Skaitiniai. Vadovėlis VI klasei

6

Skaitiniai

P IR M O JI KNYGA

Laimos Abraitytės VI klasės vadovėlio komplektą sudaro: • Skaitiniai. 1-oji knyga • Skaitiniai. 2-oji knyga

ISBN 978-5-430-05327-7

TURINYS Įžanga / 3

1 SKYRIUS. ...IKI KNYGOS

174

APIE BIBLIJĄ / 6 Tvanas. Nojus stato laivą / 6 Tvano pradžia / 7 Tvano pabaiga / 8 K. B. DE GAŠTOLD. Maldos iš Nojaus arkos.

Ištraukos. Vertė A. Ranonytė / 10 ANTIKOS MITAI / 13 Dedalas ir Ikaras / 13 Faetonas / 16 Karalius Midas. Vertė V. Martišius / 22 HOMERAS. Odisėja. Ištraukos.

Vertė A. Dambrauskas / 26 A. VAIČIULAITIS. Terracina / 31 LIETUVIŲ MITOLOGINĖS SAKMĖS / 32 M. GIMBUTIENĖ. Tragiškasis baltų istorijos puslapis / 32 Religijos ir mitologijos bruožai / 33 N. VĖLIUS. Artimas ir tolimas pasaulis sakmėse / 34 M. GIMBUTIENĖ. Perkūnas / 35 SAKMĖS Perkūno ir velnio nesantaika. Velnias po velėna / 36 Užmuštas Pilypas / 37 Perkūnas latvių dainose. Vertė S. Geda / 38 K. BRADŪNAS. Sūduvos antika / 39 M. GIMBUTIENĖ. Laumės / 40 SAKMĖS Laumės pyragai / 40 Laumių dovanos / 41 Laumių sutarytinė / 41 Dūzgia bizgia Bigutė / 42 Dėgė, Špėgė ir Nokužė / 43 P. TARASENKA. Aitvaras / 43 K. BRADŪNAS. Ir nebijok / 44 Latvių mitologinės dainos. Vertė S. Geda / 45 P. TARASENKA. Toteminiai akmenys / 47 Akmens kalba Viliaus Orvido sodyboje / 48 LIETUVIŲ LIAUDIES PASAKA. Eglė žalčių karalienė / 50 S. NĖRIS. Eglė žalčių karalienė / 54

2 SKYRIUS. KAIP TIE ŽODŽIAI SUSIVEDA? KNYGA  KULTŪROS REIŠKINYS / 74 H. V. LONGFELOU. Hiavatos giesmė. Ištrauka.

Vertė A. Churginas, K. Vairas-Dambrauskas / 75 A. SABALIAUSKAS. Pirmosios knygos / 78 G. RAGUOTIENĖ. Knygų įvairovė / 78 Tyliau! Čia mirusieji kalba su gyvaisiais... / 79 Ką skaityti? / 81 Skaitymas – džiaugsmas, malonumas, darbas, pareiga, prievarta? / 82

M. MAHY. Pasakojimai juosia pasaulį.

Vertė K. Urba / 83 K. KASPARAVIČIUS. Trys knygos. Skrendančios knygos / 85 J. BILIŪNAS. Joniukas / 87 V. KRĖVĖ. Galvažudys. Sutrumpinta / 94 B. RADZEVIČIUS. „Tėve“, – pasakys / 105 E. KESTNERIS. Atrasti ir užkariauti raidžių karaliją.

Ištrauka iš knygos „Kenigsbruko gatvė“.

Vertė T. Četrauskas / 108 M. A. HANSENAS. Knyga. Vertė Z. Marys / 109 INFORMACINIAI LEIDINIAI. ENCIKLOPEDIJOS / 116 A. BALAŠAITIS. Žodžiai ir žodynai / 117 G. RAGUOTIENĖ. Kol rankraštis pavirsta knyga / 118 KNYGA IR ILIUSTRACIJOS / 119 L. DŪDAITĖ. Knyga su paveikslėliais / 122 R. GOSINI. Leidžiame laikraštį.

Ištrauka iš knygos „Mažojo Nikola pertraukos“.

Vertė R. Ramunienė / 123 KNYGA  MENO KŪRINYS / 126 „KAIP TIE ŽODŽIAI SUSIVEDA?“ / 126 MĮSLĖS / 128 S. GEDA. Dalijimo mįslės / 130 Aritmetikos pamoka.

Kas kur yra. Kelias į Klaipėdą. Kas ką veikia / 131 G. MORKŪNAS. Kvaila istorija, už kurią galima gauti barti / 132 K. KASPARAVIČIUS. Miaulandija / 134 BROLIAI GRIMAI. Brėmeno miesto muzikantai.

Vertė A. Druktenis / 136 JANOŠAS. Brėmeno miesto muzikantai.

Vertė R. Jonynaitė / 139 KALBĖJOME APIE ŽODĮ, JO PRASMĘ IR VERTĘ.

DABAR  APIE KŪRYBĄ / 144 V. V. LANDSBERGIS. Rudnosiukas ir poezija.

Rudnosiukas ir varveklis / 145 Rudnosiuko fantazija / 147 G. MORKŪNAS. Neslaptas dienoraštis ir dvidešimt žmonių viename kailyje. Ištrauka / 148 KODĖL KURIAMA? KADA KURIAMA? KADA KŪRINYS REIKALINGAS? / 152 DŽ. KRIUSAS. Mano prosenelis, herojai ir aš.

Ištraukos. Vertė T. Četrauskas / 152 M. KALAGENAS. Praktiškasis dėdė.

Ištrauka iš apysakos „Luko Boldvino priesaika“.

Vertė S. Vedrickaitė-Venckauskienė / 159 JUST. MARCINKEVIČIUS. Tegyvuoja pasaka! / 163 A. PRISTAVKINAS. Snaudė naktį aukso debesėlis.

Ištraukos. Vertė S. Papečkienė / 164 K. PATERSON. Smarkuolė Gilė Hopkins. Ištrauka.

Vertė R. Zagorskienė / 168

Mieli šeštokai – mergaitės ir berniukai Jūs, šeštokai, jau seniai ne mažiukai. O su dideliais galima rimtai kalbėtis ir apie labai svarbius dalykus: kultūrą, knygą, Tėvynę ir jos likimą, gimtąją kalbą, žmogų ir pasaulį.

Mėginsime giliau suprasti ir jį, ir patį save.

Apie daug ką kalbėsimės, ginčysimės, ieškosime tinkamiausių atsakymų.

Apie daug ką tyliai pamąstysime.

Daug ką išsakysime rašiniuose.

O po ištisų darbo metų paklausime save: ar daug aš paūgėjau – protu, jausmais, kūrybinėmis galiomis?

Patys augsite ir patys stebėsite, kaip augate.

Rašau ir tikiu – kurioje nors Lietuvõs mokykloje, kurioje nors suolų eilėje auga nauji mokslininkai, kūrėjai, gimtojo žodžio, kultūros ugdytojai ir puoselėtojai.

Jeigu bent truputėliu prie to augimo prisidėtų šis vadovėlis – man būtų labai smagu!

Tad į darbą!

Vaikučiai, – art!

Jūsų mokytoja – Vadovėlio autorė

1 skyrius

...Iki knygos NUO PRAEITIES ŠIMTMEČIŲ, TŪKSTANTMEČIŲ ATSARGIAI NUPUSTYSIME LAIKO DULKES ATRASIME Biblijos pasakojimus, antikos mitus, baltų mitų atšvaitus lietuvių sakmėse ir pasakose.

IEŠKOSIME ATSAKYMŲ Į KLAUSIMUS: kas mes? kokie mes? kur mūsų šaknys?

SVARSTYSIME, kas mus sieja su kitų laikų, su kitų tautų žmonėmis.

MOKYSIMĖS pasakojimo meno – tokio įsimenančio, kaip tada – kai dar knygos nebuvo...

...Iki knygos

Romualdas Kvintas. „Nojaus laivas“

6

Pirmasis vadovėlio skyrius pavadintas „...Iki knygos“.

Ką tai reiškia? Šio skyriaus kūriniai sukurti žiloje senovėje, iki atsirandant raštui. Jie būdavo pasakojami, perduodami iš kartos į kartą gyvu žodžiu, išlaikyti žmonių atmintyje.

Tik daug vėliau tie kūriniai buvo užrašyti, sugrupuoti. Taip jie, kaip amžinas išminties ir grožio šaltinis, pasiekė mūsų laikus.

Ryškiausieji praeities paminklai – Biblija ir antikos mitai.

APIE BIBLIJĄ Ištraukos iš „Biblijos vaikams“

Johano Gutenbergo „Biblija“

Ar žinai, kas yra Bblija?

Biblija – tai Dievo Žodis, rinkinys šventraščių, rinktų apie penkiolika šimtmečių, rašytų maždaug keturiasdešimties autorių, įkvėptų Šventosios Dvasios. Ji atskleidžia pasaulio ir žmonijos istorijos paslaptis.

Biblija susideda iš dviejų dalių – Senojo ir Naujojo Testamento. (Vadovėlyje pateikiamos ištraukos iš Senojo Testamento.) „Biblija vaikams“ rengta jaunam skaitytojui. Ilgesni pasakojimai sutrumpinti. Tekstai, išskirti kabutėmis, dažniausiai yra tikslios Šventojo Rašto citatos.

Biblija – viena pirmųjų spausdintų knygų visame pasaulyje (vokiečių spaustuvininkas Johanas Gùtenbergas Bibliją spausdino 1452–1456 metais). Ši knyga daugiausia verčiama į kitas kalbas.

T V A N A S . N O J U S ST AT O L A I V Ą

1

2 Pt 2, 5 – Antrasis Petro laiškas, 2 skyrius, 5 eilutė.

Praslinko daugel amžių, ir Žemėje atsirado gausybė žmonių – Adomo ir Ievos palikuonių. Iš pradžių daugelis jų bijojo Dievo ir tarnavo jam, bet ilgainiui visi ėmė blogai elgtis, nusižengti Dievo valiai. Tik vienas žmogus, vardu Nojus, su savo šeima liko ištikimas savo Kūrėjui ir troško vykdyti Dievo valią. Vėliau apaštalas Petras vadino jį „tiesos šaukliu“ (2 Pt 2, 51). Dievo dvasia gyveno jo širdyje, ir jis labai karštai mylėjo Dievą.

Viešpats matė, kad žmonės pasidarė labai nedori, kad jų mintys ir siekiai – vien blogis, kad visi jie mina žemėje kreivus kelius.

Tada Dievas tarė: „Nušluosiu nuo žemės veido žmones, kuriuos sukūriau...“

...Iki knygos

Tačiau Nojus rado malonę Viešpatyje. Dievas tarė Nojui: „Aš nusprendžiau padaryti galą visiems mariesiems, nes per juos žemė prisipildė smurto, – tikėk manimi, sunaikinsiu juos drauge su žeme.

Statyk sau árką1 iš gofero2 medžių, padaryk arkoje perdaras ir užglaistyk ją iš vidaus ir iš lauko derva. Tikėk manimi, užliesiu tvanu – vandenimis – žemę po dangumi sunaikinti visiems mariesiems, turintiems gyvybės alsavimą. Visa, kas žemėje, pražus. Bet su tavimi sudarysiu sandorą, – tu, tavo sūnūs, tavo žmona ir tavo sūnų žmonos įeisite į arką.“ Išgirdęs šį Dievo paliepimą, Nojus ėmė statydintis didžiulį laivą.

Ir dažnai kartodavo aplinkiniams, kad netrukus prasidėsiąs tvanas ir sunaikinsiąs visą pasaulį, ragindamas juos atgailauti už piktus darbus ir šauktis Dievo. Bet niekas jo net ir girdėti nenorėjo.

1

Árka – čia: laivas.

Goferas – nežinomas medis.

2

Pradžios knyga 6, 5–18

1. Už ką Visatos kūrėjas nusprendė taip rūsčiai nubausti žmones?

2. Ką Dievas įsakė Nojui? Kodėl jam?

TVANO PRADŽIA Laivas buvo statomas ilgai. Kai Nojus padarė viską, ką jam Dievas buvo liepęs, ir kai laivas jau buvo baigtas, Viešpats jam tarė: „Eik į arką su visa savo šeima, nes iš šios kartos tik tave vieną radau teisų savo akivaizdoje. Paimk su savimi po septynias poras visų švariųjų gyvulių, patinus ir pateles, o visų nešvariųjų gyvulių po vieną porą, patiną ir patelę. Taip pat po septynias poras padangių paukščių, patinus ir pateles, kad išliktų jų rūšis gyva visoje žemėje. Juk už septyneto dienų siųsiu žemėn lietų keturiasdešimt dienų bei keturiasdešimt naktų ir visus gyvūnus, kuriuos padariau, nušluosiu nuo žemės veido.“ Nojus pasielgė taip, kaip jam paliepė Viešpats. Jis įlipo į laivą su žmona, sūnumis bei jų žmonomis. Be to, pasiėmė visų žemės gyvių. Kai Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. visi jau buvo sulipę, Viešpats uždarė laivo duris. „Tvanas“. (1904–1905 m.) I

7

...Iki knygos

Praėjus septynioms dienoms, prasidėjo lietus. Ir nesiliovė jis ištisas keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų. Vanduo vis plūdo ir plūdo. Nojaus laivas pakilo tiek, kad ėmė plaukti vandens paviršiumi. Potvynis buvo toks smarkus, jog visi aukšti kalnai dingo po vandeniu, o visa, kas sausumoje buvo gyva, mirė.

Dievas „nušlavė nuo žemės visus gyvūnus – ir žmones, ir gyvulius, ir roplius, ir padangių paukščius. Visi buvo nušluoti nuo žemės.

Tik Nojus buvo paliktas ir tie, kurie buvo su juo arkoje“.

8

Pradžios knyga 7, 1–23

1. Paaiškinkite Viešpaties žodžius Nojui: „iš šios kartos tik tave vieną radau teisų“.

2. Kas vyko Nojaus šeimai sulipus į laivą?

3. Kas pasakojama apie tvaną? Kurie vaizdai įspūdingiausi?

4. Kiek dienų lijo?

TVANO PABAIGA Po šimto penkiasdešimt dienų potvynis baigėsi. Vandeniui slūgstant Nojaus laivas sustojo prie Ararãto kalno. Tada Nojus, atidaręs langą lubose, išleido varną – pažiūrėti, ar vanduo jau visai nuslūgęs.

O grįžtančio paukščio nesulaukęs, išleido balandį. Šis, neradęs sausos vietos nutūpti, tuoj parskrido. Savaitę palūkėjęs, Nojus vėl išleido balandį. Dabar paukštis grįžo vėlai vakare ir snape parsinešė alyvmedžio lapelį. Tai buvo ženklas, kad vanduo jau gerokai nuslūgęs.

Dar po savaitės išleistas balandis neparskrido visai... Kai Nojus ryžosi praardyti laivo stogą, ir pats įsitikino, kad žemė jau išdžiūvus.

Mikelandželas.

Freska „Tvanas“

...Iki knygos

Dievas liepė jam su visa šeima lipti iš laivo ir išleisti gyvūnus: „Eik iš arkos drauge su savo žmona, savo sūnumis ir savo sūnų žmonomis.

Išlaipink kartu su savimi visus su tavimi esančius gyvūnus, visus mariuosius: paukščius, gyvulius ir visus žemės roplius. Teužplūsta jie žemę, tebūna vaisingi ir tesidaugina žemėje.“ Pradžios knyga 8, 13–17

9

1. Po kiek laiko baigėsi potvynis?

2. Kaip Nojus tikrino, ar vanduo jau nuslūgęs?

3. Ką Dievas liepė daryti Nojui pasibaigus tvanui?

4. Ką šiandien reiškia balandžio su alyvos šakele snapelyje ženklas?

Jei nežinote, perskaitykite aiškinimą „Simbolių žodyne“.

5. Kada, iš ko pirmą kartą sužinojote apie pasaulio tvaną? Papasakokite.

Biblija – amžinoji knyga. Daugybė jos pasakojimų apie Dievą ir žmones, Žemės įvykius įvairiausiai perkuriami literatūros, dailės, muzikos kūriniuose.

Pasirodo, į Biblijos tekstus galima žvelgti ne tik rimtai, pamaldžiai susitelkus, bet ir su linksma šypsena. Taip kalbama „Maldose iš Nojaus arkos“. Autorė Karmen Bernos de Gaštold šitaip pristato savo knygą. „Čia susitiksime tuos, kurie kasdien greta: kuriuos mylime ir globojame, kurių buvimą tik kantriai pakenčiame, o gal ir tuos, kuriuos matant kyla mintis – ak, kaip būtų gerai, jei...

Bet ar žinom, ką galvoja jie, visi tie šaipūnai, pasipūtėliai, ištikimi ir nepriklausomi, linksmi ir paniurę, laisvi ir laisvės trokštantys mūsų kasdieniai palydovai? Gal mes ko nepastebėjom, praleidom pro ausis, neatkreipėm dėmesio? Juk ...žmonės skuba ir skuba...“

Kiekvieno „Maldų iš Nojaus arkos“ gyvūno paveikslas labai ryškus. Jis turėtų būti atskleistas raiškiai skaitant. Susiskirstykite į grupes ir atlikite šias užduotis: 1. Pasirinkite patinkančius ir pritinkančius eilėraščius. Galite iš knygos pasirinkti ir daugiau patikusių kūrinių.

2. Skaitykite stengdamiesi išryškinti kiekvieno veikėjo savitumą.

3. Pasistenkite ir savo išvaizda (viena kita detale) perteikti pasirinkto gyvūno svarbiausią būdo bruožą.

Gustavas Dorė. „Tvanas“

...Iki knygos

1

Noblesse oblige (prancūziškai, skaityti: nobles oblyž) – kilmingumas įpareigoja.

Karmen Bernos de Gaštold

MALDOS IŠ NOJAUS ARKOS Gaidžio malda

Nepamiršk, Viešpatie, kad aš pažadinu saulę!

Esu Tavo tarnas...

Bet mano didingas vaidmuo verčia kiek pasigražinti ir pasitempti.

10

Eglės Gelažiūtės iliustracijos

Noblesse oblige1...

Nepaisant to, esu Tavo tarnas...

Nepamiršk, Viešpatie, kad aš pažadinu saulę!

Amen.

1. Kaip šis gaidys kreipiasi į Viešpatį?

2. Kaip jis pats save vertina? Atsakymą pagrįskite eilėraščio žodžiais.

3. Kas kelia juoką?

4. Koks tas juokas – piktas, aštrus ar geraširdiškas?

5. Švelnų, nepiktą juoką vadiname hùmoru.

Katino malda

Viešpatie, čia aš, katinas.

Negalvok, kad rengiuosi ko nors prašyti.

Ne. Aš niekada neprašau.

Tik jei kartais turėtum

savo dangaus palėpėj baltą pelytę ar dubenėlį pieno, pažįstu tokių, kurie tai įvertintų...

O jei kurią dieną prakeiktum visą šunų padermę, aš pasakyčiau: Amen.

Pelės malda

Aš tokia pilka...

Dieve mano, ar Tu dar mane atsimeni?

Vis gaudoma, tykojama, kremtu gyvenimo trupinius, juk man nieko nebuvo paskirta.

Ir kodėl visi uja: pelė, pelė?

Ar ne Tu mane tokią sukūrei?

Teprašau tik suteikti prieglobstį, teprašau ko nors alkiui nuramdyt ir atitolint nagus to žaliaakio šėtono.

Amen.

...Iki knygos

1. Kurie katino žodžiai geriausiai jį apibūdina?

2. Kaip šis gyvūnas neprašydamas prašo?

3. Kaip jaučiasi eilėraščio pelė?

4. Kokiu perkeltinės prasmės posakiu – metãfora – ji tai geriausiai išreiškia?

Paaiškinkite šią metãforą.

5. Kokie tie kuklučiai pelės norai?

6. Pelės ir katino troškimai. Kuo jie skiriasi?

7. Palyginkite „Pelės maldos“ ir „Katino maldos“ nuotaiką.

8. Apibūdinkite šių eilėraščių veikėjus. Kaip jie vertina patys save ir savo gyvenimą?

11

Šuns malda

apgraužtus kaulus, kai numeta, Viešpatie, ir vaizduoju laimingą. aš saugau!

Tegul jie tiki, kad teikia malonę.

Jei manęs čia nebūtų, Priimu ir spyrius, kas saugotų jų namus? kurie man tenka.

Kas saugotų jų avis?

Visai tai nesvarbu.

Kas būtų jiems ištikimas?

Juk aš saugau!

Tik Tu ir aš Viešpatie, suprantame, neleisk man numirti, kas yra ištikimybė!

Jie giria: puikus šuo! Geras šuo! kol jie nebus visiškai saugūs! Žodžiai...

Amen.

Priimu jų glamones, 1. Kaip šio eilėraščio šuo supranta savo gyvenimo paskirtį?

2. Kuo perskaityto kūrinio nuotaika skiriasi nuo ankstesniojo?

3. Eilėraštis linksmas, liūdnas, ramus, mąslus, graudus, juokingas, džiugus?

Parinkite tinkamų apibūdinimų (epi`tetų), sugalvokite savų.

Skruzdėlės malda

Viešpatie, mane nepelnytai laiko šykštuole iš pasakėčios!..

Na taip, aš triūsiu ir pasidedu juodai dienai.

Nejau neturėčiau teisės savo darbo vaisiais naudotis, užuot leidus kokiam išsipusčiusiam dainorėliui tuštinti mano pódėlius1?

1

Pódėlis – sandėliukas.

...Iki knygos

Aš ne visai suprantu Tavąjį teisingumą ir, jeigu būtų leista, patarčiau kai ką pakeisti.

Nesu niekam buvus našta

12

ir, nesigiriant, ne taip jau prastai tvarkausi.

Todėl kai kuriems lengvapėdžiams artistams turėsiu nuolat kartoti: Amen.

1. Paaiškinkite žodžius „šykštuolė iš pasakėčios“. Iš kur jie ateina? Ką jums primena?

2. Skruzdėlė ginčijasi, nors ir pagarbiai, su Dievu. Dėl ko?

3. Kaip ji pati save vertina? Kaip skruzdėlė vadina tuos, kurie norėtų „tuštinti podėlius“? Kas, jos manymu, jie yra?

4. Raskite kūrinyje frazeologi`zmų. Kokia jų prasmė? Kam jie reikalingi?

Ožkelės malda Viešpatie, leisk man gyventi kaip noriu: nevaržomos laisvės, svaigulio širdyje ir laukinių gėlių nenusakomo skonio trokštu!

Kam, be manęs, rūpėtų Tavo kalnai ir sniegynų gaiva dvelkiantis vėjas?

Avys to neišmano.

Jos tik ėda ir ėda ir slenka viena kryptim, tada nuobodžiai atrajoja savo beskonį buvimą.

Leiski man laigyt po Tavo sukurtą pasaulį, skrieti per bedugnes ir pilna bevardžių žolynų burna iš džiaugsmo virpėt pasaulio viršūnėje.

Amen.

1. Ką savo maldoje išaukština kalnų ožkelė?

2. Kuo ji be galo džiaugiasi ir kaip savo džiaugsmą išreiškia?

3. Kaip ožkelė apibūdina avių gyvenimą? Kurie apibūdinimai ryškiausi, įdomiausi?

4. Kodėl jai toks gyvenimas nepriimtinas?

5. Palyginkite vaizdingus veiksmažodžius, kuriais nusakomas avių ir ožkelės gyvenimas. Ką tie žodžiai išryškina?

6. Kokia eilėraščio nuotaika? Kaip jį derėtų deklamuoti?

7. Nojaus arkos veikėjai apie save kalba pirmuoju asmeniu „aš“. Ką tai suteikia pasakojimui?

8. Pasvarstykite: ar šių eilėraščių veikėjų nuomonė apie save sutampa su mūsų nuomone apie juos?

...Iki knygos

Antikos mitai Senovės padavmai apie dievùs ir herojùs vadinami graikišku žodžiu – mtais. Grakų mtai, sukurti maždaug prieš 2,5–3 tūkstančius metų, aiškina pasaulio sandarą, tvarką.

Juose atsispindi pastangos atskleisti, išsiaiškinti gamtos reiškinius, įminti gyvenimo ir mirties mįsles, žmogaus sielos slėpinius. Mitai įamžina tautos gyvenimo svarbiausius įvykius.

Graikų mtų herojai apdovanoti antgamtinėmis galiomis – nepaprastu grožiu, jėga, sumanumu. Jų, o ir paprastų – mirtingų – žmonių, gyvenime dalyvauja, jį tvarko, dažnai ir nulemia amžinai jauni, nemirtingi dievai ir deivės.

Mitai kilo iš liaudies kūrybos versmių žiloje senovėje, kai žmonės dievino gamtą. Senovės graikams visa gamta atrodė gyva, pilna antgamtinių būtybių ir dievų. Mituose gausu liaudies išminties. Juose iškyla ir seniausi moralės įstatymai.

Yra ir dar senesnių mtų (Babilònijos, Egpto, Knijos), bet mums, europiečiams, labiausiai rūpi antikinės (senovės) Grakijos ir Ròmos mitai, nes antikos mitai ir krikščionybė supo Euròpos kultūros lopšį. Jie teikė ir tebeteikia peno rašytojų, dailininkų, muzikų kūrybai. Europos tautos – antikinės kultūros įpėdiniai, paveldėtojai.

13

Knoso rūmai

DEDALAS IR IKARAS Krètos saloje gyveno Dedãlas, didis skulptorius, statytojas ir visokių menų meistras. Jis buvo ištremtas iš Atnų, savo saulėtosios tėvynės.

Visose šalyse buvo pasklidęs garsas apie Dedalo darbus. Jo statulos stovėjo Helãdės1 šventyklose ir taip priminė gyvus žmones, jog net gamtos paslaptis išmanantys žyniai pririšdavo jas grandinėmis, kad nepabėgtų nuo aukurų.

Tačiau Dedalas nebuvo laimingas, nors pagarbos ir šlovės nestokojo. Jį graužė tėvynės ilgesys. Vienintelė jo svajonė tebuvo dar kartą pamatyti Atnus, savo mylimą gimtąjį miestą.

1

Helãdė – senovinis Grakijos pavadinimas.

...Iki knygos

Tuo metu Kretoje viešpatavo rūstus karalius Minòjas. Jis nenorėjo Dedalo išleisti iš savo karalystės. Tuščiai Dedalas skundėsi savo dalia ir maldavo rūstųjį valdovą, kad leistų jam grįžti į savo kraštą.

Tačiau Minojui tebesispyriojant, Dedalas vis dažniau imdavo galvoti apie pabėgimą. Deja, tėvynė buvo už tolimų jūrų, o salą karaliaus įsakymu dienąnakt saugojo sargai.

14

1. Koks laikas ir kokia erdvė atsiskleidžia šiame mite?

2. Kuo garsėjo Dedalas?

3. Kaip jis atsidūrė Kretos saloje? Kaip ten jautėsi? Kodėl?

4. Raskite frazeologzmą, kuriuo išreiškiamas Dedalo ilgesys.

Dedalas ir Ikaras

Buvo saulėtas rytas.

Dedalas susimąstęs vaikščiojo prie jūros su ilgesiu žvelgdamas į gervių būrį, skrendantį šiaurės link.

– Laimingos, netrukus pamatys Grakiją ir Atnus, – atsiduso jisai. – Ak, kad taip galėtum prisitaisyti sparnus ir skristi oru kaip paukštis!

Nuo tos akimirkos šioji mintis Dedalui nedavė ramybės. Valandų valandas jis stebėjo skrendančius paukščius ir tyrė jų sudėjimą.

Pagaliau Dedalas įminė gamtos paslaptį. Dabar ne vien paukščiai viešpataus erdvėse. Šį keistą ir paslaptingą tėvo darbą susidomėjęs stebėjo meistro sūnus Ikãras. Dirbtuvė buvo pilna paukščių plunksnų.

Sulysęs, liepsnojančiom akim tremtinys dieną naktį buvo įnikęs į savo išradimą. Su ištirpintu vašku jis lipino plunksnas, kol išėjo didžiuliai sparnai lyg kokio pasakų paukščio milžino.

– Sūnau, sugalvojau, kaip išsigelbėti! Netrukus pamatysime savo namus, ir tu galėsi žaisti Atnuose alyvmedžių pavėsyje. Piktasis Minojas tėra žemės ir jūros valdovas, bet niekuomet jam nepriklausė dangaus žydrynė. Ir nebereikės tau, Ikarai, pavydėti kregždei jos greitojo skrydžio.

Sulaikęs kvapą Ikaras klausėsi tėvo žodžių. Nuo tol berniukas kasdien žaisdavo vėjo nešiojamom plunksnom ir maigydavo tarp pirštų geltoną vašką, o kai tėvas kartais leisdavo prie rankos prisilipinti plunksnų, jo džiaugsmui nebūdavo galo.

...Iki knygos

1. Kokia nuostabi mintis šovė į galvą Dedalui?

2. Kaip jis dirbo? Atsakykite remdamiesi mito žodžiais. Raskite ryškiausius eptetus. Ką jie suteikia pasakojimui?

3. Su kuo Dedalas pasidalijo savo sumanymu?

Pagaliau atėjo laukta diena, kada meistro svajonė išsipildė ir jis pirmąsyk lengvai kaip paukštis pakilo virš žemės.

Padangėje, arčiau saulės, Dedalas susijaudino ir, apsvaigęs nuo pergalės, išdidžiai pagalvojo: „Kuo aš nelygus dievams?“ Ir jam pasirodė, kad žemai, tarp kiparisų miškelių ir baltų, grakščių kolonų, mato savo jaunystės miestą.

Vis aukščiau nešė jį sparnai, žemė vis mažėjo ir mažėjo jo akyse, o po išvargtų metų atgauta laisvė net gniaužė krūtinę.

Tiktai pagalvojęs apie sūnų, likusį kalėti Minojo saloje, jis prisivertė leistis iš aukštybių ir grįžti žemėn.

Nuo skridimo dar virpančiom rankom jis rišo Ikarui prie pečių sparnus ir susijaudinęs šnabždėjo: – Neskrisk, sūnau, arti prie saulės, kad nuo jos karščio neištirptų vaškas, tačiau nenusileisk ir prie pat jūros, kad bangose nesušlaptum sparnų.

Ir kaip du dideli paukščiai juodu pakilo į orą, skrido vis aukščiau ir aukščiau, o nelaisvės sala ėmė tolti, kol pagaliau visai paskendo rūke.

Apsvaigintas skridimo, Ikaras nė negalvojo apie išmintingus tėvo perspėjimus. Užmiršęs pavojų jis skrido vis arčiau ir arčiau prie saulės. Jau balti debesys liko žemai jam po kojom. Virš jo virpėjo tik safỹrinis1 dangus ir didžiulė auksinė saulė.

Buvo vidudienis. Kaitra vis didėjo. Nuo Ikaro sparnų ėmė tekėti sunkūs vaško lašai. Berniuko kelią vis dažniau žymėjo nuo sparnų nukritusios plunksnos. Jau praskristos Paro, Delo ir Samo salos.

Ikaras ėmė plasnoti sunkiai ir nelygiai, kaip pašautas paukštis. Tatai pamatęs tėvas išsigando. Iš visų jėgų jis ėmė mosuoti sparnais, puolė sūnui į pagalbą. Jau buvo visai prie Ikaro, tačiau per greitą skridimą jis negirdėjo tėvo beviltiško šauksmo.

Dabar juodu skrido viršum mažos vienišos salelės. Senis žvejys sėdėjo ant jūros kranto ir taisė savo tinklus. Jisai matė keistus, didžiulius žmogaus pavidalo paukščius ir išsigandęs nubėgo į gretimą mišką.

15

Čarlsas Polis Landonas. „Ikaras ir Dedalas“ (1799 m.)

1

Safỹrinis – kuris safyro spalvos (skaidriai mėlynas ar žydras).

...Iki knygos

3. Kurio kūrinio tekstas įspūdingesnis? Kodėl?

4. Kaip paskutinėje poemos dalyje kuriama gūdi nuotaika? Kas ją ryškina?

5. Kuriame posmè pasiekiama didžiausios įtampos, įvyksta likimo lūžis?

6. Už ką ir kaip motina prakeikė dukrą?

7. Du žodžiai: „prakeikė“ ir „užkeikė“. Koks jų prasmės skirtumas?

Jūsų bendraamžiai šeštokai paaiškino taip: „Motina prakeikė dukrą Drebulę už kaltę.“ „Motina užkeikė tris sūnus iš skausmo ir meilės.“ Ar sutinkate su tokiu aiškinimu? Jeigu sutinkate – pagrįskite.

Gal norite paaiškinti kitaip?

8. Ir dar vienas klausimas, į kurį galima rasti įvairių atsakymų. Kiekvienas gerai pamąstykite ir atsakykite raštu: „Kodėl Eglė su sūnumis nebegrįžo į tėviškę?“ 9. Lyginome liaudies pasaką ir Salomėjos Nėries poemą, parašytą pagal šią pasaką.

• Kuo poetė praturtina pasakos siužetą?

• Kaip papildomi veikėjų paveikslai?

• Kaip išryškėja pagrindinės idėjos? Kokios jos?

10. Nupieškite pasakos iliustracijų. Įrenkite savo rašinių ir piešinių stendą.

70

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. „Žalčio sonata“ (1908 m. Andante)

Pasaka „Eglė žalčių karalienė“ giliai įaugo į mūsų tautos dvasinę patirtį.

Kitõs tautõs žmogui žaltys dažnai – tik roplys, šliužas, o lietuviui žaltys turi slėpiningą prasmę. Jis kartu ir mitologijos, ir kultūros ženklas. Žalčio motyvas skamba mūsų poezijoje, iškilnus ir paslaptingas jis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveiksle „Žalčio sonata“, toks karališkas Roberto Antinio skulptūroje.

Nors mes žinome, kad tai pasaka, vis tiek, išvydę žaltį, nesąmoningai ieškome ant jo galvos karūnos žymių...

Ir „pieno puta“, „kraujo puta“, ir „kraujas ant dalgių“, ir ąžuolo, uosio tvirtybė, ir berželio grožis, ir amžinas drebulės nerimas turi ne tik paviršinę, bet ir giluminę prasmę. Taip žodis įgauna didžiulį papildomą prasmės krūvį.

Tai jau ryškus ir daugiaprasmis ženklas.

Visoje mūsų poezijoje vienaip ar kitaip dažnai suskamba Eglės pasakos motyvai, jos ženklai.

Ir ne vien poezijoje randame šios pasakos motyvų. Palangos parke stovi nuostabi skulptoriaus Roberto Antinio Eglės skulptūra.

...Iki knygos

Nepaprasto grožio mergaitė, išsigandusi, staigiu judesiu bloškianti drabužius, nuostaba ir baimė jos veide, ir šalia – karališkoji Žalčio galva...

Puikių pasakos iliustracijų sukūrė dailininkės Albina Makūnaitė, Sigutė Valiuvienė, Birutė Žilytė.

Pagal pasaką kompozitoriaus Eduardo Balsio sukurta muzika baletui „Eglė žalčių karalienė“. Scenografijos autorius – dailininkas Rimtautas Gibavičius.

Tai tik dalis su Eglės pasaka susijusių kūrinių. Visų jų neišvardysi.

Taip ir nešamės kiekvienas Eglės pasaką lyg kraitį, pasibaisėję šiurpiausia išdavyste – tėvo išdavimu, trokšdami nugyventi gyvenimą Ąžuolu, o ne Drebule, vildamiesi niekada o niekada neišvysti atliūliuojančios juodos kraujo putos...

71 Robertas Antinis. „Eglė žalčių karalienė“

Baigėme vieną vadovėlio skyrių.

Perverskite dar kartą kūrinius, prisiminkite jų turinį.

Atsakykite į šiuos klausimus.

Kas man nauja šiame skyriuje?

Kas lyg ir žinota, bet dabar suprasta geriau, giliau?

Kas man buvo įdomu?

Kurie kūriniai labiausiai patiko?

Ar išmokau raiškiau skaityti, taisyklingiau tarti?

Ar išmokau pasakoti gyviau, raiškiau, įdomiau, remdamasis kūrinio žodžiais ir posakiais?

Ar padariau pažangą rašydamas rašinius, išsamius atsakymus į klausimus?

Ką pats panorau skaityti, kokių knygų atradau?

6

Skaitiniai

P IR M O JI KNYGA

Laimos Abraitytės VI klasės vadovėlio komplektą sudaro: • Skaitiniai. 1-oji knyga • Skaitiniai. 2-oji knyga

ISBN 978-5-430-05327-7