SA 2015 N7 by SA.lt (Statyba ir architektūra)

Kaina 2,49 Eur 8,60 Lt

2015/7 rugpjūtis/rugsėjis

MODERNIZACIJOS REZULTATĄ LEMIA NE VIEN INVESTICIJŲ DYDIS

VĖDINIMO PROBLEMA

UGDYMO ĮSTAIGOSE: PENKIOS MINUTĖS ORO

SAUSAS PATALPŲ ORAS – VIS DAR TOLERUOJAMAS STANDARTAS ENERGIJOS TAUPYMAS PRAMONĖS ĮMONĖSE: AR YRA PRIELAIDŲ OPTIMIZMUI? PAVELDO PASTATAMS DAUGIABUČIŲ RENOVACIJOS SPRENDIMAI NETINKA IŠMANĖJANTYS MIESTAI: DAUGIAU NEI TECHNOLOGIJŲ PLĖTRA

Turinys STATYBA

6 TEMA

Modernizacijos rezultatą lemia ne vien investicijų dydis Giedrius Šiupšinskas, Valius Serbenta

12 FORUMAS

Vėdinimo problema ugdymo įstaigose: penkios minutės oro Sigitas Kuncevičius, Vaidotas Levickis, Giedrius Šiupšinskas, Algirdas Žebrauskas

14 RENOVACIJA

Daugiabučių modernizavimas: patirtis keičia požiūrį Albinas Mocevičius, Vytautas Rimkus, Renatas Zinkevičius

24 RENOVACIJA Viešiesiems pastatams atnaujinti – naujas modelis Gvidas Dargužas

28 PAVELDAS

Paveldo pastatams daugiabučių renovacijos sprendimai netinka Algimantas Degutis, Domas Gatautas, Jūratė Jurevičienė, Jurgis Zagorskas, Algirdas Žebrauskas

34 SITUACIJA

Energijos taupymas pramonės įmonėse: ar yra prielaidų optimizmui?

ARCHITEKTŪRA

Evaldas Gustas, Vidmantas Jankauskas, Darius Jonaitis, Vaidotas Levickis, Mindaugas Statulevičius

40 TECHNOLOGIJOS

Sausas patalpų oras – vis dar toleruojamas standartas

Martynas Babilas, Algimantas Ratkevičius, Giedrius Šiupšinskas

44 ŽVILGSNIS

Darbo ir sveikatos sauga – vis dar niša taupyti Gintaras Čepas

48 SKAITMENINĖ STATYBA

BIM filtras – neracionaliems energijos sprendiniams atsijoti Virgaudas Juocevičius

50 TECHNOLOGIJOS

Išmanėjantys miestai: daugiau nei technologijų plėtra Matas Šiupšinskas

58 PASAULIS

Įvardyti geriausi 2015-ųjų dangoraižiai

62 STUDIJOS

Lietuviška vizija JAV megapoliui – gyventojus maitinantis žaliasis pastatas Marius Baranauskas, Gintautas Natkevičius

Šiame numeryje minimų įmonių ir įstaigų rodyklė 5 „Aeroc“ 43 „Artrasas“ 54 „Betonys“ 42 „Daistatus“ 61 „Denia Solutions“ 49 „Design Solutions“ 54 „Dextera“ 73 „Eika“ 18 „Exterus“ 69 „Gealan“ 35 „Geoterminio šildymo sistemos“ 71„Gilius ir Ko“ 10 „Hörmann“ 38 „IMI Hydronic Engineering“ 74 „Iris“ 47„Jung“ 60 Kauno technologijos universitetas 54 „Laiptų karalystė“ 70 „Lietuvos dujos“ 30 „Mandelli“ 44 „Mecro technikonas“ 64 Mineralinės vatos gamintojų asociacija 9 „Paroc“ 16 „Peri“ 20 Polistireninio putplasčio asociacija IV virš. „Raynaers“ 54 „Ramdova“ 32 „Raseinių statyba“ II virš. „Rehau“ 31„Remmers“ 66 „Rockwool“ III virš. „Ruuki“ 17 „Sakret LT“ 65 „Sistela“ 15 „Soudal“ 54 Statybos projektų valdymo grupė 37 „Šilumos balansas“ 54 „Tegra“ 19 „Tikkurila“ 55 UTU 29 „Veikta“ 54 „Verslo ir meno sinergija“ 23 „Vilkasta“ 54 Vilniaus architektūros studija 7, 12 Vilniaus Gedimino technikos universitetas 68 Vilniaus statybininkų rengimo centras 45 Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmai (AHK) 54 „Žali stogai“

Redakcijos skiltis

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Ukmergės g. 222 LT-07129 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt, www.sa.lt Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos tarybos narys; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; prof. dr. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; doc. dr. Liutauras Nekrošius, VGTU Architektūros fakulteto dekanas; Rimvydas Pranaitis, Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomasis direktorius; doc. dr. Žymantas Rudžionis, KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas. „Statyba ir architektūra“ yra Lietuvos statybininkų asociacijos, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos ir Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų narys. UAB „Statyba ir architektūra“ bendradarbiauja su VšĮ Statybos ir architektūros fondu.

Bendrovės direktorė Jūratė Babickienė Redaktoriai Darius Babickas, Rusnė Marčėnaitė Korespondentės Lina Bieliauskaitė, Kristina Buidovaitė Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Jurgita Volungevičiūtė Fotografas Gediminas Bartuška Reklamos skyrius Tel. +370 5 246 1518 Liudmila Michalkevičienė, Dalia Daujotienė Prenumeratos ir platinimo skyrius Regina Černiavskienė Tel. +370 5 246 1519 Laima Lašaitė Tel. +370 5 210 1656 © „Statyba ir architektūra“, 2015 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą. Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.

Būsto energijos taupymo agentūra teigia, kad kone 100 procentų daugiabučių modernizacijai pasiryžusių gyventojų pageidauja ir inžinerinių sistemų modernizavimo. Tačiau ekspertai atitaria, kad šios dalies modernizaciją pagal pasirenkamus sprendinius galima vadinti kosmetine ir ji neduoda tikros naudos. Sprendimus priimantys gyventojai, sako specialistai, turėtų pasidomėti, kodėl inžinerinių sistemų atnaujinimas duoda efektą ir neapšiltinus pastato, o tik apšiltinto pastato šilumos sąnaudos dėl objektyvių priežasčių beveik nesumažėja. Kartais dėl nemažėjančių sąskaitų arba iki modernizacijos nežinotų problemų atsiradimo kalti ne pasirinkti sprendiniai, bet neprofesionalus jų išpildymas – blogai parinktos medžiagos ar technologijų nesilaikymas. Apie tai – dar viena šio numerio tema. Paveldo objektams netinka modernizuojant daugiabučius namus įprasti sprendimai. Ir dažniausiai jų tvarkytojams tenka susitaikyti su tuo, kad kategoriškai draudžiama populiariausia daugiabučių modernizacijos priemonė – fasadų šiltinimas. Ką paaukojame ir ką gauname sutikę, kad kompromisai, dėl kurių būtų pažeistas paveldo objekto autentiškumas, neleistini? Kitokia yra laikus, kai energija dar beveik nieko nekainavo, menančių pramonės pastatų situacija. Ekonomistai tvirtina, kad šiandien, susitaikydami su didelėmis energijos sąnaudomis ir atitinkamomis išlaidomis, šalies pramonininkai praranda konkurencingumą. Juolab kad atnaujinti galima ne tik pastatus, bet ir gamybos linijas. Pagrindinė numerio tema šįkart skirta ugdymo įstaigų vėdinimo problemai, kuri ypač aktuali modernizuotuose pastatuose. Ir tai nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio – vėdinimas pro langus šios problemos neišsprendžia. Kada efektyvių sprendimų paieška, o tiksliau – diegimu – susirūpins valstybė? Verslo, administracinių pastatų savininkai taip kankinti savo klientus, kaip tai daro valstybė su vaikais, negali – bankrutuotų. Mažoms nuodėmėms – sumažinant šviežio oro apykaitą – dar pasiryžtama, bet tai jau – išimtys. Išimtys ir verslo centrai, kuriuose įdiegtas mechaninis patalpų oro drėkinimas. Nors būtinybę drėkinti sausą orą suprato jau pirmieji sovietmečio daugiabučių gyventojai, gelbėjęsi karstydami ant radiatorių šlapius skudurus. Deja, norminių santykinės oro drėgmės parametrų žiemą neatitinka 95 procentai šalies pastatų. XX amžiaus įrankių Lietuva įsikibusi ne visose srityse. Diegiama vis daugiau išmaniųjų, protingo miesto sprendimų, Kaunas ir Vilnius net atkreipė kelių išmaniųjų miestų reitingų sudarytojų dėmesį. Vis dėlto ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse dar kelia diskusijų pati išmaniojo miesto sąvoka. Ar pavyks pasiekti, kad ji būtų siejama ne tik su technologijomis, naujovėmis, bet ir su gyventojų aktyvumu bei socialine bendryste, gyvenamosios aplinkos kokybe ir tvariąja plėtra?

Tiražas 4300 egz. Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m. ISSN 0131-9183

Viršelyje – Vėdinimo sistemos orlaidė. „Shutterstock“ nuotr.

MODERNIZACIJOS REZULTATĄ LEMIA NE VIEN INVESTICIJŲ DYDIS AR GALIMA PASTATO ŠILTINIMĄ IR INŽINERINIŲ SISTEMŲ MODERNIZACIJĄ LAIKYTI KONKURENCINGOMIS PRIEMONĖMIS?

A G. Bartuškos nuotr.

/TE

r. 6

Rusnė MARČĖNAITĖ

Daugiabučių modernizacijos dalyvių varžytuvėse dėl atskirų priemonių indėlio į šilumos energijos naudojimo mažinimą vieną tiesą rasti sunku. Kas leidžia sutaupyti daugiau energijos siekiant valstybės finansinės paramos – pastato konstrukcijų šiltinimas ar inžinerinių sistemų atnaujinimas? Atsakymas priklauso nuo to, kurios pusės atstovas įrodo savo tiesą. Įprastai sutariama tik dėl viena – šildymo sistemos modernizacija reikalauja mažesnių investicijų ir atsiperka greičiau. Kodėl šiltinimas kartais neduoda naudos?

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto Pastatų energetikos katedros docentas, Pastato energetinių ir mikroklimato sistemų laboratorijos vedėjas dr. Giedrius Šiupšinskas klausimą pasiūlė pakreipti kitaip: modernizuotos inžinerinės sistemos gali dirbti ir nesutvarkius kiauro pastato apvalkalo, o apšiltintas pastatas be sutvarkytų inžinerinių tinklų – iš esmės ne. Teiginį specialistas pagrindė vienoje modernizavimo klausimams skirtoje konferencijoje girdėtu dviejų renovuotų Maskvos daugiabučių pavyzdžiu – panašių istorijų, matyt, būtų galima rasti ir Lietuvoje. Minėti daugiabučiai buvo atnaujinti šiltinant sienas, keičiant langus, bet po metų paaiškėjo, kad šilumos naudojimas juose nesumažėjo. Nuvažiavę apžiūrėti pastatus specialistai rado iki 30 laipsnių įšilusius butus ir atidarytus langus. Įrengus šilumos punktuose automatinį reguliavimą, sutvarkius apskaitą, kitąmet jau buvo užfiksuotas 30–40 proc. sutaupymas.

Sunkiai apskaičiuojama nauda

Maskvos daugiabučių pavyzdys leistų sakyti, kad sutaupyti padėjo būtent antras jų renovacijos etapas, bet išties, pripažino G. Šiupšinskas, atsakyti į dažnai girdimą klausimą – kiek galima sutaupyti modernizuojant šildymo sistemą – keblu. „Viena vertus, šilumos punktai šiandien sutvarkyti jau beveik visuose daugiabučiuose ir viešuosiuose pastatuose, šildymas reguliuojamas automatiškai pagal aplinkos temperatūrą, pastatų jau beveik neperšildome. Kita vertus, žmonės kartais taupydami dar sureguliuoja sistemas taip, kad temperatūra bute nesiektų nė 18 laipsnių. Tad atsakymas, ar pavyktų daugiau sutaupyti, tarkime, papildomai įrengus termostatus, aiškus – ne. Be to, labai dažnai gyventojai, kurie tvirtina, kad po modernizacijos sąskaitos nepasikeitė, tiesiog užmiršo, jog prieš tai temperatūra siekė 16 laipsnių, o dabar – 21, – sakė mokslininkas. – Be to, sunku įvertinti, kiek šilumos, pavyzdžiui, sutaupo termostatiniai vožtuvai. Juk sutaupo tiek, kiek sugebėsime jais naudotis.“ Vis dėlto, nelygu vertinančiojo interesas ir optimizmas, inžinerinių sistemų modernizavimas vertinamas galimybe sutaupyti 15–30 proc. šilumos energijos.

Akių nebadančias problemas išaiškinti sunkiausia

Su Daugiabučių namų atnaujinimo programa susijusią veiklą įgyvendinančios VšĮ Būsto energijos taupymo agentūros vadovas Valius Serbenta sugrąžina dėmesį kitai problemos pusei – sovietmečiu statyti daugiabučiai patiria milžiniškų šilumos nuostolių pro kiauras sienas, stogus ir langus: „Galime subalansuoti ar kitaip sutvarkyti šildymo sistemas, bet jei liks kiauros sienos, šilumos naudojimas smarkiai nesumažės.“ Įrodyti būtinybę sutvarkyti išorines pastato atitvaras daugiabučių namų modernizacijos šaukliams nereikia. Abejoti neleidžia akivaizdžiai sueižėjusios namo sienos ir išklibę langai. Kiek kitaip su šildymo sistemomis: kiek gyventojų išmano, kas po kelių dešimtmečių eksploatacijos darosi šildymo sistemose? Renovacijos naudą gyventojams aiškinantys specialistai teigia, kad papras-

Valius SERBENTA. čiau žmones įtikinti tik dėl vienos iš būtinų inžinerinių tinklų modernizavimo priemonių – šildymo punkto atnaujinimo. V. Serbenta neabejoja, kad daugiabučių atnaujinimo priemonės, kurias šiandien renkasi gyventojai, paremtos racionaliais skaičiavimais, jų naudą žmonės mato pasižiūrėję į šalia esančius jau sutvarkytus senus daugiabučius: „Žinoma, jie gali tik subalansuoti šildymo sistemą, gali tik atnaujinti šilumos punktą, gali atnaujinti šilumos punktą ir subalansuoti šildymo sistemą pakeisdami radiatorius arba visą šildymo sistemą, o gali kartu apšiltinti

MINDAUGAS PASILAUSKAS BENDROVĖS „IMI HYDRONIC ENGINEERING“ BALTIJOS ŠALIŲ DIREKTORIUS

r 5N

MA E T /

Šiandien jau plačiai kalbama, kad inžinerinių sistemų sprendimai gali duoti tokią pat naudą, kaip ir pastato šiltinimas, o kainuoja keliolika kartų pigiau. Bet žmonėms lengva ryžtis tik tam, kas jiems suprantama ir paprastai įgyvendinama. Inžineriniai sprendiniai ne visada paprasti. Praktika rodo, kad vien inžinerinių sistemų modernizacija gali leisti sutaupyti iki 30 proc. ir daugiau. Bet sutaupymas nėra paprastai apskaičiuojamas – norint tiksliai palyginti, reikėtų užtikrinti identišką temperatūrą pastato viduje prieš ir po renovacijos. O jeigu kas nors įrengė prie radiatorių termostatinius vožtuvus, juos prisuko ir name, kuris anksčiau buvo prišildomas iki 24 laipsnių, tai dabar temperatūra tesiekia 18 laipsnių. Rinkodaros požiūriu situacija atrodo labai patraukliai – čia bus daug sutaupoma... Bet tikrai daug, iki 30 proc., galima sutaupyti tik tuo atveju, jeigu namas yra gana geros būklės. Neretai žadamą itin greitą investicijų į šildymo sistemą atsipirkimą reikėtų vertinti kritiškai ir pasidomėti galimais modernizavimo variantais. Svarbu labai tiksliai apibrėžti, kokiu mastu bus modernizuojama šildymo sistema. Taip – jeigu modernizuojant šildymo sistemą bus viso labo sumontuoti keli balansiniai vožtuvai, tai investicija atsipirks turbūt net ne per 2 metus, o per 2 mėnesius. Bet jei kalbama apie kompleksinį šildymo sistemos atnaujinimą su šilumos punkto modernizavimu, naujais vamzdynais, radiatoriais, balansiniais vožtuvais, ko gero, tikėtis trumpesnio nei 2–4 metų atsipirkimo laiko nerealu. Bet tai vis viena yra greitesnis nei fasadų šiltinimo atsipirkimas, kurio gali tekti laukti 15 metų. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad rūpintis modernizacijos projektais įpareigoja ne tik įstatymai, Europos Sąjungos reikalavimai, bet ir bendruomeniniai santykiai. Turime pripažinti – daugiabučiai ir dabartinė jų šildymo sistema yra kolektyvinio bendravimo iššūkis. Juk šildymo sistema yra bendra, o, kaip žinome iš dažniausiai pasitaikančių problemų, dėl nusidėvėjusio turto kenčia ne visi gyventojai. Reikia ugdyti bendruomenišką požiūrį į bendrą nuosavybę. Reziumuojant – reikia didesnio gyventojų dalyvavimo daugiabučių modernizacijos procese. Sprendimus neturėtų priimti vienas bendrijos deleguotas žmogus, į seminarus atlekiantis laisvu nuo darbo metu. Juk atnaujinimas bus finansuojamas už visų pinigus, lems visų gyvenimo kokybę ir turto vertę. Žmonės turi išmokti ir kritiškai vertinti informaciją, ir konstruktyviai diskutuoti. Norint gauti sprendimui priimti būtinų žinių, užtektų aplankyti du ar tris seminarus ir tam skirti po gerą valandą arba pamatyti, kaip tokie sprendimai veikia tiesiogiai, pavyzdžiui, mokymų laboratorijoje. Tai smulkmena, palyginti su tuo, kiek laiko po to praleisime džiaugdamiesi arba vargdami dėl savo priimtų sprendimų. Reikia skirti laiko loginiam su ekonomine situacija susijusiam apsvarstymui, rasti balansą tarp išlaidų ir pasitenkinimo.

landę siekti reikiamo rezultato. Kalbama apie tą laiką, kai bus sutvarkyti prasčiausios būklės, daugiausia šilumos energijos švaistantys daugiabučiai, kuriems iš esmės užtenka apšiltinti konstruktyvą, kad sąskaitos už šildymą sumažėtų perpus.

Energijos taupymas – vos prieš 20 metų suformuluotas tikslas

Giedrius ŠIUPŠINSKAS. ir sienas bei stogus – bendrijos pačios nutaria, kokius sprendinius įgyvendinti. Bet manau, kad didžioji dauguma namų, gal net 99 proc., renkasi kompleksinius sprendinius: ne tik pastato šiltinimą, bet ir tam tikro masto šildymo sistemų sutvarkymą. Ir tai leidžia sutaupyti apie 50 proc. šilumos energijos.“

Vizijose – nė vienos problemos neignoruojanti modernizacija

Idealus variantas siekiant gerų šilumos energijos naudojimo rodyklių, anot VGTU mokslininko G. Šiupšinsko – mažinti visų trijų pagrindinių pastato dalių šilumos poreikį: ieškoti sprendimų, kaip išvengti ne tik nuostolių, patiriamų pro namo apvalkalą, bet ir nuostolių dėl tinkamai nesutvarkytos karšto vandentiekio sistemos bei nuostolių, patiriamų neturint dirbtinio vėdinimo. Nuolat besikeičiančių modernizacijos sprendinių „madų“ besivaikantys specialistai sako, kad norintiesiems gauti valstybės kompensaciją privalomas 40 proc. energijos sutaupymas netrukus privers naudoti vis įvairesnius sprendinius ir po kilovatva-

G. Šiupšinskas atkreipė dėmesį – kai prieš keliolika metų buvo vykdomas Pasaulio banko (PB) ir Lietuvos vyriausybės projektas, pagal kurį gyventojai galėjo gauti paskolą energijos taupymo priemonėms būste įgyvendinti, dauguma rinkosi tvarkyti inžinerines sistemas kaip greičiausiai atsiperkančias investicijas, ir tik vienas kitas daugiabutis buvo apšiltintas. Būsto energijos taupymo agentūros vadovas V. Serbenta tam turi paaiškinimą. 1996–2004 metais vykdytą Energijos taupymo būste demonstracinį projektą jis mini kaip padėjusį sudėlioti šiandienės namų renovacijos programos pagrindus: nustatyti problemas, įvardyti prioritetus ir pasiūlyti sprendimų. PB suteikė Lietuvos vyriausybei 10 mln. dolerių paskolą su sąlyga, kad dar 30 proc., kofinansuodama projektus, prisidės Lietuva. Naują problematiką besiaiškinančiai valstybei padėjo ne tik PB, bet ir kitoms institucijoms atstovaujantys, daugiau patirties įgyvendinant panašius projektus turintys įvairių šalių konsultantai iš Prancūzijos, Olandijos, Danijos. V. Serbenta pabrėžia – 1996 metais niekas Lietuvoje dar rimtai negalvojo apie energinį efektyvumą – juk dar neseniai šilumos energija, galima sakyti, nieko nekainavo. Ir 1996-aisiais šilumos kaina tebuvo 0,9 cento už kilovatvalandę. „Žmonėms kilo natūralus klausimas – kada atsipirks investicija – juk buvo siūloma ne subsidija, o paskola. Suprantama, kad kai energijos kaina tokia maža, net jei energijos naudojimas didelis, atsiperkamumas yra labai ilgas, taigi – nepatrauklus. O namo šiltinimas – dar ir labai brangus, nauda labai sunkiai apčiuopiama – juk patirties čia dar nebuvo“, – aiškino V. Serbenta. Bet vis dėlto keli daugiabučiai buvo apšiltinti jau tuo metu, kartu buvo atlikta senųjų daugiabučių būklės analizė, nustatyti labiausiai nusidėvėję elementai ir patvirtinta Lietuvos būsto strategija, kuri ir įgyvendinama iki šiol, keičiantis tik tam naudojamoms finansinėms priemonėms.

„PAROC“ LIETUVOS RINKAI SERTIFIKAVO PRIEŠGAISRINĘ UGNIAI ATSPARIŲ ORTAKIŲ IZOLIACIJĄ Izoliacijos sprendimų kompanija PAROC sukūrė specialius gaminius ir Lietuvoje sertifikavo priešgaisrinius sprendimus ugniai atspariems ortakiams izoliuoti „PAROC HvacFire LT“. Šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemų ortakiai, kertantys atskiras priešgaisrines zonas, turi būti izoliuojami taip, kad gaisro metu ugnis ir degimo produktai nepersimestų iš vienos zonos į kitą. „PAROC HvacFire LT“ sistemos gaminiai – ir dembliai, ir plokštės – yra skirti apvalių bei stačiakampių ortakių apsaugai nuo ugnies. „PAROC HvacFire LT“ sistemą sertifikavo Gaisrinių tyrimų centras, priklausantis Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie LR vidaus reikalų ministerijos (sertifikatas GTC 200076). Prie sertifikato pateikiama instrukcija, kurioje išsamiai numatyti apvalių ir stačiakampių ortakių montavimo, izoliacijos įrengimo bei atitvarų kirtimo sprendimai. „PAROC HvacFire LT“ sistema – tai patikima priešgaisrinė apsauga visu ventiliacijos sistemos eksploatavimo laikotarpiu. „Šilumos izoliacija iš akmens vatos yra nedegi. Būtent ši ypatybė ir apibrėžia gerokai platesnį akmens vatos gaminių naudojimo spektrą, – pasakojo PAROC rinkodaros vadovė Baltijos šalims ir Europai dr. Audronė Endriukaitytė. – Ventiliacijos ortakiai dažnai kerta kelias gaisrines pastato zonas, todėl būtina užtikrinti jų apsaugą nuo ugnies ir degimo produktų plitimo pastato viduje. Šiam tikslui ir sukūrėme specialias plokštes bei demblius ir sertifikavome juos Lietuvoje.“ Daugiau informacijos apie „PAROC HvacFire LT“ montavimą rasite: http://paroc.lt/gaminiai-ir-sprendimai/Sprendimai/SVOK/Priesgaisrine-ortakiu-izoliacija

SA 2015 Nr. 7 / reklama

TOBULA PRADŽIA : ĮĖJIMO DURYS – VIENA SVARBIAUSIŲ NAMO DETALIŲ U vertės čempionas: „Thermo Carbon“ durys „Hörmann“ aliumininės įėjimo į namą durys „Thermo Carbon“, kurių termoizоliacinė vertė U yra 0,47 W/(m2K), jau šiandien du kartus viršija pasyviųjų namų energijos taupymo reikalavimus, nustatytus iki 2019 metų. Šis rekordinis rodiklis yra įmanomas dėl anglies pluoštu sustiprinto varčios rėmo, kuris yra pagamintas iš stiklo pluošto. Besiūlis daugiasluoksnis šilumą izoliuojantis įstiklinimas sulaiko ir garsą. Saugumo įranga taip pat nepalieka abejonių: 9 rakinimo taškai ir nuo iškėlimo apsaugoti vyriai, kuriuos turi standartinio komplektavimo durys, užtikrina Jūsų namų saugumą. Nuo 2014 metų pavasario šios durys tiekiamos su saugumo įranga pagal klasifikaciją nuo RC2 iki RC4. Saugos įrangos klasė RC4 užtikrina, kad durys atlaiko iki 10 minučių bandymo įsilaužti naudojant pjūklą ar akumuliatorinį grąžtą. Idealios durys vidutinės naudingumo klasės namams „Thermo Safe“ Kartu su U vertės čempionu – „Thermo Carbon“ durimis, „Hörmann“ pristatė rinkai dar vieną naujieną. Tai – aliuminio durys „Thermo Safe“, kurių U vertė yra iki 0,8 W/ (m2K). Gaminys puikiai tinka vidutinio energinio efektyvumo ar renovuojamiems namams. Šios durys taip pat pasižymi saugumu dėl užrakto penkiuose rakinimo taškuose ir besiūlio įstiklinimo. Ypatingo saugumo reikalaujantys užsakovai gali užsakyti duris su saugos įranga (RC2 ar RC3 klasės). Duris

Išorinės namo durys turėtų ne tik gerai atrodyti, bet ir atlikti tokias svarbias funkcijas kaip apsaugos nuo įsilaužimo, taip pat turi pasižymėti geromis termoizoliacinėmis ypatybėmis. Naujausios įėjimo į namą durys „Hörmann“ ne tik turi šias svarbias funkcijas, bet ir kuria naujus standartus. Aliumininės įėjimo durys: vien privalumai Jau daugelį metų „Hörmann“ aliumininės įėjimo į namą durys yra vertinamos statybininkų ir architektų. Jos yra stabilios, atsparios atmosferos poveikiui, o plati jų modelių programa įtiks net pačiam reikliausiam užsakovui. Be to, net ir standartinio komplektavimo šios durys išsiskiria saugumu. O dėl papildomos tarpinės durų varčioje ir staktoje „Hörmann“ aliumininės išorinės namo durys visiškai atitinka šiuolaikinius energijos taupymo reikalavimus.

„Thermo Safe“ ir „Thermo Carbon“ galima rinktis iš penkiolikos skirtingų modelių, su arba be įstiklinimo. Plieninės įėjimo į namą durys: puikus kainos ir kokybės santykis Šiandien, kai energijos taupymas tampa vis aktualesnė tema, o įsilaužimų į būstą skaičius vis auga,

užpildu ir apšiltinta aliuminio durų stakta. Aliuminio naudojimas durų gamybai užtikrina ne tik konstrukcijos tvirtumą daugelį metų, bet ir durų uždarymo tikslumą. Durų užraktą sudaro užrakinimo penkiuose taškuose sistema. Jo patikimumą sustiprina varčioje esanti saugos juosta, kuri uždarant duris integruojasi į staktą toje pusėje, kur yra durų vyriai. Tai apsaugo duris nuo iškėlimo ar išstūmimo. Visa tai sukurta paisant individualiųjų namų savininkų poreikių. Paklauskite bet kurio iš jų, ir atsakymas į klausimą „Kokios turi būti namo lauko durys?“ bus vienas – „Saugios“. „Thermo Pro Plus“ konstruktoriams pavyko daugiau. Ypatingą dėmesį skiriant saugumui, sukurtos puikiai atrodančios modernaus dizaino durys. Visas „Hörmann“ duris galite įsigyti iš oficialių kompanijos atstovų Lietuvoje. Jų sąrašą rasite internete adresu www.hormann.lt.

statybininkai ir užsakovai ieško sprendimų, kurie, turint ribotą biudžetą, užtikrintų gerą šiluminę izoliaciją, puikią apsaugą nuo įsilaužėlių ir gražiai atrodytų. Ir šioje srityje „Hörmann“ turi ką pasiūlyti. Naujos įėjimo į namą durys „Thermo Pro Plus“ su keliagubu užraktu, ypač tvirta varčia ir išskirtiniu dizainu yra puikus kainos bei kokybės santykio pavyzdys. Pasirinktinai galima užsisakyti RC2 klasės saugos įrangą. Šių durų U vertė yra iki 0,8 W/(m2K), jos puikiai išsaugos Jūsų namų šilumą. Šiais metais „Hörmann“ parengė ypatingą vieno iš 6 šių durų modelių pasiūlymą ir rekomenduoja savo klientams „Thermo Pro Plus 010“ duris su šoninėmis dalimis arba viršlangiais. Tai yra prie durų matmenų priderintas šoninis arba viršutinis langas, kuris yra stiklinamas trigubu stiklo paketu ir gali būti skaidrus arba apdorotas smėliasrove. Viršlangis ar šoninis langas įleidžia daugiau dienos šviesos į Jūsų namus ir dar labiau papuošia pastato fasadą. Šių durų konstrukciją sudaro plieninė varčia su

SA 2015 Nr. 7 / reklama

11 11 11

FO-

RUMAS

VĖDINIMO PROBLEMA UGDYMO ĮSTAIGOSE: PENKIOS MINUTĖS ORO Rusnė MARČĖNAITĖ

Per pamokas nesusikaupiantys vaikai, skaudančios mokytojams galvos – dėl tokios nedarbingos atmosferos ne visada reikėtų kaltinti vieniems kitus. Tyrimai rodo, kad tai tik keli iš daugybės padarinių, kurių gali turėti sveikatai šviežio oro stygius patalpose. Paradoksalu, bet ugdymo įstaigų modernizavimas šią problemą tik padidino – sandaresniais tapę pastatai nebeišvėdinami nei pro kiaurus langus, nei atitvarų plyšius. Anglies dioksido koncentraciją sumažina tik vėdinimas pro langus. Vis dėlto jis, sako specialistai, nepakankamas. O mechaninės vėdinimo sistemos Lietuvoje vis dar laikomos prabanga.

Kalbant apie pastatų modernizavimą daugiausia diskutuojama apie ekonominį siūlomų priemonių efektyvumą, kuris dažniausiai tampa pagrindiniu rekomenduojamų priemonių vertinimo kriterijumi. Tai lemia, kad renovuojant įgyvendinamos vien standartinės, dažniausiai tik minimalius norminius reikalavimus užtikrinančios energijos taupymo priemonės. Labai retai užsimenama, kad pastato modernizavimas turi pagerinti fizinę atskirų objekto elementų būklę, patalpų vidaus mikroklimatą, pakelti turto vertę. Norint renovuojamuose pastatuose užtikrinti gyvenimo kokybę ir pasiekti maksimalų energinį efektyvumą būtina pagalvoti ir apie galimus optimalius vėdinimo sistemų sprendimus, ypač ugdymo įstaigų eksploatuojamuose pastatuose. Tačiau, nors oro kokybė vaikų darželiuose ir mokyklose baisi, naujos vėdinimo sistemos planuojant jų modernizaciją dažniausiai nefinansuojamos, nes esą netaupo energijos. Problema ta, kad niekas nekalba apie tai, kad jei mokykloje būtų užtikrinamas norminis šviežio oro kiekis, šilumos poreikis išaugtų du kartus. CO2 koncentracijos tyrimai rodo, kad pro langus pastatus pavyksta išvėdinti tik perpus tiek, kiek reikia. Tad ir išeina, kad šilumos pro langus išleidžiama nedaug, taigi jos sunaudojama negausiai. Ir vėdinimo sistema, vertinant formaliai, pagal šilumos skaitiklio duomenis, energijos netaupo, o kartais šilumos sąnaudos dar ir padidėja. Vis dėlto jeigu būtų paisoma privalomų vėdinimo normų, energiją taupytų bet kokia vėdinimo sistema su šilumos atgavimu. Nežinau, kodėl Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo specialistai neranda galimybių įrašyti mechaninį vėdinimą kaip priemonę siekti energinio efektyvumo. Gal tas paraiškas tvirtina ne specialistai, o funkcionieriai, kuriems pasakyta, kad priemonė Dr. Giedrius ŠIUPŠINSKAS turi taupyti čia ir dabar, tad jie bijo, kad bus sunku atsiskaityti už tų pinigų naudojimą. VGTU Aplinkos inžinerijos Dar vienas pastebėjimas – vaikų darželiai Vilniuje perkrauti 110 procentų, gal net ir daugiau. Taigi natūraliu būdu reikia išvėfakulteto Pastatų energetikos dinti dar didesnio skaičiaus vaikų prikvėpuotas patalpas, negu suprojektuota. katedros docentas Česlovas Ignatavičius, Gytautas Ignatavičius ir Edvardas Tuomas 2002 metais išleido knygą „1997–2000 metų mokyklų renovacijos rezultatai“, kurioje paskelbė, kad tyrimo metu ppm kai kuriose renovuotose mokyklose normą viršijo net keturis ar penkis kartus. Mokyklų renovacijos darbų nuo 1997 metų atlikta daug ir įvairių. Bet ar matėte kur nors kokios nors ministerijos ataskaitą, kurioje būtų pasakyta: po tam tikro laiko buvo atlikta analizė, nustatyta, kad vienos mokyklų renovacijai naudotos priemonės geros, kitos – blogos, o iš viso buvo sutaupyta?.. Nėra tokios. Netirtos ir mikroklimato sąlygos. Svarbiausia – įsisavintos lėšos. O reikėtų tirti ne tik mikroklimatą, bet ir jo sąlygų sąsajas su vaikų sergamumu. Vienas Vilniaus Gedimino technikos universiteto magistrantų žurnale „Statyba ir architektūra“ pristatytame baigiamajame darbe „Daugiabučių oro kokybės ir vėdinimo sprendimų analizė“ nagrinėjo oro kokybės problematiką senuose ir renovuotuose daugiabučiuose. Neabejotina, kad reikia ir tokio pat šalies ugdymo įstaigų tyrimo. Manau, tai turėtų būti daroma Švietimo ir mokslo ministerijos ar kitų atsakingų institucijų iniciatyva.

Algirdas ŽEBRAUSKAS Architektas, aplinkos ministro S patarėjas

r 5N

A UM R /FO

Dominuojantis renovacijos faktorius – energinio efektyvumo didinimas – lyg ir skatintų mokyklose pasirūpinti vėdinimo sprendimais, kurie ne tik užtikrina higienines mokymosi normas, bet ir padeda sutaupyti – pro pravertus langus neišleidžiama šiluma. Bet šitas poreikis kažkodėl nėra akcentuojamas. Iš tikrųjų šiluma turi būti aptariama kartu su vėdinimu. Juk ir apie vandenį nekalbame vienpusiškai – vandentiekis neatsiejamas nuo kanalizacijos. Tai du susiję dalykai, vieno projekto dalys, ir projektuotojas visada vertina šildymą su vėdinimu. Bet kažkodėl tų projektų nematome įgyvendintų. Niekas kitas, tik mes patys turime apsispręsti, kokius sprendinius rinktis. Nesvarbu, kad energiniam efektyvumui didinti skirti projektai remiami Europos Sąjungos lėšomis – kriterijus turime nusistatyti patys. Valstybė turi priimti aiškius sprendimus dėl viešųjų pastatų renovacijos prioritetų. Žmogus renovuotame daugiabutyje gali atsidaryti langus ir susimokėti už išleistą šilumą. O už mokyklą moka valstybė. Ir ji turi vertinti įžvalgiai. Juk kalbame ne tik apie fizinį faktorių – CO2 koncentraciją neišvėdintose patalpose, bet ir su tuo susijusį nedarbingumą, emocijas. Aptarkime kitą niuansą – XX amžiaus viduryje suprojektuotose ir sukurtose erdvėse rengiame XXI amžiaus vidurio žmones. Ko galime tikėtis? Valstybė, kuri nori auginti progresyvius piliečius, kitaip turi vertinti mokyklų bazės tvarkybos reikalus. Palyginkime, koks požiūris buvo tarpukariu – iš absoliučiai ubagiškos aplinkos, nebijant kontrasto, švietimui buvo skiriama didžioji valstybės dėmesio dalis. O dabar visi tie dalykai trupa – mokyklos, neskaičiuojant vieno kito gražaus pavyzdžio, važiuoja senomis vėžėmis. Kaip ir visa kita – tuo pat metu, kai statytos tos trupančios mokyklos, parengti pedagogai moko mūsų vaikus ar anūkus, profesinės sąjungos gina juos, o juk tikslas turėtų būti ne apginti algas, bet ugdyti progresyvią mokyklą. Neracionalūs ir visi kiti sprendimai – ar tikrai yra geriau greitai apšiltinti 50 mokyklų, užuot pagalvojus, ką reikia daryti dėl to, kad kasmet neprarastume vienos mokyklos mokinių?

13 Prieš kelerius metus Žaliosios energetikos centras (ŽEC) vienoje Trakų mokykloje, pasiskolinęs įrangą, atliko CO2 matavimo tyrimą. Rezultatai buvo liūdni: didesnę laiko dalį CO2 koncentracija norminę viršijo du kartus – siekė per 2000 ppm. Reikia vadinti daiktus tikraisiais vardais – tai vaikų nuodijimas. Atidarius langus ppm koncentracija, žinoma, labai greitai sumažėja, bet tik trumpai. Atkreipsiu dėmesį: 1000 ppm yra norma, nustatyta suaugusiems žmonėms. O kaip tai veikia nesusiformavusį organizmą? Vaikai žiovauja nebūtinai dėl to, kad pamoka nuobodi – tai pirmas požymis, rodantis, kad smegenims trūksta deguonies. Yra tyrimų, atliktų su pelėmis, įrodančių, kad ilgalaikis CO2 koncentracijos poveikis turi įtakos smegenų vystymuisi. Tinkamai neišvėdinant patalpų įsisuka visas problemų ratas – iškvepiame ir nemažai garų. Drėgna aplinka su daug anglies dvideginio – puiki terpė bakterijoms vystytis. Turime neoficialių duomenų, kad sergamumas renovuotose mokyklose išauga apie 40 proc. O mes dar stebimės, kad vaikai tokie silpni, neatsparūs. ŽEC iškėlus šią problemą, tuometis švietimo ministras Gintaras Steponavičius pasirašė įsakymą, kad rengiant projektinius mokyklų modernizavimo siūlymus turi būti įtraukiami vėdinimo sprendiniai. Bet kas iš to? Europos paramos specifika nurodo, kad modernizuojant daugiabučius ar viešuosius pastatus turi būti siekiama efektyvumo – reikia skaičiuoti, kiek vienas investuotas euras sugeneruoja energinio sutaupymo. Natūralu, kad pati vėdinimo sistema nieko nesutaupo – juk turime mokėti už elektrą. Vis dėlto reikia žiūrėti kompleksiškai – kaip mes galime tvirtinti, kad Vaidotas LEVICKIS taupome, jei žiemą vėdiname patalpas atverdami langus? Kodėl mes nematome dviejų vienos problemos pusių? Paramos Žaliosios energetikos projektus tvirtinantys specialistai galėtų sugalvoti, kaip į tuos projektus įkomponuoti vėdinimo sistemą. Vis dėlto mūsų viešasis centro direktorius sektorius nėra išradingas ir nenori būti išradingas. Gal mokslininkai galėtų jam padėti. Susidaro įspūdis, kad valdininkams terūpi padaryti savo darbą kuo paprasčiau, neįdedant papildomų pastangų ir taip, kad niekas neapkaltintų, jog kas nors atlikta neteisingai. Taip jau yra, kad esame skurstanti valstybė ir priimdami paramą turime laikytis kitų nustatytų taisyklių. Kitas dalykas – ar kiekvienas mokyklos direktorius supranta, kiek svarbus yra vėdinimas? Mūsų tautai dar trūksta ir empatijos. Kai pranešimą apie mokyklų vėdinimo problemas skaičiau amerikiečiams, jie pradėjo už gerklių stvarstytis įsivaizduodami tą oro stygių. O įprasta lietuvių reakcija – pamanyk, o ką dabar daryti, juk tos vėdinimo sistemos brangiai kainuoja. Kad kas nors pasikeistų, turime atsakyti į klausimą, ką norime padaryti: ar tik išleisti pinigus, ar ką nors sukurti? Šiandien, deja, turiu konstatuoti, kad pirmasis kiekvieno biurokrato uždavinys yra išleisti pinigus. Esmė, kad renovacija startuotų, o kuo ji baigsis – nebesvarbu. Mūsų bėda ir tai, kad tokias problemas paliekame spręsti labai siauram specialistų ratui. Tačiau specialistai ir taip viską supranta. Klausimas, ar visuomenė supranta, ar supranta žmogus, vedantis savo vaiką į renovuotą mokyklą? Mums reikia rūpintis visuomenės švietimu.

Bendra praktika rodo, kad renovuoti mokyklų pastatai neturi jokių vėdinimo sprendinių, todėl išlaikoma XX amžiaus tradicija – kiekvieną pertrauką atidaryti langus, kad įleistas oras užtikrintų moksleivių išlikimą bent jau artimiausią pamoką. Nors higienos normos kalba ką kita – oras turi pasikeisti patalpose per valandą bent kartą, o kai klasėje sėdi 20 ar 30 vaikų, vėdinimas yra dar aktualesnis. Vėdindami pro langus mes atšaldome patalpas – pastato ekonomika atrodo prastai. Vėdinimas nėra tik vaikų darželių ar mokyklų problema. Kartais tenka paskaitą 100 žmonių skaityti nevėdinamoje universiteto auditorijoje. Taip, vėdinimui reikia investicijų, reikia lėšų jo eksploatacijai, be to, sistemas reikia ir prižiūrėti. Tačiau blogai tai, kad vėdinimas mums vis dar yra prabangos dalykas. Tai atspindi mūsų situaciją, higienos ir sveikatos supratimą, kurio lygis– tikrai labai žemas. Jei viešosios paskirties pastate neveikia vėdinimo sistema, dažniausiai kritiniais laikotarpiais, pavasarį ar rudenį, siaučiančios virusinės kvėpavimo ligų infekcijos išguldo daug žmonių. Vilniaus Balsių pagrindinėje mokykloje viskas buvo suprojektuota taip, kaip turi būti, taip, kaip tuo metu – maždaug 2010 metais – buvo įprasta: kiekviename iš trijų mokymo blokų įrengtos decentralizuotos vėdinimo kameros, atskira didelė ventiliacijos kamera skirta salei-valgyklai, sporto salei. Ten tikrai nemažas vėdinimo sistemų ūkis. Kitas dalykas – kaip jis eksploatuojamas. Žinodamas lietuviškas požiūrio į vėdinimo sistemas, jų eksploatavimą tendencijas negaliu galvoti, kad jos dirba visu efektyvumu. Juolab kad girdėti ir skundų. Vėdinimas Lietuvoje dažniausiai yra pirma sritis, kur stengiamasi taupyti. Apšvietimo Sigitas KUNCEVIČIUS ir šildymo neišjungsi, o štai vėdinimą galima truputį sumažinti. Architektas, VGTU Architektūros Gyvename labai nedėkingu laikotarpiu – sprendimai šioje srityje iki šiol buvo paremti centralizuotomis sistemomis. Šiandien fakulteto Architektūros didesni pastatai, kokie ir yra mokyklos, dažnai turi kelis orą keičiančius įrenginius, bet dar amžių sandūroje labai rimti specialistai katedros docentas įrodė – perspektyvą turi decentralizacija, kai savo įrenginį turi kiekviena patalpa. Paprastesnis tokių sistemų valdymas, kartu – didesnis ir taupymas. Juk jei vaikai išėjo į sporto klasę ar patalpa išvis nenaudojama tuo metu, įrenginys gali būti išjungiamas. Eksploatuojant centralizuotas sistemas labai racionalus aprūpinimas nėra įmanomas. Naujoviškuose, moderniuose pastatuose tarplangiai šiandien yra vieta įrengti decentralizuotas sistemas. Ten gali būti talpinami ne tik rekuperatoriai, bet ir akumuliaciniai įrenginiai, į kuriuos nuo fasadų surenkama saulės energija. Tai – perspektyvos. Nežinau, kaip spręsti vėdinimo sistemų klausimą renovuojamose mokyklose senais metodais. Šiandien galime remtis tik tuo, kad projektuodami ar renovuodami turime numatyti langines, atsižvelgdami į poįstatyminius aktus, kad viešosios paskirties statinyje, be vėdinimo sistemos, turėtų būti ir varstomi langai. Lietuvai netrukus gali tekti spręsti ir mokyklų kondicionavimo klausimą. Šiandien mūsų klimato zonoje, turint ilgas vasaros atostogas, šaldymo įrangos projektavimas laikomas neracionaliu sprendimu. Ir tai išties neracionalu. Bet kai švietimo sistema atsisakys trijų mėnesių atostogų, kondicionavimas turės atsirasti, ir reikės ieškoti racionalių sprendimų. Pastaraisiais metais šaldymo sistemos šiek tiek patobulėjo – atsirado inverteriniai kondicionieriai, kurie ne tik šaldo, bet ir šildo orą. Galbūt tai galėtų būti sprendimas – jie gali būti naudingi ir pirmaisiais rudens mėnesiais, kol dar neįjungtas centralizuotas šildymas, o jau juntama rudens vėsa – 10–15 laipsnių. O gal ateityje svarstysime dar naujoviškesnius sprendimus – decentralizuotas vėdinimo sistemas derinsime su protingos bioklimatinės architektūros sprendiniais, leidžiančiais vėdinti patalpas nenaudojant papildomų mechaninių priemonių.

Modernizuotas daugiabutis namas Vilniuje, I. Kanto alėjoje.

DAUGIABUČIŲ MODERNIZAVIMAS: PATIRTIS KEIČIA POŽIŪRĮ Kristina BUIDOVAITĖ

1998 metais Lietuvoje startavęs daugiabučių modernizavimo procesas didesnį pagreitį įgavo tik pastaraisiais metais – šiuo metu pastoliai supa daugiau kaip tūkstantį daugiabučių. Specialistai teigia, kad gyventojai ima suvokti tikrąją daugiabučių atnaujinimo naudą, tad mažiausia projektavimo kaina, pigiausi sprendimai, abejotinos kokybės medžiagos, popierinė techninė priežiūra tapo veikiau išimtimi nei taisykle. Daugiabučių gyventojai – nebe pasyvūs stebėtojai

r 5N

Projektavimo biuro „Acib“, rengiančio daugiabučių modernizavimo projektus, vadovas architektas Albinas Mocevičius apibendrindamas daugiabučių modernizavimo patirtį Lietuvoje tvirtino, kad per keliolika metų pakito požiūris į šį procesą – dialogas su daugiabučio namo bendrijos atstovais vyksta jau projektavimo stadijoje, tariamasi dėl konkrečių sprendimų, gyventojai išsako pageidavimus dėl statybinių medžiagų, rūpinasi, kad atnaujinant pastatą būtų naudojamos kuo kokybiškesnės, praktiškos ir ilgaamžės medžiagos. Tobulėja ir techniniai sprendiniai, atsisakoma tų, kurie nepasiteisino. Atestuotas ypatingųjų statinių statybos ir techninės priežiūros specialistas, statinių konstrukcijų ekspertas, penkiolika metų techniniu prižiūrėtoju Klaipėdoje dirbantis Vytautas Rimkus aktyviai dalyvauja gyventojų susirinkimuose, kuriuose aiškina modernizacijos procesus ir naudą. Jis visada siūlo atskirai pirkti techninį darbo projektą ir rangos darbus. „Didžiausia skriauda gyventojams – kai jiems įperIJA šama mintis pirkti iš karto ir projektavimo, ir rangos AC U darbus. Dažniausiai tuomet mažiausią kainą pasiūSIT

lęs rangovas parengia kuo kuklesnį projektą parinkęs pigiausias medžiagas ir paprasčiausius sprendinius – juk jam reikia gauti maksimalų pelną. Deja, Centrinė perkančioji organizacija skatina būtent rangovo su projektavimo darbais pirkimą“, – apgailestavo V. Rimkus. Bendrovės „Renovacijos konsultacijos“, patariančios energijos naudojimo efektyvumo didinimo pastatuose klausimais, direktorius Renatas Zinkevičius taip pat atkreipė dėmesį, kad kol per viešuosius konkursus dominuoja mažiausia kaina, būtina kuo tiksliau suformuluoti techninius parametrus, o techninis darbo projektas ir rangos darbai turėtų būti perkami atskirai. „Dabar perkami projektavimo ir rangos darbai, projektavimas užtrunka maždaug tris mėnesius, todėl laiko nesutaupoma, bet statybininkams suteikiama laisvė rinktis vieną ar kitą medžiagą. Jeigu statybininkai sąžiningi, jie parenka optimalias medžiagas, o ne pačias pigiausias. Bet yra ir tokių, kurie siūlo mažiausią kainą, ieško pigiausių darbuotojų ir pigiausių medžiagų“, – apibendrino pašnekovas.

Langų šiltinimo sprendimams – specialistų kritika

R. Zinkevičius priminė, kad pirmieji daugiabučių modernizavimo žingsniai prieš bemaž 17 metų buvo kuklūs – pavieniuose daugiabučiuose modernizuoti šilumos punktai, o dalis bendrijų nelaukdamos, kol bus modernizuojamas visas namas, suskubo pasikeisti langus į plastikinius. Tiesa, tuomet naudoti tik trijų kamerų PVC langai su vienos kameros stiklo paketais, kurių šilumos perdavimo koeficientas buvo 1,8 W/m2K. Šiuo metu dažniausiai naudojami penkių ar šešių kamerų su dviem selektyviniais stiklais PVC langai, kurių šilumos perdavimo koeficientas – mažiau nei 1,4 W/m2K. Beje, anksčiau sumontuoti langai dažniausiai per daug užkišti už angokraščių užkarpų, tad dabar, modernizuojant daugiabučius, specialistams tenka sukti galvą, kaip tinkamai apšiltinti langų angokraščius. Neretai priimamas sprendimas juos pjauti, kad būtų galima užklijuoti nors 5 centimetrų storio šiltinamosios medžiagos sluoksnį. V. Rimkui taip pat atrodo nesuprantama, kodėl keičiant senus daugiabučio langus naujieji montuojami senųjų vietoje, užuot juos sudėjus kuo arčiau išorinio mūro sienos paviršiaus. Tuomet apšiltinus pastatą langai lieka įgilinti 20 centimetrų, o sumontuoti ankstesniųjų vietose – net 32 centimetrus, o tai mažina patalpų

15 apšviestumą. „Jei miestuose toleruojami skirtingo sudalijimo langai, nevienodas įgilinimas būtų pastebimas dar mažiau“, – įsitikinęs V. Rimkus. Langų angokraščių problemos, jo įsitikinimu, neliktų, jei langai būtų išstumiami iki sienos krašto ir montuojami šiltinamajame sluoksnyje. Apšiltinant sienas ir keičiant langus privaloma išvalyti ir dezinfekuoti natūralią daugiabučių vėdinimo sistemą – šie darbai įtraukti į investicinį planą, taip pat – į projektavimo užduotį. Šiandien jau yra ir pavienių daugiabučių, kurių gyventojai pasirinko daugiau nei langus su orlaidėmis – įsirengė efektyvias rekuperacines oro vėdinimo sistemas. Tiesa, R. Zinkevičius pripažino vis dar sulaukiantis gyventojų skundų, esą jiems niekas nepaaiškina apie galimybę butuose įsirengti vėdinimo sistemas. V. Rimkus taip pat apgailestavo, kad racionalių vėdinimo sprendimų stinga, pastatai dažnai pasmerkiami dar prastesniam vėdinimui nei prieš atnaujinimą: „Pakeičiami laiptinių langai, užsandarinami balkonai, tačiau neužtikrinamas šviežio oro pritekėjimas. Sudedami labai efektyvūs langai, o natūralus vėdinimas veikia tik tuomet, jei gyventojai sąžiningai nors tris kartus per parą vėdina patalpas. Bet tai ne sprendimas. Estijoje kiekviename bute privalu montuoti nedidelius rekuperatorius.“

Apšiltinti rūsio perdangą pavyksta ne visada

Modernizuojant daugiabučius įprastai pasirenkamos ventiliuojamosios arba tinkuojamosios fasadų šiltinimo sistemos. Vakarų Europos šalyse, anot įmonės „Renovacijos konsultacijos“ vadovo, populiari praktika šias sistemas derinti tarpusavyje, pavyzdžiui, pirmame daugiabučio aukšte naudoti ventiliuojamąją fasadų šiltinimo sistemą, o kituose aukštuose, kur daugiau langų – tinkuojamąją. Pastaruoju atveju siūloma naudoti plyteles, keramines fasadų plokštes, aukšto slėgio laminato (HPL) ar fibrocementines fasadų plokštes. V. Rimkus teigė pastebėjęs, kad energiškai efektyvesni pastatai, kuriuose naudojamos tinkuojamosios fasadų šiltinimo sistemos, nors ventiliuojamosios turi kitų privalumų – fasadų plokštės ilgesnį laiką išlieka patrauklios išvaizdos ir nereikalauja pakartotinio perdažymo. Kitas jų privalumas – beveik nėra priklausymo nuo oro sąlygų, galima dirbti ir tuomet, jeigu tempera-

tūra neigiama. Tačiau išanalizavus, kiek energijos sunaudojama identiškuose pastatuose, tinkuojamosios fasadų šiltinimo sistemos pranašumas taupant šilumos energiją akivaizdus, užtikrino specialistas. R. Zinkevičius atkreipė dėmesį, kad nors visiems jau žinoma, jog modernizuojant daugiabučius labai svarbu apšiltinti rūsio perdangą, tai padaryti pavyksta retai. Mat rūsiuose įprastas vaizdas – užkrauti nedideli sandėliukai, kurių pertvaros remiasi į perdangą. Be to, daugiabučiuose rūsiai žemi, juose dažniausiai nutiesti elektros kabeliai, šildymo, vandentiekio vamzdžiai. Užsienio šalyse įprasta, tačiau Lietuvoje vis dar netaikoma praktika sandėliukus išgriauti, apšiltinus perdangą, pakeitus vamzdynus juos atstatyti ir įrengti bendras dviračių saugyklas. Architektas A. Mocevičius patvirtino, kad dėl minėtų priežasčių sprendimai šiltinti perdangą tampa ekonomiškai nepagrįsti. Architektas gyventojams siūlo kuo giliau apšiltinti cokolį ir rūsio atitvaras. Klaipėdoje, pasakojo V. Rimkus, įprastai apšiltinami pamatai juos įgilinant 1,2 metro, o rūsio perdanga papildomai nešiltinama. „Termovizoriumi stebint rūsio perdangą matyti, kad pirmo aukšto sąskaita šildomos rūsio patalpos“, – komentavo specialistas. Tokias problemas kaip rūsio sienų hidroizoliavimas žemesniuose gyliuose, drenažo aplink pastatą įrengimas V. Rimkus siūlo spręsti panaudojant gyventojų sukauptas lėšas, skirtas pastato eksploatacijai. Iki 35 proc. siekiančią paramą šiandien galima gauti stogui, durims, sienoms, langams, liftams, karšto vandens vamzdynams ir visai šildymo sistemai – nuo radiatorių iki šilumos punktų – modernizuoti. Inžinerinėms sistemoms – šalto vandens vamzdynų, kondicionavimo, elektros įrangos, lietaus nuotekų ir pan. – atnaujinti gyventojai gali gauti 3 proc. paskolą. R. Zinkevičiaus aiškinimu, jei daugiabutyje šalto ir karšto vandens vamzdynai susidėvėję, įprastai jie keičiami daugiasluoksniais plastiko vamzdžiais, kurie papildomai apšiltinami. Kadangi sovietmečiu statytuose daugiabučiuose daugeliu atvejų įrengta vienvamzdė šildymo sistema, viršutiniuose namo aukštuose gyvenantieji dažniausiai perkaitinami ir šiluma nesiskundžia, o apatinių aukštų gyventojai šąla. Atnaujinant daugiabučius šildymo sistema subalansuojama – rūsiuose įrengiami termostatiniai

UAB „Soudal“, Verkių g. 29, Vilnius Tel. +370 5 272 2702, tel. / faks. +370 5 230 0190 El. p. soudal@soudal.lt www.soudal.lt

„Soudal“ langų montavimo sistemos Langų tvirtinimas šiltinamajame sluoksnyje – sprendimas statant energiją taupančius ir net pasyviuosius namus. Kaip tik tokiam tvirtinimui

skirti Vokietijoje sertifikuoti laikikliai (ankeriai). Tokiu būdu išvengiama šilumos tiltelių. Laikikliai akivaizdžiai palengvina langų montavimą ir užtikrina jo tikslumą. Jie tinka visoms statybinėms medžiagoms, konkrečiai medžiagai pritaikomi reikiami tvirtinimo elementai.

Teisingas langų sandarinimas – dar viena sąlyga norint išvengti langų peršalimo ir drėgmės kaupimosi. „Soudal Window System“ – sistema, apimanti visus svarbiausius sandarinimo elementus. Sandarumą garantuoja terminės ir akustinės izoliacinės montavimo putos „Soudafoam“, garams nelaidi langų montavimo juosta

„SWS Universal Inside“, išsiplečianti juosta „SoudabandAcryl“ ir garams laidi langų montavimo juosta „SWS Universal Outside“.

Modernizuotas daugiabutis namas Alytuje, Pulko gatvėje. balansiniai ventiliai, o prie radiatorių – apvadai bei reguliatoriai su termostatinėmis galvomis. Dažniausiai keičiamos ir užakusios, sutrūkinėjusios lietaus kanalizacijos sistemos bei magistraliniai nuotekų šalinimo vamzdynai. Modernizuojant inžinerines sistemas, anot specialistų, sudėtingos diskusijos su gyventojais neišvengiamos, nes jie dažniausiai inžinerinių vamzdynų nišas būna užtaisę įvairiais apdailos elementais (pavyzdžiui, plytelėmis), tad statybininkams tampa sudėtinga pakeisti vamzdžius.

Apsisprendimas keliems dešimtmečiams

Sovietmečiu statytų daugiabučių gyventojai, įsitikinęs R. Zinkevičius, turėtų ryžtis siekti aukštesnės energinio efektyvumo klasės nei numatyta minimali teisės aktuose. „Papildomi keli centimetrai šiltinamosios medžiagos užtikrintų daug geresnes šilumos ypatybes, o išlaidos stipriai neišaugtų. Gal jau turėtume galvoti ne apie energinio naudingumo C klasę, o mažiausiai – B arba, esant galimybei, A klasę?“ – svarstė specialistas. Gyventojai tiki, kad atnaujinus jų daugiabutį naujo modernizavimo neprireiks bent tol, kol pavyks grąžinti paskolą – maždaug 20 metų. „Vokietijoje teko matyti ardomą vėdinamąją fasadų šiltinimo sistemą, fasadas buvo apšiltintas tik 7 centimetrų storio mineralinės vatos sluoksniu – mat tokie reikalavimai galiojo prieš 15–20 metų. Tad šiuo metu renovuojami – papildomai šiltinami – jau renovuoti pastatai. Lietuvoje irgi nekart keitėsi statybos techninis reglamentas, tačiau jei sienos šilumos

r 5N

IJA AC U SIT

perdavimo koeficientas buvo 0,25 W/(m2xK), projektuotojai ir laikėsi šio reikalavimo. Reta bendrija ryždavosi siekti geresnių techninių parametrų. Tad gyventojai įprastai siekia tokios energinio naudingumo klasės, kokios reikalaujama. Sutinku, kad A energinio naudingumo klasę pasiekti gana sudėtinga, nes tektų išspręsti balkonų šiltinimo ir kitas problemas, bet bent B klasės turėtų būti reikalaujama. Nesinorėtų, kad po 10 metų reikėtų modernizuoti jau modernizuotus namus“, – komentavo R. Zinkevičius. V. Rimkus antrino, kad gyventojai viliasi po renovacijos 20 ar net 30 metų nieko nebeinvestuoti į pastato eksploatavimą. „Deja, tai neįmanoma, nes fasadai po 5–8 metų apsineša purvu, gali netgi apsamanoti. Būtina juos nuplauti, po to apdoroti fungicidais. Kol šito nežinojome, visi rinkdavosi kuo pigesnes fasadų apdailos medžiagas. Mano praktika parodė, kad apšiltinus pastatą negalima taupyti armuojamojo tinko kokybei, storiui, teisingam jo padengimui. Ilgainiui fasadus reikia padengti geros kokybės elastomeriniu dekoratyviniu silikoniniu ar silikatiniu spalvotu tinku su biopriedais. Matau daugybę jau apšiltintų daugiabučių, kurių fasadai pirmiausia pasidengia rudais taškeliais, po to pradeda žaliuoti“, – daromas klaidas vardijo specialistas.

Didžiausia atsakomybė – techniniams prižiūrėtojams

V. Rimkus pabrėžė, kad techniniams prižiūrėtojams renovacijos procese suversta atsakomybė bene už viską. „Rangovai gali daryti broką, bet techniniai prižiūrėtojai turi viską pamatyti ir neleisti dirbti blogai, jie turi tvarkingai rinkti eksploatacinių ypatybių deklaracijas, kas dieną pildyti statybos darbų žurnalus. Ir jei kas ne taip, iš karto visi piktinasi: kur buvo techninė priežiūra? Nors imk ir stovėk už kiekvieno darbininko nugaros“, – ironizavo pašnekovas. Jis pritartų, kad rangovai turėtų būti kontroliuojami kur kas griežčiau, o už nesąžiningus veiksmus labai griežtai baudžiami: „Kas iš to, kad jie dalyvaudami konkursuose deklaruoja savo sąžiningumą, jei jo nesilaiko. Anksčiau daugiabučių pastatų bendrijos techninį prižiūrėtoją galėdavo pasirinkti pačios. Ir čia buvo pats objektyviausias vertinimas, nes bendrija visada rinksis patikimiausią techninį prižiūrėtoją. Prieš ketverius metus valstybė nurodė techninius prižiūrėtojus rinktis konkurso būdu. O vietoj valstybės skiriamų iki 2 proc. galimo atlygio už priežiūrą konkursuose tenka nusileisti iki 1 proc. ir po to, pakankamai neuždirbant, techninę priežiūrą vykdyti iš karto keliuose pastatuose.“ Specialistas neabejoja, kad dėl to nukenčia kokybė. „Techninės priežiūros paslauga turėtų būti nuperkama dar prieš projektavimo darbus, kad techninis prižiūrėtojas projektuotojui susakytų visas bėdas, kurios kamuoja konkretų pastatą, patartų, kaip parengti racionalų ir maksimaliai pigų projektą. Juk gyventojai nė nenutuokia, ko jie galėtų norėti, kokių patogumų galima pasiekti modernizuojant pastatą“, – paaiškino specialistas. Architektas A. Mocevičius pritarė, kad techninis prižiūrėtojas atstovauja bendrijos interesams, tad gyventojai, samdydami techninį prižiūrėtoją, suinteresuoti, kad rangovo kontrolė būtų vykdoma kokybiškai. Formali techninė priežiūra – jau praeitis.

17 17 17

Statybininkų klaidos kartais būna nebepataisomos.

RENOVUOJAMŲ FASADŲ ŠILTINIMO KLAIDOS – LABAI BRANGIOS Renovuojamuose objektuose taikomų sprendinių abėcėlę šalies statybininkai, regis, išmoko jau mintinai. Vis dėlto modernizacijos darbuose išvengti klaidų nepavyksta. Anot ekspertų, nors statybininkai įgyja vis daugiau patirties, kai kurios klaidos tokios paplitusios, kad tapo tarsi įprastos. Svarbus ir įžanginis etapas Statybinių mišinių gamintojo ir platintojo – kompanijos „Sakret“ – vadybininko Nerijaus Tijūnaičio teigimu, tinkamai suprojektuotos, sumontuotos ir eksploatuojamos šiltinimo sistemos turi tarnauti ne mažiau kaip 25 metus. Tokio tarnavimo laiko negalima užtikrinti neįvertinus šiltinimo sistemų komponentų suderinamumo. Tačiau specialistas pastebi, kad šiltinant pastatus klaidos užprogramuojamos jau pačioje pradžioje, vertinant išorinių statinio atitvarų būklę. „Nemaža dalis statybininkų į tai žiūri gana atsainiai. Tačiau problemų apstu: išorinės pastatų atitvaros neretai būna per didelių nuokrypių, susidėvėjusios, ištrupėjusios, užterštos mikro-

Teisingai renovuotos išorinės pastato atitvaros.

organizmais ir nešvarumais. Tad prieš tvirtinant termoizoliacines medžiagas tokias pastato sienas būtina tinkamai paruošti. Tam naudojamas tinko ir mūro mišinys „Sakret PM Super“ arba mūro mišinys „Sakret ZM“. Paviršių privalu nuplauti vandeniu arba, jei reikia, preparatu grybeliui ir dumbliams šalinti „Sakret FR“, – aiškino N. Tijūnaitis. Pastatų išorei renovuoti „Sakret“ siūlo Europos techninį įvertinimą turinčias ir CE ženklais pažymėtas išorines tinkuojamąsias sudėtines termoizoliacines sistemas. Šios sistemos skiriamos pagal šilumą izoliuojančios medžiagos rūšį: „Etics Sakret EPS“ – su polistireniniu putplasčiu, „Etics Sakret MW“ – su mineraline vata. Kai papildomi darbai neišvengiami Prieš šiltinant pastatą taip pat būtina patikrinti pagrindo paviršiaus stiprumą. Šiltinamo pagrindo paviršiaus laikomoji geba turi būti ne mažesnė kaip 80 kN vienam kvadratiniam metrui. Jeigu ji nepakankama, būtina numatyti papildomus sutvirtinimo ar netvirtų dalių pašalinimo darbus arba ieškoti kitokių konstrukcinių pastato šiltinimo sprendimų, patarė „Sakret“ atstovas. „Jeigu pagrindo paviršiaus nuokrypis nuo vertikaliųjų ar horizontaliųjų ašių yra didesnis nei 20 milimetrų, įrengiant šiltinimo sistemą šį nuokrypį reikia pašalinti. Pagrindo paviršių nuokrypių nuo horizontaliųjų ir vertikaliųjų ašių jokiu būdu negalima koreguoti paliekant tuštumas po šilumą izoliuojančia medžiaga“, – įspėjo N. Tijūnaitis. Termoizoliacinę plokštę tvirtinant klijais, būtina padengti jos perimetrą, uždėti keletą klijų taškų plokštės viduryje ir užtikrinti, kad oras necirkuliuotų tarp pastato atitvaros ir termoizoliacinės medžiagos plokštės. Smulkus elementas – didelė grėsmė Mechaniškai šiltinamos sistemos tvirtinamos norint sustiprinti jų atsparumą vėjo apkrovoms. Renkantis fasadų kaiščius (smeiges) reikėtų įvertinti tokius svarbius kriterijus kaip taškinis šilumos laidumo koeficientas (ne daugiau kaip 0,002), naikinamoji lėkštelės apkrova ir tinkamumas naudoti pagal esamus pagrindus. „Tačiau šiandien daugumoje objektų naudojami fasadų kaiščiai pasirenkami pagal vienintelį kriterijų – mažiausią kainą. Nesusimąstoma, kokią įtaką galutiniam pastato šiltinimo procesui turės tokių elementų naudojimas. Juk smeigė, turinti didesnį taškinį šilumos koeficientą, naujai apšiltintame pastate tampa laidininku, per kurį nuolat tekės šilumos energija. Naudojant smeiges, kurioms būdingos mažos arba iš viso nežinomos naikinamosios lėkštelės apkrovos, rizikuojama, kad termoizoliacinė šiltinimo sistema, veikiama didelės vėjo apkrovos, tiesiog nukris nuo pastato atitvaros“, – nedžiuginamą scenarijų įvardijo N. Tijūnaitis. Siekiantiesiems išvengti klaidų ir užtikrinti geriausią įgyvendinamų projektų rezultatą „Sakret“ specialistai padės rasti tinkamiausią sprendimą. Iškilus šiltinimo sistemos įrengimo klausimams dėl konsultacijų galima skambinti tel. 8 682 13 001.

SA 2015 Nr. 7 / reklama

Termovizoriaus nuotraukoje – netinkamo smeigių panaudojimo žymės.

SA 2015 Nr. 7 / reklama

VĖDINAMOJO FASADO PRIVALUMAI: •apsaugo nuo šilumos tiltelių susidarymo; •išsklaido saulės spindulius; •sulaiko šilumos judėjimą; •sulaiko drėgmę; •neleidžia susiformuoti vidiniam kondensatui; •pastato renovacija galima bet kuriuo metų laiku; •puikiai tinka ir naujiems, ir renovuojamiems pastatams.

Įrengtas vėdinamasis fasadas. „Exterus“ archyvo nuotr.

VĖDINAMASIS FASADAS: NAUJA IR SENA ĮRENGIMO PROCESE Įsibėgėjus pastatų renovacijos procesui girdėti ne tik pagyrų, bet ir nusiskundimų kokybe. Jeigu kokybė būtų tik tai, kas matoma plika akimi, problemų ratas nebūtų toks platus. Šiandien įprasta renovacijos darbus vertinti tik pagal energijos naudojimo pastate rodiklius – regis, visos suinteresuotos pusės kalba tik apie fasadus ir stogus. Tikra tiesa – beveik pusė šiluminių mainų vyksta pro šias atitvaras. Tvirtai galima teigti, kad teisingai įrengti vėdinamieji fasadai niekada nekels problemų gyventojams. Taigi kokie sunkumai laukia renovuojant pastatus? Pirmiausia – užtikrinti statinio sandarumą, kuris daro didžiausią įtaką šilumos nuostoliams. Lietuvoje sandarumas visada buvo suvokiamas kaip langų apkamšymas. Bet yra ir ne taip akivaizdžiai matomų problemų: tai – šilumos nuostoliai dėl blogos patalpų vėdinimo sistemos ar jos nebuvimo, tai – bandymas sumažinti šilumos nuostolius likvi-

duojant nesandarias angas šildymo ir vėdinimo sistemų kolektoriuose, kur vyksta didelis šilumos srautų judėjimas ir patiriama šilumos nuostolių. Plyšiai konstrukcijose gali būti identifikuojami statybos metu atliekant sandarumo testus ir iškart pašalinami. Hermetizavimo darbams atlikti rekomenduotinos teptinės polimerinės mastikos, kurios sėkmingai panaudotos jau ne viename objekte. Svarbus vėdinamojo fasado įrengimo aspektas – konstrukcijos garų varža. Tai sietina ir su sandarumu, ypač rūpinantis, kad būtų išvengta pelėsio atsiradimo patalpose. Pelėsis atsiranda ir puikiai dauginasi ant daugumos konstrukcijoms naudojamų medžiagų: betono, gipso, medienos. Jeigu tinkuojamiesiems fasadams pasirenkamos didesnę garų varžą turinčios apdailos ir izoliacinės medžiagos, tikėtina, kad neįrengus geros rekuperacinės sistemos tai bus pagrindinė pelėsio atsiradimo priežastis. Pelėsio atsiradimą skatinanti drėgmė kyla dėl kondensacijos, šaltuoju metų laiku – dėl rasos taško susiformavimo. Didelę įtaką turi ir lietus: drėgmė nesunkiai prasiskverbia pro sienų poras, įtrūkimus ir nesandarias pastatų siūles. Drėgmė gali kauptis ir dėl nesubalansuotos oro apykaitos konstrukcijoje, t. y. medžiagų garų varžos (medžiagų garų varža pateikta STR 2.01.03:2009). Šilumos izoliacinės medžiagos storis – itin svarbus dalykas siekiant efektyvaus ir racionalaus fasado šiltinimo. Kaip tik nuo jos priklauso galutinis rezultatas. Priimant sprendimus pirmiausia reikia atsižvelgti į tai, kad šilumos izoliacija reikalinga projektinėms U reikšmėms įgyvendinti. Antra – svarbu naudoti mažą garų varžą turinčias izoliacines medžiagas, kad konstrukcija būtų visada sausa. Vienas prioritetų renkantis izoliacines medžiagas turėtų būti jų ilgaamžiškumas ir ekologiškumas. Galiausiai verta rinktis karkasinę konstrukciją ar tvirtinimo sistemą, leidžiančią išvengti šilumos tiltų, ir tuo pačiu apsieiti su plonesniu šiltinimo medžiagos sluoksniu. Ir svarbiausia – tiksliai technologiškai išpildyti pasirinktą šiltinimo sistemą. Pateiktoje schemoje mažos izoliacinių medžiagų garų vertės leidžia išvengti drėgmės kondensato konstrukcijoje, o išorinė membrana saugo nuo atsitiktinio vandens patekimo į izoliacinį sluoksnį. Tuo pačiu sandarinimo medžiagos apsaugo nuo vidinės vandens garų skverbties. Įrengiant vėdinamuosius fasadus dera atkreipti dėmesį į šiluminį karkaso laidumą. Geras pasirinkimas – itin mažo šiluminio laidumo karkasas „mCon“, naudojamas ir renovacijai, ir naujai statybai neribojant apkrovų, dažnai siekiančių daugiau nei 45–65 kg/m2. „mCon“ karkasas (schemoje – 8 pozicija) leidžia montuoti ir energiškai efektyviems pastatams įrengti reikiamą didesnį izoliacinės medžiagos storį. Maksimalus atstumas nuo sienos konstrukcijos apdailos medžiagai tvirtinti gali siekti iki 600 milimetrų. Tai leidžia pasitelkti įvairias medžiagas ir taip išvengti monotoniškumo renovuojamų pastatų fasaduose. Ar renovuoto pastato naudotojai neturės problemų artimiausioje ateityje, priklauso nuo daugybės faktorių: projekto ir medžiagų kokybės, rangovų profesionalumo, kvalifikuotos techninės priežiūros. Nereikėtų pasitikėti ypač maža darbų kaina, nes straipsnyje minimos sudėtingos užduotys negali būti atliekamos atmestinai ir nemokamai.

Inž. Vytautas NARUTAVIČIUS, UAB „Exterus, Alu Systems“ plėtros vadovas

Vėdinamojo fasado schema. „Statau šiltą namą“ 2015 m. katalogo nuotr.

NAU-

JIENOS

MOKYMŲ CENTRE – KONSULTACIJOS DAŽYMO KLAUSIMAIS Mokymų centras „Tikkurila“ – tai pirmasis Baltijos šalyse mokymų centras, kuriame mokoma dirbti su dažais ir konsultuojama įvairiais dažymo klausimais. Pirmoji mokykla duris atvėrė 1997 metais Estijoje, 1998-aisiais mokymų centras atidarytas Latvijoje, o šiemet toks pat centras pastatytas Lietuvoje, Vilniuje. Mokymų centras įkurtas siekiant suteikti reikalingų žinių visiems, kurie vienaip ar kitaip susiduria ir dirba su dažais. Čia rengiami įvairaus pobūdžio seminarai: privatiems asmenims, kaip dažyti ar perdažyti savo namus patiems; dažų pardavėjams, tiekėjams, statybos įmonių darbuotojams, architektams ir studentams rengiami seminarai apie dažų specifiką, naujienas. Centre suteikiamos žinios apie visas dažymo stadijas – nuo paviršiaus paruošimo iki tinkamo dažų vidaus ir išorės projektams naudojimo. Moderniai įrengtame mokymų centre rengiami ir teoriniai, ir praktiniai užsiėmimai, kurių metu čia pat galima pritaikyti įgytas žinias. Priklausomai nuo seminaro temos ar seminarų ciklo, pasibaigus mokslams išduodami pažymėjimai, liudijantys apie išklausytus kursus. Daugelis seminarų rengiami nemokamai, seminarų registracija vyksta centro interneto puslapyje, kuriame rasite visą reikalingą informaciją: seminarų aprašymus, kalendorius, aktualius kontaktus. Patogioje salėje telpa iki 20 klausytojų ar mokinių. Erdvus praktikos kambarys leidžia kiekvienam seminaro dalyviui išbandyti dažus, dažymo techniką. Centre galima rasti visą reikalingą dažymo darbams skirtą mokomąją ar supažindinamąją medžiagą, kurią galima vartyti vietoje arba išsinešti. Mokymų centre ne tik rengiami seminarai – čia bet kada galite užsukti arba pasiskambinti ir pasikonsultuoti su centro specialistais visais dažymo klausimais. Mokymų centro vadovas – Rokas Vičkus, dažų srityje dirbantis jau 18 metų. Daugiau informacijos – www.tikkurilamokymai.lt

APDOVANOJIMAI UŽ KOKYBIŠKUS ŠILTINIMO DARBUS Profesinės Statybininkų dienos proga įvairius apdovanojimus nusipelniusiems šios srities atstovams teikia Vyriausybė, atskiros ministerijos, Lietuvos statybininkų asociacija. Polistireninio putplasčio asociacija taip pat yra įsteigusi profesinio meistriškumo apdovanojimą „Statinių šiltinimo lyderis“, kurį irgi įteikia Statybininkų dienos proga. Šiemet ji bus švenčiama rugsėjo 4-ąją Panevėžio „Cido“ arenoje. „Esminį poveikį Lietuvos žmonių gyvenimo kokybei ir statybos sektoriaus raidai turi Europos Sąjungos ir nacionaliniai teisės aktai, kuriais siekiama didinti energijos naudojimo efektyvumą. Siekiant šių tikslų ne tik gerinamas pastatų vidaus komfortas, bet ir gražėja Lietuvos miestų bei gyvenviečių architektūrinė išraiška. Polistireninio putplasčio asociacija labai vertina projektavimo, statybos ir techninės priežiūros bendroves, kurios sėkmingai atlieka statinių šiltinimo darbus modernizuojant daugiabučius, naudoja pažangias technologijas, efektyviai mažinančias šilumos energijos naudojimą ir gamtos taršą“, – sakė Polistireninio putplasčio asociacijos prezidentas Česlovas Ignatavičius. Apdovanojimo nusipelniusius laureatus skelbia komisija, į kurią atstovus deleguoja Aplinkos ministerija, Lietuvos statybininkų asociacija, Lietuvos architektų rūmai, Lietuvos statybos inžinierių sąjunga ir Polistireninio putplasčio asociacija. Šiais metais už atliktus darbus „Statinių šiltinimo lyderio“ apdovanojimus gavo dvi įmonės: „Alvista“ – už kokybiškai atliktus šiltinimo darbus modernizuojant Druskininkų daugiabučius namus, ir „Dauniškis ir Ko“ – už kokybiškai atliktus šiltinimo darbus modernizuojant Ignalinos daugiabučius namus. Polistireninio putplasčio asociacija įvertino ir techninių prižiūrėtojų darbą. „Statinių šiltinimo lyderio“ vardas šiemet suteiktas Vytautui Rimkui iš Klaipėdos ir Vydui Stasiulaičiui iš Kauno. Abu specialistai apdovanoti už nepriekaištingą techninę priežiūrą šiltinant ir modernizuojant daugiabučius namus.

ANT SLENKSČIO – STATYBOS ĮSTATYMO PATAISOS Vyriausybė pritarė Aplinkos ministerijos (AM) pasiūlytoms Statybos įstatymo pataisoms ir teiks jas Seimui. „Šių pataisų, manau, labai laukia visas statybų sektorius. Teisinės aplinkos pokyčiai tiesiog būtini, nes padėtų išspręsti daug problemų, su kuriomis praktinėje veikloje dabar susiduria statybų dalyviai. Ką ir kalbėti jau, kad pagerėtų galimybės investicijoms, sumažėtų biurokratinė našta ir verslui, ir savivaldybių administracijoms, ir statybos priežiūros institucijoms, daugiau ir svaresnių garantijų įgytų užsakovai“, – sakė aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas. AM specialistų teigimu, atkristų nemažai painiavos ir problemų, jeigu įstatymų leidėjai pritartų siūlymui patikslinti statytojo (užsakovo), rangovo ir ekspertizės rangovo teises, pareigas bei atsakomybę. Lengviau atsikvėptų statybų verslas, nes taptų paprastesnė statybą leidžiančių dokumentų išdavimo tvarka, kone du kartus sutrumpėtų jo terminai, beveik perpus – nuo 17 iki 9 – sumažėtų projektų atitiktį tikrinančių institucijų skaičius ir tikrinimo laikas. Numatyta supaprastinti daug kitų biurokratinių procedūrų: statinio užbaigimo, nugriovimo ir išardymo, nebaigto statinio registravimo ir perleidimo tvarką, atestavimą neypatingųjų statinių projektavimo ir statybos atveju ir kt. Pataisų rengėjai tvirtina, kad jos padėtų sustiprinti šiuo metu gana trapias statytojo (užsakovo) garantijas. Numatoma, kaip užtikrinti, kad jam būtų apmokėtos dėl rangovo kaltės atsiradusių defektų, nustatytų per pirmuosius dvejus statinio garantinio termino metus, šalinimo išlaidos, rangovui tapus nemokiam ar bankrutavus. Pataisų projektas numato galimybę sutartinių santykių pagrindu nustatyti ilgesnius garantinius terminus, statytojo atsakomybę garantiniu laikotarpiu, jeigu jis statė statinį ūkio būdu. Siūloma patikslinti nuostatus, susijusius su civilinės atsakomybės draudimo reikalavimais, aiškiai išdėstyti privalomojo civilinės atsakomybės draudimo atvejus. Priimtos pataisos leistų įteisinti specialiuosius architektūrinius, paveldosaugos ir saugomos teritorijos tvarkymo bei apsaugos reikalavimus, nustatyti jų išdavimo tvarką, taip pat būdą, kaip spręsti su išdavimu susijusius ginčus. Siūloma įteisinti neteisminį tokių ginčų sprendimą – juos nagrinėti pavesti aplinkos ir kultūros ministrų sudarytai komisijai. Tai leistų ginčus išspręsti keleriais metais greičiau. Kartu su Statybos įstatymo pataisomis AM parengė ir su jomis susijusias atitinkamas Civilinio kodekso, Administracinių teisės pažeidimų kodekso ir Architektų rūmų įstatymo pataisas. Vyriausybė joms irgi pritarė.

SIŪLO TOBULINTI REGLAMENTĄ Siekiant pastatų energinio efektyvumo ir geresnio statybos ar renovacijos darbų rezultato būtina keisti kai kuriuos sprendimus, šiuo metu numatytus Statybos techniniame reglamente (STR). Tuo įsitikinęs Polistireninio putplasčio asociacijos prezidentas Česlovas IGNATAVIČIUS. Patyręs pastatų defektologas išnagrinėjo mazgus, keliančius daugiausia problemų, ir pateikė siūlymų, kaip jie galėtų būti keičiami. 1. SPRENDINYS, ESANTIS REGLAMENTO STR 2.01.10:2007 PRIEDE:

REGLAMENTO STR 2.01.10:2007 PRIEDE ESANTĮ SPRENDINĮ SIŪLOMA KEISTI ŠIUO SPRENDINIU:

Sistemos su polistireninio putplasčio termoizoliacine medžiaga įrengimas ties vertikalia išorinės sienos iškyla:

1 – baigiamasis išorinis apdailos sluoksnis; 2 – armuojamasis sluoksnis; 3 – polistireninis putplastis; 4 – klijų sluoksnis; 5 – laikomoji siena; 6 – sandarinimo juosta; 7 – nuolaja; 8 – kampinis profiliuotis su tinkleliu ir lašikliu; 9 – nuolydį formuojančio betono sluoksnis; 10 – kampinis profiliuotis; 11 – sandarinimo juosta.

Keisti šį sprendinį siūloma dėl to, kad horizontali fasado juosta yra tarsi cokolis. Ant horizontalios juostos kaupiasi drėgmė ir teršalai, kurie greitai gadina fasado apdailą. Be to, apšiltinus fasado juostą taip, kaip nurodyta STR priede, smarkiai padidėja jos storis ir išsikraipo fasado proporcijos.

2. SPRENDINYS, ESANTIS REGLAMENTO STR 2.01.10:2007 PRIEDE:

REGLAMENTO STR 2.01.10:2007 PRIEDE ESANTĮ SPRENDINĮ SIŪLOMA KEISTI ŠIUO SPRENDINIU:

Sienos šiltinimas ties atvira fasado sienute: Sistemos su polistireninio putplasčio termoizoliacine medžiaga 1 – siena; įrengimas prie laikomosios sienos kampo ties balkono atitvara: 2 – klijų sluoksnis; 1 – baigiamasis išorinis apdailos sluoksnis; 3 – polistireninis putplastis EPS 70; 2 – armuojamasis sluoksnis; 4 – smeigė; 3 – polistireninis putplastis; 5 – atitvara – fasado sienutė; 4 – klijų sluoksnis; 6 – kampiniai profiliuočiai su tinkleliu; 5 – laikomoji siena; 7 – plonasluoksnis armuotas tinkas; 6 – smeigė; 8 – vidinės sienos paviršiaus apdaila. 7 – vidinio sienos paviršiaus apdaila; A J I 8 V–ACkampinis profiliuotis su tinkleliu; O juosta; Vokietijos ir kitų šalių patirtis rodo, kad toks sprendimas leidžia išvengti EN910––sandarinimo R vertikali balkono atitvara. šilumos tiltelių ir sumažinti šilumos nuostolius. /

r 5N

Sienos šiltinimas panaudojant skardos lankstinį virš horizontalios fasado juostos: 1 – šiltinama siena; 2 – horizontali fasado juosta; 3 – nuolajos laikiklis (600 mm); 4 – klijai; 5 – polistireninis putplastis EPS 70; 6 – plonasluoksnis armuotas tinkas; 7 – šilumą izoliuojanti tarpinė; 8 – L profilio gembė kas 600 mm; 9 – skardos lankstinys, prikniedytas prie L profilio gembės; 10 – sandarinimo putos; 11 – elastinis hermetikas; 12 – skardos lankstinys; 13 – skardos lankstinys – nuolaja; 14 – rekomenduojamos poliuretano putos.

21 3. SPRENDINYS, ESANTIS REGLAMENTO STR 2.01.10:2007 PRIEDE:

Sistemos su polistireniniu putplasčiu įrengimas prie cokolio ir žemiau grunto lygio, kai rūsys šiltinamas: 1 – baigiamasis išorinis apdailos sluoksnis; 2 – armuojamasis sluoksnis; 3 – polistireninis putplastis; 4 – klijų sluoksnis; 5 – laikomoji siena; 6 – vidinės sienos paviršiaus apdaila; 7 – cokolio apdaila; 8 – grindys; 9 – rūsio perdanga; 10 – šiltinimo apsauga nuo mechaninio pažeidimo; 11 – išorinė rūsio siena; 12 – vertikali hidroizoliacija; 13 – klijuotinė ritininė hidroizoliacija; 14 – rūsio grindys; 15 – išlyginamasis betono sluoksnis; 16 – drenažo vamzdis; 17 – geotekstilė; 18 – gelžbetonio plokštė; 19 – 10–20 cm žvyro sluoksnis; 20 – didesnio stiprio polistireninio putplasčio plokštė; 21 – cokolio profiliuotis; 22 – tempiamoji hidroizoliacija (be tarpiklių).

4. SPRENDINYS, ESANTIS REGLAMENTO STR 2.01.10:2007 PRIEDE:

Sistemos su polistireniniu putplasčiu dalinis įrengimas prie cokolio ir žemiau grunto lygio. Sujungimas su cokoliniu profiliuočiu: 1 – baigiamasis išorinis apdailos sluoksnis; 2 – armuojamasis sluoksnis; 3 – polistireninis putplastis; 4 – klijų sluoksnis; 5 – laikomoji siena; 6 – cokolinis profiliuotis; 7 – cokolio apdaila; 8 – mūrvinė; 9 – deformacinė juosta; 10 – statybiniai klijai, sumaišyti su cementu; 11 – didesnio stiprio polistireninio putplasčio plokštė; 12 – vertikali hidroizoliacija; 13 – tepamoji hidroizoliacija (be tirpiklių); 14 – cokolio armavimo sluoksnis.

REGLAMENTO STR 2.01.10:2007 PRIEDE ESANTĮ SPRENDINĮ SIŪLOMA KEISTI ŠIUO SPRENDINIU:

Rūsio išorinės sienos ir cokolio šiltinimas tinkuojamąja sudėtine termoizoliacine sistema: 1 – rūsio siena; 2 – vertikali hidroizoliacija; 3 – ištisinis klijų sluoksnis; 4 – polistireninis putplastis EPS 100; 5 – vėdinimo ir drenažo membrana; 6 – drenažo vamzdis; 7 – geotekstilė; 8 – apsauginis profiliuotis; 9 – cokolio apdaila (tinkas arba apdailos plytelės); 10 – elastinė mastika; 11 – vėdinama ir drenuojama nuogrinda.

Sprendinį siūloma keisti dėl to, kad dabar yra sukurta ir plačiai naudojama gumbuota membrana, skirta pamatų bei rūsio sienų šilumos izoliacijai apsaugoti nuo mechaninių pažeidimų, jai vėdinti ir drenuoti.

REGLAMENTO STR 2.01.10:2007 PRIEDE ESANTĮ SPRENDINĮ SIŪLOMA KEISTI ŠIAIS SPRENDINIAIS:

Juostinio pamato ir cokolio šiltinimas įrengiant tinkuojamąją sudėtinę termoizoliacinę sistemą: 1 – juostinis pamatas; 2 – vertikali hidroizoliacija; 3 – ištisinis klijų sluoksnis; 4 – polistireninis putplastis EPS 100; 5 – vėdinimo ir drenavimo membrana; 6 – apsauginis profiliuotis; 7 – cokolio apdaila (tinkas arba apdailos plytelės); 8 – elastinė mastika; 9 – vėdinama ir drenuojama nuogrinda.

Eksploatuojamo pastato rūsio išorinės sienos ir įtraukto cokolio šiltinimas įrengiant tinkuojamąją sistemą, kai rūsio perdanga papildomai nešiltinama: 1 – rūsio siena; 2 – vertikali hidroizoliacija; 3 – ištisinis klijų sluoksnis; 4 – polistireninis putplastis EPS 100; 5 – vėdinimo ir drenavimo membrana; 6 – apsauginis profiliuotis; 7 – cokolio apdaila (tinkas arba apdailos plytelės); 8 – elastinė mastika; 9 – vėdinama ir drenuojama nuogrinda.

Eksploatuojamo pastato rūsio išorinės sienos ir įtraukto cokolio šiltinimas įrengiant vėdinamąją sistemą, kai rūsio perdanga papildomai nešiltinama: 1 – rūsio siena; 2 – vertikali hidroizoliacija; 3 – ištisinis klijų sluoksnis; 4 – polistireninis putplastis EPS 100; 5 – vėdinimo ir drenavimo membrana; 6 – apsauginis profiliuotis; 7 – L profilio gembė; 8 – L skerspjūvio profiliuotis; 9 – vėdinimo tarpas; 10 – perforuotos skardos lankstinys arba tinklelis; 11 – cokolio apdailos plokštė; 12 – uždara nuogrinda.

Keisti sprendinį siūloma dėl to, kad dabar yra sukurta ir plačiai naudojama gumbuota membrana, skirta pamatų bei rūsio sienų šilumos izoliacijai apsaugoti nuo mechaninių pažeidimų, jai vėdinti ir drenuoti. Siūlomuose sprendiniuose taip pat sumažėja šilumos nuostoliai ties cokolio jungtimi su aukščiau esančia siena.

5. SPRENDINYS, ESANTIS REGLAMENTO STR 2.01.10:2007 PRIEDE: Šiltinimo sistemos su polistireniniu putplasčiu įrengimas prie cokolio, kai įrengta nuogrinda: 1 – baigiamasis išorinis apdailos sluoksnis; 2 – armuojamasis sluoksnis; 3 – polistireninis putplastis; 4 – klijų sluoksnis; 5 – laikomoji siena; 6 – cokolinis profiliuotis; 7 – cokolio apdaila; 8 – mūrvinė; 9 – išsiplečianti juosta; 10 – nuogrinda.

Eksploatuojamo pastato rūsio išorinės sienos ir iškišto cokolio šiltinimas įrengiant tinkuojamąją šiltinimo sistemą, kai papildomai šiltinama rūsio perdanga: 1 – rūsio siena; 2 – polistireninio putplasčio intarpas; 3 – apatinis cokolinis profiliuotis; 4 – ištisinis klijų sluoksnis; 5 – polistireninis putplastis EPS 100; 6 – skardos lankstinys, sukniedytas arba kitaip tvirtai sujungtas su viršutiniu cokoliniu profiliuočiu; 7 – cokolio apdaila (tinkas arba apdailos plytelės); 8 – rūsio perdangos šiltinimo sistema; 9 – vėdinama ir drenuojama nuogrinda; 10 – viršutinis cokolinis profiliuotis.

/ r. 7

CIJ

A OV

Keisti sprendinį siūloma siekiant sumažinti šilumos nuostolius ties cokolio jungtimi su aukščiau esančia siena.

REGLAMENTO STR 2.01.10:2007 PRIEDE ESANTĮ SPRENDINĮ SIŪLOMA KEISTI ŠIAIS SPRENDINIAIS: Eksploatuojamo pastato įtraukto cokolio šiltinimas įrengiant tinkuojamąją sudėtinę termoizoliacinę sistemą, kai papildomai šiltinama rūsio perdanga: 1 – rūsio siena; 2 – apatinis cokolinis profiliuotis; 3 – ištisinis klijų sluoksnis; 4 – polistireninis putplastis EPS 100; 5 – cokolio apdaila (tinkas arba apdailos plytelės); 6 – elastinė mastika; 7 – rūsio perdangos šiltinimo sistema; 8 – vėdinama ir drenuojama nuogrinda.

Česlovas IGNATAVIČIUS Polistireninio putplasčio asociacijos prezidentas Bėgant metams atsiranda naujų medžiagų, kurios leidžia pasiekti geresnių rezultatų, taupyti šilumos energiją, geriau hidroizoliuoti reikiamas pastatų konstrukcijas. Sistemos tobulėja, todėl suprantama – būtina koreguoti ir teisinę bazę. Prieš keletą metų Statybos techniniame reglamente numatyti sprendiniai, kaip parodė praktika, nėra tinkamiausi, o kai kurie netgi kelia nemažų problemų. Nors darbai atliekami vadovaujantis reglamentais, kokybė gali nukentėti. Labiau patyrę statybininkai, siekdami išvengti neigiamų padarinių, nesivadovauja kai kuriais minėtais sprendiniais. Todėl akivaizdu, kad juos reikia keisti pažangesniais.

23 23 23

SĖKMINGĄ „VILKASTOS“ VEIKLĄ LĖMĖ PROFESIONALUMAS IR LANKSTUMAS SA 2015 Nr. 7 / reklama

Net ir stambiausioms šalies statybų kompanijoms tenka susidurti su patyrusių profesionalų stygiumi. Regis, ką jau kalbėti apie regionų įmones. Tačiau trečią dešimtmetį Vilkaviškio vardą garsinančios bendrovės „Vilkasta“ generalinis direktorius Aloyzas Beržanskis situacijos nedramatizuoja – jo teigimu, yra ir gerų specialistų, ir veiklos galimybių, tik reikia gebėjimų tuo pasinaudoti. Prognozuoja pokyčius

Kokių alternatyvų gali tikėtis statybos įmonės, netekusios skalsesnės duonos svetur pasišovusių ieškoti statybininkų? A. Beržanskis neneigė – į užsienį nutekėjo daug gerų darbininkų. „Tačiau yra likusių puikių specialistų, kurie nori dirbti ir su kuriais galima dirbti. Problema yra tai, kad jiems neišgalime mokėti oraus atlygio. Ydinga pati sistema. Kol valstybė nesupras, kad statinys – mūsų laikotarpio palikimas, kad po poros metų negalėsime jo išmesti kaip pigaus kiniško švarko, tol statybose bus sunku planuoti pasvertą plėtrą“, – įsitikinęs „Vilkastos“ vadovas. Pašnekovas neabejoja – Europos Sąjungos teisėje priimti nutarimai dėl žalingos mažiausios kainos konkursų politikos, netrukus įsigaliosiantys ir Lietuvoje, nevienadieniams statytojams turėtų atverti puikių plėtros perspektyvų. A. Beržanskio teigimu, kiekvienai įmonei svarbu rasti savo nišą. „Vilkasta“ pirmiausia garsėja kaip generalinio rangovo organizacija, stiprus tradicinių visuomeninių, gyvenamųjų pastatų statytojas. Neatsitiktinai prieš porą metų įmonė aktyviai įsitraukė ir į renovacijos procesą Šakiuose, Jurbarke, Kybartuose, Vilkaviškyje.

rubliais tapo problema. Užsakovai pasiūlė atsiskaitymą armatūra, sutikome. Realizavę medžiagas supratome, kad tai gali būti dar viena gimininga verslo sritis. Pradėjome savarankišką prekybą statybos medžiagomis, 2002 metais pasirašėme sutartį dėl franšizės su „Senukų“ prekybos centru, – prisiminė „Vilkastos“ vadovas. – Pastatėme keletą parduotuvių, kurias nuomojame bendrovei „Norfos mažmena“, statybų technikos ir inventoriaus nuoma perkelta atskiram padaliniui.“ Anot A. Beržanskio, verslo diversifikacija ypač pasiteisino per krizes. Visose srityse buvo jaučiamas nuosmukis, bet ne tuo pat metu. Tai įmonei padėjo subalansuoti pinigų srautus ir išgyventi gana ramiai.

Ar pasitikėjimas vietos įmone pasiteisina?

Žengia į Vakarų Europos rinkas

„Sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi. Tačiau kai pastatų atnaujinimu užsiima įmonės iš kitų miestų ar net valstybių, gyventojams nėra tiesiogiai į ką kreiptis, nėra kam pasiskųsti, ir problemų, atrodo, nėra. Mes jau dvidešimt metų šalia. Tikiu, kad įsibėgėjusi renovacija greitai parodys, kas ko vertas. Namus renovuojame geromis medžiagomis, siūlome laiko patikrintus sprendimus, esame visada pasirengę žmonėms patarti, padėti. Tikiuosi, Vilkaviškio rajono gyventojai supras, kad pasitikėjimas šalia esančia įmone visada pasiteisina“, – kalbėjo „Vilkastos“ generalinis direktorius. Jis neneigė, kad siekiant konkurencinio pranašumo dinamiškoje rinkoje svarbi ir orientacija į kompleksines paslaugas. „Visos kitos mūsų veiklos yra aplipusios apie statybą. 1994 metais Čerepoveco mieste statėme vaikų lopšelį-darželį. Lietuvoje keitėsi politinė situacija, atsiskaityti

Įmonė įgyvendino dešimtis renovacijos projektų, specializuojasi žemės ūkio paskirties objektų srityje (nuotr. – bokštinių aruodų statyba Vilkaviškio rajone).

Didesnių galimybių bendrovei atveria ir naujų veiklų, rinkų paieškos. Antai 2011-aisiais „Vilkasta“ pasiryžo išbandyti jėgas Kaliningrado srityje. Ten ji specializavosi žemės ūkio paskirties objektų sektoriuje: pastatė rapsų perdirbimo gamyklą, gyvulių skerdyklą, galvijų fermas. Šią patirtį įmonė pritaikė ir Lietuvoje. „Išsiplėtė statybos paslaugų sfera, sykiu – galimybės rasti papildomų objektų. Lietuvoje per pastaruosius dvejus metus pastatėme keletą gyvulių fermų, grūdų elevatorių“, – vardijo „Vilkastos“ vadovas. Rusijoje, Ukrainoje dirbusi įmonė jau baigia derinti mokyklos Vokietijoje statybos detales su viena šios šalies firma. „Tai bus pirmas mūsų bandymas Vakarų Europoje. Darbuotojai tikrai uždirbs daugiau, o ar įmonei šis darbas bus pelningesnis nei kitur – parodys laikas. Jeigu sėkmingai įveiksime iššūkius, tikiuosi, bus ir kitų objektų“, – vylėsi A. Beržanskis.

„Vilkastos“ darbų sąraše – ir naujam gyvenimui prikelta Paežerių dvaro sodybos oficina bei bokštas.

VIEŠIESIEMS PASTATAMS ATNAUJINTI – NAUJAS MODELIS

Energinis efektyvumas svarbus ne tik gyvenamuosiuose namuose – jį reikia užtikrinti ir viešuosiuose pastatuose. Šiuo metu įgyvendinama centrinės valdžios viešųjų pastatų renovacijos programa. Viešųjų investicijų plėtros agentūra (VIPA) administruoja šį procesą per gerai žinomą tarptautinėje praktikoje energijos taupymo paslaugų tiekimo (ETPT, ang. Energy Service Company, ESCO) modelį – viešosios ir privačiosios partnerystės bendradarbiavimą.

/ r. 7

CIJ

A OV

Gerins energines pastatų charakteristikas

VIPA generalinis direktorius Gvidas Dargužas priminė, kad Energetikos ministerija yra įsteigusi Energijos efektyvumo fondą (ENEF), kuriam paremiant finansuojama centrinės valdžios viešųjų pastatų renovacija ir teikiamos garantijos atnaujinant miestų gatvių apšvietimo tinklus. „Viešieji centrinės valdžios pastatai priklauso arba viešosioms įstaigoms, kurios turi teisę skolintis pinigų pastatui atnaujinti, arba biudžetinėms įstaigoms, kurios neturi galimybių tiesiogiai skolintis pinigų tokiems darbams. Todėl čia geriausia išeitis būtų ETPT modelis. Juo gali naudotis ir skolintis nenorinčios viešosios įstaigos“, – pasakojo G. Dargužas. ETPT modelis – tai viešosios ir privačiosios partnerystės bendradarbiavimas siekiant energinio efektyvumo pastatuose. Išvertus į lietuvių kalbą modelis apibūdinamas kaip energijos taupymo paslaugų teikimas. Anot G. Dargužo, šis viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimo modelis nuo įprastų skiriasi tuo, kad apsiriboja viena nedidele sritimi, kurioje yra daug tipinių projektų. ETPT orientuotas į pastatų energinių charakteristikų gerinimą juos termoizoliuojant, atnaujinant šildymo ir vėdinimo sistemas, pakeičiant langus bei duris. Pasitelkus ETPT modelį

25 Reikalavimus, kokia energinio efektyvumo klasė turėtų būti pasiekta, ETPT įmonėms suformuoja finansavimą teikiantis fondas. Priemones reikalavimams pasiekti pasirenka pati modernizavimo darbus atliksianti įmonė. G. Dargužo teigimu, tai – visiškai kitoks požiūris: vertinamos ne medžiagos, ne atskiri statybos gaminiai, bet rezultatas, kuris turi būti pasiektas. „Parinkus tinkamas priemones energiniam efektyvumui didinti, mažėja eksploatacinės išlaidos. Iš sutaupytų pinigų pastatų savininkai moka ETPT įmonei, o ši atsiskaito su fondu ar banku, kuris finansavo projektą. Kuo geresni sprendiniai priimami ir įgyvendinami, tuo daugiau sutaupoma eksploatuojant pastatą, vadinasi, daugiau pajamų gauna ir projektą įgyvendinusi įmonė“, – sakė G. Dargužas.

Svarbiausias – ekonominis naudingumas

ETPT įmonės atrenkamos per viešuosius pirkimus ENEF paskoloms teikti. Mažiausios kainos kriterijus nelaikomas pagrindiniu, labiausiai atsižvelgiama į ekonominį naudingumą. Per metus planuojama renovuoti ne mažiau kaip po 3 proc. centrinės valdžios viešųjų pastatų. Atrenkant įmones didelis dėmesys skiriamas darbų kokybei. Be to, vienu svarbesnių veiksnių laikomas kriterijus, kiek į projektą investuojama nuosavų lėšų. Anot VIPA vadovo, kuo didesnis yra įmonių nuosavas piniginis įnašas, tuo mažiau reikia fondo lėšų. Tad sukuriama galimybė atnaujinti kuo daugiau pastatų. „Tarpusavyje konkuruodamos ETPT įmonės gali siūlyti pasiekti ne mažiausius nustatytus kriterijus, bet, pavyzdžiui, B ar net A energinio naudingumo klasę. Vertinant pagal ekonominio naudingumo kriterijų, kuo aukštesnę energinio efektyvumo klasę pasiūlys įmonė, tuo geresniais balais bus vertinamas siūlymas. Visai kitaip bus vertinami tie siūlymai, kai akivaizdžiai matyti būsimos didelės eksploatacinės išlaidos atnaujinus pastatą“, – kalbėjo G. Dargužas. Statybų kompanijoms ETPT modelis būtų patrauklus ir tuo, kad viena institucija gali rinktis įmonę grupei pastatų atnaujinti, pavyzdžiui, keliems ar keliolikai policijos komisariatų, kelioms ligoninėms. Atnaujinusi pastatą įmonė įgyja teisę jį eksploatuoti iki 20 metų ar panašų laikotarpį.

Domisi ir užsieniečiai

ateityje planuojama diegti ir alternatyvias energijos priemones: saulės sistemas, šilumos siurblius.

Prisiima riziką dėl rezultato

Pastatų renovacijai pinigų gali skirti bankas ar tam įsteigtas fondas, pavyzdžiui, ENEF. Pastatų savininkams – viešosioms ar biudžetinėms įstaigoms – tiesiogiai pinigų iš bankų pasiskolinti galima ne visuomet, nes tai draudžia įstatymai. Todėl reikalingi energijos taupymo paslaugų teikėjai, kitaip tariant – ETPT įmonės. Užsitikrinusios finansavimą iš banko ar fondo, jos investuoja į pastatų energinio efektyvumo užtikrinimo priemones. „Šios įmonės prisiima riziką dėl įdiegtų technologijų efektyvumo, kad pasirinktos priemonės tikrai padės taupyti energiją. Atliekant įprastą renovaciją perkami statybos darbai, o pagal ETPT modelį perkamas būsimas rezultatas – energinio efektyvumo paslaugos. Darbus atliekanti įmonė turi garantuoti, kad, pavyzdžiui, 20 metų pastate bus užtikrinamos reikiamos komforto sąlygos: temperatūra, drėgnumas, ir atitinkamai sutaupomas energijos kiekis. ETPT įmonėms suteikiama laisvė koreguoti sprendinius, kad būtų garantuojamas didžiausias galimas energinis efektyvumas“, – pasakojo VIPA vadovas.

Šiuo metu Energetikos ministerija tvirtina tipinius dokumentus, reikalingus ETPT modeliui startuoti. Taip pat tikslinama teisinė bazė pastatų energiniam efektyvumui užtikrinti, kad ETPT modelis atitiktų Viešųjų pastatų energinio efektyvumo didinimo programos reikalavimus. Jau yra keletas pastatų – trys policijos komisariatai, kuriuose atliktas energinis auditas, parengti investiciniai projektai, rengiamos techninės specifikacijos. Baigti derinti reikiami dokumentai atnaujinami naudojant ETPT modelį. „Šie projektai bus tarsi jėgų patikrinimas. Žinoma, nereikia tikėtis, kad viskas veiks tiksliai, nereikės nieko taisyti, tikslinti. Tam irgi pasiruošta, parengta tvarka, kaip esant reikalui turėtų būti tikslinami dokumentai. Be to, dokumentai gali būti tikslinami ne kažkokiems nenumatytiems atvejams koreguoti, bet papildant Viešųjų pastatų energinio efektyvumo didinimo programą, įtraukiant į atliekamų darbų apimtis alternatyvių energijos šaltinių įdiegimą ar panašių priemonių“, – aiškino VIPA vadovas. Energetikos ministerija prieš kurį laiką yra apskaičiavusi, kiek yra renovuotinų centrinės valdžios viešųjų pastatų. Į sąrašą buvo įtraukti 1235 objektai. Taip pat į sąrašą bus įtraukti pastatai, kurių plotas yra mažesnis nei 500 kvadratinių metrų. Tad darbų apimtys būtų tikrai didelės. „Jeigu būtų imamasi atnaujinti visus pastatus, fonduose esančių lėšų neužtektų. Reikėtų įtraukti privačius bankus, kitas finansines institucijas. Būtent todėl ETPT modelis šiuo atveju yra racionalus sprendimas, nes leidžia į procesą įsitraukti įmonėms, turinčioms savo finansinį indėlį“, – sakė G. Dargužas. Dalyvauti centrinės valdžios viešųjų pastatų atnaujinimo procese pagal ETPT modelį yra pareiškusi norą ne viena Lietuvos ir užsienio kompanija. Labai aktyviai tuo domėjosi Danijos ir Vokietijos statybų bendrovės, savo šalyse jau turinčios patirtį dirbant pagal ETPT modelį ir matančios neblogų perspektyvų Lietuvoje.

PAVELDO PASTATAMS DAUGIABUČIŲ RENOVACIJOS SPRENDIMAI NETINKA

Kristina BUIDOVAITĖ

Nuo 2016-ųjų taps privalu statyti A energinio efektyvumo klasės pastatus, vėliau su tuo susiję reikalavimai tik griežtės. Visas pasaulis ieško galimybių ir istorinių statinių naudotojams sukurti kuo didesnį komfortą, kartu – maksimaliai taupyti energiją ir svarbiausia – išspręsti šias užduotis neaukojant autentiškumo. Kultūros paveldo objektų energinio efektyvumo didinimas aktualus ir Lietuvai, tačiau radikalių sprendimų nežadama – prioritetas ir toliau išliks paveldo objektų vertingosios savybės. AS

LD VE

1 20

/ r. 7

1705 metais iškilusi Kintų buvusi evangelikų liuteronų bažnyčia, atlikus pagrindinius tvarkybos darbus, bus pritaikyta visuomenės poreikiams: bažnyčioje numatyta organizuoti mokymus, kultūrinius, muzikos, bendruomeninius renginius.

Nepripažįsta autentikos imitavimo

Pastatų energinio naudingumo sertifikavimas pagal STR 2.01.09:2005 šiuo metu neprivalomas pastatuose, kurie yra įtraukti į kultūros paveldo registrą, jeigu laikantis reikalavimų nepageidautinai pakistų charakteringos jų savybės ar išvaizda. Šis teisės aktuose įtvirtintas nuostatas, anot Aplinkos ministerijos ministro patarėjo Algirdo Žebrausko, nesikeis, kaip ir valstybės pozicija – išsaugoti paveldo objektų autentiškumą. Pastaraisiais dešimtmečiais išpopuliarėjo įvairūs būdai taupyti energiją pastatuose: naudojama saulės energija, šiltinamos sienos, sudedami aukštos klasės langai, diegiamos rekuperacinės sistemos ir šilumos siurbliai. Buvęs ilgametis Telšių rajono vyriausiasis architektas, aplinkos ministro patarėjas Algirdas Žebrauskas priminė Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros pavyzdį – kaip čia dar 2012 metais naujais, atkartojant istorinį langų skaidymą, bet energiškai taupiais pakeisti sovietmečiu sudėti langai, restauruoti vitražai, kaip po paklota nauja (autentiškų grindų fragmentai konservuoti) grindų danga įrengtas geoterminis šildymas, modernus katedros apšvietimas ir akustinė sistema. Sandarūs, šilti katedros langai ir šildomos grindys leido padidinti energinį paminklo efektyvumą nekenkiant jo autentiškumui. Be to, istorinio pastato viduje buvo sukurtas komfortiškesnis, neturintis ryškių temperatūros svyravimų mikroklimatas, daug palankesnis interjero autento apsaugai. A. Žebrauskas teigė neįsivaizduojantis, kad Lietuvoje prigytų praktika apšiltinti istorinį pastatą siekiant pagerinti jo energinį efektyvumą izoliacinėmis medžiagomis imituojant jo architektoniką. Tačiau sienas apšiltinus iš vidaus, ten, kur tai būtų galima, kiltų realus pavojus, kad tarp šiltinimo sluoksnio ir lauko sienos (daug giliau sienoje) susidarys rasos taškas, atsiras mūro peršalimo, irimo, drėgmės pašalinimo, mūro vėdinimo ir pelėsio atsiradimo problemų. A. Žebrausko įsitikinimu, daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama perdangų ir stogo konstrukcijų, grindų, langų šiltinimui – tai padidintų energinį paveldo objektų efektyvumą ir mažiausiai pakenktų autentikai.

Reikalavimai pernelyg griežti?

LD VE

1 20

/ r. 7

Šv. Antano Paduviečio katedroje tvarkybos darbai baigti 2012 metais – tuomet energiškai taupiais pakeisti avarinės būklės langai, restauruoti vitražai, įrengtas geoterminis šildymas.

Užsienio šalyse daug dėmesio skiriama paveldo objektų pritaikymui kaip vienai iš pasiteisinusių paveldo apsaugos priemonių. Čia daug lanksčiau ir pragmatiškiau suvokiamas paveldo ir šiandienos ryšys, tad net UNESCO saugomuose senamiesčiuose (pavyzdžiui, Romoje, Amsterdame), jei objektui pažinti, jam išsaugoti ir pritaikyti šiandienos reikmėms yra būtina, statomi priestatai ar antstatai, o tai Lietuvoje, atrodo, tampa net nediskutuotina norma. Moderniame pasaulyje daugelyje gyvenimo sričių randamas kompromisas. Ne išimtis ir paveldo pastatai. „Netgi Italijoje, kur paveldas ypač saugomas, prie Milano operos pastato „La Scala“ pastatytas modernus antstatas ir priestatas, tapę geru pritaikymo pavyzdžiu, mat leidžia šiam paveldo statiniui išlikti ir funkcionuoti atsižvelgiant į pokyčius. Juk negalima funkcionuojančio visuomenėje pastato traktuoti lygiavertiškai kaip muziejuje gulinčio ir apyvokoje nebenaudojamo eksponato“, – lygino architektas. A. Žebrauskas įsitikinęs, kad atnaujinant istorinį pastatą visuomet tenka ieškoti kompromisų. Pavyzdžiui, pradėjus Telšių kunigų

seminarijos tvarkybos darbus daug diskusijų sukėlė lifto įrengimas: svarstyta, ar jį sumontuoti 1929 metais statyto pastato, neturinčio ryškių architektūros detalių, išorėje, ar viduje. Nors, architekto įsitikinimu, pastato išorėje įrengtas stiklinis liftas būtų ne tik papildęs anemišką šiaurinį seminarijos fasadą, atvėręs puikius Telšių senamiesčio vaizdus, išsaugojęs autentišką planinę objekto struktūrą ir leidęs lankytojams netrukdant seminarijos gyvenimo patekti į viršutinį antstatą (šis buvo pastatytas, kai priestatas ir antstatas dar nebuvo negalimi), buvo priimtas verdiktas – liftas bus viduje, keičiant planinę paminklo struktūrą. „Lieka tik prisiminti pavyzdį, kai Romoje prie Tėvynės altoriaus įrengtas stiklinis liftas leidžia lankytojams gėrėtis Romos vaizdais. Telšiai – ne Roma. Lietuva – ne Italija. Vis dėlto ten paveldo saugojimas nėra atsietas nuo visuomenės gyvenimo, nuo krašto ekonominio pajėgumo. Teigiame, kad paveldo objektus saugome, tačiau nepasitelkiame visų įmanomų priemonių, tarp jų ir ekonominių, todėl dažnai stebime griežto ir nekompromisinio saugojimo padarinius – akyse nykstančias kultūros vertybes. Kalbant apie energinį efektyvumą, ekologiją, paveldo objektų išsaugojimą, būtina vertinti visumą. Tik tuomet galima tikėtis geriausio rezultato“, – neabejoja pašnekovas.

Sprendimų energiniam efektyvumui didinti yra

Kultūros paveldo departamento (KPD) prie Kultūros ministerijos direktoriaus pavaduotojas Algimantas Degutis antrino, kad nei 2016, nei 2018 metai naujovių nežada – paveldo objektų energinio efektyvumo reikalavimai nesikeis: jie, kaip ir iki šiol, priklausys nuo objekto ir jo vertingųjų savybių. „Jeigu vertingoji savybė – fasadas, tam tikros detalės, apšiltinti pastatą iš išorės ir toliau nebus leidžiama. Yra bandymų imituoti autentiškas detales, tačiau tokių dalykų negalime leisti. Visuomet būtina ieškoti alternatyvų“, – kalbėjo A. Degutis. Šiltinant paveldo objektus siūloma tai daryti iš vidaus, be to, rinktis šiltinamąjį tinką, dažus, pasirūpinti individualiomis priemonėmis. „Paveldo išsaugojimas – vienas iš penkių svarbiausių nacionalinio saugumo pagrindų. Vienas esminių paveldo išsaugojimo tikslų – tausoti jo autentiškumą, todėl valstybė negali sau leisti paveldo objektus apšiltinti ir taip juos sunaikinti“, – apibendrino KPD atstovas. Taigi nors istoriniai pastatai neatitiks vis griežtėjančių energinio efektyvumo reikalavimų, galimybių didinti jų energinį efektyvumą yra. Kai kuriais atvejais, aiškino A. Degutis, leidžiama pakeisti stiklo paketą, kartais, jeigu visas pastatas yra vertingoji savybė, bet jo stogo forma ar danga – ne, galima apšiltinti stogą.

Gyventojai tampa sąmoningesni

Gyvenantieji į paveldo objektų sąrašą įtrauktuose namuose ir negalintieji juos atnaujinti pagal parengtus investicinius projektus, A. Degučio teigimu, skundžiasi vis rečiau. Kitaip nei investicinių planų rengėjai, kartais praleidžiantys pro pirštus informaciją, kad namas saugomas, ir parenkantys medžiagas, nebūdingas regionui arba vertybei. KPD atstovas minėjo atvejį Panevėžyje, kai buvo su-

TELŠIAI PARODĖ PAVYZDĮ

Šv. Antano Paduviečio katedroje tvarkybos darbai baigti 2012 metais. Tuomet, didinant energinį efektyvumą, pakeisti katedros langai. Metaliniai vieno stiklo langų rėmai šventovėje buvo sumontuoti XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Vyskupo Antano Vaičiaus rūpinimusi vykusios rekonstrukcijos metu bandyta bent iš dalies atkartoti autentišką langų rėmo skaidymą, tačiau darbai atlikti nekokybiškai. Įstatytų metalinių langų rėmai buvo nesandarūs, todėl visiškai surūdijo. Avarinės būklės langai pakeisti naujais, kuo autentiškesniais: išlaikytas 1897 metų smulkus lango segmento dalijimas, metalinio rėmo proporcijos ir piešinys. Taip pat atlikti ir vitražų tvarkybos darbai, mat su jais buvo ypač susijusi šilumos izoliacijos problema. „Vitražas nesulaiko šilumos, o jei nepakeisti ir langai, tai įrengti šildymą bažnyčioje paprasčiausiai nėra prasmės“, – prieš kelerius metus žurnalui „Statyba ir architektūra“ aiškino Vilniaus dailės akademijos profesorius Algirdas Dovydėnas. Kol Telšių katedros vitražai dirbtuvėse buvo restauruojami – nuvalyti, įdėti trūkstami stiklai, pakeisti deformuoti metaliniai vitražų rėmai – jų vietoje sumontuoti stiklo paketai, skirti efektyvesnei šilumos izoliacijai užtikrinti. Restauruoti vitražai grąžinti į suprojektuotą specialiai jiems skirtą atskirą rėmą šalia stiklo paketo. Tokia racionaliausia ir moderniausia metodika sėkmingai taikoma Vakaruose. Katedroje taip pat įvestas geoterminis šildymas. Per didžiausius šalčius čia yra ne mažiau kaip 8–10 laipsnių šilumos. Geoterminis šildymas, anot Šv. Antano Paduviečio katedros administratoriaus kunigo kanauninko Domo Gatauto, buvo pasirinktas galvojant ne tik apie racionalumą, bet ir ekologiją. „Katedros nebuvo galima apšiltinti iš vidaus, prikabinti radiatorių, nes tai iškreiptų architektūrinį vaizdą. Tačiau norint pradėti šildyti visų pirma reikėjo sudaryti sąlygas, kad šiluma nebūtų švaistoma. Tuomet ir buvo nutarta pakeisti medines grindis ir įrengti grindų šildymą“, – paaiškino D. Gatautas. Maldos namuose įvesti grindų šildymą, pašnekovo teigimu, užtruko trumpiau, negu gauti leidimus. Kunigas laikosi nuomonės, kad paveldo objektus būtina išsaugoti minimaliai jiems pakenkiant. Vis dėlto, D. Gatauto įsitikinimu, kai kuriais atvejais paveldosaugininkai per daug reiklūs, o jų reikalavimai – neracionalūs.

Griežtėjantys energinio efektyvumo reikalavimai paveldo pastatų nepalies: prioritetas ir toliau išliks jų vertingosios ypatybės.

derinti, tačiau nepatvirtinti paveldo objekto renovacijos projektai, nes parinktos netinkamos medžiagos. KPD yra sulaukęs ir poros Vilniaus Naujamiesčio gyventojų, gyvenančių Antrojo pasaulinio karo metais statytuose autentiškuose namuose, išsiskiriančiuose autentišku plytų mūru, dekoruotais fasadais, puošyba, skundų. Žmonės norėtų istorinius pastatus apklijuoti polistirenu. Užsienio šalyse, pasak A. Degučio, tokia situacija sunkiai įmanoma – paveldą labiau saugo ne pareigūnai ir tarnautojai, bet eiliniai gyventojai. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros pagrindų ir teorijos katedros profesorė Jūratė Jurevičienė atkreipė dėmesį, kad ne tik Lietuva, bet ir kitos Šiaurės Europos bei Skandinavijos šalys visų pirma rūpinasi paveldo išsaugojimu, o energinis efektyvumas – antraeilis dalykas. Architektės teigimu, visuose istoriniuose pastatuose turėtų būti nustatytos jų vertingosios savybės. Nesvarbu, ar tai interjeras, tapyba ar eksterjeras, būtina atsisakyti jų vertę menkinančių šiltinimo darbų ir ieškoti kompleksinio sprendimo – gerinti kitus rodiklius. „Gali būti, kad ir nustačius vertingąsias savybes, bet neskyrus reikalingų lėšų joms išsaugoti ir pastatus pritaikyti visuomenės poreikiams, šie patys sugrius. Jei vertingosios savybės nustatytos, jų būtina paisyti“, – apibendrino prof. J. Jurevičienė. VGTU doc. dr. Jurgis Zagorskas pritarė, kad atnaujinant pastatus, ypač turinčius saugotinų elementų, retai

N 15

P 7/

ELD

mandelli

pavyksta išvengti ginčų tarp paveldosaugininkų, statybininkų, technologų ir architektų. Mat skiriasi specialistų požiūris į tai, kas svarbiausia pastatui. Šis nuomonių nesutapimas Vakarų šalyse sprendžiamas iš karto išskiriant kriterijus, kuriais remiantis bus vertinamos renovacijos priemonių alternatyvos. Galimi kriterijai – šilumos sąnaudų sumažėjimas, ploto pasikeitimas pastatus papildomai apšiltinus, tam tikrų autentiškų objekto dalių išsaugojimo laipsnis. Kriterijai gali turėti kiekybinę ar kokybinę išraišką. Skirtingų sričių ekspertai diskutuoja ir balsuoja dėl pačių kriterijų svarbos, o vėliau tiesiog matematiškai palyginamas įvairių alternatyvų atitikimas nustatytiems kriterijams. Tokie metodai padeda išvengti vilkinimo projektavimo darbuose, derinant projektą ir, žinoma, priimant visapusiškai teisingą sprendimą. Panašūs daugiakriteriai metodai (ang. Multiple criteria decission making, MCDM) naudojami daugelyje sričių. Renovacijoje jie plačiai taikomi Skandinavijos šalyse, Danijoje, Vokietijoje. Pavieniams objektams jie bandyti taikyti ir Lietuvoje. Mūsų šalyje tokį palyginimą gali atlikti VGTU, Kauno technologijos universiteto ekspertai. „Norint parinkti tinkamas ir efektyvias pastato atnaujinimo priemones, geriau iš karto skirti daugiau laiko ir šiek tiek lėšų joms palyginti ir įvertinti. Žinoma, statybų organizacijos tuo ne visada suinteresuotos. Statybos kompanijos dažnai siūlys priemonių, kurias ne kartą išbandė ir kurios buvo pelningos, bet nebūtinai davė geriausius rezultatus“, – aiškino doc. dr. J. Zagorskas.

Vidaus sienų šiltinimo sistema „IQ-Therm“ „IQ-Therm“ – vidaus sienų šiltinimo sistema, kuri garantuoja itin kokybišką ir efektyvų rezultatą. Ją galima pritaikyti net ir architektūriniams paminklams ar moderniems pastatams, kurių išorinio fasado ardyti negalima. Vidaus sienų šiltinimo sistema, kitaip nei išorinė, suteikia galimybę daugiabučių namų gyventojams pasirinkti individualų sprendimo būdą. Norint restauruoti ir apšiltinti daugiabutį, tai ne visada pavyksta dėl skirtingų gyventojų poreikių – ne visi gali ar nori skirti tam lėšų, tad bendrą sprendimą priimti dažniausiai nepavyksta. Tokiu atveju vienintelė išeitis – vidaus sienų šiltinimas. Gyventojai gali individualiai nuspręsti – būtina jiems sandarinti būstą ar ne. Jei nėra poreikio, galima nešiltinti viso buto, galbūt užtenka sanuoti vieną ar kelias šalčiausias buto sienas, ir bus pasiektas norimas rezultatas – šilumos išsaugojimas. „IQ-Therm“ vidaus sienų šiltinimo sistema iš arčiau:

VIDINĖS KAMBARIO SIENOS PADENGIAMOS GLAISTU „Q-FIX“

KLIJUOJAMOSIOS SANDARINAMOSIOS 10–15 MM STORIO SLUOKSNIU POLIURETANINĖS PUTŲ UŽTEPAMAS DRĖGMĘ REGULIUOPLOKŠTĖS „IQ-THERM“ JANTIS TINKAS „IQ-TOP“

SIENA NUDAŽOMA ŠIAI SISTEMAI PRIKLAUSANČIAIS DAŽAIS „IQ-PAINT“

„IQ-Therm“ iš visų iki šiol naudotų šiltinimo sistemų yra pažangiausia dėl dviejų svarbiausių ypatybių: visų pirma dėl labiausiai ištobulintų šilumos izoliavimo galimybių, antra – dėl ypač veiksmingos apsaugos nuo drėgmės. Tai pažangus vidaus sienų šiltinimas, sukuriantis unikalius kapiliarus, išsaugančius išorinę pastato sieną nepakitusią. Patikimas, ilgalaikis ir efektyvus rezultatas. Sistema yra visiškai nekenksminga aplinkai ir ypač rekomenduojama alergiškiems žmonėms. Taip išvengiama pelėsio, grybelio ir panašių sienų pažeidimų, nes jos laisvai kvėpuoja, galima reguliuoti vandens garų kiekį paviršiuje.

Neapšiltintas namas. Šiluma prarandama per visas namo sienas. Apšiltintas namas. Sienos sandarios, visiškai neišleidžia šilumos.

„IQ-Therm“ sistema yra panaudota šiuose objektuose: Kauno kareivinių patalpose, Pažaislio vienuolyno celėse, Jėzuitų gimnazijos klasėje ir kitur.

KAUNO KAREIVINĖS UAB „Remmers Baltica“, Kirtimų g. 47, LT-02244 Vilnius, tel. +370 5 216 4237, el. p. remmers@remmers.lt, www.remmers.lt

SA 2015 Nr. 7 / reklama

„RASEINIŲ STATYBOS“ PRIORITETAS – KOKYBIŠKAI ATLIKTI DARBAI

Penkiasdešimtmetį pasitinkanti statybų bendrovė „Raseinių statyba“ džiaugiasi išgyventu sunkmečiu ir gerėjančiomis veiklos tendencijomis, taip pat – suburta kvalifikuota komanda bei pelnytu užsakovų pasitikėjimu. Raseiniškiai neslepia ambicijos profesionaliu darbu ateityje įsitvirtinti statybų rinkos lyderių dešimtuke. Pavadinimas keitėsi keliskart

Bendrovė „Raseinių statyba“ 1965 metais veiklą pradėjo kaip Kaimo kilnojamoji mechanizuota kolona Nr. 12, vėliau tapo Raseinių statybos organizacija, Raseinių 2-ąja valstybine statybos įmone, galiausiai – „Raseinių statyba“. Bėgant metams, keičiantis pavadinimams ir juridinei formai, vizija tapti patikimu generaliniu rangovu išliko, patikino įmonės generalinis direktorius Saulius Bekampis. Jis prie įmonės vairo stojo statybų sektoriui juodžiausiais 2009 metais, kai uždarbis sumenko daugiau nei per pusę. Tuomet teko priimti ryžtingus sprendimus: atsisakyti specializuotų padalinių, medienos apdirbimo, gelžbetonio gamybos cechų, kurių įranga buvo pasenusi, o veikla nedavė laukiamo pelno. Raseiniškiai išlaikė tik 2006-aisiais pastatytą naują betono gamybos mazgą. 2010 metais „Raseinių statybos“ gaminamam prekiniam normaliajam betonui C8/10, C12/15, C16/20 ir C20/25 išduotas atitikties sertifikatas.

Dirba visoje Lietuvoje

Sukaupta patirtis raseiniškiams leidžia atlikti įvairius darbus: bendruosius statybos (išskyrus asfalto konstrukcijų), pastatų vidaus ir išorės vandentiekio bei nuotekų šalinimo, pastatų šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo sistemų įrengimo, elektrotechnikos (iki 1000 V įtampos), kultūros paveldo tvarkybos. Bendrovėje įdiegta ir

taikoma tarptautinė kokybės vadybos sistema LST EN ISO 9001:2001, aplinkos vadybos sistema LST EN ISO 14001:2005, darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos sistema BSI-OHSAS 18001:1999. Objektų, kuriuose dirbo įmonės „Raseinių statyba“ specialistai, galima rasti visoje Lietuvoje. Žemaitijoje jie įgyvendina tik pavienius didesnės apimties projektus. Įmonės darbų sąraše – komercinių ir pramoninių statinių statyba, pastatų rekonstrukcija ir daugiabučių renovacija. Ką tik baigti bendrovės „Grigiškės“ naujos popieriaus gamybos mašinos ir gamybos cecho statybos darbai. Statybininkai šiame objekte dirbo išvien su technologinės įrangos montuotojais, todėl tam, kad projektas būtų įgyvendintas sklandžiai ir profesionaliai, lanksčiai koregavo darbų atlikimo grafiką, perdėliojo prioritetus, keitė statybos darbų eiliškumą. „Raseinių statybos“ specialistai jau paliko ir Pabradėje veikiančios bendrovės „Intersurgical“ teritoriją: čia greta ištisą parą veikiančios gamyklos ką tik baigta statyti tyrimų ir plėtros laboratorija – įrengtos gamybinės, administracinės patalpos. Bendrovės kolektyvas ypač didžiuojasi užbaigtais apžvalgos bokštais Ventos, Veisiejų, Metelių regioniniuose parkuose, taip pat antram gyvenimui prikeltu Bebirvų dvaru. Pagrindiniai įmonės užsakovai – privačios įmonės, maždaug 41 proc. sudaro valstybiniai užsakymai.

Neatsisakė daugiabučių modernizacijos

S. Bekampio teigimu, įmonės vizitine kortele renovacijos srityje galima vadinti modernizuotą daugiabutį Raseinių Pieninės gatvėje, kuris vietos gyventojų vadinamas gražiausiu daugiabučiu šiame mieste. Raseiniškiams patikėta atnaujinti ir du daugiabučius pastatus Jurbarke. Pašnekovas atviras – dirbti su daugiabučių gyventojais nelengva. Ant pastolių tenka išklausyti nepagrįstų priekaištų, pasigendama ir gyventojų geranoriškumo, opti-

33 33 33

Penkiasdešimtmetį švenčiančiai statybų bendrovei „Raseinių statyba“ Saulius BEKAMPIS vadovauja nuo 2009-ųjų.

Priekaištai – viešiesiems konkursams

„Raseinių statybos“ direktorius neslepia: nors nebereikia mąstyti apie įmonės išlikimą, prarasti budrumo nevalia. Bendrovės specialistai nuolat domisi naujomis technologijomis, stiprina ryšius su universitetais, projektavimo įmonėmis. Statybų sektoriuje, anot pašnekovo, šiuo metu labiausiai stinga pasitikėjimo ir geranoriškumo. Bene iškalbingiausias pavyzdys – viešieji konkursai. Supuola devyni vilkai vieną musę pjauti – taip situaciją apibūdino „Raseinių statybos“ vadovas: „Atsiranda įmonė, kuri pasiūlo tokią mažą kainą, kad kitiems lieka tik traukyti pečiais, kaip įmanoma už tokią sumą atlikti darbus. Yra ir kita – kvalifikacinių reikalavimų – problema. Kartais jie paskelbiami tokie, kad reikalavimus gali atitikti nebent trys didžiausios Lietuvos įmonės.“ S. Bekampis sutinka, kad statybų sektorius rizikingas, tad privalu numatyti bent žingsnį į priekį. „Rizikas įvertinti labai sunku. Stebime bendrą situaciją, statybų rinką, mėginame numatyti laukiančius iššūkius. Esame užgrūdinti, turime patirties, ilgametes tradicijas, tikiu, kad esame auganti įmonė, galinti įvykdyti užsakovų norus, turime galimybę atlikti gana sudėtingus statybos darbus. Norėčiau, kad ir užsakovai tuo tikėtų“, – kalbėjo „Raseinių statybos“ generalinis direktorius. Statybų bendrovės „Raseinių statyba“ penkiasdešimtmečio jubiliejaus šventė rugpjūčio 22-ąją vyko Raseinių miesto Maironio parke.

SA 2015 Nr. 7 / reklama

mizmo neprideda ir neatsakingai parengti investiciniai projektai, tampantys bene pagrindine nesutarimų priežastimi. Liepos 31-ąją, įkasus kapsulę su laišku ateities kartoms, duotas startas ir 25 metrų baseino Radviliškyje statyboms. „Raseinių statyba“ – generalinis projekto rangovas. Dviejų aukštų baseino pastate suprojektuoti šeši plaukimo takai, vaikams pritaikytas baseinėlis ir fontanas, sūkurinė vonia, žiūrovų pakyla, gelbėtojo ir medicinos punkto bei sporto renginių teisėjų, masažisto kambariai, treniruoklių salė, soliariumas. Statybose bendrovė „Raseinių statyba“ naudoja naujausias Lietuvoje ir Vakarų šalyse sukurtas technologijas bei pagamintas ekologiškas medžiagas, atitinkančias pasaulinius standartus, o mechanikos ir elektrotechnikos darbams, kurių pati nevykdo, parenka patikimus, profesionaliai dirbančius subrangovus, tad gali garantuoti laiku ir kokybiškai atliekamus darbus. Tiesa, ekonominei krizei išretinus statybininkų gretas, vis dar sunku rasti patikimų subrangovų, tiekėjų ir partnerių – dažniausiai – specialiesiems darbams, pripažino S. Bekampis. Ypač juntamas kompetentingų inžinierių, projektų vadovų trūkumas, todėl neretai stringa projektų techninės dokumentacijos parengimas. Įmonėje „Raseinių statyba“ laukiami ir jauni, ir patyrę specialistai – šiuo metu bendrovėje darbuojasi trys jauni darbų ir projektų vadovai.

ENERGIJOS TAUPYMAS PRAMONĖS ĮMONĖSE: Lina BIELIAUSKAITĖ

Lietuvos pramonės įmonių energijos naudojimo intensyvumas yra daugiau nei du kartus didesnis už Europos Sąjungos (ES) vidurkį. Susitaikydami su didelėmis energijos sąnaudomis ir atitinkamomis išlaidomis mūsų šalies pramonininkai praranda konkurencingumą. Be to, energijos nešvaistančių gamybos, verslo patalpų nesugebantys pasiūlyti regionai negali pritraukti užsienio investicijų. Ekspertai teigia, kad problema daugiabriaunė ir ją reikėtų spręsti ne vien pasitelkiant energijos taupymo priemones.

AR YRA PRIELAIDŲ OPTIMIZMUI? Kaltas ne vien klimatas

Anot Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos (LVDK) generalinio direktoriaus pavaduotojo Vaidoto Levickio, jei palygintume, kiek už energinių išteklių sąnaudas sumoka Lietuvos ir, pavyzdžiui, Vokietijos verslas, santykis būtų ne mūsų šalies naudai. „Mes sumokame daugiau, ir ne vien todėl, kad pas mus šalčiau. Kalbant apie taupų energijos naudojimą, labai trūksta efektyvių sprendimų, o ir energijos kainos nustatomos pagal įdomias metodikas, nėra normalios konkurencijos. Įvertinus visus aspektus matyti, kad ir verslo, ir paprasto piliečio energijos išlaidos yra kur kas didesnės, negu turėtų būti. Tai atitinkamai mažina perkamosios galios indeksą, stabdo smulkųjį, vidutinį verslą ir sukelia daug kitų blogybių“, – įvardijo V. Levickis. Anot pašnekovo, ši problema glaudžiai susijusi su nekilnojamuoju turtu, mat tai labai svarbi verslo plėtros, sklaidos dedamoji. Situacija kiek palankesnė didžiuosiuose miestuose, kur didesnė perkamoji galia, geresnis susisiekimas, infrastruktūra. „Tačiau, tarkime, jei nedideliame 10–12 tūkst. gyventojų turinčiame miestelyje kas nors sumano atidaryti parduotuvę, gali tiesiog nerasti tam tinkamų patalpų. Žinoma, įmanoma statytis, tačiau investicijos į statybą, pavyzdžiui, Plungėje, nesiskiria nuo sąnaudų Vilniuje, o nuomos įkainiai gali skirtis keliskart: sostinėje 1 kvadratinis patalpų metras gali uždirbti 14, o Plungėje – 4 eurus“, – palygino pašnekovas. Taip atsiduriame tarsi užburtame rate: užsienio investicijos nepasiekia regionų, nes šie negali pasiūlyti energiškai efektyvių patalpų gamybos ar prekybos veiklai plėtoti. „Bet kokie sprendiniai, leidžiantys valdyti, mažinti energijai tenkančias sąnaudas, tokie, kurie būtų lengvai prieinami, kuriuos būtų galima masiškai diegti, pramonės sektoriaus atstovams suteiktų prielaidų didinti konkurencingumą, sparčiau plėtoti veiklą. Tam tikrų energetikos priemonių 2014–2020 metų laikotarpiu yra numačiusi Ūkio ministerija. Verslui reikia ne tik žinoti tuos sprendinius, bet ir turėti finansinių resursų jiems realizuoti“, – kalbėjo LVDK atstovas.

Patalpų paieška tampa iššūkiu

Gamyba įprastai koncentruojama priemiestinėse dalyse arba regionuose, kur rasti tinkamas patalpas, pastatus investuotojams tampa tam tikru iššūkiu, pripažino ir Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) vadovas Mindaugas Statulevičius. „Žinoma, rimtos užsienio kapitalo kompanijos, kurios ateina į Lietuvą ilgesniam laikotarpiui, dažniausiai ryžtasi investuoti laiko ir lėšų į naują statybą pagal specifinius savo reikalavimus, tam tikrus standartus, kurie turi būti taikomi pastatams. Mūsų įmonės galbūt dažniau stengiasi pritaikyti

r 5N

IJA AC U SIT

Vaidotas LEVICKIS: „Sprendiniai energijos sąnaudoms mažinti, kuriuos būtų galima masiškai diegti, pramonės sektoriaus atstovams suteiktų prielaidas didinti konkurencingumą.“ G. Bartuškos nuotr.

35 pačioms priimti sprendimus dėl energinio efektyvumo priemonių naudojimo“, – svarstė M. Statulevičius.

Pagrindas – elektros kainos

Energetikos ekspertas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius, Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Jankauskas teigė, kad kaip vienas svarbiausių ir įmonių konkurencingumo, ir naujų investicijų pritraukimo aspektų įvardyta pačios energijos kaina. „Šiuo klausimu mes negalime labai pasigirti. Lietuvoje gyventojams iš dalies visame regione kainos yra kone mažiausios, o pramonei – didžiausios. Vokietijoje ar Suomijoje gyventojai už elektrą moka du ar tris kartus daugiau nei pramonės atstovai. Lietuvoje pramonė moka mažiau nei gyventojai, bet ne tiek, kiek kaimyninėse Vakarų Europos šalyse. Tad būdamas investuotojas pirmiausia įvertinčiau elektros kainas, o tada – galimybes pačiam pasistatyti elektrinę. Tačiau tuomet kiltų visokių „bet“. Kai kurioms įmonėms pasistačius elektrines paaiškėjo, kad jeigu pats gaminiesi elektrą, ją naudoji, būk malonus susimokėti už VIAP – viešuosius interesus atitinkančias esamus pastatus juos transformuodamos, apšiltindamos, įrengdamos erdvę pagal konkrečius poreikius. Kiekviena kompanija pasveria individualiai, ar taps konkurencingesnė užtrukusi ilgiau, bet įsirengusi energiškai efektyvesnes patalpas, ar pradėjusi verslą anksčiau, tačiau pralaimėdama energijos sąnaudų aspektu“, – kalbėjo M. Statulevičius. Pašnekovas pripažino, kad nors energijos ištekliai pastaruoju metu pinga ir ekspertai kalba apie tolesnes kainų mažėjimo tendencijas, vis dėlto ilguoju laikotarpiu šios išlaidos sudaro žymią pramonės įmonių gamybos sąnaudų dalį. „Jei konkurencinėje aplinkoje visos kitos sąlygos daugmaž vienodos, šias sąnaudas, be abejo, stengiamasi sumažinti. Kalbant apie pačius pastatus, neretai tai yra didelių tūrių, ploto objektai – gamybos, sandėliavimo patalpos, tad tampa aktualu ieškoti racionalių būdų, kaip panaudoti įvairias naujoves. Šiandien matome, kad ne tik užsienio šalių, bet ir Lietuvos pramonės objektuose kelią skinasi ir geoterminiai šilumos siurbliai, ir patalpų šildymas tam tikromis lempomis, ir kiti novatoriški sprendimai“, – teigė LNTPA vadovas M. Statulevičius. Vertindamas valstybės vaidmenį sprendžiant efektyvaus energijos naudojimo problemas, pašnekovas pasigenda liberalesnio požiūrio į verslo poreikius. Nuo kitų metų įsigaliosianti A energinio naudingumo klasės direktyva visiems naujai statomiems pastatams galbūt kai kuriais atvejais, jo nuomone, yra perdėta, prievolė statyti tokį pastatą tam tikroms įmonėms taps dideliu iššūkiu. „Galbūt valdžios požiūris galėtų būti liberalesnis, ir bent jau pereinamuoju laikotarpiu bendrovėms būtų leidžiama

Mindaugas STATULEVIČIUS: „Rasti tinkamas patalpas regionuose investuotojams tampa tam tikru iššūkiu.“ G. Bartuškos nuotr.

vadinamoji kvota – ji jau išnaudota. Kol nėra įstatymų pakeitimų, nei saulės, nei vėjo elektrinių neturime kur statyti, – konstatavo energetikos ekspertas. – Taip, išplėtoti gamtinių dujų tinklai, tai yra geras, švarus kuras. Taip, „Gazprom“ kainos labai neblogos, tačiau, gerbiamasai, turėsite sumokėti už tai, kad tas SGD laivas stovi. Tad investuotojas viską įvertinęs galiausiai pamato, kad aplinkybės nelabai kokios.“

Standartinių sprendimų nebepakanka

Vidmantas JANKAUSKAS: „Viską įvertinęs investuotojas galiausiai pamato, kad aplinkybės pas mus nelabai kokios.“

paslaugas, tai yra sumokėk už tai, kad kiti gamina žaliąją elektrą, už tai, kad Kaune ir Vilniuje sukasi nusenusios termofikacinės elektrinės“, – komentavo V. Jankauskas. Anot profesoriaus, nors šiandien daug ir garsiai kalbama apie atsinaujinančiąją energetiką, jos perspektyvos Lietuvoje nedžiugina, tiksliau, jų apskritai kol kas nematyti. „Saulės elektrinių plėtra sustojo, ir nežinia, kaip bus toliau, vėjo elektrinių – irgi, buvo nustatytas tam tikras jų skaičius,

G. Bartuškos nuotr.

Praktinius elektros energijos taupymo sprendimus gamybos ir komercinėms įmonėms generuojančios bendrovės „Elektrotaupa“ atstovas Darius Jonaitis tvirtina, kad pramonei, ypač gamybininkams, kurie įsikuria naujose patalpose, sąnaudų šildymui klausimas yra ne toks aktualus nei mokesčiai už elektrą – būtent šie sudaro išlaidų liūto dalį. Anot jo, 80 procentų energijos taupymo efekto duoda organizacinės priemonės: darbo laiko koregavimas, derybos su elektros tiekėjais dėl energijos tarifų mažinimo arba tam tikrų darbo procesų perkėlimas iš vienos elektros energijos tarifo zonos į kitą ir pan. „Žinoma, reikia apskaičiuoti, kaip tai koreliuoja su darbo užmokesčiu, ar nebus taip, kad sutaupysime energijai, tačiau kur kas daugiau kainuos naktinis darbas. Bet kokiu atveju kiekviename objekte situacija yra unikali – sprendimai, įgyvendinti vienoje įmonėje, gali būti visiškai neaktualūs kitoje“, – pripažino D. Jonaitis. Pašnekovo pastebėjimu, kiek ryškesnę tendenciją būtų galima išskirti kalbant apie apšvietimo sprendimus. „Šiandien daug kas diegia LED technologijas, tačiau tenka konstatuoti, kad jos neatsiperka. Kai nuo nulio investuojama į naujus objektus – kitas reikalas, bet kai jau esamuose statiniuose bandoma diegti tokius taupymo sprendimus, investuojamos šimtatūkstantinės sumos, norimo efekto negaunama. Deklaruojama, kad energijos sutaupoma du, tris, net penkis kartus – realiai sąskaitos tokios ir būna, tačiau atlikus matavimus paaiškėja, kad tiek pat mažiau yra ir šviesos, palyginti su ankstesniu apšvietimu“, – teigė D. Jonaitis. Specialisto manymu, naujų konkurencingumo rezervų ieškantis pramonės sektorius šiandien yra podukros vietoje, mat sprendžiant problemas valstybiniu lygiu prioritetas skiriamas šilumos energijos naudojimo efektyvumui didinti. „Kalbant apie dujas, šildymą – čia matyti daugiau valstybės paskatų, juk elektros Lietuvos mastu – priskaičiuojant gyvenamąjį būstą, visuomeninius pastatus – sunaudojama ne tiek daug, kiek šilumos energijos“, – kalbėjo pašnekovas. Jis pripažino, kad itin sveikintina Ūkio ministerijos priemonė, pagal kurią pramonės įmonėms teikiama parama energiniam auditui atlikti. „Energijos naudojimo auditas – vienas svarbiausių žingsnių, leidžiančių objektyviai įvertinti situaciją įmonėje, pamatyti visas vadinamąsias baltas dėmes ir išsiaiškinti taupymo potencialą. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į sąnaudų ir naudos analizę, o tam skiriama labai mažai dėmesio. Turbūt šiandien 90 procentų visų klientų renkasi kainą, tačiau 5–7 metų perspektyvoje pigiausias daiktas įprastai tampa brangiausiu“, – teigė „Elektrotaupos“ ekspertas D. Jonaitis.

Efektyvumui skatinti – 25 mln. eurų

Ūkio ministerijos duomenimis, energijos naudojimo intensyvumas (tonos naftos ekvivalento 1000 BVP eurų) Lietuvos pramonės ir energetikos sektoriuose yra 2,5 karto didesnis nei ES vidurkis. Europos Komisijos Bendrojo programavimo dokumente išdėstyti reikalavimai,

Darius JONAITIS: „80 procentų energijos taupymo efekto duoda organizacinės priemonės.“

r 5N

IJA AC U SIT

ES PRIEMONĖS ENERGINIAM EFEKTYVUMUI DIDINTI „Auditas pramonei LT“ Finansuojama veikla: energijos naudojimo audito atlikimas pramonės įmonėse, kuris turi būti tiesiogiai susijęs su pramonės įmonės numatomomis (planuojamomis) vykdyti aplinkos apsaugos investicijomis. 2014–2020 metams numatyta 7,2 mln. eurų. „RES pramonei LT+“ (RES – atsinaujinantys energijos šaltiniai) Finansuojama veikla: atsinaujinančius energijos išteklius naudojančių energijos gamybos pajėgumų įrengimas, naujų efektyvesnio naudojimo technologijų kūrimas ir diegimas pramonės įmonėse. Numatyta 10,1 mln. eurų. „Kogeneracija pramonei LT“ Finansuojama veikla: investicinė pagalba didelio naudingumo kogeneracijai (papildomos įrangos, kurios reikia, kad būtų padidintas kogeneracinės jėgainės energinis naudingumas, kai esama jėgainė jau atitinka didelio naudingumo ribą, diegimas). Numatyta 3,47 mln. eurų. „Pramonės įmonių energetinis efektyvumas LT“ Remiamos veiklos: garantuotų ir negarantuotų paskolų, skirtų įrangai ir technologijoms (technologiniams sprendimams), suteikiančioms galimybę didinti įmonių energijos naudojimo efektyvumą, diegti, palūkanų kompensavimas pramonės įmonėms; palūkanų, mokamų pagal garantuotų ir negarantuotų finansinės nuomos (išperkamosios nuomos) sutartis, skirtų įrangai ir technologijoms (technologiniams sprendimams), suteikiančioms galimybę didinti įmonių energijos naudojimo efektyvumą, diegti, palūkanų kompensavimas pramonės įmonėms. Numatyta 4,3 mln. eurų. Teikti paraiškas finansuoti projektus pagal šias Europos Sąjungos priemones gali visos reikalavimus atitinkančios pramonės įmonės visoje Lietuvoje nepriklausomai nuo regiono ir įmonės dydžio.

kurių valstybėms narėms privaloma laikytis 2014–2020 metų finansiniu laikotarpiu pasirenkant remiamas veiklas, įgyvendinimo priemones ir nurodant siekiamus tikslus bei rodiklius. Tikimasi, kad artimiausiais metais energijos naudojimo intensyvumas šalies pramonės, energetikos sektoriuose mažės ir 2020-aisiais taps 1,5 karto didesnis nei ES vidurkis. Ūkio ministro Evaldo Gusto teigimu, siekdama suteikti paskatų energiniam pramonės įmonių efektyvumui gerinti, ministerija 2014–2020 metų finansiniu laikotarpiu numatė prioritetą „Energijos efektyvumo ir atsinaujinančių energijos išteklių gamybos ir naudojimo skatinimas“, kuriam turėtų būti skirta 25,2 mln. eurų. Administruojamomis ES priemonėmis „Auditas pramonei LT“, „RES pramonei LT+“, „Kogeneracija pramonei LT“, „Pramonės įmonių energetinis efektyvumas LT“ planuojama skatinti atsinaujinančius energijos išteklius naudojančių energijos gamybos pajėgumų įrengimą, naujų atsinaujinančių energijos išteklių efektyvesnio naudojimo technologijų diegimą pramo-

nės įmonėse, siekiant naudoti energiją pačių įmonių vidiniams poreikiams tenkinti, sudarant galimybę perteklinę energiją tiekti kitoms pramonės įmonėms ar perduoti į centralizuotus energijos tinklus. Ministro teigimu, didelės pajėgos nukreiptos ir į regionų plėtrą. „Vien 2014 metais Ūkio ministerijai pavaldi užsienio investicijų plėtros agentūra „Investuok Lietuvoje“ pritraukė 29 naujus investicinius projektus, kurie per trejus metus sukurs 1860 darbo vietų. Beveik 30 procentų projektų įsikūrė už Vilniaus ir Kauno ribų. Pagal šį rodiklį esame panašūs į Airiją – ten už Dublino ir Korko ribų irgi įsikuria kiek mažiau nei 30 procentų projektų“, – komentavo ūkio ministras E. Gustas. 2014–2020 metų laikotarpiu numatyta tik regionų verslui skirta priemonė „Regio Invest LT+“. Parama teikiama investicijoms į naujoviškos gamybos ar paslaugų verslo pradžią ir plėtrą regionuose, pagal šią priemonę numatyta paskirstyti 86,9 mln. eurų ES investicijų.

MB „Šilumos balansas“ teikia šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemų projektavimo, projektų vykdymo priežiūros, derinimo, paleidimo bei optimizavimo paslaugas. Ne kartą teko įsitikinti inžinerinių sistemų derinimo ir optimizavimo nauda objektuose, kuriuose teikėme paslaugas. Tik tinkamai suprojektuotos ir suderintos sistemos atitinka užsakovų keliamus sistemų veikimo ir efektyvumo lūkesčius.

MB „Šilumos balansas“

Tel. +370 615 70 007

El. p. info@silumosbalansas.lt

www.silumosbalansas.lt

SA 2015 Nr. 7 / reklama

INŽINERINIŲ SISTEMŲ OPTIMIZAVIMAS – PRAMONĖS ĮMONIŲ GALIMYBĖ Sušalusius ir perkaitusius kaimynus daugiabučiuose sutaikantis inžinerinių sistemų balansavimas dar didesnę reikšmę gali turėti pramonės įmonių veiklai. Tai priemonė, kuri gali duoti daugiau nei įmonės konkurencingumo didinimas sumažėjusių energijos sąnaudų gamybai sąskaita.

rezervuaruose reikia netrumpai – nuo kelių dienų iki kelių savaičių, priklausomai nuo vyno rūšies. Temperatūros svyravimai – suprantama ir išsprendžiama problema. Vienam didžiausių Vengrijoje vyno gamintojų – daryklai „Varga“ – temperatūros svyravimai buvo viena pagrindinių problemų, su kuria buvo susiduriama siekiant užtikrinti aukščiausios kokybės vyno gamybą. Todėl buvo ieškoma sprendimų, kaip tas problemas pašalinti. „IMI Hydronic Engineering“ specialistai pasiūlė įdiegti modernius sistemos balansavimo sprendimus, suteikiančius galimybę stebėti

Netinkama temperatūra gali sugadinti produktą „Optimizuojant inžinerines pastato sistemas tikrai galima sutaupyti 30 proc. energijos, bet kai kurioms gamybos įmonėms tai reiškia daugiau nei taupymą ar komforto užtikrinimą – tikslus temperatūros sureguliavimas ir jos palaikymas gali būti tiesiog būtinas norint užtikrinti produkcijos kokybę“, – sakė hidraulikos balansavimo produktų gamintojo „IMI Hydronic Engineering“ Baltijos šalių vadovas Mindaugas Pasilauskas. Vyno gamintojams rezervuaruose keliais laipsniais nukritusi ar pakilusi temperatūra gali reikšti beviltiškai sugadintą produkciją – taurus gėrimas arba taps actu, arba sustos jo fermentacija. Ne pačiu blogiausiu atveju, pavyzdžiui, dėl per aukštos temperatūros pagreitėjęs fermentacijos procesas neleis atsiskleisti skoninėms vynuogių ypatybėms ir aromatui. Palaikyti stabilią temperatūrą

sistemos darbą. Šios priemonės turėjo užkirsti kelią nepageidaujamiems temperatūros svyravimams. Šiandien „Varga“ didžiuojasi, kad turi moderniausią rinkoje gamybos proceso valdymo sistemą ir pasiekia stabilius srauto bei temperatūros rodiklius. Tai galima suprasti vertinant produkcijos kokybę. Specialistai teigia, kad dabar ji – nepalyginti aukštesnė, o vynas – tiesiog skanesnis. Alaus daryklai – ir proceso valdymo automatizavimas, ir balansiniai vožtuvai Temperatūros svyravimai – neleistinas dalykas ir alaus fermentacijos proceso metu. Didžiausia Vengrijos alaus darykla „Dreher“, sutikusi su bendrovės „IMI Hydronic Engineering“ pasiūlyta gamybos proceso kontrolės modernizacija, pasiekė analogišką rezultatą, kaip ir vyno gamintojai: pagerėjo gėrimo kokybės parametrai – skonis ir grynumas.

Kad pasiryžtų permainoms, „Dreher“ teko pripažinti, kad esama sistema neleidžia užtikrinti ne tik stabilios, bet ir reikiamos kai kurių rezervuarų temperatūros. Būtina, kad antrinės, ypač svarbios, fermentacijos metu temperatūra neviršytų nulinės. O temperatūra atskiruose rezervuarų skyriuose svyravo nuo 3 laipsnių apačioje iki 0 viršuje, ir toks netolygumas ypač kenkė produkcijos kokybei. Bendrovės „IMI Hydronic Engineering“ specialistai pirmiausia identifikavo proceso valdymo problemą – alaus darykloje daug darbuotojų galėjo reguliuoti rankinius vožtuvus, bet niekas nebuvo atsakingas už visų jų kontrolę. Be to, šaldymo sistemoje kaip šaltnešis buvo naudojamas amoniakas – jį „IMI Hydronic Engineering“ pasiūlė pakeisti aplinkai nekenkiančiu skysčiu su glikoliu ir organinėmis druskomis.

savo 100 kvadratinių metrų ploto, 6 metrų aukščio sandėliuose – +5 laipsniai Celsijaus. Paklaida čia galima ne daugiau nei +-1 laipsnis. „Bograin“ teko pripažinti, kad kartais kuriame nors iš 25 jos šaldymo sandėlių temperatūra pakildavo net 16 laipsnių. Ir problema šiuo atveju jau buvo ne tik energijos eikvojimas. Bendrovės „IMI Hydronic Engineering“ siūlomi komponentai padėjo ir šiuo atveju. „Baltijos regiono įmonės domisi galimybėmis, kurios skatina energijos taupymą, todėl vis dažniau bendraujame siekdami rasti problemų priežastis ir pasiūlyti sprendimų, kurie padėtų jas pašalinti. Praktika rodo, kad kartais ir visai nedidelės investicijos leiLietuva ima mokytis iš užsienio pavyzdžių Pastovios temperatūros užtikrinimo problemą bendrovei džia pagerinti procesus ar sutaupyti lėšų“, – sakė bendrovės „IMI „IMI Hydronic Engineering“ reikėjo išspręsti ir vieno didžiau- Hydronic Engineering“ Baltijos šalių direktorius M. Pasilauskas. sių sūrio gamintojų pasaulyje – bendrovės„Bograin“ – filiale. Palankiausia sūriams brandinti temperatūra, kurią gamintojai brandinimo laikotarpiu – 6–7 savaites – turėjo užtikrinti „Dreher“ alaus darykla turi 64 rezervuarus, kurių kiekvienas yra 300 kubinių metrų talpos ir turi atskirus šilumokaičius. Gamyba čia vyksta nenutrūkstamai, tad sukurti įrenginių modernizavimo strategiją nebuvo lengva. Nuspręsta dirbti etapais. Efektas, gautas sumontavus balansinius vožtuvus, pasirūpinus srauto kontrole ir diferencinio slėgio jutikliais bei automatinio valdymo sistema pirmuose 12-oje rezervuarų – maksimalus. „IMI Hydronic Engineering“ buvo paprašyta tęsti darbus modernizuojant kitus rezervuarus.

SA 2015 Nr. 7 / reklama

39 39 39

SAUSAS PATALPŲ ORAS – VIS DAR TOLERUOJAMAS STANDARTAS

Rusnė MARČĖNAITĖ

Santykinė oro drėgmė patalpose veikia žmonių sveikatą ir darbingumą, turi įtakos pastatų konstrukcijų būklei, o norminius jos parametrus apibrėžia statybos techninis reglamentas. Vis dėlto Lietuvoje į šių normatyvų laikymąsi įprastai žiūrima pro pirštus. Kaip ir mechaninio patalpų vėdinimo klausimu, nekilnojamojo turto projektų plėtotojai motyvuoja nepageidaujamomis įrangos ir eksploatacijos išlaidomis, už kurias esą dar retas pasirengęs sumokėti. Todėl techninėje užduotyje projektuotojams dažnai nurodoma taip: numatyti galimybę įrengti drėkinimą. Didžiausios – eksploatacijos išlaidos

Šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo specialistai sako, kad drėkinant orą esminės išlaidos sietinos ne su pačia įranga ir jos montavimu (dėl to vis dar atsisakoma rekuperacinių ar bent mechaninių vėdinimo sistemų), o su eksploatacija – elektros energijos sąnaudomis, kurios gali viršyti reikalingas patalpoms vėsinti vasarą. Todėl net vis įspūdingesnės architektūros Vilniaus verslo centruose įrengtas oro drėkinimo sistemas galima suskaičiuoti ant vienos ar dviejų rankų pirštų. Ir jų įrengimas dar nieko nereiškia. „Norėčiau pamatyti tą verslo centrą, kuriame oro drėkinimo sistema ne tik įrengta, bet ir eksploatuojama, – sakė Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Aplinkos inžinerijos fakulteto Pastatų energetikos katedros specialistas doc. dr. Giedrius Šiupšinskas. – Formaliai žiūrint, A klasės (ne energijos požiūriu) pastatai turi užtikrinti tam tikras mikroklimato sąlygas, ir viena sudedamųjų mikroklimato dalių yra santykinė oro drėgmė. Bet, pavyzdžiui, Vilniuje esantis „Europos“ centras, kuris deklaruoja esantis A klasės, oro drėkinimo sistemos neturi. Anksčiau žiemą čia biuruose būdavo tiesiog dalijami drėkintuvai.“ Nekilnojamojo turto bendrovės „Newsec“ biurų projektų vadovas Baltijos regione Martynas Babilas teigė, kad biuro patalpų ieškančios įmonės vis dažniau teiraujasi apie patalpų drėkinimo galimybes. Įprastai labiau domisi ir rūpinasi tos kompanijos, kurios turi daugiau darbuotojų ir kurių biurai intensyviau suprojektuoti – nesvarbu, ar jos lietuviškos, ar tarptautinės. Už drėkinimo sistemos eksploatacijai reikalingą elektros energiją standartiškai prašoma sumokėti patalpų nuomotojų – tai netiesioginiai komunaliniai mokesčiai.

drėkinimas 4p

r 5N

S IJO G LO NO H TEC

Prisotinti orą drėgmės – sudėtinga

Tie keli mėnesiai, kai patalpų naudotojai kenčia nuo sauso oro, yra žiemos metu. Taigi tai investicijos dėl kelių mėnesių. Taip, kaip ir patalpų vėsinimo įrangos atveju. Bet čia netinka kalbėti apie investicijas tik dviem ar trims mėnesiams. „Nors naudojama tik du ar tris mėnesius per metus, tuo laikotarpiu drėkinimo sistema tampa labai svarbi, nes pasiekti norminę – 40–60 proc. – santykinę drėgmę, taigi ir sukurti komfortišką aplinką, be jos neįmanoma, – pabrėžė biuro patalpų nuomos specialistas M. Babilas. – Būna, kad kabinami kokie keraminiai vazonėliai su vandeniu ant radiatorių, bet... “

41 Specialistai pripažįsta, kad prisotinti drėgmės išsausėjusį orą nėra paprasta. Pasak VGTU specialisto G. Šiupšinsko, net jei oro drėgmė lauke siekia 100 proc., sušildžius į pastatą patekusį, tarkime, 10 laipsnių orą, santykinė drėgmė gali tesiekti 15 proc. Norint sudrėkinti orą pirmiausia jį teks gerokai daugiau sušildyti – ne iki 20, o gal net iki 40 laipsnių, ir tada į jį kuo mažesniais lašeliais išpurkšti vandenį, kad oras absorbuotų drėgmę. Bet čia kyla net kelios problemos: absorbavimo metu žemiau reikiamos nukrinta temperatūra, be to, tokiu būdu nepavyks sudrėkinti oro iki tiksliai pageidaujamo drėgnio – oras prisotinamas 100 proc. drėgmės. Tad būtinas kitas žingsnis – vėl pašildyti orą, pavyzdžiui, iki 20 laipsnių – tada oro drėgmė sieks apie 50 proc. Du kartus pašildyti orą, atkreipė dėmesį G. Šiupšinskas, reikia tikrai daug energijos. Sprendimas, kurį naudoja ir individualūs naudotojai – padidinti drėgmę purškiant garus – daugeliui netinka dėl to, kad eikvoja daug elektros. Išgarinimui, pasak VGTU mokslininko, sunaudojama gerokai daugiau energijos, negu tas pat kiekis vandens būtų pašildytas nuo 0 iki 100 laipsnių.

Renkamasi tarp vandeninio ir garinio drėkinimo

Personalinės įmonės „Šilventa“ vadovas inžinierius Algimantas Ratkevičius, rengęs techninius kelių sostinės verslo centrų oro drėkinimo sistemų projektus, sakė, kad renkantis iš dviejų optimalių oro drėkinimo būdų – vėdinimo agregatuose įrengiamo vandeninio arba garinio drėkinimo – tenka įvertinti daug niuansų. Garinio drėkinimo privalumas yra tai, kad jis pats higieniškiausias. Jo trūkumas – didelės elektros sąNors naudojama tik du ar naudos. „Vienam litrui vandens išgarinti reikia bene 0,7 tris mėnesius per metus, tuo kilovatvalandės. Todėl planuojant įrengti tokį drėlaikotarpiu drėkinimo sistema kinimą, tarkime, 10 tūkst. kvadratinių metrų ploto pastate, papildomai reikia maždaug 100–200 kilovattampa labai svarbi, nes valandžių galingumo. Kadangi elektros galingumas pasiekti norminę – 40–60 proc. – įprastai būna apskaičiuotas labai šykščiai, gali tekti santykinę drėgmę, taigi ir išplėsti transformatorines. Ir tai reiškia papildomas investicijas. Be to, gariniam drėkinimui reikia geros sukurti komfortišką aplinką, vandens kokybės, nes naudojami elektriniai tenai – be jos neįmanoma. jeigu garinsime paprastą vandenį, juos bene kas sezoną reikės keisti“, – aiškino A. Ratkevičius. Pasirinkus vandeninį drėkinimą, įrengimo sąnaudos būtų panašios, o eksploatacijai nereikėtų elektros. Vandeniu drėkinama dviem būdais: vienas sprendimas – vėdinimo agregate įtaisyti išpurškiamo vandens sekciją: vonelę, cirkuliacinį siurblį, purkštukus. Bet problema yra tai, kad šiuo atveju naudojamas 15–20 laipsnių temperatūros vanduo – tokios temperatūros neužtenka norint užtikrinti apsaugą nuo legionelių atsiradimo. „Dėl šios priežasties maždaug kartą per pusę metų ši sekcija turi būti dezinfekuojama. Bet juk Lietuvoje gailima lėšų net filtrams vėdinimo sistemose pakeisti“, – komentavo A. Ratkevičius. Kitas dalykas – naudojantis vandeniniu drėkinimu gali prireikti antrinio pašildymo. Inžinierius paminėjo ir galimybę į vėdinimo agregatus įstatyti kempinės principu veikiančius drėkintuvus. Per kempinę bėga vandentiekio vanduo, oras sudrėksta, o likęs vanduo išbėga į kanalizaciją – tai irgi praradimas. Be to, iš vandentiekio bėga 5–8 laipsnių vanduo, tad atšaldomas pritekantis oras, ir jį reikia labiau sušildyti.

SANTYKINĖS DRĖGMĖS REIKŠMĖ

Santykinė oro drėgmė yra vienas pagrindinių žmogaus savijautą patalpose veikiančių parametrų kartu su vidaus temperatūra ir oro kokybe (CO2 kiekis). Esant drėgnam orui, susidaro geresnės sąlygos atiduoti šilumą, todėl žmogaus organizmas labiau atšąla ir jaučia šaltį, nors patalpos temperatūra gali būti palyginti aukšta. Sudrėkusių sienų laidumas šilumai yra gerokai didesnis, jų temperatūra žemesnė, todėl tarp žmogaus kūno ir sienų susidaro didesnis temperatūros skirtumas, dėl to padidėja šilumos atidavimas ir kūnas labai atšąla. Tai gali paaštrinti sąnarių ligas, reumatą, kvėpavimo sistemos ligas ir peršalimą. Esant mažesnei oro drėgmei šilumos atidavimas laidumu gerokai sumažėja, todėl ir oro temperatūra gali būti kiek žemesnė. Tačiau intensyviau garuojant drėgmei nuo kūno paviršiaus, atsiranda odos ir gleivinės džiūvimo jausmas. Džiūdama kvėpavimo takų gleivinė praranda savo barjerines ypatybes ir ilgainiui gali nebeapsaugoti nuo ore esančių mikroorganizmų poveikio. Tokią situaciją gali sukelti patalpose esantis didelis šildymo elementų paviršius arba oro šildymas kaloriferiais ir įpūtimas pro ventiliacijos kanalus į patalpas. Sausas oras netinkamas ne tik žmogaus sveikatai ir odai, bet ir augalams, gyvūnams, mediniams baldams, meno kūriniams, muzikos instrumentams. Parengta pagal www.asu.lt

42 Verslo centre „Baltic Hearts“ įsikūrusios įmonės turi galimybę įvertinti oro drėkinimo sistemos privalumus. G. Bartuškos nuotr.

Šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo specialistai sako, kad drėkinant orą esminės išlaidos sietinos ne su pačia įranga ir jos montavimu, o su eksploatacija – elektros

Nepasiekiami net minimalūs reikalavimai

Progų pritaikyti visus šiuos sprendinius praktikoje vis dar reta. Nors A. Ratkevičius neabejoja – tuos kelis žiemos mėnesius maždaug 95 procentuose šalies pastatų – ir gyvenamųjų, ir administracinių – santykinė drėgmė neatitinka normų, jis nesistebi, kad net aukštos klasės administracinių pastatų statytojai nelinkę oro drėkinimo sistemų įrengimo laikyti privalomu standartu ir investuoti į jų įrengimą, kol tokio pageidavimo nepareiškia nuomininkai. „Galima įsivaizduoti, kiek rūpesčių kyla, jei, tarkime, daugiaaukščiame pastate, drėkinamame keliais agregatais, yra keliasdešimt nuomininkų ir pusė jų taupydami atsisako drėkinimo. Spausti juos tuo, kad nusižengiama statybos techniniam reglamentui? Nuomininkas gali pasakyti: tai, kad kelis mėnesius mano biure bus mažesnė santykinė drėgmė, yra mano problema ir mano sveikatos bėdos. Ir jei nuomotojas užsispirs, nuomininkas ras kitų patalpų. Ką tada daryti? Siųsti higienos specialistus, kad nustatytų neatitikimą normatyvams? Bet tada reikės uždrausti eksploatuoti ir daugybę daugiabučių“, – svarstė A. Ratkevičius. Šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemų specialistas, inžinierius nesididžiuoja, kad projektuotojams dėl to tenka sukti uodegą ir rašyti aiškinamuosiuose raštuose, esą dėl užsakovo pageidavimo santykinės drėgmės reguliavimas nėra numatytas. Nekilnojamojo turto projekto plėtotojų nuostatas, svarstė A. Ratkevičius, galbūt galėtų pakeisti supratimas, kad galima sutaupyti, pavyzdžiui, išvengiant išlaidų rezervinei elektros galiai įrengti. Tai leistų elektros galingumo, sunaudojamo šalčio mašinų, perjungimas oro drėkinimo įrangai. „Tai daryti leidžia faktas, kad abi funkcijos reikalingos skirtingu metu: drėkiname patalpas žiemą, vėsiname – vasarą“, – aiškino A. Ratkevičius. Jeigu siekiant komfortiškai drėkinti orą visame pastate elektros galios prireikia daugiau, negu jį vėsinant, galima sutarti, kad bus pasitenkinama bent jau pakankamu minimumu – tarkime, 35 proc. santykine oro drėgme.

r 5N

S IJO G LO NO H TEC

energijos sąnaudomis, kurios gali viršyti reikalingas patalpoms vėsinti vasarą.

Kai sprendimus padiktuoja technologija

Statinių, kuriuose oro drėkinimo sistemos ne tik įrengiamos, bet ir įjungiamos, vis dėlto yra. Tai – gamybinės patalpos, kuriose tam tikro drėgnio oro reikalauja technologiniai procesai. Pasak G. Šiupšinsko, įprastai tai – modernios, kokybės siekiančios tekstilės ar spaudos įmonės. „Tekstilės bendrovėms tai svarbu dėl gamybos proceso metu susidarančių elektrostatinių krūvių, spaustuvėse

43 popierius irgi elektrinsis, jeigu bus žema santykinė oro drėgmė, – komentavo A. Ratkevičius. – Teoriškai oro drėkinimas turėtų būti ligoninių operacinėse. Bet esu apie tai kalbėjęs su gydytojais – jie moja ranka: operacinėse ne visada yra net elementarus vėdinimas.“ Geresnes gyvenimo sąlygas įprastai turi gyvūnai: pagal europines normas suprojektuoti vivariumai, pasak A. Ratkevičiaus, turi oro drėkinimo sistemas – gyvūnai nėra tokie atsparūs kaip žmonės.

Pajutusi verslo susidomėjimą, pradedamame statyti verslo centre „135“ bendrovė „Eika“ ryžosi įrengti daugelio nereikalinga prabanga dar laikomą oro drėkinimo sistemą.

KOKYBIŠKO MIKROKLIMATO POREIKIS AUGA

Bendrovė „Eika“ neseniai paskelbė sostinėje pradėjusi naujo verslo centro „135“ statybas ir kaip vieną svarbiausių projekto ypatumų pažymėjo tai, kad čia bus įrengta oro drėkinimo sistema. Pasak bendrovės Turto valdymo departamento direktorės Viktorijos Orkinės, būdama ne tik nekilnojamojo turto projektų plėtotoja, bet ir valdytoja „Eika“ turi ir didelę patirtį sprendžiant pastatų administravimo problemas, tad turėjo atsižvelgti į tai, kad sausas oras biuro patalpose yra dažna nuomininkų įvardijama problema. Kai kurioms įmonėms pastato drėkinimo sistema yra viena privalomų sąlygų renkantis biuro patalpas. Šie faktoriai ir lėmė, kad priimtas sprendimas naujame verslo centre įrengti drėkinimo sistemą. V. Orkinė pabrėžė, kad bendrovei ypač svarbu, jog drėkinimo sistema būtų tinkamai sumontuota ir eksploatuojama – atvejai, kai ji įrengta, tačiau nenaudojama, žinomi ir „Eikos“ administracijai. Tokio varianto čia tikimasi išvengti. Įmonės skaičiavimais, drėkinimo sistemos išlaidos gali siekti nuo 0,4 iki 0,5 euro vienam kvadratiniam metrui. Į šią sumą įeina elektros, vandens ir pačios sistemos priežiūros sąnaudos. „Drėkinimo sistema, be abejonės, padidina komunalinių mokesčių sąskaitas nuomininkams, tačiau įvertinus, kad projektuojamas verslo centras „135“ bus A energinės klasės, bendros sąnaudos bus gerokai mažesnės palyginti su esamų verslo centrų, kurie pastatyti prieš trejus ir daugiau metų“, – tikisi V. Orkinė. Prieš priimdama sprendimą įrengti drėkinimo sistemą verslo centre „135“, „Eika“ konsultavosi ir su pastatų administratoriais, kurie prižiūri pastatus su drėkinimo sistema, kad išsiaiškintų pagrindines čia kylančias problemas, jų sprendimo būdus ir, žinoma, jų išvengtų. „Įrengiant drėkinimo sistemą, labai svarbu apsaugoti visus vamzdynus nuo pelėsių ir bakterijų atsiradimo. Tam statomi filtrai, vandens jonizatoriai. Kita problema – drėkinimo sistemos subalansavimas. Reikia stebėti, kaip prie tam tikros procentinės drėgmės gerėja ar blogėja komforto sąlygos. Jei patalpų drėgmė pasiekia 40 ir daugiau procentų, patalpose labiau jaučiami kvapai, o jutiminė patalpų temperatūra atrodo aukštesnė. Patalpose išlaikant didesnę nei 40 proc. santykinę drėgmę, smarkiai išauga sistemos eksploatavimo sąnaudos, todėl itin svarbu atrasti, kokia santykinė drėgmė patalpose yra optimali – kad darbuotojai jaustųsi komfortiškai, o eksploatavimo sąnaudos nebūtų tokios didelės, jog įmonių vadovai norėtų šios sistemos atsisakyti“, – pastatus su oro drėkinimo funkcija administruojančių nekilnojamojo turto valdytojų rūpesčius įvardijo V. Orkinė. „Eika“ turi planų, susijusių ir su kitų savo valdomų pastatų mikroklimato sistemų renovavimu. Atlikus tradicinę nuomininkų apklausą bendrovės valdomuose verslo centruose paaiškėjo, kad daugiau kaip 50 proc. įmonių yra pasiryžusios papildomai mokėti už drėkinimo sistemos eksploatavimo išlaidas. Ankstesniais metais šis procentas siekė 10–30 proc. „Toks žymus nuomonių pasikeitimas rodo, kad įmonės vadovams vis svarbiau tampa sukurti komfortišką darbo aplinką įmonės darbuotojams, – komentavo V. Orkinė. – Jei kitos apklausos metu paaiškės, kad 70–80 proc. „Eikos“ verslo centro nuomininkų sutiktų apmokėti drėkinimo sistemos eksploatavimo sąnaudas, pradėsime drėkinimo sistemų įrengimo darbus. Preliminarią sąmatą ir technines galimybes jau esame įvertinę.“ Pernai sostinėje baigtas statyti verslo biurų kompleksas „Baltic Hearts“ – iš tų vienos rankos pirštų, kuriais skaičiuojami komfortišką santykinę oro drėgmę užtikrinti galintys administraciniai pastatai. Techninį projektą oro drėkinimo sistemoms sumontuoti čia rengė PĮ „Šilventa“ direktorius Algimantas Ratkevičius. Pasak „Baltic Hearts“ direktoriaus Raimundo Mickūno, komplekso pastatuose taikomi trys skirtingi oro drėkinimo sprendimai. A korpuse drėkinimo sistema įrengta tik „Microsoft Lietuva“ užimamose patalpose, ir čia darbuotojai, anot R. Mickūno, beveik neserga kvėpavimo takų ligomis. B korpuse įrengti atskiri garintuvai aukštuose, ir nuomininkai gali prašyti pastato administratoriaus juos išjungti, jei nori pataupyti elektros energiją, o C korpuse įrengtas centralizuotas drėkinimas. „Turime kelis itin jautrius mikroklimato ir ypač drėgmės parametrams nuomininkus, kurie praneša vos pastebėję kokį nors nukrypimą“, – sakė R. Mickūnas.

MES NESIŪLOME KATILO – MES SIŪLOME VISĄ ŠILDYMO SPRENDIMĄ OMEGA katilinės komplektas su daugiafunkce talpa ir montavimo darbais

Naujiena rinkoje – moderni METALBET OMEGA katilinė su kietojo kuro katilu, daugiafunkce talpa, kambario valdikliu ir visu įrengimu. Ši sistema užtikrins Jūsų namams šilumą ir karšto vandens tiekimą. Katilinė surenkama pagal laiko patikrintą schemą, todėl viskas suderinta, parinktos kokybiškos medžiagos. Komplekte montuojama daugiafunkcė talpa turi šviežio vandens šilumokaitį (Fresh water system), kuris Jums visuomet leis turėti namuose švaraus šilto vandens. Integruotos vandens susimaišymo stabdymo pertvaros užtikrina optimalų energijos saugojimą ir naudojimą sluoksniuose. Taip pat sistemoje yra akumuliacinė talpa, pagerinanti kietojo kuro darbą. Apačioje esančioje schemoje galite susipažinti su sistemos veikimu. Katilinei įrengti naudojamos patikimos ir patikrintos medžiagos, leidžiančios užtikrinti kokybišką katilinės darbą ilgus metus. Įrangai ir darbams suteikiame garantiją!

Sistema pritaikyta saulės kolektoriams prijungti. R. Kalantos g. 13, Kaunas Tel. +370 635 77 677, el. p. info@santechnikosparduotuve.lt

DARBO IR SVEIKATOS SAUGA – VIS DAR NIŠA SUTAUPYTI Šių dienų pramonės įmonės Lietuvoje ir darbo organizavimo principais, ir aplinka dažnai primena ligoninių operacines, bet skundų dėl netenkinančių darbo sąlygų Valstybinė darbo inspekcija (VDI) vis dėlto gauna. Neabejotina, kad nelaimingų atsitikimų darbo vietoje statistika irgi susijusi su netinkamomis darbo sąlygomis. Viena nesaugių – statybos pramonė

VDI duomenimis, 2014 metais pavojingiausios mirtiniems ir sunkiems nelaimingiems atsitikimams darbe įvykti tradiciškai buvo ekonominių veiklos rūšių įmonės. Transporto ir saugojimo bendrovėse įvyko 17 mirtinų ir 26 sunkūs nelaimingi atsitikimai; statybos – 13 mirtinų ir 22 sunkūs; apdirbamosios pramonės – 5 mirtini (iš kurių 2 atvejai – metalo produktų gamybos, po 1 atvejį – statybinių medžiagų, chemijos produktų bei baldų gamybos įmonėse) ir 25 sunkūs (iš kurių 5 atvejai – maisto produktų, 4 atvejai – chemijos produktų, 3 atvejai – medienos dirbinių, po 2 atvejus – tekstilės, statybinių medžiagų, baldų bei metalo gaminių gamyboje, 5 atvejai – kitoje gamyboje); žemės ūkio – 6 mirtini ir 12 sunkių; miškininkystės – 6 mirtini ir 2 sunkūs. Pasak Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus Gintaro Čepo, prioritetinis darbo saugos ir sveikatos specialistų dėmesys skiriamas labiausiai šalyje išplėtotai statybos, transporto, naftos perdirbimo ir chemijos pramonei, potencialiai pavojingiems įrenginiams ir technologijoms, su didesne technologijų ir profesine rizika susijusioms sritims: tam tikroms saugykloms, oro uostams, visai jų infrastruktūrai ir pan.

Mažiausiai rūpesčių – dėl išties rizikingos veiklos įmonių

G. Čepas pabrėžia: tokios veiklos yra ne tik VDI inspektavimo prioritetas. Chemijos pramonės, naftos perdirbimo ir gavybos,

G. Bartuškos nuotr.

r 5N

S IJO G LO NO H TEC

dujų transportavimo srityse dirbančios įmonės yra suskirstytos į kategorijas ir yra inspektuojamos ne tik VDI, bet ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos, kuri organizuoja didesnio pavojaus objektų patikras. Kontrolė atliekama pagal sudarytus planus, fiksuojamos neatitiktys, stebima, ar yra pažanga, tad į pavojingiausių įmonių kategoriją patenkančioms bendrovėms tikrintojų dėmesys tikrai yra didesnis. Be to, atkreipė dėmesį VDI vadovas, tokios įmonės supranta savo veikloje egzistuojančias ypatingas rizikas ir turi gana reikliai subalansuotų rizikos kontrolės mechanizmų, atitinkančių šiuolaikinius europinius reikalavimus, yra įsidiegusios europinius saugos, sveikatos ir aplinkosaugos standartus. Tai daryti jas skatina ir išorinių audito kompanijų atliekama kontrolė, konkurencinė aplinka, siekis varžytis tarptautinėse rinkose. „Kartais dalyvaujant tarptautiniuose konkursuose sąlygose net būna nurodoma, kad produkcija turi būti pagaminta saugiai, kad darbuotojai turi gauti tam tikro dydžio atlygį, – aiškino G. Čepas. – Nenuostabu, kad iš tokių įmonių turime sąlygiškai nedaug nusiskundimų dėl darbuotojų darbo sąlygų ar darbo teisinių santykių.“

Saugumas aukojamas siekiant sutaupyti

G. Čepas tokio požiūrio į darbo saugą ir dėmesio darbuotojų sveikatai linki ir statybų sektoriui – čia kur kas daugiau su tuo susijusių problemų. Priežastis – mažiausios kainos principas viešuosiuose pirkimuose. VDI su Lietuvos statybininkų asociacija (LSA) šiuo metu diskutuoja apie tai, kad reikia įstatymų bazės pokyčių – kad darbuotojų saugos ir sveikatos klausimams svarbios priemonės – asmeninės saugos, paaukštinimo ir pan. – būtų eliminuotos iš bendrų konkuravimo sąlygų, tai yra kad nebūtų galima taupyti šiems poreikiams sąmatoje skirtos eilutės sąskaita. „Tikiuosi, drauge su LSA prezidentu Daliumi Gedvilu mums pasiseks bendromis jėgomis pasiekti, kad būtų numatytas tam tikras neliečiamas procentas nuo sąmatos vertės, kurio darbdavys neturėtų teisės panaudoti kitoms reikmėms“, – planuoja G. Čepas.

Gintaras ČEPAS. Sveikatai kenksminga aplinka kartais skundžiasi ne tik darbuotojai, bet ir lankytojai – jei tai viešosios paskirties pastatai. Šių metų liepos ir rugpjūčio mėnesiais pagausėjo skundų dėl perkaitusių ir nevėdinamų patalpų. LR vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius komentuoja, kad tokių pažeidimų atsiranda dėl neadekvataus darbdavių požiūrio į taupymo keliamą riziką: „Juk kai kuriuose šiuolaikiniuose pastatuose, tarp jų – ir pramonės įmonių – vėdinimo sistemos yra tinkamai įrengtos. Vis dėlto jas reikia ne tik sumontuoti, bet ir naudoti, o naudojant – ir prižiūrėti. Nekeičiami filtrai per žiemą kaupia bakterijas, ir pavasarį paleidus veikti kondicionierius visa tai sukvėpuojama. O darbdaviai stebisi, kad darbuotojai serga.“

Įstatymai leidžia reikalauti pokyčių

Gavus skundą dėl įtariamų ne tik darbingumui, bet ir sveikatai kenksmingų faktorių – nepakankamos oro kaitos ar temperatūrinio diskomforto patalpose, kietųjų dalelių ar cheminės taršos, VDI inspektorius į įmonę vyksta veždamasis matavimo įrangą, skirtą pirminiam informacijos patikrinimui. Pasitvirtinus informacijai darbdavys įpareigojamas atlikti išsamesnę rizikos analizę – pasikviesti atestuotas laboratorijas, kad šios nustatytų oro taršos lygį, ventiliacijos efektyvumą, šiluminio komforto koeficientą ar kitus elementus. „VDI supranta, kad darbdavys negali per kelias dienas įsirengti trūkstamą įrangą, tad surašius reikalavimus nustatomas protingas terminas juos įgyvendinti, po to atliekama stebėsena. Jeigu pažeidimai sistemingi, reikalavimai nevykdomi, kartais taikomas bizūno principas – skiriamos baudos“, – aiškino G. Čepas. Prieš krizę, siekiant padėti gerinti darbuotojų saugos ir sveikatos sąlygas, į tam tikrą fondą buvo akumuliuojamos valstybės lėšos – tam buvo skiriamas tam tikras procentas iš „Sodros“ sukauptų lėšų. Įmonės galėjo teikti projektus Valstybinei darbo inspekcijai ir gauti paramą. „Toks mechanizmas galėtų būti grąžintas, bet konkrečių sprendinių klausimas – diskutuotinas, – sakė G. Čepas. – Turbūt tai turėtų būti globalesnės, ne konkrečiai įmonei naudą teikiančios priemonės. Viena krypčių galėtų būti darbuotojų švietimas, reikėtų rinktis priemones, kurios būtų skirtos didesniam skaičiui darbuotojų. Nemanau, kad reikėtų grįžti prie senojo modelio ir valstybės lėšomis remti tokias priemones kaip langų darbuotojų buitinėse patalpose keitimas ar statybos bokštelio įsigijimas.“

SA 2015 Nr. 7 / reklama

ORO VALYMO SPRENDIMAI METALO APDIRBIMO PRAMONĖS ĮMONĖMS Lietuvos metalo ir metalo gaminių gamybos pramonės įmonės, kaip ir visos šios šakos įmonės Europos Sąjungoje, privalo užtikrinti, kad suvirinimo dūmų koncentracija gamybinėse patalpose neviršytų leistinos 5 mg kietųjų dalelių vienam kubiniam metrui oro ribos. Pažangius metalo dirbinius gaminanti ir inžinerijos pramonei metalinius komponentus tiekianti šalies bendrovė „Arginta Engineering“ šią problemą nusprendė išspręsti ilgam laikui. Prieš kelerius metus kietųjų dalelių koncentracijos lygis „Arginta Engineering“ cechuose siekdavo apie 5–7 mg/m3. Rūpindamasi sukurti švarią ir saugią darbo aplinką, maksimaliai apsaugoti darbuotojus nuo gamybos procese išsiskiriančių suvirinimo ir pjaustymo dūmų bei šlifavimo dulkių, taip pat atsižvelgdama į tai, kad ateityje šios srities reikalavimai tik griežtės, bendrovė užsibrėžė ambicingą tikslą – pasiekti, kad koncentracija cechuose neviršytų 3,5 mg/m3. Tokia užduotis ir buvo suformuluota suvirinimo dūmų ištraukimo sistemas suprojektuoti apsiėmusiai įmonei „Stokker“. Bendrovės „Arginta Engineering“ vadovai pripažino, kad oro srautų cirkuliacija suvirinimo cechuose yra gana sudėtinga, tad, norint išspręsti problemą, reikia specialiai bei kruopščiai sukonfigūruotos sistemos. Jie neslėpė, kad kitas garsus dūmų ištraukimo sistemų gamintojas nesugebėjo pasiūlyti sprendimo, kuris išvalytų orą iki pageidaujamo lygio.

Ištraukimo sistemos buvo reikalingos dviejuose cechuose, kuriuose gaminami stambūs metalo dirbiniai ir vykdomi įvairūs procesai: suvirinimas, pjaustymas, mašininis apdirbimas ir šlifavimas. Inžinerinis sprendimas, bendrosios vėdinimo ir filtravimo sistemos, buvo suprojektuotas pasitelkus „Plymovent“ gaminius, kurių įgaliotasis atstovas Lietuvoje yra „Stokker“. Pasak bendrovės „Stokker“ Vilniaus regiono padalinio vadovo Dariaus Utkos, sprendžiant skirtingas užduotis, viename ceche buvo įrengtos 3 „Diluter“ sistemos, o kitame – 2 lygiagrečios „Push-Pull“ sistemos. Bendrovės „Arginta Engineering“ iškelti reikalavimai buvo viršyti – „Stokker“ specialistų sumontuotų oro valymo įrenginių bandymai parodė, kad kietųjų dalelių koncentracija ore didesniajame ceche sumažėjo iki 1,8 mg/m3, o mažesniajame – iki 2,7 mg/m3 – įmonė tapo atsakingo požiūrio į darbuotojų sveikatos ir saugos klausimus pavyzdžiu. Metalo apdirbimo įmonei ROL/STATGA buvo pasiūlytas kitoks sprendimas. Oras šiuo atveju valomas būtent toje vietoje, kur kyla dūmai. Galingas ventiliatorius sutraukia užterštą orą į filtrą ir netrukus išvalytą jį sugrąžina į patalpą. Kiekvienai iš trijų ceche įrengtų zonų, skirtų automatiniam ar robotizuotam ir rankiniam suvirinimui, bendrovės „Stokker“ specialistai sumontavo individualią valymo sistemą, suprojektuotą pagal jai būdingą taršos lygį.

www.plymovent.com

www.stokker.lt

SA 2015 Nr. 7 / reklama

47 47 47

BIM FILTRAS – NERACIONALIEMS ENERGIJOS SPRENDINIAMS ATSIJOTI Siekdama įsitikinti, ar prasminga investuoti į statybos proceso skaitmeninimą, bendrovė „Eika“ įgyvendino pilotinį projektą. 2D formatu projektuojamas daugiabutis lygiagrečiai buvo keliamas į trimatį modelį (projekto partneriai – UAB „InfoEra“).

Rusnė MARČĖNAITĖ

Didelę dalį statinio eksploatacijos sąnaudų lemiantys su energija susiję sprendimai retai priimami pasidavus emocijai – nutarus teikti prioritetą natūralumui ir ekologijai ar priešingai – naujausioms technologijoms. Įprastai remiamasi racionaliais skaičiavimais, ir skaitmeninis statinio modeliavimas tam – nepakeičiamas įrankis, galintis padėti įvertinti pastato gyvavimo ciklo sąnaudas ir priimti racionalius jas mažinančius sprendimus. Taip išvengiama nepagrįstų investicijų ir sumažinamos pastato išlaikymo išlaidos. Įrankis informacijai valdyti

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Statybos fakulteto Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų katedros lektorius dr. Virgaudas Juocevičius aiškino, kad statinio informacinį modeliavimą (ang. Building information modeling, BIM) dera suvokti kaip informacijos valdymo modelį – informacijos, svarbios pastato statybai ir eksploatacijai nuo pradžios iki pabaigos, sumodeliuotos ir sudėtos į tam tikras lentynėles taip, kad būtų patogu naudotis. „BIM yra visų kompiuterinių programų A sistema. Ir tų programų bei jų teikiamų B Y T galimybių daugėja. Skaitmeninis statiSTA Ė nio modeliavimas leidžia sukurti virtualų IN

r 5N

EN ITM A /SK

pastatą ir jį veikiančią aplinką, labai artimą realybei, pastatą transformuojant išnagrinėti įvairias jo dalių bei inžinerinių sistemų alternatyvas ir parinkti racionaliausius parametrus: sienų storį ir varžą, langų dydį, jų vietą ir šiluminį laidumą, inžinerines sistemas etc., taip pat spręsti užduotis – tarkime, susijusias su vėdinimo ir šildymo sistemų sprendimų pasirinkimu“, – sakė V. Juocevičius. Ypač svarbu, kad BIM skatina nuo pat projekto pradžios bendrauti ir bendradarbiauti visų disciplinų specialistus. Tai vienas esminių projektų įgyvendinimo praktikos pokyčių. „Nėra klausimų, į kuriuos galėtų atsakyti tik atskirų disciplinų atstovai. Ateities statybų šūkis – vieningas projekto valdymas. Komanda – ir projektuotojai, ir statybininkai – turi būti surenkama vos atsiradus projekto idėjai. Komanda turi svarstyti ir vertinti visus galimus sprendinius: ką statiniui duos storesnės ar plonesnės sienos, kaip spręsti apšvietimo klausimą, koks numatomas energijos poreikis, kokie gali būti energijos šaltiniai – ar verta jungtis prie centralizuotų tinklų, ar generuoti energiją individualiai iš vėjo, saulės ar žemės, kiek kainuos statinio eksploatacija. Kūrybinės dirbtuvės padeda galvoti ne apie savo įmonės interesus – ką galima parduoti šiam projektui, bet apie bendrą jo rezultatą. Pasaulis jau suvokia, kad senasis metodas – pirkti atskirai kiekvieną lentynėlę – tikrai nepasiteisina“, – sakė V. Juocevičius. Tai, anot pašnekovo, galima matyti ir analizuojant viešųjų pirkimų sistemą: kai veikia mažiausios kainos principas, kai projektas išskaidomas į atskiras disciplinas ir stengiamasi kiekvienu atveju gauti mažiausią kainą, galutinis rezultatas – dėl išaugusių eksploatacijos sąnaudų ekonomiškai nenaudingas pastatas. Be to, išskaidžius projektą, neišvengiama ne laiku atliekamų ir nereikalingų darbų sąnaudų per anksti detalizuojant sprendinius, daugybės perdarymų, gaišinančių projektavimą ir statybas.

49 Variantų projektavimo galimybės

Ieškant geriausio sprendimo kilusi idėja pastumti projekte keliolika centimetrų langą ar pakeisti pastato orientaciją pasaulio šalių atžvilgiu šiuo būdu projektuojančiam specialistui nekainuoja nei didelių pastangų, nei laiko: programos leidžia tai padaryti keliais klavišų paspaudimais. Tad užduotys, kurių projektuotojas galbūt vengtų dirbdamas tradiciniu būdu ar kurioms išspręsti tektų pasitelkti konsultantus, atlikti sudėtingus skaičiavimus, gerokai supaprastėja. O atlikus tuos veiksmus galbūt paaiškės, kad reikės mažesnio galingumo šildymo katilo ar nereikės dirbtinio vėdinimo. Renkantis pastato aprūpinimo energija šaltinius, planuojant šiluminius atskirų patalpų poreikius, vertinant konkrečios šiluminės varžos, skersvėjo ar lango įtaką energijos naudojimui, skaičiuojant, ar energijos poreikiams patenkinti

reikės pasitelkti mechaninę įrangą, ar įmanoma pasinaudoti tuo, ką duoda gamta, itin prasmingos tampa simuliacijos, kitaip tariant – imitacinis modeliavimas.

Leidžia sumažinti eksploatacijos sąnaudas

„Jau seniai kalbama, kad reikia naudoti kuo daugiau natūralios ventiliacijos ar apšvietimo, – aiškino V. Juocevičius. – Šią vasarą gal ir pasijutome gyvenantys pietuose, bet išties tie išbandymai karščiu trunka tik kelias savaites. Ir gelbėdamiesi nuo tų kelių savaičių kartais sudedame daugybę pinigų, užuot išnaudoję tai, ką duoda gamta. Gali būti ir taip, kad investicijos į natūralų ar dirbtinį vėdinimą bus vienodos, bet eksploatacijos sąnaudos skirsis ne procentais, o kartais.“ Idėja pasinaudoti dienos ir nakties temperatūros skirtumais, pasitelkti sukauptą šilumą ar vėsą savo poreikiams irgi nėra nauja, vis dėlto, atkreipė dėmesį V. Juocevičius, nėra lengvai įgyvendinama – tenka išanalizuoti ir sumodeliuoti visus metų ciklus: „Atlikti rankomis tai užtrunka, be to, reikia gerai išmanyti oro srautų valdymą, gal net samdyti konsultantus. O kompiuterinės projektavimo programos tokį darbą palengvina.“ Ne parduoti, o eksploatuoti statomą objektą ketinantiems užsakovams ypač svarbi galimybė pasirinkti ekonomiškai naudingiausią medžiagą ar technologiją vertinant pastato eksploatacijos perspektyvą. Atsižvelgiant į tai, kad pastato statyba sudaro mažąją dalį statinio gyvavimo ciklo išlaidų, naudojantis BIM programomis, specialiomis formulėmis, verta apskaičiuoti viso ciklo sąnaudas: remontą, rekonstrukcijas ir utilizaciją. Apie BIM teikiamas galimybes pranešimus ir paskaitas skaitantis V. Juocevičius iš klausytojų reakcijos mato, kad potencialiems BIM naudotojams reikia priminti: programos nesukurs projekto – tai turi padaryti specialistas. „Specialioms užduotims pritaikytos programos leidžia padaryti šį darbą greičiau, tiksliau. Ir pats projektuotojas gali jaustis labiau užtikrintas. Vis dėlto programą ar programų nusipirkusi įmonė neturėtų tikėtis, kad jai nebereikės specialistų arba kad galės jiems mokėti dešimtkart mažesnį atlyginimą. Kol neatsiras robotų projektuotojų, programa – tik įrankis specialistų rankose“, – sakė VGTU specialistas.

IŠMANĖJANTYS MIESTAI: DAUGIAU NEI TECHNOLOGIJŲ PLĖTRA Matas ŠIUPŠINSKAS Architektas

Ar miestą, kuriame realiu laiku pasitelkus jutiklius valdomi šviesoforai, atsižvelgiant į eismo intensyvumą reguliuojamas gatvių apšvietimas, fiksuojama pavojinga išmetamųjų dujų koncentracija ar pranešama apie perpildytus šiukšlių konteinerius, galima vadinti išmaniuoju? Specialistai siūlo, užuot diskutavus, koks miestas vertas išmaniojo vardo, daugiau dėmesio skirti ne technologijoms, o holistiniam požiūriui į miesto gyventojus ir juos supančią aplinką.

„Gale International“ nuotr.

S IJO G LO NO H TEC . 7/ r N 15 20

Koncepcija Lietuvoje nebe nauja

Skaitmeniniame pasaulyje informacijos srautai ne tik formuoja populiariosios kultūros posūkius, mokslo sklaidą, ekonomikos svyravimus, bet ir keičia miestų veidą. Sparčioji algoritmais grindžiama prekyba (ang. High frequency trading) įsiliejo į finansų biržas ir virto jų status quo, medijos tapo neįsivaizduojamos be grįžtamojo ryšio, o miestai, kurie visuomet simbolizavo idėjų ir produktų mainus, pasidarė dar labiau priklausomi nuo informacijos srautų. Šiame kontekste pasigirdo pažadas, kad daiktų internetas (Internet of things) atvers naujų daiktinės kasdienybės galimybių. Visi mus supantys daiktai taps (dauguma jau ir tapo) aktyviais informacijos mainų dalyviais. Daiktų interneto įsigalėjimą miestuose šiandien reprezentuoja išmaniojo miesto (Smart city) koncepcija. Diskusijų šia tema aktyviai vyksta užsienio spaudoje. Lietuvoje taip pat pristatyti pirmieji išmanieji sprendimai. Pavyzdžiui, 2013-aisiais Kaune M. K. Čiurlionio gatvėje pradėjo veikti pirmoji šalyje išmanioji sankryža (viešajam transportui išvažiuojant iš stovėjimo aikštelės, jutikliais aprūpintoje sankryžoje jam iškart suteikiamas prioritetas prieš kitas transpor-

to priemones). Tiesa, transporto srautų jutikliai Lietuvoje nėra naujiena – vadinamoji žalioji banga kai kuriose Vilniaus gatvėse nebūtų galima be įdiegtų jutiklių, tiesiog ilgą laiką panašūs sprendimai nevadinti išmaniaisiais.

Sostinės pažadai virsta realybe

Kaunas jau prieš kelerius metus buvo įtrauktas į Vienos technologijos universiteto sudarytą Europos vidutinio dydžio išmaniųjų miestų sąrašą, o Vilnius šiais metais yra minimas CNN paskelbtame išmaniųjų miestų sąraše. Vilniuje dar 2012 metais skelbta apie šalies sostinės projekto „Smart Vilnius“ ambicijas įdiegti priemones, realiuoju laiku analizuojančias ir naudojančias duomenis, gaunamus iš viešojo transporto sistemos, miestiečių išmaniųjų įrenginių, ir tuo pat metu perkelti į virtualiąją erdvę visas savivaldybės teikiamas paslaugas. Tarp Vilniaus siekių tuomet buvo ir išmanus energijos naudojimas bei mobiliosiomis programėlėmis pagrįstas atsiskaitymas už paslaugas. Šiems ambicingiems siekiams realizuoti sostinė pasitelkė informacinių technologijų rinkos gigantą. 2014 metais Vilnius tapo vienu iš šešiolikos pasaulio miestų, gavusių „IBM Smarter Cities Challenge“ stipendiją ir IBM ekspertų konsultacijas, susijusias su miesto transportu, jo reguliavimu, išmaniųjų sistemų tobulinimu ir tinkamu duomenų naudojimu. Projekto „Smart Vilnius“ kūrėjai, vardydami jau atliktus darbus, šiandien žada, kad netrukus sostinėje taps paprasčiau planuoti keliones, mat išmanioji transporto sistema sujungs visus miesto transporto duomenis, ir tai palengvins susisiekimą. Ir Kauno, ir Vilniaus atveju minimas išteklių taupymas, viešojo transporto sistemos tobulinimas, aplinkos tausoji-

mas, bet apie tai, kaip šie sprendimai paveiks miesto erdves ir urbanistinę terpę, Lietuvoje kol kas kalbama mažai.

Diskusijose – vienos tiesos paieškos

Terminas „išmanusis miestas“ nėra iki galo ir aiškiai apibrėžtas. Kartu vartojami ir kiti pavadinimai, tokie kaip „protingas miestas“ (Intelligent city), „skaitmeninis miestas“ (Digital city) arba „e. miestas“ (E-city). Skaitmeninis miestas pasižymi tuo, kad dauguma paslaugų ir valdymo perkelta į elektroninę erdvę, tačiau, pasak tyrėjo Nicoso Komninoso, tai nėra išmanusis ar protingas miestas. Protingame mieste, kaip ir išmaniajame, ne tik teikiamos paslaugos elektroninėje erdvėje. Prie jo valdymo ir minėtų paslaugų kūrimo bei gerinimo aktyviai prisideda gyventojai. Kitaip tariant, protingas miestas neatsiejamas nuo grįžtamojo ryšio, naujovių, gyventojų aktyvumo ir kolektyvinio intelekto (Collective intelligence, CI) kūrimo. Teigiama, kad išmaniajam miestui svarbiausia – supančios aplinkos ir socialinio kapitalo puoselėjimas. Nepaisant to, terminą „išmanusis miestas“ dažniau vartoja ne urbanistai ar architektai, bet informacinių ir ryšio technologijų (IRT) sferos atstovai. Šio sektoriaus kuriami produktai pristatomi kaip būdas, palengvinsiantis mieste vykstančių procesų monitoringą, pagreitinsiantis, patikslinsiantis sprendimų priėmimą, padėsiantis taupyti gamtinius išteklius. Taigi išmaniojo miesto tapatybė yra dvilypė: jo apibrėžimas ir deklaruojamos vertybės orientuoti į visapusišką miestų efektyvumo bei gyvenimo kokybės gerinimą, tačiau sprendiniai ir siūlomos priemonės apsiriboja informacinėmis bei ryšio technologijomis, kurioms patikima išspręsti visas šiuolaikinio miesto bėdas. Išmaniojo miesto apibrėžimas sušvelnina technokratinį skaitmeninio miesto vardą ir leidžia pademonstruoti dėmesį ne vien aukštosioms technologijoms, bet ir socialiniam kapitalui, gyvenamosios aplinkos kokybei ir tvariajai plėtrai. Tiesa, gamtinės, ekologinės aplinkos kokybė greičiausiai pabrėžiama neatsitiktinai. Peržvelgus Europos Komisijos puslapyje paskelbtą išmaniųjų miestų iniciatyvos aprašymą galima pastebėti, kad statyboms, transportui ir energetikai išmaniajame mieste keliami tikslai yra labai panašūs į tuos, kurie iki šiol buvo taikyti tvariajai plėtrai. Būtų sunku prieštarauti tvariosios (darniosios) plėtros tikslams, bet kritikos sulaukia neatsakingas šio termino vartojimas. Situaciją puikiai apibūdina angliškas žodis „greenwashing“ (liet. „žaliasis smegenų plovimas“), reiškiantis dezinformavimą siekiant sukurti tvarumo ir ekologijos iliuziją. Dėl gana plataus, vis dar kintančio išmaniojo miesto apibrėžimo šis terminas irgi patenka į panašią situaciją – dalis rinkos dalyvių prisidengia skambiu pavadinimu, nors nebūtinai pateisina su tokiu vardu siejamus lūkesčius.

Pietų Korėjoje steigiamas tarptautinis verslo centras Naujasis Songdo pristatomas kaip pirmasis XXI amžiaus išmanusis miestas.

52 Reitingai kelia abejonių

Vienos technologijų universitetas drauge su Delfto technologijų ir Liublianos universitetais nuo 2007 metų sudaro ir atnaujina Europos vidutinio dydžio išmaniųjų miestų sąrašą. Pagrindiniai vertinimo kriterijai – miesto ekonomika, mobilumas, gamtinė aplinka, žmonės, gyvenimo sąlygos, valdymas. Būtent šie aspektai arba jų variacijos skirtinguose šaltiniuose įvardijami kaip esminiai vertinant išmaniuosius miestus. Save išmaniaisiais vadina Amsterdamas, Helsinkis, Melburnas, Viena ir daugelis kitų, vis dėlto į išmaniųjų miestų sąrašus reikėtų žvelgti atsargiai. Reitingavimo kriterijais linkstama varijuoti, o dalis vertinimų atliekama arba užsakoma suinteresuotųjų pusių. Išmaniųjų miestų vertinimus galima palyginti su iki šiol populiariais, bet nevienareikšmiškai vertintais miestų gyvenimo kokybės reitingais. Pasaulio išmaniausių miestų sąrašai sudaromi įvertinus tvariosios energetikos ir jos plėtros, duomenų ir valdžios atvirumo bei informacijos, komunikacijų ir ryšio technologijų integracijos mastus. Kai kurie analitikai prognozuoja, kad 2025 metais išmaniajam miestui keliamus reikalavimus atitiks 88 pasaulio miestai, nors šiuo metu tokių pasaulyje yra tik 21. Skirtinguose šaltiniuose pateikiami skaičiai nesutampa, todėl pastaruoju metu žodis „išmanusis“ keičiamas į „išmanesnis“, taip leidžiant suprasti, kad nėra išmaniųjų ar neišmaniųjų miestų, tiesiog vieni miestai yra labiau pažengę šioje srityje nei kiti.

Autoriaus dosjė

Matas ŠIUPŠINSKAS yra praktikuojantis architektas ir Vilniaus universiteto doktorantas. M. Šiupšinsko domėjimosi laukas aprėpia miestų planavimo istoriją, masinės statybos raidą, būsto tipologijas, miesto morfologiją ir sovietinį architektūros paveldą, bet tuo neapsiriboja. 2009 metais M. Šiupšinskas Vilniaus Gedimino technikos universitete baigė architektūros studijas, vėliau ten pat įgijo architektūros istorijos ir teorijos magistro laipsnį, dirbo Rolando Paleko architektūros studijoje, stažavosi Liuksemburge, Danijoje ir Olandijoje, drauge su Julija Reklaite rengė leidinio „Lietuvos kultūros gidas“ architektūros dalį. Jo straipsniai yra publikuoti žurnaluose „Volume“, „Monu“, „Archiforma“, „Journal of Architecture and Urbanism“, portaluose architektusajunga.lt, archinaut.lt, echogonewrong.com ir kituose.

Aktyviausios – verslo kompanijos

Pasak Sumaniųjų bendruomenių forumo (Intelligent Communi- palyginti nesudėtinga integruoti įvairius daviklius į esamą miesty Forum), kurį inicijavo IBM kompanija, 2011 metais pasaulyje to infrastruktūrą, kurti didelius naujus jutiklių tinklus. Tokiu buvo apie 500 miestų, turinčių vienokių ar kitokių išmaniojo būdu fizinė, urbanistinė miesto terpė galėtų išlikti mažai pakimiesto bruožų. Tai didelė galimybė stambiajam kapitalui, todėl tusi, bet kartu siūlyti gyventojams iš principo naują kokybę – į išmaniųjų miestų rinkoje aktyviai veikia globaliosios korporaci- aplinką reaguojančias viešąsias erdves, nuolatinį monitoringą ir jos, kurios priklauso transporto, elektronikos, energetikos, inf- tiesioginį ryšį tarp miesto erdvės naudotojų ir administratorių. rastruktūros ir, žinoma, informacinių technologijų sektoriams. Duomenų srautų analizė miestams atveria naujų galimybių, Aktyviausių rinkos žaidėjų žvilgsniai krypsta ne tik į Europos, bet bet tuo pat metu yra vienas pagrindinių kritikos šaltinių. ir į sparčiai augančius Azijos regionus, čia nuolat ieškoma naujų Kritikai kelia klausimų apie gyventojų autonomiją, informacijos rinkų ir dar neišnaudotų verslo galimybių. anonimiškumą ir didelio informacijos kiekio Diskusijose apie išmaniuosius miestus rinkimo legalumą, o griežčiausieji netgi vadiitin aktyviai veikia kompanijos, apdorona išmanųjį miestą moderniu panoptikumu. jančios informaciją, užsiimančios jutiPeržvelgus Europos Komisijos Vis dėlto tai nėra tik išmaniojo miesto probleklių technologijomis, projektų valdymu, ma – šie klausimai siejami su visomis išmapuslapyje paskelbtą išmaniųjų investicijomis, infrastruktūros (taip pat niosiomis technologijomis ir daiktų interneto miestų iniciatyvos aprašymą galima transporto infrastruktūros) ir vartotojo idėja apskritai. sąsajos kūrimu. Pastebima, kad visos Išmaniųjų miestų rinkoje dalyvauja ne pastebėti, kad statyboms, transportui šios kompanijos pristato aukštųjų techvien didžiosios technologijų kompanijos, bet ir energetikai išmaniajame mieste nologijų produktus kaip būtinybę, be kuir pramonininkai, finansų institucijos, nekilkeliami tikslai yra labai panašūs į tuos, rios neįsivaizduojamas ateities miestas. nojamojo turto projektų plėtotojai, rizikos Kyla rizika, kad miesto erdvės formavimo kapitalistai (venture capitalists), tyrėjai ir įvaikurie iki šiol buvo taikyti tvariajai plėtrai. principus ir gyvenamosios aplinkos korūs konsultantai. Plėtotojai ir investuotojai, kybę vis labiau lemia ne profesionalūs pristatydami išmaniuosius miestus, akcenmiestų planuotojai, bet verslo subjektai. tuoja komfortą ir progresyvumą, susijusį Pasak verslo atstovų, miestams skirti išmanieji sprendimai su naujausių techninių galimybių išnaudojimu, o viešųjų ryšių turėtų transformuoti gyvenamąją aplinką ir kilstelėti gyvenimą ekspertai terminą „išmanusis miestas“ aktyviai vartoja kaip rinkomieste į naują kokybės lygmenį. Vis dėlto šie siūlymai pagrįsti daros priemonę, madingą žodelį arba tai, ką angliškai galima įvarlabai panašiais principais: viliamasi, kad pingant technologijoms dyti kaip „buzzword“. Taigi suinteresuotųjų pusių yra nemažai, ir bus galima rinkti vis didesnius duomenų srautus ir panaudoti joms kartu teks ieškoti būdų, kaip išsklaidyti kritikų dvejones. juos kuriant naujos kartos miestų valdymo sprendimus.

Pagrindinis iššūkis – duomenų saugumas

Viena pagrindinių priežasčių, leidžiančių kalbėti apie išmaniuosius sprendimus, skirtus miestams, yra pingantys jutikliai. Tapo

S IJO G LO NO H TEC . 7/ r N 15 20

Automobilių pramonė neliko nuošalyje

Diskusijoje apie ateities miestus nuo informacinių technologijų kompanijų bando neatsilikti automobilių pramonė. Pavyzdžiui, 2010-aisiais „Audi Urban Futures“ organizuoto konkurso metu

53 G. Bartuškos nuotr.

Dviračių savitarnos sistema „CycloCity Vilnius“ veikia nuo 2013 metų. penkios garsių architektų komandos pateikė savo ateities miesto vizijas ir varžėsi dėl „Audi“ įsteigtos nominacijos. Pateiktuose darbuose buvo akcentuojami papildytosios realybės (Augmented reality) sprendimai, jų įtaka gyvenamajai aplinkai ir dinamiškos, intuityvios miesto erdvės. Tuomet architektai svarstė apie tai, kad dėl jutiklių mieste išnyks ribos tarp gatvių ir viešųjų erdvių, bus galima atsisakyti eismo juostų ir kitų urbanistinių barjerų, visą kontrolę perduodant informacinėms technologijoms. Tokia erdvinė miesto terpė praranda aiškią funkcinę artikuliaciją, todėl, perfrazuojant sociologą Zygmuntą Baumaną, teigiantį, kad gyvename takiojoje modernybėje, šią amorfišką ateities miestų viešąją erdvę galima pavadinti takia. Konkurso dalyvių teigimu, jutikliais aprūpinta aplinka leistų optimaliai kontroliuoti srautus ir išteklius, todėl miestus būtų galima dar labiau sutankinti. Taip pat diskutuota apie tai, kad, taikant socialinių tinklų principus fizinei erdvei, ateityje galėtų atsirasti naujų bendruomeniškumo ir kooperacijos formų, dėl kurių keistųsi privačios nuosavybės suvokimas (bendruomeninės iniciatyvos, dalijimosi automobiliu paslaugos ir pan.), silpnėtų ribos tarp viešosios ir privačiosios miesto erdvės.

Utopija ar realybė?

Spartus informacinių technologijų įsigalėjimas šiandien kuria palankias sąlygas spekuliuoti miestų planavimo tema, siūlant naujos formos technokratinę utopiją – išmanųjį miestą. Vis dėlto išmanieji sprendimai jau yra miesto gyvenimo kasdienybė. Europoje išmaniųjų miestų lyderiais dažnai vadinami Amsterdamas, Stokholmas ir Barselona ne vienus metus diegia

Vienas pirmųjų išmaniųjų sprendimų Lietuvoje – 2013-aisiais Kaune pradėjusi veikti išmanioji sankryža.

jutiklius, plečia duomenų tinklus ir kuria naujas miestiečiams skirtas programėles. JAV miestuose duomenų analizė naudojama nusikaltimų prevencijai, išmaniuosius sprendimus aktyviai tobulina vienas pasaulinių informacinių technologijų lyderių – San Franciskas, o nuo jo stengiasi neatsilikti tokie miestai kaip Niujorkas, Bostonas ir Sietlas. Vis dėlto itin skambius pažadus dalija ne senųjų miestų atstovai, bet Kinijoje, Pietų Korėjoje, Indijoje ir kitose Azijos valstybėse kuriamų naujųjų miestų (New towns) iniciatoriai. Pietų Korėjoje steigiamas tarptautinis verslo centras Naujasis Songdo pristatomas kaip pirmasis tikras XXI amžiaus išmanusis miestas. Šio projekto plėtotojų ambicijos neapsiriboja vienu miestu: remdamiesi Songdo pavyzdžiu jie siūlo tiražuoti visą projektą dar dviejose dešimtyse Azijos vietų, o realizuojant sumanymą dirbama su tokiomis kompanijomis kaip „Cisco“, LG ir „Otis“. Naujasis Songdo nuo pat pradžių kuriamas kaip miestas, kuriame kiekvienas kampelis būtų aprūpintas šviesolaidžiu internetu, butuose ir biuruose gausu jutiklių, o gatves nuolat stebi apsaugos kameros. Nors kūrėjų ambicijos – futuristinės, kritikai pastebi, kad realybėje šis miestas atrodo itin nuspėjamas, jau kažkur matytas ir mažai skiriasi nuo didžiųjų verslo centrų kitose pasaulio vietose. Indijoje šiuo metu plėtojamas Lavaso miesto projektas visai nepanašus į verslo centrą – jo tikslas yra kompensuoti sparčiai augantį būsto stygių visoje šalyje. Lavaso miestas pristatomas kaip gana tradiciškai atrodanti idiliška vieta gyventi, patrauklus kampelis Indijos elitui. Čia akcentuojamos ne panaudotos technologijos, bet ilgalaikis gyvenimo komfortas, kurio siekiama Indijoje pasitelkus naują verslo modelį. Lavaso miestas statomas privačiojo verslo iniciatyva – jis valdo visą žemę ir infrastruktūrą. Palaipsniui tikimasi sukurti įprastus miesto valdymo organus ir kontrolę perleisti jiems, tiesa, Lavaso korporacija pasiliks visas žemės nuosavybės teises. Žemės sklypai čia ne parduodami, bet nuomojami gyventojams 999 metams. Kompanija yra įsipareigojusi ne tik pastatyti, bet ir ilgą laiką rūpintis šiuo miestu. Siekdami ekonominio tvarumo, projekto atstovai ne tik planuoja greitas pajamas iš parduotų teisių naudotis turtu, bet ir siekia užsitikrinti ilgalaikį pinigų srautą, kurį generuos iš gyventojų surenkami mokesčiai už paslaugas, nuomos mokesčiai, imami iš pritrauktų paslaugų teikėjų ir t. t. Belieka laukti ir stebėti, ar šis projektas pasieks išsikeltus ilgalaikius tikslus. Taigi išmaniosios miesto technologijos nėra jokia naujiena, daugybe jų mes naudojamės kiekvieną dieną, o kitos jau bandomos pritaikyti naujai kuriamuose miestuose. Pakili retorika, utopinė mąstysena ir kritika dažnai lydi naujus mokslo ir technikos pasiekimus – ne išimtis ir išmanusis miestas. Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad išmaniojo miesto sąvoka apima ne tik technologijas, bet ir gyventojų įsitraukimą, dalyvavimą miesto valdymo sferoje ir rūpinimąsi tvaria aplinka. Galbūt mes jau gyvename gana išmaniuose miestuose, ir viskas, ko trūksta, tai – holistinio požiūrio ir gebėjimo pasinaudoti technologijų teikiamomis galimybėmis?

GAMTOS APSUPTYJE – MENO IR VERSLO PAMOKOS Kristina BUIDOVAITĖ

Idėja kūrybos centrą, skirtą susitikimams ir įvairiems renginiams, įkurti ne mieste, bet ežero pakrantėje, atokiau nuo sostinės, pradėta realizuoti ją prieš tai patikrinus architektūriniame konkurse. Šių metų birželį duris atvėręs„in Tegra House“ pavadintas kūrybos centras išsiskiria ne tik moderniomis technologijomis, darniais sprendimais, bet ir Lietuvai nauja idėja populiarinti meno bei verslo sinergiją.

TAS

K BJE

.7 Nr

55 Siekis – išlaikyti ryšį su gamta

Erdvė, kurioje svarbūs strateginiai sprendimai būtų ne tik priimami vadovaujantis racionalia logika, bet ir įjungiant emocinį bei dvasinį intelektą, panaudojant įvairias kūno praktikas – taip kūrybos centrą „in Tegra House“ pristato užsakovas – bendrovė „Tegra“. Užduotis sukurti kūrybos centrą gamtoje buvo suformuluota dar 2011 metais paskelbtame architektūriniame konkurse „Tegra house“ – biuras gamtoje“. Gyva, į aplinką reaguojanti statinių išdėstymo kompozicija, besikeičiantys dinamiški fasadai ir mobili vidinė funkcinė schema – ši Vilniaus architektūros studijos architektų grupės (projekto autoriai Lijana Petrikėnė, Džiugas Kisielius, Ignas Lukauskas) idėja tuomet pripažinta geriausia. Architektų pasirinkta trikampė pastatų forma pasukta taip, kad atvirasis fasadas atkartotų šlaito liniją ir sykiu išliktų tiesioginis vizualinis ryšys su ežero pakrante. Atsižvelgiant į sklypo reljefą taip pat suformuotos trijų lygių pastatų terasos. Konkursą laimėjusios įmonės Vilniaus architektūros studijos architektai teigė, kad vienas svarbiausių uždavinių projektuojant kūrybos centrą „in Tegra House“ buvo išlaikyti keturių pastatų komplekso ir juos supančios gamtos darną – suprojektuoti neagresyvius, derančius su aplinka pastatus.

Apželdino visų pastatų stogus

Keturių pastatų kompleksas iškilo Trakų rajone, Subartėnų kaime, 1,9 hektaro žemės sklype, šalia ežero. Vienas komplekso pastatų – skirtas seminarams, paskaitoms organizuoti. Jame įrengta konferencijų salė ir bendradarbiavimo erdvė (ang. hub). Atskiras yra valgomojo korpusas. Vadinamajame muzikos name įkurta garso įrašų studija, koncertų salė. Dailės name – keramikos degimo krosnis. Čia planuojama rengti dailės plenerus. Komplekso pastatai kompaktiški – 80 kvadratinių metrų ploto. Visus juos sujungia pėsčiųjų takas. Kūrybos centras „in Tegra House“ projektuotas laikantis sveiko namo statybos principų. Pasirinktos natūralios statybinės medžiagos, vienšlaičiais nuožulniais stogais optiškai sumažintas statinių aukštingumas, stogai apželdinti. Architektai paaiškino, kad keturių pastatų komplekse sprendimą apželdinti stogus padiktavo reljefas, noras pastatus įkomponuoti į šlaitą, be to, sprendimas apželdinti visų pastatų stogus derėjo su fasado apdaila, pasirinktomis natūraliomis medžiagomis. Žaliuosius stogus šiame objekte įrengė bendrovė „Žali stogai“. Įmonės direktorius Vytautas Čimelius pabrėžė, kad šiuolaikinės stogų želdinimo technologijos suteikia daug laisvės architektams, o stogai gali būti įvairiai eksploatuojami. Tinkamai parinkus sistemas, jų komponentus, ant stogo, kaip ir ant žemės, galima sukurti beveik viską. „in Tegra House“ komplekse stogams apželdinti buvo panaudotos kompanijos „ZinCo“ intensyvaus želdinimo sistemos, skirtos plokštiesiems ir šlaitiniams stogams, taip pat stogo terasų ir takų sistema. Įmonės „Žali stogai“ specialistai panaudojo apsauginius, drenažinius – drėgmę kaupiančius ir filtruojančius – sluoksnius, taip pat specialiai stogams žel-

Keturių pastatų kompleksas Trakų rajone, Subartėnų kaime, bus skirtas įvairiems renginiams organizuoti.

dinti skirtą substratą, leidžiantį čia augantiems augalams sukurti sąlygas, panašias į greta esančių pievų. Teigiama, kad ilgainiui, išsivysčius augalų šaknų sistemai, stogai ir supanti aplinka supanašės. Stogų želdinimo sistema, anot V. Čimeliaus, efektyviai apsaugo stogo hidroizoliaciją nuo aplinkos poveikio, o jos eksploatacijos laiką pailgina 2–3 kartus. Tokių stogų privalumai ypač pastebimi vasarą – apželdinti stogai apsaugo patalpas

mos mobiliąją betonavimo įrangą, šiame objekte atliko grindų betonavimo darbus: paruošė pagrindą, įrengė termoizoliacinį sluoksnį (grindis apšiltino polistireniniu putplasčiu, paklojo izoliacinę plėvelę) ir armuoto betono sluoksnius. Taip pat – medinę liepto dalį. Lieptui statyti panaudota termiškai apdorota mediena, išsiskirianti tvirtumu ir atsparumu puvėsiui bei vandeniui. Nors pastatyti lieptą, anot įmonės „Betonys“ atstovo Žydrūno Kuralavičiaus, nėra sudėtinga, šis darbas kruopštus ir įdomus.

Sprendimą želdinti stogus, architektų teigimu, padiktavo reljefas ir noras pastatus įkomponuoti į šlaitą, kad šie neatrodytų agresyvūs.

nuo karščio. Dar viena pastaruoju metu labai aktuali ir vertinama žaliųjų stogų ypatybė – sulaikyti liūčių vandenį: šis palaipsniui patenka į pastatų vandens surinkimo sistemą. Toks sprendimas leidžia sušvelninti liūčių poveikį pastatams, sykiu – ir aplinkai.

Įdiegta moderni šildymo ir vėdinimo sistema

Sienų, stogų konstrukcijoms, pastatams šiltinti šiame objekte pasirinkti pasaulyje pasiteisinę sprendiniai, skirti sveikam ir subalansuotam namo mikroklimatui sukurti. Sienų apdailai naudota Kanados raudonojo kedro mediena yra nealergiška, be to, kedras laikomas aromaterapiniu medžiu. Pastatuose taip pat vyrauja kedro medienos grindų danga, dalyje patalpų įrengta plūkta balto molio asla, sienų apdailai naudotas molio tinkas. Natūralią šviesą užtikrina vitrininiai energiją taupantys, ekologiški ir ilgaamžiai mediniai langai bei stiklinės pertvaros – šių gausu visame pastate. Vitrininiai langai pasirinkti neatsitiktinai – sprendimą padiktavo noras ištisus metus stebėti besikeičiančią gamtą. Vilniuje įsikūrusi bendrovė „Betonys“, kurios specializacija – grindų paruošimas ir betonavimas, naudodama pažangiausias technologijas ir profesionalią vokiečių fir-

TAS

K BJE

.7 Nr

Kaip ir kiekvienas statomas objektas, pasižymintis tam tikrais įrengimo niuansais, lieptas irgi turi būti saugus, patikimas ir ilgai tarnauti. Bendrovės specialistai šiame objekte įrengė ir ąžuolinius lauko laiptus. Statybos ir inžinerines technines paslaugas teikiančiai bendrovei Statybos projektų valdymo grupei šiame objekte patikėtas projekto valdymas ir statybos techninė priežiūra. Įmonės specialistai organizavo projektavimo ir statybos darbus, taip pat remdamiesi iš anksto suformuluotomis užduotimis – rangovų atranką. Pradėjus statybos darbus jie tapo atsakingi už darbų kokybės ir terminų kontrolę statybų metu, rangovų darbų koordinavimą objekte, galiausiai atliko statybos užbaigimo procedūras, parengė techninę, eksploatacinę dokumentaciją ir perdavė ją statytojui. Originalūs, netipiški trikampiai pastatai, pripažino bendrovės Statybos projektų valdymo grupės direktorius, statybos techninės priežiūros vadovas Andrius Montvydas, tapo ir iššūkiu, ir puikiu pavyzdžiu buvo kaip nestandartinę idėją galima paversti kūnu. „Šiam tikslui buvos sutelkta darbinga ir ambicinga užsakovų, architektų bei rangovų komanda. Saviti, originalūs ir netipiniai sprendiniai skatino dirbti išsijuosus, pasitempti ieškant būdų juos kuo geriau ir racionaliau įgyvendinti. Kiekvieną neeilinį techninį sprendimą įgyvendinome kūrybiškai ir su už-

sidegimu, tam buvo sudarytos visos sąlygos. Užsakovai į kiekvieną darbuotoją žiūrėjo su pasitikėjimu ir palankumu, nes kitaip nieko padaryti nebūtų pavykę. Jiems pavyko sukurti tokią atmosferą, kurioje buvo gera kurti ir dirbti, nes ir pačiame komplekse viskas pritaikyta tolesnei kūrybai. Džiugu, kad Lietuvoje esama žmonių, investuojančių į projektus, kurių įgyvendinimas kiekvienam prisidėjusiajam yra ir iššūkis, ir galimybė, ir neįkainojama patirtis“, – pasidžiaugė A. Montvydas. Dar vienas gamtos apsuptyje įkurto kūrybos centro „in Tegra House“ išskirtinumas – novatoriška šildymo ir vėdinimo sistema, veikianti principu „oras–žemė–oras“. Grunte buvo įkastas gruntinis šilumos mainininkas su oro paėmimo ir padavimo ortakiais, kuriais oras patenka į pastatus ir sušildo arba atvėsina patalpas. Šaltuoju metų laiku rekuperacinė sistema su šilumos siurbliu įeinantį orą sušildo iki reikiamos temperatūros. Vasarą oras, patenkantis per gruntinį mainininką, pastatą atvėsina, tad patalpų nebereikia papildomai drėkinti ar sausinti. Kūrybos centre taip pat sudaryta galimybė elektroniniu būdu valdyti šildymo, vėsinimo, apšvietimo ir saugos sistemas. „in Tegra House“ išsiskirs ir specialiai suprojektuotais baldais – konferencijų stalais bei kėdėmis, taip pat Lietuvoje pagamintais sėdmaišiais. Viešosios įstaigos „Verslo ir meno sinergija“ administratorius Marius Mirončikas pasakojo, kad „in Tegra House“ vyksiantys renginiai bus atviri, vienu metu jų planuojama organizuoti keletą ir taip skatinti meno bei verslo sinergiją.

LAIPTŲ, TURĖKLŲ GAMYBA

ELEKTROS ĮRANGA

VISŲ RŪŠIŲ ŽALIUZĖS

KRAŠTOVAIZDIS DVIEJUOSE LYGIUOSE

BETONAVIMO DARBAI

STATYBOS DARBŲ TECHNINĖ PRIEŽIŪRA, STATYBOS IR PROJEKTAVIMO PASLAUGŲ VALDYMAS BEI STATYBOS INŽINERINĖS KONSULTACIJOS

Kūrybos centre „in Tegra House“ naudotos natūralios statybinės ir apdailos medžiagos.

ĮVARDYTI KETURI GERIAUSI 2015-ŲJŲ DANGORAIŽIAI

1 20

r. 7

LIS

U SA

Architektus, inžinierius ir statytojus vienijanti tarptautinė organizacija – Aukštųjų pastatų ir miesto arealo taryba (The Council on Tall Buildings and Urban Habitat, CTBUH) – jau paskelbė keturis pastatus, kurie varžysis dėl geriausio pasaulio dangoraižio apdovanojimo. Nominuota po vieną objektą iš keturių pasaulio regionų: Amerikos žemyno, Azijos ir Australijos, Europos, Artimųjų Rytų ir Afrikos – iš 33 šalims atstovaujančių kandidatų. Lapkričio mėnesį vienas iš ketverto pelnys geriausiojo titulą.

Nr. 1 Niujorke

2014 metais Niujorke iškilęs „Pirmuoju numeriu“ vadinamas Pasaulio prekybos centro dangoraižis (One World Trade Center) turi dar ir kitą pavadinimą – Laisvės bokšto (Freedom Tower). Jis turėtų tapti ne tik šiuo metu kylančio Pasaulio prekybos centro komplekso, bet ir viso Niujorko ašimi. Tarptautinis architektų biuras „Skidmore, Owings & Merrill“, išaugęs iš beveik prieš 85 metus Čikagoje architektų trijulės įkurtos praktikos, Pasaulio prekybos centro vietoje iškilusį „Pirmąjį numerį“ kūrė kaip drąsią miesto horizontą ženklinančią ikoną, kurios dizainas dera su gretimu memorialu ir kuri turi didžiulę simbolinę reikšmę miestui bei šaliai. Forma pastatas primena klasikinius Niujorko dangoraižius, iš kurių miestas geriausiai ir atpažįstamas. Su šiuo objektu buvo siejami dideli dizaino lūkesčiai – jie, geriausią pasaulio dangoraižį renkančios komisijos vertinimu, buvo net viršyti. Tęsiant ilgą ir išradingą Amerikos aukštųjų pastatų statybos tradiciją, projektuojant dangoraižį buvo panaudoti novatoriški architektūrą, statybas, miesto planavimą, saugumą ir tvarumą sujungiantys sprendimai. Laisvės bokštas išskirtinis ne tik aukščiu (541 metrą siekiantis kūrinys pripažintas aukščiausiu JAV statiniu). Manoma, kad dėl konstrukcijų patvarumo, inžinerinių sprendimų jis įeis į JAV statybos istoriją. Pastato konstrukcijoms sunaudota apie 48 tūkst. tonų plieno ir 200 tūkst. kubinių metrų betono. Dangoraižyje sumontuoti 9 eskalatoriai ir 70 liftų. Didžiojoje dalyje patalpų įsikurs biurai, bus įrengti restoranai, trijuose viršutiniuose aukštuose – apžvalgos aikštelės. Pasirinktas dangoraižio aukštis simbolinis – 541 metras lygu 1776 pėdoms (1 pėda lygi 0,3048 metro), o 1776 metais buvo priimta JAV nepriklausomybės deklaracija. Taigi pagal šį rodiklį pastatas patenka į pirmąsias aukščiausių pasaulio pastatų gretas. Tiesa, šis 104 aukštų objektas į aukščiausių pastatų viršūnes pakilo dėl smailės, kurios aukštis siekia 124 metrus. Buvo kilę karštų diskusijų, ar antena gali būti laikoma objekto dalimi. Nėra duomenų, kad šį aukščiausio JAV pastato titulą ir jį suteikusią Aukštųjų pastatų ir miesto

Neatsitiktinai pasirinktas „Pirmuoju numeriu“ numeriu tituluojamo dangoraižio 1776 pėdų aukštis – 1776 metais buvo priimta JAV nepriklausomybės deklaracija.

APDOVANOJIMŲ ISTORIJA

Daugiaaukštis su žaliojo statinio etikete Net 55 procentus Singapūre duris atvėrusio modernaus 40-ies aukštų A klasės biurų komplekso „CapitaGreen“ fasado dengia gyva augmenija.

Konkursą rengianti Aukštųjų pastatų ir miesto arealo taryba (centrinis biuras Mineapolyje, JAV) yra pasaulyje pripažinta kompetentinga tarptautinė organizacija, užsiimanti aukštuminės statybos problematika. Apdovanojimą geriausiam pasaulio daugiaaukščiui taryba skiria kasmet nuo 2007-ųjų. Komisijos atstovai teigia, kad šiemet vertinant visus projektus buvo itin atsižvelgiama į tai, kiek dėmesio skirta tvarumui, augmenijos panaudojimui, nes tai gerina pastato naudotojų komfortą ir kartu mažina objekto poveikį aplinkai. Dalis pastatų sulaukė pagyrų dėl skulptūrinės formos ir urbanistinės nuotaikos. Praėjusiais metais geriausio pasaulio dangoraižio titulą pelnė prancūzų architekto Jeano Nouvelio ir prancūzų menininko bei botaniko Patricko Blanco Sidnėjuje (Australija) sukurtas mišrios paskirties miesto atnaujinimo projektas „One Central Park“. Tarybos teigimu, šiuo metu pasaulyje yra 935 baigti statyti dangoraižiai, kurių aukštis viršija 200 metrų. Didžioji dauguma dangoraižių 2014 metais buvo pastatyti Azijoje. Iš 97 baigtų 74 yra Azijos žemyne (tarp jų 58 – Kinijoje).

„Burj Mohammed Bin Rashid Tower“ Vertindama šį 382 metrų aukščio Abu Dabio pastatą konkurso komisija gyrė miražo efektą, sukuriamą banguotos bokšto dangos – jis kelia dykumos aliuziją. © Foster Partners

tatuose, atitinka vieno hektaro ploto mišką.

382 metrų aukščio Abu Dabio pasididžiavimas

arealo tarybą oficialiai palaikytų Amerikos architektų institutas (American Institute of Architect) ar JAV vyriausybės kanceliarija.

Daugiaaukštis žaliasis pastatas

Kitas dėl geriausio dangoraižio vardo besivaržantis statinys – 2015 metų vasaros pradžioje Singapūre duris atvėręs itin modernus 40-ies aukštų A klasės biurų pastatas „CapitaGreen“ (Azijos ir Australazijos regionas), kurio išskirtinumas yra gyva augmenija, dengianti net 55 procentus fasado. Komisija pabrėžė, kad projekto autoriai sukūrė naują būdą apželdinti aukštų pastatų fasadus augmenija – tai padaryta įterpiant ją į dvigubą fasado sieną. Taip atsiranda ne tik pavėsis, bet ir galimybė panaudoti fasadą žemės ūkio produkcijai auginti, didėja aplinkosauginis bei psichologinis poveikis. 82 tūkst. kvadratinių metrų ploto žaliasis dangoraižis – bendras vieno žymiausių Japonijos architektų, 2013 metų Pritzkerio laureato Toyo Ito, ir tarptautinės architektų firmos „RSP Architects“ darbas, kuris puikiai atspindi ne tik abiejų projekto dalyvių profesionalumą, bet ir siekį kurti tvariąją architektūrą. T. Ito yra sakęs, kad savo projektuose sujungia minimalizmą su naujausiomis technologijomis, kartu įpindamas tradicinės ir šiuolaikinės Japonijos kultūros elementų. 34 metus kuriantys „RSP Architects“ specialistai išsiskiria holistiniu požiūriu į architektūrą – visada ieško efektyvių ir tvarių sprendimų.

Milane išdygo „Vertikalusis miškas“

Singapūro daugiaaukščiui Europos regione žalumu nenusileidžia 2013 metais Milane išdygęs 80 ir 112 metrų aukščio bokštų „Vertikalusis miškas“ (it. Bosco Verticale). Dar 2014 metais jis pelnė Frankfurto miesto steigiamą Tarptautinį daugiaaukščių apdovanojimą (International Highrise Award) kaip gražiausias ir novatoriškiausias pasaulio daugiaaukštis. „Vertikalusis miškas“ komisijos liaupsių sulaukė už tai, kad sugebėjo į Milano padanges iškelti 800 medžių ir 14 tūkst. kitų augalų. Tada komisijos pirmininkas Christophas Ingenhovenas pažymėjo, kad „Vertikalusis miškas“ yra žmogaus kontakto su gamta poreikio išraiška ir novatoriška, drąsi tankiai apgyvendintų rytojaus miestų idėja. Aukštųjų pastatų ir miesto arealo tarybos komisija jungtinių italų architektų pajėgų „Boeri Studio“ (dabar „Barreca & La Varra“ ir „Stefano Boeri Architetti“) sudaigintą daugiaaukščių duetą pavadino precedento neturinčiu tokios gausybės augmenijos pakėlimo į didelį aukštį pavyzdžiu. Gyvas pastato fasadas, kuriame atsirado vietos daugiau kaip 90 rūšių augalų, organiškai jungiasi su supančia aplinka. Ši schema išsiskiria tuo, kad augalai tarnauja kaip bokšto išorinio kiauto pratęsimas. „Vertikalusis miškas“ – tai daugybę gyventojų turintis daugiaaukštis, kuriame pabandyta sodrų kraštovaizdį integruoti į architektūros fasadą. Projekto autoriai siekė sukurti koncepciją, kaip atkurti ant žemės prarastus miškus juos perkeliant į gyvenamąsias pastatų erdves. Augmenija, pasodinta abiejuose pas-

1 20

r. 7

LIS

U SA

Nenuostabu, kad varžytuvėse dėl geriausio pasaulio dangoraižio vardo Artimųjų Rytų ir Afrikos regionui atstovauja vienas iš Jungtinių Arabų Emyratų daugiaaukščių. Tik ne vienas Dubajaus bokštų, o sostinėje Abu Dabyje 2014 metais baigtas statyti dangoraižis, pavadintas JAE viceprezidento ir ministro pirmininko Mohammedo Bin Rashido vardu. „Burj Mohammed Bin Rashid Tower“ yra tik vienas 700 tūkst. kvadratinių metrų ploto Pasaulinio prekybos centro komplekso elementų – čia dar stovi viešbutis, biurų pastatas. Komplekse taip pat veikia tradicinis rytietiškas turgus, net septyniuose aukštuose įsikūrusios parduotuvės, prekyvietę dengia stiklinis stogas, o visas komplekso dalis jungia tiltų sistema. Abu Dabio širdyje, senos centrinės prekyvietės vietoje, iškilęs bokštas įsilieja į kultūrinį ir geografinį kontekstą ir dizainu, ir paskirtimi. Komisija gyrė miražo efektą, sukuriamą banguotos bokšto dangos – ji kelia dykumos aliuziją. Tradicinis arabų turgus, kuriame galima rasti visko nuo šiuolaikinių prabangos prekių iki vietos amatininkų dirbinių, padeda integruoti bokštą į supančią aplinką. Aukščiausią Abu Dabio pastatą buvo patikėta suprojektuoti 2015 metais didžiausia architektų įmone Jungtinėje Karalystėje pripažintam biurui „Foster + Partners“. Tarptautinė biuro patirtis siekia bene 50 metų, o darbuotojų skaičius visame pasaulyje viršija tūkstantį.

„Vertikalusis miškas“ Milane išdygęs 80 ir 112 metrų aukščio bokštų „Vertikalusis miškas“ (it. Bosco Verticale) dar 2014 metais pelnė Frankfurto miesto steigiamą Tarptautinį daugiaaukščių apdovanojimą (International Highrise Award) kaip gražiausias ir novatoriškiausias pasaulio daugiaaukštis. © Kirsten Bucher

Naujas balkoninis armavimo elementas

HIT HP/SP MV

HIT HP/SP MV-OU-OD

HALFEN HIT ETA-13/0546

HIT HP/SP MV-COR

HIT HP/SP MV-ES

HIT HP/SP ZV

•Sertifikuotas CE •Atsparumas ugniai EI120 •Nauji konstrukciniai sprendimai

Oficialus HALFEN atstovas Lietuvoje: „Denia Solutions“, UAB J. Savickio g. 4, LT-01108 Vilnius

Susisiekite: tel. +370 655 78 565, el. p. info@denia.lt, www.denia.lt

LIETUVIŠKA VIZIJA JAV MEGAPOLIUI – GYVENTOJUS MAITINANTIS ŽALIASIS PASTATAS Transporto spūstys, triukšmas, oro užterštumas ir panašūs dalykai tapo įprastais didmiesčių gyventojų palydovais. Šiandienos tendencijos neišvengiamai daro įtaką ir moderniajai urbanistikai bei architektūrai, ieškančiai naujoviškų žmogaus gyvenimo kokybės gerinimo, tvarios aplinkos, darnaus civilizacijos bei gamtos sugyvenimo sprendinių. Šios temos ryškiai atsispindi ir Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto absolvento Mariaus BARANAUSKO bakalauro darbe (vadovas Gintautas NATKEVIČIUS), kuriame pristatomas daugiafunkcio gyvenamojo pastato su integruotomis vertikalios žemdirbystės technologijomis Jungtinėse Amerikos Valstijose, Niujorke, projektas. Principas „Pasigamink pats“

Vertikalios žemdirbystės idėja itin aktuali intensyvaus tankumo megapoliuose. Industriniai didžiųjų miestų rajonai tapo gerokai per didelio mastelio, o norint išmaitinti tokį skaičių žmonių reikia gausių išteklių, dirbamos žemės plotų, šiems prižiūrėti – atitinkamų darbuotojų pajėgų, didelių vandens resursų, o geriamasis vanduo dėl smarkaus užterštumo didmiesčiuose tapo didžiule vertybe. Atgabenti produkciją į miestus irgi reikalauja nemažų sąnaudų ir laiko.

Anot projekto autoriaus, nors tam tikruose miesto rajonuose galima įrengti specializuotas patalpas, kuriose vaisiai, daržovės galėtų būti sandėliuojami ilgesnį laiką, ir iš ten prekes pristatyti į artimiausius pardavimo skyrius, tačiau vertikalios fermos koncepcija tokį sandėliavimą paverčia kartu ir auginimu. Antai apskaičiuota, kad vienų metų produkcijos kiekis viename vertikalios žemdirbystės ūkio are vidutiniškai atitinka 4,6 aro įprasto ūkio rodiklius. Kiekvienoje kaimynystėje įrengus ūkį, kuris aprūpintų visą rajoną, nebeliktų poreikio produktus gabentis iš svetur, sumažėtų jų kaina ir pristatymo sąnaudos. Taip pat gyventojai žinotų, kur ir kaip auginamas jų valgomas maistas, jis visada būtų šviežias. Plėtojant tokią infrastruktūrą miesto poreikis importuoti daržoves sumažėtų iš esmės arba visiškai išnyktų. Vertikaliuose ūkiuose vandens sunaudojama šimtus kartų mažiau nei įprastuose, nes jis nuolat perdirbamas, naudojamas kelis kartus, taip pat surenkamas ir įdarbinamas lietaus bei nuotekų vanduo.

Objektui – išskirtinė vieta

KTU absolvento M. Baranausko pristatomai daugiafunkcio pastato koncepcijai pasitarnavo ir numatyta objekto dislokacija. Projektuojamas sklypas yra Manhatano vakarinėje dalyje, Čelsio rajone. Būsimo statinio vietai patrauklumo pirmiausia suteikia nedidelis atstumas iki vandens telkinio – ši neužstatyta zona sudaro sąlygas atviram kraštovaizdžiui. Be to, už kelių šimtų metrų nuo sklypo ribos teka Hadsono upė. Kitas neabejotinas pranašumas – kaimynystė su vakarinėje pusėje besiribojančia buvusia geležinkelio linija. Šiandien linijiniu parku paversta virš žemės paviršiaus 9 metrus pakilusi geležinkelio linija puikiai reprezentuoja šį rajoną. 2011-aisiais rekonstruotas „The High Line“ parkas tapo gyventojų ir Niujorko turistų traukos tašku. Čia įsikūrė daug meno galerijų, kavinių, tad ir nauji apartamentų pastatai itin populiarūs dėl patrauklių urbanistinių, socialinių bei kraštovaizdžio sprendimų.

Kūrė ryšius su parku

Projektuojamą pastatą sudaro trys pagrindinės funkcinės dalys: gyvenamoji, vertikalus ūkis ir visuomeninė. Dėl tankaus urbanistinio užstatymo ir nedidelio žemės sklypo objektas orientuotas vertikalia kryptimi, tačiau pagal konkurso sąlygas aukštingumas negali viršyti 50 metrų. Apatinė sklypo dalis kaitoma tinklelio principu, nes tūriai formuojami iš vertikalių 5 x 5 metrų dydžio kolonų – jos bus naudojamos vertikaliai žemdirbystei.

S IJO

OSG IOJOL D N UH SETC 7//T

rr..7 5 NN 5 1 22001

MARIUS BARANAUSKAS:

„Projektas Niujorke pasirinktas neatsitiktinai. Pirma, bakalauro darbas turi atspindėti šių dienų problemų sprendimus, ir ne tik Lietuvos mastu, sprendimai turi būti globalūs, atliepti didžiausius pasaulio skaudulius. Besaikis gėlo vandens naudojimas, milžiniškų žemės plotų žemdirbystė, chemikalai maisto produktuose ir kiti negatyvūs dalykai – dideliu greičiu augančios žmonijos populiacijos padariniai, ir tai turime suvaldyti. Architektams, urbanistams turi būti keliami didžiuliai reikalavimai ne tik atsižvelgti į esamą, bet ir numatyti būsimą situaciją. Antra, man pačiam įdomu skirtingose pasaulio vietose ieškoti tinkamų sprendimų galimybių. Prieš metus teko studijuoti Ispanijoje pagal „Erasmus“ mainų programą – ten visiškai kitoks klimatas, tad architektūriniai sprendimai dažnai priešingi negu Lietuvoje. Šiuo metu dirbu architektų biure „G. Natkevičius ir partneriai“. Man pasisekė, nes atsidūriau šaunioje architektų komandoje, todėl dabar semiuosi praktikos žinių. Manau, universitetas yra tik įžanga į architektūrinį procesą, įdomiausia ir didžiausią įtaką turinti dalis architektūroje – architekto žinios, patirtis, gebėjimas spręsti gausybę skirtingų iššūkių. Todėl artimiausiu metu nežadu tęsti studijų – geriausiai žinias man sekasi įsisavinti praktiškai atliekant užduotis.“ Tai užtikrins galimybę į kiekvieną bloką patekti didesniam saulės spindulių srautui, be to, sumažėja sklypo užstatymo plotas ir atsiranda daugiau vietos viešosioms erdvėms, kurios galėtų tarnauti kaip tarpinė stotelė tarp linijinio parko ir miesto gatvės lygių. Taip pat tai galėtų būti unikali zona su įspūdingu šviesos ir šešėlių spektakliu bei gausybe žalumos skirtinguose lygiuose pačiame miesto centre. Gyvenamoji pastato dalis pakelta 30 metrų nuo žemės paviršiaus siekiant orientuoti tūrio šešėlį ne į sklypo, bet į gatvės zoną. Be to, aukščiau esančios patalpos ekonomiškai labiau atsiperka ir yra patrauklesnės gyventojams, nes matymo vaizdas – gerokai platesnis, taip pat jaučiamas ir tam tikras atotrūkis nuo miesto šurmulio. Visuomeninės zonos objekte formuojamos iš rampų ir tarpinių tūrių, jose atsiranda funkcinių prekybos, sporto, laisvalaikio erdvių. Kylant rampomis galima ne tik pasimėgauti pačiu lipimu kaip rekreaciniu procesu, bet ir grožėtis gyvybe vertikalaus ūkio kolonų viduje. Rampomis kuriamas ir ryšys su linijiniu parku. Atitinkamą pastato mikroklimatą padeda kurti ir stogo terasa, kurioje funkciškai reikalingi vandens rezervuarai tarnauja kaip miesto vandens telkiniai, o erdvės formuojamos iš vertikalaus ūkio padiktuotų morfotipų.

Nuo kavinės iki sporto salės

Visuomeninėje dalyje, pirmame aukšte, projektuojamos registratūros butų savininkams ir lankytojams, taip pat dvi lauko kavinės. Iš gatvės lygio per pirmą aukštą kyla rampa, kuri yra dalis viešosios erdvės ir yra projektuojama kaip promenada, alėja, kuria einant galima grožėtis augalų ūkiu, įsiliejančiu į miesto kraštovaizdį. Trečiame aukšte numatyta daržovių parduotuvė, kurioje būtų tiekiama šviežia produkcija „The High Line“ parko lankytojams tiesiai iš vertikalios ūkininkystės modulių. Per parduotuvės patalpas taip pat driekiasi rampa, kuri kyla iki penkto aukšto. Čia numatytos meno galerijos patalpos. Septintame aukšte suprojektuota kavinė, kurios viršutiniame promenados taške galima išgerti puodelį kavos arba pasigardžiuoti iš šviežių vaisių ar daržovių pagamintu patiekalu. Šiame aukšte taip pat suprojektuota nedidelė sporto salė, skirta ne tik namo gyventojų, bet ir svečių poreikiams. Gyvenamąją dalį sudaro keturi viršutiniai pastato aukštai su dviejų tipų butais, o ant stogo įrengta žalioji zona. Viena jos dalis – uždaros stiklinės zonos, skirtos augalininkystei, kita – atviros poilsio zonos. Pastato vertikalios ūkininkystės moduliai skirti daržovėms ir vaisiams auginti. Modulių viduje numatoma rampų ir vertikaliai ašine kryptimi dėstomų auginimo padėklų sistema. Ji gali būti nuimama ar modifikuojama. Rampose taip pat numatomas bėgelis surinkimo konteineriams, kurie įsitvirtintų į bėgelį ir galėtų nusileisti ar kilti automatizuotai be fizinės žmonių pagalbos.

Pasitelkė novatoriškus sprendimus

Auginimo padėklai tvirtinami prie vertikalaus metalo konstrukcijų vamzdžio, kurio viduje įdiegtos visos reikalingos inžinerinės sistemos. Kad būtų užtikrintos geresnės augimo sąlygos naktį, augalų padėklai apšviečiami LED lempomis. Be to, viršutiniame auginimo modulių aukšte įrengiami vandens baseinai su žuvimis medžiagoms, skirtoms aprūpinti daržoves mineralais, gaminti. Techninėse pastato patalpose taip pat numatytos laboratorijos augalų daigams auginti iki tinkamo dydžio. Projekto autoriaus sumanymu laboratorijose būtų naudojama modulinė technologinė keičiamos konfigūracijos sistema, kuri palengvins prisitaikymą prie naujų reikalavimų ir besikeičiančių laboratorijos poreikių. Dirbtinis mikroklimatas patalpose sukuriamas pasitelkus inžinerines oro vėdinimo, drėgmės palaikymo, šildymo ir apšvietimo priemones. Siekdamas vertikalios žemdirbystės darnos su gyvenamosiomis patalpomis ir pritaikyti novatoriškus būdus augalams auginti ir prižiūrėti, projekto autorius pasitelkė ir kitų įvairių sričių naujųjų technologijų sprendimus, kaip antai vėjo turbinų su elektros generatoriais sistema, biomasės katilinė, hidroponikos principu parengtas ūkininkystės modulis, pastate sukaupiamo lietaus ir nuotekų vandens naudojimas jį perdirbant, pastato fasado kolorito parinkimas pagal spalvų ypatybes, skirtingai atspindinčias natūralius saulės šviesos spindulius.

RENOVACIJA KOL KAS BE ALTERNATYVŲ

Senų daugiabučių gyventojams siūlant imtis pastatų atnaujinimo, būdų, kaip tai daryti, pateikiama labai ribotai. Įprastai rekomenduojami pigus ir brangus variantai be jokių tarpinių alternatyvų. Tokia situacija kelia specialistams susirūpinimą. Jie vis dažniau užduoda klausimą, kada bus renovuojami renovuoti daugiabučiai. Dviejų sprendimų neužtenka

Energetikos ir termoinžinerijos technologijos mokslų daktaras, daugiabučių namų modernizacijos ekspertas Ramūnas Gatautis pripažino, kad gyventojams įprastai pateikiami du namo modernizavimo variantai: vienas – pats pigiausias, o kitas – pats brangiausias, kad žmonės jo nesirinktų. Tad gyventojai neretai pasirenka patį pigiausią kailinių uždėjimą namui, o ne kapitalinį namo remontą. „Esu tas, kuris stovi prieš namą ir gyventojams aiškina visas galimas alternatyvas. Mano misija – būti daugiabučio namo advokatu ir prižiūrėti, kad visi modernizavimo proceso dalyviai, pradedant investicinio plano rengėjais, baigiant statybininkais, nekvailintų gyventojų, kad darbus atliktų taip, kaip reikia. Todėl nemėgstu pristatyti tik du variantus ir taip nedarau. Juk daugiabutyje, 30 ar 50 metų nemačiusiame kapitalinio remonto, senos visos inžinerinės sistemos. Tenka susidurti su atvejais, kai namas apšiltinamas naudojant pigiausias medžiagas ir tuo darbai baigiasi – inžineriniai tinklai, vamzdynai nekeičiami. Pavyzdžiui, niekaip negalėjau suprasti, kodėl name, kuriame dėl elektros įrangos kilo bent du gaisrai, ji vis tiek nekeičiama. Vienas gyventojas prasitarė, kad komunalinių ūkių bendrovės, kapitališkai sutvarkius namą, paprasčiausiai pritrūktų darbo“, – stebėjosi R. Gatautis. Anot jo, pirmas žingsnis turėtų būti toks – daugiaIC JA bučio namo butų savininkams papasakoti, kas ir koA dėl būtų daroma, kiek vienas ar kitas sprendimas gali OV kainuoti, koks būsimų darbų ilgaamžiškumas, kokie N E

.7 Nr

techniniai niuansai. Pateikti tik du galimus sprendimus gyventojų atžvilgiu nesąžininga. „Jeigu organizuojame daugiabučių namų gyventojų susirinkimą, kuriame aptariami namo atnaujinimo klausimai, jis tęsiasi tris ar keturias valandas, nes viską apžvelgiame pažingsniui: kokius darbus privalu atlikti ir kokių yra galimybių, techninių niuansų, kiek tai kainuos. Gyventojai apsisprendžia, sprendimas užfiksuojamas protokole, tuomet tampa aišku, kas turi būti įrašyta į investicijų planą. Tokiu atveju žmonėms tampa daug paprasčiau apsispręsti dėl renovacijos“, – sakė specialistas. R. Gataučiui ne kartą teko stebėti gyventojų elgseną, kai jiems buvo pasiūlyti tik du namo modernizavimo variantai. Tuomet du trečdaliai žmonių renovacijos norėtų, bet jie pritartų A variantui, dalis pritartų B variantui, o likusieji apskritai renovacijos nenorėtų. Balsavimas tokiu atveju žlunga, ir renovacija nepradedama. Bandymas sukurti alternatyvą, kad gyventojai galėtų pasirinkti, išties yra alternatyvos neturėjimas. Renovacijos ekspertas yra peržiūrėjęs daug investicinių planų, ypač tų, kuriuos yra rengusios savivaldybių įsteigtos renovacijos administravimo įmonės. Į vieną variantų būna įtraukta visa įmanoma egzotika, sunkiai įgyvendinami sprendimai, kurių norint renovacijos net nevertėtų siūlyti. Suprantama, tokius variantus gyventojai atmeta nesigilindami, kad kai kuriuos sprendinius būtų galima perkelti į kitą siūlomą variantą.

Neįvertina visų privalumų

Siūlydami modernizuoti daugiabučius, investicinių planų rengėjai gyventojams pasirinkti pateikia du energinį efektyvumą didinančių priemonių paketus – A ir B. Pirmajame dažniausiai būna standartinės priemonės, numatytos Vyriausybės patvirtintoje programoje kaip kompensuotinos. B paketas neapsiriboja standartiniais sprendimais, jame būna numatytas ir atskiros vėdinimo sistemos įrengimas, ir papildoma drenažo sistema bei kitos kompleksinės priemonės. Žinoma, kartais įtraukiami ir nebūti sprendimai. „Kažkodėl susiklostė tradicija, kad A pakete pateikiamas fasado atnaujinimo sprendimas – tinkuojamasis su polistireninio putplasčio termoizoliacija. Kitokių sprendimų nebūna. Tai padaroma pateikiant B paketą, kaip alternatyvų A paketui. Ten dažniausiai

65 būna numatytas neva alternatyvus fasado atnaujinimo sprendimas – ventiliuojamasis su mineraline vata. Tačiau sprendimų yra daugiau nei šiuodu, tik kažkodėl jie nebūna pateikiami“, – stebėjosi Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Statybinių medžiagų katedros docentė dr. Ramunė Žurauskienė. Anot jos, ventiliuojamoji sistema su mineraline vata yra brangesnė už tinkuojamąją su polistireniniu putplasčiu. O pateikiant šiuos sprendimus skirtinguose priemonių paketuose sudaroma tarsi jų priešprieša. Mineralinė vata sėkmingai naudojama ir tinkuojamuosiuose fasaduose, o gal ir polistireninis putplastis ventiliuojamuosiuose fasaduose – taip pat. Dr. R. Žurauskienės teigimu, jeigu gyventojai paiso tik mažesnės kainos, o taip kol kas dažniausiai ir būna, jie net nesvarsto galimybės rinktis gal brangesnį, bet ilgaamžiškesnį sprendimą. Nesiaiškinama, kodėl tas sprendimas brangesnis, ar jis tinkamesnis, ar saugesnis, ar patogesnė eksploatacija, kokių dar turi privalumų. „Lyginant tinkuojamąjį fasadą naudojant polistireninį putplastį su ventiliuojamuoju fasadu, kuriame termoizoliacijai panaudota mineralinė vata, kainos skirtumas gali būti ženklus ypač dėl apdailos plokščių pasirinkimo įvairovės. Tačiau investicinių planų siūlymuose nepateikiama rinktis tarp tų pačių tinkuojamųjų fasadų termoizoliacijai naudojant arba polistireninį putplastį, arba mineralinę vatą. Tokiu atveju kainos skirtumas nebūtų toks akivaizdus, ir gyventojai galėtų įvertinti sistemų pranašumus pagal kitus kriterijus“, – sakė dr. R. Žurauskienė. VGTU Statybinių medžiagų katedros dėstytoja mano, kad priimtiniausią fasadų šiltinimo ir apdailos sistemą gyventojai galėtų išsirinkti pasiūlant jiems ne du variantus, bet mažiausiai tris ar keturis, o gal ir daugiau. Juk pasirinkimą lemia ne tik termoizoliacinė medžiaga, bet ir apdailos variantai, o jų yra tikrai daug. Pavyzdžiui, tinkuojamajam fasadui galima naudoti ne tik mineralinį ar silikoninį tinką, bet ir keramines ar klinkerines plyteles. Apdailos medžiagų pasirinkimo nestokoja ir ventiliuojamieji fasadai. „Pasirinkimo laisvė yra tikrai didelė, tačiau dažniausiai nueinama primityviausiu keliu – pasiūlomas tinkuojamasis arba ventiliuojamasis fasadas. Kiti aspektai nebesvarstomi, ir gyventojai, manau, dėl to nukenčia, nes negauna išsamios informacijos. Kai jiems pateikiamas pasirinkimas iš dviejų galimų variantų, tuomet diskusijų nebevyksta – dažniausiai viską lemia kaina. Pateikus keturis ar penkis galimus pasirinkimus, turbūt būtų išsamiau diskutuojama, vertinama“, – mano dr. R. Žurauskienė.

Būtina pažvelgti ir į ateitį

Statybos produktų gamintojai ir tiekėjai diskutuoja su investicinių planų rengėjais, kodėl gyventojams nepasiūloma didesnė pasirinkimo laisvė. Atsakymai kartais irgi verčia suklusti – per didelis galimų sprendimų skaičius gali įnešti sumaišties, žmonės susiskaidys ir tuomet iš viso gali nebepritarti renovacijai, jeigu nebus pasirinktas jiems patikęs pastato modernizavimo sprendimas. „Vertinant renovaciją, turėtų būti pasirenkami tokie sprendimai, kad vėliau nebereikėtų grįžti prie jų klausiant: o kaip dabar ištaisyti atsiradusius defektus? Įdiegti sprendimai neturėtų reikalauti nuolatinės priežiūros eksploatacijos metu. Reikia įvertinti ir ateities reikalavimus“, – tvirtino dr. R. Žurauskienė. Svarbiausia sprendimus ir medžiagas parinkti atsižvelgiant į jų naudojimo galimybes, ypatybių nekintamumą eksploatacijos metu bei ilgaamžiškumą. Įprastai pigesni sprendimai kuo nors skiriasi nuo kitų ar neturi tam tikrų ypatybių, todėl viską reikia gerai įvertinti prieš pasirenkant. „Kartais statybininkai eina į kompromisus: žino, kad neturės šimtaprocentinės kokybės, tačiau tuo metu sutaupys pinigų. Vis dėlto pastatų termoizoliacija nėra buitinis prietaisas, kurį galima nesunkiai pakeisti šiam pasenus arba sugedus. Pastatų renovacijos sprendimai pasirenkami negalvojant, kad reikės viską perdaryti. Todėl pravartu detales labai atsakingai pasverti“, – sakė VGTU Statybinių medžiagų katedros docentė dr. R. Žurauskienė. Ji pastebėjo gerėjančias tendencijas Lietuvoje – medžiagas statybininkai renkasi atsakingiau, paiso darbų atlikimo kokybės, vertina savo įmonės įvaizdį ir nenori neigiamų atsiliepimų. Užsakovai taip pat labiau vertina medžiagų ypatybes, medžiagų ir sprendimų skirtumus. Specialistai sutaria, kad keičiasi ir valdžios institucijų požiūris, nebeakcentuojamas mažiausios kainos kriterijus, pabrėžiama kokybė, kompleksiškumas.

Nesiūlo žiūrėti paviršutiniškai

Mineralinės vatos gamintojų asociacijos prezidentas Gintautas Babravičius mano, kad didžiausia problema pasirenkant renovacijos sprendinius – paviršutiniškumas ir įstatymais nustatytas mažiausios kainos kriterijus. „Mažiausia kaina tikrai nereiškia, kad sprendimas bus optimalus. Be to, tokia kaina savaime nereiškia, kad bus tikrai mažiausia. Medžiagų įsigijimo kaina gali būti mažiausia, tačiau vėliau iškyla eksploatacijos, ilgaamžiškumo klausimų. Tuomet paaiškėja reali kaina, kuri jau nebūna mažiausia. Patarlė, kad šykštus moka du kartus, čia labai tinkama“, – sakė G. Babravičius. Jo nuomone, projektuotojai dažnai eina pataikavimo potencialiam klientui keliu. Jeigu būna matyti, kad šiam rūpi tik mažiausia kaina, nesivarginama pateikti argumentų, kodėl galimi kitokie sprendimai, kuo jie būtų naudingesni. G. Babravičius siūlo projektuotojams ir statybininkams išsamiau paaiškinti gyventojams, kokie dar yra galimi sprendimai, kuo jie pranašesni. „Tik bendromis jėgomis galima ugdyti vartotojus. Būtent vartotojus, nes šviesti pirmiausia reikia juos. Išprusę vartotojai bus reiklesni projektuotojams, statybininkams, nebesivadovaus primityviausiais kriterijais ir investuos daugiau į savo ateitį. Kol kas daugiausia akcentuojamas mažiausios kainos kriterijus, o taip neturėtų būti. Turi būti suformuotas kriterijų rinkinys atsižvelgiant į daugelį aspektų: praktiškumą, ilgaamžiškumą, gaisrinę saugą, be abejo, energinį efektyvumą“, – kalbėjo G. Babravičius.

SA 2015 Nr. 7 / reklama

NAUJOVIŠKA MEDŽIAGA MAŽINA DARBO SĄNAUDAS Kada renovuosime renovuotus namus – tokį klausimą pusiau juokais, pusiau rimtai dažnai galima išgirsti statybininkų diskusijose. Visi sutaria, kad bendrą rezultatą lemia medžiagų kokybė ir tinkamai atlikti darbai. Pasirinkusieji novatoriškas, kokybiškas medžiagas visuomet gali tikėtis geresnio įvertinimo nei tie, kurie paiso tik mažiausios kainos kriterijaus. Parinko novatorišką sistemą Kauno K. Baršausko gatvėje atnaujinamo daugiabučio, pažymėto 88 numeriu, gyventojai gali būti ramūs, nes savo pastatui termoizoliuoti pasirinko fasado šiltinimo variantą su naujoviška akmens vata. Tokią sistemą statytojai rinkosi siekdami kuo didesnio efekto, ją paprasta įrengti, sistema nereikalauja daug eksploatacinės priežiūros. Senam penkių aukštų daugiabučiui modernizuoti buvo pasirinktas ventiliuojamojo fasado sprendimas. Tai irgi parodo, kad gyventojai nori kuo didesnio efektyvumo, galvoja apie ilgaamžiškumą. Jeigu žmonėms siūloma rinktis energinį efektyvumą didinančių priemonių paketą, dažnai jiems priimtinesni tampa pigesni variantai. Svarstant klausimą dėl renovacijos sprendimų, daugiabučio Kaune gyventojai nesiorientavo į mažiausią kainą. Pastato modernizavimo darbus atliekančios įmonės „ON Baltic“ architektai teigė, kad sprendimas, kokią termoizoliacinę sistemą rinktis, jau buvo priimtas anksčiau. Statybų bendrovei reikėjo tik parinkti tinkamas medžiagas. Statybininkai išorės sienoms termoizoliuoti pasirinko dvitankes ROCKWOOL akmens vatos plokštes VENTI MAX.

Pirmiausia dėl to, kad jas montuojant patiriama mažiau darbo sąnaudų, sugaištama mažiau laiko, be to, sunaudojama mažiau tvirtinimo detalių bei papildomų medžiagų. Dvitankės plokštės leidžia tolygiai uždengti fasadą vienu termoizoliacijos sluoksniu. Prie esamos sienos paviršiaus glundanti plokštės pusė yra minkštesnė, o išorinė – kietesnė. Bendrovės „ON Baltic“ specialistai taip pat pabrėžė, kad naudojant šias plokštes nereikia vėjo izoliacinės plėvelės. Be to, šilumos izoliavimo parametrai – irgi labai geri. Statybų įmonės atstovai teigė fasadų šiltinimo darbus atlikę ir naudodami kelių sluoksnių mineralinę vatą. Tačiau išmėginta naujovę ji pasiteisino ir bus naudojama ateityje. „Pastatas, kurį renovuojame Kauno K. Baršausko gatvėje, yra mūrinis. Kaip ir visuose anuomet statytuose namuose, čia sienų paviršiaus nelygumų yra nemažai. Tad dvitankės plokštės būtent tokiu atveju irgi labai tinkamos“, – pasakojo bendrovės „ON Baltic“ architektė. „Rangovo požiūris renkantis sprendimus – šiuolaikinis, taip pat pragmatiškai pažiūrėta į darbo sąnaudas. Akivaizdu, įrengti vieną termoizoliacijos sluoksnį yra greičiau, patogiau ir paprasčiau nei daugiasluoksnį šiltinimo sumuštinį dengiant fasadą keliais mineralinės vatos sluoksniais, kurie yra skirtingų rūšių, storio ir pan.“, – sakė „Rockwool“ atstovas A. Buska. Pranašumų – daug Anot A. Buskos, dvitankės akmens vatos plokštės už įprastas yra visokeriopai pranašesnės. Jas lengva pjaustyti, plokštės yra gana standžios ir elastingos. Jas sudaro du skirtingų tankių sluoksniai: didesnio ir mažesnio.

SA 2015 Nr. 7 / reklama

67 67 67

Bendrovės “Rockwool” atstovas Andrius BUSKA teigė, kad dvitankės plokštės už įprastas visokeriopai pranašesnės. Skirtingų tankių sluoksniai nėra suklijuoti, tokios plokštės išgaunamos gamybos proceso metu. Viršutinis didesnio tankio ir kietesnis sluoksnis vienu metu tarnauja kaip termoizoliacija ir vėjo izoliacija, o prie sienos glaudžiasi mažesnio tankio minkštesnis sluoksnis. Jo paskirtis – užtikrinti pagrindinę termoizoliaciją ir savotišką amortizaciją, nes sluoksnis prisitaiko prie lokalių sienos nelygumų. Pavieniai nelygumai priglunda ir įsispaudžia minkštame sluoksnyje, šitaip nedarydami jokio poveikio išorės paviršiaus lygumui. Dvitankėms plokštėms tvirtinti reikia mažiau tvirtinimo elementų, palyginti su daugiasluoksnio šiltinimo sistema. Novatoriškos ROCKWOOL plokštės VENTI MAX yra sukurtos ir skirtos būtent ventiliuojamiesiems fasadams šiltinti. Tinkuojamiesiems fasadams naudojamos kitokio tipo, bet irgi dvitankės plokštės.

„Ventiliuojamuosiuose fasaduose su nelygumais lengviau susitvarkyti – vietomis termoizoliacinė medžiaga, dažniausiai mineralinė vata, tiesiog paspaudžiama. Tačiau čia gali kilti kitų problemų. Antai projektuotojai bus numatę, kad termoizoliacijos storis turi būti 20 centimetrų, o suspaudus vatą lieka 19 centimetrų storio ar dar plonesnis sluoksnis. Buvo ne vienas atvejis, kai panašius dalykus užfiksavo statybų techniniai prižiūrėtojai. Kai kuriais atvejais geriau kiek paspausti mineralinę vatą lyginant sienas, negu palikti tarpus“, – pasakojo A. Buska. Jis priminė, kad renkantis termoizoliacines medžiagas būtina atsižvelgti į jų naudojimo galimybes, ilgaamžiškumą, ypatybių nekintamumą eksploatacijos metu. Pastatų renovacijos sprendimus reikia rinktis tokius, kad po keleto metų nereikėtų vėl grįžti prie renovacijos klausimo.

Nelygios sienos – dažna problema Senų daugiabučių fasadai lygumu nepasižymi, tad dažnai statybininkams kelia papildomų rūpesčių. Nelygumus mėginama ištaisyti naudojant profilius ar medinius tašus, ieškoma ir kitokių sprendimų. Pavyzdžiui, termoizoliacinės medžiagos klijuojamos skirtingais klijų sluoksniais, bet tuomet klijų išeiga būna labai didelė, o kartu didėja ir sąmata. Bėdų kelia ir smeigės, nes dėl nelygumų prireikia pirkti kitokias, negu buvo numatyta pirminiame variante, neįvertinus galimų keblumų. Atsiranda ir kitokių problemų, kurias statybininkai vienaip ar kitaip išsprendžia. Tačiau specialistai abejoja, ar parinkus ne patį tinkamiausią sprendimą ateityje nekils problemų, ar neskilinės fasadas, neatsiras kitokių defektų. Minkštesne dalimi glusdamos prie sienos, naujoviškos plokštės padeda išlyginti paviršių.

SA 2015 Nr. 7 / reklama

VADOVĖLIUS BŪSIMIEJI STATYBININKAI RAS IR IŠMANIUOSIUOSE TELEFONUOSE

Vilniaus statybininkų rengimo centro (VSRC) suburti partneriai sukūrė ne tik naujų mokymo priemonių, bet ir visavertę skaitmeninę mokymo sistemą

„Dauguma profesiniam rengimui skirtų vadovėlių kurti prieš 10 metų, o darbų technologijos, įrankiai, darbo organizavimo metodai keičiasi labai sparčiai. Žengėme drąsų ir, manau, šiuo metu labai reikalingą žingsnį: subūrėme statybų sektoriaus specialistus, kurie per trejus metus sukūrė šiuolaikinėms technologijoms pritaikytas mokymo priemones. Skaitmeniniai vadovėliai gali lengvai kisti ir būti atsinaujinti. Jie turi ir dar vieną gerą ypatybę – neužima vietos nei mokinio kuprinėje, nei bibliotekos lentynoje. Nešiotis ir skaityti vadovėlius galima visur ir kada tik panorėjus – net išmaniajame telefone“, – su šypsena rugpjūčio 28-jąją baigiamajame projekto „Statybos sektoriaus modulinėms mokymo programoms skirtų mokymo priemo-

Mokytojai išbandė skaitmeninę mokymo terpę. nių rengimas ir modulinių mokymo programų išbandymas“ renginyje kalbėjo VSRC direktorius Juozas Baranauskas. Projekto vadovė, VSRC direktoriaus pavaduotoja ugdymui Daina Kiršanskienė džiaugiasi, kad 2012 metais jai pavyko suburti ne tik statybos technologijas ir jų mokymo metodikas išmanančius žmones – vadovėlių kūrimu užsiėmė per 70 mokytojų, technologų, inžinierių. Jie turėjo taip parinkti ir sudėlioti informaciją, kad ji būtų ne tik teisinga bei aktuali, bet ir patraukli. Išbandė mokyklos Projekto vadovė atskleidė, kad dalį mokomosios medžiagos praėjusiais mokslo metais pamokose jau išbandė ir gerai įvertino 11 profesinio mokymo įstaigų mokytojai bei mokiniai. Per trejus metus buvo parengtos 155 statybos ir statybos inžinerijos, transporto paslaugų bei profesinės sveikatos ir darbo saugos posričių modulinėms mokymo programoms skirtos mokymo priemonės. Jomis galės naudotis visos Lietuvos profesinio mokymo įstaigos, įgyvendinančios statybų

sektoriaus pirminio ir tęstinio profesinio mokymo statybos ir statybos inžinerijos, transporto paslaugų bei profesinės sveikatos ir darbo saugos posričių programas. Skaitmeninėje erdvėje visa ši medžiaga bus lengvai pasiekiama. Sukūrė naujovių Išskirtinis Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro autorių darbas – parengtos 24 priemonės, kurios padės mokytojams vykdyti skirtingų specialybių darbų saugos programas. Iki šiol apie darbų saugą dažniausiai buvo kalbama apibendrintai, neteikiant dėmesio specifiniams kai kurių profesijų ypatumams. „Bendradarbiaudami su šalyje žinomu statinių restauracijos specialistu Jakovu Mendelevičiumi mūsų mokytojai sukūrė du visiškai naujus vadovėlius: „Mūro konservavimas ir restauravimas“ ir „Pastatų apdailos elementų restauravimas“. Ekspertai juos įvertino teigiamai. Skaitmenines jų versijas bus galima visada taisyti ir tobulinti“, – sakė D. Kiršanskienė. Iš minėto parengtų mokymo priemonių skaičiaus 48 vadovėliai ir 25 technologijų kortelių komplektai bus išspausdinti. Vadovėliai prabils UAB „NetVision SDC“ direktorius Gediminas Cibas teigė, kad kartu su VSRC ir „Minties“ leidykla sukurta interaktyvi mokymo platforma yra originalus produktas, kuris galimybėmis ir naudojimo paprastumu gerokai lenkia šiuo metu paplitusią „Moodle“ sistemą. „Visa mokymo medžiaga lengvai pasiekiama mobiliaisiais įrenginiais, bet tai jau neatsiejama šiuolaikinio interneto programų ypatybė. Mūsų sukurta platforma vartotojus nustebins interaktyvumu ir lankstumu. Visos temos, terminai turi tiesioginį ryšį su „Wikipedia“, „YouTube“, „Google“. Tad jeigu medžiaga jau senstelėjo, atnaujintą arba papildomą informaciją internete bus galima susirasti tuoj pat. Mokytojai turi galimybę iš portale esančios medžiagos sudėlioti jų pačių sumanytoms pamokoms reikalingą informaciją savaip. Nenorintiesiems skaityti parengėme galimybę pasirinktą tekstą išklausyti – mūsų sistemoje yra kalbančių vadovėlių. Viską bus galima parsisiųsti į savo įrenginius ir naudotis be interneto ryšio“, – sukurtos platformos išskirtinumus vardijo G. Cibas. Vasarą surengtame seminare apie naujovę išgirdę mokytojai greitai perprato, kaip naudotis šia sistema, tad besimokančiam jaunimui ji bus taip pat lengvai suprantama.

Projektas „Statybos sektoriaus modulinėms mokymo programoms skirtų mokymo priemonių rengimas ir modulinių mokymo programų išbandymas“, projekto kodas Nr. VP1-2.2-ŠMM-04-V-03-014, pareiškėjas – viešoji įstaiga Vilniaus statybininkų rengimo centras Projekto partneriai: Viešoji įstaiga Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centras, Šiaulių profesinio rengimo centras, Viešoji įstaiga Panevėžio profesinio rengimo centras, Viešoji įstaiga Alytaus profesinio rengimo centras, Viešoji įstaiga Kauno socialinių paslaugų ir statybos verslo darbuotojų profesinio rengimo centras, Marijampolės profesinio rengimo centras.

SA 2015 Nr. 7 / reklama

Įsivedus dujas galima užsikurti ir dujinį židinį.

DUJINIS ŠILDYMAS VĖL IMA VIRŠŲ Patogu ir taupu naudoti, nedidelė kaina ir švari aplinka – tai priežastys, kurios, renkantis būsto šildymosi būdą, šiandien verčia atsisukti į gamtines dujas. Be šių priežasčių, ne mažiau svarbus kuro tiekimo patikimumas. Būtent šis klausimas buvo labiausiai eskaluojamas, kai prieš kurį laiką paniškai imta ieškoti įvairių alternatyvų. Šiandien tokių dvejonių jau nebegirdėti. Neliko dvejonių dėl stabilumo Bendrovės „Lietuvos dujos“ valdybos narys, Paslaugų ir plėtros tarnybos direktorius Nemunas Biknius pasakojo, kad šiuo metu nebetvyro įtampa dėl gamtinių dujų tiekimo patikimumo, kuri buvo jaučiama prieš keletą metų. Pasikeitusi situacija dujų rinkoje išsklaidė visas dvejones. „Užtikrinti gamtinių dujų tiekimo patikimumą padėjo ir per pastaruosius metus sukurta nauja infrastruktūra. Buvo pastatytas suskystintųjų gamtinių dujų terminalas, kuris sukūrė alternatyvą dujų tiekimui iš vienos šalies.

Didelę įtaką turėjo ir sumažėjusi gamtinių dujų kaina – vartotojai vėl ėmė palankiau žiūrėti į šį kurą“, – rinkos permainas aiškino N. Biknius. Anot jo, šiuo metu galima prognozuoti ilgalaikį gamtinių dujų kainos stabilumą. Tai nebeverčia vartotojus karštligiškai ieškoti ne tokių patogių šildymosi būdų sumontuojant kietojo kuro šildymosi įrangą, šilumos siurblius ar kitokias alternatyvas. Pastaruoju metu norinčiųjų keisti dujinį šildymą į kitokį bemaž nebepasitaiko. „Mūsų įmonė pagal patikimumą apibrėžiančius rodiklius visoje Europoje vertinama labai aukštai. Tai reiškia užtikrintą, garantuotą energijos skirstymą, konkurencingumą. Būtent to reikia vartotojams“, – sakė „Lietuvos dujų“ atstovas. Autonominis šildymo būdas dujomis – paklausiausias Nekilnojamojo turto specialistai pabrėžia, kad butai, kuriuose yra įrengtas individualus dujinis šildymas, yra brangesni nei tie, į kuriuos šiluma tiekiama centralizuotai. Individualus šildymas pateikiamas kaip didelis privalumas. Gyventojai tokiu atveju gali pagal savo

71 71 71 EFEKTYVŪS INŽINERINIAI SPRENDIMAI

Visa informacija – svetainėje „Lietuvos dujos“ skirstomųjų dujotiekių skaitmeninę versiją integravo į Registrų centro tinklalapį www.regia.lt, čia galima matyti visus dujotiekių vamzdynus, prie kurių gali jungtis nauji vartotojai. Žemėlapis būsi-

Su Jumis daugiau kaip 20 metų!

Projektavimas

•ŠILDYMO SISTEMOS IR JŲ RENOVACIJOS PROJEKTAI •KATILINIŲ PROJEKTAI •DVIVAMZDŽIŲ IR VIENVAMZDŽIŲ SISTEMŲ BALANSAVIMO SPRENDIMAI

SA 2015 Nr. 7 / reklama

poreikius reguliuoti temperatūrą ir kuro sunaudojimą, jie žino, kad moka tik už sudegintą dujų kiekį. „Iš daugiabučių statytojų gauname nemažai paklausimų apie galimybę prisijungti prie dujotiekio ir butus šildyti ne centralizuotai, o individualiai. Daugiausia kreipiasi miestų pakraščiuose daugiabučius statančios įmonės, nors yra ir miestų centruose projektus plėtojančių verslininkų, norinčių individualaus dujinio šildymo“, – kalbėjo N. Biknius. Šiais metais Vilniuje plėtojami du dideli nekilnojamojo turto projektai, kurių plėtotojai pasirinko individualų dujinį šildymą. Vienas jų – Polocko gatvėje, kitas – sostinės pakraštyje esantis „Naujojo Antakalnio“ projektas. Jaučiama tendencija, kad miestų pakraščiuose plėtojant didelius nekilnojamojo turto projektus kitokių alternatyvų neieškoma. Pagrindiniai tokio pasirinkimo argumentai būna patogumas, kaina, komfortas. Centralizuoto šildymo naudotojai yra apriboti valdžios sprendimų pradėti ir baigti šildymo sezoną. Skirtingai nei naudotojai, įsirengę individualų dujinį šildymą, galintys džiaugtis šiluma pagal poreikį. Esant autonominiam dujiniam šildymui, nėra šildymo sezono pradžios ir pabaigos, esant poreikiui galima šildytis ir vasarą. Įrengti gamtinių dujų įvadą naujai statomuose daugiabučiuose nėra sudėtinga. Statytojai turi kreiptis į įmonę „Lietuvos dujos“ ir užpildyti reikiamus dokumentus. Dujininkai pateikia preliminarias sąlygas ir, jeigu pasiūlymai tenkina užsakovą, įrengiamas dujų įvadas. Tačiau statytojai turi atkreipti dėmesį, kad kreiptis į dujų tiekimo bendrovę turėtų ne pabaigę statybas, bet numatę pradėti statybas pagal gautą statybą leidžiantį dokumentą ar prieš keletą mėnesių: užtrunka derinimo procesas ir dujotiekio tiesimo darbai. Todėl statytojai turi planuoti ir šių komunikacijų prijungimo etapą. Žinoma, daugiabučių statytojams teikiamas prioritetas, nes vienu metu dujininkų klientais tampa keliolika ar keliasdešimt būstų. Anot N. Bikniaus, nereikia galvoti, kad statant daugiabutį jį per keletą dienų bus galima pajungti prie kitoje gatvės pusėje esančio dujotiekio. Šiam procesui reikia mažiausiai keturių mėnesių, bet užtrunkama ir ilgiau. Viskas priklauso nuo to, kokiu metų laiku norima įsirengti dujotiekio įvadą (esant įšalui statybos darbai nevykdomi), kurioje vietoje statomas pastatas, kiek sudėtinga toje vietovėje inžinerinė infrastruktūra.

•KATILAI •VANDENS ŠILDYTUVAI •RADIATORIAI •VAMZDYNAI •ARMATŪRA •IZOLIACIJA

Prekyba

•PROFESIONALUS KATILŲ PALEIDIMAS, DERINIMAS •PROFILAKTINĖ PRIEŽIŪRA •MEISTRO IŠKVIETIMAS 24 VAL. PER PARĄ

Servisas KAUNAS, tel. +370 37 30 89 30, Savanorių pr. 192 KLAIPĖDA, tel. +370 46 41 22 77, Liepų g. 64B VILNIUS, tel. +370 5 239 5885, Elektrinės g. 8

www.gilius.lt

SA 2015 Nr. 7 / reklama

miems statytojams parodys, kokiu atstumu nuo įsigyto ar planuojamo įsigyti sklypo yra dujotiekis. Tokia svetainė yra unikali Europoje ir labai patogi nekilnojamojo turto plėtotojams bei privatiems gyventojams, ketinantiems statytis individualiuosius namus. Interneto svetainėje www.regia.lt nekilnojamojo turto savininkai gali įsivertinti atstumą nuo jų esamų valdų iki dujotiekio. Šitaip galima geriau planuoti būsimas išlaidas dujotiekio įvadui įrengti. Svetainėje pateikiami duomenys apie didelio, vidutinio bei mažo slėgio skirstomuosius dujotiekius bei suformuotus dujotiekio tiesimo kvartalus. Be daugiabučių, per metus „Lietuvos dujų“ klientais tampa dar apie 3 tūkst. vartotojų. Pastaraisiais metais dujotiekių plėtra yra stabiliai didelė, prie jų daugiausia jungiasi individualiųjų namų savininkai. Apklausos rodo, kad toks šildymosi būdas yra patogiausias, o pastaruoju metu – ir vienas pigiausių. Dujinį šildymąsi gyventojai renkasi ir dėl paprasto bei nebrangaus katilinės įrengimo, lengvos priežiūros, patogumo. „Šiuolaikiniai dujiniai katilai yra nedideli, tylūs ir visiškai automatizuoti. Galima parinkti tokius režimus, kad nebūnant būste jis būtų šildomas minimaliai, katilai didesniu pajėgumu įsijungtų prieš grįžtant namo. Šie privalumai jau seniai įvertinti“, – pasakojo N. Biknius. Planuoja išmaniąją apskaitą „Lietuvos dujos“ ateityje planuoja įdiegti išmaniosios apskaitos sistemą. N. Bikniaus teigimu, ji bus labai patogi gamtinių dujų naudotojams. Jie galės matyti, kiek tiksliai sunaudoja dujų, kuriuo paros laiku gali taupyti, kokį šildymosi režimą pasirinkti. Gyventojams nereikės sekti dujų skaitiklių rodmenų. Išmanioji apskaitos sistema pati nusiųs duomenis dujų tiekėjams, o gyventojai visą informaciją matys kompiuteryje ar išmaniajame telefone. Tokia ateities technologija leis gyventojams mažinti išlaidas, naudoti gamtines dujas racionaliau ir efektyviau, kartu sukurti komfortiškesnes sąlygas būste. Tvarkinga infrastruktūra užtikrina saugumą Žiniasklaida kartais skelbia reportažus apie po dujų sprogimo sugriuvusius daugiabučius. Lietuvoje tokių atvejų nėra. Jeigu būta sprogimų, jie susiję ne su gamtinėmis dujomis, bet su dujų balionais. Juose esančios propano ir butano dujos yra sunkesnės už orą ir ne taip greitai sklaidosi palyginti su gamtinėmis dujomis. Be to, gamtinių dujų vamzdynai Lietuvoje gerai prižiūrimi, sutvarkyti, nesusidėvėję. Gamtinių dujų vamzdynams įrengti ir eksploatuoti taikomi labai griežti visišką saugumą užtikrinantys reikalavimai. Tačiau N. Biknius atkreipė dėmesį, kad nelaimingų atsitikimų gyventojai gali neišvengti, jeigu nesilaikys eksploatavimo taisyklių. Pavyzdžiui, bute veikiant dujiniam katilui su atvira degimo kamera dar bus įjungiamas gartraukis ir sumažinamas deguonies, reikalingo degimo procesui, kiekis. Atidarius langą problemos neliktų, tačiau ne visi žmonės supranta, kad patalpoje sunaudotą

orą reikia papildyti šviežiu. Taip pat patalpoje reikalingas nepriklausomas vėdinimo kanalas. Mitas apie oro taršą išsklaidytas Europos Sąjunga taiko itin griežtus aplinkosauginius reikalavimus. Tačiau gamtinių dujų naudotojai dėl to nejaus jokių apribojimų – net tie, kurie gyvena didmiesčių centruose. Gamtinės dujos – viena švariausių ir ekologiškiausių kuro rūšių, jų degimo produktus sudaro daugiausia vandens garai ir nedidelis kiekis anglies dvideginio. „Lietuvos dujų“ atstovas N. Biknius minėjo Paryžiaus ir kitų didžiųjų Europos miestų pavyzdžius. Ten apstu gamtinių dujų infrastruktūros, matyti, kad gyventojai šildosi bei karštą vandenį ruošia butuose įrengtais dujiniais katilais. Ant namų stogų styrantys kaminai nekelia susirūpinimo dėl aplinkos teršimo, nes dujos gerai sudega, neišskiria kenksmingų medžiagų, miestų neužgula smogas. „Lietuvoje prieš kurį laiką buvo skleidžiamas mitas, kad daugiabučiuose įrengti dujiniai katilai kiekviename bute yra blogas sprendimas, nes papildomai teršiamas oras. Toks argumentas nebuvo niekuo pagrįstas“, – sakė N. Biknius. Energijos tiekėjai dažnai sprendžia nuostolių tinkluose klausimą. Pavyzdžiui, centralizuoto šildymo tiekėjai, siekdami mažinti praradimus, priversti daug investuoti į tinklų atnaujinimą. Elektros energijos tiekėjai irgi patiria nemažų nuostolių perdavimo linijose. Gamtinių dujų tiekėjai nuostolių tinkluose beveik nepatiria, vadinas, šių nuostolių kompensavimas neslegia vartotojų pečių. „Nuostolių nepatiriama ir deginant dujas. Šiuolaikinių kondensacinių dujinių katilų naudingumo koeficientas siekia šimtą procentų ir daugiau. Tai, ką gyventojai nusiperka, viską ir sunaudoja, kuras iššvaistymo nėra. Kiek žmogus kilovatvalandžių nusiperka, tiek ir gauna“, – sakė N. Biknius.

Interneto svetainėje www.regia.lt galima įsivertinti atstumą nuo valdų iki dujotiekio.

SA 2015 Nr. 7 / reklama

73 73 73

Naujos 20 milimetrų storio „Marazzi“ akmens masės plytelės yra skirtos naudoti lauko sąlygomis. Šiomis plytelėmis galima sukurti nepaprastai gražias lauko erdves, kad ir kokie būtų techniniai niuansai. Plytelių išvaizda nekinta daugelį metų, jos yra lengvai klojamos ir valomos, nesunkiai projektuojamos ir naudojamos įvairiose vietose. Šias plyteles lengva kloti ant žolės, smėlio, žvyro ar skaldos, jas galima kloti ir naudojant klijus. Lengvas klojimas ir nuėmimas 60 x 60 centimetrų plytelė sveria tik 17,5 kilogramo.

PLYTELIŲ KLOJIMAS ANT ŽVYRO

Plytelių klojimas be klijų ant žvyro – praktiškas ir universalus sprendimas, sukuriantis šiuolaikinį terasų, takų, pėsčiųjų takelių, kiemų ir poilsio zonų stilių.

Atsparumas šalčiui Plytelės atsparios šalčiui, neslidžios, todėl atitinka įvairius su architektūra susijusius poreikius. Atsparumas dėmių susidarymui Plytelės atsparios dėmėms, laiko pokyčiams, yra lengvai klojamos ir pasižymi plačiomis naudojimo galimybėmis.

Privalumai: •greitas klojimas; •lengvas klojimas ir nuėmimas; •nereikalingi profesionalūs plytelių klojėjai; •efektyvus lietaus vandens drenažas per atvirus sujungimus tarp plytelių; •besiūlės erdvės sukūrimas, nes nereikalingi tarpai tarp plytelių.

PLYTELIŲ KLOJIMAS ANT SMĖLIO

Plytelių klojimas be klijų ant smėlio – idealus būdas sukurti takus ir pėsčiųjų takelius paplūdimiuose. Plytelės gali būti lengvai išimamos ir perdedamos į naujas vietas skirtingais sezonais. Šviesių spalvų plytelės rekomenduojamos paplūdimiuose, nes įkaista nuo saulės mažiau nei tamsių spalvų plytelės. Privalumai: •greitas klojimas; •lengvas klojimas ir nuėmimas; •nereikalingi profesionalūs plytelių klojėjai; •atsparumas druskoms ir oro pokyčiams; •atsparumas slydimui.

PLYTELIŲ KLOJIMAS NAUDOJANT KLIJUS

Tradicinis plytelių klojimas ant betono naudojant klijus – idealus lauko sąlygomis vietovėse, kur važinėja automobiliai, pavyzdžiui, įvažiavimo į garažą teritorijoje, mašinų stovėjimo aikštelėse ir kiemuose. Privalumai: •ši plytelių klojimo sistema yra atspari dinamiškam ir nuolatiniam apkrovimui; •galimybė naudoti to paties dizaino plyteles pėsčiųjų ir važiuojamosiose zonose; •tinka naudoti ir gyvenamosiose, ir viešosiose vietose, ir prekybos centruose.

PLYTELIŲ KLOJIMAS ANT ŽOLĖS

Plytelių klojimas be klijų ant žolės suteikia galimybę projektuoti takelius ir zonas, kurios sujungia kraštovaizdį su architektūrine įvairove. Toks klojimo būdas – idealus ne tik sodams, takeliams formuoti prie namų ir gyvenamųjų kompleksų, bet ir didelėms privačioms bei viešosioms laisvalaikio vietoms, parkams. Privalumai: •greitas klojimas; •lengvas klojimas ir nuėmimas; •nereikalingi profesionalūs plytelių klojėjai; •atsparumas pelėsiui ir chemikalams.

CW 60-SC Reynaers” fasadai yra viena pažangiausių sistemų šių dienų rinkoje. Ji padeda kurti lengvus aukštos kokybės fasadus, gali būti naudinga vykdant bet kurį sudėtingą projektą. “CV 60-SC” profiliuočiai suteikia galimybę gaminti fasadines sistemas, kurias daugiausia sudaro stiklinimo medžiagos, storas netaisyklingų formų stiklas. Profiliuočio jungtys nebūtinai turi būti statmenos, tad trapecijos formos stiklus galima įtaisyti konstrukcijos tinklelyje, atitinkamai suveržiant profiliuočius. Ši sistema tinkama visų rūšių langų angoms, didelėms įstiklintoms plokštumoms, stikliniams fasadams, ją naudojant išlaikomas estetiškas išorinio fasado vaizdas. Together for better.

www.reynaers.com Aliuminio sistemos langams, durims, dasadams, stumdomosios sistemos, pertvaros, žaliuzės ir kitos aliuminio sistemos.