saulelydis_filmo_vadovas

9

Viskas, ką žinote apie vampyrus, yra netiesa.

O

kaip tas klasikinis įsivaizdavimas – apgriuvusi pilis ant stačiašlaitės uolos ir tamsus tunelis, vedantis į

požeminę voratinkliais apėjusią kriptą, kur nuo aušros iki sutemų karstuose snaudžia vampyrai?

„ s a u l ė ly d i s “ : i š s a m u s i l i u s t r u o ta s f i l m o va d o va s

Netiesa. O tos kalbos, kad vampyrai naktį prisi-

10

Tokį netikėtą požiūrį į vampyrus pateikia

kelia iš karstų, gali pasiversti šikšnosparniais ir

Stephenie Meyer „Saulėlydyje“ – savo debiuti-

sudega saulėje? Neteisybė. Ar kryžius ir česnakų

niame romane, išleistame 2005 metais. Istorija

pynė gali apsaugoti nuo prisikėlusiųjų? Nieko

pasakojama septyniolikmetės Izabelos Svan

panašaus.

lūpomis. Jos tėvai išsiskyrę, ir ji ką tik persi-

Verčiau įsivaizduokite išsilavinusių

kraustė iš mamos namo Finikse, Skotsdeilo

vampyrų šeimą. Jie dieną bendrauja su mirtin-

priemiestyje, į tėčio namus Forkse, Vašing-

gaisiais, vairuoja greitus automobilius, jiems

tono valstijoje, mažame Olimpijos pusiasalio

nereikia ilsėtis, o šeimos galva yra gerbiamas

miestelyje. Čia vėsu ir labai dažnai lyja. Bela,

visuomenės narys. Vampyrai vengia saulės

kaip ji mėgsta būti vadinama, sugrįžta į tą

šviesos tik todėl, kad ši atskleidžia žmonėms

kraštą, kuriame praleido daugelį vasarų ir

tikrąją jų prigimtį – blyški vampyro oda atmuša

kurio neapkenčia, nors tėvas, policijos virši-

saulės šviesą ir ima spindėti kaip deimantas.

ninkas, jį tiesiog dievina. Ji pradeda lankyti

Įsivaizduokit „šaltuosius“ kaip tobulą rūšį, kurios

Forkso vidurinę mokyklą ir netrukus pamato

kilmę gaubia priešistorinės epochos paslaptis.

Kalenus – visų gerbiamo vietinio daktaro

Pamirškite legendinius kraujo siurbikus su

vaikus. Sunku jų nepastebėti – jie rengiasi ir

baisiomis iltimis ir pamatykite vampyrus tokius,

atrodo kaip modeliai. O Edvardas Kalenas,

kokie jie yra iš tikrųjų. Gražios būtybės.

Belos suolo draugas per biologijos pamokas,

gražiausias iš visų. Niekas neįtaria, kad Kalenai

ir „Brėkštanti aušra“. Pirmoji knyga sudomino

vampyrai. Bela susidraugauja su Edvardu ir

Holivudą. Netrukus „Saulėlydžio“ ekraniza-

sužino jo paslaptį. Jis papasakoja, kad daktaro

cija, režisuota Catherine Hardwicke ir išleista į

Karlailo Kaleno šeima nusprendė maitintis ne

ekraną Summit Entertainment, pradėjo kelionę

žmonių, o laukinių gyvūnų krauju. „Vampyrai

po kino teatrus.

vegetarai“, kaip juokaudamas vadina Edvar-

Romano idėja rašytojai Meyer kilo sapne.

das. Vieną iš retai pasitaikančių saulėtų dienų

Šitaip pasaulį išvydo ir daugelis kitų meno

Edvardas parodo Belai, kaip saulėje tviska jo

kūrinių. Pavyzdžiui, pasmerktasis daktaras

kūnas , pademonstruoja savo fizinę jėgą, greitį,

Frankenšteinas ir jo pabaisa atsirado iš devynio-

prisipažįsta, kaip trokšta žmogaus kraujo, –

likmetės Mary Wollstonecraft Godwin (netru-

tačiau mergina dar labiau jį įsimyli. Edvardas

kus tapusios Shelley) sapne regėtos vizijos. Ji

atrado sielos draugę, bet svaigus Belos kvapas

išvydo „išblyškusį uždraustų mokslų studentą“,

jį kankina ir jam sunku atsispirti pagundai

sprunkantį nuo pirmųjų savo pagaminto

savo meilę paversti grobiu. Belą žavi Edvardo

pusžmogio gyvybės ženklų. Jis nubėgo į savo

išvaizda ir jo galios. Su juo mergina jaučiasi

miegamąjį ir meldėsi, kad būtybė nugrimztų

saugi. Jo veidas ir kūnas primena atgijusią

atgal į „negyvąją materiją“. Atsimerkęs išvydo,

marmurinę renesanso statulą. „Edvardas...

kaip siaubingasis jo sukurtas padaras atitraukia

nuostabus kaip jaunas dievaitis“, – apibūdina ji

lovos užuolaidą.3

2

atsidusdama. Bela taip įsimylėjusi, jog pradeda

Keistas buvo ir rašytojo Roberto Louiso Stevensono atvejis. Vaikystėje jis sunkiai sirgo

juodu galėtų likti kartu amžinai.

ir karščiavo per miegus. Sapnuose jį persekiojo

Romano „Saulėlydis“ pabaigoje Bela

baisi ragana, nuo kurios pasprukti galėdavo tik

ir Edvardas lieka balansuoti ant aštrios kaip

ėmęs rėkti ir pagaliau nubudęs. Suaugęs Steven-

skustuvas geismo briaunos. Kūrinys tapo

sonas teigė pasikinkęs „nebylią vidurnakčio

nepaprastai populiaria New York Times išleista

baimę“ rašyti savo pasakojimams apie „žmoge-

Caption here. Could knyga. Vėliau pasirodė be long or short.

liukus... nykštukus“. Ta baimė suteikdavo

„Jaunatis“, „Užtemimas“

u ž d r a u s ta m e i l ė

trokšti, kad Edvardas paverstų ją vampyre ir

11

snaudžiančioms smegenims naujų idėjų. Taip pat atsitiko ir tą naktį, kai žmona pažadino jį rėkiantį per miegus. Suirzęs dėl nutraukto sapno, Stevensonas tarė: „Sapnavau gerą siaubo pasaką.“ Jo košmaras tapo „Daktaru Džekilu ir ponu Haidu“ 4.

Tačiau Stephenie Meyer gyvenimas, kitaip nei Shelley romantinio laikotarpio pompastiškas spindesys ir nesibaigiantis Stevensono karščiavimas, vampyriškų sapnų nežadėjo. Ji gimė 1973 m. Konektikute. Kai Stephenie suėjo ketveri, jos šeima persikėlė gyventi į Finiksą.

Vaikų šeimoje buvo šeši – trys berniukai ir trys mergaitės. Ji buvo vidurinioji mergaitė.

Paauglystėje lankė vidurinę mokyklą Skotsdeile. „Toje mokykloje kiekvieną rudenį keletas merginų pasirodydavo patobulintomis nosimis, o mokinių automobilių aikštelėje tviskėdavo prabangūs Porshe“, – prisimena rašytoja. Gavusi

„ s a u l ė ly d i s “ : i š s a m u s i l i u s t r u o ta s f i l m o va d o va s

valstybinę stipendiją ji išgalėjo studijuoti anglų

12

kalbą Brighamo Youngo universitete. „Įstaigoje, kuri kasmet puikuojasi šalies mokslo įstaigų sąrašo pagal teikiamą išsilavinimą apačioje“, – patenkinta pabrėžia Meyer. Su būsimu vyru ji susipažino vos apsigyvenusi Finikse. Tačiau tik po šešiolikos metų jis pasipiršo ir jie susituokė.

Per dešimt santuokos metų gimė trys sūnūs.

Per vieną naktį Meyer gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Sapnas buvo labai tikroviškas.

Ji išvydo miško laukymę ir paprastą merginą, įnikusią į karštą pokalbį su stulbinamo grožio vampyru. „Prisipažinimai“, tryliktas „Saulėlydžio“ skyrius, „iš esmės yra užrašytas mano sapnas“, teigia Meyer.5 Ji gali tiksliai pasakyti, kada susapnavo „Saulėlydžio“ gimimą – 2003 metų birželio 2 dieną. Kitą dieną jos sūnūs turėjo pradėti mokytis plaukti. Visą

„Saulėlydžio“ gimimo data – 2003 metų birželio 2 diena

dieną ją persekiojo mintis, kad reikia aprašyti tą keistą porelę pievoje. Tam tikra prasme ji taip ir nebepabudo iš sapno.

Ž

inios ir legendos apie vampyrus siekia žilą senovę. Beveik kiekvienos tautos kultūroje rasime pasakojimų

apie šiurpias būtybes, medžiojančias žmones ir geriančias savo aukų kraują. Dažnai tai būna ramybės nerandančios sielos. Tačiau šiuolaikinis susižavėjimas vampyrais tikriausiai siekia vieną audringą vakarą Šveicarijoje, viloje prie Ženevos ežero. Joje laikinai buvo prisiglaudęs lordas George’as Gordonas Byronas. Gražiam vyrui ir talentingam poetui teko sprukti iš Anglijos po skandalų, kilusių dėl liūdnai pagarsėjusių meilės romanų ir melancholiškų svajonių. Kaip tik tą vakarą, lauke šėlstant smarkiai liūčiai, Byronas su jau minėta Mary W. Godwin, jos mylimuoju, būsimu vyru poetu Shelley ir daktaru Johnu Polidoriu iki išnaktų pasakojo istorijas apie baisius ir antgamtiškus reiškinius.

„Saulėlydžio“ autorė Stephenie Meyer prie nešiojamojo kompiuterio atlieka epizodinį vaidmenį

Jie sutarė varžytis, kuris parašys geriausią tokio pobūdžio apsakymą. Būsimų kartų sprendimu nugalėjo Mary sukurtas „Frankenšteinas“, o Polidorio „Vampyras“ buvo anonimiškai išspausdintas 1819 m. ir priskirtas Byronui, kurio skandalinga, tamsi ir romantiška prigimtis darė „vampyrišką įspūdį“.

Iš šitų Šveicarijoje sumanytų varžytuvių metams bėgant radosi nemažai sceninių ir apie vampyrus. 1897 m. pasirodė Bramo Stokerio romanas „Drakula“. Jame pasakojama apie žiaurumu pagarsėjusį XV a. valdovą Vladą Tepešą Trečiąjį, gyvenusį Transilvanijoje

u ž d r a u s ta m e i l ė

projekcinės „stebuklingosios lempos“ spektaklių

13

S

ekdami „Saulėlydžio“ įvykiais filmo

naujos filmavimo aikštelės atitiktų veiksmo

statytojai keliavo raižyta pakrante ir

vietas, anksčiau rastas Forkso apylinkėse. „Mūsų

atkūrė knygoje vaizduojamą pasaulį

ieškotojai pasakydavo, jei kas nors būdavo

atitinkamose vietovėse. Forkso miestą atstojo

negerai, – pasakojo prodiuseris Godfrey. –

kombinuoti vaizdai iš Portlando ir jo apylinkių

Papildomos pastangos ir papildomas darbas

Oregono valstijoje, įskaitant Vernoniją ir Sent

nenuėjo veltui ir padėjo atskleisti „Saulėlydžio“

Helensą.

pasaulį. Svarbiausia mums buvo įsikibus laikytis

Linas su pagrindiniais savo padėjėjais Beth Melnick ir Donu Baldwinu ėmėsi naujų

las. Jis – Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose,

paieškų Portlando teritorijoje. Paieškų komanda

vos už poros šimtų mylių nuo Forkso, orai čia

pasipildė nauju nariu iš Portlando ir dviem tos

tokie pat niūrūs.“

srities specialistais iš Los Andželo. Netrukus

Orai. Šiuo atžvilgiu Portlandas, kaip

turėjo prasidėti antrojo plano filmavimas ir

paaiškėjo, puikiai tiko pakeisti drėgniausią JAV

reikėjo papildomo personalo, kuris užtikrintų,

žemyninį miestelį. Specialūs leidiniai, parūpinti

kad būsimoms filmavimo aikštelėms būtų gauti

filmo statytojams prieš pagrindinį filmavimą,

reikiami leidimai ir kad jos būtų paruoštos

įspėjo, kad jie vyksta į lietingą kraštą ir privalo

darbui. Kiek tik buvo įmanoma, stengtasi, kad

tam pasirengti. Hardwicke pirmiausia užsuko į

Prie „Columbia“ teatro, Sent Helensas, Oregono valstija

14

knygos, ir Portlandas buvo geras Forkso pakaita-

specialios aprangos parduotuvę ir pasiteiravo: „Kaip man apsirengti, kad atlaikyčiau labai šaltą lietų po keturiolika valandų per parą ir neperšlapčiau?“ Išėjo nešina kepure, striuke, neperšlampamomis kelnėmis, šiltu šaliku, ilgais apatiniais, storomis vilnonėmis puskojinėmis ir neperšlampamais Gore-Tex batais. Tie daiktai, kaip ją užtikrino, laikys šilumą ir nepraleis drėgmės. Tačiau Jamesas Linas teigia, kad būdamas lietuje kiaurą dieną sausas neliksi.

Štai ką Bela Svan pamatė atvykusi iš Arizonos į Vašingtono valstiją: „Kai nusileidome Port Andželese, lijo. Neįžvelgiau čia jokio ženklo – lietus šiose vietose buvo įprastas. Jau buvau atsisveikinusi su saule.“

„Siekdama pamėgdžioti miglotą Fork­so orą, režisierės komanda manė

laiką nelijo. Po pirmos filmavimo dienos visi jau

ra­du­si tinkamą pakaitalą Oregono valstijoje, –

buvo permirkę iki paskutinio siūlelio. Tačiau

aiškina filmo dailininkas Ianas Phillipsas. –

mūsų šaunieji prodiuseriai Wyckas Godfrey ir

Pasirinkom Portlando apylinkes tam, kad būtų

Michele Imperato Stabile jau pirmą savaitę gavo

lietus ir drėgna, bet ne žvarbus oras ir nepa-

mums palapines su šildytuvais, be to, filmavimo

liaujama liūtis (kaip Forkse). Tačiau nuvažiavę

vietoje parūpino grimuotojams apšvietimą ir

filmuoti radome Portlande siautėjančią bjau-

veidrodžius, palapinę aktoriams šildytis, kad jie

riausią žiemą, kokios, kaip supratau, ten jau

jaustųsi patogiai, kol tvarkomas apšvietimas.

seniai nebuvo. Neturėjo būti taip šlapia, tačiau

Steve’as Smithas, mūsų nuostabus vyriausiasis

nieko negalėjome padaryti.“

pastatymo darbininkas, įtaisė virš operatoriaus

Kai kurie komandos nariai prisipažino, kad

krano 6 m skersmens kvadratinį „drugelį“,

viena yra tikėtis nemalonaus oro ir tam ruoštis, o

brezentą, atmušantį šviesą, bet kartu ir priden-

visai kas kita – jį ištverti. Filmo kūrėjai susi-

giantį aktorius. Tačiau vis tiek tvyrojo migla ir

dūrė su gyvąja tikrove, kurią Bela Svan pamatė

vėjas nešė į žmones lietaus purslus.“

atvykusi iš Arizonos į Vašingtono valstiją: „Kai

„Sunku buvo. Turėjom laikyti nuolat įjung-

nusileidome Port Andželese, lijo. Neįžvelgiau čia

tus plaukų džiovintuvus, garbanojimo žnyples ir

jokio ženklo – lietus šiose vietose buvo įprastas.

nepristigti sausų rankšluosčių, – pridūrė plaukų

Jau buvau atsisveikinusi su saule.“8

stilistų vadovė Mary Ann Valdes. – Turėjome pridengti aktorius nuo lietaus, laikyti virš jų

duojat! – dūsaudama prisiminė grimuotojų

skėčius, nes kai plaukai sudrėksta, reikia pusva-

vadovė Jeanne Van Phue. – Be galo sunku

landžio šukuosenai atkurti. Jei prarandama laiko,

grimuoti drėgną odą, kai tavo teptukai šlapi.

atsiliekama nuo grafiko ir tai kainuoja.“

Žinojau, kad bus drėgna, bet nebuvau lankiusis

„Didžiausias rūpestis buvo ne pats lietus,

Portlande ir tikrai nesitikėjau, jog drėgmė bus

o jo nepastovumas, – pridūrė Godfrey. – Kasdien

šitokia. Tik keturias dienas per visą filmavimo

galėjo ne tik lyti, galėjom sulaukti ir krušos, ir

„ s a u l ė ly d ž i o “ p a s a u l i s

„Lietus buvo siaubingas, jūs net neįsivaiz-

35

sniego, ir saulės. Gyva bėda buvo taikyti

meistrišką filmą reikia, kad kiekvienas kūrėjas

filmavimo aikštelę kiekvienai scenai ir laikytis

būtų savo dalyko žinovas. Todėl stengiesi būti

grafiko orams vis mainantis. Sunkiausia buvo

kuo kruopštesnis, susikaupti, kiek tik sugebi,

kęsti besimainančias oro sąlygas ir kartu labai

bet staiga iškyla nenumatytų sunkumų ir visi iš

žiaurų grafiką.“ Filmuojant pagal griežtą grafiką

paskutiniųjų ieško išeities. Tiesiog stebuklas, kad

buvo negalima praleisti nė vienos dienos, o dar

šis filmas buvo pastatytas!“

varžė specialūs darbo laiko apribojimai aktoriams iki aštuoniolikos metų, būtent Kristen Stewart,

primindavo, ką reiškia ekranizuoti garsią knygą.

kuri vaidino beveik kiekvienoje scenoje, o pilna-

Daugelis jų, sukorę šimtus mylių, stovėdavo

mete tapo likus pustrečios savaitės iki filmavimo

ištisomis valandomis lietuje iki šaltų išnaktų ir

pabaigos. „Gimtadienio proga ji gavo didelį tortą

iš tolo stebėdavo darbą filmavimo aikštelėse.

su laikrodžiu! – prisimena Hardwicke. – Tada iš

Jiems ne kartą teko laimė kalbėtis su Hardwicke,

karto pradėjom vakaro filmavimą. Sveika sulau-

Pattinsonu, Stewart ir kitais. Kūrėjai dalijo auto-

kusi pilnametystės!“

grafus ir bendravo su laimingais aistruoliais. „Jie

„ s a u l ė ly d i s “ : i š s a m u s i l i u s t r u o ta s f i l m o va d o va s

„Kuriant filmą niekas nevyksta taip, kaip

36

Filmuojant „Saulėlydžio“ gerbėjai nuolat

valandų valandas stypsodavo šaltyje ir drėgmėje,

suplanuota, ypač kai reikia laikytis griežtų

laukdavo pasirodant Robo, Kristen ir visų kitų, –

filmavimo grafikų, dirbti lauke, tuo labiau

prisimena Van Phue. – Nesitikėjau, kad tiems

žiemą Portlande, – sakė filmavimo aikštelių

aistruoliams bent kiek rūpi pats filmo kūrimas.

dekoratorius Gene’as Serdena. – Norint susukti

Labai stebėjausi.“

„Gimtadienio proga ji gavo didelį tortą su laikrodžiu! – prisimena Hardwicke. – Tada iš karto pradėjom vakaro filmavimą. Sveika sulaukusi pilnametystės!“