Vilniaus Dailės Akademija 2019 Teresė Žvinakevičiūtė
Įvadas •••••••••••• 4 Kauno miestas •••• 6 Kauno žmonės •• 12 Kauno aš •••••• 22
Tai prasidėjo trisdešimt septintame Skendėjau tarsi vatiniam sapne... Pabudus, realybei atvėrus akis, Supratau, kad vėlai išėjau pro duris... Prieš slogutį likimo kova nugalėta, Pražys naujos pasakos pieva gėlėta... Apsiniaukęs lietingas birželio dangus Tik išryškins traškius vasarinius lapus. •4•
Šiandieną suprasti, sekundę atrasti, Kažin ką savy netikėtai atkasti Padės šio pasaulio pašvaistė skaidri Ir miesto klajūnai, tik šiandien tikri. Sukūrusi trečią, gal šeštąją strofą Mūrysiu eilę, spektaklį spalvotą... Tik tai, ką slepia jaunas žingsnis Ir viens iš šimto šiltas žvilgsnis
Tegul šypsos lediniai lašai Ant akių kurioms tai nemažai.
•5•
Tarp susiglaudusių medžių Kyšo stogų kepurės, Tyliai pūškuojantį ežį Lydi sapnų rietuvės. •8•
Pilį didingai žavią Remia jaunuolių šonai, Svajonę gyvenimui mažą Jie saulėje audžia godžiai. Fontano skaidriuos lašuos Pasakyti žodžiai ištirpsta. Prabėgusio laiko dažuos Juodieji suodžiai išmirksta...
Linksmos spalvos autobuso, Ilgas ūsas troleibuso Dangų siekia juodas trosas Blizgantis tarsi karosas. Jie į miestą žmogų neša Jį ir sunkią bobos tašę. Leidžia A ir B pasiekti Ir kitiems save patiekti. Čia sunku laisvai kvėpuoti, Norint eiti reikia duoti Ženklą tam kuris šalia Glaudžias smirdančia striuke. O įlipusi kontrolė Vėl pajutus „dievo“ rolę Piktą žvilgsnį tolyn suka, Kol zuikelis tyliai sprunka.
•9•
•10•
Plaikstosi vėjy šilkinė suknelė Rožių ir lapų girliandų pilna. Žiba siaura akmeninė gatvelė Iš sudaužytų sapnų nugrįsta. Blizga švelniai marmurinis kvadratas Neliestas mėlynų ženklo dažų. Man dar kol kas nepažįstamas takas Kvepia jau gintaru, o ne saku.
Šviestuvai, laiptai, vietos atsisėsti, Grafičiai verčiantys akis praplėsti... Ir duobės, dangčiai, turgaus palapinės, Raižytos senos ąžuolo langinės...
•11•
Tiek daug veidų... Kiekvienas su sava istorija. Ir tipai asmenų… Ar tai tiesa, ar tik teorija? •14•
Tiek daug klaidų... Kiekvienas kito darbuose įžiūrim. Nors mes kartu Bevardį kūną žmogumi sukūrėm. Einu tvirtu Eilinio darbininko lietu grindiniu, Svarstau – ar du, Ar trys herojiški darbai jo sieloj lindi.
•15•
Vasaros negailestinga saulė Miestą atskleidžia savaip, Žmonės šiam karštam pasauly Elgiasi kitaip... •16•
Pavargę ir abejingi Juda tirpdami lėtai. Šilumėlė nebūdinga Galvai nuo šaknų šaltai. Tie, kur miega pusnyse Kažką jaučia tik dabar. Ir jaunystės liepsnose Dievui šaukia, – „norim dar“...
Smarkiam vėjo gūsiui papūtus, Sklando pienių pūkai. Laimei išlindus iš rūsio, Gana to – palieka ūkai... Kūną nešantį grambuolio sparną Iš akių minties galios pavogs, Tolumoj tyliai skambantį varpą Auksiniu medumi užteplios.
•17•
•18•
Kiekvienas stilius, vardams iškilus, Įgauna naują prasmę. Ir sąmonei trumpam nutilus, Jo tikros spalvos skęsta. Pamiršęs savo dainos šventumą, Vilčiai akis užmerkia. Savy įsileidęs vartotojo bumą, Tyliai nuvysdamas verkia. Širdžiai vaikystės raudą uždraudęs, Tiesai akis apspjauna. Šlapią ledinę kaktą suraukęs Aklas jausmams, nors jaunas.
•19•
Tarp žydinčių dobilų Akis užmerk nebyliai. Pamirški tai ką skauda Esi jau atidavęs auką Senam vienpusiam jausmui. Dabar kita lemtis... •20•
Išgirsk dangaus griaustinį Ir lašą mažą, bet ledinį... Brangink akimirkos šventumą Palikęs begalinį minčių liūną, Pradėk žiūrėt į priekį, Ištrauk senas šaknis.
•21•
•24•
Apsuksiu dar ratą. Lai galvą sukrato. Stogais ąžuolyno, Langais, kurie kybo, Tarp mano minučių Ir Miesto orkestro, Jaunų smegenų Iškelto jam testo, Kurį dangus leis Su kaupu išlaikyti, Spalvom ir garsais Nenustojantis lyti,. Sužadino Kaunas Vaikystės smalsumą, Todėl sudarysiu Vidinį albumą Naujam gyvenimui atminti.
Aš atvykau čia prieš metus, Ir suradau namus naujus. Senam, bet man šviežiam Kaune Aš pirmą kart – pasauly reliame. Kažkas, kas liko praeities sapne Padarė tokią, kokia aš dabar mane, Tačiau, tik per metus šiame mieste Pasikeičiau daugiau, nei bet kuriam laike. Bandau sukurti savo asmenį labiau, Negu esu mėginus kadanors anksčiau. Ir nors dėkinga šiam pasaului aš esu Už viską, ką turėsiu ir dabar turiu Aš šiuo metu esu užstrigus tarp dviejų salų Už ateitį ir praeitį kovojančių bukų Pusrutulinių vidutinių smegenų...
•25•
Su kuo pakeliui, o kada pražūtin, Pasitikėti diena ar slaptinga naktim? Atverti kitiems ar užslėpti savy, Nerti gilyn, plūduriuot vandeny... Viltys per didelės, jėgos per mažos, Demonas linksmas žiūrėdamas rąžos, Nežinia, ar kenkėjas, ar laisvės ugnis, Kaip nenoriu aš būti sistemos dalis. •26•
Įkvėpėjai, kovotojai, bundančios sielos, Kankiniai, bet kodėl jų istorijos mielos? Kas laimė? Išlikti sveikam, be žaizdų, Ar griūti ir keltis, kai nuo kraujo saldu? Kas lemta, tiktai ateitis pasakys Žemė po kojomis skaudžiai vėl slys, Atsakymų laukiant judėti baisu, Nes nežinia, kas šviesu, kas tamsu.
•27•
•28•
Širdy iš dulkių vilties kibirkštį užkursiu Ir užsimiršus kursiu, kursiu, kursiu, kursiu...
Nepamačiau, kaip atėjo vasara Kai vakaras nustojo vyti vidun. Pradėki kurti savo pasaką Leisk šviesai keliauti rytiniu dangum. Už lango kvepės jazminais. Aromatas atsispindės skaidrioj rasoj... O tu sėdėsi, mįslę užminęs. Tiek savo, tiek mano neramioj galvoj.
•29•
Tolyn judėti ir skambėti, Nerimti, nuobodžio savy nesėti, Momente vietoj nenustygti, Pašaukti, spausti, rėkti, klykti. •30•
Krūtinėje užgimusią vėl viltį saugoti, Liūdnas mintis pievų rasoj išmaudyti, Tyloj pasaulio sau neleist užmigti, Savim ir prieš save, ir prieš kitus išlikti. Būrimas mestas, bet nevalia sustoti, Kitokiai ateičiai ranka pamoti. Svajonę už ragų pagavus skristi Menu ir vien menu pramisti.
•31•