Etika. Būti drauge VI by Leidykla "Šviesa"

Turinys ·

1. 2. 3. 4. 5.

Gyventi kartu su kitais 10 Gerumas gimsta mūsų širdyse 14 Gražaus sugyvenimo taisyklės 18 Nuotaikos ir jausmai bendraujant 22 Kartojimas – mokymosi motina 24

2 skyrius. Bendravimas šeimoje 1. 2. 3. 4. 5.

· ·

·· ··

Šeimos portretas 28 Šeima – tai buvimas drauge 32 Visiems žmonėms reikia... 36 Atsisveikinti su vaikyste 40 Kartojimas – mokymosi motina 44

·· · · · ·· · · · · ·

3 skyrius. „Mano sieloj šiandien šventė...“ 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7.

· ·· · · ·· 70

Ryšių voratinklis 72 Aš priklausau 74 Puoselėti bendrystę 76 Kodėl reikalingos taisyklės 80 Papročiai ir įstatymai 84 Mokyklos gyvenimas 88 Tvarkingumas – tai pagarba žmogui 90 Kad liežuvis neužbėgtų protui už akių 94 Kartojimas – mokymosi motina 98

5 skyrius. Vertinu ir saugau savo aplinką 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7.

Švęsti šventes su kitais 48 Nepamirštas gimtadienis 50 Dovanoti – tai suteikti džiaugsmo 54 Dovanos sustiprina draugystę 58 „...Kai tik nueisi į svečius“ 60 Per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau 64 Kartojimas – mokymosi motina 68

4 skyrius. Gyvenu bendruomenėje 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9.

B Ū T I D R AU G E

Įvadas 4 Kelionės džiaugsmas 6 1 skyrius. Kasdienis sugyvenimas

··

100

Kaip elgtis gatvėje 102 Mūzų paunksmėje 104 Tarp išmintingų ir nuoširdžių draugų 108 Kiti kraštai – kiti papročiai 112 „Graži tu mano, brangi tėvyne“ 116 Žemės veidą sukūrė gamta 120 Kartojimas – mokymosi motina 124 Literatūros sąrašas 128 Iliustracijų šaltiniai 128

· ·

· · · · ·

Įvadas

BÚTI DRAUGE

Etika – bene vienas svarbiausių mokslų, atskleidžiančių žmonėms jų gyvenimo prasmę ir esmę, patariančių ir įpareigojančių teisingai ir sąžiningai laikytis bendruomenės gyvenimo normų, kurti ir gerbti jo taisykles, darniai ir geranoriškai sugyventi su kitais jos nariais, padėti ir palaikyti nelengvos kasdienybės kelionėje. Mat gyvenimas yra viena sunkiausių, nuolatinių išbandymų reikalaujanti kelionė į tobulybę, į šviesesnį ir tauresnį atskiro žmogaus ir visuomenės rytojų. Ši knyga padės tau ir tavo klasės draugams žengti gyvenimo keliu, mokys ir patars, kaip garbingai gyventi, kaip elgtis su artimiausiais, pažįstamais ir nepažįstamais, ugdys tavo kilnią sielą, padės susigaudyti kas kartą atsiveriančioje ateities nežinomybėje. Jei nuoširdžiai priimsi etikos tiesas, jei nedvejodamas pritarsi ir laikysies jos skelbiamų nuostatų, tolesniame kelyje tavęs lauks sėkmė, tu pažinsi gėrį.

Visos vadovėlio temos pradedamos žodžiu Netrukus. Jis nurodo, ką turėsite išmokti šioje pamokoje.

Kiekvienoje pamokoje susidursite su mažiau žinomais ar rečiau vartojamais žodžiais, kurių turinys apskritai jums suprantamas. Jie iškelti į puslapio palaukę ir sukirčiuoti. Jei ko nesuprasite, paaiškins mokytojas.

Užduotys sukonkretina pamokos temą, nurodo, kaip spręsti ar atsakyti į esminius klausimus.

Čia jums pateikiami svarbiausi temos klausimai. Atsakę į juos, suprasite tikrąją pamokos esmę.

Kai kurias vadovėlio temas vaizdžiai papildo žinutės, atskleidžiančios elgesio taisyklės ar papročio atsiradimo priežastis.

Čia pabrėžiami svarbiausi temos teiginiai, nurodoma, į ką reikia kreipti dėmesį, t. y. įsidėmėti.

Nuotaikos ir jausmai bendraujant

. . .

.. .. .

Netrukus sužinosime, kaip svarbu pažinti ir pripažinti savo jausmus; pasvarstysime, kokią įtaką jausmai turi žmogaus elgesiui ir jo santykiui su kitais; pasimokysime pažinti savo ir kitų žmonių jausmus.

Sąvokos ir terminai Emòcijos Jausma Kno kalbà Palankùmas Póreikiai

Linksmumas veda į palankumą, pyktis – į atsiskyrimą nuo žmonių. O atsiskyrus kyla nepalankumas žmonėms. Vang Čùngas

K. LEVICKÁITĖ IR A. STANKÙTĖ

Apie dramblius Įsivaizduok paprastą kambarį... kėdės, lova, televizorius, rašomasis stalas, o pačiame viduryje... Dideli pilki drambliai Vieni drambliai ramiai svyruoja, kiti – žaidžia gaudynių, dar kiti verkia įsispraudę į kamputį. Įsivaizduok tame name gyvenančią šeimą: tėtį, mamą, galbūt tik tėtį arba mamą, galbūt senelius ir brolius ar seseris. Kai kurios šeimos sveikinasi su drambliais, juos pažįsta ir moka su jais elgtis. Kitos šeimos dramblius retai pastebi, dažniausiai atsargiai apeina, stengiasi jų neužkliudyti, – gyvena taip, lyg jų nebūtų. Gali nutikti ir taip, kad niekas niekada nekalba apie tuos gyvenančius drauge dramblius, ir tu taip pat žinai, jog neturėtum apie juos kalbėti. Ir tu nekalbi. Galbūt net nebepastebi jų. Bet kartais tu, ko gero, stebiesi, kad niekas nekalba apie tuos didelius dramblius ir nieko nedaro, jog šie pasitrauktų ar netrukdytų. Drambliai nuo to tik auga, ir po kurio laiko tampa vis sunkiau juos apeiti, žmonės pavargsta. Tada gali galvoti, kad su tavimi kažkas negerai. Belieka stebėtis, vaikščioti aplinkui ir tiesiog tikėtis, kad kas nors pagaliau prabils apie didžiulius dramblius tavo kambaryje. Jei nekalbėsite apie savo jausmus ir emocijas, nepažinsite jų ir neįvardysite artimiesiems, slėpsite savo jausmus – gyvensite viename kambaryje kartu su daugybe dramblių. Pažindami ir pripažindami savo jausmus, geriau juos mokame išreikšti. Tokiu būdu geriau sutariame su aplinkiniais žmonėmis. Suvokdami savo vidinį pasaulį, geriau suprantame save, savo poreikius, norus, esame laimingesni.

Užduotys ❶ „Kas rodo jausmus“

Jausmai gimsta mumyse, bet jie atsispindi mūsų išorėje. Kas juos rodo? Tai mūsų veidas. Tyrimai rodo, kad svarbiausius jausmus – baimę, džiaugsmą, nuostabą, pyktį, liūdesį – viso pasaulio žmonės reiškia labai panašiai. Tai įgimta. Vadinasi, mes galime suprasti ir tolimiausiųjų šalių žmones, atidžiai stebėdami jų veidus.

1. Ar tavo šeimoje kalbama apie „didelius pilkus dramblius“? 2. Kodėl reikia pažinti, pripažinti savo jausmus ir apie juos kalbėtis?

❷ „Kūno kalba“

. . . . . .

Verta įsidėmėti

Bendraudami su kitais, žodžiais gauname tik trečdalį informacijos, visa kita pamatome arba pajuntame. Žmonės gali „girdėti“ ir tai, kas neištariama balsu, nes mes „kalbame“: • veido išraiška, • prisilietimu, • akimis, • rankos paspaudimu, • šypsena, • klaũsymu, • laikysena, • atstumu, per kurį • judesiais, prisileidžiame kitą. • kvėpavimu, Tai vadinama „kūno kalba“.

Tai įdomu!

kiekvienas žmogus turi jausmų; jausmai nėra nei geri, nei blogi, jie tiesiog YRÀ; kai kurie jausmai yra pageidautini arba malonūs, kai kurie nepageidautini arba nemalonūs; pažįstant, pripažįstant ir kalbant apie savo jausmus, lengviau gyventi; kalbėdami apie savo jausmus, jaučiamės ne tokie vieniši ir išsigandę; yra daugybė būdų, kaip pasidalyti tuo, ką jauti: kalbėti su draugu ar drauge, tėvais, mokytoju, socialiniu darbuotoju ar psichologu; tuos jausmus užrašyti, nupiešti ar kaip nors kitaip išreikšti.

KASDIENIS SUGYVENIMAS

Pagalvok

Vien žmogaus veide yra 80 raumenų; jie gali sukurti 7000 skirtingų išraiškų; kiekviena išraiška ką nors reiškia.

Per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau

. .

.. .. ..

Netrukus sužinosime, kaip tinkamai elgtis prie stalo, kokia vieta prie stalo laikoma garbinga; pamąstysime, ar mokame prie stalo tinkamai elgtis.

Sąvokos ir terminai Arbatlė Etikèto taisỹklės Garbnga vietà Įžūlùmas Servetlė Stãlo etikètas

Gyvename ne tam, kad valgytume, bet valgome tam, kad gyventume.

Sokrãtas

LUÌSAS KERÒLIS

Beprotiška arbatėlė Priešais namą po medžiu stovėjo stalas, prie kurio susėdę Zuikis Paikis ir Skrybėlius gėrė arbatą. Tarp jų tupėjo ir padėjusi ant stalo galvą snūduriavo Pelė Snaudalė, o Zuikis Paikis ir Skrybėlius šnekučiavosi atsirėmę į ją kaip į pagalvę alkūnėmis ir sukišę nosis virš jos galvos. „Labai nepatogu tai Pelei Snaudalei, – pamanė Alisà. – Tik jei ji miega, matyt, nieko nejaučia.“ Stalas buvo didelis, bet visas trejetas sėdėjo susispaudę prie vieno kampo. – Nėra vietos! Nėra vietos! – sušuko jie, pamatę ateinančią Alisą. – Vietos per akis, – pasipiktino Alisa ir atsisėdo į didelį krėslą gale stalo. – Gal išgersi vyno? – padrąsino ją Zuikis Paikis. Alisa apžvelgė stalą, bet ant jo nebuvo nieko, išskyrus arbatą. – Nematau jokio vyno, – tarė ji. – Čia jo ir nėra, – atsakė Zuikis Paikis. – Tokiu atveju tamsta nelabai mandagus, siūlydamas išgerti, – tarė Alisa piktai. – O tu nelabai mandagi, sėsdama nekviesta prie stalo, – atkirto Zuikis Paikis. – Nežinojau, kad šitas stalas tavo, – tarė Alisa. – Jis padengtas daug daugiau negu trims asmenims. – Įsipilk truputį daugiau arbatos, – oriai kreipėsi į Alisą Zuikis Paikis. – Aš dar nė kiek ir nebuvau įsipylusi, – įsižeidė Alisa, – vadinasi, negaliu įsipilti truputį daugiau. – Norėjai pasakyti, kad negali įsipilti mažiau, – tarė Skrybėlius. – Labai lengva įsipilti daugiau negu nieko. 64

– ... Nemanau, kad... – nesugalvodama, ką atsakyti, tarė Alisa. – Jeigu nemanai, tai ir nekalbėk! – nutraukė ją Skrybėlius. Tokio įžūlumo Alisa jau nebegalėjo pakęsti. Pasipiktinusi pakilo ir nuėjo šalin. Pelė Snaudalė bematant vėl užsnūdo. Skrybėlius ir Zuikis Paikis nekreipė nė mažiausio dėmesio į tai, kad Alisa nueina, nors ji porą kartų pasižiūrėjo atgal tikėdamasi – gal pradės šaukti, kad grįžtų. Paskutinį kartą atsisukusi pamatė, kaip du draugai bando įgrūsti Pelę Snaudalę į arbatinuką. – Už jokius pinigus negrįšiu pas juos! – tarė Alisa braudamasi per tankų mišką. – Kaip gyva nesu buvusi tokioje beprotiškoje arbatėlėje.

Užduotys ❶ „Stalo etiketas“

Žmonės sukūrė etiketo taisykles, kad jos visiems palengvintų gyvenimą. Perskaityk keletą stalo etiketo taisyklių ir pagalvok, kaip tu elgiesi prie stalo. Prie kurios taisyklės padėtum pliusą, o prie kurios – minusą? 1. Prie stalo elkis ramiai, laisvai. Ant kėdės sėdėk patogiai. Nesiremk į stalą alkūnėmis, o padėk tik rankų plaštakas. 2. Užkandžių ir salotų iš bendro indo į savo lėkštę nedėk tuo šaukštu ar šakute, kuriais valgai pats (pati), o naudokis įrankiais, padėtais bendroje lėkštėje. 3. Šaukštą ir šakutę su maistu kelk prie vos palenktos galvos, niekada nesilenk prie lėkštės pats (pati). 65

1. Ar tau patiko, kaip elgėsi visi arbatėlės dalyviai? Kodėl? 2. Kaip apibūdintum jų elgesį? 3. Ar norėtum pats (pati) dalyvauti tokiose vaišėse? Kodėl? 4. Ko nežinojo ar nesilaikė visi šios arbatėlės dalyviai? 5. Pasakyk, ką netinkamai darė šios arbatėlės dalyviai.

„ M A N O S I E L O J Š I A N D I E N Š V E N T Ė . . .“

Pagalvok

– Niekas tamstos neklausė, – atkirto Alisa. – O kas pradėjo kabinėtis prie žodžių? – visas švytėdamas paklausė Skrybėlius. Alisa, nesumesdama, ką atsakyti, įsipylė truputį arbatos, paėmė duonos riekę su sviestu... – Norėčiau švaraus puodelio, – nutraukė kalbą Skrybėlius. – Pasislinkime visi per vieną vietą. Taip sakydamas jis persėdo į kitą vietą, jo vietą užėmė Pelė Snaudalė, į šios vietą atsisėdo Zuikis Paikis, o Alisai norom nenorom teko kraustytis į Zuikio Paikio vietą. Taip visiems pasislinkus, laimėjo tik vienas Skrybėlius. Alisa liko juo labiau nuskriausta, kadangi Zuikis Paikis buvo ką tik išvertęs ąsotėlį pieno į savo lėkštę.

P E R B A R Z D Ą V A R V Ė J O , B U R N O J N ET U R Ė J A U

4. Maistą kramtyk užčiaupta burna, nečepsėk ir niekada nekalbėk pilna burna. 5. Į lėkštę maisto dėkis tik tiek, kiek suvalgysi, stenkis netarškinti įrankių į lėkštę ir nemosikuoti rankomis. 6. Baigęs(-usi) valgyti, peilį ir šakutę padėk ant lėkštės vienas greta kito kotais į dešinę. Ar žinojai šias taisykles, o gal tau jos yra naujiena? Kaip manai, ar svarbu laikytis stalo etiketo taisyklių? Kodėl? Kurios iš šių taisyklių tau atrodo svarbiausios? ❷ „Pietaujant“

Kokias elgesio prie stalo taisykles pažeidė piešinyje „Pietaujant“ pavaizduoti žmonės? Ką jie darė netinkamai? Kaip jiems derėjo elgtis šioje situacijoje? Savo mintis parašyk pratybų sąsiuvinyje.

Servetėles naudojo jau senovės graikai. Tiesa, tada jos buvo kiek neįprastos – figos medžių lapai, kuriais vergai pavalgiusiems šeimininkams nuvalydavo lūpas. Senovės Romoje šiam tikslui naudotos drobinės servetėlės. O viduramžiais jos paplito ir Europoje. Ypač populiarios buvo servetėlės tuose kraštuose, kur vyrai mėgo auginti ūsus ir barzdas. Šiandien naudojamos dviejų rūšių servetėlės: popierinės ir medžiaginės. Pastarosios tiesiamos ant kelių, jomis lūpų nevalome. Šiam tikslui ant stalo dedamos popierinės servetėlės. Ypatingomis progomis stalas serviruojamas tik medžiaginėmis servetėlėmis. Jos naudojamos ir drabužiams apsaugoti, ir lūpoms valyti.

„ M A N O S I E L O J Š I A N D I E N Š V E N T Ė . . .“

Tai įdomu!

. . . . . . . . . . .

Verta įsidėmėti Svečiuose nesėsk prie stalo, kol šeimininkai nepakvies. Iš bendro indo valgį pirmiausia pasiūlyk kitiems, o tik paskui pasiimk pats (pati). Valgydamas(-a) neskubėk. Maistą reikia gerai sukramtyti. Prie žmonių venk daryti tai, kas gali sukelti jų pasibjaurėjimą. Nekritikuok patiekalų, nes gali įžeisti šeimininkę. Kurio nors patiekalo galima atsisakyti neaiškinant priežasties. Nežaisk su stalo įrankiais, servetėle, duona. Naudotus įrankius sudėk į lėkštę, kad nesuteptum staltiesės. Jei įrankis nukris ant grindų, paprašyk kito. Jokiu būdu nelįsk po stalu jo ieškoti. Nesikelk nuo stalo, kol kiti nebaigė valgyti. Po valgio padėkok ir atsistojęs(-usi) pastumk kėdę į vietą.

Žemės veidą sukūrė gamta

. . .

.. .. ..

Netrukus sužinosime, kokia kultūringo žmogaus pareiga gamtai; pasvarstysime, kokius pėdsakus žmogus palieka gamtoje, kokia kiekvieno mūsų atsakomybė už gamtą; pamąstysime, kaip elgiamės gamtoje, kaip galime prisidėti prie jos išsaugojimo.

Sąvokos ir terminai Atsakomýbė už gatą Darnà su gamtà Ètiškas elgesỹs Kultūrngas žmogùs Sistemà Žalà gatai

Net savo nuostabiausiomis svajomis žmogus negali sukurti ko nors puikesnio už gamtą. Ž. B. Lamárkas

Kad ir kur gyventų žmogus – mieste ar kaime, jis negali išsiversti ilgiau ar trumpiau nebendraudamas su gamta. Joje jis atsigauna ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, nejučiom praturtina savo žinių bagažą bei patirtį, semiasi iš jos jėgų ir sveikatos, grožisi ja. Ir, žinoma, kad ir kur žmogus eitų, gamtoje lieka pėdsakai, kurie neišnyksta nutilus triukšmingam žmonių klegesiui. Tie žmonių paliekami pėdsakai yra labai skirtingi. Iš samanoje, žolėje, žemėje ar medyje paliktų žymių daug galima pasakyti apie čia buvusį žmogų. Perskaityk pasakojimą „Laiškas ant šalpusnio lapo“ ir pamąstyk, kokius pėdsakus gamtoje paliko pasakojime minimi žmonės.

Laiškas ant šalpusnio lapo Pagal A. Põcių

Nedideliame miškelyje prie upės gyveno graži ir gausi kiškių šeimyna. Dieną jie slėpdavosi po mažomis tankiomis eglaitėmis arba glūdėdavo tankiame žilvityne prie upės. Niekas čia jiems ramybės nedrumsdavo, nes žmonių sodybos buvo toli, ir ilgaausiai gyveno laimingai. Bet vieną saulėtą pavasario sekmadienį į ramųjį miškelį ėmė griūti žmonės. Rudos, žalios, mėlynos ir dar kitokių spalvų mašinos burgzdamos lindo į kiekvieną gražesnę aikštelę, laužė jaunuosius medelius, brovėsi arčiau prie upės. Persigandę seniai kiškiai išrūko į laukus, tik du maži skeltalūpiai kiškučiai Striukutis ir Bukutis liko tupėti po maža šakota eglute. Susiglaudę ir drebėdami jie klausėsi neįprasto triukšmo, nuo kurio per kelias minutes suskambo visas miškas. Kiškučiai dar nebuvo matę žmonių, todėl, nors ir drebėdami, pro šakų apačią stengėsi į juos pažiūrėti... ...Vėlai vakare, kai dingo žmonės, iš laukų į miškelį vėl sugrįžo seniai kiškiai. Jie stebėjosi ir nebegalėjo pažinti savųjų vietų. Visur buvo pilna popiergalių, taukuotų laikraščių, tuščių konservų dėžučių, blizgėjo sudaužytų butelių stiklai. Nors senoji kiškienė striksėjo labai atsargiai, bet vis tiek nepastebėjo samanose įstrigusios stiklo šukės ir persidūrė koją. 120

121

V E R T I N U I R S A U G A U S AV O A P L I N K Ą

Nespėjo miško gyventojai atsitokėti po pirmojo žmonių antplūdžio, kai kitą gražią saulėtą dieną vėl ėmė burgzti mašinos. Paupio žilvitynais išrūko kiškiai į laukus, tik mažieji du broliai vėl liko tupėti po eglute. Nespėjo jie apsidairyti, kai kažkoks išstypęs vaikigalis paleido pro šakas akmenį. Susigūžė po savo eglute abu kiškučiai. Visas miškas aidėjo nuo žmonių balsų, nuo vaikų šūkavimų. Nebuvo mažiesiems broliams ramybės. Vienas akmuo nukrito beveik prie pat Striukučio uodegos. O prieš vakarą keli neklaužados berniukai ėmė šokinėti tarp eglučių ir vos neužmynė Bukučiui ant kojos. Per tą dieną abu mažieji broliai tiek prisidrebėjo, jog ramiai gyvenant šios baimės būtų užtekę visiems metams. Kai naktį į miškelį sugrįžo seniai kiškiai, mažieji ilgaausiai susigūžę ir prisispaudę prie samanų tupėjo po eglute, ir sunku buvo juos išjudinti. Tik šiaip ne taip jie po truputį atsitokėjo. Naktis buvo šviesi: didelis, geltonas mėnulis persikreipęs žiūrėjo tiesiai į mišką. Jo veidas atrodė piktas. Matyt, nepatiko tie poilsiautojai, per vieną dieną taip bjauriai prišiukšlinę žaliąją kiškių karaliją. Vėl visose gražiosiose miško aikštelėse bolavo popieriai, blizgėjo sudaužytų butelių stiklai, iš konservų dėžučių sklido bjaurus kvapas. – Nebemiela čia gyventi, kraustysimės į laukus, – skundėsi kiškiai. Visi ilgaausiai buvo labai nusiminę, kai kurie net ašaras šluostėsi, nes šis miškelis buvo jų gimtinė, tad labai nenorėjo iškeliauti. Tris dienas kiškiai tvarkė savo daiktus, krovė į mažus ratukus, bet vis nesiryžo palikti miškelio. Per tą laiką vienas gudročius kiškis, žiūrėdamas į numestus laikraščius, pramoko skaityti. Ilgas valandas jis pratupėdavo, įkišęs nosį į kokį margą popiergalį. Nuo skaitymo net žvairas pasidarė. Beskaitydamas laikraščius, jis ir sužinojo, kad prie upės, kur dabar kiškiai gyvena, yra didelis miestas, o to miesto mokyklos vaikai ėmėsi globoti gamtą. Juos vadina jaunaisiais miškininkais. Gudročius įtikino visus, kad vaikai gali jiems padėti, tik reikia parašyti jiems laišką. Ši mintis visiems patiko. Tuoj du kiškiai nurūko į paupį ir atnešė penkis didelius šalpusnio lapus. Pasidėjęs juos ant kelmo,

Padejavę ir pasiskundę, kad nebėra gyvenimo jų miškelyje, kad miškas pavirto šiukšlynu, kiškiai ėmėsi darbo. Jie rinko išmėtytus popierius ir nešė į seną barsuko olą. Sukimšo ten visas šiukšles ir užkasė žemėmis. Šiek tiek pašviesėjo ir pagražėjo miškas. Blogiau buvo su stiklais. Kai kurie kiškiai pabandė nešti šukes įsikandę dantyse, bet susipjaustė lūpas. Teko mesti šį darbą.

Pagalvok 1. Kas sudrumstė gražios ir gausios kiškių šeimos gyvenimą? 2. Kas byloja, kad žmonės elgėsi neetiškai gamtos atžvilgiu? 3. Apie ką galėjo rašyti kiškiai savo laiške?

Gudročius ėmė rašyti. Visi kiškiai susigrūdo aplinkui ir kišo savo nosis, norėdami pamatyti, kaip atrodo raštas. Ežys, ir tas pukšėjo ir, dygliais badydamas kitiems šonus, brovėsi prie kelmo. O Gudročius, abiem letenėlėm suspaudęs smailą pagaliuką, ant šalpusnio lapų braižė keistus ženklus. Kai darbas buvo užbaigtas, protingasis kiškis pakėlė galvą ir, nusišluostęs prakaitą, paklausė, kas nuneš laišką į miestą? Kiškiai nutilo, žvalgėsi vienas į kitą, bet niekas nepasisiūlė būti laiškanešiu. Galiausiai pasisiūlė mažieji broliukai Striukutis ir Bukutis. Pasitarę ir pasiginčiję, kiškiai pagaliau sutiko išleisti du mažuosius ilgaausius į sunkią ir pavojingą kelionę. Trys baltaskruostės zylės apsiėmė vadovauti. Jos pasižadėjo ne tik kelią rodyti, bet ir nuo pavojų saugoti. Tris dienas ir tris naktis striksėjo Striukutis su Bukučiu ir įsikandę dantyse nešė laišką. Ketvirtosios dienos ankstų rytą keliautojai atstriuoksėjo į miestą. Žmonių niekur nesimatė, nebėginėjo ir šunys, tik kažkur toliau, miesto gatvėse, burzgė vienas kitas automobilis... Sušlapę iki paskutinio plaukelio, du mažieji keliautojai sustojo prie mokyklos ir ant laiptų akmens padėjo penkis šalpusnio lapus, ant kurių buvo surašytas kiškių laiškas. Palikę laišką, mažieji ilgaausiai išstriksėjo atgal į savo žaliąją karaliją. Rytą, kai saulė kilstelėjo virš medžių, į mokyklą atėjo būrelis mokinių. Jie sustojo prie laiptų ir ėmė žiūrėti į šalpusnio lapus, ant kurių buvo kažkas išbraižyta. – Tai laiškas! – sušuko vienas. – Perskaityk, jei gudrus, – pasiūlė kitas. Jie ginčijosi, šūkavo, bet niekaip negalėjo suprasti, kas ant lapų primarginta, nes tas laiškas buvo parašytas kiškių kalba. Papūtė vėjas, jis nunešė lengvus lapelius į parką ir paskandino aukštoje žolėje. Užduotys ❶ „Mums patikėta Žemė“

Įsižiūrėk į nuotraukas. Ką jauti, žiūrėdamas(-a) į pirmąją nuotrauką. Kokios mintys tau kyla? Ką nuotraukoje pavaizduotum kitaip? Ką jauti, žiūrėdamas į antrąją nuotrauką? Ką dabar vaizduoja nuotrauka? Kaip žmonės elgiasi su Žeme, kaip jie ją laiko savo rankose? 122

V E R T I N U I R S A U G A U S AV O A P L I N K Ą

1 ❷ „Mes esame Žemės dalis“

. . .

Stebėdami gamtą, atrasime daug nuostabių dalykų. Viena dalis prasmingai siejasi su kita; viena dalis veikia kitą dalį, o visos dalys tarpusavyje susijusios. Specialistai tokį savitarpio ryšį vadina „sistema“. Mūsų Žemė irgi yra tokia sistema, tik daug didesnė ir sudėtingesnė. Kiekvienos sistemos visos dalys viena su kita susijusios, – jei kas nors pasikeičia vienoje vietoje, tai paveikia ir kitas dalis. Žmogus yra Žemės dalis. Pagalvok, kaip žmogaus veikla keičia Žemę? Koks žmogaus elgesys atneša žalos gamtai? Ką galime padaryti Žemės labui? Tai įdomu!

Verta įsidėmėti Mūsų Žemės veidą sukūrė gamta. Tačiau jau daug amžių jį kuria ir žmogus. Žemė pilna čia gyvenusių ir gyvenančių žmonių pėdsakų. Žmogus yra neatskiriama gamtos dalis. Jis gyvena ne šalia jos, o joje, pagal jos dėsnius. Nepaisydamas tų dėsnių, nukenčia ir pats. Pati gamta nustatė tam tikrą pusiausvyrą, prie kurios išsaugojimo privalo prisidėti ir žmogus. Kiekvienas esame pasaulio, visumos dalis, tad už jį atsakome. Atsakome už darnius žmogaus ir gamtos santykius, už gamtos išsaugojimą, už pagarbų požiūrį į ją. Kiekvieno kultūringo žmogaus pareiga – siekti darnos su gamta, su pasauliu. Tos darnos nepasieksime be supratimo, meilės, atsakomybės, gerumo – vertybių, kuriomis grindžiamas kultūringo žmogaus elgesys. „Žmogus, užteršęs savo santykius su Aplinka – su sąžine, su artimu, su Tėvyne, su Dievu – pasmerkia save vienišai mirčiai“ (Alvydas Karãlius).

123

Ar žinai: kad visai suirtų popierius, reikia 2 metų; polietileninis maišelis – 200 metų; stiklainis – 900 metų; kad vienas hektaras lapuočių miško per metus gali iš oro pašalinti apie 50 tonų dulkių; kad vienas hektaras miško aprūpina deguonimi 200 žmonių.

5 Kartojimas – mokymosi motina BŪTI DRAUGE

. .

Nežinojimas – pati sunkiausia bausmė.

Netrukus prisiminsime, kokios temos buvo aptartos antrajame vadovėlio skyriuje; pasitikrinsime, ar viską supratome ir ar įsiminėme svarbiausius dalykus.

A. Diumà

Užduotys

1 „Kraitis“ Visi mes gimstame su tam tikru kraičiu – iš savo tėvų ir artimųjų paveldime vienokių ar kitokių savybių. Pamąstyk apie savo kraitį. Kokių savybių paveldėjai ar perėmei iš savo mamos? Tėčio? Kitų artimųjų?

2 „Jaukūs namai“ Kaip manai, kokie dalykai padeda sukurti jaukius namus ir daro laimingus visus šeimos narius? Išrink juos iš išvardytų dalykų sąrašo ir įrašyk į laiptažodį. 1 2 3 4 5

Dėmesỹs, abejingùmas, šiurkštùmas, pagarbà, méilė, nemandagùmas, apkabnimas, šaltùmas, šỹpsena.

3 „Mano pareigos“ „Pareiga – meilė tam, ką pats sau įsakai“ (J. V. Gtė). Kokios tavo, kaip šeimos nario(ės), pareigos? Kaip tu jas atlieki?

4 „Pats savęs nebesuprantu“ Perskaityk tekstą ir pagalvok, ar tau tenka atsidurti panašiose situacijose? Kaip situaciją išsprendė pasakojimo herojus? Kaip tu pasielgtum, būdamas(-a) jo vietoje? 44

Ir vėl kivirčas su mama. Batus valyti! O kodėl aš? Vakare, kai jau esu pavargęs? Mažesnieji irgi galėtų tai padaryti. Jie turi laiko. Aš užsispyriau ir išbėgau... Kodėl šitaip pasielgiau? Aš pats savęs nebesuprantu. Nusileisti? Galėčiau pamėginti. Mama daugiau dirba negu aš. Diena iš dienos. Rytoj jos atsiprašysiu, jai padėsiu, jei ji man ir nieko nesakys.

5 „Santarvė šeimoje“

Visi norime, kad šeimoje vyrautų santarvė, tarpusavio supratimas ir meilė. Kaip manai, kokios elgesio taisyklės padėtų to pasiekti? Parašyk jas.

B E N D R AV I M A S Š E I M O J E

Pats savęs nebesuprantu

6 „Koliažas“ Koliãžo technika (koliažas [pranc. collage – prilipdymas] – tapybos ir grafikos technika, kai prie pagrindo lipdomi popieriaus, audinio ar kitos medžiagos gabalai, piešiama ar tapoma) sukurk paveikslą, kuriame atsispindėtų šiame skyriuje aptartos temos bei sąvokos.

Kurtas Švitersas, Neganda, 1919 m. 45