Statyba ir architektūra 2014 n9 by SA.lt (Statyba ir architektūra)

2014/9

BŪSTO ŠILDYMAS: KOKIOS ALTERNATYVOS? KODĖL VALSTYBĖ KRATOSI DEMONSTRACINIŲ PROJEKTŲ? VIETOJ GAMYKLOS – MODERNUS STUDIJŲ PASTATAS RENOVACIJOS SKAIČIUOKLĖS: RACIONALIAUSIOS PRIEMONĖS TAUPYTI ENERGIJĄ

Kaina 8,60 Lt 2,49 Eur

Turinys

TEMA 6

Būsto pasirinkimo kriterijų rokiruotės Iššūkis – priimti teisingą sprendimą

Renovacijos skaičiuoklės: racionaliausios priemonės taupyti energiją

14 Valstybė kratosi vedlio vaidmens

„Žvilgsnis į save“: šiuolaikinės architektūros matas

28 Tradicija šiuolaikinėje architektūroje

34 Vietoj gamyklos – modernus studijų pastatas

KRAŠTAS

55 Telšių krašto rodikliai – kaip lyderių

60 Miškininkų darbe iššūkių nestinga

Redakcijos skiltis

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ Leidėjas UAB „Statyba ir architektūra“ Redakcijos adresas Ukmergės g. 222 LT-07129 Vilnius Tel. +370 5 249 6302 Faks. +370 5 278 4551 El. p. info@sa.lt Redakcinė kolegija: Gintautas Blažiūnas, Lietuvos architektų sąjungos tarybos narys; prof. dr. Donatas Čygas, VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto dekanas; dr. doc. Algirdas Juozapaitis, VGTU Statybos fakulteto dekanas; Rimvydas Pranaitis, Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos vykdomasis direktorius; doc. dr. Žymantas Rudžionis, KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas; Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos direktorius; Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; Aidas Vaičiulis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius; Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė; Juozas Vaškevičius, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas. Bendrovės direktorė Jūratė Babickienė Redaktoriai Darius Babickas, Rusnė Marčėnaitė Korespondentės Lina Bieliauskaitė, Kristina Buidovaitė Kalbos redaktorė Jurgita Jačėnaitė Dizainerė Jurgita Volungevičiūtė Fotografas Gediminas Bartuška Reklamos skyrius Tel. +370 5 246 1518 Lina Krasauskienė, Liudmila Michalkevičienė Renata Olisova Prenumeratos skyrius Tel. +370 5 210 1656 Laima Lašaitė Vyr. finansininkė Violeta Darulytė © „Statyba ir architektūra“, 2014 Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą. Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako. Spausdino AB „Spauda“ Tiražas 4300 egz. Leidžiamas nuo 1922 m., dabartiniu pavadinimu – nuo 1957 m. ISSN 0131-9183

Būsto šildymo kainos tema netrukus grįš į populiariausių pokalbių dešimtuką. Viena svarbiausių temų šildymas būna ir renkantis būstą, suprantant tai, kad mokesčiai už šildymą sudarys žymią eksploatacijos išlaidų dalį. Rugsėjo mėnesio numeryje žurnalo „Statyba ir architektūra“ pašnekovai aptarė pirkėjams patraukliausias šildymo rūšis. Akivaizdu, kad dažnai girdimas skambus teiginys „visi nori atsijungti nuo centralizuotų šilumos tinklų“ nėra labai tikslus. Nors lietuviai toli gražu ne taip palankiai vertina centralizuotą šilumos tiekimą (CŠT) kaip, tarkime, skandinavai, daugelis suvokia, kad yra atvejų, kai šis šildymo būdas yra racionaliausia išeitis. Kai kurie jau savo kailiu patyrė ir tai, kad centralizuotais tinklais gaunama šiluma kelia kur kas mažiau rūpesčių nei dauguma individualių šildymo sprendimų būdų. Bet taip – CŠT nesukuria visiškos autonomijos sprendžiant itin svarbius klausimus: kada ir kiek šildyti būstą? Šiame žurnalo numeryje ieškome atsakymo į daugiabučių renovacijos dalyviams svarbų klausimą – kokios energinį efektyvumą didinančios priemonės veiksmingiausios vertinant investicijas ir sutaupymą? Nors valstybė siūlo itin palankias sąlygas pasiskolinti lėšų renovacijai, patogus gyvenimas skolon priimtinas atrodo ne visiems. Tokiais atvejais bandoma racionaliai dėlioti energinio efektyvumo parametrus lemiančių darbų eiliškumą. Vis dėlto ekspertai primygtinai ir argumentuotai siūlo rinktis ne šį, o kompleksinės renovacijos kelią. Birštono miesto savivaldybėje renovacijos darbai vyksta. Bet ne tokie, kokius prieš kelerius metus ambicingai planavo miesto valdžia – Birštonui nepavyko pralaužti ledų pirmajam Lietuvoje ir Baltijos šalyse tarptautiniam kvartalinės modernizacijos projektui „ECO-Life“. Gavę formalų valstybės institucijų palaikymą, birštoniečiai nesulaukė praktinės pagalbos itin kokybiškos pastatų modernizacijos projektams įgyvendinti – tam reikalingų keliolikos milijonų litų. Projekto iniciatoriai ir vykdytojai neabejoja, kad apgailestauti dėl to turėtų ne tik Birštonas – nesirūpinant demonstracinių modernizacijos projektų kūrimu vis griežtėjantys Europos Sąjungos pastatų energinio efektyvumo reikalavimai netrukus gali virsti dideliais rūpesčiais visai Lietuvai. Norint pasiekti A++ klasę neužteks apklijuoti senus ar naujus pastatus papildoma 10 centimetrų storio šiltinimo medžiaga, ironizuoja specialistai. Ir kaip tik toms pamokoms išmokti reikalingi valstybės atsainiai atidėliojami pilotinių projektų planai. Lietuvos mokslo tarybos finansuojamas, o Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkų vykdomas projektas „Inovatyvūs architektūros paveldo regeneravimo metodai: Panemunės pilys“, tiesa, įrodo, kad yra sričių, kur bandoma spręsti ne vienos dienos uždavinius. Projektas „Kraštas“, kuriame nuo metų pradžios aptariame ekonominę atskirų savivaldybių padėtį, investicinę aplinką ir perspektyvas, šįkart skirtas Žemaitijos krašte esančiam mažiausiam šalies regionui – Telšių apskričiai. Nors Telšių krašte gyvena tik 4,9 proc. visų šalies gyventojų, 2012 metais apskritis pagal sukuriamą šalies bendrąjį vidaus produktą užėmė šeštą vietą.

NeprIlyGstaMa JėGa.

NepraleNkIaMa IštverMė. Naujieji kompaktiniai kampiniai šlifuokliai. BE RIBŲ. Pasaulinė naujovė: 1700 W. Greičiausiai ši problema Jums gerai pažįstama: dauguma intensyviai naudojamų kampinių šlifuoklių dažnai pasiekia savo ribas – įkaista, perkaista ar netgi perdega. Dabartinis įrenginys Jūsų neribos! Mūsų naujieji kompaktinės klasės 900–1700 vatų kampiniai šlifuokliai dirba ir toliau, kai kiti nebepajėgia. Geriausias pavyzdys: 1700 vatų galios pirmasis pasaulyje kompaktinis kampinis šlifuoklis. Ištvermingas kaip ir Jūs. Galingas kaip niekas kitas. Maksimalus našumas: geriausios galios charakteristikos kompaktinių kampinių šlifuoklių klasėje. Didelė variklio galia, aukštas sukimo momentas, didelis greitis, nauja apsauga nuo perkrovos.

Ventiliacinės angos tik korpuso gale: neuždengiamos su pirštinėmis, mažesnė galimybė patekti dulkėms – ilgas, beprecedentis ekstremalus naudojimas nauju galios lygiu.

Keraminis „M-Calibur“ diskas, turbogalia: 250 proc. greitesnis medžiagos pašalinimas, 250 proc. ilgesnė eksploatavimo trukmė

PASAULINĖ NAUJOVĖ

MAde IN GeRMANY

Tobula ergonomika: galimybė keisti jungiklio padėtį, siauresnis korpusas, žemas vibracijos koeficientas tam, kad dirbdami nepavargtumėte!

Naujasis „Metabo Marathon“ variklis: iki 50 proc. didesnis sukimo momentas, iki 20 proc. didesnis maksimalus našumas!

dĖMeSIO!

lietuvoje vyksta MetaBO profesionalių įrankių akcija. visus MetaBO pasiūlymus žiūrėkite www.metabo.lt 2014 rUGpJŪtIs – spalIs.

BŪSTO PASIRINKIMO KRITERIJŲ ROKIRUOTĖS

RENKANTIS BŪSTĄ GYVENTOJAMS SVARBI NE TIK JO VIETA, BET IR ŠILDYMO BŪDAS

Lina BIELIAUSKAITĖ

Neretai juokaujama, kad renkantis nekilnojamąjį turtą svarbiausi trys dalykai – vieta, vieta ir dar kartą vieta. Vis dėlto ekspertai pripažintų, kad potencialūs būsto pirkėjai itin atsakingai vertina ir jam išlaikyti prireiksiančias išlaidas. Kadangi bent jau šaltuoju sezonu didžiąją mokesčių krepšelio dalį sudaro lėšos už šildymą, įsigyjant ir butą, ir namą patalpų šildymo šaltinis, būdas išlieka vienu svarbiausių vertinimo kriterijų. Šildytis – kada nori ir kiek nori Nenumaldomai pradėjus kilti centralizuotai tiekiamos šilumos kainai, ne tik Vilniuje, bet ir kituose didžiuosiuose šalies miestuose itin išaugo būsto su autonominiu šildymu paklausa. Nekilnojamojo turto tarpininkai teigia, kad šios tendencijos aktualios ir šiandien. „Šiuo metu ir namo, ir buto pirkėjams labai svarbi šildymo kaina ir poreikis turėti autonomiją – tai yra šildytis kada nori ir kiek nori“, – pripažino nekilnojamojo turto bendrovės „Ober-Haus“ Būsto departamento vadovas Audrius Šapoka. Pašnekovo žodžiais, vertinant individualiuosius namus ir daugiabučius

vienareikšmiškai patrauklesni yra tie, kurie turi reguliuojamąjį arba dar geriau – autonominį šildymą. „Namų rinkoje patraukliausi tie objektai, kuriuose įrengtas dujinis arba geoterminis šildymas, mažiausiai paklausūs – kietuoju arba skystuoju kuru šildomi individualieji namai. Tarpinis variantas – elektra šildomi pastatai. Kalbant apie daugiabučius, preferenciją pirkėjai skiria autonomiškai, tai yra dujomis, šildomiems butams. Labai paklausūs ir centralizuotą, tačiau reguliuojamą šildymo sistemą turintys būstai. Vis dėlto didžioji tokių dalis – butai, esantys naujos statybos namuose. Tradiciniam centralizuotam šildymui pirkėjai pirmenybės neteikia, nes

tokio tipo patalpų šildymas kainuoja brangiausiai. Žinoma, tokie butai yra gerokai pigesni“, – kalbėjo „OberHaus“ atstovas A. Šapoka. Uostamiesčio nekilnojamojo turto agentūros „Aidila“ direktorius Algimantas Bružas antrino, kad pastaraisiais metais pirkėjai prioritetą teikia autonominiam arba reguliuojamam centralizuotam šildymui, tad priklausomai nuo finansinių išgalių paklausūs ir nauji, ir renovuoti būstai.

Išanalizuoja nemažai sąskaitų „Kalbant apie nekilnojamąjį turtą pačiame mieste, autonominio šildymo pasirinkimo galimybė yra, tačiau nedidelė. Dažniausiai tai – naujos statybos mažabučiai, kuriuose gali būti įrengti alternatyvaus dujinio šildymo prietaisai. Nors autonominį šildymą būtų galima vadinti privilegijuotu, iš esmės nesibaiminama ir centralizuoto, jei jis yra su apskaita, reguliuojamu valdymu. Pasirinkimo principas toks – žinau, kiek sunaudoju ir už ką moku“, – kalbėjo specialistas. Anot pašnekovo, net ir rinkdamiesi senos statybos būstą žmonės išanalizuoja kelių pastarųjų metų šildymo sąskaitas, įvertina sąnaudas. „Jos irgi skiriasi, ypač senamiestyje, daug kas priklauso ir nuo paties namo tipo – ar jis mūrinis, ar blokinis. Žmonės į tai ti-

krai atsižvelgia“, – pripažino bendrovės „Aidila“ vadovas A. Bružas. Individualiųjų namų pirkėjams aktualu ne tik kuro rūšis, bet ir šildymo technologijų lygis. Pašnekovas patyrė, kad nors pastaruoju metu itin akcentuojamas šildymo būdas šilumos siurbliais, skirtinga patirtis formuoja nevienareikšmiškus vertinimus. Pirkėjų ausis pasiekianti informacija, esą šildymas šilumos siurbliais brangus dėl elektros sąnaudų, nelieka neišgirsta. „Galbūt kai tokias sistemas ėmė įsirengti pirmieji, buvo kitos technologijos, galbūt meistrai nebuvo tokie įgudę, tačiau šiandien šildymas šilumos siurbliais vertinamas dar gana kontroversiškai“, – patyrė ekspertas. Anot A. Bružo, kalbant apie individualiųjų namų sektorių, pirkėjų, be abejo, labiausiai vertinamas šildymas gamtinėmis dujomis, nepopuliariausias būdas – elektra.

Saulės kolektoriai nemasina Ar tai, kad pastate įdiegtos kitos pažangios energijos taupymo technologijos, kaip antai sumontuoti saulės kolektoriai vandeniui šildyti arba saulės baterijos laiptinėms apšviesti, yra aktualu pirkėjams ir turi įtakos pardavimams? „Būstas, kuris sukuria daugiau pridėtinės vertės, rinkai tikrai įdomus, tačiau tokių namų skaičius yra nedidelis. Be to, šių pastatų statybos sąnaudos didesnės, tad ir pardavimo kainos atitinkamai aukštesnės. Vis dėlto sukuriama pridėtinė vertė, matyt, yra mažesnė, negu pirkėjai pasirengę už tai mokėti daugiau, todėl labai didelės paklausos toks būstas neturi“, – pripažino bendrovės „Ober-Haus“ Būsto departamento vadovas A. Šapoka. Agentūros „Aidila“ direktorius A. Bružas pridūrė, kad neretai individualiųjų namų, kuriuose įdiegtos saulės kolektorių ar baterijų sistemos, savininkai prisipažįsta šias technologijas pasirinkę kaip savotišką eksperimentą. „Tai nėra populiaru, nes tokios sistemos yra gana brangios. Tai nelabai aktualu ir pirkėjams. Rinkdamiesi individualųjį namą jie daugiau dėmesio

Nekilnojamojo turto bendrovės „Ober-Haus“ Būsto departamento vadovas Audrius ŠAPOKA. kreipia ne į tokias technologijas, bet į kitus dalykus: statybos kokybę, pastato šiltinimą, kitaip tariant, šiluminę namo varžą“, – komentavo A. Bružas.

Šilumininkai nesidžiaugia dėl renovacijos mažėjančiu energijos naudojimu Su naujomis realijomis susiduriantiems centralizuotos šilumos tiekėjams, regis, tokia visuotinė opinija – ne į naudą. Menkstant gamybos apimtims, nemažai įmonių jau dabar ieško būdų, kaip prisivilioti naujų vartotojų. Buvęs Ignalinos meras Bronis Ropė teigė, kad renovavus visuomeninius pastatus ir daugiabučius namus, modernizavus šilumos ūkį šiandien nebereikia apie 50 proc. anksčiau biokuro katilinės gaminto šilumos kiekio. Anot pašnekovo, su šia problema neišvengiamai susidurs faktiškai visi Lietuvos miestai. Jos sprendimo būdų ieškančių Ignalinos vadovų ir šilumininkų akys krypsta į individualiųjų namų gyventojus. „Dabartiniais pajėgumais katilinė šiluma galėtų aprūpinti didžiąją dalį individualiųjų namų. Juo labiau kad siūloma kaina gyventojams būtų gana patraukli – apie 20 centų

už 1 kWh“, – aiškino ne vienus metus Ignalinai vadovavęs Europos Parlamento narys B. Ropė. Pašnekovo teigimu, apklausti gyventojai tokią galimybę iš esmės vertina palankiai, tačiau juos atgraso didžiulės investicijos. „Individualiojo sektoriaus gyventojai, gaudami centralizuotai tiekiamą šilumą, jos galės sunaudoti pagal konkrečius poreikius, nes turi alternatyvą. Tačiau sulaukiame priekaištų, kad daugiabučiams už savivaldybės ar valstybės pinigus ne tik paklojami vamzdžiai, bet ir kompensuojamos renovacijos išlaidos. Žmonės sako: atveskite vamzdynus, įrenkite šilumos mazgus, tada su malonumu prisijungsime. Suprantama, gyventojams tai yra milžiniškos investicijos, juo labiau kai turėdamas 150 kvadratinių metrų ploto namą žmogus žiemą apsišildo tik 50 kvadratinių metrų“, – kalbėjo B. Ropė. Jo manymu, daliai, pavyzdžiui, 50 proc., šių išlaidų kompensuoti būtų galima pasitelkti 2014–2020 metų Europos fondų paramos lėšas. Ignalinos atveju taip pat svarstoma galimybė pasinaudoti atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fondu.

IŠŠŪKIS – PRIIMTI TEISINGĄ SPRENDIMĄ Kristina BUIDOVAITĖ

Centralizuotas šilumos tiekimas (CŠT), prieš keliasdešimt metų išsprendęs užterštumo problemą tankiai apgyvendintuose miestuose, šiandien – galvos skausmas sovietmečiu statytų daugiabučių gyventojams. Užuot ieškoję būdų, kaip sumažinti išlaidas šildymui, dalis gyventojų svarsto galimybę tiesiog atsijungti nuo savivaldybių ar verslininkų valdomų centralizuotų šilumos tinklų. Alternatyvų CŠT nėra? Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) rinkodaros eksperto-konsultanto Manto Paulausko nuomone, CŠT privalumai akivaizdūs: daugiabutyje ar butuose nereikia įrengti šildymo katilų, miestuose aplinkos neteršia rūkstantys kaminai, galiausiai patiems gyventojams nereikia rūpintis kuru, katilų ir kitų šildymo sistemos įrenginių eksploatacija, spręsti kitų panašių problemų. CŠT galima panaudoti biokurą, geoterminę ar atliekinę šilumos energiją, įrengus kogeneracines jėgaines

tuo pat metu gaminti elektrą ir šilumą, tokiu būdu efektyviau naudojant kurą, mažinant azoto oksidų ir kitų teršalų kiekį. „Šilumos gamybos šaltiniai paprastai statomi miestų pakraščiuose, juose įrengiami dūmų valymo įrenginiai, todėl centralizuotai gaminamos šilumos šaltinių teršalus daug lengviau kontroliuoti nei iš individualių šilumos šaltinių, taip pat galima efektyviau panaudoti šilumos gamybos įrenginius, taršų kurą, komunalines ir kitas atliekas, nelieka decentralizuotų šilumos gamybos šaltinių, ne-

2014 Nr. 9

reikia į juos pristatyti kuro, sumažėja transporto srautai ir miesto tarša. CŠT sistemos yra gana lanksčios, todėl nesunkiai galima keisti jų režimą atsižvelgiant į aplinkos veiksnius, jomis tiekiama šiluma gali būti panaudota šildymui ir vėsinimui“, – paaiškino M. Paulauskas. Specialisto patirtis rodo, kad dauguma CŠT skeptikų – sovietmečiu statytų daugiabučių gyventojai. Pavyzdžiui, naujos statybos ar renovuoto namo 60 kvadratinių metrų ploto bute per mėnesį vidutiniškai sunaudojama apie 600 kilovatvalandžių šilumos už maždaug 164 litus (šilumos kaina – 27 centai už kilovatvalandę). O seno, labai prastos būklės daugiabučio tokio pat ploto bute vidutiniškai per mėnesį išeikvojama apie 2100 kilovatvalandžių šilumos už 572 litus (šilumos kaina – tokia pat). Dar prastesnė padėtis senamiesčiuose – čia gyventojai už tokio pat ploto buto šildymą moka ir 1000 litų. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) pirmininko pavaduotojas Darius Biekša pripažino – dalis gyventojų, manan-

čių, kad CŠT sistema perdėm biurokratinė ir nelanksti, net ir nebūdami tikri, kad sutaupys, verčiau ieško alternatyvų. Tiesa, yra situacijų, kai pigesnę alternatyvą nei tinkamai sutvarkytas CŠT rasti būtų sudėtinga. Pavyzdžiui, Utenoje ar Ignalinoje, kur šildomasi biokuru, kilovatvalandės kaina siekia 17 centų. Pašnekovas apgailestavo, kad lietuviams vis dar sunkiai sekasi atsikratyti ir klaidingo požiūrio, kad visas problemas turi spręsti valstybė, užuot patiems pasirūpinus šilumos sutaupymu daugiabučiuose. M. Paulauskas antrino D. Biekšai – po kompleksinės daugiabučių namų renovacijos šilumos poreikis name sumažėja apie 50 proc. Vis dėlto šiuo metu vykstančios daugiabučių renovacijos tempai yra labai nedideli, todėl šilumos poreikio mažėjimas beveik nejuntamas. Sumažėjusį šilumos poreikį kompensuoja naujai prisijungiantys vartotojai. Kasmet prie centralizuotų šilumos tinklų prisijungia vidutiniškai apie 6 tūkst. naujų vartotojų, o tai sudaro beveik 1 proc. bendro vartotojų skaičiaus. Šiuo metu prie centralizuotų šilumos tinklų yra prijungta apie 17 tūkst. daugiabučių.

Vieniems nauda, kitiems – problemos Kauno technologijos universiteto (KTU) Šilumos ir atomo energetikos

VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto Pastatų energetikos katedros doc. dr. Giedrius ŠIUPŠINSKAS. katedros doc. dr. Juozas Gudzinskas priminė, kad 2004–2006 metais praktiškai visose savivaldybėse buvo parengti specialieji šilumos ūkio planai. Specialistai nustatė, kad decentralizavus šildymą net mažesniuose miestuose, tokiuose kaip Garliava, ar atskiruose gyvenamuosiuose didmiesčių rajonuose gerokai išaugtų pažeminė azoto oksidų koncentracija. „Apie visišką decentralizaciją galbūt būtų įmanoma kalbėti apšiltinus daugiabučius namus bei kitus pastatus. Žinoma, reikėtų pakartotinai atlikti teršalų sklaidos aplinkoje skaičiavimus, kad būtų užtikrinta žmonių teisė gyventi sveikoje aplinkoje. Akivaizdu, kad pavieniams namams atsijungus nuo centralizuotų šilumos tinklų aplinkosaugos situacija drastiškai

nepablogėtų, bet reikėtų nepamiršti, kad tuomet likusiems gyventojams išaugtų šildymo kaina“, – priminė pašnekovas. Atsisakiusieji šildytis centralizuotai turi galimybę pasistatyti bendrą katilinę visam namui arba atskiruose butuose. Pavyzdžiui, Vilniaus Santariškių mikrorajone kai kuriuos naujos statybos daugiabučius gyvenamuosius namus šildo individualios dujomis kūrenamos katilinės, tačiau čia pagaminamos šilumos, dr. J. Gudzinsko teigimu, kilovatvalandės kaina yra didesnė, negu perkant iš miesto šilumos tinklų. Apsisprendus bute įsirengti šildymo katilą papildomos investicijos vien vamzdynams, esantiems bute, pakeisti gali siekti 6 –10 tūkst. litų. Tad, anot specialisto, nors lietuviui ypač svarbus nepriklausomumo

Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos rinkodaros ekspertas-konsultantas Mantas PAULAUSKAS. jausmas, galimybė šildytis kiek nori ir mokėti tik už šilumos kiekį, kurį sunaudoji, decentralizacija nėra panacėja. CŠT propaguojamas Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje – čia šilumai gaminti naudojamos gamybos atliekos. Lietuvoje nuo 1998-ųjų Kėdainių miestui šildyti kasmet patiekiama 90–120 tūkst. MWh šilumos energijos, išsiskiriančios įmonės „Lifosa“ gamybos procesuose. Dalis CŠT vartotojų turi galimybę patys butuose reguliuoti šilumos naudojimą ir palaikyti norimą patalpų temperatūrą. Tai gali daryti naujų daugiabučių gyventojai, kurių butuose įrengti šilumos skaitikliai (LŠTA duomenimis, Lietuvoje tokių daugiabučių – daugiau kaip 600), arba daugiabučių gyventojai, kurių butuose ant kiekvieno šildymo prietaiso įrengti dalikliai ir termostatiniai ventiliai. Šiuo atveju toks šilumos reguliavimo būdas galimas ir naujuose namuose, kurių butuose įrengta tokia šilumos apskaita, ir senuose daugiabučiuose, kuriuose modernizuota vidaus šildymo sistema – subalansuoti šilumos srautai, ant kiekvieno šildymo prietaiso įrengti termostatiniai ventiliai ir šilumos kiekio apskaitos dalikliai. LŠTA duomenimis, tokių namų yra daugiau kaip 300. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Aplinkos inžinerijos fakulteto Pastatų energetikos katedros doc. dr. Giedrius Šiupšinskas atkreipia dėmesį, kad norintieji kuo greičiau atsijungti nuo centralizuotų šilumos tinklų retai pasidomi techninėmis galimybėmis. „Jeigu keli vieno kvartalo namai atsijungtų, kur jie prisijungtų? Galimy-

bės ribotos: dujos, o jei jų nėra, lieka elektra – elektros įvado galia irgi ribota. Jeigu padidės elektros galios poreikis, reikės papildomų kabelių, statyti naujas transformatorines, o tai reikalauja nemažų investicijų. Atsinaujinantys energijos šaltiniai irgi nepadengs viso šilumos poreikio. Galima įsirengti biokuro katilą, bet kur laikyti kurą? Juk nėra kur statyti automobilių, įrengti vaikų žaidimų aikštelių, o dar papildoma aplinkos tarša“, – svarstė G. Šiupšinskas. Pašnekovas priminė, kad Skandinavijoje gyventojų požiūris į CŠT gerokai skiriasi – čia žmonės neabejoja CŠT nauda. „Lietuvoje šiuo metu daugiau kaip 50 proc. vartotojų prisijungę prie centralizuotų šilumos tinklų. Problema ta, ar sugebame išnaudoti CŠT privalumus“, – pabrėžė VGTU docentas. Pavyzdžiui, Danijoje šilumos ūkiu rūpinasi komunos. Kasmet katilinės

prižiūrėtojas siunčia ataskaitą visai komunai ir siūlo sprendimų, kaip būtų galima sumažinti išlaidas šildymui.

Sprendimas vienam namui Ar atsinaujinantys energijos šaltiniai galėtų tapti rimtu konkurentu CŠT? G. Šiupšinskas pripažino, kad jie galėtų išspręsti tik konkretaus daugiabučio problemas. Išeitis – kuo labiau sumažinti šilumos naudojimą apšiltinant daugiabučius arba mažinant šilumos kainą, t. y. pereinant prie biokuro. Tam, G. Šiupšinsko teigimu, trūksta valstybės dėmesio ir ilgalaikių sprendimų. „Negalime vieną dieną sugalvoti, kad mums čia ir dabar reikalinga biokuro katilinė. Dujų kainai staiga nukritus 30 proc. kiltų klausimas, ar ji apskritai atsipirks“, – komentavo pašnekovas. Tiesa, naujai pastatytos biokuro katilinės galėtų prisidėti ne

tik prie mažesnės šilumos kainos – būtų sukuriama naujų darbo vietų, mokami mokesčiai valstybei. KTU doc. dr. J. Gudzinskas palaiko gyventojų iniciatyvą naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius, tačiau pataria visuomet įvertinti galimas papildomas išlaidas. „Tarkime, daugiabutis stovi už 100 metrų nuo šilumos tiekimo magistralės. Papildomai įsirengus kitą energijos šaltinį, pavyzdžiui, geoterminį šildymą, centralizuotų šilumos tinklų tiekiama šiluma gyventojai naudojasi keletą dienų per mėnesį. Termofikacinis vanduo vamzdyje atvėsta. Kadangi šilumos tiekimo taisyklės reikalauja, kad namo įvade būtų palaikoma ne mažesnė kaip 65–70 laipsnių vandens temperatūra, šilumininkai imasi priemonių, kad vanduo visą laiką cirkuliuotų ir įvade būtų pakankamai karštas. Išeina taip, kad šilumininkai eikvoja šilumą ir pinigus tam, kad kompensuotų šilumos nuostolius vamzdyne ir įvade palaikytų reikiamos temperatūros vandenį. Suprantama, namo gyventojai privalo šias išlaidas kompensuoti – susimokėti rezervinį mokestį. Tuomet ir kyla nesusipratimų tarp gyventojų ir šilumos tiekėjų“, – dėstė docentas.

Mažesnių sąskaitų nesulaukia Su panašia situacija susidūrė Didlaukio gatvėje esančio daugiabučio gyventojai. Jie pirmieji Vilniuje įsirengė saulės kolektorius karštam vandeniui ruošti. Įsirengę saulės kolektorius vilniečiai tikėjosi gauti gerokai mažesnes sąskaitas, tačiau jau kurį laiką karšto vandens tiekėjui moka už visą sunaudojamą karštą vandenį, mat neturi pasirengę šilumos paskirstymo vartotojams metodikos. Gyventojams siūloma laikina išeitis – visiems vienodai sumažinti vadinamąjį gyvatuko mokestį. Gyventojai nenusileidžia: jų teigimu, parengti reikiamą metodiką – valstybės reikalas. VKEKK pavaduotojas D. Biekša paaiškino, kad šilumos paskirstymo vartotojams metodais remiamasi norint apskaičiuoti tikslų gyventojų sunaudotos šilumos energijos kiekį. „Vieni žmonės taupo, kiti ne, tačiau kiekvienam butui būtina pateikti tikslią sąskaitą, atspindinčią realų energijos naudojimą. Saulės kolektoriais vanduo šildomas su pertrūkiais, vieni gyventojai jo sunaudoja daug, kiti mažiau, kyla problemų, kaip išdalyti sunaudotą karšto vandens kiekį. Juolab kad dalis žmonių deklaruoja sąžiningai, kiti pamiršta, treti bando

apgauti. Butų savininkai turi susitarti, kaip kartu sumokėti už visą sunaudotą energijos kiekį“, – paaiškino D. Biekša. Pašnekovas priminė, kad yra du būdai apsirūpinti karštu vandeniu: šilumos tiekėjas yra ir karšto vandens tiekėjas, arba karštą vandenį ruošia pati bendrija. Jeigu gyventojai karštą vandenį ruoš patys, privalo susitarti, kaip už jį atsiskaitys. „Šilumos paskirstymo metodą gali rengti patys namo gyventojai, namas gali pirkti paslaugą, o tai nėra dažna, arba kreiptis pagalbos į VKEKK. Mes esame parengę šilumos paskirstymo metodų rengimo taisykles. Parengtą metodą patvirtiname ir galime naudoti – paskirstyti sunaudotą šilumą“, – pabrėžė VKEKK atstovas. VKEKK pradėjus ieškoti gyventojams palankaus sprendimo, išaiškėjo dar viena problema – VKEKK yra parengusi tipinius metodus, todėl atsiradus sistemų modifikacijoms, mišrioms sistemoms ar priėmus kitokius sprendimus gyventojams tenka rengti individualų metodą. Planuojama, kad saulės kolektoriais pašildomo vandens paskirstymo metodas netrukus atsidurs greta tipinių ir tuomet panašių problemų sumažės.

„WILO yra mano pasirinkimas numeris vienas net ir paprasčiausiose sistemose.“ Stiprūs visose srityse. WILO siūlo aukšto efektyvumo siurblius visoms cirkuliacinėms sistemoms. Standartinės klasės siurbliai Yonos MAXO yra patikimas ir paprastas sprendimas.

Wilo-Yonos MAXO, standartinė klasė ƒ LED ekranas slėgio nustatymui ir klaidų kodų rodymui ƒ Valdymo žingsnis - kas 0,5 m.v.st. ƒ Platus pumpuojamo skysčio temperatūros diapazonas nuo -20°C iki +110°C ƒ Galima montuoti net nešildomose patalpose dėl plataus darbinio aplinkos temperatūros diapazono (nuo -20°C iki +40°C) ƒ Siurblio sutrikimo kontaktai SSM ƒ Ir, savaime aišku, atitinka ErP direktyvą

Daugiau informacijos Tel.: +370 5 213 6495 | www.wilo.lt

RENOVACIJOS SKAIČIUOKLĖS: RACIONALIAUSIOS PRIEMONĖS TAUPYTI ENERGIJĄ Rusnė MARČĖNAITĖ

Naudotis skolintomis ar sutaupytomis lėšomis – daugiabučių modernizacijos dalyviai iki šiol svarsto abi galimybes, nors specialistai tvirtina, kad palankesnes skolinimosi sąlygas, negu šiandien siūlo valstybė, sunku įsivaizduoti. Noras išvengti kreditorinių įsipareigojimų daugelį verčia išskaidyti renovaciją etapais – taupant vienam ar kitam darbui reikalingas lėšas. Kaip ir perkant visą pastato renovacijos paketą, prioritetinės tokiais atvejais būna energinį efektyvumą didinančios priemonės. Bet atsakymas, kurios jų duoda didžiausią efektą vertinant investicijas ir sutaupymą, priklauso nuo daugelio aplinkybių. reitinguoti energinį efektyvumą didinančias priemones pagal ekonomiškumą nelinkęs, vertindamas tai kaip iš Modernizacijos ekspertas, energeti- esmės ydingą požiūrį į modernizaciją. kos ir termoinžinerijos technologijos Specialistas primygtinai siūlo neskaimokslų daktaras Ramūnas Gatautis dyti pastato tvarkybos darbų etapais.

Valstybės parama skatina problemas spręsti kompleksiškai

TVARIAI RENOVACIJAI SVARBIAUSI – KOMPLEKSINIAI SPRENDIMAI Andrius BUSKA Bendrovės „Rockwool“ techninis vadovas Vien tai, kad renovacijos procesui ir jo metu atliekamų darbų kokybei skiriamas dėmesys, jau yra gerai. Tačiau mažiausios kainos kriterijus dar atlieka nemenką vaidmenį. Laimėjus rangos konkursus stengiamasi kuo mažiau išlaidauti, o tai gali turėti įtakos kokybės pablogėjimui. Žinoma, ne viskas yra blogai, kas kainuoja mažiausiai. Bet pigiai atsieinančios medžiagos ar gaminiai dažniau turi trūkumų. Gyvenimo pavyzdžiai ne kartą parodė, kad kompleksinis požiūris gali duoti geriausią rezultatą. Čia reikia turėti omenyje ir projektų rengimą, ir jų įgyvendinimą bei tolesnį etapą – pastatų eksploatavimą. Būtų galima pažvelgti ir į Danijos pavyzdį, kur seni pastatai pradėti atnaujinti ir įgavo didelį mastą praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Tuomet prasidėjo pirmoji energetinė krizė, paskatinusi kitaip pažvelgti į energinius išteklius ir juos taupyti. Danijoje

nebuvo rengiami pavieniai projektai – buvo pasirinktas kvartalinės renovacijos modelis. Be abejo, buvo ne pasirenkami pigiausi sprendimai, bet vertinamas jų kompleksiškumas. Ir dabar labiausiai Danijoje akcentuojamas aplinkosauginis, tvarumo aspektas. Ar yra racionaliausio renovacijos sprendimo receptas – sunku pasakyti. Tačiau bet kuris įgyvendintas sprendimas turi teigiamą efektą, tai žingsnis į priekį siekiant energinio efektyvumo. Žinoma, didžiausias efektas pajuntamas tuomet, kai sename pastate įgyvendinami pirmieji sprendimai: pakeičiami langai ar apšiltinamos išorės sienos. Jeigu nusprendžiama padidinti termoizoliacinį jau apšiltintos sienos sluoksnį, efektas staiga nebus pajaustas, tačiau ilgainiui akivaizdžiai bus taupoma energija. Šiltinant pastatų sienas labai svarbu paisyti technologinių reikalavimų. Įprastai renovacijos procesas prasideda ne vasaros pradžioje, bet nutolsta į rudenį, tad labai svarbu pasirinkti teisingas technologijas, kad nenukentėtų kokybė ir visas procesas.

ŠILDYMO SISTEMŲ MODERNIZACIJA – NEATIDĖLIOTINA Liutauras RIMKŪNAS Investicijų atsiperkamumas smarkiai priklauso Bendrovės„TA Hydronics“ technikos direktorius nuo to, kokios būklės sistema buvo prieš ją atnaujinant, kaip ji įrengta ir suderinta, kaip eksploatuojama. Pirmoji rekomendacija siekiantiesiems pastato ener- Nepakanka vožtuvus tik sumontuoti, juos reikia teiginio efektyvumo, žinoma, būtų rinktis kompleksinę singai sureguliuoti, teisingai suderinti pačią sistemą. renovaciją, tačiau tai yra gyventojų apsisprendimo rei- Neseniai „TA Hydronics“ kompanijos pasaulinei rinkai kalas. Jei tvarkomasi etapais, verta pasirūpinti šildymo pristatyti automatinio srauto reguliavimo funkciją sistemų modernizacija. turintys termostatiniai vožtuvai leidžia pasiekti maksi Atlikti tyrimai rodo, kad nustatant, kiek šilumos maliai gerus rezultatus energijos sąnaudoms mažinti, energijos galima sutaupyti šiltinant pastatus ir kiek jos komfortui ir kokybiškam reguliavimui užtikrinti. Teigalima sutaupyti tik sutvarkant vidaus šildymo sistemą, singai įsirengus ir suderinus šildymo sistemą galima rezultatas dažnai būna bemaž vienodas: ir vienu, ir kitu sutaupyti iki 35 proc. sunaudojamos energijos. atveju galima sutaupyti iki 35 proc. energijos. Tik šiltinant Jei nusprendžiama apšiltinti pastato sienas, stogą, pastatą investicijos yra gerokai didesnės, negu tvarkant įstiklinti balkonus, pakeisti langus, duris, energijos naudošildymo sistemas. jimo sumažėjimas gali siekti net iki 70 proc. Šildymo sistemų sutvarkymas atnaujinant ar Taip pat labai svarbu renovuojant šildymo sistepakeičiant jas naujomis yra vienas būdų gerokai pa- mas išspręsti jau esamas arba galinčias kilti problemas, didinti energinį gyvenamojo namo efektyvumą. Seno susijusias su slėgio palaikymo ir oro bei purvo šalinimo tipo vienvamzdes šildymo sistemas galima iš dalies klausimais. Verta skirti lėšų ir išsirinkti kokybišką miatnaujinti numatant ant stovų rankinius ar automati- nimalios priežiūros reikalaujantį išsiplėtimo indą, kad nius balansinius vožtuvus, o prie radiatorių vožtuvus būtų užkirstas kelias oro patekimui į sistemą eksploatasu termostatais. Visa tai padarius energijos sąnaudas cijos metu. Sumontuoti modernūs oro ir purvo atskirtugalima sumažinti vidutiniškai 15 proc. vai prailgina visos sistemos gyvavimo laiką ir sumažina Tačiau norint turėti maksimalų efektą mažinant išlaidas prižiūrint šildymo sistemas. Į sistemą patekus išlaidas už šildymą, rekomenduotina seno tipo vien- orui kyla įvairių problemų: neteisinga vandens cirkuliavamzdes šildymo sistemas keisti moderniomis dvi- cija, papildomas triukšmas sistemoje, prastai šylantys vamzdėmis šildymo sistemomis, įrengiant šiuolaikinius radiatoriai, kurių efektyvumas gali sumažėti net iki 80 balansinius vožtuvus ant stovų ir temperatūros regulia- proc. vimo vožtuvus prie šildymo prietaisų. Galima spręsti Dar vienas svarbus daugiabučių namų modernizaviįvairias šildymo sistemos problemas, tai yra ant stovų mo etapas yra temperatūrinis cirkuliacinių karšto vandens sumontavus balansinius vožtuvus išsprendžiamas stovų balansavimas, kurio funkcija – užtikrinti vienodos srautų tarp stovų paskirstymo klausimas, prie radiato- temperatūros karšto vandens tiekimą į visus karšto vanrių sumontavus vožtuvus su termostatinėmis galvomis dens čiaupus, kad juos atsukus nereikėtų laukti, kol pradės išsprendžiamas skirtingos temperatūros kambariuose bėgti karštas vanduo. nustatymo klausimas. Tai būtų pagrindiniai šildymo sistemos modernizavi Iš viso investicijos pastato šildymo sistemos reno- mo etapai. vacijai gali siekti nuo 10 iki 50 litų ar dar daugiau vienam Išties sudėtinga tiksliai pasakyti, kokios investicijos ir kvadratiniam metrui priklausomai nuo to, koks sprendimas per kiek laiko jos gali atsipirkti kiekviename sistemos etayra pasirenkamas ir kokia yra šildymo sistemos struktūra. pe, nes skirtingi yra pastatai, šildymo sistemos ir sprendiTai yra kiek sistemoje yra stovų, radiatorių, ar keičiami mai, kurie priimami renovuojant šildymo sistemas. Be to, vamzdynai, vamzdynų izoliacija, ar keičiami radiatoriai, kaip minėjau, didelę įtaką turi ir tai, kokios būklės sistema ar atsiranda kolektorinės sistemos, apskaitos prietaisai, ar buvo prieš modernizaciją, ar ji teisingai įrengta, suderinta, modernizuojamas šilumos mazgas ir panašiai. kaip eksploatuojama.

RENOVUOJANT ŠILDYMO SISTEMĄ NEDERA PAMIRŠTI ŠILUMOS PUNKTO Audrius MERKYS Bendrovės „Wilo Lietuva“ inžinierius Dabar jau didžioji nors šiek tiek besidominčių renovacija žmonių dalis žino, kad renovuojant svarbu ne tik apšiltinti pastatą, bet ir sutvarkyti šildymo sistemą. Žinia, kai kuriais atvejais šildymo sistemos sutvarkymas duoda net didesnį efektą nei pastato šiltinimas. Tačiau renovuodami šildymo sistemą neretai pamirštame pagrindinį jos elementą – šilumos punktą. Argumentai, kodėl jis nerenovuojamas, dažniausiai yra tokie: nenorima skirti tam papildomai lėšų arba teigiama, kad šilumos punktas buvo renovuotas anksčiau. Visiškai renovavus šildymo sistemą pasikeičia jos šiluminė galia (taip pat gerokai sumažėja šilumos nuostoliai), ir nekintamo debito sovietmečio šildymo sistema tampa kintamo debito šiuolaikine šildymo sistema. Joje reikiamą vandens kiekį per radiatorius ar stovus jau valdo reguliavimo ir balansavimo armatūra. Akivaizdu, taip pasikeitus sąlygoms esami šilumos punktai tikrai nėra efektyviausias sprendimas. Esame atlikę keletą palyginamųjų skaičiavimų, kurių išvada viena – renovavus šildymo sistemą šilumos punkte palikti seną cirkuliacinį siurblį tikrai neracionalu. Pavyzdžiui, 3,5 tūkst. kvadratinių metrų ploto daugiabutyje po renovacijos pakeitę seną trijų greičių siurblį nauju elektroniniu gautume net iki 12 kartų mažesnes metines elektros energijos sąnaudas. Vietoj 2700 kilovatvalandžių per metus būtų sunaudojama tik 230. Būna atvejų, kai cirkuliacinis siurblys šilumos punkte dėl įvairių priežasčių jau buvo „evoliucionavęs“ – dėl netolygaus šildymo, vamzdžių užsikimšimo eksploatavimo metu keistas į galingesnį. Vietoj tokio siurblio įrengus naują, metinės elektros energijos sąnaudos gali sumažėti net 20 kartų. Be šildymo siurblio, šilumos punkte labai dažnai pamirštamas recirkuliacinis karšto vandens siurblys. Jį pakeitus ekonomišku, tris kartus efektyvesniu elektroniniu siurbliu gerokai sumažėtų šilumos punkto elektros sąnaudos. Taigi renovacijos metu pakeitus šilumos punkto siurblius 3,5 tūkst. kvadratinių metrų ploto daugiabutyje, išlaidas elektros energijai galima sumažinti iki 2000 litų.

Vienas motyvų – komplikuotas garantijų ir atsakomybės klausimas, kuris kyla išlindus statybiniam brokui – penkiems skirtingu laiku dirbusiems rangovams visada paprasčiau išsisukti nuo atsakomybės klientui. Ir jau vien dėl to gali tekti įsitikinti, kad atlikti kapitalinį viso namo remontą nuo stogo iki vėdinimo, vamzdynų net be valstybės paramos vis viena yra pigiau, negu daryti tuos darbus atskirai. Dabartinė paramos schema, anot R. Gataučio, ideali ir tiems, kurie turi pinigų, ir tiems, kurie jų neturi – šiems paskolą apmoka valstybė. O likusiesiems pinigų skolinimosi sąlygos tokios palankios, kokių niekada nepasiūlys joks bankas. Pašnekovas stebisi daugiabučių gyventojų pasiryžimu taip ilgai laukti naujos gyvenimo kokybės. „Jei žmonės tiesiog pasikeitė langus bute ar laiptinėje, o namas nematęs remonto 50 metų, vamzdynai perpuvę, stogas kiauras, tai ar jį išgelbės tie pakeisti langai?“ – komentavo R. Gatautis.

Pasirinkimas tik toks: geras ar geresnis? Modernizacijos specialistas pripažįsta – tai, ar gyventojai priims teisingus sprendimus, kokios apimties darbai bus suplanuoti, didele dalimi priklauso nuo renovacijos projektų administratorių, namų bendrijų pirmininkų, rangovų žinių, entuziazmo ir sąžinės. „Taip bus tol, kol šalies valdžia nenorės nei girdėti, nei skatinti ką nors daugiau nei sienų šiltinimą ir šildymo sistemų modernizavimą. Čia jau kaip kam pasiseks, – komentavo R. Gatautis. – Jei bendrijos pirmininkas – statybininkas, jis paprastai supranta, kad reikia tvarkyti viską. Išties labiausiai ir trūksta, kad kažkas namo bendraturčiams ramiai, profesionaliai, kokybiškai išdėstytų būtent jų daugiabučio modernizavimo galimybes, vieno ar kito pasirinkimo techninius, finansinius, gyvenimo kokybės padarinius. Aš pats stoviu prieš gyventojus valandą, dvi ar tris, rangausi kaip žaltys, bet galiausiai pagrindinius renovacijos sprendinius jie pasirenka.“ Aptariant daugiabučių modernizacijos paketus ekspertas nesiūlo svarstyti, tarkime, šiltinti ar nešiltinti sienų. Rinktis gyventojai gali tik iš kelių šiltinimo variantų, ventiliuojamųjų ar tinkuojamųjų fasadų, galbūt mišraus varianto. Ekspertas nesiūlo ir renovacijos be kokio nors vėdinimo sprendimo. Gyventojai tokiu atveju irgi gali rinktis vieną iš kelių variantų.

Rinktis dera ne vien pagal ekonominį naudingumą Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto Pastatų energetikos katedros docentas, Pastato energetinių ir mikroklimato sistemų laboratorijos vedėjas dr. Giedrius Šiupšinskas iš esmės kritikuoja pastatų modernizacijos planavimą atsižvelgiant į ekonominį siūlomų priemonių naudingumą, nes kaip tik tai lemia, kad renovuojant įgyvendinamos tik standartinės, dažniausiai minimalius norminius reikalavimus teužtikrinančios energijos taupymo priemonės. „Tik labai retai užsimenama, kad pastato modernizavimas turi pagerinti fizinę atskirų pastato elementų būklę, patalpų vidaus mikroklimatą, pakelti turto vertę. Gyvenimo kokybei renovuojamuose pastatuose užtikrinti ir maksimaliam energiniam efektyvumui pasiekti būtina pagalvoti ir apie galimus optimalius vėdinimo sistemos sprendimus“, – sakė G. Šiupšinskas. Pastato šilumos poreikį, priminė mokslininkas, sudaro trys pagrindinės dalys: nuostoliai dėl temperatūros skirtumo per pastato apvalkalą (sienos, langai, durys, stogas, grindys), nuostoliai dėl vėdinimo (šalto oro, patenkančio į patalpas, pašildymas iki norminės temperatūros), karšto vandentiekio sistemos poreikis (karšto vandens pašildymas ir cirkuliacijos užtikrinimas). „Siekiant mažai energijos naudojančio pastato rodiklių, reikėtų mažinti visų trijų dalių energijos poreikį. Bet dažniausiai kalbama tik apie tai, kaip sumažinti šilumos nuostolius, patiriamus per pastato konstrukcijas, o, pavyzdžiui, galimi vėdinimo sistemų modernizavimo sprendiniai, kurie padeda užtikrinti normines mikroklimato sąlygas patalpose, laikomi antraeiliais“, – apgailestavo pašnekovas. Galbūt taip yra todėl, kad inžinerinių sistemų modernizavimo teikiamą naudą apskaičiuoti nėra paprasta – ji gali būti kiekvienu atveju kitokia, priklausoma ir nuo eksploatavimo. Kur kas lengviau įvertinti sutaupymą, gaunamą apšiltinus pastato apvalkalą, jis išties žymus, todėl gyventojai pirmiausia renkasi šį būdą siekdami didesnio energinio efektyvumo. Vis dėlto, G. Šiupšinsko nuomone, būtina atkreipti dėmesį, kad vien renovuojant pastato apvalkalą ir atsisakant inžinerinių sistemų modernizavimo energijos sutaupymo efektas nebus pasiektas.

ENERGIŠKAI EFEKTYVAUS BŪSTO PRANAŠUMAI Šią vasarą organizuota daugybė renginių, susijusių su būsto atnaujinimu ir energiniu pastatų efektyvumu. Didelio gyventojų dėmesio sulaukė ir liepos mėnesį Aplinkos ministerijos inicijuoti renovadieniai. Žmonių aktyvumas ir didėjantis daugiabučių modernizavimo paraiškų skaičius rodo, kad pastatų renovacija įgauna vis didesnį pagreitį. Vertindami sėkmingus pavyzdžius gyventojai suvokia energiškai efektyvaus būsto privalumus. Galima pasidžiaugti, kad statant arba renovuojant pastatą vis daugiau dėmesio skiriama jo atitvarų šiltinimui. Polistireninis putplastis plačiai naudojamas modernizuojant arba statant energiškai efektyvius pastatus. AB „Ukmergės gelžbetonis“ gaminamas polistireninis putplastis gali būti naudojamas visoms pastato atitvaroms šiltinti. Polistireninio putplasčio plokštės pasižymi mažu šilumos laidumu, geru mechaniniu stipriu ir lengvumu. Svarbu ir tai, kad ši šiltinimo medžiaga įgeria mažai drėgmės ir yra ilgaamžė.

AB „Ukmergės gelžbetonis“ palaiko energiškai efektyvaus būsto idėją. Įmonė yra sukaupusi didelę patirtį termoizoliacinių medžiagų gamyboje, o prekių ženklai „Termoporas“, „Neoporas“, „Geoporas“ yra žinomi ir pripažinti statybinių medžiagų rinkoje.

SA 2014 Nr. 9 / reklama

Abejojantiesiems energiškai efektyvaus būsto nauda reikėtų žinoti, kad: • Energiškai efektyvus būstas minimizuoja elektros ir šilumos nuostolius, patiriamus per pastato atitvaras. • Energiją taupančio pastato energijos poreikis yra nuo 50 iki 75 kWh/m2 per metus. Kuo aukštesnė pastato energinio efektyvumo klasė, tuo mažesnis energijos naudojimas ir išlaidos už šildymą. • Energiškai efektyvus būstas mažina taršą. • Užtikrinamas tinkamas patalpų oro drėgnumas ir kokybė. • Būsto atnaujinimas didina turimo turto vertę ir gyvenimo kokybę.

Daugiau informacijos apie mūsų gaminamą polistireninį putplastį – www.ukmergesgelzbetonis.lt. El. paštas info@ug.lt, tel. +370 340 64 616. 15

VALSTYBĖ KRATOSI VEDLIO VAIDMENS KOVA UŽ TIPINĖS RENOVACIJOS IŠPOPULIARINIMĄ APLINKOS MINISTERIJAI NEPALIEKA JĖGŲ RŪPINTIS ATEITIES IŠŠŪKIAIS Rusnė MARČĖNAITĖ

Birštono miesto savivaldybė sudėjo ginklus – po maždaug penkerių metų pastangų pripažino, kad miestas negali toliau dalyvauti tarptautiniame demonstraciniame projekte „ECO-Life“ (http://www.ecolife-project.eu), turėjusiame tapti kelrodžiu ne tik Lietuvos, bet ir kitų Baltijos šalių miestams, ieškantiems pažangių, racionalių kvartalinės renovacijos energetikos sprendinių. Teko pasitraukti iš tarptautinio pilotinio projekto Pradinėje projekto stadijoje plačiai pristatytos ambicijos palaidotos tyliai – nepavykus iš valstybės gauti dalies projektui reikalingų lėšų, praėjusiais metais Birštonas informavo partnerius pasitraukiantis iš Europos Sąjungos (ES) programos „Concerto“ projekto ir tuo pačiu perleido jiems Lietuvai numatytą finansinę paramą. Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė mato prasmę atskleis-

ti savo miesto patirtį ir nuoskaudas. „Tikrai labai daug dariau, kad šis progresyvus, kompleksinis, mokslinis tiriamasis ir demonstracinis pastatų modernizacijos projektas būtų įgyvendintas. Buvau net pas premjerą, jis labai tam pritarė. Vienareikšmiškai ir nė kiek neperdėdama galiu teigti, kad tai – aplinkos ministro Valentino Mazuronio sužlugdytas projektas. Jis tik svarstė: jūs čia pirmi taip gerai darysite, o tada ir kitiems prireiks... Mes norėjome parodyti, kad Lietuvoje gali būti gerai modernizuojama.

2014 Nr. 9

Buvo atliktas išsamus energinis 13 daugiabučių namų ir 3 visuomeninių pastatų auditas, moksliniai tyrimai, parengtos galimybių studijos, susijusios su pastatų šildymu, vėdinimu, elektros sistemų optimizavimu ir atsinaujinančių energijos išteklių naudojimu. Ir pasirodė, kad tai niekam nereikalinga, kad tam valstybės biudžete neįmanoma rasti kelių milijonų litų. Man labai gaila, kad politikai priima valstybei nenaudingus, net kenksmingus sprendimus. Kodėl nepažiūrėjus, kaip turėtume gyventi ateityje?“ – komentavo Birštono merė. Klausimą, kas bus, jei visi užsinorės to paties, projekto rengėjai valdžios kabinetuose ministerijoje girdėdavo nuolat. Tai, ko visais būdais siekia tvarios gyvensenos principus propaguojančios valstybės – gyventojų pritarimo vis aukštesniems energijos taupymo ir kitiems standartams, –

valdininkams atrodė grėsminga problema. Projektui, kurio preliminari (skaičiuojamoji) sąmata siekė 25–30 mln. litų, buvo prašoma 12 mln. litų valstybės paramos, iš ES 7 rėminės programos 7 mln. litų turėjo būti skirta demonstracinėms veikloms ir 3 mln. litų – mokslinėms tiriamosioms, projekto valdymo, mokymų bei viešinimo veikloms. „Planavome įgyvendinti išskirtinį ir todėl brangesnį renovacijos variantą, negalėjome užkrauti visos naštos ant gyventojų pečių“, – aiškino N. Dirginčienė. Šiandien Birštone, pasak merės, vykdoma tik tipinė renovacija gyventojams daugiausia renkantis ekonominį variantą. Apie išskirtinį kurorto įvaizdį svajojančiai administracijai telieka kiek įmanoma prižiūrėti kokybę. Ir džiaugtis, kad programos „Concerto“ vadovai nepritaikė finansinių sankcijų vidury projekto pasprukusiems partneriams ir dargi pažadėjo apmokėti rengiant techninę dokumentaciją patirtas išlaidas.

Valstybės prioritetas – tipinė renovacija Statybos ir būsto sektorių, taigi ir šalies daugiabučių modernizacijos strategiją, kuruojanti aplinkos viceministrė Daiva Matonienė dėl žlugusio „ECO-Life“ projekto neapgailestauja. Valdininkės nuomone, viskas pasisekė, nes esą padaryta tam tikrų naudingų darbų, Birštonas sėkmingai įsitraukė į renovacijos procesą, o galiausiai,

„ECO-LIFE“ – NEFINIŠAVĘS KOMPLEKSINĖS MODERNIZACIJOS PAVYZDYS Siekdamas tapti ekologišku darniu miestu kurortinis Birštono miestas pirmasis Lietuvoje 2009 metais pasitvirtino „EKO miesto“ koncepciją ir pradėjo įgyvendinti tarptautinį demonstracinį projektą „ECO-Life“ („Gyvenimo kokybės gerinimo ES vystant darnių CO2 neutralių EKO-miestų plėtrą projektas Lietuvoje“). Projekto iniciatorius, tuometis Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) vykdomasis direktorius Vaidotas Šarka prisiminė, kad specialistams jaučiant demonstracinių projektų poreikį potencialių partnerių buvo ieškoma per įvairius tarptautinius renginius. Atsiradus kontaktui su kolegomis Danijoje, pavyko sudominti „Concerto“ programos koordinatorius, per Daniją atėjo ir partnerių iš „COWI Lietuva“. „Concerto“ programa iš pradžių vykdė „ECO-city“ projektą, Lietuva iš pradžių kukliai tepasiprašė priimama stebėtojo statusu. Ir gavo daugiau – partnerio statusą.

tegu ir pagal žemesnį standartą, bus sutvarkyti ir namai, kurie pateko į „ECO-Life“ programą. „Galvoju, kad esmė yra rezultatas, – D. Matonienė pabrėžė, kad Lietuva prioritetinės krypties – skatinti tipinės modernizacijos masiškumą – kol kas nekeičia. – Reikia ieškoti protingų, apskaičiuotų, ekonomiškai naudingų sprendimų. Pavyzdžiui, šiandien esame pasirengę 30 tipinių, serijinių namų techninių projektų. Juos projektuotojai taiko ir labai džiaugiasi.“ Aplinkos viceministrė neabejoja nei šiandienės modernizacijos standartais, nei kokybe, nei strategija. „Manau, mūsų programa net europiniame kontekste įvardijama kaip viena sėkmingiausių. Tik lietuviai gal nenori to pamatyti“, – sakė D. Matonienė. Kaip alternatyvą pilotiniams pastatų modernizacijos projektams ji mato kitų valstybių gerosios patirties perėmimą, tuo pačiu ir mokymąsi iš svetimų klaidų – tai ir palengvintų sprendimų paiešką, ir pagreitintų darbų tempą. Tarkime, su Vokietijos ambasada ir šios šalies Aplinkos ministerijos Kvartalinio atnaujinimo departamentu kalbamasi dėl gerosios patirties planuojant kvartalinį tvarkymą perėmimo. „Ta patirtis – ne namo konstruktyvo renovacijos detalės, o organizaciniai, teisiniai, vadybos klausimai. Tai tikrai reikšminga: vokiečiai turi rimtą teisinę bazę, jų valstybėje veikia kvartalinės renovacijos praktikai, kurie užsiima visos teritorijos plėtra sujungdami ir komercinius, ir visuomeninius, ir pri-

„ECO-Life“ projektas yra vienas iš Europos Sąjungos programos „Concerto“ projektų, kuriuos įgyvendinant siekiama padėti bendruomenėms patvirtinti pažangius ir novatoriškus darniosios energetikos sprendinius, paremtus ekonominiu energijos efektyvumo didinimo ir atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo pagrįstumu. Tokio tipo projektų įgyvendinimas leidžia identifikuoti tikėtiną atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo lygį bendruomenėse ir sukurti aukštesnę energinių paslaugų kokybę bei pridėtinę vertę bendruomenės nariams. „ECO-Life“ – ne pavienių namų, o kompleksinis kvartalinės pastatų modernizacijos, gyvenamųjų, visuomeninių pastatų, socialinio būsto ir šilumos ūkio problemas sprendžiantis mokslinis tiriamasis ir demonstracinis projektas, kuriuo siekiama ypač efektyviai mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Įgyvendindama jį Birštono savivaldybė suplanavo atnaujinti 13 daugiabučių gyvenamųjų namų (25,5 tūkst. kvadratinių metrų ploto) ir 3 viešuosius pastatus. Buvo numatyta, kad po modernizacijos pastatai naudos 30 proc. mažiau energijos, negu tuo metu reikalauta nacionaliniuose reglamentuose. Planuota, kad energijai gaminti bus diegiami atsinaujinantys energijos ištekliai (biokuro katilas, saulės

vačius pastatus – daugiabučius namus“, – aiškino D. Matonienė.

Renovacijos viešinimu priversti užsiimti gyventojai Atsakingoms institucijoms neįžvelgiant demonstracinių projektų kūrimo poreikio, aktyviai dalyvauti modernizacijos idėjos viešinimo kampanijoje tenka jau atnaujintų daugiabučių gyventojams. Prieš apsispręsdami, ar verta modernizuoti savo būstą, jų patirties nori pasiteirauti ne tik kaimyninių namų, bet ir kitų miestų gyventojai. Ypač didelio dėmesio sulaukia pasirinkusieji aukštesnės klasės nei tipinė renovaciją, įsidiegusieji alternatyvius energijos šaltinius. Vis dėlto D. Matonienė neabejoja, kad pagrindinį renovacijos viešinimo darbą ant savo pečių neša tam sukurtos institucijos. Pavyzdys – visą Lietuvą apkeliavusi renovadienių akcija, per kurią ministerijos atstovai, daugiabučių namų modernizavimo programą administruojančios Būsto energijos taupymo agentūros bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos specialistai bendravo su visais proceso dalyviais – nuo gyventojų iki bendrijų pirmininkų ir administratorių. „Tiesioginė komunikacija duoda rezultatų, – patikino viceministrė. – Per susitikimus kalbame tikrai ne vien apie tipinę renovaciją. Pristatome ir alternatyvių energijos šaltinių diegimą, teikiame praktinių pavyzdžių, rengiame seminarus administratoriams, investicinių planų rengėjams, pristatome

kolektoriai). Dalis pastatų turėjo būti atnaujinta kaip vientisas kvartalas, kartu sutvarkant infrastruktūrą ir aplinką. Modernizuojant centralizuoto šilumos tiekimo sistemą planuota įrengti 2 MW galios biokuro katilą su kondensaciniu ekonomaizeriu ir 100 kW galios kogeneracinę jėgainę. Projekte buvo numatytos ir darnios bendruomenės formavimo bei integravimo į energinio efektyvumo didinimo programas veiklos. Birštono savivaldybės projekto partneriai – Danijos Hiojė-Tostrupo ir Belgijos Gento miestai, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos statybininkų asociacija, bendrovės „Birštono šiluma“, „COWI Lietuva“, „Būsto idėja“. Dalyvė stebėtojo teisėmis šiame projekte – dar vieno kurortinio miesto – Palangos – savivaldybė. „ECO-Life“ projektas turėjo tapti pirmuoju pavyzdiniu tarptautiniu tokio tipo ir apimties projektu ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos regiono šalyse. Tikėtasi, kad šio projekto metu sukurtomis techninėmis, finansinėmis, teisinėmis, institucinės kvartalinės modernizacijos priemonėmis galės pasinaudoti ir kitos šalies savivaldybės, įgyvendinančios darniosios energetikos priemones.

naujas technologijas. O gyventojai gali patys nuspręsti, ar ryžtis tokioms brangioms investicijoms kaip, pavyzdžiui, rekuperacija. Valstybės parama tam yra teikiama, informacija irgi – žmonės gali rinktis.“

Pamokų tikėjosi ne vienas miestas

Vaidotas ŠARKA.

Ramūnas GATAUTIS.

Giedrius ŠIUPŠINSKAS.

Daiva MATONIENĖ.

Modernizacijos ekspertas, energetikos ir termoinžinerijos technologijos mokslų daktaras Ramūnas Gatautis valdiško žodžio įtaigumu ir poveikiu abejoja: „Keblu be pilotinių projektų paleisti tikrai rimtą modernizacijos konvejerį – bent 1000 namų per metus – ir dar padaryti tai kokybiškai. Apgailėjau „ECO-Life“ likimą – jei būtų gerai pasirodyta, tai būtų geras pavyzdys visai Lietuvai.“ „ECO-Life“ projekto pradžioje Kauno miesto savivaldybėje administracijos direktoriaus pavaduotoju dirbęs ir daugiabučių modernizacijos procesą Kaune bandęs išjudinti R. Gatautis domėjosi Birštono darbais ir buvo užsidegęs panaudoti jo patirtį: „Norėjau ir Kaune įgyvendinti panašų projektą, buvome tam numatę tinkamą vieną mažųjų priemiesčių su atskira šildymo sistema. Buvo pradėti ruošti namų darbai: pašnekintas seniūnas, šilumos tiekėjo atstovai, planuota pradėti pokalbius ir su gyventojais. Principinis sprendimas atrodė racionalus – visą sistemą reikia kurti nuo galvos iki kojų: atnaujinti daugiabučius, modernizuoti vamzdynus, pastatyti naują katilinę. Sukaupta techninė ir organizacinė patirtis būtų buvusi pritaikyta miesto renovavimo kvartalais plėtrai, bet nespėjau baigti darbų. Tiesa, iškart buvo aišku, kad be finansinės kokio nors fondo su specialia programa paramos nieko neišeis.“ Pastatų modernizacijos projektus plėtojančioje įmonėje dirbantis R. Gatautis prieš kelerius metus su kelių statybų sektoriaus asociacijų kompanija beldėsi į Aplinkos ministerijos duris tuo pačiu tikslu, kaip ir „ECO-Life“ projekto komanda – bandydami įtikinti, kad reikia rasti lėšų bent keliems pilotiniams daugiabučių modernizacijos projektams. „Čia svarbu parodyti ne tai, kaip sugeba dirbti statybininkai, bet kokias naujas technologijas, medžiagas galima naudoti, kokie galimi inžinerinių sprendimų variantai. Ir gali būti, kad, tarkime, iš trijų modernizuotų namų du bus nelabai vykę ir tik trečias pasiteisins. Tai normalu. Dabar į Lietuvą ateina svetimi kitose šalyse pasiteisinę sprendimai: vokiški, lenkiški, suomiški ir kitokie, bet mes turime adaptuoti savo modelį“, – įsitikinęs modernizacijos specialistas. Jis neatmeta galimybės, kad kažkam valdžioje gali būti neramu, jog

2014 Nr. 9

demonstraciniai projektai akivaizdžiai atskleis šiandienės dalinės renovacijos trūkumus – jeigu paaiškėtų, kad gal per mažai apšiltinama, per mažai vėdinama, ne taip sprendžiami mazgų klausimai ir pan. „Turi būti nors vienas drąsus vyras, kuris pasakytų – reikia daryti gerai. Nes jei bijosime pripažinti, kad klaidų būna, kad ką nors darome blogai, tai niekur ir nenueisime“, – sakė R. Gatautis. Aplinkos ministerijos vartojamą terminą „tipinė renovacija“ jis siūlo keisti „daline renovacija“. „Žodis „tipinė“ turi gana teigiamą atspalvį – pigus, bet geras, nes ištobulintas ir masinis. O Lietuvoje vykdoma eksperimentinė dalinė daugiabučių šiltinimo akcija, – įvertino R. Gatautis. – Beje, netveriu noru sužinoti, kiek daugiabučių modernizuoti pagal šiuos 30 tipinių projektų... Bijau, kad nė vieno.“

Kas turi rodyti kryptį? „ECO-Life“ projekte dirbęs tuomet bendrovės „COWI Lietuva“ specialistas, šiandien – Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) narys, energetikos ir termoinžinerijos krypties mokslų daktaras Darius Biekša mano, kad Lietuvai trūksta žinių ne tik apie pažangią, perspektyvią pastatų modernizaciją, bet ir apie naują statybą, tad be demonstracinių projektų apsieiti sudėtinga. Anot D. Biekšos, būtų galima teigti, kad jei nekilnojamojo turto rinkoje nėra stagnacijos, jei turime plėtotojų, kurie kasmet pateikia naujo būsto, neturėtų kilti ir klausimas, ar mokame statyti. Ir vis dėlto problema egzistuoja. „Taip, nekilnojamojo turto verslas seka visus standartus, tegu ir stengdamasis minimizuoti sąnaudas. Bet verslas neina į priekį: daro tai, ką privalo – siekia minimalaus kokybės lygio. O daugiau daro tuo atveju, jei rinka pasako: turime pinigų, esame išskirtiniai, duokite geresnį produktą, – dėstė D. Biekša. – Tik biurų statyboje labiau stengiamasi eiti į priekį – siekiant išskirtinumo pozicionuojant save kaip žaliosios energetikos ar darniosios plėtros flagmanus.“ D. Biekša, kaip ir D. Matonienė, siūlytų Lietuvai pasimokyti iš Vokietijos. Tik jis atkreipė dėmesį į kitą šios šalies praktiką: kaip čia priimta ruošti visuomenę bei specialistus ES nuolat griežtinant standartus ir įsigalint naujoms normoms. „Pastatų energetinio efektyvumo direktyvos reikalavimai auga kas kelerius metus. Artimiausias didelis šuolis bus 2016 metais, kai nauji pastatai turės pasiekti ne žemesnį nei A klasės energinį efektyvumą. Lietuvoje tas šuolis, kiek girdžiu, nėra plačiai aptarinėjamas, vadinasi, mums reikės labai stai-

giai pakeisti technologijas. Ir tikrai nepakaks pridėti papildomus 10 centimetrų šiltinimo medžiagos. Tam ir reikalingi demonstraciniai projektai“, – komentavo D. Biekša. Vokietijoje, pasak specialisto, maždaug kas dvejus metus skiriamas finansavimas namų statybos ar renovacijos projektams, kurie pastatyti kurį laiką atlieka ekspozicijos vaidmenį. Dalis būsto juose parduodama, dalis paliekama atviram lankymui. „Žmonės gali pamatyti, kad naujos technologijos, nauji sprendiniai yra efektyvūs, kad duoda daugiau naudos, negu reikalauja sąnaudų. Jei žmogus nėra inžinierius, jam svarbu, kad yra kur apsidairyti, išsiaiškinti, kokios permainos laukia, kas garantuojama atlikus modernizaciją. O po metų ar dvejų tokie sprendiniai tampa normomis. Užsienyje demonstraciniai projektai tempia visą procesą. Lietuvoje žmonėms telieka tenkintis galimybe „paspardyti“ anksčiau renovuotų daugiabučių sienas“, – sakė D. Biekša.

Nei objektyvios informacijos, nei garantijų Prieš apsispręsdami dėl renovacijos tikrai daugelis stengiasi pasiteirauti renovacijos pionierių patirties. Bėda ta, atkreipia dėmesį daugelis specialistų, kad dažnas gyventojas nė nežino, kokio lygio komfortą atliekant modernizaciją galima pasiekti, tad ir kliautis jau įgyvendinusiųjų renovaciją rekomendacijomis ne visada patikima. Svarbius sprendimus priimantys daugiabučių gyventojai negali gauti ne tik išties objektyvios informacijos apie tam tikrų technologijų taikymo racionalumą. D. Biekšą stebina tai, kad gyventojai iš esmės negauna jokių garantijų dėl renovacijos rezultatų. „Žmonės juk įsipareigoja pasiimti paskolą ant savo galvos, iš savo kišenės, ir tik už pažadą, už kokių 5 lapų sutartį. Jie patiki, o rezultatas gaunamas ne toks, dėl kokio sutarta. Išties jis visada nesutampa su planais, tik klausimas, ar į geresnę, ar į blogesnę pusę. Gyventojai turi visišką teisę prieš apsispręsdami paklausti: o kas man kompensuos, jei sutaupoma bus mažiau, negu žadama? Lietuvoje niekas niekam nieko nežada tokiu atveju, – pabrėžė D. Biekša. – Tai turi būti normalus tos pusės, kuri išleis žmonių pinigus, įsipareigojimas.“ VKEKK narys įsitikinęs, kad kai bus duodami pažadai, sutvirtinti sutartimis ir susiję su realiu nuostolių kompensavimu, valstybės ar kokia kita garantija, Aplinkos ministerijos ir jos struktūrų, įpareigotų rūpintis renovacijos idėjos viešinimu, misija palengvės – rinkos pasitikėjimas šiais projektais išaugs.

Nežinia dėl būsimų modernizacijos reikalavimų Valstybės nuostatas dėl demonstracinių projektų, matyt, atskleidžia ir faktas, kad Lietuvoje, pasak D. Biekšos, nė nėra priimto demonstracinio projekto teisinio statuso, kuris suteiktų jo vykdytojams išskirtines sąlygas palengvinant, sutrumpinant procedūras. Atsainų valstybės požiūrį į augančių iššūkių viešinimą bei rekomendacijų formulavimą pabrėžė ir modernizacijos ekspertas R. Gatautis. Jam dar neteko matyti konkretaus lietuviško dokumento, kuriame būtų įvardyta, kokie reikalavimai po 2020 metų Lietuvoje bus keliami renovuojamiems daugiabučiams pastatams.

„Šiuo metu statybos leidimai išduodami B klasės naujiems pastatams, renovuojamiems daugiabučiams nustatyta vienu laipteliu žemesnė – C – klasė. Vadovaujantis direktyvomis, nuo 2020 metų nauji pastatai turės būti beveik pasyvieji, A++ klasės. Turint tai omenyje, po 2020-ųjų renovuojant daugiabučius turėtų būti reikalaujama pasiekti ne žemesnę kaip B klasę. Jei ši proporcija nebus išlaikyta, turėsime didelių bėdų, nes jei vienas kvartalas bus A klasės, o šalia kitas – C (D, E) klasės, socialinis gyventojų sluoksniavimasis taps žymus, ir prisiauginsime harlemų“, – dėstė R. Gatautis. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Pastatų energetikos katedros docentas dr. Giedrius Šiupšinskas kartu su kolegomis iš Statybos technologijos ir vadybos katedros nemažai laiko skyrė energiniam „ECO-Life“ projekto pastatų auditui. Buvo įvertinta reali bene visų pastatų būklė, jie buvo aprašyti, nustatyta jų varža, galimybių studijos nagrinėjo ir atitvarų šiltinimo sprendimus, privalumai bei trūkumai buvo analizuojami vėdinimo, šildymo sistemų galimybių studijose, atlikti ekonominiai skaičiavimai (pagal tuometes kainas ir rodiklius), taip pat aiškintasi, ar yra galimi kai kurie sprendimai, tarkime, atsinaujinančių energijos išteklių integravimas. „VGTU mokslininkų užduotis buvo parengti modernizavimui priešprojektinius siūlymus. Buvo atliktas ne tik auditas, bet ir galimybių studijos, – prisiminė G. Šiupšinskas. – Dirbome neprisirišdami prie tuo metu galiojusių reglamentų, bet energijos sunaudojimas turėjo būti bent 30 proc. geresnis, negu tuo metu norminiai dokumentai reikalavo diegti naujuose daugiabučiuose. Ką jau lyginti su tipinės modernizacijos normomis, kai tuo metu dar buvo leidžiama D klasė. „ECO-Life“ projekto spren-

diniai būtų leidę pasiekti B ar kai kuriais atvejais net A klasę. Be to, siūlėme daugiabučiuose diegti tokius dalykus kaip mechaninės vėdinimo sistemos su šilumos atgavimu. Viename pastatų būtų buvę galima išbandyti skirtingas vėdinimo sistemas – kiekvienoje laiptinėje vis kitą. Būtume įleidę ten mokslo žmones ir po metų ar dvejų jau būtume žinoję, tinka ta sistema ar netinka.“ VGTU specialistų darbas buvo vertinamas Europos Komisijos ekspertų Briuselyje – esant neigiamam rezultatui, Birštonas nebūtų galėjęs pretenduoti gauti paramos lėšas. Lietuvos mokslininkai gali didžiuotis – VGTU darbai buvo priimti beveik be pastabų. „Belgai ir danai turėjo problemų – jų mokslinė dalis nebuvo stipri. Tačiau belgų situacija kita – jie bet kokiu atveju būtų plėtoję tokį projektą. Jiems tie keliasdešimt ar keli šimtai eurų už kvadratinį metrą, kuriuos pasiūlė „Concerto“, neturėtų tokios didelės įtakos kaip mūsų šaliai“, – pripažino G. Šiupšinskas. Pašnekovas stebisi, kad Lietuva taip ramiai laukia naujus energinio efektyvumo standartus įtvirtinsiančių 2020ųjų: „Reikalavimai griežtėja, o mes, panašu, atėjus tam laikui būsime išvis nieko neišbandę, nepatikrinę.“

Novatoriški sprendiniai padidino modernizacijos kainą Projekto „ECO-Life“ iniciatoriai ir vykdytojai buvo pasiryžę žengti ne vieną, o porą žingsnių į priekį įgyvendindami šį kvartalinės renovacijos projektą. Pastatų energinio efektyvumo rodiklių reikalavimai pastaraisiais metais auga itin dinamiškai, bet D. Biekša neabejoja, kad 2009–2011 plėtoto projekto sprendiniai solidžiai atrodytų ir šiandien. R. Gatautis svarsto, kad gal kaip tik per aukštai iškelta projekto vykdytojų kartelė ir pakišo jiems koją. Nuolat su

2014 Nr. 9

daugiabučių bendrijomis renovacijos temomis diskutuojantis specialistas nesistebi, kad kai kurie „ECO-Life“ projekto skaičiai išgąsdino ir gyventojus, ir valdžios vyrus. Tam tikrais atvejais buvo siekiama net 70 proc. energijos sutaupymo, o paties geriausio, didžiausio renovacijos paketo kaina vienam kvadratiniam metrui viršijo 1000 litų (kiti siekė 450, 600 litų). Palyginkime – Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros ir atsakingi Aplinkos ministerijos vadovai deklaravo, kad skyrus 350 litų galima patenkinamai sutvarkyti daugumą šalies daugiabučių. Per tuos kelerius metus daug kas pasikeitė. „Žmonės turi priprasti prie tam tikrų naujovių, taip pat prie didesnių renovacijos įkainių. Jeigu skaičiuojant investicinį planą vieno kvadratinio metro kaina yra mažiau nei 600–800 litų, objektas jau kelia įtarimų, ir geriau paieškoti, kas svarbaus neįtraukta į sąmatą, arba įtraukta tokiomis kainomis, už kurias jokie statybininkai nedirbs. Kas iš to, kad parengsi investicinį planą ir per vargus surinksi gyventojų parašus?“ – komentavo R. Gatautis.

Nesėkmę lėmė daug aplinkybių Atsakyti, kodėl tarptautiniam „ECO-Life“ projektui nepavyko pralaužti ledų demonstracinių projektų praktikai Lietuvoje, nėra paprasta. Projekto dalyviai mini kelias nesėkmingai sutapusias aplinkybes. D. Biekša priminė, kad tuo metu, kai 2008-aisiais buvo rengiama paraiška „Concerto“ programai, dar buvo ekonominis pakilimas ir renovacijos procesai atrodė optimistiškai. Prasidėjus krizei jie pradėjo strigti ne tik Lietuvoje. „Galima sakyti, kad rizikingu projektas tapo dėl makroekonominių dalykų. Buvo kilusi nežinia dėl ateities, pinigų skolinimosi, tuo labiau kad pilotiniai projektai reiškia, kad jie ir pirmieji, bandomieji, taigi rizikingi“, – analizavo D. Biekša. Stabtelėjus renovacijos procesui įvairios paramos išlepinta Lietuva mielai pasigavo kitą idėją – kad išjudinti procesą sieksianti valstybė pasiūlys dar didesnę finansinę paramą, tad skubėti imtis renovacijos būtų kvaila. „ECO-Life“ projekto iniciatorius, tuomet Lietuvos statybininkų asociacijos vykdomuoju direktoriumi dirbęs statybos inžinerijos mokslų dr. Vaidotas Šarka atkreipė dėmesį, kad projekto komandai teko ieškoti bendros kalbos su socialiai remtinais gyventojais, kurių čia buvo ypač daug – apie 20 proc. Nuostatai, leidžiantys paspausti abejinguosius paramos gavėjus, tuo metu dar nebuvo priimti, tebuvo kalbama, kad jiems galėtų būti skiriama 100 proc. parama renovacijos išlaidoms padengti. Faktas, kad buvo siūloma galimybė dalyvauti

išskirtinės reikšmės ir kokybės projekte, negarantavo lengvesnių pokalbių ir su kitais daugiabučių gyventojais. „Neturėjome ką daugiau žmonėms pateikti nei teorinius skaičius, – aiškino V. Šarka. – 2010 metais skaičiavome, kad turime sutaupyti nuo 50 iki 70 proc. energijos ir kad žmonėms po modernizacijos būtų užtikrintas komfortas, o sąskaitos neviršytų buvusiųjų. Kai kuriais atvejais tai būtų leidę pasiekti tik C klasę – truputį geriau nei minimalios renovacijos rodiklius, bet ne mažiau kaip 70 kWh/m2 per metus. Dalies „ECO-Life“ projekte dalyvaujančių daugiabučių faktinės šilumos energinės sąnaudos siekė tik 140–150 kWh/m2, viename name – tik 130 kWh/ m2. Bet pradedi aiškintis ir supranti, kad skaičiai maži todėl, kad tokiame name gyvena močiutė, nuolat vilkinti megztinį, o šiluma viduje tesiekia 15– 16 laipsnių.“ Šios aplinkybės kėlė papildomų rūpesčių – kaip tokiems gyventojams, kurie ir mokėjo už šildymą tik 150 litų per mėnesį, išaiškinti, kad jie turės mokėti 200 litų už modernizaciją nepostringaujant apie tai, kad išties iki šiol šildymas pagal tuo metu galiojančius teisės aktus skaičiuojant investicinius projektus

jiems turėjo kainuoti 400 litų? Kita svarbi detalė, replikavo D. Biekša, kad veiksmas vyko mieste, kur nekilnojamojo turto rinka nėra tokia aktyvi kaip Vilniuje ar Klaipėdoje, turtas nėra toks likvidus – normalu, kad tada ir sumos atrodo didokos. Projekto rengėjai neslepia – po daugybės pokalbių 2010 metais jie turėjo tik vieno namo visišką pritarimą. Bet neabejojo, kad iš pradžių tiek ir tereikia – po to suveiktų domino žaidimo principas. Vis dėlto iki viešųjų pirkimų konkursų skelbimo neprieita – neišėjo to daryti neturint finansavimo garantijų. „Taip ir negavome galimybės sužinoti realios kai kurių technologijų ir paslaugų kainos rinkoje, – apgailestavo V. Šarka. – Planavome kviesti verslą paremti „ECO-Life“ projektą – tikiu, kad tai būtų sumažinę projekto sąnaudas, gal nebūtų prireikę ir visos iš valstybės prašytos sumos.“

Finansavimo rebuso išspręsti nepavyko Gyventojai pagal „ECO-Life“ rengėjų planus turėjo dengti 30 proc. projekto biudžeto. „Programa „Concerto“ išvis

nedengė tipinės renovacijos išlaidų, – atkreipė dėmesį V. Šarka. – „Concerto“ būtų skyrusi 20 proc. viso projekto išlaidų. Tai būtų apie 50 proc. sanaudų, susidarančių siekiant aukštesnio nei tipiniuose Lietuvoje modernizacijos projektuose energinio efektyvumo.“ Iš Europos Komisijos būtų gauta apie 10 mln. litų. Iš jų 3 mln. litų būtų skirta moksliniams tyrimams, programai viešinti, projektui valdyti, o tie 7 mln. – renovacijos darbams (iš jų apie 5 mln. turėjo atitekti pastatams, likę – infrastruktūrai: biokuro katilinei ir kt.). Ne visi kovojusieji už „ECO-Life“ išlikimą šiandien tokie griežti vertindami tuometę Aplinkos ministerijos vadovybę kaip Birštono merė N. Dirginčienė. Ministerijų koridoriais su „EKO-Life“ dokumentais ratus suko ne tik merė, bet ir kiti projekto dalyviai. „Tikrai nelaukėme, kol finansavimą kas nors atneš ant lėkštės, ieškojome galimybių“, – patikino VGTU docentas G. Šiupšinskas. Anot V. Šarkos, „ECO-Life“ komanda negalėjo skųstis tuo, kad visiškai neturėjo kontaktų ar nebuvo išklausoma ministro Gedimino Kazlausko, o vėliau – Valentino Mazuronio. Vis dėlto po pokalbių gaudavo raštus,

informuojančius, kad išskirti projektą kaip demonstracinį negalima. „ECO-Life“ rengėjams buvo siūloma kreiptis paramos pagal JESSICA programą. „Deja, po daugelio konsultacijų su JESSICA ir „Concerto“ programos administratoriais kelis kartus buvo atsakyta, kad šiųdviejų šaltinių lėšų sujungti negalima, nes tai sudubliuotų ES fondų šaltinius, nes į JESSICA fondą yra nukreiptos struktūrinės paramos lėšos paskoloms užtikrinti, – prisiminė V. Šarka. – 2008 metais „ECO-Life“ rengtas pagal modelį, kai valstybė iš savo biudžeto renovacijos projektams skirdavo iki 50 proc. paramą, o tai visiškai tiko projekto koncepcijai įgyvendinti. 2011–2012 metais „ECO-Life“ projektui būtų užtekę to, kad dalis valstybės paramos ir Klimato kaitos programos (KKP) lėšų, skirtų tipinės modernizacijos projektams, būtų išskirta į atskirą eilutę – bent apie 10 proc.“ Pasak V. Šarkos, ieškant lėšų kvartale esantiems visuomeniniams pastatams modernizuoti bandyta kreiptis į Ūkio ministeriją. Ši sureagavo geranoriškai, bet planai pagelbėti sugriuvo paaiškėjus, kad ministerija gali skirti tik struktūrinės paramos lėšų. „Ūkio ministerija projektams visoje Lietuvoje išdalijo šimtus milijonų litų, bet Birštono projektui turimų lėšų negalėjo panaudoti, nes susidubliuodavo, susikirsdavo paramos šaltiniai. Išėjo taip, kad gavę struktūrinę paramą nebebūtume galėję imti „Concerto“ paramos“, – aiškino „ECO-Life“ iniciatorius.

Lėšų negavo jokie pilotiniai projektai „ECO-Life“ komandai ypač apmaudu dėl to, kad Aplinkos ministerija nepanoro skirti projektui KKP lėšų. „Buvo planuojama, kad 2010–2012 metais iš KKP bus suteikta lėšų ir demonstraciniams pasyviųjų namų projektams, bet jos pragulėjo, ir jokie pilotiniai projektai taip ir nestartavo, – sakė V. Šarka. – Pastarajame KKP posėdyje 2014 sausį, pavyzdžiui, buvo sakyta, kad dar yra 10 mln. litų tokios rūšies projektams. O tada šie pinigai buvo skirti tipinei modernizacijai. Nors dar niekas nėra atsakęs, ar kas nors yra apskaičiavęs, kiek laimima minimaliai modernizuojant pastatus ir kiek būtų galima laimėti pasirinkus didesnį nei D ar C klasės energinį efektyvumą garantuojančius

projektus. Niekas negali atsakyti, kokį rezultatą po 3–5 ar daugiau metų turėsime tūkstančiuose pagal tipinius sprendimus modernizuotų namų, kompleksiškai nesprendžiant vėdinimo klausimų, ne visuomet užtikrinant kokybišką minimalių reikalavimų fasadų, stogų, langų ar šildymo sistemų įrengimą. Kiek kainuos energija po modernizacijos, kai per metus vienam kvadratiniam metrui teks 90–120 kWh? Ką darysime, kai dar net neįpusėjus 27 000 modernizacijos laukiančių daugiabučių pastatų atnaujinimui pirmieji 2007–2014 metais modernizuoti namai vėl atsistos į eilę, tik jau turėdami kitokių lūkesčių ir problemų? Ką darysime su vis didėjančiais kvėpavimo ligų, alergijos ir kitais galbūt su gyvenamosios aplinkos kokybe susijusiais susirgimais, su vis augančiomis gydymo sąnaudomis? Ar kas nors užduoda šiuos klausimus vykdant masinę modernizaciją, ar atlieka tyrimus, stebėjimus?“ 12 mln. litų projektui, kuris turėjo būti vienintelis Baltijos šalyse demonstracinis modernizacijos projektas, vykdomas remiantis moksliniais tyrimais, garantuojantis poprojektinę stebėseną – „ECO-Life“ iniciatoriams tai neatrodo pinigų švaistymas. Projekte dirbusios VGTU mokslininkų grupės narys G. Šiupšinskas svarsto, kad „ECO-Life“ nepasisekė ir todėl, kad kai buvo varstomos ministerijos durys, tuometė valdžia buvo neseniai pradėjusi darbus. „Norint pasinaudoti visomis galimybėmis rasti finansavimo šaltinių, irgi reikia patirties“, – sakė G. Šiupšinskas.

Ragina rūpintis nuolatine klaidų ir perspektyvų analize Buvęs Lietuvos statybininkų asociacijos vykdomasis direktorius V. Šarka šiandien ne mažiau tvirtai tiki demonstracinių projektų naudingumu: „Gerai, kad pavyko užsukti tipinės renovacijos procesą, bet reikia jį analizuoti, gerinti projektus. Mes neturime jokių duomenų, ar tinkamai išleidžiami tie milijardai. Taip, kai kuriems daugiabučiams pasiseka. Bet jau dabar yra ir akivaizdžių blogų pavyzdžių. Reikia vykdyti demonstracinius projektus, daryti mokslinius tyrimus, aiškintis visus aspektus: ar namai šiltinami tinkamai, ar tinkamai sprendžiami ir ar išvis sprendžiami pelėsio, kokybės,

2014 Nr. 9

ilgaamžiškumo klausimai. Į projektus reikia įtraukti asocijuotas struktūras, pasinaudoti statinio informacinio modeliavimo galimybėmis. Visi tie darbai tikrai nėra kosminės technologijos, kaip kartais mums replikuodavo. Tai projektai, leidžiantys atsakyti į klausimą – ką daugiau galima padaryti ir kiek tai kainuos? Turime mokytis iš turtingų šalių: Skandinavijos, Vokietijos, Austrijos. Jos ir yra turtingos, nes planuoja ir investuoja į ateitį.“ V. Šarkos nuomone, būtų išmintinga šiems darbams atiduoti bent 10 proc. valstybės renovacijai skiriamų lėšų. „Net ir šiems projektams galima rengti konkursus: tegu taikant ekonominio naudingumo kriterijus skiriama lėšų tiems pilotiniams projektams, kuriais siekiama padaryti daugiau, kuriais skleidžiamos geresnės idėjos. Tai Lietuvos statybininkų asociacija siūlė dar 2008 metais. Lieka tik pasimokyti iš klaidų ir drąsiai žengti pirmuosius įvairių demonstracinių projektų žingsnius Lietuvoje“, – siūlo ekspertas. „Svarbiausia šios istorijos pamoka sena kaip pasaulis – iš klaidų reikia mokytis, – reziumavo modernizavimo ekspertas R. Gatautis. – Lietuvoje turime galingą statybos pramonės sektorių, apie 27 000 modernizuotinų daugiabučių ir daug viešosios paskirties pastatų. Bet vis dar neturime sklandžiai veikiančio pilotinių, eksperimentinių gaminių, technologijų diegimo ir įvykdytų projektų analizės mechanizmo. Situacija nėra normali, nes tarptautinio projekto vykdytojai lyg išmaldos prašinėtojai vaikštinėja nuo vienos ministerijos durų prie kitos. Nėra normalu, kai daugiabučių modernizavimo patirtis (ir gera, ir nevykusi) perduodama nebent bendrijų pirmininkų iš lūpų į lūpas, o ne viešai, prieinamai, pateikus profesionalų analizę ir išvadas apie tinkamumą kitiems projektams. Procesas turi būti ne atsitiktinis, proginis, atvežus į Lietuvą naują technologiją ar šalies mokslininkams įsiprašius į tarptautinį projektą, o nuolatinis ir sklandžiai veikiantis. Ir tokį mechanizmą sukonstruoti ir išbandyti savo kailiu turi ne Birštono merė. Tai tiesioginis Aplinkos ministerijos darbas. O merai, statybininkų, projektuotojų, daugiabučių atstovų asociacijos, mokslininkai, nekilnojamojo turto plėtotojai, medžiagų importuotojai mielai prie to prisidės. Nes visiems to jau seniai reikia.“

NAUJOS „PAROC“ APSAUGOS NUO VĖJO IR ŠILUMOS IZOLIACIJOS PLOKŠTĖS

Izoliacinių sprendimų kompanija „Paroc“ išplėtė „PAROC® Cortex™“ grupės gaminių, skirtų vėdinamų sienų šilumos izoliacijai ir apsaugai nuo vėjo, asortimentą pateikdama rinkai šios grupės gaminius juoda danga. Tokių plokščių paviršius padengtas nedegia, vandens garams laidžia, tačiau puikiai orą izoliuojančia juodos spalvos plėvele.

Besiplečianti vėdinamų sienų rinka, naujos fasadų apdailos medžiagos ir didėjantys pastatų energinio efektyvumo bei šilumos izoliacijos sluoksnio įrengimo kokybės reikalavimai – tai veiksniai, turėję įtakos naujos gaminių grupės „PAROC® Cortex™“ atsiradimui. Šią grupę sudaro dviejų tipų plokštės. „PAROC® Cortex™“ – tai šilumos izoliacijos apsaugos nuo vėjo plokštės, „PAROC® Cortex One™“ – vieno sluoksnio vėdinamų sienų šilumos izoliacija. Šių plokščių ypatumas yra tai, kad jos yra padengtos specialia nedegia baltos spalvos danga, kuri yra mažai laidi orui ir praleidžia vandens garus. Šie gaminiai Lietuvos rinkoje buvo pristatyti prieš porą metų. „Statybininkai ir užsakovai juos įvertino palankiai ir noriai naudoja. Atsižvelgdami į klientų pageidavimą ir naujas sienų apdailos sprendinių tendencijas, išplėtėme „PAROC® Cortex™“ gaminių asortimentą pateikdami rinkai šios grupės gaminius juoda danga“, – pasakojo bendrovės „Paroc“ rinkodaros ir komunikacijos vadovė Baltijos šalims ir Europai dr. Audronė Endriukaitytė. Įrengiant vėdinamas sienas dažnai pasitelkiami sprendimai, kai tarp fasado apdailos plokščių paliekami plyšiai. Tokiu būdu pro atvirus tarpus yra matomas vidinis vėdinamos sienos sluoksnis iš izoliacinių medžiagų. Tam, kad tokios sistemos įrengtos atrodytų estetiškiau, ir skirtos naujosios „PAROC® Cortex™ b“ bei „PAROC® Cortex One™ b“ plokštės. Juodas izoliacinės medžiagos paviršius neprasišvies pro paliktus fasado apdailos plokščių tarpus. „Tobulinant priešvėjinės apsaugos gaminius mūsų užduotis buvo parinkti tokią plėvelę, kuri leistų išsaugoti gerąsias akmens vatos ypatybes saugumo požiūriu ir atitiktų A1 ar A2 europinę degumo klasę“, – sakė dr. A. Endriukaitytė. Įprastos statyboje naudojamos plėvelės atitinka E arba F degumo klases, tad didelis iššūkis buvo rasti dangą, kuri būtų ne tik laidi vandens garams, ypač mažai laidi orui, bet ir išsaugotų unikalią akmens vatos ypatybę – nedegumą. Visos „PAROC® Cortex™“ grupės medžiagos balta ir juoda danga atitinka A2-s1, d0 gaminio degumo klasę, todėl gali

būti naudojamos vėdinamų sienų konstrukcijose be jokių apribojimų. „PAROC® Cortex™ b“ plokštės skirtos vėdinamų sienų šilumos izoliacijos apsaugai nuo vėjo, o „PAROC® Cortex One™ b“ – šilumos izoliacijai, kai ši įrengiama vieno sluoksnio. Šios plokštės puikiai tinkamos naudoti daugiaaukščių pastatų šilumos izoliacijai (ar šilumos izoliacijos apsaugai nuo vėjo) net ir labai intensyviai vėdinamose sienų konstrukcijose. Kadangi tokios plokštės yra ypač mažai laidžios orui, siūlių tarp plokščių, pastato kampų ir angokraščių užsandarinimas tampa labai svarbus. Todėl bendrovė „Paroc“ pristato ne tik šilumos izoliacijos plokštes, bet ir visą sistemą kartu su sandarinimo juostomis. Sumontavus apsaugos nuo vėjo plokštes ar vienasluoksnes šilumos izoliacijos plokštes iš „PAROC® Cortex™“ gaminių grupės – siūlėms tarp plokščių sandarinti naudojama lipni PAROC XST020 sandarinimo juosta. Pastato kampams ir angokraščiams sandarinti skirta PAROC XST021. Kai visos siūlės tarp plokščių, pastato kampai ir angokračiai užtaisomi šiomis juostomis – sudaromas ištisinis pastato apvalkalas. Vėdinamų sienų konstrukcijose sumontuotos „PAROC® Cortex™“ ir „PAROC® Cortex One™“ plokštės puikiai praleidžia vandens garus, sulaiko orą ir būdamos nedegios prisideda prie pastato gaisrinės saugos užtikrinimo, statinio ilgaamžiškumo bei šilumos nuostolių mažinimo visu pastato eksploatacijos metu. „PAROC® Cortex™“ grupės plokščių oro laidumo koeficientas yra kelis šimtus kartų geresnis už įprastų, tradicinių apsaugos nuo vėjo plokščių. „PAROC® Cortex™“ ir „PAROC® Cortex One™“ – puikus sprendimas profesionalams, siekiantiems aukščiausios kokybės standartų.

DAUGIABUČIO SANDARUMO TESTAS – PIRMĄ KARTĄ LIETUVOJE Lietuvoje siekiant kokybės statybose žengtas reikšmingas žingsnis – šį mėnesį pirmą kartą šalyje atliktas viso daugiabučio sandarumo testas. Iniciatyvos atlikti tokį bandymą ėmėsi Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija ir bendrovė „Veikmė“, kurios statomas daugiabutis sostinės Č. Sugiharos gatvėje ir buvo išmatuotas. „Mums, statytojams, šis testas yra svarbus dėl kelių priežasčių. Viena vertus, patys pamatysime, ar nėra padaryta klaidų, kurias reikia eliminuoti. Kita vertus, būsto pirkėjams galėsime pateikti matavimų duomenis, kurie atspindės ir geresnę gyvenimo kokybę“, – sakė bendrovės „Veikmė“ vadovas Eugenijus Zaremba. Daugiabučio sandarumo testą atliko Kauno technologijos universiteto akredituotos laboratorijos specialistai. Pastate buvo užsandarintos oro cirkuliavimo, inžinerinių tinklų angos ir pasitelkus ventiliatorius sukurtas atitinkamas slėgis. Bandymo metu buvo atidarytos visų butų durys, kad slėgis vienodai pasiskirstytų po visas patalpas. Nesandarios vietos tikrintos ir naudojant specialius dūmus, pučiant juos ir iš išorės, ir viduje. Bandymą atlikusių specialistų teigimu, testuojant visą pastatą gaunami tikslesni sandarumo rezultatai, negu testuojant kelis pasirinktus butus. Mat atrinktų butų kokybė gali skirtis, o kai tikrinamas viso pastato sandarumas, nelieka nepastebėtų taisytinų vietų. Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius Mindaugas Statulevičius atkreipė dėmesį,

kad pagrindiniai būsto kokybės vertinimo kriterijai yra trys: energinio naudingumo klasė, kuri lemia išlaidas šildymui, garso klasė, kuri izoliuoja gatvės, kaimynų keliamą triukšmą, ir sandarumas. „Kokybiškas ir sandarus pastatas išnaudoja mažiau šilumos, geriau izoliuoja garsą. Į sandarų objektą mažiau patenka smulkių kenkėjų ar nemalonių kvapų. Kilus gaisrui lėčiau plinta ugnis. Gaila, kad mažai būsto pirkėjų tuo domisi“, – sakė M. Statulevičius.

2014 Nr. 9

Šiuo metu sandarumo testas nėra privalomas. Jį atlikti reikalaujama tik tuomet, kai pastatas siekia A arba dar aukštesnės energinio efektyvumo klasės. Statytojai įprastai vengia šio testo pirmiausia dėl nemažos jo kainos. Pirmą kartą testuotas daugiabutis sostinės Č. Sugiharos gatvėje atitinka B energinio efektyvumo klasę. Pagal tai patalpos oras per valandą turi pasikeisti ne daugiau kaip 1,5 karto. A energinio efektyvumo klasės pastatuose patalpos oras per valandą turi pasikeisti ne daugiau kaip 0,6 karto. Nuo 2016 metų, kai pagal Europos Sąjungos direktyvas visi naujai statomi pastatai turės atitikti ne mažesnę nei A energinio efektyvumo klasę, sandarumo testą bus privalu atlikti visuose naujos statybos pastatuose. Sandarumo testas – vienintelis testas, kurį reikia atlikti realiais bandymais, o ne tik įvertinant projektinę pastato dokumentaciją.

ŠILUMININKAI NESIRYŽTA PROGNOZUOTI ŠILDYMO KAINŲ

– Kokie nežinomieji neleidžia iš anksto numatyti šilumos tarifų žiemai? – Šiemet kaip niekada iki šiol sunku iš anksto numatyti būsimus tarifus. Šiuo metu skaičiuojame net penkis delsiamus paskelbti nežinomuosius, turėsiančius svarbios įtakos mokėjimams už centralizuotai tiekiamą šilumą. Šilumos tiekimo įmonės iki šiol nėra informuotos, kokios bus gamtinių dujų kainos ir šilumininkams privalomas įsigyti dujų kiekis iš SGD terminalo. Neaiški ir būsima dujų transportavimo kaina. Dar vienas nežinomasis – elektros energijos supirkimo kvotos iš kogeneracinių elektrinių, nors jas Vyriausybė turėjo nustatyti iki rugsėjo 1 dienos. Žinoma, pats svarbiausias klausimas – kada bus grąžintos šilumos vartotojams priklausančios lėšos, permokėtos už gamtines dujas.

– Kas šias lėšas turėtų grąžinti? – Rusijos koncernas „Gazprom“ pritaikė 20,95 proc. dydžio nuolaidą dujų, naudotų Lietuvoje nuo 2013 metų sausio 1 dienos iki 2014 metų balandžio 30 dienos, kainai. Skaičiuojama, kad gyventojams, naudojusiems iš dujų pagamintą centralizuotą šilumą, turėtų būti grąžinta per 130 mln. litų permokėta suma. Buitiniams dujų vartotojams priklausančios permokėtos lėšos – jau grąžintos. Nors koncernas „Gazprom“ bendrovei „Lietuvos dujos“ grąžino permoką už visas importuotas dujas, lieka neaišku, kodėl „Lietuvos dujos“ delsia grąžinti šilumos vartotojams priklausančius pinigus. – Nuo ko priklauso grąžintinos permokos dydis? – Kiekviename mieste šilumos vartotojams priklausančios kompensacijos yra skirtingos. Jas lemia tai, kokią dalį viso šilumos tiekimo įmonių naudoto kuro balanse sudaro iš „Lietuvos dujų“ įsigytos dujos. Preliminariu LŠTA skaičiavimu, 60 kvadratinių metrų ploto standartiniam butui Vilniuje turėtų būti grąžinta apie 400 litų, Panevėžyje – apie 165 litų, Klaipėdoje – apie 130 litų, Anykščiuose – apie 560 litų, o Šalčininkuose – net apie 600 litų kompensacija. Tai – reikšmingos sumos, kurios kai kuriuose miestuose prilygsta maždaug vieno mėnesio šildymo išlaidoms.

SA 2014 Nr. 9 / reklama

Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija (LŠTA) nuogąstauja, kad valstybė delsia informuoti šilumos tiekimo įmones apie dujų kainas, elektros supirkimo kvotas ir šilumos vartotojams neskuba grąžinti permokų už dujas. LŠTA prezidentas Vytautas Stasiūnas pareiškė savo nuogąstavimus apie artėjantį šildymo sezoną ir trukdžius, neleidžiančius prognozuoti būsimų šilumos kainų.

ŽALIOSIOS ENERGIJOS PAKLAUSA AUGINA SPECIALISTŲ POREIKĮ Rusnė MARČĖNAITĖ

Su misija ugdyti visuomenę atsinaujinančiosios energetikos klausimais prieš kelerius metus įkurtas Žaliosios energetikos centras (ŽEC) atidėjo vieną svarbiausių savo projektų – parko, kuriame būtų galima susipažinti su visomis atsinaujinančiosios energijos rūšimis, įkūrimą. Demonstraciniai projektai – pagalba vartotojams ŽEC vadovas Vaidotas Levickis neabejoja, kad nekomercinės struktūros, kuriose suinteresuoti žmonės galėtų gauti objektyvią informaciją apie alternatyvių energijos šaltinių teikiamą naudą ir tinkamumą konkrečiam projektui, yra būtinos. Tai – viena priemonių apsaugoti vartotojus nuo ne visada atsakingos alternatyvių energijos technologijų pardavėjų komunikacijos. Kitas dalykas – tokie interaktyvūs parkai yra viena efektyviausių priemonių, galinčių padėti užauginti kartą, kuri gebės racionaliai taupyti energiją ir sąmoningai rinksis atsinaujinančius energijos šaltinius. Tokie viešieji projektai dar svarbesni, pabrėžė ŽEC vadovas, Aplinkos ministerijai atvirai reiškiant skeptišką požiūrį dėl šios rūšies demonstracinių projektų reikalingumo. ŽEC specialistams greitai tapo akivaizdu, kad šalies valdžios pozicijos neįveiks, bet nemažo susidomėjimo projektas sulaukė iš Lietuvos, ir ne tik Lietuvos, verslo. Alternatyvius energijos šaltinius diegiančioms įmonėms buvo priimtinas siūlymas pastatyti savo demonstracinius stendus. Jos buvo pasirengusios net priklausomai nuo lankytojų srauto atsiųsti specialistų, kurie galėtų papasakoti apie tam tikras technologijas. Planus pristabdė problemos dėl savivaldybės buvusiame Vismaliukų kariniame poligone skirto sklypo.

Iniciatyva – specialistų žaliosios energetikos sektoriui rengimas ŽEC vadovas ir Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos (LVDK) generalinio direktoriaus pavaduotojas V. Levickis pasakojo, kad šiandien ŽEC specialistai koncentruoja dėmesį

į kitą Lietuvai aktualų klausimą – kaip parengti kvalifikuotų darbuotojų žaliosios energetikos sektoriui ir kitoms sritims, susijusioms su energiniu pastatų efektyvumu bei naujų statybų kokybės užtikrinimu. Anot V. Levickio, ŽEC steigėjai (LVDK, Švietimo ir mokslo ministerija per Alantos technologijos ir verslo mokykloje veikiantį sektorinį praktinio mokymo centrą, Vilniaus miesto savivaldybė ir kt.) nutarė, kad atėjo laikas pasirūpinti, jog atsirastų specialistų, profesionaliai išmanančių, kaip alternatyvias energijos gamybos technologijas montuoti, eksploatuoti ir taisyti. Pavyzdys gali būti ir vėjo energetika. „Stebuklų įrangos gamyboje neatsitiks – detalės pinga, tobulėja, žmonės šią technologiją vis dažniau diegia, ir šių įrenginių bus vis daugiau. Tada ir kils įrangos techninės priežiūros klausimas, su kuriuo susijusios net kelios problemos. Pirmiausia – specializuotų vėjo jėgainių mechanikų niekas nerengia. Rengiami šaltkalviai, suvirintojai, elektrikai, inžinieriai, o šie specialistai dar turi būti ir aukštalipiai. Tokių rinkoje yra vos keli. Ir jie, žinoma, yra labai vertinami, bet viso poreikio nepatenkins“, – įsitikinęs V. Levickis. Kita problema yra tai, kad neturėdamos kitos išeities įmonės pradeda eksperimentuoti, bando greituoju būdu pasirengti reikiamų specialistų pasitelkdamos tarpinius kursus ir pan. Ir nebūtinai pasirūpina, kad ne tik labai reikalingą, bet ir gana pavojingą darbą dirbantys amatininkai gerai išmanytų darbų saugą.

Paslaugas siekiama ne pirkti, o parduoti LVDK netenkina ir faktas, kad neturėdama reikiamų specialistų Lie-

2014 Nr. 9

tuva paslaugas perka iš kaimyninių valstybių. Statant bendrovės „BOD Group“ gamyklą, prireikus išgręžti 12 giluminių 150 metrų gylio gręžinių paaiškėjo, kad šalyje nėra nė vienos tai galinčios padaryti įmonės. Nė viena neturėjo tam tinkamos įrangos, specialistų ir praktikos. Gręžinius įrengė Lenkijos specialistai. „Man atrodo, kad turėtų būti

atvirkščiai – mes turėtume važiuoti į Lenkiją siūlyti šią paslaugą didesnei rinkai. Turime gamyklų, kurios gamina tam tikrus komponentus alternatyviosios energetikos technologijoms, tačiau neturime, kas išgręžtų gręžinį“, – sakė V. Levickis. Siekdamas pakeisti šią situaciją, ŽEC pasirašė susitarimą su Švietimo ir mokslo ministerija dėl bendradarbiavimo skatinant šių specialistų rengimą. Beje, tai ne pirmas sėkmingo ŽEC bendradarbiavimo su Švietimo ir mokslo ministerija pavyzdys – centras gali didžiuo-

tis, kad prieš kelerius metus, kai renovacija dar vyko tik viešajame sektoriuje, ŽEC specialistų pastangomis atsirado reikalavimas naujai renovuojamoms mokykloms turėti vėdinimo sistemų sprendinius. Įgyvendinant naująjį – profesinio ugdymo – projektą sektinu pavyzdžiu V. Levickis vadina jau įgyvendintą analogišką strategiją informacinių technologijų sektoriuje, kur pasiūlius profesinį mokymą konkurse į vieną vietą pretendavo 30 kandidatų. ŽEC vadovas atkreipė dėmesį ir į šio bandymo jau atskleistą problemą: buvo atvejų, kai pabaigusieji aukštąjį mokslą net neišlaikė egzaminų stodami į profesinę IT mokyklą. „Tai – mūsų švietimo sistemos neatitikimo rinkos poreikiams įrodymas“, – konstatavo pašnekovas.

getikos srities profesionalų rengimą, o ŽEC įsipareigojo, kad kartu su keliomis profesinėmis mokyklomis, dirbančiomis šioje srityje, tuos darbuotojus rengs. Planuojama, kad bus skirta lėšų ir demonstracinei bazei. „Kol laukiama sprendimo dėl sklypo Vismaliukuose, mes neatsisakome idėjos įrengti atsinaujinančiosios energetikos technologijų parką – be paramos, tik verslo iniciatyva, – aiškino V. Levickis. – Arti tikslo yra ir idėja pastatyti pavyzdinį pastatą, kur, tarkime, būtų galima pamatyti, kaip veikia visos izoliacinės medžiagos ir kiti energiniam efektyvumui svarbūs sprendiniai.“ Gali būti, kad vietos šiam projektui pavyks rasti vienos sostinėje veikiančių profesinių mokyklų bazėje. „Jaučiame savo konfederacijos narių susidomėjimą – tarkime, Danijos verslo rūmų Lietuvoje įmonės, kurioms labai reikia šių specialistų, yra net pasiruošusios į tai investuoti, – pasakojo V. Levickis. – Kitas dalykas, kad toks modelis, kai verslas ateina su tam tikra technine baze ir žinių suteikimu, kai būsimas darbdavys gali matyti tai specialybei ruošiamų žmonių konvejerį ir spręsti, tinka jis jam ar ne, turbūt veiks ilgą laiką.“

Strategija – rengti specialistus konkrečiai darbo vietai

Žaliosios energetikos centras ketina įkurti demonstracinę bazę su interaktyviomis energiją gaminančiomis aikštelėmis vaikams, bioenergijos panaudojimo stendais ir kt. Planuose – ir parodomasis 300 kvadratinių metrų ploto pastatas, kuriame būtų panaudoti sprendiniai siekiant energinio efektyvumo.

Demonstracinių projektų idėjos neatsisako Vadovaujantis ŽEC susitarimu su Švietimo ir mokslo ministerija, 2014– 2020 metų europinių lėšų skyrimo periodu ministerija ieškos galimybių investicijoms į alternatyviosios ener-

LVDK generalinio direktoriaus pavaduotojas vertina tai, kad profesinio mokymo sektorius nebekalba kaip prieš penkerius metus, esą ruošiami ypač universalūs ir lankstūs specialistai. „Iš tiesų tai reiškia, kad ruošiami niekam konkrečiai nereikalingi darbuotojai, – tvirtino V. Levickis. – Mūsų, LVDK nuomone, profesinis mokymas turi būti skirtas konkrečiai darbo vietai, rengiant specialistus pagal verslo užsakymus. Tos įmonės, kurios planuoja savo veiklą daugiau kaip pusę metų į priekį, jau gali pasakyti, kokių žmonių joms reikia, ir net atsirinkti juos. Ir tada tie 30 asmenų mokysis žinodami, kad eis dirbti į konkrečią vietą. Bandome pasiekti, kad mokslus baigusiam jaunuoliui nebereikėtų galvoti, kur dirbs. Kolegijos ir aukštosios mokyklos – kitas reikalas, tegu jos rengia tuos universalus, darykime prielaidą, kad ir jie gali dirbti.“ ŽEC sieks, kad profesinių mokyklų studentai iškart mokytųsi dirbti su reikiama įranga. Tiesa, čia kyla šiokia tokia problema: sektoriniuose praktinio mokymo centruose moksleiviai mokosi dirbti gerokai modernesnėmis staklėmis, negu gali sau leisti verslo įmonės – kiekvienas tų centrų 2007–2013 metų laikotarpiu

Žaliosios energetikos centro vadovas Vaidotas LEVICKIS. yra gavęs po 8 mln. litų europinių lėšų įrangai įsigyti. Anot V. Levickio, sprendimas galėtų būti toks: sudaryti sąlygas įmonėms nuomoti centrų turimą įrangą, jei jau ji pirkta už viešuosius pinigus. „Tokiu būdu bendrovės turės žmonių, kurie mokės ta įranga naudotis, vadinasi, tie asmenys galės mokyti kitus atėjusiuosius, ir viskas vyks realios gamybos metu“, – aiškino ŽEC vadovas. V. Levickis neteikia didelės reikšmės ženklams, rodantiems, kad valstybė nelaiko žaliosios energetikos prioritetine verslo šaka, tad įmonių laukiamas šio sektoriaus suklestėjimas gali būti ne toks greitas, kaip tikimasi: „Politikai yra laikini, o valstybės įsipareigojimai siekti energinio efektyvumo nedingsta. Šis tikslas išties yra ir pilietiškumo apraiška. Tačiau mes vertiname iš verslo pusės – turime pajėgti konkuruoti bendroje rinkoje. Jeigu nuleisime kartelę ir sakysime, kad nereikia stengtis, nes mums nereikės šitų specialistų, prarasime galimybę pasinaudoti tuo, kad galime konkuruoti darbo jėgos sąnaudomis – nors ir negerai taip sakyti, bet kol kas tikrai galime pasiūlyti mažesnes sąnaudas ir bent jau kaimyninėse šalyse tai pademonstruoti.“ Pasak ŽEC vadovo, panašias žaliosios energetikos sektoriaus plėtros problemas patiria ir kaimyninės valstybės. „Nenuostabu – šios srities plėtra tiesiogiai susijusi su valstybės parama: yra parama, yra ir energetika. Viena vertus, galima sutikti su tais, kurie sako, kad tokia parama yra neteisinga, nes užkrauname tą sąnaudų skirtumą dengti visuomenei. Kita vertus, šią kainą reikia susimokėti galvojant apie energinį nepriklausomumą ir technologijų plėtrą“, – svarstė V. Levickis.

„ŽVILGSNIS Į SAVE“: ŠIUOLAIKINĖS ARCHITEKTŪROS MATAS Dvejus metus viešojoje erdvėje dominavę penktosios apžvalginės šiuolaikinės architektūros parodos „Žvilgsnis į save“ laureatai netrukus užleis pjedestalą naujiems herojams. Išdalyti tradicines „Metro“ skulptūrėles – visas penkias penktąsias metro – parodos-konkurso rengėja Lietuvos architektų sąjunga (LAS) žada jau spalio mėnesį.

Vilų projektas „Smėlio žuvys“ Palangoje (studija „Arches“).

2014 Nr. 9

Šeštą kartą vykstantis konkursas paneigia Kauno tarptautinio architektūros festivalio KAFe organizatoriaus Gintaro Balčyčio teiginį, kad, kitaip nei dailininkams ar fotografams, šalies architektams neatrodo itin svarbu parodose pristatyti savo kūrybą. Įspūdingų šalies architektų retrospektyvų pristatė ir KAFe 2013, o demokratiškas parodos-konkurso „Žvilgsnis į save“ formatas, atviras visiems architektų bendruomenės nariams, regis, išvis nekelia abejonių dėl dalyvavimo. Kas dvejus metus vykstantis renginys sulaukia apylygio dalyvių skaičiaus. Šiemet konkurso žiuri teks rinktis iš beveik 60 architektų ar grupių pateiktų 150 projektų (dalyviams tenka atsižvelgti į organizatorių nustatytą limitą vienai grupei – iki 5 darbų), tarp kurių yra 63 realizuoti darbai ir 58 projektai, 29 konkursuose apdovanoti darbai. Parodai „Žvilgsnis į save 2012“ 65 architektų grupės pristatė 179 projektus. Parodos kuratorė Rūta Leitanaitė atkreipė dėmesį į šiemet beveik vienodą realizuotų darbų ir projektų skaičių. Įprastai šiam LAS konkursui pateikiami du trečdaliai realizuotų darbų. „Prioritetą šiai kategorijai teikia patys architektai, o ir parodos archyvai rodo, kad apdovanojimų didžiąja dalimi pelno realizuoti projektai, nors žiuri tikrai negauna atitinkamų rekomendacijų. Vis dėl-

„Rupert“ meno ir edukacijos centras Vilniuje (Ambraso architektų biuras). N. Tukaj nuotr.

Gyvenamųjų namų kvartalas Rasų namai (R. Paleko ARCH studija, architektūros studija „Plazma“).

to projektams dažniausiai atitenka vienas iš penkių diplomų“, – sakė R. Leitanaitė. Šiemet, pastebėjo kuratorė, atsirado ir naujų tipologijų – mažosios architektūros projektų – tokių kaip plaustas, namelis medyje, poilsio aikštelė prie greitkelio, kurių anksčiau gal ir nelabai buvo daroma ar bent jau kurie nebūdavo pateikiami konkursui. Parodoje „Žvilgsnis į save 2014“ bus ir naujų autorių vardų – savarankišką veiklą po darbų šalies ar užsienio architektų studijose, po mokslų užsienio aukštosiose mokyklose pradedančių, naujus architektų biurus kuriančių jaunų architektų. Svarbiausių šalies architektūros apdovanojimų organizatoriai gali didžiuotis – net jei kas nors ryžtųsi kotiruoti penkių „1/5 metro“ statulėlių savininkų nuopelnus, turėtų pripažinti, kad bene 99 proc. įdomiausių, reikšmingiausių sukuriamų darbų reprezentuojami konkurse, taigi pristatomi ne tik savai profesinei bendruomenei, bet ir visuome-

nei. Tačiau konkurso organizatoriai pabrėžia, kad tai objektyvi galimybė įvertinti bendrą kontekstą, tendencijas, ieškoti besiformuojančių lietuviškos šiuolaikinės architektūros bruožų, taip pat atsakymų į klausimus: kaip per pastaruosius metus pakito kūrybinis Lietuvos architektūros laukas ir kaip jį paveikė gerėjanti (ar negerėjanti?) ekonominė šalies situacija, nauji statinių finansavimo šaltiniai, kokios yra naujos Lietuvos architektų dėmesio sulaukiančios temos, teritorijos? „Sakyti, kad renginyje atspindima absoliučiai visa architektūra, tikrai negalime, bet manyčiau, kad tai yra renginys, kuriame geriausiai atspindima šalies architektūra. Dar tiksliau – kito tokio renginio tiesiog nėra. O tai, kad vienas kitas pražiūrėtas projektas pasitaiko, manau, yra daugiau atsitiktinumas nei dėsnis“, – komentavo R. Leitanaitė. Ar LAS turėtų jaustis atsakinga už tai, kad dalis autorių nepateikia dokumentų, galbūt turėtų siųsti vardinius kvietimus? „Dalyvavimas

konkurse yra savanoriškas. Žinodama įspūdingiausius naujus projektus, LAS pasirūpina, kad jų autoriai tikrai gautų kvietimą dalyvauti parodoje. Bet jei kažkas nenori dalyvauti – nieko nepadarysi“, – sakė R. Leitanaitė. Lietuvos architektų darbus kaip visada vertins tarptautinė žiuri. Šiemet jos nariais sutiko tapti architektas, Estijos architektų sąjungos pirmininkas, daugelio savo šalies ir užsienio konkursų laureatas Indrekas Allmannas; architektas, Suomijos architektų sąjungos pirmininkas Esko Rautiola, kuris taip pat yra Alvaro Aalto muziejaus valdybos narys; Latvijos architektų jaunosios kartos atstovas, architektų sąjungos narys Miķelis Putramas, sėkmingai kuriantis ir pelnantis apdovanojimų drauge su kolegomis iš biuro „MADE arhitekti“. Konkurso „Žvilgsnis į save“ apdovanojimų renginys vyks spalio 10 dieną 18 val. atnaujintose Lietuvos architektų sąjungos patalpose (Kalvarijų g. 1, Vilnius).

KTU integruoto mokslo, studijų ir verslo centras „Santaka“ (G. Janulytės-Bernotienės studija).

TRADICIJA ŠIUOLAIKINĖJE ARCHITEKTŪROJE Kokia architektūra pasauliui reikalinga šiandien? Ar ji gali ir kaip gali padėti spręsti socialinės atskirties, skurdo, švietimo, sveikatos apsaugos infrastruktūros trūkumo, ekologines stichinių nelaimių sukeltas būsto, infrastruktūros, tapatumo, pilietiškumo ir kitas, rodos, tiesiogiai labiau ne su architektūra, bet politiniais, ekonominiais sprendimais susijusias problemas? Į šiuos klausimus diskusijose ir paskaitose bandė atsakyti rugpjūčio mėnesį Durbane (Pietų Afrikos Respublika) vykusio Tarptautinės architektų sąjungos (International Union of Architects, UIA) kongreso dalyviai iš viso pasaulio.

Misija – socialinės infrastruktūros kūrimas Architektas Francisas Kere iš Burkina Faso savo pranešime pabrėžė, kad pridėtinė architektūros vertė yra jos prisiimama socialinė atsakomybė ir tai, kaip ji pagerina vietos žmonių gyvenimo kokybę. Pagrindinė šio architekto praktikos linija – savo iniciatyva iš vietos statybinių medžiagų, pagamintų pačių vietinių, Burkina Fase statyti mokyklas ir kitus bendruomenei skirtus pastatus. Taip vaikai gauna kokybiško, komfortiško lavinimosi galimybę, suaugusieji – darbo statybų metu, bendruomenė – progą susitelkti kartu kuriant visiems reikalingą pastatą (mokyklos Gando, Dano miestuose).

Šalyje, kur trūksta elementarių civilizacijos teikiamų patogumų, socialinės infrastruktūros kūrimas, F. Kere nuomone, yra prioritetinė užduotis. Ją architektas stengiasi įgyvendinti kiekviena proga. Taip, pavyzdžiui, Vokietijos menininko Christopho Schlingensiefo finansuojamas operos Burkina Fase projektas išsiplėtė iki daugiafunkcio kaimelio, kuriame prie operos pastato vietos atsirado ir dirbtuvėms, ir medicinos centrui, ir mokyklai, ir svečių namams.

Nors F. Kere gimtinėje inicijuojami visuomeninių pastatų projektų biudžetai – itin kuklūs, jie stebina komforto, estetikos ir eksploatacijos racionalumo lygiu. Architektas ekologiškumo, racionalumo sampratą interpretuoja išradingai ir paprastai, pasitelkdamas tradicinius, išbandytus erdvinius sprendimus: tarkime, dirbtinė ventiliacija tampa nebereikalinga, jeigu pastato viduje sukuriamas natūralus skersvėjis. Architektas šiuolaikinei architektūrai pritaiko tradicines formas ir viską, ką gali pasiūlyti aplinka: net supjaustyti puodai gali tapti statybiniais stoglangių elementais (mokyklos biblioteka Gando mieste). F. Kere teigimu, vietos medžiagos ir per šimtus metų išbandyti, tačiau naujoviškai pateikti architektūriniai sprendiniai padeda ne tik taupyti, bet ir kurti kokybišką, ekologišką, prie savito klimato puikiai pritaikytą

Zhongshano gatvės rekonstrukcija Hangdžou mieste. Nuotraukos šaltinis: http://iwan.com/photo_Zhongshan_Road_Wang_Shu.php.

pastatą, kuris, be visa kita, dera ir su vietos kraštovaizdžiu, ir su kultūriniu žmonių mentalitetu.

Šimtamečiai sprendiniai – ekologiški ir taupūs

Būstas dramblių prižiūrėtojams Džaipure (Indija). Nuotraukos šaltinis: http://rmaarchitects.com/architecture/hathigaon/. 30

2014 Nr. 9

Šiems principams antrina ir daugiausia Mumbajuje (Indija) dirbantis architektas Rahulas Merhotra. „Neretai etnografinis savitumas, tradicija fetišizuojami

TAŠKAS PO TAŠKO – IŠSKIRTINĖ BALTIJOS ŠALIŲ ARCHITEKTŪRA

kaip globalizacijos priešybė. To išvengti neįmanoma, todėl architektams tenka ieškoti būdų, kaip lokalizuoti globalias programas ir funkcijas, ateinančias į mūsų miestus“, – sakė architektas. Vienas būdų, anot jo – pritaikyti naują architektūrą prie vietos klimato ypatumų: pavyzdžiui, vietoj ištisai įstiklinto biurų dangoraižio kurti kompleksą su nedidelėmis tradicinėmis erdvėmis: vidiniais kiemais, fontanais, verandomis, skatinti natūralų oro judėjimą (Bengaluru HewlettPackardo centras, Indija). Anot R. Merhotros, šiuolaikinė architektūra globalius pasiekimus turėtų pritaikyti ir lokalioms programoms, praturtindama jas papildomomis funkcijomis, gerinančiomis socialinį klimatą, higienos sąlygas, komfortą. Mumbajaus lūšnynuose vienas tualetas tenka 1440 žmonių. Viešosios įstaigos SPARC (The Society for the Promotion of Area Resource Centers) projektą įrengti lūšnynuose 300 viešųjų tualetų R. Merhotros komanda išplėtė, pasiūlydama tualetų pastatuose įkurti ir erdvę bendruomenės centrui bei būstą tualeto valytojui. Eksperimentiniame projekte architektai išbandė ir saulės kolektorius tualetams apšviesti – taip jie tapo saugesni. Projektuodami būstą dramblių prižiūrėtojams Džaipure (Indija), architektai atkūrė smėlio karjero suniokotą kraštovaizdį sausoje teritorijoje įrengdami vandens telkinius, gausiai apželdindami vietovę vietos augalų rūšimis. Nedideli dramblių prižiūrėtojų nameliai sugrupuoti aplink bendras lauko erdves: kiemelius, paviljonus.

Pietų Afrikos Respublikoje, Durbane, vykusiame Tarptautinės architektų sąjungos (International Union of Architects, UIA) XXV kongrese Baltijos šalių architektų sąjungos kvietė žiūrovus prisidėti prie interaktyvaus architektūros paviljono „Taškai“ kūrimo. Pasaulio architektus ir nacionalines architektų organizacijas vienijančios Tarptautinės architektų sąjungos renginys, kas trejus metus vykstantis vis kitoje šalyje, kaskart sutraukia per 10 000 architektų, projektuotojų, mokslininkų, studentų ir architektūrai neabejingų neprofesionalų. XXV UIA kongreso metu organizacijos vadovai ir šalių narių atstovai aptarė organizacijos veiklą, strategiją, o lankytojams buvo skirta svari papildoma programa: žymių architektų paskaitos, seminarai, kūrybinės dirbtuvės, konkursas architektūros studentams, turai ir architektūros parodos. Bendroje parodoje, vykusioje parodų ir konferencijų centre Durbane, kiekviena šalis, atstovaujama architektūrinės organizacijos – UIA narės – turėjo progą įsirengti savo architektūrinę ekspoziciją. Baltijos šalių architektų sąjungų asociacija (ją sudaro Lietuvos architektų sąjunga (LAS) kartu su Latvijos ir Estijos architektų sąjungomis) pristatė bendrą Baltijos šalių šiuolaikinės architektūros paviljoną, pavadintą „Taškai“. Pagal pavasarį skelbto architektūrinio paviljono konkurso nugalėtojo Marko Grimitlihto (Estija) idėją (architektusajunga.lt/ naujienos/baua-durbanas) galutinį paviljono vaizdą kūrė patys paviljono lankytojai. Jie turėjo progą prisiminti vaikiškas lavinimo knygutes, kuriose piešiniai gimsta eilės tvarka jungiant skaičius. Ekspoziciją sudarė baltos sienos, ant kurių pažymėtus sunumeruotus taškus sujungę parodos lankytojai nupiešė žymiausių Baltijos šalių architektūros objektus, sukurtus per pastaruosius 15 metų. Kiekviena Baltijos šalis pristatė po 12 skirtingos paskirties pastatų, suprojektuotų po 2000 metų. Šiuolaikinę Lietuvos architektūrą reprezentavo LAS tarybos patvirtintas objektų, pelniusių įvairių apdovanojimų, sąrašas: Vilniaus universiteto Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (Paleko ARCH studija, architektai: Rolandas Palekas, Bartas Puzonas, Alma Palekienė, Petras Išora, Matas Šiupšinskas, Monika Zemlickaitė, Lina Sužiedelytė, Aidas Barzda, Jurga

Garšvaitė, Vilmantas Bavarskis, 2012 metai); Vilniaus Balsių mokykla (a.s.a. Sigito Kuncevičiaus projektavimo firma, architektai: S. Kuncevičius, Martynas Dagys, Loreta Kuncevičienė, Žygimantas Gudelis, Viltė Jurgaitienė, Aistė Kuncevičiūtė, 2011 metai); M. K. Čiurlionio galerija, biblioteka, muziejus (rekonstrukcija ir išplėtimas, G. Janulytės-Bernotienės studija, architektai: Gražina Janulytė-Bernotienė, Guoda Zykuvienė, galerijos rekonstrukcija: G. Janulytė-Bernotienė, Loreta Bulakienė, Ernestas Riepšas, Evaldas Žurkus, Eugenija ir Geraldas Balaišiai, pradžia – 2002 metai); „Žalgirio“ arena (E. Miliūno studija, architektai: Eugenijus Miliūnas, Aurimas Ramanauskas, Dalia Paulauskienė, Vytautas Miliūnas, Rasa Bingelytė-Baltrušaitienė, Algimantas Bublys, 2011 metai); Zaraso ežero panoraminis takas (Šarūno Kiaunės projektavimo studija, architektai: Š. Kiaunė, Asta Kiaunienė, Aurimas Lukšys, Vytautas Butkus, Tomas Petreikis, konstr. Adomas Sabaliauskas, 2012 metai); Šiluvos aikštė („G. Natkevičius ir partneriai“, architektai: Gintautas Natkevičius, Jurgita Skalskytė, Tomas Kuleša, Agnė Natkevičiūtė, 2009 metai); Krivių namai Vilniuje (Tado Balčiūno grupė, architektai: T. Balčiūnas, Vytautas Biekša, Marius Kanevičius, 2008 metai); Prokuratūros administracinis pastatas Vilniuje (KLAP, architektas Kęstutis Lupeikis, 2008 metai); banko „Swedbank“ būstinė (Ambraso architektų biuras, architektai: Audrius Ambrasas, Vilma Adomonytė, Tomas Eidukevičius, Donatas Malinauskas, 2009 metai); „Pirklių klubas“ Vilniuje („Hackel-Kaape architekten Hamburg-Vilnius“, architektai: Alfredas Trimonis, Tumas Kavaliauskas, Voldemaras ir Raimundas Stupak, Edita Žarkovskienė, Margarita Podagėlytė, Markas Grinevičius, 2012 metai); Sausio 13-osios memorialas Vilniuje (Vilniaus architektūros studija, architektai: Kęstutis Kisielius, Jurgis Dagelis, Vidmantas Kančiauskas, Viačeslavas Malenko, Lijana Jančytė, 2007 metai); gyvenamasis namas Kaune, Braškių g. („G. Natkevičius ir partneriai“, architektai: G. Natkevičius, Mantas Mickevičius, 2012 metai). Lankytojams buvo dalijamos knygelės, kuriose buvo galima rasti tuos pačius taškinius galvosūkius, o šalia jų – daugiau informacijos apie pastatą, jo kūrėjus. Iš Durbano – Baltijos šalių architektų sąjungų asociacijos viceprezidentė Rūta Leitanaitė

Mokyklos biblioteka Gando mieste, Burkina Fase. Nuotraukos šaltinis: http://www.kerearchitecture.com/projects/school-library-gando.

Operos kaimas Burkina Fase. Nuotraukos šaltinis: http://www.kerearchitecture.com/projects/opera-village. Šiame valstybės finansuojamame nedidelio biudžeto projekte itin paprasta, rodos, net neužbaigta pastatų architektūra atspindi prioritetus – jais tapo kraštovaizdis ir dramblių prižiūrėtojų reikmės, susijusios su darbu lauke. Minimali architektūrinė pastatų išraiška taip pat leidžia kiekvienam gyventojui įsirengti savo būstą pagal individualius norus. R. Merhotra teigė, kad įgyvendinus šį projektą dramblių prižiūrėtojų, vienų neturtingiausių Indijos visuomenės narių, gyvenimo kokybė iš dalies aplenkė net vidutines pajamas gaunančių žmonių, kurie kai kuriuose miestuose iki šiol turi stovėti eilėse prie geriamojo vandens.

Originalumas – iš tradicijų Garsus Kinijos architektas, Pritzkerio architektūros premiją 2012 metais pelnęs Wangas Shu kalbėdamas apie šiuolaikinę architektūrą savo gimtinėje komentavo, kad dėl trumparegiškos meilės viskam, kas nauja ir vakarietiška, Kinijos miestai drastiškai braunasi į gamtines ir kaimo teritorijas, jokio charakterio neturintys stiklo dangoraižiai keičia subtiliai su gamta susiliejusius, kuklius, jaukius tradicinės architektūros pastatus. Taip, anot architekto, šiuolaikiniuose miestuose nelieka nei atminties, nei tikro gyvenimo pojūčio. Nepaliaujamas amerikietiškos svajonės importas į Kiniją lėmė, kad per dvidešimt pastarų-

jų metų miestuose sunaikinta 90 proc. istorinio paveldo. W. Shu savo projektuose stengiasi atkurti tradicinio Kinijos kaimo, nedidelio miesto atmosferą, mastelį, planavimo principus ir įvaizdį. Jo projektuojami nedideli, iki trijų aukštų iškylantys pastatai pasislepia tarp vešlios Kinijos kraštovaizdžio žalumos. „Didžiausia vertybė Kinijoje yra kraštovaizdis, o ne pastatai. Miestas šiandien turi mokytis iš kaimo, kaip sukurti kokybišką aplinką, – tikino W. Shu. – Šiandienos architektūrai, kaip ir visoms kitoms meno šakoms (ir ne tik), svarbu išsiskirti, būti kitokiai, pastebėtai. Išeitis paprasta – tradicija šiuolaikiniame pasaulyje ir reiškia skirtingumą. Tradicija – tai ne tik tai, kas paprasta, grubu ir senamadiška. Jos pagrindas – sudėtingas, gilus, subtilus mąstymas, galintis kurti netikėtas naujoves.“ Šį architektą galima vadinti šiuolaikiškai interpretuojamos tradicijos ir kartu savotišku ekologijos apologetu: savo pastatuose jis naudoja nugriautų senų pastatų ir statinių liekanas: plytas, čerpes, gatvių grindinį – tačiau kitaip nei įprasta. Viena ant kitos sukrautos čerpės formuoja naujo pastato fasadą ir pan. (Ningbo muziejus). W. Shu teigia, kad nauji statiniai turi taikytis ne tik prie kraštovaizdžio, bet ir prie susiklosčiusio vietos žmonių gyvenimo būdo. „Jei prieš gatvės rekonstrukciją smalsiai mus pro duris stebėjusi senutė po rekonstrukcijos kaip gatvės šeimininkė šypsosi iš už tų pačių

2014 Nr. 9

durų – projektas pavyko“, – komentavo W. Shu (Zhongshano gatvės rekonstrukcija Hangdžou mieste). Humaniškumas, prioritetas galutinio vartotojo – miesto gyventojų, bendruomenių, atskirų individų – reikmėms šiandienos pasaulio architektūros diskurse pamažu įgauna vis stipresnes pozicijas. Pagrindinis dėmesys skiriamas ne estetinėms architektūros ypatybėms, bet tam, kaip ji padeda kurti geresnį gyvenimą visiems nepriklausomai nuo socialinės ar finansinės padėties. Architektūra nebėra savo sultyse verdantis izoliuotas menas, svarstantis estetines dilemas. Ji reaguoja į artimiausios, globalinės aplinkos pokyčius ir siūlo novatoriškas išeitis iš probleminių situacijų – tokios architektūros pasauliui šiandien ir reikia. Pagal UIA kongreso medžiagą parengė Lietuvos architektų sąjungos kūrybos direktorė Rūta Leitanaitė. Daugiau apie UIA kongresą – www.uia2014durban.org.

VIETOJ GAMYKLOS – MODERNUS STUDIJŲ PASTATAS

Kristina BUIDOVAITĖ

Mažėjantis studentų skaičius ir auganti konkurencija kai kurias aukštąsias mokyklas verčia susiveržti diržus ir bent kurį laiką į šalį atidėti plėtros planus. O privačios aukštosios mokyklos – Socialinių mokslų kolegijos (SMK) – vadovė, mokslo metus pasitinkanti naujame, moderniame pastate, neabejoja: naujasis pastatas – tik būsimojo studijų miestelio pradžia. 34

2014 Nr. 9

Apie buvusią veiklą primins paliktos konstrukcijos SMK pastatas iškilo rekonstravus vieną buvusios Vilniaus kuro aparatūros gamyklos pastatų, plėtojamo projekto „Loft Town“ kaimynystėje. Skelbiant architektūros konkursą architektams suformuluota užduotis – atviros erdvės, kokybiškas apšvietimas visuose pastato aukštuose, stiliaus, modernumo ir komforto dermė. Privačios aukštosios mokyklos projektą rengusios architektų studijos Architektūros kūrybinės grupės (AKG) architektai Remigijus Bimba ir Remigijus Valionis teigė, kad specifinius architektūros sprendimus lėmė vieta – kadaise veikusios didžiausios pramonės įmonės teritorija. Didelis pastato plotas (beveik 9 tūkst. kvadratinių metrų), išlikę buvusios gamyklos ženklai – kolonos ir santvaros, padiktavusios tam tikrus erdvių planavimo sprendimus ir kolegijos pastato architektūrą, sudėtingos apšvietimo sprendimų paieškos – taip iššūkius šiame projekte apibūdino AKG architektai. Vis dėlto jie nėra visiškai patenkinti architektūrinės idėjos išpildymu.

PROJEKTO VALDYMAS, TECHNINĖ PRIEŽIŪRA

INŽINERINĖS SISTEMOS

VANDENS MAIŠYTUVAI

GRINDŲ DANGOS

LAIKANČIOSIOS KONSTRUKCIJOS

LIFTAI 35

APIE PASTATĄ SKAIČIAIS

Pastato plotas – apie 9 tūkst. kvadratinių metrų. Statybose panaudota: 500 tonų plieninių metalo konstrukcijų, 75 tonos stiklo, 620 kubinių metrų betono, 1016 gelžbetonio plokščių. Statybose dirbo daugiau kaip 700 žmonių. Projekto vertė – 25 mln. litų.

Parinktas netradicinis apšvietimas Pastato centre įrengtas holas, kurio grindų ir sienų apdailai panaudotas klinkeris. Natūralią šviesą užtikrina atriumas ir stiklinės pertvaros – šių gausu visame pastate. Tam, kad patektų natūrali šviesa, įrengta nemažai stoglangių, primenančių iliuminatorius ir sukuriančių netikėtumo efektą. SMK holo akcentas – šviestuvai, turintys net 14 formos variantų. Len-

Privati aukštoji mokykla sostinėje skaičiuoja penkioliktus veiklos metus. Visą tą laiką kolegija nuomojosi patalpas skirtingose miesto vietose, o tai, anot kolegijos direktorės

Ar naujakurių neišgąsdino buvusios gamyklos vykdyta veikla? „Kadangi apsispręsta įrengti požeminę automobilių stovėjimo aikštelę, gamyklos pastatas rekonstruotas, o visas gruntas išvežtas, sovietmečiu veikusią gamyklą šiandien primena tik paliktos konstrukcijos“, – kalbėjo G. Skučaitė. Idėjų, kaip turėtų atrodyti naujasis kolegijos pastatas, ji ieškojo lankydamasi aukštosiose mokyklose JAV bei Skandinavijoje. Iš čia parsivežta ir atriumo idėja. Privati kolegija išsiskirs atvirų, bendrauti skirtų erdvių gausa, kiekvienam aukštui specialiai parink-

Gabijos Skučaitės, apsunkino studijų procesą, kolegijos administravimą, dėstytojų ir studentų bendravimą. Naujajam kolegijos pastatui, pašnekovės teigimu, pasirinkta strategiškai patogi, patraukli, žinoma vieta. Beje, patogi naudotis viešuoju transportu. Mokslo įstaigos ateities planuose – studentų bendrabutis, sporto, sveikatingumo ir kūrybinių naujovių bei dizaino centrai.

tais baldais. Bendrojo naudojimo patalpose atsisakyta standartinių baldų: juos pakeis pufai arba sėdmaišiai, kad studentai jaustųsi patogiai ir laisvai. Jų poilsiui parinktas originalus pirties suolą primenantis kelių aukštų baldas, skirtas sėdėti, aptemptas kilimine danga. „Įdėjome daug pastangų, kol suradome kiekvieną interjero detalę, viską rinkomės preciziškai“, – atkreipė dėmesį kolegijos

gvai stumdant tris šviestuvo debesis, šviestuvui, taip pat visai erdvei, galima suteikti skirtingą vaizdą. Maksimaliai išskleisti debesys gali būti daugiau kaip 2 metrų diametro ir suformuoti propelerį. Mažiausiai suspausti šviestuvai primena organinį trikampį.

Pasikeitimų laukė keliolika metų

2014 Nr. 9

vadovė. Projekto vertė – 25 mln. litų. Jis įgyvendintas gavus paskolą ir pačios aukštosios mokyklos lėšomis. Kolegijoje bus įrengta 320 vietų salė, greta – sinchroninio vertimo patalpa, studentų vaikų kambarys, kuriam baldus ir išrinko mažieji, valgykla, šokių salė, mokslo laboratorijos, įrašų studija, taip pat dvi amfiteatrinės auditorijos su stiklinėmis pertvaromis, kurios prireikus gali būti sulankstomos – tokiu būdu auditorijos paverčiamos vientisa didele erdve. Kolegijos administracija ir studentai auto-

konstrukcijų atkeliavo iš Vokietijos. Užsakovai lėšų negailėjo auditorijose integruotai vaizdo ir garso sistemai. Panašią sistemą yra įsirengusi tik viena irgi privati aukštoji mokykla. Pastate įrengta energiją taupanti vėdinimo sistema, turinti šilumos grąžinimo funkciją. Vėdinimo sistemos suskirstytos zonomis pagal naudojimo ypatumus, o tai, anot architekto R. Bimbos, leis sutaupyti energijos. Pastato šildymui numatyta radiatorinė šildymo sistema. Šildymo prietaisai ir jų vietos dera su ar-

Socialinių mokslų kolegijoje dalis auditorijų – apvalios.

SMK projektas įgyvendintas per metus.

mobilius galės laikyti požeminėje 75 vietų aikštelėje.

Nevengė netradicinių sprendimų Kai kurie interjero sprendimai Lietuvoje – visiška naujiena. Pavyzdžiui, amfiteatrinėms auditorijoms parinktos kėdės – patentuotas amerikiečių gaminys. Jos pirmą kartą pagamintos būtent šiam objektui. 75 tonos stiklo

chitektūriniais sprendiniais. Pirmo aukšto hole numatyta grindinio šildymo sistema. Grindų ir sporto dangų gamintojas „Tarkett“ užsakovui, kuriančiam sveiką ir komfortišką aplinką, pasiūlė profesionalams skirtą modulinę vinilinę grindų dangą „iD Inspiration“, kurią sukūrė bendrovės dizaineriai Europoje. Patrauklios išvaizdos ir kokybiška grindų danga „iD Inspiration“ pagaminta laikantis

griežtų aplinkosaugos standartų, minimaliai veikia aplinką, o grindų lakiųjų organinių junginių emisija yra gerokai mažesnė, negu reikalauja standartai. Grindų dangos gamybai panaudota 50 proc. natūralių žaliavų, šią dangą galima visiškai perdirbti. Užsakovas galėjo rinktis iš gausios grindų dangos spalvų, raštų, paviršiaus efektų kolekcijos. Ši danga ypač tinka ugdymo įstaigose, viešbučiuose, laisvalaikio aplinkoje, kur itin svarbus dizainas. Grindų dangai „iD Inspiration“ būdingas 0,7 milimetro storio permatomas grynos

Šviestuvai hole primena besisukančius sraigto sparnus.

Užsakovas daug dėmesio skyrė baldų, interjero detalių ir medžiagų kokybei.

PVC medžiagos dėvimasis sluoksnis – jis ypač atsparus dėvėjimui ir įpjovoms. Dangos paviršiaus apsauga „TopClean XP PUR“ užtikrina paprastą ir ekonomišką grindų dangos priežiūrą. Projektavimo, statybų valdymas ir techninė statybų priežiūra patikėta bendrovei „Contestus projektai“. Įmonės atstovai telkė visas pastangas, kad projektą pavyktų įgyvendinti per metus.

KONFERENCIJA ARCHITEKTŪROS KOKYBĖS TURINIO KLAUSIMAIS Lietuvos architektų rūmai (LAR) ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros fakulteto Architektūros pagrindų ir teorijos katedra kartu su Lietuvos architektų sąjunga (LAS) 2014 metų spalio 6–7 dienomis minėdami Pasaulinę architektūros dieną organizuoja tarpdisciplininę mokslinę konferenciją „Architektūros kokybės kriterijai ir jų teisinė reikšmė“. Inicijuojama diskusija skiriama aptarti tai, kas slypi po dažnai architektų akcentuojama fraze „architektūros kokybė“. Ką turime omenyje sakydami „kokybė svarbiau už mažiausią kainą“? Kokiems aplinkos formavimo aspektams valstybė turėtų skirti didesnį dėmesį reguliuodama teritorijų planavimo ir statybos procesus? Ką turėtume suprasti kaip viešąjį interesą architektūros srityje ir kaip jį ginti? Kokios konkrečiai kokybės architektai tikisi vieni iš kitų, o visuomenė – iš architektų? Neabejotina, kad profesionalus architektas visa tai jaučia ir gali įgyvendinti. Tačiau kūrybos procese tenka laviruoti tarp aibės skirtingų, neretai priešiškų interesų, ir čia vien architekto valios, neturint veiksmingų įrankių ir valstybės palaikymo, dažnai neužtenka. Apibrėžti architektūros kokybės kriterijai ir jiems užtikrinti skirtos priemonės padėtų siekti visuomenei svarbių tikslų, tačiau ar galima tokį profesionalo vidinį pojūtį išreikšti žodžiais? Ar egzistuoja universalūs, dabarties visuomenės interesus atspindintys kriterijai, kuriuos būtų galima pripažinti imperatyviais, privalomais visiems statiniams ar konkrečiai apibrėžtoms jų grupėms? O gal egzistuoja kitos, efektyvesnės kokybės užtikrinimo priemonės, nereikalaujančios šių kriterijų apibrėžimo? Konferencijoje ketinama diskutuoti tokiomis temomis: • Architektūros kokybės kriterijų apibrėžimo poreikis, galimybės ir rizikos. • Bendroji architektūros kokybės samprata, sudėtinės jos turinio dalys. • Visuomenės poreikių išraiška architektūros kokybės sampratoje. • Atskirų architektūros sričių ir atskirų kokybės kriterijų problematika. Konferencijos organizatoriai sulaukė nemažo architektūros, teisės, menotyros kryptyse dirbančių mokslininkų ir praktikų susidomėjimo. Pranešimus sutiko skaityti VGTU, Kauno technologijos universiteto (KTU), Vilniaus dailės akademijos (VDA), Klaipėdos universiteto, Vilniaus universiteto (VU) , Mykolo Romerio universiteto, LAS, Kau-

no miesto savivaldybės atstovai ir savarankiški tyrėjai bei praktikai. Konferencijoje, be gana glaustų ir konkrečių pranešimų aktualiomis temomis, numatomos bendros diskusijos įtraukiant klausytojus. Pranešimus ir diskusijas planuojama apibendrinti konferencijos rezoliucijos priėmimu. Konferencijoje bus platinamas leidinys su pranešimų tezių pristatymu. Po renginio numatoma išleisti recenzuotų mokslinių straipsnių rinkinį. Konferencijos mokslinį komitetą sudaro VGTU, KTU, VDA, VU, LAR, LAS atstovai. Konferencijos dalyvių registraciją vykdo LAR. Registracijos formos ir išsamesnė informacija apie šį renginį teikiama LAR interneto svetainėje www.architekturumai.lt. Kviečiame visus į aktyvią atvirą diskusiją. Konferencijos organizatoriai: LAR, VGTU Architektūros fakulteto Architektūros pagrindų ir teorijos katedra Konferencijos partneris: LAS Konferencijos data: 2014 m. spalio 6–7 d. Konferencijos vieta: Kalvarijų g. 1, Vilnius Kontaktinis asmuo: Daiva Bakšienė, tel. 8 686 06 082, el. p. daiva@baksiene.lt Projekto rėmėjas: Lietuvos kultūros taryba Dalyvių registracija: LAR interneto svetainėje www.architekturumai.lt

2014 Nr. 9

BUS ĮVERTINTI PAŽANGIAUSI PROJEKTAI

Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija (LNTPA) jau septintą kartą nutarė pažvelgti ir įvertinti, kokie nauji nekilnojamojo turto projektai įgyvendinti, kurie jų labiausiai atitinka darniosios plėtros principus. Tradicinis konkursas „Už darnią plėtrą“ šiais metais nesulaukė itin gausaus dalyvių skaičiaus, tačiau kokybiškai įgyvendintų projektų nestinga. LNTPA direktorius Mindaugas Statulevičius sakė, kad šiais metais į konkursą savotiškai grįžta tradicijos, kai tarp dalyvių vėl ima dominuoti gyvenamosios paskirties projektai. Praėjusiais metais buvo daug komercinės ir visuomeninės paskirties objektų. Konkurso pavadinimas „Už darnią plėtrą“ tarsi pasako, kad bene svarbiausi projektų vertinimo kriterijai yra objekto koncepcijos atitikimas darnios urbanistinės plėtros, gyvenimo kokybės sukūrimo tikslams. Komisija vertins, kokią

įtaką objektas padarė esamų gyvenamųjų vietovių teritorijų atnaujinimui. Taip pat bus žiūrima į statinio daugiafunkciškumą, kokia prieiga prie visuomeninio transporto ir kitos viešosios infrastruktūros, kaip suderinti aplinkosauginiai, ekonominiai ir socialiniai uždaviniai, ar estetiškai sutvarkyta aplinka. Bus atsižvelgta ir į architektūros, urbanistikos bei statybos kokybę, objekto ir statytojo pagarbą gamtos, kultūros paveldui, kokia Lietuvos gamintojų produkcija panaudota įgyvendinant projektą. Komisija

vertins ir projektą įgyvendinusios organizacijos įvaizdį visuomenėje. „Energijos taupymui skirtos priemonės – irgi vienas vertinimo kriterijų. Nereikia pamiršti artėjančių 2020 metų, kai pagal Europos Sąjungos direktyvas bus privalu statyti energiškai efektyvius pastatus. Todėl įdomu stebėti, ar plėtotojai reaguoja į artėjančius pokyčius, kiek dėmesio skiria mažai energijos naudojančių pastatų sprendimams, kokias novatoriškas ir netradicines priemones diegia“, – sakė M. Statulevičius.

Konkurso „Už darnią plėtrą“ vertinimo komisija Komisijos pirmininkas Mindaugas Statulevičius, LNTPA direktorius Dr. Dalia Bardauskienė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Statybos ekonomikos ir nekilnojamojo turto vadybos katedros docentė Marius Narmontas, Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius Prof. Gintaras Čaikauskas, Lietuvos architektų sąjungos (LAS) tarybos narys, vicepirmininkas; VGTU Architektūros fakulteto profesorius, VGTU senato narys Alvydas Kvedaravičius, Lietuvos statybininkų asociacijos atstovas, bendrovės „YIT Kausta būstas“ direktoriaus pavaduotojas Linas Naujokaitis, LAS tarybos narys, vicepirmininkas; VGTU Architektūros fakulteto docentas Prof. habil. dr. Vytautas Martinaitis, VGTU Pastatų energetikos katedros vedėjas Giedrė Saveikienė, banko „Swedbank“ Nekilnojamojo turto klientų skyriaus vadovė Inga Junčienė, naujienų portalo lrytas.lt žurnalistė Darius Babickas, žurnalo „Statyba ir architektūra“ redaktorius

PATEIKĖ NESTANDARTINIŲ SPRENDIMŲ Prof. Gintaras ČAIKAUSKAS Architektas

Naujajam „Vilmestos“ gyvenamųjų namų kvartalui Pilaitėje būdingas gana erdvus pastatų išdėstymas sklype, aiškus vidinių kiemų artikuliavimas. Pastatų architektūra santūri, išorės apdailai skoningai panaudotos šiuolaikinės, kokybiškos medžiagos. Didelis dėmesys skirtas spalviniams fasadų sprendimams. Racionalus laiptinių ir patalpų planavimas realizacijai suteikia komercinio patrauklumo. Pirmųjų aukštų gyventojai gali patekti į savo butus tiesiai iš kiemo. Pažymėtini išskirtiniai vietų automobiliams statyti sprendimai: įrengtos antžeminės aikštelės, požeminiame lygyje atskirti individualūs pakeliamaisiais vartais uždaromi garažai. Juose numatyta galimybė įrengti modernius, mechaninius keltuvus, leidžiančius transporto priemones laikyti dviem lygiais.

Bendrovė „Vilmestos projektai“ toliau plėtoja daugiabučių projektus sostinės Pilaitės rajone. Šis kvartalas taip ir vadinasi – 7-as kvartalas. Jis ribojasi su Pilaitės prospekto, Nidos, M. Mažvydo ir Įsruties gatvėmis. Naująjį kvartalą sudaro trys devynaukščiai (po 46 butus) jau pastatyti mūriniai namai ir vienas keturių aukštų (65 butų) namas. Naujojo kvartalo namai turi didelį kiemą su vaikų žaidimų aikštele, pėsčiųjų takais ir poilsio zona. Pirmojo ir paskutinio aukšto butuose yra terasos, iš kurių atsiveria miesto panorama ir priemiesčio gamtovaizdis. Po namu – požeminės automobilių statymo vietos ir garažai. Projekto plėtotojams garažų idėja visiškai pasiteisino – lietuviai kur kas mieliau renkasi tokį variantą automobiliui laikyti nei vien vietą bendroje aikštelėje. Norintiesiems viename garaže laikyti du automobilius irgi pasiūlyta išeitis – keltuvas. Tokiu būdu vienas automobilis pakeliamas ir atlaisvinama vieta kitam įvažiuoti. Cokoliniuose pastatų aukštuose įrengtos komercinės patalpos – jos gali būti pritaikytos grožio salo-

2014 Nr. 9

nams, kirpykloms, gydymo kabinetams arba kitas paslaugas naujakuriams teikiančioms įmonėms. Daugiabučiai yra mūriniai, išorės sienos – iš plytų, šiltintos 20 centimetrų storio termoizoliacine medžiaga. Fasado apdaila kombinuota – dekoratyvinio tinko, apdailos plokščių ar keraminių plytelių. Namuose sumontuoti šešių kamerų plastikiniai langai su dviejų ar trijų stiklų stiklo paketu. Namuose įrengta ekonomiška centrinė kolektorinė šildymo sistema su išmaniuoju valdymu ir individualia apskaita kiekvienam butui. Kai kuriuose korpusuose sumontuota prie poreikių pritaikoma mechaninio vėdinimo sistema, valdanti oro srautus pagal santykinį patalpų drėgnumą. Nuolatos veikiant tokiai vėdinimo sistemai oro apykaita automatiškai silpnėja, jei poreikis vėdinti mažėja, arba suaktyvėja, kai poreikis vėl atsiranda. Bendrojo naudojimo patalpų elektros išlaidoms mažinti Nidos g. 2 ir Nidos g. 4 namuose ant stogo sumontuoti fotovoltiniai saulės kolektoriai. Namo energinio naudingumo klasė – B.

SAULĖTEKIO SLĖNIO KARŪNA Daug kas gali nustebti, kad konkurse „Už darnią plėtrą“ Vilniaus universiteto (VU) Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (MKIC) vertinamas tik dabar. Įspūdis, kad projektas įgyvendintas jau labai seniai, gali susidaryti dėl to, kad šis objektas plačiai aptartas ir visuomenėje, ir žiniasklaidos priemonėse. Tačiau konkurso vertinimo komisija jį gali vertinti tik dabar, kai jau aiškios MKIC gyvavimo sąnaudos. Architekto Rolando Paleko ir jo vadovaujamos R. Paleko ARCH studijos suprojektuotą objektą pastatė bendrovė „YIT Kausta“. Projekto autoriams ir užsakovams pirmiausia reikėjo apsispręsti, ar projektuoti maksimaliai patogų, bet vizualiai paprastą knygų saugojimo ir skolinimo centrą, ar siekti, kad jis taptų ir svarbiu ženklu erdvėje. Architektų pasirinkimas akivaizdus – biblioteka nusipelnė tapti Saulėtekio slėnio mokslo ir technologijų parko šerdimi. MKIC projekto kūrėjai nebuvo saistomi konkretaus ploto, atitvarų ir kitų aplinkybių, todėl naujoji VU biblioteka pilna naujovių. Centro lankytojai gali naudotis naujausia multimedijos įranga, kurią bus galima rasti konferencijų, parodų salėse, septyniose transformuojamose auditorijose ir grupinio darbo kambariuose, svečių priėmimo kambaryje.

Saugyklas su skaityklomis ir informacijos stalais čia jungia transportavimo įranga, kuria reikalingi leidiniai greitai pasiekia jų laukiančiuosius. Dar viena naujovė – automatinis knygų grąžinimo aparatas su rūšiavimo moduliu. Jis įrengtas erdvėje iki kontrolės ir suteikia galimybę grąžinti leidinius neįėjus į skaitytojų zoną. Taip pat įdiegta radijo dažnio signalu paremta objektų žymėjimo ir sekimo technologija, leidinių apsaugos ir identifikavimo sistema. Skaitytojai gali naudotis ir leidinių išdavimo savitarnos aparatais. Vienu metu centras gali priimti apie 800 lankytojų. Įgyvendinant projektą daug dėmesio skirta oro vėdinimui, dulkių šalinimui, gaisro gesinimui. Knygų saugyklose įrengta drėgmės palaikymo sistema ir automatinė gaisro gesinimo aukšto slėgio rūku sistema. Tai pirmoji tokio lygio sistema Lietuvoje. Bendrovė „YIT technika“ sumontavo ekonomišką vėdinimo sistemą: konferencijų salėse, skaityklose, administracinėse patalpose ji veikia priklausomai nuo to, kiek žmonių tuo metu yra viduje, kiek į aplinką išskiriama anglies dvideginio. Energinis statinio efektyvumas siekia B klasę.

Dalia BARDAUSKIENĖ Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentė

Objekto vietos parinkimas, tinkama koncepcija ir atsakingas užsakovo bei rangovo darbas – svarbūs veiksniai tobulam projektui sukurti ir įgyvendinti. Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (MKIC) šiuo požiūriu yra puikus pavyzdys. MKIC yra vienas reikšmingiausių Vilniaus miesto žinių ekonomikos branduolio – Saulėtekio slėnio – objektų, tiesiog slėnio karūna. MKIC yra europinio lygmens viešosios infrastruktūros objektas, nauja viešoji erdvė, kurios labai trūko visaverčiam universiteto miestelio funkcionavimui. MKIC projektas ir jo įgyvendinimo profesionalumas – tai pavyzdys visiems ambicingiems užsakovams ir statytojams. Už architektūros meistriškumą ir išpildymą, kūrinio ryšį su aplinka, pažangių technologijų taikymą, reikšmę šalies urbanistikos bei architektūros raidai objektas jau įvertintas bendru Aplinkos ministerijos ir Architektų sąjungos apdovanojimu. Todėl būtų sunku ką nors nauja pridurti, gal tik tai, kad nenaudojama studentų miestelio teritorija tapo gyva viešąja erdve, savotiškai monumentalia, estetiška ir nesudėtinga eksploatuoti. Pagrindinio erdvės akcento – pastato – architektūra moderni, tačiau neišsišoka iš aplinkos, o tai yra pamoka mūsų jauniems kūrėjams (architektams, plėtotojams), kurie dažnai projektuoja lyg tuščioje vietoje, nepaiso konteksto. Imponuoja lakoniški, bet talpūs objekto interjerai, leidžiantys transformuoti erdves, pritaikyti jas ramiam moksliniam darbui, grupinei veiklai ar dideliems renginiams. Pastate vienu metu gali būti net 800 lankytojų, kurie biblioteką gali pasiekti pėstute, dviračiu ar viešuoju transportu, puikiai funkcionuojančiu pertvarkius viešojo transporto sistemą. Galima teigti, kad tai sėkmingas projektas vertinant darniąją plėtrą. Norisi tikėti, kad dirbdami tokioje išskirtinėje, humaniškoje aplinkoje studentai atsisakys nuosavų automobilių, kurių gausa nepuošia universiteto miestelio vaizdo, teršia aplinką.

KURIA MIESTĄ MIESTE

„Loft Town“ projekto įgyvendintojai teigia, kad tai – didžiausias loftų projektas visoje Rytų Europoje. Industrinis pastatas rekonstruojamas įrengiant jame gyvenamosios ir administracinės paskirties patalpas: loftus, butus-studijas bei komercines patalpas. Tai pirmas tokio pobūdžio architektūrinis sprendimas Lietuvoje, kai industrinis pastatas transformuojamas į skirtingo tipo erdves. griauti ir Nors buvo galima viską tatus, pas s ščiu auk gia statyti dau uko sudėprojekto vykdytojai pas ta buvusį tar nu tingesniu keliu – yti būstui, taik pri ą tat industrinį pas a paverslaikantis koncepcijos sen žaaukštė ma ti nauju. Pasirinkta mą užesa nt ika išla statyba, taip ejant į įsili ir ą gum štin auk statymo iciją. poz esamą architektūrinę kom iki 65 o nu – Loftų plotas dijų Stu . trų me ų tini 175 kvadra dratinių plotas – nuo 39 iki 67 kva kvadra70 iki 40 metrų, butų – nuo pastatų p tar e vės Erd . tinių metrų poilsio , įrengtos žaliosios erdvės . lės šte aik zonos, vaikų žaidimų us tat pas n“ Tow ft Projekto „Lo stajos nau i int vad ima būtų gal išgriautos tybos statiniais. Buvo ukcijos, str kon os bemaž visos sen amos. sąr ir os on kol tik paliktos atisilik iš Naujos sienos mūrytos izo mo ter tos nių plytų ir apšiltin s ada fas o tat Pas . aga liacine medži dekoruotas klinkeriu. trijų stiSumontuoti plastikiniai kamerų kių pen ir etų klų stiklo pak tipo dijų Stu is. ėm aid orl su langai ugo išsa į t butuose, atsižvelgian su, ijas ukc str kon tas autentiškas radicinių montuoti originalūs net se stusio formų langai. Vadinamo ijos pan kom ių ieč dijose įrengti vok ai. ngi gla sto ESSMANN irūpinKiekviename bute pas ymu, šild u jini ta autonominiu du ess„Vi ijos pan kom sumontuoti ai jini kamann“ kondensaciniai du dinė. grin – a tilai. Šildymo sistem ų nam ųjų ani išm a Butuose įrengt igal ti ian eik sut a, em sist apskaitos s. ida mybę kontroliuoti išla įgyvenProjektas „Loft Town“ masis Pir s. pai eta iais kel dinamas gtas bai ir pradėtas 2011 metais 149 i ngt įre tu 2013-aisiais. Jo me pra pas eta s tra An i. sta skirtingi bū gbai s ma dėtas šiemet ir planuoja ateis eilė ti 2016 metais. Tuomet dinimo ven įgy to jek trečiam pro toma ma nu a aig pab io kur etapui, aigs pab ir 42 2018 metais. Šis etapas tą. jek pro s teritorijos plėtro

2014 Nr. 9

Linas NAUJOKAITIS Architektas

Matant šį projektą – „Loft Town“ – tavo miestas mieste“ – iš pradžių norisi kalbėti ne apie techninius, ekonominius ar urbanistinius rodiklius, bet apie vietos dvasią (spiritus loci), kuri čia tikrai egzistuoja. Objektas kuria savo nuotaiką, ir tai jaučiama būnant iš pirmo žvilgsnio paprastose, tačiau proporcingose vidaus kiemų erdvėse ar pastato viduje. Sutikti naujieji gyventojai, daugiausia jauni žmonės, irgi spinduliuoja ta nuotaika, pasakoja apie šaunią bendruomenę, besikuriančią savame mieste. Žavi nenuvarginti, švarūs ir paprasti, beveik minimalistiniai architektūriniai sprendimai, profesionaliai atliktas architektų darbas. Bet visų pirma projekto sėkmę lemia teisingai suvokta ir išlaikyta bendra projekto koncepcija – stambaus pramoninio objekto konversija į daugiafunkcį kompleksą, kuriame, be gyvenamųjų loftų, kuriamos biurų, prekybos, komercinės paslaugų patalpos, greta statomi visuomeniniai objektai. Tai iš tiesų miestas mieste, kuriame gyvens apie 3 tūkst. žmonių, bus pastatyta apie 35 tūkst. kvadratinių metrų ploto pastatų, veiks įvairios komercinės ir visuomeninės įstaigos.

Projekte „Loft Town“ kompanijos •Neatidaromi stoglangiai •Dūmų šalinimo stoglangiai, dūmų šalinimo mechanizmai •Išlipimo liukai •Šildomos vandens nuvedimo įlajos

Didžiulis buvusios gamyklos „Kuro aparatūra“ trinavis gamybinis gelžbetonio karkaso korpusas pertvarkomas tokiu būdu, kad išsaugomas ir panaudojamas esamas pramoninis karkasas, kurio vidurinėje navoje formuojami vidiniai kiemai: bendrosios komplekso erdvės su vaikų žaidimų aikštelėmis, bendruomenės susibūrimo ir gyventojų poilsio vietomis. Šio koncepcijos vientisumo ir kompleksiškumo išlaikymas yra objekto sėkmės garantas. Dar vienas svarbus tokio tipo konversijos bruožas – senos ir naujos architektūros santykis. Šiuo atveju yra labai aiškiai suvoktos fizinės ir estetinės buvusio pastato vertybės (pramoninis karkasas su skersinėmis ir išilginėmis gelžbetonio konstrukcijomis) – jos panaudotos ir eksponuojamos interjere bei eksterjere. Naujosios išorinių sienų atitvaros, vidaus pertvaros puikiai dera ir paryškina autentiškus pramoninius elementus. Netgi langų angos formuojamos pritaikant ir panaudojant senųjų konstrukcijų ertmes. Šis pramoninės teritorijos konversijos ir loftų tipo patalpų projektas nėra atradimas ar naujovė. Tokio pobūdžio projektai paplitę visame pasaulyje ir pradėti kurti gerokai anksčiau nei Lietuvoje. Jie žavi humanišku masteliu, kompleksiškumu, architektūrinių sprendimų kokybe ir profesionalumu.

panaudoti produktai:

www.anvy.lt Oficialus ESSMANN GmbH partneris El. paštas info@anvy.lt Tel. +370 611 64 515 43

ĮSIMINTINIAUSIŲ PROJEKTŲ KLOJINIŲ SISTEMOS SA 2014 Nr. 9 / reklama

Šiuolaikinių sudėtingų projektų įgyvendinimas sunkiai įsivaizduojamas be patikimų klojinių sistemų. Kompanija „Doka“ gali drąsiai vadintis pasauline klojinių sistemų lydere, nes jos istorijoje – išties daug įspūdingų įgyvendintų projektų. Tokių netrūksta ir Lietuvoje. Pateikiame keletą įsimintiniausių pavyzdžių.

Vilniaus pietinio aplinkkelio Kirtimų ir Lentvario gatvių viadukas. Ši Vilniaus pietinio apvažiavimo dalis yra labai svarbi ir krovininiam, ir keleiviniam transportui. Joje esančio viaduko statybų darbai pradėti 2011 metų pavasarį, baigti – 2012-ųjų rudenį. Projekto vertė – 12 mln. eurų. Įgyvendinant šį projektą buvo pasitelktos dvi modernios kompanijos „Doka“ paslaugos: 3D projektavimas ir „Ready-to-use“ paslauga. „Ready-to-use“ – tai unikalių, tik tam tikram projektui skirtų klojinių projektavimas, lekalų paruošimas ir surinkimas. Tokius specialiai paruoštus nestandartinius klojinius kitų objektų statybose panaudoti neįmanoma. Kirtimų ir Lentvario gatvių viadukui kompanijos „Doka“ specialistai suprojektavo labai sudėtingas V formos 6,20 metro aukščio ir 1 metro skersmens kolonas. Viršutinė struktūros dalis yra apskritimas, palaipsniui pereinantis į elipsės formą. Įmonė „Doka Lietuva“ buvo atsakinga ir už kolonoms lieti reikalingų klojinių gamybą – ši truko mėnesį. V formos kolonoms lieti klojiniai buvo gaminami iš sijinių klojinių sistemos „Top 50“, pasitelkus 3D projektavimą. Paruošti klojiniai susidėjo iš keturių dalių, kurios buvo atvežtos į statybų aikštelę atskirai ir surinktos vietoje. Kolonoms lieti skirtų klojinių gamybos išskirtinumas – kompanijos „Doka“ specialistai nenaudojo specialių metalinių plokštelių, ir tai labai palengvino klojinių surinkimą statybų aikštelėje. Be to, patogesniam apatinės kolonos dalies betonavimui buvo padarytos papildomos ertmės betonui lieti. Šio išskirtinio projekto autorius yra įmonės „Doka Lietuva“ projektų vadovas Arūnas Stašauskas. Jis brėžinius parengė per tris savaites, tad nuo pirminės idėjos ir technologinio sprendimo iki gamybos brėžinių bei brėžinių lekalams sugaišta vos 120 darbo valandų. Nauda klientui – kompanijos „Doka“ specialistai atliko visus paruošimo darbus: projektavimo, gamybos, transportavimo. Klojiniai buvo surinkti per vieną dieną ir paruošti betonui lieti.

„Sonex Consulting“ verslo centras. Projekto išskirtinumas – pirmą kartą Lietuvoje panaudota „Dokadek 30“ perdangų sistema su krintančiomis statramsčių galvomis. Šiuo projektu rinkai pirmą kartą buvo pristatyta itin išpopuliarėjusi Lietuvoje ir Latvijoje perdangų sistema. Pagrindiniai sistemos pranašumai – ekonomiškumas, greitis ir saugumas. Perdangų sistemų montavimo ir išmontavimo darbams reikia mažiau darbo jėgos, negu montuojant sijines perdangas, o darbai vyksta daug greičiau dėl labai lengvo montavimo būdo. Be to, dirbant su šita sistema beveik nereikia krano. Pagrindinė kompanijos „Doka“ atstovybė Austrijoje šiam projektui skyrė labai didelį dėmesį. Kartu tai buvo ir naujo produkto pristatymas rinkai. Siekiant kuo didesnio kliento informuotumo ir kuo sklandesnių darbų statybų aikštelėje, dar prieš pradedant darbus į Lietuvą atvyko kompanijos „Doka“ klojinių sistemų specialistai ir profesionalūs inžinieriai. Jie išsamiai pristatė sistemą ir jos veikimo principus. Po šio sėkmingo projekto įgyvendinimo sistema „Dokadek“ pradėjo sparčiai populiarėti. Šiuo metu populiariausia ji yra Latvijoje.

SA 2014 Nr. 9 / reklama

Estakada Kirtimų gatvėje per geležinkelį Vilnius–Kaunas. Sostinės Kirtimų gatvės atkarpoje esanti 264 metrų ilgio estakada yra ilgiausia Vilniaus pietiniame išoriniame aplinkkelyje. Viena estakados dalis yra 13 metrų pločio (važiuojant į miestą), kita – 16 metrų pločio (važiuojant iš miesto). Ilgiausias estakados tarpatramis siekia net 42 metrus. Šio statinio struktūros išskirtinumas – ypač didelės betono apkrovos ir sijinės perdangos. Statybose naudota naujoviška įtemptų vielos pluoštų technologija, kurios sėkmingam pritaikymui darbai statybų aikštelėje buvo suskirstyti į keturiolika etapų. Estakados statybų darbai buvo pradėti 2012 metų rugpjūtį. Statiniui iš viso sunaudota 11 tūkst. kubinių metrų betono. Viso projekto vertė – 24 mln. eurų. Sėkmingam projekto įgyvendinimui buvo panaudota kompanijos „Doka“ atraminių bokštelių sistema „Staxo 100“ ir statramsčiai „Eurex 60“, pritaikyti itin didelėms apkrovoms atlaikyti. Estakados kraštams taip pat buvo naudojama metalinių rėmsijų sistema „Doka WS10“.

SA 2014 Nr. 9 / reklama

Nauja S 9000 pakeliamųjų ir nustumiamųjų durų sistema – puiki šilumos izoliacija ir vaizdas be jokių apribojimų Pastatų energinio efektyvumo rodiklius gerinantiems sprendimams skiriama vis daugiau dėmesio. Kartais atrodo, kad šitaip varžoma architektūrinė laisvė, bemaž neįmanoma pasirinkti išraiškingos formos langų, o vitrinines arba terasų didelių stiklo plotų slankiojamąsias durų sistemas sistemas geriau visai pamiršti. Tačiau ne visi gamintojai renkasi lengviausią kelią, šitaip savotiškai nuskriausdami vartotojus. Kompanija GEALAN, įvertinusi energinio efektyvumo svarbą, GEALAN S 9000 kombinuotos PVC langų ir durų sistemos techniniu pagrindu sukūrė naują pakeliamųjų ir nustumiamųjų durų sistemą, tuo pačiu patobulindama naują GEALAN S 9000 sistemos platformą. Šios trigubo stiklo paketo sistemos varčios montavimo gylis siekia 82,5 milimetro, o šilumos izoliavimo rodikliai – dar geresni.

Modulinė konstrukcija Derinant sistemos modulius priklausomai nuo reikalavimų galima gauti skirtingus šilumos izoliavimo rodiklius. Netgi turint bazinį profilių sistemos variantą su standartiniu armavimu be jokių papildomų priemonių pasiekiama labai gera naujų GEALAN PVC pakeliamųjų ir nustumiamųjų durų šilumos laidumo koeficiento reikšmė: Uf = 1,3 W/m2K. Ši reikšmė, tikslingai pasitelkus įvairias atskiras į sistemą integruojamas priemones, pavyzdžiui, GEALAN IKD® – vidinės profilio kameros izoliaciją šiluma izoliuojančiomis putomis, gali siekti iki 0,95 W/m²K. Tokie rodikliai atitinka pasyviesiems namams keliamus reikalavimus. Siekiant norimos šilumos izoliacijos, naujosiose GEALAN S 9000 pakeliamosiose ir nustumiamosiose duryse į vientisą koncepciją sujungta daug naudingų sprendimų. Taip du atskiri armatūros profiliai skirtingose staktos kamerose ekonomiškai užtikrina šiluminį standumo elementų atskyrimą. Naujosioms pakeliamosioms ir nustumiamosioms durims galima pasirinkti ir kitose sistemose pasiteisinusią stiklo klijavimo visu perimetru technologiją GEALAN STV®.

Specialus GEALAN dizaino sprendimas – nevarstomos dalies matomas profilio plotis sumažintas daugiau kaip 50 proc.

GEALAN siūlo modulinę sistemą, kurią naudojant galima įgyvendinti arba ekonominį standartinį sprendimą, arba variantą su puikia šilumos izoliacija. O seniai išbandytas ir praktiškas gamybos metodas bei laikas dėl to nekinta. Naudingi detalūs sprendimai Matoma staktos dalis siekia 65 milimetrus, galima naudoti apsaugines žaliuzes, kurių kreipiamąsias įmanoma montuoti nenaudojant papildomų dvigubų apvadų. Papildomai prie staktos profilio integruotomis laikiklių kojelėmis nesudėtingai tvirtinami ir 74, ir 82,5 milimetro montavimo gylio GEALAN praplatinimai. Taigi naujoji sistema patenkins įvairius klientų pageidavimus. Siekiant pagerinti šilumos izoliacijos ypatybes, varčios profilis su siaura 100 milimetrų matoma dalimi sukonstruotas kaip 5 kamerų profilis. Kadangi vis dažniau naudojami sunkūs trigubo stiklo paketai, varčios stabilumas buvo specialiai pagerintas atnaujintu apkaustų grioveliu. Be to, naudojant standartinę stiklajuostę galima stiklinti iki 52 milimetrų pločio stiklo paketu arba naudojant statinės įklijos technologiją GEALAN STV® – iki 54 milimetrų pločio stiklo paketu. Dėl tokių veiksnių kaip ekonomiško armavimo koncepcija arba jau gamykloje koekstruduotos į profilius tarpinės užtikrinamas racionalus profilio apdirbimas ir optimalus konstrukcijų gamybos laikas. Prie to prisideda ir jau pasiteisinusių papildomų juostelių tvirtinimui skirtų laikiklių bei mechanizmų naudojimas. Novatoriško dizaino variantas Vartotojams, kurie pakeliamosiose ir nustumiamosiose duryse pageidauja daugiau stiklo ir geresnio šviesos laidumo, GEALAN sukūrė specialų ir gamybos požiūriu lengvai įgyvendinamą dizaino sprendimą. Įprasta pakeliamųjų ir nustumiamųjų durų nevarstomos dalies varčia keičiama įstiklintu profiliu, kurio matoma dalis, palyginti su normalia pakeliamųjų ir nustumiamųjų durų varčia, sumažinta daugiau kaip 50 proc. Taip pakėlimo ir nustūmimo elemente padidėja stiklo dalis, o tai užtikrina didesnį šviesos laidumą.

Visapusiškai apgalvota GEALAN S 9000 sistema – privalumai visose srityse.

Standartiniu būdu fiksuotos dalies rėmas gaminamas iš sisteminės varčios. O minėto geresnio dizaino variante gerokai siauresnis stiklinimo rėmelis iš trijų pusių įtvirtinamas nevarstomoje dalyje. Nevarstoma dalis stiklinama įprastu būdu vidinėmis stiklajuostėmis, nes stiklinimo rėmas yra toks pat, kaip ir visoje GEALAN S 9000 sistemoje. Tai leidžia stiklinti sistemai priklausančio įvairaus storio stiklu iki 52 milimetrų storio stiklo paketais. Į GEALAN S 9000 pakeliamųjų ir nustumiamųjų durų sistemą integruoto dizaino varianto šilumos izoliacijos ypatybės yra beveik identiškos pagamintoms įprastiniu būdu. Dar vienas privalumas yra tai, kad toks dizaino sprendimas nekelia jokių paviršių apdailos apribojimų. Spalvų įvairovė Iš pradžių GEALAN S 9000 pakeliamąsias ir nustumiamąsias duris bus galima rinktis klasikinės baltos spalvos, iš vienos arba abiejų pusių laminuotas medieną imituojančia ir vienspalve plėvele, taip pat padengtas aliuminio antdėklais. Aliuminio antdėklai yra įdomi išorinio apipavidalinimo alternatyva, sujungianti specifinius abiejų medžiagų – plastiko ir aliuminio – privalumus. Jie saugo lango elementus nuo išorinio poveikio. O plastikas, ypač GEALAN S 9000 sistemoje, užtikrina puikią šilumos izoliaciją. 2015 metais GEALAN S 9000 pakeliamųjų ir nustumiamųjų durų sistemą papildys unikalūs spalvoti GEALAN ACRYLCOLOR profiliai. Daugiau šviesos ir šilumos Rinkdamiesi naują GEALAN pakeliamųjų ir nustumiamųjų durų sistemą vartotojai gaus ne tik didesnę architektūrinių sprendimų laisvę, bet ir energiškai efektyvesnių sprendimų, leisiančių taupyti šilumos energiją.

SA 2014 Nr. 9 / reklama

GEALAN IKD® sistema. Pagrindinės kameros užpildymas termoizoliacine medžiaga.

PLASTIKINIŲ LANGŲ IR DURŲ SISTEMOS www.gealan.lt 47

UGNIAGESIAI PATARIA KAIP UŽTIKRINTI GAISRINĘ SAUGĄ NAMUOSE

Kęstutis LUKOŠIUS Gaisrinės saugos specialistas

Daugelis susiduria su gaisrais ir žino, kokia skaudi yra ši nelaimė. Siekiant apriboti gaisro sklidimą pastate yra nustatyti gaisrinės saugos reikalavimai. Statybinių medžiagų ar produktų gamintojai dažnai pateikia gaisrų statistiką siekdami paaiškinti, kad jų produkto naudojimas sumažins gaisrų skaičių. Gaisrų priežastis buityje paprastai yra neatsargus žmogaus elgesys arba buitinių prietaisų gedimas. Statybinės medžiagos ar gaminiai nėra ir negali būti gaisro priežastis. Lenkijoje atlikta analizė parodė, kad statybos produktai susiję su gaisrų statistika tik tiek, kiek atspindi tų medžiagų naudojimo populiarumą (rinkos dalį). Objektyviausia būtų vertinti žalos dydį, padaromą gaisro metu.

SA 2014 Nr. 9 / reklama

Pradžia

Vidurys

Pabaiga

Fasado, šiltinto polistireniniu putplasčiu, atsparumo gaisrui tyrimas. 48

Degumas nustatomas laboratorijose Gaisrinės saugos reikalavimai priklauso nuo pastato dydžio ir paskirties. Didesniems pastatams keliami griežtesni reikalavimai, mažiems – ne tokie griežti. Kaip greitai medžiaga dega ir kokiu greičiu sklinda gaisras, apibūdina medžiagos ar gaminio degumas (jis dažnai painiojamas su atsparumu ugniai). Įprastai statybos produktų degumas yra nustatomas eksperimentiškai gaisrinių tyrimų laboratorijose pagal Europos Sąjungos (ES) bandymų metodikas. Statybos produktų degumą lemia jų kokybė ir tinkamas naudojimas. Kokybe būtų galima vadinti deklaruojamų ypatybių atitikimą realiai naudojamų gaminių ypatumams. Ne paslaptis, kad norint sutaupyti dažnai ieškoma pigesnių medžiagų ir įsigyjama abejotinos kokybės ar ypatybių medžiagų. Pavyzdžiui, sunku vizualiai nustatyti polistireninio putplasčio sudėtyje esančių degumą mažinančių medžiagų (antipirenų) buvimą arba rišiklio kiekį mineralinėje vatoje. O šie rodikliai iš esmės lemia degumo ypatybes. Sistemos patikimumo svarba Ir vienos, ir kitos medžiagos bei sistemos turi privalumų ir trūkumų. Tačiau svarbiausia, kad jos tenkintų reikalavimus. Pažymėtina, kad nesvarbu, iš kokios medžiagos įrengiamas fasadas, visos medžiagos ir sistemos turi turėti sertifikatą, rodantį visos sistemos degumo klasę. Pavyzdžiui, pastato fasado degumą lemia ne tik termoizoliacinė medžiaga, bet ir kitos sistemos medžiagos, kurios turi būti išbandytos. ES bandymų metodika nurodo, kad turi būti bandoma visa sistema ir statybos produktas turi būti įvertinamas tokiomis sąlygomis, kokiomis numatoma jį naudoti. Daug fasado sistemų su skirtingomis termoizoliacinėmis medžiagomis yra išbandyta laboratorijoje, ir nustatyta, kad visos tenkina keliamus reikalavimus. Svarbiausia, kad tokios jos ir būtų naudojamos statybų aikštelėje. Dažnai daugelis specialistų pasirenka savo sudėties ir konstrukcijos sistemą manydami, kad ji geriausia, tačiau neatsižvelgia į degumo bandymų rezultatus. Pavyzdžiui, pastatui šiltinti pasirinkus mineralinę vatą, nėra garantijos, kad bus įgyvendintas degumo reikalavimas. Ir priešingai – pasirinkus polistireninio putplasčio termoizoliaciją įgyvendinami keliami reikalavimai. Polistireniniame putplastyje yra tik 2 proc. sunkiai degaus stireno, kitą dalį – 98 proc., sudaro oras. Statybos užbaigimo procedūros metu ugniagesiai prašo pateikti tyrimų dokumentus nepriklausomai nuo medžiagos tipo. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį ir į demonstracinius

Pradžia

Vidurys

bandymus, kai siekiama parodyti, kad vienos medžiagos tikrai dega, o kitos – ne. Tokių eksperimentų metodikos, pasirinkti statybos produktai ir jų naudojimo būdai nėra detalizuojami, todėl juos vadinti objektyviais sunku. Kalbant apie saugos reikalavimų įgyvendinimą, demonstraciniai eksperimentai klaidina vartotojus, nes tokiais bandymais siekiama parodyti pranašumą ir iškreipiama reali situacija. Pažymėtina, kad Europos šalyse sertifikuotos šiltinimo sistemos su skirtingomis termoizoliacinėmis medžiagomis atitinka visus reikalavimus.

Fasado, šiltinto mineraline vata, atsparumo gaisrui tyrimas. mas įvykus didesniam gaisrui, todėl neišvengiamai reikės keisti visas medžiagas ir stiprinti konstrukcijas, jei planuojama tinkamai atkurti viso pastato funkcionalumą. Siekiant mažinti kilusio gaisro žalą numatomos klasikinės priemonės: priešgaisrinės sienos, gaisro aptikimo ir pranešimo budinčiam postui apie gaisrą sistemos ar automatinės gaisrą gesinančios sistemos. Šios vis plačiau taikomos Vakarų valstybėse siekiant mažinti gaisro žalą ir pripažįstamos draudimo kompanijų kaip efektyviausia priemonė. Apibendrinant galima pasakyti, kad svarbiausias dėmesys turi būti kreipiamas į gaisriniais bandymais patvirtintus sprendinius, kurie turi būti užtikrinami pagal teisės aktų reikalavimus.

SA 2014 Nr. 9 / reklama

Svarbiausia – laiku pastebėti gaisrą Svarbu paminėti ir didelių gaisrų atvejus, tačiau išsamios tyrimo informacijos apie juos Lietuvoje ar užsienyje nėra, o išvados dažnai daromos savarankiškai ir nepagrįstai – o tai irgi klaidina. Tokios išvados būna apie normatyvinių statybos dokumentų griežtumą, kai realiai nėra žinoma, ar sudegusi konstrukcija atitinka šiuo metu galiojančius reikalavimus, ar ne. Praktikoje teko atlikti vieną tyrimą, kuris parodė, kad gaisras sklido konstrukcija, kuri netenkino keliamų reikalavimų, ir tai buvo patvirtinta laboratorijos tyrimu. Daugelis viliasi, kad panaudoję nedegią termoizoliaciją išsaugos savo turtą ir būstą. Tokius vartotojus galima nuvilti. Gaisrų tyrimo metu sukaupta patirtis rodo, kad laiku nepastebėtas gaisras nepriklausomai nuo išorinės būsto izoliacijos padaro daug žalos, o kai kuriais atvejais pasireiškiantis vadinamasis termoso efektas padaro ir didesnę žalą. Pastatas paprastai turi būti kapitališkai remontuoja-

Pabaiga

Paveikslėlyje užfiksuotas gaisro persimetimas, kai nebuvo naudota jokios šiltinimo medžiagos ir sistemos. Po 13 min. gaisras persimetė į kitą aukštą. 49

SA 2014 Nr. 9 / reklama

NAUJOVĖS ENERGINIAM EFEKTYVUMUI DIDINTI

Lygiai po metų – 2015 metų rugsėjo 26 dieną – įsigalios Europos Sąjungos (ES) direktyva, taikoma šildymo katilams, kombinuotiems katilams ir vandens šildytuvams. Kitaip tariant, direktyva bus taikoma su šilumos energijos naudojimu susijusiems gaminiams. Naujoje ES direktyvoje reglamentuojamas šildymo įrangos energinio efektyvumo ženklinimas. Iki šiol jis nebuvo apibrėžtas teisiškai, tad nuo kitų metų rugsėjo įsigaliojus ES direktyvai įrangos montavimo darbus atliekantis asmuo bus įpareigotas pateikti klientui etiketę, rodančią, kurią energinio efektyvumo klasę atitinka sistema. Tai bus privalu daryti ir keičiant šildymo katilus, vandens šildytuvus ar kitą su šildymu susijusią įrangą, pavyzdžiui, saulės kolektorius. Naujoje ES direktyvoje teigiama, kad reikia tobulinti daugelį su šilumos energija susijusių gaminių, tokiu būdu mažės jų poveikis aplinkai, bus taupoma energija, o dėl to galiausiai sutaupys ir įmonės, ir gyventojai. Padėti taupyti energiją gali ir gaminių, kurie tiesiogiai naudoja, gamina, perduoda arba matuoja energiją, bei visos šildymo sistemos ženklinimas etikete, rodančia energinio efektyvumo klasę. Citata iš ErP direktyvos 4 skyriaus: „Pasitelkiant geresnį projektavimą, būtų galima gerokai patobulinti daugumą su energija susijusių gaminių, siekiant sumažinti 50

poveikį aplinkai ir sutaupyti energijos, o tai taip pat sudarytų sąlygas taupyti verslo subjektų ir galutinių naudotojų lėšas. Be gaminių, kurie naudoja, gamina, perduoda ar matuoja energiją, taip pat būtų galima sutaupyti daug energijos naudojant tam tikrus su energija susijusius gaminius, įskaitant statybose naudojamus gaminius (pvz., langus ar izoliacines medžiagas) ar tam tikrus vandenį naudojančius gaminius (pvz., dušo galvutes ar čiaupus).“ Atskiros šios naujos ES direktyvos dalys yra skirtos pavieniams produktams ir sistemoms (kombinuotiems įrenginiams) ženklinti. Kombinuotus įrenginius sudaro komponentai, tokie kaip šildymo katilas (šilumos šaltinis), saulės energijos įrenginys, šilumos kaupimo įrenginys, temperatūros reguliatorius ir galimas papildomas šilumos šaltinis. ES direktyva įrengimo darbus atliekantiems specialistams suteiks laisvę montuoti šildymo sistemą iš daugybės komponentų, pagamintų skirtingų gamintojų. Tokiu būdu galima laisvai montuoti šildymo sistemą iš tam tinkamiausių, aukštos energinės klasės dalių. Parenkant įrangą bus galima atsižvelgti ir į konkrečius pastato parametrus, finansines klientų galimybes, suplanuotas investicijas. Tai tam tikras privalumas palyginti su tuo, kai sistemą turi sudaryti tik konkretaus gamintojo siūlomi įrangos paketai, be kurių neįmanomas energinės klasės žymėjimas.

Uždarymo reguliavimo vožtuvai „Hycocon VTZ“ ir „Hycocon DTZ“.

Naujojoje ES direktyvoje pateikiama skaičiavimo metodika, skirta kombinuotiems įrenginiams. Ji padeda nustatyti bendrą energinį sistemos efektyvumą. Komponentai, kurių techninės ypatybės yra labai geros, suteikia galimybę pasiekti aukštesnę energinio efektyvumo klasę. Vokietijos kompanijos „Oventrop“ gaminamos įrangos privalumai pasirenkant kombinuotas sistemas: • „Oventrop“ produktai turi labai geras technines charakteristikas (akumuliacinių talpų izoliavimas, kolektorių naudingumo koeficientas ir t. t.).

ErP – skaičiavimo pavyzdys

*arba kito gamintojo Skaičiavimo pavyzdys su laikinosiomis vertėmis – kombinuotam įrenginiui: A energinio naudingumo klasės katilas; vardinė galia – 10 kW.

Termostato vožtuvas.

Katilo prijungimo sistema „Regumat M3“.

• Yra galimybė paprastai ir optimaliai integruoti atskirus komponentus į bendrą sistemą. • Pagalba rengiant energinę klasę rodantį ženklinimą – kompanija „Oventrop“ turi reikiamą programinę įrangą. Šildymo sistemą turi sudaryti tarpusavyje suderinti komponentai. ES direktyvoje nėra nagrinėjama visų šildymo sistemos komponentų sąveika, tačiau viskas turi veikti taip, kad būtų pasiektas bendras maksimalus energinis sistemos efektyvumas. Neužtenka, kad sistemoje efektyviai veiktų vien A energinio naudingumo klase paženklintas šildymo katilas. Todėl labai svarbu užtikrinti, kad sistema būtų gerai subalansuota, turėtų modernų valdiklį. Daugeliu atvejų šios nedaug investicijų reikalaujančios priemonės gali padėti sutaupyti nemažai energijos. Kitas žingsnis gali būti jau daugiau išlaidų reikalaujantis katilo modernizavimas. „Oventrop“ produktai ir sistemos leidžia pasiekti didesnį energijos naudojimo efektyvumą pastatuose. Energijos naudojimo efektyvumo didinimas ne visada reiškia pastato šiltinimą ar šildymo sistemos modernizavimą. Energinio efektyvumo gali būti siekiama ir mažais žingsneliais, pasitelkiant mažesnes investicijas. Pavyzdžiui, daug sutaupyti gali padėti ir vieno kurio nors sistemos komponento atnaujinimas. Štai priemonės, kurios gali padėti taupyti energiją neskiriant didelių investicijų: • Hidraulinis balansavimas prie radiatorių arba stovuose. Jis naudingas ne tik tuomet, kai kalbama apie energijos taupymą – dėl hidraulinio balansavimo didėja komfortas. Daugelis atliktų studijų tai patvirtina. Ši daug investicijų nereikalaujanti priemonė suteikia galimybę sutaupyti iki 21 proc. • Termostato galvučių keitimas. Pakeičiant termostato galvutes moderniomis gali būti sutaupoma beveik 10 proc. šildymo energijos. • Prie energijos taupymo taip pat prisideda uždarymo reguliavimo vožtuvų, diferencinio slėgio reguliatorių ir didelio efektyvumo siurblių montavimas sistemoje. Kadangi šios investicijos palyginti su kitomis yra nedidelės, galima kalbėti apie gerą išlaidų ir gaunamos naudos santykį. Šių priemonių atsipirkimo laikas – nuo trejų iki ketverių metų.

SA 2014 Nr. 9 / reklama

Termostatas „Uni XH“.

PARENGTA ISTORINIŲ PASTATŲ REGENERAVIMO STUDIJA Ištirti istorinius objektus, išanalizuoti jų būklę, racionalias naudojimo galimybes ir sukurti metodiką, kuria remiantis būtų rengiami kitų senovinių objektų išsaugojimo bei atnaujinimo projektai – tokią nelengvą užduotį baigia atlikti Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) mokslininkai. Įgyvendindami projektą „Inovatyvūs architektūros paveldo regeneravimo metodai: Panemunės pilys“, kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba pagal nacionalinę mokslo programą „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“ (projekto sutarties Nr. VAT-12053), VGTU mokslininkai parengė mokslo studiją, o metų pabaigoje planuoja baigti rengti ir panašių istorinių pastatų regeneravimo metodiką.

Sukurta metodika leis analizuoti istorinę, kraštovaizdinę, paveldosauginę pastatų vertę, taip pat pasiekiamumą ir prieinamumą. Bus vertinamas ir energinis pastatų efektyvumas, investicijų dydis, sukurtų naujų darbo vietų skaičius numatant vienokią ar kitokią objekto paskirtį, iš plėtojamos veiklos gaunamas pelnas. Įvertinus šiuos aspektus bus nustatoma, kokią kultūrologinę, menotyrinę, socialinę reikšmę objektas turi regionui ir visai šaliai. Tiriant Panemunės arealo kraštovaizdį atskleisti nagrinėjamo ruožo geologinės ir geomorfologi-

nės sandaros ypatumai, lėmę pilių statybos ir rekonstrukcijos procesus ilgalaikėje istorinėje raidoje. Atlikus Panemunės kraštovaizdžio erdvinės vizualinės ir funkcinės struktūrų vertinimą nustatytos probleminės vietos, kuriose ryškiausiai matyti išorinių trukdžių siekiant atskleisti kultūrinį ir pažintinį pilių aplinkos potencialą. Natūriniai ir vizualiniai Panemunės pilių susisiekimo sistemos tyrimai leido nustatyti, kad susisiekimo sistemos infrastruktūra nepakankamai išplėtota. Šiuo metu nauji susisiekimo būdai ir maršrutai galėtų sudaryti sąlygas

2014 Nr. 9

pagerinti pilių pasiekiamumą bei prieinamumą. Įvertintos ir atskiros arealo mūro pilies architektūros ypatybės, atlikta bendra pilių ypatumų, turinčių vertingą architektūrinę vertę, analizė. Tirti kokybiniai ir kiekybiniai išlikusių bei norimų atkurti architektūros elementų rodikliai, svarbūs pasirenkant regeneravimo metodiką. Tai skatina pilių regeneracijos darbų kokybę ir efektyvumą, mažina ekonomines sąnaudas. Pilių regeneravimo metodų paieškai skirtoje studijoje pilis vertinama kaip kompleksas, kurį

sudaro ne tik esami, funkciškai susieti pastatai bei kiti statiniai, bet ir visa teritorija, kurioje esama ar spėjama, kad kuriame nors iš pilies raidos etapų galėjo būti, žmogaus sukurtų objektų. Įgyvendindami projektą mokslininkai

konstatavo, kad tarpdalykinis tyrimas gali padėti rasti veiksmingų metodų, padėsiančių regeneruoti kompleksinius mūro architektūros paveldo objektus.

Pilys pasižymi individualumu Projekto vadovė Architektūros fakulteto Architektūros pagrindų ir teorijos katedros docentė, profesorė dr. Jūratė Jurevičienė nagrinėjo kraštovaizdžio poveikį istoriniams pastatams. Jos teigimu, kraštovaizdžio, susiklosčiusio dešiniajame Nemuno slėnio krante tarp Raudondvario ir Jurbarko,

kuriame dominuoja Raudondvario, Raudonės ir Panemunės pilys, raidoje nustatyti tvarkybos ir naudojimo dėsningumai, pasireiškiantys ir fiziniame, ir intelektiniame kraštovaizdžio lygmenyse, taip pat svarbiausi kultūrinės vertės bruožai. Fizinio kraštovaizdžio lygmenyje visiems svarbiausiems Panemunės arealo pilių kompleksų raidos laikotarpiams būdingas bendras bruožas – taupus vietos geomorfologinių ir geologinių ypatumų pritaikymas aktualiausioms kiekvieno laikotarpio paskirtims: gynybinei, ūkinei, reprezentacinei, gyvenamajai ir viešajai. Daugelis pilių teritorijose stovėjusių statinių ar jų fragmentų buvo pritaikomi naujoms funkcijoms. Ilgalaikiškumas matyti ne tik kaip racionali fizinių teritorijos išteklių panauda, bet ir kaip vertybinis motyvas, skatinęs besikeičiančius senuosius pilių architektūros elementus: bokštus, kreneliažo motyvus ir šaudymo angas sienose – išsaugoti kaip simbolius, reprezentuojančius ilgalaikę pilies galią ir kultūros tradicijų tęstinumą. Iki šiol nėra panaudotos fiziniame arealo kraštovaizdyje slypinčios galimybės išryškinti čia viduramžiais egzistavusį „karo teatrą“ – lietuvių piliakalnių (buvusių medinių pilių) gynybinės linijos Nemuno paslėnio aukštumose bei jų užnugaryje ir buvusių kryžiuočių pilių (motų), įkurtų Nemuno pakrantėje, erdvinę sąveiką. Šiųdviejų galingų viduramžių valstybių karinių teritorinių sistemų priešprieša, kurios nėra nė viename kitame Baltijos jūros regiono kraštovaizdyje, yra unikalus šio Nemuno slėnio ruožo kultūrinės vertės bruožas. „Kiekviena iš Panemunės arealo pilių pasižymi erdvių kompozicijos, paskirčių, pastatų architektūros individualumu. Kelių šimtmečių raidoje susiklosčiusi kultūrinio kraštovaizdžio įvairovė yra vienas svarbiausių estetinių pažintinių šio Nemuno slėnio ruožo išteklių. Tačiau nagrinėtas arealas dar nėra suvokiamas ir tvarkomas kaip visuma. Erdviniam kompoziciniam kraštovaizdžio vientisumui atsiskleisti trukdo nuo XX amžiaus pradžios didėjęs teritorijos miškingumas, nutraukti vizualiniai ryšiai, jungę kultūros paveldo objektus: piliakalnius, pilis ir jų reliktus, gyvenvietes, laidojimo vietas – tarpusavyje ir su

Nemuno bei Nevėžio upėmis“, – sakė profesorė J. Jurevičienė. Atliktas tyrimas parodė, kad kultūrinis kraštovaizdis, kuriame įvairiais aspektais vyrauja pilys ar kiti kultūros paveldo kompleksai, gali atskleisti savo vertes ir išteklius tik integraliai vertinant fizinio bei intelektinio kraštovaizdžių sąveikas, jų poveikį vienas kitam.

Pažvelgta ir į užsienio patirtį VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto Miestų statybos katedros vedėja profesorė Marija Burinskienė pastebi, kad kiekviena valstybė senųjų statinių atkūrimo klausimą sprendžia savaip. Pavyzdžiui, vokiečiams turi stovėti tokia tvirtovė, kokia ji buvo kadaise. Prancūzijoje pilis pirmiausia asocijuojasi su geru gyvenimu, ištaigingumu, o mums – su žila senove, praeitimi, kurią gerbiame. „Lietuvos architektai dažnai linkę kopijuoti siekdami perteikti idėją, kuri ne visada tinka Lietuvai. Svarbiausias dalykas – kurį istorinį laikotarpį įsivaizduojame ir su kuo tapatiname paveldo klestėjimą. Pilis mums yra retas ir tikras, vienintelis garbingos praeities pavyzdys, atributas, Lietuvos aukso amžiaus paminklas. Todėl tai rūpi visų kartų lietuviams“, – sakė M. Burinskienė. Pilys – tvirti ir didingi neramios praeities liudininkai – šiandien tampa patraukliais turistų traukos centrais. Lankytojai nori gauti šiek tiek daugiau, negu tik pasižvalgyti po pilį su gidu. Žmonės trokšta pasinerti į praeitį, pažinti savo šalies kultūrą ir paveldo objektus. Viena iš pilių pritaikymo visuomenės poreikiams problemų – sugebėti šį paveldą pateikti skirtingoms tikslinėms lankytojų grupėms. Anot profesorės M. Burinskienės, šiandien būtina kultūros paveldą išnaudoti turistams pritraukti, jo apsaugą derinti su galimybe pažinti. Kultūros paveldo naudojimu grindžiamas kultūrinis turizmas yra viena sparčiausiai augančių pasaulio verslo rūšių. Todėl tikslinga propaguoti ir teikti išsamią informaciją apie architektūros paminklus, investuoti ir prikelti naujam gyvenimui įvairias nematerialiojo paveldo sritis ir veiklą, autentiškai pristatant regiono kultūros paveldą, krašto istoriją, etnografines šventes, būdingą kulinarinį paveldą.

Rengiant mokslo studiją pažvelgta ir užsienio šalių patirtį. Autentiškų pilių atkūrimo ir tvarkymo srityje vertingą patirtį yra sukaupę prancūzai. Prancūzijoje yra tūkstančiai pilių – nuo griuvėsių iki įmantrių dvarų. Turistų lankomiausios pilys išsidėsčiusios šalies pietuose ir Luaros slėnyje. Šie didingi pastatai lankytojus žavi architektūros stiliumi, prabangiai dekoruotais kambariais, salėmis, nuostabiais sodais ir turtinga istorija. Šiandien beveik pusė istorinių statinių Prancūzijoje yra privačios rezidencijos.

butis, viduramžių smuklė, pobūvių salė. Labai svarbi struktūrinė turizmo dalis yra transportas. Profesorė M. Burinskienė nagrinėjo galimą Panemunės pilių transporto plėtros strategiją, kaip infrastruktūros tinklas susijęs su visa turizmo plėtra, jos galimybėmis. „Jeigu keli objektai yra išsidėstę 50 kilometrų spinduliu, turistiniu požiūriu sudaromos patrauklios sąlygos vienos dienos ekskursijoms. Kai atstumas yra nuo 50 iki 100 kilometrų, sąlygos vienos dienos ekskursijoms yra vidutiniškai

Atliekant tyrimą įvertintos atskirų pilių pasiekimo galimybės transporto sistemos infrastruktūros aspektu, nustatytos trūkstamos transporto infrastruktūros grandys. Panemunės pilys, kaip turizmo objektai, įvertintos pagal dabartinę paskirtį, išplėstos jų pritaikymo sritys ir vietos bendruomenei, ir šalies bei užsienio turistams. Pasiūlyti nauji susisiekimo būdai ir maršrutai, kurie leis padidinti pilių pasiekiamumą, prieinamumą.

Tyrimams reikalingos naujos technologijos VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto Teritorijų planavimo mokslo instituto mokslo darbuotoja Inga Genytė sakė, kad vykdant projektą buvo atlikta mokslinės literatūros, archyvinės medžiagos apie Vytėnų, Raudonės, Raudondvario pilis analizė, architektūriniai tyrimai. Buvo vertintos atskiros mūro pilies architektūros ypatybės ir atlikta bendra Panemunės pilių bruožų, turinčių vertingą architektūrinę vertę, analizė. Tirti kokybiniai ir kiekybiniai išlikusių bei norimų atkurti architektūros elementų rodikliai, svarbūs regeneracijos metodikos pasirinkimui. Į Panemunės pilių regeneravimo metodiką pasiūlyta integruoti naujas technologijas. Parengti mūrinės architektūros paveldo skaitmeninimo metodai, taikytini ne tik pilių regeneracijoje, bet ir tyrinėjant kitus paveldo objektus.

Inžinerinių sprendimų įvertinimas

Vienas pavyzdžių, kaip kultūros paveldo objektų kompleksas sėkmingai pritaikytas naujai veiklai, yra Jaunpilio pilis kaimyninėje Latvijoje. Ventspilio pilis, pastatyta 1290 metais, irgi laikoma viena iš geriausiai išsaugotų ir seniausių Livonijos ordino pilių. 1997-aisiais ši pilis buvo restauruota, o 2001 metais čia įsikūrė muziejus. Pilis sėkmingai pritaikyta kultūros ir turizmo reikmėms, todėl yra gausiai lankoma turistų bei vietos gyventojų. Čia veikia vieš-

patrauklios, o kai atstumas yra daugiau kaip 200 kilometrų, vienos dienos ekskursijos arba išvykos tampa minimaliai patrauklios. Tačiau 150–250 kilometrų atstumas yra tinkamiausias dviejų dienų išvykoms, tiesa, paprastai asmenys į jas išsiruošia ne dažniau kaip 2 kartus per metus. Vertinant šiuo požiūriu, pirmai grupei priklauso Raudondvario kompleksas, o Raudonė ir Panemunė patenka į antrą grupę“, – paaiškino profesorė M. Burinskienė.

2014 Nr. 9

Viena svarbiausių užduočių – išanalizuoti, kokios mikroklimato palaikymo sistemos yra tinkamiausios ir veiksmingiausios raudonų plytų mūro pilyse. VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto Pastatų energetikos katedros docentas dr. Giedrius Šiupšinskas atkreipė dėmesį, kad inžinerinių sistemų pritaikymas priklauso nuo to, kokia būtų istorinio pastato paskirtis. Taip pat svarbu įvertinti ir tai, kiek vienokios ar kitokios sistemos tinkamos pagal techninius parametrus, kiek jos leidžia palaikyti norimo mikroklimato sąlygas. Efektyviems energinio režimo sprendiniams parengti būtina ilgalaikė mokslinė numatomo regeneruoti kultūros paveldo objekto ste-

bėsena. Pasitelkiant Panemunės pilių tyrimą nagrinėjami galimi šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemų deriniai, kurie gali būti naudojami plytų mūro kultūros paveldo objekte. „Kultūros paveldo objektų regeneravimas yra labai sudėtingas ir kompleksinis procesas, nes, kitaip nei įprastų pastatų modernizavimas, čia susikerta daug kontroversiškų reikalavimų, kuriuos optimaliai subalansuoti ne visuomet įmanoma“, – sakė dr. G. Šiupšinskas. Anot jo, tinkamas mikroklimato sąlygas gali užtikrinti modernios inžinerinės sistemos, kurias parenkant būtina atsižvelgti į daugelį kriterijų: techninius ir mikroklimato reikalavimus, energijos efektyvumą, atsinaujinančių išteklių integravimą, investicijų bei eksploatacijos išlaidų dydį ir pan. Tradicinės inžinerinės (šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo) sistemos dažniausiai yra koncentruoto poveikio, t. y. sukuria tam tikras skirtingos temperatūros svyravimų zonas, kurios išbalansuoja nusistovėjusį kultūros paveldo objekto mikroklimato režimą. Tokiu būdu naujos infrastruktūros atsiradimas gali neigiamai paveikti saugomą objektą ar atskirus jo elementus. Mokslinėje studijoje inžinerinę sistemą siūloma vertinti pagal tris kriterijus: techninio tinkamumo, investicijų ir eksploatacijos išlaidų. Atsižvelgiant į numatomo kultūros paveldo objekto paskirtį, pagal techninio tinkamumo kriterijų įvertinami norminiai ir techniniai pastato mikroklimato, kultūros paveldo objekto elementų reikalavimai, įtaka inžinerinių sistemų sprendiniams. Pagal investicinį kriterijų vertinamos inžinerinei sistemai įrengti numatomos sąnaudos, pagal eksploatacijos išlaidų kriterijų – išlaidos inžinerinės sistemos priežiūrai ir pirminei energijai pirkti. Regeneruojant kultūros paveldo objektus susiduriama su gerokai daugiau problemų, negu modernizuojant tradicinius esamus pastatus. Daugelis užsienio tyrėjų ypač akcentuoja inžinerinių sistemų įtaką natūraliai mikroklimato pusiausvyrai. Itin svarbu tokias sistemas parinkti tinkamai, tačiau kadangi tai reikalauja atidžios ir ilgalaikės esamų parametrų stebėsenos, dažnai taikomas kultūros paveldo objektų

ir siūlomų sistemų modeliavimas. Labai didelę įtaką daro temperatūros ir santykinės drėgmės svyravimas ar kondensato susidarymo galimybė. Nors Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos Sąjungos šalių, nėra reikalavimo vertinti energinį kultūros paveldo objektų efektyvumą ir siekti jį gerinti, tinkamas energijos taupymo priemonių bei inžinerinių sistemų derinys gali leisti ne tik užtikrinti reikiamus mikroklimato parametrus, bet ir sumažinti energijos poreikį. Tyrėjai nurodo, kad optimalaus mikroklimato parametrų palaikymas reikalauja didesnių energijos sąnaudų, todėl visais įmanomais

ir ekonomiškai priimtinais būdais būtina siekti energijos naudojimo efektyvumo ir mažinti energijos poreikį. Tačiau šie sprendimai turi užtikrinti ir saugomų kultūros paveldo objektų naudojimą. Lietuvoje regeneruotų kultūros paveldo objektų yra. Tačiau dr. G. Šiupšinskas pastebi, kad energiniu ir šiluminio komforto požiūriu įvertintų mokslo darbų rasti nepavyko. Antai sostinės Bernardinų bažnyčioje naudojamas ir modernus grindų šildymo būdas, ir radiatorinės sistemos, o Vilniaus gynybinėje bastėjoje įrengta nauja mechaninė vėdinimo sistema, kuri derinama su konvektoriniu arba radiatoriniu šildymu. Šių sprendimų energinio efektyvumo rezultatai nėra žinomi, bet patirtis rodo, kad galimi įvairūs inžinerinių sistemų optimizavimo variantai.

Didžioji dalis Panemunės pilių pastatų turi įrengtas modernias šildymo, o kai kur ir vėdinimo sistemas. Raudonės pilies šildymo sistema modernizuota 2005 metais, čia įrengta dvivamzdė radiatorinė šildymo sistema, šilumos šaltinis yra akmens anglimi kūrenama vietos katilinė. Didžiojoje dalyje Panemunės pilies 2012 metais įrengta moderni kolektorinė grindų šildymo sistema, kuri veikia kartu su kompresoriniu šilumos siurbliu „vanduo–vanduo“. Aktų salėje suprojektuota šiuolaikinė vėdinimo sistema. Pagrindiniame Raudondvario dvaro sodybos pastate įrengta moderni radiatorinė šildymo sistema yra prijungta prie centralizuotų šilumos tiekimo tinklų. Mokslininkai įvertino kelis regeneruojamo kultūros paveldo objekto pritaikymo visuomenės poreikiams variantus. Panemunės pilių analizė parodė, kad raudonų plytų mūro kultūros paveldo objektai gali būti įvairios paskirties. Pagal šių pastatų esamos paskirties analizę inžinerinės sistemos modeliuojamos atsižvelgiant į pagrindinę šių penkių objektų paskirtį: meno studija ar mokykla, administracinis pastatas, viešbutis, muziejus ir biblioteka. Galimi inžineriniai šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sprendimai kiekvienam pastato paskirties variantui reitinguoti techniniu ir komforto požiūriu. Siekiant optimalaus inžinerinių sistemų derinio, buvo taikomas ekspertinis kiekvieno iš regeneruojamo kultūros paveldo objekto pritaikymo varianto vertinimas. Pirminis daugiakriterės analizės vertinimas parodė, kad prieš regeneruojant esamą sistemą būtina išsami ne trumpiau kaip metus trunkanti mikroklimato parametrų stebėsena. Ypač šios analizės pasigendama regeneravus objektą. Įvertinus Lietuvos ir užsienio šalių patirtį matyti, kad šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sprendimai regeneruojant kultūros paveldo objektus priklauso nuo tinkamumo, investicijų ir eksploatacijos išlaidų kriterijų derinio. Todėl daugiakriteris vertinimas siekiant geriausio sprendimo yra tinkama metodika.

KRAŠTAS

Žurnalas „Statyba ir architektūra“ tęsia straipsnių ciklą „Kraštas“. Tai projektas, skirtas atskirose apskrityse esančių savivaldybių ekonominei padėčiai, investicinei aplinkai, galimybėms apžvelgti. Projekte taip pat bus pristatyti įgyvendinami ir planuojami projektai, laukiamos investicijos. Straipsnių ciklas rengiamas bendradarbiaujant su Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacija ir Lietuvos laisvosios rinkos institutu. Būtent jų ekspertai pateiks vertinimų apie savivaldybių vadovų aktyvumą siekiant pritraukti investuotojų, savivaldybių patrauklumą investicijoms į nekilnojamąjį turtą, pramonės ir kitus objektus. Šiame numeryje pateikiama informacija apie Telšių apskrities savivaldybes, toliau laukite naujienų iš Tauragės apskrities. Straipsnių ciklas bus tęsiamas ištisus metus, nepamirštant nė vienos apskrities, nė vienos savivaldybės. 56

2014 Nr. 9

TELŠIŲ KRAŠTO RODIKLIAI – KAIP LYDERIŲ Žemaitijos krašte esanti Telšių apskritis – mažiausias šalies regionas, užimantis 6,7 proc. Lietuvos ploto. Telšių krašte gyvena 4,9 proc. visų šalies gyventojų. 2012 metais apskritis pagal sukuriamą šalies bendrąjį vidaus produktą (BVP) užėmė šeštą vietą. Daugiausia bendrosios pridėtinės vertės sukurta pramonės (37,5 proc.), didmeninės bei mažmeninės prekybos, transporto ir saugojimo, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų sektoriuose (25,6 proc.). Pagal BVP dalį, tenkančią vienam gyventojui, Telšių apskritis lenkia 6 apskritis, nors ir atsilieka nuo šalies vidurkio 20 proc. 2014 metų duomenimis, Telšių krašte gyvena 145 564 žmonės. Daugiausia gyventojų registruota Mažeikių rajone. Per pastaruosius 6 metus dėl neigiamos gyventojų kaitos (mirtingumo lygis viršijo gimstamumo lygį, o emigracijos mastas – imigracijos mastą) vidutinis gyventojų skaičius Telšių regione sumažėjo 16 proc. Nors Telšių regione mokami palyginti aukšti atlyginimai (didesnius atlyginimus gauna tik Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskrities gyventojai), 2013 metais fiksuotas 13,3 proc. nedarbas, o šalies vidurkis buvo 10,9 proc. Taip pat 9 proc. regiono gyventojų yra socialinių pašalpų gavėjai. Šie rodikliai rodo, kad nors apskrityje ir susiduriama su darbo stygiumi ir nemaža dalis gyventojų ieškosi darbo svetur, dirbantieji gali save realizuoti stambiose įmonėse, mokančiose gana aukštus atlyginimus. Vertinant tiesiogines užsienio investicijas (TUI), regionas yra vienas iš lyderių Lietuvoje. 2012 metų duomenimis, Telšių apskritis nusileido tik Vilniaus bei Kauno apskritims ir pritraukė investicijų už daugiau kaip 3,574 mlrd. litų. Pagal TUI, tenkančias vienam gyventojui, situacija yra dar geresnė –

regionas užėmė antrą vietą ir net 72 proc. lenkė šalies vidurkį. Tokią situaciją lėmė Mažeikiuose veikianti naftos perdirbimo gamykla, kuri pritraukia daugiausia investicijų apskrityje. Prie gerų šio rodiklio rezultatų prisideda ir kitos apskrityje įsikūrusios įmonės: „Ingman ledai“ bei „Pieno žvaigždės“, kurios yra žinomos ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Pritraukiamos investicijos sprendžia užimtumo problemą, mažina socialinių išmokų gavėjų skaičių, didina savivaldybės pajamas ir kelia gyventojų pragyvenimo lygį. Regiono savivaldybės ir toliau turi siekti, kad investicijos Telšių apskrityje nuolatos augtų užtikrindamos tvarią regiono plėtrą. Telšių rajono savivaldybėje 85 proc. gaminamos produkcijos sudaro maisto pramonė. Gaminami pieno produktai, įvairūs mėsos gaminiai, koldūnai, mineraliniai, gazuoti ir nealkoholiniai gėrimai. 2013 metais iš Telšių apskrities lietuviškos kilmės prekių eksportuota už 17,645 mlrd. litų. Tai sudarė 34,5 proc. viso lietuviškos kilmės prekių eksporto. Daugiausia iš Telšių apskrities eksportuota naftos produktų – 93,6 proc. viso lietuviškos kilmės prekių eksporto apskrityje. Neabejotinas Telšių rajono pramonės lyderis –

bendrovė „Žemaitijos pienas“. Įmonė yra viena didžiausių ir moderniausių pieno perdirbimo bendrovių Lietuvoje, joje šiuo metu dirba daugiau kaip 1200 darbuotojų. Telšių apskrities teritorija užima patogią geografinę padėtį ir turi gerai išplėtotą infrastruktūrą, kuri leidžia plėsti eksportą. Telšių regioną kerta automagistralė Vilnius–Klaipėda, tarptautinis transporto koridorius TINA (Vilnius–Šiauliai–Klaipėda), tarptautinė geležinkelio linija Minskas–Vilnius–Šiauliai–Klaipėda. Magistralinių ir krašto kelių tankumas yra didžiausias tarp visų apskričių. Svarbią vietą plėtojant regioną užima turizmas. Telšių regionas išsiskiria kraštovaizdžiu, tačiau traukia ne tik gamta, bet ir istorija, krašto kultūra, istorijos, architektūros bei kultūros paminklais. Varnių regioninis parkas sudaro sąlygas plėtoti rekreacinę veiklą, pirmiausia – pažintinį turizmą, taip pat poilsį specialiose zonose ir vietose, kuriose įrengtos autoturizmo ir pėsčiųjų bei dviračių trasos. Panaudojus esamus gamtos ir kultūros išteklius, regione galima kurti ir plėtoti aktyvaus poilsio, ekoturizmo, kultūrinio turizmo, etninio turizmo bei kaimo turizmo produktus. Tačiau turizmo srautų ir infrastruktūros plėtrą stabdo sudėtingos statybos leidimų išdavimo bei projektų derinimo procedūros, nelanksti žemės mokesčių politika turizmo objektams, naudojantiems didelius žemės sklypus (kempingams, atrakcionų parkams ir pan.). Regionas turi stengtis panaikinti šias kliūtis, kad investicijos apskrityje didėtų.

Parengė Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas Laurynas Rekašius

LAUKIA LAIMĖS VALANDOS Žemaitijos sostine tituluojami Telšiai ateities vizijoje save regi kaip šiuolaikinį Europos miestą, regiono administracinį, ekonominį, religinį ir švietimo centrą. Siekiamybė – klestintis kraštas, kurio pažangą lemia aktyvi bendruomenė, išsilavinę ir verslūs žmonės.

Vis dėlto Telšių rajono savivaldybės meras Vytautas Kleiva pripažįsta, kad jaučia regione esančių kitų miestų konkurenciją, todėl reikia labai stengtis norint sukurti kuo palankesnę investicinę aplinką. „Viena vertus, nėra taip paprasta pritraukti investicijų, net tarp didmiesčių yra didžiulė konkurencija. Kita vertus, pasidžiaukime, kad į regionus atkreiptas dėmesys ir kai kuriose investicinėse programose gali dalyvauti tik mažesnės savivaldybės. Anksčiau bemaž visas dėmesys buvo nukreiptas į didmiesčius“, – sakė V. Kleiva. Telšių rajono savivaldybės vadovas pastebi, kad investuotojai planuodami investicijas ir vertindami, kur jas nukreipti, didelį dėmesį skiria geografinei savivaldybių padėčiai. Norima, kad netoli būtų jūrų uostas, geležinkelis. Didesnis prioritetas skiriamas ir pasienio regionams, žinoma, ir sostinės kaimynystei. Tačiau Telšių rajono savivaldybė negali jaustis esanti palikta nuošaly. Jūrų uostas yra netoli, miestą kerta geležinkelis, neblogai išplėtotas automobilių kelių tinklas. Taip pat bemaž vienodas atstumas tarp dviejų oro uostų – Šiauliuose ir Palangoje. „Esame patvirtinę detalųjį planą, pagal kurį bus suprojektuota ir įrengta mini laisvoji ekonominė zona. Joje bus keletas sklypų su paruošta infrastruktūra, šalia yra geležinkelis. Tikimės, kad šiuo pasiūlymu investuotojai susidomės. Žinoma, būtų gerai, kad tai įvyktų kuo greičiau, tačiau praktika rodo, kad nuo investicijų planavimo iki galutinio rezultato praeina ne vieni metai“, – pasakojo meras V. Kleiva. Telšių rajono savivaldybė turi partnerių Vokietijoje, ten taip pat platinama informacija apie verslo galimybes Žemaitijos sostinėje ir jos apylinkėse.

Šiuo metu laukiama sprendimų dėl vieno didelio investuotojo planų. Jeigu bus priimtas susitarimas, Telšiuose po kurio laiko pradės veikti įmonė, sukursianti kelias dešimtis naujų darbo vietų ir, tikimasi, paskatinsianti naujas investicijas. Pačiuose Telšiuose nėra apleistų buvusių gamyklų ar kitų probleminių teritorijų. Viena didžiausių savo laiku veikusių gamyklų – „Mastis“ – nevirto blogu palikimu, teritorijoje įsikūrė nemažai įmonių, kurios plėtoja veiklą. Buvusio karinio miestelio vieta irgi tvarkoma, būtent čia ir ketinama įrengti mini laisvąją ekonominę zoną. Pastaraisiais metais daugumą investicinių projektų Telšių rajono savivaldybė įgyvendina pasitelkdama Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų paramą. Iš viso 2010–2013 metais įgyvendinti 36 projektai, finansuoti ES fondų lėšomis. Tarp įgyvendintų daugiausia yra gyvenamosios aplinkos gerinimo, poilsio, rekreacinių zonų infrastruktūros, gatvių infrastruktūros, viešųjų pastatų infrastruktūros projektų. Vienas didžiausių projektų – Telšių stadiono rekonstrukcija. Projektas pradėtas įgyvendinti dar 2008 metais. Keičiantis ekonominei situacijai keitėsi ir statybų vykdytojai, vieni bankrutavo, juos keitė kiti. Tačiau galutinis projekto užbaigimo terminas nevėluoja, ir Telšių rajono savivaldybės vadovas tiki, kad viskas bus užbaigta, kaip ir numatyta – 2015 metais. Atnaujintame stadione bus įrengta tarptautinius standartus atitinkanti futbolo aikštė su bėgimo takais, lengvosios atletikos varžybų sektorių zona, krepšinio, badmintono, tinklinio aikštynas, riedutininkų sporto aikštynas. Čia taip pat bus rengiamos miesto šventės, organizuojami koncertai, kiti kultūros ir pramoginiai renginiai.

2014 Nr. 9

TRUMPA STATISTIKA Praėjusių metų pradžioje Telšių rajone gyveno 45,4 tūkst. gyventojų. Nedidelis gimstamumas ir emigracija – veiksniai, sąlygoję gyventojų mažėjimą rajone. Bendras jų mažėjimas susijęs ir su darbingo amžiaus, taip pat su užimtųjų gyventojų mažėjimu. Telšių rajone jų 2010–2012 metais kasmet mažėjo vidutiniškai po 6,7 proc. Palyginkime – bendrai Lietuvoje šis skaičius didėjo 3,3 proc. Bedarbių skaičiaus tendencijos – didėjančios. Telšių rajone bedarbių skaičius, vertinant darbingo amžiaus asmenų skaičių 2013 metais išaugo 1,2 proc., o bendras Lietuvos rodiklis siekė 0,6 proc. Mažėjant užimtųjų gyventojų ir didėjant nedarbui atitinkamai auga ir socialinių pašalpų gavėjų skaičius. 2012 metais Telšių rajone socialinių pašalpų gavėjų skaičius sudarė 10,5 proc. visų gyventojų skaičiaus. Telšių rajono gyventojų apklausa parodė, kad dauguma jų mato perspektyvą plėtojant pramonės įmones, ūkininkų ir su žemės ūkiu susijusių bendrovių veiklą, buitines paslaugas, turizmą, kaimo turizmą ir su tuo susijusias paslaugas. Tam, kad į Telšių rajoną ateitų investicijų, apklaustųjų nuomone, būtina aktyvi savivaldybės pozicija.

EKSPERTO ŽVILGSNIS

PATARIMAS – INVESTUOTI Į AUKŠTĄSIAS TECHNOLOGIJAS LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudarytame šalies savivaldybių indekse Telšių rajono savivaldybė užėmė 17 vietą tarp 53 Lietuvos rajonų savivaldybių ir nuo praėjusių metų pakilo net 23 pozicijomis. Prie geresnio įvertinimo, be abejo, prisidėjo aukšti investicinės srities vertinimai. Nors nuo praėjusių metų investicijų srities įvertinimas išaugo tik 2,9 balo, 2013-aisiais jis siekė 54,2 balo ir lenkė šalies vidurkį (48,6 balo). Aukštesnį investicijų srities vertinimą lėmė savivaldybėje taikomas beveik du kartus žemesnis vidutinis fiksuoto pajamų mokesčio už verslo liudijimus dydis nei šalies vidurkis. Taip pat tūkstančiui savivaldybės gyventojų tenkantis veikiančių ūkio subjektų skaičius yra beveik toks pat, kaip ir šalies vidurkis (20 – Telšių rajone, 21 – Lietuvoje). Vidutinis nekilnojamojo turto mokestis savivaldybėje siekia 0,75 proc. ir išlieka tik šiek tiek aukštesnis negu šalyje vyraujanti tendencija (0,71 proc.). Tačiau savivaldybei yra kur tobulėti. Nors per praėjusius 10 metų materialinės ir tiesioginės užsienio investicijos (TUI) išaugo, pastaraisiais metais pastebėtas jų mažėjimas. 2012-ųjų duomenimis, pagal materialines investicijas, tenkančias vienam gyventojui, savivaldybė nuo šalies vidurkio atsiliko 940 litų, pagal TUI (468 litai) – beveik 11 kartų. Pagal daugelį socialinių ir ekonominių rodiklių Telšių rajonas užima vidurines pozicijas tarp šalies rajonų – ir pagal gyventojų užimtumą, ir pagal sukuriamą BVP dalį vienam gyventojui. Norint dar labiau pagerinti investicijų srities įvertinimą, Telšių rajono savivaldybei pirmiausia reikia koncentruotis į efektyvesnį investicijų naudojimą, nes tai teikia ilgalaikę naudą. Pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas ne tik aplinkos puoselėjimui, bet ir sektoriams, kurie teikia didžiausią ekonominę grąžą: naujovėms, aukštosioms technologijoms, informacinėms technologijoms, kūrybinėms industrijoms, smulkiajam ir vidutiniam verslui.

KOL KAS TELŠIAI – MAŽAI GIRDIMAS MIESTAS LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Telšiuose kadaise veikė didelė gamykla – „Mastis“. Dabar jos nebėra, tačiau blogo šleifo ši gamykla nepaliko. Šiuo metu Žemaitijos sostinėje veikia keletas stambių bendrovių, todėl pramonės sektorius nėra apleistas. Telšiai – gražus miestas, patrauklus turistams. Tačiau bėda yra tai, kad jam trūksta gyvybingumo. Paprasčiausias pavyzdys – šeštadienį devintą valandą vakare išėjus iš renginio nebegalima rasti nė vienos veikiančios kavinės. Todėl miestas yra suprovincialėjęs, bet turintis potencialą. Pagrindinis potencialas – gyventojai. Jų skaičius ir pačiuose Telšiuose, ir apylinkėse nėra labai mažas, todėl investiciniu požiūriu rajonas patrauklus. Žinoma, didelę dalį darbuotojų reikėtų perkvalifikuoti. Kadangi rajono centras palyginti patrauklus, teoriškai žvelgiant, pastačius gamyklą darbuotojams būtų kur leisti laisvalaikį. Geografinė padėtis – irgi nebloga, susisiekimo infrastruktūra – išplėtota. Reikia tik imtis iniciatyvos ir veikti. Dabar Telšiai – mažiau girdimas miestas.

NEKILNOJAMOJO TURTO RINKA – NESUSTABARĖJUSI „INREAL“ KONSULTACIJŲ IR ANALIZĖS DEPARTAMENTO VADOVAS ARNOLDAS ANTANAVIČIUS

Bemaž visiems mažesniems miestams, kalbant apie komercinio nekilnojamojo turto segmentą, būdingi keli bruožai. Centrinės miestų dalys patrauklios komerciniams objektams, verslininkai ieško nuomojamų patalų, įvyksta nemažai sandorių. Tokios patalpos taip pat mielai perkamos, jose įrengiami prekybos centrai ar administracinės patalpos. Dažniausiai sandorius sudaro to paties miesto verslininkai. Kitas bendras bruožas kalbant apie būsto rinką yra tai, kad naujų daugiabučių mažesniuose miestuose nebestatoma, nes tai komerciškai neapsimoka dėl per žemo kainų lygio. Tačiau noras gyventi naujame būste yra, ir gyventojai mielai keliasi į miesto pakraščius, perka arba statosi individualius namus. Visi šie bruožai būdingi ir Telšiams bei Telšių rajonui. Kalbant apie atokesnes rajono vietas, aktyvesnė yra žemės rinka, konkrečiau – žemės ūkio paskirties sklypai. Žemės ūkio veikla plečiama, ir tokia žemė tampa vis paklausesnė. Laisvi sklypai nuperkami vietinių, apie jų pardavimą net nereikia skelbti. Beveik kasmet ūkininkai linkę plėsti savo valdas, todėl ši rinka tikrai aktyvi.

TRUMPA STATISTIKA

2013 metų pradžioje tūkstančiui Mažeikių rajono gyventojų teko 23,8 veikiančio ūkio subjekto. Pagal šį rodiklį Mažeikių rajonas atsiliko nuo bendro šalies vidurkio, tačiau lenkė Telšių apskritį (Rietavo savivaldybėje šis rodiklis – toks pat). 2013 metais, palyginti su 2007-aisiais, Mažeikių rajone veikiančių mažų ir vidutinių įmonių skaičius padidėjo 6,4 proc. – nuo 987 iki 1050. Vidutinis mėnesio darbo užmokestis 2012 metais Mažeikių rajone buvo didžiausias apskrityje – 2104 litai. Šis rodiklis tik 0,9 proc. atsiliko nuo bendro šalies vidurkio. Palyginti su 2007 metais, 2012-aisiais Mažeikių rajono savivaldybėje darbo užmokestis išaugo 7,3 proc. 2013 metų pradžioje Mažeikių rajone buvo įregistruotos 173 statybos įmonės, iš kurių veiklą vykdė 121. Rajone veikusių statybos bendrovių skaičius buvo didžiausias tarp visų Telšių apskrities savivaldybių. 2012 metais Mažeikių rajono statybos įmonės atliko darbų už daugiau kaip 125 mln. litų. Tai sudarė 2 proc. visų Lietuvos statybos bendrovių atliktų darbų vertės ir 42,1 proc. visų Telšių apskrities statybos įmonių atliktų darbų vertės.

MAŽEIKIAI KRYPTINGAI SIEKIA NUMATYTOS VIZIJOS Mažeikių rajono savivaldybės vizija„Mažeikiai – rajonas, kuriame norisi gyventi“ buvo suformuluota dar prieš keletą metų, rengiant strateginį 2008–2013 metų rajono plėtros planą. Tuomet atliktos kaimo, miesto gyventojų, verslininkų, švietimo ir kultūros darbuotojų apklausos. Pagal surinktą informaciją tapo aišku, ko norima ir ko tikimasi, kad šiame krašte būtų patogu ir norėtųsi gyventi. Specialistai parengė strategiją ir numatė konkrečias priemones, kad vizija būtų įgyvendinta. „Tuo keliu ir einame“, – sakė Mažeikių rajono savivaldybės meras Antanas Tenys. Strateginiame Mažeikių rajono plėtros plane numatyti trys prioritetai, atitinkantys rajono viziją: išsilavinusi, aktyvi, sveika ir socialiai saugi bendruomenė; patogi gyventi, palanki verslui ir investicijoms aplinka; konkurencingas ir modernus verslas, pramonė bei žemės ūkis. Per praėjusį Europos Sąjungos (ES) fondų finansavimo laikotarpį Mažeikiuose buvo įgyvendinta nemažai projektų, miestas smarkiai pasikeitė. Iš viso įgyvendinta daugiau kaip šimtas projektų: atnaujinta visa eilė gatvių, sutvarkytas Senamiesčio parkas, kitos viešosios erdvės. Šiais metais ketinama baigti Juodpelkio parko tvarkymo darbus. ES paramos pinigai padėjo įgyvendinti ir viešųjų pastatų atnaujinimo projektus: renovuota muzikos mokykla, atnaujintas muziejus, ligoninės pastatas. Taip pat įvairiose vietovėse įgyvendinti vandentvarkos projektai. Dar liko sutvarkyti keletą gatvių, autobusų stotį, geležinkelio stoties prieigas. Mažeikių senamiestyje

daugiabučiai namai jau sutvarkyti, netrukus ateis eilė ir šalia jų esančiai aplinkai. „Visi šie infrastruktūros ir aplinkos tvarkymo projektai gerina miesto įvaizdį, Mažeikiai tampa patrauklesni atvykstantiems ir norintiems čia gyventi žmonėms“, – sakė Mažeikių rajono savivaldybės meras. Tačiau jis sutinka, kad turbūt yra svarbiau sukurti darbo vietų gyventojams, negu vien tvarkyti aplinką. Savivaldybės vadovai deda nemažas pastangas investicijoms pritraukti. A. Tenys teigė, kad šiuo metu deramasi su keliais potencialiais investuotojais, derinamos sąlygos dėl didelių gamyklų statybos. Tokiu atveju Mažeikiai jau nebebūtų vertinami kaip vienos didžiulės gamyklos miestas – naftos perdirbimo įmonei atsirastų didelė atsvara, turint omenyje darbo vietų sukūrimą. Vienas potencialiausių investuotojų Mažeikiuose – Vakarų medienos grupė, ketinanti čia statyti gamyklą. Ketinimo protokolai dar nepasirašyti, bet meras A. Tenys tikisi, kad artimiausiu metu tai bus padaryta. Susidomėjimą Mažeikiais rodo ir investuotojai iš Vokietijos bei Norvegijos. „Viena didesnių problemų – investuotojams reikalingi žemės sklypai. Nedidelių plotų, iki pusės hektaro, pasiūlyti galime, tačiau tokių neužtenka. Panašios problemos kamuoja ir kitas savivaldybes“, – pasakojo A. Tenys. Šiuo metu jau ruošiamasi įgyvendinti projektus, kuriems lėšų tikimasi gauti iš naujojo ES fondų finansavimo laikotarpio. Kai kurie investiciniai projektai jau pradėti įgyvendinti. Vieną jų netrukus ketinama pradėti – tai sporto ir pramogų centro statybos. Šiuo metu rengiamas jo techninis projektas, kurį įgyvendinus pagerės gyventojų laisvalaikio užimtumas, o kartu ir miesto patrauklumas.

2014 Nr. 9

EKSPERTO ŽVILGSNIS

NORĖTŲ DAUGIAU DĖMESIO MAŽESNĖMS ĮMONĖMS LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudaromame šalies savivaldybių indekse Mažeikių rajono savivaldybė užėmė aukštą 4 vietą ir nusileido tik Kauno rajono, Plungės rajono bei Druskininkų savivaldybėms. Rajono investicijų srities įvertinimas gerokai išaugo palyginti su 2012 metais (46,6 balo) – skirti 66 balai (iš 100 galimų), o tai 17,4 balo daugiau nei šalies vidurkis. Geresniam investicijų srities įvertinimui įtakos turėjo akivaizdžiai išaugęs materialinių investicijų skaičius. 2011 metais jis siekė 6017 litų vienam gyventojui, o 2012-aisiais – 8454 litus. Taigi Mažeikių rajono gyventojui materialinių investicijų teko 1913 litų daugiau negu vidutiniškai šalies rajonų gyventojui. Nors tiesioginių užsienio investicijų (TUI) skaičius per metus sumažėjo 2752 litais vienam gyventojui, jos vis tiek buvo 14,5 karto didesnės nei kitų rajonų savivaldybių vidurkis. Mažeikių rajonas užima pirmą vietą tarp visų Lietuvos savivaldybių pagal TUI, tenkančias vienam gyventojui. Taip pat per praėjusius metus veikiančių ūkio subjektų skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų, išaugo ir lenkė šalies vidurkį (Mažeikių rajone – 24, Lietuvoje – 21). Prie Mažeikių rajono verslo aplinkos patrauklumo didinimo prisideda žemesnis nei šalies savivaldybių vidurkis vidutinio fiksuoto pajamų mokesčio už verslo liudijimus dydis. 2013 metais rajone jis siekė 428 litus (šalyje – 598 litus). Nors veikianti naftos perdirbimo gamykla ir pritraukia nemažai investicijų, savivaldybė galėtų kurti palankesnę mokesčių terpę smulkesniam verslui. Nekilnojamojo turto ir žemės mokesčiai rajone yra didesni nei Lietuvos savivaldybių vidurkis. Jų mažinimas leistų pritraukti dar daugiau investuotojų, kurie prisidėtų prie tvarios rajono plėtros. Mažeikių rajone įsikūrusios didžiosios įmonės – „ORLEN Lietuva“, „Ingman ledai“ ir „Pieno žvaigždės“, jos yra žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Pritraukiamos investicijos sprendžia užimtumo problemą, mažina socialinių išmokų gavėjų skaičių, didina savivaldybės pajamas ir kelia gyventojų pragyvenimo lygį. Savivaldybė ir toliau turi glaudžiai bendradarbiauti su rajone veikiančiomis įmonėmis, kurios padeda susidoroti su viena pagrindinių rajono problemų – aukštu nedarbo lygiu.

VERSLUI RAJONE – PIRMENYBĖ LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Žvelgiant į Mažeikių rajono statistiką, rodančią tiesiogines užsienio ar materialines investicijas, įspūdis yra neblogas. Tačiau labai daug kas priklauso nuo naftos perdirbimo gamyklos. Šiuo metu ji negali pasigirti gerais rezultatais. Bet jeigu gamykla atsigautų, neabejoju, kad ir ekonominiai viso rajono rodikliai imtų kilti. Tačiau jeigu gamyklą ištiktų blogasis scenarijus ir ji imtų vegetuoti, tai paveiktų visą kraštą. Mažeikiuose labai aktyviai veikia vietos verslininkų asociacija – tai nemažas privalumas. Asociacijos nariai yra aktyvūs žmonės, jie tikrai stengiasi dėl savo miesto ir rajono. Mažeikiuose gerai išplėtota infrastruktūra, ir tai būtų paskata steigti čia kitas įmones. Investuotojams labai aktualus klausimas – darbo jėga. Šiaip didelės darbuotojų pasiūlos Mažeikiuose gal ir nėra, tačiau jų gali atsirasti mažinant etatų skaičių naftos perdirbimo įmonėje, apie tai nuolat kalbama. Arba jeigu naftos perdirbimo gamyklai atsitiktų kas nors bloga. Tokiu atveju tikrai siūlyčiau steigti gamyklas būtent Mažeikiuose, nes jose galėtų dirbti buvę „Orlen Lietuva“ darbuotojai. Jų kvalifikacija yra labai aukšta, jie išmano darbo didelėse įmonėse specifiką. Bet tai – kol kas tik teoriniai pamąstymai. Patys Mažeikiai istoriškai ar kultūriškai nėra labai įdomūs, tačiau vertinant pramonę yra svarbūs. Žinoma, negalima sakyti, kad viskas priklauso vien nuo naftos perdirbimo gamyklos, nes ir pačiuose Mažeikiuose, ir rajone veikia nemažai kitų įmonių – ir pramonės, ir prekybos.

JUSTI NEMENKAS ŠTILIS „INREAL“ KONSULTACIJŲ IR ANALIZĖS DEPARTAMENTO VADOVAS ARNOLDAS ANTANAVIČIUS

Mažeikiai – reikšmingas miestas verslo požiūriu, nes čia veikia pati didžiausia šalyje gamykla. Naftos perdirbimo įmonėje dirba daug darbuotojų, jiems užtikrinamas pajamų šaltinis, todėl ir perkamoji žmonių galia yra nemaža. Tačiau šiais metais girdėti signalų, kad situacija naftos perdirbimo įmonėje prastėja, nemažai darbuotojų išvyksta dirbti ir gyventi į kitus šalies miestus ar užsienį. Dėl to atsilaisvino daug būsto, o kartu sumažėjo ir jo paklausa. Mūsų pastebėjimu, šią vasarą Mažeikių nekilnojamojo turto rinkoje buvo nemenkas štilis, įvyko tikrai nedaug būsto pirkimo ar nuomos sandorių. Žinoma, kartais būsto paklausa Mažeikiuose viršija pasiūlą. Bet tokie atvejai būna vienkartiniai ir trumpalaikiai, kai vyksta planiniai naftos perdirbimo įmonės remonto darbai ir vienu metu atvažiuoja keli šimtai darbuotojų. Vietiniai supranta, kad toks reiškinys – laikinas, nors susidariusia situacija mėginama maksimaliai pasinaudoti. Tačiau visi žino, kad rinka po kurio laiko grįžta į savo vėžes.

MIŠKININKŲ DARBE IŠŠŪKIŲ NESTINGA 1957 metais įkurta viena didžiausių Lietuvoje Mažeikių miškų urėdija nelepinama gamtos sąlygų, nutolusi nuo šalies didmiesčių, tačiau urėdijos miškininkų pastangomis į miškus atėję lankytojai džiaugiasi sutvarkyta rekreacine infrastruktūra ir kruopščiai prižiūrimais miškais. Miškų kokybė gerėja Mažeikių miškų urėdijos administruojami miškai driekiasi per tris savivaldybes – Akmenės, Mažeikių ir dalį Skuodo rajono. Urėdijos teritorijoje – daugiau

Miško kelias Kairiškių girininkijoje.

6262

2014 Nr. 9

kaip 62 tūkst. hektarų miškų. Iš jų per 32 tūkst. hektarų priklauso valstybei. Miškus administruoja Ruzgų, Mažeikių, Naujosios Akmenės, Renavo, Sedos, Balėnų, Kapėnų, Kairiškių, Papilės ir Kruopių girininkijos. Vidutinis girininkijos plotas – 3,2 tūkst. hektarų. Urėdijos miškai suskirstyti į kvartalus (vidutinis vieno kvartalo plotas – 46 hektarai), o juose – į taksacinius sklypus (vidutinis plotas – 1,7 hektaro). Mažeikių miškų urėdijos teritorijoje esantys miškai priskirti keturioms miškų grupėms. Daugiausia – ketvirtos grupės (ūkinių) miškų – 81,4 proc. Urėdijoje medynai užima daugiau kaip 29 tūkst. hektarų plotą. 28 proc. jų – įveisti sodinant. Apie 300 hektarų miškų kirtavietėse, miško aikštėse, žemėje, skirtoje miškui įveisti, ir žuvusiuose medynuose kasmet atsodinama. Didžiausią dalį Mažeikių miškų urėdijoje sudaro eglynai, pušynai ir beržynai. Vidutinis medynų tūris vieno hektaro plote – apie 200 kubinių metrų. Vidutinis visų medynų amžius – 49 metai. Urėdijos teritori-

joje vyrauja laikinai užmirkusios (66 proc.) ir derlingos (54 proc.) augavietės. Medienos ruoša tokiose teritorijose nelengva. Miškingumas urėdijos teritorijoje siekia 30,3 proc. Palyginti su 1998 metais, jis padidėjo 0,3 proc.

Atsakingą darbą patvirtina sertifikatai 2013 metais pagrindiniais kirtimais buvo iškirsta 70 tūkst. kubinių metrų medienos, tarpiniais – 35 tūkst. kubinių metrų. Parduota 104 tūkst. kubinių metrų medienos. Mediena iš šios urėdijos keliauja į Šiaulius, Kretingą, Klaipėdą, Plungę, Skuodą ir kitur Lietuvoje, tai pat parduodama latviams. Mažeikių miškų urėdijos miškininkai rūpinasi ne tik esamų, bet ir naujai įveisiamų miškų kokybe. Nuo 2003 metų urėdijos administruojami valstybei priklausantys miškai sertifikuojami. Miškų sertifikavimas – tai procesas, kurio metu ūkinė miškų veikla įvertinama pagal tarptautinių standartų visumą. Sertifikatas suteikia vartotojams garantiją, kad pagal šį dokumentą pateikta miško produkcija yra kilusi iš atsakingai tvarkomų miškų. Sodmenimis rūpinasi patys Kokybiškam miškui būtini kokybiški sodmenys. Urėdijos medelynuose miškams atkurti ir naujiems įveis-

ti kasmet auginama daugiau kaip 2 mln. sėjinukų ir panašus skaičius sodinukų. Spygliuočių sodmenys miškams atkurti iki 2002 metų buvo auginami girininkijų daigynuose-medelynuose. Nuo 2002-ųjų, įsigijus dirvos ruošimo techniką, sėjinukai auginami 7 hektarų ploto Mažeikių daigyne. Sodinukai ir lapuočių sėjinukai nuo 2003 metų auginami 32 hektarų ploto Žerkščių medelyne. Čia 2005 metais įrengta stacionari laistymo sistema. Daigyne ir medelyne įrengtos ledainės bei sodmenų rūšiavimo patalpos ilgainiui nebeatitiko šiuolaikinės technologijos reikalavimų, todėl 2014 metais Žerkščių medelyne pradėtos statyti daugiafunkcės sodmenų rūšiavimo bei sandėliavimo patalpos. Čia bus įrengta 380 kvadratinių metrų ploto sodmenų rūšiavimo patalpa, 150 kvadratinių metrų ploto šaldymo patalpa sodmenims laikyti ir buitinės patalpos medelyno darbininkams. Eglių ir pušų sodmenys išauginami iš sėklų, surinktų sėklinėse plantacijose, kitų medžių rūšių sėklos renkamos sėkliniuose medynuose ir aukštos selekcinės grupės miškuose. Urėdija sodmenimis aprūpina Mažeikių ir Akmenės rajonų miško savininkus, jų įsigyja kitų rajonų bei Latvijos miškų savininkai. Dar 1970–1978 metais įveista 47 hektarų ploto sėklinė eglės plantacija. Iš 2007 metais surinktų kankorėžių paruošta 1200 kilogramų sėklų. 2013 metais sėklinė eglės plantacija atnaujinta: atkurta sėklinė 5 hektarų ploto aukštesnės kartos plantacija. 1998-aisiais 7 hektarų plote įveista sėklinė antros kartos pušies plantacija. Urėdijoje yra 8 hektarų ploto geografinės kultūros, 5,4 hektaro pušies ir 7,2 hektaro eglės genetiniai draustiniai, sėkliniai eglės (6,7 hektaro), pušies (7 hektarų), juodalksnio (4,1 hektaro) ir beržo (5,1 hektaro) medynai. Geografinėse kultūrose auga pušys, kurių sėklos atvežtos iš 42 Rusijos rajonų. Kasmet miškininkai surenka po 800 kilogramų ąžuolo gilių. Žerkščių medelyne išauginamos 65 rūšys dekoratyvinių sodmenų miškams ir sodyboms apželdinti.

Miškus įveisia ne tik derlingose teritorijose 2014 metais Mažeikių miškų urėdijos miškininkai atkūrė 276 hektarus kirtaviečių. Vykdydami Ąžuolynų atkūrimo valstybiniuose miškuose programą, tais pat metais jie pasodino 13,4 hektaro ąžuolynų ir 7 hektarus mišrių su ąžuolais miškų. Per pastaruosius penkerius metus urėdija kasmet vidutiniškai atkuria po 282 hektarus miškų. Žemės ūkiui

netinkamuose plotuose, kuriuose urėdijai suteikta valdymo teisė, kasmet įveisiama vidutiniškai 14 hektarų naujų miškų. Kirtavietėse daugiausia sodinamos eglės, pušys, ąžuolai ir juodalksniai. Kadangi kirtavietėse labai gerai atželia beržai, ateities medynai formuojami tik mišrūs, iš spygliuočių ir lapuočių veislių. Dirva kirtavietėse ruošiama mechanizuotai mikropakilimais ir aikštelėmis, o žemės ūkio plotuose – vagomis. Kirtavietės apsodinamos per 1–2 metus po kirtimo. Opi problema, su kuria susiduria Mažeikių miškų urėdija – pastaraisiais metais miškuose ypač išaugęs kanopinių žvėrių, kurie nugraužia miško želdinius, skaičius. 2012–2014 metais pasodinti ąžuolynai aptverti tvoromis, dalis ąžuolų apsaugoti naudojant individualias apsaugas.

Lankytojams – rekreacinių objektų gausa Mažeikių miškų urėdijoje miško lankytojams sudarytos puikios sąlygos poilsiui. Ne tik savo jėgomis, bet ir gaudama Europos Sąjungos (ES) paramą, urėdija nuolat rūpinasi rekreacine infrastruktūra ir jos priežiūra bei atnaujinimu. Dalyvaudama Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programoje „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ Mažeikių miškų urėdija Žerkščių miške 2012 metais įrengė poilsiavietę pasinaudojusi ES parama. 10,4 hektaro miško prote įrengtos dvi pavėsinės, vandens krioklys, rekreacinis takas, pažintinė miško aikštelė, estrada bendruomenės susibūrimams, vaikų žaidimų aikštelė. Prie Ventos upės pastatyti pliažo įrenginiai. Kasmet pasitinkant miško lankytojus suremontuojami visų poilsio aikštelių ir poilsiaviečių baldai. Norintieji pailsėti ir iš arčiau pažinti gamtą laukiami Juodeikių pušyne, kurį Mažeikių miškų urėdijos miškininkai pritaikė miško lankytojų poilsiui bei pramogoms. Poilsiavietės centru tapo buvusi estrada – po atnaujinimo čia vyksta įvairūs renginiai. Jaunimo ir šeimos poilsiui miškininkai įrengė sūpynes, pasivaikščiojimo takus. Poilsiautojams, kurie labiau vertina ramybę, įkurtos atokvėpio vietos, iš kurių atsiveria gražus vaizdas į Ventos upę. Iš viso urėdija turi įrengusi 48 poilsiavietes su pavėsinėmis, suoliukais, 12 trumpalaikio poilsio vietų. Meilės akmuo (Kapėnų girininkija).

Įrengti 6 rekreaciniai takai, 5 regyklos. Pavyzdžiui, Papilės apžvalgos bokštas pastatytas ant stataus Ventos upės kranto, Papilės girininkijos teritorijoje. Atlikus kraštovaizdžio formavimo kirtimus, iš apžvalgos bokšto atsivėrė gražus Ventos upės vingis ir Papilės miestelio panorama. Lankytojų laukia ir Juodeikių poilsiavietės regykla. Miško lankytojai gali apsistoti Tirkšlių pušyno poilsiavietėje, kurią Mažeikių miškų urėdijos miškininkai įrengė kartu su Tirkšlių seniūnija. Poilsiavietėje pastatytos pavėsinės, sūpynės, krepšinio aikštelė, lauko estrada. Dar viena – Plinkšių poilsiavietė – pritaikyta masiniams renginiams, čia dažnai vyksta sporto ir laisvalaikio renginiai, pasitarimai. Urėdija bendradarbiauja ir su Mažeikių rajono neįgaliųjų centru, todėl Plinkšių poilsiavietė nuolat atnaujinama, papildoma naujais įrenginiais, skirtais neįgaliųjų poilsiui gamtoje. Santeklių poilsiavietė įrengta Ventos regioninio parko teritorijoje ir prižiūrima bendradarbiaujant su Ventos regioninio parko direkcija. Čia yra pavėsinių, pritaikytų masiniams renginiams, atskirų atokvėpio vietų mažesnėms poilsiautojų grupėms.

Virvytės vingis ties Santeklių poilsiaviete (Kapėnų girininkija). Urėdijos teritorijoje – vertingi gamtos ir kultūros paminklai Urėdijos miškininkai ypač didžiuojasi Žibikų, kitaip Didžiuoju, akmeniu, dar vadinamu Meilės akmeniu. Jis gamtos paminklu paskelbtas dar 1964 metais. Kitas valstybės saugomas gamtos paveldo objektas – storiausia Lietuvos eglė (36 metrų aukščio), esanti Mažeikių miškų urėdijos Renavo girininkijos teritorijoje, Renavo dvaro parke. 1960-aisiais eglė paskelbta gamtos paminklu. Apsilankiusieji miškų urėdijos administruojamoje teritorijoje gali pamatyti ir Šiurkiškių kaimo pušis seses bei Renavo liepą. Miškininkai prižiūri urėdijos teritorijoje esančius Luokavos, Gyvuolių, Griežės piliakalnius. Lankytojų laukia ne tik neseniai atnaujinti Renavo dvaro rūmai, bet ir Renavo dvaro parkas, kuriam 1986 metais suteiktas gamtos paminklo statusas. Miško parke auga vietos eglės, ąžuolai, liepos, klevai, uosiai. Yra introdukuotų medžių: paprastųjų bukų, veimutinių pušų, geltonžiedžių kaštonų, kanadinių cūgų.

2014 Nr. 9

Pomiškyje auga ievų, lazdynų, ožekšnių, ąžuoliukų, šermukšnių, drebulaičių, sausmedžių. Visame parke, aikštelėse pavėsyje po medžiais ir prie takų, gausiai auga dideli, daugiau nei dviejų metrų aukščio introdu-

kuoti astrinių šeimos augalai šviesiai melsvai violetiniais žiedais – Cicerbita alpina. Parkas pritaikytas poilsiautojams, įrengti pasivaikščiojimo takai, atokvėpio vietos, regyklos. 2002 metais Akmenės mieste esančiame pušyne įkurtas Akmenės gamtos ir kultūros parkas (Naujosios Akmenės girininkijos teritorijoje). Čia auga pušynas, kuris ribojasi su Dabikinės upės slėniu. Parke gausu medžio skulptūrų, įrengta unikali akmeninė estrada. Dar viena ypatinga vieta – seserų rašytojų Sofijos Ivanauskaitės-Pšibiliauskienės ir Marijos Ivanauskaitės-Lastauskienės, savo kūrinius leidusių bendru Lazdynų Pelėdos vardu, gimtinė (Kairiškių girininkijos teritorijoje). Čia nuo 1966-ųjų veikia rašytojų memorialinis muziejus, parke vyksta tarptautiniai klojimo teatrų festivaliai.

iš jų viena Lietuvoje – pirmąkart, o trys – labai retos vabalų rūšys. Čia aptiktos 103 paukščių rūšys, iš kurių 10 įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Plinkšių ežeras – svarbi poilsio vieta migruojantiems paukščiams: žąsims, dančiasnapiams, antims, tilvikams. Šiltomis žiemomis čia gausu žiemojančių vandens paukščių. Varduvos kraštovaizdžio draustinis, į kurio teritoriją patenka Renavo dvaras ir parkas, Šernynės telmologinis draustinis – viena didžiausių, vertingiausių ir įdomiausių gamtiniu požiūriu aukštapelkių Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje.

Dėmesys keliams ir naujai technikai Biokuro ruoša vienoms urėdijoms yra tapusi iššūkiu, kitoms – galimybe. 2013 metais Mažeikių miškų urėdija pardavė 7,5 tūkst. kubinių metrų kirtimo atliekų biokuro gamybai. 2014 metais numatyta paruošti 8 tūkst. kubinių metrų biokuro. Siekiant diegti naujas miško ruošos technologijas, 2014 metais urėdija įsigijo naują medkirtį LOGSET 5HT GT. Ypatingą dėmesį Mažeikių miškų urėdija skiria miško kelių priežiūrai, remontui ir statybai. 2014 metais pradėtas tiesti naujas 3 kilometrų ilgio kelias Jonaičių miške Kairiškių girininkijoje, kelio statybą finansuoja Lietuvos automobilių kelių direkcija. Šiais metais urėdijoje numatyta suremontuoti 38 kilometrus kelių ir atlikti 300 kilometrų kelių priežiūros darbų. Kelių remontui ir priežiūrai 2014 metais numatyta skirti 968 tūkst. litų. Atnaujindama kelių remonto ir priežiūros techniką 2014 metais urėdija įsigijo naują savivartį automobilį MAN.

Pušys sesės (Kairiškių girininkija).

Išskirtinumas – saugomos teritorijos 18 proc. Mažeikių miškų urėdijos administruojamų miškų turi saugomų teritorijų statusą. Viena unikaliausių vietų – Ventos regioninis parkas. Pusę jo ploto užima miškai. Regioniniame parke yra Purvių gamtinis rezervatas, kurį sudaro unikali Uogio upės dalis, apaugusi dideliu senų miškų masyvu. Čia didžiulė gamtinių sąlygų ir augalijos įvairovė, auga gausios retų augalų bendrijos, gyvena nemažai saugomų paukščių rūšių. Ventos kraštovaizdžio draustinio tikslas – išsaugoti Ventos slėnio kraštovaizdį. Žinomiausia draustinyje – Papilės geologinė atodanga. Ventos kraštovaizdžio draustinis priklauso Kairiškių ir Papilės girininkijų teritorijoms. Uogio kraštovaizdžio draustinis, Purvėnų geomorfologinis draustinis, Dabikinės hidrografinis draustinis, Užpelkių botaninis ir zoologinis draustinis, Plinkšių kraštovaizdžio draustinis – visais jais rūpinasi Mažeikių miškų urėdijos miškininkai. Pavyzdžiui, Plinkšių kraštovaizdžio draustinyje saugomi gamtiniai Rytų Žemaičių plynaukštės kompleksai, gamtos ir kultūros paminklai. Draustinio teritorijoje auga reti augalai, čia rasta 61 vabalų rūšis, 65

mo vakarinio miesto aplinkkelio siūloma įrengti logistikos centrą. Esama ir planuojama teritorija yra šalia geležinkelio atšakos. „Vienas didesnių Plungės rajono privalumų – patogi geografinė padėtis. Plungė yra tarptautinio geležinkelio transporto koridoriaus trasoje, geležinkeliais šiuo metu pervežama didelė dalis krovinių ir keleivių srautų. Taip pat netoli yra jūrų uostas, oro uostas. Visa tai galima tinkamai išnaudoti“, – sakė A. Klišonis. Ar viliojant investuotojus galima žadėti, kad rajone nebus darbo jėgos stygiaus? Reikia pripažinti, kad statistika šiuo klausimu nėra itin palanki. Plungės rajono gyventojų skaičius nuo 2003 metų nuolat mažėjo, ir, pavyzdžiui, 2010-aisiais rajonas jau buvo netekęs 1126 gyventojų. Daugiausia žmonių emigravo į užsienį arba didžiuosius šalies miestus. Dar keletas Plungės rajono trūkumų – ne visiškai išnaudojamas turistinis miesto potencialas. Atkreiptinas dėmesys ir į prastą techninę senų daugiabučių būklę. Viena grėsmių – netvarkant rekreacinės infrastruktūros dalis turistų rinksis kitas vietoves poilsiui. Vertinant Plungės rajono privalumus, pirmiausia vertėtų paminėti išplėtotą susisiekimo infrastruktūrą, rekonstruojamas ir tiesiamas naujas miesto gatves. Plungės rajone gausu gamtinių ir kultūrinių išteklių. Teigiamai reikia vertinti ir tai, kad savivaldybė palaiko glaudžius ryšius su socialiniais bei ekonominiais partneriais, kaimyninėmis savivaldybėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis, užsienio šalių miestais partneriais. Plungės rajono savivaldybės vadovai teigia, kad iki šiol sugebėdavo pritraukti Europos Sąjungos (ES) fondų lėšų įvairiems projektams įgyvendinti. Tačiau analizėje paste-

NORĖTŲ UŽIMTI KRAŠTO LYDERIO POZICIJĄ

TRUMPA STATISTIKA

Plungės rajono valdžia skelbiasi galinti pasiūlyti bemaž viską, ko pageidauja investuotojai: tinkamus žemės sklypus, gerą susisiekimo, inžinerinę infrastruktūrą ir, nors tai nepriklauso nuo savivaldybės – palankią geografinę padėtį. Rajono valdžia yra patvirtinusi strateginius planus, kuriuose įvardyti siekiai, plėtros gairės, numatyti žingsniai tikslams pasiekti. Investuotojai ne kartą yra kartoję, kad veiklai plėtoti pirmiausia reikia tinkamos vietos. Plungės rajono meras Audrius Klišonis įsitikinęs, kad pramonės zonos suplanavimas ir parengimas veiklai yra viena galimybių pritraukti daugiau užsienio investicijų. Bendrajame Plungės miesto savivaldybės plane įvardyta, kad taršios pramonės ir pramonės, susijusios su gausiu krovinių bei produkcijos pervežimu, objektai bus plėtojami plečiant šiauriniu perimetru esamą pramonės rajoną. Netaršios pramonės objektai, kuriems prižiūrėti užtenka vidutinio sunkumo transporto, galės būti steigiami arčiau gyvenamųjų teritorijų ar net jų centruose, taip gyventojams sukuriant galimybę būti arčiau darbo vietų. Prie planuoja-

Plungės rajonas išskirtine geografine padėtimi, unikaliu kraštovaizdžiu ir savita etnokultūra patrauklus ir perspektyvus turizmo verslui. Rajono savivaldybėje saugomų teritorijų plotas sudaro 24,5 proc. Kraštą yra išraižiusi Minijos upė su savo intakais Babrungu, Alantu, Sausdravu, Mišupe, Pala. Plungės rajone iš viso yra 37 ežerai, iš kurių didžiaus – Platelių, Beržoro, Alsėdžių, Mišės, Remties. Plungės rajonas bendrajame šalies teritorijos plane pagal arealų patrauklumo kategorijas bei rekreacinės plėtros potencialą yra priskiriamas labai didelio ir didelio potencialo rekreaciniams arealams. 2011 metais Plungės rajone buvo 33 kaimo turizmo sodybos. Pagal jų skaičių Plungės rajonas yra lyderis Vakarų Lietuvoje. Palyginus su visos šalies rodikliais, daugiau kaimo turizmo sodybų yra tik Lazdijų, Ignalinos, Molėtų, Utenos, Zarasų rajonuose bei Trakų rajone. 2012 metais Plungės rajono savivaldybėje statybos darbų atlikta už daugiau kaip 81,8 mln. litų. 2011-aisiais rajone buvo pastatyti 23 nauji būstai, o 2012 metais šis skaičius sumažėjo iki 15. Bedarbių procentas, vertinant darbingo amžiaus gyventojų skaičių, sudarė 13,4 proc., iš viso bedarbių 2014 metų pradžioje buvo 12 245. Nedarbas Plungės rajone šių metų pradžioje siekė 10,8 proc. bėta, kad vienas didžiausių trūkumų yra tai, jog dauguma savivaldybės biudžetinių, viešųjų įstaigų savarankiškai negali parengti paraiškų ir pritraukti ES struktūrinės paramos bei kitų tarptautinių fondų lėšų. Tarp praėjusiais metais įgyvendintų projektų – parengtas specialusis Plungės miesto centrinės dalies sutvarkymo planas, turizmo trasų aplink Platelių ežerą ir jų jungties iki Plungės miesto techniniai projektai. Taip pat parengti ar rengiami detalieji mažesnių miestelių sutvarkymo planai, viešosios paskirties pastatų atnaujinimo, gatvių sutvarkymo bei žiedinių sankryžų įrengimo projektai.

2014 Nr. 9

EKSPERTO ŽVILGSNIS

YRA GALIMYBĖ MAŽINTI MOKESČIUS LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Lietuvos laisvosios rinkos instituto sudaromame šalies savivaldybių indekse Plungės rajono savivaldybė pakilo trimis pozicijomis ir 2013 metais užėmė aukštą 2 vietą, nusileisdama tik Kauno rajono savivaldybei. Neabejotina, kad aukštam savivaldybės reitingui įtakos turėjo geras investicijų srities įvertinimas. Nors nuo praėjusių metų jis išaugo tik 2,7 balo, 2013-aisiais siekė 54,3 balo ir lenkė šalies vidurkį (48,6 balo). Prie geresnio investicinės aplinkos įvertinimo prisidėjo paruošti žemės sklypai potencialiems investuotojams ir veikiančių ūkio subjektų skaičiaus, tenkančio tūkstančiui gyventojų, padidėjimas. Šis rodiklis 2012 metais siekė 14,7 įmonės vienam gyventojui, o 2013-aisiais – 22. Taip pat savivaldybėje taikomas beveik perpus mažesnis vidutinis fiksuoto pajamų mokesčio už verslo liudijimus dydis (Plungės rajone – 303 litai, Lietuvoje – 598 litai). Tačiau savivaldybė galėtų pasistengti kurdama palankesnę mokesčių aplinką. 2013 metais taikomas nekilnojamojo turto mokestis buvo beveik 6 proc. didesnis nei šalies vidurkis. Šio mokesčio mažinimas prisidėtų prie didesnio investicijų skaičiaus pritraukimo. Akivaizdu, kad savivaldybė turėtų labiau stengtis pritraukdama investuotojų į rajoną. Materialinės investicijos, tenkančios vienam gyventojui, per 2012 metus padidėjo 1236 litais, tiesioginės užsienio investicijos – 280 litų vienam gyventojui. Tačiau nors ir yra fiksuojamas investicijų augimas, Plungės rajonas pagal tiesiogines užsienio investicijas, tenkančias vienam gyventojui, daugiau kaip 3 kartais atsilieka nuo šalies rajonų savivaldybių vidurkio. Neabejotina, kad rajono valdžia turėtų kreipti didesnį dėmesį siūlydama palankias sąlygas investuotojams. Vis dėlto savivaldybės indėlis į gausesnį investicijų pritraukimą yra matomas – pasitelkus Europos Sąjungos struktūrinę paramą ir privačias savivaldybės lėšas parengtas investicijų pritraukimo galimybes pateikiantis leidinys „Plungės kraštas atviras investicijoms“. Tikimasi, kad verslo įmonės, organizacijos leidiniu susidomės, o tai rajonui atneš konkrečią ekonominę naudą: suaktyvės verslo plėtra, atsiras daugiau darbo vietų, gerės regiono infrastruktūra, socialinė žmonių aplinka ir, žinoma, rajono įvaizdis. Siekiant kuo platesnio žinomumo, investicijų leidinys parengtas lietuvių, rusų ir anglų kalbomis. Džiugu ir tai, kad leidinys lengvai randamas ir savivaldybės interneto tinklalapyje anglų kalba.

SĄLYGAS TURI NEBLOGAS LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Plungės rajono situacija kiek panaši į Mažeikių rajono, nes ir čia veikia viena didžiausių kompanijų – Vičiūnų grupė. Žinoma, čia yra ir daugiau stambių kompanijų: naftos gavybos, žemės ūkio ir kitų. Verslo požiūriu Plungės rajonas vertinamas neblogai, tik vienas rodiklis užkliūva – palyginti žemas vidutinis atlyginimas. Su darbo vietomis susijusių problemų Plungės rajone yra bene mažiausiai, palyginti su kitomis apskrityje esančiomis savivaldybėmis. Gal tik trūksta aukštesnę pridėtinę vertę kuriančių įmonių, gaminančių pažangesnius produktus. Jeigu tokių padaugėtų, darbo vietą čia rastų ir universitetus baigę jaunuoliai. Kalbant apie rajono valdžios pastangas pritraukti investuotojų, pernelyg didelio aktyvumo nesijaučia. Rajono vadovai nesiima išskirtinių veiksmų kaip, pavyzdžiui, Druskininkų vadovai. Sunku pasakyti – kodėl, galbūt tenkinamasi tuo, kas jau veikia. Žvelgiant bendrai, geografinė Plungės rajono padėtis nėra bloga, palyginti netoli pajūris. Turizmui plėtoti čia irgi neblogos sąlygos. Kultūrinių, pramoginių renginių netrūksta. Žodžiu, lyg ir visko užtektų – reikėtų tik didesnio savivaldybės vadovų aktyvumo.

ĮŽVELGIAMOS NEBLOGOS TENDENCIJOS „INREAL“ KONSULTACIJŲ IR ANALIZĖS DEPARTAMENTO VADOVAS ARNOLDAS ANTANAVIČIUS

Plungės rajoną ir patį miestą būtų galima vertinti tikrai pozityviai provincijos miestų kontekste. Rajonas pritraukia nemažai naujų investicijų, o kai ekonominis klimatas geras, galima tikėtis ir nekilnojamojo turto rinkos aktyvumo. O jeigu atsiranda daugiau optimizmo, rinka ima augti. Tokias tendencijas šiuo metu galima įžvelgti Plungėje. Plungė yra arčiau Klaipėdos, ir uostamiesčio įtaka tikrai jaučiama. Čia ir nekilnojamojo turto kainų lygis aukštesnis, ir perspektyvos neblogos. Ypač jeigu bus plečiamas pramonės sektorius, reikės daugiau kvalifikuotos darbo jėgos, taigi augs perkamoji gyventojų galia. Plungės rajone yra nemažai kaimo turizmo sodybų, tačiau kalbėti apie antro būsto perspektyvas galbūt ankstoka. Pastebėjome, kad daugiau kapitalo sukaupę gyventojai mieliau perka būstą pajūryje, juo labiau kad atstumas nuo Plungės iki Palangos ar kitos vietovės pajūryje nėra didelis. Dažniausiai perkami naujos statybos butai, į kuriuos vykstama ilsėtis.

GARBINGA ISTORIJA ĮPAREIGOJA NEAPSILEISTI IR ŠIANDIEN

Rietavą pastaraisiais metais bene labiausiai garsino automobilių turgus. Tačiau verslininkų laukiama ne tik čia. Rietavo savivaldybės vadovai atliko namų darbus parengdami investuotojams reikiamų žemės sklypų, sutvarkydami infrastruktūrą. Tad patogioje geografinėje padėtyje esanti savivaldybė potencialių investuotojų dėmesiu pernelyg skųstis negali. Anot Rietavo savivaldybės mero Antano Černeckio, daugelyje vietų žemės sklypai yra privatūs, tačiau pagal parengtus plėtros planus juose investuotojai galėtų plėtoti norimą veiklą. „Atvykusių verslininkų klausiame, kokių konkrečiai sąlygų jie pageidauja, ir stengiamės jas patenkinti. Dažniausiai pageidavimai būna rasti didesnį žemės plotą su išplėtota infrastruktūra: privažiavimu, inžineriniais tinklais. Prieš krizę jautėme labai didelį susidomėjimą, su ne vienu verslininku buvome ir rankomis sukirtę. Ekonominė krizė, deja, planus pakoregavo, ir dabar vėl tenka intensyviai dirbti“, – kalbėjo meras. Rietavas investuotojams parankus dėl kelių priežasčių. Savivaldybė yra šalia automagistralės Kaunas– Klaipėda, iki jūrų uosto – vos 50 kilometrų, iki geležinkelio – 24 kilometrai. Palyginti netoli ir Palangos oro uostas. Įsteigtos įmonės Rietavo savivaldybėje darbuotojų stygiaus neturėtų jausti, nes nemažai žmonių iš šalia esančių apylinkių yra pamėgę miestelį, čia atsikelia gyventi ir klaipėdiečių. „Gyvenamoji aplinka pas mus iš tiesų gera, Rietave gyventi ramu, saugu. Turime ir išskirtinumų – aplinkui nėra plaukimo baseino, o pas mus yra. Jis – dar vienas traukos centras. Statome sporto kompleksą, kuriam lankytojų irgi neturėtų trūkti. O kalbant apie potencialius darbuotojus, kurių prireiktų steigiant pramonės įmones – jų tikrai būtų. Kai tik sulaukiame verslininkų susidomėjimo, atliekame gyventojų analizę, apklausas. Žinome, kad darbo jėgos stygiaus nebūtų“, – pasakojo A. Černeckis. Pagal numatytą viziją Rietavo savivaldybėje galėtų būti steigiami logistikos centrai, tam tinkamų žemės sklypų yra šalia automagistralės. Pačiame miestelyje yra bankrutavusi baldų gamybos įmonė – 7 hektarų valstybės

žemės sklypas su pastatais ir visa reikiama infrastruktūra, sulaukiantis didelio susidomėjimo. Savivaldybės teritorijoje yra ir daugiau objektų, kuriuos būtų galima pritaikyti gamybai ar kitokiai ūkinei veiklai. Statistiniai duomenys rodo, kad Rietavo savivaldybė yra viena mažiausiai tiesioginių užsienio investicijų sulaukianti savivaldybė. Tačiau, mero A. Černeckio nuomone, investicinė aplinka dėl to tikrai neprastėja. O ir tiesioginių užsienio investicijų rodikliai toli gražu ne visada atspindi tikrąją padėtį. „Yra savivaldybių, kuriose veikia viena ar kita didžiulė gamykla, priklausanti užsienio verslininkams. Tiesioginių užsienio investicijų rodikliai tokiose savivaldybėse automatiškai šauna į viršų. Vienas tokių pavyzdžių – Mažeikiai, kur veikianti naftos perdirbimo įmonė nuo savivaldybės nepriklausančius rodiklius padaro įspūdingus“, – stebėjosi meras. Rietavas irgi sulaukia užsienio kapitalo kompanijų dėmesio, ir jau ne viena jų buvo pasiruošusi statyti čia įmones. Tačiau investicijoms koją kiša tai, kad savivaldybė neturėjo galimybės parduoti žemės užsienio verslininkams, o šie nenorėjo rizikuoti įsigyti sklypų per tarpininkus. Rietavo savivaldybė sugebėjo tinkamai pasinaudoti Europos Sąjungos (ES) fondų parama, įgyvendindama infrastruktūros projektus: vandentvarkos, gatvių atnaujinimo. Renovuota ir nemažai viešosios paskirties pastatų, sutvarkytos viešosios erdvės. Įsibėgėja ir daugiabučių modernizavimo procesas. Dar viena teigiama tendencija – didėja asociacijų skaičius. Šios organizacijos yra labai svarbios kuriant geresnę socialinę, ekonominę, kultūrinę aplinką. „Jau rengiamės ir naujam ES fondų finansavimo etapui. Daugiau dėmesio ketiname skirti viešosioms erdvėms tvarkyti, poilsio zonoms kurti. Norime įrengti tvenkinį, kuris duotų impulsą ir pramogoms plėtoti. Visa tai tikrai gerina investicinę aplinką – tikimės netrukus skinti įdėto darbo vaisius. Žvelgiant į miestelio istoriją, ji verčia nuolat stengtis. Juk Rietavas kadaise garsėjo ne tik Lietuvoje, bet ir visame regione kaip pirmasis įsirengęs elektrą, telefoną, išleidęs kalendorių. Čia įsteigta pirmoji Lietuvoje žemės ūkio mokykla, muzikos mokykla, pirmosios valstiečių taupomosios kasos. Istorija mūsų tikrai garbinga ir įpareigojanti“, – sakė Rietavo savivaldybės meras A. Černeckis.

2014 Nr. 9

EKSPERTO ŽVILGSNIS

REITINGAI NENUKRITO, BET IR NEPAAUGO LIETUVOS LAISVOSIOS RINKOS INSTITUTO EKSPERTAS LAURYNAS REKAŠIUS

Lietuvos laisvosios rinkos instituto rengiamame leidinyje „Lietuvos savivaldybių indeksas“ Rietavo savivaldybė užėmė 27 vietą tarp 53 Lietuvos rajonų savivaldybių. Tokią pat vietą savivaldybė užėmė ir 2012 metais. Viena priežasčių, kodėl ji nepakilo reitinge – nežymus investicinės srities įvertinimo mažėjimas. 2012-aisiais jis siekė 44,8 balo (iš 100 galimų), o 2013 metais – 43,9 balo (4,7 balo mažiau nei šalies savivaldybių vidurkis). 2013 metais veikiančių ūkio subjektų skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų, savivaldybėje išaugo iki 24 (palyginti su 21,1 2012 metais) ir lenkė šalies vidurkį (21). Taip pat savivaldybėje taikomas patrauklus vidutinis fiksuoto pajamų mokesčio už verslo liudijimus dydis. 2013 metais jis siekė 241 litą ir buvo 357 litais mažesnis nei Lietuvos rajonų savivaldybių vidurkis. Savivaldybėje yra taikomas 0,75 proc. nekilnojamojo turto mokestis, kuris yra šiek tiek didesnis nei šalies vidurkis (0,71 proc.). Nors per pastaruosius metus materialinių investicijų skaičius rajone išaugo 568 litais vienam gyventojui, nuo rajonų savivaldybių vidurkio jis vis tiek atsiliko 1436 litais. Tiesioginės užsienio investicijos (TUI) – dalykas, į kurį savivaldybė turėtų kreipti didelį dėmesį. Vienam Rietavo gyventojui teko tik 22 litai TUI, o šalies vidurkis – 4488 litai. Savivaldybė lenkia tik Kalvarijos rajoną, kuriame TUI siekė 16 litų vienam gyventojui. Akivaizdu – norint pagerinti investicijų srities įvertinimą, pirmiausia reikia koncentruotis į TUI pritraukimą ir pasiūlyti patrauklesnes sąlygas užsienio investuotojams, pavyzdžiui, sumažinti nekilnojamojo turto mokestį. Savivaldybė dalyvauja „Pradėkime verslą kartu“ iniciatyvoje, kurią rengia VšĮ „Versli Lietuva“. Šia verslo iniciatyva jauni verslininkai (iki 30 metų) skatinami pradėti verslą Rietave. Jiems siūloma 50 valandų konsultacijų, 24 valandos mokymų verslo klausimais ir 3 mėnesius nemokamai naudotis biurų patalpomis. Dalyvavimas iniciatyvoje rodo, kad savivaldybė imasi veiksmų, kad galėtų pritraukti investuotojų, tačiau ji ir toliau turi stengtis kurti palankią terpę naujoms investicijoms, kurios prisidėtų prie sėkmingos Rietavo plėtros.

MATYTI DIDŽIAUSIAS POTENCIALAS LIETUVOS PRAMONININKŲ KONFEDERACIJOS EKONOMIKOS IR FINANSŲ DEPARTAMENTO DIREKTORIUS SIGITAS BESAGIRSKAS

Rietavo savivaldybė pernelyg negarsėja pramonės plėtra. Labiau ją garsina automobilių turgus, čia veikia ir nemažos statybos įmonės. Gera geografinė Rietavo padėtis irgi turi nemažų privalumų. Savivaldybės vadovai – veiklūs. Šią savivaldybę galima apibūdinti kaip turinčią labai didelį potencialą. Čia veikia kolegija, kuri gali būti nebloga darbo jėgos kalvė. Sutarus su investuotojais ir parengus bendras mokymo programas, naudos gautų ir mokymo įstaiga, ir čia veikiančios įmonės. Kalbant apie automobilių pramonę, Rietavas galėtų būti puiki vieta statyti gamyklą tam tikroms automobilių detalėms gaminti. Kaip jau minėjau, kvalifikuotų darbuotojų tam netrūktų, juos galėtų rengti kolegija. Be to, netoli yra Klaipėda, iš kurios būtų galima prisivilioti vadovaujamą personalą. Žodžiu – galimybės tikrai neblogos.

REIKĖTŲ PATRAUKLIŲ PROJEKTŲ „INREAL“ KONSULTACIJŲ IR ANALIZĖS DEPARTAMENTO VADOVAS ARNOLDAS ANTANAVIČIUS

Rietavas yra rami vieta gyventi, tačiau čia nėra labai didelės darbo vietų pasiūlos. Nemažai žmonių važinėja dirbti į Klaipėdą, nes atstumas iki uostamiesčio palyginti nėra didelis. Be to, nėra visiškai aišku, ar tie žmonės yra vietiniai Rietavo gyventojai, ar atsikėlę gyventi iš uostamiesčio. Vertinant praktiškai, klaipėdiečiams pirkti būstą Rietave būtų patrauklu dėl prieinamų kainų. Tačiau kiekvieną dieną važinėti į darbą – vadinasi, patirti pernelyg dideles laiko ir finansines sąnaudas. Panašus pavyzdys – Elektrėnai, kurie yra pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno. Nors buvo mėginama pozicionuoti, kad sostinės gyventojai mielai perka būstą Elektrėnuose ir važinėja dirbti į sostinę, masinio ažiotažo tikrai nebuvo. Geografinė Rietavo padėtis tikrai yra palanki. Tačiau verta pripažinti, kad miestelis nėra prie pat automagistralės. O sėkmingam komerciniam nekilnojamojo turto plėtojimui svarbus didelis pravažiuojančių žmonių srautas. Todėl labiau tikėtina nekilnojamojo turto plėtra pačiame miestelyje, kur žmonių perkamoji galia nėra maža. Tikintis pritraukti investicijų į atokiau nuo miestelio esantį nekilnojamąjį turtą reikia projekto, sukuriančio didelę žmonių trauką.

MIŠKININKŲ DARBO ĮVERTINIMAS – SUGRĮŽTANTYS LANKYTOJAI

Medvėgalio piliakalnis iki rekonstrukcijos.

Rietavo miškų urėdija jau 91 metus rūpinasi valstybės jai patikėtais miškais. Pelnytas dėmesys gamtai ir žmogui – tokiais prioritetais savo darbe vadovaujasi rietaviškiai miškininkai. Gamta jiems nepašykštėjo nei gamtos ir kultūros vertybių, nei saugomų teritorijų – čia atsakingas miškininkų darbas ypač reikalingas ir lankytojų matomas. Vyrauja spygliuočiai Rietavo miškų urėdijos administruojami miškai driekiasi per keturias savivaldybes – Rietavo, Šilalės, Klaipėdos bei Plungės ir užima 63 tūkst. hektarų, iš kurių daugiau kaip 23 tūkst. – valstybei priklausantys miškai. Urėdijos teritorijos miškingumas – 37 proc. Visi Rietavo miškų urėdijos administruojami miškai suskirstyti į aštuonias girininkijas. Miškininkai pelnytai didžiuojasi nuo durpyno likimo išsaugoję gyvybingiausią Lietuvoje aukštapelkę – Pauškės tyrą. Jų iniciatyva buvo atvertas urėdijos teritorijoje esantis Medvėgalio piliakalnis ir Lopaičių etnomitologiniu draustiniu vadinama 70

teritorija. Į Rietavo miškų urėdijos teritoriją patenka dalis Varnių regioninio parko ir 6 valstybiniai draustiniai: Minijos pralaužos kraštovaizdžio, Ruškio kraštovaizdžio, Stemplių kraštovaizdžio, Aitros hidrografinis, Aukštojo tyro telmologinis, Veiviržio ichtiologinis. Be to, urėdijos teritorijoje yra 4 savivaldybės botaniniai draustiniai: Natalkos, Patverio, Vincentavo, Zorūbelių. Rietavo miškų urėdijoje vyrauja ketvirtos grupės (ūkiniai) miškai – jų yra daugiau kaip 19 tūkst. hektarų (85 proc.). Miško žemė urėdijoje užima 22 tūkst. hektarų (96 proc.). Medynai sudaro 90 proc. (20 tūkst. hektarų) miško žemės ploto, neapaugusi mišku žemė – 4 proc., dar 2 proc. – kitos paskirties miško žemė (526 hektarai). Urėdijos miškuose vyrauja spygliuočiai (63 proc.). Eglynai užima daugiau kaip 11 tūkst. hektarų (56 proc. visų medynų ploto), pušynai – 1436 hektarus (7 proc.). Beržynai sudaro 20 proc., juodalksnynai – 11 proc. viso miškų ploto. Rietavo urėdijos administruojamuose miškuose vyrauja laikinai užmirkęs dirvožemis (63 proc.). Kad rietaviškiai valstybės jiems patikėtuose miškuose tvarkosi pavyzdingai, įrodo 2003 metais atlikti miš-

2014 Nr. 9

kų sertifikavimo darbai. Sertifikavimą atliko Miškų valdymo tarybos (FSC) įmonės „NEPcon“ ekspertų grupė.

Miško kultūros pradininkai – Oginskiai Rietavo miškų urėdija garsi savo miškų tvarkymo kultūra. Jos pradininkai – XIX amžiuje Rietavą valdę kunigaikščiai Oginskiai. Kunigaikštis Bogdanas Oginskis, 1878 metais čia surengęs pirmąją Lietuvoje žemės ūkio parodą, net du jos paviljonus skyrė miškininkystei. Dar vienas protingo ūkininkavimo pavyzdys – 1894 metais Oginskių miškuose parengtas daugiau kaip 3,5 tūkst. hektarų ploto miškotvarkos projektas. Iki šių dienų išliko Oginskių nutiesti keliai, statyti miškų prižiūrėtojų nameliai, net vienintelė Lietuvoje koplyčia su mišką nuo vagių saugoti turėjusiais šventaisiais. 2013 metais Rietavo miškų urėdijoje iškirsta 83 tūkst. kietmetrių medienos, per 2014-uosius suplanuota iškirsti kiek mažiau – 77,5 tūkst. kietmetrių. 2013 metais Rietavo miškų urėdijos miškininkai pardavė 80 tūkst. kietmetrių medienos. Šiais metais jau parduota daugiau kaip 48 tūkst. kietmetrių. Mediena iš urėdijos iškeliauja dviem pagrindiniais keliais. 12 tūkst. kietmetrių popiermedžių eksportuojama į užsienio šalis. Dalis apvaliosios medienos pasiekia Latviją, o per tarpininkus – ir Švediją bei Kiniją. Maždaug 65 tūkst. kietmetrių padarinės medienos, malkų įprastai keliauja vietos perdirbėjams, į katilines. Po 2–3 tūkst. kietmetrių paliekama parduoti stačiu mišku ir nelaimes patyrusiems urėdijos gyventojams. Praėjusiais metais urėdijos miškininkai atkūrė 203 hektarus miško, iš jų 48 hektarai palikta savaime atželti. Taip pat įveista 5,7 hektaro naujo miško.

Rietavo miškų urėdija per metus turi parduoti 6600 kietmetrių miško kirtimo atliekų. Urėdija dalyvauja biokuro biržoje „Baltpool“, tačiau kol kas sutarčių nesudarė. Biokuro ruoša urėdijoje užsiima rangovų įmonės. Pati urėdija rekomendavus Generalinei miškų urėdijai turi įsigijusi miškakirtę mašiną.

Sodmenų užsiaugina patys Urėdijos medelyne ne tik savo reikmėms, bet ir privačių miškų savininkams užauginama 1,8 mln. beveik visų rūšių miškams atkurti ir įveisti tinkamų sodmenų. Čia kasmet išauga 1,07 mln. paprastosios eglės, 0,289 mln. juodalksnio, 0,168 mln. karpotojo beržo, 0,056 mln. paprastojo ąžuolo sodmenų, 0,005 mln. kitų medžių ir krūmų. 600 tūkst. sodmenų kasmet parduodama Lietuvos rinkoje, jų į Rietavą atvažiuoja miškininkai iš Švedijos, Latvijos, kitų šalių. 2011 metais 400 tūkst. sodmenų išsivežė švedų miškininkai, 2012–2013 metais dar po 200 tūkst. parduota estams. Medelyne įrengtas šiltnamis lepesniems augalams ir šaldytuvas iškastiems, apdorotiems, į miškus keliauti paruoštiems sodinukams laikyti. Nors sunkiausia įveisti ąžuolynus, urėdijos medelyne per metus vidutiniškai užauginama apie 50 tūkst. ąžuoliukų. Dauguma jų iškeliauja į privačius miškus. Populiarūs yra ir eglės, juodalksnio sodmenys, valstybės ir privatiems miškams iš pačių miškininkų surinktų sėklų dygsta liepos, klevai, ąžuolai. Sėklos kokybiškiems sodmenims renkamos Tverų girininkijoje įveistame 5,1 hektaro ploto genetiniame draustinyje. Tenenių girininkijoje 2011 metais įkurta 5,24 hektaro sėklinė eglės plantacija. Skroblės girininkijoje daugiau

Rietavo miškininkų įrengta Kelpšaičių poilsiavietė.

kaip 50 metų įveista 5,9 hektaro sėklinė eglės plantacija. Tenenių, Judrėnų, Kaltinėnų girininkijose yra 26 hektarai sėklinių miško medynų. 2015 metais Tenenių girininkijoje numatyta įveisti sėklinę juodalksnio plantaciją.

Susitarti dėl kelių sudėtinga Ne mažesnis miškininkų rūpestis – miško keliai. Urėdija prižiūri 639 kilometrus miško kelių. 2015 metais bus baigtas naujas 1,2 kilometro kelias Girėnų girininkijoje, o Žadvainių girininkijoje bus pradėta kelio, kurio ilgis – 3,6 kilometro, rekonstrukcija. Miško kelių remontui 2014 metais urėdija planuoja išleisti 426 tūkst. litų, kelių priežiūrai – dar 284 tūkst. litų. Rietavo miškų urėdijos ryšių su visuomene specialistas Eugenijus Bunka paaiškino, kad pakankamas dėmesys miško keliams padeda užtikrinti laiku atliekamus miško ruošos darbus, taip pat tinkamą sanitarinę ir priešgaisrinę miškų apsaugą, rekreaciją ar vietos žmonių susisiekimą. Daugiausia problemų miškininkams kelia privatūs arba nuosavybės teisėms atkurti skirti miškai. Mat atkuriant nuosavybės teises miškai neretai išdalijami po lopinėlį, tad vis sudėtingiau užtikrinti miško kelių priežiūrą. Juolab dalis privačių miškų savininkų, anot E. Bunkos, dažnai apskritai pamiršta, kad jiems priklausančiu mišku rūpintis būtina. Pašnekovas priminė prieškario laikus ir Plateliuose gyvenusį grafą Šuazelį, kurio miškais rūpinosi valstybės paskirti miškininkai. Jau tuomet miško kirtimo darbai buvo atliekami laikantis miškotvarkos projekto, o ne savininko norų. „Dauguma privačių miškų savininkų neišmano, kaip elgtis miške, jį prižiūrėti, saugoti, kirsti. Privačių miškų savininkams mokyti išleidžiami dideli pinigai, tačiau tai bent miškui duoda naudos“, – konstatavo E. Bunka. Poilsio vietų – ne viena Rietaviškiai rūpinasi kokybišku atvykstančių miško lankytojų poilsiu gamtoje. Infrastruktūros objektams atnaujinti ir prižiūrėti 2014 metais skirta daugiau kaip 16 tūkst. litų. Iš viso urėdijoje įrengti 22 rekreaciniai objektai: du pažintiniai takai, po vieną mokomąjį, rekreacinį ir specializuotą taką, dvi apžvalgos aikštelės (regyklos), 12 atokvėpio vietų, dvi poilsiavietės, viena stovyklavietė. Artimiausiuose miškininkų planuose – Šilalėje, tarp Šilo ir Nepriklausomybės gatvių, pabaigti įrengti miš-

ko parką. Nors pušynas, vietinių vadinamas miesto plaučiais, oficialiai – valstybei priklausantis miškas, miškininkai ūkinės veiklos čia nevykdo. Parkas, pasak E. Bunkos, ypač mėgstamas vietos gyventojų, todėl urėdijoje apsispręsta jį atiduoti žmonėms, atlikti tik būtinus sanitarinius kirtimus. Skaičiuojama, kad miško parkui įrengti gali prireikti pusės milijono litų, urėdija kasmet palengva gražina parką: jau įrengė takelius, pastatė suoliukus. Ateityje planuojama nutiesti pažintinius takus, pastatyti informacinius stendus. Pavyzdingai miškininkų pastangomis sutvarkytų infrastruktūros objektų sąraše – Šilalės rajone esantis Medvėgalio piliakalnis. Tai vienas pirmųjų piliakalnių Lietuvoje, įgavęs tikrąjį vaizdą. Tiesa, šiuo metu Medvėgalio piliakalniu rūpinasi Varnių regioninis parkas. Dar viena turistų traukos vieta – Lopaičių šventvietė. Lankytojus čia pasitinka įrengti pažintiniai takai, lieptai, informacijos stendai. Miškininkai, sutvarkę Medvėgalio piliakalnį, Lopaičių šventvietę, neretai sulaukia kritikos, esą pinigai išmesti į balą. Tačiau, skaičiuoja E. Bunka, vien Lopaičių šventvietę kasmet aplanko mažiausiai 20 tūkst. žmonių. Visi jie atvyksta nusiteikę aplankyti sutvarkytas istorines vietas, norėdami sužinoti ką nors nauja. Beje, kiekvienas lankytojas mokesčiais už kelionei pirktas prekes ir paslaugas tvarkybos darbams išleistus pinigus sugrąžina į valstybės biudžetą. Ar miško lankytojai jau išmoko saugoti rekreacinę miškų infrastruktūrą? „Yra miško lankytojai – grybautojai, uogautojai, poilsiautojai, kurie eina gėrybių į mišką ir jį įprastai palieka tokį, kokį rado. Tačiau yra miško naudotojai, kurie nepatingi čia palikti, pavyzdžiui, kelis šimtus kilogramų sveriančią traktoriaus padangą, užuot jos atsikratę civilizuotai“, – piktinosi urėdijos atstovas. Lopaičių šventvietę Varnių regioninis parkas irgi užsimojo perimti savo žinion. Tačiau E. Bunka abejoja, ar šiam gamtos paminklui tai išeis į naudą. Mat urėdija nebegalėtų skirti lėšų Lopaičių šventvietės priežiūrai, taip pat samdyti istorija besidominčio miškininko, kuris prižiūri tą teritoriją. Rietavo miškų urėdijoje auga ir vienas storiausių ąžuolų Lietuvoje, tiesa, kol kas jis vis dar neįtrauktas į saugomų objektų sąrašą, kaip ir Lopaičių šventvietė. Storasis ąžuolas pavadintas dabartinių žemės savininkų – Montrimų – vardu.

Kelias Tenenių girininkijoje.

Prie Ruškio ežero Rietavo miškininkai įrengė poilsiavietę su lieptu į ežerą, pavėsinėmis, aikštelėmis sportuoti ir žaisti vaikams.

2014 Nr. 9

FLO

Autorius: Artur Wójciak

Namo aprašymas Vienaaukštis namas, be rūsio, skirtas 4 asmenų šeimai. Dienos zona – svetainė, valgomasis, patogi virtuvė, vonia ir katilinė. Poilsio zona suprojektuota kompaktiškai. Ją sudaro du maži miegamieji, vienas didesnis ir erdvi vonia. Namas labai proporcingas, modernus, gražiai ir naujoviškai apdailintas. Yra kitas šio projekto variantas – FLO II.

I aukštas

Technologija Namas mūrinis, perdanga gelžbetonio. Stogas medinis, dengtas čerpėmis arba skarda. Langai mediniai arba plastikiniai. Fasadas apdailintas tinku ir medžiu.

PROJEKTO PARTNERIS

Verkių g. 34A, Vilnius Tel. +370 5 233 6360, mob. +370 616 21 263

PRELIMINARI STATYBOS KAINA LT *:

Namas be vidaus apdailos

270 000

Vidaus įranga

27 000

Visa kaina be PVM

297 000

Ūkio būdu

186 000

Naudingas plotas: ........................112,79 m²

Bendras plotas: .................................124,70 m² Užstatymo plotas: .............................150,71 m² Statinio aukštis: .....................................7,05 m Stogo nuolydis: ............................................30° Pirmas aukštas ..............................119,77 m²

* Namas be apdailos: Vidaus įranga: Visa kaina: Ūkio būdu:

nedažytos vidinės sienos, nepaklotos keraminės plytelės name ir terasoje, nepaklota grindų danga, neįrengti vidiniai laiptai į mansardą ir nėra vidaus įrangos. elektros laidai, santechnikos vamzdžiai, vonios, kriauklės ir kita. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be PVM statant su rangovu. galutinė namo su apdaila pastatymo kaina be PVM statybas organizuojant pačiam.

2014 Nr. 9

1. Tambūras ..........................................2,68 m² 2. Holas ................................................8,56 m² 3. Virtuvė ..............................................9,65 m² 4. Svetainė, valgomasis ......................28,06 m² 5. Koridorius .........................................7,26 m² 6. Vonia ................................................3,10 m² 7. Miegamasis ....................................18,03 m² 8. Miegamasis ....................................13,59 m² 9. Miegamasis ....................................13,46 m² 10. Vonia ...............................................8,40 m² 11. Katilinė ...........................................6,98 m²

2014 Nr. 9