Sa 2014 N11 by SA.lt (Statyba ir architektūra)

Kaina 8,60 Lt 2,49 Eur

2014/11

BETONAS AR ASFALTAS: KURI KELIO DANGOS MEDŽIAGA TINKAMESNĖ LIETUVOJE? BIOMIMIKRIJA – GAMTOS ĮKVĖPTA ARCHITEKTŪRA PROFESINEI VEIKLAI VGTU STUDENTAI RUOŠIASI MOKOMOSIOSE LABORATORIJOSE VILNIUJE PRADEDAMAS DEMONSTRACINIS DAUGIABUČIO MODERNIZAVIMO PROJEKTAS SKANDINAVIŠKA KRAŠTOVAIZDŽIO ARCHITEKTŪRA NEIEŠKO PRIMITYVIŲ SPRENDIMŲ

NEUŽDIRBTŲ PINIGŲ KAINA

r 4N

.11

TAS AŠ R /K

Turinys STATYBA

TEMA

6 Neuždirbtų pinigų kaina: ar Lietuva pasimokys iš savo klaidų

FORUMAS 10

Inesis Kiškis, Raimondas Kuodis, Vaidotas Levickis, Loreta Maskaliovienė, Diana Vilytė

Betonas ar asfaltas: kuri kelio dangos medžiaga tinkamesnė Lietuvoje?

Gediminas Kunčinas, Egidijus Skrodenis, Petras Vaičiulis, doc. dr. Audrius Vaitkus

MODERNIZACIJA 14

Pamatuotos ambicijos: sostinėje pradedamas demonstracinis modernizacijos projektas Aurimas Šumskis, Aidas Vaičiulis

30 Po apdovanojimų:

ARCHITEKTŪRA

žvilgsnis į pradžią

Audrius Ambrasas, Simona Kazakauskaitė, Lukas Rekevičius, Donaldas Trainauskas, Mantas Olšauskas

ARCHITEKTŪRA 36

90-metė Architektų sąjunga – profesinių ir visuomeninių interesų gynėja Gintautas Blažiūnas, Algimantas Mačiulis, Kęstutis Pempė, Marius Šaliamoras,

ARCHITEKTŪRA 39

A. Dineikos stipendija – jau dešimto studento rankose Domantas Baltrūnas, Rolandas Palekas

KRAŠTOVAIZDIS 40

Skandinaviška kraštovaizdžio architektūra neieško primityvių sprendimų

PASAULIS 48

KRAŠTAS

61 76

Asta Grabauskienė, Dovilė Ivanauskienė, Alvydas Mituzas

Biomimikrija: gamtos įkvėpta architektūra

Michaelas Pawlynas, Mickas Pearce‘as

Marijampolėje – įgyvendintų ir planuojamų projektų gausa

Miškininkų prioritetai – našus darbas ir kokybiški miškai

Redakcijos skiltis

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Ukmergės g. 222 LT-07129 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos tarybos narys; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; dr. doc. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; Rimvydas Pranaitis, Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomasis direktorius; doc. dr. Žymantas Rudžionis, KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas. Bendrovės direktorė Jūratė Babickienė Redaktoriai Darius Babickas, Rusnė Marčėnaitė Korespondentės Lina Bieliauskaitė, Kristina Buidovaitė Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Jurgita Volungevičiūtė Fotografas Gediminas Bartuška Reklamos skyrius Tel. +370 5 246 1518 Lina Krasauskienė, Liudmila Michalkevičienė Renata Olisova Prenumeratos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Laima Lašaitė Vyr. finansininkė Violeta Darulytė © „Statyba ir architektūra“, 2014 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą. Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako. Spausdino AB „Spauda“

Ko vertos renovuotuose ar naujai pastatytuose objektuose už milžiniškas europines lėšas įdiegtos pažangios vėdinimo sistemos, modernios apšvietimo technologijos, jei jos neįdarbinamos vengiant nemenkų energijos sąnaudų? Ko verti įspūdingi pastatai, jei jie suplanuoti neapskaičiavus objektų eksploatacijos sąnaudų ir projektų atsiperkamumo? Pagrindinės šio numerio temos „Neuždirbtų pinigų kaina: ar Lietuva pasimokys iš savo klaidų?“ pašnekovai aiškiai įvardijo neatsakingo požiūrio į lengvai gaunamos finansinės paramos leidimą priežastis ir padarinius. Klausimas, ar Lietuva tikrai pasimokys iš savo klaidų, ar nebus kompromituojami šiandien pradedami kurti saugikliai, regis, turėtų būti adresuojamas politikams. Betoninio Molėtų plento naudotojai gyvena viltimi – artimiausiais metais žadama pradėti jo rekonstrukciją. Ar prieš 30 metų nutiesta kelio Vilnius–Utena atkarpa visiems laikams sukompromitavo šią kelių dangos rūšį? Neakivaizdiniame redakcijos forume polemizavę specialistai linkėtų renkantis kelio dangą nesiremti vienu subjektyvių aplinkybių sąlygotu atveju. Nacionalinė pasyvaus namo asociacija (NPNA) pasiryžusi visokeriopai remti pirmą bandymą modernizuoti seną sostinės daugiabutį iki A energinio efektyvumo klasės. Tiksliau tariant, NPNA buvo ir šio projekto iniciatorė, sugebėjusi įtikinti žmones, kad jų namas vertas daugiau nei valstybės reikalaujamos C klasės. Gyventojai pasiryžę būti lietuviškos modernizacijos realybės šou herojais, o NPNA tikisi, kad demonstracinis projektas pagelbės siekiant, kad būtų panaikintos projekto dalyvių užfiksuotos modernizacijos proceso ydos. Susipažinkite su biomimetine architektūra – šiuolaikine architektūros filosofija, ieškančia gamtą tausojančių sprendimų ne atkartojant joje sutinkamas formas, kaip tai daro biomorfinės architektūros kūrėjai, bet perprantant šias formas valdančius procesus. Tai net keletą disciplinų jungiantis tvarusis dizainas, paremtas ne tiek stiliaus, kiek pamatinių principų kodeksu. Pasidairius pasaulyje galima pamatyti įdomių šios architektūros modelių. Pristatome ir lietuviškos architektūros pavyzdžius – savo architektūrines idėjas komentavo ką tik parodos-konkurso „Žvilgsnis į save“ apdovanojimus išsidaliję kūrėjai. Konkursą rengusi Lietuvos architektų sąjunga šiemet mini 90-metį, bet solidus amžius nereiškia, pripažįsta jos nariai, kad neliko klausimų dėl sąjungos misijos, tikslų ir perspektyvų. Verta dėmesio žurnalo partnerių – Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos atstovų – patirtis, parsivežta iš profesinio ugdymo kelionės po Skandinavijos šalis. Pasimokyti iš jų galima ne tik stogų apželdinimo technologijų. Rubrikoje „Kraštas“ šį mėnesį – Marijampolės apskritis.

Tiražas 4300 egz. Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m. ISSN 0131-9183

Viršelyje – „Shutterstock“ iliustracija.

• Klojinių sistemos • Inžineriniai sprendimai • Nuoma ir pardavimas

2011-ųjų Europos krepšinio čempionatui pastatytos penkios arenos, iš kurių šiandien išsilaiko vos dvi – laikinosios sostinės „Žalgirio“ ir uostamiesčio „Švyturio“ arenos.

NEUŽDIRBTŲ PINIGŲ KAINA:

AR LIETUVA PASIMOKYS IŠ SAVO KLAIDŲ? Lina BIELIAUSKAITĖ

Lietuva negali skųstis idėjų stoka panaudojant Europos Sąjungos (ES) lėšas. O ir infrastruktūros, visuomeninių objektų modernizavimo bei kiti projektai nenusileidžia įgyvendinamiems kitose Europos šalyse nei ambicijomis, nei technologijomis. Tačiau ar gavę žuvį sugebame susimeistrauti meškerę? Realybė iškalbinga – stokodami lėšų tinkamai eksploatuoti už ES lėšas sukurtus objektus neretai kompiuterius naudojame kaip rašomąsias mašinėles. Svarbiausia – pastatyti

Ko vertos įdiegtos pažangios vėdinimo sistemos, modernios apšvietimo technologijos už milžiniškas europines lėšas renovuotuose ar naujai pastatytuose objektuose, jei jos neįdarbinamos baiminantis nemenkų energijos sąnaudų? Be abejo, šie ir panašūs pavyzdžiai – vieša paslaptis, nes projektus įgyvendinusios įstaigos nelinkusios garsiai kalbėti apie tokią pastatų eksploatavimo „strategiją“. Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos (LVDK) generalinio direktoriaus pavaduotojas Vaidotas Levickis pripažino, kad tai yra tik viena neracionalaus milijoninių investicijų panaudojimo medalio pusė ir gal net ne pati blogiausia.

r.1

N 14

TE 1/

„Būdamas įvairių komisijų, komitetų, kurie prižiūri europinių pinigų skirstymą, narys, su šia problema susiduriu kone kas dieną, – kalbėjo pašnekovas. – Esame statybininkų, kuriems labai patinka statyti, šalis. Ir kuo daugiau, aukščiau, naujau – tuo geriau, tačiau daugeliu atvejų neužduodamas klausimas: „O kas bus toliau?“ Anot V. Levickio, net nebūtina kalbėti apie rezonansinius projektus – tokius kaip nacionalinis stadionas, kurį esą jau sunku įvardyti amžiaus statyba. Vienas iškalbingiausių pastarojo laikotarpio pavyzdžių – 2011-ųjų Europos krepšinio čempionatui Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Alytuje iškilusios arenos, iš kurių šiuo metu išsilaiko vos dvi – laikinosios sostinės „Žalgirio“ ir uostamiesčio „Švyturio“. Iš viso nuo 2009-ųjų arenų ir krepšinio salių pastatyta devyniuose Lietuvos miestuose, o visų jų statybų kaina siekė apie 400 mln. litų.

Atverti lango nevalia!

„Arena pastatyta, iš renginių neišsilaiko, tačiau ją reikia prižiūrėti, o tam pinigų nėra. Atsiduriame tarsi užburtame rate – mūsų savivalda nėra finansiškai savarankiška, jos biudžetas formuojamas perskirstant tam tikrus mokesčius. Savivaldybės neturi ir negali būti numačiusios lėšų, kurias galėtų panaudoti tokiems objektams išlaikyti, – aiškino LVDK vadovo pavaduotojas V. Levickis. – Tenka pripažinti, kad planavimo stadijoje dažnai pasiduodama politikų įtakai, kai siekiama, kad tik būtų politiškai gerai, kad rinkėjai džiaugtųsi ir pan. Tačiau visiškai negalvojama, kaip tas objektas bus toliau eksploatuojamas, ar atsipirks. Ir tokių pavyzdžių – begalė.“ Tarp opiausių Lietuvos temų – ir visuomeninės paskirties objektų renovacija. Pavyzdžiai, kai skirtinguose miestuose už tokią pat sumą modernizuotų pastatų energinis efektyvumas, atliktų darbų kokybė skiriasi it diena nuo nakties, specialistų jau net nebestebina. Tačiau Lietuva gali „pasigirti“ ir gerokai rafinuotesniais sprendimais.

Vaidotas LEVICKIS: per du paramos laikotarpius pinigus išmokome leisti puikiai. „Turėjome atvejį Prienuose, kur buvusių kareivinių pastate įsikūrė socialinių paslaugų centras. Čia nebuvo nieko – tik sienos, vietoj grindų – smėlis. Pastatą iš esmės sutvarkius ir įrengus ES struktūrinių fondų lėšomis staiga prabudo Kultūros paveldo departamentas (KPD). Jis pasakė: langai negali būti atidaromi į išorę. Dar daugiau – namas dviejų aukštų, ir jam restauruoti pinigai buvo gauti dviem etapais. Viename etape buvo įrengta rekuperacinė sistema, o kai buvo skirta lėšų antram etapui, rekuperacija jau nebepriklausė, todėl buvo įsigytas kondicionierius. Dabar viename aukšte veikia rekuperatorius, o kitame – kondicionierius. Štai ir turime rezultatą – tokį keistą darinį, juo labiau vertinant įstaigos veiklos pobūdį. Čia ateina ir žmonių iš gatvės, ir iš asocialių šeimų, ventiliacinės sistemos nepakanka, o darbuotojai net negali atidaryti langų, nes KPD neleidžia“, – kuriozišką situaciją iliustravo V. Levickis.

Stinga ir gebėjimų, ir noro

Anot specialisto, ieškant kaltųjų nereikėtų baksnoti į socialinių paslaugų centrą. „Žmonės stengėsi, rašė projektus, dėjo visas pastangas, kad susitvarkytų darbo aplinką, pagerintų paslaugų kokybę. Klausimas kitas – ar tam tikros atsakomybės, kas ir kaip turėtų būti sutvarkyta, gali imtis savivaldybė? Tenka pripažinti, kad tokių gebėjimų, o labai dažnai ir noro stinga“, – įvardijo specialistas. Gruodžio pabaigoje Viešųjų pirkimų tarnybai (VPT) pradėsianti vadovauti Lietuvos verslo paramos agentūros (LVPA) direktorė Diana Vilytė pripažino – akivaizdu, kad įgyvendinant europinius projektus ilgalaikės strategijos Lietuvai trūksta. „Arenos, kurios šiandien simbolizuoja krepšinio čempionato euforiją – tik vienas tokių liūdnų pavyzdžių. Turime nemažai bėdų ir su viešajam sektoriui priklausančiais kultūros paveldo objektais, kurių veikla, turistų srauDaug metų buvo kalbama, tai kai kuriais atvejais nėra patenkikad štai yra pinigai ir juos nami. Manau, kol kas savo vietos po reikia įsisavinti. Neduok saule neranda ir mokslo bei technologijų parkai, kuriuose sukurta nauja dieve, bent litas grįš į infrastruktūra, įdiegta brangiausia Briuselį. Pinigus reikia įranga. Investicijos į visus slėnius siekia apie 1 mlrd. litų, tačiau kol kas paimti bet kokia kaina, mokslo ir verslo bendradarbiavimo kad ir užkasti į žemę. produktų gausos nematyti“, – vardijo pašnekovė. Aplinkos ministerijos (AM) Europos Sąjungos paramos administravimo departamento direktorius Inesis Kiškis pripažino, kad vertinančiųjų ministerijos kuruojamas sritis akys dažniausiai krypsta į vandentvarkos projektus. „Ar į juos perinvestuojama – atsakymas nevienareikšmis, kiekvienas atvejis – individualus. Geroji naujiena yra tai, kad baigiantis antram ES finansavimo laikotarpiui

esame tarp šalių lyderių įgyvendinant miesto nuotekų valymo direktyvą. Problema – nutiesus naujus vamzdžius ne visi gyventojai, kurie anksčiau prašė civilizuoto vandens tiekimo ir nuotekų valymo, dabar prie tų tinklų jungiasi. Be to, reikėtų įvertinti ir tokius parametrus kaip gyventojų amžiaus struktūra bei pomėgis migruoti. Galbūt tie nauji vamzdžiai ir yra per didelio diametro, valymo įrenginiai kiek našesni, negu buvo planuota. Be to, vandentvarkos ūkio atstovai sako, kad nors hidraulinis krūvis ne toks didelis, kaip skaičiuota, taršos kiekis išlieka ženklus, tad tie pajėgumai reikalingi“, – komentavo AM atstovas I. Kiškis.

Tas saldus žodis „įsisavinti“

urnalo

ūra“ t k e t i ch a ir ar tose –

až Įprast

b ie „Staty rių kaina prekyb9oEsuvr) e ,8 12 num 03,20 Lt (29 1

alą e žurn ruokit ktūra“ e m u Pren rchite 1 d. ba ir a 3 „Staty . gruodžio OKAMAI m EM 4 N 1 0 kite iki 2 skaity s u i s e 2 mėn

ratos k

nume rių pre

12 num

aina –

7 Eur)

23,1 80 Lt (

eruoti renum 1656 ip s ž u 01 ami lt (8 5) 2 Norėd a@sa. ite tel. renumerat k in b a.p skam aštu s e el. p it k y š a arba r

r.1

N 14

TE 1/

D. Vilytė neneigė, kad neūkiško investavimo praktikai nemažai įtakos turi ir ydingas požiūris į europines lėšas kaip į lengvus tarsi iš dangaus nukritusius pinigus. „Blogiausia, kad toks požiūris vyrauja ir planuojant. Ministerijos tarpusavyje kovoja ne už tai, kas būtų naudingiau valstybei ir visuome- Inesis KIŠKIS: mažesnė paramos dalis skatintų atsakingesnį nei, bet už tai, kiek lėšų administruos, kurios požiūrį į lėšų naudojimą. kapšelis bus didesnis. Kita bėda – paramos naudotojai. Jeigu būtų vadovaujamasi principu: elgiuosi su tais pinigais kaip su savais, ir nedaroma. Nėra baimės, kad teks pinigus turėtume kitokią situaciją. Šiandien ne paslap- grąžinti – gal kas nors kitas geriau sugalvos. Ir tis – ir dirbtinis kainų išpūtimas, ir viešųjų pir- skandinavai neapsikrauna nereikalingu darkimų neskaidrumas, ir daug kitų ydų. Nes tai bu“, – kalbėjo V. Levickis. Šiuo požiūriu, anot pašnekovo, Lietuvoje yra neuždirbti pinigai, tokia neuždirbtų pinigų kaina. Kai verslas užsidirba pinigų, jis žino jų situacija visiškai kita – čia susiformavo ištisa vertę ir skaičiuoja kitaip, o viešajame sektoriu- rinka, kurioje tarpsta įvairiausios priežiūros institucijos, konsultantai. „Ir visų je pinigai neretai naudojami jų gerovė tiesiogiai priklauso nuo atsainiai“, – kalbėjo paskirtoeuropinių pinigų įsisavinimo. Nors ji VPT vadovė D. Vilytė. Ministerijos tarpusavyje tai prieštarauja ekonominei logiAnot LVDK vadovo pavakovoja ne už tai, kas kai, kuo tų procesų daugiau, kuo duotojo V. Levickio, vargu ar jie painesni, tuo geriau, nes šiems būtų naudingiau valstyšiandien verta stebėtis tokiu žmonėms visada bus darbo“, – pripožiūriu. „Daug metų buvo bei ir visuomenei, bet už pažino LVDK atstovas V. Levickis. kalbama, kad yra pinigų ir tai, kiek lėšų adminisSpecialistai neabejoja, kad norint juos reikia įsisavinti. Neduok pažaboti švaistūnišką ar neracionadieve, bent litas grįš į Briusetruos, kurios kapšelis lų europinių lėšų įsisavinimą galilį. Pinigus reikia paimti bet bus didesnis. ma pasitelkti ne vieną veiksmingą kokia kaina, kad ir užkasti instrumentą. Kitas dalykas – ar tam į žemę arba, kitaip tariant, pakaks politinės valios. sutvarkyti centrines miestelių, kuriuose nėra gyventojų, aikštes ir pan. Tad per tuos du laikotarpius leisti pinigus mes tikrai išmokome JAV tinka, Lietuvai – ne puikiai“, – ironizavo pašnekovas. LVPA vadovė D. Vilytė prisipažino, kad jos Makroekonominės politikos ir viešosios neįtikina neretai iš valdžios institucijų pasiekonomikos ekspertas Raimondas Kuodis girstantys argumentai, esą ne visais atvejais pastebi, kad lengvų pinigų tema – itin pamėg- įmanoma įvertinti projektų atsiperkamumą, ta Lietuvos politikų manipuliacija: esą kvaila galimą grąžą. „Absoliučiai kiekvieną investinesiimti 85 proc. finansuojamo ES projekto. ciją galima finansiškai apskaičiuoti, įvertinti, „Duodu sunkvežimį už 15 proc. kainos, bet klausimas – kiek to noro skaičiuoti yra“, – kalturėsite už savo pinigus 20 metų juo važinėti į bėjo pašnekovė. Kaip pavyzdį R. Vilytė minėjo ir ekonodarbą ir t. t. Sutiktumėte?“ – retoriškai klausė misto R. Kuodžio rekomendacijas pasitelkti R. Kuodis. sąnaudų ir naudos analizę (KNA), kurios kol kas atsimuša it žirniai į sieną. Anot ekonoPortugalų neaplenksime Kitų ES narių kontekste, V. Levickio nuomo- mikos eksperto, KNA yra vienas visuomenės ne, Lietuva neatrodo dramatiškai. „Europoje civilizuotumo atributų – esą ši metodika sėyra daug įvairių pavyzdžių – ir gerų, ir blogų. kmingai taikoma nuo ES šalių iki Naujosios Bendrame kontekste tikrai neatrodome blogai, Zelandijos ir JAV. Tačiau R. Kuodis teigia, kad ypač jei lygintume su Pietų Europos šalimis, ir įteisinti šią metodiką Lietuvos politikams čia turbūt vienas iškalbingiausių pavyzdžių – labai neparanku, nes tuomet reikės galvoti Portugalija. Portugalų talento vėjais išmesti apie naudą, žiūrėti toli į priekį, o suklastota pinigus nepralenks niekas – pavyzdžiui, lygia- KNA paliktų daug įkalčių. LVDK direktoriaus pavaduotojo V. Levickio grečiai pastatomos dvi autostrados. Jie nusprendė, kad europinius pinigus reikia užkasti teigimu, vienas galimų problemos sprendibet kokia kaina, ir užkasa. Žinoma, mes turė- mo būdų – suteikti savivaldai didesnį finantume mokytis iš pozityvių, kad ir skandinavų, sinį savarankiškumą. „Savivalda turėtų būti pavyzdžių. Jei neišeina padaryti deramai ar savo ūkio savininkė, o šiandien taip nėra. nesugalvojama, ką su tais pinigais veikti, nieko Žemė, kuri yra savivaldybės dispozicijoje, jai

nepriklauso, ir prie bet kokių projektų, kurie ten plėtojami, savivalda gali prisidėti minimaliai“, – aiškino pašnekovas. Taip pat, pripažino V. Levickis, viešajame sektoriuje akivaizdžiai trūksta specialistų, kurie galėtų generuoti tokias idėjas, kad įgyvendinami projektai ne tik patenkintų bendruomenės poreikius, bet ir atsipirktų. Tad šiuo atveju gelbėtų glaudesnis verslo ir viešojo sektorių bendradarbiavimas.

Išeitis – mažiau paramos

Diana VILYTĖ: verslas žino pinigų vertę, o viešajame sektoriuje jie neretai naudojami atsainiai.

AM atstovo I. Kiškio teigimu, atsakingesnį požiūrį į europinius pinigus pirmiausia skatintų mažesnė paramos proporcija, nes kuo didesnė nuosavų lėšų dalis, tuo sprendimai priimami atsakingiau. „Itin svarbu įgyvendinti ir sąnaudų susigrąžinimo principą, tai yra įmonės ilgainiui turi gebėti išgyventi iš savo teikiamų paslaugų kainos, o tarifas turi būti toks, kad padengtų sąnaudas. Kitas dalykas – sumažinti išlaidas iki absoliutaus minimumo, atsisakyti perteklinių darbo vietų, barų. Naujai prasidėjusiam laikotarpiui esame numatę tam tikrą kiekį lėšų įmonių valdymo funkcijoms gerinti, – aiškino pašnekovas. – Jau dabar įstatymai to reikalauja, ir mes planuojame griežtai tai taikyti – nuo 2016 metų paramos negalės gauti įmonės, kurios neturi licencijų. Faktiškai tos bendrovės, kurios yra nuostolingos, nežino, kaip išbristi iš finansinių problemų, negalės gauti paramos, taigi turės ieškoti būdų prisijungti prie stipresnių įmonių.“ LVPA vadovė D. Vilytė tikisi, kad prasidėjusį 2014–2020 metų finansavimo etapą didesnė atsakomybė kris ant ministerijų pečių. „Naujojoje perspektyvoje joms pavesta funkcija analizuoti projektų, ypač planinių, investicijas. Tad visų viešųjų objektų grąža ir teikiama nauda turės būti realiai apskaičiuotos. Tačiau bus matyti, kaip tai veiks, kiek bus stipri ta analizė, ar neprasidės politiniai žaidimai“, – svarstė specialistė.

Loreta MASKALIOVIENĖ Finansų ministerijos ES struktūrinės paramos valdymo departamento direktorė Didelė dalis ankstesnių – 2004–2006 ir 2007–2013 metų – laikotarpių Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų lėšų buvo nukreipta į infrastruktūrą, tačiau tai suprantama – šalyje trūko pinigų baziniams infrastruktūros objektams sutvarkyti: keliams, viešosioms erdvėms, šilumos tinklams, aplinkosaugos ir panašiems objektams. Tačiau nemaža dalis jų buvo projektuojami dar Lietuvos ekonominio pakilimo ir spartaus augimo laikotarpiu, ilguoju periodu neįvertinus išsamiai kuriamos infrastruktūros įveiklinimo, išlaikymo, šalies demografinės padėties pokyčių, ekonominės krizės padarinių ir pan. Suprantama, ES investicijų tikslas nėra pati infrastruktūra ar jos sukūrimas, tai tik priemonė, kuria siekiama gerinti teikiamų viešųjų paslaugų ar vykdomos veiklos kokybę, pavyzdžiui, švietimo, sveikatos priežiūros paslaugų ir pan. Bendrai gyvenimo kokybei ilgalaikę įtaką daro ne įvairios statybos, o tai, kaip efektyviai yra ar bus naudojamas sukurtas turtas. Todėl naujuoju programavimo periodu viešiesiems investiciniams projektams (didesnės nei 1 mln. litų vertės) jau jų planavimo etape privaloma atlikti alternatyvų analizę, vertinant ne tik investicijų poreikį, bet ir kuriamos ar renovuojamos infrastruktūros paskirtį, užimtumą, išlaikymo sąnaudas. Šiuo tikslu patobulinti ES fondų lėšų investavimo į viešojo sektoriaus projektus planavimo procesai, sukurta Optimalios projekto įgyvendinimo alternatyvos pasirinkimo kokybės vertinimo metodika, kuri leidžia dar tiksliau išmatuoti tikrąją tokių projektų naudą ir padeda prieš priimant sprendimus dėl projekto finansavimo situaciją išnagrinėti išsamiau, apsispręsti dėl tinkamiausio projekto įgyvendinimo būdo ar alternatyvos. Šios metodikos taikymas bus privalomas rengiant ir vertinant infrastruktūros projektus, kuriems planuojamos 2014–2020 metų ES struktūrinių fondų investicijos. Tikimės, kad tai padės užtikrinti geresnę viešųjų investicijų projektų planavimo kokybę. Pagal šią metodiką viešųjų projektų rengėjai galės apskaičiuoti, ar iš tikrųjų planuojama investicija į turtą yra geriausias projekte numatytos problemos sprendimas. Jei taip – ar efektyviau būtų pritaikyti turimą objektą ir jį racionaliai išnaudoti, ar tikslingiau statyti naują. Taip pat plačiau bus nagrinėjami viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimo variantai, įvairios finansavimo formos (subsidija, paskola, garantija ir t. t.) bei jų derinimo galimybės. Būtent šios metodikos taikymu ketinama padėti išvengti perteklinės infrastruktūros kūrimo, siekti didesnio investicijų efektyvumo ir mažinti kuriamų objektų išlaikymo naštą valstybės ar savivaldybių biudžetams. Esminis pokytis, kurio siekiama naujajame programavimo periode – perėjimas nuo lėšų įsisavinimo prie tikslingo investavimo, galvojant apie kuo didesnę ekonominę pridėtinę vertę.

PADARYK GYVENIMĄ ŠILTESNĮ SU „UFO“ • Dėl šildymo per atstumą technologijos ir šilumos akumuliacijos aplinkiniuose daiktuose energijos galima sutaupyti iki 82 proc. • Išsaugomas natūralus drėgmės lygis. • Šiluma pajuntama po 27 sekundžių. • Automatiškai palaikoma norima temperatūra – termostatas Jums nedalyvaujant įjungia ir išjungia šildytuvą. • Nesudeginama deguonies, neišskiriamas kvapas, nedžiovinamas oras. • Dirba be garso ir vibracijos. • Ekologiškas ir naudingas sveikatai – stimuliuoja kraujotaką ir neleidžia daugintis bakterijoms bei virusams.

UAB „Litaiva“ Pušų g. 23, Aukštuolės k., Vilniaus r., LT-15250 Lietuva Tel. +370 64 85 35 61 El. paštas info@litaiva.lt www.litaiva.lt

FORUMAS Egidijus SKRODENIS Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktoriaus pavaduotojas

BETONAS AR ASFALTAS: KURI KELIO DANGOS MEDŽIAGA TINKAMESNĖ LIETUVOJE? Magistralinio kelio Vilnius–Utena naudotojams suteikta viltis: prieš 30 metų nutiestą 72,5 kilometro ilgio betoninę šio kelio atkarpą jau po kelerių metų žadama rekonstruoti – sutrūkinėjusią betono dangą planuojama pakeisti asfaltu. Ar betoninis Molėtų plentas visiems laikams atgrasė Lietuvą nuo šios rūšies kelių? Ar betonas visada pralošia asfaltui?

Ką rinktis – betono ar asfalto dangą, diskutuojama dabar jau beveik visoje Europoje. Vienos, turtingesnės, šalys ją naudoja jau keliasdešimt metų, o kitos bando grįžti prie betono dangos dėl jos ilgaamžiškumo. Artimiausias mums pavyzdys – Lenkija. Kai kuriose šalyse per daugelį metų susiformavo itin stipri ir kvalifikuota betono dangų įrengimo pramonė bei patirtis. Nereikia pamiršti ir to, kad daugelyje tų valstybių naudoti šią kelių dangą susiklosčiusios palankesnės klimato sąlygos, nes nėra tokių didelių temperatūros svyravimų, jeigu lygintume temperatūrą žiemą ir vasarą. Taip pat ten nėra tokių sudėtingų žiemos sąlygų, kai reikia berti didelius kiekius slidumą mažinančių priemonių. Lietuvoje betoninių kelių turėjome viso labo du: A3 Vilnius–Minskas ir A14 Vilnius–Utena. Dėl itin susidėvėjusios dangos ir blogos būklės kelias Vilnius–Minskas dar praėjusiais metais rekonstruotas paklojant asfalto dangą. Magistralinis kelias A14 Vilnius–Utena baigtas statyti apie 1987 metus. Šiemet jau svarstome, kad jis visiškai nebeatitinka visuomenės poreikių, yra itin prastos būklės, tiesa, nėra ko stebėtis – didesnio remonto šis kelias nematė beveik 30 metų. Juolab kad jo statybos metu trūko patirties, nebuvo modernių technologijų, kokybiško betono, kuris galėtų būti naudojamas kelių dangai. Tad šiuo metu pateikti argumentų, kodėl viena ar kita kelio danga Lietuvai netinka, remiantis vieno kelio patirtimi, būtų sudėtinga. Ypač kai jis tiek metų kapitališkai neremontuotas. Žinoma, šiuo metu kasdienė betoninio kelio priežiūra ir vasaros, ir žiemos metu kainuoja iki 1,5 karto brangiau nei analogiškų asfalto dangos kelių. Artimiausiu metu būtų logiška kloti bandomąjį betoninio kelio ruožą, jį tyrinėti ir tik po to priimti sprendimus, ar verta jį naudoti. Taip pat būtina domėtis aplinkinių šalių patirtimi ir pasiekimais. Labai svarbu įvertinti, kad daugybę metų po kelio Vilnius–Utena statybos Lietuvoje nebuvo tiesiami betono dangos keliai, todėl įmonės, klojančios kelius Lietuvoje, investavo į darbuotojus, patirtį ir įrangą, reikalingą asfalto dangai įrengti, o staigus perėjimas prie iš esmės kitokių technologijų įneštų nemažai sumaišties, ir visą įrangą bei patirtį tektų kaupti iš naujo.

VGTU Kelių tyrimo instituto nuotr.

r 4N

.11

S MA U R /FO

11 Kelio dangos medžiagos rūšis parenkama atsižvelgiant į keletą kriterijų, pagrindinis jų – krovininio transporto eismo intensyvumas per parą. Teigiama, kad kai krovininio transporto eismo intensyvumas VPI(sv) yra iki 5000 automobilių per parą, vienareikšmiškai turėtų būti naudojama asfalto dangos konstrukcija. Jei šis rodiklis viršija 8000 automobilių per parą – tinkamiausia yra betono dangos konstrukcija. Kai rodiklis yra nuo 5000 iki 8000 automobilių per parą, turėtų būti atliekami išsamūs laikomosios gebos ir ekonominio naudingumo skaičiavimai. Lietuvoje tik vieninteliame magistraliniame kelyje A5 Kaunas–Marijampolė–Suvalkai tam tikrose atkarpose ties Marijampole ir ruože iki Lenkijos sienos krovininio eismo intensyvumas yra didesnis negu 5000 automobilių per parą. Magistralinio kelio Nr. 14 Vilnius–Utena krovininio eismo intensyvumo rodiklis net ir po 25 eksploatavimo metų nepasiekė reikšmės, kad būtų racionalu naudoti betono dangą. Kitas svarbus dalykas – SSSR sudėtyje buvusios Lietuvos norminiai dokumentai neatitiko to laikotarpio Vakarų Europos ir JAV norminių dokumentų kokybės kriterijų, taikytos kelio dangų įrengimo technologijos ir medžiagos irgi skyrėsi nuo empiriniais metodais ištobulintų išsivysčiusių šalių standartų. Yra ir kiti svarbūs dangos rūšies parinkimo kriterijai: vietovės klimato sąlygos, medžiagų transportavimo atstumas, rangovų įsisavintos technologijos, tradicijos ir geroji patirtis. Lietuva turi senas asfalto mišinių gamybos tradicijas, mūsų šalyje asfalto mišinių sudėtis, klojimo ir eksploatacijos technologijos tobulintos pastaruosius penkiasdešimt metų. Keliai su asfalto danga, ypač suprojektuoti ir nutiesti per pastaruosius Doc. dr. Audrius VAITKUS 20 metų, gerai atlieka funkciją ir tarnauja numatytą laikotarpį. Vilniaus Gedimino technikos Atlikus preliminarius rekonstrukcijai ir eksploatacijai naudojamų medžiagų bei darbų skaičiavimus, universiteto Kelių tyrimo nevertinant priežiūros žiemą sąnaudų, kelių naudotojų patiriamų išlaidų dėl laiko gaišaties, žvelgiant į 35 instituto direktorius metų perspektyvą, ekonomiškai racionaliau būtų kloti betono dangą. Tinkamai, kokybiškai suprojektuota ir įrengta betono danga gali išlikti puikios būklės labai ilgai, o jos priežiūros išlaidos būna minimalios. Tačiau renkantis dangos rūšį, taip pat įrengimo, priežiūros technologijas svarbiausia nustatyti, ar bus priimtas tinkamas projektinis sprendinys, ar bus užtikrinta pakankama dangos įrengimo kokybė. Siekiant skatinti alternatyvios dangos įrengimą pirmiausia reikia galvoti apie bandomųjų ruožų tiesimą, išsamius tyrimus, technologijų įsisavinimą. Tuomet, remiantis tyrimų duomenimis, krovininio transporto pokyčio prognozėmis ir kelių priežiūros bei plėtros strategija – spręsti apie galimą betono dangos pritaikymą Lietuvos automobilių kelių ir miestų gatvių tinkle. Kalbant apie užsienio šalių patirtį taikant betono dangų konstrukcijas automobilių keliams reikėtų išskirti Kiniją, Jungtines Amerikos Valstijas, Vokietiją, Čekiją, Austriją, Belgiją. Pastaraisiais metais nemažai kilometrų tokių dangų nutiesta kaimyninėje Lenkijoje. Didžiausias bendro kelių tinklo betono dangos procentas yra Čekijoje. Teigiama, kad Belgija pasaulyje pirmauja pagal vienam gyventojui tenkančių kelių su betono danga kilometrų skaičių, o JAV – pagal bendrą kilometrų skaičių. JAV Masačusetso technologijos instituto duomenimis, pagal diskontuotą kainos lygį nuo 1975 iki 2014 metų asfalto mišinių kaina augo vidutiniškai 1,3 proc. per metus, o betono mišinių kaina kasmet mažėjo vidutiniškai 0,2 proc., kitaip tariant – išliko stabili. Vertinant absoliutinį diskontuotą asfalto mišinių kainos pokytį per pastaruosius 40 metų, nustatytas 1,5 karto jos augimas, o betono mišinių kaina išliko stabili. Atsižvelgiant į šiuos duomenis galima teigti, kad betono mišinių naudojimas dangai įrengti, palyginti su asfalto mišiniais, kainos požiūriu yra lygiavertis. Keliams tiesti naudojama keletas pagrindinių įvairios betono dangos technologijų: ištisai armuoto betono, sujungtų armuoto betono plokščių, sujungtų betono plokščių. Pastaroji technologija Europoje taikoma daugeliu atvejų – įrengiant tokio tipo dangą betonas klojamas specialiais klotuvais. Betonas jau klojimo metu sutankinamas iki optimalaus tankio, taip pat skersine klojimui kryptimi kas 4–6 metrus įrengiami metaliniai įdėklai. Betonui sustingus, jų vietoje įrengiamos deformacinės siūlės. Išilginės siūlės tarp dviejų lygiagrečių eismo juostų armuojamos plonesne armatūra ir didesniu žingsniu. Deformacinių siūlių įrengimas užtikrina kontroliuojamą betono temperatūros plėtimąsi ir susitraukimą. Įdėklai garantuoja vertikalų betono plokščių pastovumą viena kitos atžvilgiu. Be pagrindinių trijų betono dangos technologijų, taikomos ir kitos, tokios kaip valciniais volais tankinamo betono danga, gamykloje pagamintų betono plokščių danga, vadinamoji baltoji danga – tai remonto sprendinys, kai sąlygiškai plonas (7–16 centimetrų storio) betono dangos sluoksnis įrengiamas ant suirusios (degradavusios) asfalto dangos konstrukcijos. Technologijos parinkimas tiesiogiai priklauso nuo projektinių, transporto, aplinkos sąlygų, technologijų ir patirties. Šiuolaikinės betono dangų klojimo technologijos yra visiškai automatizuotos: automatinis sluoksnio tankinimas iki nustatyto lygio, automatinis metalinių įdėklų įrengimas deformacinių siūlių zonose, naudojami klotuvai su GPS sistemomis, o tai leidžia pasiekti minimalius projektinių altitudžių nuokrypius, specialios betono sudėties pagerinimo medžiagos, nanomedžiagų naudojimas betono mišinių savybėms optimizuoti, betono stingimo gerinimo medžiagos ir kt. Vertinant cemento gamybos procesą ir jo metu į aplinką išmetamo CO2 kiekį, betono danga nėra ekologiškai pranašesnė už asfalto dangą. Tačiau eksploatuojama betono danga pasižymi ne tik mažesniu taršos poveikiu, bet ir kenksmingų azoto oksidų (NOx) absorbcija. Automobiliai, važiuojantys betono danga, sukelia didesnį triukšmą – siekiant sumažinti jį dangai reikia suteikti tam tikrą tekstūrą. Šiuo metu JAV ir Vakarų Europoje atliekami betono dangos paviršiaus tekstūros optimizavimo tyrimai triukšmui mažinti ir eksploatacinėms ypatybėms gerinti. Jeigu betono danga suprojektuota tinkamai (t. y. betono dangos technologija, dangos storis, mišinio sudėtis, deformacinių siūlių išdėstymas ir kt. atitinka paskirtį), Lietuvos klimato sąlygomis ji gali būti eksploatuojama efektyviai. Pavyzdžiui, JAV Minesotos valstijoje, kur temperatūra vasaros metu panaši į Lietuvos, o žiemą nukrinta net žemiau nei 40°C, betono danga puikiai atlieka savo funkciją. Aplinkos temperatūros svyravimus kontroliuoja deformacinės betono dangos siūlės, kurios leidžia betonui plėstis ir trauktis. Tačiau didelis iššūkis yra deformacinių siūlių apsauga nuo vandens, druskų, šalčio, užšalimo ir atšilimo ciklų poveikio. Bitumo mastika, įprastai naudojama siūlėms taisyti, ilgainiui praranda elastingumą, tuomet į siūles patekusios kietosios dalelės trukdo betonui funkcionuoti: pasireiškia dangos iškilnojimų, betono erozija ir kitų pažaidų. Betonas yra jautrus druskų poveikiui, todėl šios dangos mišiniai turi būti atsparesni cheminiam poveikiui. Esant žemai temperatūrai betono danga linkusi apledėti greičiau negu asfalto, todėl turi būti tinkamai parenkama jos priežiūros žiemą technologija. Planuojamam rekonstruoti keliui A14 Vilnius–Utena 2006–2007 metais jau buvo taikyti įvairūs betono dangos remonto sprendiniai. Kelias buvo remontuotas atkarpomis, naudojant betono dangos trupinimo, specialaus įtempius absorbuojančio asfalto mišinio sluoksnį ir ant jo įrengiant viršutinį bei apatinį asfalto dangos sluoksnius. Toks sprendinys gana gerai pasiteisino technologiškai, transporto eismo trukdžių atliekant remonto darbus ir eksploatavimo aspektais. Turint omenyje platesnį betono dangų naudojimą, visų pirma reikėtų kalbėti apie ypatingų apkrovų poveikio zonas. Tokios zonos yra oro uostų peronai, orlaivių stovėjimo aikštelės, miestų gatvių sankryžų zonos, įvairių krovinių terminalų aikštelės bei iškrovimo rampos, jūrų uostų krantinės ir kt. Šiose zonose dangos konstrukcijas ilgą laiką veikia ypatingosios statinės apkrovos. Dėl tokio poveikio dangos sluoksniuose ir ypač paviršiuje susidarę įtempiai viršija ribines vertes, todėl ilgainiui asfalto dangoje ima formuotis liekamosios deformacijos (bangos, provėžos, įspaudimai, išspaudimai). Šie procesai gerokai paspartėja esant aukštai aplinkos temperatūrai. Ypatingų apkrovų zonose tinkamai panaudojus betono dangas galima pasiekti puikių rezultatų. Racionalus šiuolaikinis sprendinys gali užtikrinti 30 metų ir ilgesnį betono dangos tarnavimo periodą.

FO RUMAS

1982 metais Lietuvos kelininkai įsigijo pirmą našų cementbetonio dangos klojimo įrenginių kompleksą, pagamintą Baltarusijoje pagal amerikiečių patentą. Lietuvoje tokia danga paklota kelyje Vilnius–Molėtai–Utena. Kelio Vilnius– Utena ruože nuo 16,9 iki 89,4 kilometro darbai buvo baigti 1988 metais. Antras kelias, kuriame paklota cementbetonio danga, buvo Vilnius– Minskas. Nuo 22-ojo kilometro iki Baltarusijos sienos (34-ojo kilometro) darbai vykdyti 1988– 1989 metais. Pradėjus prižiūrėti skirtingos dangos kelius pastebėta, kad cementbetonio danga yra jautri aukštai temperatūrai. Esant 25°C ir aukštesnei temperatūrai cementbetonio danga pradeda Petras VAIČIULIS plėstis ir iš skersinių bei išilginių siūlių išspauValstybės įmonės džia mastiką, todėl tampa nelygesnė, o važiuo„Vilniaus regiono keliai“ jant tokia danga automobiliu padidėja triukšdirektoriaus pavaduotojas, mas. Taip pat dėl karščių, kurie Lietuvoje dažni, vyriausiasis inžinierius įkaitusioje ir besiplečiančioje cementbetonio dangoje kasmet atsiranda vis naujų skersinių bei išilginių plyšių, kuriuos reikia nuolat užtaisyti. Atvėsus orui betonas susitraukia, ir mastika grįžta į siūles. 2006 metais atliktų magistralinių kelių dangų lygumų matavimų duomenimis, Molėtų plentas yra nelygiausias. Cementbetonio dangos lygumui ir ratų sukibimui su ja pagerinti atskiruose kelio ruožuose buvo įrengtas dvigubas paviršiaus apdaras ir du sluoksniai šlamų. Kadangi nuo spalio iki balandžio mėnesio Lietuvoje vyrauja šalti ir drėgni orai (santykinis oro drėgnumas būna didesnis kaip 80 proc.), o temperatūra per parą dažnai keičiasi ir neretai naktį nukrinta žemiau nulio, betoninė danga ant tiltų, viadukų dažniausiai pasidaro slidi. O asfaltbetonio danga tuo metu išlieka neslidi. Tad žiemą Molėtų kelią tenka barstyti daug anksčiau ir dažniau. Pagrindinis cementbetonio dangos privalumas yra atsparumas provėžų dėl sunkiasvorio transporto eismo susidarymui. Be to, visos Lietuvos kelių tiesimo įmonės turi tik asfaltbetonio gamyklas ir asfaltbetonio dangų klojimo techniką.

VGTU Kelių tyrimo instituto nuotr.

Gediminas KUNČINAS Statybos produktų bandymų laboratorijų asociacijos prezidentas

r 4N

.11

S MA U R /FO

Kelio dangos konstrukciją sudaro danga ir pagrindo sluoksniai. Jei šiuos įrengiant nebus laikomasi technologinių reikalavimų, kelio danga neatlaikys didėjančių apkrovų, kad ir kokia medžiaga būtų naudojama. Viršutinis kelio dangos sluoksnis apsaugo nuo atmosferos poveikio, o kiti perduoda apkrovas. Labai svarbus dalykas – šaltis. Mūsų klimato sąlygos tokios, kad padidėja pavojus, jog kelio danga ir pagrindo sluoksniai iki sankasos gali peršalti. Tokie pat reikalavimai galioja tiesiant bet kurią kelio dangą. O betonui mūsų klimatas ypač nepalankus – sukelia koroziją, todėl siekiant to išvengti tiesiant kelią būtina naudoti įvairius priedus ir pan., dėl to padidėja betono savikaina. Betono kelio dangos konstrukcija yra ilgaamžiškesnė nei asfaltbetonio, galėtų tarnauti dar ilgiau, bet tam būtinas specialus betonas ir klojimo technologijos. Asfaltbetonis – greičiau ir pigiau paklojama danga, nors betono ir asfalto kelio dangos pagrindas yra toks pat. Asfaltbetonio danga eismą galima leisti vos jai atvėsus. Klojant betono dangą priklausomai nuo cemento ir naudojamų priedų kiekio eismą galima leisti ne anksčiau nei po trijų parų, o 70 proc. stiprį ši danga pasiekia tik po 3–7 parų. Taip pat vykstant cemento rišimosi procesui būtina drėgmė. Dar vienas dalykas: betonui kloti reikalinga speciali technika – klotuvai. Molėtų plento statybos laikotarpiu naudotos senos technologijos, nesilaikyta technologinių režimų. Be to, lėšų kelių plėtrai ir priežiūrai anksčiau trūko taip pat, kaip ir šiandien. Beje, kai buvo tiesiamas Molėtų plentas, automobilių transporto eismo intensyvumas buvo gerokai mažesnis. Dabar Molėtų plentu važiuoja mašinos, sveriančios keliasdešimt tonų, jų ašinės apkrovos didelės, didelis ir greitis bei stabdymo jėga. Molėtų plentui tiesti naudotas betono plokštes būtina tvarkyti – galbūt sumalti ir taip paversti aukštos kokybės skalda. Įprastai taip ir daroma: betono konstrukcijos, kolonos, perdangos, kur naudojamas aukštos klasės betonas, malami, ir ta skalda naudojama kelio pagrindui įrengti, žinoma, įvertinus visus rodiklius: atsparumą smūgiams, sutrupinimui, granuliometrijai ir pan. Tuomet galima kloti asfaltbetonio dangą.

NAUJIENOS

SVEIKAM MIESTUI – NOVATORIŠKOS ARCHITEKTŲ IDĖJOS Visuomenės sveikatos specialistai, architektūros ir miesto planavimo profesionalai Klaipėdoje vienija jėgas bendriems siekiams. Pasaulinės urbanizmo dienos proga uostamiestyje pristatytas konkursas „Projekto idėja sveikam miestui“. Iniciatyva gimė bendradarbiaujant Klaipėdos visuomenės sveikatos biurui ir Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijai. Tikimasi, kad konkursas atskleis nemažai novatoriškų architektūrinių ir urbanistinių idėjų, kurias būtų galima pasitelkti gerinant klaipėdiečių gyvenimo kokybę, kuriant sveiką, harmoningą, daugiau judėti įkvepiančią aplinką. 2011-aisiais Klaipėda tapo Pasaulinės sveikatos organizacijos Sveikų miestų tinklo nare (pirmas ir vienintelis Lietuvos miestas). Pagrindiniai sveiko miesto tikslai yra neatsiejami nuo sveikos urbanistinės aplinkos ir planavimo. Konkurse „Projekto idėja sveikam miestui“ laukiamos pastarųjų penkerių metų architektūrinės ar urbanistinės idėjos, išreikštos kūrinio (projekto) forma. Tai gali būti ir parengtos konkursui, parodai, studijoms, ir į realų įgyvendinti skirtą teritorijų planavimo, aplinkotvarkos, statybos ar interjero projektą įtrauktos idėjos. Konkurso laimėtojai bus apdovanoti piniginiais prizais. Daugiau informacijos apie projektą: www.architektams.lt, www.architektusajunga.lt.

DRUSKININKAI ĮRENGIA UNIKALIĄ SUSISIEKIMO PRIEMONĘ Lapkričio pradžioje Druskininkuose įkasta simbolinė kapsulė, žyminti oficialią keltuvo, vežiosiančio keleivius tarp vandens parko ir slidinėjimo arenos kitame Nemuno krante, statybos pradžią. Šį vieno kilometro atstumą įveikti užtruks maždaug 4 minutes. Keltuvo projektas bus įgyvendintas jau kitų metų pavasarį, ir Druskininkuose pirmąkart Lietuvoje bus galima išbandyti unikalų ekologinį transportą. Lynais važinės keturios uždaros kabinos – gondolos, kuriose tilps po 10 žmonių, jos pakils net į 45 metrų aukštį. Gondolų sienos bus skaidrios, todėl kartu jos taps ir judančia apžvalgos aikštele, iš kurios atsivers vaizdas į įspūdingą kurorto kraštovaizdį. Projektą įgyvendinti kainuos apie 13 mln. litų. Simbolinės kapsulės įkasimo dieną ant Druskininkų „Snow Arenos“ pastato fasado įžiebtas ir didžiausias pasaulyje „Like“ ženklas. Jis tapo simboliu, kad šis kurortas yra mėgstamiausias šalies miestas, už nugaros palikęs Vilnių, Kauną ir Palangą. Taip nusprendė socialinių tinklų naudotojai, tris mėnesius dalyvavę Valstybinio turizmo departamento paskelbtoje apklausoje. Didžiausias pasaulyje „Like“ ženklas iškeltas į 50 metrų aukštį, paties ženklo aukštis siekia 8,5 metro. Valstybinio turizmo departamento atstovai ir Druskininkų vadovai tikisi, kad šis ženklas taps dar vienu kelrodžiu aplankyti kurortą. „Like“ ženklas turėtų būti staigmena ir pačiam „Facebooko“ įkūrėjui Markui Zuckerbergui, kuris iki tol nežinojo apie lietuvių užmojus. Tačiau mūsų valdininkai tikisi, kad iš anksto neinformuotas socialinio tinklo įkūrėjas pretenzijų neturėtų reikšti. Kitą mėnesį po užsitęsusių darbų Druskininkuose bus atidarytas sportininkų rengimo ir reabilitacijos centras. Druskininkų meras Ričardas Malinauskas apgailestavo, kad skiriant lėšų šiam projektui įgyvendinti ne visi atsakingi valdininkai suprato jo reikšmę. Todėl viena ranka pinigai buvo duodami, kita – atimami. Rezultatas – sportininkai centro atidarymo laukė net kelerius metus. Kalbėdamas apie kitus investicinius projektus meras R. Malinauskas sakė, kad bene svarbiausias – Kultūros ir kongresų rūmai, kuriems ieškomas investuotojas. Šį projektą Druskininkų savivaldybė buvo pristačiusi ir 2013 metais vykusioje pasaulinėje nekilnojamojo turto parodoje Kanuose (Prancūzija). Gali būti sutapimas, tačiau šį mėnesį R. Malinauskas sulaukė potencialių investuotojų susidomėjimo šiuo projektu.

Keltuvo stotelė iš gatvės pusės. Vizualizacija.

NACIONALINĖ PASYVAUS NAMO ASOCIACIJA IR VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS KURIA BENDRADARBIAVIMO PLANUS Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) įvyko projekto „BUILD UP Skills ENERGOTRAIN“ stogų technologinių aprašų rengėjų susitikimas, kurio metu Nacionalinė pasyvaus namo asociacija (NPNA) pasirašė sutartį su minėta aukštąja mokykla. Organizacijų draugystę įtvirtino sutartį pasirašę NPNA direktorius Aidas Vaičiulis ir VGTU rektorius Alfonsas Daniūnas. Sutarties pasirašymo metu šalys pripažino, kad pažangą lemia glaudūs mokslo ir studijų, pramonės ir verslo institucijų ryšiai, todėl šis bendradarbiavimas bus pagrįstas abipuse nauda. Sutarties dalyviai įsipareigojo bendradarbiauti dalyvaujant ir organizuojant įvairius renginius, vykdyti šviečiamąją veiklą energiškai efektyvios, arba pasyviosios, statybos tema Lietuvos architektams, projektuotojams ir kitiems specialistams. NPNA, įsikūrusi 2009 metais, stengiasi prisidėti prie Lietuvos ekonominės ir ekologinės padėties gerinimo. Asociacijos nariai yra ne tik grupė, sudaryta iš verslo atstovų, bet ir tarptautinių partnerių organizacijos. NPNA misija – užtikrinti energetinių išteklių naudojimo mažinimo skatinimą, šviesti vartotojus ekologijos ir energetikos NPNA direktorius Aidas VAIČIULIS ir VGTU rektorius Alfonsas DANIŪNAS. klausimais, tuo pačiu padėti įgyvendinti Europos Tarybos direktyvos 2010/31/ES keliamus reikalavimus.

PAMATUOTOS AMBICIJOS:

sostinėje pradedamas demonstracinis modernizacijos projektas Rengdamiesi pirmojo Lietuvoje daugiabučio modernizavimui iki A energinio efektyvumo klasės, projekto dalyviai fiksuoja proceso ydas

Rusnė MARČĖNAITĖ

Nekokybiški statybos darbai – ne vienintelė problema, kelianti grėsmę daugiabučių renovacijos proceso reputacijai. Spėliodami, kiek metų praeis iki pasigirs nebe pavieniai, o masiniai atnaujintu būstu nusivylusių gyventojų skundai, renovacijos specialistai siūlo šios problemos šaknų ieškoti ankstesnėse proceso stadijose.

IJA

AC NIZ

D MO

.1 Nr

Nevertinama parengiamųjų darbų reikšmė

Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos (NPNA) direktorius Aidas Vaičiulis įsitikinęs, kad būsimi rūpesčiai užprogramuojami dar rengiant investicinius pastato modernizacijos planus. 900 litų – tiek daugeliu atvejų iki šiol gauna tokius projektus rengiantys specialistai. „Niekas nenori investuoti į parengiamąjį darbą, nors jis yra didžiulis, – patikino A. Vaičiulis. – Kad parengtų tą darbą gerai, specialistas turi remtis ne tik šablonais – jis privalo nuveikti daug papildomų darbų: apžiūrėti objektą, įvertinti jo ypatumus, surengti bent kelis susitikimus su gyventojais, pasiūlyti visus galimus sprendinius. Čia neužtenka susirinkti informaciją internetu.“ Asociacijos skaičiavimu, investicinių projektų rengėjų atlygis už projektą turėtų siekti bent 3000 litų, o dar geriau – 5000 litų. Lietuvoje retai užsakovai sumoka daugiau nei 1500 litų, o pardavusieji savo darbą už 1800 litų laikomi, anot A. Vaičiulio, kone apgavikais. „Galima sakyti, kad projekto kokybė tokiu atveju priklauso tik nuo specialisto sąžinės. Bet mes juk nesitikime, kad nusipirkę pigiausią automobilį ilgai važinėsime juo be rūpesčių. O kai renovacija atliekama pagal kreivą šleivą investicinį projektą, galima prognozuoti, kad sąnaudos labai greitai pasivys investicijų į renovaciją dydį ir šiandienės renovacijos užsakovams teks diskutuoti apie naują gyvenamojo namo renovaciją. Manau, kad problemos pradės aiškėti po 5–8 metų ir žmonės jausis apgauti“, – įspėja A. Vaičiulis. Nepradėjus pamokslauti – turi tiek, už kiek pirkai – galima sutikti, kad gyventojai turi teisę taip jaustis, nes priimdami svarbius modernizacijos sprendimus dauguma atvejų taip ir negauna visos informacijos, kokią gyvenimo kokybę gali pasiekti atnaujindami savo daugiabutį. Tipiniuose renovacijos projektuose įprastai numatomi sprendiniai, kurie suteikia galimybę pasiekti valstybės reikalaujamą energinio efektyvumo klasę (šiuo metu tai – C klasė) – tiek užtenka, kad gyventojams būtų garantuotas nemažos dalies išlaidų kompensavimas.

Renovacijos dalyviams trūksta informacijos

„Daugiabučio gyventojas staiga tampa milijoninės vertės projekto užsakovu. Ką ir kalbėti apie tai, kad jo pirmoji reakcija – nenoriu renovacijos, nes dar močiutė, gyvenusi Smetonos laikais, liepė nesusidėti su bankais, nes noriu ramiai numirti ir pan. Reikia suprasti ir tai, kad jam niekas nepaaiškina, kokias priemones panaudojus galima pasiekti daugiau, negu reikalaujama valstybės“, – apgailestavo A. Vaičiulis. Anot NPNA direktoriaus, reikėtų visai nedaug: kad investicinio plano rengėjas, gavęs iš užsakovo tipinę užduotį – tarkime, parengti E energinio efektyvumo klasę turinčio daugiabučio modernizaciją, pristatytų tuos kartais ne itin sudėtingus žingsnius, kurie leistų perkopti dar vieną ar net dvi pakopas ir pasirinkti sprendimus, leidžiančius įgyvendinti tikrai efektyvią modernizaciją. Bet čia galima grįžti prie jau aptarto klausimo – už neadekvačią kainą savo paslaugas

Aurimas ŠUMSKIS: gyventojai patikėjo argumentu – švaistyti pinigus dėl vieno energinio efektyvumo laiptelio neverta. G. Bartuškos nuotr. pardavęs projekto rengėjas neturi nei laiko, nei resursų sudėtingesnių sprendinių paieškai ar užsakovo įtikinėjimui. Kitas dalykas, kad ir užsakovai vis dar linkę rinktis kukliausią, taigi ir pigiausią, renovacijos sprendinių paketą. O valstybė nesistengia tokios nuostatos pakeisti ir skatinti efektyvesnių sprendimų paiešką. Priešingai – iš aukštų tribūnų vis kartojama, kad ekonomiškiausias, tik užlopantis kiauras sienas daugiabučių atnaujinimas yra daugiausia, ką galima užkrauti ant silpnų daugiabučių gyventojų pečių. Ir sykiu patvirtinama, kad tų minimalių sprendinių visiškai užtenka bent keliems dešimtmečiams pratęsti senų daugiabučių gyvavimą.

Lietuviška renovacija – kad nebūtų per gerai

Modernizuoti 1958 metais statytą daugiabutį pasiryžę sostinės A. Mickevičiaus gatvės 9-ojo namo gyventojai (žurnale „Statyba ir architektūra“ apie šio projekto pradžią buvo rašoma 2014 metų vasario mėnesio numeryje) buvo visai arti apsisprendimo sutikti su vos vieną energinio efektyvumo klasės laiptelį peržengiančia renovacija – D klasės daugiabutis turėjo pasiekti C klasę. Už investicinį projektą jie sumokėjo gana didelę kainą – 3000 litų. Vis dėlto vienas šio namo gyventojų, iniciatyvinės grupės (čia nėra gyventojų bendrijos) narys Aurimas Šumskis pripažino nusivylęs investicinio projekto rengėjų darbo metodais ir rezultatu: „Nemačiau, kad kas nors būtų čia atėjęs matuoti, pasikalbėti su gyventojais ar panašiai. Projektas atrodė šabloniškai, lyg parengtas pasinaudojus tik sovietmečio brėžiniais. Manyčiau, verčiau už investicinį projektą sumokėti 5000 ar 10 tūkst. litų, bet padaryti gerai.“ Vis dėlto investicinio projekto rengėjai suteikė gyventojams galimybę rinktis. Tiesa – tos pačios energinio efektyvumo klasės rėmuose: buvo parengti du – 722 tūkst. ir 1,57 mln. litų kainuo-

16 Nepasiturinčiųjų piniginių saugojimas stabdo kokybinį renovacijos augimą

A. Vaičiulis neabejoja – sprendimus gyventojų kolektyvams priimti būtų paprasčiau, jeigu tokie projektai būtų plėtojami ne vertės augimo, o mažėjimo kryptimi: žingsnis po žingsnio brangstantis projektas ar prekė entuziazmo neprideda. Ir todėl gyventojai turėtų reikalauti investicinių projektų rengėjų pirmiausia išanalizuoti, kokią didžiausią naudą galima pasiekti modernizuojant būstą, kiek reikia investuoti norint gyventi komfortiškai ir ekonomiškai. Turint galimybę įvertinti projektuose pateiktus A ar B energinio efektyvumo klasę garantuojančius sprendinius, paprasčiau svarstyti, ar visų jų reikia, ar galima sau juos leisti. Specialistas pabrėžė – apsispręsti žmonėms turi padėti investicinio projekto rengėjo kartu pateikiami paaiškinimai – kas bus prarasta atsisaAidas VAIČIULIS: patiems kius vieno ar kito sprendinio. „Bet tai vis vien turi būti gyventojų priėmus sprendimus, po atsakomybė. Patiems priėmus sprendimus, po kelerių metų nekelerių metų nereikės reikės ieškoti kaltųjų dėl nesėkmingos renovacijos“, – reziumavo NPNA direktorius. ieškoti kaltųjų dėl A. Vaičiulis įsitikinęs, kad skatinti efektyvius sprendimus, o ne nesėkmingos renovacijos. atlaidų, neva finansiškai silpnesnį visuomenės sluoksnį ginantį požiūrį į pastatų modernizaciją turėtų valstybė. Kompetentinga investicinių projektų rengimą kontroliuojanti įstaiga (šiandien jantys – projektai. Skirtingos kainos sąlygotos medžiagų, tech- šias funkcijas atlieka Būsto energijos taupymo agentūra (BETA) nologijų pasirinkimo. „Brangesniame projekte buvo pasiūlyta atėjus projektui, numatančiam tik būtiniausius renovacijos gerų įrankių, bet trūko visumos. Sakoma, kad renovuojamas sprendinius, turėtų nė netvirtinti jo, kol negautų įrodymų, kad pastatas – kaip kibiras: jei jis be dugno, skylėtų rengėjai tikrai atliko išsamią galimybių studisienelių niekas nepastebi. Kai dugną užtaisai, ją ir siekia geriausių sprendinių. Bet situacija pradeda lįsti visokios smulkmenos“, – komenpriešinga – ant pjedestalo keliami itin kuklūs Kai renovacija atliekama pagal tavo A. Vaičiulis. daugumos šiandien atnaujinamų daugiabukreivą šleivą investicinį projektą, Jis džiaugiasi – gyventojams svarstant, kurį iš tų čių pasiekimai. dviejų sprendimų rinktis, tinkamu laiku ir vietoje galima prognozuoti, kad sąnauPašnekovas prisiminė neseniai nuskambėatsirado NPNA, kuri kaip tik dairėsi daugiabujusią simptomišką istoriją – kai vienas Seimo dos labai greitai pasivys investicičio, tinkamo atskleisti maksimalias renovacijos narys pareiškė pretenzijų vienai daugiabutį galimybes, galinčio tapti demonstraciniu projų į renovaciją dydį ir šiandienės administruojančiai įmonei gavęs dalies namo jektu. Apžiūrėję pastatą NPNA specialistai iškart gyventojų skundą, kad balsavus daugumai jų renovacijos užsakovams teks pareiškė – siekti minimalaus rezultato – netikęs namas bus renovuojamas siekiant ne C, o B diskutuoti apie naują gyvenamojo sprendimas. Nors tikrai ne visus senuosius dauenerginio efektyvumo klasės. „Man tai nesuvogiabučius racionalu modernizuoti iki A klasės, šio namo renovaciją. Manau, kad kiama, bet Seimo narys, gal pagavęs populisŽvėryno pastato bazė, anot A. Vaičiulio, verta patinę gaidą, puolė ginti rinkėjų – kaip jūs drįsproblemos pradės aiškėti po 5–8 ties geriausio sprendimo: jis neblogai pastatytas, tate reikalauti aukštesnės klasės, kai valstybei perspektyvi namo lokacija mieste, tinkama orienmetų ir žmonės jausis apgauti. užtenka žemesnės – C klasės...“ – komentavo tacija pagal pasaulio šalis – pagrindinis pastato A. Vaičiulis. fasadas atgręžtas į pietus.

Arba A klasė, arba – nieko

Konsultacinę pagalbą asociacija pasiūlė tuo atveju, jei gyventojai pasiryš siekti A klasės. Sutarti bent jau pabandyti pakeisti planus prireikė trijų namo gyventojų susirinkimų. Nors diskusijose buvo girdėti nuogąstavimų dėl išaugsiančios modernizacijos sąmatos, abejonių dėl projekto įgyvendinimo sėkmės, apsispręsta įpareigoti namo administratorių užsakyti investicinio projekto korekciją, o galutinį sprendimą priimti įvertinus naują projektą ir sąmatą. Šiuokart investicinio projekto rengėjus jau konsultavo NPNA specialistai. Įtraukus trūkstamus sprendinius sąmata ne išaugo, bet net šiek tiek sumažėjo – priemonių ir darbų buvo numatyta už 1,5 mln. litų. Svarbiausiame susirinkime klausimas formuluotas kategoriškai: ar modernizuoti namą siekiant A energinio efektyvumo klasės, ar nedaryti išvis nieko? Namo gyventojas, iniciatyvinės grupės narys A. Šumskis paaiškino, kad tokia pozicija atsirado patikėjus NPNA argumentu – švaistyti pinigų dėl vieno energinio efektyvumo laiptelio neverta, be to – gavus išsamią informaciją apie namo potencialą. Bet namo bendruomenės diskusijos buvo audringos, dažnai buvo girdėti argumentų, kad ir taip viskas neblogai, namie juk šilta. Dvejonės pranyko tik darkart įsivertinus realybę: apibyrėjusį pastato fasadą, kai kuriuos kitus ryškėjančius defektus. „Abejojantiesiems teko priminti, kad paskelbus avarinę kurio nors fasado elemento būklę jis bus remontuojamas neklausiant gyventojų nuomonės, tad sąskaitų gali susidaryti nemažai ir nemažų“, – pasakojo A. Šumskis. Lemiamame balsavime už ambicingus modernizacijos planus balsavo didžioji dalis gyventojų. „Skaičiai atrodo gražiai – mums žadamas net 94 proc. energijos suA IJ taupymas“, – sakė A. Šumskis. AC

4 01

/ .11

NIZ

R DE

Ydinga modernizacijos projektų eiga

A. Mickevičiaus gatvėje esančio 9 namo bendruomenė per plauką išvengė dar vienos keblios situacijos, kuri, spėja iniciatyvinės grupės narys A. Šumskis, pastato modernizacijos planus būtų nukėlusi ne vieniems metams. Problema kilo, kai, nuo šių metų sausio iki gegužės mėnesio laukę banko sprendimo dėl prašomos paskolos, žmonės pagaliau paskelbė viešuosius pirkimus techniniam projektui parengti. Pirkti atskirai projektavimo ir rangos darbus primygtinai rekomendavo NPNA, argumentuodama tuo, kad užsakovui parankiau rangovo paieškas pradėti turint visus sprendinius ir detalų būsimų darbų planą, kuris neleis statybininkams išsisukinėti: mes galvojome kitaip, mes nepriskaičiavome, o kas už tai sumokės... Gyventojai paklausė patarimo, bet įvykus dviem šaukimams per BETA darbas dar buvo nenupirktas. Pradėjus aiškintis, kuo nepatrauklus šis siūlymas, paaiškėjo, kad statybų rinka nebenori dirbti pagal 2012 metų pabaigoje Vyriausybės patvirtintus modernizacijos darbų įkainius. Ypač tokiame projekte, kur bus siekiama maksimalios kokybės, kur teks diegti sudėtingas technologijas, o visas procesas bus po didinamuoju stiklu. Neįvykus pirkimams iniciatyvinei grupei teko rinktis iš dviejų variantų: bandyti laimę trečiąkart arba darkart šaukti gyventojų susirinkimą ir įrodinėti, kad būtina rengti naują investicinį planą ir už renovaciją mokėti daugiau. Žinodamas kai kurių kaimynų nuostatas A. Šumskis neabejojo, kad dar labiau išaugusi modernizacijos kaina visą procesą būtų įšaldžiusi bent trejiems ar ketveriems metams – kol žmonės įsitikins, kad net pradėjus veikti suskystintųjų dujų gamybos terminalui dujos neatpigs, o pastato būklė – ir fizinė, ir energinė, kažkodėl nieko nedarant negerėja.

Dėl skubos teko atsisakyti nuoseklaus planavimo

Gyventojus, atkreipė dėmesį A. Vaičiulis, jau ir šiaip spaudė laikas – dvi datos: 2014 metų gruodžio 31 diena, iki kurios reikėjo pasirašyti ne tik projektavimo, bet ir statybos darbų sutartį, ir 2015 metų spalio 1 diena, iki kurios reikia baigti šioje sutartyje

17 numatytus darbus. Vyriausybė yra nutarusi, kad neatlikus minėtų žingsnių iki nustatytų datų modernizacijos dalyviai praranda šiuo metu valstybės modernizacijos projektams skiriamą 40 proc. kompensaciją (nuo 2015 metų spalio mėnesio bendra parama renovacijai mažės iki 30 proc., o parengiamiesiems darbams bus skiriama tik 50 proc. valstybės subsidija). Namo bendruomenė nusprendė surizikuoti – skelbti trečią kvietimą per Centrinę perkančiąją organizaciją (CPO), ir pirkti iškart ne tik projektavimo, bet ir rangos darbus. Nors ir suprasdamas gyventojų rūpestį dėl lekiančio laiko, A. Vaičiulis dėl šios aplinkybės apgailestauja – tikėjosi, kad pasirengę gerą techninį projektą A. Mickevičiaus gatvės 9 namo gyventojai turės modernizacijos projektą su numatytais realiais darbais ir tai leis pasamdyti gerą rangovą. „Šiųdviejų užduočių atskyrimas parankus ir rangovui – viena vertus, gavus kokybišką projektą jam nereikės burti organizuojant darbus. Kita vertus, statybos darbų rangovui, kaip ir bet kuriam verslo vienetui, tam tikra nežinomybė yra ir grėsmė, ir galimybė, – pripažino NPNA direktorius. – Bet pagal visą proceso eigą investicinis projektas iš tikrųjų turėtų būti užduotis techniniam projektui, paskui pagal jį rengiamas darbo projektas ir tik po to perkami rangos darbai. Dirbant etapais kiekviename jų formuluojamos užduotys, galiausiai numatoma galutinė vertė. O kai visa tai sujungiama, išeina, kad investicinis projektas ir yra pagrindinė viso proceso užduotis. Ir čia, galiu drąsiai pasakyti, slypi didžiausia dabar vykstančio Lietuvoje proceso grėsmė. Nes mūsų praktikoje, kitaip nei pasaulinėje, tokiais atvejais, kaip perkama, galima sakyti, pagal investicinį projektą, nėra numatytų sutartinių išlygų, leidžiančių vėliau tikslinti projektą, koreguoti sumas. Šiuo atveju tam dar nebus ir laiko!“

Connecting Global Competence

Statybu˛ ateitis

Dėl projekto sėkmės žada sutelkti jėgas

Trečias bandymas viešuosiuose pirkimuose buvo sėkmingas. Rugsėjo pradžioje buvo pasirašyta sutartis su statybų kompanija iš Kupiškio „Dailista“. Šiuo metu formuluojamos specialiųjų dalių užduotys, ir vos jas pabaigus 9-ąjį A. Mickevičiaus gatvės namą apsups pastoliai. A. Šumskis neslėpė susirūpinimo – kupiškėnų ir per namą administruojančią bendrovę, ir vėliau pats asmeniškai klausė, ar jie suvokia, į kokį sudėtingą ir atsakingą projektą eina. „Jie supranta ir tikisi įgyti naujos patirties ir pasireklamuoti su šiuo projektu kaip puikūs modernizacijos darbų specialistai bei atsakingi vykdytojai“, – sakė pašnekovas. Namo gyventojus ramina ir A. Vaičiulis – demonstraciniu projektu jų daugiabutį pasiryžusi paversti NPNA projekto skyles ar kitas problemas neabejoja kompensuosianti mobilizavusi įvairius technologinius sprendimus, kokybiškas statybines medžiagas siūlančias kompanijas. „Demonstracinių, pilotinių projektų nereikia tik Aplinkos ministerijai, nors visai neseniai, prieš metus, jos programose buvo numatytos solidžios sumos demonstraciniams projektams skatinti. O įmonių, kurios siekia tikro efektyvumo, maksimalios kokybės, matančių tinkamų sprendimų prasmę, yra daugybė“, – užtikrino NPNA direktorius.

Gyventojai CPO standartus ir procedūras vertina atsargiai

Pasak A. Šumskio, šiandien gyventojams didžiausią nerimą kelia neilgas projektui įgyvendinti likęs laikas – dešimt mėnesių. „Viena vertus, pirkti per CPO yra patogu, procesas greitas, standartizuotas ir reglamentuotas, išvengiama daugybės diskusijų, nes yra tam tikras reikalavimų sąrašas dalyviui ir laimėtojui. Kita vertus, nėra jokių būdų apsidrausti nuo vėlavimo – kas bus, jei, tarkime, statybininkai vėluos baigti darbus ir mes dėl to prarasime valstybės paramą. Bent jau galimybė reikalauti finansinės rangovo atsakomybės nenumatyta sutartyje, – aiškino A. Šumskis. – Tikrai nesinori tapti precedento kūrėjais, bet galvojame ir apie tai, kad jeigu sutarties ruošinys yra primestas valstybės institucijų be teisės koreguoti, tai, jei namas nebus priduotas valstybės komisijai iki 2015 metų spalio 1 dienos, reiškia, kad kaip sutarties rengėjas turi būti atsakinga valstybė, nesukūrusi jokių saugiklių.“

Vokietijos ir Baltijos †aliu prekybos ru-mai Estijoje,

sausio 19-24 d. . Miunchenas

Latvijoje, Lietuvoje muenchen.lt@ahk-balt.org Tel. +370 5 264 7377 Fax +370 5 213 1013

www.bau-muenchen.com

Pasauline· architektu-ros, statybiniu medΩiagu ir sistemu paroda

MIESTO PAKRAŠTYJE – naujas automobilių centras Sostinės Vaduvos gatvėje nuo šiol pirkėjų laukia didžiausia ir moderniausia Rytų Europoje„Volkswagen“ atstovybė –„MØller Auto Savanoriai“. Šiuolaikinis statinys pagyvino ir Žemuosius Panerius – pramonės bei gamybos įmonių rajoną. Pagrindinis iššūkis – konstruktyvas

Trumpas statybos darbų laikas (nuo leidimo gavimo iki objekto atidavimo vertinti praėjo metai) ir didelis pastato plotas – maždaug 9,6 tūkst. kvadratinių metrų – taip iššūkius šiame objekte apibūdino generalinio projekto rangovo – statybų bendrovės „Irdaiva“ – statybų direktorius Ramūnas Tumonis. Sklandų darbų procesą pavyko užtikrinti kokybiškai parengus techninį projektą ir, jau vykstant statybos darbams – statinio darbo projektą. Didžiąją dalį statybos darbų generalinis rangovas atliko savo jėgomis. „Volkswagen“ centro išskirtinumas – didelės erdvės. Vien automobilių ekspozicijos salių plotas siekia daugiau kaip 2 tūkst. kvadratinių metrų, tačiau šiose patalpose nėra atraminių sienų – pasirinkta santvarų konstrukcija. „Volkswagen“ centre panaudotos ir dvigubos T formos perdangos plokštės (jų į statybų aikštelę būdavo atvežama tik po tris ar keturias), taip pat gana sudėtingos rėmo sijos. Naujajame „Volkswagen“ automobilių centre įrengta ne

KITI BENDROVĖS „IRDAIVA“ ATLIEKAMI DARBAI ABB administracinio pastato su sandėliavimo patalpomis statyba Vilniaus rajone, Avižienių kaime, Parko g. 37. Gamybinio pastato su administracinėmis patalpomis statybos darbai Kauno rajone, Biruliškių kaime. Poliklinikos pertvarkymas į ligoninę Vilniuje, Klinikų g. 2. Ikimokyklinio ugdymo įstaigos Vilniuje, Santariškių gatvėje, statybos darbai. Tai bus pirmasis Lietuvoje darželis, kuriame bus įrengtas geoterminis šildymas.

N 14

/ .11

T JEK

tik ekspozicinė naujų automobilių salė, suskirstyta į lengvųjų automobilių ir „R line“ platformą, bet ir pirmoji Baltijos šalyse komercinių automobilių pardavimo zona. „Moller Auto Savanoriai“ įrengta ir Lietuvoje kol kas nelabai populiarių elektromobilių zona. Visame pastate sumontuoti šviesos diodų šviestuvai. Šviesa reguliuojama automatiškai, priklausomai nuo aplinkos apšvietimo. Naudoti automobiliai parduodami ne aikštelėse kaip įprasta, bet po stogu – rūsyje įrengtoje prekybos salėje, tad klientams daug patogiau juos apžiūrėti. Vienu metu šioje salėje telpa daugiau kaip 50 automobilių. Pastate įkurta priežiūros tarnyba, atsarginių dalių skyrius ir kėbulų remonto centras, taip pat automobilių dažymo kamera, kurioje sumontuotos specialios oro padavimo, ištraukimo bei šildymo sistemos. Šiame objekte vienu metu dirbo ir generalinis rangovas – įmonė „Irdaiva“, ir technologai. Šie rūpinosi, kad automobiliams prižiūrėti būtina įranga būtų tinkamai sumontuota. Pavyzdžiui, keltuvams, skirtiems automobiliams pakelti, buvo įrengti atskiri pamatai, specialiai sustiprintos perdangos.

Panaudotos naujausios technologijos

Vizitinė pastato kortelė – aliuminio ir stiklo fasadai. 1992 metais įkurta bendrovė „Doleta“, kurios specializacija – medinių ir medžio bei aliuminio langų, žiemos sodų, fasadų ir durų gamyba, šiame objekte parengė darbo projektus aliuminio ir ventiliuojamiesiems fasadams įrengti, pagamino ir sumontavo aliuminio profilių fasadus, taip pat ventiliuojamąjį fasadą su kompozitine plokšte. Bendrovė šiame objekte pasiūlė nestandartinę aliuminio fasado sistemą (jos sumontuota 1850 kvadratinių metrų), taip pat pirmą kartą Lietuvoje panaudojo paslėpto tvirtinimo ventiliuojamojo fasado pakabinimo sistemą (sumontuota 3500 kvadratinių metrų). „Alucoil“ – paslėpto tvirtinimo sistema – pasižymi gamybos išbaigtumu statybos procese. Šios sistemos fasadų kasetės pagamintos pagal iš anksto parengtą šabloną, įrengiant standumo briaunas. Sistemai suteiktas „Etag 034“ sertifikatas, skirtas ventiliuojamiesiems fasadams. „Alucoil“ ventiliuojamųjų fasadų sistema ne tik užtikrina gerą vėdinimą, atitinka B-s1, d-0 atsparumo ugniai klases, bet ir atlaiko dideles vėjo apkrovas. Bendrovės atstovai išskyrė ir universalią fiksavimo sistemą, kuri taikoma tik šio tipo konstrukcijoms. Profesionalus „Doletos“ atstovų, architektų, generalinio rangovo „Irdaiva“ ir techninių prižiūrėtojų bendras darbas padėjo išvengti nesklandumų statybų aikštelėje. „Volkswagen“ automobilių centre sumontuoti vokiečių gamintojo „Hörmann“ pakeliamieji vartai, kurie kartu yra ir vitrina. Taip pat pasirinkti „Hörmann ALR F 42 Thermo“ segmentiniai pramoniniai vartai, pagaminti iš trijų kamerų aliuminio profilio su įstiklinimu. Aliumininis vartų rėmas turi stiklo pluoštu sustiprintus poliamido tiltelius, kurie užtikrina iki 30 proc. geresnę nei įprastų aliuminio profilių šilumos izoliaciją. Vartai įstiklinti natūralaus grūdinto stiklo paketais, kurių spalva priderinta prie viso fasado spalvos. Specialus paketų padengimas užtikrina mažesnį saulės spindulių patekimą į saloną. Tyliai veikiančios pramoninių vartų pavaros su dažnio keitikliais FU švelniai pakelia ir nuleidžia sunkius stiklinius vartus. Anot bendrovės „Hörmann Baltic“ atstovų, glaudžiai bendradarbiaujant su architektais, projektuotojais ir statybininkais automobilių pardavimo salone esančių vartų konstrukcijos kokybiškai paslėptos po pakabinamosiomis lubomis arba už karkasinės sienos.

Reikalavimai visame pasaulyje panašūs

„Volkswagen“ automobilių centrai statomi remiantis moduline sistema, kurioje nurodyti pagrindiniai įrengiamų centrų reikalavimai, pavyzdžiui, čia būtinos susitikimų ir informacijos zonos. Modulius derinant tarpusavyje išlaikomas bendras pasaulinio koncerno „Volkswagen“ įvaizdis. Automobilių centro „MØller Auto Savanoriai“ projektą parengė architektų studijos Architektūros kūrybinės grupės architektai. Vienas komandos narių architektas Remigijus Bimba paaiškino, kad iš anksto buvo žinomi pagrindiniai interjero reikalavimai, medžiagos, sienų, durų spalvos, išorės raiška pagrindinėje fasado dalyje. Iš užsienio į naująjį centrą atkeliavo stendai, baldai, plakatai. Vis dėlto pastato formą, architektūrinę išraišką ir erdves parinko architektai. Automobilių centras „MØller Auto Savanoriai“, anot architekto, suprojektuotas tokiems automobilių centrams neįprastame sklype. „Panašiems salonams tinkamiausi kvadratiniai sklypai, nes tokiose plokštumose funkcijas išdėstyti yra paprasčiau negu trikampėse. Kvadratinę sklypo dalį palikome technologijai – priežiūros tarnybai, dirbtuvėms, o trikampę skyrėme ekspozicijų salei, nes čia galėjome laisviau elgtis su pastato forma“, – komentavo architektas. Jis pabrėžė, kad bendravimas su užsienio užsakovais turi tam tikrų niuansų – teko nemažai diskutuoti priimant tam tikrus sprendimus ar koreguojant projektą, derinant jį prie Lietuvoje galiojančių reikalavimų. Prieš ekonominę krizę parengtas „Volkswagen“ centro projektas vėliau pakeistas iš esmės – pasirinktas ekonomiškesnis variantas. Šiuo metu naudojamos patalpos rūsyje, pirmas aukštas, o nedidelė pastato dalis – maždaug 800–900 kvadratinių metrų ploto – laisva. Klientų patogumui įvažiavimo į rūsio zonas pandusas šildomas, įrengtos automobilių plovyklos, sutvarkytos stovėjimo aikštelės, žaliosios zonos. Projekto investicijos siekia 40 mln. litų. Nuo 1998-ųjų „Volkswagen“ atstovybė veikia Laisvės prospekte. Vieta antram automobilių centrui, anot įmonės „MØller Auto“ atstovų – labai patogi: Savanorių prospekte yra įsikūrusių daug įmonių.

SILPNŲJŲ SROVIŲ SISTEMOS

LANGAI

G. Bartuškos nuotr.

N 14

/ .11

T JEK

VARTAI

TIK SKAIČIAI „Beržų terasos“ – keturių 7–8 aukštų daugiabučių kompleksas. Bendras butų skaičius – 141. Projektuotojai pirkėjams pasiūlė 19-os skirtingų planų butus nuo 1 iki 5 kambarių. Vieno hektaro teritorijoje suformuotos „Beržų terasų“ gyvenvietės investicijos siekia daugiau kaip 42 mln. litų. Vien aplinkai skirti beveik 2 mln. litų. „Antakalnio terasų“ gyvenvietės investicijos iš viso sieks 245 mln. litų.

AS F gr AL ęž T ia O s iį

Norintis gyventi mieste, bet nemėgstantis didelio šurmulio, viliojamas gyvenimo individualiame name, bet nepageidaujantis begalinių jo priežiūros rūpesčių, svajojantis jausti gamtos ritmą, bet nenorintis pjauti žolės – maždaug taip galėtų atrodyti bendrovės „MG Valda“ plėtojamos „Antakalnio terasų“ gyvenvietės antro etapo „Beržų terasos“ gyventojo anketa. Vizitinė kortelė – terasos

N 14

/ .11

T JEK

V ga AI m K tą A I

Nekilnojamojo turto valdymo ir plėtros įmonė klientams pasiūlė dar ir patrauklią architektūrą, kurią dauguma „Beržų terasų“ pirkėjų privalumų sąraše įrašė antroje vietoje – iškart po lokacijos. Šios gyvenvietės veidą sukūrė Vilijos Kaušpėdienės ir Algirdo Kaušpėdo vadovaujama įmonė „JP architektūra“. Parinkti derančias projekto dedamąsias bendrovei „MG Valda“, regis, pavyko – spalio mėnesį švenčiant šio antro „Antakalnio terasų“ etapo pabaigą buvo parduota 95 proc. butų.

„OREX GROUP“: FASADINĖS HPL PLOKŠTĖS Atsparios smūgiams, nesankcionuotam grafitininkų polėkiui, aplinkos poveikiui – šalčiui, karščiui, rūgščiam lietui ar saulės spinduliams – bendrovės „Orex Group“ komercijos direktorius Jurijus Aliukonis gali įvardyti ne vieną fasadų apdailai naudojamų vadinamųjų HPL – aukšto slėgio laminato (ang. High-pressure laminate) – plokščių privalumą. J. Aliukonis pripažįsta – natūralus medis gali būti patrauklus kaip medžiaga, tačiau jo nereikėtų lyginti su HPL plokštėmis priežiūros ypatumais. Ypač kai kalbama apie spalvos patvarumą. „Kad ir kuo dažysi medį, kas kelerius metus vis vien reikės spalvą atnaujinti norint, kad ji atrodytų kaip nauja“, – sakė dviejų spalvų – raudonmedžio ir pilkos – plokštes „Beržų terasų“ projektui tiekusios įmonės vadovas. Kompanijos „Gentas Group“ produkcija yra gavusi maksimalų įvertinimą ultravioletinių spindulių bandymuose – jos gaminamos plokštės atsparios šiems spinduliams, įmonė teikia 10 metų garantiją spalvos patvarumui. Be to, kitaip nei medis, HPL plokštės yra sunkiai degios – įmonės „Orex Group“ tiekiama Turkijos gamintojo „Gentas Group“ produkcija turi B degumo klasės įvertinimą. „Beržų terasose“ buvo naudojamos 6 milimetrų storio plokštės, bet fasadams jos gali būti naudojamos ir 8 ar 10 milimetrų. Rangovai vertina, kad šios plokštės yra lengvos – vienas kvadratinis metras keraminių plokščių sveria apie 30–40 kilogramų, o HPL – vos 8,5 kilogramo, dėl to gerokai palengvėja jų montavimas. Be to, HPL plokštes patogu pjaustyti – presuotos medžiagos pjūvio vieta lieka idealiai švari, briaunos nereikia niekuo apdoroti.

„Terasos“ nėra tik skambus žodis gyvenvietės pavadinime – jas turi visi butai. Kai kurios maumedžio lentomis išklotos terasos čia yra didesnės nei vidutinis dviejų kambarių butas. Apatiniuose aukštuose jos įstiklintos slankiosiomis sistemomis, suteikiančiomis galimybę pailginti terasų eksploatavimo laiką rudenį ir paankstinti pavasarį, viršutiniuose aukštuose jos paliktos atviros. Anot bendrovės „MG Valda“ Pardavimų skyriaus vadovo Manto Umbraso, jau apgyvendinus pirmame „Antakalnio terasų“ etape iškilusias „Eglių terasas“ buvo akivaizdu, kad pasitvirtino architekto A. Kaušpėdo tikėjimas, jog terasos gali būti naudojamos kaip papildoma poilsio erdvė ir patrauklios ne tik Pietų kraštuose. Beveik niekas nenaudoja jų pagal seną lietuvišką įprotį – daiktams sandėliuoti. „Beržų terasų“ fasadus puošia ne tik terasos, bet ir spalvingos apdailos medžiagos. Vėdinamieji fasadai apšiltinti 23 centimetrų storio dviejų rūšių – puskietės ir priešvėjinės – mineralinės vatos sluoksniu ir padengti keraminių, raudonmedžio, balinto ąžuolo, tikmedžio bei klevo spalvų HPL plokštėmis. Projekto plėtotojai tiki, kad natūralaus gamtos kolorito naudojimas padės statiniams įsilieti į peizažą.

„UPONOR“: GRINDINIS ŠILDYMAS Darnus būstas turi atitikti kraštovaizdžio, ekologinius, socialinius ir, žinoma, ekonominius reikalavimus. Todėl darnūs namai visų pirma yra kokybiški namai, palaikantys žmonių ir aplinkos sveikatą. Šis veiksnys įtakos turėjo sprendimui įrengti butuose grindų šildymą. Tai yra pirmasis bendrovės „MG Valda“ projektas, kuriame diegiama tokia naujovė. Butuose įrengiant minėtą sistemą investicijos, preliminariais skaičiavimais, išauga ketvirtadaliu palyginti su radiatoriniu šildymu. Didesnės pirminės investicijos reikalingos dėl automatizuoto valdymo bei sudėtingesnių techninių sprendimų. Projekto įgyvendintojai tvirtina, kad gyventojai, perkantys butus „Beržų terasose“, tokią naujovę vertina keliais aspektais. Pirmiausia tai susiję su komfortu. Grindinis šildymas leidžia tolygiai paskirstyti šilumą visame bute ir užtikrinti, kad sąlytis su grindimis visada būtų malonus. Taip pat ši naujovė leidžia sumažinti išlaidas, skirtas butui šildyti. Kiekviename bute galima nustatyti įvairius šilumos scenarijus skirtingu paros metu ir taip racionaliai kontroliuoti energijos sąnaudas. Nereikėtų pamiršti ir estetinių niuansų, nes grindinis šildymas leidžia atsisakyti radiatorių palei langus ir suteikia galimybę buto langus pratęsti iki pat žemės. Vertinant technologiškai, įrengti grindų šildymo sistemą daugiabutyje nėra sudėtingiau nei individualiajame name. „Beržų terasose“ buvo pasirinkti kompanijos „Uponor“ grindų šildymo sprendimai. Bendrovės „Uponor“ techninių sprendimų vadovas Artūras Laukys teigė, kad kalbant apie naujos statybos namus ypatingų skirtumų įrengiant grindų šildymą daugiabutyje ar individualiajame name nėra. Bet jeigu norima atnaujinti anksčiau statyto daugiabučio šildymo sistemą ir įrengti šildomas grindis, „Uponor“ siūlo specialių sprendimų, kai šildymo vamzdžiai užliejami anhidridiniais skiediniais arba naudojamos sausųjų grindų sistemos, kad nereikėtų laukti, kol išdžius betonas. „Apie grindų šildymo privalumus galima kalbėti daug. Tačiau svarbiausia, kad tokia šildymo sistema sukuria sveiką aplinką, jaukumą. Be to, išlaidos už šildymą būna mažesnės“, – sakė A. Laukys.

UAB „MG Valda“ nuotr.

Vilioja patogaus gyvenimo elementais

Grindinis šildymas, saulės poveikį kontroliuojantys langai, lietaus vandens surinkimo sistema, išpuoselėta natūrali gamtinė aplinka ir želdiniai – tai kiti privalumai, akcentuojami skelbimuose, masinančiuose likusių kelių butų pirkėjus. Šiluma į „Antakalnio terasas“ atkeliauja centralizuotais miesto tinklais, bet autonominis šilumos reguliavimo mazgas gyventojams suteikia reikšmingų patogumų: galimybę parinkti pageidaujamą temperatūrą kiekviename kambaryje, nustatyti šildymo scenarijų visai savaitei. Nuo grindų sklindanti šiluma vertinama dėl galimybės išvengti radiatorių, kaip itin komfortiškas giriamas ir tokio šildymo principas – šiltos kojos, vėsi galva. Be to, grindinis šildymas yra iki 15 proc. ekonomiškesnis palyginti su radiatoriniu. „Beržų terasų“ gyventojai varstys naujuose daugiabučiuose namuose gana retai pasitaikančius medinius langus. Jie yra su trijų stiklų paketu, taigi garantuoja gerą garso bei šilumos izoliaciją. Kad pro didelius langus patenkanti saulės šviesa netaptų rūpesčiu dėl šilumos pertekliaus, panaudota saulę kontroliuojanti stiklo danga. Beje, ir visuose viršutinių aukštų, ir didžiuosiuose per du aukštus suprojektuotuose butuose įrengta rekuperacinė vėdinimo sistema. Taip pat dauguma viršutiniuose aukštuose įrengtų butų savininkų pasinaudojo galimybe turėti savo būste židinį. „Beržų terasų“ gyventojai čia neturėtų skųstis itin dažna naujos statybos namų problema – garso izoliacija. Butus skiria trisluoksnio mūro sienos, kurių C garso klasė užtikrina priimtino akustinio komforto sąlygas. Investavę į rekuperacinės vėdinimo sistemos įrengimą dalyje butų, viso projekto mastu „Beržų terasų“ komplekso plėtotojai to atsisakė, neketindami siekti A energinio efektyvumo klasės. „Stipriai

PROJEKTO PLĖTOTOJAS

r 4N

Automobilių blizgesys – nepageidaujamas

Išskirtinis šioje gyvenvietėje ir dėmesys žaliesiems plotams – anot projekto plėtotojų, siekta sukurti tokią erdvę, kur būtų gera susitikti su kaimynais, prisidėti prie aplinkos puoselėjimo ir leisti laiką kiemelyje, gamtos apsuptyje. Architektų nuostata buvo neardyti natūralaus buvusios Lietuvos kino studijos teritorijos reljefo, tad „Antakalnio terasų“ gyvenvietėje peraukštėjimas siekia net 8 metrus. Čia pasirūpinta surinkti lietaus vandenį ir panaudoti jį želdynams laistyti, o mediniai pasivaikščiojimo takai vingiuoja ir tarp pavadinimą kompleksui pasufleravusio beržyno. Automobiliams šio paveikslo gadinti neleista – „Beržų terasų“ teritorijoje nėra antžeminių stovėjimo vietų, išskyrus vietas atvykstantiems svečiams. Bendrovė „MG Valda“ laikosi nuostatos – visa erdvė aplink pastatus turi būti atiduota gyventojų laisvalaikiui, susibūrimams, saugiam vaikų žaidimui kieme, tad automobiliams vietos numatytos tik po žeme. Nenorintieji pirkti vietos požeminėje aikštelėje stato automobilius toliau – už aptvertos komplekso teritorijos: įvažiuoti į kiemą galimybės nėra. Požeminiame garaže, anot M. Umbraso, visiems po vieną vietą užtenka, patenkinti poros vietų poreikį irgi įmanoma. „Beržų terasos“ – tik antras iš keturių „Antakalnio terasų“ plėtros etapų. Šiuo metu čia statomas dar vienas – „Pušų terasų“ – kompleksas.

GRINDINIS ŠILDYMAS

FASADO PLOKŠTĖS

T JEK

/ .11

MEDINIAI LANGAI

išauga tokios klasės statybų kaina, nes yra taikomos kitos technologijos, medžiagų, šiltinimo standartai. Ne tik „MG Valdos“, bet ir kitų nekilnojamojo turto įmonių patirtis rodo, kad tik nedidelė visuomenės dalis ryžtasi šioms sąnaudoms. Tokia šiandien rinkos situacija“, – projekto plėtotojų argumentus paaiškino M. Umbrasas.

www.ventiliuojamifasadai.lt

LIFTAI

Priminė gynybinę sieną

„Danės užutėkio“ projektą Klaipėdos senamiestyje plėtotojai apibūdina kaip unikalų. Tai – apartamentai ir komercinės patalpos ant Danės kranto, šalia „Meridiano“, Jono kalnelio ir Klaipėdos miesto gynybinės sienos. Keturių aukštų pastate įrengta tik 20 apartamentų ir 4 komercinės patalpos. „Danės užutėkio“ pastato forma tarsi atkartoja gynybinius Klaipėdos senamiesčio įtvirtinimus. Išskirtinei objekto sienų apdailai panaudotos vario plokštės. Architektūriniai pastato aplinkos sprendimai atskleidžia 1562– 1706 metais stovėjusios Šv. Jono bažnyčios kontūrus, tamsesnė trinkelių spalva atkuria bažnyčios ir jos bokšto apimtis. Suformuoti laiptai, pritaikyti nusileidimui prie naujo pastato, sukuria patekimo į bažnyčios vidų iliuziją. Naujo pastato grindų spalva imituoja autentiškas plytines grindis, aptiktas Šv. Jono bažnyčios bokšte. Komercinėse „Danės užutėkio“ patalpose įrengta ekspozicinė duobė, kurioje demonstruojamas atrastas šulinys, bažnyčios bokšto pamatai ir grindų fragmentas. Projekto plėtotojas – UAB „Inreal valdymas“, projektuotojas – projektavimo firma „Pilis“.

Išlaikė skandinaviškas tradicijas

Šilo namų gyvenamasis kvartalas įsikūręs vienoje vaizdingiausių Kauno vietų, šalia Nemuno slėnio ir Panemunės šilo. Pastatai dėmesį atkreipia patraukliais architektūros sprendimais, modernia stilistika. I–II etapų keturiuose 4–7 aukštų mūriniuose namuose įrengta 110 nuo 2 iki 3 kambarių butų, kurių plotas – 40–72 kvadratiniai metrai. Butai įrengti su erdviais balkonais, apatiniuose įkurtos terasos, yra požeminės ir antžeminės automobilių stovėjimo aikštelės. Šilo namai, kaip ir kiti įmonės „YIT Kausta“ projektai, statomi vadovaujantis Suomijos koncerno taikomais statybos kokybės reikalavimais. Ypatingas dėmesys skiriamas patogiam butų ir bendrųjų erdvių išdėstymui, efektyviai eksploatacijai ir patogioms gyvenimo sąlygoms užtikrinti. Dalyje butų įrengtos pažangios ir energiją taupančios rekuperacinės vėdinimo sistemos, tad būsimi naujakuriai gyvens itin taupiuose butuose, kuriuose bus nuolat užtikrinamas gaivus oras ir sveikas mikroklimatas. Šilo namų kiemo erdvėje įrengti pėsčiųjų takai, automobilių eismas kvartale leidžiamas tik iki požeminių ir antžeminių automobilių stovėjimo aikštelių. Likusi kiemo erdvė palikta pėsčiųjų takams, vaikų žaidimų aikštelėms ir poilsio zonoms. Kvartalo ašimi jau tapo pėsčiųjų alėja. Projekto plėtotojas – AB „YIT Kausta“, projektuotojas – UAB „Antra kryptis“, architektas – Tomas Kriaučiūnas.

Gyventi pretenduoja ne bet kas Anot plėtotojų, „Babilono dvaras“ – pirmasis ir vienintelis prabangus gyvenamųjų namų rajonas Panevėžyje. Remiantis vakarietišku panašių kvartalų modeliu „Babilono dvare“ sutvarkyta infrastruktūra, pasirūpinta apsauga ir bendru kvartalo vaizdu. Be to, čia sklypai parduodami ne bet kam, taip užtikrinant gerą kaimynystę. Nusipirkę sklypus būsimieji rajono gyventojai iš plėtotojų gali užsakyti statybų, projektavimo ir kitas paslaugas. „Babilono dvaras“ yra greta buvusio dvaro. Šalia kvartalo teka Nevėžio upė, čia pat yra miškas. „Babilono dvaro“ projektą plėtoja ta pati įmonių grupė, kaip ir „Babilono miestą“. Plėtotojai akcentuoja, kad taip sukuriama šiandien retai sutinkama galimybė vieningai ir darniai plėtoti tokį didelį žemės plotą (80 hektarų). Nuo Panevėžio miesto centro „Babilono dvaras“ nutolęs vos 3 kilometrus. Čia pat yra ir viena svarbiausių sankryžų Lietuvoje, kurioje susikerta automobilių keliai Panevėžys–Šiauliai–Klaipėda, Vilnius–Panevėžys ir automagistralė „Via Baltica“. Tad „Babilono dvaro“ gyventojai gali džiaugtis geru susisiekimu ir su Panevėžiu, ir su kitais miestais. Projekto plėtotojas – UAB „Grandija“, architektas – Gintautas Navickas.

Įnešė lauktų pokyčių

„Kopų vėtrungės“ – gyvenamųjų daugiabučių namų kompleksas, pastatytas šiauriniame Nidos rajone ir tapęs savotišku kvartalo atnaujinimo vėliavnešiu. Ši teritorija jau seniai prašėsi pokyčių, nes sandėlių ir garažų toje vietoje nebereikia. Išlaikant buvusį užstatymo perimetrą ir architektūrinę Kuršių nerijos tradiciją suprojektuotas ir plėtojamas trijų pastatų kompleksas, darniai įsiliejantis į trapų bei subtilų Nidos kraštovaizdį. „Kopų vėtrungių“ jau pastatytuose korpusuose – „Pietyje“ ir „Vakaryje“ – įrengta 40 butų, jų plotas – nuo 24 iki 67 kvadratinių metrų. Šiuo metu statomame „Rytyje“ bus įrengta dar 10 butų. „Kopų vėtrungių“ projekto prototipas – žemaitiškas namas – „numas“, kuris būdavo statomas pailgų proporcijų. Galutinį architektūrinį sprendimą paskatino keli motyvai: detaliojo plano reikalavimai, kurių buvo griežtai laikomasi, ir būsimų šių namų gyventojų poreikiai. Projektas yra santūriai modernus, atveriantis šviesias ir jaukias vidaus erdves. Neįprastas elementas šiuolaikiniuose pastatuose – medinės langinės, sukarpančios pastato ilgį. Architektūriškai toks langinių žaismas, kai vienur jos atvertos, kitur – užvertos, padaro fasadą gyvą. Projekte apdailai naudotos natūralios medžiagos: fasadai apkalti termiškai apdorotomis, nedažytomis lentomis, stogas dengtas molinėmis čerpėmis. Projekto plėtotojas – UAB „Inreal valdymas“, projektuotojas – UAB „G.A.L. architektai“, architektai – Adomas Šablevičius ir Paulius Vitkauskas.

O J U A N

O S K E L P a j i M z O u i K l a O s T o R r O ū j R – U K ZDŽIUI ĮVAI

Lina BIELIAUSKAITĖ

Lietuvos miestuose dygstančios modernios autobusų stotys įtvirtina naują tokios paskirties statinių modelį. Daugiafunkcių kompleksų specifika, kai šalia susisiekimo paslaugas siūlančių įstaigų po vienu stogu kuriasi ir prekybos bei įvairių kitų paslaugų centrai, sparčiai populiarėja ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Tuo pačiu keliu pasukęs didžiausias šalies kurortas užsimojo dar labiau kilstelėti reikalavimų kartelę – siekta, kad naujoji Palangos autobusų stotis taptų išskirtiniu savitą veidą turinčiu miesto statiniu.

Taps vizitine kurorto kortele

Šį objektą projektavusios bendrovės „City Projects“ direktorė Agnė Kiallo pripažino, kad vienas pagrindinių uždavinių buvo harmoningai suderinti dviejų skirtingų paskirčių vienetų – autobusų stoties ir prekybos centro – funkcijas. „Itin daug dėmesio skirta funkcionalumui, žmonių ir transporto priemonių judėjimo srautų analizei, autobusų stočių reikalavimams išsiaiškinti, kad objektas galėtų veikti vieningai, be trukdžių, būtų saugus ir ilgaamžis“, – teigė A. Kiallo. Tačiau, anot pašnekovės, kūrybinio ir techninio proceso metu buvo susikoncentruota ne tik į funkciją – vienas esminių šio projekto uždavinių buvo architektūrinė išraiška. „Kadangi tai svarbus miestui objektas, negalėjome projektuoti tiesiog paprastos dėžutės – ieškojome išskirtinės architektūrinės išraiškos, kad

N 14

/ .11

T JEK

statinys būtų nesenstantis ir neatrodytų beveidis“, – pasakojo A. Kiallo. Ieškant galimų sprendimų, atspirties tašku tapo ryškiausios asociacijos, kurias galėtų žadinti Palanga. „Po daugybės variantų, kuriuos pristatėme ir Palangos savivaldybei, ir visuomenei, gimė rezultatas – daugiafunkcis išskirtinės architektūrinės išraiškos pastatas, kuris alegoriškai atspindi esminį šio miesto bruožą – banguojančią jūrą. Tad įvažiuojant į miestą pasitiksiantis naujasis objektas taps tarsi vizitine kurorto kortele. Banguojantis pastato fasadas kaskart primins vos už kelių kilometrų ošiančios Baltijos kaimynystę ir taps ženklu, kad jau netrukus bus galima išvysti ir tikrąsias jūros bangas“, – vaizdžiai kalbėjo „City Projects“ vadovė A. Kiallo.

SKAIČIAI IR FAKTAI Palangos autobusų stoties kompleksas pradėtas projektuoti 2013 metais. Į objekto statybą investuota per 15 mln. litų. Kompleksą sudaro stoties (545 kvadratinių metrų ploto) ir prekybos centro (5 tūkst. kvadratinių metrų ploto) pastatai, sujungti tarpusavyje. Autobusų stotyje, kuri per parą galės aptarnauti iki 300 autobusų, įrengta moderni laukimo salė, bilietų kasos, tualetai, kurorto svečių patogumui veiks informacijos centras. Perone suprojektuota 16 autobusų stovėjimo aikštelių, veiks atskiros keleivių informavimo, bagažo ir smulkių siuntų tarnybos. Keleivių saugumą padės užtikrinti laukimo salėje ir objekto prieigose įrengtos vaizdo stebėjimo kameros. Prekybos centro korpuse įsikurs maisto prekių parduotuvė, kavinė, vaistinė, banko skyrius ir kiti paslaugų teikėjai.

Pasitelkė šviesos diodų technologijas

Suplanuotam efektui pasiekti buvo parinkta netipinė apdaila: stoties komplekso pagrindinio fasado vakarinėje pusėje papildomai įrengta kompozicinių aliuminio plokščių ant nuosavo karkaso sistema, vadinamasis antrasis fasadas. Priklausomai nuo žiūrėjimo ir saulės spindulių kritimo kampo blizgios šviesiai pilkos plokštės atsispindės įvairiais pereinamaisiais atspalviais ir primins raibuliuojančias bangas. „Alucobond“ plokščių gamintojo sumanymu, naudojant vieną medžiagą, padengtą dažais su specialiais priedais, galima išgauti visą spektrą giminiškų atspalvių. Ši ypatybė labiausiai išryškėja būtent lenktų formų fasaduose. Šiuo atveju architektai gamintojo sprendimą idealiai pritaikė realiame projekte. Pakabinti tokį fasadą be matomo taškinio tvirtinimo ir užtikrinti

ASFALTĄ PAKEITĖ TRINKELĖS Profesionalias trinkelių klojimo paslaugas teikiančios bendrovės „Andrienas“ direktorius Andrius Petkevičius pripažino, kad apimtys šiame komplekse gal ir nelygintinos su įmonės įgyvendintais darbais Klaipėdos uoste ar kituose stambiuose objektuose, tačiau projektas išsiskyrė ypatingu dėmesiu ne tik kokybei, bet ir estetikai. Be abejo, klojant trinkeles pirmiausia teko paisyti apkrovų parametrų, tad autobusų stoties dalyje buvo pasirinktos 10 centimetrų, o prekybos centro prieigose – 8 centimetrų storio trinkelės. Šioje zonoje pagal pirminius sumanymus buvo numatytas asfaltas, tačiau galiausiai apsistota ties trinkelėmis. „Tik vietoj įprastinių pilkų buvo pasirinktos juodos trinkelės, kurios vizualiai tarsi imituoja asfaltą. Tai išties originalus ir netipiškas pasirinkimas tokio pobūdžio projektuose. Kokybės, ilgaamžiškumo ir estetikos požiūriu tokia danga gerokai pranašesnė už asfaltą, be to, yra ekologiškesnė, nes veikiama karščio neskleidžia nemalonaus kvapo, nesideformuoja“, – komentavo A. Petkevičius. Šiame objekte įmonės specialistai paklojo apie 12 tūkst. kvadratinių metrų trinkelių, įrengė kelių platėjimo ir siaurėjimo juostas, taip pat rūpinosi visais apželdinimo darbais. „Užsakovai prioritetą teikė ne mažiausiai kainai, o kokybei ir profesionalumui, kėlė labai aukštus ir pastato, ir aplinkos estetikos reikalavimus. Išties galima sakyti, kad tai bus pavyzdinė stotis, gražus objektas. Džiugu, kad prie to grožio kūrimo galėjo prisidėti ir mūsų įmonė“, – kalbėjo bendrovės „Andrienas“ vadovas A. Petkevičius.

jo stabilumą buvo rimtas išbandymas rangovams – jie turėjo parengti specialią pakabinimo technologiją ir pačių detalių – tai yra bangų – projektą. Kompozicinės aliuminio plokštės pasirinktos ne vien dėl vizualinio efekto, bet ir ypatybių, kurios yra itin aktualios kurorto klimato sąlygoms: jos atsparios vėjo apkrovoms, drėgmei. Kad fasadas būtų dar išraiškingesnis ir gyvesnis, buvo panaudotas kintantis šviesos diodų (LED) apšvietimas. „Ir užsakovai, ir kurorto bendruomenė pageidavo, kad objektas trauktų dėmesį. Tad į Palangą atvykus net ir vėlyvą metą autobusų stoties kompleksas tikrai neliks nepastebėtas dėl savo netipinio apšvietimo, o dieną – dėl banguojančio fasado“, – neabejoja A. Kiallo. Ties kiekviena fasado banga sutelktas plika akimi nematomas šviesos diodų apšvietimas atsiskleis tik sutemus – spinduliai nusidrieks tolygiai per visą fasadą arba bus nukreipti į tam tikrą jo plotą. Tad sutemus bus galima stebėti įvairiaspalvį šviesų pulsavimą. Apšvietimo intensyvumas, spalviniai deriniai, šviesų kon-

centracija bus reguliuojami specialia kompiuterine programa iš prekybos centre įrengto apsaugos pulto.

Apšvietimui investicijų dar gailima

Teigiama, kad Lietuvoje tokio fasado sprendimo dar nebuvo pritaikyta. Prie panašaus pobūdžio projektų Klaipėdoje ir Skuode rengimo prisidėjusi „City Projects“ vadovė A. Kiallo mano, kad jų kontekste Palangos autobusų stotis yra išties išskirtinis objektas ir charakteriu, atspindinčiu patį miestą, ir technologiniais sprendimais. „Iš esmės pastatas – taisyklingos formos, be jokių įmantrių formų, konsolių ir kitų architektūros elementų, tačiau taikliai parinkta fasado apdailos sistema jį daro gyvą ir kitokį nei visi kiti panašaus pobūdžio statiniai ar net tie, kurie yra šalia Palangoje“, – kalbėjo pašnekovė. Specialistė neabejoja, kad ir kūrybinė energija, ir finansinės investicijos į pastato apšvietimo sprendimus pasiteisino – net ir tamsiuoju paros metu objektas neatrodys statiškas ar niūrus.

INŽINERINĖMS SISTEMOMS – EKONOMIŠKI SPRENDIMAI Objekte įrengtos vidinės inžinerinės sistemos užtikrins ne tik sklandų pastato eksploatavimą, patalpų komfortą, bet ir ekonomišką energijos išteklių naudojimą. Vandentiekio, šildymo, oro kondicionavimo sistemas Palangos autobusų stotyje projektavusios ir įrengusios bendrovės „SVS technika“ projektų vadovas, projektuotojas Nikolajus Sevastjanovas pripažino, kad užsakovams šis kriterijus buvo itin aktualus. Pasak specialisto, stoties komplekse iš esmės įdiegtos tokio pobūdžio pastatams būdingos šiuolaikinės technologinės priemonės – nuo visiškai automatizuotos šildymo sistemos, reaguojančios į oro sąlygas, iki rekuperacinės vėdinimo sistemos, oro užuolaidų ir pan. Vis dėlto įmonei teko įgyvendinti ir tam tikrus specifinius patalpų naudotojų reikalavimus. „Atitinkamos inžinerinės sistemos buvo įrengtos pagal prekybos centro poreikius. Vienas tokių specifinių reikalavimų – užtikrinti šilumogrąžą iš kompresorinės, arba šaldymo, sistemos. Visi parduotuvėje naudojami šaldytuvai vienoje pusėje turi užtikrinti šaltį, kitoje – šilumą. Ši šiluma grąžinama į vėdinimo ir šildymo sistemą. Taip yra atgaunama kuo daugiau šilumos ir kartu smarkiai sumažėja dujinės katilinės apkrovos, vadinasi, ir šildymo išlaidos. Ši sistema atitinkamai leidžia pasiekti ir aukštesnius aplinkosauginius rezultatus“, – komentavo bendrovės „SVS technika“ projekto vadovas N. Sevastjanovas.

Naujai išdygusiame komplekse veiks ne tik atskiros keleivių informavimo, bet ir bagažo bei smulkių siuntų tarnybos.

Įvažiuojant į miestą pasitiksiantis naujasis objektas taps tarsi vizitine kurorto kortele. Banguojantis pastato fasadas kaskart primins vos už kelių kilometrų ošiančios Baltijos kaimynystę ir taps ženklu,

r 4N

.11

B /O

JEK

TAS

kad jau netrukus bus galima išvysti ir tikrąsias jūros bangas.

„Apšvietimo svarbą supratome jau seniai. Gaila, kad Lietuvoje statytojai ir nekilnojamojo turto plėtotojai vis dar nelinkę daug investuoti į tokius sprendinius. Todėl itin džiugu, kad rengdami Palangos autobusų stoties ir prekybos centro projektą galėjome sau leisti priimti ir sudėtingesnius apšvietimo sprendimus. Daugelis žinome, kaip panašaus pobūdžio statiniai atrodo naktį, kai šviesa nuo kelių apšvietimo stulpų krinta tik ant automobilių aikštelės, o ant fasado blyksi viena kita reklama. Mūsų atveju objektas atrodys visai kitaip“, – pasidžiaugė „City Projects“ direktorė A. Kiallo.

Automobilių aikštelei – ne vieta

Pašnekovės manymu, sveikintinas ir savivaldybės sprendimas kompleksui parinkti naują vietą ties Klaipėdos plento ir Kretingos gatvės sankryža – tai Palangos centrui leis ne tik atsipūsti nuo nesibaigiančio keleivinių autobusų srauto. Stoties perkėlimas turėtų suteikti ir naujų impulsų centrinei kurorto daliai.

Palangos vicemeras Saulius Simė pripažino, kad senąjį autobusų stoties pastatą perdavus Turizmo informacijos centro reikmėms neišvengiamai teks spręsti visos aplinkinės teritorijos sutvarkymo klausimą – anot pašnekovo, čia likęs asfaltuotas plotas anaiptol nepuoš miesto centro. Vicemero akimis, racionaliausias sprendimas – paversti autobusų stoties teritoriją centrinės Palangos aikštės tęsiniu, stilistiškai integruoti ją į šią erdvę. S. Simės manymu, ši vieta turėtų tapti dar vienu kurorto traukos centru, ją būtų galima pritaikyti masiniams renginiams, čia galėtų įsikurti tautodailininkai, gintaro prekeiviai, veikti amatų dirbtuvėlės, būtų įrengta turistinių autobusų sustojimo vieta kurorto svečiams išlaipinti ir įlaipinti. S. Simė neneigė, kad pasigirsta siūlymų senosios autobusų stoties prieigose pastatyti automobilių stovėjimo aikštelę, tačiau, pašnekovo nuomone, tokiai teritorijai turėtų būti keliami kiti funkciniai ir vizualiniai sprendimai. „Be abejo, ir patys palangiškiai turės pareikšti nuomonę, kokią mato šios teritorijos viziją. Kartais ir neįtikima, keista idėja, įvilkta į tinkamą apdarą, virsta gražiu, įdomiu dalyku“, – kalbėjo Palangos vicemeras S. Simė.

Pastato fasadas alegoriškai vaizduoja banguojančią jūrą.

Bendrovės „City Projects“ direktorės Agnės KIALLO įsitikinimu, naujasis kurorto objektas neliks nepastebėtas. PAMATŲ ĮRENGIMAS PAREIKALAVO YPATINGO PRECIZIŠKUMO Įvertinus pastato apkrovas ir grunto specifiką daliai autobusų stoties pamatų įrengti buvo pasirinkta pažangi gręžtinių polių technologija. Šiuos darbus įgyvendinusios bendrovės „Projektana“ projektų vadovas Mantas Vasiliauskas teigė, kad specialistams patikėta užduotis pirmiausia išskirtinė savo masteliais. „Ne kiekviename objekte tenka įrengti tokių parametrų konstrukcijas. Šiuo atveju polių diametras buvo itin didelis, siekė 850 milimetrų, ne mažiau įspūdingas buvo ir polių ilgis – nuo 7 iki 11,5 metro“, – pasakojo „Projektanos“ atstovas. Įrengiant tokius pamatus iš numatytos polio vietos išgręžiamas gruntas, o atsiradusi ertmė užpildoma betonu ir erdviniu armatūros karkasu. Patikimiausią ir kokybiškiausią rezultatą užtikrina vadinamoji CFA (ang. Continuous Flight Auger) – nepertraukiamo betono tiekimo – technologija, kai gruntas gręžiamas tuščiaviduriu grąžtu, o grąžtą ištraukiant pro jo vidų pumpuojamas betono mišinys, po to įstatomas erdvinis armatūros karkasas. „Kadangi įgyvendinant šį projektą buvo įrengti didelio diametro poliai, pavyko išvengti papildomo betonavimo darbų etapo ir padidinti darbų našumą, be abejo, tai sumažino ir sąnaudas. Į polius tiesiai montuojant inkarinius varžtus reikia dirbti preciziškai tiksliai ir greitai, nes betonavimo darbai įsprausti į trumpą betono sustingimo periodą. Montuojami inkariniai varžtai turi būti įrengti esant ne daugiau kaip vieno centimetro paklaidai. Taigi tokie darbai reikalauja ne tik didelės patirties, aukštos kvalifikacijos, bet ir technologinio išmanymo bei preciziškumo“, – pripažino bendrovės „Projektana“ projektų vadovas M. Vasiliauskas.

Autobusų stotyje įrengta moderni laukimo salė.

GENERALINIS RANGOVAS

PAMATAI

BERĖMĖS STIKLO IR ALIUMINIO KONSTRUKCIJOS

INŽINERINIAI TINKLAI

FASADAI

TERITORIJOS TVARKYMAS

Po apdovanojimų: žvilgsnis į pradžią

Dėmesys aplinkai ir žmogui – architektūros vartotojui. Šiais ypatumais, pasak parodos-konkurso „Žvilgsnis į save 2013–2014“ komisijos, pasižymi visi šiemet apdovanotieji projektai. Vertintojai gyrė ir itin aukštą daugumos projektų architektūros kokybę, taip pat deramą užsakovų požiūrį į architektūros idėjų realizavimą. Tarptautinė komisija – architektas, Suomijos architektų sąjungos pirmininkas Esko Rautiola, architektas, Estijos architektų sąjungos pirmininkas Indrekas Allmannas, jaunosios kartos Latvijos architektūros žvaigždė, biuro „MADE arhitekti“ atstovas Mikelis Putramas – geriausiais 2012–2014 metais Lietuvos architektų sukurtais darbais pripažino Kelininkų veteranų ąžuolų giraitę, Kėdainių areną, namą Vilniuje, vilą G, meno ir edukacijos centrą „Rupert“, padėkos diplomą įteikė M. K. Čiurlionio gimnazijos priestato projekto autoriams. Žurnalas „Statyba ir architektūra“ drauge su penkių „1/5 metro“ skulptūrėlių bei padėkos diplomo savininkais pabandė įvardyti sėkmę atnešusius sprendimus. Komisija skelbė pirmiausia vertinsianti architektūrinę idėją, originalumą, objekto reikšmę miestui, sprendimų profesionalumą.

KELININKŲ VETERANŲ ĄŽUOLŲ GIRAITĖ

Bendrovė „Urban line“: architektės Aistė Aleksandrovienė ir Simona Kazakauskaitė

r 4N

.11

C /AR

ŪR

T TEK

Komisijos komentaras: „Greitkelio Vilnius–Kaunas– Klaipėda 52-ame kilometre pamatęs keistą statinį negali nesustoti. Tai, ką išvysti išlipęs iš automobilio, pribloškia: ne iš rąstų ar šiaudų suregzta poilsio aikštelė, bet moderni metalo architektūra. Aikštelės dizainas įkvėptas senos kelių statybos istorijos, o šiuolaikiniai architektūros sprendimai atskleidžia šiurkščią, tačiau drauge ir patrauklią natūralių medžiagų – metalo, medžio – dermę. Savita grafika ir tekstūra pasižymintys grindinio bei statinių paviršiai – ilgaamžiai, lengvai prižiūrimi.“ Keliuose dirbusiems ir dirbantiems kelininkams pagerbti dedikuota ratuotų keliautojų sustojimo aikštelė buvo pirmas bendras dviejų jaunų architekčių darbas. Projektuoti teko ne plyname lauke – šioje sustojimo vietoje buvo rengta pavėsinė, stiebėsi kelininkų prieš keliolika metų susodinti ąžuoliukai. Architektės sukūrė kitokį šios poilsiavietės veidą. Čia atsirado nauja pavėsinė, sanitarinis mazgas, vaikų žaidimų aikštelė. Komisijos pastebėta šiurkšti projekte panaudotų medžiagų dermė, anot autorių, pasirinkta įvertinus tai, kad aikštelė pavadinta itin žemiškos profesijos atstovų garbei, skirta jų susitikimams. Vis dėlto romantinis elementas atsirado – atviras stoginės galas atveria ne kelininkams įprastą automagistralės panoramą, bet lyrišką gamtovaizdį. „Buvome visiškai savarankiškos kurdamos architektūrinę dalį, nuoširdžiai darėme tai, kas mums patiko, kas atrodė tinkama šiai vietai“, – pabrėžė į elitinį „Žvilgsnio į save“ laureatų sąrašą su pirmu bendru darbu patekusios architektės.

31 KĖDAINIŲ ARENA

Architektų studija „4 plius“: architektai Donaldas Trainauskas, Darius Baliukevičius, Sigita Tauraitė ir Skirmantas Varnauskas Komisijos komentaras: „Privataus verslo dovana miestui. Nuostabi socialinė iniciatyva tapo funkcionalia erdve įvairiems viešiems kultūros ir sporto renginiams. Arenos vidaus erdvės patogiai išdėstytos apskritimu, todėl pastatas iš išorės atrodo mažesnis, negu yra iš tikrųjų. Pastato medžiagos ir detalės kruopščiai apgalvotos, kad arena būtų patogi žiūrovams, o stiklinis fasadas panaikina ribą tarp arenos ir aplinkos. Arena patupdyta į kraštovaizdį tvirtai, bet kartu ir jautriai – išsaugoti beržai gražiai žymi pagrindinį įėjimą.“ Kėdainių arenos autoriai siūlo nelyginti jų projekto su keleriais metais anksčiau visoje Lietuvoje pridygusiomis universaliomis arenomis. Jos, anot architekto Donaldo Trainausko, skiriasi kaip autobusas ir lengvasis automobilis. Bet vadinti Kėdainių areną lengvuoju automobiliu irgi nėra tikslu – jos variklis pritaikytas daugiafunkciam naudojimui. Kėdainių savivaldybei reikėjo vietos ne retiems daugiatūkstantines minias sutraukiantiems renginiams, bet kasdieniams miesto poreikiams: ne tik profesionaliam, bet ir mėgėjiškam suaugusiųjų bei vaikų sportui, kitiems bendruomenės renginiams. „Per savaitgalį ten kartais įvyksta trijų tipų renginiai – arena nesunkiai transformuojama, – sakė D. Trainauskas. – Prieš pradėdami projektą su užsakovu važiavome konsultuotis į Vokietiją – kaip jie stato tokias arenas. Pažiūrėjome ir, man regis, dar geriau padarėme.“ Projektuojant Kėdainių areną architektams teko atsižvelgti į tai, kad šalia buvo planuojama ir naujo stadiono statyba (jis šiuo metu kaip tik baigiamas), ir sporto komplekso administracinio pastato statyba – šie objektai dalysis bendra automobilių stovėjimo aikštele.

NAMAS VILNIUJE

„Aketuri architektai“: architektai Milda Rekevičienė, Alda Tilvikaitė ir Lukas Rekevičius Komisijos komentaras: „Viduryje kalvoto, seno gyvenamojo sostinės rajono kuklus namo stačiakampis tarsi organiškai ir darniai įsilieja į aplinką. Dėl parinktų medžiagų – medžio, stiklo, betono – jis dera ir su aplinkiniais senais namais. Nors namo plotas didelis, jis taip išradingai suprojektuotas, kad atrodo gerokai mažesnis, negu yra. Statinio architektūra tarsi nesistengia išsiskirti, jis demonstruoja aiškias vertybes ir praturtina aplinką. O tai jau kokybiškos architektūros požymis.“ Namas, anot architekto Luko Rekevičiaus, iškilo sostinės gatvėje, kur apie 90 proc. namų – gana nauji. Esama ir nepriklausomybės pradžioje pradėjusių kilti gargarų, kurie nė nebaigus statybų jau buvo perprojektuoti į kelių butų namus. Studija „Aketuri architektai“ užsakovui suprojektavo namą, kuriuo siekta ne nustelbti ar pamokyti aplinką, bet prisitaikyti. „Mūsų architektūra nėra rėkianti, greičiau – kukli, gal net šiek tiek protestantiška, bet tuo pačiu – labai funkcionali“, – sakė L. Rekevičius. Architekto nestebina, kad funkcionalumo siekis itin akivaizdus visuose žiuri įvertintuose darbuose: „Tokia jau šiandien pasaulinė tendencija, tai patvirtina ir šiųmetėje Venecijos bienalėje išdalyti apdovanojimai: pastatai neturi būti egoistiški, jie turi derėti prie konteksto, turi būti funkcionalūs kaip mašina, skirta gyventi arba dirbti. Kartais šiuos kriterijus atitinkantis statinys yra kur kas vertingesnis nei didžiulis pastatas paminklas.“

MENO IR EDUKACIJOS CENTRAS „RUPERT“ Ambraso architektų biuras: architektai Audrius Ambrasas, Vilma Adomonytė ir Mindaugas Reklaitis Komisijos komentaras: „Pastato architektūra – labai logiška. Patalpų suplanavimas glaudžiai susijęs su tūriu, todėl funkcija įžiūrima pastato architektūroje. Medžiu dengtas interjeras pirmame ir antrame aukštuose apgalvotas ir itin kruopščiai įrengtas. Rūsyje lankytojai patenka į visiškai kitokia nuotaika alsuojančias patalpas – nuogo betono ir laisvai modeliuojamos darbo erdvės pasaulį. Pastatas išsiskiria meistrišku medžiagų naudojimu ir architektūriniu vientisumu.“

r 4N

.11

C /AR

ŪR

T TEK

VILA G

Ambraso architektų biuras: architektai Audrius Ambrasas ir Vilma Adomonytė

Komisijos komentaras: „Šokiruojamai horizontalus namas plačiai atsivėręs į mišką. Ažūrinis medinis fasadas tarsi sukuria permatomą ribą tarp vidaus ir išorės, o su juo kontrastuoja uždaras juodu akmeniu dengtas galinis fasadas. Pastato vidus pribloškia plastišku betonu suformuotomis erdvėmis ir blizgiais paviršiais. Kiekvienas šio namo kampelis yra apgalvotas, visos idėjos įgyvendintos be klaidų.“ Dvi „1/2 metro“ statulėles pelniusi architekto Audriaus Ambraso vadovaujama studija, daugelio vertinimu, buvo verta ir trečiosios – už biurų pastatų kompleksą „Baltic Hearts“, kurį, pripažino pats A. Ambrasas, pavyko ne tik nupiešti, bet ir be praradimų įgyvendinti. Taip pat – pateisinti užsakovo lūkesčius: kompleksas sėkmingai išnuomotas. Apdovanojimų drauge su kolege nusipelnęs už skirtingo tipo – privatų ir viešąjį – pastatus, A. Ambrasas juokaudamas komentavo, kad projektai architektams – kaip aktoriams vaidmenys – kiekvienas skirtingas. Panašūs šių darbų užsakovai buvo tik savo supratingumu: ir vienu, ir kitu atveju architektų idėjos buvo priimtos, dėtos visos pastangos jas tiksliai įgyvendinti. Tam tikrų niuansų įprastai daugiau atsiranda kuriant individualiųjų namų projektus. „Gyvenamuosius namus visada sunkiausia projektuoti, nes turi reikalą su individualiais poreikiais, o kartais žmonės ne visai gerai ir įsivaizduoja, kaip gyvens, ko jiems reikės“, – sakė A. Ambrasas. Konkurso „Žvilgsnis į save“ komisija pažymėjo, kad parodoje buvo projektų, įrodančių, jog gera gali būti nebūtinai brangi architektūra. Nors omenyje turėti ne A. Ambraso biuro darbai, architektas sutiko, kad lėšos nėra lemiamas veiksnys kuriant sėkmingą projektą. Bet tiesa ir tai, kad didesnis biudžetas įprastai su kai kuriomis išimtimis netrukdo. Jei biudžetas kuklus, svarbiausia iš karto įvertinti visus nežinomuosius. „Kai tai suvoki, gali rasti sprendimą. Blogiausia, kai ko nors neįvertini ir bandai sudėtingus sprendinius įgyvendinti turėdamas mažą biudžetą. Čia tas pats, jeigu lietuviai imtųsi kurti „Žvaigždžių karų“ serijos filmą turėdami kuklų Kultūros rėmimo fondo biudžetą“, – juokavo A. Ambrasas. Įgyvendinant vilos G – gyvenamojo namo – projektą, pasak architekto, buvo svarbi ir kokybė, ir medžiagos, ir kiekviena detalė. O „Rupert“ meno centras buvo biudžetinis objektas, tad stengtasi rinktis aiškius ir paprastus sprendimus: medžio apdailą, atvirą apdailinį betoną. „Vadovavomės šveicarų patirtimi, kai leidžiama išbraukti iš sąmatos išlaidas apdailai, atpiginti eksploataciją ir pan. Bet įrengti šią apdailą kainuoja tikrai daug nervų“, – pripažino A. Ambrasas. Už atidumą funkcionalumui žiuri pagirtas architektas neišskiria, kas jo projektuose svarbiau – estetika ar funkcionalumas. „Man seniai kirba mintis, kad architektūra yra ne menas, o galvosūkis, kurį galima išspręsti tik pasitelkus meną. Negali suprasti, nuo ko pradedi – tai galvosūkis su galybe nežinomųjų. Gavęs uždavinio sąlygą jį nebūtinai išspręsi, jei nesugalvosi kokio nors galbūt keisto ėjimo. Pavadinkime tai menine idėja, kuri ima ir atrakina tą galvosūkį“, – sakė A. Ambrasas.

IŠ NUGALĖTOJŲ TRIBŪNOS Kuriuos kolegų darbus būtų apdovanoję patys „Žvilgsnio į save 2013–2014“ laureatai?

PADĖKOS DIPLOMAS: NACIONALINĖS M. K. ČIURLIONIO MENŲ MOKYKLOS PRIESTATAS Architektų studija „Sprik“: architektai Mindaugas Reklaitis, Mantas Olšauskas ir Irena Olšauskienė Komisijos komentaras: „Kukliai prie pagrindinio mokyklos korpuso prišlietas naujasis priestatas nesistengia nustelbti senų mokyklos pastatų, jis ieško ryšio su jais. Nepaisant fakto, kad statybos darbų kokybė itin prasta, pastate vis tiek tvyro šilta, svetinga atmosfera vaikams. Tyčia ar netyčia architektai sukūrė tam tikrą atsitiktinumą erdvėse ir jų įvairovę, leidžiančią atsiskleisti vaikų kūrybiškumui: čia galima kabinti piešinius ant sienų kaip nori, suminkštinti jas kilimu ir nesirūpinti dėl architektūros.“ Mokyklos norai, pasak architekto Manto Olšausko, buvo labai konkretūs: ji sprendė patalpų trūkumą, pageidavo ryšio tarp dailės skyriaus ir pagrindinio mokyklos pastato. „Viena sudėtingiausių užduočių buvo suvokti ir įvertinti esamą kontekstą: saugomą esamą menų mokyklos pastatą, susiklosčiusį kvartalo užstatymą, reikšmingą ir matomą pastato vietą. Projekto derinimo, pristatymų, svarstymų eiga tik patvirtino, kad tai – itin sudėtinga užduotis“, – konstatavo M. Olšauskas. Jauna architektų komanda viliasi, kad jai pavyko sukurti ugdymo procesui tinkamą aplinką. „Galime pasidžiaugti įgyvendinę sprendimus, nors tai buvo tik priestatas, neturėjome įrankių kurti visos mokyklos, – atkreipė dėmesį M. Olšauskas. – Šiuo metu „Sėkmės mokyklos“ užsakymu rengiame alternatyvaus ugdymo – demokratinės mokyklos – projektą. Jos planinė ir erdvinė struktūra kardinaliai kitokia. Pastato architektūra turi derėti su turiniu ir kurti galimybių jam reikštis.“

Audrius Ambrasas: „Paminėčiau Rietavo karietinės rekonstrukciją („Aketuri architektai“, architektai Milda Rekevičienė, Alda Tilvikaitė, Lukas Rekevičius – red.). To pastato nesu matęs, tad sunku kalbėti konkrečiai, bet pagal tai, ką galima spręsti iš nuotraukų, jis vertas dėmesio. Reikia turėti omenyje ir tai, kad projektas įgyvendintas provincijoje.“ Donaldas Trainauskas: „Pirmiausia norėčiau pasveikinti kolegą Audrių Ambrasą su pelnytomis 2/5 metro, taip pat išskirti dar vieną jo darbą – „Baltic Hearts“ biurų kompleksą, labai profesionaliai suprojektuotą, puikiai įkomponuotą į kraštovaizdį. Nepaisant gana didelio užstatymo ir intensyvumo, pastatas atrodo elegantiškai.“ Mantas Olšauskas studijos „Sprik“ vardu: „Tarp nelaimėjusių projektų paminėtume Marijampolės viešųjų erdvių sutvarkymo realizacijas („L and G projektai“, architektai Gintautas Vieversys, Reda Marcinkevičienė, Algirdas Marcinkevičius, Arvydas Bekeris, Tomas Eidukevičius, Donatas Valiukas – red.). Šie aukštos architektūrinės kultūros projektai yra valstybės užsakymai, realizuoti vietos architektų ne pirmame ir ne antrame pagal dydį Lietuvos mieste. Ir tai labai džiugina.“ Simona Kazakauskaitė ir Aistė Aleksandrovienė: „Mums patiko visi šiemet apdovanotieji darbai. Jei reikėtų pažymėti pirmą vietą – ją skirtumėme Audriui Ambrasui už visus jo darbus – ir tuos, kurie liko neapdovanoti.“ Lukas Rekevičius studijos „Aketuri architektai“ vardu: „Vieningai manome, kad Audriaus Ambraso meno ir edukacijos centras „Rupert“ – puikus rezultatas. Džiaugiamės, kad taip mano visi ir jis buvo atrinktas. Kaip visada puikūs ir švarūs, paprasti ir nepaprasti Gintauto Natkevičiaus suprojektuoti gyvenamieji namai. Šiaip parodoje buvo mažai realizacijų, daugiau – projektų, kuriuos visada sunku vertinti. Bus smagu po dvejų metų pasižiūrėti visų tų projektų realizacijas. Atrodo, bus gražių objektų.“

A. Ambraso, L. Garbačausko ir architektūros studijų archyvų nuotr.

IDĖJAS VI FORTUI GAIVINTI Kaunas brandino su partneriais iš visos Europos

Parduotuvės, barai, hostelis, gyvenamasis būstas ir net kalėjimas – 800 suomių gyvenimas Suomenlinos jūrų tvirtovėje, XVIII amžiuje pastatytoje ant šešių salų, kurios šiandien yra Helsinkio dalis, turiningas ir nesuvaržytas. UNESCO pasaulio paveldo sąraše esančios tvirtovės pavyzdys – vienas tų, iš kurių mokosi Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovai, besirūpinantys Kauno tvirtovei priklausančių statinių pritaikymu visuomenės poreikiams. Pagalba ieškant darnios plėtros sprendimų

Tokia galimybė atsirado Kauno miesto savivaldybės administracijai 2011 metais gavus kvietimą dalyvauti Europos regioninės plėtros fondo INTERREG IVC tarpregioninio bendradarbiavimo programos projekte AT FORT – „Europos tvirtovių tyrimas – vietos darnios plėtros skatinimas“ (www.atfort.eu). Pagrindinė šio projekto idėja – saugoti karinio paveldo vietoves kūrybiškai pritaikant jas naujai funkcijai. Kauno miesto savivaldybės akiratyje – visų fortifikacinių XIX amžiaus pabaigoje Rusijos imperatoriaus Aleksandro II įsakymu pastatytų statinių atgaivinimas, bet pirmas eilėje atverti duris lankytojams – 1883–1889 metais rytinėje Kauno miesto dalyje, viršutinėje Nemuno slėnio terasoje, įrengtas VI fortas. Po Pirmojo pasaulinio karo tarnavęs kaip sunkiųjų darbų kalėjimas, per Antrąjį pasaulinį karą jis jau tapo ne tik civilių gyventojų, bet ir karo belaisvių vieta. Po karo objektas naudotas kaip A R kalinimo šaudmenų sandėlis. TŪ

/AR

1 r.1

IT CH

1971 metais VI fortas buvo paskelbtas kultūros paminklu, bet visuomenei jis buvo neprieinamas dar iki 1993 metų – kol Lietuvos teritoriją paliko Rusijos kariuomenė. Pasak Kauno miesto savivaldybės administracijos Investicijų ir strateginio planavimo skyriaus vedėjo pavaduotojo Andriaus Baranausko, apie palyginti gerai išsilaikiusio VI forto sutvarkymą pradėta galvoti dar 2005 metais, Vytauto Didžiojo karo muziejui ieškant vietos įrengti karo technikos ekspoziciją. 2010 metais Kauno miesto savivaldybė perėmė forto statinius iš VĮ Valstybės turto fondo, o 2012-aisiais, jau pradėjus įgyvendinti projektą AT FORT, pasirašytas ketinimų protokolas tarp Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ir Kauno miesto savivaldybės dėl Vytauto Didžiojo karo muziejaus Technikos skyriaus įsteigimo VI forte.

Perspektyvus – tik daugiafunkcis novatoriškas objektas

Kauno miesto savivaldybės administracijos Investicijų ir strateginio planavimo skyriaus vyriausioji specialistė Irena Popierienė pripažįsta – projekto AT FORT ir kitų anksčiau įgyvendintų karinio paveldo objektų pritaikymo visuomenės reikmėms rezultatai, pamatyti gerosios praktikos pavyzdžiai pakoregavo pirminius forto atgaivinimo planus. Jau pirmuose bendruose susitikimuose nagrinėdami visų projekto partnerių (AT FORT projekte dalyvauja 10 institucijų, pristatančių karinio paveldo vietoves, ir vienas universitetas)

pateiktus karinio paveldo objektų naudojimo pavyzdžius ir problemas kauniečiai suprato, kad viena ir dar muziejinė papildomų lėšų eksploatacijai reikalaujanti funkcija tokiems statiniams nėra geriausias sprendimas. UAB „Eurointegracijos projektai“ atstovas, Kauno tvirtovės VI forto pritaikymo visuomenės reikmėms įgyvendinimo plano investicinės ir vadybos dalių rengėjas Jonas Sakalavičius pritaria: „Paveldas turi būti saugomas jį naudojant, o daugiafunkciškumas, kaip rodo užsienio patirtis – būtina ir bene vienintelė

Projektiniuose pasiūlymuose atsirado ne tik muziejaus poreikiams, bet ir konferencinei veiklai pritaikomos patalpos, tikimasi, kad sutvarkytas raiškus teritorijos reljefas bus patrauklus ir koncertų rengėjams. Projektinių pasiūlymų rengėjai rekomendavo forto teritoriją atverti ir kaip visuomeninį parką. Šiandien ji natūraliai apaugusi medžiais ir krūmais, bet, siekiant išryškinti statinių pobūdį ir apsaugoti pastatus, pylimus bei griovių reljefą nuo suardymo, augmeniją planuojama visiškai pašalinti – taip, kaip tai padaryta tvarkant Vilniaus aukštutinės pilies – Gedimino – kalną. Prieš rengiant projektinius pasiūlymus buvo atlikti VI forto istoriniai, polichrominiai ir architektūriniai tyrimai, architektūriniai apmatavimai. Pasak Kauno miesto savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyriaus vyriausiojo specialisto Sauliaus Rimo, jokių staigmenų, kurios galėtų priversti keisti objekto gaivinimo planus, tyrinėjant nesulaukta, tikimasi, kad jų nebus ir atliekant darbus. Prieš kelias savaites pasirašyta sutartis dėl VI forto restauravimo techninio projekto rengimo ir archeologinių tyrimų atlikimo. Žvalgomuosius archeologinius tyrimus atliks Algirdas Žalnierius, projektui vadovaus architektė Asta Prikockienė.

Tikimasi europinės paramos

A. Baranauskas atkreipė dėmesį – VI forto gaivinimo procesas vyksta nuosekliais etapais – savivaldybė privalo įvertinti didelį karinio paveldo objektų poreikį investicijoms ir finansines galimybes. Preliminariais skaičiavimais, pirmajam forto restauravimo ir pritaikymo etapui įgyvendinti reikėtų apie 17 mln. litų. Projekto realizacijai tikimasi gauti Europos paramą. Viliamasi, kad neįkainojama patirtis dalyvaujant AT FORT projekte ir gauti rezultatai bus įvertinti pretenduojant į Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšų finansavimą. Specialistams projekto AT FORT įgyvendinimo metu aplankytos partnerių vietovės, dalyvavimas seminaruose gynybinių objektų vadybos, valdymo modelių, finansavimo, kraštovaizdžio, restauravimo technikos, santykių su UNESCO ir pan. temomis, kiekvienoje vietovėje vykusios kūrybinės dirbtuvės padėjo suvokti, kad Lietuvos ar Kauno rūpesčiai ieškant būdų grąžinti į gyvenimą nekilnojamojo kultūros paveldo objektus nėra išskirtiniai: skaudulių turi visi, daugelis turi išspręsti su įstatymais ir aplinkosauga susijusius klausimus.

Vizija – istorinio architektūrinio parko atsiradimas

sąlyga, kad tokio tipo objektas gyvuotų ir bent jau padengtų nuostolius, patiriamus iš muziejaus veiklos.“ Kauno miesto savivaldybė tikisi, kad fortą pavyks paversti daugiafunkciu objektu, o sutvarkytos erdvės bus patrauklios ne tik moderniam muziejui, bet ir naujų erdvių savo renginiams nuolat ieškantiems tradicinių festivalių, įvairaus tipo stovyklų, viešojo maitinimo, kitų renginių ar pramogų organizatoriams.

Fortifikacinių statinių pritaikymas – sudėtingas

UAB Kauno projektavimo restauravimo ir statybos instituto projektų vadovas, VI forto projektinių pasiūlymų rengėjas Rytis Vieštautas pripažino, kad pritaikyti naujai paskirčiai fortifikacinius fortus nėra lengva užduotis – viena vertus, riboja paveldosaugos reikalavimai, kita vertus – tarkime, maitinimo įstaigai keliami sanitariniai reikalavimai. Šiuo atveju teko įvertinti ir tai, kad objekto prieigos yra gausiai urbanizuotos, todėl statiniai matomi tik iš arti.

Baigiamojoje projekto AT FORT konferencijoje Suomenlinoje Kauno miesto savivaldybės tarybos narė Gintarė Skaistė, darbo grupės Vytauto Didžiojo karo muziejaus Technikos skyriaus įkūrimui VI forte vadovė, kartu su kitais 14 Europos miestų atstovais pasirašė ketinimų protokolą dėl Europos karinio paveldo vietovių tinklo įsteigimo. „Kol kas pristatėme tik VI fortą, bet manau, kad ateityje tinkle galėtų bendradarbiauti visa Kauno tvirtovė – juk visi 9 fortai yra struktūriniai vienos tvirtovės vienetai“, – sakė G. Skaistė. Kartu su viešąja įstaiga Karo paveldo centru Kauno miesto savivaldybės įsteigtos viešosios įstaigos „Kauno tvirtovės projektai“ vadovas karo istorikas prof. Valdas Rakutis irgi turi viziją, kaip plėtoti po visą miestą ir net jo apylinkes išsimėčiusį fortifikacinių statinių kompleksą. Šiandien tai, pripažino V. Rakutis – sunkiai atpažįstamas branduolys, kuriam priklauso net ir nebaigti statyti objektai. Viešosios įstaigos vadovas tikisi įgyvendinti sumanymą iš tų šimtų elementų suformuoti istorinį architektūrinį parką į jį įtraukiant ir senąją Kauno fortifikaciją: pradedant piliakalniais, Kauno pilimi, gynybine siena, baigiant baterijomis ir pan., kurių kai kurie šiandien nepažymėti nė informacinėmis lentelėmis. Nauja struktūra, tikisi V. Rakutis, leistų rūpintis objektais, turinčiais paveldosauginę ir turistinę reikšmę, suteiktų galimybę sujungti visus tuos objektus į tam tikrus maršrutus, padėtų įkvėpti jiems gyvybę.

90-metė

G. Bartuškos nuotr.

Architektų sąjunga – profesinių ir visuomenės interesų gynėja Lina BIELIAUSKAITĖ

Lietuvos architektų sąjungos (LAS) šiemet minimas solidus įkūrimo jubiliejus liudija ne vien šios organizacijos brandą. Ir faktas, kad jau 1924-aisiais iškilo tokios sąjungos poreikis, ir devynis dešimtmečius besitęsianti jos veikla kalba apie šios profesijos iššūkius, raidą, besikeičiančias pozicijas visuomeniniame gyvenime ir pačių kūrėjų poreikius neužsidaryti siaurame interesų rate. Tai, kas dabar daroma, kur dabar gyvename, kokią aplinką kuriame, jau tampa lyg ir šalutinis dalykas po to, kai susitvarkysime ekonomiką, energetiką ir kitą gerovę. Beje, tokia podukros dalia – ne tik

Prioritetas – dialogas su visuomene

Architektas, LAS pirmininkas Marius Šaliamoras pripažino, kad 90 metų – iškili sukaktis, vis dėlto ir pačios gražiausios datos yra bereikšmės be žmonių ir be darbų, kuriuos jie nuveikė. Nuo įkūrimo iki šiandien organizacijos prioritetai, veiklos pobūdis,

Solidi sukaktis – su solidžiu tortu (iš kairės: architektai Marius ŠALIAMORAS, Algimantas NASVYTIS, Gintautas BLAŽIŪNAS). be abejo, pakito, juolab kad 1924-aisiais įsteigta sąjunga vienijo ne tik architektus, bet ir inžinierius. Pirmaisiais metais, anot pašnekovo, organizacija apsiribojo labiau profsąjungine, klubine veikla. „Tuomet Lietuvoje architektūra buvo plėtojama itin sparčiai, buvo labai aukšto lygio. Žinoma faktų, kad net suomiai, pas kuriuos dabar važiuojame mokytis, atvykdavo į Kauną pasimokyti iš mūsų, susipažinti su lietuviškos statybos ir architektūros pavyzdžiais. Architektų, inžinierių, konstruktorių tuo metu buvo nedaug, ir jie susibūrė į tokią organizaciją, kuri atstovautų jų interesams ir spręstų neteisminius ginčus, – kalbėjo M. Šaliamoras. – Sakyčiau, šiandienė LAS labiau veikia kaip tarpininkė tarp valdžios ir ne valdžios institucijų, o asmeniškai man norėtųsi, kad toji klubinė veikla būtų intensyvesnė.“ Anot pašnekovo, sovietmečiu LAS, kaip ir kitos meno kūrėjų organizacijos, veikė tarsi praplėsta profsąjungos organizacija, kuri rūpinosi ir tam tikru protegavimu.

architektūros, bet ir apskritai visos kultūros problema.

r 4N

.11

C /AR

ŪR

T TEK

Lietuvos architektų bendruomenė ne vienus metus glaudžiai bendradarbiauja su kolegomis iš Japonijos – 2009-aisiais Vilniuje surengta antroji Lietuvos–Japonijos architektūros savaitė „Rytai–Rytai“.

„Dabar to nėra. Šiuo metu turime Lietuvos architektų rūmus (LAR), kurie padeda tobulinti įstatymus, susijusius su architektūra, užsiima architektų kvalifikacija ir pan., o LAS yra kūrybinė sąjunga, meno kūrėjų asociacija, kuri atstovauja tarptautinėse organizacijose, palaiko kontaktą su pasaulio architektų bendruomene, rūpinasi konkursų, parodų organizavimu, architektų kūrybos propagavimu, leidyba, bando suvienyti architektus ir rasti kelius į visuomenę. Architektų cechui labai svarbus glaudus ryšys su visuomene. Gal dėl didelio architektų užimtumo nutiko taip, kad dažnai jie nelabai žino, ką veikia visuomenė, o ši nelabai žino, ką veikia architektai. Mūsų misija – šią spragą užpildyti, įsiklausyti į visuomenės poreikius, kritiką, tad šiuo metu bene svarbiausias LAS tikslas – ryšio su visuomene paieškos ir dialogas“, – sakė LAS vadovas M. Šaliamoras.

Baltijos architektų sąjungos atstovų viešnagė Tarptautinės architektų sąjungos kongrese Tokijuje, 2011-ieji. Rūtos Leitanaitės nuotr.

Išgyvena podukros dalią

Buvusio LAS pirmininko Gintauto Blažiūno teigimu, sovietmečiu LAS buvo labiau valdiška organizacija, kurios pagrindinis uždavinys buvo skiepyti visuotinai priimtą koncepciją, kaip turi atrodyti socialistinė aplinka. „Tokie dalykai kaip propaganda buvo išplėtoti, tačiau kai kurie dalykai – primiršti. Architektūrinis švietimas, mano galva, buvo visai nepuoselėjamas. Šiandien didelė visuomenės dalis net nesupranta, kas yra Visuomeninė veikla nėra toji šiuolaikinė architektūra. Esą tik mūsų pavel- labai patraukli, čia atlygio das yra vertybė, o tai, kas dabar daroma, kur danėra. Tačiau žmonės, kurie bar gyvename, kokią aplinką kuriame, jau tampa jaučia vidinį poreikį ką lyg ir šalutinis dalykas po to, kai susitvarkysime ekonomiką, energetiką ir kitą gerovę. Beje, tokia nors keisti, tobulinti, į ją podukros dalia – ne tik architektūros, bet ir apsįsijungia. kritai visos kultūros problema. O kultūra nelaukia – jei nepuoselėji jos kas dieną, to ilgainiui ima išvis nebereikėti. Tad LAS uždavinys pastaruosius 20 metų ir yra pasivyti tai, kas buvo apleista per 50 okupacijos metų“, – kalbėjo architektas G. Blažiūnas. Architekto Kęstučio Pempės akimis, LAS yra turbūt visus architektus vienijanti organizacija, ar bent jau taip turėtų būti. „Bendrų profesinės aplinkos gerinimo klausimų visada buvo ir bus, o palyginti su kitomis kūrybos sritimis ar kitais menininkais mūsų profesijos atstovai susiduria su bene daugiausia iššūkių, šie nuolat keičiasi, nes labai stiprią įtaką turi technologinis progresas, statybos pramonė, inžinerija ir

ATSIMINIMAI Architektas, Vilniaus dailės akademijos Architektūros katedros profesorius Algimantas Mačiulis 2008 metais išleistoje knygoje „Permainingi metai. Architekto užrašai“ savo atsiminimais dalijasi ir apie Lietuvos architektų sąjungos (LAS) sovietmečio periodą. Autorius rašo, kad 1969 metais sąjungoje buvo 325 nariai, 257 vyrai ir 68 moterys; daugiausia narių buvo Vilniuje (152) ir Kaune (127), mažiau Klaipėdoje (18), Šiauliuose (11), Panevėžyje (7), kituose miestuose – vos po 1. „LAS nariai, 1966 metų gegužės 18 dieną susirinkę į VI suvažiavimą, išsirinko 28 narių valdybą ir valdybos prezidiumą. Jame buvo Juozas Vaškevičius (pirmininkas, dabartinio Lietuvos architektų rūmų pirmininko Juozo Vaškevičiaus tėvas – red.), Anatolijus Rusteika (pirmininko pavaduotojas), Stasys Abramauskas (pirmininko pavaduotojas), Algimantas Mačiulis (sekretorius) ir nariai Albertas Cibas, Vytautas Balčiūnas, Algimantas Nasvytis, Gediminas Valiuškis, Vaclovas Miliūkštis, Aida Lėckienė, Petras Lapė bei Alfredas Paulauskas. Tai sausa statistika. Dabar, pažvelgus į šias pavardes, į bendrą nuotrauką, mintyse atgyja tų žmonių veidai, susitikimų ir darbo akimirkos, to laikotarpio atmosfera. Trejetą metų (nuo 1966-ųjų iki 1969-ųjų) teko artimiau bendrauti ir kartu dirbti su LAS pirmininku J. Vaškevičiumi. Susitikdavome beveik kas dieną po darbo sąjungos patalpose, pastate tuometėje Lenino aikštėje (dabar – Vasario 16-osios g. 13). Juozas buvo lėto būdo, sėdėdavo valandų valandas, kol surašydavo kokį nors raštą. Paprašius patarimo jis taip ilgai galvodavo, kad man neužtekdavo kantrybės ir pats pasiūlydavau sprendimą. Tuo metu LAS įsigijo lengvąjį automobilį „Moskvič“, vairuotojas Jonas Broga pirmininką mokė vairuoti, bet aš atsisakiau kartu su J. Vaškevičiumi važiuoti manydamas, kad jo lėtoka reakcija. Taip ir atsitiko – pirmininkas vairuodamas naują mašiną pateko į avariją... LAS patalpose, rūsyje, įsirengėme biliardinę, be to, nupirkome du spalvoto vaizdo televizorius (vienas iš jų teko Kauno skyriui). Į LAS patalpas pradėjo užsukti vis daugiau architektų. Užeidavo ir chirurgas Kostas Širmenis. Paprastai jis atsinešdavo kumpio ir konjako butelį (atsidėkojimas už sėkmingą operaciją), mėgdavo pabūti, ilgiau pabendrauti (gal jį čia traukė simpatiška LAS sekretorė?). Naujai buvo įrengtos LAS Kauno ir Klaipėdos skyrių patalpos, įsigyta baldų. SSRS architektų sąjungos vadovybė mėgdavo rengti įvairius plenumus, seminarus Vilniuje ar Taline, nes čia jie būdavo dalykiškai (ir linksmai) organizuojami. Be to, į renginius noriai važiuodavo ir žmonės iš kitų respublikų – juk Vilnius arčiau Vakarų...“ Taip to laikotarpio įvykius savo knygoje prisimena architektas A. Mačiulis.

pan. Žinoma, per visą gyvavimo laikotarpį atitinkamais etapais LAS reikšmė buvo skirtinga – kaip ir nuolat visuomenėje kintantis architekto autoritetas, architektūros supratimas. Ir šie pasikeitimai ne visada buvo architektų naudai. Sąjunga vienydama architektus turi galimybę apie šias problemas kalbėti viešai, organizuoti parodas, rengti geriausių projektų konkursus, taip visuomenei siųsdama ženklus, ką patys profesionalai, kūrėjai vertina, į ką siūlo atkreipti dėmesį“, – mano K. Pempė. Sąjunga vienydama architektus

Organizacijų veikla dubliuojasi

Pašnekovas taip pat apgailestavo, kad šiandien architektai atsidūrė nepavydėtinoje simas kalbėti viešai, organizuoti tuacijoje: „Kam jie rūpi, kam priklauso valstybinio reguliavimo lygmenyje, gana sunku parodas, rengti geriausių prosusivokti – jie tapo tarpinstituciniais našlaijektų konkursus, taip visuomečiais.“ Šiuos ir daug kitų šiandien architektams nei siųsdama ženklus, ką patys aktualių klausimų galėtų ir turėtų spręsti profesionalai, kūrėjai vertina, į LAR, jeigu tai būtų visavertė organizacija, o ką siūlo atkreipti dėmesį. ne jos karikatūra, negražbyliavo K. Pempė. „Kadangi siekiant profesinės savivaldos neįvykdyta europinė direktyva ir rūmai veikia tik iš dalies, puse kojos, kai kuriuos klausimus neišvengiamai priversta spręsti LAS, nes tai jau tampa pilietine jos pareiga“, – teigė pašnekovas. Buvęs LAS pirmininkas G. Blažiūnas irgi sutinka, kad sąjungos ir rūmų veikla neretai dubliuojasi. „Šiandien turime, galima sakyti, dvi visuomenines organizacijas. Tačiau kadangi buvo priimtas toks pusinis įstatymas, pagal kurį įsteigti LAR, jie ir išėjo truputį kreivi šleivi. Norėjosi, kad ši organizacija labiau tvarkytų profesijos reguliavimo dalykus, veiktų kaip profsąjunga, prižiūrėtų architektų veiklą, etiką, sutartis, kad jos nediskriminuotų. Naiviai tikėjomės, kad LAR suvienys architektų visuomenines ir savireguliavimo funkcijas, tačiau šiandien rūmai tam neturi pakankamai įgaliojimų“, – pripažino G. Blažiūnas. turi galimybę apie šias proble-

Gausios narystės nesiekia

Šiandien LAS vienija daugiau kaip 1000 narių ir turi savo skyrių ne tik didžiuosiuose šalies miestuose. Anot architekto K. Pempės, sveikintina, kad LAS nėra centralizuota ir veikianti tik sostinėje. „Labai aktyvūs Klaipėdos, Kauno skyriai, jie turi savo vidinį kūrybinį gyvenimą, sprendžia daugybę klausimų ir palaiko gerus kontaktus su savivalda. Anksčiau buvo telktos pastangos, kad tokių skyrių šalyje būtų įsteigta dar daugiau, tačiau tai vėlgi priklauso nuo asmenybių, iniciatyvių žmonių. Pavyzdžiui, nors tarp Klaipėdos ir Palangos yra nedidelis atstumas, palangiškiams nestinga ambicijų turėti atskirą skyrių, o kai reikia – ir organizuoti veiklą kartu su klaipėdiečiais“, – paminėjo pašnekovas. LAS vadovas M. Šaliamoras pridūrė, kad organizacijoje siekiama ne gausios narystės, o suburti aktyvių žmonių branduolį. „Žinoma, visuomeninė veikla nėra labai patraukli, čia atlygio nėra. Tačiau žmonės, kurie jaučia vidinį poreikį ką nors keisti, tobulinti, į ją įsijungia. Beje, yra net ne narių, kurie labai aktyviai dalyvauja organizacijos veikloje“, – pasidžiaugė LAS pirmininkas. M. Šaliamoras neretai sulaukia architektų klausimų, ką jiems gali duoti LAS, kodėl kūrėjai į ją turėtų stoti. „Sovietmečiu įstojusieji į sąjungą, pavyzdžiui, galėdavo gauti nemokamą kelialapį į sanatoriją. Dabar to nėra. Žinoma, savo nariams turime sukūrę tam tikrų lengvatų, propaguojame jų kūrybą, jiems paprasčiau dalyvauti parodose. Tačiau tai neužginta ir kitiems architektams. Dėl tokio liberalumo kartais esame ir kritikuojami, tačiau, mano požiūriu, joks griežtumas neprivers žmogaus aktyviau bendradarbiauti, šis poreikis turėtų atsirasti natūraliai“, – įsitikinęs architektas.

r 4N

.11

C /AR

ŪR

T TEK

Neatsiejama LAS tradicija – renginiai, skirti profesinei dienai. Ją architektų bendruomenė švenčia smagiai ir aktyviai. LAS archyvo nuotr.

A. Dineikos stipendija –

jau dešimto studento rankose

Kristina BUIDOVAITĖ

G. Bartuškos nuotr.

Vienintelė šalyje architekto Arno Dineikos stipendija, kurią profesoriaus mokiniai įsteigė prieš dešimtmetį, šiais metais įteikta Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) ketvirtakursiui Domantui Baltrūnui. Konkursui ruošiamasi iš anksto

Stipendija perspektyviausiam architektūros studentui skirta įvertinus jo darbų aplanką ir policijos komisariato Vilniuje, Sietyno gatvėje, projektą. Stipendijos steigėjai sako, kad perspektyviausio architektūros studento apdovanojimas – šiuo metu projektuojančių architektų indėlis į kokybišką ateities miestų ir aplinkos kūrimą. Vienas stipendijos steigėjų architektas Rolandas Palekas neabejoja, kad kasmetė A. Dineikos stipendija – vertingas reiškinys: „Šis apdovanojimas skatina architektūros studentų motyvaciją, besiruošiantieji dalyvauti konkurse trečiame studijų kurse tarsi pasitempia. Trečias kursas svarbus ir susijęs su galimu psichologiniu žmogaus lūžiu. Dažnas, pradėjęs studijas, nelabai žino, kas jo laukia, porą metų vyksta žvalgyba. O trečiame kurse jau galima tikėtis kokybinio šuolio, susijusio su architektūros studento pasiekimais ir savimone.“ Kaip ir kiekviename solidžiame konkurse, stipendijos pretendento atranka vyko keliais etapais. Pirmiausia dalyviai įkėlė savo darbus į internetą. Penkis finalininkus, balsuodami internetu, išrinko VGTU, Vilniaus dailės akademijos (VDA), VDA Kauno dailės fakulteto ir Kauno technologijos universiteto Architektūros fakulteto III ir IV kurso studentai, galiausiai lemiamą žodį tarė stipendijos steigėjai. Šiais metais, anot R. Paleko, didesnių komisijos ginčų dėl laimėtojo nekilo – VGTU studento D. Baltrūno darbas išsiskyrė. „Šis darbas subalansuotas, profesionalus, išsiskiriantis novatoriškesniu mąstymu. Toks pat ramus, nepretenzingas buvo projekto pristatymas. Gerai architektūrai nebūtinas spindesys ar išskirtinumas. Ir asmenybė, ir jos darbai pasižymėjo nuosaikumu, savęs nedemonstravimu. Šįkart būtent tai ir papirko komisiją“, – apibendrino pašnekovas.

Šių metų Arno Dineikos stipendijos laureatas – VGTU ketvirtakursis Domantas BALTRŪNAS.

Vertina gebėjimą prisistatyti

A. Dineikos stipendijos skyrimo formatas per dešimtmetį ne kartą keitėsi. Pastarųjų metų naujovė – reikalavimas nominantams pirmiausia pristatyti savo darbų aplanką, vėliau – visuomeninio pastato projektą. „Supratome, kad jauno žmogaus galimybes sunku vertinti iš vieno darbo. Mes teikiame stipendiją ne už nuopelnus, o kaip kreditą tolesniam siekiui. Svarbu, kam tu kreditą įteiki, tad norisi pajusti jauno žmogaus nuostatas, vertybes. Prisistatydamas prieš auditoriją žmogus atsiskleidžia labiau nei tik per projektą“, – kalbėjo R. Palekas. Ne pirmus metus konkurse dalyvauja ne tik VGTU, bet ir kitos aukštosios architektūros mokyklos. Tiesa, nelabai aktyviai. Vis dėlto šiais metais tarp penkių geriausiųjų – ir VDA ketvirtakursis. Šįmet keturi nominantai komisijai pristatė policijos komisariato projektą (VDA studentas – kultūros centro projektą). Trečiame kurse VGTU architektūros studentai policijos pastatų projektus kūrė kaip savo kursinius darbus visuomeninio projekto kategorijoje, šie darbai dalyvavo konkurse „Policijos pastatas 2020“. Stipendijos steigėjai tikisi, kad 500 litų stipendija, mokama vienus akademinius metus, palengvina finansinę architektūros studento naštą ar prisideda sprendžiant buities problemas. D. Baltrūnas patvirtino stipendiją skirsiąs studijų reikmėms. „Man norisi eiti pirmyn ir siekti daugiau. Be abejo, svarbiausia ne materialinė parama, bet pasiekimų įvertinimas“, – kalbėjo pašnekovas. Steigėjai yra buvę A. Dineikos mokiniai, dabar žinomi architektai: Audrius Ambrasas, Gintaras Čaikauskas, Audrys Karalius, Gintaras Klimavičius, Sigitas Kuncevičius, Saulius Pamerneckis, Darius Osteika, Linas Tuleikis, Vykintas Šeškus. Šiais metais renginys pirmą kartą vyko Lietuvos architektų sąjungoje.

Buvę profesoriaus Arno Dineikos mokiniai jau dešimtmetį renka perspektyviausią architektūros studentą.

Lina BIELIAUSKAITĖ

Stipri, turinti gilias tradicijas, racionali ir sykiu įkvepianti užmoju. Profesinio ugdymo kelionę į Daniją ir Švediją surengę Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos (LKAS) atstovai puikiais įvertinimais apipylė skandinavų kraštovaizdžio architektūros mokyklą, kurią garsina toli gražu ne vien žalieji stogai. Dešimtis įvairių objektų Malmėje, Stokholme ir Kopenhagoje aplankę specialistai pripažino, kad iš kaimynų dar galime daug ko pasimokyti. Automobilius išgujo nuo durų

„Skandinavų kraštovaizdžio architektūrai skiriamas ir atitinkamas dėmesys, ir lėšos, tad tai, kas padaryta – padaryta gerai, ypatingai. Lankydamiesi Švedijoje, Danijoje pamatėme tradiciškai tvirtą skandinavų mokyklą ir tai, kaip ji realizuojama. Žiūrėjome į tai su lengvu pavydu. Deja, kartais neįvertiname, kad Lietuvoje turime švarų vandenį, daug nesudarkytų natūralių kraštovaizdžių, kuriuos atsakingai tvarkydami irgi galime daug pasiekti. Skandinavijoje įprastai ne kuriama gamtiniame komplekse, bet jis sukuriamas iš ko nors“, – įvertino LKAS pirmininkas Alvydas Mituzas. Stokholmo renovuotų gyvenamųjų namų kvartale kraštovaizdžio architektą sužavėjo tai, kaip čia išspręsta transporto problema. „Prie namų aplinka suformuota taip, kad žaluma, želdynai būtų šalia. Mes stengiamės kuo arčiau durų pasistatyti mašinas, o švedai prie savo slenksčio kuria parkus, želdynus, – palygino kraštovaizdžio architektas. – Beje, Kopenhagoje teko išgirsti, kad automobiliais važinėja bankininkai ir labai turtingi žmonės. Iš esmės populiariausia susisiekimo priemonė ten – dviračiai, kurie veikia ne tik kaip sveikatinimo, bet ir ekologinė priemonė.“ Pašnekovo teigimu, dviračių kultas čia toks stiprus, kad Skandinavijos šalyse jau rūpinamasi automagistralėmis ne automobiliams, o būtent šioms dviratėms transporto prie-

monėms, ką jau kalbėti apie smulkesnę infrastruktūrą – kad ir specialius pandusus, kuriais dviratininkai gali patekti į visus gyvenamųjų namų aukštus.

Prie vandens užkardų nestato

Specialistui didelį įspūdį paliko ir kaimynų gebėjimas kurti patrauklias visuomenines erdves – anot pašnekovo, įžvalgiai suprojektuota aplinka skatina žmones burtis, susipažinti, bendrauti. „Pavyzdžiui, teigiama, kad Malmės krantinėje Švedijoje neretai susirenka iki 15 tūkst. miestiečių, jie bendrauja, mėgaujasi galimybe leisti laiką šalia vandens. Tačiau sykiu ši erdvė suprojektuota taip, kad joje jaukiai jaustųsi ir vienas žmogus“, – teigė A. Mituzas. Anot pašnekovo, vanduo skandinavų kraštovaizdžio architektūroje – atskira tema. „Tai labai svarbus, estetiškai patrauklus elementas. Vanduo įsileidžiamas iki pat namų slenksčio. Svarbiausia, kad ši priemonė labai drąsiai išnaudojama, įvedama į gyvenamuosius rajonus – čia galima netgi statyti namus, prie kurių priplaukiama valtimi. Pas mus vandens telkinius būtų liepta aptverti tvoromis, užkardomis ir pan., o ten saugumo jausmas susiformavęs žmo-

o i ų ž m d i z i nd

a ity r k im

a r p k

š ško i v e i a n ne

i d ūra

n a ekt

t k i S h c r a

r 4N

.11

A RK A V OT visus aukštus dviratininkai gali ŠTnamo Į šio A R specialiais pandusais. /Kužvažiuoti

a e r v p s o št vių

nių sąmonėje, net vaikai laisvai laksto krantinėmis, ir nieko baisaus nenutinka“, – pasakojo kraštovaizdžio architektas. LKAS pirmininkas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Skandinavijos šalyse kolegos itin didelį dėmesį skiria pačių želdinių įvairovei, estetikai. „Poilsio, bendravimo erdvės sukurtos išties tapybiškuose, gražiuose kraštovaizdžiuose. Akivaizdu, kad tokią aplinką žmonės tausoja, puoselėja – ir tas tausojimo principas irgi labai svarbus“, – pripažino specialistas.

Siekia sukurti darnią visumą

Kraštovaizdžio architektė Dovilė Ivanauskienė prisipažino, kad kelionės metu bene didžiausią įspūdį paliko socialiai atsakingas požiūris į viešųjų erdvių projektavimą, aiškius funkcinius architektūros ir kraštovaizdžio ryšius, erdvių formavimą bei medžiagiškumą.

Kraštovaizdžio dizainerė Asta GRABAUSKIENĖ. Iš skandinavų galėtume pasimokyti integralumo siekio visose kraštovaizdžio kūrimo plotmėse – nuo pagrindinės idėjos išgryninimo iki estetinių, funkcinių, technologinių sprendinių įgyvendinimo.

LKAS pirmininkas Alvydas MITUZAS.

Niekur neinama primityviausiu keliu – gatvė, šaligatvis, medžių alėja arba linija dėl linijos, forma dėl formos, medžiaga dėl medžiagos.

Išvykos metu LKAS delegaciją nuolatos lydėjo apželdintų stogų tema (prekybos centro „Emporia“ žaliasis stogas).

„Danų kraštovaizdžio architekto Jeppe Aagaardo Anderseno suprojektuota krantinė Västra Hamnen parodo, kad įsigilinus į esamą situaciją ir parinkus tinkamą mastelį galima sukurti funkcionalią ir estetišką erdvę. Šis Malmės pavyzdys moko ir įkvepia į užduotis žiūrėti plačiu kontekstu, nors kartais nukrypstama į detales ir jos jau konkuruoja su funkciniais ryšiais. Vienoje vietoje galima rasti intensyviai urbanizuotą teritoriją, persotintą sprendimų, kurie galbūt po kurio laiko nebeatrodys tokie novatoriški“, – prognozavo specialistė. Net ir išraiškinga architektūra bei sisteminis erdvių planavimas, anot pašnekovės, leidžia grožėtis žmogaus intensyvios veiklos nepaliestomis erdvėmis – urbanizacijos ir gamtos kraštovaizdžio grožio kontrastas sukuria darnią visumą, nekonkuruojančią tarpusavyje. „Kopenhagoje matyti objektai sukėlė dviprasmiškų jausmų, vertinant jų paskirtį ir poveikį aplinkai. Prekybos centras „Emporia“ su milžiniška apželdintų stogų mase liudija sprendinių rentabilumą, atsižvelgiant į tikslinę auditoriją bei aktualų poreikį šiandien ir ateityje, o aukštųjų technologijų centro „Novo Nordisk“ teritorijos sutvarkymo projektas, kiek primenantis eksperimentinį milžiniško biudžeto projektą – gausius technologinius sprendimus“, – įspūdžiais dalijosi kraštovaizdžio architektė D. Ivanauskienė.

Sunku apčiuopti klaidas

Pašnekovės teigimu, kiekvienas aplankytas objektas kurtas ir tam tikrai socialinei bendruomenei, ir plačiajai visuomenei. „Viena aišku – projektų įgyvendinimas yra šimtaprocentinis įsipareigojimas išpildyti lūKA kesčius nuo A iki Ž, nes net kraštovaizdžio R A architekto vertinimu sunku apčiuopti klaidas TV ir biudžeto taupymą“, – teigė D. Ivanauskienė. ŠTO

4 01

A KR

/ .11

Specialistė pripažino, kad nors renkantis medžiagas, augalus jaučiamas mados vaikymasis, tai erdvėms suteikia tam tikro laikotarpio dvasią, kuri ilgainiui taps kraštovaizdžio planavimo istorija arba metodine medžiaga. „Skandinavijos kraštovaizdžio architektūra, be abejo, yra stipri ir turinti gilias tradicijas, – kolegoms antrino kraštovaizdžio dizainerė Asta Grabauskienė. – Vis dėlto ji žengia išvien su europietiškomis ir pasaulyje vyraujančiomis tendencijomis. Tad Lietuva galėtų ne tiek mokytis iš Skandinavijos pavyzdžių, kiek matyti save platesniame pasauliniame kraštovaizdžio architektūros kontekste.“ Anot specialistės, Skandinavijos šalys – tiesiog puikus pavyzdys, kaip kryptingai ir nesiblaškant siekti harmoningos, visapusiškai integruotos, žmogui pritaikytos aplinkos. „Nesvarbu, ar tai būtų naujai planuojamas daugiabučių kvartalas, ar biurų pastatas, ar individualusis namas – visur stengiamasi rasti atskirą sprendimą, kaip architektūrą darniai susieti su aplinka, kad ne tik toji aplinka išryškintų architektūros kūrinį, jo mintį, spinduliuotų stiprias emocijas, bet ir žmogus joje jaustųsi patogiai“, – įspūdžiais dalijosi pašnekovė.

Dominuoja aplinką tausojantys sprendimai

Šiuolaikinėje skandinavų kraštovaizdžio architektūroje kraštovaizdžio dizainerė pirmiausia išskiria daugiasluoksniškumą. Anot specialistės, už kiekvieno projekto neretai slypi daugybė gerai apgalvotų visapusiškų sprendimų: funkcinių, estetinių, inžinerinių, ekologinių, socialinių. „Žinoma, įvairūs gamtą puoselėjantys sprendimai, kurių išties nemažai pamatėme išvykos po Malmę ir Kopenhagą metu (apželdinti stogai, lietaus vandens surinkimas į atvirus rezervuarus ir naudojimas, intensyvus daugiamečių augalų naudojimas), į akis

Indros Bieliūnaitės nuotr.

Svarbus ir socialinis aspektas

Kraštovaizdžio dizainerė prisiminė ir Kopenhagoje įkurtą alėją su įvairių šiame mieste gyvenančių tautų simbolika, kur kiekvienas galėtų rasti ką nors artima savo šaknims. Anot kūrėjos, šiuo atveju net sunku nusakyti ribas, kiek tai yra kraštovaizdžio, o kiek – socialinis projektas. „Štai kitas pavyzdys, kai automobiliais užgrūsta erdvė gyventojų iniciatyva transformuojama į žaliąją erdvę, kurioje laiką gali leisti įvairaus amžiaus grupių gyventojai, beje, patys kartu su architektais parinkę ir augalus. Ir Kopenhagos „Superkilen“ alėjos, kur demonstruojama skirtingų pasaulio šalių simbolika, fragmentas: tokių pavyzdžių apstu. Niekur neiįvairių tautų gyventojai čia gali rasti ką nors artima savo šaknims. nama primityviausiu keliu – gatvė, šaligatvis, medžių alėja arba linija dėl linijos, forma dėl formos, medžiaga dėl medžiagos“, – įvertino A. Grabauskienė. Specialistės žodžiais, šiuolaikinė erdvė formuojama neigiant bet kokius tradicinius stereotipus, permąstant ir iš naujo įvertinant erdvės santykį su aplinka, kuriant dažnai netikėtus, provokuojamus, žmonių elgsenos įpročius keičiančius sprendimus, ir socialinis aspektas šiame kūrybiniame procese – bene pats svarbiausias. „Lietuvoje, manau, dar labai trūksta nuoseklaus dėmesio kraštovaizdžio architektūrai ir dizainui, suvokimo, kiek komfortiškai Malmės kvartalo Västra Hamnen dalis „Bo01 (Live01)“. Jis pradėtas plėtoti po 2001-ųjų būsto parodos, sukurta aplinka prisideda prie vikuri pademonstravo aiškią gyvenamųjų namų ateities viziją su estetikos, ekologijos ir technologijų dalimis sapusiškos žmonių gerovės, kokią pridėtinę vertę tai teikia plėtojanuo pat planavimo pradžios. miems projektams, kokią tai daro įtaką puoselėjant tvarią, ekologiškrinta pirmiausia“, – pasakojo kraštovaizdžio dizainerė ką aplinką. Tačiau bendriausia prasme iš skandinavų galėtume pasimokyti integralumo siekio visose kraštovaizdžio A. Grabauskienė. Tačiau pašnekovė pripažino, kad vis dėlto didžiausią kūrimo plotmėse – nuo pagrindinės idėjos išgryninimo iki įspūdį paliko harmoninga visuma ir nuoseklus kiekvienos estetinių, funkcinių, technologinių sprendinių įgyvendinimo“, – teigė kraštovaizdžio dizainerė A. Grabauskienė. projekto idėjos įgyvendinimas. „Prie senų Stokholmo priemiesčio daugiabučių, kur gyvena toli gražu ne pasiturintys žmonės, savivaldybės lėšomis įkuriamas spalvomis žaižaruojantis daugiamečių gėlių parkas, kurio bendraautorius – pasaulyje žymus sodų dizaineris olandas Pietas Oudolfas. Ar galėtų būti tokia idėja įgyvendinta pas mus tokioje aplinkoje bent artimiausiame dešimtmetyje? – retoriškai klausė A. Grabauskienė. – Arba prie modernaus biotechnologijų centro Kopenhagoje sukuriama visiškai natūrali aplinka su pievomis ir miško medžiais, taip nuosekliai pratęsiant bioįvairovės skatinimo, dermės su gamta idėją. O kokia Straipsnis parengtas bendradarbiaujant gi aplinka kuriama prie panašių mūsų biotechnologijos su Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga. centrų – pievelė su tujomis?“

Būsimai profesinei veiklai VGTU studentai ruošiasi mokomosiose laboratorijose Vedėjas Vincas JANULIS, laborantas Mantas KIJEVIČIUS, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto Pastatų energetikos katedros Akademiko Algirdo Žukausko šilumos mainų laboratorija

Pastatų energetikos katedra – viena iš daugelio Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) katedrų. Ji jau daugiau kaip 50 metų rengia kvalifikuotus šilumos, dujų tiekimo, šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo specialistus.

4 01

INF

/ .11

S RA

RA Drėgno oro būklės

Ū KT

kitimo tyrimo stendas.

Didelis dėmesys – gamybos praktikai

Šilumos ir dujų tiekimo funkcija – efektyviai aprūpinti pastatus dujomis ir šiluma jiems šildyti, vėdinti, orui kondicionuoti, karštam vandeniui ruošti, technologiniams procesams. Šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemos funkcija – efektyviai naudojant šilumos energiją sukurti ir palaikyti pastate komfortišką mikroklimatą žmonėms, augalams, meno kūriniams, gyvūnams ir pan. Šiems tikslams pasiekti reikalingos ne tik teorinės, bet ir praktinės žinios, svarbios kiekvienam būsimam specialistui. Katedroje didelis dėmesys skiriamas pažintinėms, mokomosioms, su gamyba susijusioms studentų praktikoms. Jau ne vienus metus tikrai gerų gamybos praktikos galimybių VGTU Aplinkos inžinerijos Pastatų energetikos katedros studentams teikia AB „Lietuvos dujos“, UAB „Vilniaus energija“, UAB „Amalva“, UAB „VTS Clima“. Kiti praktiniai absolventų gebėjimai katedroje ug-

Akademiko Algirdo Žukausko šilumos mainų laboratorijos vedėjas Vincas JANULIS.

G. Bartuškos nuotr.

domi rūpestingai puoselėjamose mokomosiose laboratorijose, kur imituojami realūs procesai, vykstantys realiose energetinėse pastato sistemose.

Laboratorijos tarnauja ir magistrantų bei doktorantų mokslo tyrimams

Akademiko Algirdo Žukausko šilumos mainų laboratorijoje atliekami laboratoriniai šilumos ir masės mainų, taip pat techninės termodinamikos dėstomų modulių darbai. Čia studentai gali susipažinti su praktiniais, eksperimentiniais rezultatais nagrinėdami pagrindinius šilumos perdavimo būdus. Laboratorijoje įrengti spinduliavimo, natūralios ir priverstinės konvekcijos tyrimo stendai, šilumos laidumo koeficiento nustatymo stendas. Studentai gali įvertinti įvairaus tipo šilumokaičių efektyvumą, atitinkamai keisdami šilumnešių temperatūrą ir debitą. Techninės termodinamikos dėstomame modulyje galima praktiškai nustatyti proceso politropės laipsnio rodiklį, tūtos debito koeficientą, kūno juodumo laipsnį. Vėdinimo ir oro kondicionavimo mokomojoje laboratorijoje atliekami aerodinaminiai vėdinimo sistemų bandymai, vėdinimo sistemų derinimas, šalinamo oro šilumogrąžos nustatymas, oro cirkuliacija patalpose su kompaktišku šilumos šaltiniu, praktiškai supažindinama su veikiančiais oro kondicionavimo įrengimais. Šildymo, dujų tiekimo ir panaudojimo mokomojoje laboratorijoje yra įrengti veikiantys šilumos punktai, karšto vandens ruošimas, veikiantys įvairių pastato šildymo sistemų maketai. Studentai praktiškai supažindinami su dujotiekio ir jo paskirstymo, dujų slėgio reguliavimo įranga, dujinio katilo eksploatavimu bei automatiniu patalpos temperatūros reguliavimu, gali nustatyti dujinio katilo efektyvumo koeficientą. Šioje laboratorijoje įrengtas šilumos siurblys kartu su požeminiu kolektoriumi praktiškai supažindina su šiandien populiariu ir perspektyviu geoterminiu šildymu, o realaus siurblio gaunamus efektyvumo rezultatus galima palyginti su teoriniu šilumos siurblio tyrimo stendu, kuris yra mokomojoje šilumos mainų laboratorijoje. Hidraulinių mašinų mokomojoje laboratorijoje veikiantys stendai imituoja ventiliatorių darbą vėdinimo sistemose, leidžia nustatyti vandens siurblių ir kompresorių sąveiką su tinklu, technines charakteristikas, hidraulinius pasipriešinimus. Pastato energetinių ir mikroklimato sistemų laboratorijoje sumontuotų įrenginių gausa apima visus alternatyviosios energetikos panaudojimo variantus pasitelkiant atsinaujinančius energijos šaltinius. Sujungti į bendrą sistemą jie aprūpina laboratorijos patalpas šiluma, vėsa, kondicionuotu oru. Čia

46 G. Bartuškos nuotr.

Unikalų stendą drėgno oro būklės pokyčiams tirti sukūrė ir pagamino katedros techninis asistentas Edvardas Algimantas MILIUKAS. galima praktiškai susipažinti su saulės kolektorių sistemomis, veikiančia vėjo jėgaine, saulės siena, hibridinių sistemų veikimo galimybėmis, adsorbcine vėsinimo mašina, oriniu šilumos siurbliu ir kitais įrenginiais. Laboratorijoje gausu matavimo įrangos mikroklimato parametrams nustatyti, šiluminei atitvarų varžai matuoti, pastato sandarumui, šilumos nuostoliams nustatyti. Šioje laboratorijoje atliekami ne tiek laboratoriniai, kiek moksliniai magistrantų ir doktorantų tyrimai, vyksta perspektyviosios decentralizuotos energetikos studijos.

Naujausias stendas – drėgno oro būklės kitimo tyrimams

Daugumos laboratorinių stendų, skirtų praktiniam techninės termodinamikos, šilumos mainų ir kitų mokomųjų disciplinų pritaikymui, paskirtis ir nagrinėjami procesai yra klasikiniai, nesikeičiantys šimtmečius. Tačiau informacijos kaupimas, apdorojimas ir perteikimas šiandien keičiasi labai sparčiai, todėl mokymo procese mokomųjų laboratorijų aprūpinimas šiuolaikine naujausia įranga yra viena aktualiausių problemų. Mokomieji stendai nėra paklausi prekė, tai vienetinis, kartais unikalus pavienių asmenų kūrinys, atspindintis tam tikrus dėsnius ir procesus, todėl mokomųjų stendų kaina yra ypač didelė. Katedroje yra keletas veikiančių „Armfield“ firmos stendų, kainavusių po keliasdešimt tūkstančių litų, tačiau finansiniai ištekliai neleidžia įsigyti reikiamą skaičių šiuolaikiškai sukomplektuotų, kompiuterizuotų mokomųjų stendų, kuriuos gamina žinomos pasaulinės firmos: „Gunt“, „Elabo“ ir kitos. Vienus stendus padovanojo katedrą remiančios Lietuvos įmonės, kiti pagaminti mokymo įstaigoje dirbančių auksarankių specialistų. Vienas tokių yra nuotraukoje matomas drėgno oro būklės kitimo tyrimo stendas. Tai vos prieš kelis mėnesius atidarytas unikalus stendas, kurį sukūrė ir pagamino katedros techninis asistentas Edvardas Algimantas Miliukas. Oro parametrams matuoti panaudota skaitmeninė matavimo įranga, išcentrinio oro ventiliatoriaus asinchroninis elektros variklis valdomas elektros srovės dažnio keitikliu, o tai suteikia galimybę reguliuoti ventiliatoriaus našumą plačiose ribose. Atlikdami šį laboratorinį darbą studentai nagrinėja oro šildymo, drėkinimo, aušinimo ir srautų maišymosi procesus. Tai padeda geriau susipažinti su drėgno oro parametrais, drėgno oro h-d diagrama ir oro būklės kitimo procesais. Šis stendas naudingas būsimiems šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo sistemų A R projektuotojams, suteikia galimybę Ū praktiškai įvertinti priklausomai nuo KT

4 01

INF

/ .11

S RA

proceso kintančius oro parametrus (santykinę drėgmę, temperatūrą, entalpiją, dalinę oro masę ir t. t.). Stendas turi didelį kompiuterizavimo potencialą, pagrindinis tikslas yra duomenų kaupimas išsamesniems oro parametrų tyrimams. Hidraulinių mašinų mokomojoje laboratorijoje veikiantys stendai imituoja ventiliatorių darbą vėdinimo sistemose, leidžia nustatyti technines vandens siurblių ir kompresorių charakteristikas, hidraulinius pasipriešinimus. Šioje laboratorijoje yra katedros darbuotojų rankomis pagamintas originalus stendas, skirtas išcentrinių ventiliatorių darbo procesų tyrimui realiose oro kondicionavimo ir ventiliacijos sistemose. Šis mokomasis stendas suteikia galimybę studentams susipažinti su išcentrinių ventiliatorių darbo ypatumais, kai jie vėdinimo sistemoje yra sujungti nuosekliai arba lygiagrečiai, modeliuoti kritines ir optimalias sistemos darbo situacijas, o tai yra labai svarbu projektuojant oro kondicionavimo bei vėdinimo sistemas. Dar vienas stendas, kurį rengdamas magistro baigiamąjį darbą sukūrė ir pagamino katedros doktorantas Juozas Bielskus – aerodinaminis atvirojo tipo vamzdis. Eksperimentiniai oro srautų bandymai atliekami lengvai valdomoje aplinkoje spalvomis vizualizuojant oro judėjimo trajektoriją, aplenkiant įvairios konfigūracijos kliūtis. Tai priemonė, suteikianti galimybę atlikti eksperimentinius mokslinius tyrimus, patvirtinančius arba koreguojamus teorinius skaičiavimus, tikrinančius kompiuterinių programų patikimumą. Analogiški tyrimai realioje aplinkoje yra komplikuoti ir brangūs, be to, ne visada įmanomi. Nuo 2015 metų rudens semestro šį stendą planuojama įtraukti į laboratorinių vėdinimo darbų sąrašą.

Praktika laboratorijose pagreitina būsimųjų specialistų adaptavimąsi profesinėje veikloje

Laboratorijose nuolatos darbus atlieka ir nemažas skaičius užsienio studentų, atvykusių studijuoti pastatų energetikos anglų kalba pagal „Erasmus“ studijų mainų programą. Sąlygiškai trumpas ketverių metų studijų laikotarpis savo pasiekimais negali būti lyginamas su daugiau kaip dešimt kartų didesniu darbo rinkoje specialisto įgyjamu praktinių, gana dažnai specializuotų žinių kiekiu. Vis dėlto apgalvotas įvairių praktikų ir laboratorinių darbų derinimas studijų programoje leidžia optimaliu intensyvumu pasisemti esminių praktinių profesinių žinių. Tokiu būdu studijavęs absolventas kur kas greičiau ir įmonei naudingiau įveiks realios profesinės veiklos slenksčius.

47 47 47

Sostinėje įsikūręs didžiausias šalyje statybininkų rengimo centras už Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų lėšas išplėtė, atnaujino mokymo patalpas ir mokytis jose kviečia ne tik moksleivius.

vėms. Viršuliškių skyriuje paklojus perdangą atskirtas papildomas aukštas – čia kuriamos naujos praktinio mokymo patalpos, įrengta stoginė, atlikta vandentiekio ir šildymo sistemos renovacija, apšiltintas pastato stogas. Įsileis ir studentus, ir bedarbius „Galvojame ne tik apie profesijos įgyti ateinančius mokinius. Sukūrę tinkamą mokymų bazę, galėsime pasiūlyti čia tobulintis statybos įmonių darbuotojams, profesijos mokytojams iš kitų šalies mokyklų, įgūdžių čia galės įgyti aukštųjų mokyklų studentai, bendrojo lavinimo mokyklų mokiniai. Pasiūlysime mokymus bedarbiams ir individualiai besikreipiantiems asmenims“, – planus atskleidė D. Kiršanskienė. Jie jau pradėti įgyvendinti. Nuo rugsėjo 1-osios VSRC statybos sektoriniame centre mokosi 50 Vilniaus „Ateities“ vidurinės mokyklos devintokų, 13 Vilniaus Verkių mokyklos-daugiafunkcio centro mokinių, rengiami technologinių kompetencijų tobulinimo mokymai Lietuvos profesinių mokyklų statybos programų profesijos mokytojams. Gruodį vyks pamokos Elektrėnų profesinio rengimo centro mokiniams. Planuojama, kad praktinius įgūdžius čia tobulins Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos studentai.

Projekto ėmėsi ne vieni „Tam, kad galėtume skaityti, turime pažinti raides. Tam, kad mokėtume statyti, reikia ir plytą pačiupinėti, ir išmokti mūro skiedinį skirti nuo tokio, kuriuo tinkuojamos sienos. Mokytis bet kokio amato dera pradėti nuo jo abėcėlės“, – įsitikinęs Vilniaus statybininkų rengimo centro (VSRC) direktorius Juozas Baranauskas. Tačiau ilgametis mokyklos vadovas siekia, kad čia besimokantys vaikinai bei merginos pažintų ir Grindinio šildymo sistemą čia galima perprasti nuodugniai. šiuolaikines statybų technologijas. „Visus stebina, kaip greitai iškyla Nauda abiem partneriams nauji pastatai. Tai lemia šiuolaikinės statybų technologijos, J. Baranauskas pabrėžė, kad projektas vykdomas su partnenaujos medžiagos, patogūs ir efektyvūs įrankiai bei mechariu – Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centru. Partneriai nizmai. Darbdaviai ieško specialistų, kurie moka jais dirbti. iš projekto lėšų įsigijo mokymams skirtą bokštinio krano valMes stengiamės tokių paruošti“, – teigė J. Baranauskas ir pridymo įrangą, mini kraną su teleskopine strėle, strėlinio krano dūrė, kad atsiradus galimybei naudotis ES struktūrinių fondų valdymo simuliatorių, žirklinį platforminį keltuvą. Įrengtomis lėšomis paisyti darbo rinkos poreikių tapo lengviau. mokymo vietomis naudosis ir VSRC mokiniai, o minėto darbo Per pastaruosius keletą metų VSRC regimai pasikeitė. Parinkos mokymo centro mokiniai pasitelks VSRC esančią praktigražėjo ir ūgtelėjo pastatai, jaunimas gali rinktis mokytis nio mokymo įrangą. Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo daugiau specialybių. Pasikeitimus lėmė dalyvavimas kartu centre irgi buvo atlikti patalpų ir aplinkos remonto bei rekonssu partneriu – Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centrukcijos darbai. Bendradarbiaujant mokymo įstaigoms, teitru – projekte „Statybos sektoriaus praktinio mokymo centro kiančioms tos pat srities mokymo paslaugas, atsirado galimybė kūrimas VšĮ „Vilniaus statybininkų rengimo centras“ bazėje“ organizuoti įvairesnių specializuotų modulių mokymą. (Nr. VP3-2.2-ŠMM-13-V-03-004), kurio metu buvo įsisavinta „Šiuo projektu pradėjome kurti šiuolaikinę statybų sekto10 608 110 Lt (3 072 321,01 Eur) lėšų. riaus praktinio mokymo bazę, kuri atitinka šiandienos darbo rinkos lūkesčius. Bet ji turi būti nuolat tobulinama. Manau, tai Išplėtė dirbtuves lems teigiamus mokyklos praktinio ir teorinio mokymo poky„Naujose erdviose patalpose įrengėme šiuolaikines elektročius, paskatins gerinti mokymo įstaigos vadybą bei paslaugų montuotojų ir santechnikų mokymui skirtas laboratorijas. kokybę. Projektas prisidės prie glaudesnio įvairių švietimo lyJose sumontuota pažangiausia įranga iš Suomijos ir Vokietigmenų institucijų bendradarbiavimo ir socialinių partnerių jos, įsigijome novatoriškų įrenginių, skirtų apdailos, medžio įtraukimo į mokymo procesą“, – tikisi VSRC vadovas J. Baraapdirbimo, mūro, pastatų restauravimo, aplinkos tvarkymo nauskas. darbų mokymui, atnaujinome kompiuterinę techniką, praturtėjome 20 vietų autobusu“, – skaičiuodama naujoves pirštus lenkė VSRC direktoriaus pavaduotoja Daina Kiršanskienė. Ji buvo šio projekto vadovė. Pasinaudojus ES lėšomis ant esamo pastato Fabijoniškių skyriuje pastatytas papildomas aukštas, jo patalpos (1045 kvadratinių metrų ploto) skirtos praktinio mokymo dirbtu-

SA 2014 Nr. 11 / reklama

STATYBININKAI RENGIAMI REIKLIAI ŠIŲ DIENŲ RINKAI

architektūra

Biomimikrija: gamtos įkvėpta

1 20

1 r.1

LIS

U SA

Jau daugiau kaip 2000 metų, ieškodami būdų pastatyti aukštesnius, mažesnius, taupesnius, minimalistinio stiliaus ar įmantresnius pastatus, žmonės įkvėpimo dažnai gręžiasi į juos supančią aplinką. O kurgi daugiau ieškoti idėjų, jei ne gamtoje, kurią galima vadinti didžiąja architekte? Juk ji save kuria ir tobulina jau daugiau kaip 3,6 mlrd. metų. Tvariosios architektūros pranašai

Gamtoje viskas sustyguota taip tiksliai, kad kiekvienas elementas jungiasi su kitu – nesvarbu, ar tai Afrikos dykuma, ar Amazonės džiunglės, ar Alpių kalnynai, ar Sibiro taiga. Kaip tik tuo žavisi architektai, skleidžiantys biomimikrijos kaip tvariosios ir ciklinės architektūros prototipo idėją. Verta paminėti, kad šiai idėjai neabejingi ir tokie žinomi architektūros grandai kaip Zaha Hadid. Architektės studijos darbų sąraše biomimikrijos tema irgi minima, pavyzdžiui, jos vadovaujamų studentų Antarkties turizmo ir tyrimų uosto projekte. Tačiau šįkart ne apie grandiozinius projektus ir apdovanojimus skinančias įžymybes. Šįkart apie tai, kokia ji – ta tikroji žalioji architektūra. Ir nors šie vėjai atrodo gana nauji arba, kaip teigia Michaelas Pawlynas, žmonija dar tik žengia į ekologijos amžių, biomimetinės architektūros pagrindai sudėti gerokai anksčiau. Būtų sudėtinga tituluoti ką nors jos autoriumi, pranašu ar globėju – tai lyg vienas tų išradimų, panašiu metu atsiradęs keliose šalyse. Vis dėlto kalbant apie biomimikrijos ir architektūros simbiozę privaloma žinoti šiuos vardus – šiuo metu daug apie biomimikriją kalbantį, knygos „Biomimikrija architektūroje“ (Biomimicry in Architecture) autorių britą architektą M. Pawlyną, gerai žinomą iš savo pasisakymų TEDe, ir vieną genialiausių savo laikotarpio architektų iš Zimbabvės Micką Pearce’ą. Tai mąstytojai, žvelgian-

Nors Micko Pearce‘o darbų pagrindas – imituoti ne formą, o procesą, „Eastgate“ rantytas fasadas nori nenori primena dygliuotus dykumos augalus.

Afrikos termitų pylimus primenantys „Eastgate“ korpusai. Juose atkartotas natūralus termitų ventiliacijos būdas: viduje išlaikyti 31⁰C temperatūrą, net jei lauke ji šokinėja nuo nulio iki 42⁰C. lyvauja platesniame kontekste, to gali nepakakti norint sukurti pastatą, kuris sėkmingai įsilietų į aplinką. Mat gamtoje organizmai natūraliai funkcionuoja ir kontaktuoja su juos supančiu kontekstu. Elgsenos lygiu suprojektuoti pastatai imituoja organizmo elgseną ir jo santykį su supančiu kontekstu. Ekosistemos lygiu imituojamas visas gamtinis aplinkos procesas ir ciklas.

Pavyzdiniai architektai – termitai

Stiklinis „Eastgate“ atriumas sukuria gyvą viešąją erdvę ne tik ant žemės, bet ir kiekviename aukšte.

tys toliau ir savo darbais bei skleidžiamomis idėjomis iš esmės veikiantys ateities architektūrą.

Kopijuoja ne formą, o procesą

Biomimetinė architektūra – tai šiuolaikinė architektūros filosofija, ieškanti gamtą tausojančių sprendimų ne atkartojant joje sutinkamas formas, bet perprantant šias formas valdančius procesus. Tai net keletą disciplinų jungiantis tvarusis dizainas, paremtas ne tiek stiliaus, kiek pamatinių principų kodeksu. Tai dalis didesnio judėjimo – biomimikrijos (lot. bios – „gyvybė“, mimesis – „imituoti“), kuri yra sąlygiškai nauja mokslo šaka, nagrinėjanti geriausias gamtoje esančias idėjas ir panaudojanti jas kuriant gaminius bei procesus. Taigi biomimikriją galima apibūdinti kaip naujoves, kurias įkvepia gamta. Svarbu pažymėti, kad biomimetinė architektūra turėtų būti atsieta nuo mimikrijos, tiksliau – biomorfinės architektūros, kuri remiasi gamtoje esančiais elementais kaip estetinės formos įkvėpimo šaltiniu. Biomimetinė architektūra semiasi įkvėpimo iš gamtos dizaino, joje veikiančių procesų ir šiuos imituodama pritaiko žmonių kūrybai. Ji vadovaujasi gamta kaip priemone, kaip ekologiniu standartu, pagal kurį įvertinamas žmonių veiklos efektyvumas. Tai reiškia, kad iš gamtos semiamasi ne materialiųjų resursų, bet vertybių, žinių, iš kurių žmonės mokosi. Architektūra jau seniai remiasi gamta kaip įkvėpimo šaltiniu. Biomorfizmas, arba gamtos įkvėptų elementų naudojimas dizaine, aptinkamas turbūt jau nuo tada, kai žmonės ėmėsi statybos. 1882 metais pradėta statyti Antonio Gaudí Barselonos Šv. Šeimynos (Sagrada Familia) bažnyčia – puikiai visiems žinomas pavyzdys, kai buvo pasitelktos funkcinės gamtos formos, kurios padėjo išspręsti konstrukcijos klausimą. Architektas suprojektavo kolonas modeliuodamas jas kaip išsišakojantį medžių kupolą ir taip išsprendė skliauto atramos klausimą. Biomimikrija gali veikti trimis lygiais: organizmo, jo elgsenos ir net ištisos ekosistemos. Organizmo lygiu suprojektuoti statiniai kopijuoja konkretų organizmą. Tačiau jei neatsižvelgiama į tai, kaip šis organizmas da-

Vienas genialiausių savo laikotarpio architektų M. Pearce’as, itin nusipelnęs ieškant optimalių sprendimų projektuojant pastatus tropinio klimato zonose, projektuoja nebrangius, energiškai efektyvius, pigiai išlaikomus pastatus, priderintus prie socialinės ir ekonominės aplinkos. Pasitelkdamas biomimikrijos mokslą jis atsakymų ieško gamtoje, naudodamas jau patikrintus procesus efektingų ir efektyvių aplinką tausojančių statinių statybai. Vienas žymesnių jo darbų yra 1996 metais Zimbabvės sostinėje Hararėje iškilęs centras „Eastgate“. Tai platų pripažinimą pelnęs prekybos ir biurų kvartalas, dar žinomas „Skrudėlyno“ vardu. Jį būtų galima įvardyti kaip vieną pirmųjų architektūros pavyzdžių, kuris imituoja gamtos procesą veikdamas pagal organizmo elgsenos principą. Pastato modelis atkartoja Afrikos termitų piliakalnių lizdus, tiksliau – jų natūralaus ventiliavimosi būdą. Termitus būtų galima tituluoti kvalifikuočiausiais gamtos architektais, nes proporcingai savo dydžiui jie stato aukščiausius žemėje pastatus. Be to, savo statinių viduje termitai sugeba išlaikyti 31⁰C temperatūrą, net jei lauke ji šokinėja nuo nulio iki 42⁰C. Termitai tai padaro savo lizdo apačioje iškasdami savotišką vėjo gaudyklę. Drėgname purve išraustose ertmėse atvėsintas vėjas išstumia karštį į išorę pro viršuje esančius dūmtraukius. „Tai oro kondicionavimo sistema, veikianti be elektrinės, – sako architektas. – Iš pradžių man atrodė, kad termitai daugiau gryno oro gauna naktį nei dieną, todėl jie dirba naktį. Tačiau, ištyrinėjus konusinius termitų pylimus, kokie aptinkami Zimbabvėje, man kilo idėja, kaip šiuos nakties ir dienos temperatūros pokyčius galima panaudoti biurų pastate ir taip sumažinti orui ventiliuoti reikalingos energijos poreikį.“ Dirbdamas su „Arup“ grupe (ji projektavo Sidnėjaus operos pastatą ir olimpinį Pekino stadioną „Lizdas“), M. Pearce’as panašią oro cirkuliavimo sistemą įdiegė ir projektuodamas „Eastgate“ pastatą: didžiuliai ventiliatoriai pro horizontaliai ir vertikaliai einančias mūrines angas pučia orą, išstumdami per dieną sugeneruotą šilumą. Šis oras, stumdamas šilumą, atvėsta keliaudamas pro betonines dantytas ertmes, esančias po grindimis, kurios jau būna atvėsusios per naktį, tad vėsuma daug greičiau pro ventiliacijos angas paskirstoma po patalpas. Vėsiomis naktimis šiltas oras prapučiamas per pastatą iki septynių kartų per valandą. O dienos metu vėsuma paskirstoma viduje. Be to, suprojektuotos skliautinės betono lubos, ant kurių sukabinti paviršiniai lubų šviestuvai. Lubos veikia kaip šviestuvų reflektoriai, todėl kita viršuje esančios betono plokštės dalis gali sugerti likusią perteklinę šilumą. Įgyvendinus šį

Išorėje taip pat suprojektuoti termitiniai kaminai, pro kuriuos išeina ir patenka oras.

PO PASAULĮ KELIAUS PARODA, PRISTATANTI GAMTOS ĮKVĖPTĄ DIZAINĄ 2014 metų vasario 7–balandžio 11 dienomis Londono architektūros fonde (The Architecture Foundation in London) buvo pristatyta „Exploration“ biuro, kurio vienas steigėjų ir bendradarbių yra britų architektas Michaelas Pawlynas, solinė paroda „Exploration“ architektūra: kuriant drauge su gamta“ (Exploration Architecture: Designing with Nature). Įtraukiančios vaizdo projekcijos ir įspūdingos trimatės spausdintos instaliacijos pristatė keturis išskirtinius „Exploration“ architektų studijos projektus bei prototipus, kuriuose sujungti visi naujausi moksliniai studijos tyrimai tvaraus gamtos įkvėpto dizaino srityje. Studijos projektus pristatantys tyrimų modeliai, eskizai, informacinė grafika ir specialiai parodai parengti trumpametražiai filmai buvo pateikti greta gamtos pavyzdžių, kurie ir įkvėpė studijos plėtotus projektus. Dėmesio centre buvo ir jau įgyvendinamas Sacharos miško projektas, dar planavimo stadijos esantis bendruomenės ciklinio maitinimo centro-restorano-šiltnamio „Mobius“ projektas, susižavėjimo vertas biomimetinis biurų pastatas ir Las Palmo vandens teatro projektas. Pagrindinė parodos instaliacija buvo skirta novatoriškai SKO programinei įrangai – kompiuterinei struktūrinio optimizavimo programai, paremtai prisitaikančio medžių ir kaulų augimo modeliu – pademonstruoti. Ją padėjo sukurti didelio masto trimačio spausdinimo pionierius Lukas Oehmigenas iš „BigRep“ ir „Ultimaker“. Sulaukusi pripažinimo ir plataus susidomėjimo, „Exploration“ biuro paroda 2015–2016 metais bus demonstruojama įvairiose šalyse.

1 20

1 r.1

LIS

U SA

CH2 fasadas patvirtina neoficialią pastato pravardę „Medis“: visa vakarinė fasado pusė nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugota valdomomis medinėmis žaliuzėmis. pasyviojo vėdinimo modelį, „Eastgate“ pastatas (5600 m² ploto prekybos erdvės, 26 000 m² ploto biurų patalpos, 450 vietų automobilių aikštelė) sunaudoja tik 10 proc. energijos palyginti su panašiais Hararėje esančiais pastatais, kuriuose įrengta tradicinė vėdinimo sistema. Tokiu būdu šis objektas savininkams jau sutaupė per 3,5 mln. dolerių. „Eastgate“ pasyviojo vėdinimo sistema sukurta pakeitus įprastines oro ventiliavimo sistemas blokinėmis, šilumą transformuojančiomis betoninėmis grindų sistemomis, mūru, betoninėmis ventiliacijos angomis ir vertikaliais kaminais orui ištraukti. Net pastato išorė imituoja gamtą – jo išrantytas fasadas primena dykumoje aptinkamus dygliuotus augalus – spygliuoti, banguoti paviršiai dieną sugeria mažiau karščio, o naktį jį atiduoda aplinkai. Pastatas taip pat projektuotas iš dalies neaukštas, su lėtaeigiais liftais ir mažais tik 25 proc. fasado ploto užimančiais langais. Daugiau stiklo panaudota tik atriumui, kuris sujungia du pastato korpusus ir dengia apačioje esančią prekybinę gatvelę. Virš jos kabo liftų angos, laiptai ir perėjos, kurie paprastai užima vertingą erdvę pastatuose ir taip pat turi būti atskirai vėdinami. Šis atriumas sukuria gyvą viešąją erdvę ne tik ant žemės, bet ir kiekviename aukšte. Projektuojant „Eastgate“ centrą „Arup“ inžinieriai architektui patarė atsižvelgti į tai, kad ant išorinių sienų negali kristi tiesioginė saulės šviesa, o šiaurinio fasado (vasaros saulės kryptis) lango-sienos plotas neturėtų viršyti 25 proc. Buvo ieškoma pusiausvyros tarp dirbtinės ir išorinės šviesos, kad būtų kuo mažiau eikvojama energijos ir kaupiama šiluma. Taip pat inžinieriai rekomendavo projektuoti neatsidarančius langus ir taip apsisaugoti nuo triukšmo, nenuspėjamų vėjų ir temperatūros pokyčių, pasikliauti tik kanalais cirkuliuojančia ventiliacija. Svarbiausia, tikino jie, languose turi būti įrengti filtrai, saugantys nuo spiginamos šviesos, triukšmo ir fizinio poveikio. Tam buvo numatytos reguliuojamosios žaliuzės. Tačiau M. Pearce’as taip pat suprojektavo gilias atbrailas, nuo tiesioginių saulės spindulių saugančias ir langus, ir sienas. Gilios pastogės yra įprastas sprendimas Afrikoje – taip sienoms sukuriamas šešėlis, vasarą saugantis jas nuo aukštai pakilusios saulės, o žiemą, jai esant žemiau, leidžiantis rytą sušildyti pastatą. Beje, čia praverčia ir termitų architektūros modelis – kurdami savo piliakalnius jie aplink pagrindinius pylimus stato ir antrą, išorinę, sieną, saugančią skruzdėlyną nuo tiesioginių, džiovinančių saulės spindulių bei vėjo.

Čia vėl verta atsiminti biomimikrijos principą – imituojamas procesas, o ne forma. Tad pastatas jokiu būdu neprimena termitų kauburių – jo estetiniams sprendimams panaudoti vietiniai Zimbabvės mūrininkystės ir grafiniai medžio raižinių elementai. „Eastgate“ centro dizainas žymi ryškų atsitraukimą nuo didžiulių stiklinių blokų konstrukcijų. Tokius stiklo statinius yra brangu išlaikyti – žiemą reikalingas papildomas šildymas, o vasarą – papildomas vėdinimas.

Be to, tai kitokiame klimate, kultūroje ir ekonominėje aplinkoje esantis pastatas, čia buvo galima skirti daugiau dėmesio langų dizainui, ventiliacijai, vandens perdirbimui ir aktyvių bei pasyvių procesų tarpusavio sąveikai. 2008 metais nepriklausomi tyrėjai iš Londono vykdė tyrimą, kurio metu atliko pastate dirbančių žmonių nuomonės, darbo aplinkos ir faktinio produktyvumo vertinimą – CH2 ir tyrėjų, ir čia dirbančių asmenų įvertintas palankiai.

Termitų ir medžio simbiozė Melburne

Edeno projektas po laumžirgio sparnu

2006 metais Melburne iškilo visus aplinką tausojančios architektūros principus sujungiantis pastatas „Council House 2“ (CH2), kurio pagrindiniu architektu penkerius metus dirbo irgi M. Pearce’as. Suprojektuoti CH2 pastatą užsakė miesto taryba, tuo metu ieškojusi sprendimo, kaip išplėsti biurų patalpas ir tuo pačiu užtikrinti palankią socialinę aplinką savo darbuotojams. Devynaukštis mišrios paskirties CH2 pastatas kopijuoja ne vieną gamtinį procesą. Išorinę jo dalį architektas sukūrė imituodamas uždarus termitų lizdus, kokius galima aptikti netoli Darvino miesto esančiose šiaurinėse teritorijose. Tai CO2 ir O2 sklaidanti membrana. Architekto vadovaujama komanda praleido daug laiko projektuodama šio objekto fasadą, kad jis kauptų ir tinkamai panaudotų šviesą bei orą. Tikslas buvo pasiektas – pastato sienos surenka vėsų nakties orą, kuriuo vėliau vėsinamos banguotos betoninės lubos. Viršuje langai mažesni, o apačioje, kur mažiau šviesos – didesni. Šis ypatumas buvo perimtas iš miško medžių: dideli jų lapai yra apačio-

Naujus biomimetinės architektūros vėjus aktyviai skleidžiantis britų architektas M. Pawlnynas yra žinomas dėl savo potraukio gamtai. Kaip ir M. Pearce’as, biomimikriją jis mato kaip galimybę gamtoje slypinčias geriausias idėjas panaudoti žmonijos problemoms spręsti. Vienas žinomiausių šio požiūrio pritaikymo pavyzdžių yra Kornvalio grafystėje (Jungtinė Karalystė) esantis Edeno sodas, kuriame M. Pawlynas dirbo pagrindiniu architektu. 2001 metais išaugęs Edeno modelis – grupelė dirbtinių biomų, kurių sunertų pūslelių dizainą įkvėpė laumžirgio sparnai. Biomai buvo sumodeliuoti remiantis muilo burbulų ir molekuline žiedadulkių struktūra. Tuo metu biure „Grimshaw Architects“ dirbęs M. Pawlynas gamtoje ieškojo pavyzdžių, kaip sukurti efektyvią sferinę konstrukciją. Kornvalio biomų oro pripūsti geodeziniai šešiabriauniai buvo pagaminti iš etileno tetrafluoretileno (ETFE), lengvos ir kartu patvarios medžiagos. Dėl to galutinė konstrukcija sveria mažiau nei joje telpantis oras.

Sferinė Edeno biomų konstrukcija sveria mažiau nei joje telpantis oras.

je, o maži – viršuje. CH2 taip pat surenka kanalizacijos sistemos vandenį, kuris vėliau panaudojamas patalpoms vėsinti, augalams laistyti ir tualetams nuleisti. Išorėje taip pat suprojektuoti termitiniai kaminai, pro kuriuos išeina ir patenka oras. „Tai mechaninės priemonės ir dizainas, tampantys formaliąja architektūra. Formos nekopijuojamos tiesiogiai – kopijuojamas procesas. Galutinis rezultatas – architektūra, atspindinti gamtos, socialinę, kultūrinę ir ekonominę Melburno aplinką“, – aiškino M. Pearce’as. Jis pažymėjo, kad projektuodamas CH2 pastatą taikė „Eastgate“ modelį, tik šiuo atveju geriau pritaikytas termitų lizdo principas.

Po 2007-ųjų, jau įsteigęs studiją „Exploration“, M. Pawlynas susitelkė į tvarius gamtos įkvėptus projektus. Vienas jo tikslų – linijinio vartojimo modeliams pateikti ciklinio vartojimo alternatyvą, kai, pavyzdžiui, atliekos tampa kuru.

Iš vabaliuko gimęs Sacharos apželdinimo projektas

Pradėjęs nuo atskirų elementų, ties vienu organizmu sukoncentruotų projektų, M. Pawlynas toliau žengia ištisos ekosistemos perpratimo ir jos architektūrinio realizavimo link. Reikėtų paminėti ir jo svajonę, ties kuria jis daug dirba ieškodamas bendraminčių bei rėmėjų – Bendruomenės ekologijos centrą,

Sacharos miško projekte biomimikrijos idėja auga nuo atskiro organizmo iki visos ekosistemos mastelio – Michaelas PAWLYNAS čia gali pritaikyti visus ciklinės ekosistemos principus.

r.1

N 14

P 1/

LIS

kurio centre stovinčiame šiltnamyje ne tik auginamos šviežios daržovės bei vaisiai, bet ir panaudojamos visos restorano atliekos. Jos sukompostuotos keliauja žuvims maitinti, kol šios galiausiai atsiduria ant restorano klientų stalo (panašus šiltnamiuose įrengtas restoranas „De Kas“ veikia Amsterdame). M. Pawlynas stengiasi paisyti visų ciklinės ekosistemos principų, kai visi elementai susiję ir veikia vienas kitą. Šį kūrėjo darbą būtų galima priskirti prie urbanistinio lygio projektų, o jo Sacharos miško projektas, be abejo, vainikuotų visus su biomimikrija siejamus daugelio architektų darbus. Sacharos miško projekto idėja gimė mokslininkams išsiaiškinus, kad kadaise Sacharos dykumą dengė miškai. Štai tada M. Pawlyno studija „Exploration“ nusprendė įsikišti – taikydama biomimikrijos mechanizmą pamėginti ne tik sustabdyti dykumos plėtimąsi, bet ir atsukti šį procesą atgal. Sacharos miško projektas – tai naujas aplinkosauginis sprendimas, kuriuo bus mėginama atkurti augmeniją ir sukurti aplinką tausojančias darbo vietas dykumos plote gaminant maistą, vandenį, ekologišką elektrą, biomasę. Šį projektą „Exploration“ inicijavo 2008 metais subūrusi bendraminčių grupę, kuri vėliau tapo atskiru juridiniu Osle įregistruotu vienetu „Sahara Forest Project AS“. Kertinė šiame projekte taikoma technologija pirmiausia yra jūros vandeniu vėdinamas šiltnamis, kuris buvo suprojektuotas imituojant Namibo dykumos vabalų Stenocara gracilipes ypatybę kaupiant dienos šilumą reguliuoti savo kūno temperatūrą, taip pat kaupti ant sparnų iš rūko susidarančius vandens lašelius. Šiltnamyje garuojantis jūros vanduo kondensuojasi į gėlą vandenį ir taip jį šildo per naktį. Kadangi sistema pagamina daugiau vandens, negu reikia šiltnamyje augantiems augalams, drėgmės perviršis atiduodamas aplink esančiai augmenijai drėkinti. Energiją šioje sistemoje gamina saulės energijos jėgainės, veikiančios simbiotiniu principu – jos kaupia saulės energiją ir tuo pačiu augalams suteikia pavėsį. Antrinės technologijos – tai biokurui naudojami dumbliai, taip pat po garavimo likusios druskos apdorojimas išgaunant iš jos vertingus elementus bei junginius, halofitai (jūros vandenyje sparčiai galintys augti augalai) ir „BioRock™“ technologija (mineralų auginimas naudojant žemą elektros srovę). Bendradarbiaudama su didžiausiu pasaulyje trąšų gamintoju „Yara ASA“ ir Kataro kompanija, pagaminančia daugiausia pasaulyje karbamido ir amonio, 2012-aisiais „Exploration“ komanda Katare sukūrė pirmąją veiksnią Sacharos miško projekto versiją – vieno hektaro plote išdėstė pilotinę infrastruktūrą, įskaitant ir parabolinį koncentruotos saulės energijos kolektorių bei fotovoltinį masyvą. Komanda čia turėjo galimybę ištestuoti visas pasiūlytas technologijas ir ištobulinti jų tarpusavio sinergiją rengiantis kitam etapui – 20 hektarų ploto Testavimo ir demonstracijų centrui Jordane. Šiltnamių pasiektas produktyvumo lygis atitinka komercinių Europos šiltnamių lygį (75 kg/m2 per metus), o vandens sunaudojama perpus mažiau. Tokia 60 hektarų ploto šiltnamių infrastruktūra galėtų aprūpinti Katarą visu reikalingu kiekiu agurkų, pomidorų, pipirų ir baklažanų, kurie šiuo metu į šalį yra importuojami. 2014 metų vasarą kompanija „Sahara Forest Project AS“ pasirašė sutartį su Norvegijos ambasada Jordane dėl Sacharos miško projekto paleidimo stoties ir su tuo susijusios veiklos Jordane. Artimiausiu metu šiems ir kitiems panašiems projektams pasiteisinus, ne vienoje šalyje turėtų atsirasti jų sekėjų. Ir M. Pearce’as, ir M. Pawlynas vieningai sutaria, kad biomimetinė architektūra, kaip ir biomimikrija, gali būti raktas sprendžiant daugelį šiandienių žmonijos problemų. Parengė Ingrida VIČIULYTĖ

BAU 2015: statybų rinkos lyderiai

vėl rinksis Miunchene Pusšimčio metų istoriją turinčios pasaulinės architektūros, medžiagų ir statybos sistemų parodos BAU, vyksiančios 2015-ųjų sausio 19–24 dienomis Miunchene (Vokietija), organizatoriai ketina pakartoti 2013 metų parodos sėkmę ir dar kartą patvirtinti jos įtaką statybų pramonės raidai. Jau nuo 2005 metų paroda BAU dalyvių sulaukia daugiau, negu gali priimti – laukiančiųjų sąraše atsiduria keli šimtai įmonių. Šiuo metu rezerviniame sąraše laukia apie 400 bendrovių. Planuojama, kad situacija pasikeis 2019 metais, pastačius du naujus paviljonus. Organizatorių teigimu, 2015-aisiais ekspozicinėse BAU parodos erdvėse (17 parodų salių užima 180 tūkst. kvadratinių metrų plotą) medžiagas ir technologijas gyvenamųjų bei komercinių pastatų statybai ar renovacijai pristatys daugiau kaip 2 tūkst. dalyvių iš 46 šalių. Tiek pat dalyvių sulaukta ir 2013-aisiais. 27 proc. visų praėjusioje parodoje dalyvavusių įmonių – ne Vokietijos atstovai. Parodą tais metais aplankė per 230 tūkst. lankytojų, iš užsienio šalių sulaukta daugiau nei 60 tūkst. svečių, iš Lietuvos į Miuncheną jų nuvyko apie 700. Daugiausia parodos lankytojų – per 36 proc. – 2013 metais prisistatė kaip statybų sektoriaus atstovai. Gausiausiai dalyvių ir lankytojų sulaukiama iš Austrijos, Šveicarijos, Italijos. Lietuvai 2015 metais atstovaus dvi įmonės (dar kelios – laukiančiųjų sąraše). Parodos organizatoriai didžiuojasi – statybos pramonė seniai pripažino BAU parodos svarbą pristatant statybų sektoriaus naujoves, mokslinių tyrimų ir technologijų srities darbus. BAU atstovai atkreipia dėmesį, kad gamybos pramonės specialistai naujų gaminių kūrimą derina su šios parodos periodiškumu. Visų statybos sričių naujovės pirmą kartą yra demonstruojamos

BAU. Tai viena priežasčių, dėl kurios specialistai jos stengiasi nepraleisti. Parodos lankytojai – projektuotojai, architektai, inžinieriai, nekilnojamojo turto projektų plėtotojai ir kiti specialistai, ieškantys naujausių technologijų bei medžiagų įgyvendinamiems ar būsimiems projektams. BAU rengėjai pabrėžia ir tai, kad nė viena kita statybų srities paroda negali girtis sulaukianti apie 60 tūkst. lankytojų iš architektų ir projektavimo biurų. 2015-ųjų parodoje dėmesio centre bus trys pagrindinės temos: pažangi urbanizacija (ang. intelligent urbanisation), pastatai ir vartotojai (ang. buildings and users), efektyvus energijos ir išteklių naudojimas (ang. energy and resource efficiency). Parodą rengia viena didžiausių parodų organizavimo bendrovių Vokietijoje „Messe Düsseldorf GmbH“. Spalio 16–17 dienomis organizatoriai žurnalistus pakvietė į Miunchene surengtą išankstinę spaudos konferenciją ir kontaktų mugę. Dalis parodos dalyvių žurnalistams jau čia pristatė naujoves, atkeliausiančias į vieną didžiausių Europoje statybos parodų.

SA 2014 Nr. 11 / reklama

Vilniaus INTERAKTYVUS šilumos sunaudojimo ŽEMĖLAPIS – geriausias Europoje Vilniaus interaktyvus pastatų šilumos sunaudojimo žemėlapis sulaukė įvertinimo Miunchene (Vokietija) vykusioje Europos miestų sąjungos asamblėjoje „Eurocities 2014“. Bendras Vilniaus savivaldybės ir miestą šildančios bendrovės „Vilniaus energija“ projektas buvo paskelbtas geriausiu inovacijos kategorijoje. „Eurocities“ asamblėjų metu įvertinamos geriausios Europos miestų iniciatyvos ar praktikos, kurios leidžia jiems laisvėti, modernėti, spręsti ekonomines ir socialines problemas. Analizės – suprantama forma „Projektas, leidžiantis palyginti šilumos sunaudojimą skirtinguose miesto daugiabučiuose, sulaukė milžiniško konferencijos dalyvių susidomėjimo. Analogiškus žemėlapius, sekdami Vilniaus pavyzdžiu, ketina rengti Amsterdamas, Oslas, Miunchenas ir daug kitų Europos miestų“, – teigė projekto kūrėjas, „Vilniaus energijos“ Inžinierių analitikų grupės vadovas dr. Romanas Savickas. Vilniaus savivaldybės interneto puslapyje veikiantis žemėlapis – tai sudėtingos šilumos sunaudojimo analizės, pateiktos kiekvienam suprantama ir patrauklia forma. Nuolat atnaujiname žemėlapyje nurodomas 4799 šilumos punktų energijos sunaudojimas ir energinė klasė, kuriai pagal sunaudojimą priklauso daugiabutis. Priklausomai nuo to, kiek sunaudoja energijos, daugiabučiai skirstomi į 15 klasių, o šios sugrupuotos į 6 kategorijas, žemėlapyje pažymėtas skirtingomis spalvomis. „Žemėlapis leidžia atsakyti į klausimą, kodėl dviejuose vienoduose namuose gaunamos skirtingos sąskaitos už šildymą. Čia galima apžvelgti energinį visų Vilniaus namų efektyvumą, išsiaiškinti ir savo, ir kaimyninio namo duomenis, palyginti, kiek energijos sunaudojama skirtingų šildymo sezonų metu“, – sakė dr. R. Savickas. Faktiniais šilumos sunaudojimo duomenimis pagrįstas žemėlapis – naudingas ir pirkėjams, besidairantiems buto ekonomiškame daugiabutyje.

„Interaktyvus žemėlapis gali tapti puikiu įrankiu sprendžiant opią miesto daugiabučių renovacijos problemą. Čia aiškiai matomi prasčiausios energinės būklės pastatai, ši informacija leidžia atlikti ištisų rajonų renovacijos galimybių studijas“, – įsitikinęs dr. R. Savickas. Netinkama punktų priežiūra Vakarų Europos valstybėse yra įprasta praktika atlikti nuolatinę energijos sunaudojimo pastatuose stebėseną (ang. Energy management). Lietuvoje šioje srityje žengiami tik pirmieji žingsniai. R. Savickas tai daro jau daugiau kaip 10 metų. Jis ėmėsi iniciatyvos rinkti duomenis dešimtyje šalies miestų, lyginti, kiek energijos sunaudojama atskiruose pastatuose, stebėti, kokios priežastys lemia didesnes ar mažesnes išlaidas. „Pastebėjau, kad daugeliu atvejų labai didelę reikšmę tolygiam šilumos energijos sunaudojimui turi tinkama vidaus sistemų priežiūra. Jeigu sistemos nebus subalansuotos, į vienus butus bus tiekiamas per didelis šilumos kiekis, taigi gyventojai bus priversti praverti langus, o kituose to paties namo butuose termometro stulpelis rodys vos šešiolika laipsnių šilumos“, – pasakojo R. Savickas. Jo teigimu, sistemų priežiūrai dėmesio neskiriančių pastatų gyventojai nuolat susidurs su panašiomis problemomis. Norėdami taupyti ir šilumos punktų priežiūrą patikėję savamoksliam santechnikui, tokie gyventojai patirs daugiau išlaidų. „Vilniaus energijos“ specialisto duomenimis, yra pastatų, kuriuose už šildymą per sezoną išleista nuo kelių iki keliolikos tūkstančių litų daugiau vien todėl, kad į kai kuriuos butus tiektas per didelis šilumos kiekis. Kitaip tariant, šie būstai buvo paprasčiausiai peršildyti. Aiškiai matyti, kad šilumos punktų priežiūrai sutaupyti pinigai nublanksta palyginti su gyventojų patirtomis išlaidomis už sunaudotą šilumą. R. Savicko nuomone, gerai, jeigu pastatas priskiriamas mažo faktinio energijos naudojimo klasei, tačiau jeigu patenka į eikvojančiųjų daug šilumos, tuomet jau reikia analizuoti, kodėl taip yra. Visi pastatai skirtingi Norėdamas įvertinti faktinį energijos sunaudojimą, R. Savickas pritaikė savo paties sugalvotą metodiką. Pagal ją daugiabučiai suskirstyti faktinio energijos

sunaudojimo klasėmis, įvertinami faktiniai vandens pašildymo ir cirkuliacijos duomenys. Tokiu būdu pasitelkiami ne deklaruojami duomenys, skaičiuojamas ne normatyvinis, bet realus sunaudojimas. „Reikia atkreipti dėmesį, kad vienodų daugiabučių nėra, jie tik iš pažiūros atrodo tipiniai. Iš tikrųjų pastatų modifikacijų yra daug ir jos turi nemažą reikšmę sunaudojamos šilumos kiekiui. Dėl to galima tiksliai atsakyti į klausimą, kodėl tai pačiai energinei klasei priskiriamuose daugiabučiuose komforto lygis kardinaliai skiriasi“, – sakė R. Savickas. Atlikdami analizę „Vilniaus energijos“ specialistai iš viso nustatė per 300 tipinių daugiabučių projektų su įvairiomis modifikacijomis. Vertinant energijos sunaudojimą penkiolikos klasių skalėje daugiausia daugiabučių priskirtini septintai klasei. Daug, kaip ir mažai, energijos sunaudojančių pastatų nėra gausu. Nauji ar atnaujinti daugiabučiai pagal energijos sunaudojimą priskiriami 2–5 klasei.

Nors, anot R. Savicko, maža energijos sunaudojimo klasė būtų siektina, palyginus antrą klasę su, pavyzdžiui, ketvirta, energijos sunaudojimas skiriasi dukart. Daugiausia šilumos energijos sunaudojantis naujos statybos daugiabutis yra priskirtas šeštai klasei. „Nereikia manyti, kad naujos statybos daugiabučiai yra ypač energiškai efektyvūs. Yra visokių. Vieni galbūt nelabai tinkamai suprojektuoti, kiti – pastatyti prasčiau, trečiuose yra daug stiklinių atitvarų, ketvirtuose – daug metalo konstrukcijų, kurios tampa šalčio laidininku. Esame išanalizavę pastatus pagal jų tipus, statybos metus, kitus parametrus. Iš turimų duomenų aišku, kiek objektas vidutiniškai turi naudoti energijos. Ir jeigu matome, kad namas pagal energijos sunaudojimą turėtų būti priskiriamas šeštai ar septintai klasei, bet iš tiesų yra dešimtos ar vienuoliktos, vadinasi, jame neprižiūrima arba netinkamai prižiūrima vidaus šildymo sistema“, – įsitikinęs R. Savickas.

Žemėlapį galima rasti puslapyje www.vilnius.lt, paspaudus nuorodą „Sumažinkite sąskaitas už šildymą“.

SA 2014 Nr. 11 / reklama

55 55 55

SA 2014 Nr. 11 / reklama

MEIS TR IŠK AS

derinys

Alvaro Andrade suprojektuotas irklavimo centras Portugalijos Posinjo mieste atkartoja garsiuosius Duero upės slėnio šlaitus. Švarūs minimalistiniai kampai seka šlaito linijomis, o aptvertų terasų dizainą įkvėpė regiono vyndarystės paveldas su būdingais akmeniniais perskyrimais, kylančiais upės slėnio šlaitais. Vadovaujantis meistriško architektūros su aplinka suliejimo koncepcija, daug pastato erdvių įrengta po žeme. Tai palieka ne tokį akivaizdų pėdsaką ir išpildo kitą dizaino aprašo elementą – minimalų poveikį aplinkai.

Įkvėptas paveldo Semdamasi įkvėpimo iš jau daug metų vykdomos žmogaus intervencijos į kraštovaizdį, ši struktūra sėkmingai perteikia regiono paveldą. Ir rezultatai yra tiesiog įspūdingi. Architektūrinės vizijos gali įgauti įvairiausias formas. Nesiliaudami siekti naujovių, funkcionalumo ir tvarumo, architektai nuolat ieško, kaip suderinti sumanų dizainą su minimaliu veiklos poveikiu aplinkai. Puikus tokio mąstymo pavyzdys yra Posinjo irklavimo centras, įkurtas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktose Portugalijos Duero upės slėnyje esančiose kalvose. Šis unikalus projektas paremtas supančio kraštovaizdžio kaip išeities taško idėja. Buvo siekiama sukurti tokią struktūrą, kurios dizainas sujungtų fizinius ir kultūrinius aplinkos elementus, kad būtų galima ją be pastangų integruoti kvapą gniaužiančioje vietovėje. Pastate suprojektuota daug lygių, kurie kuria daugiafunkcę erdvę, o struktūros tvarumui skirtas dėmesys apėmė ne jos integraciją į aplinką, bet visą gyvavimo ciklą. Lemia eksploatacinės ypatybės Be savo estetinių ypatybių, Posinjo irklavimo centras pasižymi dėmesiu funkcionalumui ir jo pagrindiniam – olimpinių irkluotojų mokymo bazės – tikslui. Pastatas suskirstytas į tris zonas, kurių kiekviena numatyta skirtingai veiklai.

Pirmoji, didžiausia, skirta apgyvendinimui – tai kalvos šlaitu žemyn besileidžiančių 130 gyvenamųjų kompleksų, kurie gali būti praplečiami iki 220 blokų. Bendrojo naudojimo patalpos, kuriose tuo metu gyvenantys atletai gali ilsėtis, įrengtos aukščiausiame šlaito taške, iš kurio veriasi įspūdingas kraštovaizdis. O mokymo ir treniruočių infrastruktūra palikta užnugaryje. Ši sumani segmentavimo forma užtikrina, kad irklavimo centre besitreniruojantiems sportininkams būtų kuriamas idealus balansas tarp didelio našumo mokymų ir poilsio bei atsipalaidavimo. Panašiai ir pats pastatas balansuoja tarp funkcionalumo ir integravimo į kraštovaizdį. Ieškant teisingo sprendimo Akcentuojant ypatingą centro funkcionalumą, jo statybai buvo tinkamos tik didelio atsparumo, lankstumo ir tvirtumo medžiagos. Štai kodėl projektuotojų komanda pasikliovė „Knauf Exterior Wall“ išorinėmis sienomis su AQUAPANEL® plokščių sistema. Ji pasižymi unikaliomis ypatybėmis, padedančiomis maksimaliai išnaudoti erdves – lengvesnė konstrukcija reiškia didesnį lankstumą kuriant daugiau modulinių ir įvairiapusių interjerų, ji pasižymi idealiai šiai konkrečiai aplinkai bei dizainui tinkančiomis mechaninėmis ypatybėmis. Pavyzdžiui, „Knauf Exterior Wall“ sienos yra iki 75 proc. lengvesnės už atitinkamas sienas iš plytų ir blokų, kurių

57 57 57

TRUMPAI APIE PROJEKTĄ

SA 2014 Nr. 11 / reklama

Architektas – Alvaro Fernandesas Andrade (Portugalija) Užsakovas – Vilanova de Foškoa (Vila Nova de Foz Côa) savivaldybė Rangovas – kompanija „Manuel Vieira e Irmãos Lda“ Projekto įgyvendinimo laikotarpis – 2007–2014 metai Naudota sistema – „Knauf AQUAPANEL®“ Sistemos plotas – 8 tūkst. m2

reikėtų tokio pobūdžio konstrukcijai pastatyti, taip pat jos yra plonesnės – tik 22 centimetrų storio. Šios sienos užtikrina tokias pat eksploatacines ypatybes, kaip ir 32– 34,5 centimetro storio blokai. Be to, „Knauf Exterior Wall“ išorinėms sienoms deformacinės siūlės reikalingos tik kas 15 metrų. Tai suteikia pastato eksterjerui vientisą, takią išvaizdą ir kartu užtikrina griežčiausius apsaugos nuo vėjo, drėgmės bei kitų aplinkos veiksnių reikalavimus. Be to, architektas norėjo sukurti tvarią struktūrą laikydamasis vizijos iki minimumo sumažinti jos poveikį aplinkai. „Knauf Exterior Wall“ buvo akivaizdus pasirinkimas, nes tokių sienų gamybai sunaudojama 50 proc. mažiau energijos, o į atmosferą išskiriama 30 proc. mažiau CO2, negu gaminant plytas ir blokus. „AQUAPANEL® Cement Board Outdoor“ cemento plokštės buvo panaudotos trims penktadaliams pastato išorės sienų statybai ir pasirinktos ne tik dėl atsparumo aplinkos poveikiui, bet ir dėl patogaus naudojimo bei greito montavimo. AQUAPANEL® sistema AQUAPANEL® – technologiškai pažangi statybos sistema. Ji apima aiškų nuoseklų procesą nuo dizaino idėjos iki projekto užbaigimo. AQUAPANEL® cementinės plokštės, priedai ir paslaugos veikia išvien – galite būti tikri, kad projektą įgyvendinsite taip, kaip ir planavote.

Konstrukcines ir struktūrines „Knauf“ sistemų ypatybes bei joms būdingą statybų fiziką galima užtikrinti naudojantis tik sudedamosiomis „Knauf“ sistemos dalimis ar kitais konkrečiais „Knauf“ rekomenduotais produktais. Visi statyboms naudotini kiekiai pagrįsti skaičiavimais, kurie nėra lengvai perkeliami į kitas sritis.

Jei Jums reikia konsultacijos, visada galite kreiptis į „Knauf“ specialistus telefonu +370 5 213 2222.

SA 2014 Nr. 11 / reklama

BETRANŠĖJŲ TECHNOLOGIJŲ

svarba urbanizuotose teritorijose Visuomeninės paskirties ir ūkinei veiklai skirtų objektų statyba urbanizuotose teritorijose kelia naujų reikalavimų projektų plėtotojams, projektavimo bei statybų organizacijoms. Visai neseniai inžinerinių komunikacijų tiesimas atvirojo kasimo būdu buvo įprasta praktika. Perkastos gatvės ir šaligatviai, dėl to priverstinai keičiami arba smarkiai apribojami transporto srautai, pailgėjusios kelionės į darbą ir namo bei triukšmas mažai ką stebindavo, tačiau visada keldavo miestiečiams rūpestį ir nepasitenkinimą. Situacija ėmė keistis inžinerinių komunikacijų tiesimo darbams pradėjus taikyti betranšėjes technologijas. Nors Lietuvoje jos pradėtos naudoti palyginti neseniai, jų efektyvumas yra įrodytas jau ne viename įgyvendintame projekte. Pranašumų – ne vienas Pastaraisiais metais, plėtojant ir atnaujinant inžinerinę infrastruktūrą Lietuvos savivaldybėse, svarų vaidmenį atliko betranšėjės technologijos. Be jų sunkiai įsivaizduojamas vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, dujotiekių, kelių bei ryšių infrastruktūros plėtros projektų įgyvendinimas. Kodėl urbanizuotose teritorijose inžinerinės infrastruktūros projektams įgyvendinti parankiau rinktis betranšėjes technologijas? Lietuvos betranšėjų technologijų asociacijos vadovas Artūras Abromavičius mato ne vieną priežastį. „Jeigu, tarkime, tapčiau savivaldybės meru ir pradėčiau planuoti svarbius savivaldybės gyventojams projektus, tikrai pamąstyčiau, kokį statybos būdą rinktis tiems projektams įgyvendinti, ypač kalbant apie inžinerinę infrastruktūrą. Pasirūpinčiau, kad kuriant gyventojams geresnę gyvenimo kokybę pasirinkti būdai darytų kuo mažesnę įtaką nusistovėjusiam kasdienio gyvenimo ritmui. Teko stebėti ne vieną pavyzdį, kaip įgyvendinami infrastruktūros plėtros projektai Vakarų Europos valstybėse. Labai mažai kur mačiau miestuose perkastas gatves. Tuo tikslu dėl suprantamų priežasčių kur kas dažniau naudojamos betranšėjės technologijos. Manau, ilgainiui toks požiūris įsigalės ir Lietuvoje “, – sakė A. Abromavičius. Jau ir šiandienos situacija miestuose skatina rinktis betranšėjes technologijas, nes jos padeda išvengti arba sumažinti: • transporto srautų sutrikdymą ir dėl to susidarančias automobilių grūstis, avarijų riziką, aplinkos taršą išmetamosiomis dujomis; • nuolatinį kelių dangos žalojimą ir dėl to trumpėjantį jos tarnavimo laiką; • gyventojų skundus ir nepasitenkinimą blogesne gyvenimo kokybe; • didelio grunto kiekio iškasimą, pervežimą, laikymą, naudojant aplinką teršiantį sunkiasvorį transportą; • paviršinių plotų žalojimą tikrinant ir remontuojant vamzdynus; • statybos darbų triukšmą, purvą, dulkes, vibraciją ir nelaimingų atsitikimų riziką; • paviršinių komunikacijų gadinimą; • medžių, augalų ar jų šaknų žalojimą, naikinimą; • pastatų ir kultūrinių bei istorinių vertybių žalojimą dėl grunto nusėdimo ir su tuo susijusias atstatymo išlaidas; • vamzdynų ir kelių žalojimo riziką dėl netinkamo tranšėjos dugno įrengimo ir blogo tranšėjos užpildymo gruntu; • darbo priklausymą nuo blogų oro sąlygų; • įmonių nuostolius dėl užsitęsusių darbų naudojant įprastines technologijas.

Reikėtų lygiuotis į pažangesnius Pasaulinė praktika rodo, kad betranšėjės technologijos ypač urbanizuotose teritorijose tapo neatskiriama gyventojų gyvenimo kokybės kūrimo priemone. Užsienio šalyse tankiai apgyvendintuose miestuose ir miesteliuose savivaldybės labai retais atvejais išduoda leidimus vykdyti darbus atviruoju būdu, rūpindamosi savo miestelėnų gerove. Šios technologijos tampa nepamainomos, kai tiesiant inžinerinius tinklus užmiestyje ar kaimiškosiose vietovėse reikia įveikti įvairias gamtines kliūtis, automagistrales ar geležinkelius. Efektyvus betranšėjų technologijų naudojimas ir populiarumas priklauso nuo to, ar statybos kompanijos moka taikyti atitinkamus metodus, taip pat nuo profesionalių projektuotojų, gebančių parengti kokybiškus projektus, įvairių medžiagų tiekėjų, užtikrinančių įgyvendinto projekto ilgaamžiškumą. Tačiau tiek pat svarbu, kad šių technologijų naudą suprastų savivaldybių, kitų valdžios institucijų ir valstybės įmonių vadovai, privatusis verslas. Tuo tikslu ir pati asociacija bei jos nariai savo veikla ir įspūdingais darbais skatina tokį požiūrį. Nėra tikslios statistikos, tačiau Vakarų Europoje tiems patiems uždaviniams spręsti betranšėjės technologijos naudojamos dažniau nei Lietuvoje. Mūsų šalyje turbūt istoriškai buvo susiklosčiusios sąlygos dažniau naudoti atvirojo kasimo metodą. Tačiau neabejojama, kad ateityje, siekiant spartesnio ir efektyvesnio darbų įgyvendinimo, rūpinantis gyventojų patogumu, kuris užtikrintų minimalų jų įprasto gyvenimo ritmo sutrikdymą, betranšėjės technologijos taps prioritetinės.

59 59 59

Įgyvendinta įspūdingų projektų Lietuvos betranšėjų technologijų asociacija, vienijanti statybos, projektavimo ir medžiagas tiekiančias kompanijas, yra tarptautinės asociacijos ISTT narė. Tai leidžia mūsų įmonėms žengti koja kojon su pasaulinėmis tendencijomis, susipažinti su naujausiomis technologijomis, kitų šalių patirtimi. „Mes siekiame pristatyti visuomenei, institucijoms ir organizacijoms betranšėjes technologijas, jų teikiamą naudą ir privalumus, tobulinti normatyvinę bazę, užtikrinančią darbų kokybę, nuolat atnaujinti žinias ir kelti šios srities specialistų kompetenciją. Visa tai reikalinga pagrindiniam tikslui – pa-

Betranšėjų technologijų pritaikymas.

LIETUVOS BETRANŠĖJŲ TECHNOLOGIJŲ ASOCIACIJA

EDRIJA

GERBUSTA

KRS

PLUNGĖS LAGŪNA

ŠIAULIŲ RYŠIŲ OBJEKTŲ STATYBA

GAIRANA

GRUNDOLITA

PANEVĖŽIO RYŠIŲ STATYBA

POŽEMINĖS LINIJOS

STATOVITA

SWECO LIETUVA

sitelkus modernias inžinerines technologijas kurti Lietuvos gyventojams geresnę gyvenimo kokybę, netrikdant įprastinio ritmo“, – teigė Lietuvos betranšėjų technologijų asociacijos vadovas A. Abromavičius. Statybų kompanijos, norinčios atlikti betranšėjus darbus, turi gauti tai patvirtinantį veiklos atestatą. Lietuvoje įmonių, galinčių atlikti didesnės apimties betranšėjus darbus, nėra daug. Nes neužtenka vien veiklos atestato – darbams reikia ir nemažai kainuojančios specialios technikos, ja naudotis mokančių darbuotojų. Be to, mūsų šalies rinka nėra labai didelė, todėl konkurencinėje kovoje išlieka didžiausią patirtį turinčios bendrovės. Lietuvos įmonių, atliekančių betranšėjus darbus, pajėgumai ir patirtis tikrai nėra pradedančiųjų lygmens. Per pastaruosius metus įgyvendinta iš tiesų įsimintinų projektų. Žinoma, palyginti su Azijos valstybėse ar JAV naudojamais įrengimais, mūsų bendrovių pajėgumai gerokai skiriasi. Tačiau Lietuvoje kol kas nėra ir ypač galingos betranšėjų technologijų įrangos poreikio. Įsimintiniausi darbai, atlikti naudojantis betranšėjėmis technologijomis – iš Klaipėdos pusės į Neringą nutiestas optinis kabelis po Kuršių mariomis. Įgyvendinant projektą buvo išgręžtas ne tik ilgiausias Lietuvoje, bet ir vienas ilgiausių vientisų uždarų perėjimų Baltijos šalyse. Gręžinys Kuršių marių dugnu siekė 1572 metrus. Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo projekto Klaipėdos uoste įgyvendinimas būtų sunkiai įmanomas be betranšėjų technologijų naudojimo. Pasitelkus jas įrengtos 600 metrų ilgio DN700 magistralinio dujotiekio ir optinio kabelio atkarpos po Vilhelmo kanalu. Tokiu pat būdu nutiestas 650 metrų ilgio dujotiekis ir paklota 350 metrų optinio kabelio nuo Kiaulės Nugaros iki terminalo platformos. Betranšėju būdu nutiesus optinį kabelį nuo Kiaulės Nugaros salos iki žemyninės dalies, šiuo metu baigiami labai svarbios dujotiekio atkarpos, sujungsiančios suskystintųjų gamtinių dujų terminalą su magistraliniu dujotiekiu, įrengimo po Kuršių mariomis darbai. Užbaigtas 2,4 kilometro ilgio gręžinys savo masteliu, be abejo, pretenduos pelnyti Europos rekordą.

SA 2014 Nr. 11 / reklama

Jos tikrai nėra naujovė Lietuvoje. Per 2007–2013 metų Europos Sąjungos fondų finansavimo laikotarpį buvo atlikta labai daug inžinerinės infrastruktūros įrengimo, atnaujinimo darbų. Nemaža dalis, pavyzdžiui, vandentiekio ir nuotekų tinklų tiesimo darbų buvo atlikta naudojant betranšėjes technologijas. Nutiestų komunikacijų ilgis jau siekia tūkstančius kilometrų. Šios technologijos paspartina ir palengvina darbo procesą, tačiau ne visuomet jų pritaikymas yra paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Visuomet egzistuoja rizika – o kaip seksis po žeme? Mūsų šalies teritorijoje dominuoja ledyninės kilmės gruntas: smėlis, žvyras, molis, priemolis kartu su rieduliais. Jeigu trasoje pasitaiko didesnių riedulių, darbai gali užtrukti kiek ilgiau, negu numatyta. Tačiau ne vienus metus betranšėjų technologijų darbus atliekančios įmonės turi pakankamai patirties ir gali susitvarkyti su iškilusiomis kliūtimis.

KRAŠTAS

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ tęsia straipsnių ciklą „Kraštas“. Tai projektas, skirtas atskirose apskrityse esančių savivaldybių ekonominei padėčiai, investicinei aplinkai, galimybėms apžvelgti. Projekte taip pat bus pristatyti įgyvendinami ir planuojami projektai, laukiamos investicijos. Straipsnių ciklas rengiamas bendradarbiaujant su Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacija ir Lietuvos laisvosios rinkos institutu. Būtent jų ekspertai pateiks vertinimų apie savivaldybių vadovų aktyvumą siekiant pritraukti investuotojų, savivaldybių patrauklumą investicijoms į nekilnojamąjį turtą, pramonės ir kitus objektus. Šiame numeryje pateikiama informacija apie Marijampolės apskrities savivaldybes, toliau laukite naujienų iš Utenos apskrities. Straipsnių ciklas bus tęsiamas iki metų pabaigos, nepamirštant nė vienos apskrities, nė vienos savivaldybės.

Galima tikėtis ilgalaikės EKONOMINĖS NAUDOS Marijampolės apskritis yra šeštoji apskritis pagal gyventojų skaičių Lietuvoje. Šių metų duomenimis, regione gyveno 5,2 proc. visų šalies gyventojų. Marijampolės kraštas užima 6,8 proc. viso valstybės ploto ir dydžiu lenkia tik Tauragės bei Telšių regionus. Pagal ekonominės plėtros lygį Marijampolės apskritis smarkiai atsilieka nuo šalies vidurkio. 2012 metų duomenimis, joje sukurta 3,4 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). BVP dalis, tenkanti vienam gyventojui, neviršijo 25 tūkst. litų ir buvo 35 proc. mažesnė už šalies vidurkį. Tačiau, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, daugiausia nominalus BVP vienam gyventojui 2012 metais padidėjo būtent Marijampolės apskrityje (11,2 proc.) ir net 3,4 procentinio punkto lenkė BVP augimo tendenciją Lietuvoje. 2014 metų pradžioje Marijampolės regione gyveno 154 097 žmonės. Palyginimui – prieš penkerius metus – 179 886. Jeigu gyventojų skaičius ir toliau mažės, apskritis susidurs su darbo jėgos stygiumi, nes dažniausiai emigruoja darbingo amžiaus žmonės. Jau ir šiuo metu Marijampolės apskrityje kas šeštas vyras ir kas ketvirta moteris yra 60 metų ir vyresnio amžiaus. Tad vietos valdžia turi skirti pakankamą dėmesį investicinei aplinkai kurti ir pasiūlyti palankią terpę verslui plėtoti, kad būtų sukurta naujų darbo vietų ir mažėtų emigracija. 2013 metais regione buvo 12,3 proc. darbo neturinčių gyventojų, tai yra 11 proc. daugiau nei šalies vidurkis. Tačiau Marijampolės apskritis pagal šį rodiklį nėra tarp blogiausiųjų – pagal nedarbo lygį regionas užima šeštą vietą šalyje. Per pastaruosius trejus metus bedarbių, vertinant darbingo amžiaus gyventojų skaičių, sumažėjo tik 7,2 proc., nedarbas šalyje susitraukė 23 proc. Tad galima daryti išvadą, kad Marijampolės apskrityje kova su nedarbu vyksta sunkiau nei kituose regionuose. Viena priežasčių – nepakankamas darbo užmokestis, kuris skatina gyventojus ieškotis darbo svetur ar kituose miestuose. Vidutinis mėnesio bruto darbo užmokestis 2012 metais Marijampolės apskrityje siekė 1729 litus ir buvo beveik 400 litų mažesnis nei šalies vidurkis. Šios apskrities atlyginimai yra vieni mažiausių šalyje ir lenkia tik Tauragės apskrityje mokamą atlygį už darbą. 2012 metais sukauptos tiesioginės užsienio investicijos (TUI) Lietuvoje sudarė 41 781 mln. litų. Palyginti su 2011-ųjų tuo pačiu laikotarpiu, jos padidėjo 9,7 proc. Sparčiausias TUI augimas užfiksuotas būtent Marijampolės apskrityje – per metus čia TUI padidėjo 27 proc. Vis dėlto regionas dar smarkiai atsilieka nuo šalies vidurkio, ši atskirtis – beveik 80 proc. Pagal TUI, tenkančias vienam gyventojui (2942 litai), Marijampolės kraštas užima 6-ą vietą tarp dešimties apskričių. Palyginti su kitais regionais, Marijampolės apskritis yra viena pirmaujančiųjų įsisavinant regiono projektams skirtas Europos Sąjungos (ES) fondų lėšas (2013 metų duomenimis). Sėkmingai įgyvendinus regiono projektus, gerinama gyvenimo kokybė, mažėja skirtumas palyginti su kitais regionais ir regiono viduje, tačiau vis tiek investicijos Marijampolės apskrityje paskirstytos labai netolygiai. Antai Kazlų Rūdos savivaldybės gyventojui 2012 metais teko 23 589 litai TUI, o Kalvarijos gyventojui – tik 18 litų. Tad savival-

dybės turi siekti, kad investicijos būtų paskirstomos tolygiau, o apskrities rajonai būtų plėtojami vienodai – tai užtikrintų bendrą Marijampolės apskrities augimą. Marijampolėje – viename didžiausių Lietuvos žemės ūkio centrų – yra įsikūrusių daug šio sektoriaus įmonių, tokių kaip žemės ūkio produktų perdirbimo įmonė „Arvi Cukrus“ ir trąšų sektoriaus gigantas „Arvi Fertis“. Marijampolės regionas yra ir pirmasis iš Lietuvos regionų, gavęs apdovanojimą kasmetiniame verslaus Europos regiono konkurse už savo verslumo viziją. Šis ES Regionų komiteto konkursas ir įvertinimas savaime nesukuria naujų darbo vietų, nedidina įmonių sukuriamos vertės, tačiau, be abejo, kilstelėja čia gyvenančių asmenų savivertę, norą dar labiau stengtis. Apdovanojimas patvirtina, kad Marijampolės apskritis – verslo plėtrai palankioje geografinėje vietoje esantis regionas, turintis išplėtotą verslui reikalingą infrastruktūrą ir verslius bei socialiai atsakingus žmogiškuosius išteklius. Regionas ribojasi su Lenkija bei Kaliningrado teritorija, ir ši geografinė padėtis gali būti išnaudojama investicijoms iš kaimyninių šalių pritraukti. Nors investicijos auga, apskritis turėtų susitelkti į keletą sektorių, kurie regione būtų prioritetiniai siekiant užtikrinti tvarų regiono augimą. Būtina išnaudoti išplėtotą transporto infrastruktūrą – „Via Baltica“ – ir planuojamą įgyvendinti projektą „Rail Baltica“. Išnaudotas laisvųjų ekonominių zonų potencialas Marijampolės ir Šakių rajono savivaldybėse galėtų padėti pritraukti daugiau investicijų į regioną. Gausus istorinis ir kultūrinis regiono paveldas paskatintų papildomus turistų srautus į Marijampolės regioną, o tai sukurtų ir naujų darbo vietų. Marijampolė galėtų tapti investicijų pritraukimo vėliavneše tarp Lietuvos savivaldybių, nes tam turi palankias sąlygas – ir aukštos kvalifikacijos darbo jėgą (ypač apdirbamojoje pramonėje), ir galimybių rengti reikiamus specialistus Marijampolės kolegijoje bei profesinio rengimo centre, kur didelis dėmesys skiriamas žemės ūkio technologams ruošti. Regionas turi išplėtotą logistikos infrastruktūrą ir užtektinai teritorijų miesto pašonėje, reikalingų įmonių plėtrai. Be to, apskritis yra netoli kito svarbaus Lietuvos ekonominės plėtros centro – Kauno. Tai didelis privalumas, kuris gali atnešti ilgalaikę ekonominę naudą. Parengė Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas Laurynas REKAŠIUS

MARIJAMPOLĖJE – įgyvendintų ir planuojamų projektų gausa Marijampolės savivaldybė turi pasitvirtinusi misiją – užtikrinti krašto žmonėms jaukesnį, saugesnį ir geresnį gyvenimą, tenkinti bendruomenės poreikius bei interesus. Žvelgiant į per pastaruosius metus įgyvendintus projektus ir atliktus darbus peršasi išvada, kad savivaldybė misiją jau atliko.

r 4N

.11

TAS AŠ R /K

Investicijos duoda grąžos

Marijampolės rajono savivaldybės meras Vidmantas Brazys mano, kad bemaž visos šalies savivaldybės turėjo vienodas galimybes gauti finansinę Europos Sąjungos (ES) fondų paramą ir ja naudodamosi įgyvendinti svarbius projektus. Tačiau toli gražu ne visos tai sugebėjo padaryti. „Kai kas stebisi, kaip mums pavyko padaryti daug darbų. Mes džiaugiamės, kad pasisekė sudaryti sutartis su patikimomis įmonėmis, ir jomis nenusivylėme“, – sakė meras. Vienas svarbiausių įgyvendintų projektų – 2011 metais baigta rekonstruoti Marijampolės miesto J. Basanavičiaus aikštė ir jos prieigos. Darbus atliko šiame mieste veikianti įmonė „Statybos ritmas“. Marijampolės rajono meras V. Brazys įsitikinęs, kad vargu ar kitų miestų bendrovės būtų taip kokybiškai atlikusios darbus už palyginti nedidelę kainą. „Aikštės rekonstrukciją vykdžiusios įmonės vadovai atvirai sakė, kad dirba miestui, miestiečiams, todėl privalo viską padaryti gerai. Belieka atsidėkoti pagarba tokiems darbininkams, kuriems svarbu, kad miestas atrodytų gražiai. Ir dabar jeigu kokia plytelė suskyla, viskas iš karto sutvarkoma, nekyla jokių problemų. O miestiečiai džiaugiasi galėdami laisvalaikį leisti gražiai sutvarkytoje aikštėje, pabūti čia organizuojamuose renginiuose“, – kalbėjo V. Brazys. Mero manymu, į viešųjų miesto erdvių sutvarkymą investuoti pinigai duoda grąžos. Ir ne vien dėl to, kad išgražėjusia aplinka džiaugiasi gyventojai. Atvykę verslininkai irgi tai vertina, mato, kad mieste kuriama palanki atmosfera. Investicijos į J. Basanavičiaus aikštės ir prieigų atnaujinimą tikrai ilgalaikės. Mat ne tik pakeista viršutinė danga ir sutvarkyta aplinka – atnaujinti ir visi po žeme esantys komunikaciniai tinklai: vandentiekio, nuotekų, šilumos, elektros, telekomunikacijų.

Remia ne tik morališkai

Tvarkydami miestą Marijampolės rajono savivaldybės vadovai susidūrė su įmonėmis, kurios pačios negalėjo atnaujinti valdomų pastatų. „Kai kurie objektai, esantys pačiame miesto centre, buvo labai apleisti. Tarėmės su įmonėmis, kad jos tik pradėtų atnaujinimo darbus, suteikėme mokesčių lengvatų, kad jos sutaupytų. Būtų išties negražu sutvarkytoje aplinkoje matyti apšiurusius pastatus“, – sakė meras. Marijampolėje veikiančios įmonės ir pačios smarkiai prisideda prie miesto gerovės. Privačiomis lėšomis paremiant pastatyti kultūros rūmai, stadionas, įgyvendinami kitokie miestiečiams naudingi projektai. Pati savivaldybė prisideda ir prie istorinių pastatų išsaugojimo bei atnaujinimo.

Laukia svarbūs projektai

Marijampolės rajono savivaldybė jau yra numačiusi eilę projektų, kuriems laukia finansavimo iš ES fondų 2014–2020 metų laikotarpio. Patys svarbiausi susiję su susisiekimo infrastruktūra. Vienas tokių projektų – naujos sankryžos įrengimas mieste ties Gedimino ir Stoties gatvėmis. Panaikinus senąją geležinkelio pervažą bus pastatyta požeminė automobilių pervaža. Antras susisiekimo infrastruktūros projektas bus įgyvendintas Aušros gatvėje įrengiant požeminę automobilių pervažą po geležinkeliu, panaikinant dabar esančią antžeminę. Taip pat bus įrengta nauja žiedinė sankryža ties Geležinkelio ir P. Armino gatvėmis. Jos, kaip ir kitų minėtų projektų, būtinybė atsirado tiesiant geležinkelio vėžę „Rail Baltica“ per Marijampolę. „Įgyvendinus šiuos projektus miestas taps šiuolaikinis, patogesnis gyventojams, patrauklesnis investuotojams. Žinoma, daug laiko ir pastangų pareikalavo projektų rengimas, derinimas, daug laiko sugaišta vykdant viešuosius pirkimus“, – pasakojo Marijampolės rajono savivaldybės meras V. Brazys. Investuotojų susidomėjimo tikimasi sulaukti įrengus Marijampolės laisvąją ekonominę zoną (LEZ). Jos teritorija, patvirtinta Vyriausybės nutarimu, nusidriekusi 77 hektarų plote. Detaliuoju planu suplanuota 15 sklypų gamykloms statyti, dar 2 sklypai skirti komunikacijoms. Šiuo metu LEZ teritorijoje įrengiama inžinerinė infrastruktūra: keliai, vandentiekio ir nuotekų tinklai, elektros, dujų įvadai. Su bendrove „Lietuvos geležinkeliai“ sutarta atskira vėže sujungti LEZ su geležinkeliu. Infrastruktūrai įrengti iš ES struktūrinių fondų skirta 9,6 mln. litų, elektros tinklų atvedimas kainuos 1,5 mln. litų. Į kiekvieną sklypą bus atvestas vandentiekis, sukurta nuotekų ir lietaus infrastruktūra, nutiesti privažiavimo keliai, įrengtas apšvietimas. Mero V. Brazio nuomone, LEZ turėtų sulaukti investuotojų susidomėjimo. Patogi geografinė Marijampolės padėtis leidžia mieste pagamintą produkciją patogiai išvežti įvairiomis kryptimis ir į Rusiją, ir į Vakarų Europą. Įgyvendinus dar vieną projektą – nutiesus aplinkkelį, su LEZ bus pagerintas susisiekimas. Taip pat bus atnaujinta į aplinkkelio zoną patenkanti inžinerinė infrastruktūra, visuomeniniai pastatai. O pratęsus Aušros gatvę suplanuota naujo tilto per Šešupės upę statyba.

Marijampolės rajono mero Vidmanto BRAZIO nuomone, įgyvendinti ir jau pradėti nauji projektai kraštui suteikia didelį konkurencinį pranašumą, o žmonėms – geresnę gyvenamąją aplinką.

Svarbus gyventojų užimtumas

„Esame įgyvendinę daug projektų, kurie neduoda tiesioginės ekonominės naudos. Ateityje daug dėmesio skirsime jų atsiperkamumui. Į tai įeina ir pastatų atnaujinimas – juos modernizavus bus taupomos išlaidos šildymui. Ketiname dar glaudžiau bendradarbiauti su verslu, kad įmonės labiau įsitrauktų į socialinę veiklą, į gamybą integruotų neįgaliuosius“, – apie planus pasakojo V. Brazys. Prioritetiniu projektu meras laiko ir dviračių takų tinklo išplėtimą. Po pokalbių su gyventojais jis suprato, kad labai didelė dalis miestiečių naudojasi dviračiais ir pageidauja daugiau bei patogesnių takų. Planuojama, kad įrengus naujus takus miestiečiai dviračiais galės pasiekti visas lankytinas vietas, nuvažiuoti į parkus, kavines, kitus objektus. Gyventojų užimtumas padidės pastačius naują daugiafunkcį sporto centrą. Jo projektas jau parengtas ir laukia darbų pradžios. Sporto kompleksas bus skirtas krepšinio, tinklinio ir kitų sporto šakų varžyboms rengti. Taip pat suplanuota šalia įkurti apgyvendinimo patalpas, baseiną. Daugiafunkcis kompleksas būtų skirtas ne tik sportui, bet ir masiniams kultūros renginiams, čia būtų rengiami ir koncertai. Naująją sporto areną planuojama statyti koncesijos būdu, investicijos siektų 15 mln. litų.

EKSPERTO ŽVILGSNIS

REIKALINGAS MOKSLO IR VERSLO ĮSTAIGŲ BENDRADARBIAVIMAS LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudarytame šalies savivaldybių indekse Marijampolės savivaldybė 2013 metais užėmė 11 vietą iš 53 rajono savivaldybių. Rajono investicijų srities įvertinimas gerokai išaugo palyginti su 2012 metais (5,3 balo) ir siekė 28 balus (iš 100 galimų), tačiau vis tiek smarkiai atsiliko nuo šalies vidurkio (49 balai). Geresniam investicinės aplinkos įvertinimui poveikį turėjo investuotojams tinkamų žemės sklypų su reikalinga infrastruktūra paruošimas, materialinių ir tiesioginių užsienio investicijų vienam gyventojui augimas. Materialinės investicijos, tenkančios vienam savivaldybės gyventojui, išaugo beveik du kartus – nuo 2806 iki 4900 litų (2012 metais), o tiesioginės užsienio investicijos, nors ir augo, vis tiek smarkiai atsiliko nuo bendro savivaldybių vidurkio (4448 litai) ir siekė vos 601 litą. Veikiančių ūkio subjektų skaičius taip pat šiek tiek padidėjo: 2012 metais jis siekė 22,4, o 2013-aisiais – jau 25 šimtui savivaldybės gyventojų. Vidutinis fiksuotas pajamų mokesčio už verslo liudijimus dydis buvo 1530 litų, t. y. du su puse karto viršijo šalies vidurkį. Vidutinis nekilnojamojo turto mokesčio tarifas irgi buvo gerokai didesnis už vidutinį savivaldybių tarifą (0,71 proc.) ir siekė net 1 proc. Toks aukštas tarifas turi neigiamą poveikį investicijų pritraukimui. Šiuo metu besikurianti Marijampolės laisvoji ekonominė zona (LEZ) – įrodymas, kad miestas supranta investicijų svarbą, tačiau tai tik dalis darbo. Norint, kad naujos darbo pozicijos atitektų vietos gyventojams, o ne imigrantams iš didžiųjų aplinkinių miestų, reikalingas mokslo ir verslo įstaigų bendradarbiavimas rengiant reikiamus specialistus. Pelno mokesčio lengvatų taikymas įmonėms, įsikūrusioms LEZ, yra toliaregiškas ir daug naudos galintis atnešti sprendimas.

PILIETIŠKUMO PAVYZDYS KITIEMS LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Marijampolės rajonas pastaruoju metu sudaro iš tiesų gerą įspūdį, čia veikia ne viena didelė kompanija, žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Gera matyti, kai didžiosios bendrovės investuoja ne tik į savo plėtrą, bet ir į miestą. Šis kraštas turi tikrai daug potencialo. Marijampoliečiai turėtų būti nusimatę vieną strateginių tikslų – susigrąžinti į šalies didmiesčius išvykusius mokytis jaunuolius. Marijampolės rajonas ir pats miestas yra strategiškai geroje vietoje, ir investuoti čia tikrai pravartu – rajonas turi potencialą augti ir plėstis. Kai kuriems projektams įgyvendinti puikiai panaudota verslo ir savivaldos sinergija. Vienas pavyzdžių – mieste pastatytas stadionas, tam gauta ir Europos Sąjungos fondų parama. Labiausiai stebina, kad iniciatyvą tokiems projektams įgyvendinti parodė įmonės, neturinčios nieko bendra su futbolu. Tikslas buvo vienas – kad miestas turėtų savo stadioną. Pilietiškumas, atsidavimas savo miestui sudaro labai gerą įspūdį ir gali būti pavyzdys kitoms savivaldybėms.

RINKOS PAGYVĖJIMAS AKIVAIZDUS

„INREAL“ KONSULTACIJŲ IR ANALIZĖS DEPARTAMENTO VADOVAS ARNOLDAS ANTANAVIČIUS

Statistika rodo, kad Marijampolės rajone butų, namų ir žemės sklypų sandorių daugėja. Žinoma, palyginti su ankstesniais laikotarpiais, sklypų sandorių sumažėjo, bet ne dėl to, kad rinka trauktųsi, o dėl pasikeitusių įstatymų. Marijampolėje nekilnojamojo turto likvidumas neblogas, tačiau klausimas, ar pakankamai išaugęs. Pavyzdžiui, palyginti su praėjusiais metais, daugiau sudaroma brangesnių butų sandorių. Anksčiau didžioji dalis jų buvo iki 75 tūkst. litų, o dabar nuperkama ir nemažai butų, kurių vertė – iki 150 tūkst. litų. Vadinasi, gyventojai nori ir gali įpirkti prabangesnį būstą. Atitinkamas išvadas galima daryti ir kalbant apie namų valdos žemės sklypus – šio segmento nekilnojamojo turto paklausa yra išaugusi. Kartu jaučiamas gyventojų noras investuoti į aukštesnės klasės būstą ir kurtis individualiuosiuose namuose. Kalbant apie komercinio nekilnojamojo turto segmentą, sandorių sudaroma nelabai daug, šiais metais – vidutiniškai po vieną per mėnesį. Viena vertus, apie šio turto likvidumą spręsti sunku, kita vertus – pernai sandorių buvo dar mažiau. Vadinasi, padaugėjo norinčiųjų investuoti į komercinį nekilnojamąjį turtą, galbūt į tokį konvertuoti savo santaupas. Paklausesnis yra tas turtas, kuris generuoja pajamas iš nuomos verslo. Negalima sakyti, kad rinka Marijampolės rajone labai aktyvi, tačiau pagerėjimas akivaizdus.

Marijampolės profesinio rengimo centras (MPRC) vienintelis ne tik Marijampolės apskrityje, bet ir visoje Lietuvoje rengia melioracijos transporto sektoriaus specialistus. Ne mažiau paklausios šioje mokykloje automechanikų, kelių statybos ir priežiūros darbuotojų mokymo programos. Pastarosios mokymo programą ir standartus parengė patys centro darbuotojai – irgi pirmieji šalyje. Kelių statybos ir priežiūros darbuotojai bei melioratoriai Marijampolės apskrityje itin paklausūs dėl šalia tiesiamo geležinkelio „Rail Baltica“ ir nuolat rekonstruojamos magistralės „Via Baltica“. Prieš ekonominę krizę buvusi populiari apdailininko specialybė, anot MPRC direktoriaus Vido Juozo Šalaševičiaus, pastaraisiais metais daugiau moksleivių nepritraukia net ir vykdant daugiabučių modernizaciją. Įgyvendinus Europos Sąjungos (ES) lėšomis remiamą projektą „Žemės ūkio technologijų ir melioracijos (kelių statybos / remonto) transporto darbuotojų sektorinių praktinio mokymo centrų sukūrimas bei praktinio mokymo plėtra Marijampolės profesinio rengimo centre“, MPRC praėjusį mėnesį atidaryti du modernūs sektoriniai praktinio mokymo centrai: Žemės ūkio technologijų darbuotojų rengimo ir Melioracijos (kelių statybos, remonto) transporto darbuotojų rengimo. Projektas, kurio vertė – 14 mln. 550 tūkst. litų, pradėtas 2011-aisiais. 5 mln. litų suma buvo skirta mokomųjų dirbtuvių pastatui renovuoti (langams, lauko durims pakeisti, elektros įrangai, šildymo, vėdinimo sistemoms įrengti) ir aplinkai sutvarkyti, už 9 mln. litų nupirkta būsimiesiems specialistams ruošti reikalinga įranga: lengvieji ir krovininiai automobiliai, autobusai, kita naujausia žemės ūkio bei melioracijos transporto technika, taip pat kompiuterinė technika ir baldai. Žemės ūkio technologijų specialistams ruošti įsigyti du traktoriai, kombainas. Kelių statybos ir priežiūros darbuotojams bei melioratoriams mokyti MPRC įsigijo ekskavatorių, plentvolį, krautuvą „Bobcat“. Marijampoliečiai pirmieji Lietuvoje nusipirko Anglijoje pagamintą daugiakaušį ekskavatorių, kurio vertė – daugiau kaip 1 mln. litų. Ekskavatoriuje sumontuota naujausia laze-

rinė nuolydžio reguliavimo įranga. Anot MPRC direktoriaus, moksleiviai, anksčiau praktinius įgūdžius tobulinę sovietine technika, noriai išbando moderniausią įrangą. Naujajame praktinio mokymo centre mokysis viso regiono – Vilkaviškio, Kudirkos Naumiesčio, Alytaus – profesinių mokyklų ir skyrių mokiniai, melioratoriai, kelininkai, automobilių mechanikai, žemės ūkio specialistai, Marijampolės kolegijos studentai bei moksleiviai. Nuo 2005-ųjų MPRC yra tarptautinės organizacijos Europos profesinio ir techninio mokymo forumo (ang. European Forum of Technical and Vocational Education and Training (EfVET) narys. Ši organizacija vienija visų ES šalių profesinio rengimo įstaigas. Moksleiviai kasmet

stažuojasi Lenkijoje, Austrijoje, Danijoje. MPRC taip pat bendradarbiauja su suomiais, ispanais, portugalais. Planuodamas naujas ar tobulindamas esamas mokymo programas, MPRC išklauso Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų, verslo bei teritorinės darbo biržos atstovų nuomonės. Tokio bendradarbiavimo rezultatas – iš daugiau kaip 600 centrą baigusių moksleivių praėjusiais metais darbo biržoje įregistruoti tik 39. Regioninis MPRC įsteigtas 2000 metais. Šio centro steigimą rėmė Europos mokymo fondas (ang. European Training Foundation) ir Suomijos nacionalinė švietimo valdyba. Centro steigimo projektą vykdė Suomijos Lahčio regiono švietimo konsorciumas (ang. Lahti Region Educational Consortium), Profesinio mokymo reformos programos koordinavimo centras, Švietimo ir mokslo ministerija. Į centrą prieš 14 metų sujungtos tuometės Marijampolės politechnikos mokykla, Marijampolės statybininkų mokykla, Marijampolės, Vilkaviškio ir Kudirkos Naumiesčio žemės ūkio mokyklos, Marijampolės griežtojo režimo pataisos namų kolonijos Mokymo skyrius bei jo filialas Kybartuose. Šiuo metu centre – daugiau kaip 1600 mokinių. MPRC yra parengęs 28 pirminio profesinio mokymo ir 40 tęstinio mokymo programų.

SA 2014 Nr. 11 / reklama

MARIJAMPOLĖS REGIONUI – modernus praktinio mokymo centras

65 65 65

MARIJAMPOLĖS VEIDĄ puošia atnaujinti pastatai sienų ir bažnyčios lubų tvarkybos darbai. Taip pat presbiterijoje įrengtas apšvietimas nuo karnizų į lubas, sumontuota gaisro ir apsaugos signalizacijos sistema. Šiuo metu tęsiami vidaus tvarkybos darbai. Jų metu restauruojamas sienų tinkas, karnizai, kapiteliai, šalinami neautentiški lipdiniai ir atkuriami autentiški. Spalvoti vidiniai arkinių langų stiklai ir rėmai šalinami, jų vietoje įmontuojami stiklo paketai. Taip pat tęsiami apšvietimo montavimo darbai: apšvietimas nuo karnizų į lubas, pašvietimas prožektoriais į altorius, stacijas ir kitus išskirtinius elementus.

Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia. Jos istorija prasidėjo 1758 metais, kai buvo pastatyta medinė bažnyčia ir vienuolynas. 1809 metais medinė bažnyčia kilusio gaisro metu sudegė, tačiau 1824-aisiais buvo atstatyta, tik šįkart naujieji maldos namai jau buvo mūriniai. XIX–XX amžiais po kelių rekonstrukcijų bažnyčia įgavo dabartinį vaizdą. Tačiau sulaukę mūsų laikų maldos namai vėl ėmė prašytis atnaujinimo. Susidėvėjo stogo danga, medinės stogo konstrukcijos kai kur supuvo, medinę perdangą pažeidė drėgmė, fasado dažai daugelyje vietų atsilupo, arčiau pamatų tinką pažeidė druskos. 2006 metų pabaigoje pradėti stogo ir fasadų apsaugos techninių priemonių įrengimo darbai. Jų metu įmonės „Vidara“ specialistai pakeitė stogo dangą, sutvarkė medines konstrukcijas, pamatus, cokolį, fasadą. 2008 metų pabaigoje pradėti, o 2009-ųjų viduryje baigti rytinės tvoros dalies ir koplyčių tvoros kampuose restauravimo darbai. Jų metu atidengti autentiški cokolinės dalies akmenys, sutvarkyti tinkuoti paviršiai, įrengtas viršutinės dalies ir stogelių apskardinimas. Nuo 2009 iki 2011 metų vyko viso komplekso pritaikymo turizmo reikmėms darbai. Bažnyčioje įrengtos granito grindys, panaikinus medines plokštes atkurTAS tos kolonų piliastrų bazės. Vėliau atlikti presbiterijos AŠ

archyvinės medžiagos matyti, kad būtent tokia danga buvo ir pastačius pastatą. Vienuolyno fasadai restauruoti pagal restauravimo technologiją: druskų pažeistas cokolio tinkas pašalintas ir pagal vokiečių technologiją uždėtas naujas sanuojamojo tinko sluoksnis. Langų apvadai restauruoti kruopščiai atkuriant raštą pagal autentiškus išlikusius fragmentus. Virš trečio aukšto esančioje mansardoje perdanga dėl naujos paskirties buvo sustiprinta – čia nuo 2011 metų įrengtas Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio muziejus. Pagrindinėje ekspozicijoje atskleidžiama aktyvi šio kunigo, vyskupo, arkivyskupo, profesoriaus, vienuolio, socialinio veikėjo, diplomato veikla, sudėtingi gyvenimo įvykiai ir gilus dvasingumas. Ekspozicijos stenduose ir interaktyviuose ekranuose lankytojams pristatomi palaimintajam arkivyskupui priklausę daiktai, įvairūs dokumentai ir fotografijos, garso bei vaizdo medžiaga.

/KR

1 r.1

1 20

Jeigu kuris kito miesto gyventojas pastarąjį kartą Marijampolėje lankėsi prieš keletą metų, dabar čia atvykęs tikrai stebėtųsi pokyčiais. Kardinaliai pertvarkyta centrinė miesto aikštė, sutvarkyti pastatai, atnaujintas senamiestis. Prie istorinių pastatų atgimimo prisidėjo ir Marijampolėje veikianti įmonė „Vidara“, pirmoji šiame krašte pradėjusi atlikti tvarkomuosius kultūros paveldo statinių darbus. „Statyba ir architektūra“ pristato keletą įmonės įgyvendintų miesto atnaujinimo projektų.

Marijampolės marijonų vienuolynas. Vienuolynas, priklausantis Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios ir Marijonų vienuolyno statinių kompleksui, buvo pastatytas XVIII amžiaus pabaigoje. Iš pradžių pastatas buvo vienaaukštis, antras aukštas užstatytas 1922 metais. Objektas – mūrinis, su rūsiais po visu pastatu, iš išorės ir vidaus tinkuotas, dažytas. Vienos rūsio perdangos įrengtos su skliautais, kitos – betoninės ant metalinių sijų. Stogas – dvišlaitis, pastogė nenaudojama. 1991 metais buvo atlikti architektūriniai ir istoriniai pastato tyrimai, sudarytas saugotinų elementų sąrašas. Šiuo metu objektas perskirtas į dvi dalis: pietinė priklauso Marijonų vienuolynui, šiaurinė – Vilkaviškio vyskupijos pastoraciniam centrui. Nuo 2009 iki 2011 metų bendrovė „Vidara“ vykdė viso komplekso pritaikymo turizmo reikmėms darbus. Kadangi rūsio patalpose lubos buvo labai žemai, buvo gilinamos grindys, o sienų pamatai įgilinami monolitiniais ruožais, taip sustiprinant pačius pamatus. Pirmame aukšte buvo atlikti koridoriaus, jungiančio bažnyčios šventorių su vienuolyno pastatu, vidaus ir išorės tvarkybos darbai. Skardinė stogo danga keičiama į čerpes, nes iš

Marijampolės mokytojų seminarijos komplekso pastatas. Mokytojų seminarija įsteigta 1919 metais karininkų klubo pastate. 1925 metais buvo pastatyti seminarijos rūmai, sutvarkyta aplinka. Apie 1930-uosius įstaiga tapo viena didžiausių Lietuvoje. 1936 metais, nusprendus mokytojus rengti tuomečiame Klaipėdos pedagoginiame institute, seminarija buvo uždaryta,

tačiau 1940-aisiais ji vėl buvo atkurta. Sovietmečiu pastate veikė aukštesnioji pedagogikos mokykla. Iki dabar čia veikė Marijampolės kolegijos Edukologijos ir socialinio darbo fakultetas. Laikui bėgant pastatas nusidėvėjo ir prašėsi atnaujinimo. Prieš pradedant restauravimo darbus sienų tinkas ant rytų ir šiaurės pusių fasadų vietomis buvo pažeistas, kai kur nukritęs. Pastato vakarų fasadas ir dalis pietinio prieš keletą metų buvo dažyti, prieš tai seną tinką padengus nauju cementinio skiedinio sluoksniu. Praėjus keleriems metams po remonto, cementinio skiedinio sluoksnis daug kur atšoko nuo seno tinko, buvo sueižėjęs, fasadas pasidengęs nešvarumais. Prasta buvo ir kitų pastato dalių būklė. 2009 metais bendrovė „Vidara“ atliko stogo tvarkybos darbus. Jų metu sutvarkytos medinės konstrukcijos, įrengta klasikinio stiliaus valcuoto profilio stogo danga, stogo saugos elementai, lietaus vandens nuvedimo nuo stogo sistema ir žaibosauga. Užpernai ir pernai pagal atitinkamų pavadinimų Paveldo tvarkybos reglamentuose pateiktas technologijas buvo restauruojami fasadai. Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija. Rygiškių Jono gimnazija pradėta formuoti dar 1840 metais, kai iš Seinų į Marijampolę buvo atkelta keturmetė mokykla. 1867-aisiais ji buvo performuota į gimnaziją. Rusų valdžia lietuvių inteligentiją siekė

žeistas cokolio tinko sluoksnis, siūlės išvalytos iki 2 centimetrų gylio ir užtaisytos specialiu sandarinamuoju tinku, pagal vokiečių technologiją padengtas naujas restauracinio sanuojamojo tinko sluoksnis. Sutvarkytas fasadų ir dekoro elementų pažeistas tinkas, atlikti langų apvadų atkūrimo darbai, pagrindinio fasado rizalite antro aukšto lygyje atkurti piliastrų kapiteliai ir traukos po karnizu pagal išlikusius autentiškus pavyzdžius. Marijampolės senoji ligoninė (poliklinika). Pastatas statytas 1938–1939 metais pagal funkcionalizmo stilių: tūrinė erdvinė kompozicija – sudėtingo H raidės formos plano, 2–3 aukštų su pusrūsiu. Architektūrinis fasadų sprendimas – modernistinė stilistika. 2011–2012 metais bendrovė „Vidara“ atliko pastato fasadų tvarkymo darbus. Buvo restauruotas cokolis: senas tinkas pašalintas, užtinkuotas naujas restauracinio sanuojamojo tinko sluoksnis. Pažeistos plytos pakeistos naujomis. Įrengta nauja nuogrinda, prieš tai atkasus pamatus ir atlikus jų hidroizoliavimą vertikaliai, kad būtų apsaugoti nuo gruntinės drėgmės. Sienos buvo vietomis suskilusios, dėl to buvo stiprinamos gelžbetonio sąramomis ir plieninėmis traukėmis. Fasadai laikui bėgant buvo padengti keliais įvairių mišinių sluoksniais. Galutinis variantas buvo toks: sienos užtaškymo būdu buvo padengtos cemento skiediniu, kuris neleido joms kvėpuoti, o giliau esantis kalkinis skiedinys stabdė drėgmės garavimą, dėl to jis daugelyje vietų suiro. Restauravimo darbų metu cementinis tinko sluoksnis pašalintas ir padengtas naujas, atitinkantis esamo tinko sudėtį. Visi fasadai nudažyti drėgmei laidžiais dažais. Taip pat buvo pakeistos durys, turėklai. Nuo stogo nuvesti nauji latakai ir lietvamzdžiai, ant karnizo įrengta stogo tvorelė.

Daugiau pareiga nei verslas

atitraukti nuo lenkų įtakos ir surusinti. Pirmaisiais metais gimnazija glaudėsi pirklio Babarskio namuose. Vėliau nupirktas evangelikams liuteronams priklausęs sklypas. Jame, pietinėje evangelikų liuteronų bažnyčios pusėje, į vakarus nuo Kauno gatvės, gimnazija ir pradėta statyti. Projektą parengė ir darbus prižiūrėjo inžinierius architektas Valerijus Rybarskis. Statyba buvo baigta 1870 metais. 1890-aisiais pristatytas dešinysis sparnas, todėl centrinės didžiosios durys dabar atsidūrė nebe viduryje, bet arčiau kairiojo sparno. Vėliau pristatytame sparne buvo įrengta gimnastikos salė, o apie 1894 metus – stačiatikių koplyčia. Tam tikrais laikotarpiais keitėsi gimnazijos pavadinimas ir struktūra. 1920 metais gimnazijai suteiktas Rygiškių Jono vardas, 1940 metais jis buvo panaikintas. 1956 metais įstaigai suteiktas kalbininko Jono Jablonskio vardas, tačiau 1992 metais grąžintas Rygiškių Jono vardas. Naujausią pastato atnaujinimą bendrovė „Vidara“ pradėjo 2005 metų pabaigoje – atlikti stogo ir perdangos tvarkymo darbai, pakeistos supuvusios konstrukcijos, protezuotos medinės konstrukcijos, įrengta nauja profiliuotų skardos lakštų stogo danga. Vėliau pradėti fasadų ir cokolio konservavimo, restauravimo darbai. Jie baigti 2008 metais. Darbų metu įrengta gręžtinė injektuojamoji horizontali hidroizoliacija. Nuimtas druskų pa-

Bendrovė „Vidara“ veiklą pradėjo 1992 metais, nuo 1995 metų viena jos specializacijų tapo statybos darbai. „Vidaros“ valdybos pirmininkas Viktoras Kemeraitis prisiminė, kad statybos darbai pradėti būtent nuo senų pastatų tvarkybos. „Pats esu marijampolietis, todėl viskas, kas siejasi su Sūduvos krašto istorija, man labai svarbu. Kai įgyvendiname istorinių pastatų atnaujinimo projektus, jaučiame malonumą galėdami prisidėti prie Marijampolės senamiesčio gaivinimo, puoselėjimo ar kitų krašte esančių istorinių pastatų išsaugojimo. Stengiamės atstatyti kuo daugiau istorinių pastatų, žinoma, ne visus įmanoma atkurti. Man miestas labai svarbus, laikausi principo visais įmanomais būdais prisidėti prie jo išsaugojimo ir parodyti tokį, koks buvo kadaise“, – sakė V. Kemeraitis. Bendrovė „Vidara“ generalinio direktoriaus Dariaus Kemeraičio teigimu, šiandien bemaž visi istoriniai pastatai Marijampolėje jau atnaujinti. Tačiau nemažai darbų dar laukia ne pačiame mieste, bet visame krašte. Bendrovės „Vidara“ biuras įsikūręs Marijampolės senamiestyje, 1924 metais statytame pastate. Jį įmonė pagal archyvinę medžiagą atkūrė tokį, koks buvo. „Vidaros“ įkūrėjas V. Kemeraitis Marijampolėje yra prisilietęs prie bemaž visų istorinių pastatų. Specialisto manymu, su senųjų objektų atnaujinimu susiję darbai – daugiau pareiga ir malonumas nei verslas.

SA 2014 Nr. 11 / reklama

MARIJAMPOLĖS VANDENTVARKOS ŪKYJE – esminės pertvarkos Į prioritetinę Lietuvos aplinkosaugos sritį – vandentvarką – pastaraisiais metais investuojamos milijoninės lėšos leido užtikrinti ne tik sparčią teikiamų paslaugų plėtrą, bet ir jų kokybės augimą. Akivaizdžiais pokyčiais jau gali džiaugtis ir Marijampolės savivaldybės gyventojai. Ambicingus projektus įgyvendinanti bendrovė „Sūduvos vandenys“ nuosekliai didina centralizuoto vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo paslaugų prieinamumą, vandens patikimumą ir efektyviai sprendžia aplinkosaugos problemas. Investuota beveik 90 mln. litų Jau penktą dešimtmetį skaičiuojančios įmonės direktorius Algis Kadišius pripažino, kad „Sūduvos vandenys“ sprendžia panašias problemas, su kuriomis tenka susidurti ir visoms kitoms šalies vandentvarkos įmonėms. „Nesame kuo nors išskirtiniai, vandentvarkos ūkis Lietuvoje buvo plėtojamas panašiu laikotarpiu“, – kalbėjo įmonės vadovas. Vien 2008–2013 metais „Sūduvos vandenys“ įgyvendino 10 skirtingos apimties ir pobūdžio projektų, į kuriuos bendrai investuota kiek daugiau nei 86 mln. litų. Didžioji lėšų dalis skirta iš Europos Sąjungos (ES) Sanglaudos fondo, likusi dalis – valstybės biudžeto ir Marijampolės savivaldybės pinigai. Bene reikšmingiausias pastarųjų metų projektas – naujų nuotekų dumblo apdorojimo įrenginių statyba Marijampolėje. „Tai pats didžiausias ir brangiausias įmonės įgyvendintas projektas, kurio vertė – beveik 27 mln. litų, tačiau jis išsprendė ir didžiausias mūsų problemas“, – pasakojo „Sūduvos vandenų“ vadovas A. Kadišius. Iki tol faktiškai visas nuotekų valykloje susidarantis dumblas būdavo kaupiamas 16-oje atviro tipo dumblo

Dumblo džiovyklos su sausinimo įranga pastatas.

sausinimo aikštelių. Nors po metų sausinimo dumblo sumažėdavo, tolesnis jo naudojimas dėl keliamų reikalavimų būdavo ribotas, tad dumblo apimtys nuotekų valyklose kasmet didėdavo. Gerokai sumažino dumblo tūrį Įgyvendinus projektą Marijampolėje buvo pastatytas pūdytuvas su sausinimo įranga, dujų turbina, dumblo džiovinimo įrenginys ir išdžiovinto dumblo saugojimo aikštelė. Modernūs įrenginiai apdoros ne tik Marijampolės, bet ir Vilkaviškio, Kalvarijos, Šakių bei Kazlų Rūdos nuotekų valyklose susidarantį dumblą. „Naujoji dumblo sausinimo sistema leidžia gerokai sumažinti susidarančio dumblo kiekį. Išdžiovintas dumblas pavirsta granulėmis – iš 450 kubinių metrų dumblo, susidarančio per parą, gaunamos 5 tonos granulių. Tačiau problemos 100 procentų neišspręstos, nes kol kas tolesnio apdoroto dumblo naudojimo galimybės neapibrėžtos. 2015–2020 metais bus priimti sprendimai, ar dumblą teks tiekti į didžiąsias deginimo jėgaines. Mūsų atveju arčiausiai – Kaunas, tačiau galbūt statysime savo katilinę“, – svarstė įmonės vadovas. Jau dabar dumblo pūdymo metu „Sūduvos vandenys“ išgauna metano dujas, kurias deginant turbinoje gaminama elektros energija, visiškai tenkinanti naujo dumblo apdorojimo cecho poreikius, o pažangios dumblo apdorojimo įrenginių technologijos prisideda prie grunto ir požeminio vandens taršos mažinimo. Plėtra neaplenkia ir gyvenviečių Svarbiausių įmonės strateginių tikslų sąraše – ir vandens tiekimo bei nuotekų šalinimo tinklų plėtra. Nuveikti darbai kokybiškas centralizuotas vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas užtikrino jau tūkstančiams naujų vartotojų. „Sūduvos vandenų“ vadovas A. Kadišius pasakojo, kad Marijampolėje buvo įgyvendinti du beveik 29 mln. litų vertės projektai, kurių metu buvo nutiesta daugiau

69 69 69

Prioritetas – ne finansinė grąža Bendrovės „Sūduvos vandenys“ direktorius A. Kadišius pripažino, kad didžioji dalis pastarųjų metų investicijų buvo nukreipta į paslaugų plėtrą ir naujų trasų, įrenginių statybą. Atnaujinant ūkį buvo įgyvendinti du projektai, kurių metu buvo rekonstruota 1975 metais statyta nuotekų valykla. Šių darbų vertė siekė daugiau kaip 12 mln. litų. „Įgyvendinti plėtros projektai gyventojams pagerino prieinamumą prie centralizuoto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų. Žinoma, procesas nėra baigtinis, vartotojai, turintys tokių galimybių, ir dabar po truputį jungiasi prie naujai pastatytų tinklų“, – kalbėjo A. Kadišius. Anot „Sūduvos vandenų“ vadovo, tai ne pelno, o veikiau socialiniai projektai, nes apie jų finansinę grąžą vargu ar bus galima kalbėti po daugelio metų. Maža to, dėl išaugusių sąnaudų įmonei neišvengiamai teko kiek padidinti teikiamų paslaugų įkainius. „Jei šie projektai būtų pelningi, nebūtume jiems užsitikrinę ES Sanglaudos fondo lėšas. Viena vertus, prisijungus naujiems vartotojams formaliai didėja ir pajamos, tačiau jos nepadengia tų milijoninių investicijų į įgyvendintus projektus. Žinoma, kur nauji tinklai, moderni įranga, ten mažiau rūpesčių, bet padidinus ūkį sąnaudų atsiranda daugiau, negu generuojama pajamų“, – pripažino „Sūduvos vandenų“ direktorius A. Kadišius. Nuotekų tinklų plėtra Marijampolės mieste.

Atminimo lenta projekto „Marijampolės dumblo apdorojimo įrenginių statyba“ įgyvendintojams.

Kokybiškas vanduo – ne prabanga Vadovas pasakojo, kad į vandens kokybės gerinimo įrenginių statybą įmonė investuoja savo lėšų – šiems darbams dalis finansų skiriama kasmet. „Marijampolės mieste centralizuotai tiekiamo vandens kokybė – labai gera. Apskritai mūsų regione specifinių problemų nėra, išskyrus tai, kad, kaip ir daug kur Lietuvoje, turime didesnę geležies koncentraciją. O tai, žinoma, lemia tam tikras nepageidaujamas vandens ypatybes – kvapo, skonio, spalvos pablogėjimą“, – aiškino A. Kadišius. Anot „Sūduvos vandenų“ direktoriaus, šios problemos sprendžiamos pamažu, bet nuosekliai, gyvenvietėse statant vandens valymo įrenginius. Taip pat ši problema kompleksiškai buvo išspręsta ir tose 5 gyvenvietėse, kurias, įgyvendinus ES fondų lėšomis finansuojamus projektus, nuo šiol pasiekia miesto vanduo. „Tiesa, problema iki galo neišspręsta, dalis gyvenviečių dar neturi vandens valymo įrenginių“, – pripažino „Sūduvos vandenų“ vadovas A. Kadišius. Kaip artimiausiais veiklos metais įmonė paskirstys prioritetus, anot direktoriaus, pirmiausia nemažai priklauso nuo naujo ES finansavimo etapo galimybių. „Šiuo metu laukiame 2014–2020 metų finansavimo sąlygų aprašo. Tada ir spręsime, kiek ir kokių projektų galėsime įgyvendinti“, – teigė A. Kadišius.

SA 2014 Nr. 11 / reklama

kaip 24 kilometrai vandentiekio ir 26 kilometrai nuotekų tinklų, įrengtos 7 nuotekų perdavimo stotys. Prie miesto vandentiekio tinklų prisijungė 2135, o prie nuotekų tinklų – 2804 gyventojai. Penki vandens tiekimo bei nuotekų šalinimo tinklų plėtros projektai buvo įgyvendinti ir septyniose gyvenvietėse. Jose buvo nutiesta apie 21 kilometrą vandentiekio ir 23 kilometrai nuotekų tinklų, prie kurių atitinkamai prisijungė 921 ir 1113 naujų vartotojų. Projektų, kurių bendra vertė – beveik 19 mln. litų, metu buvo pastatytos 3 nuotekų valyklos, 8 nuotekų perpumpavimo stotys ir 3 trečio kėlimo vandens stotys. Dumblui iš nuotekų valyklų gyvenvietėse į naująjį sausinimo cechą transportuoti įmonė įsigijo ir specialią techniką – naują dumblavežį, kurio vertė – apie 0,5 mln. litų.

Sėkmingai urėdijos veiklai būtini pamatuoti sprendimai Medienos ruoša – labai svarbi miškų urėdijos veiklos dalis. Tačiau ne mažiau miškininkų laiko, profesionalumo, pastangų reikalauja miškų atkūrimas ir naujų įveisimas, rekreacinių objektų, miško kelių priežiūra bei remontas, darbas su privačių miškų savininkais, įvairių projektų administravimas. Žiemą į miškininkų darbų sąrašą įtraukiamas miško kelių valymas nuo sniego, šiltuoju metų laiku – sanitarinė miškų apsauga, taip pat apsauga nuo gaisrų. Nors Marijampolės miškų urėdija, skaičiuojanti 95 metus, neturi savo medelyno, nepatogumo dėl to nejaučia ir pavasariniam miškasodžiui ruošiasi atsakingai. Mat marijampoliečiai miškininkai gretimas urėdijas aprūpina kokybiškomis sėklomis, o vėliau iš jų įsigyja reikalingų sodmenų.

Miškuose darbuojasi ištisus metus

Marijampolės miškų urėdijos administruojama teritorija driekiasi per keturias savivaldybes: Marijampolės, Kalvarijos, Kazlų Rūdos ir Vilkaviškio rajono. Iš viso Marijampolės miškų urėdijos administruojamoje teritorijoje yra 33,5 tūkst. hektarų miškų. Iš jų 22,9 tūkst. hektarų valstybinių miškų valdo miškų urėdija, 4,1 tūkst. hektarų miškų rezervuoti nuosavybės teisėms atkurti, o likę – privatūs miškai. Bendras saugomose miškų teritorijose ir miškų su apribotu ūkiniu režimu plotas Marijampolės miškų urėdijoje yra beveik 15 tūkst. hektarų, arba 45 proc. visų miškų urėdijos miškų (šalies vidurkis 33,3 proc.). Rezervatiniai miškai Marijampolės miškų urėdijoje užima 1228 hektarų plotą, specialiosios paskirties miškai – 4566 hektarus (iš jų draustinių miškai – 3552 hektarus), apsauginiai miškai – 3342 hektarus (iš jų draustinių miškai – 846 hektarus), ūkiniai miškai – 13 795 hektarus. Urėdijos valdomi valstybei priklausantys miškai suskirstyti į 7 girininkijas (Vilkaviškio, Sasnavos, Varnabudės, Pajevonio, Kalvarijos, Buktos ir Šunskų) ir 16 eiguvų. Vidutinis girininkijos plotas yra 3,6 tūkst. hektarų, eiguvos – 1,6 tūkst. hektarų. Urėdijos miškai sertifikuoti pagal „Forest Stewardship Counci“ – FSC tarptautinę miškų sertifikavimo sistemą. 2013 metais urėdijoje iškirsta 79,6 tūkst. kubinių metrų apvaliosios medienos. Didžiąją dalį sudarė padarinė, likusią – malkinė mediena. Parduota 75 tūkst. kubinių metrų apvaliosios medienos. Urėdija sudariusi medienos prekybos sutartis tik su Lietuvos pirkėjais, tačiau žinoma, kad apie 15,6 tūkst. kubinių metrų apvaliosios medienos pirkėjai neperdirbę išvežė į kitas Europos šalis ir Kiniją. Beveik visiems medienos ruošos darbams urėdijos administruojamuose miškuose atlikti samdomos rangos įmonės. Marijampoliečiai miškininkai 2014 metais atkūrė 207,7 hektaro miškų: maždaug 82 hektarus pasodino, apie 55 hek-

r 4N

.11

TAS AŠ R /K

tarus paliko savaime atželti, dar 71 hektarą atkūrė taikydami mišrų būdą, kai dalis ploto sodinama, o kita dalis paliekama savaime atželti. Šiais metais 72 hektarų plote bus taikomos miško žėlimą skatinančios priemonės. Dar 56,5 hektaro miškų įveisti naujai. 2002–2014 metais miškininkai iš viso įveisė 854,5 hektaro naujų miškų. Tikimasi, kad didinant Lietuvos miškingumą įveisiamų naujų miškų plotai tik didės, nes bus apželdinamos žemės ūkiui netinkamos žemės ir rekultivuojami karjerai. Atkurtus ir naujai įveistus miškus miškininkai kruopščiai prižiūri. Pavyzdžiui, šiais metais suplanuota 715 hektarų plote pašalinti želdinius stelbiančią augmeniją, nepageidaujamus medžius. 320 hektarų plote urėdijos darbuotojai medelius teps repelentais, uždės plastikines apsaugas, aptvers tvoromis, taip apsaugodami nuo žvėrių.

Sėklomis aprūpina gretimas urėdijas

Marijampolės urėdijoje nemažai sėklinės miško bazės objektų. Šunskų girininkijoje įveistos sėklinės juodalksnio, eglės, ąžuolo, liepos plantacijos, Vilkaviškio girininkijoje išskirtas genetinis juodalksnio, o Varnabūdės – genetinis beržo draustinis, Varnabūdės, Pajevonio ir Kalvarijos girininkijose auginami trys sėkliniai eglės medynai ir vienas juodalksnio. Taip pat Sasnavos girininkijoje įveisti bandomieji uosio želdiniai ir klonų rinkiniai. Marijampolės miškų urėdija neturi savo medelyno, todėl sėklinėse plantacijose ir sėkliniuose medynuose surinktas kokybiškas sėklas – maždaug 600 kilogramų – kasmet parduoda kitoms miškų urėdijoms sodmenims išauginti. Marijampolės miškų urėdijoje priežiūros reikalauja ir 35 rekreaciniai objektai: du pažintiniai takai, du specializuoti takai, skirti žmonėms su judėjimo negalia, viena apžvalgos aikštelė, 26 atokvėpio vietos, keturios poilsiavietės. Visi rekreaciniai objektai, anot Marijampolės miškų urėdijos urėdo Kęstučio Bielskaus, mėgstami lankytojų. Vis dėlto daugiausia lankytojų sulaukia Buktos gamtinis pažintinis takas ir objektai, esantys Šilelio miške prie Vištyčio ežero. Buktos gamtiniame pažintiniame take įrengtos dvi trasos: ilgosios ilgis – 1,7 kilometro, trumposios – 1,3 kilometro. Keliaujant šiuo taku galima pamatyti saugomas miškų buveines, augalų ir gyvūnų rūšis, artimiau pažinti mišką. Čia pastatytos 7 informacinės lentelės. Pažintinis takas įrengtas už Baltijos jūros regiono INTERREG III B kaimynystės programos ir Marijampolės miškų urėdijos lėšas. Taip pat populiarus Šilelio pažintinis takas, įkurtas Pajevonio girininkijoje, Šilelio miške prie Vištyčio ežero. Take lankytojams paruoštos dvi trasos: ilgosios ilgis – 7 kilometrai, trumposios – 2,4 kilometro. Trumpąją trasą sudaro 7 stotelės: skardis, Raganos šluota, drevėti medžiai, Vištyčio ežeras, aukščiausia eglė, Šventasis šaltinėlis, eglės dvynės. Vištyčio regioninio parko teritorijoje įrengtas Šaltinėlio takas. Jis driekiasi prie atokvėpio vietos „Prie šaltinio“ ir kartu su ja sudaro vientisą kompleksą. Naudodamiesi taku neįgalieji gali privažiuoti prie Šventojo šaltinėlio, atsigaivinti jo vandeniu, apžiūrėti Kryžių kalnelį ir pasigrožėti gamta. Rekreacinių objektų priežiūrai ir atnaujinimui miškų urėdija kasmet išleidžia apie 20 tūkst. litų. Be rekreacinių objektų urėdijos miškininkai rūpinasi ir gamtos bei kultūros paveldo objektais: senkapiais, piliakalniais, kapais, medžiais ir kt., kurių priežiūrai kasmet skiria apie 9 tūkst. litų. Urėdijos ribose inventorizuotos 93 kertinės miško buveinės, kurios užima 288,2 hektaro plotą, taip pat dvi potencialios kertinės miško buveinės. Urėdijos miškuose peri juodieji

gandrai, mažieji ereliai rėksniai ir daug kitų paukščių. Čia aptiktos augalų, įrašytų į Raudonąją knygą, radimvietės. Svarbiausios saugomos teritorijos – Vištyčio regioninis parkas, Žuvinto biosferos rezervatas, valstybiniai Aguonio geomorfologinis, Širvintos hidrografinis, Varnabūdės pedologinis, Virbalgirio botaninis ir zoologinis draustiniai bei savivaldybės įsteigti Dalginės botaninis ir Trakėnų miško botaninis draustiniai. Be to, Marijampolės urėdijoje 14,3 tūkst. hektarų miškų skirti profesionaliai medžioklei. Miškininkai prižiūri ir tvarko šiuos plotus, rūpinasi medžioklių organizavimu Lietuvos ir užsienio medžiotojams. Daugiausia urėdijos profesionalios medžioklės plotuose medžioja lietuvių, vokiečių, švedų ir italų medžiotojai.

Dėl miško kelių nesutarimų nekyla

Renkamos sėklos sėklinėje eglės plantacijoje.

Urėdijai priklausančiuose valstybiniuose miškuose yra 344,2 kilometro vietos reikšmės vidaus miško kelių, kuriais naudojasi ne tik miškininkai, bet ir privačių miškų savininkai bei vietos gyventojai. 2013-aisiais marijampoliečiai miškininkai kelių priežiūrai ir remontui skyrė 225,5 tūkst. litų. Taip pat urėdijoje tiesiama naujų kelių – tam skiriamos Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšos. Tiesa, nors kasmet naujiems keliams tiesti skiriama apie 120 tūkst. litų, šių pinigų nepakanka, nes nutiesti vieną kilometrą naujo kelio gali prireikti apie 350 tūkst. litų. Taigi trijų kilometrų ilgio kelio tiesimas užtrunka iki trejų metų. Kadangi kai kurie miško keliai yra bendrojo naudojimo, miškininkams tenka bendrauti ir su privačių miškų savininkais, seniūnijomis, ūkininkais ar atskirais kaimo gyventojais. Kadangi miško technika sunki, esant lietingam laikotarpiui arba pavasariniam polaidžiui miško keliai dažnai nukenčia, tad juos reikia nuolat paremontuoti. Urėdija 2013 metais paruošė ir pardavė 5006 kubinius metrus miško kirtimo atliekų. Nuo 2014-ųjų kasmet paruošiama ir parduodama vidutiniškai po 6700 kubinių metrų miško kirtimo atliekų. Iš jų 1500 kubinių metrų apdengiama specialiu popieriumi, kad kirtimo atliekos būtų sausesnės. Tiesa, nuo 2014 metų urėdija pradėjo dalyvauti energijos išteklių biržoje „Baltpool“, kurioje siūlo susmulkintas miško kirtimo atliekas ir malkinę medieną, tačiau iki šiol nepasirašė nė vieno sandorio.

Planuose – technikos parko atnaujinimas Jaunieji miško bičiuliai Buktos gamtiniame pažintiniame take.

Kasmet naujiems miško keliams tiesti skiriama daugiau kaip 100 tūkst. litų.

r 4N

.11

TAS AŠ R /K

2014–2018 metais Marijampolės miškų urėdija kartu su viešąja įstaiga Gamtos paveldo fondu, Žuvinto biosferos rezervatu ir Marijampolės savivaldybe įgyvendins Europos Sąjungos aplinkos finansinio instrumento LIFE+ finansuojamą projektą „Hidrologinio režimo atkūrimas Amalvos ir Kamanų aukštapelkėse“, kurio metu bus vykdomi Amalvos aukštapelkės hidrologinio režimo atkūrimo darbai. Siekdama pagerinti sąlygas visuomenei lankytis miškuose ir pažinti miškus, miškų urėdija Vištyčio regioninio parko teritorijoje esančiame Šilelio miške prie Vištyčio ežero ketina rekonstruoti poilsiavietę, atokvėpio vietas, Šilelio pažintinį taką ir specializuotus takus, skirtus žmonėms su judėjimo negalia. Taip pat suplanuota Žuvinto biosferos rezervato teritorijoje esančiame Buktos miške rekonstruoti Buktos gamtinį pažintinį taką ir įrengti naują poilsiavietę, o Amalvos paliose – pažintinį taką. Marijampolės miškų urėdija ir toliau ketina didinti darbo našumą – atnaujinti techniką, gerinti miško kelių tinklo priežiūrą, tam skirdama daugiau turimų lėšų, plėsti kelių tinklą panaudodama įvairių programų lėšas. Visos šios priemonės, neabejoja miškų urėdijos urėdas, sumažins medienos ištraukimo iš kirtaviečių savikainą ir palengvins privažiavimą prie miško sandėlių, taip pat paskatins visuomenę dar aktyviau lankytis miškuose.

73 73 73

Gelžbetonio konstrukcijų gamybos įmonė „Gelgaudiškio gelžbetonis“, veiklą Gelgaudiškyje pradėjusi 1976 metais, šiandien klientams geriausiai žinoma kaip gelžbetonio šulinių ir vamzdynų nuotekų sistemų gamintojas. Įmonė siūlo laiko patikrintus gaminius, pasižyminčius ekonomiškumu, ilgaamžiškumu, saugumu, ekologiškumu. Sistemų ekonomiškumas. Iki 35 proc. lengvųjų nuotekų sistemų įrengimo laiko užima grunto išvežimas, tankinimas ir užpylimas. Betono ir gelžbetonio sistemos gali būti įrengiamos nenaudojant filtro aplink šulinį ar vamzdį, iškastas gruntas, taupant laiką bei lėšas, gali būti pakartotinai naudojamas įrengiant sistemą. Betono nuotekų sistemų, kitaip nei gaminių iš plastiko, medžiagų kainos jau daug metų išlieka stabilios. Sistemų ilgaamžiškumas. Sistemos eksploatuojamos daugiau kaip šimtą metų, išvengiant išlaidų jų priežiūrai ir atnaujinimui – mat betonas sendamas tvirtėja. Tuo nepasižymi alternatyvios medžiagos. Pastaruoju metu rinkoje pasirodžius nuotekų sistemoms iš įvairių plastikų, jų ga-

Sistemų stabilumas. Dėl didelio svorio betono sistemos, palyginti su kitų medžiagų gaminiais, yra atsparesnės iškilnojimui ar išplukdymui, pavyzdžiui, pakilus gruntiniam vandeniui. To negali užtikrinti lengvųjų sistemų tiekėjai. Betono sistemas galima suprojektuoti su lanksčiomis jungtimis, kurios padėtų amortizuoti žemės judėjimą. Be to, jos yra ne tokios jautrios nepakankamam pagrindo ar blogam sistemos įrengimui kaip lengvosios sistemos, taip pat yra atsparios išlinkimui, tad atiduodant vertinti statybos objektą nereikia atlikti deformacijos matavimų. Sistemos atsparios ir aukšto slėgio srovei. Tausoja aplinką. Sistemos gaminamos iš atsakingai parinktų vietos medžiagų, o cementas keliauja kur kas trumpesnį kelią, palyginti su daugeliu alternatyvių produktų. Sistemos gali būti gaminamos naudojant perdirbtas medžiagas ir cemento pakaitalus, pavyzdžiui, pelenus ar granuliuotą šlaką. Gaminant sistemų elementus sunaudojama kur kas mažiau energijos (mažesnė CO2 emisija), negu gaminant lengvųjų sistemų elementus. Betono vamzdžiai gali būti klojami be-

mintojai tvirtina, kad atsirado lygiavertė pamaina betono ar gelžbetonio sistemoms. Betono nuotekų sistemų gamintojai su tuo nesutinka – nuotekų sistemų avarijų padarinių likvidavimo kaina ir didelės eksploatavimo sąnaudos gali keliskart viršyti statybos kainą. Juolab kad gaminiai iš termoplastinių medžiagų naudojami tik 50–60 metų, tad prognozuoti jų patvarumą sunku. Aukšti darbo saugos standartai. Dėl taikomų pažangių gamybos technologijų, patikimo transportavimo proceso, tinkamo krovinių tvarkymo ir greito įrengimo sistemos yra itin saugios. Sistemos yra nedegios. Betono sistemos yra nedegios. Išsiliejus degiesiems skysčiams, betono šuliniai ir vamzdžiai neužsidega, tai yra neišsiskiria jokių nuodingųjų dujų, nepažeidžiamas sistemų paviršius. Dėl šių priežasčių jas ypač tinka montuoti įvairiose degalų pildymo vietose, oro, jūrų, upių uostuose, intensyvaus eismo gatvėse, greitkeliuose ir geležinkeliuose. Betono ir gelžbetonio šuliniai bei vamzdžiai, kitaip nei termoplastinės medžiagos, formą išlaiko ir padidėjus temperatūrai.

tranšėju būdu, tad mažėja darbo sunkiasvorėmis transporto priemonėmis. „Gelgaudiškio gelžbetonio“ direktorius Edmundas Rinkevičius pasakojo niekada neabejojęs sprendimu dirbti mažesniame miestelyje. Tai, anot pašnekovo, netrukdo savo gaminius parduoti ir visoje Lietuvoje, ir užsienyje – Karaliaučiuje, Latvijoje, o dabar jau ir Lenkijoje. Tiesa, kol kas tik apie 10 proc. visos įmonės produkcijos iškeliauja į užsienio rinkas. Tačiau E. Rinkevičius neslepia: ateities planus jis sieja būtent su eksportu – tikisi pagrindinę gaminamos produkcijos dalį realizuoti užsienio – Centrinės ir Rytų Europos bei Rusijos – rinkose. Lūkesčiai vidaus rinkoje, anot pašnekovo, gerėja – Lietuvos statybų srityje jaučiamas nemenkas pagyvėjimas.

UAB ,,Gelgaudiškio gelžbetonis“ Taikos g. 76A, Gelgaudiškis, LT-71430 Šakių r. Tel. / faks. +370 345 55 201, +370 345 55 314 El. p. gelgaudiskiogelzbetonis@mail.lt

SA 2014 Nr. 11 / reklama

„GELGAUDIŠKIO GELŽBETONIO“ pagamintos nuotekų sistemos iš betoninių elementų – racionalus pasirinkimas

Krizę pajuto tik dabar Pagal planavimo dokumentuose patvirtintą ateities viziją Šakių rajonas – tai savo gamta, etnine kultūra ir istoriniu paveldu besididžiuojantis, verslui prioritetą teikiantis kraštas, patrauklus gyvenimui, poilsiui ir kūrybai. Jame puikiai dera tradicinės ir modernios visuomenės vertybės, kaimas ir miestas darniai papildo vienas kitą kuriant visuotinę gyvenimo kokybę. Vizijai įgyvendinti numatytos ir kelios prioritetinės kryptys: verslo bei ekonomikos, infrastruktūros plėtros ir saugios aplinkos skatinimas, visuomenės švietimo, mokymo (mokymosi) ir sveikatingumo gerinimas, socialinio saugumo užtikrinimas, krašto kultūrinio savitumo, patrauklumo puoselėjimas ir turizmo skatinimas, kaimo ir žemės ūkio sektoriaus plėtra. Prioritetai sudėlioti prieš trejetą metų, numatyti tikslai ir priemonės jiems įgyvendinti. Tačiau kalbantis su Šakių rajono vadovais galima suprasti, kad dauguma prioritetų sugalvoti tik tam, kad to reikalauja strateginių plėtros dokumentų rengimo kriterijai. Šakių rajono meras Juozas Bertašius, paklaustas apie investicijų skatinimą į kraštą, tik numoja ranka. „Per 2007–2013 metų Europos Sąjungos (ES) fondų finansavimo laikotarpį iš daugiau kaip 243 mln. litų verslui skatinti skirta vos 27 tūkst. Tai 0,01 proc. visų lėšų. Tiesą sakant, nelabai turime ką pasiūlyti verslui“, – pasakojo meras J. Bertašius. Daugiausia lėšų per praėjusį ES finansavimo laikotarpį Šakių rajone buvo nukreipta į vandentvarkos ir vandenvalos projektus – daugiau kaip 97,4 mln. litų. Tačiau iš savivaldybės biudžeto tam atseikėta tik beveik 3,2 mln. litų, visi kiti pinigai – iš ES fondų. Kultūros ir turizmo sektorius 2007–2013 metais su-

r 4N

.11

TAS AŠ R /K

laukė daugiau kaip 43 mln. litų investicijų, aplinkotvarka – per 27 mln. litų. Šakių rajono savivaldybė pagal plotą yra didžiausia Marijampolės apskrityje. Tačiau ekonominiai rodikliai čia – ne patys geriausi. Savivaldybės meras J. Bertašius teigė, kad Šakių rajonas yra žemės ūkio kraštas ir kitos veiklos sritys čia mažai propaguojamos, nes gyventojų kasmet mažėja. Šakių rajono valdžia skeptiškai nusiteikusi ieškoti investuotojų į žemės ūkio produkcijos perdirbimą. Esą tokių bandymų būta, o žemės ūkio produkciją perdirbančių įmonių ir taip šalyje yra daug. „Nelabai patogi ir mūsų rajono susisiekimo infrastruktūra, galbūt ir tai turi įtakos investicijų pritraukimui“, – spėliojo J. Bertašius. Žvelgiant į įgyvendinamus projektus, daugiau dėmesio šiuo metu skiriama kultūros paveldui ir turizmui. Vienas projektų – Gelgaudiškio dvaro sodybos tvenkinių būklės gerinimas. Įgyvendinant projektą bus išvalyti tvenkiniai, iškastas ir išvežtas dumblas, sutvarkytos pakrantės. Tikimasi, kad projektas pasitarnaus turizmo plėtojimui. Dar vienas panašus projektas – Lukšių tvenkinio ant Lenkupės upės būklės gerinimas. Čia irgi valomi tvenkiniai, iškasamas dumblas, tvarkomos pakrantės. Meras J. Bertašius teigė, kad Šakių rajone nėra susidariusių natūralių ežerų, yra tik upės arba dirbtinai susiformavę vandens telkiniai. Tai irgi turi įtakos turizmo paslaugų plėtrai. Šakių rajonas nepriskiriamas prie probleminių savivaldybių, jis nepatenka ir į tikslinių teritorijų sąrašą, o tai reiškia, kad negaunama tokioms savivaldybėms skiriamų dotacijų. Anot rajono vadovų, kai kurios investuotojų dėmesiu negalinčios skųstis savivaldybės priskiriamos prie probleminių, o Šakių rajono savivaldybė į šį sąrašą nepatenka tik dėl netinkamos metodikos. „Mes būtent dabar pajutome krizę. Jau greitai nebegalėsime skolintis pinigų projektams įgyvendinti. Manyčiau, visi rajonų centrai turėtų gauti vienodai dotacijų, tvarkytis juk reikia visiems“, – sakė Šakių rajono meras J. Bertašius.

EKSPERTO ŽVILGSNIS75

TRŪKSTA BENDRADARBIAVIMO SU VERSLU LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS Lietuvos laisvosios rinkos instituto 2013 metais sudarytame savivaldybių reitinge Šakių rajonas surinko 37,5 balo iš 100 galimų ir liko paskutinis tarp rajono savivaldybių. Išlipti iš sąrašo dugno nepadėjo ir įspūdingai pagerėjęs investicijų srities vertinimas (2012 metais jis siekė vos 1,2 balo iš 100 galimų, o šiais metais – jau 32,5 balo), nes vis dar pastebimai atsiliko nuo šalies vidurkio (48,6 balo). Nors investicinės aplinkos gerėjimas aiškiai matomas, akivaizdu, kad savivaldybei pasitempti dar tikrai yra kur. Prie pagerėjusio investicinės aplinkos vertinimo prisidėjo savivaldybės paruošti žemės sklypai su reikalinga infrastruktūra, skirti investuotojams pritraukti, taip pat tiesioginių užsienio investicijų augimas vienam gyventojui. Šis rodiklis siekė 1058 litus, tačiau vis dar keturis kartus atsiliko nuo bendro savivaldybių vidurkio (4448 litai). Veikiančių ūkio subjektų skaičius irgi paaugo palyginti su 2012 metais: tais metais tūkstančiui savivaldybės gyventojų teko 14,2 veikiančio ūkio subjekto, o 2013-aisiais – jau 16. Materialinės investicijos paaugo beveik du kartus: nuo 1840 iki 3323 litų ir priartėjo prie šalies vidurkio (4104 litai). Vidutinis nekilnojamojo turto mokesčio tarifas Šakių rajone buvo beveik toks pat, kaip ir Lietuvos vidurkis (0,71 proc.) – siekė 0,7 proc. Vis dėlto mokesčių aplinką rajono savivaldybė gali pagerinti labiau. Vidutinis fiksuotas pajamų mokesčio už verslo liudijimus dydis savivaldybėje siekė 1530 litų, o vidutinis savivaldybių tarifas – 598 litai. Norint gerinti situaciją reikėtų skatinti Marijampolės profesinio rengimo centro Kudirkos Naumiesčio skyriaus bendradarbiavimą su verslu rengiant reikiamus specialistus. Pritraukti investicijų taip pat padėtų savivaldybės paruošti investiciniai sklypai su infrastruktūra.

ŠANSŲ TURI VISI, REIKIA TIK AKTYVUMO LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS Šakių rajono savivaldybės vadovų pasisakymuose galima išgirsti tai, kad kraštas nedomina investuotojų, sunku pritraukti naujų verslo sričių atstovų. Tačiau nereklamuojant savo krašto, nepabrėžiant privalumų vargu ar galima tikėtis sulaukti susidomėjimo. Paimkime bet kurį žinomą prekybos centrą, nukabinkime nuo jo pavadinimą, išimkime iš žiniasklaidos reklamą – praeis savaitė, ir niekas to prekybos centro pavadinimo nebežinos, nesvarbu, kad kadaise tai buvo didžiausias tinklas. Šakių rajone klesti žemės ūkis, todėl natūralu, kad būtų galima pamąstyti apie vietoje išaugintos žaliavos perdirbimo galimybes arba žemės ūkio technikos gamybą. Tiesiog reikia daugiau fantazijos. Pasikonsultavus su „Investuok Lietuvoje“ specialistais gimtų ne viena įdomi mintis. Būtų galima susisiekti su žemės ūkio padargų gamintojais ir pamėginti jų pasikviesti. Juk jeigu ką nors darai, vadinasi, tikiesi rezultato, o jeigu nedarai ir tik vaitoji – vargu ar kas pasikeis. Iš Šakių rajono valdžios kol kas nesulaukėme jokių prašymų pakonsultuoti investicijų pritraukimo ar panašiais klausimais, todėl aktyvumo norėtųsi.

DOMINUOJA ŪKININKŲ POREIKIAI „INREAL“ KONSULTACIJŲ IR ANALIZĖS DEPARTAMENTO VADOVAS ARNOLDAS ANTANAVIČIUS Šakių rajone nekilnojamojo turto rinka daugiausia siejama su žemės ūkio paskirties sklypais. Sandorių skaičius šiame segmente bemaž nenusileidžia apskrities centrui Marijampolei ir didesniam rajonui Vilkaviškiui. O pažvelgus į kitus sektorius matyti, kad ir butų, ir individualiųjų namų sandorių sudaroma gerokai kukliau. Butų sandorių skaičius Šakių rajone pastaruoju metu netgi sumažėjo. Ir tai kiek stebina, nes daugelyje miestų bei rajonų centrų šis skaičius, nors ir nežymiai, bet paaugo. Pagrindinė to priežastis gali būti tai, kad Šakiai yra mažas miestas, gyventojų skaičius čia mažėja, didelė dalis jaunų žmonių emigravę. Visa tai turi įtakos ne tik nekilnojamojo turto rinkai, bet ir bendram vartojimui. Mažesniuose rajonuose, kuriuose dominuoja žemės ūkis, daugiau domimasi gamybos, sandėliavimo patalpomis, nes tokios reikalingos ūkininkams. Jie plečia savo valdas, ieško įvairiausių pastatų, kuriuos galėtų pritaikyti savo reikmėms. Pirmiausia ūkininkai nuperka ir atnaujina sovietmečiu statytus ir vėliau nebenaudotus pastatus. Tačiau toks reiškinys nėra masinis, sandorių labai daug nesudaroma, nes tokių objektų pasiūla nėra didelė.

Miškininkų prioritetai – našus darbas ir kokybiški miškai 1957 metais darbą pradėjęs Šakių miškų ūkis šiandien – moderni ir našią miškų techniką turinti miškų urėdija, besirūpinanti valstybės jai patikėtais miškais. Bendras Lietuvos miškininkų rūpestis – daugiau kaip 2000 rekreacijos objektų, maždaug 60 mln. kasmet medelynuose išauginamų sodmenų, per 24 tūkst. kilometrų miško kelių, biokuro ruoša, priešgaisrinė miškų apsauga. Kuriant kokybiškus ir našius ateities miškus profesionaliu darbu prisideda ir VĮ Šakių miškų urėdijos miškininkai.

Vyrauja pusamžiai medynai

VĮ Šakių miškų urėdijos administruojamoje teritorijoje – 38 tūkst. hektarų miškų: iš jų 26,1 tūkst. – valstybei priklausantys miškai, daugiau kaip 12 tūkst. hektarų – privatūs ir nuosavybės teisėms atkurti rezervuoti miškai. Visi VĮ Šakių miškų urėdijos valdomi valstybei priklausantys miškai suskirstyti į 8 girininkijas: Baltkojų, Kidulių, Klevinių, Lekėčių, Plokščių, Sutkų, Šakių, Šilagirio. Vidutinis girininkijos plotas – 4824 hektarai. Miškų urėdijos teritorijos miškingumas – 24,8 proc. Miškai saugomose teritorijose užima daugiau kaip 8 tūkst. hektarų. Į VĮ Šakių miškų urėdijos administruojamą teritoriją patenka dalis valstybinio Panemunių regioninio parko (452 hektarai) ir 7 valstybiniai draustiniai: Baltkojų pedologinis

TAS AŠ R /K

1 r.1 N 14 20

(160 hektarų), Liekės kraštovaizdžio (29 hektarai), Novaraisčio ornitologinis (800 hektarų) ir kt. Urėdijos administruojamoje teritorijoje daugiausia IV grupės (ūkinių) miškų (per 22 tūkst. hektarų). Miško žemė urėdijos teritorijoje užima daugiau kaip 24 tūkst. hektarų (96,9 proc.), o apaugusi mišku – 91,5 proc. bendro miškų urėdijos valdomų miškų ploto. Medynai dengia daugiau kaip 94 proc. miško žemės. Kultūrinės kilmės medynai sudaro 17,1 proc. medynų ploto, o sukultūrinti – 15,7 proc. Neapaugusi mišku miško žemė siekia 654 hektarus (2,6 proc.), iš jų kirtavietės sudaro 498 hektarus. Ne miško žemė apima 799 hektarus (3,1 proc.) – tai žemės ūkio naudmenos, pelkės, vandenys. Užstatyta žemė užima 17 hektarų (0,1 proc.), kita ne miško žemė – 100 hektarų (0,4 proc.). Vidutinis medynų amžius – 54 metai. Jaunuolynų yra 28 proc., pusamžių – 40 proc., bręstančių – 12 proc., brandūs medynai užima 20 proc. III ir IV grupės valstybinių miškų ploto. Urėdijos teritorijoje vyrauja laikinai užmirkusios derlingos augavietės, palankios spygliuočiams ir mišriems medynams.

Darbų netrūksta ištisus metus

VĮ Šakių miškų urėdijoje pagrindiniais ir tarpiniais kirtimais per 2014 metus numatyta iškirsti 105,8 kubinio metro medienos (daugiausia – pušies, eglės ir beržo). 90 tūkst. kubinių metrų apvaliosios medienos šakiškiai miškininkai įprastai parduoda didmeninėje prekyboje per ilgalaikius, pusmetinius ar trumpalaikius pardavimus naudodamiesi elektronine

Šakių miškininkų atminimo ąžuolynas Šakių girininkijoje.

apvaliosios medienos pardavimų sistema. Ši sistema paranki norintiesiems įsigyti ne mažiau kaip 25 kubinius metrus medienos. Mažmeninėje prekyboje šakiškiai kasmet parduoda iki 10 tūkst. kubinių metrų medienos (daugiausia – malkų vietos gyventojams). Dar 6–10 tūkst. kubinių metrų medienos parduodama nenukirstu mišku. 2014 metais urėdijos miškininkai sodindami atkūrė 147,4 hektaro miškų, naujų įveisė 22,3 hektaro, palikta savaime atželti – 76,3 hektaro. Kasmet miškininkų laukia ir daugiau darbų: apsaugoti ir prižiūrėti miško želdinius bei žėlinius, pašalinti juos stelbiančią augaliją, apsaugoti nuo žvėrių, mineralizuoti apie 400 kilometrų priešgaisrinių juostų, išugdyti 344,1 hektaro jaunuolynų, atlikti retinamuosius kirtimus (141,7 hektaro plote). Urėdijos administruojami miškai suskirstyti degumo klasėmis: didelio degumo klasei priskirti 35 proc. miškų, vidutinio degumo – 18 proc., mažo degumo – 47 proc. 2005 metais urėdijoje įrengtas 20 hektarų ploto Lekėčių medelynas. Tuomet moderniai renovuotas ir senasis administracinis Šilagirio girininkijos pastatas, kuriame įrengtos administracinės ir buitinės medelyno patalpos. Didesniam darbo našumui pasiekti naudojamos specializuotos „Egedal“ ir kitų gamintojų sodmenų priežiūros, laistymo mašinos. Pastatytas sodmenų sandėliavimo ir rūšiavimo šaldytuvas, įrengtas technikos bei inventoriaus garažas, kitos priemonės, reikalingos kokybiškiems sodmenims išauginti ir realizuoti. Medelyne dirba penki sezoniniai ir vienas nuolatinis darbininkas. Pavasarį daliai darbų atlikti samdomos rangovų įmonės ir kitų urėdijos padalinių darbuotojai. Sodmenis privačių miškų savininkams miškininkai parduoda tik Lietuvoje. 2014 metais buvo pasiūlyta įsigyti 74,7 tūkst. pušies sėjinukų, 25,3 tūkst. beržo sėjinukų, 1,4 tūkst. liepos ir 1 tūkst. klevo sėjinukų. 2015 metams užauginta 383 tūkst. pušies, 631 tūkst. eglės, 147 tūkst. beržo, 111 tūkst. ąžuolo, 164 tūkst. juodalksnio, 9,9 tūkst. liepos, 1,6 tūkst. klevo sodmenų, taip pat 3,4 tūkst. ornitochorinių medžių ir krūmų. VĮ Šakių miškų urėdijos administruojamoje teritorijoje įveistos keturios sėklinės plantacijos: Lekėčių girininkijoje – pušies (1,91 hektaro), įveista 2000 metais, eglės (9,5 hektaro), įveista 1968–1977 metais, Šakių girininkijoje – juodalksnio (2 hektarai), įveista 2013 metais, uosio (2,3 hektaro), įveista 2012-aisiais. Be kitų darbų, šakiškiai miškininkai įgyvendina Lietuvos ąžuolynų atkūrimo programą, Lietuvos miškingumo didinimo programą, sanitarinės miškų būklės gerinimo priemonių planą ir kitus reikšmingus darbus, puoselėdami miškų urėdijos administruojamus valstybei priklausančius miškus.

Atokvėpio vieta Klevinių girininkijoje.

Dėmesys – rekreacinei infrastruktūrai

Svarbiausi rekreacijos objektai urėdijoje – Šilagirio regykla Novaraisčio ornitologiniame draustinyje, Lekėčių informacinis centras, Plokščių ir Gelgaudiškio pažintiniai takai. Plokščių pažintinis takas (jo ilgis – apie 7 kilometrus) veda pro Šventaduobę, Plokščių piliakalnį, Vaiguvos upę ir gatvę, Plokščių bažnyčią, karių kapines, Kriaučiūno sodybą, Kudirkos akmenį bei kitas lankytinas vietas. Gelgaudiškio pažintinis takas įrengtas buvusiame Gelgaudiškio dvaro parke, kalvotame reljefe netoli Nemuno. Lankytojams įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, laužaviečių, atokvėpio vietų, pastatyta skulptūrų, sutvarkyti pasivaikščiojimo takai. Tako ilgis – 2,5 kilometro. 2014 metais rekreaciniams objektams šakiškiai miškininkai skyrė 41 tūkst. litų. Kasmet ši suma kinta priklausomai nuo įrengiamų ar rekonstruojamų objektų skaičiaus, bet išlieka panaši ar netgi didesnė.

Bisiškės pieva Šakių girininkijoje. Bene pagrindinis miškininkų nuopelnas – nuo sunykimo išgelbėta gamtinė teritorija – Novaraisčio ornitologinis draustinis. Iki 1957-ųjų Novaraisčio pelkė užėmė 1 tūkst. hektarų teritoriją. Vėliau ji paversta durpynu (eksploatuotas iki 1979 metų). 1988 metais įkurtas valstybinis ornitologinis draustinis. 1992 metais Šakių miškų urėdija pasirūpino perimti Novaraisčio ornitologinį draustinį, rekonstravo užtvanką ant Novos upės, įrengė ant magistralinių griovių patvankas, užtvenkė šiaurinę Novaraisčio dalį. Novaraisčio pelkė ypatinga tuo, kad

čia aptiktos 33 paukščių rūšys, įtrauktos į Europos Sąjungos (ES) saugomų gyvūnų sąrašus, o rudenį migracijos metu čia suskrenda daugiau kaip 1500 gervių. Novaraisčio draustinyje lankytojams įrengtas apžvalgos bokštelis. Lekėčių gamtos ir miškininkystės informacinis centras įsikūręs Lekėčių girininkijos pastate. Čia pristatoma apie 600 įvairių gamtos ir miškininkystės istorijos eksponatų. Viduje esančioje salėje rodomas filmas „Naujam gyvenimui prikeltas“ apie Novaraisčio ornitologinį draustinį ir Šakių miškų urėdijos darbams bei juos dirbantiems žmonėms skirtas filmas „Nukirsto medžio kaina“. Centras gausiai lankomas ne tik svečių, bet ir moksleivių. Iš viso miškų urėdijoje yra 9 poilsiavietės, 26 atokvėpio vietos.

Miško keliams – urėdijos ir LAKD lėšos

VĮ Šakių miškų urėdijoje – 142 kilometrai kelių su dirbtine danga ir 702 kilometrai gruntinių kelių. Miško keliams prižiūrėti kasmet skiriama iki 0,5 mln. litų. 2014 metais papildomai suteikta dar 400 tūkst. litų. paprastajam miško kelių remontui. Planuojama, kad šių lėšų turėtų pakakti suremontuoti apie 18 kilometrų urėdijai priklausančių miško kelių. Lietuvos automobilių kelių direkcija urėdijai kasmet skiria 130–190 tūkst. litų kelių priežiūrai ir statybai. 2011–2013 metais už šias lėšas kapitališkai suremontuota 2,2 kilometro miško kelio Šakių girininkijoje. Šįmet pradėtas tiesti naujas 1,2 kilometro ilgio kelias Plokščių girininkijoje. 2014–2015 metais urėdijos planuose – nutiesti naują kelią Baltkojų girininkijoje. Darbai bus finansuojami iš urėdijos lėšų (ji skirs pinigų techninei kelio tiesimo darbų priežiūrai ir daliai

r 4N

.11

TAS AŠ R /K

kelio tiesimo darbų) ir ES paramos (projektas „Miškų infrastruktūros gerinimas“ finansuojamas iki 60 proc.). Su privačių miškų savininkais, anot Šakių miškų urėdijos miškininkų, problemų dėl miško kelių nekyla, visais atvejais ieškoma kompromisų. Urėdija pasiruošusi ne tik pati tvarkyti, prižiūrėti miško kelius, bet ir teikti kelių priežiūros paslaugas privačių miškų savininkams.

Miško kirtimo atliekų paklausa auga

Urėdija kasmet parduoda vis daugiau biokurui ruošti skirtų miško kirtimo atliekų. 2011 metais ji pardavė 6200 kubinių metrų miško kirtimo atliekų, šiais metais jų kiekis išaugo iki 8600 kubinių metrų. Iki 2011 metų urėdija kirtimo atliekas pardavinėjo mažmeninėje prekyboje – daugiausia vietos gyventojams. Šiuo metu jos parduodamos kirtavietėje arba miško sandėlyje. Miško sandėliuose dalis kirtimo atliekų dengiama specialiu popieriumi, kuris jas saugo nuo drėgmės. Nuo 2014 metų urėdija dalį kirtimo atliekų yra rezervavusi ir nuolat dalyvauja BALTPOOL biržoje, tačiau dėl nedidelės paklausos nė vieno sandorio dar nėra pasirašiusi. Į turimos technikos ir kito ilgalaikio turto atnaujinimą urėdija kasmet vidutiniškai investuoja po 1,5 mln. litų. 2011-aisiais įsigytas naujas medvežis, pasinaudojant ES parama įdiegta antžeminė automatinė gaisrų gesinimo sistema, 2012 metais įsigytas naujas medkirtis, 2013-aisiais – naujas miškavežis, šiais metais – naujas traktorius su savikrove priekaba. Pardavus medieną dalis uždirbtų lėšų kasmet skiriama medelynams modernizuoti, urėdijos pastatams tvarkyti, miško įveisimo ir priešgaisrinei priežiūrai.

Kazlų Rūda nenusileidžia didesnėms savivaldybėms

Kazlų Rūdos savivaldybę ekspertai apibūdina kaip vieną progresyviausių pastaruoju metu ir siekiančią įgyvendinti numatytas strategijas. Veiklos rodikliai rodo, kad pastangos veltui nenueina, savivaldybėje gerėja investicinė aplinka, vykdoma nemažai projektų. Kazlų Rūdos savivaldybė iki 2030 metų yra numačiusi įgyvendinti viziją tapti patraukli dirbti, gyventi ir ilsėtis. Tam strateginiuose planuose išskirti prioritetai: suburti pažangią, iniciatyvią, sveiką bendruomenę, sukurti saugią, švarią, patogią aplinką ir sudaryti palankias sąlygas plėtoti verslą. Tam, kad bendruomenė būtų iniciatyvesnė ir pažangesnė, Kazlų Rūdos savivaldybė yra numačiusi skatinti kultūrinį, kūrybinį bendruomenės aktyvumą, sudaryti sąlygas bendruomenių veiklai, didinti socialinių paslaugų įvairovę. Taip pat numatyta plėsti ugdymo paslaugų spektrą ir kelti teikiamų paslaugų kokybę, atnaujinti sveikatos priežiūros įstaigų pastatus ir įrangą, ugdyti sportišką bendruomenę, įgyvendinti kitas priemones. Gerinant gyvenamąją aplinką planuojama toliau tvarkyti susisiekimo infrastruktūrą, plėtoti vandentiekio ir nuotekų tinklus, mažinti šilumos energijos naudojimo apimtis ir gamybos sąnaudas, labiau pritaikyti aplinką neįgaliųjų ir šeimų, auginančių vaikus, poreikiams. Privalumas yra tai, kad sukurta turistų traukos objektų užmiestyje, Europos Sąjungos (ES) lėšomis rekonstruotas miesto parkas, kur įrengtos laipynės ir įvairiausiems renginiams tinkama estrada, atnaujinta mažoji architektūra. Plėtojama ir verslui reikalinga infrastruktūra, sudarytos palankios sąlygos investuotojams įsikurti, skleidžiama informacija apie investicinę aplinką – visa tai turėtų pagerinti sąlygas verslininkams plėtoti veiklą. Kazlų Rūdoje veikia verslo inkubatorius, kuris rūpinasi verslumo skatinimu savivaldybėje, teikia viešąsias paslaugas verslui. Ūkio subjektams palankiomis sąlygomis jis nuomoja patalpas, teikia verslo valdymo paslaugas, tarpininkauja gaunant finansinę paramą, diegiant naujas technologijas ir mokslo naujoves versle.

TAS AŠ R /K

11 r.2010 N metais baigta restauruoti Antanavo medinė koplyčia. 4

Kazlų Rūdos miesto parkas siūlo įvairių pramogų. Geografiškai Kazlų Rūdos savivaldybė yra strategiškai svarbioje vietoje, teritoriją kerta automagistralė „Via Baltica“, geležinkelis Kaunas–Marijampolė–Varšuva, netoli yra pasienis su Lenkija bei Kaliningrado sritimi. Todėl investuoti radus tinkamą sritį čia būtų paranku. Verta atkreipti dėmesį, kad Kazlų Rūda – viena sėkmingiausiai projektus įgyvendinančių savivaldybių, per pastaruosius metus sugebėjusi pritraukti bene didžiausią lėšų dalį iš ES fondų Marijampolės regione. Pasinaudojant ES parama įgyvendinta daug savivaldybės gyventojams reikiamų projektų: atnaujinti gyvenviečių vandentiekio ir nuotekų tinklai, renovuoti miestelių kultūros namai, ugdymo įstaigos, sutvarkyti parkai bei viešosios erdvės. ES parama pasinaudota ir skatinant verslą. Įgyvendinti projektai jaunimo verslumui skatinti, parengti Kazlų Rūdos savivaldybės teritorijų planavimo dokumentai, savivaldybės 2013– 2020 metų strateginis plėtros planas.

81 EKSPERTO ŽVILGSNIS

GERI REZULTATAI – DĖL AKTYVIOS SAVIVALDOS LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudarytame savivaldybių reitinge Kazlų Rūdos savivaldybė 2013 metais užėmė aukštą 8-ą vietą iš 53 Lietuvos savivaldybių. Be abejo, prie to prisidėjo geras investicijų srities įvertinimas: Kazlų Rūda surinko 70 balų (iš 100 galimų) ir atsidūrė gerokai aukščiau už šalies vidurkį (49 balai). Šių metų rezultatas padidėjo palyginti su 2012 metais (49,6 balo), o tai rodo pagerėjusią investicinę situaciją savivaldybėje. Veikiančių ūkio subjektų skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų – vienintelis rodiklis, pagal kurį savivaldybė nusileido šalies vidurkiui. Vidutiniškai tūkstančiui Kazlų Rūdos gyventojų teko 18 veikiančių ūkio subjektų, o šalies gyventojams – 21. Šis skaičius paaugo palyginti su 2012 metais (16,4 tūkstančiui gyventojų). Materialinės investicijos vienam savivaldybės gyventojui sumažėjo 18 proc., t. y. nuo 5524 iki 4518 litų, tačiau vis tiek liko didesnės už savivaldybių vidurkį, kuris siekė 4104 litus. Įspūdingiausiai savivaldybė atrodė tiesioginių užsienio investicijų srityje: vienam Kazlų Rūdos gyventojui teko 21 953 litai, arba kitaip – 5 kartus tiek, kiek vidutiniškai šalies gyventojui. Tam didžiulę įtaką turėjo savivaldybės parengti investiciniai sklypai su infrastruktūra, skirti naujiems investuotojams pritraukti. Prie Kazlų Rūdos investicinio patrauklumo kūrimo prisideda ir palanki mokesčių aplinka. Savivaldybėje mokesčiai buvo mažesni už šalies vidurkį. Vidutinis fiksuotas pajamų mokesčio už verslo liudijimus tarifo dydis siekė 437 litus, o savivaldybių vidurkis – 598 litus. Panaši ir nekilnojamojo turto mokesčio situacija: vidutinis tarifas Kazlų Rūdoje siekė 0,68 proc., o šalyje – 0,71 proc. Matyti, kad palanki mokesčių sistema ir savivaldybės iniciatyvos pritraukiant investuotojų davė apčiuopiamos naudos. Kazlų Rūda pagal pritrauktas Europos Sąjungos (ES) lėšas vienam gyventojui gerokai lenkia daugelį didesnių miestų. Savivaldybė už ES paramą įgyvendino daugybę projektų: išasfaltuotos gatvės, nutiesti vandentiekio, nuotekų tinklai, renovuotos švietimo įstaigos. Tačiau aktyvi savivalda tuo neapsiriboja: pati ieško finansuotojų tam, kad įgyvendintų dar daugiau projektų.

MAŽOS SAVIVALDYBĖS IRGI TURI PRIVALUMŲ LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS Kazlų Rūdos savivaldybę vertinti kiek sudėtinga. Ji palyginti maža, ir pramonės klestėjimo vargu ar galima čia tikėtis. Tačiau verslas Kazlų Rūdoje nėra visiškai miręs. Lietuvos pramonininkų konfederacijos specialistai čia rengia įvairius mokymus, bendradarbiauja su savivaldybės verslo informacijos centru, sulaukia nemažai klausimų apie verslo plėtros galimybes, eksportą ir pan. Kokių privalumų mažos savivaldybės gali turėti prieš dideles? Tai tik pateikimo klausimas. Buvo pavyzdys, kai prisiviliotas ir Ignalinos rajone įkurdintas vienas Rusijos mokslininkas. Jo pastebėjimai buvo tokie: niekada negalvojau, kad būtų galima dirbti kaime, už lango mėgautis nuostabiu gamtos peizažu, kas rytą išsimaudyti čia pat esančiame ežere. Negana to, vietoje yra laboratorija su šviesolaidžiu internetu, kurį pasitelkus galima bet kada puikiausiai susisiekti su kolegomis visame pasaulyje. Ir galiausiai – nereikia kasdien po kelias valandas praleisti važiuojant į darbą ir atgal į namus, nes gyveni tiesiog kurorte turėdamas visas reikiamas sąlygas. Būtent tokie ir yra mažesnių savivaldybių privalumai. Tik reikia tinkamai išnaudoti turimą infrastruktūrą. Žinoma, be veiklios vietos valdžios vargu ar galima aukštai pakilti. Mažų savivaldybių merai pirmiausia turėtų galvoti ne apie tai, kaip atsilyginti partijoms už jų kandidatūros iškėlimą, bet apie tai, kaip tapti tikru miestelio šeimininku ir tinkamai skelbti savivaldybės privalumus.

TURTO LIKVIDUMĄ SUNKU APIBŪDINTI „INREAL“ KONSULTACIJŲ IR ANALIZĖS DEPARTAMENTO VADOVAS ARNOLDAS ANTANAVIČIUS Kazlų Rūdos savivaldybę būtų galima apibūdinti panašiai kaip kitus mažesnius rajonus, nes nekilnojamojo turto sektoriaus perspektyvos visur panašios. Žinoma, sudaroma kur kas mažiau sandorių, susijusių su ūkininkų poreikiais – žemės ūkio paskirties sklypų ir ūkininkams tinkamų patalpų. Gali būti, kad tai susiję su tuo, jog pati savivaldybės teritorija nėra didelė. Arba galbūt čia ūkininkai nėra tokie stiprūs, o žemės – ne itin tinkamos ūkinei veiklai. Nekilnojamojo turto sandorių skaičius Kazlų Rūdos savivaldybėje pastaruoju metu tikrai nėra didelis, per mėnesį sudaromas vos vienas kitas sandoris. Todėl būtų sunku apibūdinti turto likvidumą ir kalbėti apie perspektyvas ir butų, ir individualiųjų namų rinkoje. Galbūt ir šiame krašte būtų tikslingiausia orientuotis į žemdirbystę ir čia ieškoti papildomų galimybių ateities plėtrai.

Investicijos į darbo našumą atsiperka Pirmieji miškotvarkos darbai Kazlų Rūdos miškuose atlikti dar 1820 metais. 1920-aisiais įkurta Kazlų Rūdos miškų urėdija. Urėdijos miškininkų kasdienybė – miškotvarkos, miško apsaugos, atkūrimo, ugdymo, melioracijos darbai, racionalus miško išteklių naudojimas ir prekyba mediena bei miško ištekliais. VĮ Kazlų Rūdos mokomosios miškų urėdijos išskirtinumas – studentų mokomoji ir gamybos praktika.

r 4N

.11

TAS AŠ R /K

Urėdijos teritorijoje – 7 draustiniai

VĮ Kazlų Rūdos mokomosios miškų urėdijos teritorijoje – daugiau kaip 36 tūkst. hektarų miškų, iš jų 29,4 tūkst. hektarų priklauso valstybei. Privatūs ir nuosavybės teisėms atkurti skirti miškai sudaro 5,6 tūkst. hektarų, dar 1,8 tūkst. hektarų – kitų naudotojų miškai. Visi miškų urėdijos administruojami miškai sertifikuoti FSC miškų tvarkymo sertifikatu. Urėdijos administruojama teritorija driekiasi per dvi apskritis (Marijampolės, Kauno) ir tris savivaldybes (Kazlų Rūdos, Kauno, Prienų). Visi urėdijos miškai suskirstyti į aštuonias girininkijas: Novos, Braziūkų, Agurkiškių, Šališkių, Višakio Rūdos, Jūrės, Kazlų Rūdos ir Bagotosios. Vidutinis girininkijos plotas – 4588 hektarai. Urėdijoje – 16 eiguvų (vidutinis vienos plotas – 2294 hektarai). VĮ Kazlų Rūdos mokomojoje miškų urėdijoje vyrauja trečios ir ketvirtos grupės miškai. Šie sudaro daugiau kaip 23 tūkst. hektarų. Vidutinis medynų amžius – 56 metai. Jaunuo-

lynai sudaro 22 proc., pusamžiai – 51 proc., pribręstantys – 10 proc., brandūs – 17 proc. viso valstybei priklausančio miškų ploto. Urėdijos teritorijos miškingumas – 53,9 proc. Nuo 1994-ųjų Kazlų Rūdos miškų urėdija vadinama mokomąja miškų urėdija. Mokslinio tyrimo ir mokymo miškai užima apie 705 hektarus miškų ploto, selekcinės sėklininkystės objektai – 136 hektarus.

Prioritetas – ateities miškų kokybė

2013 metais miškų urėdija iškirto 108,4 tūkst. kietmetrių likvidinės medienos. 763,6 hektaro plote miškininkai vykdė ugdomuosius kirtimus. Dar 10 tūkst. kietmetrių medienos iškirsta sanitariniais rinktiniais kirtimais. Pagrindiniais kirtimais iškirstas 320,8 hektaro plotas. Neplyni kirtimai sudaro 68 hektarus ploto, t. y. 21 proc. viso pagrindinių kirtimų ploto. 2014-aisiais miškininkai yra suplanavę parduoti 101,1 tūkst. kubinių metrų apvaliosios medienos ir 6,9 tūkst. kubinių metrų miško kirtimo atliekų. Mediena parduodama naudojantis elektronine apvaliosios medienos pardavimo sistema. VĮ Kazlų Rūdos mokomojoje miškų urėdijoje šiais metais medieną perka tik Lietuvoje registruotos įmonės. Miškininkai kasmet atkuria tai, kas buvo iškirsta. Miško sodinimo sezonas labai trumpas – trunka dvi ar tris savaites. Geram, produktyviam miškui užauginti būtini kokybiški sodmenys, šiems – aukštos kokybės sėklos. Genetiškai patikimos sėklos renkamos sėklinėse miškų urėdijos plantacijose, sėkliniuose medynuose, genetiniame draustinyje ir nuo pačių geriausių pirmosios selekcinės grupės medynų medžių. Sodmenys miškui atkurti ir įveisti auginami urėdijos medelyne. Urėdijoje įveistos sėklinės paprastosios eglės (3,15 hektaro), paprastosios pušies (6,5 ir 6,3 hektaro), juodalksnio (2,7 hektaro), maumedžio (0,96 hektaro) plantacijos, atrinkti pliusiniai medžiai, įveista nemažai kolekcinių, bandomųjų želdinių ir atkeltų tolimų geografinių ekotipų želdinių bei įvairių introdukuotų rūšių želdinių. Pavyzdžiui, genetinis paprastosios pušies draustinis (79,5 hektaro) – miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektas, skirtas vertingam genofondui išsaugoti. Vidutinis medynų amžius – 102 metai. 2013 metais urėdijos miškininkai atkūrė 280 hektarų miško: iš jų pasodino 118,1 hektaro, savaime atželti paliko 161,9 hektaro. Dar įveista 19 hektarų naujų miškų. Nauji miškai įprastai įveisiami žemės ūkiui netinkamuose plotuose. Miškų urėdija kasmet galėtų įveisti ir daugiau naujų miškų, tačiau trūksta žemės ūkiui netinkamų ar nenaudojamų žemių.

Sodmenimis apsirūpina patys

VĮ Kazlų Rūdos mokomosios miškų urėdijos medelyno plotas 1960 metais siekė 5,5 hektaro. 2005-aisiais – jau 23,4 hektaro. Šiais metais medelyne auga beveik 2 mln. sėjinukų ir 700 tūkst. vienetų sodinukų, skirtų miškams atkurti. Medelyne taip pat auginami 33 tūkst. dekoratyvinių sodmenų. Sodmenys parduodami tik Lietuvoje. Jų įsigyja privačių miškų savininkai ir kaimyninės urėdijos. Populiariausi sodmenys – įvairių rūšių pušys, kadagiai, tujos, baltosios eglės „Conica“, raugerškiai, rododendrai, veigelės. VĮ Kazlų Rūdos mokomoji miškų urėdija įgyvendindama Lietuvos miškingumo didinimo ir Valstybinių miško medelynų modernizavimo programas kasmet išaugina vis daugiau sodmenų, ypač lapuočių. VĮ Kazlų Rūdos mokomosios miškų urėdijos miškai yra nuolat gausiai lankomi poilsiautojų. Miškus pasiekti ypač patogu automagistrale „Via Baltica“, geležinkeliais Vilnius–Karaliaučius, Sankt Peterburgas–Varšuva. Daugiausia lankytojų sulaukia Kauno priemiestyje esantys miškai, taip pat urėdijos administruojamoje teritorijoje yra ne viena kolektyvinių sodų bendrija.

Miško lankytojams – sutvarkyta infrastruktūra

Visuomenės poreikiams užtikrinti urėdijoje didelis dėmesys skiriamas rekreaciniams miško objektams sutvarkyti ir naudoti. Atnaujinamos apnykusios ir įrengiamos naujos poilsiavietės, atokvėpio vietos, stovyklavietės. Pastaruoju metu įrengta daug naujų originalių pavėsinių su miško baldais. Urėdijoje yra 51 atokvėpio vieta, 37 poilsiavietės, viena stovyklavietė, du rekreaciniai takai, vienas pažintinis takas ir viena regykla. Didžioji dalis žmonių miškuose apsilanko šiltuoju metų laiku, kiek mažesnė šaltuoju. Daugiausia lankytojų sulaukia poilsiavietės, kuriose įrengtos pavėsinės ir kiti rekreaciniai įrenginiai. Esant geriems orams miško lankytojai apsistoja pailsėti ir atokvėpio vietose, kur įrengti lauko baldai – šios vietos ypač patrauklios uogautojams ir grybautojams. Lankomiausi rekreacijos objektai, anot Kazlų Rūdos urėdijos miškininkų, įrengti arčiau gyvenviečių. Kazlų Rūdos gyventojų ir miesto svečių ypač mėgstamas 2013 metais naujai įrengtas Pažintinis miško takas šalia Kazlų Rūdos. „Tai daug metų galvotas ir puoselėtas projektas, įgyvendintas pasinaudojus Europos Sąjungos (ES) parama“, – sakė Kazlų Rūdos miškų urėdas Linas Bužinskas. VĮ Kazlų Rūdos mokomoji miškų urėdija dalyvavo Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonėje „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“. Šios programos

mojoje miškų urėdijoje – daugiau kaip 1193 kilometrai vietos reikšmės vidaus miško kelių. Šiais keliais naudojasi ne tik miškininkai, bet ir privačių miškų savininkai, pamiškėse gyvenantys žmonės. Kasmet į kelių priežiūrą urėdija investuoja vidutiniškai 800 tūkst. litų. Šiais metais miškininkai skyrė 480 tūkst. litų ir rekonstravo 4 kilometrų kelio ruožą Šališkių bei Jūrės girininkijose. Daliai miško kelių prižiūrėti urėdijai užtenka turimos technikos, tačiau naujiems keliams tiesti ji samdo specializuotas įmones. Urėdija taip pat planuoja dalyvauti Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programoje. Gautos ES lėšos būtų skirtos kelių su žvyro danga remontui Jūrės, Kazlų Rūdos, Bagotosios ir Braziūkų girininkijose. Beje, šie atnaujinti keliai sujungtų ne tik urėdijos, bet ir privačių miškų savininkų miškus.

lėšomis finansuojamas rekreacinės paskirties miško infrastruktūros objektų įrengimas ir gerinimas. Pažintinis miško takas – tai rekreacinė infrastruktūra, skirta pažintiniam poilsiui, pristatanti miškų urėdiją, atspindinti būdingas miško floros ir faunos vertybes, unikalią krašto istoriją. Take įrengti miško lankymo ir pažinimo maršrutai: pastatyti stendai, informacinės rodyklės, ženklai, apžvalgos aikštelės, pavėsinės, lauko baldai, skulptūros ir kiti pažintinę funkciją turintys rekreacinės įrangos elementai. Nemažai žmonių aplanko informacinį miškų urėdijos centrą (miško muziejų), esantį Kazlų Rūdoje. 1975 metais Kazlų Rūdos bandomajam gamybiniam miškų ūkio susivienijimui pastačius naujus administracinius pastatus, senasis objektas, statytas 1937-aisiais, liko nenaudojamas. Kazlų Rūdos miškininkai jame nusprendė įrengti miško muziejų. Šiandien čia lankantis ir apžiūrint sukauptus eksponatus lankytojams suteikiama kvalifikuota informacija apie miškų būklę, rekreaciją ir gamtosaugą, miškininkų darbus. Pageidaujantys lankytojai gali būti konsultuojami aktualiais miškininkystės ir gamtosaugos klausimais. Rekreaciniams objektams prižiūrėti ir naujiems įrengti miškininkai kasmet skiria maždaug 140 tūkst. litų. VĮ Kazlų Rūdos mokomosios miškų urėdijos veiklos teritorijoje yra išskirti 4 valstybiniai draustiniai, kurių bendras plotas sudaro 858 hektarus, ir 3 savivaldybių draustiniai, kurių bendras miškų plotas – daugiau kaip 1042 hektarai. Kazlų Rūdos valstybinis kraštovaizdžio draustinis (857 hektarų ploto) įsteigtas 1988 metais, siekiant išsaugoti aliuvinių lygumų, suraižytų upelių slėniais, kraštovaizdį. Draustinis patenka į vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą. Novaraisčio valstybinis ornitologinis draustinis (827 hektarų ploto) įsteigtas saugant paukščių perėjimo ir poilsio migracijų metu vietą Pietvakarių Lietuvoje. Draustinis įkurtas netoli Lekėčių miestelio, Šakių, Kauno rajonų ir Kazlų Rūdos savivaldybių sandūroje. Bendras draustinio plotas urėdijos teritorijoje – tik 28,7 hektaro (vien miško žemė).

Rūpinasi darbo našumu ir kokybe

Pagrindinis miškininkų rūpestis – ne tik atkurti ir prižiūrėti miškus, puoselėti ir saugoti gamtą – prie šių rūpesčių prisideda ir kelių statyba bei jų remontas. VĮ Kazlų Rūdos moko-

r 4N

.11

TAS AŠ R /K

Šiais metais miškininkai planuoja parduoti 6,9 tūkst. kubinių metrų miško kirtimo atliekų. 1 tūkst. kubinių metrų miško kirtimo atliekų numatyta parduoti kirtavietėse – jų įsigyja vietos gyventojai. Didžiąją dalį – 5,9 tūkst. kubinių metrų – atliekų suplanuota parduoti kirtimo atliekų sandėliavimo aikštelėse. 1,2 tūkst. kubinių metrų atliekų miškininkai parduos prieš tai apdengę jas specialiu popieriumi, kad šios apdžiūtų ir pagerėtų jų kokybė. VĮ Kazlų Rūdos mokomoji miškų urėdija nuo šių metų dalyvauja energijos išteklių biržoje „Baltpool“, tačiau dėl didelės biokuro pasiūlos kol kas nepavyko parduoti nė vienos biokuro partijos. Urėdija, siekdama gerinti darbuotojų darbo sąlygas, užtikrinti aukščiausio lygio saugumą vykdant pavojingus (medžių leidimo) darbus, mažinti medienos ruošos savikainą, laiku atlikti medienos sortimentų gamybos užduotis ir sutartinius apvaliosios medienos pardavimo įsipareigojimus, ketina įsigyti medkirtę, tinkamą darbui pagrindiniuose kirtimuose. Nusipirkus šią įrangą taip pat būtų siekiama plėtoti ir tobulinti pirminės medienos apskaitos sistemą pasinaudojant medkirtės teikiamais sortimentų tūrio nustatymo duomenimis, maksimaliai išnaudoti GPS sistemų teikiamas paslaugas biržės kirtimo procese, kuo labiau sumažinti aplinkos taršą medienos gamybos proceso metu naudojant bioalyvą ir plėtoti kompleksinį ūkininkavimą urėdijos valstybinės reikšmės miškuose.

„Hi-Finity“ stumdomosios durys atsirado pasitelkus paprastą formulę: kuo mažesnis rėmas ir kuo daugiau stiklo. Integruojant aliuminio profilius į sienas, stiklo plokštuma tęsiasi nuo grindų iki lubų, sukurdama galutinį minimalistinį vaizdą. Duryse yra plonos elegantiškos rankenos, todėl be didelių pastangų stumiant lengva atverti plačias angas. Duris, kuriose yra paslėptas variklis, galite valdyti automatiškai ar naudodamiesi sienoje sumontuotu mygtuku arba distanciniu pulteliu. Sistema pasižymi išskirtiniu dizainu ir tvirtumu, todėl maksimalus „Hi-Finity“ durų plokštės svoris yra ne didesnis nei 500 kg. Durys gali būti dviejų arba trijų stiklų. Pasižymi aukštu saugumo lygiu, atitinkančiu RC2. „Hi-Finity“ durys yra saugios ir turinčios gerą šiluminę izoliaciją. „Hi-Finity“ – tai tiesiog pats geriausias sprendimas šiuolaikinėje energiją taupančioje architektūroje. www.reynaers.com

Langų, durų, stumdomųjų sistemų, pertvarų, uždangų nuo saulės ir saulės kolektorių integravimo aliuminio sistemos.

Vizija vienokia, realybė – kitokia Pagal patvirtintą 2011–2018 metų strateginį plėtros planą Vilkaviškio rajonas – saugus Lietuvos pasienio kraštas, savo gamtine ir geografine padėtimi patrauklus investicijoms, gausus etninio ir kultūros paveldo, sudarantis sąlygas visapusiškai tobulėti. Rengiant strateginį rajono planą išskirti prioritetai: žmogiškųjų išteklių, iniciatyvios, modernios visuomenės ir socialinės gerovės plėtra, verslo, turizmo, žemės ūkio konkurencingumo didinimas, saugios bei švarios gyvenamosios aplinkos plėtra. Analizuojant žmogiškuosius Vilkaviškio rajono savivaldybės išteklius, daug pozityvumo įžvelgti negalima. Antai 2009 metų pradžioje šioje savivaldybėje, kuri užima 1259 kvadratinių kilometrų ploto teritoriją, gyveno 47 593 gyventojai. 2008-ųjų pradžioje jų buvo sumažėję 0,8 proc. (palyginti su 2007 metais). 2010-ųjų pradžioje rajone dar gyveno 47 204 žmonės, o 2012 metais – jau tik 41 892. Vilkaviškio rajono savivaldybėje 2012 metų gruodžio mėnesį buvo užregistruoti 3075 asmenys, ieškantys darbo. Pozityviau nuteikia tai, kad nedarbo lygis Vilkaviškio rajone šiek tiek mažėja. Bedarbių procentas, vertinant darbingo amžiaus gyventojų skaičių, 2012 metų gruodį sudarė 12,5 proc. ir sumažėjo 8 proc., palyginus su 2012 metų sausio mėnesio rezultatais. 2013-aisiais Vilkaviškio rajono savivaldybėje buvo registruota 1210 ūkio subjektų, o veiklą vykdė 579. Veikiančių mažų ir vidutinių įmonių 2013 metų pradžioje buvo 353. 2012 metais Vilkaviškio rajono savivaldybėje buvo išduoti 1078 verslo liudijimai. Populiariausios išduotų verslo liudijimų rūšys buvo prekyba ne maisto produktais, stogų dengimas, kirpyklų, kosmetikos kabinetų ir salonų, soliariumų veikla, esamų statinių atstatymas, remontas, naujų objektų statyba. Pagal gyvenamąją vietą, ūkio veiklos pobūdį ir gyventojų užimtumo pasiskirstymą ūkio sektoriuose žemės ūkis yra pagrindinė Marijampolės regiono verslo šaka. Vilkaviškio rajonas – ne išimtis. Vilkaviškio rajono savivaldybės turizmo plėtros studijoje pažymima, kad gamtiniai ir ypač kultūriniai ištekliai šiame rajone

r 4N

.11

TAS AŠ R /K

egzistuoja patys sau, o turistų srautus, kurie palyginti yra negausūs, vilioja ne tiek ištekliai ir paveldas, kiek giminystės ryšiai bei socialinis vietos gyventojų ar verslininkų aktyvumas. Turizmo ištekliai rajone galėtų būti apibūdinami kaip nesusiformavę, ypač profesionalumo požiūriu, nors turintys potencialias teigiamas turizmo plėtros nuostatas. Iš Vilkaviškio rajono privalumų analitikai pirmiausia pažymi palankią geografinę padėtį turizmui, lankytinų ir turistams patrauklių vietų gausą. Čia išplėtota susisiekimo infrastruktūra, parengti Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijų planavimo dokumentai, skirti urbanizuotų teritorijų, inžinerinės infrastruktūros plėtrai, kaimiškosioms teritorijoms tvarkyti. Parengtas Vilkaviškio rajono savivaldybės 2011–2018 metų strateginis plėtros planas. Verslininkams turėtų būti svarbus ir patogus susisiekimas su kaimyninėmis šalimis, palanki gamtinė bei geografinė padėtis žemės ūkio plėtrai, nemažas javų produkciją superkančių įmonių skaičius. Vis dėlto trūkumų yra irgi nemažai, jų sąrašą pradeda kasmet mažėjantis gyventojų skaičius. Dėmesį atkreipia ir tai, kad rajone žemas paslaugų sektoriaus plėtros lygis (vertinant paslaugas turistams, gyventojams ir verslui), lėtai kuriamos naujos darbo vietos, auga darbo jėgos emigracija, didėja nedarbo lygis, kuris sąlygoja ir didelį socialinės pašalpos gavėjų skaičių rajone. Vilkaviškio rajono valdžia turėtų susirūpinti ir nepakankamai išplėtota viešąja infrastruktūra, trūksta apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas teikiančių įmonių, nėra universalios sporto bazės, atvirų jaunimo centrų. Trūkumai atveria kelią naujoms galimybėms. Kokių jų turi Vilkaviškio rajono savivaldybė? Pirmiausia rajono valdžia turėtų susirūpinti vidaus ir užsienio investicijų, smulkiojo bei vidutinio verslo skatinimu, ypač kaimiškosiose savivaldybės vietovėse, investicijų į turizmo sektorių plėtra ir skatinimu, ypač plėtojant kaimo turizmo veiklą. Naujų galimybių gali suteikti sėkmingesnis Europos Sąjungos lėšų naudojimas, pasienio regionų bendradarbiavimas. Aktyvesnė turizmo ir verslo informacijos centro veikla pristatant ir populiarinant rajoną nacionalinėse bei tarptautinėse parodose galėtų padėti pritraukti daugiau investicijų, turistų, skatintų naujų darbo vietų steigimą.

87 EKSPERTO ŽVILGSNIS

ERDVĖS MOKESČIAMS MAŽINTI DAR YRA LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudarytame savivaldybių indekse Vilkaviškis 2013 metais užėmė 25 vietą iš 53 rajono savivaldybių. Palyginti su 2012 metais savivaldybės investicijų aplinkos vertinimas ženkliai pagerėjo: 2012 metais jis siekė vos 26,1 balo, o 2013-aisiais beveik pasivijo šalies vidurkį (48,6 balo) ir surinko 43,7 balo (iš 100 galimų). Tai rodo akivaizdžiai pagerėjusią investicinę savivaldybės aplinką. Aukštesnį nei praėjusiais metais investicijų srities įvertinimą lėmė spartus materialinių investicijų kiekio augimas, veikiančių ūkio subjektų skaičiaus vienam gyventojui didėjimas. Šis ūgtelėjo nuo 12,8 iki 14 (tūkstančiui gyventojų). Materialinių investicijų, tenkančių vienam savivaldybės gyventojui, padaugėjo daugiau kaip dukart: nuo 1036 iki 2299 litų. Nors ūkio subjektų ir materialinių investicijų kiekis augo, pagal šiuodu rodiklius savivaldybė vis dar buvo gerokai žemiau nei šalies vidurkis. Labiausiai Vilkaviškio savivaldybė turėtų pasitempti pritraukdama tiesiogines užsienio investicijas. Pagal šį rodiklį rajonas nuo Lietuvos vidurkio atsiliko daugiau kaip 30 kartų ir siekė vos 142 litus vienam žmogui (bendras šalies vidurkis – 4448 litai). Norint pagerinti investicijų srities įvertinimą, pirmiausia reikia susitelkti į tiesioginių užsienio investicijų pritraukimą, o tam itin svarbu gerinti mokesčių aplinką. Savivaldybė dar gali mažinti mokesčių tarifus. Nors vidutinis fiksuoto pajamų mokesčio už verslo liudijimus dydis yra netgi šiek tiek žemesnis nei vidutinis savivaldybių, nekilnojamojo turto mokestis – tarp didžiausių šalyje ir siekia 1 proc. Šio mokesčio mažinimas turėtų būti kitas savivaldybės žingsnis gerinant investicinę aplinką.

NORĖTŲSI AKTYVESNIŲ VALDŽIOS ŽINGSNIŲ LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS Išskirti Vilkaviškio rajoną pramonės ir jos plėtros požiūriu – sunkoka. Šis kraštas neišsiskiria kaip pramonės lyderis ar bent jau tuo, kad čia veikia viena kita didesnė įmonė. Žvelgiant į geografinę situaciją, ji verslui plėtoti būtų paranki. Šalia yra pasienis su Rusija, rajoną kerta geležinkelis. Tačiau reikėtų pastangų iš vietos valdžios, kad būtų išnaudota nebloga geografinė padėtis ir į savivaldybę dėmesį atkreiptų verslas, investuotojai. Aktyvesnių savivaldybės žingsnių čia kol kas nelabai matyti. Dėl to galima pastebėti ir gyventojų emigraciją į kitus miestus ar užsienį. Jeigu savivaldybė mažai bendradarbiauja su verslu ir gyventojams nepasiūloma darbo vietų, tinkamo uždarbio, jie neturi kito kelio, kaip tik išvykti kitur.

PLĖTROS KRYPTIS LABAI AIŠKI „INREAL“ KONSULTACIJŲ IR ANALIZĖS DEPARTAMENTO VADOVAS ARNOLDAS ANTANAVIČIUS Žvelgiant į nekilnojamojo turto sandorių skaičių, Vilkaviškio rajonas atrodo geriau nei šalia esantis Šakių rajonas, nors situacija abiejuose panaši. Didėjantis butų, individualiųjų namų ir komercijai skirtų patalpų sandorių skaičius leidžia manyti, kad turto likvidumas Vilkaviškio rajone yra geresnis nei ankstesniais metais. Procesai, būdingi mažesniems miestams, rajonų centrams, nesvetimi ir Vilkaviškiui – gyventojai, pradėję gauti didesnes pajamas, gręžiasi į nekilnojamąjį turtą. Pirmiausia norima pasigerinti gyvenimo sąlygas, todėl ieškoma tinkamesnių butų, individualiųjų namų. Vilkaviškio rajone nemažas ir žemės ūkio paskirties sklypų sandorių skaičius, kuris parodo, kad rajonas labiau orientuotas į žemės ūkio sektorių. Žinoma, tai būdas mažesniems rajonams išgyventi ir būti plėtojamiems, nes žemės ūkis yra pamatinė veiklos sritis. Dažniausiai tik ji sudaro sąlygas plėtrai ir pridėtinės vertės kūrimui. Todėl Vilkaviškio rajoną būtų galima charakterizuoti kaip perspektyviausią plėtojant žemės ūkio sektorių. Miestas yra per mažas, kad būtų galima kalbėti apie ženklią komercinio ar gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto plėtrą.

Privalumas – strateginis mąstymas Kalvarijos savivaldybės vaidmuo, be abejo, buvo reikšmingesnis prieš Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą. Tuomet Kalvarijos pasienio punktas buvo vienas svarbiausių kelyje į Lenkiją. Šiandien arti esantis pasienis turi mažesnę reikšmę, vis dėlto irgi gali suteikti papildomų galimybių plėtojant ekonomiką ir pritraukiant investicijų. Kalvarijos savivaldybės vadovai puikiai supranta, kad laukti kieno nors malonės būtų netikslinga, todėl stengiasi įvertinti savo galimybes ir ieškoti būdų, kad situacija ne blogėtų, o gerėtų. Verslas palankiai vertina tai, kad savivaldybė yra pasitvirtinusi bendrąjį teritorijos planą ir 2011–2017 metų strateginį plėtros planą. Abiejuose gana aiškiai numatyta, kokių veiksmų kurioje srityje reikėtų imtis, ko siekti ir kaip tai daryti. Pagrindinė ūkio veikla Kalvarijos savivaldybėje – žemės ūkis. Todėl natūralu, kad strateginiuose plėtros dokumentuose numatyta stiprinti šią šaką. Ketinama didinti ir Kalvarijos savivaldybės miškingumo rodiklį, tad rekomenduojama nederlingas žemes apželdinti mišku. Gyvenamųjų vietovių plėtros teritorijos numatomos prie miestų ir miestelių, kur pagal parengtus detaliuosius planus plėtotina gyvenamoji statyba bei kita ne žemės ūkio veikla. Kalbant apie verslą, labiausiai Kalvarijos savivaldybėje reikėtų skatinti pažintinį turizmą – su maitinimu, apgyvendinimu, informacija apie gamtinę ir kultūrinę vietos aplinką, ekskursijų organizavimu. Šalia būtų plėtojama ir pramoginė rekreacija – poilsis gamtoje arba tam tikslui pritaikytoje dirbtinėje aplinkoje, dalyvaujant įvairaus pobūdžio pramogose. Dėmesio ketinama skirti ir su poilsiu susijusio turizmo plėtrai, ypač kaimo turizmo, teikiant tam tikras specializuotas paslaugas: maitinimo, apgyvendinimo, poilsio bei pramogų organizavimo, šiam tikslui skirto inventoriaus nuomos. Kalvarijos savivaldybė nemažai vilčių paskatinti ekonominę ir verslo plėtrą sieja su netoliese klojama europine geležinkelio vėže „Rail Baltica“.

r 4N

.11

TAS AŠ R /K

Siekiant plėtoti vietos ekonomiką, pritraukti naujų investuotojų, sudaryti palankias sąlygas verslo plėtrai, nuo 2006 iki 2008 metų vidurio buvo įgyvendinamas projektas „Pramoninių zonų ir plyno lauko investicijų skatinimas Nemuno euroregione“. Projekto metu parengti sklypai ir pramoninės zonos vadinamojo plyno lauko investicijoms. Sklypai siūlyti naujoms šalies ir užsienio įmonėms, taip pat sudarytos palankios sąlygos į juos persikelti partnerių teritorijose jau veikiantiems verslo subjektams. Kalvarijos savivaldybė buvo viena iš projekte dalyvavusių savivaldybių. Ji Smalininkų kaime suformavo pramoninės zonos teritoriją: čia yra 5 sklypai nuo 57 arų iki 4,9 hektaro ploto, kuriuose galima plėtoti logistikos, automobilių remonto ir techninės priežiūros paslaugas, maisto produktų gamybą. Pramoninė zona ribojasi su senuoju Kalvarijos–Suvalkų plentu, kuris netoliese įsilieja į magistralę „Via Baltica“. Įvažiavimas į sklypus – nuo esamo senojo kelio Kalvarija–Suvalkai. Zonoje yra elektros ir šviesolaidžio tinklai. Nors prieš kurį laiką rengiant strateginius planus tikėtasi ženklaus ekonomikos augimo ir darnios savivaldybės plėtros, didele investuotojų gausa Kalvarijos savivaldybė pasigirti negali. Veikiančių ūkio subjektų skaičius čia per pastaruosius metus nežymiai mažėjo. 2008 metais buvo 146 veikiantys ūkio subjektai, 2012-aisiais – 142. Savivaldybės teritorijoje dominuoja smulkios įmonės, turinčios 1–4 darbuotojus. Didžiausias veikiančių ūkio subjektų skaičius Kalvarijos savivaldybėje išliko didmeninės ir mažmeninės prekybos, variklinių transporto priemonių, motociklų remonto ir kitose aptarnavimo veiklos sferose. Pastarųjų metų statybos mastus Kalvarijos savivaldybės teritorijoje atspindi išduotų leidimų skaičius. Negyvenamosios statybos objektų yra daugiau nei gyvenamosios, ir jų skaičius kasmet didėja nepaisant smuktelėjimo 2009 metais. Naujos gyvenamosios statybos veikla išlieka neaktyvi. Palyginimui – 2011 metais išduota 11 statybos leidimų gyvenamajai statybai ir 38 negyvenamosios paskirties objektams statyti. Išlieka ryški pramonės orientacija į žemės ūkio produkcijos perdirbimą. Kalvarijos savivaldybės pramonės potencialas koncentruojasi šiaurinėje savivaldybės teritorijos dalyje, Kalvarijos miesto ir Jungėnų kaimo apylinkėse šalia automagistralės „Via Baltica“.

89 EKSPERTO ŽVILGSNIS

INVESTUOTOJŲ IEŠKO, O NE LAUKIA LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudaromame savivaldybių indekse Kalvarijos savivaldybė 2013 metais iš 36 vietos pakilo į 9 tarp 53 rajono savivaldybių. Tam nemažai įtakos turėjo ženklus investicinės aplinkos pagerėjimas. 2011 metais ši sritis buvo įvertinta 41,3 balo (iš 100 galimų), o 2013-aisiais – jau 76 balais – tai buvo aukščiau už šalies vidurkį, kuris siekė 48,6. Palyginti su 2012 metais neženkliai, bet išaugo veikiančių ūkio subjektų skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų. 2012 metų pradžioje jis siekė 11,2, o 2013-aisiais – 12 (šalies vidurkis – 21). Materialinės investicijos vienam gyventojui padvigubėjo nuo 1238 iki 2753 litų, bet pagal šį rodiklį savivaldybė smarkiai atsiliko nuo Lietuvos vidurkio (4104 litai). Tiesioginės užsienio investicijos – sritis, kurioje reikėtų labiausiai pasitempti. Vienam savivaldybės gyventojui teko vos 16 litų tiesioginių užsienio investicijų (vidutiniškai šalyje – 4448 litai). Prie geresnio investicinės aplinkos vertinimo prisidėjo investuotojams paruošti žemės sklypai, taip pat sudarytos penkios naujos viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės sutartys. Kalvarijos savivaldybei pritraukti tiesioginių užsienio investicijų nepadėjo ir vienas mažiausių nekilnojamojo turto mokesčių šalyje, kuris siekė vos 0,3 proc. (vidutinis savivaldybių tarifas – 0,71 proc.). Žemesnis už šalies vidurkį buvo ir vidutinis fiksuotas pajamų mokesčio už verslo liudijimus dydis. Kalvarijos savivaldybėje jis siekė 336 litus, o savivaldybių vidurkis – 598 litus. Tai rodo gerą savivaldybės mokesčių aplinką. Tam, kad sumažintų atsilikimą investicijų srityje, Kalvarijos savivaldybė pradėjo bendradarbiauti su didžiausia Lietuvos investuotojus vienijančia asociacija „Investuotojų forumas“. Tikimasi, kad tai padės gerinti investicinę aplinką ir pritraukti investuotojų. Savivaldybė tam jau paruošė įvairių priemonių: žada padengti dalį atlyginimo naujų darbo vietų sukūrusiems investuotojams, kai kuriais atvejais laikinai atleisti nuo žemės mokesčio, taip pat sumažinti statybos leidimo išdavimą iki 5 dienų.

BŪTINA GALVOTI APIE ILGALAIKĘ PERSPEKTYVĄ LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS Mažoms savivaldybėms dažnai vadovauja iš tiesų šaunūs merai. Tačiau ne visi turi pakankamai žinių, kaip pritraukti verslininkų, kaip paskatinti investicijas į savo kraštą. Būtina domėtis ne tik tuo, ar duos kuri nors ministerija pinigų, bet ir tuo, kaip paruošti verslui reikiamų specialistų, kokią numatyti trumpalaikę ir ilgalaikę krašto viziją, kaip pritraukti investuotojų. Dažnai mažų savivaldybių merai nepagalvoja, kad derėtų aplankyti verslo įmones ir pasikalbėti apie tai. Žinoma, negali būti visų sričių specialistas, tačiau tam veikia atitinkamos įstaigos, kuriose dirba kompetentingi specialistai, su jais visuomet galima pasikonsultuoti apie investicijų pritraukimą, apie vienokios ar kitokios verslo srities galimybes. Tartis nekainuoja, o iš to gali gimti neblogų idėjų. Visos šios mintys tiktų ir Kalvarijos savivaldybei. Jos vadovai galėtų dažniau pasikonsultuoti apie investicijų pritraukimą, apie tai, kaip išnaudoti privalumus. Pasienyje esanti Kalvarijos savivaldybė galėtų pamėginti prisivilioti investuotoją į automobilių verslą, nes automobilių gabenimu iš Vakarų Europos verčiasi ne vienas gyventojas ar mažesnė įmonė. Būtų galima pagalvoti apie priekabų ar kitokių transporto priemonių gamybą, ne tik apie apgadintų automobilių remontą. Šitaip būtų prieita prie kitokių standartų, verslas būtų pakylėtas į kitą lygį ir atsirastų ilgalaikė perspektyva.

VILTYS – TIK Į ATEITĮ „INREAL“ KONSULTACIJŲ IR ANALIZĖS DEPARTAMENTO VADOVAS ARNOLDAS ANTANAVIČIUS Kalvarijos savivaldybėje nekilnojamojo turto likvidumas didesnis buvo tuomet, kai Lietuva dar nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą ir siena su Lenkija buvo uždaryta. Situacijai pasikeitus nebeliko tokiai zonai būdingos veiklos, o tai turėjo įtakos ir nekilnojamojo turto likvidumui. Dabar, palyginti su kitomis savivaldybėmis, Kalvarijos savivaldybėje nekilnojamojo turto likvidumo statistika yra bene prasčiausia. Ir butų, ir individualiųjų namų sandorių skaičius yra sumažėjęs. Palyginus šių metų devynių mėnesių nekilnojamojo turto sandorių skaičių su analogišku praėjusių metų laikotarpiu, matyti, kad šiųmečiai duomenys prastesni, nors daugelyje kitų savivaldybių – atvirkščiai. Sandorių skaičiaus mažėjimas sufleruoja, kad gyventojų pajamos neišaugo ir jie kol kas negali sau leisti gerinti gyvenimo sąlygas, parduoti turimą būstą ir pirkti geresnį, erdvesnį. Dėl to perspektyvos Kalvarijos savivaldybėje atrodo kiek niūrokos, ir panašu, kad rinka stagnuoja. Kalbant apie ateitį, galbūt tikslingiausia būtų orientuotis į bazinį mažesnių savivaldybių segmentą – žemės ūkio sektorių. Toliau būtų galima tikėtis ekonomikos plėtros ir to, kad atsiras norinčiųjų kurtis, pirkti būstą, kitą nekilnojamąjį turtą.

RENGINIAI

Šildymo ir vėsinimo sistemų mokymai. Bendrovė „IMI Hydronic

Konsultacijos-mokymai vandentvarkos klausimais. Įmonės „Eneka“ specialistai lapkričio–gruodžio mėnesiais vandentvarkos klausimais

nemokamai konsultuos privačių namų savininkus, projektuotojus, montuotojus ir kitus specialistus. Konsultacijų temos: kaip išsirinkti geriausius nuotekų valymo įrenginius; informacija apie buitinių nuotekų valymą, naftos ir riebalų skirtuvus, siurblines ir kt.; gaminių atitiktis standartams; lietaus vandens naudojimas buityje.

Registracija į konsultacijasmokymus Kaune, Vandžiogalos g. 94, el. paštu info@eneka.lt.

Darni pastato inžinerija. Korporacija „Uponor“

rengia projektuotojams ir architektams skirtą pusės dienos konferenciją „Darni pastato inžinerija: mikroklimatas ir vandentiekis“. Pranešimus skaitys Lietuvos ir užsienio ekspertai bei akademinės bendruomenės nariai. Dalyviai galės rinktis vieną iš dviejų paralelinių sesijų: patalpų mikroklimato sistemų arba vandentiekio sistemų. Konferencija vyks 2015 metų sausio 29 dieną, dalyvavimas konferencijoje nemokamas, būtina registracija. Daugiau informacijos info.lithuania@uponor.com.

Pastatų izoliaciniai sprendimai. Bendrovė „Paroc“ penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose 2015 metų kovo mėnesį surengs mokomuosius ir informacinius seminarus, kurių tema – naujausi izoliaciniai sprendimai statomuose pastatuose. Daug dėmesio planuojama skirti aktualiems pastatų energinio efektyvumo klausimams, bus pateikta gerosios praktikos pavyzdžių. Registruotis į nemokamus seminarus galima el. paštu parocseminarai@gmail.com. Būtina nurodyti miestą, pasirinkto seminaro pavadinimą, atstovaujamą įmonę, savo vardą, pavardę, el. pašto adresą ir kontaktinį telefono numerį. Daugiau informacijos – socialiniame tinkle „Facebook“ („Paroc seminarai“) ir tel. +370 699 55 569.

Engineering“ rengia seminarus, skirtus projektuotojams, montuotojams ir privatiems asmenims. Gruodžio 2 dieną organizuojamo seminaro tema – „IMI Hydronic Engineering“ produktai ir sprendimai individualiam namui“. Seminaro pradžia – 17.30 val. Trukmė – 1.30 val.

Gruodžio 4 dieną vyksiančio semi-

naro tema – „IMI Hydronic Engineering“ produktai ir sprendimai renovacijoms“. Pradžia – 17.30 val. Trukmė – 1.30 val. Seminarai vyks „IMI Hydronic Engineering“ mokymų centre Vilniuje, Gerosios Vilties g. 38.

Registracija tel. +370 37 39 22 48.

„eNet“ sistemos mokymai.

Oficialūs KNX sistemos mokymai. Įmonė „Jung Vilnius“, 2013 metais

tapusi oficialiu KNX mokymo centru, rengia šio, populiariausio pasaulyje pastatų automatizacijos, standarto sistemos mokymus. Temos: KNX argumentai, komunikacija, topologija, TP1 telegramos, TP1 prietaisai, TP1 įrengimas, projekto kūrimas ETS programa (bazinės žinios); projekto kūrimas ETS programa (pažangios žinios); prietaisų programavimas ETS programa; diagnostika ir klaidų ieškojimas ETS programa.

„Albrecht JUNG GmbH & Co KG“ atstovybė Lietuvoje – bendrovė „Jung Vilnius“ – rengia „eNet“ – belaidės automatizacijos sistemos – mokymus. Dalyviai bus supažindinami su sistemos naudojimo principais ir privalumais, sistemos struktūra, elementais ir t. t. Planuojama, kad „eNet“ ir KNX sistemų mokymai vyks reguliariai, o jų datos bus skelbiamos įmonės „Jung“ tinklalapyje bei socialiniame tinkle „Facebook“.

Registracija el. paštu support@jung.lt. Daugiau informacijos tel. +370 5 236 1919 ar el. paštu support@jung.lt.

BIM pradžiamokslis. Bendrovė AGA CAD gruodžio 11 dieną Kaune organizuoja seminarą „BIM Lietuvoje. Kaip pereiti prie BIM be streso?“, skirtą projektavimo įmonių vadovams, projektų vadovams, architektams, interjero kūrėjams, konstruktoriams, ŠVOK sistemų inžinieriams. Pagrindinės seminaro temos: kaip su BIM technologijomis pradėti ir sėkmingai užbaigti projektą (skirta CAD programų naudotojams); patarimai, kaip padidinti modeliavimo galią: darbo greitis, komandinio darbo metodai, nestandartinių situacijų sprendimo būdai ir kitos našumo paslaptys (skirta BIM programų naudotojams); BIM darbo principų diegimas įmonėje: kada, kaip ir kiek tai kainuoja (projektavimo įmonių vadovams). Seminaras vyks Verslo lyderių centro BLC konferencijų salėse Kaune, K. Donelaičio g. 62, 9.00–12.30 val. Dalyvavimas nemokamas. Registracija būtina. Registruotis tel. +370 5 239 8111 arba el. paštu seminarai@aga-cad.lt. Daugiau informacijos www.daromBIM.lt.

r 4N

.11

TAS AŠ R /K

r 4N

.11

TAS AŠ R /K