brekstanti-ausra

– Tik neužtruk per ilgai, ponia Kalen.

Išgirdusi savo naują pavardę mažumėlę susigūžiau.

Jo lūpos nusileido žemyn mano kaklu prie peties.

– Lauksiu tavęs vandenyje.

Jis nuėjo prie stiklinių durų, atsiveriančių tiesiai į smėlėtą paplūdimį. Pakeliui išsinėrė iš marškinių ir numetė juos ant grindų, tada pro duris šmurkštelėjo į mėnesieną. Į kambarį plūstelėjo tvankus, sūrsvas oras.

Ar tik mano oda neužsiliepsnojo? Pažiūrėjau žemyn ir patikrinau. Ne, niekas nedegė. Bent jau išorėje.

Priminiau sau, kad reikia kvėpuoti, ir nusvyravau prie milžiniško lagamino, jį Edvardas paliko atidarytą ant žemos baltos spintelės. Lagaminas turėjo būti mano, nes ant viršaus gulėjo pažįstamas tualeto reikmenų krepšelis. Bet čia buvo daugybė rausvų drabužių, nė vieno jų neatpažinau. Pasiraususi po dailiai sukrautas krūveles – ieškodama ko nors pažįstamo ir mielo, galbūt sportinių kelnių – pastebėjau siaubingai daug nėrinių ir atlaso. Apatiniai. Labai labai moteriški, su prancūziškomis etiketėmis.

Nežinau kaip ir kada, bet vieną dieną Alisa už tai atsiims.

Netekusi vilties nuslimpinau į miegamąjį ir pasižiūrėjau pro pailgus langus, žvelgiančius į tą patį paplūdimį, kaip ir stiklinės durys. Edvardo nemačiau; tikriausiai buvo vandenyje, nesivargindamas iškilti ir įkvėpti. Aukštai danguje kabojo pakrypęs beveik pilnas mėnuo, skaisčiai nušviečiantis smėlį. Akis užkliuvo už kažko plevėsuojančio tykiame vėjelyje – paplūdimį supo palmės, ir ant vienos jų kabojo kiti jo drabužiai.

Man vėl nutvilkė odą.

Porą kartų giliai įkvėpiau ir priėjau prie veidrodžio virš ilgos lentynėlės. Atrodžiau taip, lyg visą dieną būčiau pramiegojusi lėktuve.

Susiradau šepetį ir šiurkščiai pertraukiau per susivėlusius karčius pakaušyje. Šepetys liko pilnas plaukų. Kruopščiai išsivaliau dantis, 80

paskui dar kartą. Tada nusiprausiau ir aptapšnojau vandeniu degte degantį sprandą. Buvo taip gera, kad nusiprausiau ir rankas, o galiausiai pasidaviau ir nusprendžiau palįsti po dušu. Pamaniau, jog paika praustis duše prieš maudantis, bet man reikėjo nusiraminti, o šiltas vanduo yra patikimas būdas.

Dar toptelėjo puiki mintis vėl nusiskusti kojas.

Baigusi nuo lentynos pasičiupau didžiulį baltą rankšluostį ir apsivyniojau po pažastimis.

Tada man kilo anksčiau nesvarstytas klausimas. Ką man vilktis? Žinoma, ne maudymosi kostiumėlį. Bet vėl rengtis drabužiais atrodė kvaila. O apie tai, ko man prikrovė Alisa, nenorėjau nė galvoti.

Mano kvėpavimas vėl ėmė greitėti, o rankos virpėti – tiek naudos iš raminamojo dušo. Šiek tiek svaigo galva, tikriausiai artinosi rimtas siaubo priepuolis. Susivyniojusi į rankšluostį atsisėdau ant vėsių grindų plytelių ir nuleidau galvą sau tarp kelių. Meldžiausi, kad jis nesumanytų ateiti ieškoti manęs, kol nesusiimsiu. Įsivaizdavau, ką pagalvotų, išvydęs mane šitokią paklaikusią. Jam būtų nesunku įtikinti save, kad darome klaidą.

O aš bijojau visai ne dėl to, kad darome klaidą. Toli gražu ne.

Nuogąstavau, nes nė nenumaniau, kaip tai padaryti, bijojau išeiti iš šio kambario ir susidurti su nežinia. Ypač su prancūziškais apatiniais. Žinojau, kad tam dar nesu pasirengusi.

Jaučiausi taip, lyg turėčiau išeiti į sceną prieš tūkstančius žmonių, nenutuokdama, ką sakyti.

Ir kaip kitiems tai pavyksta – įveikti visas savo baimes ir aklai pasitikėti kitu, juolab taip stipriai neįsipareigojus, kaip mudu su Edvardu įsipareigoję vienas kitam? Jei ten būtų ne Edvardas, jei kiekviena savo kūno ląstele nejausčiau, kad jis mane myli taip pat, kaip ir aš jį – besąlygiškai, neatšaukiamai ir, tiesą sakant, neprotingai, – nieku gyvu negalėčiau atsiplėšti nuo grindų.

81

Bet ten buvo Edvardas, taigi sušnabždėjau sau po nosimi: „Nebūk bailė!“ ir atsistojau. Stipriau susiveržiau rankšluostį ir ryžtingai išžengiau iš vonios. Praėjau pro kupiną nėrinių lagaminą ir didelę lovą, nė nepažvelgusi į juos. Žengiau pro stiklines duris ant smulkaus kaip milteliai smėlio.

Viskas buvo pilka, mėnulis išblukino spalvas. Lėtai nupėdinau per šiltas smiltis ir sustojau prie išlinkusio medžio; čia jis buvo palikęs drabužius. Priglaudžiau delną prie šiurkščios žievės ir pasitikrinau, ar lygiai alsuoju. Ar bent apylygiai.

Ieškodama jo pažvelgiau į mažas bangeles, juodas naktyje.

Nesunkiai suradau. Stovėjo nugara į mane, iki liemens įbridęs į vidurnakčio vandenį, žvelgdamas į šiek tiek ovalų mėnulį. Blyškioje mėnesienos šviesoje jo oda buvo tobulai balta kaip smėlis, kaip pats mėnulis, o šlapi plaukai atrodė juodi lyg vandenynas. Jis nejudėjo, delnus laikė ant vandens; mažos bangelės dužo, lyg jis būtų uola. Žiūrėjau į švelnius jo nugaros, pečių, rankų, kaklo linkius, nepriekaištingą kūną...

Ugnis liovėsi deginusi odą – dabar ji liepsnojo lėtai ir giliai; išrūko visas mano drovumas ir nejaukumas. Nedvejodama nusimečiau rankšluostį, palikau ant medžio kartu su jo drabužiais ir išėjau į baltą šviesą; joje ir pati atrodžiau kaip sniego baltumo smėlis.

Eidama prie vandens negirdėjau savo žingsnių, bet spėjau, jog jis girdi. Edvardas neatsigręžė. Įkišau pirštus į bangeles ir supratau, kad vanduo reikiamos temperatūros – labai šiltas, kaip vonioje. Ėmiau atsargiai bristi nematomu vandenyno dugnu, nors būgštauti nebuvo ko; smėlėtas dugnas atrodė idealiai lygus ir palengva leidosi žemyn. Nejausdama svorio bridau, kol atsidūriau prie Edvardo, tada lengvai uždėjau delną ant jo šaltos rankos, gulinčios ant vandens.

– Nuostabu, – tariau žvelgdama į mėnulį.

– Gražu, – nesužavėtas atsakė jis. Lėtai pasisuko į mane; nuo jo kūno pasklido bangelės ir sudužo į mane. Jo akys ledo spalvos vei 82

de atrodė sidabrinės. Jis apvertė delną, kad galėčiau supinti mūsų pirštus po vandeniu. Vanduo buvo toks šiltas, kad nuo jo žvarbios odos nepašiurpau.

– Bet nesakyčiau, kad nuostabu, – kalbėjo jis. – Tik ne tada, kai šalia stovi tu. Šyptelėjau puse lūpų, pakėliau laisvą ranką – ji nebedrebėjo – ir uždėjau jam ant širdies. Balta ant balta; pagaliau mes derėjome.

Nuo mano šilto prisilietimo jis virptelėjo. Kvėpavimas pagreitėjo.

– Žadėjau, kad pabandysime, – staiga įsitempęs sušnabždėjo jis. – Jeigu... jeigu darysiu ką nors blogai, jeigu tau skaudės, iškart sakyk.

Rimtai linktelėjau, nenuleisdama nuo jo akių. Žengiau dar vieną žingsnį per bangas ir prigludau jam prie krūtinės.

– Nebijok, – sumurmėjau. – Mes priklausome vienas kitam.

Staiga mane pribloškė, kokie teisingi šie žodžiai. Ši akimirka buvo tokia tobula, tokia teisinga, kad neliko jokių abejonių.

Jo rankos apsivijo mane, priglaudė prie savęs – vasara ir žiema.

Atrodė, lyg kiekviena mano nervų galūnėle būtų praūžusi srovė.

– Amžinai, – pritarė jis ir švelniai truktelėjo mus gilyn.

Rytą mane pažadino saulė, svilinanti nuogą kūną. Buvo vėlyvas rytas, gal net popietė, gerai nesusigaudžiau. Tačiau visa kita aplink buvo aišku; puikiai žinojau, kur esu – šviesiame kambaryje su didele balta lova, pro atviras jo duris liejosi skaisti saulės šviesa. Tinkleliai ją šiek tiek temdė.

Neatsimerkiau. Jaučiausi per daug laiminga ir nenorėjau nieko keisti, netgi smulkmenų. Vieninteliai garsai buvo bangų mūša, mūsų alsavimas, mano širdies dūžiai...

Jaučiausi maloniai netgi kepinant saulei. Jo vėsus kūnas buvo idealus priešnuodis nuo karščio. Gulėti ant jo šaltos krūtinės, apglėbtai jo rankų, atrodė labai lengva ir natūralu. Tingiai mintijau, 83

38. Galia

– Čelsėja bando nutraukti mūsų ryšius, – sukuždėjo Edvardas. – Bet neranda. Ji mūsų nejunta... – Jo žvilgsnis įsmigo į mane. – Ar tu tai darai?

Niūriai šyptelėjau jam.

– Aš jus visus saugau.

Edvardas ūmiai atšoko nuo manęs, ištiesė ranką į Karlailą. Tuo pat metu pajutau kur kas stipresnį dūrį toje vietoje, kur skydas gaubė Karlailo švieselę. Dūris nebuvo skausmingas, bet nemalonus.

– Karlailai, ar gerai jautiesi? – persigandęs aiktelėjo Edvardas.

– Taip. O ką?

– Džeinė, – atsakė Edvardas.

Edvardui vos ištarus jos vardą, į tamprų skydą susmigo tuzinas smailių adatėlių, nutaikytų į dvylika skaisčių kibirkščių. Įsitempiau, patikrinau, ar skydas nepažeistas. Neatrodė, kad Džeinei pavyko jį perdurti. Greitai apsižvalgiau; visi buvo sveiki.

– Neįtikėtina, – tarė Edvardas.

617

– Kodėl jie nelaukė sprendimo? – sušnypštė Tania.

– Įprastinė procedūra, – šiurkščiai atsakė Edvardas. – Jie paprastai suluošina teisiamuosius, kad negalėtų pabėgti.

Pažvelgiau į Džeinę – įniršusi ir netikėdama savo akimis ji spoksojo į mūsų grupę. Beveik neabejojau, kad, be manęs, dar nebuvo mačiusi nė vieno atlaikiusio nuožmų jos puolimą.

Turbūt tai nebuvo itin brandu, bet pamaniau, kad maždaug po akimirksnio Aras atspės – jei dar neatspėjo, – jog mano skydas galingesnis, nei Edvardas numanė; nebebuvo prasmės slėpti, ką išties gebu. Todėl išdidžiu veidu plačiai nusišypsojau Džeinei.

Ji prisimerkė, ir aš pajutau dar vieną bakstelėjimą, šį kartą nutaikytą į save.

Dar plačiau išsišiepiau.

Džeinė aukštu balsu sucypė. Visi, net drausmingieji sargybiniai, pašoko. Visi, išskyrus senolius, šie net nepakėlė galvų. Džeinė pritūpė šuoliui, brolis dvynys sugriebė ją už rankos.

Rumunai sukikeno su niūria viltimi.

– Sakiau, kad atėjo mūsų laikas, – Vladimiras tarė Stepanui.

– Tik pažvelk į tos raganos veidą, – suprunkštė Stepanas.

Alekas raminamai patapšnojo seseriai per petį, tada apkabino.

Atgręžė į mus veidą, visiškai ramų lyg angelo.

Laukiau kokio nors spaudimo, kokio nors puolimo ženklo, bet nieko nepajutau. Jis toliau spoksojo į mus giedru žaviu veidu. Ar jis puolė? Brovėsi pro mano skydą? Ar aš vienintelė jį teberegėjau? Sugriebiau Edvardą už rankos.

– Ar tau viskas gerai? – išstenėjau.

– Taip, – sušnabždėjo jis.

– Ar Alekas puola?

Edvardas linktelėjo.

– Jo puolimas lėtesnis už Džeinės. Jis slenka. Palies mus po kelių sekundžių.

618

Dabar, žinodama, ko žvalgytis, pamačiau tai. Per sniegą šliaužė keista skaidri migla, beveik nematoma baltame fone. Ji man priminė miražą – šiek tiek iškreiptas vaizdas, silpnas mirgėjimas.

Stumtelėjau skydą toliau prieš Karlailą ir kitus pirmoje gretoje, baimindamasi, kad slenkantis rūkas per daug nepriartėtų prie jų.

O jei jis prasiverš pro mano neapčiuopiamą apsaugą? Ar turėtume bėgti? Žemė po mūsų kojomis tyliai sudundėjo, ir vėjo gūsis pakėlė sniegą tarp mūsų ir Volturių gretų. Benjaminas taip pat pamatė slenkant pavojų, ir dabar bandė nublokšti miglą. Aiškiai buvo matyti, kur pūtė sniegą, bet rūkas nė kiek nesisklaidė. Tarsi vėjas būtų dvelkęs per šešėlį; šešėliui jis nekliudė.

Galiausiai senolių trikampis iširo, ir proskynos viduryje braškėdamas prasivėrė gilus, siauras vingiuotas plyšys. Akimirką po kojomis susiūbavo žemė. Į prarają virto sniego gumulai, bet rūkas ją peršoko, traukos jėga jo neveikė, kaip ir vėjas.

Aras su Kajumi išplėtę akis spoksojo į prasivėrusią žemę. Markas bejausmiu veidu žvelgė į tą pačią pusę.

Netardami nė žodžio jie laukė, kol prie mūsų prisiartins mig­la.

Vėjas sustugo garsiau, bet rūkas nepakeitė krypties. Džeinė jau šypsojosi.

Ir tada migla atsitrenkė į sieną.

Pajutau skonį, vos tik ji palietė mano skydą – skonis buvo tirštas, saldus, šleikštus.

Miglotai priminė stingdantį novokainą ant liežuvio. Rūkas sūkuriuodamas kilo aukštyn, ieškojo spragos, silpnos vietos. Nieko nerado. Miglos pirštai grabaliojo aplinkui, ieškodami kelio į vidų, taip pat rodydami, koks stulbinamas priedangos dydis.

Abipus Benjamino prarajos pasigirdo aikčiojimai.

– Puikiai padirbėjai, Bela! – tyliai džiūgavo Benjaminas.

Vėl nusišypsojau.

619

Mačiau primerktas Aleko akis, rūkui bejėgiškai sūkuriuojant aplink mano skydą; jo veide pirmą kartą atsirado abejonė.

Tada supratau, kad man pavyks. Žinoma, būsiu svarbiausias jų taikinys, žūsiu pirmoji, bet kol atsilaikysiu, mūsų su Volturiais jėgos bus lygios. Mes turime Benjaminą ir Zafriną; jie neturi jokių antgamtinių galių. Tol, kol aš esu.

– Man reikės susikaupti, – sukuždėjau Edvardui. – Kai stosime vienas prieš vieną, man bus sunkiau išlaikyti skydą aplink reikiamus žmones.

– Neprileisiu jų prie tavęs.

– Ne. Tu turi prieiti prie Demetrijaus. Mane saugos Zafrina.

Zafrina iškilmingai linktelėjo.

– Niekas nepalies šios jauniklės, – pažadėjo ji Edvardui.

– Aš pati pulčiau Džeinę ir Aleką, bet likusi čia būsiu naudingesnė.

– Džeinė mano, – sušnypštė Katia. – Jai reikia paragauti savo pačios vaistų.

– O Alekas man skolingas daug gyvenimų, bet aš pasitenkinsiu jo vienu, – iš kitos pusės suniurzgėjo Vladimiras. – Jis mano.

– Aš noriu Kajaus, – ramiai tarė Tania.

Visi pradėjo dalytis priešininkus, bet juos greitai nutraukė Aras.

Lig šiol ramiai žiūrėjęs į nenaudingą Aleko rūką, jis galiausiai prabilo: – Prieš balsuodami... – pradėjo jis.

Piktai papurčiau galvą. Man įgriso jų gudrybės. Manyje užsiliepsnojo kraujo troškimas, apgailestavau, kad tik stovėdama ramiai galiu padėti kitiems. Norėjau kautis.

– Leiskite priminti, – toliau kalbėjo Aras, – kad ir ką nuspręstų taryba, prievarta nebūtina.

Edvardas piktai prunkštelėjo.

620

Aras liūdnai pažvelgė į jį.

– Būtų didžiulė netektis prarasti kurį nors jūsiškį, ypač tave. Volturiai mielai priimtų daugelį jūsų į savo gretas. Bela, Benjaminai, Zafrina, Katia. Prieš jus tiek daug galimybių. Apsvarstykite jas. Čelsėjos bandymai mus išskirti bejėgiškai atsimušė į mano skydą. Aras apžvelgė mūsų bejausmius veidus, ieškodamas bent menkiausios abejonės. Sprendžiant iš išraiškos, nerado. Žinojau, kad jis žūtbūt trokšta pasilaikyti mus su Edvardu, pavergti taip, kaip tikėjosi pavergsiąs Alisą. Bet ši kova bus pernelyg nuožmi. Kol aš gyvensiu, jis nenugalės. Be galo džiaugiausi, kad esu tokia galinga ir jam nelieka kitos išeities, tik mane nužudyti.

– Tai balsuokime, – tarė jis neva nenoriai.

Kajus karštai prabilo: – Vaiko savybės mums nežinomos. Nėra priežasčių leisti tarpti tokiam pavojui. Jį reikia sunaikinti kartu su visais jo gynėjais. – Jis viltingai šyptelėjo.

Išvydusi jo žiaurią šypseną norėjau užrikti, bet susitvardžiau.

Markas pakėlė savo abejingas akis, atrodė, balsuodamas žvelgia pro mus.

– Nematau tiesioginio pavojaus. Vaikas kol kas neatrodo pavojingas. Bet kada vėliau galėsime jį iš naujo įvertinti. Ramiai keliaukime sau. – Jo balsas buvo dar silpnesnis nei brolio dūsavimai.

Po jo prieštaraujančių ankstesniems teiginiams žodžių nė vienas sargybinis nepasitraukė iš parengties. Kajaus šypsena neišblėso. Tarytum Markas nė nebūtų kalbėjęs.

– Atrodo, mano balsas lemiamas, – mąstė Aras.

Staiga Edvardas prie mano šono sustingo.

– Taip! – šūktelėjo jis. Įsidrąsinusi žvilgtelėjau į jį. Nesupratau, kodėl jo veidas pergalingai švytėjo – tokia galėtų būti mirties angelo išraiška liepsnojant pasauliui. Graži ir baugi.

621

Sargybiniai sunerimę ėmė murmėti.

– Arai! – sušuko Edvardas, jo balsas skelbte skelbė pergalę.

Aras akimirką dvejojo, prieš atsakydamas kruopščiai įvertino pasikeitusią jo nuotaiką.

– Na, Edvardai? Nori dar ko nors?..

– Galbūt, – maloniai tarė Edvardas, tramdydamas nepaaiškinamą jaudulį. – Pirmiausia, ar galėčiau kai ką išsiaiškinti.

– Žinoma, – atsakė Aras, kilstelėdamas antakius, jo balse buvo girdėti tik mandagus domesys.

Sugriežiau dantimis; Aras pavojingiausias, kai elgiasi maloniai.

– Ar tas jūsų įžvelgiamas pavojus kyla tik todėl, kad negalima atspėti, kaip ji augs? Ar tokia esmė?

– Taip, bičiuli Edvardai, – sutiko Aras. – Jei tik galėtume žinoti... Įsitikinti, kad augdama ji sugebės slapstytis nuo žmonių pasaulio – nekels grėsmės mūsų slaptumui... – Jis gūžtelėjo pečiais ir nutilo.

– Taigi, jei mes tikrai žinotume, – tarė Edvardas, – kuo ji taps... nereikėtų jokio balsavimo?

– Jei būtų koks nors būdas iš tikrųjų sužinoti, – pritarė Aras. Jo balsas skambėjo vos vos šaižiau. Nesuprato, kur link suka Edvardas. Aš taip pat nesupratau. – Be abejo, nereikėtų nieko svarstyti.

– Ir mes išsiskirtume taikiai, vėl būtume draugai? – su šiokia tokia ironija paklausė Edvardas.

– Žinoma, mano jaunasis bičiuli. – Jo balsas skambėjo dar šaižiau. – Man tai būtų be galo malonu.

Edvardas pergalingai sukikeno.

– Tuomet noriu kai ką pasiūlyti.

Aras prisimerkė.

– Ji visiškai unikali. Jos ateitį galima tik nuspėti.

Manyje staiga atgijo viltis, tvardžiau nuostabą, kad neišsiblaškyčiau. Šleikštus rūkas vis dar sukiojosi aplink mano skydą. Stengdamasi susikaupti vėl pajutau aštrų baksnojimą į savo gynybinę sieną.

622

– Arai, gal galėtum paprašyti Džeinės, kad liautųsi pulti mano žmoną, – mandagiai paklausė Edvardas. – Mes vis dar kalbamės apie įrodymus.

Aras kilstelėjo ranką.

– Ramiai, brangieji. Išklausykime jo.

Baksnojimas liovėsi. Džeinė iššiepė man dantis; nejučia ir aš jai nusišypsojau.

– Alisa, gal prisidėtum prie mūsų? – garsiai šūktelėjo Edvardas.

– Alisa, – apstulbusi sušnabždėjo Esmė.

Alisa!

Alisa, Alisa, Alisa!

– Alisa! Alisa! – sumurmėjo kiti balsai aplink mane.

– Alisa, – aiktelėjo Aras.

Mane užliejo palengvėjimas ir didžiulis džiaugsmas. Turėjau sukaupti visą valią, kad išlaikyčiau skydą vietoje. Aleko rūkas tebetikrino jį, ieškodamas silpnų vietų – jei atsirastų skylė, Džeinė pamatytų.

Tada išgirdau juos bėgant per girią, jie lėkė kiek įkabindami, bet tylut tylutėliai.

Abi pusės nejudėdamos laukė. Volturių liudytojai vėl raukėsi sutrikę.

Tada iš pietvakarių į proskyną iššoko Alisa, iš džiaugsmo, kad matau jos veidą, vos neišvirtau iš kojų. Jai įkandin sekė Džasperis nuožmiu žvilgsniu, jiems iš paskos bėgo trys nepažįstamieji; pirmoji aukšta raumeninga moteris tamsiais išsidraikiusiais plaukais – be abejo, Kačirė: rankos ir kojos ištįsusios, kaip kitų amazonių, tik bruožai dar ryškesni.

Kita buvo smulki tamsiaveidė moteriškė su ilga juoda kasa ant nugaros. Jos gilios tamsiai raudonos akys sunerimusios apžiūrinėjo susirinkusiuosius.

Paskutinis buvo jaunuolis... Jis bėgo ne taip greitai ir ne taip lengvai. Jo odos spalva buvo nepaprastai sodri, tamsiai ruda. Budrios 623

tikmedžio spalvos akys lakstė aplinkui. Juodi plaukai buvo supinti į kasą, kaip ir moteriškės, tik ne tokie ilgi. Atrodė labai dailus.

Jam artėjant naujas garsas apstulbino stebinčiųjų minią – dar vienos širdies plakimas, pagreitėjęs iš nuovargio.

Alisa lengvai peršoko per besisklaidantį rūką aplink mano skydą ir mikliai sustojo šalia Edvardo. Ištiesusi ranką paliečiau ją, tai padarė Edvardas, Esmė ir Karlailas. Nebuvo laiko ilgesniems pasisveikinimams. Paskui ją per skydą atsekė Džasperis ir kiti.

Sargybiniai smalsiai stebėjo, kaip lengvai atvykėliai kirto nematomą ribą. Feliksas bei kiti panašūs į jį stipruoliai staiga viltingai sužiuro į mane. Jie gerai nežinojo, ką geba mano skydas, bet dabar paaiškėjo, kad jis nesustabdys fizinio puolimo. Vos paliepus Arui, aš tapsiu jų vieninteliu taikiniu. Svarsčiau, kiek jų pavyks apakinti Zafrinai ir kiek tai juos sulaikys. Ar Katia su Vladimiru spės pašalinti Džeinę ir Aleką? Tik tiek galėjau trokšti.

Nors Edvardas susikaupęs svarstė tolesnius ėjimus, piktai įsitempė nuo jų minčių. Susitvardęs vėl kreipėsi į Arą.

– Alisa šias savaites pati ieškojo liudytojų, – tarė jis senoliui. – Ir grįžo ne tuščiomis rankomis. Alisa, gal pristatytum savo atsivestus liudytojus?

Kajus suurzgė.

– Liudijimų laikas baigėsi! Balsuok, Arai!

Nenuleisdamas akių nuo Alisos veido Aras iškėlė pirštą ir nutildė brolį.

Alisa nerūpestingai žengė į priekį ir pristatė nepažįstamuosius.

– Tai Huilena ir jos sūnėnas Nahuelis.

Klausantis jos balso atrodė, jog ji niekada nė nebuvo pasitraukusi.

Alisai paminėjus naujai atėjusiųjų giminystės ryšį, Kajaus žvilgsnis įsitempė. Volturių liudytojai ėmė patylom šnypšti. Vampyrų pasaulis keitėsi, ir visi tai jautė.

624

– Kalbėk, Huilena, – paliepė Aras. – Pateik savo liudijimą.

Mažoji moteriškė sunerimusi pažvelgė į Alisą. Alisa drąsindama linktelėjo, o Kačirė uždėjo savo ilgą ranką smulkiajai vampyrei ant peties.

– Aš esu Huilena, – aiškia anglų kalba, tik su keistu akcentu, prisistatė moteris. Jai kalbant toliau galėjai justi, kad ji ruošėsi pasakoti šią istoriją, mintyse kartojo žodžius. Dabar tai skambėjo kaip gerai išmoktas eilėraštis. – Prieš pusantro šimto metų gyvenau su savo gentimi mapučiais. Turėjau seserį vardu Pirė. Tėvai ją pavadino kaip kalnų sniegą, nes ji buvo šviesios odos. Ji buvo labai graži – per daug graži. Vieną dieną slapčia atėjo pas mane ir papasakojo apie angelą, radusį ją miške ir lankantį naktimis. Aš ją perspėjau. – Huilena liūdnai papurtė galvą. – Tarsi mėlynių ant jos kūno būtų neužtekę. Supratau, kad tai libishomenas iš mūsų legendų, bet ji nesiklausė. Buvo apkerėta. Įsitikinusi, kad nešioja juodojo angelo kūdikį, ji man pasisakė.

Ketino bėgti, ir aš nebandžiau atkalbėti. Žinojau, kad netgi mūsų tėvas ir motina sutiks, jog kūdikį reikia sunaikinti kartu su Pire.

Drauge su ja iškeliavau į gūdžiausią girią. Ji ieškojo savo piktojo angelo, bet nerado. Rūpinausi ja, medžiojau jai, kai nebeturėjo jėgų. Ji valgė žalią mėsą ir gėrė kraują. Man nebereikėjo kito patvirtinimo, ką ji nešioja įsčiose. Prieš nužudydama pabaisą vyliausi išgelbėti Pirės gyvastį.

Bet ji mylėjo kūdikį savyje. Kai jis sustiprėjo ir ėmė laužyti jai kaulus, pavadino jį Nahueliu, nendrine kate – vis dar mylėjo.

Man nepavyko jos išgelbėti. O kūdikis išsiplėšė iš jos, ir ji greitai mirė, visą laiką maldaudama, kad pasirūpinčiau Nahueliu. Išpildžiau jos paskutinį prašymą.

Bet man bandant ištraukti kūdikį iš jos kūno, jis man įkando.

Nušliaužiau į džiungles mirti. Toli nenuropojau – skausmas buvo per stiprus, bet kūdikis mane susirado; naujagimis pro krūmus 625

prišliaužė prie manęs ir ėmė laukti. Skausmui praėjus, susirietęs miegojo man prie šono.

Rūpinausi juo, kol pats išmoko medžioti. Medžiodavome kaimuose aplink savo girią, gyvenome nuošaly. Dar niekada nebuvome nukeliavę taip toli nuo namų, bet Nahuelis panoro pamatyti šį vaikelį.

Baigusi kalbėti Huilena palenkė galvą ir paėjėjusi atgal užlindo už Kačirės.

Aras suspaudė lūpas. Įsistebeilijo į tamsiaodį jaunuolį.

– Nahueli, ar tau šimtas penkiasdešimt metų?

– Dešimčia daugiau ar mažiau, – aiškiu, gražiu, šiltu balsu atsakė jis. Jo akcentas buvo veik nepastebimas. – Mes neskaičiuojame.

– Tai kokio amžiaus subrendai?

– Praėjus maždaug septyneriems metams po gimimo visiškai suaugau.

– Nuo to laiko nesikeitei?

Nahuelis gūžtelėjo pečiais.

– Nepastebėjau.

Pajutau, kaip Džeikobo kūnas suvirpėjo. Dar nenorėjau apie tai galvoti. Palauksiu, kol praeis pavojus ir galėsiu susikaupti.

– O kuo maitiniesi? – kamantinėjo Aras, regis, nenorom susidomėjęs.

– Daugiausia krauju ir kai kuriuo žmonių maistu. Galiu pramisti bet kuriuo iš jų.

– Tau pavyko sukurti nemirtingąją? – Aras mostelėjo į Huileną, jo balsas staiga tapo ryžtingas. Perkėliau dėmesį į savo skydą; galbūt jis ieško naujos dingsties.

– Taip, bet kitos to negali.

Visose trijose grupėse pasigirdo nuostabos murmesiai.

Aras pakėlė antakius.

– Kitos?

– Mano seserys, – Nahuelis vėl gūžtelėjo pečiais.

626

Aras sukrėstas įsistebeilijo į jį, paskui susitvardė.

– Gal papasakosi likusią istorijos dalį, nes, atrodo, buvo tęsinys?

Nahuelis suraukė antakius.

– Praėjus keleriems metams po mamos mirties, mane susirado tėvas. – Jo dailus veidas šiek tiek persikreipė. – Džiaugėsi mane matydamas. – Iš Nahuelio tono galėjai spėti, kad tai nebuvo abipusis jausmas. – Jis turėjo dvi dukteris ir nė vieno sūnaus. Tikėjosi, kad prisidėsiu prie jo, kaip mano seserys.

Jis nustebo, kad esu ne vienas. Mano seserys nenuodingos, bet kas žino, nuo ko tai priklauso?.. Nuo lyties ar tiesiog nuo atsitiktinumo? Mes su Huilena buvome tarsi šeima, ir manęs nedomino, – jis nutęsė šį žodį, – pokyčiai. Kartais susitikdavau su juo. Gimė dar viena sesuo; subrendo maždaug prieš dešimt metų.

– Kuo vardu tavo tėvas? – sukandęs dantis paklausė Kajus.

– Johamas, – atsakė Nahuelis. – Manosi esąs mokslininkas. Tariasi kuriąs naują, aukštesnę rasę. – Jis nė nebandė slėpti pasibjaurėjimo balse.

Kajus pažvelgė į mane.

– Tavo dukra, ar ji nuodinga? – šiurkščiai paklausė jis.

– Ne, – atsakiau.

Išgirdęs Kajaus klausimą Nahuelis pakėlė galvą, jo tikmedžio spalvos akys įsmigo man į veidą.

Kajus pažvelgė į Arą, laukdamas patvirtinimo, bet Aras buvo įsigilinęs į savo svarstymus. Sučiaupęs lūpas jis pažvelgė į Karlailą, paskui į Edvardą, galiausiai jo akys apsistojo ties manimi.

Kajus suniurzgė.

– Turime pasirūpinti šiuo nukrypimu, o tada traukti į pietus, – paragino jis Arą.

Aras ilgų ilgiausią akimirką žiūrėjo man į akis. Nenutuokiau, ko ieško nei ką surado, bet, įvertinęs mane, jis tarsi persimainė – vos vos pakito lūpų ir akių forma – ir aš supratau jį apsisprendus.

627

– Brolau, – švelniai tarė jis Kajui. – Atrodo, pavojaus nėra. Tai neįprastas padaras, bet grėsmės nematau. Panašu, kad šis pusvampyris vaikelis labai panašus į mus.

– Ar tu taip balsuoji? – griežtai paklausė Kajus.

– Taip.

Kajus rūsčiai dėbtelėjo į jį.

– O tas Johamas? Tas mėgstantis eksperimentuoti nemirtingasis?

– Turbūt reikėtų su juo pasikalbėti, – pritarė Aras.

– Sustabdyk Johamą, jei taip nori, – ramiai tarė Nahuelis. – Bet palik ramybėje mano seseris. Jos nekaltos.

Aras rimtu veidu linktelėjo. Tada šiltai šypsodamasis pasigręžė į sargybinius.

– Brangieji, – šūktelėjo jis. – Šiandien nesikausime.

Sargybiniai darniai linktelėjo ir atsitiesė. Rūkas greitai išsisklaidė, bet aš tebelaikiau skydą vietoje. Gal tai dar viena klasta.

Tyriau jų išraiškas, kol Aras vėl atsigręžė į mus. Jo veidas, kaip visada, buvo malonus, tik šįkart po kauke pajutau keistą tuštumą.

Tarsi jo gudrybės būtų išsekusios. Kajus atrodė įtūžęs, bet užgniaužęs pyktį savyje; jis nusivylė. Markas, rodos, nuobodžiavo; niekaip kitaip negalėjai jo apibūdinti. Sargybiniai stovėjo ramūs ir drausmingi; jie nebebuvo pavieniai žmonės, tiesiog minia. Stovėjo išsirikiavę, pasiruošę trauktis. Volturių liudytojai liko atsargūs; vienas po kito jie sklaidėsi po mišką. Liudytojų skaičiui mažėjant, kiti ėmė skubintis. Netrukus visi pradingo.

Aras bemaž atsiprašomai ištiesė į mus rankas. Už jo didžiuma sargybinių kartu su Kajumi, Marku ir tyliomis paslaptingomis žmonomis, vėl tvarkingai išsirikiavę, sparčiai tolo nuo mūsų. Su Aru liko tik trys asmens sargybiniai.

– Taip džiaugiuosi, kad viską išsprendėme be prievartos, – meiliai tarė jis. – Mano bičiuli Karlailai, – kaip džiaugiuosi, vėl galėdamas 628

vadinti tave draugu! Tikiuosi, nejauti man pagiežos. Žinau, kad supranti, kokią sunkią naštą ant pečių užkrauna mūsų pareiga.

– Eik ramiai, Arai, – tvirtai atsakė Karlailas. – Ir prašyčiau prisiminti, kad mes turime saugoti anonimiškumą, todėl neleisk sargybiniams medžioti šiose apylinkėse.

– Žinoma, Karlailai, – patikino jį Aras. – Man taip gaila, kad pelniau tavo nemalonę, brangusis bičiuli. Gal, laikui bėgant, man dovanosi?

– Gal, laikui bėgant – jei įrodysi esąs draugas.

Aras palenkė galvą, tikras atgailos įsikūnijimas, ir prieš apsigręždamas kurį laiką ėjo atbulas. Tyliai stebėjome keturis paskutinius Volturius dingstant miške.

Pasidarė labai tylu. Nenuleidau skydo.

– Ar tikrai viskas baigta? – sušnibždėjau Edvardui.

Jis plačiai nusišypsojo.

– Jie pasidavė. Kaip ir visi pagyrūnai, viduje jie bailiai, – sukikeno jis.

Alisa nusijuokė kartu su juo.

– Rimtai, žmonės! Jie nebegrįš. Visi galite atsipūsti.

Kurį laiką tvyrojo tyla.

– Na ir sumauta sėkmė, – burbtelėjo Stepanas.

Ir tada visai pratrūko.

Pasipylė sveikinimai. Aikštelė prisipildė kurtinamo staugimo.

Megė bakstelėjo Siobhanai į nugarą. Rozali su Emetu vėl pasibučiavo, tik ilgiau ir karščiau nei pirma. Benjaminas ir Tija stipriai apsikabino, taip pat Karmen su Eleazaru. Esmė apglėbė Alisą ir Džasperį. Karlailas šiltai dėkojo atvykėliams iš Pietų Amerikos, išgelbėjusiems mus visus. Kačirė atsistojo šalia Zafrinos ir Senos, visos sunėrė pirštus. Garetas pakėlė Katią ir apsuko ratu.

Stepanas nusispjovė ant sniego. Vladimiras rūgščia mina sugriežė dantimis.

629

Aš bemaž užvirtau ant milžiniško rusvo vilko, nukėliau jam nuo nugaros savo dukrą ir prispaudžiau prie krūtinės. Tą pat akimirką mus apglėbė Edvardo rankos.

– Nese, Nese, Nese, – niūniavau.

Džeikobas garsiai sulojo tarsi juoktųsi ir snukiu bakstelėjo man į galvą.

– Užsičiaupk, – suniurzgėjau.

– Tai aš liksiu su tavimi? – paklausė Nesė.

– Amžinai, – pažadėjau jai.

Mūsų laukė amžinybė. Nesė bus sveika, stipri ir laiminga. Kaip ir pusžmogis Nahuelis, po pusantro šimto metų ji tebebus jauna. Ir mes visi gyvensime kartu.

Laimė plito manyje lyg sprogimas – ji atrodė tokia didžiulė, tokia stipri, kad nežinojau, ar ištversiu.

– Amžinai, – pakartojo Edvardas man į ausį.

Nebeįstengiau kalbėti. Pakėliau galvą ir taip karštai jį pabučiavau, kad galėjo užsiliepsnoti visa giria.

Nebūčiau pastebėjusi.