LIETUVA 101- Žemaitija

ZIGMANTAS GUDŽINSKAS SELEMONAS PALTANAVIČIUS

lietuva 101

Gamtos stebuklas

pav i r š i u s !

Medvėgalis – aukščiausia Žemaitijos kalva Ši LA Lės r., APiE 8 KM Į ŠiAu rės VA KA rus Nuo KALTi Nė Nų ir 12 KM Į PiE Tus Nuo VAr Nių, EN Dri KAVo K., VAr Nių rE Gio Ni Nis PAr KAs

2 1

3

4

1. Keistuolis paprastasis gegužvabalis.

2. Pilies kalnas nuo Medvėgalio viršūnės.

3. Šlaitų pievose pavasarį geltonuoja pavasarinės raktažolės.

4. Pietinis Medvėgalio šlaitas apaugęs medžiais.

26

A

ukščiausia Žemaitijos kalva – Medvė­ galis, stūksanti Šilalės r., maždaug už 8 km į šiaurės vakarus nuo Kaltinėnų, pietrytiniame Varnių regioninio par­ ko pakraštyje, tarp išskirtinių Lietu­ vos kalvų užima tryliktąją vietą. Jo viršūnė iškilusi į 234,6 m aukštį. Taigi Medvėgalis už pačią aukščiausią Lietuvos kalvą Aukštoją žemesnis 59,2 m. Nepaisant to, mažai kuri kita kalva susijusi su tokia gausybe is­ torinių įvykių kaip Medvėgalis. sunku net suskaičiuo­ ti, kiek apie jį pasakojama įdomiausių legendų ir pa­ davimų, kiek daug gražių žodžių apie jį pasakyta!

Medvėgalis ne tik aukščiausia Žemaitijos kal­ va, bet ir piliakalnis. Jis turi dvi viršūnes. Manoma, kad aukštesnioji Medvėgalio viršūnė yra natūrali, o žemesnioji pietinė – piliakalnis. Žemesnioji dalis dar vadinama Pilies kalnu. Pirmą kartą Medvėgalio pilis kryžiuočių kronikose (ten ji vadinama castrum Me­ dewagilin) aprašyta 1316 m. Tuo metu kryžiuočiai Medvėgalio pilies nepuolė, bet žinoma, kad kry­ žiuočių ordino kariuomenės pilį puolė net 20 kartų.

Pirmą kartą kryžiuočiai Medvėgalio pilies gynėjus, kurių buvo maždaug 6000, po atkaklių mūšių įvei­ kė 1329 m. vasario 1 d. ir sudegino stovėjusią pilį. užpuolikai kraštą nusiaubė, o vietos gyventojus pa­ krikštijo. sakoma, kad tada žemaičiai pasižadėjo lai­ kytis katalikų tikėjimo, tačiau jau po kelių mėnesių jie atsisakė įžadų ir vėl grįžo prie pagonybės.

Medvėgalis, kaip ir kitos netoliese stūksančios aukštos Žemaičių aukštumos kalvos – Šatrija, Girgž­ dūtė, sprūdis, Moteraitis, Kietkalnis, Žiogriakalnis,

spingė, Bėkšvė – sudaro takoskyrinį kalvyną, kuris iš rytų pusės juosia per aukštumą nusitęsusį didžių­ jų duburių ruožą. Kalvyną sudaro ledyninės kilmės kalvos iš sluoksniuoto smėlio, žvirgždo arba prie­ smėlio, kuriuos dengia moreninis priemolis.

Medvėgalio, kaip ir kitų aukštų kalvų šlaituose išlikę nemažai natūralių pievų, kurios vasarą pasi­ puošia įvairiaspalviais žiedais. sausuose ir gerai įšil­ domuose kalvų šlaituose augančius pievų augalus lanko daugybė spalvingų drugių. Varnių regioni­ niame parke iki šiol užregistruota 385 rūšių drugių.

Kelių rūšių drugiai, tokie kaip rudakis satyriukas, juodasis apolonas, taiginis dirvinukas ir kt., įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Į šiaurės vakarus nuo Medvėgalio telkšo di­ džiausias Žemaitijoje natūralus Lūksto ežeras ir ge­ rokai už jį mažesnis Paršežeris. Abu ežerus jungia sietuvos upelis, garsėjantis senovine kūlgrinda.

Nuo Medvėgalio visais metų laikais atsiveria nuostabūs Žemaičių aukštumos kraštovaizdžiai.

Jeigu giedra ir oras skaidrus, žvelgiant nuo jo viršū­ nės galima patirti nenusakomą erdvės pojūtį, visai kitokį, negu lankantis aukštuose kalnuose, pamaty­ ti daugybę stūksančių kalvų ir netgi į šiaurę už maž­ daug 30 km esančią Šatriją, o įdėmiai pasižvalgius galima suskaičiuoti net 14 bažnyčių bokštus.

Vietovardžių specialistai teigia, kad aukščiau­ sios Žemaitijos kalvos pavadinimas kilęs iš upės var­ do. Manoma, kad rėvomis tekėjęs upelis Medva ar Medvė, todėl ir pati kalva pravadinta Medvėgaliu.

Pasak Padavimo, kitados Medvėgalio viršū­ nėje buvusi galinga pilis. Kartą ją apsupo bega­ lės geležimi ginkluotų priešų. Jų įveikti negalėjo net narsiausi pilies gynėjai, todėl prireikė šauktis pagalbos. Ilgai niekas nedrįso eiti per geležinį apgulties žiedą, bet atsirado dvi merginos, kurios pilies valdovui pasakiusios: „Mudvi galiva.“ Joms pavykę nakties metu prasmukti iš apsupties, pakviesti pagalbą ir pilis buvo išvaduota. Nuo to laiko kalną imta vadinti Medvėgaliu.

sakoma, kad amžių amžius Medvėgalis išliko nenugalėtas, pilies įgula nemirusi. Ji tik į kalną suėjusi. Ir dabar naktimis galima girdėti ragų trimitavimą pilyje. Kartais pilis vėl iškylanti iš kalno ir skęstanti laužų šviesoje taip pat, kaip savo galybės metais. Tada atsidaro pilies vartai ir iš kalno išjoja raitelių pulkai. Galima girdėti ar­ klių kanopų dundesį ir kovos šūksnius. Prie pilies pasirodo ir priešai – pulkai geležimi kaustytų raitelių. Sakoma, kad kova netyla ligi aušros. Tik patekėjus saulei vėl didingai iškyla ramus, žalių pievų ir miškų apsuptas Medvėgalis.

27

pav i r š i u s

!

Šatrija – ar vien raganų kalnas?

TeL Š Ių r., Luo K ėS SeN., PA Š AT r I J oS K., VAr N Ių re G Io N I N IS PAr K AS

2 1

3

4

1. Vis rečiau pievose ganosi avių kaimenės.

2. Nuo Šatrijos kalno atsiveria Žemaičių aukštumos platybės.

3. Sosnovskio barščiai vieni iš pavojingiausių svetimžemių augalų.

4. Legendinis Šatrijos kalnas.

44

Š

at ri jos kal nas, dar va di na mas Pa šat ri jos pi­ lia kal niu, yra ant ro ji pa gal aukš tį Že mai ti jos kal va. Jo vir šū nė iš ki lu si į 228,7 m aukš tį virš jū ros ly gio. Va ka ri nis ir ry ti nis šlai tai sta tūs, nuo pa pė dės dau giau kaip 25 m aukš čio. Šat­ ri ja tik 5,9 m že mes nė už aukš čiau sią Že mai čių aukš tu­ mos kal vą Med vė ga lį, ku ris stūk so maž daug 30 km į pie tus Var nių re gio ni nia me par ke. Šat ri ja kar tu su ki­ to mis aukš čiu iš si ski rian čio mis kal vo mis su da ro ta ko­ skyrinį kal vy ną, ku ris iš ry tų pu sės juo sia per Že mai čių aukš tu mą nu si tę su sį di džių jų du bu rių ruo žą. Šat ri jos kal nas ir jo apy lin kės, kaip ir vi sa Že mai­ čių aukš tu ma, iš si ski ria iš raiš kin gais kraš to vaiz džiais. Šat ri jos apy lin kė se įsteig tas 813 ha už iman tis Šat ri­ jos kraš to vaiz džio draus ti nis, ku rio tiks las ap sau go­ ti ne tik šių vie tų gam tos, bet ir ar che o lo gi nį pa vel­ dą. Nuo kal vos vir šaus į vi sas pu ses at si ve ria kva pą gniau žian tys vaiz dai: kiek akys už ma to, ban guo ja kal vos su tarp jų įsi ter pu siais slė niais, lau kais, ža liuo­ jan čiais miš kais. Sau lė to mis die no mis ga li ma įžiū rė ti Med vė ga lio kal ną, ga na aiš kiai ma to si Mo te rai tis, Sprū dė, Girgž dū tė ir ki tos aukš tos kal vos. Gra žiau sia čia ru de nį, kai kal vų šlai tuo se au gan čių me džių la pai nu gels ta ir nu raus ta. Ta da iš ryš kė ja ne tik kiek vie nos to lu mo je dunk san čios kal vos, dau bos, vie ni šos so­ dy bos, bet ir at ski rų me džių kon tū rai.

Dau giau kaip prieš 7 de šimt me čius, 1937 m., že­ mai čių po etas Pra nas Ge nys ant Šat ri jos kal no šven­

čiant Že mai čių die nas pa sa kė: „Su Šat ri ja yra su si ju si vi sa se no vės že mai čių mi to lo gi ja, vi sas že mai čių re­ li gi jos pa slap tin gu mas, kul tas. Šat ri ja yra gy vas liu di­ nin kas to, kas Že mai čiuo se yra bu vę. Ji yra pa min klas di džios ir ver tin gos Že mai čių kraš to dva si nės kul tū­ ros.“ Var gu ar ga li ma tiks liau ir iš sa miau api bū din ti Šat ri jos vaid me nį šio kraš to is to ri jai ir kul tū rai. Šat ri jos kal va nuo se nų se no vės bu vo nau do ja­ ma ir kaip pi lia kal nis. Ar che o lo gai, dar XIX a. pir mo­ jo je pu sė je pra dė ję ty ri nė ti šias vie tas, ap ti ko daug ver tin gų ir la bai įdo mių ra di nių. Jie nu sta tė, kad ant Šat ri jos kal no sto vė jo me di nė pi lis, pa pė dė je bū ta ne ma žos gy ven vie tės. 2009 m. pi lia kal nį ir jo pri ei­ gas ty rę ar che ol o gai ap ti ko ug nia vie čių, ge le žies ly­ dy mo at lie kų, žies tos ke ra mi kos šu kių, žie dą, kau­ li nes šu kas, žmo nių ir gy vū nų kau lų ir daug ki to kių ra di nių. Jie ma no, kad kai ku rie ra di niai iš V–VIII a., ki ti – XV a. Ga li bū ti, kad pir mo sios gy ven vie tės kal­ vos pa pė dė je įsi kū rė maž daug II a.

Apie Šat ri ją bu vo su dė ta dau gy bė pa sa ko ji mų, le gen dų ir pa da vi mų. Ne ma žai jų už ra šę tau to sa kos rin kė jai ir kraš to ty ri nin kai. Daž niau siai pa sa ko ja ma, jog kal vą su py lę mil ži nai, bet kal vos pa va di ni mo kil­ mė ir įvy kiai vie naip ar ki taip sie ja mi su ra ga no mis.

Kas met, tre či ą jį lie pos šeš ta die nį, se no jo že mai čių ti kė ji mo tę sė jai ant Šat ri jos šven čia Ga bi jos šven tę.

Ne to li Šat ri jos esan čia me Žy la kių kai me, kaip ir dau ge ly je ki tų Lie tu vos vie tų, įsi vei sę ir vis nau jus plo­ tus už ka riau ja pa vo jin gi in va zi niai au ga lai – Sos nov­ skio barš čiai. Di džiu liai, pa pras tai apie 3 m aukš čio, kar tais net dau giau kaip iki 4 m iš styps tan tys au ga lai ke lia pa vo jų ne tik ap lin kai, bet ir žmo nėms. Iš Kau ka­ zo ki lu sius Sos nov skio barš čius dau giau kaip prieš pu­ sę am žiaus bu vo ke ti na ma au gin ti gy vu lių pa ša rui, bet pa aiš kė jo, kad juo se yra nuo din gų me džia gų, o ant odos pa te ku sios sul tys, vei kiant sau lės spin du liams, ją nu de gi na. Su si da ro pūs lės, sun kiai gy jan čios žaiz dos, o ant pa veik tos odos il gai iš lie ka tam sios dė mės. Sos­ nov skio barš tis įra šy tas į nai kin ti nų sve tim že mių rū šių są ra šą, ta čiau ten, kur jų įsi vei sė, ne taip pa pras ta juos iš nai kin ti. Kiek vie nas su bren dęs barš tis su no ki na ir iš­ bars to tūks tan čius sėk lų, ku rias iš ne šio ja vė jas.

Seniai, labai Seniai po kraštą vaikščiojo milžinai. Jie buvo labai dideli ir stiprūs. Kartą nu­ mirė vieno milžino motina. Sūnus labai gailėjosi jos ir graudžiai verkė. Nuo tų ašarų atsirado eže­ ras Aklaežeriu vadinamas. Paskui milžinas nusi­ movė nuo rankos pirštinę, prisisėmė į ją žemių ir, nunešęs ten, kur gulėjo jo motina, supylė didelį kapą. Tada ir atsirado Šatrijos kalnas.

Senų Senovėje ant vieno kalno susirinkdavo raganos. Jos šokdavo ir linksmindavosi kasnakt, kol užgiedodavo gaidžiai. Vieną naktį jos taip įsismagino, kad nebeišgirdo net sugydusių gai­ džių. Kai patekėjo saulė, jos baisiausiai išsigando, pagriebė savo šatras ir nuskrido. Tik viena raga­ na nerado savo šatros. Ji vis lakstė ir šaukė: „Kur mano šatra?“ Nuo to laiko ir pavadino tą kalną Šatrijos vardu.

45

e ž e r a i !

Lūkstas – ežeras su gintarais TEL­ Ių­R.,­ 5­KM­Į­PIET­VA­K A­R IUS­ NUo­VAR­N Ių,­ VAR­N Ių­RE­G Io­N I­N IS­ PAR­K AS­

1 2

3

1.­­Sekliu­atabradu­nendrės­tolokai­ ­ įsibridusios­į­ežerą.

2.­­Lūksto­gintarai.

3.­­Šiaurinė­ežero­pakrantė.­­

118

P

a­čia­me­Že­mai­ti­jos­vi­du­ry­je,­ne­to­li­se­niau­ svar­biu­ šio­ kraš­to­ ir­ vi­sos­ Lie­tu­vos­ kul­ tū­ros­ cen­tru­ bu­vu­sių­ Var­nių­ ty­vu­liuo­ja­ Lūks­to­ eže­ras.­ Pa­gal­ dy­dį­ Lie­tu­vo­je­ jis­ už­ima­12­vie­tą,­o­Že­mai­ti­jo­je­už­jį­di­des­ nis­ tik­ Pla­te­lių­ eže­ras.­ Ta­čiau­ Pla­te­lių­ eže­ras­ yra­ pa­tvenk­tas,­ to­dėl­ Lūks­tui­ ati­ten­ka­ Že­mai­ti­jo­je­ di­ džiau­sio­ na­tū­ra­laus­ eže­ro­ ti­tu­las.­ Lūks­tas­ gar­sė­ja­ ne­vien­dy­džiu.­Nuo­se­no­eže­ro­pa­kran­tė­se­ran­da­ ma­gin­ta­ro­ir­daž­nai­sa­ko­ma,­kad­jis­vie­nin­te­lis­Lie­ tu­vo­je­eže­ras,­į­kran­tą­iš­me­tan­tis­gin­ta­ro.­ Iš­kur­Lūks­to­eže­re­at­si­ra­do­gin­ta­ro?­Ar­ki­tuo­se­ Lie­tu­vos­eže­ruo­se­nė­ra­gin­ta­rų?­Ge­o­lo­gai­nu­sta­tė,­ kad­Lūks­to­eže­re­ran­da­mą­gin­ta­rą­iš­Skan­di­na­vi­jos­ at­stū­mė­le­dy­nai.­Pa­vie­nių­gin­ta­ro­ga­ba­lė­lių­ran­da­ ma­ ne­ tik­ Lūks­te,­ bet­ ir­ Pla­te­lių,­ Viš­ty­čio,­ Du­sios­ eže­ruo­se,­ taip­ pat­ bu­vu­sių­ prie­le­dy­ni­nių­ ba­sei­nų­ nuo­gu­lo­se­ prie­ Kal­ti­nė­nų,­ Kaz­lų­ Rū­dos,­ Ma­ri­jam­ po­lės,­ Šir­vin­tų,­ Strė­vos.­ Le­dy­nai­ gin­ta­ro­ taip­ pat­ nu­ga­be­no­ į­ kai­ ku­rias­ vie­to­ves­ da­bar­ti­nė­je­ Bal­ta­ ru­si­jo­je­ ir­ Uk­rai­no­je.­ Lūks­to­ eže­ras­ iš­ vi­sų­ iš­si­ski­ ria­ tuo,­ kad­ ja­me­ ap­tin­ka­ma­ kiek­ dau­giau­ gin­ta­ro­ ga­ba­lė­lių­ne­gu­ki­tuo­se­eže­ruo­se.­Di­džiau­sias­ja­me­ ras­tas­gin­ta­ras­bu­vo­14­cm­il­gio­ir­svė­rė­196,4­g.­ Lūks­to­ir­ki­ti­ap­link­Var­nius­esan­tys­eže­rai­telk­ šo­ ga­na­ gi­lia­me­ ir­ vaiz­din­ga­me­ du­bu­ry­je.­ Lūks­to­ plo­tas­yra­1018­ha.­Ei­nant­jo­kran­tais­rei­kė­tų­įveik­ti­ net­19,2­km.­Eže­ro­il­gis­–­6,15­km,­o­pla­čiau­sio­je­vie­ to­je­at­stu­mas­tarp­prie­šin­gų­jo­kran­tų­yra­3,49­km.­ Ne­pai­sant­dy­džio,­Lūks­to­eže­ras­yra­pa­ly­gin­ti­ne­gi­ lus­–­vi­du­ti­nis­gy­lis­yra­3,7­m,­bet­gi­liau­sio­je­vie­to­ je­eže­ro­dug­nas­yra­net­17­m­gel­mė­je.­Į­pie­tus­nuo­ Lūks­to­ telk­šo­ ge­ro­kai­ ma­žes­nis­ Par­še­že­ris.­ Abu­ eže­rus­jun­gia­Sie­tu­vos­upe­lis,­gar­sė­jan­tis­se­no­vi­ne­ kūlg­rin­da.­ Ma­no­ma,­ žie­mą­ ant­ le­do­ bū­da­vo­ krau­ na­mi­ ak­me­nys.­ Pa­va­sa­rį,­ kai­ le­das­ iš­tirp­da­vo,­ ak­ me­nys­grimz­do.­Per­daug­me­tų­taip­bu­vo­su­kur­tas­ po­van­de­ni­nis­ grin­di­nys­ –­ slap­tas,­ tik­ vie­tos­ žmo­ nėms­ži­no­mas­ke­lias­per­pel­kes.

Į­ Lūks­to­ eže­rą­ įte­ka­ Do­man­tas,­ Gar­du­va,­ Un­ gu­rys­ir­dar­trys­be­var­džiai­upe­liai,­o­iš­jo­iš­te­ka­Var­ ne­lė,­vin­gu­riuo­jan­ti­per­Var­nių­mies­te­lį­ir­van­de­nis­ pluk­dan­ti­į­šiau­riau­esan­tį­Bir­žu­lio­eže­rą.

Prie­Lūks­to­ir­gre­ti­mų­eže­rų­žmo­nės­įsi­kū­rė­la­ bai­se­niai.­Ar­che­o­lo­gai­tei­gia,­kad­prie­šiau­riau­esan­ čio­Bir­žu­lio­eže­ro­maž­daug­10­000­m.­pr.­Kr.­gy­ve­no­ šiau­rės­el­nius­me­džio­ję­žmo­nės.­Ga­li­bū­ti,­kad­pa­na­ šių­gy­ven­vie­čių­bū­ta­ir­Lūks­to­pa­kran­tė­se. Šiau­rės­ va­ka­ri­nė­je­ Lūks­to­ eže­ro­ pa­kran­tė­je­ liu­la­ De­bes­nų­ pel­kė­ –­ įdo­mus­ ir­ uni­ka­lus­ gam­tos­ kam­pe­lis.­Dar­ne­taip­se­niai­De­bes­nų­pel­kė­je­vie­tos­ gy­ven­to­jai­ ga­ny­da­vo­ gy­vu­lius.­ Gy­vu­lių­ ga­ny­mas,­ ma­tyt,­ la­biau­siai­ gy­nė­ že­ma­pel­kę­ nuo­ me­džių­ ir­ krū­mų.­Var­nių­re­gio­ni­nio­par­ko­lan­ky­to­jams­įreng­ tas­pa­žin­ti­nis­ta­kas,­ku­riuo­ei­nant­ga­li­ma­ne­tik­pa­ ma­ty­ti­pel­kės­gro­žį,­bet­ir­iš­ar­ti­su­si­pa­žin­ti­su­jos­ gam­tos­ tur­tais.­ Pel­kė­je­ au­ga­ ne­ma­žai­ re­tų­ ir­ įdo­ mių­au­ga­lų.­De­bes­no­se­iki­šiol­ap­tin­ka­ma­ne­ma­žai­ dvi­la­pių­pur­vuo­lių.­Ki­to­se­Eu­ro­pos­ša­ly­se­jie­bai­gia­ iš­nyk­ti,­dėl­to­rū­šis­įra­šy­ta­į­Eu­ro­pos­Są­jun­gos­bu­ vei­nių­di­rek­ty­vos­sau­go­mų­au­ga­lų­są­ra­šą.­Dvi­la­piai­ pur­vuo­liai­ ne­di­de­li­ ir­ ne­la­bai­ iš­vaiz­dūs­ ge­guž­rai­bi­ nių­ šei­mos­ au­ga­lai­ –­ daž­niau­siai­ apie­ 10­ cm­ aukš­ čio,­ su­ ke­liais­ gels­vais­ žie­dais.­ Jei­gu­ pel­kė­je­ au­ga­ dvi­la­piai­pur­vuo­liai,­ga­li­ma­ne­abe­jo­ti,­kad­jo­je­su­si­ kau­pu­sios­dur­pės­yra­šar­min­gos­ar­ba­bent­jau­ne­ rūgš­čios.­De­bes­no­se­gau­siai­že­lia­į­Lie­tu­vos­rau­do­ ną­ją­kny­gą­įra­šy­ti­liek­ni­niai­ber­žai.­Jie­ne­daug­kuo­ pa­na­šūs­ į­ vi­siems­ pa­žįs­ta­mus­ ber­žus,­ ta­čiau­ jei­gu­ kas­ ma­tęs­ Lie­tu­vo­je­ la­bai­ re­tą­ ber­žą­ ke­ru­žį­ –­ ga­li­ su­ juo­ su­pai­nio­ti.­ Liek­ni­niai­ ber­žai­ pa­pras­tai­ že­lia­ 1–2­m,­re­tai­iki­3­m­aukš­čio­krū­mais.­La­pai­ne­di­de­li,­ be­veik­ap­skri­ti.­ Lūks­to­ eže­ras­ gar­sė­ja­ ne­ vien­ įdo­mia­ is­to­ri­ja,­ sa­vi­ta­gam­ta­ir­jos­tur­tais.­Kiek­vie­ną­va­sa­rą­pail­sė­ti­ prie­eže­ro­at­vyks­ta­tūks­tan­čiai­žmo­nių,­o­dau­giau­ sia­lan­ky­to­jų­su­trau­kia­tra­di­ci­nė­mis­ta­pu­sios­„Bliu­ zo­nak­tys“.

Pasak Padavimų, Lūksto ežerą išknisusi kiaulė. Pasakojama, kad kadaise Varnių bažnyčia stovėjo ten, kur dabar tyvuliuoja ežeras. Į bažny­ čios šventorių užklydusi kiaulė iškniso duobę, o į ją nusileidęs didžiulis debesis paskandino visą bažnyčią su joje buvusiais žmonėmis. Žmonės sako, kad iki šiol galima išgirsti po vandeniu skam­ bančius bažnyčios varpus ir įžiūrėti paskendusį jos bokštą. Kitus kaimo gyventojus išgelbėjęs vaikas, kuris atspėjo ežero vardą. Vos jis ištarė Lūksto var­ dą, ežeras tik sukunkuliavo ir liovėsi plėstis.

119

G a m to s

pa m i n k l a i

!

Ledynų slėptas Barstyčių akmuo SKuo­D o­R.,­ BARS­t y­č Ių­Se­N Iū­N I­jA,­ Puo­K ėS­K.

1

2

1.­ Paprastieji­burbuliai­–­Žemaitijos­pievų­puošmena.

2.­ Rausvas­Barstyčių­akmuo.

224

J

eigu paklaustume, koks akmuo Lietuvoje di­džiau­sias,­ dau­ge­lis­ net­ ne­dve­jo­da­mi­ pa­ sa­ky­tų,­ kad­ Anykš­čių­ pa­šo­nė­je­ pūp­san­tis­ gar­su­sis­Pun­tu­kas.­Ne­daug­kas­ži­no,­kad­už­ Pun­tu­ką­ge­ro­kai­di­des­nis­rie­du­lys­yra­Skuo­ do­ ra­jo­ne,­ ne­to­li­ Bars­ty­čių­ esan­čia­me­ Puo­ kės­kai­me­ir­va­di­na­mas­Bars­ty­čių­ak­me­niu.­ Skuo­do­ra­jo­ne­ir­gre­ti­muo­se­ra­jo­nuo­se­įvai­raus­ dy­džio­rie­du­lių­la­bai­daug.­Šio­kraš­to­žmo­nės,­rie­du­ lius­pa­pras­tai­kū­liais­va­di­nan­tys,­ne­re­tai­sa­ko:­„Kur­ laz­dą­ki­ši,­ten­kū­lį­ra­si.“­Da­bar­iš­bu­vu­sių­rie­du­ly­nų­ ne­daug­kas­be­li­kę­–­tik­ke­lios­jų­san­tal­kos­sau­go­mos­ draus­ti­niuo­se.­Dau­gy­bę­rie­du­lių,­gu­lė­ju­sių­lau­kuo­se,­ žmo­nės­ su­rin­ko,­ pa­nau­do­jo­ sta­ty­boms,­ ki­tais­ pa­ puo­šė­pa­ke­les­ir­so­dy­bas,­pa­tys­įdo­miau­si­ir­gra­žiau­ si­pa­kliu­vo­į­Mo­sė­džio­rie­du­lių­mu­zie­jų.

Bars­ty­čių­ak­muo,­kaip­ir­ki­ti­rie­du­liai,­į­Lie­tu­vos­ te­ri­to­ri­ją­pateko­iš­Fe­nos­kan­di­jos­uo­ly­nų,­ap­iman­ čių­ Skan­di­na­vi­ją,­ Ko­los­ pu­sia­sa­lį­ ir­ Ka­re­li­ją.­ Ma­no­ ma,­kad­Bars­ty­čių­ak­me­nį­le­dy­nai­at­vil­ko­iš­da­bar­ti­ nės­Šve­di­jos­te­ri­to­ri­jos.­ Di­džiu­lis­ak­me­ns­lui­tas­glū­dė­jo­le­dy­no­są­na­šų­ ir­nuo­sė­dų­sluoks­ny­je,­o­že­mės­pa­vir­šiu­je­ky­šo­jo­tik­ ne­di­de­lė­jo­da­lis.­Rie­du­lį­at­vil­kęs­le­dy­nas­Bars­ty­čių­ apy­lin­kė­se­iš­tir­po­maž­daug­prieš­13–14­tūkst.­me­tų.­ Il­go­ji­ak­mens­ašis­nu­kreip­ta­iš­šiau­rės­į­pie­tus,­tai­gi­ maž­daug­to­kia­pa­čia­kryp­ti­mi,­ko­kia­iš­šiau­rės­į­pie­ tus­slin­ko­le­dy­nas.

Apie­ že­mė­je­ pa­si­slė­pu­sio­ rie­du­lio­ dy­dį­ nie­kas­ ne­ži­no­jo­iki­1956­ar­1957­me­tų.­Tik­ta­da,­kai­šio­se­vie­ to­se,­kaip­ir­ki­tur­Lie­tu­vo­je,­bu­vo­pra­dė­ta­in­ten­sy­viai­ sau­sin­ti­pel­kes­ir­įmir­ku­sias­že­mes,­me­lio­ra­to­riai­ap­ ti­ko­di­džiu­lį­rie­du­lį.­Tru­pu­tį­pa­ka­sę­že­mę­me­lio­ra­to­ riai­pa­ste­bė­jo,­kad­ak­muo­la­bai­di­de­lis,­o­kai­1958­m.­ rie­du­lys­bu­vo­vi­siš­kai­at­kas­tas,­pa­aiš­kė­jo,­kad­jis­yra­ di­des­nis­už­vi­sus­ki­tus­iki­tol­ap­tik­tus­rie­du­lius­ir­gar­ sų­jį­Pun­tu­ko­ak­me­nį.­Bars­ty­čių­ak­muo­yra­13,4­m­il­ gio,­7,5­m­plo­čio­ir­3,6­m­aukš­čio.­Ma­no­ma,­kad­jis­ sve­ria­apie­680­to­nų.­Pun­tu­ko­ak­muo­yra­6,9­m­il­gio,­ 6,7­m­plo­čio­ir­5,7­m­aukš­čio,­o­sve­ria­maž­daug­265­t.­ Tai­gi­Bars­ty­čių­ak­muo­už­Pun­tu­ką­sun­kes­nis­be­veik­ tris­kar­tus.­Iš­tik­rų­jų­Bars­ty­čių­ak­muo­for­ma­ski­ria­si­ nuo­ dau­ge­lio­ ki­tų­ rie­du­lių,­ nes­ jis­ pa­ly­gin­ti­ ne­daug­ nu­glu­din­tas.­ Ga­li­ bū­ti,­ kad­ le­dy­nas­ di­džiu­lį­ uo­lie­nų­ lui­tą­ne­ri­ti­no,­bet­stum­te­stū­mė.­ Bars­ty­čių­ak­muo,­kaip­dau­ge­lis­ki­tų­Lie­tu­vo­je­ ap­tin­ka­mų­ rie­du­lių,­ yra­ mag­mi­nės­ kil­mės­ uo­lie­na,­ su­si­da­riu­si­ auš­tant­ mag­mai.­ Rie­du­lys­ su­da­ry­tas­ iš­ stam­bių­ feld­špa­to,­ kvar­co,­ žė­ru­čio­ ir­ smul­kes­nių­ re­tų­mi­ne­ra­lų­kris­ta­lų.­ 1964­m.­Bars­ty­čių­ak­muo­bu­vo­pa­skelb­tas­ge­ o­lo­gi­niu­ gam­tos­ pa­min­klu,­ 1968­ m.­ –­ ge­o­lo­gi­jos­ pa­min­klu,­o­nuo­1985­m.­jis­įra­šy­tas­į­res­pub­li­ki­nės­ reikš­mės­ gam­tos­ pa­min­klų­ są­ra­šą.­ 1959­ m.­ bu­vo­ pa­reng­tas­ir­įgy­ven­din­tas­ak­mens­ap­lin­kos­su­tvar­ ky­mo­pro­jek­tas:­iš­ly­gin­ta­aikš­te­lė,­kad­ak­muo­bū­tų­ ge­rai­ma­to­mas,­ap­lin­kui­pa­so­din­ta­me­džių,­įreng­ta­ au­to­mo­bi­lių­sto­vė­ji­mo­aikš­te­lė.­Ant­ak­mens­ga­li­ma­ už­lip­ti­ me­di­niais­laip­te­liais.­ Vis­ dėlto,­ su­ras­ti­ Bars­ ty­čių­ak­me­nį­ne­leng­va.­Prie­ke­lių­san­kry­žų­ir­po­sū­ kių­pa­si­gen­da­ma­in­for­ma­ci­nių­žen­klų,­to­dėl­daž­nai­ ten­ka­pa­spė­lio­ti,­ku­riuo­ke­liu­pa­suk­ti.­Bars­ty­čių­ak­ muo­įra­šy­tas­į­Lie­tu­vos­re­kor­dų­kny­gą.

Pa­sak­ le­gen­dos,­ to­je­ vie­to­je,­ kur­ bu­vo­ ras­tas­ Bars­ty­čių­ ak­muo,­ ka­dai­se­ sto­vė­ju­si­ stab­mel­džių­ šven­tyk­la,­ku­rio­je­ug­nį­kurs­tė­vai­di­lu­tė.­Ta­čiau­kar­tą­ ji­su­lau­žė­duo­tus­skais­ty­bės­įža­dus­ir­bai­siai­už­rūs­ ti­no­ die­vą­ Per­kū­ną.­ jis­ į­ šven­to­vę­ pa­lei­do­ žai­bus,­ ją­su­grio­vė­ir­kar­tu­su­vai­di­lu­te­pa­lai­do­jo­po­že­me.­ Šven­tyk­los­vie­to­je­bū­ta­di­džiu­lio­ak­mens,­to­dėl­jo­ ke­te­ra­taip­ir­li­ko­ky­šo­ti­že­mės­pa­vir­šiu­je.­

225

ATrASKIME Ir PAĹ˝INKIME LIETUVOS GAMTOS STEbUKLUS! • aukĹĄÄ?iausios kalvos, giliausios daubos • ilgiausios upÄ—s ir paslaptingi upeliukai • ÄŻspĹŤdingiausi eĹžerai ir maĹži, bet nepaprasti eĹžerÄ—liai • legendiniai ĹĄaltiniai ir stebuklingos versmÄ—s • ir gerai Ĺžinomos, ir maĹžai girdÄ—tos vietovÄ—s • per amĹžius garbinami akmenys ir medĹžiai • bekraĹĄtÄ—s girios ir nedideli, bet slÄ—piningi miĹĄkeliai • ÄŻdomiausi ir bauginantys gamtos reiĹĄkiniai • nepaprastas augalĹł ir gyvĹŤnĹł gyvenimas • daugiau nei 700 nuotraukĹł • 90 ĹžemÄ—lapiĹł

TapkiTe knygĹł klubo nariu! t /FNPLBNBT LOZHÇ˝ LBUBMPHBT LJFLWJFOÇŒ LFUWJSUÇ t /BVKBVTJPT JS QPQVMJBSJBVTJPT LOZHPT t :QBUJOHJ QBTJÇźMZNBJ t ,OZHÇ˝ QSJTUBUZNBT Ç OBNVT EBSCPWJFUÇ— BS QBĂ?UÇŒ *OGPSNBDJKPT UFJSBVLJUÇ•T OFNPLBNV UFM XXX LOZHVLMVCBT MU

www.almalittera.lt