Statyba ir architektūra (2018/1) by SA.lt (Statyba ir architektūra)

Viešųjų pastatų renovacija: ar realu siekti A arba A+ klasės? Bendradarbystės erdvė „Monday Office“ – kitokiems pirmadieniams NT projekto pavadinimas – varžytuves laimi trumpiausi Viešųjų pirkimų pokyčiai: architektų teisėms ir savireguliacijai

Kaina 4,00 Eur

2018 (Nr. 1) Užkirsti kelią galimoms nelaimėms skubama vėžlio greičiu

redakcijos skiltis Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Portalas SA.lt“ Redakcijos adresas Fabijoniškių g. 99 Vilnius LT-07101 Tel. +370 686 51 439 El. p. info@sa.lt www.sa.lt

Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos tarybos narys; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų Ekspertų komisijos narys; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; prof. dr. Algirdas Juozapaitis,

Kokybės klausimas statybose – vis aktualesnis. Akivaizdžiai yra pasikeitęs būsto pirkėjų požiūris, šie vis dažniau paiso kokybės kriterijų, lygina A klasės butus su žemesne energinio naudingumo klase ir nebekelia klausimo, kodėl prašoma mokėti daugiau už aukštesnės klasės būstą. Kokybės ir saugumo klausimą mėgina gvildenti ir valstybinės institucijos,

VGTU Statybos fakulteto dekanas;

diskutuodamos apie viešųjų pastatų atnaujinimą. Tačiau čia rezultatai prastesni.

doc. dr. Liutauras Nekrošius,

Nors buvo surengtas ne vienas pasitarimas, ne vienas reidas į statybvietes

VGTU Architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius,

patikrinti, ar naudojamos medžiagos atitinka reikalavimus ir tai, kas oficialiai

Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius;

deklaruojama, didelio efekto tokie vizitai nedavė. Patys valstybinių institucijų

Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis,

atstovai beda pirštais į pastatus, kurie atnaujinti naudojant galimai netinkamas,

Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius;

netgi pavojingas medžiagas, tačiau tą patikrinti, pasirodo, ne visuomet galima.

Diana Varnaitė,

O jeigu ir nustatomas vienas kitas atvejis, kuomet, pavyzdžiui, fasadai uždengti

Kultūros paveldo departamento direktorė. Redaktorė Kristina Buidovaitė Tekstų autoriai Darius Babickas, Kristina Buidovaitė, Elena Paleckytė, Indrė Vozgirdaitė, Jurgita Raudonytė Portalo www.sa.lt administratorius Artūras Aleksiejūnas Kalbos redaktorė

degiomis plokštėmis, viską išsprendžia kelių šimtų eurų bauda – medžiagų tiekėjas ją sumoka ir problemos lyg nebūta. Matyt, gaisro Londone pamokos nebuvo tinkamai išmoktos. Gink Dieve, naujų pamokų tikrai nereikia, reikia tik didesnio supratimo ir atsakomybės, o ne paprasčiausio „lindimo į krūmus“. Kad galima žengti tvirtus žingsnius siekiant kokybės, parodė projektuotojai.

Brigita Kulikovskienė

Jie ne vienerius metus nesėkmingai įrodinėjo, kad už mažiausią kainą

Dizaineris

kokybiškų projektavimo paslaugų neįpirksi. Pagaliau įrodė – jau priimtos naujos

Jonas Landsbergis Reklamos skyrius Liuda Michalkevičienė

Viešųjų pirkimų tarnybos parengtos projektavimo paslaugų pirkimų gairės. Įrodinėja jie ir tai, kad ne nuo energinio naudingumo klasių ar kitų

Tel. +370 5 267 9484

reikalavimų, o tik nuo užsakovo sąmoningumo, finansinių išgalių ir požiūrio į

architektūrinę išraišką apskritai priklauso būsimojo pastato fasado sprendimai.

Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą. Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako. Spausdino UAB „Lietuvos ryto spaustuvė“ Tiražas 4200 egz. Leidžiamas nuo 1922 m.,

Architektai, savivaldybės užsakymu suprojektavę kelis modulinius darželių priestatus, gūžčioja pečiais – laikini moduliniai pastatai dėl nesutvarkytos įstatymų bazės traktuojami kaip ilgaamžiai statiniai, taigi, jiems galioja tie patys projektavimo ar eksploatacijos reikalavimai. Ar neturėtų būti priešingai? Pasirodo, valstybė pati sau kiša koją. Gerai būtų, kad taip neatsitiktų su

dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

viešųjų pastatų atnaujinimu. Tam yra paruošta nemažai finansinių mechanizmų,

ISSN 0131-9183

tačiau būtina nusibrėžti aiškius kokybės standartus. Daugelis kalbintų

Mūsų viršelyje – Norbert Tukaj nuotr.

specialistų sakė, kad valstybei priklausantys pastatai turi būti tarsi vizitinė kortelė, pavyzdys, kaip valstybė rūpinasi savo turtu. Mažiausios kainos kriterijus čia tikrai neturėtų dominuoti, reikalingi aukštos kokybės sprendimai – kad valstybiniai pastatai sulauktų antrojo valstybės atkūrimo šimtmečio.

tema

Užkirsti kelią galimoms nelaimėms skubama vėžlio greičiu

fasadai

Išskirtinumo ir energijos taupymo dermė

TURINYS

studijos

Bakalauro darbe – istorinio popieriaus fabriko virsmas

interjeras

Kur saugomas menas?

nekilnojamasis turtas

NT projekto pavadinimas – varžytuves laimi trumpiausi

forumas

Viešųjų pastatų renovacija: ar realu siekti A arba A+ klasės?

situacija Viešųjų pirkimų pokyčiai: teisėms ir savireguliacijai

architektūra

Gamybinės teritorijos transformacijos vizija

svetur

Projektas, padiktuotas gamtos

interjeras

Bendradarbystės erdvė „Monday Office“ – kitokiems pirmadieniams

naujienos

Lietuvių architektų projektas apdovanotas už tvarius apdailos sprendimus

Kasmetėje apdailos ir architektūrinio dizaino parodoje „Surface Design Show“, vykstančioje Verslo dizaino centre Londone, apžvelgiamos dizaino ir apdailos medžiagų naujovės, tendencijos ir ateities inovacijos. Renginio kulminacija – prestižinių apdovanojimų „Surface Design Awards“ laureatų paskelbimas. „Surface Design Awards“ nugalėtojai varžosi interjero ir eksterjero dizaino kategorijose. Pagal eksterjero dizainą projektai renkami keturiose kategorijose: „Komercinių pastatų apdailos“, „Gyvenamųjų pastatų apdailos“, „Šviesos panaudojimas eksterjere“, „Visuomeninių pastatų apdailos“. Geriausiu „Tvarių eksterjero apdailų“ kategorijoje šiais metais apdovanotas lietuvių architektų projektas – „Arches“ studijos darbas „Slėnio vila“ (architektai – Arūnas Liola, Edgaras Neniškis, Rolandas Liola, Margarita Kaučikaitė, Enrika Geštautaitė).

Atrinkti šiuolaikinio meno projektai Vilniui Sostinės savivaldybė, paskelbusi meno projektų rėmimo programą „Kuriu Vilnių“, sulaukė 120 novatoriškų, ryškių, unikalių miesto meno projektų, kuriais patys vilniečiai siūlo gražinti miestą. Vilniui siūlomos pačios įvairiausios meno formos – nuo roboto gido iki instaliacijų ar „paliečiamo“ nematomo interneto. Savivaldybė, pasitelkusi architektūros, menotyros, kultūros paveldo, vaizduojamojo meno ekspertų komisiją, atrinko 20 „Kuriu Vilnių“ laimėtojų. Atrinktiems projektams įgyvendinti bus skirta savivaldybės lėšų – iš viso kone 500 tūkst. eurų. Komisija vertino kiekvieno projekto meninę kokybę, turinį, dermę su aplinka, įtaigumą, reikšmę estetiniam aplinkos formavimui, socialinį reikšmingumą ir sąmatos pagrįstumą. Paraiškas galėjo teikti tiek patyrę garsūs menininkai, tiek pradedantieji. Konkurse dalyvavo ne tik vilniečiai, bet ir menininkai iš Austrijos, Italijos, Estijos. Vieni populiariausių siūlymų – dekoruoti Vilniaus pastatus arba puošti miesto erdves skulptūromis. Komisijos dėmesį atkreipė ir įvairūs socialiniai-meniniai projektai. Laimėję darbai papuoš ir papildys erdves ne tik miesto centre, Naujamiestyje ir Senamiestyje, bet ir atokesniuose nuo centro rajonuose: Viršuliškėse, Antakalnyje, Šeškinėje, Pilaitėje, Kirtimuose, Šnipiškėse. Meno kūriniais pasipuoš ir viešasis transportas. Gavę savivaldybės finansavimą, kūrėjai savo projektus Vilniuje įgyvendins per 1,5 metų. 4

2018 (Nr. 1)

naujienos

Daugiabučių renovacija: už brūkšnio – 77 daugiabučiai Vasario pradžioje baigėsi paraiškų atnaujinti daugiabučius pagal dar praėjusių metų spalio mėn. aplinkos ministro paskelbtą kvietimą pateikimo terminas. Būsto energijos taupymo agentūra sulaukė 577 paraiškų iš 50 šalies savivaldybių. Daugiausia paraiškų gauta iš Kauno miesto ir Trakų rajono savivaldybių (atitinkamai 56 ir 48 paraiškos). Taip pat aktyvumu išsiskyrė Plungės rajono savivaldybė, iš kurios buvo gautos 26 paraiškos, Vilniaus savivaldybė yra pateikusi 23, Palangos – 21, Utenos rajono savivaldybė –22 paraiškas atnaujinti daugiabučius. Po 20 pateikė Elektrėnų, Jonavos ir Švenčionių rajonų savivaldybės. „Gautų paraiškų skaičius rodo, kad artimiausiais metais daugiabučių renovacijos apimtis Lietuvoje išliks panaši, t. y. kasmet vidutiniškai bus atnaujinama po 500 namų. Kaip rodo pastarųjų metų patirtis, tai yra optimali renovacija, siekiant užtikrinti tinkamą daugiabučių namų atnaujinimo kokybę, nesukelti papildomos įtampos šalies statybų bendrovėms ir kitoms įmonėms, dalyvaujančioms daugiabučių renovacijos rinkoje“, – tvirtino Būsto energijos taupymo agentūros direktorius Valius Serbenta. Šiuo metu agentūra pradėjo vykdyti paraiškų vertinimą ir atranką pagal kvietime nurodytas sąlygas. Atrankos metu nustačius, kad pateiktų paraiškų bendra investicijų ir (ar) valstybės paramos lėšų suma viršija kvietime numatytą lėšų sumą, bus taikomas konkursinis paraiškų atrankos būdas. Prioritetinis atrankos kriterijus – teikiamos paraiškos yra įtrauktos į savivaldybės parengtą Kvartalų energinio efektyvumo didinimo programą. Papildomi kriterijai – aukštesnė energinio naudingumo klasė, efektyvumas, namo dydis, gyventojų aktyvumas pritariant investicijų planui. Sureitingavus paraiškas numatoma sudaryti pirmiausia finansuojamų projektų sąrašą. Į šį sąrašą nepateksiančias paraiškas numatoma įtraukti į rezervinį projektų sąrašą, sudarant sąlygas projektus įgyvendinti kitais metais. Iki kovo 14 d. www.betalt.lt bus paskelbtas sureitinguotas finansuojamų daugiabučių namų projektų sąrašas.

Pokyčiai vertinant architektūros kokybę: startavo ekspertų tarybos Visoje Lietuvoje darbą pradėjusios Regioninės architektūros tarybos (RAT) verčia naują puslapį architektūros kokybės vertinimo procese. Tarpinstitucinės, architektūros srities ekspertus vienijančios tarybos teiks išvadas, rekomendacijas ir pasiūlymus architektūros, teritorijų planavimo, nekilnojamojo architektūrinio ir urbanistinio paveldo srityse. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio tarybos, kurias finansuoja Lietuvos architektų rūmai (LAR) ir Lietuvos kultūros taryba, buvo įsteigtos įgyvendinant praėjusių metų lapkričio 1 dieną įsigaliojusį Architektūros įstatymą. „Visuotinai pripažįstama, kad architektūros kokybė yra paremta konkrečios situacijos analize, todėl netikslinga ir net žalinga bandyti iš anksto ją apibrėžti detaliomis teisės normomis. Šios Tarybos, vienijančios specialiųjų žinių turinčius ekspertus, tarnaus visuomenei ir institucijoms kaip įrankis, leisiantis pagal aiškius, įstatymuose įtvirtintus, kriterijus įvertinti, kas yra kokybiška architektūra. Taip bus įgyvendinti visuomenei svarbūs bendrieji reikalavimai: derėjimas prie kraštovaizdžio, urbanistinis integralumas, atitiktis statinio paskirčiai ir kiti. Tai labai svarbus žingsnis, siekiant užtikrinti ir gerinti aplinkos

kokybę“, – teigia LAR pirmininkė Daiva Bakšienė. Visuose miestuose įvykus steigiamiesiems susirinkimams, buvo išrinkti LAR pirmininkai. Vilniaus tarybai pirmininkaus Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas ir Vilniaus dailės akademijos profesorius Tomas Grunskis, Kauno – architektė Gražina Janulytė-Bernotienė, Klaipėdos – architektas Edmundas Andrijauskas, Šiaulių – architektė Giedrė Mendoza Herrera, Panevėžio – architektas Arvydas Narkevičius. Klaipėdoje ir Vilniuje steigiamieji susirinkimai sutapo su pirmųjų prašymų svarstymu. Klaipėdoje LAR svarstė ir pateikė išvadas dėl dviejų statinių Kuršių nerijoje, Vilniuje LAR iniciatyva buvo svarstyti Vilniaus senamiesčio tvarkymo plano sprendiniai. Kaune numatyta artimiausiu metu inicijuoti du svarstymus: dėl tilto per Nemuno ir Neries santakos slėnį Kaune projektavimo ir dėl Vienybės aikštės projektinių sprendinių. Vieną tarybą sudaro ne mažiau kaip 13 narių: bent 7 LAR nariai, po vieną narį architektą iš Aplinkos ministerijos ir Kultūros ministerijos, taip pat po vieną iš universitetinių aukštųjų mokyklų, vykdančių architektūros krypties studijų programas; po vieną narį iš Lietuvos architektų sąjungos ir Lietuvos savivaldybių asociacijos. 5

Natalie Oxford nuotr.

tema

Užkirsti kelią galimoms nelaimėms skubama vėžlio greičiu

Po gaisro „Greenfield Tower“ susirūpinta ir Lietuvą pasiekiančių fasado apdailos plokščių saugumu.

Kristina BUIDOVAITĖ

Po gaisro renovuotame socialinių būstų pastate „Greenfield Tower“, kurio fasadas buvo apdailintas aliuminio kompozito plokštėmis „Reynobond PE“, sudarytomis iš dviejų aliuminio lakštų ir degaus polietileno sluoksnio tarp jų, sukrusta ir Lietuvoje. Paskelbta, kad aiškinamasi, ar nėra mūsų rinkoje Londone pagarsėjusių fasado apdailos plokščių. Būtent tokių tikrai nerasta, tačiau specialistams toks „uolumas“ sukėlė šypseną – Lietuvoje yra nemažai viešosios paskirties ir gyvenamųjų pastatų, kurie po renovacijos padengti galimai degiomis fasado plokštėmis, bet į tai mažai reaguojama. 6 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Problemą sprendžia baudomis

aždaug prieš dvejus metus žurnalo „Statyba ir architektūra“ ir Lietuvos statybininkų asociacijos iniciatyva buvo pradėtos diskusijos dėl statybose naudojamų medžiagų kokybės. Atkreiptas dėmesys, kad importuojamų statybinių medžiagų ir gaminių deklaruojamos ypatybės yra kur kas prastesnės, nei pažymima oficialiuose dokumentuose. Daugiausia įtarimų dėl deklaruojamų ypatybių realaus neatitikimo sulaukė importuojamas polistireninis putplastis, plastikiniai kanalizacijos vamzdžiai ir fasado apdailos kompozitinės plokštės. Pastarosios, kaip įtarta, dažnai neatitinka keliamų degumo klasės reikalavimų. Pasitarimuose, kuriuose dalyvavo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (VTPSI), Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, Statybos produkcijos sertifikavimo centro, įvairių su statybomis susijusių asociacijų atstovai, buvo keliamas konkretus klausimas – kaip galima patikrinti, ar naudojamos tinkamos ir saugios statybinės medžiagos. Dažnai prieita prie išvados, kad valstybinės institucijos yra bejėgės arba nenori pernelyg apsisunkinti, spręsdamos šiuos klausimus.

Susirinkimuose Statybos produkcijos sertifikavimo centro atstovai ne kartą pateikė pavyzdį – modernizuotos kelios vaikų ugdymo įstaigos ir įtariama, kad jos uždengtos gaisrinės saugos reikalavimų neatitinkančiomis fasadų apdailos plokštėmis, kitaip tariant – degiomis plokštėmis. Tarp įtarimus sukėlusių objektų – mokykla Anykščiuose, vaikų darželis Panevėžyje, gimdymo namai Šiauliuose. Tačiau nustatyti, ar iš tiesų šie objektai uždengti pavojų keliančiomis medžiagomis, valdiškoms institucijoms yra sudėtinga. Pasirodo, tam, kad būtų galima bandymams paimti medžiagos pavyzdį, reikalingas statomo ar renovuojamo objekto savininko sutikimas. „Buvo paprašyta Anykščių mokyklos vadovų, kad būtų leista ištirti fasado plokščių pavyzdį ir nustatyti, ar jos nekelia grėsmės. Vadovai už galvų susiėmė – kam to reikia? Jie išsigando, kad nustačius, jog panaudotos fasadų plokštės yra degios, reikės jas visas nuimti ir pakeisti nedegiomis. Tuomet reikės iš naujo organizuoti darbų procesus, koreguoti projektus, galbūt netgi grąžinti Europos Sąjungos fondų skirtus pinigus. Žodžiu, nuspręsta neleisti nieko tirti ir palikti viską, kaip yra“, – tokią situaciją pasitarimuose ne kartą pasakojo Statybos produkcijos sertifikavimo centro atstovai. Paprašyti pakomentuoti situaciją, ar tikrai nebuvo leista ištirti galimai degių fasado plokščių, Anykščių mokyklos vadovai nenorėjo nieko

aiškinti, patarė kreiptis į savivaldybę. Ten atsakymo taip pat negauta, nes darbai atlikti dar esant ankstesnės kadencijos vadovams. Legalaus verslo aljanso prezidentas Romas Apulskis irgi ne kartą yra kreipęsis į valstybines institucijas, rodydamas konkrečius pavyzdžius, kuriuos reikėtų išnagrinėti, kad būtų išvengta skaudžių nelaimių. Tačiau konkrečių veiksmų nesulaukiama. „Kaip rinkoje atsiranda pavojingų medžiagų? Lemia tik vienas veiksnys – kaina. Užsakovai linkę rizikuoti, jeigu juos tenkina kaina. Net ir žinodami, kad dokumentai neatitinka tikrovės, bet kaina tenkina, jie sutinka pirkti pigesnius gaminius“, – sakė R. Apulskis. Jo teigimu, labai daug pažeidimų gali būti renovuojamuose daugiabučiuose, nes čia labai svarbus mažiausios kainos kriterijus, o tikrinti fasado apdailos plokščių degumo niekas nenori. Gyventojai ir bendrijų pirmininkai dažniausiai nesupranta tokių niuansų. O jei kuris ir bando įsigilinti ir pakovoti, tai dažniausiai patiria tokį spaudimą, kad noras greitai praeina. Spaudimas, anot R. Apulskio, būna ir iš rangovų, ir iš techninių prižiūrėtojų. „O jeigu kuris objektas ir patikrinamas, randama neatitikimų – išrašoma poros šimtų eurų bauda ir atrodo, kad problema išsprendžiama“, – piktinosi Legalaus verslo aljanso vadovas.

tema Akiratyje – modernizuojami pastatai „Statyba ir architektūra“ pasidomėjo, kaip į pranešimus apie medžiagų neatitikimą ir galimą grėsmę reaguoja valstybinės institucijos. Įspūdis – tarsi sulėtinto veiksmo kine. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba kartu su statybų inspektoriais praėjusiais metais atliko 3 patikrinimus, siekdami išsiaiškinti, ar statybose naudojamos apdailos medžiagos atitinka deklaruotas gaisrinės saugos eksploatacines ypatybes. Statybos objektuose tuomet buvo paimti didelio slėgio laminato fasado apdailos plokščių bandiniai. Atlikus minėtų plokščių bandymus Gaisrinių tyrimų centre nustatyta, kad plokščių degumo charakteristikos yra prastesnės, nei deklaruotos ženklinant lakštus ir eksploatacinių ypatybių deklaracijoje. Visa atliktų patikrinimų medžiaga tuomet perduota VTPSI. Šiuo metu Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos specialistai kartu su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento bei VTPSI ir Aplinkos ministerija renka informaciją apie Lietuvoje atnaujintus ar atnaujinamus ir kitus pastatus su fasadų sistemomis, kuriose panaudoti ar numatoma naudoti tos pačios arba panašios naudojimo paskirties, medžiagiškumo ir konstrukcijos, kaip „Grenfell Tower“ pastate Londone, statybos produktus. Surinkus šią informaciją ir įvertinus visas rizikas, tokias kaip pastato aukštingumas, jo fasadui keliami gaisrinės saugos reikalavimai, panaudotos sistemos eksploatacinės ypatybės, bus sprendžiama dėl šių sistemų ar jų komponentų bandymų ir vertinimo atitikčiai deklaruotoms eksploatacinėms ypatybėms bei nustatytiems

8 2017–2018 žiema (Nr. 6)

gaisrinės saugos reikalavimams veiksmų. Jei prireiks bus keičiami teisės aktai, informuojama visuomenė. VTPSI Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktorė Lina Staškevičienė pasakojo, kad įprastai fasadų apdailos medžiagų degumo ypatybės tikrinamos sulaukus skundų. Tiesa, jų nėra daug. VTPSI apie galimai naudojamas degiąsias apdailos medžiagas Vilniaus apskrities statybų inspektoriams šįmet pranešta šešis kartus. Statybų inspektoriai reaguoja į visus skundus. Į statybų aikšteles įprastai vyksta statybų inspektorius, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atstovas, PAGD ir Gaisrinių tyrimų centro specialistai. Šie vertina, ar tinkamas mėginys paimtas bandymams. Apie būsimą vizitą informuojami statytojo ir rangovo atstovai, kurie ne šiaip sau dalyvauja imant mėginį bandymams. Jie turi teisę nurodyti, iš kurios vietos paimti mėginį, ir netgi patys tą padaryti. Vartotojų teisių apsaugos tarnybos specialistai įformina šį veiksmą ir mėginį gabena į Gaisrinių tyrimų centro laboratoriją, kur maždaug mėnesį atliekami bandymai. Jei paaiškėja, kad apdailos plokščių deklaruojama A degumo klasė iš tiesų tėra, pavyzdžiui, C, fasadų apdailos darbai stabdomi tol, kol medžiagos pakeičiamos į tinkamas. L. Staškevičienės teigimu, praktikoje nėra pasitaikę atvejų, kad statytojas ar rangovas priešintųsi mėginio paėmimui.

Daugiau savininkų – didesnės problemos Statybų inspektoriams kur kas sudėtingiau susitarti su jau eksploatuojamų pastatų savininkais. Dėl teisinio reglamentavimo spragų nė viena institucija neturi pakankamai įgaliojimų, kad galėtų valdytoją įpareigoti pateikti mėginį bandymui. Nenuostabu – administracinio pastato valdytojai baiminasi antireklamos ar kad nuomininkai sužinos, jog vienas ar kitas pastatas galimai nėra saugus. Keli ar keliolika daugiabučio savininkų nesutinka su gresiančiomis išlaidomis: mat nulupus 15 kv. metrų ploto plokščių, jos turės būti pakeistos naujomis. Iš šįmet atliktų šešių bandymų patvirtinti du atvejai, kuomet naudotos apdailos plokštės neatitiko deklaruotų degumo ypatybių. Vienu atveju buvo surašytas privalomasis nurodymas pakeisti sumontuotas plokštes tinkamomis. Pastato savininkas užginčijo tyrimų rezultatus, šiuo metu vyksta teisminis procesas. Antruoju atveju apdailos medžiagos buvo tik ką atvežtos į statybvietę, jos buvo pakeistos kito gamintojo medžiagomis. Statytojas privalo informuoti VTPSI apie tai, kad įvykdė statybų inspektoriaus nurodymus, pateikdamas naujai atvežtų apdailos medžiagų eksploatacinių ypatybių deklaracijas. Jei šios nesukelia įtarimų, juolab jei medžiagų tiekėjai neįrašyti į rizikingųjų sąrašą, pakartotinio bandymo gali ir neprireikti. Didžiausias gaisro pavojus – daugiaaukščiuose pastatuose, iš kurių kilus gaisrui nėra paprasta evakuotis. Vieno ar dviejų aukštų pastatai, o tokiuose įprastai veikia mokyklos ar darželiai, nėra labai rizikingi objektai, tačiau, užtikrino pašnekovė, atsižvelgiant į tai, kad ugdymo įstaigose dienas leidžia vaikai, į kiekvieną skundą būtų išsyk sureaguota. Tiesa, kol kas įtarimų dėl darželių ar mokyklų apdailai panaudotų degiųjų medžiagų nebuvo gauta. Rudenį aplinkos ministro įsakymu buvo suburta komisija, kuri atrinko dešimt pastatų (ligoninių, slaugos namų, mokyklų, darželių, sanatorijų). Visų pirma buvo surinkta visa informacija, kur ir kokios apdailos medžiagos panaudotos. Anot VTPSI specialistės, įtarimų sukėlė kai kurie dokumentai, statytojai ne visais atvejais netgi galėjo pateikti deklaracijas, kurios patvirtintų panaudotų apdailos medžiagų degumo klasę. Netrukus bus siūloma pastatų savininkams savo lėšomis atlikti medžiagų degumo bandymus. Bent kol kas šie geranoriškai sutinka. O ir atsakyti nebūtų paprasta – juk tikrintos institucijos valstybinės.

The Résidence universitaire Olympe de Gouges à Toulouse (France) SPALVOS: Balta 016 (*RAL 9016) >> matinė 25% / satino 50% / blizganti 90% Alucobond A2 (EN 13501-1 >>> A2 s1d0)

KOKYBĖ. SAUGUMAS. ESTETIKA. BE KOMPROMISŲ.

#Tower Vilnius (Lietuva) SPALVOS: NaturAl Brushed 400 | URBAN Anthracite 361 >> matinė/satino 10% Alucobond A2 (EN 13501-1 >>> A2 s1d0)

www.alucobond.lt

Profilių sistema GEALAN–KUBUS – nauja era plastikinių langų rinkoje ®

Vertinant pastato šiluminius parametrus viena silpniausių grandžių neretai įvardijami langai. Esą apskaičiuota, kad per šias konstrukcijas statinys gali prarasti iki 70 proc. šilumos. Per daugelį metų susiformavusias nuostatas ir stereotipus ryžtingai laužo nepailstantys inovacijų kūrėjai: Vokietijos koncerno GEALAN konstruktoriai neseniai pristatė statybų rinkos sensaciją – unikalią profilių sistemą GEALAN–KUBUS®.

Šilčiausi plastikiniai langai Lietuvoje

uosekliai aukštyn kylant pastatų energinio naudingumo parametrų kartelei, daugelis statytojų, statybos medžiagų ir produktų gamintojų priversti vis iš naujo peržiūrėti griežtėjančių reglamentų nuostatas. Tačiau koncernas GEALAN vadovaujasi kiek kitokiu principu – žengti netgi ne kartu su statybų rinkos poreikiais, o bent žingsniu pirmiau. Bemaž prieš porą metų pirmąkart parodoje pristatyta, o prieš metus tiekti Europos rinkoms pradėta sistema GEALAN–KUBUS® atitinka tiek pasyviojo namo, tiek A++ energinio 10 2017–2018 žiema (Nr. 6)

naudingumo klasės pastatų standartus. Kaip žinia, A++ klasės reikalavimus atitinkančius statinius Lietuvoje bus privalu projektuoti ir statyti nuo 2021 metų. A++ energinės naudingumo klasės objektuose naudotinų langų norminė šilumos perdavimo koeficiento reikšmė Uw turėtų būti 0,7 W/m²K arba dar mažesnė. Palyginimui – sistemos GEALAN–KUBUS® langų šilumos perdavimo koeficientas gali siekti net 0,68 W/m²K. Lietuvos plastikinių langų rinkoje šiuo metu tai yra patys aukščiausi, analogų neturintys parametrai. Kadangi sistemoje GEALAN–KUBUS® atsisakyta stiklajuosčių, joje gali būti naudojamas tik 48 mm pločio stiklo paketas, kurio tiek šilumos,

tiek garso izoliacijos parametrai puikiai tinka didžiumai projektuojamų šiuolaikinių pastatų. Profilių armuotė taip priderinta prie vidinės profilio geometrijos, kad sistema atitiktų aukščiausius standumo reikalavimus, o statikos parametrai net lenktų esamus. Profilių viduje – pagrindinėje rėmo kameroje naudojama technologija GEALAN–IKD® – specialios putos, kurios pagerina šilumos izoliacijos charakteristikas. Tuo metu technologija GEALAN-STV® (stiklo paketas, suklijuotas su varčios profiliu) užtikrina papildomą stabilumą, tai yra konstrukcijos statiką, sumažina galimas profilių deformacijas, išsikraipymą – visa tai gali turėti įtakos funkcionalumui, nepriekaištingam lango ar durų varstymui.

Daugiau stiklo, šviesos ir vaizdo

Kokybiškas produktas – ne prabanga

Sistema GEALAN–KUBUS® unikali ne tik aukštais energiniais parametrais, bet ir išsiskiria vizualinėmis ypatybėmis. Palyginti su tradiciniais produktais, GEALAN–KUBUS® profiliai yra daug siauresni, turi vienodą matomo rėmo plotį. Vos 100 mm matoma rėmo dalis ir jame paslėpta varčia leidžia pastatų fasaduose projektuoti faktiškai berėmio stiklo konstrukcijas. Dėl iš vidaus sutapdintų rėmo ir varčios plokštumų patalpų viduje matoma viena plokštuma, o išorėje – tik rėmas, kurį galima iš dalies ar visiškai uždengti šiltinimo ir fasado apdailos medžiaga, taigi, pastaruoju atveju fasade bus matomas tik stiklas. Tai konstrukcijai suteikia vientisumo, o vienodas 100 mm dydžio varčios ir rėmo bei statramsčio profilių kombinacijų plotis sukuria šiuolaikišką estetišką vaizdą, simetrijos ir harmonijos pojūtį. Be to, sistema GEALAN–KUBUS® leidžia gaminti maždaug 20 proc. didesnių matmenų vientisas konstrukcijas, nei tai įmanoma su standartinėmis PVC sistemomis, taigi, tai taip pat leidžia užtikrinti mažesnį rėmų plotą ir daugiau stiklo bei šviesos. Nevarstomų GEALAN–KUBUS® langų konstrukcijų matmenys gali siekti iki 6 kv. metrų, kai vienos kraštinės ilgis neviršija 2,8 metro, o varstomų elementų dydžiai gali siekti 2,8 kv. metro su nustatytais apribojimais. Šiuo metu GEALAN jau siekia 7 kv. metrus maksimalaus nevarstomų elementų dydžio. Visas šis unikalių sistemos ypatumų kompleksas moderniosios architektūros projektuotojams neabejotinai atveria naujų ir netikėtų perspektyvų. Taip pat verta pastebėti, kad profilis prasčiau izoliuoja šilumą už stiklo paketą, tad fasade uždengus dalį ar visą lango rėmą galima pagerinti jo šilumines charakteristikas. GEALAN–KUBUS® profilių šilumos perdavimo koeficientas Uf yra 0,88 W/m²K, o profilius įleidus į apšiltinimo sluoksnį jų įtaka lango šilumos izoliacijos charakteristikai smarkiai sumažėja.

Dar viena išskirtinė sistemos GEALAN–KUBUS® ypatybė, suteikianti neribotų kūrybinių ir pasirinkimo galimybių, yra spalvoti profiliai. Unikali technologija ACRYLCOLOR suteikia galimybę išgauti spalvą suliejant spalvoto akrilo ir PVC sluoksnius. Toks paviršius yra bemaž dvigubai kietesnis ir daug atsparesnis įvairiems poveikiams už įprastą PVC: nesibraižo, nešerpetoja, nesilupa, neblunka, yra mažiau teplus ir dulkus, jį lengva prižiūrėti. Technologija ACRYLCOLOR užtikrina turtingą spalvų gamą – galima rinktis iš 9 standartinių spalvų arba bet kokios kitos pageidaujamos spalvos pagal RAL paletę. Iš vidaus rėmą galima laminuoti medienos imitacijos ar vienspalve plėvele. Sistema GEALAN–KUBUS® dėl savo unikalių novatoriškų ypatybių ir technologinių charakteristikų buvo patentuota ir sulaukė didelio susidomėjimo visoje Europoje. Ši sistema jau sėkmingai taikoma ir Lietuvoje, nors mūsų šalyje ji tapo prieinama tik praėjusiais metais. Bendrovės GEALAN BALTIC techninio skyriaus vadovo Laimono Zmejausko teigimu, Lietuvoje šią naujovę pirmieji suskubo išbandyti individualiųjų namų statytojai, tačiau sistema ® GEALAN–KUBUS jau sulaukė ir visuomeninės paskirties projektų plėtotojų dėmesio. „Produktui pasirodžius rinkoje buvo prognozuojama, kad dėl savo išskirtinumo, inovatyvumo, o tai neišvengiamai lemia ir kainą, jis bus aktualesnis privatiems individualiųjų namų statytojams. Tačiau bent jau Rusijoje, Vokietijoje, Kroatijoje, kitose Vakarų Europos šalyse matome kiek kitokias tendencijas – sistemą GEALAN–KUBUS® noriai renkasi energiškai efektyvių daugiabučių namų statytojai, ir tai sudaro didesniąją visų pirkimų dalį“, – pažymėjo GEALAN BALTIC atstovas. Daugiau informacijos apie proﬁlių sistemą GEALAN–KUBUS® ir GEALAN langų gamintojus Lietuvoje – www.gealan.lt.

GEALAN-KUBUS® profilių sistemos langai naujame verslo klasės gyvenamųjų namų BAUHAUS komplekse Sankt Peterburge Kompanija BAU CITY DEVELOPMENT pradėjo įgyvendinti dviejų 25 aukštų verslo klasės gyvenamųjų namų statybos projektą Sankt Peterburge. Pastato langai gaminami iš naujausios GEALAN-KUBUS® proﬁlių sistemos su unikaliu GEALAN ACRYLCOLOR spalvotu paviršiumi. Architektūrinis sprendimas jungia griežtas, tiesias, lakoniškas 3-iojo ir 6-ojo dešimtmečių Europos architektūrai būdingas formas ir aukštos kokybės medžiagas. BAUHAUS gyvenamųjų namų komplekse bus 416 verslo klasės apartamentų. Projekto kūrėjai ir vykdytojai architektūros dirbtuvės „Astragal-Design“ ir architektų biuras „SM-Projekt“. Į naujuosius prabangius namus gyventojai galės įsikelti jau 2018 m. pabaigoje.

Projektas: Fornebuporten, Oslo (NO) Architektai: Dark Arkitekter AS Fasadų rangovas: STATICUS UAB Fotografijos autorius: © Hufton + Crow

Pastatykime ateities miestą kartu WICTEC fasadų technologijos – tai šiuolaikinės architektūros idėjos, kur šilumos izoliacija, oro kondicionavimas, natūralus apšvietimas, atsparumas ugniai ir garso izoliacija dera vieningame fasadų dizaine. Su WICONA fasadų sistemomis WICTEC mes kuriame sprendimus, atitinkančius jūsų kūrybingumą, ir teikiame praktiškai neribotas galimybes. Nuo daugiasluoksnių ir elementinių fasadų iki struktūrinio stiklinimo. Su WICTEC fasadų sistemomis jūs galite pasirinkti, projektuoti ir gaminti visus įmanomus fasadų variantus, atitinkančius aukščiausius kokybės standartus, laikydamiesi estetinių ir funkcinių reikalavimų.

www.wicona.com

12 2017–2018 žiema (Nr. 6)

fasadai

Išskirtinumo ir energijos taupymo dermė Projektais prisidėti prie išmanaus ir tvaraus miesto kūrimo – tokios idėjos laikosi kai kurie architektai ir užsakovai. Pirmieji – kurdami apdovanojimų vertus objektus, antrieji – neatsisakydami ambicijų pastatydinti estetiniais sprendiniais išsiskiriantį pastatą.

Užduotis – energijos taupymas rchitektų biuro „Henning Larsen“ suprojektuotas Koldingo mieste Danijoje įsikūręs Pietinio Danijos universiteto (Syddansk Universitet) Komunikacijų ir dizaino pastato kinetinis fasadas reaguoja į klimato pokyčius ir reguliuoja patalpų temperatūrą. Pastatas pasižymi ne tik įspūdinga, novatoriška architektūra, neprilygstama forma ir funkcionalumu, bet ir efektyvumu. Jis suvartoja tiek mažai energijos, kad buvo priskirtas pirmajai energijos kategorijai (angl. Energy Class 1).Vienas svarbiausių šio statinio bruožų yra reaguojantis (responsyvus) fasadas, pagamintas iš 1600 perforuotų metalo plokščių, kurios reguliuoja natūralų pastato vidaus apšvietimą. Architektai fasadą atgręžė į šalia tekančią Koldingo upę, sykiu sukūrė viešąją lauko erdvę. Būtent šiam pastatui Tobiaso Rehbergerio sukurta meninė instaliacija išsiskiria spalvotomis LED lempomis, kurias įkrauna saulės šviesa. Spalvos atsikartoja ir ant eksterjero plokščių. 13 tūkst. 700 kvadratinių metrų pastatas pasižymi į lubų plokštumą integruota ventiliacijos sistema, efektyviu LED apšvietimu, fotovoltinėmis ir saulės energijos šildymo plokštėmis. Per aukštus stoglangius į pagrindinę erdvę, per kurią eina keletas laiptų ir perėjimų, krenta natūrali šviesa. Pastato energijos poreikiai yra 50 proc. mažesni, palyginti su panašiais pastatais Danijoje.

Kraštovaizdžio sutvarkymas: Kristine Jensens Tegnestue Inžinieriai: „Orbicon“ https://inhabitat.com

Fasadui – neįprastos spalvos plokštės

Kuria cemento pakaitalą

Kopenhagos tarptautinės mokyklos pastatas, padengtas 12 tūkst. spalvotų integruotų saulės plokščių, tapo didžiausia saulės elektrine Danijoje. Skaičiuojama, kad visą pastato paviršių dengiantys elementai generuos 300 MWh elektros energijos per metus – tai daugiau nei pusė viso Kopenhagos tarptautinės mokyklos elektros energijos poreikio. Plokštės, kuriomis padengtas pastato fasadas, ypatingos. Panaudojus naują, Šveicarijoje sukurtą technologiją, jos įgavo žalsvą jūros atspalvį – panašų į Kopenhagos undinėlės. Neįprasta spalva išgauta pasitelkus sudėtingą šviesos interferencijos procesą, kuris daugiau nei 10 metų buvo vystomas Šveicarijos tyrimų institute EPFL (École Polytechnique Fédérale de Lausanne). Tam, kad mokslininkai suprastų, kaip be jokių pigmentų ar kitų pridėtinių medžiagų pakeisti plokštės spalvą, prireikė 12 metų. Jie sukurtus specialius filtrus pritaikė stiklo plokščių nanometriniams sluoksniams, o speciali filtrų konstrukcija užtikrino tik tam tikro ilgio bangų atspindėjimą. Dėl šios priežasties plokštes pavyko padengti plytų raudona, tamsiai mėlyna, auksine ar jūros žalsvumo, kokia ir yra undinėlės statula, spalvomis.

Maždaug pusė energijos Europoje sunaudojama šildymui arba šaldymui (vėsinimui), tačiau tik 18 proc. jos pagaminama iš atsinaujinančių šaltinių. Šveicarijos universiteto (ETH Zurich) mokslininkai, siekdami pagerinti šią situaciją, sukūrė prie aplinkos prisitaikantį saulės plokščių fasadą. Ši sistema gali būti montuojama ant jau stovinčių pastatų ir generuoti elektros energiją, sykiu užtikrinti saulės šviesos patekimą į pastatą ar prireikus – apsaugą nuo jos šviesos. Delfto technologijos universitetas Nyderlanduose testuoja naujovę, kuri veiks kaip pastato „antroji oda“. Stovintys pastatai gali būti padengti surenkama medžiaga, o statybų metu gyventojai gali toliau naudotis patalpomis. Mokslininkai Geteborge, Švedijoje, dirba prie lengvesnių, plonesnių ir patvaresnių medžiagų, kurios atitiktų sugriežtintus statybų reikalavimus. Chalmerso technologijų universiteto mokslininkai, įgyvendindami vieną projektą, dėmesį sutelkė į labai plonas betonines sienų plokštes. Specialistai panaudojo geležies pramonėje susidarančias atliekas kaip ekologišką alternatyvią medžiagą. Ji gali visiškai pakeisti cementą ir eliminuoti vieną taršiausių gamybos procesų. Tekstilės armatūros, o ne plieno naudojimas papildomai sumažintų cemento kiekį betoninėse sienose.

https://dailyplanet.climate-kic.org/ inf. EPFL Pilippe Vollichard nuotr. Tekstas: Peter Koekoek 14 2017–2018 žiema (Nr. 6)

fasadai

„Green Hall 2“ yra pirmasis Lietuvoje biurų pastatas, kurį ekspertai įvertino A+ klasės energiniu sertifikatu.

Energinis naudingumas – ne kliūtis architektūrinei raiškai Jurgita RAUDONYTĖ

Metų pradžioje įsigaliojo nauji, dar griežtesni, A+ energinio naudingumo reikalavimai naujai projektuojamiems pastatams. Ar energiškai efektyvesni pastatai pasmerkti neišraiškingai architektūrai ir apriboja architektų fantaziją renkantis fasado sprendinius bei ką jie reiškia užsakovo kišenei ir būsimai pastato eksploatacijos kainai? 15

Sprendimus diktuoja užsakovo kišenė rchitektų biuro „Roda Architects“ architektas, pasyviųjų namų projektuotojas Rytis Kaminskas priminė, kad fasadas – sudėtinga sistema, o tai, ką matome išorėje, yra fasado apdaila, ir ji tėra tik viena sudedamųjų dalių. Kalbėdamas apie pokyčius projektuojant fasadus, architektas išskyrė vėdinamųjų fasadų technologiją. Įrengiant vėdinamąjį fasadą laikikliai tvirtinami prie laikančiosios konstrukcijos. Laikikliai kerta apšiltinimo sluoksnį ir sukuria šalčio tiltelius. Iki šiol populiariausios medžiagos gaminant šiuos laikiklius buvo plienas ar aliuminis. Dabar, skaičiuojant energinį naudingumą ir vertinant visus šalčio tiltelius, metaliniai laikikliai tampa problema, tad tenka naudoti kitas, efektyvesnes, sistemas. Vienas geriausių sprendimų – stiklo pluošto laikikliai, taip pat galima rinktis nerūdijančiojo plieno strypelių sistemą“, – paaiškino R. Kaminskas. Aliuminio laikiklius pakeitus stiklo pluošto laikikliais, fasado apdailai gali būti naudojamos keraminės plytelės, akmens masės plokštės, metalas, medis.

„Aeronamai“ atitinka A++ energinio efektyvumo reikalavimus.

16 2017–2018 (Nr. 6) „Roda Architects“žiema vizual.

Kiti niuansai, į kuriuos architektams tenka atkreipti daugiau dėmesio, yra šešėliai ir saulės šviesos patekimas. Didelis šešėliavimas žiemą reiškia, kad į namo vidų nepatenka saulės šviesos, taigi, prireikia daugiau energijos šildymui. Antra vertus, nepakankama apsauga nuo saulės vasarą reikš ir didesnes energijos sąnaudas apsaugai nuo perkaitimo bei patalpų vėsinimui. „Būtina įvertinti, kaip pietinę, vakarinę ir pietvakarinę pastato puses apsaugoti nuo saulės perkaitimo vasarą. Rinktis galima tarp pasyviųjų ir aktyviųjų priemonių. Pasyviosios priemonės – suprojektuoti stogeliai, lamelės. Aktyviosios – automatizuotos lauko žaliuzės, ritininės užuolaidos. Žiemą didelę įtaką šešėliavimui turi įvairūs išsikišę elementai: erkeriai, balkonai ir netgi tai, kaip giliai įstatytas langas, nes didelis angokraštis įprastai pradeda šešėliuoti, prisideda prie energijos balanso, kuomet vertinama saulės prieteka per langus“, – pasakojo R. Kaminskas. Automatizuotos lauko žaliuzės yra efektyvios, bet yra tam tikrų iššūkių, kaip jas integruoti į fasadą. Būtina iš anksto nuspręsti, ar šie elementai bus matomi, ar integruoti, paslėpti po fasado apdaila. Jei matomi, tai priimami

vienokie sprendimai, jei paslėpti, tada svarbu įvertinti ir numatyti jiems vietas, išlaikant reikiamą apšiltinimo sluoksnio storį ir nepakenkiant pastato sandarumui. Beje, saulėtą dieną žaliuzės taip pat keičia fasadą – jis įgauna kitą veidą, dinamikos. Taigi, iš pažiūros atskiri, pavieniai elementai tampa visumos dalimi ir diktuoja galimus architektūrinius sprendimus. Kaip fasade derės automatizuotos lauko žaliuzės? Kas geriau – lauko žaliuzės ar lamelės? Anksčiau, architekto žodžiais, tai buvo užsakovo pasirinkimas, atsižvelgiant į estetines preferencijas ir finansines galimybes, dabar – neišvengiamas reikalavimas. Ne mažiau svarbūs tampa visi pakabinamieji elementai – balkonai, erkeriai. Šie privalo būti tinkamai apšiltinti. Jei anksčiau šie elementai galėjo būti elegantiškesni, tai dabar kiekvieną konstrukciją reikia apšiltinti daug storesniu šiltinimo sluoksniu, dėl ko gali nukentėti estetiniai, architektūriniai sprendimai. Taigi, reikia apgalvoti, kaip tą spręsti: ar naudoti kitokias, brangesnes medžiagas, išsaugant eleganciją, ar tam tikrų dalykų iš karto atsisakyti.

fasadai

Stipri, taikli mintis visuomet yra bet kokio veiksmo pagrindas, leidžiantis surasti optimalius variantus ir problemų sprendimo kelius. Niekada nebuvo ir nebus aiškių taisyklių ar gerų receptų, padedančių užtikrinti gerą pastatą su puikiais fasadais. / Gintaras ČAIKAUSKAS /

Energinis naudingumas – ne kliūtis išraiškai Architektų biuro „Architektūros linija“ vadovas, architektas Gintaras Čaikauskas patvirtina – energinio naudingumo klasės skaičiavimai vis svarbesni kasdieniame kūrybos procese. Kur kas daugiau specialistų geba labai tiksliai apskaičiuoti reikiamas vertes, siūlo konkrečius inžinerinius sprendimus, tiesiogiai padidinančius energinį naudingumą: tikslios pastatų apšiltinimo detalės, didesni reikalavimai atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimui, elektros gamybai, vėdinimo, vėsinimo, šilumos atgavimo, oro drėkinimo sistemos. Siekiant aukštesnės energinio naudingumo klasės, didelę įtaką daro įstiklintų ir aklinų pastatų išorės atitvarų plokštumų santykis, šalčio tilteliai. G. Čaikausko nuomone, kilstelėti energinio naudingumo reikalavimai daugiau įtakos turi projektavimo ir statybų sąnaudoms, bet ne pastato formai ar idėjai: „Energinio naudingumo reikalavimai negali turėti jokios įtakos architektūriniams sprendimams, nes jie nėra tiesiogiai susiję. Didėjantys reikalavimai iš esmės diktuoja tik ekonominius pokyčius. Įprastas langų skaičius ir jų dydis pastate kainuos daug brangiau, nes jie turės būti modernesni, mažiau pralaidūs šilumai. Panašiai ir su kitais elementais – tam tikrų projektų, architektūrinių idėjų įgyvendinimas tiesiog brangiau kainuos.“

Griežtėjantys energinio naudingumo reikalavimai neturėtų apriboti meninių ir architektūrinių sprendimų, formos paieškų, idėjų perteikimo. Tik šiuo atveju daugiau lemia užsakovo valia: ar jis finansiškai įgalus mokėti didesnius pinigus ne tik už praktiškus, bet ir estetinius sprendimus? Ar galutinis vartotojas yra tiek subrendęs, kad įvertintų kokybiškesnės estetinės aplinkos naudą ir įtaką emocinei būsenai, savijautai? Viso to negalima tiesiog sudėti į energinio naudingumo lenteles ir perteikti skaičių eilutėmis. Įgyvendinant A+ klasei keliamus reikalavimams, kone paprasčiausiu sprendimu, kaip ir anksčiau, išlieka tinkas. Architekto R. Kaminsko nuomonė šiuo klausimu labai panaši: „Energinio naudingumo reikalavimai įtakos architektūros kokybei ir estetikai neturi – tai tik architekto profesionalumo klausimas. Visiems pokyčiams svarbu iš anksto pasiruošti, suprasti jų naudą, įsigilinti į juos. Jau pačioje projektavimo pradžioje architektai turėtų įtraukti visus projekto dalyvius, ypač inžinierius, kad pastato energinio naudingumo klasė netaptų tik formaliu klausimu, o visi sprendimai būtų sukurti tokie, kad vėliau nekiltų konfliktų ir nereikėtų priiminėti kompromisų, dėl kurių nukentėtų architektūrinės idėjos.“ Visame pasaulyje laurus skina išskirtinės architektūrinės kokybės ir energiškai efektyvūs, komfortiški, tvarūs pastatai.

Pirmenybė – architektūrinei idėjai Architektas G. Čaikauskas mano, kad nei architektams, nei inžinieriams nereikia per daug keisti savo požiūrio į pastatus ar darbo metodų: „Bet kuriame projekte svarbiausia įkvepianti, vertinga pagrindinė projekto idėja, išgryninta aiški mintis, suformuluota siekiamybė ir tikslas. Jeigu pradėsime nuo ekonominių lentelių skaičiavimo ar bandysime pragmatiškai a priori taupyti pinigus ir šilumą, net nepajudėsime iš vietos, o nekryptingos pastangos nueis niekais. Stipri, taikli mintis visuomet yra bet kokio veiksmo pagrindas, leidžiantis surasti optimalius variantus ir problemų sprendimo kelius. Niekada nebuvo ir nebus aiškių taisyklių ar gerų receptų, padedančių užtikrinti gerą pastatą su puikiais fasadais.“ Architektas taip pat atkreipia dėmesį į besikeičiančią statybinių medžiagų pasiūlą, naujus produktus, efektyvesnes darbo metodikas ir visus su statybų sektoriumi susijusius procesus. Tobulėjančios medžiagos, technologijos ir procesai leidžia pasiekti geresnių energinio naudingumo rezultatų neaukojant formos ir pastato vizijos. Kas dar vakar atrodė labai brangu ir neįmanoma, rytoj gali tapti visiems prieinama banalia kasdienybe. Tą patvirtina visos pramonės raida ir rezultatai, greitėjantis progresas ir inovacijos. 17

„ALOON Thermo“ – unikali inovacija vėdinamiesiems fasadams Augantys energinio naudingumo reikalavimai statybos rinkos atstovus skatina ieškoti vis naujų būdų, kaip dar labiau sumažinti šilumos nuostolius tiek statant naujus, tiek renovuojant senus statinius. Neabejotinai viena svarbiausių prielaidų aukštiems energiniams standartams pasiekti – efektyvūs pastato šiltinimo sprendimai.

Siekis – sandarios konstrukcijos

Alternatyva – bazalto pluošto kompozitas

Ekonomiška, ilgaamžė, tvirta ir nedegi

augiausia šilumos statiniuose prarandama per nesandarias konstrukcijas. Specialistai ypatingą dėmesį ragina atkreipti ne tik į kokybišką mazgų įrengimą, bet ir į tinkamų medžiagų parinkimą, antraip vargu ar pavyks išvengti šilumos tiltelių susidarymo. Kaip su šiais iššūkiais susidoroti įrengiant pastaruoju metu sparčiai išpopuliarėjusius vėdinamuosius fasadus? Dėl atsparumo korozijai, tvirtumo, nedidelio svorio ir patrauklios kainos vėdinamojo fasado laikančiajam karkasui statytojai dar ne taip seniai rinkdavosi aliuminio metalo konsoles. Tačiau ilgainiui aliuminį, kuris pasižymi aukštu šilumos laidumu, nukonkuravo kitos medžiagos. Pastaraisiais metais Lietuvoje vėdinamojo fasado karkasui daugiausia naudojamos nerūdijančiojo arba cinkuotojo plieno konsolės – pastarosios yra gerokai pigesnės, tačiau jos nepakankamai apsaugotos nuo rūdijimo, be to, palyginti su nerūdijančiuoju, cinkuotasis plienas yra daug didesnis šilumos laidininkas. Vis dėlto šiuolaikinei statybai, kuri jau orientuojasi į A ir aukštesnius energinio naudingumo parametrus, tradicinių sprendimų nebepakanka.

A energinio naudingumo klasės norminė U (W/ (m2 K) vertė naujai statomų gyvenamųjų objektų sienoms siekia 0,12, viešosios paskirties objektų – 0,15, A+ klasės – atitinkamai 0,11 ir 0,13, o A++ klasės – 0,1 ir 0,11. Kad būtų pasiektos šios vertės vėdinamųjų fasadų karkasams naudojant įprastus produktus – nerūdijančiojo ar cinkuotojo plieno konsoles, tenka didinti ir termoizoliacijos medžiagos sluoksnį. Tai reikalauja ne tik papildomų finansinių, bet ir laiko sąnaudų. Bendrovės „Serfas“ pristatyta inovatyvi ir analogų neturinti alternatyva – vėdinamųjų fasadų bazalto kompozito konsolė „ALOON Thermo“ – veiksmingai sprendžia šias problemas. Iš bazalto pluošto kompozito ir specialaus aliuminio lydinio AW 6063 T6 pagamintos konsolės vėdinamųjų fasadų sistemoms atitinka aukščiausius šiandienos statybos standartus – tiek pasyviajam namui, tiek A++ ir B energinio naudingumo klasės pastatams keliamus šilumos perdavimo koeficiento reikalavimus. Sistema „ALOON Thermo“ išbandyta statiškai ir patikima, visos jos sudedamosios dalys gaminamos iš tvirto lydinio, kuris atitinka visus europinius reikalavimus. Sistema tinka pačioms įvairiausioms apdailos medžiagoms naudojant tiek matomus, tiek paslėptus tvirtinimo būdus.

Kadangi konsolė „ALOON Thermo“ nesudaro šilumos tiltelių, palyginti su tradiciniais sprendimais, statinio atitvaroms apšiltinti reikia gerokai plonesnio termoizoliacijos sluoksnio. Antai A energinio naudingumo klasės pastate apšiltinimo sluoksnio storis, naudojant aliuminio karkaso sistemą, turėtų siekti 730 mm, cinkuotojo plieno – 480 mm, nerūdijančiojo plieno – 350 mm, tuo metu „ALOON Thermo“ – vos 270 milimetrų. Naudojant konsoles „ALOON Thermo“ akmens vatos storis B energinio naudingumo klasės pastatuose siekia 160, A klasės – 270, A+ klasės – 300, A++ klasės – 330 milimetrų. Ši inovacija turi ir kitų pranašumų: ilgaamžiškumą (konsolių „ALOON Thermo“ tarnavimo trukmė – ne mažiau kaip 100 metų), aukštus priešgaisrinius standartus (A2 degumo klasė), tvirtumą (galimas apdailos svoris – iki 55 kilogramų 1 kv. metrui). Be to, konsolės „ALOON Thermo“ montavimas – paprastas, nereikalaujantis papildomų įgūdžių, nes nesiskiria nuo tradicinės karkaso sistemos montavimo. „Serfo“ specialistai primena, kad esminė vėdinamojo fasado dalis – „ALOON Thermo“ karkasas – turi būti įrengiamas pagal kvalifikuotų specialistų parengtą projektą.

18 2017–2018 žiema (Nr. 6)

foruma

forumas

Viešųjų pastatų renovacija: ar realu siekti A arba A+ klasės?

Reikalavimas statyti

aukščiausios energinės

klasės pastatus atveria dar

vieną žiojėjančią prieštarą.

Renovuojamiems pastatams

tokių reikalavimų kol kas nėra: seni pastatai modernizuojami pasiekiant C, geresniu

atveju – B ir tik labai retai – A klasę. Ar teisinga tokia

taktika ir kaip turėtų būti

elgiamasi modernizuojant

viešuosius pastatus? Šių

pastatų išlaikymas tuština visų

mokesčių mokėtojų kišenes, taigi, ar nevertėtų, siekiant

aukštesnės jų klasės, sykiu palengvinti išlaidų naštą?

20 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Indrė VOZGIRDAITĖ

forumas / 1

Ramūnas GUTAUTIS Daugiabučių modernizavimo ekspertas Europos direktyvos numato, kad turi būti tvarkoma ne mažiau nei 3 proc. viso viešojo pastato ploto per metus. Galbūt tai neatrodo įspūdingas skaičius, bet, apskaičiavus kvadratūrą, plotai ne tokie ir maži. Europos direktyvos pagrindinė idėja – viešuosius pastatus tvarkyti panaudojant geriausią praktiką ir parodant visiems, kaip turėtų būti tvarkomi pastatai, kiek galima pasiekti. Bandymų paleisti šią procedūrą buvo, netgi „sustyguoti“ ESCO modelį, jį išbandyti pritaikant Vyriausybės pastatams. Tačiau

procesas labai „susivėlė“ ir tokio pavyzdžio, kad būtų suruošta dokumentacija, suderinta viešaisiais pirkimais, kiek žinau, iki šiol neturime. Jeigu Vyriausybė leidžia savo pastatus tvarkyti iki C ar B klasės, nesiekdama aukštesnių tikslų, tai kaip vėliau prišnekinti privačius nekilnojamojo turto savininkus, kad jie siektų aukštesnių kategorijų? O pasiekti aukštesnes A ar A+ klases be gerai sutvarkytos ventiliacijos sistemos, rekuperatorių praktiškai neįmanoma. Pakelti daugiabučių klasę yra keblu, nes žmonėms nėra paprasta tą įrodyti, netgi sunku paaiškinti, kas ta ventiliacija. Čia reikėtų daugiau teisingos propagandos. Dabar renovuojamuose daugiabučiuose Lietuvoje yra tiesiog reikalaujama išvalyti ventiliacijos kanalus. Kai kalbu apie tai su kolegomis užsienyje, jie kraipo galvas, ragina nekartoti jų klaidų, nes tai turės ilgų, bjaurių pasekmių ir pačioms pastatų konstrukcijoms, ir žmonių sveikatai. Turi būti užtikrintos higienos normos. O jos

viešuosiuose pastatuose dėliojamos šiek tiek kitaip: ventiliacija turi veikti tuo metu, kai žmonės būna pastate, o naktį ne taip ir būtina keisti oro labai dideliais kiekiais. Šiek tiek keista, kad Vyriausybė, iš dalies finansuodama pačių daugiabučių namų renovaciją, nekelia reikalavimo, kad jų energinė klasė turėtų būti gana aukšta, ypač dabar, kai naujiems pastatams reikalaujama A+, o daugiabučiai renovuojami pagal C klasei keliamus reikalavimus. Juk daugiabučių renovacija – tai kapitalinis remontas, kuris galios kone 30 metų, todėl ilgalaikiu požiūriu kažin ar tai geros investicijos. Juk namai sutvarkomi tik iki pusiau geros būklės, jie ir toliau stovės puskiauriai. Ir jeigu turėsime kvartalus, kur vienas pastatas A+ ar net A++, o šalia C klasės, tai atrodo keista ne tik iš energinės pusės, bet ir skaičiuojant šilumos šaltinius, projektuojant miestų inžinerinius, šilumos tiekimo tinklus. Ta grandinė nueina tolyn per visą energinę sistemą, sprendimas tampa neišbaigtas.

forumas / 2

Remigijus SIMANAVIČIUS Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos valdybos pirmininkas Bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo pastato paskirties, turi būti svarstomi racionalūs sprendimai, kurie duotų ilgalaikę naudą. Kada kalbama apie viešuosius pastatus ir jų gyvavimo ciklo prailginimą, turi būti ypač kreipiamas dėmesys į jų panaudojimą ateityje ir energines klases. Vienareikšmiškai atsakyti, ar privalo būti A ar A+ klasė, negalima, nes

turi būti įvertinta pastato būklė, jo panaudojimo perspektyvos, ir tik tada priimtas sprendimas, ar modernizuoti į A+ klasę yra racionaliausias būdas. Kai kuriais atvejais toks modernizavimo siekis gali būti ekonomiškai nepagrįstas, bet tikrai dažnai racionaliausia yra modernizuoti ne tik į A+, bet ir į A++ klasę. Viešųjų pastatų Lietuvoje yra gana daug, todėl jų renovacija tikrai aktuali. Vienas iš uždavinių būtų tiek valstybės institucijas, tiek pastatus, kuriuose teikiamos viešosios paslaugos, pritaikyti naujiems poreikiams – šių pastatų eksploatavimas šiandien valstybei yra didelė našta. Čia tikrai svarbu šeimininkiškas požiūris, turėtų būti išsprendžiami visi klausimai. Kai kur nemaža dalis pastatų, pavyzdžiui, mokyklos, jau yra modernizuotos, tačiau

šiandien jau galime kelti klausimą, ar jų nereikėtų iš naujo modernizuoti, nes vargu ar jos atitinka šios dienos poreikius. Modernizavimas visais atvejais turi būti nukreiptas į ilgalaikius tikslus, priimamas toks sprendimas, kad po kelerių metų nereikėtų galvoti apie pakartotinius darbus. Valstybė galėtų rodyti pavyzdį, taikydama šiuolaikiškus sprendimus, modernizuodama pastatus ir siekdama pačios aukščiausios klasės. Tokiu būdu galbūt net rinkai būtų rodomas pavyzdys, koks turėtų būti požiūris į modernizavimą. Deja, tokios praktikos Lietuvoje nėra – jeigu šiandien pasižiūrėtume į A klasės pastatų sertifikatus, turbūt vienos rankos pirštais galėtume suskaičiuoti, kiek yra viešųjų pastatų, atitinkančių bent jau A klasę.

forumas

Vytautas RIMKUS Techninis prižiūrėtojas Jau 10 metų dalyvauju daugiabučių renovacijos procese, pats atlikau monitoringą ir apskaičiavau, kad renovavus pastatą sutaupoma apie 56 proc. šilumos. Taigi, sutaupymas yra didžiulis. Ligoninėse, mokyklose paprastai langai pakeičiami į plastikinius, bet jie nebūtinai yra panacėja. Jei jie tik šiltina pastatus, tačiau yra nesandarūs, daug

forumas / 3

sutaupoma nebus. O mažai kas apie sandarumą ir šneka, nors jis lemia apie 80 proc. sutaupomos šilumos – tik 20 proc. lemia šiltinimas. Iš pradžių maniau, kad ir tie 56 proc. yra gerai. Bet matau, kad po renovacijos labai suprastėja vėdinimo situacija. Pastatą užsandarina, o ventiliacija dažnai neveikia, žmonės kvėpuoja blogu oru, atsiranda pelėsis. Niekas santykinės drėgmės patalpose nematuoja. Ateini iš lauko į butus pas žmones – tragedija! O kas ligoninėse?! Tiek mokyklose, tiek ligoninėse nėra jokio vėdinimo. Jau 40 metų dirbu statybose ir matau, kad vėdinimo kultūra pas mus kaip buvo nesprendžiama ir nesuvokiama, taip ir liko. Turi būti priimami sprendimai – būtinai turi būti einama prie A klasės. Norint ją pasiekti, pirmiausia reikia atlikti sandarumo bandymus. Aišku, sandarumas kainuos brangiau. Bet viešosiose įstaigose,

forumas / 4

Marius NARMONTAS Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo departamento direktorius Ministerija skatina gyventojus siekti kuo aukštesnės pastatų energinio naudingumo klasės, be to, jau turime pavyzdžių, kai modernizuojami daugiabučiai pasiekia net A+ klasę. Manau, kad tai, kas išbandyta daugiabučių renovacijoje, turėtų būti pritaikoma ir renovuojant valstybei priklausančius pastatus. Atkreiptinas dėmesys, kad optimalaus sąnaudų atžvilgiu pastatų energinio naudingumo lygio skaičiavimai parodė – pastatams po modernizavimo yra optimali C energinio naudingumo klasė. Atitinkamai nuo 2014 m. tai numatyta kaip minimalus energinio naudingumo reikalavimas pastatams po modernizavimo. Naujausi, 2017 m. atlikti skaičiavimai parodė, kad nustatyti minimalūs reikalavimai modernizuotiems pastatams yra truputį per žemi ir svarstytinos 22 2017–2018 žiema (Nr. 6)

galimybės juos pakelti iki B klasės reikalavimų. Kalbu apie bendrus, minimalius techninius reikalavimus, kurie atitinka sąnaudų atžvilgiu optimalų lygį. Nustatyti reikalavimai tikrai nėra maksimalūs, virš kurių negalima ar nereikia judėti. Modernizuojant valstybei priklausančius pastatus, tikrai būtų galima siekti aukštesnių energinio naudingumo klasių, tuomet gerokai sumažėtų eksploatacinės išlaidos (palyginus A klasės pastatus su žemesnės klasės pastatais, suvartojamos energijos kiekis skiriasi kartais). Taip pat tai būtų teigiamas pavyzdys rinkai – apie valstybės pavyzdį gyventojams kalbama praktiškai visose direktyvose ir tai yra skatintinas dalykas. Teisiškai tikrai yra galimybių modernizuojant valstybės pastatus siekti aukštų energinio naudingumo klasių, bet kol kas nėra prievolės. Nustačius labai aukštus energinio naudingumo reikalavimus visiems modernizuojamiems pastatams, gali būti, kad bus neįmanoma jų pasiekti dėl jau esamo statinio specifikos. Modernizuojant statinį ne visada įmanoma pasiekti aukštų rodiklių dėl, pavyzdžiui, jau esamų konstrukcinių sprendinių, pastato orientacijos pasaulio šalių atžvilgiu, dėl saugotinų kultūros paveldo vertybių ar kt. Kiekvienas atvejis turėtų būti nagrinėjamas atskirai, siekiant įvertinti maksimumą, kurį galima pasiekti.

ligoninėse, mokyklose bent pasipriešinimo nebus, iš dalies bus net paprasčiau, nes nereiks tartis su gyventojais, imi ir darai – po klasę, po palatą. Šiltinant pastatą, būtų galima į gerąsias patalpas (klases, palatas) orą tiekti iš fasadų. Iš rekuperatorių oras patektų į koridorių ir ten būtų susiurbiamas, tada vėl tiekiamas atgal į viršų ar į apačią. Dažnai klausiu žmonių iš visuomenės higienos centro, kodėl jie nereikalauja, kad būtų priverstinis vėdinimas, kodėl priima tokius projektus? Dabar juk yra visokių sprendimų. Pas mus visur rašoma: „bus labai brangu“. Na, tai imkit ir paskaičiuokit! Reikia apie tai diskutuoti. O padarius tikrai sandarų namą, garantuotai dar būtų dvigubai sutaupoma. Gal labai greitai tai neatsipirktų, bet per 10 metų – tikrai.

situacija

Viešųjų pirkimų pokyčiai: teisėms ir savireguliacijai Projektuotojai nesyk išsakė nuogąstavimus dėl įsisenėjusios ydingos praktikos, kuomet užsakovai projektavimo paslaugas stengiasi nusipirkti kuo pigiau, nors tai darbas, nuo kurio priklausys statybos kaina ir statinio funkcionalumas, patogumas, ilgaamžiškumas. Kokių pokyčių žada naujos Viešųjų pirkimų tarnybos parengtos projektavimo paslaugų pirkimų gairės?

Kristina BUIDOVAITĖ

Projektavimas – ne už mažiausią kainą iešųjų pirkimų tarnyba 2017 metų pabaigoje paskelbė projektavimo paslaugų pirkimų gaires, kurias parengė bendradarbiaudama su Lietuvos projektavimo įmonių asociacija (LPĮA), konsultuodamasi su Lietuvos architektų rūmais (LAR) ir gaires derindama su Aplinkos ministerija. Viešųjų pirkimų tarnybos Projektų administravimo ir ekspertinio vertinimo skyriaus vedėja Jovita Petkuvienė pasakojo, kad gairių rengimas prasidėjo nuo susitikimų su LPĮA ir LAR. Abiejų asociacijų atstovai nurodė tą pačią problemą – skaidrumo stoką, vykdant viešuosius pirkimus, taip pat kritikuoti ir projektavimo paslaugų viešieji

pirkimai, kai vienintelis vertinimo kriterijus – mažiausia kaina arba kai ekonominio naudingumo pirkimuose vertinami vadinamieji „rašinėliai“, kuriuose projektuotojas turi aprašyti, kaip jis projektuos. Vienbalsiai sutarta, kad reikia atskirti projektų konkursų organizavimą ir viešųjų pirkimų vykdymą. Gairėse įtvirtintas nuostatas, jog projektavimo paslaugų pirkimas turėtų prasidėti nuo projekto konkurso. Tik tais atvejais, kai jį organizuoti netikslinga, turėtų būti vykdomas įprastas viešasis pirkimas. 2017-ųjų balandį bendradarbiaujant su LAR buvo paskelbtas informacinis pranešimas, skatinantis vykdyti projektų konkursus, jei siekiama išrinkti geriausią idėją, ir trumpai nurodyti esminiai principai, kuriais derėtų vadovautis. Kadangi projektų konkursai organizuojami pagal specialųjį teisės aktą – Aplinkos ministerijos patvirtintas taisykles, atnaujintas 2017 metų rugpjūtį, gairėse projektų konkursų vykdymo tvarka nedetalizuota. 23

„DO ARCHITECTS“ vizual.

Rangovams – mažiau laisvės Gairių rengimas užtruko devynis mėnesius. Per tą laikotarpį spėjo pasikeisti Viešųjų pirkimų įstatymas. Naujojo Viešųjų pirkimų įstatymo projekte buvo įrašytas Viešųjų pirkimų tarnybos inicijuotas nuostatas, kad projektavimas turi būti perkamas atskirai nuo rangos darbų, tačiau įstatymo priėmimo išvakarėse Seime šis nuostatas buvo išbrauktas. Visgi Viešųjų pirkimų tarnybos specialistai laikėsi nuostatos, kad projektavimas turėtų būti perkamas atskirai nuo rangos darbų, o pirkimai kartu galėtų būti vykdomi tik išimtiniais atvejais. Pavyzdžiui, jei kitaip racionaliai naudodamas lėšas pirkimo vykdytojas nepasiektų reikiamo rezultato. Arba jei pirkimo vykdytojas, net neturėdamas statinio projekto, gali aiškiai, tiksliai, nedviprasmiškai apibrėžti pirkimo objektą – kiekį, naudojamas medžiagas ir pan. Galiausiai, jei darbus atliekantis tiekėjas prisiima visą atsakomybę už statinio projektą ir atliekamus darbus, kas reiškia, jog, įsibėgėjus projektui, projektiniai sprendiniai nelems papildomų darbų 24 2017–2018 žiema (Nr. 6)

atsiradimo, kaip, pavyzdžiui, nutiko Lukiškių aikštės rekonstrukcijos atveju. Pašnekovė priminė ir statybų aikštelėse gyvuojančią praktiką, kai, projektavimo paslaugas nusipirkus kartu su rangos darbais, projekto vykdymo priežiūra įprastai atliekama darbų rangovo arba jo subrangovo, todėl didėja rizika, kad gali nukentėti statinio kokybė. Kyla pavojus, kad bus naudojamos pigesnės medžiagos, parenkami trumpaamžiai sprendiniai, išauginsiantys būsimas eksploatacijos sąnaudas ir pan.

Viešasis pirkimas – ne projekto konkurso alternatyva Viešųjų pirkimų tarnybos specialistė paaiškino, kada ne projekto konkursas, o visgi viešasis pirkimas yra tikslingesnė forma. Visų pirma, jeigu neketinama vertinti idėjos iki sutarties sudarymo, o siekiama sudaryti racionaliausią sandorį, t. y. gauti aukščiausią įmanomą kokybę už priimtiną kainą, nevertinant pačių projektinių sprendinių, o tik tai, kas susiję su jau įgyta projektuotojo patirtimi arba sutartiniais įsipareigojimais. Įprasto viešojo pirkimo terminai pasiūlymams pateikti yra

labai trumpi, palyginti su projekto konkursu, tad vykdant įprastą viešojo pirkimo procedūrą per nustatytą terminą projektinius pasiūlymus galėtų parengti tik iš anksto apie pirkimą žinoję tiekėjai. Ne mažiau svarbus aspektas, kad organizuojant projekto konkursą yra keliami kvalifikaciniai reikalavimai ir vertinimo komisijai, o tai reiškia, kad pasiūlytus sprendinius turės vertinti atitinkamą kvalifikaciją turintys ekspertai, įgiję specifinių žinių. Gairėse įtvirtinta ir nuostata, kad projektavimo paslaugos turėtų būti perkamos kartu su projekto vykdymo priežiūra. Projekto vykdymo priežiūros būtinumas numatytas statybos teisę reglamentuojančiuose teisės aktuose. Kad perkančiosioms organizacijoms būtų lengviau susigaudyti, kokius pirkimus reikės vykdyti, norint įgyvendinti infrastruktūros projektą, LPĮA susistemino šią informaciją, kuri pavirto gairių pirmuoju priedu. Šiame priede yra pažymėta, kada projekto vykdymo priežiūra būtina, o kada ne, atsižvelgiant į patį objektą, todėl, vadovaudamasis gairėmis, pirkimo vykdytojas nesunkiai gali įsivertinti šių paslaugų pirkimo poreikį.

situacija

Pirkimas negali būti vykdomas vien mažiausios kainos kriterijumi, kuris dažniausiai neužtikrina paslaugų kokybės. / Gintarė JANUŠAITIENĖ /

Viešuosius pirkimus prižiūrinti institucija rekomenduoja perkant projektavimo paslaugas taikyti kokybės ir kainos santykį, visiškai eliminuojant mažiausios kainos vertinimo galimybes. Projektavimo paslaugų pirkime svarbesnė už kainą turėtų būti projektuotojo patirtis ir tai, ką jis gali įsipareigoti atlikti vykdydamas sutartį. LPĮA ir Viešųjų pirkimų tarnybos atstovai parengė galimų vertinimo kriterijų pavyzdžius ir juos pateikė antrajame gairių priede. Tiesa, pažymėjo pašnekovė, šis sąrašas nėra baigtinis – pirkimo vykdytojai galės nusimatyti kitus kriterijus. Tik svarbu, kad visi jie būtų objektyviai vertinami, palyginami tarpusavyje ir kontroliuojami sutarties vykdymo metu. Naujajame teisės akte pateikiamas rekomenduojamas kainos svoris, nurodant jo koreliaciją su objekto sudėtingumu – kuo objektas paprastesnis, tuo daugiau balų galima skirti kainai.

Gintarė JANUŠAITIENĖ Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomoji direktorė Lietuvos projektavimo įmonių asociacija siekia, kad viešieji pirkimai būtų vykdomi lygiateisiškoje ir sąžiningos konkurencijos aplinkoje, siekiant maksimalaus kokybės ir kainos santykio, stiprinant inžinieriaus projektuotojo vardą visuomenėje. Pasitelkdami narių praktiką viešuosiuose pirkimuose įžvelgėme tokias problemas kaip subjektyvūs ekonominio naudingumo kriterijai, perteklinės ir perkančiosios organizacijos naudai sukurtos viešųjų pirkimų sutarties sąlygos, ne visiškai integruota konfidencialios informacijos atskleidimo samprata; valstybės paramą gaunančių organizacijų konkurencinis pranašumas viešuosiuose pirkimuose; ne visos apimties ir detalumo techninės specifikacijos pateikimas tiekėjams. Lietuvos projektavimo įmonių asociacija, nagrinėdama projektavimo paslaugų viešųjų pirkimų problemas asociacijos Viešųjų pirkimų komitete, nusprendė inicijuoti projektavimo paslaugų pirkimo rekomendacijų keitimą. Viešųjų pirkimų tarnybai pristačius poreikį keisti rekomendacijas, abipusiu sutarimu, pasitelkiant Lietuvos architektų rūmų įžvalgas, buvo pradėtos korekcijos. Per metus po produktyvaus bendradarbiavimo buvo paskelbtos naujos

projektavimo paslaugų pirkimo gairės. Mūsų asociacijos Viešųjų pirkimų komitetas intensyviai teikė siūlymus dėl gairių turinio, aktyviai dalyvavo rengiant gairių priedus. Analizuodamas kitų šalių patirtį ir pasitelkdamas asociacijos narių patirtį viešuosiuose pirkimuose, padėjo parengti pirkimo objektų matricą, ekonominio naudingumo kriterijus, pavyzdinę techninės užduoties formą. Manome, kad šie dokumentai palengvins užsakovui darbą ir leis įsigyti kokybiškas bei užsakovo lūkesčius atitinkančias paslaugas. Labai svarbu pabrėžti ekonominio naudingumo kaip pirkimo būdo naudą. Pirkimas negali būti vykdomas vien mažiausios kainos kriterijumi, kuris dažniausiai neužtikrina paslaugų kokybės. Tikimės, kad, vadovaujantis gairėmis, pirkimai bus skatinami vykdyti ekonominio naudingumo kriterijų būdu. Taip pat manome, kad tiesioginis bendravimas užsakovo su projektuotoju, atsisakant bendrų projektavimo paslaugų kartu su rangos darbais pirkimų, nediskriminuos inžinierių ir leis jiems profesionaliai teikti siūlymus, stiprinti inžinieriaus vardą visuomenėje, aiškiai atskiriant projektuotojo ir rangovo atsakomybes. Taip pat tikimės lygiateisiškų ir aiškių sutarties ir jos vykdymo sąlygų tiek užsakovui, tiek projektuotojui bei, žinoma, viešųjų pirkimų skaidrinimo. Bendradarbiavimas visuomet leidžia pasiekti abiem pusėms naudingų sprendimų. Dažnai verslo atstovai turi skirtingą nuomonę nei valstybinių institucijų darbuotojai. Verslininkai teisės aktus analizuoja praktikų akimis, o valstybinių institucijų atstovams svarbiausias teisės aktų tarpusavio suderinamumas. Tačiau praktikoje išryškėjančios problemos gali būti sprendžiamos tik keičiant teisės aktus ar atsirandant naujiems. Drąsiai galime pasidžiaugti, kad, rengiant projektavimo paslaugų gaires, mūsų, kaip socialinių partnerių, įžvalgos buvo išklausytos, diskusijų metu priimti kompromisiniai sprendimai leido produktyviai judėti naujo dokumento paskelbimo link. Pasinaudodami šia gerąja bendradarbiavimo praktika, manome, kad viešųjų pirkimų gairės gali būti parengtos ir kitoms veikloms.

Padeda tinkamai pasiruošti Gairių trečiąjį priedą sudaro techninė užduotis, kuri privaloma pagal Statybos įstatymą. Kartu su LPĮA parengta pavyzdinė forma turėtų padėti pirkimo vykdytojui tinkamai pasirengti projektavimo paslaugų pirkimui ir būsimam statinio projektavimui. Vadovaujantis techninės užduoties tipine forma galima lengviau įvertinti, kokius dokumentus reikia susirinkti iki pirkimo pradžios,

kokius reikalavimus kelti projekto rengimui, kaip formuluoti poreikį. Tai yra pirkimo techninė specifikacija, kurią atsakingai pasirengus galima išvengti nesklandumų vykdant sutartį. Anot J. Petkuvienės, Viešųjų pirkimų tarnyba savo praktikoje nesyk susidūrė su viešaisiais pirkimais, kai, įsigyjant projektavimo paslaugas, keliami pertekliniai, pirkimo objektui

neproporcingi kvalifikacijos reikalavimai. Atsižvelgiant į tai, gairėse pateikti minimalių kvalifikacijos reikalavimų pavyzdžiai projektavimo paslaugų pirkimams. Juos reikėtų taikyti atsižvelgiant į objektą ir pasirinkti tik tuos, kurie yra aktualūs. Specialistė pabrėžia – minimalūs kvalifikacijos reikalavimai ir turi būti minimalūs, o ne tapti maksimalūs. 25

PAROC sprendimai „Aeronamuose“

UAB „Citus“ vystomas „Aeronamų“ projektas Kaune

Nekilnojamojo turto rinkai neseniai pristatytas pirmasis Lietuvoje ir visose Baltijos šalyse inovacijų projektas „Aeronamai“. Jis vystomas šalia vieno seniausių Europoje S. Dariaus ir S. Girėno aerodromo Kaune, jame įsikurs aviacijos entuziastai, kurie turi savo lėktuvus. Projekte pristatomos technologinės ir socialinės inovacijos yra orientuotos į ateities tendencijų formavimą ir edukaciją apie jas: „Aeronamai“ bus atviri visuomenei, NT rinkos specialistams, žiniasklaidai.

eronamai“ taps pirmuoju statiniu Lietuvoje, sertifikuotu Vokietijos ne tik „Passivhaus“ institute, bet ir turinčiu aukščiausią A++ energinio efektyvumo klasę. Planuojama, kad „Aeronamai“ taip pat bus ir pirmasis visiškai energiškai nepriklausomas būstas rinkoje: eksploatacinius šildymo, vėsinimo, vėdinimo ir elektros energijos šioms funkcijoms poreikius pilnai užtikrins įdiegta geoterminė sistema bei galinga saulės energijos jėgainė. Planuojama, kurios galios turėtų pakakti ne tik pastato eksploatacijai, bet ir vidutinėms gyventojų kasdienėms reikmėms. Įgyvendinant „Aeronamų“ projektą buvo panaudoti kompanijos PAROC sprendimai šiltinimui ir izoliavimui. PAROC sukūrė visą eilę šiltinimo sprendimų ir mazgų A, A+ ir A++ pastatams, kuriuose yra numatyti atitinkamai klasei reikalingi šilumos izoliacijos storiai, sukonstruoti mazgai, išspręsti šiluminių tiltelių minimizavimo ir sandarumo klausimai. Jie pasirinkti dėl savo patikimumo, ilgaamžiškumo ir puikių izoliacinių savybių. Akmens vata yra ne tik efektyvi šilumos izoliacija, ji yra nedegi, laidi vandens garams, puiki garso izoliacija ir ilgaamžė. Pati

„A

26 2017–2018 žiema (Nr. 6)

akmens vatos kilmė jau apibrėžia ženklią dalį jos privalumų. „Aeronamų“ sienų laikančiajai konstrukcijai buvo pasirinktas mūras. Mūro sienos jau senų laikų buvo siejamos su saugumu, patikimumu ir ilgaamžiškumu. Šiandien, norėdami, kad mūro siena atitiktų būtent tokias savybes – reiktų aptarti ne tik iš ko mūryti, bet ir kaip teisingai apšiltinti, kokią apdailą panaudoti. Medžiagos degumo savybės priklauso nuo

žaliavos, iš kurios gaminama medžiaga. Keramikos, silikato, akyto betono ar keramzitbetonio mūro sienos yra iš nedegių plytų ar blokelių, tad jos yra nedegios ir atitinka A1 degumo klasę. Kai sienos apšiltinamos degiomis medžiagomis, jos yra klasifikuojamos kaip B s-1 d0 ar net žemesne gaisrine klase. Todėl norint, kad ir apšiltinta mūro siena atitiktų saugiausią ugnies požiūriu A1 klasę, reikia rinktis nedegią šilumos izoliaciją bei nedegias sienos apdailos medžiagas.

679 405 250

200

125

30 50

Vietas, kur laikiklis kerta vėjo izoliacinį sluoksnį, užsandarinti juostomis

AEROC blokelių mūras Metaliniai kampuočiai Stikloplastiko laikiklis

Vertikalus tąšas 50*50 mm PAROC eXtra 200 mm PAROC eXtra 125 mm

+ Vidaus apdaila (tinkas)

PAROC Cortex 30 mm Tvirtinimo elementai 5 vnt./m² Vėdinamas oro tarpas Ištisinis lentų paklotas min 24 mm Fsado apdaila (skarda) Vertikalus tąšas 50*50 mm

Užs.

PAROC akmens vatai, kuri gaminama iš nedegios žaliavos – uolienų – yra būdinga itin aukšta (apie 1000 °C) lydymosi temperatūra. Dauguma PAROC akmens vatos gaminių, nepadengtų jokia danga, yra priskiriami saugiausiai A1 degumo klasei. Akmens vata ilgiau saugo pastato konstrukcijas nuo ugnies poveikio, todėl ja rekomenduojama apšiltinti net ir tokias konstrukcijas, kurioms taikomi itin

griežti priešgaisriniai reikalavimai. „Aeronamų“ sienos konstrukcija – tai vėdinamos sienos konstrukcija. Šilumos izoliacijai panaudotos universalios „PAROC eXtra“ plokštės, o apsaugai vėjo naudotos „PAROC Cortex“ plokštės. Nedegios, vandens garams laidžios, efektyvios ir ilgaamžės plokštės yra puikus pasirinkimas vėdinamos sienos konstrukcijai šiltinti. „PAROC Cortex“ plokščių siūlės, pastato 24 9 64 0 50 0 40

PAROC eXtra (tarp dvitėjų sijų) Vėdinamas oro tarpas

100

Garui laidi membrana

50 25

Lentų paklotas 24 mm Stogo danga/Fasado apdaila (skarda) PAROC XST 021

Skersiniai profiliai Garui nelaidi membrana Vidaus apdaila g/k 2 sl. Lietskardė perforuota virš vėdinamo tarpo

PAROC eXtra (tarp profilių)

Tvirtinimo elementas

Garo membranos ir tinko sl. sandari jungiamoji juosta

Fasado apdaila (skarda Classic tipo varinė)

Vidaus apdaila (tinkas)

Ištisinis lentų paklotas 24 mm

PAROC eXtra

Oro tarpas/vertikalus ilginis 50x50 mm

PAROC Cortex

125 200 30 355 679

250

kampai, cokolis ir angokraščiai buvo užsandarinti specialiomis juostomis. „Aeronamuose“ buvo pritaikyti tiek šlaitinio, tiek ir plokščiojo stogo šiltinimo sprendimai. Šlaitinio stogo šiltinimui buvo naudojamos „PAROC eXtra“ plokštės. Plokščiųjų stogų įrengimas iš principo skiriasi nuo šlaitinio stogo. Čia reikia naudoti tokias plokštes, kurios gali atlaikyti apkrovas, kadangi tiek statybos, tiek ir eksploatacijos metu tenka po tokį stogą vaikščioti. Todėl buvo pasirinktos naujos, apkrovą laikančios, nedegios, vandens garams laidžios vertikaliai orientuoto plaušo plokštės „PAROC ROL 30“. Ant viršaus įrengiamas viršutinis akmens vatos izoliacijos sluoksnis iš „PAROC ROB 80“, o tiesiai ant jo montuojama hidroizoliacinė stogo danga. Tarpaukštinių perdangų garso izoliavimui „Aeronamuose“ buvo pritaikytas sprendinys su specialiomis smūgio garsą izoliuojančiomis plokštėmis „PAROC SSB 1“. Garažo perdangą būtina apšiltinti, todėl iš viršaus buvo klojamos „PAROC SSB 1“ plokštės, o iš garažo pusės perdanga buvo apklijuota „PAROC CGL 20cy“ akmens vatos plokštėmis. Šių plokščių paviršius yra specialiai paruoštas, kad jas telieka nudažyti, o prie perdangos jos yra tik klijuojamos ir nereikia jokio papildomo mechaninio tvirtinimo. Estetiškai patrauklios „PAROC CGL 20cy“ plokštės puikiai sulaiko šilumą, slopina garsą bei apsaugo perdangą nuo išorinių veiksnių, pavyzdžiui, ugnies. 27

Sigito Kuncevičiaus projektavimo firmos vizual.

architektūra

okią ugdymo kokybę pasiūlys moduliniai darželiai? Jurgita RAUDONYTĖ

Moduliniai pastatai, ypač populiarūs Skandinavijoje ir Vakarų Europoje, po truputį kelią skinasi ir Lietuvoje. Greitai ir lengvai sumontuojami moduliai – patikrinta išeitis sprendžiant patalpų, pavyzdžiui, tūkstančių trūkstamų vietų darželinukams, problemą. 28 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Pasiūlė vilniečiai, bet pirmieji išbandė kauniečiai onteinerius 2015 metais pasitelkė Kauno rajono savivaldybė, kuri, bendradarbiaudama su A. Stulginskio universitetu (ASU), Akademijos miestelyje įrengė 80 vietų vaikų darželio filialą, o šalia Domeikavos darželio pastatė modulinį priestatą. 2017-aisiais modulinis darželis atidarytas Vilniuje, Santariškių rajone. Beje, dar 2013 m., dalyvaudama bendrovės „Ryterna“ organizuotame modulinio pastato konkurse, modulinio vaikų darželio idėją pasiūlė Sigito Kuncevičiaus projektavimo įmonė. Tais pačiais metais architektai savo iniciatyva Vilniaus miesto savivaldybei pateikė analizę ir modulinių darželių priestatų siūlymus skirtingų tipų darželiams. Šia idėja pasinaudota Vilniaus miesto savivaldybei paskelbus planus statyti septynis modulinius esamų darželių priestatus. Tuomet architektai savivaldybę ragino vietų stygiaus ugdymo įstaigose problemą spręsti kokybiškai, nes modulinis darželis gali būti arba estetiškas ir malonus, arba banalus ir atstumiantis. „Pirminėse koncepcijose siūlėme vieno aukšto modulinius darželius, kas, mūsų

nuomone, racionaliau tiek planuojant, tiek statant pastatą, nes nereikalingos laiptinės ir liftai. Jie taip pat artimesni vaikiškam masteliui. Žinoma, tai turėtų būti savarankiški vienetai, o ne priestatai esamuose mažuose darželių sklypuose“, – pasakojo architektas S. Kuncevičius. Moduliniuose darželiuose gali atsirasti didelių langų, medinės terasos, stumdomosios durys – tokie sprendimai ir buvo pasiūlyti pirmame architektų komandos modulinio darželio konkursiniame projekte. Visgi pasiekti A energinio naudingumo klasę statant modulinius darželius su daug vitrininių langų sostinės savivaldybei pasirodė per brangu. Moduliniuose darželiuose ypač tinka sudedamosios lovos, kurias galima transformuoti į nedidelį amfiteatrą. Tokiame darželyje galima įrengti antrą aukštą, tik tuomet būtini laiptai ir liftas, kiemą aptverti ažūrine, šiek tiek perregima tvora, įrengti širmų. Taip pat čia privalomos rūbinės, tualetai, virtuvėlė, žaidimų zona. Žaidimams ir poilsiui skirtas erdves siūloma atskirti užuolaidomis arba akustinėmis pertvaromis.

Aplinka kokybiškam ugdymui(si) Sostinėje projektuoti penkis priestatus iš septynių pakviesta architektų biuro Sigito Kuncevičiaus projektavimo firmos komanda:

Sigitas Kuncevičius, Žygimantas Gudelis, Aistė Kuncevičiūtė-Gudelienė, Loreta Kuncevičienė. „Siūloma lopšelio-darželio priestato koncepcija parengta vadovaujantis ilgamete patirtimi ir praktika, sukaupta įgyvendinant ne vieną vaikams skirtą statinį. Rengiant šią koncepciją, buvo atlikta išsami šiuolaikinių vaikų įstaigų architektūros pavyzdžių studija, taip pat atsižvelgta į geriausių šalyje veikiančių tokios paskirties objektų statybos ir eksploatacijos patirtį. Mūsų projektų koncepcijos tikslas buvo moduliniam priestatui suteikti žaismingą įvaizdį. Taip atsirado spalvotų elementų, vaikų ūgiui pritaikytų erkerių, kuriuose jie galėtų atrasti savo individualią erdvę“, – komentavo architektas S. Kuncevičius. Pašnekovo teigimu, praktikoje dažnai pasitaiko atvejų, kai modulinių pastatų konstrukcijos užmaskuojamos. Sigito Kuncevičiaus projektavimo firmos komandos projekte šis konstruktyvas eksponuojamas akcentuojant šios pastatų tipologijos esmę, kad pastatas surenkamas iš atskirų pagamintų elementų. Kad pastatas neprimintų statybininkų miestelių, modulinio darželio fasadams parinkta smulkaus mastelio medžio dailylenčių apdaila ir spalvoti elementai – langų angas ir įėjimus akcentuojantys erkeriai. 29

architektūra Žaismingi sprendimai numatyti ir interjere: spalvoti langų apvadai, sienos piešiamu paviršiumi, įvairiaspalvė grindų danga. Grupių patalpose numatomi baldai: drabužių kabyklos su lentynomis, surenkamosios lovytės, mobilūs staliukai su kėdutėmis, stelažai su ištraukiamaisiais žaislų konteineriukais, taip pat prie sienos uždaromoje spintoje įmontuoti virtuvėlių baldai su plautuvėmis. Grupių patalpose numatyta transformacijos galimybė poilsio metu atitverti miegojimo zoną, naudojant modulines pertvaras su geromis garso izoliacijos ypatybėmis“.

Taikė universalaus dizaino principus Vilniaus miesto savivaldybės prašymu, darželių priestatai projektuojami dviejų aukštų, juose įrengiant visas šešioms lopšelio-darželio grupėms būtinas patalpas. Pirmuose aukštuose planuojamos jungtys su esamais darželio pastatais, taip pat bus įrengtos patalpos trims grupėms vaikų

iki 3 metų (po 15 vaikų). Čia numatomas tiesioginis išėjimas į lauką. Antrame aukšte planuojama įrengti patalpas likusioms trims grupėms vaikų, vyresnių nei 3 metai (po 20 vaikų). Naujieji priestatai projektuojami pagal universalaus dizaino principus. Į juos patekti, laisvai judėti ir naudotis visomis pagrindinėmis ir pagalbinėmis lankytojams skirtomis patalpomis galės ir vaikai, turintys specialiųjų poreikių. Priestate suprojektuotas liftas, ko nėra esamuose darželiuose. Konkurso sąlygose buvo siūloma naudoti išorines laiptines, kas, S. Kuncevičiaus nuomone, yra nesaugu vaikams, ypač žiemą, todėl pasiūlytos kur kas funkcionalesnės vidinės laiptinės. Lopšelio-darželio sklypo teritorijose atsirandančioms papildomoms grupėms numatoma įrengti naujas vaikų žaidimo aikšteles ir permontuoti esamas, pateksiančias į užstatomą

Namai ten, kur tu nori.

30 2017–2018 žiema (Nr. 6)

teritoriją. Čia turėtų atsirasti pavėsinių, smėliadėžių, žaidimų įrenginių ir nedidelių darželių augalams puoselėti. Šiuo metu visi sprendiniai derinami su darželių bendruomenėmis. Projektuojant darželio priestatą jungiami 3 metų pločio, 6–12 metrų ilgio moduliai, kurių viename projekte būna daugiau nei 50. Iš šių elementų konstruojamos didesnės, įvairių konfigūracijų, patogios erdvės – tokia transformacija, anot architekto, modulinio pastato struktūrai yra nemažas, tačiau įveikiamas iššūkis. Šiuo metu architektų komanda ne tik tobulina techninį projektą, bet ir kelia su moduliniais pastatais susijusias problemas, ieško sprendimo būdų. Pasak projektuotojų, Lietuvoje į modulinius pastatus žiūrima ne kaip į laikinus, o kaip į amžinus statinius. Toks požiūris apsunkina jų projektavimą, nors turėtų būti atvirkščiai. Kol kas nėra laikiniems pastatams paruoštos įstatymų bazės.

modulinai pastatai

www.Rmodul.lt

Giedrės Trakšelės nuotr.

infrastruktūra

Naujakurių pageidavimai – šiuolaikiškai statyti ir dviračius Inga LUKŠYTĖ

Dviračių statymas daugiabučių namų laiptinėse, rūsiuose ar bandymai šias transporto priemones įkurdinti balkonuose – senos statybos būstų šeimininkų galvos skausmas, kuriuo nenori užsikrėsti šių dienų naujakuriai. Naujos statybos daugiabučių gyventojai tikisi, kad dviračių laikymo problema bus išspręsta šiuolaikiškai – įrengiant saugyklas dviratėms transporto priemonėms. 31

Dviračiai – automobilių konkurentai usisiekimo ministerijos Kelių transporto skyriaus vyriausiasis specialistas Jonas Damidavičius įsitikinęs, kad šiuo metu, kuomet žaliosios idėjos ir įvairios panašios iniciatyvos tampa vis populiaresnės, būtų prasminga skatinti komercinių NT projektų vystytojus įrengti stovėjimo vietas ne tik automobiliams, bet ir dviračiams. Tiesa, įrengiant dideles automobilių stovėjimo aikšteles, įprastai atsiranda ir kelios dviračių vietos. „Deja, neretai tai daroma ne todėl, kad būtų akivaizdus poreikis, o dėl to, kad tos vietos tiesiog būtų. Dviračių stovėjimo vietų skaičius taip pat paprastai nebūna proporcingas automobilių stovėjimo vietų skaičiui“, – kalbėjo Susisiekimo ministerijos specialistas. Pašnekovas pripažino – jei dviračių vietos būtų įrengiamos dalį ploto atimant iš automobilių, veikiausiai tokiu sprendimu pasipiktintų patys gyventojai. Kritikai argumentuotų, kad vietos užimamos, o dviračių vis tiek žmonės nelaiko baimindamiesi dėl saugumo, net jei rakinama dviračių pastogė ar specialus šių transporto priemonių laikymo konteineris atsirastų gyvenamojo namo kieme. Minėti konteineriai galėtų būti įrengiami kiekvienam būstui arba kiekvienam namo aukštui pagal gyventojų išsakytus pageidavimus. Toks sprendimas taptų savotišku kompromisu: nebūtų užimama automobiliui skirta vieta, sykiu gyventojai būtų skatinami naudotis alternatyviomis transporto priemonėmis. Tuomet nebeaktualus taptų pasiteisinimas, kad kelionių dviračiais

32 2017–2018 žiema (Nr. 6)

atsisakoma dėl to, kad jį reikia nusinešti iš penkto aukšto ryte ir vakare vėl užtempti į viršų.

Svarbiausia – nusiteikimas Anot J. Damidavičiaus, lietuvių požiūris į alternatyvias transporto priemones keičiasi, prie to ypač prisideda visuomenėje žinomi žmonės, savo pavyzdžiu parodantys, kad į už kilometro esančią parduotuvę galima nueiti pėsčiomis, o į biurą miesto centre patogiai nuvykti dviračiu. „Viskas priklauso nuo požiūrio. Kartais net ir tomis dienomis, kai termometro stulpelis nukrenta gerokai žemiau nei nulis, sostinės gatvėse galima sutikti dviratininkų. Savo akimis mačiau, kaip, spaudžiant šaltukui, tą dieną termometras rodė maždaug 15 laipsnių šalčio, kostiumą vilkintis dviratininkas su vėjeliu švilpė nuo vienos iš sostinės kalvų“, – pasakojo pašnekovas ir pridūrė, kad Lietuvoje vis dar gajus požiūris, kad dviračiai skirti rekreacijai ir laisvalaikiui, bet ne kaip kasdienė susisiekimo priemonė. J. Damidavičius priminė, kad Vilnius kasmet tikslingai investuoja į dviračių takų infrastruktūros gerinimą. Planuojama, kad nauji dviračių takai nusidrieks apie 40 kilometrų, kiti miestai taip pat stengiasi tam skirti daugiau investicijų. „Žinoma, dėl tokių investicijų sprendžia pačios savivaldybės. Tik kyla klausimas, kas turėtų būti daroma pirmiau: ar žmonės skatinami naudotis dviračiais, ar įrengiami dviračių takai?“ – retoriškai klausė pašnekovas ir priminė elektromobilių bei jų įkrovimo stotelių pavyzdį. Į galimybę vairuoti elektromobilį žiūrėta gana skeptiškai, kol jų įkrovimo stotelės nepradėtos įrengti strategiškai svarbiose vietose.

„Kai atsirado tiek stotelių, kad gali vykti iš Vilniaus į Klaipėdą ir nesukti galvos dėl baterijos įkrovimo, imta daugiau pirkti ir pačių elektromobilių. Tokia praktika pasiteisintų ir dviračių atveju – pirmiausia reikia pasirūpinti infrastruktūra, o paskui atsiras ir vartotojų“, – kalbėjo pašnekovas.

Vieta dviračiui – dosnumo gestas Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) vadovas Mindaugas Statulevičius, paklaustas, ką apie dviračių statymo vietų įrengimą mano NT projektų vystytojai, sakė: „Statytojai šią idėją vertina labai pozityviai, bet kol kas tokių vietų įrengimas – labiau savanoriškas ar vartotojų poreikių padiktuotas sprendimas.“ Pašnekovo teigimu, šis klausimas aptartas ir su valstybinėmis institucijomis, tačiau jų pozicija kol kas apsiriboja moraliniu palaikymu: „Su Aplinkos ministerija diskutuodami dėl naujojo statybos reglamento nuostatų, atkreipėme dėmesį, kad už neįrengtas automobilių stovėjimo vietas būtų galima vystytojams pasiūlyti įrengti alternatyvių transporto priemonių vietų. Siūlėme, kad, neįrengus vienos vietos automobiliui, būtų galima skirti vietą automobilių ar elektromobilių dalijimosi paslaugai teikti ar kitoms nemotorinėms transporto priemonėms, pavyzdžiui, riedžiams, dviračiams. Tą kartą ministerija į šį klausimą pažiūrėjo neutraliai ir paliko jį spręsti pačioms savivaldybėms, nes jos gali keisti įprastų automobilių stovėjimo vietų skaičių į alternatyviojo transporto.“ Beje, Vilniaus savivaldybės naujajame stovėjimo vietų įrengimo tvarkos apraše apie dviračius nieko neužsimenama.

infrastruktūra

Kol kas dėmesys dviračiams Lietuvoje nėra toks didelis kaip kad Olandijoje ar Skandinavijos šalyse, bet jis auga. / Mindaugas STATULEVIČIUS /

Įmonės „Joksita“ nuotr.

Dviračių saugyklų reikia vis daugiau M. Statulevičius teigė, kad dviračių saugyklų poreikis auga, tas akivaizdu didžiųjų statytojų objektuose. „Požeminėse automobilių aikštelėse vis dažniau įrengiama ir rakinamų dviračių saugyklų. Paprastai tos erdvės stebimos kameromis, kad dviračius minėtose vietose laikyti būtų saugu ir patrauklu. Džiugu, kad naujovė populiarėja“, – pažymėjo LNTPA direktorius. Kalbėdamas apie dviračių saugyklas gyvenamųjų namų kompleksuose, pašnekovas pabrėžė, kad jų buvimas dažnai naujakuriams pateikiamas kaip nemažas pranašumas įsigyjant būstą. Juolab kad už dviračio vietą, priešingai nei automobilio, dažniausiai nereikia papildomai mokėti. Žinoma, įprastai vieta nepriskirta konkrečiam butui, o įrengiamos bendros patalpos, kur namo gyventojai prirakina savo dviračius. M. Statulevičius juokavo, kad jei nekilnojamojo turto vystytojai sugalvotų imti mokestį už dviračių statymą, tai ta suma būtų tikrai simbolinė. „Dviračių saugyklos paprastai užima bent tris-keturias įprastas automobiliui skirtas vietas.

Pardavęs jas statytojas gautų didesnę momentinę finansinę naudą, bet ilguoju laikotarpiu, įrengęs dviračių vietas ir šią paslaugą tinkamai reklamuodamas, didintų NT projekto ir savo įmonės konkurencingumą. Tai rodo NT vystytojo šiuolaikišką požiūrį į ekologijos svarbą ir realias investicijas į šią sritį“, – teigė pašnekovas. Anot LNTPA vadovo, pozityviai naujakurių vertinamas ir elektrinių dviračių, kuriuos pastaruoju itin pamėgo kalnuotojo Vilniaus gyventojai, įkrovimo vietų įrengimas.

Lietuviai dar ne skandinavai „Kol kas dėmesys dviračiams Lietuvoje nėra toks didelis kaip kad Olandijoje ar Skandinavijos šalyse, bet jis auga. Mus nuo skandinavų dar skiria nemaža distancija kalbant tiek apie pačių dviračių skaičių gatvėse, tiek apie tokio keliavimo būdo patrauklumą, tam skirtą infrastruktūrą. Skandinavijos šalyse įrengti net šildomi dviračių takai, kad, esant gausiems krituliams, žmonės vis tiek galėtų vykti į darbą. Žinoma, tai turtingų valstybių turimos galimybės ir kol kas į jas lygiuotis negalime“, – kalbėjo pašnekovas.

Visų tipų dviračių stovai po vienu stogu.

Vilnius – kalvotas miestas ir žmonėms iš jų gyvenamųjų rajonų ne visuomet patogu važiuoti į darbą centre, juolab kad ne visur įrengti dviračių takai, todėl kartais tenka minti pedalus važiuojamosios kelio dalies pakraščiu. Saugumas, anot M. Statulevičiaus, tik vienas iš aspektų. Kalbant apie patogumą, miestiečiams turėtų būti sudaryta galimybė dviračius gabentis viešuoju transportu. Daugelyje užsienio šalių tokia paslauga teikiama ir gyventojai ja aktyviai naudojasi“, – sakė M. Statulevičius ir pridūrė, kad būtina daugiau dėmesio skirti gyventojų, besirenkančių keliones neteršiančiomis aplinkos transporto priemonėmis, motyvacijai kelti, taip pat gerinti sąlygas keliauti po miestą ekologiškai. Neužtenka įrengti tik kelis magistralinius dviračių takus palei upės pakrantę. Būtina pagalvoti apie geresnę dangą riedėjimui dviračiais – juk žmonės nori vežtis ir vaikus, o duobės ar išlindę armatūros strypai verčia susimąstyti apie tokių kelionių saugumą. 33

objektas

Viduržemio šalių energija Benedikto turguje Indrė VOZGIRDAITĖ

Sostinėje metų pradžioje įkurtuves atšventęs Benedikto turgus pasiūlė gerokai drąsesnę, neįprastą turgaus sampratą: vietinių ūkių gėrybių ir atvežtinių gurmaniškų produktų asortimentą, atviras duris iki pat vakaro, prekybą papildančias laisvalaikio pramogas. Į vidutines ir aukštesnes pajamas gaunančias šeimas, turinčias vaikų, orientuoto turgaus pastato architektūra nenusileidžia verslo idėjai savitumu.

34 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Reikia turgaus, o ne autoserviso rbanistiniame Fabijoniškių kontekste suplanuoto naujojo turgaus idėja tapo nelengvu iššūkiu architektams Dainiui Kitovui ir Linai Urban. Teko svarstyti, kaip išsirinktą netradicinę architektūros idėją – Viduržemio jūros pakrančių motyvų turgavietę – suderinti su šiuolaikinės architektūros reikalavimais ir estetika. Architektas D. Kitovas pasakoja, kad nuolat lydėjusios abejonės, ar Fabijoniškių vieta tinkama tokiam statiniui. Anot jo, anksčiau šioje vietoje stovėjusi laikina turgavietė buvo tapusi vietinių gyventojų traukos vieta, tačiau nekokybiški, labai žemo architektūrinio lygio, vėliau suliepsnoję pastatai vertė žvalgytis naujos kokybės. Vis tik greitai užsakovai ėmę baimintis, kad jų pastatas ims panėšėti į greta esantį autoservisą, nebeprimins turgaus. Kita vertus, buvę akivaizdu, kad šioje urbanistinėje, komercinių pastatų aplinkoje visiškai netiktų prieš tai vyravusi kaimiško stiliaus architektūra, norėjosi įnešti naujovių. D. Kitovo

teigimu, užsakovai norėjo, kad pastato fasadas taptų naujos komercinės linijos, naujo prieskonio pradžia, kuri suteiktų postūmį ir atsirasiantiems kitiems, naujiems ar renovuojamiems, statiniams.

Idėjų ieškota Ispanijoje Po suformuluoto užsakovų pageidavimo nuspręsta visiems kartu nuvykti į Ispaniją, Madridą, ir ten apžiūrėti esančias turgavietes. Po išsamios ispaniškų turgaviečių apžiūros, taip pat atsižvelgiant į komercinių, pastarųjų dešimtmečių statybos pastatų kontekstą, buvo nuspręsta istoriniu stiliumi išryškinti pagrindinį turgavietės fasadą. Istorinė stilistika, autorių nuomone, ne tik pajėgi sukurti komercinį patrauklumą, bet ir pagyvinti originalumo stokojančią Ukmergės gatvės atkarpos aplinką. Nuspręsta 1520 m² ploto pastatui suteikti Madrido turgaus elementų – per visą pagrindinį fasadą išdėstyta 20 metalinių kalvių darbo kolonų. Vis tik, anot D. Kitovo, būtų neįmanoma perkelti viso istorinio pastato, statyto maždaug prieš šimtą metų. Todėl kitos metalinės detalės, pavyzdžiui, arkos, jau nebe ispaniško stiliaus, o

daugiau carinės Lietuvos architektūros laikotarpio elementai. Pagrindinio fasado vitrinoms panaudota aliuminio profilių sistema su saulės kontrolės stiklo paketais, šoniniuose ir galiniame fasaduose – daugiasluoksnės fasadinės plokštės. Pagrindiniame fasade suprojektuotas molio čerpių stogelis, anot architekto, taip pat komercinės architektūros elementas, atliekantis vien estetinę funkciją. Jame tarp molio čerpių eilių įterpta dekoratyvinių žaliuzių juosta. Pagrindinį fasadą puošiančių kolonų su arkomis motyvas pratęstas ir pastato viduje. Architekto manymu, čia kolonos mažiau krenta į akis nei pastato išorėje – jau įgyvendinus interjerą, pradinė jų reikšmė kiek priblanko. D. Kitovas mini sėkmingą vidaus antresolės idėją – nedidelis plotas bendroje salės erdvėje dabar suteikia atskirą erdvę kavinėms. Antresolės sprendimu buvo siekta papildyti erdvę, kad joje atsirastų daugiau tūrio ir vidaus patalpa neatrodytų vien kaip plokščia salė. Tai esą aktualu ir iš komercinės pusės – viršuje besibūriuojančius žmones matančiam lankytojui gali kilti intuityvi trauka turguje užsibūti kiek ilgėliau.

objektas

Pirminės idėjos pastate instaliuoti daug rekuperatorių buvo atsisakyta, dabar viso pastato oro apykaitą ir šildymą valdo vienas galingas šildymo ir vėdinimo įrenginys. Architektas sako, kad galutinis rezultatas jį džiugina, nors pripažįsta, kad rizikavo – esą galėjo nutikti ir kitaip. „Tai buvo ėjimas ašmenimis, nes užsakovui buvo reikalingas komercinis patrauklumas, o tai pasiekti šiuolaikinėmis lakoniškomis formomis sunku“, – kalbėjo D. Kitovas.

Viduje – įkvėpta Maroko Interjero architektų „Incanto solutions“ komanda turgavietės interjerą derino prie pastatui jau parinktos Viduržemio pakrančių regiono stilistikos. Įmonės direktorė Daiva Rabačiauskaitė pasakojo, kad ilgokai ieškojo idėjų, kaip suderinti daug spalvotų raštų vienoje vietoje, juk tai lietuviškiems ir net viso Pabaltijo interjerams visiškai nebūdinga. Iššūkį kėlė ir užsakovų noras, kad interjeras būtų ne modernus, o klasikinis. Be to, apgalvojus bendrą koncepciją, susidurta ir su dar vienu sunkumu – kaip atrasti skirtingų raštų ornamentinių plytelių, kurių asortimentas Lietuvoje yra gana skurdus. 36 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Interjero kūrėjų komandą įkvėpė marokietiška architektūra, riados, nors, anot D. Rabačiauskaitės, kurti „visiško Maroko“ tikrai nesinorėjo. Taigi, pastato darbo zonų sienas dabar puošia įvairūs ornamentinių plytelių raštai, o grindis – mozaika, kuri buvusi reikalinga ne tik dėl dekoratyvumo, bet ir dėl didesnio nei plytelės atsparumo – juk grindims teks atlaikyti didelį lankytojų srautą. Plytelių raštus sienose vietomis papildo medžio intarpai, taip pat pabrėžiantys ir skirtingas turgaus prekyviečių kategorijas. Atskiras zonas žymi skirtingi spalvų deriniai – kiekvienai produktų kategorijai buvo parinkta kitokia dominuojanti spalva. Toks zonavimas – sykiu ir pagalba klientui, leidžianti lengviau susiorientuoti pastato viduje. Todėl, tarkime, ieškantys žuvies lankytojai iškart gali kulniuoti į mėlynąją, daržovių – į žaliąją, mėsos – į bordinę zoną. D. Rabačiauskaitė išskyrė įdomų turgavietės akcentinį elementą – šviestuvą virš centrinės aikštės, puikiai matomą iš įvairių turgavietės vietų. Arabiško stiliaus, taip pat

Maroko įtakos paliestas šviestuvas itin puošia bendrą erdvę. Ornamentinius plytelių fragmentus iš dalies pakartoja antresolės turėklai, lazeriu pjaustyti iš metalo plokščių. Interjerui papildomų raštų suteikia ir antresolėje įkurdintos ažūrinio metalo kėdės. D. Rabačiauskaitė tvirtina, kad kurti gana svetimą lietuviškam kontekstui interjerą jų komanda nesibaimino, nes jautė nuolatinį stiprų užsakovų palaikymą. Jie ir norėjo būtent tokios, ne lietuviškos interjero stilistikos, nes turgavietėje numatyta prekiauti anaiptol ne tik lietuviškais gurmaniškais produktais. Be to, Lietuvoje daugiau tokių pavyzdžių nėra, todėl ir teko žvalgytis tik į užsienio turgaviečių modelius. „Lietuvoje niekas taip nedaro, dabar madingas švarus, minimalistinis stilius, o raštų būna nebent maži akcentai“, – kalbėjo D. Rabačiauskaitė. Pašnekovė pripažįsta, kad, derinant tiek daug skirtingų raštų vienoje erdvėje, teko „perlipti“ per akiai įprastą vaizdą ir daug ko išmokti, tačiau dabar, žvelgiant į pačius džiuginantį rezultatą, beveik norisi apgailestauti, kad Lietuvoje tokie sprendimai nėra populiarūs.

Naujoji vizitinė kortelė – turgaus statyba Statybos paslaugų bendrovė „Gilesta“, novatoriškus sprendimus ir pažangias technologijas nuolat derinanti su kliento poreikiais ir aukšta darbų kokybe, savo veiklą statybos sektoriuje sėkmingai vysto nuo 2011 metų. Bendrovės įgyvendintų gyvenamųjų namų, daugiabučių, komercinių ir pramoninių statinių sąrašo viršūnėje puikuojasi naujausias objektas – Benedikto turgus. Iššūkiai – trumpas terminas ir greiti pokyčiai tatybų bendrovė „Gilesta“ Benedikto turgaus projekte atliko generalinio rangovo darbus. Bendrovės direktorius Romas Paliulis pasakoja, kad turgaus statybos projektas buvo nemažas iššūkis. Projekto darbus sunkino tai, kad jiems buvo skirtas labai trumpas terminas – vos devyni mėnesiai. „Kiekvieną mėnesį laikas spaudė vis labiau, turėjome derintis prie parinktų medžiagų tiekimo terminų, o jei terminas būdavo netinkamas, koreguodavome sprendimus ar parinkdavome kitas medžiagas“, – kalbėjo vadovas. R. Paliulis pasakojo, kad, pasirašant sutartį su užsakovu, buvo suderinta tik pirmojo etapo darbų sąmata (iš viso buvo numatyti penki etapai), nes užsakovas tuo metu dar nebuvo apsisprendęs dėl vidaus suplanavimo ir apdailos. Todėl, vykstant projektavimui ir statybos metu, teko nuolatos operatyviai reaguoti į gausius projektuotojų ir užsakovo pateiktus pakeitimus ir naujus projekto sprendimus. Didžiąją dalį bendrų statybinių, elektros instaliacijos, sklypo tvarkymo darbų bendrovė atliko savo jėgomis, o vidaus

inžinerinių tinklų įrengimo darbus patikėjo savo partneriams – subrangovams. Anot R. Paliulio, daugeliui, išgirdus apie turgaus statybą, ko gero, pirmas į galvą atėjęs vaizdinys – niekuo neišsiskiriantis pastatas su viena bendra patalpa ir gausia maisto pasiūla. O iš tikrųjų šiame projekte užsakovas labai daug investavo į gana brangius ir architektūriškai turtingus sprendimus. „Kalvių darbo kolonos ir lempų gaubtai, brangios vidaus apdailos plytelės, daugybė šviestuvų, vidaus inžinerinės sistemos, šildymas, vėdinimas, papildoma oro tiekimo kamera, gartraukiai, kondicionavimas, vaizdo stebėjimas, garso sistema ir kita“, – turgaus statiniui parinktus elementus ir įrenginius vardijo pašnekovas.

„Iš esmės nekeistume nieko“ Su dalimi projekte įgyvendintų technologijų „Gilesta“ susidūrė pirmą kartą. Viena jų – tai lietaus vandens kanalizacijos surinkimas ir nusodinimas teritorijoje įrengtoje infiltracinėje talpykloje. Tokia technologija, įrengiant po žeme talpyklą, į kurią patenka vanduo nuo stogo ir iš stovėjimo aikštelės, įgyvendinama, kai nėra galimybės lietaus kanalizacijos prijungti prie centrinės sistemos, taip pat kai teritorijos gruntas smėlingas. Dar viena technologija, kurią įmonė pritaikė pirmą kartą, yra turguje įdiegta išmanioji pastato

valdymo sistema, leidžianti viename įrenginyje matyti ir vieno mygtuko paspaudimu reguliuoti pastato inžinerinių tinklų veikimą: šildymą, vėdinimą, kondicionavimą, apšvietimą, nuomininkų apskaitų nuskaitymą ir kt. R. Paliulio teigimu, jiems buvo neįprasta ir vidaus apdailos įrengimo technologija – objekte teko derinti daugybę skirtingų spalvų, raštų ir matmenų, nuo labai mažyčių iki gana didelių, plytelių. „Gilestos“ vadovas džiaugiasi galėjęs kartu su savo komanda prisidėti prie unikalaus objekto įgyvendinimo ir teigia esantis patenkintas galutiniu rezultatu bei tikisi, kad šis nestandartinis projektas taps jų bendrovės vizitine kortele. „Manau, jei dar kartą statytumėme tokį patį pastatą, tikrai rastumėme, ką galėtume atlikti efektyviau – šiek tiek geriau ir greičiau, kaip ir atliekant bet kurį darbą antrą kartą. Bet iš esmės nekeistume nieko“, – įgyvendinto projekto sėkme neabejoja vadovas. Paklausus apie „Gilestos“ atliktų darbų kokybę projekto užsakovo, jo atstovas teigė, kad jiems patiko ne tik komandos laiku atlikti kokybiški, organizuoti darbai, bet ir geras jų požiūris į klientą, pati darbo kultūra. „Jie – orientuoti, įsiklausantys į kliento poreikius. Operatyviai reaguoja ir nesukelia problemų jas sprendžiant“, – teigė atstovas. 37

Reikšmingų projektų įgyvendinimui – VIPA instrumentai Vis daugiau kalbama apie valstybės nuosavybės teise priklausančių pastatų atnaujinimą. Kiekvienoje savivaldybėje yra nemažai tokių pastatų. Iš viso Lietuvoje skaičiuojama apie 5 tūkst. valstybei nuosavybės teise priklausančių pastatų, kurių energinį efektyvumą būtina pagerinti. Tam numatyta įvairių priemonių, tarp kurių yra ir naujovė – grąžinamoji subsidija.

Tikslas – energiškai efektyvūs pastatai yriausybės nutarimu 2015 metais buvo pakeista Viešųjų pastatų energinio efektyvumo didinimo programa, kurioje numatyta, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio pastato atnaujinimas gali būti finansuojamas Energijos efektyvumo fondo lėšomis, taikant energijos taupymo paslaugų teikėjo (ETPT) modelį, tiesiogiai teikiant paskolą arba skiriant grąžinamąją subsidiją. Tai nauja 2014–2020 metų finansinės perspektyvos priemonė, taip, kaip ji yra apibrėžiama šios finansavimo perspektyvos reglamentuose, nebuvo taikyta ir kitose Europos Sąjungos šalyse. Grąžinamoji subsidija taikoma pagal 2014– 2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 4 prioriteto „Energijos efektyvumo ir atsinaujinančių išteklių energijos gamybos ir naudojimo skatinimas“ 04.3.1-VIPA-V-101 priemonę „Valstybei nuosavybės teise priklausančių pastatų atnaujinimas“.

38 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Galimi pareiškėjai Pasinaudoti grąžinamosios subsidijos priemone gali valstybei nuosavybės teise priklausančius viešuosius pastatus patikėjimo ar panaudos teise valdantys subjektai (išskyrus valstybės įmones) ir (arba) centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas, kurių valdomi pastatai yra įtraukti į kasmet Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos sudaromą tinkamų atnaujinti pastatų sąrašą. Grąžinamoji subsidija taikytina tuose sektoriuose, į kuriuos investuojant gaunama grąža, kuri skiriama visai paramai ar jos daliai grąžinti. Tokia subsidijos forma bus taikoma atnaujinant Lietuvos centrinės valdžios viešuosius pastatus, siekiant padidinti jų energinį efektyvumą. Projektai, kurie įgyvendina mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančias technologijas, ypač investicijas į energijos efektyvumą ir atsinaujinančius energijos išteklius, pirmiausia sukuria finansinę ir ekonominę grąžą per sutaupytas lėšas, taip pat užtikrina ilgesnį pastato naudingo tarnavimo laiką, energijos saugą, darbo vietų kūrimą ir gyvenimo kokybės gerėjimą.

Atlikę energetinį auditą ir parengę investicinį projektą pastatų valdytojai gali kreiptis į Viešųjų investicijų plėtros agentūrą (VIPA) dėl paskolos arba ETPT modelio taikymo. Pastaruoju atveju pastato valdytojas turi viešojo pirkimo būdu įsigyti paslaugos teikėją, kuris įsipareigotų sutvarkyti statinį ir atitinkamą laikotarpį (pavyzdžiui, 20 metų) jį administruoti, o investicijas atsiimtų iš gaunamų asignavimų ir energetinių išlaidų sutaupymo. „Visgi toks modelis ne visais atvejais tinkamas. Pavyzdžiui, pastatui, kuriam yra taikomi specifiniai saugumo ar techniniai reikalavimai, gali būti sunku rasti tinkamą ETPT paslaugų teikėją. Tokių pastatų valdytojai tuomet gali pasinaudoti finansavimu per grąžinamosios subsidijos priemonę“, – aiškino VIPA generalinis direktorius Gvidas Dargužas. Grąžinamąją subsidiją rekomenduojama taikyti tais atvejais, kai pastato valdytojas tiesiogiai negali imti paskolos iš finansų įstaigos arba pastatas dėl tam tikrų priežasčių negali būti modernizuojamas pagal ETPT modelį ir nėra kitų finansavimo galimybių.

Lietuvoje yra apie 5 tūkst. valstybei priklausančių pastatų. Vieni jų jau atnaujinti, tačiau didžiąją daugumą reikia modernizuoti ir gerinti energinio naudingumo klasę.

Kaip vyksta procesas? Kad tokia subsidija būtų skirta, pastatas turi atitikti du kriterijus: būti įrašytas į Energetikos ministerijos kasmet sudaromą Tinkamų atnaujinti pastatų sąrašą bei būti negavęs paskolos pastatui modernizuoti arba netinkamas ETPT modeliui. Atitikus šiuos reikalavimus pastatų valdytojai Energetikos ministerijai teikia projektinį pasiūlymą iki nustatyto termino. Energetikos ministerija vertina šiuos pasiūlymus ir sudaro valstybės projektų sąrašą. Į šį sąrašą įtrauktų pastatų valdytojai teikia paraiškas dėl finansavimo VIPA, kuri, įvertinusi gautus dokumentus, teikia išvadą Energetikos ministerijai dėl finansavimo. Ministerijai priėmus sprendimą dėl lėšų skyrimo, pasirašoma finansavimo sutartis ir pradedamas įgyvendinti projektas.

Kokie taikomi reikalavimai? Projekto įgyvendinimo trukmė – 24 mėnesiai, o jį užbaigus statinys privalo atitikti ne žemesnės nei C energinio naudingumo klasės reikalavimus. Taip pat baigus projektą galutinės energijos sąnaudos turėtų sumažėti ne mažiau negu

30 procentų. Gauta subsidija gali būti panaudota įvairioms energijos taupymo priemonėms: nuo inžinerinių ir šildymo sistemų atnaujinimo iki sienų bei stogų šiltinimo ir apšvietimo modernizavimo. Iš esmės galioja panašūs reikalavimai, kaip ir renovuojant daugiabučius namus.

Naujovės išskirtinumas Kuo skiriasi grąžinamoji subsidija nuo kitokios paramos? „Dalį subsidijos, priklausomai nuo sutaupytos energijos kiekio pastate, baigus projektą, reikės grąžinti. O susigrąžintos grąžinamosios subsidijos lėšos pakartotinai bus panaudojamos tam pačiam tikslui – pastatams atnaujinti“, – pasakojo VIPA Paramos programų skyriaus vadovė Vaida Lauruševičienė. Įgyvendinus projektą grąžinama ne mažiau nei 30 procentų tinkamomis finansuoti pripažintų išlaidų, susijusių su energijos efektyvumo priemonių įgyvendinimo rangos darbais, (jos negali viršyti visų projekto įgyvendinimui pripažintų tinkamomis finansuoti išlaidų sumos). Lėšų grąžinimo terminas – 20 metų, jis pradedamas skaičiuoti nuo kitų metų po projekto įgyvendinimo

pabaigos. Grąžinamosios subsidijos lėšų grąžinimas bus vykdomas vieną kartą per metus – iki einamųjų metų birželio 30 d.

Numatyta milijonai eurų Jau praėjusiais metais buvo paskelbtas kvietimas teikti projektinius pasiūlymus finansavimui per grąžinamąją subsidiją gauti. Šiam kvietimui numatyta suma siekia 16,06 mln. eurų. Visos lėšos yra iš Europos regioninės plėtros fondo. Iš viso grąžinamosios subsidijos priemonei numatyta suma siekia 28 mln. eurų.

Vėdinamų fasadų privalumas – šiluma ir saugumas Pastato fasadinės sienos sudaro didžiausią plotą, besiribojantį su išore, todėl suprantama, kad pro šias atitvaras prarandama didelė dalis šilumos. Gyvenamųjų namų šilumos nuostoliai per lauko sienas sudaro maždaug 30 proc. visų šilumos nuostolių, o daugiabučiuose ir visuomeniniuose pastatuose ši nuostolių dalis yra dar didesnė.

Išvengia sezoniškumo titvarinės sienų konstrukcijos turi tenkinti esminius reikalavimus, susijusius mechaniniu patvarumu, gaisrine sauga, šiluminiais parametrais bei apsauga nuo triukšmo, tačiau ne mažiau svarbus yra ir statinio estetinis vaizdas. Didelis pastatų išorės apdailos medžiagų pasirinkimas suteikia galimybę kurti išskirtinių architektūrinių formų ir dizaino eksterjerus, naudojant vėdinamųjų fasadų sistemas.

40 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Bendrovės ROCKWOOL techninis vadovas Andrius Buska atkreipė dėmesį, kad pastaruoju metu modernizuojant pasenusius daugiabučius užsakovai vis dažniau pasirenka vėdinamas šiltinimo sistemas su nedegia akmens vata. „Tokį pasirinkimą, manau, lemia ne viena, o kelios priežastys. Pirmiausia įtakos turi turbūt tai, kad žmonės nori gyventi komfortiškiau. Kai rengiamasi renovacijai, projektų rengėjai gyventojams pateikia du galimus namo atnaujinimo paketus. Vieną įprasta vadinti ekonominiu, o kitą – komfortišku. Gyventojus turbūt

pats apibūdinimas paveikia, juk kiekvienas nori gyventi komfortiškai“, - sakė A. Buska. Jo teigimu, rengdamiesi daugiabučio modernizavimui gyventojai nedažnai galvoja apie šiltinimo sistemos ilgaamžiškumą, kas bus su ja praėjus tam tikram laikotarpiui. O vėdinamąją sistemą sudaro ne tik šiltinimo medžiaga, bet ir apdaila – pažeistas plokštes nelabai sudėtinga pakeisti naujomis, o pasirinkus tinkuojamą fasadą defektus pašalinti sudėtingiau. O kalbant apie šiltinimo medžiagas, įtakos gyventojams vis dažniau turi jų saugumas, nedegumas.

„Dar vienas nemažas vėdinamiosios šiltinimo sistemos privalumas, kuris gyventojų pasirinkimo tiesiogiai neįtakoja, bet turi įtakos statybininkams – sezoniškumo faktorius. Įgyvendinant renovacijos projektą būna labai griežtai apibrėžti terminą, o dėl įvairių derinimų darbai nusikelia į žiemos sezoną. Jeigu būna numatyti vadinamieji šlapi procesai, juos žiemą būna sudėtinga įgyvendinti. Koreguoti projektus siekiant pakeisti projekte numatytą apdailos būdą irgi būna sudėtinga. Kur kas paprastesnis variantas iš anksto pasirinkti tokią šiltinimo sistemą, kurią įrengti bus galima bet kuriuo metu“, – patarė ROCKWOOL techninis vadovas A. Buska.

Džiaugiasi pasirinkimu Alytaus Vilties gatvės 38 numeriu pažymėtas daugiabutis jau kuris laikas puikuojasi lentele su užrašu: „Šis namas pasirinko šilumą ir saugumą“. Pirmasis mieste pastatytas

dvylikaaukštis 2016 metais buvo atnaujintas fasadui pasirinkus ventiliuojamąją sistemą su ROCKWOOL akmens vata. Toks sprendimas – tai ne tik kaip efektyvi ir ilgaamžė apšiltinimo priemonė, bet ir patikimas sprendimas užtikrinant priešgaisrinę saugą. Namo bendrijos pirmininkė Vanda Buinauskienė sakė, kad šios sistemos pasirinkimą lėmė keli kriterijai. Kadangi pastatas statytas iš keraminių kiaurymėtųjų plytų, tinkuojamoji sistema čia nelabai tiko. Tačiau bene svarbesnis

faktas pasirinkimui buvo tas, kad norėta patikimos, nedegios šiltinimo medžiagos. Gyventojai norėjo jaustis saugiai, todėl pasirinkta nedegi akmens vata. „Pasirinkimu tikrai esame patenkinti. Išlaidos už šildymą labai ženkliai sumažėjo, o namo estetinis vaizdas nekinta. Tikrai turime su kuo palyginti – kaimynai renovuojamam namui pasirinko tinkuojamą fasadą, tai praėjo vos metai ir jis jau patamsėjo. O dar po poros metų jis jau gerokai pažaliavęs“, – pasakojo V. Buinauskienė.

Svarbiausi sistemos privalumai Vėdinamosios termoizoliacinės sistemos, naudojant ROCKWOOL akmens vatą, turi nemažai privalumų. Izoliacinės ypatybės. Panaudojus efektyviai šilumą izoliuojančias ROCKWOOL medžiagas išorės sienų šiltinimui, sumažėja pastato šilumos nuostoliai, o patalpų viduje sukuriamas malonus mikroklimatas. ROCKWOOL akmens vatos termoizoliacija apsaugo sienų laikančiąsias konstrukcijas nuo išorės temperatūros svyravimų: vasarą konstrukcijos mažiau perkaista, o žiemą neperšąla. Termoizoliacinės plokštės išlaiko savo izoliacines ypatybes visą naudojimo laikotarpį, jos taip pat užtikrina didesnę pastato pasyviąją apsaugą nuo gaisro. Apsauga nuo triukšmo. Vėdinamųjų fasadų sistemos užtikrina geresnę garso izoliaciją. Priežastis paprasta – sistemoje kartu naudojant ROCKWOOL termoizoliacijos sluoksnį ir fasadų apdailos plokštes gaunamas geras efektas, nes apdailos plokštės ir šilumos izoliacija pasižymi garsą izoliuojančiomis ypatybėmis. Išorinėse vėdinamose sienų konstrukcijose šiltinimui panaudojus ROCKWOOL akmens vatos medžiagas, taip pat pagerės pastato akustinės ypatybės. Gaisrinė sauga. Didėjant pastatų energinio efektyvumo reikalavimams, naudojamas vis storesnis izoliacinės medžiagos sluoksnis. Tai, priklausomai nuo pasirinktos termoizoliacijos, skirtingai įtakoja pastato atsparumo

ugniai klasę. Todėl statant naujus ar renovuojant pasenusius pastatus, verta atkreipti dėmesį į naudojamų medžiagų reakciją į ugnį, t.y. į jų degumo klasę (A1 degumo klasės medžiagos yra saugiausios ir užtikrina aukščiausią pasyvią gaisrinę saugą). Vėdinamoji fasado sistema ypatinga tuo, kad tarpsluoksnyje tarp termoizoliacijos ir fasado apdailos medžiagos juda oras. Todėl tokiose sistemose naudojamoms šilumą izoliuojančioms medžiagoms keliami itin aukšti atsparumo ugniai reikalavimai. Termoizoliacinių plokščių degumo klasė turi būti ne mažesnė nei A2-s2, d0 pastatams, aukštesniems nei 26,5 metro. ROCKWOOL akmens vatos termoizoliacinės plokštės yra nedegios. O vėdinamųjų fasadų sistemose esančios priešvėjinės plokštės irgi montuojamos be papildomo polimerinių vėjo ir hidroizoliacinių membranų sluoksnio, kuris labai sumažina tokių sistemų gaisrinę saugą. Laidumas garams. Garams laidžių termoizoliacinių medžiagų naudojimas išorinėse atitvarinėse konstrukcijose leidžia išvengti drėgmės kaupimosi pastatuose. Taip sumažinama pelėsių ir (arba) grybelių įsiveisimo rizika. Dėl atviros pluošto struktūros ROCKWOOL akmens vatos plokštės nesulaiko vandens garų ir padeda drėgmei netrukdomai pasišalinti į išorę. Taip užtikrinamas vadinamasis apšiltintų sienų „kvėpavimas“, o kartu sukuriamas sveikas ir jaukus patalpų mikroklimatą. Be to, dėl didelio atsparumo senėjimui akmens vatos termoizoliacija

užtikrina šiltinimo sistemos ilgaamžiškumą, atsparumą besikeičiančioms atmosferos sąlygoms, cheminei ir biologinei korozijai. Ilgaamžiškumas. Pastačius naujus ar renovavus senus pastatus, išorinės termoizoliacinės sistemos eksploatuojamos 50 metų ir ilgiau. Todėl labai svarbu, kad naudojamos medžiagos laikui bėgant išlaikytų nepakitusias savo technines charakteristikas. Jei praėjus tam tikram laiko tarpui šilumą izoliuojančios medžiagos ima prarasti savo ypatybes, tai gali būti sistemos dalinio arba visiško netinkamumo naudoti priežastimi. Dėl tinkamai parinktos termoizoliacinės medžiagos laikančioji pastato konstrukcija apsaugoma nuo atmosferos poveikio, taip padidinamas fasado ilgaamžiškumas. ROCKWOOL akmens vatos gaminiai yra labai patvarūs nes yra gaminami iš natūralių gamtinių žaliavų. Išorės estetinis vaizdas. Įvairios vėdinamų fasadų apdailinės medžiagos pastatui suteikia nepakartojamą klasikinę arba šiuolaikinę išvaizdą. Rinkoje vyrauja didelė apdailinių dangų rūšių ir spalvų įvairovė, o apdailos plokštės gali būti įvairių dydžių, formų ir išlinkimo spindulio. Išorės apdailos sluoksniui gali būti naudojamos: granito ar natūralaus akmens plytelės, cementinės ar pluoštinio cemento, aukšto slėgio laminato plokštės, aliumininio ar plieno kompozitinės bei kitokios plokštės. Be to, galima rasti ir didelį pasirinkimą tarp papildomų elementų ar apdailos ir tvirtinimo medžiagų.

Norbert Tukaj nuotr.

svetur

Projektas, padiktuotas gamtos Elena PALECKYTĖ

Architektūros studijos „Arches“ projektuota „Slėnio vila“ susilaukia vis daugiau pripažinimo tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje – JAV, Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje. Iš pastarosios į Lietuvą pirmąsyk parkeliavo „The Wood Design and Building Awards“ apdovanojimas „Merit“ kategorijoje. Studijos architektas Arūnas Liola patvirtina – norint pasiekti gerą rezultatą svarbiausia yra nuoširdžiai pamilti aplinką ir projektavimo procesą. 42 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Ar tikėjotės tokių įvertinimų? Kurdami niekada negalvojame apie įvertinimus, o tiesiog stengiamės maksimaliai įsijausti, įsigilinti į užduotį, užsakovą ir aplinką, kurioje kuriame. Paprastai tariant stengiamės pamilti tai, ką darome. Jei visi projekto dalyviai (o jų procese yra tikrai daug) generuoja panašius jausmus, palaiko vieni kitus ir nuosekliai siekia bendro tikslo, labai tikėtina, kad ir rezultatas džiugins. O ar pastebės, įvertins ir kaip įvertins, tampa nebe taip ir svarbu. Manau, kad pagrindinis laimėjimas – pasitenkinimas procesu ir rezultatu, siekiamybė – gera emocija ir dirbant, ir baigus darbus, dėkingi ir laimingi užsakovai, savo darbu patenkinti drauge dirbę, prie įgyvendinimo prisidėję žmonės. Džiaugiuosi, kad šiuo atveju yra būtent taip. Žiūrinti į pastatą iš vidaus, riba tarp interjero ir gamtos išnyksta. Kokį vaidmenį projektavimo procese atliko gamta? Šiuo atveju gamta yra dominuojantis veiksnys, tačiau norėjosi ne tik tiesmukai „įrėminti“ gražius vaizdus vitrinose. Siekėme sukurti jaukių erdvių sistemą, susieti jas su vidinėmis pastato erdvėmis. Judant po pastatą ar aplink jį, kinta ir šios erdvės, jos susijungia, papildo vienos kitas, o suformuotos skirtingose lygiuose suteikia galimybę vis naujai pamatyti ir pajusti aplinką. Neatsitiktinai visos gyvenamosios zonos turi individualius išėjimus į lauko erdves, kurios išdėstytos taip, kad būtų galima nuolat mėgautis saule, ją tarsi sekti, judėti iš vienos erdvės į kitą, džiaugtis supančia gamta. Daug kur akcentuojama, kad konkursuose šis projektas buvo atrinktas dėl tradicinių ir modernių formų bei medžiagų derinimo. Ar projektuodami siekėte būtent tokio įvaizdžio? Tiesiog kaip ir visada nuoširdžiai ieškojome geriausio įmanomo sprendinio. Galbūt tai buvo tas atvejis, kai, esant daug apribojimų, koncentruojamasi, nes tiesiog „priverčiama“ tapti kūrybingam. Mus tikrai labai įkvėpė toji gamtinė aplinka, tad gal noras ją išsaugoti, pritapti, tyliai stebėti ir likti šioje harmonijoje jos nesuardant ir pakuždėjo kryptį, stilistiką. Matyt, šie norai pasąmoningai susisiejo su humanišku medinio namo įvaizdžiu,

masteliu, medžiagiškumu, detalėmis. Nesiekėme nieko tiesmukai atkartoti. Jei tas jautrumas aplinkai, formai, medžiagiškumui ir detalėms kuria geras emocijas, šiltas asociacijas, neužgožia gamtos, esame patenkinti pasiektu rezultatu. Susidaro įspūdis, kad architektams buvo duota gana daug laisvės. Kuo šios vilos projektavimo procesas išsiskyrė iš kitų? Iš pat pradžių buvo pasitikėjimas, įsiklausymas. O vėliau stengėmės šio pasitikėjimo neprarasti: viską darėme labai atsakingai, argumentuotai, nuosekliai, skyrėme tam realiai reikalingą laiką, dirbome drauge, o ne pavieniui. Tačiau tiesa, jog tam, kad pasiektume gerą rezultatą, tikrai reikalingas abipusis ryšys tarp užsakovo ir architekto, pasitikėjimas ir investuojamas laikas. Būna projektų, į kuriuos norisi sugrįžti, tad lieka ne tik fizinis rezultatas, bet ir puikios emocijos. Apdovanojimai tikriausiai padeda pažvelgti į savo darbą iš šalies. Kaip pasikeitė požiūris į savą kūrinį? Atsigręždami suprantame, kad nieko išskirtinio ar kitaip nedarėme. Šio projekto sėkmė mums yra lyg dar vienas patvirtinimas, kad sąžiningumas sau, nuoseklumas, tikėjimas tuo, ką darai, pojūtis, pajautimas ir nuoseklus, bendras darbas ir yra kelias į gerą rezultatą. O malonios emocijos kuriant, įgyvendinant ir realizavus kūrinį – geriausias ir siekiamiausias apdovanojimas. Dabar tik dar labiau norisi nenuskubėti ir per skubėjimą nepamiršti kertinių dalykų, kuriuos esame išsikėlę net ir pavadinime – architektūros estetikos studija („Arches“). Ar pasikeitė požiūris į darbą apskritai? Ne, nepasikeitė, tik dar kartą įsitikinome, kad architektūra – daugelio žmonių minčių ir pastangų rezultatas. Pasiekę rezultatą, palypėję laipteliu aukščiau, suprantame, kad galime padaryti dar geriau... Norisi tobulėti, ieškoti. Labai džiaugiuosi galėdamas tai daryti drauge su studijos „Arches“ partneriais – architektais Rolandu Liola, Edgaru Neniškiu ir visa šaunia studijos komanda. 43

Norbert Tukaj nuotr.

interjeras

endradarbystės erdvė „Monday Office“ – kitokiems pirmadieniams Kristina BUIDOVAITĖ

Darbo bendradarbystės erdvėse (angl. Coworking) modelis – vienas sparčiausiai besivystančių. Svarbiausiuose pasaulio miestuose tokios erdvės taip išpopuliarėjo, kad net susiformavo įvairūs jų stiliai ir formos, pritaikomos skirtingoms auditorijoms. Nuo jaunų technologijų entuziastų iki solidžių verslininkų ir konsultantų, kuriems ne mažiau nei bendradarbiavimas svarbus jų privatumas ir reputacija. 44 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Imponavo art deco stilius iurų pastate „Green Hall 2“ „Monday Office“ interjerą kartu su kolega Edimtu Šimeliūnu sukūręs architektų biuro „HEIMA architects“ architektas Povilas Daugis pripažino, kad kai kuriuos interjero sprendimus įkvėpė būtent bendradarbystės erdvėje vyksiantys renginiai, kūrybingų protų susitikimai ir sinergija – procesai, priklausysiantys nuo žmonių, kurie šeimininkaus bendradarbystės erdvėje. Taigi, P. Daugis turėjo stiprią motyvaciją sukurti išskirtinę erdvę, pritrauksiančią tokius pat išskirtinius žmones – įsitvirtinusius verslininkus, konsultantus ar antreprenerius, vertinančius savo aplinką. Dar viena užduotis, užkoduota bendradarbystės erdvės pavadinime, buvo pakeisti pirmadienio – sunkiausios savaitės dienos – įvaizdį. Londone ar Niujorke veikia dešimtys skirtingų bendradarbystės erdvių – nuo kavinės tipo iki ištaigingų patalpų, kuriose sudarytos sąlygos privatumui. Dažnai bendradarbystės erdvėse orientuojamasi į tam tikrą industriją, siekiama suburti konkrečioje srityje dirbančius profesionalus, taigi, buriami specializuoti technologijų ar pramogų verslo bei kitų sričių klubai.

Biurų pastatas „Green Hall 2“, kuriame įsikūrė „Monday Office“, – šiuolaikiškas, prisidedantis prie modernaus Vilniaus įvaizdžio formavimo, įpareigojantis, skatinęs ieškoti vis geresnių sprendimų ir suteikęs drąsos sulaužyti vieną kitą standartą. Taigi, bendradarbystės erdvėje vyrauja tarpukariui būdingas, prabangus ir išskirtinis art deco stilius, o šiam būdingi ornamentai, raštai. „Nesiekėme, kad interjeras taptų akla art deco imitacija. Labiau vadovavomės art deco principais, bet juos interpretavome savaip. Ko gero, aiškiausia art deco citata – specialaus rašto kilimas iš 1930-ųjų stiliaus kolekcijos“, – pasakojo interjero architektas.

Rekreacijai – kelios poilsio zonos Įvertinęs, kad biurų erdvės dažnai įrengiamos nuobodaus traukinio tipo suplanavimo principu – su ilgu tiesiu koridoriumi ir kabinetais, architektas ėmėsi kurti ryškią, įkvepiančią erdvę, o joje savo vietą rado uždaros studijos, prisišliejusios prie išorinių sienų. Pati erdvė, architekto žodžiais, užpildo tarpus tarp jų, vingiuoja ir nuolat keičiasi tai praplatėdama, tai susiaurėdama, tai atverdama perspektyvą, tai užstodama vaizdą, kurdama intrigą ir kviesdama judėti tolyn, pasižiūrėti, kas ten už kampo.

Atsipalaiduoti ir pailsėti turėtų padėti žalioji augalų sala.

interjeras

46 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Sukūrėme erdvę žmonėms, kurie atviri naujovėms ir vertina estetiką, o nuo daugelio bendradarbystės erdvių juos atgraso triukšmas ir šurmulys. / Povilas DAUGIS /

Biuro baldai ir kėdės

interjeras

„Monday Office“ biuro erdvės nesunkiai transformuojamos.

„Sukūrėme erdvę žmonėms, kurie atviri naujovėms ir vertina estetiką, o nuo daugelio bendradarbystės erdvių juos atgraso triukšmas ir šurmulys. Projektuodami interjerą, daugiausia dėmesio skyrėme čia dirbsiančių žmonių komfortui, kurį suvokėme daug plačiau nei tik patogūs darbo ar poilsio baldai. Sudarėme sąlygas ir privatumui, ir bendravimui, ir naujoms pažintims“, – apibendrino pašnekovas. Kadangi „Monday Office“ darbuotojams pro fasadinius langus atsivers Neries pakrantė, ypač patrauklūs turėtų tapti dviračiai ar bėgiojimas – tokio sporto mėgėjams bendradarbystės erdvės patalpose įrengti dušo kambariai. Atsipalaiduoti ir pailsėti turėtų padėti „Monday Office“ centre įkurdinta žalioji augalų sala. Darbo vietose įrengti kilnojamieji stalai tam, kad darbuotojai neužsibūtų vienoje vietoje. Greta vienos poilsio zonų – nedidelė virtuvėlė. Pačioje erdvės gilumoje – dar viena neformali poilsio zona, kuri natūraliai susiformavo dėl pastato formos. Sienos linkyje įrengta švelniu kilimu dengta poilsio „banga“ – čia bus galima ištiesti kojas. Rekreacijai pasitarnaus ir pačiame biurų pastate „Green Hall 2“ veikiantys restoranai, 48 2017–2018 žiema (Nr. 6)

meno ekspozicijos bendrose erdvėse, pastate taip pat įrengta poilsio zonų.

Erdvės – nesunkiai transformuojamos Projektuojant „Monday Office“ interjerą panaudota daug stiklo, kuriančio lengvą ir šviesią nuotaiką. Stiklo atitvarose – ąžuolo durys. Tokias duris jauku liesti, be to, būdamos ypač aukštos ir masyviomis staktomis, jos tampa reikšmingu interjero elementu. „Monday Office“ biuro erdves galima nesunkiai transformuoti pagal poreikį. Šis erdvės bruožas padiktavo ir apšvietimo sprendimus. „Pasirinkome tokią sistemą, kuri užtikrintų gerą apšvietimą darbo vietoje ir būtų lanksti, leistų keisti šviestuvų vietą pagal besikeičiantį patalpos planą. Ypač svarbi natūrali šviesa – visos darbo vietos įrengtos prie langų“, – paaiškino architektas. Bendrojoje erdvėje apšvietimas kitoks – dekoratyvesnis, suplanuotas taip, kad atkreiptų dėmesį į ypatingas interjero vietas: poilsio zoną, augmenijos salelę, vietą su simboliniu „Monday Office“ foteliu, skirtu tiems, kurie nori pabūti vieni.

Bendroje erdvėje paliktos apnuogintos inžinerinės sistemos. Toks sprendimas nebūtų įmanomas art deco stiliaus interjere, tačiau dera šiuolaikiškame, su subtiliu art deco prieskoniu, tam tikra jo interpretacija. Architektas pripažįsta – industrinio stiliaus lubos ir art deco stiliaus grindys tik papildo interjerą. Tiesa, kabinetuose atvirų inžinerinių sistemų nėra – čia lubos lygios ne tik dėl estetikos, bet ir užtikrinant gerą akustiką.

Nevengė ryškių spalvų Viena pagrindinių interjero ašių – spalvos. Interjero autorius suprojektavo intensyvią, ryškią erdvę tarp kabinetų ir ramius, šviesius, neblaškančius darbui skirtus kabinetus. Taip atsirado skirtingų spalvų kilimų, sodri žalia sienų spalva bendrojoje erdvėje ir balta kabinetuose – dar vienas savitas minimalizmo ir art deco ryšys. Bendradarbystės erdvėje įrengti posėdžių kambariai, iš jų vienas nedidelis, o antrasis skirtas keliolikos žmonių susitikimams. Dalis darbo vietų įrengtos atviroje erdvėje, likusios – uždarose, vienos ar kelių vietų studijose. Tiesa, pastarąsias galima sujungti ir padidinti iki 12 darbo vietų.

Akustinį komfortą bendradarbystės erdvėje kuria modulinės pertvaros, kiliminė danga ir lubos. Be to, visuose kabinetuose daugybė užuolaidų, kurios ne tik suteikia privatumo bei jaukumo, bet ir patalpose padeda suvaldyti garsą. Kabinetų baldai lakoniški ir funkcionalūs. Darbo erdvių patogumą ir funkcionalumą užtikrina specialiai lietuvių gamintojų bendrovės „Narbutas“ „Monday Office“ pagaminti baldai. Poilsio zoną puošia išskirtinių formų danų architektų ir dizainerių „KiBiSi“ kurti foteliai. Projektuojant ir renkant baldus daug dėmesio skirta jų ergonomikai, taip atsirado „Narbuto“ pagaminti kintančio aukščio darbo ir susitikimo stalai, darbo kėdės, kurios prisitaiko prie individualios žmogaus fiziologijos. Viena iš „Monday Office“ idėjų – padėti prisijaukinti pirmadienį, todėl, atėjus į darbą, bus galima papusryčiauti, perversti spaudą, pabendrauti poilsio erdvėje.

Renovacijos patirtis ir perspektyvos VšĮ Būsto energijos taupymo agentūros (toliau – BETA) duomenimis, 2017 metais investicijos į renovaciją sudarė apie 250 mln. eurų: 126 mln. eurų investuota į pernai baigtus atnaujinti daugiau kaip 400 daugiabučių, o dar apie 127 mln. eurų bus panaudota šiuo metu renovuojamiems 470 daugiabučių. Iš viso nuo 2013 m. investicijos į Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programą sudaro daugiau kaip 0,6 mlrd. eurų.

Pajuto ir finansinę, ir socialinę naudą plinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo departamento direktorius Marius Narmontas teigė, kad pernai įvyko nemažai teisės aktų pakeitimų, buvo pereita prie naujos daugiabučių namų modernizavimo tvarkos ir, nepaisant to, pagal įgyvendintų projektų skaičių praėjusius metus galima vertinti tik teigiamai. „Tikimės, kad šiais metais bus pasiektas dar geresnis rezultatas, bus modernizuota 500 daugiabučių gyvenamųjų namų“, – įsitikinęs M. Narmontas. Jis taip pat paminėjo, kad pernai atlikta renovuotų namų gyventojų apklausa irgi leido įvertinti modernizavimo programos naudą: žmonės atnaujintuose namuose daug geriau jaučiasi, džiaugiasi sumažėjusiomis išlaidomis už šildymą, padidėjusiu komfortu.

50 2017–2018 žiema (Nr. 6)

„Praėjusiais metais žengtas labai svarbus žingsnis – imtasi ne pavienių namų, o kvartalų modernizacijos modelio. Čia mūsų lūkesčiai pasiteisino su kaupu – daugelis savivaldybių labai teigiamai sureagavo į tokį modelį, rengia kvartalų energinio naudingumo programas, formuoja pačius kvartalus, kuriuose būtų tikslinga renovuoti visus pastatus“, – sakė M. Narmontas. Jis paminėjo ir Ignalinos pavyzdį – čia praėjusiais metais buvo modernizuoti beveik visi daugiabučiai namai. Dabar miestas kelia naujus tikslus pereiti prie centralizuoto šildymo žemesnių temperatūrų, kas leistų dar labiau sumažinti energijos sąnaudas, taupyti pinigus pastatų šildymui. „Perfrazuojant garsųjį posakį apie mažą žingsnį mėnulyje, bet didelį žingsnį žmonijai, galima sakyti, kad ir mes renovacijoje mažais žingsniais žengiame į didelį progresą. Žinoma, galvojant apie ateitį reikia įvertinti, kad netrukus sumažės Europos Sąjungos finansinė parama. Tam

Užs.

ruošiamasi ir manau, kad po kelerių metų turėsime daugiabučių renovacijos finansavimo modelį, kai lėšos bus skiriamos iš valstybės biudžeto. Ateityje skatinsime naudoti dar daugiau priemonių, kurias pasitelkus bus diegiami atsinaujinantys energijos šaltiniai. Tai turės įtakos ne tik energiniam naudingumui, bet ir socialinei aplinkai“, – sakė M. Narmontas. Atkreiptinas dėmesys, kad investicijos į Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programą leidžia kalbėti ne tik apie finansinę, socialinę ar ekonominę naudą gyventojui, bet ir apie globalią programos įtaką šalies ekonomikai. Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programoje šiandien dalyvauja apie 300 rangos, inžinerinių, projekto techninę priežiūrą ir administravimą vykdančių įmonių. Vien per elektroninių pirkimų sistemą „CPO LT“ 2017 m. buvo įvykdyta apie 450 rangos darbų pirkimų konkursų, kuriuose dalyvavo arti 100 statybinių organizacijų. Dauguma, t. y. 63 proc. konkursus laimėjusių bendrovių, šiuo metu įgyvendina nuo 1 iki 5 daugiabučių atnaujinimo projektų, 20 proc. įmonių – nuo 5 iki 10, o 17 proc. rangovinių organizacijų – nuo 10 iki 58.

Tarp savivaldybių – aiškus lyderis Šiuo metu naujam daugiabučių modernizavimo etapui pateiktos 577 paraiškos, jos gautos iš 50 savivaldybių. Daugiausia paraiškų yra pateikusi Kauno miesto savivaldybė – 56. Pirmame savivaldybių dešimtuke pagal pateiktų projektų skaičių taip pat yra Trakų rajono (48 projektai), Plungės rajono (26 projektai), Vilniaus miesto (23 projektai), Utenos rajono (22 projektai), Palangos miesto (21 projektas), Elektrėnų, Jonavos ir Švenčionių rajonų (po 20 projektų), Kauno rajono (19 projektų). Pakruojo, Raseinių, Telšių, Ukmergės, Kretingos, Anykščių rajonų, Klaipėdos ir Šiaulių miestų, taip pat Marijampolės ir Druskininkų savivaldybės pateikė po daugiau kaip dešimt daugiabučių atnaujinimo projektų.

Judama tinkama kryptimi Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotojas Simonas Gentvilas teigiamai įvertino Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programos įgyvendinimo rezultatus. „Judama gera linkme. Tačiau valstybės subsidiją būtų galima taikyti taikliau, orientuojantis į didesnį energinį efektyvumą, nebūtinai įtraukiant brangias, bet mažai efektyvias priemones. Galima būtų plėsti privataus verslo ir gyventojų partnerysčių galimybes per ESCO modelius, taip pat įtraukti į programą ir centralizuotos šilumos tiekimo įmones. Juk vien valstybinė programa gali nepasiekti išsikeltų tikslų. Tai ypač svarbu, kai ims mažėti iš Europos Sąjungos fondų skiriamas finansavimas“, – sakė S. Gentvilas.

Investicijos į Daugiabučių namų atnaujinimo programą leidžia kalbėti ne tik apie finansines, socialines ar ekonomines naudas gyventojui, bet ir apie globalią programos įtaką šalies ekonomikai.

Jo teigimu, Seimas, praėjusiais metais patvirtinęs Valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo pataisas, užtikrino finansavimo aiškumą renovacijai iki 2020 metų. Tai leidžia gyventojams ir projektuotojams lengviau prognozuoti savo darbus. Kita vertus, gaila, kad Seimas pratęsė lengvatinio PVM tarifo centralizuotam šildymui galiojimą – lengvatos panaikinimas galėjo labiau motyvuoti imtis pasenusių daugiabučių renovacijos darbų ir padėti sukaupti reikšmingą papildomą valstybės paramą atnaujinamiems namams. Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotojo manymu, būtų galima panaikinti draudimą centralizuotos šilumos tiekimo įmonėms administruoti daugiabučius ir organizuoti renovacijos procesą. Šilumininkai gali kredituoti gyventojus, jie geriausiai išmano namų šilumos ūkį, aktyviai diskutuoja šilumos energijos taupymo klausimais su savivaldybėmis, gyventojais. „Visi matome, kad daugiabučių namų renovacija įsibėgėjusi. Geri pavyzdžiai jau užkrečia. Tačiau būtina ieškoti papildomų finansavimo šaltinių ir dar lankstesnių priemonių. Kasmet 500 renovuojamų namų Lietuvoje yra tikrai daug, ypač lyginant su programos pradžios laikotarpiu. Antra vertus, Lietuva iki 2020 m. yra nusimačiusi kur kas didesnius tikslus. Dėl to ir reikėtų ieškoti papildomų galimybių“, – kalbėjo S. Gentvilas.

Gyventojų požiūris džiugina Praėjusiais metais pirmą kartą buvo atlikta modernizuotų daugiabučių gyventojų apklausa, siekiant išsiaiškinti, kaip žmonės vertina daugiabučių renovacijos kokybę. Rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa parodė, kad net 78 proc. modernizuotų daugiabučių namų gyventojų džiaugiasi renovacija ir neabejoja pasielgę tinkamai, pritardami pastato atnaujinimui. Vienas iš klausimų, pateiktų tyrimo dalyviams, buvo apie tai, ar renovacija pateisino jų lūkesčius. Daugumos (82 proc.) tyrimo dalyvių lūkesčiai po renovacijos buvo patenkinti: ketvirtadalio (25 proc.) respondentų lūkesčius renovacija visiškai pateisino, 57 proc. – greičiau pateisino. Tokius gyventojų lūkesčius dažniausiai lėmė sumažėjusios šildymo kainos (25 proc.), po renovacijos tapo jaukiau ir gražiau (23 proc.), šilčiau (20 proc.). Sociologai tyrimo rezultatus vertino ne tik inžineriniu aspektu. Jie įžvelgė, kad renovuojant pastatus atsirado ir emocinis ryšys: žmonės pamini, kad gyvena šilčiau, gražiau ir maloniau. Gyvenimo kokybę pirmiausia sieja su šiluma, jaukumu. Estetinis pasitenkinimas taip pat turi didelę įtaką. Dar vienas įdomus aspektas, kad renovacija suburia gyventojus, jie dažniau ima bendrauti. Į klausimą, kokius pagrindinius renovacijos privalumus galėtų nurodyti, apklausos dalyviai dažniausiai atsakė, kad sumažėjo šildymo kaina (77 proc.), antroje vietoje – pasikeitusi gyvenimo kokybė (62 proc.), o trečiąja ir ketvirtąja vietomis dalijosi komfortiška oro temperatūra bute (59 proc.) ir išaugusi nekilnojamojo turto vertė (59 proc.).

Finansuojama iš Europos regioninės plėtros fondo

biblioteka varbiausia planavimo ir projektavimo informacija nuo šiol – viename vadovėlyje, skirtame architektams, architektūros studentams ir plačiajam skaitytojų ratui. Knygoje „Architekto žinynas“ aptariama, kokia turi būti atitinkamos institucijos struktūra ir kokie jai projektuoti taikomi standartai, pavyzdžiui, kaip teatre turi būti išdėstytos kėdės, kad sėdėdamas bet kurioje vietoje puikiai matytum visą sceną, kaip turėtų būti suplanuotas viešbučio kambarys, kad svečias jaustųsi patogiai, kaip pritaikyti standartinį butą neįgaliam gyventojui, kaip ir kodėl viskas išdėstyta teismo salėje, kalėjime, gaisrinėje tarnyboje, ligoninėje, kokios turėtų būti laboratorijos, kad būtų saugios nuo gaisrų ar kitų grėsmių, kokie turėtų būti evakuaciniai planai, kad būtų išvengta nelaimių, kokie yra sporto statinių, gatvių projektavimo reikalavimai, koks jų valdymas ir priežiūra, taip pat dar daug kitų svarbių dalykų. Šis leidinys savo turiniu ir informacijos apimtimi yra didžiausias kada nors lietuvių kalba išleistas profesionalus architekto žinynas, kuriame patogiai ir aiškiai sugrupuoti skyriai leis skaitytojui pagal savo poreikius pasirinkti, ar nuosekliai skaityti visą knygą, ar lengvai rasti aktualiausias temas. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros fakulteto Architektūros katedros profesorius Sigitas Kuncevičius leidinį rekomenduoja kaip vertingą kasdienio naudojimo informacijos šaltinį visų sričių urbanistinio planavimo, pastatų architektūros, dizaino, kitų statybos sričių ir specializacijų projektavimo specialistams, aukštųjų mokyklų ir kolegijų dėstytojams bei jų studentams. Šio žinyno anksčiau išleistos redakcijos anglų kalba buvo daugelį metų sėkmingai naudotos ir patikrintos profesinėje praktinėje veikloje. „Lietuvių kalba išleistas žinynas reikšmingas ne tik praktinio naudojimo požiūriu. Tai ilgai laukta galimybė įvairių sričių specialistams bendrai suprasti šiuolaikinę architektūros terminiją lietuvių kalba, ją puoselėti ir plačiau vartoti įvairiose gyvenimo srityse“, – pabrėžia VGTU Architektūros katedros profesorius. Dalykiniai redaktoriai: Nerija Banaitienė, Gintautas Blažiūnas, Gintaras Čaikauskas, Arnoldas Gabrėnas, Linas Krūgelis, Kęstutis Lupeikis, Daiva Makutėnienė, Vytautas Martinaitis, Marius Mickaitis, Skirmantė Mozūriūnaitė, Eglė Navickienė, Rolandas Palekas, Ritoldas Šukys, Vytautas Petrušonis, Indrė Ruseckaitė, Gintautas Skripkiūnas, Gintaras Stauskis, Martynas Valevičius, Liutauras Nekrošius, Saulius Mikštas. Versta iš leidinio anglų kalba: David Littlefield Metric Handbook: Planning and Design Data, 5th edition published 2015 by Routledge, an imprint of the Tailor & Francis Group.

„Architekto žinynas“, sud. Pamela Buxton, Vilnius: VGTU leidykla „Technika“, 2017 m., 880 p.

Lietuvių architektų kompetencijoms – tarptautinis leidinys 52 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Šiandien daugelio miestų centrai kenčia nuo netinkamo erdvės naudojimo – prarastosios erdvės fenomeno.

Roger Trancik „Atrandant prarastąją erdvę: urbanistinio projektavimo teorijos“, dalykinė redaktorė doc. dr. Dalia Dijokienė, Vilnius: VGTU leidykla „Technika“, 2017 m., 242 p.

Šiandien daugelio miestų centrai kenčia nuo netinkamo erdvės naudojimo – prarastosios erdvės fenomeno. Transportas, modernizmo architektūroje padariniai, miestų atnaujinimo ir skirstymo į zonas politika, privačių interesų viršenybė, pasikeitusi žemės naudojimo miesto centre praktika – visa tai prisidėjo prie vertybių ir sampratos, tradiciškai sietų su atvirąja miesto erdve, sunykimo. Šioje knygoje išsamiai ir metodiškai nagrinėjama krizė, ištikusi šiuolaikinį miestą, ir būdai, padedantys gerinti padėtį. Knygoje aptariamos svarbiausios per pastaruosius aštuonis dešimtmečius susiformavusios urbanistinės erdvės projektavimo teorijos: Sitte’o ir Howardo principai, funkcionalizmo judėjimo poveikis ir atsakas į šį reiškinį; „Team 10“, Roberto Venturi, brolių Krierų, Fumihiko Maki’io ir kitų sukurti projektai. Nagrinėjami ne tik istoriniai precedentai, bet ir šiuolaikinė urbanistinės erdvės projektavimo praktika. Pateikta nuodugni Bostono (Masačusetsas, JAV), Vašingtono (JAV), Geteborgo (Švedija) miestų ir Baikerio teritorijos Niukaslyje (Anglija) analizė rodo, kad

reikalingas integruotas požiūris į projektavimą, apimantis urbanistinės erdvės projektavimo teorijas: masės ir erdvės (angl. figureground theory), ryšių ir jungčių (angl. linkage theory), vietos (angl. place theory). Šios teorijos, įskaitant jų pranašumus ir trūkumus, ne tik aprašomos, bet ir pritaikomos konkretiems nagrinėjamiems atvejams – taip iliustruojama, kaip jos pasiteisina įvairiuose kontekstuose. Ši knyga labai naudinga architektūros, kraštovaizdžio architektūros ir miestų planavimo specialistams ir visiems, kurie rengiasi jais tapti. Knygos autorius ROGERIS TRANCIKAS – dvidešimties metų profesinę ir akademinę patirtį urbanistinio projektavimo srityje turintis profesorius, dirbęs Harvardo aukštojoje projektavimo mokykloje (Harward Graduate School of Design) ir Čalmerso technologijos universitete (Chalmers University of Technology) Švedijoje. Profesorius yra Amerikos kraštovaizdžio architektų bendrijos (American Society of Landscape Architects, ASLA) narys.Versta iš leidinio anglų kalba: Roger Trancik Finding Lost Space: Theories of Urban Design published 1986 by Wiley. 53

Radviliškio baseino statyba – preciziškai Simbolinės juostelės kirpėjų rikiuotė praėjusių metų pabaigoje rinkosi Radviliškyje – čia atidarytas naujas modernus baseinas. Kad Radviliškio baseinas iškiltų, rajono savivaldybės specialistams prireikė nemažai pastangų. Planai turėti modernų baseiną puoselėti dar nuo 2005 metų, projektas pradėtas rengti 2008-aisiais, tačiau įstrigo dėl prasidėjusios ekonominės krizės.

Pasitelkė skirtingas konstrukcijų sistemas imboliniu kapsulės įkasimu 2015-aisiais startavę darbai bendrovės „Raseinių statyba“ pastangomis užbaigti per pustrečių metų (baseino projekto autorius – architektas Marius Šlančius, techninio projekto vadovas – Tomas Burokas). Pradžioje planuota, kad šalia Radviliškio sporto mokyklos pastatytas baseinas tarnaus tik sportui, tačiau vėliau projektas pakoreguotas – sumažinus tribūnas praplėsta SPA zona: įrengta sūkurinė vonia, hidromasažinis baseinas su kriokliu, vaikams skirtas baseinėlis (40 cm gylio.) Papildomai suprojektuotos dvi pirtys su „linksmaisiais“ dušais. Projektuotojų pasiūlytas racionalus sprendimas – sustumiamosios tribūnos, kurios ištraukiamos tik vykstant varžyboms. Dviaukščiame baseino pastate įrengti

54 2017–2018 žiema (Nr. 6)

6 plaukimo takai (kiekvienas jų – po 25 metrus). Baseine panaudota pakeliamojo dugno technologija. Projekto vadovas T. Burokas pasidžiaugė, kad užsakovo parengta tinkama projektavimo užduotis padėjo be didesnių nesklandumų suprojektuoti pastatą su baldais, technologine įranga, kavinės zona su maisto paruošimo įranga, sporto salę, taip pat laiko fiksavimo sistemą, o tai leidžia baseiną naudoti ne tik sveikatinimui, bet ir organizuojant įvairaus rango varžybas. Generalinio projekto rangovo „Raseinių statybos“ generalinis direktorius Saulius Bekampis sunkiai besuskaičiuoja, kiek projektų įmonė įgyvendino per daugiau nei penkiasdešimt veiklos metų. Tad ir baseino Radviliškyje statybos nebuvo ypatingas iššūkis. Bene daugiausia pastangų prireikė betonuojant dviejų metrų gylio baseino vonią. Beje, šiame projekte „Raseinių statyba“ subrangovus pasitelkė tik

inžinerinėms sistemoms, baseino technologijoms sumontuoti. Plaukimo baseino vonia monolitinio gelžbetonio, kad būtų užtikrintas maksimalus sandarumas ir nelaidumas vandeniui. Baseino vonios dugnas išbetonuotas ant polių, tuomet suformuotos baseino sienos. S. Bekampis paaiškino, kad visi betonavimo darbai atlikti preciziškai, garantuojant baseino vonios stiprumą ir ilgaamžiškumą. Kita „Raseinių statybai“ patikėta nelengva užduotis – ypač tiksliai išmatuoti baseino takelių ilgį, t. y. atlikus betonavimo, hidroizoliacijos, apdailos darbus, takeliai turėjo išlikti 25 metrų ilgio – nei milimetru daugiau, nei mažiau. Nors Radviliškio baseino pastatas palyginti nedidelis, bet įdomus tuo, kad buvo suprojektuotos ir panaudotos praktiškai visos rinkoje egzistuojančios konstrukcijų sistemos: monolitinis gelžbetonis, surenkamasis gelžbetonis, gelžbetonio trisluoksniai sieniniai elementai, klijuotosios medienos sijynas, plieninės konstrukcijos ir mūras.

Užs.

Sukūrinė vonia ir baseinas vaikams atsirado sumažinus tribūnų skaičių.

Baseine bus rengiamos ne tik tarptautinės varžybos, bet ir plaukimo pamokos vaikams.

Lankytojai – į baseiną ir konferenciją Baseino įrengimo specifika lėmė, kad pagrindinis pastato karkasas – surenkamojo gelžbetonio. Šis sprendimas pasirinktas dėl statybos ir montavimo darbų racionalumo ir greičio. Baseino denginio konstrukcijos medinės: viena vertus, dėl labai gero medienos atsparumo chloringos aplinkos poveikiui, antra vertus, konstrukcijai liaunumo suteikia ir skėtimo jėgas eliminuoja dvi plieninės santvaros, padengtos antikorozine danga. Plieninės konstrukcijos pasirinktos ir projektuojant konsolinę pastato dalį virš pagrindinio įėjimo. Fasadų apdailai panaudotos ilgaamžės, klimato poveikiui atsparios klinkerio plokštės. Fasadams apšiltinti pasitelkta ventiliuojamojo fasado sistema. Beje, dėl nedėkingų hidrogeologinių sąlygų (statinys pastatytas buvusioje pelkėje) pastatas suprojektuotas be rūsio. Radviliškio baseino pastate sumontuoti rotaciniai vėdinimo įrenginiai, kurių šilumogrąžos koeficientas ne mažesnis kaip 70 procentų. Baseino patalpoje naudojami nerūdijančiojo plieno ortakiai, o baseino vandens filtrų užpildui naudojami filtravimo stiklo rutuliukai. Vandens valymo medžiagų dozatorius – su uždaro tipo chloro elektrodu. Panaudotos taupios vandens panaudojimo sistemos, o apšvietimui – LED šviestuvai. Pirmame dviaukščio pastato aukšte įrengta registratūra, kavinė, konferencijų salė, techninės ir administracinės patalpos. Antrame – persirengimo patalpos, dušai, pirtys, treniruoklių salė, soliariumas. SPA zonoje suprojektuota keraminių plytelių, mozaikų, apdaila. Nedidelių matmenų plytelės ypač tiko išlenkimams, apskritimams apdailinti. Vienoje pirčių dėmesį atkreipia mėlynas dinamiškas apšvietimas su judančiomis ir besikeičiančiomis spalvomis. Šviesolaidinis apšvietimas plytelių sienose atrodo lyg žvaigždėtas dangus. Bendrovė „Raseinių statyba“ šiuo metu darbuojasi gimtajame krašte – kaip tik pradėjo įgyvendinti Raseinių Nepriklausomybės gynėjų aikštės rekonstrukcijos projektą, ypač didžiuojasi pastatytais apžvalgos bokštais Meteliuose, Veisiejuose, Ventos regioniniame parke, tyrimų ir plėtros laboratorija Pabradėje, Bebirvų dvaro rekonstrukcija. Dar vienas bendrovės darbų baras – pramoninės paskirties pastatų statybos. Žinoma, ir šiuo metu ypač aktuali renovacija. 55

nekilnojamasis turtas

NT Inga LUKŠYTĖ

projekto pavadinimas – varžytuves laimi trumpiausi

„Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi“, – sako liaudies išmintis, bet su ja kategoriškai nesutinka nekilnojamojo turto (NT) projektų vystytojai, mat pavadinimas – neabejotinai vienas iš sėkmės komponentų. 56 2017–2018 žiema (Nr. 6)

„YIT Kausta“ nuotr.

Tendencijos – iš Vakarų tatybų sektoriuje prieš kelerius metus pūstelėjo nauji mados vėjai ir tradicinius pavadinimus ėmė keisti itin trumpi, simboliški iš raidžių ir skaičių sukomponuoti pavadinimai. „k29“, „B66“, „135“ – taip naujausius savo projektus pakrikštijo NT vystytojai. Neliko prasmių, simbolinių įmantrių žodžių junginių, o pakanka tik raidžių ir skaičių derinių? „Tokie pavadinimai atskleidžia tendenciją, kad NT vystytojai, galvodami, kaip pavadinti projektus, siekia paprastumo, aiškumo. Daugybė kompanijų, įsikūrusių verslo centruose, yra tarptautinės. Jei joms reikėtų į savo kontaktinius duomenis įrašyti labai ilgus lietuviškus pavadinimus, kaip kad „Ąžuolų giraitė“, juos būtų tiesiog sunku suprasti ir išversti“, – kalbėjo Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) vadovas Mindaugas Statulevičius. Anot LNTPA direktoriaus, šiuo atveju sprendimus trumpinti pavadinimus diktuoja paprastumas, o skaičių kalba yra universali, juose užkoduojamas kompanijos, prekės ar projekto pavadinimas, savybė. „Pavyzdžiui, verslo centro „Quadrum“ pavadinimas turi tam tikrą semantinę reikšmę, verslo centro „k29“ pavadinimas žymi geografinę lokaciją. Akivaizdu, kad tokiame pavadinime dažnai pasirenkamas sąmoningas siejimas su vieta ar pačiu statytoju“, – teigė pašnekovas.

Pasak M. Statulevičiaus, išskirtinai lietuviški pavadinimai verslo centrams nebūtų racionalus sprendimas ir dėl to, kad sudarytų keblumų juose dirbantiems anglakalbiams ar kitomis užsienio kalbomis šnekantiems darbuotojams. Panašios tendencijos pastebimos ir kitose Europos šalyse – verslo centrų pavadinimai suprantami keliakalbiams, yra trumpi ir aiškūs, o išimtys galimos tais atvejais, jei objektas turi reprezentacinę svarbą valstybei ar miestui. „Jei objektas labai tapatinamas su miestu, tuomet bandoma tą įprasminti per pavadinimą ar istorinę detalę, skiriama dėmesio kultūriniam miesto ar šalies aspektui“, – atkreipė dėmesį specialistas. M. Statulevičius priminė, kad užsienio šalyse paprastumo ir aiškumo tendencijos jau seniai pirmauja prieš įmantrių pavadinimų kūrimą. Pavyzdžiui, tokiame megapolyje kaip Niujorkas visi adresai sudaromi su skaičių ir raidžių kombinacijomis. Tai lėmė būtinybė, kad sistema būtų aiški ir reikiamą vietą pavyktų itin lengvai surasti. Žinoma, šiuolaikinės komunikacijos priemonės gali pagelbėti rasti reikiamą adresą be jokių sunkumų.

Įžvelgia fantazijos stoką Kitaip nei verslui skirti NT objektai, gyvenamosios paskirties pastatų kompleksai vis dar

krikštijami pagal tradicinę formulę: prie reikšminio vietovės, gatvės ar kito elemento pavadinimo prisegamas antrasis, itin dažnai būsto tipą nurodantis žodis. „Kalbant apie gyvenamųjų namų kompleksus – tai šiame sektoriuje akivaizdi fantazijos stoka. Ten vis dar esama „apartamentų“, „rezidencijų“. Čia savotiškas mados reikalas. Prabangesnių NT projektų autoriai itin pamėgo šiuos žodžius, o paprastesnių daugiabučių statytojai dažnai prie pavadinimo priduria žodį „namai“, – sakė M. Statulevičius. Anot pašnekovo, reikia suprasti, kad pavadinimo sugalvojimas ir jo realizavimas, siejimas su prekės ženklu reikalauja tam tikrų išteklių, tad jei įmonė turi daugybę projektų, veikiausiai daugiausia pajėgumų bus skirta kitoms užduotims atlikti, o pavadinimo klausimas sprendžiamas lengviausiu keliu. „Žinau, kad kai kurios kompanijos rengia konkursus, kurių metu renkami pavadinimai NT projektams. Kreipiamasi pagalbos į universiteto studentus ar tos pačios įmonės darbuotojus. Tai veikia tarsi savotiška motyvacinė sistema, mat darbuotojai jaučiasi labiau prisidedantys, įsitraukiantys į įmonės veiklą“, – kalbėjo pašnekovas ir pridūrė, kad gyvenamųjų namų statytojai dar turi daug erdvės kūrybiniams ieškojimams.

nekilnojamasis turtas Įvardijo sėkmingiausius Kalbėdamas apie itin sėkmingus NT projektų pavadinimus, M. Statulevičius išskyrė kelis pavyzdžius. Štai naujausias statybų bendrovės „Merko“ projektas pavadintas „Bastėja life“, nors iš pradžių ketinta jam suteikti „Strazdelio namų“ vardą. Suprantama, kad pasirinktas „Bastėja life“ labiau atspindi prestižo ir prabangos tendenciją nei pirmasis siūlytas variantas. Kitas puikus pavadinimo pasirinkimas NT projektui „Rinktinės Urban“. Čia pataikyta dėl vietos, trumpumo, semantikos. Tai nuoroda į gyvenimą miesto centre, o pačiame projekte puikiai suderintas komercinės ir gyvenamosios paskirties patalpų įrengimas. Tarp itin sėkmingų pavadinimų pavyzdžių pašnekovas minėjo ir sostinės Gedimino prospekto ir V. Kudirkos gatvės sankryžos 2019 metų pavasarį iškilsiantį „Eikos“ statomą daugiafunkcį centrą, pavadintą „Live Square“ (liet. „Gyvas skveras“). „Tarptautiškumas – būdingiausia kryptis, į kurią dabar orientuojamasi, bet tai logiška ir teisinga, nes jei būsime labai nacionalistiški galvodami apie NT projektų pavadinimus, bus šaunu, bet juos suprasime tik mes. Juk statome ir parduodame projektus tarptautiniu lygiu, į tai reikia ir atsižvelgti“, – teigė M. Statulevičius.

Išradingumą kursto konkurencija „Ober-Haus“ Būsto departamento vadovas Audrius Šapoka įsitikinęs, kad šiandien profesionalūs plėtotojai ar pardavėjai ne veltui ieško geriausio pasirinkimo pavadindami projektą: taip galima aiškiai ir tiksliai nurodyti projekto lokaciją, esminį pranašumą ar išskirtinumą, pirkėjo sąmonėje formuoti konkretaus projekto identitetą.„Kai konkurencija rinkoje iš tiesų yra didžiulė, pavadinimas tampa savotiška vizitine kortele. Ne veltui jo koncepcijos kūrimo paslauga dažniausiai yra mokama ir kainuoja ne tiek ir mažai – nuo kelių šimtų iki daugiau nei tūkstančio eurų. Mažiau patirties turintys plėtotojai dažniausiai rimtai apie tai nepagalvoja arba daugiau kliaunasi subjektyvia savo nuomone. Tačiau tai yra savotiška sėkmingo projekto „marketingo higiena“ – kuomet būtina pagalvoti ne tik apie pavadinimą, bet ir apie tinklalapio struktūrą, pateikiamą vizualinę informaciją, aprašymą“, – kalbėjo specialistas. Profesionalūs NT projektų vystytojai ar pardavimų konsultantai visuomet vertina ir pavadinimo sąskambį, kylančias asociacijas, tikrina informaciją apie projekto vietą ar istorinę praeitį.

Pirmas šūvis – taikliausias Sostinėje, Konstitucijos prospekte, esančio verslo centro „k29“ architektas Aleksandras Gvildys 58 2017–2018 žiema (Nr. 6)

„Incanto Solutions“ nuotr.

teigė, kad galvojant, kaip turėtų vadintis minimas objektas, suveikė principas, jog pirmasis eskizas būna labiausiai nusisekęs. „k29“ buvo vienas iš greičiausiai į galvą atėjusių variantų, bet tikrai nebuvo vienintelis svarstytas. Diskutavome ilgai, visaip bandėme pajausti, kuris pavadinimas šiam statiniui labiausiai tiktų. Procese dalyvavo ir užsakovas, buvo siūlyta daug variantų“, – kalbėjo architektas. A. Gvildys juokavo, kad šiuo atveju viskas taip, kaip perkant naujus batus – pasimatavus pirmuosius aplankoma daug kitų parduotuvių, bet galiausiai sugrįžtama prie tų pirmųjų. A. Gvildys pritarė minčiai, kad NT projektų pavadinimai trumpėja dėl patogumo ir paprastumo. „Ilgi pavadinimai kartais asocijuojasi su „naftalininiais dalykais“, o šiomis dienomis gyvenimas spartus ir užtenka vos poros simbolių, kad būtų aišku, apie ką kalbama. Didžioji dauguma naujųjų pastatų pavadinimų siunčia žinutę apie adresą. Pavyzdžiui, „G9“, „S7“ – pirmoji gatvės pavadinimo raidė derinama su pastato numeriu“, – pažymėjo pašnekovas.

Pavadinimas – komunikacijos elementas Bendrovės „YIT Kausta“ rinkodaros ir pardavimų vadovė Jurga Vilkenė teigė, kad anksčiau NT objektų pavadinimai būdavo paprastesni, o jų kūrimui nebūdavo skiriama tiek lėšų ir laiko. „Jeigu projektui ir būdavo suteikiamas pavadinimas,

dažniausiai jis sietas su gatvės pavadinimu arba įvardytas kaip kažkieno namai ar apartamentai. Šiandien bent dalis NT plėtotojų supranta, kad objekto pavadinimas yra svarbus jo komunikacijos elementas. Nors tiesioginio ryšio tarp projekto sėkmės ir pavadinimo nėra, geras pavadinimas gali pakelti projekto vertę, atspindėti jo išskirtinumus. Pastebime, kad šiuo metu rinkos žaidėjai pavadinimams skiria daugiau dėmesio ir stengiasi, kad jie būtų kuo unikalesni ar įdomesni“, – apibendrino „YIT Kaustos“ atstovė. Pašnekovės teigimu, „YIT Kausta“ vykdomų NT projektų pavadinimams skiria daug dėmesio, bet būna ir tokių atvejų, kai projekto pavadinimas tarsi gimsta savaime. „Pavadinimu visuomet siekiame atspindėti projekto lygį, pranašumus, vietą ir neklaidinti vartotojo. Pavyzdžiui, „Piliamiesčio“ pavadinimas turi tiesioginių sąsajų su projekto vieta ir jos išskirtinumu. Šis urbanistinis projektas kuriasi kitapus upės, priešais Kauno pilį. Trumpų, iš raidžių ir skaičių sudaromų pavadinimų tendenciją, ypač pastebimą verslo centrų rinkoje, galima paaiškinti ir šiuolaikinėmis interneto ir socialinių tinklų diktuojamomis madomis – pavadinimas turi būti lengvai perskaitomas, neilgas ir gerai įsimenamas. Remdamiesi šiuo principu, sukūrėme ir „B66“ – verslo centro Kaune – pavadinimą“, – kalbėjo pašnekovė.

studijos

Kirtus atkurtą vandens kanalą patenkama į pagrindinę įėjimo aikštę, kuri suformuota iš išlikusių istorinių ir naujai projektuojamų pastatų.

Bakalauro darbe – istorinio popieriaus fabriko virsmas Kristina BUIDOVAITĖ

Pirmoji Lietuvoje popieriaus gamykla – Kučkuriškių popieriaus fabrikas – uždarytas dar 2001-aisiais. Fabriko pastatai, nors ir įtraukti į kultūros paveldo objektų sąrašą, apgriuvę, be aiškesnės ateities vizijos. Vilniaus dailės akademijos Architektūros katedros absolventė Ieva Viliūtė baigiamajame darbe „Kučkuriškių popieriaus fabriko konversija“ (darbo vadovas lektorius Sigitas Sparnaitis) pasiūlė buvusio Kučkuriškių popieriaus fabriko konversijos architektūrinę meninę koncepciją, pritaikant jį mokslo muziejui-centrui.

Veikė beveik du šimtus metų rojektuojamas pastatų kompleksas – Vilniuje, Naujosios Vilnios mikrorajone, šalia Kučkuriškių užtvankos ir Vilnios upės. Teritorija priklauso Pavilnių regioniniam parkui. Sklypą juosia Vilnios upė ir Rokantiškių tvenkinys, yra išlikusi istorinė Užtvankos gatvė, kuria šiuo metu vaikšto pėstieji. Sklype stovi buvęs Kučkuriškių popieriaus fabrikas, penki komplekso pastatai, įskaitant ir kaminą, įtraukti į kultūros paveldo objektų sąrašą. 1823 metais Lenkijos dvarininkas, tekstilės, popieriaus, terpentino ir alkoholio pramonės magnatas Wojciechas Puslowskis ant Vilnios upės kranto stovėjusiame viename iš savo dvarų įkūrė popieriaus

manufaktūrą, kurią sudarė iš lauko akmenų sumūrytas vienaaukštis gamybos korpusas su aukštu kaminu ir 10 pagalbinių pastatų. Iš užtvenktos Vilnios upės dviem kanalais į gamybos korpusą buvo atvestas vanduo. Tuo metu popierius buvo gaminamas iš skudurų, vėliau pradėta naudoti ir šiaudų celiuliozę bei mechaninę medienos masę. Kučkuriškių popieriaus fabrike buvo rūpinamasi darbininkų gerove: greta dirbtuvės buvo pastatytas medinis dviejų aukštų namas, kuriame įrengta darbininkų valgykla, ligoninė, kepykla, virtuvė ir raštininko butas. 1844 metais Kučkuriškių manufaktūra įsigijo anglišką ruloninę popieriaus gamybos mašiną, atsisakė rankinės popieriaus gamybos ir tapo pirmuoju Lietuvoje popieriaus fabriku. 1915-aisiais Kučkuriškių fabrike dirbo 185 darbininkai. Lietuvoje tuo metu būdavo pagaminama 30 tūkst. tonų celiuliozės ir 10 tūkst. tonų popieriaus. 59

Pirmojo pasaulinio karo metais fabrikas apgriautas, vėliau ilgai atstatinėtas, veikti pradėjo tik 1925 metais. Lenkų laikais Vilniaus apylinkėse veikę popieriaus fabrikai prarado rinkas Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje. Kilus pasaulinei krizei Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas buvo uždarytas, tuo metu netoli Vilniaus teveikė Kučkuriškių popieriaus fabrikas, gaminęs rašomąjį popierių. 1957 metais Kučkuriškių popieriaus fabrikas pradėjo naują savo veiklos etapą ir tapo pirmąja specializuota kartotinės taros gamybos įmone. 1970-aisiais Kučkuriškių fabrikas, pavadintas Naujosios Vilnios kartonažo cechu, pradėjo gaminti įvairius gofruotojo kartono gaminius. Gamykla veikė iki 2001-ųjų. Iki šiol Kučkuriškių popieriaus fabriko pastatuose veikia kelios gamybos įmonės, teritorija privati, kai kurie paveldu pripažinti statiniai paversti sandėliais.

Suderino sena ir nauja Baigiamajame darbe I. Viliūtė išanalizavo Kučkuriškių popieriaus pastatų transformacijos galimybes, viena kurių – visuomeninis mokslo ir technologijos muziejus. Daugelyje naujai steigiamų muziejų persipina įvairios veiklos formos: klasikinis muziejus

su eksponatais ir interaktyvusis mokslo centras, mokslo ir gamtos istorijos muziejus, zoologijos sodas arba akvariumas ir daugialypės terpės muziejus, kinas ir planetariumas. Šiuos centrus sieja požiūris į lankytoją. Jų misija – šviesti visuomenę kuriant lankytojo santykį su mokslu, gamta ir technika. Autorės pateikiamas vienas iš mokslo muziejų analogų – Koperniko mokslo muziejus, atidarytas 2010 m. Lenkijoje, Varšuvoje. Bendras komplekso plotas viršija 20 tūkst. kv. metrų, jis padalytas į 6 skirtingas ekspozicines erdves, kuriose išdėliota 450 interaktyviųjų eksponatų. Išskirtinė šio muziejaus ypatybė – vienintelis pasaulyje robotų teatras. Kitas pavyzdys – Grenlandijos nacionalinis dailės muziejus. Tai nedidelis, vos 3 tūkst. kv. metrų ploto idėjinis muziejaus projektas, kuriame pats objekto tūris labai organiškai įsilieja į jį supantį kraštovaizdį. Išanalizavusi visą turėtą istorinę komplekso medžiagą, bakalauro darbo autorė nusprendė atkurti pradinį – 1823 metų – popieriaus fabriko vaizdą. Visus nesaugomus ir nevertingus pastatus ji siūlo nugriauti, teritoriją išvalyti. Gamybinį korpusą, kuris laikui bėgant buvo nesyk perplanuotas, atkurti.

Kompleksas projektuojamas siekiant ne chaotiško, o logiško ir vientiso užstatymo. Dėl to naujai formuojamas tūris – lakoniškas, aiškių, griežtų stačiakampio formų. Visoje Naujojoje Vilnioje vyrauja didelis fabrikų pastatų mastelis, todėl projekte autorė neatsisakė masteliškumo idėjos. Projektuojami du nauji pastatai tarpusavyje sujungti erdviu holu. Vienas pastato tūris – stačiakampis su apželdintu stogu, kitas – pailgas šlaitiniu stogu. Pastarojo pastato funkcija – istorinius statinius sujungti su naujai projektuojamais. Būtent toje vietoje anksčiau stovėjęs panašios formos istorinis fabriko pastatas iki šių dienų neišliko. Atkartojami langų angų dydžiai suteikia kompleksui vientisumo ir istoriškumo jausmą. Žaliąjį stogą siūloma aktyviai išnaudoti. Ant jo nebūtų projektuojami takai siekiant suteikti daugiau laisvės menininkų ir išradėjų vaizduotei. Vientisas žolės pagrindas leistų lankytojui laisvai judėti, neriboti jo matymo lauko. Formuojami apželdinti horizontalūs neaukšti tūriai, kurie užpildo stogą ir suskirsto jį zonomis, sukuria suoliukų funkciją. Nuo stogo atsiveria panorama, matomos šalia esančios kalvos ir pilkapynai, Rokantiškių tvenkinys ir užtvanka.

Teritorijos vaizdas iš paukščio skrydžio.

60 2017–2018 žiema (Nr. 6)

studijos Muziejaus akcentas – raudonų plytų kaminas, simbolizuojantis teritorijos industrinę istoriją.

Pasiūlė kompleksinius sprendimus

Kompleksas projektuojamas siekiant ne chaotiško, o logiško ir vientiso užstatymo. Dėl to naujai formuojamas tūris – lakoniškas, aiškių, griežtų stačiakampio formų.

Projektuojami ne vien pastatai – bakalauro darbo autorė siūlo sutvarkyti ir Vilnios upės vingį, pritaikant jį aktyviam ir pasyviam poilsiui. Būtent ši, ypač graži teritorija šiandien apleista, nors visai šalia, prie Rokantiškių užtvankos, yra baidarių trasos per Vilnelę pradinis taškas. I. Viliūtė siūlo sutvarkyti krantinę, nutiesti plačius takus, kuriais galėtų naudotis pėstieji ir dviratininkai, taip pat specialusis transportas. Takai būtų formuojami organiškai, leidžiant žmogui pasirinkti norimą maršrutą. Stengiamasi išsaugoti kuo daugiau esamų želdinių, suformuoti trūkstamus ir kuo mažiau keisti reljefą. Būtų atstatomas istorinis teritorijos vaizdas – atkasamas kanalas, kurio energija leido fabrikui veikti. Taigi, į upės vingio suformuotą teritoriją lankytojai automobiliais patekti negalėtų. Norima išsaugoti natūralią gamtą ir nepaversti jos didele stovėjimo aikštele. Kompleksą sudarytų penki saugomi ir du sujungti naujai projektuojami pastatai. Naujieji ir pagrindinis istorinis gamybinis korpusas

sujungti koridoriais, kad visos ekspozicinės erdvės būtų lengvai pasiekiamos. Trijų aukštų istoriniame pastate būtų įkurdinta administracija. Buvusiame administraciniame pastate – suvenyrų parduotuvė, o gamybiniame korpuse atkuriamas popieriaus gamybos procesas, kuris būtų pateikiamas kaip ekspozicija. Taip pat planuojama erdvi konferencijų salė. Naujajame korpuse įkurdinama mokslo ir technologijų ekspozicija, erdvus holas, edukacinės laboratorijos, kavinė ir eksponatų gamybos dirbtuvės. Naujuoju korpusu suformuotas vidinis kiemas taptų gana uždara erdve, kurioje vasarą galėtų vykti kino ir diskusijų vakarai po atviru dangumi. Istoriniai pastatai yra klasikinės išvaizdos, vyrauja akmeninės mūro sienos. Vengiant medžiagų chaoso būtų apsiribojama dviem fasado apdailos medžiagomis. Naujai projektuojamų pastatų fasadą baigiamojo darbo autorė siūlo derinti su akmeniu, ieškoti šaltos, bet šiuolaikiškos medžiagos. Didžioji pastato dalis – pusiau veidrodinio stiklo, kad į ekspozicines erdves patektų kuo daugiau natūralios šviesos. Be to, stiklas atspindi supančią aplinką – istorinius pastatus ir gamtą. 61

Simono Linkevičiaus nuotr.

interjeras

Kur saugomas menas? Kristina BUIDOVAITĖ

Derinant klasikinio ir modernaus interjero sprendimus suprojektuoti erdvę šiuolaikinio meno kūriniams – tokią užduotį turėjo interjero dizainerė Elžbieta SKUNČIKIENĖ. Tik pradėjusi kūrybinį procesą interjero architektė jau žinojo – paveldo objekte vyraus balta ir juoda bei akcentinė aukso spalva.

62 2017–2018 žiema (Nr. 6)

„Priglaudė“ istorinis pastatas iuolaikinio meno galerija „Arty Cube“ įrengta istoriniame pastate sostinės senamiestyje, tad visus suplanuotus rekonstrukcijos darbus čia reikėjo derinti su paveldosaugininkais. Pastato rūsyje ir pirmame aukšte buvo pakeistas patalpų suplanavimas – išgriovus gipso kartono pertvaras atverta didelė ekspozicijų erdvė.

Pastate prieš pradedant tvarkybos darbus veikė kavinė, erdvė buvo sudalyta nedidelių patalpų, o šios netiko galerijos funkcijai. Rūsyje po rekonstrukcijos atidengti ir eksponuojami akmeniniai pamatai. Anot interjero architektės E. Skunčikienės, užsakovas medžiagiškumui ar interjero tematikai konkrečių užduočių neturėjo, leido patalpas įrengti savitu stiliumi, tik pristatė, kokie meno kūriniai bus eksponuojami. Pašnekovė pasakojo domėjusis meno galerijų variacijomis užsienio šalyse. Kai kur tam tinkamiausios atrodo naujos statybos pastatų erdvės. O, pavyzdžiui, Prancūzijoje ar Belgijoje didelė dalis meno galerijų įkurdinamos šimtamečiuose pastatuose. Kartais meno darbai eksponuojami loftuose, kitose netradicinėse erdvėse. Interjero autorė E. Skunčikienė taip pat turėjo motyvacijos sukurti išskirtinį interjerą.

interjeras

64 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Norėjosi, kad galerijoje apšvietimas būtų ne tik techninis, todėl buvo suprojektuoti akcentiniai šviestuvai darbo ir laiptų zonose. Tokios detalės papildė pačios galerijos stilistiką ir sukūrė pridėtinę vertę / Elžbieta SKUNČIKIENĖ /

Meno kūriniams – saikingas apšvietimas Meno galerijoje ypač svarbus tinkamas kūrinių apšvietimas, kuris atskleidžia ne tik meno kūrinių formą, spalvas, faktūrą, bet ir pačią aplinką. Interjerą sukūrusi architektė įvertino, kokio dydžio paveikslai bus eksponuojami, kad pakaktų erdvės atsitraukti ir tinkamai apžiūrėti kūrinius, tuomet parinko saikingus šviestuvus. „Norėjosi, kad galerijoje apšvietimas būtų ne tik techninis, todėl buvo suprojektuoti akcentiniai šviestuvai darbo ir laiptų zonose. Tokios detalės papildė pačios galerijos stilistiką ir sukūrė pridėtinę vertę“, – pasakojo kūrėja. Interjero autorė projektuodama interjerą atsižvelgė ir į menininkų nuogąstavimus, kad apšvietimas gali ne tik išryškinti, bet ir sugadinti meno kūrinius – jų spalvas ir išraiškas. Beje, galerijoje eksponuojami paveikslai orientuoti į privačius meno kolekcininkus, todėl patalpose nestinga ir namų akcentų. Galerijos „Arty Cube“ tikslas – populiarinti pasirinktą menininką, jo darbus eksponuoti ilgesnį laiką. Norint meno galerijos erdvėms suteikti daugiau modernumo, švarumo, vidaus apdailai pasirinkta balta sienų ir lubų spalva, ąžuolo eglutės rašto parketas, klasikiniai juodos spalvos lubiniai ir kabamieji šviestuvai. 130 kv. m ploto patalpose įrengtas grindinis šildymas, šilumos, drėgmės, klimato kontrolės sistemos – tokiu būdu paveikslai apsaugomi nuo kenksmingo aplinkos poveikio. Kiek nuošaliau, ekspozicijų erdvėje, įkurdinta darbo zona, kuri atskirta aliuminio ir stiklo pertvara. Darbuotojai gali stebėti, kas vyksta salėje, o lankytojai – palaikyti kontaktą. Darbuotojų ir svečių patogumui įrengta kompaktiška virtuvėlė. Ji pasitarnaus rūsio erdvėje vykstant renginiams, įvairiems pristatymams. Renginiams parinktos viena ant kitos sumaunamos kėdės, pagamintos iš perdirbto plastiko. 65

„Wilbergs“: prioritetai – kokybė ir estetika žuolo ir uosio parketlentės „Wilbergs“ įvertintos profesionalų ir vartotojų, ieškančių estetiškos ir kokybiškos grindų dangos. Besikeičianti rinka „Wilbergs“ padiktavo sprendimą – klientams pasiūlyti parketlenčių efektus ir spalvas pasirinkti individualiai, atsižvelgiant į poreikius. Taigi, klientas, išsakęs savo norus, gavęs aiškią informaciją apie grindų dangą, sulaukia paruoštų pavyzdžių, patvirtina užsakymą ir tik tada gauna specialiai jam pagamintą grindų dangą. Parketlenčių dydis taip pat derinamas, jis gali būti tiek standartinis, tiek individualus. Parketlentės „Wilbergs“ puikiai tinka šildomosioms grindims. Bendrovė gali pasiūlyti ir grindų montavimo paslaugą. „Wilbergs Group“ turi gamybos standartus atitinkantį CE sertifikatą.

UAB „Wilbergs Group“ Kazimierava, LT-54394, Kauno r. www.wilbergs.com 66 2017–2018 žiema (Nr. 6)

regionų plėtra

Vienas svarbiausių projektų, kurį numatona įgyvendinti Klaipėdos rajone – Gargždų daugiafunkcis sporto centras.

Augančiam Klaipėdos rajonui reikalinga gera infrastruktūra Klaipėdos rajono savivaldybė šiuos metus pasitiko suplanavusi įgyvendinti nemažai reikšmingų projektų: susisiekimo, viešosios infrastruktūros, švietimo, kultūros, sporto. Vienus projektus savivaldybė imsis įgyvendinti pati, kitiems ieškomi investuotojai.

laipėdos rajono savivaldybės vadovai pažymi, kad auga seniūnijos, jose daugėja gyventojų, todėl suprantama, jog būtina ir gera infrastruktūra, laisvalaikio centrai. Todėl nelabai pamatuotai skamba pasiūlymai jungti Klaipėdos rajono savivaldybei priklausančias teritorijas prie miesto savivaldybės. Anot Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Sigito Karbausko, Klaipėdos miestas dėl noro prisijungti rajono teritorijas su Klaipėdos rajono savivaldybės administracija nesitarė. Todėl svarbu detaliai aptarti situaciją, reikalingi rimti argumentai norint imtis tokių veiksmų. „Klaipėdos rajone yra daugybė ne tik įvairias paslaugas teikiančių, bet ir pramonės įmonių. Taip, dalis rajono gyventojų vyksta dirbti į Klaipėdą, tačiau į rajoną, ypač į Gargždų pramonės rajoną, LEZ teritoriją atvyksta ir darbuotojai iš Klaipėdos. Taip pat Klaipėdos rajone suplanuota nemažai teritorijų, kuriose gali įsikurti įvairios įmonės, jaučiamas didesnis susidomėjimas rajono teritorijomis, daugėja prašymų keisti žemės paskirtį į komercinę“, – sakė Klaipėdos rajono meras Vaclovas Dačkauskas. Vienas svarbesnių projektų, kurį bus ketinama įgyvendinti artimiausiu laiku, yra Slengių daugiafunkcis centras. Ši gyvenvietė – viena sparčiausiai augančių Klaipėdos rajone. Didžiulis kompleksas reikalauja ir nemažų investicijų, todėl savivaldybė ieško privataus partnerio projektui įgyvendinti. Projekte numatyta, kad, sprendžiant Sendvario seniūnijos gyventojų poreikį turėti darželį ir didesnę mokyklą, kultūros ir sporto erdvę, siekiama Slengiuose pastatyti naują pastatą, kuriame būtų užtikrintas ugdymo paslaugų teikimas ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams, įrengta universali sporto salė ir transformuojama kultūros renginių erdvė, teikiamos privačios paslaugos. Projektą įgyvendinant viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimo principu, investuotojas projektui turėtų skirti apie 5 mln. eurų, pastatyti 3303 kv. metrų ploto pastatą 88 arų sklype, už kurio naudojimąsi ir priežiūrą savivaldybė 25 metus mokėtų apie 271 tūkst. eurų

nuomos mokesčio per metus. Savivaldybė taip pat per metus skirtų apie 225 tūkst. eurų įstaigų darbuotojų darbo užmokesčiui, 40 tūkst. eurų – ryšio ir kitoms išlaidoms. Šiame pastate būtų užtikrintas 350 ikimokyklinio, priešmokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų ugdymas ir reikiama ugdymo infrastruktūra. Taip pat būtų įrengta vaikams ir seniūnijos gyventojams reikalinga bent 500 kv. metrų universali sporto salė bei infrastruktūra ir 200 kv. metrų kultūros ir bendruomenės veikloms pritaikytos patalpos su infrastruktūra. Kitas svarbus projektas, kurį ruošiamasi įgyvendinti, yra Gargždų daugiafunkcis sporto centras. Numatomo centro plotas – apie 7,5 tūkst. kv. metrų, kompleksas būtų sudarytas iš trijų pastatų. Vienas pastatas būtų skirtas 25 metrų, keturių takelių baseinui, prie jo būtų įrengta 100 vietų tribūna. Čia taip pat veiktų įvairios pirtys, universali salė, tinkanti ne tik sportui, bet ir konferencijoms. Dar būtų įrengtos ir administracinės patalpos, rūbinės. Kitame pastate būtų universali sporto salė su tūkstančio vietų tribūnomis, rūbinėmis, administracijos patalpomis, kitomis įvairiomis sporto erdvėmis. Planuojama statyti ir ledo ritulio arenos pastatą su 200 vietų tribūnomis, rūbinėmis, techninėmis patalpomis. Šalia pastato ketinama įrengti laisvalaikio ir renginių erdvę, 2 teniso kortus, 2 tinklinio, 2 universalias sporto, mažojo golfo, vaikų žaidimo aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, automobilių stovėjimo aikštelę. Įgyvendinti projektus Klaipėdos rajone planuoja ne tik savivaldybė, bet ir privačios kompanijos. Antai „Vakarų medienos grupė“ ketina investuoti apie 200 mln. eurų į oro uosto teritoriją Dirvupių kaime. Šalia teritorijos, į kurią ruošiamasi investuoti, neseniai sklypą įsigijo ir investicijas jame planuoja koncernas „SBA“. 2018 metais čia planuojamos naujo logistikos centro ir baldų komponentų gamyklos statybos. Į pirmąjį statybų etapą numatyta investuoti 22 mln. eurų. Klaipėdos rajono savivaldybės vadovų teigimu, investuotojams stengiamasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas. 67

regionų plėtra

Birštonas – didelėms investicijoms subrendęs kurortas Birštonas išaugo iš kurį laiką nešiotų marškinėlių. Prieš kelerius metus kiek primirštas kurortas šiandien visiškai pasikeitęs ir išgyvena tikrą pakilimą. Sėkmės receptas, atrodytų, labai paprastas: savivaldybė paklojo pamatus investicijoms, privatūs verslininkai tuo tinkamai naudojasi. Birštono pavyzdys puikiai iliustruoja, kaip turi bendradarbiauti viešasis ir privatus sektoriai.

Plėtros kryptis – sveikatinimas ir sveikatingumas irštonas dviračio neišradinėja, laikosi jau per ilgus metus suformuotos krypties būti sveikatinimo ir sveikatingumo centru. Kurorto merė Nijolė Digrinčienė pirmiausia pasidžiaugė, kad pastaraisiais metais sulaukė didelių investicijų. Atsinaujino viena didžiausių mieste „Eglės“ sanatorija, plečiasi sveikatingumo ir SPA kompleksas „Vytautas Mineral SPA“, „Versmės“ sanatorija neseniai gavo savivaldybės leidimą rekonstruoti pastatus, „Tulpės“ sanatorija irgi baigia tvarkyti vieną savo turimų vilų, viešbutis „Royal SPA Residence“ ir SPA centras pertvarkomas į keturių žvaigždučių viešbutį „Mercure“, kitos įstaigos taip pat įgyvendina plėtros projektus. Yra verslininkų, kurie kurorte turi įsigiję senų pastatų ar žemės sklypų, tikimasi artimiausiu metu sulaukti ir jų naujų iniciatyvų. Šiuo metu Birštone statomas daugiafunkcis sporto centras, kuriame užsiėmimų ras tikrai platus ratas gyventojų ir kurorto svečių, turistų, čia bus galima išmėginti apie 20 sporto šakų.

68 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Šalia statomo komplekso jau veikia stadionas, tad pastačius naują objektą atsiras galimybė sulaukti nemažai komandų, atvykstančių į sporto stovyklas ne per vasaros sezoną. „Apgyvendinimo problemų mieste nėra, o tokio komplekso mums tikrai trūko. Dabar bus galimybė pritraukti dar daugiau žmonių. Sveikatinimo įstaigų turime tikrai daug, o aktyvaus sporto uždarų patalpų nebuvo“, – sakė Birštono merė N. Digrinčienė. Jos nuomone, jeigu analizuotume, kokio objekto kurortui labiausiai trūko, be abejonės, tai ir būtų daugiafunkcis sporto centras.

Verslas subrendo investicijoms Vienas indikatorių, parodančių miesto patrauklumą, yra nekilnojamojo turto plėtotojų noras vystyti gyvenamosios paskirties projektus. Šiuo požiūriu Birštoną verslininkai jau atranda. „Gyvenamojo ploto stygius mieste tikrai yra, todėl verslininkai tai greitai pajuto. Jie jau ketina statyti daugiabučius gyvenamuosius namus, dar šiais metais bus pradėti įgyvendinti du gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto projektai. Tikrai žinau, kad butus žmonės pirks ne tik kaip antrąjį būstą poilsiui, bet ir gyvenimui. Per

pastaruosius metus buvo sukurta daug naujų darbo vietų, dėl to atsirado ir būsto poreikis“, – kalbėjo Birštono merė. Antra vertus, kai kalbama apie emigrantų sugrąžinimo galimybes, jiems neužtenka pasiūlyti tik darbo vietų. Reikia ir tinkamos socialinės aplinkos: vaikų darželių, mokyklų, tinkamų užsiėmimų vaikams ir suaugusiesiems. Ne visi miestai gali tai pasiūlyti, o Birštone gyventojai tai gauna. Belieka parūpinti tinkamą būstą. O būsto kaina Birštone nėra maža, jau priartėjo prie didmiesčių būsto kainos. Kaip ir kiti šalies miestai, Birštonas prieš kelerius metus neišvengė krizės. Verslininkai prieš daugiau kaip dešimt metų buvo pasirengę imtis projektų, tačiau buvo priversti atidėti juos geresniems laikams. Dabar galima drąsiai teigti, kad tie laikai atėjo. Viena po kitos renovuojamos sveikatingumo įstaigos, anksčiau nesulaukdavusios vadinamosios kritinės masės klientų. Dabar šių įstaigų užimtumas labai didelis, net 90 procentų. „Kai kalbamės su gydymo ir sveikatingumo įstaigų atstovais, tikrai negirdime nusiskundimų dėl klientų stygiaus, visi džiaugiasi geru užimtumu“, – tvirtino N. Digrinčienė.

Pradėjo nuo infrastruktūros „Nesame eilinis miestas, tai kurortas su mineralinio vandens, gydomojo purvo ištekliais. Čia labai svarbu ir dešimtmečius puoselėtos tradicijos, kurias ypač vertina užsieniečiai. Turime kelti pasitikėjimą, kad svečiai iš užsienio čia atvyktų ir jaustųsi saugiai. Palyginti su kitais šalies miestais, Birštono savivaldybė yra viena saugiausių Lietuvoje jau daugelį metų“, – pažymėjo merė. Patrauklumo miestui suteikia ir gražiai sutvarkyta aplinka, viešoji infrastruktūra. Investicijos į miesto infrastruktūrą pasinaudojant Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama Birštonui davė labai daug – miestas šiandien turbūt nebūtų toks, koks yra. Kurorto vizijoje ir strategijoje buvo numatyta pirmiausia tinkamai sutvarkyti aplinką, kad ji taptų patraukli investuotojams. Pasinaudojant Europos Sąjungos parama buvo rekonstruotos pagrindinės gatvės, sutvarkytas centrinis miesto parkas, Druskupio upelis su prieigomis. Taip pat buvo įgyvendinti mineralinio vandens panaudojimo turizmui projektai: pastatytas mineralinio vandens garinimo bokštas „Druskupis“, mineralinio vandens paviljonas „Birutės vila“, įrengtas Kneipo sodas. Dabar viešoji infrastruktūra Birštone pritaikyta naudotis visiems miestiečiams ir atvykstantiems svečiams. „Žmonėms tai patinka. Jie čia nori atvažiuoti, praleisti laisvalaikį. Verslas irgi įvertino gražiai sutvarkytą aplinką, paruoštą infrastruktūrą, kuriai įrengti buvo skirta tikrai daug lėšų. Daug projektų įvykdyta, tačiau nemažai jų turime ir ateičiai“, – pasakojo merė N. Digrinčienė. Vienas iš ateityje numatomų darbų – bendradarbiaujant su Saugomų teritorijų tarnyba įrengti apžvalgos bokštą. Planuojama, kad jo aukštis turėtų siekti 45 metrus. Apžvalgos aikštelė suteiktų unikalią galimybę pasigrožėti Nemuno kilpomis, Birštono apylinkėmis. Taip pat kartu su Saugomų teritorijų tarnyba bus tvarkomas Vytauto kalnas, tiesiami nauji dviračių takai. Visgi ambicingiausias sumanymas kurorte, dėl kurio šiuo metu dar vyksta diskusijos, yra „Birštono vartai“. Tai būtų biurų, gyvenamosios paskirties, restorano, viešbučio pastatų kompleksas. Jam šiuo metu ieškomas investuotojas, o projektas būtų plėtojamas privataus ir viešojo sektorių partnerystės principu. Iš savivaldybės pusės būtų skirtas žemės sklypas, o privatus investuotojas turėtų

pasirūpinti nekilnojamojo turto projektų įgyvendinimu.

Saugus, tylus ir žalias miestas Birštonas prieš kurį laiką tapo vienu iš trijų šalies miestų, kuriame įgyvendinamas bandomasis kvartalinės daugiabučių renovacijos projektas. Šiuo metu jis smarkiai pasistūmėjęs į priekį, jau atnaujinta daug pastatų, rengiamasi modernizuoti ir daugiau daugiabučių. Kartu tvarkoma ir aplinka: keičiamas gatvių apšvietimas, įrengiamos naujos vaikų žaidimų aikštelės. „Šis projektas iš tiesų įrodė, kad pasenusius pastatus reikia renovuoti kompleksiškai, o ne po vieną. Tik tuomet bus pasiektas optimalus rezultatas, nauda daug didesnė ir gyventojams, ir savivaldybei“, – įsitikinusi kurorto merė N. Digrinčienė. Galiausiai merė prasitarė, kad savivaldybės siekis – žalias ir tylus kurortas. Norima, kad miestiečių ir atvykusių poilsiautojų ramybės netrikdytų aplinkos tvarkymo įrankių – motorinių pjūklų, žoliapjovių – keliamas triukšmas. Todėl savivaldybė pasirengusi žengti pažangų žingsnį ir įsigyti kuo daugiau šiuolaikiškų, tyliai veikiančių akumuliatorinių aplinkos tvarkymo įrankių.

regionų plėtra

Atnaujinta sanatorija pelno lankytojų simpatijas Birštonas tampa vis patrauklesnis čia atvykstantiems svečiams. Prie to neabejotinai prisidėjo didžiausias kurorte „Eglės“ sanatorijos ir UAB „Namita“ kompleksas. Praėjusiais metais baigtas statyti gydymo paskirties sanatorinio gydyklų kompleksas Birštone vienu metu gali priimti daugiau nei 700 sveikatos pasisemti atvykstančių lankytojų.

70 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Atnaujinimas – etapais glės“ sanatorijos kompleksas sudarytas iš keturių tarpusavyje sujungtų korpusų. Todėl sanatorijos statyba ir rekonstrukcija buvo vykdoma keturiais etapais, atnaujinant atskirus korpusus. Projektas tam tikra prasme buvo nepaprastas uždavinys ir investuotojams – po vienu stogu partnerystės pagrindais veikia atskiri verslo subjektai. Pavyzdžiui, gydykla ir C korpusas su Funkcinės diagnostikos ir reabilitacijos centru „Nemunas“ priklauso bendrovei „Namita“, sanatorijos A ir B korpusuose veikia bendrovė „Birštono šaltinis“. Todėl turėjo būti apgalvoti visi niuansai, kad klientams tai būtų nepastebima, o sanatorijos vaizdas išliktų vieningas. 2011–2013 m. rekonstruotas B korpusas, 2012–2014 m. atnaujintas A korpusas, 2014– 2015 m. pastatytas gydyklų pastatas, o C korpuso statyba pradėta 2016-aisiais ir baigta praėjusiais metais. Pirmajame korpuse įsikūrusi centrinė registratūra, kavinė, erdvi valgykla, kino ir koncertų salė, mineralinio vandens biuvetė, SPA centras ir gyvenamieji kambariai. Antrajame korpuse – procedūrų ir gydytojų kabinetai, vaikų kambarys, parduotuvė, grožio salonas. Čia taip pat įrengti gyvenamieji kambariai, o ant pastato stogo įkurta pergolė su saulės terasa, iš kurios atsiveria nuostabi Nemuno kilpų panorama. Gydyklos korpuse įrengtas baseinų ir pirčių kompleksas, kur galima mėgautis trimis skirtingais gėlo ir mineralinio vandens baseinais su įrengtomis povandeninėmis masažinėmis srovėmis, sūkurinėmis ir vertikaliosiomis voniomis, aštuoniomis skirtingomis pirtimis. Gydykloje įrengti mineralinio vandens vonių, povandeninio masažo, angliarūgštės vonių, baltojo ir gydomojo purvo procedūrų, kineziterapijos, ergoterapijos, fizioterapijos, haloterapijos, relaksacijos ir kitų procedūrų kabinetai. Grožio procedūros teikiamos SPA centre. Sanatorijos komplekso interjero akcentas – gyvų augalų siena, fontanai ir gėlynai. Įgyvendinant projektą buvo išlaikyta autentiška anksčiau čia stovėjusio pastato architektūra, taip buvo siekiama harmoningai įsilieti tiek į Birštono kurortą, tiek į Nemuno kilpų regioninį parką. Vystant projektą glaudžiai bendradarbiauta ir su Birštono savivaldybe. Ji šalia esančiame sklype įrengė mineralinio vandens garinimo paviljoną. „Eglės“ sanatorijos teritorijoje yra vaikų žaidimo aikštelė. Automobiliams skirta 104 vietų stovėjimo aikštelė.

„E

Padidino apgyvendinimo vietų Praėjusiais metais greta „Eglės“ sanatorijos duris atvėrė atvėre UAB „Namita“ Funkcinės diagnstikos ir reabilitacijos centras (FDRC) „Nemunas. Šis centras – moderniausias visose Baltijos šalyse. Daugelis įrenginių, esančių naujajame centre, yra pirmieji ir vieninteliai tokie Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse. FDRC „Nemunas“ įdiegta moderni įranga suteikia klientams gali mybę pasinaudoti inovatyvia ir dar veiksmingesne reabilitacija, o gydytojai ir kiti specialistai gali dar tiksliau ir objektyviau įvertinti žmogaus fizinę būklę, atlikti jo gyvybinių funkcijų stebėseną. Naujajame UAB „Namita“ gyvenamajame C korpuse įrengta 140 kambarių, kuriuose gali gyventi bemaž 300 svečių. Pagal pageidavimą jie gali rinktis standartinius arba liukso klasės kambarius, o šeimoms su vaikais puikiai tinka dviviečiai kambariai, galintys būti sujungti tarpusavyje. Čia yra įrengti ir kambariai, skirti žmonėms, turintiems specialiųjų poreikių – pritaikyti neįgaliesiems, taip pat kambariai su antialergine grindų danga alergiškiems žmonėms.

Procedūroms – brangi įranga Bendra investicija į visą kompleksą viršijo 30 mln. eurų, įskaitant ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą. FDRC „Nemunas“ daugelis tyrimų, tarp kurių ir laikysenos, eisenos, raumenų būklės, atliekami tarsi kompiuterinių žaidimų pagrindu. Brangiausias centro aparatas, kainavęs 80 tūkst. eurų, įvertina liemens raumenų ištvermę. Tiriant, pakrypus net 90 laipsnių kampu,

reikia išlaikyti tiesią nugaros padėtį. Ypač efektyvi procedūra, pirmoji Lietuvoje, yra funkcinė magnetinė stimuliacija, skirta dubens raumenims stiprinti ir šlapimo nelaikymui gydyti. Taip pat čia galima atlikti kintančio magnetinio lauko terapiją, kuri gali būti taikoma tiek visam kūnui, tiek atskiroms jo dalims. Sanatorijoje atliekama ir pirmoji Lietuvoje pulsinės bangos kompresinė terapija. FDRC „Nemunas“ įrengta ir pirmoji Lietuvoje šalčio kamera, kurioje taikomas gydymas ekstremaliai žema temperatūra. Atliekant procedūrą visas kūnas trumpai yra veikiamas šalčiu nuo 100 iki 140 laipsnių. Nesušalti ypač žemoje temperatūroje padeda skystos azoto dujos, dėl kurių šalčio kameroje šaltis yra sausas ir juntamas tik paviršiniame odos sluoksnyje. Tokia procedūra – krioterapija mažina ūmų ir lėtinį skausmą, slopina uždegimo procesus, aktyvina kraujotaką, stiprina imunitetą, mažina nerimą, gerina nuotaiką, miegą, skatina regeneracinius procesus, kolageno sintezę.

Projektas pelnė laurus Per metus „Eglės“ sanatorijoje Birštone apsilanko daugiau nei 100 tūkst. svečių ir dauguma jų lietuviai. Žinoma, netrūksta poilsiautojų ir iš kitų šalių: Norvegijos, Švedijos, Izraelio, Italijos Vokietijos, Rusijos ir Latvijos. Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros agentūros ir Darnios plėtros akademijos organizuotame konkurse „Už darnią plėtrą“ „Eglės“ sanatorijos ir UAB „Namita“ kompleksas pripažintas nugalėtoju visuomeninio rekreacinio projekto kategorijoje.

regionų plėtra

Druskininkai – pridėtinę vertę Lietuvai kuriantis kurortas Druskininkai – didžiausias ir populiariausias Lietuvos kurortas, kurį aplankė milijonai turistų iš viso pasaulio. Atlikti tyrimai rodo, kad Druskininkų savivaldybė yra viena palankiausių ir perspektyviausių savivaldybių verslui. Druskininkai pirmieji Lietuvoje įgyvendino tokius projektus kaip „Vandens parkas“, „Snow Arena“, „Lynų kelias“ – šiandien šie objektai yra gausiai lankomi turistų, duodantys žymią pridėtinę vertę ne tik pačiam kurortui, bet ir visai šaliai. Visa tai, kas šiandien sukurta Druskininkuose – pirmiausia yra sumanaus valdymo pavyzdys. Apie tai, kokie projektai yra Druskininkų planuose, kaip kuriame investicijoms patraukli aplinka bei kas lėmė kurorto sėkmę – interviu su Druskininkų savivaldybės meru Ričardu MALINAUSKU.

Kaip paaiškinti Druskininkų fenomeną ir sėkmės istoriją? Sėkmė yra ilgo, atkaklaus, ne visada lengvo darbo pasekmė. Kitaip tariant, Druskininkams niekas nieko ant lėkštutės nepateikė. Sėkmės receptas labai paprastas – pirmiausia tai įžvalgiai pasirinkta strategija, kuri ir davė startą visiems kurorte įvykusiems pokyčiams. Patvirtinus strategiją sekė nuoseklus jos įgyvendinimas ir maksimalus miesto potencialo išnaudojimas.

Kaip kuriate verslui palankią aplinką ir skatinate verslumą? Kuriant palankią aplinką verslui, visų pirma daug dėmesio skiriame savivaldos ir verslo bendradarbiavimui, dialogo vystymui. Kiekvienais metais net ne po vieną kartą organizuojami verslo pietūs, kuriuose atvirai kalbame apie lūkesčius, problemas, ateities planus. Galiu tik pasidžiaugti, kad savivaldybės bendradarbiavimas su 72 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Druskininkuose verslą vystančiomis įmonėmis duoda teigiamų rezultatų. Be abejo, stengiamės pritraukti investicijų, nes tik jos gali užtikrinti darbo vietas. Kalbant apie darbo vietas, noriu pasidžiaugti, kad nedarbas Druskininkuose sumažėjo nuo 34,4 iki 10 proc. Tai savivaldybės, darbo biržos ir vietos verslininkų bendradarbiavimo rezultatas. Džiugina ir tai, kad per pastarąjį dešimtmetį nakvynės paslaugų teikėjų skaičius išaugo penkis kartus. Mūsų tikslas yra pritraukti ilgalaikes investicijas, kad verslą pradėjęs žmogus jį vystytų, plėstų. Puikiai suprantame, kad smulkus ir vidutinis verslas susiduria su tam tikrais sunkumais, todėl stengiamės kurti palankias sąlygas investicijoms – savivaldybės Taryba kasmet peržiūri ir ženkliai sumažina verslo liudijimų kainas, nustatomos ir kitos mokesčių bei rinkliavų lengvatos. Be abejo, stengiamės, kad gyventojams ir

verslui paslaugos būtų teikiamos operatyviai ir patogiai. Todėl taikomos įvairios administracinės naštos mažinimo priemonės, užtikrinamas teikiamų paslaugų kokybės gerinimas. Džiaugiuosi, kad Druskininkų patrauklumą verslo vystymui jau ne kartą įrodė Laisvosios rinkos instituto, banko „Citadele“, įmonių rizikingumą vertinančios bendrovės „Creditreform Lietuva“ bei kitų šalies ekspertų atlikti tyrimai.

Kaip miesto vystymasis darė įtaką turistų srautams? Dėl kurorte siūlomų pramogų ir paslaugų turistų skaičius kasmet auga daugiau kaip po 10 proc. Praėjusiais metais Druskininkuose apsilankė ir nakvoti čia liko per trečdalį milijono poilsiautojų.Be abejo, turistų srauto augimui įtakos turi ir investicijos, ir infrastruktūros vystymas bei priežiūra, ir unikalūs objektai, ir išskirtiniai renginiai.

Labai pasiteisino 2011 metais įvesta kurorto rinkliava. Surinktas lėšas skiriame kurorto infrastruktūros gerinimui ir turizmo rinkodaros priemonėms. 2017 metais surinkome 732 tūkst. eurų – tai tikrai ženkli suma, už kurią nuveikėme daug reikšmingų darbų. Žinoma, labai daug dirba ir vietos verslininkai kartu su Turizmo ir verslo informacijos centro specialistais. Jie keliauja po parodas užsienyje, organizuoja informacinius turus užsienio žurnalistams, dirba įvairiomis kryptimis tam, kad Druskininkai būtų kuo žinomesnis kurortas.

Kokia situacija Druskininkuose yra su nekilnojamuoju turtu, jo kainomis?

Šiuo metu vienas didžiausių Druskininkų tikslų – dar labiau vystyti kultūrinį turizmą tarptautiniu lygiu ir įrengti tam labai reikalingus Kultūros rūmus. / Ričardas MALINAUSKAS /

Nekilnojamojo turto kainos Druskininkuose neatsilieka nuo Lietuvos didmiesčių. Druskininkuose nekilnojamasis turtas perkamas arba kaip antrasis būstas, skirtas poilsiui, arba nuomai, verslo vystymui. Ypač populiarūs naujos statybos būstai kurorto centre, tačiau pastebime, kad pirkėjus domina ir renovuoti būstai. Druskininkų savivaldybė yra renovacijos lyderė šalyje – šiuo metu jau renovuota daugiau kaip 80 daugiabučių namų, prie jų kompleksiškai sutvarkoma aplinka, automobilių stovėjimo aikštelės, kas taip pat lemia šių būstų populiarumą. Druskininkai iš kitų savivaldybių išsiskiria dar ir tuo, kad pas mus greičiausiai Lietuvoje rengiami ir patvirtinami teritorijų planavimo dokumentai - kas kitose savivaldybėse trunka net 2-3 metus, Druskininkų savivaldybėje trunka apie 6 mėnesius.

Kokias šiuo metu svarbiausias problemas tenka spręsti savivaldybei gerinant investicinę aplinką ar planuojant naujus projektus? Kokie šiuo metu įgyvendinami svarbūs investiciniai projektai, kokie planuojami? Šiuo metu vienas didžiausių Druskininkų tikslų – dar labiau vystyti kultūrinį turizmą tarptautiniu lygiu ir įrengti tam labai reikalingus Kultūros rūmus.

Dar 2000-aisias patvirtintose strateginėse Druskininkų vystymo kryptyse buvo numatyta, kad prioritetinė sritis kurorte bus kultūrinis–konferencinis turizmas. Daugiau kaip penkiolika metų ši sritis yra aktyviai vystoma, kultūrinis gyvenimas Druskininkuose šiandien kaip niekad įvairus ir intensyvus. Tačiau žinomiausias Lietuvos kurortas iki šiol neturi modernios, tarptautiniams renginiams pritaikytos erdvės. Visgi tikimės iki 2020-ųjų išspręsti šią problemą. Lietuvos ir Druskininkų kultūriniam gyvenimui itin reikšmingo objekto – Druskininkų kultūros centro – projektavimo darbai einasi sklandžiai ir tikimės, kad šiais metais pavyks pradėti statybas. Dar vienas reikšmingas projektas – amatų centro „Menų kalvė“ įrengimas. Šiuolaikiškas ir modernus amatų centras neabejotinai taps dar vienu Druskininkų traukos tašku, kultūros židiniu, kuriame vyks edukacijos, pažintinės ekskursijos, veiks atviros dirbtuvės, kurios leis visiems norintiesiems iš arti pasižiūrėti į menininkų ir tautodailininkų veiklą. Tikimės, kad „Menų kalvė“ duris atvers jau šiais metais. Druskininkuose įgyvendiname labai daug projektų – džiaugiuosi, pavyko suburti kompetentingą komandą, specialistai visus investicijų projektus rengia patys. Vasario mėnesį savivaldybės Taryba pritarė Druskininkų savivaldybės gyvenamųjų vietovių teritorijų ribų nustatymo planui. Druskininkų miesto teritorijos išplėtimas turės teigiamą įtaką gyventojams: padidėjęs miesto biudžetas leis greičiau ir efektyviau spręsti įvairias problemas, susijusias su prie miesto prijungtų gyvenviečių inžinerinės infrastruktūros priežiūra bei plėtra, taip pat padidės šiose teritorijose gyvenančių žmonių žemės ir kito nekilnojamojo turto vertė. Apibendrindamas norėčiau pasidžiaugti, kad Druskininkai nestovi vietoje – nuolat galvojame kuo nustebinti ir ką naujo pasiūlyti kurorto svečiams, kaip pagerinti gyvenimo kokybę druskininkiečiams.

regionų plėtra

Siūlo sprendimą, kaip atgaivinti dvimiesčio idėją

Greitojo susisiekimo galimybė rieš pusantro šimto metų buvo įgyvendintas vienas reikšmingiausių projektų – Europą ir Aziją sujungęs geležinkelis. Jo atšaka nuo Sankt Peterburgo į Varšuvą neaplenkė ir Vilniaus bei Kauno. Analogiška padėtis susidarė ir dabar, nusprendus nutiesti geležinkelio magistralę „Rail Baltica“, kertančią Europą iš pietų į šiaurę. Ir vėl, mūsų laimei, šis projektas neaplenkė Lietuvos – buvo nutarta geležinkelio trasą tiesti per geografinį Lietuvos centrą – Kauną. Tik kiek vėliau susizgribta, kad prie magistralės reikia prijungti ir sostinę Vilnių. Lietuva gavo ES komisijos patikinimą, kad Vilniaus prijungimas prie magistralės „Rail Baltica“ bus dalinai finansuojamas. Taigi, Lietuvos gyventojai netolimoje ateityje turės galimybę didesniu nei 200 km/val. greičiu

74 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Atstumas tarp miestų ar tarp objektų tame pačiame mieste vis dažniau skaičiuojamas ne kilometrais, o minutėmis, valandomis. Šiais laikais posakis, kad laikas yra pinigai, kaip niekada taiklus. Plėtojant susisiekimo infrastruktūros projektus reikia labai gerai viską pasverti, įvertinti, išanalizuoti ir tik tuomet priimti sprendimą.

keliauti į Varšuvą, Berlyną, Rygą, Taliną, Helsinkį ar į Sankt Peterburgą, kaip anksčiau. Bet tik iš Kauno. O ką padaryti, kad kelionė iš Vilniaus iki Kauno, kurių pakraščius skiria tik 75 km, neprailgtų? Tokį atstumą šiuolaikiniai traukiniai įveikia greičiau nei per 20 minučių.

Konkuruoja dvi idėjos Kaip greitai ir efektyviai tai bus padaryta, priklauso nuo mūsų visuomenės. „Metro sąjūdžio“ valdybos pirmininko Juozo Zykaus teigimu, diskusija šiuo klausimu jau prasidėjo ir tęsiasi racionaliausio sprendimo paieška. Konkuruoja dvi idėjos: valdiška, kurią pristato „Lietuvos geležinkeliai“, ir visuomenininkų, susibūrusių į asociaciją „Metro sąjūdis“. Pagal valdišką idėją siūloma rekonstruoti seną 102 km ilgio geležinkelio trasą tarp Vilniaus ir Kauno, šitaip sujungiant Vilniaus ir Karmėlavos oro uostus. Trasai rekonstruoti reikėtų maždaug

milijardo eurų, o traukinys Karmėlavos oro uostą iš Vilniaus pasiektų per valandą. „Metro sąjūdžio“ specialistai siūlo geležinkelio trasą į Karmėlavos oro uostą tiesti nuo vakarinio Vilniaus pakraščio, pirmąją stotį įrengiant šalia Pilaitės rajono. Tokia trasa būtų 25 km trumpesnė, ja išvystomas greitis dvigubai didesnis, kelionės trukmė triskart trumpesnė, o įrengimo kaina du kartus mažesnė. „Šias idėjas palaikančių pusių motyvai labai skirtingi. Visuomenininkų tikslas greitai ir pigiai pasiekti magistralę „Rail Baltica“ ir Karmėlavos oro uostą. O „Lietuvos geležinkeliai“ nori už ES pinigus rekonstruoti savo geležinkelio trasą, išplėsti logistikos centrus ir padidinti krovinių srautą į Palemoną“, – sakė J. Zykus. Pasak jo, keleivių vežimas sudaro vos kelis procentus „Lietuvos geležinkelių“ veikloje, be to, kaip deklaruojama, jis yra nuostolingas įmonei. Kita vertus, „Lietuvos geležinkeliai“

Negalima miestuose gaišti laiko automobilių spūstyse, o susisiekimo magistralėse judėti tik 100 kilometrų per valandą greičiu, kai pasaulis juda kelis kartus greičiau. / Juozas ZYKUS /

keleivių, palyginti su kitomis ES valstybėmis, veža bene mažiausiai. Lietuvoje geležinkelių tinklas yra toks pats kaip, pavyzdžiui, latvių, kaimynų geležinkelių bendrovė perveža šešis kartus daugiau keleivių nei „Lietuvos geležinkeliai“, nors keleivių vežimo geležinkeliu savikaina yra kelis kartus mažesnė nei automobiliu. „Metro sąjūdžio“ valdybos pirmininko J. Zykaus manymu, keleivių vežimą geležinkeliu žymiai padidintų sprendimas Vilniuje įgyvendinti miesto geležinkelio – metropoliteno projektą. Nutiesus 8 km metro trasą iš sostinės centro į Pilaitę ir sujungus geležinkelio atšaką iš Vilniaus su „Rail Baltica“, Kauno rytinis pakraštys iš Vilniaus centro būtų pasiekiamas per 30 minučių, tuo tarpu kelionė iš centro, vykstant autotransportu į oro uostą ir iš ten traukiniu į Karmėlavą, kelionė truktų pusantros valandos. „Jeigu pirmuoju atveju kelionė būtų du kartus trumpesnė, tada dėl saugumo, komforto, punktualumo ir ekonominio efektyvumo ją rinktųsi daug daugiau keleivių. Praktika rodo, kad atstumą iki 300 km geležinkeliu galima įveikti greičiau nei automobiliu, net greičiau nei oro transportu“, – pasakojo J. Zykus. Tačiau, anot jo, esant dabartinei ekonominei ir politinei situacijai, valdžios valdomos įmonės pasiūlymas turi daugiau šansų būti įgyvendintas. Pirmiausia dėl to, kad valdiškos įmonės valdytojai turi lemiamą žodį priimant sprendimus, todėl tikėtina, jog palankiau

vertins savus pasiūlymus nei visuomenininkų. Antra, Susisiekimo ministerija ir jos valdoma įmonė turi daugiau finansinių išteklių ir su žiniasklaidos pagalba gali labiau paveikti visuomenės nuomonę. „Žvelgiant iš laiko perspektyvos, visuomenininkų šansai didėja. Tikėtina, kad po kelerius metus vykusių diskusijų Seimas šių metų pavasario sesijoje priims Metropoliteno įgyvendinimo įstatymą. O dabartinė Vilniaus miesto taryba, baigdama savo kadenciją ar kitais metais naujai išrinkta, Bendrajame plane patvirtins metropoliteno trasų išdėstymą. Tada galėsime duoti žinią pasauliui, kad Lietuvos visuomenė priėmė politinį sprendimą vystyti pažangiausias tiek miesto, tiek tarpmiestines geležinkelio sistemas privačių finansinių ir verslo struktūrų pinigais. Tai daryti mus skatina ir ES direktyvos“, – sakė J. Zykus.

Laikas – pinigai „Metro sąjūdžio“ vadovo įsitikinimu, esant galimybei vilniečiams Kauną pasiekti per 20 min., Karmėlava taptų Lietuvos vartais į pasaulį, nes vakarinės mūsų šalies gyventojams nebereikėtų vykti į Vilnių, norint skristi į užsienį. Vadinasi, jie kelionei sutaupytų mažiausiai valandą. „Liaudies išmintis sako, kad laikas – pinigai, laikas – gyvenimas. Laikas – tai Dievo dovana, kurios nei sukursi, nei sunaikinsi, gali tik protingai panaudoti. Todėl kas pirmesnis tuo pasinaudos, tas bus gudresnis. Visas pasaulis kovoja už laiką, trumpinamas pasiekiamumas“, – kalbėjo J. Zykus.

Jis pateikė keletą pavyzdžių, kaip buvo siekiama trumpinti susisiekimo laiką: buvo iškasti Sueco ir Panamos kanalai, o dabar vandenynai bus sujungti dar didesniu Nikaragvos kanalu. Greituoju geležinkeliu sujungti Paryžius su Londonu, Maskva su Sankt Peterburgu. Dabar kuriamas Talino ir Helsinkio dvimiestis, nutiesiant tunelį po Baltijos jūra ir sutrumpinant kelionę nuo 2,5 val. iki 30 minučių. Kinai sujungė 1300 km ilgio geležinkelio trasa Pekiną ir Šanchajų. Nors trasoje yra 24 stotys, traukinys ją įveikia per 4,5 val., maždaug per tiek, kiek mes įveikiame 330 km atstumą iš Vilniaus iki Klaipėdos. „Mes visą laiką rūpinomės, kad kuo greičiau būtų pristatomos mūsų prekės. Todėl pastatėme Mukrano perkėlą, Būtingės terminalą, ruošiamės statyti išorinį jūrų uostą. Kad greičiau ir didesnis krovinių srautas pasiektų Klaipėdą, rekonstruojami ir geležinkeliai. Bet gal jau laikas pasirūpinti ir žmonėmis. Negalima miestuose gaišti laiko automobilių spūstyse, o susisiekimo magistralėse judėti tik 100 km/val. greičiu, kai pasaulis juda kelis kartus greičiau“, – sakė J. Zykus. Pastatę greitojo geležinkelio Vilnius–Kaunas trasą, skirtą tik žmonėms susisiekti, sutrumpinsime ir krovinių pervežimo laiką, nes šiuo metu krovininiai traukiniai turi derinti laiką prie keleivinių. „Tam, kad neatsiliktume nuo pasaulio, būtina ne tik svarstyti, diskutuoti, bet ir veikti. Labai svarbu kaip įmanoma sutrumpinti protingo sprendimo priėmimo laiką“, – tvirtino „Metro sąjūdžio“ vadovas. 75

regionų plėtra

Kauno rajonas randa erdvių ir verslo plėtrai, ir poilsiui Kauno rajonas, besiglaudžiantis prie antrojo Lietuvos miesto, nesitenkina jo šešėliu, bet vysto savarankiškas plėtros kryptis. Gausios užsienio įmonių investicijos, gera demografinė padėtis ir ypač sparčiai auganti pakaunės dalis – taip keliais žodžiais būtų galima apibūdinti šiandienę šio Lietuvos regiono situaciją. Palankios aplinkybės ir augančio gyventojų skaičiaus iššūkis ragina toliau aktyviai plėtoti ateities vizijas.

Numatytos verslo zonos

emiantis „Investuok Lietuvoje“ duomenimis, pernai Kauno rajonas pritraukė gerokai daugiau užsienio investicijų nei pagrindiniai, Vilniaus ar Kauno, miestai. Šiuo metu Kauno rajono plėtra vyksta keliomis kryptimis. Bendrajame plane numatyta viena iš didžiausių verslo zonų – Kauno LEZ, apimanti Ramučių, Biruliškių, Sergeičikų ir dalį Karmėlavos ploto. Pernai čia pradėjo kurtis garsios pasaulinės kompanijos „Hollister“, „Continental“, „Hella“ ir daug kitų. Kita didelė verslo zona plečiasi Domeikavos seniūnijoje, šalia automagistralės Kaunas–Klaipėda, Kumpių kaime – čia jau įsikūrė daugiau kaip 60 įvairių įmonių, daugiausia užsiimančių logistika ir agroverslu. Logistikos centrą čia stato ir garsi vokiečių įmonė „Hegelmann Transporte“, žadanti investuoti apie 20 mln. eurų. 76 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Sparčiai plečiasi ir šalia automagistralės A1 įsikūręs logistikos parkas, kur veikia pagrindiniai „Lidl“ sandėliai, „Limedika“, „Lietuvos paštas“, „Telgesa“, „Gotas“ ir kitos įmonės. Pernai atšvestos įkurtuvės ir Ringaudų seniūnijoje – joje įsikūrė „Analizė“ ir „Vetmarket“. Daug įmonių savo verslą plėtoja Garliavoje bei jos apylinkėse. Nauja verslo perspektyva numatoma ir Pagirių kaime – tikimasi, kad jau po dvejų metų čia bus pradėtas kasti lietuviškasis marmuras. Tai – itin geros kokybės melsvasis anhidritas. Dar viena Kauno rajono plėtros kryptis numatoma kurortinėje zonoje – Kačerginėje, Kulautuvoje ir dalyje Zapyškio.

Stabilus gyventojų augimas Gyventojų skaičius Kauno rajone, nepaisant bendrų Lietuvos emigracijos mastų, ne mažėja, o stabiliai auga. Tai lemia ne tik pakankamas gimstamumas, bet ir migracija iš kitų Lietuvos

regionų ir netgi tam tikras grįžtančių emigrantų skaičius. Kauno rajono meras Valerijus Makūnas teigia norintis paneigti mitą, kad į Kauno rajoną esą keliasi gyventi tik kauniečiai. Iš tiesų iš Kauno atsikėlę naujakuriai čia sudaro mažumą, dauguma – atsikėlę iš kitų Lietuvos rajonų, esama netgi atvykėlių iš Vilniaus. Gausiausiai auga Užliedžių, Domeikavos, Ringaudų, Akademijos, Garliavos, Raudondvario seniūnijos. Meras pakaunės populiarumą aiškina paprastai: čia esą mažesni mokesčiai, pigesni žemės sklypai, daugiau erdvės ir gamtos, gaivesnis oras. Visa tai ypač patraukia įsikurti jaunas šeimas. Mero teigimu, stengiamasi daugiau dėmesio skirti ir grįžtantiems iš užsienio lietuviams – neseniai, po susitikimo su prezidente, seniūnijose buvo įsteigta 10 darbo organizatorių etatų, kuriems patikėta funkcija kaupti duomenis ir suteikti grįžusiems iš emigracijos žmonėms reikalingą informaciją.

Svarbu ne konkuruoti, o tartis

Kartu su Kauno miesto savivaldybe jau esame nuveikę nemažai gražių darbų. Dviračių takų jungtys – tai tik vienas iš daugelio bendrų projektų. / Valerijus MAKŪNAS /

Kauno rajono savivaldybė nemažai investuoja į socialinę infrastruktūrą, taip pat sulaukia daug tiesioginių užsienio investicijų

V. Makūnas įsitikinęs, kad Kauno miesto ir rajono savivaldybės turėtų ne konkuruoti, o tartis, kaip pakelti gyventojų gyvenimo kokybę, kaip geriau panaudoti mokyklų, vaikų darželių potencialą. Dar visai neseniai pasiūlyta idėja sujungti savivaldybes nebuvo įgyvendinta – galimybė nebuvusi iki galo išdiskutuota, neatliktos apklausos. Kauno rajono mero teigimu, kur kas prasmingiau būtų skatinti glaudesnį kaimyninių savivaldybių bendradarbiavimą sprendžiant gyventojų problemas. „Kartu su Kauno miesto savivaldybe jau esame nuveikę nemažai gražių darbų. Dviračių takų jungtys – tai tik vienas iš daugelio bendrų projektų. Kartu pavyko atgaivinti Kauno tvirtovės fortus, įkūrėme bendrą įstaigą, kuri sieks atgavinti Kačerginės lenktynių trasą,“ – kalbėjo meras. Ko gero, labiausiai džiuginantis bendro darbo vaisius – tai abiejų savivaldybių pastangomis Kaunui iškovotas „Europos kultūros sostinės 2022“ vardas. Tiesa, nors Kauno miestas ir Kauno rajonas yra atskiri administraciniai vienetai, istoriškai tai buvęs vienas kraštas, todėl abipusė jų įtaka yra visiškai natūrali. Juk ir patiems gyventojams dažnai net ne taip svarbu, kuriai, miesto ar rajono, teritorijai jie priklauso, kur kas svarbiau palankios gyvenimui sąlygos, pasiekiamos kokybiškos paslaugos. Todėl vienas iš aktualių ateities uždavinių, galėsiantis pagerinti rajone gyvenančių žmonių gyvenimo kokybę – transporto sistema su bendru elektroniniu bilietu. Žmonėms, keliaujantiems visuomeniniu transportu į miestą ir iš jo, nereikėtų dažnai persėsti ir papildomai už tai mokėti. Kauno rajono prioritetine sritimi ir šiais metais išliks švietimas: bus siekiama sukurti šiuolaikinį ugdymo įstaigų tinklą, rekonstruojamos mokyklos bei stadionai, steigiami vaikų darželiai, stengiamasi išsaugoti bibliotekas, kultūros centrus. Daugelis darbų, pavyzdžiui, kai kurių mokyklų modernizacija, šiuo metu jau pradėti. Šiais metais numatyta pertvarkyti Raudondvario ugdymo įstaigas, Piliuonos gimnaziją, rekonstruoti Ežerėlyje ir Vilkijoje esančius stadionus, praplėsti Čekiškės, Zapyškio ir Kačerginės mokyklų erdves, modernizuoti Mastaičių baseiną, baigti kurti parką su amfiteatru Garliavoje. Didelės investicijos bus skiriamos ir vandentvarkai, dviračių takų tiesimui, kelių tvarkymui. Mero teigimu, suprantama, kad ES finansavimas netrukus baigsis, todėl būtina ruoštis dirbti pasiremiant viešojo ir privataus sektoriaus partneryste. 77

pasaulis

Jėgainė Danijoje – naujas atliekų tvarkymo standartas parengė Lilija BUIDOVAITĖ

Ambicingo architektų biuro „Bjarke Ingels Group“ projekto – „Amager Bakke“ jėgainės, iškilusios netoli Kopenhagos centro, – misija, architektų teigimu, ne tik būti pavyzdžiu atliekų tvarkymo ir energijos gamybos srityse, bet ir tapti

SLA Architects vizual.

traukos centru bei architektūriniu Kopenhagos panoramos simboliu.

78 2017–2018 žiema (Nr. 6)

Daniel Rasmussen vizual.

Sieks žiedinės ekonomikos tikslų „Lietuvos energija“ Vilniuje ir Kaune įgyvendina modernių atliekas ir biokurą naudojančių didelio efektyvumo kogeneracinių jėgainių projektus. Jėgainės, gamindamos šilumą ir elektrą, užtikrins mažesnes šilumos gamybos kainas miestų gyventojams, taip pat papildomą vietinės elektros energijos gamybą konkurencinga kaina, spręs atliekų tvarkymo problemas ir padės Lietuvai pasiekti Europos žiedinės ekonomikos tikslus. Lietuvos Vyriausybė kogeneracines jėgaines yra pripažinusi valstybei svarbiais ekonominiais projektais. Vilniuje 2018 m. pradžioje pradėta statyti kogeneracinė jėgainė pagamins kone pusę sostinei centralizuotai tiekiamos šilumos, o elektros energijos tiek, kad pakaktų aprūpinti 230 tūkst. arba 80 proc. Vilniaus namų ūkių. Jėgainėje energijos gamybai per metus bus panaudota iki 160 tūkst. tonų po rūšiavimo likusių komunalinių atliekų. Naujoji jėgainė metines vilniečių išlaidas šilumai mažins 13 mln., atliekų tvarkymui – 10 mln. eurų. Jėgainę planuojama paleisti 2019 m. pabaigoje. Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje 2017 m. pabaigoje pradėta statyti kogeneracinė jėgainė šilumos ir elektros energijos gamybai naudos ne tik po rūšiavimo likusias komunalines atliekas, bet ir nepavojingos pramonines atliekas bei vandenvalos nuotekų dumblą. Jėgainė pagamins apie 40 proc. Kauno miestui reikalingos šilumos ir išspręs atliekų kaupimo sąvartynuose problemą. Pastačius naują jėgainę, Kauno gyventojai sutaupys apie 13 mln. eurų per metus mažiau mokėdami tiek už atliekų tvarkymą, tiek už šilumą. Jėgainėje bus pagaminama vietinės elektros energijos, kurios pakaktų apie 100 tūkst. namų ūkių. Jėgainės projektą įgyvendina „Lietuvos energija“ ir „Fortum Heat Lietuva“. Jėgainę planuojama paleisti 2020 metais.

Efektyvumas sieks 90 proc. mager Bakke“ pakeitė 40 metų veikusią mažo našumo „Amagerforbraending“ atliekų deginimo jėgainę. Skaičiuojama, kad „Amager Bakke“, sunaudodama tą patį atliekų kiekį kaip ir senoji jėgainė, turėtų pagaminti 25 proc. daugiau energijos. Taip ji taps efektyviausiai veikiančia atliekų deginimo jėgaine pasaulyje. ARC (angl. „Amager Resource Center“) konkursą suprojektuoti atliekų deginimo jėgainę 2011 m. laimėjo danų architektų biuras „Bjarke Ingels Group“ (BIG), 2012-aisiais projektas buvo sustabdytas dėl galimai per didelio planuojamo sudeginti atliekų kiekio. Po ilgų derybų pasiruošimo darbai pratęsti 2013 metais. „Amager Bakke“ iš dalies buvo atidaryta 2017 m. pradžioje. Visus darbus planuojama užbaigti šių metų vasarą. Anksčiau pramoniniame rajone stovėjusią jėgainę buvo pamėgę ekstremaliojo sporto gerbėjai, taigi, projektuotojai turėjo idėją įtraukti jėgainę į miesto audinį ir nubrėžti naują miesto ir atliekų perdirbimo gamyklos santykį. Atliekų deginimo jėgainės atidarymas tapo Kopenhagos plano iki 2025-ųjų tapti pirmąja sostine, kurioje neliks taršos anglies dvideginiu (angl. „Zero-carbon city“), dalimi. Sykiu taip siekiama prisidėti prie kitų Europoje populiarėjančių iniciatyvų. Skaičiuojama, kad jėgainė perdirbs 400 tūkst. tonų atliekų, kurias per metus išmeta apie 500–700 tūkst. gyventojų ir 46 tūkst. kompanijų. Veikdama 99 proc. energijos vartojimo efektyvumo lygiu, jėgainė Kopenhagoje užtikrins karštą vandenį 160 tūkst., o elektros energijos gamybą 62 500 namų. Sumažindama CO2 išmetimą 100 tūkst. tonų per metus, jėgainė padės miestui perdirbti 90 proc. (apie 10 tūkst. tonų) metalo atliekų. Jėgainė gamybos metu dėl kondensacijos kamine susigrąžins 100 mln. litrų vandens ir perdirbs 100 tūkst. tonų pelenų, kurie bus panaudoti keliams tiesti. Remiantis skaičiavimais, jėgainės statybos kainuos maždaug 632 mln. dolerių.

„A

Pavers traukos centru Ant jėgainės stogo bus įkurdinti SLA architektų biuro suprojektuoti pėsčiųjų takai, žaidimų aikštelės, gatvės sporto įrenginiai, bėgiojimo trasos, apžvalgos aikštelės, laipiojimo sienelės, taip pat ir BIG suprojektuotos daugiau nei 500 m slidinėjimo trasos. Nors slidinėjimas Danijoje – populiari sporto šaka, šalis teturi keletą slidinėjimo trasų. „Amager Bakke“ 16 tūkst. kvadratinių metrų stogas idealiai tinka tokiai veiklai: maždaug 500 m trasa bus sudaryta iš 3 slidinėjimo trasų, suskirstytų pagal sudėtingumą, viena iš jų, juodoji, 180 m trasa su 45 laipsnių nuokalne, bus įrengta aukščiausioje stogo dalyje. Pastato stogą bus galima pasiekti liftu, kylančiu šalia kamino ir leidžiančiu žvilgtelėti į jėgainės vidų. Beje, jėgainės fasadą sudarys ne įprastos plokštės, o aliuminio vazonai-plytos, apsodintos augalais, taip sukuriant žaliosios sienos įspūdį. Kiekvienąsyk į atmosferą paleidžiant 250 kg anglies dioksido, iš 124 m aukščio kamino iškils dūmų žiedas, kurį sudarys vandens garai. Kamino prototipą sukūrė vokiečių menininkai „Realities United“ ir danų ne pelno organizacija „Copenhagen Suborbitals“. Architekto B. Ingelso žodžiais, „Amager Bakke“ atliekų deginimo jėgainė pakeis žmonių požiūrį į komunalinės paskirties pastatus. Vienas labiausiai specialistą žavinčių dalykų tas, kad architektūra, padedant menui ir mokslui, gali svajonę paversti realybe. Sykiu architektūra turi pasaulį keičiančią galią – tai, kas jau pastatyta, atspindi, koks dabar yra pasaulis. O tai, kas pradžioje būna tik beprotiška idėja, vėliau tampa tiesiog kasdienybe. 79

80 2017–2018 žiema (Nr. 6)