Svetimšalė
289
15 Netikėti jaunavedžių kambario atradimai
U ž e i g o s n a m u o s e mūsų jau laukė valgis. Buvo surengta
kukli vestuvių puota su vynu, šviežia duona ir kepta jautiena. Kai susiruošiau lipti į viršų atsigaivinti prieš vaišes, Duglas paėmė mane už parankės. – Noriu, kad santuoka būtų įtvirtinta ir neliktų jokių neaiškumų, – pusbalsiu griežtai tarė Duglas. – Turi nelikti abejonių, kad ši sąjunga teisėta ir galiojanti, kitaip visi rizikuotume savo kailiu. – Ką gi, jūs, regis, tą ir darot, – piktai atšoviau. – Ypač rizikuojate mano kailiu. Duglas stipriai paplekšnojo man per užpakalį. – Dėl to nesijaudink, tik atlik savo darbą. Jis kritiškai mane nužvelgė, tarsi vertindamas, ar gebėsiu deramai tą padaryti. – Pažinojau Džeimio tėvą. Jeigu tas vaikinas panašus į jį, tau bus vieni niekai. Ak, tas Džeimis! Jis nuskubėjo per kambarį prie Džeimio, kuris įžengė vidun į arklidę nuvedęs arklius. Jaunuolio mina bylojo, kad jis taip pat gavo nurodymų.
O
Kiek vėliau klausiau savęs, kaip, po galais, tai nutiko. Prieš šešias savaites nieko nenujausdama skyniau laukines gėles ant Škotijos kalvos, ketindama nešti namo savo vyrui. Dabar buvau uždaryta kaimiškos užeigos kambaryje ir laukiau visai kito, beveik nepažįstamo sutuoktinio, griežtai spaudžiama įtvirtinti priverstines jungtuves, nes grėsė pavojus mano gyvybei ir laisvei.
Svetimšalė
291
Įsitempusi ir apimta didžiulės baimės, sėdėjau ant lovos su skolintais puošniais drabužiais. Sunkios kambario durys tyliai atsivėrė ir paskui užsitrenkė. Džeimis atsišliejo į jas ir pažvelgė į mane. Mudu dar labiau drovėjomės vienas kito. Galų gale tylą nutraukė Džeimis. – Tu neturėtum manęs bijoti, – švelniai tarė jis. – Neketinau tučtuojau šokti ant tavęs. Netikėtai sau nusijuokiau. – Ir nemaniau, kad šoksi. Man rodės, kad jis nelies manęs, kol jo nepaskatinsiu; bet buvo aišku, kad turėsiu jį padrąsinti žengti toliau, ir netrukus. Apnikta abejonių dėbsojau į jį. Būtų sunkiau, jeigu jis man nepatiktų; iš tikrųjų buvo priešingai. Vis dėlto daugiau kaip aštuonerius metus buvau mylėjusis tik su Frenku. Be to, šis jaunuolis prisipažino esąs visiškai nepatyręs. Iki šiol man neteko niekam atimti nekaltybės. Net nepaisant mano priešinimosi visoms šioms užmačioms ir žvelgiant į tai tik praktiniu požiūriu, nuo ko, velniai rautų, mes pradėsim? Juk taip spoksoti vienas į kitą galėtume ir dar tris ar keturias dienas. Atsikrenkščiau ir paplekšnojau per lovą šalia savęs. – Gal norėtum atsisėsti? – Norėčiau. Jis atpėdino per kambarį lyg didelis katinas. Bet, užuot įsitaisęs greta, prisitraukė kėdę ir klestelėjo priešais. Nedrąsiai suėmė mano rankas. Jo plaštakos buvo stambios, bukais pirštais ir labai šiltos, o viršutinė pusė retai apžėlusi rausvais plaukeliais. Jo prisilietimas mane nutvilkė, prisiminiau ištrauką iš Senojo Testamento: „Betgi mano brolis Ezavas yra gauruotas vyras, – atsakė Jokūbas savo motinai Rebekai, – o aš juk plikas!“ Frenko rankos buvo ilgos ir plonos, beveik beplaukės, aristokratiškos. Kai jis skaitydavo paskaitą, man patikdavo į jas žiūrėti. Pr 27, 11.
292
Diana Gabaldon
– Papasakok apie savo vyrą, – tarė Džeimis, tarsi būtų perskaitęs mano mintis. Sukrėsta kone atitraukiau rankas. – Ką? – Klausyk, mieloji. Čia gyvensime kokias tris, gal keturias dienas. Neapsimetinėsiu, kad žinau viską, ką turėčiau žinoti, bet ilgokai gyvenau ūkyje, ir nors žmonės labai skiriasi nuo gyvulių, mums nebus sunku atlikti tą prievolę. Juk yra šiek tiek laiko pasišnekėti, taigi nebebijokim vienas kito. Išgirdusi tokį taiklų mūsų padėties apibūdinimą, truputį atsipalaidavau. – Tu manęs bijai? Man neatrodė, kad Džeimis manęs bijotų. Bet tikriausiai nervinosi. Nebuvo baikštus, drovus šešiolikmetis, tačiau jam tai pirmas kartas. Jis pažvelgė man į akis ir nusišypsojo. – Taip. Manau, labiau nei tu. Todėl ir laikau tave už rankų, kad mano paties nevirpėtų. Nepatikėjau tuo, bet pritariamai spūstelėjau jo rankas. – Gera mintis. Kai mudu liečiamės, regis, lengviau šnekėtis. Kodėl paklausei apie mano vyrą? Gal jis norėjo, kad papasakočiau apie savo lytinį gyvenimą su Frenku, tada žinotų, ko tikiuosi iš jo. – Nes supratau, kad galvoji apie jį. Kažin ar galėtum negalvoti susiklosčius tokioms aplinkybėms. Anaiptol nenoriu, kad vengtum kalbėti apie jį su manimi. Net jei dabar esu tavo sutuoktinis, nors keista taip sakyti, būtų neteisinga, jei būtum verčiama ar pati stengtumeis jį pamiršti. Jeigu jį mylėjai, matyt, buvo geras žmogus. – Taip, jis... buvo. Man sudrebėjo balsas, ir Džeimis nykščiais paglostė mano plaštakas. – Tada labai pasistengsiu pagerbti jo sielą tarnaudamas jo žmonai. Jis pakėlė mano rankas ir abi ceremoningai pabučiavo.
Svetimšalė
293
Atsikrenkščiau. – Labai galantiška kalba, Džeimi. Ūmai jis išsišiepė. – Taip. Sugalvojau, kai Duglas apačioje skelbė tostus. Giliai įkvėpiau. – Norėčiau paklausti. Jis pažvelgė, slėpdamas šypseną. – Aišku, tau kilo klausimų, – pripažino jis. – Tokiomis aplinkybėmis turbūt turi teisę pasmalsauti. Ką nori sužinoti? – Jis pakėlė mėlynas akis, žibinto šviesoje jos šelmiškai sublizgėjo. – Kodėl vis dar esu nekaltas? – Hm, tai lyg ir tavo reikalas, – sumurmėjau. Staiga pasidarė lyg šilčiau, ir aš ištraukiau vieną ranką ketindama čiupti nosinę. Ją traukdama suknelės kišenėje apčiuopiau kažkokį kietą daiktą. – Ak, pamiršau! Vis dar turiu tavo žiedą. Ištraukiau jį ir atidaviau Džeimiui. Tai buvo sunkus auksinis žiedas su ovalo formos rubinu. Užuot užsimovęs ant piršto, Džeimis įmetė jį į savo krepšį. – Tai mano tėvo vestuvinis žiedas, – paaiškino. – Šiaip jo nenešioju, bet... šiandien norėjau tave pagerbti elgdamasis kuo gražiau. Tai prisipažinęs, jis švelniai nuraudo ir ėmė atidžiai segtis krepšį. – Tu iš tikrųjų labai mane pagerbei, – tariau šypsodama netikėtai sau pačiai. Šitaip išsipustyti ir dar pasipuošti žiedu su rubinu jam visai nereikėjo, bet mane sujaudino rūpestis. – Kai tik galėsiu, padovanosiu tau pritinkantį žiedą, – pažadėjo Džeimis. – Tai niekis, – tariau jausdamasi kiek nesmagiai. Juk ruošiausi netrukus sprukti. – Na, mane kamuoja vienas svarbus klausimas. – Stengiausi nenukrypti nuo temos. – Jei malonėtum man atsakyti. Kodėl sutikai mane vesti?
294
Diana Gabaldon
– Ak. Jis paleido mano rankas ir kiek atšlijo. Atsakė tik po pertraukėlės, išlyginęs vilnonį audinį ant šlaunų. Po sunkia medžiaga mačiau ilgą įtemptų raumenų liniją. – Na, pirmiausia norėjau su tavimi pasišnekėti, – šyptelėjo jis. – Ne, aš nejuokauju, – spyriau jį. – Kodėl? Jis surimtėjo. – Prieš tau atsakydamas, Klere, noriu paprašyti vieno dalyko, – lėtai pratarė. – Kokio? – Kad būtum atvira. Tikriausiai krūptelėjau iš nesmagumo, nes jis palinko į priekį, rankas pasidėjęs ant kelių. – Žinau, Klere, kad kai ko nenori man pasakoti. Turbūt to nė negali atskleisti. Nė nenumanai, koks tu teisus, pagalvojau. – Niekada tavęs nespausiu ir primygtinai nereikalausiu, kad pasakytum tai, kas yra tik tavo reikalas, – rimtai pasakė jis ir nudūrė akis į rankas, suspaustas delnas prie delno. – Ir aš negaliu kai ko tau pasakoti, bent kol kas. Neprašysiu iš tavęs nieko, ko negali man duoti. Bet paprašysiu vieno: kai man ką nors sakysi, tegu tai būna tiesa. Tą patį tau pažadu ir aš. Dabar mudu sieja gal tik pagarba. Manau, ta pagarba galbūt leidžia neišduoti savo paslapčių, bet neleidžia meluoti. Ar sutinki? Jis išskėtė rankas delnais į viršų, kviesdamas mane. Skersai jo riešo tamsavo kraujo priesaikos pjūvis. Švelniai uždėjau rankas ant jo delnų. – Taip, sutinku. Būsiu tau atvira. Jis spustelėjo man pirštus. – Ir aš būsiu. Na, – jis giliai įkvėpė, – klausei, kodėl vedžiau tave. – Truputėlį smalsauju. Jis nusišypsojo, plati jo burna užsikrėtė gera nuotaika, kuri švietė jo akyse.
Svetimšalė
295
– Na, nėra ko stebėtis, kad smalsauji. O vedžiau tave dėl kelių priežasčių. Vienos ar net dviejų dar negaliu pasakyti, nors ilgainiui jas sužinosi. Bet svarbiausia priežastis ta, dėl kurios ir tu už manęs ištekėjai: norėjau apsaugoti tave nuo Džeko Randalo. Prisiminusi kapitoną, suvirpėjau, ir Džekas stipriau suspaudė man rankas. – Tu esi saugi, – nuramino jis. – Turi mano pavardę, mano šeimą, klaną, o jei prireiks, ginsiu tave ir savo kūnu. Kol būsiu gyvas, į to žmogaus nagus nepakliūsi. – Ačiū, – padėkojau. Žiūrint į griežtą, jauną, ryžtingą veidą plačiais skruostikauliais ir tvirtu žandikauliu, man pirmąsyk toptelėjo, kad šis absurdiškas Duglo planas vis dėlto buvo gudrus. Ginsiu savo kūnu. Šie žodžiai ypač sujaudino žiūrint į jį – tvirtą, plačiapetį – ir prisimenant grakštų jo žiaurumą, kai vaidino grumtynes mėnesienoje. Jis kalbėjo rimtai. Būdamas toks jaunas, žinojo, ką šneka. To įrodymas – jo randai. Buvo ne vyresnis už daugelį lakūnų ir pėstininkų, kuriuos slaugiau, kaip ir jie, suvokė, ko vertas įsipareigojimas. Tai buvo ne meilės prisipažinimas, bet tiesus pažadas ginti mano saugumą savo paties kaina. Vyliausi, kad galėsiu jam ką nors pasiūlyti mainais. – Tu labai narsus, – kuo nuoširdžiausiai pasakiau. – Bet ar dėl to vertėjo tuoktis? – Vertėjo, – linktelėjo jis. Paskui vėl nusišypsojo, bet nelinksmai. – Turėjau progos pažinti tą žmogų. Jam nepatikėčiau net šuns, o ką jau kalbėti apie bejėgę moterį. – Kaip miela, – ironiškai tariau, ir jis nusijuokė. Paskui atsistojo ir nuėjo prie stalo netoli lango. Kažkas, turbūt namų šeimininkė, viskio stiklinėje buvo pamerkusi laukinių gėlių puokštę. Už jos stovėjo dvi vyno taurės ir butelis. Džeimis pripylė į jas vyno ir grįžo. Vėl atsisėdęs į savo vietą, padavė man taurę.
296
Diana Gabaldon
– Ne toks geras kaip Kolumo, – nusišypsojo, – bet neprastas. – Jis kilstelėjo taurę. – Už ponią Freizer, – švelniai pasakė, ir staiga mane apėmė baisi panika. Ją užgniaužusi pakėliau taurę. – Už atvirumą, – pasakiau, ir mudu išgėrėm vyno. – Na, tai viena priežastis. – Nuleidau taurę. – O kitos? Jis įdėmiai apžiūrinėjo taurę. – Gal pasakysiu tik vieną: geidžiu tave pamylėt. – Jis sužiuro į mane. – Ar apie tai galvojai? Jei jis norėjo mane sutrikdyti, jam puikiai sekėsi, bet nusprendžiau to neparodyti. – Šit kaip? – drąsiai pasakiau. – Atvirai šnekant, labai trokštu. Mėlynos akys ramiai žvelgė virš taurės krašto. – Dėl to nebūtinai turėjai mane vesti, – paprieštaravau. Jis nuoširdžiai pasipiktino. – Juk nemanai, kad būčiau tavimi pasinaudojęs ir nepasiūlęs tuoktis? – Daugybė vyrų taip elgiasi, – atsakiau prajuokinta jo naivumo. Sutrikęs jis kažką burbtelėjo, paskui atgavo šaltakraujiškumą ir perdėm oriai pasakė: – Turbūt esu pasipūtęs taip sakydamas, bet man patiktų mintis, kad nesu ta daugybė vyrų ir elgiuosi ne taip niekingai ir žemai, kaip įprasta daugeliui. Sujaudinta jo šnekos, nuraminau, kad iki šiol jis elgėsi mandagiai ir džentelmeniškai, ir atsiprašiau už visas abejones dėl jo paskatų. Po šios pavojingos diplomatiškos pastabos abu nutilom ir jis vėl pripylė tuščias taures.
O
Kurį laiką tylomis gurkšnojome vyną, abu kiek drovėdamiesi po paskutinio atviro pasikeitimo nuomonėmis. Taigi, matyt, šį tą galėčiau jam pasiūlyti. Turėčiau atvirai prisipažinti, kad ta
Svetimšalė
297
mintis buvo šovusi man į galvą dar prieš mudviem pakliūvant į šią absurdišką padėtį. Jis buvo labai patrauklus jaunuolis. Netrukus po to, kai atvykau į pilį, jis buvo pasisodinęs mane ant kelių, ir... Pakreipiau taurę ir išgėriau iki dugno. Vėl paplekšnojau per lovą. – Sėskis, – pasakiau. – Ir... – vis sukau galvą ieškodama kokios nors neutralios pokalbio temos, galinčios sušvelninti nesmagumą, kurį jautėme būdami labai arti vienas kito, – ir papasakok apie savo šeimą. Kur užaugai? Nuo jo svorio lova smarkiai įdubo, aš pasistengiau nenusiridenti prie jo. Jis įsitaisė čia pat, jo marškinių rankovė vos palietė mano ranką, laisvai gulinčią ant šlaunies. Atsisėdęs jis paėmė ją, ir mudu atsišliejom į sieną. Nė vienas nenudūrėm akių, bet jutome mus siejantį ryšį. – Na, ir nuo ko turėčiau pradėti? Jis užkėlė ant kėdės dideles kojas ir sukryžiavo per kulkšnis. Pralinksmėjau atpažinusi kalnietį, kuris laisvalaikiu patogiai įsitaiso ir pasiruošia narplioti painius šeimos ir klano santykius, kurie sudaro beveik visų svarbių įvykių Škotijos Aukštumose foną. Vieną vakarą mudu su Frenku praleidome kaimo smuklėje, pakerėti dviejų senukų pokalbio. Juodu kaltino ilgai, maždaug nuo 1790 metų, trunkančią nesantaiką, dėl kurios neseniai buvo sugriauta senovinė daržinė. Dabar pasibaisėjau, nors prie tokių dalykų jau buvau bepriprantanti, suvokusi, kad tas vaidas, kurio ištakas turbūt gaubė laiko paslaptys, dar net neįsiplieskęs. Ramdydama proto sąmyšį, kurį sukėlė ši mintis, šiaip taip sutelkiau dėmesį į Džeimio šneką. – Mano tėvas, aišku, buvo Freizeris, jaunesnysis netikras dabartinio Lovato brolis. Bet motina buvo Makenzi. Ar žinai, kad Duglas ir Kolumas – mano dėdės? Aš linktelėjau. Panašumas buvo gan akivaizdus, nors plaukų spalva ir skyrėsi. Platūs skruostikauliai ir ilga, tiesi, aštriabriaunė nosis buvo aiškiai paveldėta iš Makenzių.
298
Diana Gabaldon
– Taip, mano mama – jų sesuo, bet ji turėjo dar dvi seseris. Teta Džaneta mirusi, kaip ir mama, o teta Džokasta ištekėjo už Ruperto pusbrolio ir gyvena netoli Loch Eilino. Tetulė Džaneta susilaukė šešių vaikų – keturių sūnų ir dviejų dukterų, o tetulė Džokasta – trijų mergaičių, Duglas – keturių dukterų, Kolumas – tik mažojo Hamišo, o mano tėvai augino mane ir seserį, kuri gavo Džanetos, mūsų tetulės, vardą, bet mes ją vadiname Džene. – Rupertas taip pat Makenzis? – paklausiau, bet man jau ėmė maišytis vardai. – Taip. – Džeimis nutilęs pamąstė. – Jis yra Duglo, Kolumo ir Džokastos pirmos eilės pusbrolis, taigi man – antros eilės dėdė. Ruperto tėvas ir mano senelis Džeikobas buvo broliai su... – Luktelėk. Toliau nebūtina gilintis, nes beviltiškai susipainiosiu. Dar net neprisikasėme prie Freizerių, o jau spėjau pamesti tavo pusbrolių giją. Svarstydamas jis pasitrynė smakrą. – Hmm. Ką gi, su Freizeriais kebliau, nes mano senelis Saimonas buvo vedęs tris kartus, taigi mano tėvas turėjo dvi netikrų brolių ir seserų šeimas. Dabar baikime tuo, kad turiu gyvus šešis dėdes Freizerius ir tris tetas, ir užmirškime visus iš jų gimusius pusbrolius ir pusseseres. – Taip ir padarykim. Pasilenkiau į priekį ir pripyliau mudviem dar po taurę vyno. Sužinojau, kad Makenzių ir Freizerių klanų žemės vieną ruožą ribojasi vidinėmis sienomis ir driekiasi vienos šalia kitų nuo pajūrio pro žemesnįjį Neso ežero galą. Ši bendra siena, kaip dažniausiai ir būna, buvo nepažymėta žemėlapyje ir labai ginčytina, slankiojanti pirmyn ir atgal, nelygu laikotarpis, papročiai ir giminystė. Palei šią ribą, pietiniame Freizerių klano žemių gale, stovi nedidelis Broch Tuaracho dvaras, priklausęs Brajanui Freizeriui, Džeimio tėvui. – Prie jo driekiasi gana derlingas žemės gabalas, be to, ta vieta tinkama žvejybai, yra ir nemažas miško plotas medžioti. Jis išlai-
Svetimšalė
299
ko kokius šešiasdešimt ūkelių ir nedidelį Broch Mordos kaimą. Stūkso nauji dvaro rūmai, – didžiuodamasis pasakojo, – ir senas apvalus bokštas, kuriame dabar laikome gyvulius ir grūdus. Duglui su Kolumu visai nepatiko, kad jų sesuo ištekėjo už Freizerio, ir jie pareikalavo, kad ji būtų ne Freizerių žemės nuomininkė, o ją valdytų kaip friholdą. Todėl Lalibrochas – taip vadina tą vietą ten gyvenantys žmonės – buvo atiduotas mano tėvui, tačiau perdavimo akte buvo sąlyga: ta žemė turi atitekti tik mano motinos Elenos palikuonims. Jeigu ji mirs bevaikė, po mano tėvo mirties, nesvarbu, ar jis su kita žmona susilauks vaikų, ta žemė vėl grįš lordui Lovatui. Bet tėvas nebevedė, o aš esu savo motinos sūnus. Taigi Lalibrochas yra mano, nori tikėk, nori ne. – Bet juk vakar man sakei, kad esi beturtis. Gurkštelėjau vyno, kuris man buvo skanus; kuo daugiau gėriau, tuo atrodė puikesnis. Man toptelėjo, kad gal reikėtų liautis gėrus. Džeimis pakraipė galvą. – Na, tiesa, tas dvaras priklauso man. Deja, dabar man iš jo menka nauda, nes negaliu į jį nukakti. – Jis įbedė į mane gailų žvilgsnį. – Supranti, už mano galvą paskirtas atlygis. Kai ištrūko iš Fort Viljamo, Džeimis buvo nuvežtas į Duglo namus Binachde (tai reiškia „palaimintasis“, paaiškino jis) išsigydyti žaizdų ir paskui jį užpuolusios karštinės. Vėliau iškeliavo į Prancūziją ir dvejus metus kovėsi prancūzų kariuomenėje netoli Ispanijos sienos. – Dvejus metus praleidai prancūzų kariuomenėje, ir niekas neatėmė tau nekaltybės? – nustebusi leptelėjau. Man teko slaugyti daug prancūzų, ir abejojau, kad per du šimtus metų jų požiūris į moteris būtų labai pasikeitęs. Vienas Džeimio lūpų kamputis sutrūkčiojo ir jis pašnairavo į mane. – Jei būtum mačiusi kekšes, aptarnaujančias prancūzų kariuomenę, Sasenach, stebėtumeis, kad išvis drįstu paliesti moterį, o ką jau kalbėti apie gulimąsi į lovą.
300
Diana Gabaldon
Paspringau vynu ir užsikosėjau. Jis paslaugiai padaužė man per nugarą. Pridususi ir išraudusi nurimau ir paraginau jį pasakoti toliau. Prieš kokius metus jis grįžo į Škotiją ir pusmetį gyveno vienas arba miške bastėsi su „netikėlių“ – žmonių, kurie nepriklausė jokiam klanui, – gauja. Džeimis kentė badą ir vogė galvijus pasienio ruože. – Tada kažkas man ir vožė per galvą kirviu ar panašiu daiktu, – gūžčiodamas pečiais pasakė jis. – Turėjau patikėti tuo, ką apie įvykius pasakojo Duglas, nes kitus du mėnesius gulėjau be sąmonės. Per užpuolimą Duglas buvo dvare netoliese. Duglą iškvietė Džeimio draugai, ir jam pavyko pergabenti sūnėną į Prancūziją. – Kodėl į Prancūziją? – paklausiau. – Juk buvo labai pavojinga tave šitaip toli tempti. – Bet dar pavojingiau buvo palikti tenai. Po tą vietovę šmirinėjo anglų sargybiniai, supranti, tose apylinkėse mes su sėbrais nemažai nuveikėme, taigi Duglas, matyt, nenorėjo, kad anglai mane rastų gulintį be sąmonės samdinio trobelėje. – Arba jo namuose, – pasakiau šiek tiek ciniškai. – Man atrodo, jis manęs nepriglaudė dėl dviejų priežasčių, – atsakė Džeimis. – Pirma, tada pas jį viešėjo svečias anglas. O antra, išvydęs mane, nusprendė, kad vis tiek mirsiu, todėl išsiuntė į vienuolyną. Šv. Onos iš Boprė vienuolynas Prancūzijos pakrantėje buvo, regis, Aleksandro Freizerio, šios mokymo ir garbinimo šventovės abato, vieno iš šešių Džeimio dėdžių Freizerių, valdose. – Jie su Duglu didžiai nesutarė, – paaiškino Džeimis, – bet Duglas pamanė, kad čia jis negalės man padėti, o vienuolyne tikrai sulauksiu pagalbos, jei dar nevėlu. Ir sulaukė. Jį išgelbėjo šv. Dominyko broliai, pasitelkę savo medicinines žinias, ir stiprus organizmas. Džeimis liko gyvas ir pradėjo pamažu sveikti.
Svetimšalė
301
– Vos atsigavęs, grįžau atgal, – pasakojo Džeimis. – Duglas ir jo vyrai pasitiko mane pakrantėje, ir patraukėm į Makenzių žemes, bet pakeliui sutikome tave. – Kapitonas Randalas sakė, kad jūs vogėte galvijus. Nesutrikęs dėl tokio kaltinimo, jis nusišypsojo. – Na, Duglas – ne tas žmogus, kuris praleistų progą pasipelnyti. Aptikom gražią gyvulių bandą, besiganančią lauke, o aplinkui nė gyvos dvasios. Taigi... Jis gūžtelėjo pečiais, gyvenimo netikėtumus laikydamas likimo dovana. Tikriausiai pasirodžiau susirėmimo tarp Duglo vyrų ir Randalo dragūnų pabaigoje. Pajutęs, kad anglai seka, pusę savo žmonių Duglas pasiuntė į tankmę, įkandin jų nuvarė ir galvijus, o kiti škotai pasislėpė atžalyne ir pasiruošė iš pasalų užpulti anglus, kai tik jie pasirodys. – Viskas puikiai pavyko, – džiugiai pasakojo Džeimis. – Staiga išdygom ir rėkdami pasileidom joti tiesiai per juos. Jie, žinoma, puolė paskui mus. Surengėme jiems linksmas gaudynes kalva aukštyn, per upelius ir uolas, o kiti Duglo vyrai su galvijais movė per sieną. Atsiplėšę nuo raudonšvarkių, sulindom į trobelę ir laukėm, kol sutems ir galėsime keliauti. Ten pirmąsyk ir išvydau tave. – Štai kaip, – tariau. – Bet kodėl grįžai į Škotiją? Prancūzijoje tikriausiai būtų buvę kur kas saugiau. Jis jau žiojosi ketindamas atsakyti, paskui apsigalvojo ir gurkštelėjo vyno. Matyt, ėmiau skverbtis į jo paslapčių pasaulį. – Tai ilga istorija, Sasenach, – tarė jis vengdamas tos temos. – Ją sužinosi vėliau, o dabar pakalbėkim apie tave. Ar papasakosi apie savo šeimą? Jei, žinoma, gali, – skubiai pridūrė. Valandėlę pamąsčiau, bet iš tikrųjų atrodė, kad visai nepavojinga jam papasakoti apie savo tėvus ir dėdę Lemą. Juk pagaliau dėdės Lemo profesija buvo šioks toks pranašumas. Tyrinėti senovę buvo labai – arba nelabai – gerbtinas užsiėmimas ir aštuonioliktame, ir dvidešimtame amžiuje.
302
Diana Gabaldon
Taigi pradėjau pasakoti, praleisdama tokias nereikšmingas smulkmenas kaip automobiliai, lėktuvai ir, žinoma, karas. Džeimis įdėmiai manęs klausėsi, kartais užduodamas kokį klausimą, pareikšdamas užuojautą dėl mano tėvų mirties ar pasidomėdamas dėde Lemu ir jo atradimais. – Paskui sutikau Frenką, – pabaigiau. Nutilau, nes nežinojau, kiek dar galiu plėtotis, nelįsdama į pavojingą teritoriją. Laimė, mane išgelbėjo Džeimis. – Ir dabar nenori apie jį kalbėti, – nuovokiai tarė. Tylomis linktelėjau, o mano akis užtraukė migla. Džeimis paleido mano ranką ir apkabino, švelniai priglausdamas mano galvą sau prie peties. – Nieko baisaus, – tarė glostydamas man plaukus. – Ar pavargai, mieloji? Gal norėtum pamiegoti? Vos nesusiviliojau atsakyti „taip“, bet man dingtelėjo, kad pasielgčiau nesąžiningai ir bailiai. Atsikrenkščiau ir papurčiau galvą. – Ne, – tariau ir giliai įkvėpiau. Nuo Džeimio silpnai dvelkė muilu ir vynu. – Jaučiuosi gerai. Papasakok... papasakok, kokius žaidimus žaisdavai vaikystėje.
O
Kambaryje stovėjo stora dvylikos valandų žvakė su juodo vaško žiedais, iš jų trys nudegė, kol mudu šnekėjomės ir paleisdavome vienas kito rankas tik norėdami įsipilti vyno ar apsilankyti kambario kampe už užuolaidos, kur stovėjo naktipuodis. Grįžęs iš vieno tokio pasivaikščiojimo, Džeimis nusižiovavo ir pasirąžė. – Jau labai vėlu, – pasakiau taip pat stodamasi. – Gal mums reikėtų gultis. – Gerai, – pritarė jis ir pasitrynė sprandą. – Gultis? Ar miegoti? – Pašaipiai kilstelėjo antakį, burnos kamputis sutrūkčiojo. Tiesą sakant, šalia jo jaučiausi taip jaukiai, kad buvau beveik pamiršusi, kodėl mes čia. Išgirdusi jo žodžius, puoliau į paniką.
Svetimšalė
303
– Na... – silpnai pratariau. – Šiaip ar taip, juk neketini miegoti su drabužiais? – paklausė jis, praktiškas kaip visada. – Ne, turbūt ne. Iš tikrųjų įvykiai taip greitai klostėsi, kad net nepagalvojau apie naktinį apdarą, nors jo ir šiaip neturėjau. Miegodavau su apatiniais marškiniais arba nuoga, nelygu koks būdavo oras. Džeimis pamainos drabužiams, kuriais vilkėjo, taip pat nebuvo pasiėmęs, todėl, matyt, gulsis nenusirengęs marškinių, o gal ir visai be nieko. Na ir reikaliukai, galintys pakišti tam tikrų minčių. – Tada eikš, padėsiu tau išsivaduoti iš nėrinių ir kitų grožybių. Kai jis pradėjo mane nurenginėti, jo rankos virpėjo. Bet knebinėjantis su daugybe kabliukų, kuriais buvo susagstyta mano liemenė, jo drovumas kiek nublėso. – Cha! – pergalingai tarė, įveikęs paskutinį kabliuką, ir abu nusijuokėme. – Dabar leisk man, – pasakiau nusprendusi, kad delsti beprasmiška. Ištiesiau rankas ir atsegiau jam marškinius, rankos nuslydo po jais ir per Džeimio pečius. Delnais pamažu perbraukiau jam per krūtinę, jusdama elastingus plaukelius ir švelnius įdubimus apie spenelius. Džeimis stovėjo nuščiuvęs, o kai atsiklaupiau atsegti klubus juosiančio diržo sagties, kone sulaikė kvėpavimą. Jeigu tai turi įvykti, tebūnie dabar, pagalvojau ir tyčia paglosčiau po kiltu jo stangrias ir liesas šlaunis. Nors jau puikiai žinojau, ką daugelis škotų mūvi po kiltais – ogi nieko, – vis tiek buvau priblokšta, tenai radusi tik Džeimį. Jis mane pastatė ir nulenkė galvą norėdamas pabučiuoti. Bučiavo gana ilgai, o jo rankos, nukeliavusios žemyn, apčiuopė mano apatinio sijono kabliuką. Sijonas nupleveno, ant grindų paskleisdamas krakmolytas klostes, ir aš likau tik su marškiniais.
Antra pirmos knygos dalis