Statyba ir architektūra (2017/6) by SA.lt (Statyba ir architektūra)

Statybinių medžiagų rinkoje – niaukiasi dangus Darbas svetur nėra mielesnis nei Lietuvoje Kauno architektūros fenomenas: negrynas modernizmo žanras – kelias į UNESCO?

Kaina 4,00 Eur

2017–2018 žiema (Nr. 6)

Gamybinės teritorijos transformacijos vizija

redakcijos skiltis Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Portalas SA.lt“ Redakcijos adresas Fabijoniškių g. 99 Vilnius LT-07101 Tel. +370 686 51 439 El. p. info@sa.lt www.sa.lt

Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos tarybos narys; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų Ekspertų komisijos narys; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; prof. dr. Algirdas Juozapaitis,

Statybų sektoriuje kaskart atsiranda temų, kuriomis viešai kalbėti yra tabu. Įmonės dažnai nenori šnekėti apie viešuosius pirkimus, komentuoti vieno ar kito konkurso sąlygų. Nenori aptarinėti konkurencijos, vengiama aiškinti konkurentų veiksmus. Ne vienas nekilnojamojo turto specialistas prognozuoja

VGTU Statybos fakulteto dekanas;

pučiamo burbulo sprogimą ir naują krizę. Tačiau, vertindami

doc. dr. Liutauras Nekrošius,

laikotarpį prieš krizę, statybinių medžiagų gamintojai pastebi

VGTU Architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius,

tą pačią situaciją, kokia klostėsi prieš dešimtmetį. Tik kažkodėl

Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius;

nenori apie tai prabilti garsiai. Gal bijo išgąsdinti rinkos dalyvius,

Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė. Bendrovės direktorė Liudmila Michalkevičienė Redaktorius Darius Babickas Tekstų autoriai

medžiagų pirkėjus, kad šie užplūs pardavimų skyrius. Kas pasakoma neoficialiai? Pirmiausia įžvelgiama panašumų tarp to, kad užsakius medžiagas pirkėjams jų tenka laukti kelias savaites. Išaugo poreikis. O jeigu yra poreikis, yra ir pagrindas didinti kainą. Tai natūralu. Tačiau Lietuvoje apie galimą didelį statybinių medžiagų kainų kilimą kalbama ieškant kitokių priežasčių. Apeliuojama

Darius Babickas, Kristina Buidovaitė, Eglė Kirliauskaitė,

į A+ energinio naudingumo klasės reikalavimus, neva auga

Aušra Narkeliūnienė, Elena Paleckytė, Bronis Ropė,

kokybės reikalavimai, o tai reiškia, kad brangs ir statybos.

Žymantas Rudžionis, Indrė Vozgirdaitė Portalo www.sa.lt administratorius Artūras Aleksiejūnas Kalbos redaktorė Brigita Kulikovskienė Dizaineris Jonas Landsbergis Reklamos skyrius Tel. +370 610 39 642 © „Statyba ir architektūra“, 2018

Jau prieš kurį laiką gelžbetonio konstrukcijų gamintojai keikėsi, kad gerokai pabrango cementas ir priežastis tikrai nebuvo smarkiai išaugusi paklausa. Tiesiog gamintojai ir pardavėjai taip sumąstė. Dabar prie starto linijos stovi ir kitų medžiagų gamintojai. Matysime, kas iš to bus, gal tai dar labiau paskatins važiuoti į Lenkiją pirkti kuo daugiau medžiagų? Vienu metu medžiagų poreikį diktavo išaugęs daugiabučių

Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas

renovacijos tempas. Dabar jis kiek sulėtėjo, tačiau vėl laukiama

galima tik gavus redakcijos sutikimą.

proveržio. Jo laukiama ir renovuojant visuomeninės paskirties

Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako. Spausdino UAB „Grafija“ Tiražas 4000 egz. Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

pastatus, kurių apstu kiekvienoje savivaldybėje. Todėl tikimasi, kad šie darbai, nors ir nedidele dalimi, prisidės prie regionų plėtros, prie ekonomikos augimo. Regionų plėtra – dar viena labai aktuali tema. Ne tik

ISSN 0131-9183

statybininkams. Todėl žurnalas „Statyba ir architektūra“ kitame

Mūsų viršelyje – Džiugo Lukoševičiaus vizualizacija.

leidinio numeryje pateiks daug informacijos, kaip regionai tvarkosi su ES pinigais, kokius projektus įgyvendina juos panaudodami, ar panaudoja tikslingai? Pateiksime ir įžvalgų, kokie žingsniai gali padėti vystytis regionams ir neleisti iš jų emigruoti paskutiniams gyventojams.

tema

Statybinių medžiagų rinkoje niaukiasi dangus

konkursas

Konkursas „Už darnią plėtrą“

TURINYS

biblioteka

Mokslininko akiratyje – Vilniaus miestovaizdžio ir viešųjų erdvių kaita

paveldas

Kauno architektūros fenomenas: negrynas modernizmo žanras – kelias į UNESCO?

interjeras

Vonios kambarys: kokios tendencijos vyrauja?

urbanistika

Gebantis keistis miestas – pagal architektą Igną Uogintą

regionų plėtra

Verslas tiesia savivaldybei ranką – siūlo įgyvendinti svarbų projektą

studijos

Gamybinės teritorijos transformacijos vizija

interjeras

Biure – kaip namie

situacija

Nelygi kova: reklama prieš architektūrą?

naujienos

Bus rengiamas naujasis Lietuvos teritorijos bendrasis planas Aplinkos ministerija (AM) imasi rengti svarbiausią šalies erdvinio vystymosi ir urbanistinės plėtros dokumentą – Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą (BP). Pirmajame darbų etape ketinama išanalizuoti esamą socialinę, ekonominę, turimos infrastruktūros situaciją šalyje, nustatyti jos vystymosi tendencijas ir prognozes. Bendrasis teritorijos planas, anot AM specialistų, yra įrankis kokybiškai suderinti įvairias šalyje vykdomas veiklas – verslo, žemės ūkio, turizmo, rekreacijos, aplinkos ir kultūros paveldo apsaugos bei infrastruktūros. Dabartinio BP galiojimas baigsis 2020 metais, tad iki tol turi būti parengtas naujasis. BP, tikimasi, taps pagrindiniu šalies vystymosi dokumentu, kurio suformuluoti sprendiniai galios iki 2030 metų, o pasiūlyta vizija – iki 2050-ųjų. Sprendiniai ypač svarbūs ir siekiant 4 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi tikslų, mat šiems pasiekti kiekviena šalis turi pati numatyti tam tikras priemones. „Esminis naujojo BP tikslas yra tapti kokybiškam ir naudingai taikomam, – pabrėžia aplinkos viceministrė Rėda Brandišauskienė, vadovaujanti šiam projektui politiniu lygmeniu. – Akcentuojame visų suinteresuotų pusių įsitraukimo svarbą rengiant šį sektorių strategijas apibendrinantį dokumentą. Svarbu, kad į BP valstybės lygiu būtų žiūrima kaip į patogų planavimo įrankį, o ne kaip į apribojimą ar trukdį. Tą pasiekti galime tik tardamiesi ir plačiai diskutuodami, taikydami modernias metodikas įtraukčiai užtikrinti.“ Apie poreikį atnaujinti BP kalbama jau seniai: ekonominė, demografinė situacija Lietuvoje per pastaruosius du dešimtmečius pasikeitė kardinaliai, taip pat lygiagrečiai egzistuoja tarpusavyje ne visais aspektais derančių strategijų,

turinčių ir erdvinę išraišką. Būsimojo dokumento kokybę turėtų žymėti išsami analizė trimis aspektais – socialiniu, ekonominiu ir erdviniu. Ji leis nustatyti tikrąją situaciją šalyje, o tai būtina formuojant Lietuvos vystymosi kryptis. Naujos kartos BP turi būti parengtas ir patvirtintas per trejus metus. Pirmasis etapas – esamos būklės analizė – turėtų būti baigtas šių metų gegužę. Vėlesniais etapais bus formuojama BP koncepcija, kurią turės patvirtinti Seimas, o konkrečius sprendinius – Vyriausybė. Pirmojo projekto etapo įgyvendinimo konkursą laimėjo bendrovė „Taem Urbanistai“, jungtinės veiklos pagrindu veikianti su Valstybės žemės fondu, Vilniaus Gedimino technikos universitetu ir įmone „Sweco Lietuva“. Šiuo metu ruošiamasi BP koncepcijos rengimo dalies paslaugų viešajam pirkimui. Aplinkos ministerijos inf.

Justo Jankausko vizual.

Architektas, nacionalinės premijos laureatas Audrius Ambrasas įsitikinęs, kad didžiulė Lukiškių aikštės erdvė, ypač po jos rekonstrukcijos ir jungties su Gedimino prospektu, labiau tiktų moderniam muziejui ar koncertų salei. O memorialiniam paminklui labiau derėtų priešais aikštę esanti Aukų gatvės erdvė, greta Genocido aukų muziejaus, kur galėtų iškilti 45 m aukščio obeliskas. Jis kartu galėtų būti ir aukuras, ir koplyčia. Aukų gatvėje jau stovi du paminklai ir ta vieta intuityviai traukia architektūrinius objektus. Tai jauki, kamerinė erdvė, matomas Gedimino prospektas. Tarp minėtų dviejų toje vietoje stovinčių memorialų galėtų iškilti objektas, kurį sudarytų keturios kolonos. Jo viduje aukšta siaura erdvė su viršuje švytinčiu Vyčio kryžiumi simbolizuotų nenumaldomą tautos laisvės troškimą. Memorialinis paminklas Aukų gatvėje kartu su priešais plevėsuojančia vėliava įprasmintų Lukiškių aikštę, tačiau jos fiziškai neužgožtų. Memorialas būtų panašaus dydžio kaip Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčia. Pasak architekto, daugiau nei dešimtmetį vykusios įvairių sprendimų paieškos įrodė, kad Lukiškių aikštė nepalanki memorialiniams paminklams. „Objekto emocinis krūvis Lukiškių aikštėje būtų juntamas tik tuomet, jei visa aikštė būtų jam pritaikyta. Tačiau nei anksčiau, nei dabar, atnaujinus aikštę, tokia galimybė nėra numatyta. Aukštas vertikalus paminklas užimtų visos aikštės erdvę ir konkuruotų su bažnyčios bokštais, o žemas ar horizontalus pradingtų didelėje erdvėje, jis netektų savo emocinės reikšmės, kurios reikia, ir taptų tiesiog dekoratyvine skulptūra“, – mano A. Ambrasas.

Nacionalinės bibliotekos interjeras – tarp geriausių pasaulyje Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos erdvės po rekonstrukcijos sulaukia vis naujų architektūros srities įvertinimų. Šįkart architektūros studijos „2XJ“ sukurtas bibliotekos interjeras prestižiniuose apdovanojimuose Kinijoje atrinktas tarp penkių geriausių 2017 metų visuomeninių projektų pasaulyje. Aštuntus metus vykstantys svarbiausi ir įtakingiausi Kinijoje apdovanojimai sulaukia dalyvių ir partnerių iš 35 pasaulio šalių. Kasmetis tarptautinis dizaino forumas „Idea Tops“ suburia žymiausius pasaulio architektus, Pritzkerio premijos laureatus ir profesorius iš Harvardo, Oksfordo, Kembridžo, Jeilio universitetų, Masačusetso technologijų instituto ir kitų garsių architektūros mokyklų. Nacionalinė biblioteka, atgimusi 2016 metų rugsėjį ir tapusi nauju traukos centru Lietuvoje, jau yra sulaukusi architektūros profesionalų pripažinimo ir nacionaliniu lygiu. Projektas pripažintas geriausiu viešuoju interjeru konkursuose „Mano erdvė 2017“ ir „Geras dizainas“, o konkurse „Lietuvos metų gaminys 2016“ rekonstrukcija įvertinta aukso medaliu. Projektu taip pat nuolatos domisi autoritetingi tarptautiniai architektūros leidiniai, mokslo ir tyrimų institucijos. 5

naujienos

Architekto A. Ambraso idėja – obeliskas priešais Lukiškių aikštę

naujienos

Lietuviams architektams – tarptautinis įvertinimas Lietuvių architektų biuro „Arches“ projektas „Slėnio vila“ žurnalo „The Journal of the American Institute of Architects“ surinktos tarptautinės komisijos išrinktas geriausia 2017 metų gyvenamosios architektūros realizacija. Kategorija – nestandartiniai projektai, didesni nei 280 kv. m ploto. Projektas „Slėnio vila“ buvo atrinktas dėl tradicinių ir modernių formų bei medžiagų derinimo. Komisijos narė architektė Katherine Chia pabrėžė sukurtą įtikinantį išgrynintą dvišlaičio namo sprendinį. Lietuvių architektų studija „Arches“ yra pirmoji iš Rytų Europos, laimėjusi šį konkursą. „Pastatas tarsi „pakimba“ virš slėnio, atsiverdamas į jį ištisinėmis vitrinomis. Cokolinis aukštas dalinai slepiasi šlaite. Dėl juodo skalūno apdailos jis nyksta pamiškės šešėlyje. Eksponuojamas tik pirmo aukšto tūris, apdailintas natūraliu medžiu. Lakoniška, skulptūriška tūrių forma interpretuoja tradicinio dvišlaičio namo siluetą. Tūrio skaidymas, kintančios tūrių formos, humaniškos proporcijos, stiklo ir medžio dermė kuria lengvumo įspūdį“, – taip projektą „Slėnio vila“ pristato lietuviai architektai. Pagrindinis siekis – maksimaliai išsaugoti išskirtinę gamtinę aplinką, gerbiant tradicijas, sykiu sukurti naują, šiuolaikinę architektūrinę raišką. Tarptautinis konkursas „Residential Architecture Design Awards“ organizuojamas kasmet. Konkurso vertinimo komisiją sudaro architektas Davidas Bakeris (San Fransiskas), architektė Katherine Chia (Niujorkas) ir architektas R. Michaelis Grahamas (Čikaga).

6 2017–2018 žiema (Nr. 6)

2018 03 18 – 23 Frankfurtas prie Maino

Daugiabučius modernizuos pagal naują tvarką Vyriausybės tik ką palaimino naują daugiabučių modernizavimo tvarką. Daugiabučio atnaujinimo projektui ar jo daliai parengti, statybos techninei priežiūrai vykdyti ir projekto įgyvendinimui administruoti neviršijant nustatytų dydžių bus teikiama 100 proc. parama. Tokia valstybės parama per visą projektų įgyvendinimo laikotarpį teikiama ir iki minėtojo įstatymo įsigaliojimo dienos vykdomiems projektams, kuriems ši parama buvo teikiama 50 procentų. Nauja ir tai, kad daugiabučio atnaujinimo projektus įgyvendinantiems butų ir kitų patalpų savininkams valstybė kompensuos 30 proc. investicijų, skirtų energinį naudingumą didinančioms priemonėms, taip pat suteiks papildomą 10 proc. paramą, jeigu bus modernizuojamas senas šilumos punktas ir pertvarkoma šildymo sistema, įrengiant šilumos apskaitos sistemas. Vyriausybė patvirtino ir naujos redakcijos valstybės paramos teikimo daugiabučiams atnaujinti taisykles. Žadama, kad nuo šiol daugiau dėmesio bus skiriama renovacijos kokybei. Paslaugos ir darbai projektui parengti bei įgyvendinti turės būti perkami atskirai, bus privaloma projektų ekspertizė, atitinkamai apmokant jos išlaidas, o statybos rangos darbus bus galima pirkti tik gavus statybą leidžiantį dokumentą. Taip pat bus stiprinama projektų įgyvendinimo priežiūra, reglamentavus tiek šią funkciją atliekančios Būsto energijos taupymo agentūros, tiek kitų valstybinę priežiūrą atliekančių institucijų vaidmenį. Be to, gyventojams sudaromos lankstesnės sąlygos pakeisti tiek projekto administratorių, tiek statybos techninį prižiūrėtoją, jeigu šie netinkamai vykdo savo funkcijas. Pakeista ir valstybės paramos už šių suteiktų paslaugų vykdymą teikimo tvarka, jos teikimą siejant su faktiškai atliktu darbu. Dar viena naujovė – ta, kad valstybės parama teikiama pasirašius valstybės paramos sutartį, kurios formą tvirtina aplinkos ministras. Pritarta ir Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programos pataisoms, skirtoms išplėsti atnaujinimo priemonių sąrašą. Ketinama plačiau panaudoti atsinaujinančius energijos šaltinius, bus sudarytos galimybės įsirengti atskirą ar modernizuoti seną neautomatizuotą šilumos punktą, pertvarkyti šildymo sistemą, atnaujinti elektros inžinerinę ir apšvietimo sistemą, pakeitus ją efektyvesne. Aplinkos ministerijos inf.

Svarbiausia pasaulyje apšvietimo ir pastatų technologijų paroda

Jūsų pastato širdyje – išmanu ir patogu Mūsų kasdienis gyvenimas tampa vis išmanesnis ir labiau skaitmeninis. Parodoje „Light + Building“ iš pirmieji sužinokite, kaip protingi namai tampa pagrindine išmaniųjų miestų dalimi. Inspiring tomorrow. www.light-building.com info@lithuania.messefrankfurt.com Tel. +370 5 213 55 34

tema

Darius BABICKAS

Statybinių medžiagų rinkoje niaukiasi dangus

Apie tai kalbama nenoriai. Tačiau tai neišvengiamai artėja – statybinių medžiagų kainų šuolis. Būsto pardavėjai apie didėsiančias kainas šneka pasimėgaudami, o medžiagų gamintojai šios temos vengia dėl kelių priežasčių. Visgi spėliojama, ar bus žengti tokie spartūs žingsniai, kokie buvo prieš dešimtmetį, prieš krizę. 8 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Judama mažais žingsniukais š pažiūros neatrodo, kad pastaraisiais metais statybinės medžiagos brango. Prekybos centrai Lietuvoje nuolat vilioja akcijomis ir vartotojai jomis džiaugiasi. Didelė konkurencija iš tiesų pristabdo nuo noro išsišokti su kainomis. „Statybos ir architektūros“ kalbinti medžiagų gamintojų atstovai nenorėjo būti oficialiai įvardyti – kad neatskleistų kortų konkurentams. Dažnas jų prisiminė, kad prieš krizę drovumas buvo išnykęs. „Žinoma, ir tuomet pirmi žingsniai padidinti kainą nebuvo drąsūs. Tačiau pamėginome – pirkėjai

nesureagavo, pirko kaip pirkę. Tuomet po dviejų savaičių vėl kilstelėjome produkcijos kainą 15 procentų. Vėl jokios reakcijos. Tad kam parduoti pigiau, jeigu galima brangiau“, – prisiminė vienos kompanijos atstovas. Prieš krizę statybinių medžiagų gamintojai kainas didino bemaž kas dvi savaites. Pirkėjai apie nuolaidas jau neklausinėdavo, didžiausia nuolaida tuo metu buvo tai, kuris gamintojas greičiau pateiks laukiamą produktą. Kompanijų atstovai praėjusių metų pabaigoje kalbėjo, kad dabar situacija yra analogiška buvusiai prieš krizę. Ne kainų augimo prasme, o produkcijos pristatymo. Paklausa yra didelė, o produkcijos, užsakius jos didesnį kiekį, reikia laukti mažiausiai dvi savaites.

„Nebus nieko nuostabaus, jeigu, esant tokiai paklausai, kainos šaus į viršų. Gamintojai jau tikrai atsistojo prie starto linijos ir turbūt bando vieni kitų nervus, kuris išdrįs pirmasis“, – sakė izoliacines medžiagas gaminančios kompanijos atstovas. Kita vertus, žvelgiant į statistiką, negalima sakyti, kad kainos stoviniuoja vietoje. Antai kai kurių produktų kainos Europos rinkose kas ketvirtį augo bemaž po 15 procentų.

Mato du kelius Kompanijos „BASF“, tiekiančios žaliavą izoliacinių medžiagų gamintojams, atstovas Arturas Indičianskis sako matantis nesveiką konkurenciją tarp gamintojų. „Įnirtingoje konkurencinėje kovoje daugelis gamintojų kainas nuleido žemiau grindų lygio. Ir tai lemia nuostolius jiems patiems. Todėl dabar atėjo toks laikas, kai galimi du keliai: arba pakeliama produkcijos kaina, arba iškeliama balta vėliava“, – atviravo A. Indičianskis. Jo teigimu, nuo praėjusių metų pradžios nemažai žaliavų brango ir tą diktavo smarkiai išaugęs jų poreikis visame pasaulyje. Iš anksto pasirūpinti pigesne žaliava lietuviai gamintojai nemato prasmės, nes daugelis jų nemažai produkcijos gamina „į sandėlį“, iš kurio prireikus greitai pateiktų klientams.

„Rinkoje įprasta, kad, brangstant žaliavoms, brangsta ir iš jos gaminama produkcija. Lietuva yra kažkoks unikalus kraštas. Nors žaliavos čia brango, galutinė produkcija netgi pigo. Kalbu apie polistireninį putplastį. Jo gamintojai išaugusias sąnaudas pasiėmė ant savų pečių. Jie turbūt tikėjosi, kad greitai žaliavos atpigs, bet taip neįvyko“, – kalbėjo A. Indičianskis. Jis pripažino, kad žaliavos polistireniniam putplasčiui gaminti vienu metu pabrango apie 50 proc., o gamintojai galutinės produkcijos kainą jeigu ir didino, tai labai nežymiai. Nepaisant to, kad apyvarta augo, pelningumas smarkiai krito. Kompanijos „BASF“ atstovas mato, kad Lietuvoje termoizoliacinių medžiagų poreikis yra palyginti didelis. Bet gamintojai aršiai konkuruoja, dėl to galutinio produkto kainos mažėja, nepaisant augančios žaliavų kainos. „Tenka girdėti nusistebėjimų, kodėl iš naftos produktų gaminama žaliava brangsta, jeigu naftos kaina pasaulinėse rinkose krenta. Visgi žaliavos kainai didžiausią įtaką turi paklausa. Ne tik Lietuvoje, ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Jeigu, pavyzdžiui, Azijoje žaliavos poreikis yra didelis ir ten kainos ima kilti, jos lemia ir kainas Europoje“, – sakė A. Indičianskis.

Lietuva yra kažkoks unikalus kraštas. Nors žaliavos čia brango, galutinė produkcija netgi pigo. Kalbu apie polistireninį putplastį. Jo gamintojai išaugusias sąnaudas pasiėmė ant savų pečių. / Arturas INDIČIANSKIS /

tema Didžiausias šuolis jau įvyko?

Reikia nepamiršti, kad žmonių perkamoji galia per pastarąjį dešimtmetį nuo praėjusios krizės gerokai išaugusi, ypač didžiuosiuose miestuose. Antra vertus, atsirado didesnė konkurencija ir tarp vystytojų, reikia daugiau pastangų norint parduoti būstą. / Mindaugas STATULEVIČIUS /

10 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, per metus (nuo 2016 m. spalio iki 2017 m. spalio) statybos sąnaudos padidėjo apie 3 procentus. Tačiau statybinių medžiagų kainų vaidmuo čia nelabai žymus, daugiausia įtakos tam turėjo augęs darbo užmokestis. Statybų specialistai jau pernai metų pabaigoje pradėjo skaičiuoti, kiek šiemet brangs statybos. Tiesiogiai nepasakoma, kad statybų išlaidos didės dėl augsiančių medžiagų kainų. Priežastis nurodoma kita – nuo metų pradžios įsigaliojęs reikalavimas statyti A+ energinio naudingumo klasės pastatus. Specialistai akcentuoja, kad A+ energinio naudingumo klasė pirmiausia sietina su kokybe: atliekamų darbų bei naudojamų medžiagų ir įrenginių. Neoficialiai kalbama, kad rinkoje žinomų medžiagų gamintojams padidinus kainas dėl paklausos, jų pėdomis nesibodės sekti ir visi kiti. Čia jau galios tokia taisyklė – jeigu visi kelia kainas, kodėl mums to nedaryti? Teliks klausimas, kiek smarkiai išaugs statybinių medžiagų kainos. Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto lektorė Odeta Viliūnienė mano, kad dėl A+ energinio naudingumo klasės reikalavimų išlaidos statyboms turėtų išaugti vidutiniškai apie 5 procentus.

JŪSŲ PROJEKTĄ ĮGY VENDINSIME MES

„Kuo aukštesnė namo energinio naudingumo klasė, tuo didesnė jo kaina. Mūsų skaičiavimais, A energinio naudingumo klasės gyvenamojo namo statybų išlaidos yra maždaug 10–15 proc. didesnės nei B klasės namų. Projektuojant A klasės pastatus, naudojamos efektyvesnės termoizoliaciniu požiūriu medžiagos, įrenginiai, taip pat pabrangsta pats projektas, nes atsiranda tam tikrų privalomų dalykų: sandarumo užtikrinimas, priverstinis vėdinimas, kokybė. Tad šis scenarijus, įsigaliojus A+ energinio naudingumo klasės reikalavimams, vėl neišvengiamai kartosis, tik šį kartą ne taip skausmingai“, – teigė O. Viliūnienė.

Būsto kainai įtakos beveik nedarys Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos vadovas Mindaugas Statulevičius atsargiai vertina įvairias prognozes dėl būsto kainų kilimo ar dėl galimo kritimo. Nors nekilnojamojo turto vystytojai mato ateityje galimą kainų augimą, „Reikia nepamiršti, kad žmonių perkamoji galia per pastarąjį dešimtmetį nuo praėjusios krizės gerokai išaugusi, ypač didžiuosiuose miestuose. Antra vertus, atsirado didesnė konkurencija ir tarp vystytojų, reikia daugiau pastangų norint parduoti būstą. O pirkėjams vis dar aktuali kaina. Kad būtų įrodyta didesnė būsto vertė, reikia įdėti daugiau pastangų“, – kalbėjo M. Statulevičius. Jis irgi prognozavo, kad statybinės medžiagos brangs, tačiau jos būsto kainų augimo labai smarkiai nepaveiks. Daugiau reikšmės turės darbuotojų stygius ir dėl to kylantys atlyginimai. Įtakos turi ir didėjantys energinio naudingumo klasės reikalavimai, nors valdžios institucijos kiek amortizuoja šį procesą: suteikė papildomo laiko pasiruošti kokybiniam statybų šuoliui, sušvelnino kai kuriuos reikalavimus. „Juk už viską galiausiai moka galutinis vartotojas – būsto pirkėjas. Džiugu, kad vis daugiau atsiranda tų, kurie įperka geros kokybės būstą miesto centre, sutinka mokėti už automobilių stovėjimo vietas. Bet dar nemažai yra tokių, kurie ieško pigesnio būsto, jo ieško užmiestyje, renkasi žemesnę energinio naudingumo klasę“, – sake M. Statulevičius.

Ilgaamžės langų sistemos moderniai statybai heroal W 72 Langų sistema heroal W 72 – tai puikus pasirinkimas ieškantiems optimalaus energijos taupymo ir minimalių išlaidų derinio. Panaudojimo universalumas, 1,3 W/m²K šilumos perdavimo koeficientas ir trijų lygių saugumo klasės (iki RC3) yra tvirti šios sistemos privalumai. Daugiau informacijos rasite www.heroal.com

heroal – Johann Henkenjohann GmbH & Co. KG Österwieher Str. 80 33415 Verl (Germany) Tel +49 5246 507 - 0 Fax +49 5246 507 - 222

foruma

forumas

Ar socialinę infrastruktūrą garantuos įstatymu?

Socialinės infrastruktūros

sukūrimas arba plėtra galėtų

forumas / 1

pasitarnauti mezgant dialogą tarp gyventojų ir statytojų,

tačiau neretai lėšos socialinei infrastruktūra atsiranda

NT plėtotojų sutaupymų

eilutėje. Iki šiol tik nuo

statytojų geranoriškumo arba

savivaldybės uolumo priklausė, kokių „patogumų“ sulauks

naujakuriai. Žadama, kad

priėmus šiuo metu kaipsyk svarstomą Savivaldybių

infrastruktūros plėtros įstatymą turėtų nebelikti frazės „statau, kur noriu, o infrastruktūra –

kada nors“.

12 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Saulius BUDINAS Klaipėdos m. savivaldybės administracijos direktorius

Su NT plėtotojais Klaipėdos miesto savivaldybė pasirašo infrastruktūros plėtojimo sutartis, kuriose numatoma, kokiu būdu statytojai galėtų prisidėti prie infrastruktūros sukūrimo ar plėtros. Aišku, tai nėra kažkas tokio, kas taptų nepakeliama našta vystytojams, dažniausiai statytojų įsipareigojimai susiję su patogumų šalia jo vystomo objekto sukūrimu. Jei, pavyzdžiui, deriname prekybos centrų projektus, prašome, kad automobilių stovėjimo aikštelėse būtų įrengtos elektromobilių įkrovos stotelės. Su vystytojais visuomet susėdame ir kalbamės, įvertiname jų projektą, aplinkines teritorijas ir problemas, kurios dėl įvairių priežasčių nebuvo sprendžiamos ir kurias būtų galima išspręsti, galbūt net prisidedant savivaldybei.

Vystytojai prisideda noriai, bent jau pastaruoju metu geranoriškumo netrūksta, todėl nejaučiame jokios įtampos. Prieš krizę yra buvę atvejų, kuomet buvo pasirašomos nerealios sutartys, tapdavusios nepakeliama našta NT vystytojams. Dabar tokių dalykų nėra, stengiamės racionaliai įvertinti infrastruktūros poreikį, dažnai tai, kas sukuriama, sukuria pridėtinę vertę pačiam statytojui. Tokius visuomeninius objektus kaip darželiai, mokyklos, baseinai stato pati savivaldybė. Pavyzdžiui, praėjusiais metais buvo užbaigtos vieno darželių priestato statybos, šįmet pradėsime statyti mokyklą. Klaipėdoje didelės problemos dėl ugdymo įstaigų trūkumo neturime. Tiesa, pastaruoju metu pastebima gyventojų migracija iš pietinės miesto dalies į šiaurinę. Prieš kurį laiką pietinė miesto dalis buvo naujai išvystyta, dabar pagrindiniai NT projektai vystomi šiaurinėje miesto dalyje. Reaguodami į tai, mes šiaurinėje miesto dalyje ir statysime progimnaziją. Ją atidarius yra tikimybė, kad pietinėje miesto dalyje kažkurią iš ugdymo įstaigų galėtume uždaryti, o pastatą parduoti NT vystytojams.

forumas / 2

Mindaugas STATULEVIČIUS Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius Sostinėje visi NT plėtotojai savivaldybei teikia paramą socialinės ir inžinerinės infrastruktūros plėtrai. Parama šiuo metu sudaro 4,35 euro už kvadratinį metrą statomo ploto. Kiekvienas statytojas šią sumą įtraukia į statybų sąmatą, o vėliau – ir į būsto kainą. Savivaldybė pagal šiuo metu galiojančią tvarką įsipareigoja įrengti trūkstamą infrastruktūrą. Logiška, kad surinktos lėšos turėtų būti panaudotos statytojo vystomoje teritorijoje (kvartale) ar seniūnijoje. Pavyzdžiui, Pilaitėje ar Pilaitės mikrorajono prieigose, kad šio rajono gyventojai pajustų realią naudą. Kol kas savivaldybė pati sprendžia, kur investuoti surinktas lėšas. Žinoma, tie 4,35 euro už kvadratinį metrą ploto yra labai maža suma. Dar prieš dešimtmetį skaičiuota, kad norint įrengti reikiamą inžinerinę, socialinę infrastruktūrą naujai vystomame kvartale reikėtų sumokėti apie 150 eurų už kiekvieną kvadratinį metrą būsimo pastato ploto. Tokia suma šiuo metu nereali, juolab kad nėra aiškaus teisinio reglamentavimo, kaip tos lėšos būtų panaudojamos.

Taigi, NT plėtotojų įmoka nėra didelė, bet savivaldybė neįsipareigoja konkrečioje teritorijoje įrengti reikiamos infrastruktūros. Kas vyksta? Savivaldybė statytojus įpareigoja prie socialinės ar inžinerinės infrastruktūros greta vystomų objektų sukūrimo prisidėti papildomai, nereglamentuojant jokiomis tvarkomis, t. y. individualaus skaičiavimo būdu. Pavyzdžiui, siūlo skirti patalpas darželiui, dalį patalpų, kurios buvo numatytos komercinei veiklai, perduoti savivaldybei, įrengti socialinį būstą, įrengti arba pagerinti esamus susisiekimo ar kitus inžinerinius tinklus ir pan. Vilniuje galioja tokia tvarka, Kauno miesto savivaldybė kiekvienu atveju sprendžia individualiai, Klaipėda ir mažesni miestai tokios paramos socialinės ir inžinerinės infrastruktūros plėtrai taip pat neturi. Savivaldybės infrastruktūrą kuria pačios arba paprašo statytojų prisidėti. Vilniuje lėšos renkamos kaip parama, savanoriškas prisidėjimas, bet praktiškai tai yra prievartinis mokestis, kurio nemokant stringa statybų leidimų išdavimas. Ši parama – pilkoji zona, kurios neturėtų būti. Statytojai, ilgesnį laiką vystydami konkrečią teritoriją, stengiasi klientams pasiūlyti patrauklią kvartalo viziją ir ją įgyvendinti – įrengti didesnę vaikų žaidimų aikštelę, darželį, galbūt netgi jį administruoti. NT plėtotojai potencialius pirkėjus ar komercinio turto nuomininkus informuoja, kad socialinę infrastruktūrą kurs savo lėšomis, o investicijos bus įskaičiuotos į parduodamo turto kainą.

Sostinės savivaldybė neskuba nieko keisti, tačiau pokyčių žada Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymas. Šio įstatymo koncepcija buvo pradėta rengti dar 2009-aisiais, nesyk svarstyta, keista, visgi tikimasi, kad šįmet įstatymas bus priimtas šios kadencijos Seimo. Įstatyme bus įtvirtintos nuostatos, kad bus sukurtas miesto infrastruktūros fondas, kuriame būtų kaupiamos vystytojų, savivaldybės, galimai ir Europos Sąjungos lėšos, o tokio fondo lėšomis infrastruktūra būtų kuriama toje teritorijoje, kurioje vyksta statybos. Savivaldybėse galbūt skirtųsi įmokos, priklausomai nuo turto vertės ar statybų kainų, bet principas būtų bendras – vietos savivalda įgautų įrankį kaupti lėšas ir jas panaudoti tikslingai. Dabar turto vystytojai patys įrengia ir administruoja infrastruktūrą arba neatlygintinai ją perduoda miestui. Jei sostinėje darželių labai stinga, tai situacija su mokyklomis sudėtingesnė ir visoje Lietuvoje. Tą lemia ir demografinė situacija bei gyventojų migracijos ypatumai. Kyla klausimas, ar verta statyti monofunkcinę mokyklą, nes, pasikeitus gyventojų sudėčiai, sumažėjus vaikų, natūraliai atsirastų poreikis turėti dienos ar pramogų centrą, vyresnių žmonių užimtumo centrą ar pan. Taigi, statomi visuomeniniai pastatai turėtų būti daugiafunkciai. Pasaulinė praktika tokia pati, taigi, ir pas mus turėtų būti statomi objektai, kurie tarnautų kaip darželis, mokykla, vėliau užimtumo centras, bendradarbystės erdvės ir pan.

forumas / 3

Justina MULIUOLYTĖ Architektų-urbanistų studijos „Pupa – strateginė urbanistika“ architektė Socialinė infrastruktūra gyvenamuosiuose rajonuose labai svarbi. Jei veikia darželis, mokykla ar kitas visuomeninis objektas, ta teritorija bus kur kas

patrauklesnė. Ypač, kai kalbame apie didesnius gyvenamuosius rajonus, į kuriuos keliasi šeimos – juose darželių, mokyklų poreikis labai didelis. Kalbant apie NT vystytojų indėlį, yra skirtumas tarp Lietuvos ir Vakarų šalių, nes Lietuvoje socialinė infrastruktūra atsilieka. Vilniuje trūksta darželių, baseinų, atsiranda tik pavienių vystytojų, kurie įrengia reikiamą infrastruktūrą. Pavyzdžiui, Kaune buvusios apleistos Žemųjų Šančių kareivinės virto gyvenamuoju kvartalu, kuriame buvo įrengta mokykla ir darželis. Kadangi Vilniuje darželių labai trūksta, būtų realu, jei juos įrengtų vystytojai.

Sostinėje, Balsiuose, atsiradusi mokykla absoliučiai pakeitė šio rajono veidą. Jis gavo centrą, suburiantį bendruomenę. Jei kalbėtume apie užsienio šalių, pavyzdžiui, Olandijos ir Švedijos, pavyzdžius, čia socialinė infrastruktūra įrengiama visuomet, bet tuo rūpinasi miesto valdžia. Jeigu statomas naujas kvartalas, išsyk įrengiamas darželis, mokykla, bendruomenės namai. Senesniuose kvartaluose – senjorų namai. Olandijoje, Roterdame, baseinų yra praktiškai kiekviename kvartale, tačiau tą taip pat užtikrina miesto valdžia.

forumas

Marius NARMONTAS Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo departamento direktorius Kai kuriose savivaldybėse socialinės ir inžinerinės infrastruktūros plėtros mokestis renkamas arba kaip parama, arba dar kita forma. Iš NT vystytojų surinktas lėšas savivaldybės turėtų nukreipti socialinei infrastruktūrai kurti ar plėsti, tačiau kol kas tokia rinkliava nėra reglamentuota įstatymų. Dėl šios priežasties buvo parengtas Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo projektas, kuriame be inžinerinės infrastruktūros kalbama ir apie socialinę infrastruktūrą. Tiesa, kol kas nėra pasirinktas konkretus modelis, kaip infrastruktūros mokestis būtų renkamas. Kol kas savivaldybės gali remtis teritorijų planavimo dokumentais, kuriuose numatyta tam tikra socialinė infrastruktūra. Šiuo metu svarbiau, kas turėtų numatytą socialinę infrastruktūrą

forumas / 4 įgyvendinti. Ar savivaldybės tam pajėgios? Reikia turėti omenyje, kad savivaldybėse padėtis skirtinga. Vienose socialinės ar inžinerinės infrastruktūros pakanka, kitose jos yra mažiau, tad reikalingos investicijos skiriasi. Pasaulyje yra sukurta mechanizmų, kurių mes dar netaikome, bet galbūt artimiausiu metu pradėsime taikyti. Vienas jų – galimybė naujos plėtros teritorijose didinti užstatymo intensyvumą su sąlyga, kad naujame pastate dalis patalpų būtų skirta socialinei infrastruktūrai – mokyklai, darželiui ar bibliotekai. Tokiu būdu naujuose, geros kokybės pastatuose būtų įrengtos patalpos, reikalingos bendruomenėms. Antra, tos patalpos būtų išskaidytos po visą miestą, nesukoncentruotos vienoje vietoje. Tokia praktika paplitusi JAV. Manau, kad mes ir Lietuvoje pamėginsime įtvirtinti panašų modelį. Kol kas dar stinga diskusijų, tačiau šių metų pirmąjį pusmetį jau atsakysime, ar Lietuvoje įmanoma pritaikyti panašų mechanizmą, ar ne. Manau, kad surasime instrumentų ir galimybių. Toks mechanizmas būtų aktualus toms savivaldybėms, kuriose vyksta plėtra. Jei savivaldybėje niekas nestatoma, vystytojai nesirenka to miesto, ji jokios naudos iš to neturės. Šiuo metu naujai vystomuose kvartaluose stinga ne tik socialinės infrastruktūros, bet ir viešųjų erdvių. Savivaldybių surenkamų lėšų nepakanka, taigi, jos koncentruojamos vienoje vietoje. Vystytojas, sumokėjęs įmoką plėtojamame rajone ar prisidėjęs prie infrastruktūros, nebūtinai gaus pridėtinę vertę. Tos lėšos gali būti panaudotos visai kitur – kitame rajone.

Savivaldybių plėtros įstatymas galios visai Lietuvai. Tiesa, pačioms savivaldybėms bus leista pasirinkti, ar jos nori turėti kompensacinį mechanizmą, ar ne. Jei NT vystytojai ar patys kvartalo gyventojai įrengia infrastruktūrą, pavyzdžiui, nutiesia kelią, tinklus, kol kas patirtų nuostolių jiems niekas nekompensuoja. Įstatymo tikslas – kompensuoti išlaidas infrastruktūrai. Tam, kad būtų galima jas atlyginti, būtina turėti finansinį mechanizmą, kad iš tų, kurie prisijungia prie sukurtos infrastruktūros, būtų įmanoma surinkti lėšų ir jas grąžinti pirmajam, investavusiam į infrastruktūrą. Savivaldybės skaičiuos, kiek sulaukia NT plėtotojų, kiek kvadratinių metrų ploto pastatoma, taigi, ar savivaldybei naudinga turėti tokį mechanizmą, ar ne. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos savivaldybėms toks mechanizmas turėtų būti patrauklus, kitos savivaldybės svarstytų. Kuomet kalbame apie verslą, pirmojo vystytojo patiriamos išlaidos infrastruktūrai sukuria nelygiavertes sąlygas, lygiai tas pats ir su gyventojais. Jei gyventojai savo kvartale kažką sutvarko, tačiau išlaidos jiems nekompensuojamos, turime situaciją, kai žmonės laukia, kuris bus pirmas. Kad tokios situacijos nebūtų, Savivaldybių plėtros įstatyme sukuriamas mechanizmas – jei prisidėjai, gausi ir grąžos.

forumas / 5

Viltė ČEKAUSKAITĖ Sostinės Perkūnkiemio iniciatyvinės grupės atstovė Socialinė infrastruktūra yra pagrindas tiek senuose gyvenamuosiuose rajonuose, tiek kuriant naujus. Teritorijų planavimo dokumentuose socialinė infrastruktūra – vienas esminių reikalavimų. Minimas Perkūnkiemio rajonas sukurtas ir apgyvendintas pažadais, juolab kad butai buvo perkami iš projektų. Taip 10 metų ir sulaukė šis 14 2017–2018 žiema (Nr. 6)

rajonas, tikėdamasis sutvarkytų gatvių ir socialinės infrastruktūros plėtros, valstybinių darželių ir mokyklų statybų, bendrų erdvių, skverų įrengimo. Taip pat, kol bus įgyvendinti gyventojų lūkesčiai ir vystytojų pažadai, ištaisytos šiurkščios teritorijų planavimo klaidos. Šiam rajonui stinga visų pagrindinių objektų, būtinų urbanizuotose didelio intensyvumo teritorijose – juk Perkūnkiemis didžiausią užstatymo intensyvumo rodiklį turintis kvartalas Vilniuje. Čia būtinai reikia bendrų erdvių (sporto aikštynų su žaliosiomis, poilsio zonomis), darželių, mokyklos. Statytojų ir savivaldybės pasiteisinimus jau mintinai žinome. Statytojai aiškina, kad viskas suprojektuota ir pastatyta laikantis statybos techninių reglamentų reikalavimų ir kitų normų. Savivaldybės institucijos aiškina, kad negali sumažinti užstatymo intensyvumo rodiklio, o pinigų socialinei infrastruktūrai įrengti bandys ieškoti, bet neaišku, ar ras. Didžiausia problema, kad institucijos dažniausiai net nebando išgirsti, įsigilinti, o ką jau kalbėti apie padarytų klaidų pripažinimą ir jų ištaisymą. Čia didelė bėda. Pradžioje reikia noro pradėti veikti ir ieškoti galimų sprendimų. Patogiausia pasakyti, kad tai neįmanoma arba daug kainuos. Mes vis dar tikime ir imsimės tolesnių veiksmų. Suprantame, kad čia vyksta žaidimas, kas pirmasis pavargs. Tai tikrai būsime ne mes. Kokias problemas rajone programuoja socialinės infrastruktūros nebuvimas? Jas geriausiai apibūdintų Vilniaus m. vyriausiojo architekto pasakyta frazė, kad nieko nedarant ateityje Perkūnkiemyje susiformuos getas – lengvai pažeidžiamų, socialiai silpnesnių žmonių rajonas, kurio problemų sprendimas kainuos daugiau nei socialinės infrastruktūros įrengimas kvartale dabar.

konkursas urnalas „Statyba ir architektūra“, būdamas konkurso „Už darnią plėtrą“ partneriu, primena praėjusių metų pabaigoje paskelbtus geriausius įgyvendintus nekilnojamojo turto projektus Lietuvoje. Tradiciniu tapusį konkursą „Už darnią plėtrą“ rengia Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija kartu su Darnios plėtros akademija. Konkursas atviras visiems nekilnojamojo turto plėtotojams, o jo pagrindiniai tikslai – puoselėti darnios plėtros idėjas, atkreipti dėmesį ir pristatyti visuomenei geriausius nekilnojamojo turto vystytojų projektus, skatinti bendradarbiavimą tarp verslo, mokslo, valstybinių ir nevyriausybinių organizacijų. Projektai vertinami pagal tai, kiek jų koncepcija atitinka darnios urbanistinės plėtros, gyvenimo kokybės sukūrimo siekius, architektūros, urbanistinę ir statybos kokybę, pagarbą gamtos ir kultūros paveldui. Taip pat įvertinami energiniai pastatų sprendiniai, ar projektas atitinka nekilnojamojo turto poreikius, ekonominis naudingumas ir kiti kriterijai. Komisijos nariai – Lietuvos architektų sąjungos, Lietuvos statybininkų asociacijos, bankų, Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Aplinkos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos ir žiniasklaidos atstovai.

„Quadrum“ – geriausias biurų pastatas Konkursui „Už darnią plėtrą“ teiktas „Quadrum“ biurų pastatas pripažintas geriausiu administracinės paskirties projektu. Projekto vystytojas – bendrovė „Schage Real Estate“, projektavo bendrovės „Lund+Slaatto Arkitekter“ (Norvegija ir „Arches“ (Lietuva). Sostinės Konstitucijos prospekte iškilęs verslo centras – pirmas biurų pastatas Lietuvoje, kurio projektinė dalis patvirtinta „BREEAM“ sertifikate užfiksuotu įvertinimu „labai geras“. Projektas apdovanotas už šiuolaikiško pastato sukūrimą naujame Vilniaus miesto centre ir pritaikytus tvarius bei šiuolaikiškus pastato valdymo ir aplinkos formavimo sprendimus. Ilgus metus sostinės Konstitucijos prospekte vaizdą darkė sovietmečiu pradėto statyti ir nebaigto jaunimo viešbučio „Sputnik“ griaučiai. Vilniaus valdžia ilgai svarstė, kaip atsikratyti šio praeities relikto ir ką galima pastatyti jo vietoje. Šį galvos skausmą išsprendė norvegų investuotojai. Verslo centras „Quadrum“ pradėtas statyti 2013 metais. Į 60 tūkst. kv. metrų bendrojo ploto biurų kompleksą Norvegijos kapitalo bendrovė „Schage Real Estate“ investavo 84 mln. eurų. Tai didžiausias iki šiol grupės plėtotas investicijų projektas. Vienu didžiausių verslo centro „Quadrum“ pranašumu laikomas jo kompleksiškumas. „Quadrum“ – trijų pastatų ansamblis, kuris sudaro verslo miestą mieste. Pastatus jungia 10 metrų aukščio pušimis apželdintas vidinis kiemas ir 3 aukštų požeminė aikštelė. Verslo mieste veikia

konferencijų centras (3 salės ir 2 susitikimų kambariai), vaikų darželis, sporto klubas, restoranai, kioskas, drabužių valykla. Verslo centre dirba daugiau nei 3 tūkst. žmonių. „Quadrum“ koncepciją geriausiai atspindi projekto daugiafunkciškumas, gamtos išteklių tausojimas ir tvarus panaudojimas. Ir dar: paprastai tai nelaikoma prioritetu, tačiau skyrėme dėmesį tam, kas leidžia atsikvėpti, atitrūkti nuo darbų, t. y.

žaliosioms erdvėms ir meno kolekcijai. 700 vietų 3 aukštų požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje įrengta 120 dviračių vietų, dušai ir persirengimo kabinos. Yra vietos svečiams, neįgaliesiems, elektromobiliams. Verslo centre įrengta geoterminio šildymo sistema. Artimiausiu metu numatomos trečio komplekso „Quadrum“ 11 tūkst. kv. metrų ploto „South“ pastato statybos. 15

Atgaivino buvusių kareivinių kvartalą Konkurse „Už darnią plėtrą“ geriausiu daugiafunkciu projektu pripažintas Kaune vystomas kvartalas „Juozapavičiaus 13“. Projekto plėtotojas – bendrovė „Miesto renesansas“, projektavo architektas Gintautas Natkevičius, generalinis rangovas – bendrovė „Avadi“. Projektas „Juozapavičiaus 13“ tiesiog atgaivino laikinosios sostinės Šančių karinį miestelį. Buvusių kareivinių vietoje įrengti ne tik gyvenamosios paskirties pastatai, bet ir mokykla, vaikų darželis, parduotuvė, čia taip pat planuojamas verslo centras. XIX a. pabaigoje Kaunas carinės Rusijos valdžios sprendimu buvo paverstas strategiškai svarbia karine tvirtove, kuri pasižymėjo tam laikotarpiui būdinga prancūziška architektūra, moderniais statybos sprendimais, dėl kurių pastatai išliko iki šių dienų. Po Nepriklausomybės, panaikinus sovietų armijos karines bazes, antrą šimtmetį skaičiuojantys statiniai pradėti saugoti kaip paveldo objektai. Pasak projekto įgyvendintojų, buvęs karinis miestelis pasirinktas dėl kvartalo planinės struktūros ir jo dvasios. Kadangi teritorija priklauso paveldo zonai, įmonė dėl autentiškų pastatų konsultavosi ir leidimus derino su Kultūros paveldo departamentu.

Kvartale įrengta 40 dviejų aukštų, 85– 123 kvadratinių metrų ploto kotedžų ir 18 46–53 kvadratinių metrų ploto butų. Čia taip pat įrengti du 3,6 tūkst. ir 4,2 tūkst. kvadratinių metrų ploto komerciniai pastatai, veikia pradinė mokykla, kurioje mokosi apie 180 vaikų, ir darželis „Vaikystės sodas“, kuriame auklėjama apie 100 vaikų. Į projektą investuota apie 12 mln., ateityje planuojama investuoti dar 10 mln. eurų.

Pastatuose išsaugotos autentiškos carinei statybai būdingos architektūros detalės: raudonų plytų mūras, arkos, aukštos lubos. Atliekant rekonstrukcijos darbus buvo atidengti pastatų pamatai, kuriuose paskutinis pamatų sluoksnis, matomas išorėje, yra iš tašyto granito, ant kurio mūrijama siena. Kareivinių fasadai išlaikė autentišką plytų dekorą, išsaugoti išorinės apdailos elementai – arkos, lubos, dideli langai ir platūs įėjimai į būstus, taip pat XIX a. autentiškos raudonų plytų sienos kai kurių pastatų viduje.

baltojo ir gydomojo purvo procedūrų, kineziterapijos, ergoterapijos, fizioterapijos, haloterapijos, relaksacijos ir kitų procedūrų kabinetai. Grožio procedūros teikiamos SPA centre. Pernai gydyklų kompleksą papildė gyvenamasis korpusas su funkcinės diagnostikos ir reabilitacijos centru. Naujajame korpuse įrengta 140 kambarių. Pastatai suprojektuoti linijinės struktūros, taikant harmonijos principus. Sanatorijos interjero akcentas – gyvų augalų siena, fontanai ir gėlynai. Įgyvendinant projektą buvo išlaikyta autentiška anksčiau čia stovėjusio pastato architektūra, taip buvo

siekiama harmoningai įsilieti tiek į Birštono kurortą, tiek į Nemuno kilpų regioninį parką. Vystant projektą glaudžiai bendradarbiauta ir su Birštono savivaldybe. Ji šalia esančiame sklype įrengė mineralinio vandens garinimo paviljoną. „Eglės“ sanatorijos teritorijoje įrengta vaikų žaidimo aikštelė. Automobiliams skirta 104 vietų stovėjimo aikštelė. Iš viso sanatorinio gydymo komplekse Birštone įrengta 412 kambarių, kuriuose telpa daugiau nei 700 klientų. Per metus „Eglės“ sanatorijoje Birštone apsilanko daugiau nei 100 tūkst. svečių ir didžioji jų dalis lietuviai. Netrūksta poilsiautojų ir iš kitų šalių: Norvegijos, Švedijos, Izraelio, Italijos Vokietijos, Rusijos ir Latvijos.

Birštono „Eglei“ – geriausio rekreacinio projekto laurai Konkurso „Už darnią plėtrą“ visuomeninio rekreacinio projekto kategorijos nugalėtoju pripažintas Birštono sanatorinio gydymo kompleksas „Eglė“. Projekto vystytojai – bendrovės „Eriadas“ ir „Eglės“ sanatorija, projektavo bendrovės „Vakarinis fasadas“ ir „AI studija“. Komplekso statyba buvo vykdoma keturiais etapais. 2011–2013 metais rekonstruotas B korpusas, 2012–2014 – A korpusas, 2014–2015 pastatytas gydyklų pastatas, o C korpuso statyba pradėta 2016 metais ir baigta šiemet. Kompleksas sudarytas iš keturių tarpusavyje sujungtų korpusų. Pirmajame įsikūrusi centrinė registratūra, kavinė, erdvi valgykla, kino ir koncertų salė, mineralinio vandens biuvetė, SPA ir gyvenamieji kambariai. Antrajame korpuse – procedūrų ir gydytojų kabinetai, vaikų kambarys, parduotuvėlė, grožio salonas, gyvenamieji kambariai, o ant pastato stogo įkurta pergolė su saulės terasa. Gydyklų korpuse įrengtas baseinų ir pirčių kompleksas, kur galima mėgautis trimis skirtingais gėlo ir mineralinio vandens baseinais su įrengtomis povandeninėmis masažinėmis srovėmis, sūkurinėmis ir vertikaliomis voniomis bei aštuoniomis skirtingomis pirtimis. Gydyklose įrengti mineralinio vandens vonių, povandeninio masažo, angliarūgštės vonių, 16 2017–2018 žiema (Nr. 6)

konkursas

Ateities projektas šiandien – „Green Hall 2“ Konkurso „Už darnią plėtrą“ kategorijos „Ateities projektas“ nugalėtoju pripažintas biurų pastatas „Green Hall 2“, iškilęs sostinėje, šalia savo pirmtako „Green Hall“ verslo centro. Projekto vystytojas – UAB „Urban Inventors“, projektavo bendrovės „Arrow architects“ (Danija) ir „Archinova“ (Lietuva). Generalinis rangovas – bendrovė „Veikmės statyba“. Tai pirmasis naujos statybos biurų pastatas stiklo fasadais, kuriam suteiktas A+ energinio naudingumo sertifikatas. Vertinant „Green Hall 2“ energinį naudingumą buvo atliktas pastato modeliavimas, sandarumo testai, projektinių skaičiavimų ir sprendinių vertinimai. Ekspertai vertino šilumines energijos sąnaudas pastatui šildyti ir vėsinti, elektros energijos sąnaudas patalpoms apšviesti ir karštam vandeniui paruošti, taip pat pastato į aplinką išmetamo anglies dvideginio kiekį. „Green Hall 2“ yra vienintelis Lietuvoje verslo centras, kurio energetinius poreikius 100 proc. patenkina vienas efektyviausių gamtą tausojančių sprendimų – geoterminis šildymas. Po išsamių Vokietijos geotermijos specialistų tyrimų paaiškėjus, kad galima labai

efektyviai panaudoti geoterminę energiją, po pastatu ir aplink jį buvo išgręžta keturiasdešimt iki 100 metrų gylio gręžinių, suklota apie 7 kilometrai geoterminės sistemos vamzdžių. Šaltuoju metų laiku ši sistema tiekia visą pastatui reikalingą šilumą, o vasarą geoterminė energija pastatą vėsins – tam bus naudojamos šalčio sijos: moderni, efektyvi ir svarbiausia tyli vėsinimo priemonė. Pirmajame eskize būsimojo „Green Hall 2“ silueto konfigūracija priminė Z raidę, bet nuspręsta, kad kampuotas kontūras nedera prie ovalinio pirmojo „Green Hall“ pastato aptakumo. Taip kampuotos Z raidės formos pastatas buvo nugludintas iki S raidės, o architektai, juokavę, kad du pastatai – dar ne kompozicija, atrado vietos trečiajam, užbaigusiam smuiko raktą primenančią kompoziciją ir visą „Green Hall“ verslo kompleksą.

Antrojo pastato formos ieškojimus lėmė ne tik sklypo konfigūracija, upės link besileidžiantis reljefas, reikli urbanistinė aplinka, bet ir tai, kad didelį naujojo pastato tūrį teko užkelti ant požeminės pirmojo „Green Hall“ automobilių aikštelės. Reikėjo surasti vietas atramoms, kurios perimtų naujojo statinio svorį ir kartu nesugadintų veikiančios aikštelės. Susukta S raidės forma suteikė dar vieną pranašumą – leido vizualiai paslėpti Žvėryno rajono prieigose išaugusį didelį, apie 8 tūkst. kv. metrų ploto pastatą, vienu ypu viso jo tūrio tiesiog neįmanoma apžvelgti. Iš viso į 8,8 tūkst. kv. metrų ploto, septynių aukštų pastato su dviejų aukštų požemine automobilių aikštele statybą koncernas „SBA“ investavo per 17 mln. eurų.

„Basanavičiaus 9“ – geriausias gyventi

kaimynams, ir patiems namo gyventojams. Tad labai atidžiai buvo skaičiuojami karnizų, kraigų aukščiai, stogų nuolydžiai. Siekis, kad projektuojami objektai sklandžiai įsilietų į aplinką, lėmė ir tai, kad giliausiai sklype esantis pastatas yra žemesnis, turi kitokį architektūrinį charakterį: išsiskiria apdaila, langų ritmika. Kadangi šalia yra parkas, siekiant atkartoti medžių vertikales, fasado apdailai panaudotos iš sibirinių eglių pagamintos lentos. Jos nudažytos juodai, tačiau išsaugant medienos tekstūrą. Apdailai naudotas ir savaime išsivalantis nanotinkas, stogai dengti cinkuota skarda. Projekto užsakovai neskubėjo siekti aukštesnės, nei tuo metu reglamentuose numatytos B energinio naudingumo klasės. Tačiau sprendiniai šiame projekte tokie, kad garantuoja gyventojams komfortišką buitį ir kartu neverčia išlaidauti. Butuose įrengta vėdinimo sistema su šilumokaičiu, šildymas grindinis, yra išmanusis jo valdymas. 60-iai butų komplekso dviaukštėse požeminėse aikštelėse įrengtos 72 automobilių stovėjimo vietos – antžeminių vietų tam nenumatyta. Į savo namus gyventojai pakyla liftais. Iš viso J. Basanavičiaus gatvėje pastatyti trys 3 ir 2 aukštų, 4 tūkst. kv. metrų ploto daugiabučiai, kuriuose įrengti 55, vidutiniškai 65 kv. metrų ploto butai, taip pat 4 komercinės patalpos. Bendrovė „Eika“ į projektą investavo 7,5 mln. eurų.

Konkurso „Už darnią plėtrą“ geriausiu gyvenamosios paskirties projektu pripažintas „Basanavičiaus 9“ kompleksas, esantis pačiame Vilniaus centre. Projekto vystytojas – bendrovė „Eika“, projektavo architektas Rolandas Palekas. Pradėję analizuoti projektui „Basanavičiaus 9A“ tekusį ilgą, bet siaurą sklypą, architektai iškart įvertino dviprasmę situaciją: viena vertus, juos saistė J. Basanavičiaus gatvės perimetras, kita vertus, sklypas keliauja gilyn Reformatų skvero link. Skverą supa gatvės, palei jas yra perimetrinis užstatymas, o tie namai, kurie tarsi pabyra į parko pusę, jau turi vilų bruožų. Tad ir pasirinkta schema, kad vienas pastatas žymėtų perimetrą, o kiti jau išbyrėtų kaip vilos. Esminis sprendimas – tarp vilų atsiradę plyšiai, kurie įleidžia šviesos ir kartu išsaugo vizualinį ryšį tarp J. Basanavičiaus gatvės ir Reformatų skvero. Kitas reikšmingas dalykas – artikuliuoti erdves, nes sklypo įgilėjime projektuotojai norėjo sukurti kiemo įspūdį. Iššūkis projekto autoriams buvo ir inteligentiško mastelio parinkimas – siekta nutaikyti tokius atstumus tarp pastatų, kad mažesni senieji kaimynystėje turėtų kur atsikvėpti. Sprendžiant mastelio klausimą buvo atsižvelgta ne tik į gretimus namus, bet ir į platesnę aprėptį. Abu arčiau gatvės esantys namai turėjo atitikti ir insoliacinius reikalavimus, nepabloginti situacijos ir senbuviams, būsimiems

Verslo centras jaunatviškoms įmonėms Konkursui „Už darnią plėtrą“ teiktas projektas „135“ pretendavo tapti geriausiu komerciniu projektu. Sostinės Žalgirio ir Linkmenų gatvių sankirtoje įsikūrusio verslo centro plėtotojas – nekilnojamojo turto bendrovė „Eika“, projektavo bendrovė „Vilniaus archprojektas“, generalinis rangovas – bendrovė „Eikos statyba“. Vietoj buvusios Greitosios medicinos pagalbos stoties iškilęs naujasis pastatas išsiskiria ne tik jaunatviškumu, bet ir nuomininkais. Verslo centras orientuotas į įmones, kuriose dirba jaunatviški, atviri, laisvi žmonės, dauguma jų dirba IT, rinkodaros sektoriuose. Vystytojai teigė, kad tai buvo pirmasis įmonės projektas, kuriuo siekta atgaivinti ilgus metus nenaudojamą miesto teritoriją. Buvo nagrinėta sklypo lokacija, buvusio pastato suplanavimas, konstrukcijos, energinis naudingumas. Atlikus išsamią analizę nuspręsta, kad geriausia seną statinį nugriauti, o vietoj jo pastatyti biurų pastatą ir daugiabučius namus su visiškai sutvarkyta aplinka. Tokio tipo konversija, kai biurai ir gyvenamieji namai yra vystomi kartu, prisideda mažinant spūstis

mieste, sumažina automobilių stovėjimo aikštelės poreikį, nes srautas tarp biuro darbuotojų ir gyventojų persiskirsto. Taip pat sukuriama patrauklesnė aplinka gyventojams, nes biuro pastatas statomas arčiau intensyvios gatvės, taip sumažinant jiems aplinkos triukšmą. Teritorijoje pastatytas 8,4 tūkst. kvadratinių metrų ploto biurų pastatas, o šalia daugiabučiai, kuriuose įrengti 124 butai. Į projektą investuota apie 16,8 mln. eurų. Pagrindinis tikslas projektuojant kompleksą buvo suderinti dvi pagrindines funkcijas – verslo centro ir gyvenamąją. Todėl komplekso architektūrinė išraiška pasirinkta racionaliai – santūri, buvo atsižvelgta į supančią aplinką. Vengta didelių stiklo plokštumų fasaduose,

siekiant sumažinti energinius nuostolius. Efektyviau suplanuoti darbo vietas padėjo taisyklinga stačiakampė pastato forma. Darbo vietos buvo dėliojamos kuo arčiau langų, o patalpos, kurioms nereikia nuolatinės dienos šviesos, dėliojamos pastato viduryje. Verslo centre įrengtos dvi terasos, po pastatu įrengta 204 automobilių stovėjimo vietų aikštelė, kelios vietos yra greta pastato. Taip pat 2 vietos skirtos elektromobiliams, šalia įrengta įkrovimo stotelė. Pastate įrengta ir 130 vietų dviračių saugykla, iš kurių 50 vietų automobilių stovėjimo aikštelėje po stogu ir 80 lauke.

Nauji daugiabučiai – pamėgusiems Pašilaičius Konkursui „Už darnią plėtrą“ pristatytas daugiabučių projektas „Grigalaukio dominija“ pretendavo tapti geriausiu gyvenamosios paskirties projektu. Jo vystytojas – bendrovė „Omberg investicijos“, projektavo bendrovė „Eventus pro“. „Grigalaukio dominija“ – pirmas A energinio naudingumo klasės daugiabučių projektas sostinės Pašilaičių rajone. Dviejuose keturių aukštų daugiabučiuose iš viso įrengta 70 1–3 kambarių, 30–64 kvadratinių metrų ploto butų. Vystytojai į projektą investavo apie 3 mln. eurų. Pirmųjų aukštų gyventojai turi nuosavus kiemelius ir terasas. Greta namo įrengta 60 automobilių stovėjimo vietų aikštelė, o 12 vietų – su stoginėmis. Vystytojai tvirtina galėję statyti daug aukštesnius daugiabučius, tačiau pasirinko išskirtinumo koncepciją ir neprašovė – susidomėjimas būstu „Grigalaukio dominijoje“ gerokai didesnis nei šalia statomuose daugiabučiuose. Projektas, anot vystytojų, daugiausia orientuotas į jaunas šeimas, ieškančias 18 2017–2018 žiema (Nr. 6)

pirmojo būsto. Kvartalą renkasi žmonės, kurių prioritetas – laikas namuose su šeima. Didelė dalis daugiabučių naujakurių užaugo Pašilaičiuose, jiems šis rajonas patinka, čia sukurta infrastruktūra: mokyklos, vaikų darželiai, parduotuvės. Patogus susisiekimas su

miesto centru, šalia įrengtas Vilniaus Vakarinis aplinkkelis. „Grigalaukio dominijos“ daugiabučiai pastatyti šalia savivaldybės planuojamo įrengti parko, kuris užims apie 5 hektarus ploto.

konkursas Buvusi karo ligoninė subūrė pažangias įmones Konkurso „Už darnią plėtrą“ dalyvis – projektas „Vilnius Tech Park“. Projektą konkursui pateikė VšĮ Vilniaus technologijų ir meno centras. Projektavo bendrovės „Senojo miesto architektai“ ir „A2SM“, statybos valdytojas – bendrovė „Baltic Engineers“. Projektas įtrauktas į teritorijų konversijos ir visuomeninių pastatų kategoriją. Sostinės Antakalnio rajone esantis Sapiegų rūmų parkas ilgą laiką buvo uždara miesto teritorija. Iki 2015 metų pastatuose veikė ligoninė, kurios ištakos siekia XIX amžių, kuomet Rusijos caro valdymo metu buvo įkurta karo ligoninė. Pritaikant esamus pastatus naujai funkcijai, buvo pertvarkytos erdvės, atvertos senos medinės lubos, dalis senų plytų mūro sienų, išsaugant vertingus elementus – senas keramines grindines plyteles, krosnis, senas įsprūdines duris. Taip pat buvo pastatytas naujas priestatas, kuris papildo XIX amžiaus architektūros kompleksą. Buvo sutvarkyti kiemai, juose prie pastatų įrengtos terasos biurų darbuotojams. Vilniaus miesto savivaldybė planuoja atkurti ir Sapiegų barokinį parką.

Komplekse įrengti biurai, konferencijų salės, kavinės, kūrybinės dirbtuvės. Komplekse, kurio plotas siekia apie 8,5 tūkst. kv. metrų, nuomojamos patalpos greitai sulaukė dėmesio, čia biurus įkūrė daugiau kaip 60 įmonių. Projekto „Vilnius

Tech Park“ pagrindinis tikslas – burti informacinių ir ryšių technologijų verslo bendruomenę Lietuvoje, padėti organizacijoms bendradarbiauti ir augti kartu tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Plėtotojai į šį projektą investavo apie 7 mln. eurų.

lengvumo pojūtį interjerui ir eksterjerui suteikia stiklo konstrukcijos. Pastatas atrodo lyg pasistiebęs ant grakščių kolonų – toks sprendimas leidžia neužstoti upės vaizdo ir suteikia pastatui lengvumo pojūtį. Prie upės bus įrengtos darbo zonos ir žaliosios terasos, o šiltuoju metų laiku ant vandens plūduriuos konferencijų salė. Taip pat verslo

centre bus įrengtas restoranas ir sporto erdvė su bėgimo takeliu. Po pastatu įrengta 500 automobilių stovėjimo aikštelė. Pagerbiant architekto Algimanto Kančo, kūrusio „Kauno doką“, atminimą, greta įrengtas Kančo skveras kvies jaunus architektus ir miesto gyventojus pristatyti savo kūrybą.

Upės ir pastato sinergija Konkursui „Už darnią plėtrą“ teiktas projektas „Kauno dokas“ pretendavo tapti geriausiu komercinės paskirties kategorijoje. Projekto vystytojas – bendrovė „Urban Inventors“, projektavo „Kančo studija“, generalinis rangovas – bendrovė „Veikmės statyba“. Nemuno ir Neries upių santakoje pastatytas biurų pastatas užima beveik 11 tūkst. kvadratinių metrų ploto. Į projektą investuota apie 25 mln. eurų. A klasės verslo centrą sudaro trys keturių aukštų pastatai. Kuriant „Kauno doką“ remtasi žaliojo pastato filosofijos idėjomis, siekiant sukurti sprendimus, leidžiančius mažinti statinių poveikį žmogaus sveikatai ir supančiai aplinkai, įgalinant vandens, energijos ir kitų gamtos išteklių naudojimą. Upės ir pastato sinergiją papildo moderni sistema, kuri leidžia šildyti ir vėsinti pastatą naudojant upės vandens energiją. Toks techninis sprendimas verslo centruose Lietuvoje panaudotas pirmą kartą. Pastato išorėje dominuoja natūralios medžiagos ir spalvos. Mediniai elementai įkvėpti senovės laikų laivo linkių, o pastato arkos tarsi atkartoja upės bangas ar primena vėjo įtemptas bures. Šios užuominos perteikia pastato santykį su upe ir vietos istorija. Šiuolaikiško

„Užupio vartai“ – išskirtiniam pirkėjui skirtas projektas Konkursui „Už darnią plėtrą“ teiktas projektas „Užupio vartai“ pretendavo tapti geriausiu gyvenamosios paskirties objektu, nors galėjo varžytis ir geriausio konversijos projekto kategorijoje. Projekto vystytojai – investicijų valdymo bendrovės „Lords LB Asset Management“ įmonė „Parko gama“, projektavo bendrovė „Archinova“, generalinis rangovas – bendrovė „Naresta“. Projektas „Užupio vartai“ pradėtas plėtoti 2015 m. viduryje ir užbaigtas praėjusių metų rugsėjį. Šiame 3–4 aukštų name įrengti 36 butai ir 1 studija. Butai yra 1–4 kambarių ir jų plotas siekia nuo 32 iki 110 kvadratinių metrų. Pirmame ir cokoliniame pastato aukštuose įrengtos 45–94 kvadratinių metrų ploto komercinės patalpos. Po pastatu yra 28 vietų požeminė automobilių stovėjimo aikštelė. Vystytojai į projektą investavo daugiau nei 5,5 mln. eurų. Tai vienas iš nedaugelio sostinėje esančių prestižinio būsto projektų, jis taikytas išskirtiniam pirkėjui. Pagrindinė projekto idėja buvo atkurti istorinį perimetrinį užstatymą ir suformuoti išklotinę

pagal Polocko gatvės skvero ir Krivių gatvę. Dalis pastato rekonstruota išsaugant klasikinės architektūros fasado elementus, o kita dalis pastatyta naujai. Pastatas nėra įtrauktas į kultūros paveldo registrą kaip nekilnojamoji kultūros vertybė, tačiau seniausio, pietinio pastato korpuso mūrai siekia XIX a. vidurį, klasicizmo laikotarpį. Todėl projektuojant išlaikyta

seniausia išlikusi planinė laikančiųjų sienų struktūra, išsaugoti skliautuoti korpuso rūsiai. Restauruojant dalį senojo pastato, atkurtas istorinis pastato fasadas: atstatytos buvusios šešios kolonos, antrojo aukšto lodžija, rūsiuose restauruotas plytų mūras, įėjimą į kiemą žymi autentiški ąžuoliniai vartai.

Išsaugojo telegrafo autentiką Konkursui „Už darnią plėtrą“ teiktas studijų komplekso „Telegrafas“ projektas pretendavo tapti geriausiu gyvenamosios paskirties projektu. Jo vystytoja – nekilnojamojo turto plėtros bendrovė „Citus“. Projekto vystytojai atkūrė Kauno tvirtovės karinio telegrafo stoties pastatą ir įrengė čia modernias 24 studijas ir 4 mansardinius butus, kurių plotas – nuo 61–122 kvadratinių metrų. Istoriniame pastate įrengtos kompaktiškos, tačiau funkcionalios gyvenamosios erdvės turėtų tapti patraukliausios daug keliaujantiems, veikliems žmonėms – verslininkams, menininkams, jauniems profesionalams. Į projektą investuota apie 1,4 mln. eurų. Studijų kompleksas „Telegrafas“ išsaugojo ne tik pavadinimą, bet ir kitas XIX a. išskirtinės architektūros pastatui būdingas ypatybes. Vertindami ryžtą atstatant išsaugoti net menkiausias architektūrines pastato detales, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija ir Kultūros paveldo departamentas išrinko kultūros paveldo registre esantį Kauno „Telegrafą“ kaip vieną iš objektų, kuriam suteiktas autentiškumo sertifikatas. Toks sertifikatas reiškia nelengvą kelią projekto plėtotojui, tačiau sykiu sukuria ilgalaikę vertę nekilnojamojo turto naudotojui. Ypatingą interjero stilių „Telegrafe“ sukūrė išsaugotos autentiškos interjero detalės: ažūriniai plieniniai laiptai, autentiški lubų lipdiniai, restauruotos autentiškos viso pastato medinės durys. 20 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Polichrominių tyrimų metu nustatyta, kad durys ir kitos pastato detalės buvo perdažytos net iki 14 kartų. Nuspręsta grąžinti „Telegrafo“ interjerui originalų pavidalą, todėl jo spalvos dabar yra lygiai tokios, kokios buvo 1890 metais, kai karinis telegrafas buvo statomas.

Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė teigė, kad istorinių pastatų autentiškumo išsaugojimas ne tik didina nekilnojamojo turto vertę, bet ir prisideda prie bendruomenių stiprinimo ir jų savasties, vietos dvasios atskleidimo.

konkursas

Senųjų Kuršių nerijos kaimų atspindys Konkurso „Už darnią plėtrą“ konversijos kategorijos dalyvis – Pervalkoje rengtas rekonstruojamų namų projektas „Marių verandos“. Projekto vystytojas – nekilnojamojo turto plėtros bendrovė „Inreal“, projektavo architektas Gintaras Prikockis. Bendrovė „Inreal“ Pervalkoje, 37 arų teritorijoje ant Kuršių marių kranto, rekonstruoja keturis 1–2 aukštų namus su mansardomis. Juose įrengti 26 (8 butai ir 18 poilsio patalpų) 24–80 kvadratinių metrų ploto būstai. Pastatai pavadinti senųjų Kuršių nerijos kaimų vardais: Nagliu, Smiltyne, Agila ir Pilkope. Rekonstrukcijos darbai pradėti dar 2016 m. pradžioje, baigti numatoma jau šių metų pradžioje. Vystytojai į šį projektą investavo apie 2,9 mln. eurų. Architektūrinė projekto idėja susijusi su Neringos raidos istorija ir XIX a. poilsiautojais iš Rytprūsių ir Vokietijos. Tam, kad nuoma taptų patrauklesnė, prie kuklių savo namelių neringiškiai pristatydavo puošnias, gausiai dekoruotas verandas, kuriose

apgyvendindavo svečius. Tik šiame projekte veranda įgavo modernesnę transformaciją – tarsi pakilo nuo žemės ir tapo stoglangiais–verandomis. Pastatų spalvos atspindi subtilų Kuršių nerijos koloritą. Tai – vandens, smėlio, medžių, samanų, uogų atspalviai.

Pastatų teritorija aptverta medine, Neringos mažajai architektūrai būdinga tvorele, įrengiami takeliai iš trinkelių teritorijos viduje ir iki marių, vaikų žaidimo aikštelė, dviračių ir automobilių stovėjimo vietos.

patekti specialiu liftu. Pastatas turi ir vidinį kiemelį poilsiui. Vidaus laiptinių sienos – stiklinės ir orientuotos į vidinio kiemelio erdvę. Pastaruoju metu yra išaugęs pirkėjų dėmesys

Kauno centrinei miesto daliai. Todėl istoriškai populiarius priemiesčio individualių namų ir kotedžų kvartalus jie ima keisti į gyvenimą daugiabučiuose centrinėje miesto dalyje.

Apartamentai senamiestyje traukia pirkėjus Konkursui „Už darnią plėtrą“ teiktas projektas „Kauno senamiesčio apartamentai“ pretendavo į geriausio gyvenamosios paskirties objekto apdovanojimą. Projekto vystytojas – nekilnojamojo turto plėtros bendrovės „Citus“, projektavo architektas Gintautas Natkevičius. „Kauno senamiesčio apartamentai“ – vienas pirmųjų prestižinio būsto projektų, kurį nekilnojamojo turto vystytojai pasiūlė laikinojoje sostinėje pastarąjį dešimtmetį. 4,3 tūkst. kvadratinių metrų ploto pastate įrengti 29 butai ir 15 komercinių patalpų. Viršutinių aukštų butai turi 12–43 kvadratinių metrų ploto terasas ant stogo. Į M. Valančiaus ir Šv. Gertrūdos gatvių kampe pastatytą daugiabutį bendrovė „Citus“ investavo apie 4 mln. eurų. Projektuojant „Kauno senamiesčio apartamentus“ buvo ieškoma geriausio erdvės išnaudojimo būdo, nebuvo siekiama atkartoti ar imituoti senamiesčio pastatų stilių, o atvirkščiai – moderniai interpretuoti erdvę, didžiausią svarbą skirti XXI a. poreikiams – šio laikmečio funkcionalumui, estetikai, sykiu pasirūpinant ir tinkamu aplinkos integravimu. Butuose sumontuota reguliuojamojo grindinio šildymo sistema. Po daugiabučiu įrengta 39 vietų požeminė automobilių stovėjimo aikštelė. Į ją su automobiliu galima

„Wow City“ didžiausias pranašumas – vieta Konkursui „Už darnią plėtrą“ teiktas projektas „Wow City“ pretendavo į geriausio ateities projekto apdovanojimą. Projekto vystytojas – bendrovė „Financial Figures group“, projektavo bendrovių „Kubinis metras“ ir „A2X2“ architektai, generalinis rangovas – bendrovė „Magum“. Vystomo projekto pavadinimas „Wow City“ verčia nustebti. Statytojai pabrėžia, kad laikosi „žaliosios“ statybos principų, akcentuojami net „žali“ liftai. Tačiau visa paslaptis tik ta, kad čia sienos nudažytos žaliai. Iš tiesų stebina. Sostinės Giedraičių gatvėje vystomo projekto vienuose namuose bus įrengti gyvenamieji būstai, kituose būsto paskirtis – poilsio apartamentai. Statytojai atkreipia dėmesį, kad čia būstą rinksis tie žmonės, kuriems svarbu gyventi ramioje vietoje, tačiau prie pat miesto centro. Projektas vystomas dviem etapais. Statybos prasidėjo 2015 m. birželį, pirmasis etapas jau baigtas, o šių metų gale planuojama antrojo etapo pabaiga. Iš viso projekte bus įrengti 165 1–4 kambarių, 30–93 kvadratinių metrų ploto būstai. Taip pat įrengtos 25 komercinės patalpos. Į projektą bus investuota apie 8,8 mln. eurų.

Po pastatu įrengta 125 vietų požeminė automobilių stovėjimo aikštelė, iš kurių 12 vietų bus skirta elektromobiliams. Kvartale bus vaikų žaidimo aikštelė, vietos poilsiui. Pirmuoju etapu

pastatytas namas bus B, o antruoju – A energinio naudingumo klasės. Name bus įrengti tyliaeigiai liftai, elektromobilių įkrovimo vietos, taip pat dviračių saugyklos.

aukštuose – terasos, iš kurių gyventojai gali grožėtis vaizdu į upę ir senamiesčio panorama ar patekti į kiemą. Kvartalo projektuotojai pasirūpino, kad gyventojai gerai jaustųsi ne tik namie, bet ir kieme,

taigi, ypatingą dėmesį skyrė aplinkai: teritorija saugiai aptverta ir apželdinta, kieme įrengta saugi vaikų žaidimo aikštelė, atskiros poilsio zonos ir pasivaikščiojimo takai, poilsiui sumontuoti jaukūs mediniai suoliukai.

„Naujoji Rivjera“ – kokybiškam gyvenimui Konkurso „Už darnią plėtrą“ dalyvis – projektas „Naujoji Rivjera“. Projekto vystytojas – bendrovė „YIT Kausta“, projektavo bendrovė „Unitectus“, generalinis rangovas – „YIT Kausta“. Projektas įtrauktas į gyvenamosios paskirties kategoriją. Sostinės Sporto gatvėje pastatytame trijų 4–6 aukštų gyvenamųjų namų komplekse, pro kurio langus atsiveria vaizdai į Gedimino pilį ir Neries pakrantę, įrengta 82 1–4 kambarių butai. Jų plotai svyruoja nuo 34 iki 94 kv. metrų. Visuose butuose yra įrengtos rekuperacinės vėdinimo sistemos. Namai atitinka B energinio naudingumo klasę. Po namu įrengta dviejų lygių požeminė 85 vietų automobilių aikštelė su dviračių saugojimo patalpomis. Pastaraisiais metais dešinioji Neries pakrantė sostinėje tampa viena patraukliausių vietų gyventi ir dirbti. Dėl itin gerai išplėtotos infrastruktūros, galimybės gyventi miesto centre, o laisvalaikį leisti prie upės, kur nutiesti pėsčiųjų ir dviračių takai, gyvenimą krantinėje renkasi netgi tie gyventojai, kurie svajojo apie namą užmiestyje. Juolab kad čia ranka pasiekiami verslo centrai, mokyklos, darželiai. Vieta padiktavo kai kuriuos architektūrinius sprendimus: butuose gyventojų patogumui ir poilsiui įrengti erdvūs balkonai, o pirmuosiuose 22 2017–2018 žiema (Nr. 6)

konkursas

Užbaigtas teritorijos konversijos projektas Konkurso „Už darnią plėtrą“ dalyvis – projektas „Naujamiesčio namai“. Projekto vystytojas – bendrovė „Vilbra“. Projektavo bendrovė „Trys a. M.“ ir Tado Balčiūno architektūros biuras, statybos valdytojas – bendrovė „Keista“. Projektas įtrauktas į gyvenamosios paskirties kategoriją, nors taip pat tiko ir į konversijos. Mat daugiabučių kvartalas statytas buvusioje „Vilniaus duonos“ teritorijoje, sostinės Savanorių prospekto pradžioje. Šis projektas – jau trečiasis ir paskutinis plėtros etapas. Daugiabutis sudarytas iš šešių 5–9 aukštų korpusų, jame iš viso įrengti 154 butai ir komercinės patalpos pirmame aukšte. Butai yra 2–4 kambarių, jų plotai nuo 38 iki 106 kv. metrų. Pastato energinio naudingumo klasė – B. Projekto plėtotojai labiausiai pabrėžia vietos pranašumą – miesto centrą. Čia butus renkasi tie naujakuriai, kurie propaguoja aktyvų gyvenimo būdą, laisvalaikį mėgsta leisti netoli namų. Iš namų netoli pėsčiomis nueiti iki Senamiesčio. Taip pat šalia yra prekybos centrai, kitokios reikiamos įstaigos: vaikų darželiai, mokyklos. Todėl

nereikia gaišti laiko automobilių spūstyse. Ypač didelis pranašumas, jeigu ir darbovietė netoli. Po daugiabučiu buvo įrengta 133 vietų automobilių stovėjimo aikštelė, taip pat yra ir antžeminė, skirta 35 automobiliams. Vystytojai sutvarkė ne tik aplinką prie pastatyto daugiabučio, bet ir teritoriją šalia. Kiekvienam namui įrengtas

uždaras kiemas su vaikų žaidimo aikštele. Įgyvendinant „Naujamiesčio namų“ projektą, tarp A. Vivulskio gatvės ir Savanorių prospekto atsirado pėsčiųjų alėja. Bendrovė „Vilbra“ į „Naujamiesčio namų“ trečiąjį etapą investavo daugiau nei 10 mln. eurų.

architektūra

Kad visi jaustųsi savo miesto šeimininkais Elena PALECKYTĖ

Švedijos miestas Malmė – sparčiai augantis, besivystantis, jaunas ir įvairiakultūris. Tokį įvaizdį lapkričio 16 dieną per Vilniuje vykusią konferenciją „Žalieji miestai žmonėms“ pristatė šio miesto savivaldybės urbanistas Džiugas LUKOŠEVIČIUS. Švedijoje magistro laipsnį įgijęs lietuvis pasakoja, kodėl svarbu įtraukti visuomenę į architektūros ir urbanistikos procesus bei ko reikėtų pasimokyti iš Skandinavijos šalių.

akalauro laipsnį įgijote Lietuvoje, o dabar dirbate Švedijoje, Malmės miesto savivaldybėje. Kaip tai susiklostė? Architektūros mokiausi Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU), o paskui išvažiavau studijuoti į Švediją, nes ten radau mane labai sudominusią ir patikusią studijų programą, kalbėjusią ne apie tai, kaip pastatai ir architektūra atrodo, bet ką ji daro, kaip ji veikia socialiniais aspektais. Manau, kad VGTU turi stiprią techninę, estetinę, taip pat ir kompozicinę puses, tačiau būtent socialinių aspektų, kaip pastatas reaguoja į miestą, į aplinką, kaip jis veikia socialiai, kokią įtaką daro žmonių elgsenai, man asmeniškai trūko. Ir aš tą radau Švedijoje, tai iš tiesų sužavėjo ir sudomino.

24 2017–2018 žiema (Nr. 6)

O baigus studijas buvo labai įdomu pamatyti, ar švedai iš tiesų visa tai pritaiko praktikoje. Taip kol kas ir likau. Ar jie iš tiesų pritaiko įgytas socialines žinias? Taip, išties, Švedijoje daug daugiau kalbama, diskutuojama, analizuojama, kaip architektūra veikia, o ne kaip ji atrodo – kaip tūriniai erdviniai sprendimai, medžiagiškumas veikia žmogų, kaip miestų fizinė aplinka lemia socialinę aplinką. Į urbanistiką žiūrima labai kompleksiškai: yra daugybė veiksnių (techninių, juridinių, gamtosauginių, ekonominių), kurie daro įtaką sprendimams, suprantama, kad kiekviena vieta, kiekviena bendruomenė yra unikalios,

taigi, nėra ir negali būti vieno universalaus recepto, kaip suderinti visus šiuos interesus. Vienintelis būdas užtikrinti gerą rezultatą – užtikrinti teisingą procesą. Skaidriai ir demokratiškai įtraukti visus suinteresuotas puses: kad institucijos su tinkamomis kompetencijomis priimtų tinkamus sprendimus, būtų įtraukta visuomenė, o verslininkai žinotų, ko tikėtis ir galėtų planuoti savo verslą. Kad, prieš pradedant leisti pinigus, būtų devynis kartus pamatuota, užduoti visi teisingi klausimai, su visais pasitarta ir viskas apsvarstyta. Iš čia ir urbanistikos socialumas – visa tai atsispindi ir sprendiniuose. Socialus procesas veda į socialiai atsakingą rezultatą.

Kokios architektūros problemos Švedijoje dabar aktualios? Mano manymu, būtent socialiniai klausimai yra labai aktualūs. Kaip nauja architektūra, tankinimo projektai ir struktūros gali prisidėti prie atraktyvių miesto erdvių kūrimo bei saugumo? Kaip sumažinti socialinę nelygybę ir sukurti gyvenamąją aplinką, kurioje visi jaustųsi savo miesto šeimininkais, o gal šis tankinimas tik iš ekonominio išskaičiavimo?Žinoma, ekologinio tvarumo klausimai dar ilgai išliks svarbūs. Malmės miestas šioje srityje yra vienas pirmaujančių pasaulyje, tačiau iki tikrai aplinką tausojančio miesto dar laukia ilgas kelias, darbai šioje srityje nenutrūksta. Švedė Ann Kristin Belkert pristatė Švedijos urbanistų iniciatyvą „City Lab“, minėjo ir Malmę. Ar pačiam teko joje dalyvauti? Konkrečiai šiame projekte man nėra tekę dalyvauti, ir pats apie jį sužinojau tik šiandien – Malmės savivaldybė yra labai didelė institucija, tad ne visada pavyksta sužinoti, kas vyksta. Bet ir pačioje Malmės savivaldybėje yra įvairių iniciatyvų, tarkim, būna tarpdepartamentiniai pasitarimai ar projektai. Stengiamasi kuo anksčiau įtraukti visuomenę, skatinamos diskusijos, vykdomi susitikimai, dalijamasi informacija. Susitikimai labai įvairaus pobūdžio: būna ir praktinių seminarų tipo, o kartais tiesiog bandoma sužinoti, kas yra svarbu gyventojams. Labai daug dėmesio skiriama ir tokiems dalykams kaip susitikimo laikas. Pavyzdžiui, jei jis organizuojamas darbo valandomis, ateis tik nedirbantys žmonės, jei apie septintą – dauguma mamų ruošia valgyti, todėl ateis tik tėčiai. Yra svarbu žmones įtraukti į procesus, manau, Lietuvoje to trūksta. Žinoma, tai, ką sako gyventojai, profesionalus architektas turi išversti į formos ir erdvės kalbą. Kaip atėjus pas daktarą – žmogus žino, ką skauda, tačiau nežino ligos, ją ir jos gydymo būdus pasako profesionalas.

knygą „Miestai žmonėms“ („Cities for People“) ketinama išversti ir į lietuvių kalbą, tad tikrai rekomenduoju ją paskaityti visiems, besidomintiems mūsų fizine aplinka, o architektams, urbanistams ji turėtų būti privalomos literatūros sąraše. Malmės mieste didelis imigrantų skaičius. Kaip tai keičia miesto architektūrą ir urbanistiką, kaip reaguojama? Visų pirma tai yra neatsiejama Malmės identiteto dalis, suvokiama kaip milžiniškas potencialas, prisidedantis prie miesto patrauklumo ir įvairovės. Žmonės iš skirtingų kontekstų prisideda kuriant daugiaveidį miestą, kuriame apstu skirtingų erdvių, patirčių kiekvienam skoniui, kiekvienai nuotaikai, kiekvienam metų laikui, kiekvienam paros metui. Žinoma, kartu tai ir nemažas iššūkis: reikia atsižvelgti į visų interesus, įsijausti į visų poreikius, suprasti jų kontekstą, kad visi jaustųsi visaverčiais miesto gyventojais. Stengiamasi planuoti taip, kad visas miestas būtų visų miestiečių, stengiamasi išvengti atskirų miesto dalių segregacijos. Galima sakyti, kad daugiakultūriškumas kartu reikalauja aukštesnių urbanistinių standartų, nes problematiškos vietos išryškėja greičiau, reikia jautriau reaguoti į skirtingus kontekstus. Tai verčia pasitempti miesto planuotojus, o galutinis rezultatas – tikrai vertas pastangų.

Riboti ištekliai paskirstomi taip, kad jie skatintų tvarų gyvenimo būdą, inicijuotų ilgalaikius pozityvius procesus ir pasiektų kuo didesnę dalį miesto bendruomenės / Džiugas LUKOŠEVIČIUS /

Savo pranešime minėjote danų architektą ir urbanistą Janą Gehlą ir jo knygas. Kokia jo svarba Skandinavijos šalyse? Janas Gehlas yra tarsi urbanistų guru ne tik Skandinavijoje: jo idėjos sparčiai plinta ir visame pasaulyje. Į žmogų orientuotas planavimas – suprasti universalius jo poreikius. Iš pradžių suplanuoti „miesto gyvenimą“, poreikius atitinkančias veiklas, tik paskui paskirti erdves toms veikloms, o galiausiai pastatyti pastatus. Manau, jis kartu ir atspindi, ir prisideda prie miestų formavimo tendencijų, vyraujančių Skandinavijoje. Jis atvertė naują, postmodernistinį puslapį miestų planavimo istorijoje. Beje, girdėjau, kad naujausią jo 25

architektūra Kas nulemia sėkmingą Skandinavijos miestų formavimąsi? Tai gana platus klausimas, tačiau, jei reikėtų atsakyti vienu sakiniu, sakyčiau, kad labai stiprus humanistinis požiūris, tiesiog persmelkiantis visus urbanistinius, architektūrinius ir kitus miesto procesus. Riboti ištekliai paskirstomi taip, kad jie skatintų tvarų gyvenimo būdą, inicijuotų ilgalaikius pozityvius procesus ir pasiektų kuo didesnę dalį miesto bendruomenės. Miestai planuojami taip, kad būtų gera gyventi visiems žmonėms: nesvarbu, ką jie veikia, mokosi, dirba ar leidžia laisvalaikį, kokios jie tautybės, lyties, seksualinės orientacijos, kokia jų odos spalva, kuriame rajone ir kokiame būste jie gyvena. Nesvarbu, ar jie turi pinigų automobiliui, ar važiuoja dviračiu ar eina pėsčiomis, – visi yra lygiaverčiai miesto gyventojai. Ar Jūsų santykis su lietuvių kolegomis išliko glaudus? Galbūt esate turėjęs bendrų projektų arba dažnai atvažiuojate dalytis savo patirtimi? Taip. Lietuvoje yra bendraminčių, su kuriais palaikau ryšį, dalyvaujame įvairiuose projektuose. Deja, dauguma jų vyksta ne Lietuvoje. Su šiandienos komunikacijos galimybėmis darbas

26 2017–2018 žiema (Nr. 6)

net ir per atstumą nėra toks jau komplikuotas. Žinoma, kai tik yra proga, visada smagu sugrįžti į Lietuvą pasidalyti patirtimi, ar tai būtų konferencija, ar urbanistinis forumas, ar tiesiog susitikimas su kolegomis. Taip pat pastaruoju metu jaučiu nemažą susidomėjimą iš Lietuvos: net kelios su miestų vystymu susijusios delegacijos buvo atvykusios į Malmę susipažinti su aktualiais projektais, šio miesto patirtimi, pasisemti naujų idėjų. Dabar turite galimybę pažvelgti į Lietuvos architektūrinį gyvenimą iš perspektyvos. Kaip jį vertinate? Yra aspektų, kurie tikrai džiugina, pavyzdžiui, vykstančios diskusijos. Tad tikrai imama geriau suvokti, ką architektūra gali padaryti, kaip urbanistika gali spręsti problemas. Aišku, iki tol, kol teorija taps įprasta praktika, praeis gana daug laiko ir reiks įdėti daug pastangų. Vis dėlto kai kurie atskiri atvejai liūdina, kai kada Lietuva eina ten, iš kur kitos šalys jau sugrįžta. Žinoma, yra ir gerų aspektų, matyti, kad Lietuva gana pozityviai juda į priekį, vyksta diskusijos apie dviračių infrastruktūrą, jau nebereikia aiškinti, jog tai labai svarbu. Reikėtų akcentuoti, kad ši infrastruktūra – ne vien dviračių

takai. Labai svarbu, kad jie būtų geros kokybės, kad važiuoti būtų galima greitai, taip pat, kad jie būtų prižiūrimi, valomas sniegas, kad atvykus į darbą būtų galimybė nusiprausti, persirengti. Svarbu nepamiršti, kad čia ne tik laisvalaikio praleidimo būdas – kartu su viešuoju transportu tai bene vienintelis miesto išsigelbėjimas nuo automobilių grūsčių. Ar išvažiavus į Švediją požiūris į Lietuvos architektūrą labai pasikeitė? Studijuojant ir dirbant Lietuvoje atrodė, kad ne visi procesai vyksta taip, kaip turėtų, bet buvo sunku konkrečiai pasakyti, kas yra ne taip, ir pasiūlyti alternatyvą. Išvažiavus mano požiūris labai nepasikeitė, tačiau įgijus patirties ir atsiradus tam tikrai distancijai tapo lengviau pažvelgti į procesus iš šalies ir platesniame kontekste. Daugelis problemų gana universalios – su jomis susiduria ne tik Lietuva, bet ir kitos šalys. Kad nereikėtų išradinėti dviračio, galima pasimokyti iš gerų pavyzdžių. Tačiau reikia nepamiršti, kad galima rasti daug ir blogų – kaip nereikėtų spręsti tos pačios problemos. Lietuva apskritai juda teisinga linkme, norėtųsi, kad tas judėjimas būtų greitesnis ir kad atskirų klystkelių būtų mažiau.

architektūra

Darbas svetur nėra mielesnis nei Lietuvoje Darius BABICKAS

Lietuvių architektų specialiai pristatyti nereikia – jie pakankamai žinomi. Ypač buvusios Sovietų Sąjungos respublikose. Žinoma, dirbti ten kviečiami toli gražu ne visi, o tik užsirekomendavę savo darbais. Ir savo įspaudą svečiame krašte palieka ne kiekvienas. Architektas Kęstutis PEMPĖ – kūrėjas, gilų pėdsaką palikęs tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. 27

Reikėjo ryžtingų veiksmų aklaustas, kas pirmiausia traukia darbui užsienyje – naujos galimybės, kitokia kūryba, finansinė paskata ar dar kažkas, K. Pempė pirmiausia nurodė priežastį „dar kažkas“. „Prieš dešimtmetį ne tik Lietuvą, bet ir kitas aplinkines Vakarų valstybes ištiko ekonominė krizė. Tuomet ieškojome galimybių išsaugoti kolektyvą. Ir kaip vieną iš tokių galimybių matėme savo paslaugų eksportą į Rytų šalis. Ėmėme ieškoti būdų, kaip tose šalyse užmegzti kontaktus su kolegomis architektais, su statybininkais, su statybos ir architektūros sritis kuruojančiais valdininkais“, – pasakojo architektas. Jo komandos nariai ėmė dalyvauti statybų parodose Kazachstane, Ukrainoje, Baltarusijoje. Galimybių tam suteikė ir Europos Sąjungos fondų, skatinančių eksportą, programos. Žinoma, reikėjo ir pačių architektų ryžtingų veiksmų. „Taip atsirado partneriai, atsirado tam tikras pasitikėjimas iš rinkos. Tiesą sakant, finansine prasme tai nebuvo naudingi sprendimai, patyrėme ir nuostolių. Tiesiog prioritetas buvo bet kuria kaina išsaugoti pagrindinį turtą – Vilniaus architektūros studiją“, – kalbėjo K. Pempė.

Mentalitetas – tikrai ne toks pat Kai kalbama apie lietuvių kūrėjų darbą buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose, paminima, kad mūsiškiams ten dirbti lengviau nei vakariečiams, nes žinomesnis ir suprantamesnis klientų mentalitetas, paprasta susišnekėti mokant kalbą, be to, lietuvius gerbia. Architektas K. Pempė nenorėjo sutikti su tokiais teiginiais: mūsų mentalitetas skyrėsi prieš tūkstantį metų, skyrėsi prieš šimtą metų, skiriasi ir dabar. Tik istorijos vingiuose mums teko dalia pažinti šiek tiek žmonių, gyvenančių į Rytus nuo mūsų, elgseną, kalbą. „Taip, lietuvius ten gerbia. Nes jie yra darbštūs ir dauguma laikosi žodžio, susitarimų. Kita vertus, dirbti tikrai nelengva, ypač architektūros srityje. Ten dar vyrauja centralizuotas valstybinis valdymas, pagrindiniai projektuotojai – didžiuliai valstybiniai projektavimo institutai, kuriuose dirba 500–800 specialistų. Valstybė, nesvarbu, ar tai Baltarusija, ar Kazachstanas, ar Rusija, visą savo įstatymų bazę yra parengusi taip, kad užsienio kompanijos negalėtų paprastai ir atvirai dalyvauti procesuose, nes labai greitai nukonkuruotų tuos vėžlio žingsniais slenkančius projektavimo institutų „monstrus“, – sakė K. Pempė. Todėl norėdami įsitvirtinti tų šalių rinkose, lietuviai ieškojo sprendimų. Pavyzdžiui, Baltarusijoje įkūrė bendrą Lietuvos ir Baltarusijos įmonę. Visgi ir ją po kelerių metų teko uždaryti, nes įstatymai ten buvo pakeisti taip, kad objektus, nors kiek didesnius už individualų namą ar garažą, galėtų projektuoti tik vietiniai valstybiniai projektavimo institutai. 28 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Taip, lietuvius užsienyje gerbia. Nes jie yra darbštūs ir dauguma laikosi žodžio, susitarimų. Kita vertus, dirbti tikrai nelengva, ypač architektūros srityje. / Kęstutis PEMPĖ /

architektĹŤra

30 2017–2018 žiema (Nr. 6)

architektūra

Pasitiki lietuvių skoniu

Tačiau taip gera dirbti Lietuvoje... / Kęstutis PEMPĖ /

Rusijos ar Kazachstano rinkos – didelės. Nepaisant to, konkurencija ten nemaža visose srityse. Tačiau architektūroje, K. Pempės teigimu, galima daryti išimtį. Anot architekto, jeigu yra norinčių ir dirbančių tose rinkose dabartinėmis sąlygomis, beveik nėra galimybių atsirasti kokiai nors sveikai konkurencijai. „Jeigu anksčiau ir buvo konkurencija, tai buvo daugiau jos imitacija, kurią organizuodavo patys lietuvių architektų tarpininkai ar statybininkai, atstovaujantys užsakovams. Jų siekis būdavo nemokamai gauti naujų idėjų arba gudriai sumažinti projektuotojų paslaugų kainą“, – pasakojo K. Pempė. Nemažai projektų svetur sukūręs architektas įsitikinęs, kad investuotojai iš Rytų į lietuvius architektus ir dizainerius dažniausiai kreipiasi žinodami, kad šie visuomet turės nepaprastai įdomių, originalių, kitokio mentaliteto idėjų. Nepaisant to, K. Pempė laikosi nuostatos, kad visuomet reikia atsižvelgti į vietos sąlygas, į užsakovų reikalavimus, partnerių galimybes. Nesvarbu, kurioje šalyje dirbsi. Taip pat labai svarbu turėti gerus vietinius partnerius, be kurių projektavimo darbai tiesiog neįmanomi. Tačiau ši taisyklė galioja ne tik šalyse į Rytus nuo Lietuvos, Vakaruose, bet ir pačioje Lietuvoje. Šiuo metu K. Pempė nedirba buvusios Sovietų Sąjungos valstybėse. Tačiau niekada nesako, kad daugiau ten nedirbs. Jeigu būtų įdomus pasiūlymas, su tam tikromis garantijomis – kodėl gi ne? „Tačiau taip gera dirbti Lietuvoje...“, – ištarė architektas.

31 Nuotraukose – VAS architektų A.Asausko, R.Kirdulio, E.Kirdulienės, V.Augustinavičiaus ir K. Pempės darbai Baltarusijoje ir Ukrainoje.

32 2017–2018 žiema (Nr. 6)

urbanistika

Nuotraukos: Simo Bernoto

Kalbėjosi: Eglė KIRLIAUSKAITĖ

Gebantis keistis miestas – pagal architektą Igną Uogintą

Sveiko miesto pagrindas yra gebėjimas keistis neprarandant savasties. Tuo neabejoja Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) absolventas ir architektų biuro „DO ARCHITECTS“, formuojančio Vilniaus ir kitų miestų vaizdą, vienas iš partnerių Ignas Uogintas. Kalbamės apie patogų ir dinamišką miestą, jo virsmą, perspektyvas, vaidmenį žmonių gyvenime. Apie Vilnių, kurio trauka ir noras prisidėti prie jo klestėjimo straipsnio herojui buvo stipresnis už sėkmingą gyvenimą emigracijoje. 33

ienoje knygoje Jurga Ivanauskaitė rašė, kad Vilniuje, kaip nė viename kitame Lietuvos mieste, tvyro visuotinis nepaaiškinamas jausmas, kad, gyvendamas čia, negali sustoti jo mylėti, nes, jei taip nutiks, jis nebemylės tavęs. O ar Jūs mylite Vilnių? Už ką? Taip, myliu. Miestas, kaip reiškinys, mane labai domina. Vilnių matau kaip dinamišką, paslaptingą, daugiaveidį. Jis toks yra šiandien, toks buvo istoriškai ir, tikiuosi, toks išliks ateityje. Apie tai labai gražiai rašo Laimonas Briedis savo knygoje „Vilnius – savas ir svetimas“. Joje aprašomas skirtingų personų įvairiais laikotarpiais matytas Vilniaus veidas – kam svetimas ir nesuprantamas, kam jaukus ir savas. Pasakius žodį „miestas“, kyla mintis apie metropolio dangoraižių siluetą. Šie dangoraižiai dažniausiai būna biurų pastatai, demarkuojantys metropolio centrinį verslo kvartalą. Dangoraižių silueto vaizdinys yra evoliucionavęs į sėkmingo ir besivystančio miesto įvaizdį. Visgi dažniausiai šie miesto kvartalai turi gana mažai ką bendro su kultūriniu ir istoriniu miestu, kuriame ar šalia kurio šie dangoraižiai stovi. Esamų ir potencialiai galimų Vilniaus tūrių, erdvių įvairovė įkvepia. Sveikas miestas turi gebėti prisitaikyti prie kintančių poreikių, sugebėti dinamiškai augti ir kartu išlikti kompaktiškas, neprarasti savasties. Mums reikia stengtis puoselėti savo miestą kaip kompaktišką ir įvairų, nuoseklų ir jungiantį, kupiną aukštos kokybės architektūros ir viešųjų erdvių. Platus, žemas, išmėtytas ir šiek tiek fragmentuotas Vilnius įkvepia galvoti, kurti, spręsti jame kylančius iššūkius, tuo jis užburia mylėti ir atrasti jį vis iš naujo.

Kurie pasaulio miestai Jums atrodo patraukliausi architektūriniu požiūriu? Į ką galbūt reikėtų lygiuotis Vilniui? Visi miestai kažkuo unikalūs. Barselona turi griežtą kvadratinių kvartalų sistemą su keliomis pagrindinėmis alėjomis, kurios kerta visą centrinę miesto dalį, Niujorkas neįsivaizduojamas be Centrinio parko, Amsterdamas – be raudonų plytų gatvelių ir įėjimų į atskirus žmonių butus tiesiai iš gatvės.Istoriškai susiklosčiusios gatvės, žymūs pastatai, vietos kultūra, ekonominė galia, gamtinės sąlygos, žmonių įpročiai ir t. t. diktuoja miesto evoliucijos kryptį. Kiekvienas miestas turi savo charakterį, savo braižą. Labai dažnai vieniems miestams būdingi bruožai yra visai netinkami kitiems. Pavyzdžiui, Maroke Fezu miesto senamiesčio gatvės yra pilkos, belangės, siauros, dengtos, tačiau vidiniai namų kiemai ir jų fasadai išpustyti nuostabia puošyba, fontanais, sodais. Štai Vilniaus senamiestyje 34 2017–2018 žiema (Nr. 6)

gausu puošnių, įvairių laikotarpių gatvės fasadų, o vidiniai kiemai dažnai paliekami net netinkuoti, juose apstu sandėliukų, tvorų. Skirtinga kultūra, nusistovėję įpročiai, gamtinės sąlygos turi įtakos ir skirtingai miesto erdvių raidai, jų suvokimui. Ir visgi, jei reikia Vilnių lyginti su kitais, noriu, kad jis lygiuotųsi savo unikaliu išskirtinumu. Kaip vertinate Vilniaus pokyčius per pastaruosius, sakykime, 10 metų? Kokius pastarojo dešimtmečio čia įgyvendintus projektus išskirtumėte? Augti kartu su santykinai neseniai nepriklausomybę atgavusia šalimi yra neįtikėtina dovana ir galimybė. Būti to dalimi ir gebėti prisidėti prie šalies gerovės kūrimo – be galo didžiulė garbė, privilegija. Manau, kad pokytis per pastaruosius 10 metų ar daugiau yra išties milžiniškas. Gerųjų pavyzdžių šiandien daug, didelės dalies Lietuvos piliečių gyvenimo ir darbo kokybė išaugo, architektūros projektai tampa vis labiau pastebimi tarptautinėje arenoje. Jei reikia išskirti keletą pavyzdžių, paminėčiau Paleko ARCH studijos kartu su „Plazmos“ architektais projektuotą gyvenamųjų namų kvartalą „Rasų namai“, kuriame susilieja miškas ir gyvenamieji namai, architekto Audriaus Ambraso studijos pastatytą „Rupert“ tarpdisciplinį edukacijos centrą, labai moderniai interpretuojantį šlaitinį namą, ar „Processoffice“ studijos Nacionalinio Latvijos meno muziejaus rekonstrukciją Rygoje, nauja architektūra pabrėžiant istorinio muziejaus tūrio ir erdvių grožį. Kalbant apie „DO ARCHITECTS“ projektus, labai malonu stebėti pokyčius šiuo metu vystomoje „Ogmios“ teritorijoje, Vilniuje. Iš karinio miestelio sovietmečiu šiandien ši teritorija tampa gyva, kviečiančia, dinamiška miesto dalimi, kurioje gausu skverų, kavinių, fontanų. Sostinė stipriai plečiasi, o mažieji miestai palengva nyksta. Ar galite numatyti, kuria linkme plėsis Vilnius, koks kitų Lietuvos miestų likimas? Ši situacija Lietuvoje nėra unikali – dideli miestai sparčiai auga, o periferinės teritorijos traukiasi dėl bendrų globalių tendencijų, pastebimų kone visame vakarietiškame pasaulyje. Žmonės en masses migruoja į miestus, ieškodami laimės ir geresnio gyvenimo galimybės. Šiandien daugiau žmonių gyvena miestuose, nei kur nors kitur. Prognozuojama, kad 2050-aisiais juose įsikurs iki 80 procentų viso pasaulio populiacijos. Priežastis, kodėl žmonės keliasi į miestus, yra aukštas gerovės lygis, kurį gali sukurti išvystyta urbanistinė aplinka: nuo gerai mokamų darbo vietų iki aukšto lygio kultūros renginių.

urbanistika Matome, kad šiandien apie tris ketvirtadalius viso pasaulio pelno yra generuojama miestuose ir, kuo jie didesni, tuo pajamų vienam gyventojui dydis auga. Londonas generuoja apie du procentus pasaulio turto, Niujorkas – apie du su puse, Tokijas – daugiau nei tris procentus. Metropolis taip pat suteikia galimybę žmogui kilti socialinėje hierarchijoje. Taigi, neabejoju, kad Vilnius ir toliau augs periferinių teritorijų sąskaita. Tikiu, kad mūsų sostinė taps vis kompaktiškesnė, funkcionalesnė, didės skirtingų interesų grupių, erdvių ir pastatų įvairovė. Viename interviu esate minėjęs, kad daug įdomiau kurti augančiose, besikuriančiose, didelį potencialą turinčiose ekonomikose, kokios ir yra Baltijos valstybės. Ar Vilniuje išnaudojamas turimas potencialas? „DO ARCHITECTS“, dirbdami su bet kuriuo projektu, visuomet turi tikslą atrasti paslėptą vietos potencialą ir pridėtinę vertę – kultūrinę, meninę, istorinę, ekonominę. Į architektūros projektavimo procesus visada žiūrime kaip į visumą, įtraukdami platų profesionalų ratą. Pastaraisiais metais Lietuvoje kylantiems iššūkiams, reikalaujantiems nelengvų sprendimų, nebepakanka

gerosios praktikos pavyzdžių iš svetur – reikia inovatyvių ir unikalių sprendimo būdų bei kompleksinio, strateginio, kūrybiško ieškojimų kelio. Tokiems iššūkiams spręsti pavienių specialistų nebepakanka, į procesus turi būti įtraukta daugybė kitų savo srities žinovų: nuo urbanistų, architektų, statytojų iki politikų, interjero dizainerių ar net miesto erdvių entuziastų. Šiandien architektas, urbanistas ar kraštovaizdžio specialistas turi gebėti ne tik profesionaliai spręsti iškilusias miestų problemas, bet ir jas atrasti, identifikuoti. Didžiausias mūsų šalies potencialas, kurį turime labiau išnaudoti, yra protas. Svarbu ugdyti mąstančią, savimi pasitikinčią asmenybę, mokančią rinkti ir kritiškai vertinti informaciją, gebančią analizuoti ir kurti inovacijas. Kad ir kas tai būtų, namas, miestas, gatvė, parkas ar kompiuterinė programa, svarbiausia dirbti neapsiribojant standartiniais, nusistovėjusiais metodais. Architektūra istoriškai dažnai siejama su įtaka, nes tai yra būdas kontroliuoti, paveikti miestą. Ar pritariate šiam teiginiui? Joanas Closas sakė: „Miestas yra žmogaus kūrinys, socialiai sukurtas materialus artefaktas.“ XXI amžiuje miestų projektavimas

ir projektavimas miestuose jau nebėra pavienių projektuotojų, įstatymų leidėjų ar investuotojų rankose. Mes jau gana seniai negyvename aplinkoje, kur vienas va(l)dovas nurodo, kaip turi būti padaryta, ir visi nekvestionuodami tuo seka. Miestas – tai organizuota platforma, kurioje skirtingos suinteresuotos pusės turi terpę savo veikloms, veikiančioms aplinką. Žinoma, architektūra visuomet daro įtaką savo aplinkai, kad ir kokia ji būtų – politinė, kultūrinė, ekonominė. Manau, kad šiandien Lietuvoje mes mokomės daugiau kalbėtis, diskutuoti, būti atviresni. Mokomės daryti įtaką, veiksmų planą suderindami su vis daugiau suinteresuotų grupių, pagal vis aiškesnes, mūsų bendru susitarimu sutartas taisykles. „DO ARCHITECTS“ dirba su MMC projektu, kur bendradarbiaujate su itin garsiu pasaulio architektu Danieliumi Libeskindu. Šis savo srities profesionalas yra sakęs, kad architektūra – vienintelė taip griežtai kontroliuojama meno rūšis, bet tai vis tiek didelis menas. Jūsų požiūriu, architektūra labiau menas ar mokslas? Sakyčiau, kad tai mokslas, reikalaujantis daug kūrybiškumo skirtinguose projektavimo procesuose.

„Ignalinos enervizija“ – užkrečiantis pavyzdys Praeis dar keli mėnesiai ir Ignalina taps pirmuoju šalyje miestu, kuriame bus modernizuoti visi gyvenamieji daugiabučiai namai, taip pat ir daugiabučiai pastatai. Ignalinos fenomeną pripažįsta daugelis ir stebisi, kodėl būtent šis palyginti nedidelis miestas tapo renovacijos pirmūnu. Apie tai buvo diskutuojama 2017 m. pabaigoje vykusioje konferencijoje „Energinio efektyvumo didinimo projektų įgyvendinimas Ignalinoje“.

Demonstracinis projektas tiko gnalina jau pradėjo paskutinį daugiabučių namų modernizavimo etapą. Jau pasirašytos sutartys dėl paskutinių mieste esančių daugiabučių atnaujinimo. 2018 metų viduryje Ignalinoje bus modernizuoti visi daugiabučiai namai. „Ignalina – pirmoji šalies savivaldybė, kurioje 2012 m. demonstraciniais tikslais pradėta įgyvendinti energinio efektyvumo didinimo programa “Ignalinos enervizija”. Būtent šios programos pagrindu netrukus buvo parengtas ir visuomenei pristatytas naujasis daugiabučių namų atnaujinimo programos įgyvendinimo modelis, iš pagrindų išjudinęs renovacijos procesus visoje šalyje“, - sakė Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) direktorius Valius Serbenta.

36 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Jo teigimu, šiuo metu visose savivaldybėse yra parengtos daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programos, patvirtintos savivaldybių tarybose, yra paskirti programų įgyvendinimo administratoriai ir vyksta konkretūs daugiabučių atnaujinimo darbai. Anot V. Serbentos, pasiekti dabartinį rezultatą Ignalinoje nebuvo taip paprasta, kaip atrodytų iš pirmojo žvilgsnio. Kuriant „Ignalinos enervizijos“ programą trūko patirties, nebuvo iki galo sukurtas finansinis mechanizmas. Tačiau nuosekliai dirbant pavyko sukurti modelį, kuris dabar sėkmingai įgyvendinamas ir kitose savivaldybėse.

Tenka spręsti kitą problemą Modernizavus visus energiškai neefektyvius savivaldybės pastatus, šilumos energijos poreikis sumažėjo 50 proc. Todėl, pasak BETA direktoriaus V. Serbentos, šiuo metu reikia jau galvoti, kaip optimizuoti šilumos gamybos sektorių.

Užs.

„Reikia pripažinti, jog pastatų renovacija ženkliai sumažina suvartojamos energijos kiekius, bet neišsprendžia problemų, susijusių su energijos gamybos ir tiekimo optimizavimu. Tad sekantis svarbus etapas – energijos gamybos, tiekimo ir vartojimo sektorių optimizavimas“, – pasakojo V.Serbenta. Pasak V.Serbentos, pirmieji žingsniai jau padaryti – bendradarbiaujant su ekspertais iš Vokietijos, artimiausiu metu Ignalinoje planuojama pradėti įgyvendinti demonstracinį šilumos tiekimo žemomis temperatūromis projektą, kuris galėtų dar gerokai sumažinti šiandien suvartojamas energijos kiekį. „Danijos, kurioje jau įgyvendinti keli demonstraciniai šilumos tiekimo žemomis temperatūromis projektai, patirtis rodo, jog pastatų atnaujinimas ir tokio tipo projekto įgyvendinimas leidžia sutaupyti 80 proc. suvartojamos energijos“, – sakė BETA direktorius. Vertindamas Ignalinos iniciatyvą modernizuoti daugiabučius namus ir siekti didesnio energinio efektyvumo, BETA direktorius pirmiausia išskyrė savivaldybės vadovų iniciatyvumą, gebėjimą sutarti esminiais klausimais ir progresyvų mąstymą. „Pradėję daugiabučių modernizavimo programos įgyvendinimą, Ignalinos vadovai nesustojo pusiaukelėje, pamatė, jog tai naudinga gyventojams. Kitos programos įgyvendinimo grandys, pavyzdžiui, Ignalinos butų ūkis, padarė didelį darbą kalbėdami su gyventojais, organizuodami susirinkimus, rangos darbų konkursus, užtikrindami aukštą įgyvendinamų projektų kokybę. Manau, kad kitos savivaldybės tikrai gali pasimokyti iš Ignalinos. Yra jau nemažai tokių, tačiau jos kiek vėliau pradėjo darbus, dėl to dar nepasiekė tokių rezultatų. Tačiau po dviejų ar trejų metų ir kitos savivaldybės galės džiaugtis atnaujinusios visus pasenusius daugiabučius namus“, – kalbėjo V. Serbenta. Nemažu atnaujintų daugiabučių skaičiumi šiuo metu gali pasigirti Druskininkai, Birštonas, Molėtai, Kelmė, Anykščiai. „Jeigu daugiabučių modernizavimo programa vyks panašia sparta, manau, kad artimiausiais metais šiose savivaladybėse bus galima matyti tokius pat rezultatus, kaip ir Ignalinoje“, – sakė V. Serbenta.

Jis taip pat prisiminė, kad buvo pasinaudota ir atominės elektrinės uždarymu Visagine. Buvo skirta lėšų energinių resursų taupymo programoms ir Ignalina tuo sėkmingai pasinaudojo. Tuo metu, kai dirbo atominė elektrinė, regione tiekiama elektros energija, ypač naktinio režimo, buvo labai pigi. Gyventojams net malkomis nevertėjo šildytis būsto, dažnas tam naudojo elektrinius įrenginius. „Tačiau šis vadinamasis gėris baigėsi. Pirmiausia ėmėme žiūrėti, kad racionaliai energiją naudotų biudžetinės įstaigos, paskui atėjo ir daugiabučių namų eilė. Mūsų savivaldybė buvo patekusi į probleminių savivaldybių sąrašą, tai leido greičiau gauti finansavimą pastatams renovuoti. Atnaujinome keliolika pastatų ir efektas labai greitai pasimatė. Kaimynai tarpusavyje greitai pasidalindavo žiniomis, kiek kas moka už šildymą ir visiems tapo aktualu modernizuoti namus. Aišku, pradžia nebuvo lengva, teko intensyviai padirbėti su gyventojais siekiant įrodyti modernizavimo naudą“, – kalbėjo Ignalinos rajono meras. Jo įsitikinimu, renovacijos sėkmė labai priklauso ir nuo to, kiek laisvės veikti suteikiama savivaldybėms, kiek jomis pasitikima sprendžiant energijos taupymo ir panašius klausimus.

Norėtų didesnio proveržio Europoje Ignalinos pavyzdys sektinas ne tik kitoms Lietuvos, bet ir kitų Europos Sąjungos šalių savivaldybėms. Tuo įsitikinęs buvęs Ignalinos rajono meras, Europos parlamento narys Bronis Ropė, konferencijoje skaitęs pranešimą apie „Ignalinos enervizijos“ programą Europos Sąjungos šalių kontekste.

„Ignalina Europos Sąjungos šalių kontekste, kalbant apie daugiabučių namų modernizavimą, atrodo tikrai gerai, o ir visos Lietuvos proveržis yra didelis. Tačiau būtina nepamiršti, kad Ignalina buvo tarsi šios programos garvežys, čia prasidėjo renovacijos proveržis Lietuvoje. Prieš penkerius metus miesto vadovai labai padėjo gyventojams apsispręsti, pasirinkti renovacijos modelį, darbus atliekančias įmones, prižiūrėti darbų kokybę. Tas modelis, kuris pradėtas taikyti Ignalinoje, greitai išsiplėtė per visą šalį ir parodė, kad suplanuoti resursai buvo sparčiai išnaudoti. Todėl šiandien Lietuvoje trūksta ne idėjų, kaip plėtoti daugiabučių namų renovacijos programą, bet – finansavimo. Vyriausybė tą supranta ir ieško naujų finansinių mechanizmų. Tačiau nueinanti valdžia nebuvo palikusi jokių resursų, dabar vėl viskas ima normalizuotis, tačiau pusmetis buvo prarastas“, – sakė B. Ropė. Anot jo, Europos Sąjungos šalyse daugiabučiai gyvenamieji namai modernizuojami naudojant aplinkosaugines lėšas. Modernizavus pastatus, mažėja šilumos energijos sunaudojimas, vadinasi, mažėja ir sudeginamo kuro kiekis, į atmosferą išmetamų dūmų kiekis. Visgi ryžtas kasmet Europoje renovuoti po 3–5 proc. gyvenamojo būsto, B. Ropės vertinimu, yra per mažas. „Lietuvoje taikomas daugiabučių modernizavimo modelis tikrai yra geras ir jis yra sektinas pavyzdys. Žmonės pajunta naudą ir patys rodo iniciatyvą, patys ieško naujų galimybių, stengiasi pasinaudoti siūloma parama. Ignalinos pavyzdys įrodo, kad per keletą metų galima modernizuoti visus pastatus, jeigu tik rodoma iniciatyva ir ji palaikoma“, - sakė Europos parlamento narys B. Ropė.

Svarbu pasitikėti savivaldybėmis Ignalinos rajono meras Henrikas Šiaudinis irgi pripažino, kad rezultatą, kuomet greitai neliks nė vieno nemodernizuoto daugiabučio, pavyko pasiekti ne per vienerius metus. „Tai – ilgo ir kantraus darbo rezultatai. Būtina paminėti, kad ne tik pastatai atnaujinami, bet ir pereita prie biokuro gaminant centralizuotai tiekiamą šilumos energiją, kas irgi prisideda prie mažesnių šildymo kainų“, – pasakojo H. Šiaudinis.

Finansuojama iš Europos regioninės plėtros fondo

Savivaldybėms – nauja finansinė priemonė pastatams atnaujinti Šalies savivaldybėms priklauso keli tūkstančiai įvairios paskirties pastatų. Dauguma jų statyti sovietmečiu, todėl nebeatitinka šiuolaikinių reikalavimų, keliamų energiniam naudingumui, o estetinė išvaizda irgi nežavi. Nors palyginti nemažai savivaldybėms priklausančių pastatų atnaujinta, kur kas didesnė dalis dar laukia modernizavimo. Privalu sumažinti energijos sunaudojimą nergijos efektyvumo didinimas yra svarbus ir ambicingas tikslas tiek visos Europos Sąjungos, tiek Lietuvos mastu. Mūsų šalyje didžioji dauguma viešosios paskirties pastatų buvo pastatyti iki 1990 metų. Šių pastatų išorinių atitvarų šiluminės varžos charakteristikos prastos, neatitinka esamų normatyvinių reikalavimų, o pastatai dažniausiai priskiriami D ir žemesnėms pastato energinio naudingumo klasėms. Savivaldybės joms priklausančius pastatus mielai atnaujintų kuo greičiau, jeigu turėtų tam lėšų. Viešųjų investicijų plėtros agentūros (VIPA) viena iš funkcijų – padėti viešajam sektoriui neatidėlioti pastatų renovacijos planų neribotam laikui. Vienas iš naujausių VIPA siūlomų finansinių priemonių – praėjusiais metais įsteigtas savivaldybių pastatų fondas, kuriuo bus siekiama skatinti energijos vartojimo efektyvumo didinimą, investuojant į savivaldybių viešųjų pastatų modernizavimą. Fondo, įsteigto pasirašius trišalę sutartį tarp VIPA, Finansų ir Aplinkos ministerijų,

38 2017–2018 žiema (Nr. 6)

lėšomis numatoma finansuoti savivaldybių pastatų modernizavimo projektus, tam skirta 17 mln. eurų ES fondų lėšų, dar bent 18 mln. eurų numatoma iš privačių investuotojų. Paskolos bus teikiamos pasitelkus tarpininkus – komercinius bankus. Savivaldybės projektus galės įgyvendinti pačios arba pasitelkdamos energijos taupymo paslaugų teikimo įmones (ETPT). Savivaldybėms būtų suteikiama paskola iš tiesų palankiomis sąlygomis: paskolos terminas – iki 20 metų, paskola savivaldybėms arba jų paskirtiems subjektams teikiama iki 100 proc. projekto vertės, paskola energijos taupymo paslaugų teikimo (ETPT, angl. „Energy Service Company“, ESCO) įmonėms teikiama iki 80 proc. projekto vertės. Dar viena sąlyga – bent 51 proc. viso pastato ploto nuosavybės teise turi priklausyti savivaldybei ir pastatas pagal tikslinę naudojimo paskirtį, įgyvendinus energinio efektyvumo didinimo projektą, bus naudojamas ne trumpiau kaip 10 metų. Projektams gali būti teikiama papildoma subsidija iš kitų šaltinių. O jeigu projektus įgyvendins ETPT kompanijos, jos privalės prie to prisidėti ir nuosavomis lėšomis. Projektai turi atitikti Viešųjų pastatų energinio efektyvumo didinimo programos nuostatas,

pagal kurias turi būti padidintas viešųjų pastatų energijos vartojimo efektyvumas ir pasiekta ne mažesnė nei C energinio naudingumo klasė.

Tikisi sulaukti susidomėjimo VIPA tikisi, kad palankiomis sąlygomis suteikiamos paskolos viešiesiems pastatams atnaujinti sulauks susidomėjimo iš kompanijų, kurios norėtų projektus įgyvendinti pagal ETPT (ESCO) modelį. „ETPT modelis turėtų tapti populiarus ir naudingas tiek privačiajam, tiek viešajam sektoriui. Pastarajam gerai dėl to, kad bus atnaujinami pastatai, pagerintos jų energinės charakteristikos. O privatusis sektorius gauna galimybę įgyvendinti projektus palankiomis sąlygomis“, – teigė VIPA atstovas viešiesiems ryšiams Žilvinas Kačiuška. ETPT viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimo modelis nuo įprastų skiriasi tuo, kad apsiriboja viena nedidele sritimi, kurioje yra daug tipinių projektų. ETPT orientuotas į pastatų energinių charakteristikų gerinimą juos termoizoliuojant, atnaujinant šildymo ir vėdinimo sistemas, pakeičiant langus ir duris, diegiant kitas atsinaujinančias energijos taupymo priemones.

Suinteresuoti kuo geresniu rezultatu Viešųjų pastatų savininkams – viešosioms ar biudžetinėms įstaigoms – tiesiogiai pinigų iš bankų pasiskolinti galima ne visuomet. Todėl reikalingi energijos taupymo paslaugų teikėjai – ETPT įmonės. Gavusios finansavimą iš savivaldybių pastatų fondo, ETPT kompanijos turi būti suinteresuotos, kad įgyvendinti projektai būtų kuo efektyvesni. ETPT įmonės prisiima riziką dėl įdiegtų technologijų efektyvumo, joms svarbu, kad pasirinktos priemonės sutaupytų kuo daugiau energijos. „Atliekant įprastą renovaciją, perkami statybos darbai, o pagal ETPT modelį perkamas būsimas rezultatas – energinio naudingumo paslaugos. Darbus atliekančioms įmonėms turi būti svarbu, kad po renovacijos kaip įmanoma daugiau sumažėtų pastatų eksploatacinės išlaidos, nes iš sutaupytų pinigų pastatų savininkai moka ETPT įmonei, o ši atsiskaito su fondu, kuris finansavo projektą. Kuo geresni sprendiniai priimami ir įgyvendinami, tuo daugiau

sutaupoma eksploatuojant pastatą, vadinasi, daugiau pajamų gauna ir projektą įgyvendinusi įmonė“, – sakė Ž. Kačiuška. Antra vertus, iš ETPT įmonių irgi bus reikalaujama, kad, pavyzdžiui, renovuotame pastate sutartam laikotarpiui būtų užtikrinamos reikiamos komforto sąlygos: temperatūra, drėgnumas ir atitinkamai sutaupomas energijos kiekis. Ž. Kačiuškos teigimu, ETPT įmonėms bus suteikiama laisvė koreguoti sprendinius, kad būtų garantuojamas didžiausias galimas energinis naudingumas.

Mažiausia kaina – ne svarbiausia Reikalavimus, kokia energinio naudingumo klasė turėtų būti pasiekta, ETPT įmonėms suformuoja finansavimą teikiantis fondas. Priemones reikalavimams pasiekti pasirenka pati modernizavimo darbus atliksianti įmonė. Čia svarbiausias vaidmuo neturėtų tekti mažiausios kainos kriterijui, labiausiai atsižvelgiama į ekonominį naudingumą.

Apie VIPA VIPA veiklos tikslas – teikti finansines paslaugas, įgyvendinti ir administruoti finansines priemones (finansų inžinerija), skirtas viešojo sektoriaus investicijoms viešosios infrastruktūros ir viešųjų paslaugų modernizavimui. Siekdama šio tikslo VIPA dalyvauja 2014–2020 metų programavimo periodo administravimo sistemos kūrimo veiklose. VIPA teikia finansines garantijas ne tik atnaujinant viešuosius pastatus, bet ir įgyvendina kitas programas.

Daugiabučių namų modernizavimo finansavimas VIPA teikia lengvatines paskolas daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės

patvirtintą programą, kurios tikslas – sumažinti šiluminės energijos sąnaudas, racionaliai naudoti energijos išteklius, užtikrinti efektyvų būsto naudojimą, gerinti gyvenamąją aplinką ir gyventojų gyvenimo kokybę.

Gatvių apšvietimo tinkle modernizavimo finansavimas Savivaldybės, norinčios pasinaudoti garantija, projektus gali įgyvendinti tiek pačios, tiek pasitelkdamos energijos taupymo paslaugų teikėjus (ETPT). VIPA, suteikdama garantiją, įsipareigoja padengti kreditoriui už skolininko (savivaldybės) neįvykdytus įsipareigojimus pagal paskolos sutartį, suteiktą miestų gatvių apšvietimo sistemos modernizavimo projektui finansuoti.

Atrenkant ETPT įmones, didelis dėmesys skiriamas darbų kokybei. Be to, vienu iš svarbesnių veiksnių laikomas kriterijus, kiek į projektą investuojama nuosavų lėšų. Kuo didesnis įmonių nuosavas piniginis įnašas, tuo reikia mažiau fondo lėšų. Taip sukuriama galimybė atnaujinti kuo daugiau pastatų. VIPA atstovai įsitikinę, kad ETPT įmonės stengsis konkuruoti ne mažiausia kaina, bet siūlydamos aukštesnius energinio naudingumo parametrus. Mat kuo aukštesnę energinio naudingumo klasę pasiūlys įmonė, tuo geresniais balais bus vertinamas siūlymas. Jeigu bus matyti, kad po renovacijos nebus pasiekti tinkami energijos sutaupymo rodikliai, bus didelės pastato eksploatacinės išlaidos, tokie siūlymai bus vertinami visiškai kitaip. Statybų kompanijoms ETPT modelis būtų patrauklus ne tik dėl gerų finansavimo sąlygų. Viena institucija gali rinktis įmonę ne vienam, bet keliems ar net keliolikai pastatų atnaujinti. Atnaujinusi pastatą įmonė įgyja teisę jį eksploatuoti iki 20 metų ar panašų laikotarpį.

Savivaldybių dotacija Savivaldybės, investuojančios į jų biudžetų išlaidas taupančius ir pajamas didinančius Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis finansuojamus projektus, nuo birželio 1 d. gali gauti dotacijas iš valstybės biudžeto nuosavam indėliui užtikrinti. Tam jos gali teikti prašymus dotacijas administruojančiai VIPA.

Kultūros paveldo fondas Kultūros paveldo fondo lėšomis finansuojamos lengvatinės paskolos viešiesiems ir privatiems juridiniams asmenims, valdantiems kultūros paveldo objektus. Fondo lėšos kultūros paveldo objektų kultūrinėms, edukacinėms, ekonominėms, socialinėms reikmėms papildo kultūros paveldo objektams teikiamas subsidijas, kuriomis finansuojami paveldo tyrimai, paveldo tvarkybos darbų projektavimas ir paveldo tvarkybos darbai. 39

Teisingas tvirtinimo detalių pasirinkimas lemia stogo tarnavimo laiką Renovuojamiems stogams būtinai reikia atlikti tvirtinimo elementų traukos testą stogo pakloto stiprumo būklei nustatyti, kartu ir jungiamųjų detalių skaičiui apskaičiuoti.

Tik maždaug 6 procentai – tik tokią dalį visos stogo kainos sudaro statybose naudojamos tvirtinimo detalės. Tačiau jų svarba didelė, nes šių detalių pasirinkimas lemia stogo arba fasado atsparumą audroms ir kitiems aplinkos veiksniams. Kadangi tvirtinimo detalių rinka yra plati ir specifiška, rekomenduojama naudotis kokybiškų, Europos normas ir standartus atitinkančių šios sferos specialistų, kompetentingų projektuotojų patarimais dėl tvirtinimo detalių naudojimo. Taip pat svarbi yra statybos darbų priežiūra.

ompetentingas projektuotojas išsiaiškina kliento poreikius ir lūkesčius dėl stogo eksploatavimo trukmės, kuriai įtakos turi keletas veiksnių: stogo tipas, naudotos statybinės medžiagos, namo vietovė. Yra skirtumas, ar namas stovi laukuose, ar prie jūros, ar pramoniniame, ar žemės ūkio regione. „Tinkama statybos priežiūra užtikrina gerą galutinį rezultatą. Techninis prižiūrėtojas užtikrins kokybę, o tai reiškia, kad numatytam stogo eksploatacijos laikotarpiui nereikės papildomų išlaidų remonto

40 2017–2018 žiema (Nr. 6)

darbams atlikti“, – aiškino kompanijos „SFS intec“ Lietuvos padalinio vadovas Aleksandr Maslenikov. Gali kilti klausimas, ar iš tiesų tokią didelę svarbą turi, atrodytų, nereikšminga tvirtinimo detalė, juo labiau kai kalbama apie nustatytus standartus? Tai nėra svarbu, kai namą ūkio būdu statosi pats savininkas ir jis pats yra atsakingas sau už kokybę. Bet kai stogo įrengimo darbais rūpinasi samdyta įmonė ar samdyti meistrai, tuomet tampa įdomu ir svarbu, kokias sistemos dalis jie naudoja, kas lemia kainą, galiausiai – kuriam laikui suteikiama garantija ir koks detalių tarnavimo laikas.

Užs.

A. Maslenikov pateikė pavyzdį apie renovuojamus plokščiuosius stogus. „Įprastai užsakovas neinvestuoja, kad projektas būtų kruopščiai parengtas, nurodant produktų ženklinimą, techninių charakteristikų aprašymą ir nuorodas, reikalingas apskaičiuoti stogų atsparumą vėjo apkrovoms. Jei statybininkų pateiktame pasiūlyme nėra nuorodos į Lietuvos ar Europos Sąjungos standartus ir normas, tuomet užsakovui bus sunku patikrinti, ar įgyvendinant projektą naudojamos tinkamos medžiagos, ar teisingai atliekami darbai, ar laikomasi nustatytų standartų tvirtinant izoliacinę ir dengiamąją medžiagą kampinėje, kraštinėje ir centrinėje plokščiojo stogo zonoje, ar tinkamu atstumu išdėstytos tvirtinimo detalės.“ Kaip nėra standartinių namų ar jų stogų, taip nėra ir standartinių tvirtinimo detalių stogams bei fasadams. Tam, kad gamintojai stogo tvirtinimo detalių pakuotes ženklintų Europos Sąjungoje reikalaujamu CE ženklu, jie privalo gauti Europos techninio sertifikavimo valdybos (ETA) leidimą. Būtent ETA patvirtina gaminamų detalių ypatybių tinkamumą pateiktai sistemai ar sprendimui. „Dažnai statybininkai pakeičia sprendimus ir apie tai neinformuoja. O kai nesilaikoma sistemos gamintojo ar paslaugų teikėjo nurodymų, negali būti suteikiama ilgalaikė 15–25 metų gaminio garantija, tada galioja tik už statybininkų darbą suteikiamas garantinis laikotarpis, kuris yra gerokai trumpesnis – 2–5 metai. Tokiu atveju nukenčia galutinis vartotojas“, – sakė A. Maslenikov. Jo teigimu, šios aplinkybės ir netinkamų tvirtinimo detalių pasirinkimas lemia, kad namas trumpiau tarnaus, jį eksploatuojant greičiau prireiks remonto darbų, atsiras papildomų išlaidų keičiant sugadintą stogo dangą, pažeistą hidroizoliaciją. Pasitikėkite projektuotojų parinktomis medžiagomis ir savo nuožiūra nekeiskite stogo kompleksinių sprendimų! Rekomendacija: kai statybinės medžiagos atvežamos į objektą, vertėtų patikrinti kiekvienos skirtingos pakuotės etiketę, pažiūrėti, ar produkto pavadinimas ir aprašymas yra aiškiai surandamas, ar visa tai sutampa su projektiniuose pasiūlymuose pateiktų medžiagų pavadinimais. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į produktų ženklinimą, gauti gamintojo pateiktas montavimo instrukcijas ir gaminių techninius rodiklius. Kai tvirtinimo detalių prekės ženklas bus nežinomas, negalima kalbėti apie saugumo jausmą arba garantiją. Nors iš pirmo žvilgsnio detalės gali atrodyti panašios į kokybiškas, iš tikrųjų jos gali būti netinkamos naudoti statybose: plienas gali būti per minkštas, plastikas nepatvarus temperatūriniam svyravimui ir pan.

Tinkama statybos priežiūra užtikrina gerą galutinį rezultatą. Techninis prižiūrėtojas užtikrins kokybę, o tai reiškia, kad numatytam stogo eksploatacijos laikotarpiui nereikės papildomų išlaidų remonto darbams atlikti / Aleksandr MASLENIKOV /

Vėjo apkrovos apskaičiavimas padalija stogą į 3 zonas: centrinę, kraštinę ir kampinę.

Vėjo apkrovos apskaičiavimą užsakyti galima telefonu +370 699 24 425 arba el. paštu lt.info@sfsintec.biz

Tvirtinimo detalių gamintojas: Papildoma informacija: www.sfsintec.biz/lt

regionų plėtra

Regioninė politika – žodžių daugiau nei darbų Bronis ROPĖ Europos Parlamento narys

eperdėsiu teigdamas, kad statybos – tiek privačių, tiek komercinių pastatų – yra svarbus netiesioginis rodiklis, leidžiantis spręsti apie šalies ir jos atskirų regionų gerovę, gyventojų ir verslo viltis. Savo ateitį su konkrečia vietove siejantys žmonės statosi namus, plečiantys savo verslą stato komercinius pastatus, norintys įsiamžinti ir turintys tam pinigų – išskirtinės architektūros statinius. Ir, deja, spręsdami pagal statybų apimtį ne didžiuosiuose šalies miestuose, taip pat pagal originalių, išskirtinių statinių statybą, turime pripažinti, kad padėtis toli gražu nėra džiuginanti. Pagrindinė to priežastis – labai apleista regionų plėtra. Tą puikiai įrodo jau pats regioninės politikos formavimas. Ši funkcija yra atiduota Vidaus reikalų ministerijai – vienai didžiausių ministerijų, kuri ir taip turi daugybę kitų funkcijų, nuo ugniagesių iki sporto. Trumpalaikis Valstybės valdymo ir savivaldybių reikalų ministerijos egzistavimas 2000-aisiais tik patvirtina šį teiginį. Kalbant apie realias savivaldybių galimybes, vaizdas dar liūdnesnis. Mūsų šalies vietos savivalda savarankiškai gali atlikti palyginti nedaug funkcijų ir jos galimybės skatinti vietos plėtrą yra labai ribotos. Tiesa, padėtis gerėja – juk ne taip jau seniai savivaldybių tarybos galėjo savarankiškai spręsti tik dėl kiek daugiau nei

42 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Lietuvos savivaldybės vidutiniškai yra vienos didžiausių Europoje, tačiau stambiems projektams įgyvendinti ar net tokioms viešosioms paslaugoms kaip viešasis transportas ar profesinis mokymas teikti jos neretai yra per mažos. / Bronis ROPĖ /

dešimtadalio savo biudžeto panaudojimo, o tai reiškia, kad vietos savivalda buvo ne kas kita kaip tik išmokų tarnyba. Atsirado ir puikių priešingų pavyzdžių – prieš kelerius metus atlikta socialinių išmokų reforma sudarė galimybių savivaldybėms pačioms tikrinti išmokų gavėjus, o sutaupytas lėšas panaudoti kitoms socialinėms reikmėms. Tai davė puikių rezultatų, tiek skiriant lėšų tiems paramos gavėjams, kuriems jų iš tiesų reikėjo, tiek didinant savivaldybių finansinį savarankiškumą ir atsakomybę. Manau, neperdėsiu sakydamas, kad būtent narystė ES tapo tuo veiksniu, privertusiu tuometines vyriausybes kažką galvoti apie regioninę politiką. Visų pirma dėl to, kad atėjo daug pinigų: net nepatogu ES fondus lyginti su mikroskopine tuometine Valstybės investicijų programa. Ir, deja, daugiausia tuometinės vyriausybės apie regioninę politiką galvojo tik tiek, kiek tuos pinigus reikėjo panaudoti. Dominavusi nepasitikėjimo vietos savivalda tendencija lėmė supercentralizuotos ES paramos planavimo sistemos atsiradimą. Todėl per vietos savivaldos, geriausiai išmanančios vietos poreikius ir galimybes, lygmenį skirstoma tik kiek daugiau nei dešimtadalis struktūrinių fondų ir tai tik pagal iš sostinės atsiunčiamas instrukcijas. Net ir 2007–2013 metų finansinėje perspektyvoje, kiek demokratizavus regioninę politiką, pradėjus

daugiau lėšų skirstyti per apskritis – regionų plėtros tarybas, vietos ir regionų valdžių dalyvavimas regioninėje politikoje liko tik užuomazgos fazėje. Nieko keisto, kad savivaldybės tokiomis sąlygomis daug padaryti negalėjo. Daugeliu atvejų jos buvo priverstos likti siaurame rate sostinėje nuspręstų prioritetų, nebūtinai turėjusių daug bendro su konkrečios vietovės poreikiais ir galimybėmis, įgyvendintojomis. Ir nestebina, kad žmonės prieš tokią politiką „balsavo kojomis“ – išvyko į turtingesnius regionus ir šalis. Dabar padėtis keičiasi. Neseniai Vidaus reikalų ministerija paskelbė regioninės politikos Baltąją knygą. Šiame dideliame ir gal kiek eklektiškame dokumente, ko gero, pirmą kartą Lietuvos istorijoje Vyriausybė pateikia savo viziją, kaip mato regioninės politikos ateitį, ir kviečia visas suinteresuotas puses teikti savo pasiūlymus. Dabar svarbu užtikrinti, kad joje esantys gražūs žodžiai taptų kūnu. Apie šių reformų sėkmę galėsime spręsti iš to, kaip pavyks neprarasti pradėtų reformų momento ir išspręsti dvi pagrindines struktūrines Lietuvos regioninės politikos problemas. Apie pirmąją jau užsiminiau – tai apgailėtinai menkos savivaldybių galimybės savarankiškai formuoti ir įgyvendinti plėtros iniciatyvas. Antroji – didžiulė Lietuvos regioninės politikos priklausomybė nuo ES paramos.

Abi problemos yra glaudžiai susijusios ir abiejų sprendimai yra Vilniuje. Pirmosios sprendimas – didesnis savivaldybių finansinis stabilumas ir savarankiškumas, didesnės galimybės valdyti valstybinę žemę, didesnė savivaldybių veiklos autonomija, žinoma, nepamirštant ir atsakomybės. Ne mažiau svarbus ir regioninis lygmuo – ar tai būtų apskritys, ar Baltojoje knygoje pristatomi funkciniai regionai, ar siūlomi sukurti „du su puse“ NUTS 2 lygio regionai. Lietuvos savivaldybės vidutiniškai yra vienos didžiausių Europoje, tačiau stambiems projektams įgyvendinti ar net tokioms viešosioms paslaugoms kaip viešasis transportas ar profesinis mokymas teikti jos neretai yra per mažos. Ir todėl, siekiant efektyvumo, būtina sudaryti sąlygas kooperacijai regionų lygmeniu. Dar viena tema – vietos potencialo išnaudojimas, turime daugiau investuoti į pilietinę visuomenę, skatinti jos potencialą, įgalinti vietos bendruomenes pačias kurti savo ateitį. Kaimo plėtrai per vietos bendruomenių iniciatyvas skirta europinė Leader priemonė jau davė puikių rezultatų. Minu ir Lietuvos, ir ES institucijų slenksčius, siūlydamas ją išplėsti – tiek finansinę apimtį, tiek taikymo sritį, sukuriant savotišką municipalinę Leader programą. Antrasis klausimas viešojoje erdvėje yra gerokai rečiau aptariamas. Iš pažiūros jo kaip ir nėra. Lietuva – ar valstybės, ar savivaldybių

lygmeniu – sėkmingai panaudoja ES paramą. Pagal klaidų ir netinkamų išlaidų procentą ataskaitose mes nuolatos esame tarp trijų tinkamiausiai ES paramą panaudojančių šalių. Faktas, kad ES parama sudaro beveik devynis dešimtadalius viešųjų investicijų, iki šiol nekėlė didelio susirūpinimo, yra netgi nuomonių, kad mes į ES ir stojome dėl tokios paramos. Deja, jau netrukus dėl šio klausimo ramiai miegančiųjų laukia „kietas nusileidimas“. Iš ES pasitraukus Jungtinei Karalystei, Bendrijos biudžetas neteks apie dešimtadalio pajamų. Jau dabar aišku, kad po 2020 m. prasidėsiančioje finansinėje perspektyvoje ne visoms politikos sritims ir ne visoms valstybėms narėms ES parama bus mažinama vienodai. Žinoma, galutinis sprendimas dar toli gražu nėra priimtas. Tiek Europos Parlamente, tiek Europos Taryboje Lietuvos atstovai deda visas pastangas, kad mūsų šaliai tenkanti ES paramos dalis nemažėtų. Galima pasakyti, kad biudžeto karpymai tikrai neaplenks po beveik du penktadalius ES biudžeto sudarančių Bendrosios žemės ūkio ir Sanglaudos politikų. Deja, Lietuva yra tarp tų šalių, kurios dėl ES biudžeto mažinimo gali nukentėti daugiausia. Taip yra dėl jau minėtos labai didelės ES paramos dalies mūsų viešosiose investicijose. Ir dėl to, kad pagal perkamąją galią jau keleri metai balansuojame tarp Sanglaudos ir Pereinamųjų regionų. Regiono priskyrimas pastara

jai kategorijai reiškia mažesnę ES paramos apimtį ir bendrafinansavimo normą. Dėl statistinio „Brexit“ poveikio Lietuvos BVP pagal PPP padidės bent dviem procentais. Todėl įrodyti, kad tebesame Sanglaudos šalis, taps dar sunkiau. Kol kas vyriausybė šią problemą bando spręsti naujuoju finansiniu laikotarpiu ES paramą programuodama dviem regionams – ES vidurkį pasiekusiam Vilniaus regionui ir kažkur tarp Sanglaudos vidutiniokų liekančiam likusios Lietuvos regionui. Iš dalies, tai teisingas sprendimas, ypač jei sprendimai dėl abiejų regionų plėtros bus priimami įsiklausant į juos sudarančių savivaldybių balsą. Visgi turime ruoštis ir tokiam atvejui, kai visa Lietuva viršys Sanglaudos slenkstį. Nors ir nepakankamai sparčiai, bet šalies gerovė auga greičiau nei ES vidurkis. Ir „Brexit“ gali tapti paskata būtinoms reformoms. Svarbiausia jų – regioninės politikos priklausomybės nuo ES paramos mažinimas. Tam būtina didinti savivaldybių biudžetų pajamas ir sukurti stimulus joms pačioms skatinti verslo aktyvumą, pritraukti gyventojų. Idealiu sprendimu matau sistemą, kurioje savivaldybių biudžetams tenka dalis apyvartos (PVM) ir dalis pelno mokesčių, o regioninės politikos instrumentai yra formuojami „iš apačios“ – pačių savivaldybių, glaudžiai bendradarbiaujant su jose veikiančiu verslu, akademine ir pilietine visuomene.

regionų plėtra

Verslas tiesia savivaldybei ranką – siūlo įgyvendinti svarbų projektą Darius BABICKAS iena problema Vilniuje gali pretenduoti į Gineso rekordų knygą – ji neišsprendžiama net 65 metus. Bemaž kiekvienos Rugsėjo 1-osios šventės proga prisimenamas susisiekimas tarp sostinės Zuikių ir Vaduvos gatvių. Mat į mokyklą vaikams tenka keliauti lietaus kanalizacijos vamzdžiu. Ir tokie žygiai laukia ne tik jų– suaugusieji taip pat neturi kitos galimybės nukeliauti į parduotuvę ar į kitas įstaigas. Pasak „Metro sąjūdžio“ valdybos pirmininko Juozo Zykaus, situacija unikali, nes Vilniuje Aukštųjų ir Žemųjų Panerių rajonus skiria geležinkelio trasa ir 5 kilometrų spinduliu nėra nei vieno saugaus praėjimo ar pravažiavimo. Išskyrus 110 metrų ilgio ir 1,2 metro skersmens lietaus kanalizacijos vamzdį.

44 2017–2018 žiema (Nr. 6)

„Ši problema jau senokai atkreipė visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį. Jau daug metų Rugsėjo 1-ąją televizijų kanalai siunčia savo žurnalistus parodyti, kaip Aukštųjų Panerių vaikai nešini gėlėmis lenda iš kanalizacijos vamzdžio ir eina į mokyklą, esančią Žemuosiuose Paneriuose. Prieš kurį laiką į problemą sureagavo šalies Prezidentė, paraginusi tuometinį merą spręsti šių rajonų susisiekimo klausimą, bet sostinės valdžiai atsirado svarbesnių reikalų“, – kalbėjo J. Zykus. Jo teigimu, dabartinis miesto meras Remigijus Šimašius vienoje žinių laidoje pasiūlė vietos gyventojams būti kantriems ir naudotis tuneliu, kuris bus įrengtas Iešmininkų gatvėje Naujininkuose. Bėda ta, kad mero paminėta vieta yra už kelių kilometrų ties visai kita geležinkelio trasa ir Zuikių bei aplinkinių gatvių gyventojams neduos jokios naudos.

Po kurio laiko savivaldybė problemą bandė „permesti“ „Lietuvos geležinkeliams“. Tačiau Vietos savivaldos įstatymas aiškiai ir nedviprasmiškai sako, kad miesto teritorijoje tokius dalykus planuoja ir jų įgyvendinimą organizuoja miesto administracija. Vilniaus miesto savivaldybės administracija pradėjo teisintis neturinti tam lėšų. Anot J. Zykaus, tada ir kilo idėja pasiūlyti miesto valdžiai spręsti šią problemą privačia iniciatyva ir privačiais finansiniais ištekliais. Bendrovė „Vilniaus rentinys“ nusiuntė pasiūlymą Vilniaus merui apsvarstyti taryboje klausimą dėl galimybės sudaryti koncesijos sutartį ir duoti leidimą įrengti tunelį po geležinkeliu. Bendrovė „Metroprojektas“ paruošė išankstinį šio tunelio projekto pasiūlymą, numatė privažiavimo kelius prie jo ir suderino su vietos bendruomenėmis.

„Šį projektą būtina įtraukti į dabar ruošiamą miesto Bendrąjį planą ir patvirtinti šio statinio vietą bei siūlomus parametrus. Deja, dabartinė miesto administracija į bendruomenės bei verslo atstovų pasiūlymus reaguoja formaliai, įvairiais būdais išsisukinėdama. Yra tikimybė, kad, prasidėjus rinkimų į miesto valdžią vajui ir pajutus naujos ekonominės krizės požymius, problemos sprendimas pajudės iš mirties taško“, – įsitikinęs J. Zykus. Kaip būtų įgyvendinamas tunelio projektas? J. Zykaus manymu, palyginus 2008 metų ir būsimus 2018 metų ekonominius rodiklius, tikėtina, kad 2019-aisiais turi prasidėti nauja ekonominė krizė. Jos pradžią rodys būsto kainų ir pardavimų kritimas. Dėl šios priežasties mažės butų statyba, didės nedarbas ir emigracija. Sumenks ES parama ir emigrantai vis rečiau norės grįžti į tėvynę. Tai lems ir jų piniginių perlaidų į Lietuvą mažėjimą. Liks vienintelis neuždirbtų pinigų šaltinis – valstybinės paskolos. Likusius pinigus reikės užsidirbti patiems. „Visą tai įvertinęs ir išreiškiau pageidavimą įrengti tunelį bei teikti paslaugas verslo pagrindais Aukštųjų ir Žemųjų Panerių gyventojams abiem pusėms naudingomis sąlygomis. Pėstieji ir dviratininkai tuneliu naudotųsi nemokamai, o

iš vairuotojų būtų renkamas mokestis“, – sakė J. Zykus ir pridūrė, kad techninis šio klausimo sprendimo aspektas kainuoja daug mažiau laiko ir pinigų, nei trunka pasiekti politinį sprendimą ir įveikti biurokratines kliūtis. Paklaustas, kokia tokio projekto nauda būtų privačiam verslui, „Metro sąjūdžio“ valdybos pirmininkas teigė, kad ją preliminariai yra paskaičiavęs. Jeigu aplinkiniu keliu važiuodamas gyventojas praras 5 eurus, o važiuodamas tuneliu sumokės tik vieną, jam liks keturi. „Tačiau pagrindinis motyvas įgyvendinti tokį projektą – išsaugotos žmonių gyvybės. Vien praėjusiais metais po traukinio ratais šioje vietoje žuvo 2 žmonės. Miestas ir gyventojai taip pat pajus naudą dėl šiame rajone išaugusios nekilnojamo turto vertės, bus skatinama verslo plėtra. Atsirastų precedentas vystyti miesto susisiekimo infrastruktūrą privačiomis lėšomis. Jeigu tokio tunelio statyba ir eksploatacija bus naudinga tiek verslui, tiek visuomenei, ši pradės reikalauti iš politikų ir valdininkų leisti už privačius pinigus, kurių šiuo metu Lietuvos bankuose yra neįdarbintų per 17 milijardų eurų, statyti ir kitus susisiekimo infrastruktūros objektus: tiesti kelius, geležinkelius, statyti tiltus, įrengti tunelius ar įgyvendinti metro projektus“, – teigė J. Zykus.

Jo įsitikinimu, toks visuomenės praregėjimas yra pavojingas mūsų politikams ir valdininkams, nes daugeliui iš jų susisiekimo infrastruktūros vystymas yra jų verslas, o ne misija. Ir šis motyvas yra pagrindinis tokių projektų stabdis. Bendradarbiaujant privačiam ir visuomeniniam sektoriams, būtų galima įgyvendinti kur kas daugiau tokių projektų. Asociacijos „Metro sąjūdis“ aktyvo nariai yra atrinkę ir pateikę įvairioms valdžios struktūroms projektų už 5 milijardus eurų. Tai patrauklūs verslui objektai, kurie būtų statomi pažangiausiu viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės būdu – sudarant koncesijos sutartis. Jungtinėje Karalystėje tokiu principu yra įgyvendinta apie 80 proc. susisiekimo infrastruktūros objektų. Margaret Teatcher valdymo laikais buvo valdžios nuostata leisti vietos savivaldai pasinaudoti biudžeto lėšomis tik tuo atveju, jeigu jie įrodys, kad neatsirado nei vieno suinteresuoto verslininko, norinčio sukurti gyventojams reikalingą infrastruktūros objektą ir teikti paslaugas. Panašiai turėtų būti ir ir pas mus. Ir taip bus, kai susidarys tam sąlygos. Tokio ūkinio mechanizmo pradžia bus artėjanti didelė ir ilgalaikė krizė.

Jau daug metų Rugsėjo 1-ąją televizijų kanalai siunčia savo žurnalistus parodyti, kaip Aukštųjų Panerių vaikai nešini gėlėmis lenda iš kanalizacijos vamzdžio ir eina į mokyklą, esančią Žemuosiuose Paneriuose. / Juozas ZYKUS / 45

studijos

Gamybinės teritorijos transformacijos vizija

Komplekso vidiniame kieme formuojamos lengvai transformuojamos parduotuvės, kavinės, barai, taip vidinis kiemas tampa nuolat kintančia gatve.

Kristina BUIDOVAITĖ

Įrašų kompanija „Mango vinyl“, bendradarbiaudama su Latvijos miesto Cėsių savivaldybe, nusprendė įgyvendinti ambicingą projektą – naujam gyvenimui prikelti buvusią gamybinę teritoriją. Pasiūlyti komplekso funkcijas, turėsiančias įtakos miesto vystymuisi, ir daugiafunkcio „Mango vinyl hub“ pastato konversijos viziją – su tokiu prašymu užsakovai kreipėsi į tarptautinę architektų bendruomenę. Tarptautinio konkurso sąlygos tapo Vilniaus dailės akademijos Interjero dizaino katedros bakalaurančių Valdonės Mitkevičiūtės ir Gretos Prialgauskaitės baigiamojo darbo pamatu (darbo vadovai – doc. Rokas Kilčiauskas ir lekt. Laura Malcaitė). 46 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Senamiesčio ir Naujamiesčio jungties paieškos ėsys – miestas šiaurinėje Latvijos dalyje, turintis maždaug 17 tūkst. gyventojų. Pagrindiniai miesto ekonomikos varikliai – medienos, maisto, tekstilės ir IT pramonė, čia veikia smulkiosios įmonės. Mieste puikiai išvystyta transporto infrastruktūra, ypač geležinkelio linija Ryga–Cėsys. Miestas tarptautiniu mastu pripažintas kaip kultūros ir turizmo centras. Cėsių senamiestyje nemažai meno, kultūros ir istorinių vertybių, tokių kaip Livonijos pilis, Istorijos ir meno muziejus, skulptūrų parkas, gotikinė Šv. Jono bažnyčia. Visi šie objektai išsidėstę tik Senamiesčio erdvėje. Bene pagrindinė miesto problema – neišnaudota Naujamiesčio zona. Cėsių miestas yra paruošęs strateginį planą, kuriame numatyta sujungti Senamiesčio ir Naujamiesčio zonas, tokiu būdu pritraukti jaunų žmonių, investuotojų, sukurti darbo vietų ir skatinti kultūrą. Bakalauro darbe nagrinėjamas kompleksas, įsikūręs Naujamiestyje, už 0,2 km nuo Senamiesčio, šalia pagrindinės gatvės. Netoli komplekso – autobusų stotelė, geležinkelio linija. Rajone vyrauja 2–3 aukštų vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai, į vakarus nuo projektuojamo komplekso – daugiaaukščiai pastatai, tarp kurių yra ir komercinės paskirties statinių.

Projektuojamo komplekso plotas – daugiau nei 10 tūkst. kv. m. Tai XX a. antros pusės pastatai, buvusi metalinių dangtelių gamykla. 1980 m. gamykla buvo uždaryta. Nuo 2008-ųjų čia veikė automobilių servisas, kai kuriuose pastatuose šiuo metu įsikūrusios viešosios įstaigos (regos negalią turinčių žmonių centras, biurai ir įvairios, komercines paslaugas teikiančios įstaigos).

Seno ir naujo dermė Bakalauro darbo autorės skiria komplekso istoriją į „Vakar dienos iliuziją“ ir „Šiandien prisitaikymą“. „Vakar“ – metalinių dangtelių fabrikas, „Šiandien“ – architektūrinis kevalas. Pagrindinis tikslas – maksimaliai prisitaikyti prie esamos situacijos, aliuzija į tai, kas buvo „Vakar“. Nutiesiama menama istorinė linija, kurios taškais tampa manufaktūros, amatininkų dirbtuvės, biurai, bendradarbystės, dirbtuvių erdvės. Šioje linijoje nėra paskutinio taško, linija sukasi nesibaigiančiu ratu. Komplekse esantys pastatai statyti skirtingu istoriniu laikotarpiu, todėl jiems būdinga ir įvairi fasadų architektūrinė išraiška. Atsitiktinė langų ritmika, priešais esančių pastatų skirtinga medžiagų išraiška (atviras molio ir silikato mūras, monolito plokštės, įvairaus tipo tinkas, metalinės profiliuotos skardos ir t. t.) ir šiuo metu ten veikiančių funkcijų įvairovė nesukuria vientisos architektūrinės harmonijos. Norint sukurti darniai veikiantį kompleksą, pastatai dalijami į dvi puses – išorinę ir vidinę, o jas sujungia gamybos, prekybos, kultūros (edukacijos) funkcijos.

Bendradarbystės erdvės renginių zonoje iš segmentų projektuojamas amfiteatras. Keičiant segmentus galimas skirtingas erdvės įveiklinimas.

Atsižvelgiant į aplink esančius gyvenamosios paskirties pastatus ir šalia vingiuojančią judrią pagrindinę gatvę, komplekso išorėje projektuojamos darbo funkciją atitinkančios erdvės – amatininkų dirbtuvės, alinė, biurai, studijos. Gamyba – aliuzija į pirminę komplekso funkciją. Tokiu būdu norima išryškinti, o ne išnaikinti prieš kelias dešimtis metų ten vykusio gamybos proceso pėdsakus. Vidinis kiemas tampa nuolat kintančiu parduotuvių, kavinių, barų gatve (kai kurios funkcijos fiksuotos atsižvelgiant į komplekso išorėje suprojektuotas darbo funkcijas, pavyzdžiui, garso įrašų studija-muzikos prekių parduotuvė, alinė-alaus baras ir parduotuvė). Projektuodamos funkcijas, bakalauro darbo autorės atsižvelgė į pastatų architektūrinę ir erdvinę tipologiją. Todėl antrame aukšte, šalia vinilinių plokštelių galerijos, suprojektuota garso ekspozicinė zona, muzikos klubas, koncertų salė, galerija, biblioteka, vaikų edukacijos ir kūrybinių dirbtuvių erdvės. Visos šios funkcijos susijusios viena su kita ir sukuria papildomą judėjimo ratą antrame aukšte. Komplekse suprojektuoti trys įėjimai. Pagrindinis – pro aikštę, kur numatomas didžiausias žmonių srautas iš Senamiesčio. Mažiau lankytojų numatoma iš geležinkelio stoties. Trečiasis įėjimas formuojamas pavieniams lankytojams. Pagrindinis žmonių judėjimas planuojamas komplekso viduje, atsižvelgiant į nuolat kintančią parduotuvių, kavinių ir barų gatvę. Lankytojų automobilių vietos numatomos priešais kompleksą esančioje stovėjimo aikštelėje, o darbuotojų – palei komplekso gatvės pastatus. Vidiniame kieme autorės projektuoja lengvai transformuojamas parduotuves, kavines, barus. Taip šis kiemas tampa nuolat kintančia gatve. Kavines, barus sudaro dvi zonos – sandėliavimo ir gamybos arba prekybos. Projektuojamas daugiafunkcis stacionarus baldas – baras, kurio vieta erdvėje nesikeičia, visi kiti baldai lengvai moduliuojami: kėdės gali virsti stelažais, drabužių kabyklomis, todėl gali vykti ne tik maisto gamyba ir pardavimas, bet ir veikti drabužių, batų, aksesuarų parduotuvės. Komplekso pastatų antrame aukšte projektuojami svečių namai, tačiau atsisakoma tipinio svečių namų suplanavimo. Tokį sprendimą lėmė vis populiarėjanti nuosavo būsto trumpalaikė nuoma. Svečių namų kambariai ar individualios studijos išbyrėjusios po visą kompleksą (apsuptos bendradarbystės erdvių, galerijos, klubo, kino, bibliotekos jos gali netrukdomai pasitarnauti kitoms pastate esančioms funkcijoms, turi atskirą įėjimą iš lauko. Suprojektuoti keli studijų tipai: individuali studija, šeimos kambarys ir dvivietė studija). 47

studijos Pirmame aukšte rekomenduojama numatyti vinilinių plokštelių fabriką, pateiktas technologinis jo išdėstymas, tačiau galimos ir siūlomos fabriko suplanavimo moduliacijos.

Įrašų kompanijai – istorinis pastatas Pagrindinis detalizuojamas „Mango vinyl hub“ pastatas įsikurtų šalia pagrindinės J. Rainio gatvės (J. Raiņa iela), kur netoliese yra geležinkelio linija, Rucka parkas, o į vakarus nuo projektuojamo pastato yra prekybos centras ir daugiaaukščių pastatų. Komplekse pastatas įsikūręs priešais pagrindinę vidinę aikštę. Tai – buvęs metalinių dangtelių fabrikas, pastatytas 1979 metais. Jis turi susisiekimą su šalia esančiu pastatu, kuriame projektuojama garso įrašų studija, muzikos prekių parduotuvė ir garso ekspozicija. 2008 m. buvo paruoštas pastato rekonstrukcijos projektas, kuriame planuota įrengti automobilių servisą ir mažmeninės prekybos parduotuvę. Bendras detalizuojamo pastato plotas 1850 kv. m. Jis dviejų aukštų, jo erdvinei struktūrai būdingas aiškus kolonų tinklas, gelžbetoninių plokščių konstrukcija, patalpų aukštis – 4 metrai. Dvi visiškai skirtingos darbui numatytos erdvės – „Vakar“ fabrikas, „Šiandien“ – bendradarbystės erdvė. Šios zonos, jų darbo pobūdžio specifikos kontrastingumas priimamos kaip vertybė. Projektuojamas tūris, kuris yra architektūrinė, interjerinė ir funkcinė viso pastato ašis. Pagrindinė šio tūrio ypatybė – pirmo ir antro aukšto erdvių sujungimas, patyrimų galerijos tipo funkcija. Lankytojas, patekęs į „Mango vinyl hub“ pastatą, tampa subjektu ir sąveikauja su objektu (projektuojamu tūriu). Galerija palydi subjektą po visas pastato erdves, kurios yra matomos tūrio viduje, jos vedamas subjektas suvokia nuolat atsinaujinančios dabarties ir praeities kontrastą. Ši galerija idėjiškai įprasmina retrospektyvią laiko liniją, kuri vis grįžta į pradinį tašką. Tūris įgauna spalvinę išraišką. Tolygiai kintanti spalva – nuolatinė kaita, neapčiuopiamumas. Dominuoja pereinanti mėlyna, kuri simbolizuoja nematerialumą, neatvertą pasaulį. Šios spalvos vyravimas leidžia lankytojui atsiriboti nuo pašalinių funkcijų ar detalių, ji sukuria neutralią aplinką, kuri žmogui leidžia maksimaliai pasinerti į savo patirtis. Pirmame pastato aukšte numatomos viešosios erdvės, todėl registratūrai skirtą įėjimą ketinama išplėsti. Registratūra kontrastuoja su esamo pastato fasadu ir tampa atpažinimo ženklu. Pirmame pastato aukšte išsidėsčiusios dvi viešosios zonos – parduotuvė ir kavinė. Erdvės galinėje dalyje projektuojami fabrikui priklausantys biurai. Gamykloje išlaikomi pagrindiniai ryšiai – pakavimo, sandėliavimo, pakrovimo zonos. Visos šios funkcijos turi susisiekimą su vinilinių plokštelių gamybos vieta. Pro pagrindinį įėjimą patekus į 48 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Mėlyna spalva šiame projekte simbolizuoja nematerialumą, neatvertą pasaulį.

pastatą atsiduriama savitarnos rūbinėje, kavinėje, parduotuvėje, pakilus į antrą aukštą, susipažįstama su bendradarbystės erdve, galiausiai vėl nusileidžiama į pirmąjį, kur vyktų vinilinių plokštelių gamyba ir pakavimas.

Netradicinėje erdvėje – darbas ir poilsis Bendradarbystės erdvėje pirmiausia patenkama į virtuvės ir poilsio zoną, šalia projektuojama susitikimų vieta, individuali studija, turinti atskirą įėjimą iš lauko, skirtingo tipo darbo vietos, renginių zona ir kūrybinės studijos. Kūrybinėms bendradarbystės erdvių zonoms būdingas peršviečiamumas, pasitelkus polikarbonatą visa ši erdvė tampa permatoma, mirganti. Galimos skirtingos šios zonos moduliacijos. Akcentiniam arba bendrajam (pagal poreikį) apšvietimui sukurti naudojamas bėgelis su kryptiniais trijų tipų skirtingo šviesos sklaidos kampo prožektoriais, taip pat ant grindų pastatomas šviestuvas, skirtas bendrajam apšvietimui sukurti, kurio šviesos srautas sklinda ne tik žemyn, bet ir į viršų. Kavinė projektuojama šalia vinilinių plokštelių gamyklos: gamybos proceso vizualinis integravimas tampa ryškiausiu erdviniu akcentu ir išskirtinumu. Stalai

ir kėdės dažomos pereinančiomis (angl. „gradient“) spalvomis, baldai atkartoja tūrio spalvinę išraišką, vyrauja tipinis staliukų išdėstymas su galimybe keisti jo principą. Kavinė galėtų veikti ir vasarą kaip lauko terasa su sėdimomis vietomis. Praėjus kavinę ir parduotuvę, projektuojamu tūriu pakylama į antrą aukštą. Pro apskritimo formos ertmes sienose atsiveria fiksuotos tam tikros spalvos bendradarbystės erdvės: susitikimų zona, darbo vietos, amfiteatras. Šis tūris taip pat skirtas ir kintamoms ekspozicijoms. Antrame aukšte projektuojamoje galerijoje numatyti stoglangiai, jų perimetru montuojama šviesos diodų juosta. Stoglangiai ne tik suteikia natūralų apšvietimą iš viršaus, bet ir dirbtinį apšvietimą tamsiuoju paros metu – tampa šviečiančiais tūriais. Pastato aikštėje numatoma lauko kavinė, surenkamoji scena, skirta renginiams, koncertams. Ši aikštė tampa pagrindine visame komplekse. Patyrimais paremtas tūris nesibaigia tik pastato viduje, jis atsikartoja ir siūlomame išplėstame įėjime, taip pat numatomi spalviniai akcentai ir pačioje aikštėje. Projektuojamas pastatas ir visas kompleksas sukuria vientisą darinį, kurio charakteringi stilistiniai elementai prasideda komplekso išorėje, perauga į vidinį kiemą, o galiausiai į vidines pastatų erdves.

studijos

Komfortiškas klimatas – vienu įrenginiu

Kristina BUIDOVAITĖ

Šildymui, vėdinimui ir oro kondicionavimui

Šiandien ypač aktualus universalių ir buityje nesunkiai

sistemos projektuojamos atsižvelgiant į patalpas.

naudojamų įrenginių kūrimas įtraukiamas ir į studijų

Kiekvienai iš minėtų funkcijų reikalingi skirtingi

programą. Vilniaus Gedimino technikos universiteto

įrenginiai. Didesniems statiniams, viešosios

Architektūros fakulteto absolventė Sandra Mažeikaitė

paskirties ar gamybos pastatams tokių įrenginių

baigiamajame bakalauro darbe „Šildymo, vėdinimo

eksploatavimas nekelia didesnių problemų,

ir oro kondicionavimo sistemos įrenginio korpuso

mat ji patikima atsakingiems asmenims. Tačiau

dizainas“ (darbo vadovas – lekt. Donaldas Andziulis)

gyvenamuosiuose namuose tokių skirtingų

sukūrė naujo gaminio, atitinkančio šiuolaikinius

įrenginių priežiūra sukelia papildomų sunkumų.

vartotojo lūkesčius, koncepciją.

50 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Kartu ir funkcija, ir estetika agrindinė įrenginių paskirtis – reguliuoti patalpų temperatūrą, drėgmę ir oro srautus, užtikrinti, kad oro kokybės parametrai išliktų nustatytų ribų. Veiksmingai kontroliuojant šiuos veiksnius mažinama rizika pakenkti žmogaus savijautai ar sveikatai. Netinkama klimato kontrolė gali sukelti nuovargį, sumažinti fizinį pajėgumą, paveikti mąstymo gebėjimus.Tobulėjant technologijoms, paprasti vartotojai nori, kad vienas gaminys atliktų kuo daugiau funkcijų ir reikalautų kuo mažiau dėmesio – gilinimosi į veikimo principus, priežiūros, galbūt užimtų mažiau vietos. Natūralu, kad laikui bėgant atsirado ir poreikis į vieną sistemą sujungti šildymo, vėdinimo ir kondicionavimo funkcijas. Ši gana nauja gaminio koncepcija rinkoje tampa vis patrauklesnė. Kol kas sistemos, atliekančios tokias funkcijas, labai primityvios išvaizdos, kuri asocijuojasi su pramonės įrenginių ir mašinų dizainu. Svarbu, kad šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo (ŠVOK) įrenginys neišsiskirtų iš buitinės aplinkos ir atrodytų kaip jos dalis. Todėl norisi jo dizainą parinkti tokį, kuris derėtų kasdienėje aplinkoje ir įrenginio neprireiktų slėpti atskirose patalpose.

Išanalizuoti analogai Kurdama naujo gaminio koncepciją, autorė išanalizavo analogų ir panašių buitinių gaminių dizaino sprendimus, rėmėsi konstrukciniais normatyvais, dizaino tendencijomis, kitais buitinės įrangos dizaino ir estetiniais principais. Bakalauro darbe taip pat buvo nagrinėjami techniniai sprendiniai, šiuo metu naudojamos technologijos ir priemonės, apskaičiuota reikiamų detalių ir darbo trukmė, galiausiai, tokio įrenginio pagaminimo sąnaudos. Kadangi tokių gaminio analogų šiuo metu yra vos pora, buvo atkreiptas dėmesys ir į kitų buitinių įrenginių dizainą. Norint turėti reikiamas gaires gaminio projektavimo stadijoje, iškelti pagrindiniai dizaino reikalavimai, tokie kaip nuotolinis ir integruotas įrangos valdymo pultas, paslėpti, gražiai integruoti sujungimai, vyriai, varžtai (vientisumas), sunkiai pasiekiamos arba (ir) atidaromos vaikams rankenos, dizainas, primenantis kitus buities įrenginius.

Įrenginio, jungiančio šildymo, vėdinimo ir kondicionavimo funkcijas, prototipo minimalistinis dizainas prisitaiko prie interjero, neardydamas jo vientisumo.

Sukurtas prototipas Viena pagrindinių kuriamo ŠVOK sistemos įrenginio esmių yra ta, kad gaminį sudaro du atskiri korpusai, kurių dešinysis – su rekuperatoriumi, šilumos siurbliu ir ortakiais – gali būti parduodamas atskirai nuo kairiojo, kuriame sumontuotas šildytuvas, kaip galutinis gaminys. Todėl kurdama koncepciją, baigiamojo darbo autorė atkreipė dėmesį į dešiniojo korpuso estetiką kaip atskiro objekto nuo kairiojo.Konsultuojantis su bendrovės „Amalva“ inžinieriais ir pasitelkus įmonėje esančius įrankius ir priemones, tapo įmanoma įsigilinti į technologijų ir gamybos principus bei sukurti prototipą, artimą realiam gaminiui. Kurdama ir rinkdamasi koncepciją, autorė pirmenybę teikė minimalistiniam, griežtų formų dizainui, prisitaikančiam prie aplinkos ir kitų technikos įrenginių. Tokio stiliaus daiktai dažniausiai patraukia akį, tačiau jos nevargina ir neapsunkina žmogaus kasdienybės.

Dėmesį skyrė menkiausioms detalėms Korpuso „dėžės“ formos nėra tikslinga keisti dėl viduje esančių elementų, be to, kitokių formų gaminys neprisitaikytų prie aplinkinių objektų, efektyviai neišnaudotų aplinkos. Visgi korpuso priekinė dalis ir durelės leidžia daugiau improvizuoti. Pasirenkant durelių formą, svarbiausia – galimybė tokias pagaminti. Kadangi pasirinkta gamybos technologija – metalo lakštų lankstymas, formos išlaikytos kampuotos, lankstomos atsižvelgiant į turimų staklių galimybes. Galutinį apsisprendimą dėl korpuso dizaino lėmė formos patrauklumas ir estetiška simetrija, sykiu geometrinės formos, sujungiančios pagrindinius ir svarbiausius objekto išorės elementus. Durų kampai susijungia akių aukštyje, tai yra ten, kur patogiausia pažiūrėti į valdymo pultelį ir juo naudotis. Tai padeda vartotojui intuityviai suprasti, kad toje vietoje įtaisytas svarbiausias gaminio elementas, padedantis valdyti įrenginį. Toje vietoje, kur yra pultelis, šonuose atsiranda ir lengvai pastebimos rankenos – tokiame aukštyje, kuriame jų nepasiekia vaikai. 51

situacija

Nelygi kova: reklama prieš architektūrą?

Kristina BUIDOVAITĖ

Didmiesčių prieigose ar transporto arterijose vairuotojų akį traukia reklamos lauko ekranai, ant patraukliose miesto vietose stovinčių daugiabučių namų ar kitų pastatų fasadų neretai akis drasko didelių matmenų reklamos stendai bei iškabos. Pasirodo, sprendimus, kaip nepasiklysti reklamos džiunglėse nuo 2013-ųjų diktuoja Ūkio ministerijos parengtose taisyklės, galiojančios tiek didmiesčiams, tiek nedideliems miesteliams.

Taisyklės vienodos – problemos skirtingos ad reklamos skydai ar stovai kankina miestovaizdį ir kelia vizualinį triukšmą architektai skundėsi nesyk. Klaipėdos savivaldybės Urbanistinės plėtros departamento Architektūros ir miesto planavimo skyriaus vyriausiasis specialistas, miesto vyr. dailininkas Mindaugas Petrulis antrina – išorinė reklama gali vizualiai pažeisti pastatą, jei ji nederanti, ar kelti pavojų pastato architektūros charakteristikoms. M. Petrulis aiškino nesuprantantis, kodėl išorinės reklamos įrengimą reglamentuojančias taisykles patikėta parengti Ūkio, bet ne Aplinkos ministerijai. Teisės akte pašnekovas teigė pasigendantis išorinės reklamos objektų

52 2017–2018 žiema (Nr. 6)

klasifikacijos. Taisyklėse teminimi iškaba, reklaminis įrenginys ir trumpalaikė išorinė reklama. Išorinės reklamos kriterijai ir charakteristikos užsakovams padėtų įsivertinti savo norus, o dizaineriams prisiimti atsakomybę. M. Petrulis teigė savo praktikoje susidūręs su atvejais, kuomet kelių kvadratinių metrų biure įsikūrusios įmonės reklaminis stendas siekė keliasdešimt kv. metrų. „Užsakovai pamiršta, jog ne nuo stendo dydžio, o nuo išmintingo projekto, patikėto parengti kvalifikuotiems specialistams, priklauso jų reklamos sėkmė“, – atkreipė dėmesį uostamiesčio savivaldybės atstovas. Iki patvirtinant išorinės reklamos įrengimo taisykles, Klaipėdos miesto savivaldybė vadovavosi savomis taisyklėmis: čia, atsižvelgiant į uostamiesčio specifiką, buvo suklasifikuotos galimos išorinės reklamos priemonės, nurodyta, kokios, kokio dydžio, kur ir kiek vizualiosios reklamos priemonių gali būti naudojama.

Kol kas M. Petrulį labiausiai neramina uostamiestyje prie pagrindinių gatvių ar stovėjimo aikštelėse vietas užimantys automobiliai, paversti reklamos stovais. Remiantis galiojančiomis taisyklėmis, tokios reklamos neįmanoma legalizuoti, nors Klaipėdos savivaldybė buvo leidusi reklaminiais šūkiais ar iškabomis apkabinėtiems automobiliams, susimokėjus rinkliavą, riedėti gatvėmis, tiesa, netrukdant viešajam transportui. Dar vienas abejotinas taisyklėse įtvirtintas nuostatas, jog daugiabučių namų gyventojai privalo duoti sutikimą įprastai pirmuose aukštuose įsikūrusioms įmonėms įsirengti iškabą. Prieš pirmąsys įrengiant patalpas nuomininkai privalo gauti gyventojų sutikimą. Pasikeitus patalpų nuomininkui, naujakuriui darsyk tenka belstis į kiekvieno gyventojo duris. Tokį reikalavimą pašnekovas laiko pertekliniu.

Blogiausia, kuomet verslininkai, neturintys nieko bendra su estetika arba architektūra, pradeda projektuoti reklamos stendus, o dizaineris paklūsta užsakovo reikalavimams. / Mindaugas PETRULIS /

Išorinės reklamos įrengimo taisykles Klaipėdos savivaldybės atstovas vadino procedūriniu dokumentu, kuriame jokio dėmesio neskiriama vizualiniam įvaizdžiui. Abejotinu sprendimu jis laiko taisyklių suvienodinimą didmiesčiuose bei periferijoje. Mažesniuose miesteliuose neretai reklamos stendai perrėkia vienas kitą, gyventojai priversti stebėti nederančių reklamų kakofoniją. Didmiesčius gelbėja parengti specialieji planai. Pavyzdžiui, Klaipėda turi vizualinės informacijos ir išorinės reklamos specialųjį planą, kuriame yra nustatyti išorinės reklamos – iškabų, reklaminių įrenginių, stendų ant daugiabučių namų – įrengimo principai. Specialiajame plane įrašyta ir tai, kiek reklama gali uždengti vitrinas, kuriose vietose reklama gali būti įrengta ant daugiabučių fasado ar stogo. „Reklamos stendus, kurie sumontuoti žemėje, reglamentuotja Statybos įstatymas. O kaip elgtis su tais, kurių nereglamentuoja? Statybos įstatyme ar statybų

techniniame reglamente nėra nurodyta, kaip turėtų būti įrengiamas reklaminis įrenginys, kas atsakys, jei jis suprojektuotas ant inžinerinių tinklų, riboja patekimą į sklypą ir pan.?“ – svarstė Klaipėdos miesto savivaldybės atstovas. M. Petrulis viliasi, jog architektai projektuojantys naujus pastatus vis dažniau pateiks ir išorinės reklamos įrengimo charakteristikas, galimas vietas, medžiagas ir formas, kad nebūtų vadovaujamasi tik užsakovų norais ir išmone. „Visuomet sakau, jog kiekvienas turi atlikti savo darbą. Blogiausia, kuomet verslininkai, neturintys nieko bendra su estetika arba architektūra, pradeda projektuoti reklamos stendus, o dizaineris paklūsta užsakovo reikalavimams“, – apgailestavo pašnekovas.

Projektuojant naują visuomeninės, pramonės, prekybos paskirties pastatą įprasta tampa suformuluoti konkrečią išorės reklamos koncepciją, numatyti stendų dydžius, spalvinius, apšvietimo ir kitus sprendimus.

situacija

Reklaminiai stendai, ekranai neretai tampa kai kurių gatvių išklotinės ar perspektyvos neatsiejama dalimi. / Kastytis BIELIAUSKAS /

Reklamos švieslentė, sumontuota ant Operos ir baleto teatro pastato Vilniuje, taip pat vertinama kontraversiškai. K. Bieliauskas taip pat teigė nepalaikantis tokio sprendimo: „Labai abejoju, ar architektės Elenos Nijolės Bučiūtės projekto planuose buvo numatytas toks sprendinys reklamos ekranui. Pastatas ir jo aplinka yra aukštos estetinės vertės ir nesvarbu, kokių technologinių aukštumų siekiantys ekranai ar iškabos bus, tai jo negražina. Puikiai suprantu reklamos atsiradimo motyvus toje vietoje, tačiau, mano supratimu, politinės valios trūkumas stabdyti vertingų pastatų aplipdymą svetimkūniais yra akivaizdus. Galėtume ginčytis, teigdami, kad Londonas su Pikadilio aikšte (ang. Piccadilly Circus), Niujorkas su Taimso aikšte (ang. Times Square) ar kitų megapolių išskirtiniai analogiški objektai savo reklaminių ekranų gausa dar labiau veikia miestovaizdį, tačiau kontekstai labai skiriasi, ir tai kas yra „prilipdoma“ pavieniu atveju negali būti lyginama su tuo, kas pats savaime yra lankytinas objektas vien dėl minėtos ekranų gausos, atspindinčios vartotojiškos visuomenės poreikius.“

Ribojamos galimybės savivalei

Gali būti naudinga vairuotojams

Architektų biuro B ARCHITECTS architektas Kastytis Bieliauskas pabrėžė, jog miestas, kaip organiškas darinys, nuolatos kinta. Atsižvelgami į visuomenės poreikius, urbanistinę plėtrą, naujas transporto arterijas, gatvių tinklą, savosios vietos ieško ir vizualinė reklama. „Reklaminiai stendai, ekranai neretai tampa kai kurių gatvių išklotinės ar perspektyvos neatsiejama dalimi. Kaip profesionalui, man akis kliūva už kai kurių pastatus dengiančių reklamos iškabų, per didelių ar ne vietoje pastatytų reklaminių stendų. Neretai pasigendu savivaldybių administracijos iniciatyvos apibrėžiant bendrą miesto estetinę kryptį šiuo klausimu. Džiugu, žinoma, jog per pastaruosius penkerius metus jaučiamas teigiamas postūmis išorės reklamos sklaidoje, atsirado daugiau saugiklių, tad judama teisinga linkme. Tačiau kad ir kaip būtų išorinė reklama daro didelę įtaką miestovaizdžiui ir retu atveju įtaka yra teigiama“, – komentavo architektas. Didmiesčiai įprastai skirstomi į zonas, kuriose dėl architektūros, gatvių perspektyvos, istorinės vertės, galioja skirtingi reklamos reikalavimai. Kas leidžiama gyvenamiesiems, pramonės rajonams, nepriimtina centrinei ar senamiesčio daliai. Taigi, išorės reklamos sprendiniai privalo skirtis. Kuo arčiau centrinės dalies, tuo daugiau pastebima mažosios architektūros elementų, kurie naudojami kaip reklamos stendai. O štai laisvo planavimo rajonuose, ypatingai pramonės teritorijose, kuriose dažnai pastatai praradę estetinę vertę, tinkami reklamos stendai bent iš dalies gali kosmetiškai slėpti prastą vaizdą. Paprastai, projektuodami naują visuomeninės, pramonės, prekybos paskirties pastatą architektai suformuluoja konkrečią išorės reklamos koncepciją, numato stendų dydžius, spalvinius, apšvietimo sprendimus, parenka šriftus, apibrėžia konkrečias vietas reklamai. Jei reklamos kabinamos fasade, tuomet būtina atsižvelgti į patalpų suplanavimą, kad nebūtų trukdomas natūralus apšvietimas.

Teigiama, jog nemaža reklamų bėda miestuose – galima neigiama įtaka eismo saugumui, nes jose gausu teksto, gana smulkus šriftas, daug iliustracijų, nurodytos kelios kainos. K. Bieliauskas mano, jog reklaminiai stendai gali veikti ir priešingai: pavyzdžiui, užmiesčiuose stendų vietos numatomos tam tikrais atstumais, kad vairuotojus budrintų. Reguliarus jų išdėstymas, apšvietimas priverčia judėti akims, atsirandantys elementai, žvilgsnio traukos objektai žadina aktyvumą ir teigiama, kad taip didinamas budrumas, mažinamas mieguistumas. Miestų spūstyse įstrigusiems gyventojams neretai reklaminiai stendai ir juose besikeičiančios informacijos sekimas taip pat veikia teigiamai. „Profesionaliai, atsižvelgiant į bendrą koncepciją, idėją, suprojektuotos iškabos, reklaminiai lauko ekranai niekada nebus svetimkūnis ant pastato ar miesto arterijose. Sunku klysti, kai žinai kokio rezultato tikiesi. Miestai gali būti gražūs, tik tam būtinas ne tik projektuotojų sąmoningumas, profesionalumas, bet būtina didinti gyventojų supratimą, kas teisinga. Viską apibendrinus, miesto savivaldų atsakingi skyriai ir asmenys privalo atsakingai žiūrėti į miesto estetikos vizijos reglamentavimą ir priežiūrą“, – reziumavo architektas.

Abejonių kelia estetinė vertė Nesibaigiančias priešpriešas kelia reklaminiai stendai ar ekranai, „gulantys“ ant anksčiau suprojektuotų, daugiau ar mažiau architektų išpuoselėtų pastatų. „Pirmiausia, dar trūksta supratimo, kad ryškiau nėra visuomet geriau. Antra, kiekvienas nori pasirodyti geriau nei konkurentas, tad verslininkų ego turi būti suvaldytas, reikalaujant pastato architekto įsikišimo derinant projektą ir visais atvejais atvejais savivaldybės specialistų palaiminimo“, – įsitikinęs pašnekovas. 54 2017–2018 žiema (Nr. 6)

objektas

Budina naujojo miesto idėją Indrė VOZGIRDAITĖ

Upės krantinėje iškilusio verslo centro, važiuojant laikinosios sostinės Jonavos gatve, būtų sunku nepastebėti. Kai pro modernios architektūros arkas akimirkai sušvinta kitapus pastato tekanti Neris, kaip niekada įprasminta pasirodo gamtos ir architektūros junginio idėja. Tampa nesunku įtikėti, kad būtent šis, paskutinysis, architekto Algimanto Kančo projektas – naujos eros pradžia iki šiol ilgai merdėjusioje Kauno dalyje.

Grąžina verslą į upės pakrantę

Užduotis – pastatas turi būti perregimas

rojekto vystytojo „Urban Inventors“ atstovai tvirtina, kad „Kauno doko“ tikslas – ne tik sukurti pažangiam verslui tinkamas, visais atžvilgiais kokybiškas darbo sąlygas, bet ir grąžinti žmones ir verslą į upės pakrantę, suteikti gyvybės šiai miesto daliai. Idėją sutvarkyti Neries krantinę ir sukurti išraiškingą statinį Jonavos gatvėje palaikė miesto savivaldybės vadovai ir specialistai, pritariančių žodžių projektui negailėjo ir architektų bendruomenė. Netgi miestiečiai naujajam verslo centrui noriai siūlė pavadinimų idėjas. Bendrovės „Urban Inventors“ generalinis direktorius Lionginas Šepetys teigia, kad „Kauno dokas“ iš kitų modernių verslo centrų pirmiausia išsiskiria ypatinga lokacija: šalia pastato teka Neris, beveik ranka pasiekiamas senamiestis ir net centras. Reikšmės turi ir patogus susisiekimas su svarbiausiomis šalies automagistralėmis bei oro uostu. Dėl gausios žalumos ir upės žmonės čia jaučiasi gerokai arčiau gamtos nei kitose miesto dalyse, nors pati Jonavos gatvė jau pamažu virsta verslo gatve – joje planuojama statyti ir daugiau verslo centrų. Jau pradedamas tęsti ir antrasis projekto etapas – naujas pastatas būsiąs truputį mažesnis, bet su išlaikyta ta pačia architektūrine idėja. L. Šepetys neabejoja, kad tai turbūt pirmasis verslo centras Kaune su labai išraiškinga architektūra, o kauniečiai jau turėjo progos įvertinti, kad biurai neturintys būti „dėžutės“.

„Kauno doko“ projekto statybos direktorius Aidas Šuopys prisimena bendrą darbą su šviesaus atminimo architektu A. Kanču: „Labai pasisekė, kad teko dirbti su šiuo kūrėju, nes jis buvo ne tik žinomas architektas, bet ir žinomas miesto pilietis. Tai jautėsi ir bendraujant, ir dirbant – jis sirgo už šį miestą, norėjo, kad jis būtų ir gražus, ir puošnus, ir patogus.“ A. Šuopys neslepia, kad buvo tikrai nelengva techniškai įgyvendinti dalį architekto užduočių ir integruoti pastatą į gana unikalią vietą, kuriai foną sudaro senamiesčio pastatai, bažnyčios, pilis. O pagrindinis, didžiausias projekto iššūkis – kaip sukurti perregimą pastatą, per kurį matytųsi upė. Būtent tokią užduotį nuo pat projekto pradžios formulavo architektas A. Kančas. Ją projekto vykdytojai įgyvendino dviem pagrindiniais būdais. Pirmasis – pastatas yra tiek pakeltas, kad pro apačią matytųsi upė. Taigi, visas jo pirmas aukštas yra „kiauras“, stovi ant kolonų. „Važiuodami Jonavos gatve, visada jaučiame šalia Neries upę, taip pat ir pastatas išlaiko tą įspūdį, nuo gatvės neatitveria upės vaizdo“, – pasakoja A. Šuopys. Kitas nestandartinis sprendimas tas, kad pastatas suskaidytas į atskirus korpusus, tarp kurių yra tuštumos. Tiesa, tuštumos sąlyginės – jas užpildo arkos su stikliniais, permatomais atriumais, o viduje yra stiklinis liftas. Taip maksimaliai sudarytas įspūdis, kad pastatas permatomas ir neužstoja upės. Tai ypač gerai jaučiama įėjus į vidų, užlipus laiptais – iškart atsiveria Neries upės panorama.

Netradicinei arkos formai skirta pakartoti simbolinę vandens bangos formą, taip per užuominą pabrėžiant pastato santykį su upe ir vietos istorija. Pašnekovas pažymi, kad jiems, projekto vykdytojams, techniškai įgyvendinti tokią idėją buvo išties labai sudėtinga, nes arka nėra plokščia, o erdvinė, lenkta dviem kryptimis, būtent taip, kaip dabar madinga pasaulyje. Iš viršaus arkos yra padengtos patinuotu variu – tai itin patvari medžiaga, populiari Vakarų Europoje. Iš abiejų vidaus pusių panaudota berėmė stiklo konstrukcija, o apdailai – aliuminio plokštė, sukurianti medienos įspūdį. „Medžio atsisakėme dėl mūsų klimato poveikio, jis gana greitai sensta ir visuomeniniams pastatams ne visai būdingas“, – aiškina A. Šuopys. Architektė Gustė Kančaitė, dirbusi kartu prie A. Kančo projekto ir vadovavusi galutiniam jo įgyvendinimo etapui, pasakoja, kad tėvo užsispyrimas neleido pastatui virsti tiesiog paprasta „dėžute“. Architektė tvirtina, kad ją labiausiai džiugina įgyvendinta pastato permatomumo idėja, nors šiuo metu dar nepasiektas stipriausias įspūdis – tik sutvarkius aplinką, apšvietus krantines, pro arkų kiaurymes net nuo gatvės pusės aiškiai atsiskleis krantinės vaizdas. G. Kančaitė prisimena ir projekto pradžioje buvusius gerokai drąsesnius sprendimus. Vis tik biudžetas vertęs koreguoti sumanymus, taigi, galiausiai buvo apsispręsta palikti du pamatinius – arkų ir konsolių – elementus. Konsolių su apvalintais langais sprendimas įgyvendintas į miestą atgręžtoje pastato pusėje, kur geriausiai atsiskleidžia pastato santykis su senamiesčiu, pilimi.

Kone pagrindinis iššūkis projekte – sukurti perregimą pastatą, per kurį matytųsi upė.

56 2017–2018 žiema (Nr. 6)

objektas

Šalia pastato teka Neris, nesunkiai pasiekiamas senamiestis ir Kauno centras.

Poilsį diktuoja gamta L. Šepetys pasakoja, kad darbo erdvių suplanavimą jie derina prie klientų poreikių. Todėl dabar pastato viduje sukurta tiek atvirojo tipo, tiek suskaidytų erdvių. Vis tik, pašnekovo manymu, šiame projekte tinkamiausios atviros erdvės – jos darniai siejasi su gamta, nuteikia ypatingu erdvės pojūčiu ir leidžia net viduje jaustis lyg ant upės kranto. Pašnekovo nuomonei pritaria ir A. Šuopys – pastatas buvo taikytas būtent dideliems biurams, taigi, kai erdvė nėra sudalyta į mažas patalpas, viduje patiriamas geriausias įspūdis. Didelė erdvė ir langai į abi puses gali nuteikti tiek darbingai, tiek atpalaiduojančiai, atitinkamai pagal tai, į kurią pusę žiūrima. Štai miesto gatvės pusė suteikia dinamikos, o upės – atsipalaidavimo, užmiesčio aplinkos jausmo. Malonu esą ir tai, kad visą dieną pastate netrūksta saulės šviesos. Be to, pastatas stovi smaigaliu į pietų pusę, taigi, vasarą nereikia kentėti nuo saulės pertekliaus, o šaltuoju periodu visą šviesą pastatas surenka ir atiduoda į vidų.

Poilsio zonų suplanavimas taip pat artimai susijęs su ypatinga pastato aplinka, šalimais tekančia Nerimi. Anot L. Šepečio, krantinė bus pritaikyta ir darbui gamtoje, ir poilsiui, ir sportui. Joje numatytos patogios lauko darbo vietos, bėgimo takelis, dviračių takas, stacionarūs stalo teniso stalai. Be to, norintiems į darbą dviračiais atminti darbuotojams jau įrengtos patogios dviračių saugyklos bei persirengimo ir dušo patalpos. L. Šepetys atkreipė dėmesį ir į tvarkomos aplinkos reikšmę: „Jau pasodinome keliasdešimt medelių, sutvarkyti takai. Taip pat numatyta skvero vieta, skirta architektui A. Kančui pagerbti, šiuo metu diskutuojame, kaip galėtume įgyvendinti šią idėją.“ Aplinkui pastatą suplanuotos natūralistinio stiliaus augalų, primenančių lietuviškas pievas, salelės. Pašnekovo teigimu, tai taip pat esąs jų vystomų projektų išskirtinumas – šalia modernios architektūros derinti augmeniją, primenančią laukinę gamtą: smilgas, žolynus. Augalų, taršomų vėjyje, įvaizdis efektingai kontrastuoja su modernia architektūra.

Medžio atsisakėme dėl mūsų klimato poveikio, jis gana greitai sensta ir visuomeniniams pastatams ne visai būdingas. / Lionginas ŠEPETYS /

Netradicinė arkos forma pakartoja simbolinę vandens bangos formą.

Tikslingai panaudojo upės vandenį Kalbėdamas apie pastatui pritaikytas technologines inovacijas, A. Šuopys pabrėžia, kad visos jos yra orientuotos į aplinką, į energinių išteklių taupymą. Pašnekovas labiausiai išskiria fasadų technologiją, leidusią sukurti kuo šviesesnes darbo zonas. Iš pirmo žvilgsnio, A. Šuopio nuomone, fasadai atrodo paprastai, tačiau Lietuvoje tokio dydžio pastate jų technologija panaudota pirmą kartą. Jų unikalumas – 2,45 m aukščio

langai į vidų praleidžia maksimalų, apie 84 proc. natūralios šviesos kiekį ir tik 31 proc. tiesioginės saulės šilumos. Taigi, pastatas yra šiltas, taupus, atitinka A energinės naudingumo klasės reikalavimus. Šiuo metu ši technologija naudojama skandinavų šalyse, kur siekiama gauti maksimalų apšviestumo įspūdį. A. Šuopys pamini ir kitą inovaciją – upės vandens panaudojimą pastatui šildyti ir vėsinti. Pašnekovas primena, pavyzdžiui, vėsinimui

naudojamų tradicinių aušyklių technologiją – vasarą, esant aukštai, apie +30 ˚C, temperatūrai, tradicinės aušyklės, paėmusios iš išorės karštą orą, jį atšaldo ir tiekia į patalpas, jas vėsina. Šiuo atveju imamas upės vanduo, kurio temperatūra vasarą nepakyla per 20 ˚C, taigi, jį beveik visu vasaros periodu galima naudoti iš karto, nereikia papildomai atvėsinti. Tai taip pat Skandinavijoje naudojama technologija, kuri tokio dydžio pastatams Lietuvoje dar nebuvusi pritaikyta.

Legno – premium wood www.alucobond.com | www.alucobond.lt

Oﬁcialus atstovas Baltijos šalims Gediminas Senkus, +370 686 65 648, gediminas.senkus@alucobond.lt | Lvovo g. 25 (3 Burės), Vilnius 58 2017–2018 žiema (Nr. 6)

objektas Naujojo didmiesčio vizija Anot G. Kančaitės, naujose statybose paprastai tiesiog skaičiuojami nuomojami ar parduodami kvadratai. Šis projektas yra išimtis. Juk arkų tuštumos – tai nepanaudojamas ir neparduodamas plotas, tačiau kaip tik tai leidžia neužblokuoti vaizdo nuo gatvės į upę. „Tai tikrai naujas miesto gyvenimo etapas, – paklausta apie galimai nuo „Kauno doko“ prasidedančią miesto krantinės dalies plėtrą, kalba G. Kančaitė. – Čia nėra vien pastatas naujoje vietoje, tai ir naujo gyvenimo fragmentas miestiečiams. Tai ne tik biuro darbuotojams, bet ir visuomenei.“ Architektė pabrėžia, kad išskirtinė verslo centro vieta buvo labai svarbi ir jos tėvui bei tikru įvykiu tapo pačiam Kaunui. Dar neseniai kerojusius krūmynus krantinėje jau keičia moderni infrastruktūra: investuotojai už savo pinigus papildomai pratęsia ir į miesto infrastruktūrą įjungia dviračių takus, bus sukurta prieplauka, poilsio erdvės. Architektė įžvelgia paralelių su Vilniaus naujojo didmiesčio plėtra kitoje Neries upės pusėje, nors Kaune tokios didmiesčio emocijos nesą. Tačiau tikrai nesinorėtų, kad Kauno veidu taptų nuo greitkelio į centrą vedantis Savanorių prospektas. Architektų vizija – nusileidus nuo greitkelio pusės pakliūti į naująją didmiesčio alternatyvą – atnaujintą, modernią Kauno Neries krantinę.

Projekto įgyvendinimas patikėtas generaliniam rangovui – bendrovei „Veikmės statyba“. Įmonės direktoriaus pavaduotojas Vidas Gedžius pasakojo, kad su užsakovais buvo sutarta plėtoti projektą pagal jo koncepciją, taikant geriausią statybos praktiką. „Projektas nebuvo iš lengvųjų. Bene sudėtingiausia buvo rasti teisingus sprendimus lenktoms fasado konstrukcijoms – įėjimo arkoms. Jos turėjo būti liaunos, kartu reikėjo eliminuoti vadinamuosius šilumos tiltus. Iššūkis buvo ir su dviejų metrų arkų lenktomis konsolėmis, kurias reikėjo apdailinti tinkamomis medžiagomis, atkartojant formas“, – pasakojo V. Gedžius. Kadangi pastatas stovi šalia upės, natūralu, kad gruntiniai vandenys yra aukštai. Bet tai nesudarė keblumų įrengiant pastato pamatus. Pastato konstrukcijos įrengtos ant gręžtinių polių pragręžus silpnus gruntus ir atsirėmus į tvirtą pagrindą, kelių pagrindams stabilizuoti naudoti geotinklai su geotekstile. „Veikmės statybos“ atstovo teigimu, objekto išskirtinumas yra ir spartus įgyvendinimas – statybos trūko apie 10 mėnesių. „Sutarę dėl pačios koncepcijos iš karto ėmėmės darbų. Sprendimus visiems projekto dalyviams teko priimti dirbant, aiškiai pasiskirstant atsakomybę, taip taupant laiką, bet maksimaliai siekiant užsakovo iškeltų tikslų. O užsakovo svarbiausias siekis buvo padaryti patrauklų pastatą miestui, ypatingą dėmesį skirti aplinkai, formuojant ją patogią ne tik biuro darbuotojams, bet ir visiems miestiečiams. Dviračių takai, prieiga prie upės, terasos, poilsio zonos, mažosios architektūros elementai, apželdinimas ir pasivaikščiojimo zonos – visa tai sukurta visiems miesto gyventojams. Džiaugiamės, kad padėjome užsakovui įgyvendinti jo gražią viziją ir dėkojame visiems projekto dalyviams siekiant bendro tikslo“, – sakė V. Gedžius.

Dariaus Petrulaičio nuotr.

interjeras

Biuro akcentas – minkštasuoliai, panašūs į kiškio ausis.

iure – kaip namie

Kristina BUIDOVAITĖ

Viena įmonė – trys skirtingi biurai sostinės senamiestyje. Taip galima pristatyti Izraelio IT kompanijos WIX plėtrą. Visus tris jaunos ir ambicijų nestokojančios įmonės biurų interjerus patikėta suprojektuoti architektų biuro „Inblum“ komandai.

60 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Apie projektą Plotas: 456 m² Realizacijos metai: 2017 Vieta: Vilnius, Lietuva Komanda: Dmitrijus Kudinas, Laura Malcaitė, Rūta Kazėnaitė, Luka Galinytė

Trys biurai – trys idėjos ostinės senamiestyje, Rūdninkų gatvėje, WIX biuro interjerą kartu su kolegėmis Laura Malcaite, Rūta Kazėnaite ir Luka Galinyte projektavusio architekto Dmitrijaus Kudino žodžiais, kaip ir pirmuose dviejuose, taip ir trečiajame biure pagrindinis užsakovų noras buvo įsikurti šviesioje, erdvioje, vizualiai neperkrautoje erdvėje, kuri neužgožtų joje dirbančio žmogaus. Kitas visus biurus vienijantis motyvas – medžio tekstūros išryškinimas. Pirmame

biure medžio tekstūros plokšte uždengtos lubos, jos panaudotos ir darbo stalų stalviršiams. Antrame biure – sienų apdailai, trečiame biure medžio plokštės ypač tiko pasitarimų kambarių apdailai. Uždarų kambarių sienose ir lubose įvairiomis kryptimis išdėliotas natūralaus medžio rievių raštas sukūrė žaismingą piešinio efektą. „Kiekvienas iš trijų biurų turėjo savo idėją. Nebuvo taip, kad sprendimai būtų klonuojami ir pritaikomi naujai erdvei. Biurų stilistika turi panašumų, bet jie labiau emociniai, ne konkretūs“, – aiškino architektas. IT sektoriuje dirbančios bendrovės darbuotojai įsikūrė kultūros paveldo pastate. Didesnių intervencijų, anot architekto, čia neprireikė:

pastatas buvo jau anksčiau rekonstruotas, suformuotos dvi vientisos didelės erdvės, kurios biurui ypač tiko. Pagrindines darbo erdves skiria akustinės pertvaros, pertvaromis atidalinti ir pasitarimų kambariai. Šie tarnauja ir prireikus pakalbėti telefonu, susikaupti ar padirbėti vienam. Galiausiai, panorus pakeisti darbo vietą. Darbo erdvė, kurią būtų galima pavadinti pusiau atvira, darbuotojams suteikia tiek privatumo, tiek bendrumo pojūtį. Vidinės susitikimų kambarių erdvės, skirtingai nuo baltos ir apvalios darbo erdvės apdailos, yra dengtos medinėmis ir minkštomis akustinėmis plokštėmis, išdėstytomis stačiakampiu raštu. 61

interjeras Pagaliau prie lango pastatyta kavinės staliukų – čia taip pat galima prisėsti pabendrauti su kolegomis ar padiskutuoti. Rekreacinę funkciją atlieka ir virtuvė, skirta ne tik paruošti užkandžiams bei pavalgyti, bet ir organizuoti įvairius renginius ar pristatymus. Darbuotojams įrengta sporto salė ir poilsio kambarys – čia atsipalaiduojama žaidžiant stalo futbolą ar kompiuterinius žaidimus.

Išsaugojo autentišką elementą Trečiajame WIX biure išsaugota arkinė siena – ji restauruota ir palikta matoma, kaip fonas naujiems interjero sprendimams. Naujoji biuro erdvė taip pat buvo kuriama įvedant arkinius tūrius bei pertvaras, suformuojant erdves įvairioms veikloms. Pagrindinėje erdvėje paliktos betoninės lubos. Visos inžinerinės sistemos suslėptos pasitarimų kambariuose. Jaukią aplinką biure kuria ir darbo vietų apšvietimas. „Projektavome ne pirmą šios įmonės biurą, todėl jau žinojome, kaip darbuotojai naudojasi apšvietimu. Jo intensyvumą biure galima reguliuoti. Viena vertus, apšvietimas turi atitikti normas, t. y. būti ganėtinai ryškus, kita vertus, dalis žmonių to nemėgsta. Pavyzdžiui, dirbant kompiuteriu nereikia labai intensyviai apšviesto stalviršio, todėl šviestuvai gali būti prislopinti, galima naudoti skirtingus šviesos šaltinius, ne tik pagrindinius šviestuvus“, – pasakojo D. Kudinas. Biurai, architekto teigimu, kuo toliau, tuo labiau primena namų erdvę – žmonės nori namų jaukumo. Kita vertus, kiekvienas žmogus tai įsivaizduoja savaip. „Kai kam pakanka, kad, paspaudus vieną mygtuką, patalpoje taptų šviesu. Kitus toks apšvietimas slegia. Norisi ne tokio ryškaus, jaukesnės atmosferos. Biure, kuriame numatytos darbo vietos 56 žmonėms, jauni specialistai įsikurs bendrose erdvėse, todėl gana sudėtinga įrengti apšvietimą, kuris tiktų visiems“, – iššūkius vardijo architektas. Namų jaukumą WIX biure formuoja ir parinkti baldai. Vieni jų buvo įsigyti, likusieji – specialiai interjero architektų suprojektuoti. Bene išskirtiniausi – pastelinių spalvų minkštasuoliai, forma primenantys kiškio ausis. Darbo vietose sustatyti reguliuojami darbo stalai, prie kurių dalį laiko galima dirbti stovint. Pagrindinei darbo erdvei ir pasitarimų kambariams interjero architektai pasirinko liejamą grindų dangą. D. Kudinas pripažįsta – didesnių diskusijų nekilo, nes ši grindų danga suteikė lengvumo, švarumo įspūdį. Mažesnėje darbo erdvėje konceptualiai tiko medžio grindys. Visų pirma dėl to, kad, rekonstruojant seną pastatą, grindų konstrukcija čia padaryta iš OSB plokščių. Antra vertus, šioje erdvėje nebuvo betoninių lubų, taigi, akcentu tapo medžio grindys. 62 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Kai kam pakanka, jog paspaudus vieną mygtuką, patalpoje taptų šviesu. Kitus toks apšvietimas slegia. Norisi ne tokio ryškaus, jaukesnės atmosferos. / Dmitrijus KUDINAS /

Biuro erdvė buvo kuriama įvedant arkinius tūrius bei pertvaras.

interjeras

Įprastai konstrukcijai – neįprasti reikalavimai Prof. dr. Žymantas RUDŽIONIS Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakultetas

Lietuvoje galiojantis Statybos techninis reglamentas (STR 2.05.13:2004) „Statinių konstrukcijos. Grindys“, skirtas grindų įrengimo technologijoms, neatitinka šių dienų realijų, taigi, specialistams tenka ieškoti alternatyvų – remtis vokiečių arba amerikiečių normomis. Aplinkos ministerija raginama atnaujinti 2004-aisiais patvirtintus STR nuostatus, tačiau greitų pokyčių nežadama. 64 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Skirstomos septynios klasės albant apie betonines grindis, geriausiai parengtos nemažos apimties amerikiečių normos. Čia grindys klasifikuojamos į septynias klases, atsižvelgiant į jų paskirtį. Dažniausiai sutinkamos betoninės grindys nėra tokia paprasta konstrukcija, kaip dažnai įsivaizduoja statybos darbų vadovai ar rangovai. Betonui kietėjant reikia daug vandens. Jo pritrūkus, betonas greitai išdžiūsta, pradeda pleišėti, trūkinėti. Taigi, palyginti su kitomis gelžbetoninėmis konstrukcijomis, betoninės grindys užima didžiausią atvirą paviršiaus plotą, sykiu kyla rimtas pavojus išgaruoti vandeniui, atsirasti trūkiams, plyšiams. Betoninė grindų konstrukcija labai jautri. Pavyzdžiui, amerikiečių normose surašytos visos sąlygos, kuriomis privalu vadovautis įrengiant tokias grindis. Visgi reglamento pabaigoje pažymėta, kad, net ir remiantis visomis taisyklėmis, lieka 5 proc. tikimybė, jog vienur ar kitur plyšys visgi atsiras. Taigi, nepriekaištingai įrengti šią konstrukciją ne visuomet pavyksta. Grindys klasifikuojamos į mažas apkrovas turinčias grindis, įrengiamas individualiuose namuose, antra grupė – visuomeniniuose pastatuose, kur grindys intensyviau eksploatuojamos, toliau eina grindys, kurios įrengiamos lauke ir gali atlaikyti nedideles, pavyzdžiui, lengvųjų automobilių iki 2 tonų į ašį apkrovas.

4 klasė – grindys, skirtos pramoniniams pastatams, kur vyksta intensyvus transporto su pneumopadangomis judėjimas, tačiau apkrovos irgi nėra didelės. 5 klasė – grindys, atlaikančios vilkikų apkrovas, siekiančias iki 10,5 tonos į vieną ašį. 6 klasė – labai dideles apkrovas, daugiausia pramoniniuose pastatuose, atlaikančios grindys. Tokių pastatų Lietuvoje labai nedaug. Vienas pavyzdžių – 28 tonų autokrautuvai, vežantys krovinius vienoje Alytaus gamyklų, ar atominės elektrinės radioaktyvių atliekų saugykla. Tokiuose objektuose grindų konstrukcijos turi būti skaičiuojamos ypač atidžiai. Septintoji, pati paprasčiausia klasė, – išlyginamasis betonavimas, t. y. grindys, įrengiamos ant senų grindų arba perdangos. Ant išlyginamojo sluoksnio galima klijuoti plyteles, kloti PVC dangą, parketą ar kitas grindų dangas. Šiai grupei galima priskirti ir šildomąsias grindis.

Pasirinkimas didelis Pagrindinė problema - grindų konstrukcijų pleišėjimas. Pradėjus projektuoti grindis ir įrengiant didesnio ploto grindis reikėtų paruošti dar vieną – temperatūrinių, deformacinių ir technologinių siūlių projektą. Pavyzdžiui, įrengiant skirtingų kontūrų šildomąsias grindis, privalu įvertinti deformacines siūles tarp skirtingų kontūrų, esant grindų skerspjūvio pokyčiams dėl įvairių komunikacijų tiesimo po grindimis, pamatų padų įsiterpimo į grindų skerspjūvį, būtina įpjauti susitraukimo deformacinę siūlę grindų skerspjūvio sumažėjimo vietoje.

Kalbant apie grindų dangas, jų taip pat yra labai įvairių. Pirmos, antros klasės pastatuose, kur žmonių judėjimas nedidelis, renkantis grindų dangas, dėmesį reikėtų atkreipti į jų atsparumą aplinkos poveikiams ir dilumą. Jei žmonių judėjimas didesnis, reikalingos daug atsparesnės dilumui grindys – akmens masės plytelės, terasiniai betoniniai gaminiai, natūralus akmuo. Jei žmonių judėjimas neintensyvus, tuomet gali būti naudojamos PVC dangos, laminatas, parketas, glazūruotos keraminės plytelės. Individualiuose namuose didesnių problemų nekyla. Pramoninės paskirties pastatuose, kur juda transporto priemonės ir privalo būti įrengtos betoninės grindų konstrukcijos, kurioms papildomai keliami higienos reikalavimai, susiduriama su polimerinėmis dangomis – epoksidais, poliuretanais. Jų technologijos gana sudėtingos, įrengiant tokias grindis, būtina atsižvelgti betoninių grindų, ant kurių įrengiama polimerinė danga, likutinę drėgmę, kad neatšoktų poliuretaninė ar epoksidinė danga. Ne mažiau svarbus paviršiaus paruošimas, technologinių parametrų laikymasis – temperatūros, paklojimo storio, kietiklio santykis su rišikliu, organinių priemaišų nebuvimas. Pagal vokiečių standartą, grindų dangos skirstomos į 12 klasių. Kiekviena jų išsiskiria sava specifika. Kuo aukštesnė klasė, tuo ji turi būti atsparesnė įvairiems poveikiams – tiek mechaniniams, tiek cheminiams.

Būtina įvertinti netikėtumus

Dažniausiai sutinkamos betoninės grindys nėra tokia paprasta konstrukcija, kaip dažnai įsivaizduoja statybos darbų vadovai ar rangovai. / Prof. dr. Žymantas RUDŽIONIS /

Grindų konstrukcija skirsis atsižvelgiant į tai, ar bus įrengta ant grunto, ar ant perdangos. Įrengiant ją ant grunto, svarbu, kokios apkrovos veiks, o lemiamas konstrukcijos armavimo įtakai ir konstrukcijos storiui turintis veiksnys – grindis veikiančios apkrovos. Kad ir koks geras pagrindas būtų, vis tiek grindis veikia lenkimo jėgos. Kuo grindų storis didesnis, tuo grindys gali atlaikyti didesnę apkrovą. Žinoma, grindų laikančiajai gebai ne mažesnę įtaką turi armavimas. Pavyzdžiui, amerikiečių normose nurodyti minimalūs grindų storio reikalavimai. Dažnai Lietuvoje grindų storio reikalavimų taupant pinigus nesilaikoma, taigi, neišvengiama grindų pleišėjimo. Šias pamokas tie, kurių specializacija – grindų įrengimas, išmoko, tačiau neretai nespecializuotos įmonės dirbdamos pridaro klaidų. Kiekvienu atveju reikia skaičiuoti, kokia tikėtina maksimali grindų apkrova:

juk ne visuomet ant jų užvažiuos tik lengvasis automobilis ar krautuvas. Kartais pasitaiko, kai ant tų pačių grindų užvažiuoja vilkikas. Būtina iš anksto įvertinti galimus atsitiktinius atvejus. Įrengiant grindis ant perdangos, būtina įvertinti eksploatacines sąlygas. Jeigu statomas daugiabutis, svarbu užtikrinti garso izoliacinius reikalavimus, įrengti smūginio garso izoliaciją. Jeigu perdanga virš rūsio ar ant grunto, turi būti įrengta šiluminė izoliacija, atitinkanti A+ energinio naudingumo klasės reikalavimus. Be betonavimo darbų kokybinių parametrų, reikia atkreipti dėmesį į tai, ką turime po grindimis sudėti, – garsą, šilumą izoliuojančią medžiagą, tinkamą hidroizoliaciją, kad užtikrintume tinkamą grindų eksploataciją.

Laikytis technologinių reikalavimų Dar viena visuomeniniuose ir administraciniuose pastatuose dažna grindų konstrukcija – pakeliamosios grindys, po kuriomis montuojami inžineriniai tinklai. Tai racionalus sprendimas: tokią konstrukciją sudaro pakeliamasis karkasas ir surenkamosios grindys, kurios gali būti įvairių tipų – cementinės, anhidtritinės, polimerbetonio plokščių ir kt. Lenkijoje ir Vokietijoje populiarėja orinė šildymo sistema, išvedžiota po grindimis. Ji mobili, taigi, ortakių vamzdyną lengva perkelti iš vienos vietos į kitą arba išvis įrengti sistemą be ortakyno. Kitas tokios sistemos pranašumas – vienodai pasiskirstantis oras po šildomą patalpą. Šios sistemos gamintojai – JAV kompanijos. Daugiausia tokia sistema naudojama biurų pastatuose. Įrengiant šildomąsias grindis, taip pat svarbu įvertinti apkrovas. Nuo jos priklausys grindų storis. Gyvenamuosiuose pastatuose minimalus grindų storis turėtų būti 65 mm, o rekomenduojamas 80 milimetrų. Šildymo vamzdeliai turėtų būti pakloti nei per giliai, nei per daug aukštai, o apsauginis betono sluoksnis turėtų siekti 3 cm, kad šiluma pasiskirstytų vienodai. Didelio storio grindų įrengti nepatariama, nes jų įšilimo laikas yra daug ilgesnis. Šildomosios grindys gali būti įrengiamos ir pramoniniuose pastatuose, pavyzdžiui, rampose, siekiant nutirpdinti ledą ar sniegą žiemą, kad sunkiasvorės transporto priemonės galėtų saugiai važiuoti. 65

interjeras

Vonios kambarys: kokios tendencijos vyrauja? Aušra NARKELIŪNIENĖ

Vonios kambario, kad ir nedidelio, įrengimas – vienas daugiausia lėšų, laiko ir kruopštumo reikalaujančių darbų būsto interjere. Todėl norisi jį įsirengti ne vieneriems metams taip, kad jis išliktų ne tik originalus, bet ir funkcionalus. Vonios įrangos naujienas tarptautinėse parodose sekanti architektė ir interjero dizainerė Ieva PRUNSKAITĖ teigia pastebinti stilistinių naujovių, susijusių su bendromis interjero dizaino tendencijomis. 66 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Vonios kambarys tapo ne tik švarinimosi patalpa, bet ir būsto visumos dalimi, tad jis negali būti atsietas nuo bendrų interjero tendencijų. / Ieva PRUNSKAITĖ /

Dizainą derina su praktiškumu onios kambaryje labai svarbu yra medžiagiškumas ir ilgai tarnaujantys paviršiai. Atsiranda daugiau spalvotos ar pastelinių spalvų keramikos pavyzdžių, vonia – ne tik balta, bet ir juoda. Varinių, žalvarinių maišytuvų detalių siūloma jau ne tik klasikiniam vonios kambariui skirtiems gaminiams, bet ir moderniems. Plonasienė keramika siauroms praustuvų briaunomis suteikia lengvumo. Dizaineriai nuolat ieško naujų formų, bet tai daugiau mados reikalas. O, kalbant apie naujausias technologijas, jų nėra tiek daug arba jos parodose neakcentuojamos. Labiausiai įsidėmėtinas yra klozetas-bidė,

turintis apiplovimo funkciją, bet kol kas ši technologija labai brangi, todėl mūsų šalyje toks sprendimas dar neišpopuliarėjo. Svarbiau yra praktiškumas, higiena – kuo ergonomiškesnis bus ir mažiau briaunų turės klozetas, tuo bus lengviau jį prižiūrėti. Praktiniai higieniniai sprendimai lemia ir gaminio dizainą. Gamintojai, kurie orientuojasi į praktiškumą ir funkcionalumą, mažiau kreipia dėmesį į formą. Vonios kambarys, kaip namo visumos dalis, turi būti derinamas su likusiu interjeru, tačiau jo sprendimai nemaža dalimi priklauso ir nuo to, kam jis skirtas – svečiams, tėvams ar vaikams. Vonios kambarys dabar tarnauja atsipalaidavimui ir tai pasiekiama lengviau, jeigu galima naudoti ne tokius standartizuotus produktus.

Funkcionalumas. Ką numatyti, kaip planuoti? Iš pat pradžių reikia susiplanuoti, kam vonios kambarys bus naudojamas. Žmonių skaičius jame nulemia ir tolesnius sprendimus. Jeigu pirmo aukšto sanitariniame mazge lankysis ir svečiai, jame nepagailima gražesnių plytelių, šviestuvų. Toks vonios kambarys turi būti geriau izoliuotas, jame nebus įstiklintų sienų, atvertų į kitas bendras erdves. Privatų tėvų vonios kambarį galima prijungti prie miegamojo erdvės, nes jis skirtas tik dviem žmonėms. Galima labiau izoliuoti tualetą, o likusią erdvę paversti tikra namų „lounge spa“ zona. Tiek medžiagos, tiek spalvos šiuo atveju gali būti labiau išieškotos, kuriančios norimą nuotaiką. Čia galima pažaisti ir su apšvietimo įvairove, sukurti keletą scenarijų – prie veidrodžio, gulint vonioje ar bendrojo. 67

interjeras Įrengiant vaikų vonios kambarį reikia atsižvelgti į amžių: mažesniems vonia svarbesnė, vyresniems gali užtekti ir dušo kabinos. Veidrodžiai turėtų būti numatyti atitinkamame aukštyje, kad vaikams būtų patogu jais naudotis. Kalbant apie praktinę pusę svarbus medžiagiškumas – pasirinkti praktiškus paviršius. Grindys vonios kambaryje turėtų būti neslidžios, reikėtų numatyti daug vietų pasidėti daiktams, nes kitaip viskas bus apkrauta buteliukais, rankšluosčiais ir kitais vonios aksesuarais. Jeigu tik įmanoma, skalbimo mašiną verčiau perkelti į kitą patalpą, o mažuose butuose gal net ir į hole esančią sieninę spintą. Nes jos buvimas vonioje keičia įvaizdį – iš kambario jis virsta sanitarine patalpa. Jeigu tokios galimybės nėra, gal pavyktų numatyti sieninę spintą vonios kambaryje kartu su vieta skalbimo priemonėms pasidėti, kuri maskuotų skalbyklę. Kalbant apie mažus butus, jeigu iš tikrųjų trūksta erdvės, reikia ryžtis drąsiems sprendimams. Tarkim, įrengti dušą virš tualeto, kartais net šalia virtuvės atkėlus stalviršio dalį galima rasti klozetą. Tokį variantą teko matyti nuomojamame bute Paryžiaus Eliziejaus laukuose ir skaityti, kad komentatoriai gana teigiamai vertina tokį originalų sprendimą, kai išties nėra vietos. Mūsų butų standartinėse vonios patalpose vietoj bidė galima įrengti bidė dušiuką ar, įvertinus savo įpročius, atsisakyti vonios ir jos vietoje statyti dušo kabiną su į vidų atidaromomis durimis, o gal net pakabinti paprasčiausią užuolaidą vietoj dušo durelių, kurią pakeitus atsinaujintų ir bendras kambario dizainas. Erdvę labai praplečia veidrodis, puikiai tam tarnauja vonios kambaryje esantis langas, dieną suteikiantis jam ir natūralios šviesos. Galimybė pritaikyti vonios kambarį neįgaliajam turėtų būti svarbi jau projektuojant pastatą. Arba įrengti taip, kad vėliau būtų nesunku ją pritaikyti žmogui, turinčiam judėjimo negalią – nesvarbu, ar vyresni tėvai, ar pats susilaužysi koją slidinėdamas. Jeigu galima suprojektuoti vieno aukšto namą, gal verta atsisakyti viršutinio aukšto? Arba įrengti vonios patalpą pirmame aukšte. O dydį nulemia plotas. Didelė vonia, be abejo, bus lengviau pritaikoma neįgaliam žmogui. Juolab vonios dizainas dabar krypsta ta linkme, kad jai kuo mažiau reikėtų priežiūros, kuo mažiau slenksčių, padėklų, tuo paprasčiau prižiūrėti ir pritaikyti neįgaliajam. 68 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Originalios idėjos, kuriančios pridėtinę vertę ir gerinančios žmogaus gyvenimo kokybę, o ne jį apsunkinančios, gali tapti išsigelbėjimu mažam vonios kambariui. / Ieva PRUNSKAITĖ /

Netradicinių sprendimų lietuviai vengia Atsiradus kokybiškiems dažams ar net tapetams, skirtiems drėgnoms patalpoms, vis dažniau prabylama apie kitokią, originalią šios patalpos estetiką, ypač siekiant ją prilyginti gyvenamajam kambariui. Vizualiniai sprendimai, panaudojus tapetus, gali būti labai originalūs, netikėti ir gražūs, tačiau dėl didelės kainos jie kol kas neužkariauja vonios kambario apdailos rinkos. Nors jie naudojami net fasadams, žmonėms dar yra nedrąsu ryžtis tokiam eksperimentui. Įprastesnis ir labiau mėgstamas vonios kambaryje yra akmuo, ypač jei pavyksta iš jo suprojektuoti ir praustuvus, tai gali būti vientisas ir efektingas sprendimas. Tai praktiška, originalu, madinga ir amžina. Na, ir vis dažniau vonios kambaryje naudojamas medis – specialiai tam paruoštas, o kartais ir įprastos parketlentės – kuriai nors sienai.

Vonios kambariuose, sujungtuose su bendromis erdvėmis, labai svarbūs perteklinės drėgmės ir temperatūros režimai. Jeigu drėgmės perteklius šiais laikais šalinamas pasitelkiant rekuperaciją (o naujuose būstuose ji beveik visur įrengiama), tai oro temperatūra bendroje vonios ir miegamojo zonoje turėtų būti didesnė nei įprastuose kambariuose, kad nebūtų šalta maudytis, ypač duše. Tiems, kurie mėgsta miegoti vėsiau, reikia pagalvoti, ar bendra vonios ir miegamojo erdvė yra tinkama idėja. Jeigu kiek aukštesnė temperatūra miegamajame, sujungtame su vonios kambariu, nesukelia problemų, galima ieškoti nestandartinių tokios erdvės sprendimų. Vonią galima perkelti arčiau miegamojo lovos, o kosmetinio stalelio vietoje įrengti spintelę su praustuvu.

Panašūs sprendimai kartais naudojami viešbučiuose, kuriuose nėra užtektinai vietos viskam viename kambaryje, todėl žmogus, jame apsilankęs, pasiryžta jį įgyvendinti ir savo namuose, jeigu jam pasirodo patogu ir priimtina. Vonios ir miegamojo sujungimas, kad ir atskiriant stikline sienele, padeda optiškai padidinti erdvę.

Namuose – daugiau dėmesio detalėms Kuo skiriasi visuomeninė higienos patalpa nuo privačios? Visuomeninio tualeto sprendimai priklauso nuo to, kokios paskirties yra pastatas. Jeigu tai viešbutis, jame norisi sukurti išskirtinę aplinką net ir sanitariniuose mazguose, bendro interjero tęstinumą, kurį svečiai įsidėmėtų kaip prekės ženklo požymį. 69

interjeras

Tokiuose objektuose galima panaudoti pačias naujausias technologijas, pagalvoti apie apšvietimo galimybes. Ar net sukurti jaukią, namus primenančią aplinką. Bet didelėse viešose erdvėse, kur klientų srautas intensyvus, svarbiausia yra higiena ir praktiškumas. Namuose vis tik daugiau dėmesio skiriama detalėms ir atitinkamai daugiau laiko švarai palaikyti, o visuomeniniuose interjeruose daugiau jutiklių – tiesiog higieniniais sumetimais, kad kuo mažiau reikėtų liestis prie paviršių.

Svarbiausia praktiškumas ir kokybė Kokiais kriterijais vadovautis pasirenkant vonios įrangą? Santechninės įrangos prekės ženklas kuriant interjerą nėra pagrindinis dalykas, į ką reikėtų kreipti dėmesį. Svarbiausia turėtų būti praktiškumas ir kokybė. Aišku, dažniausiai jie būna susieti su garsiais prekės ženklais, kurie žinomi yra ne veltui. Greičiausiai šiuo ženklu pažymėtas daiktas bus kokybiškas. Jeigu kaina yra aukštesnė, vadinasi, daikto technologinėms ypatybėms, dizainui buvo skirta daugiau dėmesio, atlikta daugiau bandymų. Didesnė suma priklauso nuo to, kiek gamintojas brangina savo vardą, prisiima atsakomybę už gaminį ir suteikia atitinkamų garantijų. Kartais bevardžiui produktui prirašoma daug geresnių

70 2017–2018 žiema (Nr. 6)

ypatybių nei žinomam. Ir tik dėl to, kad tiems, kurie yra nežinomi ir kainuoja pigiau, neatliekami bandymai, tiesiog parašoma tai, kas atlieptų pirkėjo lūkesčius. Vonios kambarys tokia vieta, kur neverta rizikuoti prasta santechnikos gaminių kokybe ar mokėti už nuostolius, kad ir užpylus vandeniu kaimyninę patalpą. Skirtingų gamintojų kaina gali skirtis kelis kartus, bet nerekomenduojama rinktis nežinomo produkto. Daiktai gali atrodyti taip pat, bet skirsis keramikos storis, jos sudėties kokybė (ją lengviau bus prižiūrėti) ar chromu dengto maišytuvo paviršinis šio metalo sluoksnis. Ir architektui sunku žinoti kiekvieno daikto kokybę, nes santechnikos produktų ypatybės nėra aprašomos kaip kad automobilių ar telefonų. Prabanga – tai veikiau krištolo rankenėlės ar paauksuotos liūto kojelės, o ne suvokta būtinybė. Priešingu atveju galioja patarlė – šykštus moka du kartus. Todėl reikėtų labiau pasitikėti architektais ar dizaineriais, kurie jau ne pirmą kartą susiduria su konkrečiu produktu ir yra sulaukę atsiliepimų apie jį. Kita vertus, kalbant apie dizainą, bevardis produktas nebūna efektingas ar originalus. Greičiau – paprastas ir pigus.

Ką vonios kambariui rekomenduotų žymūs dizaineriai Garsiausi pasaulio dizaineriai paprastai atviru tekstu nedalina interjero ir dizaino patarimų, kas madinga, o kas – ne, tačiau jų darbuose galima įžvelgti aktualiausias dizaino tendencijas ir pasisemti gerų interjero idėjų. Šįkart – žvilgsnis į vonios kambarį.

Antonio Citterio: Prabanga – tai pirmiausia funkcionalumas ir elegancija Dažnai požiūris į prabangą – vis dar stereotipinis: viskas turi atrodyti efektingai ir pirmiausia daryti įspūdį aplinkiniams. Tačiau italų dizaino ir architektūros maestro Antonio Citterio tokiam požiūriui, ko gero, nepritartų. Per daugiau kaip dešimtmetį sukūręs ne vieną maišytuvo modelį ir vonios kambario kolekciją A. Citterio išgrynino šiuolaikinės prabangos apibrėžimą pirmiausia akcentuodamas precizišką kokybę, stilistinį universalumą ir išskirtinį patogumą. „Axor Citterio E“ serija būtent apie tai.

„Phoenix Design“: Ir klasikinis stilius gali būti aktualus ir šiuolaikiškas Interjero dizaino gerbėjai vis dar pasidalinę į dvi stovyklas: vieni klasikinį stilių dievina, kiti – geriausiu atveju jam abejingi. Dizaino studijos „Phoenix Design“ dvi maišytuvų serijas „Metropol Classic“ ir „Axor Carlton“ galima vadinti klasikinėmis, tačiau abi turėtų patikti ne tik šio stiliaus gerbėjams, bet ir skeptikams. „Axor Montreux“ dizainą įkvėpė pirmieji prieš daugiau kaip šimtmetį pramoniniu būdu pagaminti čiaupai. Šioje maišytuvų versijoje išsaugoti esminiai to laikmečio stilistiniai akcentai, tačiau neatrodo tarsi iš tikrųjų būtų pagaminti prieš daugiau kaip šimtmetį. Sukurti „Axor Carlton“ seriją dizainerius įkvėpė legendinio Kanų viešbučio „Carlton“ interjeras. Šio viešbučio baldai, interjero aksesuarai, santechninė įranga laikomi tikra dvidešimto amžiaus trečiojo dešimtmečio Bauhauso stiliaus klasika. Dizainerių žinia aiški – šiuolaikiniam interjerui klasikiniai akcentai gali suteikia papildomo žavesio ir stilistinės intrigos.

Patricia Urquiola. Vonios kambarys – jaukumo oazė. Pastaruosius keletą metų interjero dizaino žinovai kalba apie tai, kad vonios kambarys jau nebėra toks, koks buvo prieš keliolika metų. Kas pasikeitė? Ispanų dizaino žvaigždė Patricijos Urquiolos vonios kambario kolekcijoje „Axor Urquiola“ ko gero pateikė tiksliausius atsakymus. Dizainerė ne tik sukūrė itin charakteringo dizaino santechninę įrangą ir keramiką, bet ir iš svetainės į vonios kambarį perkėlė baldus, interjero aksesuarus, paveikslus ir netgi augalus suteikdama šiai namų erdvei papildomo namų jaukumo. 71

interjeras

Philippe’as Starkas ir Jean Marie Massaud. Vanduo – svarbus vonios kambario interjero akcentas Tekančio vandens srovė, skleidžiamas garsas ne tik atpalaiduoja, bet ir gali tapti subtiliu ir dinamišku interjero akcentu. Prancūzų architektas ir dizaineris Jeanas Marrie Massaud autorinėje santechninės įrangos ir keramikos kolekcijoje „Axor Massaud“ ne tik atrado balansą tarp geometrinių ir organiškų formų, bet ir sukūrė maišytuvus, iš kurių lyg miniatiūrinio krioklio plačia srove teka vanduo. Maišytuvas „Axor Starck V“ apskritai pasaulyje neturi analogų. Unikalios technologijos dėka šiame modelyje galima stebėti unikalų gamtos reiškinį – vandens sūkurį. Norėdamas dar labiau pabrėžti užburiantį „vandens šokį“ prancūzų dizaineris Ph. Starckas pasiūlė jį gaminti iš neįprastos medžiagos – permatomo stiklo ir net atsisakė maišytuvams įprastos viršutinės dalies.

Philippe‘as Starckas. „Phoenix Design“. Minimalizmo stilius dar neišsisėmė Nors Ph. Starckas laikomas žaismingo ir daugiaprasmio postmodernaus stiliaus atstovu, prieš daugiau kaip dešimtmetį jo sukurta „Axor Starck“ kolekcija privertė vartotojus suabejoti minimalizmą lydinčiais stereotipais ir iš naujo įvertinti funkcionalumo svarbą interjere. Kad minimalizmo galimybės dar tikrai neišnaudotos patvirtino jau minėti „Phoenix Design“ šiemet pristatę naują minimalistinę seriją „Axor Uno“. 72 2017–2018 žiema (Nr. 6)

paveldas

Indrė VOZGIRDAITĖ

Kauno architektūros fenomenas: negrynas modernizmo žanras – kelias į UNESCO?

Kauno tarpukario architektūra, šiandien vėl atkreipusi į save visuomenės dėmesį, tapo dažna diskusijų tema. O kalbėti išties yra apie ką – Kaunas pradeda ruoštis gauti pasaulinį paveldo pripažinimą. Į UNESCO pasaulio paveldo vardą pretenduoja beveik visa Naujamiesčio teritorija su tarpukario laikotarpio statiniais. Kaunas turi galimybę iš naujo permąstyti beveik prieš šimtmetį išnaudotą istorinį šansą ir numatyti istorijos saugojimo tęsinius. 73

Žanro negrynumas tapo šansu auno tarpukario architektūros reiškinys pastaruoju metu vis dažniau pastebimas ir užsienio spaudoje – Kaunas netgi pristatomas kaip vienas labiausiai art deco stilių reprezentuojančių miestų. Vis tik tai, architekto Gintaro Balčyčio nuomone, nėra gryna tiesa – tokios architektūros pavyzdžių Kaune esąs vos keletas. Sąlyčio taškus su art deco stiliumi greičiausiai nulėmusios anuomet vyravusios stiprios tautinio modernizmo paieškos, kurias liudija išlikę puošybiniai fasado ir interjero elementai. Pati to laikotarpio architektūra, anot G. Balčyčio, gerokai artimesnė modernizmui nei art deco stiliui, atėjusi daugiau evoliuciniu keliu, be stipraus iššūkio. Architekto teigimu, Lietuvos architektūrai reikšmingiausi vėlesnieji Kauno modernizmo stiliaus pastatai – būtent juos galima laikyti Lietuvos moderniosios architektūros mokyklos pradžia. Tačiau ir tai nėra ta grynoji modernistinė architektūra, kuri atsirado Vakarų ar Vidurio Europos šalyse kaip Bauhauzo mokyklos padarinys – nepasiektas nei toks jos lygis, nei paties žanro grynumas. Bet tai, kaip vadintume to laikotarpio architektūrą, G. Balčyčio nuomone, net nėra taip svarbu. Nes būtent tas nesugebėjimas sukurti grynojo žanro bei vyravęs tautinis modernizmas dabar ir tapo stipriąja mūsų puse ir, ko gero, vieninteliu šansu pakliūti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. G. Balčytis svarsto, kad jei Kaunas siektų įtraukti į sąrašą atskirus pastatus, tokį bandymą, matyt, lydėtų nesėkmė – Europoje to meto architektūros objektų yra daug ir labai gerų. Taigi, galime papulti tik kaip

74 2017–2018 žiema (Nr. 6)

dvejopas – laikinosios sostinės ir visos to paties laikotarpio teritorijos – reiškinys, kuris suteikia miestui išskirtinumo, nepaisant to, kad pastatai neatitinka grynųjų Bauhauzo kanonų. Architektūrologas dr. Vaidas Petrulis taip pat atkreipia dėmesį į daugiaveidį Kauno modernizmą, anuomet architektų parvežtą iš įvairių kraštų, su atsispindinčia labai plačia stilių skale. Tautinio stiliaus inspiracijos čia susipynė su art deco stiliumi, kuriam būdingos prabangos Kaune vis tik būta gerokai mažiau. Praradus Vilnių, lietuviams tapo ypač aktualus lietuviško identiteto klausimas, taigi, ir to meto architektūroje atsispindėjo tautinio stiliaus elementai. Unikalu esą ir tai,

kad Europoje jokia kita sostinė nebuvo statoma kaip laikina. Stebina, kad to meto Kauno transformacija iš mažaaukščio, ekstensyvaus užstatymo su didžiuliais vidiniais kvartalais ir Naujamiestyje gausiai pasklidusiais medinukais į visiškai modernų miestą įvykusi neįtikėtinai greitai, vos kiek daugiau nei per dešimtį metų. Pašnekovo teigimu, patys kauniečiai šio laikotarpio paveldą suvokia kaip labai svarbią miesto dalį, priima jį kaip savo dvasios elementą. Juk dar sovietmečiu, 1972-aisiais, praėjus vos daugiau nei 30 metų, pirmieji pastatai jau pradėti saugoti kaip architektūriniu požiūriu reikšmingas paveldas.

paveldas

Apleisti saugotini pastatai: įmanomi scenarijai Vienareikšmiškai vertinti saugotinų visuomeninės paskirties statinių likimą sudėtinga. Štai vieni reprezentatyviausių tarpukario architektūros pavyzdžių – „Pienocentro“, „Pažangos“ rūmai pačiame miesto centre, Laisvės alėjoje, priklausantys universitetams, – jau kurį laiką stovi tušti. Kalbėdamas apie jų ateities vizijas, G. Balčytis pabrėžia, kad universitetai visose šalyse yra šalies įvaizdžio kūrėjai ir kultūros šaltinis, o šie pastatai – viena kultūros įvaizdžio dalių, tačiau, kita vertus, universitetų reikmėms tai yra sunkiai pritaikomi ir brangiai kainuojantys pastatai. Pašnekovas įžvelgia situacijos dviprasmiškumą – nors tai išties išskirtiniai tarpukario paveldo statiniai ir jų aukšta vertė atrodo pagrįsta, vis tik privataus verslo požiūriu toks pirkinys būtų labai nedėkingas: nėra tinkamos infrastruktūros, veiklą varžytų dideli paveldo apribojimai, taigi, būtų sudėtinga vystyti verslą. Architektas svarsto, ar tik nebūsime iš šių pastatų jau sukūrę ikonas, kurios ima pačios valdyti žmogų, ir visuomenė nebežino, ką toliau su jomis daryti. Dr. V. Petrulis teigia nesibaiminantis dėl šiandieninės nereprezentatyvios kai kurių istorinių pastatų išvaizdos – juk ir kituose Europos miestuose istorinės teritorijos nebūtinai yra gražiai sutvarkytos. Kur kas svarbiau yra šurmulys ir miestietiškas gyvenimas, verdantis istorinėje aplinkoje. Blogiau, jei paveldo pastatai būtų buvę tiesiog nugriauti. Kaip vieną galimų jų pritaikymo visuomenėje vizijų architektūrologas siūlo atgaivinti tarpukariu populiarų verslo, visuomeninių ir gyvenamųjų erdvių junginį. Atsiradus investuotojams, viršutiniuose aukštuose, nuo kurių atsiveria puikus vaizdas, galėtų įsikurti gyventojai, o apatiniuose – verslo įmonės.

Tarpukario architektūra niekur nebuvo dingusi ir sovietmečiu, paprasčiausiai visi tai traktuodavo kaip natūralią būseną, tarsi kasdienius besikartojančius veiksmus. / Gintaras BALČYTIS /

Labiausiai reikia mums patiems Dr. V. Petrulis pabrėžia UNESCO paveldo vardo reikšmingumą pasaulio kontekste – juk Kaunas atsidurtų pasaulio kultūros paveldo elito sąraše. Tai taptų viešai matoma žinia, kad miesto praeitis turtinga, kad atvažiavęs į šią vietą gali praturtinti savo suvokimą apie pasaulio architektūros, kultūros ir politinės istorijos raidą. Tačiau tikėtis, kad tai nulemtų stiprų turistų srauto padidėjimą, būtų, ko gero, per daug optimistiška, juk modernizmas proporcijų ieško paprastume, todėl architektūra nėra labai dekoratyvi, neturi stipraus ir kiekvienam lengvai suprantamo vizualinio patrauklumo. Pašnekovas taip pat atkreipia dėmesį, kad Europai šis periodas buvęs sudėtingas, o UNESCO pasaulio paveldo vardas suteiktas netgi itin niūriems objektams, kaip antai Aušvico stovyklai. O štai Kaunas apie šį laikotarpį pasakotų gerokai optimistiškiau, parodytų kitokį to meto ženklą. Dr. V. Petrulis atkreipia dėmesį ir į paties proceso svarbą – ruošiant dokumentus bus privaloma sudaryti valdymo planą, todėl tiek miestiečiams, tiek miesto savivaldybei bus naudinga

iš naujo pergalvoti pasirenkamą strategiją ir paveldo saugojimo būdus. G. Balčytis tvirtina, kad pasaulinis paveldo ženklas labiausiai reikalingas pačių kauniečių savimonei kelti. „Tarpukario architektūra niekur nebuvo dingusi ir sovietmečiu, paprasčiausiai visi tai traktuodavo kaip natūralią būseną, tarsi kasdienius besikartojančius veiksmus“. Dėmesys atkreipiamas, kai imama apie tai kalbėti, nes daugelis žmonių intuityviai jaučia vienokį ar kitokį reiškinį, bet negali jo identifikuoti. Architektas teigia tikintis, kad, praėjus maždaug dešimčiai metų po tokio architektūros viešinimo, žmogus, keisdamasis savo bute langus, jau pagalvos, kokiame name jis gyvena, ir nebesirinks pačių pigiausių plastikinių, nebebjauros savo gyvenamosios vietos. „Tai ir turėtų būti pagrindinis tikslas. Paveldo vardas turėtų būti svarbiausia ne pasauliui ir ne turistams, bet padėti mums paties, nes tai mūsų. Ir jokie paveldo sargai neapsaugos, jei pats žmogus visiškai nebrangins to, ką turi, jei eis pigiausiu keliu.“ 75

Ar tikrai viskas yra vertybė? G. Balčytis, vertindamas senus statinius, linkęs laikytis santūresnio požiūrio – ne viskas, jo manymu, yra vertybės. Kiek iš tiesų išlikę tikrosios autentikos, dažnai jau nebėra aišku, ypač pakeitimams yra imlūs interjerai. Didžiausia žala jiems buvo padaryta, kai sovietmečiu erdvūs 5–6 kambarių butai buvo padalyti į vadinamuosius komunalinius butus. Vienintelis pranašumas – gana kokybiška statyba, leidusi daug ko nekeisti. Štai, pavyzdžiui, ir dabar daugelyje interjerų puikiai išlikusios ąžuolo parketo grindys. G. Balčytis dalijasi abejonėmis ir dėl centrinės Kauno dalies – ji nepabaigta, turi daug tuščių „plyšių“ arba nevertingų pastatų. „Jau dabar ten sunku ką nors padaryti, nes Naujamiestis yra urbanistinė vertybė, o jei papulsime į UNESCO, spaudimas tik dar labiau didės. Taigi, klausimas, ar norime gyventi nebaigtose erdvėse, tarsi muziejuje? – retoriškai klausia architektas. Jo nuomone, mes patys esame tarsi UNESCO cerberiai, gerokai griežtesni nei pati institucija. Atsiranda vadinamasis Nojaus arkos 76 2017–2018 žiema (Nr. 6)

kompleksas – viskas Kauno Naujamiestyje esą taip vertinga, kad nieko daugiau jame nebegalima daryti. Pašnekovo manymu, beatodairiškas saugojimas tik veda paveldo naikinimo link, o valstybė, uždėdama apribojimus, turėtų numatyti ir adekvačias galimybes saugoti. „Juk paprastas pilietis visiškai nepasiryžęs investuoti dvigubai daugiau, nei galėtų investuoti be apribojimų. Turime gerokai per daug saugomų pastatų, nei kad turi užsienio valstybės“, – įsitikinęs architektas. Dr. V. Petrulis tvirtina, kad pasaulio paveldo vardas žmonėms, kurie gyvena toje teritorijoje, būtų tik į naudą – tai reikštų, kad šalia nebeatsirastų milžiniško mastelio statybų, griaunančių įprastą ir jaukų istorinės aplinkos mastelį. O tai yra svarbi kokybiško gyvenimo dalis. Teritorija, įtraukta į pasaulinio paveldo sąrašą, galėtų atbaidyti nebent potencialius nekilnojamojo turto vystytojus, besivaikančius greito pelno. Be to, pašnekovas pabrėžia, kad įtraukimas į šį sąrašą nereikštų vietovės raidos sustabdymo – priešingai, urbanistinis miestovaizdis privalo būti gyvas ir augti. Tačiau augimas turįs būti tvarus,

atspindėti gyventojų lūkesčius sukurti gyvybingą žmogiško mastelio miesto aplinką. Architektūrologo nuomone, svarbiausia teisingai įvardyti vertes, aprašyti, ką turime. Juk bus kalbama ne apie vieną išskirtinį paminklą, o apie visą urbanistinę teritoriją. Šiuo metu dar tik pradedami pirmieji paraiškos teikimo darbai, kryptingas istorinis tyrimas, svarstoma, ar bus įtrauktas tik Naujamiestis, ar galbūt ir dalis Žaliakalnio, nes tai irgi labai charakteringa teritorija. Šiuo metu užsibrėžtas optimistinis tikslas, kad UNESCO sprendimas paaiškėtų jau 2022 metais, kai Kaunas taps Europos kultūros sostine – teigiamo įvertinimo atveju tai, be abejonės, būtų papildoma žinia pristatant Kauną tarptautinėje erdvėje. Didelė reikšmė atiteks ir diskusijoms su visuomene – nuo kitų metų vidurio, suformavus pagrindinius teiginius, į procesą bus įtraukta ir paveldo bendruomenė. „Kai bus daugiau diskusijų, atsiras ir daugiau žmonių, kurie norės investuoti į šį turtą. Jau dabar tai tapo gana madinga, tam tikras prestižas“, – neabejoja architektūrologas.

paveldas

Kai bus daugiau diskusijų, atsiras ir daugiau žmonių, kurie norės investuoti į šį turtą. Jau dabar tai tapo gana madinga, tam tikras prestižas. / Vaidas PETRULIS /

Art deco interjere Neseniai Kaune vykusios art deco parodos „Kaunas. Art Deco. Nostalgija & Spindesys“ kuratorius Dainius Lanauskas tiki, kad Kaune žmonės vis labiau ima suprasti paveldo vertę. Išraiškingas pavyzdys – baigiamas restauruoti tarpukariu statytas vienas moderniausių pastatų, ekonomisto J. Lapėno namas, priglaudęs ir art deco parodą. Sovietmečiu jame buvęs studentų bendrabutis, vėliau – Projektavimo institutas, bankas. Nors daug kas buvo neišvengiamai sugadinta, dalį interjero autentikos renovuojant pavyko atkurti, pavyzdžiui, dirbtinį marmurą laiptinės sienose, gerai saugotą kelių dažų sluoksnių. D. Lanauskas pasakoja savo pomėgį autentiškiems baldams pavertęs art deco stiliaus baldų restauravimo veikla. Jis pripažįsta, kad kartais sunku labai tiksliai nustatyti, ar tai tarpukario pabaigos, ar sovietmečio pradžios baldas. Tačiau atvykę įvairių šalių ekspertai jo kolekcijos baldus vienareikšmiškai priskiria art deco stiliui. Tiesa, dar prieš 20 metų galėjai rasti išties daug neblogai išsilaikiusių to laikotarpio baldų, o dabar tai tampa vis sunkiau. D. Lanauskas neslepia, kad jo tikslas – žmonių potraukį autentikai paversti tam tikra mada. Tai esą jau pamažu vyksta – daugelis žmonių, persisotinę lakonišku šiandienos stiliumi, vėl atsigręžia į praeities tendencijas. Tai aiškiai rodo ir antrąkart Kaune surengtos art deco parodos, sutraukusios ne tik kauniečius, bet ir miesto svečius, populiarumas. D. Lanauskas nusprendė ankstesniąją baldų ir interjero daiktų parodą išplėsti iki gerokai išsamesnės buities rakandų, mados, parfumerijos, plakatų, rūkymo priedų, netgi buhalterijos reikmenų ekspozicijos.

Pašnekovas sutinka, kad art deco stiliaus architektūros objektus Kaune galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais. O štai interjeruose art deco paliko ryškų pėdsaką galbūt dėl to, kad žmonėms tiesiog būdavę per brangu samdyti pastato architektą ir interjerams kurti, baldams parinkti, todėl įsirengdavę savo nuožiūra, pagal tai, kokios mados vyravo Europoje. D. Lanauskas patvirtina, kad anuometinis baldų dizaino bei interjero stilius turėjo ir jam būdingų lietuviškų, tautiškų bruožų, o medžiagos buvo kiek mažiau prabangios. Taigi, ko gero, nepavyktų rasti vėžlio kiauto baldų, tačiau aptikti galima taip pat gana prabangių, kurtų iš Karelijos beržo ar juodojo ąžuolo faneruotės. Žymūs vietiniai meistrai nevengdavę eksperimentuoti ir su lietuviškomis medžiagomis, pavyzdžiui, vaismedžių mediena. Anot pašnekovo, prie greito europietiškų tendencijų paplitimo, matyt, prisidėję ne tik užsienyje studijavę, į Kauną grįžę

architektai, bet ir užsienietiški žurnalai, prenumeruojami Kauno elito. Iš Vilniaus į Kauną prieš kelerius metus gyventi persikraustęs vyras pasakoja iš pradžių piktinęsis, kodėl apie Kauno tarpukario laikotarpį daug kalbama, tačiau nesiimama jokių konkrečių veiksmų paveldui prikelti. Tačiau dabar neabejoja, kad svarbiausia iš pradžių iškelti pačią problemą, diskutuoti. Tik tada įmanoma tikėtis, kad idėją kaip prioritetinį dalyką įvertins verslo žmonės ir politikai. Tokią strategiją D. Lanauskas bando taikyti ir kitam savo sumanymui – tarpukario laikotarpio durų restauravimui. „Norime prikelti Kauno modernizmo duris. Pradedame organizuoti renginių ciklą, kviečiame bendruomenes, pastatų, butų savininkus, pasakojame, kaip pastebėti durų vertę ir kaip jas restauruoti.“ Galbūt taip bus galima pasiekti tikslą, kad į fasado renovacijoms skiriamos sumos dalį būtų įtrauktos ir paveldą išsaugojusios durys. 77

biblioteka

Mokslininko akiratyje – Vilniaus miestovaizdžio ir viešųjų erdvių kaita Almantas Samalavičius „Nuo nekropolio iki akropolio“ Vilnius: Kultūros barai, 2017, 192 p.

Kristina BUIDOVAITĖ

Dvi moderniąją architektūrą ir miestą apmąstančias knygas „Nuo nekropolio iki akropolio: Vilniaus miestovaizdžio metamorfozės“ ir ,,Rethinking Modernism and the Built Environments“ pristato jų autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto Architektūros pagrindų, teorijos ir dailės katedros profesorius Almantas SAMALAVIČIUS.

78 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Pokyčių priežastys nygą „Nuo nekropolio iki akropolio: Vilniaus miestovaizdžio metamorfozės (Vilnius: Kultūros barai, 2017, 192 p.) sudaro šešiolika architektūros ir urbanistinės kritikos straipsnių, kuriuos su nedidelėmis pertraukomis kryptingai rašiau per pastaruosius devynerius metus. Šią knygą galima priskirti akademinės architektūros kritikos žanrui, nes man, kaip autoriui, rūpėjo ne tik išdėstyti savo nuomonę kai kuriais svarbesniais Vilniaus urbanistinės kaitos per tris pastaruosius dešimtmečius aspektais, bet ir analizuoti pokyčius pasitelkus teorines prieigas ir iškilesnių analitikų, gvildenančių šiuolaikinės architektūros bei urbanistikos problemas, įžvalgas. Ne paslaptis, kad po 1990 metų sostinės miestovaizdis sparčiai ir netgi drastiškai pakito, tad savo knygoje aptariau šių pokyčių priežastis, sociokultūrinį ir ekonominį kontekstą. Kritikos tekstų rinkinyje iš esmės nagrinėjau tris glaudžiai tarpusavyje susijusias temas: miestovaizdžio pokyčius, viešųjų erdvių sąrangos, būklės ir pertvarkymo tendencijas, vizualinių panoramų kaitos dilemas, be kita ko, bylojančias apie gilią urbanistinės estetikos krizę. Be kitų dalykų man rūpėjo išsiaiškinti, kaip keičiasi vizualinių panoramų simbolika, jų prasmės ir reikšmės, kaip formuojamas neva šiuolaikiškas sostinės veidas pasitelkus aukštybinių pastatų koncentraciją, šiuolaikinės statybos rangovų pamėgtą monotonišką ir perdėm ribotą stiklo ir gelžbetonio masės stilistiką, dėl kurios Vilnius ima prarasti nemažą dalį savo estetinio savitumo ir unikalumo, kurį yra kadaise išryškinę tokie miesto dvasią subtiliai jautę autoriai kaip Janas Bulhakas ir Mikalojus Vorobjovas.

Autoriaus dosjė Almantas SAMALAVIČIUS – kultūros istorikas ir kritikas, architektūrologas, aukštojo mokslo analitikas, menotyros mokslų daktaras, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto profesorius. 12 monografijų ir straipsnių rinkinių autorius, 11 knygų sudarytojas. Paskelbęs kelis šimtus straipsnių ir esė Lietuvoje, daugiau kaip 50 mokslo straipsnių užsienio šalyse. Jo knygos ir straipsniai išversti į 14 pasaulio kalbų. Tarptautinių mokslo žurnalų „Journal of Architecture and Urbanism“ (Routledge) bei „Lituanus“ (Lituanus fondas, Čikaga) vyriausiasis redaktorius. Yra dėstęs ir dirbęs mokslinį darbą Europos, JAV ir Azijos universitetuose, skaitė kviestinius pranešimus daugiau kaip 70 tarptautinių mokslo, kultūros ir meno konferencijų ir simpoziumų. Mokslinių interesų sritys: architektūros istorija, teorija ir estetika, miestokūra ir miesto kultūra, kultūrologija ir lietuvių literatūra, aukštojo mokslo istorija ir teorija.

Viešųjų erdvių kritinė interpretacija Kita vertus, šiuolaikinį architektūros kritikos diskursą norėta papildyti rimtesnėmis teorinėmis perspektyvomis, kurių pasigendu daugelyje tekstų, pretenduojančių į kritikos žanrą, o iš esmės perteikiančių labai ribotą estetinių požiūrių „repertuarą“ ir perdėm privačias impresijas. Neatsitiktinai knygą palydi komentaras apie tai, kad autorius plėtoja tokių iškilių architektūros analitikų kaip Lewisas Mumfordas ir Jane‘as Jacobsas miestovaizdžio ir viešųjų erdvių kritinės interpretacijos tradiciją. Be to, siekiau atsakyti į bendresnius klausimus, kas yra miestas, kokiomis vizualinėmis formomis jis reiškiasi ir kaip derėtų elgtis, kad savitumo tradiciją gebėjusi išsaugoti Lietuvos sostinė netaptų tik vienu iš daugelio šiuolaikinių nuasmenintų, subanalintų ar klonuotų pasaulio miestovaizdžių. Tiesa, šioje knygoje man rūpėjo ne aptarti naujus sostinės panoramoje atsiradusius statinius ar jų individualią stilistiką ar išryškinti Vilniuje projektuojančių architektų indėlį į miestovaizdžio pokyčius, o aptarti bendresnes tendencijas, sukurti savotišką mentalinį ir estetinį Vilniaus miestovaizdžio žemėlapį, kad nebūtų toliau kartojamos apgailėtinos klaidos, kurias sukėlė skubota, atskirų rangovų interesų padiktuota urbanistinė plėtra, karštligiškas noras „įsisavinti“ kuo daugiau kvadratinių metrų prisidengus tokiomis abejotinomis, menkai pagrįstomis koncepcijomis kaip, pavyzdžiui, „architektūrinių kalvų“ samprata, pasitarnavusi tradicinės miesto estetikos ardymui, neoliberaliai „naujumo ir pokyčių“ ideologijai.

Miesto aplinkos vertė Šioje knygoje mėginu paaiškinti, kad miestas nepriklauso kuriai nors vienai architektų ar gyventojų kartai: tai daugiaklodis kultūros audinys, kuris formuojamas šimtmečiais, todėl į jį turėtų būti žvelgiama itin atsakingai. Deja, architektūros profesionalams, prisidėjusiems prie drastiškos Vilniaus kaitos posovietiniu laikotarpiu, pritrūko tiek moralinės, tiek estetinės atsakomybės. Baigdamas savo pastabas apie šią knygą pridursiu, kad, be kitų dalykų, man rūpi ir edukacinis aspektas: kuo daugiau miesto gyventojų taps kultūrine ir estetine prasme raštingesni, kuo adekvačiau jie gebės suprasti architektūros ir miesto aplinkos reikšmę ir vertę, tuo bus daugiau galimybių puoselėti ir plėtoti unikalų, savitą, architektūros ir gamtos derme pasižymintį miestovaizdį, kuriame visi sandai prasmingai sąveikauja, užuot kūrę estetinę architektūros kakofoniją ar tokią architektūros ir miestovaizdžio stilistiką, primenančią mėgėjišką grojimą „dviem pirštais“.

Pokalbiai su pasaulinio garso asmenybėmis Beje, su mano svarstymais apie Vilniaus miestovaizdžio ir viešųjų erdvių pokyčius glaudžiai susijusi ir kita šiais metais Anglijoje išleista knyga „Rethinking Modernism and the Built Environments“ (Newcastle upon Tyne: Cambridge Scholars, 2017, 225 p.), kurioje pateikiami dvidešimt trys pokalbiai su iškiliausiais pasaulio architektūros kūrėjais, urbanistais, miesto sociologais ir antropologais, architektūros kritikais. Ją rengiau beveik penkerius metus, rašydamas apie Vilniaus miestovaizdžio metamorfozes, tad kai kurios temos neišvengiamai persipina arba įgyja platesnį ir globalesnį kultūros kontekstą. 79

biblioteka Šiame rinkinyje mano pašnekovai – tokios pasaulinio garso asmenybės kaip modernizmo architektūros tyrinėtojai prof. Kennethas Framptonas, prof. Harry‘s Mallgrave‘as ar garsus architektūros filosofas prof. Alberto Perezas-Gomezas, taip pat vienas iš pasaulyje vienos rankos pirštais suskaičiuojamų keleto urbanistikos estetiką tyrinėjančių autorių prof. Arnoldas Berleantas, šiuolaikinę urbanistikos teoriją esmingai pakeitęs fizikas ir urbanistas prof. Nikos Salingaros, vienas stipriausių architektūros estetikų seras Rogeris Scrutonas ir kiti – pateikia skvarbių įžvalgų, kodėl šiuolaikiniai miestai ir jų architektūrinė aplinka yra estetiškai nebrandi, monotoniška, atspindinti lėkštą užsakovų ir rangovų vaizduotę.

Primesta ideologija? Šią tendenciją puikiai apibendrino prof. A. Perezas-Gomezas, taikliai pasakęs, kad dauguma šiuolaikinių miesto statinių, sudarančių miestovaizdžius, neturi išvis nieko bendra su modernizmo siekiniais ir estetika, o prof. K. Framptonas miestovaizdžio deformacijas aiškina kaip statybų verslo primestą ideologiją ir praktiką. Man, kaip šios knygos sudarytojui ir redaktoriui, itin malonu, kad šie pokalbiai, kuriuos iš pradžių skelbiau kaip išsamių intelektualių pašnekesių ciklą „Kultūros barų“ žurnale, dabar tapo prieinami pasaulio skaitytojų auditorijai.

Esminio permąstymo būtinybė

Almantas Samalavičius ,,Rethinking Modernism and the Built Environments“ Cambridge Scholars Publishing, 2017, 240 p.

Ši knyga įsilieja į pastaruoju metu globaliu mastu stiprėjantį modernizmo architektūros kritiškos interpretacijos ir vertinimo diskursą. Ji taip pat įkūnija tai, ką garsus architektūros kritikas Peteris Buchananas, rašęs apie modernizmo architektūros paveldą, pavadino „esminio permąstymo“ būtinybe. Beje, ši knyga sulaukė nemenko susidomėjimo: ją įsigijo daugelio garsiausių JAV, Kanados, Australijos Europos universitetų (pavyzdžiui, Harvardo, Kolumbijos, Rice‘o, MIT‘o ir kt.) bibliotekos, pasirodė ir knygos prasmę bei vertę adekvačiai suvokusių kritikų palankių recenzijų, jau nekalbant apie privačius atsiliepimus, kurių, kaip autorius, gaunu nuolat. Noriu tikėtis, kad ši knyga pasieks ir tuos kraštus, kurie patyrė slegiantį modernizmo ideologijos ir estetikos „importo“ svorį, kuriuose modernusis architektūros diskursas buvo panaudotas kultūros savitumo ir tradicijų niokojimui. Beje, pasaulyje gausėja rimtų kritikų, kurie, kaip ir aš, tvirtina, kad modernizmo architektūros estetiką ir jos prieštaras būtina iš esmės peržiūrėti, juolab kad pasaulis susiduria su klimato kaitos, aplinkos apsaugos iššūkiais, kurių modernioji architektūra nesuvokė ir neįvertino, sykiu prisidėjo globalizuojant šias problemas.

Noriu tikėtis, kad ši knyga pasieks ir tuos kraštus, kurie patyrė slegiantį modernizmo ideologijos ir estetikos „importo“ svorį, kuriuose modernusis architektūros diskursas buvo panaudotas kultūros savitumo ir tradicijų niokojimui. / Almantas SAMALAVIČIUS / 80 2017–2018 žiema (Nr. 6)