„SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 spalis by SA.lt (Statyba ir architektūra)

Tarptautiniai standartai – savanoriškai ar privalomai?

MO muziejus: naujieji meno namai

Miestų planavime – 3D pradžiamokslis

Pastatas it vienis

Erdvės, reiklios apšvietimui

S TAT Y B A ARCHITEKTŪRA 2018 spalis (10)

Kaina 2,9 Eur

redakcijos skiltis „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) Leidėjas UAB „Portalas SA.lt“ Redakcijos adresas Fabijoniškių g. 99 Vilnius LT-07101 Tel. +370 5 267 9484 El. p. redakcija@sa.lt www.sa.lt

Redaktorė Kristina Buidovaitė Tekstų autoriai

Eksperimentinės architektūros terminas Lietuvoje aptartas keliuose architektams ir visuomenei skirtuose renginiuose, mokslinėse publikacijose, apie tai nesyk, matyt, kalbėta per paskaitas

Kristina Buidovaitė, Elena Paleckytė,

architektūros studentams – svarbu, kad pavyzdžių, ir ne tik teorinių, mes turime. Reikėtų atsi-

Indrė Vozgirdaitė, Karina Sėrikova

gręžti keletą ar keliasdešimt metų atgal ir darsyk įvertinti tai, kas buvo suprojektuota, ir tai, kokį

Portalo www.sa.lt administratorius Artūras Aleksiejūnas Kalbos redaktorė Brigita Kulikovskienė

reikšmingą palikimą (kad ir neseną) gavome. Šiuo metu statytojai sprendžia kitą galvosūkį: naujai statomi ar rekonstruojami pastatai,

Dizainerė

kurių bendrasis plotas daugiau kaip 5000 kv. m, ateityje bus privalomai sertifikuojami pagal

Edita Namajūnienė

statytojo pasirinktą, Lietuvoje ar kitoje Europos Sąjungos šalyje pripažįstamą pastatų tvarumo

Reklamos skyrius

vertinimo metodiką. Viena vertus, tai proga statytojams įrodyti savo novatoriškumą, o lietuviams,

Liuda Michalkevičienė

sukūrusiems pastatų vertinimo metodiką, savo kūrybiškumą ir išmonę, kita vertus, ar nepritrūks

Tel. +370 5 267 9484 Laura Stankūnaitė

paskutinės nakties prieš naujus įpareigojimus – ar galiausiai neįstrigs Naujamiestyje vienas po

Tel. +370 684 89 421

kito įgyvendinami konversijos projektai? Specialistai sutinka – jei šis tvarumo vertinimas nebus

„popierinis“, panašus į energinio naudingumo sertifikatų gavimą notaro kabinete, tuomet, ko-

Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas

dėl ne – tvarūs, arba kitaip, žalieji pastatai – rytojus šiandien.

galima tik gavus redakcijos sutikimą. Redakcija už reklamos

Sociologė dr. Dalia Čiupailaitė neseniai socialiniame tinkle samprotavo: ar teisinga, kad ar-

ir skelbimų turinį neatsako.

chitektūrinius konkursus organizuoja ir vertina patys architektai. Apie bendradarbiavimą su kitų

Spausdino

sričių specialistais, arba, kokią architektūrą formuoja skirtingų sričių specialistų vertybės.

UAB „Spauda“ Tiražas 4200 egz. ISSN 2538-8797

Spalio 18-ąją griausmingai atidarytas MO muziejus. Kone 10 tūkst. lankytojų išbandė naująsias, pasaulinės architektūros žvaigždės Danielio Libeskindo ir lietuvių DO ARCHITECTS suprojektuotas erdves. Kai kurie projektavimo ir statybų darbai, anot kalbintų specialistų, prilygo stebuklui – tokiam, kurį sukūrė kone 300 specialistų komanda. Vilnius, Panevėžys ir Palanga prisistatė moderniai – pasirengę miestų 3D modelius. Apie 3D informacijos svarbą miestų planavime ir mokslininkų darbe – specialistai ir architektai. Taip pat tema apie tai, kodėl architektų kabinete nebėra pieštukų ir braižymo lentų bei kaip jų darbą keičia virtualioji realybė. Pastatas it skulptūra traukia dėmesį, žavi – jis paslaptingas, įmantrus ir įnoringas. Tokie pastatai kyla ten, kur tokį sprendimą padiktuoja architektų intuicija, užsakovų svajonė ar aplinkos poreikis. Kuo „aprengti“ pastatai žavi ir kodėl jie verti įvertinimo. Energiškai efektyvus pastatas ir komfortas, žalioji statyba, saulės kontrolė pastatuose – tai, kas mūsų namus, biurus ar mokyklas daro tvarias, sveikas ir komfortiškas, ir tai, apie ką būtina kalbėti daug ir garsiai. Kad žodžiai taptų kūnu. Dar vienas redakcijos sumanymas – pristatyti visuomeninių WC tendencijas, sprendimus ir galimybes. Jei jau teatras prasideda nuo drabužinės, visuomeninis pastatas – nuo WC, kodėl apie jį nekalbėti. Iš pradžių – dėmesio verta citata, priversianti perskaityti publikaciją: „Kitą kartą tualetai tampa viso miesto tapatybės bruožu“, – pažymi architektų biuro „Aketuri architektai“ architektas Lukas Rekevičius.

Mūsų viršelyje – Norbert Tukaj, MO muziejaus nuotr.

tema

Kiek Lietuvai aktuali eksperimentinė architektūra?

architektūra

(Ne)matomi pramonės architektūros ženklai konvertuojant buvusias pramonės teritorijas

TURINYS

Projektas: santechnika

Saulės iššūkis Lietuvai

Teatras – nuo drabužinės, visuomeninis pastatas – nuo WC

architektūra

Įėjimo architektūra 2 2018 spalis

technologijos

Papildoma medžiaga:

objektas

MO muziejus: naujieji meno namai

technologijos

4 tema Kiek Lietuvai aktuali eksperimentinė architektūra?

Miestų planavime – 3D pradžiamokslis

forumas Tarptautiniai standartai – savanoriškai ar privalomai?

architektūra Architektūros konkursų eiga: socialumo link

architektūra (Ne)matomi pramonės architektūros ženklai konvertuojant buvusias pramonės teritorijas

objektas MO muziejus: naujieji meno namai

technologijos Miestų planavime – 3D pradžiamokslis

28 sprendimas Architektas be technologijų – vizija (ne)įmanoma?

2018-10-22

VILNIUS

konferencija Statybų rinkos tendencijos ir naujovės – konferencijoje „Statyba. Architektūra. 4.0“

architektūra Pastatas it vienis

objektas Retas paukštis Lietuvos padangėje

44 sprendimas Erdvės, reiklios apšvietimui

objektas

Retas paukštis Lietuvos padangėje

architektūra

Pastatas it vienis

žalieji pastatai Žalioji statybų sektoriaus vizija

technologijos Energiškai efektyvus pastatas = komfortas

urbanistika Idėjos, įkvėpusios pokyčiams

technologijos Saulės iššūkis Lietuvai

objektas Lankstūs fasado proveržiai Kaune

archtektūra Įėjimo architektūra

Projektas: santechnika Teatras – nuo drabužinės, visuomeninis pastatas – nuo WC

Projektas: santechnika Pasvajokime apie technologijas

Projektas: santechnika Estetikos kriterijai

Projektas: santechnika Normatyvai – atgyvenę?

tema

Kiek Lietuvai aktuali eksperimentinė architektūra? Karina SĖRIKOVA

Architektūra, orientuota ne į rinką ar produktą, o į kūrybą, yra eksperimentinės architektūros misija. Deja, ši monumentalioji kūryba reta ne tik mūsų šalyje, bet ir visoje Rytų Europoje. Kodėl ši architektūra yra atsidūrusi kultūros šešėlyje: neturime praktikos ar ji mums tiesiog neaktuali?

Puiki erdvė išbandyti naujoves ksperimentinė architektūra tyrinėja ir siekia atrasti netikėtus, neįprastus sprendimus problemoms ir iššūkiams: tai gali būti naujoviškos erdvinės ar funkcinės schemos, kuriančios darbo, poilsio ar gyvenamąją aplinką, arba eksperimentavimas su skirtingomis stilistinėmis išraiškomis ir įvaizdžiais, inovatyvūs sprendimai socialinėms problemoms spręsti, konstrukcijų ar pastatų statybos išradimai. „Eksperimentinė architektūra – nebūtinai įgyvendinti pastatai. Dažniau tai būna projektai, parodos, publikacijos ar manifestai: Archigram judėjimas, architekto Patriko Schumacherio parametricizmas, Remo Koolhaaso knyga

„Delirious New York“. Roberto Venturi postmodernizmo manifestas galėtų būti vienas ryškiausių eksperimentavimo su architektūra pavyzdžių. Dauguma eksperimentinės architektūros yra sukuriama akademinėje aplinkoje – architektūros mokyklose. Studentų darbas nėra susijęs su įsipareigojimais užsakovams ir kitais profesijos pra gmatiniais aspektais, todėl tai puiki erdvė atrasti įvairių naujovių ir jas išmėginti“, – sakė ben drovės „Unitectus“ architektų grupės narys, architektas Povilas Čepaitis.

Aktuali virsmų akistatoje Pasak architekto, eksperimentinė architektūra ypač aktuali, kada vyksta virsmai ar dideli pokyčiai ekonominėje, socialinėje, inžinerinėje ar koncepcinėje erdvėje. „Pasaulyje tikslingas ir

kryptingas eksperimentavimas su architektūra prasidėjo architektui Le Corbusierui suformulavus modernistinės architektūros tezes ir vis atsinaujindavo high-tech, postmodernizmo, parametrinės architektūros ir kitų stilių ištakose. Taip pat iškilus reikšmingiems socialiniams iššūkiams, pavyzdžiui, sprendžiant būsto krizę po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo atrastos surenkamojo gelžbetonio pastatų sistemos arba siekiant pagerinti gyvenimo sąlygas pabėgėliams šių dienų migracijos akivaizdoje. Pašnekovo teigimu, Lietuvoje eksperimentinės architektūros pavyzdžių nėra daug, nebent prie jų priskirtume pirmuosius pasaulinių tendencijų perkėlimo į vietinę terpę pavyzdžius. „Turbūt ryškiausiu eksperimentinės architektūros pavyzdžiu galėtų būti Vilniaus koncertų ir sporto rūmai – tuo metu novatoriškos vantinės konstrukcijos panaudojimas pastato stogui ir vidinės erdvės charakteristikai suformuoti. Nemažai eksperimentavimo elementų galima rasti ir architekto Arno Dineikos gamybinių pastatų architektūroje, deja, ne itin sėkmingai išlikusioje iki šių dienų. Šiuolaikinėje architektūroje galima rasti ir daugiau panašių pavyzdžių: studijos „Do Architects“ rengta modulinių vaikų darželių studija arba „Sprik“ architektų sukurtas inovatyvios konstrukcinės schemos „Inhus“ kompanijos administracinis pastatas“, – sakė architektas. P. Čepaitis mano, kad eksperimentavimas yra tai, kas padeda architektūrai iš naujo atrasti

SA.lt archyvo nuotr.

Vienu ryškiausių eksperimentinės architektūros pavyzdžių laikomi Vilniaus koncertų ir sporto rūmai.

4 2018 spalis

save, prisitaikyti prie besikeičiančios visuomenės ir gebėti pasiūlyti tinkamus sprendimus aktualioms laikui problemoms. „Eksperimentai padeda disciplinai judėti į priekį ir neapsiriboti praeityje jau daugelį kartų daugiau ar mažiau sėkmingai įgyvendintų idėjų kartojimu. Norint neužsidaryti savo kiaute, būtina eksperimentuoti, nes tik taip disciplina gali išlikti aktuali ir prasminga. Eksperimentinė architektūra tampa pavyzdžiu ir įkvėpimo šaltiniu daugeliui architektų, kuriančių ir įgyvendinančių projektus visose sferose“, – teigė pašnekovas.

Vienoje iš Venecijos bienalių kultūros kritikas Aaronas Betsky teigė, kad eksperimentuojama architektūroje arba su forma, arba su metodais. Anot architekto Tomo Grunskio, šiais laikais pravartu būtų pridurti, kad eksperimentuoti architektūros srityje galima ir su technologijomis. „Taip pat svarbu, kokie lūkesčiai tam eksperimentui iškelti. Viena vertus, gali būti eksperimentuojama su požiūriu į architektūrą, klausiant, kas dar yra, o kas jau nebėra architektūra. Kita vertus, galimas eksperimentavimas su idėjomis. Pavyzdžiui, pradžioje buvusi idėja fix sukurti nematomą arba keičiantį formą pastatą per gana neilgą laiką tampa technologine užduotimi, o dar po kurio laiko ji yra įgyvendinama. Manau, jeigu mes architektūrai keliame aukštesnius nei statybos rangos arba funkcinius reikalavimus, o gvildename kažkokius kultūrinius klausimus, tik tada tai gali vadintis architektūra. Visais kitais atvejais tai yra tiesiog statybos menas“, – sakė T. Grunskis.

Geriausias pavyzdys – „Raudonasis paviljonas“ Anot pašnekovo, pastangų kurti eksperimentinę architektūrą Lietuvoje buvo gana nemažai. Dažniausiai šiai architektūrai buvo būdingi „popierinės architektūros“ bruožai – darbas su idėjomis, konceptais, kurie kėlė meninių ar kultūrinių klausimų. Sovietmečiu, architekto teigimu, tai būdavo meno bruožų turinti architektūra. Kuriant ją, dažniausiai bendradarbiaudavo menininkai ir architektai. Čia, pašnekovo manymu, vertėtų paminėti tapytoją, architektą Eugenijų Antaną Cukermaną, Gintarą Kuginį, Saulių Misevičių, Audrių Bučą ir pagrindinę figūrą šiame lauke – architektą Valdą Ozarinską. „Šio architekto parodai „Expo 2000“ sukurtas Lietuvos „Raudonasis paviljonas“ idealiai atitinka eksperimentinės architektūros idėją. Projektas buvo inovatyvus ir savo forma, ir metodu. Jis

Tomo Grunskio nuotr.

Forma, metodai, technologijos

Architektūros galerija „Nulinis laipsnis“, paroda „Architektas Valdas Ozarinskas. Raudonasis paviljonas“.

turėjo idėjinį lygmenį – tai buvo lėktuvo formos meninė interpretacija, kurios koncepcinis pagrindas dedikuotas lakūnams Dariui ir Girėnui. Jų skrydis įtvirtino Lietuvos valstybę modernaus pasaulio žemėlapyje ir turėjo tarptautinę reikšmę. Paviljonas tuo metu atrodė labai inovatyviai. Deja, Lietuvoje tokio intensyvumo objektų praktiškai nebeatsiranda. Šį darbą laikau vienu iš objektų, į kurį reikėtų lygiuotis“, – teigė pašnekovas.

Šnekėti apie architektūrą be architektams būdingos kalbos Taip pat V. Ozarinskas pirmasis Lietuvoje, anot T. Grunskio, taikė „ready made“ prieigą architektūroje. Tai yra, kai kažkoks civilizacijos atributas, pakeitus jo kontekstą, įgyja visai kitą prasmę, panašiai kaip „Duchamp“ pisuaras, kuris pakeitus jam būdingą kontekstą, tapo meno kūriniu ir kvestionavo šiuolaikinio meno bei paties menininko sampratas. „V. Ozarinskas taip pat inspiravo daugybę kitų architektų dalyvauti eksperimentinės architektūros reiškinyje ir koloboratyviai kurti, šnekėti apie architektūrą, tik be architektams būdingos

kalbos: brėžinio, plano, pjūvio reikšmėmis, be buitinės architektūros atributikos, kuri yra būdinga mūsų kasdienei architektūrinei veiklai. Kalbant apie architektūrą meninėmis reikšmėmis, sukuriama visai kitokia prielaida apie ją mąstyti. Gimsta skirtinga interpretacija nei ta, kuri būdinga, šiurkščiai tariant, statybininkams, – sakė architektas. Eksperimentinė architektūra, pasak pašnekovo, plačiai gyvavo ir ankstyvosios nepriklausomybės laikotarpiu. Dažnas užsakymas tuo metu buvo suprojektuoti bažnyčias, ir architektai kūrė skirtingas, inovatyvias, įdomias, o kartais netikėtas bažnyčių versijas, žaisdami arba kvestionuodami įvairias to meto kultūrines vertybes. „Eksperimento procese mes kažko mokomės, keliame nepatogius kausimus, mėginame į juos atsakyti ir, iš to padarydami išvadas, bandome keisti savo praktiką. Deja, eksperimentinė architektūra po truputį nyksta iš architektūros lauko. Todėl sukūrėme architektūros kultūros ir kritikos platformą „Nulinis laipsnis“, kurios viena iš misijų – propaguoti ir stimuliuoti tą eksperimentinį mąstymą architektūroje“, – teigė šios platformos įkūrėjas.

foruma

forumas

Tarptautiniai standartai – savanoriškai ar privalomai?

Karina SĖRIKOVA

Vienas iš Vilniaus bendrojo plano

forumas / 1

tikslų – formuoti kompaktišką

miesto centrą. Taip siekiama

skatinti efektyviau išnaudoti miesto erdves, ypač keisti apleistas arba tuštėjančias gamyklų teritorijas.

Tačiau tekstiniuose reglamentuose atsiranda dvejonių keliantis

punktas, galintis apsunkinti

pagreitį įgavusį pramonės teritorijų prikėlimą šiuolaikiškam gyvenimui.

Sertifikuoti bus privaloma tiek naujai statomus, tiek renovuo jamus visų paskirčių pastatus, tačiau iki galo nepasakant, kokio rezultato siekiama.

Visame Naujamiestyje naujai

statomi ar rekonstruojami pastatai,

kurių bendrasis plotas daugiau nei 5000 kv. m, privalomai

turės būti sertifikuojami pagal

statytojo pasirinktą Lietuvoje ar kitoje Europos Sąjungos šalyje

pripažįstamą pastatų sertifikavimo

pagal darnios plėtros kriterijus

sistemą (pavyzdžiui, BREEAM ar

LEED). Specialistai sutinka – toks

sprendimas pateisinamas naujos statybos projektuose, tačiau

sunkiai pritaikomas atnaujinant

ir rekonstruojant senus. Taigi,

privalomi, pasaulyje plačiai taikomi

standartai atneštų daugiau naudos ar problemų?

6 2018 spalis

Mindaugas STATULEVIČIUS, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius

Šio pasiūlymo pranašumas tas, kad Vilnius siekia būti ambicingu miestu ir kelti kokybės kartelę aukštyn. Tačiau kelias, kuriuo einama, mano nuomone, pasirinktas ne pats geriausias. Sertifikuoti bus privaloma tiek naujai statomus, tiek renovuojamus visų paskirčių pastatus, tačiau iki galo nepasakant, kokio rezultato siekiama. Vadinasi, bus svarbu tik įsigyti sertifikatą, o ar vertinimo rodiklis bus labai geras, ar tik vidutiniškas, miestui nerūpės. Pastebiu analogiją su prieš maždaug ketverius metus įsigaliojusiu reikalavimu prieš parduodant butą atlikti jo energinį vertinimą. Šis reikalavimas galioja ir dabar. Kas atsitiko? Beveik niekas tų naudingumo vertinimų nedaro, tiesiog iš Registrų centro išsiima pažymą, kad butas yra

žemiausios energinės klasės, ir sandorio metu šį sertifikatą pateikia notarui. Mūsų pasiūlymas kalbant apie pastatų sertifikavimo pagal darnios plėtros kriterijus sistemą būtų truputį kitoks. Siūlome progresą skatinti savanoriškumo principu. Pavyzdžiui, pastatų vystytojai, kurie savanoriškai sertifikuojasi, pasiekę tam tikrą numatytą darnios plėtros lygį, gautų pripažinimą – miesto įvertinimą, viešumą ar net mokestinių lengvatų iš savivaldybės. Manome, kad tai būtų logiška ir labiau motyvuotų. Juolab kad didžiųjų statytojų jau net ir raginti nereikia, jie savo administracinius pastatus, verslo objektus ir taip sertifikuoja, nes to reikalauja jų nuomininkai. Tačiau šiuos standartus norima taikyti ir gyvenamiesiems projektams, ir renovuojamiems pastatams, parduotuvėms, sandėliams ir t. t. Mūsų nuomone, tai perteklinis reikalavimas. Šis pasiūlymas turėtų vertę, jei sertifikavimas vyktų remiantis ne prievarta, o savanoriškumu.

forumas / 2

Rėda BRANDIŠAUSKIENĖ, Aplinkos ministerijos viceministrė Daugelyje tarptautinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų (17 darnaus vystymosi tikslų, Naujoji miestų darbotvarkė), taip pat strateginių Europos Sąjungos ir nacionalinių dokumentų keliami tikslai, susiję su kova prieš klimato kaitą, efektyvesniu išteklių naudojimu, statinių poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai viso jų gyvavimo ciklo metu mažinimu. Dideliu tempu augant urbanizacijai, visame pasaulyje yra atkreiptas dėmesys, kad miestai – ne tik daugelio aplinkosauginių ir kitų problemų šaltinis, juose kartu yra ir galimybė rasti sprendimų. Pasiekę darnumą miestuose, išspręstumėme daug pasaulinių iššūkių. Viena šiame kontekste tarptautiniu lygmeniu aptariamų ir taikomų priemonių, sudarančių prielaidas teigiamiems pokyčiams miestų vystyme (pastatų ūkio kūrimo, valdymo, su tuo susijusių išteklių naudojimo efektyvumo, pastatų poveikio aplinkai, žmonių sveikatai srityje ir kt.) – nustatyti reikalavimą vertinti viešojo sektoriaus statomus naujus ar rekonstruojamus pastatus įvairiais tvarumo aspektais. Pastatų tvarumo vertinimas išplečia nusistovėjusias jų projektavimo ir statybos praktikas, papildomą dėmesį skiriant ne tik pastato energinėms ypatybėms, bet ir vandens sunaudojimui (pavyzdžiui, lietaus vandens), statybinių medžiagų perdirbamumo, pakartotinio naudojimo galimybėms, jų gamybai iš atsinaujinančių išteklių, pastato sklypo apsodinimui, transporto pasiekiamumui ir kitiems aspektams, kuriuos, vertinant visame pastato gyvavimo cikle, galima iš esmės geriau įvertinti jo poveikį aplinkai, žmogaus sveikatai. Turint galimybių atlikti šį vertinimą, galima priimti iš esmės aplinkosauginiu, žmogaus sveikatos ir kitas požiūriais tinkamesnius sprendimus, ypač pastatų projektavimo ir statybos etapuose. Pastatų tvarumo vertinimas gali būti atliekamas ir rekonstruojamiems ar

remontuojamiems pastatams, nes ir šių darbų atveju galima vertinti, pavyzdžiui, lietaus vandens panaudojimo, numatomų naudoti statybinių medžiagų perdirbamumo, pakartotinio naudojimo galimybes, ar jos gaminamos iš atsinaujinančių išteklių, taip pat kitus aspektus. Pastatų tvarumas vertinamas taikant įvairias rinkoje esančias pastatų tvarumo vertinimo sistemas (schemas), pavyzdžiui, BREEAM, LEED, DGNB ir kitas. Šios veiklos svarbą ir reikšmę Europos Sąjungos politikai atspindi faktas, kad Europos Komisija, siekdama proveržio šioje srityje, kartu su partneriais ir konsultantais inicijavo specialaus bendro įrankio – Europos Sąjungos pastatų tvarumo rodiklių sistemos Level(s) sukūrimą. Tikimasi, kad jis padės pasiekti proveržį Europos Sąjungos pastatų tvarumo vertinimo srityje ir pastatų projektavimo bei statybų kultūroje, nes suteiks galimybę pastatų tvarumą vertinti pagal vienodą sistemą (sprendžiant palyginamumo problemą, su kuria susiduriama, pastatus vertinant pagal skirtingas schemas; analogija pastatų energinio naudingumo klasifikavimo sistemai), mažins pirmines įsitraukimo į pastatų tvarumo vertinimo judėjimą sąnaudas (suteikiant galimybę pradžiai vertinimą atlikti apsiribojant tik keliais esminiais rodikliais ar aspektais, ilgainiui plečiant jų apimtį). Tarptautinė praktika rodo, kad šiam tikslui gali būti pasitelktas tam tikrų prievolių nustatymas teisės aktuose ar reikalavimai paslaugų pirkimo dokumentuose. Iki šiol Lietuvoje tokio pobūdžio reikalavimų taikymo praktika buvo susijusi tik su atskirų pastatų tvarumo aspektų vertinimu, sisteminį požiūrį paliekant atskirų projektų užsakovams. Taip pat paminėtina, kad turime pavyzdžių, kai savivaldybės savo peržiūrimuose teritorijų planavimo dokumentuose (bendruosiuose planuose) nurodo teritorijas, kuriose numatoma būtent vieną ar kitą tvarumo standartą atitinkančių pastatų statyba.

Dideliu tempu au gant urbanizacijai, visame pasaulyje yra atkreiptas dėmesys, kad miestai – ne tik daugelio aplinkosau ginių ir kitų problemų šaltinis, juose kartu yra ir galimybė rasti sprendimų.

forumas / 3

Remigijus SIMANAVIČIUS, Lietuvos žaliųjų pastatų tarybos prezidentas Kai kalbame apie tvarius žaliuosius pastatus, pirmiausia reikia suprasti, kas tai yra. Žaliasis pastatas – sveikas, komfortiškas, tinkamas naudoti daugeliui visuomenės grupių, ilgaamžis, ekonomiškas, energiškai efektyvus, racionaliai vartojantis gamtos išteklius visuose savo gyvavimo ciklo etapuose: nuo vietovės parinkimo, projektavimo, statybos iki eksploatavimo ir atnaujinimo ar gyvavimo pabaigos ir darantis itin mažą poveikį aplinkai. Įtrauktas reikalavimas rengiamame Vilniaus miesto bendrajame plane – naujai statomi ar rekonstruojami pastatai, kurių bendrasis plotas daugiau kaip 5000 kv. m, privalomai sertifikuojami pagal statytojo pasirinktą, Lietuvoje ar kitoje Europos Sąjungos šalyje pripažįstamą pastatų tvarumo vertinimo metodiką – sveikintinas dalykas. Nemažai Europos didmiesčių, tokių kaip Berlynas, Kopenhaga ir kt., jau seniau yra nuėję šiuo keliu. Svarbu, kad šis reikalavimas netaptų formalus, tačiau skatintų nekilnojamojo turto

viešąją socialinę, susisiekimo infrastruktūrą ir želdynų sistemą. Projektų vertinimas pagal pripažintas metodikas leidžia objektyviai įvertinti, o ne tik de klaruoti, ar laikomasi tvarumo principų. Visos pripažintos ir paplitusios tvarumo metodikos paremtos gerąja praktika. BREEAM, LEED yra labiausiai paplitusios tvarių pastatų vertinimo metodikos. Daug šalių turi savo nacionalines tvarumo vertinimo metodikas. Lietuvoje taip pat yra sukurta tvarumo vertinimo sistema LPTVS, kuri pagal konkrečius kriterijus leidžia objektyviai įvertinti pastatų tvarumą, projektavimo, statybos ir naudojimo etapuose. Nuogąstavimai, kad toks reikalavimas sukels sunkumų, vystant projektus centrinėje miesto dalyje, manau, yra nepagrįsti konkrečiais argumentais. Argumentai, kad tai stabdys projektų plėtrą ar didins kainą, neatitinka tikrovės, nes padaromos klaidos ir jų šalinimas statinio statybos ar naudojimo etapuose dažniausia nepalyginamai brangesni arba iš viso neįmanomi. Panašūs nuogąstavimai buvo keliami ir įvedant bendrąją pastatų energinio naudingumo sertifikavimo sistemą, tačiau jie nepasiteisino, o

vystytojus planuojamuose projektuose laikytis esminių tvarios plėtros principų. Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos ben drajame plane vadovaujamasi svarbiausiais miesto erdvinės struktūros tobulinimo tikslais. Vienas esminių – pirmenybę teikti kompaktiško miesto sukūrimui centrinėje ir vidurinėje zonose, panaudojant vidinės plėtros rezervus (antrinis teritorijų panaudojimas, modernizavimas, nebaigtų formuoti kvartalų užstatymas), plėtojant

nemaža dalis vystytojų per trumpą laikotarpį pajuto tokių reikalavimų naudą praktikoje. Daug vystytojų deklaruoja, kad jų projektai atitinka tvarumo reikalavimus, tačiau baiminasi juos įvertinti pagal konkrečias metodikas, parodančias realią situaciją. Visada galima rasti priežastį to nedaryti, tačiau gal geriau diskutuoti ir sutelkti dėmesį į tai, ką būtų galima numatyti bendrajame plane, kad miesto plėtra atitiktų jame gyvenančių žmonių lūkesčius.

8 2018 spalis

Lietuvoje taip pat yra sukurta tvarumo vertinimo sistema LPTVS, kuri pagal konkrečius kriterijus leidžia objektyviai įvertinti pastatų tvarumą, projektavimo, statybos ir naudojimo etapuose.

architektūra

Architektūros konkursų eiga: socialumo link Architektūros konkursai, rengiami ir vertinami architektų, kelia dvejonių ir Indrė VOZGIRDAITĖ

kviečia diskutuoti. Ar užtenka pastatą matyti vien inžineriniu, konstrukciniu ar estetiniu aspektu? Ar projektavimo procese deramai atsižvelgiama į socialinę pastato paskirtį? Šiandienos situaciją vertina ir apie galimus pokyčių

Trūksta socialinių įžvalgų

koncepcija. Taigi, nuo to, kaip suformuojamas

Svarbu išsiaiškinti poreikius

ociologė D. Čiupailaitė sako, kad Lietuvoje dažnai pasigendanti architektūros darbų konkursų ir jų vertinimo socialinio aspekto, gilesnio suvokimo, kam pastatas yra kuriamas. Nors dar kiek neįprasta apie tai šnekėti, tačiau kai kurie architektai vis dažniau siekia šią spragą užpildyti. Iki šiol buvo nusistovėjusi praktika, kad konkursų komisija susideda iš architektų ir užsakovo atstovų. Vadinasi, didžiausias dėmesys yra skiriamas estetiniam, kompoziciniam statinių aspektui. Tai neabejotinai svarbu, bet pastatas nėra tik kompozicinė, inžinerinė visuma. Sociologė svarsto, kad ne mažiau svarbi esanti ir pati erdvė, kurioje vyksta socialiniai santykiai ir kurioje atsiskleidžia tam tikros institucijos, pavyzdžiui, ligoninės, bibliotekos specifinė, istoriškai kintanti erdvės

pastatas, priklausys, kokia institucijos forma galės skleistis toje erdvėje, kokie socialiniai santykiai užsimegs, kaip erdvę patirs skirtingos ją naudojančios grupės. D. Čiupailaitė būtų linkusi dvejoti, ar visada deramai išsiaiškinama apie naudotojų sudėtį, jų tarpusavio santykius ir reikiamas erdvės paskirtis, nes į architektūros studijas vis dar neįeina sociologijos, psichologijos ar antropologijos kursai. Būsimieji architektai mokomi projektuoti, tačiau socialinis suvokimas, kam jie projektuoja, išlieka neišsakytas, tarsi savaime suprantamas. Todėl sociologė mano, kad, rengiant konkursus, jų procese turėtų labiau dalyvauti institucijos esmę išmanantys, joje dirbantys arba ją tiriantys žmonės. Užsakovo atstovai padeda ieškant pusiausvyros, jie gerai žino funkcinius poreikius, o tyrėjai geba vertinti ir būsimų erdvių poveikį socialinėms darbuotojų ir naudotojų praktikoms.

D. Čiupailaitė pasakoja dažnai susidurianti su tokiu projektuotojų požiūriu: esą paklausus paties žmogaus apie jo norus, jis tiesiog išsakys pageidavimą turėti dar daugiau to, ką jau turi. Paprastai pateikiamas populiarus pavyzdys: jei Henry Fordas, prieš sukurdamas automobilį, būtų paklausęs žmonių, ko jie nori, šie būtų atsakę, kad jiems reikia greitesnio arklio. Todėl ir architektai, kaip kadaise automobilių inžinieriai, stengiasi patys kurti naujus žmonių santykius. Sociologė keliais žodžiais nusako tokio požiūrio pasekmes – pastatas pastatomas ir tik tada žiūrima, kas įvyko. Kartais jis sėkmingai funkcionuoja, tačiau kartais ne. Tokiu atveju naudotojai ima jį drastiškai perdarinėti, taisyti. Tai kelia nepatogumų tiek naudotojams, tiek architektams, nes pakeitimai gali sugriauti originalų architektų sumanymą. Džiugu, kad vis daugiau autorių

Deivido Marcinkevičiaus vizual.

sprendimus svarsto miesto ir architektūros sociologė dr. Dalia Čiupailaitė.

architektūra

Nuo to, kaip suformuojamas pastatas, priklausys, kokia institucijos forma galės skleistis toje erdvėje, kokie socialiniai santykiai užsimegs, kaip erdvę patirs skirtingos ją naudojančios grupės. / Dalia ČUPALAITĖ /

Deivido Marcinkevičiaus vizual.

stengiasi kurti gebančias adaptuotis er dves, bet ne visos architektūrinės struktūros yra tokios lanksčios, kad galėtų būti lengvai transformuojamos. O jei veikia ir autorinės architektų teisės, arba architektas nenorintis įsileisti pokyčių į savo kurtą erdvę, institucijos naudotojai tiesiog tampa įstrigę pastato kiaute. Tokių pavyzdžių pašnekovė teigia žinanti ne vieną, net ir po daug metų ji girdi darbuotojų nuoskaudų dėl to, kad kadaise į jų poreikius nebuvo atsižvelgta. D. Čiupailaitės nuomone, nepakanka paklausti pačių žmonių, ko jie nori, nes žmonės paprastai erdvinių poreikių nereflektuoja, yra linkę prie erdvės prisitaikyti: nepatogi kėdė – joje vis tiek įsirangys, triukšminga aplinka – užsidės ausines ir t. t. Tačiau būdų tirti ir išsiaiškinti pastato naudotojų poreikius esama įvairių, tam ir dirba įvairių sričių specialistai: psichologai, sociologai, semiotikai, an tropologai ir kt. Kitas sociologei rūpintis aspektas – tai ankstyvųjų tyrimų trūkumas projektuojant visuomeninius, socialiai reikšmingus pastatus. Pavyzdžiui, projektuojant naują biblioteką, derėtų visų pirma atlikti išankstinius tyrimus apie projektuojamo pastato teritoriją, demografinius kriterijus, aplinkui teikiamas paslaugas, išsiaiškinti, ar žmonės čia perka knygas, o galbūt skaito elektronines knygų versijas ir t. t. Anot pašnekovės, neatlikus tyrimų, sunku būtų suprasti, kokį poreikį atliepia pastatas. Tokie objektai reikalauja socialinių mokslų prognozavimo, tyrimų ir žinių. Taigi, kai

10 2018 spalis

tyrimai nenumatomi ir žinių nėra, poreikiai tiesiog yra sukuriami, nuspėjami, jais spekuliuojama. O kuo architektai vadovaujasi spekuliuodami – stereotipais, įsivaizdavimais, edukologine, moksline literatūra ar kažkuo kitu – taip ir lieka neaišku. Kai kurie architektai tai supranta ir kreipiasi į išorės konsultantus, bet kol kas tokių atvejų nėra tiek daug, kiek norėtųsi.

Susiduria priešingos vertybės Sociologė atkreipia dėmesį ir į architektūros konkursų vertinimo komisijų sudėtį. Dabartinė konkursų situacija esanti tokia: vieni architektai pasiūlo projektą, kiti architektai jį vertina. D. Čiupailaitė lygiai taip pat būtų linkusi analizuoti ir vertintojų poziciją. Jos teigimu, visi mes vadovaujamės tam tikromis socialinėmis teorijomis apie tai, kaip pasaulis veikia ir kaip norėtume, kad jis veiktų. Tai ir yra mūsų vertybės. Tačiau žmonės dažniausiai vertybių nereflektuoja, taip pat, žinoma, ir architektai. Todėl projekto autorių komandos ir vertintojų komisijos vertybės gali gerokai skirtis. O tai, kaip bus suorganizuotas socialinis pasaulis pasitelkiant architektūrą, yra ne tiek mokslinis, kiek moralinis, vertybinis klausimas. Ne visada tai deklaruojama konkurso pradžioje, todėl projekto autoriai gali manyti, kad vertybė yra integruotas miestas, viešumas, galimybė judėti, o komisija didžiausia vertybe pripažins privačią nuosavybę, uždarumą, todėl viskas

esą turėtų būti apsaugota keleriopais saugumo lygiais. Šių dominuojančių vertybių pagrindu esame priversti gyventi ir visi mes. Retai svarstoma, o kokios pačių žmonių, kurie naudosis tomis erdvėmis, vertybės, kokia bus jų visų tarpusavio sąveika pasiūlytose erdvėse. Todėl D. Čiupailaitė linkusi manyti, kad ben dravimas su užsakovu ir platesne naudotojų grupe yra tikrai reikalingas. Jai rūpi ir tai, kiek būtų galima pakeisti pasiūlytą ir jau atrinktą projektą. Sociologė pasidžiaugė, kad Lietuvoje palaipsniui daugėja situacijų, kai architektai dirba kartu su kitų sričių specialistais, pavyzdžiui, kraštovaizdžio architektais, sociologais ar gyventojais. Vis tik šie pavyzdžiai dažniausiai yra kūrybinės dirbtuvės, o ne architektūros konkursai. Tačiau ir tai – jau žingsnis į priekį, nes iš jų suformuotos užduotys architektams, remtasi pagrįstomis žiniomis. Todėl yra labai svarbu puoselėti poreikį platesniam specialistų ratui, kad dažniau žvelgtume į būsimą pastatą kaip į tarpdisciplinišką, multidimensinį, socialinį procesą. Sociologė pažymi, kad jau yra priimtas Architektūros įstatymas, kuriame surašyti kriterijai, pagal kuriuos reikėtų vertinti konkurso rezultatus. Taigi, pastangų kurti susikalbėjimą jau esama. Vis tik, jos manymu, visa ko pagrindas – paties architekto įžvalgumas, kūrybingumas, socialinė atsakomybė. Nuo jo noro įsiklausyti ir bendradarbiauti dažnai tiesiogiai priklauso kuriamos architektūros kokybė.

architektūra

(Ne)matomi pramonės architektūros ženklai konvertuojant buvusias pramonės teritorijas Aida Štelbienė, Menotyros magistrė, architektūrologė, Lietuvos architektų rūmų projektų vadovė

Kas nutinka buvusioms pramonės teritorijoms miestuose? Kokios praktikos jas konvertuojant Lietuvoje ir pasaulyje? Ar pavyksta

Pranešimas šia tema skaitytas 2018 m. konferencijoje „Architektūros kokybė: konteksto svarba“.

Buvusių gamyklų transformacija ar 2010 m. rengiant Vilniaus bendrąjį planą buvo numatyta iki 2015 m. konvertuoti apleistas pramonines zonas, esančias centrinėje miesto dalyje. Tuo metu jų Vilniuje buvo 500 ha, iš jų apie 120 ha – centrinėje miesto dalyje. Galima teigti, kad visus šiuos metus pramonės praeities palikimas buvo intensyviai naikinamas, pavyzdžiui, Vilniuje „išvalytos“ teritorijos, kuriose kadaise veikė gamyklos: „Velgos“ gamykla, kurios išvalyta teritorija daugiau nei 10 m. laukia savo transformacijos (1 il.), staklių gamykla „Komunaras“ virto į „Šaltinio namus“, grąžtų gamykla baigiama konvertuoti į intensyviai užstatytą bet kur galinčių stovėti daugiabučių kvartalą B23 (2 il.), buvusioje Vilniaus elektros skaitiklių gamyklos (vėliau – įmonės „Skaiteks“) vietoje auga prabangių būstų kvartalai, pavadinti skambiu pavadinimu „Paupys“ (3 il.), kaip ir kita „Architektūros parko“ zona prie Manufaktūrų g. (buv. Paplaujos) greitu laiku taps gyvenamųjų namų kvartalu „Vilnelės slėnis“ ir t. t. Tas pats procesas vyksta ir kituose Lietuvos miestuose. Susiklosčiusi situacija ir paskatino straipsnio autorę pasidomėti, ar įmanomi kitokie, nei užmarštin svarbią šalies pramonės istorijos dalį gramzdinantys konversijų scenarijai, skurdinantys mūsų atmintį ir aplinką.

architektams išlaikyti vietos tapatumą, pramonės architektūros ženklus ir kaip?

Visų pirma, kodėl ir kada pramoninės praeities kontekstas tampa nematomas? Pirmieji žingsniai išnykimo link prasideda visiškai nutraukus gamybos procesą. Materialioji dalis gali atlaikyti ne vieną dešimtmetį, o pasitraukę žmonės išsineša technines žinias, įgūdžius ir pan. O juk materialusis ir nematerialusis palikimas sudaro pramonės paveldo visumą. Fizinis kūnas tampa bedvasis, it nematomas, kol visai sunyksta. Jį atgaivinti gali tik gyvas domėjimasis, kuris glaudžiai siejasi su nauja kultūros paveldo priežiūros srityje tendencija lemiama figūra vardyti žmogų – potencialų paveldo puoselėtoją ir naudotoją: tik naudojamas paveldas turi šansų likti ilgam. Pastarąjį dešimtmetį pastebimas auginantis dėmesys Lietuvos pramonės istorijai, pradedant nelegaliai besilankančiais ir šį palikimą fotografuojančiais tyrinėtojais („pamirsta. lt“ ir kt.), baigiant ekskursijomis, žadinančiomis plačių visuomenės sluoksnių domėjimąsi pramonine šalies praeitimi („gatvesgyvos.lt“, EXPERIENCE BOX ir kt.). Kylantis susidomėjimas žadina savigarbą ir pagarbą šiam palikimui.

1 il. Buvusios gamyklos „Velga“, užimančios apie 14 ha, teritorija paruošta naujam startui (vystytojas – UAB „Geležinio vilko projektas“). A. Štelbienės nuotr.

2 il. Vietoj buvusios grąžtų gamyklos Vilniuje baigiamas statyti daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalas B23 (vystytojas – UAB „Saulės Kopos“ / „Norvelita“, architektai: J. Porvaneckaitė, A. Dagelis, A. Vilčinskas (UAB „Cloud architektai“)). N. Štelbio nuotr.

Palankiausias scenarijus – muziejai Tad kokie galimi pramonės teritorijų konvertavimo scenarijai? Kokius metodus ir kokias priemones architektai taiko pramonės dvasiai išlaikyti ir perteikti?

3 il. Statoma Architektūros parko dalis Vilniuje – „Paupys“ (vystytojas UAB „MG valda“), kurią vystant pasinaudota 6 didelę patirtį turinčių architektų komandų paslaugomis: tai „Arches“, „Eventus Pro“, „Architektūros linija“, „T. Balčiūno architektūros biuras“, „Ambraso architektų biuras“ ir „Kančo studija“. A. Štelbienės nuotr.

Tikslas – išsaugoti pramonės dvasią

4 il. Zollverein XII anglies kasyklų kompleksas Esene (Vokietija). A. Štelbienės nuotr.

Palankiausias scenarijus – suteikti muziejinę paskirtį. Akivaizdu, kad tai – unikalūs atvejai, ir negalima tikėtis, jog visos pramoninės zonos būtų konvertuojamos į muziejus. Zollverein XII anglies kasyklų kompleksas Esene, Vokietijoje (4 il.), įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. 1988 m. Rūro kultūros forumas nutarė jį transformuoti į kultūros institucijų konglomeratą (vėliau konversijos vystymo darbus tęsė 2001 m. įsteigta Zollverein vystymo bendrovė). Per dešimtmetį dauguma statinių buvo renovuoti pagal Eseno architektų H. Boellio ir H. Krabelio projektus. Katilinės, kurioje įsikūrė Red Dot dizaino apdovanojimų muziejus ir restoranas, rekonstrukciją projektavo N. Fosterio biuras. 2002 m. olandų architektas R. Koolhaasas (biuras OMA) parengė idėjinį visos teritorijos (35 ha) vystymo planą, kurį detalizavo vokiečių biuras Agence Ter (arch. H. Bavalis). Pagal jį buvusio anglies plovimo fabriko vietoje buvo įsteigtas Rūro muziejus ir Rūro lankytojų centras (arch. R Koolhaasas (biuras OMA), vokiečių architektai H. Boellis ir H. Krabelis; ekspozicijos autoriai – Štutgarto architektų biuras HG Merz).

5 il. Kaapeli (Kabelių gamykla) – didžiausias kultūrinis centras Helsinkyje (Suomija). Kaapeli nuotr. 6 il. Buvusioje „Pienocentro“ teritorijoje Kaune – Karaliaus Mindaugo apartamentai (architektai A. Kančas, K. Kajokas, L. Ulickas, G. Kančaitė (UAB „Kančo studija“); vystytojai: UAB „Kpc Nekilnojamasis Turtas“ bendradarbiaujant su UAB „REWO“ ir kt.). Vystytojų nuotr.

12 2018 spalis

Kitas scenarijus – taikomoji konversija, t. y. teritorijos pritaikomos naujiems poreikiams, jas keičiant minimaliai, išsaugant nemažą palikimo dalį ir dvasią. Tokiais atvejais buvusiuose pramoniniuose pastatuose įsikuria kultūros, kūrybinių veiklų įstaigos. Toks yra Kaapeli (Kabelių gamykla) – didžiausias kultūrinis centras Helsinkyje, Suomijoje (5 il.). Daugelis lietuvių architektų žino Rotermanno kvartalą Taline – XIX a. pradžioje suklestėjusią pramoninę teritoriją, kurioje dabar gausu restoranų, parduotuvių, veikia kino teatras; čia stovi ir buvęs Druskų sandėlis, kuriame įsikūręs Estijos architektūros muziejus. Išskirtinis sandėlių rajono Hamburge atvejis, mat konvertuoti šią teritoriją miesto valdžia ruošėsi labai ilgai, nuosekliai supirkdama pastatus iš privačių savininkų. Dabar ši vieta yra miesto vizitinė kortelė, pritraukianti milijonus turistų. Lietuvoje taip pat vyksta panašios konversijos, viena tokių – buvusio „Pienocentro“ komplekse Kaune (6 il.). Ši apie 1,4 ha ploto teritorija per pastaruosius 5 metus transformuota į gyvenamąjį ir komercinį kompleksą „Karaliaus Mindaugo apartamentai“ (architektai A. Kančas, K. Kajokas, L. Ulickas, G. Kančaitė).

Tiesa, šiuo atveju galima daryti prielaidą, kad išsaugoti dauguma pastatų nekilnojamojo turto vystytojus (įmonė „Kpc nekilnojamasis turtas“ ir kt.) paakino garsūs šio 1934–1939 m. komplekso autorių vardai: architektai V. Landsbergis-Žemkalnis, B. Elsbergas ir kiti tarpukario šalies architektūros kūrėjai. Kitais atvejais pramonės praeities stengiamasi neprisiminti, užtušuojant ją net romantiškais ar pretenzingais pavadinimais: „Šaltinių namai“, „Helios City“, „Vilnelės slėnis“ ir pan. Svarbiausias klausimas, o kaip elgtis, jei pramonės palikimo nėra galimybių išsaugoti? Kokie istorijos ženklai galimi šiuo atveju? Vienas galimų sprendimų – buvusių pramonės objektų reminiscencijų kūrimas. Šios prieigos pavydžių yra ir Lietuvoje: viešbutis „Old Mill Hotel“ Klaipėdoje, stovintis Antrojo pasaulinio karo metu sugriauto Ryžių malūno vietoje, kurio autoriai – architektai S. Stripinis, S. Stripinienė, E. Kaltanaitė ir K. Jurkutė savitai interpretavo istorinio pastato fachverkinę architektūrą, panašiai ir architektai A. Kančas su G. Kančaite kūrė naują pastatą „Danės slėnis“, pastatytą Danės krantinėje, istoriškai užstatytoje sandėliais. Šio užstatymo fragmentų išlikę iki šiol – greta stovi raudonų plytų mūro XIX a. sandėlių pastatai, kurie

ir pasitarnavo kūrėjams kaip įkvėpimo šaltinis. Abiem atvejais kalbama apie daug pranašumų turintį kelią, kai menininkai istorinius objektus, ikonografiją naudoja kaip inspiraciją, jas kūrybiškai interpretuoja, o ne kuria muliažą.

Architektūros pavyzdžiai Lietuvai Kūrybiškumas itin svarbus, kai pramoninėje zonoje tenka projektuoti naują, naujos paskirties statinį, išlaikant pramoninės architektūros dvasią, tačiau nesiremiant į jokį konkretų prieš tai buvusį objektą. Vienas tokių pavyzdžių – daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalas Bordo Port de la Lune teritorijoje, 2007 m. įtrauktoje į UNESCO kultūros paveldo sąrašą (Prancūzija). Tiksliau, vienoje jos dalių – povandeninių laivų bazės Les Bassines a Flot teritorijoje (7 il.). Be povandeninių laivų bazės, čia yra ir šliuzai, siloso bokštai, dokai, sandėliai. Architektams iš Agence Nicolas Michelin & Associés teko užduotis suprojektuoti privačių butų ir socialinių būstų daugiabutį su komercinės paskirties patalpomis. Jie pagarbiai reagavo į kontekstą, pasistengė užčiuopti vietos dvasią (genius loci). Žiūrint iš fenomenologinės perspektyvos, architektūroje užčiuopti vietos ar objekto dvasią galima judant... ir stengiantis sąmoningai suvokti, ką regi duotuoju momentu ir kaip tai koreliuoja su prieš tai matytu vaizdu. Bendrasis vardiklis ir būtų konkretaus objekto ar vietos esmė, dvasia ar, pasak Ch. Norbergo-Schultzo, genius loci. Dar viena būtina sąlyga – iš anksto perkratyti savo turimą žinių, įsitikinimų, išankstinių nusistatymų bagažą ir... laikinai jį atidėti į šalį. Nes norint kažką pažinti, būtina žvelgti atidžiai it kūdikio akimis. Tai sudėtingas, daug pastangų reikalaujantis procesas, tačiau galintis apdovanoti netikėtomis įžvalgomis ir sprendimais. Agence Nicolas Michelin & Associés architektams taip pavyko sukurti unikalų, originaliais sprendimais paremtą kompleksą – dviejų korpusų daugiabutį, iš išorės menantį pramonės objektą. Tai – ilgas tūris, kurio vienas galas užsibaigia aukšta vertikale – „siloso bokštas“, dengtas pjū kliniu stogu, fasadai dengti banguotojo metalo lakštais, dažytais pilkšvais atspalviais, ir t. t. Dar vienas svarbus aspektas: kuriant naujus objektus, nepakanka naudoti bendrus pramonės architektūrai būdingus bruožus, pavyzdžiui, rupias medžiagas (rūdintą plieną) ar pan. Apibendrinti sprendimai veda prie rezultatų, kurių reikėtų vengti – prie niveliacijos. Todėl būtina

7 il. Daugiabutis povandeninių laivų bazės Les Bassines a Flot teritorijoje Bordo mieste (Prancūzija). Projektuotojas: Agence Nicolas Michelin & Associés. © Cyrille Weiner nuotr.

8 il. Katharinos skveras Vintertūre (Šveicarija), buvusioje Sulzer pramoninės įrangos gamykloje, užimančioje apie 20 ha (kraštovaizdžio architektų biuras Vetsch Nipkow Partner). © Ralph Feiner nuotr.

atsižvelgti į konkrečioje vietoje veikusios pramo-

sprendimai leidžia iš karto atpažinti vietos kilmę, o

nės istoriją ir siekti perteikti jos esmę. Kaip iliustraciją galime pasitelkti Katharinos skvero (8 il.) Vintertūre, Šveicarijoje, pavyzdį – visiškai kitokį, nei prieš tai aptartas daugiabutis Bordo mieste. Čia šveicarų biuro Vetsch Nipkow Partner kraštovaizdžio architektai buvusioje Sulzer pramoninės įrangos gamykloje, užimančioje apie 20 ha, kūrė skverą, kaip priemones naudodami vietos infrastruktūros elementus ar gamybos medžiagas. Taip lietaus vanduo subėga į geležinkelio bėgį primenantį lataką, dangai naudotos metalo atliekos, rūdijančios nuo drėgmės (architektai net sukūrė baseinėlius, kuriuose tyvuliuoja nuo rūdžių nusidažęs vanduo), o vietoj įprastų suolų sumontavo grandinėmis prirakintas kėdes. Originalūs

skvero kūrėjams pelnė ne vieną prizą. Kalbant apie Lietuvą, kol plačioji visuomenė ir vystytojai neįsisąmonino šių teritorijų reikšmės, tenka atsigręžti į architektus, kurių atsakomybė – pasistengti neprarasti visų kultūrinių ir istorinių sluoksnių, daugiabriaunio konteksto ir siekti perteikti vietos dvasią, t. y. išlaikyti pramonės ženklus naujai jų kuriamoje architektūroje. Iš pavyzdžių analizės matyti, kad visur naudojamos panašios strategijos, o sėkmę lemia konkrečiai vietai pritaikyti adekvatūs architektūriniai sprendimai. Peršasi išvada, kad, norint atspindėti konkrečios vietos dvasią, prieš projektuojant būtina atlikti tyrimus ir identifikuoti būdingus pramonės objektų charakterio bruožus bei kūrybiškai juos interpretuoti.

objektas

MO muziejaus atidarymas tapo švente ne tik meno kūrėjams ar puoselėtoKristina BUIDOVAITĖ, Karina SĖRIKOVA

14 2018 spalis

jams – šis projektas įrodė, kad vizionieriška architektūra puikiai dera su konservatyvia, sykiu įkvepiančia senamiesčio aplinka.

Norbert Tukaj nuotr.

m u z i e j u s : naujieji meno namai

Pasitelkti pasaulinio garso profesionalai 015-aisiais pranešta, kad MO muziejaus projektas patikėtas pasaulinei architektūros žvaigždei – Danieliui Libeskindui ir amerikiečių architektų komandai „Studio Libeskind“, įgyvendinusiai ne vieną išskirtinį architektūrinį projektą. Muziejaus steigėjai Danguolė ir Viktoras Butkai, bendradarbiauti kartu su „Studio Libeskind“ architektais pakvietė Lietuvos architektų biuro DO ARCHITECTS komandą (architektai Andrė Baldišiūtė, Sabina Daugėlienė, Domantas Lukšėnas, Dovilė Skrupskelienė, Norbert Tukaj, Aurimas Baužys, Eglė Varapeckytė, Džiugas Karalius, Eglė Skuodaitė, Kasparas Žiliukas). MO muziejaus projektas – kone 300 specialistų bendras darbas. Pasak architektės A. Baldišiūtės, pagrindinis DO ARCHITECTS komandos tikslas buvo tapti D. Libeskindo kuratoriais, padėti jam suprasti vietos kontekstą ir kitas aplinkybes.

Pastato pagrindinis įėjimas orientuotas iš Trakų ga tvės pusės. Gal todėl muziejaus viešosios er dvės – lyg tipinio Vilniaus senamiesčio vidinio kiemo interpretacija. Pastatą kerta trijų lygių lauko terasa, kuri yra tarsi pastato viduje, sykiu atvira, kviečianti miestiečius pasisėdėti ant amfitea trinių laiptų. Granitiniai laiptai, kuriais iš vienos terasos lygio patenkama į aukščiau esantį, yra muziejaus išskirtinumas. Jie – labai stipri viešosios erdvės dalis, dėl jų erdvė tampa įdomesnė. Kiek daugiau nei 3 tūkst. kv. m ploto muziejus – labai kompaktiškas. Ir nors sklype būtų tilpęs keliskart didesnis pastatas, tačiau muziejaus dydis buvo nuspręstas iš anksto. Visi kiti architektūriniai sprendimai, anot A. Baldišiūtės, padiktuoti senamiesčio ir sklypo ypatumų. Teritorija priešais buvusį „Lietuvos“ kino teatrą buvo ypač svarbi kaip susirinkimų er dvė, bet,

Projektuojant muziejų, viena pagrindinių sąlygų buvo jo daugiafunkciškumas. Todėl iškelta užduotis suprojektuoti pastatą, kurio erdves prireikus būtų įmanoma transformuoti.

Norbert Tukaj nuotr.

Lengvai įsikomponavo aplinkoje

/ Andrė BALDIŠIŪTĖ /

Kone ketvirtadalis sklypo skirtas MO skulptūrų sodui.

uždarius pastatą, liko apleista ir palaipsniui degradavo. Laimei, rekonstravus MO muziejaus kaimynystėje stovinčius senus pastatus, čia įsikūrė nedidelės kavinės ir parduotuvės, kurios pamažu gaivino ilgą laiką apleistą vietą. Greta MO muziejaus suprojektuotas skulptūrų sodas su terasomis sujungia netoli esančias erdves, sukurdamas dar įvairesnę aplinką. Viešosios erdvės kompleksiškumas, priešingai nei tuščia aikštė, skatina užsibūti, bendrauti. MO muziejaus fasadui pasirinktas senamiesčiui būdingas matinis tinkas, o šiuolaikiška rustų forma dera prie aplinkos, tačiau neimituoja istorijos.

Derins skirtingas funkcijas A. Baldišiūtės teigimu, projektuojant muziejų, viena pagrindinių sąlygų buvo jo daugiafunkciškumas. Todėl iškelta užduotis suprojektuoti pastatą, kurio erdves prireikus būtų įmanoma transformuoti. Pasirinkta pagrindinės 1000 kv. m ploto ekspozicijų salės erdvę skaidyti mobiliomis pertvaromis. Juolab kad ši salė nėra tik stačiakampė dėžė. Tai L formos konsoliškai kabanti erdvė su pasvira vitrina. Iš išorės nuosaikus statinys viduje yra dinamiškas. Įėjus į pastatą, lankytojus pasitinka didelis vestibiulis. Anot pašnekovės, jis galės būti transformuojamas į vaikų edukacinę erdvę, konferencijų ar renginių zoną, nes tiesiogiai jungiasi su universalios paskirties renginių centru. Šiame centre, kuriame yra 120 sėdimų vietų, numatoma rengti diskusijas, kino peržiūras ir kitus

renginius. Taip pat pirmame aukšte veikia kavinė ir muziejaus parduotuvė. Antrą muziejaus aukštą sudaro du korpusai, kuriuos perskrodžia lauko viešoji erdvė su terasomis. Pasak specialistės, šis „įsikišimas“ į stačiakampį tūrį yra aliuzija į miesto ir muziejaus jungtį. Vienas iš korpusų skirtas parodoms, prireikus – susirinkimams ar konferencijoms. Šalia veikia skaitykla, biurų erdvė. Vaikštant po muziejų atsiveria įvairios perspektyvos: vienoje pusėje – Naujamiesčio bažnyčios, žvelgiant pro antro aukšto ekspozicijų ir darbo erdvių langus – Trakų gatvė. „Visas suprojektuotas erdves galima jungti ar skaidyti, jos yra lanksčios ir kintančios. Daugelis jų kompleksiškų formų, bet persiliejančios, atliekančios daug funkcijų“, – apibendrino pašnekovė.

MO muziejaus akcentu tapo fojė įrengti spiraliniai laiptai.

Norbert Tukaj nuotr.

Miestiečiai kviečiami pasisėdėti ant amfiteatrinių laiptų.

16 2018 spalis

Muziejuje pristatoma Lietuvos modernaus ir šiuolaikinio meno kolekcija.

Norbert Tukaj nuotr.

Užs.

„Peikko Lietuva“: plieno konstrukcijos MO muziejaus erdvių ir formų išskirtinumas tapo nemenka užduotimi ne tik inžinieriams, bet ir konstrukcijų gamintojams. Plieninės konstrukci-

„Pradėję dirbti su MO muziejaus projektu iš karto pamatėme, kad tai bus neeilinė užduotis mums. Džiaugiamės užsakovų pasitikėjimu ir

Projekte taip pat panaudoti kiti „Peikko“ sprendimai, užtikrinantys efektyvius statybų procesus – sijos „DELTABEAM®“, varžtinės ko-

jos šiam projektui buvo gaminamos „Peikko Lietuva“ gamyklose, o ypač didelis dėmesys skirtas ore pakibusios statinio dalies konstrukcijai.

galimybe prisidėti prie muziejaus statybų“, – teigia „Peikko Lietuva“ pardavimų inžinierė Rima Daukšienė.

lonų jungtys (kolonų padai „HPKM®“ ir inkariniai varžtai „HPM®“), armavimo sistema „PSB®“ ir pakabinimo sijos „PETRA®“.

Evaldo Lasio nuotr.

Baldų gamintojas, bendrovė „Narbutas“ ne tik prisilietė prie estetinio vaizdo įrengiant MO muziejaus erdves („Narbuto“ standartinių ir nestandartinių baldų yra visose muziejaus erdvėse: registratūroje, skaityklose, renginių ir biurų erdvėse), bet ir yra vieni iš šio projekto rėmėjų, prisidedančių prie MO muziejaus veiklos.

Bendrovės „Keista“ specialistai, MO muziejaus projekte atlikę statybos techninės priežiūros funkciją ir konsultavę užsakovą techniniais klausimais, džiaugiasi galėję prisidėti prie šio savo idėja, paskirtimi ir konstrukciniais sprendiniais unikalaus objekto įgyvendinimo. Darnus ir atidus visos projekto komandos – statytojo, projektuotojų, rangovų ir kitų proceso dalyvių – bendradarbiavimas užtikrino sklandžią darbų eigą, o solidus požiūris į techninę priežiūrą davė kokybišką rezultatą.

18 2018 spalis

Atsisakė perteklinių elementų Dar viena projekto architektų užsibrėžta užduotis – sukurti kiek įmanoma švaresnę erdvę. Konstruktoriaus Audriaus Ražaičio padedami, jie pasiekė šį tikslą: pastate nėra jokių nereikalingų elementų – kolonų ar sijų, kurios sumenkintų ar susilpnintų didelės erdvės įspūdį. Pastato konstrukcijų sudėtingumas slypi vidaus patalpose ir ore „pakabintoje“ pastato dalyje. Konsolė yra palaikoma didžiausios, 30 m ilgio, gembės. Išorinėse pastato sienose esantys elementai, veikiami tempimo jėgos, atlieka didžiulės santvaros funkciją – jie sujungia gembes su pamatu, įtvirtindami statinį. Vieni pamato poliai yra nuolat traukiami aukštyn, o kiti – stumiami žemyn. Tokiu būdu pasiekiama viso statinio pusiausvyra. Tikras galvosūkis pastato projektuotojams, statybos inžinieriams ir rangovams buvo įgyvendinti architektų užmojį viduje „išsiversti“ beveik be stačių kampų. Tam, kad pastato dalis būtų pakabinta ore, į visas trečio aukšto išorines sienas teko įmontuoti 7 m aukščio plienines santvaras. Pastato stogą laiko 6 pagrindinės stogo sijos (2,2 m aukščio), kurių ilgiausia yra 33 me trų. Prie 45 laipsnių kampu „paguldytos“ plieninės

konstrukcijos pritvirtinta stiklinė vitrina, kuri sveria apie 36 tonas. Per tris aukštus kylančių spiralinių laiptų konstrukcija neturi jokių atramos ar pakabinimo taškų, išskyrus pamatą po pirma laiptų pakopa.

Tikisi, kad muziejus bus gyvas MO muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė pasakojo, kad nuo projekto pristatymo 2015-ųjų lapkritį iki jo įgyvendinimo komandą lydėjo pozityvios reakcijos. Nenuostabu – miestui po ilgo laiko sugrąžinta kultūros erdvė, taip pat sukurta papildomų viešųjų erdvių. „Nuo projekto paskelbimo iki galutinio er dvių suplanavimo, funkcijų išskyrimo nuveiktas didelis darbas. Daug bendravome su architektais, kartais reikėjo greitai ir tiksliai pasakyti, kas kokioje erdvėje bus daroma, kokie mūsų poreikiai. Daug sprendimų priimta po ilgų pokalbių ir diskusijų. O šiandien muziejuje yra nepaprastai jauku ir gera būti“, – sakė pašnekovė. Direktorės vizija – kad šis muziejus taptų kokybiško laisvalaikio vieta. „Norime, kad jame nuolat būtų ką veikti – ne tik aplankyti dusyk per metus besikeisiančią parodą“, – reziumavo M. Ivanauskienė.

Užs.

Tikslas – sėkmingai suvaldytas projektas augiau nei 300 specialistų – projektuotojų, rangovų, tiekėjų ir kitų proceso dalyvių komandai, per trejus metus įgyvendinusiai įspūdingo dydžio MO muziejaus projektą, vadovavo bendrovės „Viconus“, teikiančios projektų valdymo paslaugas, direktorius. Šiame objekte projekto dalyvių interesai pradėti derinti taip, kaip ir turėtų būti idealiu atveju: nuo koncepcijos sukūrimo iki visiško projekto išpildymo. Bendrovės „Viconus“ vadovas Renatas Viršilas tvirtina – įgyvendinant MO muziejaus projektą sėkmei ypač buvo svarbi tinkamai parinkta

jo valdymo strategija. „Darbų derinimas tokiame unikaliame projekte skatina ypač koncentruotis į daugiametę patirtį. Daug dėmesio buvo skirta projekto rizikų valdymui, profesionalios komandos sutelkimui“, – komentavo pašnekovas. Beje, dalis projekto specialistų darbuojasi Lietuvoje veikiančiose įmonėse, kiti žinomi dėl savo darbų visame pasaulyje – juk MO muziejaus projektavimas buvo patikėtas pasaulinei žvaigždei Danieliui Libeskindui ir jo studijai. „Labai svarbu parengti aiškią projekto vykdymo struktūrą, užduotį, kuri sumažintų galimus neatitikimus. Taip pat aiškiai nubrėžti proceso dalyvių atsakomybių ribas. Žinoma, labai reikšminga

yra komunikacija, pagrindinių gairių ir lūkesčių, kuriuos kėlė užsakovas, laikymasis“, – paaiškino R. Viršilas. Bendrovės „Viconus“ vadovas per keturiolika patirties metų įgyvendino daugiau nei keliasdešimt projektų, tačiau pripažįsta, kad toks didelis darbas įmonės praktikoje pirmasis. „Projektų valdymas dažnai apibūdinamas „nuo idėjos iki rakto“, bet šiuo metu matome, kad mūsų paslaugų baras plečiasi: vykdome eksploatacijos kompanijų atrankas, padedame įgyvendinti technologijų, tokių kaip baldų, įrangos, reikalingų įmonės veiklai, pirkimus“, – apibendrino R. Viršilas.

Užs.

Įnoringo pastato poreikiai Paskelbus, kad buvusio „Lietuvos“ kino teatro teritorijoje per trejus metus iškils modernus MO muziejus, inžinerinio konsultavimo ir projektų valdymo bendrovės „Baltic Engineers“ specialistai jau žinojo – jų lauks ambicingi užsakovų ir architektų sumanymai, sudėtingi ir kruopštūs pasiruošimo bei projekto įgyvendinimo darbai.

Pradžia – detaliojo plano korekcijos

ienas pirmųjų bendrovei „Baltic Engineers“ patikėtų uždavinių šiame ambicingame projekte – teritorijos suplanavimas, t. y. 2008 m. patvirtinto detaliojo plano koregavimas ir pritaikymas būsimo muziejaus poreikiams. „Paskutinę 2015-ųjų dieną pateiktas prašymas atsakingoms institucijoms tapo intensyvaus ir gana trumpo kelio pradžia. Teritorijų planavimo procesai neatsiejami nuo statinio projektavimo procesų, tad komandai buvo keliami trumpų terminų ir kokybiško rezultato reikalavimai“, – projekto startą prisiminė bendrovės vadovas Darius Kvedaras.

Visų pirma, esamas 0,4051 hektaro ploto daugiabučių gyvenamųjų̨ pastatų ir bendrabučių teritorijos naudojimo būdo sklypas Vilniaus senamiesčio apsaugos zonoje turėjo būti pakeistas į visuomeninės paskirties teritorijos naudojimo būdą. Detaliuoju planu buvo panaikintas pėsčiųjų servitutas, kuris vedė per visą sklypą nuo Pylimo gatvės gyvenamųjų namų Vingrių gatvės link. Servitutas tapo nebetikslingas, nes sklypas pritaikytas visuomenės reikmėms – į skulptūrų parką ir amfiteatrinę laiptų zoną gali patekti visi norintieji. Tiesa, naujai pastatytoje tvoros dalyje su kaimynais, buvusio servituto vietoje, įrengti pėsčiųjų varteliai. Be detaliesiems planams būdingų uždavinių, tokių kaip užstatymo zonos pakeitimas, buvusios požeminės automobilių statymo zonos panaikinimas, teko spręsti ir kitas užduotis: pakeisti autobusų stotelės ir reklaminio stendo vietą (anksčiau ji pateko į sklypo teritoriją), perkelti troleibusų stulpus, kurie taip pat buvo planuojamame sklype. Buvo atlikta medžių taksacija, sergantys medžiai pašalinti. Šalia sklypo išliko ilgametis trapusis gluosnis (lot. salix fragilis), o teritorijoje buvo suformuotas naujas apželdintas landšaftas. Dėl griaunamų pastatų sklype buvo perplanuojama šilumos tiekimo trasa tarp senojo šilumos punkto ir antruoju numeriu pažymėto pastato J. Basanavičiaus gatvėje. Tinklai buvo numatyti kolektoriuje, todėl pasikeitė servituto dydis – jis sumažėjo. Po mažiau nei metų detalusis planas buvo patvirtintas.

Gerbė architektūrinius sprendimus Beveik 4 tūkst. kv. m ploto muziejaus pastate suprojektuota visiškai automatinė grindinio šildymo Sklype išsaugotas ilgametis trapusis gluosnis.

20 2018 spalis

sistema, palaikanti patalpose nustatytą temperatūrą, o radiatoriai neužėmė patalpų ploto. Įrengus grindinį šildymą, šiluma nešama skysčio, ir sistema yra žematemperatūrė. Grindinis šildymas, lyginant su radiatorine šildymo sistema, palaiko patalpose pastovesnę temperatūrą ir mažesnį temperatūros gradientą per patalpų aukštį. Šilumos ir šalčio gamybai pastate suprojektuotas šilumos punktas, transformuojantis miesto šilumos tinklų šilumą ir sujungiantis sistemą su šilumos siurbliu „oras – vanduo“. Siurblys tiekia šilumą pereinamuoju laikotarpiu, kai lauko oro temperatūra ne žemesnė nei 0 °C. Šiuo šilumos siurbliu vasarą ruošiama vėsa pastato vėsinimo sistemoms. Pasirinktas aukšto efektyvumo šilumos siurblys leidžia ne tik veiksmingai vėsinti, bet ir šildyti patalpas, kol lauke nėra itin žema oro temperatūra. Patalpoms vėdinti suprojektuotos aštuonios pagrindinės sistemos su aukšto efektyvumo rekuperatoriais. Vėdinimo sistemos išskirstytos atskirose zonose, optimizuojant sistemų darbą, taupant vietą ir išnaudojant nestandartines, išskirtinės architektūros erdves. Itin svarbioje meno darbų saugykloje komfortui palaikyti pritaikyta dubliuota vėdinimo sistema, užtikrinanti nenutrūkstamą tinkamų oro parametrų – nekintančios oro drėgmės ir temperatūros – palaikymą. Oro tiekimo ir šalinimo, kaip ir vėsinimo įranga, paslėpta ir suderinta su interjero sprendimais: sumontuoti plyšiniai difuzoriai tiek vėdinimui, tiek vėsinimui kanaliniais kondicionieriais, todėl sistema yra ne tik efektyvi, bet ir nepastebima bei estetiška. MO muziejuje sumontuotos sistemos veikia tyliau nei įprastos, mat atvirai nemontuojami garsą skleidžiantys vėsinimo

Didžiausi iššūkiai šiame projekte buvo netradicinė architektūra, nuožulnios plokštumos, nestatūs kampai ir patalpų suplanavimas. Teko ieškoti sprendimų, kaip taupiai išnaudoti turimas erdves ir neužgožti interjero inžinerine įranga. / Darius KVEDARAS /

įrenginiai. Muziejaus administracijos patalpose vėdinimas ir vėsinimas vyksta per aktyvias šalčio sijas, kurios tolygiai ir tyliai paskleidžia šviežią orą bei vėsina patalpas. „Didžiausi iššūkiai šiame projekte buvo netradicinė architektūra, nuožulnios plokštumos, nestatūs kampai ir patalpų suplanavimas. Teko ieškoti sprendimų, kaip taupiai išnaudoti turimas erdves ir neužgožti interjero inžinerine įranga“, – darbą projekte prisiminė „Baltic Engineers“ vadovas. Lietaus surinkimo sistema nuo pastato stogo ir jo prieigų yra numatyta atsižvelgiant į pastato stogo konstrukcijas, patalpų akustiką. Taigi, šiame pastate įrengtos skirtingos lietaus sistemos: ir vakuuminė, kuri leidžia turėti mažesnio skersmens vamzdžius ir vizualiai neužgožti pastato erdvių, ir gravitacinė, kada lietaus greitis yra mažesnis, atitinkamai skleidžiamas garsas taip pat silpnesnis – tai ypač svarbu akustinėms patalpoms. „Išskirtinės pastato formos ir pastato funkcija lėmė sprendimą visas projekto dalis braižyti trimatėje erdvėje“, – komentavo „Baltic Engineers“ architektas, BIM valdytojas Lukas Galdikas. Projektuojant trimatis modelis padėjo tiek užsakovui, tiek pačiai komandai geriau suprasti vieniems kitų sprendinius, neretai juos supaprastinti ir adaptuoti. Trimatis modeliavimas projekto dalyviams taip pat leido dar projektavimo metu išspręsti erdvines elementų sankirtas, taip išvengiant papildomų sąnaudų užsakovui ir prastovų statybų metu. Projektavimo metu sukurtas modelis, o svarbiausia jame sukaupta informacija, bus svarbi eksploatuojant pastatą, kai reikės atlikti įrangos priežiūros darbus, aptikti avarijos priežastis. Turint modelį, atkreipė dėmesį L. Galdikas, visa tai atlikti bus daug paprasčiau.

Užs.

MO muziejaus gimimas „Kvalifikuota komanda, nepriekaištinga darbų kokybė, buvimas žingsniu priekyje. Būtent šios statybų bendrovės „Naresta“ stiprybės padėjo per pusantrų metų – minimalų terminą, per kurį technologiškai tinkamai galima atlikti darbus, įgyvendinti ambicingą MO muziejaus projektą“, – teigia „Narestos“ generalinis direktorius Arūnas Šlenys. Pasak jo, visame pasaulyje savo kontraversiškais darbais garsaus architekto Danielio Libeskindo kurtas projektas įpareigojo visą įmonės specialistų komandą įrodyti, kad šį architektūriškai ir konstrukciškai nestandartiniu vadinamą objektą galima įgyvendinti laiku ir be priekaištų.

Įvertino gretimus pastatus odernaus meno muziejus iškilo buvusio „Lietuvos“ kino teatro vietoje. Šio dar 2002-aisiais uždaryto pastato griovimo darbai pradėti 2017 m. vasario mėnesį. Vilniaus senamiestyje yra labai nedaug vietų, kuriose bendrovė „Naresta“ nebūtų gražinusi kokio nors istorinio pastato ar vykdžiusi pastatų rekonstrukcijos darbų nekilnojamojo kultūros paveldo objektuose, todėl MO muziejaus statybai suburta įmonės inžinierių komanda net senojo pastato griovimo darbams ruošėsi iš anksto: ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad apsaugotų teritorijos kaimynystėje esančius pastatus nuo vibracijų ir kitų statybos metu kylančių nepatogumų. Dar prieš pasirodant sunkiasvorei pastatų griovimo technikai, apie būsimus griovimo darbus buvo įspėti aplinkinių pastatų savininkai, užfiksuoti ir įvertinti defektai jų patalpose bei pastatų fasaduose. Generalinio projekto rangovo specialistai labiausiai nuogąstavo dėl Basanavičiaus gatvėje antruoju numeriu pažymėto pastato, iškilusio XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Jo fasadas buvo ypač sutrūkinėjęs, o būnant pastato viduje buvo galima justi, kaip per jo pamatus persiduoda gretimomis gatvėmis važiuojančių troleibusų skleidžiama vibracija, todėl visi įtrūkiai pažymėti specialiais žymekliais, kuriuos visą MO muziejaus konstruktyvo įrengimo laiką teko stebėti. Bendrovės „Naresta“ projekto vadovas Benas Šitkauskas pasidžiaugė, kad aplinkinių

22 2018 spalis

pastatų gyventojai ir ten dirbantys žmonės buvo tolerantiški ir supratingi, nors statybų darbai, laikantis technologinių reikalavimų, be pertrūkio vykdavo ir visą parą. Dažnai paryčiais, kai transporto eismas būdavo mažiausiai intensyvus, į statybų aikštelę atriedėdavo negabaritiniams kroviniams pervežti skirta technika. Ji atgabendavo nestandartinių gabaritų statybinių metalo konstrukcijų, kurių bendras svoris siekė kone 300 tonų.

Laukė ne vienas iššūkis B. Šitkauskas pripažįsta – dar prieš pasirašant rangos darbų sutartį buvo įvertinti galimi netikėtumai ir iššūkiai, juolab kad didžiąją dalį visų statinio statybos ir įrengimo darbų „Narestos“ komanda atliko savo jėgomis. „Suburtų stiprių pastato valdytojo, projektuotojų ir mūsų, kaip pastato generalinio rangovo, komandų pastangomis visi darbai vyko sklandžiai, nors prie ben dro stalo priimant sprendimus teko praleisti ne vieną valandą“, – komentavo pašnekovas. Kone daugiausia pasiruošimo ir atidos prireikė 400 kv. m pakabinamosios konsolės virš pagrindinio įėjimo, stogo ir pasvirusios vitrinos metalinių konstrukcijų suprojektavimui ir įrengimui. Metalinę konsolę laiko 30 m ilgio gembė. Išorinėse pastato sienose esantys elementai, veikiami tempimo jėgos, atlieka santvaros funkciją – sujungia gembes su pamatu, tokiu būdu įtvirtindami statinį. Vieni pamato poliai nuolat traukiami aukštyn, kiti – stumiami žemyn, taip pasiekiant viso statinio pusiausvyrą.

Trečio aukšto pagrindinė meno kūrinių ekspozicijos salė – daugiau nei 1000 kv. m ploto ir nė vienos laikančiosios kolonos – dar vienas MO muziejaus pastato stebuklas, kurį įgyvendino „Narestos“ komanda. Sudėtingumu nenusileidžia ir 45 laipsnių kampu pasvirusi, prie metalinių konstrukcijų pritvirtinta 290 m2 ploto save laikanti vitrina, kurios aukštis net 19 metrų. Savo darbo statybos rinkoje dvidešimt pen kmetį kitais metais minėsianti bendrovė „Naresta“ be statybų generalinės rangos dar specializuojasi atlikdama ypač sudėtingų monolitinių konstrukcijų betonavimo ir aukštos kokybės apdailos darbus, taigi, šie darbai kompanijai nebuvo naujiena vykdant ir šio statinio statybą. MO muziejuje „Narestos“ specialistams teko atlikti ne tik betonavimo, bet ir fasado šiltinimo darbus, kur buvo ypač svarbu tinkamai įrengti dekoratyvinius rustus, atlikti apdailinimo dekoratyviuoju tinku ir vidaus apdailos darbus, iš kurių daugiausia kruopštumo ir preciziškumo pareikalavo perforuotų pakabinamųjų akustinių lubų montažas ir apdaila bei muziejui itin svarbaus akcentinio meno kūrinių apšvietimo įrengimas.

Akcentas – skulptūriški laiptai Daugiausia diskusijų, ieškant sprendimo ir jį įgyvendinant, kilo dėl muziejaus akcento – garsaus amerikiečių architekto D. Libeskindo suprojektuotų spiralinių laiptų, besitęsiančių per tris pastato aukštus. Šie laiptai ypatingi tuo, kad remiasi tik į po jais įrengtą pamatą. Spiralinių laiptų betonavimo darbai užtruko apie tris mėnesius.

Kvalifikuota komanda, nepriekaištinga darbų kokybė, buvimas žingsniu priekyje. Būtent šios statybų bendrovės „Naresta“ stiprybės padėjo per pusantrų metų – minimalų terminą, per kurį technologiškai tinkamai galima atlikti darbus, įgyvendinti ambicingą MO muziejaus projektą. / Arūnas ŠLENYS /

Norbert Tukaj nuotr.

Beje, muziejaus ašimi tapusių laiptų forma buvo koreguojama ir vizualizuojama keliasdešimt kartų, o preciziškai atliktus betonavimo ir iš daugiau kaip centimetro storio plieno lakštų spirale išlenktų turėklų montavimo darbus gyrė ir muziejaus mecenatas Viktoras Butkus. „Nors iš pirmo žvilgsnio gal ir atrodo, kad tokius laiptus įrengti lengva ir paprasta, tačiau statybininkams ir konstruktoriams teko ilgai diskutuoti dėl kon krečių mazgų pasirinkimo“, – teigia bendrovės „Naresta“ vadovas A. Šlenys. Šiame projekte pasitelktas 3D modelis, kuris, anot B. Šitkausko, gerokai palengvino statybų procesą. Naudojant trimatį modelį, tapo lengviau suprasti sudėtingas konstrukcijų vietas, jų sujungimo mazgus. Bendrovei „Naresta“ buvo patikėtas ir inžinerinių dalių darbo projekto parengimas – 3D modelis palengvino procesą, padėjo išvengti klaidų tiek atliekant projektavimo, tiek vykdant statybų darbus. Galutiniam apdailos sprendimų patvirtinimui generalinis projekto rangovas sumontavo daugybę didelio formato pavyzdžių: pakabinamąsias perforuotas akustines lubas kartu su šviestuvų bėgeliais ir inžinerinėms sistemoms skirtais berėmiais liukais; tinkuojamojo fasado su langu ir L formos aliuminio angokraščiu fragmentą; šlifuotas betonines grindis; suktų laiptų atitvaras su porankiu ir jame įrengtu pašvietimu, taip pat daugybę kitų pastato apdailos elementų pavyzdžių, kuriuos vertino pati architektūros žvaigždė D. Libeskindas.

technologijos

Miestų planavime – 3D pradžiamokslis Vilniaus, Panevėžio, Palangos savivaldybės, pasirengusios 3D modelius, paKristina BUIDOVAITĖ

traukliai prisistato potencialiems investuotojams ir miesto plėtra bei atsinaujinimu besidomintiems gyventojams. Visgi, specialistų teigimu, 3D modelio vaidmuo miestų plėtroje kur kas svaresnis – tai įrankis, parankus, siekiant didesnio objektyvumo ir aiškumo užtikrinant darnų bei tvarų miestų planavimą.

3D technologijų plėtra asak geografinių informacinių sistemų lyderės, JAV kompanijos „Esri Inc.“ įgaliotosios atstovės Baltijos šalyse „Hnit-Baltic“ vadovo Lino Gipiškio, geografinių informacinių sistemų (GIS) technologija tradiciškai naudojama teritorijų planavimo procese jau daug metų, tačiau pastaruoju metu, įvykus technologiniam šuoliui ir išsiplėtus 3D naudojimo galimybėms, nusprendėme suaktyvinti 3D taikymą šioje srityje ir kituose rinkos segmentuose. Prieš trejus metus bendrovė žengė pirmą žingsnį ir sukūrė „LOD 2.0“ detalumo 3D žemėlapį visai Lietuvai (www.maps.lt/3D), kurį pagal turimas galimybes ir duomenis nuolat atnaujina. „Manome, kad ateityje šių duomenų priežiūrą turėtų visiškai perimti savivaldybės ir atsakingos valstybinės institucijos, nes jose vyksta projektavimo bei statybos procesų valdymas ir priežiūra. Šiuo metu aktyviai diegiame GIS technologijas ir žemėlapių portalus, kuriuose planuotojai ir architektai galėtų rasti jiems aktualią teritoriją ir gauti reikiamus GIS duomenis greičiau nei bet kada anksčiau. Tokiomis iniciatyvomis siekiame paskatinti rinką kelti teritorijų planavimo kokybę, pradėti taikyti gerąją užsienio patirtį.“ Sparčiai vystantis „Esri Inc.“ ir „Autodesk“ kompanijų partnerystei, auga abiejų kompanijų siūlomų sprendimų vertė. Architektai, projektuotojai, naudojantys „AutoCAD“, „Civil 3D“, „InfraWorks“ programinę įrangą, jau dabar gali naudoti web GIS duomenų paslaugas, o „Revit“ programa sukurtus 3D modelius grąžinti į GIS

24 2018 spalis

sistemą be jokio papildomų duomenų konvertavimo. Šie duomenys toliau integruojami į miesto informacinį modelį (CIM) ir taikomi planavimui, aplinkos modeliavimui, projektų viešinimui ir grįžtamojo ryšio palaikymui su visuomene. „Dalis savivaldybių, pavyzdžiui, Vilniaus, Palangos, Trakų, jau pradeda naudoti šią praktiką ir mes džiaugiamės galėdami joms padėti“, – komentavo L. Gipiškis.

Masina nekilnojamojo turto vystytojus Urbanistų biuro MMAP vadovas urbanistas Martynas Marozas patvirtina – 3D modelis pateikia kur kas aiškesnę informaciją nei tradicinis dvimatis projektas, taigi, šis įrankis labai svarbus tai visuomenės daliai, kuri įsitraukia į miestų teritorijų planavimą, bet neskaito brėžinių ar planų, nes tam reikia papildomo išmanymo. Tuo tarpu trimačius objektus žmonės suvokia kur kas paprasčiau, taigi, 3D modelis gali palengvinti visą komunikacijos procesą. Antra vertus, jei kokybiškai parengta trimačių objektų duomenų bazė, architektas gali pagerinti savo darbo kokybę, aiškiai matydamas, kad vienas ar kitas sprendinys, pavyzdžiui, kon krečiam kontekstui per griozdiškas. Architektas, pasitelkęs 3D modelį, galėtų įvertinti ir tai, kad jei pritaikys vieną ar kitą sprendinį, galbūt išspręs ir kaimyninio sklypo problemas, taigi, ben dradarbiavimas konkrečioje teritorijoje sugeneruotų daugiau pelno ir daugiau kokybės. Galiausiai, vystytojams labai svarbi 3D modelio funkcija – galimybė būsimiems naujakuriams žvilgtelėti per būsimų namų langą.

Panevėžyje 3D modelis pritaikytas organizuojant miestui reikšmingą Stasio Eidrigevičiaus menų centro konkursą. Konkursinius darbus Panevėžio 3D modelio administratoriai įkėlė į trimatį miesto modelį, taigi, tapo kur kas paprasčiau įvertinti, kaip konkretus pastatas atrodytų teritorijoje, ir palyginti skirtingų konkurso dalyvių darbus. „Turint 3D modelį palyginimas tampa objektyvesnis, nepriklauso nuo maketo atlikimo arba vizualizacijų kokybės. Pastarosios ne visuomet patikimos, jos šiek tiek iškreipia, kaip realybėje atrodys pastatas. Šiuo atveju reikalingas objektyvus įrankis, kuris leistų architektui įvertinti būsimą architektūrą: architektoniką, tūrius, plokštumas, aukščio ir pločio santykį bei begalę kitų aspektų. Jeigu turime gražų fasadą, labai dažnai fasado raštai užgožia patį tūrį ir jis tampa sunkiau suvokiamas“, – sakė urbanistas. Jei anksčiau nekilnojamojo turto pardavimo skelbimuose naudoti 2D planai, šiuo metu vis dažnesni trimačiai – nekilnojamojo turto vystytojai mato tokių investicijų naudą.

Kokybiškos architektūros aritmetika M. Marozo žodžiais, 3D modeliavimas nėra panacėja. Net jei visa architektūra būtų skaitmenizuota, arba visi architektai naudotų 3D modelius, bloga architektūra neišnyktų. Labai svarbus architektūros studijų kokybės vaidmuo ir jaunųjų architektų gebėjimas naudotis šiuolaikiškais projektavimo įrankiais. Ne tik 3D modeliavimu, bet ir geografinėmis informacinėmis sistemomis. Pašnekovas pasakojo savo praktikoje nebesusiduriantis su architektais, kurie naudotų tradicinius projektavimo įrankius – rapidografą ir

(perspektyvoms nustatyti, naujų objektų suderinamumui patikrinti), į modelį pradedami integruoti nauji 3D objektai ir kiti duomenys, sukurtas įrankis savarankiškai eksportuoti duomenis į populiariausius 3D formatus. Prieiga: http://bit.ly/2y3tuon braižomąją lentą, juos išstumia programos, kurias pasitelkus nesunkiai parengiami pastato modeliai. M. Marozas sutinka – miesto masteliu 3D modelių dar mažai. „Pastatų aukštingumas, intensyvumas, kaip pastatas atrodo iš skirtingų miesto panoramų, kokius objektus užstoja – šie 3D modelyje pateikiami duomenys gerokai palengvintų visuomenėje ir profesionalų rate kylančias diskusijas. Tą suvokia projektų vystytojai, mat net ir maketas gali pasmerkti arba išgelbėti projektą. O objektyvios priemonės, kurios leistų ekspertams, specialistams diskutuoti apie kokybinius projekto parametrus ar kitus svarbius kriterijus, man atrodo, įneštų tvarkos į chaotišką miestų planavimo sistemą“, – įsitikinęs urbanistas. Didžioji dalis Vilniaus viešųjų erdvių, pašnekovo žodžiais, dvimačiame techniniame brėžinyje atrodo kur kas prasčiau nei realybėje. Planuojant teritorijas veikia socialinis dėmuo, o tai reiškia, kad reikia apgalvoti, kaip ir kokie žmonės naudosis erdve. Pavyzdžiui, Bernardinų sodas šalia sostinės Šeškinės rajono turgaus galbūt būtų „įdomus“ projektas, bet klausimas, kaip Bernardinų sodo programa atitiktų tokios teritorijos poreikius. Atlikus apklausas ir išsiaiškinus juos, galima pasiūlyti būtent tai, ko naudotojams reikia. Ekonominė teritorijų planavimo dimensija svarbi vertinant investicijų atsiperkamumą. 3D modelis ekonominei dimensijai įtakos daug neturi, nebent ją siejant su geoinformaciniais duomenimis, galima suprasti, kokio ekonominio segmento teritorija, ir pagal tai programuoti, kas tinka konkrečiai vietai. Dar vienam – erdviniam segmentui būtinas modeliavimas. Retas miesto gyventojas į rankas paima brėžinius. Objektyvūs vaizdai žmogaus akių lygyje sukeltų mažiau diskusijų, Tam padeda maketas, 3D modeliai, vizualizacijos, žinoma, jeigu jos ne per saldžios, neperspaustos.

3D potencialas neišnaudojamas Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto profesoriaus dr. Kęstučio Zaleckio teigimu, nors 3D modelis planuojant miestus nėra dažnas, bet potencialas didelis. Galimi tokio modelio naudotojai – ne tik projektuotojai, bet ir paprasti gyventojai bei mokslininkai. Pavyzdžiui, miestiečiams trimatis miesto modelis leidžia daug paprasčiau suvokti vaizdus, kuriuos jie matytų per planuojamo statyti ar statomo pastato langus. Profesorius juokauja – jeigu modelio nėra, telieka vienintelis būdas – vaikščioti po teritoriją ir įsivaizduoti būsimą panoramą. 3D modelis pasitarnauja projektuojant saulės apšviestumą, planuojant montuoti saulės elementus. Mokslininkams 3D modeliai atveria papildomų galimybių miestams tirti. Pavyzdžiui,

3D Bostonas SĮ „Vilniaus planas“ sukurtas ir palaikomas Vilniaus 3D modelis skirtas supažindinti visuomenę bei specialistus su Vilniaus plėtra, teritorijų planavimo dokumentais. Greitu metu atsiras funkcija parsisiųsti kuriame norimą modelio dalį naudojant tik interneto naršyklę. turto sukurtas Bostono 3D modelis, integruojami visi nauji nekilnojamojo Modelis pasiekiamas adresu: bit.ly/2y3tuon.

Tikslas: sukurti Bostono miesto planavimui ir vykdomų nekilnojamojo turto projektų valdymui. Rezultatai:

objektai (apie 80 per metus). Miesto informacinis modelis naudojamas naujiems objektams patvirtinti, t. y. joks naujas objektas negali būti pastatytas mieste, kol nėra įkeltas į bendrą modelį ir

visuomene. Pavyzdžiui, mokslininkai Brėmene dirba su 3D virtualiąja realybe: siūlo virtualiai pasivaikščioti po erdvę ir taip ją lengviau suvokti. kus 3D modelį, procesas tampa daug tikslesnis. „Brėžiniai su savo spalvomis, indeksais sunkiai 3D modelis naudojant šiuolaikinę programinę suprantami ne projektuotojams. Suprantamesįrangą leidžia labai tiksliai matyti, ar bendrojo, 2018-10-22 VILNIUS 4 nė miesto vizija palengvina diskusijas su visuospecialiųjų planų pakeitimai, didesnis pastato mene, pritraukia vystytojų“, – komentavo KTU aukštis ar intensyvumas keičia miesto dominanmokslininkas. čių suvokimą. K. Zaleckis prisiminė pavyzdį Kaune, čia reKTU mokslininkai dirba su miestovaizdžio konstruojant biurų pastatą šalia esantis moderskaitomumo modeliais: įvertina, kaip žmogus nizmo laikotarpio gyvenamasis namas, kultūsuvokia miesto struktūrą judėdamas. Iki šiol ros paveldo objektas, atrodė tarsi spaudžiamas. mokslininkai dirbo su dvimačiais žemėlapiais ir Šiuo atveju 3D modelis padėtų tiksliausiai supastebėjo, kad jei pastato fasadas – du aukštai, vokti situaciją. žmogus erdvę suvokia vienaip, jei penki – jau kiPašnekovas patvirtina – 3D modelių provertaip, nors gatvės plotis nesikeičia. žis gana spartus, bet šiek tiek buksuoja jų paArchitektai trimačius pastatų, aplinkos monaudojimas. Trimatis miesto vaizdas pristatodelius rengia, kad geriau suvoktų tūrį, erdvę. mas gyventojams, investuotojams, bet čia pats Skaitmeninis modelis gali pakeisti mūsų akiai paprasčiausias naudojimo būdas, iš esmės paįprastus, jie daug efektyvesni, kokybiškesni, gali keitęs maketus, kurie būdavo eksponuojami sapasiekti didesnį ratą žmonių. vivaldybėse. Lietuvos mokslininkai čia novatoriškesni: jų Kryptį rodo mokslininkai naudojama programinė įranga „City Engine“ leidžia modeliuoti miestą pagal įvairius parameŠiuo metu ypač daug diskutuojama apie vitrus, parametrizuoti miesto struktūros augimą. Ši suomenės įtraukimą į urbanistinį projektavimą, programinė įranga, anot KTU mokslininko, naumiestų planavimą, tačiau bent kol kas sunkiai dojama bent kol kas palyginti retai. sprendžiama problema, kaip komunikuoti su prancūzų tyrėjai modeliuoja miesto formos, dy-

patvirtintas miesto valdžios. džio, konfigūracijos įtaką mikroklimatui. Pasitel-

technologijos

Savivaldybėms aktualus pavyzdys – kasmet vis ambicingesni miestų valdžios planai kuo aktyviau atnaujinti senų pastatų fasadus. Sąlyga renkantis potencialius objektus galėtų būti fasado matomumas iš skirtingų miesto perspektyvų – tam pasitarnautų 3D modelis.

Naudotojų ratas platus Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros fakulteto Urbanistikos katedros doc. Giedrė Ratkutė-Skačkauskienė pritaria – 3D planuojant miestus yra itin svarbus ir veiksmingas įrankis, ypač teritorijų planavimo procese dalyvaujantiems architektams, pradedant nuo pačių autorių, kurie gali pasitikrinti savo sprendinius, savivaldybių architektams, turintiems tam tikru lygmeniu priimti sprendimus, Lietuvos architektų rūmų Regioninių architektūros tarybų nariams, kurie turi pateikti išvadas apie sprendinių atitiktį architektūros kokybės kriterijams, numatytiems Architektūros įstatyme. Žinoma, ir visuomenei, nes matant erdvinį modelį kur kas aiškiau suvokiami sprendiniai. Kartais, anot pašnekovės, nepamatuoti visuomenės norai ar pasiūlymai, atvaizduoti erdviniame modelyje, yra aiškiai matomi kaip netinkami net patiems pareiškėjams. Politikams ir užsakovams teritorijų vystymo 3D modelis suteikia aiškesnį suvokimą, ką jie tvirtina, taip pat yra patrauklus įrankis investuotojams pritraukti. „Labai svarbus veiksnys, kad ne visi turi išvystytą erdvinį suvokimą, o 3D modelis jį padidina. Tai ypač aktualu teritorijų planavimo procese, kuris neatsiejamas nuo erdvinės dimensijos, o šiuo metu Lietuvoje teritorijų planavimas yra teikiamas praktiškai tik planuose (2D)“, – sakė VGTU mokslininkė.

Sprendimus diktavo poreikiai Vilniaus miesto savivaldybės žemės paviršiaus ir pastatų trimačio modelio sudarymo darbai prasidėjo 2005 m., panaudojant didelio tikslumo topografinės „KDB500v“ duomenų bazės vektorinį pagrindą ir LIDAR (angl. „Light Detection and Ranging“) duomenis, 2007-aisiais gautus iš Nacionalinės žemės tarnybos. Tuo pagrindu sudarytas trimatis, detalus Vilniaus miesto senamiesčio ir jo apsaugos zonų, miesto centrinės dalies bei jos prieigų maketas, naudojamas miesto planavime ir vystyme.

26 2018 spalis

3D nauda miestams 2011 m. patvirtintas teritorijų planavimo ir architektūros sprendinių skelbimo Vilniaus 3D plane tvarkos aprašas, nustatantis teritorijų planavimo ir architektūrinių sprendinių skelbimo tvarką, užtikrinusią miesto bendruomenių teisę gauti informaciją ir dalyvauti priimant sprendimus, sudaryti sąlygas geresniam visuomenės informavimui ir dalyvavimui teritorijų planavimo procesuose, teritorijų planavimo ir architektūrinio projektavimo specialistams suteikta galimybė pasitikrinti sukurtus sprendinius prieš pateikiant juos grafine forma svarstyti ir aptarti, kartu sumažinant projektų rengimo sąnaudas ir taupant laiką. Remiantis aprašu, kaupiami projektiniai statinių 3D modeliai, atliekamos 3D vizualizacijos įvertinančios statinių įtaką Vilniaus miesto cen trinės dalies panoramoms ir kultūros paveldo statinių matomumo zonoms. Beje, tuo metu dėl technologinių galimybių 3D informacijos, susijusios su teritorijų planavimu, viešinimas nebuvo atliekamas. Vilniaus miesto savivaldybei, apsisprendus sukurti integruotą miesto modeliavimo sistemą, atlikti miesto teritorijos erdvinės plėtros monitoringą, viešinti projektinius pasiūlymus pritaikant internetinius sprendimus, taip užtikrinant informacijos pateikimą visuomenei, prireikė atnaujinti turimą programinę įrangą, pakelti darbuotojų kvalifikaciją darbui su 3D modeliavimu. 2017-aisiais darsyk buvo atnaujinta programinė įranga, kuri leidžia gana greitai ir pigiai formuoti, analizuoti, pateikti 3D modelius, todėl po šių atnaujinimų nuspręsta tą informaciją viešinti visuomenei, kad galėtų susipažinti su mieste vykstančiais plėtros procesais. Taip gimė „3D Vilnius“ portalas (http://bit.ly/2y3tuon), kuriame pateikiama ne tik esama situacija, bet ir detaliųjų planų užstatymo teritorijos, reglamentai, techniniai projektai, bendrojo plano sprendiniai, projektuojami pastatai ir vizijos. Šįmet planuojama iš esmės atnaujinti 3D modelį pagal naujausius 2017 m. LIDAR duomenis, nes esama situacija yra gerokai pasenusi. Bus atnaujintas paviršiaus modelis (DTM ir DSM), atsinaujins pastatų (statinių) duomenys. Vilniaus 3D bus ir toliau vystomas, greitai sostinės savivaldybės specialistai suteiks galimybę projektuotojams atsisiųsti reljefo ir pastatų 3D modelius populiariausiais formatais (COLLADA, 3DS, OBJ). Į Vilnius 3D modelį planuojama integruoti realios situacijos 3D Vilniaus modelį (Mesh), kas, žadama, dar labiau priartins prie esamos realybės įvertinant, priimant sprendimus susijusius su miesto vystymu.

3D duomenys miestų planavime naudojami: Daugiafunkciam zonavimui. Šiuo metu vis dar plačiai naudojami monofunkcio teritorijų planavimo būdai, t. y. teritorijoms priskiriama viena funkcija (pavyzdžiui, gyvenamoji, gamybos, prekybos ir pan.), nors teisinė bazė numato sąlygas daugiafunkciam zonavimui. Tokia metodika vis sunkiau suderinama su šiuolaikiniu požiūriu į urbanistinį planavimą, kuriuo stengiamasi kurti subalansuotas ir save išlaikančias bendruomenes. Taikant 3D technologijas, daugiafunkcį teritorijų planavimą galima išplėsti trečiąja dimensija ir priskirti atitinkamas funkcijas erdvės dalims (tūriams) vietoje plotų. Pavyzdžiui, galima numatyti, kad tam tikroje teritorijoje statomuose pastatuose pirmi du aukštai būtų komercinės arba visuomeninės paskirties, virš jų būtų kuriamos biurų paskirties patalpos, o statinių viršutiniuose aukštuose – gyvenamosios paskirties patalpos. Toks tūrinis planavimas geriau atspindi realią miestų planavimo problematiką, nes miestuose dėl tankios ūkinės veiklos ypač svarbi vertikali koordinatė. Informacijos atitikčiai statybos reglamentui. Šiuo metu planuojant teritorijas vadovaujamasi daug teisinio statybos reguliavimo priemonių: minimalus (maksimalus) statinio aukštis, sklypo užstatymo intensyvumas, statinio atitraukimas nuo sklypo kraštų ir t. t. 3D technologijos, visų pirma, padeda protingai nustatyti šias taisykles, nes iš karto galima apskaičiuoti ir vizualizuoti, kiek ir kokių statinių gali būti pastatyta suplanuotoje teritorijoje, taip pat galima parametrizuotai, t. y., remiantis iš anksto aprašytomis taisyklėmis, apskaičiuoti, kokie pokyčiai įvyks teritorijoje, kai ji bus pilnai išvystyta (pavyzdžiui, apskaičiuoti, kiek gyventojų atsikels, kiek bus sukurta naujų darbo vietų, kiek reikės automobilių stovėjimo aikštelių ir t. t.). Kita vertus, turint statybos reglamentų 3D tūrius, galima tiksliau patikrinti, ar naujų statinių projektai atitinka reglamentus, t. y. įvertinti, kurios statinio dalys kokį statybos reglamentą pažeidžia, be to, urbanistai ir (ar) kraštovaizdžio architektai gali lengviau įvertinti naujų statinių poveikį urbanistiniam kraštovaizdžiui, nustatyti, ar naujas statinys estetiškai derės urbanistinėje aplinkoje. Erdvinei analizei. Planuojant teritorijas, ypač miestus, labai svarbūs aplinkosaugos ir

paveldosaugos klausimai. Tankiai daugiaaukščiais statiniais užstatomose teritorijose svarbu įvertinti apšviestumo sąlygas, t. y. nustatyti, kur ir kiek laiko statiniai užstos tiesioginę saulės šviesą. Vadinamieji šešėlių erdvinės analizės įrankiai leidžia miestų planuotojams numatyti teritorijų užstatymą taip, kad tiek gyventojai, tiek miesto želdynai gautų užtektinai natūralios šviesos. Paprastai tokios analizės rezultatais grindžiami statybos reglamentai, pavyzdžiui, ribojantys statinių aukštį ir plotį (į viršų smailėjantys statiniai leidžia žemės paviršių pasiekti didesniam kiekiui saulės šviesos). Be to, saulės energijos potencialo skaičiavimai leidžia apskaičiuoti, kur ir kiek saulės kolektorių galima įrengti (pavyzdžiui, ant statinių stogų), o tai padeda planuoti ekologiškesnius miestus. Kita vertus, vadinamoji matomumo erdvinė analizė leidžia apsaugoti istorinius kraštovaizdžius, t. y. planuojant miestus yra numatomos teritorijos, kuriose ribojamas statinių aukštis arba kiti parametrai (pavyzdžiui, spalva, konstrukcinės medžiagos). 3D kaip miestų planavimo dokumentų vizualizavimui, viešinimui ir derinimui su visuomene. Žmogus kasdieniniame gyvenime pasaulį mato trimatėje erdvėje, todėl jam lengviau

suprasti informaciją, pateiktą būtent tokiu būdu. Dėl šios priežasties 3D technologijos pagerina komunikacijos su visuomene funkciją, stipriau įtraukia gyventojus į teritorijų planavimo procesą.

žaidimai leidžia suprasti, ko gyventojai tikisi iš savo aplinkos, rasti tas teritorijas, į kurias reikia atkreipti daugiau dėmesio.

Vizualizuojant daiktų interneto (IoT) duomenis ir didžiuosius duomenis (angl. big data). Tokio tipo duomenų analitika – atskiras mokslas, kurio rezultatus dažnai būna sudėtinga pavaizduoti taip, kad jie duotų realią naudą, tačiau 3D technologijos leidžia pamatyti dėsningumus tokiuose duomenyse, pavyzdžiui, analizuoti avaringumo duomenis laiko ir erdvės kubais, t. y. 3D erdvėje pavaizduoti, kaip keičiasi avarinviduje judėti žmonėms, turintiems negalią), patalpų žemėlapiai leidžia projektuoti patalpas, gumo duomenys bėgant laikui, nustatyti proce Papildytajai ir virtualiajai realybei. 3D miessų tendencijas (angl. patterns). Tokia analitika atsižvelgiant į jų ergonominį išdėstymą kitų statinių ir miesto infrastruktūros atžvilgiu. tų planavimo technologijos leidžia perkelti trimapadeda priimti teritorijų planavimo sprendimus, čius miestų planus į virtualiosios (angl. virtual) kuriuos kitaip būtų pernelyg sudėtinga suprasti ir PAVYZDŽIAI arba papildytosios (angl. augmented) realybės numatyti. įrenginius ir pamatyti, kaip pasikeis teritorijos kraštovaizdis, įgyvendinus planuojamus spren Įėjimui į pastatų vidų arba patalpų žemė1. 3D Palanga dimus. Tai leidžia miestų planavimo eksperlapių kūrimui (indoors). Be kitų svarbių šios a. savo Tikslas: padėtirealistiškoje pritraukti investicijų į savivaldybės išskirtusatvejų sklypus. tams patikrinti įžvalgas perstechnologijos panaudos (pavyzdžiui, evab. Rezultatai: 3D modelis ir juos iš jo sukurtas naudojamas savivaldybės pektyvoje, pataisyti savo sprendimus prieš kuacijos vaizdo maršrutųįrašas sudarymo, pagalbos pastatų patvirtinant. Be darbuotojų to, šiuos duomenis galima paviduje judėti žmonėms, turintiems negalią), pa- jau komunikacijai su potencialiais investuotojais. Dalyje sklypų, kuriuose versti kompiuteriniais žaidimais, pavyzdžiui, „Mitalpų žemėlapiai leidžia projektuoti patalpas, atatsirado investuotojai, integruoti siūlomų statinių 3D modeliai (stotis, baseinas, necraft“ tipo žaidimu, ir įtraukti visuomenę, ypač sižvelgiant į jų ergonominį išdėstymą kitų statinių kvartalas). vaikus, į teritorijųdaugiabučių planavimą. Tokie kompiuteriniai ir miesto infrastruktūros atžvilgiu. Sujungiant skirtingus realaus pasaulio duomenis, taip užtikrinant visų prieinamų duomenų lengvesnį panaudojimą teritorijų planavimo srityje. Šiuo metu 3D technologijos leidžia tarpusavyje integruoti kadastrinių matavimų, palydovinius, aerofotografinius, bepilotėmis skraidyklėmis surinktus duomenis, taip pat ir BIM bei architektūrinius statinių modelius, kitus duomenis.

c. Prieiga: http://bit.ly/2yhP4VJ ir http://bit.ly/2NsmNRU

3D Palanga Tikslas: padėti pritraukti investicijų į savivaldybės išskirtus sklypus. Rezultatai: 3D modelis ir iš jo sukurtas vaizdo įrašas naudojamas savivaldybės darbuotojų komunikacijai su potencialiais investuotojais. Dalyje sklypų, kuriuose jau atsirado investuotojai, integruoti siūlomų statinių 3D modeliai (stotis, baseinas, daugiabučių kvartalas). Prieiga: bit.ly/2yhP4VJ (investiciniai sklypai) ir bit.ly/2NsmNRU (miesto 3D modelis).

3D miestų modeliai Vilnius: bit.ly/2OIMSl9 Trakai: bit.ly/2yX17YT Klaipėdos rajonas: bit.ly/2CyMyy0 Anykščiai: bit.ly/2yX9Wll Radviliškis (išskirtinai dedikuota renginiui): bit.ly/2ytvR4q

3D Vilnius 27

2018-10-22

VILNIUS

pixabay.com nuotr.

sprendimas

Architektas be technologijų – vizija (ne)įmanoma? Laikai, kai architektai braižydavo vien pieštuku ir liniuote ant popieriaus lapo, Indrė VOZGIRDAITĖ

lyg ir ne tokie seni, tačiau vaizdinys jau daugeliui kelia šypsnį. Naujausios technologijos sparčiai veržiasi ir į architektų darbo kasdienybę, tačiau ar visada jos būtinos? Ir koks reakcijos į technologijas scenarijus labiausiai paplitęs: jas skubėti priimti, ramiai stebėti, ignoruoti, atmesti?

Stipriai pakitusi prezentacija nžinierius architektas Marijus Surdokas teigia, kad technologijų inovacijos prideda kokybės ir žavesio projektavimo procesui, atveria naujų galimybių, todėl jis stengiasi reaguoti į siūlomas naujoves. Prieš maždaug šešerius metus M. Surdoko vadovaujama įmonė kartu su planšetinių kompiuterių

28 2018 spalis

žaidimų kūrėjais sukūrė papildytosios realybės maketus, kiek vėliau pradėjo videovizualizacijas, o šiemet architektūros prezentacijoms pristatė ir turus su virtualiosios realybės akiniais. Architektas sako, kad jų komanda šias technologijas jau gerai įvaldžiusi, jos netgi tapo jų kasdieniu darbo įrankiu: videovizualizacijų kūrimas naudojamas didžiajai daliai jų projektų, o virtualieji akiniai leidžia užsakovams leistis į turą po jų pačių projektuotus pastatus, kvartalus, gyvenvietes.

M. Surdokas pabrėžia, kad toks darbo patobulinimas visiškai nekeičia paties architekto talento ar architektūrinio kūrinio vertės ir kokybės, o tik leidžia užbėgti įvykiams už akių, pažvelgti į ateitį, parodo, kaip architekto vizija detaliai atrodytų realybėje, dar net nepastačius pastato. Todėl, pašnekovo manymu, šios technologijos naudingiausios patiems užsakovams, nes leidžia geriau suprasti tai, ką architektai projektuoja, dar projektavimo stadijoje virtualiai pasivaikščioti po objektą.

Įmonės „Kubinis metras“ vadovas, architektas Marius Bliujus teigia, kad jų komandai darbą gerokai palengvina trimatis modeliavimas ir vizualizavimas. Dėl šių technologijų galima ne tik suprojektuoti, kurti brėžinius, bet ir gauti vizualizacijas, eksportuoti joms patogiausius formatus. Pasak architekto, keliskart yra pritaikę ir virtualiąją realybę bei sutinka, kad ji tikrai efektinga, tačiau reikalauja per didelių išteklių, todėl galėtų būti taikytina tik labai dideliems, brangiems projektams. Architektų biuro „NOARCHITECTS“ architektas Markas Grinevičius neabejoja, kad šiuolaikinis architektų darbas keičiasi iš esmės. Žmonių kalbos, kad ateityje daugelio darbų tiesiog neliksią, jo nuomone, galioja ir architektų darbui, bent jau kai kuriems jų uždaviniams. Pašnekovas taip pat mini didžiulį virtualiosios realybės proveržį, būtent ji yra tapusi vienu pagrindinių jų komandos darbo įrankių ir labai pagelbsti pristatant projektus. Dėl virtualiosios realybės interpretacijoms nelieka vietos, nes jau pačiame pirmajame eskizavimo etape galima pasirinkti rakursą, spalvas, objektus, net vaizdą pro langą, taigi, aiškiai susikalbėti su užsakovu. Architektas įsitikinęs, kad naujausios technologijos dažnai būna vertos jų aukštos kainos, nes dar brangesnis dalykas esąs neapsisprendimas, kai bėgant laikui klientui tenka siūlyti vieną po kito skirtingus variantus.

projektą, galima lengvai išsiaiškinti slypinčias gedimo priežastis. Tačiau architektas neabejoja, kad praktikoje tam prireikia labai daug ište klių ir darbo prie paties modelio. Todėl jis linkęs kelti retorinį klausimą, kiek verta į jį investuoti ir pradėti statybas vėliau vien dėl to, kad turėtum visą modelį. Architekto teigimu, kol kas užsakovų, kurie savo noru ryžtųsi į tai investuoti, yra labai nedaug. M. Surdokas pažymi, kad BIM platforma pirmiausia skirta ne architektams, o visiems projektuotojams, taigi, jo žiniomis, Lietuvos architektai statinio informacinį modeliavimą perprato gana greitai, tačiau prireikė gerokai daugiau laiko, kol jį įvaldė konstruktoriai ir inžinerinių sistemų projektuotojai. Šiuo metu jau esą tikrai daug projektuotojų, kokybiškai dirbančių BIM aplinkoje, todėl architektas neabejoja, kad galima tiesiog pasirinkti gerai ją įvaldžiusią projektavimo komandą. O štai naujos projektavimo programos, jo nuomone, jau esančios gana tobulos nuo pat

2008 m., kai prasidėjo BIM, 3D modeliavimo era, todėl šiuo metu diskutuoti apie tobulesnes pro gramas nėra aktualu. M. Grinevičiaus nuomone, darbą tikrai palengvina statinio informacinis modeliavimas, ypač jei brėžiniai labai detalizuojami. Nebūtina kalbėti vien apie labai didelius mastelius, BIM ir 3D modelius puikiai galima pritaikyti, pavyzdžiui, ir interjere – tai labai padeda užkirsti kelią galimoms problemoms ar bent sumažina jų skaičių.

Artimiausios vizijos M. Bliujus įsitikinęs, kad kūrybiniam darbui skirto laiko technologijos tikrai nepadės sutaupyti, tiesiog darbas taps sklandesnis, tikslesnis, daugiau dalykų išsispręs vykstant projekto procesui, todėl vėliau, statybose, bus mažesnė tikimybė padaryti klaidų. Tačiau tai nekeičia pačios kūrybos esmės, nes technologijos – tik padedantis projektą įgyvendinti įrankis. Architektas tvirtina

VGTU „LinkMenų fabriko“ nuotr.

Markas GRINEVIČIUS

Žmonių kalbos, kad ateityje daugelio darbų tiesiog neliksią, jo nuomone, galioja ir architektų darbui, bent jau kai kuriems jų uždaviniams.

Ar taikomas BIM? M. Bliujus patvirtina, kad daugelis architektų jau naudojasi statinio informaciniu modeliavimu, tačiau jis neslepia ir su tuo susijusių dvejonių. Jų komandai kūrus prekybos centro „IKI“ projektą Balsiuose, buvo naudojamasi BIM technologija, tačiau architektas pastebėjo, kad daug kas buvo daryta daugiau dėl paties modelio, o ne dėl pastato. Teoriškai žvelgiant, modelis turėtų labai padėti pačiose statybose ar pastato eksploatacijos metu, pavyzdžiui, įvykus gedimui – turint visą

heroal fasadai ir apsaugos nuo saulės sistemos

PUIKIAI SUDERINTA, NEPAKAROTOJAMAI SUJUNGTA Į VISUMĄ Dideli fasadai, per kuriuos gali patekti kuo daugiau šviesos ir siauros geros pusiausvyros konstrukcijos bei apsauga nuo saulės – fasadų sistema heroal C 50 su integruota apsaugos nuo saulės sistema heroal VS Z siūlo puikų sprendimą.

• heroal VS Z surinktas, visiškai ar iš dalies integruotas į apšiltintą fasadų sistemą heroal C 50 • Iki 75 % mažesnė saulės spinduliuotė • Lyginant su tradiciniu šilumą taupančiu įstiklinimu, sutaupote išlaidų, kurias skirtumėte vėdinti • Ultravioletinių spindulių filtravimas iki 98 % • Platus audinių rūšių ir spalvų pasirinkimas

heroal – Johann Henkenjohann GmbH & Co. KG Österwieher Str. 80 33415 Verl (Germany) Tel. +49 5246 507 - 0 Fax +49 5246 507 - 222 info@heroal.com www.heroal.lt 30 2018 spalis

matęs studentų pristatytų eksperimentinių darbų, kur pačios programos kuria erdvę, struktūrą, tačiau tai tik ir esą eksperimentai, praktikoje iki šiol netaikomi. Jis pripažįsta, kad ateityje jam būtų įdomu pamatyti, kaip statybose veiks 3D spausdintuvai, ar iš jų bus naudos. M. Grinevičius prisimena, kaip pradėjęs dirbti su šypsena stebėjosi, kad dalis architektų brėžinius kuria ranka, nes nemokėdavę dirbti kompiuteriu. O štai dabar jau ateina kita karta, kuri braižo tik kompiuteriu, tačiau nenaudoja 3D, virtualiosios realybės ar kitų technologijų. Pašnekovas tvirtina tikintis, kad jau gana greitai architektui daugiausia liks tik estetinė darbo dalis, o projektavimo sistema, vien nurodžius tam tikrus patalpų, interjero parametrus, pati generuos galimus erdvės sprendinius. Pavyzdžiui, pakaksią nurodyti vidaus patalpų kvadratų skaičių, pagrindinius objektus, orientaciją ir jau bus galima turėti „molį“ rankose ir juo toliau pačiam varijuoti. Tai iš architekto atimtų dalį darbo ir paliktų įdomiausią, kūrybinį procesą. M. Grinevičius mini ir tikėtinas naujas gamybos technologijas, kuriose bus dar daugiau integruotų dalykų, liks mažiau žmogaus darbo. Robotizuota elementų gamyba ir surinkimas, 3D spausdinimas jau dabar naudojami tam ti krose industrijos srityse, pavyzdžiui, automobilių, baldų gamyboje. Todėl tikėtina, kad netrukus šios technologijos pereis ir į statybų sektorių. M. Surdokas sutinka, kad technologijoms perprasti tenka skirti nemažai laiko, tačiau labiausiai ne jų pritaikymui (šiuolaikinės technologijos esą kuriamos taip, kad jas naudoti nebūtų per daug sudėtinga), o pačioms paieškoms. Dažnai jos net nebūna skirtos išskirtinai projektavimo sričiai. Architektas prisipažįsta dabar jau laukiantis „Google“ akinių tobulėjimo ir tiki, kad jau netrukus su jais einant mieste bus galima matyti projektus, esančius tarp realių pastatų. Tai padėtų visuomenei iš anksto susipažinti su numatytais projektais. Vis tik, nepaisant technologijų reikšmės, M. Surdokas neabejoja, kad ir pieštuku architektas gali sukurti aukščiausio lygio architektūrą, nes inovatyvios technologijos galutinei išraiškai nedaro jokios įtakos. Architektas pabrėžia, kad baltas popieriaus lapas ir nudrožtas pieštukas visuomet yra ant jų komandos stalo kūrybinio proceso metu, ir būtent nuo jų prasideda visos idėjos, vėliau keliaujančios į skaitmeninę erdvę.

Užs.

Kryptis – 7D Pastatų valdytojai žino ne vieną istoriją apie netikėtai sugedusį įrenginį, susierzinusius nuomininkus ir šūsnį popierių kilnojančius sutrikusius darbininkus. Panašius, daug laiko ir lėšų reikalaujančius trukdžius nesunkiai išspręstų statinio informacinis modelis, pasitelkiamas ne tik projektavimo, statybų, bet ir pastato naudojimo etape. Jį išbandę sako, kad BIM modelis – geriausia patirtis. erduodant statinį naudoti, nekilnojamojo turto savininkui įteikiami keli ar keliolika segtuvų su projekto brėžiniais, technine dokumentacija, gaminių pasais. Tad, sugedus kuriam nors pastato įrenginiui, patalpas užliejus vandeniui ar įvykus kitai avarijai, rasti reikalingą dokumentą nelengva. Tačiau turint statinio BIM modelį, kuriame kiekvienas dokumentas su-

išmaniuosius įrenginius, iškart žinoma, kurioje vietoje yra problema – ar perdegusi šviestuvo lempa, ar gedimas skydinėje. Galimybė visą techninę dokumentaciją rasti vienoje vietoje ir ją nagrinėti pakeliui į objektą padeda sutaupyti daug laiko. 3D modelis leidžia automatizuoti visus nekilnojamojo turto valdymo veiklos procesus. Tai puikus patalpų nuomos valdymo įrankis, nes turint 3D modelį galima lengvai perplanuoti erdves,

Vystytojai, taikantys BIM modelį projektavimui, statyboms, valdymui, patenkinti šiuo įrankiu. Jų vystomi projektai tampa konkurencingesni, juos lengviau pristatyti investicinei kompanijai ar fondui. Naujajam savininkui pastatą paprasčiau perimti, matyti visus procesus, žinoti, kaip buvo projektuojama, statoma ir pan.“, – sakė LNTPA vadovas. BIM aplinkoje suprojektuotą pastatą pigiau eksploatuoti, toks pastatas draudžiamas palan-

sietas su konkrečiu pastato elementu, reikiamos informacijos paieška kur kas paprastesnė.

įvertinti rekonstrukcijos darbų kainas, numatyti, kokios paslaugos nuomininkams bus aktualios tam tikru metu.

kesnėmis sąlygomis. „Manau, kad investicijos į BIM modelį neabejotinai pasiteisina. Turto valdymo kompanijoms išnaudojant skaitmeninio modelio galimybes laimi ir nekilnojamojo turto valdytojai, ir vystytojai, ir klientai“, – reziumavo pašnekovas.

Visa aktuali informacija – vienoje vietoje BIM modelis – tai detalus pastato duomenų skai tmeninis archyvas. Jame yra visa projekto informacija, kuri pastatą naudojant nuolat papildoma aktualiais duomenimis. Objekte įrengti įvairūs jutikliai leidžia rinkti informaciją ir realiu laiku matyti, kas pastate vyksta. Duomenys iš jutiklių (patalpų temperatūra, CO2 lygis ir kt.) kaupiami BIM modelyje ir perduodami pastato priežiūros sistemai, kuri parenka, kada įjungti vėdinimą, kitas funkcijas. Be to, pastato BIM modelis gali apimti ir gamybos technologiją su įrenginių priežiūros ar valdymo instrukcijomis. Taip pat BIM modelis yra puikus statinio techninės priežiūros įrankis. Tai tarsi 3D žurnalas, skirtas nuolatinei, kasmetinei ir neeilinei statinio techninei priežiūrai. Jį pasitelkiant galima planuoti darbus ir jiems reikalingą biudžetą, t. y. numatyti pastato priežiūros, išlaikymo ir remonto sąnaudas. Kadangi BIM modelis yra realaus pastato skaitmeninis dvynys, jame esantys ryšiai tarp elementų palengvina pastato techninę priežiūrą. Pavyzdžiui, nuomininkui informavus apie šviestuvo gedimą, duomenų valdytoją pasiekia žinutė, kuriame pastate, aukšte ir patalpoje yra gedimas. Dėl ryšių tarp 3D modelio elementų ir pastate įrengtų daviklių, kurie leidžia stebėti pastato būklę per

Atranda ir pramonė, ir nekilnojamojo turto vystytojai Kompanijos „Hovden“, kuri specializacija – sofų ir sofų-lovų gamyba, direktorius Liutauras Juška pasakojo, kad ką tik baigtoje gamykloje Plungėje veiklos neįsivaizduoja be pastato skaitmeninio modelio. Nors gamyklos projektavimo ir statybos etapai vyko neturint BIM modelio, įmonės vadovas nusprendė pasitelkti BIM galimybes pastato ir gamybos įrenginiams valdyti. L. Juška pabrėžė – ilgametė veiklos patirtis rodo, kad pastatų ir įrenginių valdymas gana sudėtingas, todėl buvo nutarta ieškoti išeičių – esamo pastato skaitmeninis modelis bendrovei pasirodė racionaliausias sprendimas. Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) vadovas Mindaugas Statulevičius patvirtina – nekilnojamojo turto vystytojai jau nebediskutuoja apie BIM naudą, bet investuoja į BIM įrankius. Tiesa, kol kas pavyzdį rodo rinkos senbuvės: stambius projektus vieną po kito įgyvendinančios solidžios kompanijos investuoja į programinę įrangą, žmogiškuosius išteklius, kartu tiksliausiai įvertina BIM atsipirkimą ir noriai tampa statinio informacinio modeliavimo šalininkais. „Tikiu, kad šį projektavimo ir nekilnojamojo turto valdymo būdą atras vis daugiau rinkos dalyvių.

Apie tai, kas svarbu projektuotojams, užsakovams ir NT valdytojams BIM modelio galimybės ir dar daugiau temų, aktualių NT vystytojams, valdytojams ir pastatų projektuotojams, bus aptarta šiemet antrąkart vyksiančioje BIM lyderystės konferencijoje „BIMLINK 2018“. Gruodžio 12 d. renginyje bus dalinamasi praktikuojančių BIM ekspertų patirtimi, įžvalgomis, efektyviais projektų rengimo būdais. Šiais metais konferencija „BIMLINK“ į pastatų projektų efektyvumą kvies pažvelgti iš rečiau aptariamos, bet ne mažiau aktualios nekilnojamojo turto valdymo efektyvumo pusės. Pagrindinė renginio tema „Kodas – 7D. Apie tai, kas svarbu projektuotojams, užsakovams ir NT valdytojams“ siekia atkreipti dėmesį į pastatų valdymo efektyvumą, kurį padidinti galima tinkamai ruošiant naujų ar modernizuojamų pastatų projektus, taip pat surenkant ir valdant visus esamų statinių duomenis. Ar galima iš anksto įvertinti, kiek ir kokios informacijos reikės visoms projekto šalims? Kokie turi būti užsakovo informacijos reikalavimai? At sakymai į šiuos ir kitus klausimus – konferencijoje „BIMLINK 2018“.

www.bimlink.lt

SKAITMENINĖS STATYBOS

2018 GRUODŽIO 12

LITEXPO

KONFERENCIJA

31 31

konferencija

Statybų rinkos tendencijos ir naujovės – konferencijoje „Statyba. Architektūra. 4.0“ Statybų rinkoje kiekvienais metais juntami vis didesni technologiniai pokyčiai – 3D skenavimas, darbas viename BIM modelyje, įvairių procesų skaitmenizavimas. Žinoma, atsižvelgiant į didėjančią urbanizaciją, pradedama galvoti ne tik kaip statyti lengviau, bet ir kaip tą daryti efektyviau, kuo mažiau veikiant aplinką. Šie klausimai buvo aptarti ir konferencijoje „Statyba. Architektūra. 4.0“, vykusioje rugsėjo 21 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje.

Žiedinė ekonomika neatsiejama nuo statybų iena pagrindinių konferencijos pranešėjų architektė iš Danijos architektūros studijos „GXN“ Susan Jayne Carruth pristatė Lietuvoje dar mažai žinomus žiedinės ekonomikos principus statyboje. „Šiuo metu dauguma skiria itin daug dėmesio pastato detalėms, skaitmeninių modelių parengimui, įmantrioms inžinerinėms sistemoms, tačiau tuo pat metu statinius griauna be didesnių apmąstymų apie poveikį gamtai, galimą medžiagų antrinį panaudojimą. Turime užtikrinti, kad pastato griovimas būtų taip pat gerai apgalvotas ir kontroliuojamas procesas“, – teigė S. J. Carruth. Architektė pateikė kelis pavyzdžius iš jos atstovaujamos studijos darbų, kaip žiedinės ekonomikos principai taikomi vykdomuose projektuose. Vienas jų – dangoraižio Australijoje projektas, kai rekonstruojamas jau egzistuojantis

pastatas. „Rengiant 49 aukštų pastato projektą, buvo nuspręsta palikti 98 proc. esančių pastato laikančiųjų konstrukcijų, radikaliai pakeistas tik vieno statinio iš dviejų fasadas ir juos jungiantis atrijus“, – patirtimi dalijosi specialistė. Pasak S. J. Carruth, toks sprendimas padėjo sutaupyti 130 mln. JAV dolerių (skaičiuojant medžiagas ir laiką) bei 7505 tonas CO2 emisijos, o tai prilygsta 2500 skrydžių iš Danijos į Australiją. Daugiau apie Danijos architektų studijos „GXN“ tyrimus galite skaityti jų išleistoje skai tmeninėje knygoje „Building a Circular Future“.

Konstrukcijos turi įtakos ir statinio tvarumui Konferencijoje inžinierius iš Austrijos Wolfgangas Riedereris pristatė inovatyvius plonų perdangų konstrukcinius sprendimus. Pranešimo metu bendrovės „Peikko“ specialistas pasakojo apie sijų „DELTABEAM®“ panaudojimą ir galimybę tokiu būdu sumažinti pastato aukštingumą,

Bendrovės „INHUS Group“ generalinis direktorius Audrius Tulaba.

32 2018 spalis

sykiu ir tūrį, o tai leidžia sutaupyti ne tik statyboms reikalingų medžiagų, bet ir sumažinti šildymo, vėdinimo, kitas pastato priežiūros išlaidas. „Sijos „DELTABEAM®“ išsiskiria tuo, kad jų aukštis toks pats kaip ir perdangos plokštės, todėl iš perdangos neišsikiša sija ir tai leidžia mažinti patalpos aukštingumą arba sukurti joje daugiau erdvės“, – teigia W. Riedereris. Jo teigimu, renkantis konstrukcijas ir rengiant sąmatą, būtina atsižvelgti į visus aspektus: galimybę pasirinkus atitinkamas konstrukcijas sutrumpinti darbo statybvietėje ir krano naudojimo laiką, spartesnį inžinerinių tinklų montavimą, nereikalingą papildomą ugniaatsparinimą. Visa tai galima pasiekti naudojant „Peikko“ gaminamas kompozitines sijas. Šiuos kompozitinių konstrukcijų pranašumus pabrėžė ir pranešėjas iš Suomijos Ville Tarvainenas. Inžinierius atkreipė dėmesį, kad tai bene labiausiai Skandinavijos šalyse paplitęs konstrukcijų tipas, naudojamas įvairios paskirties pastatų statybai – viešbučių, prekybos centrų, biurų, sporto centrų, industrinių statinių. „Paminėčiau ir tokį pranašumą

Žiedinės ekonomikos principai vis aktualesni statybų sektoriuje.

Sijos „DELTABEAM®“ išsiskiria tuo, kad jų aukštis toks pats kaip ir perdangos plokštės, todėl iš perdangos neišsikiša sija ir tai leidžia mažinti patalpos aukštingumą arba sukurti joje dau giau erdvės.

kaip visos konstrukcijos pagaminimas gamykloje. Tai užtikrina didesnį tikslumą surenkant jos dalis, lengviau užtikrinti gamybos kokybę ir sutaupoma laiko statybos aikštelėje“, – teigia V. Tarvainenas.

Statybos efektyvumui užtikrinti – BIM naudojimas

Šiuolaikiniai sprendimai šiandien – nuo idėjos iki pastato

Konferencijoje įmonės „YIT Kausta“ vystymo vadovas Darius Kvedaravičius pasidalijo jų patirtimi taikant projektuose statinio informacinį modeliavimą (angl. BIM). Pranešime specialistas atkreipė dėmesį, kad BIM yra naudingas ne tik projektavimo, bet ir visose kitose įgyvendinimo stadijose. „BIM apima daug daugiau nei daugelis šiuo metu taiko. Visa BIM metodologija pritaikyta dizaino ir konstrukcijų projektavimui, objekto statybai ir projekto valdymui, jo eksploatacijai, nugriovimui ir medžiagų antriniam panaudojimui“, – vardijo D. Kvedaravičius. Jo teigimu, BIM gali itin pagelbėti planuojant projekto išlaidas, reikiamus išteklius, medžiagas ir net įvedant pakeitimus prasi-

Apie Lietuvoje dar gana neįprastą, tačiau Vakarų ir Šiaurės Europos statybų rinkose populiarų projektų įgyvendinimo būdą „Design – build“ (liet. „Projektavimas – statyba“) konferencijoje pasakojo bendrovės „INHUS Group“ generalinis direktorius Audrius Tulaba. „Tradiciniuose Lietuvos statybų projektuose vis dar įprasta, kad kiekviena projekto dalis yra išskaidoma kuo smulkiau: vieni projektuoja, kiti gamina, treti transportuoja, dar kiti montuoja ir pan. Vykdant projektus „Design – build“ būdu, atskirai projekto daliai yra parenkamas subrangovas, atsakingas už tos projekto dalies projektavimo, gamybos, tiekimo, transportavimo ir sumontavimo objekte darbus“, – teigė „INHUS Group“ vadovas. Apžvelgęs pagrindinius pastatų konstrukcijų projektų kriterijus, A. Tulaba atkreipė dėmesį į akivaizdžius „Design – build“ projektų pranašumus – dar prieš techninio projekto rengimo darbus yra nustatoma darbų apimtis ir klientui

dėjus objekto statyboms. „YIT Kausta“ atstovo žodžiais, šiuo metu itin svarbus projektų vadovų, sukaupusių ilgametę patirtį, ir jaunų specialistų bendradarbiavimas, kai sujungiamos technologinės ir praktinės žinios. „Pastebime, kad jauniems specialistams labai įdomios technologinės naujovės, virtualiosios realybės perkėlimas į projektus, galimybė kurti statinio 5D simuliacijas“, – teigia D. Kvedaravičius.

pateikiami pastato konstrukcijų projektavimo, gamybos, montavimo terminai ir kaina, taip mažinant rizikas. Taip yra taupomas kliento laikas, ištekliai, efektyvėja ir paprastėja komunikacija. Antroje pranešimo dalyje buvo pristatyti šiandienių pastatų iš trisluoksnių gelžbetoninių sieninių plokščių pranašumai ir architektūrinės konstrukcijų galimybės, kurios iliustruotos įgyvendintų projektų pavyzdžiais. Anot pranešėjo, architektų susidomėjimas auga, o požiūris į konstrukcijas keičiasi. Šiuolaikiniai surenkamojo gelžbetonio pastatų eksterjero ir interjero sprendimai paneigia vyravusius stereotipus apie niūrų, pigų ir šaltą sovietinį paveldą. Minėdamas pastatų su trisluoksnėmis gelžbetoninėmis sienomis savybes, įmonės vadovas išskyrė pastatų sandarumą ir šilumos izoliaciją, kurie padeda pasiekti aukščiausią energinio naudingumo klasę ir sumažinti šildymo sąnaudas, taip pat sienų storį, kuris, palyginti su mūrinėmis konstrukcijomis, leidžia žymiai sutaupyti papildomo ploto ir komfortą didinančius garso izoliacijos sprendimus.

„UGNIUS + ARCHITEKTAI“ vizual.

architektūra

Pastatas it vienis Statinio fasadas ir vaizdžiai penktuoju fasadu vadinamas stogas architektūriKristina BUIDOVAITĖ

niuose projektuose – nereta intriga: fasado apdaila, tą pačią medžiagą pritaikius stogui, tampa stogo tąsa, kuria tūrio skulptūriškumo ir monumentalumo viziją. O stogui ir fasado apdailai panaudojomos lietuvio akiai neįprastos arba primirštos medžiagos: šiaudai, čerpės, skalūnas, medis, stiklas ar skarda.

Genialumas – paprastume rchitektų biuro „Tvyro ore“ vadovas architektas Vytautas Avietynas prisiminė vieną jau realizuotų projektų – individualiųjų namų kvartalą „Lazdyno riešutai“. Aštuoni modernūs, greta vienas kito išsirikiavę, individualieji namai spalviškai ir tūriškai atskirti fasado apdailai ir stogui panaudojus skalūno plokšteles arba skardą. Dažniausiai, anot architekto, tokį sprendimą padiktuoja minimalizmo, vientisumo, aiškesnės formos, išgrynintos architektūrinės idėjos siekis. O sprendimas stogui ir fasadui panaudoti vieną medžiagą, architekto manymu, ypač tinkamas Senamiestyje, kur naujadaras istorinėje aplinkoje neišsišoka.

34 2018 spalis

Išties vientisumas ypač svarbus tokiose vietovėse, kur matyti miesto ar gyvenvietės siluetai. Vilniaus senamiestis UNESCO saugomas ir dėl kompleksiškumo, to, kas matyti kaip vienalytis dalykas. Daugelio sovietmečiu atsiradusių išsišokėliškų pastatų stogai iškrinta iš bendro konteksto. Tą vientisumą įmanoma išlaikyti į senamiestį įterpus ir šiuolaikinį pastatą, tačiau būtina paisyti erdvinio charakterio – svarbu ne tik objekto perimetras, fasadai, bet ir stogas kaip penktasis statinio fasadas. Pastaruoju metu gamintojai ir nekilnojamo turto projektų vystytojai vis aktyviau gręžiasi į gamtą, taigi, įprastas stogo dangas pamažu keičia saulės baterijos, derinamos su stiklo fasadų konstrukcijomis. Savo praktikoje V. Avietynui teko susidurti ir su projektais, kuriuose stogą ir fasadą

uždengė medis, skarda, skalūnas. Beje, medis fasado apdailai ir stogo dangai suprojektuotas neatsitiktinai – namas turėjo iškilti prie upės vingio. Vis aktualesnės tampa natūralios medžiagos, taigi, statinio fasado ir stogo apdailai gali būti panaudotas akmuo, molis, plytos, čerpės, tinkas. Beje, architektas prisiminė prieš kone dešimtmetį nugirstą vieno architekto svajonę suprojektuoti statinį, kurio stogui ir fasadui būtų panaudotos klinkerio plytos. „Sprendimas stogui ir fasadui panaudoti vienodą dangą priklauso nuo konteksto, užsakovo pageidavimų, architekto ambicijų ar konkrečioje teritorijoje galiojančių reikalavimų. Šiuo metu vientisumas, paprastumas netgi madingas“, – komentavo architektas. Kaip vieną įdomesnių matytų pavyzdžių V. Avietynas įvardijo sostinės Markučiuose stovintį

Statinio fasado elementams ir „bokšteliui“, skirtam išeiti ant stogo, panaudota vario danga.

„Matthias Bauer Associates“ nuotr.

„YCL studio“ architektas Aidas Barzda patvirtina – sprendimas stogui ir fasadui naudoti identišką medžiagą priklauso nuo architekto idėjos, užsakovo programos ir konteksto. „Tai yra subtilus estetinis priėjimas, kuris išreišia tūrio vientisumą, monumentalumą ir skulptūriškumą, nesvarbu, ar tai būtų vienas tūris, ar kelių tūrių ansamblis. Ko gero, labiausiai tokio sprendimo unikalumas atsiskleidžia, kuomet matomi visi fasadai, sykiu ir stogo fasadas, taigi, vienos dangos naudojimas tinkamiausias projektuojant šlaitinius stogus“, – komentavo architektas. Pirmiausia, anot architekto, bendros dangos stogui ir fasadui naudojimas – estetinis pasirinkimas, norint išreikšti pastato unikalumą ir vientisumą aplinkoje. Antraeilis, tokį sprendimą galintis lemti veiksnys – konstruktyvinių mazgų vientisumas ir tam tikras kelio užkirtimas žmogiškojo faktoriaus atsiradimui brėžinių stadijoje ar įgyvendinimo etape, kaip antai, hidroizoliacijos mazgo klaida ar apšiltinimo neatitikimai, kurie programuoja įvairių bėdų apsigyvenus pastate. Dangų pasirinkimas galėtų būti įvairus: betonas, medis, metalas, akmuo ir netgi įvairios dirbtinės medžiagos, kurios sukuria vientisą pastato vaizdą. Teigiama, kad vienoda danga panaikina ribą tarp stogo ir fasado. Architekto pasirinkimas, ar norima sukurti vientisumą per medžiagą, ar akcentuoti tūrius kitais metodais, kaip antai atskiriant stogo ir fasado medžiagiškumą. „Kas liečia dangų vientisumą, turbūt, vaizdas būtų tikrai kerintis, jeigu tankioje žalumos jūroje iškiltų monumentalus vientisai balto betono namas. Viena vertus, toks sprendimas suteiktų kontrasto, sykiu paverstų namą miniskulptūra toje aplinkoje. Antra vertus, toks kontrastas padėtų vienas kitam būti matomiems. Balto betono fone išryškėtų žaluma, o pats namas patrauktų akį. Viskas priklauso nuo pasirinkto kūrybinio kelio ir konteksto, kaip norisi pateikti naują kūrinį“, – apibendrino „YCL studio“ architektas. Šiuolaikinė architektūra siekia kuo labiau išgryninti pačią pastato formą. Juolab kad šiandienės technologijos leidžia paslėpti lietvamzdžius, skardą ir įgyvendinti kitus sprendimus, kad pastatas atrodytų vienalytis ir pirmiausia išryškėtų jo tūris, idėja.

Architektų biuro „UGNIUS + ARCHITEKTAI“ architektas Ugnius Vasiliauskas viename paskutiniųjų biuro komandos projektų statinio fasado elementams ir „bokšteliui“, skirtam išeiti ant stogo, panaudojo vario dangą. Apdailai norėjosi panaudoti natūralią „gyvą“ medžiagą, todėl architektai pasirinko varį, kuris laikui bėgant,vykstant oksidacijai įgaus vis skirtinga spalvą. „Dėl noro naudoti tą pačią medžiagą stogui, fasadui, cokoliui, manau, reikėtų paminėti L. Mies van der Rohe frazę „Less is more“ (liet. „Mažiau yra daugiau“), ypač aktualią nedidelių tūrių statiniuose. Vientisas apdailos medžiagos naudojimas stogui, fasadui ir kitiems elementams leidžia aiškiau perteikti pastato formą, tūrius – atsiranda skulptūriškumas, atsiskleidžia pastato forma“, – kalbėjo architektas. Šiandien, projektuojami pastatai be pagrindinės fasado apdailos medžiagos neišvegiamai turi „funkcinių priemaišų“ – skirtingų medžiagų: langams naudojamas stiklas, langų rėmams – medis, metalas, plastikas, lietaus nuvedimo sistemoms, stogeliams, balkonams, garažo vartams, šarvuotoms durims – metalas ir pan. Visos šios medžiagos, architekto žodžiais, neretai sutrukdo išreikšti pastato formą, todel tos pačios apdailos medžiagos naudojimas stogui bei fasadui – gana dažnai pasitaikantis sprendimas. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto Dizaino katedros dr. Linas Krūgelis teigė, jog stogo ir fasadų sintezė kalba apie daugybę šiuolaikinių estetinių bei kultūrinių vertybių. Čia itin ryškus Šiaurės šalių skandinaviškos pasaulėžiūros pėdsakas, pasireiškiantis architektūros emociniu santūrumu, formų aiškumu. Tokia architektūrinė kalba nesiekia paneigti supančios aplinkos, bet ieško demokratiško, gal netgi empatiško dialogo. Visa tai galima sustiprinti pasirinkus tinkamas spalvas ir apdailos medžiagas. Vientisas stogo ir fasadų siluetas nepalieka vietos nepamatuo-

Sprendimas stogui ir fasadui naudoti identišką medžiagą priklauso nuo architekto idėjos, užsakovo programos ir konteksto.

„UGNIUS + ARCHITEKTAI“ vizual.

Stogas ir fasadas – it vienas

Daugiau nebūtinai geriau

Betonas panaudotas fasadui ir stogo elementams, kad „kalbėtų“ pastato tūris. Šiuolaikinė architektūra siekia kuo labiau išgryninti pačią formą, neretai nebelieka ribos, kur stogas, o kur – fasadas.

tam ir perdėtam dekorui, todėl toks pastatas visada dvelks Šiaurės šalims būdinga puritoniška inteligencija. Ne ką mažesnę reikšmę turi ir semantinis architektūrinio objekto įvaizdis, vientisas fasadų ir stogo sprendimas sukuria jaukumo, saugumo, tvarumo įspūdį. Siekiant tokio architektūros tono, svarbu, anot VGTU mokslininko, renkantis apdailą vengti imitacinių, nenatūralių medžiagų, o spalvinę gamą derinti prie aplinkos ir paties pastato architektūrinių formų charakterio.

„Aires Mateus“ vizual.

plokštėmis apdailintą namą, atrodantį tarsi išlietas iš betono. Beje, betonas stogo ir fasado dangai taip pat tinkamas sprendimas, tik bent kol kas ganėtinai brangus ir sudėtingas.

UAB „Constra" nuotraukų archyvo medžiaga

Stogo ir fasado susiliejimas Stogas ir fasadas vis dažniau tampa architektų eksperimentavimo lauku – jie noriai siūlo išskirtinius, drąsius, neįprastus sprendinius. Vienas populiarėjančių sprendimų – stogams ir fasadų apdailai naudoti stogo dangą.

36 2018 spalis

Naudojimo spektras platus ors ilgametė plieninių stogų gamybos lyderė Skandinavijos ir Baltijos šalių regione kompanija „Ruukki“ kasmet stogų rinkai pateikia svarbių naujienų, dalis architektų linkę eksperimentuoti su išbandytomis ir pamėgtomis stogo dangomis. Projektuojant pramonės ar komercinės paskirties statinius, plieniniai trapecijos ar sinusoidės rašto banguoti lakštai stogams ir fasadų

apdailai anokia naujiena. Visgi architektai atranda daugiau šios stogų dangos panaudojimo būdų – klasikinius valcuotus plieninius stogo dangos lakštus renkasi ne tik individualių namų, bet ir biurų pastatų, viešbučių ar kitiems fasadams. Toks architektūrinis sprendimas panaikina stogo ir fasado ribas, puikiai dera modernaus, išskirtinio, minimalistinio ar net klasikinio stiliaus pastatams. Plieninei stogo dangai nėra taikomi jokie maksimalaus nuolydžio kampo apribojimai, t.y. ją galima montuoti vertikaliai.

Užs.

Kompanijos „Ruukki“ rinkodaros vadovas Mantas Grigaliūnas skaičiuoja: „Ruukki 30“ kokybės klasės – poliesterio dangoms – suteikiama 10 m. estetinių ir 30 m. techninių savybių garantija, o aukščiausios „Ruukki 50 Plus“ kokybės klasės dangai – net 20 m. estetinių savybių ir 50 m. techninių savybių rašytinė garantija. Lyginant skirtingas kokybės klases, stogo dangos ilgaamžiškumas gali skirtis kone dvigubai. Plieninio stogo ar fasado eksploatacija nesudėtinga, pakanka minimalios priežiūros. Lietus, sniegas puikiai nuplauna apnašas, purvas neįsigeria, šios dangos nepelija, neapkimba samanomis ar kerpėmis. Architekto garbės reikalas suprojektuoti funkcionalius, šiuolaikiškus, energiškai efektyvius ir estetiškus pastatus, atsižvelgti į užsakovo įgeidžius ir finansines išgales. Svarbiausias stogų dangų gamintojų tikslas – pasitelkus produktų kūrimo departamentus, tyrimų laboratorijas pasiūlyti gaminius, galinčius padėti geriausiai įgyvendinti architektų idėjas, greitai prisitaikyti prie užsakovų, investuotojų ar namų savininkų keliamų reikalavimų produktų ilgaamžiškumui. „Su mumis siejami lūkesčiai, kad stogas ar fasadas būtų gražus, maksimaliai kokybiškas, sandarus, funkcionalus ir ilgaamžis, t. y. kad nekilnojamasis turtas kuo ilgiau išlaikytų savo vertę“, – vardija M. Grigaliūnas. Beje, tendencijos, kai ta pati stogo danga naudojama ir stogui, ir fasadui, sparčiai populiarėja

atrodys geriau ir tarnaus ilgiau. Taip pat labai svarbu atkreipti dėmesį į plieninių lakštų tvirtinimo konstrukciją, kad ji nesusikraipytų, nesideformuotų bėgant metams, konstrukcijoje neužsilaikytų kondensatas, tinkamai funkcionuotų vėdinimo tarpai. Specialistai dažnai sulaukia klausimų dėl stogo ir fasado plokštumų jungčių bei vandens nuvedimo. Projektuojant šiuos mazgus, svarbu itin atidžiai apgalvoti lankstinius, lietaus nuvedimo sprendimus.

UAB „Constra" nuotraukų archyvo medžiaga

Sprendimas keliems dešimtmečiams

ne tik Lietuvoje ar mūsų kaimyninėse valstybėse, bet ir kitose užsienio šalyse, neapsiribojant Europa. „Ruukki“ specialistai pataria – jei ta pati „Classic“ tipo stogo danga bus naudojama ir fasadui, rekomenduojama rinktis storesnio plieno lakštus, pavyzdžiui, 0,60 mm storio, su antikondensaciniu veltiniu – „Ruukki Classic Authentic“ arba „Ruukki Classic NextGen“. Tokia danga mažiau banguosis, bus atsparesnė mechaniniam poveikiui (įlenkimams),

UAB „Constra" nuotraukų archyvo medžiaga

Verta paminėti, kad „Ruukki Classic“ danga tvirtinama nerūdijančiojo plieno sraigtais, kurie uždengiami tvirtinant kiekvieną paskesnį lakštą. Tad iš išorės nei ant stogo, nei ant fasado nematyti jokių tvirtinimo elementų, fasadas tampa švaresnis, lygesnis. Kitas pranašumas praktiškesnis – mažiau galimybių kauptis nešvarumams. Plieniniams lakštams tvirtumo suteikia kompanijos „Ruukki“ liejyklose Suomijoje pagamintas tvirtas plienas, o stogo dangos išvaizdą, ilgaamžiškumą, atsparumą atmosferos poveikiui ir UV spinduliams lemia viršutinis sluoksnis – polimerinė danga. Kokybiškais polimerais padengti plieno lakštai puikią išvaizdą išlaiko pusšimtį metų ar ilgiau. Kalbant apie šiuo metu itin aktualų pastatų sandarumą, reikšmingi tampa inžineriniai sprendimai – lakštų forma, geometrijos tikslumas, tvirtinimo vietų ir lakštų sujungimo tarpusavyje sistema. Be to, šiuolaikiškos klasikinio ar trapecinio tipo profilio stogo dangos gali būti pristatomos ir su vidinėje lakšto pusėje per visą lakšto plotį gamykloje priklijuotu specialiu antikondensaciniu, antibakteriniu veltinio sluoksniu, kuris labai pagerina ir akustines šios dangos ypatybes.

Daugiau informacijos: www.ruukki.lt 37

etas paukštis Lietuvos padangėje Bet kuris naujos valstybinės mokyklos projektas Lietuvoje priverčia suklusti – Indrė VOZGIRDAITĖ

nepriklausomos šalies architektūroje tai neabejotinai retas reiškinys. Šį rudenį Kaune, Romainiuose, duris atvėrusi Veršvų gimnazijos pradinė mokykla paragino pasidomėti, kokiais architektūriniais sprendiniais bus reprezentuojama šiuolaikinės mokyklos paskirtis.

Oranžinė žaismė fasaduose

okyklos projekto vadovė, viena jo autorių architektė Ernesta Railė teigia, kad pagrindinis prioritetas buvo sukurti saugią, jaukią,

modernią aplinką šiuolaikiškiems vaikams. Projektuoti jiems – ir iššūkis, ir malonumas: „Vaikai yra labai reiklūs ir smalsūs. Tačiau jie greitai prisitaiko, įvertina neįprastus sprendimus.“

38 2018 spalis

Anot projekto bendraautorių Lauros Bagdžienės ir Irenos Ardanavičiūtės, statinio architektūroje buvo aiškiai išreikštas mokyklos patalpų funkcinis zonavimas. Pagrindinę, dviejų aukštų U formos zona apima mokyklos ir sporto bei renginių dalis, o vieno aukšto stačiakampės formos tūryje suprojektuotos maitinimo patalpos. Toks išdėstymas leido suformuoti jaukų pusiau vidinį kiemelį, skirtą poilsiui ir renginiams.

Projekto bendraautorės pasakoja, kad fasadų apdailai ieškojo tokių medžiagų, kurios ne tik turėtų šiuolaikiškų ir praktiškų savybių, bet ir perteiktų dermę su unikalia pušyno aplinka. Pagrindinio U formos tūrio fasadams buvo parinktos pilkos spalvos fibrocementinės plokštės, padengtos antigrafitine danga. Pasirinkti būtent tokias plokštes skatino vasarą žydinčios, visur žiedadulkes ir sakus aplink skleidžiančios pušys. Ypatinga paskirtis numatyta ir iš plokščių

Ernestos Railės nuotr.

objektas

Statinio architektūroje buvo aiškiai išreikštas mokyklos patalpų funkcinis zonavimas.

sukurtam raštui – jų nereguliarus išdėstymas atkartoja medžio žievės įspūdį. Vieno aukšto tūris išsiskiria ne tik forma, bet ir fasadų apdaila. Ryškiai oranžinis vertikaliai „šukuotas“ faktūrinis tinkas pabrėžia tūrį ir suteikia jam aiškią reprezentacinę paskirtį. Pastato parapete įkomponuotas mokyklos pavadinimas iš juodo organinio stiklo, kuris tamsiu paros metu apšviečiamas prožektoriais. Siekiant architektūrai suteikti daugiau žaismingumo, varstomų langų rėmai ir pagrindinių įėjimo durų angokraščiai buvo padengti ryškiai oranžine spalva. Prie išraiškingų pastato fasadų priderintas santūraus geometrinio rašto betoninių trinkelių kiemo grindinys.

Dviejų aukštų U formos zona apima mokyklos ir sporto bei renginių dalis.

Ugdymo įstaiga pritaikyta 7–12 metų vaikams.

objektas

Viduje – šviesa ir neutralios spalvos Centrinės pastato dalies pirmajame ir antrajame aukštuose suprojektuotos aštuonios mokyklos klasės, orientuotos pietryčių kryptimi. Pirmojo ir antrojo aukšto koridoriuose numatytos moksleivių viršutinių drabužių ir daiktų laikymo zonos, asmeninės spintelės. Prie pagrindinio įėjimo, kiemelio pusėje, suprojektuotos administracinės patalpos: direktoriaus, logopedo ir socialinio

darbuotojo kabinetai, raštinė. Dvi priešmokyklinės klasės bus pirmajame uždaro bloko aukšte ir turės atskirą įėjimą. Mokykloje taip pat įrengta biblioteka ir eksperimentavimo klasė. Šiaurės rytų pusėje suprojektuota sporto ir renginių salė su balkonu žiūrovams, o šiaurinėje sklypo dalyje, atskirame bloke, maitinimo vietos: valgyklos salė, maisto ruošimo, išdavimo, laikymo, apdorojimo ir valgyklos personalo buitinės patalpos.

Oranžinė spalva pritaikyta langų rėmams ir durų angokraščiams.

Aliuminio ir plastiko konstrukcijos 40 2018 spalis

Siekiant architektūrai suteikti daugiau žais mingumo, varstomų lan gų rėmai ir pagrindinių įėjimo durų angokraščiai buvo padengti ryškiai oranžine spalva.

Bendrovė „GIPURA“, Briedžių takas 4C, Kaunas, mob. +370 679 57 218, el. p. renata@gipura.lt

Planuojant mokyklos aplinką, atsižvelgta į sklypą juosiantį pušyną.

E. Railė pažymi, kad visoje mokykloje buvo įrengtos skaidrios ir erdvios patalpos, laikantis šiuolaikiškos mokyklos reikalavimų. Siekiant užtikrinti, kad būtų pakankamai šviesos, naudota nemažai stiklo konstrukcijų. Vidaus patalpų apdailai parinkta ramių, neutralių spalvų gama: balta, natūralaus medžio, pilka. Architektė neabejoja dėl tokio sprendinio motyvo – svarbiausia, spalvinga šios mokyklos puošmena turi būti patys vaikai. Planuojant mokyklos aplinką, labiausiai buvo atsižvelgiama į sklypą juosiantį pušyną. Siekta išlaikyti jautrų santykį su išskirtine gamta, todėl nuspręsta palikti kuo daugiau žaliųjų plotų, pavyzdžiui, automobilių statymo vietoms panaudotos ažūrinės trinkelės.

Projekto autorės: architektės Ernesta Railė, Laura Bagdžienė, Irena Ardanavičiūtė. Rangovas: „Statybų vizija“. Aliuminio ir plastiko konstrucijos: „Gipura“. Fibrocementinės plokštės fasadui: „Cembrit“.

Užs.

Fibrocementinės plokštės mokyklos fasadui Veršvų gimnazijos fasado dangai panaudotos „Cembrit“ fibrocementinės plokštės „Cembrit Transparent“ – homogeninės, lygaus matinio paviršiaus, pagamintos iš celiuliozės pluošto, paprasto portlandcemenčio ir pasirinktų užpildų, naudojant gamybos technologiją „Hatschek“ ir natūralų brandinimą. Fasadinių plokščių „Cembrit Transparent“ pagrindo tekstūrą atskleidžia į fi brocemento masę įmaišyti dažai, kurie išryškina natūralias medžiagos ypatybes ir natūralius bruožus, derinamus su ilgaamže skaidria arba pusiau skaidria viršutine danga. Paviršiaus danga paryškina pluoštą ir kitas žaliavas, kurios suteikia plokštės spalvai dar didesnio atsparumo ir ypatingą charakterį. www.cembrit.lt 41

Užs.

Naujosios mokyklos statyba pareikalavo iššūkių Naujos Romainių mokyklos statybos darbų rangovas – bendrovė „Statybų vizija“ – darbus atliko per metus. Nors įmonei jau anksčiau yra tekę renovuoti keletą ugdymo įstaigų, tai – pirmoji jų pastatyta nauja šiuolaikiška mokykla.

Išsiskiria fasado sprendimu tatybų vizijos“ vadovo Romualdo Taurozo teigimu, kiekvienas tam tikrai institucijai skirtas pastatas turi savo specifiškumą ir atitinkamas normas. Šio projekto tikslas buvo pastatas, atitinkantis šiuolaikiškos mokyklos reikalavimus. Jame įrengtos visos tokiai mokyklai būtinos inžinerinės sistemos: vaizdo stebėjimo kameros, priešgaisrinės signalizacijos, vėdinimas ir oro kondicionavimas ir kt.

„S

B energinės klasės pastato mūrinis fasadas ir surenkamųjų plokščių perdangos lėmė gerą, pastato reikalavimus atitinkančią garso izoliaciją. Plokščiasis stogas apšiltintas akmens vata ir padengtas bitumine danga. Pagal architektų sumanymą, fibrocementines fasado plokštes teko kloti nesimetriškai, iš jų sukuriant tam tikrą raštą. Toks klojimo būdas pareikalavo daugiau laiko ir medžiagų sąnaudų, tačiau rezultatas neliko nepastebėtas – daugelis džiaugėsi faktūriniu fasado sprendiniu. Pagal pirminį projektą, mokyklos pavadinimo užrašas turėjo būti įspaustas fasado tinke, bet buvo nuspręsta, kad užrašas gerai nesimatys. Todėl buvo suprojektuotas užrašas iš organinio juodos spalvos stiklo, kurį pagamino reklamos agentūra.

Projekto iššūkis – požeminiai vandenys Didžiausias sunkumas, su kuriuo susidūrė „Statybų vizija“, buvo požeminiai sprūdiniai šaltinių vandenys. Anot R. Taurozo, vandens tikimybė buvo numatyta, tačiau tokio jo kiekio, atsivėrus šaltiniams, niekas nesitikėjo. „Tai gerokai sulėtino darbą, maždaug dviem mėnesiams „įstrigome“ rūsyje, kol susidorojome su vandeniu ir jį surinkome“, – pasakojo vadovas. Teko pakoreguoti dalį techninių sprendinių, įrengti papildomas, dviejų lygių drenažo linijas, pakeisti jų skersmenis. R. Taurozas pabrėžia, kad Romainių mikrorajone vis dar nesama lietaus nuotekų surinkimo tinklų, taigi, projekte buvo numatyta, kad siurblys surinktą vandenį išmestų už gatvės į šlaitą. Tačiau išmatavus esantį didžiulį vandens kiekį, buvo priimtas sprendimas didinti siurblinės pajėgumą, įjungiant du siurblius ir dyzelinį elektros generatorių, nes dingus elektrai rūsys būtų užtvindytas per valandą. Po lauko sporto aikštele sumontuotos akumuliacinės talpyklos,

42 2018 spalis

suprojektuotos maksimaliam, 74 m³ vandens kiekiui surinkti, iš kurių vanduo palengva filtruotųsi į gruntą. Kadangi nebuvo galimybių didinti pastato aukščio, į rūsį buvo nukeltos techninės patalpos su vėdinimo ir rekuperavimo įrenginiais, įrengti mokinių dušai ir rūbinės. Nuo pat rūsio iki antrojo aukšto kyla liftas, pritaikytas neįgaliesiems. Pastato viduje įgyvendinta ir daugelis kitų sprendinių, laikantis neįgaliųjų poreikiams skirtų reikalavimų.

Šiuolaikiški baldai ir priemonės Mokyklos viduje sienos nutinkuotos ir nudažytos šviesiais pilkšvais tonais, sumontuotos pakabinamosios lubos, sukurtas optimalus mokymuisi apšvietimas. Koridoriuose grindys klotos akmens masės plytelėmis, klasėse – parketo imitacijos PVC danga. Laiptinėse nerūdijantys, dviejų lygių turėklai skirti jais patogiai laikytis ir mažesniems, ir didesniems vaikams. Ne visai standartinis langų sprendinys sietinas su didesniu mokinių saugumu – atstumas nuo grindų iki langų apačios yra 110 cm, didesnis nei įprastinis. Klasėse, kabinetuose pritaikyti itin ergonomiški, aukštos kokybės nauji suomiški baldai: suolai, stalai, kėdės. Sumontuotos interaktyviosios lentos, įrengtos kompiuterinės salės, priešmokyklinėse klasėse atsirado įdomių šiuolaikinių žaislų ir priemonių – visko, kas būtina moderniai, šiuolaikiškai mokyklos aplinkai. R. Taurozas pasakoja, kad iki šiol apie naująją mokyklą girdėjęs tik labai gerų atsiliepimų. Nors pripažįsta, kad vienu metu jau buvo suabejoję, ar spės darbus užbaigti iki mokslo metų pradžios, juos atliko netgi mėnesiu anksčiau. Taigi, vaikai, jų tėveliai ir mokytojai galėjo Rugsėjo 1-ąją pasitikti naujoje, dažais kvepiančioje, modernioje mokykloje.

Erdvės, reiklios apšvietimui Tinkamas apšvietimas pastatuose, ypač tokiuose gausiai lankomuose visuomeniReda TAMOŠAITYTĖ

niuose objektuose kaip viešosios bibliotekos ir mokyklos, padeda susikaupti, saugoti regėjimą, skatina vertinti daiktus, tausoti aplinką ir mažina jų eksploatacines sąnaudas. Maža to, jis turi neerzinti, o suteikti saugumo jausmą ir mažiems, ir dideliems.

44 2018 spalis

„Aketuri architektai“ vizual.

sprendimas

Unikalus projektas

rchitektų biuro „Aketuri architektai“ vadovas Lukas Rekevičius, pasakodamas apie apšvietimo pastatuose svarbą, tvirtina, kad ją sunku pervertinti. Jis esą labai svarbus, ir tiek. „Nuo seniausių laikų geltonesnis besileidžiančios saulės apšvietimas skatina žvėriškus instinktus, todėl, tarkime, parkuose rekomenduojama diegti baltesnę šviesą, nes, kaip parodė atlikti tyrimai, tai padeda mažinti nusikalstamumą“, – sakė architektas, kurio vadovaujama bendrovė neseniai laimėjo Klaipėdos pietinėje miesto dalyje numatyto statyti modernaus bendruomenės centro-bibliotekos architektūrinės idėjos konkursą. Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos surengtas konkursas sulaukė didelio susidomėjimo – pateikta net 15 projektų. Šie buvo vertinami pagal patvirtintus kriterijus, nežinant jų autorių. Jie buvo atskleisti tik išrinkus konkurso nugalėtojus. Architektūrinių projektų komisija geriausiu darbu pripažino projektą „KMB018“. Atplėšus vokus tapo aišku, kad jį parengė vilniečių architektų biuras „Aketuri architektai“, uostamiesčio bendruomenės centrui-bibliotekai pasiūlęs kompoziciją, kuri tarp želdynų sukurtų visuomenei patrauklią išskirtinę erdvę, taip pat gerai išspręstą funkciją – pirmas aukštas būtų skirtas bendruomenės poreikiams, antras – bibliotekai.

Pastatų apdailai keliami reikalavimai – monumentalumas ir kilnus senėjimas bei fasado vitrininių langų ažūriškumas, leidžiantis reguliuoti saulės šviesą.

Mokyklai – šviesias patalpas

„Natūrali šviesa yra gėris. Tačiau tiesioginiai saulės spinduliai – ne visada. Todėl stengiamės į patalpas, kur susirenka daug žmonių, įleisti kuo daugiau natūralios šviesos. Tiesa, visas pastato puses, išskyrus šiaurinę, reikia saugoti nuo saulės spindulių“, – aiškino L. Rekevičius. Pasak architekto, paprastas būdas į pastatą įleisti tokios šviesos yra stoglangis, ypač pakreiptu į šiaurės pusę stiklu. Į tokią plokštumą saulė nešviečia, tačiau per stogą vis dar gali patekti labai daug dangaus skliauto šviesos, juolab kad šios kiekis vertikalioje ir horizontalioje plokštumose skiriasi

Architektė Ernesta Railė – apšvietimo sprendinių mokslo paskirties pastate – Kauno „Veršvų“ gimnazijoje projekto vadovė. Jai talkino elektrotechnikos dalies autorė Asta Mikalonienė. Ekspertės papasakojo rengusios ir pradinės mokyklos apšvietimo sprendinių projektą. Jo metu apšvietimą buvo stengiamasi pritaikyti 7–12 m. mokiniams taip, kad šis būtų skirtas abstraktesniam vaikų mąstymui ir suvokimui. „Šiuo laikotarpiu svarbesnės yra įtempto regėjimo reikalaujančios užduotys, todėl apšvietimas projektuotas be kontrastų, tolygus, labiau išsklaidytas, numatytas didesnis šviesos kiekis ant vertikalių paviršių ir lubų“, – teigė E. Railė. Pasak architektės, prastas apšvietimas ne tik silpnina regėjimą, bet ir neigiamai veikia moksleivių emocijas bei nuotaiką. Pavyzdžiui, vėlų rudenį, kai dienos tokios trumpos, ir moksleiviai

kartais. „Fasaduose stiklinės plokštumos turėtų būti apsaugotos dekoratyviniu plieno tinklu, žaliuzėmis ar kitais būdais, dėl kurių būtų sulaikyti saulės spinduliai dar išorėje ir negalėtų pasiekti stiklo“, – teigė architektūros žinovas, vertinantis natūralų apšvietimą.

į mokyklą atskuba dar su tamsa, ypač svarbu, kad patalpos būtų šviesios. Šviesių patalpų mokyklose reikia ir pagal patvirtintas higienos normas. Nustatyta, kad apšvietimo stiprumas klasėse turi siekti 300 liuksų. Mokyklos vidaus patalpoms ir teritorijai projekto sumanytojos nutarė panaudoti pasaulyje vis

Natūralios šviesos meistrai

Pirmasis aukštas bendruomenės centre būtų skirtas bendruomenės poreikiams, antras – bibliotekai.

Sustabdyta saulės kaitra Planuodami Klaipėdos bendruomenės cen trobi bliotekos pastatą, projekto autoriai numatė – programos patalpų erdvės būtų koncen truojamos pastato centre, kad būtų galima laisvai judėti ratu pastato pakraščiais ir neblokuoti priėjimų prie visų pastato perimetru įrengiamų skai drių atitvarų. Nors pakraščio išorinės atitvaros būtų skaidrios, jos numatomos su ažūriniais vertikaliais ir tankiai išdėstytais elementais, stabdančiais saulės kaitrą. O štai teminės patalpos konsoliniuose tūriuose būtų orientuotos į šiaurę. Suprasdami apšvietimo svarbą, ant stogo architektai numatė tūrinius stoglangius, kurie leistų papildomai apšviesti antresolių darbo ir skaitymo vietas. Stoglangių šlaituose į pietų pusę būtų montuojami saulės kolektoriai. Pastato konsoliniai antro aukšto tūriai būtų ribojami tiek neskaidriomis, tiek skaidriomis atitvaromis, leidžiančiomis formuoti šoninius apžvelgiamumo vaizdus į lokalius tarp tūrių suformuotus „kiemelius“, kuriuos puošia esami sklypo medžiai.

sprendimas

Natūrali šviesa yra gėris. Tačiau tiesioginiai saulės spinduliai – ne vi sada. Todėl stengiamės į patalpas, kur susirenka daug žmonių, įleisti kuo daugiau natūralios šviesos. Tiesa, visas pastato puses, išskyrus šiaurinę, reikia saugoti nuo saulės spindulių. / Lukas REKEVIČIUS / labiau populiarėjantį LED apšvietimą – šviestuvus su šviesos diodų šaltiniais (LED), kurių energija šviesai spinduliuoti yra panaudojama efektyviau. Gimnazijos patalpose taip pat buvo numatytas bendras darbo, avarinis ir evakuacinis apšvietimas.

Patogus ir saugus valdymas Kauno „Veršvų“ gimnazijos bendrosiose patalpose ir kabinetuose apšvietimui buvo numatyti šviestuvai su šviesos diodų šaltiniais (LED). Klasių patalpoms buvo pasiūlyti šviestuvai su kompaktinėmis liuminescencinėmis lempomis. Nuspręsta, kad bendrųjų mokyklos patalpų – koridorių ir laiptinių – apšvietimas bus valdomas iš budėtojo patalpos. Taip patogiau. Patalpų apšvietimui valdyti, be abejo, buvo numatyti jungikliai. Tačiau virš lauko durų apšvietimo valdymas kitoks. Čia jis numatytas su judesio davikliu. „Jungiklių montavimo aukštis klasėse ir bendrosiose vaikų patalpose saugus. Jis siekia 1 m ir 70 cm nuo grindų, – tęsė projekto autorės. – Visose klasėse numatėme lentų šviestuvus. Jie

46 2018 spalis

turėtų būti montuojami virš lentų aukščiau nei 2,5 m arba prie pat lubų. Šie šviestuvai valdomi jungikliais, montuojamais šalia lentos.“ Anot autorių, mokyklos patalpose, kur įrengtos pakabinamosios lubos, buvo numatyti šviestuvai, įrengiami pačiose lubose. Patalpose, kur pakabinamųjų lubų nėra, šviestuvus bus galima montuoti prie jų.

Atsarga gėdos nedaro Tiek projekto vadovė E. Railė, tiek elektrotechnikos dalies autorė A. Mikalonienė pro akis nepraleido ir avarinio apšvietimo būtinybės. Juk tai mokykla ir, netikėtai dingus elektros energijos tiekimui, tamsoje galėtų kilti mokinių, ypač mažesniųjų, panika. „Avariniam apšvietimui įrengti numatėme šviestuvus su akumuliatorių baterija, kuri autonomiškai galėtų veikti ne trumpiau nei valandą. Tokie šviestuvai turėtų būti įmontuojami į pakabinamąsias lubas“, – paaiškino architektė Ernesta. Specialistės teigimu, niekas nėra apsaugotas nuo nelaimingų atsitikimų, kaip ir nėra garantijos, kad neprireiks evakuotis iš mokyklos.

Žinoma, būtų puiku, kad taip nenutiktų, tačiau atsargumas dar niekam nepakenkė, tad buvo apgalvotas ir evakuacijai skirtas apšvietimas. Tokiam atvejui numatyti šviečiantys ženklai ir šviestuvai, kurie turės būti su akumuliatorių baterijomis, taip pat veikiančiomis visą valandą. Evakuaciniu apšvietimu turės būti užtikrinta ne mažesnė kaip 0,5 liukso evakuacijos kelių apšvieta grindų lygiu. Patalpoje šviestuvai bus grupuojami, atsižvelgiant į natūralaus apšvietimo kryptį, t. y. šviestuvai, esantys arčiau lango, sudarys vieną valdomą grupę, esantys toliau nuo jo – kitą. Kiekvieną iš šių grupių bus galima valdyti atskirai. Be to, pastato prieigoms apšviesti suprojektuoti prožektoriai ant pastato sienos. Prie sporto aikštelės numatyta pastatyti du 7 m aukščio stiebus su prožektoriais. Prožektoriai – su šviesos diodų šaltiniais (LED). Automobilių aikštelės, dalies teritorijos, mokyklos užrašo apšvietimui numatyti lauko šviestuvai ant atramų. Teritorijos apšvietimo valdymą planuojama įrengti kartu su automatine fotorėle.

Užs.

Kokybiškas apšvietimas – ne tik būstui Pramonės įmonėse apšvietimui keliami kur kas aukštesni reikalavimai nei gyvenamųjų patalpų, nes apšvietimas tiesiogiai veikia veiklos bei produktyvumo rezultatus. Šviestuvų gamintojų nestebina reikalavimai, jog gaminiai privalo atlaikyti kone 70 laipsnių karštį, būti itin patikimi ir ilgaamžiai eksploatuojant net ir labai ekstremaliose sąlygose, kuriose vyrauja dideli temperatūrų pokyčiai, įtampos svyravimai, vibracija, dulkėtumas ir pan.

Įsiliejo į tarptautinę rinką

Lankstumas – raktas į sėkmę

009 metais įsteigta pramoninių šviestuvų gamykla „Elektros taupymo sprendimai“ (prekinis žen-

„Ecolight“ gaminamiems visiems šviesos diodų šviestuvams būdingas patikimumas, ilgaamžiškumas bei paprasta ir nebrangi eksploatacija. Lietu-

klas – ECOLIGHT) savo produkciją parduoda 17 pasaulio šalių. Pagrindinės rinkos – Baltijos šalys, Lenkija, Vokietija, Artimieji Rytai, Didžioji Britanija, Balkanų šalys, Čekija. Bendrovės sėkmės istorijomis vadinamos apšviesta „Del Monte Fo ods (U.A.E.)“ maisto produktų gamykla Dubajuje, „Al Hussam Plastic Industries Co“ ,„Qatrana Cement Company“ ir „Al Jabali Trading Group“ gamyklos Jordane, „Alpina“ kalnų slidinėjimo batų gamykla Slovėnijoje bei „Calligaris“ baldų gamykla Kroatijoje, „HORSCH Maschinen GmbH“, „Kessler & Co. GmbH & Co. KG“, „MAN Truck & Bus (Nuremberg) gamyklos Vokietijoje, „Hampidjan Baltic“, „Peikko Lietuva“ gamyklos ir „Ryanair“ lėktuvų priežiūros centras Lietuvoje ar „DS Smith and ITW Pronovia“ Čekijoje. Daugelis lietuvių gamintoją vadina apšvietimo pasaulio Robinu Hudu – mat lietuviai pasitelkia geriausias tokių kompanijų kaip „Philips“ (dabar „Signify“) inovacijas ir padaro jas prieinamas klientams, kurie nori turėti aukščiausios kokybės patikimus šviestuvus, tačiau nenori mokėti brangiai už garsius prekės ženklius. Būdamas oficialiu „Philips Lighting Poland“ partneriu, „Ecolight“ turi išskirtinę galimybę naudotis geriausios kokybės šviesos diodų technologijomis, sukurtomis ir pagamintomis šioje tarptautinėje kompanijoje, kuri lyderiauja apšvietimo sirtyje visame pasaulyje. „Ecolight“ pramoniniuose šviestuvuose naudojami naujausių technologijų komponentai: „Philips“ „Xitanium“ markės išmanieji maitinimo šaltiniai ir unikaliomis savybėmis pasižymintys „Philips“ „Fortimo“ šviesos diodų moduliai. Nepriekaištingą kokybę, produktų ilgaamžiškumą ir patrauklią kainą lietuviai gali pasiūlyti dėl neįma traus, tačiau praktiško šviestuvų dizaino. Šių metų rugsėjo menesį Čekijos statybų parodoje „For Arch“ šviestuvo „SAULA LED LN“ XT versija buvo apdovanota už inovatyvumą.

vių gamintojai užsienio rankose pasižymi ir dideliu lankstumu: kiekvienas šviestuvas gali būti pritaikytas konkretiems kliento poreikiams. Šviestuvai gali būti gaminami iš medžiagų pagal specialų kliento poreikį, pavyzdžiui, korpusas gali būti pagamintas iš paprasto ar nerūdijančio plieno, gaubtai iš polikarbonato, akrilo ar grūdinto stiklo. Visada yra atsižvelgiama į tai, kokiomis sąlygomis šviestuvas bus eksploatuojamas ir parenkamos tokios medžiagos, kad jis tarnautų ilgai ir patikimai.

Dabar jau ir gatvės šviestuvų rinkoje 2017 metais „Ecolight“ įžengė į sparčiai augančią gatvės šviestuvų rinką bei pristatė šviestuvų „RADIUS LED ST“ seriją. Šie šviestuvai pasižymi labai plačiu temperatūriniu eksploatavimo diapozonu – nuo -40C iki + 50C. Gali būti komplektuojami su 30 įvairių tipų skirtingomis optikomis, kas leidžia pasiekti maksimalų šių švietsuvų panaudojimo efektyvumą visų tipų keliuose.

Vieninteliai lietuviški šviestuvai sertifikuoti ENEC sertifikatu „Ecolight“ pirmoji Lietuvoje šviestuvų gamybos įmonė, kuri sertifikavo savo šviestuvus pagal Europos sąjungos ENEC normas. ENEC (angl. the European Norms Electrical Certification) yra prestižinis ENEC sertifikatas, patvirtinantis produktų atitiktį aukščiausiems Europos saugumo ir kokybės standartams. Sėkmingas „Ecolight“ šviestuvų sertifikavimas ENEC normoms dar syki įrodė, jog įmonė gamina tik aukščiausios kokybės šviestuvus, kurie pasižymi ypač aukštais energijos efektyvumo, kokybės, patikimumo bei saugumo parametrais. Be ENEC „Ecolight“ gaminami šviestuvai taip pat yra sertifikuoti CB IECEE, CNBOP-PIB bei NIZP-PZH tarptautiniais sertifikatais. Pati gamykla yra sertifikuota pagal ISO 9001, ISO 14001 ir OH SAS 18001 standartus. Daugiau informacijos: www.ecolight.lt, info@ecolight.lt.

Užs.

Permainos renovacijos procese: norima patikimų, ilgaamžių sprendimų Intensyvus pasiruošimas naujam startui – taip šiuo metu galima apibūdinti pasenusių daugiabučių atnaujinimo procesą. Daugelis savivaldybių įvertina atliktus darbus, analizuoja situaciją ir rengia naujus projektus, tvirtina kvartalinės renovacijos programas. Tikimasi, kad per žiemą bus visiškai pasiruošta įgyvendinti naujus projektus ir pavasarį statybininkų pastoliai Finansuojama iš Europos regioninės plėtros fondo

Ekonominio naudingumo kriterijus pasitvirtino kirtingose savivaldybėse tenka spręsti skirtingus klausimus, susijusius su daugiabučių modernizavimu. Visgi vienas bendras bruožas yra – gyventojai pajuto renovacijos naudą, abejingų lieka vis mažiau. Tačiau nerimą keliančių klausimų gyventojai projektų administratoriams užduoda dar nemažai. Kelios istorijos, susijusios su nepatikimomis statybų bendrovėmis, pasėjo daug nerimo gyventojams. Dažnas jų baiminasi, ar renovacijos procesas vyks sklandžiai, ar statybininkai nepridarys broko, ar nebankrutuos nebaigus darbų. Nors gyventojus nuo tokių netikėtumų saugo teisės aktuose numatytos garantijos ir draudimai, kai kurios savivaldybės rado būdų, kaip iš anksto apsisaugoti nuo nesklandumų. Daugiabučius namus Kėdainių rajone administruojančios įmonės laikinai direktoriaus pareigas einantis Alvydas Kleiva pasidžiaugė, kad pastaraisiais metais neturėjo jokių nesklandumų su renovacijos darbus atliekančiomis statybų įmonėmis. „Mes jau kuris laikas pasirinkome modelį rangos darbus pirkti ne pagal mažiausios kainos, o pagal ekonominio naudingumo kriterijų. Tai ti krai pasiteisino. Pasirinkus patikimus rangovus, šie darbus atlieka ne tik kokybiškai, bet ir greičiau, nei numatoma projektuose, o tai leidžia gyventojams greičiau džiaugtis lauktu rezultatu, nebijoti artėjančios žiemos“, – pasakojo A. Kleiva. Jam yra tekę girdėti istorijų, kai namus renovuojantiems gyventojams teko susidurti su

48 2018 spalis

bus montuojami prie kelių šimtų daugiabučių namų visoje šalyje.

nepatikimais statybininkais. Kėdainiuose tokių atvejų nepasitaikė. Jeigu iškyla kokių techninių klausimų, visuomet diskutuojama ir ieškoma sprendimų. Dažnai gyventojai ir patys būna viską išanalizavę, pasikonsultavę su kaimynais, kurie jau baigę atnaujinti namus ir gali duoti tinkamų patarimų. „Renkantis rangovus reikėtų paanalizuoti jų patikimumą. Nereikia bijoti pažiūrėti į įmonės patirtį rinkoje, įvertinti jos metinę apyvartą, pasiteir auti, koks personalas dirba“, – patarė A. Kleiva. Su nepatikimais rangovais teigia nesusiduriantis ir Jonavoje daugiabučius namus administruojančios įmonės daugiabučių namų administravimo skyriaus vedėjas Mindaugas Stanišauskas. Mat ir jonaviškiai vadovaujasi pirmiausia ekonominio naudingumo, o ne mažiausios kainos kriterijumi. „Žinoma, visada galimas žmogiškasis veiksnys, padaroma kokių nors klaidų. Tačiau nebepasitaiko, kad statybininkai nereaguotų į pastabas ir tų klaidų neištaisytų. O apie bankrutuojančius rangovus jau nebekalbu, nėra taip, kad būtų palikti nebaigti atnaujinti namai“, – sakė M. Stanišauskas. Anot jo, gyventojai nesirenka ne tik pigiausias paslaugas siūlančių statybos įmonių, bet ir pigiausių renovacijos sprendimų. Visuomet pasvarstoma, kokias galima įdiegti papildomas priemones energijai taupyti.

Renkasi patikimesnius sprendimus Paklausti, kokiais principais renovuodami daugiabučius vadovaujasi Alytaus gyventojai, renovacijos procesą prižiūrintys specialistai vieningai sutaria – dzūkai gerai supranta, kad šykštuoliai

moka du kartus. Alytiškiai, nenorėdami to daryti, rinkdamiesi medžiagas ir sistemas, pirmiausia įvertina, ar jos ilgai tarnaus, ar nesudėtinga bus suremontuoti atsiradus gedimui, ar tinkamai atliks savo funkcijas. Alytaus miesto savivaldybės daugiabučius administruojančios įmonės inžinierė statybininkė Dalė Raguckienė atkreipė dėmesį, kad pastaruoju metu bemaž visų renovuojamų namų gyventojai renkasi ventiliuojamąją fasado šiltinimo sistemą, nors ji ir yra brangesnė. Žmonės palygino, kad ši sistema efektyvesnė, yra didesnė galimybė pasirinkti spalvinių variantų, ji paprasčiau remontuojama. Anot specialistės, daugiabučius namus, ypač aukštesnius, labai veikia oro sąlygos. Vykstant sušalimo ir atšilimo ciklui, konstrukcijos „vaikšto“ ir būta atvejų, kai apdailos tinkas dėl to sutrūkinėjo. O štai ventiliuojamosios sistemos su šiomis problemomis nesusiduria. Alytaus mieste iš viso yra per 600 daugiabučių gyvenamųjų namų. Iki šiol čia atnaujinti 53 namai, o naujam renovacijos etapui parengta apie dešimt projektų. Alytiškiai noriai įsirengia ir alternatyviuosius energijos šaltinius. Įgyvendinant renovacijos projektus, šešiuose namuose įrengti saulės kolektoriai karštam vandeniui ruošti. Dar viename name yra įrengtas šilumos siurblys oras – vanduo karštam vandeniui ruošti. „Žmonės noriai investuoja į patikimumą, į energinį nepriklausomumą. Įdiegti šilumos siur blius svarsto ne vieno daugiabučio gyventojai, nes tokie sprendimai labai pasiteisina. Tai būtų kaip papildomas šildymo šaltinis, suteikiantis galimybę dar daugiau taupyti“, – sakė D. Raguckienė.

Alytaus savivaldybės nuotr.

Nusimato prioritetus

Siekia atnaujinti visus namus

Patikimas priemones renovacijai renkasi ir marijampoliečiai. Marijampolės savivaldybės Turto valdymo skyriaus vedėja Birutė Domarkienė atkreipė dėmesį, kad gyventojų apsisprendimui renovuoti namus ir energijos priemonių pasirinkimui didžiausią įtaką daro kaimynystėje atnaujinti daugiabučiai. „Kai pamatoma, kad kaimynai gyvena gražesniame name, daug sutaupo mokėdami už šildymą, neatsispiriama galimybei gyventi taip pat ar dar geriau“, – žmonių aktyvumu pasidžiaugė B. Domarkienė. Marijampolėje daugiabučių namų renovacijos projektus administruojančios įmonės modernizavimo padalinio vadovas Donatas Jankevičius sakė, kad, rinkdamiesi priemones namui atnaujinti, gyventojai jau ne visada žiūri į mažiausią kainą, o įvertina ir patikimumą, ilgaamžiškumą, inovatyvumą. „Žmonės daug klausinėja ir apie atsinaujinančiuosius energijos šaltinius. Yra keletas namų, kurių gyventojai įsidiegė saulės kolektorius karštam vandeniui ruošti. Galima pasidžiaugti, kad kai žmonės apsisprendžia pritarti renovacijos projektui, pasirenkamos ne tik standartinės energijos taupymo priemonės, bet ir papildomos, pavyzdžiui, norima atnaujinti vidaus šildymo sistemas“, – sakė D. Jankevičius. Specialistai įsitikinę, kad pasikeitusi gyventojų mąstysena. Anksčiau jie taupydavo renovacijai pasirinkdami pigesnes priemones, atsisakydavo atsinaujinančiųjų energijos šaltinių. Dabar irgi taupo, tik jau kitaip – nusimato prioritetus ir pasirenka tokias medžiagas, kurios būtų patikimos, tarnautų ilgai ir nereikėtų išlaidauti remontuojant.

Druskininkų savivaldybė nuolat minima tarp renovacijos lyderių. Šių pozicijų neketinama užleisti ir ateityje. Negana to, Druskininkai sieks, kad mieste nebeliktų nė vieno nerenovuoto senos statybos daugiabučio. Druskininkų savivaldybėje iš viso yra 274 daugiabučiai gyvenamieji namai. Iš jų šiuo metu renovuota 90 daugiabučių namų, o naujam renovacijos etapui parengti net 27 projektai. Druskininkų savivaldybė yra patvirtinusi kvartalinę energinio efektyvumo didinimo programą. Būtent joje ir numatyta atnaujinti visus savivaldybės teritorijoje esančius daugiabučius namus. Pagal minėtą programą Druskininkų savivaldybės teritorija suskirstyta į šešis kvartalus, kuriuose daugiabučiai namai ir kiti pastatai bus atnaujinami vadovaujantis Kvartalų energinio efektyvumo didinimo projektų parengtais sprendiniais. Keturi kvartalai yra miesto teritorijoje ir du – dviejose seniūnijų teritorijose. „Kvartalinės renovacijos modelis – tikrai progresyvus. Juk renovuojant grupę pastatų paprasčiau suvaldyti visą procesą. Taip gaunama didesnė nauda ne tik gyventojams, bet ir visam miestui, kai, baigus renovuoti namus, savivaldybės iniciatyva sutvarkoma ir atnaujinama visa infrastruktūra, net iki šildymo ar dujotiekio trasų“, – sakė Druskininkų savivaldybėje daugiabučius administruojančios įmonės Projektų administravimo vadovas Tomas Staskevičius. Anot jo, Druskininkų gyventojų noras modernizuoti savo būstą tikrai nesumažėjęs. Jie aktyviai dalyvauja susirinkimuose, pritaria projektams ir nori kuo greičiau viską pradėti.

Alytiškiai, rinkdamiesi medžiagas ir sistemas, pirmiausia įvertina, ar jos ilgai tarnaus, ar nesudėtinga bus suremontuoti atsiradus gedimui, ar tinkamai atliks savo funkcijas.

Laukiama proveržio Kiek kitokia situacija Visagine – jį galima pavadinti renovacijos antirekordininku. Iki šiol į daugiabučių modernizavimą energetikų mieste žiūrėta labai abejingai – atnaujintas vos vienas namas. Daugiabučius namus Visagine administruojančios įmonės vadovas Erlandas Galaguzas priežasčių tokiai situacijai paaiškinti ilgai negalvojo. Anot jo, visaginiečiai ilgus metus buvo pripratinti šilumą gauti pusvelčiui. Mat veikiant atominei elektrinei daugiabučiai namai buvo šildomi už simbolinę kainą naudojant jėgainės perteklinę šilumą. „Kita priežastis – anksčiau demonstruotas skeptiškas ir miesto valdžios požiūris į renovaciją. Užuot skatinus gyventojus jos imtis, buvo skelbiama apie sudėtingą procesą, apie didelius ir nepakeliamus įsipareigojimus finansų įstaigoms, apie didžiules investicijas ir abejotiną jų grąžą. Gyventojai dar prisimena tokias valdininkų kalbas ir yra įsitikinę jų teisingumu. Dabar reikia dėti labai daug pastangų, kad žmonių nuomonė pasikeistų“, – sakė E. Galaguzas. Visgi jis tiki, kad situaciją pavyks pakeisti. Šiuo metu Visagine investiciniai planai parengti trims planuojamiems renovuoti daugiabučiams. Dar laukiama gyventojų pritarimo, bet tikimasi, kad procesas pajudės. Tuomet Visagine jau bus teigiamų pavyzdžių, kurie, manoma, užkrės ir kitus gyventojus atnaujinti savo būstą, sykiu – ir miestą.

Statybų sektorius pasaulyje – vienas daugiausia išteklių naudojančių sričių. Parengė Kristina BUIDOVAITĖ

Skaičiuojama, kad Europoje šiame sektoriuje susidaro kone trečdalis visų atliekų, suvartojama pusė visos energijos ir trečdalis vandens.

Įrankiai tvarių statybų plėtrai tsižvelgdamos į statybų ir kitų ištekliams imlių sektorių poveikį aplinkai, pažangios šalys noriai plėtoja žiedinės ekonomikos sistemą, kuriai padedant stengiamasi kiek įmanoma labiau sumažinti išteklių ir energijos suvartojimą. Vis dažniau pasaulyje (daugiau nei pusšimtyje šalių) tvariems pastatams projektuoti ir statyti pasitelkiamos savanoriškos pastatų tvarumo vertinimo, reitingavimo ir viešinimo sistemos, kurių pagrindiniai vartotojai – viešosios ir privačios organizacijos, architektų ir projektuotojų komandos, nekilnojamojo turto vystytojai ir valdytojai. Tokių vertinimo sistemų naudojimas, anot Lietuvos žaliųjų pastatų tarybos direktoriaus Andriaus Bagdono, ne tik skatina tvarų miesto, regiono, šalies vystymąsi, inovacijas, bet ir įgalina

pixabay.com nuotr.

50 2018 spalis

efektyviai taikyti pastato gyvavimo ciklo principus nuo dizaino iki jau sukurto objekto valdymo, renovacijos ar konversijos. Savanoriškos tvarumo vertinimo sistemos padeda geriau suvokti pastatų poveikį žmonėms ir aplinkai bei kaip jį galima optimizuoti, sykiu pagerinti patalpų mikroklimatą ir naudojimo komfortą, sumažinant eksploatacijos išlaidas. Dar viena priemonė, skatinanti žaliųjų pastatų plėtrą, yra žalieji viešieji pirkimai. Taikydami tvarumo kriterijus naujai statomiems ir rekons truojamiems pastatams, viešojo sektoriaus pirkėjai paprastai perka ne tik biuro įrangą, patalpų valymo priemones ar paslaugas, transporto priemones ar kitas prekes, bet ir pastatų projektavimo paslaugas bei statybos darbus. Tam, kad būtų atliktas projektavimo paslaugų ar statybos darbų žaliasis pirkimas, į pirkimo dokumentus turi būti įrašyti žaliųjų pastatų kokybės vertinimo kriterijai, kurie gali būti

pixabay.com nuotr.

Žalioji statybų sektoriaus vizija

žalieji pastatai apibūdinantys pirkimo objektą techninėse specifikacijose, nustatantys minimalius tiekėjų kvalifikacijos reikalavimus ar kvalifikacinės atrankos kriterijus, tiekėjų pateiktų pasiūlymų vertinimo kriterijus (kai renkamas ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas pagal kainos ar sąnaudų ir kokybės santykį arba produkto gyvavimo ciklo sąnaudų metodą), pirkimo sutarties sąlygas. Pastatų poveikį aplinkai galima sumažinti ir taikant pažangius energiją taupančių pastatų konstrukcinius sprendimus, perdirbant ir pakartotinai naudojant statybines medžiagas ir produktus, ir taip mažinti atliekų kiekį. Įrodyta, kad žmonių, dirbančių sveikatai palankiame pastate, kurio patalpų oro kokybė gera ir kuriame esama užtektinai dienos šviesos, darbo našumas didesnis, rečiau neatvykstama į darbą dėl ligos.

Savanoriškos tvarumo vertinimo sistemos padeda geriau suvokti pastatų poveikį žmonėms ir aplinkai bei kaip jį galima optimizuoti, sykiu pagerinti patalpų mikroklimatą ir naudojimo komfortą, sumažinant eksploatacijos išlaidas.

Pavyzdį rodo vystytojai „Lietuvoje kol kas negalime pasigirti tvariais viešojo sektoriaus pastatais, pavyzdį kol kas rodo tik pavienės institucijos – Lietuvos bankas, Šilutės rajono savivaldybės administracija. Skandinavijos ir daugelyje kitų Vakarų Europos šalių vaikų darželis, poliklinika, mokykla ar kitas visuomeninis pastatas yra projektuojamas ir statomas tik vadovaujantis tvarumo kriterijais“, – komentavo Lietuvos žaliųjų pastatų tarybos direktorius. Lietuvos žaliųjų pastatų taryba 2017 m. pasiūlė bendrajame plane numatyti teritorijas, kuriose statomi pastatai turėtų būti sertifikuojami pagal Lietuvos pastatų tvarumo vertinimo sistemą (LPTVS) ar kitas pasaulyje plačiai naudojamas ir pripažintas sistemas (BREEAM, LEED), nustatant minimalų privalomą tvarumo lygmenį investuotojams, pretenduojantiems statyti miesto centre. Pažengusios kaimyninės šalys, pavyzdžiui, Švedija, Vokietija, Nyderlandai, masiškai naudoja nacionalinius standartus pastatams vertinti (daugiau kaip 80 proc. naujai statomų pastatų yra sertifikuojami), taip skatindamos tvarų miestų vystymąsi ir naujausių technologijų diegimą. Šiuo metu Vilniaus miesto naujojo bendrojo plano projekte numatyta, kad naujai statomi ar rekonstruojami pastatai, kurių bendrasis plotas didesnis nei 5000 kv. m, bus sertifikuojami pagal statytojo pasirinktą, Lietuvoje ar kitoje ES šalyje pripažįstamą pastatų sertifikavimo sistemą. Bendrajame plane numatytos Vilniaus cen tre esančios teritorijos, kuriose pastatai bus sertifikuojami: Senamiestis, XIX a. miesto centras, aukštybinių

Nyderlanduose stovi žaliausias pastatas pasaulyje „The Edge“, gavęs 98,4 proc. įvertinimą pagal sertifikavimo sistemą BREEAM.

žalieji pastatai

Šiuo metu Lietuvoje yra sertifikuojama ar jau sertifikuota daugiau kaip 60 vystomų objektų – gamyklų, parduotuvių, viešbučių, biurų, jų skaičius nuolat auga.

pastatų zonos, charakterį išsaugoję istoriniai priemiesčiai, formuojamas kompaktiškas miesto centras, tačiau, anot A. Bagdono, nesuprantama, kodėl visose teritorijose numatyta sertifikuoti tik didesnius nei 5000 kv. m ploto objektus. Tokių objektų per metus būtų vos keletas ir pati deklaruojama parama tvariam vystymuisi netenka prasmės. Svarstoma, kad galbūt centre ir Senamiestyje bei aukštybinių pastatų zonoje ši riba galėtų būti 1000 ar 2000 kv. m priklausomai nuo pastato paskirties, taip žymiai pagerinant pastatų ir teritorijų kokybę. Numatoma, kad vystytojai galės pasirinkti vertinimo sistemą, tačiau svarbu pažymėti, kad jie galės pasirinkti ir siekiamo įvertinimo lygį (nuo „patenkinamai“ iki „puikiai“). Būtent įvertinimo lygis geriausiai apibrėžia pastato kokybę ir tvarumą – ar jis tik nežymiai geresnis už Statybos techniniame reglamente numatytus reikalavimus, ar yra kiek įmanoma nekenksmingas aplinkai, naudojantis pažangiausias technologijas ir sveikiausias medžiagas.

Ieško savojo kelio Toronte, Kopenhagoje, Singapūre ir kituose pažangiuose miestuose skatinant tvaraus nekilnojamojo turto vystytojus (ypač konversijos

52 2018 spalis

teritorijų miesto centre), rengiami mokymai projektuotojams ir architektams, pateikiami vadovai ir rekomendacijos tvaraus nekilnojamojo turto vystytojams savivaldybės tinklalapiuose, organizuojami įvairūs konkursai ir kurį laiką taikomos trumpalaikės nekilnojamojo turto, žemės, infrastruktūros mokesčių lengvatos. Finansinės institucijos savo ruožtu žaliųjų pastatų vystytojams siūlo tvaraus finansavimo priemones ir „žaliąsias“ paskolas butų ar namų pirkėjams, nes suvokia, kad žalieji pastatai ilgainiui nuvertės mažiau, jie bus likvidesni, o jų eksploatavimo sąnaudos – mažesnės. Bene labiausiai paplitęs būdas paskatinti tvarų miesto vystymąsi yra savivaldybių siūlomos teritorijos (vėlgi, dažniausiai konversijos) su išvystyta susisiekimo ir vandentiekio, nuotekų, energijos perdavimo infrastruktūra, kuriose nekilnojamojo turto vystytojai projektus (dažniausiai mišrios paskirties, t. y. gyvenamuosius namus, biurus ir komercines patalpas) plėtoja tik remdamiesi iš anksto nustatytais tvarumo principais. Savivaldybės tokiu atveju veikia ir kaip tarpininkės tarp bendruomenės ir verslo, įsipareigodamos įtraukti į projektų svarstymą visuomenę, išplėtoti socialinę infrastruktūrą (mokyklos, darželiai, poliklinikos, prekybos ir

žalieji pastatai

pramogų centrai). Puikus pavyzdys yra Kopenhaga, kur buvusio jūrų uosto teritorijoje, vadinamoje Nordhaunu, miesto savivaldybė tvarių projektų vystytojams pasiūlė ne tik išplėtotą infrastruktūrą, bet ir sukūrė fondą smulkiajam verslui remti, išnuomodama jiems naujuose pastatuose pirmųjų aukštų patalpas ir taip naujajam kvartalui įkvėpdama gyvybės.

Neneigia sertifikavimo naudos Šiuo metu Lietuvoje yra sertifikuojama ar jau sertifikuota daugiau kaip 60 vystomų objektų – gamyklų, parduotuvių, viešbučių, biurų, jų skaičius nuolat auga. A+ klasės energinio naudingumo pastatai, atliekų rūšiavimas, skai tmeninė statyba, atsinaujinantys energijos ište kliai, automobilių dalijimosi paslaugos jau tapo kasdienybe, o

nekilnojamojo turto vystytojai nuolat diegia naujas technologijas ir taiko aukštesnius kokybės standartus, padedančius išsiskirti konkurencingoje rinkoje. Vis dažniau nekilnojamojo turto vystytojai diegia tvarius sprendimus (saulės jėgainė, apželdintas stogas, puiki akustika ir vėdinimas ar elektromobilių įkrovimo vietos) ir tai deklaruoja viešai, siekdami išsiskirti ir pritraukti išrankesnius, labiau išprususius pirkėjus. A. Bagdonas pritaria – šis reiškinys labai sveikintinas, tačiau vartotojas – buto pirkėjas ar biuro nuomininkas – vis dar negali palyginti ir įvertinti nesertifikuotų pastatų tvarumo ir kokybės lygio. Nekilnojamojo turto vystytojai sutinka, kad pastatų savanoriškas sertifikavimas pagal Lietuvoje ar kitoje ES šalyje pripažįstamą sertifikavimo sistemą paskatins daugiau kokybiškų

projektų, palengvins pasirinkimą pirkėjui. Vilniaus centre buvusių gamyklų kvartalai su aplink gana gerai išvystyta transporto ir kita viešąja infrastruktūra yra puikios bandymų platformos, kurių vystytojai iškart nušauna du zuikius: sutvarko dešimtmečiais apleistas teritorijas centrinėje miesto dalyje ir pasiūlo rinkai gerokai aukštesnės vertės ir kokybės pastatus nei aplink esantieji. „Klausimas, kuriuo galbūt vertėtų padiskutuoti vystytojams ir miesto savivaldybei: kodėl „Architektūros parkas“ Užupyje, Vilniaus stoties rajonas, Vilniaus oro uostas ir jo prieigos, Šnipiškės ir kiti naujai vystomi kvartalai negalėtų tapti žaliaisiais poligonais, kuriems padedant išmoktume derinti įvairius požiūrius, technologijas, vizijas ir kartu siekti gerokai aukštesnės gyvenimo kokybės?“ – svarstė Lietuvos žaliųjų pastatų tarybos vadovas.

technologijos

komfortas?

Aistės Ambrazevičiūtės piešinys

Energiškai efektyvus pastatas

Pastaruosius kelis dešimtmečius pasaulyje bauginančiai daugėja žmonių, kurių Reda TAMOŠAITYTĖ

suprastėjusiai sveikatos būklei įtakos turėjo uždaros patalpos. Tai rodo, kad tarp vienų pagrindinių gyvenimo kokybės veiksnių yra patalpų oro kokybė ir šiluminis komfortas. Didele problema žmogaus organizmui tampa energiškai efektyvūs pastatai su teršalus išskiriančiomis statybinėmis ar apdailos medžiagomis bei prasta vėdinimo sistema. Tokiems statiniams apibūdinti vartojamas specialus terminas – ligoto pastato sindromas (LPS).

54 2018 spalis

technologijos

Diskomfortas ir priežastys

Oro kokybė – labai svarbu

adinamųjų sergančių pastatų sukeliama neigiama įtaka žmonių savijautai ir diskomfortas buvo pastebėti JAV dar praėjusiame šimtmetyje. Ekspertai išsiaiškino, kad LPS terminas apibūdina specifinių negalavimų ir sveikatos sutrikimų, kuriuos lemia ilgas buvimas tam tikruose pastatuose, derinį, ir ėmė narplioti jų atsiradimo priežastis. Tyrimo metu išryškėjo tam tikros tendencijos. Pavyzdžiui, kad šis nepageidaujamas sin dromas dažniausiai pasireiškia gyvenamuosiuose būstuose, biuruose, mokymo, ugdymo, kultūros įstaigose (vaikų darželiuose, mokyklose, bibliotekose), laboratorijose ir, kad ir kaip paradoksalu, ligoninėse. Pasirodo, LPS lemia ne viena priežastis ar veiksnys. Pagrindiniai jų – taršios statybinės ar apdailos medžiagos, prasta vėdinimo sistemos priežiūra ar prastas patalpų vėdinimas, aukšta temperatūra ar staigūs jos svyravimai, ypač dieną, žemas drėgmės lygis, pelėsis, sklandančios ore dulkių dalelės, dulkių erkutės ir kiti mikroorganizmai. Įtakos turi ir tam tikros nepalankios klimato sąlygos.

Mokslininkų teigimu, pastatai, turintys minėtą sindromą, juose gyvenantiems ar dirbantiems žmonėms gali sukelti mieguistumą, nuovargį, dėmesio stoką, čiaudulį, slogą, galvos skausmą ir svaigimą, netgi pykinimą ar kvėpavimo sutrikimų. Be abejo, panašūs simptomai gali pasireikšti ir žmogui tinkamai nepailsėjus, peršalus ar sergant tam tikromis ligomis, tačiau, kaip parodė Pasaulio sveikatos organizacijos komiteto atlikti tyrimai, šie negalavimai ar sveikatos sutrikimai gali būti susiję ir su užterštu oru patalpose. „Ko gero, greičiausiai pastebimi yra nekokybiško oro ir santykinės drėgmės sukeliami simptomai. Jei patalpose oras yra per sausas, ypač šaltuoju metų laiku, didelė tikimybė, kad mūsų kvėpavimo takai į tai sureaguos. Taip pat sausas patalpų oras gali sudirginti jautresnę žmogaus odą“, – paaiškino R. Kaminskas. Pasak jo, kitas labai svarbus rodiklis – oro kokybė. Kaip gerai yra išvėdinamos patalpos? Problema ta, kad žmogus apskritai labai tolerantiškas prastai oro kokybei. Kai mes jau fiziškai pajuntame, kad reikia vėdinti patalpą, oro kokybė tuomet būna smarkiai kritusi žemiau normos. Dėl prastos oro kokybės patiriame daug nepatogumų, tik ne visada suprantame, kur slypi tikroji jų priežastis. Prastai vėdinamoje patalpoje mūsų organizmas negauna reikiamo kiekio deguonies, tad naktimis blogiau išsimiegame, o dieną mums sunkiau susikaupti. Tačiau šiuos ir kitus panašius pojūčius dažnai priimame daug nesukdami galvos, nesigilindami – tiesiog taip yra.

Pagrindiniai parametrai Architektų biurui „Roda architects“ Kaune vadovaujantis partneris Rytis Kaminskas sako, kad pagrindiniai parametrai, kuriuos būtina užtikrinti pastate, yra komfortiška oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir reikiamas šviežio oro kiekis. „Tai pagrindiniai komfortiško ir sveiko mikroklimato formavimo parametrai. Taip pat yra daug ir kitų komfortą užtikrinančių dalykų, tokių kaip tinkamas apšvietimas, priemonės apsaugai nuo saulės arba akinimo, jei tai aktualu darbo vietose, garso izoliacija tiek nuo aplinkos triukšmo, tiek nuo gretimų patalpų, šaltų ir prastai izoliuotų paviršių patalpose pašalinimas“, – tvirtino architektas. Pasak specialisto, svarbu pastato nesugadinti ir nesužaloti, naudojant netinkamas apdailos medžiagas, tiksliau tariant, neapgalvotus derinius medžiagų, kurios negali būti naudojamos kartu dėl tam tikrų fizinių savybių. R. Kaminskas išskirtų ir estetinį komfortą. Nors ir sunkiai apčiuopiamas parametras, jis taip pat tiesiogiai veikia žmogaus savijautą patalpose. Estetinis ir vizualinis chaosas gali padaryti daug daugiau žalos, nei manome.

Kai patalpose per drėgna Specialistų teigimu, panacėjos, kaip apsisaugoti nuo LPS, nėra, tačiau visų šių nepageidaujamų simptomų riziką sumažinti įmanoma, jei į pagalbą pasitelksime kelias prevencines priemones. „Jei patalpose oras per daug drėgnas, prastas konstrukcinių mazgų sprendimas, o mazguose vidaus paviršiaus temperatūra žiemą nukrinta iki 12 laipsnių, tokiose vietose, esant 20 laipsnių ar aukštesnei patalpų temperatūrai, atsiranda palanki terpė veistis pelėsiui“, – tęsė R. Kaminskas. Drėgmės kiekį įmanoma reguliuoti tik vėdinant pastatą. Optimali santykinė oro drėgmė svyruoja nuo 35 iki 55 procentų. Nukrypimai tiek į vieną, tiek į kitą pusę kuria nekomfortišką ir nesveiką aplinką. Spręsti šį klausimą reikia

profesionaliai ir teisingai suprojektuojant bei įrengiant patalpų vėdinimo sistemą. Šiuolaikiškos ir tinkamai suprojektuotos bei sumontuotos vėdinimo sistemos paneigia visus mitus apie garsą, apie didelį elektros suvartojimą, apie sudėtingą vamzdyną ir t. t. Priešingai – vėdinimo sistema leidžia užtikrinti kokybiško ir reikiamo šviežio oro kiekį, padeda spręsti aplinkos garsų, kvapų ir kietųjų dalelių patekimo į patalpas problemą, jei butas yra mieste, kur ju drus eismas, ir, atidarius langą, girdimas ga tvės triukšmas, kasdien reikia valyti dulkes. Anot specialisto, būtent vėdinimo sistema su fil trais leidžia gyventi daug komfortiškiau.

Statybinės ir apdailos medžiagos Biuro „Roda architects“ atstovas R. Kaminskas pataria, kad visos naudojamos statybinės ir apdailos medžiagos privalo būti sertifikuotos ir tinkamos naudoti. Svarbu atsižvelgti į tam tikrus specifinius atskirų projektų reikalavimus: gal kažkurioms medžiagoms esame alergiški, gal kai kurios jų netinka dėl tam tikrų kitų specifinių poreikių. Žinia, kad šiais laikais daugelis žmonių stengiasi naudoti kuo sveikesnius, ekologiškus, tvarius produktus ir medžiagas. Architekto nuomone, tai geras požiūris, prisidedantis prie bendros tvarumo filosofijos. Tačiau nereikia painioti: apdailos medžiagos nekuria oro kokybės ir šiluminio komforto. Šiuos dalykus užtikrina teisingi konstrukciniai mazgai ir pastato inžinerinės sistemos. Todėl verta rinktis kokybiškas ir ilgaamžes medžiagas su didele likutine verte. Pašnekovas perspėjo: rinkoje siūloma įvairių naujų ir dažnai praktiškai nepakankamai įvertintų sprendinių, kuriuos renkantis reikia būti atsargiems, pasistengti išvengti rizikos. „Visos medžiagos turi būti sertifikuotos ir tinkamos naudoti mūsų šalyje, atitikti šiluminius, priešgaisrinius, higienos ir kitus reikalavimus. Labai svarbu, kad bendras konstrukcinis mazgas su visomis sudedamosiomis medžiagomis sudarytų darnų ir sveiką mazgą, o visos tarpusavyje derančios medžiagos užtikrintų drėgmės pasišalinimą, sandarumą, šilumines savybes“, – pabrėžė ekspertas. R. Kaminskas pridūrė, kad vėdinimo sistema veiks puikiai, jei bus gerai suprojektuota ir įrengta, tinkamai prižiūrima. Priežiūra esą nėra nei labai sudėtinga, nei brangi. Svarbu laiku, pagal gamintojo nurodymus, keisti oro filtrus ir neleisti, kad vėdinimo sistema užsiterštų statybinėmis dulkėmis ir medžiagomis.

Užs.

Konstrukcijų apsaugai nuo drėgmės – patikimas sprendimas Specialistai įspėja: pastatų, kuriuose itin didelis drėgmės kiekis, pavyzdžiui, sporto salių, baseinų, gamybinių patalpų, stogų garo izoliacijai turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys. Tradicinė garo izoliacija šiuo atveju neužtikrina patikimos stogo konstrukcijų apsaugos nuo drėgmės. Sutrumpina statybų procesus tatybinių medžiagų kompanija „Technonicol“ pristato naują sprendimą – pažangią garus izoliuojančią membraną su aliuminio folija „Technoelast VB 500 SELF“. Membrana, naudojama plokščiųjų stogų garo izoliacijai, klojama tiesiai ant metalinio profiliuotojo pakloto stogo konstrukcijos garą izoliuojančiame sluoksnyje, tam nereikalingas papildomas lygus pagrindas. Šią medžiagą taip pat galima naudoti ant šilumos izoliacijos medžiagų (polistireninio putplasčio EPS ir ekstruzinio polistireninio putplasčio XPS), jei tai būtina stogo konstrukcijai. „Technoelast VB 500 SELF“ gali tapti laikinu stogu, po kuriuo galima tęsti vidaus darbus net lyjant. Iki rinkoje atsirandant „Technoelast VB 500 SELF“, konstrukcijos garo izoliacijai naudotos medžiagos neužtikrino įrengiamam

stogui reikiamų hi dro-izoliacinių parametrų, todėl įrengiant stogą po juo negalėjo būti vykdomi jokie kiti statybos darbai, pavyzdžiui, grindų pagrindo įrengimo ar betonavimo.

šios savybės kur kas pranašesnės palyginti su įprasta garo izoliacijai naudojama polietileno plėvele. Membrana „Technoelast VB 500 SELF“ yra

Darbas su „Technoelast VB 500 SELF“ nesudėtingas: prieš klojant membraną tereikia išvynioti membranos ritinį, primatuoti ją klijavimo vietoje, tuomet atskirti apsauginės plėvelės kraštą nuo membranos ritinio. Membranos kraštas priklijuojamas prie profiliuotojo pagrindo pakloto. Belieka ritinį ridenti pakloto paviršiumi, tuo pačiu metu iš apačios nuplėšiant apsauginę membranos plėvelę. „Technoelast VB 500 SELF“ yra savaime prilimpanti, nes membrana padengta specialiu lipniu bituminiu polimeriniu sluoksniu, jos siūlių nereikia klijuoti dvipuse lipniąja juosta, o jai sujungti nereikia jokios specialios įrangos, visos jungtys neperšlaps ir nepraleis vandens ant profiliuotosios dangos. Membrana yra lipni, todėl montuojant nepasislenka, taip pat ji atspari mechaninam poveikiui –

tvirta, nesideformuoja ir gali atlaikyti ant jos stovinčio žmogaus svorį. Skirtingai nuo garo izoliacinės polietileno plėvelės, membrana neplyšta ir nesitempia. Dar vienas svarbus rodiklis – aukštas vandens garų pralaidumo koeficientas Sd = 1000 (kuo didesnis garo izoliacijos Sd koeficientas, tuo didesnė garų varža, mažiau drėgmės pateks į konstrukcijas). Šiuolaikiniai pastatai turi atitikti A+ energinio naudingumo klasės kriterijus. Statant energiškai efektyvius pastatus, daug dėmesio skiriama ilgalaikei pastatų eksploatacijai, todėl yra svarbu išsaugoti statybinių medžiagų savybes viso pastato eksploatacijos laikotarpio metu. Specialistai įspėja, kad, pasirinkus nors vieną nekokybišką sprendimą, gali nukentėti visos konstrukcijos ilgaamžiškumas.

Galimybė vaikščioti ant membranos klojimo metu

Mechaninis atsparumas

Efektyvi garų izoliacija

Didelės nutraukimo jėgos charakteristikos

Galimybė panaudoti įvairios paskirties pastatuose Membrana patikimai prisiklijuoja ir nepasislenka konstrukcijos sluoksnių surinkimo metu

56 2018 spalis

Įvertino kaimynai latviai Praėjusį rugsėjį Latvijoje, Rygoje, duris atvėrė pirmoji britų mokykla „King’s Group“, veikianti visame pasaulyje. Mokykloje mokosi apie 580 mokinių, šiuo metu joje ugdomi vaikai nuo 2 iki 10 m. amžiaus, tačiau mokiniams augant plėsis ir pati mokykla. Senas tradicijas turinti švietimo įstaiga, atsakingai atliekanti savo funkciją, įrengdama patalpas elgėsi taip pat atsakingai. Mokyklos vadovai pasirinko kokybiškas ir efektyvias statybines medžiagas, pažangias statybos technologijas. Mokyklos sporto salės plokščiojo stogo konstrukcijoje panaudota garus izoliuojanti membrana „Technoelast VB 500 SELF“. Sporto salės stogo paklotas – profiliuotoji skarda, todėl garus izoliuojanti membrana pasirinkta tikslingai. Patikima garo izoliacija, kartu naudojant kokybiškas medžiagas ir laikantis statybų technologijų, užtikrina visos konstrukcijos ilgaamžiškumą, nesudėtingą eksploataciją, o tai ypač svarbu statant šiuolaikinius, energiškai efektyvius pastatus.

Membranos „Technoelast VB 500 SELF“ pranašumai • Membranos plotis (1,08 m) tinka bet kokiam metalinio profilio žingsniui. • Nebereikia papildomo lygaus pagrindo po garus izoliuojančiu sluoksniu, membrana klojama ant metalinės profiliuotosios dangos. • Jungčių nebereikia suklijuoti dvipuse lipniąja juosta, membrana padengta specialiu lipniu bituminiu polimeriniu sluoksniu, o jai sujungti nereikia jokios specialios įrangos.

• Lengvai prijungiama prie įvairių stogo elementų (vamzdžių, žibintų, lietvamzdžių ir t. t.). • Vandens garų pralaidumo koeficientas Sd = 1000 (stogo konstrukcijoje nėra kondensacijos rizikos). • Galima naudoti virš patalpų, kuriose didesnis drėgmės lygis. • Membrana atspari mechaniniam įtempimui, išlaiko reikiamą apkrovą, ant jos galima vaikščioti kol klojamos šilumos izoliacinės medžiagos.

• Didelis darbo našumas, paprasta montavimo technologija: klijuojama prie profiliuotosios dangos pagrindo, prieš tai atskyrus apsauginės plėvelės kraštą. • Galima naudoti stogo konstrukcijose su bitumine danga, PVC membrana ir kitomis stogų medžiagomis. • Medžiagos sudėtyje nėra žmonėms ir gyvūnams kenksmingų medžiagų. • Medžiaga sertifikuota pagal EN 13707 ir EN 13970 standartus.

sluoksnis 4. Akmens vata 5. Apatinis stogo hidroizoliacijos sluoksnis 6. Viršutinis stogo hidroizoliacijos sluoksnis 7. Smeigės

1 Garo izoliacinis sluoksnis TECHNOELAST VB 500 SELF; 2 akmens vata; 3 akmens vata – nuolydžio formavimo sluoksnis; 4 akmens vata; 5 apatinis stogo hidroizoliacijos sluoksnis; 6 viršutinis stogo hidroizoliacijos sluoksnis; 7 smeigės.

Techninės TECHNONICOL TECHNOELAST VB 500 SELF specifikacijos

Idėjos, įkvėpusios pokyčiams Miestai yra gyvi, todėl nuolatos kinta, juose susitinka skirtingi istoriniai laikotarpiai, įvairūs žmoElena PALECKYTĖ

nių išgyvenimai ir istorijos. Kuo svarbus kiekvienas miesto raidos sluoksnis ir kaip jie persidengia? Rudens pradžioje Vilniuje vyko VšĮ „Šiaurės Jeruzalė“ drauge su sostinės savivaldybe organizuotos Vilniaus Didžiosios sinagogos prisiminimą apmąsčiusios jaunimo dirbtuvės, o Merkinėje svarstyta, kaip derėtų elgtis su miesto aikšte, joje dabar esančia cerkve ir anksčiau ten stovėjusios renesansinės rotušės prisiminimu. Apie šias kūrybines dirbtuves ir miesto laiką – pokalbis su dviem skirtingų kartų ir skirtingų kontekstų istorikais, supažindinusiais dirbtuvių da-

Yairo Klaitmano nuotr.

lyvius su istoriniais vietos kontekstais: prof. Motti Zalkinu ir Žygimantu Buržinsku.

Atkurti ar sukurti? agrinėdamas žydiškąją Vilniaus istoriją, prof. Motti Zalkinas iš Ben Guriono universiteto Negeve, Izraelyje, jau daugiau nei 20-metį šiame mieste apsilanko bent kartą per metus, todėl jo santykis su vieta yra glaudus ir asmeniškas. Drauge su kitais dės-

tytojais (prof. Amnon Bar-or, dr. Egle Bazaraite) profesorius davė profesionalių patarimų kūrybinėse dirbtuvėse dalyvavusiems studentams. Jo, kaip istoriko, vaidmuo buvo pateikti istorinės informacijos, įžvalgų, reikalingų diskusijai apie istorinės erdvės išsaugojimą pradėti.

58 2018 spalis

Kodėl buvo nutarta rengti studentų kūrybines dirbtuves? Pagrindinė šių dirbtuvių priežastis buvo ta, kad, prieš imantis rengti tokį svarbų ir kompleksišką projektą, privaloma suformuluoti ir apmąstyti daugybę skirtingų idėjų, pasiūlymų. Kaip dėstytojai, mes jau daugybę metų padedame studentams, tad man ir prof. Bar-Or buvo akivaizdu, kad pačios originaliausios ir įdomiausios idėjos slypi jaunų žmonių galvose. Nutarėme, kad istorijos ir architektūros studentų kombinacija duotų geriausių rezultatų, kaip, beje, ir nutiko. Taip pat

Yairo Klaitmano nuotr.

urbanistika

matėme didelę bendradarbiavimo su aplink šią vietą gyvenančiais žmonėmis svarbą. Dirbtuvėse buvo minėta, kad archeologiniai kasinėjimai buvusios pradinės mokyklos pastate prasidėjo neįprastai greitai. Kalbėdamas apie archeologinius kasinėjimus, norėčiau pabrėžti skirtumą tarp mokslinės ir viešosios pusės. Pagrindinis visų kasinėjimų tikslas yra atidengti, atskleisti tai, kas nežinoma: ar moksliniame istoriniame kontekste, ar konservuojant, restauruojant paveldą, ar kasinėjant prieš tolesnę sklypo plėtrą. Žvelgiant tokioje šviesoje, kasinėjimai, atlikti Didžiosios sinagogos sklype, neturi jokios mokslinės vertės: juk turimi tikslūs viso komplekso, ypač sinagogos, brėžiniai, piešiniai ir nuotraukos, yra daugybė literatūrinių ir asmeninių prisiminimų. Pastaraisiais metais sekiau šiuos kasinėjimus labai nustebęs: nepaisant didžiulio jų sulaukto viešumo (Izraelio spauda visa tai aprašė labai plačiai), jie neatskleidė nieko, kas nebuvo žinota anksčiau (taip pat kyla klausimas, kaip Izraelis (angl. Authority of the State of Israel) apskritai gali kitos šalies teritorijoje vykdyti kasinėjimus). Žiūrint iš visuomenės perspektyvos, visa tai leido geriau supažindinti visuomenę su šia istorine vieta, su tuo, kas čia stovėjo prieš Antrąjį pasaulinį karą. Nenuvertinu to, tačiau manau, kad kelti žinomumą, su visu tuo supažindinti buvo galima ir be nebūtino kasinėjimo. Dažnai kalbama apie Vilniaus Didžiąją sinagogą, tačiau toje erdvėje buvo gausu ir kitko. Kas dar buvo šiame Šulhoife? Šiame komplekse būta daugybės mažų sinagogų, ritualinių vonių, mokymosi namų ir kelių visuomeninių bendrijų biurų. Tačiau, mano manymu, pats svarbiausias ir reikšmingiausias viso komplekso komponentas buvo ne konkretus pastatas, netgi ne Didžioji sinagoga, o atvira viešoji erdvė, kurioje kiekvienas vietinis žydas galėjo jaustis namie, nepaisydamas savo ekonominio ar socialinio statuso. Pavyzdžiui, žinoma, kad žmonės, priklausę silpniausiam vietinės žydų bendruomenės sluoksniui, t. y. neįgalieji, turintys psichikos sutrikimų, vargšai, šiame komplekse jautėsi kaip namie. Taip pat čia buvo rengiamos viešos diskusijos pačiais svarbiausiais visuomenės klausimais.

Pagrindinis visų kasinėjimų tiks las yra atidengti, atskleisti tai, kas nežinoma: ar moksliniame istoriniame kontekste, ar kon servuojant, restauruojant paveldą, ar kasinėjant prieš tolesnę sklypo plėtrą. / Motti ZALKINAS /

Rotušėje matyti pristatymai patvirtino mūsų prielaidą, kad, saugant šią vietą, yra labai daug ir labai skirtingų sprendimų, galimybių. Asmeniškai buvau labai nustebintas pasiūlymų originalumo ir kūrybingumo. Visgi, reikėtų nepamiršti, kad šios kūrybinės dirbtuvės yra tik ilgo kelio pradžia, tad jau planuojame ir kitas kūrybines dirbtuves, kuriose bus aiškiau suformuluoti tolesni konceptai ir idėjos. Esu aktyviai įsitraukęs į šį projektą ir neabejoju, kad, kuriant galutinę programą, į studentų pasiūlymus bus atsižvelgta. Po pristatymų žmogus, turintis svarią padėtį planuojant ir saugant Vilniaus senamiestį ir kuris anksčiau buvo susidaręs labai aiškią nuomonę dėl šio sklypo ateities, man pasakė, kad, pamačius studentų projektus, jo nuomonė visiškai pasikeitė. Kažkas yra pasakęs, kad mieste laikas tampa matomas – jame tartum sluoksniais atsiskleidžia skirtingi laikotarpiai, kartais tragiški, kartais idiliški, tačiau visuomet svarbūs. Kaip pasiūlytumėte atskleisti žydiškąjį Vilniaus sluoksnį netrikdant ir kitų?

Kaip istorikas visada esu už integraciją, ypač kai kalbama apie gyvybingas ir judrias miesto erdves. Savo paskaitoje, skaitytoje dirbtuvėse, pabrėžiau, kad planuojant labai svarbu atsižvelgti, kad aplinkui gyva, kvėpuojanti aplinka. Ir ne tik – turime prisiminti, kad realybė pasikeitė ir žydų bendruomenė, gyvenusi čia iki Antrojo pasaulinio karo, nebeegzistuoja, nebėra jokios praktinės prasmės vadinti šią erdvę žydų kvartalu. Todėl iš pat pradžių ir buvo atsisakyta sinagogos bei aplinkinio komplekso atstatymo galimybės. Taigi, kaip žydų gyvenimas kažkada buvo integrali miesto gyvenimo dalis, taip ir vietos išsaugojimo planai turėtų būti darni Vilniaus senamiesčio išsaugojimo ir plėtros dalis. Didžiausias planuotojų iššūkis yra suteikti tinkamą raišką skirtingiems vietos istorijos elementams, neužgožiant nei vieno jų, rodant juos vieną šalia kito. Juk būtent taip miestiečiai sugyveno šimtus metų. Manau, kad neproporcingai plačiai kalbėti apie siaubingus Antrojo pasaulinio karo įvykius, kai šimtus metų žydai taikiai sugyveno su kaimynais, yra nei norėtina, nei istoriškai teisinga.

Yairo Klaitmano nuotr.

Komandų darbo pristatymai Vilniaus rotušėje atskleidė skirtingus požiūrius ir tos pačios problemos sprendimus. Ką manote apie studentų pasiūlymus ir ar tikite, kad į juos bus atsižvelgta?

Vizija ir misija Merkinės krašto muziejaus, Všį „Nulinis laipsnis“ ir Merkinės miestelio ben druomenės organizuotose dirbtuvėse dalyvavo keturios jau patyrusių architektų komandos. Kiekviena jų pasiūlė visai skirtingus konceptus ir atskleidė skirtingus požiūrius, kaip derėtų elgtis su miesto aikšte. Architektus su vietos istorija supažindino joje užaugęs istorijos doktorantas Žygimantas Buržinskas.

Kaip gimė ir vystėsi šių kūrybinių dirbtuvių idėja? Idėja rengti dirbtuves kilo ieškant sprendimų dėl Merkinės rotušės atstatymo ir pačios aikštės įveiklinimo. Dabartinė miestelio aikštė netgi nėra aikštė, tai transporto mazgas, kuriame nuolatos vyksta avarijos. Žvelgiant plačiau, suvokiant miestelio istoriją, turimą potencialą ir net dabartines statybos tendencijas, susijusias ir su nacionalinio parko reglamentu, akivaizdu, kad Merkinė vis dar neturi aiškios raidos vizijos. Šiam klausimui rajono savivaldybė taip pat nerodo didelio dėmesio, todėl norėta, kad kūrybinės dirbtuvės taptų pirmaisiais aiškesniais miestelio ateities štrichais. Kuo Merkinė galėtų būti patraukli atvykstantiems žmonėms?

Algimanto Černiausko nuotr.

Merkinė neabejotinai turi galimybių tapti kurortiniu miesteliu. Strateginė vieta, 20 minučių atstumas iki Druskininkų, šalia esantis Alytus, valstybinės reikšmės kelias A4, taip pat keliai į

60 2018 spalis

Lazdijus, Lenkiją. Galų gale tai Dzūkijos nacionalinio parko centras, miestelis yra įsikūręs Merkio ir Nemuno santakoje. Juk vien vaizdas, atsiveriantis nuo piliakalnio, dažnai laikomas Pietų Lietuvos vizitine kortele. Galbūt ateityje plėtojant upinę laivybą tai irgi galėtų prisidėti prie turistų skaičiaus didėjimo. Merkinė turėtų ypač dominti turistus iš Lenkijos, nes būtent šiame miestelyje 1648 m. mirė Lenkijos karalius, miestelis yra ant buvusio valdovų kelio (Vilnius–Krokuva), čia stovi seniausia Pietų Lietuvos bažnyčia, gavusi ne vieną fundaciją iš abiejų valstybių ar vėliau tiesiog Abiejų Tautų Respublikos valdovų. Pastebime, kad miesteliu pradeda domėtis ir iš užsienio (JAV, Izraelio) atvykstantys žydai, nes Merkinėje yra išlikusios trečios pagal dydį žydų kapinės Lietuvoje, sinagogų fragmentų, iš čia kilę nemažai garsių žydų kultūros atstovų. Iki šiol nelabai turime ką pasiūlyti turistams paslaugų srityje, tačiau vis tiek pastebime, kad kiekvienais metais atvyksta vis daugiau turistų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų, dar nepaminėtų valstybių: Vokietijos, Olandijos.

Dabarties ir praeities kontrastas daugelį šokiruoja, nustembama, kad Merkinėje kažkada stovėjo keturios mūrinės bažnyčios, jėzuitų ir dominikonų vienuolynai, buvo sinagoga, šalia miesto veikė unitų bažnyčia, buvo karališkasis dvaras, upinis uostas. Būta daugiatautės bendruomenės, kurioje sugyveno lietuviai, lenkai, žydai, vokiečiai, rusėnai ir totoriai. Merkinė iki XVIII a. I pusės buvo viena didesnių gyvenviečių dabartinės Lietuvos teritorijoje, bene didžiausias miestas Pietų Lietuvoje. Akivaizdu, kad praeities naratyvas Merkinėje iš esmės nėra matomas, regimas tik galutinis naikinimų rezultatas, visiškai neatskleidžiantis miesto istorijos. Todėl aikštės vizija ir pertvarka nėra tik dangos pakeitimas, tai tapatybės grąžinimo ir kūrimo klausimas, istorinių naratyvų derinimas, turizmo traukos centro kūrimo paieškos. Renesansinė Merkinės rotušė buvo nugriauta 1887 m., jos vietoje 1888-aisiais buvo pastatyta tipinės architektūros cerkvė. Kodėl ir koks buvo istorinis kontekstas? Stačiatikių cerkvių statyba, ypač XIX a. II pusėje, Lietuvoje buvo itin dažnas reiškinys. Tai nebuvo natūralus bendruomenių poreikis, o sutapo po 1863 m. sukilimo prasidėjusia rusifikacijos banga. Dažnai atimant sukilime dalyvavusių bajorų dvarus ir žemes, uždarinėjant vienuolynus, bažnyčias, buvo kuriami nauji iš Rusijos atkeltų žmonių kaimai – stačiatikybė buvo plečiama katalikų sąskaita. Stačiatikių cerkvės įtaka didėjo Rusijos imperijos administracijos nurodymais, šitaip buvo kuriami rusifikacijos židiniai. Pastatai turėjo būti statomi miestų, miestelių centruose, dažnai perstatytos LDK laikus menančios bažnyčios, jų vaizdas keičiamas į rusišką bizantinį stilių. Projektai dažniausiai buvo tipiniai, kartais visiškai kartotiniai. Tokius pastatus lyginčiau su sovietmečiu statytais Lenino paminklais. Pavyzdžiui, Merkinės cerkvė buvo pastatyta jau kiek anksčiau statytos Tytuvėnų cerkvės pavyzdžiu, kur cerkvė buvo pastatyta taip pat uždarius katalikų vienuolyną, šie pastatai yra beveik identiški. Merkinė yra reta išimtis tuo, kad cerkvės statybos projektas buvo palaimintas paties Rusijos imperijos vidaus reikalų ministro Sankt Peterburge, dažniausiai taip buvo daroma tik gubernijų centruose. Stačiatikių cerkvė Merkinėje pirmiausia buvo įkurta buvusiame jėzuitų vienuolyne (vienuolynas vėliau buvo nugriautas), vėliau apie 1854 m. persikėlė į rotušės pastatą. Akivaizdu, kad pastatas visiškai netiko cerkvės poreikiams ir taip pat neatitiko proteguojamos rusiško bizantinio stiliaus raiškos, apie

1868 m. pastatą ketinta rekonstruoti, tačiau galiausiai jis buvo nugriautas, plytos panaudotos cerkvės statybai. Tuo metu nugriauta Merkinės rotušė buvo išlikusi bene seniausia, renesansinę struktūrą išlaikiusi rotušė visoje buvusioje LDK: Nesvyžiaus rotušė buvo jau gerokai pakitusi, o renesansinės struktūros bokštas taip pat jau buvo sunykęs (neseniai jis buvo atstatytas). Sovietmečiu cerkvė buvo uždaryta ir stovėjo tuščia, o iki tol, kol joje įsikūrė krašto muziejus, ten veikė sandėlis, parduotuvė. Dirbtuvėse dažniausiai buvo minima rotušės ir cerkvės pastatų priešprieša, tačiau Merkinės aikštė turtinga ir kitokios istorijos. Kokie kiti svarbūs pastatai stovėjo šios aikštės perimetre? Žvelgiant į aikštės raidą, svarbiausi pastatai be rotušės buvo 1615 m. statyta dominikonų bažnyčia ir vienuolynas, kuris buvo uždarytas po 1831 m. sukilimo. Tai buvo trečias dominikonų įkurtas vienuolynas LDK, dviejų aukštų mūrinis pastatas, nuo rotušės tenutolęs per keliolika metrų. Bažnyčia stovėjo kiek tolėliau, prie senosios Vilniaus gatvės (dab. Jagmino g.). Kitas ypač svarbus pastatas buvo ATR valdovo Vladislovo Vazos IV mirties vieta (vadinamasis Vazos namas), Merkinės burmistro Tomo Karlovičiaus mūrinis namas. Pastatas yra iš dalies išlikęs, tai objektas, galintis tapti dar vienu svarbiu aikštės akcentu, traukos centru, tačiau jam būtina rekonstrukcija. Iki XVII a. vid. karo minimas ne vienas prie aikštės stovėjęs mūrinis namas, greičiausiai tai buvo vieno aukšto, su aukštu, paprastai gontais (iš archeologinių duomenų pasitaiko ir gontinių čerpių) dengtu stogu. Aikštės šiaurės vakarų dalyje dar iki pat Antrojo pasaulinio karo stovėjo dviejų aukštų mūrinis pastatas, kuris minimas dar XVIII a. pab. dokumentuose. Šiaurinėje dalyje XVIII a. pab. stovėjo Merkinės seniūno Mato Oginskio kafenhauzas. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą apie pusę aikštės pastatų buvo mūriniai, jos perimetras buvo tankiai užstatytas, didesnė dalis pastatų buvo statyti galimai XIX a. I–XIX a. II pusėje. Visai netoliese nuo aikštės buvo trys sinagogos. Per Antrąjį pasaulinį karą miestelio centras buvo visiškai sunaikintas, iš 24 prie aikštės stovėjusių pastatų išliko tik du: minėtasis Vazos namas ir vienas medinis pastatas. Sovietmečiu statyti pastatai labai suniokojo tradicinę nusistovėjusią tvarką, iki šiol prie aikštės yra tuščių sklypų ar stovi tipiniai tarybinio ūkio įvaizdį kuriantys pastatai.

Suvokiant miestelio istoriją, turimą potencialą ir net dabartines statybos tendencijas, susijusias ir su nacionalinio parko reglamentu, akivaizdu, kad Merkinė vis dar neturi aiškios raidos vizijos. / Žygimantas BURŽINSKAS /

Kažkas yra pasakęs, kad mieste laikas tampa matomas – jame tartum sluoksniais atsiskleidžia skirtingi laikotarpiai, kartais tragiški, kartais idiliški, tačiau visuomet svarbūs. Tad žiūrint iš šios pusės, tiek cerkvė, tiek rotušė galėtų būti laikomos panašios svarbos. Kokia Jūsų nuomonė? Kaip ir minėjau, žvelgiant į Merkinę, vizualios istorijos nebėra. Tiksliau nėra net to, kas galėtų papasakoti tų netekčių pasekmes. Miestelyje vienintelė cerkvė turi aiškią, iki šiol savo funkciją atliekančią žinutę – sudaro įspūdį, kad Merkinėje gyvena stačiatikiai ar rusų tautybės žmonės. Dalis atvykstančių turistų nė nepastebi, kad visai šalia yra katalikų bažnyčia: primesta simbolių viršenybė yra vis dar aiškiai išreikšta. Todėl manau, kad skirtingiems miestams ar vietovėms pritaikyti vienodą koncepciją dėl praeities suvokimo nėra visiškai teisinga. Merkinės atveju šis objektas tampa identiteto klausimu. Mano nuomone, rotušės atkūrimas ir Vazos namo restauravimas būtent ir galėtų sukurti atsvarą netektims, aiškiau apibrėžtų jausmą, kad čia būta kažko daugiau. Šiandien to tikrai nėra. Dar vienas iš variantų, ką būtų galima daryti su cerkve, yra panaudojant inžinerinius sprendimus ją tiesiog nukelti į kitą vietą, išsaugant ją kaip eksponatą. Tačiau ar tai būtina, turėtų atsakyti miestelio, o galbūt ir platesnė bendruomenė. Galų gale rotušė kaip objektas yra savaime įdomi, tad net ir jeigu būtų atkurta, turizmo skatinimo prasme ji turėtų kur kas didesnę įtaką formuojant miestelio įvaizdį. Išlikusių rotušių šiame regione neturime tiek ir daug, o renesansinių juo labiau. Galų gale yra pastato brėžinių, piešinių, inventoriaus, griaunant pastatą net yra išlikęs griovimo techninis aprašymas – atstatymas nebūtų laužtas iš piršto. Kaip po dirbtuvių rezultatų pristatymo, po diskusijų su dalyviais ir organizatoriais kito

Jūsų ar Merkinės žmonių požiūris į tai, kas turėtų būti daroma miestelio aikštėje? Patys Merkinės gyventojai, kiek esu pastebėjęs net kalbėdamas su jaunais žmonėmis, turi aiškiai išreikštą senojo miestietiškumo identiteto jausmą. Galbūt ir juokais, o gal ir ne, priklausymas Varėnos rajonui laikomas tarsi istorine neteisybe. Dažno Merkinės gyventojo kitame mieste paklausus, iš kur jis, šis niekada neatsakys, kad yra iš Varėnos rajono, sakys, kad iš Merkinės. Tiksliai pasakyti, kiek kito jų požiūris, negaliu, tačiau, manau, kad dauguma palaikytų rotušės atstatymą. Pats eismo organizavimas ir viešosios erdvės kūrimas tikrai tapo kur kas aiškesnis ir toliau galėtų būti vystomas. Vienas dirbtuvių organizatorių, Tomas Grunskis, jas buvo įvardijęs kaip naujos Merkinės tapatybės, vizijos, per daugybę metų pridengtų vertybių paieškas. Kokios, Jūsų, kaip istoriko ir merkiniškio, manymu, yra Merkinės vertybės? Merkinė – tai apylinkės ir pats miestas. Apylinkės – nepaprastas gamtos grožis, čia teka keturios upės, jų slėniai, kintantis reljefas, ežerai, pelkės, miškai, smėlynai; kaip rašė Česlovas Kudaba, Merkinėje nėra tik jūros krantų. Ko gero, dėl to šias apylinkes ir buvo taip pamėgę Lietuvos ir Lenkijos valdovai. Kita vertybė, kuri šiuo metu neišreikšta, yra miesto istorija. Ji visiškai neeilinė, kiekvienas miestelio kvadratinis metras kupinas šimtmečiais susisluoksniavusios istorijos. Merkinės istorinis kontekstas vis dar nėra aiškiai Lietuvoje suvokiamas, tai būtent tos vizualiosios istorijos praradimų pasekmės. Dar viena svarbi vertybė – patys Merkinės žmonės, jų tikrai neeilinis pagarbos šiai vietai jausmas, užkrečiantis ir čia atvykstančius svečius.

technologijos

Norbert Tukaj nuotr.

Saulės iššūkis Lietuvai

Lietuvos klimato zonoje statybą sunkina ne tik tai, kad tenka atsižvelgti į keletą Inga LUKŠYTĖ

šalčio ciklų. Ne mažiau svarbus ir gebėjimas prisiderinti prie kintančio saulės šviesos ir šilumos kiekio.

Tradiciniai ir modernūs sprendimai asak architektų biuro Vilniaus architektūros studijos architekto Algimanto Pliučo, siekiant kontroliuoti saulės šilumos ir šviesos patekimą į patalpas, galima pasikliauti tiek tradiciniais, tiek moderniais sprendimais. Kalbant apie tradicinius sprendimus, vienas svarbiausių – teisinga pastato orientacija. Itin svarbu tinkamai parinkti biurų patalpų vietą ta kryptimi, kurioje yra mažiau saulės, taip galima sumažinti energijos poreikius pastatui šildyti ar vėsinti. A. Pliučas teigia, kad šiaurinėje pastato pusėje įrengtos biuro patalpos niekuomet taip neperkais kaip įrengtos pietinėje pastato pusėje.

62 2018 spalis

Jei dar projektavimo stadijoje tinkamos pastato orientacijos pasaulio šalių atžvilgiu parinkti neįmanoma, prireikia naudoti vadinamąsias šešėliavimo priemones – įvairias išorines žaliuzes, stogelius ir kitus architektūrinius elementus.

Sprendimas – vertikaliosios briaunos Pastaraisiais metais, anot architekto, daug biurų statinių statyti vertikaliosiomis briaunomis, kai, žvelgiant iš pastato kampų, atrodo, kad jis iš viso neturi skaidrių paviršių. „Tokio projekto sėkmė susijusi su orientacija sklype. Jei ji tinkama, briaunos apsaugo statinį tik iš tos pusės, kurią kaitina saulė, ir tuomet toks metodas pasiteisina. Kitu atveju tokie stiklai lieka architektūrinė dekoracija“, – įspėjo pašnekovas.

Kuriant komfortišką aplinką darbuotojams, biurų statiniuose svarbūs ir kiti inžineriniai sprendimai, susiję su patalpų vėsinimu ir natūraliu jų vėdinimu. „Kai kuriuose šiuolaikiniuose pastatuose numatomos galimybės kaupti perteklinę saulės energiją arba jos perteklių pašalinti per automatiškai atsidarančius langus. Taip kuriami natūralūs vėdinimo srautai, kurie nesudaro skersvėjo žmogaus darbo zonoje“, – aiškino A. Pliučas. Lietuvoje taip pat projektuojamos specialios atramos, kurios leidžia automatiškai varstytis langams – taip į patalpas įleidžiama šviežio oro, o prikaitęs iš jų išleidžiamas. Pašnekovas priminė paprastą fizikos dėsnį, kad būtent šiltas oras turi savybę kilti į viršų ir ten kauptis, tad, atsižvelgus į šį dėsningumą, oro kaitą galima gana paprastai sukontroliuoti.

Saulės šilumai surinkti pasirinkti ne aktyvūs sprendiniai, o pati statinio sąranga, jo architektūriniai sprendiniai.

Norbert Tukaj nuotr.

Dar vienas modernus saulės šviesos kontrolės sprendinys, kuris efektyviai veikia, yra dvigubi ventiliuojami stikliniai fasadai. Sumontavus stiklo fasado sistemą ir palikus tarpą, šalia kaip antrasis sluoksnis montuojama atskira berėmio stiklo fasado sistema. Saulės šilumos srautas pereina pirmąjį stiklą, o tada jis kyla į viršų ir neleidžia kaisti pirmajam fasadui“, – apie tokių fasadų veikimo principus sakė architektas.

Ne visi langai varstomi A. Pliučas atkreipė dėmesį, kad tuose pastatuose, kur planuojamos darbo erdvės, vis dažniau projektuojami nesivarstantys langai, mat dažnas jų varstymas išbalansuotų inžinerines mechanines priemones ir sistemas, kurios automatiškai turi rūpintis vėsinimu ir vėdinimu. „Lietuvoje tebėra įprasta, kad žmonės nori atsidaryti langą. Matyt, tas noras kyla siekiant tam tikro psichologinio komforto. Mano nuomone, langų varstymas yra visai nereikalinga funkcija, mat visas mikroklimatas kontroliuojamas kitais būdais, o ir energijos taupymo prasme langų varstymas prieštarauja šios sistemos efektyvumui. Kartais galbūt pasitaiko šių sistemų įrengimo klaidų, kai darbuotojams nėra suteikiamas maksimalus komfortas tose patalpose, tuomet jiems norisi problemą išspręsti senuoju būdu – atsidaryti langą“, – aiškino architektas. Visgi jei visos pastato inžinerinės vėdinimo sistemos veikia tinkamai, minčių apie langų varstymą šiose patalpose dirbantiems žmonėms neturėtų kilti. Šių dienų tendencijos neleidžia abejoti, kad „savarankiškos“ saulės kontrolės ir patalpų vėdinimo sistemos ateityje bus vis populiaresnės. Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad rinkoje esama žaliuzių, kurios, kai nėra saulės, automatiškai susitraukia, arba išsiskleidžia tuomet, kai saulė pasirodo. Šios žaliuzės reaguoja ir į patalpų vidaus temperatūrą – jei patalpoje vėsoka, jos pakyla ir įleidžia tam tikrą kiekį saulės šilumos, bet kai temperatūra pasiekia tam tikrą ribą, jos pačios nusileidžia. Pasakodamas apie saulės šviesos kontrolės priemones, specialistas užsiminė, kad esama dar vieno, tiesa, nepigaus sprendimo – tai saulės kontrolės stiklai. Jų stiklo paketai turi tam tikrų atspindinčių savybių, kurios padeda kontroliuoti pro stiklą patenkančių spindulių kiekį. Tokių sti klų charakteristikos gali būti įvairios, tad kiekvieno projekto atveju jos aptariamos su gamintoju.

Apsispręsti padeda kaina Naujų saulės šviesos kontrolės ir vėdinimo sistemų atėjimas į rinką neretai turi įtakos pastato architektūrinei raiškai. „Ar yra ryšys tarp estetinio vaizdo kūrimo ir pagrindinės funkcijos atlikimo?“ „Šis ryšys yra esminis. Žinoma, architektas laisvas rinktis, kokią priemonę jam naudoti, kad pasiektų tiek funkcinius, tiek estetinius tikslus. Juk stogeliai, žaliuzės, vertikaliosios briaunos ar refleksinis saulės kontrolės stiklas turi tam tikrų estetinių savybių, tokių kaip pildomi elementai, spalva ir kt. Būtent nuo to, kaip profesionaliai jas sugebama panaudoti, priklauso ir architektūrinės estetinės išraiškos rezultatas“, – sakė architektas. Tiesa, anot pašnekovo, didžiausią įtaką vartotojo pasirinkimui, kokie spendimai bus pasitelkti siekiant kontroliuoti saulės energijos patekimą į patalpas, vis dar turi kaina. Efektyviausios sistemos paprastai turi daug elementų, o tai lemia ir didesnę kainą.

Šiuo metu Žalgirio g., Vilniuje, projektuojamas administracinis pastatas. Jame saulės įtaka mažinama horizontaliomis stacionariomis žaliuzėmis (viršutinis aukštas), saulės spindulių kiekį kontroliuojančiu refleksiniu stiklu. Taip pat bus įrengti vidiniai kiemai. Vilniaus architektūros studijos vizual.

Statomas „Avia Solutions group“ administracinis pastatas turi vertikalių fasado briaunų, kurios sudaro šešėlį ir vidinį atrijų, kur susikaupusi šiluma išleidžiama pro stikliniame stoge įrengtas atidaromas dalis. Vilniaus architektūros studijos vizual.

technologijos

Komfortas ir klientų poreikiai Pasakodamas apie saulės energijos surinkimo ir vėdinimo sistemas, A. Pliučas teigė, kad lietuviai nekilnojamojo turto projektų įgyvendinimo išlaidas planuoja racionaliai ir be reikalo nešvaisto. Tai, kokios saulės energijos kontrolės ir vėdinimo sistemos bus parinktos konkrečiam pastatui, priklauso nuo paties pastato klasės, vietos, nuo to, koks klientas – reiklus ar ne, ar planuoja įsikurti biurų patalpose ir kokia bus šių biuro patalpų nuomos kaina. „A klasės biuruose tokios sistemos laikomos privalomomis, nes tomis patalpomis besinaudojantys klientai kelia savo darbo aplinkai aukštus kokybės reikalavimus. Jei biurų patalpos yra ekonominės klasės, einama paprastesniu keliu – mažiau investuojama į papildomas architektūrines priemones. Pastatas aušinamas naudojant inžinerines sistemas, o tai reiškia, kad ir jo išlaikymo energinės sąnaudos didesnės“, – aiškino architektas. Nors Lietuva – ne saulėtoji Ispanija, bet saulės, anot A. Pliučo, turi užtektinai ir numoti ranka į saulės kontrolės ir vėdinimo sprendimus negalima. „Jei biurų pastatuose nesiimama jokių saulės kontrolės priemonių, tai arba teks susitaikyti su itin didelėmis energijos sąnaudomis vėsinimui, arba gali susiklostyti tokia situacija, kad kelis vasaros mėnesius bus neįmanoma naudotis pastatu, nes jame tiesiog bus per karšta. Niekas nenorės tokių patalpų nuomoti ir jose būti“, – įspėjo architektas. Visgi investicijų į saulės kontrolės ir vėdinimo sistemas atsipirkimą privalu kaskart skrupulingai apskaičiuoti.

Sprendimus įkvėpė gamta

Tarp architektūrinės vizijos ir priemonių, kurios padeda kontroliuoti saulės šviesą pasirinkimo, esama glaudaus ryšio. / Arūnas LIOLA /

64 2018 spalis

Architektų biuro „Arches“ projektas „Slėnio vila“ yra pelnęs įvairių apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje. Šįmet, drauge su kitais keturiais projektais, Lietuvos architektų sąjungos šis projektas atrinktas į prestižinį Europos architektūros konkursą „Mies van de Rohe prizas 2019“. „Šiame projekte saulės šilumai surinkti pasirinkti ne aktyvūs sprendiniai, ne saulės baterijos, o pati statinio sąranga, jo architektūriniai sprendiniai. Į patalpas patenkantį saulės kiekį efektyviai kontroliuoja vertikaliosios langinės“, – sakė biuro „Arches“ architektas Arūnas Liola. Paklaustas, ar sprendimai dėl saulės šviesos kontrolės buvo numatyti ir pirminiame pastato plane, ar tokia mintis kilo vykstant darbams,

pašnekovas teigė, kad sprendimai gimė bendraujant su užsakovu. „Kadangi statinį supa gamta, noras išnaudoti jos suteikiamus pranašumus labai natūralus. Tiek saulė, tiek atsiveriantys vaizdai, kiek galima mažiau sukultūrintas pats statinio sklypas tarsi padiktavo sprendimus. Norėjosi, kad pastatas organiškai įsilietų į kraštovaizdį – aplinka pagelbėtų namui ir pats namas būtų palankus aplinkai. Tai buvo savotiško ryšio ieškojimas, tad kai kuriuos sprendinius tarsi padiktavo pati situacija“, – aiškino architektas. Pasak specialisto, saulės šviesos kontrolei iš visų priemonių buvo pasirinktos būtent vertikaliosios medinės žaliuzės, nes sklype yra įkalnė ir nėra saulės pertekliaus, taigi, norėjosi išsaugoti kuo daugiau šviesos. Teko atlikti skaičiavimus, kiek saulės galima įsileisti į patalpas, kad šilumos nebūtų per daug. Tai padiktavo ir tam tikrus fasado sprendimus – esama vitrinų atvirų zonų ir dalinai medinėmis detalėmis pridengto stiklo, kurios suteikia šešėlį. A. Liolos teigimu, tarp architektūrinės vizijos ir priemonių, kurios padeda kontroliuoti saulės šviesą pasirinkimo, esama glaudaus ryšio: „Žinoma, techniniai sprendiniai paprastai neformuoja architektūrinės vizijos, bet saulės šviesą kontroliuoti padedančios priemonės turi būti sėkmingai integruotos ir netapti estetiką diktuojančiais veiksniais. Patys įtaigiausi ir sėkmingiausi pavyzdžiai, kai išmanieji integruoti sprendiniai lieka nepastebėti. Mano manymu, jie neturi tapti akcentais, o įsilieti į bendrą estetinį vaizdą.“ Efektyviausiai, architekto žodžiais, veikia išoriniai fasadiniai elementai – žaliuzės ar išorinės ritininės užuolaidos. Paprastai tokiose sistemose esantys davikliai tam tikru laiku siunčia signalą, kad į patalpas patenka per daug šilumos, ir žaliuzės ar ritininės užuolaidos nusileidžia automatiškai. Tuomet saulės šviesos ir šilumos patekimą blokuojantys išoriniai elementai uždaromi ar priveriami. Toks sprendinys panaudotas ir kitame architektų biuro „Arches“ projekte – biurų pastate „Quadrum“, Vilniuje, kur saulės kontrolė vykdoma automatizuotai. Išmaniosios sistemos seka šilumos pokyčius ir, kai reikia, išorinės ritininės užuolaidos būna nuleidžiamos. Nors automatizuotas išorinių elementų reguliavimas tampa vis populiaresnis sprendimas, jis vis dar tebėra naujovė, kuri daugeliui gana neįprasta, nes žmonės paprastai jaučiasi geriau, kai viską gali daryti patys. Architektas spėja, kad tik laiko klausimas, kada šios naujovės taps nebestebinančia kasdienybės dalimi.

Užs.

Fasado saulės kontrolės sistemos – svarbus energiškai efektyvių pastatų elementas

Augančios energijos sąnaudos, didėjantys reikalavimai pagerinti pastatų fasado charakteristikas ir stiprėjantis ekologinis sąmoningumas skatina architektus ieškoti alternatyvių sprendimų, kaip kontroliuoti saulės energiją. Modernios, kokybiškos ir patvarios „DEXTERA“ saulės kontrolės sistemos padeda efektyviai išspręsti technines ir estetines pastato projektavimo užduotis. Platus fasadui skirtų gaminių asortimentas leidžia rasti geriausiai kliento poreikius atitinkantį sprendimą.

augiau kaip 20 metų saulės kontrolės sprendimus siūlančios įmonės „DEXTERA“ atstovai teigia, kad tinkamai parinkta sistema padės optimaliai valdyti šviesą, patalpų klimatą, aplinką, energijos vartojimo efektyvumą. Šiuolaikinės saulės kontrolės sistemos aktualios ne tik kuriant naujus pastatus, bet ir renovuojant senus, siekiant pagerinti pastato eksploatacines ypatybes. Pastatų eksterjerui siūlomos trijų rūšių sau-

laiku galima visiškai suskleisti į viršų arba reguliuoti taip, kad kuo daugiau saulės šilumos patektų į pastatą. Taip kontroliuojamą saulės energiją galima naudoti kaip nemokamą šilumos šaltinį. Kai žaliuzės pakeltos, ant fasado jų nesimato – jos pasislepia specialiose nišose pastato viduje.

lės kontrolės sistemos: fasado žaliuzės, ritininės fasado užuolaidos ir fiksuotosios arba sukamosios fasado lamelės.

montavimo galimybės, funkcionalumas, plataus profilių ir įvairiaspalvių medžiagų pasirinkimas, len gvas derinimas prie eksterjero – dėl šių svarbiausių priežasčių ritinines fasado užuolaidas vis dažniau renkasi įmonės „DEXTERA“ klientai Lietuvoje. Užuolaidas galima valdyti automatiškai, prijungiant prie meteorologinių stotelių. Šios, gavusios intensyvių saulės spindulių, ritinines užuolaidas nuleidžia, o pučiant stipriam vėjui – pakelia. Stotelių jautrumas saulei ir vėjui yra reguliuojamas, panorus šias funkcijas pulteliu galima išjungti ir ritinines užuolaidas valdyti pagal poreikius. Ritininės fasado užuolaidos sulaiko iki 100 proc. saulės šviesos ir ultravioletinių spindulių, gali būti pritaikytos tiek horizontaliems, tiek vertikaliems paviršiams.

Fasado žaliuzės Lietuvoje tarp verslo įmonių populiarėja viena veiksmingiausių saulės kontrolės sistemų – pagal saulę pasisukančios fasado žaliuzės. Jos leidžia kontroliuoti šviesos patekimą į patalpas ir norimu kampu reguliuoti spindulių kryptį. Pakeitus žaliuzių juostų padėtį, spindulius galima nukreipti į lubas, grindis ar patalpos centrą. Tinkamu kampu pasuktos fasado žaliuzės sulaiko saulės spindulius dar jiems pro stiklą nepatekus į patalpos vidų. Eksterjero žaliuzes šaltuoju metų

Ritininės fasado užuolaidos Ilgaamžiškumas, ypač lanksčios naudojimo ir

Fasado lamelės Šis eksterjero sprendimas dažniausiai pasirenkamas siekiant suteikti pastatui dekoratyvumo, sykiu norint apsaugoti didelius stiklo paviršius nuo saulės spindulių pertekliaus. Fasado lamelių plokštelių kampas yra reguliuojamas (0°–120°), todėl galima rinktis norimą užtemdymo lygį ir taip valdyti į pastato vidų patenkančios natūralios šviesos kiekį. Nuo fasado žaliuzių ir ritininių užuolaidų lamelės skiriasi tuo, kad jų negalima atitraukti ir suskleisti, tačiau galima rinktis ypač ilgas lameles, jas montuoti tiek horizontaliai, tiek vertikaliai. Šis fasado sprendimas derinamas pastato projektavimo metu. Plačiau apie saulės kontrolės sprendimus – tel. 8 800 00 013 arba www.dextera.lt.

„Miesto plano“ nuotr.

objektas

Lankstūs fasado proveržiai Kaune Verslo centras Savanorių prospekte pritraukia žvilgsnį masyviu 277 numeriu Indrė VOZGIRDAITĖ

ir atkreipia dėmesį neįprasta fasado danga. Tekstilės medžiaga padengtas antrasis ir dalis pirmojo pastato aukšto – iš tiesų ne tik estetinis sumanymas, bet ir inovatyvus būdas kovoti su kaitria vasaros saule ir taupyti energiją. Architektams tai, be kita ko, puiki pagalba pasitelkti kūrybiškumą, ieškant lankstesnės fasado išraiškos.

Išsiskiria lygiu fasadu avanorių prospektas – viena pagrindinių, intensyviausio srauto gatvių Kaune. Jame koncentruojasi dauguma prekybinių, administracinių dviaukščių pastatų. Anot vieno projekto autorių, architekto Nerijaus Stanionio, tai tarsi linijinis miesto centras,

jungiantis nutolusias miesto dalis. Gana neįprastai miestiečių akims atrodančio verslo centro „Savanorių 277“ sąlytis su Savanorių prospektu taip pat ne visai standartinis: pastatas į jį atsiremia galu, siaurąja kraštine.

66 2018 spalis

Architektas pasakoja, kad neįprasta, siaura ir ilga sklypo forma vertusi ilgokai ieškoti optimalaus architektūrinio statinio sprendimo. Bandymų būta įvairių: iš pradžių projekto komanda netgi svarsčiusi apie septynaukštį administracinį pastatą, ieškoję ir geresnių automobilių aikštelių sprendimų. Galiausiai architektai apsisprendė projektuoti ilgą dviejų aukštų pastatą, atsukti jį galu į Savanorių prospektą ir išskirti iš įvairialypės gatvės aplinkos švariu, lygiu fasadu. N. Stanionis pažymi, kad verslo centras dabar gali funkcionuoti kaip prekybinis pastatas su vitrinomis, o jo antrasis aukštas prireikus gali būti panaudojamas kaip administracinis. Iš savininkų architektai gavę užduotį siekti kiek

įmanoma daugiau universalumo, kad kiekvienas atskiras verslo centro plotas veiktų maksimaliai autonomiškai. Architektūriškai nesudėtingas pastatas buvo padalytas į gana nedidelius plotus, sudarančius palankesnes sąlygas įsikurti mažesniems nuomininkams, paprastai būdingiems Kauno miestui. Nuspręsta suprojektuoti ir tris laiptines, taip pat leidžiančias išnuomoti daugiau smulkesnių plotų. Parinktas kiek neįprastas automobilių statymo aikštelių sprendimas taip pat sietinas su didesniu patogumu. Aikštelės išdėstytos per visą pastato perimetrą, jį apvažiuojant ratu – taip automobilių statymas tampa komfortiškesnis, išvengiama eismo trukdžių.

Projekto autoriai

Architektai Nerijus Stanionis ir Ieva Kabišienė (įmonė „Miesto planas“)

Administraciniuose prekybiniuose pastatuose esantis gausesnės šviesos poreikis architektus vertęs ieškoti inovatyvesnio sprendimo. Paprastai ši problema sprendžiama parinkus stiklinius pastatų fasadus, tačiau tokiu atveju neišvengiama stipraus pastato kaitinimo. Architektai pasiryžo avantiūrai – fasadams pritaikė Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse dar nenaudotą PVC tekstilės medžiagos technologiją, leidžiančią taupyti vėsinimui skirtą energiją ir slopinančią saulės kaitrą bei šviesą. N. Stanionis pripažįsta – prikalbinti užsakovą nebuvę labai lengva, tačiau galiausiai įtikinti pavykę. Dabar pastato fasado danga džiugina savo estetika ir sėkmingai slopina 20 proc. saulės kaitros. Pašnekovas neabejoja, kad pasaulyje panašių medžiagų, gaminamų nebe pirmus metus, netrūksta, o architektams jos suteikia puikių galimybių ieškoti įvairesnių architektūros formų. PVC tekstilės medžiaga leidžia išgauti ypač švarią estetiką, iš jos galima kurti ir 3D fasadus, įvairias tūrines, geometrines formas, gaminti ant tekstilės reklaminius užrašus ar piešinius. N. Stanionis aiškina tekstilės pritaikymo technologiją: tinklą primenanti tekstilė labai sti priai įtempiama specialioje aliuminio profilio konstrukcijoje. Kuriam nors tekstilės gabalui įplyšus ar kitaip nukentėjus, jį nesunkiai galima pakeisti kitu. Šia medžiaga padengtas visas verslo centro antrasis aukštas ir dalis pirmojo, atvirą dalį paliekant vitrinų prekybai. Architektas sutinka, kad iš pradžių būta daug klausimų: kaip medžiagą reikės plauti, prižiūrėti žiemą, jai užsitraukus ledu ir jam nutirpus. Vis tik pirmoji atlaikyta žiema nesukėlė jokių rūpesčių – tekstilinis fasadas nepakito, medžiaga neįplyšo, nenubluko. N. Stanionis pasakoja, kad projekto pradžioje ketinę sukurti erdvinį, išlankstytą fasadą, ieškoję įvairesnių formų, vis tik vėliau nusprendę pasirinkti kitokį, lygaus, ramaus fasado sprendimą. Dabar architektas neabejoja, kad dėl itin margo gatvės konteksto toks sumanymas labiau pasiteisinęs.

„Miesto plano“ nuotr.

Tekstilė: išvaizdi ir sauganti nuo kaitros

Biurų pastatas dėmesį atkreipia masyviu 277 numeriu.

Germano Simonson nuotr. | Konkurso www.OH20.lt dalyvis

Voyager Šležo nuotr. | Konkurso www.OH20.lt dalyvis

???????????? architektūra

Įėjimo architektūra Kristina BUIDOVAITĖ

Ar projektuodami pastatą ir parinkdami jam duris architektai pritaiko posakį: „sutiksi pagal rūbą, palydėsi pagal protą“? Ar durys – vis dar svarbus architektūrinis elementas, išduodantis

Pažintis su pastatu

ėjimas į pastatą turėtų būti sklandus, o įėjimo elementai –

estetiški ir funkcionalūs, mat jie – pirmasis susitikimas su pastatu, teigia specialistai. Taigi, įvairiaspalviai durų skambučiai, mygtukai, pašto dėžutės ir kitos detalės dažnai nebekuria statinio estetinio ir architektūrinio vientisumo, o tiesiog rodo pastato savininkų charakterių įvairovę. Architektų biuro „B Architects“ architektas Kastytis Bieliauskas patvirtina – durys yra pastebima detalė vien dėl mastelio, artimo žmogui. Šis elementas matomas nagrinėjant bendrą pastato kompoziciją, o artėjant prie pastato durų jų detalumas, medžiagiškumas ir kiti niuansai tampa dar labiau suvokiami. „Kokybiškai architektūrai

68 2018 spalis

negalima gailėti ir taupyti. Natūralu, kad bet kuris eksterjero ar interjero elementas turi atspindėti statytojo santykį ir požiūrį į ilgaamžiškumą, meninę pastato išraišką ir pagarbą aplinkai. Durys – sudėtinė estetinės pastato išraiškos dalis. Nereikia sakyti, kad tai vieta, kuri tik sutinka ir palydi. Akivaizdu, kad reprezentacija prasideda ne hole ar lankytojams skirtose patalpose. Pasitinkama dar lauke, kur pastato aplinka ir vidus susikerta įėjimo zonoje. Estetiškai patekti į pastatą labai svarbu“, – komentavo architektas. Nagrinėjant istorinių, ypač sakralinių pastatų architektūrą, pastebima gausi durų puošyba, bareljefai, šeimų, mecenavusių statybas, herbai ir pan. Taigi, prasidėjus kokybiškos architektūros vystymuisi, neišvengiamai dėmesys buvo atkreiptas į durų reprezentacinę reikšmę pastato visumoje.

Ramūno Kazakevičiaus nuotr. | Konkurso www.OH20.lt dalyvis

užsakovo finansines išgales ir architektūrinį ar estetinį išprusimą?

Dvi užsakovų kategorijos

Ievos Petrauskaitės nuotr. | Konkurso www.OH20.lt dalyvė

Metalas, nerūdijantysis plienas, varis stilistiškai neapkrautuose pastatuose, anot architekto, nesitraukia jau kelerius metus. Populiarios dvivėrės durys, masyviomis rankenomis. Visgi tokie elementai reikalauja atitinkamo dėmesio kuriant patekimo į pastatą charakterį, formuojant deramus sklypo sprendinius, atitinkamai kiek aukštesnius, nei įprasta, holo parametrus. „Kaip minėjau, durys yra pastato dalis, tad visi architektūriniai sprendiniai privalo būti lygiaverčiai ir kontekstualūs“, – atkreipė dėmesį pašnekovas. Durys visuomeniniuose ir gyvenamosios paskirties pastatuose skiriasi savo parametrais. Įprastai visuomeniniuose pastatuose holo erdvė būna gerokai aukštesnė nei individualiuose namuose. Atitinkamai tokiam masteliui būtina didinti ir patekimo parametrus. Gyvenamuosiuose namuose vis dar likęs noras slėptis už aklinų 2,2 m aukščio durų, tačiau dėmesio verti pavyzdžiai pratina žmones išdrįsti naudoti skaidrias vi trinines duris. Kai kuriais atvejais nebijoma išlįsti iš

aukščio standartų. Taip pat pastebimi sprendimai slėpti duris slėpti po fasado apdailos medžiagomis. Tokiu atveju pastato fasadas tampa minimalus, vientisas, nesudalytas vizualiai jaučiamomis nišomis ar angomis. Architektas teigė matantis tendenciją, kad renkantis duris vis dažniau investuojama ir į kokybę, ir į estetiką. Architektų biuro „Tvyro ore“ architektas Vytautas Avietynas projektuose dažniausiai susiduria su standartiniais sprendimais: stiklinėms durims ir langams tiesiog parenkama tokia pati furnitūra. Vis mažiau dėmesio skiriama centriniam įėjimui, kaip pastato vizitinei kortelei, kai kuriais atvejais apskritai projektuojamas tik šoninis įėjimas. Antra vertus, sprendimui nesirinkti raižytų, kaustytų durų įtakos turi ir pastatams

Astros Stankevičiūtės nuotr. | Konkurso www.OH20.lt dalyvė

K. Bieliausko žodžiais, kokybišką architektūrą gali sugadinti dėmesio stoka detalėms. Durys, langai, balkonai ar kiti smulkesni elementai – visi jie svarbūs. Patekimo į pastatą zona ne veltui vadinama reprezentacine erdve. Išskirtinės durys gali suteikti daug šarmo. Ir priešingai – pigūs sprendimai gali sugadinti net visai neblogos kompozicijos pastato išraišką. Žinoma, skirtingos tipologijos statiniams keliami vis kitokie funkciniai, technologiniai ar net energiniai reikalavimai. Visgi jau tampa norma, kad stiklo durys, kaip ir vitrininiai langai, yra ne tik visuomeninių pastatų, bet ir individualių namų atributas.

Durys yra pastebima detalė vien dėl mastelio, artimo žmogui. / Kastytis BIELAUSKAS /

Nekilnojamojo turto bendrovė „Oberkeliami energinio naudingumo reikalavimai. Racionaliausias sprendimas energiškai efektyviuose pastatuose, anot architekto, būtent langų gamintojų siūlomos durys. Architektas Ugnius Vasiliauskas teigė pastebintis dvi tendencijas: užsakovai durims neskiria nė kiek dėmesio, svarsto nebent dėl to su langeliu ar be jo durys būtų tinkamesnės. Kita grupė užsakovų apsisprendžia investuoti į išskirtines duris, tačiau neretai gamintojai jų ūpą numuša atsisakydami gaminti platesnes nei 1250 mm arba aukštesnes nei 2600 mm duris. Galiausiai durų apdailą tenka gaminti ir montuoti papildomai, o tai kainuoja ir lėšų, ir laiko. Jei projektuojant gyvenamųjų pastatų įėjimus, viena svarbiausių užduočių – išlaikyti gyventojų privatumą, tai biurų pastatams būdingesnis keliapakopis įėjimas: pirmiausia patenkama į holą, kuriame svečius pasitinka administratoriai, meno kūriniai, didelės erdvės, o vėliau liftu kylama iki įmonės patalpų.

Haus“, Lietuvoje švenčianti 20 metų jubiliejų, kviečia naujo dešimtmečio duris atverti kartu! Šia proga „Ober-Haus“ paskelbė fotografijų konkursą tema „Durys“. Nuotraukas galima teikti iki lapkričio 25 dienos. Jas vertins socialinio tinklo „Facebook“ lankytojai ir konkurso komisija. Trys daugiausia balsų surinkusių nuotraukų autoriai bus apdovanoti piniginiais prizais. Pirmosios vietos laimėtojui bus skirta 500, antrosios vietos laimėtojui atiteks 300, o trečiosios – 200 eurų. Laureatai paaiškės gruodžio 7-ąją. Plačiau apie konkurso taisykles – www.OH20.lt.

Projektas: santechnika

„Tork“ nuotr.

Teatras – nuo drabužinės, visuomeninis pastatas – nuo

Pastaruoju metu nekyla abejonių, kad higienos patalpa yra svarbi pastato Aušra NARKELIŪNIENĖ

dalis, – jų, esančių individualiuose namuose ar visuomeninėse patalpose, liežuvis neapsiverstų pavadinti sanitarinių mazgu ar išviete. Kuo toliau, tuo labiau jie tampa visaverte patalpa, primenančia kambarį.

agrindinė WC funkcija – suteikti žmogui galimybę pasirūpinti higiena, tačiau visuomeniniuose pastatuose, kur bendra erdve tenka dalytis su nepažįstamaisiais, estetika ir santechnikos gaminių kokybė tampa ypač svarbi. Architektas Gintautas Vieversys pripažįsta – teiginys, kad teatras prasideda nuo drabužinės, o visuomeninis pastatas – nuo WC, jam visiškai nekelia abejonių. „Man interjeras prasideda nuo sanitarinio mazgo. Atėjęs į naują pastatą ir norėdamas įvertinti interjero įrengimo bei apdailos

„Tork“ nuotr.

70 2018 spalis

kokybę, pirmiausia aplankau tualetą. Džiaugiuosi atradęs ką nors inovatyvaus. Man visuomet labai įdomu, ypač kitose šalyse, pasižiūrėti, kaip ši higienos patalpa atspindi pagrindinę pastato idėją, visumą ir kontekstą“, – komentavo architektas. Architektas Ramūnas Beinortas įsitikinęs, kad ne tik tualetas turi atspindėti pastato kokybę. Juk kai tualetas auksinis ar viskas jame blizga, o likusios patalpos atrodo gerokai skurdžiau, toks skirtumas akivaizdžiai liudija apie sprendimo neprofesionalumą. „WC – pastato lygiavertis elementas“, – tvirtina architektas. Taigi,

„Tork“ nuotr.

pašnekovo žodžiais, viskas pastate turi būti darnu. Tai priklauso nuo pastato klasės, reprezentacijos lygio, o dažnai ir nuo paskirties bei užsakovo norų ar galimybių. „Kitą kartą tualetai tampa viso miesto tapatybės bruožu“, – pažymi architektų biuro „Aketuri architektai“ architektas Lukas Rekevičius. Pavyzdžiui, Amsterdame vis dar yra lauko pisuarų tiesiog gatvėse. Daugeliui žmonių su jais Amsterdamas ir asocijuojasi. „Kita asociacija: „Ar matei, kokie klubai Berlyne? Ten tualetuose – permatomi veidrodžiai, žuvų galvos vietoj pisuarų, groja simfoninis orkestras! Kitaip tariant, tualetas tampa ne tik įstaigos, bet ir beveik miesto veidu! Net – šalies. Dažnai pirmas reikalas išlipus iš lėktuvo svečioje šalyje yra nubėgti į tualetą. Tik šie dažniausiai būna neįdomūs. Nebent tai Japonija, tada klozetas pasiūlo daugybę elektroninių funkcijų, kai kuriuos mygtukus net baisu spausti. O atsistojus nuo tokio įrenginio jis pats save plauna. Žinutės keliautojui kelios: tu esi nešvarus, po tavęs reikia nuplauti; mes labai rūpinamės švara; viską darome su elektronika. Išėjus iš tokio tualeto Japonijoje visose kitose sferose klausimų kyla jau mažiau“, – sakė architektas.

Užs.

Švaros riteriai Viešieji tualetai – vieta, kurią mažiausiai esame linkę aptarinėti viešai. Neretai jie asocijuojasi su nešvara ir juose norisi užsibūti kuo trumpiau. Su šia nuomone toli gražu nelinkę sutikti prekės ženklo „Tork“ kūrėjų, švedų kompanijos „Essity“ atstovai.

ork“ produkcija – turbūt gražiausi ir estetiškiausi muilo ir popieriaus dozatoriai, kurių išvaizda rūpinosi įžymus švedų kilmės dizaineris Thomas Meyerhofferis, 1990 m. emigravęs į JAV ir sukūręs keletą kompanijos „Apple“ produktų, pakeitusių jos įvaizdį visiems laikams. „Mano kuriamų produktų dizainas iš tikrųjų yra labai paprastas. Skulptūriškos formos skrupulingai išbalansuojamos taip, kad būtų kiek įmanoma „tylesnės“ ir neutralios. Todėl jos gerai pritampa bet kurioje kultūroje ir erdvėje.“ („I’ve created a design that is really simple. The sculptural forms are carefully balanced to be silent and neutral. This design quality allows them fit into any culture any place“). Jo sukurta gaminių serija

„T

72 2018 spalis

„Tork Elevation“ 2016 m. pelnė prestižinį dizaino apdovanojimą „Red Dot“. „Tork“ produkcijos gamintojai nuolat rūpinasi, kad būtų patenkinti ne tik jų klientai, bet ir kli entų klientai – biurų ar bankų, restoranų, kavinių, prekybos centrų, švietimo ir kultūros įstaigų darbuotojai ir lankytojai. Norėdami labiau suprasti savo klientų poreikius, „Tork“ atstovai atliko tyrimą. Visame pasaulyje buvo apklausta apie 8000 biuro darbuotojų. Apklausos rezultatai patvirtino higienos svarbą: apie 79 proc. respondentų nuo Niujorko iki Šanchajaus teigia informuojantys savo vadovus ir aptarnaujantį personalą, jeigu nėra patenkinti higienos kokybe. Ir maždaug 40 proc. visame pasaulyje randa popieriaus ir muilo dozatorius

tuščius, o tualetus deramai neišvalytus. Dauguma respondentų tvirtino, kad biuro ir poilsio ar higienos patalpų estetinė ir higienos būklė tiesiogiai veikia jų savijautą ir darbo rezultatus. Tad ne tik tokiose milžiniškose kompanijose kaip „Microsoft“, turinčiose po keliasdešimt tūkstančių darbuotojų, ypač svarbu nuolat palaikyti švarą, nes tai lemia darbuotojų produktyvumą ir palaiko kompanijos įvaizdį prieš jų klientus, bet ir mažesnėse įstaigose. Negana to, užklupus gripui ar kitoms pandemijoms, žmonės bijo užsikrėsti nuo aplinkinių, todėl reikia kuo dažniau plauti rankas ir tinkamai jas nusišluostyti, kad ligos neplistų. Juk biuruose taip dažnai sveikinamasi visiems įprastu rankų paspaudimu!

„Tork Image Design Line“ – tai nauja, apdovanojimą „Red Dot“ pelniusi, pirštų atspaudų nepaliekančio nerūdijančiojo plieno dozatorių serija, skirta įstaigoms, kurios rūpinasi savo prestižu. „High tech“ stiliaus, laikui nepavaldaus dizaino gaminiai organiškai įsilieja į bet kurią erdvę. Dozatoriai turi jutiklius, kurie padeda be papildomų pastangų nesunkiai pasiekti priemonę. Produktų dizainas sukurtas bendradarbiaujant „Tork“ dizaino komandai ir kompanijos „Tengbom“ architektams Nadiai Tolstoy ir Stefanui Rydinui, kūrusiems nuomai skirtus medinius blokuotus namus šalia Upsalos universiteto Suomijoje ir kompleksą „Sino Swedish Eco City“ Kinijoje.

Kai biure dirba šimtai ar net tūkstančiai žmonių, svarbu, kad muilas ir popierius būtų naudojamas racionaliai. Todėl dozatoriai turi ne tik atrodyti, bet ir veikti nepriekaištingai. Jeigu darbuotojas ar klientas vienu metu paims kelias servetėles, palaikyti higieną patalpų savininkams ar administratoriams bus brangu, o švara po kurio laiko taps nemažu iššūkiu. Todėl „Tork“ produktų kūrėjai rūpinasi tiek jų pardavimu, tiek kokybe, kad klientai nuolat būtų patenkinti ir nenusiviltų, o pastato savininkai galėtų kontroliuoti situaciją ir numatyti būsimas išlaidas higienai palaikyti viešuosiuose pastatų tualetuose. Tai veikiau partnerystė, ne tik pardavimas. „Tork“ atstovai gali pasiūlyti įvairių sprendimų architektams ir interjero dizaineriams. Yra sukurta gaminių, kurie nebūtinai turi būti matomi. Juos nesunkiai galima integruoti į baldus, praustuvus ar paslėpti už veidrodžių. Bendrovės „Essity Lietuva“ „Tork“ produktų vadovė Kristina Kim Taisan tvirtina – tikrai nereikia išradinėti dviračio svarstant, ką pasirinkti, kad viešosios erdvės higienos sprendimai būtų ir funkcionalūs, ir estetiški. Visi „Tork“ produktai yra pritaikyti CAD programoms, taip pat ir BIM sistemai. Atrodytų, maža detalė – muilo ir popieriaus dozatoriai, tačiau jie lemia tai, kokį įspūdį restorano, banko ar biuro klientams paliks apsilankymas šiose įstaigose. Juk įmonės, besirūpinančios savo įvaizdžiu, turi skirti dėmesio ne tik fasadams, bet ir visoms patalpoms, kur atėjęs klientas jaustųsi patogiai ir nevaržomai. Posakis, kad teatras prasideda nuo rūbinės, galioja ir viešiesiems tualetams.

Gaminių serija „Tork Elevation“, sukurta žymaus dizainerio Thomo Meyerhofferio, 2016 m. pelnė prestižinį dizaino apdovanojimą „Red Dot“. „Tork Elevation“ turi skaidrią apatinę dalį, dėl kurios galima pamatyti, kada dozatorių vėl reikia papildyti. Paprasta ir aptaki forma leidžia nesunkiai patį dozatorių valyti ir prižiūrėti.

„Tork“ produkcijos gamintojai nuolat rūpinasi, kad būtų patenkinti ne tik jų klientai, bet ir klientų klientai – biurų, restoranų, prekybos centrų, kultūros įstaigų darbuotojai ir lankytojai. 73

Pasvajokime apie technologijas Aušra NARKELIŪNIENĖ

Taigi, kas yra kokybė? Europoje, skirtingai, nei išsivysčiusiose Azijos šalyse, mažiau dėmesio skiriama tokiems efektams kaip sanitarinės patalpos ar net klozeto įgarsinimas ir šviesos muzika, tačiau kuo toliau, tuo labiau gamintojai akcentuoja ir diegia efektyvias WC dubens apiplovimo funkcijas. Kol kas jos dar tik skinasi kelią ir dažniau naudojamos privačiuose pastatuose. Kita vertus, kai kurios inovacijos jau diegiamos ir serijiniuose gaminiuose, ir tik laiko klausimas, kada išvysime jas visuomeniniuose objektuose. ekalbant apie plonasienių gaminių išskirtinį dizainą ir tvirtumą, prilygstantį plienui (o tai ypač aktualu visuomeniniuose tualetuose), sanitariniai keraminiai prietaisai įgauna vis lakoniškesnę formą, jų priežiūra tampa paprastesnė, taip pat keramikos gaminiai dengiami specialia nešvarumus atstumiančia ar neleidžiančia jiems kauptis glazūra. Architektai teigia, kad kol kas dar nepatikliai žiūrima į tokias naujoves, tačiau ilgą laiką rinkoje gyvuojančių ir rekomendacijas pelniusių šveicarų ar vokiečių kompanijų produktai neturėtų kelti abejonių. Juolab kad inovacijos padeda taupyti vandenį ir kitus energinius išteklius, o gaminiai tampa vis ilgaamžiškesni. Visuomeninėse sanitarinėse patalpose prietaisams tenka atlaikyti nemažas apkrovas, o pastatų administratoriams svarbu taupyti energiją. Todėl naujuose pastatuose jau neišsiverčiama be inovatyvių jutiklinių maišytuvų,

Pažangios santechnikos įrangos gamintoja „Oras Group“ – Skandinavijos rinkos lyderė, siekianti vandens vartojimą padaryti paprastą ir tvarų, pristato išskirtinę dušo sistemą ORAS ESTETA WELLFIT. Dušo sistema sukurta glaudžiai bendradarbiaujant su medicinos darbuotojais. Ji pagrįsta karšto ir šalto vandens terapija, kurios metu kūnas pakaitomis skirtingais intervalais liejamas karštu ir šaltu vandeniu. Karšto ir šalto vandens terapiją taiko viso pasaulio atletai, gydytojai ir fizioterapeutai. Atliktais tyrimais įrodyta, kad šis visiškai natūralus metodas atpalaiduoja raumenis,

rankų džiovintuvų ar nusiplaunančių unitazų, o integruojami potinkiniai unitazo bakeliai, dėl kurių supaprastėjo jo priežiūra, tapo klasika. Ilgaamžiškumo ir patikimumo svarba neabejoja jau ne tik architektai, bet vis dažniau – ir jų užsakovai. „Aš tualetą palyginčiau su automobiliu. Tie šiuolaikiniai atrodo kosmiškai, juose pilna įvairios elektronikos. Bet esmė yra pasiskolinta iš XIX–XX a. sandūros: keturi ratai, vidaus degimo variklis, vairas ir keli pedalai. Taip ir su tualetais. Esmė nesikeičia, galbūt, tik tupimą padėtį keičia sėdima, dangtis leidžiasi dramatiškai kaip sulėtintame kine, galbūt keramika yra ypač nelipni“, – dėsto L. Rekevičius. Pasak architekto, akivaizdžiau pasikeitė vartotojo įpročiai: retai bepamatysi padėtą gaiviklio flakonėlį, pisuaruose atsirado musių paveikslėlių geresniam prisitaikymui, o bakeliai beveik visur integruoti į sieną, nebekabo už nugaros virš galvos. Ir grandinėlė vandeniui nuleisti jau retai benaudojama.

padeda jiems greičiau atsigauti po treniruočių ir mažina raumenų pabrinkimus.

Aš tualetą palyginčiau su automobiliu. Tie šiuolaikiniai atrodo kosmiškai, juose pilna įvairios elektronikos. Bet esmė yra pasiskolinta iš XIX–XX a. sandūros: ke turi ratai, vidaus degimo variklis, vairas ir keli pedalai. Taip ir su tualetais. Esmė nesikeičia. / Lukas REKEVIČIUS /

Taip pat yra plačiai pripažįstamas dėl skausmą malšinančio poveikio. Daugiau informacijos: www.oras.com.

74 2018 spalis

Užs.

Higieniškas WC? Įmanoma! Skaičiuojama, kad sanitarinis mazgas – vienas brangiausių kvadratinių metrų, taigi, santechnikos gaminių kokybei taupyti nerekomenduojama. Investuojantieji į kokybišką santechniką, gaminius įprastai renkasi remdamiesi estetikos, funkcionalumo ir racionalumo kriterijais.

antechnikos gaminių rinkos lyderė – bendrovė „Geberit“ – ne per senausiai pristatė inovatyvius „Geberit“ RIMFREE® WC puodus, kuriems reikalinga minimali priežiūra. RIMFREE® WC puodai neturi keraminio vidinio apvado, todėl nėra vietos kauptis bakterijoms ir nešvarumams. Vidinė WC puodo dalis lengvai valoma ir yra praktiška – panašesnė į praustuvą ar bidė nei į įprasto WC paviršių. Taigi, visas keraminis paviršius be jokių nereikalingų detalių, lengvai pasiekiamas. Taupantieji laiką ir pinigus įvertins būtent tai, kad RIMFREE® WC puodui valyti nereikia šiurkščių valiklių ar ypatingų pastangų, o tai ypač aktualu didelio ploto visuomeninėse patalpose.

Visa paslaptis – nesudėtinga, tačiau ypatinga puodo forma. Vanduo atbėga iš bakelio į specialų vandens skirstytuvą, jis tolygiai paskirstomas vidinėje WC puodo dalyje. RIMFREE® produktai atitinka tarptautinį EN 997 Europos produktų standartą. Svarbu ir tai, kad RIMFREE® technologija užtikrina maksimalų nuplovimą naudojant 2 / 4 litro vandens nuleidimo režimą, kas atitinka naujausius vandens taupymo standartus. Rinkoje yra daug panašių sprendimų, tačiau dauguma jų tik iš dalies išsprendžia higienos klausimą. RIMFREE® technologija priklauso „Geberit“ grupei, šiuo ženklu žymimi ir KOLO, IDO, IFO ir KERAMAG gamintojų gaminiai. Bendrovė „Geberit“ siūlo ir dar vieną sprendimą, ypač tinkamą viešosioms vietoms – išmanųjį, bekontaktį vandens nuleidimo mygtuką

„Sigma 80“ – vanduo nuleidžiamas automatiškai pamojus prie klavišo ranka. Bekontaktės technologijos viešosiose patalpose, kuriose lankosi ypač daug žmonių, vis labiau tampa būtinybe. Mygtukas išsiskiria ne tik savo estetišku dizainu, aukštos kokybės stiklu, iš kurio yra pagamintas, bet ir užtikrina, kad būtų kuo mažiau suvartojama vandens ir elektros energijos. „Sigma 80“ turi dviejų kiekių nuleidimo technologiją, o išėjus iš vonios kambario, mygtuko elektronika įjungia energiją taupantį laukimo režimą. Nuleidimo mygtuką galima rinktis juodo arba veidrodinio stiklo paviršiumi. Be to, mygtukas turi ir penkias skirtingas suprogramuojamas LED apšvietimo spalvas, kurios suteiks tualeto patalpai jaukią atmosferą.

Daugiau informacijos: www.geberit.lt.

/ Lukas REKEVIČIUS /

Estetikos kriterijai Architektai net neabejoja, kad forma turi sekti paskui funkciją, o ne atvirkščiai. Aušra NARKELIŪNIENĖ

Todėl jie linkę rinktis kuo paprastesnę gaminių išvaizdą. Projektuodami visuomeninius WC, architektai stengiasi jų neperkrauti ir neapsunkinti įmantriomis formomis ar vienadieniais efektais. Architektas G. Vieversys siūlo plyteles naudoti tik ten, kur yra tiesioginis paviršiaus kontaktas su vandeniu – kitur jas puikiai pakeičia stiklas ar metalas. varbiausia, kad santechnikos gaminiai būtų ilgaamžiai ir patikimi, o tai dažniausiai lemia gamintojo vardas ir prekės ženklas. Architektas rekomenduoja patalpai suteikti originalesnę išvaizdą, naudojant natūralias medžiagas ir įvairią tekstūrą – metalo, betono, medžio, kurios keičia pabodusias plyteles. Eksperimentuojant, be abejo, turi būti atsižvelgiama į pastato koncepciją ir bendrą kontekstą. Architektas R. Beinortas siūlo vengti sterilumo ne tik privačiuose, bet ir visuomeniniuose WC. Pasak architekto, šiuo metu yra kokybiškų, impregnuotų ir drėgnoms patalpoms pritaikytų medžio dailylenčių ir kitų natūralių medžiagų. R. Beinorto manymu, projektuojant visuomeninį tualetą, turi būti sprendžiamas ir labai svarbus vizualus funkcionalumas, kad, pravėrus duris, nesimatytų įėjimų į pertvarėlėmis atskirtas kabinas, turėtų būti gana erdvi praustuvių patalpa. Kiek įmanoma reikėtų stengtis išvengti tiesioginio

76 2018 spalis

prisilietimų kontakto su nepažįstamais žmonėmis. Turėtų būti gerai apšviesta ne tik bendra patalpa, bet ir išspręstas apšvietimas ties veidrodžiais, ypač moterims skirtose higienos patalpose. „Mano tualeto kriterijus – jis turi būti kaip bi blioteka, – svajoja L. Rekevičius. – Noriu kelių naujausių žurnalo „National Geographic“ numerių, gero „wifi“ ryšio (todėl jis neturi būti rūsyje) ir pageidautina – lango (todėl irgi negali būti rūsyje), per kurį būtų galima kontroliuoti gyvenimą už lango. Bedvasiai HPL pertvarėlių tualetai nieko nedžiugina. Turi būti juodas marmuras ir auksiniai kranai, kad pasijaustum geresniu ir tyresniu žmogumi. Tualetas turi skatinti susimąstyti įvairiais gyvenimo klausimais, provokuoti išlįsti iš dėžės, pažiūrėti, kad ir į kasdienius biologinius procesus kitaip – su muzika, knygomis, vaizdais ir kultūra. Tualete, ypač visuomeniniame, turi groti muzika. Kokybiškai, o ne per kompiuterio kolonėles, įmontuotas į gipskartonį. Dar tualete manęs nepiktintų kavos aparatas.“

„Laufen“ nuotr.

Mano tualeto kriterijus – jis turi būti kaip biblioteka.

Architektas R. Beinortas teigia, kad tualeto er dvę reikia priartinti prie gyvenamosios patalpos, o visuomeniniame WC tai reikštų, kad ji turi būti ne prastesnė nei viso pastato apdailos ir estetikos lygmuo. Visuomeniniuose patalpose taip pat galima naudoti natūralių tekstūrų arba kokybiškų jų imitacijų, tarkime, plytelių, maksimaliai imituojančių medį arba akmenį, betono paviršius. Architektas G. Vieversys sako, kad, renkantis apdailą ar santechnikos įrangą, tenka atsižvelgti ir į užsakovo norus bei galimybes. Todėl jis nesiūlo įmantrybių už aukštą kainą. Svarbiausia yra funkcionalumas ir patikimumas – vokiečių gamintojų keramika, maišytuvai, dušo elementai, trapai yra laiko patikrinta ir patikima įranga, tinkanti ir visuomeninės paskirties patalpoms. Nuo viešbučio ar kito visuomeninio pastato reprezentacinio lygio priklauso, kokios klasės įrangą rinktis. Ji turi atitikti viešbučio kategoriją. Taip pat įranga turi atitikti ir šiuo metu griežtėjančius energinius ir tvarumo reikalavimus. Pastaruoju metu visuomeniniuose WC naudojamas tik LED apšvietimas. Klozetai turi turėti du mygtukus, taupyti vandenį. Jutikliai nulemia ir vandens kiekį, tekantį iš maišytuvo, kad, žmogui pasitraukus ar atitraukus rankas nuo maišytuvo, bereikalingai netekėtų vanduo.

Svarbiausia yra funk ci onalumas ir patikimu mas – vokiečių gamintojų keramika, maišytuvai, dušo elementai, trapai yra laiko patikrinta ir patikima įranga, tinkanti ir visuomeninės paskirties patalpoms. „Laufen“ nuotr.

/ Gintautas VIEVERSYS /

Užs.

Trys reikšmingiausi vonios kambario pokyčiai Galite perskaityti tūkstantį idėjų, kaip įsirengti svajonių vonios kambarį. Pasitikėti savo estetiniu skoniu ir nuojautomis, uoliai vykdyti interjero profesionalų nurodymus, kur statyti vonią ar unitazą. Bet

„Roca“ praustuvas iš „Fineceramic“ medžiagos – liaunos, lengvos, bet itin stiprios.

maža paslaptis yra ta, kad per pusę amžiaus vonios kambarį neatpažįstamai pakeitė santechninės keramikos ir įrangos gamintojų sukurtos bei įdiegtos inovacijos. Apie jas žinodami, savo vonios kambarį tikrai paversite komforto ir estetikos oaze. Tad ką įdomiausio vonios

Keramika: plona kaip popierius, tvirta kaip plienas

kambariui siūlo gamintojai?

aip, perskaitėte teisingai. Pamatiniai santechninės keramikos gamybos principai nesikeitė šimtmečiais, įdomesnės keramikos dizaino idėjos nesulaukdavo didelio gaminto-

jų entuziazmo, nes jų įgyvendinimas technologams tapdavo rimtu galvos skausmu. Bet kai prieš porą metų šveicarų keramikos milžinė „Laufen“ pasauliui pristatė naują patentuotą keramiką „SaphirKeramik“, tapo aišku, kad vonios kambarys sulaukė revoliucinių permainų. Šveicarai sukūrė ir užpatentavo technologiją, kaip pakeisti įprastos keramikos sudėtį. Išoriškai keramika atrodo taip pat, tačiau lyg mokslinės fantastikos filme staiga įgijo iki šiol nebūdingų ypatybių – tvirtumo, lengvumo ir atsparumo. Praustuvų iš „SaphirKeramik“ sienelių storis sumažėjo iki 4 mm, briaunų – 1–2 mm, o atsparumas lenkimui padidėjo net 2–2,5 karto ir prilygsta... plienui. Tad nieko keisto, kad per porą metų neįtikėtinai plona ir tvirta keramika atnešė reikšmingų šiuolaikinio vonios kambario pokyčių, naujų interjero dizaino madų ir funkcionalumo standartų. Su „SaphirKeramik“ rinkoje netgi atsirado visiškai naujo tipo praustuvų: „Laufen“ serijoje „Ino“ dizaineris T. Nguyenas pasiūlė unikalų vientisą keraminio praustuvo ir lentynėlės sprendimą, o kolekcijos „Val“ kūrėjas Konstantinas Grcicas sugalvojo į praustuvų dubenis įkomponuoti savotiškas keramines saleles su reljefine tekstūra, kurios gali būti naudojamos kaip muilinės. Panašią medžiagą gamyboje ėmė naudoti ne tik „Laufen“. Ispanų vonios įrangos gamintojo „Roca“ serijoje „Inspira“ praustuvai ir unitazai gaminami iš kitos patentuotos keraminės meDizaineriai drąsina į vonios kambarį įsileisti įvairesnių spalvų, raštų, medžiagų.

džiagos „Fineceramic“, kuri net 30 proc. stipresnė už tradicinę keramiką, o iš jos išdegti gaminiai yra maždaug 40 proc. lengvesni. Ir kiti gamintojai lyg susitarę ėmė ieškoti būdų, kaip suteikti vizualinio lengvumo ne tik praustuvams, bet ir vonioms, unitazų dangčiams. Vizualiai plonėjant keramikai, ėmė „lieknėti“ ir vonios baldai, konkuruodami tarpusavyje precizišku apdirbimu, detalėmis ir funkcionaliu erdvės suplanavimu.

78 2018 spalis

Į praustuvų dubenis įkomponuotos savotiškos keraminės salelės su reljefine tekstūra.

Daugiau spalvų, raštų, medžiagų Nėra vieno recepto, kokios medžiagos ar spalvos

Griežtą keramikos gaminių geometriją sušvelnina įvairiaspalvis skaidraus plastiko elementų lengvumas.

Kolekcijos „Kartell by Laufen“ gaminiai gali būti matinės pilkos spalvos.

Technologijas ir inovacijos – ne tik automobiliuose ir išmaniuosiuose telefonuose

privalomos vonios kambaryje. Neatsitiktinai dizaineriai drąsina į vonios kambarį įsileisti įvairesnių spal-

Apie naujoves vonios kambaryje galima pasakoti iš-

vų, raštų, medžiagų. Net keraminiai praustuvai jau

ties daug. Ryškiausių pokyčių sulaukė unitazai, o ga-

gali būti įvairių spalvų, raštų ir paviršių. Vietoj tradici-

mintojai įveikė išties nemažai iššūkių, kaip užtikrinti

nės blizgios baltos keramikos glazūros, kuri liečiant

kuo efektyvesnį vandens, elektros naudojimą, higie-

atrodo gana šalta, gamintojai siūlo matinių atspalvių

nos, priežiūrą ir komfortą. „Laufen“ sukurtą „Cleanet

apdailą. „Laufen“ siūlo prabangiai atrodančią ma-

Riva“ galima vadinti kukliu inovacijos stebuklu, kuria-

tinę baltą keramikos glazūrą, o kai kurie kolekcijos

me reguliuojamas vandens srovės intensyvumas ir

„Kartell by Laufen“ gaminiai gali būti matinės pilkos

temperatūra, purkštuko padėtis ir judėjimas, kerami-

spalvos.

nio puodo paviršių nuo bakterijų ir nešvarumų apsau-

Prie matinių atspalvių puikiai derės dar švelnes-

go speciali sumažinto šiurkštumo glazūra LCC („Lau-

nės ir šiltesnės kompozicinės medžiagos, naudoja-

fen Clean Coat“). Tačiau gera žinia, kad vis daugiau

mos vonių ir dušo padėklų gamybai: „Sentec“, kurią

inovatyvių sprendimų atsiranda standartiniuose seriji-

„Laufen“ naudoja vonių gamybai, arba minėto ispa-

nės gamybos modeliuose.

nų gamintojo „Roca“ medžiaga „Surfex“. Šios me-

„Laufen“ viena pirmųjų vartotojams pristatė nau-

džiagos yra ne tik šiltos liesti, bet ir mažiau slidžios

jos kartos unitazą „Rimless“, turintį specialią vandens

už keramikos glazūrą ar plieno emalį.

paskirstymo sistemą (be įprasto antbriaunio), kuri ne-

Spalvota santechninė keramika yra gana retas

leidžia kauptis nešvarumams, užtikrina paprastesnį ir

pasirinkimas, tačiau spalvų ir gerų emocijų vonios

efektyvesnį valymą, vandens sąnaudas mažinantį nu-

kambariui galima suteikti ir kitaip: pasaulinio garso

plovimą. Unitazai su „Rimless“ technologija ir taupiu

dizainerio Roberto Palombos sukurtos vonios kam-

vandens naudojimo režimu jau įtraukti į nemažai stan-

bario kolekcijos „Kartell by Laufen“ baldai, aksesua-

dartinių „Laufen“ serijų.

rai gaminami iš įvairiausių spalvų naujos kartos poli-

Tiesa, dar anksčiau už „Laufen“ unitazo be

karbonato. Bene kasmet spalvų paletė yra peržiūrima

antbriaunio prototipą sukūrė ispanų santechnikos

ir papildoma: štai praeitais metais joje atsirado ma-

milžinė „Roca“, tačiau ilgiau, nei planuota, užtruko

dingos smaragdo žalia ir rožinės pudros spalva.

šio modelio pateikimas masinei gamybai. Šiandien

Be to, kūrybingasis R. Palomba sukūrė tris skirtingus geometrinius motyvus, pagyvinančius lais-

„SaphirKeramik“ reljefo detalėms bei tekstūrų elementams suteikia kone juvelyrinės prabangos.

„Roca“ siūlo įvairius pastatomuosius ir sieninius „Rimless“ unitazus.

vai statomo praustuvo „Kartell by Laufen“ sieneles.

Ar „Rimless“ technologija yra brangi? Ne, jau ga-

Dekoras yra ilgaamžis, nes spalvotos juostelės de-

lima įsigyti ir ekonominės klasės unitazų be vandens

damos ant keramikos paviršiaus dar prieš galutinį

paskirstymo apvado. Kelis jų modelius siūlo populia-

glazūravimo ir degimo etapą.

rus čekų santechnikos gamintojas „JIKA“.

Dar viena nauja tendencija: daugiau malonių pojūčių suteikia keramika su reljefiniais paviršiais. 2015 m. garsusis dizaineris K. Grcicius „Laufen“ serijai „Val“ iš jau „SaphirKeramik“ sukūrė subtilius reljefinius raštus ant praustuvų paviršių ir keraminių aksesuarų, kurie sulaukė milžiniško populiarumo. Reljefinio paviršiaus, kaip keraminio gaminio dekoro, idėją sėkmingai panaudojo ir Patricia Urquiola, sukūrusi naujausią „Laufen“ praustuvų kolekciją „Sonar“.

Nauja patentuota keramika „SaphirKeramik“ tapo įrodymu, kad vonios kambariai sulaukė reikšmingų permainų. Unitaze „Rimless“ sumontuota sistema neleidžia kauptis nešvarumams.

Ramunės Šidlauskaitės nuotr.

Projektas: santechnika

Normatyvai – atgyvenę? Aušra NARKELIŪNIENĖ tatybos techniniame reglamente (STR) atstumus visuomeniniuose WC reglamentuojantys normatyvai per pastaruosius dešimtmečius išliko beveik nepakitę. Juose nurodoma, kad kiekviename visuomeninio pastato aukšte turi būti bent vienas neįgaliems asmenims skirtas higienos kambarys, tačiau, anot architekto R. Beinorto, praėjimų atstumai ir atitvaromis atskirti unitazo kambarėliai praktikoje turėtų būti erdvesni. Ypač svarbu išlaikyti gana erdvius praėjimus higienos patalpose, esančiose žiūrovinės paskirties

pastatuose – koncertų salėse, teatruose, kur per pertraukas plūsteli nemažas skaičius lankytojų. „Žmogus įsigyja nepigų bilietą į renginį ir per pertrauką turi stovėti milžiniškose eilėse arba vėluoti į antrąją renginio dalį, nes nespėjo atlikti gamtinių reikalų. Tai menkina įstaigos prestižą, sukelia dviprasmiškų asociacijų“, – teigia architektas. Pavyzdžiui, STR dvylikai moterų numatomas vienas unitazas. Architekto nuomone, jų turėtų būti daugiau. Taip pat ir pačios sanitarinės patalpos erdvesnės, ypač neįgaliesiems. Rekonstruojamiems pastatams normatyvai atlaidesni, nes reikia taikytis prie esamos situacijos.

Architekto G. Vieversio nuomone, STR reikalavimai per griežti ir kartais nepagrįsti. Pavyzdžiui, remontuojamiems pastatams nuo gegužės mėnesio taikomi tokie pat reikalavimai kaip ir rekons truojamiems. Net atliekant paprastą remontą, normatyvai prilyginami tokiems pat kaip ir rekonstrukcijos atveju. Architekto nuomone, nors ir nežymiai, tačiau norminiai reikalavimai nuolat kinta, derinančių institucijų reikalavimai tvarumui, energinei klasei didėja, juos reikia nuolat sekti ir tai užima nemenką dalį projektuotojų laiko.

Praėjimų atstumai ir atitvaromis atskirti unitazo kambarėliai praktikoje turėtų būti erdvesni. / Ramūnas BEINORTAS /

80 2018 spalis

Å VIESTUVUS JAU RADOTE

www.lempa.lt

Sviesos greitis jums pasiekiamas!