LIETUVA 101 Dzūkija

ZIGMANTAS GUDŽINSKAS SELEMONAS PALTANAVIČIUS

lietuva 101

Gamtos stebuklas

pav i r š i u s

Dzūkijos kopos – miškų sustabdyti smėlynai VA Rė NoS R., DzŪ KI JoS NA cIo NA LI NIS PAR KAS, AL KŪ NėS KAM Po, DRE VIų KAM Po, MAR cIN Ko NIų IR Šu Nu PIo GE o MoR fo Lo GI NIAI DRAuS TI NIAI

3 1

2

4

6

5

7

1. Baravykai – labiausiai vertinami grybai.

2. Gudukus renka ne visi.

3. Dzūkijos miškai nuramino žemynines kopas.

4. Miltinės meškauogės auga retokuose pušynuose.

5. Voveraitės tarp samanų ir kerpių dygsta ne po vieną.

6. Pušynuose gausu driežų.

7. Vėjas siūruoja vėjalandžių šilagėlių žiedus.

20

K

opomis vadinamos vėjo supustytos smėlio kalvos arba kalvagūbriai. Apie kopas žino bene kiekvienas ir paklaus­ tas nedvejodamas pasakytų, kad jų reikia ieškoti pajūryje. Iš tikrųjų kopų esama ne tik prie jūros, bet ir Dzūkijoje. Dzūkijos kopos gerokai skiriasi nuo pajūrio kopų, nes beveik visos jos apaugusios medžiais, jų smilčių nebegai­ nioja vėjas. Daugiausia žemyninių, dar vadinamų kontinentinėmis, kopų esama Varėnos, Marcinko­ nių ir Druskininkų apylinkėse. Kai kurie kopų ma­ syvai nusidriekia į Baltarusiją ir atsiremia į Gardino aukštumą.

Daugiausia pirmykštės išvaizdos nepraradu­ sių ir didžiausius plotus užimančių kopų yra išlikę Dzūkijos nacionaliniame parke. Jame įsteigti net 4 geomorfologiniai draustiniai, kuriuose saugo­ mos skirtingų tipų žemyninės kopos. Į pietus nuo Marcinkonių esančiame Alkūnės kampo geomor­ fologiniame draustinyje, kuris šliejasi prie Čepkelių valstybinio rezervato, saugomos parabolinės že­ myninės kopos. Taip jos vadinamos dėl parabolę, arba apversto kūgio pjūvį, primenančios formos.

Drevių kampo geomorfologiniame draustinyje, kuris prigludęs prie šiaurinio Čepkelių rezerva­ to pakraščio, vyrauja gūbrius sudarančios kopos.

Marcinkonių geomorfologiniame draustinyje, kuris plyti nuo Ūlos beveik iki Marcinkonių, abipus kelio Varėna–Marcinkonys, vyrauja nedidelės, viena arti kitos išsidėsčiusios kopos, bet tarp jų yra ir aukš­

!

čiausia kopa. Jos viršūnė iškilusi į 168,1 m aukštį virš jūros lygio. Šunupio geomorfologiniame draustiny­ je, esančiame tarp Margionių ir utiekos kaimų, vy­ rauja didelės, nors ir nelabai aukštos kopos.

Dzūkijoje esančių žemyninių kopų smėlis bu­ vo suneštas maždaug prieš 30 000 metų, po pas­ kutiniojo apledėjimo antrojo etapo. Ledynų tirps­ mo vanduo nuo Baltijos kalvyno tekėjo į žemumą.

Jis suklostė smėlio, žvyro ir priemolio sluoksnius, daug kur liko telkšoti vanduo. Pasibaigus ledynme­ čiui, Pietryčių Lietuvos smėlėtoje lygumoje tirpsmo vandenys nuseko, o jų vietose likusias smėlingas nuosėdas vėjas supustė į kopas. Manoma, kad tuo laikotarpiu, kai kūrėsi Dzūkijos žemyninės kopos, pūtė labai smarkūs vėjai.

Dabar žemyninės kopos nurimusios. Jų šlaitai ir keteros apaugusios pušynais. Stačiuose, dažniau­ siai į pietus ar pietryčius nukreiptuose kopų šlaituo­ se pasitaiko šviesių ir retų pušynų, kuriuose žemės paviršius nuklotas ne samanų patalais, bet apaugęs pilkšvomis ar balzganomis kerpėmis, daugiausia šiurėmis. Tai vadinamieji kerpiniai pušynai – Euro­ poje saugomos buveinės.

Visi Dzūkijos pušynai garsėja grybų gausa. Kas­ met tūkstančiai žmonių traukia į tuos kraštus gry­ bauti. Nedaug kur kitur Lietuvoje taip gausiai auga visų vertinami baravykai ir voveraitės, o nuo gudu­ kų ir visų spalvų ūmėdžių tiesiog akys raibsta. Vėly­ vą rudenį, prieš pat šalnas ar joms prasidėjus, ima dygti žaliuokės – tikri smėlynų, smėlio kopų grybai.

Dzūkijoje, pušynais apaugusiose kopose auga patys gražiausi pavasarį žydintys augalai – vėjalan­ dės šilagėlės. Rūšis įrašyta ne tik į Lietuvos raudo­ nąją knygą, bet saugoma visoje Europos Sąjungoje, jų apsaugai steigiamos saugomos teritorijos. Pava­ sarį vėjalandės šilagėlės išskleidžia didelius, sodriai mėlynus ar mėlynus su violetiniu atspalviu žiedus.

Daug kur vėjalandžių šilagėlių nebeliko arba labai sumažėjo dėl žmonių kaltės – nuskynus žiedus, ši­ lagėlės nebegali daugintis. Apskritai šilagėlės labai įnoringos. Joms tinka tik nerūgštūs, geriausia kar­ bonatingi smėlynai, reikia nemažai šviesos. Subren­

dę šilagėlių vaisiai įsigręžia į dirvožemį ir tada sėk­ los sudygsta. Jeigu visą žemę dengia vešli samanų ar nuokritų danga, sėklos nepasiekia dirvožemio ir nesudygsta arba išaugęs daigas žūva.

Dzūkijos kopų papėdėse ir šiek tiek praardytuo­ se šlaituose auga dar vieni įdomūs augalai – lietuvi­ nės naktižiedės. Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą ir 2009 m. su jos atvaizdu buvo išleista pro­ ginė 50 litų sidabrinė moneta. Skaisčiai rausvais žie­ dais žydintis augalas ne veltui pavadintas lietuvine naktižiede. Rūšis paplitusi tik Pietų Lietuvoje, Dzūki­ jos smėlynuose, ir šiaurinėje Baltarusijos dalyje. Žemyninių kopų esama ir kitose Lietuvos vie­ tose. Daugelis jų saugomos geomorfologiniuose draustiniuose. Prieš tūkstančius metų, netrukus po paskutiniojo ledynmečio, supustytų ir dabar mišku apaugusių kopų galima pamatyti Jurbarko r., ne­ toli Viešvilės rezervato, Karšuvos girios glūdumoje esančiame Kaskalnio geomorfologiniame draus­ tinyje. Įspūdingų kopų yra Nemuno pakrantėse, Rambyno regioniniame parke.

21

u p ė s

!

Skroblus – šaltinių upė Va­r ė­N oS­r.,­ Mar­c iN­k o­N ių­Se­N iū­N i­ja, ­Dzū­k i­j oS­Na­c io­N a­L i­N iS­ Par­k aS­ il­gis­–­17,3­km Ba­sei­no­plo­tas­–­76,1­km2

S

krob­lus­ yra­ vie­nas­ iš­ pa­čių­ įdo­miau­sių­ ir­ pa­slap­tin­giau­sių­ Lie­tu­vos­ upe­lių.­ Upe­lio­ iš­ta­kos­ yra­ Mar­gio­nių­ kai­mo­ pa­kraš­ty­ je­ –­ įdo­miais­ pa­sa­ko­ji­mais­ ir­ le­gen­do­mis­ api­pin­tas­ „Bo­bos­ dar­žo“­ šal­ti­nis,­ ku­rio­ van­de­nys­srū­va­iš­gi­lių­po­že­mių.­Skrob­laus­ver­smės­ pa­skelb­tos­ gam­tos­ pa­min­klu.­ Nu­vin­gu­ria­vęs­ 17,3­ km,­Skrob­lus­tarp­Pu­vo­čių­ir­Tras­nin­ko­kai­mų­sa­vo­ šal­tus­van­de­nis­įlie­ja­į­Mer­kį.

Saniai Saniai SėdėdavuSi prie to šalcinio sena moteriškė ir laukdavusi, kol jame vaikai iš­ plauks. Tuos vaikus moteriškė atiduodavo rūpin­ tis geroms kaimo šeimoms. Tačiau po kiek laiko dvi panelės sugalvojo, jog kaime per daug vaikų atsirado ir bandė angą to šalcinio su kartimi už­ kirsti. Nepavykus to padaryti jos tiesiog užritino akmenį ant tos angos ir kaime sumažėjo vaikų.

Bobulė (priėmėja) ataidavusi prieg šalcinėlio ir laukdavusi, kol nuteka vandenai, o paskum, ne­ žinia kadu atsveria paslaptingos duralės, katrų neragėc, jir išplaukia lėlukas. Bobulė susgauna tų vaikelį, numazgoja, suvynioja ir neša namopi, kur jį mylės jir augys...

2 1

3

1.­krištolo­skaidrumo­Skroblaus­vanduo.

2.­Per­Skerdzimų­pievas­ramiai­sruvenantis­Skroblus.

3.­Pakrančių­pievelėse­žydi­plačialapės­gegūnės.

78

Prie­pat­iš­ta­kų­Skrob­lus­yra­siau­ras,­ma­žiau­nei­ 1­m­plo­čio­upe­liu­kas,­ku­riuo­kiek­vie­ną­se­kun­dę­pra­ te­ka­vi­du­ti­niš­kai­po­8­lit­rus­le­do­šal­tu­mo­van­dens.­ Te­kė­da­mas­ to­lyn­ nuo­ Mar­gio­nių­ kai­mo,­ Skrob­lus­ pa­ma­žu­pla­tė­ja,­nes­į­jį­įsi­lie­ja­vis­nau­jų­ir­nau­jų,­di­ de­lių­ir­ma­žų­šal­ti­nių­van­de­nys.­Prieš­pat­Du­bi­nin­ko­ kai­mą­Skrob­laus­van­de­nis­dar­pa­pil­do­per­pu­šy­nus­ ati­te­kė­ju­sio­ma­žo,­vos­3,6­km­il­gio­Ber­ši­bar­kos­upe­ lio­ (kai­ kas­ jį­ va­di­na­ Du­bu­rių­ upe­liu)­ van­de­nys.­ iki­ Mer­kio­ at­sru­ve­nu­sio­ Skrob­laus­ de­bi­tas­ jau­ sie­kia­ 700­lit­rų­per­se­kun­dę.­Lie­tu­vo­je­ki­to­to­kio­trum­po­ ir­to­kio­van­de­nin­go­upe­lio­nė­ra. ko­dėl­Skrob­lus­toks­van­de­nin­gas?­Vie­na­iš­svar­ biau­sių­prie­žas­čių,­ko­dėl­Skrob­lus­yra­van­de­nin­gas­ ir­net­karš­tą­va­sa­rą,­kai­ki­ti­upe­liai­ge­ro­kai­nu­sen­ka,­ jis­ ma­žai­ te­nus­lūgs­ta,­ yra­ jį­ mai­ti­nan­tys­ šal­ti­niai­ ir­ ver­smės.­Upe­lio­pa­kran­tė­se,­tai­to­liau,­tai­ar­čiau­va­ gos,­yra­įvai­raus­dy­džio­ver­smių­ir­šal­ti­nių.­Di­džiau­ si,­be­jau­mi­nė­to­„Bo­bos­dar­žo“­šal­ti­nio,­duo­dan­čio­ pra­džią,­ yra­ ka­pi­niš­kių­ kai­me­ esan­tys­ Sa­mar­do­tiš­ kių­ ir­ Čirkš­tų­ šal­ti­niai,­ aukš­ta­kal­nio­ kai­me­ –­ aukš­ tų­jų­šal­ti­nis­(kar­tais­aukš­ta­kal­nio­Bro­niaus­šal­ti­niu­ va­di­na­mas),­ rud­nios­ kai­me­ –­ ku­bil­ny­čios­ šal­ti­nis.­ Nie­kas­ne­su­skai­čiuos,­kiek­ma­žų­šal­ti­nė­lių,­ver­smių­ ir­ ver­sme­lių­ van­de­nis­ pluk­do­ į­ Skrob­lų.­ Dėl­ to­ net­ ir­karš­čiau­sią­va­sa­rą­Skrob­laus­van­duo­iš­lie­ka­la­bai­ šal­tas,­o­šal­čiau­sio­mis­žie­mo­mis­upe­lio­ne­su­kaus­to­ le­das.­Skrob­laus­van­duo­skaid­rus­ir­ty­ras.­Už­su­kę­į­ Du­bi­nin­ko­kai­mą­vel­tui­ieš­ko­si­te­šu­li­nių.­Čia­jie­ne­ rei­ka­lin­gi,­ nes­ žmo­nės­ van­de­nį­ nuo­ se­nų­ lai­kų­ se­ mia­tie­siai­iš­upe­lio.

Ne­daug­kur­ki­tur­Lie­tu­vo­je­ga­li­ma­ste­bė­ti­su­fo­ zi­jos­reiš­ki­nius,­o­tiek­daug­ir­to­kių­įspū­din­gų­su­fo­ zi­nių­cir­kų,­ko­kie­yra­prie­Skrob­laus,­dau­giau­tik­rai­ nie­kur­ne­pa­ma­ty­si­te.­Su­fo­zi­ja­va­di­na­mas­reiš­ki­nys,­ kai­iš­že­mės­sluoks­nių­pra­si­sun­kian­tys­šal­ti­nių­van­ de­nys­ iš­plau­na­ ir­ iš­ne­ša­ smė­lin­gas­ nuo­gu­las.­ Dėl­ to­ šlai­tuo­se­ su­si­da­ro­ kra­te­rius­ pri­me­nan­tys,­ daž­ niau­siai­pu­sės­pil­tu­vo­pa­vi­da­lo­du­bu­riai,­ku­rių­dug­ ne­al­ma­šal­ti­niai­ir­te­ka­jų­van­dens­upe­liu­kai.­Se­nų­ su­fo­zi­nių­cir­kų­šlai­tai­ap­au­gę­me­džiais,­o­jau­nes­nių­ daž­nai­bū­na­pli­ki,­su­griū­van­čiu­ir­slen­kan­čiu­klam­

piu gruntu. Įspūdingiausi sufoziniai cirkai yra prie Kapiniškių kaimo, kairiajame Skroblaus krante ir ties Rudnios kaimu.

Skroblaus apylinkės išsiskiria nuostabiais kraštovaizdžiais. Nuo pat ištakų iki Kapiniškių kai­ mo pabaigos Skroblaus slėnis paskelbtas krašto­ vaizdžio draustiniu. Ypač įspūdingi vaizdai atsive­ ria nuo aukšto šlaito dešiniajame Skroblaus krante ties Kapiniškiais. Abipus upės plyti žemapelkės, dzūkų vadinamos Skerdzimų pievomis. Žemapel­ kės nepaprastai turtingos retų rūšių augalų. Jose auga Lietuvoje ir visoje Europoje retos pelkinės uolaskėlės. Vasaros pradžioje čia pražysta daugy­ bė puošnių gegužraibinių šeimos augalų. Vargu ar kur kitur Lietuvoje tokiame nedideliame plote įmanoma aptikti beveik visas šalyje paplitusias ge­ gūnes. Pelkės pakraščius juosiančiose pievose pa­ sitaiko plačialapių gegūnių, žemapelkėse – gausu raudonųjų ir baltijinių, kiek rečiau pasitaiko gelsvų­ jų gegūnų. Ypač įdomūs augalai tose vietose, kur kalkingas dirvožemis. Šlaitų pievelėse auga raudo­ nieji garbeniai, didžiažiedės juodgalvės, tamsiala­ piai skiautalūpiai, žalsvažiedės naktižiedės.

Prie Dubininko kaimo Skroblaus pakrantėse ply­ ti smėlynai, kuriuose, be visiems smėlynams įprastų augalų, galima pamatyti ir vieną iš nedaugelio Lietu­ voje endeminių rūšių – Gorskio pūtelį. Poledynmečiu susidariusi rūšis paplitusi tik pietinės Lietuvos dalies ir Baltarusijos šiaurinės dalies smėlynuose.

Nemažas Skroblaus ruožas – nuo Kapiniškių kaimo šiaurinio pakraščio ir beveik iki Dubininko kaimo – paskelbtas Skroblaus gamtiniu rezervatu.

Jo tikslas – išsaugoti unikalų pralaužtinio kanjoninio slėnio gamtinį kompleksą, Skroblaus upelio hidrog­ rafinę struktūrą ir hidrologinį režimą. Ypač įspūdin­ ga nedidelė Kubilnyčios pelkė, esanti šiauriniame Rudnios kaimo pakraštyje, kairiajame Skroblaus krante. Iš tikrųjų ji panaši į kubilą – matyt, susidarė seno sufozinio cirko vietoje.

Tarp Kapiniškių ir Rudnios kaimų yra išlikusių senovinės geležies liejyklos pėdsakų.

Skrobluje, kaip ir kitose šaltose, švariose upė­ se, gyvena upėtakiai, veisiasi mažosios nėgės. Kai kuriose upelio pakrantės vietose išlikę senų drevė­ tų medžių, kuriuose įsikuria reti paukščiai – žalvar­ niai, kukučiai, uldukai.

79

u p ė s

!

Ūla – upė grobikė I ­tA­K oS­ BAL­tA­r U­S I­J o­J e,­ Pe­L e­S oS­APy­L IN­K ė­S e,­ Į­Mer­K Į­Įte­K A­VA­r ė­N oS­r.­ tIeS­MAr­D A­S A­V o­ KAI­M U

2 1

3

1.­ Ant­kadagio­šakos­ilsisi­geltonžiedis­ ­ kordulegastras.

2.­ Vaizdingi­Ūlos­vidurupio­slėniai.

3.­ Ūla­plaukiantys­poilsiautojai­dažnai­sustoja­ ­ prie­Ūlos­akies­šaltinio.

86

P

er­Dzū­ki­jos­smė­ly­nus,­miš­kus­ir­pel­kių­pa­ kraš­čiais­sru­ve­nan­ti­Ūla­yra­vie­na­iš­vaiz­ din­giau­sių­ir­įdo­miau­sių­Lie­tu­vos­upių.­ Ūlos­ iš­ta­kos­ yra­ Bal­ta­ru­si­jo­je,­ Gar­ di­no­ sri­ty­je,­ Pe­le­sos­ apy­lin­kė­se.­ tiks­liai­ nustatyti, kur ji prasideda, sunku, nes tose vietose daug­pel­kių,­ba­lų­ir­me­lio­ra­ci­jos­ka­na­lų.­te­kė­da­ma­ šiau­rės­ kryp­ti­mi,­ Ūla­ Lie­tu­vos­ te­ri­to­ri­ją­ pa­sie­kia­ į­ pie­tus­nuo­Du­bi­čių.­Iš­pra­džių­te­kė­ju­si­į­šiau­rę,­ties­ Du­bi­čiais­Ūla­pa­su­ka­į­šiau­rės­va­ka­rus,­pas­kui­ties­ Krokš­lio­kai­mu­dar­kar­tą­da­ro­vin­gį­į­šiau­rę,­o­nuo­ rud­nios­ kai­mo­ vėl­ pa­su­ku­si­ į­ šiau­rės­ va­ka­rus­ taip­ te­ka­iki­pat­san­ta­kos­su­Mer­kiu.­Nuo­tos­vie­tos,­kur­ tiks­liai­ži­no­ma,­kad­pra­si­de­da­tėk­mė,­iki­žio­čių­Ūla­ sru­ve­na­84,4­km.­ Ne­to­li­Du­bi­čių­į­Ūlą­įte­ka­Kat­ra,­tiks­liau­pa­sa­kius,­ vie­na­ Kat­ros­ upės­ da­lis,­ te­kan­ti­ į­ ry­tus.­ Ūla­ spar­čiai­ gi­li­no­ va­gą,­ grau­žė­si­ gi­lyn,­ vin­gia­vo­ į­ šo­nus.­ XIX­ a.­ vi­du­ry­je­(kai­kur­nu­ro­do­ma,­kad­1841­m.­per­smar­kų­ pa­va­sa­rio­ po­tvy­nį)­ van­duo­ ga­lu­ti­nai­ pra­ar­dė­ abie­jų­ upių­ba­sei­nų­ta­ko­skyrą­ir­van­duo­iš­Kat­ros­in­ta­ko­Du­ bės­ėmė­te­kė­ti­į­Ūlą.­Vė­liau­Ūlos­link­ėmė­sru­ven­ti­ki­ tas­Kat­ros­in­ta­kas­Pe­le­sa,­o­pas­kui­į­ją­pa­su­ko­Kat­ros­ aukš­tu­pio­ir­dar­ke­lių­ne­di­de­lių­in­ta­kų­van­duo.­Nuo­to­ lai­ko­410­km²­Kat­ros­ba­sei­no­ati­te­ko­Ūlai.­Štai­dėl­ko­ ji­ne­re­tai­va­di­na­ma­gro­bi­ke!­Iki­šiol­Ūla­la­bai­ne­ra­mi­ upė­–­nuo­lat­plau­na­ir­ar­do­bi­rius­smė­lė­tus­kran­tus,­ prie­jos­yra­ne­ma­žai­vaiz­din­gų­smė­lė­tų­skar­džių.

Ūlos­ ba­sei­no­ po­ky­čiai­ la­bai­ pa­kei­tė­ abi­ upes.­ Da­lį­Kat­ros­ba­sei­no­už­gro­bu­sios­Ūlos­ba­sei­no­plo­tas­ pa­di­dė­jo­62­proc.­(iki­752,9­km2),­o­van­de­nin­gu­mas­–­ 63­proc.­Kat­ros­ba­sei­no­plo­tas­su­ma­žė­jo­23­proc.,­o­ van­de­nin­gu­mas­–­27­proc.­Bet­čia­dar­ne­vis­kas.­Ūlos­ ba­sei­ne­ esan­čių­ di­džiau­sių­ eže­rų­ plo­tas­ su­ma­žė­jo­ net­95­proc.­Smar­kiai­pa­ki­to­Ūlos­nuo­tė­kis.­Pa­si­kei­ tus­ba­sei­nui,­per­me­tus­ji­į­Mer­kį­ėmė­pluk­dy­ti­maž­ daug­100­mln.­m3­van­dens­dau­giau,­ne­gu­pluk­dė­iki­ tol,­ o­ jos­ ba­sei­no­ eže­ruo­se­ esan­čio­ van­dens­ kie­kis­ su­ma­žė­jo­be­veik­30­mln.­m3.­Da­bar­Ūla­į­Mer­kį­per­ se­kun­dę­vi­du­ti­niš­kai­at­ne­ša­po­5,58­m³­van­dens.

Už­ ke­lių­ ki­lo­met­rų­ nuo­ Pa­uo­su­pės­ kai­mo­ Ūla­ iki­pat­žio­čių­te­ka­per­Dzū­ki­jos­na­cio­na­li­nį­par­ką.­Iš­ pra­džių­be­veik­vi­są­slė­nį­už­ima­šla­pia­sal­pa,­ku­rios­ pa­kraš­čiuo­se­ ver­čia­si­ šal­ti­niai.­ Nuo­ Zer­vy­nų­ ji­ sru­ ve­na­per­siau­rą­slė­nį­su­sta­čiais,­la­bai­vaiz­din­gais,­ vie­to­mis­ar­do­mais­šlai­tais.­tarp­Zer­vy­nų­ir­Man­čia­ gi­rės­de­ši­nia­ja­me­Ūlos­kran­te­yra­du­eže­rai­–­Mekš­ ri­nis­ir­Iš­rū­gi­nis.­Į­Ūlą­iš­Iš­rū­gi­nio­te­ka­to­kio­pat­var­ do­ upe­lis.­ Slė­ny­je­ tarp­ Man­čia­gi­rės­ ir­ Žiū­rų­ kai­mų­ ver­čia­si­la­bai­įdo­mus­šal­ti­nis­–­Ūlos­akis.­ Ap­link­Ūlą­ve­šan­čiuo­se­miš­kuo­se,­šlai­tuo­se,­slė­ nio­ pie­vo­se­ au­ga­ ne­ma­žai­ re­tų­ au­ga­lų.­ Kai­ ku­rių­ iš­ jų,­pa­vyz­džiui,­Gors­kio­pū­te­lio,­nie­kur­ki­tur­Lie­tu­vo­je­ ne­pa­ma­ty­si­te,­ tik­ Dzū­ki­jos­ na­cio­na­li­nia­me­ par­ke­ ir­ jo­pri­ei­go­se.­Gors­kio­pū­te­lis­yra­en­de­mi­nė­rū­šis,­pa­ pli­tu­si­tik­Pie­tų­Lie­tu­vo­je­ir­Bal­ta­ru­si­jos­smė­ly­nuo­se.­ Sau­suo­se­at­vi­ruo­se­ar­re­to­mis­pu­ši­mis­ap­au­gu­siuo­ se­šlai­tuo­se­au­ga­smil­ty­ni­niai­gvaz­di­kai,­tam­sia­la­piai­ skiau­ta­lū­piai,­vė­ja­lan­dės­ši­la­gė­lės,­pel­kė­se­ir­šla­pio­ se­ pa­krū­mė­se­ ga­li­ma­ pa­ma­ty­ti­ pel­ki­nių­ uo­las­kė­lių­ ir­ mė­ly­nų­jų­ pa­le­mo­nų.­ Pa­kran­tė­se­ ir­ ap­lin­ki­niuo­se­ miš­kuo­se­ gy­ve­na­ ne­ma­žai­ re­tų­ paukš­čių.­ Kar­tais­ ga­li­ma­iš­vys­ti­spal­vin­gų­tul­žių,­žal­var­nių.­Ūlos­upės­ at­kar­pa­že­miau­rud­nios­yra­įra­šy­ta­į­eu­ro­pi­nės­svar­ bos­bu­vei­nių­ap­sau­gai­skir­tų­te­ri­to­ri­jų­są­ra­šą­–­jo­je­ sau­go­mos­ūd­ros­ir­ma­žo­sios­nė­gės. Ūlos­ pa­kran­tė­se­ žmo­nės­ ap­si­gy­ve­no­ dar­ ak­ mens­am­žiu­je.­Įvai­rio­se­vie­to­se­ras­ta­to­lai­ko­tar­pio­ gy­ven­vie­čių­ir­sto­vyk­lų­lie­ka­nų.­Ne­ma­žiau­įdo­mūs­ ir­ da­bar­ti­niai­ kai­mai,­ daug­ kur­ iš­lai­kę­ šiam­ kraš­tui­

bū­din­gą­ar­chi­tek­tū­rą.­Vien­po­Zer­vy­nų­kai­mą­ga­li­ ma­va­lan­dų­va­lan­das­klai­džio­ti­ir­gė­rė­tis­pa­pras­tu­ dzū­kiš­kų­ tro­be­sių,­ se­no­viš­kų­ dar­že­lių,­ pa­ke­lė­se­ sto­vin­čių­kry­žių­ža­ve­siu.­Įdo­mūs­ir­ki­ti­et­no­gra­fin ­ iai­ kai­mai­–­Man­čia­gi­rė,­Žiū­rai,­Tra­kiš­kiai­ir­Pa­ū­liai.

Nuo­se­niai­Ūlą­gar­bi­na­van­dens­tu­riz­mo­mė­gė­ jai.­Juos­vi­lio­ja­ne­tik­ver­žli­upės­tėk­mė,­ga­na­šal­tas­ skaid­rus­van­duo,­bet­ir­kil­pų,­vin­gių,­po­sū­kių­ir­kliū­ čių­gau­sa.­Plau­kian­tiems­bai­da­rė­mis­ne­vie­no­je­vie­ to­je­ke­lią­už­tve­ria­iš­vir­tę­me­džiai­ar­sek­lu­mos.­Pa­si­ ren­gu­siems­plauk­ti­ne­ga­li­ma­pa­mirš­ti,­kad­Dzū­ki­jos­ na­cio­na­li­nia­me­par­ke­Ūla­plauk­ti­lei­džia­ma­nuo­ge­ gu­žės­1­d.­iki­spa­lio­1­d.­ir­tik­bai­da­rė­mis.­Per­die­ną­ upe­lei­džia­ma­pra­plauk­ti­ne­dau­giau­kaip­100­bai­ da­rių,­bet­prieš­plau­kiant­rei­kia­su­mo­kė­ti­mo­kes­tį.­ Į­kran­tą­iš­lip­ti­ga­li­ma­tik­nu­ro­dy­to­se­vie­to­se.­To­kių­ ri­bo­ji­mų­ima­ma­si­sie­kiant­ap­sau­go­ti­leng­vai­pa­žei­ džia­mas­upės­ir­jos­pa­kran­čių­eko­sis­te­mas.

87

v i e to v ė s

Raigardas – Čiurlionio atvertas paslaptingas slėnis DRuS Ki NiN Kai, Rai GaR Do KRa o vaiz Džio DRauS Ti NiS

1 2

3

4 5

1. Raigardo slėnis.

2. žydi šakotasis šiaudenis.

3. Didysis margasis genys.

4. Raigardo kalvų pušys tuoj pažers sporas.

5. Šlaituose auga mūrinės kalnarūtės. > p. 208–209 iš kalvos šlaitų trykštančių šaltinių upeliukai skuba į Nemuną.

206

K

iek daug mūsų krašte vietų, kurių garsas sklinda ne vienai kartai. Štai panemu­ nių kaime Lipliūnuose pasakojama, kad kažkada, prieš šimtą metų, čia ateida­ vo gražus jaunikaitis, kuris mėgdavo su merginomis dainuoti liaudies dainas, kuris vaikščiojo kalvomis, žiūrėjo į tolius, svajojo ir piešė. Nuo vienos kalvos šlaito Mikalojus Konstantinas Čiurlionis įsižiū­ rėjo Raigardą – slėnį su toly dunksančiom kalvom, miško salom, žaliuojančiom ir geltonuojančiom pie­ vom, su gaiviai mėlyna upelio gysla. 1907–1908 m. gi­ mė garsusis jo triptikas „Raigardas“, ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai paskleidęs šį vardą ir paskatinęs atsigręžti į nepaprastą gamtos ilgai kurtą stebuklą.

Raigardas – dešiniajame Nemuno krante, už 5 km į pietus nuo Druskininkų išsidriekęs 5 km ilgio ir 4 km pločio slėnis. Geriausiai jis matomas nuo Druski­ ninkų–Gardino kelio: tereikia sustoti ir pro senas pu­ šis pažvelgti ten, kur kažkada žvelgė Čiurlionis. Nenu­ sivilk, keleivi, tas vaizdas dabar kitoks – žemumoje, pačioj slėnio apačioje jau pakilo medžių viršūnės, pa­ čiam slėnio dubury kitas pievų ir kalvelių margumy­ nas. Čiurlionis savo paveikslą tapė taip pat ne „iš na­ tūros“, jis kūrė ir svajojo... Tenesumenkina įspūdžio pirmas vaizdas. Daug vertesnė už pirmą įspūdį yra Raigardo kilmė, jo sandara ir, žinoma, istorija.

Raigardas atsirado maždaug prieš 5000 metų, kai Nemuno vingis skverbėsi vis gilyn į aukštą krantą.

Slėnį formavo trys gamtos jėgos, stichijos – žemės plutos grimzdimas (tektonika), Nemuno vagos gi­ lėjimas, jos vietos kitimas bei upės krantų ardymas (erozija) ir požeminių srovių išnešamos smėlio nuo­ gulos (sufozija). Šiandien regimą Raigardo slėnį kū­ rė ir nuosėdų nuogulos, Nemuno sąnašos (aliuvis) ir durpių klodai bei vėjo supūstos smėlio kopos.

Mokslininkai teigia, kad po dabartiniu slėniu glūdi pusės milijono metų senumo upės slėnis, ku­ rį gal 5 kartus vis padengdavo ledynai. Kiekvienam jų tirpstant, maišėsi morena, buvo klojami smėlio ir molio, kreidos sluoksniai, tačiau kitas ledynas neš­ davo naujas permainas. Paskutinio ledyno kraštas prieš 20 tūkstančių metų buvo ten, kur dabar yra

!

šiaurinis slėnio krantas – čia nusėdo atneštos kieto molio nuogulos. Pietiniam ir rytiniam šlaituose liko 35 m smėlio storymė.

Raigardo slėnyje galima surasti daugelį Nemuno vagos kitimo ženklų. Kai prieš 10 000 metų Nemunas išgraužė giliausią vagą, slėnyje liko ežerais virtusios senvagės, išliko smėlio kopos, kurias lygino, pus­ tė vėjai. Įspūdingiausias to laikmečio darinys – apie 750 metrų skersmens sufozinis cirkas, didžiausias Lietuvoje. Nuo jo kranto iš 35 m aukščio žvelgia­ me į Raigardą. Beje, pačiam slėny, kaip ir Čiurlionio triptike, mėlynuoja Kubilnyčios upelis, surenkantis daugelio šaltinių, trykštančių iš cirko pašlaičių, van­ denį. Raigardo slėny mėlynuoja Nemunykščio lan­ kas, Dvarnas, o toly – Nemunas. Slėnio tolumoje kyši Baltasis ir Juodasis kalnai, Gražiškių kalnelis, boluoja šlaite sutūpusios Švendubrės kaimo sodybos.

Jeigu nuo Raigardo aukšto kranto pažvelgsime žemyn, po savo kojomis, išvysime kilpinėjančias šal­ tinių sroves – mažus upeliukus. vasarą jie pradingsta tarp augalų vešlumo, pavasarį juos apsupę mėlynuo­ jančios žibuoklės, geltoni blužnučių lopai. iš po smėlio virvantys šaltiniai ardo krantus, šie byra, yra, šliaužia žemyn, nusinešdami ir šlaite augančius medžius.

Ten, apačioje, samanom aptekusiam srovių la­ birinte, darbuojasi bebrai, saugo vandenį savo na­ mams ir neskuba jo atiduoti Kubilnyčiai. Pavasarį čia anksti sugrįžta paukščiai, nes saulės šildomam šlaite pirmiausiai atsiveria protirpos. visą pavasarį Raigar­ dui suokia strazdai, gieda raudonuodegės, vasarą virš slėnio sparnus mankština sketsakaliai, išdidžiai praplaukia jūrinis erelis ar juodasis gandras. visai čia pat – valstybės siena su Baltarusija, bet paukščiams ir pačiam Ragardui tai įtakos nedaro.

Raigarde ir jo pakraščiuose archeologai aptiko 19 senovinių gyvenviečių liekanas. Matyt, ši vieta prie Nemuno patiko mūsų protėviams, o jų palikuonys, nors ir skriaudžiami dažnų didžiosios upės potvynių, sugebėjo čia išlikti, įkurti gyvenvietes ir visą slėnį api­ pinti padavimais ir sakmėmis. Jis nebuvo pamirštas meno žmonių, dailininkų, rašytojų. Čia be M. K. Čiur­ lionio lankėsi ir v. Krėvė, ir dailininkas a. Švėgžda.

Moks­li­nin­kai­ban­dė­su­ras­ti­Rai­gar­do­var­do­pa­ aiš­ki­ni­mą.­Kai­kas­ma­nė,­kad­jis­sie­ti­nas­su­ro­ju­mi,­ ro­jaus­ mies­tu.­ Ta­čiau­ eti­mo­lo­giš­kai­ jo­ var­do­ pras­ mė­ki­to­kia:­tai­pel­kės,­dum­bli­no­van­dens­ir­gy­ven­ vie­tės,­ tvir­to­vės­ pras­mių­ sam­plai­ka.­ Tai­gi,­ Rai­gar­ das­–­tai­prie­pel­kės,­ty­vu­liuo­jan­čios­slė­ny­je,­esan­ti­ gy­ven­vie­tė­ar­mies­tas.­ 207

ATrASKIME Ir PAĹ˝INKIME LIETUVOS GAMTOS STEbUKLUS! • aukĹĄÄ?iausios kalvos, giliausios daubos • ilgiausios upÄ—s ir paslaptingi upeliukai • ÄŻspĹŤdingiausi eĹžerai ir maĹži, bet nepaprasti eĹžerÄ—liai • legendiniai ĹĄaltiniai ir stebuklingos versmÄ—s • ir gerai Ĺžinomos, ir maĹžai girdÄ—tos vietovÄ—s • per amĹžius garbinami akmenys ir medĹžiai • bekraĹĄtÄ—s girios ir nedideli, bet slÄ—piningi miĹĄkeliai • ÄŻdomiausi ir bauginantys gamtos reiĹĄkiniai • nepaprastas augalĹł ir gyvĹŤnĹł gyvenimas • daugiau nei 700 nuotraukĹł • 90 ĹžemÄ—lapiĹł

TapkiTe knygĹł klubo nariu! t /FNPLBNBT LOZHÇ˝ LBUBMPHBT LJFLWJFOÇŒ LFUWJSUÇ t /BVKBVTJPT JS QPQVMJBSJBVTJPT LOZHPT t :QBUJOHJ QBTJÇźMZNBJ t ,OZHÇ˝ QSJTUBUZNBT Ç OBNVT EBSCPWJFUÇ— BS QBĂ?UÇŒ *OGPSNBDJKPT UFJSBVLJUÇ•T OFNPLBNV UFM XXX LOZHVLMVCBT MU

www.almalittera.lt