nr. 2

arnus judumas mieste nėra vien transportas ir keliai. Juk tai ir mamos su vežimėliais, ir dviratininkai, ir neįgalieji. Svarbu į susisiekimą mieste pažvelgti kur kas plačiau, kaip į didelę sistemą, kurioje viskas tarpusavyje glaudžiai susiję. Toks platus požiūris ir atsispindės rengiamame Vilniaus darnaus judumo plane. Tai daugiau nei strateginio ir teritorinio planavimo dokumentas. Tai ir kaimynių šalių perimta geroji miesto planavimo patirtis, ir savotiškos taisyklės, paremtos skaičiavimais bei analize, nurodysiančios, kuria kryptimi Vilnius turi planuoti savo plėtrą, kad išvengtų tokių didmiesčius kamuojančių opių problemų kaip spūstys, triukšmas, oro tarša, automobilizacijos lygio kilimas, nepatogus susisiekimas, nesubalansuota šviesoforų sistema, gatvių pralaidumas ir daugybė kitų“, – kalbėdamas apie darnaus judumo strategijos reikalingumą sostinei teigė Vilniaus mero pavaduotojas Linas Kvedaravičius.

„D

Vilnius darnaus judumo plane kelia ambicingą tikslą – pasiekti, kad 15 proc. kasdienių kelionių miesto centre vyktų dviračiu. „Neturint nenutrūkstamo dviračių takų tinklo, tokį tikslą pasiekti nebūtų įmanoma, tad miestas jau dabar skiria vis didesnį dėmesį dviračių takams: artimiausių ketverių metų tikslas – kad 90 proc. vilniečių gyventų ne toliau kaip 1 kilometro atstumu nuo kokybiško dviračių tako. Kitas svarbus aspektas – visų eismo dalyvių kultūros ugdymas ir draugiškas judėjimas mieste – siekiame, kad neliktų konfliktinių situacijų tarp dviratininkų, pėsčiųjų ir vairuotojų. Čia labai svarbi ir dviratininkų bendruomenė, kuri nuolat aktyviai dalyvauja naujų projektų svarstymuose, teikia siūlymus planuojamai infrastruktūrai“, – tvirtina susisiekimo dviračiais Vilniaus mieste projekto komandos vadovas Antonas Nikitinas. Skatindama rinktis ekologišką ir alternatyvų keliavimo būdą mieste, 2017 metais Vilniaus miesto savivaldybė yra numačiusi nutiesti daugiau kaip 12 kilometrų naujų dviračių takų: pradedant taku palei Nerį Žvėryne, baigiant takais Pilaitėje, Antakalnyje, Laisvės prospekte, Oslo gatvėje. Viena tokių beveik kilometro ilgio atkarpų bus nutiesta ir Saulėtekyje, o netrukus bus užtiestas paskutinis asfalto sluoksnis dviračių take A. Goštauto gatvėje – juo dviratininkai galės nuvykti nuo Gedimino prospekto iki Vingio parko. Per artimiausius dvejus metus iš viso

VMS nuotr.

Dėmesys aplinkosaugai

planuojama pradėti tiesti daugiau kaip 45 km dviračių takų. Vilniaus mero pavaduotojo L. Kvedaravičiaus teigimu, darnaus judumo strategija Vilniui kartu yra ir miesto interesas išsaugoti vienos žaliausių sostinių Europoje statusą. „Efektyviai sureguliuotas ir sklandus automobilių, viešojo transporto, dviratininkų ir pėsčiųjų eismas ne tik užtikrins saugų susisiekimą Vilniaus gyventojams ir svečiams, bet ir prisidės prie žaliųjų zonų išsaugojimo, jų gausėjimo mieste“, – sakė L. Kvedaravičius.

Nori sumažinti spūstis ir triukšmą mieste Spūstys Vilniuje tebėra aktuali tema ir miestiečiams, ir Vilniuje besilankantiems turistams. Apskaičiuota, kad per metus eismo dalyviai

spūstyse sugaišta apie 136 val., arba beveik 6 paras. Nuo 2014-ųjų smarkiai išaugęs automobilizacijos lygis sostinėje yra rimtas signalas susisiekimo efektyviam infrastruktūros veikimui ir gyvenimo kokybei mieste. Išaugęs automobilių skaičius keliuose yra kito neatsiejamo miesto palydovo – triukšmo – priežastis. Vienas šeštadalis Vilniaus miesto gyventojų gyvena didesnio triukšmo zonoje. Daugiau kaip 160 sostinės ugdymo įstaigų yra zonoje, kurioje automobilių keliamas triukšmas viršija normą. Pasak Vilniaus darnaus judumo plano koordinatorės dr. Kristinos Gaučės, pagrindinis aplinkos triukšmo šaltinis Vilniaus aglomeracijoje yra transportas, kuris sudaro 93 proc. visų triukšmo šaltinių, o transporto keliamas triukšmas, skaičiuojama – vos 4,8 proc., geležinkelių – 1,4 proc. viso miesto šurmulio triukšmo lygio, jau neminint

infrastruktūra

Pagrindiniai prioritetai būsimame Vilniaus mieste – pėstieji, dviratininkai ir viešojo transporto keleiviai, kokybiškos erdvės ir saugūs žmonės jose.

fakto, kad didžiąją dalį šilumos efektą sukeliančių dujų irgi didžiąja dalimi (apie 80 proc.) lemia būtent iškastiniu kuru varomas kelių transportas. 2016 m. Vilniuje tūkstančiui gyventojų teko 481 automobilis. Atsižvelgus į šį ir kitus augančius rodiklius, darnaus judumo plane numatytas tikslas iki 2030 metų beveik du kartus sumažinti asmeniniu lengvuoju automobiliu, varomu tradiciniu iškastiniu kuru, atliekamų kelionių mieste skaičių. Miestiečiai bus skatinami naudotis automobilių dalijimosi paslauga, keliauti elektromobiliais, o labiausiai – pakeisti ilgesnes keliones kelionėmis viešuoju transportu, trumpesnes atlikti pėsčiomis ar bevariklėmis transporto priemonėmis.

Planas rengiamas etapais

Vilniaus darnaus judumo plano vizija apima visuomenės keliavimų įpročių formavimą, motorizuoto transporto valdymą ir reguliavimą bei urbanistinės plėtros koordinavimą.

20 2017 Nr. 2

Modeliavimas ir ekonominiai vertinimai, dr. K. Gaučės teigimu, bus atliekami šio projekto apimtyje ir leis pasirinkti jam įgyvendinti pačias efektyviausias priemones. Vilniaus darnaus judumo plano vizija apima visuomenės keliavimų įpročių formavimą, motorizuoto transporto valdymą ir reguliavimą bei urbanistinės plėtros koordinavimą. Vadovaujantis Susisiekimo ministerijos patvirtintomis darnaus judumo miestui planų rengimų gairėmis, plano rengimą sudaro 3 etapai – bendros esamos judumo situacijos mieste analizė, 9 teminių dalių (viešasis transportas, eismo sauga ir saugumas, bevariklis transportas ir kt.) analizė, variantinės judumo strategijos iki 2030 m. parengimas ir pagal ją – konkrečių veiksmų, įgyvendinamų iki 2020 metų, plano parengimas. „Europoje tokių planų praktika yra šiek tiek kitokia, planus inspiruoja ne keliaaukštė, daugiapjūvė problemų paieška, o aiškus miesto vizijos ir pamatuojamų tikslų turėjimas, ir priežasčių, kodėl taip nėra ir galimybių tai įgyvendinti

analizė. Vilniaus planas rengiamas pagal lietuviškas ir europietiškas rekomendacijas. Pirmiausia nusistatėme, kokio miesto nenorime ir kokius uždavinius reikia įgyvendinti, kad tai pasiektume. Pagrindiniai prioritetai būsimame Vilniaus mieste – pėstieji, dviratininkai ir viešojo transporto keleiviai, kokybiškos erdvės ir saugūs žmonės jose. Šiandien jau yra atlikta esamos judumo situacijos analizė mieste, pradėtos rengti teminės dalys. Miesto darnaus judumo strategiją žadama pasirengti dar šiemet, ją įgyvendinus kasdienės kelionės turėtų trumpėti, tapti kokybiškesnės, malonesnės ir saugios. Mieste bus eliminuojami neigiami intensyvaus automobilių eismo padariniai: triukšmas, tarša, avaringumas, ekonominiai nuostoliai, sveikatos problemos ir svarbiausia – įgyvendinus šį planą tikimasi išlaisvinti miesto erdves nuo perkrovimo automobiliais“, – Vilniaus darnaus judumo plano rengimo procesą ir jau atliktus darbus įvardija dr. K. Gaučė. Rengiant sostinės planą dalyvauja ne tik specialiai tam patvirtintas darnaus judumo plano rengimo komitetas, bet ir bendruomenės. Vienos jų jau yra pateikusios savo siūlymus strategijai, kitos dar ruošiasi išsakyti savo lūkesčius. 2016 metų gruodį darnaus judumo plano vizija, tikslai, rengimo etapai, miesto susisiekimo infrastruktūros analizės duomenys buvo pristatyti Vilniaus miesto savivaldybėje susirinkusiems seniūnams, seniūnaičiams, aktyviausiems vietos bendruomenių nariams, 2017 metų sausį plano vizija pristatyta neįgaliųjų asociacijos atstovams, kovo mėnesį diskusijos metu aptarta su Vilniaus Gedimino technikos universiteto akademine bendruomene. Lietuvoje darnaus judumo planai yra rengiami miestams, turintiems daugiau kaip 25 tūkst. gyventojų, ir miestams, turintiems kurorto statusą. Darnaus judumo mieste planus jau yra pradėję rengti kiti miestai: Šiauliai, Klaipėda, Panevėžys, Jonava, Mažeikiai, Palanga ir kt.

studijos

Šiuolaikinei statybai reikia progresyvių jaunų specialistų dr. Jonas ŠAPARAUSKAS, dr. Jolanta TAMOŠAITIENĖ VGTU Statybos fakultetas

Žmogaus veikla nuo pat seniausių laikų yra gyvybiškai susijusi su įvairios paskirties statiniais. Didžiąją gyvenimo dalį žmogų gaubia dirbtinė statybos inžinierių sukurta erdvė, be kurios negalėtų egzistuoti mūsų civilizacija. Kita vertus, statiniai atskleidžia šalies pasiektą gyvenimo lygį, sukurtas ir įdiegtas naujausias technologijas. Mes žavimės įvairiose pasaulio vietose pastatytais milžiniškų matmenų ir tuo pačiu grakščių formų tiltais, daugiaaukščiais pastatais, sporto arenomis. Šiuolaikinių statybos inžinerijos profesionalų pasiekimai atrodo išties neįtikėtini: kelių kilometrų ilgio tiltų tarpatramiai, beveik kilometro aukščio dangoraižiai. Tokius projektus leidžia įgyvendinti šiuolaikės, inovatyvios medžiagos, taip pat – pažangūs projektavimo būdai, naujausios statybos technologijos bei statybos organizavimo principai.

as gali geriausiai įsisavinti naujoves projektuojant, pasirenkant statybos technologijas ir medžiagas? Tai jauni specialistai, trokštantys perprasti statybos inžinerijos subtilybes ir norintys projektavime bei statyboje atrasti, pritaikyti kažką naujo. Taip pat, sugalvoti ir pasiūlyti kažką savo. Inovatyviam, kūrybingam darbui labai reikalingas impulsas. Tas impulsas yra geras pasirengimas techniškajame universitete. Įgyti būtiniausių kompetencijų, o svarbiausia, išmokti kūrybiškai mąstyti ir dirbti galima baigus ketverių metų trukmės bakalauro studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete, Statybos fakultete. Statybos fakultetas turi 60 metų veiklos patirtį ir per tą laikotarpį parengė apie 20 tūkstančių statybos srities specialistų. Naujausiais tarptautinio universitetų reitin-

pasiekęs tokį aukštą reitingą statybos inžinerijos moksluose. Būsimieji statybos srities specialistai Statybos fakultete studijuoja šias studijų programas: Statybos inžinerijos, Statybos technologijų ir valdymo, Nekilnojamojo turto vadybos, Gaisrinės saugos, Saugos sistemų inžinerijos. „Statybos inžinerijos“ studijų programos studentai, būsimieji pastatų ir jų konstrukcijų projektuotojai, per pirmuosius dvejus metus išsamiai išstudijuoja parametrinį modeliavimą, integralią mechaniką, pastatų ir konstrukcijų projektavimą bei konstravimą. Toliau, studijuojant „geotechnikos specializaciją“, susipažįstama su grunto, į kurį remiasi visi statiniai, fizinėmis ir mechaninėmis savybėmis. Studijų metu analizuojamas bendras pagrindo ir statinio darbas, nagrinėjamos naujos pamatų įrengimo ir rekonstrukcijos technologijos, supažindinama su nau-

būti unikalių statinių, tokių kaip tiltai, viadukai, bokštai, stiebai, talpyklos, projektuotojais bei statytojais studentai pasirenka „Tiltų ir statinių inžinerijos“ specializaciją. Šioje specializacijoje daug dėmesio skiriama minėtų specialiųjų statinių konstravimui, statinės bei dinaminės elgsenos analizei, projektavimui bei statybai. „Statybos inžinerijos“ programos studijų metu įgytos žinios leidžia studentams sėkmingai darbuotis statybos įmonėse ir organizacijose, pastatų ir statinių projektavimo, geotechninio projektavimo bei geotechninių darbų vykdymo firmose, statybos priežiūros ir ekspertinėse įmonėse. Šios programos absolventai dirba ne tik specializuotose tiltų bei aukštybinių statinių projektavimo ir statybos įmonėse, bet pripažintose Lietuvos statybos organizacijose statytojais, projektuotojais, priežiūros vadovais ir ekspertais. Įvaldę šiuolaikines Europoje bei pasaulyje

go „QS World University Rankings 2017“ duomenimis, pasauliniame reitinge Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU) statybos inžinerijos ir statinių konstrukcijų kryptyse užima 101–150 vietą. VGTU yra vienintelis Baltijos šalių universitetas iš beveik 500 vertintų universitetų,

jais pamatų bei atraminių sienų skaičiavimo metodais, aplinkos geotechnikos klausimais. Pasirinkusieji „Pastatų ir jų konstrukcijų projektavimo“ specializaciją studentai gilinasi į gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų projektavimą, jų gamybos ir įrengimo technologijas. Siekiantys

taikomas statinių modeliavimo ir projektavimo kompiuterines programas, turėdami būtinas įvairių statinių projektavimo ir statybos organizavimo žinias, jie turi geras galimybes įsidarbinti Lietuvos bei užsienio šalių tiltų, specialiųjų statinių ir pastatų projektavimo bei statybos firmose.

studijos

Įdomu tai, kad „Statybos inžinerijos“ studijų programoje nuo 1992 m. kasmet po 10 gerus anglų kalbos pagrindus turinčių jaunuolių priimama į grupę, kur jie visus dalykus nuo pirmojo iki paskutinio kurso studijuoja anglų kalba kartu su fakultete besimokančiais užsieniečiais. Tai suteikia galimybę geriau pasirengti studijuoti už-

ir projektus bei dirbti kartu su užsakovais organizuojant ar prižiūrint statybas, o daugeliui absolventų – ir pradėti savo verslą statybų rinkoje. Taip pat šios programos absolventai galės dirbti gamybos technologais bei direktoriais, technologijų ir inovacijų projektuotojais, statybos vadovais, statybos projektų vadovais, produktų

sienyje ir praverčia vėliau, jau dirbant. Jaunuoliai, turintys verslininko gyslelę, gali rinktis „Statybos technologijų ir valdymo“ studijų programą. Po bendrųjų dalykų studijų, studentai gali rinktis jiems patinkančią specializaciją: „Statybos ekonomikos ir verslo“, „Statybos technologijų ir vadybos“ arba „Statybos produktų technologijos“. Bakalaurai, sėkmingai baigę šios programos studijas, gali pradėti praktinę veiklą statybos organizacijose bei firmose kaip vadybininkai, ekonomistai, statybviečių meistrai, darbų vadovai (vykdytojai). Įgytos žinios leidžia dalyvauti rengiant technologinius sprendimus

kokybės specialistais privačiose ir valstybinėse gamybos bei statybos firmose ir įmonėse. Ambicingiems jaunuoliams, besidomintiems nekilnojamojo turto plėtros projektais, finansais ir investicijomis, siūlome rinktis „nekilnojamojo turto vadybos“ programą. Studentai išmoksta nekilnojamojo turto vertinimo ir valdymo metodų, sužino apie nekilnojamojo turto plėtrą, finansus ir investicijas, Lietuvos ir tarptautinės nekilnojamojo turto rinkos ypatumus, jos funkcionavimo principus, procesus ir prielaidas. Šios studijų programos absolventai sėkmingai dirba: licencijas turinčių ekspertų padėjėjais

Pirmosios pakopos studijų programų sąrašas Studijų programa

Studijų trukmė (metais)

Specializacija

Nuolatinės Gaisrinė sauga

Saugos sistemų inžinerija

Nekilnojamojo turto vadyba

Statybos inžinerija

Geotechnika Pastatų ir jų konstrukcijų projektavimas

Statybos technologijos ir valdymas

22 2017 Nr. 2

4 4; 4*

Tiltų konstrukcijų inžinerija

Statybos ekonomika ir verslas

Statybos produktų technologijos

Statybos technologijos ir vadyba

Int – studijos organizuojamos tokia tvarka: akademiniai užsiėmimai vyksta virtualiai vaizdo konferencijų metu, studentai gali bendrauti su dėstytojais elektroniniu paštu, telefono „skype“ pagalba. Sesijos metu egzaminai laikomi VGTU patalpose, taip pat yra galimybė kai kuriuos egzaminus laikyti nuotoliniu būdu; * – yra galimybė studijuoti anglų kalba;

I – studijos organizuojamos tokia tvarka: pirmą semestro mėnesį paskaitos vyksta įžanginių 6 dienų trukmės užsiėmimų metu (8.30–21.30 val.), o vėliau užsiėmimai vyksta kartą arba du per mėnesį šeštadieniais (8.30 val. – 18.00 val.) ir semestras baigiamas sesija, kurios trukmė įvertinant ir ikisesijinius egzaminus trunka nuo 6 iki 14 dienų;

Ištęstinės

6 (Int)

nekilnojamojo turto įmonėse; statybos įmonių nekilnojamojo turto plėtros padaliniuose; ekspertinėse ir projektavimo įmonėse; giminingose darbo rinkose (turėdami gerų vadybos įgūdžių nesunkiai įsidarbina draudimo kompanijose, bankuose, savivaldybėse, inventorizacijos ar žemėtvarkos organizacijose, rajonų administravimo tarnybose, statybos įmonėse, rengiančiose statybos projektus ir pan.). „Gaisrinė sauga“ – tai unikali studijų programa, skirta drąsiems, stipriems ir ištvermingiems jaunuoliams. Gaisrinės saugos specialistų rūpestis – žmonių gyvybės, sveikatos ir visų nuosavybės formų turto apsauga nuo gaisro, avarijų, stichinių nelaimių padarinių likvidavimas. Šių specialistų rengimas ir įdarbinimas yra valstybės prioritetas, o tai garantuoja, kad toks specialistas visada gaus nuolatinį darbą. Nuo 2016 metų Statybos fakultetas siūlo naują programą – „Saugos sistemų inžineriją“. Programa suteiks bendrų technikos mokslų žinių bei išsamių saugos sistemų projektavimo, diegimo, plėtros žinių ir įgūdžių. Saugos sistemų inžinerijos absolventai gebės kritiškai vertinti, optimizuoti ir kurti saugos sistemas. Bus ugdomi rizikos analizės ir valdymo gebėjimai. Programoje numatytos praktikos ir taikomieji tyrimai. Studijų metu studentai išmoks savarankiškai identifikuoti grėsmes ir pavojus (stichinės nelaimės, technogeninės avarijos, žmogaus tyčiniai ir netyčiniai pavojingi veiksmai ir t. t.), analizuoti saugos veiksnius ir kurti kompleksines prevencines sistemas. Absolventų veiklos sritys yra labai plačios – nuo saugos sistemų projektavimo, komplektavimo, įrengimo, priežiūros bei plėtros realizavimo iki saugos valdymo, analitikos ar ekspertinio vertinimo. Į studijų programas įdiegti skaitmeninės statybos elementai. Dabar keli šimtai VGTU ir kitų aukštųjų mokyklų absolventų tęsia studijas magistrantūroje. Studijuojant magistrantūroje įgyjama aukštesnė akademinė kvalifikacija. Pirmiausia semiamasi studijuojamos programos dalykų žinių. Antros pakopos studijos orientuotos į mokslinius tyrimus, ugdomas gebėjimas atlikti eksperimentus, tirti, sisteminti tyrimų rezultatus, juos viešinti mokslinėse konferencijose.

– jungtinė magistrantūros studijų programa vykdoma kartu su Baltarusijos valstybiniu technologijos universitetu (toliau – BVTU), ją baigus suteikiamas VGTU ir BVTU magistro kvalifikacinio laipsnio diplomai. Studijos vyks rusų ir anglų kalbomis. Studijos bus organizuojamos ištęstiniu neakivaizdiniu nuotoliniu būdu; 1

Fakulteto 60 metų patirtis rengiant statybos srities specialistus, kuriuos ruošia aukščiausios kvalifikacijos personalas: 3 akademikai, virš 23 profesorių ir habilituotų daktarų, apie 60 docentų, maždaug 30 asistentų ir lektorių. Laboratorijose talkininkauja didelis būrys kvalifikuotų specialistų. Statybos fakultetas turi gerą materialinę bazę studijoms bei moksliniams tyrimams. Neseniai buvo atnaujintos daugelis auditorijų. Jos ne tik suremontuotos bet ir aprūpintos kompiuteriais bei projektoriais. Pažymėtina tai, kad yra iš esmės modernizuotos fakulteto laboratorijos, aprūpintos modernia, atitinkančią dabarties reikalavimus, įranga. Jose sumontuoti šiuo metu geriausi visame Pabaltijyje įrenginiai. Visose studijų programose perteikiama Vakarų šalių technikos universitetų patirtis. Fakultetui dalyvaujant „Erasmus+“ programoje, vykdant kitas tarptautines programas ir nuolat palaikant ryšius su užsienio šalių aukštosiomis

mokyklomis, pažangūs studentai turi galimybę įvairiam laikotarpiui išvykti į Daniją, Didžiąją Britaniją, Prancūziją, Ispaniją, Portugaliją, Graikiją, Italiją, Suomiją, Švediją, Vokietiją ir kitas šalis studijuoti, atlikti gamybines praktikas ir rengti baigiamuosius darbus. Kiekvienais metais pagal mainų programą į užsienį išvyksta studijuoti ke-

studentų įgytos žinios ir išsiugdyti gebėjimai leidžia sėkmingai dirbti įvairiose darbo vietose. Taip pat išsiugdomas poreikis domėtis statybos inžinerijos mokslo žiniomis, mokėti jas panaudoti įvairiomis aplinkybėmis, suvokti savo sprendimų įtaką ir svarbą visuomenės raidai, sugebėti kelti savo profesinę kompetenciją visą

liasdešimt fakulteto studentų, o mainais į VGTU atvyksta daug kitų šalių universitetų studentų. Taigi tie, kurie nori, VGTU Statybos fakultete gali įgyti aukštą išsilavinimo lygį. Studijų metu

gyvenimą. Nemaža specialistų dalis turi geras perspektyvas dirbti Europos Sąjungos, Pietryčių Azijos, Amerikos bei kitų šalių statybos firmose tiek projektuotojais, tiek statybų vadovais, tiek statybų priežiūros inžinieriais. Įgytos žinios bei gebėjimai leidžia jiems pradėti ir savo verslą statybų rinkoje. Norintieji derinti bakalauro studijas su praktine veikla gali rinktis ištęstines nuotolines studijas. Tai ypač aktualu intensyviai dirbantiems ar užsienyje gyvenantiems studentams. Aukštojo išsilavinimo studentai gali siekti pasitelkę IKT (informacines komunikacines technologijas). Studentams suteikiamos išskirtinės galimybės – studijuoti norimoje vietoje, norimu laiku. Studentai gauna visą studijoms reikalingos medžiagos komplektą. Studijų medžiaga pateikta „VGTU virtuali mokymosi erdvė – MOODLE (ang. Modular Object-Oriented Dynamic Learning Environment), kuri naudojama beveik 50 tūkstančių organizacijų, daugiau nei 200 pasaulio šalyse. Vartotojų skaičius „Moodle“ aplinkoje kai kuriuose organizacijose siekia 500 tūkstančių žmonių. Studijose, šalia įprastinių metodų, taikoma vaizdo paskaitų sistema https://vips. liedm.lt/. Bei sudaryta galimybė dėstyti taikant vaizdo konferencinį ryšį, virtualiai bendrauti su studentais (Vidyo). VGTU sukurta interaktyvi prieiga prie VGTU turimos specializuotos programinės įrangos reikalingos studijoms. Taikant šias interaktyvias priemones sudaroma galimybė studijuoti ir dalyvauti paskaitose neatvykstant į universitetą. Turintiems aukštąjį išsilavinimą ir norintiems kelti kvalifikaciją specialistams siūlomas platus kvalifikacijos kėlimo kursų spektras, kurių metu supažindiname su naujovėmis statybos srityje.

Pirmosios pakopos studijų programa kolegijų absolventams Mokymosi forma ir trukmė (metai) Studijų programa I

Int

Statybos technologijos ir valdymas (išlyginamosios)

Statybos technologijos ir valdymas (papildomosios)

Antrosios pakopos studijų programų sąrašas Studijų programa

Specializacija

Studijų trukmė (metais) Nuolatinės

Ištęstinės

1,5

2 (Int)

Nekilnojamojo turto valdymas

Geotechnika

Statinių konstrukcijos

Lengvosios šiuolaikinės konstrukcijos

Pastatų konstrukcijos

Specialieji statiniai

Tiltai ir viadukai

Statinių informacinis modeliavimas

Statybos medžiagos ir dirbiniai

Statybos technologijos ir valdymas

Statybos ekonomika ir verslas

Statybos technologijos ir vadyba

Saugos inžinerija

Gaisrinė ir gelbėjimo darbų sauga ir valdymas

1,5

Nekilnojamojo turto vadyba1

Architektūros inžinerija

Statinio architektūros inžinerija

1,5

Statinio projektavimo organizavimas

1,5

2,5 (Int)

2 (Int)

asmenybė

Rėda Brandišauskienė: iš Užupio iškilusi viceministrė Aplinkos viceministrės Rėdos Brandišauskienės kabinete kabo nedidelė ant Rusnė MARČĖNAITĖ

paprasto popieriaus lapo atspausta fotomenininko Vito Luckaus nuotrauka „Vyriškumas“, įamžinusi ramentu koją pakeitusį ledo ritulio žaidėją. „Čia mano įkvėpimas tais atvejais, kai ant stalo pasigendu kokių nors norimą rezultatą pasiekti padedančių mygtukų, – paaiškino trečdalį metų šiame poste jau suskaičiavusi viceministrė. – Nuotrauka įkvepia tikėti, kad nėra būtina turėti viską, jog galėtum gerai pavaryti. Reikia veikti tinkamai panaudojant tai, ką turi.“

24 2017 Nr. 2

Niekada nedirbau valstybės tarnyboje, ir natūralu, kad dabar kvestionuoju daugelį čia nusistovėjusių dalykų. Kai kurių atsiradimo jau niekas ir neprisimena, kai kas tapę nereflektuojamu įpročiu. žmogus, vaikai mane visą laiką matė dirbančią. Tad didelio pokyčio neįvyko. Mano vaikams darželyje buvo paaiškinta, kad aš einu svarbias pareigas, – nusijuokė Rėda. – Turime nuostabų vaikų darželį su nuostabiomis, profesionaliomis,

Užupyje buvo įsikūrusi Baltijos aplinkos forumo būstinė, kurios vienas vadovų jis buvo. Moralumas. Esminė priežastis, lėmusi R. Brandišauskienės teigiamą atsakymą, buvo suvokimas, kad atsisakiusi nebeturės moralinės

mylinčiomis auklėtojomis. Tiesą sakant, jos turbūt geresnės auklėtojos nei aš mama. Tai mane ramina. Taip pat mano vyras pavaduoja tuo klausimu labai daug, ačiū jam.“ Apsisprendimas. Apgalvoti visas šias laukiančias permainas kandidatei K. Navickas davė vieną dieną. Kitądien atėjusi Rėda išgirdo konkretų klausimą: „Tai koks bus tavo teigiamas atsakymas?“ Būsimajai viceministrei tos dienos užteko susidėlioti argumentus byloje – ministras jai buvo žinomas iš sutuoktinio pasakojimų apie bendras žaliąsias veiklas prieš daugelį metų, buvo girdėjusi ir tai, kad jo būdas – tinkamas dirbti komandoje. Netiesiogiai Užupio Respublikoje susikirsdavo ir jų pačių keliai – K. Navickas ne vienus metus dalyvavo bendruomeninėje veikloje, nes

teisės kalbėti apie sistemines problemas, kurias matė vykdydama visuomeninę veiklą. „Būtų nesąžininga kritikuoti po to, kai atsisakai galimybės imtis permainų“, – įsitikinusi viceministrė. Aktyvia Užupio bendruomenės nare, o paskui ir vadove, ji tapo netrukus po to, kai prieš ketverius metus su vyru atsisakę minties kurtis sodo sklype Vilniaus pakraštyje įsigijo butą sename mediniame name šiame išskirtiniame sostinės kampelyje. Dvidešimt metų besitęsianti bendruomenės identiteto formavimosi istorija, nuspalvinta nepriklausomos Užupio Respublikos paskelbimo, Konstitucijos kūrimo ir ryšių su daugybe užsienio valstybių, Užupio kaip salos pojūčio, kvietė ne tik ką nors gauti iš bendruomenės, bet ir patiems duoti.

BFL / Kęstučio Vanago nuotr.

ygtukai. Įgaliojimų, o ir resursų, jai nuolat trūkdavo ir visuomeninėje veikloje, ginant bendruomenės interesus bylose su nekilnojamojo turto plėtotojais dėl nedarnių statybų Užupyje. Vis dėlto kaip tik tas Rėdos pastangas, jai užtarnavusias advokatės, ginančios tvarios plėtros principus ir bendruomenės interesus, rinkdamasis komandą prisiminė aplinkos ministras Kęstutis Navickas, ją numatęs kuruoti statybos ir architektūros sritims. Argumentai. Per pirmą susitikimą ministras tiesiai šviesiai įvardijo visus veiksnius, paskatinusius pasiūlyti atsakingą postą iš vaiko priežiūros atostogų dar negrįžusiai teisininkei, kuri, kaip pati juokaudavo, savo visuomenine veikla atidirbinėjo „Sodrai“. Rėdos visuomeninė veikla būsimam vadovui buvo ne mažiau svarbi nei teisininkės profesija ir patirtis advokatūroje – kaip didesnio žmogaus sąmoningumo rodiklis. Anot viceministrės, padirbėjusi bendruomenės naudai pati pajuto prasiplėtusį savo akiratį. Nors šypsosi kalbėdama apie spaudoje minimą jos patirties stoką, akivaizdu, kad nemano, jog tai pagrįsta turiniu: „Daug metų dirbau ir su verslu, ir su statybininkais, labai gerai žinau, kas jiems svarbu, tuo pačiu žinau bendruomenių ir gyventojų aktualijas bei problemas.“ Trečias argumentas „už“ K. Navickui buvo tai, kad kandidatė – ne iš draugų rato. Turbūt galvojo apie tai, interpretuoja Rėda, kad dirbdamas su draugu gali arba susipykti, arba jo nesukontroliuoti. O paskutinis argumentas – kad nesisiūlė į postą pati. Siūlančių ir besisiūlančių buvo daug. Mama. Ministras, beje, neklausė būsimos kolegės apie tai, ko niekada neklausiama vyrų, bet dažnai įdarbinant teiraujamasi moterų – ar netrukdys jai dirbti du mažamečiai vaikai. „Vieni dažnai negali dirbti dėl asmeninių priežasčių, o kiti randa kitokių būdų tas pačias problemas išspręsti. Man šiame poste kol kas yra tekę tik vieno pasitarimo laiką perstumti pusvalandžiu, kad spėčiau vaikus nuvežti į darželį, kai vyras patyrė kojos traumą – tada vienintelį kartą ir pasisakiau apie asmeninius reikalus“, – sakė R. Brandišauskienė. Vis dėlto vakarai su vaikais gerokai sutrumpėjo, kompensuoti juos mama stengiasi savaitgaliais mažoje sodyboje Dzūkijoje, kur apsieinama be televizoriaus ir kompiuterio, kur net mobilusis ryšys vos veikia. „Viliuosi, kad tas didelis užimtumas yra tik pereinamuoju laikotarpiu, ir vėliau laiką suvaldysiu geriau. Bet išties visada buvau daug dirbantis

asmenybė

Advokatai gana lengvai gali imtis ginti vieną ar kitą poziciją, parinkti jai argumentus. O ministerijoje, veikdamas valstybės vardu, turi pagalvoti apie visas puses: apie stiprias ir silpnas, galinčias ir negalinčias garsiai kalbėti.

Kreditai. Kelių šimtų žmonių savanorišku darbu aktyviai palaikoma kultūrinė Užupio valstybė, anot R. Brandišauskienės, veikia kaip pilietinis smulkiosios politikos judėjimas ir kaip savotiška kredito unija – bendruomenės paramos sunkioje situacijoje sulaukęs žmogus natūraliai užsikrečia noru įnešti ir savo indėlį bendruomenei, ieško erdvės, kurioje galėtų būti naudingas. „Sakydavome, kad būtų šaunu, jei mus visų pirma telktų ir vienytų džiaugsmas, tačiau paprastai pirmiausia suvienija bendros bėdos“, – pripažino viceministrė. Šiandien užupiečiai gali juokauti – jų buvusi teisingumo ministrė ir kanclerė (ministro portfeliais pagerbiami visi savanoriškais pagrindais veikiantys bendruomenės nariai) pasiaukojo dėl kitos respublikos. Dėl išaugusio užimtumo naujoje darbo vietoje R. Brandišauskienei teko atsitraukti nuo veiklos Užupio bendruomenėje. Vis dėlto, pasikonsultavusi su Vyriausiąja tarnybinės etikos komisija, ji neišstojo iš bendruomenės, nepasitraukė iš Užupio Respublikos Senato. „Dabar tiesiog nusišalinu nuo Užupio bendruomenės keliamų klausimų sprendimo. Mano tikslas yra sisteminiai pokyčiai, kuriuos pradėjau jau anksčiau – kad nereikėtų bėgioti paskui kiekvieną probleminį projektą“, – komentavo R. Brandišauskienė. Vertybės. Tapusi valstybės tarnautoja, ji pirmiausia prisiminė profesinę advokatės patirtį: „Advokatai gana lengvai gali imtis ginti vieną ar kitą poziciją, parinkti jai argumentus. O ministerijoje, veikdamas valstybės vardu, turi pagalvoti apie visas puses: apie stiprias ir silpnas, galinčias ir negalinčias garsiai kalbėti. Turi galvoti apie visą visuomenę, o ne tik bendruomenes ar verslą. Tad reikia rasti išmintingus sprendimus ir atitinkamai formuoti reguliavimą.

26 2017 Nr. 2

Tai nėra lengvas kelias. Bet kaip teisininkė turiu tam tikrų žinių ir patirties – kaip turi vykti sąžiningas procesas, ir stengiuosi tai ministerijoje įgyvendinti.“ Technologijos. Vos kelios savaitės iki gaunant kvietimą prisijungti prie Aplinkos ministerijos vadovybės komandos, rengiantis vienai konferencijai kultūros paveldo klausimais, R. Brandišauskienei kilo idėja, kad dalį egzistuojančių problemų galėtų padėti spręsti valdžios institucijų dokumentų ir duomenų viešinimas. Įkvėpė, anot viceministrės, demokratiškiausiu būdu – plačiai diskutuojant visuomenei – parengto Islandijos konstitucijos projekto nuostatas, pagal kurį visi valdžios institucijų dokumentai turi būti vieši – juk šiandien technologijos tai leidžia. R. Brandišauskienė įsitikinusi – ta tvarka, kai informacijos ieškoma klausiant institucijų, o šios atsako po 20 dienų – paveldėta iš analoginio pasaulio, tai – iš paskos besivelkantis teisinis reguliavimas ir įprotis, o mūsų gyvenimas jau nemaža dalimi persikėlė į skaitmeninę erdvę. „Visi dokumentai turi būti vieši, išskyrus valstybines, tarnybines ar komercines paslaptis, – įsitikinusi viceministrė. – Patikėjau ta idėja, nes kaip teisininkė supratau, kad taip jau turėjo būti. Ir kartu supratau, kad tai gali būti proveržis. Pažeidimų prevencijai, visuomeninės kontrolės efektyvumui, sąmoningumui. Ir tai atitinka šiuolaikinės visuomenės poreikius bei lūkesčius. Juk jei viena valdžios institucija šiandien atvertų savo dokumentus, niekas turbūt net neklaustų, kodėl ji taip padarė. Veikiau klaustų, kada kitos institucijos tai padarys.“ Ministras pasakė „labai gerai“, o naujoji jo komandos narė šią užduotį įsirašė į darbų, kurie įprasmintų jos persikraustymą į ministerijos kabinetą, sąrašą.

Hierarchija. Beje, apie kabinetą skrupulingoji strategė, kurios kabinetas trejus metus buvo kompiuteris ant kelių, nebuvo pagalvojusi. Kad jis bus toks didelis, net per didelis, kad jame viskas bus taip nevakarietiška, neasketiškai įrengta. Kad jos stalas kažkodėl bus aukštesnis už svečių stalą. Ir kad tie aukščių skirtumai, hierarchija taip jausis kasdien bendraujant su ministerijos specialistų komanda. „Niekada nedirbau valstybės tarnyboje, ir natūralu, kad dabar kvestionuoju daugelį čia nusistovėjusių dalykų. Kai kurių atsiradimo jau niekas ir neprisimena, kai kas tapę nereflektuojamu įpročiu. Mane tikrai erzina ta vertikali hierarchija. Pradėjusi dirbti jausdavau, kad kolegos nesijaučia jaukiai man atėjus pas juos į Statybos ir teritorijų departamento aukštą, matyt, jiems tai nebuvo įprasta arba nesusiję su pozityvia patirtimi, – pripažino R. Brandišauskienė. – Gal todėl, kad esu jaunesnės kartos, tokia hierarchija man atrodo kliūtis dirbti. Norisi, kad organizacija būtų labiau plokščia, kad komanda atsipalaiduotų ir negalvotų apie specialias mandagumo procedūras vadovybės atžvilgiu – tai leistų jiems tapti iniciatyvesniems ir kūrybingesniems. Man svarbiausia, kad kolegos tikėtų idėjomis, dėl kurių dirba, nuoširdžiai įsitrauktų į jų įgyvendinimą. Nes jei tiesiog paliepsiu iš galios pozicijų, tai tikėtina, kad arba nebus įgyvendinta tinkamai, arba apskritai nebus įgyvendinta. Manau, kad bent jau artimiausios komandos pasitikėjimą pastaraisiais mėnesiais pavyko pelnyti, tuo labai džiaugiuosi. Iš išorės ministerija atrodo labai stipri ir daug galinti, čia viduje matai kitaip – kad rutina, atsakinėjimas į raštus, konsultavimas telefonu atima neproporcingai didelę dalį visų mūsų resursų. Todėl stengiamės standartizuoti procesus, išsigryninti funkcijas, nebedaryti to, ko neprivalome, ir neapsimesti, kad tai darome. Būsime gal nepopuliarūs kartais pasakydami „ne“, bet tai darysime tam, kad nudirbtume svarbesnius darbus, dėl kurių Aplinkos ministerija buvo sukurta.“ Dovanos. Vienas pirmųjų naujos Aplinkos ministerijos vadovybės pareiškimų buvo apie tai, kad ministerijoje nepageidaujamos jokios dovanos – tai buvo kaip tik Kalėdų laikotarpiu. „Norėjosi savo nuostatą pasakyti, – idėjos autorystę pripažino R. Brandišauskienė. – Valstybės tarnyboje yra padorumo principas, ir jo turinys reiškia – niekas neturi gauti jokios naudos vien dėl to, kad eina viešą tarnybą. Nauda gaunama atlyginimo forma. Mano sutuoktinis,

BFL / Kęstučio Vanago nuotr.

socialinės antropologijos mokslininkas, pabrėžia, kad čia visiška socialinių santykių klasika – bet kokia dovana reikalauja atidovanojimo, ir jis įvyksta sąmoningai ar nesąmoningai. Manau, visi tai žinome, nors ir nesame įsisąmoninę. Buvo svarbu tai įvardinti. Be to, mačiau, kad tokį principą įgyvendina kai kurios institucijos, žavėjausi šia praktika.“ Viceministrė neabejoja, kad svarbu ir tai, ką komunikuoja ministerijos erdvės: „Man atrodo, kad užėjęs į Aplinkos ministeriją turi justi, kokios čia vertybės. Pavyzdžiui, turi negalėti praeiti neužkliuvęs už rūšiavimo šiukšliadėžių, o eidamas pas ministrą neturėtum matyti nedemokratiškų valstybių apdovanojimų ekspozicijos. Jau nusprendėm, kad tai turi keistis.“ Azartas. R. Brandišauskienė mielai kalba apie tą dieną X, kai anksčiau ar vėliau galės nusikabinti nuo sienos V. Luckaus nuotrauką ir planuoti tolesnius veiklos vingius. Iškart pabrėžė – šiandienės pozicijos laikinumą laiko vienu jos privalumų. „Esu iš tų sėkmingų žmonių, kurie beveik nėra buvę darbo pokalbiuose. Visuomet gaudavau darbą be pokalbio arba pirmo pokalbio metu. Šiemet sausio 2-ąją baigėsi mano vaiko priežiūros atostogos, ir buvau nusprendusi, kad nenoriu grįžti į advokatūrą. Po visuomeninės veiklos patirties supratau, kad man nebepakaks vien tarnauti klientų interesams, kai galvoji, kaip efektyviausiai pasiekti rezultatą, bet nesveri ir nesirenki, ką iš tiesų darai. Savanoriaujant ir konfliktinėse situacijose padedant silpnajai pusei, dažnu atveju negalinčiai pasisamdyti advokato, mane sudomino ne tik paveldosauginės sistemos probleminės pusės. Pradėjau labai nuoširdžiai nemėgti korupcijos. Net svarsčiau siūlytis į toje srityje dirbančias organizacijas. Kęstučio pasiūlymas buvo idealus – tai netiesiogiai ta sritis, kur buvau prikaupusi sportinio piktumo, ir kartu – gana sritis. Gal būtų buvę sunkiau dirbti, pavyzdžiui, kultūros viceministre, kuriai pavaldus Kultūros paveldo departamentas, nes jo darbą pastaraisiais metais labiausiai kritikavau. Dabar galiu ramiai apsvarstyti visus variantus ir visus girdėti, – apibendrino R. Brandišauskienė. – Manau, kad judu teisinga linkme. O ateityje gal išsipildys sena svajonė atsiduoti kūrybai ar mokslinei veiklai. Neprisirišimas prie užimamos pozicijos padeda ir padės kasdienėje darbo veikloje, kai reikia priimti nelabai populiarius, bet gerus ir labai reikalingus sprendimus.“

dosjė

34-erių Rėda Brandišauskienė nuo 2014 iki 2016 metų buvo asociacijos Užupio bendruomenė administracijos vadovė. Nuo 2015 m. – tarpžinybinės Vilniaus istorinio centro, įrašyto į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, išskirtinės visuotinės vertės išsaugojimo ir tausojamojo naudojimo priežiūros komisijos narė. 2009–2010 m. advokato padėjėja, 2010–2016 m. advokatė E. Budvyčio, J. Čivilio ir partnerių kontoroje (praktikos sritys: sutarčių teisė, viešieji pirkimai, statybų teisė, intelektinė nuosavybė, aplinkosaugos teisė, įmonių teisė). Nuo 2016 m. – lektorė Vilniaus dailės akademijoje, UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedroje. Nuo 2007 m. – lektorė Mykolo Romerio universitete, Teisės fakultete, Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės institute. 2006–2009 m. advokato padėjėja advokatų profesinėje bendrijoje „Soloveičikas, Markauskas, Aviža, Bagdanskis | SMA“. 2004–2006 m. teisininkė advokatų kontoroje „Soloveičikas, Martinkutė ir Augustaitis | SMA“.

IŠSILAVINIMAS IR KVALIFIKACIJA 2001–2006 m. – aukštasis (magistro kvalifikacinis laipsnis) Vilniaus universiteto Teisės fakultete. 2004–2006 m. – papildomos ekonomikos studijos Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete.

ŠEIMA Vyras Donatas Brandišauskas – mokslininkas, Sibiro šiaurės tauteles tyrinėjantis socialinis antropologas. Vaikai – Upyna (bus 5-eri) ir Girvydas (bus 2,5 m.).

teisė

Projekto ekspertizės rangovams – daugiau atsakomybės Metų pradžioje įsigaliojusiose Statybos įstatymo pataisose detalizuotos Kristina BUIDOVAITĖ

projekto ekspertizės rangovų teisės, pareigos ir atsakomybė. Rangovai įrašyti į statybos dalyvių sąrašą, taigi už projektuojamo statinio kokybę nuo šiol yra atsakingi tiek pat, kiek ir kiti proceso dalyviai.

Nekokybiška ekspertizė gresia atestato praradimu plinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo departamento Statybos normavimo skyriaus vedėjas Dangyras Žukauskas paaiškino, kad iki įsigaliojant Statybos įstatymo pataisoms projekto ekspertizės rangovams, kitaip nei projektuotojams ar statybų rangovams, už nekokybiškai ar atmestinai atliktą darbą negrėsė rimtesnės sankcijos – jie buvo palikti projektavimo ir statybų proceso šešėlyje. Tiesa, susiformavusi teismų praktika projekto ekspertizės rangovams nebuvo palanki – teismų sprendimu, dažniausiai atsakomybę jie ir projektuotojai dalijosi. Statybos įstatymo pataisose projekto ekspertizės rangovui įvestas privalomasis civilinės atsakomybės draudimas, sugriežtintos ir nuobaudos už nekokybiškai arba neturint teisės atliktą ekspertizę. Nuo šiol neliko kliūčių prireikus sustabdyti eksperto ir ekspertizės rangovo atestato galiojimą arba jį atimti. „Anksčiau atestatas buvo sustabdomas arba atimamas už veiklą, numatytą atestate. Jei ekspertas imdavosi atestate nenumatytos veiklos, t. y. atlikdavo ekspertizę neturėdamas tam teisės, jo atestato galiojimo sustabdyti arba atimti nebuvo įmanoma. Nuo šiol tai bus galima padaryti“, – paaiškino D. Žukauskas.

Išplėstas ekspertuotinų objektų sąrašas Statinio projekto ekspertizė iki šių metų buvo privaloma ypatingiesiems statiniams ir iš valstybės investicijų programų finansuojamiems

28 2017 Nr. 2

objektams. Statybos įstatymo pakeitimais sąrašas buvo išplėstas – nepriklausomai nuo to, ypatingasis tai statinys ar ne, jei projektas finansuojamas biudžeto arba Europos Sąjungos lėšomis, ekspertizė tapo privaloma. Statybos įstatymo pakeitimais projekto ekspertizę uždrausta organizuoti patiems projektuotojams. Nors to daryti jie negalėjo ir iki įsigaliojant Statybos įstatymo pakeitimams, draudimo paisė retas. Buvo įprasta samdyti projektuotojui priimtiną ekspertizės rangovą. Pasitaikydavo ir atvejų, kai ekspertams pareiškus rimtų pastabų dėl projektų, jų autoriai pasirinkdavo kitus ekspertizės rangovus, kurių reiklumas arba kvalifikacija mažesni. „Pagrindiniai Statybos įstatymo pakeitimais įtvirtinti pokyčiai – reiklumas ir didesnė ekspertizės vadovų atsakomybė už darbą, kurį atlikti ekspertas turi teisę, ir už veiklą, kurios negali imtis. Civilinės atsakomybės draudimas – dar vienas papildomas saugiklis. Draudimo įmonės vertina besidraudžiančiojo riziką, jo veiklą rinkoje“, – apibendrino D. Žukauskas.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Metalinių ir medinių konstrukcijų katedros prof. dr. Antano Šapalo patirtis rodo, kad projektavimui skiriama vis mažiau laiko. „Iš tiesų projekto eksperto atsakomybė turėjo būti griežtinama. Kartais atliekant ekspertizę tenka išgirsti, kad re-

kitas ekspertas padarys pigiau. Jei keliskart pigiau, galiu įsivaizduoti, kokia tos ekspertizės kokybė“, – apgailestavo A. Šapalas. Pavyzdžiui, Vokietijoje veiklą vykdo fiksuotas ekspertų skaičius. O ekspertas, atlikdamas projekto ekspertizę, gauna motyvuojantį atlygį, skatinantį projektą patikrinti itin kruopščiai. A. Šapalas pastebi ir dar vieną problemą: projekto vadovas Lietuvoje dažnai būna architektas, tad didžiausia atsakomybė gula ant konstrukcinės dalies vadovo pečių. Kadangi projektavimo tempai vis greitėja, o vienu metu įgyvendinami keli projektai, išgaudyti klaidas ganėtinai sudėtinga. Latviai, įgriuvus prekybos centro stogui, taip pat pradėjo remtis vokiečių principu: 50 proc. projektavimui numatytos sumos skiriama būtent projekto ekspertizei, o tai, nors pabrangina projektus, tačiau, anot VGTU mokslininko, užtikrina saugumą. Įsigaliojęs privalomas projekto dalies ekspertizės draudimas – irgi nemaža paskata atlikti darbą kokybiškai. Statinio ekspertizė, įprastai atliekama tik užsakovui pageidaujant, paranki tuomet, jei techninis projektas keliskart koreguojamas, tačiau nespėjama tinkamai įvertinti, ar korekcijos nepakenkė statinio kokybei. Buvęs Projektų ekspertizės ir gaisro saugos įmonių asociacijos prezidentas Almantas Indriliūnas „Statybai ir architektūrai“ yra sakęs, kad rimtai į savo veiklą žiūrinčios ekspertizės įmonės pritaria, kad reiklumas ir atsakomybė ekspertizių specialistams būtų didinami: „Viena vertus, soli-

zultatus pateikė programa, o skaičiavimai parodė, jog viskas turėjo būti gerai. Būna, kad apskaičiavus, kiek reikės sugaišti laiko, kad būtum užtikrintas gautu rezultatu atliekant sudėtingo pastato ekspertizę, ir pasakius sumą, kuria įvertinu savo darbą, gaunu užsakovo atsakymą, kad

dus ir patikimas ekspertų darbas turi būti atsvara suprastėjusiai projektų kokybei, kita vertus, tam tikri protingi reikalavimai padėtų ir ekspertizės sektoriui apsivalyti nuo ekspertų, kurie neva spėja rimtai ir atsakingai dirbti keliose įmonėse iš karto.“

Rinkoje – ne tik atsakingi specialistai

Užs.

Dirbtinai keltos kliūtys nesutrukdė užbaigtuvėms

Senoji Lietuvos parodų ir kongresų centro „Litexpo“ salė parodos „Resta 2017“ lankytojus pasitiko kvepianti dažais. Nors buvo nuogąstaujama, ar pavyks numatytu laiku užbaigti darbus, projekto generalinis rangovas bendrovė „Irdaiva“ papildomo laiko nepaprašė – atidarymo juostelė perkirpta, kaip ir buvo numatyta.

30 2017 Nr. 2

Susidūrė su nemažais trukdžiais irmoji „Litexpo“ rūmų salė, pastatyta 1980 metais, jau reikalavo atnaujinimo. Labiausiai ji buvo pasenusi technologiškai. Žinoma, lyginant su šalia stovinčiomis naujomis salėmis – pasenusi ir morališkai. Todėl rekonstruoti pastatą rengtasi jau seniai. „Buvo skelbtas konkursas pastato rekonstrukcijos darbams, dalyvavome ir laimėjome jį. Tačiau atsirado prieštaravimų, kodėl mes tapome generaliniu rangovu. Buvome jau visiškai pasiruošę pradėti darbus, tačiau procesas buvo sustabdytas. Nereikalingiems aiškinimams sugaišta daug laiko, ieškota nežinia ko. Galiausiai įrodėme, kad dalyvaudami ir laimėdami konkursą nepadarėme jokių pažeidimų“, – pasakojo bendrovės „Irdaiva“ generalinis direktorius Irmantas Kubilius.

Anot jo, jeigu viskas būtų vykę kaip suplanuota, nebūtų tekę šitaip skubėti ir iki pat paskutinės minutės nerimauti – mat veltui prarasti buvo keli mėnesiai. I. Kubilius juokavo, kad kažkas turbūt nenorėjo, jog viena didžiausių parodų „Resta“ vyktų pirmoje salėje. Tačiau ir užsakovai, ir stendus salėje rezervavę parodos dalyviai buvo nuraminti, statybininkai pasistengė šventės nesugadinti.

Rekonstruoti sudėtingiau negu statyti naujai „Mintis, kad reikia rekonstruoti senuosius rūmus, kilo iš karto, kai pradėjau dirbti įmonėje. Buvo matyti, kad būklė – kritinė. Pastatas buvo pasenęs ir morališkai, klientai nepageidaudavo jame rengti renginių. Susidėvėjimas buvo ir fizinis, prie lubų konstrukcijų tapo pavojinga kabinti sunkesnę apšvietimo, garso ar kitokią įrangą, jos galėjo paprasčiausiai neišlaikyti. O renginiuose kabinti prie lubų įrangą yra ypač svarbu. Dėl to buvo sudėtinga į tokias patalpas prisikviesti renginių organizatorius“, – pasakojo „Litexpo“ direktorius Mindaugas Rutkauskas. Anot jo, tuo metu, kai buvo statytas pastatas, ekspozicijų salės labiau taikytos parodoms, o ne renginiams. Nusprendus rekonstruoti pastatą,

Atnaujintame rūmų vestibiulyje 1990 metais pastatytas vitražas tarsi suspindo kitomis spalvomis.

Žalvariniai turėklai buvo išmontuoti, atnaujinti ir vėl sugrąžinti į buvusias vietas.

Pagrindiniai pastato zonavimo ir vidinių ryšių principai išliko. Didžiausi pakeitimai – padidinta pagrindinės salės erdvė, taip pat pakeistas kitų patalpų suplanavimas.

iškilo kultūros paveldo klausimai. Viena vertus, tai buvo palanku – atsirado galimybė pasinaudoti Europos Sąjungos fondų ar valstybės parama. Tačiau kartu – papildomų reikalavimų, ribojimų atliekant rekonstrukcijos darbus. M. Rutkauskas sakė, kad bemaž metus buvo svarstomas klausimas dėl galimybės gauti paramą. Galiausiai gautas atsakymas, kad tikimybė yra nedidelė, ir buvo nuspręsta nebedelsti, pradėti darbus nuosavomis lėšomis ir pasiskolinant iš kredito įstaigų. Buvo parengtas techninis rekonstrukcijos projektas ir paskelbtas rangos konkursas, kurį laimėjo bendrovė „Irdaiva“. Rengiant techninį projektą, „Litexpo“ pateikė pageidavimus dėl funkcinių dalykų: kaip rekonstruoti pastatą, kad juo būtų patogiau naudotis. „Mano vertinimu, rekonstrukcijos darbai buvo labai sudėtingi. Kai statomas naujas pastatas, prieš tai sukuriama vizija ir mėginama ją įgyvendinti. O kai reikia rekonstruoti seną pastatą, turintį vertingųjų kultūros paveldo ypatybių, reikia taikytis prie istorijos, sukti galvą, kaip viską padaryti nesugriaunant to, kas padaryta iki šiol. Be to, rekonstruojant negali iš anksto visko numatyti, dažniausiai tikroji situacija išaiškėja atidengus konstrukcijas. Nors ir buvo daryta prieš tai

32 2017 Nr. 2

ekspertizė ir tyrimai, vis tiek visko negali sužinoti nepradėjęs darbų“, – pasakojo M. Rutkauskas.

Nebeatitiko šiuolaikinių reikalavimų Prasta energinio naudingumo klasė (D), pasenę inžineriniai tinklai, neatitikimas dabartinėms priešgaisrinėms ir higienos normoms – visa tai tiesiog vertė atnaujinti seniausius „Litexpo“ rūmus. „Pastatas neeilinis. Kadangi fasadas ir kai kurios kitos konstrukcijos buvo saugotinos kaip paveldo vertybė, teko įgyvendinti daug papildomų reikalavimų. Viską, kas buvo susiję su paveldo tvarkomaisiais darbais, reikėjo atlikti laikantis ano meto technologijų. Viena vertus – tai įdomu, kita vertus – viskas pareikalavo kur kas didesnės atsakomybės, supratimo“, – pasakojo bendrovės „Irdaiva“ komercijos direktorius Giedrius Medžinskas. Jo vertinimu, labiausiai buvo susidėvėję inžineriniai tinklai, o kai kurios inžinerinės įrangos, kuri šiuolaikiniuose pastatuose privaloma, iš viso nebuvo. Įrengiant vėdinimo įrangą, priešgaisrinę sistemą ir kitas inžinerines komunikacijas, teko nesmarkiai praplėsti patalpas, kai kurią įrangą

montuoti ant stogo, paslepiant architektūros detalėmis. Vienas sudėtingesnių darbų buvo išardyti dalį pirmosios salės grindų, iškasti maždaug 6 metrų gylio duobę ir suformuoti apie 40 kv. metrų ploto patalpą salės vėdinimo įrangai sutvirtinant konstrukcijas ir išliejant naują perdangą. Vaikštant sale nėra nė žymės, kad kurioje nors vietoje po grindimis dar yra viena patalpa. G. Medžinskas taip pat sakė, kad anuomet statant pastatą nebuvo suprojektuota infrastruktūra neįgaliesiems. Vėliau, atliekant tam tikrus nedidelius remonto darbus, buvo įrengti pandusai, bet tokie sprendimai buvo minimalūs, jie netenkino galiojančių reikalavimų. Dabar neįgalieji galės naudotis specialiais keltuvais, jiems pritaikyta ir kita infrastruktūra.

Nepalietė tik vienos salės Prieš 37 metus statytus „Litexpo“ rūmus suprojektavo architektas Edmundas Stasiulis. Rekonstrukcijos sprendiniai taip pat buvo suderinami su juo. Rekonstrukcijos architektūros ir paveldosaugos dalies autorius – architektas Rolandas Palekas. Rengiant projektą buvo išsikeltas tikslas suprojektuoti jaukias, patrauklias, funkcionalias ir

patogias erdves, pritaikytas naujiems „Litexpo“ parodų ir konferencijų centro poreikiams. Pagrindiniai pastato zonavimo ir vidinių ryšių principai išliko. Didžiausi pakeitimai – padidinta pagrindinės salės erdvė, taip pat pakeistas kitų patalpų suplanavimas. Pastato pirmame aukšte vietoj dalies administracinių ir pagalbinių patalpų įrengtos papildomos kompaktiškos konferencijų auditorijos bei pasitarimų patalpos, perplanuotos aptarnaujančios ir techninės patalpos, praplėsta kavinės bei rūbines zona. Antrame aukšte esanti konferencijų salė su pagalbinėmis patalpomis statybininkų liko nepaliesta. Bendrovės „Irdaiva“ komercijos direktorius G. Mendžinskas spėjo, kad ši salė buvo palyginti neseniai atnaujinta, todėl net nebuvo įtraukta į rekonstrukcijos projektą. Įėjus į rūmų fojė lankytojus pasitinka čia buvęs vitražas, pastatytas 1990 metais (autorius Algirdas Dovydėnas). Kaip ir čia esančios kesoninės lubos, vitražas įtrauktas į saugotinų objektų sąrašą. Salėse ir vestibiulyje atnaujintos grindys – vienose vietose jos pakeistos, kitur – nušlifuotos. Tačiau reikalavimas buvo palikti pirmines faktūras, medžiagiškumas irgi turėjo atitikti buvusį. Žalvariniai laiptinės ir balkonų turėklai buvo atnaujinti – nušveisti ir pagal technologiją pasendinti. Kur reikėjo, buvo pagaminti nauji, tačiau išvaizda nesiskiriantys nuo senųjų.

Prisiminė anksčiau naudotą technologiją Pastato fasadas, kadangi yra saugotinas, irgi beveik nepakito, tik pašviesėjo. Statant rūmus fasadui tinkuoti buvo naudotas žėručio turintis tinkas, o jo raštas išgautas spaudžiant specialiai tam pasigamintu antspaudu. Dabar tokių medžiagų jau niekas negamina, todėl projektuotojai numatė nudažyti fasadą, nekeičiant faktūros. Tačiau antspaudą statybininkams pasigaminti teko. Bendrovės „Irdaiva“ statybos darbų vadovas Šarūnas Šeškus surado seniau naudoto antspaudo pavyzdį, ir pagal jį buvo užsakyta pagaminti naują. „Naujos pastato dalies fasadas neturėjo niekuo skirtis nuo senojo. Ir iš tikrųjų – nežinant, vargu ar kas atskirs, kur senasis, paveldosaugininkų saugomas fasadas, o kur jau darytas naujai. Tačiau atliekant darbus buvo privalu ne tik raštą atkartoti, bet ir laikytis to meto technologijų. Ži-

Tam, kad pastatas būtų energiškai efektyvesnis, jį reikėjo šiltinti. Kadangi fasado keisti nebuvo galima, priimtas sprendimas šiltinti sienas iš vidaus. Tam buvo panaudotas 5 cm mineralinės vatos sluoksnis. Specialistai apskaičiavo, kad storesnio sluoksnio negalima montuoti, nes gali susidaryti vadinamasis rasos taškas, tuomet sienos imtų pelyti. Daugiausia buvo termoizoliuotas stogas, kadangi visiškai buvo keičiama jo konstrukcija ir nebuvo jokių apribojimų. Apšiltinus pastatą jo energinio efektyvumo klasė nuo D pakilo iki B.

Rezultatas abejonių nekėlė „Litexpo“ direktoriaus M. Rutkausko vertinimu, pastato rekonstrukcija atlikta išties kokybiškai. „Nors darbus statybininkams apsunkino

paveldosaugos reikalavimai, jiems atlikti buvo likęs labai trumpas laikotarpis. Kartu su rangovais stengiamės viską numatyti taip, kad spėtume užbaigti projektą laiku. Ir nors iš pradžių buvo nuogąstavimų, kad tai neįmanoma, pasirodo – įmanoma“, – kalbėjo M. Rutkauskas. Jis liko patenkintas rangovų darbu, visų darbų organizavimu ir proceso suvaldymu. „Litexpo“ vadovas atkreipė dėmesį, kad rangovai suprato objekto svarbą ir visuomet ieškodavo tinkamiausių sprendimų. „Žinoma, darbams suteiktas garantinis laikotarpis, tad jeigu išryškės kokių nesklandumų, jie bus pataisyti. Tačiau ir aš, ir darbus vertinę ekspertai kokybe liko patenkinti, nematyti ne tik didelių, bet ir kokių nors mažų trūkumų“, – sakė M. Rutkauskas.

Vienas sudėtingesnių darbų buvo išardyti dalį pirmosios salės grindų, iškasti maždaug 6 metrų gylio duobę ir suformuoti apie 40 kv. metrų ploto patalpą salės vėdinimo įrangai sutvirtinant konstrukcijas ir išliejant naują perdangą.

noma, medžiagos ir technologijos mažai kuo skiriasi nuo šiuolaikinių, labiausiai skiriasi tik darbų atlikimo technologija. Dabartinė technika leidžia visiškai kitaip dirbti“, – pasakojo Š. Šeškus.

interjeras

34â&#x20AC;&#x192; 2017 Nr. 2

endradarbystės erdvė „Happspace“: nuotaiką kuria spalvos Kristina BUIDOVAITĖ

Esminis reikalavimas pradedantiesiems verslisninkams ar laisvai samdomiems specialistams, apsisprendusiems dirbti Kauno Laisvės alėjos įsikūrsusioje bendradarbystės erdvėje „Happspace“ – noras tapti draugiškos bendruomenės dalimi, dalytis idėjomis, pasiūlymais, kurti bendrus projektus. Bendrystės nuotaiką kuria ir modernus, sykiu minimalistinis interjeras.

interjeras

Du aukštai – darbui ir poilsiui

puodelio kavos, bet ir didesniems renginiams,

Bendradarbystės erdvės

„Happspace“ įsikūrė buvusiose restorano patalpose. Bendradarbystės erdvės interjerą su kolegomis sukūręs architektas Rimantas Giedraitis pabrėžia – projektuojant kelių šimtų metrų ploto darbui ir poilsiui skirtos erdvės interjerą užsakovai ir būsimieji patalpų naudotojai buvo ne mažiau reiklūs nei keliskart didesnių šiuolaikinių biurų nuomininkai. 500 kvadratinių metrų ploto darbo ir poilsio erdvės „Happspace“ erdvės naudotojams išskaidytos per du pastato aukštus, vienas kurių cokolinis – žemomis lubomis ir langais palubėse. Cokolinis, šviesiomis spalvomis išdažytas, ryškiais akcentais pagyvintas aukštas (jo aukštis – nuo 2,3 iki 2,7 metro) skirtas darbuotojų poilsiui ir bendravimui: čia įrengti didelė virtuvė ir valgomasis, skirti ne tik pokalbiams prie

susitikimams, kambarėliai konfidencialiems pokalbiams, kuriuose tik staliukas ir minkštasuolis (tokių, vadinamųjų tylos, zonų įrengta ir pirmame aukšte). Bendravimo funkciją atlieka ir cokoliniame aukšte įkurdinti keli skirtingo dydžio pasitarimų kambariai, atviroji žaidimų zona, skirta žaisti stalo futbolą ar kompiuterinius žaidimus. Interjero projektuotojai laikėsi nuostatos, kad darbo ir poilsio zonos turėtų būti greta. Pirmame aukšte suprojektuota registratūra, nedidelės poilsio zonos, keli kabinetai ir didžioji atvira darbo erdvė, skirta dirbti individualiai arba grupėse. Buvusio restorano erdvės tiko naujai funkcijai, perstumti prireikė tik keletą pertvarų. Inžinerinės sistemos nepaslėptos po kabamosiomis lubomis, ryškiaspalviai dažai išryškino plytų mūro paviršiaus nelygumus.

interjero projektuotojų siekis – sukurti vizualiai įdomias, nemonotoniškas erdves. Darbo zonoje vyrauja moduliniai, optimalaus dydžio ir vienodų matmenų stalai, kuriuos erdvėje galima išdėlioti įvairiomis figūromis.

Dalis „Happspace“ bendradarbystės erdvių įkurdintos cokoliniame buvusio restorano aukšte žemomis lubomis ir langais palubėse.

36 36 2017 2017Nr. Nr.22

Daugiau dėmesio skyrė emocijoms „Projektuojant bendradarbystės erdvės interjerą labai svarbu sukurti vizualiai įdomias, nemonotoniškas erdves, juolab kad šiame versle įprasti nuolatiniai pokyčiai. Išnuomoti biurą keleriems metams yra paprasčiau nei kas dieną kovoti dėl nuomininkų, užtikrinant, kad jie jaustųsi gerai emociškai, būtų jauku, patogu ir dirbti, ir bendrauti. Iššūkis ganėtinai įdomus, taigi būtini įdomūs, originalūs, bendruomenę buriantys interjero sprendimai. Juolab kad čia daug funkcisnių zonų, įkurdintų bendrosiose erdvėse, tad visada norisi tam tikros emocijų kaitos“, – pasakojo R. Giedraitis. Interjero architektas bendradarbystės erdvę prilygino mažam miesteliui po stogu, kuriame darbo vietą išsinuomoti galima kelioms dienoms ir kuriame nėra ilgalaikių įsipareigojimų.

Nuomotojai pirminius interjero architekto siūlymus tikrino: potencialių klientų prašė įvertinti vieną ar kitą sprendinį. Taip interjeras tapo nuosaikesnis. „Mes siūlėme gana eklektišką sprendimą: sukurti miesto, kvartalo įvaizdį panaudojant daug skirtingų medžiagų, supinant skirtingus interjero stilius, o tai ypač populiaru Amerikoje ir Europoje. Galiausiai eklektiką adaptavome, atsižvelgdami į potencialių naudotojų mentalitetą, nuotaikas, pageidavimus matyti ramesnio, vientisesnio skandinaviško stiliaus interjerą“, – kalbėjo architektas.

santūrumas. Grindų dangai daugiausia panaudota PVC danga, pritiko ir keletas kilimų. Išskirtine interjero detale R. Giedraitis vadina didžiulį šviestuvą, pakabintą pirmo aukšto atviroje pasitarimų zonoje. Jis – serijinis kauniečių gamintojų kūrinys. Registratūros stalas, lentynos, drabužių spintos irgi pagaminti Lietuvos baldininkų. Darbo zonose dalis baldų ąžuoliniai ir netgi kartoniniai. Vyrauja moduliniai, optimalaus dydžio ir vienodų matmenų stalai, parankūs juos įvairiomis figūromis išdėliojant erdvėje. Kadangi patalpos sąlygiškai nedidelio ploto ir aukščio, specialių priemonių akustikai page-

Nors interjero stilistika griežtėjo, išsaugota nemažai iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje nederančių spalvų – mėlynos, geltonos, žalios. Architekto vertinimu, interjero išskirtinumas – būtent spalvų eklektika, sienų ornamentika, skandinaviškas

rinti nebuvo ieškota. Tam pasitarnauja minkštieji baldai, kilimai, minkštos darbo kėdės. Bendradarbystės erdvė skirta maždaug aštuoniasdešimčiai specialistų.

žvilgsnis

Vaikų darželis Santariškėse (Vilnius, 2017 m.).

Tipinis laikinas statybininkų namelis iš konteinerio.

Kritinis požiūris: pirmieji moduliniai vaikų darželiai Vilniuje Doc. dr. Darius LINARTAS VGTU Architektūros fakulteto Architektūros katedra

Sostinė, be abejo, stokoja vaikų ugdymo įstaigų. Praėjusį rugsėjį iš norėjusiųjų lankyti darželius vietų pritrūko 3800 vaikų. Problema sena, ir ji atsirado ne per vienus metus. Ilgą laiką savivaldybė miesto plėtotojams leido įgyvendinti visus nepamatuotus komercinius siekius, statant ir parduodant gyvenamuosius būstus, tačiau menkai ar visiškai nesprendė augančiam gyventojų skaičiui būtinų infrastruktūros klausimų – gatvių tinklo, aplinkos tvarkymo, vaikų darželių, mokyklų, gydymo įstaigų ir kt. Išties modulinė statyba gali tapti greitu, pigiu, praktišku ir estetišku vaikų darželių trūkumo spendimo būdu. Modulinių vaikų darželių privalumai aptarti ir „Statybos ir architektūros“ leidinyje, tačiau ar pirmieji įgyvendinti tokio tipo darželiai Vilniuje pateisino šiuos lūkesčius? 38 2017 Nr. 2

Neprivatus privataus darželio reikalas ių metų sausio pabaigoje žiniasklaidoje buvo plačiai nušviestas iš surenkamųjų modulių pastatyto privataus vaikų darželio Santariškių mikrorajone atidarymas. Nors visi straipsniai mirgėjo Vilniaus savivaldybės, modulius tiekiančios įmonės ir komercinės darželių grupės vadovo savireklama, pateikiama informacija akivaizdžiai prieštaravo perdėm optimistinėms deklaracijoms. Galbūt visi vertinimai ir galėtų likti privačiu privataus darželio reikalu, jei ne daugybė „bet“. Nors darželis ir pastatytas privačiomis lėšomis, sklypas suteiktas savivaldybės, o darželis

pastatytas ant iš valstybės nuomojamos žemės. Taip pat Vilniaus meras Remigijus Šimašius teigia, kad pasiteisinus modulinių darželių idėjai savivaldybė ketina pradėti masinę tokio tipo darželių už valstybines lėšas statybą. Įvairiuose šaltiniuose įvardijama nuo 6 iki 10 tokių statinių, kuriuose turėtų ugdytis ne mažiau kaip 1000 vaikų. Taigi šio pirmojo darželio atveju kalbama apie 60–68 vaikus, o artimiausioje ateityje numatomas 15 kartų didesnės apimties modulinių darželių sistemos plėtros projektas. Projektas, kuris lems, kokios kokybės aplinkoje bus metų metus ugdomi tūkstančiai vaikų; projektas, kuris pakeis daugelio sostinės viešųjų erdvių vaizdą; projektas, kuris bus finansuojamas didelėmis mokesčių mokėtojų lėšomis. Taigi įvairiapusiškai nenagrinėti šio modulinio darželio ypatybių, neanalizuoti klaidų būtų mažų mažiausiai neatsakinga.

Sigito Kuncevičiaus projektavimo firmos modulinio darželio projektas, „Ryterna modul“ konkursas, III vieta, 2013 m.

„Stefano Miano Architect“ darželio projektas „Ryterna modul“ konkursui, 2015 m.

Kodėl nepaminėti architektai? Galima tik įsivaizduoti, kokias perversijas savivaldybės klerkų, modulių tiekimo bendrovės ir komercinių darželių plėtotojų „patobulinimų“ kryžkelėse patyrė Santariškių darželio projektas, tačiau nė viename šaltinyje neįvardijami jo architektai. Tai irgi daug ką pasako. Darželio pavidalą geriausiu atveju būtų galima įvardyti kaip nedaug evoliucionavusį laikiną statybininkų vagonėlį. Trumpai ir taikliai apie šio modulinio vaikų darželio kokybę pareiškė architektas Vytautas Biekša: „Lietuvos architektai – tarp Europos geriausių, o jų vaikai šiukšlių konteineriuose! Galime padaryti kur kas geriau.“ Iš tiesų pastarieji metai buvo ypač sėkmingi Lietuvos architektūros pripažinimui tarptautiniu mastu. „Processoffice“ komanda apdovanota aukščiausia Latvijos architektūros premija už Latvijos nacionalinio dailės muziejaus Rygoje rekonstrukciją ir išplėtimą. Net 7 lietuvių projektai dalyvavo prestižiniame Mieso van der Rohe konkurse, o Paleko ARCH studijos ir „Plazmos“ architektų komandų projektas jame pateko tarp 40-ies geriausiųjų Europoje. Išties turime pakankamai architektų, pajėgių išspręsti modulinių darželių uždavinį kokybiškai ir kūrybingai, reikia tik pasitikėti jų kompetencija. Taip pat nesuprantama, kodėl nebuvo pasinaudota jau sukaupta gausia patirtimi šiuo klausimu užsienyje, taip pat Lietuvoje. Pavyzdžiui, bendrovės „Ryterna modul“ kasmet rengiamame konkurse ne kartą buvo pristatyti ir vaikų darželių iš modulių projektai. Net iš tipinių stačiakampių modulių gali būti konstruojamos pačios įvairiausios formos ir erdvės, žiūrint ir sklypą, ir planą, ir siluetą. Taip pat reikia paminėti, kad moduliai nebūtinai turi būti

„Transstruktura“ architektų biuro siūlomo 173 kv. m ploto darželio modulio, skirto 20-čiai vaikų, jungimo ir transformacijos galimybės.

Vaikų darželis iš netipinių modulių (Luganas, Šveicarija, archit. Bruno Fioretti Marquezas, 2014 m.).

„Kids’ City“ modulinis darželis (archit. A. Wiercinskis, 2013 m.).

tipinės stačiakampės gretasienės dėžės, kaip dažnai manoma ar bandoma įteigti. Modulis plačiąja prasme – tai atsikartojanti apimtimi figūra, iš kurios „Lego“ principu gali būti konstruojamos pačios įvairiausios tūrių ir erdvių sistemos. Netipinio ar ne stačiakampio modulio gamyba brangesnė vienetiniu atveju, tačiau atpigtų reprodukuojant jį daug kartų ir atvertų neribotas galimybes patiems įvairiausiems siluetams, tūrinėms kompozicijoms ir netipinėms erdvėms kurti. Pavyzdžiui, vienas netipinio modulio vaikų darželio pavyzdžių 2014 metais pastatytas Lugane, Šveicarijoje.

Aplinka harmoningam ugdymui Vienas jau užmarštin nuėjęs aplinkos ministras yra leptelėjęs frazę apie architektus, neva besistatančius sau paminklus. Deja, ši stereotipinė nuomonė ne tokia jau reta. Kažkodėl pamirštama, kad architektūra yra vienas svarbiausių faktorių, formuojančių ne tik materialiąją aplinką, bet ir žmogų. Kalbant apie vaikų darželių architektūrinę kokybę ir estetiką, reikėtų suprasti, kad tai ne abstraktus siekis, bet prielaida visapusiškam ir harmoningam asmenybės ugdymui. Pavyzdžiui, architektas Adamas Wiercinskis modulinio darželio „Kids’ City“ projekte teigia, kad konteineriai vaikams atrodo atstumiantys, todėl siūlo priimtiną namelių rėminiame modulyjesistemą. Toks pabėgimas iš modulio dėžutės ribų svarbus ne tik architektūros žaismingumui, bet ir visų pirma humaniškesnėms vidaus bei lauko erdvėms formuoti. Santariškių darželio atveju neišeina kalbėti ne tik apie įvairesnes vidaus erdves, interjerą, bet net apie elementarią statybos darbų kultūrą, detalių sutvarkymą, taktiliškai priimtinas apdailos medžiagas. Lieka tik spėlioti, kokį poveikį vaikų formavimuisi suteiks keleri metai žaidimų ant PVC grindų statybininkų konteineryje, desperatiškai bandytame dekoruoti primityviai naiviomis teplionėmis ant sienų. Pažangesnėse Europos valstybėse, statant naują visuomeninį pastatą, tam tikras lėšų procentas skiriamas pripažintų menininkų kūriniams įsigyti. Nes suprantama, kad skonis ir kūrybingumas yra ne įgimta duotybė, bet per ilgą laiką formuojamas gebėjimas. Dar geriau – universali, nevaržanti fantazijos erdvė su sienomis, ant kurių vaikai gali piešti patys ar net jomis lipti. Svarbi ne tik kvadratinių metrų statyba, bet ir tai, kas tuose kvadratuose bus veikiama, koks bus erdvės panaudojimo scenarijus, psichologinis mikroklimatas, funkcinis patogumas ir kt.

40 2017 Nr. 2

žvilgsnis

Vaikų darželis „Kanagawa“, Japonija (archit. HIBINOSEKKEI + Youji no Shiro, 2016 m.).

Terminai ir kaina Pagrindiniai modulinių darželių lobistų argumentai yra labai greita statyba ir žemesnė nei įprasta kaina. Sparti tokio tipo pastatų statyba nekelia abejonių, tačiau darželių trūkumo klausimais Vilniuje kalbama jau ne pirmus ir ne antrus metus, todėl greitis pastatant 68 vietų darželį, esant 3800 trūkumui, problemos dar nesprendžia. Gerokai įdomesnis aspektas Santariškių darželio atveju – jo kaina. Žiniasklaidoje minima 2 milijonų eurų suma yra jau nebe iš statybų, bet iš astronomijos srities. Tai kaina už viso labo 350 m2 ploto lengvų konstrukcijų laikinąjį statinį. Netgi paėmus visaverčių statinių UAB „Sistela“ statybos skaičiuojamųjų kainų palyginamuosius rodiklius, mokslo paskirties pastato 1 kubinio metro kaina pagal 2016 metų statistiką yra 191,98 euro. Perskaičiavę pagal Santariškių darželio dydį (350 x 3 x191,98) gautume 201 579 eurus. Tai būtų apie 10 kartų mažiau už pigiąją modulinę statybą. Kodėl taip atsitiko – niekas nesugebėjo paaiškinti. Artimiausiu metu savivaldybė planuoja ištisą tokio tipo darželių statybos bumą jau už valstybės lėšas. Sostinės taryba pritarė 2017 metų

biudžetui – jis 19,9 mln. Eur (4,1 proc.) didesnis nei praėjusių metų ir sieks 510,5 mln. eurų. Savivaldybės pranešime teigima: „Šįmet atsakingai suplanuotame biudžete numatytos išlaidos bus skiriamos svarbiausiems vilniečių poreikiams: mokyklų ir darželių renovacijai, modulinių vaikų darželių kūrimui.“ Įdomu, ar „atsakingai“ suplanuotos lėšos bus taip pat atsakingai panaudotos? Ne tik kainos, bet ir kokybės požiūriu? Jei prognozuotume pagal Santariškių darželio atvejį, tai toks teiginys sukeltų daug abejonių. Neretai, vertinant naujo proceso pradžią, pasitelkiamas pirmojo blyno dėsnis. Jei kas nors nepavyksta, vadinasi, viskas gerai, taip ir turėjo būti – pirmas blynas visuomet prisvilęs. Jei tikslai pasiekti, tai dar geriau – netikėtai pasisekė apgauti nepajudinamą liaudies išmintį. Visais atvejais turime pasiteisinimą dėl klaidų, užuot prisiminę tokius dalykus kaip geras pasiruošimas ir planavimas. Iš tiesų jei pirmas bandymas ne vienintelis, tai klaidos yra puiki galimybė analizuoti, mokytis ir tobulinti tai, kas neišėjo. Tai atlikti būtina. Tikiu, kad ir modulinių darželių projektavimo bei statybos klausimais dar nevėlu padaryti reikiamas išvadas.

Netipinio ar ne stačiakampio modulio gamyba brangesnė vienetiniu atveju, tačiau atpigtų reprodukuojant jį daug kartų.

Vonios kambario modulis: individualizuotas, bet lyg nuo konvejerio Pagal individualius poreikius suprojektuoti, bet gamykloje surinkti moduliniai vonios kambariai – pasaulyje jau seniai patikrintas, o bendrovės „Recon“ dvejus metus iki paleidimo į gyvenimą tobulintas projektas. Šiandien į objektus jau keliauja produktas – apie 1,5 tonos sveriantys, visą reikiamą įrangą turintys sanitariniai mazgai, kuriuos pastačius numatytoje vietoje telieka prijungti vandenį, elektrą ir... pakabinti rankšluosčius.

www.recon.lt 42 2017 Nr. 2

am tokio produkto reikia? Tam, kad būtų galima sumažinti darbininkų skaičių statybų aikštelėje, kad darbas būtų patogesnis ir efektyvesnis, projektas būtų įgyvendintas greičiau, o darbų kokybė būtų nepriekaištinga. Pirmiausia Latvijos rinkai šį naują produktą pasiūliusios bendrovės „Recon“ specialistai yra apskaičiavę: įrengiant vonios kambarį statybų aikštelėje, standartiškai tenka suderinti devynių specialybių meistrų darbus – kai kuriems jų sugrįžti čia reikia po kelis kartus. Ir tai tik tuo atveju, jei jau sumontavus įrangą nepaaiškėja, kad, tarkim, dėl santechniko neprisukto vamzdelio neteks ardyti plytelių apdailos. „Recon“ sukurtame modulyje apdailininkai ir santechnikai gali dirbti vienu metu, vienas kitam netrukdydami: vandentiekio ir nuotekų tinklai vedžiojami blogojoje – išorinėje – modulio pusėje taip, kad prireikus pataisyti tai būtų maksimaliai paprasta. Pasaulines statybų proceso valdymo madas stebintys statybų ekspertai tvirtina, kad praktika sumažinti darbų ir statybininkų skaičių statybų

aikštelėje, perkeliant juos į gamybos barus, jau ne vienus metus stebima šalyse, kuriose brangi darbo jėga – nuo JAV iki Australijos. Pasiremiant „Recon“ sukurto sanitarijos mazgo modulio pavyzdžiu, galima apskaičiuoti ir daugiau tokio sprendimo privalumų: atėjus į darbą meistrams nereikia eikvoti laiko ir jėgų gabenantis į tam tikrą statomo objekto aukštą įrankius ar medžiagas, taigi jie yra produktyvesni; darbų kokybei užtikrinti čia reikia ne 3 ar 4 specialistų, o vieno, ir tai ypač patrauklu statybos valdytojams; darbai ne lauke, o visada šiltose cecho patalpose turi įtakos ne tik darbuotojų nuotaikai, bet ir produkto kokybei, kurios tikisi ir užsakovai, ir būsimi būsto gyventojai. Kiekvienam moduliui parengiamas individualus medžiagų užsakymo specifikacijos aprašas ir brėžinių aplankas – kad apdailininkui nekiltų klausimų, kur kokios spalvos plytelę reikia klijuoti ar veidrodį tvirtinti, o santechnikui – kur kloti inžinerinius tinklus. Kokybė gaminant „Recon“ modulinius sanitarinius mazgus kontroliuojama kaip numatyta ISO kokybės standartuose: įvertinant kiekvieną operaciją, ir tik ją patikrinus leidžiant kitą

Užs.

Pirmieji vonios kambario moduliai buvo sumontuoti gyvenamajame 130 butų name Rygoje.

operaciją. Tai yra karkasas sumontuojamas ant metalinio rėmo, tada prisukamos gipso kartono plokštės, po to patikrinami kampai, vertikalės, tada pervažiuojama į kitą barą, kur įrengiama sienų hidroizoliacija ir užtaisomos gipso kartono siūlės, tada vėl patikrinama, hidroizoliacija padengiamos grindys ir įrengiamas grindų šildymas, toliau klijuojamos plytelės ir t. t. Iki galutinio etapo, kai modulis testuojamas visapusiškai, tikrinant, ar nėra pratekančių jungčių ar nedegančių lempučių, vėliau išorėje sumontuojama garso izoliaciją užtikrinanti mineralinė vata, ir saugiai kelionei į objektą modulis suvystomas į plėvelę. Į statybų aikštelę modulis turi nukeliauti iki baigiant įrengti fasadą. Į numatytą vietą iki neužmūrytos paliktos angos (surenkamųjų namų atveju – įkeliamas prieš montuojant tarpaukštinę perdangą), jis pakeliamas specialia platforma. Įtraukti sunkiasvorį modulį vidun pakanka 2 žmonių. Nors Latvijoje ir Lietuvoje veikianti įmonė „Recon“ modulinių vonios kambarių gamybą pradėjo kaimyninėje šalyje, produkto logistika į aplinkines valstybes nėra sudėtinga – 4 ar 5 modelių transportavimas vienu sunkvežimiu didele finansine našta netampa. Tiesa, transportavimas daro

reikšmingą įtaką gaminio parametrams: dažniausiai naudojamas modulio dydis – apie 2 x 2,4 m. Tokiame plote telpa unitazas, dušas ar vonia, skalbyklė, spinta ir pan. – pagal individualius užsakovo pageidavimus. Iki 3,5 m pločio modulis gali siekti, jei planuojamas negabaritinis krovinys. Tačiau tokiu atveju pabrangsta rėmo konstrukcija, o ją sukurti šiam projektui, pripažįsta gamintojai, truko ilgiausiai. Reikiamą iš metalo suvirinto rėmo standumą pasiekti buvo svarbu ir pernelyg neišbranginant gaminio, ir neišdidinant jo aukščio – kad pastačius modulį ant perdangos ir išliejus išlyginamąjį sluoksnį vonios grindys būtų kitų patalpų lygyje. Potencialūs modulinių vonios kambarių užsakovai – ne tik gyvenamojo būsto, bet ir viešosios paskirties objektų – viešbučių, ligoninių, vaikų darželių – statytojai: visi tie, kuriems nereikia išskirtinio dydžio šios paskirties patalpų, bet kurie siūlo rinkai statinius su visa apdaila. Užsakyti modulinius sanitarinius mazgus verta net individualiųjų namų kvartalinių projektų plėtotojams – jei aktualu, kad užsakymas būtų įvykdytas greitai ir kokybiškai.

Užs.

Statomas daugiabutis sostinės Gedimino prospekte.

„Axis Industries“ ir „Veikmės statybos“ tandemas: iššūkiams pasiruošę Stambiosios nekilnojamojo turto brokerių kompanijos savo stenduose ir interneto svetainėse vis dažniau išryškina bendrovės, statančios parduodamą objektą, vardą. Tai – ryškus ženklas, kad statybų partnerio patikimumas ir atliekamų darbų kokybė tampa vis didesnė vertybė ir retenybė šiandienėje rinkoje.

44 2017 Nr. 2

„Veikmės statybos“ patirtis, kvalifikacija ir finansinis stabilumas šiandien leidžia imtis ištisų rajonų statybų. Baigiamas statyti verslo centras „Pentagon“.

Konkurentas ar partneris?

Kompetencijos ir įgyvendinti objektai

e vieną dešimtmetį sėkmingai Lietuvoje veikianti statybos bendrovė „Veikmės statyba“ šiuos metus sutiko kur kas stipresnė nei bet kada anksčiau. Jau anksčiau skelbta, kad „Veikmės statyba“ sėkmingai įsiliejo į „Axis Industries“ įmonių grupę, kuri yra didžiausia inžinerinius produktus ir sprendimus miestui, pramonei bei energetikai kurianti ir gaminanti grupė Lietuvoje. „Nuo sandorio praėjo jau beveik pusė metų, tačiau gal dar ne visi statybų rinkos dalyviai žino, kad turi naują potencialų partnerį ir generalinei rangai, ir atskiriems statybų etapams. Specializuojamės įvairiose statybose: nuo pramoninių iki gyvenamųjų, administracinių ir visuomeninių pastatų“, – sakė „Axis Industries“ generalinis direktorius Remigijus Baltrušaitis.

Šiuo metu „Veikmės statyba“ ir „Axis Industries“ tandemas turi daugiau nei 300 statybos profesionalų, tarp kurių – bene didžiausia betonuotojų komanda Lietuvoje. „Axis Industries“ ne tik sustiprino „Veikmės statybos“ finansinį stabilumą, bet ir papildė statybines kompetencijas. Dabar kompanija gali įgyvendinti įvairaus sudėtingumo statybos projektus, taip pat imtis generalinio rangovo bei techninio prižiūrėtojo funkcijų. Dar prieš susijungimą abi kompanijos galėjo pasidžiaugti įgyvendintais įsimintinais projektais. „Axis Industries“ statybų komanda vien per 2016-uosius sėkmingai įgyvendino 8 skirtingo sudėtingumo statybų projektus Lietuvoje. Tarp jų – „Delfi“ sporto centras, 13 tūkst. kvadratinių metrų ploto administracinis pastatas „Pentagon“, „Trimitų namai“, gamykla „Nordic Sugar Kėdainiai“. Šiuo metu tebevyksta Klaipėdos baseino, „Neo Group“ PET granulių gamyklos statybos. „Veikmės statyba“ dalyvavo įgyvendinant didžiausius statybų projektus Vilniuje. Čia kompanija yra pastačiusi 1,8 milijono kv. metrų pastatų ploto, kuriame gyvena ar dirba kas penktas vilnietis. Įmonė pastatė ištisus Vilniaus gyvenamuosius kvartalus: Antakalnio, Šeškinės, Šiaurės miestelio. Tarp svarbiausių „Veikmės statybos“ objektų – 1990-ųjų barikados prie Seimo, pirmasis Baltijos šalyse dangoraižis viešbutis „Lietuva“, pirmasis pasyvusis lietuviškas namas. Naujausi bendrovės statiniai: biurų kompleksai „Quadrum“ ir K29, „Green Hall 2“, medicinos centras Santariškėse, priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pastatas Antakalnyje, reabilitacijos klinika UPA Druskininkuose.

Taikiklyje – esminiai projektai Jėgas suvienijusios kompanijos „Axis Industries“ ir „Veikmės statyba“ yra pasiruošusios imtis pačių sudėtingiausių ir ambicingiausių statybų projektų. „Mūsų patirtis, kvalifikacija ir finansinis stabilumas šiandien leidžia imtis ištisų rajonų statybų. Dalyvaujame visuose esminiuose statybų projektuose visuose sektoriuose“, – teigė R. Baltrušaitis. Įmonės su nauja jėga ne tik konkuruos Lietuvoje, bet ir pradės statybos paslaugų eksportą. „Ketiname plėsti statybų veiklą Skandinavijos šalių rinkoje, kurioje „Axis Industries“ sėkmingai veikia energetikos sektoriuje“, – sakė R. Baltrušaitis.

„Neo Group“ PET granulių gamyklos statybos.

„Delfi“ sporto centras.

Biurų kompleksas „k29“. 45

Užs.

Renovacijos naudą labiausiai pajuto įsidiegusieji atsinaujinančius energijos šaltinius Pasitelkus renovaciją seni neekonomiški daugiabučiai gali virsti moderniais energiją taupančiais ir ją pasigaminančiais pastatais. Dažniausiai gyventojai pasirenka mažiau investicijų reikalaujančias atnaujinimo priemones: apšiltinę ir gražiai nudažę sienas, sutvarkę stogą, pakeitę langus, jie sustoja. Tačiau didžiausia nauda džiaugiasi tie, kurie daugiabučius atnaujina ir be minėtų priemonių įsidiegę atsinaujinančius energijos šaltinius. Ant stogo iškeliami saulės kolektoriai, kurie gamina karštą vandenį ir šildo vadinamąjį gyvatuką. Į žemę įgręžiami gręžiniai ir įdiegiamas geoterminis šildymas. Taip namas tampa nepriklausomas ir gali šilumą savo reikmėms pasigaminti pats. Specialistai sako, kad atsinaujinančių priemonių diegimo privalumai yra akivaizdūs, o barjerai tėra psichologiniai.

46 2017 Nr. 2

Nauda gamtai ir žmogaus piniginei asak Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) direktoriaus Valiaus Serbentos, pirmoji paskata žmonėms įsidiegti alternatyvius energijos šaltinius ir yra galimybė, kad namas nebūtų priklausomas nuo centralizuoto šildymo, kurio kainos yra aukštos ir nuolat svyruojančios. Kitas labai svarbus atsinaujinančių energijos šaltinių diegimo argumentas yra gamtos tausojimas. „Saulės ar žemės gelmių energijos naudojimas šilumai, palyginti su tuo kuru, kuris dabar naudojamas, yra naudingas aplinkosaugos požiūriu. Dabar šiluma gaminama deginant biokurą arba dujas, o šio proceso metu į orą išmetami didžiuliai CO2 kiekiai, kurie teršia aplinką ir veikia klimato kaitą. Atsinaujinantys energijos šaltiniai padeda mažinti klimato kaitą“, – sakė BETA direktorius V. Serbenta.

Trečia atsinaujinančių energijos šaltinių diegimo nauda yra ekonominė. Ir šį privalumą daugiabučių gyventojai pajunta jau pirmąjį šildymo sezoną, kai būna įdiegtos naujovės. Žmonės kartais net negali patikėti savo akimis, kai pažvelgia į sąskaitas už šildymą. O geros žinios sklinda iš lūpų į lūpas, ir dabar jau patys gyventojai prašo, kad į investicijų planus būtų įtrauktas alternatyvių energijos šaltinių diegimas.

Su valstybės parama investicijos atsiperka du kartus greičiau Gamintojai skaičiuoja, kad statant naujus gyvenamuosius namus investicijos į saulės elektrines, saulės kolektorius, geoterminio šildymo įrenginius atsiperka per 10–15 metų. „Nors atsipirkimo laikas nėra pats patraukliausias, ši įranga dažniausiai yra įrengiama ne trumpesniam kaip 25 metų laikotarpiui – investuoti verta“, – pastebi Lietuvos atsinaujinančių energetikos išteklių konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius. Tačiau atsipirkimo laikas trumpėja, jei tokioms investicijoms gaunama valstybės subsidija. „Finansuodami tokias investicijas palankiomis sąlygomis iš bankų gautomis paskolomis gyventojai tikrai galėtų sumažinti savo išlaidas. Taip papildomos sąnaudos bankui būtų mažesnės nei sutaupymai energijai pirkti. Jų kaina, sutaupomos energijos kiekiai priklauso nuo dydžio“, – pastebi energetikos ekspertas. M. Nagevičiui pritaria ir BETA Projektų įgyvendinimo skyriaus specialistė Rasa Bazarauskienė. Pasak jos, investicijos į geoterminio šildymo ir saulės kolektorių įrengimą, įskaičiavus gaunamą valstybės paramą, atsiperka greičiau – vos per 5 metus. O pirmieji, drąsiausi, daugiabučių gyventojai, kurie jau prieš kelerius metus suskubo įsidiegti modernius atsinaujinančius energijos šaltinius, šiandien skina prinokusius renovacijos vaisius, mat investicijos jiems jau atsipirko. „Šioje srityje buvome pirmūnai – mūsų namas apdovanotas Aplinkos ministerijos už tai, kad pramušėme ledus ir pirmieji įsidiegėme geoterminį šildymą“, – sakė Alytaus Pulko g. 34 daugiabučio namo pirmininkas Vytautas Kazlauskas. Šio namo gyventojai pirmiausia nusprendė įsirengti geoterminį šildymą, ir tik vėliau, pamatę, kad pagaminama šilumos energija išeina per kiauras sienas, nusprendė renovuoti ir patį namą pagal Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programą. Namo pirmininkas neabejoja, kad prieš penkerius metus investuoti 50 tūkst. eurų jau atsipirko. Pagal Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programą gyventojams valstybė kompensavo 40 proc. investicijų. Šiuo metu naujiems projektams valstybė kompensuoja 35

proc. investicijų. V. Kazlauskas visiems besikreipiantiesiems pataria daugiabučius atnaujinti kompleksiškai. „Remontuodamas mašiną neremontuoji tik durelių, nepalieki nesutvarkyto variklio. Daryti reikia viską iškart“, – pataria namo pirmininkas. Dabar trijų kambarių 60 kv. m ploto buto gyventojai už šildymą, karšto vandens gaminimą ir gyvatuko sąnaudas šalčiausiais žiemos mėnesiais moka apie 13–16 eurų. Kitas privalumas – kad butuose palaikoma optimali 22–23 laipsnių temperatūra. Anksčiau pirmojo aukšto butų virtuvėse temperatūra kartais siekdavo vos 12 laipsnių. Kitas geoterminio šildymo privalumas – nepriklausymas nuo tinklų: „Kada nori – įsijungi, kada nori – išsijungi“, – džiaugiasi V. Kazlauskas. Kad investicijos į atsinaujinančius energijos šaltinius atsipirks per kelerius metus, tvirtina ir kito daugiabučio bendrijos pirmininkas Juozas Čaplikas. Alytaus devynaukštis namas (Jurgiškių g. 25) jau dvi žiemas naudojasi įdiegta modernia kompiuterizuota saulės kolektorių ir geoterminio šildymo sistema. J. Čaplikas skaičiuoja, kad per dvejus metus jau atsipirko trečdalis investicijų. Mat trijų kambarių (67 kv. m ploto) butas už šildymą ir karšto vandens gamybą žiemos mėnesiais sumoka vos 11 eurų.

Atsinaujinančius energijos šaltinius įsidiegia vis daugiau daugiabučių Iš viso Lietuvoje šiuo metu beveik 100 iš daugiau kaip 2000 atnaujintų arba atnaujinamų daugiabučių namų jau naudojasi arba artimiausiu metu galės pasinaudoti alternatyviais energijos šaltiniais šilumos ar karšto vandens gamybai. „Mes kalbame apie senus prieš 30–50 metų statytus daugiabučius namus, kuriuose gyvena 50 ar net 100 šeimų. Kartais toms šeimoms nėra lengva susitarti įdiegti savo name tam tikras naujoves. Anksčiau žmonės dažnai sakydavo: Lietuvoje saulės nėra, čia mes nieko nepagaminsime. Tačiau praktika rodo kitaip, ir vis dažniau tie, kurie anksčiau įsidiegė alternatyvius energijos šaltinius, perduoda žinią kitiems gyventojams, kad tai daryti tikrai apsimoka ir visapusiškai naudinga“, – akcentavo BETA direktorius V. Serbenta. Lietuvos atsinaujinančių energetikos išteklių konfederacijos prezidentas M. Nagevičius išvardijo priežastis, kodėl gyventojai neskuba

įsidiegti investicijų reikalaujančių priemonių. Pasak jo, reikia suprasti, kodėl jie apskritai ryžtasi renovuoti daugiabučius namus, kokia motyvacija lemia jų apsisprendimą. „Dažniausiai tai daroma norint pagerinti savo būsto kokybę, padidinti jo ilgaamžiškumą ir vertę. Mano patirtis sako, kad išlaidų energijai mažinimas yra tik antroje vietoje, jei žiūrėtume, ko žmonės siekia renovuodami būstą. Dėl to didžiausias dėmesys paprastai yra skiriamas pastato sienoms, stogui, langams sutvarkyti, tai yra toms priemonėms, kurios geriausiai matosi“, – tikina M. Nagevičius. Be to, ekspertas pabrėžė, kad žmonėms dažnai nedrąsu, nes jie ir taip pasiima didžiulę paskolą pastato konstrukcijoms sutvarkyti ir bijo šią paskolą didinti, papildomai įrengti dar ir energijos iš atsinaujinančių išteklių gamybos įrenginius, net jei tai dar labiau sumažintų jų ateities sąnaudas. „Taigi priežastys, kodėl šių technologijų diegimas nėra itin populiarus, mano nuomone, yra daugiau psichologinio, o ne ekonominio ar techninio pobūdžio“, – reziumuoja M. Nagevičius.

Šių priemonių populiarumas tik didės Pašnekovai prognozuoja, kad ateityje atsinaujinančių energijos šaltinių populiarumas augs. „Ilgalaikėje perspektyvoje energijos iš šių technologijų panaudojimas populiarės augant energijos kainoms. Europos Sąjunga Paryžiaus tarptautiniame susitarime dėl kovos su klimato kaita yra įsipareigojusi visiškai atsisakyti iškastinio kuro naudojimo energetikoje iki šio amžiaus vidurio. Todėl kuo toliau, tuo labiau bus apmokestinami iškastiniai energijos ištekliai vykdant Europos Sąjungos ir Lietuvos nacionalinius įsipareigojimus“, – sakė M. Nagevičius. Be to, investicijos į atsinaujinančius energijos šaltinius yra ekonomiškai naudingos ir Lietuvos valstybei, nes naudojami vietos atsinaujinantys ištekliai vietoj importuojamų iškastinių išteklių. Tokiu būdu gerėja Lietuvos importo ir eksporto balansas, mažėja ekonominis priklausymas nuo užsienio šalių, auga šalies viduje kuriamas vidaus produktas, steigiamos naujos darbo vietos, didėja žmonių atlyginimai ir kartu biudžeto pajamos. Būtent dėl to valstybė ir subsidijuoja tokių technologijų diegimą, dalydamasi valstybės bendrai gaunama nauda su konkrečiais žmonėmis, vykdančiais tokias investicijas.

Finansuojama iš Europos regioninės plėtros fondo

Sostinės S. Stanevičiaus g. 22 daugiabučio gyventojai po renovacijos džiaugiasi žymiai sumažėjusiomis išlaidomis už šildymą.

Vilniečių noras atnaujinti būstą naudos duoda ne tik jiems Dalijant senų daugiabučių modernizavimo kvotas savivaldybėms, didmiesčiai pasijuto nuskriausti – jiems suteikta galimybė atnaujinti sąlygiškai nedaug namų. Priežastis – per menki praėjusių etapų rodi kliai. Tačiau sostinės įstaiga „Atnaujinkime miestą“ su tuo nenorėtų sutikti. Čia namų atnaujinta tikrai nemažai.

48 2017 Nr. 2

Siūlo vertinti plotą velgiant į Būsto energijos taupymo agentūros pateikiamus duomenis, Lietuvoje pagal įgyvendintų projektų skaičių pirmauja būtent Vilniaus savivaldybė. Čia yra modernizuoti 129 senos statybos daugiabučiai namai. Šių metų balandžio mėnesio duomenimis, sostinėje VšĮ „Atnaujinkime miestą“ modernizuoja 53 daugiabučius namus, darbus ketinama užbaigti iki metų pabaigos. Įstaigos direktorius Vilmantas Jankūnas sakė, kad darbai šiuose daugiabučiuose atliekami gavus finansavimą ankstesniame etape. Dabar laukiama naujo etapo ir tikimasi toliau tęsti darbus.

„Žinoma, gaila, kad gavome palyginti nedaug kvotų atnaujinti senus daugiabučius. Kad ir kaip būtų, Vilniuje tokių pastatų daugiausia, čia ir yra galimybė daugiausia sutaupyti energijos. Taip pat Vilniaus regione yra sutelkta daugiausia statybos organizacijų, kurių pajėgumai leidžia atlikti gerokai daugiau renovacijos darbų, negu skirta kvota. Tačiau nestovime vietoje, jaučiame gyventojų susidomėjimą, konsultuojame, kokius žingsnius reikia žengti norint pradėti renovaciją, kaip parengti investicinius projektus. Džiaugiamės, kad gyventojai, matydami jau renovuotų namų privalumus ir trūkumus, susitikimų metu užduoda konkrečius klausimus apie efektyvius renovavimo būdus, naudojamas medžiagas, technologijas bei priemones“, – pasakojo V. Jankūnas.

Užs.

Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad sumuojant renovacijos rezultatus reikėtų įvertinti ne pastatų, bet butų skaičių arba atnaujintų namų plotą. „Vienas daugiabutis sostinėje savo dydžiu prilygsta keturiems ar penkiems daugiabučiams kartu sudėjus mažesniame mieste. Todėl vien namų skaičius neatspindi darbų masto. Juk yra skirtumas tarp daugiabučio, kuriame yra dvidešimt keturi butai, ir daugiabučio, kuriame – septyniasdešimt ar šimtas butų“, – kalbėjo „Atnaujinkime miestą“ vadovas.

Diegia šiuolaikines technologijas Konsultuodami vilniečius apie daugiabučių atnaujinimą, „Atnaujinkime miestą“ specialistai sulaukia ir klausimų apie šiuolaikinių technologijų pritaikymo galimybes. Sostinėje yra ne vienas renovuotas namas, kur įrengti saulės kolektoriai karštam vandeniui ruošti, modernios šilumos valdymo sistemos. Tačiau V. Jankūnas pastebėjo, kad gyventojams dar pritrūksta žinių, kaip tokias sistemas valdyti. Todėl lieka nepasinaudota galimybėmis maksimaliai suderinti komfortą ir taupumą. „Tačiau džiugu, kad gyventojai žvelgia į ateitį, domisi naujovėmis, vertina galimybes taupyti ir didinti savo turto vertę bei likvidumą“, – sakė V. Jankūnas. Kiek daugiau problemų iškyla su daugiabučiais namais, kurie priskirti kultūros paveldui ar patenka į Kultūros paveldo apsaugos zoną. Pasitaiko atvejų, kai gyventojai nežinodami kultūros vertybių apsaugos reikalavimų prieš renovaciją būna jau atlikę kai kuriuos darbus, pavyzdžiui, pasikeitę langus. Tokie pakeitimai prieštarauja kultūros apsaugos architektūros reikalavimams, ir iškyla būtinybė vėl keisti langus, kurie atitiktų keliamus reikalavimus. Bet gyventojai modernizavimo metu atsisako tai daryti, nors kai ateina laikas priduoti renovuotą namą komisijai, iškyla bėdų, ir Kultūros paveldo departamento atstovai reikalauja, kad visi pastato langai būtų vienodi.

Renovacijos naudą geriausiai parodo stebėsena. Štai keletas pavyzdžių, kiek už šildymą gyventojai mokėdavo iki renovacijos ir kiek – po jos. Čiobiškio gatvėje esančiame 27 numeriu pažymėtame daugiabutyje iki renovacijos 2013–2014 metų šildymo sezono metu energijos sąnaudos siekė 143,3 kW vienam kvadratiniam metrui, t. y. po 12,29 euro už kvadratinį metrą. 2014–2015 metų šildymo sezono metu energijos sąnaudos buvo kiek mažesnės, tačiau vis tiek siekė 125,37 kW vienam kvadratiniam metrui, t. y. 9,62 euro už kvadratinį metrą. Po renovacijos 2015– 2016 metų šildymo sezono metu energijos sąnaudos sumažėjo iki 52,61 kW vienam kvadratiniam metrui, t. y. iki 3,72 euro už kvadratinį metrą. Lygiai tokios pat energijos sąnaudos iki renovacijos buvo ir sostinės daugiabutyje, esančiame S. Stanevičiaus g. 22. Po renovacijos jos buvo dar mažesnės – 43,42 kW vienam kvadratiniam metrui, arba po 3,06 euro už kvadratinį metrą. Antakalnio g. 50 name iki renovacijos 2014– 2015 metų šildymo sezono metu energijos sąnaudos buvo 86,60 kW vienam kvadratiniam metrui, arba po 6,11 euro už kvadratinį metrą. Po renovacijos 2015–2016 metų šildymo sezono metu gyventojai už vieno kvadratinio metro šildymą mokėjo tik po 2,66 euro. Šiame name modernizavimo metu žmonės įsirengė ir saulės

kolektorius karštam vandeniui ruošti, tad mokesčiai už paslaugas dar labiau sumažėjo. Gerosios Vilties g. 18 namo gyventojai iki renovacijos 2013–2014 metų šildymo sezono metu už būsto vieno kvadratinio metro šildymą mokėdavo po 6,16 euro (energijos sąnaudos – 71,78 kW vienam kvadratiniam metrui), o po renovacijos išlaidos už šildymą sumažėjo iki 2,05 euro už kvadratinį metrą. Dar įspūdingesni rodikliai pasiekti L. Asanavičiūtės g. 1 numeriu pažymėtame name. Čia iki renovacijos 2013–2014 metų šildymo sezono metu energijos sąnaudos siekė iki 94,84 kW vienam kvadratiniam metrui, ir mokėti gyventojams reikėjo po 7,28 euro už kvadratinį metrą. Po renovacijos energijos sąnaudos sumažėjo iki 29,95 kW vienam kvadratiniam metrui, t. y. gyventojams mokėti reikėjo tik po 1,90 euro už būsto vieno kvadratinio metro šildymą. „Gyventojai, palyginti su laikotarpiu prieš penkerius metus ar anksčiau, vis labiau supranta renovacijos naudą. Jie pasiklausinėja kaimynų, kurie gyvena modernizuotuose namuose, atidžiai išklauso ir mūsų specialistų, kurie parodo šilumos energijos sunaudojimo palyginimus. O gyventojų parodyta iniciatyva atnaujinti būstą teikia naudą ir valstybei“, – sakė „Atnaujinkime miestą“ vadovas V. Jankūnas.

Džiugu, kad gyventojai žvelgia į ateitį, domisi naujovėmis, vertina galimybes taupyti ir didinti savo turto vertę bei likvidumą. / Vilmantas Jankūnas /

Sutaupymai – akivaizdūs Tačiau vilniečiai, net ir neįdiegę atnaujintuose daugiabučiuose alternatyvių energijos šaltinių ar kitų šiuolaikinių technologijų, džiaugiasi akivaizdžiai didesniu komfortu ir mažesnėmis išlaidomis už šildymą. Anot V. Jankūno, renovuojant daugiabučius dažniausiai atliekami energinį efektyvumą pagerinti padedantys darbai: šiltinami pastatų cokoliai, termoizoliuojamos sienos ir stogai, pakeičiami langai bei įėjimo durys, sutvarkomi šilumos punktai. Kiek rečiau pertvarkoma vidaus šildymo sistema.

„Piliamiestis“ – viena gražiausių vietų gyvenimui Kaune Tai turbūt vienas atsakingiausių projektų, kuriam statytojai skyrė tiek dėmesio. Daugiausia jo pareikalauta ne statybos metu, o prieš jas pradedant. Tačiau „Piliamiesčio“ projektą Kaune įgyvendinanti bendrovė „YIT Kausta“ sutinka: vieta įpareigojanti, ir pasistengti tikrai buvo verta. Vertino labai atsakingai aikinosios sostinės Brastos gatvėje esančią teritoriją bendrovė „YIT Kausta“ pradėjo tvarkyti 2012 metais. Tiksliau – pirmiausia ne tvarkyti, bet tyrinėti ir vertinti įvairiausiais pjūviais. Iš Kauno miesto savivaldybės gavę sąlygų sąvadą detaliojo planavimo dokumentams rengti, investuotojai parengė poveikio aplinkai vertinimą, suderintą su Aplinkos apsaugos agentūra, Valstybine saugomų teritorijų tarnyba, Kauno miesto Aplinkos apsaugos skyriumi, Kultūros paveldo departamentu, Priešgaisrine gelbėjimo valdyba ir Visuomenės sveikatos centru. Vėliau buvo atliktas komplekso detaliojo plano ekspertinis vertinimas ir gauta teigiama išvada.

50 2017 Nr. 2

Kauno miesto savivaldybei priėmus sprendimą derinti detalųjį projektą, jis dar buvo atiduotas tikrinti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, kuri taip pat pritarė parengtiems sprendimams.

sąlygos, dešiniojo kranto linijos ištiesinimas statant krantinę ir apsauginę dambą, seklumų ir salų upės vagoje pašalinimas ir kt. Visų tyrimų rezultatai sklandžiai projekto eigai buvo palankūs.

Norėjo tinkamiausių sprendimų Nagrinėjo apsauginės dambos poveikį Prieš pradedant dambos statybas, „YIT Kaustos“ užsakymu buvo atlikti statinio galimo poveikio upės hidrauliniam hidrologiniam režimui tyrimai. Juos atliko ir pasiūlymus Neries vagotvarkos darbams pateikė A. Stulginskio universiteto Hidrotechninės statybos inžinerijos instituto doc. dr. Arvydas Šikšnys ir Vandens išteklių inžinerijos instituto doc. dr. Antanas Dumbrauskas. Modeliniais tyrimais buvo išnagrinėti įvairūs Neries vagotvarkos darbų variantai: esamos

Vienas pagrindinių projekto tikslų – kad nauja gyvenamoji erdvė tinkamai įsilietų į kraštovaizdį, todėl architektūriniai sprendimai buvo labai svarbūs. Drauge su Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriumi buvo suorganizuotas viešas architektų konkursas, kurio nugalėtoju buvo išrinktas architektų komandos „Antra kryptis“ projektas „Mano krantas“. Projekto autoriai pasiūlė atverti senamiesčio panoramas kitame krante ir suteikti galimybę jomis grožėtis visuomenei. Būtent šis projektas šiuo metu ir įgyvendinamas.

Užs.

Urbanistinis projektas Brastos g. Kaune Sklypo plotas: 3,43 ha Sklypo plėtros pradžia: 2015 m. gegužė Projekto plėtotojas: AB „YIT Kausta“ Projekto autorius: Tomas Kriaučiūnas (architektų biuras „Antra kryptis“)

Projekto vieta įkvėpė pavadinimą „Projekto vieta yra unikali Kauno senamiesčio dalis, kuri miesto gyventojus domino visais laikais, tačiau drąsos ir galimybių čia plėtoti gyvenamuosius projektus pakako ne visiems. Viliamės, kad „Piliamiesčio“ pavyzdys suteiks postūmį kitiems krantinės tvarkymo darbams ir naujiems projektams. Tai viena gražiausių vietų Kaune, tad tikime, kad joje bus gera ne tik jos gyventojams, bet ir visiems kauniečiams. Unikali projekto vieta įkvėpė ir patį pavadinimą – istoriškai teritorija aplink pilį būdavo vadinama Piliamiesčiu. Projektą vykdome pasitelkdami viziją, kad miestiečiai turi gyventi geriausiose vietose, o arti centro esančios erdvės turi būti sutvarkytos ir pritaikytos gyventojų poreikiams“, – sakė bendrovės „YIT Kausta“ generalinis direktorius Kęstutis Vanagas. Teritorijos krantinėje tiesiami pėsčiųjų ir dviračių takai, o dalis terasinio apsauginio pylimo suformuota kaip amfiteatras, kuriame galima prisėsti atsipūsti, pasigrožėti Neries ir senamiesčio panorama, susitikti su bičiuliais. Gyvenamųjų namų kvartalo viduryje yra išsaugotas ir senasis pušynas, kuriantis jaukią erdvę bendravimui su kaimynais. Piliamiesčio teritorijoje pirmame etape jau pastatyti du 4 ir 6 aukštų gyvenamieji namai, kuriuose jau kuriasi pirmieji gyventojai. Iš viso per šešerius metus centrinėje miesto dalyje esančiame kvartale numatyta pastatyti 11

statinių – gyvenamųjų namų ir daugiafunkcį pastatą su biurų patalpomis. Namai suprojektuoti taip, kad darniai įsilietų į miesto panoramą. Arčiau upės statomi įmantrios architektūros šešių aukštų gyvenamieji namai, pro kurių langus atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas į Pilies ir Neries idilę, kuri keičiantis metų laikams atrodo vis kitaip. Pirmųjų aukštų gyventojai turi įrengtas terasas, įsikūrusieji aukštesniuose aukštuose – erdvius balkonus. Po namais pastatytos požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, iš kurių į gyvenamąsias patalpas galima pakilti liftais. Gyventojų komfortui daugelyje Piliamiesčio namų bus įrengta rekuperacinė vėdinimo sistema, užtikrinanti gaivų orą patalpose. Namų kiemams jaukumo suteiks namus supsiančios žaliosios poilsio zonos, vaikų žaidimų aikštelės ir išpuoselėti gėlynai. „Kai prieš kelerius metus pradėjome kurti Piliamiesčio kvartalą, pakrantė priminė nešlifuotą deimantą. Nors nuo pakrantės atsiveria bene gražiausia Kauno panorama, krantinė buvo apleista, apaugusi brūzgynais, sunkiai įžengiama ir beveik nelankoma. Šiandien iš gyventojų susidomėjimo ir būsto paklausos matome, kad miestiečiai entuziastingai priėmė kvietimą istorinei miesto daliai suteikti daugiau gyvybės, todėl ir toliau tęsime pradėtus darbus“, – teigė „YIT Kaustos“ vadovas Kęstutis Vanagas.

Lietuvoje negalioja reikalavimas įrengti ugnies barjerus naujai statomuose ar renovuojamuose namuose. Tačiau reikia pasidžiaugti kai kurių gyventojų sąmoningumu – Kaune renovuotame daugiabutyje užsienio šalių pavyzdžiu įrengti barjerai iš nedegios medžiagos. Gyventojai suprato, kad svarbiausia – saugumas.

Lietuvoje dar sunku įrodyti priešgaisrinių barjerų pastatuose svarbą Gaisrinę saugą gyvenamosios paskirties pastatuose reglamentuoja teisės aktai. Tačiau ir gaisrinės saugos specialistai sutinka – Lietuvoje nesame visiškai saugūs. Nors teigiama, kad mūsų teisinė bazė pakankama, klausimų ir abejonių kyla labai daug. Kai įvyksta nelaimių ir pradedamos analizuoti jų priežastys, dažnai paaiškėja, kad saugumo priemonės pasitelkiamos ne visuomet, statybose naudotos degiosios medžiagos.

52 2017 Nr. 2

Vertinti derėtų visas sistemos sudėtines dalis kivaizdu, kad statybininkai šiandien mėgina kaip įmanydami taupyti. Ir ne visuomet įvertinama reali grėsmė. Antai atnaujinami daugiabučiai ir visuomeninės paskirties pastatai – renovacija vyksta tuo pat metu, kai čia gyvena ar dirba žmonės, slaugomi ligoniai, vedamos paskaitos, pamokos, prižiūrimi mažamečiai vaikai. Koreguoti gaisrinės saugos reikalavimus būtina, tačiau Lietuvoje tai padaryti nėra labai paprasta. Viskas turi būti grindžiama bandymų rezultatais, o bandymams atlikti reikia nemažų lėšų. Nors ne kartą buvo rodomi užsienyje daryti bandymų rezultatai, pateikiamos išvados atsakingiems pareigūnams, tai netampa motyvu

peržiūrėti teisinę bazę ir griežčiau reglamentuoti degių medžiagų naudojimą. Lietuvoje šiuo metu vertinama bendra termoizoliacinės sistemos degumo klasė. Prieš kurį laiką Skandinavijos ir kai kuriose kitose ES šalyse imta diskutuoti, kad derėtų vertinti ne bendrai sistemos, bet kiekvienos sudedamosios medžiagos degumo klasę. Apie tai užsiminta ir Lietuvoje, tačiau išsamesnė diskusija neišsirutuliojo, jokių sprendimų šiuo klausimu priimta nebuvo, teisinė bazė šiuo klausimu liko nepakitusi.

Siūlymus iš projekto išbraukė Nepakitusi teisinė bazė liko ir dar vienu klausimu, kuris akcentuojamas netgi dažniau – dėl priešgaisrinių barjerų iš nedegių izoliacinių medžiagų naudojimo šiltinant pastatų fasadus.

Užs.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas dar 2010 metais patvirtino Gaisrinės saugos pagrindinius reikalavimus, kurie nuo 2011 metų pradžios pakeitė statybos techninį reglamentą STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“. Prieš tai reikalavimų projektas buvo ilgai derintas įvairių žinybų ir asociacijų, kurios teikė savų siūlymų. Vienas siūlymų pirminiame variante buvo nustatyti, kad pastatų cokoliai ir pirmieji aukštai būtų šiltinami nedegiosiomis izoliacinėmis medžiagomis. Tačiau šių siūlymų galutinėje gaisrinės saugos reikalavimų redakcijoje nebeliko, nors juos buvo pateikę patys Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento atstovai. Kodėl liko neįteisinti itin svarbūs reikalavimai – galima tik spėlioti. Neva iškilo abejonių dėl medžiagų tarpusavio suderinamumo ir pan. Ir Vakarų Europos šalyse, ir kitose valstybėse įrengiant termoizoliacinius sluoksnius būtini barjerai iš nedegių medžiagų tarp aukštų. Tokie barjerai sulaikytų ugnies plitimą kilus gaisrui.

Verta pasimokyti iš vokiečių Vokietijos teisės aktuose, reglamentuojančiuose gaisrinę saugą, tinkuojamoji šiltinimo sistema su polistireniniu putplasčiu (ang. ETICS) yra priskirta sunkiai užsiliepsnojančios medžiagos degumo klasei. Tačiau reikalaujama taikyti tam tikras priemones, kad fasadai, termoizoliuoti naudojant tokią sistemą, būtų atsparesni gaisrui, jei jis kyla pastato išorinėje dalyje arba netoli pastato. Yra nurodyti konstrukciniai reikalavimai, į kuriuos būtina atsižvelgti išduodant leidimus statybai. Taip pat yra reikalavimas pastatus, kurie yra aukštesni nei 22 metrai, termoizoliuoti tik nedegiomis medžiagomis. Antai montuojant ETICS sistemą su iki 30 cm storio polistireninio putplasčio sluoksniu, būtina ne tik įgyvendinti ligi šiol bendrajame statybų priežiūros leidime numatytas gaisrinės saugos priemones, bet ir papildomai sumontuoti visą pastatą juosiančias gaisrinės saugos juostas iš nedegios termoizoliacinės medžiagos, kurios saugotų pastatą nuo gaisro grėsmės. Labai aiškiai nurodoma, kaip turi būti montuojami tokie barjerai: gaisrinės saugos juostos tvirtinamos prie ETICS sistemos apatinio krašto, atitinkamai 90 cm virš žemės paviršiaus arba virš besiribojančių horizontalių pastato dalių (pvz., automobiliams statyti ar pėsčiųjų zonai naudojamų stogų ir pan.); gaisrinės saugos juostos turi būti montuojamos pirmojo aukšto viršutinės perdangos

lygyje arba prie kitų besiribojančių horizontalių pastato dalių, bet ne didesniu kaip 3 metrų atstumu tarp ašių virš žemiau pritvirtintos gaisrinės saugos juostos. Jeigu atstumas yra didesnis, būtina įmontuoti papildomą gaisrinės saugos juostą; gaisrinės saugos juostos turi būti montuojamos trečio aukšto (nuo žemės) viršutinės perdangos lygyje arba prie kitų besiribojančių horizontalių pastato dalių, bet ne didesniu kaip 8 metrų atstumu tarp ašių virš žemiau pritvirtintos gaisrinės saugos juostos. Jeigu atstumas yra didesnis, būtina įmontuoti papildomą gaisrinės saugos juostą; kitos gaisrinės saugos juostos tvirtinamos perėjimuose tarp išorinės sienos ir horizontalių paviršių (pvz., praėjimuose, pravažiavimuose, arkadose) tuo atveju, jeigu jos yra gaisro pavojaus zonose nuo pirmo iki trečio aukšto.

Ne visuomet įvertinama reali grėsmė, renovacija vyksta tuo pat metu, kai pastatuose gyvena ar dirba žmonės, slaugomi ligoniai, prižiūrimi mažamečiai vaikai.

Siekiant energinio pastatų efektyvumo vis dažniau langai montuojami termoizoliaciniame sluoksnyje. Šis sprendimas dar labiau iškelia klausimą dėl gaisrinės saugos juostų montavimo ne tik tarp aukštų, bet ir palei langus. Vokiečiai atskirais atvejais reikalauja priešgaisrinius barjerus montuoti palei visą lango perimetrą. Gaisrinės saugos juostos turi atitikti šiuos reikalavimus: ne mažesnio nei 20 cm aukščio, iš nedegios medžiagos, atitinkančios A degumo klasę. Tvirtinant priešgaisrinius barjerus, juostos visa plokštuma priklijuojamos naudojant mineralinį klijavimo mišinį (kalkinį arba cementinį), papildomai pritvirtinamos smeigėmis, kurių įvorės gali būti plastikinės, tačiau skečiamoji vinis – plieninė. Kraštiniai ir tarpiniai atstumai tarp smeigių – mažiausiai 10 cm į viršų ir į apačią, daugiausia 15 cm iki gaisrinės saugos juostos elemento šoninių kraštų ir daugiausia 45 cm iki kitos smeigės.

Konstrukcijų atsparumas smarkiai skyrėsi Norint įvertinti priešgaisrinių barjerų svarbą, turi būti atlikti bandymai ne su tam tikrais pastato konstrukcijų fragmentais, bet realaus pastato dydžio konstrukcijomis. Prieš keletą metų tokius bandymus Kroatijoje organizavo Zagrebo universiteto Civilinės inžinerijos fakultetas, Kroatijos gaisrinės saugos asociacija HUZOP ir Europos gaisrinės saugos organizacija „Fire Safe Europe“. Bandymo metu naudotos 8 metrų aukščio konstrukcijos, sumontuotos pagal Didžiosios Britanijos BS 8414 standartą.

Vokietijoje galioja reikalavimas tam tikrais atvejais nedegias juostas montuoti palei viso lango perimetrą.

Koreguoti gaisrinės saugos reikalavimus būtina, tačiau Lietuvoje tai padaryti nėra labai paprasta.

minučių nuo gaisro pradžios: Liepsna panaši visose konstrukcijose, tačiau 1 konstrukcija skleidžia didelį kiekį dūmų ir dujų. Nuo degančios izoliacijos krintantys liepsnojantys lašeliai didina gaisro plotą. Šiuo momentu tarp 2 ir 3 konstrukcijų reakcijos į gaisrą didelio skirtumo nėra.

minučių nuo gaisro pradžios: 2 konstrukcija vis dar skleidžia dūmus, nors ugnis jau užgeso. Virš lango rėmo esantis horizontalus mineralinės vatos barjeras pristabdė ugnies plitimą maždaug 10 minučių, bet tiek pat prailgino izoliacijos degimo laiką ir dujų išsiskyrimą. 3 konstrukcijos padegamoji įkrova sudegė ir ugnis užgeso pati. Skirtingai nei 1 ir 2 konstrukcijose, 3 konstrukcijos fasadas nėra struktūriškai pažeistas.

54 2017 Nr. 2

Pasitelkus šias konstrukcijas buvo imituojamas gaisro plitimas dviaukščiame pastate, kai gaisras įsiplieskia apatinio aukšto kambaryje ir ugnis pro langą išplinta fasadu. Bandymų metu buvo tiriamas ugnies plitimas išorinės tinkuojamosios sudėtinės termoizoliacinės sistemos (ang. ETICS) fasadais, šiltintais skirtingų degumo klasių medžiagomis. Buvo sumontuoti trys identiškos konstrukcijos su sertifikuotomis ETICS sistemomis padengtų fasadų fragmentai. Pirmas fasadas buvo apšiltintas E degumo klasės izoliacija (ETICS sistemos degumo klasė B-s2,d0), antras – tokia pat izoliacija (ETICS sistemos degumo klasė B-s2,d0) su horizontaliu ugnies barjeru, trečias – A1 klasės izoliacija (ETICS sistemos degumo klasė A2-s1,d0). Visos trys realius namus imituojančios konstrukcijos buvo padegtos vienu metu. Gaisrinio bandymo metu pirmoji konstrukcija visiškai sudegė, o ugnis išplito fasadu praėjus vos 15 min. nuo gaisro pradžios. Pirmoji ir antroji sistemos skleidė didžiulį kiekį tirštų juodų dūmų. Statistika rodo, kad gaisro metu dauguma žmonių žūva būtent apsinuodiję nuodingais dūmais. Antrojoje konstrukcijoje iš nedegios medžiagos įrengtas barjeras sulėtino ugnies plitimą, neleido ugniai išplisti visu fasadu, palyginti su vien E degumo klasės medžiagomis apšiltintu fasadu. Trečioje konstrukcijoje nedegi šiltinimo izoliacija neleido ugniai išplisti fasadu, tad sienos struktūra liko nepažeista. Atlikę šiuos bandymus gaisrinės saugos specialistai pabrėžė, kad Europos Sąjungos šalių atsakingi asmenys turėtų įsiklausyti į ekspertų nuomonę ir išvadas, padėsiančias gerinti žmonių saugumą, ypač viešosios paskirties pastatuose: mokyklose, prekybos centruose, viešbučiuose. Šiuolaikiniuose gyvenamuosiuose pastatuose, biuruose ir viešosios paskirties pastatuose naudojama kur kas daugiau degių medžiagų nei anksčiau. Vertinant pastatų gaisrinę saugą svarbu geriau suprasti, kaip įvairias fasadų sistemas veikia gaisras ir tobulinti statybinių medžiagų bei elementų bandymo metodus, nes dauguma jų yra seniai peržiūrėti ir koreguoti.

Šilumos siurblys „Vitocal 100-S“ – daug argumentų „už“ Prieš keletą metų apie šilumos siurblius „oras–vanduo“ buvo kalbama tik kaip apie papildomą šilumos šaltinį. Laikytasi nuomonės, kad mūsų klimato zonoje toks įrenginys spustelėjus didesniam šalčiui nepatenkins poreikio ir negalės prišildyti patalpų iki reikiamos temperatūros. Tačiau didėjantis gyvenamųjų namų energinis efektyvumas ir kartu tobulėjančios technologijos lengvai paneigia šią kadaise galbūt buvusią tiesą. Šiandien šilumos siurbliai „oras–vanduo“ ne tik pagamina namui reikiamą šilumos energijos kiekį. Jie pasitarnauja ir vasarą, kai patalpas reikia vėsinti. Visas šias funkcijas puikiausiai atlieka ir vieno patikimiausių pasaulyje šildymo įrangos gamintojo „Viessmann“ šilumos siurbliai „Vitocal 100-S“.

Racionaliausias sprendimas A klasės name akarų valstybėse energinis pastatų efektyvumas, alternatyvių energijos šaltinių diegimas ir aplinkos tausojimas skatinamas jau senokai. Lietuvoje ši tendencija dar tik skinasi kelią. Tačiau palyginti sparčiai. Pradedama vertinti ir suprasti, kad mažai energijos naudojančiuose pastatuose verta įdiegti ir efektyviai šilumos energiją gaminančius šaltinius. Kuo namas yra aukštesnės energinio efektyvumo klasės, tuo mažiau reikia šilumos energijos jam šildyti. Dėl to verta atkreipti dėmesį į šilumos siurblius „oras–vanduo“. Be to, būste svarbus ne tik šildymas, bet ir tinkamo mikroklimato užtikrinimas. Šilumos siurbliai čia turi didelį pranašumą, nes tas pats įrenginys gali ir šildyti, ir karštą vandenį ruošti, o vasarą ir vėsinti patalpas. Įvertinamas vienas didesnių šilumos siurblių pranašumų – patogumas naudotis, aplinkos tausojimas. Kitaip nei naudojantis kietojo kuro ar kitokiu katilu, neteršiama aplinka, į atmosferą neišmetami dūmai, turintys anglies dvideginio ir kitų kenksmingųjų medžiagų. Ekonominė nauda čia irgi akivaizdi: nereikia investicijų į kaminus, paprastesnė katilinės įranga, nereikia rūpintis kuro sandėliavimu.

56 2017 Nr. 2

Apskritai netgi nereikia atskiros patalpos katilinei, šilumos siurblys gali būti įrengiamas net skalbykloje, nes jis „neprišiukšlina“ kambario. Energiškai efektyvių, pasyviųjų pastatų projektuotojai pabrėžia, kad tokiuose statiniuose racionalu rinktis šilumos siurblius. Pirmiausia dėl to, kad jie irgi naudoja mažai energijos, be to, sertifikuojant pastatą šilumos siurbliai traktuojami kaip atsinaujinantis energijos šaltinis, o pagal reikalavimus A+ bei A++ energinio naudingumo klasės pastatuose atsinaujinantys energijos šaltiniai turi būti privalomi.

hidraulinės sistemos komponentai – trijų padėčių perjungimo vožtuvai, antrinis siurblys ir šilumos siurblio reguliavimo sistema. Kadangi pastato viduje montuojamas modulis yra gana nedidelių matmenų, jį, kaip ir kitus šildymo įrenginius, galima įrengti ten, kur patogiau – rūsyje, ūkinės paskirties ar kitose patalpose. Šiame modulyje visi būtini elementai sumontuojami dar gamykloje. O išorinį šilumos siurblio modulį galima montuoti ant išorinės pastato sienos arba ant žemės.

Nereikalauja daug vietos

Gali naudoti nuosavos elektrinės energiją

Kompanijos „Viessmann“ skaidytos konstrukcijos „oras–vanduo“ šilumos siurblys „Vitocal 100S“ pasižymi vokiečių gamintojams būdinga itin aukšta kokybe ir efektyvumu. Ką reiškia skaidytos konstrukcijos? Šilumos siurblį sudaro du atskiri įrenginiai. Pastato išorėje esantis įrenginys per garintuvą iš aplinkos išgauna šilumą. Po to kompresoriumi temperatūra padidinama iki tokios, kokios reikia patalpoms šildyti. Šilumnešiu šiluma vamzdynais tiekiama į pastato viduje esantį antrąjį įrenginį ir į šildymo sistemą perduodama per kondensatorių. Pastato viduje esančiame įrenginyje dar gamykloje sumontuojami

Gamintojas, stengdamasis patenkinti įvairiausius poreikius, siūlo tris šilumos siurblio „Vitocal 100-S“ variantus. Pirmas variantas skirtas tik patalpoms šildyti ir karštam vandeniui ruošti. Kitokį variantą gali rinktis tie, kurie žiemą nori patalpas šildyti, o vasarą – vėsinti. Šios modifikacijos šilumos siurblyje yra papildoma vėsinimo funkcija, užtikrinanti malonią patalpų temperatūrą vasaros metu. Galiausiai tai gali būti sistema su įmontuotu pratekančio srauto elektriniu šildytuvu. Šilumos siurblio „Vitocal 100-S“ elektriniai komponentai yra itin taupūs, pavyzdžiui,

Užs.

efektyvus cirkuliacinis siurblys. Esant dalinei apkrovai moduliuodamas kompresorius tiksliai prisitaiko prie esamo šilumos poreikio ir taip palaiko norimą šildymo ar vėsinimo, taip pat karšto vandens ruošimo temperatūrą. Šilumos siurbliai „Vitocal 100-S“ taip pat pritaikyti veikti kartu su elektros energiją savoms reikmėms gaminančia saulės fotovoltinių elementų elektrine. Jeigu pastatai modernizuojami, kartu norint atnaujinti ir šildymo sistemą, „oras–vanduo“ šilumos siurbliai „Vitocal 100-S“ labai lengvai pritaikomi prie anksčiau įrengtos sistemos ir jau esamų šilumos šaltinių. Tokiais atvejais esamas dujinis, kietojo kuro ar kitoks katilas paliekamas tam atvejui, kai reikia patenkinti labai didelį momentinį šilumos poreikį, aplinkos oro temperatūrai nukritus ypač žemai. „Oras–vanduo“ siurblius „Vitocal 100-S“ galima integruoti į vadinamųjų protingųjų namų sistemą ir valdyti internetu. Tam reikėtų kartu su įrenginiu įsigyti ir papildomą WLAN modulį „Vitoconnect 100“. Įsidiegus išmaniajame telefone nemokamą programėlę „Vitotrol“, galima reguliuoti daugelį įrenginio funkcijų, pavyzdžiui, norimą patalpų temperatūrą įprastu ar atostogų režimu.

BIM

Antrą kartą surengtas konkursas „Lietuvos BIM projektai 2017“ sulaukė didelio dėmesio. Po pernai vykusių pirmųjų apdovanojimų kirbėjo klausimas, ar Lietuvos įmonės per metus bus parengusios pakankamai projektų panaudojant pastatų informacinį modeliavimą (BIM). Mat pirmajam konkursui buvo teikti ir kiek anksčiau įgyvendinti projektai.

BIM konkursui – gausus projektų derlius onkurso vertinimo komisijos pirmininkas Dalius Gedvilas tuomet neabejojo – proveržis yra, konkursui pateiktų projektų tikrai neturėtų trūkti. Jis buvo teisus: šiemet organizatoriai sulaukė daugiau kaip dvidešimties projektų. Tiesa, kai kurie nebuvo vertinti, todėl dėl pripažinimo geriausiais varžėsi 20 projektų. Norint išrinkti geriausią Lietuvos įmonių praktiką naudojant statinio informacinio modeliavimo technologijas ir metodologiją, projektai vertinti vadovaujantis šiais kriterijais: BIM panaudojimas projektavimo sprendimams; BIM panaudojimas tvarumui ir žaliajai statybai; inovatyvus informacijos panaudojimas BIM; BIM

58 2017 Nr. 2

panaudojimas verslo bendradarbiavimui stiprinti ir pokyčiams įmonės verslo procesuose. Daugiausia projektų sulaukta kategorijose „BIM visuomeniniuose pastatuose“ ir „BIM projektas užsienyje“. Kaip ir praėjusiais metais, iš viso buvo numatytos šešios kategorijos, tačiau kai kurie gauti projektai netiko nė vienai iš numatytų, todėl buvo nuspręsta išskirti atskirą kategoriją „BIM kituose statiniuose“. Kategorijos „BIM gyvenamuosiuose pastatuose“ nugalėtoju pripažintas bendrovės „Eika“ daugiabučių kompleksas sostinės Pilaitės rajone, Karaliaučiaus gatvėje. Kompleksą projektavo bendrovė „Eika“, rangovas – „Eikos statyba“. Projekto vertė – 5 mln. eurų. Rengiant ir įgyvendinant projektą BIM modelis buvo panaudojamas

kaip kompleksinis atskirų projekto dalių rinkinys surenkamojo gelžbetonio elementų gamyboje. Taip pat informacinis modeliavimas buvo panaudotas pastato elementų inventorizacijai ir kiekių kitimui vertinti skirtingose projekto stadijose. Be kita ko, buvo atliekamos įprastinės informacinio modeliavimo funkcijos, tokios kaip trimatis elementų atvaizdavimas tūryje, elementų susikirtimų tikrinimas, tiesioginis bendradarbiavimas tarp atskirų projekto dalių dirbant išoriniame serveryje. Norint kuo daugiau išnaudoti BIM, pastato modelis buvo panaudotas rengiant virtu aliosios realybės turą būsto pirkėjams. Sumodeliuoti keli apdailos pasirinkimo tipai, sudaryta galimybė pasivaikščioti po pastatą, apžiūrėti, koks vaizdas matomas pro langus.

Kategorijos „BIM visuomeniniuose pastatuose“ nugalėtoju tapo projektas „Duetto“. Jo autorius – bendrovė „Viltekta“, generalinis rangovas – „YIT Kausta“. Projekto vertė – 23 mln. eurų. BIM naudotas projektavimo kokybės kontrolei užtikrinti, skaičiuojant kiekius. Pasitelkus BIM taip pat buvo atlikta projekto eigos simuliacija 5D, statybos darbų vykdymas, defektų registravimas ir peržiūra. Kategorijos „BIM gamybiniuose pastatuose“ nugalėtojas – Vilkyškių pieninės gamybos paskirties pastato projektas Tauragėje. Projekto teikėjas – Panevėžio statybos trestas. Ši įmonė taip pat buvo ir projekto rengėjas bei generalinis rangovas. Šiame projekte svarbiausia buvo suderinti sudėtingą pastato technologiją ir pastato konstrukcijas – tam ir buvo pasitelktas BIM. Pastato technologinė įranga buvo montuojama jau statant pastatą, todėl visus svarbiausius klausimus dėl konstrukcijų ir technologinės įrangos reikėjo derinti su technologinės įrangos tiekėjais iš kitos šalies jau techninio projekto stadijoje. Šio proceso komunikacijai labai pagelbėjo tikslus technologinės įrangos modelis. Kategorijoje „BIM susisiekimo infrastruktūroje“ geriausiu pripažintas tunelinio viaduko automagistralėje A2 projektas. Projekto teikėjas – bendrovė „Kelprojektas“, kuri ir buvo projekto autorius. Užsakovas – Lietuvos automobilių kelių direkcija. Projektas parengtas naudojant „Revit“ centrinio failo filosofiją, suteikiančią galimybę keliems inžinieriams dirbti prie vieno failo vienu metu. Siekiant tikslumo, iš „Civil 3D“ programos buvo eksportuoti projektiniai kelių paviršiai, vėliau jie buvo perkelti į „Revit“ programą. Paviršių trianguliacijos tikslumas buvo užtikrintas failą importuojant per algoritmą, parašytą „Dynamo“ aplinkoje. Pagal paviršius buvo algoritmiškai sugeneruota nuovažos polių sienutė. Visos gelžbetonio konstrukcijos buvo suarmuotos erdvine armatūra, o tai leido išvengti galimų kritinių susikirtimų ir priimti racionalius sprendimus. Konstrukcijų BIM modelis leido sugeneruoti automatinius medžiagų kiekių žiniaraščius, automatiškai pateikti polių koordinates, altitudes ir lengvai sugeneruoti reikiamus pjūvius norint detaliai pavaizduoti konstrukcijas. Kategorijoje „BIM projektas užsienyje“ geriausiu pripažintas „Clarion Hotel Helsinki“ projektas, kurį konkursui pateikė bendrovė „Con cretus“ Designers“. Ji buvo ir projekto autorius. Suprojektuotas viešbutis „Clarion Hotel Helsinki“ – aukščiausias pastatas Helsinkio senamiestyje. Jo vienas bokštas yra 18 aukštų, o kitas

– 19. Bendras pastato plotas – apie 13,8 tūkst. kv. metrų. Sumontuota 315 tonų metalinių ir 3880 m3 gelžbetonio gaminių. Kadangi statybvietę iš vienos pusės ribojo prieplauka, o iš kitos – judrios senamiesčio gatvės, tai buvo tikras statybos darbų iššūkis. Surenkamosios konstrukcijos buvo gabenamos laivais ir montuojamos tiesiai iš laivo, todėl buvo labai svarbu tiksliai planuoti projektavimo, gamybos, logistikos ir montavimo darbus. Viešbučio projektavimo ir planavimo darbai buvo atlikti „Tekla Structures“ programa. Visą projektavimo laiką buvo bendradarbiaujama su kitomis grandimis: į „Tekla“ modelį buvo įkeliami architektūros, fasadų konstrukcijų, ŠVOK, vandentiekio ir nuotekų, elektros dalių IFC modeliai – tam, kad būtų suderinti visi neatitikimai ir priimti visoms grandims tinkantys sprendimai. Projekto dalių koordinavimą atliko kompanija HENT AS, naudodama „Solibri model checker“ programinę įrangą. Konkurso organizatoriai apgailestavo, kad nė vienas iš pateiktų projektų neatitiko kategorijos „BIM inžinerinių tinklų objektai“ reikalavimų. Tačiau buvo keletas projektų, kuriems skirta atskira kategorija – „BIM kituose statiniuose“. Čia geriausiu pripažintas paminklo Jonui Basanavičiui pasiūlymų vertinimas 3D realybės modelyje. Projekto teikėjas – bendrovė IN RE. Ji kartu su įmonėmis „IT Logika“ bei „CAD ir F projektservisas“ atliko projektavimo darbus ir juos padovanojo Vilniaus miesto savivaldybei, kuri šių metų pradžioje pirmą kartą išbandė 3D realybės modelių panaudojimą vertinant paminklo Jonui Basanavičiui ir aikštės prie Nacionalinės filharmonijos sutvarkymo konkurso pasiūlymus 3D senamiesčio fragmento realybės modelio kontekste. Savivaldybė iškėlė tikslą kuo objektyviau įvertinti konkurso siūlymus 3D aplinkoje, realaus pasaulio kontekste, vienodomis sąlygomis ir įvairiais rakursais. Tai tapo įmanoma tik kartu sujungus įprastas 3D modeliavimo priemones, kuriomis naudojantis architektai projektavo aikštės rekonstrukciją, ir automatizuotos fotogrametrijos priemones, kurios leido iš fotonuotraukų sukurti ir Senamiesčio aplinkos aikštės 3D modelius ir į trimatę erdvę perkelti skulptorių sukurtus skulptūrų maketus. Tai unikaliausias kol kas BIM technologijų panaudojimo eksperimentas Lietuvoje, nes panaudota triguba 3D modelių integracija ir kartu sujungti 5 nominantų projektai į vieną interaktyvią realaus laiko aplinką. Konkursą „Lietuvos BIM projektai 2017“ organizavo VšĮ „Skaitmeninė statyba“ kartu su žurnalu „Statyba ir architektūra“.

Kategorijoje „BIM projektas užsienyje“ nugalėtoju pripažintas UAB „Concretus Designers“ „Clarion Hotel Helsinki“, „Helsinki Tower“ projektas.

Kategorijos „BIM visuomeniniuose pastatuose“ nugalėtoju tapo AB „YIT Kausta“ biurų pastato „Duetto“ projektas.

Kategorijos „BIM gamybiniuose pastatuose“ nugalėtoju pripažintas AB Panevėžio statybos trestas gamybinės paskirties pastato Tauragėje projektas.

Spalvotuose dekoratyviniuose tinkuose ir dažuose naudojami „vėsieji“ pigmentai leidžia apsaugoti fasadus nuo perkaitimo.

Tinkuojamojo fasado įrengimas: nuo projekto iki eksploatacijos Šiuolaikinėje statyboje naudojami produktai turi išsiskirti ne tik aukšta kokybe ir patvarumu. Projektuotojai ir statytojai ieško įrankių, suteikiančių galimybę dirbti efektyviau, greičiau ir optimaliomis finansinėmis sąnaudomis. Pažangios tinkuojamųjų fasadų sistemų technologijos siūlo kompleksinius sprendimus, leidžiančius išvengti šių konstrukcijų įrengimo problemų ir taip kur kas labiau palengvinančius statybų procesą. Spalva – ne vien skonio reikalas palvos parinkimas svarbus ne vien pastato savininkui – ji turi įtakos ne tik vizualinei išraiškai, bet ir eksploatacijai, taigi šis klausimas aktualus ir projektuotojui, ir statybininkui. Pastaruoju metu itin išpopuliarėjo intensyvios fasadų spalvos. Tačiau tamsių spalvų fasadai labiau sugeria saulės spindulius, karštą vasaros dieną jie gali įkaisti net iki +90°C. Šiluma keliauja į gilesnius šilumos izoliacijos sluoksnius, o skverbdamasi dar giliau patenka ir į pastato vidų. Tai lemia šiltinimo medžiagos, ypač putų polistireno (EPS), deformacijas, kurios pažeidžia fasado struktūrą ir sandarumą. Šiai problemai spręsti „Baumit“ dekoratyviniuose tinkuose ir dažuose naudoja „vėsiuosius“ – saulės šilumą gerai atspindinčius – pi gmentus, dėl kurių išorinė fasado dalis bus net 12 laipsnių vėsesnė nei be pigmento. Galimybė apsaugoti fasadą nuo perkaitimo užsakovams ir projektuotojams leidžia rinktis madingas tamsias spalvas visam išorinės tinkuojamosios sudėtinės termoizoliacinės sistemos (ITSTS) paviršiui. Naujasis pigmentas į dažų ir tinkų sudėtį įeina kaip gamyklinis atspalvis. Tai reiškia, kad

60 2017 Nr. 2

visos 888 „Baumit“ paletės „Life“ spalvos, kurių šviesos atspindžio koeficientas (TSR) yra mažesnis nei 25, gali būti naudojamos dideliems sudėtinės išorinių sienų izoliacijos sistemos arba vienalyčio mūro plotams. Saulės kaitra turi įtakos ne tik fasado dekoratyviniam sluoksniui. Ji kenkia ir didesnės šiluminės izoliacijos polistirenui, kurio gamyboje naudojamas tamsų atspalvį suteikiantis grafitas. Saugant taip apšiltintus fasadus nuo saulės poveikio – galimų deformacijų, įprastai naudojamas specialus tinklelis nuo saulės. Tačiau „Baumit“ fasado sistemose yra galimybė naudoti specialų polistireną, pavyzdžiui, „Baumit OpenTherm“ su „Reflect“ danga. Ši danga atspindi saulės spindulius ir mažina polistireno deformacijų tikimybę.

Šiltinimo sistemos kriterijai ITSTS pagrindiniai elementai yra šilumos izoliacinė medžiaga (EPS, XPS, MV), klijai, smeigės, armavimo mišinys su tinkleliu ir baigiamasis sluoksnis (dažniausiai – dekoratyvinis tinkas). Labai svarbu, kad šie atskiri elementai derėtų tarpusavyje ir sukurtų darnią, puikiai funkcionuojančią sistemą, turinčią tam tikrą paskirtį. Antai

kvėpuojanti sistema, kurią sudaro garams laidūs klijai, mineralinė vata, garams laidus armavimo mišinio sluoksnis, netenka savo funkcijos kvėpuoti, jei baigiamajam sluoksniui numatomas garams ne toks laidus akrilinis dekoratyvinis tinkas. Be to, sistemoje naudojant skirtingų gamintojų medžiagas nepasiekiamos numatytos eksploatacinės ir saugos ypatybės. „Baumit“ siūlo įvairias ITSTS fasadams, kurių sudėtinių elementų tarpusavio darna leidžia pasiekti norimas ypatybes. Kvėpuojančiai sistemai „Open“ būdingi visi EPS teikiami privalumai (tvirtumas, geros šilumos izoliacinės ypatybės, greitas montavimas), tuo pat metu leidžiama sienoms kvėpuoti. Taip yra dėl to, kad šioje sistemoje naudojamas unikalus perforuotas „Baumit OpenTherm“ polistirenas. Kvėpuoti uždarai sistemai labai svarbu, nes tuomet joje nesikaupia didelės žalos galinti padaryti drėgmė: dėl jos blogėja medžiagų eksploatacinės ypatybės, mažėja šiluminė varža, atsiranda pelėsis. Pažanga statybos produkcijos rinkoje šiandien leidžia suprojektuoti ir įrengti orui laidų fasadą naudojant ne tik mineralinę vatą, bet ir EPS. „Baumit“ siūlo ir kitų sistemų, turinčių tokių išskirtinių savybių kaip didesnis atsparumas smūgiams („PowerSystem“), ekologiškumas

Užs.

„Baumit“ cokolio sistema.

(„NatureSystem“), savaiminis valymasis ir didesnis atsparumas purvui („StarSystem“, „OpenSystem“). Visos sistemos yra kruopščiai išbandytos nuosavose „Baumit“ laboratorijose ir sertifikuotos notifikuotų įstaigų. Sistemoms taikomi ypač aukšti vidiniai kokybės reikalavimai, ir laikas jau įrodė, kad tai leidžia joms tarnauti dešimtmečius.

Darbų atlikimo eigos reikšmė Fasado šiltinimo ir apdailos darbų greičiui bei kokybei turi įtakos darbų planavimas, darbus atliekančių specialistų patirtis, jų naudojami įrankiai ir medžiagos. Vienas daug laiko atimančių darbų yra šilumos izoliacinės medžiagos, dažniausiai EPS, tvirtinimas smeigėmis – sugaištama skylių gręžimui išorinėje sienoje. Be to, šiame etape yra nemaža tikimybė suklysti, nes sieną dažniausiai dengia šiltinimo medžiagos plokštės, todėl didesnė tikimybė išgręžti skylę tarp mūro blokų ar siūlėse, kur smeigių tvirtinimo stipris yra mažas. Nemažai laiko išeikvojama eliminuojant šilumos tiltelius, kurių atsiranda ties kiekviena smeige dėl joje esančio tvirtinimo elemento (vinies arba varžto). Viena dažniausių tinkuojamojo fasado kokybės problemų yra vadinamasis „boružės efektas“. Tai yra dėmių ant fasado ties smeigėmis išryškėjimas, kuris atsiranda dėl nevienodos vandens įgerties, šilumos tiltų, skirtingos difuzijos ir temperatūros ties smeigėmis, per daug įgilintų smeigių. Šiose šlampančiose vietose dažnai kaupiasi pelėsis ir dumbliai. Fasadas atrodo neestetiškai ir nekokybiškai. Tačiau šio efekto galima išvengti šiek tiek pakoregavus sistemos įrengimo eiliškumą. Pasi-

Kvėpuojanti „Open“ sistema.

telkiant šiuolaikinius sprendimus, smeigiuojama prieš klijuojant šiltinimo medžiagą, todėl EPS nėra perveriamas smeigėmis. Į pagrindą (mūrą) įtvirtintos smeigės pertepamos klijais arba klijavimo bei armavimo mišiniu, tada ant jų klijuojamos polistireno plokštės, dedami armavimo ir dekoro sluoksniai. Tai reiškia, kad visi minėti veiksniai, lemiantys „boružės efektą“, eliminuojami, ir užtikrinama, kad namo išorinės sienos bus sausos, šiltos ir gražios. Naujo tipo smeigės gali būti tvirtinamos į bet kokį pagrindą – nuo įprasto betono iki dujų silikato blokų. Smeigės tinkamos naujai statybai ir seno pastato renovacijai, kai naujas šiltinimo sluoksnis įrengiamas ant jau esamo. Pastato sienų šiltinimo būdas, kai smeigės tvirtinamos prieš EPS klijavimą, leidžia sutaupyti laiko. Mažesnes laiko sąnaudas lemia šios priežastys: nereikia uždengti ir užglaistyti smeigių tvirtinimo vietų EPS plokštėse; reikalingi trumpesni grąžtai, todėl paprasčiau gręžti.

cokoline dalimi ir nuolat į išorę besiskverbiančia drėgme bei druskomis, kurios ardo ir bjauroja fasadą. Nuo išorinės termoizoliacinės sistemos atsparumo smūgiams priklauso fasado ilgaamžiškumas ir ypatumas išlaikyti išorinį sistemos sluoksnį nepažeistą, jį paveikus išorinei jėgai. Ši išorinė jėga gali būti praeivio smūgis koja, žaidžiančių vaikų ataka kamuoliu, atremtas dviratis, neatidus automobilio statymas, į fasadą sviestas daiktas, ir panašiai. Todėl projektuojant fasadą būtina atsižvelgti į tai, greta kokių teritorijų jis bus eksploatuojamas. Didesnis atsparumas smūgiams turėtų būti numatomas lengvai pasiekiamose ir nuo smūgių neapsaugotose fasado dalyse (cokolis, intensyvaus judėjimo vietos, apatinė fasado dalis). Atsarga šiuo atveju atsiperka. Visos „Baumit“ ITSTS sistemos yra ne žemesnės nei II atsparumo smūgiams kategorijos (jų yra trys). Speciali didesnio atsparumo smūgiams sistema „Baumit PowerSystem“ ir tam skirti produktai – klijai „PowerFlex“ bei armavimo mišinys „StarContact White“, turintys specialių priedų, sukuria apsaugą, smarkiai, iki 10 kartų, viršijančią aukščiausius standarto reikalavimus.

Išskirtinis dėmesys – atsparumui Drėgmė – dažnas rūpestis statant ir eksploatuojant būstą. Ne išimtis ir fasado apatinė dalis – cokolis. Cokolinės ir pamato dalies hidroizoliaciją būtina numatyti dar projektavimo stadijoje, nes hidroizoliavimo darbai yra atliekami pradiniuose fasado įrengimo etapuose, ir klaida čia reiškia sudėtingus bei didelės apimties remonto darbus vėliau. Neįrengus hidroizoliacijos ties pamatu ar įrengus ją neteisingai, dažnai susiduriama su šilumos nuostoliais, šlampančia, žaliuojančia

Aukštos temperatūros deformuotas fasadas.

cleantechnicaom nuotr.

Užs.

Keleriopa nauda: „Grinda“ planuoja įrengti saulės jėgainę Ekologija ir ekonominė nauda – šios priežastys dažniausiai paskatina imtis alternatyvių energijos šaltinių projektų įgyvendinimo. Sostinės bendrovė „Grinda“ irgi nori, kad aplinka būtų švaresnė, siekia sutaupyti, todėl artimiausiuose įmonės planuose – įrengti saulės elektrinę.

62 2017 Nr. 2

Sąlygos projektui palankios asikeitusios bendrovės „Grinda“ vadovybės vieni pirmųjų darbų – peržiūrėti turimus resursus, išlaidas, įvertinti galimybes sutaupyti. Viena išlaidų eilutė buvo gana išraiškinga – už pastatų komplekso sostinės Eigulių gatvėje elektros sąnaudas įmonė per metus sumoka apie 30 tūkst. eurų. „Dėl to pradėjome galvoti, kas leistų sutaupyti. Ir pirmiausia susimąstėme, kaip galėtume pasitelkti nemokamus resursus – išnaudoti

saulės energiją. Pradėjome skaičiuoti galimybes, išlaidas, naudą, atsiperkamumą, ir visi rodikliai yra tikrai palankūs“, – sakė bendrovės „Grinda“ direktorius Kęstutis Vaicekiūtis. Bendrovės „Grinda“ projektų vadovas Tadas Autukas pasakojo, kad tam, jog būtų atlikta kuo tikslesnė būsimos saulės elektrinės gamybos prognozė, specialia skaitemenine įranga buvo užfiksuotos teritorijos aplinkos sąlygos, įvertinti krintantys šešėliai vasaros ir žiemos sezonų metu, bendras apšvietimas. Gauti duomenys perkelti į atitinkamą programinę įrangą, ir buvo atliktas saulės elektrinės produktyvumo skaitmeninis modeliavimas.

Į šį projektą reikia žiūrėti ne tik per ekonominę prizmę. Kitas labai svarbus aspektas – ekologinė nauda. Pasitelkdami saulę, per metus į atmosferą neišmesime apie 50 tonų anglies dvideginio. / Kęstutis VAICEKIŪTIS /

Prieita prie išvados, kad elektrinę reikia montuoti ant sandėliavimo paskirties pastato stogo. Jo padėtis pasaulio šalių kryptimi yra labai palanki jėgainei, stogo šlaito kampas irgi labai tinkamas. Įrengti saulės elektrinę ant stogo parankiau ne vien dėl tinkamų minėtų aplinkybių, bet ir dėl teisinio reglamentavimo. Jeigu tokia jėgainė būtų įrengiama ant žemės, statybos darbams būtų reikalingas leidimas. Didesnės nei 30 kW galios saulės elektrinė ant žemės traktuojama kaip neypatingasis statinys. O visos ant stogų montuojamos saulės elektrinės yra laikomos pastato sudedamosiomis inžinerinėmis sistemomis, kaip ir šildymo, vėdinimo ir kitos inžinerinės sistemos. Tokie darbai priskiriami statinio paprastojo remonto darbams, ir jiems statybos leidimas nereikalingas. Toliau modeliuota, kokia turėtų būti elektrinė, skaičiuotas galimas jos produktyvumas. Skaičiavimai parodė, kad fotovoltiniais moduliais galima uždengti 600 kvadratinių metrų stogą, t. y. vieną jo šlaitą. Iš viso būtų sumontuota apie 375 saulės moduliai, bendra elektrinės galia – 97,5 kW. Prognozuojamas pesimistinis elektrinės pagaminamos energijos kiekis – beveik 80,5 tūkst. kilovatvalandžių per metus. Elektrinės efektyvumas – 82,9 proc.

Saulės energijos potencialas Lietuvoje didžiulis „Vienas dažniausių klausimų, kuriuos tenka išgirsti rengiant tokius projektus – ar užtenka

Lietuvoje saulės. Žinoma, čia ne Ispanija, kur saulėtos bemaž visos dienos per metus. Tačiau pas mus metinė saulės spinduliuotė Lietuvoje – 950–1050 kilovatvalandžių vienam kvadratiniam metrui. Beveik tiek pat, kiek ir Vokietijoje, Belgijoje ar Olandijoje. Tik Vokietijoje, pagal pernykščius duomenis, instaliuota saulės elektrinių galia siekė daugiau kaip 40 tūkst. megavatų, o pas mus – tik 80“, – sakė T. Autukas. Specialistas skaičiavo, kad elektrinės pagamintą energiją piko metu įmonė sunaudos visiškai. Gali būti laiko tarpų, kai įmonėje energijos poreikis bus minimalus, pavyzdžiui, pietų metu ar savaitgaliais. Tuomet pagamintos elektros energijos perviršis bus nemokamai atiduotas į skirstomuosius tinklus. Didžiausias elektros energijos sunaudojimas „Grindos“ pastatų komplekse būna žiemos mėnesiais. Tačiau šiais mėnesiais saulės elektrinė pagamintų tik 2–8 proc. energijos poreikio. Bet vasaros mėnesiais saulės jėgainė pagamintų 50–70 proc. viso įmonės elektros energijos poreikio.

Planuose – elektromobiliai Skaičiuojant elektrinės atsiperkamumą, gautas maždaug 7 metų laikotarpis. Todėl jėgainės įrengimas atsipirktų palyginti greitai. „Grinda“ svarstė ir galimybę pasinaudoti Europos Sąjungos finansine parama projektui įgyvendinti, tačiau paaiškėjo, kad ji nėra galima. „Bet į šį projektą reikia žiūrėti ne tik per ekonominę prizmę. Kitas labai svarbus aspektas –

Specialia skaitemenine įranga buvo užfiksuotos teritorijos aplinkos sąlygos, įvertinti krintantys šešėliai vasaros ir žiemos sezonų metu, bendras apšvietimas.

ekologinė nauda. Gamindamiesi elektros energiją pasitelkdami saulę, per metus į atmosferą neišmesime apie 50 tonų anglies dvideginio, kas prilygsta apie trisdešimties kas dieną eksploatuojamų lengvųjų automobilių taršos eliminavimui iš Vilniaus miesto. Skaičiai gana įspūdingi“, – sakė „Grindos“ vadovas K. Vaicekiūtis. Žvelgiant į ekonominę naudą, ji irgi akivaizdi. Pirmiausia dėl to, kad įgyvendinus tokį projektą išlaidos per metus sumažės apie 8,5 tūkst. eurų, o jeigu elektros energija brangtų, sutaupymai būtų dar didesni. Saulės jėgainė – ne vienintelis novatoriškas „Grindos“ žingsnis. Artimiausiu metu svarstoma galimybė įsigyti du elektromobilius. Įmonės avarinės tarnybos darbuotojams tenka daug važinėti mieste, tam sunaudojama nemažai degalų. Važiuojant elektromobiliu kurui sutaupyti pinigai galėtų būti panaudoti šioms ekologiškoms transporto priemonėms išsimokėti. „Planuojami įsigyti elektromobiliai ir saulės elektrinė bus tarsi vienas derinys. Svarstome, kaip būtų galima įrengti elektromobilių įkrovimo stoteles derinant su saulės elektrine. Šitaip įmonės darbuotojai nemokamai ir neteršdami aplinkos galės teikti būtinas paslaugas vilniečiams“, – sakė bendrovės „Grinda“ vadovas K. Vaicekiūtis.

Užs.

Rusenanti tema ir ją kurstanti ranka

Gesinti degantį Tytuvėnų vienuolyną gaisrininkams sekėsi labai sunkiai: mineralinėje vatoje susikaupęs karštis persiduoda pastato konstrukcijoms ir skatina tolesnį degimą. P. Kanevičiaus nuotr.

Papūtė pavasario vėjai, ir kur buvus, kur nebuvus lyg sausa žolė po žiemos vėl rusena gaisrinės saugos tema. Tas rusenimas periodiškas, kai jis nuslopsta, rūpestinga ranka pasirūpins, kad vėl įsidegtų. Laikas prasklaidyti šitą dūmų uždangą.

64 2017 Nr. 2

aip ir visoje Europos Sąjungoje, taip ir Lietuvoje mineralinės vatos gamintojai įgyvendina seniai parengtą strategiją varžyti polistireninio putplasčio naudojimą pastatams šiltinti, siekiant užkariauti kuo didesnę rinkos dalį. Lietuvoje dideli tarptautiniai koncernai kovoja su vietos gamintojais. Visa mineralinės vatos gamintojų lobistinė veikla vykdoma per organizaciją „Fire Safe Europe“ (skamba taip nekaltai lyg „Šaltoji Kalėdų ugnelė“). Ji aktyviai veikia ir Briuselyje, ir Lietuvoje. Vadovaujantis „Fire Safe Europe“ strategija, dabar kalbama apie degumą, tačiau numatoma, kad kitas klausimas bus dėl degimo metu išsiskiriančių nuodingų dujų. Būtent tokį žingsnį jau bandyta žengti ir Lietuvoje. Taigi Lietuvoje veikianti Mineralinės vatos gamintojų asociacija (MVGA), pasitelkusi savo

partnerį iš LST TK 22, neseniai („Statyba ir architektūra“, 2017 m. Nr. 1) paskelbė straipsnį „Gaisrinė sauga negali būti vertinama didesnėmis statybos sąnaudomis“. Į šį kategorišką teiginį galima atsakyti tvirtai: „Ne tik gali, bet ir turi būti vertinama. Be to, turi būti vertinami ir kiti dalykai.“ Ta pačia proga apie dažnai sutinkamą teiginį „Nedega“. Atsakome – „Nedega, kol nedega, tačiau kai įsidega...“ Tai bus paaiškinta šiame tekste.

Statistika – arba tinkama, arba jokios „Fire Safe Europe“ ar MVGA dažnai bando pasitelkti gaisrų ir žūčių juose statistiką, ja manipuliuoja, kad pagrįstų savo siekius. Pradeda nuo kokių nors itin didelių skaičių (iš viso žuvusiųjų gaisruose), peršoka prie to, kad šiuolaikiniuose butuose gausu degių medžiagų (niekas dėl

to nesiginčija; išeitis paprasta – dūmų jutikliai ir purkštuvai), o tada pereinama prie fasadų, kurie neva prisideda prie gaisro plitimo. Kalbant rimtai, Europos Sąjungoje (ES) nėra bendrų gaisrų fiksavimo metodų, kad EUROSTAT galėtų pateikti išsamų paveikslą ir kad galėtume matyti, tarkime, kokios medžiagos degė pastate ar jo išorėje. Tą trūkumą, taip pat daug kitų ES šalių tarpusavio neatitikimų nurodo nepriklausomi tarptautiniai ekspertai, tokie kaip prancūzas Dominique’as Parisse’as, kuris yra Tarptautinės standartizacijos organizacijos techninio komiteto ISO SO TC 92 „Fire safety“ narys. Gaisrinės saugos reikalavimai gali būti keičiami tik remiantis realių rizikų įvertinimu ir vadovaujantis patikimais duomenimis apie gaisrus, teigia D. Parisse’as.

Kokia mūsų temai tinkama Lietuvos statistika? Gaisrų gyvenamuosiuose pastatuose skaičius 2016 metais faktiškai nepakito palyginti su 2015-aisiais, tačiau žuvusiųjų per gaisrus individualiuosiuose ir daugiabučiuose namuose skaičius sumažėjo 22 proc. Apskritai 2016 metais žuvusiųjų visuose gaisruose skaičius buvo mažiausias per dvidešimt penkerius metus. Šie skaičiai nėra atsitiktiniai – jie atspindi tendencijas ir rimtoje diskusijoje yra tikrasis atspirties taškas. Norint ką nors išsamiau sužinoti apie gaisrus, informaciją reikia rinkti specialiai. Praėjusiame dešimtmetyje Lenkijoje ištyrus 175 gaisrus nustatyta, kad polistireniniu putplasčiu ar mineraline vata šiltintų pastatų gaisrų santykis atitiko proporciją, kiek kokių pastatų yra. Nyderlanduose 2002 metais pradėtas ir iki šiol tęsiamas didžiausių gaisrų pramonės objektuose tyrimas, jau apimantis daugiau nei 40 tokių atvejų. Mokslinių tyrimų institutai TNO ir DBA tiria šiltinimo medžiagų vaidmenį gaisrui prasidedant ir jam plintant, tyrimo rezultatus patvirtina tarptautinė audito bendrovė KPMG. Nustatyta, kad polistireninis putplastis neprisideda prie to, kad gaisras kyla ir kaip jis plinta. Taip pat nenustatyta priežastinio ryšio tarp pastatui panaudotos šiltinimo medžiagos ir gaisro sukeltos žalos.

Nedega. Bet kai dega? Norint galima sudeginti bet kokią medžiagą, tereikia atitinkamų sąlygų. Nors ir labai skirtingi, ir polistireninis putplastis, ir mineralinė vata yra degumo nepalaikančios medžiagos. Tačiau įsimintinuose Lietuvos gaisruose degė būtent pastatai,

apšiltinti mineraline vata. Tokie buvo „Sodros“ būstinės Vilniuje, Laisvės prospekte, Tytuvėnų vienuolyno, ką tik renovuotos mokyklos Piniavoje gaisrai. Visus juos buvo sunku gesinti, ir specialistai žino, kodėl. Mineralinėje vatoje susikaupęs karštis persiduoda pastato konstrukcijoms ir skatina tolesnį degimą. O į ugnies židinį patekęs polistireninis putplastis paprasčiausiai subliūkšta. Pašalinkite ugnies židinį, putplastis užges. O dabar pažvelkime, kokių medžiagų išsiskiria degant. Švedijos techninių tyrimų institutas (šved. SP Sveriges Tekniska Forskningsinstitut) 2014 metais atliko bandymus, kas išsiskiria deginant medžiagas, kurios apibrėžtos eurokode EN 45545-2 ir yra naudojamos traukinių vagonuose, laivuose. Tai vietos, iš kurių žmonėms gali būti keblu greitai pasišalinti, kai kyla gaisras. Švedų tyrėjai medžiagų degimo produktus vertino pagal degimo produktų nuodingumo indeksą (ang. Conventional Index of Toxicity, CIT), kuris apima tokius cheminius junginius kaip CO2, CO, HCN, NOX, SO2, HCl, HF ir HBr. Kuo mažiau degant išskiria šių junginių, tuo CIT reikšmė mažesnė. Taigi nustatyta, kad polistireninio putplasčio ir ekstruzinio polistireno (XPS) gaminių CIT svyruoja nuo 0 iki 0,04, o mineralinės vatos – nuo 0,01 iki 0,13. Dar didesni CIT rodikliai – nuo 0,05 iki 0,23 – gauti deginant natūralius produktus, tokius kaip mediena, avių vilna, kamštis, linai. Be to, degindami mineralinės vatos produktus švedų tyrėjai užfiksavo didelį kiekį izocianuratų, kurie yra labai stiprūs astmą sukeliantys ir gleivinę erzinantys dirgikliai. Ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje nagrinėjama žmogaus sveikatai pavojingų mineralinės vatos plaušų sklaida. Praėjusiame dešimtmetyje nustota stiklo, mineralinės ir šlako vatos plaušus klasifikuoti kaip potencialius kancerogenus, tačiau jie ir toliau pavojingi kvėpavimo takams, akims, odai. Kauno technikos universiteto mokslininkai įvertino mineralinių plaušų emisijas iš mineralinės vatos, jų patekimą į gyvenamąją aplinką ir pasišalinimą iš patalpų pastato eksploatavimo metu. Galbūt kada nors išgirsime mokslininkų išvadas ir apie plaušų elgesį gaisro metu, ir kažin ar tos žinios bus džiugios.

Kokie standartai pasiekti Europos Sąjungos polistireninio putplasčio gamintojai yra susivieniję į organizaciją EUMEPS (ang. European Manufactures of Expanded Polystyrene), kuri, be kita ko, daug dėmesio skiria polistireninio putplasčio degumo klausimams. Kai rimtai kalbama apie degumą, tai kalbama ne apie medžiagą, o apie sistemą, kurioje ji

Dega nedegia medžiaga šiltintas prekybos centras Nyderlanduose. Nuotrauka iš Apeldorno miesto Gaisrų departamento gaisro tyrimo ataskaitos.

Ugniagesiai gesina Berlyno Filharmonijos stogą su nedegia šiltinamąja medžiaga. Foto iš tinklaraščio jluoma.wordpress.com

naudojama. Polistireninio putplasčio atveju tai yra tinkuojamoji sistema, ir pastarojo meto tyrimais pagal standartą EN 13501-1 gauta degumo klasė B-s1, d0. Kas supranta, tam viskas aišku. Dūmų susidarymą apibūdinantis indeksas s1 yra geriausias įmanomas statybose, reiškiantis, kad medžiaga mažai arba visiškai neprisideda prie dūmingumo. Pabaigai – dėl tų pradžioje minėtų statybos sąnaudų. Ir statybos srities mokslininkai, ir praktikai, ir jau namus apšiltinusių daugiabučių gyventojai nesunkiai pasakys, kur slypi polistireninio putplasčio vertė ir pranašumas. Tikrai ne vien statybos sąnaudose.

svetur

Užsakovams iš Artimųjų Rytų įtiko lietuvių architektūrinės idėjos Sukurti formą interaktyviai ekspozicijai, sykiu – įspūdį ir emociją – su tokia Kristina BUIDOVAITĖ

užduotimi į „Sprik“ architektų biurą kreipėsi 3D projekcijas kurianti lietuvių „PM Screen“. Biurai suvienijo pajėgas kurdami paviljoną tarptautinei informacinių ir ryšio technologijų parodai „Comex IT“, vykusiai Omano sostinėje Maskate.

66 2017 Nr. 2

„Omantel“ bendrovės paviljonas „Comex IT 2016“ parodoje Maskate. Dinamiška objekto forma, įkypos sienos kuria savitą ir įtraukiančią atmosferą, atspindinčią kliento produktus ir idėjas. elekomunikacijų bendrovei „Omantel“ skirtą paviljoną sudarė penkios anfiladine tvarka išdėstytos salės, į kurias patenkama pro du įėjimus. Kiekvienoje iš ekspozicijos salių lankytojų laukė pagrindinė atrakcija – galimybė savo judesiais valdyti salės projekcijas. Kadangi projektoriai ir garsiakalbiai buvo įmontuoti į lubas, švari vidaus erdvė projekcijoms buvo ypač paranki. Anot vieno projekto autorių architekto Manto Olšausko, pagrindinė jiems kelta užduotis buvo sukurti modernią skulptūrą primenančią paviljono architektūrinę išraišką. Savitą objekto formą padiktavo ir kelių funkcinių zonų būtinybė: vienos skirtos technologijų pristatymui, kitos – bendravimui ir neformaliems pokalbiams. Architektų komanda paviljoną Maskate pristatė kaip ledkalnį – tokia vizija ypač patiko saulės persisotinusiems užsakovams. Masyvų, netaisyklingos formos, baltos spalvos paviljoną, kad jis išties primintų baltą

ledkalnį, teko perdažyti kasvakar – medžio dulkių plokštė nuo drėgmės greitai suskilinėjo. Baldai – pagrindinis stalas ir stalas, kuriame buvo įmontuotos hologramos – buvo pagaminti pagal užsakymą. Paviljone lankėsi ir vietos Dizaino kolegijos studentai, kuriuos domino lietuvių architektų sprendimai. Lietuvoje panašaus paviljono gamybai, anot M. Olšausko, būtų įprasta panaudoti medžio karkasą, o apdailai – medienos plaušų ar gipso kartono plokštes. Omane paviljonas buvo sumontuotas iš metalinių konstrukcijų, o apdailintas medžio dulkių plokštėmis. Lietuvius architektus nustebino pasirinkta konstrukcija, nes tokiam tūriui metalo karkasą pagaminti užtrunka ilgiau, jis sunkesnis transportuoti, o Lietuvoje tokia konstrukcija būtų gerokai brangesnė nei medis. Ar parodų paviljonai turi savo projektavimo specifiką? „Paviljonai ir instaliacijos – laikinos, taigi tai palanki terpė eksperimentams ir idėjų sklaidai. Galima drąsiai rinktis konkrečiu metu

madingus, akį traukiančius sprendimus. Be to, parodų paviljonas, instaliacija turi būti aktualūs savo forma, medžiagomis, technologijomis“, – komentavo architektas. Architektė Ieva Cicėnaitė įsitikinusi, kad parodų paviljonų architektūrinė išraiška nepriklausoma nuo funkcijos, o jų architektūriniai sprendimai priklauso nuo konteksto, užsakovo ir ekspozicijos: „Šiuolaikinių technologijų parodoje privalu būti moderniam ir technologiškai pažangiam, tačiau kitu atveju kriterijai gali būti kitokie. Medžiagos naujumas yra ne toks svarbus kaip idėjos naujovė. Omane mums pavyko suderinti šiuolaikinę ir estetišką formas. Paviljonas Dubajuje galbūt atrodytų kitaip. Nors laikas, ekspozicija, užsakovas būtų tie patys, kontekstas diktuotų kitokius sprendimus.“ Bendrovės „Omantel“ paviljono projekto autoriai – Mantas Olšauskas, Donatas Cesiulis, Tomas Usovas, Ieva Cicėnaitė. Bendraautoriai – bendrovė „PM Screen“.

Turgus – kaip bendruomenės ugdymo erdvė Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Architektūros fakulteto Architektūros Kristina BUIDOVAITĖ

katedros absolventės Jautros BERNOTAITĖS baigiamajame darbe pristatyta Aleksoto turgavietės ateities vizija, kurioje ypatingas dėmesys skirtas vietos bendruomenių kūrimui ir jų poreikiams. Pagrindinis baigiamojo darbo tikslas – Kauno istoriniame priemiestyje Aleksote, turgaus teritorijoje, sukurti visuomeninę erdvę vietos bendruomenės namams, kurie bendrai veiklai suburtų įvairių socialinių sluoksnių, amžiaus grupių ir skirtingų pomėgių žmones.

68 2017 Nr. 2

studijos

Ant stogo suprojektuota Aleksoto bendruomenės renginiams skirta aikštė bei rekreacinė erdvė. Esama Aleksoto turgavietės schema. Turgaus ir bendruomenės namų vaizdas Aleksoto urbanistiniame kontekste. Lakūnų pl. Aleksoto turgaus ir bendruomenės namų išklotinė.

Kasdienių poreikių ir susitikimų vieta endruomenės namus planuota statyti Europos prospekte, tačiau šio sprendimo atsisakyta, mat pagrindinis kriterijus, keliamas tokio tipo pastatams – geras pasiekiamumas įvairioms socialinėms grupėms. Baigiamajame darbe „Istorinių patirčių taikymas priemiesčių urbanistinėse struktūrose. Socialinė erdvė Aleksote“ (mokslinis vadovas prof. Jonas Audėjaitis) autorė analizavo esamą Aleksoto seniūnaitijos teritoriją ir ieškojo naujos erdvės bendruomenės centrui projektuoti. Supanti aplinka, natūrali ar urbanizuota, visada veikė žmonių gyvenimą. Senosios miestų formos teikė daug didesnių galimybių tiesioginiams

žmonių ryšiams. Miesto audinys tarnavo žmonėms kaip susitikimų vieta, kur jie galėjo keistis informacija apie svarbius gyvenimo įvykius. Miestai šimtmečiais formavosi aplink pagrindines miesto turgaus aikštes, todėl Aleksoto turgus bendruomenei formuoti pasirinktas kaip socialinės traukos vieta, kuri ir tampa pirmine vietos gyventojų bendruomeniškumo ugdymo forma, jungiančia kasdienę žmonių veiklą ir kultūrą. Aleksoto turgus atpažįstamas, susiformavęs socialinis įprotis jame lankytis. Tarp besilankančių žmonių užsimezga ryšys, o šalia pradėjęs veikti bendruomenės centras taptų rekreacijai skirta vieta, dar labiau sustiprinančia vietos gyventojų ryšius. Kartu pertvarkius turgų būtų regeneruota mikrorajoną vizualiai teršianti teritorija.

studijos

Aleksoto turgus bendruomenei formuoti pasirinktas kaip socialinės traukos vieta, kuri ir tampa pirmine vietos gyventojų bendruomeniškumo ugdymo forma, jungiančia kasdienę žmonių veiklą ir kultūrą.

Aleksoto turgaus ir bendruomenės namų maketas.

Dėmesys rekreacinei funkcijai Aleksoto turgavietės sklypas ribojasi su Veiverių gatve, Lakūnų plentu ir Svirbygalos gatve. Vieta lengvai pasiekiama ir viešuoju, ir asmeniniu transportu bei pėsčiomis. Esama turgaus padėtis prasta ir vizualiai, ir funkciškai, darkanti aplinką, nėra tinkamos infrastruktūros, trūksta automobilių stovėjimo vietų. Turgaus užimama teritorija yra 1,7 hektaro: 1,5 hektaro yra nuolat veikiančio turgaus teritorija ir 2 tūkst. kv. m plotą užima savaitgalį veikiantis turgus. Turgų supa vienbučių ir daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalai. Kitoje Veiverių gatvės pusėje yra senosios Aleksoto kapinės, netoliese – S. Dariaus ir S. Girėno aerodromas. Turgaus erdvė padalyta į keturis segmentus, kuriuose projektuojamos skirtingos prekybos zonos pagal reikiamą funkciją: maisto zona, technikos zona, sendaikčių zona ir laisvosios prekybos zona. Turgus dengtas denginiu, kurio pagrindinę idėją padiktavo Aleksotui ir regionui būdingas sodybinis užstatymas. Tai

70 2017 Nr. 2

nupjautų gyvenamųjų namų stogų darinys, kuris dinamiškai ir turgaus išorėje, ir viduje kuria turgaus atmosferą. Skirtingų dydžių ir kampų angos denginyje suteikia erdvei natūralų ir skirtingą apšvietimą. Stogo lygmenyje projektuojama Aleksoto bendruomenės aikštė ir rekreacinė zona – parkas. Mediniais takais galima pasivaikščioti denginio stogų labirintu ir atrasti tinkamą vietą įvairiai veiklai. Ant stogo įkuriamos atskiros oazės – salos, kuriose atsiranda vaikų žaidimų aikštelės, gėlynai, poilsiui skirtos pasisėdėjimo vietos, amfiteatrai ir t. t.

Siūlo spręsti automobilių spūsčių problemą Pirmame bendruomenės namų, į kuriuos patenkama iš turgaus, pastato aukšte suprojektuotos sandėliavimo patalpos, parduotuvėlės, kavinė, bendruomenės klubas. Iš pagrindinio bendruomenės namų holo patenkama į universalią 225 vietų salę, užsiėmimų auditorijas, kavinę. Holo

erdvė išdėstyta per du aukštus, yra įstiklinta, todėl jo nuotaika spinduliuoja pastato atvirumo idėją. Iš aikštės taip pat patenkama į bibliotekos korpusą. Pastato estetiniai išraiškai pasirinkta stiklo profilio apdaila, vietomis atveriant pastatą skai draus stiklo intarpais. Bendruomenės centras turėtų skleisti atvirumo, prieinamumo ir veiklos žinią. Beveik šimtmetį gyvuojantis Aleksoto turgus kai kuriems kelia susierzinimą dėl laisvadieniais čia nutįstančių automobilių spūsčių, sunkiai pravažiuojamų aplinkinių gatvelių. Automobilių statymo problemą autorė siūlo spręsti po turgumi ir bendruomenės centru suprojektuota požemine automobilių stovėjimo aikštele, į kurią patenkama iš Lakūnų plento ir išvažiuojama į Svirbygalos gatvę. Baigiamojo darbo autorė analizavo svetur sėkmingai veikiančius pavyzdžius, kaip gali atrodyti ir funkcionuoti šiuolaikiniai turgūs, kur prekyba persipina su gyvenamąja ar kultūrine funkcija. Čia ji pirmiausia pamini Fort Pienc ir Santa Caterina turgavietes Barselonoje, taip pat Barcelo turgų Madride ir MVRDV architektų suprojektuotą turgų Roterdame, Nyderlanduose.

paroc.lt

Pažinčiai su šiuolaikinės tarptautinės paveldo apsaugos principais skirta ICOMOS (International Council on Monuments and Sites) Lietuvos nacionalinio komiteto išleista mokslinė knyga „Kultūros paveldas šiuolaikiniame pasaulyje: tarptautiniai kultūros paveldo apsaugos principai ICOMOS dokumentuose 1965– 2014 metais. ICOMOS doktrinos šaltinių vertimas į lietuvių kalbą ir moksliniai komentarai“, knygos sudarytojos menotyrininkės Jūratės Markevičienės vertinimu, ypač naudinga gali tapti vietos bendruomenėms, aktyviai ginančioms ir puoselėjančioms kultūros paveldą, diskutuojančioms su vietos valdžios institucijomis. Knygos tikslas – plačiai supažindinti su šiuolaikinės tarptautinės

www.icomoschartijos.lt

72 2017 Nr. 2

paveldo apsaugos principais, padaryti juos lengvai prieinamus kiekvienam Lietuvos gyventojui, bendruomenei, valdžios institucijai.

BFL / Karolio Kavolėlio nuotr.

Tarptautinė paveldo apsaugos praktika – Lietuvai

biblioteka

ICOMOS – tarptautinė nevyriausybinė organizacija, kurios pagrindinė veika – kultūros paveldo pažinimas ir išsaugojimas tarptautiniu lygmeniu. Į šios organizacijos specialistų nuomonę atsižvelgia ir UNESCO, ir įvairių šalių valdžios institucijos, įtraukdamos ICOMOS apibrėžtus principus bei standartus į tarptautines sutartis, nacionalinius teisynus, paveldo profesionalų rengimo universitetines programas.

ICOMOS doktrinos dokumentus rengėjai skirsto į instrumentinius (metodologinius), kuriais nustatomi paveldo profesionalų kvalifikacijos ir praktinės veiklos standartai paveldo požiūriu; etinius ir socialinius, apibrėžiančius įvairius

bendruosius paveikos kultūros paveldui principus, visuomenės dalyvavimą ir pan. Ši interaktyvi skaitmeninė knyga parengta įgyvendinant ICOMOS LNK 2016 metų projektą „Kultūros paveldas šiuolaikiniame pasaulyje:

paveldo, ekspertų ir visuomenės sąveikos aspektus; teorinius ir filosofinius, kuriais išreiškiami pasaulėžiūros principai – dėl paveldo ir jo reikšmės visuomenei sampratos, paveldo saugos integravimo į globalių šiuolaikinės pasaulio raidos bei civilizacijų kaitos problemų srautus ir pan. Drauge kiekviename iš doktrinos dokumentų pabrėžiama būtinybė užtikrinti bendruosius dalykus, be kurių paveldas apskritai negalėtų išlikti – mokslinių tyrimų ir dokumentavimo privalomumą, pobūdį ir būtinas profesines žinias, viešą dokumentavimo įrašų prieinamumą, restauratorių, paveldosaugininkų profesiją ir jai būtiną profesinį išsilavinimą, žinias ir įgūdžius, taip pat

tarptautiniai apsaugos principai ICOMOS dokumentuose 1965–2014 metais“, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Kultūros ministerija. Skaitant knygą galima atlikti visatekstę paiešką, o per aktyvias išorines nuorodas pasiekti išverstų šaltinių originalus, susijusius ICOMOS, Jungtinių Tautų, UNESCO, Europos Tarybos dokumentus, jų rengėjų svetaines ir pan. Per knygos svetainę skaitytojai gali teikti savo pastabas ir siūlymus. Visą knygą arba atskirus dokumentus leidžiama parsisiųsti, išsispausdinti ir naudoti, tačiau tik asmeninėms reikmėms ir tik taip, kaip nurodyta.

BFL / Andriaus Ufarto nuotr.

kaitmeninę knygą (interaktyvi knyga viešai prieinama interneto adresu www.icomoschartijos.lt) sudaro į lietuvių kalbą išversti 25 ICOMOS doktrinos dokumentai (teisės šaltiniai) – chartijos, principai, rezoliucijos, deklaracijos ir ICOMOS etikos kodeksas, kuriuos papildo įvadas apie ICOMOS vaidmenį tarptautinėje paveldo teorijoje ir praktikoje, taip pat atskirų šaltinių moksliniai komentarai. Dokumentus vertė ir komentavo J. Markevičienė, Rasa Butvilaitė ir Viltė Janušauskaitė. ICOMOS doktrinos pradžia ir pamatas – restauratorių itin vertinama Venecijos chartija, priimta 1964 metais. J. Markevičienė atkreipia dėmesį – Lietuvoje ši chartija interpretuojama pernelyg lanksčiai. Pavyzdžiui, šiame dokumente įspėta vengti falsifikavimo atstatant, kuris gresia, kai neturima pagrįstų mokslinių duomenų (tas pat principas nustatytas ir Lietuvos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme). O mūsų šalies praktikoje, remiantis chartija, imtasi didelių užmojų – didelio masto atkūrimo ir restauracijos, neretai pagrįstos analogijomis ir interpretacijomis. Taip atsiranda ne tik nuo istorinės tiesos labai nutolę pastišai, neretai net simuliakrai. Knygoje skaitytojai ras ir ICOMOS doktrinos šaltiniuose vartojamų pagrindinių sąvokų žodynėlį (anglų–lietuvių ir lietuvių–anglų kalbomis), skirtą palyginti ICOMOS šaltinių anglų kalba ir šaltinių vertimų sąvokas, taip pat supažindinti su pagrindinėmis šiuolaikinio paveldo saugos diskurso sąvokomis, padėti geriau suprasti originalus ir susijusius užsienio teorinius veikalus. Knygos sudarytoja ir rengėjai laikėsi principo skaitmeninėje knygoje kuo tiksliau atspindėti tarptautinį kontekstą, supažindinti su bendruoju pasauliniu diskursu, sykiu vertimą atsieti nuo lietuviško konteksto, atsisakyti sąvokų atitikčių Lietuvos teisės aktuose. „Svarbios yra ICOMOS sampratos ir tarptautinis kontekstas, kuriam paaiškinti skirti moksliniai komentarai, anotacijos ir žodynėlis. Mums buvo svarbu apibrėžti pagrindines pasauliniame profesionaliame diskurse visuotinai žinomas ir panašiai suprantamas sąvokas, kurios apibrėžia skirtingus dalykus, ypač tuomet, kai Lietuvoje viena samprata arba veika apibrėžiama keliais skirtingais, laisvai tarpusavyje mainomais žodžiais, kurie iš tiesų nėra sinonimai. Taip pat siekėme, kad kiekvieną skirtingą tarptautinę sąvoką reikštų atskira tikslinga lietuviška sąvoka, kad vienas žodis neapibrėžtų dviejų arba daugiau skirtingų dalykų“, – aiškino leidinio sudarytoja ir projekto vadovė, ICOMOS narė J. Markevičienė.

Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą.

„Yawal“ aliuminio sistemos – pripažintos ir architektų, ir statytojų Šiuolaikinei architektūrai keliami reikalavimai naujus iššūkius diktuoja ir aliuminio sistemų gamintojams. 25 metų patirtį šioje srityje turinčios įmonių grupės „Yawal“ specialistai pripažįsta, kad išskirtinumą ir aukštas pozicijas rinkoje galima išsikovoti tik siūlant modernias technologijas, kurios leidžia ne tik patenkinti, bet ir pranokti projektuotojų bei statytojų lūkesčius.

Nuo fasadų iki žiemos sodų monių grupei „Yawal“ priklausanti bendrovė „Yawal S.A.“ yra viena pagrindinių Lenkijos architektūros sistemų iš aliuminio profilių tiekėjų, jos gaminiai plačiai žinomi visoje Europoje, įskaitant ir Lietuvą. Kompanijos padaliniai veikia daugelyje

74 2017 Nr. 2

Vakarų Europos šalių, Rusijoje, taip pat Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, o partnerių ir klientų ratui priklauso keli šimtai subjektų. Bendradarbiaudama su architektais, rangovais, bendrovė „Yawal S.A.“ sukūrė individualiai suprojektuotus, unikalius konstrukcinius sprendimus, kurie suteikia galimybę įgyvendinti ambicingiausius architektų sumanymus. Įmonė gamina fasadų, langų, durų ir su šilumos izoliacija, ir be jos, taip pat priešgaisrines,

pakeliamųjų bei nustumiamųjų ir nustumiamųjų durų, fotovoltines ir įsilaužimui atsparias sistemas. Bendrovė siūlo ne tik langų, durų, fasadų, išorės ir vidaus sienų, bet ir žiemos sodų, stoglangių, turėklų bei apsaugai nuo saulės spindulių skirtas konstrukcijas. Aukštos kokybės ir novatoriškų technologijų „Yawal S.A.“ sistemos užtikrina aukštą energinį efektyvumą, sumažina priežiūros išlaidas ir sutrumpina montavimo laiką.

Užs.

Kokybė ir ekologija Kadangi šiuolaikinės architektūros reikalavimai labai sparčiai keičiasi, be standartinių aliuminio sistemų, kurios pateikiamos bendrovės kataloge, „Yawal S.A.“ taip pat siūlo unikalius komercinės, pramoninės ir gyvenamosios paskirties objektų statybos sprendimus, projektuojamus pagal individualius užsakovo poreikius. Be to, ypatingą dėmesį darnios plėtros idėjai skirianti bendrovė savo sistemų kokybę nuosekliai gerina išvengdama neigiamo poveikio aplinkai. Gamyboje naudojamas aliuminis yra 100 procentų perdirbama, atskirose gamybos ir platinimo stadijose griežtai kontroliuojama medžiaga. Cheminiam aliuminio apdorojimui „Yawal S.A.“ naudoja preparatus be chloro. Pagrindinė įmonės būstinė su gamybos cechais įsikūrusi netoli Čenstachavos esančioje Herby vietovėje. Aukščiausią bendrovės produktų kokybę garantuoja joje dirbanti kvalifikuotų specialistų komanda ir nuolatos modernizuojamas technikos parkas.

Glaudžios partnerystės tradicijos „Yawal“ įmonių grupei priklauso viena didžiausių Europoje anodavimo gamyklų, gaminių kokybę ir produktyvumą užtikrina trys aliuminio profilių liejimo (ekstruzijos) linijos, visiškai automatizuotos vertikalaus miltelinio dažymo dirbtuvės ir keletas įprastų dažyklų, o sandėliavimo poreikius – robotizuota saugykla, kuri tinkama ir nestandartinių matmenų gaminiams. „Yawal“ grupės įmonės užtikrina visą gamybos procesą „nuo... iki“, todėl kompanija gali lanksčiai prisitaikyti prie rinkos reikalavimų ir užsakovams pateikti optimalius sprendimus aliuminio sistemų panaudojimo srityje. Įmonės tikslas – ne tik parduoti produktą, bet ir pasiūlyti plačią techninę paramą. Kompanija sukūrė kelių etapų bendradarbiavimo su užsakovais modelį, pradedant techninėmis kon-

Moderniai statybai – modernios technologijos Fotovoltinė FA 50N PV sistema Ši sistema skirta lengvoms fasadinėms sienoms, stogams ir kitoms erdvinėms konstrukcijoms, kuriose naudojami stiklai su saulės baterijomis. Išskirtinė ypatybė – specialus statinių, skersinių ir laidų pravedimo kamerą dengiančių dangtelių komplektas bei stiklų konstrukcija, leidžianti generuoti elektros energiją.

Langų sistema TM 102HI Siekdama patenkinti augančius šilumos izoliacijos reikalavimus, „Yawal S.A.“ sukūrė TM 102HI sistemą, skirtą pasyviajai ir energiją taupančiai statybai. Ši novatoriška sistema jau dabar atitinka griežtus 2021 metų energijos efektyvumo reikalavimus.

Fasado žaliuzės Naudojamos kaip estetinė oro kondicionavimo įrenginių, esančių ant stogo, danga, o jų vėdinimą užtikrinanti struktūra palengvina oro srautą, netrikdydama kondicionavimo įrangos aušinimo.

Langai FA 50N SW Universalus struktūrinis langas FA 50N SW leidžia fasaduose sukurti lygiagrečiai ištraukiamą, pakreipiamą arba praveriamą langą su stiklais, kurie pritvirtinami mechaniškai arba struktūriškai.

Durys su šilumos izoliacija TM 77HI Už inovacijas ir aukštus techninius parametrus durų su užpildais sistema „TM 77HI Prestige“ buvo įvertinta „TopBuilder 2016“ apdovanojimu. Tai aukščiausios kokybės išorinių durų sistema individualiesiems ir daugiabučiams namams. Duris galima atidaryti į išorę ir į vidų, jos gali būti vienvėrės arba dvivėrės, su langeliu viršuje arba šone, su paviršiuje esančiais, paslėptais arba ritininiais vyriais. „Yawal“ durų su užpildais sistema TM 77HI PRESTIGE yra vienintelis rinkoje sprendimas, turintis derančias tarpines arba centrinį izoliatorių centrinėje šilumos skyriklio zonoje. Durų su iš abiejų pusių apdailintu užpildu ir izoliacinėmis putomis šilumos perdavimo koeficientas yra Uw = 0,78 W/m2K.

sultacijomis, skaičiavimais ir medžiagų sąrašais, techniniais brėžiniais, baigiant projektavimo, konstravimo parama, technine priežiūra ir kt. Taip pat specialiai įmonėms, projektuojančioms ir montuojančioms aliuminio sistemas, susidomėjusioms šios produkcijos kokybės kėlimu, projektuotojams, dirbantiems su „Yawal S.A.“ sistemomis, kompanija yra parengusi periodinę apmokymo programą.

„Yawal S.A.“ Lubliniecka g. 36, 42-284 Herby, Lenkija Tel. +48 34 352 88 00 www.yawal.com

Vadovas Baltijos šalims Aleksandras Šutovas Tel. +370 610 14 478 El. p. a.sutovas@yawal.lt

pasaulis

šaugę iš griuvėsių

6 architektūros projektai, įkvėpę naują gyvybę griūvantiems pastatams Tarp aukšta vėjo taršoma žole apaugusių kalvų stūkso kadaise tvirtu akmeniniu pastatu buvę Pagal Tya Abe straipsnį Parengė Ingrida VIČIULYTĖ Šaltinis: http://architizer. com/blog/in-ruins/

griaučiai – vietoj stogo šviečia dangus, aptrupėjusios gegnės, kai kur likę vos pusė sienų. Laikas jau baigia atlikti savo darbą, žaluma netruks praryti šį praeities vaiduoklį. Panašių griuvėsių apstu ir kaimų, ir miestų apylinkėse. Ir kartais jie tampa romantizuotu susižavėjimo objektu. Jie tarsi savotiški praeities memorialai – gyvas priminimas apie tai, kas kadaise egzistavo ir kaip neišvengiamai viską gali sunaikinti visagalis laikas. Tačiau griuvėsiai visada turi galimybę vėl tapti kieno nors pastoge, transformuotis į istorinį šiuolaikinės erdvės rėmą. Pristatome šešis projektus, įkvėpusius naują gyvybę seniems griuvėsiams. Sujungdami sena ir nauja, projektai kalba apie mūro patvarumą, galimybę juos vėl pritaikyti naujam tikslui, naujoms konstrukcijoms ir naujos kartos vartotojams.

76 2017 Nr. 2

Baltas namas („The White House“),

Architektų klientai paveldėjo šio XVII amžiaus namo kalkakmenio sienas ir buvo įkalbėti ne atstatyti senąjį pastatą ar statyti naują, o verčiau savo naujus namus įkelti į šiuos griuvėsius. Senosios sienos buvo sutvirtintos išsaugant unikalius įtrūkimus. Panaudojus vietoje rastas medžiagas, aplink senąjį pastato kontūrą sumūrytos naujos akmens sienos erdvesniam namui. Pusė senojo namo sienų taip ir liko stovėti kaip bestogiai griuvėsiai, dabar tarnaujantys dvejopu tikslu: išlaikyti unikalų griuvėsių charakterį ir kartu kaip užuovėja naujam kiemui su sodu.

architektų biuras „WT Architects“, Kolo sala (Isle of Coll) Jungtinė Karalystė

Blažo kultūros rūmų atnaujinimo projektas, architektas Vladas Sebastianas Rusu, Blažas, Rumunija

Blažo kultūros rūmų atnaujinimo projektas prieš ir po renovacijos: pavyzdys, kad griuvėsiams galima suteikti dar vieną šansą, transformuojant juos į istorinį šiuolaikinės erdvės rėmą.

Architekto Victoro Smigelschio 1930 metais suprojektuoti kultūros rūmai po juos 1995 metais suniokojusio didžiulio gaisro virto griuvėsiais, merdėjusiais iki 2012 metų. Tuomet buvo nuspręsta juos atgaivinti rekonstruojant į daugiafunkcę salę. Tačiau senojo pastato griuvėsiai buvo išlaikyti ir sutvirtinti. Įrengti stoglangiai apšviečia ir žaviai atskleidžia pastato būklę iki renovacijos – dienos šviesoje galima matyti senas plytų sienas taip, kaip jos po gaisro, neapsaugotos nuo gamtos poveikio, dūlėjo ilgus metus.

„Niop Hacienda“, biurai: R79, AS arquitectura, Čampotonas, Meksika

Apgriuvusios senų ūkinių ir tekstilės pastatų sienos buvo rekonstruotos į maitinimo ir apgyvendinimo funkcijas atliekančius statinius, tarp kurių – prabangus viešbutis, pobūvių salė, savaitgalio rezidencijos, restoranas, privačios vilos ir renginių erdvės. Subtilia intervencija buvo norima ne užgožti senąsias mūro sienas, bet paryškinti ir atkreipti į jas dėmesį gražiai sugretinant naują gyvenimą senoje struktūroje.

„Sabugo namas“ („Casa Sabugo“), architektų biuras „Tagarro-De Miguel Arquitectos“, Sabugo, Ispanija

Kitaip nei kiti čia išvardyti projektai, „Casa Sabugo“ iškilo ne iš jau stovėjusių, bet iš architektų sukurtų griuvėsių. Rytinė šios šeimos sodybos namo siena buvo nugriauta siekiant įleisti šviesos ir atverti nuostabią Astūrijos kraštovaizdžio panoramą. Panaudojant naujas medžiagas – stiklą ir plieną – buvo užlopyti griovimo randai ir nepaliestų sienų angos.

78 2017 Nr. 2

Karališkoji Koldingo pilis („Koldinghus“), architektų biuras „Johannes + Inger Exner“, Koldingas, Danija

Šią XIII amžiaus Danijos pilį smarkiai nuniokojo XIX amžiaus pradžioje kilęs gaisras. Niekieno neprižiūrima ir apleista ji toliau iro iki 1890 metų. Tuomet buvo imtasi veiksmų ją atstatyti išsaugant ir apgriuvusias sienas. Paskutinė pilies dalis pagal „Johannes + Inger Exner“ projektą buvo rekonstruojama tik XX amžiaus pusėje – nuo 1972 iki 1994 metų. Atkuriant pilį nesistengta imituoti senovės, net medžiagos parinktos skirtingos – kad padėtų atskirti naujos statybos linijas. Mezoninais ir pakabinamais tilteliais vaikštantys lankytojai gali apžiūrinėti griuvėsius skirtingame

aukštyje ir iš skirtingų pusių.

„Studija-karvelidė“ („Dovecote Studio“), architektų biuras „Haworth Tompkins“, Sneipas, Jungtinė Karalystė

Byrančios Viktorijos laikų pramoninio pastato sienos tiesiogine prasme buvo perdarytos į rėmą, kuriame įmontuota „Cor-Ten“ plieno konstrukcija. Rekonstruotas statinys naudojamas kaip universaliai pritaikoma erdvė, kurioje gyvena artistai, vyksta repeticijos, spektakliai ir susitikimai. Plieno konstrukcija atkartoja senojo pastato formą – kaip šis atrodė prieš virsdamas šiandien matomais griuvėsiais. Konstrukcija buvo suvirinta greta pastato griuvėsių ir tada kranu įleista į griuvėsių kiautą priglaudžiant ją tiksliai prie senųjų sienų. Vidaus apdailai buvo panaudoti faneros lakštai.

bim.rockwool.lt Architektūros ir statybų sektoriuje ženkite koja kojon su inovacijomis. Pasitelkite į pagalbą ROCKWOOL BIM sprendimus. Atlikite skaičiavimus dar tiksliau, o procesus valdykite dar paprasčiau. Ateitis jau čia.