„SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2020 birželis-liepa by SA.lt (Statyba ir architektūra)

Ateities paveldą kuriame dabar Miestų viešosios erdvės Kokios turi būti naujos statybos senamiesčiuose? Langų tendencijos ir mados Medžio konstrukcijų atgimimas

Kaina 2,9 Eur

2020 birželis/liepa (6/7)

STATYBA IR ARCHITEKTŪRA

redakcijos skiltis „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) Leidėjas VšĮ „SA.lt projektai“ Redakcijos adresas Fabijoniškių g. 99 Vilnius LT-07101 Tel. +370 5 267 9484 El. p. redakcija@sa.lt www.sa.lt

L. e. p. redaktorė Aušra Narkeliūnienė Tekstų autoriai Aušra Narkeliūnienė, Karina Sėrikova, Indrė Vozgirdaitė, Aneta Vaitkienė

Ateities paveldą kuriame dabar – toks teiginys nuskambėjo ne vieno šio numerio pašnekovo atsakymuose ir įžvalgose. Tai suprasdama, dabartinė visuomenė tampa aktyvesnė, vis dažniau užverda diskusijų įvairiuose forumuose, socialiniuose tinkluo-

Portalo www.sa.lt redaktorius

se – kokia turi būti architektūra, kad po keliasdešimties metų nereikėtų jos griauti ir

Jokūbas Baltrukonis

statyti naujų statinių. O gal priešingai – pastatai turi būti lengvai surenkami, o prireikus

Kalbos redaktorė Sandra Balžekaitė Dizainerė Edita Namajūnienė Reklamos skyrius Liuda Michalkevičienė

išardomi ir perkeliami į kitą vietą ar naudojami perdirbimui? Suprasdami savo atsakomybę, architektai turi išmokti bendrauti su visuomene. Ir tik iš anksto viešai aptariami projektai, sulaukę visuomenės pritarimo, gali pretenduoti į tęstinumą. Lietuvos architektų rūmų pirmininkas Lukas Rekevičius teigia: „Architekto

Tel. +370 5 267 9484

vaidmuo pasikeitęs, jis nebėra užsidaręs menininkas, kartkartėm išlendantis su genia-

liu kūriniu. Kadangi jo kūriniai daro įtaką labai daug sričių, miestovaizdžio, kasdienės

Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas

gyvensenos aspektams – tai reikia kalbėtis daug ir nuo pačių ankstyviausių stadijų.“

galima tik gavus redakcijos sutikimą. Redakcija už reklamos

Paradoksalu, tačiau šiame numeryje, dedikuotame architektams, beveik nėra nė vie-

ir skelbimų turinį neatsako.

no tiesiogiai su architektūra susijusio straipsnio. Nes technologiniai aspektai, aktualūs

Spausdino

šiandien – patalpų mikroklimatas, medinė statyba, BIM, modernūs, atveriantys aplinką

AB „Spauda“ ISSN 2538-8797 Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m.

langai, – modernių statinių sudedamosios dalys. Nuo to, kaip jos sudėliotos, kokie bus prioritetai ir funkciniai sprendimai, priklausys, kokioje aplinkoje gyvensime ateityje. Nebepakanka įsiamžinti ekstravagantiškoje architektūroje, didesnė vertybė – sukurti tokius pastatus ir viešąsias erdves, kuriose žmonėms būtų patogu ir saugu gyventi bei dirbti. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – senosios miesto dalys taip pat buvo daug kartų perstatomos, keičiamos jų paskirtys ir pavidalai, priklausomai nuo miestiečių poreikių. Aikštėse šurmuliavo turgūs, vyko renginiai. Dabar, kai pradėjome vertinti paveldą, atidengdami ir nagrinėdami kultūrinius sluoksnius, supratome, kad pastatų išlikimo sąlyga – ne tik kokybiška ir estetiška architektūra, bet ir palankus mikroklimatas pastato viduje, lankstumas, gebėjimas prisitaikyti prie vis dažnėjančių pokyčių, tokių kaip klimato atšilimas, pandemijos, visuomenės senėjimas. Kaip architektūra turi formuoti miestą, atvirą visuomenei, – savo straipsnyje analizuoja sociologijos mokslų daktarė Dalia Čiupailaitė-Višnevska.

fb.com/StatybairArchitektura @statybairarchitektura

SĄMATOS

Statyba ir architektūra

NORMATYVAI KAINYNAI PROGRAMOS

Mūsų viršelyje – Agnės Kurmanskytės vizualizacija.

UAB SISTELA, Žalgirio g. 88, 09303 Vilnius, tel. +370 5 27 526 45, faks. +370 5 27 504 11, info@sistela.lt, www.sistela.lt

tema

Miesto viešosios erdvės turi įsileisti kuo daugiau veiklų

urbanistika

Chaosas, tvarkingas stalčius ar organizuotas kompleksiškumas – kokia turi būti viešoji erdvė?

TURINYS

architektūra

Ateities būsto scenarijus

Generacinio dizaino programos – statybų sektoriui

studijos

Kauno „Pompėjos“ archeologinis muziejus

2 2020 birželis / liepa

BIM

objektas

Lengvų kelių neieškant: senosios alaus ir spirito gamyklos rekonstrukcija į modernią kliniką

technologijos

Ar langų rinkoje vyrauja mados? Tendencijos ir naujovės

technologijos

Augantis pastatų vėsinimo poreikis reikalauja sisteminių sprendimų

tema Miesto viešosios erdvės turi įsileisti kuo daugiau veiklų

urbanistika Chaosas, tvarkingas stalčius ar organizuotas kompleksiškumas – kokia turi būti viešoji erdvė?

urbanistika Misionierių sodai bus tvarkomi pagal gyventojų susikurtas tradicijas

forumas Nauji pastatai miestų senamiesčiuose. Prioritetai ir pagrindinės vertybės. Ar jų laikomasi?

objektas Lengvų kelių neieškant: senosios alaus ir spirito gamyklos rekonstrukcija į modernią kliniką

interviu Architektė Rūta Leitanaitė: „Visuomenė turi reikalauti kokybiškos architektūros“

technologijos Ar langų rinkoje vyrauja mados? Tendencijos ir naujovės

objektas Kauno „sporto šventykloje“ – modernių permainų pradžia

technologijos Augantis pastatų vėsinimo poreikis reikalauja sisteminių sprendimų

BIM Skaitmenizacijos tendencijos statybų procese. Kokių pokyčių tikėtis?

BIM Generacinio dizaino programos – statybų sektoriui

technologijos Medžio konstrukcijų atgimimas

studijos Kauno „Pompėjos“ archeologinis muziejus

architektūra Ateities būsto scenarijus

objektas

Kauno „sporto šventykloje“ – modernių permainų pradžia

102 technologijos Elektronikos mokslo revoliucija – LED keičia organiniai OLED šviestuvai 108 urbanistika Architektūros vaidmuo kuriant atvirą, gyvybingą miestą

infrastruktūra

Miesto viešosios erdvės turi įsileisti kuo daugiau veiklų Parengė Aušra NARKELIŪNIENĖ

Aistros, kilusios dėl Lukiškių aikštėje Vilniuje įrengto laikino pliažo, miestiečiams iškėlė svarbią dilemą – ar žinome, kokios turi būti mūsų miestų viešosios erdvės? Kokia veikla jose pageidaujama, o kokia ne? Specialistai – architektai, sociologai, politikai – ieško atsakymų į rūpimus klausimus, o visuomenės, atskirų bendruomenių aktyvumas, pasisakymai ir susipriešinimas socialiniuose tinkluose, įvairiuose portaluose įrodo, kad viešosios erdvės miestų gyventojams yra labai svarbios, jie nori atsakymų čia ir dabar. Tačiau procesai vystosi palengva, jie turi subręsti. Aiškinantis, konstruktyviai diskutuojant, oponuojant, įsiklausant. Įžvalgomis dalijasi Rūta Leitanaitė, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė.

Svarbiausia viešosios erdvės dalis yra žmogus

Kalbant apie tai, kur viešosios erdvės turėtų būti ir koks turėtų būti jų tinklas mieste, sa-

Miesto ir upės santykis

e architektūrinės detalės, gražus grindinys, o tai, kiek ir kaip dažnai viešojoje erdvėje apsilanko ir būna žmonių, – sėkmingos viešosios erdvės rodiklis. Jeigu žmonės praeina kuo greičiau, nenori užsibūti, anokia čia ir viešoji erdvė. Viešoji erdvė yra tokia, kur žmonės būna: vaikšto, žaidžia, skaito, bendrauja ar net protestuoja. Manau, kad šiandien viešosios erdvės, priklausomai nuo to, kokios jos yra ir kur yra, gali atlikti vieną ar kelias funkcijas, tačiau universalumas yra tas aspektas, kurį galima taikyti daugumai erdvių, kad jos būtų prieinamos kiekvienam visuomenės dalyviui ir įsileistų į save įvairių veiklų.

kyčiau – viešųjų erdvių turėtų būti kuo daugiau ir įvairių dydžių, net labai smulkių. Tai gali būti ir kelių kvadratinių metrų pievelė su suoliuku ar vaikų žaidimo aikštelė šalia namų. Pandemija ir karantino situacija parodė, kad rajonuose, kuriuose vyrauja gyvenamoji funkcija, trūksta viešųjų erdvių. Gyventojai tą trūkumą skaudžiai pajuto, kai visi savo vaikus vedė į tas pačias aikšteles, o reikėjo laikytis atstumo. Ne karantino metu žmonės su vaikais galėdavo išsiruošti į miestą, didžiuosius miesto parkus – ne visi turėdavo grūstis kiemuose, kuriuose šiandien neretai daugiausia vietos skiriama automobiliams. Kaip miesto audinys susidėlioja iš įvairių funkcijų, tarsi lopinėlių, taip tarp tų lopinėlių turi būti ir įvairaus mastelio patrauklių viešųjų erdvių.

Apie didžiųjų miestų upių krantines, kurios iki šiol sunkiai pritaikomos miesto gyvenimui, Lietuvos architektai kalba jau labai seniai. Net prieš kelerius metus vykęs Kauno architektūros festivalis (KAFE) buvo dedikuotas šiai temai. Dauguma atvejų upės ir miesto atskirtis yra iš sovietmečio paveldėta žaizda, kai upės yra ne tik „įvaromos“ į išbetonuotą griovį, bet ir atskiriamos nuo miesto judriomis gatvėmis. Šios urbanistinės klaidos, kurias jau dabar pripažįstame, tuo metu buvo normalus sprendimas, padiktuotas tuomečio modernizavimo principų ir požiūrio, kad upė – tai tarsi melioracijos griovys, į kurį subėga lietaus vandenys, ir kitos, kultūrinės, socialinės vertės miestui ji nesuteikia. Didesni Lietuvos miestai susiduria su problema, kaip upes įtraukti į miesto

4 2020 birželis / liepa

Vizualizacijos – Lietuvos architektų sąjungos organizuoto Vokiečių gatvės rekonstrukcijos Vilniuje konkurso nugalėtojų darbų. I vietos nugalėtojo – projekto „Strassen Platz“ vizualizacija. II vietos nugalėtojo – projekto „Willkommmen“ vizualizacija.

gyvenimą, kaip šalia upių suformuoti kokį nors, kad ir nedidelį, gamtinį karkasą, kaip pakrantes paversti jaukesnėmis, patrauklesnėmis. Deja, tai susiję su didžiulėmis lėšomis. Ką daryti su šalia esančiomis plačiomis gatvėmis, kuriose daug triukšmo ir pavojinga šalia jų būti tiek dėl taršos, tiek dėl aktyvaus transporto eismo? Tos gatvės yra ir vizualinė bei fizinė atskirtis nuo miesto, neleidžianti miestui priartėti prie upės. Vilnius pastaraisiais metais įgyvendina projektus, artinančius miestą prie Neries upės. Dviračių, pėsčiųjų takai paupiu, nusileidimai prie vandens – tai pradinė infrastruktūra. Taip pat labai svarbu ir veiklos, visuomeninės funkcijos priartinimas prie vandens. Juk žmonės turi ateiti į paupį pabūti – išgerti kavos, pavakarieniauti, paklausyti koncerto, pasimaudyti, o ne tik pereiti kaip koridorių – nuo taško A iki taško B.

Viešosios erdvės universalumas yra privalumas. / Rūta LEITANAITĖ /

Projektas „Strassen Platz“. Generalinis planas.

Viešoji erdvė šalia verslo pastatų kuria pridėtinę vertę Verslo indėlis į miesto viešųjų erdvių kūrimą labai priklauso nuo miesto pozicijos. Prieš krizę, t. y. 2008-aisiais, Vilniaus miesto taryboje buvo priimta nuostata, kad verslo įmonė, norinti statyti pastatą svarbioje, matomoje miesto dalyje, kartu su pastatu privalo sukurti ir viešąją erdvę. Taip, pavyzdžiui, atsirado viena patraukliausių viešųjų erdvių mieste – „Swedbanko“ terasa dešiniajame Neries krante. Reikia pasakyti, kad viešoji erdvė nėra tik duoklė miestui, iš kurios verslininkas nieko negauna. Viešoji erdvė sukuria

I vietos nugalėtojo – projekto „Strassen Platz“ vizualizacija.

Miesto gatvės – hibridinės erdvės

didžiulę pridėtinę vertę tam pačiam pastatui, prie kurio ji yra kuriama, ir įmonės įvaizdžiui. Prisidėdamas prie miesto viešųjų erdvių tinklo tankinimo ir plėtros verslas gerina ir savo įvaizdį, taip pat gyvenimą aplinkinėms bendruomenėms bei savo darbuotojams. Tokios erdvės tankina bendrą miesto viešųjų erdvių tinklą, o kartu ir atveria miesto erdves miestiečiams, skatina socialinius ryšius, prisideda prie sveikesnės miesto aplinkos kūrimo.

III vietos nugalėtojo – projekto „Paralelės“ vizualizacija.

6 2020 birželis / liepa

Kalbant apie viešąsias erdves mieste, reikia paminėti ne tik parkus, skverus, aikštes ir kiemus. Šaligatvis, gatvė taip pat yra viešoji erdvė, kuri turi savo potencialą. Tai tapo ypač akivaizdu karantino metu, kai Vilnius, Paryžius ar Milanas atvėrė savo viešąsias erdves restoranams ir kavinėms. Gedimino prospektas Vilniuje jau kuris laikas savaitgaliais miestui yra atiduodama gatvė kaip pėsčiųjų alėja. Viešosios erdvės universalumas yra privalumas – kai reikia, ja važiuoja automobiliai, kai reikia, ji yra užtveriama renginiams, mugėms. Šiandien Gedimino prospektas – viena

gyviausių miesto vietų, tačiau jis dar turi ir „negyvąją zoną“, kuri prasideda nuo Lukiškių aikštės ir baigiasi Žvėryno tiltu. Priežastis susijusi su viešųjų funkcijų trūkumu pirmuose aukštuose. Ne paslaptis, gyvos gatvės yra ten, kur pirmuose aukštuose veikia viešos paslaugos – kirpyklos, kavinės, restoranai, paveikslų galerijos, nedidelės parduotuvėlės. Atviri langai ar durys, žmonės prie langų ar lauke kuria tiesioginį ryšį su gatve. Gedimino prospekte, toje atkarpoje, apie kurią kalbėjau, tokios gyvybės būtent ir trūksta. Tačiau tai po truputį keisis, keičiasi jau dabar. Didelį gyvybės pliūpsnį turėtų suteikti į multifunkcį, meno, kūrybinį kvartalą konvertuojamas Lukiškių kalėjimas.

urbanistika

Chaosas, tvarkingas stalčius ar organizuotas kompleksiškumas – kokia turi būti viešoji erdvė?

Kartu ir atskirai. Žvelgiant į miestą ir į upę. Prisėdus ar prigulus. Vienas iš daugelio sėdėjimo scenarijų pasiūlymų Vyslos krantinėje Varšuvoje.

Soc. m. dr. Dalia ČIUPAILAITĖ-VIŠNEVSKA

Pasiskolinę JAV žurnalistės, miesto sociologės Jane Jacobs klausimą – kokia problema yra miestas, galime paklausti, o kokia problema yra viešoji erdvė? Spontaniškos praktikos, chaosas, apleista erdvė po tiltu, kur riedlentininkai rado sau žaidimų aikštelę, kažkas pakabino sūpynes, kažkas parašė prasmingą įžvalgą, ar tvarkingas stalčius, kur pieštukai nesimaišo su siūlais, šaltos ribos skiria šakutes nuo šaukštų? Susiformuojanti „iš apačios“, neapibrėžta ar aiškiai apibrėžta, suprojektuota, tvarkinga – kokia turėtų būti viešoji erdvė? Kokia viešoji erdvė yra „gera“ ir kam? Ir galiausiai – kokio pobūdžio yra šis klausimas: techninis – dizaino ar politiškas – susitarimų?

Jacobs siūlo tris atsakymus, kaip galime mąstyti apie miestą, o aš siūlau mąstyti ir apie viešąsias jo erdves: kaip apie paprastą problemą, kaip apie neorganizuoto kompleksiškumo ir galiausiai kaip apie organizuoto kompleksiškumo problemą.

Viešoji erdvė kaip „paprasta problema“ Viešosios erdvės kaip paprastos problemos supratimo rezultatas – parkas ar aikštė – stalčius. Paprasčiausias variantas – grindinys, suoliukai, galbūt šiek tiek gėlių. Saugumą, suprastą kaip

paprastą problemą, sprendžia kameros, tvora ir rakinami vartai. Žaidimo – jei tai paprasta problema – įrengtos vaikų žaidimo aikštelės vaikams iki 6 metų. Kasdienėje kalboje tai vadiname euroremontu. Administracinėje – „sutvarkymu“. Tvarka ne veltui – šio žodžio dalis. Ji reiškia, kad viskam yra sava „tinkama“ vieta, nieko nėra ne vietoje,

Nereikia surežisuoti visų erdvių. Reikia leisti jas pasisavinti. / Dalia ČIUPAILAITĖ-VIŠNEVSKA /

Puiki lokacija, bet ar puiki viešoji erdvė? Rotušės aikštė Vilniuje. Nuotrauka autorės.

Ką galima veikti viešojoje erdvėje? Pagal bendriausią viešosios erdvės apibrėžimą tai yra tokios erdvės, kurios yra atviros ir prieinamos visiems visuomenėms nariams, įvairioms jų veikloms. Nuotrauka autorės, skelbimas socialiniame tinkle „Facebook“.

8 2020 birželis / liepa

perteklinio ar nenumatyto. Visi elgiasi pagal taisykles. Paprasta problema (arba „stalčius“) traktuoja visuomenės grupes arba miesto naudotojus ir jų poreikius kaip aiškiai apibrėžtus. Tai veda prie viešosios erdvės dizaino, kuris pripildo ją įvairių zonomis paskirstytų priemonių kiekvienai atitinkamai grupei ir kiekvienam apibrėžtam poreikiui. Paprastai pasitelkus tokį dizainą erdvės traktuojamos vizualiai. Pavyzdžiui, jeigu yra vandens, tai kaip Bernardinų sode Vilniuje jis atribojamas nuo besiveržiančių į jį vaikų simboliniais gėlių ir tvorelės sluoksniais (tačiau, nors nėra jokio oficialaus nusileidimo prie Vilnelės, išminti takeliai veda vėsos ištroškusius lankytojus joje pabraidyti). Jeigu nori pasivaikščioti – tai aiškiai apibrėžtais, tvorelėmis pažymėtais takeliais, o ne bet kur, kur sugalvosi. Viešosios erdvės paskirtis taip pat traktuojama paprastai – „rekreacija“ arba poilsis. Tačiau, pirma, viešoji erdvė skirta ne vien laisvalaikiui. Ji gali būti pasitelkta politinėms

demonstracijoms ar grupės įsteigimui, tokioms kaip LGBTQ ar kitos eitynės. Reprezentacijai, atminties politikos įtvirtinimui. Kas gali ją žymėti – kultūros įtvirtinimui ir kartu – pasipriešinimui šiam žymėjimui. Tai socialumo, komunikacijos, žaidimo, įvairių socialinių patirčių, nepažįstamųjų įvairovės erdvė, teisės į miestą steigimo, konfliktų erdvė. Tai erdvė, kur išsilaisviname iš savo kasdienių socialinių vaidmenų, neracionaliai ir neefektyviai, žaismingai patiriame pasaulį, ir kartu tai erdvė, kurioje mokomės priimti kitą, kuris visada išlieka kitoks, mokomės, kaip rašo viešųjų erdvių tyrėja Lyn Lofland, būti kosmopolitais. Viešoji erdvė turi daug sluoksnių, kurie dar ir kertasi vienas su kitu. Ar galime projektuoti tokiam kompleksiškumui? Tikrai taip, bet apie tai toliau. Antra, galime išskirti visuomenės grupes ir nustatyti jų poreikius. Sociologai ištyrinėjo vaikų ir senjorų, vaikų tėvų ir globėjų, žmonių su negalia ir neheteroseksualių žmonių, moterų ir etninių grupių poreikius mieste. Tačiau jokio žmogaus nereikėtų dėti į dėžutę kaip priklausančio tik vienai grupei. Jeigu esi mama ir nori praleisti laiką su savo vaiku ar tavo vaikui reikia pabūti lauke – nesi vien tik mama, esi visavertis žmogus, turintis ir kitų poreikių. Jeigu esi senjorė, taip pat esi moteris ir galiausiai žmogus su savo asmeniniais pomėgiais. O jei esi vaikas, tavo norai neapsiriboja siekiu 10 kartų nusileisti ta pačia čiuožykla. Galima skirti poreikius, siejamus su kūnų galimybėmis (maži ir dideli kūnai skirtingai pasiekia įvairius fizinės aplinkos objektus, kūnų judėjimo tempas skiriasi, skiriasi galimybė lipti laiptais ir tai, kaip dažnai reikia poilsio), su socialinių vaidmenų atlikimu, su tapatumais, kurių atžvilgiu visuomenės atvirumas nevienodas, su išliekančiomis socialinio elgesio normomis, į kurias verta atsižvelgti (bet ilgainiui vertėtų mėginti jas pakeisti) (pvz., paskatinti žaisti mergaites krepšinį arba vietoj krepšinio aikštelių įrengti tinklinio, kurį mergaitės žaidžia dažniau negu krepšinį, aikšteles). Tačiau į šiuos poreikius siūlau žiūrėti kaip į visumą vienas kitą papildančių ir prieštaraujančių poreikių, kurių turime visi ir

urbanistika

Gera viešoji erdvė – gana abstrakti, kad galėtum pasirinkti pats, ką joje veikti, tačiau pilna dizaino siūlomų galimybių: prisėsti, bendrauti, žaisti, rinktis vaizdus, būti vienam ar su kitais. Katedros aikštė Vilniuje. Nuotrauka autorės.

skirtingu metu – skirtingų. Prancūzų sociologas ir filosofas Henri Lefebvre įvardija juos kaip antropologinius žmogaus poreikius: saugumo ir nuotykio, užtikrintumo, numatymo ir netikėtumo, panašumo ir skirtumo, tiesioginės patirties ir ilgalaikiškumo, vienatvės ir komunikacijos, izoliacijos ir susidūrimo, poreikį kaupti energiją ir ją švaistyti. Dar kartą: ar galime projektuoti tokiam kompleksiškumui? Tikrai taip, bet apie tai vėlgi toliau. Traktuojant viešąsias erdves kaip „paprastą problemą“ linkstama jas visur daryti vienodas: ta pati estetika, tie patys sprendimai, tie patys suoliukai, tie patys scenarijai. Ir galiausiai – tie patys ar tokie patys jose besilankantys žmonės. Tačiau viešosios erdvės pagal bendriausią apibrėžimą – tai tokios erdvės, kurios yra atviros ir prieinamos visiems visuomenės nariams ir įvairiausioms jų veikloms.

Viešoji erdvė kaip „neorganizuotas kompleksiškumas“ Na gerai, jeigu atsisakome „stalčiaus“, ar galime palikti viešąsias erdves savieigai? Tai būtų neorganizuoto kompleksiškumo alternatyva. Čia nukrypsiu nuo to, kaip Jacobs aiškina (ir kritikuoja) šios problemos sprendimą, ir aptarsiu, kaip sociologai mato tarpines, nesuprojektuotas, apleistas erdves. Jas laikysiu kompleksiškomis ir kartu neorganizuotomis tokia prasme, kad jokia institucija jų neformuoja. Jos formuojasi ir kinta naudotojams jas kuriant, naudojant, keičiant. Žaismingą viešosios erdvės naudojimą tyrinėjantis Quentinas Stevensas rašo, jog žaidimas dažnai vyksta būtent tokiose, nesuprojektuotose erdvėse. Investicijų, o kartu su jomis ir stebėsenos, taisyklių apibrėžtumo jose stoka kaip tik atveria daug vietos žaidimui, kūrybiškam pasisavinimui. Riedlentininkai

aproprijuoja erdves po viadukais, „nesutvarkytas“ lopinėlis žolės leidžia papiknikauti. Tokiose erdvėse ilgiau išliks gatvės meno kūriniai, o gal įsikurs miesto daržas. Jas gali papildyti taktinio urbanizmo intervencijų įneštos spalvos, sūpynės ar suoliukas. Tokios erdvės kupinos laisvės, tačiau taip pat galima ir rizika, jog konkrečios erdvės paprasčiausiai niekas nepasisavins. Ar galime palikti viešąsias erdves savieigai? Galime, o kartais ir turime. Mieste turi būti vietos visiškam neformalumui. Bet nebūtinai visas erdves. Ir priešingai – galima pasitelkus dizainą padėti savieigai.

Viešosios erdvės kaip „organizuotas kompleksiškumas“ Organizuoto kompleksiškumo problemos (o miestas – kaip tik tokia problema) sudarytos iš daugelio subtiliais būdais susijusių kintamųjų,

kuriuos galime suprasti ir kurių atžvilgiu galime veikti. Viešosios erdvės kaip organizuoto kompleksiškumo atžvilgiu turime daug tyrimais grįstų žinių, tik jas reikia naudoti. Williamas H. White’as rašė, „turint puikią lokaciją, sunku suprojektuoti erdvę, kuri nepritrauktų žmonių. Stebėtina, kaip dažnai tai pavyksta“. Visgi tos per dešimtmečius sukauptos žinios, ne tik sociologų, bet ir pačių architektų, pvz., Jahno Gehlo, dar ne visada tampa viešųjų erdvių dizainerių įrankių arsenalo dalimi. Remiantis šiomis žiniomis galima projektuoti paskirčių ir poreikių kompleksiškumui. Čia grįšiu prie klausimo, ar „gerų“ viešųjų erdvių kūrimas yra dizaino, ar politiškas klausimas. Sukauptos žinios padeda kurti atviros viešosios erdvės dizainą, tačiau viešosios erdvės „gerumas“ – tai pirmiausia – politiškas susitarimo klausimas. Arba klausimas, kokias veiklas ir kokius naudotojus laikysime norimais viešosios erdvės naudotojais. Viešosios erdvės gali būti

Mažiau yra daugiau. Atmosfera Kūdrų parke. Nuotrauka autorės.

Vaikai Vyslos krantinėje Varšuvoje žaidžia su abstrakčiais objektais. Nuotrauka autorės.

Ir galiausiai – tai teisiniai draudimai ar tiesiog normatyvus nepritarimas įvairioms praktikoms. Kokios praktikos ir asmenys galimi ir negalimi viešojoje erdvėje? Miesto sportai? Gatvės menas? Benamiai? Jaunuoliai? Protestai? Maitinimas krūtimi? Kita?

Kas padėtų formuoti „geras“ viešąsias erdves?

perpintos įvairių naudojimo barjerų, išstumiančių žmones ir veiklas. Šie barjerai susiję su mūsų kūnų galimybėmis, tapatumais, socialinėmis praktikomis. Vieni jų barjerų kuriami fiziškai – per atsitiktinai netinkamą dizainą, kai neatsižvelgiama į skirtingas galimybes, ar sąmoningai per gynybinį dizainą, kurio tikslas – išstumti nepageidaujamus naudotojus iš viešosios erdvės. Kiti – per simbolinius barjerus – viešosios erdvės žymėjimą, taip parodant, kas šioje erdvėje gali ir negali būti. Šiuo aspektu viešosios erdvės estetika tampa politiška. Antropologė Setha Low tokią estetiką vadina „viskas dailu“ (angl. everything’s nice). Kaip lygindamas Bernardinų sodą su dabar jau sugriautu Reformatų parku, sako vienas lankytojas: „Man patinka Reformatų parko galbūt aplinka kažkaip. Man patinka ta tokia nutrinta, nuvalkiota, neformali aplinka. Aš nesu žmogus, mėgstantis labai iščiustytas vietas, kur yra gražu ir tu jauties lyg vaikščiotum po fėjų parką, kur stovi maži nykštukai ir panašiai. Aš tiesiog jame (Reformatų parke) jaučiuosi gerai, jaučiuosi savo vietoj. (...) Na, tarkim, galima paimti vėlgi naująjį Sereikiškių parką, kuriame pilna gėlių, kuriame pilna pievelių, ant kurių nesupranti, žmogus, ar gali užlipti. (...) Sereikiškių parkas atrodo kaip labirintas, kaip turistų takas,

10 2020 birželis / liepa

sukurtas su daugybe vietų žaisti vaikams ir daugybe fontanų, kur, na, kurie tinka ir gražu, ir tokio parko reikia, bet tai yra parkas ne man. Ir Reformatų parkas to neturi, ir dėl to Reformatų parkas man atrodo fainesnė vieta.“ (Interviu įgyvendino Edvinas Valikonis, 2015). Šiam lankytojui betoniniai laiptai, kylantys piramidinėmis struktūromis, primena Maču Pikču. Estetinis sprendimas veikia tai, kaip žmonės jaučiasi aplinkoje, ir juo galima paveikti tai, kokie žmonės lankysis erdvėje, o kokie joje jausis nejaukiai. Laisvesnė, labiau neapibrėžta estetika bus atviresnė daugeliui grupių (pvz., Vingio parkas, angliško tipo parkai, tokie kaip Haid parkas, kur yra žolės, medžių, abstrakčios architektūros). Tačiau ir „išdailinimas“ gali būti ne toks ribojantis, jeigu nėra kitų ribojančių aspektų. Pvz., mažas rožių sodelis Ma drido centre prie bažnyčios tarp vėsių mūro sienų suteikia pavėsį, vandenį, vietos prisėsti. Čia „dailu“, bet erdvė nealsuoja suvaržymais. Net barokiniai Paryžiaus parkai įsileidžia įvairias veiklas. Tačiau turi būti aišku, jog „galima užlipti ant žolės“. Erdvė veikia kaip fizinė struktūra, kaip reprezentacija ir per žmones erdvėje. Kai šios prielaidos stiprina ar bent atsveria viena kitą, susidaro galimybė erdvės atvirumui.

Taigi, siekiant formuoti „geras“ viešąsias erdves, reikia kalbėtis apie tai, kokia viešoji erdvė yra gera ar sėkminga. Atsakymai į šį klausimą gali skirtis. Vien dizainas šio klausimo neišspręs. Jis gali atitikti apibrėžtį ar jai prieštarauti, riboti naudojimą, kai norima jį padidinti, ar iš tiesų atverti galimybę, žmonėms pasinaudojant jo siūlomomis prielaidomis ir aktyviai bei kūrybiškai aproprijuojant viešąsias erdves. Tačiau norint kurti viešąsias erdves, kur susiduria nepažįstamieji, kuriose užtikrinamas maksimalus atvirumas miesto gyventojų įvairovei ir įvairiems jų veiksmams, galima pasiūlyti tyrėjų išskirtas prielaidas, kokios erdvės yra atviriausios tokiam naudojimui. Projektuojant konkrečią erdvę reikėtų įsigilinti į minėtų naudotojų grupių poreikius, į vietos specifiką, jau esamus ir galimus naudotojus bei veiklas, taip pat konkrečius viešųjų erdvių tyrėjų pasiūlymus. J. Gehlas savo pasiūlymus publikavo dar 1971 m. W. H. White’as 1980 m. pateikė išsamius pasiūlymus, kaip kurti gerai (t. y. daugelio, įvairių žmonių, įvairiomis veiklomis) naudojamas erdves. Tai vietos prisėsti (daug; tinkamo „socialinio atstumo“, judinamos kėdės); saulė ir šešėlis; vanduo, kurį galima liesti; meno objektai (su kuriais galima sąveikauti) ir performansai; maistas; laiptai – kintantis paviršių ritmas; ryšys su gatve (sklandus perėjimas iš gatvės į aikštę). Richardas Sennettas siūlo atviras formas (apie kurias rašiau ankstesniame straipsnyje), o Quentinas Stevensas pateikia pasiūlymų erdvių žaismingumui didinti. Tačiau šiame nedideliame pasakojime atkreipsiu dėmesį tik į kelis, mano požiūriu, labai svarbius viešosios erdvės formavimo aspektus, kurie, žinoma, yra ne vieninteliai, tačiau manau, jog reikšmingi.

Laisvės alėja. Siauri borteliai siaurai apibrėžia funkciją. Nuotrauka autorės.

Pirma, tai dėmesys taktiliškumui, fiziniam erdvės patyrimui. Dažnai į erdvę žvelgiama iš vizualinės perspektyvos: kaip ji atrodys brėžinyje, vizualizacijoje ar nuotraukoje, taip pat kaip vizualiai lankytojas patirs erdvę. Vizualinė, estetinė patirtis, be abejo, labai svarbi. Tačiau dažniau pamirštama, kaip lankytojas fiziškai, kūniškai visomis savo juslėmis patirs erdvę; kaip ši erdvė leis naudotojams judėti, sėdėti, susidurti. Taktiliškumą sudaro galimybė liesti, sąveikauti su aplinka, taip su ja kuriasi aktyvus ir kūrybiškas santykis. Sąveiką pritraukiantys objektai kuria žaidimo galimybes. Objektų dizainas turėtų atsižvelgti į patyrimo dimensijas (pvz., akmeniniai suolai žiemą bus labai šalti, o vasarą gali pernelyg įkaisti, krūmai – svarbi prielaida miesto bioįvairovei, bet esantys iš karto už suoliuko kuria nejaukumo jausmą). Skirtingo tipo grindinys leidžia ir riboja skirtingas veiklas (žolė versus plytelės versus akmenys versus medis ir t. t.). Taktiliškumas reiškia ir naudojimo laisvumą – kai gali judėti įvairiomis kryptimis, pasirinkti, ką veikti: sėdėti ar gulėti, važiuoti riedučiais ar spardyti kamuolį. Dėmesys taktiliškumui veda ir prie jautresnio požiūrio į fizines galimybes ir taip skatina kurti erdves, prieinamas kiekvienam. Antras aspektas, tai – sinergija. Ne paskirstant skirtingas naudotojų grupes į skirtingas viešosios erdvės vietas, o derinant skirtingas scenas, naudojimo galimybes, kuriamas sąryšis tarp naudotojų ir veiklų, taip jos tampa kažkuo daugiau negu jų suma, sukuria naują rezultatą. Skirtingos veiklos galimybės kuria skirtingas scenas ir kartu jas susieja: žiūrovus ir veikėjus, vaikus ir suaugusiuosius, aktyviai leidžiančius laiką ir besiilsinčius, „priemonių“ pripildytą (laipynės, treniruokliai) ir laisvam pasisavinimui paliktą erdvę (žolė, kieta danga). Trečias aspektas – lankstumas. Tai – atvirumas kaitai, interpretacijai – tam tikras veiklos neapibrėžtumas erdvėje. Neapibrėžtos erdvės įgalina daugiau veiklos būdų negu tokios, kurios sukurtos ribotam funkcijų skaičiui. Šūkis „mažiau yra daugiau“ čia puikiai tinka. Tačiau dėsningai: mažiau Kūdrų parke, Katedros aikštėje ar Vingio parke Vilniuje yra daugiau, tačiau mažiau Juliaus Janonio aikštėje Biržuose ir yra mažiau.

Prie lankstumo galime skirti ir naudojimo skirtingais sezonais ir oro sąlygomis galimybes. Lanksti turėtų būti ne tik erdvė, bet ir laikas. Viešosios erdvės naudojimas ir dizaino elementų paskirtys persipina, nes, pvz., žaidimas susijęs su performansu, bet performansas yra ir meno pasirodymas, o žiūrovams tai ir žaidžiantys vaikai, kurie žaidžia be pasirodymo tikslo. Tad scena ir auditorija susipina per skirtingas konkrečias veiklas. Erdvės patyrimas, jeigu su erdve viskas gerai, – nėra linijinis. Pvz., skulptūra: tai ir reprezentacija, ir meno vaidmuo viešosiose erdvėse, tai ir priemonė žaidimui viešojoje erdvėje, ir taktinės, ir estetinės patirties momentas. Erdvė, kurioje galima tik pažiūrėti, – griežtai apibrėžia veiklas, o jei galime kūrybingai naudoti – tada yra prielaidos, bet jas pripildo patys gyventojai, naudotojai. Erdvė, kurioje kai kurie kintamieji lieka neapibrėžti, yra gyvybingesnė. Verta ne viską sureguliuoti ir apibrėžti, bet palikti atvirų sprendimų patiems naudotojams – kur jiems prisėsti, ką veikti, kaip panaudoti esamus paviršius. Sudaryti galimybes įvairių grupių naudotojams. Nemanau, kad visos erdvės turi būti „pritaikytos“ visoms grupėms. Nebūtinai visur turi būti (ypač tipinių) vaikų žaidimo aikštelių. Tačiau viešosios erdvės neturėtų praktiškai atstumti kokių nors grupių, pvz., būti neprieinamos vaikams ar juos globojantiems žmonėms, kaip ir kitoms grupėms. Taip pat neturėtų išstumti ir daugelio veiklų.

Pvz., po Laisvės alėjos rekonstrukcijos Kaune joje apsunkintos tokios paprastos veiklos kaip galimybė prisėsti ar važiuoti paspirtuku. Ankstesnį platų medžius supančios klombos kraštą pakeitė siauras rėmelis, ant kurio neprisėsi, teks sėsti į purvą. Įkypos plytelės ne tik mirguliuoja akyse, bet ir trukdo judėjimo sklandumą. Žinoma, yra suoliukų, bet patyrimo malonumas stipriai susijęs su naudojimu ne pagal paskirtį. Ar tai būtų apsigyvenimas loftuose, ar važinėjimas riedlente prie Gedimino paminklo Katedros aikštėje, sėdėjimas ant laiptų ar ant palangės, balansavimas einant bortu ir galimybė išsisupus nušokti nuo sūpynių. Nereikia surežisuoti visų erdvių. Reikia leisti jas pasisavinti. Tačiau kartu užtikrinti tvirtumą ir tam tikras prielaidas. Pasitelkus dizainą reikėtų sudaryti galimybes atitikti būtinus reikalavimus naudotojų grupėms, nesudaryti nenumatytų naudojimo barjerų, tačiau neskirstyti grupių į skirtingas poreikiams pritaikytas erdves, priešingai – kurti erdvines prielaidas – gaires įvairialypiam naudojimui. Skirti dėmesį abstraktesnėms struktūroms ir sinergijų galimybei taip didinant atvirumą kūrybingam naudojimui ne pagal planą. Straipsnis yra Architektūros kokybės vystymo asociacijos organizuoto filmuojamų paskaitų ciklo „Miesto formavimas ir visuomenė“ dalis. Paskaitų ciklą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Užs.

Betono gaminiai veržiasi iš standarto rėmų

Keičiantis visuomenės įpročiams bei poreikiams ir tobulėjant gamybai, aplinkos tvarkymui skirti betono gaminiai ima keisti įprastus granito ar marmuro gaminius. Naujausi „Brikers LT“ betono gaminiai padeda įgyvendinti estetinius aikščių, skverų bei funkcinius viešųjų erdvių lūkesčius. Įmonė drąsiai siūlo gaminius, pritaikytus neįgaliesiems bei aktyvaus poilsio mėgėjams: riedutininkams, dviratininkams, riedlentininkams.

Patenkina vis platesnius poreikius „Brikers LT“ pardavimo vadovas Audrius Brazdeikis pasakoja, kad prieš 15–20 metų buvo vien siekiama pailginti viešosioms erdvėms skirtų dangų naudojimo laiką, todėl betono gaminiai daugiausia atitikdavo praktiškumo reikalavimą. Dangos dažniausiai būdavo betonuojamos ar asfaltuojamos, o betono gaminiai naudoti retai. Keletas juos gaminusių gamintojų naudodavo gana primityvią įrangą, gaminiai nebuvo nei kokybiški, nei ilgaamžiai, o apie jų pritaikymą dviračių eismui, riedučiams ar neįgaliesiems nebuvo nė minties. Tad architektai, projektuotojai, dizaineriai neturėjo jokios galimybės gaminių panaudoti pagal plačius visuomenės poreikius.

12 2020 birželis / liepa

Šiandien betono gaminių asortimentas stipriai išaugęs. „Artėjame prie galimybės visiškai patenkinti architektų norus, aprūpindami juos visomis reikalingomis medžiagomis, pagamintomis mūsų gamyklose. Tai leistų sutaupyti nemažai lėšų, nes betono gaminiai šiandien yra daugiau kaip 50 proc. pigesni nei natūralios medžiagos. Be to, visos žaliavos, naudojamos šių gaminių gamybai, yra vietinės“, – teigia įmonės atstovas. Vis tik A. Brazdeikis apgailestauja, kad kol kas įmonė dar neturi pakankamai galimybių mažosios architektūros – suoliukų, atraminių sienelių, laiptų pakopų, gėlinių, šiukšliadėžių ir kitų panašių gaminių – gamybos poreikiams patenkinti, todėl šiuo metu būtų tikslinga viešąsias

erdves projektuoti sujungiant betono ir natūralių medžiagų gaminius.

Auga spalvotų gaminių pasiūla „Brikers LT“ siūlo net 45 skirtingas betono trinkelių pozicijas, besiskiriančias forma, ilgiu ir pločiu (nuo 12 iki 60 cm). Gaminiai gali būti lygaus, šiurkštaus, dirbtinai pasendinto paviršiaus, pereinančių spalvų, imituoti granitą ar marmurą. Architektai, projektuotojai gali panaudoti net 5–6 skirtingų matmenų tos pačios dizaino linijos gaminius. Anot A. Brazdeikio, tai vienas didžiausių privalumų, leidžiančių įgyvendinti įvairias dizaino, funkcionalumo idėjas. Gerokai išaugo ir gaminių spalvų pasiūla. Prieš

Architektai, projektuotojai gali panaudoti net 5–6 skirtingų matmenų tos pačios dizaino linijos gaminius – tai vienas didžiausių privalumų. / Audrius BRAZDEIKIS /

10 metų natūralios spalvos gaminiai sudarydavo net iki 95 proc. visos produkcijos, o spalvoti – vos kelis procentus. Šiandien spalvoti gaminiai sudaro jau 15 proc. produkcijos. „Brikers LT“ siūlo ne tik tradicines – juodą, rudą, geltoną, raudoną – spalvas, bet ir daugiaspalvius gaminius. Šiais metais „Brikers LT“ rinkai pasiūlė naują daugiaspalvių gaminių liniją – „Amber“ (geltona ir raudona), „Mercury“ (juoda ir raudona), „Bronze“ (juoda, pilka ir ruda), „Silver“ (juoda ir balta) ir „Copper“ (ruda ir balta). Vis tik populiariausios Lietuvoje išlieka tradicinės spalvos – juoda ir ruda. „Manau, tai susiję su mūsų, lietuvių, mentalitetu, nes šios spalvos yra įprastos lietuvio akiai, neįžūlios. Tačiau vis dažniau klientai renkasi ir daugiaspalvius gaminius. Tai rodo, kad tiek architektai, projektuotojai, tiek gyventojai į viešąsias erdves ir savo kiemus siekia įnešti daugiau spalvų“, – pastebi A. Brazdeikis.

Vilkaviškio autobusų stotis. Architektas G. Balčytis.

A. Brazdeikis išskiria dvi naujausias betono trinkelių tendencijas: išaugusią kuo didesnio ploto gaminių paklausą ir vis populiaresnes natūralius gaminius (klinkerį, granitą, marmurą) atkartojančias trinkeles. Pavyzdžiui, BARONS trinkelių linija buvo sukurta klinkerio gaminiams pakeisti. Šios trinkelės yra be nuožulos, siauros ir ilgos formos (gaminio ilgis – 24 arba 36 cm, o plotis – tik 6 cm). Prie „Dekor 600“ linijos plytelių (600 x 300 mm) galima komplektuoti „Dekor 300“ (300 x 300 mm) ar „Dekor 150“ (300 x 150 mm) gaminius. Jų paviršių galima pašiurkštinti, suteikti natūralaus granito, marmuro vaizdą.

Svarbiausia bendradarbiauti „Vienas svarbiausių mūsų tikslų – intensyvus darbas su architektais, projektuotojais, dizaineriais. Šiam tikslui įgyvendinti turime paruošę nemažai techninės medžiagos, šiais metais įrengėme

mūsų gaminamų betono gaminių ekspoziciją. Svarbu, kad mūsų kūrėjų idėjos ir lūkesčiai atitiktų mūsų, kaip gamintojų, galimybes. Dėl to būtinas glaudus bendradarbiavimas“, – tvirtina „Brikers LT“ atstovas. Betono gaminių paviršių dažymo, apdirbimo įrangos kainos siekia šimtus tūkstančių eurų, todėl norinčiam į jas investuoti gamintojui turi būti aiški miestų aplinkos darbų plėtros, viešųjų erdvių įrengimo tikslų ir funkcijų, kitų objektų vizija. Tik taip architektai galėtų plačiai siūlyti savo idėjas, o gamintojai – jas įgyvendinti. Šiandien „Brikers LT“ džiaugiasi įgyvendintais reikšmingais projektais: Draugystės parku ir Popiežiaus aikšte Santakos parke Kaune, Vilkaviškio autobusų stotimi, Neries krantine Vilniuje, Elektrėnų buvusio atrakcionų parko aikštele, Lauko gatve Kėdainiuose, Krašto gatve Neveronyse, Vytauto gatve Garliavoje bei daugybe kitų objektų didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose.

Vis dar traukia standartas „Viena pagrindinių problemų, kurią akcentuojame jau kurį laiką, – tai, kad neišnaudojamas platus betono trinkelių formų pasirinkimas. Pavyzdžiui, miestų ir miestelių šaligatviams parenkamos vis tos pačios klasikinės stačiakampės trinkelės „Prizma 8“ (200 x 100 x 80 mm). O juk vien šaligatviams galėtume pasiūlyti net 15 skirtingų formų trinkelių. Galima tik įsivaizduoti, kaip netradiciškai ir gražiai atrodytų mūsų miestai ir miesteliai, jeigu gatvės, pėsčiųjų takai būtų grįsti skirtingų formų ir atspalvių trinkelėmis“, – kalba pardavimo vadovas. Pavyzdžiui, DEKOR trinkelių liniją sudaro net 11 skirtingų matmenų gaminių, taigi derinimo galimybės itin išauga.

urbanistika

Misionierių sodai bus tvarkomi pagal gyventojų susikurtas tradicijas

Patogesni takai, pakankamai suolelių, sutvarkyti priėjimai prie vandens, vaikų žaidimų aikštelė, apšvietimas, tualetai, atnaujinti tilteliai – ne tiek daug liko padaryti, kad tarp Paupio ir Subačiaus gatvių žaliuojantys istoriniai Misionierių sodai galėtų funkcionuoti kaip poilsio vieta, patogi įvairaus amžiaus ir fizinių galimybių miestiečiams.

14 2020 birželis / liepa

asak vyriausiojo miesto architekto Mindaugo Pakalnio, tai kur kas mažiau, nei buvo suplanuota rengiantis įgyvendinti projektą, parengtą po šiai teritorijai skirto architektūros konkurso, bet būtent tiek, kiek reikia norint nesugadinti vietos dvasios.

Naujos viešųjų erdvių tendencijos pakoregavo ir Vilniaus savivaldybės planus Nuo 2007 m., kai pradėta galvoti apie šios teritorijos sutvarkymą, ir 2011 m., kai Vilniaus miesto savivaldybė paskelbė architektūros konkursą parengti Misionierių sodų sutvarkymo koncepcijai, 2016 m., kai buvo parengti teritorijos sutvarkymo projektiniai pasiūlymai, šis parkas tikrai reikšmingai pasikeitė, sakė M. Pakalnis: „Kai pradėta planuoti parko pertvarkymą, susirūpinta ir jo priežiūra. Taip, jų tvarkybą paskyrus „Vilniaus parkams“ ir pradėjus jį nuosekliai tvarkyti

po mažą kampelį, aplinka išties stipriai pagražėjo. O kartu išaugo ir parko lankytojų skaičius. Pastaraisiais metais jau galėjome analizuoti susiformavusias parko lankymo tradicijas ir papročius, kasdienio gyvenimo čia sukurtą elgesio scenarijų ir galiausiai tapo akivaizdu, kad kai kurie Misionierių sodų sutvarkymo projektinius pasiūlymus parengusio „Vilniaus plano“ sprendiniai nebeaktualūs – miestui teliko sukurti šios vietos lankytojams patogesnę infrastruktūrą.“ „Norime, kad Misionierių sodų teritorija, esanti išskirtinėje Vilniaus vietoje, būtų atrasta dar didesnės dalies vilniečių. Ji išliks žalia ir prieinama visiems, o kūdrų dalis patrauklumu pasivaikščiojimams konkuruos su Bernardinų sodu“, – sakė Vilniaus vicemeras Vytautas Mitalas.

Naujoji strategija Naujoji strategija reiškia, kad tvarkant teritoriją teks apsieiti be europinių fondų lėšų – miestas tvarkysis savo lėšomis. Finansavimo iššūkius

palengvins sprendimas ne tik reikšmingai koreguoti projekto apimtis, bet ir planuoti darbus etapais. „Misionierių sodų tvarkymo planuose nebeliko iš esmės jokių brangių ir didelius pokyčius reiškiančių darbų. Nedarysime nieko, kas keistų parko reljefą, natūraliai susiformavusią takų sistemą, o tai reiškia, kad išvengsime ir želdynų šalinimo, nebent jo poreikis būtų nulemtas prastos želdinių būklės, – sakė M. Pakalnis. Medžių vertinimas buvo atliktas jau prieš kelerius metus, bet neatmetama būtinybė jų būklę įvertinti iš naujo. – Nesu tikras, ar dar veda vaisius Misionierių sodų obelys, bet stengsimės jas išsaugoti bent jau dėl galimybės pasigrožėti obelų žydėjimu.“ Pasak M. Pakalnio, Misionierių sodų kraštovaizdyje tikrai neatsiras asfalto ar trinkelių takų – banguotam natūraliam reljefui tai būtų visiškai netinkamas sprendimas. Tikėtinas variantas – klijuotas, vandeniui laidus žvyras.

Prisitaikyti prie esamų srautų „Esminė mūsų nuostata – prisitaikyti prie esamų srautų, tvenkinių ir juos tiesiog sujungti įvairiais ryšiais, sukurti papildomų, patogių ir saugių patekimų į parką bei sutvarkyti esamus. Neketiname kurti ir elgesio scenarijaus kaip, tarkime, Bernardinų sode, kur įvairiais sprendiniais žmonės nukreipiami į tam tikras veiklas. Misionierių sode bus siekiama išlaikyti, vadinkime, pasirinkimo laisvę tiesiog pasiūlant keletą papildomų veiklų, tokių kaip žaidimo aikštelė“, – aiškino vyriausiasis miesto architektas. Dar šiemet ketinama „įteisinti“ natūralius Misionierių sodų takus, rudeniop tikimasi įrengti ir naują, patogesnį ryšį tarp Senamiesčio ir Užupio sukuriantį taką nuo Misionierių bažnyčios per Maironio gatvę iki Misionierių sodų ir galiausiai – pagrindinės Užupio aikštės. Šiuo taku parką iš Senamiesčio bus galima pasiekti išvengiant laiptų, taigi tai bus patogu ir negalią turintiems žmonėms, ir šeimoms su vaikų vežimėliais. Šis takas buvo tarp sutvarkymo koncepcijos konkursą laimėjusio projekto sprendinių, svarbus ir tuo, kad pėstieji galės keliauti ta kryptimi ne palei gatves, o gamtiniais, žaliaisiais reljefais. Greta šios būsimos jungties, Onos Šimaitės gatvės apačioje prie pat Maironio gatvės, ateityje turėtų atsirasti ir paminklinis objektas žydus gelbėjusiems Lietuvos gyventojams.

Tako planavimas nebeužtruks – bendrovės „Eksploit“ pagal „Vilniaus plano“ projektinius pasiūlymus parengtam techniniam projektui jau atlikta ekspertizė, greitai bus galima kreiptis dėl statybos leidimo. Bet tai, pasak vyriausiojo miesto architekto M. Pakalnio, bus viena iš nedaugelio į stalčių nepadėtų projekto dalių.

Planuojami infrastruktūros darbai Darbų sąraše vienas prioritetų – tvenkinių teritorijos tvarkymas. Arčiau Tymo turgaus esantys tvenkiniai lankytojų prisijaukinti ir dabar, o aukščiau jų esanti ir kol kas mažiau naudojama teritorija bus „prijungiama“ įrengiant ten vaikų žaidimo aikštelę. Tad dalis žmonių galės ilsėtis prie tvenkinių ir ramiai grožėtis gamta, o tie, kurie

norės aktyvios veiklos savo vaikams, galės keliauti į žaidimų aikštelę. Ne mažiau svarbos bus skiriama ir apšvietimo bei mažosios infrastruktūros, kelių medinių terasų priėjimui ar pasėdėjimui prie vandens įrengimui. Nebus atidėliojamas ir Tymo turgaus dangų tvarkymas – ten atsiradus daugiau tvarkos, švaros, įvedus elektrą ir vandenį, įrengus kanalizaciją, pastačius tualetus, galėtų būti civilizuotai teikiamos maitinimo paslaugos, o kartu atsirastų galimybių įvairesniems renginiams. Neatsisakoma ir planų įrengti bendruomeninių daržų. Pageidavimą jais rūpintis išsakė ne tik Užupio, bet ir Paupio bendruomenės, tad tai yra motyvas „nepamesti“ šios idėjos. Vilniaus m. savivaldybės informacija

foruma

forumas

Parengė

Aušra NARKELIŪNIENĖ

Nauji pastatai miestų senamiesčiuose. Prioritetai ir pagrindinės vertybės. Ar jų laikomasi?

Kokia yra modernumo samprata senamiesčiuose šiuo

forumas / 1

metu? Ar ji kinta?

Tapatumo klausimas.

Ar svarbu jį apčiuopti, pajausti? Juk miestai – skirtingi.

Ar šiuolaikinė architektūra sena-

miestyje turėtų būti kontekstuali, ar kosmopolitiška?

Kultūros paveldo

institucijos – draugas ar baubas?

Ar architektai turi

diskutuoti su visuomene apie rengiamus projektus? Kieno iniciatyva tai turėtų vykti? Kokia forma?

Šie klausimai pastaruoju metu itin svarbūs tiek architektų bendruo-

menei, tiek eiliniam piliečiui. Specialistų komentarai turėtų padėti

rasti teisingą kryptį ir konstruktyvesnę diskusijų formą ateityje.

16 2020 birželis/liepa birželis / liepa

Architektė Andrė BALDIŠIŪTĖ, studijos „Do Architects“ įkūrėja, partnerė

Galima restauruoti tuomet, kai yra ką restauruoti. Tačiau ne visada turime tokių restauruojamų objektų, kurie turėtų pakankamai medžiagos, kaip galbūt galėjo būti. Ir tuomet susiduriame su iššūkiu – ar šiandien yra teisinga daryti muliažą? Kuri dalis vertybinėje skalėje yra svarbiausia? Ties kuriuo laikotarpiu apsistojame ir kurį laikotarpį konservuojame? Pastatai buvo organiškas miesto vystymosi atspindys – įvairių bendruomenių, didikų, vienuolių atsikraustymo, perdovanojimo rezultatas. Tyrimų medžiagoje rašoma – XVII a. prisistatė dar viena dalis, XVIII a. antroje pusėje prisistatė kita dalis ir taip toliau. Miesto dalys pastatai vystėsi dinamiškai. Jeigu tam tikrą laikotarpį „užšaldome“ ir nieko nebegalime liesti – panaikiname pagrindinį senamiesčio bruožą – organišką vystymąsi. Jis tampa užkonservuotu muziejumi.

Apie tam tikrus laikotarpius žinome todėl, kad jie yra tinkamai dokumentuoti, išlikusi medžiaga. O kiti, priešingai – neišlikę arba saugomi kitų šalių archyvuose, tarkime, Krokuvos, – panašiai kaip Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, todėl apie juos neturime duomenų. Kai mažiau dirbome su paveldu, galvojome, kad restauruojant yra istorinė medžiaga ir žinai, kaip elgtis, nes visos gairės sudėliotos. Pasirodo, yra labai daug nežinomųjų ir restauratoriui paliekama teisė nuspręsti bei kūrybiškai traktuoti įvairius laikotarpius. Ar galime maišyti įvairių stilių elementus ir juos vaizduoti tik išorėje, viduje naudojant naujas technologijas, ar vis tik remtis tuo metu vyravusiais tradiciniais statybos būdais? Viso to mes nesame pajėgūs atpainioti, bet esame pajėgūs suprasti kitą vertybę – tai darnaus

SA.lt archyvo nuotr.

senamiesčio audinio išlaikymas. Architektai privalo išanalizuoti, kokia yra erdvių sandara senamiestyje, „pagauti“ įvairių laikotarpių sluoksnius ir sudėlioti juos taip, kad jie derėtų, laikytis nusistovėjusių erdvinių taisyklių istorinėje miesto dalyje. Kiekvienas pastatas, atsiradęs senamiestyje, vienaip ar kitaip atspindės savo laikotarpį, tai yra neišvengiama. Susidūręs su senamiesčio kontekstu, suvoki, kad jis – įvairialypis. Tarkime, Bernardinų ir Onos bažnyčios kompleksas Vilniuje. Ar šiandien galėtume įsivaizduoti tokį seno ir naujo pastato derinį? Kai viena bažnyčia užstoja kitos pagrindinį fasadą? Tačiau kaip susiklosčiusį istorinį momentą ir faktą priimame labai natūraliai ir laikome jį labai vykusiu dariniu, vertindami jo išskirtinumą. Tik XX a. pradėjo formuotis paveldo kaip vertingo aspekto iškilimas. Anksčiau karas, maras,

badas, imperatorius, kunigaikštis galėjo nuspręsti už visus, kaip turi būti. Visuomenė neturėjo balso. Šiandien turime be galo daug informacijos, pajėgumų ištirti ją, įžvelgti ir analizuoti. Galime diskutuoti, koks turi būti senamiestis, ir turėti priešingų nuomonių, kas irgi yra nuostabu, nes nuolat girdėdami nuomones su argumentais turtingėjame. Diskusijos apie tai, koks turi būti senamiestis, kova už senamiestį, už viešą erdvę ir viešumas yra be galo geras reiškinys. Turbūt jau niekada nebus taip, kad vyrautų viena, neginčijama nuomonė. Pasaulis pasikeitė, informacija mus pasiekia žymiai greičiau, visuomenė į ją reaguoja taip pat žymiai greičiau. Kai girdime konstruktyvią kritiką – ji yra labai vertinga, o diskutuoti įdomu. Žeidžia neadekvačios piktos nuomonės, kurios veda į destrukciją.

Miesto dalys, pastatai vystėsi dinamiškai. Jeigu tam tikrą laikotarpį „užšaldome“ ir nieko nebegalime liesti – panaikiname pagrindinį senamiesčio bruožą – organišką vystymąsi.

forumas / 2

Ar gali bent vienas istorinis sluoksnis būti vertingesnis už kitą? Ar senesnis visada yra vertingesnis? O gal būtent tų sluoksnių visumos – praėjusių metų, reikšmingų įvykių, išnykusių įpročių atskleidimas ir yra mūsų tikslas? Architektė Gilma Teodora GYLYTĖ, studijos „Do Architects“ įkūrėja, partnerė Senamiestis yra įkvėpimo šaltinis. Kiekviename senamiestyje gera būti, dirbti, gyventi. Senamiestis yra puiki urbanistikos mokykla. Domintis ir analizuojant, kaip vystėsi gatvės, rūmai, vienuolynai, aikštės, gyvenamieji namai, kvartalai, aiškėja, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį šiandienį jų vaizdą, padeda suprasti, kas iš tikrųjų yra vertinga, džiugina žmogų. Projektuodami senamiestyje, projektuojame šiandiene kalba – tai turbūt ir vadiname modernumu. Modernumas taip pat yra įvairus, jis gali būti kontrastingas, jautrus, pagarbus, įsiliejantis, radikalus, pernelyg tendencingas. Statyti kaip anksčiau nebėra prasmės, o technologijas slėpti po barokinio fasado imitacija – juo labiau. Tačiau galime ir turime projektuodami suprasti mastelį, erdvinę struktūrą. Taip, kaip suprogramuojame erdves ir parenkame mastelius, dažniausiai ir užprogramuoja laimingą dermę. Man labai patiko D. Daujotytės sumanyta tezė „globėjiška architektūra“, kalbant apie išraiškingą, M. Dudlerio kontrasto principu suprojektuotą modernų pastatą šalia gotikinės bažnyčios. Tokia irgi gali būti, šiuolaikiška ir globėjiška, jautri masteliu, medžiagomis, erdvėmis.

Projektuojant paveldo teritorijose vyksta nuolatinės diskusijos su tyrėjais, archeologais, polichromistais – ką tikslinga atskleisti, ką išryškinti, ką paslėpti. Gauname labai daug tyrimų medžiagos, iš kurios turime ne tik padaryti analitines išvadas, suprasti kertinius istorinius lūžius, esminį to objekto autentiškumą, pasikeitusį urbanistinį, socialinį, įprotinį kontekstą, bet ir sukurti visumą, pagarbiai integruojant naujas dalis. Ir visada kyla klausimas, ar gali bent vienas istorinis sluoksnis būti vertingesnis už kitą? Ar senesnis visada yra vertingesnis? O gal būtent tų sluoksnių visumos – praėjusių metų, reikšmingų įvykių, išnykusių įpročių atskleidimas ir yra mūsų tikslas? Net ir tuščias sklypas istorinėje miesto dalyje jau yra „įkrautas“ konteksto. Tam reikalingos archeologinės išvados, istorinė vystymosi medžiaga, architektūriniai tyrinėjimai – kaip pagrindas kažkam naujam sukurti, o sklypuose jau su esamu užstatymu reikia itin kruopščiai įsigilinti į istorinę vystymosi raidą. Pavyzdžiui, pradėjus dirbti su Vainų rūmais Domininkonų gatvėje paaiškėjo, kad kiemas buvo dvipusis, turėjo du įvažiavimus – reprezentacinį ir ūkinį iš Stiklių gatvės. Tačiau šiandien Stiklių gatvės dalis užstatyta dviaukščiu namu, todėl turimą informaciją apie pranykusį čia buvusį tarpą ir perėjimą derinome su šiandieniu kontekstu,

Turime ne tik padaryti analitines išvadas, suprasti kertinius istorinius lūžius, esminį to objekto autentiškumą, pasikeitusį urbanistinį, socialinį, įprotinį kontekstą, bet ir sukurti visumą, pagarbiai integruojant naujas dalis.

18 2020 birželis / liepa

interpretuodami ir pritaikydami situacijai, kad atkurtume Vilniuje retai randamą pereinamą pasažinį kiemą. Taip atsirado iš pirmo žvilgsnio nebūdingas, platus, didžiulis perėjimas, parinktos visai kitokios medžiagos, stiklinis stogas, tarsi pasakojantis apie namą, kurio neturėtų būti. Architektūrine ir erdvine kalba galime labai daug pasakyti, tik pradžioje turime suprasti, ką norime ir turime pasakyti. Kultūros paveldo institucijos įgauna vis daugiau patirties, padeda projektuotojams ir visoms šalims dirbti bendradarbiavimo būdu, sekdamos skirtingus projekto etapus. Verta paminėti Kopenhagos pavyzdį, kur tiek miesto savivaldybė, tiek visos institucijos yra kaip bendruomenės moderatoriai – dirbanti ne principu „leidžiu / neleidžiu“, o „išklausau ir sujungiu“. Šis būdas pasiteisino daugelyje Europos šalių, tikėkimės, prigis ir Lietuvoje. Kuo toliau, tuo daugiau miestiečiai domisi savo miestu, nori žinoti, kas jame yra planuojama, daryti įtaką sprendiniams. Ir tai yra puiku. Kuo daugiau nuomonių, ypač patirtinių įžvalgų, projektas projektavimo etape sulaukia, tuo turtingesnis rezultatas išeina. Yra tam tikras etapas – projekto viešinimas, kurio metu galima kelti klausimus ir gauti atsakymus. Smagu sulaukti rūpestingų, įžvalgių pasiūlymų. Tačiau kai kam parankiau garsiai šaukti, nepabandžius įprasto, įstatymiško būdo.

Užs.

– istorinių pastatų „greitoji pagalba“ Turime ypač rūpintis didelės istorinės ir kultūrinės vertės turinčiais objektais. Grėsmę jų konstrukcijoms kelia ne tik natūralus nusidėvėjimas, bet ir pasikeitusios sąlygos senųjų pastatų prieigose – naujos statybos netoliese, grunte atsirandančios ertmės ir plyšiai dėl povandeninių šaltinių, liūtys ar kita, kurios veikia pastato pamatus. Istorinių pastatų pažeidimus – sienų, grindų įtrūkimus ar sėdusius pamatus – galima sutvarkyti naudojant URETEK geopolimerų technologiją. Kai reikia pakelti ar stabilizuoti nusėdusį istorinį pastatą, URETEK technologija yra geriausias sprendimas. Tokie darbai atliekami be vibracijos, nekeliant pavojaus kitiems gretimai esantiems seniems pastatams ir netrikdant pastate vykstančio gyvenimo ir veiklos. Nėra sudėtingų pažeistų pastato konstrukcijų ardymo, tvirtinimo ir kitų daug laiko ir didelių gabaritų transporto priemonių reikalaujančių darbų. Kartais istorinėse miesto dalyse tai neįmanoma, nes atstumai

tarp pastatų būna minimalūs, o mechanizmų keliamas triukšmas trikdo aplinkinių gyventojų ramybę ar įstaigų darbą. URETEK privalumai, palyginti su kitomis, tradicinėmis technologijomis, akivaizdūs:

Sugrąžinti objektą į saugaus eksploatavimo rėmus, pagerinti grunto laikančiąsias savybes, sustabdyti pastatų nusėdimą ir vertikalius poslinkius, atlikti nuošliaužas stabdančius darbus, hidroizoliuoti pamatus – visas šias užduotis gali išspręsti URETEK geopolimerų dervos. Tarptautinė kompanija URETEK yra pasaulinė geopolimerų naudojimo žemės inžinerijos srityje lyderė. Šiandien ji dirba su licencijuotais rangovais daugiau nei 50-yje pasaulio šalių. Naudojant URETEK patentuotą technologiją, jau yra sėkmingai įvykdyta daugiau nei 200 tūkst. projektų.

• nestabdoma renovuojamo objekto veikla, darbų planavimas leidžia išvengti objekto darbo trikdžių; • švari ir efektyvi procedūra nekelia papildomų reikalavimų sveikatos apsaugai ir darbų saugai; • nėra papildomų reikalavimų darbo sąlygoms (suvaržymų, aprūpinimo elektra, papildomų patalpų problemų ir pan.); • visiškas mobilumas; • mažiau dulkių, triukšmo ir atliekų. Švara prieš darbų pradžią, atliekant darbus ir po darbų atlikimo; • vidutinė darbų trukmė – 1–3 dienos.

Geopolimerinės injekcijos, kurias kompanija URETEK ištobulino per 40 metų trukusius tyrimus, nepažeidžia pastato konstrukcijų ir yra efektyvi, netrikdanti alternatyva įprastoms pastatų pamatų stiprinimo ar grindų atstatymo procedūroms.

Rygos katedra (Latvija) pastatyta ant ąžuolinių polių dar XIII a. pradžioje. Geopolimerinėmis injekcijomis buvo sutankinas aplink įrančius ąžuolinius polius esantis gruntas. Taip pat buvo suformuotas apsauginis sluoksnis, kuris sustabdė tolesnį polių irimą.

Daugiau informacijos – www.uretek.lt

URETEK

Gėlių g. 2, Avižieniai, Vilniaus r.

El. p. info@uretek.lt

Tel. + 370 626 29 990

forumas / 3

Vidmantas BEZARAS, Kultūros paveldo departamento direktorius Hagos konvencija, Venecijos chartija apibrėžia, kad svarbiausia yra istorinių pastatų ir vietovės urbanistinio audinio išsaugojimas. Ar turėtų renovuojami objektai „karštoje“ senamiesčio zonoje sulaukti tarptautinio lygio specialistų, restauratorių dėmesio? Hagos konvencija daugiau orientuota į paveldo išsaugojimą karo atveju, o Venecijos chartija daugiau apibrėžia istorinio urbanistinio kraštovaizdžio išsaugojimą, valdymą, pritaikymą. Pastaruoju metu senamiesčiuose, jų apsaugos zonose rengiama nemaža dalis konkursų yra tarptautiniai, jie pritraukia ir įgūdžių turinčių projektuotojų, restauratorių iš kitų šalių, jų dalyvavimas kilsteli kartelę, parodo kitų patirčių ir požiūrio. Pvz., pastarieji konkursai, Vilniuje vykę dėl Vokiečių gatvės pertvarkos, dėl buvusios Šv. Jokūbo ligoninės teritorijos rekonstrukcijos (teritorija nėra senamiestis, o jo apsaugos zona), buvo tarptautiniai. Tačiau sunku pasakyti, ar iš kitos šalies atvykę architektai spėja pažinti mūsų senamiesčio istorinį kontekstą, tradicijas, pasinaudoti turimų tyrimų medžiaga. Dažnai užsieniečiai siūlo savo šalyje priimtinas arba kažkada siūlytas, bet neįgyvendintas projektines idėjas. Norėtųsi daugiau remtis vietos projektuotojais, turinčiais tarptautinės patirties, – tada jiems lieka ir moralinė atsakomybė už įgyvendinto projekto rezultatus.

Šiuo metu mes taip pat kuriame istoriją.

Paveldo restauravimo srityje labai svarbus tarptautinio lygio specialistų dalyvavimas, jaučiamas jų poreikis. Vienas iš gražesnių pavyzdžių šiuo metu yra Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios tyrinėjimai, kuriuose dalyvauja italų specialistai, naudojantys modernią mūrų skenavimo techniką ir technologijas, kitus modernius įrenginius. Gana dažni pagalbininkai – Lenkijos specialistai, jie aktyviai prisideda tvarkant istorines kapines, bažnyčių interjerus, vargonus (vargonų restauravimo darbuose yra dalyvavę tarptautinio lygio specialistai iš Švedijos, Vokietijos, Latvijos). Ar KPD atstovai turėtų dalyvauti rengiamuose konkursuose, o gal net rengiamų konkurso sąlygų aptarime? Žiūriu į tai labai selektyviai, atsižvelgdamas į projekto specifiką ir KPD vaidmenį sąlygų išdavimo bei derinimo procese. Siekiame, kad mūsų specialistai kuo anksčiau dalyvautų aptarimuose, tačiau, kai konkretus departamento specialistas kviečiamas į konkrečius konkursus, dažnai tenka atsisakyti – mūsų institucija yra sąlygas išduodanti ir derinanti institucija, tad dalyvaujant visose konkursinėse procedūrose, konkursų vertinimuose gali kilti ir interesų konfliktas. Jei KPD specialistas dalyvaus konkurso darbo grupės darbe, o paskui jam reikės ir derinti projektą, objektyvumas gali būti nebeišlaikytas. Stengiamės, kad mūsų specialistai dalyvautų konkursų sąlygų parengime ir aptarimuose, jei reikia individualių konsultacijų prieš rengiant projektavimo sąlygas – visada kviečiame kreiptis. Kad nebūtų taip, kaip Lukiškių aikštės paminklo konkurso atveju – apie tai, kokios šio objekto vertingosios savybės, diskusijos prasidėjo paskelbus galimą laimėtoją. Kiek modernumo gali būti senamiesčiuose? Ar gali (privalo) paveldosaugos specialistai, institucijos nubrėžti ribas, suformuoti prioritetus? Tarkime, Vokietijoje neišlikusios pastato dalys dažnai keičiamos berėmiu stiklu. Tai – pati jautriausia ir daugiausia diskusijų kelianti tema. Bendros formulės tikrai nėra: senamiestis senamiesčiui nelygus, to paties senamiesčio kiekviena vieta skiriasi savo istorija, architektūriniu kontekstu, specifika. Modernus intarpas Vilniaus senamiestyje, kuris yra Pasaulio paveldo sąraše, ar Ukmergės senamiestyje, kur žymiai jaunesni architektūriniai klodai, sulauks skirtingų reakcijų tiek iš specialistų, tiek iš visuomenės. Modernumas reikalauja ir labai didelės

atsakomybės prieš visuomenę, kartais tai, kas teikiama projektiniuose pasiūlymuose, vizualizacijose, stipriai skiriasi nuo statinio natūroje. Labai dažnai architektai remiasi Vienos memorandumu, kuriame pabrėžiama, jog naujas statinys savo architektūrine išraiška turi būti aiškiai identifikuojamas, parodomas, kad jis yra naujas to laikotarpio statinys, aiškiai besiskiriantis nuo paveldo objektų. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad vienas iš šio memorandumo tikslų yra gerbti istorinį paveldą, nauji pastatai senamiesčiuose neturėtų būti „šaukiantys“, labai atkreipiantys dėmesį į savo kitoniškumą, išsiskiriantys iš greta esančių objektų. Tarptautiniuose renginiuose pastaruoju metu dažnai užsimenama, kad šio memorandumo nuostatos dažnai yra interpretuojamos netinkamai. Europa jau turi nemažai pavyzdžių, rodančių tiesioginį viduramžių senamiesčių sudarkymą. Tad atsargumo ir atsakomybės principai projektuojant modernius statinius senamiesčiuose, mano nuomone, yra svarbiausi. Nėra toleruotina, kai architektai bando savotiškai įsiamžinti senamiesčiuose sukurdami kad ir išskirtinį, bet savo architektūrine išraiška disonuojantį su istoriniu užstatymu, kraštovaizdžiu statinį. Tačiau reikia pasakyti, kad paveldo sąvoka nuolat kinta. Prieš kokius 30 metų niekas nebūtų pagalvojęs, kad į Kultūros paveldo registrą bus įtraukti stalinistinio laikotarpio ar modernūs 1990-ųjų statiniai. Iš tikrųjų paveldo sąvoka labai aiškiai neapibrėžia jokio istorinio periodo. Šiuo metu mes taip pat kuriame istoriją. Paveldosaugininkai turi vadovautis teisės aktų ir teritorijų planavimo dokumentų sistema. Iš tų specialistų, kurie tvirtina vertinimo tarybos aktus, taip pat dalis yra architektų, urbanistų, istorikų, kurie nusako, kokie turi būti pagrindiniai parametrai (aukščiai, tūriai, išklotinės). Paveldo specialistams, dirbantiems teritoriniuose skyriuose ir išduodantiems sąlygas, nėra galimybės plačiai interpretuoti. Jie turi remtis jau patvirtintais dokumentais. Iš dalies atsiranda tam tikra landa. Kartais architektūrinė išraiška yra daug svarbiau. Vienas svarbiausių klausimų – bendradarbiavimo ir atsakomybės klausimas. Atsakomybę už senamiesčius turi prisiimti ne tik paveldo specialistai, bet ir savivaldybės architektai, projektuojantys architektai, objekto savininkai, greta gyvenanti bendruomenė. Bendro mechanizmo sukūrimas, kad klausimai būtų išdiskutuojami daug plačiau, negu tai vyksta dabar – vienas svarbesnių ateities uždavinių. Manyčiau, kad daugiausia atsakomybės tenka architektui. Jis turi ne specialiai rodyti, Tęsinys 22 p.

20 2020 birželis / liepa

Užs.

fotoelektrinės stogo čerpės: vienas stogas – penkios funkcijos

Rinkdamiesi stogo dangą, kreipiame dėmesį ne tik į estetines savybes, bet ir norime, kad ji ilgam išliktų patvari ir ilgaamžė. Vokietijos kompanija „SolteQ“ siūlo sprendimą – čerpes su integruotais saulės elementais, kurios, be visų savo savybių, pačios pasigamins elektros energiją ir atrodys stilingai bei patraukliai. Tokia stogo danga ženkliai pagerins gyvenimo kokybę, atitiks tvarumo reikalavimus ir tausos gamtą.

Išskirtinis, aukščiausios klasės stogas ir fasadai „SolteQ“ stogo danga gali būti ir su fotoelementais, ir be jų. Ji atrodo kaip įprastinė, todėl dera tiek su klasikine, tiek su modernia pastato architektūra ir efektyviai gamina elektros energiją. Ši danga tinka stogams ir fasadams, kurių šlaito nuolydis yra nuo 3 iki 90 laipsnių. Nebūtina, kad saulės spinduliai kristų tiesiai ant stogo elementų. Dėl nelygaus dangos paviršiaus ji gerai „pagaus“ saulės šviesą ne tik pietinėje, bet ir pietvakarinėje ar pietrytinėje namo stogo pusėje. „SolteQ“ saulės čerpės komponentai – stiklas, varis, silicis, alavas, plastikas – 100 proc. perdirbami. Čerpė yra tarsi spąstai įeinantiems šviesos spinduliams – kai tik šviesa patenka ant stiklo, ji ten ir lieka. Dėl šviesos gaudymo efekto „SolteQ-PV“

čerpės gali veikti prieblandoje daug geriau, todėl yra nuo 2 iki 10 proc. efektyvesnės nei įprasti fotovoltiniai moduliai. „SolteQ“ misija yra skatinti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą visame pasaulyje. Jos gamyba visiškai nepriklauso nuo iškastinio kuro“, – teigia „SolteQ“ direktorius Berkay Bayeris. „Kiekvienas namo savininkas, rinkdamasis stogo dangą, dažniausiai kreipia dėmesį į kainą. Ji svarbi, tačiau žinant, kad stogo tarnavimo laikas yra apie 25 m. ir ilgiau, svarbiausiais kriterijais tampa ilgaamžiškumas, ekologiškumas, teigiamos dangų akustinės savybės“, – pabrėžia Linas Memys, stogo „SolteQ“ dangomis prekiaujančios UAB „Vili“ atstovas. Specialistas priduria, kad dangos garantija yra 80 metų. Dėl suapvalinto čerpių paviršiaus dulkes ir taršą nuo dangos nuplauna lietaus vanduo. Berėmės konstrukcijos užtikrina, kad stogas ilgai būtų švarus. Galimi du „SolteQ“ dangos variantai: stogo čerpės ir ventiliuojamieji fasadai. Dizaino naujovės, platus įvairiausių dydžių, formų ir spalvų diapazonas išskiria „SolteQ“ iš kitų PV modulių ar fasadų gamintojų. Fasadines plokštes ir čerpes galima pritaikyti įvairioms pastato formoms ir išrankiausio kliento skoniui. Visos gaminių komplektų detalės yra gaminamos Vokietijoje.

Puikus sprendimas istoriniams pastatams „Istorinių ir paveldosaugos pastatų išsaugojimas yra neatsiejama mūsų kompanijos filosofijos dalis, siekiant užtikrinti, kad istorinės reikšmės pastatai privalo ir gali gauti naudos iš švarios ekologiškos energijos, susijusios su pažangia stogo dangos koncepcija“, – aktualia įžvalga dalijasi L. Memys. Vokietijoje dėl įvairių rūšių „SolteQ“ čerpių dabar jau galima gaminti energiją ir istoriniams ar į paveldo sąrašą įtrauktiems pastatams, kurie dėl estetinių priežasčių anksčiau negalėjo būti padengti PV (fotovoltinės saulės elektrinės) moduliais. Paprastų stogo čerpių ar skalūno dangos svoris yra 50–80 kg kvadratiniam metrui ar net didesnis. „SolteQ Quad PV“ stogo čerpė sveria tik 3,3 kg. Tai reiškia, kad kvadratiniame metre svoris yra tik apie 14 kg. Dėl mažo svorio „SolteQ“ saulės stogai yra ypač tinkami seniems pastatams atnaujinti. „Įvertinę namo elektros poreikius, apskaičiuojame, kiek fotoelementų reikia šiems poreikiams patenkinti. Jei stogo plotas yra didesnis nei tas, kurį uždengs fotoelementai, likusią dalį padengs tokios pat „SolteQ“ čerpės, tik be fotoelementų“, – tvirtina L. Memys.

forumas / 3

Pradžia 20 p.

Praeis koks šimtas metų ir dalis dabarties statinių atrodys labai įdomūs. Bet senamiesčiai neturėtų būti architektūrinių bandymų poligonu – čia žymiai didesnė tiek architekto, tiek vystytojo atsakomybė. kad pastatas yra naujas, o sugebėti prisitaikyti prie jau suformuoto užstatymo, architektūros, morfotipo. Senamiestyje nauji statiniai savo tūriu, forma, išraiška neturėtų „rėkti“ modernumu, neturėtų drastiškai „plėšyti“ per amžius susiformavusios urbanistinės aplinkos. Nauji statiniai neturėtų būti ir viduramžių statinių kopijos. Diskusijų šiuo klausimu vyksta labai įvairių, viena iš jų – dėl Kaune, Vilniaus gatvėje, esančio Marijos radijo pastato, ryškiai disonuojančio su aplinkiniais statiniais. Ar gali būti statomi modernūs statiniai tuščiuose senamiesčio sklypuose, jeigu nėra išlikusios ikonografinės medžiagos? Koks tokiu atveju paveldosaugos specialistų požiūris, rekomendacijos? Jei neturime istorinės medžiagos, kaip seniau buvo užstatytas vienas ar kitas senamiesčio sklypas, gal nereikia skubėti toje vietose viską užstatyti. Geriau ilgesnį laiką tą plotą išsaugoti tiesiog kaip žalią erdvę. Jei kada vėliau bus atrasta istorinė medžiaga, ikonografija, kaip ta vieta atrodė, bus daug lengviau viską atkurti, nei nugriauti jau pastatytus modernius pastatus. Tačiau sąvoka „atkūrimas“ Lietuvos teisinėje bazėje nėra apibrėžta. Atkūrimas turėtų remtis detaliais archeologiniais, architektūriniais, istoriniais tyrimais. Dabar dažnai „atkūrimo“ sąvoka naudojama pridengiant naujai suformuotą architektūrą. Kokiu atveju galima kadaise stovėjusį istorinį pastatą laikyti nereikšmingu ar nevertingu? (Juk sovietmečiu buvo ketinama nugriauti architektų „pilaitę“ Kalvarijų g. 1?) Kiekvienu istoriniu laikotarpiu būta visko, senamiesčių audinyje turime statinių, kurie statyti įvairiais istoriniais laikotarpiais. Jau nuo sovietmečio pridaryta šimtai klaidų, kai bandyta išgryninti vieno laikotarpio statinius, ignoruojant kitą laikotarpį. Turime ir Vokiečių gatvės atvejį. Ko gero,

22 2020 birželis / liepa

nėra nevertingų pastatų, jų vertė yra net pats buvimas istorinėje aplinkoje. Paveldosaugininkų ir architektų bendro sutarimo reikalas – ištirti, identifikuoti, saugoti tai, kas yra vertingo, ir numatyti gaires, kaip tvarkyti vietas bei statinius, kurie Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktuose priskiriami „kitų statinių“ grupei. Niekas negalvojo, kad Stalino ar Chruščiovo valdymo laikotarpio statiniai, kaip to laikotarpio atspindys, bus mūsų Kultūros paveldo registre. Praeis koks šimtas metų ir dalis dabarties statinių atrodys labai įdomūs. Bet senamiesčiai neturėtų būti architektūrinių bandymų poligonu – čia žymiai didesnė tiek architekto, tiek vystytojo atsakomybė. Kaip turėtų būti renovuojami paveldo objektai, norint juos pritaikyti dabartinėms reikmėms? Gal galite trumpai pakomentuoti nors vieną gerą ir nepavykusį pavyzdį? Manau, geri pritaikymo dabartinėms reikmėms pavyzdžiai – dalis Pacų rūmų komplekso Vilniuje, Didžiojoje gatvėje (prisimenate, kaip graudžiai rūmai atrodė iki restauracijos, galime džiaugtis atkurtais savitais interjerais, detalėmis, skulptūromis, sienų tapyba, o kiti kiemo statiniai yra nauji tiek savo architektūra, tiek funkcijomis). Kaip gerąjį pavyzdį galima paminėti dabar vykdomą tvarkybą pastatų komplekse, vadinamuosiuose Pociejų rūmuose Vilniuje, Domininkonų g. Pastarasis atvejis man patiko tuo, kad tai buvo pirmas didelis objektas, kuriame savininkai skandinavai neprašė didinti užstatymo. Be to, savininkams tiko visi tyrėjų pasiūlymai, kaip išsaugoti vertingąsias savybes, kaip pritaikyti šiuos pastatus. Santykinai buvęs uždaras pastatų kompleksas po rekonstrukcijos bus pritaikytas visuomenei, gausiai lankomas (jame išsiteks daug veiklų – nuo kūrybinių industrijų iki parduotuvėlių, kavinių, apgyvendinimo patalpų). Daug tikiuosi iš dar vis tvarkomo pastatų komplekso rekonstrukcijos tarp Bokšto g. ir Maironio g., iš naujų architektūrinių pasiūlymų, pritaikant buv.

šv. Jokūbo ligoninės pastatų kompleksą gimnazijai, Kaune Muitinės gatvėje Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto statinių tvarkybos, pritaikant mokymo reikmėms. Nusivylimo daugiau kelia ne atskirų paveldo statinių pertvarkos klaidos, o apskritai istorinio kraštovaizdžio ir aplinkos konteksto ignoravimas. „Novotelio“ pastatas Gedimino pr. ir Vilniaus g. sankirtoje, Vilnelės slėnio „uždarymas“ naujais pastatais Aukštaičių gatvėje (prie Drujos g.), vis tankėjantis ir aukštėjantis Užupis. Atrodo, nežymi detalė – įstiklintas tūris Gedimino pr. 27 – Jakšto g. kampe esančiame XX a. 4 dešimt. moderniame pastate, iškart pakeitė šio statinio pastato architektūrinį fasado visumos suvokimą. Dirgikliu tampa „stogdėžių“ dygimas Kauno naujamiestyje, pastatų aukštinimas ir užstatymo tankinimas, atimantis galimybę suprasti, kad tai slėnių miestas. Teigiama, kad miestas turi būti gyvas, o ne muziejus po atviru dangumi (tuomet jame lankysis tik turistai). Miestą gyvą daro šiuolaikinėms funkcijoms pritaikyti pastatai. Ar sutiktumėte su tokiu teiginiu? Subtilus klausimas. Pastatus reikia pritaikyti šiuolaikinėms reikmėms, tačiau saugomuose senamiesčio pastatuose tai reikia daryti labai atsakingai – funkcijas pritaikant prie saugomų vertybių, o ne atvirkščiai. Pirmiausia vertingąsias savybes reikia išsaugoti, išryškinti, savitai pateikti ir pritaikyti funkcijoms. Be abejo, nė viename gyvybingame pasaulio mieste nerasime, kad viskas būtų palikta taip, kaip buvo prieš šimtmečius. Tačiau bendrame miesto audinyje turi likti ir tokių vietų, tikrai ne kiekvieną pastatą galima ir reikia pritaikyti šiuolaikinėms funkcijoms. Kiek verslas gali turėti įtakos paveldosaugos specialistų sprendimams? Ar paveldosaugos specialistams tenka vertinti piešprojektinius pasiūlymus? Verslas verslui nelygu. Nereikėtų priešpriešinti verslo ir paveldosaugos. Verslas gali kurti ne tik asmeninę naudą, bet ir pridėtinę vertę visuomenei, ne tik finansine, bet ir paveldosaugos prasme. Diskusija tarp verslo ir paveldosaugos specialistų yra būtina ir abiem pusėms reikia suprasti, kad šią sritį administruojančio specialisto nuomonė remsis pamatiniais paveldosaugos principais, viešuoju interesu, o verslo atstovų argumentai vis tiek bus orientuoti į finansinės vertės kūrimą. Todėl ieškant sprendimų svarbi

argumentų kalba, pozicijų pagrįstumas ir dokumentuose aiškiai apibrėžti reikalavimai. Pagal teisės aktus priešprojektinių pasiūlymų nebūtina vertinti, tačiau sveikintina, kai pradedama nuo jų aptarimo, ir šiame procese turėtų dalyvauti ne tik KPD specialistai, bet ir kur kas platesnis ratas asmenų, pristatoma ir bendruomenei, visuomenei. Praktika kartais rodo, kad dažnai priešprojektiniuose pasiūlymuose pateikiama vizualizacija techniniame projekte paskui tampa kitokia – pasiūlymuose nebūta nurodyti tikslūs aukščiai, tūriai, architektūrinė išraiška. Kartais per laiką nuo priešprojektinių pasiūlymų iki techninių projektų parengimo praeina daug laiko, atsiranda papildomų pakeitimų Kultūros vertybių registre, vertinimo tarybos ir teisės aktuose, kai kada atrandama ir naujų tyrimų duomenų. Visuomenės švietimas ir edukacija. Kurioje stadijoje visuomenė gali ar turi būti įtraukiama į renovuojamo objekto aptarimą? Ar

visuomet visuomenė linkusi istorizmo ir pseudoarchitektūrinių stilių link? Visuomenė turi įsitraukti dar priešprojektinių pasiūlymų stadijoje ir aktyviai dalyvauti. Projektų vystytojai, architektai turėtų kiek galima plačiau pateikti medžiagą. Bendruomenė taip pat turėtų suvokti atsakomybę, kad jos siūlymai, reikalavimai turi remtis aiškiai išreikštu visuomeniniu interesu, o dabar, kartais prisidengiant visuomeninėmis iniciatyvomis, remiantis kultūros paveldo vertybių išsaugojimo reikalavimais atsiranda tiesiog visko neigimas, bandoma stabdyti projektus, kurie visiškai nesusiję su kultūros paveldo interesu. Blogiausia, kai kultūros paveldo statusas naudojamas kaip būdas tenkinti asmeninius interesus, spręsti konfliktus su kaimynu, keršyti už kažką. Turime pavyzdžių, kai projektai buvo sustabdyti ir ilgam turėsime apleistas erdves. Reikia suprasti ir tai, kad siūlant paveldosaugos, architektūros sprendimus negalima remtis tik emocijomis, reikalinga

atitinkama patirtis ir gebėjimai. Visuomenė – įvairialypė, yra grupių, kurios tikrai nuoširdžiai ir kvalifikuotai diskutuoja, teikdamos racionalius siūlymus, yra tokių, kurios tik susireikšmina, dalyvaudamos ir praktiškai kritikuodamos visus projektus, nesvarbu nei projekto vieta, nei jo pobūdis. KPD – architektų draugas, patarėjas ar baubas? Kada – pirmas atvejis, o kada – antras? KPD turėtų būti patarėjas, kuris, remdamasis sukaupta medžiaga, patirtimi, galėtų padėti rasti sprendimus išsaugant architektūrą, vykdant tvarkybos darbus, formuojant naujus statinius. Baubo įvaizdis turėtų nykti, bet idealūs santykiai gali būti tik idealioje visuomenėje. Deja, dar daug atvejų, kai paveldo vertės paminamos po naudos siekiu, dažniausiai išreikštu kuo didesniu tūrio ir ploto „auginimu“.

Bendradarbiaujame su architektais, dizaineriais, dailininkais, staliais, skulptoriais, stiklininkais ir kitų sričių specialistais. Atliekame montavimo darbus visoje Lietuvoje ir užsienyje. Visiems gaminiams suteikiama garantija.

info@plienokalve.lt

www.plienokalve.lt

| +370 68779492

Ar KPD atstovai turėtų dalyvauti rengiamuose konkursuose, o gal net rengiamų konkurso sąlygų aptarime? Kiek modernumo gali būti senamiesčiuose? Ar gali (privalo) paveldosaugos specialistai, institucijos nubrėžti ribas, suformuoti prioritetus? Ar gali būti statomi modernūs statiniai tuščiuose senamiesčio sklypuose, jeigu nėra išlikusios ikonografinės medžiagos? Koks tokiu atveju paveldosaugos specialistų požiūris, rekomendacijos?

forumas / 4

Gerda OŽIŪNAITĖ, KPD Vilniaus skyriaus vedėja Senamiesčiai iš esmės yra istorinių amžių sukurta erdvė, kurios svarbūs visi įmanomi istorinius laikotarpius menantys elementai, modernumo senamiesčiuose turėtų būti tiek, kad naujai atsirandantys pastatai ir architektūriniai elementai saugomose vietovėse darniai derėtų su jau susiformavusia aplinka. Be abejo, miestas pirmiausia gyvas tada, kai juo džiaugiasi vietos gyventojai. Visais atvejais turime puoselėti savo aplinką, savo miesto pažinimą ir meilę jam, kad atvykę turistai pajustų gerą jausmą būdami tame mieste.

forumas / 5

Violeta KASPERAVIČIŪTĖ, KPD Marijampolės skyriaus vedėja Pats žodis „senamiestis“ jau apeliuoja į tai, kad žmogus čia pateks į išskirtinę seno miesto zoną. Kontrasto principas gal kur ir taikytinas, tačiau vientisumas, apžvelgiant mus supančią aplinką, turėtų būti išlaikytas. Tam ir yra KM atestuoti architektai, kad jie galėtų pateikti naujo pastato

Mūsų paveldosaugos sistemoje ribas nubrėžia saugomų objektų ar teritorijų vertinimo tarybų aktai, kuriuose nustatomi saugotini objektai ir įvardytos vertingosios jo savybės, bei specialieji planai, kuriuose numatyti saugomų objektų apsaugos reglamentai, todėl paveldosaugos specialistai gali nustatyti tik tokius reikalavimus architektūrai, kurie yra pagrįsti teisės aktais. Modernumui ribų apibrėžti paveldosaugos specialistas negali. KPD veiklos kompetencijas tiksliai reglamentuoja teisės aktai ir departamento nuostatai. Jei yra prašymas padėti rengti konkursų sąlygas, niekada neatsakome. Vilniaus senamiestyje yra vietų, kuriose atsiranda modernių statinių. Paveldosaugos specialistų siekiamybė, kad tai būtų aukštos architektūrinės kokybės pastatai. Žvelgdami į senamiesčio erdves, perspektyvas, gatvių užstatymus turėtume matyti ir suprasti skirtingais laikotarpiais atsiradusius pastatus ir kitus architektūrinius elementus, tačiau naujoji architektūra, nesvarbu, kokio stiliaus ir raiškos, turėtų nuosekliai atitikti istorinės teritorijos erdvinę sandarą ir gerbti tradicinę šios teritorijos morfologiją. Kultūros paveldo departamento teritorinių skyrių specialistai procese dalyvauja tik paviešinus projektinius pasiūlymus, todėl priešprojektinių pasiūlymų netenka vertinti. KPD skyriams nėra privaloma juos

vertinti, vertinama tik atskirais atvejais, kai architektų nuožiūra to prašoma. Labai retais atvejais paveldosaugos specialistams tenka bendrauti su verslo atstovais. Jie kreipiasi į teritorinius skyrius tais atvejais, kai domisi saugomais objektais, jų kultūrine verte. Konsultuojasi prieš įsigydami konkretų kultūros paveldo objektą dėl vystymo galimybių. Projektavimo metu dažniausiai tenka bendrauti su architektais, rengiančiais projektus. Jei kalbėtume apie rengiamus tvarkybos darbų projektus, tenka pastebėti, kad visuomenė nėra aktyviai dalyvaujanti šiame procese. Matome pavienius atvejus, kai atskiros bendruomenės išreiškia norą dalyvauti tuose procesuose. Kiek dažniau galime pastebėti visuomenės iniciatyvas naujos statybos ar esamų pastatų rekonstravimo atvejais. Mano nuomone, bendruomenės ir visuomenė turėtų būti supažindinamos su planuojama veikla nuo pat pradžių, ypač kai kalbame apie bendruomenei ir visuomenei svarbius objektus. Tokiais atvejais būtų išvengta bendruomenių nepasitenkinimo, juk turime patirčių, kai bendruomenės priešinasi bet kokiam erdvių ar pastatų tvarkymui.

sprendinius, nedisonuojančius su esamais, istoriją menančiais pastatais. Kontrastas šiuo atveju tik vargintų žvilgsnį ir nesuteiktų pasigėrėjimo harmoninga išskirtine senamiesčio aplinka. Suformuoti prioritetus ir nubrėžti ribas, paveldosaugos specialistai, manau, būtinai turi. Tada lengviau dirbti visiems, priimantiems sprendimus. Taip pat ir investuotojui. Ir, žinoma, viziją įgyvendinančiam architektui. Nepamirškime, kad investuotojo interesas yra svarbus, bet ne ką mažiau svarbesnis ir bendras vaizdas, ir gyvenimo kokybė, kurią kuria aplinka. Dažnai atsižvelgiama į atskirų savininkų interesus, bet pamirštama jiems pasakyti, kad tam tikroje vietoje galioja tam tikri reikalavimai, nes jūsų pastatas formuos bendrą viso senamiesčio vaizdą. Tai pasakius ir, žinoma, pateikus reglamentuojamą tvarką, asmuo turėtų galimybę pasirinkti. Didžioji problema yra ta, kad dažniausiai fiziniai asmenys įsigyja paveldo objektus net neturėdami idėjų juos restauruoti kaip autentiškus pastatus, nesuprasdami jų

vertės. Blogiausia, kai sužinoma, kas galima, o kas ne, tik pateikus sprendinius, o dar blogiau, kai tie argumentai būna neaiškūs ir dviprasmiai, nors, žinoma, paveldo išsaugojimo gairės niekada nebūna visiškai aiškios. Laiko perspektyva daug ką keičia. Mums gali atrodyti, kad pastatas, ypač statytas sovietmečiu, – bevertis, o žiūrėk po kelių dešimtmečių jis atranda savo ypatingą vietą bendruomenės gyvenime. Apskritai, į senų pastatų „nurašymą“ reikėtų žvelgti labai atsargiai. Esmė ta, kad pastatus ar įrenginius priskyrę prie nevertingų ar nereikšmingų pasmerkiame juos galutinai prarasti. Gal reikėtų taikyti kur kas mažiau apribojimų juos restauruojant, tačiau jų vertė turėtų būti pripažįstama ir viešai žinoma. Vien šiuolaikinėms funkcijoms pritaikytų pastatų niekas neis žiūrėti. Žmones traukia ne geros funkcijos, o išskirtinė vieta, architektūra, istorija, tad nereikėtų painioti prioritetų. Aišku, funkcijos reikalingos, tačiau jos turi padėti atskleisti kultūros paveldo objektą, o ne bandyti iš jo bet kokia Tęsinys 26 p.

24 2020 birželis / liepa

IŠM ANU S U Ž U OL AI D Ų IŠM A N US U VALDYM A S J Ū SŲ NA M A VAL M S D YM A S J Ū

Savanorių pr. 214, Kaunas | Mob. +370 698 48901 | renversa@gmail.com Savanorių | www.celestinatekstil.lt pr. 214, Kaunas | Mob. +370 698 48901

užuolaidų salonas

užuolaidų salonas 25

forumas / 5

Pradžia 24 p.

kaina padaryti superfunkcionalų. Manau, lankytojai tai įvertina, o vietos gyventojai – supranta. Verslininkus, kaip ir bendrai visuomenę reikia edukuoti, kad jie suprastų, jog kuo daugiau bus autentikos ne tik išorėje, bet ir viduje, tuo pastatas bus įdomesnis ir patrauklesnis lankytojams, tuo jo vertė augs sulig metais. Yra gausybė pavyzdžių užsienyje, kur saugomas ne tik eksterjeras, bet, pvz., XVI a. interjeras. Ir savininkai tuo didžiuojasi. Manau, ir mes tai suprasime, nes mūsų valstybė dar jauna ir viskas, kas nauja, mums atrodo nepaprastai patrauklu.

Visada pasisakiau už nepriklausomą projektų ekspertizės centrą. Tokiu atveju, kai kalbame apie ypatingų pastatų restauravimą, manau, priešprojektiniai sprendiniai turėtų būti taip pat ekspertuojami, o su teigiama ekspertize pristatomi visuomenei. Blogiausia, kai skubame, o taip būna gana dažnai, nes reikia įsisavinti lėšas. Tačiau tokiose vietose diskusijai turėtų būti skiriama pakankamai laiko. Suprantama, visuomenė taip pat turi būti įtraukiama, bet jos balsas neturėtų būti lemiamas. Priešingu atveju – kam tada specialistai,

toje srityje studijas baigę ir nemažai praktikos turintys žmonės. Dabartiniu atveju atrodo, kad tos srities specialistai stumiami į užribį. Manau, atsakomybę turėtų prisiimti ir miesto architektai, parengti miesto viziją. Neretai, bent mažesniuose miesteliuose, ta vizija pametama. Bet pirmiausia turėtų būti švietimas. Tiek bendruomenės, tiek savivaldybių darbuotojų, priimančių sprendimus miesto vystyme.

forumas / 6 kultūros centrai, parodų salės. Štai tai yra tikrasis modernusis pokytis. Autentiškumas nėra siejamas su ikonografine medžiaga. Jei turime pastatą su neišlikusiu karnizu, tačiau žinome, kaip tas karnizas atrodė, iš senų nuotraukų, atkursime jį, bet jis netaps autentišku karnizu. „Autentiškumas – kultūros

Architektas Lukas REKEVIČIUS, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas Architektas Audrys Karalius pasiūlė labai gerą analogiją, sportinę. Jis sako, kad nauja architektūra senamiestyje prasideda nuo pagauto paso (perdavimo). Žaidžiame toje pačioje aikštelėje, kurioje prieš šimtą ir daugiau metų kūrė kiti mūsų kolegos. Jeigu pasą pagauname, esame vienoje komandoje – viskas bus gerai. Bet, kad būtų gerai, – turime žaisti ir tą patį žaidimą. Negalime žaisti futbolo, nors protėviai žaidė kvadratą. Tiesa, matyt, tas senamiesčio žaidimas gali priminti kvadrato versiją, kurią žaidžia visi pasaulio vaikai, – taisyklės kuriamos žaidžiant, nors žaidimas lieka tas pats. Žiūrėk, jau kažkas susigalvoja, kad išmušinėti negalima, kad negalima išmušinėti dukart iš eilės, kad kamuolys negali paliesti žemės, kad berniukai negali išmušinėti mergaičių ir t. t. Modernumo samprata kinta nuolat, ir ji ne tik architektūrinė. Senovėje visada būdavo viena grupė pastatų, kuriems bendras sutarimas leisdavo būti aukštesniems už kitus, dominuoti kraštovaizdyje. Tai – bažnyčios. Tačiau moderniame diskurse ši samprata kinta, atsiranda naujų pastatų tipų, kuriems viešoji nuomonė LEIDŽIA dominuoti kraštovaizdyje, nepriklausomai nuo stilistikos. Pvz., tokią teisę jau turi teatrai, bibliotekos,

26 2020 birželis / liepa

paveldo objekto ar vietovės išlikusios savybės, apimančios pirminę ar istoriškai susiklosčiusią objekto paskirtį, išraišką ir savitą fizinį pavidalą– formą, naudotas medžiagas, konstrukcijas, suplanavimą, atlikimo technologiją, aplinką“ – čia apibrėžimas iš NKPA įstatymo, ir raktinis žodis jame yra IŠLIKUSIOS SAVYBĖS. Neišlikusios, atkurtos savybės nesudaro autentiškumo. Įvairios paveldosaugos chartijos ir konvencijos kalba apie IŠLIKUSIAS vertybes, o reikalavimas išsaugoti autentiškumą reiškia, kad išlikusių vertybių neturime naikinti. Filosofinė nuostata visgi turi būti – stebėtojas NETURI BŪTI KLAIDINAMAS: stebėdamas paveldo objektą jis turi aiškiai suprasti, kurios dalys yra autentiškos, o kurios – naujos. Projektuodami paveldo teritorijose, kuriose nėra pakankamai ikonografinės medžiagos, architektai remiasi konteksto analize, vietos dvasios kodo atradimu, senamiesčio audinio tyrimais, taip pat – formaliais STR’iniais reikalavimais – insoliacija, trečiųjų šalių teisių užtikrinimu, gaisriniais dalykais. Architektūra visada yra sankryža tarp pragmatizmo ir kūrybos, architektūra senamiestyje visada bus sankryžoje tarp konteksto suvokimo, architekto meninės ambicijos ir tų pačių praktiškų normatyvinių reikalavimų. Baubas bet kurioje srityje yra vienas – nekompetencija. Todėl blogybė yra, kad architektūrinio išsilavinimo neturintys specialistai derina architektūrinius projektus, reiškia subjektyvias pastabas. Idealu, kai KPD dirbantis, tarkime, istorikas, suvokia savo žinių ir kompetencijos architektūroje ribas ir nepasiduoda asmeninio

vertinimo pagundai „gražu negražu“. Jei kyla abejonių – turime ekspertinius instrumentus, pvz., Architektų rūmų regionines tarybas, kurios pagal Architektūros įstatymą yra įgaliotos spręsti architektūros kokybės klausimus, susijusius su paveldo išsaugojimu. Jei bus pasitikima profesionaliu ekspertiniu vertinimu, niekas nebus baubas, ir visi gyvensime santarvėje. Neįmanoma apibrėžti tapatybės, pvz., pasakyti, „ei, žmonės, susitarkime vieną kartą, kokią senamiesčio tapatybę norime išsaugoti“. Tai, ką kuriame šiandien, yra dinaminė tapatybės dalis, tačiau šiandienos kūriniai, keliaudami praeitin, tampa statiškos tapatybės dalimi, kurią pradedame saugoti. Tapatybė nuolat kintanti, apie tai yra rašęs filosofas Viktoras Bachmetjevas straipsnyje „Šiandienos vilniečio tapatybės besidairant“. Nors dalis visuomenės linkusi prie istorizmo ir pseudoarchitektūrinių stilių, kadangi jaučiame pareigą kurti šiandien rytojaus paveldą, turime nuolatos apie tai kalbėti, šviesti visuomenę ir pasiekti, kad kuo daugiau žmonių suvoktų, jog pseudoistorinės architektūrinės „mandagienos“ neturi galimybių tapti paveldu rytoj. Neapsiimsiu vertinti, ar tai geri, ar blogi pavyzdžiai, tačiau UNESCO saugomame Prahos senamiestyje turime nebejauną, bet ultramodernų Franko Gehry „šokantį“ namą. Madride turime „Herzog / De Meuron Caixa Forum“. Ant Gedimino pilies turime grakštų stiklinį antstatuką. Milane turime „OMA Fondazione Prada“. Ir taip toliau. Architektai privalo diskutuoti su visuomene – architekto vaidmuo pasikeitęs, jis nebėra užsidaręs menininkas, kartkartėmis išlendantis su genialiu kūriniu. Kadangi jo kūriniai veikia labai daug sričių, miestovaizdžio, kasdienės gyvensenos aspektų – reikia kalbėtis daug ir nuo pačių ankstyviausių stadijų.

Plytelės jūsų svajonių namams www.artfiksa.lt Laisvės pr. 60, Vilnius +370 698 33230

Mindaugo Milinio nuotr.

objektas

Lengvų kelių neieškant: senosios alaus ir spirito gamyklos rekonstrukcija į modernią kliniką Plastikos chirurgas, medicinos mokslų daktaras Rokas Bagdonas, prieš kelerius Mindaugas MILINIS

metus įsigijęs apleistos alaus daryklos ir spirito varyklos pastatų kompleksą Klaipėdoje, pripažįsta, kad tuščiame sklype pastatyti naują kliniką būtų gerokai pigiau, tačiau ne taip įdomu. „Nesirenku lengviausių kelių“, – teigia dabartinės klinikos statytojas. „Šio projekto sąnaudos buvo gerokai didesnės nei naujų statybų, pareikalavusios kur kas daugiau ir laiko“, – tvirtina R. Bagdonas, vadovaujantis rekonstruotame pastate įsikūrusiai plastinės chirurgijos ir estetinės medicinos klinikai.

30 2020 birželis / liepa

Senosios spirito varyklos dalies (kairioji pastato dalis) ir sovietmečio laikų priestato (dešinioji pastato dalis) pritaikymas plastinės chirurgijos klinikos reikmėms tapo rimtu išbandymu architektams. Senoji komplekso dalis – buvusi spirito varykla – pastatyta XX a. pradžioje.

rojekto vystytoją domino ne tik rezultatas, bet ir pats statybų procesas. „Architektūra nuo seno yra mano hobis. Pradėjęs apleistos spirito varyklos Klaipėdoje pastato rekonstrukciją atidžiai stebėjau statybų eigą: tai atrodė panašu į plastikos chirurgiją – operacijos metu atvėręs audinius nežinai, kokios staigmenos tikėtis. Panašiai vyko ir šiame objekte“, – mena klinikos savininkas.

Pastato istorija – alaus ir spirito gamykla

UAB „Pajūrio šaltinis“ – jau 20 metų sėkmingai dirbanti statybos bendrovė. Įmonė teikia profesionalias lauko ir vidaus inžinerinių tinklų statybos bei renovacijos paslaugas, atlieka žemės, aplinkos tvarkymo ir kelių tiesybos darbus Vakarų Lietuvos regione, nuomoja tvarkingą techniką (savivarčius, ekskavatorius – ratinius ir vikšrinius). Atsižvelgdama į klientų poreikius bendrovė gali atlikti tiek smulkius statybos darbus, tiek įgyvendinti sudėtingus statybų projektus. UAB „Pajūrio šaltinis“ specialistai visada suteikia konsultaciją ir padeda rasti tinkamiausią sprendimą. Atliekant darbus siekiama, kad klientai liktų patenkinti darbu ir rezultatu, nes kiekvienu atveju orientuojamasi į kokybę ir ilgaamžiškumą.

M. Milinio nuotr.

Alaus darykla pastatuose, kuriuose neseniai įsikūrė grožio klinika, veikė nuo XIX a. Vėliau prie alaus pirklio gyvenamojo namo buvo pristatyta priestatų, čia įrengta smuklė. Per ilgus dešimtmečius pastatų daugėjo, vieni buvo nugriauti, kitų pastatyta naujai, tačiau jų paskirtis nekito – vienuose buvo gaminamas salyklas, kituose – verdamas alus, o trečiuose – jis pardavinėjamas. 1890 m. visą valdą įsigijusi tuometė akcinė bendrovė vietoje senosios gamyklos prie Šaulių gatvės įrengė naują pastatą, kuris išlikęs iki šiol. Gamykla pavadinta „Bohemijos“ vardu. 1921 m. kieme pastatytas naujas spirito gamybos korpusas. Tuo pat metu įmonės pavadinimas pasikeitė ir ją pradėta vadinti „Jungtiniu spirito ir alaus bravoru“. Sovietinės okupacijos metais išlikę gamybiniai pastatai iš pradžių buvo naudoti salyklui paruošti, o vėliau – tabakui, popieriui sandėliuoti.

UAB „Pajūrio šaltinis“ paslaugos: lauko vandentiekio ir nuotekų tinklų tiesyba; vidaus santechnikos darbai; žemės darbai; aplinkos įrengimo darbai; technikos nuoma (savivarčiai, ekskavatoriai – ratiniai ir vikšriniai).

www.pajuriosaltinis.lt 31

Sveikatos priežiūros įstaigos vidaus apdailai parinktos tam tikros medžiagos, kurias paprasta valyti ir dezinfekuoti. Autentiškas detales nuspręsta ne paslėpti po tinku, o jas eksponuoti. Priimamajame paliktos eksponuoti raudonų plytų mūro sienos bei autentiškos metalinės konstrukcijos.

Tiltas tarp praeities ir dabarties

Prabangos detalių, kurių neretai tikimasi plastikos chirurgijos klinikose, nėra. Atidengtas originalus skliautuotų lubų paviršius, raudono mūro sienų fragmentai eksponuojami interjere – tai ir yra pagrindiniai kruopščiai suformuotų erdvių funkcionalūs dekoro elementai. / Architektė Snieguolė STRIPINIENĖ /

Gamyklos pastatų rekonstrukcijos projektą rengusios architektės Snieguolės Stripinienės manymu, kompleksas vertingas tiek istoriniu, tiek tipologiniu, tiek architektūriniu požiūriu – vienas populiariausių amatų senojoje Klaipėdoje (tuomečiame Mėmelyje) ištisus šimtmečius buvo aludarystė. O rekonstruojama gamykla yra vienintelis geriausiai išlikęs šios paskirties pastatų kompleksas Klaipėdoje. Tiek buvęs gyvenamasis, tiek pramoniniai statiniai atspindi senojo Mėmelio stilistiką, statybos tradicijas. Gyvenamasis-administracinis pastatas turi art deco, dar vadinamo jugendo, stiliaus bruožų. Architektė pabrėžė, kad buvo būtina restauruoti ne tik vidinius kvartalo pastatus, bet ir Herkaus Manto gatvės fasadą, metalinius vartus, kurie ypač vertingi kaip vėlyvojo jugendo pavyzdys. Nepaisant pastatų komplekso vertės, jie ilgus dešimtmečius buvo apleisti, o viduje šeimininkavo ne aludariai, o vaiduokliai ir benamiai.

Naujų ir paveldo elementų darna

M. Milinio nuotr.

„Tai buvo įdomus, neeilinis projektas“, – pripažįsta projekto autorė, pastebėjusi, kad ir kolegas architektus seniai domino šis objektas, ilgai stovėjęs apleistas pačiame miesto centre. – „Teko pro jį dažnai praeiti ir pamąstyti, kaip būtų galima pritaikyti.“ „Greta Šaulių gatvės esančio buvusio alaus ir spirito gamyklos komplekso pastato su langais paskirtis buvo aiškesnė, nors jis ir buvo labai apleistas ir dar be langų, naujesniame jo priestate tik keli langai. Jame ir įsikūrė dabartinė klinika – vienas pirmųjų restauruojamo komplekso objektų. Sąsajų tarp praeities ir dabarties galima surasti įvairių – operacijų metu taip pat bus naudojamas spiritas“, – šypsosi architektė.

32 2020 birželis / liepa

M. Milinio nuotr.

Ji džiaugiasi, kad pastato savininko nuomonė sutapo su projekto vizija, todėl neteko „kovoti“ su statytoju dėl vienokių ar kitokių sprendimų. „Pastatuose buvo labai mažai langų. Pirmojo aukšto patalpos senojoje pastato dalyje labai aukštos. O naujoje pastato dalyje aukštis daugmaž atitiko standartą. Kad įleistume daugiau šviesos į senąją dalį, suprojektavome savotišką artriumą – šviesą „įleidome“ per viršutinę fasado dalį. Nors darbai vyko kultūros paveldo objekto statusą turinčiame pastate, kuriame negalėjome priimti gana drąsių sprendimų dėl paveldosaugos sąlygų, mums pasisekė, kad dalis pastato buvo pristatyta vėliau ir vertingųjų savybių neturėjo. Vėlesnės statybos dalį galėjome drąsiau rekonstruoti, o daugiau vertingų savybių turinčią – išlaikyti autentišką“, – kalbėjo architektė. Ji pasakojo, kad didžiausias iššūkis, su kuriuo susidurta, buvo pastato pritaikymas naujai paskirčiai – moderniai plastinės chirurgijos

ir estetinės medicinos klinikai. Klinikos operacinėms keliami ypatingi reikalavimai, patalpos turi atitikti specifinius higienos normatyvus. Negana to, architektė siekė, kad senoji dalis būtų ne tik sutvarkyta, bet ir eksponuojama lankytojams pastato viduje. „Buvusio pramoninio pastato – spirito varyklos architektūra nepasižymėjo išskirtine išraiška, todėl siekėme sukurti subtilų interjerą. Pagrindinį įėjimą į kliniką suformavome per senąją, autentišką patalpų dalį, nors ji buvo „belangė“. Sumanymas pavyko įsileidus šviesos į holą jau minėtais viršutiniais langais. Prabangos elementų, kurių neretai tikimasi plastikos chirurgijos klinikose, nėra. Atidengtas originalus skliautuotų lubų paviršius, raudono mūro sienų fragmentai eksponuojami ir interjere – tai ir yra pagrindiniai kruopščiai suformuotų erdvių funkcionalūs dekoro elementai. Erdvės ir jų proporcijos, lakoniška visuma ir buvo pagrindinis interjero sprendinys“, – teigia architektė.

Pagrindinis statybų generalinis rangovas bendrovė „Mirigita“ pademonstravo išmonę ir kūrybingumą, nes rekonstruojamame objekte buvo daugybė netipinių sprendimų. Bendrovės komandai teko priimti du pagrindinius iššūkius – pagal KPD paveldosaugos reikalavimus išsaugoti vertingąsias pastato savybes ir kartu pastatą pritaikyti medicininei paskirčiai su operacinėmis patalpomis, kurioms keliami labai aukšti higieniniai reikalavimai. Rekonstruojamo pastato patalpoms kai kur trūko aukščio, todėl teko spręsti sudėtingus vėdinimo, pastato gaisrinių reikalavimų atitikimo klausimus. Galima sakyti, visos statybos eiga buvo kaip didelis kliūčių ruožas, kuris buvo sėkmingai įveiktas kartu su projektuotojais ir interjero dizainere, siekiant patenkinti užsakovo lūkesčius. Rezultatas pavyko puikiai, pastatas atitiko Valstybinės komisijos reikalavimus.

M. Milinio nuotr.

Dėmesys autentikai

Architektai nusprendė šviesą į vestibiulį įleisti pro stogą, todėl suprojektavo atriumą.

Saikingas registratūros interjeras.

„Clinicus“ pastatui langus pagamino ir sumontavo UAB „Rūdupis“ – atestuota medinių ir aliumininių langų, durų, fasadų gamybos ir statybos įmonė, savo produkcijoje naudojanti tik aukščiausios kokybės žaliavas, o gamyboje diegianti moderniausias technologijas. Didžiąją dalį, apie 96 %, produkcijos sudaro eksportas į kitas šalis: Angliją, Airiją, Vokietiją, Švediją, JAV, Prancūziją, Ukrainą, Azerbaidžaną, Kazachstaną, Rusiją, Latviją.

UAB „Rūdupis“ https: //rudupis.lt Tel. / faks. 8 319 51 213 Mob. tel. + 370 616 00 654 34 2020 birželis / liepa

Klinikos savininkas, chirurgas R. Bagdonas prisipažino, kad ilgiausiai užtruko projektavimas ir projektų derinimas su institucijomis bei kaimynais: „Viena yra gauti statybos leidimą, kita – jį realizuoti. Popieriuje viskas atrodo paprasčiau. Realybėje su brėžiniais ir sprendimų tobulinimu dirbo visa komanda: architektė, dizainerė, inžinieriai. Pagrindinė užduotis buvo – kultūros paveldo požiūriu vertingų pastato elementų išsaugojimas ir medicinos inovacijų sinergija. Todėl reikėjo pasukti galvą, kaip viską įgyvendinti techniškai ir gauti gerą estetinį vaizdą. Interjero dizainerė Dovilė Kraujutė pasakojo, kad, kaip ir daugelyje paveldo pastatų, taip ir šiame sulaukta netikėtumų. Ne kartą teko keisti numatytus sprendinius. „Statybose teko dalyvauti nuo pirmųjų statybos dienų, o autorinė priežiūra buvo vykdoma kas savaitę“, – sako ji. „Paaiškėjo, kad saugotinoje sienoje, nudaužius tinką, kažkuriuo metu, galbūt sovietiniais laikais, buvo prakirstos angos, vėliau užmūrytos baltomis plytomis. Šios angos, kurių iš pradžių nesimatė, buvo panaudotos ventiliacijos ortakiams sumontuoti, o autentiškas mūras nenukentėjo. Kadangi pastatas sudarytas iš dviejų dalių, aukščiai ne visur sutapo, todėl reikėjo sukurti tarpaukštines jungtis. Sukūrus sklandžius funkcinius ryšius, detalių užbaigimas ir interjero elementų parinkimas jau buvo susijęs su estetika, kuri dizaineriui teikia daugiau kūrybinio džiaugsmo.“ Dizainerė pabrėžia, kad stengtasi išlaikyti visas autentiškas detales. „Hole palikta atvira skliautuota perdanga, kad matytųsi metalinė konstrukcija. Norėjosi palikti ir mūrinius skliautus, tačiau nepavyko nudaužyti kieto gipso tinko, nes būtų nukentėjusios ir pačios plytos. Todėl užtinkavome iš naujo ir švariai nudažėme“, – kūrybos proceso subtilybes atskleidžia dizainerė. Pastate įsikūrusios klinikos savininkas R. Bagdonas tvirtina statybų metu siekęs išsaugoti net ir menkiausias autentiškas detales: „Palikome net ir metalinį kablį, keistos paskirties langelius išorinėse sienose.“

M. Milinio nuotr.

Klinikos savininkai Agnė ir Rokas Bagdonai.

Mūsų užduotis buvo įrengti modernias apsaugos sistemas „Clinicus“ objekte.

Projekto realizavimo iššūkiai nestabdo ateities planų Restauruota veikianti ir praeivių akis džiuginanti klinika tėra didelių darbų pradžia. Dar laukia didžiojo gamyklos pastato rekonstrukcija, teritorijos sutvarkymas, naujų statinių statybos. „Norisi restauruoti kiek įmanoma daugiau autentiškų elementų, išsaugoti vertingas detales ateičiai. Tačiau dialogas su kai kuriais kaimynais nevyksta – pradėjus statybas buvo nusiųstas skundas miesto savivaldybei. Esą griauname paveldą. Kaimynė iš gretimo namo viršutinio

aukšto piktinosi, kad naujai rekonstruojami pastatai užstos saulę. Tačiau nė vieno esamo ir projektuojamo pastato stogas nesiekia ir nesieks jos buto langų“, – šypsosi dr. R. Bagdonas. Dar šiemet ketinama rekonstruoti didįjį gamyklos statinį ir jame įrengti verslo klasės apartamentus bei prestižinių butų, sveiko maisto restoraną. Greta bus atidarytas apartamentų tipo viešbutis, skirtas klinikos pacientams ar jų lankyti atvykstantiems artimiesiems. Šaulių ir Herkaus Manto gatves sujungs pasažas, klaipėdiečių jau vadinamas „Sveikatos alėja“, kur įsikurs daugiau sveikos gyvensenos ir grožio specialistų.

Pagal užsakovo poreikius buvo įrengta įeigos kontrolės ir vaizdo stebėjimo „Hikvision“ sistema, „Paradox“ apsaugos signalizacija, INIM priešgaisrinė sistema bei „Ubiquiti“ interneto tinklai. Jeigu norite gauti nemokamas konsultacijas bei preliminarius skaičiavimus, skambinkite dabar!

UAB „Apsaugos koncepcija“ Tilžės g. 49, Klaipėda Tel. + 370 674 72 217 www.apskon.lt

APSAUGOS

K O N C E P CIJA 35

interviu

Architektė Rūta Leitanaitė: „Visuomenė turi reikalauti kokybiškos architektūros“ Šių metų pradžioje buvo įsteigta Lietuvos architektūros meno taryba, kurios iniciatoriai – Lietuvos architektų sąjunga ir Kultūros ministerija. Šios tarybos įsteigimas byloja, kad architektūra kaip meno rūšis pripažinta valstybiniu mastu. Lietuvos architektūros meno taryba atsakinga už šalies architektūros politikos formavimą, taip pat teikia pasiūlymus, kaip būtų galima ją įgyvendinti. Apie tarybos įsteigimą, tikslus ir veiklos pradžią pasakoja Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė, Lietuvos architektūros meno tarybos pirmininko pavaduotoja Rūta Leitanaitė.

36 2020 birželis / liepa

Statyba ir architektūra. Kam kilo pirminė idėja įsteigti Lietuvos architektūros meno tarybą (LAMT)? Rūta Leitanaitė. Idėja sklandė ore. Paskyrus naująjį kultūros ministrą Mindaugą Kvietkauską mes, Lietuvos architektų sąjungos atstovai, apsilankėme pas jį pasikalbėti apie architektūrą ir jau tuomet pasiūlėme, kad reikėtų labiau valstybiniu mastu atstovauti architektūrai kaip kultūros daliai. Iš pradžių kalbėjome apie Lietuvos vyriausiojo architekto, naujos pareigybės įsteigimą. Tokių pavyzdžių yra kitose šalyse. Vyriausiojo architekto postas ir biuras yra nepriklausoma institucija prie Vyriausybės, kuri užsiima architektūros politikos formavimu ir kuria prielaidas jai įgyvendinti. Ministerijos atstovai pritarė sakydami, kad tai galėtų būti siekiamybė, o pradėti reikėtų nuo mažesnio žingsnelio. Sutikome, kad tai galėtų būti Architektūros meno taryba, kuri veiktų kaip patarėjas Kultūros ministerijai. Kita vertus, ministerija pagal savo patvirtintą planą ketino įsteigti įvairių sričių meno tarybas, tarkime, Lietuvos dizaino tarybą. Taigi poreikis buvo jau tiek subrendęs, kad abipusiai ši idėja ir kilo. S. A. Kodėl buvo subrendęs toks poreikis, ar procesai architektūros lauke vyksta chaotiškai, ne ta linkme? R. L. Architektų bendruomenė daugiau valstybės dėmesio architektūrai pasigenda jau seniai. Kai atėjau dirbti į architektūros lauką, ši problema jau buvo „prinokusi“ – architektūra valstybiniu mastu nebuvo pripažįstama kaip kultūros dalis ar meno sritis. Iki šiol architektūra kaip sektorius priskirta Aplinkos ministerijai. Tačiau negalima nematyti milžiniškos architektūros reikšmės ir poveikio šalies visuomenei, istorijai, kultūrai. Lietuvos architektų sąjunga yra kūrybinė meno kūrėjus vienijanti organizacija. Mes visuomet teigdavome, kad architektūra yra labai svarbi šalies kultūros dalis. Iš šalies šios tarybos atsiradimas gal ir gali atrodyti kaip dar vienos institucijos kūrimas, tačiau matau tai kaip svarbią valstybinę-politinę žinutę, kad valstybė pagaliau pripažino, jog architektūra yra menas, lygiavertė kitoms meno šakoms kultūros sritis, o ne tik statybos verslo ir rinkos pagalbinė priemonė. Kūrybinis, profesionaliojo meno aspektas bus vienas svarbiausių šios tarybos veiklos prioritetų.

S. A. Kaip ji buvo išrinkta, kokiais kriterijais remiantis? R. L. Pagal LAMT nuostatus tarybą sudaro 9 nariai, deleguojami svarbių architektūrai organizacijų: po vieną iš Lietuvos architektų rūmų, Lietuvos architektų sąjungos, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos, taip pat iš trijų aukštųjų mokyklų, kurios turi architektūros studijas (Vilniaus dailės akademija, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Kauno technologijos universitetas). Papildomai tris narius Kultūros ministerija deleguoja pati. Iš jų vienas narys atstovauja kultūros paveldo, kiti – architektūros ir urbanistikos sritims. S. A. Kaip šį faktą priėmė patys architektai? R. L. Sulaukėme ir skepticizmo, tačiau dauguma apsidžiaugė, kad architektūros frontas aukščiausiame valdžios lygyje žymiai pastiprėjo. Skepsis kilo dėl to, kad iš pradžių daug kam buvo neaišku, ką ši taryba darys ir ar nesidubliuos jos veikla su kitomis įvairiomis institucijomis ir įvairiais formatais veikiančiomis tarybomis, darbo grupėmis, organizacijomis. Dabar jaučiame architektų pasitikėjimą ir lūkestį, jog taryba prisidės prie to, kad Kultūros ministerijos rūpestis architektūros sritimi būtų aktyvus ir nuoseklus. S. A. Kokie jos pagrindiniai tikslai, veiklos gairės? R. L. Pagal LMAT nuostatus yra aštuonios pagrindinės veiklos sritys. Lietuvos architektūros meno taryba atsakinga už šalies architektūros politikos formavimą, pasiūlymus, kaip ją būtų galima įgyvendinti. Priešingai nei dauguma Europos šalių, Lietuva kol kas neturi patvirtinto Architektūros politikos dokumento, kuriuo valstybė per skirtingų sričių ministerijas, kultūros, edukacijos įstaigas susitaria, kokiomis priemonėmis bus vystoma architektūros sritis. Architektūra susijusi su kitomis sritimis, kurių yra veikiama ir veikia jas pati. Tai ekonomika, socialinė sritis, kultūra, paveldas, ekologija, švietimas, o už jas atsakingos skirtingos ministerijos. Pasiekti šio susitarimo tarp visų sektorių – didelis darbas, kurį reikėtų nuveikti. Pastangų buvo ir anksčiau, deja, kol kas politikos dokumento neturime. Lietuvoje prieš daugiau nei dešimtmetį patvirtintos Architektūros plėtros gairės, o prieš penkerius metus Kultūros ministerija patvirtino

Architektūros ir dizaino plėtros gaires, kurios buvo rengtos remiantis Lietuvos architektų sąjungos dokumentu, rengtu Architektūros politikai. Tačiau pirmasis dokumentas nėra įpareigojantis, o antrasis apsiriboja viena ministerija. Įpareigojimus, privalomus visiems, architektūros srityje reglamentuoja prieš kelerius metus priimtas Architektūros įstatymas. Šios tarybos veiklos gairės apima architektūros vystymo ir plėtros programų bei valstybinio finansavimo prioritetų ir šaltinių siūlymus, rekomendacijas, architektūros industrijos, tarptautinio konkurencingumo stiprinimą, Lietuvos architektūros propagavimą šalyje ir užsienyje, architektūros studijų kokybės stiprinimą, architektūrą reglamentuojančių teisės aktų rengimą ir tobulinimą, architektūros kokybės svarbos sklaidą ir kitus architektūros srities klausimus. S. A. Kaip bus reglamentuojama LAMT veikla? Kokios trukmės bus kadencijos, kaip vyks posėdžiai, susirinkimai? R. L. Numatyta, kad viena kadencija trunka trejus metus, o tarybos narys gali dirbti ne ilgiau kaip dvi kadencijas iš eilės – kad keistųsi mintys ir iniciatyvos. Tarybai talkina sekretorė Milda Vakarinaitė, kuri Kultūros ministerijoje kuruoja įvairias kūrybinių industrijų sritis. Posėdžius šaukia pirmininkas, pagal nustatytą tvarką turime surengti ne mažiau kaip keturis posėdžius per metus. Tai nėra labai daug, atsiradus poreikiui galime susitikti ir dažniau. Reikalai sprendžiami ir susirašinėjant, telefoniniais pokalbiais, pastaruoju metu – vaizdo konferencijose. S. A. Ar dalis jos veiklos nedubliuos kitų, jau esamų institucijų – LAS, Architektų rūmų veiklos? R. L. Nedubliuos. Taryba neorganizuos konkursų, neaptarinės konkrečių projektų. Ji formuos strategiją. Tarkime, karantinas ypač skaudžiai paveikė meno šakas, kurios yra skirtos gyvam pasirodymui. Architektai šiuo metu dar nejaučia skausmingų pasekmių, tačiau po pusmečio pamatysime, kiek žalos padarė pandemija, ypač jeigu ji pasikartos. Kadangi Vyriausybė nusprendusi aktyvuoti viešąjį sektorių per visuomeninių objektų statybas, pasiūliau pasikalbėti apie tai, kaip valstybė tame gelbėjimo plane organizuodama konkursus galėtų nepamiršti architektūros kokybės.

Siūlysime galimus būdus, kad visuomenė labiau suprastų architektūrą – nuo Architektūros centro įkūrimo iki nuoseklaus finansavimo ekskursijoms, parodoms, konferencijoms, seminarams organizuoti. / Architektė Rūta LEITANAITĖ, Lietuvos architektūros meno tarybos pirmininko pavaduotoja /

S. A. Kaip LAMT veikla atsispindės viešojoje erdvėje? Kokia numatoma LAMT veiklos sklaida? R. L. Kadangi taryba yra patariamasis Kultūros ministerijos balsas, tarybos veiklos viešinimu rūpinsis pati ministerija. Mes savo poziciją išreikšime per interviu, kitus viešus pasisakymus. Tam reikia šiek tiek daugiau laiko, nes taryba neseniai įsteigta, tad kol kas dar neturime gausaus turinio, kurį galėtume skleisti. Iki šiol įvyko du tarybos posėdžiai. Pirmajame buvo priimti du pagrindiniai sprendimai – visuomeninių objektų sąmatoje skirti tam tikrą procentą meno kūriniams įsigyti ir LAMT pasiūlymas dėl Nacionalinio architektūros centro ar muziejaus kūrimo, kuris 2006 m. buvo panaikintas, o jo archyvai išskirstyti po kitus muziejus. Architektūros muziejaus Lietuvoje, deja, neturime. Šiuo metu vyksta architektūros sklaida, ja rūpinasi kelios organizacijos, tarp jų – ir Lietuvos architektų sąjunga. Tačiau kasmet turime prašyti paramos iš Lietuvos kultūros tarybos. Nežinia, kada gali būti sustabdyta kuri nors iniciatyva. Todėl tvyro savotiškas netvarumo jausmas, kuris neleidžia planuoti tęstinumo.

Tai nėra paveikslas, kurį gali užkišti už lovos, jeigu jis tau nepatinka. Architektūra lemia ir tai, kaip jaučiamės psichologiškai ir fiziškai, ir tai, kaip mums patogu ar nepatogu erdvę ar pastatą naudoti, kaip joje užtikrinamas grynas oras, šviesa, ar visi gali ten patekti. Ypač tai išryškėjo per šią pandemiją, kitaip pradėjome žiūrėti į pastatus. Architektūra yra ilgaamžė, todėl ją reikia kurti labai atsakingai, ir visuomenė turi reikalauti kokybiškos architektūros. Labai svarbu šviesti žmones, kad jie suprastų, kokia yra kokybiška architektūra, kaip jos reikalauti. Architektūra yra ir meninė kūryba, ir sudėtingo moderuojamo proceso rezultatas. Šiais laikais nebėra taip, kad architektas ar užsakovas pabraižė savo vizijas, ir pastatas toks iškilo. Jeigu architektūra kuriama mieste, ji veikia daugelį žmonių, net tik užsakovą ir architektą, bet ir kontekstą, kuriame atsiranda, keičia aplinką. Rezultatas, kurį matome, dažniausiai yra kompromisas tarp norų, lūkesčių, verslo planų ir reglamentų.

S. A. Teigiama, kad LAMT veikla prisidės prie kokybiškos architektūros viešinimo, edukacijos. Kiek svarbi visuomenei ir kaip ją praturtina kokybiška architektūra?

S. A. Nemažai konkursams pateiktų projektų, tiek pastatų, tiek viešųjų erdvių, sulaukia prieštaringų vertinimų iš pačių architektų. Į diskusijas įtraukiama ir plačioji visuomenė, kuri daugelio architektūros kompleksinių sprendimų ne visuomet supranta. Kaip turėtų būti edukuojama visuomenė?

R. L. Kiekvieną akimirką esame kokiame nors pastate, viešoje ar užmiesčio rekreacinėje erdvėje, poilsiavietėje. Architektūra mus supa nuolat.

R. L. Labai retai nuomonė apie pastatus būna vienoda. Ne visi pastatai yra tikrai geri. Kultūros ministerijai siūlysime galimus būdus, kad

38 2020 birželis / liepa

visuomenė labiau suprastų architektūrą – nuo minėto Architektūros centro įkūrimo iki nuoseklaus finansavimo ekskursijoms, parodoms, konferencijoms, seminarams organizuoti. Viena projektavimo proceso dalių yra projekto viešasis aptarimas, diskusijos. Lietuvoje dar nėra tradicijos diskutuoti. Tai daryti sunku ir architektams, ir investuotojams. Beje, ir visuomenė nėra įpratusi kultūringai diskutuoti. Visiems reikia mokytis išklausyti, išgirsti vieniems kitus. Kol kas diskusijos apie projektus šiuo metu labiau panašios į apsišaudymus iš skirtingų apkasų pusių. Kaip minėjau, kol kas nėra įpročio ir patirties, kurie diskusijas galėtų paversti konstruktyviomis. Tikiu, kad tai ateis per praktiką. S. A. Ar LAMT darys įtaką architektūros studijų kokybei? R. L. Be abejo, architektai žino problemą, kad Lietuvos universitetuose „prikepama“ per daug architektų. O kai jų yra tiek daug, kyla klausimas, ar pakankama kokybinė atranka. Ar gali vienu metu būti ir daug, ir gerai? Architektūros studijos susidurs (ir jau susiduria) su dideliu iššūkiu, nes architekto profesija labai keičiasi. Studijos turi į tai reaguoti. Praėjo laikai, kai architektas buvo svarbiausias sprendėjas ir, gavęs užsakymą iš „centro“, galėdavo vienas pats sumąstyti ir nupaišyti architektūrą, kuri užprogramuodavo tam tikrą gyvenimo, darbo ar laisvalaikio leidimo būdą. Šiandien architektas susiduria su labai daug interesų grupių, kurios veikia jo

interviu

projektą – tai ir užsakovas, ir savivalda, ir paveldo, gamtosaugos institucijos, be to, projektui įtaką nori daryti ir bendruomenės, kurios gyvena netoli būsimo projekto. Kita vertus, architektūra veikia daugelį sričių, architektas turi bendradarbiauti su jų specialistais. Sugebėjimas dirbti tarpdisciplininėje komandoje, suvokti kitų disciplinų pagrindus be galo svarbus. Architektas turi būti ir pirmasis smuikas, ir orkestro dirigentas, ne tik pagrindinis objekto, kuris turi vientisą meninę koncepciją, kūrėjas, bet ir suvaldyti komandą taip, kad ji nesiginčytų, o remtų ir padėtų įgyvendinti idėją. Be to, būtina žinoti ir pasaulio aktualijas, nes architektūra šiandien turi būti ekologiška, etiška, technologiškai inovatyvi ir skirta įvairioms žmonių grupėms. Tokius augančius

reikalavimus turėtų atliepti studijos – vytis tendencijas, neprarandant tradicinių žinių bei sugebėjimų, kuriuos privalo turėti architektas. S. A. Kokie artimiausi numatomi veiksmai, gal jau dalis priemonių pradėta įgyvendinti? R. L. Turime didelį sąrašą aktualių klausimų. Nacionalinio architektūros centro tema, manau, išliks šios tarybos kadencijoje viena iš prioritetinių. Abiejuose posėdžiuose kalbėjome, kaip būtų galima paskatinti šios idėjos cirkuliaciją tarp valdžios sluoksnių. Pastarajame posėdyje diskutavome, kaip valstybė galėtų padėti architektūros sektoriui pasiruošti krizės padariniams. Iki to laiko turėtume išanalizuoti, kokį poveikį pandemija,

karantinas turėjo architektų praktikai. Kaip jau minėjau, siūlysime viešųjų pirkimų organizacijoms vykdyti daugiau konkursų. Jų dalis, palyginus su rangos konkursais, dar yra labai maža, ypač regionuose. S. A. Kokie būtų jūsų, kaip LAS vadovės, linkėjimai LAMT kryptingai veiklai, siekiant, kad ji įgytų autoritetą tiek visuomenėje, tiek tarp architektų? R. L. Palinkėčiau sėkmingo darbo, kuris baigtųsi tokiu rezultatu, kad kitai tarybos kadencijai po trejų metų nebereikėtų aiškinti, kodėl architektūra yra svarbi ir kodėl svarbu, kad mūsų aplinka būtų kokybiška.

Lietuvos architektūros meno taryba: (iš kairės) Vilniaus dailės akademijos profesorius Tomas Grunskis, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos valdybos narys Alvydas Žickis, Kultūros ministerijos Profesionaliosios kūrybos ir tarptautiškumo politikos grupės vyriausioji specialistė Milda Vakarinaitė, Lietuvos architektūros meno tarybos pirmininko pavaduotoja Rūta Leitanaitė, kultūros viceministrė Gintautė Žemaitytė, Lietuvos architektūros meno tarybos pirmininkas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius Audrius Ambrasas, urbanistė Elena Archipovaitė, Lietuvos Respublikos Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė Daiva Veličkaitė, Kauno technologijos universiteto profesorius Kęstutis Zaleckis, architektas Audrys Karalius, Vilniaus dailės akademijos doktorantas Marius Daraškevičius. 39

Ar langų rinkoje vyrauja mados? Tendencijos ir naujovės Karina SĖRIKOVA

Šiuolaikinėje architektūroje langai atlieka kur kas daugiau nei patalpų apšvietimo funkciją – jie dažnai tampa dar ir pastatų fasadų akcentu, kartais – net dominante. Tačiau ar vyrauja langų mados ir tendencijos? Apie tai kalbame su architektais Donaldu Trainausku ir Ignu Kalinausku.

Pirmuoju kriterijumi išlieka išvaizda rchitektas, studijos „4 plius architektai“ vadovas ir VGTU architektūros katedros docentas D. Trainauskas pastebi, kad kaip ir iki šiol langų sprendimams daugiausia įtakos daro pastato paskirtis: „Visuomeniniams pastatams paprastai renkamės aliumininius, individualiems – medinius, o daugiabučiams – plastikinius, prabangesniems daugiabučiams – taip pat medinius langus. Nors dažniausiai savo projektuose stengiamės naudoti kuo natūralesnes medžiagas, kai kuriuos projek-

tus, ypač individualius, riboja biudžetas“, – pasakojo architektas. Nors, pasak pašnekovo, šiuolaikiniai langai turi daug įvairių funkcijų ir technologijų, jis pastebėjęs, kad dažniausiai klientus vis tik domina langų dizainas, o dar trumpiau – ar jiems gražu, ar ne.

40 2020 birželis / liepa

„Žinoma, šiais laikais daugumos langų, jei jie yra kokybiški, parametrai atitinka aukščiausius standartus: dažniausiai langai nepraleidžia drėgmės, garso, atitinka A++ arba bent jau A+ energinę klasę, yra atsparūs korozijai, todėl dėl šių momentų sukti galvos nebereikia. Nauja yra tai, kad vis daugiau verslo centrų ir visuomeninių pastatų renkasi išmaniuosius langų uždengimo sprendimus, kai atsižvelgiant į saulės intensyvumą ir kryptį roletai, esantys tarp lango stiklų, nusileidžia automatiškai“, – teigė D. Trainauskas. Individualiuose būstuose, anot architekto, pastebima tendencija – automatizuoti langų, terasos langų ir durų atidarymo mechanizmus. „Viena priežasčių yra ta, kad dideli langai yra sunkūs ir rankomis jų atidaryti neįmanoma, tačiau matome, kad žmonės vis dažniau pasitiki automatizuotais sprendimais, užuot rinkęsi mažesnius, rankomis atidaromus langus ar duris“, – pasakojo D. Trainauskas.

Tendencija – dideli langai O architektas, „Studija Archispektras“ kūrybos vadovas Ignas Kalinauskas pastebi, kad studijos komanda pastaruoju metu vis dažniau renkasi aliumininius langus, nes populiarėja tendencija didinti langus ir ploninti lango rėmą. „Pastebėjome, kad langai didėja – projektuojame juos vis aukštesnius, iki 3 m be jokių horizontalių dalijimų. Užsakovai taip pat vis dažniau pageidauja aliumininių langų, net ir gyvenamajam būstui, nes dėl šios medžiagos galime paploninti rėmo konstrukciją“, – pasakojo pašnekovas. Anot I. Kalinausko, plonas rėmas ypač svarbu, kai projektuojami vitrininiai iki 6 m aukščio langai. „Tada atsiranda ir horizontalių sudalijimų, kurių rėmo norime kuo plonesnio. Rėmų spalvą renkamės tamsią, paprastai tamsiai pilką,

UAB „4 plius architektai“ nuotr.

technologijos

UAB „Studija Archispektras“ nuotr.

kuri yra artima stiklo, ant kurio atsispindi aplinka, spalvai. Taip stengiamės, kad rėmo konstrukcija susilietų su stiklo spalva ir sudarytų neperskirtos plokštumos įvaizdį“, – tikino architektas.

Spalva kaip akcentas

Kompozicinis būdas paryškinti langus – juos aprėminti stambių gabaritų apdaila. Tokį sprendimą studijos „Archispektras“ kolektyvas realizavo projekte „Namas ant Aleksoto šlaito“.

Studijos „4 plius architektai“ Marijampolės arenos konkursinio projekto vizualizacija.

I. Kalinausko teigimu, kai suplanuoti mažesni pastato langai ir projektuotojai nori juos išryškinti, dažnai renkasi šviesius langų rėmus. „Na, o jei langus norime panaudoti kaip pastato akcentą, renkamės spalvotus jų rėmus. Paprastai tokį sprendimą pasirenkame, kai norime mažo mastelio individualų namą padaryti unikalų. Taip pat spalvotus langų rėmus dažnai renkasi darželiai ir mokyklos“, – sakė pašnekovas. Dar vienas kompozicinis būdas langams paryškinti – juos aprėminti stambių gabaritų fasado apdailos detalėmis. Tokį projektą „Studija Archispektras“ kolektyvas realizavo projekte „Namas ant Aleksoto šlaito“ (žr. nuotr.).

Studijos „Archispektras“ nuotr. UAB „4 plius architektai“ nuotr.

Į šoną atidaromos vitrinos daro didelę įtaką interjerui: patalpa praplečiama vizualiai, joje atsiranda daug natūralios šviesos, o jei už lango gamta, vitrininiai langai padeda su ja tarsi susilieti.

42 2020 birželis / liepa

Terasos sprendimai priartina prie gamtos Anot „Archispektro“ kūrybos vadovo, didėjant langų plotui patalpoje, atsiranda ir naujų technologinių sprendimų, pavyzdžiui, klientai vis dažniau renkasi ne duris į terasą, o kur kas didesnes į šoną atidaromas vitrinas. „Šis sprendimas daro didelę įtaką interjerui: patalpa praplečiama vizualiai, joje atsiranda daug natūralios šviesos, o jei už lango gamta, vitrininiai langai padeda su ja tarsi susilieti“, – privalumus vardijo I. Kalinauskas. Įdomus projektas, planuojamas realizuoti ateityje, – verslo centras „234“. Jame ketinama įrengti fasadinė langų sistema: „Jame planuojame įrengti dekoratyvią langų sistemą su aliumininėmis žaliuzėmis, kurios kartu yra ir lango rėmo dalis. Išeina toks įdomus zigzagas“, – pasakojo specialistas (žr. pav.).

Užs.

Svarbiausia energiją taupančio namo savybė – sandarumas Pagal Europos Sąjungos direktyvas nuo 2019 m. sausio mėn. visi nauji ir renovuoti visuomeniniai pastatai, o nuo 2021 m. sausio mėn. visi nauji ir renovuoti pastatai, įskaitant gyvenamuosius, turi atitikti beveik nulinės energijos suvartojimo reikalavimus.

Šiems tikslams įgyvendinti Europos Sąjungoje įvesti energijos vartojimo efektyvumo reikalavimai (Europos Sąjungos direktyva 2002/91 / EB, vadinama EPBD), siekiant sumažinti anglies dvideginio išmetimą ir energijos suvartojimą iki 20 proc., o atsinaujinančios energijos dalį padidinti iki 20 proc., palyginti su 1990 m. Sandarūs namai padeda gerokai sumažinti pastato energijos sąnaudas ir taip geriausiai atitinka aukštus reikalavimus. Naudojant „Sou dal“ sandarinimo medžiagas Lietuvoje pastatyti pirmieji pasyvieji namai ir renovuoti namai statyti dar sovietmečiu, kurie dabar jau atitinka nulinio energijos suvartojimo standarto reikalavimus! Todėl labai svarbu žinoti, į ką reikia atkreipti dėmesį statybų metu ir kaip geriausiai pasiekti reikiamą standartą. Bet kokio pastato sandarumas yra svarbus, siekiant palaikyti gerą patalpų mikroklimatą Gerai izoliuoti langai ir durys kokybiškomis sandarinimo medžiagomis ir įrengta priverstinio vėdinimo su šilumokaičiu sistema padeda beveik per pusę sumažinti energijos sąnaudas. Hermetiškumas riboja šilumos nuostolius, nes dažnai didžioji dalis šilumos prarandama per langus ir dėl nepakankamai kokybiškai atliktų darbų (stiklo paketų kokybės ir jų izoliavimo lange), netinkamo lango sujungimo tarp rėmo ir sienos sandarinimo. „Soudal“ bendrovė jau daugiau nei dešimtmetį nagrinėja šias problemas ir kuria tinkamus sprendimus. „Soudal“ pirmi Lietuvoje pristatė „Soudal“ langų montavimo sistemą (SWS), kurią sudarė trys lygiai: vidinė ir išorinė sandarinimo juostos ar mastikos ir elastingos / akustinės poliuretano putos „Flexifoam“. Pagal Montavimo instrukcijos RAL taisykles visi trys lygiai yra sujungti į vientisą sistemą. 1. Vidaus ir išorės mikroklimato sąlygų atskyrimas. Iš vidaus kambario garo izoliacija nuolat turi būti didesnė nei iš išorės.

2. Jungiamųjų siūlių šiluminė izoliacija. Montažinių siūlių užpildymas kokybės reikalavimus atitinkančiomis sandarinimo putomis – garso ir termoizoliavimui. 3. Atsparus vandeniui ir vėjui. Išorinis siūlės paviršius turi būti nuolat apsau-

gotas nuo vėjo ir lietaus, tuo pat metu jis turi būti difuziškas, išleidžiantis drėgmę į išorę. Reikėtų atsiminti, kad reikiama kokybė garantuojama, jei sistema ir panaudotų medžiagų deriniai yra susisteminti.

Hermetiški langai – seniems pastatams Keičiant senų renovuojamų pastatų langus, dažnai kyla problemų dėl sandarinimo juostų montavimo, nes angų kraštai yra nelygūs, todėl labai sunku jas pritvirtinti. Norėdami išspręsti šią problemą, prieš keletą metų „Soudal“ sukūrė naują produktą – „Soudatight“ skystas membranas.

SOUDAL produktai ilgaamžiam pastatų sandarumui užtikrinti

VIDURINIO, ELASTINIO / TERMO- / AKUSTINIO SLUOKSNIO SUDARYMUI

FLEXIFOAM – tai vienkomponentės, savaime išsiplečiančios poliuretano putos. Jų elastinės savybės leidžia putoms atkartoti sujungimo judesius ir išlaikyti izoliacines jo savybes daugelį metų.

VIDINIO, GARO / ORO IZOLIACINIO SLUOKSNIO SUDARYMUI

FOLIENBAND EC INSIDE ALU TOTAL – tai naujos kartos garą izoliuojanti, elastinga ir tampri PE neaustinė polipropileno juosta su integruota aliuminio folija viduje. Skirta sujungimo tarp rėmo ir angokraščio izoliavimui nuo oro ir vandens garų patekimo. Vidinė juostos pusė yra visiškai padengta klijais. Tinkuojama arba glaistoma. Armuota tinkleliu, galima dirbti esant žemai temperatūrai (iki -12 °C).

IŠORINIO, VĖJO / VANDENS IZOLIACINIO SLUOKSNIO SUDARYMUI SOUDATIGHT HYBRID – tai naujomis technologijomis sukurta hibridinė „Soudatight“ serijos versija, tepama mastika, naudojama išorėje. Atitinka GEV EMICODE EC-1 PLUS reikalavimus. Šią skystą mastiką galima greitai ir taupiai užtepti ant nuo vėjo ir vandens apsaugomų Išdžiūvus ant paviršiaus susidaro elastinga apsauginė membrana, tinkama dažyti ar tinkuoti. FOLIENBAND EC OUTSIDE UV+ TOTAL – tai naujos kartos, laidi garams, elastinga ir tampri PE juosta, neaustinė polipropileno medžiaga. Užtikrina vandens garų difuziją išorinėje lango dalyje ir apsaugo nuo vandens ir vėjo. Armuota tinkleliu, galima dirbti esant žemai temperatūrai (iki -12 °C). Atspari UV spinduliams iki 9 mėn. UAB „Soudal“ – Kaimelio g. 13 LT-07100, Vilnius, Lietuva Tel. + 370 5 272 2702, mob. + 370 698 74 401 www.soudal.lt

SOUDATIGHT LQ – tai naujomis technologijomis sukurta, aukštos kokybės pluoštu sustiprinta polimerinė tepama mastika, kuri išdžiūvusi sudaro elastingą, orui ir garams nepralaidžią apsauginę membraną, tinkamą dažyti ar tinkuoti.

Užs.

Šiuolaikiniai langai – energiškai efektyvūs, unikalūs savo išvaizda ir išmanūs Jau beveik šešis dešimtmečius veikianti viena pirmaujančių Europoje modernių PVC langų ir durų profilių sistemų gamintojų GEALAN koja kojon žengia su aktualiausiomis pasaulinėmis tendencijomis, kurių taip trokšta architektai, projektuotojai ir, žinoma, klientai. Estetika, kokybė, patogumas, tvarumas ir inovatyvumas yra kertinės savybės, dėl kurių GEALAN langų ir durų sistemos yra tokios populiarios.

Tinkamumas energiškai efektyviems būstams Naujos statybos pastatams keliami itin aukšti energiniai reikalavimai. Jau nuo 2021 m. bus galima statyti tik A++ klasės namus, kurių langų šilumos laidumo koeficientas Uw turės būti lygus arba mažesnis nei 0,8 W/(m2K). Kad pasiektų šį rodiklį ir dar labiau pagerintų funkcinius bei estetinius lango parametrus, GEALAN sistemų konstruktoriai panaudojo visą savo patirtį, sukūrę 3 sandarinimo kontūrų sistemas GEALAN S 9000 ir GEALAN-KUBUS®. Sandarumas ir maksimalus energinis efektyvumas atsispindi kiekvienoje šių sistemų detalėje. Naudojamos visos iki šiol sukurtos GEALAN inovacijos ir, jei kitose sistemose jas galima pasirinkti papildomai, šių profilių sistemose jos jau įtrauktos į pagrindinę komplektaciją.

44 2020 birželis / liepa

Unikalus langų sprendimas – spalvotas rėmas Langų profilių sistemų gamintojai GEALAN pasaulyje plačiai žinomi ir dėl savo unikalių spalvotų profilių ACRY LCOLOR, kurie langų rinkai pristatyti net prieš 40 metų. Šių profilių gamybai panaudota koekstruzijos technologija leidžia ant balto PVC profilio užlydyti bet kokios spalvos ploną akrilo sluoksnį. Neatskiriamai sulydžius šiuos du sluoksnius, gaunamas matinis, atsparus atmosferos poveikiui, nesilupantis bei nenublunkantis spalvotas paviršius. Nesibraižantys, lengvai prižiūrimi spalvoti ACRYLCOLOR profiliai yra vieninteliai tokie pasaulyje ir atitinka pačius aukščiausius techninius bei estetinius reikalavimus. Savo asortimente GEALAN turi 9 standartinių ir daugiau kaip 50 nestandartinių ACRYLCO LOR spalvų variantų. Šiuo metu populiariausios yra prie natūralaus aliuminio ir betono labiausiai derančios pilkos ir jos atspalvių, kurių ACRYL CO LOR yra ypač didelis pasirinkimas, langų profilių spalvos. Mėgstama išlieka klasikinė langų apdaila – laminavimas vienspalvėmis ar dekoratyvinėmis plėvelėmis, imituojančiomis medienos tekstūras. Tam puikiai tinka GEALAN RealWood laminavimo plėvelės, kurios išsiskiria neįtikėtinu panašumu į tikro medžio raštą, bei natūralios medienos tekstūra, jas liečiant. Dar viena paplitusi tendencija – neblizgantis, matinis langų paviršius.

Langų dizaino tendencija – daugiau stiklo Atsižvelgdami į pastaruoju metu architektūroje įsivyravusią minimalizmo tendenciją, GEALAN siaurina savo gaminių rėmus ir kartu didina stiklo plotus. Keičiasi ir išorinis langų vaizdas, kuris derinamas su šiuo metu madinga minimalistine architektūra. Griežtos linijinių formų kampuotos langų konstrukcijos, siauras matomas rėmo ir varčios plotis suteikia patalpoms daugiau šviesos, be to, tokias langų konstrukcijas galima panaudoti renovuojant istorinio paveldo objektus.

Stumdomos terasos durys – neatsiejama kiekvieno būsto dalis Per savo ilgą beveik šešių dešimtmečių gyvavimo laikotarpį GEALAN nuolat kuria naujas ir tobulina jau esamas sistemas. Viena iš šiuo metu aktualiausių jos naujienų – universalus stumdomų langų ir durų konstrukcijų sprendimas GEA LAN-SMOOVIO. Ši konstrukcija tinka ne tik nuosaviems namams, bet ir dideliems visuomeninio sektoriaus pastatams, taip pat ir mažiems daugiabučių namų būstams. Išskirtinio

sandarumo ir neįtikėtinai lengvai valdoma stumdomų langų ir durų sistema pasižymi ir puikiomis šilumos izoliacijos savybėmis. Dažniausiai montuojama kaip įėjimas į terasą ar balkoną, kartu ji puikiai tinka ir langams. Tai – geras pasirinkimas, taupant gyvenamosios erdvės plotą. Šis konstrukcinis sprendimas leidžia džiaugtis dideliais langais ir siaurais rėmais tuo pačiu metu – būtent to trokšta šiuolaikiniai projektuotojai ir architektai. Kaip ir dauguma GEALAN rėmų, taip ir šie turi didžiulį spalvų ir tekstūrų asortimentą.

Ekologija ir tvarumas – tai, kas rūpi šiuolaikiniam žmogui

Išmanūs langai? Taip, tai jau įmanoma!

Padės jaustis saugiai

Atsižvelgiant į visose pramonės šakose plintantį skaitmeninimą, GEALAN langų sistemos nuo šiol gali turėti lango konstrukcijoje integruotą išmanųjį „IPS“ lango lustą, vadinamą „lango pasu“. Šis lustas išsaugo visus aktualius lango bei objekto duomenis. Tai palengvina daugybę su langais susijusių procesų: eksploataciją, remontą ar net utilizavimą ateityje, na, o namo šeimininkui skaitmeniniu būdu nuolat primenama apie tinkamą langų priežiūrą. Be to, GEALAN pristato dar vieną inovaciją – naujos kartos aktyvių ir pasyvių vėdinimo sprendimų liniją GEALAN-CAIRE® (angl. Controlled Air REgulation). GEALAN-CAIRE® išmanieji vėdinimo sprendimai namus aprūpina šviežiu oru, net neatidarius lango, mat jie veikia automatiškai, o jų valdymą galima įdiegti į išmaniųjų namų sistemą.

Besirūpinantys ekologija ir tvarumu taip pat turėtų žinoti, kad GEALAN PVC profiliai yra beveik visu 100 proc. perdirbami ir tam tikslui, palyginus su kitomis medžiagomis, sunaudojama kur kas mažiau energijos. Jau daugiau kaip 30 metų GEALAN rūpinasi tvarumu, o nuo praėjusių metų pabaigos visoje Europoje tai patvirtina Vinyl-Plus® sertifikatas.

GEALAN taip pat sukūrė produktų liniją, skirtą saugumą akcentuojantiems klientams – GEA LAN-SENSE. Šios linijos gaminiai – tai įsilaužimą fiksuojantys ir apie tai signalizuojantys langų jutikliai, kuriuos galima įmontuoti į įvairios furnitūros ar skirtingų rėmų profilių langus. Panašu, kad jau kitais metais, naujų namų statybai įvedus A++ energinės naudingumo klasės reikalavimus, kokybiški langai atliks dar didesnį vaidmenį pastato projektavime. Sulig energine klase auga ir kiti reikalavimai langams. Jie ne tik turi užtikrinti kuo mažesnį šilumos praradimą ir aukštesnę garso izoliaciją, bet ir būti saugūs, sandarūs, lengvai prižiūrimi bei derėti prie namo architektūros. Akivaizdu, kad GEALAN gali pasiūlyti langų sprendimus, kurie atitiktų visus šiuos reikalavimus ir tenkintų aktualius projektuotojų, architektų bei klientų poreikius.

Užs.

„Hi Finity“ – kai nelieka ribų tarp gyvenamosios erdvės ir gamtos Nepaprastas jausmas užplūsta, geriant kavą gamtoje, tačiau neišeinant iš savo namų. Atrodo, tai bus įmanoma tik ateityje, kai langus pakeis tankių dažnių bangų sklaidos energijos laukas, apsaugantis mus nuo išorės kritulių. Tačiau „Reynaers Hi Finity“ slankioji sistema jau dabar mums suteikia panašią galimybę.

Kai gamta „ateina“ į namus Paslėpti stumdomųjų durų rėmai angokraščiuose (grindyse, lubose, šonuose) leidžia mėgautis išorės vaizdais, kurių netrikdo langų rėmai. Matomas lieka tik vienintelis vertikalus, siauras, vos 35 mm pločio statramstis, esantis ties varčių susikirtimu, todėl atslinkus stiklines duris tiesiog akimirksniu susiliejama su supančia aplinka, esančia už jų. Nematomo lango įspūdį sustiprina itin didelis stiklo paketas, kuris standartiškai gali siekti iki 4 m. Dėl didžiulių stiklo 46 2020 birželis / liepa

paketų ir siaurų jų rėmų galima pripildyti namų patalpas pačios maloniausios natūralios šviesos. Standartiniai sprendiniai leidžia montuoti varčias iki 300 kg svorio, naudojant rankinį atidarymą, ir iki 750 kg svorio, naudojant automatinį atidarymą! O standartinis stacionaraus stiklo svoris gali siekti net 1 200 kg. Šie sprendimai atveria didžiules erdves ir paverčia jas pastato dalimi. Papildomo „prieskonio“ sistemai suteikia minimalistinio, elegantiško ir patogaus dizaino rankena. Taigi subtilumas išlaikytas visose šios sistemos detalėse.

Taip pat yra galimybė atverti pastato kampą, nepaliekant jokio statramsčio, kas padvigubina erdvės ir galimybių suvokimą. „Naudojant šį sprendimą, posakis „gerti kavą gamtoje neišeinant iš namų“ virsta realybe – sėdime namuose, galbūt prie stalo ar ant minkštasuolio, o namo sienos tiesiog ima ir „pradingsta“. Girdime paukščius, jaučiame vėją, bet esame viduje. „Prabangi terasa“ – galima pašmaikštauti, tačiau su „HiFinity“ sistema galima nuolat mėgautis natūraliais potyriais. Tai yra prasmingo gyvenimo prieskonis“, – įspūdžiais dalijosi Linas Kėvelaitis, bendrovės „Reynaers Aluminium“ vadovas Lietuvoje.

Su „HiFinity“ sistema galima nuolat mėgautis natūraliais potyriais. Tai yra prasmingo gyvenimo prieskonis. / Linas KĖVELAITIS /

Pavydėtinas energinis efektyvumas

Beribė dizaino laisvė

Dažnai žmonėms didelės įstiklintos plokštumos asocijuojasi su vėsa – tai senas stereotipas. „Reynaers“ „HiFinity“ sistema pasižymi didele šilumos izoliacija ir aukštu energijos suvartojimo efektyvumu, nes siūlo tiek dvigubo, tiek trigubo stiklo paketus. Be to, kuo daugiau stiklo – tuo šilčiau, mat stiklo paketai labiau sulaiko šilumą nei rėmai. „Paprastam naudotojui atsakome, kad šiuolaikiniai stikliniai sprendimai yra 2–3 kartus šiltesni nei sovietinių pastatų mūro sienos, jei priskaičiuosime ir tapeto šilumos izoliaciją“, – šmaikštavo Airidas Liaukevičius, „Reynaers Aluminium“ projektų vadovas, pridūręs, kad „HiFinity“ langų Uw yra 0,9 W/ m²K. Dėl šios priežasties „HiFinity“ sistemai buvo suteiktas šveicarų energijos taupymo kokybės ženklas „Minergie“.

Neribotą kūrybinę laisvę architektams ir užsakovams suteikia „Reynaers Aliuminium“ naujovė – „Glass Wall“ stiklinis fasadas arba kitaip vadinama CW35 sistema. Šią sistemą galime pavadinti atidaromos erdvės paslėpimu pastate, kai nesvarbu, iš kurios pusės žiūrėsime, visi vertikalūs statramsčiai bus itin siauri, t. y. 35 mm. Sujungimas tarp sienų ir slankiojančių dalių tampa nematomas ir vientisas. Žiūrėdami iš toliau nė nesuprasime, kurios sienos dalys atsidaro, o kurios ne. O dabar pamėginkime įsivaizduoti tokią sistemą kartu su atveriamu kampu – stulbinamai elegantiška. Svarbu paminėti, kad yra net keletas slenksčių sprendimo variantų: su įgilintu profiliu, su vandens surinkimu lauko pusėje, suvedimu su terasomis. Vienas naujausių sprendinių yra visiškas slenksčio nebuvimas. Toks sprendimas pasiekiamas sumontuojant lango profilį po grindimis, o grindų danga uždengia slenkstį. Lieka minimalus, vos kelių milimetrų pločio tarpelis grindyse, tarsi nubrėžiantis mažytę simbolinę liniją tarp namo erdvės ir gamtos.

Saugumo jausmas „HiFinity“ sistemos standartinės konfigūracijos yra testuotos ir atitinka visus atsparumo įsilaužimui RC2 parametrus. Tai užtikrinama specialia varčių gamybos ir fiksavimo technologija bei elektriniu užraktu. Beje, pastarasis gali būti valdomas mygtuko paspaudimu ar nuotoliniu valdymo pulteliu. „HiFinity“ stiklai taip pat išbandyti, atliekant oro, vėjo ir vandens slėgio testus – terminis „Mi nergielabel“ stiklo pluoštas atlaikė visus šiuos išbandymus.

Sistema yra universali, pasaulyje plačiai naudojama tiek individualiuose namuose, tiek dangoraižiuose. „Youtube“ kanale įvedę „Reynaers HiFinity“, rasime trumpą ir aiškią informaciją, kokia tai sistema. Pažiūrėjusius porą įrašų – vienas jų nestandartinis, su 6 m aukščio durimis, žiūrovus tikrai užplūs malonus jausmas, praplėsiantis jų fantazijos ribas. Tiek architektams, tiek užsakovams ar privačių namų savininkams verta tai pamatyti, įsijausti ir galbūt padaryti pakitimą projekte ir taip pakelti pastato gyventojų gyvenimo kokybę į kitą lygmenį. „Reynaers HiFinity“ yra daugiau nei langas ar durys. Tai – gyvenimo skonis, širdies ramybė jūsų namuose. Sakoma „geriau kartą išbandyti, nei dešimt išgirsti“. Dėl tokių akimirkų tikrai verta gyventi! Įmonė „Reynaers Aliuminium“ – vieninteliai Europoje suteikia 10 m. garantiją savo produkcijai. Tai liudija kasmet atnaujinamas tarptautinis draudimo polisas. Bendrovės padalinys Lietuvoje konsultuoja langų gamintojus ir statybų proceso dalyvius, kaip tinkamai projektuoti, gaminti ir montuoti aliuminio bei stiklo konstrukcijas.

Vienas naujausių sprendinių yra visiškas slenksčio nebuvimas. Toks sprendimas pasiekiamas sumontuojant lango profilį po grindimis, o grindų danga uždengia slenkstį.

Užs.

Mediniai langai pradeda ir laimi Jau kuris laikas Europoje plinta tendencija pastatų apdailoje kiek tik įmanoma atsisakyti dirbtinių polimerinių medžiagų. Pernelyg gerai vartotojai įsiminė rinką užplūdusių vidutinio kainų segmento, bet abejotinos kokybės gaminių trūkumus – mažą atsparumą aplinkos poveikiui, degumą ir neigiamą poveikį gamtai. Vis daugiau žmonių, įsirengdami namus, linkę rinktis kuo natūralesnes apdailos medžiagas. Tarp jų neabejotinu populiarumu naudojasi mediena, viena seniausių mums žinomų statybinių medžiagų. XXI a. ji išgyvena tikrą renesansą. Ne išimtis ir namų akys – mediniai langai.

Tris kartus „taip“ natūraliai medienai Pirmoji priežastis, kodėl rinktis medinius langus, kurią pamini juos gaminančios bendrovės „P. Varkojis ir Ko“ specialistai, – tai natūralios medienos grožis, nuo kurio namuose atsiranda dar daugiau šilumos, jaukumo ir svetingumo. Įvairių rūšių mediena – nuo įprastos mums pušies ar eglės iki egzotiškų eukalipto, raudonosios šorėjos ar tikmedžio – patraukia akį maloniais atspalviais, o kur dar galimybė nudažyti rėmus bet kuria pasirinkta spalva... Tad galimybės priderinti medinius langus prie interjero ar eksterjero tampa praktiškai neribotos.

48 2020 birželis / liepa

Antroji priežastis taip pat susijusi su medienos natūralumu, tik čia jau bendrovės konsultantai prisimena technines jos savybes. Langų mediena, būdama gamtine žaliava, „kvėpuoja“ per savo mikroporas – pernelyg sausam patalpų orui atiduoda sukauptą drėgmę, o esant patalpose pertekliniam oro drėgnumui – pamažėle jį sumažina, šitaip padėdama palaikyti kambariuose drėgmės balansą ir išvengti kondensato susidarymo. Natūrali mediena, veikiama temperatūros skirtumo ir drėgmės, linkusi klaipytis ir deformuotis. Tačiau šiuolaikinės gamybos priemonės šią problemą jau išsprendė: langų rėmus UAB „P. Varkojis ir Ko“ gamykla gamina iš

atsparaus vandeniui klijuotinės radialinio pjūvio medienos masyvo, kuris nesideformuoja ir turi minimalų, beveik nulinį plėtimosi koeficientą. Tokia mediena pasižymi ir itin geromis šilumos izoliacinėmis savybėmis – kartu su kokybišku lango rėmu ir geromis tarpinėmis medinis langas gali būti toks šiltas, kad būtų montuojamas ir nulinės energijos ar pasyviuosiuose namuose. Savaime aišku, tai reiškia ir mažesnių šildymo bei vėdinimo išlaidų. Na, ir trečiasis privalumas, dėl kurio UAB „P. Varkojis ir Ko“ mediniai langai yra tokie populiarūs, – jų naudojimo laikas. Kokybiški, tinkamai prižiūrimi langai gali būti naudojami

dešimtmečiais, neprarasdami savo puikios išvaizdos. O pasirinkus modelį, apkaustytą aliuminiu, – ir pasiekti šimto metų amžių. Aliuminis apsaugo išorinę lango medieną nuo tokių aplinkos veiksnių kaip saulės spinduliai, lietus, sniegas, ledas, dideli šalčiai bei mechaninių pažeidimų. O speciali aliuminio plokštelių tvirtinimo technologija neleidžia po jomis prasiskverbti drėgmei ir apsaugo langų medieną nuo puvinio. Maža to, net jei medinis langas nelaimingo atsitikimo metu nukenčia nuo fizinio pažeidimo, jo nebūtina keisti viso, kaip tai būtų tekę daryti su plastikiniu jo giminaičiu. Negiliai pažeistą medinį paviršių galima restauruoti, o didesnio pažeidimo atveju – atsargiai įklijuoti savotišką „lopą“ iš naujo tokios pačios rūšies medienos fragmento.

Kokybiška furnitūra – svarbi komforto dalis Automobilis be ratų negali pajudėti iš vietos, o langai neįsivaizduojami be įvairios modernios furnitūros – apkaustų, rankenų, gaudyklių, užraktų, mikroventiliacijos mechanizmų ir kitų įrenginių, atsakingų už lango atidarymą, atvėrimą, fiksavimą tam tikroje pozicijoje. Be to, kad būtų apsisaugota nuo ilgapirščių (o tai ypač aktualu namų savininkams ar gyvenantiems pirmajame aukšte), papildomai montuojami saugumo priedai – saugesni ar priešįsilaužiminiai apkaustai, saugieji ir priešįsilaužiminiai stiklai (kurie, beje, turi ir šalutinę savybę – puikiai slopina iš išorės einantį triukšmą), įvairūs užraktai bei rankenų pasukimo blokatoriai. Langų furnitūra turi būti aukštos kokybės ir nepriekaištingo veikimo. Nors jos ir netenka taip dažnai keisti kaip automobilio padangų, būtina kasmet skirti šiek tiek laiko profilaktinei priežiūrai: sutepti, sureguliuoti. Dvi dažniausios furnitūros gedimo priežastys – prasta jos kokybė arba nepriežiūra. Jei mediniuose languose sumontuota aukščiausios kokybės furnitūra ir jie tinkamai sumontuoti bei reguliariai prižiūrimi, toks gaminys ne tik ilgai bus naudojamas bei džiugins savo išvaizda savininko akis ir širdį, bet ir apsaugos jo sveikatą bei kišenę.

Ypatingas sprendimas energiškai efektyviems namams Pagal statistiką nemenka dalis namo šilumos prarandama per jo langus ir duris. Tačiau ištobulinta ypač šiltų medinių langų gamybos technologija leidžia šiuos praradimus sumažinti iki minimumo. Tokių aukšto energinio efektyvumo langų šilumos perdavimo koeficientas atitinka ne tik A+ energinio naudingumo klasės pastatams, bet ir vadinamiesiems „pasyviems namams“ keliamus reikalavimus.

Nuo 2009 m. UAB „P. Varkojis ir kompanija“ gamina naują, itin šiltą eurostandarto langų modelį. Ypatingą jų šiltumą lemia keli veiksniai. Tai – argono dujomis užpildytas 48 mm trigubo stiklo paketas bei lango rėmas, pagamintas iš keturių sluoksnių dygiuotos medienos. Šios priemonės, žinoma, šiek tiek padidina paties lango storį – jis tampa 92 mm (palyginti su įprastiniu 68 mm) – bet, kas svarbiausia, suteikia langui žymiai geresnių šilumos laidumo savybių. Pridėjus aukščiausios kokybės vokišką furnitūrą bei ekologiškus dažus (arba beicą su laku), gaunamas gaminys, savo kokybe ir šiluminėmis savybėmis pavergiantis daugelio pasyviųjų namų projektuotojų širdis.

Svarbu pasirinkti patikimą gamintoją

penkiose parodose. Visų matmenų ir konfigūracijų europinio (EURO 68, EURO 92) bei skandinaviško tipo (atsiveriančių į išorę) langų gamyboje naudojamos medžiagos yra sertifikuotos ir atitinka visus joms keliamus reikalavimus. Siūlydama savo produkciją tiesiogiai galutiniam klientui, bendrovė taip pat galvoja ir apie jo piniginę: išvengus tarpininkų, išvengiama ir permokos. Tad kiekvienas pirkėjas gauna kaip tik tai, ko ieškojęs, – patikimą, aukštos kokybės medienos gaminį už tikrąją jo vertę. UAB „P. Varkojis ir Ko“ Mokyklos g. 4, Kurmaičiai, Kretinga Tel. + 370 445 48 246 Mob. tel. + 370 630 06 680 El. paštas: info@varkojis.lt https://varkojis.com/

Kokybiška lango mediena, furnitūra, puikių techninių charakteristikų stiklo paketas, atitinkantis priekabiausio užsakovo pageidavimus, na, ir, žinoma, profesionalus lango montavimas – į visus šiuos veiksnius, renkantis langus savo būstui, svarbu atsižvelgti. Be to, egzistuoja dar nemažai mažiau pastebimų techninių niuansų, kuriuos įvertinti gali tik specialistai. Todėl nepaprastai svarbu tampa pasirinkti patikimą, laiko ir galybės patenkintų užsakovų patvirtintą medinių langų gamintoją. Savo veiklą pradėjusi dar 1994 m., bendrovė „P. Varkojis ir Ko“ didžiuojasi galėdama savo klientams pasiūlyti daugiau nei 25 metų patirtį gaminant aukščiausios kokybės medinius langus, duris, lovas ir medinius sodo namelius. Įmonė savo gaminius pristatė daugiau nei dvidešimt

objektas

auno „sporto šventykloje“ – modernių permainų pradžia Indrė VOZGIRDAITĖ

Naujam medicinos centrui „Fi Clinica“, iškilusiam Kauno Ąžuolyno parke, reputaciją pelnė įgyvendinti naujausi europiniai inžinerijos sprendiniai, leisiantys prilygti privačioms Europos klinikoms. Kaunui naujasis

torinės aikštės formavimui bei pagarba seniesiems ąžuolams.

50 2020 birželis / liepa

„Fi Clinica“ nuotr.

korpusas reikšmingas ir savo įtaka is-

„Fi Clinica“ nuotr.

Sekant komplekso liniją porto centro komplekso antrojo korpuso projektas buvo patikėtas architektų grupei, projektavusiai pirmąjį korpusą. Architektas Vilius Adomavičius pasakoja, kad jų komanda, pratęsusi maždaug prieš 20 metų įgyvendintą darbą, pernelyg daug laisvės neturėjo, nes detaliajame plane statinys jau buvo nurodytas kaip stovintis priešais Lietuvos sporto universitetą, statmenai senajam korpusui. Vis tik net penkerius metus vykęs projektas architektų komandai leido be skubos apsvarstyti įvairias architektūrines koncepcijas. V. Adomavičius šypteli, kad jų gal būtų buvę ir daugiau, tačiau kaip visada atsimušama į biudžeto ar kitų ribojimų realybę. Kritikų, besibaiminusių dėl gresiančio pavojaus ąžuolų likimui, būgštavimai liko nepagrįsti. Architektų komanda pagerbė du į naujojo korpuso zoną patekusius ąžuolus, iš kurių vienas – gerokai sutręšęs senolis. Net ir jo buvo nevalia liesti, nes būtent tokiose sutręšusių medžių liekanose savo buveines įsirengia niūriaspalviai auksavabaliai – į Raudonąją knygą įtraukti Kauno ąžuolyne aptinkami vabzdžiai. Pastato kontūras buvo atitinkamai pakoreguotas pagal augančių ąžuolų vietą.

„Fi Clinica“ nuotr.

Dariaus Gumbrevičiaus nuotr.

Antrasis korpusas projekto autoriams padėjo suformuoti aikštės perimetrą ir išgauti tvarkingą, simetrišką kompoziciją. Projekto estetiką architektų komanda kūrė atsižvelgdama į Lietuvos sporto universiteto fasado kompoziciją bei jo vertikalių ritmą. Pastato kontūras buvo atitinkamai pakoreguotas pagal augančių ąžuolų vietą.

UAB „Daistatus“ šiame objekte įrengė sutapdintą neeksploatuojamą stogą. Pagrindinės įmonės veiklos sritys: visų tipų sutapdintų bei šlaitinių stogų projektavimas ir įrengimas; sienų iš daugiasluoksnių plokščių bei ventiliuojamų fasadų įrengimas; bendrieji statybos darbai. UAB „Daistatus“ Palemono g. 1A LT-52159 Kaunas Tel. + 370 37 37 31 89 Mob. + 370 640 10 810 El. p. info@daistatus.lt daistatus.lt 53

54 2020 birželis / liepa

D. Gumbrevičiaus nuotr.

objektas

Projekto metu architektai supratę, kad antrojo korpuso atsiradimas naujai tvarkomos aikštės kompozicijai suteiks ypatingos svarbos, nes naujasis statinys yra beveik tokio paties pločio ir aukščio kaip ir priešais jį stovintis, fasadu atsigręžęs Lietuvos sporto universitetas. Antrasis korpusas projekto autoriams padėjo suformuoti aikštės perimetrą, iškilmingai užsibaigiantį Dariaus ir Girėno paminklu, ir išgauti tvarkingą, simetrišką kompoziciją. V. Adomavičius patikina laukiantis meto, kai tvarkant aikštę bus nugriauta daugeliui kauniečių gerai žinoma, sovietmečio pabaigą žyminti „Kregždutės“ kavinė. Nebelikus statinio turėtų aiškiai atsiverti dviejų lygiagrečių pastatų ir paminklo kompozicinis sumanymas. Architektų komanda projekto estetiką kūrė atsižvelgdama į universiteto fasado kompoziciją bei tam tikrą jo vertikalių ritmą, nors eskizuojant būta ir kitokių sumanymų. „Nusprendėme, kad geriau yra laikytis sporto komplekso linijos, tarsi pratęsiant pirmąjį korpusą, tik su naujomis architektūrinėmis detalėmis“, – teigia V. Adomavičius. Jo nuomone, naujasis statinys – tai šiuolaikinė ankstesnių architektūrinių sprendimų interpretacija. Fasadui buvo panaudoti dekoratyvūs elementai iš „Alucobond“ aliuminio plokštės.

D. Gumbrevičiaus nuotr.

Fasadui buvo panaudoti dekoratyvūs elementai iš „Alucobond“, aliuminio plokštės.

Nusprendėme, kad geriau yra laikytis sporto komplekso linijos, tarsi pratęsiant pirmąjį korpusą, tik su naujomis architektūrinėmis detalėmis. / Architektas Vilius ADOMAVIČIUS /

„Fi Clinica“ pastate SCHÜCO fasadines aliuminio sistemas įrengė ir kitus stiklinimo darbus atliko bendrovė „SKP aliuminis“, kurios sėkmę lemia bendradarbiavimas, kompetencija bei atsakomybė. Modernios gamybos technologijos, kokybiškos žaliavos, gamyba Lietuvoje suteikia galimybę klientui pasiūlyti geriausią kainos ir kokybės santykį. Objekte įrengtos – fasadinė aliuminio sistema SCHŪCO FWS 50. HI; langai – rėminė SCHŪCO AWS 75 SI+ sistema; orlaidės – SCHŪCO AWS 75 VV.SI+; durys SCHŪCO ADS 75 HD.HI. Dekoratyviniai vertikalūs piliastrai – kompozito plokštės „Alucobond“ gaminiai 110 x 500 x 8 000 mm. Objekto sistemoms pasirinkti stiklai – 2 kamerų stiklo paketai (lauko stiklas – 6 mm tonuotas pilkas, vidurinis stiklas – 4 mm selektyvinis, vidaus stiklas – 6 mm selektyvinis, „Chromatech Ultra F“ juodi rėmeliai) atitinka statybos techninį reglamentą STR 02.05.20:2006. SCHÜCO langai simbolizuoja ne tik pažangų funkcionalumą, bet ir gyvenimo kokybę bei estetiką. Patvarumas, energijos taupymas, paviršių dangų įvairovė, maži rėmo išorės pločiai, lengvas varstymas, minimali priežiūra ir ilgas tarnavimo laikas didina pastato vertę ir suteikia jam išskirtinumo. Stengdamiesi sutaupyti jūsų laiko siūlome profesionalias specialistų konsultacijas, projektų rengimą, sąmatą, gaminių pristatymą ir montavimą. Siekiame nuolat tobulėti, todėl nuolat ieškome naujų, veiksmingų sprendimų savo srityje. Stengiamės klientui pateikti tai, kas technologiškai patikima, užtikrina komfortą bei modernu.

Daugiau informacijos: „SKP aliuminis“ Chemijos g. 27, Kaunas Tel. +370 37 44 04 53 El. p. aliuminis@skp.lt www.skpaliuminis.lt Direktorius Arūnas Jackonis Tel. +370 698 81 319 El. p. arunas@skp.lt 55

56 2020 birželis / liepa

D. Gumbrevičiaus nuotr.

objektas

D. Gumbrevičiaus nuotr.

Naujajame pastate teikiamos plastinės chirurgijos, bariatrijos, ortopedijos bei sveikatinančios diabeto centro paslaugos. Kuriant pastato vidų, laikytasi esminio klinikos principo – funkcionalumo, patogumo pacientui.

Pagal naujausius Europos standartus Vienas iš klinikos akcininkų ir įkūrėjų Robertas Jocius pasakoja, kad šio komplekso (numatoma, kad jis turės tęsinį) idėja – medicininis turizmas, pabrėžiant stipriąsias Lietuvos, o ypač Kauno, ypatybes. Būtent Kaune esanti labai stipri mokykla – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU) – parengia kompetentingus specialistus. „Stengėmės išnaudoti šitą galimybę ir

Lietuvą pristatyti kaip patrauklią medicininiam turizmui šalį. Pati vieta, mūsų manymu, tam labai tinkama, užkoduota sveikatinimui. Šalia yra Ąžuolynas – didžiausias miesto centre esančių ąžuolų parkų Europoje, taip pat Lietuvos sporto universitetas, S. Dariaus ir S. Girėno stadionas, legendinė sporto halė“, – teigia vienas klinikos įkūrėjų. Visi komplekse naujai besikuriantys nuomininkai yra susiję su sveikatinimo ir medicinos sritimis.

„Fi Clinica“ projektas – vienas iš sėkmingai įgyvendintų „Narbutas Lietuva“ komandos darbų, kai medicinos įstaigos darbuotojams sukūrėme ergonomiškas darbo vietas, o jų klientams – komfortišką ir jaukią aplinką. Atsižvelgdami į kliento bei architektų poreikius, apgyvendinome šiame objekte „Narbutas“ Ukmergės gamykloje pagamintus vadovo baldus PLANA, taip pat ryškius minkštasuolius TANGO bei JAZZ, kurie kartu atspindi modernios ir profesionalios klinikos „Fi Clinica“ identitetą. 57

58 2020 birželis / liepa

objektas

D. Gumbrevičiaus nuotr.

Solidų ir kartu jaukų bei lengvą klinikos interjero stilių atspindi ir erdvus bei funkcionaliai suplanuotas vadovo kabinetas.

D. Gumbrevičiaus nuotr.

Klinikoje įrengta 15 modernių palatų ir 4 operacinės su technine įranga, atitinkančia visus Europos privataus medicininės paskirties centro standartus.

60 2020 birželis / liepa

Naujasis pastatas – tai chirurgijos ir diabeto centras, kuriame bus teikiamos plastinės chirurgijos, bariatrijos, ortopedijos bei sveikatinančios diabeto centro paslaugos. R. Jociaus teigimu, privati medicina Lietuvoje dar tik vystoma ir šiandien esama nebent pavienių, specializuotai sričiai skirtų pastatų. Todėl „Fi Clinica“ galima pagrįstai laikyti viena didžiausių gana plataus profilio privačių klinikų Lietuvoje. Be to, tai didžiausia plastikos chirurgijos klinika Baltijos šalyse. Klinikoje buvo įrengta 15 modernių palatų ir 4 operacinės su technine įranga, atitinkančia visus Europos privataus medicininės paskirties

centro standartus. Įkurtos pooperacinės palatos, įrengtos atskiros vėdinimo ir šaldymo sistemų zonos, įmontuoti langai su saulės kontrole. Antrajame klinikos aukšte įrengti konsultaciniai gydytojų kabinetai, trečiajame – operacinės bei dienos stacionaras. Inžinerinės sistemos, kurioms paskirta daugiausia dėmesio, pareikalavo daugiausia kaštų bei apribojo klinikos interjero sprendinius. Kuriant pastato vidų, laikytasi esminio klinikos principo – funkcionalumo, patogumo pacientui. Automobilių statymui panaudotos ir naujai pritaikytos dvi iš aštuonių senojo aikštyno aikštelių.

„Fi Clinica“ nuotr.

Užs.

Saugi klinikos aplinka – kelias į patikimą paslaugą UAB „Minvalda“ – tai šeimos įmonė, įkurta 2004 m., atliekanti aplinkos projektavimo, trinkelių klojimo, apželdinimo, šaligatvių, kelio, vejos bei jos bortų įrengimo darbus. Įmonė visada dirba pasitelkdama naujausias technologijas, lengvinančias fizinį darbuotojų darbą ir leidžiančias dirbti efektyviau. „Minvaldai“ buvo patikėti „Fi Clinica“ aplinkos tvarkymo darbai. Viena pagrindinių užduočių – takų bei automobilių stovėjimo aikštelės įrengimas. Sklypo planiravimas, niveliavimas, takų bei automobilių aikštelės kontūrų suformavimas, pagrindų paruošimas bei tankinimas – viskas buvo atlikta tiksliai laikantis projekto nustatytų reikalavimų. Įmonės komanda klinikos prieigose įrengė veją bei sumontavo vejos bei kelio bortus. Keliose vietose buvo nuspręsta įrengti projekte nenumatytą drenažą, nes jis buvo reikalingas gruntui nusausinti. Laikantis europinių standartų, buvo sumontuotas pandusas neįgaliesiems, o akliesiems ir silpnaregiams lankytojams – laiptai bei nukreipiamosios betoninės trinkelės ties laiptais, takais ir jų posūkiais. „Minvaldai“ taip pat buvo patikėti teniso kortų pagrindų įrengimo darbai. Įmonės komanda paruošė ir sutankino žvyro bei skaldos, išlyginamojo akmens bei dolomitinių atsijų sluoksnių pagrindus. Pagrindus teko paruošti ypač atsakingai, nes vėliau dangos tiesimo darbai buvo perduoti kitai įmonei.

Užs.

Palatoms – kokybiška vinilinė sienų danga Trečio aukšto palatų sienoms panaudota Kaune įsikūrusio salono „Interjero linija“ (www.interjero-linija.lt) „Vescom“ vinilinė sienų danga. Tokį pasirinkimą lėmė aukšta medžiagų kokybė ir patikimumas, medžiagų ilgaamžiškumas ir puikus estetinio vaizdo išlaikymas. Visuomeniniam sektoriui skirtos „Vescom“ vinilinės sienų dangos – tai inovatyvaus dizaino, pagal naujausias tendencijas sukurti paviršiai, susidedantys iš vinilo sluoksnio (300– 830 g / kv. m) ir medvilnės pagrindo. Dėl šios struktūros „Vescom“ vinilinės sienų dangos atitinka Bfl-s1 ar s2 ugnies plitimo bei dūmų emisijos klasę, yra ypač atsparios trinčiai, smūgiams, plovimui. Dangos paviršiai nesugeria maisto, gėrimų, riebalų dėmių. „Vescom“ yra tarp prioritetinių medžiagų tiekėjų medicinos, viešbučių, biurų sektoriuose. Klinikoje pasirinkta „Hauki“ kolekcija, kurios sienų dangų raštas, atkartojantis fasado vertikalių detalių motyvą, raiškios sienų dangų spalvos suteikė interjerui gyvumo bei namų aplinkos jaukumo, o techniškai atsparus paviršius pasitarnaus ilgus metus, nepakeisdamas estetinio vaizdo.

„Vescom“ vinilinė sienų danga.

D. Gumbrevičiaus nuotr.

„AMTICO Spacia LVT“ / vinilinė grindų danga.

Estetiškos, patvarios ir ilgaamžės vinilo dangos šiame objekte – investicija į ateitį. Joms suteiktas tvarumo sertifikatas patvirtina mažą emisiją gamybos metu, sveiką vidaus patalpų klimatą eksploatuojant. 62 2020 birželis / liepa

UAB „Interjero linija“ Jonavos g. 254 LT-44132 Kaunas Tel. +370 678 22 393 El. p. interjero-linija@interjero-linija.lt www.interjero-linija.lt

Pastato pirmame ir antrame aukštuose paklotos „Stellar Ash“ ir „Stellar Toupe“ kolekcijos iš „AM TICO Spacia LVT“ / vinilinių grindų dangų asortimento. Grindų dangos dizainas puikiai išpildė estetinius bei techninius interjero kūrėjų bei užsakovų reikalavimus ir nepriekaištingai dera bendrame kontekste. „AMTICO Spacia LVT“ / vinilinės dizaino grindys skirtos komercinėms, gausiai lankomoms patalpoms, todėl yra su 0,55 mm paviršiniu vinilo sluoksniu bei klasifikuojama 23, 33, 42 atsparumo klasėmis. Klientas, pasirinkęs šias grindų dangas, prisideda prie aplinkos tausojimo – vieno pagrindinių atsakingos visuomenės prioritetų. Visos „AMTICO Spacia LVT“ / vinilinių dizaino grindų kolekcijos gaminamos nenaudojant ftalatų, medžiagų, ribojamų REACH reglamento, ir yra klasifikuojamos A+ klase pagal VOC

vidaus oro emisijos skalę bei turinčios „Indoor Air Comfort Golden“ sertifikatą. Šis sertifikatas ne tik pažymi mažą emisiją gamybos metu, tačiau patvirtina sveiką vidaus patalpų klimatą. Paprasta grindų dangos priežiūra ir patvarumas atlieka svarbų vaidmenį viešosiose erdvėse. „AMTICO Spacia LVT“ / vinilinių dizaino grindų paviršiai padengiami specialiu uretano sluoksniu, apsaugančiu grindis nuo abrazyvinių dalelių ir batų žymių. Jos atitinka atsparumo ugniai bei dūmų emisijos priešgaisrinius (Bfls1) ir slidumo reikalavimus (R10), todėl ypač tinka visuomeniniams pastatams, ribojamiems griežtai reglamentuotų saugos reikalavimų. „AMTICO Spacia LVT“ / vinilinei dizaino grindų kolekcijai suteikiama 10 metų garantija dėl nusidėvėjimo, todėl ji – puikus pasirinkimas intensyvaus naudojimo patalpose. Objekte pasirinktos visuomeniniam sektoriui skirtos medžiagos – tai ilgalaikė investicija, sulig metais nekeičianti estetinių savybių ir taupanti pastato savininkų išlaidas eksploatacijai.

D. Gumbrevičiaus nuotr.

Atsižvelgta į tvarumą. Vinilo grindų dangos – tinkamos A+ energinei klasei

technologijos

ugantis pastatų vėsinimo poreikis reikalauja sisteminių sprendimų Pastaraisiais dešimtmečiais Europa orientuojasi į pastatų energinį Parengė Aušra NARKELIŪNIENĖ

efektyvumą, daugiausia dėmesio skirdama pastatų šilumos nuostoliams mažinti, atsinaujinančios energijos šaltiniams integruoti. Daugiausia energijos pastatuose reikia tinkamam patalpų mikroklimatui užtikrinti, todėl, spręsdami šiuos klausimus, turime atsakingai, efektyviai ir taupiai naudoti energiją.

Negalime nuvertinti pasyvių priemonių pecialistai atkreipia dėmesį, kad pastato vėsinimo poreikis priklauso ir nuo daugelio veiksnių – išorės sąlygų, pastato architektūros, pastato konstrukcijų masyvumo (gebėjimo akumuliuoti šilumą ir vėsą), šilumos išsiskyrimo patalpose nuo žmonių ir jų veiklos, apšvietimo, įrangos.

žaliuzes, mažinant šilumos pritekėjimą pastate dėl saulės spinduliuotės.“ Mokslininko tvirtinimu, negalima nuvertinti pasyvių priemonių. „Investuodami į jas sumažinsime investicijas į vėsinimo įrangą, mažės šaldymo įrenginių galia, vamzdynų matmenys, kartu pigs inžinerinių sistemų eksploatacija. Pasyvūs sprendimai gali perpus ar net daugiau sumažinti vėsinimo poreikį (priklausomai nuo pastato tipo, jo architektūros ir paskirties). Tik tuomet, kai priimami tinkami sprendimai dėl pasyvių priemonių,

www.pixabay.com nuotr.

„Pirmiausia turime pasirūpinti, kad pastato vėsinimui reikėtų kiek įmanoma mažiau energijos, t. y. pritaikyti pasyvias vėsinimo priemones“, – teigia profesorius Andrius Jurelionis, Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto dekanas. „Tam tinka įvairios saulės šešėliavimo sistemos bei įvairūs architektūriniai sprendimai – tinkama pastatų orientacija, langų ir sienų santykio optimizavimas. Paprasčiausias pavyzdys – išorinės žaliuzės, kurios kelis kartus efektyvesnės už vidines

64 2020 birželis / liepa

www.pixabay.com nuotr.

reikėtų spręsti apie aktyvių sistemų taikymą“, – sako A. Jurelionis. Pasak jo, norint tiksliai įvertinti pastatų energijos poreikius šildymui ir vėsinimui turi būti taikomas dinaminis energijos sąnaudų modeliavimas – to iš projektuotojų turėtų reikalauti užsakovai. „Pastato šilumos, vėsos ir apskritai energijos poreikius labiausiai lemia architektūriniai konstrukciniai sprendimai. Atsižvelgiant į juos, po to arba, geriausiu atveju, tuo pačiu metu projektuojamos ŠVOK (šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo) sistemos“, – įsitikinęs ir Kęstutis Čiuprinskas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto prodekanas, Pastatų energetikos katedros docentas. Pasak K. Čiuprinsko, reikalavimas modeliuoti pastato mikroklimato sąlygas patalpose ir įvertinti, kiek valandų per metus jos bus netenkinamos, jau įrašytas naujojoje statybos techninio reglamento „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“ versijoje, kuri šiais metais turi įsigalioti.

Išteklius tausojantys įrenginiai. Žemos temperatūros šildymas ir aukštos temperatūros vėsinimas.

vandens telkinių paimamo atvėsinto šaltnešio („šaltnešis“ – skystos ar dujinės fazės medžiaga, pernešanti šilumą ar vėsą) iki centralizuotai tiekiamo šaltnešio patalpoms vėsinti“, – paaiškina A. Jurelionis. „Taip pat vis dažniau net ir mažo galingumo sistemose perteklinę šilumą stengiamasi panaudoti karšto vandens ruošimui ar kitoms reikmėms. Taip pasiekiamas ypač aukštas įrenginių naudingojo veiksmo koeficientas. Dar viena energijos išteklius tausojanti technologi-

Įrengiant visuomeninės paskirties ir gyvenamuosius statinius, pagrindinė tendencija šiuo metu – vadinamasis žemos temperatūros šildymas ir aukštos temperatūros vėsinimas. Tokie šilumos ir šalčio šaltiniai kaip šilumos siurbliai efektyviausiai veikia esant nedideliems temperatūros skirtumams. Pvz., tradicinėse vėsinimo sistemose į ventiliatorinius konvektorius tiekiamas iki +7 °C atvėsintas šaltnešis, o šiuolaikiškose, efektyviose sistemose gali būti tiekiamas +12 °C arba net +16 °C (grindiniam vėsinimui). Dirbdami tokiu režimu įrenginiai pasižymi didesniu efektyvumu, nešvaistoma energija drėgmės kondensavimui. „Tokios sistemos pavyzdys gali būti iš grunto ar

ja – vadinamasis natūralus arba „nemokamas vėsinimas“ (angl. freecooling). Tai lauko vėsos panaudojimas šaltnešiui atvėsinti. Ši technologija daugeliu atvejų gali būti efektyvi visuomeniniuose pastatuose, kuriuos reikia vėsinti tuomet, kai lauke dar yra santykinai vėsu (dažniausiai – vėlyvą rudenį ir ankstyvą pavasarį). Užuot nuolat dirbę šaldymo įrenginių kompresoriai, šaltnešis gali būti atvėsinamas tiesiog naudojant vėsų lauko orą. Ši technologija naudojama ne viename pramonės pastate ir prekybos centre Lietuvoje“, – sako A. Jurelionis. „Pastatams šildyti vis dažniau, o vėsinti – iš esmės visada naudojami šilumos siurbliai, kurie iš dalies priskiriami atsinaujinančios energijos

šaltiniams. Šilumos siurbliai veikia principu – kuo mažesnis temperatūros skirtumas tarp terpės, kurią šildai, ir terpės, iš kurios imi šilumą, tuo didesnis siurblio efektyvumas“, – komentuoja K. Čiuprinskas. – „Suprantama, kad šildant patalpas žemos temperatūros šilumnešiu arba jas vėsinant aukštos temperatūros šaltnešiu neišvengiamai turi didėti šilumos mainų plotas, todėl tokiose sistemose nebetinka tokie įprastiniai šildymo ir vėsinimo prietaisai kaip radiatoriai ir ventiliatoriniai konvektoriai“, – sako jis. Tokiais atvejais taikomos vadinamųjų šildomųjų / vėsinamųjų sijų arba paviršinio šildymo ir vėsinimo sistemos.

Vėsinimas ne tik grindimis, bet ir lubomis „Jeigu grindinio šildymo sistemos įrengimas net ir dideliuose objektuose nieko nebestebina, patalpų šildymas ir vėsinimas tuo pačiu įrenginiu vis dar nėra įprastas“, – pastebi A. Jurelionis. „Tačiau įrengiant šildymą paviršiais, tą pačią sistemą galima panaudoti ir vėsinimui, jei šilumos šaltinis – šilumos siurblys.“

Stebėdami pasaulinio atšilimo tendencijas, augančią vidutinę metinę oro temperatūrą, didėjančius oro temperatūros svyravimus matome, kad pastatų šildymo poreikis mažėja, o vėsinimo – auga. / Profesorius Andrius JURELIONIS /

www.pixabay.com nuotr.

Pasak profesoriaus, vėsinimas paviršiais, taip pat kaip ir šildymas – nesukelia papildomo oro judėjimo ir skersvėjo patalpose, vėsa pasiskirsto visame patalpos plote (nesusidaro diskomforto zonos prie vėsinimo įrenginių). Tačiau tam, kad šios sistemos būtų efektyvios, jos turi būti derinamos su pasyviais sprendimais – saulės šešėliavimo priemonėmis ir pan. Kaip ir bet kuri sistema, netinkamai suprojektuota gali kelti diskomforto (pvz., jeigu patalpoje, kurioje žmonės dirba sėdėdami, o grindų temperatūra per žema). „Vėsinimas lubomis, techniškai žiūrint, yra tikrai geras sprendimas“, – sako profesorius A. Jurelionis. Jo teigimu, yra sukurta įvairių sprendimų nuo lubinių plokščių iki vamzdelių integravimo į lubas. Tačiau praktikoje dažnai būna taip, kad tik lubų vėsinimo nepakanka, nes efektyviai lubų plotą trukdo išnaudoti dizaino sprendimai, šviestuvai, oro skirstytuvai. Norima pasilikti galimybę patalpų konfigūraciją lengvai keisti ar panašiai. Naudojimo apribojimai – panašūs kaip ir grindinio vėsinimo atveju. Šios sistemos turi būti papildytos pasyviomis šilumos pritekėjimo mažinimo priemonėmis. „Svarbu paminėti, kad taikant paviršinį vėsinimą turėtų būti imtasi priemonių apsaugai nuo drėgmės kondensacijos ant vėsių paviršių. Tad kambarių elektroniniai termostatai turėtų turėti integruotą ne tik oro temperatūros, bet ir santykinio drėgnio jutiklį. Jeigu yra rizika rasos taškui susidaryti ant vėsinamo paviršiaus, šaltnešio cirkuliacija turi būti stabdoma arba turi būti didinama jo temperatūra“, – pabrėžia A. Jurelionis.

66 2020 birželis / liepa

Ištekliaus (šilumos šaltinio) temperatūra lemia naudingumo koeficiento vertę Naudojant skirtingus šilumos siurblio išteklius, docentas K. Čiuprinskas pataria atkreipti dėmesį bei įvertinti, koks tikėtinas jų naudingumo koeficientas. „Gruntas-vanduo šilumos siurblio naudojimas pastatui šildyti yra labai neblogas variantas, jeigu nebus paisoma to, kad jo įrengimo kaštai yra pakankamai dideli“, – sako specialistas. „Jo efektyvumo koeficientas COP (angl. Coefficient of Performance), kuris parodo, kiek kilovatvalandžių (kWh) šilumos galima gauti iš vienos kilovatvalandės elektros, paprastai nurodomas 3–4, t. y. per šildymo sezoną iš vienos kilovatvalandės elektros vidutiniškai tikimasi pagaminti 3–4 kWh šilumos. Šio koeficiento vertė priklauso ir nuo technologijos, ir nuo grunto savybių, bet svarbiausia – šildymo sezono metu ji mažai kinta, nes mažai kinta ir grunto temperatūra. Jeigu šildymui naudosime šilumos siurblį „orasoras“ (šiluma imama iš lauko oro ir perduodama patalpų orui) arba oras-vanduo (šiluma imama iš lauko oro ir perduodama vandeniui, kuris cirkuliuoja patalpų šildymo arba vėsinimo sistemoje) – šių siurblių COP koeficientas gali būti nurodomas net ir iki 4, tačiau reikia žinoti, kad tokia vertė bus tik esant +7 °C lauko temperatūrai (standartinės šilumos siurblių bandymo sąlygos). Oro temperatūrai krintant, COP vertė taip pat krinta. Pasiekus -20 °C, jo vertė gali būti vos didesnė už 1, kas reikštų, kad šildomės praktiškai elektrinio

šildymo būdu. Suprantama, tokie laikotarpiai būna trumpi ir reikėtų vertinti vidutinę šio koeficiento vertę per šildymo sezoną. Jos gamintojai vengia nurodyti, nes skirtingose šalyse vidutinė šildymo sezono lauko oro temperatūra ir drėgnis skiriasi. Lietuvos žiemos sąlygomis sunku tikėtis vidutinės COP vertės, didesnės nei 2 ar 2,5. Kitas svarbus momentas – kad šilumos siurbliai, imantys šilumą iš oro, turi ribinę žemiausią temperatūrą, iki kurios gali veikti. Ji gali būti -20 °C ar geresnių modelių -25 °C, tačiau, nors ir stebime klimato atšilimą, vis dar turime atsižvelgti ir į žemiausią oro temperatūrą, pasitaikančią Lietuvoje. Jeigu tokia temperatūra pasitaikytų – orinis šilumos siurblys gali sustoti ir išvis netiekti šilumos. Todėl šilumos siurbliai oras-oras ir oras-vanduo kaip vieninteliai šilumos šaltiniai labiau paplitę šiltesnėse Europos šalyse, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, o toliau šiaurės link patartina kartu su tokiu siurbliu kombinuoti ir kitą šilumos šaltinį, tarkime, elektros, dujų, medienos ar granulinį katilą, bet tam, aišku, reikia papildomų investicijų“, – pataria K. Čiuprinskas. Vėsinimo atveju gruntiniai šilumos siurbliai taip pat pranašesni prieš orinius energijos efektyvumo požiūriu. Orinio šilumos vėsinimo koeficientas EER (angl. energy efficiency ratio), parodantis, kiek kilovatvalandžių vėsos galima gauti iš vienos kilovatvalandės elektros, siekia 3–4. Gruntinio šilumos siurblio šis rodiklis gali siekti 5–6. Tačiau gana ilgai šiltuoju metų laikotarpiu grunto temperatūra būna tokia žema, kad nė nereikia įjungti šilumos siurblio kompresoriaus, pakanka leisti šilumnešiui pratekėti vamzdžiais, įkastais į gruntą, kad jis atvėstų iki 10–12 °C, o tokios temperatūros vandeniu jau galima vėsinti patalpas, taikant vėsinamųjų sijų, plokščių ar į pastato atitvaras įmontuotas sistemas.

Kokios technologijos – efektyviausios? Dažniausiai taikomos ir ekonomiškai efektyviausios sistemos, kuriose tas pats įrenginys generuoja ir šilumą, ir šaltį, t. y. šilumos siurblys, galintis dirbti šildymo ir vėsinimo režimu. Tokiu atveju tiek šilumnešis, tiek šaltnešis yra vanduo. „Viena iš technologijų, kuri vis dar neranda kelio į rinką, – būseną (fazę) keičiančių medžiagų naudojimas pastato šiluminei masei padidinti“, – pastebi A. Jurelionis. „Šios medžiagos gali būti integruojamos į statinių konstrukcijas,

technologijos

šylant bei vėstant pastatui medžiagos keičia būseną iš skysčio į kietą medžiagą ir atvirkščiai, taip absorbuodamos ir atiduodamos šilumą. Taip pat yra technologijų, naudojančių šiluminę energiją vėsinimui, pvz., absorbcinės šaldymo mašinos. Tačiau tai gana sudėtinga technologija, kuri gali būti taikoma stambiuose objektuose.“ Mokslininkas siūlo priimti kompleksinius sprendimus – tiek architektui, tiek inžinerinių sistemų projektuotojui dirbti kartu, pritaikyti tiek pasyvias, tiek aktyvias vėsinimo technologijas. Ieškantiems patikrintų ir efektyvių sprendimų biurų pastatuose verta atkreipti dėmesį ir į vėsinimo sijų technologiją (angl. Chilled beams). Tai integruotos oro tiekimo ir šildymo / vėsinimo sistemos, kurios vėsinamose patalpose nesukelia triukšmo. Fotovoltiniai saulės elementai, gaminantys elektros energiją, taip pat gali būti integruojami su vėsinimo sistemomis. „Dar viena tendencija Europoje – centralizuoti vėsinimo tinklai“, – pažymi profesorius A. Jurelionis. „Lietuvoje esame pripratę prie centralizuotu būdu tiekiamos šilumos tinklų, tačiau tokios šalys kaip Vokietija, Austrija ir kt. pradeda centralizuoto šilumos tiekimo tinklus pritaikyti vėsinimui. Taip galima sumažinti šalčio gamybos kaštus, padidinti efektyvumą, ypač derinant su giliosios geotermijos sistemomis“, – sako jis. Kalbant apie renovuojamų pastatų vėsinimą, A. Jurelionio manymu, didžiausia problema – kondicionierių išorinių blokų sumontavimas. „Renovuojant individualų namą ar biurą lengviau numatyti, kur būtų galima sumontuoti išorinius įrenginius, vesti vamzdynus, tačiau daugiabučio atveju tai praktiškai labai sudėtinga arba net neįmanoma dėl dažniausiai įstiklinamų balkonų“, – tvirtina jis. K. Čiuprinskas atkreipia dėmesį ir į kitą, estetinę problemą. Jo nuomone, taupydami brangų pastatų naudingąjį plotą tiek nekilnojamojo turto vystytojai, tiek architektai priima paprasčiausią sprendimą – montuoti daug vietos užimančius įrenginius ant stogo. Tačiau po kurio laiko pro iškilusių naujų, aukštesnių pastatų langus atsiveria ne tik panoraminiai vaizdai, bet ir inžinerinių sistemų raizgalynė. „Yra įvairių sprendimų jiems užmaskuoti. Paprasčiausias būdas – įrangą montuoti kompaktiškai ir aptverti ją ažūrinėmis konstrukcijomis. Šiuo atveju vėlgi reikalingi kompleksiniai sprendimai ir tam tikra projektavimo bei montavimo darbų kultūra“, – siūlo K. Čiuprinskas.

Gerą savijautą patalpose lemia ir drėgnumo parametrai „Oro kondicionavimas yra nustatytos temperatūros, drėgnio bei švarumo oro ruošimo, tiekimo ir paskirstymo patalpoje procesas“, – patikslina K. Čiuprinskas. „Tai yra tobulesnis vėdinimas. Dažnai oro kondicionavimu vadinamas oro vėsinimas, kas nėra visiškai teisinga. Vėsinant orą, jei vėsinamasis paviršius yra vėsesnis nei rasos taško temperatūra, vandens garai kondensuojasi, virsta vandeniu ir vėsinimo sistema taip sausina orą. Tačiau vasarą, kai labiausiai reikalingas vėsinimas, paprastai užtektinai drėgmės yra lauko ore ir išsausėjusiu oru praktiškai niekas nesiskundžia. Netgi priešingai – sausesnis oras žmogui atrodo vėsesnis, gaivesnis nei tos pačios temperatūros drėgnas oras. Žiemos metu oras pastato išorėje yra gerokai sausesnis, jeigu skaičiuosime vandens masę viename kubiniame metre oro. O santykinė drėgmė tuo pat metu yra artima 100 proc. Pašildžius tokį sausą orą iki 20 °C patalpos temperatūros, su rekuperacija ar be jos, radiatoriais ar grindimis, oras tampa vos 20 proc. santykinės drėgmės“, – sako specialistas. „Ta pati vandens garų masė, tik kitokioje temperatūroje lemia skirtingą rezultatą, todėl be papildomo drėkinimo žiemos metu sunku išsiversti, ypač biuruose“, – sako K. Čiuprinskas. Jo teigimu, nė viena šildymo sistema šiuo požiūriu nėra pranašesnė už kitas (nors įrangos pardavėjai dažnai teigia priešingai), tiesiog reikia drėkinti orą – ar taikant oro kondicionavimo (ne vien vėsinimo) sistemą, ar vietiniais oro drėkintuvais, ar įsigyjant akvariumą, daugiau augalų, ar, galų gale, – padžiaunant rankšluostį.

Tvarumo link ES direktyvos daug prisidėjo prie to, kad šaldymo įrangos ir kondicionierių gamintojai pirmiausia pereina prie ekologiškų šaltnešių bei triukšmo lygio (vidinio ir išorinio bloko) mažinimo. „Kitas svarbus aspektas – tai automatizavimo lygio didėjimas, valdymas telefonu bei kitų išmaniųjų technologijų diegimas didesniam komfortui pasiekti“, – sako A. Jurelionis. „Pvz., jau net paprasčiausi įrenginiai turi vadinamąją „akį“, kuri skenuoja patalpą ir į ją įėjus gali nuo žmogaus nukreipti oro srautą arba jį sumažinti.“ Efektyviausios sistemos, kurios šaltnešį gali paimti tiesiai iš aplinkos, tarkime, atvirų vandens telkinių, arba šaltnešis ruošiamas centralizuotai ir tiekiamas keliems dideliems objektams, bet, deja, tokios sistemos dažniausiai pasižymi ir

Oro kondicionavimas yra reikiamos temperatūros ir drėgnio palaikymas. Tai – tobulesnis vėdinimas. / Docentas Kęstutis ČIUPRINSKAS /

didžiausia pradine investicija. Tai ypač stabdo šių sistemų diegimą, nors ilgalaikėje perspektyvoje jos būtų daug efektyvesnės už tradicines, pastebi mokslininkas.

Elgsenos įpročiai veikia mikroklimato reikalavimus „Vėsinimo poreikis dažnai siejamas su žmonių elgsena, organizacijų kultūra“, – atkreipia dėmesį profesorius A. Jurelionis. „Pavyzdys – laisvesnis aprangos kodas, galimybė darbuotojams varstyti langus, nuleisti žaliuzes gali labai reikšmingai sumažinti metines energijos sąnaudas vėsinimui. Yra šalių, pvz., Nyderlandai, kur mikroklimato parametrams keliami griežtesni reikalavimai, jei nėra galimybių žmonių adaptacijai. Kitaip tariant, jei žmones, dirbančius biure, traktuojame kaip žuvytes akvariume, jiems turime palaikyti labai konkrečią oro temperatūrą (pvz., +22±1 °C), oro judrumą ir t. t. Tačiau, jei leidžiame žmonėms reaguoti, keisti aprangą, atidaryti langą ar pan., tuomet mikroklimato reikalavimų diapazonas gali būti platesnis (pvz., oro temp. +22±3 °C). Tai reiškia, kad galėsime sutaupyti įrengdami mažesnės galios šildymo ir vėsinimo sistemas, užtikrinsime didesnį žmonių pasitenkinimą aplinka“, – sako mokslininkas.

Užs.

Išmanios sistemos vasariškam komfortui užtikrinti Genialumas yra paprastumas? Ne visuomet. Jei pietinėje pusėje gyvenantiems ar dirbantiems žmonėms rekomenduotumėte nuo kaitros slėptis langus uždengiant užuolaidomis, o patalpas vėdinti naktimis, tai būtų nemari klasika, kurią šiais sumaniais laikais gerokai aplenkė išmanūs technologiniai sprendimai. Klimato kontrolė, šviesai jautrūs jutikliai, „mąstančios“ žaliuzės ir nuotolinis visų pageidaujamų funkcijų valdymas – būtent tokias galimybes suteikia šiuolaikiškos, automatizuotos protingo namo sistemos.

Išbandymas komfortui Vienareikšmiškai teigti, kad automatizuotos namų valdymo sistemos labiau praverčia vasarą nei žiemą, būtų tas pats, kaip išskirti, kuris metų laikas yra apskritai geriausias. Vis dėlto alinanti saulė ir kitos šiltojo sezono oro sąlygos gali paveikti kiekvieno žmogaus sveikatą, o ypač kūdikių, vaikų ar vyresnio amžiaus žmonių bei turinčių tam tikrų sveikatos sutrikimų. Slėptis nuo stiprios kaitros namuose, kur tam nėra tinkamų sąlygų, pavyzdžiui, kai spiginančiai šviečia saulė, patalpose nėra vėdinimo, gali būti tikras iššūkis. „Ne ką mažesnis išbandymas komfortui užtikrinti yra atgyvenusių priemonių vėsintis taikymas: dirbtinai sukeliamas skersvėjis, šviesą atspindinčios arba priešingai – tamsinančios užuolaidos, nuolatinis namų valymas ar garsiai ūžiantys ventiliatoriai. Patogiai, lengvai ir sklandžiai jaustis savo erdvėje gali padėti visas šias funkcijas į bendrą visumą sujungianti protingo namo sistema, net jeigu ši yra bazinė. Valdant visas funkcijas automatizuotai, užtikrinama jų tarpusavio sinergija, o pastato šeimininkams – patogumas ir gyvenimo kokybė“, – sako Raimundas Skurdenis, jungiklių ir protingų namų sistemų centro „JUNG Vilnius“ vadovas. 68 2020 birželis / liepa

Protingi gali būti ne tik gyvenamieji namai Tiesa, mintis, kad protingo namo sistema tinka tik dideliems, privatiems namams, klaidinga. Išmaniosios technologijos vis dažniau imamos taikyti tiek standartiniuose butuose, tiek netradicinėse gyvenamosiose erdvėse, pavyzdžiui, loftuose. „Sistema puikiai pasiteisina biuruose, ypač šiuolaikinės architektūros statiniuose, kur stiklas užima didžiąją fasado dalį. Kitaip tariant, toks pasirinkimas gali užsakovams padėti įgyvendinti itin specifinius klientų poreikius ir įgeidžius“, – priduria R. Skurdenis.

Technologija, tarnaujanti žmogui, o ne atvirkščiai Nors gyventi patogiai ir komfortiškai norime visais metų laikais, tačiau be tam tikrų funkcijų išgyventi karštą vasaros dieną tarp keturių sienų gali tapti nemenku iššūkiu. Viena technologijų – klimato kontrolė, užtikrinanti, kad patalpos būtų gerai vėdinamos, oras tinkamos temperatūros ir šviežias. Pasak centro „JUNG Vilnius“ vadovo, įdomu tai, kad sistema iš esmės veikia į priekį, pavyzdžiui, specialūs klimato davikliai gali suskaičiuoti, kiek žmonių yra patalpoje ir kokio klimato reikia, kad visi jaustųsi komfortiškai. Be to, galima

vėdinti tik tas patalpas, kuriose paprastai būna daugiausia žmonių, gyvena augintiniai arba to reikalauja jūsų... augalai. Ilgomis ir karštomis vasaros dienomis ypač praverčia ir kita protingo namo sistemos funkcija – žaliuzių valdymas. „Jas galima sureguliuoti taip, kad šios nusileistų tik tuomet, kai į langus plieskia saulė, ir taip izoliuoti patalpas nuo nepageidaujamo karščio. Ir atvirkščiai – žaliuzės gali sureaguoti į šaltesnio oro gūsį ir pasikelti, kad sušildytų norimas erdves natūraliai pro langą patenkančia šviesa“, – pasakoja R. Skurdenis.

Ne magija, bet sumanu – pravers nemėgstantiems planuoti Ir kone didžiausias pranašumas, kuris neabejotinai tampa vis aktualesnis nuolat skubantiems žmonėms, yra nuotolinis protingo namo sistemos funkcijų valdymas. Galimybė patikrinti, ar elektros prietaisai namuose išjungti, o prireikus padaryti tai keliais spustelėjimais mobiliajame telefone, sumažina rūpestį ir suteikia visapusį komfortą. „Be to, sistema leidžia užbėgti įvykiams už akių ir iš anksto pasirūpinti, kad sugrįžus į namus ar biurą pasitiktų ne dusinantis karštis, o malonus, poreikius atitinkantis pasirinktas klimatas“, – komfortiško gyvenimo protingame name pranašumus vardija R. Skurdenis.

www.pixabay.com nuotr.

BIM

Skaitmenizacijos tendencijos statybų procese. Kokių pokyčių tikėtis? Dalius GEDVILAS, Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) prezidentas

Šiandien užsakovams didžiausia vertybe tapo statybų greitis ir kokybė, nes kiekviena statybos proceso diena reikalauja papildomų kaštų ir finansinių resursų. Be skaitmeninių technologijų ir įrankių statybininkams tampa nebeį manoma įgyvendinti užsakovų poreikių, kurie su kiekvienais metais vis labiau keičiasi.

Greitis, tikslumas ir kokybė žymiai padidėjo per kelis dešimtmečius avyzdžiui, prieš penkis dešimtmečius Sidnėjaus operos teatras buvo pastatytas per 14 metų, o šiandien statybininkai olimpinį miestelį ar Londono olimpinį stadioną pastato per kelerius metus. Ryškių pokyčių matome ir Lietuvoje, kur Sporto rūmai prieš kelis dešimtmečius buvo statomi net 6 metus, o štai dabar „Continental“ gamyklos statyboms prireikė tik 2 metų.

70 2020 birželis / liepa

Fenomenalių statybų greičio pavyzdžių šiandien matome ir Kinijoje, kur 57 aukštų dangoraižį Čangšos mieste statybininkai pastatė per 19 dienų arba kiekvienam jau girdėtą ligoninę Uhano mieste – per dvi savaites. Minėti pavyzdžiai rodo, kad prieš kelis dešimtmečius buvo gerokai mažesni užsakovų poreikiai. Greitis šiandien tampa bene svarbiausiu komponentu statybose, o jo neįmanoma pasiekti be skaitmeninių technologijų ir įrankių. Norėčiau akcentuoti, kad pirmiausia skaitmeninės technologijos statybos procese pakeitė projektavimą. Anksčiau naudotus popierinius

statinio projekto modelius ir šūsnis popierinių brėžinių pakeitė skaitmeniniai projekto modeliai, šiandien turintys specialų terminą – BIM modeliai. Kitas svarbus pokytis, kurį atnešė skaitmenizacija, tai – GPS naudojimas. Šiandien įvairius statybose naudojamus įrenginius galima sekti ir valdyti tiek kompiuteriais, tiek kitais išmaniaisiais įrenginiais. Itin pasikeitė ir paties statybos proceso planavimas. Skaitmeninės technologijos padeda greičiau ir efektyviau planuoti darbus išmaniuosiuose įrenginiuose.

BIM Nėra abejonės, kad ateityje statybos elementai, detalės bus spausdinami 3D spausdintuvais, bet šio proceso pradžia prasideda nuo 3D modelio ir klasifikatoriaus informacijos. Šie duomenys paprastai BIM procese yra kaupiami ir tai tampa vertybe. / Dalius GEDVILAS /

Statybų procesus labiausiai veikia BIM Statinio informacinis modeliavimas, kitaip dar vadinamas BIM (angl. Building information modeling), leidžia geriau ir greičiau projektuoti, išvengti klaidų, turėti ekonomiškesnį statybos procesą ir statinio priežiūrą. BIM modelis vizualizuoja visų projektavimo dalių projektinius sprendinius, todėl užsakovas geriau suvokia rezultatus. BIM leidžia turėti greitesnę ir pigesnę statinio priežiūrą, remontą ir renovaciją, nes skaitmeninis statinio modelis – tai vienoje vietoje esanti informacija, kuri naudotina tiek statybos, tiek pastatų remonto ar renovacijos darbams. Taikant BIM žymiai sumažėja projektavimo klaidų tikimybė, kurių taisymas statybų aikštelėje labai brangiai kainuoja. Be to, išvengiama

perteklinių medžiagų kiekių, o kartu išlaidų augimo, nes skaitmeniniame modelyje gaunami labai tikslūs reikalingų medžiagų kiekiai. Inovacijų taikymas statybose leido padidinti darbuotojų darbo našumą, automatizuoti daugybę darbo procesų ir šio verslo sektoriaus konkurencingumą. Pagrindinė technologinių naujovių skatinimo priežastis yra brangi darbo jėga ES, todėl daugelį procesų, įskaitant ir projektavimo, siekiama automatizuoti – taip atsiranda didelė automatizuotų sistemų ir technologijų paklausa.

Nūdienos aktualijos ir ryškiausios skaitmenizacijos tendencijos Statybos procese šiandien naudojama itin daug skaitmeninių technologijų ir priemonių, kurios ateityje taps dar inovatyvesnės ir pažangesnės.

www.pixabay.com nuotr.

Skaitmeninės technologijos taip pat padeda įgyvendinti ir darbų saugos reikalavimus, nes per kelis dešimtmečius atsirado įvairios įrangos ir priemonių, kurios leidžia darbuotojams dirbti saugiau, sumažinti nelaimingų atsitikimų darbo vietoje skaičių. Be to, šiandien dažniausiai naudojamas ne popierinis, o jau elektroninis statybos darbų žurnalas. Anksčiau būdavo įprasta statybos darbus žymėti popieriniame žurnale ir viską pildyti ranka, o tuomet šiuos žurnalus kaupti stalčiuose. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad vis dažniau duomenys pradedami kaupti skaitmeniniu formatu, pavyzdžiui, statinio brėžiniai ir 3D modelis, paslėptų darbų aktai, medžiagų ir gaminių sertifikatai, draudimo ir civilinės atsakomybės polisai, atsakingų asmenų licencijos, garantijos ir kt. dokumentai. Visi šie dokumentai gali ir turi būti kaupiami skaitmeniniu formatu per visą statinio gyvavimo ciklą. Tai ateityje taps norma statybose. Ženkliai pasikeitė ir patys statybininkai, kurie šiandien yra šiuolaikiški, profesionalūs ir kokybiškai atliekantys darbus. Jiems nebeužtenka gerai išmanyti ir gebėti atlikti vieną funkciją statybvietėje. Dabar statybininkai turi turėti specialių žinių ir gebėjimų naudotis skaitmeniniais įrankiais statybos procese. Šiandien statybos srities darbininkams keliamas reikalavimas ne tik mokėti statyti, bet tai daryti greitai, profesionaliai ir itin kokybiškai, todėl statybos bendrovės vis labiau investuoja į darbuotojų kompetencijų ugdymą. Taip pat norėčiau paminėti ir darbininkų darbo laiko apskaitą – šiandien vis daugiau statybviečių Lietuvoje diegiasi Statybininko (STATREG) korteles, kuriose yra kaupiama informacija ne tik apie darbuotoją, bet ir jo darbo valandos. Statybvietėse šiandien naudojama ir alkoholio kontrolė tiek ateinant, tiek išeinant darbuotojams.

www.pixabay.com nuotr.

Kokių pokyčių reikia ateityje?

Duomenų kaupimas. Kiekvienais metais daugybė juridinių ir privačių asmenų įgyja nekilnojamojo turto nuosavybę ir dažnai nesusimąsto, kad su kiekvienu sandoriu turi būti ir informacijos perdavimas. Praktika parodė, kad, jeigu statinys turi informacinį modelį su visais dokumentais, sukauptais projektavimo ir statybos metu, šių duomenų vertė tampa svarbi eksploatuojant statinį. Nėra abejonės, kad ateityje statybos elementai, detalės bus spausdinami 3D spausdintuvais, bet šio proceso pradžia prasideda nuo 3D modelio ir klasifikatoriaus informacijos. Šie duomenys paprastai BIM procese yra kaupiami ir tai tampa vertybe. Kiekvienos statybos metu sukaupiama vertinga informacija: statinio brėžiniai ir 3D modelis, paslėptų darbų aktai, medžiagų ir gaminių sertifikatai, draudimo ir civilinės atsakomybės polisai, atsakingų asmenų licencijos, garantijos ir kt. dokumentai. Visi šie dokumentai bus kaupiami skaitmeniniu formatu per visą statinio gyvavimo ciklą. 3D spausdintuvai. Inžinieriai visame pasaulyje tobulina metodą, kol kas naudojamą paprastesniems procesams – 3D spausdintuvus. Jie namus stato sluoksniuodami: vienas sluoksnis spausdinamas ant kito ir taip formuojama namo siena. JAV bendrovė „Contour Crafting“ sukūrė spausdintuvą, kuris spausdina visomis kryptimis – į ilgį, plotį ir aukštį. Ši bendrovė teigia, kad 180 kvadratinių metrų namas gali būti pastatytas per 24 valandas. Anksčiau tokios statybos trukdavo net šešis mėnesius. Surenkamoji – modulinė statyba. Skandinavijos šalyse populiarūs modulinės konstrukcijos namai Lietuvoje kol kas dar nėra dažnai

72 2020 birželis / liepa

pasitaikantis variantas. Tokį namą pagal standartinį projektą įgudę specialistai pastato / surenka per porą mėnesių. Puikus pavyzdys – 3D biurų pastatas Dubajuje, kuris buvo atspausdintas per 17 dienų ir tik 2 dienas užtruko jo surinkimas. Dronai. Daug statybviečių, ypač užsienyje, vis dažniau pasitelkia dronus, kurie sutaupo daug laiko ir finansinių resursų. Kaip? Jie suteikia galimybę per kelias minutes apžiūrėti objektą iš viršaus. Jeigu tai darytų žmogus – užtruktų kartais net ne vieną dieną, o gal net ir savaitę. Robotizacija. Ateityje didžiąją dalį darbų statybose atliks kompiuteriai, dirbtinis intelektas ir naujausi jutikliai. Šiandien robotai jau gali atlikti tokius darbus kaip plytų klojimas ar armatūros tvirtinimas, o tai reiškia, kad jie gali daryti nemažą, o gal net visus, žmonių atliekamus darbus statybvietėje. Robotai jau dabar įrodė, kad beveik neįsikišant žmogui gali pastatyti namus. Pavyzdžiui, praėjusiais metais Šveicarijoje duris atvėrė tik robotų pastatytas namas, o Seulo robotų muziejaus statyboms, kurias planuojama baigti 2022-aisiais, taip pat buvo pasirinkti tik robotai. Dar vienas pavyzdys – robotai mūrininkai, kurie gali sumūryti iki 3 000 plytų per dieną, kai žmogus sumūrija vidutiniškai 500 plytų. Investicijos į robotiką reikalauja nemažų finansinių resursų, tačiau ilguoju laikotarpiu turi itin didelį atsiperkamumą. Šiuo metu daugeliui šios naujovės gali pasirodyti kaip tolima perspektyva ir pavyzdžiai, kurie dar itin toli nuo šiandienos realybės. Tačiau technologijos į statybų pramonę ateina su didele sparta ir netolimoje ateityje statybos procesai vyks visiškai kitaip, negu esame įpratę matyti.

Norint užtikrinti ilgalaikį, tvarų ir subalansuotą statybos sektoriaus augimą bei eiti pramonės revoliucijos link reikia sparčių ir efektyvių investicijų tiek iš verslo, tiek iš pačios valstybės pusės. Neišvengiamai turi būti didinamas Lietuvos ekonomikos pažangumas, siekiant, kad kuo didesnę jos dalį sudarytų inovatyvus ir aukštą pridėtinę vertę kuriantis verslas, t. y. vis labiau skaitmenizuojamas verslas. Jeigu pereisime prie skaitmeninės ir žiniomis grįstos ekonomikos, joje vyraus gerai apmokamos ir aukštos kompetencijos reikalaujančios darbo vietos, bus sparčiai vystomos inovacijos ir didelės vertės produktai. Atsižvelgiant į augančius Lietuvos ekonomikos poreikius ir esamą statybų sektoriaus lygį, palyginti žemą darbo našumą (Lietuvos darbo našumo vidurkis apie 62 % ES27 vidurkio), didėjančias išlaidas resursams bei aukštos kvalifikacijos žmogiškųjų resursų potencialo trūkumą, kitų šalių iniciatyvas didinti statybų sektoriaus konkurencingumą, Lietuvos statybų sektoriuje reikia didelių pokyčių bei naujo požiūrio darbo našumo ir valdymo srityse. Pasaulyje sparčiai vystantis statybų ir informacinėms bei ryšių technologijoms, Lietuvoje būtina į tai reaguoti, suformuoti bei įgyvendinti vieną skaitmeninį statybų informacijos modelį. Platus BIM taikymas Europos architektūros, inžinerijos ir statybos sektoriuje ne tik sumažins projektavimo, statybos darbų bei eksploatacijos kainas, apmokomas iš valstybių biudžeto, bet ir padės globaliam Europos Sąjungos konkurencingumui, leis įgyvendinti taršos mažinimo bei energinio efektyvumo didinimo uždavinius, t. y. nuo 2020 m. statyti energijos beveik nenaudojančius pastatus. Taip pat dėl klimato kaitos žmonija privalės imtis veiksmingų priemonių, kad būtų pakeisti vartojimo įpročiai. Tikėtina, kad ateityje visos statybos vyks taikant žaliąsias technologijas ir perdirbamas medžiagas. Tai gali tapti privaloma ir vieną dieną greičiausiai bus įteisinta specialiu reglamentu. Trys pagrindiniai veiksniai lems ateities statybų technologijų vystymąsi: planeta, žmogus ir visame statinių gyvavimo cikle uždirbama pelno norma. Tai taps kelrodžiu statybų inovatoriams.

Užs.

Besiūlės betoninės grindys – naujas pramoninių grindų standartas Tyrimais nustatyta, kad komercinių pastatų savininkai ir naudotojai dažnai būna nepatenkinti eksploatacijos metu pasitaikančiomis problemomis ir trukdžiais, tokiais kaip betono trūkinėjimas, silpnas paviršius, grindų netolygumas, pakilę kraštai, siūlių priežiūra, valymas. Tačiau įdėjus kelis komponentus į betoną nereikia grindų plokštės dalyti į mažus segmentus ir įrengti siūlių, tai suteikia daugiau lankstumo keičiant interjerą, grindys tampa funkcionalesnės.

Pagrindiniai privalumai panaudojus Mapecrete® System: • • • • • • • • • • •

betono susitraukimus galima sumažinti 70 %; betoninių grindų storį galima sumažinti 30 %; maksimalus atstumas tarp siūlių – 50 m; pastatas tampa lengviau pritaikomas skirtingoms naudojimo paskirtims; įrengiant papildomas dangas, nereikia atkartoti siūlių; geresnis lygumas ir plokštumas; sumažinamos įrengimo darbų sąnaudos, nereikia pjaustyti siūlių; sumažinamos grindų priežiūros sąnaudos; grindys tampa lengviau valomos; pagerėja estetinis paviršiaus vaizdas; pasiekiami aukštesni higienos standartai.

Mapecrete® System – besiūlių betoninių grindų sistema Į betono mišinį dedamas pirmosiomis dienomis betono plėtimąsi skatinantis priedas EXPANCRETE, betono susitraukimą mažinantis priedas MAPECRETE SRA-N, kuris neleidžia betonui trauktis, ir plieninis plaušas (fibra) STEELFIBRE

Velve mst

DE 50/0,75 N, kuris paskirsto ir perima įtempius plėtimosi ir traukimosi fazėse. Tai, ką galima pasiekti su Mapecrete® System, akivaizdžiai matoma Minsko ledo arenoje. 6 000 m2 plotas su paklotais šaldymo vamzdžiais ir nė vienos siūlės.

Mapecrete® System – nesitraukiantis betonas Su Mapecrete® System pagamintas betonas turi daug geresnį tūrinį stabilumą, jis nustatytas atlikus daugybę betono, naudojamo Šiaurės ir Baltijos šalyse, bandymų. Ši sistema taikoma įvairios paskirties konstrukcijoms, kur reikia užtikrinti stabilų tūrį, minimalius susitraukimus, išvengti konstrukcijų pleišėjimo dėl susitraukimo deformacijų ir užtikrinti ilgaamžiškumą: • • • • • •

pramoninės grindys; automobilių aikštelės; gamykliniai betono ir gelžbetonio gaminiai; tiltų ir viadukų konstrukcijos; hidrotechniniai statiniai; ir kt.

Vienas iš didesnių sistemos panaudojimo pavyzdžių Lietuvoje – Kauno prekybos centro MEGA daugiaaukštė automobilių aikštelė, kur buvo keliami aukšti betoninių grindų reikalavimai kokybei ir ilgaamžiškumui.

iki galutinio paviršiaus, paruošto eksploatuoti. Įmaišos į betoną: MAPECRETE SYSTEM produktai, DYNAMON serijos superplastikliai ir kt. Betoninių grindų paviršiui sustiprinti naudojamas barstomas kietiklis MAPETOP N AR6. Nuo per greito vandens išgaravimo apsaugančios membranos – kiuringai MAPECURE WG, MAPECURE 1 ir kt. Skystas, ličio jonų pagrindo, betono paviršiaus kietiklis MAPECRETE LI-HARDENER. Betono paviršiaus apsaugos sistemos – impregnantai MAPECRETE STAIN PROTECTION, PLANISEAL WR 100 ir kt. Poliuretaniniai sandarikliai, hermetikai siūlėms – MAPEFLEX PU 40, MAPEFLEX PU 45FT ir kt. Kaip teigia UAB „Velve M.S.T.“ technologas, pardavimo vadovas Mindaugas Karieta, šiuolaikinė MAPECRETE SYSTEM technologija leidžia įgyvendinti tvarius, modernius ir kokybiškus sprendimus.

UAB „Velve M.S.T.“ specialistai konsultuoja architektus, projektuotojus ir rangovus visais projekto etapais nuo idėjos iki įgyvendinimo.

MAPEI – betoninių grindų įrengimo sprendimai Koncernas MAPEI gali pasiūlyti produktų betoninėms grindims įrengti nuo betono gamybos stadijos

velvemst_mapeisolutions

UAB Velve M.S.T.

Išskirtinis MAPEI atstovas Lietuvoje UAB „Velve M.S.T.“ 73 El. p. info@velvemst.lt; www.mapei.lt

Revit 2021 Generative Design. Statinio architektūrinės formos optimizavimas.

Generacinio dizaino programos – statybų sektoriui Dr. Regimantas RAMANAUSKAS, BIM vadovas, UAB „Invoke Shift“ vadovas

Generacinis dizainas (GD) dažnai naudojamas mechanikos ir aviacijos sektoriuose, tačiau dėl skirtingo pobūdžio projektavimo uždavinių, sprendžiamų pastatų projektavime ir statybose, tik neseniai ši technologija pritaikyta ir šioje srityje. Vienas esminių pokyčių, nulėmusių augantį šios technologijos naudojimą tarp projektuotojų, – GD prieinamumas. Šiuolaikiniai sprendimai pasižymi labai patobulėjusia vartotojo sąsaja, lankstumu formuojant uždavinius bei aiškiai ir lengvai perteikiamais optimizavimo rezultatais.

Algoritmai, įvertinantys projektavimo sprendinius

ią technologiją galima paaiškinti kaip projektavimo uždavinių algoritmizavimą, t. y. aprašymą taisyklėmis, jo automatizavimą bei optimizavimą, taikant įvairius

74 2020 birželis / liepa

mašininio mokymosi algoritmus, siekiant rasti optimalius sprendimus pagal užsibrėžtus kriterijus. Šios technologijos taikymas yra itin perspektyvus sprendžiant dažniausiai pasitaikančius daugiakriterinius projektavimo uždavinius, tokius kaip optimalaus sklypo užstatymo sprendimas, racionalaus patalpų suplanavimo įvertinimas, konstrukcinės pastato schemos įvertinimas bei statybos sąnaudų optimizavimas.

Žinoma, nors pati technologija ir tapo labiau prieinama projektuotojams, prieš pradedant ja naudotis svarbu įsivertinti kelis faktorius: uždavinio kompleksiškumą, laiko sąnaudas uždaviniui algoritmizuoti, kaip kiekybiškai apibrėžti, ką reiškia optimalus sprendimas, ir kurį GD įrankį naudoti. Šiame straipsnyje apžvelgsime šiuo metu tiek rinkoje esančius, tiek dar vystomus GD sprendinius statybų sektoriaus dalyviams.

BIM

Generacinis dizainas labai sparčiai populiarėja statybų sektoriuje – atsiranda naujų platformų, leidžiančių automatizuoti vis didesnę dalį šiuolaikinio projektavimo. / Regimantas RAMANAUSKAS / Pagrindiniai programiniai sprendimai Revit 2021 Generative Design – naujai atsiradęs sprendimas dirbantiems „Autodesk“ ekosistemoje. Integracija su darbine programine įranga yra vienas didžiausių privalumų, leidžiančių GD pritaikyti beveik bet kokiems projektavimo uždaviniams nedarant esminių pakeitimų esamai projektavimo eigai. Rhinoceros + Grasshopper + Galapagos komplektas – analogiškas sprendimas dirbantiems tiek kitose programinės įrangos ekosistemose, tiek jau minėtoje. Abu šie programiniai sprendimai suteikia daugiausia lankstumo ir konfigūravimo galimybių, palyginus su visais kitais toliau pateiktais. Jais galima optimizuoti begales įvairių projektavimo uždavinių, tačiau uždavinio apibrėžimui ir algoritmizavimui reikės skirti laiko.

Specializuoti ir nišiniai sprendimai – taip pat svarbūs Toliau paminėti sprendiniai suteikia galimybę projektuotojams spręsti tam tikrus nišinius ar dažniausiai pasitaikančius uždavinius per specializuotus GD įrankius ar platformas paaukojant dalį lankstumo bei universalumo mainais į greitesnį ir paprastesnį naudojimą.

Testfit.io. Statinio bei jo vidinių erdvių optimizavimas sklype.

Hypar.io. Plieninių konstrukcijų karkaso optimizavimas pagal pastato tūrį.

Testfit.io – aktyviai vystomas GD įrankis, kuris leidžia projektuotojams automatiškai sugeneruoti optimalias patalpų išdėstymo, automobilių statymo vietų bei sklypo užstatymo schemas. Jis yra gana lankstus ir leidžia koreguoti rastą sprendinį rankomis. Hypar.io – sistema, kurioje visas GD procesas yra sudalytas į tam tikras tarpusavyje susietas funkcijas. Leidžiama rinktis, kurias funkcijas

BIM

Cove.tool. Natūralaus apšvietimo patalpoje optimizavimas.

76 2020 birželis / liepa

Asterisk*. Plieninių konstrukcijų optimizavimas pagal statinio geometriją.

Finch3d. Patalpų suplanavimo optimizavimas.

naudoti, o kurių ne, todėl platforma sudaro sąlygas itin greitai pradėti spręsti norimą projektavimo uždavinį, ar tai būtų statinio išdėstymo, patalpų planavimo, kolonų tinklo konfigūravimas, ar fasado elementų optimizavimas. Cove.tool – pasirinko kiek labiau specializuotą kelią ir GD taiko pastato energijos sąnaudų bei kaštų analizei ir optimalių sprendimų radimui. Platforma taip pat pasižymi labai puikiomis rezultatų vizualizavimo galimybėmis. Asterisk* specializuojasi į konstrukcinių problemų sprendimą. GD čia taikomas siekiant rasti optimalų konstrukcinį kolonų bei sijų išdėstymą pagal pateiktą pastato tūrinį modelį ar netgi optimizuoti tiek statinio tūrį, tiek konstrukcijas. Finch3d – siauresnio profilio sistema, orientuota labiausiai į architektus. Ji leidžia dinamiškai generuoti gyvenamųjų patalpų užstatymą ir kambarių išdėstymą ir taip sutaupyti architekto laiką. Generacinis dizainas labai sparčiai populiarėja statybų sektoriuje ir atsiranda vis naujų platformų, leidžiančių automatizuoti vis didesnę dalį šiuolaikinio projektavimo. Galbūt su laiku išgirsime ir lietuviškų startuolių sėkmės istorijų.

Svarbu įsivertinti: uždavinio kompleksiškumą, laiko sąnaudas uždaviniui algoritmizuoti, kaip kiekybiškai apibrėžti, ką reiškia optimalus sprendimas, ir kurį GD įrankį naudoti. / Regimantas RAMANAUSKAS / 77

technologijos

Medžio konstrukcijų atgimimas Parengė Aušra NARKELIŪNIENĖ

Senovėje žmonės namus statė iš vietinių žaliavų, augančių ar glūdinčių žemėje netoli statybvietės, – medžių, akmens, molio. Medis visuomet buvo populiarus ir madingas, tik greita bei pigesnė statyba iš surenkamų gelžbetonio ar metalo elementų išstūmė šį tradicinį statybos būdą. Tačiau, prabėgus šimtmečiui, architektai ir statybininkai vėl iš naujo atranda medį, pasitelkdami inovatyvius statybos būdus.

Vienas iš argumentų – aplinkos tausojimas ugant pasaulinei įtampai dėl klimato kaitos ir žmonijai ieškant efektyvių bei pigių išteklių, pažangios šalys rodo pavyzdį ir imasi keisti statybų įpročius. Didesnis medienos naudojimas statybose, manoma, yra viena realiausių ir

78 2020 birželis / liepa

racionaliausių priemonių pradėti gyventi pasaulyje, kuriame mažiau taršos ir klimato pokyčių. Įprastai gaminant statybines medžiagas išmetamas didžiulis kiekis anglies dvideginio (CO2). Rimtas argumentas mąstantiems apie aplinkos tausojimą – statybose naudoti daugiau medienos. Taip visame pasaulyje galima gerokai sumažinti CO2 išmetimą bei iškastinio kuro naudojimą – net 20 proc. Mediena „užrakina“ anglį dar augdama miške ir išlaiko jį jau tapusi pastato dalimi. Taip pat mediena padeda

palaikyti gerą mikroklimatą – esant daugiau drėgmės patalpose, ją sugeria, o esant per mažai – grąžina į patalpas.

Šiaurės šalys sugeba ir saugoti miškus, ir statyti iš medienos Medinė statyba Šiaurės ir Baltijos šalių regione jau šimtmečius yra tradicinė. Šiame regione žinoma daug medinės statybos pranašumų – tiek

technologijos

Sveikas mikroklimatas. Gyvenamasis būstas Austrijoje.

Socialinių problemų sprendimas. Socialinis būstas Vokietijoje, Miunchene.

(„SPS Architekten“ nuotr.)

(D. Marcinonio vizual.)

patogus statybų procesas, tiek natūralus mikroklimato reguliavimas. Šiaurės šalys išlieka pavyzdžiu, kaip galima suderinti ir aplinkosauginius interesus, ir kartu aktyviai naudoti Šiaurės regionui tradicinę medieną statybose. Pavyzdžiui, miškingoje Suomijoje (miškai šioje šalyje užima net 73 proc. visos šalies teritorijos) 95 proc. privačių gyvenamųjų namų yra statomi iš medienos.

Medinės statybos inovacijų kryptimi juda ir vokiečiai Pažangūs statybos iš medžio metodai jau taikomi ne tik privatiems namams, bet ir daugiabučiams ar daugiaaukščiams pastatams. „Dabartinės technologijos leidžia statyti ir 20-ties aukštų namus iš medžio (pvz., HoHo Vienoje), tad tai nebėra ribojantis faktorius. Pagrindinė populiarėjimo priežastis – ekologiškumas. Jokia kita statybinė medžiaga neatauga ir neužrakina savyje tiek CO2“, – sako Dominykas Marcinonis, dirbantis projektavimo įmonėje Miunchene. Architektas medine statyba susidomėjo dar studijų laikais – jo magistro darbo tema buvo apie Lietuvos tipinių daugiabučių renovacijos medienos skydais galimybes (publikuotas „Statyboje ir architektūroje“). Miuncheno technikos universitete dirba keli medinės statybos korifėjai – architektas H. Kaufmannas ir inžinierius S. Winteris, todėl magistro studijose jam teko susipažinti su daugybe naujovių šioje srityje, konstrukciniais, energiniais ir ekologiniais statybos iš medžio aspektais. Alpių regione – Vokietijoje, Šveicarijoje, Austrijoje tai yra labai svarbi tema:

statyba išlaikiusi ilgas tradicijas, yra nemažai didelių kompanijų, taikančių inovacijas, dėl didelių vietinių medienos išteklių medinė statyba yra svarbi ekonomikos šaka. „Kitos statybos iš medžio priežastys aktualesnės dideliems, tankiems miestams, susiduriantiems su būsto trūkumu: medinė statyba itin greita ir tyli, dėl mažo savojo svorio puikiai tinkama antstatams ant esamų pastatų“, – sako D. Marcinonis. Pagrindinės inovacijų kryptys, anot D. Marcinonio, yra hibridinės konstrukcijos (pvz., medžio-betono kompozitinės perdangos plokštės), kur mediena pritaikoma pačioms įvairiausioms konstrukcijoms, kombinuojant ją su kitomis, įprastesnėmis medžiagomis. Tobulinamos ir grynos medienos konstrukcijos. Kadangi plieno ir betono gamyboje išskiriama daug CO2, ieškoma būdų, kaip visiškai išvengti šių medžiagų. Pavyzdžiui, konstrukciniai mazgai konstruojami su specialiai išfrezuotomis iškyšomis taip išvengiant metalinių jungčių, pamatams vietoj betono naudojami daugkartiniai sraigtai, klijai klijuoto medžio CLT (angl. cross laminated timber) plokštėse keičiami kietmedžio kaiščiais.

Medis – lengva ir stipri medžiaga. Taupomos logistikos lėšos, galima pastatyti daugiau aukštų Palyginus su kitomis alternatyvomis, mediena išsiskiria ir savo tankiu. Dėl mažo svorio ją pigiau pervežti, o naudoti statybvietėje – itin lengva, ypač kai statoma naudojant surenkamus elementus. Mediena statybose leidžia taupyti laiką ir pinigus, išleidžiamus logistikai, taip pat ir darbuotojų laiką statybose. Galimybė naudoti medines konstrukcijas – geras sprendimas gausiai apgyvendintuose miestuose, kuriuose nuolat trūksta naujų būstų. Pasitelkus medieną galima paprastai pristatyti papildomų aukštų esamiems pastatams. Prie maždaug 20 proc. pastatų dideliuose miestuose būtų galima pridėti vieną ar du papildomus aukštus, jei jie būtų pastatyti naudojant medieną.

Beveik nėra atliekų Neatsiejama statybų dalis – atliekos, tačiau statybose naudojant medieną, ypač surenkamus elementus, galima utilizuoti atliekas greitai ir pigiai. Medienos likučiai gali būti naudojami gaminant

Prekiaujame aukščiausios kokybės medienos apsaugos produktais iš Suomijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos. Tai laiko patikrinti dažai medienos fasadui „Fintex“, „Bird Brand“ impregnantai ir alyvos bei dažyvės tiesiai iš „Plastor“ ir „Cecil“ gamintojų. Su mumis galite susisiekti + 370 638 76 651 arba edvardas@duliuksa.lt 79

technologijos

Galimybės. Aukščiausio pasaulyje medinio pastato „Mjösa“ statybos Norvegijoje. („Metsä Wood“ nuotr.)

celiuliozę ar net deginimui. Pavyzdžiui, „Metsä Wood“ gamykloje Lohjoje gamybos atliekos yra naudojamos tiek pačiam fabrikui, tiek visam miestui, kuriame jis įsikūręs, apšildyti.

Architektas Dominykas Marcinonis mato medinės statybos pažangą ir teigia, kad ateityje bus žymiai daugiau statoma medinių pastatų ir kitokių medžio konstrukcijų.

80 2020 birželis / liepa

Naujos, laiką ir pinigus taupančios statybų tradicijos Šiaurės Europos šalių praktiškumas ir nauji technologiniai išradimai gali neatpažįstamai pakeisti įprastas statybų technologijas. Skandinavijos šalių specialistai teigia, kad ateinančiais dešimtmečiais pasaulio miestų infrastruktūra smarkiai pasikeis – inžinerijos būdu pagaminti sluoksniuoto lukšto medienos gaminiai statybų pramonei leis statyti greičiau, lengviau ir ekologiškiau. Lengvų medienos elementų naudojimas statybose turi daug privalumų – jie yra palyginti pigūs, taupo energiją, juos galima lengvai transportuoti ir tvarkyti statybvietėje, o tai reiškia, kad ir atliekų lieka mažiau.

„Logistika gali sudaryti didelę visų gamybos sąnaudų dalį – nuo 12 iki 30 proc. Tyrimai rodo, kad medžiagas perkant iš vieno tiekėjo galima sutaupyti 6 proc. išlaidų vien logistikai“, – pabrėžia tyrėjas ir Suomijos A. Aalto universiteto architektas Matti Kuittinenas.

Statybvietėje medienos elementus tvarkyti lengviau Medžiagų tvarkymas statybvietėje gali užimti iki 14 proc. viso darbo laiko, o surenkami statybiniai produktai gali leisti sutaupyti laiko itin pagerinant medžiagų tvarkymo efektyvumą. „Medžiagų tvarkymui skiriamas laikas turi būti minimalus, nes jis daug kainuoja, bet nekuria jokios pridėtinės vertės. Geriausia, jei atskiri komponentai būtų sujungti į vieną „vienetinę apkrovą“, kurią statybvietėje būtų galima valdyti efektyviai“, – sakė „Moelven Limtre AS“, aukščiausio pasaulyje medinio pastato „Mjösa“

subrangovo generalinis direktorius Rune Abrahamsenas. Vienas gerųjų pavyzdžių – Paryžiaus policijos būstinės rekonstrukcija. Pastato statybvietė yra judrioje vietoje, senajame Paryžiaus miesto centre, todėl išplėtimo konstrukcijos turėjo būti pastatytos itin greitai. Surenkami elementai buvo atnešti į statybvietę naktį ir pastatyti dienos metu. Lengvieji mediniai elementai buvo tvarkomi aikštelėje nereikalaujant sunkiosios technikos, todėl pastato užimtame miesto centre trūkumai buvo sumažinti.

Statybą iš medžio skatina ir vyriausybės bei savivaldos sprendimai Pasak D. Marcinonio, Vokietijoje vyriausybė ir savivalda rūpinasi, kad naujos statybos būtų kiek įmanoma tvarios, duoda ekologišką kryptį visam statybos sektoriui – dažnai savivaldybės net ne pačios statydamos, o tik parduodamos savo sklypus NT vystytojams reikalauja, kad jų statomas pastatas atitiktų tam tikrus ekologinius standartus. Šiuo metu projektavimo biuras „PRPM Architekten“ Miunchene, kuriame dirba D. Marcinonis, neseniai baigė triaukščio socialinio būsto projektavimo darbus, kurio statyba jau pradėta. Šio objekto užsakovas yra savivaldybė, ekologiškas statybos būdas iš medžio buvo įrašytas į projektavimo sąlygas. „Praktikoje su medine statyba teko susidurti palyginus neseniai – su pirmuoju dviejų triaukščių daugiabučių projektu (18 butų) pradėjau dirbti tik 2018 m., šiuo metu biure projektuojame dar vieną medinį namuką – apie 700 m2 ploto darželį iš medinių modulių.“ Architektas mato medinės statybos pažangą ir teigia, kad ateityje bus žymiai daugiau statoma medinių pastatų ir kitokių medžio konstrukcijų. Kaimyninėje Latvijoje taip pat remiama medinė statyba. Šiais metais šalies vyriausybė skyrė 426 084 eurų paramą Ūkio ministerijai (ŪM) dviejų tipų energiją taupančių medinių konstrukcijų daugiabučių gyvenamųjų namų standartinių statybos projektų rengimui. „Bus skatinama neigiamo COVID-19 poveikio ekonomikai prevencija, kartu stimuliuojama ekonomika, daromas teigiamas poveikis Latvijos energetikos ir klimato tikslams pasiekti. Padidės pastatų energinis efektyvumas, plačiau bus naudojama atsinaujinanti energija pastatuose, sumažės CO2 emisija į aplinką“, – patikino Latvijos ekonomikos ministras Janis Vitenbergas.

Greitis. Paryžiaus policijos prefektūros rekonstrukcija. Senajame Paryžiaus miesto centre išplėtimo konstrukcijos turėjo būti pastatytos itin greitai. Surenkami elementai buvo atnešti į statybvietę naktį ir sumontuoti dienos metu. („Metsä Wood“ il.)

„Jūrės medis“ gaminius vis plačiau naudoja visuomeninės paskirties, pramoninius, net chemiškai agresyviai aplinkai atsparius pastatus statantys užsakovai, tiltų bei individualių namų statytojai. Klijuotosios medienos gaminiai taip pat naudojami ir mažosios architektūros projektams, kitose srityse.

www.juresmedis.lt 81

Draugiškas aplinkai. Individualaus gyvenamojo namo iš klijuoto medžio plokščių (CLT) statybos Formenteros saloje, Ispanijoje. Architektas Maria Castelló Martínezas (www.m-ar.net). (Mariós Castelló Martínezo nuotr.)

Šiltinimo medžiagos, apsauga nuo drėgmės – taip pat ekologiškos „Cheminės medžio apsaugos nuo drėgmės ar ugnies priemonės naudojamos tik visiškai išimtiniais atvejais. Pagal galiojantį standartą DIN68800 konstrukcinėms priemonėms (vengti kontakto su vandeniu, galimybė natūraliai išdžiūti) teikiama absoliuti pirmenybė. Dabartiniame projekte nenaudojame jokių cheminių medžio apsaugos priemonių, net fasado dailylentėms“, – teigia D. Marcinonis.

Pagrindinės triaukščio socialinio būsto konstrukcijos Architektas D. Marcinonis plačiau papasakoja ir apie medinio pastato konstrukcijas. „Mūsų projektuojamas namas yra tik trijų aukštų, paskirtis – socialinis būstas, todėl galime taikyti kiek paprastesnes konstrukcijas.“ Dėl apsaugos nuo triukšmo reikalavimų ir medienos savybių pastato konstruktyvas yra gana sudėtingas. Pavyzdžiui, vientisos CLT plokštės su atviru apatiniu paviršiumi negali kirsti butų pertvarų, nes taip sudarytų triukšmo tiltą, todėl tiek butų pertvaros turi būti dvigubos, tiek perdangos nuo sienų taip pat turi būti atskirtos specialiais padėklais iš elastomero ar kitos medžiagos. „Susidarančioms didelėms horizontalioms apkrovoms atlaikyti naudojami masyvūs metaliniai inkarai. Metalinės jungės sudaro apie 5 proc. visos medienos darbų sąmatos“, – sako architektas.

82 2020 birželis / liepa

Projektuojamas triaukštis socialinis būstas Vokietijoje (prie vizualizacijos).

statramsčiai – 60/240 mm, didesnių apkrovų vietose naudojami 200/240 mm statramsčiai apšiltinimas celiulioze – 240 mm OSB4 plokštė – 22 mm, standumo skydas ir sandarumo sluoksnis (siūlės užklijuotos) vidinė apdaila ir instaliacijos sluoksnis (kad nebūtų pažeistas sandarumo sluoksnis): metalinis karkasas – 50 mm mineralinė vata – 50 mm 2 x 12,5 mm gipso plokštės

Gaisrinės saugos reikalavimai: – laikančiosios konstrukcijos – R30, – butų pertvaros, perdangos tarp butų ir stogas – REI30, – evakuacinėje laiptinėje naudojamas degias laikančiąsias konstrukcijas būtina padengti nedegiomis plokštėmis ir apšiltinimu (tai taisyklė Bavarijoje, tačiau Baden-Viurtembergo žemėje leidžiami degūs paviršiai), – siekiant užkardyti ugnies plitimą fasado išore, ventiliacinis oro tarpas turi būti uždarytas kas 2 aukštus. Mūsų atveju užtenka 100 x 60 mm medinio profilio. Pagrindinės konstrukcijos: Išorinė siena (stogo konstrukcija analogiška, tik su skardine danga): fasado apdaila: apdailinės vertikalios kėnio lentos (niekuo nedengtos, tik dirbtinai iš anksto oksiduotos, todėl nebekeičia spalvos) ventiliuojamas oro tarpas – 60 mm medienos karkaso skydas: difuzinė plėvelė sd<0,2 m impregnuota MDF plokštė – 16 mm C24 medienos konstruktyvas,

Pertvara tarp butų: – priešgaisrinė gipso plokštė – 12,5 mm – trisluoksnė CLT plokštė – 100 mm (laikančioji siena) – mineralinė vata plyšyje – 60 mm (abi CLT plokštės visiškai atskirtos viena nuo kitos dėl apsaugos nuo triukšmo) – trisluoksnė CLT plokštė – 100 mm – priešgaisrinė gipso plokštė – 12,5 mm Perdanga: – grindų danga – 15 mm – betono sluoksnis su grindų šildymu – 70 mm – skiriamasis sluoksnis – mineralinė vata – apsauga nuo triukšmo – 40 mm – sunkus užpildas, surištas lateksu, – 80 mm (apsauga nuo triukšmo, su išvedžiotomis komunikacijomis) – plėvelė – penkiasluoksnė CLT plokštė – 160 mm (apatinis paviršius matomas, niekuo nepadengtas, elektros instaliacija išvedžiojama ant plokštės viršaus, pragręžiant plokštę reikiamoje vietoje lempoms ir pan.) Patikrintus konstrukcijų variantus su visomis charakteristikomis galima rasti puslapyje dataholz.eu.

Užs.

„Tikkurila“ nuotr.

Priešgaisrinė medinių paviršių dažymo sistema – dažniausiai užduodami klausimai

Vis labiau populiarėja mediniai pastatai – pastaraisiais metais pastatyta daug nuostabių ir tvarių medinių daugiabučių namų, bibliotekų ir mokyklų. Bėgant laikui kito mediniams pastatams keliami reikalavimai, įskaitant gaisrinę saugą. Ieškantiems pačių naujausių technologijų čia pristatomi medienos apsaugos sprendimai bei pateikiami atsakymai į daugumą dažnai užduodamų klausimų apie medienos apsaugą nuo ugnies ir priešgaisrines dangas.

„Tikkurila“ nuotr.

Kompanijos „Tikkurila“ pramonei skirta dvisluoksnė priešgaisrinė dengimo sistema

Kompanijos „Tikkurila“ priešgaisrinė dengimo sistema skirta pramoniniu būdu dengiamoms medinėms dailylentėms apsaugoti nuo gaisro. Ši sistema užtikrina lauko dailylenčių apsaugą nuo ugnies, be to, tarpinis ir viršutinis dangos sluoksniai suteikia mediniams fasadams

ilgalaikę apsaugą nuo atmosferos poveikio, drėgmės, saulės spindulių bei purvo. Naudojant šią dengimo sistemą medinius fasadus viršutinio sluoksnio dažais galima dažyti ne vieną, o du kartus – jie vis tiek atitiks aukščiausią medienos degumo klasę B-s1, d0 pagal standartą EN 13501-1:2007+A1:2009. Šią dengimo sistemą sudaro vandeninė priešgaisrinė medienos danga „Tikkurila Fontefire WF“, tarpinio sluoksnio dažai „Tikkurila Ultra Pro WF-M“ ir viršutinio sluoksnio dažai „Tikkurila Ultra Pro WF 10“.

„Tikkurila“ nuotr.

• sandėliavimo patalpoms tarnyboms – juos pasiekti, be to, sumažėja paDUK medienos dangos DUK–– Priešgaisrinės Priešgaisrinės • individualiems, blokuotiesiems vojus apsinuodyti dūmais. DUK – Priešgaisrinės medienos dangos medienos dangos ir daugiabučiams namams Kokiems mediniams paviršiams reikalinga apsauga nuo ugnies? Kaip priešgaisrinės dangos veikia? DUK – Priešgaisrinės medienos dangos • biurams Kokiems mediniams paviršiams reikalinga apsauga nuo ugnies? • viešbučiams Kokiems mediniams paviršiams Kaip statybinę medžiagą medieną galima naudoti ir nepadengus jos priešgaisrine Kokiems mediniams paviršiams reikalinga apsauga nuo ugnies? • bibliotekoms Veikiama karščio danga, priešgaisrinė danga plečiasi Kaip statybinę reikalinga apsaugamedžiagą nuo ugnies? medieną galima naudoti ir nepadengus jos priešgaisrine danga, • priestatams ir papildomiems aukštams, ir medienos paviršiuje sudaro izoliacinį putų tačiau, priklausomai nuo vietos ir kliento reikalavimų, tokia danga galėtų apsaugoti pastatą. tačiau, priklausomai nuo vietos ir kliento reikalavimų, tokia danga galėtų apsaugoti Kaip statybinę medžiagą medieną galima naudoti ir nepadengus jos priešgaisrine kurių karkasas yra medinis sluoksnį. Akytas danga, putųpastatą. sluoksnis izoliuoja meTokia papildoma medienos apsauga leidžia ją naudoti plačiau, pvz., šiųdieną kategorijų pastatams: Kaip statybinę medžiagą medieną galima naunuo liepsnospastatams: – pastatą. neleidžia jai greitai įkaistačiau, priklausomai nuo vietos ir kliento reikalavimų, tokia danga apsaugoti Tokia papildoma medienos apsauga leidžia ją naudoti plačiau, pvz.,galėtų šių kategorijų doti ir nepadengus jos priešgaisrine danga, ta Kuo naudingos priešgaisrinės dangos? ti ir užsiliepsnoti. Ši priešgaisrinė technologiTokia papildoma apsauga leidžia ją naudoti plačiau, pvz., šiųja kategorijų pastatams: čiau, nuo medienos vietos ir kliento reikalavi• priklausomai mokykloms, vaikų darželiams ir globos bei rūpybos įstaigoms paremta apsauginės dangos plėtimusi nuo • tokiamokykloms, vaikųpastatą. darželiams ir globos bei rūpybos įstaigoms mų, danga galėtų apsaugoti Tokia Priešgaisrinė danga lėtina medienos užsidegikarščio. • sandėliavimo patalpoms papildoma medienos apsauga leidžiadarželiams ją naudoti mokykloms, vaikų bei rūpybos • sandėliavimo patalpoms mąirir globos liepsnos plitimą, be to, degantįstaigoms ja padengTokia priešgaisrine danga padengtas pa• individualiems, blokuotiesiems ir daugiabučiams namams plačiau, pvz., šių kategorijų pastatams: tai medienai susidaro mažiau dūmų, nei degant viršius yra atsparesnis drėgmei, UV spindusandėliavimo patalpoms • individualiems, blokuotiesiems ir daugiabučiams namams • biurams neapdorotai medienai. Kilus gaisrui tai užtikrina liams ir atmosferos poveikiui nei apdorotas • • mokykloms, vaikų darželiamsblokuotiesiems ir daugiabučiams namams individualiems, biurams papildomo brangaus laiko, kurio reikia pastanuo ugnies saugančiomis priemonėmis, kurių • ir globos viešbučiams bei rūpybos įstaigoms te esantiems žmonėms evakuotis, o pagalbos pagrindą sudaro druska. biurams • viešbučiams • bibliotekoms viešbučiams • bibliotekoms • priestatams ir papildomiems aukštams, kurių karkasas yra medinis • bibliotekoms priestatams ir papildomiems aukštams, kurių karkasas yra medinis • priestatams ir papildomiems aukštams, kurių karkasas yra medinis

„Tikkurila“ nuotr. 84 2020 birželis / liepa „Tikkurila“ nuotr. Kuo naudingos priešgaisrinės dangos? „Tikkurila“ nuotr.

Kompanijos „Tikkurila“ priešgaisrinės dangos atitinka degumo klasę B-s1, d0. Ką tai reiškia? B-s1, d0 yra aukščiausia galima medienos degumo klasė. Statybinės medžiagos skirstomos į įvairias klases pagal Europos gaisrinės saugos standartą EN 13501-1. Pagal šią klasifikaciją degumo klasei A gali būti priskirtos tik nedegiosios medžiagos, pvz., plienas. Statybinės medžiagos, išskyrus grindų dangas, pagal degumą skirstomos į klases A1, A2, B, C, D, E, F. Dūmų susidarymo sparta ir liepsnojančių lašų kiekis žymimas raidėmis „s“ ir „d“. Dūmų susidarymo spartos klasės yra s1, s2 ir s3, o liepsnojančių lašų – d0, d1 ir d2. A1 = visiškai nepalaiko degimo (nedegiosios medžiagos) A2 = beveik nepalaiko degimo B = nežymiai palaiko degimą C = šiek tiek palaiko degimą D = labai palaiko degimą E = skatina degimą F = nereglamentuojama s1 = labai maža dūmų susidarymo sparta s2 = maža dūmų susidarymo sparta s3 = dūmų susidarymo sparta neatitinka klasių s1 ir s2 reikalavimų d0 = nesusidaro liepsnojančių lašų ir dalelių d1 = liepsnojantys lašai ir dalelės greitai sudega d2 = liepsnojančių lašų ir dalelių susidarymas neatitinka klasių d0 ir d1 reikalavimų

Ar galima spalvinti priešgaisrinę dangą „Fontefire WF“? Ne, bet galima spalvinti tarpinio sluoksnio dažus „Ultra Pro WF-M“ ir viršutinio sluoksnio dažus „Ultra Pro WF 10“. Ar priešgaisriniu laku „Fontefire WF Clear“ galima dengti gruntuotą ar dažytą paviršių? Ne. Priešgaisrinis lakas „Fontefire WF Clear“ turi būti dengiamas ant grynos medienos be jokio grunto, kad atitiktų degumo klasės B-s1, d0 reikalavimus. Priešgaisrinis lakas „Fontefire WF Clear“ yra permatomos baltos spalvos. Visos kompanijos „Tikkurila“ priešgaisrinės dangos yra skirtos grynai medienai dengti. Jei bus padengtas gruntuotas ar dažytas paviršius, lako priešgaisrinės savybės gali susilpnėti. Be to, šviesi lako danga lauš šviesą išryškindama padengto paviršiaus spalvą, o tai gali būti nepageidaujamas efektas. Ar galima spalvinti priešgaisrinį laką „Fontefire WF Clear“? Negalima. Tik skaidrus nespalvintas lakas atitinka reikiamą degumo klasę. Ar galima spalvinti „Akvilac WF 10“ laką? Kol kas negalima, bet šiuo metu atliekame spalvinto lako bandymus norėdami nustatyti, kokį poveikį priešgaisrinės dangos savybėms turi spalvinto lako naudojimas.

Šaltinis – Suomijos statybos taisyklių nacionalinis kodeksas E1.

Ar priešgaisrines dangas „Fontefire WF“ galima dažyti bet kokiais dažais?

Ar galima naudoti priešgaisrines dangas visų rūšių mediniams paviršiams?

Negalima. Kad priešgaisrinė danga atitiktų reikiamą degumo klasę, ją galima dengti:

Jei norite priešgaisrinę dangą naudoti retesnių rūšių medienai, prašom kreiptis į kompanijos „Tikkurila“ specialistą el. paštu info.lt@tikkurila.com. Kokios spalvos yra priešgaisrinė danga „Fontefire WF“? Priešgaisrinė danga „Fontefire WF“ yra šviesiai pilka, todėl padidėja dengiamoji dažų geba.

Ar priešgaisrines dangas būtina nudažyti viršutinio sluoksnio dažais arba nulakuoti? Jei priešgaisrine danga padengtas paviršius turi būti atsparus dilimui, jį reikia nudažyti viršutinio sluoksnio dažais arba nulakuoti. Medines lauko dailylentes būtina nudažyti viršutinio sluoksnio dažais arba nulakuoti, kad priešgaisrinė danga būtų atspari atmosferos poveikiui. Patalpose esantiems mediniams paviršiams, kurie nėra veikiami mechaniškai, pvz., luboms, pakanka vien priešgaisrinio lako. Kaip reikia dengti medinius paviršius priešgaisrinėmis dangomis? Priešgaisrinės dangos „Fontefire WF“ skirtos naudoti pramoniniu būdu. Jos dengiamos vakuuminiu būdu, purkštuvu arba plokštumine čiurkšle („užuolaidinis“ dengimas), tačiau mažus plotelius galima dengti teptuku arba voleliu. Tik pramoninės dažyklos šiuo metu turi galiojančius priešgaisrinių dangų dengimo sertifikatus. Jei konstrukcijoje yra oro tarpas, ar dailylentes arba lentas galima lakuoti priešgaisriniu laku „Fontefire WF Clear“? Negalima. Dėl ypatingų atvejų prašom pasitarti su gaisrinės saugos specialistu. Ar priešgaisrinės dangos tausoja aplinką?

Kompanijos „Tikkurila“ priešgaisrinėse dangose nėra žmonėms pavojingų sudedamųjų • priešgaisrine vidaus ir lauko danga („Fontefire WF“) dalių. Būdamos vandeninės jos pasižymi mažesne lakiųjų organinių junginių emisija, todėl • priešgaisriniu vidaus laku („Fontefire WF Clear“) ir tausoja aplinką ir yra saugios naudoti. Mūsų • chemikalams atspariu viršutinio sluoksnio laku, priešgaisrinės dangos skirtos dengti pramokai dengiamas paviršius bus veikiamas niniu būdu, t. y. dengimas vyksta gamykloje mechaniškai („Akvilac WF 10“) kontroliuojamomis sąlygomis, o ne statybvie• tarpinio sluoksnio dažais „Ultra Pro WF-M“ tėje. Tai užtikrina dar mažesnę lakiųjų organi(galima spalvinti) nių junginių emisiją ir leidžia išvengti nekonViršutinio sluoksnio dažais „Ultra Pro WF 10“ troliuojamos emisijos statybvietėje. (galima spalvinti)

Daugiau informacijos rasite tikkurila.lt/pramonei arba prašom kreiptis į pardavimo atstovą tel. 8 620 62 282. 85

studijos

Kauno „Pompėjos“ archeologinis muziejus Parengė Aušra NARKELIŪNIENĖ

Kauno senamiesčio dalyje archeologų atrasti XV–XVII a. viduryje statyti pastatų rūsiai įvardyti kaip Kauno „Pompėja“. Siekiant išsaugoti ir deramai eksponuoti Lietuvai svarbius kultūrinius sluoksnius, nuolat svarstoma, kaip turėtų atrodyti šiuolaikiniai archeologijos muziejai, kaip geriau pristatyti vertingus radinius po atviru dangumi. VGTU architektūros fakulteto absolventė Agnė Kurmanskytė parengė magistro darbą tema „Medis parametrinėje architektūroje: erdvinė struktūra Kauno „Pompėjoje“, sujungdama medines ir stiklo konstrukcijas į darnią muziejaus statinio struktūrą. Studijų darbo vadovas – Architektūros fakulteto katedros vedėjas profesorius doc. Sigitas Kuncevičius.

Išskirtinė saugomo objekto vieta ir reikšmė

Agnė KURMANSKYTĖ, VGTU architektūros fakulteto magistrė

86 2020 birželis / liepa

Kauno senamiestyje archeologų atrastus XV– XVII a. vidurio rūsių kompleksus, vadinamąją Kauno senamiesčio „Pompėją“, magistrantė savo baigiamajame darbe siūlo apsaugoti

sukuriant parametrinę struktūrą, kuri veiktų ne tik kaip apsauginė, bet ir visuomeninė, pažintinė, mokomoji erdvė. Pirmoje posesijoje (nuo Nemuno, išlikusi tik jos dalis) aptikti keli gyvenamieji namai, kieme buvo įrengtas grindinys su paviršiniais lietaus drenažo grioveliais. Antroje posesijoje (T. Daugirdo g. 1)

Situacijos miesto urbanistiniame kontekste vizualizacija.

aptikta gyvenamųjų ir gamybinių pastatų, taip pat alaus daryklos kompleksas su įkasta gamybine krosnimi. Trečios posesijos (T. Daugirdo g. 3) pietinėje dalyje XVI a. pab. stovėjo miesto kalėjimas, o šiaurinėje dalyje – dviejų patalpų gyvenamasis namas, kiemo gilumoje – svirnas su rūsiu. Vakarinėje posesijos dalyje atrasta hipokausto tipo krosnis. Ketvirtoji posesija (T. Daugirdo g. 5) pasižymi sudėtingu ūkinės paskirties užstatymu, šiaurinėje jos dalyje stovėjo gyvenamasis namas.

Urbanistinė teritorijos charakteristika ir urbanistinio sprendimo koncepcija Projektuojamos erdvinės struktūros sklypo aplinka – tiek gamtinė, tiek urbanistinė. Šiaurinė, rytinė ir vakarinė sklypo kraštinės ribojasi su gyvenamaisiais, visuomeniniais pastatais. Rytinėje pusėje – su „Daugirdo“ viešbučiu. Šiaurinėje sklypo dalyje yra apleistas pastatas, kuris šiuo metu restauruojamas ir pritaikomas Kauno Jėzuitų gimnazijos kompleksui. Žvelgiant toliau į šiaurę yra Rotušė, už jos – dominuojanti Kauno senamiestyje Arkikatedra. Pietinėje dalyje sklypas ribojasi su gamtiniu karkasu: priešais sklypą yra viešoji erdvė – senojo uosto krantinė, kurioje yra įrengtas „Daugirdo“ amfiteatras, neseniai sutvarkyta krantinės zona – atkurtas grindinys. Netoliese tekantis Nemunas vakarinėje teritorijos dalyje susijungia su Neries upe. Taigi visa vakarinė dalis yra gamtinė zona – dviejų didžiausių Lietuvos upių santaka, kurioje yra įrengta dviračių ir pėsčiųjų takų. Pasirinktą sklypą formuoja dvi gatvės: Prieplaukos krantinės ir Daugirdo g. bei du pagrindiniai keliai – tai gamtinio karkaso ašis ir nuo krantinės Rotušės link vedantis pagrindinis kelias. Sklypas yra atsuktas į krantinę, iš kurio atsiveria vizualinis gamtinis ryšys. Sklypas patenka į didžiausius pėsčiųjų srautus, kurie veda nuo Kauno pilies per santaką Daugirdo amfiteatro link į Rotušę ir Vilniaus g.

Urbanistinė schema. Pagrindinės jungtys.

Urbanistinė schema. Vizualinis ryšys. GAMTINIS, VIZUALINIS RYŠYS, ATSIVERIANTIS NUO SKLYPO.

SKLYPĄ JUNGIANTIS GAMTINIS RYŠYS

PAGRINDINIS KELIAS NUO KRANTINĖS IKI ROTUŠĖS

studijos Urbanistinė schema. Dominantės.

ESAMOS KOORDINATĖS KURIAMA NAUJA DOMINANTĖ MAŽESNIO MASTELIO DOMINANČIŲ RYŠYS DIDESNIO MASTELIO DOMINANČIŲ RYŠYS DOMINANČIŲ TARPUSAVIO RYŠYS (DAUGIAKAMPIS, VORONOJAUS ELEMENTAS)

viešbutį, sklypo dalyje, kurioje nėra atrasta jokių archeologinių radinių, kurioje galima suformuoti reikiamas aptarnaujančias patalpas, o eksponatų erdvė liktų nepaslėpta po perdangomis. Kiti išėjimai iš pastato gali būti numatyti į kiemo pusę.

Objekto architektūrinio sprendinio koncepcija Projektuojant erdvinę struktūrą, buvo nutarta atsižvelgti į sklype išsidėsčiusius archeologinius radinius, formuojančius pagrindinius kelius ir Kauno senamiesčio esamą užstatymą. Kadangi sklype esantys archeologiniai istoriniai radiniai yra labai svarbūs Kauno miestui ir visai visuomenei, kuriama erdvinė struktūra turi tapti nauja Kauno senamiesčio dominante, kontrastuojančia

88 2020 birželis / liepa

esamoje aplinkoje ir įsiliejančia į Kauno senamiesčio esančių dominančių daugiakampį, kuris susideda iš Kauno pilies, Arkikatedros Rotušės, Vytauto Didžiojo Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios bei krepšinio namų. Atrasti rūsiai yra išsidėstę visame sklype, todėl tikslingiausia pagrindinę įeigą į pastatą projektuoti iš Daugirdo g. priešais „Daugirdo“

Magistrė atskleidžia naują požiūrį į medžio panaudojimo architektūroje galimybes, kai vertingą istorinį paveldą reikia apsaugoti, į tai yra žiūrima labai jautriai, o medis yra artimiausia žmogui statybinė medžiaga. Tai – gamtos motyvas, kurį galima panaudoti net viso pastato statybai, jis atsiskleidžia ne tik per architektūrą, bet ir konstruktyvą.

KONCEPCIJA PASIRINKTAS SKLYPAS YRA APSUPTAS GAMTINIO KARKASO

MEDIS NEATSIEJAMAS NUO GAMTOS

VIDURAMŽIŲ LAIKŲ ATRASTI RŪSIAI KAUNO SENAMIESTYJE

Taikant išsišakojimų metodą, suprojektuotos išsišakojančios kolonos

Viena kraštinė atsukta į upės krantą, o vandenyje galima atrasti Voronojaus struktūros elementų

Išsišakojimu paremta parametrinė architektūra yra paremta medžių šakų išsišakojimu

Taikant Voronojaus struktūrą, suprojektuotas denginys, kuris apsaugo atrastus rūsius Vandens bangavime

Vandenyje susidariusių oro burbuliukų

Būtent išsišakojimai turi būti kuriamos parametrinės erdvinės struktūros dalis, kuri laikytų visą denginį

Koncepcija. Pastato struktūrai pasirinktos ne tik gamtinės medžiagos, bet ir konstrukcija, atkartojanti gamtos motyvus.

Atlikdama priešprojektinius studijų darbo tyrimus, magistrė išsiaiškino, kad pagrindinės medinės parametrinės architektūros struktūros yra: tinklelio, išsišakojimų ir vadinamosios Voronojaus. Darant keletą skirtingų variantų, naudojant tinklelio ir Voronojaus struktūras, buvo prieita prie išvadų, kad tinklelio struktūra yra per masyvi Kauno senamiesčio kontekstui, o Voronojaus struktūra – tinkamesnė, nes taikant šį principą galima jį panaudoti bet kokiai kuriamai formai ir keičiant taškų skaičių išgauti tinkamo mastelio erdvinę struktūrą esamam kontekstui. Galvojant apie kuriamą Voronojaus principu paremtą erdvinę struktūrą, ją galima kombinuoti kartu su išsišakojimų struktūra, taip būtų sustiprinta struktūros erdvė. Kadangi sklypas yra apsuptas gamtinio karkaso – vandens ir medžių, o juose yra randama gamtinės tiek Voronojaus, tiek išsišakojimų struktūros, pastatą laikančios kolonos turi būti paremtos išsišakojimo principu, o visas denginys, kuris dengia archeologines vertybes, – Voronojaus struktūra. Pasirinktas medis kaip tinkamiausia konstrukcinė ir architektūrinė medžiaga naujajai dominantei, kuri savo naujumu Kauno senamiesčio aplinkoje ir taip išsiskiria, be to, teritorijoje

kasinėjimo metu buvo rasta medinių pastatų liekanų, tad medis naudojamas kontrastui sušvelninti. Jei būtų taikomos kitos konstrukcijos, tarkime, metalo – jos užgožtų rūsius ir nebeliktų pastato bei rūsių tarpusavio ryšio. Taip pat klijuota mediena yra lanksti, galima lengvai pritaikyti įvairioms formoms ir sudėtingumui, lengva montuoti vietoje, ji turi izoliacinių savybių ir konstrukcijose pavyktų išvengti šalčio tiltelių. Klijuotos medienos sijos yra gaminamos iš atsinaujinančių gamtos šaltinių, todėl suprojektuotas pastatas bus draugiškas aplinkai.

Funkcinių ryšių modelis ir erdvių struktūra Pastatas susideda iš rūsio ir 4 antžeminių aukštų. Į pastato vidų veda trys įėjimai pirmame aukšte. Iš jų – vienas pagrindinis ir du – pagalbiniai. Į visus erdvinės struktūros aukštus patenkama pro šiaurinį pastato korpusą, laiptine arba liftu, o į ketvirtą aukštą – papildomai pro kitą laiptinę ir liftą, esančią vakarinėje pastato dalyje. Rūsio aukšte eksponuojami visi archeologiniai atradimai. Ši erdvė yra atvira ir matoma iš visų pastato aukštų. Šiaurinėje pastato dalyje yra numatytos techninės patalpos. Iš rūsio

aukšto išeiti iš pastato galima pro du išėjimus, pakilus laiptais arba liftais į pirmą aukštą vakarinėje ir šiaurinėje pastato dalyje. Pirmo aukšto pagrindinės patalpos yra orientuotos šiaurinėje pastato dalyje, kurioje nėra archeologinių radinių. Pagrindinis įėjimas – rytinėje pastato dalyje, priešais „Daugirdo“ viešbutį. Pagrindinės funkcijos – holas, administracijos erdvė, kur galima įsigyti lankytojų bilietus, rūbinė, sanitariniai mazgai ir laiptinės, lifto zona. Taip pat yra numatyti atviri laiptai tiesiogiai patekti į eksponatų zoną. Antro aukšto patalpų forma yra išgaunama erdvinio Voronojaus struktūros projektavimo principu. Patalpos formuojamos šiaurinėje pastato dalyje, virš pirmo aukšto patalpomis. Antrame aukšte numatytos archeologų darbo patalpos, kurie gali dirbti prie archeologinių tyrimų, taip pat yra projektuojamos saugyklos, kuriose saugomi archeologiniai radiniai. Šiame aukšte gali lankytis tik jame dirbantys archeologai. Trečias aukštas – į šį aukštą patenkama iš pirmo aukšto šiaurinėje dalyje esančio lifto arba laiptinės. Visas aukštas padalytas į dvi erdves, viena iš jų – kavos baras, jam priklausanti pagalbinė patalpa, sanitarinis mazgas ir numatytos sėdimos vietos lankytojams. Kita zona yra

studijos

Pastato išilginis ir skersinis (apačioje) pjūviai su gretimybėmis.

poilsio. Šioje erdvėje lankytojas gali prisėsti ir iš knygų lentynos, skiriančios erdves, pasiėmęs knygą ją skaityti, taip plėsdamas Lietuvos istorijos žinias. Iš šio aukšto yra nutiestas tiltelis, kuriuo galima pereiti išilgai pastate esančią atvirą eksponatų erdvę, į ketvirtą aukštą. Į ketvirtą aukštą patenkama iš rūsio aukšto, vakarinėje pastato dalyje, esančios laiptinės ir lifto, arba iš trečio aukšto esančių tiltelių. Šiame aukšte yra numatyta apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria Kauno kraštovaizdis, jame matosi Nemunas ir kitame upės krante besidriekiantis gamtovaizdis. Iš šios apžvalgos aikštelės yra nutiesti tilteliai iki pirmo aukšto. Jais leidžiantis žemyn galima susipažinti su eksponatais iš kitų rakursų ir vaikštant jais pasinerti į viduramžių laikus, pajusti, kaip tada gyveno žmonės, gal net pajusti tų laikų dvasią. Funkciniai muziejaus ryšiai: patekęs į pastatą lankytojas pereina administraciją, kur įsigyja lankytojo bilietą, tuomet drabužinę ir pakyla į 3 pastato aukštą, kur patenka į kavos barą ir poilsio erdvę. Ten prasideda ekspozicijos apžiūrėjimo kelias. Tilteliu pereinama į kitą pastato dalį – apžvalgos aikštelę, nuo jos tilteliais leidžiantis žemyn galima stebėti eksponatus iš skirtingų rakursų, leidžiantis į pirmą aukštą arba laiptais ar liftu – į rūsio aukštą ir susipažinti su eksponatais iš arti. Viską apžiūrėjęs bei susipažinęs su archeologiniais atradimais lankytojas užbaigia ekspozicijos kelią.

90 2020 birželis / liepa

Interjerui parinktos medžiagos Kuriamos medinės parametrinės architektūros – erdvinės struktūros interjeras yra neatsiejama viso pastato dalis. Jis leidžia atskleisti kuriamą erdvinę struktūrą, visur matomas ir akcentuojamas medines konstrukcijas. Tik patekus į pastato vidų pirmas žvilgsnis krypsta į archeologinius radinius, išsišakojančias kolonas ir per visus aukštus nusidriekiančius tiltelius. Trečiame aukšte įrengtame kavos bare ir poilsio erdvėje atsiveria kuriama erdvinė struktūra. Pagrindinė apdaila, kaip ir visame pastate, yra medis. Interjerą pagyvina nuo erdvinės struktūros metami šešėliai, suteikiantys jaukumo ir žaismingumo. Erdvinės struktūros vidaus vaizdas – nuo tiltelių atsiverianti visa parametrinė erdvinė struktūra, taip pat ir archeologiniai eksponatai.

Išorės sprendimai Fasadų apdailoje dominuoja medis ir stiklas. Visas pastatas yra skaidrus, matosi visa erdvinė struktūra – išsišakojančios kolonos, pakabinti tilteliai, kuriais vaikščiodamas lankytojas susipažįsta su archeologiniais radiniais. Kad pastatas nevirstu šiltnamiu, yra parenkamas nuo infraraudonųjų spindulių apsaugantis stiklas. Tai toks stiklo paketas, kurio išoriniame stikle yra įlydyta saulės kontrolės plėvelė – 20, 40, 60,

80 proc. saulės pralaidumo arba visai nepraleidžianti infraraudonųjų spindulių, tačiau natūrali šviesa pro juos patenka į pastato vidų.

Konstrukciniai sprendimai Architektūrinę išraišką suformuoja Voronojaus struktūra, tapdama pagrindine pastato architektūrinės kompozicijos ašimi. Kiekvienas Voronojaus struktūros elementas, kurį galima pavadinti sija, yra stačiakampio 450 x 150 mm klijuotos medienos profilio. Tarpusavyje jie jungiasi ne atvira konstrukcija, o paslėpta, kai į siją yra įstatoma aliuminio plokštelė, kuri yra pritvirtinta varžtais, jie uždengiami mediniais kamščiais, o ertmė tarp sijų sujungimų yra užpildoma mediniu pleištu. Projektuojamos išsišakojančios kolonos yra parenkamos nestandartinės žvaigždutės formos, kurios prie žemės paviršiaus yra platesnio diametro, o kylant į viršų šiek tiek siaurėja. Viršūnėje yra įmontuotas specialus metalinis profilis, prie kurio yra tvirtinamos šakos, tokiu pačiu principu, kaip ir pagrindinė struktūra. Tilteliai yra pakabinami ant pagrindinės struktūros tuo pačiu principu, kaip ir visa struktūra, o ant šių konstrukcijų yra nutiesiami tilteliai iš medinių lentų. Ketvirtame aukšte esanti apžvalgos aikštelė (250 mm storio) yra sumontuota ant specialių sijų, kurios yra prikabinamos prie vienos kolonos ir pagrindinės struktūros, sijų susijungimų vietose, ties fasadais ir stogu.

Trijų ir daugiau sijų jungimas viename taške.

Žmonių su negalia poreikių tenkinimo sprendiniai Žmonės su negalia gali laisvai judėti po visą objektą. Yra suprojektuoti liftai, apsaugos aikštelės. Taip pat yra jiems pritaikyti tilteliai, kiekvienas jų yra 8,3 proc. nuolydžio, kas 9 m yra suprojektuotos aikštelės, tiltelių plotis parinktas taip, kad vienu metu galėtų prasilenkti du neįgalieji – 1 800 mm pločio. Durys – be slenksčių (maksimalus slenksčio peraukštėjimas – ne daugiau kaip 2 cm). Visų durų pločiai užtikrina žmonių su negalia patekimą į pastatą ir patalpas, jiems yra pasiekiami visi aukštai specialiai pritaikytais liftais. Kiekviename aukšte numatyti sanitariniai mazgai taip pat pritaikyti neįgaliesiems.

Apibendrinant Rengiant šį studijų projektą magistrei pavyko išsiaiškinti, kur yra gaminami mediniai parametrinio dizaino elementai, kokia yra jų daroma įtaka pastato konfigūracijai. Mediniai elementai gali būti gaminami pasitelkiant 3D spausdinimo technologijas, automatizuotas priemones. Šiuos elementus galima gaminti tam pritaikytose gamyklose arba vietoje, statybų aikštelėje. Atskleistas naujas požiūris į medžio naudojimo architektūroje galimybes, kai labai vertingą istorinį paveldą reikia dėmesingai bei jautriai

apsaugoti ir atverti lankytojams. Apžvelgti paveldo svarbos ir jo išsaugojimo, kuriant erdvinę medinę parametrinę struktūrą, aspektai. Kuriama Voronojaus struktūra leidžia nepažeisti archeologinių atradimų, apsaugo juos nuo atmosferos veiksnių – vėjo, kritulių, šalčio. Sukurtas parametrinis denginys suteikia esamam paveldui naują išraišką, svarbumo jausmą. Su aplinka kontrastuojantis objektas išryškina šios miesto teritorijos išskirtinumą ir kviečia žmones į jį užeiti. Toks objektas kuriamas kaip šių dienų paveldas ateities kartoms, kai vienoje vietoje susilieja skirtingų laikotarpių paveldo objektai.

teities būsto scenarijus Parengė Aušra NARKELIŪNIENĖ

Siekdami sumažinti neigiamą pastatų įtaką nepageidaujamiems klimato atšilimo procesams, nekilnojamojo turto vystytojai ir projektuotojai įpareigoti atsižvelgti į tvarumo parametrus ir vis augančius apribojimus taršioms medžiagoms. Tai brangina naujas statybas, tačiau gyventi sveikoje aplinkoje jau dabar nori dauguma būsimų naujakurių ir pirkdami būstą atsižvelgia į tvarumo aspektus, net jeigu už juos tenka mokėti šiek tiek daugiau. Juk investuojame į savo ir vaikų ateitį. Ilgainiui tai neišvengiamai taps įprastu gyvenimo būdu, kuriam turime ruoštis jau dabar, keisdami savo mąstymą ir požiūrį į medžiagas, supančias mus namuose ir darbo vietose.

92 2020 birželis / liepa

Maksimaliai išnaudoti turimą erdvę iestai tankėja ir ne tik automobilių išmetamosios dujos sudaro didelę dalį taršos, bet ir statyboms bei vidaus apdailai naudojamos medžiagos. 2018 m. Jungtinių Tautų organizacija (JT) išleido straipsnį, kuriame teigiama, kad 55 proc. pasaulio gyventojų jau gyvena miesto teritorijose, numatant, kad iki 2050 m. šis procentas pasieks 68 proc. Norėdami sušvelninti neigiamus urbanizacijos padarinius, dizaineriai vis labiau teikia pirmenybę tvarumui ir maksimaliam turimos erdvės panaudojimui su mažesniu poveikiu aplinkai.

architektūra

Augalai yra oro valymo „nindzės“ – jie tokie veiksmingi, kad net NASA užsakė tyrimus, jog tai įrodytų. / M. OGUNNDEHIN /

energijos sunaudojančios gamybos pramonės sąrašus 2013 m., mažesnis šios medžiagos vartojimas viso pasaulio miestuose būtų svarbus žingsnis tvaresnio miesto gyvenimo link“, – rašo tinklalapio „Archdaily“ apžvalgininkė Liily Cao.

„Baltic Architects Group“ vizual.

Kuo daugiau natūralumo ir vietinių gamtos išteklių naudojimo

Aplinkai draugiškų medžiagų alternatyva Augant susidomėjimui tvarumu, ateities interjeruose bus naudojamos naujos technologijos ir išmanūs metodai, siekiant kuo mažiau vartoti energijos ir sumažinti išmetamų teršalų kiekį. Vienas reikšmingiausių šios transformacijos būdų – naudoti tvarias medžiagas, pereinant nuo daug energijos sunaudojančių, tokių kaip cementas, stiklas, plytos ir plienas, prie natūralių alternatyvų, tokių kaip akmuo, žemės paviršius, tuščiaviduris betonas ir mediena. „Kai cemento pramonė EIA organizacijos (angl. Energy information Administration) buvo įtraukta į daugiausia

palengvinančią labai detalų planavimą ir vykdymą, siekdami sumažinti bereikalingas statybų atliekas ir sąnaudas, pagerinti tvarumą ir skatinti kūrybiškumą. Kartu su BIM dizaineriai gali naudoti ir energijos modeliavimo programinę įrangą pastatams, padidinančią energijos efektyvumą.

Minimalizmas ir biofilinis dizainas Ateities gyvenamuosiuose ir visuomeniniuose interjeruose turėtų vyrauti natūralios medžiagos, ypač mediena, kuri suteikia daugiau jaukumo, palyginti su šalta modernių plieno, betono ir stiklo erdvių pilkuma. Svarbus šios permainos aspektas susijęs su vietinių išteklių naudojimu, nes medžiagų pervežimas gali turėti didelės įtakos energijos suvartojimui ir bendroms išlaidoms. Nepaisydami kosmopolitiškų kai kurių šiuolaikinės architektūros kūrėjų ambicijų, galime numanyti, kad būsimi interjerai tam tikrose vietovėse vystysis atsižvelgiant į konkretų klimatą ir kraštovaizdį, į pasyvų energijos sunaudojimą ir išmetamų teršalų kiekį. Architektai turėtų naudoti pasyvias konstrukcines priemones – stogelius, išorines žaliuzes, optimalų langų ir sienų santykį, pasitelkiant saulės energiją šilumai išgauti ir vėsai palaikyti, kad būtų sumažintas aktyvusis šildymo ir oro kondicionavimo poreikis.

Naujos technologijos, mažinančios sąnaudų kiekį Šioms prevencinėms priemonėms turėtų talkinti naujos technologijos, skirtos energijos vartojimui optimizuoti. Projektuodami naujas erdves, architektai, inžinieriai ir statybininkai greičiausiai pasitelks „Building Information Modeling“ (BIM) – bendradarbiavimo technologiją,

Susidomėjimas gamta ir technologijomis gali pasireikšti ir estetiškai, kai racionalus požiūris į medžiagas, sąnaudas ir energiją pasitelkiamas minimalistine estetika ar biofiliniu dizainu. Ko gero, interjerai vis dažniau bus dekoruojami gamtinėmis – balta, smėlio ar kita spalva, o baldai taps „švarių“ ir paprastų formų. Vertikalios žaliosios sienelės, miniatiūriniai sodai, apželdinti stogai ar balkonai ir gyvi augalai taip pat vis labiau skverbsis į šiuolaikinius pastatus. Taigi tikimasi, kad pastatų interjeras smarkiai pasikeis, tačiau bus laikomasi trijų pagrindinių ašių: tvarumo, technologijų ir efektyvumo. Šie trys transformacijos impulsai įvyks kartu, o ne atskirai, kiekvienas paveikdamas ir palengvindamas kitą. Tikimės, kad dėl to miestai bus tvaresni, lankstesni ir integralūs – nors gali tekti nueiti nemažai kelio, o laiko neturime daug.

Tvaraus pastato scenarijus Ekologiškas pastatas turėtų įgauti tokį pavidalą, kuris nesunkiai prisitaiko prie besikeičiančios aplinkos. Tai reiškia, kad dizainas turi būti tvarus. Pasak Pasaulio aplinkos ir plėtros komisijos, jis turėtų atitikti įvairių kartų poreikį. Norėdami sudaryti tokį scenarijų, turite užduoti sau šiuos klausimus:

– Ar ilgas jūsų planuojamo pastato gyvavimo laikas? – Ar jis draugiškas aplinkai? – Kaip suvartojama pastato energija? – Ar jūsų projektas kokiu nors būdu pakenktų aplinkai? – Ar elementus, kurie buvo naudojami statyboje, galima perdirbti ir atnaujinti? Jei ne, ar jie galėtų būti pakeisti nepažeidžiant statinio konstruktyvo? – Ar pastatas prisideda ar gali prisidėti prie atliekų perdirbimo (waste stream)?

www.pixabay.com nuotr.

Anot Harvardo universiteto tyrėjo Josepho Alleno, „sergantys“ pastatai egzistuoja ir teršia aplinką. Todėl jie yra toksiški ir netinkami pokyčiams, kurie įvyks bent jau aplinkosaugos požiūriu. Galų gale, žalias pastatas skatina sveiką statybinę elgseną ir geidžiamą aplinką. Be to, šie pastatai turėtų atitikti šiuos kriterijus:

Projektuojant tvarų pastatą, svarbu žinoti CO2 emisijas viso pastato gyvavimo laikotarpiu, GWP (global warming potential) ar kitus aplinkos tausojimui svarbius rodiklius,randamus EPD deklaracijoje. / A. BAGDONAS /

94 2020 birželis / liepa

– energiją ir vandenį naudoti efektyviai ir produktyviai, bet svarbiausia – taupiai ir tvariai; – saulės energija turėtų būti vienas pagrindinių tikslų; – žaliojo pastato oro aplinka turi būti švari nuo kenksmingų medžiagų; – statybai naudojamos medžiagos jokiu būdu neturi būti toksiškos ar kenksmingos, jau nekalbant apie netvarias medžiagas; – žmonės, naudojantys pastatą, turėtų būti patenkinti pastato valdytojo nustatytomis tvariomis sąlygomis. Jų gyvenimo kokybė turėtų būti aukšta ir kilti.

Kaip pasirinkti tvarias medžiagas, įrangą butui / namui, remiantis EPD (Environmental Product Declaration) ar kitais tvarumą įrodančiais sertifikatais? EPD teikia informaciją apie gaminius nuo medžiagos „gyvavimo pradžios“ iki „sunaikinimo“ (angl. from cradle to grave), todėl projektuotojai, pirkėjai, rangovai, produkto gamintojai ir plačioji visuomenė gali geriau suprasti produkto tam tikro etapo poveikį ir bendrą poveikį aplinkai. Pasak Lietuvos žaliųjų pastatų tarybos (LŽPT) vadovo Andriaus Bagdono, visuomenė vis daugiau įgauna žinių apie tvarumą, todėl neišvengiamai turėtų suprasti, kad jų gamyba ir statybos daro didelį poveikį aplinkai, o aplinkos poveikį statant namą arba įsirengiant būstą galima įvertinti renkantis

www.pixabay.com nuotr.

statybines medžiagas, kurios turi EPD ir jas lyginant tarpusavy. Taip pirkėjas sužinos, kuri medžiaga daro didesnį / mažesnį poveikį aplinkai, ir galės pasirinkti mažesnį poveikį aplinkai darantį produktą. Produkto poveikį aplinkai pirkėjas gali sužinoti EPD deklaracijos skyriuje „LCA results“. A. Bagdonas rekomenduoja naudoti vietines medžiagas ir niekada nesirinkti iš Raudonojo sąrašo (angl. Red List: https://living-future.org/ declare/declare-about/red-list/ ) bei atkreipti dėmesį į kitus sertifikatus, susijusius su produkto tvarumu: atsakingo pirkimo pagrindų standartas (BES 6001 Framework standard for Responsible sourcing), FSC medienos žyma; Tvarios konstrukcijos plieno schema (CARES Sustainable construction steel scheme); ECO-ECO sustiprinto ir atsakingo pirkimo standartas (ECO Reinforced Responsible sourcing standard); Tvariai naudojamų miškų programa (SFI – Sustainable forestry initiative).

Kokia EPD vertė architektams ir statytojams? Ateityje gali tapti privaloma atlikti pastato gyvavimo ciklo analizę (angl. LCA) ir, remiantis LCA rezultatais, pagerinti rodiklius, lyginant su vidutinės klasės pastatais (to reikės BREEAM sertifikatui gauti, o Europos Sąjunga skatina „Levels“

ir „Net zero building“ programas). EPD glaudžiai siejasi su bendru viso pastato gyvavimo ciklo įvertinimu (LCA), nes remiantis EPD deklaracijoje pateikiamais duomenimis ir yra atliekamas LCA. „Todėl projektuojant tvarų, nulinės emisijos pastatą svarbu žinoti CO2 emisijas viso pastato gyvavimo laikotarpiu, GWP (global warming potential) ar kitus aplinkos tausojimui svarbius rodiklius, randamus EPD deklaracijoje, kad būtų galima suprasti bendrą projektuojamo pastato įtaką aplinkai“, – sako A. Bagdonas. Pastatų statytojai, siekdami BREEAM / LEED sertifikato, renkasi EPD deklaraciją turinčias medžiagas. Už tai suteikiama papildomų balų. EPD deklaracija yra aktuali medžiagų gamintojams, siekiantiems išeiti į kitas rinkas (ypač Vakarų ir Skandinavijos šalių). Deklaracija žymi produkto patikimumą ir tarptautiškumą; produktai patenka į listinguojamus tarptautinius sąrašus. Skandinavijos rinkoje EPD yra laikomas savaime suprantamu dokumentu, nurodančiu produkto poveikį aplinkai ir įmonės skaidrumą.

Pabaltijo šalys neatsilieka nuo tendencijų Pasak bendrovės „Vesta consulting“ direktoriaus Evaldo Savickio, tendencijos ir valstybių įsipareigojimai rodo, jog Pabaltijo šalys aktyviai

skatina tvaraus verslo bei nekilnojamojo turto plėtrą. Tai neabejotinai daro stiprią įtaką ir pačios rinkos pasikeitimams. Produktų gamintojai vis dažniau susiduria su investuotojų ar kitų šalių reikalavimais atnaujinti gamybą pagal tvarumo standartus. Nuo to gali priklausyti ne tik produktų paklausa, bet ir pačios įmonės patrauklumas bei pozicija rinkoje. Viena iš didžiausių rinkų, kurioje tvarumas tampa vis aštresne tema, – nekilnojamasis turtas. Nekilnojamojo turto savininkai ir vystytojai turėtų atkreipti dėmesį į tai, kokios medžiagos yra naudojamos jų pastatuose. Tvarumo aspektas svarbus ne tik siekiant BREEAM ar LEED sertifikato. Ilgainiui tai užtikrina išliekamąją būsto vertę, likvidumą ir patrauklumą investuotojams bei nuomininkams. Taigi, renkantis medžiagas pastatams statyti, prioritetą neabejotinai turi tos įmonės, kurios savo produkciją žymi EPD deklaracija. „Atkreipčiau dėmesį į tai, jog kol kas pakanka tiesiog turėti industrijos poveikį aplinkai įrodantį EPD dokumentą, tačiau sparčiai einame dar tvaresnių standartų suvokimo link. Ilgainiui nekilnojamojo turto statytojai produktų deklaracijas lygins tarpusavyje, o tai reiškia, kad produktų gamintojai turės imtis realių veiksmų, siekdami sumažinti neigiamą poveikį aplinkai ir įrodyti savo atsakomybę bei vertę“, – sako E. Savickis.

architektūra

Korekcijos, kurios gali įvykti pandemijos ir kitų globalių pokyčių akivaizdoje

Produktų gamintojai turės imtis realių veiksmų, siekdami sumažinti neigiamą poveikį aplinkai ir įrodyti savo atsakomybę bei vertę.

Higiena – su sveiku protu Jos nuomone, higienos reikia laikytis kiekviename žingsnyje, vadovaujantis sveiku protu, o ne fobijomis. Autorė supranta, kad mus supantys daiktai, keliantys gerus prisiminimus, yra labai svarbūs psichologinei savijautai, todėl pataria nemesti lauk visko iš eilės, o rūpestingai atsirinkti. Daugiau dėmesio ji siūlo sutelkti į tai, kas padeda laikytis atidesnės higienos, – bekontakčių technologijų (durelių, atsidarančių piršto paspaudimu, vandens maišytuvų, valdomų alkūne ar keliu, ir pan.). Taip pat ji pataria grįžti prie senų, patikrintų būsto planavimo būdų, prisiminti tokį dalyką kaip „gonkos“, t. y. mažo patalpų prieangio, kuriame nusiauname lauko batus prieš įeidami į vidų. Tai yra praktiniai vartai į gerą

www.pixabay.com nuotr.

/ E. SAVICKIS /

Būsimų namų interjerai bus kuriami siekiant sušvelninti pandemijos įtaką – tinklalapio „Dezeen“ straipsnyje rašo tendencijų kūrėja, architektė Michelle Ogunndehin, „Elle decoration“ žurnalo redaktorė, nurodžiusi 11 būdų, kaip pandemija paveiks namus. Jos įsitikinimu, pasikeitus šiuolaikinei namų paradigmai, namai gali tapti rimtu ginklu kovai su pandemija. Anot M. Ogunndehin, būsimuose namuose forma seks pandemiją (perfrazuojant garsųjį modernistų šūkį „forma seka paskui funkciją“). Pirmiausia namai turi palaikyti ir stiprinti imunitetą. Juose neturi būti kenksmingų medžiagų – dažų, skleidžiančių toksinus, žvakių iš parafino, net neaiškios kilmės sintetinių kilimų, jau nekalbant apie cigarečių dūmus, pelėsių sporas ar virusus. „Pasak Karališkojo gydytojų koledžo, tai mirtinas kokteilis, sukeliantis maždaug 99 000 metinių mirčių vien Europoje. Taigi dažai, kuriuose nėra LOJ ir statybinės medžiagos be formaldehido, turi būti laikoma standartu, o MDF turėtų būti uždrausta“, – rašo autorė. Anot jos, oro ir vandens

filtravimo sistemos būstuose ir biuruose gali būti aukštųjų technologijų sprendimai, tačiau geriamojo filtruoto vandens ąsotis ir daugybė lapinių kambarinių augalų taip pat gali būti labai veiksmingi sveikatai ir be pašalinio poveikio. „Augalai yra oro valymo „nindzės“ – jie tokie veiksmingi, kad net NASA užsakė tyrimus, kad tai įrodytų“, – teigia M. Ogunndehin.

96 2020 birželis / liepa

www.pixabay.com nuotr.

interjeras

vidaus higieną: numatyta kitokia grindų apdaila, palyginti su likusiais namais, turėtų nubrėžti jų ribas. „Derinkite tai su natūraliais antibakteriniais paviršiais, tokiais kaip kamštis ir varis. Prieškambario fojė, kaip „nukenksminimo kamera“, yra nesunkiai įgyvendinama – nereikia įdiegti standartinių ligoninės UV filtrų sistemų“, – rašo autorė. Didesni higienos reikalavimai turėtų būti taikomi ir virtuvės zonai. Nors pastaruoju metu ji tapusi bendros erdvės dalimi, tačiau, M. Ogunndehin nuomone, joje neturėtų būti mokyklinių kuprinių, vaikų žaislų ar darbo priemonių. Virtuvės stalas nėra pritaikytas darbui, kaip ir virtuvės kėdė. Darbo vieta namuose turi būti izoliuota nuo triukšmo, su tam skirtais baldais ir gerai apgalvota, nes panašu, kad joje teks praleisti gerokai daugiau laiko negu iki šiol.

Daugiau lankstumo

Namai turėtų būti planuojami lanksčiai, kad juose būtų galima užauginus vaikus oriai senti arba pakeitus keletą pertvarų pritaikyti kitiems poreikiams. / M. OGUNNDEHIN /

Kita autorės koncepcija, kurią svarbu paminėti, yra labiau socialinė. Ji pataria, atsižvelgdama į psichologų, sociologų ir urbanistų tyrimus, kurti tokius kvartalus ir bendruomenes, kuriose gyventų kelios kartos – mamos su vaikais nebūtų izoliuotos namuose, kaip ir senukai, kurie šiuo metu suvaromi į tam tikrus senėjimo getus. Ben druomenėse turėtų taikiai sugyventi kelių kartų interesai, o namai turėtų būti planuojami lanksčiai, kad juose būtų galima užauginus vaikus oriai senti arba pakeitus keletą pertvarų pritaikyti kitiems poreikiams. Čia turėtų būti ir vaikų žaidimo aikštelių, ir paauglių aktyvaus sporto zonų, ir suoliukų senukams prisėsti.

www.pixabay.com nuotr.

Apibendrinant

98 2020 birželis / liepa

Pastarosios publikacijos architektams ir dizaineriams skirtuose tinklalapiuose kviečia grįžti prie ištakų ir moderniomis priemonėmis perfrazuoti daugelio laikotarpių patikrintą gyvenseną. Šiuolaikinės technologijos turėtų padėti kaupti bei apdoroti informaciją ir tobulinti daugelio kartų patirtį, pasitelkiant į pagalbą gamtą, kaip sąjungininką, o ne pažabojant ją didesnio vartojimo tikslui. Pandemijos pasaulyje – ne naujiena, jos nuolat kartojasi beveik kas šimtą metų. Racionalus valstietiškas mąstymas, kaip ir sveikas protas, nuo seno buvo didysis pagalbininkas išgyventi.

Silent Room Ramybės oazė biure arba šiuolaikiška dermė tarp klasikinio stiliaus, modernių reikalavimų ir inovatyvių technologijų. PIRITO komanda pasistengė, kad Jūsų poreikiams būtų pritaikyti originaliausi techniniai dizaino sprendimai.

MB PIRITAS + 370 698 31 935 info@piritas.lt www.piritas.lt

JŪSŲ ŠEDEVRAS. Bendradarbiaujant su EJOT.

„Fraunhofer“ „Fraunhofer“ institutas institutas (Darmštatas), (Darmštatas), architektas architektas „JSWD „JSWD Architekten“ Architekten“ GmbH GmbH & Co. & Co. KGKG Įgyvendinta Įgyvendinta naudojant naudojant EJOT EJOT SDF SDF fasado fasado inkarus inkarus

Karo Karo istorijos istorijos muziejus muziejus (Dresdenas), (Dresdenas), architektas architektas Daniel Daniel Libeskind Libeskind Įgyvendinta Įgyvendinta naudojant naudojant EJOT EJOT SUPER-SAPHIR SUPER-SAPHIR JT3JT3 savigręžius savigręžius varžtus varžtus ir SDF ir SDF fasado fasado inkarus inkarus

technologijos

LG nuotr.

Lankstomi šviestuvai – revoliucija šviesos įrenginių pramonėje.

Elektronikos mokslo revoliucija – LED keičia organiniai OLED šviestuvai Organinė elektronika – įdomi ir sparčiai besiplėtojanti mokslo ir pramonės šaka. Ji suteikia galimyDalius GUDEIKA

bę gaminti prietaisus bei elektronines schemas ant įvairių didelio ploto, lanksčių paviršių. Tai leidžia kurti naujos kartos prietaisus, pavyzdžiui, suvyniojamus dvipusius ypatingos raiškos elektroninius ekranus, kabinamus ant sienų, lanksčius televizorių ekranus, monitorius ant sienos apmušalų, didelio ploto efektyvius apšvietimo įrenginius (šviečiančius tapetus), išmaniuosius telefonus, užpurškiamus ant rankos, – visa tai organiniai šviestukai (angl. OLED – Organic Light Emitting Diode), kuriems reikalingas didelis plotas ir lankstumas ir kurie atveria ypatingas jų pritaikymo galimybes praktiškai.

agal „IDTechEx“ kompanijos atliktus nepriklausomus rinkos tyrimus ir įvykius apie besivystančias technologijas paskaičiuota, kad 2018 m. OLED pramonės vertė siekė įspūdingą 25,5 mlrd. dolerių sumą, o 2019 m. išaugo iki 30,3 mlrd. dolerių.

102 2020 birželis / liepa

2016–2018 m. į OLED ekranų pramonę buvo investuota daugiau nei 15 mlrd. dolerių, o didieji gamintojai daugiausia įsikūrę Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje ir Taivane. Sparčiai vystantis technologijoms investuojama į lanksčius didelio ploto OLED ekranus, kurie rinkoje pasirodė 2019 ir 2020 m. („Huawei Mate X“ ir „Galaxy Z Flip“).

OLED sektoriuje dominuoja išmanieji mobilieji OLED telefonai, o antras pagal dydį sektorius – OLED išmanieji televizoriai, kuriuose integruoti ir dirbtinio intelekto elementai („LG ThinQ“). Kuriant ir vystant išmanias technologijas, priešingai nei neorganinių medžiagų pagrindu veikiančius LED prietaisus, nenaudojami sunkieji

žemės metalai (iridis, platina), o jų skleidžiama šviesa yra „mielesnė“ žmogaus akims. Tačiau tokių OLED gyvavimo trukmė žymiai trumpesnė. Medžiagų, savo sudėtyje neturinčių iridžio, kurias naudojant būtų galima suformuoti efektyvius mėlynus OLED, vis dar labai trūksta. Dar viena problema, kurią siekiama išspręsti kuriant OLED, – siekis sumažinti kenksmingą mėlynos spalvos poveikį žmogaus akims. Intensyvi mėlyna spalva gali sumažinti melatonino gamybą, sukelti negrįžtamus akių tinklainės pakitimus, dėl to gali padidėti susirgimo onkologinėmis ligomis rizika bei sutrikti miegas. Šiuo atžvilgiu ypač didelį iššūkį mokslininkams ir technologijų kūrėjams pateikia mėlynos spalvos OLED, kurie perdega greičiau nei LED ir tai išbalansuoja monitorių spalvas, sumažina šviestukų ilgaamžiškumą. Dėl šios priežasties OLED technologijos vis dar mažiau populiarios nei LED.

Kalbant apie OLED įrangos sudedamųjų dalių stabilumą, daugiausia problemų sukelia mėlynos spalvos OLED gyvavimo trukmė. Jei pirmosios OLED kartos šviestukams galėjo būti suteikiama kelerių metų garantija, šiandien ji siekia nuo 5 iki 8 metų. Ir tai ne riba. Mėlynos spalvos iššūkį patyrė ir LED technologijų kūrėjai. Dar 1990 m. japonų mokslininkai Isamu Akasaki, Hiroshi Amano ir Shuji Nakamura, naudodami atitinkamus puslaidininkius, suformavo mėlynos spalvos LED šaltinius, tačiau optimalų efektyvumą pasiekė tik daugiau nei po 20 m. ir už tai 2014 m. gavo Nobelio premiją fizikos srityje. Vėliau OLED buvo tobulinami formuojant efektyvesnius antros kartos fosforescencinius ir naujausios trečios kartos termiškai aktyvinta uždelstąja fluorescencija (angl. TADF – Thermally Activated Delayed Fluorescence) pasižyminčius optoelektroninius prietaisus.

Ateityje OLED išstums neorganinius, nes organinių junginių įvairovė daug didesnė, o suformuotų OLED spalvų raiška yra geresnė ir jie suteikia daugiau galimybių – šviečia į abi puses, o tai leidžia sukurti dvipusius ekranus.

„Sharp“ nuotr.

OLED ekranai gali būti lankstomi ir naudojami multimedijai atkurti.

103

„Samsung“ nuotr.

technologijos

LG nuotr.

TADF pagrindu veikiančių OLED tyrimai buvo pradėti maždaug 2012 m. Kyushu universitete Japonijoje, o šiuo metu daugelis pasaulio akademinių grupių, įskaitant ir KTU prof. Juozo Vido Gražulevičiaus vadovaujama neformali Medžiagų tyrėjų grupė, intensyviai kuria TADF organines medžiagas OLED. Pagrindinės priežastys, dėl kurių kilo didžiulis susidomėjimas TADF organiniais šviestukais, yra tos, kad, priešingai nei dabar naudojamuose OLED, naujos kartos optoelektroniniuose prietaisuose nenaudojami retieji žemės metalai, tokie kaip iridis ir platina. Taip pat atsirado reali galimybė suformuoti didelio efektyvumo ir ilgaamžiškumo mėlynai šviečiantį OLED. Tačiau vienas iš pagrindinių TADF OLED trūkumų yra tas, kad tokiuose prietaisuose naudojamų TADF medžiagų emisijos spektras santykinai platus – dėl to gaunamas palyginti prastas spalvų grynumas. Šiandien naujausias OLED technologijas taiko daugelis išmaniųjų telefonų gamintojų – „Huawei“, „Samsung“, „Apple“ ir kt. Kol kas OLED technologijų pagrindu kuriama įranga yra brangesnė nei neorganinių. Tačiau prognozuojama, kad taip bus neilgai. Ateityje OLED išstums neorganinius ne tik dėl aplinkosaugos sumetimų, bet ir dėl aukštesnės kokybės, nes organinių junginių įvairovė daug didesnė, o suformuotų OLED spalvų raiška yra geresnė ir jie suteikia daugiau galimybių – šviečia į abi puses, o tai leidžia sukurti dvipusius ekranus.

104 2020 birželis / liepa

Šiais laikais OLED moksliniai tyrimai – kolektyvinis darbas, todėl svarbu rasti gerų bendradarbiavimo partnerių. KTU prof. Juozo Vido Gražulevičiaus tyrėjų grupė, kurioje, be lietuvių, yra chemikų ir fizikų tyrėjų iš Jungtinės Karalystės, Baltarusijos, Kinijos, Irano, Indijos, Ukrainos, kartu su kitų šalių chemijos ir fizikos mokslo sričių tyrėjais iš Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Ukrainos, Latvijos, Taivano mokslininkais, verslo atstovais iš Vokietijos „Novaled“ ir „Cynora“ bei Prancūzijos „Astron-FIAMM“ jau ne vienus metus vykdo aukšto lygio projektus, susijusius su naujų organinių medžiagų mėlynos spalvos naujos kartos OLED kūrimu, tyrimais ir taikymu pramonėje. Pažymėtina, kad organinių medžiagų tobulinimui nėra ribų, o jų sintezė – virtuozinis darbas. Per pastaruosius metus organinėje sintezėje įvyko daug pokyčių. Anksčiau reakcijos vykdavo didelėse kolbose valandų valandas. Dabar procesai pasikeitė iš esmės. Chemikai organikai remiasi dirbtinio intelekto sukurtais teoriniais metodais, molekulių modeliavimu, jų savybių prognozavimu. Formuojama struktūra, stebima, kaip erdvėje išsidėstę tos molekulės elementai. Tik tuomet bandoma rasti sintezės kelią, kuris leistų gauti vienokią ar kitokią molekulę, tinkamą organinei elektronikai. Lietuvoje surasti lėšų tyrimams ir juos vykdyti ypač svarbu, nes tik taip galima integruotis į pasaulinį mokslą ir kelti meistriškumą. Tyrimai finansuojami Lietuvos, Latvijos ir Kinijos (Taivano), Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimo mokslo ir technologijų srities bendrų mokslinių tyrimų programos bei Europos Sąjungos bendrųjų programų „Horizontas 2020“. Europos Sąjungos lėšomis atnaujinta tyrimų aparatūra laboratorijose šiandien leidžia dirbti ne prastesnėmis sąlygomis nei pažangiose Vakarų ar Tolimųjų Rytų laboratorijose. Pasitelkus dirbtinį intelektą „sumanių“ medžiagų ir iš jų pagamintų įvairių „išmaniųjų“ produktų paklausa kasdien vis auga. Organinė elektronika kuriama ne tik geriausiose pasaulio mokslinėse grupėse, bet ir Lietuvos universitetų laboratorijose. Pasitelkiant žmogiškuosius ir technologinius resursus išradingai keičiamos medžiagų savybės, o iš jų suformuoti organinės elektronikos prietaisai tampa neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi.

105

urbanistika

Architektūros vaidmuo kuriant atvirą, gyvybingą miestą Geri namai nesukuria gero elgesio ar geros bendruomenės, – rašė Jane JaSoc. m. dr. Dalia ČIUPAILAITĖ-VIŠNEVSKA

cobs savo garsiajame 1961 m. veikale „Didžiųjų Amerikos miestų gyvenimas ir mirtis“. Nepaisant to, paskyrė visą šį veikalą pasiūlymams, kaip kurti gyvybingą, atvirą miestą, kurie išlieka aktualūs ir šiandien.

Koks gi tas – atviras miestas? Jacobs pasisakė už mišrias kaimynijas, neformalų gatvės gyvenimą, vietos kontrolę. Miestas pagal J. Jacobs – sudėtinga, kompleksiška, tačiau dėsninga problema – organizuotas kompleksiškumas, veikiantis savais būdais, kurie palankūs jo gyventojams. Miesto gyvenimo esmė – nesuplanuotas jo kasdieniškumas, spontaniškas bendravimas žmonių pilnose gatvėse ir aikštėse. Atviras miestas – tai koncepcija ir etinis požiūris, susietas su miesto įvairovės ir žmonių

tarpusavio sugyvenimo samprata. Tai situacija, kai įvairios grupės mieste gali naudotis erdvėmis, gyventi greta, susidurti, naudotis resursais. Atviram miestui būdingas miesto fizinės aplinkos ir gyvenimo jame kompleksiškumas, tarpusavio įtakos, judėjimo atvirumas, žmonių, veiklos paskirčių maišymasis, galimybės įvairioms grupėms naudoti, patirti miestą, o kartais paprasčiausiai jame išgyventi. Tai nėra nei konkreti objektyvi miesto būklė, nei viena apibrėžta perspektyva, koks būtų miestas, kuris yra atviras. Veikiau tai visuma idėjų, formuluojamų socialinių mokslininkų, nagrinėjančių miesto gyvenimą. Tad vieni jų akcentuoja atvirumą įvairovei,

kitoniškumui, miesto resursų prieinamumą, kiti apima miesto planavimo procesus ir patį fizinį miesto audinį – kaip jis patiriamas, kaip gali kisti laike.

Ar miesto kūrėjai gali prisidėti prie miesto įvairovės, gyvybingumo ir gebėjimo atsigauti pokyčių akivaizdoje? Dar 1938 m. vienos pirmųjų miesto sociologijos mokyklų – Čikagos universiteto – atstovas, pirmasis tarptautinės sociologų asociacijos prezidentas Loisas Wirthas rašė, kad miesto kultūra – specifinis miesto gyvenimo būdas susiformuoja būtent miesto fizinės aplinkos lemiamomis aplinkybėmis. Miestas – tai erdvė, turinti apibrėžtas ribas, kuriai būdingas didelis gyventojų tankumas ir santykinai didelis jų skaičius bei kultūrinis gyventojų heterogeniškumas. Gyvendami tokioje situacijoje miestiečiai tolsta vieni nuo kitų, ima nepažinti savo kaimynų, jų bendruomenės tampa ne tokios glaudžios, užtat mieste auga atvirumas skirtumui ir gyventojų įvairovei, jų ryšius ima grįsti ne būsto artumas, o bendri interesai. Tačiau, kiek svarbu, kokios fizinės formos, kokie pastatai ir kokios urbanistinės struktūros sudaro tokį miestą, L. Wirthas mums neatsako. Galime spėti, jog 1938 m., kai sociologo apmąstytos mintys sugulė į tekstą, jis stebėjo XIX a. staigiai

Tvoros, supančios būsto kvartalus, tampa ribomis mieste. Nuotrauka autorės.

108 2020 birželis / liepa

Jėzuitų gimnazijos bibliotekos Vilniuje statybos. Galbūt ši siena taps „membrana“ tarp mokyklos bendruomenės ir miestiečių.

išaugusio industrinio miesto gatves. Perimetru nusitiesia keturių ar penkių aukštų namai, gatvėje susimaišo minios žmonių, arklių ir tramvajų. Tai miestas ir gatvės, kurias vėliau septintajame dešimtmetyje J. Jacobs gynė nuo sugriovimo ir keitimo į besidriekiančius greitkelius ir monotoniškus daugiabučių rajonus.

tėvai nesentų, kaip nesentų ir patys namai, ir visada idealiai atitiktų savo funkciją, suplanuotą, sakykime, 2015 ar 2020 m. Tai uždaras miestas – pernelyg apibrėžtas, sutvarkytas, subalansuotas, segreguotas, kontroliuojamas, aiškus. Uždarame mieste kiekviena detalė suplanuota ir turi savo vietą. Nieko čia negali būti ne vietoje, nieko keisto, netikėto. Čia nėra vietos eksperimentuoti.

Uždaro miesto sindromas Ką siūlo sociologai? XX a., po II pasaulinio karo, JAV imami plėtoti (ir dabar visame pasaulyje atkartojami) priemiesčiai. Garsiausias jų ir pirmasis – Levitaunas (Le wittown). Sociologas Herbertas Gansas, išnagrinėjęs šio priemiesčio gyvenimą, sukritikuoja L. Wirthą – miesto aplinka nelemia mūsų kultūros. Į tarpusavio draugystes buvo linkę tie priemiesčio gyventojai, kurių skonis, vertybės buvo tokios pačios kaip jų kaimynų, kurių klasinė padėtis ir etniškumas buvo toks pats, kurie panašiai žvelgė į vaikų auklėjimą. Taigi namai namais, bet bendrauja ir ryšius mezga vieni į kitus panašūs ar bent taip save suvokiantys žmonės. Tačiau toks miestas, kaip rašo sociologas Niujorko universiteto ir Londono ekonomikos mokyklos profesorius Richardas Sennettas, yra trapus. Tai miestas, kurio gyventojai, funkcijos yra atskirti ir paskirstyti; kuriame gyvenimas suplanuotas iki detalių, tarsi niekada nekistų – vaikai netaptų patirčių ištroškusiais paaugliais, jų

Iš tiesų, kažką siūlydami architektūros ar urbanistikos prasme sociologai labai rizikuoja. Turi atsakyti į sunkų klausimą: ar architektūra turi įgyvendinti žmonių poreikius, sekti esama jų kultūra ir suteikti jai tinkamas formas, ar architektūra turėtų padėti keisti esamus gyvenimo būdus, pasiūlyti naujus? Pirmuoju atveju kyla rizika atkartoti negatyvius miesto gyvenimo elementus. Ar reikia daugiau aptvertų ir saugomų gyvenviečių? Antruoju – tai nesėkmingų eksperimentų, socialinės inžinerijos rizika – kai ekspertai „žino“, kaip žmonėms gyventi, ir siūlo suplanuotą miestą, kuriame, kaip rašė J. Jacobs, planų gali turėti tik planuotojas. Tokių pasiūlymų apstu, tai modernistinio urbanizmo klasikų funkcionalusis miestas, supaprastinantis žmogaus gyvenimą iki miego, darbo, poilsio gamtoje ir judėjimo transporto kanalais tarp namų ir darbo, įkvėpęs XX a. urbanistinius sprendimus, išplėtotus visame

Architektūra turėtų duoti pradžią, kurti prielaidas gyvenimui, bet ne visiškai jį išbaigti. / Dalia ČIUPAILAITĖ-VIŠNEVSKA /

109

urbanistika

Quinta Monroy, Iquique, Čilė. Neišbaigtumo ir atviros formos pasiūlymai. Garsus socialinio būsto pavyzdys, kur pastatyta „pusė gero namo“, o kitą pusę gyventojai gali pabaigti pagal savo poreikius. Architektui Alejandro Aravenai už šį darbą suteikta Prickerio architektūros premija. Antras pavyzdys, siūlymas, kaip projektuoti butus, kad keičiantis namų ūkio sudėčiai ir gyventojų poreikiams būtų galima transformuoti. Vieno miesto oficiali lyčių aspekto integravimo strategija (Manual for Gender Mainstreaming in Urban Planning and Urban Development, 2013.)

Porėtumas Miesto dalių santykis – porėtas, kai jos susisiekia, kai vyksta komunikacija ties jų ribomis. Pastatas yra porėtas, kai yra atviras srautas tarp vidaus ir išorės. Visiškas atvirumas nereiškia atviro miesto, reikia subtiliai dėlioti ribas. Ties ribomis vyksta veiksmas. Bet vienos ribos yra tokios, ties kuriomis vyksta veiksmas ar kurios kuria jaukumą, o kitos yra tokios, kurios atskiria miesto dalis. Tai platūs greitkeliai be galimybės pereiti, funkcinė izoliacija tarp darbo, būsto, viešojo gyvenimo, tai – tvoros, supančios rajoną: nors jos dažnai permatomos, prie jų nevyksta judėjimas, mainai, bendravimas. Sienos – tai tokios ribos, prie kurių vyksta veiksmas, kurios turi ką pasiūlyti: užuovėją, susitikimo vieną, galimybę prekystaliui, galimybę susidurti iš dviejų skirtingų šaltinių išplaukiantiems srautams. Paradoksaliai, akmuo labiau veikia kaip porėta riba – membrana, o permatomas stiklas gali veikti kaip aklina siena. pasaulyje. Tai – idiliška vizija miesto sodo, kuris niekada neauga ir nesikeičia, kuriame gyventojai gyvena patogų ir subalansuotą gyvenimą, kol niekuo neabejoja ir neturi savo planų – utopija virstanti distopija. Bet koks sistemiškai išbaigtas planas, kuriame žmonių gyvenimas suplanuotas iki detalės ir pastatytas išbaigtai, potencialiai yra pasmerktas žlugti. Arba žmonės kaip augančios, kintančios, mąstančios, nesutinkančios, eksperimentuojančios būtybės yra pasmerkti žlugti. Tai ką daryti? Ar įmanoma kažką daryti? Gal verta palikti architektus ir urbanistus ramybėje ir nieko nesiūlyti? Richardas Sennetttas,

110 2020 birželis / liepa

nagrinėjantis miesto fizinių formų ir žmonių gyvenimo santykį, siūlo atviriau mąstyti apie miestus ir juos statyti. Atviras – tai neišbaigtas, novatoriškas, neaiškus, kompleksiškas, nenuoseklus, kintantis. Architektūra turėtų duoti pradžią, kurti prielaidas gyvenimui, bet ne visiškai jį išbaigti. Ji turėtų būti kuriama suprantant miesto gyvenimą, bet ir būnant kritiškam jo atžvilgiu. Miesto kompleksiškumas R. Sennetto požiūriu yra vertybė, o pastangos sukurti tvarką (visada kažkieno tvarką) išstumia skirtumą kaip vertybę. R. Sennettas pasiūlo penkias atviras formas, kurios padėtų miesto gyvenimui atsiverti.

Neišbaigtumas Miestas – tai nuolat vykstantis procesas. Jis niekada nėra baigtas, jį dažnai reikia taisyti. Struktūros sensta, gyvenimo poreikiai keičiasi. Tad R. Sennettas siūlo statyti taip, kad tiek architektūra, tiek gatvė, tiek kaimynija būtų atvira kaitai. Kad miesto dalis bent tam tikru masteliu užaugtų per laiką ir susijungtų su miesto gyvenimu. XX a. antroje pusėje statyti miegamieji rajonai labai konkrečiai apibrėžti ir sunkiai keičiasi, senamiestis, naujamiestis greičiau keičiasi, atsinaujina.

Koks likimas laukia naujų būsto kvartalų? Vienu metu pastatyti būsto kvartalai, atskirti nuo miesto savo fiziniais apribojimais ir monofunkcionalumu. Tokiose erdvėse visi namai ima senti vienu metu, juos sudėtinga atnaujinti pamažu – reikia viso kvartalo atnaujinimo sprendimo, kuris dažnai sunkiai pasiekiamas, brangus ir reikalauja savivaldybės sprendimo. Keičiantis gyventojų poreikiams tokiems kvartalams sunku keistis, prisitaikyti: paprastai jų infrastruktūra sukurta orientuojantis į mažų vaikų turinčias šeimas. Visgi, nors Lietuvos naujienose vis pasigirsta raginimas griauti socialistiniu laikotarpiu statytus miegamuosius rajonus kaip netinkamus atnaujinti, toliau statomos iš esmės tokios pačios, tik dar labiau nuo miesto izoliuotos ir dar mažiau paskirčių įsileidžiančios struktūros. Atvirumas kaitai nėra vien pastatų griovimas ir naujų statymas. Turėtų būti galimybė keisti pastatų paskirtį, kai pasikeičia poreikiai. R. Sennettas siūlo projektuoti pastatus kaip kiautus, kuriuose yra mažai įtvirtintų barjerų. Jie atitinkamai gali keisti savo paskirtį, juose galima kurti porėtą vidaus struktūrą, esant poreikiui išplėsti. Kitas pasiūlymas – tai tipas-forma, atvira pakeitimams ir variacijoms. Pavyzdžiui, projektuojant pastatus kaip korpusą su keliomis struktūriškai būtinomis sienomis ar atramomis. Tai sukuria maksimalų lankstumą. Tarsi forma, kurią galima vis keisti ir keisti. R. Sennettas siūlo taikyti atviresnį požiūrį į miesto kūrimą, nes pokyčių negalima nuspėti iš anksto.

Akcentavimas Vienu metu vykstančiame miesto gyvenimo sraute miestiečiui reikia pagalbos orientuojantis. Vietoms reikia specifinio charakterio. Jos neturi būti vienodos ir monotoniškos. Orientuotis miesto erdvėse – kaip tekstuose – padeda „skyrybos ženklai“. R. Sennettas pasiūlo kelias metaforas. Šauktukas – tai iškilūs monumentai, objektai, kurie padeda orientuotis mieste, bet būdami menkai susieti su konkrečiomis vietomis gali ir prarasti savo prasmę. Kuklesnė alternatyva – kabliataškiai. Tai – sankryžos, sustabdančios judantį kūną, padedančios susiorientuoti. Ties jomis R. Sennettas siūlo telkti socialinį gyvenimą. Kampas veikia kaip žymeklis, nes miestietis patiria dėmesio fokuso pakitimą, nedidelį juslinį trūkį. Atitraukti nuo gatvės pastatai, ties sankryža nukirstas kampas, kaip žymiajame Barselonos gatvių tinkle, ar kaip kuklus, bet gyvybingas Antakalnio kampas, kur susikerta Šilo ir V. Grybo gatvės. Ten įsikūręs turgelis darbuose

Kai pritrūksta akcentų. Būsto kvartalas Vilniuje. Nors gyventojai randa savo būdų orientuotis, užsukusiam miestiečiui rasti kelią čia būtų sunku. Visi įėjimai ir išėjimai tarp namų, žaidimo aikštelės ir namai čia vienodi.

Nedidelis tuščias plotas prie parduotuvės virsta viena gyvybiškiausių Antakalnio vietų.

Sinchroniškumas Tai – vietos, kur daug skirtingų dalykų vyksta vienu metu. Aikštė, gatvė, kur žmonės veikia skirtingus dalykus. Priešprieša – pastanga viešojoje erdvėje apibrėžti grupes visuomenėje ir paskirstyti kiekvieną grupę į skirtingą viešosios erdvės, pvz., parko, vietą ir atskirti / izoliuoti jų veiklas. Sinchroniškas veikimas reikšmingas miestams, nes kuria galimybę susitikti įvairaus amžiaus ar interesų grupėms, leidžia pažinti kitokius žmones, priimti jų kitoniškumą, nes nežinojimas kelia baimę ir atitolina.

111

urbanistika

Ispanijos bibliotekos parkas. Medellín, Kolumbija. Archit. Giancarlo Mazzanti. Kiti bibliotekų parkai Medellin mieste. Šaltinis – „The UNESCO Learning City Med2019ellín: Library parks as community places of lifelong learning and culture, 2019“. Awards RIBA President‘s Awards for Research 2017 (Category Cities & Community). Architecture for Politics: Designing Collectivity in Medellín’s Library-Parks https://www.architecture.com/ awards-and-competitions-landing-page/awards/riba-presidents-awards-for-research/2017/architecture-for-politics

Bet koks sistemiškai išbaigtas planas, kuriame žmonių gyvenimas suplanuotas iki detalės ir atitinkamai pastatytas, potencialiai yra pasmerktas žlugti. Arba žmonės kaip augančios, kintančios, mąstančios, nesutinkančios, eksperimentuojančios būtybės yra pasmerkti žlugti. / Dalia ČIUPAILAITĖ-VIŠNEVSKA / 112 2020 birželis / liepa

paskendusį praeivį informuoja, kad jau žydi narcizai ar vilkdalgiai, kad jau atvyko pirmosios braškės. Čia susitari susitikti, čia lūkuriuoji pažįstamo, paplepi su pardavėjomis. Vertė gali būti labai kukli, bet rajone, kuriame stinga centro, gatvės kampas gali tapti gyviausia vieta. Kabutės atkreipia dėmesį į specifinį objektą – kodėl jis išskirtas? – keičia jo prasmę, kviečia stabtelėti ir pamąstyti. Tai paprastas būdas padaryti erdvę patrauklesnę, bet įgyjantis ne šiaip estetinę, bet ir gilesnę prasmę. Pažįstamą paversti nepažįstama, išryškinti, suteikti vertės: pastatytas suoliukas, kintantis šaligatvio plytelių ritmas. Šie gestai nežymi nieko specifinio aplinkoje, veikiau jie tiesiog ją akcentuoja; taip kartu gal dirbtinai išryškinant vietą, suteikiant jai vertės, pažymint tai, kas yra problemiška, ar tai, kas – svarbu.

Užuomazgų planavimas Nėra vieno atviro miesto, vienos formos. Tad negalime tinkamai parengti vieno kaimynijos plano ir taip sukurti atvirą miestą. Nėra vieno, visiems dalykams tinkamo modelio kaip tipinės mokyklos. R. Sennetas siūlo planuoti „sėjant“. Sėkla, įkritusi į konkrečią dirvą, užaugina savitą augalą. Jeigu tai – mokyklų poreikis ar sprendimas statyti bibliotekas – užtenka apibrėžti maksimalias sąnaudas ir minimalius kokybės standartus ir leisti kiekvienoje vietovėje atsirasti unikaliam variantui. Išskirtinis to pavyzdys – bibliotekų parkai Medelline Kolumbijoje: kiekvienas skirtingas

ir savitas. Tik iš anksto nerealizuota, neišbaigta forma – sėkla – turės laiko įaugti į savo aplinką, išvystyti savitumą ir sukurti ryšį. Galiausiai šios atviros formos suauga į naratyvinę erdvę. Miestas virsta pasakojimu, istorija. Naratyvinė erdvė – tai erdvė (erdvės), kurioje prasideda laikas. Erdvės tampa gyvos, kai imamos naudoti ne pagal iš anksto suplanuotą paskirtį. Tai erdvės, kuriose persidengia skirtumai. Moderniesiems miesto planuotojams būdingas troškimas formuoti aiškiai apibrėžto charakterio erdves. Tai R. Sennettas apibūdina kaip prastą meną. Prastas meno kūrinys yra toks, kuriame viskas yra (iš karto) aišku. Jeigu nuo pirmų puslapių aišku, kuo baigsis knyga, ji mūsų nesudomins. Mus patraukia ambivalentiškumai ir sunkumai, kurie nukreipia veikėjus nuo kelio, kurio tikėjomės. Taip ir mieste heterogeniški balsai ir veiksmai įtraukia mus taip, kaip gerai apibrėžti lūkesčiai to nepadaro. Ta pati nesėkmė ištinka ir modernistinius rajonus bei naująjį urbanizmą – viskas iš anksto sustyguota, iš anksto yra savo vietose ir tai sukuria nuobodulį dėl primesto erdvės perskaitomumo. Kad iš anksto turėtų būti kitaip žvelgiama į mieto planavimą, akivaizdžiai liudija tai, jog, nepaisant planuotojų lūkesčių, žmonės per savo kasdienes praktikas vis viena savaip įprasmina erdves, net pačias abstrakčiausias ir šaltas, sustyguotas ir primygtinai aiškiai užrašytas. R. Sennetto požiūriu planuotojai turi galvoti apie tai, kas vizualiai sudarytų prielaidą naratyvo pradžiai. Tam, kad būtų sukurtas pradžios jausmas, reikia radikalaus pokyčio miesto dizaine. Urbanistas, planuodamas miestą, kuriame būtų naratyvinių erdvių, turėtų atsisakyti zonavimo, architektas – kurti tokias erdves, kurios pasitarnautų skirtingoms programoms. Negalima sukurti idealiai harmoningos visuomenės, nes esama kito ir vertybių tarp kitokių susikirtimo. Tačiau žmonės gali veikti kartu nebūdami tokie patys, būdami skirtingi. R. Sennetto požiūriu, skirtumai turi persidengti. Skirtumų persidengimas turėtų būti ir miesto planuotojų, architektų idealas: „tik tankiai apgyvendintuose, netvarkinguose, persmelkiančiuose mus miestuose, kuriuose susiduria skirtingos klasės, etniškumai, kultūros, iš tikrųjų atsiskleidžia gyvenimo ir žmogiškųjų santykių kompleksiškumas.“ Straipsnis yra Architektūros kokybės vystymo asociacijos organizuoto filmuojamų paskaitų ciklo „Miesto formavimas ir visuomenė“ dalis. Paskaitų ciklą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

METUS

Stogo danga RUUKKI CLASSIC® M

LYDERIS LIETUVOJE

2020 metų modelis!

Mikroprofiliuotas lakštas

Uždengti valcų galai

Užlenktas priekinis kraštas

Mikroprofiliuota tvirtinimo linija

Ruukki Classic M stogo dangos lakštai yra mikroprofiliuoti per visą lakšto plotį, t.y. su smulkiomis, siauromis, išilginėmis bangelėmis. Dėl mikroprofiliavimo tokia danga tampa dar tvirtesnė, lygesnė, labiau matinė. Šie lakštai puikiai tinka ne tik stogams, bet ir fasadams, nes yra mažiau linkę deformuotis, banguotis. Uždengti valcų galai bei užlenktas priekinis kraštas pagerina vaizdą prie karnizo - stogas atrodo labiau išbaigtas, tvirtesnis, ilgaamžiškesnis. Mikroprofiliuota tvirtinimo linija palengvina montavimą, užtikrina sklandesnį šiluminį judėjimą.

STOGO DANGOS IR SPALVŲ PARINKIMO ĮRANKIS www.ruukki.lt/stogo-dizainas