P. C. Cast ir Kristin Cast
ne prasme) netoli tos vietos, kur atėjome dabar. Maniau, kad ir jis – šmėkla. Iš pradžių. Tada jis mane puolė, o Nala (mieloji katytė) ėmė jį draskyti, tad jis peršoko per dvidešimties pėdų aukščio tvorą ir dingo naktyje, o mudvi su Nala likome pastėrusios. Ypač tada, kai pastebėjau, kad mano katytės letenėlės kruvinos. Nuo šmėklos kraujo. Visiška nesąmonė. Tačiau apie antrąjį susitikimą niekam neužsiminiau. Nei geriausiai draugei Stivei Rei, nei savo globėjai Vyriausiajai kunigei Neferetei, nei gražuoliukui naujajam vaikinui Erikui. Niekam. Norėjau. Bet paskui prasidėjo visi nesusipratimai su Afrodite... ėmiau vadovauti Tamsos dukroms... draugauti su Eriku... turėjau baisiai daug darbo mokykloje... ir taip toliau, visa kažkaip prisimiršo, ir štai prabėgo mėnuo, o dar niekam neprasitariau. Dabar net mintis kam nors papasakoti atrodė paika. Klausyk, Stive Rei / Neferete / Damienai / Dvynukės / Erikai, prieš mėnesį mačiau mirusio Elioto vaiduoklį, jis buvo labai baisus, puolė mane, o Nala jam nuleido kraują. Ak, o jo kraujas labai smirdėjo. Patikėk. Aš labai mėgstu skaniai kvepiantį kraują (štai kokia aš išsigimėlė, dauguma jauniklių kraujo troškimo nejaučia). Tai pamaniau, papasakosiu. Kurgi ne. Tikriausiai mane nusiųstų pas vampyrų psichologą, ir, vargeli, juk šitaip tikrai neįkvėpčiau pasitikėjimo minioms kaip naujoji Tamsos dukrų vadovė? Turbūt ne. Be to, kuo daugiau laiko ėjo, tuo lengviau darėsi ir pačiai patikėti, kad susitikimą su Eliotu išsigalvojau. Gal ten buvo ne Eliotas (ar jo šmėkla, ar dar kas nors). Nepažinojau visų iki vieno čionykščių jauniklių. Gal būta ir kito vaiko bjauriais pasišiaušusiais raudonais plaukais ir suglebusia blyškia oda. Aišku, daugiau tokio vaiko nemačiau, bet vis tiek. O tas keistai kvepiantis kraujas. Na, gal kai kurių jauniklių kraujas kvepia keistai. Nejau per mėnesį galėčiau viską apie tai išmanyti? Be to, abiejų šmėklų akys degė raudonai. Kas gi čia dabar? 52