„SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 rugpjūtis by SA.lt (Statyba ir architektūra)

Kaip gaivinamas paveldas?

Tvarkybos darbai – pažinčiai su istorija

Ar į Lietuvą atkeliaus tekstilinė architektūra?

Naujojo sostinės centro permainos

S TAT Y B A ARCHITEKTŪRA 2018 rugpjūtis

Kaina 4,00 Eur

Projekto pavadinimas

„Rytinė žvaigždė“

Kaina nuo 73 000 eurų

Daugiau informacijos: www.hauz.lt

redakcijos skiltis „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) Leidėjas UAB „Portalas SA.lt“ Redakcijos adresas Fabijoniškių g. 99 Vilnius LT-07101 Tel. +370 5 267 9484 El. p. redakcija@sa.lt www.sa.lt

Redaktorė Kristina Buidovatė Tekstų autoriai Kristina Buidovaitė, Elena Paleckytė, Indrė Vozgirdaitė, Indrė Sesartė,

Restauratorių darbas sudėtingas ne tik dėl savo specifikos. Pradėjus tvarkybą darbai neretai užtrunka metų metus, mat įstringa paveldo objektų finansavimas. Bepigu piktintis, kad jie nesibaigia ar kad paveldo objekte per ilgai dirba restauratoriai.

Karina Sėrikova

Paprastam žmogui sunku įvertinti, kiek kultūros paveldo objektuose dirba specialistų,

Portalo www.sa.lt administratorius

koks atsakingas ir sudėtingas jų darbas, kiek lėšų skiriama tvarkybai, o kiek jų

Artūras Aleksiejūnas Kalbos redaktorė Brigita Kulikovskienė Dizainerė

pritrūksta, galiausiai, kiek žmonių turės galimybę džiaugtis atgimusiais pastatais. Šį žurnalo „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) numerį skiriame paveldosaugos

Edita Namajūnienė

problemoms, laimėjimams, visuomenei sugrąžintiems paveldo objektams pristatyti.

Reklamos skyrius

Nors ir būdama palyginti konservatyvi sritis, paveldotvarka pamažu įsileidžia

Liuda Michalkevičienė Tel. +370 5 267 9484

šiuolaikines technologijas ir medžiagas. Taigi, nevertėtų stebėtis, jei po kelerių metų

Laura Stankūnaitė

vienas ar kitas paveldo objektas bus perkeltas į skaitmeninę erdvę. Juk joje vienas po

Tel. +370 684 89 421

kito atsiduria ištisi Lietuvos miestai.

© SA.lt (Statyba. Architektūra) Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą. Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako. Spausdino UAB „Grafija“ Tiražas 4200 egz. ISSN 2538-8797

Ar įmanoma rasti sutarimą, kokia paveldosaugos sistema išties sėkminga? Nusprendėme pasvarstyti, ko labiausiai pas mus stinga. Kol kas paveldosaugai linkima pažangos. O paveldosaugininkams – atsinaujinti. Šiame numeryje pristatome Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir Kauno bernardinų vienuolyno ansamblį, kuriame dešimtmečius skaičiuojantys restauracijos darbai pamažu leidžia statiniams atgauti vis daugiau senosios išraiškos ir sugrąžina jų senąsias funkcijas. Ne tokio masto, bet ne mažiau svarbūs tvarkybos darbai ir alaus daryklos komplekse sostinės Subačiaus gatvėje ar viešbutyje „Vilnia“ Maironio gatvėje. Juk visi jie prisideda prie paveldo objektų išsaugojimo ateities kartoms. Dalijamės ir doktorantės surinkta informacija, kokiais baldais vilniečiai XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje apstatydavo savo būstus. Pasirodo, tai geriausiai atskleidžia to meto fotografijos ir dailės kūriniai. Pristatome ir unikalią medinę sostinės architektūrą, sykiu primename sostinės savivaldybės planus steigti medinukų parką. Tiesa, šios idėjos atsisakyta, o ir medinukų tvarkybos darbais turi pasirūpinti patys jų savininkai. Kalbame šiame numeryje ir apie modernias technologijas – BIM kelią į statybų aikštelę, atvirkštines stogų konstrukcijas, tekstilinę architektūrą.

Mūsų viršelyje – Raimondo Urbakavičiaus nuotr.

tema

Kaip gaivinamas paveldas?

objektas

Istorinio ansamblio vizija – pagydytas oriai senatvei

TURINYS

objektas

Naujojo sostinės centro permainos

2 2018 rugpjūtis

interjeras

Įkvėpta Nemuno kilpų peizažo

technologijos

Ar į Lietuvą atkeliaus tekstilinė architektūra?

paveldas

Vilniečių būstų interjerų istorijos

objektas

Klasikos interpretacija architektų akimis

4 tema Kaip gaivinamas paveldas? 10

forumas Kokia paveldo sistema gali būti laikoma sėkminga? paveldas Paveldosaugininkas šiandien – viską draudžiantis prievaizdas?

15 biblioteka Knygos puslapiuose – spalvingas architekto gyvenimas 16

technologijos

Interjero ir akustikos dermė

interjeras

Klasikos ir modernumo sintezė

objektas Istorinio ansamblio vizija – pagydytas oriai senatvei

paveldas Senieji Vilniaus stogai

paveldas Vilniečių būstų interjerų istorijos

objektas Klasikos interpretacija architektų akimis

interjeras Klasikos ir modernumo sintezė

paveldas Vilniaus medinukai – unikalus ir vis dar neišnaudotas architektūrinis turtas

technologijos Interjero ir akustikos dermė

objektas Palikti negalima griauti

objektas Tvarkybos darbai – pažinčiai su istorija

technologijos Ar į Lietuvą atkeliaus tekstilinė architektūra?

situacija Kokį paveldą matys visuomenė?

interjeras Įkvėpta Nemuno kilpų peizažo

paveldas Atgijęs dėmesys Kauno IX fortui

paveldas Nauji žingsniai saugant nesaugomą architektūrą

technologijos BIM: iš projekto – į statybų aikštelę

60 sprendimas Penktasis fasadas: peržengti standartų ribas 66

technologijos Ką gali šiuolaikinės plokštinės medienos konstrukcijos

technologijos Perdangų evoliucija

situacija Asbesto šalinimo programa: kiek šiferinių stogų išnyko iš Lietuvos stogų žemėlapio

technologijos Atvirkštinės stogo konstrukcijos – grąžinta duoklė gamtai

objektas Naujojo sostinės centro permainos

tema

aip gaivinamas paveldas? Kristina BUIDOVAITĖ

Retas drįstų paprieštarauti, kad restauratorių darbas sudėtingas ir atsakingas ne tik dėl savo specifikos, bet ir dėl neretai įstringančio finansavimo bei ne visuomet pozityvaus visuomenės dėmesio. Paveldotvarka palyginti konservatyvi sritis – naujos medžiagos ar technologijos į restauratorių rankas patenka tik įvertinus jų naudą gaivinamam paveldui. Visgi ne modernios technologijos, o kruopščiai

dažnu atveju tampa sėkmingų tvarkybos darbų sąlyga.

4 2018 rugpjūtis

„Opus Optimum“ nuotr.

ir be interpretacijų atlikti tyrimai

tema

Atranda naujas technologijas ilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) „LinkMenų fa briko“ direktorius Adas Meškėnas atkreipė dėmesį, kad technologijos, pasauliniu mastu pradėtos taikyti kone prieš dešimtmetį, Lietuvoje įsitvirtina tik pastaruosius kelerius metus. Pavyzdžiui, mūsų šalyje nebe naujiena kultūros paveldo objektų skaitmeninimo procesai, informacinis modeliavimas (BIM), įsileidžiamas ne tik į statybų, bet ir į paveldotvarkos procesą. Abiem atvejais BIM modelis palengvina objekto eksploataciją. A. Meškėnas pasakojo svarstantis bendradarbiaujant su architektų bendruomene ateityje įgyvendinti projektą – vertingiausius sostinės senamiesčio objektus perkelti į skaitmeninę erdvę. Tai palengvintų istorinių objektų apžiūrą, vertingųjų savybių užfiksavimą, susisteminimą ir išsaugojimą. Iki šiol paveldosaugininkai ir restauratoriai remiasi saugomų kultūros paveldo objektų fotofiksacijomis, kuriose užfiksuotos vertingosios savybės, taip pat kukliais jų aprašymais. Anot pašnekovo, 3D modelis leistų lengviau identifikuoti paveldo objektą, kaupti ir naudotis vertinga informacija. Šiuo metu tiriant paveldo objektus įprastai pasitelkiami du metodai: lazerinis skenavimas ir fotogrametrija. Lazeriniu skeneriu gaunamas taškų debesis, iš kurio konstruojamas 3D modelis. Dar modernesni lazeriai taškams priskiria spalvas, taigi, išgaunama skenuojamo objekto spalvinė tekstūra. Fotogrametrijoje 3D modelis sugeneruojamas iš daugybės nuotraukų. Lazerinis skenavimas, anot VGTU „LinkMenų fabriko“ direktoriaus, daug tikslesnis, juolab kad paveldo objektai išsi skiria puošybos elementų, įvairių detalių gausa. Pageidaujant tikslių kontūrų, toks skenavimas – tinkamas sprendimas. Tokio metodo trūkumas – imlumas laikui. Fotogrametrija – greitesnis, bet ne toks tiks-

A. Meškėnas priminė slenkančių Gedimino kalno šlaitų situaciją, kai, siekiant užfiksuoti šlaito būklę ir tikslią formą, buvo skenuojamos kalno deformacijos. Tuomet gautas rezultatas – itin tikslus aktualaus kalvos fragmento paviršiaus „taškų debesis“, kurį sudarė 19 mln. taškų ir kuriuo remiantis sukurtas skaitmeninis Gedimino pilies kalno modelis. Nuošliaužos tūriui apskaičiuoti būtų pasitarnavęs fotogrametrijos metodas. Istoriniuose pastatuose atsiveriantiems plyšiams fasaduose tirti naudojami poslinkių davikliai. Pašnekovas pritaria – paveldo skaitmenizavimo projektų Lietuvoje stinga. O skaitmeninis modelis palengvintų tokių objektų priežiūrą, informaciniame modelyje būtų saugoma visa vertinga informacija, be to, būtų galima įvertinti, kiek klaidų padaryta savininkų iniciatyva atliekant tvarkybos darbus.

Pradžia – kokybiški tyrimai Bendrovės „Opus Optimum“ vadovas Aidonas Valkiūnas sako, kad paveldo objektų tyrimai iki šiol atliekami paviršutiniškai – su aplaidžiai atliktu darbu praktikoje susiduria ir restauratoriai,

ir architektai, galiausiai užsakovai, vertindami turimą paveldo objektą. „Nuo išsamių tyrimų labai daug kas priklauso. Paviršutiniški tyrimai daromi tam, kad būtų užfiksuota, jog kažkas yra, bet visiškai nekreipiamas dėmesys į medžiagiškumą, sunykimo laipsnį, būklę, atstatymo galimybę. Dažnai susiduriame su tuo, kad atėjus dirbti į objektą tenka tyrimus perdaryti“, – apgailestavo pašnekovas. Sykiu A. Valkiūnas pripažįsta – už paveldą atsakingos institucijos skatina fotogrametriją, tačiau tam, kad restauratorius praktikoje galėtų „perskaityti“ tūrinį vaizdą: nustatyti ir tiksliai išmatuoti defektų apimtį, įvertinti, pažymėti trimačiame vaizde ir surašyti paveldo objekto būklės defektinį aktą, būtina įsigyti keliolika ar keliasdešimt tūkstančių kainuojančią programinę įrangą. Tokią kasdieniame darbe šiuo metu teišgali naudoti kelios įmonės. Bet tokios įrangos neturi ir, tikėtina, artimiausiu metu neturės už paveldosaugą atsakingi valdininkai, kurių darbas patikrinti restauratoriaus pateiktą informaciją. Apgailestauja restauratorius ir dėl to, kad tvarkybos darbų projektai į valdininkų stalčius neretai atgula neįsigilins į jų turinį.

Kultūros paveldo objektų skaitmeninimo procesai, informacinis modeliavimas (BIM), įsileidžiamas ne tik į statybų, bet ir į paveldotvarkos procesą. / Adas MEŠKĖNAS /

lus metodas. Gaunamas bendras pastato vaizdas, tačiau, priklausomai nuo objekto dydžio, galima kelių milimetrų ar centimetrų paklaida – per didelė prireikus restauruoti, pavyzdžiui, vieną puošybos elementą. „LinkMenų fabriko“ nuotr.

Skenuoti galima įvairiais būdais: skenerį sumontuoti ant stovo, transporto priemonės ar skraidyklės. Praktikoje naudojami ir rankiniai skeneriai, skirti nedideliems objektams.

tema

Šiuo metu tiriant paveldo objektus įprastai pasitelkiami du metodai: lazerinis skenavimas ir fotogrametrija.

„Opus Optimum“ restauratoriai, bendradarbiaudami su chemikais ir fizikais, paveldo objektuose atlieka išsamius polichromijos, chemijos, o nuo šiol – ir fizikinius tyrimus. Paveldo objektai fotografuojami infraraudonųjų ir ultravioletinių spindulių spektre. Kaip paaiškino A. Valkiūnas, spalvų pigmentai, pagaminti skirtingu laikotarpiu iš skirtingų medžiagų, ultravioletinėje šviesoje švyti nevienodai. Taigi, restauratoriai gali pamatyti tai, kas plika akimi liktų nepastebėta. Fizikiniai tyrimai palengvina darbą aiškinantis, iš kur paimti mėginį cheminiams tyrimams, kurie padeda įsitikinti, ar išties pigmentai galėjo būti pagaminti XIX a., ar jie, pavyzdžiui, XX a., vyresnės restauratorių kartos, palikimas. Kai kuriuos sluoksnius paveldo objektuose galima

peršviesti, t. y. pamatyti, ar buvo užtapymų, gal yra išlikusių vėlesnių laikotarpių fragmentų. Kalbant apie polichrominius tyrimus, nepakanka atrasti interjero spalvą, būtina dažniausiai iš dalelių sulipdyti visą vaizdą – kompoziciją, tik tuomet galima įvertinti interjero dekoro puošnumą ir pateikti pilną retrospekciją. A. Valkiūnas priminė situaciją, kai Vilniaus universiteto J. Lelevelio salėje pradėjus restauravimo darbus ir atlikus papildomus polichromijos tyrimus buvo rasta XVIII a. freska, vaizduojanti studentų globėją šv. Stanislovą Kostką. Pašnekovas pasakojo, kad dažnai savo praktikoje susiduriantis su investuotojais, kuriems atrasta sienų tapyba pradžioje sukelia nuostabą ir didelį rūpestį dėl didelių išlaidų ir projekto pasikeitimų, tačiau vėliau, supratę autentiško dekoro išskirtinumą, skatina ir pageidauja tęsti tyrimus, o vėliau ir patį restauravimą. Pasitaiko ir atvejų, kai, paveldo objektą pritaikant šiandienos reikmėms, išsaugant tapybą, ją pasiūloma perkelti į kitą vietą, taip reikalingas erdves pritaikant šiuolaikiškoms funkcijoms, pavyzdžiui, įrengiant liftą ar inžinerines sistemas. „Tokių sienų ar lubų tapybos perkėlimo sprendimų yra ir jie įgyvendinami sėkmingai Lietuvoje“, – konstatavo „Opus Optimum“ vadovas. Projektai, kuriais galima pasidžiaugti, anot A. Valkiūno, yra Burbiškio dvaras, Pakruojo sinagoga. Šiuose objektuose puikiai dera autentiškas kultūros paveldas ir šiuolaikiški sprendimai.

Kompetencija neatsilieka nuo užsienio kolegų

„LinkMenų fabriko“ nuotr.

Dailės akademijos profesorius restauratorius Juozas Algirdas Pilipavičius teigė, kad nors techniniais ištekliais lietuviai atsilieka nuo užsienio – privačios restauravimo įmonės labai mažos, finansiškai nepajėgios įsigyti naujausios technikos, daugelis sienų tapybos restauratorių savo pasirengimu ir kvalifikacija nenusileidžia užsienio kolegoms. Pavyzdžiui, diferencijuotas freskų paviršiaus valymas nuo teršalų ir dažų struktūros sutvirtinimas, vykdant tuos darbus atskirai kie kvienai spalvai, taikomas tik Lietuvoje. Užsienio šios srities literatūroje tokios metodikos, anot. J. A. Pilipavičiaus, sutikti neteko. Dar vienas sprendimas – pastozinio dažų sluoksnio paklijavimas glaistu – Lietuvoje taikomas jau 20 metų, o užsienyje tik pastaruoju metu atsirado specialių, tam skirtų glaistų.

6 2018 rugpjūtis

Fotogrametrija – gamtos paveldo objektui

Fotogrametrija buvo taikyta Struvės geodezinio lanko trijų punktų (Paliepiukai, Gireišiai ir Meškonys) sudarymui.

Struvės geodezinis lankas – maždaug 2820 km ilgio trianguliacijos

Uždarosios akcinės-gamybinės mokslinės įmonės „Cad ir F

grandinė, skirta tiksliam Žemės dienovidinio lanko ilgiui nustatyti ir apskaičiuoti pagal geriausiai atitinkančio Žemės formą ir dydį elipsoido parametrus. Trianguliacijos grandinę sudaro trikampių tinklas, kurio viršūnės (punktai) yra įtvirtinti vietovėje geodeziniais ženklais. Struvės geodezinis lankas tęsiasi nuo Dunojaus žiočių prie Juodosios jūros iki Fugleneso (Norvegija) Arkties vandenyno pakrantėje ir kerta 10 valstybių: Norvegiją, Švediją, Suomiją, Rusiją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Baltarusiją, Moldovą ir Ukrainą. XIX a. tai buvo tiksliausiai išmatuotas ir ilgiausias dienovidinio lankas, kurio matavimo rezultatais ištisą šimtmetį naudotasi skaičiuojant ir tikslinant Žemės elipsoido parametrus. Šią grandinę 1816–1855 m. išmatavo keli mokslininkai (geodezininkai), o jiems vadovavo astronomas Frydrichas Georgas Vilhelmas Struvė (Friedrich Georg Wilhelm Struve). Mokslininkų (geodezininkų) tyrimo metu atlikti pirmieji tikslūs ilgo dienovidinio segmento matavimai. Šis tyrimas padėjo nustatyti tikslų mūsų planetos dydį ir formą ir yra svarbus žingsnis Žemės mokslų ir topografinio kartografavimo raidoje. Šis projektas – išskirtinis mokslo raidos, įvairių šalių mokslininkų, taip pat monarchų bendradarbiavimo mokslo labui pavyzdys. Pasaulio paveldo sąrašui priklausančios Lietuvos vertybės – Vilniaus Senamiestis, Kuršių nerija, Kernavės archeologinė vietovė, Struvės geodezinis lankas. Visos šios vertybės yra priskirtos kultūros vertybių kategorijai. Tam, kad Struvės geodezinis lankas būtų įrašytas į Pasaulio paveldo sąrašą, dešimt projekte dalyvaujančių šalių kartu ieškojo istorinių matavimų vietų ir jas tyrinėjo naudodamosi tuomečiais geodezinio stebėjimo duomenimis ir naujausiais matavimo metodais, taip pat ir palydovine geodezija. Nustačius sudedamąsias dalis, kiekviena šalis suteikė teisinę apsaugą pagal savo nacionalinę sistemą – praktikoje tai reiškia, kad kai kuriuos punktus saugo geodezinių punktų apsaugos ir kultūros paveldo apsaugos teisės aktai. Nacionaliniu lygmeniu už Struvės geodezinio lanko išsaugojimą ir valdymą atsakinga tam tikra kiekvienos šalies institucija – paprastai valstybinė kartografavimo institucija kartu su vietos administracijos institucijomis. Tarptautiniu lygmeniu už valdymą atsako Koordinavimo komitetas, kuris susirenka kas dvejus metus ir veikia pagal visų dešimties šalių suderintas valdymo priemones.

ProjektServisas“ specialistai kartu su VGTU mokslininkais, vykdydami Lietuvos kultūros tarybos finansuojamą projektą, sudarė Struvės geodezinio lanko trijų punktų erdvinius (3D) modelius pagal fotonuotraukas fotogrametriniu metodu. Fotogrametrija – matavimų technologija, kai fizinių objektų padėtis ar įvairių reiškinių lemiamas padėties pokytis nustatomas neprisiliečiant prie paties objekto, t. y. nustatomas nuotoliniais matavimų metodais pagal fotografinę medžiagą. Nuo objekto dydžio priklauso, kokia fotogrametrijos technologija bus taikoma. Antžeminė fotogrametrija taikoma, kai objektas nedidelis ir gali būti fotografuojamas nuo žemės paviršiaus su skaitmenine fotokamera. Aerofotogrametrinė – dideliems objektas ar objektų kompleksui. Tuomet fotografuojama iš oro lėktuve ar bepiločiame orlaivyje (angl. Unmanned Aerial Vehicle, UAV) įmontuota fotografavimo įranga. Kartais galima taikyti ir abu metodus sykiu, nes fotografuojant iš oro gali nesimatyti, pavyzdžiui, detalios pastato fasadų informacijos (durų, langų, ornamentikos ir kt.). Fotonuotraukos kokybė priklauso nuo įmontuotos fotokameros charakteristikų, fotografavimo aukščio aerofotogrametrijoje ir atstumo tarp fotografuojamo objekto bei fotokameros objektyvo optikos centro – antžeminėje fotogrametrijoje. Fotokameros charakteristikos yra nustatomos ją kalibruojant, t. y. atliekant fotokameros objektyvo optikos tikrinimą, kai išskaičiuojamos klaidos, atsirandančios dėl objektyvo lęšių necentriškumo ir iškraipymų. Fotokameros, anot VGTU Geodezijos ir kadastro katedros vedėjos doc. dr. Jūratės Sužiedelytės-Visockienės, kalibravimas gali būti atliekamas specialioje kalibravimo laboratorijoje. Čia nustatyti fotokameros kalibravimo parametrai yra aukšto tikslumo ir patikimumo, tačiau nedaug kas turi tokias laboratorijas. Tačiau fotonuotraukų kalibravimas gali būti atliekamas ir nuotraukas orientuojant tarpusavyje. Tai susiję su fotogrametrijos procesais (fotogrametriniu tinklo išlyginimu). Tam reikalingas nemažas kiekis kontrolinių-atraminių (geodezinių) taškų su žinomomis koordinatėmis. Vėliau gautieji fotokameros kalibravimo parametrai įtraukiami į fotonuotraukų apdorojimo procesą. Ši technologija buvo taikyta ir Struvės geodezinio lanko trijų punktų (Paliepiukai, Gireišiai ir Meškonys) sudarymui. Ši medžiaga vėliau bus įkelta į projektui sukurtą tinklalapį ir pateikta visuomenei.

Meno ir technologijų sintezė

Birželio mėnesį menininkai Dalia Mikonytė ir Adomas Žudys meno rezidentūros metu kūrė vaizdo kūrinį „Klaipėdos studija“ – komplimentą unikaliai uostamiesčio architektūrai ir tęstinio projekto „Miesto studijos“ dalį.

Idėją grynino kūrybinėse dirbtuvėse Organizuotų kūrybinių dirbtuvių dalyviai buvo kviečiami įsitraukti ir dalyvauti savotiškoje ekskursijoje po Klaipėdą, kurioje susipynę sena ir nauja, tradiciška ir šiuolaikiška, vieša ir asmeniška. Jos metu buvo tyrinėjama Klaipėda ir jos architektūriniai, skulptūriniai ir gamtos objektai, o užfiksuoti vaizdai turėjo papildyti vaizdo kūrinį, atspindintį naują, dinamišką miestą virtualioje 3D erdvėje „Klaipėdos studija“. „Jau labai seniai domimės ir išgyvenam urbanistinę kultūrą, miestas mums svarbus kaip skirtingo laiko ir minčių talpykla. Mūsų kuriama erdvė – technologiškai kintantis ir tąsus miestas. Nesistengiame sukurti vientisos erdvės, ji sutrūkinėjusi ir pabirusi. Permąstome anachrominę laiko sampratą – keliagubą laiką: praeitį, dabartį ir ateitį, egzistuojančias kartu. Nenorėjome fiksuoti žinomiausių ir labiausiai pažįstamų Klaipėdos objektų – rinkomės labiau paslėptus, bet ne mažiau svarbius. Jų ieškojome atsižvelgdami į sutiktų vietinių menininkų, miesto gyventojų užuominas“, – pasakojo D. Mikonytė.

8 2018 rugpjūtis

Prie atrankos prisidėjo ir kūrybinių dirbtuvių dalyviai, kurių nuskenuoti pastatai papildė menininkų pasirinkimus ir pakoregavo „Klaipėdos studijos“ žemėlapį. Menininkai gavo ir netikėtą dovaną iš architekto Sauliaus Manomaičio – pasitelkus fotogrametriją atkurtą „Tavaros Anikės“ skulptūros modelį. D. Mikonytės žodžiais, žemėlapis nebūtinai yra realybės atvaizdavimas, tai ir būdas tai realybei sukurti. Menininkų kūriniuose pastatų fasadus ar skulptūrinius paminklus perkeliant, sukabinant vieną su kitu, susidaro keista, vaiduokliška ir siurrealistinė miesto perspektyva, kuri ne tik perkuria urbanistinį peizažą, bet ir užbėga realybei už akių. „Toliau dirbdami su šiuo projektu ketiname jį „žaidimizuoti“ (angl. gamification), kur kas daugiau laisvės suteikti žiūrovui, kad jis galėtų kurti savarankišką maršrutą, rinktis objektus vedamas asmeninės perspektyvos“, – sakė pašnekovė.

Ko negali fotogrametrija Fotogrametrija dažniausiai naudojama sudarant planus ir žemėlapius. Tai statiško objekto skenavimas, sukuriant nuotraukų rinkinį ir, naudojant kompiuterinę technologiją, iš jų padarant 3D objektą. Remiantis šiais fotografinių vaizdų matavimais, nustatoma ir tiriama įvairių žemės paviršiaus objektų forma, dydis, padėtis.

Foto/vaizdo instaliacija „savi žiedai/svetimi ratai“, 2015.

Vaizdas iš kūrinio „Klaipėdos studija“, 2018.

D. Mikonytė ir A. Žudys dirba su profesionalia fototechnika, tačiau fotogrametrijai tinka ir paprasta telefoninė kamera, yra netgi specialiai fotogrametrijai sukurtų programėlių. Kiekvieną pasirinktą objektą tenka nufotografuoti 60–100 kartų, kartais ir dar daugiau, reikia apeiti jį iš visų pusių, užfiksuoti kuo daugiau skirtingų kampų ir paviršių. Tam, kad nuotraukose užfiksuoti vaizdai taptų 3D objektais, pasitelkiamos kelios skirtingos programos. Ne visus objektus lengva nuskenuoti – programoms sudėtinga „suskaičiuoti“ blizgius, stiklinius paviršius, todėl įsivelia nemažai klaidų. Tačiau programinės klaidos menininkams nėra trūkumas, o didelis pranašumas – jie žavisi technologiniais neatitikimais ir klaidomis, gličo (angl. glitch) estetika. Klaidos sukuria naujus kūrybinius sprendimus, praplečia galimybių ribas, priverčia galvoti, kaip ir ką galima padaryti kitaip. Kūrėjų darbuose jungiasi klasikinės meno išraiškos formos ir nauji technikos bei mokslo atradimai. Menininkai domisi naujomis specializuotomis kompiuterinėmis programomis, technikos naujovėmis, virtualiąja ir papildytąja realybe, virtualiojo modeliavimo galimybėmis, sąveika ir komunikacija tarp realių ir virtualių objektų. Duetas tyrinėja skirtingas suvokimo ir atpažinimo variacijas, juos domina santykis tarp materialumo, technologijų ir tapatybės, kūrybos subjektais tampa intymi ir vieša erdvė bei laikas, asmeninės ir grupinės patirtys, tapatybė ir jos reprezentacija, ženklai, tikrovė, aktuali ir virtualioji realybė. Menininkų interesai ir inspiracijos balansuoja tarp istorijos, šiuolaikinio meno ir ateities scenarijų, tarp teorijos, praktikos ir sentimentų. Fotogrametrija – nesudėtinga ir patogi pagalbinė priemonė paveldo objektams, jų pokyčiams, nykimui tiksliai dokumentuoti. Ji tinkamesnė urbanistinei aplinkai, statiniams, miesto teritorijoms nei gamtos objektams, su kuriais programoms sunkiau susitvarkyti.

Naujo ir seno dermė Savo darbuose kūrėjai visada siekia naujoves derinti su gerai žinomomis išraiškos priemonėmis, atsigręžia į klasikinius menus, istoriją.

Derina analoginę raišką su skaitmenine, tarsi simboliškai jungia praeitį su ateitimi, žongliruoja skirtingomis medijomis ir ieško netikėtų jų junginių. Menininkai neprieštarauja, kad menas turėtų perklausti ir reflektuoti save patį, bet jiems labai svarbus ne tik konceptualumas, bet ir vizualumas. Šiuo metu D. Mikonytė ir A. Žudys eksperimentuoja su šviesos lūžio ir kaitos laike skulptūriniu įforminimu, 3D erdvėje išgeneruotų abstrakcijų ar tikslių formų perkėlimu į realias fizines skulptūras. Paprasčiausias būdas tam būtų 3D spausdintuvas, tačiau kūrėjai savo rankas mirko dažuose ir ryškaluose – persikelia į tapybą, skulptūrą ar analoginę fotografiją ir vėl grįžta atgal. Šios technikos jiems nėra naujos – A. Žudys pradėjo menininko karjerą, skalpeliu pjaustydamas itin smulkius ir detalius trafaretus, kartais jų atsiradimas trukdavo kelis mėnesius ar metus; D. Mikonytė nemažai laiko praleido raudonoje fotolaboratorijos šviesoje. Menininkai nemažai dirba su skenografija ir analogine fotografija, tačiau „Miesto studijų“ projekte šių technikų nenaudoja. Analoginę fotografiją, tiksliau vieną seniausių jos atmainų – fotogramos techniką pasitelkė savo projekte „savi/svetimi: kaustika“. Dalis jo buvo pristatyta personalinėje parodoje galerijoje „Artifex“ Vilniuje ir festivalyje „Enter`16“ Šiauliuose. Ateityje menininkai planuoja dirbti ne tik su šiomis technikomis, bet ir plačiau gilintis į kaustiką, toliau vystyti daugiasluoksnį projektą „savi/svetimi“. Kokių dar yra galimybių tirti paveldo objektus arba miestų architektūrą? „Galimybių ir pasirinkimų laukas tikrai platus – nuo klasikinės fotografijos iki pačių naujausių skenerių ir kitų technologinių atradimų. Šis laukas tik plečiasi, todėl smagu prisidėti prie šių tyrinėjimų bent maža dalimi – dokumentuojant ir interpretuojant, jungiant atminties kultūrą su ateities vizijomis. Labai svarbu ugdyti vaizduotę ir neprarasti atminties – ją suprantant kaip vieną praeities „tvarkymo“ ir saugojimo būdų, nes, jei tikėsime Josifu Brodskij, nauja tikrovė paprastai kuriama naudojant senosios tikrovės įvaizdį, mėgdžiojant jau esamas struktūras“, – apibendrino pašnekovė.

foruma

forumas

Karina SĖRIKOVA

Kokia paveldo sistema gali būti laikoma sėkminga?

Paveldosauga – ypač jautri tema,

todėl jos sistemos pokyčiai

vyksta lėtai ir jaudina nemažą

būrį žmonių. Vieni specialistai siekia visomis įmanomomis

priemonėmis išsaugoti paveldo

unikalumą, kiti senovės palikimą

stengiasi sumoderninti ir paversti funkcionaliu. Kyla natūralus

klausimas – gal paveldo sistema,

kad ir kurią pasirinktume,

visada turės kritikų? O galbūt

vis tik yra koks nors sėkmingos

paveldosaugos sistemos modelis?

10 2018 rugpjūtis

Evelina KARALEVIČIENĖ, Kultūros paveldo komisijos pirmininkė

Idealiu atveju norėtųsi, kad valstybės kultūros paveldo apsauga jau būtų pažangi. Tačiau realybėje, deja, matome stagnuojančią paveldosaugos sistemą, kurioje esame pasiklydę tarp painių teisės aktų ir skirtingo jų interpretavimo bei tarpinstitucinio nesusikalbėjimo, sudarančio sąlygas gimti rezonansiniams projektams ir visuomenės pasipriešinimui. Šiame kontekste labiausiai džiugina akivaizdžiai aktyvėjančios vietos bendruomenės, jų nuovokumo ir pilietiškumo paveldosaugos lauke apraiškos, imantis iniciatyvos apsaugoti jiems svarbius kultūros paveldo objektus. Manau, kad paveldo teisinis reglamentavimas niekuomet neužtikrins šimtaprocentinės apsaugos – visuomet išliks žmogiškasis veiksnys. Sutinku, kad lietuviškoji paveldosauga palieka daug vietos interpretacijoms, bet matome ir daugybę teisės aktų pažeidimų arba bandymų juos apeiti. Todėl pirmiausia turėtume dėti visas pastangas į piliečių švietimo ir sąmoningumo ugdymą – čia yra paveldosaugos pradžia. Kitas svarbus žingsnis – visuomenės įtrauktis į paveldosaugą visais įmanomais būdais ir lygmenimis. Paveldosaugai ypač

forumas / 1

Paveldosauga turėtų vadovautis praeities negrįžtamumo principu ir saugoti paveldą tokį, koks jis yra. žalinga praktika, kai svarbūs projektai yra tvirtinami kelių žmonių už uždarų durų, negali būti tęsiama. Turėtume pereiti į kitą lygmenį – kalbėjimosi ir susikalbėjimo. Sėkminga pažangi paveldosauga paremta viešumo ir diskusijų principais. Ne kartą kalbėjau apie Kultūros paveldo vertės pagrindų visuomenei (Faro) konvencijos ratifikavimo svarbą Lietuvai – ne tik dėl visuomenės dalyvavimo kultūros paveldo apsaugos procese, bet ir dėl paveldo reikšmės suvokimo didinimo. Faro konvencijos esmė – žmonės, vietos ir tų vietų bei su jomis susijusių žmonių istorijos. Konvencijos nuostatai įtvirtina neatsiejamą piliečių teisę į paveldą, o kartu ir atsakomybę už jį. Paveldosauga turėtų vadovautis praeities negrįžtamumo principu ir saugoti paveldą tokį, koks jis yra. Norėtųsi, kad ši sritis būtų ne tik prioritetinė Prezidentės, Seimo, Vyriausybės darbotvarkėje, bet ir nuosekli priimant sprendimus. Juk ne veltui Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme paveldas įvardijamas kaip vienas svarbiausių nacionalinio saugumo objektų. Valstybė gali, arba tiksliau galėtų, išties daug – tai priklauso nuo požiūrio ir noro. Sunku prognozuoti, kuo pasibaigs inicijuota pertvarka, juolab kad vieno sėkmingo apsaugos modelio

forumas / 1 nėra ir būti negali. Tiesiog svarbu, kad tobulinant esamą sistemą pagrindiniais leitmotyvais taptų demokratija, viešumas, atsakomybė. Skirtingos šalys turi skirtingus paveldo apsaugos modelius, viena sistema paremta centralizacija, kita daugiau funkcijų suteikia savivaldai (pavyzdžiui, Estija). Tačiau tobulinant bet kurią sistemą, iš pradžių reikėtų identifikuoti

problemas. Esu įsitikinusi, kad mūsų valstybės savivalda nėra pasiruošusi ir negali perimti daugiau funkcijų, nei turėjo iki šiol. Visgi, svarbiausias valstybės siekis turėtų būti paveldo inventorizacija – tik tuomet tiksliai žinosime, ką, kiek ir kodėl reikia saugoti. Manau, kad paveldas pats savaime turi užprogramavęs konfliktą, tai yra itin jautri sritis,

reikalaujanti puikios vadybos ir kūrybiško požiūrio, siekiant susitarimo. Kritikų išvengti neįmanoma, tačiau, jei kritika bus pagrįsta ir objektyvi, taps progreso varikliu.

forumas / 2

Linas TULEIKIS, architektas Jei visuomenė būtų pakankamai išsilavinusi ir suvoktų paveldo vertę, tai gal ir nereikėtų jokių paveldo sistemų ar valstybės reguliavimo. Juk žmonėms nereikia įstatymo, kaip elgtis su senelio paliktu brangiu daiktu. Kaip sakė prof. Egidijus Aleksandravičius, juk nereikia įstatymo, kaip elgtis su Stradivarijaus smuiku. Žmonės supranta, kad tai ypač vertingas daiktas, ir jiems nekyla minčių jį perdažyti, kažkaip atnaujinti ar pagerinti. Deja, su nekilnojamuoju paveldu padėtis komplikuotesnė – daug sudėtingiau atpažinti jo vertę, tam dažnai reikia specialių žinių arba net specialių tyrimų. Bet net ir nustačius objekto unikaliąsias savybes, o tai reiškia – ir vertes, dar nemažai daliai žmonių dėl savo žemo išsilavinimo šioje srityje kyla pagunda atnaujinti nekilnojamąjį turtą, panaudojant standartines priemones, stipriai prastinančias, bloginančias minėtą objektą. Taip elgiasi ir puikų išsilavinimą turintys, bet vizualiniuose dalykuose išprusimo stokojantys asmenys. Todėl žmonių edukacija vizualinių menų sferoje yra esminė sąlyga formuotis visuotinei paveldo pagarbai kaip natūraliai kultūringo piliečio būsenai. Kai kalbame apie sistemą, tai kalbame apie kažką, kas veikia sistemiškai (suderintai) su daugeliu veiklos sričių. Esu įsitikinęs, kad paveldo sistema iš uždaros, apimančios tik paveldosaugos sritį, turi tapti atvira – sietis su kitomis

gyvenimo sritimis. Tai pasakytina ir apie paveldosaugos teisinį reguliavimą. Paveldosaugos įstatymai turi turėti logines ir teisines sąsajas visoje teisėtvarkos sistemoje nuo kultūros iki ekonomikos sektorių, neišskiriant ir tokių autonominių sričių kaip savivalda. Taip pat, mano manymu, turėtume plačiai išnaudoti europietiškas patirtis paveldosaugos srityje tiek pasitvirtindami tarptautines chartijas ar kitus susitarimus, tiek juos įtvirtindami naci onaliniuose įstatymuose. Mes vis dar bandome išrasti dviratį, kuris būtų pritaikytas mūsų posovietinėms ydoms, ir per mažai dėmesio skiriame Europos patirtims. Kitaip sakant, nei edukuojame savo visuomenę, nei patys mokomės iš labiau patyrusių. Per savo ydingas patirtis esame sukūrę perteklinių reguliavimų, kurie tik imituoja rūpinimąsi kultūros paveldu, bet realiai nesprendžia problemų. Vienas tokių – architektų atestavimas projektavimui paveldo objektuose. Prieš kelerius metus vykdžiau apklausą tarp kitų Europos šalių architektų organizacijų ir gavau atsakymus, kad architektai nėra niekur daugiau atestuojami projektams paveldosaugos srityje. Jie tokiems projektams pasikviečia specialistus (nuo istorikų iki restauratorių) dirbti kartu tam, kad projektas būtų atliktas nepažeidžiant objekto vertingųjų savybių. Atestacija – didžiulis papildomas biurokratinis mechanizmas, greičiausiai susikurtas, siekiant apsaugoti savo sritį nuo didesnės architektų konkurencijos, bet, kaip rodo rezultatai, neužtikrinantis tinkamos projektavimo darbų kokybės. Pavyzdys yra tarpukario pastato Gedimino pr. 27, Vilniuje, įrašyto į paveldo saugomus objektus, vertingųjų savybių sunaikinimas, įstiklinant pastato kampą. Šį projektą parengė paveldosaugos atestuotas specialistas, inžinierius, neturintis jokio supratimo apie pastato vertingumą. Tai akivaizdžiai rodo, kad ne paveldosaugos atestatas lemia supratimą, o platesnis išsilavinimas.

Reikėtų atsisakyti perteklinių reikalavimų ir orientuojantis į tarptautines patirtis, susikurti sistemą, kuri pajėgtų neprarandant paveldo vertybių užtikrinti tinkamą jų panaudojimą visuomenės reikmėms. Toje sistemoje turi būti ne tik reguliavimas, bet ir pagalba. Mūsų ne per turtingiausioje ekonomikoje sunku užtikrinti finansinę paramą, tačiau valstybė privalo užtikrinti informacinę ir techninių žinių pagalbą. Tarkime, viena opiausių problemų paveldosaugos objektų apšiltinimas, tačiau Kultūros paveldo departamentas per tiek metų nesugebėjo „išdirbti“ ir visuomenei pateikti kelių apšiltinimo variantų, kurie nedarytų žalos objektui ar darytų ją minimalią. Tas pats vyksta su pastato autentiškų medinių elementų (langų, durų ir t. t.) išsaugojimu. Ar sunku viešai pateikti rekomendacijas su skaičiavimais, kaip išsaugoti ir restauruoti langus ar duris, išlaikant jų autentiką ir taip net sutaupant, lyginant su jų keitimu naujais mediniais. Dabar daugelis žmonių nori keisti gerus senus medinius gaminius naujais, bet prastesnės kokybės tipiniais gaminiais dėl nežinojimo, nes niekas jų apie tai neinformuoja, taip jie smarkiai prastina objekto meninę ir istorinę vertę. Dabartiniai planai daugiau teisių atiduoti objektų savininkams – savivaldybėms, mano manymu, prasilenkia su gyvenimo realijomis. Mes, architektai, įpratę veikti, atsižvelgdami į kontekstą. O Lietuvoje kontekstas toks, kad dažnoje savivaldybėje, galbūt dėl to paties neišprusimo, labiau siekiama parodyti rūpinimąsi supančia aplinka, nei ja iš tikrųjų pasirūpinti, todėl noras atsinaujinti yra toks stiprus, kad dažnai lengvai aukojami autentiški, bet apleisti statiniai, kad būtų galima juos nemokšiškai atšviežinti standartiniu remontu, tad, panaikinus centralizuotą paveldosaugos kon trolę, amžiams prarastume nemažai vertingų nekilnojamojo paveldo objektų.

forumas / 3

Paveldą visuomet saugome sau ir ateitiems kartoms, ne dėl praeities, o dėl mūsų vertybių, kurios kyla iš tos praeities. Jūratė MARKEVIČIENĖ, tarptautinė kultūros paveldo ekspertė – ICOMOS narė, LR Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė Kodėl Lietuvoje daugėja atsakingų valdžios institucijų toleruojamų plėtros verslo ir nekilnojamojo turto savininkų pastangų pelno siauriais asmeniniams tikslais kuo mažiau saugoti kultūros paveldą, o dar geriau – visai jo nesaugoti? Kodėl Konstitucija įteisintą viešąjį interesą – paveldo apsaugą – labiau gina visuomenė, o ne valdžios institucijos, kurios privalo jį ginti? Tarp įvairių priežasčių, kur ne paskutinę vietą užima tokios kaip korupcija, labai neigiamai veikia ir keliais dešimtmečiais nuo šiuolaikinio pasaulio atsilikusi, iš esmės dar sovietinė paveldo ir jo apsaugos samprata, kurią, nežinia kodėl, ir toliau aktyviai puoselėja už paveldą atsakingos valstybinės institucijos. Todėl tiesiog norėčiau priminti tą šiuolaikinę tarptautinę sampratą, kurios visuma nuo 2017 m. prieinama ir lietuvių kalba mano sudarytame ICOMOS LNK leidinyje „Kultūros paveldas šiuolaikiniame pasaulyje: tarptautiniai kultūros paveldo apsaugos principai ICOMOS dokumentuose 1965–2014 metais“ (www.icomoschartijos.lt). Leidinio įvade rašiau, kad tūkstantmečius visuomenių raidą grindė tradicija – patikimiausia sociokultūrinė priemonė grupių tapatybei steigti, saugoti ir tęsti. Tradicijų turėtojos pačios palaikė savo paveldo gyvybiškumą, o sunykusius daiktus pakeisdavo į panašius, nes iš kartos į kartą perduodavo žinojimus, ką ir kaip daryti. Formuojantis šiuolaikinei industrinei ir poindustrinei visuomenei, stiprėjant globalizavimui, tradicijos pradėjo vis sparčiau nykti. Tuomet laipsniškai įsigalėjo kitas mechanizmas – kultūros paveldo sauga – ypatinga modernybėje susiformavusi priemonė, skirta praeities liudijimams išsaugoti. Sauga nėra tradicijos pakaitalas: tradicija globoja, gina, palaiko ir perteikia žinojimus bei veiksenas, o paveldo saugos tikslas – išsaugoti materialiąsias praeities liekanas kaip kultūros išteklius, kad juos būtų galima integruoti į dabarties

12 2018 rugpjūtis

kultūras ir perduoti ateities kartoms. Ji sukuriama kaip politinės arba socialinės valios priemonė ten, kur tradicijos mechanizmai nebeveikia dėl visuomenės raidos lūžių, sociokultūrinių grėsmių,

laikotarpių, kai būdami aneksuoti netekome daug savo paveldo. Kodėl norime jį sunaikinti dar labiau? Dėl ko? Lietuvoje visiškai nepagrįstai eskaluojama dar iš sovietų laikų atkeliavusi ide-

trauminių patirčių ir kitų panašių priežasčių. Todėl paveldo saugos aprėptis bet kurioje visuomenėje visada yra atvirkščiai proporcinga tradicijų aprėpčiai: tradicinėms bendruomenėms iš esmės nereikia paveldo apsaugos, o tradicijoms silpstant paveldo apsauga tampa vis prasmingesne ir svarbesne sociumo veiklos sritimi. Šiuolaikiniame pasaulyje sparčiai nykstant tradicijoms, vis daugiau paveldo tampa nebeatkuriamais kultūros ištekliais, o visuotinai deklaruojama lygybė, individo saviraiškos teisės ir laisvės, liberalus požiūris į kultūrų įvairovę skatina pripažinti naujas saugotinas vertybes. Todėl XX a. pabaigos – XXI a. pradžios diskurse nepaprastai išsiplėtė paveldo samprata: kadaise ji apėmė išskirtinius meno ir istorijos paminklus, o dabar – bet kurias materialias ir nematerialias praeities liekanas. Pasauliniai susitarimai žmogaus ir tautų teisių srityje, o konkrečiai, kultūros srityje, byloja, kad kultūros paveldas – viešasis žmonijos gėris. Neatsitiktinai naujausioji – 2005 m. – Europos Tarybos konvencija pavadinta Europos pagrindine konvencija dėl kultūros paveldo vertės visuomenei. Pagal ją, kultūros paveldo konservavimo ir tvaraus naudojimo tikslas – žmonių vystymasis ir gyvenimo kokybė. Kultūros antropologijoje daroma teorinė prielaida, kad apie 90 proc. kiekvienos kultūros sudaro jos paveldas. Likę mažiau nei 10 proc. yra inovacijos, kurias į kultūrą įneša kiekviena šiai kultūrai priklausanti karta. Taigi, paveldas yra visuomenių išlikimo pagrindas. Suprantama, kad jį naikindavo svetimos valstybės okupantės, siekusios nutautinti ir nupilietinti aneksuotas visuomenes. Tačiau kodėl naikiname savo paveldą? Dėl skaudžių XIX ir XX a. Lietuvos istorijos

ologinė nuostata būtinai supriešinti „seną“ („atgyvenas“) ir „naują“ („šviesų rytojų“, kuriame nėra vietos paveldui kaip tautos tapatumui). Iš tiesų šiuolaikinėje civilizuotoje visuomenėje nėra ir negali būti priešpriešos arba „saugome“, arba „griauname“. Paveldą visuomet saugome sau ir ateitiems kartoms, ne dėl praeities, o dėl mūsų vertybių, kurios kyla iš tos praeities. Išmintinga apsauga leidžia puikiai naudoti paveldą. Tačiau reikia taikyti šiuolaikinius veiklos metodus: nuolatinę prevencinę priežiūrą, palaikomąjį naudojimą ir paveldo integravimą į visuomenės tvarų kultūrinį vystymąsi. Nei vienas iš jų Lietuvoje iki šiol netaikomas. ICOMOS Paryžiaus deklaracijoje dėl paveldo kaip vystymosi variklio, 2011 m., sakoma: „Dabar plačiai sutariama, kad paveldas yra lemiamas vystymosi proceso aspektas tiek dėl savo turimos tapatumo vertės, tiek kaip istorinės, kultūrinės ir socialinės atminties, išlaikomos paveldo autentiškumu, vientisumu ir „vietos jausmu“, saugykla. Iššūkis užtikrinti paveldo integravimą į tvaraus vystymosi proceso kontekstą, kuriame paveldui būtų suteiktas savas vaidmuo, reikalauja akivaizdžiai parodyti, kad paveldas yra vienas socialinės sanglaudos, kūrybiškumo ir ekonominio patrauklumo veiksnių, taip pat prisideda skatinant supratimą tarp bendruomenių“ (žr. www. icomoschartijos.lt). Kol neįveiksime šio mūsų oficialiosios paveldosaugos atsilikimo ir neįteisinime šiuolaikinės į tautos ir visuomenės ateitį žvelgiančios paveldo ir jo saugos sampratos, tol patys naikinsime savo kultūrą, nereiks nei priešų.

paveldas

Paveldosaugininkas šiandien – viską draudžiantis prievaizdas? Paveldosaugininko profesija palyginti jauna, Lietuvoje ji skaičiuoja mažiau nei Karina SĖRIKOVA

šimtmetį. Visgi to pakako susiformuoti nuomonei, kad paveldosaugininko misija yra kontroliuoti ir drausti. Kokia visgi tikroji šiandienos paveldo sargo funkcija?

Paveldosaugininkas laiko kontekste

Pasak V. Janušauskaitės, Lietuvos atveju galios santykį dar labiau nusvėrė sovietinė santvar-

principams. Taip pat be galo sudėtingas uždavinys yra apibrėžti, kas visgi yra ta „suinteresuota

not VĮ „Lietuvos paminklai“ vyresniosios architektės, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantės, dėstytojos Viltės Janušauskaitės, paveldosaugininko profesija, kaip ir dauguma kitų, yra neatsiejama nuo visuomenės ir aplinkos, kurioje gyvename: jos normų, vertybių, ekonominių galimybių ir galų gale susiklosčiusių paveldosaugos tradicijų. „Profesionalūs paveldosaugininkai – gana jauna profesija, skaičiuojanti vos daugiau nei du šimtus metų, o kai kuriose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, mažiau nei šimtmetį. Nepaisant to, samprata, ką gali ir turi daryti paveldosaugininkas (ar paminklosaugininkas, kaip jie dar visai neseniai buvo vadinami), keitėsi kartu su bendrosiomis visuomenės nuostatomis“, – sakė pašnekovė. Pirmieji tuometės paminklosaugos darbai, V. Janušauskaitės teigimu, buvo išskirtinės vertės, didžiųjų paveldo objektų – valstybei, valdovui ar kitoms galingoms jėgoms priklausiusių paminklų priežiūra ir gelbėjimas nuo sunykimo ar restauravimas. „Bene didžiausią galią ir autoritetą paveldo apsaugos specialistai įgavo XX a. antrojoje pusėje, kai buvo įkurtos pagrindinės tarptautinės paveldosaugos organizacijos ir susiformavo pati moderniosios paveldosaugos doktrina. Beje, tai nebuvo išskirtinis, tik paveldosaugai būdingas reiškinys – tuo metu tiesiog vyravo „profesionalų visuomenės“. Pavyzdžiui, miestų planavimo specialistų nuomone buvo grindžiami ryškūs miestų, jų kvartalų pertvarkymai ir nauja statyba, kas niekada nebuvo pamėgta visuomenės ir vėliau pripažinta nepavykusiais projektais. Nepaisant to, bendroji nuostata, kad „sprendžia profesionalas“, buvo ypač gaji“, – pasakojo dėstytoja.

ka, ignoravusi privačią nuosavybę – natūralu, kad paveldosaugininkas galėjo spręsti, ką ir kaip daryti su paveldo objektu, prireikus visiškai ignoruodamas jo naudotojų nuomonę. Būdingas to meto mąstysenos pavyzdys – siūlymas „iškelti labiausiai žalojančius naudotojus iš vertingiausių pastatų“. Ši priemonė taikyta ne tik Lietuvoje, bet ir to meto Čekoslovakijoje, į kurią lygiuotasi kaip į sektiną pavyzdį.

grupė“ – gyventojai, kaimynai, mecenatai, miesto valdžia, turistai? Įvairialypėje aplinkoje ir paveldosaugininko misija yra nuolat kintanti, reikalaujanti prisitaikyti

Draudimais rezultato pasiekti neįmanoma XX a. pabaigoje prasidėjo tai, ką, priklausomai nuo atstovaujamų pažiūrų, paveldosaugininkai įvardijo kaip paradigmos kaitą arba paradigmos krizę – kaip ir daugelyje kitų gyvenimo sričių atsigręžta į žmones. Pradėta domėtis, kodėl jie vertina tam tikrą paveldą, kaip jį supranta, bent jau teoriškai įtvirtinta nuomonė, kad sėkminga ir efektyvi paveldo apsauga yra ta, kuri vykdoma ne tik atsižvelgiant į suinteresuotų pusių (ypač silpnesniosios – ne profesionalo) nuomones, bet ir jas tiesiogiai įtraukiant. Pakito ir vertės samprata – paminklų sąvoka buvo išplėsta iki paveldo, įtraukiant ir mažumų, kasdienybės bei panašius, mažiau reprezentatyvius paveldo objektus. Viešojoje erdvėje pasklido tokie ben druomenių teiginiai, kaip „jei darai kažką mums be mūsų [pritarimo], iš tiesų esi prieš mus“. V. Janušauskaitės žodžiais, ne tik daliai specialistų buvo ir yra sunku persiorientuoti, tačiau kilo ir praktinių šios demokratiškos prieigos įgyvendinimo sunkumų – ne visada suinteresuotų pusių išsilavinimas yra pakankamas objekto vertei suvokti, pritrūksta geranoriškumo ir, netgi priešingai, atsiranda piktavališkų paskatų, kurios radikaliai prieštarauja paveldo apsaugos

„Profesionalūs paveldosaugininkai – gana jauna profesija, skaičiuojanti vos daugiau nei du šimtus metų, o kai kuriose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, mažiau nei šimtmetį. / Viltė JANUŠAUSKAITĖ / 13

paveldas Kultūros paveldo apsaugos sričiai neišvengiamai būtina rotacija – jaunų profesionalų banga, kuri padėtų užtikrinti efektyvesnį ir novatoriškesnį valdymą. / Andrijana FILINAITĖ / prie kiekvienos situacijos – ne veltui sakoma, kad nėra dviejų vienodų paveldo objektų, kad ir kokie panašūs jie atrodytų. Ne vienas skaudus pavyzdys istorijoje yra tapęs įrodymu, kad vien draudimais nieko nepasieksi. „Jei savininkas nėra suinteresuotas išsaugoti paveldo objekto arba yra suinteresuotas jį sunaikinti, draudimas nuo to neapsaugos. Veikiausiai teks tik konstatuoti negrįžtamas pasekmes“, – apgailestavo pašnekovė.

Sąmoningumas ir bendradarbiavimas – raktas į paveldo išsaugojimą V. Janušauskaitės nuomone, daugelis pasaulio šalių jau suprato, kad efektyviausias kelias užtikrinti paveldo išsaugojimą ateičiai yra visuomenės sąmoningumo ugdymas. Tai labai plati sfera, prasidedanti vaikų ugdymu darželyje ar pradinėje mokykloje, savininkų ar naudotojų meilės objektui sužadinimu ir galinti siekti tokias smulkias detales kaip įvairūs praktiniai patarimai, kurių, kartais visai elementarių, vertinant iš profesionalo perspektyvos, labai trūksta. „Sąmoninga, rūpestinga visuomenė yra geriausias saugiklis nuo prastų sprendimų, besibaigiančių paveldo praradimais. Jei tai veikia tokioje liberalioje šalyje kaip JAV, derinant su gana griežta lietuviškąja teisine sistema, turėtų veikti dar efektyviau. Tetrūksta šiek tiek geranoriškumo iš visų suinteresuotų pusių, daugiau patraukliai pateiktos, įvairius aspektus apimančios informacijos ir nuolatinio bendradarbiavimo. Taip ir paties paveldosaugininko darbas bus šviesesnis ir prasmingesnis“, – teigė pašnekovė. Kauno savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vyriausiosios specialistės, Valstybinės kultūros paveldo komisijos narės Andrijanos Filinaitės teigimu, visuomenėje vyrauja skirtinga paveldo samprata ir tai priklauso ne vien tik nuo konkrečios vietos, kurioje gyvena tam tikra žmonių grupė, bet ir nuo jų asmeninio santykio su paveldu. „Deja, dažnam tautiečiui kultūros paveldas asocijuojasi ne tik su materialia jo išraiška, pavyzdžiui, Kauno modernistine architektūra ar Tel Avivo baltuoju miestu, istoriniais centrais, tokiais

14 2018 rugpjūtis

kaip Vilniaus, Florencijos ar Krokuvos senamiesčiais ir t. t., bet ir su biurokratija bei institucijomis, kuriose sėdi viską draudžiantys ir stabdantys prievaizdai. Tačiau kaip pakeisti šį gana stereotipinį mąstymą ir suvokimą, kad šiuolaikinė paveldosaugininko funkcija nėra tik drausti? Mano įsitikinimu, viskas priklauso nuo žmogiškojo veiksnio, t. y. nuo konkrečių asmenų, kurie savo tiesioginiame darbe turi įtakos paveldosaugos procesams“, – teigė paveldosaugininkė. Jos nuomone, šiuolaikinio paveldosaugininko žodyne žodis „drausti“ turėtų būti keičiamas į „šviesti“ ir „komunikuoti“, o paveldo vertė iš viešojo administravimo pusės neturėtų būti įrodinėjama draudimais.

Paveldas nėra tik kažkas statiško Ko gero, neatsitiktinai pagrindinis 2018-ųjų – Europos kultūros paveldo metų – šūkis yra orientuotas į glaudesnio santykio su visuomene kūrimą: „Mūsų paveldas: kur praeitis pasitinka ateitį“. Tai reiškia siekį užtikrinti integruotą požiūrį į kultūros paveldą: nuo sprendimų priėmėjų, politikų, iki paveldo sektoriaus darbuotojų ir svarbiausios grupės – bendruomenės. „Pagrindinis Europos kultūros paveldo metų tikslas – skatinti kuo didesnę visuomenės dalį pažinti kultūros paveldą, o viena sunkesnių užduočių – kultūros paveldu sudominti jaunimą. Padėti suvokti, kad paveldas nėra vien tik kažkas statiško, muziejinio, prie ko šiukštu negalima prisiliesti, tačiau kintantis, įkvepiantis dalykas. Galimybė. Paveldas – materija, kuri nuolat supa mus kasdienybėje, tačiau mes ne visuomet tą pastebime. O jei ir pastebime, tai nebūtinai iš gerosios pusės. Dažnam piliečiui, nesusijusiam su paveldosaugos, menotyros, architektūros sritimis, nesuprantama, kodėl saugome nykstantį paveldą. Griauti negalima išsaugoti. Kur dėti skyrybos ženklą šiame sakinyje?“ – klausė A. Filinaitė.

Būtinas atsinaujinimas Specialistės manymu, paveldosauga yra neatsiejama nuo valstybės tarnybos, kurioje jau

seniai pribrendo reformų laikas. Panašu, kad reforma galėtų būti vienas iš receptų kultūros paveldo sektoriaus darbo našumui ir sektoriaus įvaizdžiui pagerinti. A. Filinaitė įsitikinusi – kultūros paveldo apsaugos sričiai neišvengiamai būtina rotacija – jaunų profesionalų banga, kuri padėtų užtikrinti efektyvesnį ir novatoriškesnį valdymą. Tų žmonių, kurie keistų draudžiantį prievaizdą į naujos kartos paveldosaugininką. Tai jokiu būdu nereiškia, kad nustosime saugoti tai, kas vertinga. Visgi, šiek tiek šviežio vėjo paveldosaugos sistemoje nepakenktų. Valstybės tarnyba ir ypač kultūros paveldo sektorius yra ganėtinai nepatrauklūs jauniems žmonėms dėl mažų atlyginimų. Kitas aspektas – praktiškai nėra atstovaujami valstybės tarnautojų socialiniai interesai. Be mažų atlyginimų dar viena ryški problema yra karjera – tai iš esmės vargiai įmanoma, nes dažnas darbuotojas yra priklausomas nuo simpatijų ir antipatijų iš vadovų pusės. Kitas, ne mažiau svarbus reiškinys – korupcija. Neseniai Specialiųjų tyrimų tarnyba Kultūros paveldo departamento veikloje nustatė korupcijos rizikos veiksnių. Konkrečiau – dėl objektų pripažinimo kultūros vertybėmis ir nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų sudarymo. „Ir tai – tik keletas didesnių problemų. Siekiant iš esmės keisti padėtį, mažinti korupcijos riziką, kultūros paveldo sričiai, kaip vienai neatsiejamų viešojo sektoriaus dalių, būtinas atsinaujinimas. Su vakarietiška darbo kultūra, aukštais atsakingumo standartais, intelektualiniu pajėgumu ir principingais žmonėmis, kurių darbo kontekste liktų nulis tolerancijos korupcijai. Galbūt tuomet palaipsniui pavyktų reabilituoti šiuo metu gan slogų paveldosaugininko (o kartu ir valstybės tarnautojo) įvaizdį. Ar padėtis keisis iš esmės į gera, sužinosime jau netrukus, sulig kultūros paveldo apsaugos institucine pertvarka ir nuo 2019 m. įsigaliosiančia valstybės tarnybos reforma“, – teigė paveldosaugininkė.

biblioteka

Knygos puslapiuose – spalvingas architekto gyvenimas Algimanto Mačiulio knygos „Vytautas Jurgis Dičius. Architekto žvilgsniu“ pristatymas

Ši knyga apie spalvingą architekto profesoriaus Vytauto Jurgio Dičiaus asmenybę. V. J. Dičiaus kūrybos kraitį sudaro bauhauzo dvasia alsuojantys, neofunkcionalistiniai KPI miestelio Statybos, Radiotechnikos ir Cheminės technologijos fakultetų rūmai, modernios architektūros parduotuvė „Buitis“, visuomeninis centras „Girstupis“, nauji garsieji „Tulpės“ ir „Orbitos“ interjerai Kaune, skulptūrą primenantis restoranas „Nendrė“ Trakuose, rekreacinės architektūros etalonas Mokslų akademijos poilsio namai „Pilkasis garnys“ Palangoje, elegantiškieji Sporto rūmai Alytuje ir kt. Knygoje atspindėta įvairiapusė V. J. Dičiaus kūryba, pedagoginė, visuomeninė veikla.

Algimantas Mačiulis „Vytautas Jurgis Dičius. Architekto žvilgsniu“, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2018, 184 p.

Vietoj prologo iekvieno žmogaus gyvenimas yra savitas ir nepakartojamas. Niekas negali pats pasirinkti, kada gimti. Antrojo pasaulinio karo ir pokario kartõs, gimusiųjų trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje, gyvenimas vyko sudėtingomis Lietuvos valstybės permainų, okupacijų, priespaudos, depresijų sąlygomis. Kai kas siūlo jų, ne laiku gimusių, gyvenimus nurašyti kaip nepavykusius... Pasakojimui apie spalvingą architekto profesoriaus V. J. Dičiaus asmenybę ir jo kūrybą medžiagos nereikėjo rinkti archyvuose, raustis dokumentuose. Tai lyg matymas iš arti. Taip susiklostė mūsų santykiai, kad ir gyvenimai tekėjo greta. Esame bendraamžiai, bendrakursiai, artimi bičiuliai. Todėl kolegos gyvenimo faktai yra

patikrinti asmenine patirtimi, daugelis jų patikslinti jaukiai sėdint su Vytautu kavinėje ir gurkšnojant kavą... V. J. Dičiaus kūrybos kraitį sudaro bauhauzo dvasia alsuojantys, neofunkcionalistiniai Kauno politechnikos instituto miestelio Statybos, Radiotechnikos ir Cheminės technologijos fakultetų rūmai, modernios architektūros parduotuvė „Buitis“, visuomeninis centras „Girstupis“, naujieji garsūs „Tulpės“ ir „Orbitos“ interjerai Kaune, skulptūrą primenantis restoranas „Nendrė“ Trakuose, rekreacinės architektūros etalonas Mokslų akademijos poilsio namai „Pilkasis garnys“ Palangoje, elegantiškieji Sporto rūmai Alytuje ir daugelis kitų. Šalia kūrybinio architekto darbo V. J. Dičius dalyvauja ir visuomeninėje veikloje. Jis – ilgametis Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto dekanas, studentų mylimas profesorius, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas, vienas iš Lietuvos architektų rūmų steigėjų ir pirmasis jų pirmininkas, pirmasis Architektų kvalifikacijos komisijos pirmininkas, narys, dar ir dabar jį sutiksi įvairiose architektūros tarybose, komisijose. Profesoriui būdinga bekompromisė, principinga pozicija sprendžiant

aktualiausius Lietuvos architektūros klausimus: jis imasi aktyvių veiksmų, kad būtų saugomas Vilniaus ar Kauno paveldas, kai žalojamas sostinės siluetas, kai teritorijų planavimo klausimus ima spręsti ne architektai, o komercinės struktūros, su jomis susieti administracijos, valdymo organai, kai viršų ima pinigai... V. J. Dičiaus kūryba ir pedagoginis darbas yra pelnytai įvertinti – jis Lietuvos TSR nusipelnęs architektas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalierius, jam skirta premija už visuomeninių pastatų projektus. Pažindamas jo įgimtas savybes ir gana bohemišką natūrą suvoki, kad tie apdovanojimai, ordinai jam nėra svarbiausi gyvenime. Jis – geros nuotaikos, kolegų mėgstamas žmogus, nelinkęs nuobodžiauti, jį traukia aktyvi veikla ir artimas, linksmas bendravimas... Įvairiapusė V. J. Dičiaus kūryba, pedagoginė, visuomeninė veikla, artimas jo gyvenimo pažinimas ir ilgametė mudviejų draugystė paskatino rašyti šią knygą. Algimantas Mačiulis Parengė Kristina BUIDOVAITĖ

objektas

Istorinio ansamblio vizija – pagydytas oriai senatvei Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir Kauno bernardinų vienuolyno ansamblis Indrė VOZGIRDAITĖ

kauniečiams gerai žinomas ne tik pamėgta Santakos vieta, archajine statinių išvaizda, bet ir jų viduje tvyrančiu ypatingu pojūčiu. Jau dešimtmečius skaičiuojantys ansamblio restauracijos darbai pamažu leidžia statiniams atgauti vis daugiau senosios išraiškos ir sugrąžina jų senąsias funkcijas.

16 2018 rugpjūtis

objektas

estauracijos projekto autorė ir vadovė Asta Prikockienė, pradėjusi vienuolyno architektūrinius tyrimus dar 1983 m., priminė penkių šimtų metų senumo komplekso istoriją. XV a. pabaigoje pranciškonų bernardinų ordino įsikūrimui buvo padovanota visa dabartinė Santakos parko teritorija, iki pat XIX a. laikyta užmiesčio dalimi. XV a. prasidėjo ir vienuolyno bei bažnyčios ansamblio statyba, trukusi apie 25 m., o 1500 m. bažnyčia pirmąkart pašventinta. Anot architektės restauratorės, remiantis istoriniais šaltiniais ir archeologinių tyrimų medžiaga, matyti, kad vienuolynas galėjo atsirasti tik konkrečiai šioje vietoje, nes pavasario potvyniai žemes užliedavo iki pat bažnyčios sienos. Tai liudija išlikę ikonografiniai piešiniai su prie pat sienos stovinčiais laivais. Vilniaus ir Kauno bernardinų vienuolynų kompleksų pozicija miestų atžvilgiu buvusi skirtinga. Tuo metu bažnyčios buvo statomos vakarų ir rytų kryptimi: vakaruose – įėjimas, rytuose – presbiterija. Vilniuje toks sprendimas visiškai pasiteisinęs: įėjimas, pasisukęs į miestą, kviečia ateiti tikinčiuosius. O Kaune centrinis įėjimas atsirado į užliejamą Santakos pusę, todėl durų portalas buvo sumūrytas, bet niekada neveikė – buvo vaikštoma per šoninį įėjimą, nes miestas yra iš presbiterijos pusės.

Presbiterijos fasadai prieš ir po restauracijos.

Vidinis kiemelis prieš ir po restauracijos.

A. Prikockienė aiškina, kad pirmąjį šim tmetį vienuolyno ir bažnyčios pastatai miestiečius ganėtinai baugino, nes miestą sudarė vienaukščiai mediniai nameliai, o naujieji statiniai savo masyvumu netgi užgožė šalimais stovinčią pilį. Vienuolynas buvo ir pirmasis mūrinis gyvenamasis namas Kaune. Taigi, galima sakyti, kad komplekso pastatai talpina visą Kauno istoriją, visus pakilimus ir nuopuolius, nes mena pirmąsias mūrinių Kauno pastatų dienas iki dabar. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčioje buvo įrengtas vaistų sandėlis, o vienuolyne – aukštesnioji medicinos mokykla, patalpas pritaikiusi savo poreikiams. 1995 m. pranciškonams bernardinams buvo grąžintas vienuolynas, o 2005 m. – ir bažnyčia. Sutvarkę antrąjį vienuolyno aukštą, įrengę koplyčią, broliai nieko nelaukę jame apsigyveno. Atgautoje bažnyčioje, vien išvalius, išplovus kone pusę amžiaus nekuoptas grindis, buvo iškart pradėtos laikyti mišios.

Neprarasti nei vieno etapo A. Prikockienė pabrėžia architektūrinę statinių vertę – tai vienas didžiausių, išlikusios geros bū klės gotikinių ansamblių Kaune. „Randame tikrai labai daug pirminių elementų, puikiai galime juos restauruoti. Šiame pastate esame radę visus langus, nišas“, – pasakoja architektė restauratorė. Net iš išlikusių nepilnos apimties

Astos Prikockienės nuotr.

Kompleksas, bauginęs miestiečius

objektas

elementų buvo galima aiškiai suvokti langų gabaritus, profilius, restauruoti visą jų sistemą. Projekto autorė atkreipia dėmesį, kad ansamblis išgyveno labai daug kaitos, todėl jame atsispindi visi etapai, nuo XV a. statybos, trijų didžiulių XVII a. gaisrų, nuniokojusių pastatą, iki vėlesnių perstatymų. „Atstatant jau buvo naudotos kitos medžiagos, technologijos, kita architektūrinė išraiška. Restauruojant pastatus, man labai svarbu neprarasti nei vieno istorinio etapo, maksimaliai visus išsaugoti ir taip eksponuoti, kad būtų nesudėtinga juos suvokti. Kaip ir Kauno, taip ir šio vienuolyno gyvenimas ėjo

paraleliai, ir kiekvieną šimtmetį galima atskirti iš formos, architektūrinių detalių, išraiškos“, – sakė pašnekovė. Anot jos, šiandien daug kalbama apie tai, kad senamiestyje neturėtume statyti naujų pastatų ar naudoti naujų technologijų. Tačiau šis penkių šimtų metų senumo pastatas vaizdžiai demonstruoja, kad kiekvienas laikotarpis jame paliko savo ženklą ir atnešė savo architektūrinę išraišką – nuo to jis nei kiek nesuprastėjo, tiesiog sukaupė savyje praėjusių šimtmečių gyvenimą, visą Kauno materialią, ne rašytinę, istoriją.

Pakitęs vienuolyno ir bažnyčios santykis

Bažnyčios restauravimo darbai.

18 2018 rugpjūtis

Projekto autorė primena ir pastaraisiais šimtmečiais įvykusius drastiškus vienuolyno pokyčius. XIX a. viduryje, vienuolyną uždarius, pastatas buvo nutinkuotas, gotika paslėpta, iškirstos stačiakampės angos – paslėpus istoriją, vienuolynas įgavo eilinio XIX a. pastato architektūrinę išraišką. XX a. pradžioje, seminarijai pritrūkus patalpų, miesto architektas Feliksas Vizbaras ant dviaukščio vienuolyno suprojektavo trečią aukštą. Įprastai pranciškonų ansambliuose dominuoja bažnyčios tūris, o vienuolynas prisiglaudęs tik kaip gyvenamasis pastatas. Todėl trečiojo aukšto atsiradimas kardinaliai pakeitė bažnyčios ir vienuolyno tūrių santykį. Šalia gotikinės bažnyčios iškilęs trečiasis neobarokinės išraiškos aukštas su frontanėliais suteikė vienuolynui XX a. pradžios dvarelio išraišką. Restauratoriai net apie 15 m. diskutavę, kaip teisingai pasielgti su trečiuoju aukštu. Buvo akivaizdu, kad jis išardė tikrąsias pirminio ansamblio proporcijas. Vis tik buvo nuspręsta jį palikti kaip mūsų epochos ženklą, o pirmus du aukštus restauruoti, maksimaliai atidengiant vertingiausius jų savitumus. A. Prikockienė neabejoja, kad toks sprendimas pasiteisinęs, mat trečiajame aukšte ir pastogėje, neišardant XV a. pirmųjų aukštų struktūros, buvo galima įrengti konferencijų sales ir svečių kambarius – būtent tai leisią ateityje vienuolynui pačiam save išlaikyti. Pastate įkurti svečių namai, anot projekto autorės, neprieštarauja vienuolyno funkcijai, nes būtent vienuolynai ir buvę pirmieji viešbučiai pasaulyje, priimdavę keliautojus. O tai, kaip pastatas bus išlaikomas ir prižiūrimas ateityje, privalo rūpėti ne tik savininkams, bet ir restauratoriams. Nepakanka vien jo restauruoti – kiekvienam senam pastatui būtina pastovi priežiūra, užkertanti kelią jo irimui.

Atradimų gausa A. Prikockienė prisimena keistą pojūtį, kai kadaise pirmąkart įžengė į bažnyčios vidų. Iš išorės bažnyčia atrodė gotikinė, o viduje labiau priminė baroką, viskas joje buvo paslėpta po tinko sluoksniu ir kėlė abejonių, ką gi čia iš viso galima rasti. Vėliau, pradėjus dirbti, situacija keitėsi. Pirmiausia bendroje bažnyčios ir vienuolyno sienoje buvo atrastos klausyklos – maži kambarėliai, būdingi senoms vienuolynų bažnyčioms. Po presbiterijos grindimis atrasti sumūryti rūsiukai – kriptos, kuriose buvo laidojami pasiturintys miestiečiai. Vienuolyne, vienoje iš dviejų prie presbiterijos esančių zakristijų, buvo atrasta polichromija, net keturi sieninės tapybos sluoksniai. Patį pirmąjį, XVI a., su Kristaus ir Marijos monogramomis, vėliau uždengė sodri barokinė tapyba, o dar vėliau – juodas sluoksnis su užrašais. XX a. pradžioje jį pakeitė trafaretinis dažymas su tautiniais ornamentais. Restauratorių dar laukia rimta užduotis, kaip visus šiuos sluoksnius atidengti ir gražiai, tvarkingai eksponuoti. Projekto autorė dalijasi ir kitais atradimais: ardant grindų pasluoksnius, buvo atrastos keraminės, išskirtinės formos plytelės, buvusios XVI a. krosnies pamatas, kolonos, kažkada stovėjusios refektoriaus patalpos viduryje, apačia. Tokie atradimai verčia stebėtis, kaip dar XV amžiuje vienuolynas buvo atsakingai ir gražiai įrengtas.

Šviesos pokyčiai Šiuo metu baigiama restauruoti išorinė presbiterijos pusė. 2015 m. buvo restauruoti visi bažnyčios langai, jų angos, mūriniai masverkai, rėmai, iš aukotojų lėšų į langus dedami vitražai. A. Prikockienė prisiminė ypatingą jausmą, kai bažnyčioje buvo atverti langai. Įrengiant sandėlį langai buvo beveik užmūryti, todėl, įėjęs į didelę aukštą bažnyčią, pasijusdavai it rūsyje – šviesa krito tik iš paties viršaus. Dabar pastate bus ne tik daugiau šviesos, bet ir šilumos – bažnyčioje, kurioje anksčiau net vasarą neapleisdavo stingdantis šaltis, po suolais įrengtas šildymas leis nebešalti ir žiemą. Bažnyčioje jau sutvarkyta keletas altorių, restauracijos dar laukia centrinis ir du triumfo arkos altoriai. Pirmieji renesansiniai altoriai buvo dažyti juodai, turėjo marmuro imitacijas ir auksuotas bei sidabruotas detales. Šviesioje, kalkėmis balintoje bažnyčioje jie kadaise turėjo kelti

didelį įspūdį. Vėliau bažnyčios vidus ir patys altoriai ne kartą buvo perdažyti. Dabar restauratoriai atidenginėja ir restauruoja jų pirminį juodą koloritą. Restauruojant šiaurinį portalą, suplanuotas ir būsimas įėjimas į bažnyčią, pagrindinį žmonių srautą leidžiant pro galines duris – taip geriau atsiskleis visa bažnyčios didybė nei patekus per vidurines. Duris kuria medinių katedros durų autorius, skulptorius Henrikas Ratautas. Durys būsiančios dvivėrės, ant kurių vienos varčios įeiti kvies šv. Pranciškus, o ant kitos – paukščiai, avinukai, žuvys ir kita kūrinija, kuriai šventasis sakydavęs pamokslus. Taip simboliškai susiejama pranciškonų vienuolių atsiradimo pradžia su dabartimi.

Norisi išsaugoti jausmą

Šv. Onos altorius prieš ir po restauracijos.

Kryžiaus kelio stotis prieš ir po restauracijos.

Astos Prikockienės nuotr.

A. Prikockienės nuomone, bažnyčia yra toji vieta, kuri šiandien geriausiai saugo tradicinį gyvenimo būdą, pažiūras, filosofiją. „Dabartinis gyvenimas labai greitai keičiasi, todėl bažnyčia liko viena iš nedaugelio vietų, kur žmogus gali ateiti ir nors trumpam sustoti, žinodamas, kad čia bus ramu, kad niekas nepasikeitė nei vakar, nei užvakar. Ir nors Šv. Jurgio bažnyčios pastatas dabar keičiasi kiekvieną dieną ir šiuo metu fizinės ramybės jame tikrai nėra, bet jau netrukus jis bus visiškai pasiruošęs suteikti dvasinę atgaivą visiems, kurie jos ieško“, – įsitikinusi projekto autorė. Todėl komplekso restauratoriai stengiasi matyti ir dabartį, ir praeitį, neatlikti drastiškų, vienadienių pakeitimų. Pašnekovė neabejoja, kad labai svarbu išsaugoti ir ypatingą senos bažnyčios tikrumo, autentiškumo jausmą – negalima perlenkti, pernelyg pastato išlyginti, išgražinti, nes jausmas dings. „Restauruojant turi būti atliekama ne plastinė atjauninimo operacija, bet tiesiog, paliekant visus pragyvento amžiaus ženklus, sugrąžinama pastato sveikata“, – teigia projekto autorė. Architektė restauratorė tikisi, kad rudenį, iki popiežiaus atvykimo, dabartinio projekto darbai jau bus baigti. Visas bažnyčios vidus būsiąs sutvarkytas, galbūt išskyrus kelias polichromijos zonas, kurių atidengimas trunka ilgai. Tai esąs didelis iššūkis visiems, plušantiems prie projekto įgyvendinimo, nes darbų likę dar labai daug. Vis tik netrūks ir numatytų į ateitį uždavinių – liks pagrindinio tūrio fasadų tvarkymai, kurių milžiniškos sąnaudos sunkiai leistų prognozuoti galutinį darbų terminą.

Zakristijos durų angos fragmentas prieš ir po restauracijos.

paveldas

Senieji Vilniaus stogai Aktyvi nekilnojamojo turto rinkos veikla jau gana seniai pastebima Marius DEBESIS

paveldosauginę vertę turinčiuose Lietuvos miestų senamiesčiuose. Bene aktualiausi – Vilniaus senamiesčio stogai, menantys šimtmečius trukusią istoriją, iki šių dienų palikę skirtingų laikotarpių raidos ir autentiškumo ženklų.

Vietos veiksnių suformuotas stogų paveldas ilniaus senamiestis nuo 1994 m. yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą, saugoma šios istorinės miesto dalies visuma, sykiu nevalia užmiršti atskirų jos fragmentų, tokių kaip stogai. Dalis šio urbanistinio komplekso stogų išlaikė unikalius bruožus, padiktuotus gamtinių, klimato ir ekonominių sąlygų. Stogus išryškina išskirtinė Neries slėnio struktūra, kuri nuo bet kurios Šventaragio slėnio terasos leidžia apžvelgti visų rudųjų stogų paklotę su vertikaliomis architektūrinėmis dominantėmis – maldos namų varpinėmis. Ši Vilniaus ypatybė suteikia papildomo žavesio, kartu akcentuoja Vilniaus stogus kaip esminę miestovaizdžio vizitinę kortelę. Stogų akcentas pastebimas ir mene, nes panoraminis Vilniaus senamiesčio vaizdas – dažnas siužetas vietos menininkų kūryboje, pavyzdžiui, Jano Bulhako fotografijose ar Juozo Kamarausko paveiksluose. Aplink sostinę plytėjusios tankios girios ir žemės gelmių turtai buvo lengviausiai prieinama statybinė medžiaga, tad

pixabay.com nuotr.

20 2018 rugpjūtis

vietinės statybos tradicijos diktavo stogams skirtas medžiagos rūšis. Dažniausiai jiems kons truoti buvo naudojamos prieinamiausios medžiagos – mediena ir molinės čerpės. Atšiaurios Lietuvos klimato sąlygos bandytos suvaldyti šimtmečius tobulinant stogų konstrukcijas, renčiant juos pagal vyraujančias vėjų kryptis iš vakarų ir pietų taip, kad slopintų pasitaikančius stiprius gūsius ir apsaugotų nuo gausių kritulių. Galima atkreipti dėmesį, kad Vilniaus stogai turėjo pasižymėti stipriomis konstrukcijomis, gebančiomis atlaikyti sunkias čerpes ir storą sniego sluoksnį žiemą. Vilnius negali pasigirti ypač gausiu saulėtų dienų skaičiumi, tad pagal Evaldo Zilinsko tyrimus aptikta, kad senieji Vilniaus stogdengiai ilgainiui ėmė konstruoti vis žemesnio profilio stogus. Tokiu būdu buvo maksimaliai išnaudojama insoliacija – tiesioginė saulės šviesa, kai stogai meta mažesnį šešėlį. Dėl insoliacijai teikiamos svarbos senamiesčio stogai yra dvišlaičiai ir pasižymi žema konstrukcija, kad vidiniai kiemai ir gretimai stovintys namai gautų daugiau saulės šviesos ir šilumos. Tiesa, insoliacijos nauda suvokta ne iš karto, ji buvo perprasta palaipsniui, prie to prisidedant architektūrinių stilių įtakai,

techninių galimybių raidai ir racionaliam medžiagų panaudojimui, nes žemo profilio stogams jų reikėjo mažiau. Tyrimais nustatyta, kad XV–XVII a. stogų šlaitai siekė 60–65o kampą, nuo Renesanso kampas pasiekė 45o, kol XIX a. įsivyravo minimalaus 27–37o šlaito stogai. Visgi žemo profilio stogų praleidžiami tiesioginiai saulės spinduliai galėdavo ir pakenkti fasadui. Tad apsaugą nuo perkaitimo, kuris grėsdavo senamiesčio pastatų fasadams, užtikrindavo nuo stogą ramstančių frontonų krentantys šešėliai, kurie bėgant dienai praslinkdavo fasadų paviršiais, taip juos vėsindami. Remiantis pateiktais pavyzdžiais, galima teigti, kad senovėje stogai ne tik apsaugodavo nuo atmosferos kritulių, bet ir buvo pritaikyti malšinti kitus vietos klimato specifikos kuriamus reiškinius. Galiausiai galutinę stogo išvaizdą nulemdavo finansinė namo savininko padėtis ir ben drai ekonominės sąlygos mieste. Iš istorinių šaltinių ir išlikusių pavyzdžių yra žinoma, kad stogo konstrukcijos buvo renčiamos naudojantis medinių konstrukcijų ryšiniais, vengiant brangių metalinių jungčių ar templių. Stogo dangos taip pat rinktos atsižvelgiant į kainą. Skurdžiausi miesto gyventojai stogus dengdavo nendrine ar šiaudine danga, o turtingiausių žmonių, reprezentacinių ar kulto pastatų stogai buvo dengiami brangia skardine danga. Visgi Vilniaus senamiestyje pačia populiariausia stogo danga iki pat mūsų dienų išliko molinės čerpės. Jos paplito ir dėl estetinių ypatybių, nes pagrindinėse miesto gatvėse stovėjusių namų savininkai pagal miesto valdžios nurodymą buvo priversti naudoti čerpes, kad nedarkytų aplinkos vaizdo. Archeologės Daivos Luchtanienės teigimu, Vilniuje vyravo aštuonių tipų čerpės, tačiau jas galima skirstyti į tris grupes: 1) „vienuolės“, 2) plokščiosios ir 3) plokščiosios

banguotosios. Pirmasis tipas, prie kurio priskiriamos ir specialios čerpės kaminams dengti, turimais duomenimis, datuojamos XVI–XVII a. laikotarpiu, plokščiosios XVII a. pab.–XVIII a., o plokščiosios banguotosios XVIII a. Pagal spalvinę paletę čerpės galėjo turėti įvairią rudos, žalios, geltonos, mėlynos ir švino spalvos glazūrą, tačiau vyraujanti ir paprasčiausiai išgaunama spalva buvo ruda.

Praktinis pastogių naudojimas senovėje Pastogių panaudojimo klausimas nėra detaliai ištirtas, tačiau iš fra gmentiškos informacijos galima pastebėti tendencijas, kad palėpės dažniausiai buvo nenaudojamos dėl Vilniaus specifikos ir ekonominių sumetimų. Visgi randama užuominų, kad dažnu atveju palėpių funkcija visu Vilniaus gyvavimo laikotarpiu buvo skirta pirmajame senamiesčio pastatų aukšte įsikūrusių amatininkų dirbtuvių ir krautuvių prekėms ar medžiagoms sandėliuoti, pastogė tapdavo ir sausa patalpa grūdams saugoti. Prekes ir medžiagas į pastoges kartais užkeldavo nedideliais, ant stogo sumontuotais keltuvais, kuriuos mini Vladas Drėma teigdamas, kad pastogės anksčiau būdavo ištisi sandėliai. Pastogių naudojimas gyvenamajam plotui buvo sunkiai įgyvendinamas dėl sudėtingo jų pritaikymo šaltuoju metų laiku, nes tuometės technologijos buvo ribotos siekiant užtikrinti tinkamą apšvietimą, ventiliaciją ir šildymą. Anot architektės Viltės Janušauskaitės, senovėje buvo vengiama montuoti bet kokias angas ar langus stogo paviršiuje, nes tokie elementai sukeldavo riziką per stogą patekti krituliams, kenkiantiems visai stogo konstrukcijų ir namo būklei. Galima teigti, kad vyravusios stogų konstrukcijos, kurių santvaros ar spyrinės jungtys buvo išdėstomos žmogaus ūgio aukštyje, taip pat ir dėl minėtų stogų profilio palaipsninio žemėjimo, pastogėse gyventi būdavo tiesiog sudėtinga. Vilniuje laisvos žemės sklypų buvo užtektinai naujiems pastatams statyti, tiesa, laisvo ploto nuolat atsirasdavo dėl Vilnių persekiojusių nelaimingų epidemijų, karų ir didelių gaisrų. Statyti naują pastatą buvo racionalesnis sprendimas nei įkurti gyvenamąsias patalpas pastogėse, kadangi skyrėsi statybų sudėtingumas. Specifiniai trikdžiai, riboję gyvenamojo ploto plėtrą senamiesčio pastogėse, iš dalies padėjo išsaugoti negausius, bet vertingus unikalių konstrukcijų pavyzdžius, stogų formas ir kitus elementus. Padėtis ėmė keistis XIX a. pab.–XX a. pr.: tuomet užfiksuotas didžiausias gyventojų skaičiaus

Medžiagiškumo apsauga sprendžiant šiuolaikinį stogų remonto ar pritaikymo klausimą atsiremia į tai, ar stogo dangos spalva, medžiaga ir fizinės ypatybės atitinka autentiškumą. ir Vilniaus augimas, vykdant Rusijos imperijos miesto plėtros strategiją. Nurodytu laikotarpiu kartu su miesto plotu augo ir gyvenamasis plotas, tačiau jo vis tiek stigo. Šis trūkumas spręstas ant esamų pastatų sumūrijant papildomą aukštą arba gyvenimui pritaikant pastoges, tačiau tai nebuvo masinis procesas. Naujų vėjų į stogų konstrukcijas įnešė iš

tūris padidinamas siekiant įgyti daugiau erdvės. Iškraipoma autentiška forma sujaukia ne tik originalią pastato išvaizdą, bet ir bendrą senamiesčio panoramą. Tai, kad Vilniaus stogų forma bene visados yra dvišlaitė, nulėmė įvestą reikalavimą, draudžiantį keisti istoriškai susiklosčiusią formą į plokščiuosius stogus su terasomis. Išimtys nežymiai keisti stogo formą taikomos tik na-

XVII a. Prancūzijos kildinama mansardinių stogų mada, kuri Vilniuje pastebima tik nuo XIX a. an trosios pusės, tačiau galima ginčytis, ar tai buvo tiesioginis poreikis, ar estetikos klausimas.

mams, statytiems po 1944 metų. Griežčiau žiūrima į ant stogo atsirandančius papildomus elementus, tokius kaip mansardos, stoglangiai ir terasos. Mansardų įrengimas, tikėtina, pats sudėtingiausias, nes jos nėra Vilniaus senamiesčiui būdingas stogo tipas, mieste atsiradęs gana vėlai. Dėl šių aspektų įrengti mansardą galima tik atkuriant pastato anksčiau turėtą išvaizdą, paremtą istoriniais dokumentais, tvirtinančiais, kad stogas buvo su ja. Rekomendacijos nėra palankios tūrinių ar plokščiųjų stoglangių įrengimui ant pastatų stogų, ypač tai taikoma vieno aukšto ir lengvai iš gatvės matomiems pastatų stogams. Panašios išlygos galioja, jeigu stoglangiai ardo stogo išorės formų, t. y. tinkamai neįsilieja į pastato formas. Akcentas dedamas sprendžiant, ar sumontuoti stoglangiai neišsišoka iš bendroje aplinkoje susiformavusios architektūrinės vienovės ir kaip jie atrodo iš įvairių perspektyvų senamiesčio panoramoje. Medžiagiškumo apsauga sprendžiant šiuolaikinį stogų remonto ar pritaikymo klausimą atsiremia į tai, ar stogo dangos spalva, medžiaga ir fizinės ypatybės atitinka autentiškumą. Šiuo atveju, remiantis Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentu, keičiama stogo danga neturi savo ypatybėmis ir išvaizda nutolti nuo originalios arba, jeigu nėra nustatyta originali danga, nuo aplinkui stogą esančių pastatų naudojamos dangos. Skirtumai leidžiami, jeigu jie yra įžiūrimi tik iš nedidelio atstumo ir nedarko senamiesčio visumos vaizdo. Reikalavimų keliama nemažai, tačiau paveldosaugos specialistų pastangos atsiperka, nes išsaugotas Vilniaus senamiesčio autentiškumas sukuria tokį miestovaizdį, kuris visus ir traukia į centrą.

Susitarimas tarp paveldosaugos ir pastogių panaudos Įtraukimas į Pasaulio kultūros paveldo sąrašą lemia, kad bet kokia veikla, vykdoma Vilniaus centre, viename didžiausių Europos senamiesčių, yra kruopščiai prižiūrima paveldo specialistų. Nustatant keliamus reikalavimus svarbiausias prioritetas – išsaugoti paveldo autentiškumą, tačiau kad senamiestis išliktų gyvybingas (nepaverčiant jo nejudinamu muziejiniu eksponatu), taikomos išimtys ir tam tikri lankstūs sprendimai, nekeliantys rizikos senamiesčio stogų unikalumui. Nepaisant numatytos sistemos, dėl senamiesčio stogų verda nesibaigianti diskusija, ar pastogių pritaikymas nekelia grėsmės stogų saugomoms ypatybėms: formai, medžiagai ir detalėms. Vykdant senamiesčio stogų rekonstrukciją, specialistai prižiūri, kad senoji stogo forma būtų išlaikyta, nekeičiant jos matmenų ir neiškraipant laiko tėkmėje nusistovėjusių konstrukcinių elementų. Šie liudija apie Vilniaus amatininkų cecho stogdengius ir jų turėtus įgūdžius. Cechas pranyko po XVII a. antrosios pusės karų su Švedija ir Rusija, o bene visus išlikusius konstrukcijų pavyzdžius sunaikindavo visą miestą apimdavę didžiuliai gaisrai, tad originalios konstrukcijos yra retas radinys, kurį privaloma išsaugoti. Apgyvendinant pastoges neretai trukdo konstrukciniai elementai, taigi, pasitaiko atvejų, kai konstrukcijos yra pakeičiamos moderniomis, o stogo

paveldas

1 pav. Vilniečio Teplovo buto interjeras, XX a. pr., fot. autorius Aizikas Cinovecas, LDM Fi 48.

Vilniečių būstų interjerų

istorijos

Per įvairiausias politines suirutes ir negandas individualių namų savininkai Eglė BAGUŠINSKAITĖ

Vilniuje keitėsi ne po sykį. Pastatai netekdavo savo pirminės paskirties, viduje būdavo perplanuojami, o ten stovėjusių baldų niekas nesaugojo. Šiandien nėra paprasta kalbėti apie konkrečius interjerus. Kokiais baldais vilniečiai XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje apstatydavo savo būstus, geriausiai atskleidžia to meto fotografijos ir dailės kūriniai.

Informacija – iš spaudos ar vienas svarbus šaltinis – senojoje periodinėje spaudoje, laikraščiuose publikuojami asmeniniai skelbimai, kai dėl įvairių priežasčių išvykti nusprendę gyventojai parduodavo jiems priklausiusį turtą. Žinutėse randama svarbios baldus apibūdinančios informacijos: iš kokios jie medienos, kokios medžiagos naudotos apmušalams, ar tai importuoti, ar vietinės gamybos baldai. Remiantis šiomis žiniomis, galima iš dalies rekonstruoti vilniečio būsto vaizdą.

22 2018 rugpjūtis

Iš skelbimų apie parduodamus baldus formuluočių matyti funkcinis kambarių skirstymas. Didžiausias dėmesys buvo teikiamas svetainei, kabinetui, valgomajam. Šios patalpos – reprezentacinės, jose priimami svečiai, kiti interesantai, todėl jos būdavo apstatomos puošniausiai. O štai kiti kambariai – miegamasis, buduaras – išlaikė didesnį privatumą. Taigi, pasitelkdami vaizdus ir aprašymus, apžvelkime reprezentacines gyvenamųjų būstų patalpas, kuriose būdavo pastatomi svarbiausi ir madingiausi baldai bei jų komplektai. Be to, pateiksime pavyzdžių apie XIX a. antrojoje pusėje įsitvirtinusias naujoves – lenktuosius baldus, baldus iš metalo ir bambuko.

Svetainė. Neatsiejama pasiturinčio vilniečio namų interjero dalis buvo minkštieji baldai, tiksliau tariant, svetainės minkštųjų baldų komplektas. Jį paprastai sudarydavo sofa arba kanapa, foteliai, krėslai, kėdės ir prie jų priderintas staliukas. Svetainė – puošniausia gyvenamojo būsto patalpa. Įvairūs minkštieji baldai interjeruose išplito XVIII a., o XIX a. antrojoje pusėje baldų išvaizdoje atsispindėjo istorinių stilių kartojimas, tapo madingi neorenesansiniai, neobarokiniai, neorokokiniai baldai. Be to, minkštosios baldų dalys interjere derintos su pačiais įvairiausiais tekstilės gaminiais, kilimais ir ypač įmantriai drapiruotomis portjeromis. Tiek paveldėti iš anksčiau, tiek

2 pav. Vilniečio Teplovo buto interjero fragmentas, XX a. pr., fot. autorius Aizikas Cinovecas, LDM Fi 51.

3 pav. S. F. Fleury namų interjeras, fot. autorius S. F. Fleury, XX a. 1 deš.

naujai įgyti baldai ar prabangios portjeros kraustantis tapdavusios paklausia preke. Laikraščiuose užfiksuoti skelbimai atskleidžia, kad XIX a. antrojoje pusėje svetainės baldai neretai būdavo atsigabenami ir iš Sankt

dailininko Ferdinando Ruščico (Ruszczyco) privačios aplinkos apipavidalinimą liudija, kokia svarbi buvo estetinė gyvenamosios erdvės pusė, reprezentuojanti to laikotarpio menininkų gyvensenos įpročius. 1910 m. rudenį pravėrus daili-

Peterburgo ar Varšuvos. Jų apdailoje naudota prabangi mediena – palisandras, raudonmedis, riešutmedis. Minkštieji baldai puošti skirtingų spalvų ir faktūrų medžiagomis – įvairių spalvų pliušu, šilku, štofu, gelumbe, oda. Pažvelgus į XIX a. pabaigos – XX a. pradžios interjerų fotografijas, galima pamatyti šiam laikotarpiui būdingus baldus, jų pobūdį, išdėstymą. Fotografams buvo įdomus pasiturinčių miestiečių būstų dekoras. Vienas tipiškiausių pavyzdžių – XX a. pradžios vilniečio Teplovo butas. Nuotraukose (1, 2 pav.) matomas vientisas, skoningai įrengtas interjeras, apstatytas istorizmo stiliaus baldų komplektu – kanapa su puošnia atkalte, staliuku, krėslu ir kėde su tekintomis, profiliuotomis kojomis. Kitoje nuotraukoje matyti tuo laikotarpiu populiarūs foteliai su pufu, apmušti pliušu, dekoruotu kutais. Baldai dera su sienas dengiančiais apmušalais, gausiais paveikslais ir rytietiško stiliaus smulkiais dekoratyviais dirbiniais. Dėmesio vertas ir Vilniaus fotografo Stanisławo Filiberto Fleury namo, kurį jis įsigijo apie 1902 m. Rasų priemiestyje, interjeras. Jį aprašė Józefas Mackiewiczius: „Apačioje tiesiog iš prieškambario durys vedė į salonėlį: žalias pliušas, juodas pianinas, daug paveikslų. Toliau valgomasis, kuriame turbūt visada valgymui padengtas stalas. [...] Iš čia durys į „kabinetą“, kuriame stovėjo didžiulė XIX a. miestietiško stiliaus lova, taip pat didžiulis rašomasis stalas; pasieniais knygų lentynos, virš jų – paveikslai [...].“ Fotografijoje (3 pav.) galima pamatyti, kaip atrodė šis būstas ir jį puošę minkštieji istorizmo stiliaus baldai, dengti tuo metu madingu žaliu pliušu. Žymaus Vilniaus fotografo Jano Bułhako atsiminimuose minimos detalės apie jo ir

ninko buto duris Užupyje, J. Bułhakas vaizdžiai aprašė pamatytą reginį: „Ruščico butas nebuvo nei išpuoštas, nei puikus – viskas buvo skoningai paprasta, racionalu, su meile apgalvota. Tai buvo skoningai įrengtas menininko žemvaldžio lizdas. Kuklūs stilingi kaimiški baldai buvo ilgaamžiai, lengvos tiulio užuolaidos kambariams teikė diskretišką ramybę, o spalvoti audiniai ir vilniškės verbos, paveikslai ir graviūros, knygos, albumai ir aplankai kiekvieną kampelį pripildė autentiško meniškumo, kuris buvo ne prabanga, bet gyvenimo poreikis.“ Subtiliai įrengtas būstas nešė žinią apie savininko polinkius, gyvenimo būdą, atspindėjo pačią asmenybę, baldų pasirinkimas – buto apstatymas bydermejerio stiliaus dvaro baldais, kuriuos labai vertino dėl natūralaus medžio, aukštos darbo kokybės, stilingumo – priminė aplinką, supusią menininką gimtajame Bogdanovo dvare (4 pav.). Vėliau, 1912 m. J. Bułhakui įsikūrus Vilniuje, jo butą Portovajos g. (dab. Pamėnkalnio) įrengė pats F. Ruščicas (5 pav.). Skaitant atsiminimus, galima tik stebėtis, kiek daug dėmesio, nepraleidžiant menkiausių smulkmenų, buvo skiriama buto ir studijos interjero dekorui. Projektavimas, pasitarimai, skaičiavimai, medžiagų parinkimas ir spalvų derinimas tęsėsi savaites. Nuosaikų, subtilų buto ir studijos įrengimą galima išvysti kadruose, įamžintuose pačio savininko. Dekoratyvumu išsiskyrė teisininko Tado Vrublevskio butas Dvorcovajos g. (dab. Universiteto) (6, 7 pav.). Fotografijose matyti daugybė baldų, jų stilistinis nenuoseklumas – gausybė skirtingų formų ir rūšių, tarp jų galima pastebėti net medžiotojų baldų komplektą, puoštą gyvūnų ragais, kurie XIX a. pabaigoje buvo išplitę dvaruose.

4 pav. F. Ruszczyco buto Užupyje interjeras, fot. autorius J. Bułhakas, 1912–1913 m.

5 pav. J. Bułhako buto ir fotostudijos interjeras, fot. J. Bułhakas, 1912–1913 m.

6 pav. T. Vrublevskio buto interjeras, fot. autorius J. Bułhakas, 1912–1913 m.

7 pav. T. Vrublevskio buto interjero fragmentas, fot. autorius J. Bułhakas, 1912–1913 m.

Kabinetas. Kabinetą ir valgomąjį įsirengdavo praturtėję miestiečiai. Tai išimtinį socialinį ir materialinį statusą liudijančios namų erdvės. Įprasti kabineto atributai – rašomasis stalas, bibliotekos spintos, krėslai, kėdės. Iki šių dienų išlikęs Grigorijaus Puškino kabineto interjeras Markučių dvare (8 pav.) leidžia pamatyti autentišką kabineto apstatymą. Šio, buvusio Vilniaus užmiesčio dvarelio, interjerą ir jo įrengimo sąnaudas palyginus su vidutinio miestiečio galimybėmis, akivaizdu, kad tai daug didesnis ir finansiškai pajėgesnis ekonominis vienetas. Aiškiai matyti, kad privilegijuotą padėtį, reprezentatyvumą liudija specialūs, masyvūs, kokybiški, pagal užsakymą vietinių meistrų gaminti baldai. Tokiu interjero apipavidalinimu – puošyba, minkštųjų baldų gausa pabrėžiama išskirtinė visuomeninė ir finansinė padėtis. Buvusiame Markučių dvare esantys ąžuoliniai baldai yra pagaminti vietinių meistrų XIX a. pabaigoje pagal specialų užsakymą. Tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai išliko duomenų apie konkrečius vietinius baldų gamintojus. Jie buvo identifikuoti 1984 m. restauravimo metu (restauratoriai J. Kornikas, V. Brazauskas, A. Zakaras). Tuomet vidinėje spintos durų pusėje aptiktas R. Boguslavskio dirbtuvių ženklas, kuriame nurodoma, kad spintos pagamintos Vilniuje, 1884 m. Specialiai užsakyti masyvūs, kokybiški baldai papuošti Puškinų giminės herbu ir išraižytais Varvaros Puškinos inicialais liudija nemenką XIX a. antrosios pusės vilniškių dirbtuvių meistrystę. Išlikusiose nuotraukose įamžinti prabangūs interjerai išsiskiria sienų ir lubų puošybos gausa ir prabangiais baldais. Galima pastebėti, kad juose nėra tuo metu jau įsitvirtinusių masinės, pramoninės gamybos baldų, dominuoja

8 pav. Grigorijaus Puškino kabinetas, fot. autorius nežinomas, XIX a. pab.–XX a. I p., LPM N 21.

24 2018 rugpjūtis

9 pav. Markučių dvaro valgomojo fragmentas, fot. autorius nežinomas, XIX a. pab.–XX a. I p., LPM N 27.

masyvūs, reprezentatyvūs, brangūs, kurti pagal vienetinius užsakymus. Matome gausiai naudotus bydermejerio, istorizmo stiliaus minkštuosius baldus, perduodamus iš kartos į kartą. Valgomasis. Pagrindinis šios patalpos akcentas buvo didelis stalas, aplink kurį sustatomos kėdės. Prie sienų šliedavosi bufetai, spintelės, komodos ir veidrodžiai. Valgomojo stalai būdavo itin tvirtos konstrukcijos, iš patvarių medžiagų, dažniausiai ąžuoliniai, masyvūs, ilgaamžiai, tarnaudavę ne vienai giminės kartai. Kėdės, apsaugant jas nuo maisto ir gėrimų, neretai būdavo be paminkštinimo ir apmušalų, o paprastos medinės, naudotos ir kėdės pintomis pasostėmis. Jau minėtą Markučių dvaro valgomojo erdvę užpildė didžiulis stalas, apsuptas Savonarolos tipo krėslais, pagamintais XIX a. pagal Italijos renesanso laikotarpio pavyzdžius (9 pav.). Šie krėslai išsiskiria savo išvaizda – stačiakampėmis pasostėmis, žemomis profiliuotomis atkaltėmis, puoštomis miestų herbais ir sukryžiuotomis kojomis, sudarytomis iš daugelio lentelių, apačioje sutvirtintų skersiniu. Valgomąjį reprezentuoja įmantraus dekoro bufetai (stalo reikmenų spintos), kurių puošyboje naudotas neorenesansinis dekoras. Miegamasis ir buduaras. Šios patalpos išlaikė didesnį privatumą. Iš 1900 m. Vilniuje surengtos baldų ir audinių parodos, kurioje baldus demonstravo vietiniai baldžiai, katalogo galima

sužinoti apie šių erdvių apstatymo tendencijas. Pavyzdžiui, tuomet buvo pristatytas naujojo – moderno stiliaus miegamojo baldų komplektas iš raudonmedžio, kurį sudarė 2 lovos su čiužiniais, veidrodinė spintelė, buduaro staliukas, praustuvas, 2 kėdės, 2 naktinės spintelės. Kitas angliškojo stiliaus miegamojo komplektas susidėjo iš 2 sofų, veidrodžio spintelės, praustuvo, 2 naktinių spintelių, 2 kėdžių. Parodoje buvo pristatomi ir baldai, skirti moteriškam buduarui, nedideliam kambariui, dažniausiai įrengiamam tarp miegamojo ir svetainės, skirtam nedideliems namų šeimininkės priėmimams, jaukiam bendravimui. Apstatymui siūlyti baldai iš raudonmedžio – staliukas, sofutė, 2 kėdės, rašomasis staliukas. Kitas pasiūlytas variantas – Boulle‘io stiliaus (baroko stiliaus baldai, gausiai puošti marketri technika, pradėti gaminti Prancūzijoje XVII a. antrojoje pusėje – XVIII a. viduryje buvo populiarūs ir XIX a.) baldai iš ąžuolo: spinta, staliukas, krėslas, veidrodis, širma, 4 kėdės. Beveik neturime galimybių pamatyti mažiau pasiturinčių miestiečių namų buities, butų įrengimo. Tačiau žinome, kad čia daugiausia naudoti nuo XIX a. vidurio sparčiai plitę masinės, fabrikinės gamybos tiražuoti gaminiai. Visgi XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje pramoniniai baldai buvo pritaikyti įvairių socialinių sluoksnių ir

10 pav. Thoneto tipo kėdės Verkių dvare, fot. autorius Johanas Hiksa, 1876 m.

11 pav. Dvigulė metalinė lova, XIX a. pab.–XX a. pr., fot. E. Bagušinskaitė, 2013 m.

12 pav. Bambukinė kėdė, Vilnius, XX a. pr. (?). Fot. autorius T. Kapočius, 2014 m., MPM-1162-4.

skonių vartotojams, todėl juos matome ir didikų bei naujosios buržuazijos aplinkoje. Tarp Vilniaus miestiečių ypač buvo populiarūs lenktieji, arba dar kitaip vadinami „Vienos“ baldai. Nuo XIX a. vidurio Michaelio Thoneto (1796–1871), o vėliau pagal jo technologiją kitų gamintojų daryti baldai išplito ir užkariavo visą Europą. Žinomiausias ir labiausiai išplitęs įmonės gaminys – kėdės, įgavusios Thoneto, brolių Thonetų, „Vienos“ ar lenktųjų kėdžių pavadinimus. Dėl masinės, pigios gamybos lenktieji baldai įsitvirtino ne tik gyventojų būstuose, bet ir viešosiose erdvėse, kurioms reikėjo daug baldų. Šie gaminiai paplito kavinėse, teatruose, koncertų salėse. Kada lenktosios kėdės pasiekė Lietuvą, tiksliai pasakyti kol kas negalima, įdomu, kad vieni ankstyviausių šių kėdžių naudojimo atvejų užfiksuoti XIX a. 7 dešimtmečiu (apie 1863 m.) nežinomų fotografų nuotraukose, kuriose įamžinti sukilėliai dvarininkas Gabrielius Ciolkevičius ir dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis. Apie 1876 m. datuojamoje Verkių dvaro fotografo Johano Hiksos darytoje nuotraukoje aiškiai galima matyti lenktąsias kėdes, naudotas arbatos gėrimams sode (10 pav.). Šie žinomi vaizdai mums leidžia teigti, kad XIX a. 7–8 dešimtmečiais vilniečiai tokius baldus žinojo ir noriai naudojo. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje į Lietuvą buvo importuojami lenktieji baldai, pagaminti Brolių Thonetų ir Wojciechów baldų fabrikuose. 1895 m. Vilniuje atidarytas pirmasis Šiaurės Vakarų krašte Leibos Gilelso lenktųjų baldų fabrikas. Prasidėjo vilniškių lenktųjų baldų masinė gamyba. Vilniuje esančiuose memorialiniuose butuose-muziejuose gausu išlikusių lenktųjų baldų pavyzdžių.

Viena labiausiai paplitusių prekių tapo metalinės lovos, kitaip dar vadinamos angliškosiomis. Jų importas turėjo pasiekti ir Vilnių, o žinios apie tai, kad šios lovos gamintos Didžiojoje Britanijoje, matyt, lėmė, angliškųjų lovų pavadinimo prigijimą. Šalia metalinių lovų išskiriami lauko ir sodo baldai, taip pat smulkesni dirbiniai – įvairios paskirties stovai ir stoveliai. Dar vienas šiuo metu išplitęs gaminys – ugniai atsparios spintos, vadinamos pinigų spintomis. Metalinių lovų išplitimas siejamas su požiūrio į higieną kaita. Manyta, kad jos higieniškesnės nei medinės. Daugelyje parduotuvių prekiauta metalinėmis lovomis, jų importas iš Varšuvos, Rygos, Balstogės, Minsko buvo gana gausus. Atsižvelgiant į didelę šių dirbinių pasiūlą, galima teigti, kad XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje šios lovos buvo išplitusios vilniečių namuose. Nežinoma, kiek jų galėtų būti išlikusių privačiuose būstuose, taip pat ar šios lovos buvo ženklinamos fabrikų įspaudais. Saugomų geležinių lovų muziejuose beveik neturime dėl to, kad tai nesenas, pramoninės gamybos, tiek medžiagine, tiek estetine prasme nepatrauklus eksponatas. Tik buvusiame Markučių dvare galima pamatyti autentišką XIX a. pabaigos – XX a. pradžios dvigulę sulankstomąją metalinę lovą (11 pav.). Bambukiniai baldai. Japonijai XIX a. antrojoje pusėje nutraukus izoliacinę politiką, šalį užplūdo keliautojai iš Europos. Tai lėmė Europoje greitai paplitusias įvairias vaizduojamojo ir taikomojo meno tendencijas, paveiktas Tolimųjų Rytų, ypač Japonijos kultūros. Šis poveikis lėmė susidomėjimą bambukiniais baldais. Jų mada pasiekė ir Vilnių. 1906 m. buvo atidarytas japo-

Šių baldų gausa autentiškumą išlaikiusiuose interjeruose liudija apie jų populiarumą tarp vilniečių XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje. Metaliniai baldai. Atkreiptinas dėmesys, kad XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Vilniuje ypač suklestėjo prekyba baldais, pagamintais iš metalo.

niškų bambukinių baldų fabrikas „Mikado“ (išvertus iš japonų kalbos tai reiškia imperatorių). Šiame fabrike gamintus baldus galima traktuoti kaip savotiškus ir unikalius dirbinius taikomosios dailės istorijoje. Vilniškiai bambukiniai baldai – tarpinė produkcija tarp rytų ir vakarų, kai

13 pav. Bambukinis krėslas, Vilnius, XX a. pr. (?). Fot. autorius T. Kapočius, 2014 m., MPM-1162-3.

perimamos rytietiškos medžiagas, tačiau pritaikomos savaip, baldai gaminami atsižvelgiant į vietos gyventojų poreikius ir supratimą apie jų išvaizdą. Kalbant apie šių baldų paveldą, galima pažymėti, kad jie turėjo mažai galimybių išlikti, pirmiausia dėl medžiagų netvarumo. Bambukiniai baldai pagal poreikius galėjo būti dengiami įvairiais apmušalais, tarp jų ir pliušu, pagražinti japonišku laku su ornamentais. Bambukai tuščiaviduriai, todėl jų viršutiniai galai apkaustyti metalu (12, 13 pav.). Pastebėtina, kad mažiau pasiturintys XIX a. pabaigos – XX a. pradžios miestiečiai, kurie neturėjo iš kartos į kartą perduodamo turto, taigi, ir baldų, aktyviai naudojosi naujovėmis, kurios, pasitelkus pramoninę gamybą, buvo ir ne tokios brangios. Todėl neatsitiktinai tyrinėjant baldus kuklesniuose interjeruose galima matyti tuo metu ypač reklamuotus ir naują būsto sampratą atitinkančius egzempliorius.

Autorės dosjė Eglė Bagušinskaitė – istorikė, Vilniaus dailės akademijos (VDA) menotyros doktorantė, nuo 2013 m. dirba Kultūros paveldo centre. Mokslinių tyrimų sritis – pramonės perversmo naujovės baldų gamyboje XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje, baldų gamyba ir importas Lietuvoje XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje ir jų paveldas, Vilniuje dirbę baldų meistrai ir jų gaminiai, muziejuose ir viešosiose erdvėse išlikę baldai. Autorė 2008–2014 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, 2012 m. įgijo istorijos bakalauro, 2014 m. paveldosaugos studijų magistro laipsnį. 2013 m. pradėjo dirbti Kultūros paveldo centre. Nuo 2016-ųjų studijuoja VDA, menotyros krypties doktorantūroje.

Kosto Kajėno nuotr.

objektas

Klasikos interpretacija architektų akimis Istoriniame pastate sostinės Maironio g. 1, dar visai neseniai gerai žinomame Aušra NARKELIŪNIENĖ

kaip laikraščio „Lietuvos aidas“ redakcija, kuriame buvo įsikūrusi ir žymioji kavinė „Pas Erlicką“, duris netrukus atvers naujas viešbutis „Vilnia“. Kaip pasakoja „RA studijos“ architektas Rimas Adomaitis, net prasidėjus statybos darbams kavinė neskubėjo užsidaryti ir dar kurį laiką veikė.

Pirminė pastato paskirtis įtiko irminė istorinio pastato paskirtis buvo gyvenamasis daugiabutis, taigi, rekonstrukcijos autoriams Ričardui Stulpinui ir Rimui Adomaičiui buvo nesudėtinga pakeisti jo paskirtį į viešbučio. Atrodė, lyg pastatas tam specialiai buvo pritaikytas. Išsaugoti senojo istorinio pastato fasadai ir pagrindinė erdvi, puikiai išsilaikiusi paradinė laiptinė su teraco pakopomis, žalvarinėmis kilimo tvirtinimo kilpomis,

26 2018 rugpjūtis

būdingomis pastato statybos laikotarpio puošybos ir apdailos detalėmis. Dabartinės rekonstrukcijos metu buvo pakeisti sovietmečiu įrengti perdengimai, perplanuotos vidaus atitvaros ir uždengtas naujas skardinis stogas

Paveldosaugos ir polichromijos tyrimai nubrėžė gaires Remiantis paveldosaugos tyrimais, kuriuos parengė architektas Robertas Zilinskas, eklektinio stiliaus pastatas buvo statytas keliais etapais,

objektas

jo statybos pradžia siekė 1897-uosius. Tais metais pastato projektą ir statybas užsakė pirklys L. Perkovskis, įsigijęs sklypą iš ankstesnio šeimininko, generolo leitenanto M. Cedlerio. Deja, daugiabučio namo, kuris buvo skirtas jame buvusių butų nuomai, architektas nežinomas. Pastato architektūra buvo tipiška tam laikotarpiui. 1901 m. name jau gyveno 13 nuomininkų. Vienoje pusrūsio patalpoje buvo parduotuvė, kitose dviejose patalpose – alinės, dar dviejose – smulkios dirbtuvės. Sovietmečiu pastatas prarado savo buvusią didybę. Kaip rašoma paveldosaugos tyrimuose, po Antrojo pasaulinio karo pastatą pritaikant visuomeninei paskirčiai, jis rekonstruotas padarant daug pakeitimų. Pakeistos visos, išskyrus kelias perdangas, jas įrengiant iš metalo arba monolitinio gelžbetonio sijų, tarpus užpildant gelžbetoniu arba keramikos blokeliais. Pakeisti visi langai ir durys. Kartu vykdant žvalgomuosius interjero polichromijos tyrimus, atskleista viena

priežasčių, privertusių po karo taip intensyviai rekonstruoti pastatą, pakeičiant didesnę dalį jo vidaus apdailų, rasta didelio gaisro pėdsakų. Ant karnizų tuo metu suformuotos dekoratyvios rizalitų vazos ankstesnių rekonstrukcijų metu taip pat buvo sunaikintos. Tuomet pakeista ir įėjimo erkerio stogo forma bei langai.

Svarbiausia – atkurti tai, kas liko Pagal paveldosaugos tyrimus pavyko atkurti buvusias fasado elementų formas, taip pat ir erkerio stogo formą, o pagal polichromijos tyrimus atkurtos ir istorinės fasado spalvos. Taigi, architektų teigimu, išoriškai pastatas visiškai nepakito, tik atsinaujino. Mažai pakeista ir pati jo struktūra, išsaugojus istorinę laiptinę kaip pagrindinę pastato struktūrinę ašį. Viduje pavyko suplanuoti per šimtą kambarių su sanitariniais mazgais, posėdžių sale ir restoranu rūsio lygmenyje.

Bendrovė „Eurofortas“ viešbutyje „Vilnia“ tiekė ir sumontavo vienvėres ir dvivėres lauko plienines duris su saugiais stiklo paketais bei plienines vienvėres ir dvivėres priešdūmines ir priešgaisrines evakuacines duris (EI260 C5 Sm klasifikacija). Šių durų šilumos perdavimo koeficientas – 1,3 W/(m²K). Taip pat SAPA aliuminio profilio priešdūmines (Sm) vienvėres ir dvivėres duris su vitrinomis, įstiklintas grūdintaisiais stiklais.

www.eurofortas.lt

Užs.

Inžinerinės sistemos – komfortiškai aplinkai Vilniaus senamiestyje įsikūrusio viešbučio „Vilnia“ projektavimo ir rekonstrukcijos etapuose jėgas suvienijo trys ilgametę patirtį turinčios įmonės: „Dabingė“, „Telepaslauga“ ir „Samsung“, įrengusios šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo (ŠVOK), vandentiekio ir nuotekų (VN) sistemas. Visų trijų įmonių specialistų pastangomis pavyko suderinti užsakovų ir architektų sumanymus bei pateisinti užsakovų lūkesčius. Viešbutyje įdiegtos inovatyvios ir ekonomiškos šildymo bei vėsinimo sistemos, sykiu įrengtas grindinis šildymas, sukursiantis komfortišką mi kroklimatą. Toks šildymas leido išvengti radiatorių montavimo viešbučio kambariuose, taigi, juose atsirado daugiau erdvės. Viešbutis „Vilnia“ taip pat gali pasigirti net septyniomis vėdinimo sistemomis su didelio naudingumo rekuperatoriais, atskirai kambariams, konferencijų salėms ir virtuvei. Viešbučio „Vilnia“ valdytojai ŠVOK įrangos diegimą pavedė vienam patikimiausių šios srities gamintojų – bendrovei „Samsung“ ir

kompetentingiems montuotojams – „Telepaslaugos“ specialistams. Įdiegtos sistemos bus naudojamos siekiant inovatyviai bei ekonomiškai vėsinti ir šildyti pastatą. Aukščiausius energinius standartus atitinkančiame pastate labiausiai atsižvelgta į ŠVOK sistemų energinį naudingumą, veikiant vėsinimo ir šildymo režimais. Pagrindinė „Samsung“ komandos užduotis – pasitelkus naudojamą įrangą užtikrinti komfortišką mikroklimatą viešbučio svečiams ir personalui – būtent todėl „Samsung“ specialistai didelį dėmesį skyrė skirtingų technologijų sinergijai. Viešbutyje „Vilnia” įdiegta sistema „Samsung VRF DVM S HP“, kuri, veikdama šildymo ir vėsinimo režimais, leis ne tik sutaupyti energijos išteklių, bet ir sumažinti eksploatacijos išlaidas šildant bei vėsinant pastatą. Svarbiausias šios sistemos tikslas – prireikus šiltuoju sezonu viešbučio kambariuose užtikrinti komfortišką, stabilų ir energiškai efektyvų vėsinimą, o kitose patalpose – pilną vėsinimą,

palaikant norimą temperatūrą ir tinkamą santykinę oro drė gmę. Lauko blokų kompresorių kintamųjų apsukų valdymo technologija leis pasiekti aukštą sezoninį energinį efektyvumą, preciziškai tikslų kompresorių dažnių valdymą ir greitą sistemos prisitaikymą prie pastato vėsinimo poreikių. Pasiekti aukštą efektyvumo lygį, užtikrinti komfortabilų mikroklimatą ir optimizuoti sistemos parametrus viešbutyje padės „Samsung DMS“ (angl. Data Management Server) valdymo sistema, kuri bus sujungta kartu su viešbučio „Vilnia“ valdymo sistema. Taip bus galima vidinių įrenginių ar lauko blokų įrangos darbą stebėti ir valdyti realiuoju laiku.

interjeras

lasikos ir modernumo sintezė Aušra NARKELIŪNIENĖ

Rekonstruojant istorinius pastatus ir suteikiant jiems naują funkciją, svarbu atsakingai rinktis sprendimus, kad būtų išsaugota senojo pastato dvasia. Bene sunkiausia užduotis tenka interjero architektams – naujus ir senus erdvių elementus sujungti į darnią visumą, neprarandant patalpų funkcionalumo ir išlaikant maksimalų erdvės pojūtį. Studijos ABVP architektės Vidos Vyšniauskienės, duris netrukus atversiančio viešbučio „Vilnia“ sostinėje interjero autorės, teigimu, visus šiuos klausimus pavyko sėkmingai įgyvendinti šiame naujame studijos projekte.

Kokie buvo užsakovų pageidavimai?

Vizualizacijos – studijos ABVP

Pirmiausia dalyvavome interjero projektavimo konkurse. Tarp konkurentų buvo pora grupių iš Italijos: „Camelgroup“, „Arnaboldi interiors“. Pasirinko mus. Todėl kūrėjų ir investuotojų vizijos nesikirto. Daugiausia pageidavimų buvo dėl sprendimų ilgaamžiškumo ir praktiškumo – kli entai nenorėjo bent 5 m. užsiimti kapitaliniu viešbučio remontu. Kokios didžiausios kliūtys buvo įgyvendinant savo idėjas? Projektuojant buvo nedidelis viešųjų erdvių aukštis – reikėjo atsakingai rinktis interjero

28 2018 rugpjūtis

sprendinius, naudoti įvairias erdvės formavimo priemones, sukuriančias didesnio aukščio iliuziją. Tai apšvietimas, žemesnio aukščio baldai (pavyzdžiui, cokolinio aukšto balkone). Buvo sudėtinga sumontuoti liftą esamos laiptinės viduryje, sugalvoti jo apdailą, įvertinant visus priešgaisrinius, saugumo reikalavimus, neužgožiant istorinių laiptų svarbos. Buvo nelengva suplanuoti mansardos kambarius, nes pastatas ne naujos statybos, bet rekonstruojamas. Taip pat didelis iššūkis tokiuose projektuose būna parinkti medžiagas, baldus, kurie būtų patvarūs, estetiški ir nebrangūs. Manau, kad pavyko suderinti funkcinius ir estetinius sprendimus, nenutolstant nuo pagrindinės pastato stilistinės idėjos.

Vida VYŠNIAUSKIENĖ, Studijos ABVP architektė

Kokie pagrindiniai funkciniai sprendimai? Kalbant apie suplanavimą, tai funkcija jau buvo išspręsta „RA studijos“ architektų Tado Račkausko ir Rimo Adomaičio. Mums beliko pasirūpinti konkrečių patalpų funkcionalumu, kad būtų tinkamo pločio praėjimai, įvairiaplanis apšvietimas, aiški nuorodų sistema ir pan. Viešbutyje

Viešbučio kambariams parinkti patvarūs ir estetiški baldai.

Kaip vienas dekoro elementų pasirinkti veidrodžiai: jų tema tęsiama visame pastate.

kambariams yra skirta vonia ir stalas dviem praustuvams, klozetas ir bidė. Mažesniems – dušas, praustuvas, klozetas. Ką naudojote stiliui pabrėžti? Dekoratyvias klasikines grindjuostes ir apvadus, poliuretaninius dekorus slėptai šviesai ir klasikiniam stiliui akcentuoti. Taip pat klasikinio stiliaus duris. Kaip vieną dekoro elementų pasirinkome veidrodžius: jų tema tęsiasi visame pastate. Registratūroje kabos didelių gabaritų klasikinis restauruotas veidrodis, kurį pavyko išsaugoti autentišką. Visa tai leido sukurti eksterjero ir interjero harmoniją. svarbiausia yra tinkamai suplanuotas, jaukus, švarus kambarys. Tą ir bandėme kurti su projekte dalyvavusiais rangovais. Bendros erdvės – restoranas, konferencijų salė – būtinos šiuolaikiniam viešbučiui, sukurtos taip, kad jomis galės naudotis ir miesto svečiai, ir vietiniai žmonės. Kokias patalpas Jums pavyko išspręsti geriausiai? Ką laikote sėkme šiame projekte? Projekte pavyko tai, kad visame pastate jaučiamas stiliaus vientisumas. Man tai svarbu. Įdomiausia buvo dirbti su registratūra ir restorano zona, nes čia daugiausia erdvės įdomesniems sprendimams, individualumui. O štai kambariai

visada ir visur yra panašūs savo funkcija (iš esmės tai yra miegamasis). Skiriasi tik jo apipavidalinimas. Kokias rinkotės apdailos medžiagas? Natūralias, kiek įmanoma medį, akmenį, lietą betoną. Kambariuose naudota nemažai tekstilės: lovūgaliai, dekoratyvios sienelės virš stalų, užuolaidos, neskaitant patalynės ir pan. Koridoriuose parinkta triukšmą sugerianti kiliminė danga, kambariuose – ąžuolo parketlentės, vonios patalpose – keraminės plytelės. Čia svarbu buvo išlaikyti vientisumą su kambario sprendimais. Sanitariniai mazgai yra dviejų tipų: didesniems

Kaip išspręstas apšvietimas bendrose er dvėse ir kambariuose? Sluoksniais. Kambariuose yra bendra šviesa, funkcinė ir sukurianti intymumą. Sunkiau buvo dviaukštėje restorano erdvėje. Buvo atlikti apšviestumo skaičiavimai, pasirinktas nedidelių sugrupuotų šviestuvų kabinimo būdas, kuriantis sietyno iliuziją. Taip pat panaudota paslėpta šviesa, kuri pabrėžia erdvės pranašumus ir paslepia trūkumus. Beveik visuose sprendimuose naudotas inovatyvus LED apšvietimas.

Užs.

Krėslai viešbučio holui Dvidešimtmetį rinkoje žinomi statybinių medžiagų pardavėjai – bendrovė „Dauda“ – dar prieš kelerius metus apsisprendė plėsti savo veiklos sritį – įkurti interjero saloną „cozyMes“. Čia galima įsigyti aukštos kokybės, komfortiškų ir funkcionalių miegamojo, svetainės, darbo kambario ir kitų baldų bei šviestuvų tiesiai iš Italijos, Ispanijos, Portugalijos, Olandijos ar Prancūzijos gamintojų. Sostinės Maironio gatvėje esančio viešbučio „Vilnia“ holui parinkti krėslai atkeliavo iš

Portugalijos. Iš medžio masyvo ir aukštos kokybės sintetinės medžiagos pagaminti baldai atsparūs dėvėjimuisi, impregnuoti, taigi, lengvai pašalinamos bet kokios dėmės. Nors dažniausiai interjero salono „cozyMes“ klientai – individualių būstų savininkai, bendrovės atstovai viliasi, kad jų darbų sąraše vis daugės visuomeninės paskirties objektų. Beje, salono darbuotojai gali suprojektuoti baldus, pristatyti reikiamas prekes ir, prireikus, surinkti baldus.

www.cozymes.lt 30 2018 rugpjūtis

Užs.

Dekoratyviniai lubų ir sienų apvadai Projektuojant viešbučio „Vilnia“ interjerą, klasikiniam stiliui akcentuoti interjero architektė pasirinko dekoratyvias klasikines, specialiai šiam viešbučiui pagamintas grindjuostes ir apvadus bei poliuretano dekorą paslėptam apšvietimui. Šiuos gaminius tiekė bendrovė „Solid decors“.

monė atstovauja trims gamintojams. Naujajame viešbutyje „Vilnia“ buvo sumontuotos Ukrainos gamintojo „Elite Décor Industry“ grindjuostės, belgų NMC, lenkų gaminiai „Creativa“. Klientai jau spėjo įvertinti įmonės „Solid decors“ pranašumą – galimybę gauti poliuretano gaminių pagal individualius užsakymus. Bendrovės direktorius Kęstutis Putramentas pasakojo, kad yra tekę pagal gautus brėžinius poliuretano dekorą gaminti vilai Monake arba pagal užsakovo pageidavimus dekoro elementus namo eksterjerui.

Interjero autorė Indrė Sunklodienė, studija „In Arch“. Leono Garbačausko nuotr.

Viešbutis „Vilnia“ – ne pirmas visuomeninis objektas, kuriame sumontuoti „Solid decors“ poliuretano dekoro elementai. Juos dar prieš dvidešimtmetį interjerui taip pat pasirinko viešbučio Rusnės saloje užsakovai. Dekoro elementai gaminami ne tik iš poliuretano, bet ir iš polistireninio putplasčio. Tiesa, ši medžiaga apriboja formų ir raštų pasirinkimo galimybę. Poliuretanas, nors ir kone dukart brangesnė medžiaga, ypač tinkama gaminant įvairiausių formų ar raštų dekorą. O gaminamas jis kaip ir anuomet – liejant formoje. Poliuretanas lengvas, nesunkiai apdorojimas ir tvirtinamas. Visgi specialistai įspėja – dekorą turėtų tvirtinti profesionalai. Neretai šis darbas patikimas dažytojams. Labai svarbu, kad sumontavus dekoro juostas nesimatytų elementų jungčių. Taip pat netinkamai pritvirtintas dekoras dėl temperatūrų skirtumų rudenį ir pavasarį jungčių vietose gali sutrūkinėti. Šiuo metu vienas populiariausių sprendi-

apvadas ne tik paslepia LED juostą, bet ir pagyvina interjerą. Kai kurie gamintojai siūlo specialų sieninį dekorą, tačiau LED apšvietimui paslėpti tinkami kone visi poliuretano dekoro elementai, ypač jei norisi puošnesnių ar įvairesnių formų. Investicijos į poliuretano dekorą, anot K. Putramento, atsiperka – jis ir estetiškai atrodo, ir paslepia ne itin dailias jungtis tarp sienų ir lubų. Vis daugiau dėmesio sulaukia ir lauko dekoro elementai, gaminami iš polistireninio putplasčio, paviršiuje padengti specialia danga. Fasadų dekorus „Solid decors“ gali pagaminti įvairių formų, tiek iš kompiuterinėmis programomis, tiek iš ranka sukurtų brėžinių. Nuosaikus fasado dekoras, K. Putramento įsitikinimu, sukuria estetinę pastato vertę. Poliuretano dekorai, anot „Solid decors“ vadovo, taip pat tinkamas sprendimas projektuojant ne tik klasikinį, bet ir modernų interjerą. Jį noriai renkasi interjero architektai tiek visuo-

mų – paslėptas LED apšvietimas lubose, naudojant lubinę apdailos juostą. Dekoratyvinis

meniniuose objektuose, tiek individualiuose būstuose.

„Laimikis.lt“ nuotr.

paveldas

Nuo 2009 m. savininkai saugotinus medinukus atsinaujina savo pastangomis.

Vilniaus medinukai – unikalus ir vis dar neišnaudotas architektūrinis turtas Vilniečių, o ir miesto svečių akį neretai patraukia unikali medinė Žvėryno, Karina SĖRIKOVA

Šnipiškių ir kitų rajonų architektūra. Vis tik jos likimas iki šiol miglotas, mat nuo 2009 m. saugotinų medinukų atnaujinimas paliktas jų savininkų valiai. Ar įrengti medinukų parkai atneštų naudos miestui?

Vertinami ne prasčiau nei barokas

ilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento direkto-

riaus pavaduotoja Rūta Matonienė teigia, kad šiuo metu savivaldybė neturi planų steigti medinukų parko, tačiau Vilniaus medinių pastatų apsauga vykdoma, pastatais rūpinasi ir jų savininkai.

32 2018 rugpjūtis

„Vilniaus miesto medinė architektūra yra vertinga tiek Europos, tiek Lietuvos paveldo kontekste. Europos mastu lietuviškasis medinės architektūros paveldas dėl savo unikalumo ir originalumo yra vertinamas ne mažiau nei lietuviškasis barokas“, – pabrėžė pašnekovė. Vien centrinėje Vilniaus dalyje yra apie 2000 medinių pastatų. Anot R. Matonienės, 2004–2006 m. buvo atrinkti architektūriškai vertingiausi Vilniaus

pastatai. Į šį sąrašą įtraukti Polocko g. 52, Filaretų g. 8, Baltajame skg. 7, Vytauto g. 29, Rūtų g. 6, Čiurlionio g. 33 esantys medinukai. Minėtu laikotarpiu šie unikalūs mediniai pastatai nufotografuoti, atlikti detalūs matavimai, menotyrinis ir pastatų konstrukcijų būklės įvertinimas. 2005–2008 m. laikotarpiu kai kurie jų, t. y. Filaretų g. 8 numeriu pažymėtas, Baltajame skg. 7, Čiurlionio g. 33, Vytauto g. 27 esantys medinukai, sutvarkyti ir atnaujinti.

„Vytauto g. 63, Traidenio g. 35 ir Pušų g. 16 esantys pastatai atnaujinti, 50 proc. kooperuojant savivaldybės ir pastato savininkų lėšas. Nuo 2009 m. savininkai saugotinus medinukus atsinaujina pagal savo išgales“, – sakė R. Matonienė.

Atranda miestiečiai Išsaugoti mediniai Vilniaus priemiesčiai, tokie kaip Šnipiškės, Žvėrynas, net tokios būsenos, kokios yra dabar, pasak Kultūros paveldo departamento (KPD) Registro tvarkymo, viešųjų ryšių ir edukacijos skyriaus vedėjo Alfredo Jomanto, pastaraisiais metais ypač traukia turistus. „Tiesą pasakius, medinukai vilioja ne tik užsieniečius. Vis daugiau vilniečių domisi miesto istorija. Tiek Šnipiškėse, tiek Žvėryne yra daugybė įdomios ir įvairios stilistikos medinių pastatų. Čia rasime ir dvarelio tipo, ir vilų, ir Zakopanės stiliaus, ir vienaukščių, ir dviaukščių, drožiniais puoštų pastatų. Medinių priemiesčių išsaugojimas yra labai svarbus, visų pirma, miesto istorijai, tad būtų didžiulis praradimas, jeigu jie būtų paaukoti ant nekilnojamojo turto verslo plėtros aukuro, ką jau galime stebėti dalyje Šnipiškių“, – teigė A. Jomantas.

Medinių priemiesčių išsaugojimas yra labai svarbus, visų pirma, miesto istorijai, tad būtų didžiulis praradimas, jeigu jie būtų paaukoti ant nekilnojamojo turto verslo plėtros aukuro, ką jau galime stebėti dalyje Šnipiškių. / Alfredas JOMANTAS / Šnipiškėse netrūksta įdomios ir įvairios stilistikos medinių pastatų.

Neabejoja verslo interesu

„Laimikis.lt“ nuotr.

Pašnekovo teigimu, visi Vilniaus mediniai priemiesčiai yra skirtingi ir patrauklūs, o, atsiradus palankesnėms sąlygoms, jose neabejotinai įsikurtų smulkieji verslininkai. „Neabejoju, kad, pagerinus infrastruktūrą, ypač Šnipiškėse, čia atsirastų turistų, o ir vilniečių, dirbančių daugiaaukščiuose biurų pastatuose, kurie Šnipiškių sodeliuose mielai išgertų kavos ar papietautų, padaugėtų, juk tai beveik pats miesto centras. Šnipiškės, kaip ir Žvėrynas, keičiasi. Čia stiprėja vietos bendruomenės, kurios pačios ima atrasti ir vertinti savo pastatus bei teritorijas. Tai yra labai skatintinas dalykas. Neabejotinai šis rajonas greitu metu taps dar didesniu traukos centru, išsaugojusiu vaismedžių sodus, gėlių darželius ar net daržovių lysveles bei medinius pastatus, nes jis bus atgaiva ir ramybės oazė visiems, kurie ilgas valandas praleidžia dangoraižių pastatuose ir kurie norės susipažinti su sena ir turtinga šio priemiesčio istorija“, – teigė KPD Registro tvarkymo, viešųjų ryšių ir edukacijos skyriaus vedėjas. Gerųjų medinių priemiesčių išsaugojimo pavyzdžių nereikia dairytis toli. Išsaugotą medinį kultūros paveldą galima išvysti Rygoje, Taline, visose Skandinavijos valstybėse. Beje, šioje srityje Baltijos ir Skandinavijos valstybės bendradarbiavo nuo pat nepriklausomybės atgavimo, tad, tikimasi, Vilniaus mediniai priemiesčiai nebus išimtis iš taisyklės.

technologijos

Interjero ir akustikos

dermė

Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijai persikėlus į rekonstruotas Kristina BUIDOVAITĖ

patalpas kilstelėtą ugdymo(si) kartelę žymės mokyklai ypač svarbi koncertams skirta erdvė – kamerinės muzikos salė.

Ieškojo geriausių sprendimų astatas Gerosios Vilties gatvėje, tapęs konservatorijos namais, patenka į kultūros paveldo – Dievo apvaizdos bažnyčios – teritoriją. Pats pastatas priklauso eklektikos stiliui, jis pastatytas tarp 1860–1914 metų. Nei pastatas, nei jo vidinės erdvės į kultūros vertybių registrą nėra įtrauktos. Kartu su kolega Viktoru Meku Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos interjero ir akustikos koncepciją parengusi architektė Gintarė Privedienė pasakojo, kad rengiant techninį projektą vienintelėje konservatorijos koncertų erdvėje

34 2018 rugpjūtis

nebuvo numatyta jokių specialių scenos technologijos ir architektūrinės akustikos priemonių. Todėl tik darbo projekto etapu ben dradarbiaujant su užsakovu išsiaiškinti įstaigos poreikiai ir priimti reikalingi akustinio interjero sprendiniai. Pirminė kamerinės muzikos salės funkcija – klasikinės muzikos repeticijų ir koncertų erdvė. Patalpoje taip pat numatoma rengti konferencijas, paskaitas. „Pastato stilistika ir akustikos poreikiai įkvėpė erdvės interjero koncepciją. Santūri ir minimalistinė aplinkinių patalpų stilistika paskatino koncertinę erdvę išskirti, suteikiant jai išraiškingą charakterį, sykiu išlaikant ryšį su kontekstu“, – pasakojo architektė.

Interjerą projektavo kontrasto principu Interjero koncepcija kurta kontrastų derinimo principu: sujungti skirtingi, idėjiškai net priešingi architektūriniai stiliai. Esama klasikinių proporcijų erdvės struktūra su vyraujančiu aiškiu architektūriniu metru – tolygiu piliastrų, langų ir kt. elementų išdėstymu – derinta su avangardinėmis ekspresyviomis, dinamiškomis formomis, kurios įsiterpia tarp statinių elementų ir koncentruojamos salės žiūrovams skirtoje dalyje. Pašnekovės žodžiais, ekspresyvios ir nesistemingos formos, išdėstomos žiūrovų erdvės dalyje, tarsi simbolizuoja muzikos atlikėjo

Gintarės Privedienės nuotr.

Prioritetas – kokybiška akustika Akustinė koncepcija padiktuota pirminės erdvės funkcijos – neperslopinta, kamerinės muzikos skambesiui pritaikyta erdvė su tinkama pirminių garso atspindžių struktūra bei galimybe erdvę pritaikyti kalbiniams pranešimams. Nukreipiančios ekspresyvios plokštumos formuoja tūrius, kuriems išgauti panaudotos padidinto tankio gipso kartono plokštės. Šios nuglaistytos ir nudažytos. Panaudotos medžiagos užtikrina, kad patalpoje nebus perslopintas žemų garso dažnių diapazonas, būtinas klasikinės muzikos skambesiui. Formuojamų tūrių plokštumos orientuotos selektyviais kampais, taip

sumažinant stovinčių garso bangų neigiamą efektą ir užtikrinant tinkamą vidurinio bei aukšto garso dažnių diapazono sklaidą patalpoje. Langams užtemdyti panaudotos didelio tankio draperijos, kuriomis uždengus langų zonas sumažėja patalpos aidėjimo trukmės laikas ir pagerėja akustinė aplinka kalbiniams pranešimams. Erdvėje architektė bandė sujungti skirtingus, idėjiškai priešingus stilius – statišką klasikinį ir dinamišką avangardinį. Taip erdvei suteiktas išraiškingas charakteris. G. Privedienės žodžiais, tikimasi, kad kontrastų dermė įkvėps jaunąjį muzikos kūrėją ne tik mokytis klasikinės muzikos doktrinų, bet ir suteiks drąsos interpretuoti ir improvizuoti.

improvizacijas, pastangas, klaidas – ilgą kelią scenos link. Scenos erdvėje ekspresyvios formos „apraminamos“ pasitelkus klasikinės struktūros „rėmus“, kurie simbolizuoja muzikinį ugdymą ir nugludintą kūrinį. Publikai pateikiamas muzikos kūrinys visada yra muzikinių improvizacijų ir muzikos mokslo žinių sintezė. Interjero koncepcija kurta pasitelkus formą, kurią išryškina pasirinktas spalvinis balansas. Ekspresyvūs avangardiniai elementai šviesūs, tarsi švytintys. Švytėjimas papildomai paryškinamas linijiniu apšvietimu, išdėstomu ant aštrių briaunų. Klasikiniai elementai pilki, lyg pritemdyti, siekiant suteikti erdvei gilumo.

objektas

Palikti negalima griauti Kurioje sakinio vietoje dėti kablelį, kai kalbama apie jautrias pavelAušra NARKELIŪNIENĖ

dosaugos zonas Senamiestyje, Naujamiestyje, kur kiekviena plyta alsuoja istorija? Tokios vietos sukelia rezonansines diskusijas – ne

Gedimino pr. išklotinėje matomi du fasadai: vienas 1939 m. funkcionalizmo laikotarpio (suniokotas sovietmečiu), kitas pokarinės statybos, vizualiai sujungtas su gretimu carinio laikotarpio pastatu, replikuojant (kopijuojant) jo fasadą.

36 2018 rugpjūtis

vienu projektu buvo piktinamasi, kai kurie architektai, parengę ir įgyvendinę rekonstrukcijos projektus, kolegų buvo pavadinti net architektūros „cicinais“.

objektas ai architektūros studija „Plazma“ buvo pakviesta dalyvauti gyvenamųjų butų pastato Gedimino pr. 47, Vilniuje, kviestiniame projektinių pasiūlymų konkurse, iškilo dilema, kuriuo keliu eiti – ar priimti radikalaus modernumo iššūkį, ar rinktis nuosaikaus ir mažiau kontrastuojančio su esamu kontekstu statinio įvaizdį? Prieš tai atlikti paveldosaugos tyrimai parodė, kad čia stovėję pastatai, nugriauti per karą ir atstatyti pokariu, architektūrinės vertės neturi. Kaip pasakoja studijos „Plazma“ architektas Rytis Mikulionis, vienas projekto bendraautorių, siekiant „užtaisyti“ plyšį, atsiradusį po karo, viena naujo statinio dalimi tapo greta esančio pastato replika – kaimyninio carinio pastato dalies kopija, o kita – vienas 1939 m. funkcionalizmo laikotarpio pastatas, suniokotas sovietmečiu. Gavus leidimą pastatą griauti, projektą vystanti bendrovė rėmėsi laimėjusių konkursą architektų, t. y. studijos „Plazma“, pasiūlymais. Pagal juos buvo parengtas naujas detalusis planas, o vėliau vykdomi ir statybos darbai. Anot architekto R. Mikulionio, nuosaikią pastato išraišką padiktavo ir jo funkcija – gyvenamasis pastatas su daugybe vitrininių langų, turinčių išėjimus į balkonus. Architektams pavyko suskaidyti Gedimino prospekto išklotinėje

projektuojamą fasadą, atskiras jo dalis šiek tiek atitraukiant nuo gatvės raudonosios linijos, t. y. užstatymo ribos. Atsižvelgiant į kaimyninių pastatų fasado elementų proporcijas, papildomai pasirinktas ir skaidymas vertikaliais ir horizontaliais granito rustais. Pagrindinė fasado apdaila – tinkas, stogas dengtas klasikinio profilio aliuminio lakštais, suformuojant viršutiniame aukšte mansardinius butus. Fasadai, esantys vidaus kiemo dalyje, paprasti ir lakoniški. Jų santūrų įvaizdį pagyvina erdvios laiptinės su stikliniais panoraminiais liftais. Metalinės laiptasijos su teraco pakopomis suteikia pastato bendroms erdvėms solidumo, ypač turint omenyje potencialių šio pastato gyventojo statusą. Numatant būsimuosius gyventojų poreikius, daugelis butų suplanuoti taip, kad ateityje būtų galima juos sujungti. Požeminių automobilių stovėjimo aikštelių taip pat yra numatyta po dvi kiekvienam butui. Pagrindinis pastato konstruktyvas – monolitinis gelžbetonis. Demontavus senuosius statinius ir deramai sutvirtinus kaimyninių pastatų šoninius fasadus, reikėjo gana ribotoje ir tankiai užstatytoje erdvėje vykdyti statybos darbus. Architektai džiaugiasi, kad projekto vystytojas netaupė kokybės sąskaita, o, pasitelkus didelę patirtį turinčią bendrovę „Keista“, projekto vykdytoją, darbai vyko nuosekliai ir sklandžiai.

Architektai Dalia TREINYTĖ ir Rytis MIKULIONIS, „Gedimino pr. 47“ daugiabučio autoriai

Naujojo daugiabučio gyvenamojo namo mastelis ir sprendiniai paremti būdingais Gedimino pr. pastatų ir jų fasadų komponavimo principais:

Nuosaikią pastato išraišką padiktavo ir jo funkcija – gyvenamasis pastatas su daugybe vitrininių langų, turinčių išėjimus į balkonus. Fotografijos ir vizualizacijos studijos „Plazma“

– pirmo aukšto diferencijavimas ir pritaikymas komercijai; – dalies fasado plokštumų atitraukimas raudonosios linijos atžvilgiu; – atvirų balkonų komponavimas grupėmis; – išreikšta karnizo linija; – vertikalių ir horizontalių elementų balansas; – struktūrinės puošybos detalės; – stogų architektūra; – lakoniški kiemo fasadai.

Užs.

Bendrovė „Keista“: patirtis visuomet praverčia Projektas „Magnus residence“ – išskirtinis gyvenamosios paskirties pastatas pagrindinėje miesto arterijoje, Gedimino prospekte. Pati vieta jau savaime nustatė tam tikrus reikalavimus, gerokai aukštesnius nei standartiniam daugiabučiui. Todėl neatsitiktinai šiam sudėtingam ir svarbiam projektui įgyvendinti buvo pasirinkta įmonė „Keista“ – dėl joje dirbančių specialistų aukštos kvalifikacijos bei patirties statant sudėtingus statinius ir patikimumo atstovaujant klientams.

Paveldosaugininkai pritarė komplekso statyboms ystytojas suformavo užduotį pastatyti gyvenamąjį namą, kuris būtų ne tik strategiškai puikioje vietoje, bet ir estetiškai patrauklus, modernus, patogus būsimiems gyventojams. Tai projektas, kuriame dera modernios ir klasikinės architektūros sprendiniai. Įmonė „Keista“ daugiabučiame gyvenamajame name Gedimino pr. 47, Vilniuje, kurį sudaro 3 korpusai su 29 šiuolaikiniais butais ir 7 komercinėmis patalpomis, teikė visą projekto įgyvendinimo paslaugų kompleksą: projektavimo ir statybos valdymą, statinio statybos techninę priežiūrą, darbų saugos koordinavimą.

Projekto koordinavimas prasidėjo nuo nelen gvos užduoties – pagrįsti anksčiau čia stovėjusio pastato menką architektūrinę vertę, siekiant įgyvendinti vientisą projektą, visapusiškai ir be kompromisų, nesiveliant į abejotinas rekonstrukcijas. Buvo keičiami detaliojo plano sprendiniai, prieš tai atlikus paveldosauginį sprendinių vertinimą nekilnojamosioms kultūros vertybėms ir Vilniaus senamiesčiui. Tyrimu nustatyta, kad sklypo Gedimino pr. 47 pastatai, kurių didžioji dalis buvo suformuota po Antrojo pasaulinio karo, nėra vertingi savo medžiagiškumu, pastatų estetinės ypatybės nepasižymi originalumu, savitumu ar reliktiškumu. Jie vertingi tik savo tūriu, kaip Gedimino prospekto urbanistinio erdvinio užstatymo formantai. Kiemo korpusai ir jų artima aplinka taip ir liko su menkai išvystytu užstatymu: mažu

aukštingumu, žema užstatymo kokybe (avarinės būklės pastatai ir jų liekanos) ir atsitiktinai išdėstytais, utilitariais sovietmečiu statytais statiniais (vaikų darželis ir kt.). Ankštosios gatvės išklotinė nesusiformavusi, užstatymas padrikas, neturintis jokio kompozicinio ir estetinio ryšio. Remiantis šiomis išvadomis ir Gedimino pr. 47 fasado konstrukcijų vertinimu, nuspręsta leisti sanuoti visą sklype esantį užstatymą, formuojant naujos kokybės statinių architektūrą. O architektų studijos „Plazma“ architekto Ryčio Mikulionio 2014 m. parengti ir suderinti gyvenamojo namo sklype projektiniai pasiūlymai tapo detaliojo plano sprendinių keitimo pagrindu.

Pranašumas – darnus darbas Vykdytojų laukė nemaži iššūkiai – gana sudėtingos buvo visos projekto įgyvendinimo stadijos. Projektuojant priimta daugybė racionalių ir sudėtingų sprendimų. Statybos metu sunkumų kėlė ir objekto vieta (sudėtingas privažiavimas siauromis, vingiuotomis, nuolat automobiliais užstatytomis gatvėmis), ribotas statybos objekto teritorijos plotas, nedideli atstumai iki gretimų pastatų, sudėtingi konstrukciniai ir architektūriniai sprendiniai. Kad būtų užtikrintas maksimaliai kokybiškas rezultatas, statyba vykdyta pasitelkiant jos valdymo būdą. Objekte darbus atliko apie trisdešimt skirtingų rangovų. Kiekvienas jų buvo atsakingai parenkamas konkursu, sprendiniai derinami su projektuotojais nuolatiniuose pasitarimuose. Išskirtinumo pastatui suteikia didelis uždaras vidinis kiemas, kuriame jaukiai auga gausybė augalų.

38 2018 rugpjūtis

Projektų rengimas taip pat buvo nuolat koordinuojamas, ieškoma sprendinių iškylančioms problemoms statybos procese. Projekte pavyko įgyvendinti inovatyvius šiuolaikinius techninius sprendimus: įrengta grindinio šildymo sistema, visiškai sukomplektuoti elektros, silpnųjų srovių skydeliai, priešgaisrinė sistema, kondicionavimo vamzdynai. Projektui kiekviena medžiaga ar gaminys buvo parenkamas labai atsakingai, atsižvelgiant į rinkos naujoves ir norą užtikrinti išskirtinę kokybę. Teko pasukti galvą ir įrengiant automobilių stovėjimo vietas, kurios miesto centre visuomet sukelia nemažai sunkumų – pakankamas automobilių stovėjimo vietų skaičius patogiam būsimų savininkų gyvenimui buvo viena vystytojo užduočių. Įgyvendinti sprendimai pranoko lūkesčius: pastate įrengta dviejų aukštų požeminė automobilių aikštelė, o jiems saugoti skirtų vietų skaičius viršija numatytus reikalavimus. Pastate esantiems 29 butams pastatytos net 58 automobilių saugojimo vietos, t. y. po dvi kiekvienam butui. Išskirtinumo pastatui suteikia ir bendrosios erdvės: didelis uždaras vidinis kiemas, kuriame

jaukiai auga augalų „džiunglės“, įrengta vaikų žaidimų aikštelė ir poilsio zonos, taip pat įspūdingos ir erdvios panoraminės laiptinės. Kiekvienas projektas, anot bendrovės „Keista“ direktoriaus Gintauto Kazlausko, nauja patirtis. Ši parodė, kad net ir sudėtingą užduotį galima įgyvendinti sėkmingai, jeigu dirbama atsakingai, pasitelkus aukštos kvalifikacijos specialistus. Sklandus komandinis darbas vyko ne tik tarp visos projekto įgyvendinimo komandos (rangovų, projektuotojų, vystytojų), bet ir bendradarbiaujant su valstybinėmis institucijomis. Projektas įgyvendintas sklandžiai ir pripažintas tinkamu naudoti. Miesto architektai, architektų taryba, paveldosaugininkai sutiko, kad pastatas puikiai įkomponuotas Gedimino prospekte. G. Kazlauskas patvirtino – Nekilnojamo kultūros paveldo vertinimo taryba vienbalsiai pritarė Gedimino prospekto namo, pažymėto 47 numeriu, išbraukimui iš saugomos išklotinės. Sprendimo parengimas pareikalavo daug tyrimų, o vienbalsis pritarimas įrodo, kad ne visa, kas sena, yra saugotina. Svarbu, kas bus sukurta nevertingų statinių vietoje, kas negadins, o nauja kokybe papildys esamą aplinką.

Net ir sudėtingą užduotį galima įgyvendinti sėkmingai, jeigu dirbama atsakingai, pasitelkus aukštos kvalifikacijos specialistus. / Gintautas KAZLAUSKAS /

Užs.

Raimondo Urbakavičiaus nuotr.

Dar viena proga atsinaujinti

Lietuvoje praktika nuo stogo iki pamatų sutvarkyti vieną paveldo objektą reta, mat nuosekliam darbui įprastai pritrūksta lėšų. Daug dažniau šokinėjama nuo vieno darbo prie kito, stengiantis išspręsti pastatui pražūtimi gresiančias problemas. O bet kokia finansinė paskata paveldo objektų valdytojams – svarbi ir laukiama. Laukia programos starto raėjusiais metais Viešųjų investicijų plėtros agentūra (VIPA) kartu su Finansų ir Kultūros ministerijomis įsteigė Kultūros paveldo fondą. Jam skirta 5,2 mln. Europos regioninės plėtros fondo lėšų, kuriomis bus finansuojamos paskolos viešiesiems ir privatiems kultūros paveldo objektų valdytojams. Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos (LPDA) prezidentas Gintaras Karosas palaiko tokią iniciatyvą, juolab kad paveldo objektai nėra tie, kurių tvarkybos darbams bankai skolintų noriai. „Svarbu, kad finansavimo sąlygos būtų kuo palankesnės istorinėms pilims ir dvarams. Tokie kultūros paveldo objektai išsibarstę po visą Lietuvą,

40 2018 rugpjūtis

daugiausia esantys kaimiškose teritorijose, todėl jų veikla pa prastai negeneruoja pelningumo, tačiau yra labai svarbi mums visiems: kultūrai pažinti, šalies įvaizdžiui, turizmo plėtrai“, – komentavo pašnekovas. Šalia Elektrėnų esančio Abromiškių dvaro savininkas Romualdas Bakutis taip pat pripažino laukiantis Kultūros paveldo fondo starto. Pašnekovas antrino LPDA prezidentui – bet kokios finansavimo galimybės paveldo objektų savininkų itin laukiamos, nesvarbu, ar objektai valstybei priklausantys, ar privatūs. Kultūros paveldo fondo lėšos skirtos kultūros paveldo objektams įveiklinti – investicijoms,

padarančioms objektą patrauklesnį ir komerciškai atsiperkantį, pavyzdžiui, vidaus sutvarkymo darbams, įrangai įsigyti ir pritaikant jį visuomenės poreikiams. Dvarų savininkai, anot pašnekovo, pasirengę prisiimti įsipareigojimus ir pasinaudoti galimybe gauti paskolą. Pats Abromiškių dvaro savininkas teigė pasiruošęs tik paskelbus apie finansinės priemonės startą teikti paraišką. Jis apgailestavo tik dėl vieno – Kultūros paveldo fondas, tikėtina, pradės veikti metų pabaigoje, tuomet daugelio tvarkybos darbų atlikti nebegalima, teks luktelėti vėlyvo pavasario. „Su prantu, kad ne viskas paprasta, paveldo

Abromiškių dvare ketinama teikti konferencijų ir apgyvendinimo paslaugas.

Kultūros paveldo fondo tikslas – skatinti investicijas į paveldo objektus.

objektų tvarkyboje daug specifikos. VIPA daro didelį darbą, kad atrastų aukso vidurį tarp poreikių ir galimybių“, – apibendrino pašnekovas. Įmonė „Galvės investicija“, kuriai atstovauja R. Bakutis, Abromiškių dvare suplanavusi teikti konferencijų ir apgyvendinimo paslaugas, sykiu visuomenei atverti sutvarkytą paveldo objektą. Verslo planą bendrovė turi, pagal jį kryptingai įgyvendina visą projektą. Sykiu viliasi, kad tai, ką ruošiasi daryti, bus priimta VIPA atrinktam finansinės priemonės valdytojui.

Renkasi finansų įstaigą Taigi, VIPA dar šiais metais planuoja atsirinkti finansinės priemonės valdytoją, kuris teiks paskolas tiesiogiai pareiškėjams. Suteikiamos paskolos tikslas – skatinti investicijas į kultūros paveldo objektus, siekiant pritaikyti juos visuomenės poreikiams; išsaugoti ir atskleisti vertingąsias paveldo objektų savybes, pritaikyti juos įvairioms reikmėms; padidinti Lietuvos gyventojų susidomėjimą kultūros paveldu ir pagerinti Lietuvos kaip patrauklios turizmui šalies įvaizdį Lietuvos ir užsienio šalių rinkose. Į 5 mln. eurų paskolą galės pretenduoti privačių ir viešų kultūros paveldo objektų savininkai. Galimi partneriai – privatūs ir viešieji kultūros paveldo bendraturčiai. Suteikiamos paskolos terminas – iki 15 metų. Kultūros paveldo objektų aktualizavimo projektais bus siekiama įveiklinti ir aktualizuoti kultūros paveldo objektus, kurie bus viešai prieinami visiems lankytojams. Projektai turi atitikti kultūros objektų aktu alizavimo 2014–2020 m. programos nuostatas: objektas, į kurį numatomos investicijos, yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Užbaigus tvarkybos darbus bus sukurti papildomi (nauji) lankytojų srautai ir objekto prieinamumas, atvirumas visuomenei ir lankytojams, t. y. projekte yra prisiimti įsipareigojimai užtikrinti, kad po galutinio naudos gavėjo investicijų panaudojimo projekte pabaigos ir (ar) ne mažiau nei 5 m. po projekto finansavimo pabaigos bus sudarytos sąlygos visuomenei lankytis sutvarkytame kultūros paveldo objekte.

Suteikiamos paskolos tikslas – skatinti investicijas į kultūros paveldo objektus, siekiant pritaikyti juos visuomenės poreikiams; išsaugoti ir atskleisti vertingąsias paveldo objektų savybes.

Kosto Kajėno nuotr.

Tvarkybos darbai – pažinčiai su istorija Alaus daryklos kompleksą sostinės Subačiaus gatvėje sunaikino gaisras Kristina BUIDOVAITĖ

ir laikas. Visgi šiam į sostinės Senamiesčio vizualinės apsaugos zoną patenkančiam kompleksui suteiktas antro gyvenimo šansas. Ateityje pastatai, planuojama, bus pritaikyti administracinei veiklai – biurams ir loftams.

Rūpestis – suvaldyti vandenį aip paaiškino alaus daryklos komplekso architektūros tyrimų ir tvarkybos darbų projekto autorius architektas restauratorius Robertas Zilinskas, pirmasis pastatas į kultūros vertybių registrą įrašytas 1993 m., o valstybės saugomu pripažintas 2005-aisiais. 2008 m. atrastas antrasis pastatas, tuomet alaus darykla tapo kompleksu, kurio tik anksčiau valstybės apsaugą gavusi dalis liko saugoma. Restauratoriaus nuomone, prie komplekso sunykimo prisidėjo ne tik gaisras, bet ir negiliai esantys gruntiniai vandenys bei grunto slinkimas šlaitu. Iki šių dienų išlikusius pastatų fragmentus nuo tolesnio nykimo ir drėgmės apsispręsta saugoti po klinkerio apsauginėmis „kepurėmis“ – jie

42 2018 rugpjūtis

bus eksponuojami visuomenei. Restauratoriai parinko į autentiškas panašias klinkerio plytas, fra gmentai uždengti taip, kad vanduo nebėgtų per sienas, bet lašėtų šalia. Restauruotos ir eksponuojamos angos bei nišos, karnizai, piliastrai, atnaujintas salyklinės fasadų spalvinimas – dekoravimas raudonai dažant plytų eilių juostas, o nauji korpusai statomi buvusio užstatymo vietose. Dviejuose korpusuose – buvusioje salyklinėje ir spirito varykloje – išliko pastatų dalys su perdangomis, viename jų – ir stogo konstrukcijų atspaudai dūmtraukyje, pagal kuriuos atkurta salyklinės stogo forma. Čia patalpos įrengiamos buvusiuose tūriuose. Teritorijoje pasirūpinta įrengti ir drenažą, nes iki šiol čia labai intensyvus požeminis vanduo. Objekte atlikti istorijos, archeologijos, geologijos, istorijos, architektūros, konstrukcijų tyrimai.

Nevengė modernių sprendimų Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad per teritoriją tekėjęs Drujos upelis – jis jau 1892 m. plane pavaizduotas kaip dalinai nukanalizuotas. Anot R. Zilinsko, prieš pradedant tvarkybos darbus atlikus archeologinius tyrimus sausoje vietoje aptikti buvusios upelio vagos stiprinimai. Drenažas, kaip matyti 1892 m. plane, buvo įrengtas gretimame sklype, kurio riba ir tekėjo upelis. Atlikę geologinius tyrimus specialistai atrado ištisą vandeningą nespūdinį sluoksnį po griuvenomis smėlinguose sluoksniuose visame sklype, be versmių, šaltinių ar šulinių. Gretimoje bevardėje gatvelėje, kuri yra tikroji istorinė Subačiaus gatvės trasa, restauratoriai aptiko vieną kolektorių, kuris ir toliau bus naudojamas drenuojamam požeminiam vandeniui surinkti.

objektas

Ikonografinėje medžiagoje minimi Žiupronių šaltiniai, iš kurių ir tekėjęs Drujos upelis, nėra aiškiai lokalizuoti. Manoma, kad netgi Misionierių vienuolyno tvenkiniai maitinti iš tų pačių šaltinių. R. Zilinskas pasakojo, kad alaus darykla pažymėta dar 1817–1819 m. dvaro teritorijos ribų plane. Tuomet ji priklausė Markučių (Svistapolės) dvaro savininkui Vilniaus iždininkui Juozapui Eismuntui. Kai kurios pastatų dalys pagal mūrą gali būti datuojamos XVIII amžiumi. 1737 m. Vilniaus miesto plane apie šią vietą yra eksplikuotas sugriuvęs parako, popieriaus ir miltų malūnas, bet seniausi mūrai nėra ankstyvesni kaip XVIII a. vidurio. Nemažai informacijos pateikė architektūros tyrimai: išsiaiškinta, kad pradžioje komplekso mūrinių stulpų tarpai buvo užpildyti mediniais sienojais. Palaipsniui XIX a. pab.–XX a. pr. konstrukcija buvo keičiama: apmūrijama iš vienos pusės, išimama mediena, tuomet apmūrijama likusi dalis. Iš skirtingų sostinės perspektyvų matomas kaminas, anot restauratoriaus, šiuolaikiška konstrukcija – kaminų surinkimo vamzdis. Jis buvęs sumūrytas, tačiau dūmai per kaminą nėjo tiesiogiai, čia buvo sumontuoti keli skardiniai dūmtraukiai.

Kosto Kajėno nuotr.

Dviejuose korpusuose – buvusioje salyklinėje ir spirito varykloje – išliko pastatų dalys su perdangomis.

Kaminas buvo sumūrytas iš specialiai pagamintų trapecijos formos plytų, jo sienų storis 22 centimetrai. Tokio aukščio konstrukcija, anot pašnekovo, neįtikėtinai plona. Beje, kaminas nesiremia į žemę, stovi ant metalinių sijų, o šios parūdijusios, įlinkusios. Metalas per tvarkybos darbus sustiprintas, įrengtos papildomos konstrukcijos.

Paskirtis keitėsi kelissyk Kalbėdamas apie tvarkybos darbų sudėtingumą, restauratorius R. Zilinskas pabrėžė, kad, priešingai, nei daugumą paveldo objektų pritaikant visuomenės reikmėms, įrengiant liftus, reikiamo dydžio langus, šiuo atveju didžioji dalis liekanų eksponuojama tokios, kokios išliko. Autentiškų pastatų dalių rekonstrukcija, pašnekovo žodžiais, sudėtingesnė užduotis, visgi pastatas nėra labai ankstyvas, taigi, ir susiorientuoti nebuvo sudėtinga. Užsakovo programa palyginti laisva: atsižvelgiant į būsimų naudotojų pageidavimus, palikta galimybės įrengti antresoles, tarpinius aukštus ir pan. Rekonstrukcijos projekto autorius – architektas Viktoras Kormilvecas.

Kai kurios pastatų dalys pagal mūrą gali būti datuojamos XVIII amžiumi. 1737 m. Vilniaus miesto plane apie šią vietą yra eksplikuotas sugriuvęs parako, popieriaus ir miltų malūnas, bet seniausi mūrai nėra ankstyvesni kaip XVIII a. vidurio.

Istoriniai šaltiniai 1883 m. pastatytas O. Ch. Epšteinui priklausęs salyklo fabrikas (kai kurie mūrai datuojami XVIII a. vid. – jie priklausė prieš tai stovėjusiam pastatui). 1900 m. salyklo fabrikas išnuomotas AB „Šopen“ ir pritaikytas alaus daryklai, kuri veikė iki 1913-ųjų. 1915 m. fabrike gaminti džiūvėsiai. 1918 m. pastatus suniokojo gaisras.

Užs.

„Stukma“: projektas patikrino kantrybę ir profesionalumą Sostinėje naujam gyvenimui pamažu atgimsta istoriniai pastatai. Šiuo metu iš pelenų prikeliamas alaus daryklos kompleksas Subačiaus gatvėje. Atidos ir kruopštumo pareikalavę tvarkybos ir paveldo objektų gelbėjimo bei statybos darbai šiame objekte patikėti bendrovės „Stukma“ specialistams.

Gelbėjo salyklinės pastatą ultūros vertybių registre kom pleksą sudaro du objektai – pirmo pastato liekanos ir antro pastato liekanos. Tai du istoriškai tarpusavyje nesujungti tūriai, bet pirmasis buvo suaugęs dar iš kelių susiglaudusių ir funkciškai susijusių dalių, kurių svarbiausia, architektūriškai efektingiausia ir geriausiai išlikusi buvo salyklinė. Ji sulaukė daugiausia „Stukmos“ profesionalų dėmesio. Atstatytame pastate kompetentingi bendrovės specialistai įrengė dvi naujas monolitines perdangas – šie darbai buvo svarbūs pastato išlikimui, nes tarpusavyje sujungė sienas, kurios tiesiog bet kuriuo metu galėjo baigti griūti, taip pat uždėjo čerpių stogą.

Atidavė duoklę istorijai Manyta, kad sklypu tekėjęs upelis ir buvęs labai našus šulinys, tačiau, atlikus geologijos ir archeologijos tyrimus, paaiškėjo, kad upelis tekėjęs dabartine sklypo, kuris anksčiau buvo didesnis, riba, kaimynai jį jau seniai nudrenavo. Šulinio liekanų archeologai taip pat nerado, nors buvo ištisai tiriamas visas sklypo plotas. Kieme buvusio šulinio vietą nuspręsta pažymėti su vandeniu asocijuojančiomis mažosios architektūros detalėmis. Kaip tik netoli tos vietos, kur senuose planuose pavaizduotas šulinys, buvo suprojektuotas maždaug 7 m aukščio dūmų iš požeminės automobilių stovėjimo aikštelės išleidimo kaminas, kuris tikrai nebūtų pagerinęs kiemo vaizdo. Jam užmaskuoti buvo suprojektuotas XIX a. vandens bokštą

Kosto Kajėno nuotr.

Pašalinus rūdis, restauruoti ir nudažyti autentiški langų rėmai bei metalinės dalys. Sykiu restauruoti angokraščiai, naujai skiediniu užpildytos ištrupėjusios siūlės, o atskirose vietose jos perrievėtos, karnizai restauruoti tiek, kiek buvo reikalinga jų stabilumui ir apskardinimų įrengimui, kitur paliekant griuvėsių įspūdį, sutvirtintas mūras, pakeistos aptrupėjusios plytos. „Stukma“ sumontavo fasade paslėptą unikalią lietvamzdžių sistemą – toks sprendimas ganėtinai retai taikomas Lietuvoje. Bendrovės „Stukma“ specialistai sustiprino kaminą laikančiąsias metalines konstrukcijas ir permūrijo profiliuotą viršūnę, kuri buvo pavojingai suirusi, virš kamino įrengtas sferinės formos stoglangis, kad į vidų patektų šviesos, sumažėtų šilumos nuostoliai. Stoglangis varstomas tam, kad šiltu oru kaminą būtų galima vėdinti.

44 2018 rugpjūtis

primenantis statinys, kurį sumūrijo „Stukmos“ darbuotojai. Alaus daryklos komplekso tvarkybos darbų projekto autorius architektas restauratorius Robertas Zilinskas gyrė bendrovės specialistus ir jų gebėjimą mūrą restauruoti taip, kad neįmanoma jo atskirti nuo autentiško. Ne mažiau pastangų pareikalavęs darbas – nuvalyti pirmojo pastato pietų fasado, kuris dabar stovi kaip atskira siena ir yra eksponuojamas, liekanas. Rimtos slinkties ši siena nebebūtų atlaikiusi, bet restauruotas mūras dabar tvirtesnis, dėl „kepurių“ įrengimo padidėjo jo masė, už jos į šlaito pusę įrengtas drenažas ir pati siena priinkaruota nuolatiniais grunto inkarais, įrengtais sklype. Pirmojo pastato pietų fasadą reikėjo išlyginti kepurių uždėjimui ant sienos viršaus, o jis buvo labai nevienodas, todėl teko viršų sulaiptuoti. Per visą sienos ilgį tam prireikė nemažai kubinių metrų restauracinio mūro. Darbams panaudotos teritorijoje rastos ir iš Latvijos parkeliavusios nestandartinių matmenų plytos. Bendrovės direktorius Raimondas Šliukaitis pasakojo, kad po keliasdešimt plytų gabentasi iš rekonstruojamų pastatų, jas teko kruopščiai plauti ir valyti. „Stukmos“ projekto vadovas Kšištofas Mačan, kurį architektas gyrė dėl jo profesionalumo, komentavo, kad ruošiant skiedinį teko pasukti galvą, kokiomis proporcijomis maišyti baltą, pilką cementą, kalkinį skiedinį ir geltoną smėlį,

norint išgauti kiek įmanoma tikslesnę siūlių spalvą. Atviros vietos, į kurias patenka daugiausia vandens, papildomai hidroizoliuotos. Nors visame komplekse įrengta palyginti nedaug hidroizoliacijos, bet čia toks sprendimas buvo svarbus, ypač tose vietose, kur arti sienos įrengtas drenažas. Teritorijoje atkuriami buvusių statinių tūriai: visi korpusai sudarys vieną statinį, nes jie jungiasi jeigu ne per antžeminę dalį, tai bent per požeminę automobilių stovėjimo aikštelę. Šiuose pastatuose bendrovės „Stukma“ specialistams patikėta fasadus apdailinti klinkeriu ir stogus uždengti skarda. Paklaustas apie iššūkius, K. Mačan pabrėžė, kad sudėtingiausia buvo įrengti salyklinės perdangas, mat jos inkaruotos kiaurai sienų, reikėjo po restauraciniu mūru paslėpti inkarų galvutes fasaduose. Dėl pagrindinės pastato ligos – mūrą ilgą laiką veikusio, pro įlinkusį stogą tekėjusio vandens – mūrai nebuvę itin tvirti. Be to, jie sluoksniuoti atsitiktine tvarka, sienos plonos, patalpų aukščiai dideli, buvo nuolatinė mūrų išklupimo rizika. Įmonės „Stukma“ darbuotojai tvarkybos darbus atliko ne viename svarbiame paveldo objekte, tokiame kaip Užutrakio dvaro sodyba, ir kitur. Bendrovės „Stukma“, savo veiklą pradėjusios prieš 24 m., specializacija – ne tik restauravimo, bet ir mūro, renovacijos, apdailos bei kiti darbai.

Jau 24 metus dirbame Jums!

www.stukma.lt

technologijos

Ar į Lietuvą atkeliaus tekstilinė architektūra? Medžiagos 99 proc. lengvesnės už stiklą, lanksčios, tvirtos, skaidrios, Reda TAMOŠAITYTĖ

atsparios ugniai ir UV spinduliuotei – tai šių dienų stebuklas, skirtas šiuolaikiniams statiniams. Savo optinėmis savybėmis, interaktyvumu jos atveria visiškai naujus horizontus architektų ir inžinierių fantazijos šėlsmui, kaip ateityje atrodys mūsų gyvenamoji aplinka ir viešosios erdvės.

Berlyno Brandenburgo oro uostas.

Pritaikoma modernių formų pastatams auno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto (KTU ASI) Kompozicinių ir apdailos medžiagų laboratorijos vadovė, vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Milda Jucienė sako, kad terminas „tekstiliniai statiniai“ (angl. tensile (surface)

„Archteksa“ nuotr.

46 2018 rugpjūtis

structures, tensioned membrane constructions, textile buildings) pamažu įsitvirtina šnekamosios kalbos žodyne, nors galbūt kalbininkai galėtų pasiūlyti ir tikslesnį lietuvišką atitikmenį. „Nesileidžiant į dideles diskusijas, kokia sąvoka būtų tinkamesnė vartoti, galima pasakyti, kad kalbame apie statinius, kurių statyboje naudojamos tokios dengtos medžiagos kaip poliesterinis audinys, padengtas polivinilchloridu, arba stiklo pluošto audinys, padengtas politetrafluoretilenu,

„iGuzzini illuminazione“ būstinė. „MIAS Architects“, Ispanija. „MiCosta“ viešbutis. „Dilekci Architects“, Turkija.

taip pat įvairios polimerinės plėvelės, tinklai. Tai ir yra architektūrinės paskirties funkcinės medžiagos, kitaip dar vadinamos architektūrine tekstile“, – paaiškina dr. M. Jucienė. Pasak KTU ASI Kompozicinių ir apdailos medžiagų laboratorijos vadovės, architektūrinės paskirties tekstilės medžiagų tyrimų rezultatai inspiruoja ir naujus techninius bei kūrybinius pasiūlymus. Liauna, lanksti, deformacijas puikiai atlaikanti medžiaga leidžia projektuoti modernių formų pastatus.

Pasižymi puikiomis savybėmis Anot KTU ASI vyresniosios mokslo darbuotojos dr. M. Jucienės, turint mintyje, kad projektuojama kompiuterinėmis programomis, galima ieškoti įmantriausių konfigūracijų, estetine prasme geriausiai atspindinčių laiko dvasią ir šiuolaikinio pasaulio realijas. Sykiu atsiranda poreikis ieškoti naujų techninių sprendimų šiai novatoriškai estetikai įgyvendinti, tai ir naujas iššūkis inžinieriams. „Galimybė sukurti įspūdingas, neorganiškas, kreivalinijines pastatų formas ir kartu įgyvendinti statiniams keliamus techninius bei ekonominius reikalavimus turbūt yra pagrindinė tekstilinės architektūros plėtros varomoji jėga“, – teigia mokslininkė. Architektūrinė tekstilė Vakarų Europoje plačiai naudojama dėl nepastovaus klimato. Tokios lanksčios struktūros medžiagos yra ne tik len gvos, bet ir pasižymi puikiomis mechaninėmis savybėmis, jos atsparios ugniai ir UV spinduliuotei, nepraleidžia triukšmo, jų skaidrumas kinta plačiose ribose: poliesterinis audinys su fluorpolimero danga praleidžia 5–15 proc., o 0,05–0,25 mm storio etiltetrafluoretileno plėvelė suteikia net iki 90 proc. matomos šviesos. Plėvelės svoris siekia vos vieną procentą stiklo svorio ir yra puiki alternatyva pakeičiant molį, stiklo gaminius, medieną, betoną, net metalą. Architektai ir statybos inžinieriai ketina iš jų statyti naujus pastatus ir Lietuvoje. Mat didelė architektūrinės tekstilės medžiagų įvairovė ir šių medžiagų savybės iš tiesų leidžia įgyvendinti statiniams keliamus funkcinius, estetinius, techninius, ekonominius reikalavimus. Naudojant šias medžiagas, pasiekiama statiniams reikalinga apsauga nuo žalingo atmosferos poveikio, priešgaisrinė apsauga, šviesos pralaidumas, atsparumas grybeliui ar pelėsiui.

Suformuoja nusivalantį paviršių Dr. M. Jucienė pasiūlė kaip pavyzdį aptarti etileno tetrafluoretileno plėvelės savybes. Šios plėvelės storio orientacinės vertės yra 100–250 μm, paviršinio tankio 175–437 g/m2, matomos šviesos laidumas siekia 90–95 procentus. Ji yra elastinga (santykinė ištįsa siekia 600 proc.), tvirta (atsparumas tempimui – 52 N/ mm²), turi geras šilumines savybes (šilumos perdavimo koeficientas – 2,9 W/m2K), yra B-s1-d0 degumo klasės pagal EN 13501-1 standartą. Specialistams šie duomenys tikrai iškalbingi. Būtent šių savybių medžiaga yra panaudota statant įspūdingą Edeno sodo oranžeriją Kornvalyje, Didžiojoje Britanijoje. Oranžerijos kupolai pastatyti naudojant polimerinę plėvelę. Trys sluoksniai stiprios, antistatinės, skaidrios ir puikias izoliacines savybes turinčios plėvelės, įtvirtintos plieninėse konstrukcijose, leido sukurti drėgnųjų tropikų ir pietinės vidutinio klimato juostos klimatines zonas, todėl dabar vienoje vietoje galima gėrėtis augalais iš viso pasaulio. Ši plėvelė panaudota statant ir Khano Shatyro pramogų centrą Astanoje, Kazachstane, Severanco ligoninę Seule, Pietų Korėjoje, Allianzo stadioną Miunchene, Vokietijoje ir daugybėje kitų įdomių projektų. „Nereikia pamiršti ir plačių architektūrinės tekstilės medžiagos paviršiaus apdailos galimybių, – pabrėžia KTU ASI mokslininkė. – Pavyzdžiui, dengtinėje medžiagoje panaudotos titano dioksido nanodalelės suformuoja savaime nusivalantį paviršių. Tai ypač aktualu pastatų fasadams.“ Pasak pašnekovės, ant architektūrinės tekstilės medžiagos galima spausdinti tekstą ir

vaizdo informaciją, sukuriant individualius poreikius atitinkantį gaminį. Architektūroje labai aktualūs ir spalviniai sprendimai. Dėl architektūrinės tekstilės galima išgauti beveik neribotą spalvų ir atspalvių variantų skaičių.

Statybų srityje aktualus tvarumas Kiekvienas laikotarpis pateikia specifinių iššūkių. Neabejojama, kad dabarties ir ateities kartoms vienas aktualiausių dalykų statybų srityje yra ir bus tvarumas. Šioje srityje tvarumo principai įgyvendinami projektuojant aukščiausių energinių klasių pastatus, jais siekiama tausoti išteklius, kurti jaukią ir žmonių sveikatai palankią aplinką, kuri užtikrintų puikią gyventojų savijautą. „Šiuo požiūriu architektūrinės tekstilės medžiagos pretenduoja užimti pirmaujančias pozicijas. Kadangi medžiagos yra lengvos, statinio konstrukcijų elementams reikia mažiau metalo. Puikūs šviesos perdavimo rodikliai sumažina patalpų apšvietimo išlaidas ir tai prisideda prie energijos taupymo“, – tęsė dr. M. Jucienė. Be to, saulės energijos ir šviesos srauto pralaidumą galima lengvai kontroliuoti, pasirenkant, tarkime, skirtingo permatomumo plėveles. Taigi, pastato projektavimo metu gali būti maksimaliai įvertintos šviesos ir šešėlio zonos ir tokiu būdu įgyvendinti energinio naudingumo reikalavimai. Būvio ciklo požiūriu aktualu, kad, pasibaigus pastato eksploatacijos laikui, jo dekonstrukcija yra kur kas paprastesnė nei tradicinės statybos pastatų, o pats procesas palankesnis statybos komponentų pakartotiniam panaudojimui ir perdirbimui. Ir tai tik keletas pavyzdžių, kodėl tekstilinių konstrukcijų statiniai turi potencialo įsitvirtinti ir Lietuvoje.

technologijos

Naujos kartos architektūros ištakos

Bendrovė „Archteksa“ siūlo kompleksinius architektūrinės tekstilės sprendimus: įtempiamąsias įvairių paskirčių konstrukcijas, įvairaus dydžio ir formos tekstilinius fasadus – ekranus nuo saulės, išskirtines erdvines meno instaliacijas, parodų stendus, reklamines šviesdėžes, akustinius sprendimus didelėms erdvėms. Įmonė visoje Europoje dirba jau daugiau nei dešimtmetį, yra akredituota ir atstovauja gerai žinomiems prekės ženklams kaip FACID („Schüco Group“) ir „Serge Ferrari“.

www.archteksa.lt

48 2018 rugpjūtis

Beveik prieš 50 m. vokiečių architektas, dizaineris ir statybos inžinierius Frajus Ottas (Frei Otto) projektuojamuose statiniuose ėmė naudoti liaunas tekstilės medžiagas. Vienas pirmųjų jo darbų buvo Vokietijos Federacinės Respublikos paviljonas iš poliesterinio (PES) audinio, dengto polivinilchloridu (PVC), parodoje „Expo 67“, kuri vyko Monrealyje (Kanadoje) 1967 metais. Šiandien, praėjus beveik pusei šimto metų, įgyvendinti ir labai ambicingi tekstilinės architektūros projektai, kaip antai, Austrijos Oetztalo slėnyje, aukščiausiai kalnuose įsikūrusiame Soldeno slidinėjimo kurorte, įrengtos keltuvų trasos, kuriose gondolos sporto entuziastai keliami iš 1363 m į 3040 m kalnų viršukalnes. Daugiasluoksnė lanksti medžiaga buvo panaudota ir dengiant Ukrainos sostinės Kijevo olimpinio stadiono 50 tūkst. kv. metrų ploto stogą. Iš dengtinės medžiagos suformuoti Turkijos Konya Torku stadiono, turinčio per 42 tūkst. vietų, stogo ir sienų paviršiai. Tai žalios ir baltos spalvos trikampių apvalkalas, savo forma primenantis futbolo kamuolį. Pasaulinės parodos „Expo 2015“ Milane, Italijoje, lankytojus nuo kaitrių saulės spindulių saugojo stoginės, pagamintos iš daugiasluoksnės dengtinės medžiagos (dangos polimeras – polivinildenefluoridas). Jomis buvo padengtas 13-kai futbolo aikščių prilygstantis plotas. Įdomu, kad 85 tūkst. m² sunaudotos medžiagos po parodos buvo numatyta perdaryti į palapines pabėgėliams.

Tekstilinis fasadas saugo pastatą Lietuvoje lanksčios struktūros medžiagos taip pat naudojamos vis plačiau. Vasarą lauko kavinės, įvairūs paviljonai pasipuošia tekstiliniais stogeliais. Kauno architektai Nerijus Stanionis, Ieva Kabišienė suprojektavo modernų dviejų aukštų verslo centro pastatą „Savanorių 277“ tekstiliniu fasadu. 2017 m. šis pastatas buvo vienintelis ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse. Architekto N. Stanionio pasiūlymas suteikti statiniui tekstilinį fasadą buvo patrauklus ir

48 2018 rugpjūtis

statinio valdytojams, kuriems patiko išraiškingesnis statinio stilius. Pasak architekto, tai, kad fasadui buvo pasirinkta tekstilinė medžiaga, lėmė kelios priežastys. Pirma, ši medžiaga suteikia didelių architektūrinių sprendimų galimybių, ją taikant išgautas pastato tūrio vientisumas, originalumas. Unikali medžiaga leidžia kurti užrašus, įvairias geometrines, kad ir 3D, formas. Antra, architektus patraukė medžiagos fizikinės savybės. Projektuojant administracines ar prekybines patalpas, kuriose yra vitrinų, kaitinanti saulė sukelia nepatogumų, o štai tekstilinis fasadas juos išsprendžia. Lanksčios struktūros medžiagos neriboja geometrinės statinio formos, tad, KTU mokslo darbuotojos dr. M. Jucienės teigimu, taikant architektūrinę tekstilę, galima sukurti vientisą, originalų pastatą. Ši medžiaga leidžia kurti užrašus, įvairias geometrines formas. Tekstilinis fasadas saugo pastatą nuo perkaitimo vasarą, sulaiko 30 proc. šviesos. Taip pat taupoma energija, slopinamas miesto triukšmas.

Į pagalbą – moksliniai tyrimai KTU Architektūros ir statybos instituto akredituotoje Kompozicinių ir apdailos medžiagų laboratorijoje, kuriai vadovauja dr. M. Jucienė, atliekami akredituoti ir neakredituoti statybinių ir apdailos medžiagų bandymai. Pasitelkiant tyrimų įrangą, atliekami dengtinių medžiagų ir jų jungčių ilgaamžiškumo tyrimai. Tai vienas svarbiausių rodiklių, susijusių su esminiais statinio reikalavimais, apibrėžtais Statybos techniniuose reglamentuose. Laboratorinėmis sąlygomis tiriamieji objektai patiria saulės šiluminės ir ultravioletinės spinduliuotės, aukštų ir žemų temperatūrų, drėgmės poveikį, nustatoma medžiagų ir jungčių savybių kaita bei eksploatacinių savybių praradimas po dirbtinio sendinimo. „Universitetuose studentai įgyvendina savo idėjas, kurdami prototipus, o tyrimo laboratorijos atlieka tokių medžiagų eksploatacinių savybių tyrimus. Mūsų laboratorija glaudžiai bendradarbiauja su Milano dengtinių medžiagų tyrimo laboratorija Tikimės, kad mokslinių tyrimų rezultatai prisidės prie pažangių architektūrinių sprendinių statiniuose plėtros mūsų šalyje“, – pridūrė mokslininkė.

situacija

Kokį paveldą matys visuomenė? Kultūros paveldo objektų savininkus ir valdytojus praėjusiais metais pasiekė opKristina BUIDOVAITĖ

timistinė žinia – paveldotvarkai pirmąsyk skirtos Europos Sąjungos (ES) lėšos. Kultūros ministerijos Investicijų valdymo skyriaus vedėjas Šarūnas Šoblinskas paaiškino, kad ES struktūrinių fondų lėšomis finansuojami valstybiniai, sa kraliniai, savivaldybių ir privačių juridinių asmenų valdomi kultūros paveldo bei valstybės, savivaldybių ir privačių juridinių asmenų kultūros infrastruktūros objektai.

ir Povilo arkikatedra bazilika, Bernardinų vienuolyno ansamblio Vilniuje sutvarkymas (trečias etapas) ir kiti. Sykiu vykdomi du konkursai – kultūros paveldo aktualizavimo ir kultūros infrastruktūros modernizavimo. Šiuodu administruoja VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūra (CPVA). Kultūros ministerijos užduotis – parengti konkursų taisykles. „Siekiame, kad ES investicijos pasiektų ne tik valstybinius, bet ir privačius kultūros paveldo objektus bei esančius regionuose. Parama skiriama objektams, pritaikomiems visuomenės reikmėms. Yra pavyzdžių, kai paveldo objektai buvo sutvarkyti, užrakinti ir stovi nenaudojami. Mes orientuojamės į veiklų sukūrimą – abipusę naudą“, – aiškino Kultūros ministerijos atstovas. Beje, savivaldybės, pretenduojančios gauti ES struktūrinių fondų lėšas paveldo objektams tvarkyti ir pritaikyti visuomenės reikmėms, 15 proc. projektui reikiamos sumos turėtų atseikėti iš savo

kišenės. Konkursuose dalyvaujantys paveldo objektų savininkai ir valdytojai taip pat gauna ne visą pageidaujamą sumą. Bet dažniausiai, anot Š. Šoblinsko, to pakanka svarbiausiems darbams atlikti ir pasiruošti planuojamoms veikloms. Pašnekovas pripažįsta – ne visi paveldo objektai, kuriems žūtbūt reikalinga parama tvarkybos darbams, jos sulaukia iš karto, mat darbai ne tik reikalaujantys kruopštumo, profesionalumo, bet ir nemažų investicijų. Dalį reikiamų lėšų planuojama skirti iš Valstybės investicijų programos, kurios prioritetas – kultūros infrastruktūros atnaujinimas. Vienas tokių pavyzdžių – Lietuvos rusų dramos teatras, įsikūręs UNESCO Pasaulio paveldo objektu paskelbtame Senamiestyje, pastatytas 1913 m. pagal Vaclavo Michnevičiaus ir Aleksandro Parčevskio projektą. Šiuo metu pastatas prastos būklės, jame sudėtinga vykdyti teatro veiklą, taigi, jis neabejotinai sulauks valstybės pagalbos.

pixabay.com nuotr.

alstybiniams kultūros paveldo objektams skirta kone 45 mln. eurų, iš kurių beveik 14 mln. atseikėta sakraliniams paveldo objektams. Š. Šoblinskas patvirtino – ES struktūrinių fondų lėšos skiriamos ne konkrečiai paveldo objekto tvarkybos darbams, nes tai yra valstybės rūpestis, o jų pritaikymui visuomenės reikmėms. Į finansuojamų objektų sąrašą pateko ŠAM Venclauskių namai (Vytauto g. 89, Šiauliai), kurie, atlikus tvarkybos darbus, bus pritaikyti daugiafunkcėms muziejinėms veikloms, Užutrakio dvaro sodyba, Trakų Pusiasalio pilis, Trijų Kryžių kalnas, Vilniaus Jonušo Radvilos rūmų rytų paviljonas ir pietų korpusas ir kiti objektai. Tarp sakralinių kultūros paveldo objektų – Vilniaus Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, vadinamosios Aušros vartų koplyčia ir Šv. Teresės bažnyčia, Kauno Šv. apaštalų Petro

interjeras

kvėpta Nemuno kilpų peizažo Turbūt tik kai kurie viešbučio „Royal SPA Residence“ svečiai pamena anksčiau čia buvusius ištaigingiausius Lietuvoje senelių namus. Jų gyventojams karališkai orios senatvės, ko gero, yra pavydėjęs ne vienas lietuvis. Įstaigai bankrutavus, pastate įkurtas viešbutis šiandien išgyvena renesansą – atnaujinti pirmieji Indrė VOZGIRDAITĖ

50 2018 rugpjūtis

numeriai svečiams žada gerokai šviesesnę, modernesnę aplinką.

Interjere buvo parinkti Lietuvos gamtai būdingi švelnūs, prislopinti žali, mėlyni, vandens, dangaus atspalviai.

Puikios gamtos atspindžiai ermainas išgyvenantis viešbutis „Royal SPA Residence“ jau atvėrė 18 visiškai atnaujintų numerių. Tai dar tik pokyčių pradžia: ką tik baigtas pirmasis rekonstrukcijos etapas, jau imtasi kito, o 2019 m. viešbutį numatyta prijungti prie viešbučių tinklo „Mercury“. Viešbutis dėl rekonstrukcijos nebuvo uždarytas, todėl darbai vyksta etapais, atnaujinama po atskirą pastato aukštą. Interjero projekto autorė, architektė Nijolė Norkūnienė pasakojo, kad, pastate panaikinus senelių namus, juos pakeitusiame viešbutyje buvo atliktas tik minimalus numerių remontas. Todėl iki šiol kambariuose vyravusį gana senovinį dizainą nuspręsta keisti į gerokai len gvesnį, modernesnį, labiau atspindintį laiką ir aplinką. Parinkta dominuojanti interjero tema – gamta. Toks sprendimas, žinoma, neatsitiktinis – viešbutis apsuptas nuostabios regioninio parko gamtos, gaivų orą teikia pušys, vingiuoja Nemuno kilpos. Pačiame viešbutyje yra SPA su vietoje trykštančiu mineraliniu vandeniu. Todėl nutarta, kad naujajame viešbučio įvaizdyje turėtų atsispindėti gamtos, mineralinio vandens, sveikatinimo procedūrų motyvai. Tokios temos įkvėpė ir spalvinių derinių idėjas. Buvo parinkti Lietuvos gamtai būdingi švelnūs, prislopinti žali, mėlyni, vandens, dangaus atspalviai. Architektė nusprendė kiekvieną kambarį papuošti grafikos kūriniu. Originaliuose dizainerės kurtuose grafiniuose darbuose, pereinančiuose į lubas, taip pat atsispindi gamtos, augalų, vandens motyvai.

Raimondo Urbakavičiaus nuotr.

Dėmesys įvairiems poreikiams N. Norkūnienės teigimu, viešbučio pastato architektūra kiek archaiška, todėl norėjosi ją atnaujinti gerokai modernesniu interjero stiliumi. Buvo specialiai parinkti modernaus dizaino, lengvi baldai, pavyzdžiui, kilnojamieji staliukai metalinėmis kojomis. Daugiau naujumo įspūdžio suteikė ir kambariuose atsiradęs didesnės erdvės pojūtis. Architektė pasakojo, kad tinklui „Mercury“ būdingi ne mažesni nei 20 kv. m ploto kambariai, taigi, gerokai didesni nei standartiniai kitų viešbučių kambariai. Pagal viešbučių tinklo standartus buvo visiškai perplanuotos ir vonios patalpos, parenkant žmogui optimalius dušų, stalviršių dydžius. Stengtasi maksimaliai išnaudoti kambarių plotą ir užtikrinti baldų labilumą. Svečių patogumui buvo sukurtos transformuojamosios lovos – panorėjus galima miegoti ir vienoje dvigulėje, ir dviejose atskirtose lovose. Anot projekto autorės, Lietuva nėra turtinga šalis, todėl dažnai dėl taupumo svečiai nusprendžia dalytis kambarį su kitu žmogumi. Apgalvotas ir komfortiškas kiekvienos lovos apšvietimas. Šviestuvus galima patogiai reguliuotis pagal poreikį, net atstūmus lovas – tam pritaikyti specialūs šviestuvai ant ilgos, lanksčios kojelės. Kiekviename kambaryje sukurtas ne tik iš viršaus krentantis apšvietimas, bet ir šoninis – toks buvęs viešbučio savininkų pageidavimas. Architektės žodžiais, įspūdis, kad interjere vyraujančias šviesias spalvas papildo daug medienos, iš tiesų nėra visiškai teisingas. Panaudota medžiaga, atrodanti kaip natūralus medis, yra aukštos kokybės, puikios išvaizdos laminatas. Tai, kad ši medžiaga yra nedegi, nulėmė jos

Nutarta, kad naujajame viešbučio įvaizdyje turėtų atsispindėti gamtos, mineralinio vandens, sveikatinimo procedūrų motyvai. Tokios temos įkvėpė ir spalvinių derinių idėjas. / Nijolė NORKŪNIENĖ /

52 2018 rugpjūtis

Raimondo Urbakavičiaus nuotr.

interjeras

pasirinkimą – viešbučiams keliami priešgaisriniai reikalavimai labai griežti, todėl visos naudojamos medžiagos privalo turėti degumo sertifikatus. Laikantis tinklo „Mercury“ standartų, ypatingas dėmesys buvo skirtas viešbučio akustinėms ypatybėms pagerinti. Sudėtos akustinės priešgaisrinės durys, sustiprinta garso izoliacija tarp kambarių. Architektė aiškino, kad komunikacijos buvo išvedžiotos ne sienoje, o specialioje pertvaroje šalia jos, taip nepablogintos sienos akustinės ypatybės. Akustiką pagerino ir mineralinės vatos sluoksnis – net ir už sienos tekančio vandens garsai buvo gerokai prislopinti. Pastate įgyvendintas tik pirmasis rekonstrukcijos etapas: rekonstruota 18 ekonominės klasės numerių, esančių ketvirtajame standartinio korpuso aukšte. Jau prasidėję žemesniojo aukšto numerių renovacijos darbai, po jų bus pradėta atnaujinti restoraną, konferencijų sales ir liukso numerius. Sykiu projektuojamas šalia viešbučio atsirasiantis naujas baseinas.

paveldas

Atgijęs dėmesys Kauno IX fortui Indrė VOZGIRDAITĖ

XX a. 9 deš. iškilęs Kauno IX forto monumentas, skirtas genocido aukoms atminti, ne kartą yra patraukęs užsienio žinovų akį. Šįkart užsienio mokslininkų-tyrėjų žvilgsnis vėl nukrypo į prieš kelis dešimtmečius iš gelžbetonio kurtą garsų kūrinį. Monumento medžiagos būklei konstatuoti skirtas tyrimas atkreipė dėmesį ir į XX a. statinių reikšmingumą.

Objektas – gelžbetonio kūriniai įmet sausį pradėto, Europos Sąjungos lėšomis finansuojamo projekto „Innovaconcrete“ tikslas – atlikti gelžbetoninių paveldo objektų tyrimus ir išsiaiškinti, kaip šie objektai yra paveikti laiko tėkmės. Projekte dalyvauja 29 partneriai iš 11 šalių, o tyrimus skirtingose klimato zonose esančiose Europos šalyse atlieka tarptautinė mokslininkų grupė. Pa grindinis trejų metų trukmės projekto koordinatorius – Kadiso universitetas Ispanijoje. Pateikę rezultatus, mokslininkai pasiūlo ir galimus problemos sprendimus, padedančius užkirsti kelią būsimam statinio irimui. Tyrimams atlikti iki šiol buvo atrinkti septyni objektai iš skirtingų Europos šalių, šešiems jų jau atliktos detalios studijos. Vieni objektai atrinkti, atsižvelgiant į lankytojų skaičių per metus, pavyzdžiui, taip buvo išsirinkti lankytojų dėmesio nestokojantys „Centennial Hall“ pastatas Lenkijoje, „Pallazetto dello Sport“ arena Italijoje ir garsaus ispanų skulptoriaus Eduardo Chillidos skulptūros. Kita statinių kategorija žmonių nėra vertinama kaip reikšmingas valstybinis paveldas, tačiau liudija svarbius pokario modernistinio judėjimo pasiekimus. Tai ir karo memorialinės tvirtovės,

54 2018 rugpjūtis

Vaido Petrulio nuotr.

laikomos europiečių kolektyvinės tapatybės simboliu. Būtent šis kriterijus nulėmė Kauno IX forto, laikomo vienu pirmųjų XX a. gelžbetonio monumentų, pasirinkimą. Kauno IX forto skulptūrinis monumentas, žymintis masinių žudynių vietą, dedikuotas nacizmo aukoms atminti. Tai reikšmingas skulptoriaus Alfonso Vincento Ambraziūno kūrinys, baigtas kurti 1984-aisiais. Laimėjęs konkursą, iš trijų tūrių suformuotą 32 m aukščio monumentą autorius kūrė 13 metų.

Reabilituotas brutalizmo stilius Kartu su tyrėjais bendradarbiavęs ir tyrimų procesą stebėjęs KTU Architektūros istorijos ir paveldo tyrimų centro vadovas dr. Vaidas Petrulis pasakoja, kad į Kauną atvykusi ispanų mokslininkų grupė monumentą tyrė tris dienas. KTU specialistai tyrėjus konsultavo istoriniais klausimais, informavo apie pokario laikotarpio statybos procesą ir kitas, tyrimo eigai aktualias sąsajas. Paėmę mėginį mokslininkai detalius rezultatus atskleis maždaug po trijų mėnesių. Dr. V. Petrulis pabrėžia reikšmingą faktą, kad projektas atkreipė dėmesį į patį gelžbetonį: nors daugelis jį laiko viena atspariausių, ilgaamžiškiausių medžiagų, vis dėlto jis yra paveikus

laikui, oro sąlygoms. Ne mažiau svarbus esąs ir kitas tyrimo aspektas – projektą nuspręsta paskirti būtent gelžbetoninių objektų tyrimams dėl egzistuojančios gajos nuostatos, kad paveldo objektais dažniausiai laikomi tradiciškai puošnūs dirbiniai. O štai brutalizmo stiliaus gelžbetonio struktūros žmonėms paprastai yra estetiškai nepatrauklios, jų vietos nėra itin lankomos. „Kartais net sakoma, kad brutalizmas yra nekenčiamiausias architektūrinis stilius, todėl toks sumanymas buvo jį savotiškai reabilituoti, parodyti, kad ir XX a. buvo sukurta įspūdingų objektų iš gelžbetonio“, – tvirtino architektūros istorikas. Projekto rengėjai akcentuoja ir tai, kad gelžbetonio monumentų tyrimai padės stiprinti XX a. Europos paveldo sąmoningumą. Dr. V. Petrulis teigia, kad projektas esąs įdomus ir savo tarpdiscipliniškumu, sujungęs inžinierių ir technologų, paveldosaugininkų bei architektūros istorikų patirtis. Būtent pastarieji projekto vystymui padeda atrinkti vertingiausius gelžbetonio paveldo objektus Europoje. Šiuo metu norima iš viso atrinkti 100 objektų. Pašnekovas pabrėžia ir simbolinę atrankos reikšmę – nors akivaizdu, kad Kauno IX fortas yra vienas įspūdingiausių Europoje, vis tik džiugina, kad Lietuva su savo gelžbetonio paminklu papuolė tarp kelių pirmųjų įdomiausių Europos objektų.

Kauno IX forto skulptūrinis monumentas, žymintis masinių žudynių vietą, dedikuotas nacizmo aukoms atminti. Tai reikšmingas skulptoriaus Alfonso Vincento Ambraziūno kūrinys, baigtas kurti 1984-aisiais.

paveldas

Nauji žingsniai saugant nesaugomą architektūrą Griaunami, neatpažįstamai rekonstruojami ar yrantys sovietmečiu ir ankstyvaiIndrė VOZGIRDAITĖ

siais nepriklausomybės metais sukurti statiniai paragino architektų bendruomenę imtis ryžtingesnių veiksmų. Lietuvos architektų sąjunga (LAS) numatė per dvejus metus parengti XX a. pab.–XXI a. pr. vertingos architektūros Lietuvoje sąrašą. Projektas, prie kurio susitelks šio laikotarpio architektūrą tiriantys specialistai, mokslininkai, leis ir susisteminti, išplėsti ankstesnįjį įdirbį.

Gesinti gaisrus – ne išeitis AS pirmininkės Rūtos Leitanaitės teigimu, architektų bendruomenė jau daug metų kalba apie būtinybę imtis XX a. antrosios pusės statinių saugojimo ir vertinimo valstybės mastu. Poreikį sudaryti tokių statinių sąrašą ypač skatino dabartinė situacija: pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus, pastatas pradedamas svarstyti kaip galima kultūros vertybė jam suėjus ne mažiau nei 50 m., taigi, kurį laiką jis išvis nėra saugomas. R. Leitanaitė pažymi, kad Lietuva garsėja savo nekilnojamojo kultūros paveldo vertybių sąrašų gausa, bet kartu ir prasta jų būkle, nes įtraukimas į sąrašą dar nereiškia apsaugos priemonių. Prievolių ribojamas pastato savininkas ar prižiūrėtojas nebūtinai randa lėšų, o gal ir neskiria prioritetų pastatui išsaugoti, taip atsiranda daug griūvančių neabejotinai vertingos architektūros pastatų. Poreikiui tokiam sąrašui atsirasti įtakos turėjo ir vis aktyvėjanti statybos rinka bei pastatų savininkų, investuotojų dėmesys miesto centre esantiems pastatams, kuriuos paprastai jie tiesiog nori pritaikyti šiuolaikinėms verslo ar gyvenamosioms sąlygoms. Pasak LAS pirmininkės, dažnai nutinka ir taip, kad apie jų pritaikymą netgi nekalbama – toks architektūrinis palikimas laikomas kliuviniu, kurį siekiama nugriauti ir vietoj jo

56 2018 rugpjūtis

pastatyti šiuolaikinės architektūros pastatą. Taip prarandama Lietuvos kultūros istorijos dalis. Tokią situaciją architektų bendruomenė matanti nebe pirmus metus, su jam būdingais trumpais atokvėpiais ar padažnėjimais. R. Leitanaitė teigia, kad atvejų, kai tenka staigiai gesinti gaisrą, skubiai ieškant išeičių, kaip apsaugoti vieną ar kitą pastatą, netrūksta. Ji įsitikinusi, kad pats laikas kalbėti ne apie pavienių pastatų gelbėjimą, o apie sistemingą to laikotarpio architektūrinį palikimą ir paveldo statuso jam suteikimą. O suformavus jo bendrą paveikslą, kalbėti esą būtų gerokai lengviau.

Reikalinga vertinimo metodika R. Leitanaitės teigimu, dėl pastatų sunaikinimo kylančios diskusijos (pavyzdžiui, policijos pastato Giraitės g., projektuoto architektų Gyčio Ramunio, Kęstučio Pempės, atveju) rodo, kad visuomenė nėra gerai susipažinusi su XX a. pab.–XXI a. pr. architektūros verte, o atsakingos institucijos taip pat stokoja objektyvių, profesionaliai parengtų tyrimų apie ją. Tiesa, bandymų sudaryti tam tikrus naujesnių statinių sąrašus būta ir anksčiau. R. Leitanaitės nuomone, pagrindinė kliūtis jiems pabaigti ir oficialiai patvirtinti būdavusi šio laikotarpio paveldo vertinimo metodikos stoka. Būtent ji padėtų atsakyti į daugelį aktualių klausimų, pavyzdžiui:

paveldas Nacionalinės premijos laureatų Kęstučio Pempės ir Gyčio Ramunio 1985 metais suprojektuotas, postmodernizmo grynuoliu vadinamas, ne vieną apdovanojimą pelnęs buvęs Kelių policijos pastatas sostinės Giraitės gatvėje suvienijo jį išsaugoti norėjusius architektus.

kada nusprendžiama, kad pastatas yra vertingas ir saugotinas; ką derėtų labiau vertinti – projekto unikalumą ar jo atstovavimą tam tikrai tipologijai; kiek svarbi pastato originalios struktūros ir architektūros fizinė būklė ir kt. R. Leitanaitė pabrėžia, kad šios metodikos problematika yra aktuali ne tik Lietuvai. Tai atsiskleidė ir pavasarį organizuotoje tarptautinėje konferencijoje, kurioje svečiai aiškinosi, kaip tokia praktika yra vykdoma kitose šalyse. „Sunku būtų rasti šalį, kurioje būtų tvirtai pasakoma, kad turime algoritmą, per kurį „perleidę“, pati krinę tam tikro pastato charakteristikas, pasakytume jo vertę. Kiekvienoje šalyje taikoma vis kita metodika, be to, jos laikui bėgant kinta ir tobulėja“, – kalbėjo LAS pirmininkė. Pašnekovės žodžiais, ir į XX a. pab. sovietmečio architektūros paveldą reikėtų žiūrėti kaip į bet kurį kitą nekilnojamąjį kultūros paveldą. Kad jis būtų išsaugotas, jį reikėtų naudoti, o ne formaliai užkonservuoti. Statiniai turėtų būti pritaikyti šiandienos gyvenimui, tik su tam tikromis architektūrinėmis intervencijomis. O kokio lygio jos turėtų būti, kiek galėtų keisti originalią architektūrą, į tai esą ir turėtų atsakyti rengiama metodika. Vertingųjų savybių nustatymas taip pat pasakytų, ką būtina

saugoti, o ką galima pakeisti. Pavyzdžiui, kad pastatas išlaikytų savo didžiausią vertę, galbūt pakaktų išsaugoti ne jį visą, o tik dalį jo svarbiausių elementų ar dalių.

Nebus visiškai baigtinis Anot LAS pirmininkės, šiuo metu jau pradėtą projektą numatyta baigti 2019 metais. Iki to planuojama pristatyti tarpinius rezultatus, o kol kas, dar šiais metais, numatyta sudaryti preliminarų sąrašą, į kurį būtų įtraukti visi galimai dėmesio verti pastatai. Atrankos būdu sąrašas būtų vis siaurinamas, tačiau gali būti ir papildomas, taip galiausiai atrenkant neabejotinai vertingus statinius. Vis tik R. Leitanaitė pabrėžia, kad iki 2019 m. pabaigos planuojamas sudaryti sąrašas nebūsiąs visiškai baigtinis, nes ir toliau bus tobulinama metodika, be to, laikui bėgant keisis pats paveldas, atsiras naujų pastatų. Baigus rengti sąrašą, juo bus pasidalyta su sprendimus priimančiomis institucijomis (Kultūros ministerija, Kultūros paveldo departamentu, miestų, rajonų savivaldybėmis ir kt.) ir verslo organizacijomis. „Mūsų parengtas sąrašas savaime netaps nekilnojamųjų kultūros

Audriaus Ambraso nuotr.

paveldo vertybių sąrašo, patvirtinto Kultūros paveldo departamento, dalimi, – sako R. Leitanaitė. – Tačiau jis bus išsami, argumentuotai parengta medžiaga ir paskata atsakingoms institucijoms dėmesingiau vertinti, tvirtinti projektus, susijusius su tokios architektūros keitimu. O nekilnojamojo turto vystytojams, savininkams ši informacija taip pat padės atsakingiau bei jautriau planuoti pokyčius ir įspės juos apie, tikėkimės, didesnį visuomenės ir valstybės dėmesį sąraše esančių pastatų likimui.“ Pasak pašnekovės, sąrašas pasitarnaus ir kaip savotiškas archyvas: jeigu jame aprašytas pastatas vis dėlto būtų nugriautas ar kitaip sunaikinta jo vertė, sąrašas naudingai pasitarnautų kaip duomenų bazė apie pastatus, kurie ateityje nebus išsaugoti, taip papildant Lietuvos architektūros istorijos dokumentavimą.

Projektą „XX a. pab.–XXI a. pr. vertingos architektūros Lietuvoje sąrašas“ remia Lietuvos kultūros taryba. Projekto komanda: Rūta Leitanaitė, dr. Vaidas Petrulis (Architektūros-urbanistikos tyrimų centras, KTU), dr. Marija Drėmaitė (VU), dr. Liutauras Nekrošius (VGTU), arch. Martynas Mankus (VGTU, doktorantas), arch. dr. Tomas Grunskis (VDA), Matas Šiupšinskas (VU, doktorantas), Aušra Černauskienė (VGTU doktorantė).

technologijos

BIM: iš projekto – į statybų aikštelę Tai, kad statinio informacinis modeliavimas (BIM) jau senokai ne naujiena Indrė VOZGIRDAITĖ

projektuotojams, niekam nebekelia abejonių. O štai klausimas, ar realus Lietuvoje BIM kelias iš projekto į statybų aikštelę, dar ragina diskutuoti. Vis tik panašu, kad jau galima teigti: modelis prasiskynė kelią ir į fiziškai realius statybos darbus, nors taikymo nesklandumų dar netrūksta.

sąmatas, skaičiuojant statybos išlaidas. „Jeigu egzistuoja sąmatinės sistemos, kurios leidžia kiekiais operuoti ne daugybos lentelės princi-

Realiai pritaikoma ir daugiau sričių: statybos aikštelės organizavimas, jos valdymas, mechanizmų ir teritorijų išdėstymas, t. y. visi atliekami

pu, o juos paversti sąmatiniais, parametriniais rodi kliais, gaunama daug aukštesnio lygio sąmata“, – teigia pašnekovas.

darbai, ruošiant statybos organizavimo projektą. Visa tai taip pat galima pritaikyti tikrovėje kartu su simuliacijos, animacijos elementais, pagal poreikį susiejant su kalendoriniu grafiku. VGTU docento nuomone, veiksmai (logistika, įvairios finansinės prognozės, darbų organizavimas su rangovu, montavimo schemų tikrinimas ir optimizavimas), kurie yra atliekami per 3D modelio sujungimą su 4 ir 5 dimensija arba jos priemonėmis, atveria naujų galimybių. Jis atkreipia dėmesį, kad 3D modelis idealiu atveju yra gaunamas iš projektuotojų rankų, bet gali būti ir nepriklausomai sukurtas pačių statybininkų, atsižvelgiant į jų specifinius poreikius, tokių pavyzdžių jau esama.

Nuoseklesnis kalendorinis grafikas Anot doc. dr. V. Popovo, šiuo metu jau realiai pritaikomas modelio sujungimas su kalendoriniu grafiku. Taip gaunama daigybė simuliacijų, animacijų, kurias galima panaudoti labai įvairiai

Užtikrinami tikslesni kiekiai GTU Statinių skaitmeninio ir informacinio modeliavimo technologijų centro direktorius doc. dr. Vladimiras Popovas įsitikinęs, kad statinio informacinis modeliavimas visų pirma yra instrumentas ir priemonė projektavimui, tačiau pabrėžia, kad jo vaidmuo neįkainojamas ir planuojant statybos darbų organizavimo projektą. Jo nuomone, pirmiausia tiesioginė nauda statybai projektuojant BIM aplinkoje yra tikslesni kiekiai – modelis leidžia vykdyti kiekio apskaitą daug greičiau ir efektyviau. Būtent tai pirmiausia panaudojama statybose, bent jau rangovo konkurso metu. Taigi, visa tai, kas iš modelio generuojama automatizuotu principu, pavyzdžiui, medžiagų, konstrukcijų žiniaraščiai, bus tiek tikslūs, kiek tikslus bus pats modelis. Doc. dr. V. Popovas atkreipia dėmesį, kad pats modelis ir, žinoma, jo nulemti tikslesni kiekiai, leidžia gauti tiesioginės naudos sudarant

Investicija į žmonių kompetenciją

58 2018 rugpjūtis

ir plačiu mastu, pradedant nuo statybos aikštelės generalinio plano ir technologinių kortelių sudarymo iki darbininkų apmokymo, kaip ir kokia seka turi vykti darbai. Šios simuliacijos taip pat leidžia atlikti stebėseną, procesą ir tam tikras prognozes. Be to, galima netgi bandyti optimizuoti kalendorinį grafiką, nes per modelį, kuris visiems matant formuojamas iš atskirų elementų, atsiskleidžia problemos, pavyzdžiui, kalendorinio grafiko nuoseklumo bėda. Taigi, galima spręsti ir apie kalendorinio grafiko kokybę.

KTU Statybos ir architektūros fakulteto studijų prodekanas dr. Darius Pupeikis teigia, kad šiandien jau tikrai galima panaudoti BIM modelį ir statybose. Panaudojimo spektras esąs išties platus: nuo komunikacijos, darbų planavimo, sąnaudų valdymo iki duomenų perdavimo statybų robotams. Jo nuomone, BIM taikymas Lietuvoje populiarėja ir iniciatyva ypač jaučiama tarp didžiųjų Lietuvos statybos rangovinių organizacijų, tačiau kartu tenka apgailestauti, kad didžioji dalis mažesnių subrangovinių organizacijų BIM šiandien netaiko. „Pagrindinės priežastys – žemiausios kainos kriterijus ir visuomenės (ne) supratimas apie projekto, BIM modelio, inžinerinių sprendimų vertę. Gaila, kad vis dar daug statytojų nevertina kokybiškų sprendimų ir galvoja, kad projektas yra popierius, skirtas statybos leidimui gauti. Būtina suprasti, kad investicija į kokybišką projektą, sprendimą, inovaciją

Trūksta nacionalinių BIM taikymo standartų Dr. D. Pupeikis kalba ir apie egzistuojančias BIM taikymo problemas, susijusias su skirtingais standartais. „Statinys susideda iš atskirų projekto dalių (disciplinų), kurių galima priskaičiuoti apie 20 (architektūra, konstrukcijos, vandentiekis, šildymas, elektrotechnika, ryšiai ir t. t.). Atskiras projekto dalis atlieka skirtingos kompetencijos inžinieriai, kurie naudoja skirtingą programinę įrangą, duomenų bazes, metodikas, tačiau rezultatas (statinys) yra bendras, o sukurta informacija turi derėti tarpusavyje. Standartai taikant BIM yra dar svarbesni, kadangi integracija skaitmeninėje erdvėje yra kur kas didesnis iššūkis. Labiausiai paplitęs tarptautinis standartas BIM srityje yra vadinamas IFC (Industry Foundation Classes), skirtas keistis duomenimis tarp projekto dalių. Šiandien apie 200 programinės įrangos paketų yra suderinami su IFC standartu“, – aiškina dr. D. Pupeikis. Jo teigimu, Lietuvoje trūksta nacionalinių BIM taikymo standartų. Ypač būtinas statybos klasifikatoriaus standartas, kuris sutvarkytų informacinį chaosą ir tinkamai suklasifikuotų statinio elementus – tik taip esą galima efektyviai taikyti ir gauti naudą iš BIM. Dr. D. Pupeikis neabejoja, kad BIM naudojimo kliūčių gali iškilti, nes tai itin plataus apibrėžimo sąvoka. Esama tikslų (BIM panaudojimo būdų), pasiekiamų paprastai ir lengvai, tačiau netrūksta ir tokių, kurie dar nėra išvystyti technine ar kompetencijų prasme ir sukelia tam tikrų problemų. Todėl, atsižvelgdamas į šiandien egzistuojančius modelio taikymo nesklandumus, dr. D. Pupeikis pataria, kad tiesiog vertėtų pasiimti iš BIM tai, kas yra paprasta, lengvai pasiekiama ir kas sugeneruoja apčiuopiamą naudą.

VGTU ir D. Migilinsko nuotr. ir vizual.

(BIM) atsiperka stipriai“, – sako dr. D. Pupeikis. Jis atkreipia dėmesį ir į kitas problemas: žemą statybos etape dirbančių dalyvių kompiuterinio raštingumo ir BIM kompetencijų lygį, brangią ir greitai besikeičiančią programinę įrangą, duomenų apsikeitimo nesklandumus. Dr. D. Pupeikis įsitikinęs, kad BIM visų pirma yra investicija į žmonių išteklius, jų kompetenciją, visuomenės švietimą, o ne tik į programinę ar techninę įrangą. Vis tik tarp Lietuvos projektuotojų dominuojančios smulkios projektavimo organizacijos dažnu atveju laimi konkursus pagal mažiausią kainos kriterijų. Tokiu atveju investicijos į inovacijas (BIM) lieka nuošalyje, o prioritetu tampa projektų kiekis už mažiausią kainą, toli gražu ne kokybė.

Vertėtų pasiimti iš BIM tai, kas yra paprasta, lengvai pasiekiama ir kas sugeneruoja apčiuopiamą naudą. / dr. Darius PUPEIKIS /

Norbert Tukaj nuotr.

Penktasis fasadas: peržengti standartų ribas Penktuoju pastato fasadu vadinamas stogas šiuolaikinėje statyboje jau Lina BIELIAUSKAITĖ

nebėra tik viena statinio atitvarų, kuri saugo nuo aplinkos poveikio. Šis daugelio projektuotojų pamėgtas architektūrinio eksperimentavimo elementas įgauna vis daugiau panaudojimo ir pritaikymo būdų. Kinta viskas – pradedant funkcija, forma ir baigiant medžiagiškumu, tvarumu.

Sprendimus diktuoja ne tik kontekstas rchitekto Remigijaus Bimbos teigimu, svarbu ne tik paties kūrėjo idėja, filosofija – projektavimo sprendimus pirmiausia diktuoja pastato lokacija, o projektuotojo užmojus neretai įrėmina užsakovo įgeidžiai, galiausiai – ekonominis išskaičiavimas.

Šiuolaikinės medžiagos leidžia „ištirpdyti“ aiškias ribas tarp stogo ir fasado.

60 2018 rugpjūtis

„Žinoma, konteksto aspektas labai reikšmingas. Jei kalbame apie labai urbanizuotą teritoriją su šiuolaikiniais pastatais, galbūt čia labiausiai tiks objektas plokščiuoju stogu ar toks kontekstas padiktuos kitą atitinkamą idėją. Jeigu tai bus senamiestis, vėlgi teks paisyti šios vietos charakteristikos su jai būdingomis formomis ir medžiagiškumu“, – sakė specialistas. Pasak architekto, šiandien ypač atkreiptinas dėmesys į opią problemą – vizualinį stogų užterštumą.

sprendimas

Medžiagiškumo amplitudė labai plati Anot architekto R. Bimbos, reikėtų įsisąmoninti, kad miestai, gyvenamosios teritorijos matomi ne tik stovint ant žemės, bet ir pakilus į aukštesnes vietas ar iš paukščio skrydžio. „Jei nori estetiškai parodyti tą penktąjį pastato fasadą, reikia ieškoti kompromiso. Tad pagirtini tie projektai, kuriuose techninė dalis inte gruojama į pastatą. Vėlgi šiuo klausimu būtinas susitarimas su užsakovu, nes įprastai visi nori turėti kuo daugiau naudingojo ploto, kurį

būtų galima išnuomoti ar parduoti“, – pripažino specialistas. Šiuolaikinis statybos, apdailos medžiagų pasirinkimas ir technologijos tiek statytojams, tiek architektams atveria faktiškai neribotų galimybių, tad išskirti vienokias ar kitokias penktojo pastato fasado dangų madas būtų sudėtinga. Specialistų teigimu, apsisprendimą naudoti tam tikrą medžiagą pirmiausia lemia tai, kas tinka konkrečiai namo formai ir koncepcijai. „Kalbant apie medžiagiškumą, amplitudė yra labai plati – nuo įvairiai interpretuotų tradicinių stogams naudojamų medžiagų, pavyzdžiui, ypač plonų čerpelių ar metalo dangos, iki, atrodytų, stogui visai netinkamų medžiagų, tokių kaip medis, kuris nebeatlieka hidroizoliacijos funkcijos, nes po juo įrengiamas atskiras hidroizoliacijos sluoksnis“, – komentavo architektų studijos „Noarchitects“ vadovaujantis par tneris, architektas Markas Grinevičius.

Jei nori estetiškai parodyti tą penktąjį pastato fasadą, reikia ieškoti kompromiso. Tad pagirtini tie projektai, kuriuose techninė dalis integruojama į pastatą. / Remigijus BIMBA /

Norbert Tukaj nuotr.

„Ypač tai aktualu naujai statybai. Nes dabar atrodo, kad visi, kas tik netingi, stengiasi ant stogo sukrauti visą ventiliacinę, šaldymo ir pan. įrangą. Tokių pavyzdžių turime gausybę, vienas jų – prekybos centro „Panorama“ pastatas Vilniuje“, – pažymėjo pašnekovas.

sprendimas

Saulės baterijos, integruotos į čerpes

„MG Valdos“ nuotr.

Šiandien ypač atkreiptinas dėmesys į opią problemą – vizualinį stogų užterštumą.

Ant stogo – poilsio ir gamtos oazė Specialistai pripažįsta, kad Lietuvos individualiųjų namų statyboje vis dar vyrauja šlaitiniai stogai, kurie daugeliui asocijuojasi su tradicijomis, jų tęstinumu. Plokštieji, arba sutapdintieji, stogai ėmė populiarėti kartu su moderniu judėjimu. Tačiau, anot architekto M. Grinevičiaus, šiuolaikinės medžiagos leidžia varijuoti įvairesnėmis formomis arba „ištirpdyti“ aiškias ribas tarp stogo ir fasado. Tad kaip vieną ryškiausių pastarojo meto tendencijų specialistai nurodo gerokai sumažėjusius stogų parapetus – siekiant kiek galima labiau išgryninti pačią formą, neretai nebelieka ribos, kur stogas, o kur fasadas. Technologinės galimybės leidžia „izoliuoti“ lietvamzdžius ir įgyvendinti kitus sprendimus, kurie suteikia

pixabay.com nuotr.

/ Remigijus BIMBA /

Žinoma, jautriose teritorijose tenka paisyti tam tikrų apribojimų. Antai, sostinės senamiestyje remontuojant pastatų stogus, turi būti išsaugoma originali danga, o jei ji nėra išlikusi, turi būti atkurta danga, remiantis istoriniu charakteriu ir tyrimų išvadomis (čerpėmis, variu, dažyta skarda, jei šios medžiagos originalumą patvirtina tyrimai). Vieno pastato stogo danga turi būti vienalytė, negalima naudoti skirtingų pagal formą ar dydį dangos medžiagų. Atstatant stogo dangą, išimtiniais atvejais gali būti naudojami tradicinių medžiagų pakaitalai, bet jų vizualinių savybių skirtumai nuo tradicinių turi būti pastebimi tik apžiūrint iš labai arti. Anot architekto M. Grinevičiaus, pastaraisiais metais vis aktualesni tampa ir tvarumo aspektai. „Saulės baterijos, net ir integruotos į čerpes, ar šilumos kolektoriai ant stogo nėra naujiena. Tačiau galima paminėti ir „low-tech“ sprendimą, pavyzdžiui, pastato su apželdintu stogu kondicionavimo įrenginiams reikia daug mažiau galios nei pastato, kurio stogas dengtas juoda hidroizoliacine medžiaga“, – atkreipė dėmesį pašnekovas. Specialistų teigimu, vadinamieji žalieji stogai, kurių tradicijos ypač puoselėjamos Skandinavijos

šalyse, taip pat Vokietijoje, Šveicarijoje, už įprastas dangas efektyvesni ne vienu parametru. Tokie apželdintieji stogai ne tik vėsina pastatus, kai karšta, taigi, pagerina ir saulės baterijų darbą – kai stogas neįkaista, jos veikia maksimaliai efektyviai, bet ir yra šiltesni, užtikrina geresnę garso izoliaciją, valo orą nuo taršos. Be to, ekstensyvaus tipo žalieji stogai su nedideliu substrato sluoksniu ir apželdinimu nereikalauja specifinės priežiūros.

62 2018 rugpjūtis

sprendimas

galimybę sukurti tarsi vienalytį pastatą ir maksimaliai išryškinti jo tūrį, idėjos esmę. Architektų studijos „Noarchitects“ vadovaujančio partnerio M. Grinevičiaus teigimu, intensyviai užstatant sklypus, ypač miestų centruose, pastatų stogai įgauna ir platesnių pritaikymo funkcijų. „Stogas gali būti naudojamas poilsiui ir pramogoms, pavyzdžiui, žaisti badmintoną ar

krepšinį, taip pat rekreacijai – gausiai apželdinta poilsio vieta bendruomenei ar darželis ekologiškoms daržovėms auginti ir pan.“, – teigė pašnekovas. Be to, šios bendrosios erdvės ant daugi abučių namų stogų sukuria ne tik pridėtinę paties pastato vertę, bet ir stiprina gyventojų bendruomeniškumą, socializaciją. Vis dėlto specialistai sutinka, kad tokiomis plokščiųjų stogų

galimybėmis Lietuvoje vis dar naudojamasi vangiai. Įprastai šie stogai traktuojami kaip nenaudojama, nematoma, tad ir estetinių sprendimų nereikalinga statinio plokštuma.

Užs.

Sprendimas stogo šiltinimui – keliais klavišų paspaudimais iena vertus, būtų sunku paneigti, kad statinio stogas – reikšminga jo įvaizdžio dalis. Antra vertus, stogas turi didelę įtaką energiniam pastato efektyvumui. Taigi, būtent nuo kokybiškos termoizoliacijos priklausys, ar pavyks žiemą išvengti šilumos nuostolių, o vasarą patalpų perkaitimo. Pažangius stogo šiltinimo sprendimus bendrovė „Saint-Gobain“ pateikė išmaniai, sykiu visiems suprantamai – pasitelkusi skaičiuoklę „Skaičiuok stogą“ (www.skaiciuokstoga.lt). Atsidariusieji skaičiuoklę visų pirma turėtų įrašyti šiltinamo stogo plotą ir siekiamą energinio naudingumo klasę. Tuomet pasiūlomas efektyviausias stogo šiltinimo sprendimas: siekiant aukšto energinio naudingumo šiltinimo sluoksnio apsaugai nuo vėjo rekomenduojama naudoti priešvėjinės mineralinės vatos plokštes „ISOVER SKL“. Ši plokštė padeda išvengti šalčio tiltelių, sykiu minkštą mineralinę vatą apsaugo nuo vėjo, tampa papildomu apšiltinimo sluoksniu. Siekiant A+ energinio naudingumo klasės, specialistai nerekomenduoja naudoti difuzinės plėvelės. Šis sprendimas patrauklesnis renovuojant būstą, kai apsiribojama B ar A klase. Galiausiai, stogo apsaugai nuo vėjo pasirinkus difuzinę plėvelę arba priešvėjinę mineralinės vatos plokštę, programa pateikia bendrą izoliacijos storį, tinkamų naudoti gipso kartono plokščių matmenis, apytiksles išlaidas medžiagoms.

Svarbu žinoti, kad galima rinktis įprastą stogui šiltinti reikalingų medžiagų komplektaciją arba „Vario“ sistemą, kurios pranašumai tie, kad ne tik užtikrinamas drėgmės pasišalinimas iš konstruktyvo, patikima apsauga nuo pelėsio ir grybelio, bet ir lengvas bei greitas montavimas. Pasirinkus šią sistemą, bendrovė dovanų siūlo atlikti sandarumo bandymą, kuris privalomas ir, beje, nepigus. Į „Vario“ sistemos arba bazinę komplektaciją taip pat įskaičiuoti ir metalo profiliai, sandarinimo juostos, sraigtai, glaistas bei kitos reikalingos medžiagos. Skaičiuoklė skirta ir statytojams, ir „Saint-Gobain“ atstovams, kurie, žinodami konkrečias stogo detales – formą, esamus stoglangius ir pan., gali pasiūlyti individualų sprendimą ir, žinoma, patrauklią kainą. Beje, suvedę visus reikiamus parametrus, kli entai gaus visą jiems aktualią informaciją: į kokius specialistus galima kreiptis ir kur įsigyti reikiamų medžiagų. Besidomintiems pateiktas išsamus vaizdo įrašas, kaip, naudojant „Saint-Gobain“ siūlomas medžiagas, tinkamai apšiltinti palėpę. Skaičiuokle gali naudotis tiek statantys naują, tiek renovuojantys būstą žmonės. Daugiau informacijos: Darius Karvelis Tel. +370 698 27 710 el. p. darius.karvelis@saint-gobain.lt www.isover.lt, www.gyproc.lt.

www.skaiciuokstoga.lt 63

Terminės plokštės THERMOSLATE® yra unikali fotovoltinė sistema, integruojama į skalūno plokštelių stogą, kuri saulės energiją paverčia energija, naudojamą pastato šildymui, karšto vandens ruošimui, baseinų kondicionavimo sistemai. Plataus asortimento, pritaikyto įvairioms konstrukcinėms sistemoms, kolektorių sistema THERMOSLATE® yra visiškai nepastebima pabaigus stogo dengimą. Kadangi kolektorių sistema THERMOSLATE® yra modulinė, ji greitai ir lengvai įrengiama dengiant stogą skalūno plokštelėmis.

Ekonomiškai naudinga Užtikrina iki 2/3 karšto vandens kiekio, reikalingo per metus, paruošimą

Suderinama

Su visomis energijos kaupimo ir paskirstymo sistemomis

Padeda taupyti energiją Aprūpina energija karšto vandens ruošimo ir baseinų kondicionavimo sistemas

ŠTAI TEN!

Nepastebima

Paslepiama bet kurioje stogo dangoje ir fasade

Kolektorių sistema THERMOSLATE® taip puikiai integruojama į stogo dangą, kad jos niekaip neįžiūrėsite, jei nebus specialiai pažymėta jos vieta.

PAŽANGI TECHNOLOGIJA JŪSŲ STOGO DANGOJE IŠ NATŪRALAUS SKALŪNO

Lengva ir tvirta

100 proc. nelaidi vandeniui

Nors sveria tik 20 kg/m2, kolektorių sistema THERMOSLATE® yra labai tvirta ir tinka įvairioms konstrukcinėms sistemoms.

Dėl specialios sandarinimo sistemos, turinčios CSTB sertifikatą, visa kolektorių sistema tampa visiškai nepralaidi, kai nuolydžio kampas yra didesnis kaip 15 º.

Naši ir saugi Dėl natūralaus skalūno savybių, gaunamas maksimalus energinis naudingumas, kai temperatūra žemesnė kaip 95 ºC.

Gamtos įkvėpta Medžių lapų apatinės pusės struktūra įkvėpė tobulesnę šilumos kaupimo ir paskirstymo sistemą – THERMOSLATE®

ĮVAIRIOS TOBULO INTEGRAVIMO SISTEMOS 1. Tvirtinimas vinukais

2. Tvirtinimas kabliukais

3. Techninė perdanga

PATVIRTINTA KOKYBĖ

UNE-EN ISO 14001

UNE-EN ISO 9001

Oficialus atstovas Lietuvoje Telefonas: +370 5 2610179 Mob. tel.: +370 653 75525 El. p.: info@mosas.lt

technologijos

Ką gali šiuolaikinės plokštinės medienos konstrukcijos Dominykas MARCINONIS, architektų biuro PRPM architektas

Tradicinė medžio architektūra pasižymi įvairiomis, dažnai gana sudėtingomis strypinėmis konstrukcijomis. Akivaizdu, kad tai natūraliai lemia pati medžio forma. XX a. pabaigoje išvystytos medienos apdirbimo technologijos leidžia patikimai sujungti atskirus strypinius medienos elementus į plokštės pobūdžio konstrukcijas. Pastarąsias galima skirti į tris pagrindines grupes: skydinės-karkasinės konstrukcijos, sluoksniuotosios medienos plokštės ir medienos-betono kompozitai.

ios technologinės inovacijos sukėlė tikrą perversmą medinės statybos srityje. Visų pirma, naujosios medienos plokštės leidžia kurti konstrukcijas, savo užimamu tūriu, mechaninėmis, apsaugos nuo triukšmo ir atsparumo ugniai savybėmis nenusileidžiančias įprastinėms konstrukcijoms iš gelžbetonio ar plieno. Be to, jų kompaktiškumas gerokai supaprastina konstrukcinius mazgus, taip praplėsdamas panaudojimo galimybes. Galiausiai dėl medienos plokščių lengvumo ir lengvo apdirbimo atsivėrė milžiniškas gamybos fabrike potencialas. Visa tai leidžia šiuolaikinei medinei statybai sumažinti sąnaudas ir pasiekti iki tol nematytą greitį, tikslumą bei kokybę. Todėl ji tampa patrauklia ekologiška alternatyva įprastiems statybos būdams. Šiame tekste bus aptartos pagrindinių plokštinių medinių konstrukcijų ypatybės ir panaudojimo galimybės.

Plokštinės medienos konstrukcijos Medienos medžiaginės savybės lemia iš jos kuriamų elementų konstravimo principus. Tai yra anizotropiška medžiaga, t. y. jos ypatybės priklauso nuo pluošto krypties. Išilgai pluošto mediena pasižymi dideliu gniuždomuoju, tempiamuoju ir lenkiamuoju stipriu, geru laidumu vandeniui ir nereikšmingu matmenų pokyčiu kintant drėgmei. Tuo tarpu skersai pluošto medienos gniuždomasis (glemžiamasis) stipris yra kelis kartus mažesnis, tempiamasis stipris kone lygus nuliui, o kintant drėgmei ji plečiasi

66 2018 rugpjūtis

ir traukiasi. Todėl medinėse konstrukcijose būtina išvengti didelių apkrovų skersai medienos pluošto, o neišvengiamuose koncentruotų jėgų taškuose (pavyzdžiui, sijos ir kolonos jungtyje) mediena keičiama plienu. Plokštė, kaip laikantysis konstrukcinis elementas, turi sugebėti perimti įvairiomis kryptimis veikiančias apkrovas, pavyzdžiui, savojo svorio ir vėjo. Medinėse konstrukcijose tai gali būti pasiekiama medienos elementus sujungiant su standžia plokšte (skydinės-karkasinės konstrukcijos, medienos-betono kompozitai), juos klijuojant vieną su kitu arba sujungiant kryžmai išdėstytus lentų sluoksnius (sluoksniuotoji mediena). Taip pat svarbu pažymėti, kad gera medienos šiluminė varža dažnai leidžia laikančiąsias išorės atitvarų konstrukcijas palikti neapšiltintas, nesibaiminant per ilginius šilumos tiltelius patiriamų šilumos nuostolių.

Skydinės-karkasinės konstrukcijos Lietuvoje bene labiausiai paplitęs šiuolaikinės medinės statybos metodas yra skydinės-karkasinės konstrukcijos. Klasikinis šios sistemos

elementas – skydas – susideda iš medinio karkaso, kuris iš vienos arba abiejų pusių uždaromas gipskartonio arba medienos plokštėmis, o kiaurymės užpildomos apšiltinimo medžiaga. Skydo standumą plokštumoje gali užtikrinti jį uždarančiosios plokštės arba įstriži ryšiai karkase. Iš skydinių-karkasinių konstrukcijų montuojamos tiek sienos, tiek perdangos ir stogai. Jos pasižymi mažomis medienos sąnaudomis ir nedidele kaina, nes visa skydo gamyba ir montavimas paprastai lieka vienose rankose, tačiau tai lemia ir didelę projekto priklausomybę nuo konkretaus gamintojo. Naudojant skydus išorinėms atitvaroms, gaunama palyginti plona, bet geros šiluminės varžos konstrukcija, nes beveik visas jos skerspjūvis yra užpildytas apšiltinimo medžiaga. Erdvė tarp karkaso elementų taip pat gali būti panaudojama inžinerinėms sistemoms montuoti. Tokiu atveju būtina įvertinti papildomų komponentų poveikį skydo sandarumui, atsparumui ugniai ir apsaugai nuo triukšmo. Medinės skydinės-karkasinės perdangos plokštės naudojamos dideliems tarpatramiams (7–9 m). Savo veikimo principu jos primena kiaurymėtąsias gelžbetonio plokštes:

1 pav. Skydinės-karkasinės konstrukcijos

a) vienpusis skydas; b) dvipusis skydas.

2 pav. 6 aukštų daugiabutis skydinėmis-karkasinėmis laikančiosiomis sienomis. Zollfreilagerio rajonas, Ciurichas, Šveicarija (arch. R. Mühlerthaleris).

medinį karkasą standžiai iš viršaus ir apačios sujungus su OSB plokštėmis, gaunamas vientisas skerspjūvis, primenantis dvitėjinę siją. Standi jungtis pasiekiama elementus klijuojant arba suveržiant ir klijuojant (1). Standartiniai, vieno aukšto skydai laikančiosioms sienoms naudojami iki trijų aukštų pastatams (2). Silpnoji jų vieta – karkaso skersiniai, į kuriuos skersai pluošto per statramsčius koncentruotai perduodamos kelių aukštų apkrovos. Norint to išvengti, skersinius tenka montuoti tarp statramsčių, o perdangos plokštes pakabinti iš šono, taip didžiausias vertikalias apkrovas perduodant tiesiogiai iš statramsčių statramsčiams. Šiuo atveju perdangos plokštės gali turėti tik dvi kraštines atramas, o tai reikalauja aukštesnio jų skerspjūvio. Tokia konstrukcija pritaikyta projektuojant 6 aukštų daugiabutį Zollfreilagerio rajone Ciuriche (2 pav.).

Sluoksniuotos medienos konstrukcijos Vakaruose dėl savo universalumo ir paprastumo itin sparčiai populiarėja sluoksniuotosios medienos plokštės. Jos gaminamos vieną prie kitos jungiant standartinių matmenų ir kone neriboto ilgio lentas-lameles. Gaunamų masyvių, homogeniškų medinių elementų matmenys ribojami tik apdirbimo įrangos parametrų. Jie naudojami laikančiosioms sienoms, perdangos ir stogams. Sluoksniuotosios medienos plokštės gali būti skirstomos pagal lamelių sluoksnių kryptį (kryžmai arba lygiagrečiai) ir jų sujungimo tipą (klijuotos arba jungtos kaiščiais). Šių konstrukcijų mechaninės ypatybės labiausiai priklauso nuo lamelių sluoksniavimo krypties (2). Kryžmai sluoksniuotos lentos suteikia elementui standumo, įgalina plokštės darbą dviejomis kryptimis ir apriboja medienos matmenų pokyčius kintant drėgmei. Išdėsčius lamelių sluoksnius lygiagrečiai, gaunamas elementas pasižymi itin aukštu tempiamuoju, gniuždomuoju ir lenkiamuoju sti priu išilgai pluošto, tačiau yra ne toks standus ir jautresnis drėgmei. Lameles klijuojant viena su kita, padidinamas plokštės standumas, be to, ji tampa visiškai sandari. Šiais laikais dažniausiai naudojami kenksmingų sveikatai junginių (visų pirma formaldehido) neturintys, PUR (poliuretano) arba PMDI (polimerinio difenilmetano diizocianato) pagrindu pagaminti klijai (3). Lentos taip pat gali būti jungiamos mechaniniais elementais. XX a. pradžioje naudotas vinis šiandien vis dažniau pakeičia kietmedžio kaiščiai,

3 pav. Sluoksniuotosios medienos konstrukcijos

a) kryžmai sluoksniuotoji mediena; b) lygiagrečiai sluoksniuotoji mediena (vok. Brettstapel).

palengvinantys vėlesnį plokščių apdirbimą (2). Kaiščiais jungtos konstrukcijos patrauklios dėl savo ekologiškumo, nes jas išdžiovinus lengva išardyti ir panaudoti atrąsyk, o jų mediena nesuteršiama jokiais chemikalais. Atitinkamai išdėsčius lentas, galima sudaryti reikiamas er tmes elektros instaliacijai. Integravus medienos plaušų plokštes arba rievėtų lentų sluoksnius, sukuriamos puikių šiluminių savybių, tačiau itin didelių medienos sąnaudų išorės atitvaros. Vis dėlto kaiščiais jungtos plokštės nėra visiškai sandarios ir ne tokios standžios kaip klijuotos. Bene populiariausias sluoksniuotosios medienos tipas yra pats standžiausias ir sandariausias iš minėtųjų – kryžmai sluoksniuotos klijuotos

medienos plokštės (angl. CLT – cross laminated timber). Jos yra itin kompaktiškos ir pasižymi itin paprastomis tarpusavio jungtimis, geromis mechaninėmis, apsaugos nuo triukšmo ir atsparumo ugniai savybėmis. Be to, tokias plokštes viduje įmanoma palikti atviras, tad, disponuojant didžiuliais medienos plotais, galima kurti įspūdingus interjerus. Elektros instaliacijai reikalingi kanalai išfrezuojami fabrike, kitų inžinerinių sistemų integravimas sluoksniuotosios medienos plokštėse dėl gana stambių matmenų sunkiai įmanomas. Ši medžiaga tinka 5–7 m tarpatramio perdangoms, o sienų stiprio užtenka ir 9 aukštų pastatų statybai, pavyzdys – daugiabutis Milane (4 pav.).

Geriausių rezultatų galima pasiekti derinant įvairias sistemas, atsižvelgiant į konkrečiai konstrukcijai keliamus reikalavimus. 67

technologijos 4 pav. 9 aukštų daugiabutis iš kryžmai sluoksniuotos medienos statybos metu. Milanas, Italija, Via Cenni (arch. Rossiprodi Associati). 5 pav. Medienos-betono kompozitai

a) skydinis-karkasinis pagrindas; b) kryžmai sluoksniuotos medienos pagrindas

Medienos-betono kompozitai Kompozitinės medžiagos sujungia skirtingų medžiagų gerąsias savybes, neutralizuodamos jų trūkumus. Medienos-betono kompozitinės plokštės susideda iš sluoksniuotosios medienos plokštės arba karkasinės konstrukcijos, ant kurios, tarsi ant liktinio klojinio, išliejamas betono sluoksnis. Kadangi jos dažniausiai naudojamos perdangos plokštėms, mediena perima tempiamuosius, o betonas gniuždomuosius įtempius. Dėl tokios struktūros tenka vengti tempiamųjų įtempių perdangos viršuje, o tai apriboja atramų išdėstymo galimybes. Tam, kad būtų pasiektas vientisas viso skerspjūvio darbas, reikia užtikrinti reikiamą medienos ir betono sukibimą. Yra keletas būdų šiam tikslui pasiekti: medienos plokštės viršuje, skersai perdengimo krypties išfrezuojamos specialios įdubos; išilgai perdengimo krypties į medinio elemento viršuje įklijuojamos kiaurymėtos skardos plokštelės; ant paviršiaus įvairiai įtaisomi specialūs varžtai arba kitokios jungės. Betono sluoksnis gali būti liejamas tiek iš anksto gamykloje, tiek statybų aikštelėje. Jis bent konstrukciniais sumetimais sutvirtinamas armatūros tinklais. Gaunamos ypač standžios plokštės, galinčios perimti dideles horizontalias apkrovas ir perdengti 7–10 m ilgio tarpatramius. Medienos-betono kompozitai sparčiai populiarėja ne tik dėl aukštos laikomosios galios. Didelė plokščių masė ir monolitinės, visiškai sandarios sandūros lemia itin aukštą atsparumą ugniai ir apsaugą nuo triukšmo, lenkiančią kitus aptariamus medienos produktus. Tai kartu yra ir brangiausia iš šių konstrukcijų. Dėl šių priežasčių jos naudojamos laisvo plano aukštos klasės daugi abučių ir įvairių negyvenamosios paskirties pastatų – mokyklų, biurų – statybai. Kaip pavyzdinį kompozito pritaikymo projektą galima paminėti gimnaziją Dydorfe, Vokietijoje (6 pav.).

68 2018 rugpjūtis

Kiekvienam projektui – optimali kombinacija Glaustai susipažinus su pagrindinėmis šiuolaikinės medienos konstrukcijomis, gali kilti klausimas – kokį statybos būdą racionaliausia pasirinkti konkrečiam projektui. Medinės statybos ekspertai sutaria, kad kuo sudėtingesnis pastatas, tuo sunkiau jam visam pritaikyti vientisą medinių konstrukcijų sistemą. Geriausių rezultatų galima pasiekti derinant įvairias sistemas, atsižvelgiant į konkrečiai konstrukcijai keliamus reikalavimus. Tokios optimizuotos kombinacijos tapo standartu kiek didesnių pastatų statyboje (2). Kaip klasikinį pavyzdį galima paminėti daugiabučius namus. Jų išorinės atitvaros dėl geros šiluminės varžos dažnai projektuojamos iš skydinių-karkasinių elementų. Dėl didelės laikomosios galios, geros apsaugos nuo triukšmo ir atsparumo ugniai vidinės laikančiosios sienos ir perdangos statomos iš kryžmai sluoksniuotos

medienos (CLT) plokščių. Kai reikalavimai aukštesni, perdangos montuojamos iš medienos-betono kompozito plokščių. Literatūra 1. Stefan Krötsch, Wolfgang Huß. Bauteile und Bauelemente. Atlas Mehrgeschossiger Holzbau. Miunchenas, 2017, p. 50–69. 2. Kaufmann, Herrmann ir kiti. Struktur und Tragwerk. Atlas Mehrgeschossiger Holzbau. Miunchenas, 2017, p. 38–49. 3. Kohaus, Maren ir König, Holger. Raumluftqualität - Einflüsse des Holzbaus. Atlas Mehrgeschossiger Holzbau. Miunchenas, 2017, p. 30–35.

6 pav. Sporto salės denginys iš medienos-betono kompozito. Dydorfo gimnazija, Vokietija (arch. H. Kaufmannas, Schwarzach ir Florian Nagler Architekten).

Roberto Zilinsko nuotr.

technologijos

„Pirklių klubas“, Gedimino pr. 35, Vilniuje.

Perdangų evoliucija Senųjų statybos tradicijų ir naujovių derinimas – ambicingas galvosūkis Inga LUKŠYTĖ

šių dienų statybų ir restauracijos specialistams. Sparčiai tobulėjančios technologijos ir medžiagos suteikia galimybę ieškoti unikaliausių sprendimų, o vienos svarbiausių statinio dalių – perdangų įrengimas per pastarąjį šimtmetį išgyveno tikrų tikriausią revoliuciją.

Negailestingiausi – laikas ir lietus rchitektas, Restauratorių sąjungos narys Robertas Zilinskas, paklaustas, kokių rūšių perdangų restauratoriai aptinka užsukę į restauruotinus pastatus, sakė, kad pasitaiko medinių perdangų su atviromis sijomis ir medinių perdangų su tinkuotomis ar pakaltomis lubomis. Tarpas tarp lubų perdangos būna kuo nors užpildytas – neretai net mūru. Architektas pridūrė, kad restauruojamuose objektuose taip pat pasitaiko skliautinių perdangų. Tai – XIX a. pabaigoje atsiradusios perdangos, kurioms naudojamos metalinės sijos, o tarpai tarp jų užpildomi betonu.

Anot pašnekovo, restauruotinuose statiniuose taip pat pasitaiko ir gelžbetoninių perdangų, kurioms dažnai būna jau daugiau kaip šimtas metų. Kokią perdangų būklę įprastai nustato restauratoriai, apžiūrėję jas pirmą kartą? „Dažnai tenka matyti jas jau irstančias, mediena būna apaugusi grybais, apipuvusi. Jei perdangai naudotas metalas, jis gali būti aprūdijęs, dažniausiai jo kiekis konstrukcijoje nebeatitinka dabartinių skaičiavimo standartų – jo būna panaudota mažiau, nei numato dabartiniai statybų reikalavimai“, – aiškino pašnekovas. Laiko paliktos žymės – ne vienintelė restauratoriams iškylanti problema: jei skliautines perdangas ilgai merkė lietūs, jos būna prisigėrusios vandens, taip pat kartais dėl sėdančių pamatų skliautuose atsiranda plyšių.

Mediena – protezuojama Paklaustas, ar restauratoriams teka susidurti su atvejais, kai prieš profesionalams imantis darbo kas nors jau mėgėjiškai būna pabandęs atlikti perdangų rekonstrukcijas ar kaip nors jas sutvirtinti paprastais buitiniais būdais, R. Zilinskas atskleidė, kad tokių pavyzdžių pasitaiko: „Geriausia imtis darbo, kai prieš tai restauruojamame objekte jokių savamoksliškų bandymų taisyti situaciją nebūta. Tuomet paprasčiau atlikti skaičiavimus, sykiu netrukdo pašalinės konstrukcijos, į kurias reikėtų atsižvelgti.“ Sudėtingiau, pasak pašnekovo, restauruoti skliautus, nes netinkamas jų išramstymas gali

technologijos Verkių popieriaus fabrikas, Popieriaus g. 15, Vilnius. Namas Vilniuje, Subačiaus g. 4. Vilniaus Šventųjų Pranciškaus Asyžiečio, Bernardino Sieniečio bažnyčios Šv. Florijono (Trijų karalių) koplyčia, Maironio g. 6.

tik pabloginti padėtį. Skliautų konstrukcijai sveikiau nuolat jausti spaudimą. Išramsčius šias konstrukcijas netinkamose vietose, pasikeitus krūviui, konstrukcija gali pradėti linkti ir situacija dar suprastės.

dulkių paviršiumi. „Nėra blogai, kai toks medienos sti prinimas tampa vizualiai matomas – tai suteikia bendram vaizdui tam tikros estetikos. Kai senas medis sustiprintas šiuolaikiniu pjautiniu medžiu ar metalu, prabangiuose interjeruo-

Kalbėdamas apie restauratoriams tenkančius iššūkius, R. Zilinskas pasakojo, kad kartais medieną teka protezuoti – išimti suirusius jos gabalus ir į jų vietą įstatyti sveikos medienos detales. „Dar vienas veiksmingas medinių konstrukcijų restauravimo būdas, kai restauruojamoje konstrukcijos dalyje ištašoma vaga ir užpildoma stiklo audinio armatūra bei epoksidine derva“, – aiškino restauratorius. Atlikus šiuos darbus konstrukcija tampa stipresnė.

se atrodo tikrai puikiai“, – teigė pašnekovas. Tiesa, kartais restauratoriai išgirsta reikalavimą, kad visi rekonstrukcijos pėdsakai būtų paslėpti. „Pasitaiko atvejų, kai virš perdangos tenka daryti papildomą perdangą. Jei tai medinė sijų perdanga su paslėptomis konstrukcijomis, tada į tarpus tarp autentiškų dedamos papildomos sijos. Taip formuojama – išliejama iš betono – atskira perdanga arba ji užpildoma kartu su senąja“, – restauracijos subtilybes aiškino R. Zilinskas. Jei restauratoriai bando naujam gyvenimui prikelti perdangas, kurių konstrukcijose esama metalo, tuomet pirmiausia kimba į kovą su korozija ir specialiomis priemonėmis skuba pašalinti jos apimtas vietas. „Jei perdanga dėl korozijos tapo per silpna ir gali neišlaikyti jai tenkančių apkrovų, dedame papildomus metalinius sutvirtinimus. Jie gali būti paslėpti konstrukcijos viduje arba palikti išorėje, kad matytųsi“, – sakė specialistas.

Restauracijos žymės – estetikos elementai Kartais naudojamas ir dar vienas konstrukcijų sustiprinimo būdas: šone ar viršuje sijos mediena išgremžiama, į atsiradusį tarpą pilama į miltelius sumalta ir klijais sumaišyta mediena, tuomet viskas estetiškai padengiama medžio

Skliautų rekonstrukcijos iššūkis Kalbėdamas apie skliautinių perdangų rekonstrukcijas, pašnekovas pasakojo, kad restauratoriai pasitelkia labai įvairius jų atnaujinimo būdus. Gali būti pleištuojama ąžuoliniais pleištais, kai tam tikru būdu atkuriama konstrukcijos ge ome trija, ertmės gali būti užpildomos kalkiniu skiediniu arba injektuojama cementiniu skiediniu. Viskas priklauso nuo atvejo sudėtingumo ir iš kur – viršaus ar apačios – restauratoriams galima prieiti prie pažeistų skliauto vietų. Kartais tenka virš skliauto padaryti atskirą perdangą, kad jis pats save laikytų, bet dažniausiai skliautai būna tvirti, konstrukcijos masyvios, tad atitinka ir šiuolaikinius statybos reikalavimus. Pačiam R. Zilinskui ypač įsiminė vienas jautriausių darbų jo praktikoje – perdangos rekonstrukcija Bernardinų (Šv. Pranciškaus Asyžiečio) bažnyčioje. Dalis skliautų buvo įmirkę, vietomis išskalautas skiedinys, bet visi skliautai buvo padengti tapyba, tad teko restauruojant elgtis labai atsargiai. Skliautų geometrija buvo išlyginta ąžuoliniais kaištukais, viskas užpildyta kalkių skiediniu ir nutinkuota. Ąžuoliniai elementai tuo atveju buvo palaidoti konstrukcijoje. Ąžuolas, būdamas kalkėse, negenda ir išlaiko savo sti prumą.

Neišmanymą slėpė išradingai Šiuolaikinės statybos objektuose net menkiausi projekto niuansai gali būti apsvarstomi modernių programų sukurtuose statinio atvaizduose, gali būti atlikti itin tikslūs skaičiavimai, bet juk kultūros paveldo objektai jau stovi ne vieną šimtmetį. Ar tai reiškia, kad mūsų protėviai buvo gana gerai išlavinę savo gebėjimą apskaičiuoti laikančiųjų konstrukcijų apkrovas? „Esama pavyzdžių, kai jiems pavykdavo pataikyti ir darbas buvo atliekamas puikiai, bet tikrai ne visada. Dažniausios klaidos – per maži medienos skerspjūviai“, – pažymėjo pašnekovas.

70 2018 rugpjūtis

Restauratorius priminė, kad mediena turi „nuovargio“ savybę, o metalas turi „atminties“. Įlenktas metalas gali atkurti savo geometriją – išsitiesti, o patyręs apkrovą medis išsilenkia ir toks lieka. Deformuoto medžio negalima tiesinti, nes gali imti lūžinėti ar trūkinėti. Įprastai geriausiai apskaičiuoti būna skliautai. Pašnekovas pateikė ir anų laikų statytojų išradingumo pavyzdį. Pavyzdžiui, nemokėdami sumūryti karnizo, bet labai norėdami šia detale puošti statinius, statybininkai kartais juos tiesiog išdroždavo iš medžio, pritvirtindavo ir nutinkuodavo. Taip sukdavosi iš padėties, nes kitaip nemokėjo. R. Zilinskas atkreipė dėmesį, kad kai Lietuvoje atsirado geležinkelis, suskubta kaip pagalbinius perdangų elementus naudoti geležinkelio bėgius. Mažai kas kreipė dėmesį, kad bėgiai yra tam tikro aukščio ir jų galimos apkrovos priklauso nuo konstrukcijos aukščio. Įrengtos didelės patalpos, kurių perdangoms pasitelkti bėgiai, o minėtos konstrukcijos juda ir supasi. Metalas anuomet buvo naudotas ne tik perdangoms, bet ir santvaroms, sąramoms, kolonoms, laiptinėms, stogų konstrukcijoms.

Pasak Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Statybos fakulteto Metalinių ir kompozicinių konstrukcijų katedros vedėjo profesoriaus Antano Šapalo, šiuo metu statytojai dažniausiai renkasi gelžbetonines arba kompozicines perdangas. Lietuvoje įprastesnės tuštuminės iš anksto įtemptos plokštės. Jos gaminamos naudojant naujausias technologijas, tad pasižymi itin aukšta kokybe ir jomis galima perdengti didelius tarpatramius. Užsienyje populiarios kompozicinės perdangos taip pat jau populiarėja ir Lietuvoje. Vienas didžiausių šių perdangų pranašumų – kaina. Jos yra gana pigios, palyginti su įtemptu gelžbetoniu, be to, jose medžiaga efektyviau išnaudojama ir atsparumas ugniai yra didesnis. Daugelyje pastatų, kurių perdangoms naudotos kompozicinės plokštes, nereikalinga jokia papildoma priešgaisrinė apsauga.

Medinės perdangos – ne atgyvena Kalbėdamas apie medinius pastatus, pašnekovas pasakojo, kad šių perdangoms vis dažniau pasitelkiamos sluoksniuotosios medienos plokštės CLT (angl. cross laminated timber). Šios perdangos gali būti puikiai pritaikomos biurų pastatuose ar gyvenamuosiuose namuose, specialistų jos vertinamos dėl to, kad pagerina pastato patalpų mikroklimatą, be to, kuria estetišką vaizdą.

Roberto Zilinsko nuotr.

Populiarėja kompozicinės perdangos

Olivos Švč. Trejybės, Švč. Mergelės Marijos nazarietės ir Šv. Bernardo arkikatedra bazilika Gdanske, Lenkijoje.

A. Šapalas neskubėjo supeikti ir tradicinių medinių ar grubiai apdirbto medžio perdangų sakydamas, kad pasirinkimas priklauso nuo pastato paskirties: „Jei norėsite įsirengti kaimo turizmo sodybą, tikrai galima išbandyti įvairius variantus. Tokiu atveju praktiška siūlyti dar vieną sprendimą – kompozicinę medžio ir betono perdangą. Gelžbetoninė plokštė gali būti plona ir remtis ant medinių sijų. Plokštei ir sijai sujungti gali būti naudojami įvairūs sprausteliai arba specialūs medsraigčiai. Toks derinimo variantas dažnai naudojamas renovuojamuose pastatuose,

kuriuose išlikusios dar gana tvirtos sijos. Į jas galima susukti sraigtus, kurie sujungia konstrukciją – ploną gelžbetonine plokštę su medžio plokšte. Tokia perdanga mažiau laidi garsui, yra stabilesnė, sumažina galimą vibraciją.“ Nors gelžbetoninės perdangų plokštės kol kas yra vienas pigiausių sprendimų, ne visuomet kaina yra statytojų pasirinkimą nulemiantis veiksnys. VGTU mokslininko žodžiais, kalbant apie viso pastato kainą, tai kompozicinė sistema, lyginant ją su gelžbetoniu, yra pažangesnė.

situacija

Asbesto šalinimo programa: kiek šiferinių stogų išnyko iš Lietuvos stogų žemėlapio Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (NMA) dar šių Reda TAMOŠAITYTĖ

metų pradžioje tikėjosi, kad per numatytą mėnesio laikotarpį atsiras bent 1 tūkst. pretendentų į 2 mln. eurų paramą, skirtą sveikatai žalingai stogo dangai – asbestiniam šiferiui – atsikratyti. Tačiau paraiškų gauta daugiau nei dvigubai, o prašoma parama siekia beveik 4 mln. eurų. Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM) skyrus šiai veiklai papildomai apie 1 mln. eurų paramos lėšų, paraiškų vertinimo procesas pratęstas iki spalio 1 dienos.

Stogai keičiami lėtai ent du trečdaliai Lietuvos provincijos stogų, ekspertų teigimu, yra uždengti šiferiu, turinčiu kenksmingo sveikatai asbesto. Tačiau seni šiferiniai stogai keičiami lėtai – daugelis šalies kaimiškųjų vietovių gyventojų tam neturi pakankamai lėšų. Manoma, kad jei šis procesas ir toliau vyks taip vangiai, Lietuvai atsikratyti senų stogų gali prireikti ir šimtmečio. Aplinkos ministerijos (AM) apytikriais duomenimis, Lietuvoje dar yra beveik 90 tūkst. pastatų su šiferio stogais, nors asbesto šalinimo

programa vykdoma jau dešimtus metus. Teigiama, kad ji stringa dėl lėšų stokos. Finansinių išteklių reikia ne tik šiferio stogams pakeisti, bet ir kenksmingoms asbesto atliekoms tinkamai sutvarkyti. Šį finansinį laikotarpį iki 2020 m. šiferio stogams keisti iš Kaimo plėtros programos skirta per 11 mln. eurų paramos. Ja kasmet pasinaudoja apie 1 tūkst. pareiškėjų, tačiau šiemet pageidaujančiųjų atsirado kur kas daugiau. Seno šiferio, kitų asbesto turinčių gaminių surinkimo iš gyventojų ir atvežimo į sąvartynus išlaidas kompensuoja AM, o darbus organizuoja savivaldybės.

Procesas vis dar nebaigtas Paraiškas pasikeisti asbestinius stogus šiemet NMA pradėjo rinkti nuo vasario 1 dienos. Prašymus gauti paramą pareiškėjai galėjo teikti tik mėnesį. Šiais metais pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Pagrindinės paslaugos ir kaimų atnaujinimas kaimo vietovėse“ veiklą „Parama asbestinių stogų dangos keitimui“ buvo pateikta 2 tūkst. 60 paraiškų, kuriomis prašoma daugiau nei 3,68 mln. eurų paramos, informavo NMA Komunikacijos skyriaus Viešųjų ryšių poskyrio vyriausioji specialistė Donata Macevičienė. Pasak NMA specialistės, paramos gavėjais šiuo metu patvirtinta 1 tūkst. 811 pareiškėjų. Tačiau visų pateiktų paraiškų vertinimo procesas dar nėra užbaigtas, juolab kad šį procesą sudaro keli – prioritetinio ir tinkamumo skirti paramą vertinimo – etapai.

Išmokoms trūksta lėšų

SA.lt archyvo nuotr.

Paramos gavėjas pradeda įgyvendinti projektą savo lėšomis ir NMA teikia mokėjimo prašymą, kuriame deklaruoja patirtas ir apmokėtas išlaidas. Šiai veiklai taikomas būtent toks išlaidų kompensavimo būdas.

72 2018 rugpjūtis

D. Macevičienės teigimu, paramos gavėjas gauna išmoką tuomet, kai NMA patikrina ir įsitikina, kad paramos prašyme pateikta informacija yra teisinga, o nurodytos išlaidos yra pagrįstos ir galimos finansuoti. NMA atstovė sakė, kad iki šių metų liepos 24 d. trisdešimčiai pareiškėjų buvo išmokėti 49 tūkst. 259 eurai paramos asbestinių stogų dangai pakeisti. „Pagrindinė priežastis, dėl kurios pareiškėjai negavo paramos, yra lėšų trūkumas. Minėtu paraiškų teikimo etapu buvo skirta 2,32 mln. eurų, kai gautomis paraiškomis buvo prašoma gerokai didesnės pinigų sumos – per 3,68 mln. eurų. Ir tik vėliau Žemės ūkio ministerija skyrė papildomą 1 mln. ir 133 tūkst. eurų“, – patikslino NMA Komunikacijos skyriaus Viešųjų ryšių poskyrio vyriausioji specialistė. Kaip jau buvo minėta, paramos lėšos gali būti išmokamos pareiškėjui tik jam pateikus mokėjimo prašymą. Anot D. Macevičienės, pateiktuose mokėjimo prašymuose aptinkama klaidų, todėl pasitaiko atvejų, kai kompensuojama ne visa juose nurodyta išlaidų suma.

Kliūtis – įveltos klaidos NMA teritorinių paramos administravimo padalinių specialistai, siekdami padėti paramos gavėjams išvengti galimų sankcijų, atkreipia dėmesį į kelias pagrindines mokėjimo prašymuose pasitaikančias klaidas. Paramos gavėjai su tiekėjais turi atsiskaityti tik per finansų įstaigas, nes kitais atvejais patirtos išlaidos nefinansuojamos. Turi būti pateikiami banko sąskaitos išrašai, o ne, kaip dažnai būna, mokėjimo pavedimai ar mokėjimo nurodymai. Bankiniai pavedimai turi būti atliekami tik iš pareiškėjo sąskaitos. Mokėjimai iš kito asmens banko sąskaitos, nors jis būtų ir šeimos narys, nėra tinkami. Kita vertus, pareiškėjai, teikiantys mokėjimo prašymus per Žemės ūkio ministerijos informacinę sistemą (ŽŪMIS), dažnai neteisingai nurodo deklaruojamų tinkamų finansuoti išlaidų sumą. Pavyzdžiui, mokėjimo prašyme pateikiama sąskaitose nurodyta išlaidų suma, o ne patvirtinta paramos suma (pagal šią veiklą finansuojama iki 50 proc. visų tinkamų finansuoti išlaidų). Dar viena dažnai pasitaikanti klaida – utilizuoto asbesto kiekio ir numatyto kiekio paraiškoje neatitikimas. Kitaip tariant, kliūtis gauti paramą atsiranda tada, kai pašalinama mažiau asbesto turinčių gaminių atliekų, susidariusių keičiant stogą, nei numatyta paraiškoje. Pareiškėjas turi pateikti pažymą iš asbesto surinkimo aikštelės ar sąvartyno apie pašalintą asbesto kiekį, bet pateikia tik sąskaitą–faktūrą ir krovinio važtaraštį.

Savivaldybė

Dotacijos dydis (Eur)

Numatomas sutvarkyti asbesto turinčių gaminių atliekų kiekis (t)

Akmenės rajono

9 111,36

180

Alytaus miesto

3 103,71

16,35

Alytaus rajono

16 074,40

100

Birštono

1 976,66

Druskininkų

16 926,80

110

Ignalinos rajono

6 508,30

Kaišiadorių rajono

9 933,90

Klaipėdos rajono

29 415,60

250

Kretingos rajono

26 516,00

200

10.

Lazdijų rajono

26 349,12

192

11.

Mažeikių rajono

14 053,00

12.

Prienų rajono

8 982,25

13.

Raseinių rajono

22 528,00

200

14.

Rietavo

2 509,70

15.

Skuodo rajono

7 978,20

16.

Šalčininkų rajono

2 964,20

17.

Šiaulių miesto

40 937,60

880

18.

Šilutės rajono

6 569,66

75,45

19.

Širvintų rajono

9 238,15

20.

Telšių rajono

7 026,50

21.

Trakų rajono

12 497,77

22.

Utenos rajono

19 374,20

200

23.

Varėnos rajono

26 071,40

180

24.

Vilniaus rajono

35 986,50

200

25.

Zarasų rajono

1 027,36

369 131,70

3 442,80

Eil. Nr.

Iš viso:

NMA primena, kad pareiškėjas, likviduodamas asbesto turinčių gaminių atliekas, privalo vadovautis Statybinių atliekų tvarkymo taisyklėmis.

Siūlo kreiptis į savivaldybes Projektus, kuriuos įgyvendinant galima sutvarkyti asbesto turinčių gaminių atliekas, finansuoja Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA), tačiau šios atliekos turi priklausyti fizinių ir visuomeninės paskirties pastatų savininkams. Kaip pažymėjo APVA vyriausiasis patarėjas Kastytis Tuminas, parama yra skiriama tik savivaldybėms.

„Kaime ar mieste registruoti gyventojai dėl asbesto sutvarkymo gali kreiptis į savivaldybes, kurios jau yra gavusios arba dar gaus paramą“, – teigė APVA atstovas. Šių metų birželio 13 d. aplinkos ministras K. Navickas pasirašė įsakymo naują redakciją, kuria atnaujino atliekų tvarkymo lėšų, skirtų dotacijoms asbesto turinčių gaminių atliekų surinkimui, transportavimui ir saugiam šalinimui finansuoti, paskirstymo pagal savivaldybes sąrašą.

technologijos

Atvirkštinės stogo konstrukcijos – grąžinta duoklė gamtai Praktiški statinių šeimininkai išnaudoja net ir stogus: čia sumaniai įrengiamos Inga LUKŠYTĖ

jaukios terasos, išradingai auginamos daržovės ar užveisiami išvaizdūs gėlynai. Nors specialistai sutaria, kad augalų simbiozė su betonu kuria ekspresyvią darną, šios idėjos entuziastus įspėja, jog neužtenka tik įsirengti tokios erdvės – jai reikia ir nuolatinės priežiūros.

auno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto lektorius Remigijus Lazauskas pasakojo, kad Lietuvoje atvirkštinės stogo konstrukcijos, dažnai pavadinamos žaliaisiais stogais, nėra itin populiarios. Tokios erdvės, anot jo, kuriamos siekiant išpildyti žmogaus norą būti arčiau gamtos, o efektyviai suprojektuotos atvirkštinės stogų konstrukcijos tokią galimybę suteikia. „Gamta gali derėti kartu su statiniu. Čia galima įžvelgti

įdomų sugretinimą – statyba užima tam tikrą žemės plotą, bet duoklė gamtai grąžinama“, – apie augmenijos ir urbanizacijos kompoziciją sakė R. Lazauskas. Kalbėdamas apie atvirkštinių konstrukcijų paskirtį, pašnekovas teigė, kad tokie stogai įrengiami siekiant sukurti estetišką vizualinį statinio vaizdą. „Taip pat svarbus ir komfortas, bet viskas priklauso nuo užsakovo turimų poreikių. Miestuose žaliųjų erdvių kiek mažiau, tad tokį žaliąjį stogą į bendrą kraštovaizdį galima įkomponuoti iš tiesų dailiai“, – sakė KTU mokslininkas.

Lietuviams žalumos nestinga Tokiose šalyse kaip Izraelis ar Jungtiniai Arabų Emyratai panašūs sprendimai išnaudojant stogų erdves labai dažni. Tiesa, šiuos stebuklus išradingi pietiečiai kuria ne tik todėl, kad nori išpildyti savo kūrybiškumą, bet ir dėl to, kad vietinė gamta ir klimatas negali jų aprūpinti natūralia žaluma. R. Lazauskas akcentavo, kad didieji šalies miestai Vilnius ir Kaunas vis dar gali pasigirti išsaugotais medžiais ir žaliais plotais. Būtent ši aplinkybė lemia, kad apželdintos atvirkštinės stogų konstrukcijos miesto centre yra retai akiai matomas vaizdas.

Konstrukcija turi būti suplanuota

SA.lt archyvo nuotr.

Į klausimą, ar atvirkštinės stogo konstrukcijos turi būti iš anksto numatytos statinio projekte, ar jos gali būti sumontuojamos jau pradėjus eksploatuoti statinį, pašnekovas atsakė, kad jos visgi projekte turėtų būti numatytos iš anksto. Atvirkštinę stogo konstrukciją paprastai sudaro keletas sluoksnių – laikantysis, gelžbetoninis, hidroizoliacijos ir šiltinamasis. Ant jų klojama tai, kas būtina apželdintam stogui – dirvožemį sulaikantis sluoksnis, dirvožemis ir galiausiai augalai. Pasak pašnekovo, jei ant įprasto stogo vis tik nusprendžiama papildomai įsirengti žaliąją er dvę, o paskutinis stogo sluoksnis yra hidroizoliacinis, būtina jį apsaugoti papildomai. „Akmenukai ir kitos detalės gali šį sluoksnį subraižyti ar kitaip pažeisti. Siekiant to išvengti rekomenduojama ant hidroizoliacijos sluoksnio kloti bent ploną papildomą polistireninio putplasčio sluoksnį, kuris apsaugotų hidroizoliaciją nuo pažeidimų ir sykiu veiktų kaip papildomas apšiltinimo sluoksnis“, – patarė specialistas.

74 2018 rugpjūtis

Tinka ne visi stogai Svajojantiems apie galimybę ant įprasto stogo įsirengti išskirtinę žaliąją erdvę būtina nepamiršti, kad dėl naujų sluoksnių, dirvožemio statinį ims slėgti papildomas svoris. Tokiu atveju reikia žinoti esamų konstrukcijų laikančiosios galios rezervus. Juk stogo apkrova gali net dvigubėti, tad ir galimybės įsirengti žaliąją erdvę ant jau eksploatuojamo pastato stogo, anot pašnekovo, kartais būna labai ribotos. „Vargu ar konstruktoriai, prieš dešimtmetį statydami vieną ar kitą pastatą, galėjo numatyti, kad šeimininkai užsinorės žaliojo stogo, ir todėl jau tuomet sąmoningai rinkosi storesnes perdangos plokštes ar papildomai investavo į kitus elementus“, – šyptelėjo R. Lazauskas.

Klaidos kainuoja brangiai Vis tik ne visi atvirkštinių stogo konstrukcijų panaudojimo pavyzdžiai nuteikia pozityviai. Vykstantys iš Klaipėdos į Palangą viename privačių namų kvartalų gali pamatyti ir nesėkmingai įgyvendinto atvirkštinės stogo konstrukcijos projekto pavyzdį. „Į akis krenta stogas, kuris turi didelį nuolydį, itin ilgą šlaitą. Stogas apaugęs viksvomis. Veikiausiai šeimininkai manė, kad užtenka tik įrengti žaliąją erdvę, bet juk būtina ją ir prižiūrėti, negalima visko palikti dievo valiai. Juk apačioje ne augalus maitinantys grunto sluoksniai, o pastatą laikančiosios konstrukcijos ir stogo sluoksniai“, – atkreipė dėmesį pašnekovas. Minėtu atveju dirvožemio sluoksnis buvo per plonas ir net gazoninei žolei neužteko drėgmės bei maistingųjų medžiagų. Specialistas pridūrė, kad, kalbant apie jo pateiktą pavyzdį, abejonių sukėlė ir nuolydžio kampas. Jei jis per status, vanduo paprasčiausiai nubėga žemyn, o pati dirva nuolat sausėja. Pasak R. Lazausko, galvojant apie apželdintos erdvės ant stogo įrengimą, būtina pasitarti su specialistais, kad patraukli idėja nevirstų tikru galvos skausmu, o paklaustas, nuo kokių klientų klausimų statybos specialistams labiausiai skauda galvą, juokavo: „Kokia turi būti priešgaisrinė apsauga ir kaip ant stogo užsikelti žoliapjovę?“ Pašnekovo teigimu, tradiciškai Lietuvoje žaliosios erdvės formuojamos šalia pastatų, o ar tai keisis – parodys laikas.

SA.lt archyvo nuotr.

„Vienas didžiausių iššūkių – mazgų įrengimas. Svarbu, kad jie būtų ilgaamžiai, patvarūs. Jei jau eksploatuojant stogą prireikia vėl iki jų prasibrauti ir ką nors keisti, tai tampa nemenka problema, ypač, jei pažeista hidroizoliacija. Svarbu paminėti, kad atvirkštinės stogo konstrukcijos negalima apšiltinti mineraline vata, nes ši įmirks. Apšiltinimui geriausiai tinka polistireninis putplastis“, – sakė specialistas ir pridūrė, kad jei įgyvendinant tokį projektą, bus pakloti visi standartiniai anksčiau išvardyti sluoksniai, sunkumų kilti neturėtų.

Užs.

: sprendimas atvirkštinio stogo konstrukcijai etas suabejotų apželdinto stogo pranašumais: estetiškai patrau klus kraštovaizdis ir papildomos rekreacinės erdvės pagerina gyvenimo kokybę bei padidina nekilnojamojo turto vertę, sumažina pastato temperatūros ir drėgmės reguliavimo išlaidas, izoliuoja garsą, grynina orą. Apželdintas stogas tarnauja ilgiau nei tradicinis – vidutiniškai 40 metų. Speci alistų teigimu, apželdinti plotai gali būti įrengiami ant bet kokio stogo, kuris turi pakankamą konstrukcijos atsparumą apkrovai, o nuolydis yra didesnis nei 2 procentai. Vienos didžiausių statybinių medžiagų gamintojų Europoje „TechnoNICOL“ specialistai pabrėžia – apželdinto atvirkštinio stogo hidroizoliacijos sluoksniui įrengti įprastai naudojami du sluoksniai prilydomosios bituminės ritininės

dangos. Apatiniam sluoksniui siūloma įprasta apatinio sluoksnio danga (pavyzdžiui, MIDA TECHNOELAST PV S5s), o viršutinio – bituminė danga, atspari šaknų praaugimui TECHNOE LAST GREEN K-MS 170/4000. TECHNOELAST GREEN K-MS 170/4000 yra aukščiausios kokybės prilydomoji ritininė bituminė danga, skirta inversinio eksploatuojamo žaliojo stogo viršutiniam hidroizoliacijos sluoksniui įrengti. Dangos sudėtyje yra priedų, stabdančių šaknų praaugimą. Danga sertifikuota naudoti apželdintų stogų sistemose. Specialistai įspėja – stogo hidroizoliacinė danga turi būti įrengta griežtai pagal projekte pateikiamas konstrukcines detales, laikantis įmonės gamintojos instrukcijų. Antrajam – šilumos izoliacijos – sluoksniui naudojamas ekstruzinis polistireninis putplastis

(XPS) CARBON PROF 300, kuris yra atsparus drėgmei ir deformacijai. Jis taip pat apsaugo inversinio stogo hidroizoliaciją nuo mechaninių pažeidimų ir kitokio neigiamo aplinkos poveikio. Galiausiai drenažinė membrana PLANTER sulaiko augalams reikalingą vandens kiekį ir efektyviai pašalina jo perteklių. Įprastos stogo medžiagos nesuteikia apsaugos nuo augalų šaknų prasiskverbimo, todėl ant apželdinto stogo dažnai sužaliuoja netgi medžiai. Ant tokio stogo išsivysčiusi šaknų sistema ardo hidroizoliacijos sluoksnį ir patį stogą. Specialistai primena, kad stogą puoštų žaliuojantis ir žydintis audinys, būtina pasitelkti profesionalius, kokybiškus gaminius, o stogą apželdinus – ant jo užlipti bent kartą ar du per metus.

objektas

Naujojo sostinės centro permainos Kristina BUIDOVAITĖ

Prieš daugiau nei trisdešimtmetį architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių suprojektuotas viešbutis „Lietuva“ šiandien – dviejų pastatų kompleksas. Naujasis aštuonių aukštų priestatas, pradžioje matytas kaip konferencijų centras, galiausiai paverstas 165 kambarių viešbučiu. Tai „Lietuvai“ suteikė pranašumo – pagal kambarių skaičių jis yra didžiausias viešbutis Vilniuje.

Naujajame viešbutyje „Radisson Blu Hotel Lietuva“ įrengti 165 kambariai.

76 2018 rugpjūtis

Judėjimui tarp pastatų – galerija aująjį viešbučio pastatą kartu su kolegomis Šarūnu Verbumi, Andriumi Mockaičiu, Tautvydu Čapliku, Elvita Šlimiene, Gaudre Mikštiene, Andriumi Zanevičiumi projektavęs architektų biuro „Forma“ architektas Saulius Mikštas priminė, kad naujai iškilusio pastato vietoje buvusi automobilių stovėjimo aikštelė, kurią tik ką užbaigtame komplekso pastate pakeitė įrengta požeminė dviejų aukštų automobilių stovėjimo aikštelė. Šis sprendimas, anot S. Mikšto, pabrangino ir apsunkino statybos darbus. Kaip ir po žeme išsiraizgiusios požeminės miesto komunikacijos. Planuotas konferencijų centras, architekto žodžiais, galėjęs būti laisvesnės architektūros, monumentalesnis pastatas, atsietas nuo viešbučiams ypač svarbaus kambarių išdėstymo, vienodų dydžių langų, iš anksto suplanuoto kambarių ploto, dizaino, baldų, netgi aksesuarų. Iš viešbučio „Radisson Blu Hotel Lietuva“ viešbučio vieno pastato į kitą svečiai galės patekti jungiančia galerija. Ši suprojektuota taip, kad žmogus nepajustų, pereinantis į kitą pastatą, galiausiai, kad galerija jam eiti būtų įdomu, neprailgtų. Joje įrengta poilsio salelių su baldais, eidami ja, svečiai mato čia pat, už stiklo sienos, įrengtoje treniruoklių salėje vykstantį judėjimą.

Tikslas – nedisonuoti su aplinka Projektuojant naująjį viešbučio pastatą dominavo dvi kryptys: Konstitucijos prospekto ir esamo susiformavusio užstatymo. Pastatas suprojektuotas kaip kompozicinis lankstas, jungiantis ir pabrėžiantis šiedvi kryptis. Apatinė pastato dalis, kurioje įsikurs komercinės patalpos, orientuota į Konstitucijos prospektą, o viršutinė – viešbučio dalis pratęsia esamo viešbučio pastato kompoziciją. Taip tūriškai atskiriamos pastato funkcijos, viešbučio svečiams sukuriamas atstumas iki žemiau esančio apatinės dalies apželdinto stogo.

Architektai akcentuodami svarbiausias pastato dalis išskyrė apšviečiamus elementus.

Žemutinės pastato dalies stogas tapo apželdinta terasa.

Apšvietimo sprendimai namams ir verslui www.gaudre.lt

77 www.vindo.lt

Projektuodamas naująjį viešbučio pastatą, architektas žinojo – jis nebus lyderis, labiau fonas aukštybiniams pastatams. Kita svarbi aplinkybė – pastato apžvelgiamumas iš judančio taško, važiuojant transportu Konstitucijos prospektu. Šiauriniame fasade numatyti vertikalūs fasadiniai elementai skirtingai suvokiami priklausomai nuo apžvalgos taško atstumo iki pastato. Svarbus ir pagrindinės naujojo miesto cen tro gatvės naktinis vaizdas. Architektai akcentavo svarbiausias pastato dalis, išskirdami apšviečiamus elementus. Nuo Upės gatvės pusės siekta neutralaus vaizdo, pastatas turi užpildyti tarpus tarp vertikalių akcentų urbanistinėje kalvoje. Fasadiniai elementai turi ir praktinę paskirtį. Įvertinant pastato fasadų orientaciją pasaulio šalių atžvilgiu, parinkta saulės kontrolės sistema. Svarbus buvo ir penktojo fasado – stogo – architektūrinis sprendimas, nes pastatas

Užs.

„Reynaers“: įstiklintos aliuminio profilių sistemos iešbučio „Radisson Blu Hotel Lietuva“ fasadams panaudotos vieno didžiausių Europoje aliuminio sistemų tiekėjų „Reynaers“ įsti klintos aliuminio profilių sistemos „Reynaers CW 50HI“, pasižyminčios inovatyvumu ir didesne izoliacija. Projekto sąlygose reikalaujamas šilumos perdavimo koeficientas (U) buvo 0,473 W/ m2K, o su sistema „Reynaers CW 50HI“ pasiektas solidesnis – 0,454 W/m2K rezultatas. Ši sistema išbandyta ir pasiteisinusi daugelyje Europos šalių, nuolatos tobulinama ir atnaujinama. Žemutinės viešbučio pastato dalies stogas virto apželdinta terasa, kurios turėklo funkciją atlieka fasadas. Šios gudrybės paprastai

78 2018 rugpjūtis

neišvysi – iš lauko pusės tematyti vientisa fasado konstrukcija. Viešbučiuose įprastai įrengiama daugybė varstomų langų, dauguma kurių – dideliais plačiais rėmais. Projekto architektai pasirinko kitokį sprendimą – unikalią „Reynaers“ aliuminio sistemą „Reynaers Masterline 8“, išsiskiriančią ne tik puikiomis termoizoliacinėmis savybėmis. Pasitelkus šią sistemą, langų šiluminiai parame trai pagerėjo, profilių matomas plotis sumažėjo, daugiau vietos buvo skirta stiklui, o tai užtikrino geresnį patalpų apšvietimą ir tvarkingus architektūrinius sprendimus. „Kiekvienas projektas kažkuo išsiskiria, taip ir šis – savo elegancija, tvarumu, paslėptais mazgais,

tačiau itin džiaugiamės stiprėjančiu ryšiu su projektuotojais, kurie mato viziją, pasitiki „Reynaers“ vardu, todėl turime ir sklandų procesą, ir gerą rezultatą“, – komentavo bendrovės „Reynaers Vilnius“ vadovas Linas Kėvelaitis. Beje, „Reynaers“ yra, ko gero, vieninteliai aliuminio sistemų tiekėjai, suteikiantys savo produkcijai 10 m. garantiją.

Viešbučio svečiams įrengta požeminė dviejų aukštų automobilių stovėjimo aikštelė.

apžvelgiamas iš aukštybinių pastatų, todėl žemutinės dalies stogas virto apželdinta terasa, o ant viršutinės dalies inžinerinė įranga sumontuota pagal architektų parengtus brėžinius (paslėpti inžinerinę įrangą įrengiant techninį aukštą nebuvo galimybės dėl formalių reikalavimų). Projektuodamas naująjį viešbučio pastatą, architektas žinojo – jis nebus lyderis, labiau fonas aukštybiniams pastatams. Planuota ir tik iš dalies įgyvendinta architektų idėja – nuo „Swedbank“ centrinės būstinės (projekto autoriai – A. Ambraso architektų biuras) ir būsimojo daugiafunkcio komplekso „k18b“ (projekto autoriai – D. Libeskindo vadovaujama studija „Studio Libeskind“) pusių suprojektuotos veidrodinės plokštumos, kad unikali šių dominuojančių pastatų architektūra atsispindėtų foninio pastato fasaduose.

Užs.

Modernūs dušo ir maišytuvų sprendimai Viešbutyje „Radisson Blu“ sumontuoti naujausi Vokietijos kompanijos „Hansgrohe“ gaminiai, pristatyti paskutinėje Frankfurto ISH parodoje. Tai nauja maišytuvų serija „Metropol“ ir dušo sistemos „Croma 280 Showerpipe EcoSmart“. Šiuos produktus gamintojas sukūrė kartu su visame pasaulyje pripažinta dizainerių komanda „Phoenix Design“. Jie yra pelnę daugybę prestižinių tarptautinių apdovanojimų. „Tinkamai parinkti kokybiški, taupūs ir funkcionalūs gaminiai yra pridėtinė vertė, kuri atsiperka, – įsitikinęs „Hansgrohe“ atstovybės vadovas Osvaldas Dailydžionis. – Estetika ir naudojimosi komfortas džiugins viešbučio klientus, o paprasta priežiūra ir vandens bei energijos taupymas aktualu pačiam viešbučiui.“

Užs.

: izoliacinės medžiagos endrovės „Moderni izoliacija“ užduotis – ne tik gražus, bet ir šiltas, ugniai atsparus fasadas. Įmonės specialistai rūpinosi, kad pateikti sprendimai su jų tiekiamomis izoliacinėmis medžiagomis užtikrintų pastato energinį naudingumą ir kokybišką, saugią eksploataciją. Projekte „Radisson Blu Hotel Lietuva“ naudotos Anglijoje gaminamos pačios moderniausios ir analogo neturinčios fenolio putų (PF) izoliacinės plokštės „SAFE-R“, užtikrinančios atsparumą ugniai ir gerą šilumos laidumą. „Net ir mažas sluoksnis yra efektyvus, beveik dvigubai šiltesnis nei tradicinės izoliacinės medžiagos. Kad pasiektumėte tą patį rezultatą,

fenolio putų (PF) izoliacijos „SAFE-R“ reikėtų beveik dvigubai mažiau nei tradicinių izoliacinių medžiagų. Tad turime galimybę ploninti visą sienos konstrukciją ir sutaupyti kitais aspektais. Kitaip tariant, mažesnis šilumos laidumas lemia plonesnę izoliaciją. Plonesnė izoliacija lemia plonesnę išorinių sienų konstrukciją. Plonesnė išorinių sienų konstrukcija lemia didesnį vidaus naudingąjį plotą. O šis – didesnę investicinę grąžą (ROI)“, – produkto pranašumus vardija įmonės „Moderni izoliacija“ produktų plėtros vadovas Andrius Augūnas. Specialistas teigia, kad toks izoliacijos sprendimas idealiai tinka viešbučiams ir kitiems komerciniams statiniams, kuriems aktualu plonesnė ati tvarų konstrukcija ir būtinas didesnis

atsparumas ugniai. Viešbutyje „Radisson Blu Hotel Lietuva“ naudotos fenolio putų (PF) izoliacinės plokštės „SAFE-R“ yra dengtos mažo laidumo aliuminio dangomis iš abiejų pusių ir turi B-s1, d0 degumo klasę, taip pat dėl tvarumo principų „SAFE-R“ gaminiai yra įvertinti „Bre Green Guide A+“ reitingu, nusakančiu mažą neigiamą poveikį aplinkai.

Užs.

: kokybiškos sienų ir grindų dangos Viešbučio „Radisson Blu Hotel Lietuva“ kambariuose, sporto salės ir SPA zonose paklota bendrovės „Interjero linija“, jau kone dvidešimtmetį Lietuvoje atstovaujančios vieniems apdailos medžiagų gamintojų lyderių Europoje – kompanijai „Vescom B.V.“, tiekta kokybiška „Vescom“ vinilinė sienų ir „Amtico Signature“ vinilinių dizaino grindų danga (LVT). Šių apdailos medžiagų pasirinkimą lėmė aukšta jų kokybė ir patikimumas, medžiagų ilgaamžiškumas ir puikus, ilgai išliekantis estetinis vaizdas. isuomeniniam sektoriui skirtos vinilinės sienų dangos „Vescom“ – inovatyvaus dizaino, atsižvelgiant į naujausias tendencijas sukurti paviršiai, kuriuos sudaro medvilnės pagrindas ir vinilo sluoksnis (300–830g/ kv. m). Dėl šios struktūros vinilinės sienų dangos „Vescom“ atitinka Bfl-s1, s2 ugnies plitimo ir dūmų emisijos klasę, yra itin atsparios trinčiai, smūgiams, o paviršiai ilgus metus išlieka estetiški. Dėl šių priežasčių „Vescom B.V.“ yra tarp prioritetinių viešbučių tinklams skirtų apdailos medžiagų tiekėjų. Vonios kambariams pasirinkta išraiškinga vinilinių sienų dangų kolekcija „Roxen“, įsiliejanti

UAB „Interjero linija“ Jonavos g. 254 LT-44132 Kaunas Tel. 8 678 22 393 www.interjero-linija.lt

80 2018 rugpjūtis

į nepriekaištingą interjerą. Kambarių interjerui papildyti panaudota jaukumo suteikianti vinilinių sienų dangų kolekcija „Holt“. Subtilus dizainas, matinis sienų dangos paviršius puikiai įsiliejo į bendrą interjero koncepciją. Ne mažiau svarbu, kad mechaniniam poveikiui atsparus paviršius išliks nepažeistas ilgus metus. Sporto salės ir SPA zonoje panaudota struktūrinė vinilinė sienų danga „Bolter“ ir geometrinių formų kolekcija „Aikin“ puikiai pasitarnaus ir dėl savo estetinių bei techninių ypatybių. Viešbučio kambariuose paklota „Amtico Signature“ (LVT) vinilinė grindų danga „Cirrus Air“ puikiai išpildė estetinius interjero reikalavimus ir nepriekaištingai dera bendrame kontekste.

Sporto salėje ir SPA pasirinkta „Amtico Signature“ kolekcija „Umbra Dusk“. Vilnijantis kolekcijos motyvas tikrai patrauks akį. „Amtico Signature“ (LVT) ir vinilinė grindų danga skirta intensyvaus judėjimo zonoms – su 1 mm storio darbiniu vinilo sluoksniu ir klasifikuojama 23,33,43 atsparumo klasėmis. Pasirinkusieji visuomeniniam sektoriui skirtas grindų dangas prisideda prie aplinkos tausojimo – vieno pagrindinių atsakingos visuomenės prioritetų. „Amtico“ (LVT) vinilinės grindys gaminamos nenaudojant ftalatų, medžiagų, ribojamų Europos Sąjungos reglamento, priimto siekiant apsaugoti žmogaus sveikatą ir aplinką nuo rizikos, kurią gali kelti cheminės medžiagos. Grindų dangos atitinka A+ klasei keliamus reikalavimus pagal VOC vidaus oro emisijos skalę. Nesudėtinga grindų dangos eksploatacija ir patvarumas itin svarbūs viešosiose erdvėse. „Amtico“ (LVT) vinilinių dizaino grindų paviršiai padengti specialiu uretano sluoksniu, apsaugančiu grindis nuo abrazyvinių dalelių ir batų žymių. Jos atitinka atsparumo ugniai ir dūmų emisijos priešgaisrinius (Bfl-s1) bei slydumo reikalavimus (R10), todėl ypač tinka visuomeniniams pastatams, ribojamiems griežtai reglamentuotų saugos reikalavimų. Kolekcijai „Amtico Signature“ suteikiama 20 metų garantija nusidėvėjimui. Taigi, tai puikus pasirinkimas intensyvaus naudojimo patalpose, sykiu – ilgalaikis sprendimas, pasiteisinantis besirūpinantiems eksploatacijos sąnaudų grąža ir tvarumu.

Evaldo Lasio nuotr.

TOGETHER FOR BETTER

Padedame architektams ir statybu bendrovems parinkti tinkamus konstrukcinius sprendimus ir mazgus, susijusius su aliuminio ir stiklo langais, durimis, fasadais. Galime parengti projekto technine specifikacija (aliuminio ir stiklo konstrukcijoms), atitinkancia EU normatyvus, padedame sudaryti samatas. Padedame surasti tinkama aliuminio konstrukciju gamintoja pagal regiona, konstrukciju ar projekto specifika. Atliekame objektu technini kokybes ivertinima. Konsultuojame, kaip tinkamai suprojektuoti, pagaminti, sumontuoti aliuminio ir stiklo konstrukcijas, konsultuojame gamybines irangos klausimais, galime patiekti gamybine iranga su serviso paslaugomis. REYNAERS – aliuminio sistemos langu gamybos pramonei. www.reynaers.com

50 METU PATIRTIS LIETUVOJE – JAU 22 METAI