Statyba ir architektūra (2017/4) by SA.lt (Statyba ir architektūra)

2017 (4)

Išaugę iš griuvėsių NT burbulas: neišvengiamybė ar gobšuolių fantazijos? Kaina 4,00 Eur

Žirgynui Lietuvoje – geriausia užsienio praktika Paveldo objektų istorija atsiskleidžia architektų tyrėjų rankose Inovacijomis spinduliuojanti kazachų „Pasaulio šviesa“

Evaldo Lasio nuotr.

LU IKI „KAI VISKAS TIKS TES“ MILIMETRO DALELY USKAS GINTARAS CAIKA Architektas

TOGETHER FOR BETTER

Padedame architektams ir statybu bendrovems parinkti tinkamus konstrukcinius sprendimus ir mazgus, susijusius su aliuminio ir stiklo langais, durimis, fasadais. Galime parengti projekto technine specifikacija (aliuminio ir stiklo konstrukcijoms), atitinkancia EU normatyvus, padedame sudaryti samatas. Padedame surasti tinkama konstrukciju gamintoja pagal regiona, konstrukciju ar projekto specifika. REYNAERS – aliuminio sistemos langu gamybos pramonei. www.reynaers.com 2 2017 Nr. 4

50 METU PATIRTIS LIETUVOJE – JAU 21 METAI

redakcijos skiltis Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Fabijoniškių g. 99 LT-12106 Vilnius Tel. +370 686 51 439 El. p. info@sa.lt www.sa.lt

Problemų Lietuvoje, panašu, nemažėja. Apžvelgiant šį „Statybos ir Redakcinė kolegija:

architektūros“ numerį jaučiama bendra tendencija, kad įvairiose srityse yra

Gintautas Blažiūnas,

neišspręsta begalė problemų. Šios bėdos pirmiausia aktualios statybų sektoriaus

Lietuvos architektų sąjungos tarybos narys;

dalyviams, tačiau atsirita ir iki galutinių vartotojų.

Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų Ekspertų komisijos narys; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas;

Antai nerimstant kalboms apie nekilnojamojo turto burbulą neturintieji būsto dairosi kiekvieno galimo varianto. Kad ir kaip kalbėtų plėtotojai apie kokybės

prof. dr. Algirdas Juozapaitis,

kriterijus, kaina vis tiek išlieka vienas svarbiausių veiksnių renkantis būstą. Šiame

VGTU Statybos fakulteto dekanas;

kontekste patrauklūs atrodo butai buvusiose gamyklų patalpose. Galimybė

doc. dr. Liutauras Nekrošius, VGTU Architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius,

gyventi nestandartinėje aplinkoje, kitokios interjero galimybės, ypač patraukli

Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius;

kaina sužavi ne vieną būsimą naujakurį. Atrodo viskas gražu, tai kur čia gali

Dalius Gedvilas,

slypėti problemos?

Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė. „Statyba ir architektūra“ yra Lietuvos statybininkų asociacijos, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos ir Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų narys. UAB „Statyba ir architektūra“ bendradarbiauja su VšĮ Statybos ir architektūros fondu. Bendrovės l. e. p. direktorius Darius Babickas

Jų gal ir nebūtų, jeigu būsimi naujakuriai viską gerai išsiaiškintų, o tokio būsto pardavėjai būtų atviri, tiksliau – būtų pasielgę sąžiningai projektų įgyvendinimo pradžioje. Būtent tuomet reikia atlikti teritorijų ir jose esančių pastatų užterštumo tyrimus. Nuo šių metų pradžios reikalavimai tam yra sugriežtinti, tačiau naivu tikėtis, jog juos plėtotojai nepriekaištingai vykdys. Ypač jeigu buvusių gamyklų pastatai nugriaunami ir jų vietoje pastatomi nauji daugiabučiai. Pirkėjai mato naujus butus, o teritorijos užterštumo juk neužuosi. Bet turi problemų ir tie patys plėtotojai. Iki šiol į viešumą iškildavo mažai ginčų dėl kaimyniniuose sklypuose įrengtų gruntinių inkarų. Gali būti, kad šie

Redaktorė

požeminiai konstrukciniai elementai būdavo drąsiai įrengiami be kaimynų žinios

Aušra Narkeliūnienė

– akys nemato, galvos neskauda. Bet užteko kluptelėti vienam plėtotojui, ir siūlas

Korespondentės Lina Bieliauskaitė, Kristina Buidovaitė Portalo www.sa.lt administratorius Artūras Aleksiejūnas Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizaineris Jonas Landsbergis Reklamos skyrius

iš kamuolio ėmė vyniotis. Statybų inspektoriai išaiškino, kad nevalia savivaliauti be kaimynų žinios. Be to, nežinant apie įrenginius ir juos netyčia nukirtus galima sukelti pastatų avarijų ar net griūčių. Žodžiu, problema neišspręsta. Kaip ir su Gedimino kalnu. Tik čia problema jau bemaž amžina – kalnas, pasirodo, tvarkomas jau kelis šimtus metų. Nerimą kelia tai, kad jo būklė bent jau išoriškai vis prastėja. O lietuviams specialistams aiškinantis kalno slinkimo

Liudmila Michalkevičienė

priežastis jau prireikia pagalbos ir iš šalies. Bet panašu, kad pilies bokštas

Tel. +370 618 05 023

žemyn nenugarmės, o ir pats kalnas netrukus atgaus buvusį gražųjį pavidalą.

Nors Gedimino kalnas labai glaudžiai susijęs su paveldu, jo slinkimo

galima tik gavus redakcijos sutikimą.

istorija niekaip nesusijusi su įtampa, atsiradusia tarp paveldosaugos institucijų.

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Kiekviena pusė pateikia savas versijas, ir atrodo, kad teisi ir viena, ir kita.

Spausdino

Labiausiai dėl šios priešpriešos nerimauja verslas. Čia jau negalioja patarlė, kad

UAB „Baltijos kopija“ Tiražas 4200 egz.

kai du pešasi, laimi trečias. Veikiau gali atsitikti atvirkščiai – du pešasi, o kenčia

Leidžiamas nuo 1922 m.,

trečias. Šiuo metu tai neatsiliepia, nekilnojamojo turto plėtotojai netgi džiaugiasi

dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

bendradarbiavimu su paveldosaugininkais, o tai leidžia pasiekti neblogus

ISSN 0131-9183 Mūsų viršelyje – žirgynas Pakaunėje. Architektai Ugnius Vasiliauskas, Tomas Jonaitis, Gedeminas Barčauskas

rezultatus. Dialogas ir bendradarbiavimas duoda kur kas daugiau naudos nei nereikalingos ambicijos.

tema

Rizika už patrauklią kainą

objektas

Žirgynui Lietuvoje – geriausia užsienio praktika

TURINYS

forumas

Kodėl stringa kultūros paveldo institucijų dialogas?

paveldas

Paveldo objektų istorija atsiskleidžia architektų tyrėjų rankose

4 2017 Nr. 4

situacija

Specialistai: nepulkite į paniką, Gedimino kalnas tvarkomas jau 600 metų

technologijos

Nematomos konstrukcijos – ginčų sūkuryje

pasaulis

Inovacijomis spinduliuojanti kazachų „Pasaulio šviesa“

nekilnojamasis turtas

NT burbulas: neišvengiamybė ar gobšuolių fantazijos?

renovacija

Renovacija ir neįgaliųjų poreikiai: daug neatsakytų klausimų

interjeras

Restoranas „4“: charakterį kuria drąsūs sprendimai

architektūra

Ką architektams žada naujasis įstatymas?

interjeras

Viešbutis „Melt“: dėmesys spalvoms

naujienos

Šešėliai stipriai temdo būsto nuomos rinką Būsto nuomos rinka Lietuvoje skaidrėja, tačiau ją dar temdo nemenkas šešėlis. Situaciją atskleidžia Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) ir kredito biuro „Creditinfo“ užsakymu atlikta apklausa. „Mūsų šalyje dar trys ketvirtadaliai būsto nuomos rinkos yra šešėlinė: santykiai tarp nuomotojo ir nuomoninko neįteisinami sutartimis, nemokami mokesčiai. Kas lemia tokią situaciją? Pirmiausia tai, kad neturime ilgalaikei nuomai skirtų produktų, nes verslas negali konkuruoti su mokesčių vengiančiais nuomotojais“,- sakėLNTPA direktorius Mindaugas Statulevičius. Anot jo, norint turėti brandžią būsto rinką Lietuvoje reikia siekti labiau legalizuoti nuomos santykius, pasiūlyti būstą ilgalaikei nuomai, kurį galėtų valdyti privatūs savininkai arba savivaldybės. Ypač pastarosiose matomas didelis neišnaudotas potencialas, palyginti su Vakarų valstybėmis. „Pas mus savivaldybių būstas labiausiai suprantamas kaip socialinis, o Vakaruose – kaip municipalinis. Savivaldybės ten siekia prisivilioti ir išlaikyti jaunus specialistus, o tam pirmiausia reikia pasiūlyti tinkamas gyvenimo sąlygas. Pas mus bandymų būta, bet ne visai vykusių. Akivaizdu, kad būtina semtis patirties ir tobulėti“, sakė M. Statulevičius. Jis priminė, kad prieš kurį laiką Vilniuje buvo siūloma įgyvendinti municipalinio būsto projektą – Žirmūnų rajone pastatyti energiškai ypač efektyvų daugiabutį. Tačiau netrukus šių planų atsisakyta. LNTPA vadovo nuomone, visai be reikalo – tokiems projektams įgyvendinti galima panaudoti Europos Sąjungos fondų lėšas. Kalbant apie būsto nuomos rinką, atliktas tyrimas parodė, kad per metus iki 49 proc. padaugėjo gyventojų, linkusių valstybei sumokėti mokesčius už nuomos pajamas. Tokių būtų dar daugiau, jeigu mokesčiai sumažėtų nuo 15 iki 5 procentų. Mokėti mokesčius skatintų ir paprastesnė pajamų deklaravimo tvarka ar net didesnės baudos.

6 2017 Nr. 4

Valstybinė mokesčių inspekcija teigia, kad į baudų vėzdu dar nemojuoja, tačiau vis atidžiau stebi skelbimų portalus, kuriuose siūloma išnuomoti būstą. Patikrinus nuomotojus, labai dažnai tenka priminti apie veiklos legalizavimą – po tokių paraginimų praėjusiais metais į biudžetą sumokėta apie 40 tūkst. eurų. Visgi apklausa parodė ir tai, kad būdami būsto savininkais pajamų mokesčių už nuomą dar nemokėtų arba greičiausiai nemokėtų apie 28 proc. (pernai šis rodiklis siekė 46 proc.), o neapsisprendusiųjų dalis išaugo nuo 10 iki 23 proc. Nuomininko perspektyva per metus nepasikeitė. Nelegaliai nuomojamo būsto nesinuomotų maždaug dešimtadalis, o svarbus, bet ne lemiamas veiksnys tai būtų kiek daugiau nei ketvirtadaliui nuomininkų. Net 20 proc. apklausos dalyvių yra susidūrę su probleminiais nuomininkais arba, nors patys nesusidūrė, tačiau žino atvejus, kai nuomininkai vėlavo atsiskaityti, padarė žalos savininko turtui, sukėlė kitų nepatogų. Klausiami kaip įsitikintų nuomininko mokumu ir gera reputacija, respondentai dažniausiai įvardija užstatą (81 proc. apklaustųjų) ir asmens tapatybės kortelę (40 proc.). Tuo tarpu užsienyje įprastas įrankis nuomininko įsivertinimui – kredito istorijos ataskaita (ją paminėjo 22 proc. respondentų) – atsidūrė už galimybės atvirai pasikalbėti su nuomininku (38 proc.). „Šešėliniai rinkos dalyviai neturi tam tikrų privilegijų, kuriuos turi skaidrūs būsto nuomotojai. Pavyzdžiui, jei nuomojate būstą legaliai, galite nuomininko drąsiau teirautis kredito istorijos ataskaitos, reikalauti žalos atlyginimo turto apgadinimo atveju. Be to, nuomodami skaidriai nebedrebėsite dėl nuompinigių pervedimo į asmeninę sąskaitą banke. Nuomininkai irgi bus patenkinti tuo, kad pinigus gali pervesti bei rečiau sulaukia šeimininko vizitų“- sakė „Creditinfo“ generalinis direktorius Andrius Bogdanovičius.

„Creditinfo“ vadovas teigė, jog neįmanoma pateikti tikslių statistinių duomenų apie šešėlį būsto nuomos rinkoje, todėl išvadas galima daryti tik pagal apklausas ar analizes. Apklausą apie būsto nuomą atliko ir banko „Swedbank“ Finansų institutas. Didžiausių šalies miestų Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos gyventojų nuomonės tyrimas parodė, kad kas penktas šių miestų gyventojas (19 proc.) gyvena nuomojamame būste. Dažniausiai tai 26–35 metų amžiaus aukščiausio išsimokslinimo didesnes pajamas gaunantys gyventojai. Šios grupės gyventojai dažniau nei kiti apklaustieji nurodė turintys norų ar ketinimų naują būstą įsigyti artimiausiu metu. Iš viso naują būstą artimiausiu metu norėtų įsigyti trečdalis (34 proc.) apklaustųjų. Pasak „Swedbank“ Finansų instituto vadovės Jūratės Cvilikienės, nuosavo būsto turėjimas šalies gyventojams yra prioritetas, o būsto nuoma, tikėtina, tik laikinas sprendimas, kol kaupiamas pradinis įnašas ar nėra galimybių gauti būsto paskolos. „Nepakankamos santaupos pradiniam įnašui arba nepakankamos pajamos būsto paskolos įmokos dengti yra du pagrindiniai stabdžiai, sulaikantys gyventojus nuo nuosavo būsto įsigijimo. Taip pat kone kas penktas apklaustasis nurodo, jog jo oficialios pajamos yra nepakankamos būsto paskolai gauti. Reiškia, gana didelė gyventojų dalis pripažįsta gaunantys neoficialių pajamų“, – pastebėjo finansų ekspertė J. Cvilikienė. „Swedbank“ užsakymu atlikti gyventojų nuomonės tyrimai taip pat rodo, kad nekilnojamas turtas Lietuvoje vertinamas ir kaip patrauklus pasirinkimas investuoti laisvas lėšas. Į nekilnojamąjį turtą investuotų ir, tikėtina, jį nuomotų 57 proc. šalies gyventojų. Investavimas į nekilnojamąjį turtą taip pat yra ir besiruošiančių pensijai pasirinkimas. Siekdami užsitikrinti finansiškai saugesnę senatvę 14 proc. šalies gyventojų yra įsigiję nekilnojamo turto.

Sostinės valdžia nori, kad potencialių nacionalinio stadiono ant Šeškinės kalno statytojų būtų daugiau nei vienas. Vilniaus meras Remigijus Šimašius buvo susitinkęs su Lenkijos statybų bendrovės „Budimex“ atstovais ir mėgino įkalbinti nesitraukti iš konkurso. Apie ketinimus nedalyvauti stadiono statybos ir valdyvo konkurse „Budimex“ pranešė rugpjūčio pradžioje. Šiame konkurse lenkai ketino dalyvauti kartu su kauniečių kompanija „Kauno dujotiekio statyba“ (KDS). Tačiau pastarajai dėl finansinių sunkumų pranešus apie pasitraukimą, „Budimex“ taip pat pranešė nebedalyvausianti atrankoje. „Budimex“ atstovai tvirtino, kad kompanija nėra suinteresuota dalyvauti procese, nes rizika yra per didelė. Lenkus labiau domino tik projekto statybinė pusė, o valdyti stadionus jie

naujienos

Stadiono statybos konkurse norima daugiau dalyvių prisipažino neturintys patirties. Pagal konkurso sąlygas, jo laimėtojas įgytų teisę koncesijos būdu valdyti objektą 25 metus. Jau prieš kurį laiką imta kalbėti, kad konkurse gali likti tik vienas dalyvis –koncerno „Icor“ valdoma bendrovė „Axis Industries“. Konkursas paskelbtas pernai rugsėjį. Paraiškas dalyvauti jame metų pavasarį pateikė du dalyviai – „KDS grupės“ įkurta įmonė „Vilniaus nacionalinis stadionas“ ir „Axis Industries“. Preliminarius pasiūlymus dalyviai turi pateikti iki spalio 23 dienos. Jei konkursas vyks, kaip numatyta, sutartis su konkursą laimėsiančiu koncesininku įsigaliotų 2019 metų balandį, tuomet būtų pradėtos statybos. Numatyta, kad koncesininko sutartis turėtų būti pasirašoma 25 metams, o kompleksas priklausytų Vilniaus savivaldybei. Planuojama stadiono statybų vertė sieks 88,5 mln. eurų (su PVM).

Kai kurie specialistai jau dabar svarsto, kad stadiono projektas nebus įgyvendintas dėl nenoro leisti laimėti vieninteliam galimam konkurso dalyviui – bendrovei „Axis Industries“. Skeptiškai vertinama ir projekto kaina. „Anksčiau jį stačiusi įmonė galėjo užbaigti darbus ir visas projektas būtų kainavęs apie 75 milijonus eurų. Būtų jau stovėjęs 25 tūkst. žiūrovų talpinantis stadionas. Dabar kaina išaugo dešimčia milijonų, o pats stadionas sumažėjo iki 15 tūkst. vietų. Aiškinama, kad projekte yra ir daugiau objektų, ne vien stadionas, tačiau jų buvo numatyta ir anksčiau“, - aiškino „Statybai ir architektūrai“ nenorėjęs skelbti savo pavardės vienos statybų kompanijos specialistas.

• Langai iš patikimų gamintojų profilių; • Kokybę užtikrinanti garantija; • Sertifikuoti, reikalavimus atitinkantys produktai; • Gamybos operatyvumas. www.novuslangai.lt El. paštas: info@novuslangai.lt Tel. Vilniuje +370 655 57 545 Tel. Varėnoje +370 688 09 629

tema

Aušra NARKELIŪNIENĖ

Nestandartinės erdvės, kransijos, gelžbetonio karkaso elementai – apie originalų būstą aukštomis lubomis svajoja ne vienas, o daug kas tokiame jau ir gyvena. Interjero žurnalai mirga nuotraukomis su neįprastais akiai loftais Olandijoje, JAV, o pastaruoju metu jų apsčiai įrengiama ir Lietuvoje, buvusių gamyklų ar pramoninių teritorijų vietose. Užterštas teritorijas tyrinėjantys ir tvarkantys specialistai prasitaria, kad nesiryžtų patys gyventi buvusių gamyklų vietose, nors oficialiai vengia įvardyti tokias erdves didmiesčiuose, kurios dar galėtų kelti realią grėsmę naujakurių sveikatai. Nuo šių metų pradžios įstatymai reikalauja griežčiau kontroliuoti taršą, tačiau plėtotojai randa spragų apeiti įstatymą. 8 2017 Nr. 4

Buvusi veikla tebėra paslaptis uvusi kuro aparatūros gamykla, buvusios „Skaiteks“, „Vilmos“, Vilniaus grąžtų ir kitos gamyklos – jų vietoje išplėtoti nauji nekilnojamojo turto projektai. Vienų gamyklų pastatai ištirti, išvalyti ir pritaikyti būstui ar kitos paskirties pastatams. Kitų – sulyginti su žeme, ir vietoj jų pastatyti nauji pastatai. Dėl kai kurių jų specialistams kyla pagrįstų dvejonių, ar tikrai sunaikinti visi buvę taršos židiniai, ar čia įsikūrę gyventojai netaps radioaktyviais zombiais. Anksčiau pirkėjai susigundydavo pigesniu būstu ar suvilioti pramoninės stilistikos įsigydavo patalpas buvusiose gamyklose, jas rekonstruodavo net nepasidomėję, kokia veikla tose patalpose buvo vykdoma. Pastaruoju metu, šiek tiek atslūgus nekilnojamojo turto karštligei, o ir kainoms pakilus į atitinkamą lygmenį, būsto pirkėjai tapo reiklesni. Kartais jie net patys inicijuoja perkamo būsto tyrimus. Bėda ta, kad iki šiol Europos Sąjungoje nėra nustatyta konstrukcijų užterštumo ribinių verčių. Pastatų konstrukcijų tyrimai tiesiog neatliekami, nes daugelį dalykų reikėtų įvertinti kompleksiškai. Lengviau nustatyti naftos produktų buvimą, nes patalpose neretai jaučiamas jų kvapas. Kiek sudėtingiau yra su sunkiaisiais metalais, o jų yra visur – statybinėse konstrukcijose, betone. Būtent dėl jų ir reikia atlikti kompleksinius tyrimus, kurie parodytų, kokia yra statybinės medžiagos sudėtis ir ar ji nėra pakitusi. Tai sunorminti yra ganėtinai sudėtinga. Todėl piliečiui prieš įsigyjant būstą lofte reikėtų pasidomėti, kokia veikla buvo vykdoma pačiame pastate. Jeigu ten buvo galvaninis cechas ar net naudotos radioaktyviosios medžiagos, vertėtų susimąstyti prieš apsigyvenant šiame būste su šeima. „Visuomenei iki šiol sunkiai pasiekiama informacija apie buvusių gamyklų veiklą. „Buvo žinoma, kad sovietinė įmonė „Vilma“ gamino magnetofonus. Iš tikrųjų šioje gamykloje daugiausia komplektuodavo raketų galvučių valdymo įrenginius“, – pasakojo įmonės „Grunto valymo technologijos“ vadovas Rapolas Liužinas. Tokiose buvusiose gamyklose gali susidaryti sveikatai net labai pavojingų cheminių junginių. Ir, net ištyrus konstrukcijas, jie gali įsikurti ventiliacijos šachtose, rūsiuose ar kitur ir tam tikru momentu išsiveržti. Buvusioje įmonės „Skaiteks“ teritorijoje sostinės Užupyje investuotojams teko nugriauti net ir kultūros paveldo objektus, prieš tai išbraukus juos iš saugomų kultūros objektų sąrašo, nes jų konstrukcijos buvo persmelktos naftos produktų.

Buvusioje “Kuro aparatūros” gamykloje įrengti loftai - vieni pirmųjų tokio tipo būstų Vilniuje. Čia vystytojams teko nemažai pasidarbuoti, kad neliktų kenksmingų teršalų.

tema Įstatymuose nemažai spragų

Domimės maisto kokybe, ieškome natūralių, ekologiškų produktų, tačiau reikėtų pasidomėti ir oru, kuriuo kvėpuojame. / Rapolas LIUŽINAS /

Labiausiai Lietuvoje užterštos buvusių kuro bazių teritorijos.

10 2017 Nr. 4

Nuo 2017 metų sausio 1 dienos įsigaliojo Statybos įstatymo pataisos, kuriomis numatyta griežtesnė taršalų kontrolė. Jei bus keičiama patalpų paskirtis, dokumentai bus teikiami ne tik savivaldybei, bet ir Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, kuris turės įvertinti, ar erdvės atitinka gyvenamosioms patalpoms keliamus reikalavimus. Tačiau įstatymuose dar yra nemažai spragų, kuriomis sėkmingai pasinaudoja apsukrūs verslininkai, norėdami išvengti brangiai kainuojančių tyrimų ir grunto valymo. Tarkime, buvusiose gamyklose galima įrengti kūrybines dirbtuves, o vėliau jų paskirtį keisti į gyvenamąją arba net nekeisti. Mat kūrybinės dirbtuvės prilyginamos gamybos ar pramonės veiklai ir joms nekeliami tokie griežti saugią aplinką garantuojantys reikalavimai kaip gyvenamosioms. „Ketinantiesiems įsigyti buvusias gamybos patalpas gyvenimui rekomenduotume pasidomėti, kokia buvo jų paskirtis“, – Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vyriausiasis specialistas Darius Karmaza pripažįsta, kad teisės aktuose iš tiesų palikta spraga, leidžianti verslininkams išsisukti nuo griežtesnių vertinimų. Vėliau tokiose patalpose gali būti atliekamas paprastasis remontas, ir jos gali būti pripažįstamos gyvenamosiomis. Kiek aiškesnė situacija yra su grunto valymu. Gamyklų kiemai labiausiai būdavo teršiami gamybos atliekomis, naftos produktais. Teritorijose giliau grunte gali glūdėti ištisi lobiai. Ir ne tik gamyklų teritorijose.

Ketinantiesiems įsigyti buvusias gamybos patalpas gyvenimui rekomenduotume pasidomėti, kokia buvo jų paskirtis. / Darius KARMAZA /

„Nors grunto valymo, ypač užteršto naftos produktais, srityje yra smarki pažanga ir gana išplėtotos technologijos, tačiau, remiantis geologų išvadomis, šiandien Lietuvoje dar yra apie 14 tūkst. užterštų objektų bei teritorijų. Tokiam kiekiui išvalyti reikalingas finansinis potencialas, kurio mūsų valstybė dar negali planuoti. Iki šiol teritorijų valymo darbus 90 procentų finansuodavo Europos Sąjunga, o likusi dalis būdavo padengiama iš savivaldybių biudžeto“, – tvirtino „Grunto valymo technologijų“ vadovas R. Liužinas. Iš kur tiek užterštų teritorijų žaliais miškų toliais ir skaidriais ežerais garsėjančioje valstybėje? Anot R. Liužino, anksčiau kaimo vietovėse kiekvienas kolūkis turėjo du taršos židinius – pesticidų sandėlius su chemikalais ir mechanines dirbtuves su kuro baze. Pesticidų sankaupos nebuvo tokios didelės, todėl dalis jau išvežta chemiškai utilizuoti ar sudeginti į Vokietiją, tačiau dalis ir nelegaliai užkasta. Dabar susiduriame su problema, kad gražiose vietose tenka valyti gruntą – negalima atsiriboti nuo esamos situacijos, nes ilgainiui buvusios veiklos atliekos patenka į gruntinius vandenis ir gali juos užteršti.

„Neretai sunku surasti įmonę, kuri užsiimtų grunto valymu. Kartais tam trūksta ir lėšų. Teoriškai turėtų būti protokolai, patikrinimai, bet praktiškai ne visuomet tai yra tinkamai atliekama. Įmonė, išvaliusi gruntą, turi pateikti tyrimų rezultatus po valymo. Taršos likvidavimo priemonės priklauso nuo nustatytos taršos lygio ir masto. Įgyvendinus šias priemones turi būti atliekami pakartotiniai tyrimai. Jeigu jos įgyvendintos deramai, laikoma, kad gyventi yra saugu. Grunto valymo tyrimus ir vėlesnius darbus konversinėje gamyklų teritorijoje privalo inicijuoti projekto plėtotojas. Vykdanti legalias statybas buvusioje gamyklų teritorijoje įmonė net negautų leidimo statybai, jeigu nepateiktų minėtų geologų išvadų“, – sakė R. Liužinas. Be buvusių gamybos teritorijų, nemaža tarša išlikusi ir tuose miesto rajonuose, kur nebuvo gamyklų, tačiau pastatai anksčiau buvo kūrenami anglimi, o sunaudotos anglys pilamos ant daržų. Tarkime, Žvėryne atliktų tyrimų metu nustatyta grunto tarša. Prie elektrinių, kūrenamų mazutu, aptinkama sunkiojo metalo vanadžio pentoksido ir pan. Užterštos teritorijos yra valomos dviem būdais – gruntas iškasamas, išvežamas į specialiai

tam skirtą teritoriją ir ten išvalomas. Statant daugiaaukščius pastatus bet kuriuo atveju reikia jį iškasti, nes dažniausiai įrengiamos požeminės automobilių stovėjimo aikštelės. Kitu atveju gruntas valomas vietoje. Naftos produktus utilizuoti yra paprasčiau naudojant biotechnologijas. „Naftos tarša dažniausiai yra paviršinė, matosi vizualiai, jaučiamas ir kvapas. Išplėtotos biotechnologijos leidžia išvalyti net didelės koncentracijos taršą. Tokių teritorijų labai daug, didžiausia jų koncentracija – Rytų Lietuvoje. O pesticidus utilizuoti gerokai sudėtingiau. Lietuvoje tam nėra pajėgumų. Todėl jie dažniausiai sunaikinti vežami į kitas šalis, pavyzdžiui, į Vokietiją“, – pasakojo R. Liužinas. Sunkiaisiais metalais užterštoje teritorijoje nėra kvapo, galima gyventi ir nieko nejausti. Vis dėlto mūsų šalyje jau daugelį metų kaupiama patirtis leidžia sėkmingai utilizuoti šiuos taršalus vietoje. Lietuva buvo pirmoji Sovietų Sąjungos respublika, išsprendusi galvaninio šlamo utilizavimo problemą. Termoimobilizacijos metodika leido Palemono keramikos gamykloje surišti ypač pavojingus cheminius elementus gaminiuose, kad termiškai apdoroti jie nebekeltų pavojaus. 11

architektūra

Būstas buvusių gamyklų pastatuose traukia nestandartinių sprendimų mėgėjus. Užterštumą tyriantys specialistai oficialiai nepasako, kurie objektai galimai nėra tinkamai išvalyti, tačiau užsimena, kad patys nesirįžtų čia gyventi.

Būtų geriausia, jeigu visa buvusi gamybos ar agrarinė teritorija būtų visiškai išvalyta. Tačiau neretai nekilnojamojo turto plėtotojai ar pavieniai piliečiai įsigyja tik dalį pastatų ar teritorijos, todėl šį procesą vykdyti ir kontroliuoti yra gana sudėtinga. Ar saugu gyventi loftuose ir buvusių gamyklų teritorijose pastatytuose naujuose butuose? Deja, vienareikšmiško atsakymo nėra. Visuomenė dar ganėtinai pasyvi ir tikisi, kad kažkas kitas už ją turi pasirūpinti saugia aplinka. Kiekvienam piliečiui prieš įsigyjant būstą buvusiame gamybos pastate vertėtų įsitikinti, ar tikrai gyvenimui skirta aplinka yra saugi – išsiaiškinti, kokia veikla šiose patalpose buvo vykdoma prieš tai, ir tuomet spręsti, ar verta rizikuoti sveikata net ir už patrauklią kainą. „Domimės maisto kokybe, ieškome natūralių, ekologiškų produktų, tačiau reikėtų pasidomėti ir oru, kuriuo kvėpuojame. Prieš įsigyjant būstą reikėtų reikalauti iš statytojų geologų tyrimų išvadų, atidžiai apžiūrėti pastato konstrukcijas, kilus abejonėms kviestis specialistus. Net ir rodomos tyrimų ataskaitos ne visuomet būna šimtu procentų tikslios“, – tvirtino R. Liužinas. 12 2017 Nr. 4

forumas

Kodėl stringa kultūros paveldo institucijų dialogas? Paveldosaugininkai dažnai tapatinami su baudžiamosios institucijos atstovais. Bent jau kylančiuose ginčuose su nekilnojamojo turto plėtotojais. Bent jau taip buvo prieš keletą metų. Ar pasikeitusi dabar situacija, ar projektų plėtotojai nebesiskundžia bekompromisiu saugojimu? Panašu, kad čia situacija pasikeitusi. Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su Kultūros paveldo departamentu, įgyvendinami projektai bendradarbiaujant paveldosaugininkams su plėtotojais, naujam gyvenimui prikeliami istoriniai objektai. Tačiau viešojoje erdvėje iškilo nesutarimų tarp pačių paveldu rūpintis turinčių institucijų. Ar nesuderinamos pozicijos, ar užgautos kieno nors ambicijos? Visuomenei, kuriai rūpi paveldas, dėl to turėtų būti neramu – ar tikrai nenutiks taip, kad svarbūs klausimai dėl to nebus sprendžiami? „Statybos ir architektūros“ nuomonių rubrika šįkart apie tai. 14 2017 Nr. 4

forumas / 1

Mindaugas STATULEVIČIUS Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius Nė viena situacija savaime dažniausiai nesusiklosto, o jeigu ji būna prasta – nepasitaiso. Tam reikia iniciatyvų. Iš tiesų anksčiau nekilnojamojo turto plėtotojų santykiai su paveldosaugininkais buvo įtempti. Verslininkai tiesiog vengdavo projektų, kuriuos reikėdavo derinti su paveldosaugininkais. Vyravo nuomonė, kad tokie projektai pasmerkti žlugti net nepradėti. Dabar situacija kiek pasikeitusi. Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija su Kultūros paveldo departamentu (KPD) prieš trejetą metų pradėjo bendradarbiavimo projektą. Juo siekiame keisti kontroliavimo funkciją į konsultavimo. Visoje Lietuvoje, daugiausia didmiesčiuose, vyko aktyvus darbas, glaudžiai bendravome su KPD skyriais, aiškinomės, dėl ko kyla konfliktų su nekilnojamojo turto

plėtotojais. Pasitaikydavo atvejų, kai jau suderinti su institucijomis projektai būdavo stabdomi dėl neva visuomenės intereso gynimo, o verslininkai patirdavo didelių nuostolių. Todėl buvo svarbu išsiaiškinti, kodėl susidaro tokios situacijos, kaip jų galima išvengti, kada plėtotojus reikia įspėti apie vertingąsias ypatybes, kaip jas išsaugoti, kaip turi būti plėtojami projektai ir ar iš viso gali būti plėtojami. Mums buvo svarbios išankstinės konsultacijos, o ne staigus nurodymas, kad negalima nieko daryti. Nuo bendradarbiavimo sutarties pasirašymo pradžios turėjome nemažai įvairių renginių, įvyko daug konsultacijų. Turime autentiškumo vertinimo projektą, kuris leidžia atsakingiems verslininkams lengviau priimti su paveldosauga susijusią atsakomybę. Kodėl tai tapo aktualu pastaruoju metu? Akivaizdu, kad labai daug plėtojamų projektų didmiesčiuose pastaruoju metu traukiasi į centrines miestų dalis, į senamiesčius. Natūralu, kad čia daugiau interesų, daugiau kaimynų, daugiau institucijų, su kuriomis reikia derinti projektus. Dėl to kažkas turi padėti įvertinti, ar verta pradėti projektą senamiestyje, kiek laiko gali trukti derinimai su institucijomis, kokie reikalavimai. Centrinėse miestų dalyse, ypač senamiesčių zonose, institucijų požiūris į planuojamus projektus kartais nesutampa, o kartais valdžios institucijos viena kitą paduoda į teismą dėl tam tikrų situacijų, kaip, pavyzdžiui, yra nutikę Neringoje. Dėl to bet kokių projektų vykdymas tampa komplikuotas. Tokių situacijų neturėtų būti, dėl to labai kenčia verslas. Manau, turėtų vykti glaudesnis tarpinstitucinis bendravimas, turėtų būti tęstinumas. Neturėtų būti braukiamas įdirbis pasikeitus valdžiai. Visiems, ypač verslui, reikalingas stabilumas.

forumas / 2

Renaldas AUGUSTINAVIČIUS LR kultūros viceministras

Kultūros ministerija apgailestauja, kad iškyla nesutarimų tarp paveldosaugos institucijų ir juo labiau, kad pasirenkamas teisinis situacijos sprendimo būdas. Visuomet manėme, kad kultūros paveldo bendruomenė turėtų ieškoti sprendimų pasitelkusi konstruktyvų dialogą ir bendradarbiavimą. Ministerija bando tarpininkauti iškylant nesutarimams ir skatina dialogą, bet kai iškyla teisinio pobūdžio nesutarimų, jie jau nepatenka į Kultūros ministerijos kompetenciją. Vis dėlto kviečiame visas puses suvokti, kad nesutarimai kultūros paveldo situacijai Lietuvoje niekaip nepadeda.

forumas / 3

Diana VARNAITĖ Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Baudimų paveldosauga yra sovietinis ir vis dėlto nykstantis darbo metodas. Sovietmečiu nebuvo leidžiama net vinies įkalti be leidimo kultūros paveldo statusą turinčiame pastate: viską reikėjo neva saugoti. Tačiau tuo pat metu bažnyčios buvo verčiamos sandėliais, dvarų rūmuose veikė kolūkių kontoros ir t. t. Su nepriklausomybe atėjo kitokia paveldosauga. Lietuva ratifikavo visas pagrindines Europos konvencijas dėl architektūros, archeologijos, taip pat kraštovaizdžio paveldo apsaugos. Bėda ta, kad jų įgyvendinimas nei teisės aktuose, nei tarpinstituciniame lygmenyje toli gražu nėra ištobulintas. Žinia, jokia konvencija neprivers paveldo aktualiai vertinti ir jį priimti kaip savo tapatybės dalį. Privalu nuveikti dar didelį darbą, kad išaugintume kultūros bendrai ir kultūros paveldo svarbos tarp piliečių pojūtį. Be to, kultūros paveldo sritis yra visų galimų interesų susikirtimo taškas. Natūralu, kad yra ir įtampų, ir nesusipratimų. Norint, kad europinio lygio paveldosauga Lietuvoje išsiskleistų visu pajėgumu, reikia ir didelių pastangų šviečiant visuomenę, ir darnaus bendradarbiavimo tarp visų sektorių bei organizacijų. Džiugu, kad daugiau nei po ketvirčio nepriklausomybės vis dėlto stebime, kad sparčiai auga paveldo vertės supratimas. Kultūros paveldo departamentas (KPD) ėmėsi strateginės iniciatyvos, pasirašydamas bendradarbiavimo sutartį su Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija (LNTPA). Mes sau uždavėme klausimą: ar valstybė pasibaigus Europos Sąjungos (ES) pinigų srautui galės adekvačiai rūpintis paveldo atkūrimu ir puoselėjimu? Atsakymas buvo aiškus: ne. Be bendruomenės įsitraukimo ir privačių investicijų paveldas yra pasmerktas nykti. Turime daugelį pavyzdžių, kai už europinius pinigus atstatyti pastatai jau vėl nyksta. Nes nebeliko žmonių, kuriems tie pastatai rūpėtų tikrąja šio žodžio prasme. Todėl kartu su LNTPA suskubome sukurti perspektyvų ir tvarų mechanizmą, ieškodami investicijų ir kartu padėdami įtraukti bendruomenę į konkretaus paveldo objekto puoselėjimą. Kitaip tariant, siekiame atskleisti verslui, piliečiams ir savivaldybėms paveldo objekto vertę ir aktualumą, kartu iškristalizuodami objekto įveiklinimo formulę ir paskatindami visoms pusėms naudingas investicijas. Tokia yra KPD perspektyvios strategijos ir konsultavimo mechanizmo esmė. Džiaugiamės pirmosiomis sėkmės istorijomis: istorinių druskos sandėlių atstatymas Danės krantinės Klaipėdoje, Kauno Telegrafo pastato rekonstrukcija, aibė ir kitų nekilnojamojo turto projektų, kuriems padėjo išsiskleisti šis

konsultacinis mechanizmas. Vis dėlto bendros nuovokos dėl paveldo kaip strateginio valstybės supratimo (ypač formuojant pilietinę tapatybę) ir bendradarbiavimo tarp institucijų trūkumas, be abejo, trukdo. Esame įsitikinę šio strateginio požiūrio, kuris jau įrodė savo veiksnumą, teisingumu. Šiuo keliu ir eisime, nes kito kelio paprasčiausiai nėra. Paveldosaugos teorija ir praktika keičiasi. Džiugu, kad ji keičiasi ir Lietuvoje. Šią nuostatą ypač norėjome pabrėžti Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai 2013 metais, kai KPD surengė europinę konferenciją, skirtą integruotam požiūriui į kultūros paveldą, o šią temą pratęsė ne viena Europos valstybė: Graikija, Italija, Latvija. Šis procesas ir toliau, laimė, tęsiasi. Šiandien nebeįmanoma kalbėti apie kultūros paveldą kaip atskirą sektorių. Reikalingas kitas požiūris, nes kultūros paveldas yra tapęs neatsinaujinančiu ištekliumi, kuris gali ir turi būti naudojamas tvariai plėtrai. Kultūros paveldas generuoja pajamas ir investicijas, tai seniai yra išplėtojusios kitos Europos, ypač Pietų Europos, šalys. Nes investicija į kultūros paveldą atsiperka kelis kartus, sukurdama darbo vietų, pritraukdama kitus investuojančius sektorius. Pažiūrėkite į gerai tvarkomus ir valdomus senamiesčius arba vadinamuosius madingus kvartalus ir paanalizuokite, kodėl juos renkasi plėtotojai. Paprasčiausiai todėl, kad ten keliasi gyventojai, nes juos traukia pastatų kokybė, estetika, įvairūs stiliai. Čia žmonėms gera, čia yra ypatinga atmosfera, kurią sukuria kultūros paveldas ir investicijos į jį – pritaikymas kavinėms, viešbučiams, restoranams. Antai ilgą laiką apleistas stoties rajonas Vilniuje atsigauna, ir neabejoju, kad jis taps labai patrauklus, bus atgaivintas. Pratęsdama integruoto požiūrio į kultūros paveldą temą manau, kad sąsajų su kitais sektoriais, ypač švietimu, turėtų būti kur kas daugiau ir glaudesnių. Gyvename laikais, kai ištisos kartos atranda iš naujo savo miestus ir miestelius, susipažįsta su jų istorija, atskirais pastatais. Vien „Silva Rerum“ fenomenas rodo, kiek vilniečiai yra ištroškę pažinti Vilnių. Tad labai svarbu, kad pažinimo procesas ir džiaugsmas prasidėtų anksti ir augtų. Bet tam reikalingas visų sektorių bendradarbiavimas ir paveldo verčių supratimas. Tai yra ta pagrindinė sąlyga, nes Lietuvoje gausu stebuklingai per karus išlikusio kultūros paveldo, tradicijų, čia savitas kraštovaizdis. Vadinasi, tai ir yra mūsų aukso gysla, kurią reikia saugoti ir puoselėti. 15

forumas / 4

Evelina KARALEVIČIENĖ Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Norėtųsi, kad valstybės kultūros paveldo apsaugos politikoje nuolat būtų juntama paveldosaugos pažanga. Deja, stagnacinė sistema lemia didėjantį į Kultūros vertybių registrą įrašomų kultūros paveldo objektų ir priimamų naujų teisinių dokumentų – paveldo tvarkybos reglamentų, individualių apsaugos reglamentų ir specialiųjų planų – skaičių. Tačiau paveldo apsaugos procesams tampant sudėtingesniems vis dar sparčiai nyksta nemaža dalis vertingų paveldo objektų. Dar 2001 metais buvo konstatuota, kad Kultūros paveldo departamente nėra tinkamos kontrolės. 2010 m. Valstybės kontrolės auditas patvirtino, kad Lietuvos kultūros paveldas saugomas netinkamai, tačiau padėtis nuo to laiko, panašu, kad pablogėjo. Nerimauti išties verčia užstrigusi paveldosaugos sistema, kurioje mes vis dar pasiklydę tarp painių teisės aktų ir skirtingo jų interpretavimo bei tarpinstitucinio nesusikalbėjimo, sudarančio sąlygas vykti prieštaringiems procesams. Pastebimas ne tik dialogo trūkumas tarp valstybinių institucijų, bet ir į piliečius orientuotos viešosios komunikacijos stygius, o tai sudaro prielaidas didėti įtampai tarp valdininkų ir atskirų aktyvių vietos bendruomenių ar netgi pavienių piliečių, ginančių viešąjį interesą paveldosaugos srityje. Pažangios paveldosaugos pagrindas – aktyvus vietos bendruomenių, suinteresuotų visuomenės grupių įsitraukimas į kultūros paveldo apsaugą pradiniame etape. Deja, šiandien dar matomi paveldo tvarkyboje ir priežiūroje taikomi dvigubai standartai, kai aktyvioms vietos bendruomenėms, siekiančioms išsaugoti ir prižiūrėti joms aktualius kultūros paveldo objektus, to daryti nėra leidžiama. Be to, aprobuojami vertingąsias ypatybes žalojantys statybos darbai. Tokie miestų planavimo projektai, pamirštant darniosios plėtros principus, kultūros paveldui kelia didžiausias grėsmes. Paveldosaugos vadybos problemos turėtų būti sprendžiamos ne tik kūrybingai, bet ir atsakingai nuo apskaitos iki projektų derinimo. Dėmesio kultūros paveldo apsaugai tikriausiai niekada nebus per daug. Norėtųsi, kad ši sritis būtų prioritetinė ir Prezidentės, ir Seimo, ir Vyriausybės darbotvarkėje. Žvelgiant į pastaruosius penkerius metus, labiausiai džiugina akivaizdžiai aktyvėjančios vietos bendruomenės, jų nuovokumo ir pilietiškumo paveldosaugos lauke apraiškos, imantis iniciatyvos apsaugoti jiems aktualius kultūros paveldo objektus. Dažnai tik jų pastangomis kultūros paveldo objektai sulaukia deramo dėmesio. 16 2017 Nr. 4

Nacionalinę kultūros paveldo apsaugos politiką formuoja Seimas, Vyriausybė ir Kultūros ministerija. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinį administravimą atlieka Kultūros ministerijos įsteigta institucija – Kultūros paveldo departamentas, kuris iš esmės ir yra pagrindinis administratorius. Kultūros paveldo objektų apsauga taip pat rūpinasi savivaldybės. Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės ekspertas bei patarėjas kultūros paveldo apsaugos politikos klausimais yra Valstybinė kultūros paveldo komisija. Pagrindinė komisijos misija – dalyvauti formuojant kultūros paveldo apsaugos politiką ir strategiją, informuoti Seimą, Respublikos Prezidentą ir Vyriausybę apie kultūros paveldo apsaugos problemas, rengti įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kultūros paveldo apsauga, projektus. Akivaizdu, kad visos šios institucijos turėtų glaudžiai ir nuolat bendradarbiauti siekdamos vieningo tikslo, tačiau pastaruoju metu dėl tarpinstitucinės komunikacijos trūkumo, kritikos nepriėmimo ir skirtingo požiūrio į paveldosaugos tikslus bei prioritetus kasdienis ir operatyvus bendradarbiavimas tampa vis didesnis iššūkis. Visų paveldosaugos institucijų tikslas turėtų būti vienas – užtikrinti kultūros paveldo išsaugojimą, perdavimą ateities kartoms ir visuomenės teisę puoselėti kultūros paveldą, jo apsaugą ir racionalų naudojimą bei viešojo intereso gynimą. Šios institucijos negali turėti savų interesų, todėl neturėtų egzistuoti ir jų konkurencija. Tenka pripažinti, kad pastaraisiais metais Kultūros paveldo departamento veikloje matomas ne tik viešosios komunikacijos su visuomene trūkumas, bet ir vangus bendradarbiavimas su Paveldo komisija bei kitomis institucijomis. Institucijos uždarumas yra vienas esminių trukdžių siekiant demokratiškos paveldosaugos. Esminis pokytis, kuris yra būtinas – tarpinstitucinės komunikacijos gerinimas. Tik klaidų pripažinimas (o klysti juk žmogiška), pastangos spręsti senas problemas, savianalizė, kritikos paisymas ir svarbiausia – kasdienė komunikacija su neabejinga paveldui visuomene gali išvesti iš paveldosaugos aklavietės, kurioje, deja, esame atsidūrę.

situacija

Kristina KANIŠAUSKAITĖ

Specialistai: nepulkite į paniką, Gedimino kalnas tvarkomas jau 600 metų Šią vasarą Vilniaus miesto savivaldybei sušaukus Ekstremaliųjų situacijų komisiją dėl pavojaus, kilusio nekilnojamajai kultūros vertybei – Gedimino kalnui – visuomenė sunerimo. Ar išliks kalnas ateities kartoms? Vaizdas nežadėjo nieko gera, todėl imta ieškoti kaltų asmenų ir priežasčių dėl tragiškos Gedimino kalno būklės. Vieni kaltino iškirstus medžius, kiti – nepakankamas investicijas, treti – valdžios aplaidumą. Laimė, buvo ir tokių, kurie gelbėjo nuošliaužų nukankintą kalną.

Ekstremali situacija suvaldyta esniegės žiemos, įšalas, nuolat pliaupiantys lietūs ir dėl lėšų nebuvimo delsimas imtis šlaitų tvarkymo darbų paskatino Gedimo kalno nuošliaužas. Tik paskelbus ekstremalią situaciją atsirado galimybė Gedimino kalno tvarkytojams naudoti lėšas iš Valstybės rezervo, taip pat buvo įkurtas

operacijų štabas – jis įpareigotas užtikrinti nuolatinę kalno stebėseną, operatyviai reaguoti į besikeičiančią situaciją, likviduoti bet kokius pokyčius, kurie grėstų nuošliaužomis ar didesniais kalno struktūros pakitimais. Ekstremalios situacijos vadovas, kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius tikina, kad nei pačiai Gedimino kalno struktūrai, nei jo lankytojams šiuo metu grėsmės nėra. Pasak jo, įsibėgėjus realiems kalno

šiaurės vakarų šlaito gelbėjimo darbams, čia dirba ekskavatorius-voras, greta kalno sumontuotas bokštinis kranas. Nulyginus šlaitą, pradėtos įrengti gabijonų eilės. Pietrytiniam šlaitui kalno tvarkybos projektas dar rengiamas – jis turi būti pristatytas rugsėjo mėnesį. Ekspertams įvertinus parengtą kalno gelbėjimo projektą pasirašyta sutartis su rangovu ir pradėtas Gedimino kalno šiaurės vakarų šlaito, kur yra didžiausios nuošliaužos, tvarkymas. 17

Pasak Lietuvos nacionalinio muziejaus, kuris Gedimino kalnu rūpinasi nuo 2012 metų pabaigos, architektės Astos Meškauskienės, šiaurės vakarų kalno šlaite prasidedantys darbai – tik pirmas etapas. Tvarkybos darbų projekte išskiriamos trys dalys – šiaurės vakarų pusėje pažeistas kalno šlaitas, piliakalnio aikštelė ir pietvakarinis piliakalnio šlaitas. Gedimino kalno aikštelėje numatoma modernizuoti kritulių surinkimo sistemą ir izoliuoti aikštelę nuo kritulių, o šiaurės vakarų šlaite – stabilizuoti ir drenuoti pažeistą šlaitą, atkurti pirminio šlaito paviršių su augaline danga, besikaupiančius kritulius nuleisti į miesto lietaus nuotekų tinklus.Darbus, kurie kainuos 2 mln. 860 tūkst. eurų, ėmėsi bendrovė „Rekreacinė statyba“.

Pasigendama darbų tęstinumo 1983 metais išsamų Gedimino kalno sutvarkymo ir šlaitų sutvirtinimo projektą rengę architektas Giedrutis Laucius ir inžinierius Jakovas Mendelevičius stebisi, kodėl dabartinė Gedimino kalno gelbėjimo komanda nemėgino konsultuotis su anksčiau ten dirbusiais žmonėmis. „Kone visi dar gyvi! O nežinant, kas daryta anksčiau, prarandamas bet koks projekto tęstinumas. Sukaupta daugiau kaip 350 brėžinių. Ar juos matė bent vienas šių dienų ekspertas? Skubama kviestis žinovų iš užsienio, bet juk viskas padaryta – tereikia dokumentus pakelti, tik švaistomos valstybės lėšos“, – kritikos strėlių nešykštėjo pašnekovai, tačiau sutarė, kad važiuojančio traukinio stabdyti nevalia. Todėl yra pasirengę gelbėti savo patarimais, jei tik kas kreipsis.Tuo metu Lietuvos ir jiems talkinusių Lenkijos valstybinio geologijos instituto – Nacionalinio tyrimų instituto specialistų tvirtinimu, pagrindinė Gedimino kalno problema, dėl kurios jis kenčia, yra vanduo, kuris patenka ant kalno paviršiaus, susigeria į gruntą ir pasiekęs nelaidų sluoksnį išteka šaltiniais kalno šlaituose. Kita bėda – supiltinis gruntas, kurį reikės pašalinti tvarkant Gedimino kalno šiaurės vakarų šlaitą. Klausimas, ar tai chroniškos bėdos. O gal atsiradę tik paskutiniais metais dėl kalno nepriežiūros ar besikeičiančio klimato? Nuo 1983 metų Gedimino kalne dirbę specialistai pasakojo, kad darbai čia vyko 1989–1991 metais, vėliau nutrūko dėl finansavimo stokos, o atnaujinti buvo tik iš dalies 1995 metais. J. Mendelevičiaus liudijimu, itin svarbūs buvo 2010 metai, kai vasaros lietūs ant Gedimino kalno paliko grėsmingų pėdsakų: šlaitai ir takai susirauplėjo nuo įgriuvų. Lietuvos kultūros ministerijos sudaryta komisija tąkart perspėjo, kad galimos statinių, šlaitų ir papėdės statinių griūtys. Buvo skubiai imtasi tvarkyti takus, lietaus vandens drenažo vamzdžius ir latakus, nuspręsta iškirsti ant šlaitų augančius medžius. 18 2017 Nr. 4

Pastarasis sprendimas sukėlė daug viešų svarstymų, ir jie netyla iki pat šiandien. Bet ilgametis Gedimino kalno ir jo prieigų tyrėjas bei projektuotojas J. Mendelevičius šiuo klausimu nepajudinamas: juk kalnas plikas buvo ir kryžiuočių laikais, kad šie negalėtų pasislėpti už medžių kamienų. Specialisto teigimu, kalnui kur kas labiau nei medžių šaknys būtina žolės danga, kuri garina vandenį ir sutvirtina šlaitus. „Gedimino kalno medžiai buvo šalinami etapais: pirmiausia kirto tuos, kurie augo per arti pastatų, šaknimis ardė akmenimis tvirtintą šlaito apačią ir taip prisidėjo prie nuošliaužų atsiradimo. Medžių kirtimas užbaigtas 2013 metais. Nuplikusias kalno vietas reikėjo sutvirtinti, todėl vietomis sėta žolė, klota velėna.

Gelbėti Gedimino kalno šlaitus įprasta Ne vieną mitą apie Gedimino kalną paneigęs J. Mendelevičius tikina, kad tik nesusipažinusieji su jo istorija gali dėl nuošliaužų atsiradimo kaltinti iškirstus medžius. Kalnas, pasak jo, visą laiką buvo remontuojamas ir jau 1389 metais kentėjo nuo didelės nuošliaužos. Apie tai, kad kalno šlaitai buvo tvarkomi visais laikais, kalba ir Gedimino kalno šiaurės

vakarų pusės tvarkybos darbų projekto vadovas architektas Rimas Grigas. „Jau daugiau kaip 600 metų tvarkomi kalno šlaitai, taigi nieko neįprasta. Kalno šlaitai nėra stabilūs, juos veikia pasaulinis atšilimas: nėra žiemų, į kalną patenka daugiau vandens, ir šis jį ardo. Taigi šiandien matome erozijos rezultatą. Norėdami šį procesą pristabdyti, rengiame projektą, leisiantį sumažinti negatyvią erozijos veiklą, o visuomenės dėmesys padidėjęs, nes pastaraisiais metais neskirta tam pakankamai dėmesio“, – sakė R. Grigas. Architektas detalizuoja, kad Gedimino kalno gelbėjimo darbams pradėta ruoštis dar praėjusių metų gruodžio mėnesį, sudarytas šiaurinio šlaito tvarkybos darbų projektas, pagal jį dabar ir vykdomi darbai. Šiuo metu projektuojamas piliakalnio aikštelės tvarkybos projektas, ieškoma išeičių, kaip mažinti vandens patekimą į kalną, kad mažiau šį ardytų. Neseniai gauti papildomi geologiniai tyrimai. Jie padės nustatyti besiformuojančios nuošliaužos giluminius matmenis, o nuo šių rezultatų priklausys projekto sprendiniai. Nors nuošliaužos priežastys jau aiškios, dar atliekami tyrimai norint nustatyti jų apimtis.

17.- 20. Oktober 2017 Düsseldorf, Germany

situacija

INTERNATIONAL TR ADE FAIR WITH CONGRESS SAFETY INTERNATIONAL TR ADE FAIR WITH CONGRESS SECURITY SAFETY HEALTH AT WORK SECURITY HEALTH AT WORK 17 - 20 OCTOBER 2017

PEOPLE PEOPLE MATTER. MATTER.

CHALLENGES DO NOT DISAPPEAR, THEY JUST CHALLENGES DO NOT CHANGE. DISAPPEAR, THEY JUST The world of work is changing. And no CHANGE. one knows this better than the people in The world of work is changing. And no the workplace facing digitalisation, new one knows thisincreasing better than the people in technologies, flexibilisation, the facing digitalisation, new and workplace massive work intensification. technologies, increasing Get set to meet these newflexibilisation, challenges – and workNo. intensification. withmassive the sector’s 1 trade fair and its Get set to meet these newover challenges – 1,900 exhibitors from all the world. with the sector’s No. 1 trade fair and its www.AplusA-online.com 1,900 exhibitors from all over the world. www.AplusA-online.com

German-Baltic Chamber of Commerce in Estonia, Latvia, Lithuania Vinco Kudirkos 6 _ LT-03105 Vilnius German-Baltic Chamber of Commerce in Tel. +370 5 264 7377 _ Fax +370 5 213 1013 Estonia, Latvia, Lithuania duesseldorf.lt@ahk-balt.org Vinco Kudirkos 6__www.ahk-balt.org LT-03105 Vilnius

2017-06-25 2017-06-25 A+A A+A 2017_Litauen 2017_Litauen _Allgemein_81,7 _Allgemein_81,7 x 290x 290 + 5mm_Statyba + 5mm_Statyba architektura_4c_6142 architektura_4c_6142

DÜSSELDORF, GERMANY 17 - 20 OCTOBER 2017 DÜSSELDORF, GERMANY

Tel. +370 5 264 7377 _ Fax +370 5 213 1013 duesseldorf.lt@ahk-balt.org _ www.ahk-balt.org

Supiltinis gruntas dar gali slinkti ir kitose kalno vietose, tad su šia problema gali tekti tvarkytis periodiškai. / Jakovas MENDELEVIČIUS / Kol kas versijos labai skirtingos, nes atvykę lenkų tyrėjai suabejojo geologine kalno struktūra. Taigi šiuo metu bandome tai patvirtinti arba paneigti. Atlikus tyrimus bus parengtas ir projektas. Jau įdiegta kalno šlaitų stabilumo stebėjimo sistema, taigi jos rezultatai leis numatyti tolesnius sprendimus.

Išvengs Bekešo kalno likimo Pasidomėjus, kokiomis priemonėmis bus tvarkoma pažeista Gedimino šlaito dalis, R. Grigas pasakojo, kad pašalinus pažeistą gruntą tinkladėžėmis, pripildytomis skaldos, formuojant terasas, ant jų pilant augalinio grunto sluoksnį, po to klojant augalinę dangą. Projekto vadovas sako, kad tai laiko patikrintas kalno šlaitų tvirtinimo būdas, tačiau pasitelktos šiuolaikinės technologijos. „Pats principas niekuo nesiskiria nuo seniai naudojamų, bet anksčiau sutvirtinimus pindavo iš vytelių ir dėdavo sluoksniais pramaišiui su moliu ar žvyru, o dabar bus naudojamos naujos ilgaamžės medžiagos, tinkladėžių gamintojas suteikia 120 metų garantiją“, – pasakojo R. Grigas.Į daugeliui nerimą keliantį klausimą, ar Gedimino kalnas vieną dieną nenuslinks, visai kaip XIX amžiaus pirmojoje pusėje kelis kartus nuslinko dalis Bekešo kalno, nusinešdama ir bokštą, architektas atsako – ne. Jo tikinimu, šie kalnai skirtingi savo struktūra. „Bekešo kalno struktūra – daugiausia smėlis, o Gedimino kalno geologinė struktūra gera. Jeigu jam padėsime, kalnas negrius, nes tai, ką matome – paviršiuje vykstantys procesai“, – patikino specialistas. Tam linkęs pritarti ir kultūros viceministras R. Augustinavičius: „Gedimino kalnas išliks. Nei kalnui, nei bokštui niekas negresia. Reali problema yra slenkantys šlaitai ir nuošliaužų rizika. Tikime, kad jau kitų metų antrojoje pusėje šios rizikos bus pašalintos atlikus kompleksinius tvarkybos darbus.“ 19

2017-06-25 A+A 2017_Litauen _Allgemein_81,7 x 290 + 5mm_Statyba architektura_4c_6142.indd 1

13.06.17 10:09

Investicijos į patikimą įrangą taupo gamybos kaštus

Efektyvus energijos naudojimas – tai sėkmę konkurencingoje aplinkoje lemiantis veiksnys. Kompanija „Bosch“ vadovaujasi šiuo principu, siūlydama pramonės įmonėms pažangias katilų sistemas ir atitinkamus katilinių komponentus, leidžiančius ženkliai sumažinti energijos suvartojimą ir aplinkos taršą.

endrovė „Mestilla“ 2007 metais įgyvendino investicinį projektą – Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje pastatė vieną moderniausių Europoje aliejinių augalų perdirbimo ir biodyzelino gamyklą. Kasmet šioje gamykloje pagaminama virš 100 tūkst. tonų ekologiškų degalų – griežtus tvarumo kriterijus atitinkančio biodyzelino, virš 120 tūkst. tonų vertingų baltyminių pašarų priedų – rapsų išspaudų, kurios realizuojamos Lietuvoje bei eksportuojamos į Vakarų ir Rytų Europos šalis. Čia įrengta moderniausia, maksimaliai automatizuota gamybos linija ir pritaikyti pažangūs gamybos proceso bei saugumo sprendimai. Nors 2006 metais buvo suprojektuota garo gamybos vietinė katilinė, pagal tuometinius kainodaros kriterijus gamybos procesui reikalingo garo tiekiamas buvo pasirinktas iš bendrovės „Klaipėdos energija“ miesto garotiekio tinklų. Bendrovės „Mestila“ paskaičiavo, kad įrengti savo katilinę būtų taupiau ir efektyviau. 2013 metais buvo priimtas sprendimas įsirengti vietinę garo katilinę. 2014 metais vyko projektavimo darbai, juos atlikusi bendrovė „Sweco Lietuva“ pateikė techninį garo

20 2017 Nr. 4

katilinės projektą, pagal kurį buvo skelbtas konkursas katilinės montavimo darbams. 2016 metais „Mestila“ pasirašė sutartį su bendrove „Filter“ dėl 12600 kg/val. sotaus garo katilinės įrangos tiekimo ir montavimo. Pagal projektinius sprendinius buvo pateiktas pasiūlymas dėl pilnai sukomplektuotos katilinės su dviem sotaus garo „Bosch UNIVERSAL UL–S 6000“ katilais. „Nors mūsų tiekiamos įrangos kaina buvo didesnė už kitų konkurso dalyvių, bet vieninteliai galėjome pateikti pilnai sukomplektuotą katilinę iš vieno gamintojo – kompanijos „Bosch Industriekessel GmbH“, – kalbėjo bendrovės „Filter“ projektų vadovas Aleksandras Kuznecovas, pridūręs, kad jau ne pirmi metai aktyviai dirba su kompanija „Bosch“ montuojant vandens šildymo ir garo katilines. Anot A. Kuznecovo, vienas iš kriterijų, kodėl šiam objektui pasirinkta „Bosch“ įranga buvo tas, kad visa įranga pateikta moduliais : degikliai jau gamykloje integruoti į katilus, pilnai sukomplektuotas vandens terminės dearacijos įrenginys, siurblių moduliai, dujų reguliavimo mazgai, automatikos valdymo spintos. Tai taupo laiką ir palengvina montavimą, reikia tik apjungti modulius vamzdynais, pateiktais jungiamaisiais kabeliais, bei prijungti modulius prie automatikos valdymo spintų.

Užs.

Kompanijos „Bosch“ pramonės įrenginių pardavimų vadybininkas Danas Ivanickas teigė, kad viena iš „Bosch“ krypčių – tiekti efektyviai energiją naudojančią įrangą.

Kompanijos „Bosch“ pramonės įrenginių pardavimų vadybininkas Danas Ivanickas teigė, kad bendrovės „Sweco Lietuva“ paruoštas techninis projektas buvo išsamus, buvo pateikta pakankamai informacijos katilinės įrangai parinkti. Todėl pagal projekto sprendinius parinkta „Bosch Industriekessel GmbH“ optimali įranga. „Viena iš kompanijos „Bosch“ krypčių – tiekti įrangą, leidžiančią efektyviai naudoti energijos resursus. Su montuotojais – bendrove „Filter“ buvo svarstoma ir galimybė konkurso dalyvavimui pateikti katilinės įrangos komplektą su vienu garo katilu pilnam našumui , papildomai komplektuojant kondensacinį degimo produktų šilumokaitį. Tai būtų leidę sutaupyti apie 5–7 proc. kuro. Kadangi dėl patikimumo buvo projektuoti du garo katilai ir tuo metu gamykla neturėjo išbaigtų sprendinių komplektuoti kondensacinius degimo produktų šilumokaičius katilams dirbant kaskadoje, pasiūlymas nebuvo teikiamas“, – pasakojo D. Ivanickas Šiuo metu katilai dirba kaskadoje optimaliai sureguliuotais apkrovimais. Pirmasis, vedantysis katilas dirba 80–90 proc. apkrovimu, antrasis – 20–60 proc. apkrovimu su minimaliu degiklių įsijungimo skaičiumi per valandą. Tai įmanoma dėl gamykloje parinktų degiklių su aukštu reguliavimo santykiu 1: 8,6 ir trumpu degimo kameros prapūtimo laiku. Antai degiklio įsijungimo metu dėl katilo degimo kameros prapūtimo netenkama apie 1,5–4,2 kWh šiluminės energijos. Jei degiklis per valandą jungiasi šelis kartus, netenkama apie 9–25 kWh šiluminės energijos.

Dar vienas iš pateikto katilinės komplekto privalumų tas, kad prie katilų sukomplektuoti nekavituojantys pamaitinimo vandens siurbliai, kuriems reikalingas tik 1 metro priešslėgis, o terminės dearacijos-degazacijos moduliui nereikia sudėtingos aukštos pastatymo konstrukcijos, jis tiesiog statomas ant katilinės grindų. Padidinti katilo eksploatavimo saugumą ir patikimumą, garo katilų valdymo sistemose įdiegtos diagnostikos funkcijos. Diagnostika itin naudinga gedimo prevencijų atveju ir ženkliai palengvina trikdžių šalinimą. Esamos būsenos įvesčių ir išvesčių, proceso reikšmių ir skirtingų funkcinių grupių kontrolės sistemos vidiniai signalai atvaizduojami lentelėje ir palydimi vertinimu. Tendencijų ekranuose parodoma katile vykstančio proceso kintamųjų esama situacija. Šiuo metu tarp bendrovės „Filter“ ir „Bosch“ derinami techniniai sprendiniai jungtis prie nuotolinio valdymo sistemos „MEC Remote“ (Master Energy Control). „MEC Remote“ sistemos pagalba operatorius galės patogiai ir saugiai pasiekti garo katilų sistemos valdymą per visų įprastų interneto prijungtų įrenginių naršyklę. Todėl „MEC Remote“ yra idealus sprendimas visoms įmonėms, kuriose operatorius negali būti vietoje, kur eksploatuojama keletas katilinių su privaloma priežiūra, budėjimo režimu, pavyzdžiui, savaitgaliais.

Kitas operatorių pranašumas yra nuotolinis „Bosch Industrial Service“ techninis palaikymas. „Bosch“ katilų gamintojo inžinieriai gali atlikti išplėstinį parametrizavimą, programavimą (PLC) ir gedimų analizę tiesiai per „MEC Remote“ sistemą. Esant sudedamųjų dalių sutrikimui, pagrindinė priežastis gali būti analizuojama, o techninės priežiūros specialistas gali pasiruošti konkrečiai situacijai. Tokiu būdu katilo eksploatavimo trukmė ir aptarnavimo išlaidos gali būti sumažintos iki minimumo. Aukščiausiasis saugumas yra vienas iš svarbiausių nuotolinės sistemos reikalavimų. Priklausomybės prieigos valdymo koncepcija, pagrįsta vaidmenimis, nustato leidžiamus veiksmus kiekvienam vartotojui. Nuotolinis ryšys yra užtikrinamas daugiausia trimis saugos priemonėmis. Dėl privatumo priežasčių katilo eksploatavimo duomenys lokaliai saugomi katilinėje, o ne duomenų debesyje. „Bosch“ gaminami vandens šildymo ir garo katilų moduliai leidžia įrengti sistemą pagal konkrečius kliento poreikius, kuriems pritaikyta katilo sistema gali gerokai padidinti įmonės konkurencingumą. Moduliai pasižymi maksimaliu veikimo saugumu, tarnavimo laiku ir aukšto lygio efektyvumu esant konkrečioms eksploatavimo sąlygoms. Taigi, investicijos į patikimą įrangą netrunka duoti grąžos. 21

architektūra

Ką architektams žada naujasis įstatymas? Kristina BUIDOVAITĖ

Po daugiau nei dešimtmetį užsitęsusio stumdymo tarp kabinetų ir komitetų įsigalioja Architektūros įstatymas. Ką šis įstatymas reiškia architektų bendruomenei, kokios jėgos suteikia visuomenei bei kokių pokyčių žada verslui?

Labiau gins viešąjį interesą irmieji pokyčiai architektus pasiekė dar praėjusiais metais, kuomet buvo patvirtinta nauja Lietuvos architektų rūmų įstatymo redakcija, nustačiusi privalomą atestuotų architektų bendruomenės dalyvavimą užtikrinant įstatymo veikimą ir visavertę savivaldą. Antrasis sekė Architektūros įstatymas, kuriame įtvirtinti nuostatai, kokius kriterijus turi atitikti architektūra, kad ją būtų galima vadinti kokybiška ir apibrėžti įrankiai, kaip tos kokybės pasiekti. Įstatymu įtvirtintos

22 2017 Nr. 4

architektų pareigos ir atsakomybės, bendruomenių dalyvavimas architektūros vertinime, viešųjų architektūros konkursų taisyklių, architektūros objektų, pastatytų prieš daugiau nei pusšimtį metų, vertinimas. Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo departamento Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėja Algimantė Treinienė pridėjo, jog įstatymas skirtas kompleksiniam architektūros srities teisinio reguliavimo problemų sprendimui – architektūros kokybės apibrėžimui, kokybės užtikrinimo priemonių (architektūrinių konkursų, ekspertinio vertinimo ir kt.) nustatymui, architekto kvalifikacijos

reikalavimų, jo pareigų ir atsakomybės įtvirtinimui. Taip pat architektūros viešojo administravimo sistemos sukūrimui, viešojo intereso gynimo užtikrinimui. „Abu įstatymai skirti architektų profesinei veiklai reguliuoti. Juose numatytos pareigos ir įsipareigojimai tų, kurie priima sprendimus – pradedant architektais, baigiant valstybės tarnautojais. Ką tai reiškia bendruomenėms? Visų pirma teisėtus lūkesčius, kad jos gali reikalauti to, ką įstatymas apibrėžia“, – komentavo Rūtos Leitanaitės „Žinių radijuje“ kuriamoje laidoje „Reikia architekto“ dalyvavusi Lietuvos architektų rūmų pirmininkė Daiva Bakšienė.

JŪSŲ PROJEKTĄ ĮGY VENDINSIME MES

Įstatyme numatytos pareigos ir įsipareigojimai tų, kurie priima sprendimus – pradedant architektais, baigiant valstybės tarnautojais. / Daiva BAKŠIENĖ /

Fasadinės sistemos visiškai projektavimo laisvei heroal C 50 Fasadinę sistema heroal C 50 renkasi tie, kam aktualus energijos taupymo efektyvumas bei didelė konstrukcinių sprendimų laisvė. Sistemą galima projektuoti ne tik kaip klasikinį fasadą, bet ir kaip stogo konstrukcijas ar žiemos sodus, į kuriuos paprasta integruoti heroal langų ir durų sistemas bei heroal stoglangius. Inovatyvūs sprendimai suteikia galimybę konstrukcijose naudoti net iki 800 kg sveriantį stiklą ar modulinės šilumos izoliacijos dėka pasiekti net 1,2 W/m²K šilumos perdavimo koeficientą. Daugiau informacijos rasite www.heroal.com

Dėmesys architektūros konkursams Žadama, jog įsigaliojus Architektūros įstatymui bus dažniau organizuojami architektūros konkursai. Kaip bus nusprendžiama, kuomet geriausia architektūrinė idėja bus išgryninama konkurso keliu? Šį sprendimą ketinama patikėti savivaldybėms. Būtent jos turėtų patvirtinti teritorijas, vietas, objektus, kuriems konkursai bus privalomi. Prioritetų sąraše turėtų atsirasti viešieji pastatai, centrinės miestų dalys, tam tikros saugomos ir paveldo teritorijos.

heroal – Johann Henkenjohann GmbH & Co. KG Österwieher Str. 80 33415 Verl (Germany) Fon +49 5246 507 - 0 Fax +49 5246 507 - 222

architektūra

Naujasis įstatymas įpareigoja daugiau dėmesio skirti architektūros konkursų viešam aptarimui, pristatymui profesinei bendruomenei, visuomenei, kad būtų vadovaujamasi architektūros kokybės kriterijais, o planavimo procesai būtų skaidresni ir visuomenei suprantamesni.

„Įstatyme nustatyta, kad architektūriniu, urbanistiniu, valstybiniu ar viešojo intereso požiūriu reikšmingų objektų planavimo ar projektavimo atvejais, turi būti rengiami architektūriniai konkursai skirti geriausiai statinio architektūrinei idėjai ar urbanistinei idėjai išreikšti. Viešas konkursų aptarimas, pristatymas profesinei bendruomenei, visuomenei, profesionalus ekspertinis vertinimas, vadovaujantis jau minėtais architektūros kokybės kriterijais, turėtų statinio projektavimo ir teritorijų planavimo procesus padaryti skaidresniais, visuomenei suprantamesniais“, – atkreipė dėmesį A Treinienė.

Papildomas patariamasis balsas Savo darbą turėtų pradėti ir Architektų rūmų suformuotos regioninės architektūros tarybos, kurių ekspertinis vertinimas pagal įstatyme nustatytus architektūros kokybės kriterijus ir pateiktos viešos rekomendacijos, manoma, galėtų padėti spręsti probleminius statinių projektavimo ir teritorijų planavimo atvejus, viešinti ir skaidrinti 24 2017 Nr. 4

šiuos procesus. Regioninių architektūros tarybų viešos rekomendacijos, vieši architektūrinių konkursų aptarimai suteiktų galimybę visuomenei aktyviai dalyvauti, priimant jai svarbius sprendimus architektūros srityje. Įstatyme numatyti griežtesnis reikalavimai pretenduojantiems užimti savivaldybės vyriausiojo architekto pareigas. Asmuo, siekiantis šių pareigų, be kitų nurodytų reikalavimų, privalės būti įgijęs profesinės patirties, visų pirma, statinių projektavime ir teritorijų planavimo dokumentų rengime. Aplinkos ministerijos atstovė A. Treinienė pabrėžė, jog vyriausieji architektai statybos, teritorijų planavimo, kitais su architektūros sritimi susijusiais klausimais, galės kreipti į regionines architektūros tarybas dėl teritorijos vystymo koncepcijos, statinio projekto ar projektinių pasiūlymų ekspertinio vertinimo iki pradedant statybas, taip išvengiant galimų neatitikimų architektūros kokybės kriterijams, teisės aktams ar norminiams dokumentams.

Galiausiai, įstatymu stiprinama architektų profesinė savivalda. Įstatyme nustatytos funkcijos, kurias vykdo Architektų rūmai – atestuoja architektus, tikrina jų profesinę kvalifikaciją, tvirtina architektų profesinės etikos kodeksą, tvirtina architektūrinių konkursų organizavimo tvarką ir regioninių architektūros tarybų nuostatus. A. Treinienė neabejoja – įstatymu pripažinus architektūrą svarbia visuomenės intereso dalimi, nustačius architektūros kokybės reikalavimus, suteikiant Architektų rūmams teisę dėl viešo intereso gynimo kreiptis į teismą, tikėtina, kad žmonių skundai, susiję su galimai netinkama architektūros srityje vykdoma veikla, bus nagrinėjami plačiau, skaidriau. Taip pat ir architektų bendruomenė matydama, kad architektūros kokybės prasme ar kitais statinio projektavimo ir teritorijų planavimo aspektais gali būti įžvelgiamas neteisėtumas, gali eiti į teismą ir tai ginti. Taip siekiama užtikrinti visuomenės interesus, vartotojų teisių apsaugą ir gauti kokybiškus architektūrinius sprendimus.

objektas

Žirgynui Lietuvoje – geriausia užsienio praktika Kristina BUIDOVAITĖ

Suprojektuoti namus keliasdešimčiai žirgų – tokį norą verslininkai patikėjo architekto Ugniaus Vasiliausko komandai. Ir išties – žirgynas Pakaunėje pratęsia gerąją užsienio žirgynų praktiką. Dvejos arklidės, maniežas su drėkinamu smėliu, klubas, persirengimo kambariai jojikams, specialios balnojimo vietos, soliariumai – tokių civilizuotų sąlygų gali tikėtis ir žirgyno gyventojai, ir lankytojai. Fachverko konstrukcijos, panaudotos žirgyno komplekso pastatams, būdingos šimtamečiams Anglijos, Vokietijos žirgynams.

Projektuotojai: architektai Ugnius Vasiliauskas, Tomas Jonaitis, Gedeminas Barčauskas. Užsakovai: Rolandas ir Kristina Paulauskai (VšĮ „Convivo“ laisvalaikio centras). Plotas: apie 4000 kv. metrų. Realizacija: 2014–2016 metai.

26 2017 Nr. 4

auno rajone, 9 hektarų teritorijoje, prieš metus užbaigtos kluono, mėšlidės, arklidžių, uždaro maniežo ir dviejų pagalbinių ūkio pastatų statybos. Šį kompleksą projektavęs architektas U. Vasiliauskas (bendrovė „Ugnius ir architektai“) pripažino, kad sudėtingiausias uždavinys buvo suprojektuoti uždarą maniežą, kuriame, be didelio tarpatramio, suformuoto klijuotos medienos konstrukcijomis, įdiegta ir unikali Lietuvoje smėlio drėkinimo sistema. Pasitelkus ją smėlio drėgmę galima reguliuoti priklausomai nuo varžybų sąlygų, metų laiko, kitų aplinkybių. Ne tik 1500 kv. metrų ploto uždaro maniežo, bet ir viso žirgyno konstrukcijos yra klijuotos medienos. Tokį sprendimą, architekto teigimu, lėmė ir kaina, ir estetinė pusė. Kaip paaiškino pašnekovas, visose žirgyno patalpose vengta gipso kartono ir dažymo, vadinamojo euroremonto. O interjero sprendimus padiktavo konstrukciniai statinių elementai – stengtasi kuo mažiau juos slėpti, paliekant natūralų, nedailintą vaizdą.

Kadangi žirgai mėgsta graužti medieną, pagalvota ir apie tai – jos apsaugai įrengti specialūs gardai. Specifinė žirgyne ir lietaus nuotekų sistema, apšvietimas, soliariumo patalpos žirgams. U. Vasiliauskas pripažįsta – dažnas vis dar nustemba išgirdęs apie žirgų soliariumą arba specialias balnojimo patalpas, tačiau užsienio šalyse jos įprastos kiekviename žirgyne. Ieškodami galimų sprendimų žirgynui architektai domėjosi užsienio praktika, nemažai prisidėjo patys užsakovai, susipažinę su naujausiomis technologijomis, žirgynų įranga. Žirgyno išorės apdailai panaudota medinių stačiakampio profilio tašų sistema, formuojanti fachverko sienos estetiką. Likusi sienos dalis tarp fachverko tašų buvo apdailinta struktūriniu tinku, vietomis panaudotos klijuojamos apdailinės klinkerio plytelės. Fachverko konstrukcijos būdingos šimtamečiams Anglijos, Vokietijos žirgynams. Žirgyno viduje dėmesį atkreipia ir atviros medinės konstrukcijos, ir sienos, apdailintos klinkeriu. Tas pats klinkeris naudotas ir interjere, ir eksterjere. Antro aukšto, kuriame gyvena žirgyno darbuotojai, interjerui kur tik įmanoma naudotas natūralus medis – turėklams, grindims, vidiniams balkonams, sienų fragmentams ir panašiai.

objektas

Interjero sprendimus padiktavo konstrukciniai statinių elementai – stengtasi kuo mažiau juos slėpti, paliekant natūralų, nedailintą vaizdą.

Žirgyno komplekso pastatuose vyrauja klijuotos medienos konstrukcijos.

28 2017 Nr. 4

Žirgyne paklotos žirgams pritaikytos trinkelės.

Pagalbinių pastatų laikomosioms vidinėms ir išorinėms sienoms naudoti keraminiai blokeliai. Išorės apdailai, pastato daliai iki perdangos, pasirinktos apdailinės klinkerio plytos, pastato daliai virš perdangos iki stogo naudota medinių lentų apdaila. Pagalbiniai pastatai dengti skarda. Maniežo stogui, kaip ir sienoms, naudotos daugiasluoksnės plokštės, stoge įrengtos automatinės vėdinimo angos/sklendės ir švieslangiai natūraliai šviesai. Kaip ir dera solidžiam žirgynui, čia įrengtas klubas, kuriame renkasi žirgininkai. Ateityje planuojama atidaryti viešbutį. Grindų dangos komplekso pastatuose įvairuoja. Pagalbiniuose pastatuose paliktos betoninės grindys, žirgyne paklotos žirgams pritaikytos trinkelės. Ir visose patalpose, į kurias patenka žirgai, ir kiekviename iš gardų įrengta drenavimo sistema, iš gardų suprojektuoti ir atskiri išėjimai (žirgui išvesti tiesiai į lauką esant reikalui ne bendromis patalpomis). Žirgyno komplekso pastatuose įdiegta moderni smėlio drėkinimo sistema, rekuperatoriai, geoterminiai šilumos siurbliai šildymui ir karštam vandeniui ruošti. Architektai suprojektavo ir nemažą tvenkinį su dirbtine sala, skirtą žuvims veisti. Architekto žodžiais, norint veisti žuvis svarbus tvenkinio gylis, povandeninės terasos. Ateityje dirbtinės salos link turėtų vesti tilteliai. 29

Užs.

Greitai ir kokybiškai – misija įmanoma Įgyvendinant pastato projektą nuo idėjinių eskizų iki jo užbaigimo dienos ir architektai, ir inžinieriai,

DELTABEAM® sijų montavimas su perdangomis

ir projekto vykdytojai susiduria su daugybe iššūkių. Vienas didžiausių – per kuo trumpesnį laiką pastatyti kuo kokybiškesnį statinį. Šį iššūkį padeda įveikti aiškiai apibrėžtas statybų grafikas, modernios technologijos, naudojamos medžiagos ir profesionalūs darbininkai. Norėdama statybas vykdyti dar sparčiau, sykiu užtikrinti ir kokybę, suomių įmonė „Peikko“ jau beveik 30 metų siūlo išskirtinį spendimą – DELTABEAM® kompozitines sijas. Greitai montuojamos ir pritaikomos prie bet kokių architektūrinių sprendimų sijos šiuo metu naudojamos visame pasaulyje (ypač Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Azijoje), o norint užtikrinti jų gamybos pajėgumus Kaune atidaryta nauja gamykla, kurioje gaminamos tik DELTABEAM® sijos.

Laisvė architekto sprendimams

Daugiau erdvės mažesnėmis sąnaudomis

iena svarbiausių šių sijų ypatybių – galimybė realizuoti įmantriausias architekto idėjas. Norint formuoti išskirtines fasadų formas, kreives ar konsoles, naudojami iš anksto pagal individualų užsakymą pagaminti ir prie sijų pritvirtinti liktiniai klojiniai ar specialūs elementai. Taip pat pasirinkus DELTABEAM® kompozitines sijas galima sukurti atviras erdves su dideliais atstumais tarp kolonų. „Maksimalus atstumas tarp kolonų gali būti iki 16 metrų, o tai suteikia galimybę pasitelkti išskirtinius interjero sprendimus, kuriamos erdvės gali būti laisvai transformuojamos iš mažesnių ir uždarų į dideles bei visiškai atviras“, – teigia UAB „Peikko Lietuva“ direktorius Paulius Bulota. Dėl itin plačių atvirų erdvių kūrimo ir išskirtinių formų fasadų projektavimo galimybių DELTABEAM® sijas savo projektams renkasi tokios pasaulyje puikiai žinomos architektūros studijos kaip „Henning Larsen Architects“, „BIG (Bjarke Ingels Group) Architects“, 3XN, C. F. Møller.

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad DELTABEAM® sijų naudojimas pastato projekte svarbus ir ekonominiu aspektu. „Projektuojant statinį teritorijoje, kurioje yra ribojamas aukštingumas, dėl DELTABEAM® kompozitinių sijų galima statyti vienu ar keliais aukštais daugiau dėl plonesnės perdangų konstrukcijos. Arba sumažinti pastato aukštingumą, taip taupant ir išlaidas medžiagoms, ir statybų trukmę“, – apie ekonominius privalumus pasakojo P. Bulota. DELTABEAM® elementų mažas aukštis ne tik turi įtakos viso statinio aukštingumui, bet ir dėl savo konstrukcijos palengvina inžinerinių tinklų įrengimą. Taip pat dėl lengvo montavimo paprasčiau užtikrinti statybos darbų kokybę ir ilgaamžiškumą. Dėl visų šių savybių DELTABEAM® sijos gali būti naudojamos įvairiausios paskirties pastatams – gydymo ir mokymo įstaigoms, biurų pastatams, daugiabučiams gyvenamiesiems namams, viešbučiams, daugiaaukštėms automobilių stovėjimo aikštelėms ir kitiems statiniams.

30 2017 Nr. 4

Dėmesys pastatų tvarumui DELTABEAM® sijos gali būti naudojamos su įvairiausio tipo perdangomis – monolitinėmis, plieninių klojinių, „Filigran“ tipo, medžio. Vis dėlto geriausiai „Peikko“ gaminamų sijų pranašumai atsiskleidžia jas montuojant kartu su kiaurymėtosiomis surenkamojo gelžbetonio perdangos plokštėmis. P. Bulota teigia, kad pasirinkus DELTABEAM® sijų ir surenkamojo gelžbetonio konstrukciją, ne tik geriausiai atsiskleidžia šių elementų ypatybės, bet ir užtikrinamas efektyvus statybos procesas bei pastato tvarumo rodikliai. „Įgyvendinant šį konstrukcinį sprendimą sijos su perdangomis montuojamos itin greitai, nelieka statybinių atliekų, užtikrinamas konstrukcijos lengvumas, reikalingi mažesni pamatai“, – paaiškino P. Bulota. Taip pat naudojant „Peikko“ kompozitinį rėmą, kurį sudaro DELTABEAM® sijos ir kompozitinės kolonos, suteikiami papildomi balai sertifikuojant statinį pagal BREEAM ir LEED reikalavimus.

Plėtrai Lietuvoje – aukščiausi standartai Rugsėjo 7 dieną Kaune atidaryta naujoji DELTABEAM® sijų gamykla įsikūrė prie 2014 metais atidarytos „Peikko“ plieninių konstrukcijų gamyklos Petrašiūnuose. Pagrindinis tikslas atidarant naująją gamyklą – padidinti įmonės kompozitinių sijų gamybos pajėgumus Europoje 30 procentų. Planuojama, kad per savaitę 6000 kv. metrų ploto gamykloje bus pagaminama iki 250 sijų, kurios daugiausia bus gabenamos klientams

Baltijos regione ir Skandinavijos šalyse. „Jau kurį laiką jautėme poreikį didinti gamybos pajėgumus, todėl džiaugiamės galėdami įgyvendinti dar vieną „Peikko“ investicinį projektą. Naujosios gamyklos atidarymas svarbus ne tik mums, bet ir mūsų klientams, nes produkciją galėsime gaminti dar efektyviau“, – mintimis dalijasi „Peikko Lietuva“ vadovas. Į naujosios gamyklos statybas ir joje naudojamą įrangą investuota daugiau kaip 9 milijonai eurų. „Norėdami užtikrinti gaminių kokybę pasirinkome tik pačius aukščiausius standartus

atitinkančius įrangos teikėjus iš Austrijos, Vokietijos, Danijos, Suomijos, Lenkijos, Jungtinių Amerikos Valstijų“, – vardija P. Bulota. Suomijoje 1965 m. įkurta „Peikko“ įmonė Lietuvoje žinoma jau daugiau kaip 10 metų. Šiuo metu kompanija turi atstovybes 32 pasaulio valstybėse ir gamina produkciją 9 skirtingose pasaulio šalyse. Daugiau kaip 50 metų gelžbetonio jungčių sprendimų ir statybinių kompozitinių konstrukcijų srityje besispecializuojanti įmonė vadovaujasi šias principais – inovatyvumas, patikimumas, saugumas ir paprastumas.

Atviros erdvės interjeruose naudojant DELTABEAM® sijas

„Peikko“ kompozitinių kolonų ir DELTABEAM® sijos jungtis

Perdangos mazgas naudojant DELTABEAM® sijas ir kiaurymėtąsias surenkamojo gelžbetonio perdangos plokštes

DELTABEAM® sijų montavimas 31

Andriaus Stepankevičiaus nuotr.

interjeras

Restoranas „4“: charakterį kuria drąsūs sprendimai Kristina BUIDOVAITĖ

Šurmulingoje kurorto aplinkoje – kiek kitoks restoranas. Taip interjero projektą pristato jo projektuotojai – YCL komanda. Tokį efektą interjero architektams išgauti padėjo originalus sprendimas lubas apdailinti mediniais salotų dubenėliais, kurie patraukia ir lankytojų, ir praeivių dėmesį.

32 2017 Nr. 4

ienas restorano „4“ interjero architektų Aidas Barzda paaiškino, kad su kolegomis projektuodamas šį interjerą mąstė, kaip įkvėpti gyvybės per ilgus metus menkai tesikeičiančiam pastatui Vytauto gatvėje. „Tikslas projektuojant interjerą buvo sukurti naujo restorano įvaizdį – tokį, kuriame mažos, saikingos detalės neužgožtų geros nuotaikos, o interjero elementai įsimintų ir taptų lengvai atpažįstami, – kalbėjo architektas. – Visos restorano erdvės išsiskiria tam tikra detale. Tik įėjus dėmesį atkreipia iš medinių salotų dubenėlių sukonstruotos lubos. Baro erdvę paįvairina rausvų plytų siena, sanitariniuose mazguose stebina didžiulės veidrodinės ir aukso spalvos sienos.“ Kadangi restorane vienu metu gali lankytis keliasdešimt žmonių, taigi netrūksta spalvų ir gyvybės. Interjero architektai dėl to rinkosi nerėksmingus pilkus tonus. Lubų apdailos sprendimą, anot architekto, inspiravo architekto Franko Lloydo Wrighto Waxo būstinės JAV interjeras, kuriame akį traukia masyvūs, sykiu labai organiški betoninės struktūros elementai, sukūrę „mišką“ darbo erdvėje. Jų tarpuose sklisdavo natūrali šviesa. Kadangi restorano interjero architektus spaudė terminai, ieškodami netikėtų, tačiau subtilių sprendimų jie pasirinko medinius dubenėlius, už kurių paslėpė apšvietimą. Apšvietimo intensyvumas, šviesų koncentracija reguliuojami priklausomai nuo lankytojų poreikių.

interjeras

Projektuotojai: architektų biuras YCL, architektai Tomas Umbrasas, Aidas Barzda, Tautvydas Vileikis, Rokas Kontvainis. Plotas: 160 kv. metrų. Vieta: Vytauto gatvė, Palanga.

Norėjome sukurti kuo paprastesnį, tačiau įsimenamą elementą, ir juo tapo salotų dubenėlių lubos. / Aidas BARZDA /

Patalpų funkcijos keičiasi, raudonų plytų mūro siena baro zonoje kaskart išlieka.

34 2017 Nr. 4

Raudonų plytų mūro siena baro zonoje – paveldėtas elementas. Net ir keičiantis patalpų funkcijoms, mūro sienos architektai nepaslėpdavo po apdailos sluoksniu. Projektuojant restorano „4“ interjerą vienintelė marga siena, pašnekovo žodžiais, taip pat tiko. Priešais ją įrengtas iš betono blokelių sukonstruotas ilgas pusbario stalas – ganėtinai sunkus interjero elementas, medinio stalo paviršiaus funkcija – sušvelninti pilkų tonų dominavimą. Baro baldas suprojektuotas jungiant medinės tekstūros baldinę dalį su kolona, kuri tarsi laiko stalviršį. Likusieji baldai atkeliavo iš restorano Vilniuje. Šilto medžio ir betono sąjunga dominuoja erdvėje. Staliukai restorane išdėlioti bendrojoje erdvėje. Širma atskirta tik didžėjaus darbo vieta. Restoraną nuo jam nepriklausančių patalpų skiria užuolaidos. Stiklinė pertvara restorane pridengia maisto ruošos zoną, vis dėlto kiekvienas lankytojas gali stebėti jam ruošiamus patiekalus. Pašnekovas pabrėžė, kad šiame objekte dominuoja nesunkiai realizuojami sprendimai. Pavyzdžiui, sienų apdaila tekstūrinė, skirta ne tik paslėpti galimus nelygumus, bet ir sukurti spalviškai vientisą erdvę. Grindims pasirinkta pilka PVC danga. „Restoranų yra daug ir įvairių, tad norėjome sukurti kuo paprastesnį, tačiau įsimenamą elementą, ir juo tapo salotų dubenėlių lubos, matomos ir užėjus į vidų, ir praeinant pro šalį. Taigi ne visi sprendimai turi būti sudėtingi ir brangūs, kad sudomintų žmogų ir paliktų gerą emociją“, – reziumavo architektas. 35

urbanistika

Labai reikalingas, bet nepanaudotas Lietuvos bendrasis planas Arch. dr. Liucijus DRINGELIS Arch. dr. Evaldas RAMANAUSKAS KTU Architektūros ir statybos institutas

Esama urbanistinė ir demografinė situacija isiems žinoma, kad Lietuvoje sparčiai mažėja gyventojų skaičius, tuštėja miestai ir kaimai, vyksta intensyvi jaunų, darbingo amžiaus žmonių emigracija, mažėja vaikų skaičius. 1996 metais šalyje gyveno apie 3,7 mln. gyventojų, buvo pakankamas socialinis ir intelektinis potencialas tolygiai plėtoti šalies regionus, jų aptarnavimo centrus, miestus bei kaimus. Tačiau dabar situacija yra iš esmės pasikeitusi – šalies gyventojų skaičius sumažėjo beveik milijonu, mažėja ne tik maži ir vidutiniai, bet ir didieji miestai. Šalyje vyksta nereguliuojami, stichiški urbanizacijos procesai, kuriuos daugiausia diktuoja verslo interesai. Reikia manyti, kad visos šios problemos nebūtų tokios skaudžios, jeigu būtų vadovaujamasi Lietuvos Respublikos teritorijos bendruoju planu, kurį visos valdžios turbūt užmiršo, o gal apie jį ir nieko nežinojo, nes niekur šis svarbus dokumentas nebuvo minimas. Šio straipsnio tikslas yra priminti apie šalies

36 2017 Nr. 4

Bendrojo plano egzistavimą, jo svarbą ir reikšmę, kurio nuoseklus įgyvendinimas galėjo padėti išvengti dabartinės sunkiai įveikiamos urbanistinės, demografinės, socialinės krizės. Lietuvos Respublikos teritorijos Bendrasis planas (BP) yra pagrindinis planavimo dokumentas, reglamentuojantis šalies teritorijos racionalaus naudojimo, tvarkymo ir apsaugos ilgalaikę strategiją. BP apima visų šalies teritorijų, urbanistinių sistemų, kraštovaizdžio, kultūros paveldo objektų planavimą, gamybos, rekreacijos, socialinės ir inžinerinės infrastruktūros organizavimą bei kitas sritis. Šis svarbiausias šalies ilgalaikės plėtros strateginis dokumentas buvo rengiamas nuo 1996 m. ir patvirtintas Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154. Šį dokumentą rengė didelė grupė įvairių sričių specialistų – mokslininkų ir projektuotojų: teritorijų planuotojai, urbanistai, transportininkai, ekonomistai, inžinerinės infrastruktūros specialistai, gamtininkai, kultūros paveldo ir kiti ekspertai (rengiant BP pirmąją dalį teko dalyvauti ir vienam šio straipsnio autorių – Liucijui Dringeliui). Lietuvos bendrojo plano parengimas ir jo

realizavimo organizavimas bei priežiūra buvo pavesta Aplinkos ministerijai.

Šalies bendrojo plano urbanistinės sistemos formavimas Siekiant optimizuoti šalies urbanistinę sistemą, plane yra pateiktas urbanistinio karkaso – erdvinės struktūros plėtros – modelis, kuris integruoja teritorijoje ašinį ir tolygų šios struktūros plėtojimą (1 pav.). Urbanistinio karkaso modelyje yra numatyta šalyje sukurti atraminį gyvenamųjų vietovių tinklą, kurį sudarytų trijų hierarchinių lygmenų centrai, užtikrinantys visos šalies tolygią urbanistinę, socialinę ir ekonominę plėtrą (1 lentelė). Prie pirmojo lygmens centrų priskiriami metropoliniai centrai, kuriuos sudaro 4 didžiausi šalies miestai – Vilnius, Kaunas, Klaipėda ir Šiauliai. Šie centrai priklausomai nuo jų dydžio, reikšmės, funkcijų ir išsidėstymo dar skirstomi į tris kategorijas (tarptautinę, valstybinę ir regioninę), kiekvienai jų pateikiant urbanistinės plėtros siūlymus (1 lentelė). Prie antrojo lygmens centrų priskiriami regioniniai centrai, kuriuos sudaro 12 vidutinių,

Kategorija

Miestai

Siūlymai bendrajame plane

1 lygmens – metropoliniai centrai T – tarptautinės (europinės) kategorijos centrai

V – valstybinės kategorijos centras

R – regioninės kategorijos centras

Vilnius, Kaunas

Miestai turi pakankamą potencialą, tačiau atskirai paėmus kiekvienam trūksta ir trūks ateityje potencialo (ypač demografinio), kad jie būtų pripažinti europinio masto (Euro City) centrais. BP numatyta formuoti europinio lygmens centrą kaip Vilniaus–Kauno urbanistinį dinapolį, sujungiant dabar esamus šių metropolinių centrų potencialus.

Klaipėda

Kaip metropolinis centras miestas dar nėra galutinai susiformavęs, todėl numatomos specialios palaikomosios priemonės. Taikant mažesnio aktyvumo valstybinės politikos paramą, numatoma stiprinti europinio masto uosto palaikymą, pajūrio ūkinės ir rekreacinės aglomeracijos plėtojimą, LEZ veiklą, turimo mokslo ir mokymo potencialo stiprinimą, kt.

Šiauliai

Miestas metropolinio lygmens centro kriterijų neatitinka, tačiau įvertinant galimybes numatoma jį formuoti plėtojant ir sujungiant mokslo bei ekonominius potencialus – išplėtojant regioninį mokslo ir mokymo centrą, lokalizuojant moderniąsias technologijas, kuriant darbo vietas ir kt. Šiam centrui numatoma stipresnio aktyvumo valstybinės politikos parama.

2 lygmens – regioniniai centrai A kategorijos – pakankamo potencialo centrai

Panevėžys, Marijampolė, Alytus

Pakankamo potencialo esami dabartinių apskričių centrai. Jiems numatomas esamo socialinio ir ekonominio potencialo palaikymas bei renovacija. Panevėžiui numatoma stipresnio aktyvumo valstybinės politikos parama.

B kategorijos – nepakankamo potencialo centrai

Utena, Telšiai, Tauragė

Nepakankamo potencialo esami dabartinių apskričių centrai. BP jiems numatoma esamo socialinio ir ekonominio potencialo renovacija bei stiprinimas. Tauragei ir Telšiams numatoma silpnesnio aktyvumo valstybinės politikos parama.

C kategorijos – nauji centrai

Biržai, Mažeikiai, Raseiniai, Rokiškis, Ukmergė

Vidutiniai miestai, kurie iš dalies jau dabar atlieka regioninių centrų funkcijas. Todėl jie numatomi kaip naujai plėtojami regioniniai centrai. Jiems būtinas esamo socialinio ir ekonominio potencialo aktyvus stiprinimas bei renovacija. Rokiškiui ir Biržams numatoma silpnesnio aktyvumo valstybinės politikos parama.

Švenčionys (su Švenčionėliais)

Miestai, esantys ypač blogos padėties ir silpną potencialą turinčiame Šiaurės Rytų Lietuvos probleminiame areale, tačiau labai reikšmingame savitų istorinės bei kultūrinės raidos tradicijų požiūriu (Švenčionių kraštas). Numatomas naujo regioninio centro (Švenčionys–Švenčionėliai) kūrimas, plėtojant ir sujungiant abiejų greta esančių (tik per 12 km) miestų gamybos ir žmogiškuosius išteklius. Šiam centrui numatoma stipresnio aktyvumo valstybinės politikos parama.

D kategorijos – naujas ypač reikšmingas centras

3 lygmens – pagrindiniai lokaliniai centrai a kategorija – esami pakankamo potencialo centrai

32 centrai

Esamų savivaldybių centrai. Bendruoju planu numatomas jų palaikymas.

b kategorija – nauji nepakankamo potencialo centrai

41 centras

Siūlomi nauji aptarnavimo centrai mažų miestų pagrindu, nepakankamo potencialo. Bendruoju planu numatomas jų stiprinimas. 39 miestams numatoma aktyvios valstybinės politikos parama (37 silpnesnio, 2 stipresnio aktyvumo politika).

c kategorija – nauji nepakankamo potencialo centrai

11 centrų

Siūlomi nauji aptarnavimo centrai miestelių pagrindu, nepakankamo potencialo. Bendruoju planu numatomas ypatingas jų stiprinimas – visiems numatoma stipresnio aktyvumo valstybinės politikos parama.

d kategorija – esami konversiniai centrai

Visaginas

Numatoma esamo savivaldybės centro – Visagino – konversinė plėtra. Jam numatoma aktyvios valstybinės politikos parama.

1 lentelė. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane nustatyti urbanistinio karkaso centrai ir jų plėtros siūlymai.

T V R

Arch. dr. Liucijus DRINGELIS

įvairaus dydžio šalies miestų – Panevėžys, Alytus, Marijampolė, Tauragė, Telšiai, Utena, Biržai, Mažeikiai ir kt. Pagal turimą socialinį ir ekonominį potencialą šie regioniniai centrai taip pat dar skirstomi į keturias kategorijas (A, B, C, D), kurių kiekvienai yra pateikiami urbanistinės plėtros siūlymai. Prie trečiojo lygmens centrų priskiriami lokaliniai centrai, kuriuos sudaro 85 maži, įvairaus potencialo miestai ir miesteliai. Šie lokaliniai centrai pagal turimą potencialą taip pat skirstomi į atitinkamas kategorijas (a, b, c, d), kurių kiekvienai yra pateikiami urbanistinės plėtros siūlymai.

Eil. Nr.

Urbanistiniai centrai

A B C D

1 pav. Formuojamas šalies urbanistinis karkasas pagal Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą, 2002 m.

Visiems minėtiems centrams sujungti į bendrą, vientisą urbanistinį karkasą yra numatytos trijų lygmenų urbanistinės integracijos ašys: 1) tarptautinės ir nacionalinės urbanistinės integracijos; 2) regioninės urbanistinės integracijos; 3) lokalinės jungtys. Visos šios integracijos ašys

pagal svarbą dar skirstomos į atitinkamas kategorijas, rūšis ir pan. Reikia pasakyti, kad įgyvendinus numatytą BP programą (iki 2020 m.) daugelis šalies darniosios plėtros klausimų galėtų būti sėkmingai išspręsti.

2001*

2011*

2017*

Pokytis 2001–2017 m., %

1 lygmens – metropoliniai centrai 1.

Vilnius

542 619

524 868

533 619

-1,66

Kaunas

379 706

317 319

292 677

-22,92

Klaipėda

193 220

162 898

151 227

-21,73

Šiauliai

134 032

109 748

101 210

-24,49

2 lygmens – regioniniai centrai 5.

Panevėžys

119 808

100 027

91 106

-23,96

Marijampolė

48 694

41 206

36 628

-24,78

Alytus

71 460

60 302

52 933

-25,93

Utena

33 890

29 075

26 491

-21,83

Telšiai

31 406

25 651

22 709

-27,69

10.

Tauragė

29 121

24 452

22 645

-22,24

11.

Biržai

15 262

12 465

10 954

-28,23

12.

Mažeikiai

42 656

37 136

34 152

-19,94

13.

Raseiniai

12 575

11 201

10 256

-18,44

14.

Rokiškis

16 783

14 395

12 738

-24,10

15.

Ukmergė

28 753

24 001

21 226

-26,18

16.

Švenčionys

5 714

4 980

4 458

-21,98

17.

Švenčionėliai

6 932

5 792

5 160

-25,56

* Lietuvos statistikos departamento duomenys 38 2017 Nr. 4

Arch. dr. Evaldas RAMANAUSKAS

Sprendinių įgyvendinimo vertinimas Siekiant nustatyti šalies BP įgyvendinimo eigą ir įvertinti gautus rezultatus, glaustai pateikiami kai kurie pagrindiniai palyginamieji duomenys (gyventojų skaičius, tankis, apgyvendinimo sistema, aptarnavimo centrų plėtra ir kt.), kurie buvo nustatyti BP rengimo pradžioje (1996 m.) ir keitėsi jį įgyvendinant. Aukščiau apžvelgto šalies BP, urbanistinio karkaso su aptarnavimo centrų ir ryšių sistema siūlymai (1 pav., 1 lentelė) sudarė realias galimybes visos šalies tolygiai, darniai urbanistinei, socialinei bei ekonominei plėtrai. Juo labiau kad 1996 metais Lietuvoje gyveno apie 3,7 mln. gyventojų ir buvo gana stiprus demografinis, socialinis bei intelektinis potencialas. Tačiau vėliau, žinia, šis rodiklis pradėjo sparčiai mažėti:

2001 metais šalyje gyveno apie 3,4 mln. gyventojų, 2011 metais – apie 3 mln. gyventojų, o dabartiniu metu gyvena tik apie 2,8 mln. gyventojų, kurių emigravimo srautas nemažėja. Šalies gyventojų skaičiaus mažėjimą labai ryškiai iliustruoja BP numatytų plėtoti šalies regionų centrų gyventojų skaičiaus mažėjimas, nors svarbiausia šių centrų paskirtis ir buvo sukurti juose darbo vietas, išlaikyti užimtumą, šalinti prielaidas emigracijai regionuose ir kt. (2 lentelė). Tragišką būklę šalies regionuose nusako gyventojų skaičiaus mažėjimas savivaldybėse. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, gyventojų skaičius jose nuo 2001 iki 2017 metų atskirose savivaldybėse vidutiniškai sumažėjo apie 20–25 proc. Ypač ištuštėjo Skuodo, Akmenės, Pakruojo, Visagino, Pagėgių savivaldybės, jose gyventojų skaičius sumažėjo daugiau negu 30 proc. Mažiau pakitęs gyventojų skaičius išliko tik Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos rajonuose, čia jų skaičius netgi padidėjo. Šį padidėjimą sudaro vidaus migracija iš gretimų didžiųjų miestų ir periferinių rajonų. Iš visų miestų – regionų centrų – tik vienas Vilnius auga ir yra plėtojamas, tačiau kitų šalies miestų sąskaita, nes čia jau gyvena daugiau kaip ketvirtadalis šalies gyventojų. Taigi formuojasi 2–3 miestų valstybė, o tai iš esmės prieštarauja parengtai ir patvirtintai šalies teritorijos darnios plėtros koncepcijai. Tai akivaizdžiai parodo, kad jokios valstybės politikos šioje srityje nėra – viskas palikta savieigai pagal investuotojų, verslininkų ir kitų veikėjų pageidavimus. Vertinant apibendrintai, šalies demografinę situaciją parodo gyventojų tankis kvadratiniame kilometre, ir jis nuolat mažėja. Ypač šis skaičius sumažėjo pastaruoju laikotarpiu ir sudaro 43,6 gyv.

vienam km , panašiai kaip ir 1960–1965 m., nors 1990-aisiais gyventojų tankis šalyje jau siekė 56,3 2 gyv. km . Galima teigti, kad BP, kaip svarbiausias šalies darniosios plėtros strateginis dokumentas, nėra įgyvendinamas. Netgi priešingai – pagrindiniai rodikliai (gyventojų skaičius, tankis, aptarnavimo centrų plėtra ir kt.) gerokai pablogėjo.

Prielaidos dėl plano įgyvendinimo Priežasčių, dėl ko šalies BP nėra įgyvendinamas, yra nemažai. Viena jų – Aplinkos ministerijos, kuriai yra pavesta rūpintis plano įgyvendinimu, neveiksnumas. Šioje institucijoje, kurioje vyrauja gamtosaugos ir aplinkosaugos departamentai, nėra reikiamų padalinių ir strateginio mąstymo teritorijų planavimo bei urbanistikos specialistų, galinčių reguliuoti šalies bendrojo plano įgyvendinimo procesą. Be to, minėto pavedimo vykdymą Aplinkos ministerijai sunkina ir tai, kad dalis jos svarbių funkcijų yra paskirstyta kitoms ministerijoms (pavyzdžiui, šalies regionų plėtra yra paskirta Vidaus reikalų ministerijai, kaimo gyvenamųjų vietovių tvarkymas – Žemės ūkio ministerijai ir kt.). Viena svarbiausių priežasčių, kodėl šalies BP neįgyvendinamas – tai nepakankamas jo vertinimas ir panaudojimas, įgyvendinant šalies darniosios plėtros programą. Paminėtina, kad per pastarąjį laikotarpį neteko girdėti, kad Vyriausybėje arba Seime būtų svarstomi šio svarbaus strateginio dokumento įgyvendinimo klausimai, eiga, aptariamos iškilusios problemos. Norint, kad šalies BP įgyvendinimo procesas iki numatomo laikotarpio pabaigos (2020 metų) pagerėtų, būtina stiprinti už šią sritį atsakingą instituciją – Aplinkos ministeriją – ir reikiamais padaliniais, kompetentingais teritorijų planavimo bei urbanistikos strategais, ir informacijos bei funkcijų teritorijų planavimo srityje sutelkimu viename centre.

technologinės projekto dalies rengimas www.gbtechnologijos.lt

kraštotvarka

Kelių kraštovaizdžio formavimas – vis dar be aiškios vizijos Keliantys vizualinę taršą, darkantys kraštovaizdį, blaškantys vairuotojus – tokį skirtingų matmenų ir konstrukcijų reklamos skydų keliamą pavojų Lietuvos kelių kraštovaizdžiui įžvelgia specialistai. Gremėzdiškais, chaotiškai sustatytais smulkiaisiais kraštovaizdžio elementais labiausiai išsiskiria magistralinis kelias Vilnius–Kaunas–Klaipėda.

Magistralė – vizualinės taršos židinys rchitektė, Klaipėdos universiteto docentė Ramunė Staševičiūtė verslo poreikį prisistatyti kuo didesniame ar ryškesniame pakelės reklamos skyde vertina skeptiškai. Jos žodžiais, magistralėje ar krašto keliuose turėtų likti tik įspėjamieji ar su saugumu susiję smulkieji kraštovaizdžio elementai.

40 2017 Nr. 4

O formuojant Lietuvos kelių kraštovaizdį prioritetas būtų skiriamas natūraliam kraštovaizdžiui išlaikyti ir saugoti, esamo kraštovaizdžio natūralumui palaikyti, stiprinti ir kraštovaizdžio natūralumą atkuriantiems elementams gausinti. „Reklamos stendų paplitimas Lietuvoje signalizuoja labai menką supratimą, kas yra kraštovaizdžio estetika, kur jo vertybė. Magistralės atkarpoje Vilnius–Kaunas, gražiausioje visos magistralės A1 vietoje, padėtis išties prasta. Ši

atkarpa – viena šalies vizitinių kortelių, tačiau vaizdingiausiose vietose, kur turėtume grožėtis lengvai banguojančio reljefo subtiliu vinguriavimu, esame priversti žiūrėti į neaiškias konstrukcijas, kurios savo dydžiu viršija 5 aukštų namą“, – apgailestavo architektė. Beje, autostrados Vilnius–Kaunas formavimo projektas laikomas vienu geriausių sovietmečiu parengtų projektų.

Miestuose mažiau galimybių interpretacijoms Jei tokio dydžio statinį prireiktų pastatyti urbanizuotoje teritorijoje, pavyzdžiui, viename iš didmiesčių, prireiktų kelių ar keliolikos institucijų pritarimo. O jei pastatas projektuojamas reikšmingesnėje vietoje – išklausyti architektų ir ekspertų komisijos verdikto. Įrengiant reklamos stendą pakelėje, jei jis perlipa 20–25 metrų magistralės ribą, pakanka vyriausiojo miesto architekto parašo. Vyriausiasis miesto architektas, anot R. Staševičiūtės, neturi jokių svertų nederinti projektų, atitinkančių teisės aktus, jis gali tik išsakyti savo nuomonę. „Panašių reklamos stendų dabar galime pamatyti tik Vietname, Laose ar kitose trečiojo pasaulio šalyse. Netgi Lenkijoje, kuri buvo tapusi bloguoju reklamų chaoso pavyzdžiu, daugumoje greitkelių pakelių neliko jokių reklamos stendų. Civilizuota Europa atsisakė kraštovaizdį darkančių, dėmesį blaškančių atributų, Lietuva bent kol kas nedrįsta“, – vaizdžiai kalbėjo architektė. Geruoju pavyzdžiu architektė laiko Klaipėdos rajono savivaldybę, kuri metalinius monstrus leido statyti ne arčiau nei už dešimties kilometrų nuo svarbesnių miestų ar miestelių – Gargždų, Jakų ir pan. Toks sprendimas įtvirtintas Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio tvarkymo specialiajame plane. Architektės akimis, pirmasis darbas, kurį būtina padaryti valstybiniu mastu – teisės aktais įtvirtinti, kur galima ir kur draudžiama statyti reklamos stendus, kokio aukščio ir kokios architektūros jie galėtų būti.

chaotiškai prismaigstytų milžiniškų stendų turėtų tiesiog nebelikti. Pirmoji priežastis – reklamos kūrėjų meninis lygis ir techninės galimybės yra gerokai išaugę. Antroji – reklamos stendų gausa ir akį rėžiantis jų kontrastas su gamta tebėra diskusijų objektas. Architektų grupė nekart diskusijomis, straipsniais ir oficialiu kreipimusi mėgino atkreipti dėmesį į pakelės reklamos stendų problemą. Tačiau situacija, pripažino architektas, kol kas mažai pasikeitė. „Keliaujant Lietuvos magistralėmis man pasirodė, kad jų skaičius pamažu mažėja arba bent jau nedidėja. Gerai yra tai, kad šalyje tikrai pavyko išvengti savo laiku Lenkijoje įsigalėjusio įvairiausių skydelių, lipančių vienas ant kito, sindromo, tačiau laukuose, šalia magistralių, dar tebėra gausu įvairiausių reklamos stendų. Stebiuosi, kodėl jų įrengimas dar nėra reglamentuojamas paprasčiausiose kelių eismo taisyklėse, juk jie tikrai blaško jautresnių vairuotojų dėmesį. Be to, šie sprendimai turi būti labai aiškiai ir konkrečiai apibrėžti Aplinkos ministerijos dokumentuose. Profesionalai turėtų greičiau susitarti ir suformuoti juridinę galią turinčius nuostatus, kuriuose būtų tiksliai nusakytos reklamos sprendinių panaudojimo vietos, dydžiai, išdėstymo tankumas ir kiti reikalavimai. Suvaldytos, estetiškai patrauklios komercijos lygis atspindės ir visuomenės brandą“, – teigė architektas G. Čaikauskas.

Nevaldomi, atsitiktiniai sprendimai, dėliojami bet kur ir bet kaip, tiesiog iš esmės negali būti sėkmingi ir estetiški. / Gintaras ČAIKAUSKAS /

Neapgalvotų sprendimų padariniai Architektas Gintaras Čaikauskas pripažįsta esantis vienas tų, kuriems jokios reklamos formos ir metodai nedaro poveikio, netgi atvirkščiai – nuteikia priešiškai. „Man asmeniškai nėra lengva surasti kokių nors svarių argumentų, galinčių iš esmės apginti hipertrofuotas vizualios komercijos apraiškas. Natūraliau atrodo tie akcentai, kurie yra tiesiogiai susieti su konkrečiu objektu, įrengti šalia, išspręsti kaip neatsiejama komplekso dalis. Jie atkreipia dėmesį, suteikia privalomą informaciją, idealiu atveju tampa aplinkos meniniu akcentu. Nevaldomi, atsitiktiniai sprendimai, dėliojami bet kur ir bet kaip, tiesiog iš esmės negali būti sėkmingi ir estetiški. Pastaruoju metu sostinės savivaldybėje formuojama komercinės reklamos valdymo sistema, manau, pamažu tampa pastebima, tačiau nelygi kova su laukiniu pinigų poveikiu tebėra labai sunki“, – komentavo pašnekovas. Architektas neabejoja – netrukus pakelėse 41

Fasado išskirtinumą kuria spalvos Jautrus saulei, karščiui, greitai blunkantis – dažnas užsakovas, o ir architektas, įvardytų ne vieną tamsaus fasado trūkumą. Ne veltui medžiagų gamintojams tenka imtis šviečiamojo darbo ir įrodinėti, kad rinkoje šiuo metu netrūksta sprendimų norimoms idėjoms įgyvendinti. Taigi net ir pasirinkus „pavojingą“ tamsią statinio spalvą galima apsisaugoti nuo dažnų remontų, fasadų įtrūkimų, šiltinimo medžiagos deformacijų ir kitų bėdų. 42 2017 Nr. 4

KETURI ARCHITEKTAI architektė Milda Rekevičienė patikino, kad jei architektūrinei idėjai atskleisti reikia šviesaus fasado, ji projektuoja ir siūlo šviesų, jei margo – tuomet ieško margo. Taip pat elgiasi ir su tamsiu fasadu. „Visų pirma ateina idėja ir sumanymas, o vėliau sprendžiami techniniai dalykai – kaip tai įgyvendinti. Laikomės nuomonės, kad nėra standartų ir kad geriau pasidomėjus daugelį dalykų galima kuo puikiausiai įgyvendinti. Kelias gal ir sunkesnis, bet pavykęs rezultatas visada džiugina“, – komentavo architektė. Vieno recepto, kokiems pastatams ir kokioje aplinkoje derėtų rinktis tamsią statinio spalvą,

patikino architektė, taip pat nėra – architektūros sprendimą padiktuoja kontekstas ir kitos aplinkybės. Pagrindinė priežastis, dėl kurios sprendimas rinktis sodrios spalvos fasadą dažnai lieka neįgyvendintas – saulės veikiami tamsūs atspalviai smarkiai įkaista. Tačiau tamsiems fasadams skirta produktų grupė, sudaryta iš „Baumit PuraColor“ fasado dažų ir „Baumit StyleTop“ dekoratyvinio tinko, suformavo naują fasado dizainą. Ji architektams suteikia galimybių naudoti bet kurias patinkančias fasado spalvas. Šių produktų sudėtis ypatinga tuo, kad įmaišyti organinės kilmės sodrių spalvų pigmentai išlieka ryškūs ilgesnį laiką.

Užs.

Norbert Tukaj nuotr.

AKETURI ARCHITEKTAI komandos (Milda Rekevičienė, Lukas Rekevičius, Norbert Tukaj, Guoda Bardauskaitė, Karolina Štreimikytė) projektuoto gyvenamojo namo Vilniaus Subačiaus gatvėje fasadui buvo panaudotas „CreativeTop“ (4,0 mm, 1,0 mm ir 0,2 mm frakcijų) modeliuojamasis dekoratyvinis tinkas ir „Baumit StyleColor“ dažai, o iš išsamiausios fasado spalvų sistemos Europoje – 888 paletės „Baumit Life“ spalvų – parinktas tamsiai pilkas atspalvis. Galimybę rinktis madingus tamsius tonus leidžia „Baumit PuraColor“ („StyleColor“) fasado dažai ir „Baumit StyleTop“ dekoratyvinis tinkas su organiniu „vėsiuoju“ pigmentu, atspindinčiu didelį infraraudonųjų spindulių kiekį: to pakanka, kad paviršiaus temperatūra sumažėtų keliolika laipsnių, o „Baumit“ tinkai ir dažai išliktų „vėsūs“. Bendrovės „Baumit“ atstovas Jonas Sterbavičius pabrėžė, kad net ir naudojant dažus ar tinką su „vėsiaisiais“ pigmentais būtina laikytis technologinių reikalavimų. Pavyzdžiui, jei įrengiamas sodrios spalvos fasadas, naudojant dažus ar tinką su neblunkančiais pigmentais, bet per plonas armavimo sluoksnis, šiltinamoji medžiaga vis tiek kais. Tiesa, paviršiaus temperatūra bus kiek žemesnė, negu naudojant produktus be „vėsiųjų“ pigmentų. Sodrios spalvos fasadams „Baumit“ siūlo dar vieną produktą – armavimo mišinį „Baumit StarContact Forte“. Mišinyje

yra perlito, kuris armavimo ir šiltinimo sluoksnį apsaugo nuo temperatūros pažeidimų. Naudojant tokį mišinį, armavimo sluoksnis geriau apsaugo polistireninį putplastį nuo karščio. Apsaugai nuo neigiamo saulės poveikio „Baumit“ rekomenduoja specialias vandens garams laidžias šilumos izoliacijos plokštes „OpenTherm“. Šių plokščių išorinė plokštuma padengta specialia šviesia danga, todėl klijuojamos polistireninio putplasčio plokštės neįkaista ir nesideformuoja. Kodėl šviesių spalvų fasadų kaimynystėje sostinės senamiestyje pasirinkta tamsi statinio spalva? M. Rekevičienė paaiškino, kad Vilniaus senamiesčio urbanistinis audinys vis dar turi per laiką pamestų ar prarastų dėlionės detalių, t. y. per karus ir kitus miesto nuopuolius išgriuvusias posesijas ar kvartalus. S19 – būtent toks projektas. „Pastatas lyg pleištas įsispraudžia į siaurą, pailgą sklypą tarp kitų Subačiaus gatvės perimetro pastatų. Tai reiškia, kad praeivis mato tik siaurą priekinį fasadą, kuris ilgoje gatvės perspektyvoje susilieja kartu su kitais pastatais. Viso jo apžvelgti negali, nes gatvė siaura, nėra atsitraukimo. Realiai tik priėjęs šalia gali jį pajausti. Tokiame mastelyje jau svarbu ir tekstūra, ir detalės, taip pat kontekstualumas. Ypač projektuojant senoje urbanistinėje struktūroje. Ne mažiau svarbu ir teisinga šiuolaikinė senų motyvų interpretacija“, – sakė architektė. Projekte S19 fasadui pasirinkta tamsi spalva, grubi tekstūra, lygesnė – detalėms, pirmam aukštui – smulkus akmens masės motyvas. Architektų komandai norėjosi pastatą išskirti bendroje gatvelės perspektyvoje: priėjus arčiau pastato pasidaro svarbios detalės, norisi liesti, tyrinėti, užeiti į vidų. Plytelės rašto ir spalvos motyvas įkvėptas vos keliose vietose Vilniaus senamiestyje likusio sgrafito technikos motyvo. „Tamsus fasadas ganėtinai retai sutinkamas. Buvo nemenkas iššūkis, tačiau ir labai įdomu. Norėjosi ir sodrios spalvos, ir grubios tekstūros. Iš pradžių turėjome daugiau minusų nei pliusų. Bet prisijungus technologiją išmanantiems specialistams mūsų vizualinis sumanymas buvo įgyvendintas, ir tikimės, kad nenuvils ir džiugins Vilniaus senamiesčio mylėtojus“, – komentavo M. Rekevičienė. 43

technologijos

Nematomos konstrukcijos – ginčų sūkuryje Darius BABICKAS

Gruntiniai inkarai – apie juos mažai kalbėta, kol į viešumą neiškilo rezonansinė Misionierių sodų projekto sostinės Subačiaus gatvėje istorija. Statytojai sumontavo šias požemines konstrukcijas šalimais esančiame sklype, ir toks sprendimas jiems smarkiai pakišo koją. Statybas reikalaujama stabdyti, o atsakingos institucijos nori reikalauti atsakomybės už tai, kad darbai vykdomi gretimame žemės sklype neturint statytojo teisės. 44 2017 Nr. 4

Norėtų pereinamojo laikotarpio rieš kurį laiką Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją (VTPSI), kad ši išaiškintų detaliau gruntinių inkarų naudojimo galimybes. Asociacijos direktorius Mindaugas Statulevičius teigė, kad jo vadovaujamos asociacijos nariams buvo neaišku, kodėl nepasikeitus teisės aktams yra keičiama statybų priežiūros praktika, nurodant, kad įrengiant laikinuosius grunto inkarus yra reikalaujama dokumentų, pagrindžiančių teisę ir sutikimus juos įrengti gretimuose sklypuose. „Kaip ši teisė tinkamai turi būti įforminta, irgi nebuvo žinoma. Radikalus teisės aktų interpretavimo pasikeitimas gruntinius inkarus ėmus laikyti pastato dalimi gali labai neigiamai ir plačiai paveikti nekilnojamojo turto plėtros rinką, stabdyti daugelį vykdomų projektų. Yra nemažai atvejų, kai reikalaujamas kaimynų sutikimų įforminimas

būna komplikuotas arba sunkiai įgyvendinamas“, – sakė M. Statulevičius. Jo nuomone, projektų stabdymas ir priverstinis pastatų griovimas yra neproporcinga priemonė, galinti dideliu mastu pakenkti nekilnojamojo turto investicinei verslo aplinkai ir sudaryti nepatikimų, netvarių teisinių santykių statybos srityje prielaidas. M. Statulevičius sutinka, kad laikinų nedemontuotų konstrukcijų buvimas grunte turi būti įtraukiamas į apskaitą, o jų įrengimas atliekamas gavus to sklypo sutikimą. Tačiau teisės taikymui turi būti suteikiamas pereinamasis laikotarpis, o rinkos dalyviai turi būti tinkamai informuojami.

Būtinas statybos leidimas gretimame sklype Statybos įstatymo 2 straipsnio 23 dalis detalizuoja, kad laikomoji konstrukcija yra konstrukcinis statinio elementas, kurio svarbiausia paskirtis – laikyti apkrovas (konstrukcijų, įrenginių,

sniego, vėjo, žmonių, grunto ir pan.) ir užtikrinti statinio mechaninį atsparumą bei pastovumą. VTPSI nurodo, kad kompleksiškai taikant statybos techninio reglamento STR 2.05.21:2016 „Geotechninis projektavimas. Bendrieji reikalavimai“ Lietuvos standartą LST EN 1537:2001 „Specialieji geotechnikos darbai. Inkarai“ ir Lietuvos statybininkų asociacijos statybos taisykles ST 121895674.102.02.01:2013 „Požeminių konstrukcijų įrengimo darbai. Injekcinių inkarų įrengimas“, kurių nuostatai perkeliami į daugelio rangovų taisykles, gruntiniai inkarai yra konstrukciniai elementai, kurių paskirtis kartu su atramine siena yra sulaikyti gruntą ar kitokias birias medžiagas. VTPSI vadovė Eglė Kuklierienė sakė, kad anksčiau galbūt mažiau kildavo klausimų dėl šių konstrukcinių elementų, nors juos statytojai naudojo taip pat dažnai, kaip ir dabar. Tačiau nuskambėjus Misionierių sodų statybos istorijai inspekcija gauna iš tiesų nemažai pranešimų apie gruntinių inkarų naudojimą.

Sutaupykite 35 % ir jau rytoj turėkite išskirtinį, architektūrnius ir verslo apdovanojimus pelniusį SPA-Hotel Belvilį!

Jūs tapsite 7,6 ha miško su 500 metrų Bebrusų ežero pakranteje ir 2240 kv. metrų ploto įvairių statinių savininku, su išskirtinemis plėtros papildomiems statiniams galimybėmis. Siūlomos lanksčios finansavimo sąlygos. Visa informacija tel. +370 698 18 727

technologijos

Mes tik norime, kad būtų užtikrintas pastato mechaninis atsparumas ir pastovumas, o taip pat nekiltų grėsmė jam sugriūti. / Eglė KUKLIERIENĖ / 46 2017 Nr. 4

„Visuomenė tikrai atkreipė dėmesį. Dabar VTPSI specialistai nagrinėja apie dešimt pranešimų dėl laikinųjų gruntinių inkarų įrengimo su vykdomomis statybomis besiribojančiuose sklypuose. Jeigu laikinieji gruntiniai inkarai įrengiami gretimame sklype be šio sklypo savininko sutikimo, statytojams, nustačius tokius atvejus, surašomas privalomasis nurodymas išardyti tokius konstrukcinius elementus ir sutvarkyti teritoriją arba pakeisti statinio projektą, kad statinys atitiktų jo projektinius sprendinius“, – sakė E. Kuklierienė. Kai įrengiami laikinieji gruntiniai inkarai, rūpesčių mažiau – šie nukertami ir pastatų stabilumui neturi reikšmės. Tačiau įrengus nuolatinius inkarus gali iškilti nemažai problemų. Ypač jei tai padaroma gretimame sklype, o dar blogiau – negavus kaimyninio sklypo savininkų sutikimo. „Yra ir kitas niuansas. Kai į gretimą sklypą patenkantys gruntiniai inkarai yra suprojektuoti kaip laikina statinio laikomoji konstrukcija, kaip buvo „Misionierių sodų“ atveju, kuri naudojama tik statybos proceso metu, pakanka kartu su prašymu išduoti statybą leidžiantį dokumentą pateikti gretimo sklypo savininko ar valdytojo sutikimą. Bet kai į gretimą sklypą patenkantys gruntiniai inkarai yra suprojektuoti kaip nuolatinė statinio laikomoji konstrukcija, statytojas turi gauti statybą leidžiantį dokumentą, kuris suteikia teisę vykdyti statinio statybos darbus abiejuose sklypuose“, – pabrėžė VTPSI vadovė.

Nelaimingų atvejų dar nepasitaikė Kadangi gruntiniai inkarai yra laikomoji statinio konstrukcija, juos pažeidus padariniai gali būti liūdni – pastato deformacija ar net griūtis. „Nekilnojamojo turto plėtotojai kartais priekaištauja, kad norime stabdyti investicijas reikalaudami gruntinius inkarus įrengti pagal galiojančius reikalavimus. Anaiptol, mes tik norime, kad būtų užtikrintas pastato mechaninis atsparumas ir pastovumas, taip pat kad nekiltų grėsmė jam sugriūti“, – pasakojo E. Kuklierienė. Anot jos, jeigu gretimo sklypo savininkai neįspėjami, kad jų sklype įrengti gruntiniai inkarai ir jie patys pradėję statybas juos nukerta, gali kilti nemažai problemų. VTPSI vadovė negalėjo pasakyti, ar dažnai statytojai neįspėja gretimų sklypų savininkų ir savavališkai įrengia gruntinius inkarus. Tačiau kol kas nepasitaikė atvejų, kad per nežinojimą būtų pažeisti šie konstrukciniai elementai ir būtų įvykusi avarija. „Mūsų atlikti tikrinimai parodė, kad sąžiningi statytojai prieš pradėdami darbus gauna kaimynų sutikimus įrengti jų sklypuose gruntinius inkarus. Praktika taip pat parodė, kad dažniausiai įrengiami laikinieji konstrukcijas laikantys elementai“, – teigė E. Kuklierienė.

Reikalavimai gruntiniams inkarams įrengti Naudojimas. Nuolatiniai gruntiniai inkarai projektuojami ir statomi kaip nuolatinė konstrukcija, kuri turi tarnauti visą numatytą pastato eksploatacijos laikotarpį. Laikinieji grunto inkarai nustato šių konstrukcijų laikinumą jų naudojimo aspektu: šios konstrukcijos gali atlikti savo laikomąsias funkcijas nuolat, laikinai, iki tam tikro statybos etapo, 2 metus ir t. t. Tačiau šios konstrukcijos, užbaigus statybą, neišardomos, neišmontuojamos ir lieka žemės sklype kaip statinių dalys, kitaip nei pastoliai, kitos statybos darbų metu naudojamos pagalbinės priemonės, įrenginiai, prietaisai, laikini pravažiavimai ir pan., kurie nenaudojami užbaigus statybą ir išardomi, demontuojami, išvežami ar kitaip panaikinami. Nepriklausomai nuo gruntinių inkarų naudojimo laikotarpio, jų įrengimas (statyba) yra pastato (statinio) laikomųjų konstrukcijų statyba, kuri užtikrina viso atraminio statinio vertikaliąją ir horizontaliąją pusiausvyrą. Projektavimas. Vadovaujantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 11 punktu, esminiai statinio projekto sprendiniai – statinio projekto sprendiniai, kuriais nustatoma statinio vieta sklype, statinio ar jo dalių paskirtis, statinio laikomosios konstrukcijos ir jų išdėstymas, gruntinių inkarų konstrukcijos parinkimas, jų išdėstymas sklype ar keliuose sklypuose yra esminis projekto sprendinys. Pagal statybos techninį reglamentą STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“ 8 priedo 5.7.8. p. pamatų schemos ar plano, laikomųjų konstrukcijų išdėstymo schemos (ypatingųjų ir neypatingųjų statinių projektuose) brėžinys privalo būti pateiktas statinio projekto bendrojoje dalyje. Statinio projekto konstrukcijų dalyje privalo būti pateikti pagrindimai, projektinių sprendinių paaiškinimai, be kita ko, aptariant gretimo sklypo įtaką atraminių sienų inkarų sprendiniams. Statytojo teisės įgyvendinimas. Statybos įstatyme yra įtvirtinti imperatyvūs nuostatai dėl statytojo teisės įgyvendinimo. Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte apibrėžta, kad statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais.

Šis reikalavimas netaikomas Aplinkos ministerijos nustatytais atvejais, kai nėra suformuoti žemės sklypai (atnaujinant pastatus, atliekant statinio kapitalinį ar paprastąjį remontą ir pan.). Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 6 punkte nustatyta, kad kai žemės sklype, kurio nuosavybės teise ar kita valdymo ir naudojimo teise nevaldo statytojas (užsakovas), numatoma vykdyti statybos darbus, turi būti sutartis, sutikimas ar susitarimas su šio žemės sklypo savininku. Todėl numatant statyti gruntinius inkarus (nepriklausomai nuo jų naudojimo laikotarpio (laikino ar nuolatinio) žemės sklype, kurio nuosavybės teise ar kita valdymo ir naudojimo teise nevaldo statytojas (užsakovas), turi būti gautas sutikimas, sudaryta sutartis ar susitarimas su šio žemės sklypo savininku. Statybą leidžiantys dokumentai. Jei projekte numatomi nuolatinių gruntinių inkarų sprendiniai, pagal šį projektą išduotame statybą leidžiančiame dokumente privaloma nurodyti visus žemės sklypų kadastrinius numerius, kuriuose bus statomas statinys su jo nuolatinėmis konstrukcijomis. Šis reikalavimas reikalingas tam, kad nebūtų ribojamos statybos galimybės ir pažeidžiami trečiųjų asmenų interesai (įrengus gruntinius inkarus kaip nuolatines statinio laikomąsias konstrukcijas gretimame sklype apribojamos gretimo sklypo valdytojo ar naudotojo teisės atlikti statybos ar inžinerinių tinklų tiesimo darbus savame sklype). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad statinio laikomųjų konstrukcijų keitimas kitomis ar jų išdėstymas (pavyzdžiui, sprendinių dėl atraminės sienos su nuolatiniais inkarais keitimas į atraminę sieną su laikinais inkarais, atraminę sieną su kontraforsais ar kt.) laikytinas esminių projekto sprendinių keitimu, kaip tai reglamentuoja Statybos įstatymo 2 straipsnio 11 punktas. Vadovaujantis statybos techniniu reglamentu STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“, kai po statybą leidžiančio dokumento išdavimo keičiami Statybos įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nurodyti esminiai projekto sprendiniai ir rengiamas naujos laidos projekto sprendinių dokumentas, turi būti atliekama pakeisto projekto ekspertizė (kai privaloma), pakeistas projektas patvirtinamas (kai privaloma), pakeistam projektui gaunamas naujas statybą leidžiantis dokumentas.

technologijos

Šiuolaikinis terasų dangos sprendimas – termomediena Termomediena: tvari ir patvari tropinės medienos alternatyva Derinant individualiojo namo projektą ar tik apie jį pasvajojant, neretam prieš akis iškyla idiliškas vaizdinys – vidutinio dydžio medinis namas su jaukia skandinaviško stiliaus medine terasa. Medienos rūšių, pakaitalų pasiūla rinkoje gausi, o kokybės ir kainos santykiui įsivertinti tenka sugaišti nemažai laiko. Galiausiai besirenkantieji medį nėra abejingi ir opioms gamtos problemoms, vis gilėjančiai globaliai ekologinei grėsmei.

Tropinės medienos populiarumas – tvarumo klausimas

Termomediena: ilgaamžė ir ekologiška alternatyva

edis – viena labiausiai paplitusių statybinių medžiagų pasaulyje, o naudojant šį išteklių atsakingai tai vienintelė nuolat atsinaujinanti statybinė medžiaga. Deja, to paties nebūtų galima pasakyti apie atogrąžų medieną. Didžioji dalis atogrąžų medienos atkeliauja iš atogrąžų miškų, kurie itin vertinami dėl savo unikalios biologinės įvairovės ir teigiamo poveikio gyvenimo kokybei visame pasaulyje. Ir nors išsivysčiusiose šalyse statybose labiau vertinamos tik tam tikros medienos rūšys, pavyzdžiui, didžiojo tikmedžio, septynlapio balamedžio, afrikinės šorėjos, pramoniniu būdu atogrąžų miškuose ruošiama mediena kelia grėsmę visai šiai ekosistemai. Tad kodėl žmonės vis dar neatsisako atogrąžų medienos? Pagrindinė priežastis – egzotiška jos išvaizda ir išskirtinis patvarumas. Taip pat ji yra labai tanki, sunkesnė už vandenį, kieta, stipri, stangri. Iš visų medienos rūšių, tinkančių terasos grindims, jos kaina bene didžiausia, tačiau ši mediena pasižymi ilgaamžiškumu, o jos priežiūra minimali. Tačiau reikia pažymėti, kad plantacijose auginami atogrąžų medžiai nebus tokie patvarūs kaip išaugę natūralioje, laukinėje aplinkoje.

Puikiu patvarumu pasižyminti termomediena – dažniausiai termiškai apdorota šiaurietiška pušis ir eglė, beržas, alksnis, spindulinė pušis bei uosis – laikoma viena iš kelių gerų alternatyvų atogrąžų miškų produkcijai. Ji priskiriama tai pačiai patvarumo klasei, kaip ir geriausios tropinės medienos rūšys, pavyzdžiui, didysis tikmedis ar septynlapis balamedis. Taip pat reikia pabrėžti, kad termiškai apdorota mediena išsiskiria didesniu matmenų stabilumu, vienodesne spalva, nekintančia išvaizda – tai jai suteikia tvirtą pranašumą prieš tropinę medieną. Terminis apdorojimas skirstomas į dvi klases: „Termo-S“ (kai temperatūra pakeliama iki 190°C) ir „Termo-D“ (temperatūra siekia 215°C). Kuo aukštesne temperatūra bus apdorojama mediena, tuo ne tokia lankstesnė, tačiau ilgaamžiškesnė ji bus, išlaikys stabilius matmenis, bus patvari ir nepus lauke. Be patvarumo, matmenų stabilumo, termiškai apdorota mediena įgyja ir daug kitų teigiamų ypatybių. Ji sugeria gerokai mažiau drėgmės, pagerėja jos termoizoliacinės ypatybės (+25 proc.), nekinta jos forma, todėl ji idealiai tinka pastatų išorės apdailai, ypač terasoms – ar jos įrengtos sode, ar prie pat jūros pakrantės, kur ji turi atlaikyti net ne vieną išbandymą – druskingą vandenį, vėją, kaitrią saulę, taip pat dažnai lietų ar sniegą.

48 2017 Nr. 4

Termiškai apdorota mediena yra atsparesnė puvimui, joje nelieka kenksmingų medžiagų, nesidaugina grybelis, bakterijos, jos nebegraužia kirvarpos, kiti medgraužiai, paviršius tampa lygus, švarus, todėl medį daug lengviau prižiūrėti, jis ilgaamžiškesnis. Vadinasi, iš termomedienos pagamintos konstrukcijos nereikia keisti taip dažnai kaip pagamintos iš įprasto medžio, o tai taupo resursus ir neprisideda prie anglies dioksido išmetimo į atmosferą. O svarbiausia, kad terminio apdorojimo procese nenaudojami jokie chemikalai – vien kaitinimo ir garo kombinacija, todėl galutinis produktas yra absoliučiai natūralus, ekologiškas. Termomediena šiandien – geriausia, ką gali pasiūlyti tikras medis. Kalbant apie pačius medžio žaliavos išteklius, atogrąžų mediena pralaimi prieš termiškai apdorotą medieną. Dauguma kompanijų, gaminančių termomedieną, žaliavą ima tik iš tvariai tvarkomų miškų, taip neprisidėdamos prie nykstančių atogrąžų miškų kirtimo – jos ieško ir kuria alternatyvius tvarios medienos panaudojimo sprendimus gyvenimo aplinkoje – viešojoje erdvėje ar namuose.

Termomedienos lentos terasoms, fasadams, grindims

Stiklo tvorelės ir LED apšvietimas

Terasų montavimo pjedestalai

TERASOS IR FASADAI

ILGALAIKIAI IR PROFESIONALŪS SPRENDIMAI

UAB „Serfas“ Technikos g. 7C, LT-51209 Kaunas tel.: +370 616 88 728, +370 696 94 538 www.serfas.lt; statybos@serfas.lt

technologijos. stogas

Dėžė ar skulptūra? Aušra NARKELIŪNIENĖ

Pastato stogą architektai iškalbingai vadina penktuoju fasadu. Neatsitiktinai. Taip pabrėžiama jo svarba, nes daugeliu atvejų stogas tampa architektūrinio sumanymo dalimi. Tačiau masinio daugiabučių tiražavimo metu, ypač praėjusio amžiaus viduryje, penktojo fasado tarsi nebeliko – plokščias stogas tapo paprasčiausia greitos statybos sprendimų dalimi.

50 2017 Nr. 4

Verslo centrų bei daugiabučių stogai pastaruoju metu paverčiami terasomis - žmonių bendravimo vietomis.

Stogus užgriozdina įrenginiais astaruoju metu vis labiau prabylama apie penktąjį fasadą ne tik kaip apie denginį, apsaugantį pastatą nuo kritulių. Mūsų kalbinti architektai vieningai teigia, kad penktasis fasadas yra ypač svarbus miesto urbanistiniame peizaže, nes gali būti anksčiau ar vėliau matomas iš aukštesnių taškų, o neretai ir formuojantis miesto siluetą. „Pastaruoju metu, išpopuliarėjus dronų filmavimo technikai, paukščio skrydžio vaizdai tapo itin aktuali, neatsiejama architektūros eksponavimo dalis. Anksčiau būdavo galima kai kuriuos ne tokius vykusius stogo elementus,

nesutvarkytą inžinerinę įrangą vizualiai nevertinti ir nurašyti todėl, kad nuo žemės paviršiaus jų realiai nematys žmogus. Dabartinė moderni optika nepalieka jokių vaizdo paslapčių. Viešoji interneto erdvė mirga oro balionų skrydžių nuotraukomis, pilna mėgėjiškų ir profesionalių panoraminių aerofilmukų. O ką jau kalbėti apie nuolat atnaujinamus žemės paviršiaus ir gatvių žemėlapius“, – kalbėjo architektas Gintaras Čaikauskas. Jam antrino ir architektas Saulius Pamerneckis – jis teigė, kad miestuose, kur reljefas nėra plokščias, stogai yra suvokiami iš daugelio taškų. Vilniaus išskirtinumas tas, kad jis yra slėnyje ir stogai čia gerai matomi. Architektus labiausiai piktina, kai užsakovai, taupydami

paskutinio aukšto plotą, visus vamzdynus, ventiliacijos ir kitą techninę įrangą sukelia ant stogų. „Einant gatve tų įrenginių nematyti, tačiau iš aukštesnių taškų ar kitų namų gyventojams atsiveria ne pats gražiausias vaizdas. Tarsi fabrikėlis ant stogo, kuris užima beveik visą jo plotą. Formaliai šie įrenginiai nėra vertinami kaip aukščiausia altitudė. Dėl to mums, architektams, labai sunku užsakovus įtikinti, kad tai nėra pats geriausias sprendimas. Gražu – jiems tai nėra argumentas. Juk skirtingų stilių reklamų gausa mieste suvokiama kaip vizualinė tarša, taigi ir penktasis fasadas gali tapti tokia pat tarša. Ir dažniausiai jis ja tampa“, – teigė architektas S. Pamerneckis. 51

technologijos. stogas

Pastato tūris baigiasi parapetu – aukščiausia altitude, kuri atitinka reglamentuojamą aukštį. Tačiau ant stogo uždedamas įrenginys gali būti ir dviejų metrų aukščio. Inžineriniai įrengimai, susiję su šildymu ar vėdinimu, yra gana didelių matmenų ir ganėtinai masyvūs. Taip yra todėl, kad dauguma statytojų, skaičiuodami brangius kvadratinius metrus ploto verslo ar gyvenamosioms patalpoms, užuot skyrę įrengimams techninį aukštą, sukelia juos ant stogo. „Galbūt iš karto visa to nematyti, bet anksčiau ar vėliau gali pasimatyti iš naujai statomų pastatų langų. Todėl gero tono ir sąmoningumo požymis turėtų būti švarus, t. y. atlaisvintas nuo įrengimų, stogas“, – įsitikinęs S. Pamerneckis.

Tampa vieta pramogoms Projektuodami pastatus architektai turi atsižvelgti į užsakovo pageidavimus. Jeigu statybos reglamentai leidžia numatyti masyvius įrenginius ant stogo, dažniausiai taip ir atsitinka. „Gerą projektą galima sudarkyti prasta statybos darbų kokybe, pigiomis apdailos medžiagomis, o stogą – apkrauti įrenginiais“, – tvirtino architektas S. Pamerneckis. Jo manymu, tokios institucijos kaip savivaldybės irgi galėtų labiau prisidėti gerinant estetinį miestų vaizdą. Architektas pateikia pavyzdį – reglamentuojant reklamos dydį, fono spalvą ir jos vietą ant pasato ar viešojoje miesto erdvėje Vilniaus mieste pavyko pasiekti akivaizdžius rezultatus. Tokia pat nuostata būtų galima vadovautis apribojant ir miestų vizualinę taršą. Tačiau plokščias stogas ne visuomet yra vien dėl taupumo padiktuotas sprendimas. Geriausia – kai penktojo fasado architektūra yra nulemta vietos konteksto. Plokščias stogas, ant kurio įrengta eksploatuojama terasa ar apželdintas stogas – jau ne vien pietinių kraštų prerogatyva. Terasa ant šlaito su į jūrą atsiveriančiu vaizdu – daugeliui keliautojų įprastas, dažnai matomas vaizdas. Išėjimas ant stogo, galimybė trumpam pakeisti aplinką ir pasigrožėti atsiveriančiais vaizdais gali tapti pagrindiniu pastato privalumu ir mūsų krašte. Tokia galimybė yra numatyta ant S. Pamerneckio projektuoto „Žalgirio 135“ biurų pastato stogo. Tokių pastatų yra suprojektuota ir anksčiau, pavyzdžiui, „Viktorijos“ biurų pastatas, kurio autorius – architektas Rolandas Palekas, sostinės verslo trikampyje. Patalpas nuomojantys verslininkai mielai išnaudoja penktąjį fasadą verslo pobūviams, darbuotojams skirtiems renginiams. O „Swedbank“ pastato Konstitucijos prospekte terasa (arch. Audrius Ambrasas) tapo Neries dešiniojo kranto, užstatyto aukštuminiais pastatais, simboliu ir miestelėnų pamėgta vieta. Vienas pavyzdžių, ilgą laiką kėlęs daug diskusijų – šiuo metu rengiamas Vilniaus koncertų ir sporto 52 2017 Nr. 4

rūmų, dėl kurių stogo atnaujinimo buvo ilgai diskutuojama, rekonstrukcijos projektas (autorius Sigitas Kuncevičius). „Tai iš tiesų kūrėjų pastangomis pasiektas galbūt maksimalus meninės ir konstruktyvinės minties simbiozės rezultatas, kuris aiškiai pranoko laikotarpio technologines galimybes. Vis dėlto jis atlaikė visiško nugyvenimo ir nepelnytos dėmesio stokos dešimtmečių skirtus išbandymus, išdidžiai tebestovi iki šiol. Dar daugiau – Lietuvos architektų sąjungos pastangomis sulaukė įvertinimo ir pripažinimo, tapo įtrauktas į saugotinų objektų sąrašus. Tikiu ir šio pastato renesansu, nes dabartinės priemonės suteiktų jam šiuolaikinį veidą ir prikeltų naujam gyvenimui“, – tvirtino architektas G. Čaikauskas.

Nederėtų konkuruoti spalvomis „Sovietmečiu plokščias stogas visuomenei simbolizavo problemą virš galvos. Stiklo stoglangiai, kaip gamybininkams neįveikiama problema, buvo oficialiai uždrausti

specialiu tuometinio Statybos reikalų komiteto nutarimu. O įrengtus tūrinius (zenitinius) švieslangius tekdavo paprasčiausiai apkloti polietileno plėvele“, – prisimena G. Čaikauskas. Šiuolaikinės statybos technologijos suteikia galimybę pasitelkti gana patikimus plokščių stogų sprendimus, todėl jie ir vyrauja miesto peizaže. Vienu atveju – kaip ekonomiško sprendimo rezultatas, kitu – modernios minimalistinės architektūros išraiška. Tačiau ar visuomet plokščias stogas reprezentuoja minimalistinę architektūrą? Jokiu būdu – ne, prieštarauja G. Čaikauskas. Jo įsitikinimu, plokščias stogas be architektūrinės visumos sąvokos ir prasmės užtaiso – tiesiog paprasčiausias, dažnai ir pigiausias technologinis pastato denginio sprendinys. Minimalistinės architektūros prigimtis ir samprata slypi gilesniuose meninės raiškos kloduose. Populiariai kalbant – kubas ar ištęstas stačiakampis jokiu būdu savaime negali būti laikomi minimalistinės architektūros simboliais.

Gerą projektą galima sudarkyti prasta statybos darbų kokybe, pigiomis medžiagomis, o stogą – apkrauti įrenginiais. / Saulius PAMERNECKIS /

Sudėtingos konstrukcijos stogas, padiktuotas ypatingo architektūrinio sumanymo, turi būti visų suinteresuotų pusių vienodai suprastas bei realizuotas. / Gintaras ČAIKAUSKAS /

technologijos. stogas Dauguma statytojų, skaičiuodami brangius kvadratinius metrus ploto verslo ar gyvenamosioms patalpoms, užuot skyrę įrengimams techninį aukštą, sukelia juos ant stogo. / Saulius PAMERNECKIS /

„Lakoniška formos prigimtis, atspindinti pagrindinę sumanymo koncepciją, jos teikiama atvirai vizuali ir menama informacija pasąmonės lygmenyje, nedaugžodžiaujančios prasmės, įtaigus erdvinės ir tūrinės formos poveikis žiūrovo emocijoms – tai galėtų būti raktas minimalizmo apraiškoms atverti“, – teigė G. Čaikauskas. Architektūrinės koncepcijos svarbą akcentuoja ir S. Pamerneckis. Jo manymu, ne visur ir ne visuomet tinka šlaitinis stogas ir atvirkščiai – ne visuomet gali kur panorėjęs projektuoti pastatą plokščiu stogu. Tarkime, Vilniaus Žirmūnuose keistokai atrodytų pastatas dvišlaičiu stogu, o Senamiestyje – plokščiu. Nors, aišku, būna įvairių sprendimų, naujas pastatas gali būti ir kaip priešprieša esamam užstatymui. Kalbėdamas apie tradicinį dvišlaitį stogą, ypač kaimo vietovėse, architektas pastebi tendenciją stogams rinktis kuo ryškesnės spalvos dangą – tarsi savininkai rungtyniautų tarpusavyje, kieno stogas labiau išsiskirs aplinkoje. Nors nei statytojai, nei architektai nemėgsta griežtų reglamentų, vis dėlto tokiu atveju jie turėtų būti – pastatų stiliaus, spalvų. „Reikėtų įtvirtinti reglamentą, kad turi būti gamtinės pastelinės spalvos, rinktis iš 2–3 variantų. Nebūtina reglamentuoti stogo formos, tačiau labai svarbu nusakyti jų išvaizdą ir spalvą. Plokščio stogo problema yra suvokimas iš aukštesnių taškų, o šlaitinio – spalva. Turėtų būti žaidimo taisyklės, bendra kvartalo koncepcija“, – įsitikinęs architektas.

Pamirštama apie teisingą eksploataciją Kaip vieną didžiausių problemų architektas G. Čaikauskas įžiūri ir nenorą rūpintis penktuoju fasadu jau vėliau, jį eksploatuojant. Atsiradus problemai dažniausiai kaltinami projektuotojai, nesusimąstant, kad stogas irgi nėra amžinas. „Gaila, kad Lietuvoje dar realiai neveikia visa apimanti pastatų priežiūros ir eksploatacijos sistema bei reikalavimai, nes nuo kadaise mano projektuotų nedidelio nuolydžio stogų, uždengtų bituminėmis čerpelėmis, per dvidešimt metų natūraliai užkritusių pušų spyglių savininkai taip ir nesugebėjo nuvalyti. Nusmukusį lietvamzdį, kuris nuolatos gadino mūro sieną, pro šalį

54 2017 Nr. 4

važiuodamas taip pat mačiau ne vienus metus. Įdomu, kaip atrodytų prabangus automobilis, porą dešimtmečių nematęs plovyklos ir autoserviso?“ – svarstė G. Čaikauskas. Sudėtingesni stogai reikalauja ir didesnės priežiūros – eksploatuojamus stogus įrengti ir prižiūrėti visuomet kainuoja kur kas brangiau, juos reikia nuolatos stebėti, valyti. Tuo tikslu turi būti įrengtos specialios žmonių judėjimui tinkamos dangos, estetiški paviršiai, kurie netrukdytų nubėgti vandeniui, juo labiau atlaikytų sniego apkrovas, ledo susidarymo ir kitas galimybes. Pastarųjų dešimtmečių praktika parodė, kad tai yra ne tik techninė, bet ir psichologinė problema. Prarastas pastatų naudotojų savininkiškumo jausmas, priežiūros kultūra. Vyraujantis požiūris, kad visa tai turi padaryti kas nors kitas, o dar geriau – nieko nedarymas, priveda kartais iki labai nemalonių padarinių, elementarių konstrukcinių pažeidimų ar net iki griūčių. „Juk kiekvieno pastato atidavimo metu privalo būti savininkams įteikiama speciali pastato naudojimo instrukcija. Įsigyjant smulkiausią, primityvų buities prietaisą visuomet pridedama jo naudojimo instrukcija su išryškintais perspėjimais ir galimais pavojais. O milijonus kainavęs pastatas, funkcionuojantis itin sudėtingas antropomorfinis mechanizmas, traktuojamas kaip save reguliuojanti gyvenimo aplinkos ar net natūralios gamtos dalis – viskas turi išsispręsti savaime. Na o jeigu kas nors taip nevyksta, tuomet ilgainiui kaltinami rangovai, projektuotojai, net architektai. O gal paprasčiausiai reikėjo periodiškai nusivalyti nuo stogo sniegą ar išsikuopti lietaus vandens nuvedimo sistemas“, – kalbėjo G. Čaikauskas. Architektas įsitikinęs, kad daugeliu atvejų architektūrinio sumanymo įgyvendinimas priklauso nuo konkrečių žmonių entuziazmo ir profesionalumo. Sudėtingos konstrukcijos stogas, padiktuotas ypatingo architektūrinio sumanymo, turi būti visų suinteresuotų pusių vienodai suprastas nuo pat pirmųjų eskizų ir atitinkamai suprojektuotas bei realizuotas, adekvačiai eksploatuojamas. Kaip ir bet kuris kitas meno kūrinys, tai turi būti sąmoningo, prognozuojamo veiksmo rezultatas – visuomenei reikalingas ir suprastas. Kitaip tai gali likti tiesiog autorinė utopija arba tapti paprasčiausiu nesusipratimu.

Užs.

Jau pastatyto ir statomo antrojo „Park Town“ verslo centro pastato stogų konstrukcijos – vienos unikaliausių Lietuvoje. Projekto vystytojų vizualizacija.

Verslo centro stogas – vienas unikaliausių šalyje Būna projektų, kuriems įgyvendinti prireikia labai didelių pajėgumų dėl jų milžiniškos apimties. Tačiau būna ir tokių, kurių apimtis kvadratiniais metrais ar kiti parametrai nėra niekuo išskirtiniai, tačiau pastangų reikalauja keliskart daugiau nei didžiuliai objektai. Bendrovei „Montuotojas“

yra tekę įgyvendinti ir vienus, ir kitus. Vienas naujausių projektų, pareikalavęs ypatingo kruopštumo, tikslumo ir kantrybės – sostinės verslo centro „Park Town“ stogo konstrukcija.

Laukė rimtas iššūkis astatų išorė – fasadai ir stogai – jų vizitinė kortelė. Todėl labai svarbi pastatų estetika, nes nuo to priklauso, ką paliksime ateičiai, mano bendrovės „Montuotojas“ generalinis direktorius Alfonsas Jaras. Jo teigimu, architektai, projektuodami pastatus, dažnai nestokoja kūrybingumo.

„Tačiau toliau labai svarbi užduotis tenka konstruktoriams ir rangovams, kuriems reikia kūrybines idėjas meterializuoti. Toli gražu ne visi projektai paprasti. Verslo centro „Park Town“ stogo konstrukcija yra vienas sudėtingesnių projektų, kuriuos teko įgyvendinti“, – pasakojo A. Jaras. „Montuotojo“ gamybinės ir komercinės firmos direktorius Janušas Fedorovičius prisiminė, kad konkursas verslo centro stogo konstrukcijai gaminti ir montuoti buvo skelbtas maždaug prieš dvejus

metus. Pateikta pirminė konkursinė medžiaga buvo elementari – aprašai, keletas brėžinių. Iš to nebuvo galima nuspėti, kad laukia labai sudėtingas darbas. Tačiau kai buvo pradėti atidžiau nagrinėti architektūriniai brėžiniai, ne juokais imta svarstyti, ar pavyks viską įgyvendinti. „Kiek man žinoma, konkurse dalyvavo nemažai įmonių, tačiau jos atsisakė, matyt, įvertinusios projekto sudėtingumą. Mes irgi 55

buvome sudvejoję, tačiau galiausiai sutikome įgyvendinti projektą. Čia netgi ne kainos kriterijus buvo esminis. Svarbiausia buvo rasti teisingus sprendimus, kaip atlikti darbus. Terminai irgi buvo palyginti glausti, daug laiko svarstyti ir analizuoti neturėjome“, – pasakojo J. Fedorovičius. Sudėtinga buvo rasti ir konstruktorius, kurie imtųsi paruošti darbo brėžinius. Vėliau sutiko padėti keli specialistai, kai kuriuos darbus atliko „Montuotojo“ specialistai. „Atrodo, kad su užduotimi susitvarkėme“, – kalbėjo J. Fedorovičius.

Darbus apsunkino žiema „Montuotojo“ specialistai pagamintas stogo konstrukcijos detales įmonės teritorijoje surinkdavo, patikrindavo ir paskui jas išmontuodavo, kad galėtų vežti į objektą. Montavimo darbams laikotarpis pasitaikė tikrai ne pats palankiausias – buvo žiema. Be to, dėl fasado montavimo darbų nebuvo galimi virinimo darbai, todėl montuoti konstrukcijas reikėjo tvirtinimo varžtais.

J. Fedorovičius nenorėjo spėlioti, ar darbai būtų paprastesni konstrukcijas virinant, o ne tvirtinant varžtais. Anot jo, techniniame projekte buvo numatytas toks tvirtinimo būdas, todėl buvo griežtai laikomasi projekto. Konstrukcijoms naudoti apvalūs ir stačiakampiai vamzdžiai, kampainiai. Montuojant stogą skersai pastato per ašis buvo išdėstytos pogegninės keturkampės santvaros. Išilgai pastato – trikampės gegninės santvaros. Ant gegninių santvarų atremti ilginiai iš kampuočių, o prie šių pritvirtintas ištisinis lygios skardos stogo paklotas. Didelis dėmesys buvo skiriamas medžiagų ir darbų kokybei, kad konstrukcijos laikytų sniego apkrovas, atitiktų gaisrinės saugos reikalavimus. Kad darbų kokybė nekeltų abejonių, buvo labai griežta techninė priežiūra.

Liūtys patvirtino darbų kokybę J. Fedorovičiaus vadovaujama įmonė daugiausia specializuojasi pramonės objektų statyboje. Tačiau kartais tenka imtis ir kitokių, nestandartinių projektų. Verslo centro „Park Town“ stogo konstrukcijos – vienas tokių nestandartinių projektų.

Verslo centras „Park Town“ – neeilinis objektas, jo negalima lyginti su įprastu administracinės paskirties pastatu ar logistikos centru. Jo stogas lenktas visose plokštumose, nėra nė vieno vienodo elemento – tūkstantis skirtingų elementų.

Bendrovės „Montuotojas“ specialistai į atliktų darbų sąrašą įsirašę ir „Swedbank“ administracinį pastatą.

56 2017 Nr. 4

Verslo centrų „Green Hall“ bei prekybos centro „Ozas“ unikalių konstrukcijų stogai – irgi „Montuotojo“ atliktas darbas.

„Montuotojo“ vadovai pripažino, kad verslo centras „Park Town“ – neeilinis objektas, jo negalima lyginti su įprastu administracinės paskirties pastatu ar logistikos centru. Jo stogas lenktas visose plokštumose, nėra nė vieno vienodo elemento – tūkstantis skirtingų elementų. Kai gaminamos detalės labiau standartiniams pastatams, vienos programos užtenka šimtams detalių pagaminti. O čia kiekvienai detalei reikėjo naujai programuoti įrangą. „Neeilinė buvo ir ši vasara. Smarkios liūtys bene geriausiai patikrino darbų kokybę. Buvo kiek neramu, bet atrodo, kad egzaminą išlaikėme, darbų kokybei priekaištų nėra“, – džiaugėsi „Montuotojo“ generalinis direktorius A. Jaras. Šiuo metu jau pradėtas įgyvendinti ir antras verslo centro „Park Town“ etapas. Antro pastato stogo konstrukcija bus panaši į pirmojo, tik

didesnė. „Montuotojo“ specialistai teigia jau žinantys konstrukcijos niuansus, todėl, jeigu tektų dirbti, kur kas lengviau susidorotų su užduotimi, negu montuodami pirmojo pastato stogą. „Tokie projektai padeda sukaupti nemažai patirties. Žinoma, sparčiau ir paprasčiau pastatyti kelis logistikos centrus, negu imtis tokio objekto. Jį labiau apibūdinčiau kaip azartinį. Juk visada knieti – o gal pamėginam imtis ir tokio

nestandartinio projekto?“ – sakė J. Fedorovičius. „Montuotojo“ įgyvendintų darbų sąraše yra daugybė žinomiausių pastatų Vilniuje ir kituose šalies miestuose, jų stogų konstrukcijos yra išskirtinės. Stogų ir kitos konstrukcijos montuotos „Swedbank“ administraciniame pastate, prekybos centre „Europa“, verslo centre „Green Hall“, prekybos centre „Ozas“ ir kituose įspūdinguose pastatuose. 57

Sudėtingiems šiltinimo sprendimams – paprasta išeitis Aplinkos tausojimas ir šiltnamio efekto mažinimas – visos pasaulio valstybės raginamos šioms problemoms skirti kuo daugiau dėmesio. Nesandarūs, prastai termoizoliuoti pastatai išlieka didžiausių energijos švaistūnų sąrašo viršuje. Todėl medžiagų ir technologijų gamintojai nuolat pateikia sprendimų, leidžiančių pastatuose sumažinti energijos nuostolius. Kompanijos BASF siūlomos purškiamosios uždarų porų kietos poliuretano putos išsprendžia nemažai klausimų architektams, konstruktoriams ir rangovams.

Nereikia net stogo dangos ASF termoizoliacinė sistema – tai dvikomponentės purškiamosios uždarų porų poliuretaninės putos, skirtos gyvenamiesiems, ūkiniams, komerciniams pastatams, angarams, maisto produktų saugykloms, cisternoms ar kitos paskirties statiniams apšiltinti. Šios medžiagos įrengimas suteikia galimybę lengviau kontroliuoti ir racionaliau naudoti energijos išteklius, prailgina statinių tarnavimo amžių ir pagerina jų komfortabilumą. Purškiamąją poliuretano termoizoliaciją galima naudoti įvairiose sistemose šiltinant pastatus ir iš išorės, ir iš vidaus. Ji tinkama ventiliuojamosiose fasadų sistemose, užpildant oro tarpus mūro sienoje. Ypač geras sprendimas naudoti purškiamąją termoizoliaciją šiltinant pastatų stogus. BASF kompanijos atstovė Baltijos šalyse Ligita Kaminskienė sakė, kad čia purškiamosios uždarų porų kietos termoizoliacijos panaudojimo galimybės ypač didelės. Šlaitinius stogus galima termoizoliuoti purškiant medžiagą tarp gegnių iš vidaus – šis metodas vis labiau populiarėja

58 2017 Nr. 4

šalyje. Taip pat galimas sprendimas šiltinti šlaitinius stogus iš išorės – poliuretano sluoksnis purškiamas tiesiog ant senos stogo dangos: čerpių, metalo ar kitokios, prieš tai atitinkamai paruošus esamą paviršių (jis turi būti švarus ir be atplaišų). „Toks sprendimas turi nemažai privalumų. Stogas apšildomas, būna sandarus, taip pat įgauna ir gražų estetinį vaizdą, kai atkartojamas, pavyzdžiui, čerpių reljefas. Tokiu atveju nereikalinga nauja stogo danga, užtenka užpurkštą sluoksnį tinkamai apdoroti, padengti specialia membrana, kuri saugo poliuretaną nuo saulės ultravioletinių spindulių“, – pasakojo L. Kaminskienė.

Nepalieka šilumos tiltelių Kalbant apie BASF purškiamosios poliuretano termoizoliacijos teigiamas charakteristikas, jų išvardyti galima tikrai daug. Tačiau vertinant pranašumus prieš kitas medžiagas, pirmiausia vertėtų paminėti tai, kad ši bene geriausiai padeda išvengti vadinamųjų šilumos tiltelių. Gerai sukibdamos su paviršiumi, putos patikimai izoliuoja sudėtingiausius mazgus, o tai pasiekti naudojant kitas medžiagas būtų sunku.

„Purškiant susidaro vientisas besiūlis izoliacinis sluoksnis, todėl papildomai nereikia jokių izoliacinių medžiagų ar tvirtinimo elementų. Tokia besiūlė technologija garantuoja sandarumą, atsparumą drėgmei. Šią technologiją ypač rekomenduojama naudoti sunkiai pasiekiamoms statybinėms konstrukcijoms, geometriškai sudėtingiems mazgams, išgaubtoms vietoms šiltinti, taip pat didelės apimties plokštiesiems stogams, kur reikalingas greitas darbų atlikimas“, – kalbėjo L. Kaminskienė. Konstruktoriai, skaičiuojantys stogo apkrovas, dažnai vertina, kurios termoizoliacinės medžiagos lengvesnės ir tinkamesnės naudoti konstrukcijoms šiltinti. Purškiamoji poliuretano termoizoliacija čia turi bene geriausias pozicijas konkuruoti, ji yra lengva ir nesudaro didelių apkrovų konstrukcijoms. O tai užtikrina didesnį saugumą. Vertinant šilumines medžiagos charakteristikas, jos yra vienos geriausių, palyginti su kitomis šiltinimo medžiagomis (šilumos laidumo koeficientas λ yra 0,021 m²K/W). Medžiagos elastingumas užtikrina, kad esant nežymiai paviršiaus deformacijai susidariusios putos netrūkinėtų.

Užs.

Vienas geriausių pavyzdžių, kaip tinkamiausiai galima panaudoti purškiamąją poliuretano termoizoliaciją - Elektrėnų ledo rūmų stogas.

Mobilumas ir spartus darbas taip pat yra tos ypatybės, kurios svarbios projektus įgyvendinančioms įmonėms. Per vieną darbo dieną poliuretano sluoksniu galima padengti iki 500 kvadratinių metrų plotą. Taip pat išvengiama galvosūkio, kaip ir kur sandėliuoti medžiagas. Purškiamoji poliuretano termoizoliacija yra ekologiška, nekenksminga žmogui ir aplinkai. Ji pasižymi atsparumu graužikams ir vabzdžiams, pelėsiui, medžiagoje nesiveisia grybelis. Medžiagos ilgalaikiškumas irgi garantuotas. Vokiečių mokslininkai atlikę tyrimą patvirtino, kad po 29 metų iš šlaitinio stogo paimtas poliuretano šiltinimo medžiagos mėginys buvo išlaikęs visas savo ypatybes ir atitiko deklaruojamas vertes. „Yra ir kai kurių ypatumų, kurie sukelia tam tikrų nepatogumų. Mat darbui reikia laukti palankių oro sąlygų. Taip pat reikia žiūrėti, kad nekiltų stipresnis vėjas, kuris labai greitai neša smulkias purškiamo poliuretano daleles. O šios kimba prie kelyje pasitaikančių paviršių: automobilių, pastatų langų. Todėl darbus gali atlikti tik profesionalai, turintys tinkamą įrangą ir įgūdžių“, – sakė L. Kaminskienė. Atliekant darbus termoizoliacinė poliuretano medžiaga turi būti purškiama ne storesniu nei 2–4 centimetrų sluoksniu. Šiam sukietėjus purškiamas antras sluoksnis, vėliau dar kitas sluoksnis ir taip – iki reikiamo storio. L. Kaminskienė paaiškino, kad darbo sparta dėl to nenukenčia, nes medžiaga greitai reaguoja ir sukietėja, jau po kelių minučių ja galima vaikščioti. Purškiamoji poliuretano termoizoliacija sertifikuota, turi priešgaisrinį (Broof t1), CE sertifikatą.

Sprendimas neįprastiems stogams Purškiamoji poliuretano termoizoliacija ne tik pasižymi geromis techninėmis charakteristikomis.

Architektams ir konstruktoriams ši medžiaga suteikia sprendimų laisvę. Mat ji neapsunkina konstrukcijų tiek, kiek kitos medžiagos, taip pat leidžia išgauti įvairius architektūrinius sprendimus. Vienas tokių pavyzdžių, kur poliuretano termoizoliacija pasitarnavo ir architektūriškai, ir techniškai – Elektrėnų ledo rūmai. Pirmasis Lietuvoje tokios paskirties pastatas pastatytas 1973 metais. Anuomet nebuvo kreipiama dėmesio į energinį pastatų naudingumą, todėl suprantama, kad pastato konstrukcijos visiškai nebeatitiko šiandienių reikalavimų. Elektrėnų ledo rūmų rekonstrukcijos projektas įgyvendintas 2013 metais. Projektuotojams pagrindinė užduotis buvo pagerinti pastato energines charakteristikas. Tam reikėjo parinkti tinkamiausius sprendimus, nes statant pastatą termoizoliacija praktiškai nebuvo naudota. Stogas buvo kažkiek izoliuotas, tačiau vietomis tiesiog švietėsi skarda. Sienų būklė irgi buvo panaši. Kadangi šios arenos matmenys atitiko tarptautinius standartus, tad ir renovuoti ją buvo nuspręsta pagal tarptautinius reikalavimus. Viena unikaliausių pastato konstrukcijų – kupolinis stogas. Kad jis nebūtų kiauras ir nešvaistytų energijos, ieškota sprendimų, kaip būtų galima jį izoliuoti. Projektuotojams buvo pateikiama įvairių siūlymų: įrengti lubas, paslepiant po jomis šiltinimo sistemą, šiltinti stogą iš vidaus mineraline vata, kurios sluoksnis siektų net 60 centimetrų. Skaičiuodami stogo apkrovas dėl naujų inžinerinių tinklų įrengimo, naujo apšvietimo montavimo, švieslentės, projektuotojai priėjo prie išvados, kad šiltinimas iš vidaus neįmanomas. Šiltinant stogą nuspręsta naudoti kompanijos BASF purškiamąsias uždarų porų kietas poliuretano putas, purškiant medžiagą iš išorės.

Toks sprendimas pasirinktas dėl kelių priežasčių. Pirmiausia stogas buvo nelygus, su išgaubimais, todėl montuoti kokias nors šiltinimo plokštes būtų buvę pernelyg sudėtinga arba tiesiog neįmanoma. Beje, montuojant šiltinimo medžiagos sluoksnį ir po to dengiant stogo dangą, apkrovos konstrukcijoms būtų buvusios pernelyg didelės. Čia pasitarnavo gerosios poliuretano ypatybės: lengvumas, kibumas, net mažiausių mikroplyšelių užpildymas. Prie visų priežasčių, lėmusių tokios sistemos pasirinkimą, prisidėjo ir ypač geros poliuretano šilumos izoliavimo ypatybės. Elektrėnų ledo rūmų stogas izoliuotas 14 cm poliuretano putų sluoksniu, kuris buvo purškiamas atskirais sluoksniais iki 2 centimetrų, tačiau galiausiai susiformavo kaip vientisas. Kai buvo baigti termoizoliavimo darbai, ledo rūmų stogas buvo nudažytas specialiais dažais. Taip pat panaudota speciali medžiaga elastomeras, apsaugantis stogą nuo mechaninių pažeidimų. Visi projekto įgyvendintojai pastebėjo, kad geresnio varianto tokios konstrukcijos stogui apšiltinti ir uždengti negalėjo įsivaizduoti.

Lengvumas, kibumas, net mažiausių mikroplyšelių užpildymas - šios ypatybės leidžia purškiamas uždarų porų poliuretano putas naudoti tiek plokščiųjų stogų, tiek vidaus konstrukcijų izoliavimui.

www.basf.com UAB BASF Sausio 13-osios g. 4A, Vilnius 59

Sostinės NT projektų tendencijos: terasos „užkariauja“ daugiabučių stogus Vilnius nusimeta pilkos sovietmečio architektūros rūbą: sparčiai besiplečianti ir modernėjanti sostinė siūlo naujakuriams šviesius, erdvius ir energetiškai efektyvius būstus. Nors iki šiol galimybė nuo stogo grožėtis saulėlydžiu miesto panoramos fone labiau priminė drąsius architektų sprendimus užsienio didmiesčiuose, dabar tuo terasose ant savo namų stogų gali mėgautis ir vilniečiai.

„LightHouse“ daugiabučių projektas „Narestos“ įmonei buvo ilgas ir atsakingas darbas, bet dabar galima pasidžiaugti, kad viskas puikiai pavyko.

ienas iš jau realiai įgyvendinamų naujos tendencijos pavyzdžių – Šeškinės ir Fabijoniškių rajonų sankirtoje esantis „LightHouse III“ projektas. „LightHouse III“ projekte daug dėmesio skiriama šeimų, ieškančių pirmojo savo būsto ar žmonių, besigerinančių gyvenimo kokybę, poreikiams. Įrengtos net dvi didelės vaikų žaidimų aikštelės, pasirūpinta vidinių daugiabučių kiemų patogiu išplanavimu ir jų saugumu – teritorija yra aptverta, įrengtos stebėjimo kameros. Naujuosiuose daugiabučiuose galima rinktis nuo 36 iki 90 kv. m. ploto dviejų, trijų ar keturių kambarių butus.

60 2017 Nr. 4

Šio projekto išskirtinis bruožas – itin funkcionaliai panaudota stogo erdvė: čia suprojektuotos ir įrengtos jaukios terasos, kurios jau sulaukė pasisekimo ir įvertinimo rinkoje.

Tikslas: funkcionalumą derinti su jaukumu „LightHouse III“ generalinio rangovo – UAB „Naresta“ statybos vadovas Eimantas Kovalenko teigė, kad įmonė dirbo prie visų trijų projekto įgyvendinimo etapų, o rezultatai pranoko lūkesčius. „Šiemet baigtas trečiasis projekto etapas, kuris vainikavo beveik šešerius metus įgyvendintą jungtinį projektą. Visame projekte čia buvo pastatyta apie 600 butų. Mūsų įmonei tai buvo

ilgas atsakingas darbas ir šiandien galime pasidžiaugti, kad viskas puikiai pavyko“, - sakė E. Kovalenko. Anot pašnekovo, trečiasis kvartalo statybos etapas buvo savo apimtimi pats didžiausias – jo įgyvendinimo laikotarpiu pastatyti 264 butai. „Kadangi kalbame apie didelės apimties statybinį objektą, svarbiausi iššūkiai buvo du – laiko ir pajėgumų planavimas. Norint užtikrinti maksimalią statinio kokybę, būtina tam skirti daug žmogiškųjų išteklių. Tiek mūsų įmonė, tiek projekto vystytojas „MG Valda“ turi itin griežtą poziciją dėl darbų kokybės reikalavimų“, - pasakojo E. Kovalenko.

Užs.

Pašnekovo teigimu, statybos darbai vyko ištisus metus, tad juos teko planuoti atsižvelgiant į aplinkos temperatūros pokyčius: „Pradėję lieti betoninį monolitinį karkasą sulaukėme pirmosios žiemos. Tiesa, su temperatūros pokyčiais pavyko susidoroti sėkmingai ir statybos proceso stabdyti neprireikė. Antroji žiema atslinko bebaiginėjant fasadą, tačiau pavyko viską suspėti padaryti laiku“, – kalbėjo E. Kovalenko. Anot jo, sėkmingą didelės apimties projektų įgyvendinimą lemia ne tik kruopštus darbų planavimas, bet ir dirbančios specialistų komandos profesionalumas.

Investicijos į aplinką Bendrovės „Naresta“ statybos vadovas pasakojo, kad yra vystytojų, kurie siekia taupyti visur ir visada, o tai būsimų naujakurių anaiptol nežavi. „Ne paslaptis, kad dažnu atveju investuotojai labai mažai lėšų ir dėmesio skiria papildomos infrastruktūros įrengimui. Siekiant išgauti maksimalios finansinės naudos dažniausiai bandoma viską suspausti ir sutaupyti vietos. Kiek teko dirbti su „MG Valdos“ projektais, pastebėjome, kad šis vystytojas neseka minėta tendencija ir siekia suteikti gyventojams kuo daugiau asmeninės erdvės bei sukurti kuo patogesnę aplinką“, – kalbėjo E. Kovalenko. Bendrovės „MG Valda“ pardavimų skyriaus vadovas Mantas Umbrasas pasakojo, kad įgyvendinant „LightHouse III“ projektą gyventojų patogumui įrengti vidiniai kiemai yra puikiai pritaikyti vaikų laisvalaikiui. Mažųjų pramogoms įrengtos įvairios supynės, laipynės, smėlio dėžės, aktyviam suaugusiųjų laisvalaikui – lauko treniruokliai. „Kompleksas „LightHouse III“ turi ir vieną unikalų pranašumą palyginti su kitais nekilnojamojo turto objektais. Pirmųjų aukštų gyventojai turi į vidinius kiemus išeinančias terasas, bet didžiausias projekto išskirtinumas – ant stogo įrengtos bendrosios 113 ir 84 kvadratinių metrų ploto terasos“, - pabrėžė M. Umbrasas. Terasos suskirstytos į tris laisvalaikio zonas. Pirmoji zona skirta piknikams, maisto gaminimui. „Žaliąja oaze“ vadinama antroji zona dekoruota egzotiškai augalais, o trečioji pritaikyta poilsiui – skaitymui, žaidimams ar darbui. Gyventojai terasomis galės naudotis visus metus. Kalbėdamas apie statytojams kylančius iššūkius, kuomet projekto autoriai nusprendžia stogo erdves paversti laisvalaikio zonomis, „Narestos“ atstovas E. Kovalenko sakė: „Terasos įrengtos virš devintojo aukšto, tad statybinių medžiagų padavimo ir kitus klausimus teko spręsti nekasdieniškai“, - kalbėjo statybos vadovas.

Didžiausias „LightHouse III“ išskirtinumas – ant stogo įrengtos terasos.

Žaliųjų terasų idėja plinta

Poilsio erdvė buria bendruomenę

„Mes nestatome kartotinių namų, nuolat ieškome sprendimų, kurie kurtų pridėtinę naudą būsimiems gyventojams. Terasos idėją netruko įvertinti ir kiti nekilnojamojo turto projektų vystytojai. Mano žiniomis, tokių daugiabučių artimiausioje ateityje sostinėje gali padaugėti. Matyt, kad kitos NT kompanijos bando kopijuoti pasiteisinusias ir išskirtines idėjas, o mes džiaugiamės, jog pirmieji realiai pritaikėme tokį sprendimą“, – kalbėjo M. Umbrasas. Įrengiant bendrąsias terasas siekta, kad tam panaudotos išskirtinai kokybiškos medžiagos taptų ilgalaike investicija. „Ateityje namo terasų priežiūra rūpinsis bendrija ir ji turės spręsti su tuo susijusius klausimus, o mes šias erdves stengėmės įrengti kokybiškai ir moderniai, bet kartu išsaugoti tam tikrą natūralumo motyvą. Terasų grindims, pavėsinėms, suoliukams ir net specialiems augalų vazonams buvo parinktas maumedis. Tai ilgalaikė ir patvari medžiaga“, – teigė „Narestos“ statybų vadovas E. Kovalenko. Ant stogo įrengtose terasose gyventojams sukurta itin jauki aplinka: jose stovi lauko baldai ir sėdmaišiai, gyventojai terasose elektriniu griliu gali ruošti maistą. Terasose stovinčiose pavėsinėse įrengti automatiškai arba nuotoliniu būdu valdomi roletai. Jeigu ilsintis norima pasislėpti nuo saulės spindulių, ar atvirkščiai – įsileisti daugiau šviesos – pakanka tik paspausti nuotolinio pulto mygtuką.

Laikui bėgant keičiasi ir lietuvių požiūris į kaimynus: jei anksčiau po darbo grįžę kaimynai užsidarydavo kiekvienas savo bute ir dažnai nugyvendavo keletą metų nežinodami vienas kito vardų, tai dabar žmonės noriai buriasi į bendruomenes, bendravimas tampa atviresnis. Prie šio proceso prisideda ir nekilnojamojo turto projektų vystytojai, kurie būsimiems naujakuriams siūlo galimybes susipažinti dar prieš tampant kaimynais. Anot M. Umbraso, įsikėlus naujiems gyventojams organizuojamos ne tik įkurtuvių šventės, bet ir kaimynų dienos renginiai, gyventojai buriami „Darom“ akcijai, inicijuojamos Kalėdų šventės. Vėliau gyventojai, susipažinę su kaimynais, patys imasi burtis bendroms veikloms. „Galime tik pasidžiaugti, kad mūsų projektų naujakuriai išsiskiria savo aktyvumu ir yra tikrai iniciatyvūs, labai noriai prisideda prie bendrų švenčių ar renginių sėkmės. Su trupučiu paskatinimo – naujuose projektuose susikuria labai stiprios bendruomenės“, – tvirtina M. Umbrasas.

technologijos

Stogų gaisrinė sauga: pasigendama kompleksiškumo Pastatų stogų gaisrinės saugos reikalavimai Lietuvoje vertinami kaip pakankami. Tačiau Mineralinės vatos gamintojų asociacija siūlo kaip visada siūlo neapsiriboti esama padėtimi, bet progresyviai pažiūrėti į kitų užsienio šalių pavyzdžius, iš kurių yra ką pasimokyti. O kartu galbūt ir patobulinti reikalavimus, kad pastatų stogų konstrukcijos būtų labiau apsaugotos nuo ugnies ir neįvyktų skaudžių nelaimių.

62 2017 Nr. 4

Statinio paskirtis

Stogo plotas  (kv. m)

Gyvenamoji pastatai, bendrabučiai, šeimos namai, vienuolynai

600

Administraciniai, prekybos, gydymo, mokslo, kultūros, transporto, apgyvendinimo, maitinimo, pastatai

1400

Gamybos, sandėliavimo, ūkio pastatai (A sg ir B sg kategorijos)

600

Gamybos, sandėliavimo, ūkio pastatai (Csg kategorijos)

2000

Gamybos, sandėliavimo, ūkio pastatai (Dg ir Eg kategorijos)

6000

Fermos, daržinės ir pan. žemės ūkio pastatai

3000

Inžineriniai statiniai ir kitos paskirties pastatai

2000

abartiniuose gaisrinės saugos reikalavimuose nustatant stogų gaisrinį pavojingumą dažniausiai žiūrima tik į ugnies išorinio poveikio grėsmę, į vadinamąją BROOF klasę. Tačiau pasigendama gilesnio projektuotojų ir rangovų požiūrio į viso stogo konstrukcijos elementų atsparumą ugniai. Reikalavimuose numatyta, kad bet kurios paskirties I atsparumo ugniai laipsnio statinių stogai, neatsižvelgiant į jų aukštį ir gaisrinio skyriaus plotą, turi atitikti BROOF (t1) klasės reikalavimus. II atsparumo ugniai laipsnio statinių stogai turi būti ne žemesnės kaip BROOF (t1) klasės, jei statinio stogo plotas, neatsižvelgiant į jų aukštį ir gaisrinio skyriaus plotą (žr. lentelę). III atsparumo ugniai laipsnio statinių stogams degumo iš išorės reikalavimai nekeliami.

„Išorinė grėsmė turbūt visų labiau suprantama, galbūt dėl to kalbant apie gaisrinę stogų saugą dažniausiai ir yra vertinamas stogų atsparumas išoriniam gaisrui arba tiesiog BROOF. Žinoma, ji svarbi, bet gal daugiau aktuali kai atliekami statybos ar rekonstrukcijos darbai esamose pastatuose, kuomet atsiranda daugiau potencialių gaisro židinių. Visgi manytume, kad būtinas kompleksiškesnis požiūris vertinant gaisro pavojų tiek iš išorės, tiek ir iš vidaus“, - įsitikinęs Mineralinės vatos gamintojų asociacijos vadovas Gintautas Babravičius. Yra nustatyta, kokius reikalavimus turėtų atitikti stogo vidinės konstrukcijos. Čia ugniaatsparumas išreikštas tam tikra laiko atkarpa, kurią konstrukcijos turi išlikti stabilios ir išlaikyti vientisumą. Specialistų vertinimu, labai svarbu, kaip pastatas eksploatuojamas, tačiau akivaizdu, kad iš vidaus kylančių rizikų daugiau. Iš išorės grėsmių stogams kiek mažiau, nebent juos įplieskia žaibas. „Antra vertus, galimas gaisro išplitimas stogo paviršiumi nevienodas. Vienokios situacijos yra kai stogas ištisinis, nėra jokių stoglangių ar kitų detalių. Tačiau kai atsiranda tokios detalės, reikia labiau atkreipti dėmesį, kaip užkirsti ugniai lengvą kelią išplisti į išorę“, - sakė G. Babravičius.

Daugelio šalių normatyviniuose dokumentuose yra numatyta būtinybė įrengti ugnies plitimą stabdančius barjerus ar kitas konstrukcines priemones.

technologijos Manytume, kad būtinas kompleksiškesnis požiūris vertinant gaisro pavojų tiek iš išorės, tiek ir iš vidaus. / Gintautas BABRAVIČIUS /

Skandinavijos šalyse, taip pat Estijoje bei Latvijoje yra numatyta įvairias stogų detales ir įvairius konstrukcinius mazgus apsaugoti nedegiomis medžiagomis.

Mineralinės vatos gamintojų asociacija atkreipia dėmesį į Latvijos ir Estijos bei Skandinavijos šalių pavyzdį, kur yra reikalaujama tam tikrais barjerais užkardyti galimą gaisro išplitimą stogo išore. Tokie barjerai suskirsto stogą į tam tikro dydžio plotus, leidžiančius sustabdyti greitą gaisro plitimą bei ugniagesiams lengviau lokalizuoti gaisrą. Tai nėra joks novatoriškas išradimas, nes jau seniai daugelio šalių normatyviniuose dokumentuose yra numatyta būtinybė įrengti ugnies plitimą stabdančius barjerus ar kitas konstrukcines priemones. Pavyzdžiui, pastatų fasaduose apie langus, ties cokoliu ar parapetu sumontavus priešgaisrines juostas iš nedegių medžiagų yra stabdomas ugnies plitimas, jeigu gaisras įsiplieskia pastato viduje. 64 2017 Nr. 4

„Pas mus tokių reikalavimų nėra nustatyta. Tačiau pažangios šalys juos taiko ir matyt ne veltui. Tiek vokiečiai, tiek skandinavai yra numatę įrengti tokias preventyvines zonavimo priemones naudojant nedegias medžiagas, kaip barjerus ugniai. Antai estai teisės aktuose irgi labai aiškiai yra nustatę stogų zonavimą, jei stogo šiltinimo sluoksniai yra įrengti iš C-E degumo klasių statybos produktų. Tokiu atveju visas stogo plotas turi būti sudalintas ne didesnio kaip 800 kv. metrų dydžio zonomis, jas atskiriant ne siauresnėmis kaip 500 mm pločio juostomis iš A2 degumo klasės medžiagų“, - pasakojo G. Babravičius. Skandinavai vieni tų, kurie skiria didelį dėmesį detalėms, todėl įvairūs konstrukciniai mazgai (praėjimai per stogą, zonos prie stoglangių, parapetai ir kt.) yra apsaugomi nedegiomis medžiagomis, jei bendra termoizoliacija yra iš žemos degumo klasės medžiagų.

Apsauga nuo gaisro ROCKWOOL akmens vata yra nedegi ir atspari aukštoms temperatūroms. Jos naudojimas padidina pasyvią pastato apsaugą nuo gaisro. Apie visas ROCKWOOL savybes sužinokite plačiau www.rockwool.lt

technologijos. stogas

gethouse.lt vizualizacijos

Dėl ko naudingas žaliuojantis stogas?

Gyventojai už norą gyventi ar dirbti pastate su apželdintu stogu dažniausiai pasiryžę sumokėti papildomai.

Kristina BUIDOVAITĖ

ailgina amžių, taupo energiją, sulaiko lietaus vandenį – tokius pagrindinius apželdinto stogo privalumus paprastai įvardija specialistai. Ne mažiau svarbi stogų estetika. Ar gyventojai pasiryžę primokėti už žaliuojančią pastato kepurę arba galimybę stebėti žaliuojantį kaimyno stogą? Nekilnojamojo turto bendrovės „Ober-Haus“ generalinio direktoriaus Remigijaus Pletero teigimu, oficialių skaičiavimų, kiek apželdintas stogas didina pastato vertę, nėra, taigi kiekvieną atvejį specialistas siūlo vertinti individualiai – atsižvelgiant į esamą pastato įrengimą, vietą, numatytą apželdinimo plotą, paskirtį, įvertinant būsimos aplinkos poreikį ir naudą gyventojams. „Bet kuriuo atveju stogo apželdinimas didina

66 2017 Nr. 4

pastato patrauklumą, tad kai kuriais atvejais ir nekilnojamojo turto vertė finansine išraiška gali būti didesnė. Nors dažnu atveju, siūlant pirkėjui pastatą apželdintu stogu, tiesiog įgyjamas didesnis konkurencinis pranašumas prieš kitus plėtotojus ar pardavėjus. Pirkėjas, rinkdamasis būsimą būstą, lygina, ką vienas projektas turi, o kitas ne“, – komentavo R. Pleteras. Pašnekovas skaičiuoja, kad jei įmonės ar gyventojai iš anksto žino, jog norėtų gyventi ar dirbti pastate su apželdintu stogu, dažniausiai pasiryžę ir sumokėti daugiau – iki 5 proc. „Vilniuje apskritai daug žalumos, aišku, dalis miesto teritorijos reikalauja priežiūros ir atnaujinimo, nemažai žaliųjų erdvių vis dar yra apleistos ir nepritaikytos komfortiškam gyventojų laisvalaikiui, tačiau, kitaip nei kituose didmiesčiuose

vyraujantis betonas, sostinėje dominuoja žaliosios erdvės. Matyt, dėl šios priežasties Vilniaus gyventojams nėra didelės būtinybės įsirengti papildomas žaliąsias erdves ant pastatų stogų, – komentavo „Ober-Haus“ generalinis direktorius. – Vis dėlto nekilnojamojo turto vertę didina bet koks gamtos artumas, nenutolstant nuo miesto centro.“ Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto Statybinių konstrukcijų katedros docentė dr. Rėda Bistrickaitė žurnalui „Statyba ir architektūra“ yra įvardijusi apželdintų stogų privalumus palyginti su įprasta danga. „Apželdintieji stogai ne tik yra šiltesni, bet ir turi daugiau privalumų: užtikrina geresnę garso izoliaciją, valo orą nuo taršos, vėsina pastatus,

kai karšta, tad pagerina ir ant stogo įrengtų saulės sistemų darbą – kai stogas neįkaista, jos veikia efektyviausiai“, – vardijo KTU mokslininkė R. Bistrickaitė. Anot specialistės, ekstensyvaus tipo žalieji stogai, padengti nedideliu substrato sluoksniu ir apželdinti nereikliais augalais – samanomis, žolėmis, specifinės priežiūros nereikalauja. Architektų biuro „Baltic Architects Group“ architektas Marijus Surdokas, suprojektavęs ne vieną pastatą apželdintu stogu, teigia, kad tinkamai suprojektuotas ir kokybiškai įrengtas

apželdintas stogas yra viena architektūros detalių, kuri Lietuvoje yra vis dar vertinama ne dėl savo kokybės privalumų, bet dėl išskirtinės estetikos. „Žmonės renkasi pirkti būstą su apželdintu stogu daugiausia dėl to, kad jiems toks atrodo gražus ir patogus, nes galima išeiti ant stogo. Bet Lietuvoje dar mažai kas vertina tai, kad apželdintas stogas visų pirma naudingas savo techninėmis charakteristikomis“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.

Skandinavijoje, architekto teigimu, situacija kiek kitokia: žmonės, pripratę gyventi kalnų ir gamtos apsuptyje, mieliau rinktųsi kitas stogo apdailos medžiagas, bet dažnai renkasi apželdintą stogą vien dėl techninių ypatybių. Apželdintas stogas yra papildoma šilumos izoliacija žiemos metu, o vasarą saugo konstrukcijas nuo perkaitimo. Karkasiniams mediniams namams apželdintas stogas reikalingas dėl to, kad jo svoris visą laiką spaudžia namą ir esant vėjo apkrovoms neleidžia jam judėti – tokiu būdu užtikrinamas namo sandarumas.

PATIKIMA TERMO IR HIDROIZOLIACIJA MODERNIAI STATYBAI

ŽINIOS. PATIRTIS. MEISTRIŠKUMAS.

www.technonicol.lt

nekilnojamasis turtas

NT burbulas: neišvengiamybė ar gobšuolių fantazijos? Lietuviai dar nepamiršo į nenusakomas aukštumas prieš dešimtmetį šovusių nekilnojamojo turto (NT) kainų, kurias į realybę grąžino ekonominė krizė. Ar augant gyventojų pajamoms ir ekonomikos ratams besisukant vis didesniu greičiu toks pat scenarijus pasikartos ir netolimoje ateityje? NT ekspertai ir ekonomistai, stebėdami situaciją rinkoje, įsitikinę: kainų burbulas nesipučia, auga tik plėtotojų fantazija nustatant objektų kainas.

Visi tapo atsargūs o 2008-ųjų ekonominės krizės bankai smarkiai sugriežtino skolinimąsi ir ėmė atidžiau vertinti klientų galimybes grąžinti ilgalaikes paskolas. Ar anuomet bankų įvesti saugikliai tapo savotiškais skiepais, kurie šiandien padeda išvengti kainų pūtimosi ir rinkos perkaitimo viruso? „Be abejo. Prudenciniai reikalavimai, finansinių institucijų ir net pačių skolininkų elgesys tapo kur kas atsargesnis. Tai labai svarbus veiksnys, kuris galbūt nevėsina rinkos, tačiau jos ir nekaitina“, – kalbėjo banko „Nordea“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas ir

patikslino, kad vis dar daug sandorių sudaroma atsiskaitant grynaisiais pinigais, nesikreipiant finansavimo į bankus. „Būtent šie sandoriai ir kaitina rinką. Jų skaičius tebėra didelis dėl labai paprastos priežasties – bankų palūkanos tebėra žemos, tad nėra daug alternatyvų kitoms investicijoms. Lietuviai, kaip ir kitų Baltijos šalių gyventojai, itin noriai investuoja į nekilnojamąjį turtą, ir tik nedaugelis renkasi investavimą į akcijas, obligacijas ar kitas alternatyvas“, – teigė ekonomistas. Pasak jo, lietuviai turi dvi savotiškas finansinio elgesio tradicijas: santaupas laiko grynaisiais pinigais ir už juos perka nekilnojamąjį turtą. Būtent jis lietuviams atrodo pati patikimiausia investicija.

„Viena vertus, čia esama tam tikros grėsmės, nes lūkesčiai dėl nuomos pajamų gali neišsipildyti. Augant pasiūlai nuomojamų butų nuomos kainos gali visai nustoti augti arba augti labai mažai. Kita vertus, tokia situacija mažina vadinamosios krizės ar nuopuolio, kokį matėme 2008–2009 metais, riziką“, – sakė Ž. Mauricas. Jis priminė, kad pirkėjai, kurie NT įsigyja nuosavomis lėšomis, net ir atėjus ekonominei krizei, neskuba daryti staigių sprendimų. Tai reiškia, kad jei NT rinkoje ir bus pokyčių, jie tikrai nebus tokie ženklūs, kokius stebėjome prieš keletą metų. „Anuomet nemažai daliai rinkos žaidėjų neliko kitos išeities, kaip tik parduoti turimą būstą“, – sakė Ž. Mauricas. 69

Burbulo nematau, bet kai kurių NT projektų plėtotojų ir pardavėjų fantazija peržengė sveiko proto ribas. / Žygimantas MAURICAS / Fantazijos peržengė proto ribas Būta spėlionių, kad euro įvedimas taps savotišku švilpuko signalu, kurį NT pirkėjai supras kaip komandą suskubti pirkti per daug nesirenkant ir nesiderant, o kaip viskas klostėsi iš tiesų? „Toks švilpuko signalas tikrai buvo, ir tai nėra vien euro įvedimo kaltė ar nuopelnas, kad šiuo metu nekilnojamojo turto rinka atsigauna. Juk eurą dar anksčiau įvedė latviai, bet Latvijoje tokios tendencijos ar vadinamojo burbulo nebuvo“, – apie kaimyninės šalies situaciją sakė pašnekovas. Anot ekonomisto, pasitaiko tokių metų, kai NT rinkos aktyvumas fiksuojamas pavasarį, vis dėlto ruduo yra toks laikotarpis, kai stebimas didžiausias rinkos aktyvumas. „Dabar būtina itin atidžiai sekti sandorių skaičių. Mano nuomone, šiuo metu jis nėra ypač didelis, jis kaip tik toks, koks ir turėtų būti normaliai funkcionuojančioje ekonomikoje, turinčioje sveikai veikiančią NT rinką. Burbulo nematau, bet kai kurių NT projektų plėtotojų ir pardavėjų fantazija peržengė sveiko proto ribas“, – šyptelėjo Ž. Mauricas. Pro ekonomisto akis neprasprūdo NT skelbimai, kuriuose nurodytos neadekvačios parduodamų objektų kainos, tačiau, anot jo, tai pavieniai atvejai, kurie neturėtų iškreipti bendro vaizdo. 70 2017 Nr. 4

„Tam tikrų nerealių fantazijų esama, tad pirkėjams patarčiau netikėti tik rožinėmis spalvomis nutapytomis iliuzijomis – reikėtų pasižvalgyti ir į kitas šalis. Pavyzdžiui, Rygoje nekilnojamasis turtas pigesnis. Žvilgtelėjus į prestižinėse Vilniaus vietose parduodamų NT objektų kainas, akivaizdu, kad jos tokios pat, kaip ir didžiuosiuose Vokietijos ar Lenkijos miestuose. Tai nėra normali situacija“, – teigė Ž. Mauricas. Pašnekovas pabrėžė, kad puikus situacijos indikatorius yra sklypų ir namų kainos. „Namų kainos pasiekė fantazijos ribą. Jei namas Žvėryne ar Antakalnyje kainuoja tiek, kiek namas Šveicarijoje prie Ženevos ežero – tai jau nebegerai. Tai, kas kainavo 500 tūkst. litų, dabar kainuoja 500 tūkst. eurų. Kalbu apie vidutinį namą, o štai jei tai prestižinis būstas, būtinai bus įkainotas milijonu. 1,2 milijono eurų – už tiek galėtumėte apsigyventi Ženevos ežero pakrantėje, ir jūsų kaimynai būtų būrys garsenybių“, – apie tai, kokia kaimynystė laukia naujakurių Lietuvos sostinės gyvenamuosiuose rajonuose, ironiškai kalbėjo pašnekovas.

Pasikeitė pirkėjų požiūris Ekonomisto teigimu, žvelgiant į bendrą situaciją NT rinkoje, kol kas didžioji kainų dalis yra pagrįsta, mat auga atlyginimai, sostinėje didėja ir gyventojų skaičius. „Šiuo metu kainų augimas nesiekia dešimties procentų, žinoma, idealiu atveju būtų gerai, kad jis neviršytų darbo užmokesčio augimo“, – sakė Ž. Mauricas. Ekonomistas teigė, kad šiuo metu itin džiuginantis faktorius yra išaugusi vidurinės klasės butų pasiūla ir paklausa. Prieš krizę smarkiai kilo kainos, pasiūla buvo nedidelė ir prastos kokybės. Anuomet pirkėjai pirkdavo kvadratinius metrus, o šiuo metu jie siekia įsigyti butą kaip visumą. Pirkėjai nebesitenkina ekonominėmis sąnaudomis, jie ieško tam tikro patogumo. Nori

vietos automobiliui, patogaus privažiavimo, vaikų darželių ir kitos patogios infrastruktūros. Dabar ieškoma aukštesnės energinės klasės būstų su geresne garso ir šilumos izoliacija. Kol pirkėjai daugiausia dėmesio skiria naujiems būstams, kas laukia senųjų gyvenamųjų didmiesčių rajonų, kurie geriausiu atveju gali pasigirti tik įsibėgėjusia renovacija? „Veikiausiai prireiks dar vienos ekonominės krizės, ir tik tada, kai kokybė taps pagrindinis prioritetas, situacija keisis. Kol kas šie rajonai yra tarsi už radaro ribų. Renovacija lyg ir vyksta, tam tikras sandorių skaičius sudaromas, bet jis tikrai nedominuoja, mat didžioji pirkėjų masė nori pirkti naujos statybos būstą“, – sakė pašnekovas. Ž. Maurico teigimu, senos statybos daugiabučiai ateityje gali tapti savotišku šaltu dušu rinkai, jei naujos statybos būstų kainos staiga imtų kilti, šis NT segmentas labai brangti ateityje neturėtų.

Paskolos išliks pigios „Dabartinėms butų kainoms ir pasiūlai turi įtakos intensyvėjanti investicinių sklypų rinka. Pirmoje metų pusėje investicinių sklypų rinka buvo labai karšta. Šie sklypai buvo perkami labai greitai, gal kiek didokomis kainomis, ir dėl vieno sklypo pečius suremdavo net keletas pirkėjų“, – pastebėjo nekilnojamojo turto bendrovės „Citus“ vadovė Viktorija Vanagė. Pašnekovė patikslino, kad rudeniop investicinių sklypų rinkoje pastebimas sandorių mažėjimas, o investuotojai situaciją vertina atsargiau. Šį mažėjimą galbūt lėmė rinkoje esanti didelė butų pasiūla. „Metų pradžioje skaičiavome, kad pasiūlos rinkoje Vilniuje galėtų būti apie 5 tūkst. butų, o dabar skaičiavimai rodo, kad vis dėlto jų bus apie 6 tūkst. Natūralu, kad ir čia veikia pasiūlos ir paklausos dėsnis“, – teigė ji ir patikslino, kad paklausa irgi nemažėja.

nekilnojamasis turtas Nemažėjančią paklausą dabar lemia ne tik gyventojų darbo užmokesčio augimas, bet ir tokios makroekonominės priežastys kaip infliacija. Antai šių metų liepą Lietuvoje buvo fiksuota defliacija, o pačioje Europos Sąjungoje infliacija yra mažėjanti, tad ir artimiausiu metu palūkanų normos nekils. Paskolos ir toliau bus pigios, ir toliau bankai norės skolinti pinigus, kad skatintų ekonomiką, tad ir ateityje būsto paklausa mažėti neturėtų. Anot ekspertės, 2016-aisiais sostinėje parduota 3,5 tūkst. butų, o pasiūlą sudarė 4,2 tūkst. Šiemet paklausa yra panaši: iki metų galo galėtų būti parduota 3,5–4 tūkst. butų, o pasiūla gali pasiekti 6 tūkst. ribą. „Kitų metų pradžioje neparduotų butų sandėlis galėtų siekti apie 2 tūkst., o tai rodo sulėtėjusį apyvartumą“, – teigė V. Vanagė ir perspėjo, kad pardavėjai turės susitaikyti su tuo, kad būstą gali tekti pardavinėti ilgiau, o pirkėjai turės didesnį pasirinkimą.

Burbuliuoja tik pasiūla

Lietuviui per brangu nebūna Liutauras Labanauskas, sociologas Nors dažnai sakoma, kad šių dienų žmogus neprisiriša prie gyvenamosios vietos, tai tinka ne visiems. Prieraišumas būdingas tuomet, kai kalbama apie būstą, kuris yra ne butas, o namas su sklypu. Prie butų žmonės prisiriša mažiau ir juos lengviau bei dažniau keičia, jei tik turi tokią galimybę. Net ir esant didelei emigracijai, lietuviai vis tiek stengiasi išlaikyti tam tikrą ryšį su tėvų ar senelių gimtosiomis vietomis. Tai savotiškas siekis, net ir priėmus naujosios aplinkos žaidimo taisykles, turėti atsarginį variantą, susijusį su tapatybės paieškomis ir žinojimu, kad visuomet, jei gyvenimas svetur nenusiseks, prie savo šaknų bus galima sugrįžti. Jau nebegalvojama, kaip įsikurti pigiau, apsvarstomas ir patogumo kriterijus. Žmonės pradėjo suprasti, kad šykštus moka du kartus. Dabar ieškoma būsto su saugia kaimynyste, turi būti tam tikras psichologinis komfortas. Būsto pasirinkimą lemia ir tam tikro privatumo siekimas. Perkami būstai, namai ar sklypai, kurie turi ne tik ekonominę, bet ir tam tikrą pridėtinė vertę – kaimynystę, ramybę, saugumą. Kalbant apie kylančias kainas, lietuviui nekils mintis, kad už tokią kainą jau neįperku. Jei jam patiko būstas, jis pirks. Negalvojama kategorijomis „įperku“ ar „neįperku“. Turimas tam tikras pradinio varianto susikurtas vaizdas, bet jei atsiranda realus jį pranokstantis pasiūlymas, žmogus linkęs ilgiau pataupyti ar daugiau pasiskolinti, bet pirks tai, kas jam patiko.

Šiuo metu pirkėjai ieško projektų, turinčių akivaizdžią pridėtinę vertę, itin populiarūs mažaukštės statybos, o ne masinės statybos objektai. Paklausta apie galimą naujo NT burbulo pūtimą, V. Vanagė šyptelėjo: „Burbuliuoja didelė pasiūla, bet rinka tai pradeda natūraliai reguliuoti. Keičiasi žmonių požiūris į gyvenimo būdą: anksčiau būstas buvo perkamas visam gyvenimui, o dabar klientas siekia įsigyti būstą, atitinkantį šiandienius jo poreikius. Anksčiau būstas per gyvenimą buvo keičiamas iki trijų kartų, o dabar šis dažnis yra nuo trijų iki penkių kartų. Vadinasi, perkamas būstas, kuris atitinka konkretaus gyvenimo laikotarpio poreikius ir lūkesčius.“ Turėdamas galimybę rinktis pirkėjas kelia itin aukštus ne tik kokybės, bet ir kitus reikalavimus: naujakuriai tikisi įsilieti į šiuolaikinę aktyvią bendruomenę, su kuria būtų galima indentifikuotis, nori, kad šalia gyventų to paties socialinio statuso žmonės ir pan. Ateityje šios tendencijos lems nišinių NT projektų plėtrą, tačiau vis tiek esminis atrankos kriterijus išliks kaina. Natūralu, kad pirkėjas, lygindamas kelis panašios kainos NT projektus, kuriame nors jų pamatęs didesnę technologinę, socialinę vertę, be abejo, jį ir pasirinks. V. Vanagė atviravo, kad matant situaciją rinkoje tenka ir nustebti: „Esu mačiusi tokių pasiūlymų, kad žvilgtelėjus į kosminę kainą kyla tik noras juoktis. Už toli nuo centro esančio būsto kvadratinį metrą prašoma 2,5 tūkst. eurų. Tokia kaina – nereali, tad nieko keista, kad šie objektai nėra rinkoje graibstomi, bet galbūt jų plėtotojui nėra svarbu greitai tokį būstą likviduoti.“ 71

72â&#x20AC;&#x192; 2017 Nr. 4

Gyvenamosios patalpos (daugiabuÄ?iai pastatai)

Dca s2 d2 a2

Eca

renovacija

Renovacija ir neįgaliųjų poreikiai: daug neatsakytų klausimų

Pastaraisiais metais Lietuvoje padaryta nemenka pažanga stengiantis pagerinti neįgaliųjų gyvenimo kokybę: padaugėjo įstaigų, kuriose įrengti liftai, specialūs privažiavimai ir keltuvai neįgaliesiems su vežimėliais. Daugumai neįgaliųjų dabar ir iš savo buto lengviau išeiti į kiemą, nuvykti

Kristina KANIŠAUSKAITĖ

į norimus renginius, tačiau esama ir neišspręstų klausimų. Vienas jų – pandusų įrengimas renovuojamuose senos statybos daugiabučiuose.

Renovuojant senos statybos daugiabučius reikalaujama atsižvelgti ir į neįgaliųjų poreikius, tačiau įgyvendinti sprendimus ne visuomet yra galimybių.

Nieko stebėtina, kodėl renovuojamų namų gyventojai piktinasi pandusų įrengimu: mokesčių našta užgula jų pečius. / Algis GIBA / Vykdyti reikalavimus būna keblu uo šių metų įsigaliojus naujos redakcijos Statybos įstatymo nuostatams atnaujinant (modernizuojant) daugiabučius gyvenamuosius namus būtina juos pritaikyti specialiesiems neįgaliųjų poreikiams. Tačiau iš pirmo žvilgsnio gana paprastoje situacijoje nežinomųjų daugiau, negu galima numanyti. Nepatenkinti renovuojamo būsto savininkai, neįgalieji, aklavietėje atsidūrę statytojai. Tad kur problema?

74 2017 Nr. 4

Renovuojantieji namus tikina, kad dažnu atveju neįmanoma įvykdyti naujųjų sąlygų, t. y. įrengti pandusus pagal visus reikalavimus, nes neužtenka namo sklypo ribų. Išėjus už jų tenka aiškintis su Nacionaline žemės tarnyba. Namų viduje irgi problemos: laiptinės siauros, sudėtinga sumontuoti papildomus įrenginius, kyla vis daugiau klausimų, kaip priduoti renovuotą statinį. Įsigaliojus naujos redakcijos Statybos įstatymo nuostatams daugelis renovuojamų namų gyventojų piktinasi dar vienu valdžios būdu pasipinigauti, nes už pandusų (nuvažiavimo nuolydžių

prie namų) įrengimą priversti mokėti daugiabučių gyventojai. Neįgaliųjų aplinkos asociacijos pirmininkas Algis Giba sutinka, kad daugiabučių senbuviams tai išties skaudi tema, nes vykstant butų renovacijai šiems tenka pakloti didesnę pinigų dalį, negu dengia valstybė.

Parama mažėja, išlaidos didėja Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo departamento Statybos normavimo skyriaus vyr. specialistė Virginija Pilipienė aiškina, kad daugiabučių įėjimo laiptų remontas ir pritaikymas neįgaliųjų poreikiams (panduso

įrengimas), liftų atnaujinimas juos keičiant techniniu energiniu požiūriu efektyvesniais, įskaitant lifto ir priėjimo prie lifto pritaikymą neįgaliųjų poreikiams, priskiriamas prie energinį efektyvumą didinančių priemonių, kurioms pagal Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programą teikiama valstybės parama. Valstybės kompensuojama renovacijos darbų dalis kasmet keičiasi gyventojų nenaudai. Anksčiau teikiama valstybės parama siekė 40 proc. renovacijos darbų, dabar – 30 proc. Gyventojams tenka susimokėti kur kas didesnę dalį, negu finansuoja valstybė. Išimtys taikomos tik tuo atveju, jei daugiabučio gyventojo pajamos ar pensija nesiekia 440 eurų, tuomet valstybė tokiems asmenims dengia 100 proc. visų išlaidų namui atnaujinti. Tad šiuo atveju pandusų įrengimu pensininkai suinteresuoti labiau nei dirbantieji.V. Pilipienės teigimu, dalis gyventojų iki šiol nesupranta, kodėl jie turėtų mokėti už pandusų įrengimą ir jų pritaikymą neįgaliųjų poreikiams, jei nė vienoje laiptinėje neįgaliųjų nėra. Atsakymas daugiau nei paprastas – jeigu priduodant naudojimui pastatą aktuose nebus neįgaliųjų atstovo parašo, nebus patvirtinta, kad namą galima eksploatuoti. Būtent dėl šios priežasties šiandien kyla daugybė probleminių situacijų ir priekaištų iš statytojų bei neįgaliųjų vieni kitų adresu. „Nors šiandien neįgaliųjų jūsų name nėra, rytoj jau gali būti. Todėl apsidrausti ir įsirengti renovuojamame name tai, kas praverstų ligos ar senatvės atveju, pravartu“, – mano Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) Projektų įgyvendinimo kokybės priežiūros skyriaus vedėjas Edvardas Petrauskas.

Sprendimui tinkamai nepasiruošta VšĮ „Atnaujinkime miestą“ vadovas Vilmantas Jankūnas sako, kad šiam spendimui tinkamai nepasiruošta, neišdiskutuota. Nors išeičių ne viena, bemaž visi sprendimai atsiremia į pinigus.

Bet kas gi norės mokėti daugiau? Anksčiau pandusams įrengti resursų nepritrūkdavo, tačiau įsigalėjus Statybų įstatymo pokyčiams ši našta nugulė ant gyventojų pečių. „Ši priemonė gera, tačiau bėda ta, kad senų daugiabučių laiptinėms sunkiai pritaikoma. Pandusai nekainuoja kažin kiek, jie gali būti įrengiami remontuojant visą įėjimą, taigi sąnaudos smarkiai neišauga. Įrengti pandusą – pigiau nei laiptelius. Viena problema ta, kad techniškai kartais sudėtinga spręsti panduso įrengimo klausimą, be to, tarp modernizavimo programose nurodytų priemonių neįgaliesiems skirtoms priemonėms įrengti lėšų nėra numatyta. Taigi padėti nelabai kuo galime. Šiuo atveju reikėtų ieškoti resursų iš šalies“, – teigė BETA atstovas E. Petrauskas. Neįgaliųjų aplinkos asociacijos pirmininkas A. Giba supranta, kad statytojai naujajai tvarkai neprieštarauja, bet senos statybos daugiabučiuose, kurių amžius siekia 30–50 metų, tai tiesiog neįgyvendinama fiziškai dėl siaurų laiptinių ar iš anksto nesuprojektuotos vietos neįgaliųjų keltuvams. „Ir patys esame kiek sutrikę, tačiau esame priversti reikalauti ir reikalaujame iš renovaciją atliekančių įmonių bei gyventojų paklusti naujajai tvarkai. Situacija iš tiesų labai dviprasmiška“, – sutinka A. Giba. Išimčių galima surasti„Jei gyventojai pritarė daugiabučio atnaujinimo projektui, kuriame numatyta keisti liftą, tvarkyti laiptinę ar pan., šios pastato dalys turi būti pritaikomos specialiesiems neįgaliųjų poreikiams ir turi būti įgyvendinamos nepriklausomai nuo to, ar numatomame modernizuoti daugiabučiame name gyvena žmonės su negalia, ar ne“, – teigė Aplinkos ministerijos specialistė V. Pilipienė. Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad Vyriausybės nutarimu patvirtintoje Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programoje nurodoma, jog parengtuose daugiabučių renovacijos projektuose turi būti numatyta įrengti pandusą, kuriuo neįgalieji galėtų patekti į pastatą.

Nors šiandien neįgaliųjų jūsų name nėra, rytoj gali būti, todėl apsidrausti ir įsirengti renovuojamame name tai, kas praverstų ligos ar senatvės atveju, būtų pravartu. / Edvardas PETRAUSKAS /

Reikalavimas negalioja tik tuomet, jeigu patvirtinama, kad pandusui įrengti nėra techninių galimybių. Ne tik visuomeniniuose, bet ir daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose aplinkos pritaikymą specialiesiems neįgaliųjų poreikiams reglamentuoja Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija, Lygių galimybių ir Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymai bei aplinkos ministro įsakymu patvirtintas Statybos techninis reglamentas.Tačiau, kaip patikslino Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo departamento Statybos normavimo skyriaus vyr. specialistė V. Pilipienė, Statybos techninio reglamento (str. 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“) nuostatai rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu taikomi tik pertvarkomoms statinio dalims. Taigi jei atnaujinimo projekte nenumatoma keisti lifto ar tvarkyti laiptinių, juos pritaikyti neįgaliųjų poreikiams neprivaloma. 75

Unikaliai renovuotas daugiabutis Lietuvoje: ko galima pasimokyti? Nusprendę atnaujinti savo daugiabutį namą gyventojai dažniausiai renkasi mažiau investicijų reikalaujančias, standartines priemones: fasado šiltinimą, stogo sutvarkymą, langų keitimą, balkonų stiklinimą, šildymo sistemos pertvarkymą. Rečiau ryžtasi diegti atsinaujinančius išteklius. Tačiau vieno daugiabučio Lietuvoje

Zenono Šilinsko nuotr.

gyventojai užsimojo dar daugiau: modernizuodami namą jie sukūrė unikalią šildymo ir vėdinimo sistemą.

Alytaus Žiburio g. 9 namo gyventojai džiaugiasi inovatyviai atnaujinę savo daugiabutį.

Inovacijoms pritarė vienbalsiai nikalios sistemos sumanytojas, renovacijos projekto administratorius Vytautas Kazlauskas kuklinasi, kad Amerikos jie neatrado. „Visame pasaulyje tokių sistemų yra įvairių. Nereikia išradinėti dviračio – tiesiog atrastą dviratį reikia pritaikyti mūsų sąlygoms. Taip pat svarbu gyventojų noras ir intervencijų toleravimas“, – sako V. Kazlauskas. Pasak jo, nelengva yra įtikinti žmones mokėti pinigus, o antras etapas yra juos įkalbėti įsileisti į butus darbininkus, kad pakeistų vamzdynus, įrengtų kitus inžinerinius tinklus, nes yra daug intervencijos. Tačiau gyventojai pasitiki savo daugiabučio namo pirmininku Vytautu Mockevičiumi ir renovacijai pritarė visu šimtu procentų.

76 2017 Nr. 4

Visi Alytaus Žiburio g. 9 namo 55 butai susirinkime balsavo už namo atnaujinimą. Šis, kaip V. Kazlauskas įvardijo – stebuklas, nustebino ir daugiabučių modernizavimo projektus prižiūrinčius Būsto energijos taupymo agentūros (BETA), ir paskolas teikiančio banko specialistus.

Geoterminė energija žiemą šildo, o vasarą šaldo Namo administratorius pastebi, kad unikali namo šildymo ir vėdinimo sistema funkcionuoja sujungus tris energijos šaltinius: saulę, šilumos siurblius ir natūralią žemės energiją. V. Kazlauskas sako, kad viskas prasidėjo nuo minties geoterminę energiją panaudoti ne tik šildymui žiemą, bet ir šaldymui vasarą. Nes, pasak jo, nors visi supranta, kad teoriškai galima ir šildyti, ir šaldyti patalpas pasitelkus žemės energiją, įdomiausia buvo sugalvoti, kaip tai realizuoti senos statybos daugiabutyje ir kuo mažiau nepatogumų suteikti gyventojams.

Užs.

„Šilumos siurblius galima naudoti geoterminiam šildymui, bet mes žemės energiją naudojame ir nepasitelkę šilumos siurblių. Taip išgauname šaltį – tai irgi yra energija, nes kai įsirengiate kondicionierių, žinote, kiek elektros energijos suskaičiuos skaitiklis, tai reiškia, kad kondicionierius gamina šaltį. O čia šaltis ateina iš žemės pasitelkus cirkuliacinį siurblį, ruošiant karštą vandenį – teoriškai dykai. Tai yra trys šilumos energijos šaltiniai ir dvi rūšys, sujungti į bendrą energijos centrą“, – paaiškino V. Kazlauskas. Tokiu būdu Alytaus daugiabutyje buvo sukurta unikali oro cirkuliacinė sistema, kuri vėsina patalpas naudodama žemės energiją. Administratorius ją vadina pseudorekuperatoriumi. Nes paprastai gamyklinis rekuperatorius yra įrenginys, kuris iš buto ištraukia užterštą orą, o iš lauko įpučia pašildytą tyrą. Tačiau V. Kazlauskas sako, kad iš tiesų rekuperacija yra procesas, kuris gali būti gaunamas ir naudojant dešimt įrenginių – svarbu pasiekti tą patį rezultatą. Įprastai rekuperatorius pašildo orą, o Alytaus daugiabutyje šaldymo procese naudojami ir skysčiai, kurie tą orą ir vėsina, ir pašildo. Namo administratorius aiškina, kad jų šildymo ir vėdinimo sistema unikali dar ir tuo, kad pasitelkus siurblius iš žemės yra paimamas šaltis, o paskui jis transformuojamas į karštą vandenį. Tokiu būdu skystis panaudojamas du kartus. Vasarą tas šaltis yra perleidžiamas per vėdinimo sistemą, ir taip vėsinamas oras butuose. „Žiemą sistema persijungia, ir orą mes kaip automobilyje šildytuvu pašildome. Jis nėra pučiamas tiesiai iš lauko ir nėra toks ledinis, jo temperatūra – apie 15 laipsnių šilumos“, – aiškino V. Kazlauskas. Namo bendrijos pirmininkas V. Mockevičius paaiškino, kad į kambarius įpučiamas oras nėra šildomas elektra, nes dėl to išaugtų rekuperacijos kaina. „Mes šildome orą, bet ne dirbtiniu būdu, o panaudodami šiltą tualetų ir vonių orą. Paprastai pro ventiliacijos šachtas šiltas oras išeina į lauką, taigi mes jį gaudome. Ant kiekvieno kaminėlio yra vamzdis, ir viso namo šiltas oras teka į šilumos surinkimo įrenginį, kuris surinktą šilumą grąžina į namo energijos gamybos įrenginius. Ten šiluma yra pakartotinai panaudojama ir imamam iš lauko šaltam orui pašildyti vėdinimo įrenginyje. Ir tas oras nemokamai jau iš jo į butus teka pašildytas“, – sistemos veikimą aiškina V. Mockevičius.

Įrengimas ir tikrinimas užtrunka Pasak administratoriaus, įrengiant vėdinimo sistemą ir norint gyventojams sudaryti kuo mažiau nepatogumų, nauji vamzdžiai buvo tiesiami iš išorės. Iš vamzdžių buvo formuojamos techninės kolonos, ir jie buvo paslėpti apšiltintame fasade. Kiekviename bute išvestas atskiras vamzdis, taigi ant stogo įrengti 55 kaminai. Tačiau vėdinimo sistema nėra paprastas reikalas. Pasak V. Kazlausko, kadangi ant šalto paviršiaus kondensuojasi vanduo, kyla kondensacijos pavojus. Todėl labai svarbus tampa rasos taško pagavimo momentas, kad drėgmė neįsimestų į oro tiekimo sistemą. Būtent dėl to ilgai užtrunka sistemos derinimas.

Šildymo kaina sumažėjo 3,5 karto Saulės kolektoriai šiame atnaujintame daugiabutyje, kaip ir kituose, naudojami karštam vandeniui gaminti. Jeigu pritrūksta saulės spindulių, tuomet vanduo yra pašildomas pasitelkus geoterminį šilumos siurblį. Tokiu būdu namas yra nepriklausomas nuo šilumos tinklų, nes šildymą ir karštą vandenį pasigamina pats. Iš išorės namui reikalinga tik elektra ir šaltas vanduo. V. Kazlausko nuomone, renovuojant daugiabutį geriausia investuoti į atsinaujinančius energijos šaltinius. „Yra investicijos, kurios būtinos, kai neskaičiuojama atsipirkimo nauda, ir yra investicijos, kurios atsiperka. Jeigu investicijos atsiperka, net neturi kilti minčių neinvestuoti. Geoterminis šildymas ir saulės kolektorius yra atsiperkančios investicijos, tiesiogiai mažinančios šilumos kainas, t. y. šiuo atveju naudojimo nemažiname, bet mažiname kainą“, – samprotauja specialistas.

Namo bendrijos pirmininkas V. Mockevičius labai tiksliai apskaičiavo, kiek kainavo vieno kvadratinio metro šildymas prieš renovaciją ir po. Pasak jo, prieš renovaciją (trejų metų vidurkis) vieno kvadratinio metro šildymas, karštas vanduo, pridėjus vadinamojo gyvatuko mokestį, atsiėjo 13,88 euro metams, o modernizavus namą (dvejų metų vidurkis) – 3,47 euro metams. Žinoma, unikaliausiai Lietuvoje renovuotam daugiabučiui prireikė nemažų investicijų. Iš viso įgyvendintos priemonės (fasadų sienų ir stogo šiltinimas, langų keitimas, balkonų stiklinimas, laiptinės durų keitimas, šildymo ir karšto vandens sistemų pertvarkymas ir keitimas, atsinaujinančių energijos šaltinių, rekuperacinės sistemos įrengimas), BETA duomenimis, kainavo beveik 770 tūkst. eurų. Tačiau gyventojai investavo 460 tūkst. eurų, nes pagal tuo metu galiojusią tvarką buvo suteikta 40 proc. valstybės parama. Tiesa, unikaliai renovuoti daugiabutį užtruko net keletą metų. Investicinį planą reikėjo keisti tris kartus, buvo sušaukta 16 susirinkimų, per kuriuos ir namo pirmininkas, ir administratorius kantriai atsakinėjo į visus gyventojams iškylančius klausimus. Tokia kantrybė pasiteisino – renovacijai pritarta 100 proc. (visi 55 butai). Šiandien namo gyventojai jau pamiršo klausimą, kada prasidės šildymo sezonas, nes šildymo sistema veikia automatiškai, o ir pats šildymas yra labai pigus. O kad žmonės rezultatu patenkinti, rodo jų veiksmai. Nes po namo renovacijos gyventojai savomis lėšomis įsirengė automobilių stovėjimo aikštelę ir dabar remontuojasi laiptines, kad ir visa juos supanti aplinka būtų sutvarkyta.

Finansuojama iš Europos regioninės plėtros fondo

Renovuojant Panevėžio Marijonų g. 31 namo daugiabutį įdiegtos saulės sistemos, kurios leidžia gyventojams nemažai sutaupyti. 77

studijos

1 pav.

2 pav.

3 pav.

7 pav.

6 pav.

4, 5 pav.

Magistro darbe – keli šimtai paveldo objekto metų Vilniaus dailės akademijos Paminklotvarkos katedroje Architektūros restauravimo specializaciją studijavusi Vilda JAKŠTAITĖ ir praktiniame projekte, ir teorinėje magistro baigiamojo darbo „Vilniaus Bazilijonų Švč. Trejybės cerkvės (bažnyčios) ir varpinės istorinė – architektūrinė raida“ dalyje analizavo Vilniaus Bazilijonų ansamblio gotikinės varpinės restauravimo ir pritaikymo visuomenės poreikiams galimybes (darbo vadovas architektas restauratorius Evaldas Purlys, teorinės dalies vadovė meno istorikė dr. (hp) Rūta Janonienė, rengiant cerkvės interjero pasiūlymus konsultavo architektė Giedrė Filipavičienė).

78 2017 Nr. 4

Medį pakeitė mūras azilijonų vienuolynas, kurio kompleksui priklauso Švč. Trejybės cerkvė ir varpinė, yra pietinėje Vilniaus senamiesčio dalyje. Kylant Didžiąja gatve Aušros vartų link ir praėjus puošniuosius Bazilijonų vartus patenkama į kvartalo gilumoje pasislėpusio komplekso vidų, kurio centre – cerkvė ir varpinė. Manoma, kad medinė cerkvė šioje vietoje pastatyta 1347–1350 metais, o 1514-aisiais senosios medinės cerkvės vietoje Konstantino Ostrogiškio funduojama pastatyta mūrinė Švč. Trejybės cerkvė. Tuo metu pastatyta cerkvė buvusi kitokia nei dabartinė (4–5 pav.): kvadratinio plano, t. y. trumpesnė, su trimis apsidomis ir apvaliais bokšteliais abipus rytinio fasado. Erdvę viduje į tris navas skaidė keturi stulpai. Cerkvės išorę rėmė kontraforsai, o šiaurinį, pietinį ir, spėjama, vakarinį fasadus juosė gotikinis karnizas. Mūras rištas gotikiniu būdu, stambiomis plytomis. Kampiniai bokšteliai dekoruoti ypatingu Vilniuje nesutiktu raštu – kaitaliojant raudonas ir geltonas plytas, taip sudarant kryžminį raštą. Bokštelius ir apsides juosė arkatūrų dekoro juosta. Apsidės, manoma, stogu buvo dengiamos kiekviena atskirai. Cerkvė turėjusi tris įėjimus – pietiniame, vakariniame ir šiauriniame fasaduose. Prie šiaurinio fasado portalo – iš perdegtų plytų išmūryti kryžiai. Nėra tikslių duomenų, kaip galėjusios atrodyti pirmojo etapo langų angos. Sprendžiant iš senųjų graviūrų, rytinis frontonas buvęs laiptuotas. Cerkvė nebuvo tinkuojama, tačiau jos statybai nebuvo naudojamos gotikos puošnumą suteikiančios profiliuotos plytos. Kiek vėliau, nors tiksliai nėra žinoma kada, netoli cerkvės pastatyta mūrinė gotikinio, pereinančio į renesansinį, stiliaus varpinė. Remiantis

XVII a. graviūromis (1 pav.) matyti, kad ši buvusi beveik du kartus aukštesnė, negu matoma šiandien. Dviejų vertikalių tarpsnių, apačioje – beveik kvadratinio plano, apie 2 metrų storio mūrinių sienų, o viršuje (neišlikusioje dalyje) – aštuoniakampė, plonesnių, apie 1 metro mūrinių sienų, užbaigta kupolu su smaile. Varpinės aukštis galėjęs būti apie 50 metrų. Netinkuota, mūryta gotikiniu būdu, stambiomis plytomis, o cokoliniame aukšte įmūryta ir riedulinių akmenų. Fasadai suskaidyti atviromis aukštomis arkinių sąramų angomis. Pietinėje sienoje buvę vidiniai laiptai iš pirmo į antrą aukštą – tai leidžia daryti prielaidą, kad statybos pradžioje varpinė neturėjusi patekimo į pirmąjį aukštą tiesiai iš lauko ir galėjusi būti gynybinės paskirties. Tyrimo metu nustatyta, kad viršutiniame tarpsnyje varpinė turėjusi ypatingą elementą netgi Vilniaus miesto mastu – laikrodžio mechanizmą, kurio ciferblatų plokštės galėjusios būti atsuktos nuo keturių varpinės pusių.

Rekonstrukcija patikėta garsiam architektui 1608 metais ansamblis perėjo unitams, ir jame įsikūrė vienuoliai bazilijonai. Prie cerkvės paeiliui 1618, 1622 ir 1628 metais buvo pastatytos trys koplyčios, funduojamos didikų. O 1703-iaisiais į koplyčią, dabar vadinamą Šv. Luko, esančią prie šiaurinio fasado, nutiesta medinė galerija, vedusi iš moterų vienuolyno atskirai moterims bazilijonėms (2 pav.). Miestą niokojant gaisrams, XVIII a. viduryje varpinė neteko viršutinio tarpsnio, sykiu ir laikrodžio bei dalies varpų. Po 1760 metų gaisro ansamblio atstatymo darbams vadovauti pakviestas garsus baroko, rokoko architektas Jonas Kristupas Gliaubičius. 1761 metų pavasarį pagal architekto parengtą projektą buvo pradėta vienuolyno

rekonstrukcija, kurios metu sukurti ir garsieji barokiniai vienuolyno vartai, ilgainiui tapę viso ansamblio architektūros simboliu. Šio laikotarpio rekonstrukcijai taip pat priskiriamas ir šoninių bokštelių viršūnių užstatymas bei vėlyvojo baroko formomis perstatytas frontonas (pinjonas) rytiniame fasade. Papildomas rekonstrukcijos tikslas buvo išeksponuoti pastatą iš gatvės pusės, mat jis dėl reljefo ir posesijos užstatymo buvo mažai pastebimas nuo to meto pagrindinių miesto gatvių – Aušros Vartų ir Didžiosios – bei Rotušės aikštės. Šis uždavinys buvo išspręstas neįprastu būdu – ant rytinio fasado uždėjus bokštelius ir lenktos formos pinjoną tarp jų. Pagrindiniu paverstas ne vakarinis, o rytinis fasadas, nors jame nebuvo jokio reprezentacinio įėjimo į cerkvę (6–7 pav). 1777 metais atsiradus mūrinei sienai, skiriančiai moterų vienuolyną nuo vyrų vienuolyno, greta varpinės šiaurinės sienos primūrijamas priestatas su rūsiu. Dar kiek anksčiau varpinės pirmame aukšte atsirado įėjimo, langų angos. 1784 metais buvo nugriauta senoji galerija, o 1792-aisiais pastatytas naujas dengtas ant arkų iškeltas praėjimas bazilijonėms, vedantis per varpinę į joms perleistą Šv. Luko koplyčią ir vargonų chorą. Galerijai įrengti panaudojant varpinę, stipriai pasikeitė šios vidinė struktūra. Patekimas buvęs iš moterų vienuolyno pietinio korpuso antro aukšto. Pastatas glaudėsi prie išmūrytos tvoros tarp vienuolyno ir varpinės, tad tvoroje buvo suformuota nauja anga, sujungianti su vienuolynu. Iš vienuolyno buvo patenkama į antrąjį varpinės priestato aukštą. Kaip patekimo angos varpinėje buvo panaudotos pirminio laikotarpio angos – jos nuleistos iki reikiamo grindų lygio, o jose suformuoti laipteliai sienos storyje, kitos didžiulės antro aukšto angos užmūrytos. Tais pat metais, tik jau iš vyrų vienuolių korpuso pietinėje dalyje, nuvedama dar viena galerija į cerkvę (10 pav.).

Varpinės ir cerkvės fasadų restauravimo pasiūlymas.

studijos

Rekonstrukcijos keitė viena kitą Reikšminga cerkvės vidaus ir išorės rekonstrukcija įgyvendinta 1784–1792 metais, kai vakarinis cerkvės fasadas buvo visai nugriautas, ir šventovė per vieną travėją pailginta į vakarus. Todėl savo erdvės struktūra ji dar labiau priartėjo prie trinavių katalikų bažnyčių. Iki šiol literatūroje teigiama, kad ši rekonstrukcija vyko pagal seną J. K. Gliaubičiaus parengtą projektą (nors šis jau buvo miręs), tačiau atradus papildomų istorinių duomenų, šią versiją jau bandoma paneigti. Naujas pagrindinis fasadas įgavo santūrias, didingas grynojo klasicizmo formas: sienas skaidė didžiojo toskaninio orderio piliastrai ir pusapskritės nišos, fasadą vainikavo trikampis frontonas. 1839 metais panaikinus uniją, po 230 metų į cerkvę ir vienuolyną sugrįžo stačiatikiai. Cerkvė ir varpinė kurį laiką buvo be remonto ir priežiūros, gana apleistos. Po prieš tai vykusių rekonstrukcijų cerkvė įgavo stačiatikiams nepriimtiną katalikiškos šventyklos išvaizdą, todėl gubernijos architektui Nikolajui Čaginui buvo patikėta paruošti daug variantų cerkvės išorei pakeisti. Manoma, kad buvo siekta sukurti penkių kupolų įvaizdį, tad buvo nuardytas vakariniame fasade esantis pinjonas, o abipus buvę bokšteliai palikti, centre uždėtas medinis kupolas. Rytiniame fasade suprojektuoti dar du papildomi bokšteliai. Taip pat rytinio trikampio frontono vietoje suprojektuotas pusapvalis timpanas, performuotas portalas, visa cerkvė apjuosta nauju karnizu. Stogo danga iš čerpinės buvo pakeista į skardinę, o pati stogo konstrukcija kiek pažeminta. Šiame etape taip pat pakeistos langų formos, panaikintos galerijos iš vienuolynų korpusų. Varpinei iš esmės suteikiamas toks vaizdas, kokį matome šiomis dienomis – antro aukšto angos užmūrytos, varpinė nutinkuota. Viduje varpinė buvo pritaikyta sargo būstui – įrengta krosnis (11 pav.). Ir nors 1919 metais Švč. Trejybės cerkvė perduota katalikiškajai bendrijai, sovietmečiu bazilijonų, kaip ir kitų kongregacijų, veikla buvo uždrausta – ansamblio pastatai perėjo švietimo įstaigų žinion. Nuo 1940 metų ansamblis priklausė Vilniaus pedagoginiam institutui, o 1956 metais – Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialui. 1965 metais parengus projektą cerkvė buvo pritaikyta hidraulikos laboratorijai, įvestas šildymas. Institutui išsikėlus į naujuosius rūmus Saulėtekio alėjoje, atsirado galimybė kiek rimčiau traktuoti šį respublikinės reikšmės architektūros paminklą ir ieškoti tinkamos paskirties cerkvei bei varpinei. 80 2017 Nr. 4

BAZILIJONŲ VARTAI

MOTERŲ VIENUOLYNAS

VARPINĖ VERKVĖ

VYRŲ VIENUOLYNAS

10 pav.

Pjūvis per XVIII a. pab. teritorijos pastatus, teritorijos plano schema

11 pav. Varpinės ir cerkvės vakariniai fasadai, XIX a. retrospekcija

1984 metais Paminklų konservavimo institute, vadovaujant architektei Alinai Samukienei, buvo atlikti detalūs cerkvės ir varpinės tyrimo darbai, parengta restauravimo ir pritaikymo dokumentacija. Po nepriklausomybės atgavimo 1991 metais šventovė su vienuolynu buvo grąžinta Šv. Bazilijaus ordinui ir kreiptasi į Ukrainą, kad Vilniuje laukiama vienuolių bazilijonų. Šiuo metu ilgą laiką netvarkyta varpinė laukia savo eilės, kai bus restauruota ir atverta visuomenei.

Pasiūlymas – varpinę pritaikyti visuomenei Ieškant tinkamiausio restauracijos ir pritaikymo varianto buvo siekiama ne tik išsaugoti ir atskleisti estetinę bei istorinę vertę, bet ir to, kad pastatai būtų funkciškai panaudojami ir naudingi visuomenei. Ansamblyje itin gausu ypatingų meninių, istorinių ar architektūrinių elementų, kuriuos norėtųsi restauruoti ar atkurti, tačiau buvo pasirinktas tik vienas elementas – atskleidžiamas išnykusio viršutinio varpinės tarpsnio įvaizdis.

Nors pagal Venecijos chartiją restauracija turėtų baigtis ten, kur prasideda hipotezės, dėl naujos funkcijos, kuri būtų naudinga visam pastatų kompleksui, pritrauktų daugiau lankytojų ir būtų naudinga visuomenei, taip pat tam, kad būtų atkurtas pietinės senamiesčio dalies siluetas ir viena seniausių vertikaliųjų dominančių, su šia chartijos taisykle diskutuojama akademinio darbo lygmeniu. Cerkvę siūloma restauruoti taip, kad būtų pabrėžti išlikę vertingi elementai, o varpinę pritaikyti visuomenei įrengiant apžvalgos aikštelę su Bazilijonų informaciniu centru. Cerkvės fasadai remontuojami, restauruojami. Atidengiami ypatingo gotikinio mūro (geltoni ilginiai kaitalioti su raudonais trumpiniais) fragmentai, kurie mažiausiai pažeisti išliko rytinio fasado bokšteliuose. Taip pat atidengiamas apsidų mūras, esantis žemiau nei frizo juostelės ir trompai. Šiaurinėje sienoje atkuriami keli gotikinio karnizo elementai, taip pat šiaurinėje ir pietinėje sienose eksponuojama buvusi gotikinės cerkvės riba – mūrų susikirtimo vietose paliekamas vertikalus zondažas. Remiantis polichrominiais tyrimais, vakariniuose bokšteliuose tarp dažų sluoksnių rastas retas žalias pigmentas malachitas, tad bokšteliai dažomi būtent pirminio bokštelio laikotarpio spalvomis – žalia, tamsiai pilka, balta. Tam, kad pavieniai ryškūs cerkvės elementai būtų sujungti į bendrą visumą ir nekonkuruotų tarpusavyje, viršutinė apsidų dalis ir fasadų plokštumos dažomi itin šviesia pilka, o profiliuoti fasadų dekoro elementai – balta spalvomis. Varpinės viršutinį tarpsnį pagal turimus tyrimų duomenis siūloma projektuoti pagal statybos pradžios stilistiką, pabrėžiant atkurtosios dalies šiuolaikiškumą ne restauracinėmis medžiagomis. Nuo viršutinės varpinės dalies nuardomas tinkas – eksponuojamas gotikinis mūras (nuo statybos pradžios varpinė ilgą laiką nebuvo tinkuojama). Tik rytinio fasado antrame aukšte ir rūsyje atveriamos pirminio laikotarpio angos.

Vidaus dekoro elementų polichromijos dažymo laikotarpiai 1. XVI a. aptinkamas plonas gelsvos spalvos dažų sluoksnis. 2. Maždaug 1608 m. – gotikos laikotarpis, kuriam būdinga dekoratyvinė sienų tapyba. Visu perimetru sienos sudalytos vertikaliomis juostomis, dekoruotomis augalinių motyvų elementais, viršuje horizontali raudona juosta, tapyta ornamentu, virš jos – siaura pilka juosta, kurioje būta užrašų. 3. 1761 m.–XIX a. pr. – baroko laikotarpis. Langų angokraščiai apvesti tapybiniais rėmais, po šoninių navų langais tapytos siužetinės kompozicijos, aprėmintos pynės motyvo oranamentais. Suformuojamos langų angos. Nukapojamos gotikinių skliautų nerviūros. Vėlyvojo baroko (ankstyvojo klasicizmo) laikotarpiu suformuojami kolonų ir piliastrų kapiteliai. 4. 1820 m. aptinkamas žalsvai rudai pilkos, melsvos spalvos dažų sluoksnis. 5. Paskutinis dekoravimo laikotarpis, grąžinus cerkvę stačiatikiams. Sienos sudalytos juostelėmis, imituojančiomis rustikavimą, dažyta melsvomis, pilkomis, žalsvomis spalvomis.

Kituose fasaduose antro aukšto lygyje angos paliekamos tokios, kokios yra – užmūrytos vėlesnių laikotarpių mūru, tinkuotos (tinkas nuo jų paviršiaus nenuimamas, restauruojamas, taip visiškai neišrengiant varpinės nuo tinko). Šiaurinė varpinės siena ir priestatėlio mūrai bei tinkas konservuojami – eksponuojami tokie, kokie yra išlikę. Pirmojo aukšto lygyje varpinės tinkas remontuojamas. Cerkvės viduje atskleidžiamas XVIII a. antros pusės vaizdas. Remiantis polichrominiais tyrimais, parenkamos to laikotarpio elementų spalvos. Sieninė tapyba po langais, apie angokraščius, atidengiama, konservuojama, prarasti elementai iliustruojami grafiškai,

Cerkvės pietinės sienos vidaus išklotinė, interjero restauracijos pasiūlymas.

pasitelkiant spalvinį sprendimą. Skliautai dažomi to laikotarpio spalvomis, išlikę ornamentai konservuojami. Ankstyvesnioji (gotikinė) sieninė tapyba eskponuojama atodangomis, neardant XVIII a. kompozicijos, prarasti elementai iliustruojami grafiškai. Vėlesnių rekonstrukcijų tinko ir dažų sluoksniai konservuojami, juos uždažant. Atidengiamos buvusios angos, tad ant angų buvęs vėlyvesnių rekonstrukcijų autentiškas tinkas nuardomas (išpjaunamas) ir eksponuojamas greta. Varpinės vidus pritaikomas kaip apžvalgos bokštas – projektuojamas liftas, greta – evakuaciniai laiptai. Vidaus erdvės pritaikomos infocentrui, edukacinėms, poilsio erdvėms. Vidaus mūras konservuojamas.

Vilniaus miesto panorama nuo Trijų Kryžių kalno. Pietinės senamiesčio dalies silueto paryškinimas.

Ukmergės autobusų stočiai – papildomos funkcijos

Ukmergės rajono savivaldybės nuotr.

Ukmergės autobusų stotis

Norėdami išsiskirti nedideli miestai renkasi panašų kelią – prieigose ar centruose stato kompaktiškas, tačiau modernios architektūrinės raiškos autobusų stotis. Greta šių noriai įsikuria ir prekybos ar kitų paslaugų centrai.

kmergės autobusų stotį projektavusios bendrovės „Veduta“ architektas Kastytis Bieliauskas patikino, kad prieš pradėdami projektuoti autobusų stotį specialistai domėjosi žmonių ir transporto priemonių judėjimo srautais, reikalavimais autobusų stočiai, nagrinėjo analogus. Savo viziją turėjo ir Ukmergės autobusų parko atstovai. Norėta, kad nedidelis miestas turėtų išskirtinį, savitą veidą turintį miesto statinį.

82 2017 Nr. 4

Kadangi autobusų stotis įsikūrusi greta prekybos centro, buvo derinama pastatų forma, kai kurie fasadų apdailos sprendiniai, medžiagiškumas. Skirtingų paskirčių pastatus susieja sklypų zonavimas ir reljefas, tokiu būdu kuriama darni aplinka ir bendras erdvinis masyvas. Kaip ir norėta, prekybos centro pastatas neužgožia autobusų stoties – viena vertus, dėmesį atkreipia virš parapetų pritvirtintos fasadinės žaliuzės ir ant jų – šviečiantis autobusų stoties užrašas bei herbas. Kita vertus, parduotuvės fasadas nugręžtas nuo autobusų stoties į Vytauto gatvę.

„Urbanistikoje vartojamas terminas „miesto vartai“. Įvažiuojant į miestą matyti pirmosios dominantės – pastatai ar tiltai. Ukmergėje tokių dominančių nėra, o svečius pasitinkantis prekybos centras sukuria prekybos rajono įvaizdį. Sustojus autobusų stotyje, kuri gana subtili, nedidelė, kompaktiška, tačiau kurioje naudojamos ilgaamžės medžiagos, aliuminio ir stiklo konstrukcijų gausa, matyti miesto supratimas apie minėtą miesto vartų įvaizdį“, – komentavo architektas.

Užs.

Dviejų aukštų 420 kvadratinių metrų ploto stoties pirmame aukšte įrengta 40 vietų laukimo salė su kasų, vaiko ir mamos zonomis, iš čia patenkama į administracines stoties patalpas. Čia pat suprojektuota ir dispečerinė, stoties viršininko kabinetas, bagažo saugojimo patalpa, vairuotojų poilsio kambarys, inkasacijos, ūkinės ir techninės įvadų patalpos. Antras aukštas skirtas stoties administracijai. Jame įrengti keli kabinetai, darbuotojų virtuvėlės patalpa, susirinkimų salė, archyvo patalpa ir serverinė. Nors Ukmergės autobusų stoties pastatas – taisyklingos formos, be jokių įmantrių formų ir kitų architektūros elementų, tačiau taikliai parinkta fasado apdailos sistema jį išskiria iš kitų panašaus pobūdžio statinių, suteikia santūrumo ir solidumo. Architektai pasirinko skaidrią fasadų apdailos medžiagą – aliuminio stiklo konstrukcijas – derinti su masyvia kieta – klinkeriu, HPL plokštėmis, ant kurių horizontaliai sumontuotos fasadinės žaliuzės, tokios pat, kaip ir panaudotos perono apdailai. Klinkeriu uždengtas fasadas apšiltintas polistireniniu putplasčiu, mineraline vata apšiltinto fasado dalis uždengta HPL plokštėmis. Fasade vyrauja pilka spalva: pilki vitrinų rėmai, lamelės, pilkai nudažytos metalo konstrukcijos. Dalis vitrinų stiklų irgi tonuoti pilkai. Aliuminio stiklo konstrukcijos su paketais – parankus sprendimas visuomeninės paskirties objektuose: jas patogiau eksploatuoti, o eksploatavimo laikas ilgesnis. Autobusų stoties interjere vyrauja šviesios balta ir pilka spalvos. Keleivių salei parinktos ir šviesių spalvų kėdės. Lankytojų salėje įrengti ekranai, kuriuose matyti autobusų judėjimas, įdiegtos modernios vaizdo stebėjimo ir apsaugos sistemos. Komfortą užtikrina rekuperacijos, vėdinimo, kondicionavimo sistemos. Ukmergės autobusų stoties statybos ir inžinerinių sistemų įrengimo darbai patikėti Telšiuose įsikūrusiai statybų bendrovei „Versina“. Įvertinus pastato apkrovas ir grunto specifiką autobusų stoties pamatams buvo pasirinkta gręžtinių polių technologija, pastato karkasą sudaro gelžbetonio rostverkas, surenkamosios monolitinio gelžbetonio kolonos, surenkamosios gelžbetonio sijos, kiaurymėtosios plokštės bei blokeliai.

Ukmergės autobusų stotis tapo naujaisiais miesto vartais.

Autobusų stoties pastatą išskiria tarpusavyje derinamos fasadų apdailos medžiagos.

Anot bendrovės „Versina“ projektų vadovo Egidijaus Venckaus, šiame objekte kiek kitoks nei įprasta – keliomis medžiagomis apdailintas – fasadas. Specialistas paaiškino, kad kuo daugiau skirtingų šiltinimo ir apdailos medžiagų naudojama, tuo daugiau iššūkių – laukia skirtingi mazgai, sluoksnių storis, sudėtingėja ir jų

sujungimas tarpusavyje. Be to, šiltinimo sistemos žinomos, dažnai naudojamos. Taigi didelę patirtį sukaupusios bendrovės specialistams gauta užduotis nepasirodė per sunki. Įmonės „Versina“ atstovai telkė visas pastangas, kad projektą pavyktų įgyvendinti kuo greičiau. Jis užbaigtas maždaug per metus. 83

objektas

Viešbutis „Melt“: dėmesys spalvoms

Norbert Tukaj nuotr.

Kristina BUIDOVAITĖ

Nuo prieškario veikusios sanatorijos pastatų komplekse įkurdintas pramogų kompleksas.

Palangos tilto pašonėje, kur dar prieš kelerius metus sukosi atrakcionai ir veikė batutų parkas, visuomenei atidarytas modernus pramogų kompleksas. Prieškarinės sanatorijos, kurią paveldėjo Kauno arkivyskupija, teritorija darniai įsiliejo į miesto audinį – pastatas, kaip ir įprasta kurorte, mandagiai atsitraukęs nuo gatvės, prieš save formuoja pauzę, kviečiančią sustoti, o sustojus – paskaityti fasaduose atsikartojančius ornamentų motyvus. Šiuos, kaip teigia projekto architektai, pašnibždėjo kuršiškos dvasios, siūbuojančios smilgos, pušynai ir žuvėdros. 84 2017 Nr. 4

Architektų pasirinkimas – santūri komplekso išraiška ramogų komplekso didžiausiame šalies kurorte projektą parengusio architektų biuro AKETURI ARCHITEKTAI architektė Monika Augaitytė pasakojo, kad Kauno arkivyskupija šurmuliuojančioje Palangos J. Basanavičiaus gatvėje apsisprendė atkurti nuo prieškario veikusios sanatorijos pastatų, kurių vienas 2004-aisiais sudegė, kompleksą. Moderni pastato ir jo aplinkos infrastruktūra kartu su šiuolaikiškai pateikiamomis paslaugomis – su tokia idėja Kauno arkivyskupijos atstovai ir kreipėsi į architektus. Architektų biuro AKETURI ARCHITEKTAI komanda (Ieva Marcinonytė, Milda Rekevičienė, Lukas Rekevičius, Monika Augaitytė, Rūta Stankevičiūtė, Guoda Bardauskaitė) visų pirma išsiaiškino, kaip atrodė sudegęs korpusas – koks buvo jo tūris, matmenys, stogo ir kraigo nuolydžiai. Nors paaiškėjo, kad jis buvęs metru aukštesnis nei išlikęs medinis vyšninės fasado spalvos pastatas, įgyvendinant projektą nuspręsta suvienodinti abiejų pastatų aukščius. Komplekso tūris, planinė ir erdvinė struktūra – artima senajai. „Paveldosaugininkų saugomas pastatų tūris ir išdėstymas sklype būdingas Palangos viloms – su atsitraukimu, didesne erdve aplinkui, su parkeliu pačiame sklype. Visi sprendiniai buvo derinami su Kultūros paveldo departamentu – ir komplekso pastatų išraiškos, ir spalvų, todėl projektavome nuosaikius pastatus“, – kalbėjo architektė M. Augaitytė.

objektas

Viešbučio „Melt“ kambariai turi pavadinimą, susijusį su saulėlydžio romantika.

Įkvėpė pajūrio gamta Mažosios Lietuvos krašto motyvai, pajūriui būdingos smilgos, spygliai, žuvėdros inspiravo komplekso pastatų fasadų dekoratyvinius elementus. Senosios Palangos vilos ganėtinai puošnios, tik tas puošnumas būdingas konkrečiam laikotarpiui. Architektai siekė, kad atkuriamas kompleksas savo puošnumu nesisietų su istorinių kurorto vilų architektūra. Tad ir lakoniški fasado ornamentai suprojektuoti nebandant imituoti senovės ir nekonkuruojant su senųjų vilų drožiniais. 86 2017 Nr. 4

Fasadų apdailai naudotos eglės lentos, dengtos lateksine dažyve, fibrocemento ploštelėmis, medinės dekoratyvinės kolonos, matomos iš J. Basanavičiaus gatvės pusės, irgi dengtos lauko medienai skirta dažyve. Stogas nuklotas fibrocementinėmis čerpelėmis. Akį traukia ir balkonų bei lauko laiptų turėklai. Jiems panaudotas metalas, dažytas milteliniu būdu. Ne tik šie elementai, bet ir medžiagiškumas, spalviniai bei geometriniai sprendimai atsikartoja laikinuose paviljonuose greta komplekso pastatų. Juose įsikūrė įvairias paslaugas siūlantys verslai.

Įprasmino vasaros malonumus Pirmame 620 kv. metrų ploto komplekso aukšte iš J. Basanavičiaus gatvės pusės įsikūrusios kavinės. Antrame aukšte įrengta nedidelė viešbučio registratūra, iš kurios pro vidaus arba lauko laiptinę patenkama į antrame aukšte įkurdintus kambarius. Architektė M. Augaitytė paaiškino, kad nesistengta kurti šeimyninio ar prabangaus viešbučio įvaizdžio, labiau akcentuotas trumpas vasaros laikotarpis. Taigi viešbučio, pavadinto „Melt“, kambariai nedideli, baldai funkcionalūs, lakoniški, o pagrindinis akcentas – spalvos interjere. Visi viešbučio kambariai turi pavadinimą, susijusį su saulėlydžio romantika, įkaitusio smėlio kvapu ir tirpstančių ledų saldumu (pavyzdžiui, „Zenitas“, „Skaidrus dangus“ ir pan.). Šiuos vasaros malonumus įprasmina spalvos, kurių pirmieji potėpiai matomi koridoriuje, toliau – prie įėjimo į kambarį durų, o pravėrus jas atsikartoja kambaryje. Priklausomai nuo erdvės funkcijos parinktos skirtingos, tačiau panašių atspalvių grindų dangos: registratūrai ir laiptinei panaudotos klinkerio plytelės, kambariuose – medinės grindys. Kambariuose paliktos betoninės lubos, kuriančios neužbaigtumo įspūdį. Koridoriuose

pasirinkti lakoniški plafoniniai šviestuvai, tinkamą akustiką užtikrina palubėse įrengtos medinės akustinės žaliuzės. Registratūroje ir kambariuose – akcentiniai šviestuvai, sumontuoti ant bėgelių ir nukreipti į sieną ar veidrodžius. Prie lovų yra nedideli, taškiniai, skaityti skirti šviestuvai.

Aplinką projektavo atsakingai AKETURI ARCHITEKTAI komanda ėmėsi tvarkyti ir komplekso aplinką: suprojektavo dangas, takelius, funkcines zonas. Labiausiai architektai džiaugiasi panaudotomis klinkerio trinkelėmis, kurios nebuvo papildomai dažytos. Jos – balto molio su tam tikromis priemaišomis, o baltas molis savo koloritu artimas pajūrio smėliui. „Sklypo ir pastato santykis pavydėtinas. Daug laisvos vietos aplink pastatą, ir tai reikėjo suvaldyti. Tai stengėmės padaryti pasirinkę želdinius, artimus pajūriui. Greta pastatų pastatyti betoniniai suolai, parko teritorijoje – parko suolai. Mažosios architektūros elementus rinkomės tokius, kurie ne bandytų atkartoti senųjų parkų dekoratyvumą, bet reprezentuotų tai, kas sukurta šiandien“, – reziumavo architektė M. Augaitytė. 87

88â&#x20AC;&#x192; 2017 Nr. 4

paveldas

Paveldo objektų istorija atsiskleidžia architektų tyrėjų rankose Kristina BUIDOVAITĖ

Pirmasis būtinas kultūros paveldo objektų tvarkybos darbų etapas – kruopštūs jo tyrimai. Reikalingi jie ne tik kultūros paveldo objekto vertei ar autentiškumui nustatyti, bet ir kiekvienai restauravimo detalei pagrįsti. Ką paveldo objekte atlikti tyrimai sufleruoja eiliniam vertintojui ir ką reiškia užsakovo kišenei bei tolesniam objekto likimui – interviu su kultūros paveldo objektus ilgus metus tyrinėjančiu architektu restauratoriumi Robertu ZILINSKU.

Pašnekovo dosjė

Dažniausiai atliekami archeologijos tyrimai, nes neįmanoma apsieiti be požeminių inžinerinių komunikacijų. / Robertas ZILINSKAS /

Robertas Zilinskas – architektas, Restauratorių ir Architektų rūmų narys. Vadovavo Medininkų pilies atkūrimo, Dubingių pilies eksponavimo projektams, taip pat buvo Prezidentūros tyrimų ir restauracinės dalies projekto vadovas, Vilniaus Bernardinų, Šv. Onos bažnyčių ir Bernardinų vienuolyno komplekso Vilniuje projekto priežiūros vadovas, Vizitiečių vienuolyno pastato Rasų g. pritaikymo slaugos namams, „Pirklių klubo“ pastato Gedimino pr. rekonstrukcijos ir kitų objektų projekto vadovas, maždaug 400 kultūros paveldo objektų, įskaitant 20 vienuolynų, kultūros paveldo tyrimų vadovas. R. Zilinskas yra gavęs Lietuvos Restauratorių sąjungos, Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus, Vilniaus mero ir kt. apdovanojimų už architektūros paveldo išsaugojimą. 2012 m. apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus architektūros paveldo saugojimą.

Kultūros paveldo objektų tyrimai – svarbus, o saugomų objektų savininkai neretai skundžiasi, ir brangus etapas. Kokios valstybės pagalbos jie gali tikėtis? Į valstybės paramą tyrimams atlikti gali pretenduoti paveldo objektų, kurie saugomi valstybės ir prieinami visuomenei, savininkai. Gyvenamajame būste tyrimai būtų atliekami iš savos kišenės. Jei pastatas komercinės paskirties, tačiau žmonės gali į jį patekti, pavyzdžiui, parduotuvė, viešbutis, restoranas, toks objektas laikomas prieinamu visuomenei. Šiuo metu labai daug paveldo objektų savininkų siekia kompensacijų. Dažnai verslo atstovams tyrimai netgi naudingi, pavyzdžiui, kai norima pakeitimų, o tyrimų išvados tiems pakeitimams palankios.

projektuoti. Tyrimų nėra reikalaujama dėl smalsumo – tam reikalui yra fundamentalieji tyrimai, kuriuos vykdo mokslo įstaigos.

Kokiais atvejais paveldo objektų savininkai, atlikę tyrimus ir gavę išvadas, gali laisvesne ranka pakoreguoti projektą? Dažniausiai tyrimai būtini norint pastatą pritaikyti naujai funkcijai. Tipiškas atvejis: reikia, kad įėjimas į pastatą būtų tiesiai iš gatvės. Atlikus tyrimus paaiškėja, kad toks įėjimas buvo užmūrytas. Arba įrengti patalpas mansardoje. Reikalavimas atlikti tyrimus siejamas su norimais sprendiniais. Jeigu bandomas derinti projektas su kažkokiais objekto struktūros pakeitimais, tai tuo atveju tyrimų reikalaujama. Ne dėl pažintinių, bet dėl taikomųjų tikslų. Taikomieji tyrimai ir atliekami tam, kad būtų išsiaiškinta, kaip

Paveldo objektų savininkams tyrimų rezultatai gali būti naudingi, ypač jei radiniai intriguojantys.. Turėjau praktikoje atvejų ir dabar turiu, kai norima surasti autentiško dekoro, lipdinių, drožinių ar kitokių detalių – jie pasitarnauja įvaizdžiui sukurti. O juk įvaizdis svarbus dalykas.

90 2017 Nr. 4

Jeigu įsigytą pastatą Senamiestyje planuojama pritaikyti naujai funkcijai, tyrimai taps privalomi? Priklausomai nuo to, kokie planuojami pakeitimai. Jei reikia keisti pastato suplanavimą, būtina tyrinėti, koks tas suplanavimas yra buvęs. Jeigu planuojama keisti apdailą ar įlinkusias silpnas perdangas, turi būti išsiaiškinta, kokios jos turėtų būti. Galiausiai, ar gali būti keičiamos, ar ne. Kartais leidžiama keisti naujas konstrukcijas vietoje susidėvėjusių. Bet tuomet tyrimais būtina įvertinti jų susidėvėjimą ir jį užfiksuoti.

Pristatant daugiabučių, biurų projektus neretai akcentuojama lokacija, istorija bei kas vertinga buvo išsaugota... Taip, statytojai darosi išrankesni. Jie nori kažko įdomaus, ypatingo.

Kokie tyrimai dažniausi paveldo objektuose? Dažniausiai atliekami archeologijos tyrimai, nes neįmanoma apsieiti be požeminių inžinerinių komunikacijų. Po to seka architektūros tyrimai, kai reikia nustatyti pastato struktūros kaitą, polichromijos ir konstrukcijų. Šių tyrimų atlikimas yra valstybės kompensuojamos. Ar teko susidurti su žmonėmis, kurie vien tik savo lėšomis atliko tyrimus? Teko. Ir ne tik su įmonėmis, bet ir privačiais asmenimis. Kodėl jiems tas svarbu? Vieni supranta, kad negali priimti projekto sprendinių, jei nėra aišku, kas gali būti daroma, kiti supranta, kad paveldo objektas turi išlikti nepakenktas. Panašiai kaip ir gatvėje: vieni eismo taisyklių laikosi dėl saugumo, kiti, kad būtų nenubausti. Ar teko susidurti su manančiais, kad tyrimai – bereikalingas pinigų švaistymas? Tenka susidurti. Kai neturi užsakovo palaikymo, dirbti sunkiau. Tuomet motyvuoji teisės aktais – kad neatlikę tyrimų gali būti nubausti, negauti leidimų ir pan. Tų, kurie turi sąmoningumo, motyvuoti nereikia, jie patys rūpinasi. Būna taip, kad net neturėdami konkrečių planų, kokiai funkcijai pritaikyti objektą, visų pirma užsako tyrimus.

paveldas

Tyrimai atskleidžia ir ištikusias negandas Istoriniai tyrimai padeda atskleisti objekto architektūros raidą remiantis istoriniais šaltiniais. Tai – darbas bibliotekose ir archyvuose, neretai – ne tik Lietuvos. Istorikai privalo surinkti visą informaciją, kuri gali būti naudinga architektui: apie objektą ištikusias negandas, pavyzdžiui, jį nusiaubusius gaisrus, vykdytas rekonstrukcijas ar perstatymus. Didžiausia sėkmė – rasti pastato planų ar nuotraukų. Architektūrinių tyrimų tikslas – remiantis natūros tyrimais nustatyti objekto architektūros raidą. Informaciją, gautą išstudijavus istorinę medžiagą, šios rūšies tyrimų specialistai taiko praktiškai: ima plaktuką ir nukalinėja tinką ieškodami radinių. Paskutinis, bet vienas svarbiausių etapų – tyrimai, kurie atliekami jau vykdant objekto tvarkybos darbus. Architektas tyrėjas turi ne tik stebėti, kaip vykdomi tvarkybos darbai, bet ir tiksliai išaiškinti darbininkams, kaip reikia dirbti, ką būtina saugoti. Pabaigus objekto restauravimą rengiama ne tik darbų ataskaita. Remiantis atliktais tyrimais, privalu parengti dar vieną – architektūrinių

tyrimų ataskaitą, kur pateikiami matavimai, įvairios schemos. Tirdami paveldo objektus specialistai stengiasi užfiksuoti – dokumentuoti ir fotografuoti – kiekvieną rastą elementą, kad paskui niekam nekiltų abejonių, jog restauravimo darbai suplanuoti ir atlikti tinkamai. O kaip pavyksta parengti ataskaitas, priklauso ne tik nuo tyrėjo, ir nuo tam skirto laiko bei finansavimo – kartais užsakovai šiuos darbus laiko lėšų švaistymu. Dar viena tyrimų rūšis – polichrominiai tyrimai, kurie Lietuvoje pradėti taikyti tik apie 1968– 1970 metus. Tuo metu dirbti pradėjo pirmieji Maskvoje ar Leningrade atestavęsi specialistai. Pradėjus taikyti polichrominius tyrimus, atsirado galimybė ieškoti bei tirti istorinių pastatų sieninę tapybą, skulptūras ir jų polichromiją, dekoratyvinius lipdinius, drožinius ir jų polichromiją bei auksavimą. Jie kultūros paveldo objektų sienose paprastai slypi po kelių ar keliolikos dažų sluoksniu. Polichromijos tyrėjų užduotis tuos dažų sluoksnius ištirti ir išsiaiškinti pirminį spalvyną. Dirbama mažyčiais kaltais ir net skalpeliais. Polichrominių tyrimų išvadose nurodoma, kuris ant autentiško tinko išlikęs architektūrinio dekoro ar dažymo sluoksnis yra vertingiausias, ką verta ir galima restauruoti.

Kompensacija – visuomenei atviriems objektams Kultūros paveldo departamento teigimu, į paramą už tyrimus gali pretenduoti kultūros ministro paskelbtų valstybės saugomais kultūros paveldo objektų savininkai – privatūs asmenys, jei jiems priklausantys objektai yra visuomenės lankomi. Tam turi būti pasirašytos apsaugos sutartys, nustatančios lankymo sąlygas. Privatiems asmenims išlaidos, patirtos atliekant tyrimus, kompensuojamos, kai tyrimai yra atlikti. Taip pat iki rugsėjo 1 d. KPD teritoriniams skyriams buvo galima teikti paraiškas tyrimų finansavimui iš valstybės biudžeto lėšų gauti. Šiuo atveju tyrimai galės būti finansuojami valstybės biudžeto lėšomis, įrašant į nekilnojamojo kultūros paveldo paveldotvarkos programas, kurias tvirtina kultūros ministras. Objektai atrenkami, vadovaujantis kultūros ministro patvirtintais kriterijais.

UAB SISTELA, UAB SISTELA, ŽalgirioŽalgirio g. 88, LT g. 09303 88, LT 09303 VilniusVilnius tel.(8-5)tel.(8-5) 275 2645, 275faks. 2645,(8-5) faks.275 (8-5) 0411, 275 0411, info@sistela.lt, info@sistela.lt, www.sistela.lt www.sistela.lt

SĄMATOS SĄMATOS NORMATYVAI NORMATYVAIKAINYNAI KAINYNAIPROGRAMOS PROGRAMOS 91

pasaulis

Inovacijomis spinduliuojanti kazachų „Pasaulio šviesa“ Kazachstano sostinės Astanos pastarųjų mėnesių pasididžiavimas – pasaulinės parodos „EXPO-2017“ paviljonas „Nur Alem“. Išvertus iš kazachų kalbos, įspūdingo komplekso pavadinimas reikštų pasaulio šviesą. Paviljono kompleksą, kurio pagrindinis akcentas yra didžiulis rutulys „Sfera“, sukūrė Čikagoje (JAV) veikiantis „Adrian Smith + Gordon Gill Architecture“ architektų biuras.

ai didžiausias pasaulyje uždaras sferinis statinys, kurio diametras – 80 metrų, o aukštis – 100 metrų. Kazachstano valdžios atstovai didžiuodamiesi tvirtina, kad šis statinys ateityje gali prilygti labiausiai lankomiems pasaulyje objektams, tokiems kaip Eifelio bokštas Paryžiuje. Bet čia pat pasitaiso – gal pernelyg drąsu būtų lyginti „Nur Alem“ statinį su Eifelio bokštu. Tačiau kai kuriais parametrais pastatas Astanoje lenkia prancūzų garsenybę: Eifelio bokšto svoris siekia 7 tūkst. tonų, o „Nur Alem“ statinys sveria 13 tūkst. tonų. Įspūdingas ir statiniui panaudoto stiklo plotas, kuris prilygtų penkioms futbolo aikštėms. Kiekvienas stiklas turi savitą geometriją ir sveria net iki 800 kilogramų. „Sferos“ konstrukcijos išskirtinumas yra ir tai, kad jo fasade integruoti fotogalvaniniai elementai, paverčiantys saulės energiją į elektrosenergiją. Be to, viršutinėje dalyje įrengti du vėjo generatoriai. Visa tai puikiai atspindi bendrą parodos tematiką – „Ateities energija“. Iš viso „Sferoje“ yra aštuoni aukštai. Pirmasis aukštas skirtas supažindinti su Kazachstano istorija, kultūra, tradicijomis, lankytinomis vietomis ir pastarųjų metų pasiekimais, ypač energetikos srityje. Kazachai, turintys daug išteklių, supranta, kad reikia vertinti perspektyvas ir deramą dėmesį skirti ateities, „žaliajai“ energetikai, gaminti energiją iš atsinaujinančių šaltinių. Atsinaujinančių energijos šaltinių spektras ir mastas yra labai platus – nuo vėjo ir saulės jėgainių iki pasaulinių kosminės energijos gamybos projektų.

92 2017 Nr. 4

Kiekvienas stiklas turi savitą geometriją ir sveria net iki 800 kilogramų.

pasaulis

Rengdami parodą „EXPO 2017“ jos organizatoriai siekė per 93 dienas pademonstruoti, kokia galėtų ir turėtų būti energetikos ateitis, kokias problemas gali sumažinti „žalioji“ energija, pavyzdžiui, klimato kaitos, ekologijos. Būtent visa tai ir atsispindi paviljono ekspozicijose. Kylant moderniais liftais iš vieno aukšto į kitą galima aplankyti ekspozicijas, kuriose, pasitelkiant skaitmenines, interaktyvias technologijas, pristatomos svarbiausios energijos rūšys – saulės, biomasės, vėjo, vandens, kinetinė. Galiausiai patenkama į viršutinį „Nur Alem“ pastato aukštą, kuriame įrengta apžvalgos aikštelė – iš čia atsiveria nuostabūs EXPO parodos ir visos Astanos miesto vaizdai. Pasibaigus parodai „EXPO-2017“ „Sferoje“ įrengtas Ateities muziejus taps svarbiu tyrimų, inovacijų ir kultūros centru. 94 2017 Nr. 4

paveldas

Rolandas Palekas: „Rengiant „Litexpo“ rekonstrukcijos projektą savo ego teko padėti į šalį“ Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

96 2017 Nr. 4

Džiaugiuosi, kad savo laiku šis pastatas buvo ištirtas paveldosaugiškai ir buvo įvardytas kaip vertingas mūsų modernizmo architektūros objektas. / Rolandas PALEKAS /

1980-aisiais statyti didžiausio Lietuvoje parodų ir kongresų centro „Litexpo“ Centriniai rūmai iki šiol kantriai laukė renovacijos valandos.

„Litexpo“ senųjų rūmų atnaujinimas nebuvo siekis ką nors nustebinti, greičiau bandymas sąžiningai ir kultūringai pažvelgti į modernų mūsų paveldą“, – sako renovacijos projektą su pastato autoriumi Edmundu Stasiuliu kūręs vilnietis architektas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Rolandas PALEKAS. Minčių apie pastato nugriovimą pašnekovas nė nesvarstė: modernios architektūros istorija, jo manymu, visad verta gyventi.

o rekonstrukcijos atidarytame kultūros paveldo statusą turinčiame pastate išliko fasadas ir kai kurios kitos konstrukcijos, tačiau daug kas buvo iš esmės atnaujinta. Kokių pokyčių įvyko? Dar prieš kurdami programą pastato rekonstrukcijai bandėme pasverti, ko jam iš tiesų reikia. Tik atnaujinti jį atrodė per maža, norėjosi suteikti daugiau pridėtinių verčių, transformacijos galimybių, akcentuojant su žiūrovais susijusį aspektą. „Litexpo“ senųjų parodų rūmų pastatas buvo sukomponuotas tarsi iš 3 struktūrinių erdvių sekos, mes centrinę erdvę išplėtėme į miško pusę ir tokiu būdu sukūrėme vieną didelę renginiams pritaikytą erdvę su teleskopine tribūna (nuo dviejų su puse tūkstančio vietų žiūrovų konferencijos ar koncerto iki galimybės tą erdvę skaidyti, rengti

įvairius sporto renginius: boksą, imtynes, tenisą). Pastatas tapo funkcionalesnis. Nuo šiol „Litexpo“ pritaikomas ne tik parodoms, mugėms, bet ir koncertinio tipo renginiams, spektakliams, televizijos projektų filmavimams. Pagrindinę daugiau kaip 2,3 tūkst. kvadratinių metrų ploto Centrinių rūmų salę pagal poreikį galima transformuoti į mažesnes erdves. Parodų ir kongresų centro „Litexpo“ vadovai yra prasitarę, kad didžiosios šio statinio bėdos prasidėjo tik jį nurengus. Būtinybė jį rekonstruoti subrendo dar prieš ketvertą metų, tuo metu jis nebuvo įtrauktas į jokius paveldo sąrašus. Tiesiog mes su tuomete „Litexpo“ vadovybe pamąstėme, kad būtų sąžininga prieš pradedant rekonstrukciją nustatyti vertingąsias ypatybes, tad kreipėmės į Kultūros vertybių departamentą prašydami atlikti tyrimą.

Jį atlikus buvo nustatytos vertingosios ypatybės. Viena vertus, tai tapo tam tikru apribojimu, kuris natūraliai varžo projektavimo darbus, naujas mintis, kita vertus – tai dokumentas pagalbininkas siekiant išsaugoti nepakitusį pastato veidą. Tokį, koks jis ir buvo sumanytas projekto autoriaus Edmundo Stasiulio. Žinote, statybų metu dažnai norisi pataupyti, ko nors atsisakyti, ką nors pakeisti, tačiau kai pastatas turi apsaugą, nereikalingų diskusijų nebelieka. Džiaugiuosi, kad savo laiku šis pastatas buvo ištirtas paveldosaugiškai ir buvo įvardytas kaip vertingas mūsų modernizmo architektūros objektas. Vis dėlto kokį pagrindinį uždavinį kėlėte dirbdami su šiuo projektu? Norėjome jį atnaujinti ir prikelti naujam gyvenimui, kur tik buvo įmanoma palikome senuosius paviršius, pavyzdžiui, tinko. Daug kur liko ir 97

paveldas Justinas Bortkevičius LITEXPO l.e.p direktorius „Lietuvos parodų ir kongresų centro „Litexpo“ centrinius rūmus atnaujinome iš esmės. Rūmai nuo šiol gali būti pritaikyti ne tik parodoms, tačiau ir konferencijoms, kongresams, koncertams, vakarėliams, spektakliams, televizijos projektų filmavimams. Pagrindinę daugiau kaip 2,3 tūkst. kvadratinių metrų ploto užimančią centrinių rūmų salę pagal poreikį galima transformuoti į mažesnes erdves. Visas naudingasis rūmų plotas viršija 9,8 tūkst. kvadratinių metrų. Tai yra beveik kaip pusantro futbolo stadiono“.

Autentiškas statinys naujam gyvenimui prikeltas pasitelkus švelnius architektūrinius tarsi punktyrinės linijos sprendimus.

senosios konstrukcijos, kaip ir didžioji dalis apdailos fasaduose. Tik, kalbant apie statinio dizainą, pabandėme subtiliai parodyti, kad pastatas rekonstruotas XXI amžiuje. Naujos ažūrinės lubos įgavo juodą spalvą, kai kur atsirado atvirų ortakių. Rekonstrukcijoje jaučiamas šios dienos architektūros supratimas, tačiau pastato nuotaika, kurią buvo sumanęs E. Stasiulis, niekur nedingo, ji įgavo naują kokybinį etapą.

statinių kokybė nebuvo ypač gera, apnuoginę tam tikrose vietose konstrukcijas pamatėme, kad reikės labai nemažai dalykų spręsti vietoje. Iškilo papildomų pastangų reikalaujanti situacija, kuri, matyt, būdinga visiems rekonstruojamiems objektams.

Tačiau originalias idėjas teko atidėti į šalį. Tokį projektą rengdamas savo ego turi padėti į šalį, tenka įsiklausyti į kito kūrinį, bandyti jį adaptuoti jokiu būdu nekeičiant paties kūrinio, jo struktūros dėsningumų.

Bet statinio būklė nebuvo tokia prasta, kad būtų svarstoma jį nugriauti? Galbūt kam nors kitam ir būtų galėjusi kilti tokia mintis, kad pigiau būtų nugriauti ir pastatyti naują. Bet man abejonių nekilo. Juk tai mūsų moderniosios architektūros istorija. Tuo laikotarpiu, pradedant architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių „Neringa“, atlikta daugybė puikių pastatų realizacijų. Ilgą laiką jie buvo labai vertinami, Rytų Europoje pristatomi kaip itin aukšto lygio architektūra. Panašių architektūros pavyzdžių pamatysime Balkanų kraštuose, Lenkijoje, Estijoje, Latvijoje. Žinoma, ne viską pavyksta ir jiems išsaugoti, bet tai – neatsiejama istorijos dalis. Jei nuo jų statybos būtų praėję, tarkime, 50 ar 60 metų, jie, ko gero, būtų saugomų statinių sąrašuose, bet šiandien apsauga galioja tik iki Antrojo pasaulinio karo statytiems pastatams, o tie, kurie iškilo po Antrojo pasaulinio karo, neturi jokios apsaugos. Tačiau dar 10 ar 20 metų, ir požiūris pasikeistų.

Išeitų, kad ypač sunkių problemų renovuojant minėtą projektą nebuvo? Keletas kūrybos klaidų buvo. Norėčiau, kad jos liktų matomos tik man ir pastato autoriui. Rekonstrukcija vyko gana sklandžiai, tačiau objektas, statytas 1980 metais, neišvengė tuometinės statybos nukrypimų nuo projekto. To laikotarpio

Rekonstrukcija, prie kurios dirbote su projekto autoriumi ir kitais ARCH studijos architektais, įvyko per metus laiko. Juk tai labai trumpas laiko tarpas. Ir man iš pradžių pasirodė, kad terminai glausti, bet viskas vyko gana organizuotai, nesitrikdant. Ruošėmės ilgiau, tik statyba truko lygiai

Ar pavyko rasti bendrą kalbą su projekto autoriumi? Dalykišką ir konstruktyvią kalbą su projekto autoriumi profesoriumi E. Stasiuliu tikrai radome. Iš jo gavau daug naudingos informacijos apie pastatą. Keletą kartų susitikome statyboje ir prie brėžinių. Drauge pabandėme permąstyti šį kūrinį ir buvo tikrai įdomu.

98 2017 Nr. 4

metus. ARCH studijos architektai Bartas Puzonas, Alma Palekienė, Radvilė Samackaitė buvo tie žmonės, kurie labiausiai prisidėjo prie to, ką matome šiandien. Galbūt po „Litexpo“ senųjų rūmų atnaujinimo sulaukėte kolegų ar lankytojų reakcijų? Kai senas geras pastatas prikeliamas naujam gyvenimui, niekas nešokiruoja. Tad nesitikiu, kad kažkas aikčios iš nuostabos. Siekis nebuvo ką nors nustebinti, greičiau tai buvo bandymas sąžiningai ir kultūringai pasižiūrėti į modernų mūsų paveldą. Tačiau tokių statinių Vilniuje rastume ir daugiau. Vien senamiestyje ir aplink jį kiek matome nutriušusių ir irstančių balkonų. Tai – tik fizinė pastato negalia, bet ar reikia dėl to statinį žudyti? Nemanau. Pastatai nusidėvi, bet juos galima pagydyti, o jei nugriauname, tai jau negrįžtamai. Aš saugočiau labai daug ką, renovuočiau. Rekonstruojant, išplečiant, pristatant ir būtinai išsaugant vertingą architektūrinį krūvį pastatą fiziškai ir išsaugome. Sulaukus pripažinimo, matyt, kurti tapo sudėtingiau, pajutote didesnę atsakomybę? Kai suprantame, kad idealą ar tobulumą pasiekti neįmanoma, sau pasakau, kad padariau viską, kas nuo manęs priklauso. O jei kas nors nepavyko, tiesiog nepavyko. Bet aš juk siekiau maksimumo. Aš visad tokios nuostatos laikiausi. Sulaukęs pripažinimo gal tik ėmiau atidžiau galvoti, ką sakau. Bet atsakomybės lygis kūryboje nepakito.

Rinkis ir derink Pašto dėžutė ir telefonspynė Kamera Pirštų atspaudų skaitytuvas Kodinė spyna Užrašas Ir kita...

Viskas, ko reikia prie namų durų. Siedle telefonspynių sistemos – vokiečių inžinerinės meistrystės, puoselėjamos nuo 1750 m., rezultatas.

www.siedle.lt Išskirtinis platinimas: UAB JUNG Vilnius

TRYS AKCIJOS RUUKKI® 50 PLUS KLASĖS STOGO DANGOMS! KURIĄ RENKATĖS JŪS?

-15%

užsakant

tik stogo dangą užsakant

-20%

stogo dangą ir lietaus nuvedimo sistemą užsakant

IR % -20 SRAIGTAMS -99%

stogo dangą, lietaus nuvedimo sistemą ir bent vieną iš stogo saugos elementų

STOGO DANGOS IR SPALVŲ PARINKIMO ĮRANKIS

LIETAUS VANDENS NUVEDIMO SISTEMOS VIDEO PRISTATYMAS

Užsakant to paties gamintojo komplektaciją (dangą, lietaus nuvedimo sistemą, stogo saugos, tvirtinimo ir kt. elementus) užtikrinamas stogo sandarumas, ilgaamžiškumas, spalvų bei estetinių formų vientisumas. Šios akcijos galioja nuo 2017-09-01 iki 2017-10-31. Išsamias akcijų taisykles rasite internete www.ruukki.com/ltu/akcijos, arba sužinosite paskambinę telefonu į bet kurį Ruukki arba įgaliotųjų kompanijos atstovų skyrių.

Daugiau informacijos www.ruukkistogas.lt