Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. by Vytautas Magnus University Press

Bronislava Kerbelytė

LIETUVIŲ TAUTOSAKOS KŪRINIŲ PRASMĖS

Vytauto Didžiojo universitetas Kaunas, 2011

UDK 398(474.5) Ke-131

Recenzentai: Prof. dr. Rimantas Balsys (Klaipėdos universitetas) Dr. Radvilė Racėnaitė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas)

Rekomendavo spaudai Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedra (2010-05-13 prot. nr. 6) ir Humanitarinių mokslų fakulteto Taryba (2010-06-15 prot. nr. 3).

ISBN 978-9955-12-689-8

T URINYS

PRATARMĖ . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 7 ĮVADAS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9 PASAKŲ KLASIFIKAVIMAS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 17

Antti Aarne’s pasakų klasifikavimo sistema . . . . . . . . . . . . . . . . . Vladimiro Proppo požiūris į pasakų klasifikavimą . . . . . . . . . . . . . . Struktūrinės-semantinės metodikos ir klasifikacijos principai . . . . . . . . Elementarieji siužetai – pagrindiniai liaudies naratyvų struktūrų elementai Elementariųjų siužetų semantinė interpretacija . . . . . . . . . . . . . Elementariųjų siužetų klasifikacija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Svarbiausi elementarieji siužetai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Pasakos tipo samprata . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . .

. 18 . 23 . 29 . 30 . 33 . 34 . 37 . 37

KODĖL SKIRTINGŲ TAUTŲ PASAKOS PANAŠIOS . . . . . . . . . . . . . 45

Analogijų suradimo būdas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Siužetų raidos prognozavimas – pasakų lyginimo priemonė . . . . . . Pasaka „Šalčio dovanos“ . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Pasaka apie žalčio žmoną . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Tikėtina kelių tautų kontaktų pasekmė . . . . . . . . . . . . . . Spėtinos genetiškai panašios pasakos . . . . . . . . . . . . . . . . Tradicijos santykis su Charleso Perrault’o pasaka „Raudonkepuraitė“

. . . . . . .

. 47 . 56 . 57 . 59 . 71 . 78 . 85

PASAKŲ SANDAROS IR TURINIO RAIDA . . . . . . . . . . . . . . . . . . 95

Pasakų siužetų struktūrų raida . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 95 Tekstų paprastos struktūros . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 97 Galimų archajiškų elementų nustatymo būdai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 99 Herojų išmėginimų pokyčiai skirtingų žanrų pasakose . . . . . . . . . . . . . . . 103 Stebuklinių pasakų elementariųjų siužetų herojų išmėginimai . . . . . . . . . . 104 Pasakų-legendų ir parabolių ES apie išmėginimus paskirtis . . . . . . . . . . . . 107 Išminties ir kantrumo bandymai novelinėse pasakose . . . . . . . . . . . . . . . 114 Išmėginimų komiškumas pasakose apie kvailą velnią ir buitinėse pasakose . . . . . 117 Neįmanomas pasaulis melų pasakose . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 121 Žinios apie kitą ir realų pasaulį formulinėse pasakose . . . . . . . . . . . . . . . 123 Genties, šeimos ir individualių vertybių hierarchija bei dinamika stebuklinėse pasakose . 124 Vedybų partnerio pasirinkimo raida pasakose . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 130 Pasakos ar mitai? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 136

ŽINIOS APIE PASAULĮ IR ŽMOGŲ PASAKOSE . . . . . . . . . . . . . . 145

Kelių pasaulių santykiai pasakose . . . . . . . . . . . . . Žmogaus vaizdavimo raida pasakose . . . . . . . . . . . Nevienodas pasakų personažų poelgių vertinimas . . . . Žmogaus gyvybės išsaugojimo ir grąžinimo būdai pasakose Apie pasakų žiaurumus . . . . . . . . . . . . . . . . . Kodėl kvailys yra trečias brolis? . . . . . . . . . . . . . Tradicinės bendravimo formos ir šeimos problemos . . .

. . . . . . .

145 152 164 168 176 187 195

SAKMIŲ PASKIRTIS IR SEMANTIKA . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 199

Sakmių klasifikavimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Dviejų klasifikavimo principų derinys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Struktūrinė-semantinė sakmių klasifikacija . . . . . . . . . . . . . . . . . Mitinių būtybių varijavimas sakmėse ir personažų sistemos rekonstrukcijos . . . Skirtingi tų pačių kūrinių mitiniai personažai . . . . . . . . . . . . . . . . Bevardės gamtos dvasios . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Velnias lietuvių liaudies sakmėse: nuo gamtos dvasios iki ponaičio / vokietuko Sakmių elementariųjų siužetų apie herojų išmėginimus savitumai . . . . . . . Papročių reglamentavimas mitologinėse sakmėse . . . . . . . . . . . . . . . . Papročių saugotojai sakmėse . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Kumelės / arklio mitinis įprasminimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Magijos vertinimas lietuvių mitologinėse sakmėse . . . . . . . . . . . . . . . Pieną atimančios ir skraidančios raganos: fantastika ir tikrovė . . . . . . . . . Raganos joja žirniauti . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Dvasregiai lietuvininkų ir lietuvių sakmėse . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Padavimai apie akmenis mokus ir jų analogijos . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . .

199 202 204 208 208 213 216 225 230 236 241 245 252 267 273 284

SENOSIOS RAŠTIJOS ŽINIOS FOLKLORO DUOMENŲ KONTEKSTE . 291

Martynas Mažvydas, Lukas Davidas ir Jonas Lasickis . . . . . . . . . . . . . . Apeiginė / buitinė leksika ir magijoje naudojami objektai . . . . . . . . . . . Gyvūnų bendrijų vyresnieji . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Laiko tarpsnių personiﬁkacijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Lietuvos metraščio sakmė apie Algirdo žygį į Maskvą: folkloro ir raštijos derinys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . 294 . . 299 . . 308 . . 312 tradicijų . . 314

PASAKOJAMOSIOS TAUTOSAKOS BŪKLĖ IR POKYČIAI . . . . . . . . 319

Žemaičių pasakos XIX a. ir XX a. pradžioje . . . . . Medžiagos rinkimas . . . . . . . . . . . . . . . Pasakų repertuaras ` . . . . . . . . . . . . . . . . Saviti tekstų elementai . . . . . . . . . . . . . . Reta pasakų formos ypatybė . . . . . . . . . . . . Raseinių apylinkių pasakų raidos tendencijos . . . . . XIX a. pabaigos ir XX a. antrosios pusės pasakotojai 4

. . . . . . .

319 320 323 326 331 335 336

Pasakų repertuaro pokyčiai . . . . . . . . . . . Pasakų turinio, formos ir stiliaus pokyčiai . . . . Lietuvių liaudies padavimų tradicija XX a. . . . . . Naujoviški anekdotai: santykiai su ilgaamže tradicija

. . . .

339 342 346 352

DAINŲ ĮVAIZDŽIŲ PRASMĖS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 365

Istorijos atgarsiai dainoje . . . . . . . . . . Dainų simboliai tradicinės kultūros kontekste Kalėdų rytą rožė pražydo . . . . . . . . . Vidury lauko grūšelė stovi . . . . . . . . Šalia kelio jovaras stovėjo . . . . . . . . . Atbėgo elnias devyniaragis . . . . . . . .

. . . . . .

365 375 378 382 383 385

TYRINĖTOJŲ INTERPRETACIJŲ VERTINIMAI . . . . . . . . . . . . . . 393

Apeigos atspindžių pasakose ieškojimo būdas (pastabos apie Vladimiro Proppo knygą) 393 Algirdas Julius Greimas – vieno mitologinio teksto aiškintojas . . . . . . . . . . . 408 SUTRUMPINIMŲ SĄRAŠAS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 419

Katalogai, enciklopedijos, žodynai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 419 Tekstų šaltiniai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 422 Literatūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 429 THE MEANING OF LITHUANIAN FOLKLORE WORKS. SUMMARY . . . . 437

PRATARMĖ

Šia knyga norėčiau grąžinti skolą lietuvių tradicine kultūra besidomintiems skaitytojams, kuriems sunkiai pasiekiami mano straipsniai – o jų nemažai paskelbta ne lietuvių kalba ir svetur. Dalis straipsnių išaugo iš pranešimų, skaitytų tarptautinėse konferencijose ir kongresuose, vykusiuose kaimyninėse ir atokesnėse Europos šalyse; renginių organizatoriai juos ir paskelbė. Dalis straipsnių parašyta užsienio kolegų prašymu. Svarbiausius darbus – maždaug 80 tūkstančių lietuvių pasakų ir sakmių variantų struktūrines-semantines klasiﬁkacijas ir išsamius jų aprašymus – teko skelbti užsienyje, nes Lietuvoje to padaryti negalėjau. Tačiau dėl to kitų šalių mokslininkai gali susipažinti su nemaža lietuvių tradicinės kultūros dalimi. Ši knyga – mėginimas pristatyti mane nuolat dominusį lietuvių tautosakos kūrinių – ypač pasakų ir sakmių – semantikos, jų raidos ir pačios sakytinės tradicijos pokyčių tyrinėjimą. Rengiant šią knygą panaudoti straipsniai, kurių dauguma paskelbta Lietuvoje ir užsienyje 1990–2009 m.; kartais naudoti ir ankstesni straipsniai ar jų fragmentai. Daugelis straipsnių papildyta naujai atrastais duomenimis, šis tas smulkiau paaiškinta. Kai kurių knygos poskyrių pavadinimai sutampa ar yra panašūs su paskelbtų straipsnių antraštėmis, todėl daugumą ankstesnių publikacijų galima rasti 2005 m. paskelbtoje mano darbų bibliograﬁjoje („Tautosakos darbai“ [t.] XXII (XXIX), p. 298–313). Kad skaitytojams būtų lengviau suprasti mano struktūrinę-semantinę 7

Z BRONISLAVA KERBELYTĖ · LIETUVIŲ TAUTOSAKOS KŪRINIŲ PRASMĖS

metodiką ir vartojamus terminus, teko dar kartą trumpai pateikti svarbiausias jos procedūras. Jų taikymas pagrįstas 1980 m. straipsnyje ir knygoje „Pasakų struktūrų ir semantikos istorinė raida“ (1991 m., rusų kalba). Ne tik paskelbtuose straipsniuose, bet ir šioje knygoje kai kurie folkloro kūriniai tyrinėjami keliais aspektais. Vienoje knygos vietoje išsamiai aptarus tam tikrą kūrinį ar detaliai įvertinus kito tyrinėtojo išvadas, o kitoje ar net keliose vietose tą patį kūrinį priminus iliustruojant kitokį požymį ar cituojant vieną to paties autoriaus mintį, naudojamos nuorodos. Kadangi lietuvių pasakų variantus priskyrėme ir Antti Aarne’s–Stitho Thompsono tarptautinio katalogo tipams, ir mūsų sudarytiems struktūriniams-semantiniams tipams, nurodomi du tam tikrų siužetų numeriai. Raide K ir keturženkliu numeriu pažymėtą lietuvių pasakos struktūrinįsemantinį tipą galima rasti mūsų knygoje „Liaudies pasakų tipai“ (2005 m., rusų kalba), o AT ir skaičiais arba skaičiais su indeksu A, B, žvaigždute ir kitaip pažymėtą pasaką – „Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo“ 1–2 tomuose (1999, 2001). Kai kokiam nors AT tipui priskiriami pasakų variantai priklauso ne vienam struktūriniam-semantiniam tipui, po raidės K nurodomi kelių tipų numeriai. Lietuvių sakmių struktūriniai-semantiniai tipai nurodomi naudojant mūsų knygos „Liaudies sakmių tipai“ (2001 m., rusų ir anglų kalbomis) santrumpą KTFL ir atitinkamą numerį. Rašant apie konkrečias sakmes ar jų detales nurodomas „Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo“ 3 tomo (2002 m.) puslapis ir struktūrinio-semantinio tipo numeris. Pagal šį tipo numerį knygoje KTFL skaitytojas gali susirasti giminingos semantikos ar to paties siužeto sakmes, kuriose vaizduojami skirtingi mitiniai personažai. Šį lietuvių folkloro tyrinėjimų apibendrinimą pirmiausia skiriu savo mokiniams – etnologijos bakalaurams, magistrams ir daktarams. Už galimybę perduoti jiems patirtį esu dėkinga Vytauto Didžiojo universitetui. Norėčiau, kad mokiniai pastebėtų ir pataisytų mano paklydimus, o pozityvius dalykus panaudotų ir dar daug ką pagilintų. Knygą taip pat skiriu mokytojams ir visiems žmonėms, kurie vertina mūsų protėvių sukurtą ir atkakliai atmintyje išsaugotą dvasinę kultūrą. Bendraudama su lietuvių tautosakos tekstais ir interpretuodama kūrinius nuolat su didžiausiu dėkingumu prisiminiau ir tuos šviesuolius, kurie suprato protėvių palikimo vertę ir kruopščiai užrašydami sukaupė mūsų kultūros lobyną, ir visus tuos mūsų kaimo intelektualus, kurie man pasakojo ir dainavo. Esu dėkinga visiems, kurie mane augino, mokė, patarė, padėjo sunkią valandą ar paskatino. Jie visi gyvena mano darbuose ir šioje knygoje. 8

ĮVADAS

Pradėdami tyrinėti bet kokį tautosakos kūrinį, autoriai pirmiausia jį analizuoja. Tekstų analizės būdų esama įvairių, bet viena procedūra bendra visiems – išskiriamos teksto dalys (terminu tapo graikų kalbos žodis analysis, reiškiantis skaidyti į dalis). Iš esmės tokia pati procedūra kartais vadinama teksto segmentavimu. Kai detaliai išstudijuojamos visos išskirtos teksto ar kūrinio dalys / segmentai, su gautomis žiniomis grįžtama prie teksto ar kūrinio visumos. Net tie autoriai, kurie teigia, kad tekstą ar kūrinį reikia suvokti kaip visumą, neapsieina be analizės: jie atkreipia dėmesį į kokią nors dainos eilutę, prozos kūrinio personažą, posakį ir taip nejučiomis išskiria tam tikrus teksto fragmentus. Gana dažnai tekstai analizuojami, t. y. jų dalys išskiriamos intuityviai, iš anksto nenustačius išskiriamų fragmentų požymių ir ribų. Nemažai autorių išskiria motyvus – nevienodos apimties, paskirties ir turinio tekstų fragmentus. Siužetus turinčiuose kūriniuose mes išskiriame elementariuosius siužetus (ES), t. y. tokius savarankiškus kūrinius ar didesnės apimties kūrinių fragmentus, kuriuose vaizduojamas vienas herojaus susidūrimas su pavojingu ar palankiu bei patikliu antipodu, herojui siekiant vieno tikslo. Nesiužetinių mozaikiškų dainų fragmentų ribas nustatome atsižvelgdami į vienos minties / vaizdo užbaigimą ir perėjimą prie kitos minties ar vaizdo. Elementarieji siužetai toliau dalomi, tačiau jų dalys jau nebe siužetai, o situacijos ir akcijos. Svarbiausią herojaus akciją sudaro ir herojaus, ir 9

Z BRONISLAVA KERBELYTĖ · LIETUVIŲ TAUTOSAKOS KŪRINIŲ PRASMĖS

antipodo ar neįvardytos jėgos veiksmai, o fakultatyvias akcijas – elementariojo siužeto herojaus būseną keičiantys kitų personažų ar paties herojaus veiksmai. Elementarieji siužetai tekstuose jungiami ne tik viena linija. Į elementarųjį siužetą gali būti įterptas kokią nors jo akciją detalizuojantis kitas elementarusis siužetas, o kartais – net sudėtingas siužetas; du elementarieji siužetai gali turėti bendrą elementą (pvz., gana dažnai ankstesnio ES rezultatas yra vėlesnio ES pradinė situacija). Elementariųjų siužetų išskyrimas, jų santykių ir reikšmingumo kūrinyje nustatymas – tai priemonė, kuri padeda aiškintis kūrinių semantiką ir nustatyti jų archajiškumo laipsnį. Pirmiausia semantiškai interpretuojamas kiekvienas išskirtas elementarusis siužetas, po to surandamas kūrinio semantinis branduolys – svarbiausias elementarusis siužetas. Jis ypač svarbus kūrinio kaip visumos prasmės supratimui, tačiau daugiau ar mažiau svarbūs ir kiti elementarieji siužetai bei (jeigu yra) jų įrėminimai. Kai kam atrodo, kad elementariųjų siužetų semantinė interpretacija – labai sudėtingas dalykas. Be abejo, reikia labai atidžiai bendrauti su kiekvienu tekstu, pastebėti kiekvieną jo žodį. Tai, kas tekste apibūdinta, dera įsivaizduoti kaip realų įvykį. Pasakų ir sakmių elementariųjų siužetų herojus nustatyti nesunku – jų likimu domimasi, kūriniuose jie palaikomi. Antipodai – tai personažai, siekiantys ką nors atimti iš herojų (jie herojams pavojingi) arba turintys herojams reikalingus objektus (šie arba geranoriškai padeda herojams, arba herojai juos apgauna). Nesudėtingas pasakas panašiai interpretuoja ir vaikai. Jie suvokia vaizduojamą įvykį kaip teisybę ir ieško herojų nesėkmių ar laimėjimų priežasčių. Bendraujant su vaikais tuo ne kartą teko įsitikinti. Vieno susitikimo su gimtojo Rečionių kaimo mokyklos žemesniųjų klasių mokiniais negaliu pamiršti. Radusi pilną salę mažų vaikų, pasakiau, kad paprastai aš pasakas aiškinu, bet šiandien norėčiau sekti, o juos paprašiau aiškinti. Visi sutiko: „Gerai!“ Pasekiau labai populiarios pasakos apie ožką, kuri turėjo tris ožkiukus, vieną išplėtotą elementarųjį siužetą (yra tokių ir realių variantų). Ožka išeidavo parnešti šieno, o grįžusi pašaukdavo vaikus, kad šie atidarytų duris. Vilkas pašaukė ožkiukus jų motinos žodžiais plonu balsu. Ožkiukai atidarė duris – vilkas juos prarijo. Taip užbaigusi pasaką paklausiau: „Kodėl vilkas prarijo ožkiukus?“ Mokinukai visi kartu šaukė: „Todėl, kad ožkiukai atidarė dureles!“ „O kodėl jie atidarė dureles?“ „Jie manė, kad mamytė šaukia!“ „O kodėl jie manė, kad mamytė šaukia?“ „Todėl, kad vilkas šaukė taip pat kaip mamytė!“ Paskui diskutavome, ką ožkiukai turėjo daryti. Vieni sakė, 10

ĮVADAS Z

kad reikėjo pažiūrėti pro langelį, kiti – kad taip negalima, nes vilkas galėtų paimti už ragelio ir ištraukti. Sutarėm, kad būtų gerai užlipti ant aukšto ir pažiūrėti pro langelį. Paskui visi kartu padainavome formulinę pasaką „Siuntė ponas ožką riešutų parnešti“. Ožka neparėjo su riešutais – sutarėm: siųsim vilką, kad ožką papjautų. Taip kaskart stabtelėdami ir pasitardami sudarėme vienas kito nepaveikusių personažų grandinę. Pagaliau pasiuntėme tokį, kuris ėmė veikti ir privertė veikti visus kitus – ožka parėjo su riešutais. Paklausiau: „Kam reikalinga šita pasaka?“ Vaikai tylėjo, mąstė. Pagaliau vienas berniukas nedrąsiai pratarė: „Kad sužinotume kažką naujo“. „O ką sužinojote?“ Tas pats berniukas visiškai tyliai atsakė: „Kad ožka bijo vilko...“ Staiga visi kartu ėmė skanduoti: „Vilkas bijo šaulio, šaulys bijo virvės, virvė bijo ugnies, ugnis bijo vandens...“ Manau, kad ši pasaka tam ir sukurta – kad vaikai įsimintų gyvų būtybių ir sugyvintų daiktų santykius. Suaugusieji, ypač folkloro tyrinėtojai, žino, kad pasakos – tai fantastika. Neretai jie nedrįsta įvykių įsivaizduoti, o skuba remtis autoritetų teiginiais ar sukurtomis schemomis. 2001 m. buvau pakviesta skaityti paskaitų Rusijos Humanitarinio universiteto organizuotoje folkloristikos mokykloje Novgorode. Auditorijoje – keletas patyrusių folkloro tyrinėtojų ir jaunimas – iš įvairių Rusijos miestų sukviesti aspirantai, etnologijos specialybės studentai. Pradėdama pirmąją paskaitą paprašiau, kad klausytojai jaustųsi esą vaikai, pasekiau tą pačią pasaką apie ožką, ožkiukus ir vilką ir paklausiau: „Kodėl ožkiukai buvo praryti?“ Patyrusi folkloro tyrinėtoja tuoj pat atsakė: „Čia draudimas ir draudimo sulaužymas,“ – pacitavo Vladimiro Proppo sumanytas „funkcijas“. Paprašiau: „Priminkite tas pasekto varianto vietas, kur yra draudimas“. „Jūs pasekėte nenormalią pasaką“. „Pasekite tą pačią pasaką normaliai“. Auditorija suglumo: tai neįmanoma. Nors kai kuriuose pasakos variantuose ožka vaikus įspėja: Niekam kitam durų neatidarykite, tik man, – bet nesako, kad visiškai durų neatidarytų. Juk ją pačią reikia įleisti. Atidarydami duris, ožkiukai tikėjosi įleisią ne vilką, o motiną. Papasakojau, kaip greitai ir taikliai į tuos pačius klausimus atsakinėjo vaikai. Paaiškinau, kad pirmas klausimas pats bendriausias: atsakymas iš esmės sutampa su trečio lygmens semantine interpretacija. Skirtumas tik tas, kad aš vartoju abstraktesnes platesnio semantinio lauko sąvokas, nes norint klasiﬁkuoti ar palyginti skirtingus elementariuosius siužetus, būtina gretinti tame pačiame lauke telpančias herojų akcijas (herojų ir antipodų veiksmus). Motinos žodžiais plonu balsu pašaukti ožkiukai įsileido vilką į trobelę; taip pat raganos pašauktas berniukas priplaukė prie ežero kranto, vilko pašaukta 11

Z BRONISLAVA KERBELYTĖ · LIETUVIŲ TAUTOSAKOS KŪRINIŲ PRASMĖS

mergaitė iškišo ranką iš šulinio, sesuo priėjo prie ponaičio, prašiusio paskinti gėlių. Kai lapė pažadėjo gaidelį pasūpuoti, tas išėjo iš trobelės. Vieni herojai buvo praryti, kiti pagrobti. Trečiame semantiniame lygmenyje šios herojų akcijos interpretuojamos vienodai: herojus suartėja su pavojingu antipodu. Žemesniame antrame lygmenyje interpretacijos gali skirtis. Ožkiukai, žvejojantis berniukas ir šulinyje balinama mergaitė suartėjo su pavojingu antipodu, palaikę jį savo artimuoju. Sesers reakciją į ponaičio prašymą, gaidelio – į lapės pasiūlymą interpretuojame taip: herojus suartėjo su pavojingu antipodu, palaikęs jį nepavojingu (t. y. norinčiu gauti gėlių ar pasiryžusiu suteikti malonumą). Jeigu elementariojo siužeto pabaigoje herojus išsaugo tai, ką turėjo, ar ką nors gauna, reikia ieškoti teisingo jo poelgio, o jeigu jis ką nors praranda – neteisingo poelgio. Kai elementarieji siužetai sugrupuojami pagal semantiką, pamatoma, kaip įvairiai apie tą patį dalyką kalbama ir vienos tautos, ir daugybės skirtingų tautų vieno žanro ar kelių žanrų sakmėse ir pasakose ar jų fragmentuose. Kai kam nepatinka, kad interpretuojant semantiškai vartojamos abstrakčios sąvokos. Be abejo, elementariųjų siužetų tipų ir jų versijų abstraktūs pavadinimai nevaizdingi, nes juose negali būti metaforų ir kitų nevienodai suprantamų natūralią kalbą puošiančių dalykų. Beje, abstraktus mąstymas žmonėms būdingas nuo senų senovės: tai ypač įtikinamai liudija mįslės. Kam reikalingas toks tyrinėjimas? Nutolę nuo pasakų suaugusieji dažnai neranda progų pamąstyti apie gyvenimą ir žmonių tarpusavio santykius, pamiršta paklausti pasakų patarimo ir daug ką iš jų sužinoti apie protėvius bei žmogaus prigimtį. Dalis suaugusiųjų, nepamiršusių pasakų, pirmiausia domisi herojų likimais, išgyvena dėl jų nesėkmių, džiaugiasi pergalėmis. Net skirtingų folkloro specialistų sukurtuose kataloguose pasakų ar sakmių siužetai dažnai aprašomi pristatant herojų poelgių rezultatus, bet praleidžiant tokias pasekmes lėmusius herojų ir antipodų veiksmus. Pakanka sudėtingus pasakų siužetus mintyse „išardyti“ – išskirti elementariuosius siužetus, ir tuojau išryškėja herojų klaidos ar išmintingi jų poelgiai. Kiekvienas ES yra žmogaus elgesio taisyklės tam tikroje situacijoje meniška iliustracija. Vienos senų senovėje atrastos taisyklės pasiekė mus kaip žmonijos vaikystės atspindžiai ir yra naivios, kitos aktualios ir šiandien. Dalį svarbių tiesų esame primiršę ir nustembame sužinoję jas iš pasakų. Dabartiniam žmogui, kaip ir ankstesnėms kartoms, būdingi tie patys tikslai, kurių siekia pasakų ES herojai. Todėl iš šių personažų klaidų ir 12

ĮVADAS Z

sąmojingų sprendimų galima pasimokyti. Žinoma, pasakų herojai ir šių dienų žmonės atsiduria skirtingose situacijose, sprendžia tarsi kitokias problemas. Jeigu pasakas suvokiančio dabartinio žmogaus dėmesys krypsta ne į paviršinį fantastinį rūbą, o į giluminę veiksmų prasmę, kūriniai gali padėti spręsti ir šių dienų problemas. Herojų poelgių semantika ir yra tas branduolys, kuris išliko pritaikant kūrinius prie kintančių gyvenimo sąlygų. Vaizduodamos vienų herojų klaidas, o kitų teisingus poelgius, senovinės pasakos mokė žmones, kaip reikia saugoti save ir savo artimuosius nuo pavojingų svetimųjų kėslų, kaip galima grąžinti prarastus objektus ar jų gauti, ką privalo žinoti brandos amžiaus sulaukę jaunuoliai bei merginos. Daugelis pasakų propaguojamų elgesio taisyklių tapo savaime suprantama kasdienio elgesio norma. Pavyzdžiui, visiems aišku: kai netoliese yra koks nors piktavalis, negalima palikti be apsaugos negalinčio savarankiškai apsiginti asmens, negalima nesaugomam miegoti nepažįstamoje ar pavojingoje vietoje, nedera bendrauti su norinčiu pakenkti asmeniu ir t. t. Daugelyje pasakų įrodinėjama, kad būtina laikytis šių ir daugelio kitų racionalių taisyklių. Jos buvo atrastos mūsų protėvių senų senovėje ir išsaugotos žmonių atmintyje meniškų kūrinių pavidalu. Pasakoms taip pat turime būti dėkingi už visuomenėje prigijusias ir nediskutuojamas moralines normas, kad reikia gelbėti patekusį į pavojų, padėti ištiktam nelaimės, globoti silpnesnį, užjausti kenčiantį, pasidalyti būtinomis gėrybėmis su jų neturinčiu ar jas netikėtai praradusiu žmogumi. Stebuklinėse pasakose vaizduojama daug rimtų pavojų, su kuriais susiduria herojai. Įspėdamos apie pavojus, pasakos atskleidžia ir herojų panaudotas priemones bei būdus, padėjusius juos įveikti. Pasakose vaizduojami drąsuoliai, kurie sąmoningai eina ten, iš kur niekas gyvas negrįžo, ryžtasi kautis su galingomis pabaisomis. Jie laimi ir pašalina pavojų todėl, kad rimtai pasiruošia žygiui. Taip pasakos stiprino žmonių ryžtą, skatino pažinti tai, kas paslaptinga ar nepažįstama, ir nugalėti baimę. Šis pasakų semantikos ypatumas aktualus mums ir ateinančioms žmonių kartoms: pasaulio pažinimo kelyje žmonės visada susidurs su nepažįstamais ir todėl bauginančiais ar iš tikrųjų pavojingais reiškiniais. Gaila, kad iki šiol žmonės menkai suvokia pasakų kaip ryžto ir didvyriškumo auklėjimo paskirtį. Knygoje parodoma pasakų atšiaurių ir net žiaurių epizodų prigimtis, nes norima grąžinti pasakas žmonėms (ir vaikams) kaip didvyriškumo ir poelgių teisingo vertinimo mokyklą. Pasakos nuo pat vaikystės „įrašo“ į žmonių sąmonę tipiškas situacijas ir 13

Z BRONISLAVA KERBELYTĖ · LIETUVIŲ TAUTOSAKOS KŪRINIŲ PRASMĖS

geriausias, daugelio žmonių kartų patirties patikrintas išeitis. Jos kartoja tą patį panašiais ir visiškai skirtingais vaizdais, leidžia visa tai palyginti tarpusavyje ir sugretinti su realiu gyvenimu. Todėl su pasakomis užaugęs ir jų nepamiršęs žmogus net nejučiomis pritaiko šią išmintį savo veikloje, greičiau suranda sprendimą. Pasakos ir šiandien gali būti svarbus žinių apie pasaulį, ypač apie žmogaus prigimtį šaltinis. Analizuojant archajiškų pasakų elementariuosius siužetus pastebima pasaulio dėsningumų samprata, panaši į pastarųjų šimtmečių mokslo atradimus. Pavyzdžiui, gerokai anksčiau už Alberto Einšteino sukurą reliatyvumo teoriją pasakose parodoma, kad skirtinguose pasauliuose laiko tėkmės greitis skirtingas: herojus pernakvojo tik tris naktis kitame pasaulyje, o realiame pasaulyje praėjo trys šimtai metų. Sibiro tautų archajiškų pasakų ir epinių kūrinių herojai realizuoja svajonę apie galimybę „sublimuoti“ kelionėje reikalingą maistą: daug pieno jie paverčia vienu indu, daugybę sūrių – vienu mažu sūreliu. Pasakos gali nukreipti išradėjų ar mokslininkų dėmesį perspektyvia kryptimi. Pasakos, sakmės kartu su kitomis gyvu žodžiu plintančiomis folkloro formomis ilgus amžius buvo veiksminga patirties kaupimo, saugojimo ir perdavimo priemonė. Atsiradęs raštas greitai perėmė ne tik susižinojimo, bet ir informacijos saugojimo paskirtį. Įsitvirtinus naujai žmonijos kultūros raidos pakopai – rašto kultūrai, universalios paskirties folkloro kūrinių, tarp jų ir pasakų, vaidmuo sumenkėjo. Daugelyje šalių rašto kultūros kūrėjai ir vartotojai jautėsi esą kelio pradžioje, pamiršo, kad ir rašmenų neturėjusioms visuomenėms reikėjo kaupti žinias apie pasaulį ir žmogų, kad ir joms buvo svarbu perduoti bendravimo su aplinka patirtį ir palaikyti nusistovėjusias elgesio normas. Susiformavus sudėtingesniems visuomenės organizavimo būdams, gamtos dėsnius ar žmogaus psichologiją ėmė tyrinėti profesionalai, atsirado institucijų, kuriančių žmonių tarpusavio santykius reglamentuojančias taisykles. Nors šiandien pripažįstama, kad egzistavo ir dar tam tikru mastu tebeegzistuoja liaudies etika, pedagogika, papročių teisė ir kt., jos dažnai laikomos tik tam tikrų mokslo sričių primityviomis atmainomis, o ne ilgaamžėmis pirmtakėmis. Žmonės greitai perprato rašto teikiamus privalumus: parašytą tekstą lengviau suvokti, nes jį galima perskaityti ne kartą, galima grįžti vėl ir vėl. Todėl nėra būtinybės rašytą tekstą įsiminti. Rašančiam nereikia tvarkyti teksto pagal griežtus struktūrų kūrimo dėsnius, nereikia naudoti lengviau įsimenamų formulių ar kitaip derintis prie tradicijos. Rašto kultūra iškėlė 14

ĮVADAS Z

individus, kurie pagilino pasaulio pažinimą, tačiau sykiu sumažėjo būtinybė žmonių daugumai lavinti mąstymą ir plėsti atminties galimybes. Kai buvo nuolat sekamos ir rimtai suvokiamos pasakos, sakmės, dainuojamos dainos, įvairiems atvejams pritaikomos perkeltinės prasmės patarlės, ko gero, gana aukšta mąstymo kultūra buvo būdinga visiems ar daugumai visuomenės narių. Rašto kultūros visuomenėse nemaža žmonių dalis ėmė tenkintis profesionalų atrastų dėsningumų bei tiesų žinojimu, o dalis apsiribojo tomis žiniomis, kurių reikia praktinei jų veiklai. Pastaraisiais dešimtmečiais vis ryškesnis darosi kultūros polinkis kalbėti ne žodžiais, o paveikslais ir kitais reginiais, rodomais per televiziją, kino ﬁlmuose, estradoje; buityje dažnai naudojamos piktogramos. Yra žinoma, kad vaizdas / piešinys suvokiamas lengviau negu parašytas tekstas. Kai informacija perduodama paveikslu, nebelieka vietos vaizduotei, interpretacijų įvairovei (čia nekalbama apie vaizduojamąjį meną), todėl ir mąstyti nebereikia: pakanka to, kad patraukia dėmesį ar yra gražu. Nebylius reginius sunku atpasakoti žodžiais (gal todėl paaugliai, pasakodami vieni kitiems apie matytus ﬁlmus, labai dažnai vartoja ištiktukus). Žmonės greitai pajuto ir „paveiksliukų kultūros“ patogumus: mieliau žiūrimos klasikinių romanų ekranizacijos, o ne skaitomi patys romanai. Girdėti būgštavimų, kad skaitančių knygas žmonių mažėja. „Paveiksliukų kultūros“ plitimas ne tik kelia grėsmę visaverčiam rašto kultūros funkcionavimui, bet ir skatina nerimauti dėl žalos žmonių kalbai bei mąstymui. Draudimais sunku ką nors gera pasiekti, bet vis dėlto reikėtų uždrausti rodyti vaikams nebylius ar kalbos skurdumu pasižyminčius reginius. Žinoma, geriausia būtų konkuruoti su bežadžiais ir gilesnės minties neturinčiais reginiais ir grąžinti vaikams bei šeimoms pasakas ir kitą žodžiu plintančią kūrybą, skatinti įsiminti tradicinius tekstus ir perprasti jų sandarą, pažadinti norą kurti patiems. Jeigu nebus pasiekta trijų kultūros formų – žodinės, rašto ir paveikslų – darnaus sambūvio, žmogus ims prarasti gebėjimus, kuriais jis skiriasi nuo kitų gyvų būtybių: mąstymą, patirties kaupimą ir perdavimą, rišlią kalbą. Daugelio Europos tautų suaugusieji sąmoningai ar nesąmoningai nori bendrauti su pasakomis: 2006 m. Maltoje surengtoje pasakų sekėjų ir tyrinėtojų konferencijoje teko sutikti profesionalų pasakotojų iš Škotijos, Vokietijos, Austrijos, Graikijos, Izraelio, Šveicarijos, Kanados ir kt. Į vaikų ar suaugusiųjų auditorijas dažniausiai kviečiami tie pasakų sekėjai, kurie sugeba kūrinius paaiškinti. Natūrali pasakų sekimo tradicija silpsta 15

Z BRONISLAVA KERBELYTĖ · LIETUVIŲ TAUTOSAKOS KŪRINIŲ PRASMĖS

ir Lietuvoje – reikia išsimokslinusių ir giliai kūrinius suvokiančių sekėjų, kurie bendrautų su klausytojais ne tik savo šeimose, bet ir viešuose žmonių susibūrimuose. Neblėstantis pasakų aktualumas, jų gebėjimas pamokyti, patarti, kaip tikslinga elgtis įvairiomis situacijomis, skatina neleisti, kad jos tarsi nebevartojami buities daiktai taptų tik savotiškais muziejų eksponatais. Visos sakmės senovėje buvo laikomos tiesa; dalis žmonių taip jas vertina iki šiol. Sakmės yra paprastų struktūrų (dažniausiai vieno elementaraus siužeto) kūriniai, todėl pasakotojų ir klausytojų dėmesys skiriamas vaizduojamam įvykiui ir susidūrime dalyvaujančių personažų veiksmams. Žmonių elgesio taisyklių ypatingu laiku ar ypatingose vietose įtvirtinimas ar pasenusių taisyklių paneigimas ypač ryškus mitologinėse sakmėse. Jos palaiko tikėjimus, skatina laikytis tam tikrų papročių arba įtikinėja, kad paprotys netoleruotinas. Kai sakmės tyrinėjamos kaip kūriniai apie žmogų, kuriam tenka susidurti su mitinėmis kito pasaulio būtybėmis, pastebima ir kūrinių, ir požiūrio į papročius bei tikėjimus raida. Iš padavimų galima šiek tiek sužinoti apie mūsų protėvių garbintus gamtos paminklus. Kadaise šie kūriniai labai efektyviai saugojo gamtos ir istorijos paminklus nuo niokotojų, norinčių savanaudiškai juos pritaikyti kokiems nors poreikiams. Dainomis grožimasi, dainuojantis žmogus tarsi pakyla virš buitinių rūpesčių, nuskaidrėja jo jausmai. Dainos stebina mokėjimu labai gražiai kalbėti apie tokius dalykus, apie kuriuos atvirai kalbėti vengiama. Būtinybė apeigų metu magiškais tikslais kalbėti ir apie žmonių intymius santykius paskatino kurti daugybę vis naujų, daugumai dar nesuprantamų simbolių. Simbolių kalbos panašumas daugelio tautų folklore – nuostabus dalykas, padedantis suprasti skirtingų kultūrų žmonėms būdingas panašias asociacijas ir jų sukeltus meninius vaizdus. Ši knyga – mėginimas bent kiek praverti duris į mūsų protėvių sukurtą dvasinę kultūrą, padėti pažinti daugelį amžių kauptą gyvenimo patirtį ir puoselėtas moralines bei etines vertybes.

PASAKŲ KLASIFIKAVIMAS

Kiekvieno mokslo pamatas – jo naudojamų duomenų sistema. Ją sudaryti ypač svarbu toms mokslo sritims, kurios kaupia didžiulius duomenų masyvus. Prie tokių mokslų priklauso ir folkloristika. Folkloro tyrinėtojai negali remtis pavieniais tekstais; faktų tam tikrai teorijai paremti neretai tenka ieškoti kone visose tradicinės kultūros srityse. Kol medžiaga nesutvarkyta ir neaprašyta, kiekvienas tyrinėtojas duomenų paieškoms privalo skirti labai daug laiko. Gausių užrašymų klasiﬁkvimas – taip pat ilgas ir atidumo reikalaujantis darbas, todėl iš įvairių galimų principų tikslinga pasirinkti kuo universalesnį ir kuo tikslesnį. Daugelio tyrinėtojų pastangomis išskirtos folkloro rūšys ir žanrai, o kiekvieno žanro viduje stengiamasi išskirti konkrečius kūrinius. Vis dėlto ilgaamžių varijuojančių folkloro kūrinių tipų išskyrimas, žanrų ribų nustatymas tebėra viena sudėtingiausių folkloristikos problemų. Kadangi visos pasakos yra siužetiniai kūriniai, jų variantus tikslinga klasiﬁkuoti remiantis šiuo požymiu. XIX a. stambių pasakų rinkinių leidėjai (Aleksandras Afanasjevas, Jonas Basanavičius ir kt.) mėgino grupuoti tekstus atsižvelgdami į jų siužetų panašumą. Šis principas buvo pasirinktas ir siekiant išskirti pasakų tipus.

ANTTI AARNE’S PASAKŲ KLASIFIKAVIMO SISTEMA

Antti Aarne’s sukurtos pasakų klasifikavimo sistemos paskelbimas (Aarne, 1910) – ypač svarbus liaudies prozos tyrinėjimo istorijos etapas. Svarbiausia šios sistemos naujovė – siužetų tipų išskyrimas. Suomių mokslininko praktiškai įgyvendintą pasakų ir sakmių siužetų tipų rodyklių idėją galima laikyti vienu iš pačių veiksmingiausių folkloristikos sumanymų. Pagal A. Aarne’s sistemą sukurta daugelio Europos ir kitų tautų pasakų tipų rodyklių. 1928 m. ir 1961 m. amerikiečių mokslininkas Stithas Thompsonas ją papildė ir pertvarkė į tarptautinį pasakų tipų katalogą (AT). Šis katalogas tapo pasakų tyrinėtojų informacine priemone, o pasakų tipų numeriai pagal AT – sutartiniais tipiškų siužetų įvardijimais. Tarptautinių pasakų siužetų tipų išskyrimas padėjo sutvarkyti turimą medžiagą, atskleisti skirtingų tautų kūrinių panašumą, tyrinėti nacionalinių repertuarų ypatumus ir atskirų pasakų specifinius bruožus. A. Aarne’s pasakų klasifikavimo sistema ne kartą buvo kritikuota. Kritikai akcentavo, kad daugelis stebuklinių pasakų tinka keliems šio žanrinio skyriaus poskyriams. Pavyzdžiui, į A. Aarne’s sudarytus poskyrius „Ypatingas galėjimas arba žinojimas“ ir „Nepaprasti priešininkai“ galima priskirti tą pačią pasaką, kurioje ypatinga jėga pasižymintis herojus nukauna nepaprastą priešininką – slibiną. Buvo pasiūlyta įvairių minėtų pasakų grupavimo schemų, tačiau nė vienoje jų neišvengta skyrių susikirtimo; pasiūlymai nebuvo praktiškai pritaikyti. Daugeliui pasakų tyrinėtojų atrodė, kad nesunku išskirti savarankiškus kūrinius pagal jų siužetus. Pasakų užrašymų sistemintojų ir katalogų pagal AT sistemą sudarytojų (ir mūsų lietuvių pasakų klasifikavimo) patirtis rodo, jog dalies AT aprašytų siužetų tipų gana panašių variantų užrašyta Europos tautų, o kartais ir kitų žemynų tautų tradicijose. Vis dėlto dalis pasakų tekstų netelpa į AT sistemą. A. Aarne neapibūdino tipo kategorijos ir jo išskyrimo kriterijų. Apie tai, kaip jis suprato tipą, galima spręsti pagal šalutinius duomenis. Kurdamas klasifikaciją, A. Aarne vienas pirmųjų lygino skirtingų Europos tautų pasakų variantus. Akivaizdu, kad tyrinėtojas atsižvelgė į siužetų 18

PASAKŲ KLASIFIKAVIMAS · ANTTI AARNE’S PASAKŲ KLASIFIKAVIMO SISTEMA Z

pasikartojimus. Kadangi jis daugiausia klasifikavo publikuotus tekstus, jo medžiagoje dominavo tam tikrų siužetų pačių populiariausių versijų variantai (t. y. „normalūs tekstai“); retų, o ypač unikalių užrašymų jis, ko gero, neturėjo. Taip galėjo susidaryti įspūdis, jog pasakų siužetai gana stabilūs. Todėl pasakos tipą mokslininkas, greičiausiai, laikė tam tikru etalonu, kurį realūs variantai turi pakartoti. A. Aarne’s sistema ir A. Aarne’s – S. Thompsono tarptautinis katalogas „Liaudies pasakų tipai“ (AT) gerokai prisidėjo, kad įsitvirtintų nuomonė, jog to paties tipo pasakų variantų siužetų schemos turi iš esmės sutapti. Pasakų tyrinėtojai neretai taip pat remiasi samprata, kad sudėtingi pasakų siužetai buvo sukurti senų senovėje ir šiek tiek pakitę išsaugoti iki XIX–XX a. Pavyzdžiui, apie tai galima spręsti iš kategoriškų Vladimiro Proppo teiginių: „Funkcijų seka visada vienoda“; „Visos stebuklinės pasakos sandaros požiūriu priklauso vienam tipui“ (Пропп 1969: 25, 26). Tipo kategorija taikoma klasifikuojant įvairių mokslų duomenis; tipas buvo suvokiamas kaip stabilus pavyzdys, su kuriuo lygintini klasifikuojami objektai. Toks minėtos kategorijos supratimas iki šiol būdingas logikos mokslui. Pavyzdžiui, apibūdinama: „Tipas (graik. typos – atspaudas, pavyzdys) – pavyzdys, kuriame reiškiasi bendri, esminiai tam tikros daiktų, reiškinių grupės bruožai; forma, vaizdas, modelis, kurį atitinka tam tikra objektų klasė“ (Кондаков 1975: 595). Siužetų stabilumo suvokimas lemia konkrečių variantų vertinimą. Neįprastų siužetų pasakų tekstai neretai laikomi pasakotojo ar jo pirmtako sugadintais variantais. Jie retai kada skelbiami leidiniuose, kuriuose pristatomi nacionaliniai pasakų korpusai. Mums teko susidurti su faktais, kai logiški ir gerai užrašyti, bet siužeto tipo schemos nekartojantys variantai nacionaliniuose kataloguose neatsispindi nei pasakų aprašymuose, nei variantų bibliografijose. Remdamiesi prielaida, kad tipiški siužetai stabilūs, kai kurių nacionalinių katalogų kūrėjai naudoja AT paskelbtas jų anotacijas arba net nurodo tik tipų numerius. Pavyzdžiui, siužetų anotacijų visai nėra airių pasakų kataloge (O’Sulleabhain, Christiansen 1963). Populiari (net dėl knygų ar kitų kultūros formų poveikio išpopuliarėjusi) sudėtinga tam tikros pasakos versija laikoma etalonu, o paprastesnės struktūros siužeto variantai – fragmentais. Aptikę „netipišką“ variantą, medžiagos rinkėjai kartais stengiasi paskatinti pasakotoją prisiminti „visą“ pasaką. Suprantama, kad A. Aarne’i turėjo kilti klausimas, kas palaiko panašių variantų kartojimąsi, t. y., kas mažiausiai kinta kūriniams varijuojant. 19

Z BRONISLAVA KERBELYTĖ · LIETUVIŲ TAUTOSAKOS KŪRINIŲ PRASMĖS

Sprendžiant pagal siužetų aprašymus AT, ypač tų, kurie skaidomi į tam tikras dalis ir nurodomas kiekvienos jų varijavimas, A. Aarne ir jo pasekėjai stabilizuojančiu veiksniu laikė viso kūrinio herojaus likimo etapus, išdėstytus linijine seka. Net tada, kai nurodomas etapų vaizdavimo varijavimas, iš anksto nustatyta tam tikro siužeto „tipiška“ schema nekinta. Stebuklinių pasakų siužetų tipai AT kataloge išskirti ir aprašyti remiantis XIX–XX a. dažniausiai užrašomais gana sudėtingų siužetų variantais. Su „tipiškų“ siužetų fragmentais sutampančius variantus sistemintojai priskiria tipams tik sąlygiškai. Pavyzdžiui, rytų slavų pasakų rodyklės (СУС) sudarytojai tokių variantų šaltinius rašo skliaustuose. Tyrinėtojas įspėjamas apie variantų nukrypimą nuo „normos“, bet apie jų pobūdį gali sužinoti tik suradęs pačius tekstus. Kadangi keli sudėtingi pasakų siužetai dažnai turi vienodų elementų, juos turintys neišplėtotų siužetų variantai neretai patenka į skirtingus tipus. Būtina pažymėti, kad A. Aarne pamatė dalies pasakų apie gyvūnus, jo į atskirą žanrą išskirtų pasakų apie kvailą velnią, dalies buitinių ir melų pasakų mozaikiškumą. Vieną herojaus susidūrimą su milžinu, velniu ar kvailu ponu vaizduojantys siužetai egzistuoja ir savarankiškai, ir sudaro sumas, kurių dėmenys lengvai keičiasi vietomis, patenka į kitokių glaustų siužetų sumas, bet beveik niekada nesiejami loginiais ryšiais. A. Aarne surado patį geriausią sprendimą – išskyrė mozaikiškų pasakų tipus pagal glaustus siužetus, gana dažnai sutampančius su elementariaisiais siužetais (ES). Skirtumas tas, kad A. Aarne pastebėjo tik ES sumas ir jų linijines sekas, bet neišskyrė ES, įterptų į kitus ES, šių elementų bendrų dalių ir kitų susikirtimų. Pasakų tipai AT kataloge aprašyti konkrečiu lygmeniu: žodžiais iš tekstų įvardijami personažai, objektai ir veiksmai. Tačiau skirtingų tautų folklore ir net vienos tautos tradicijoje užﬁksuota ir panašių, ir iš pažiūros skirtingų, bet giminingos semantikos variantų. Šiedu tekstų giminingumo lygmenys AT aiškiai neatskirti: vieni tipai sudaryti siekiant atsižvelgti į tekstų semantikos panašumą (tokių tipų aprašymuose atsispindi siužeto varijavimas), o kiti – tik į konkretaus lygmens požymius. Panašiai elgiasi ir nacionalinių pasakų katalogų autoriai: vieni pastebi skirtingų detalių bendrus požymius ir tipą nustato pagal esminių siužeto elementų panašumą, o kiti stengiasi atspindėti personažų, objektų ar veiksmų skirtumus ir tuo remdamiesi sudaro naujus, AT sistemoje neaprašytus tipus. Nemažai tokių tipų atsirado ir antrajame AT leidime (1961 m.). Šio katalogo skyriuose aptinkama gana daug tipų, kurie 20

PASAKŲ KLASIFIKAVIMAS · ANTTI AARNE’S PASAKŲ KLASIFIKAVIMO SISTEMA Z

vienas nuo kito skiriasi tik personažais ir kitomis konkrečiomis detalėmis. Tai sunkina analogijų paieškas pasakoms lyginti. Tipų išdėstymas ir jų numeravimas A. Aarne’s paskelbtoje klasiﬁkavimo sistemoje liudija, jog suomių mokslininkas ne tik pasižymėjo intuicija, bet ir mąstė abstrakčiai – atpažindavo skirtingų siužetų esminius bendrus bruožus. Pavyzdžiui, 327 numeriu jis pažymėjo iš tikrųjų giminingos semantikos kūrinius (siužetų tipų AT 327A, B, C, F, G variantus pagal svarbiausiųjų ES tipą mes priskiriame struktūriniam-semantiniam tipui 1.1.1.15. Herojus pakeičia save kitu personažu ar objektu). Remdamiesi svarbiausiųjų ES versijomis, struktūrinių-semantinių tipų viduje,mes išskiriame konkrečių siužetų tipus. Pasirodė, kad 327А ir 327В numeriais A. Aarne pažymėjo siužetus, kurių svarbiausi ES iš tikrųjų priklauso skirtingoms to paties ES tipo versijoms. Kitaip tariant, A. Aarne’s išskirti tipo 327 potipiai visiškai sutampa su konkrečių siužetų tipais, kuriuos mes išskyrėme remdamiesi tekstų struktūrine-semantine analize. Siekdami suderinti naujų tipų aprašymus su A. Arne‘s klasiﬁkavimo sistema, nacionalinių katalogų kūrėjai ir S. Thompsonas jiems suteikė numerius, kuriuos įterpė į sąmoningai paliktus tarpus. Deja, nauji siužetų aprašymai dažnai žymimi jau A. Aarne’s vartotais numeriais pridėjus indeksus – raides ir žvaigždutes. AT kataloge esama tuo pačiu numeriu be papildomo indekso ir su indeksu pažymėtų tik iš išorės panašių tipų; A. Aarne’s sumanyta giminingų siužetų numeracija buvo sugriauta. Pertvarkytos ir naujais duomenimis apie siužetų paplitimą papildytos AT katalogo laidos (ATU) rengėjas vokiečių folkloristas H. J. Utheris taip pat neapibūdino tipo kategorijos. Jis pamėgino sujungti jo manymu vienodus ar neesminiais skirtumais pasižyminčius AT siužetų tipus, o jungimą motyvavo tų pasakų struktūrų panašumu. Pastarosios kategorijos samprata taip pat neaiški. Siužetų struktūromis ir semantika panašios pasakos priskiriamos dviem ar net trims rubrikoms, o jungiami AT tipai, kuriems priskiriamų pasakų minėti požymiai skiriasi. Pavyzdžiui, kelių nacionalinių katalogų autoriai pagrįstai jungia ne pagal skiriamuosius požymius išskirtas rubrikas AT 327C ir AT 327F, o ATU jos aprašytos atskirai. Į rubriką ATU 451 sujungtos rubrikos AT 451 ir 451A, nors sutampa tik nereikšminga šių pasakų detalė: vaizduojama devynių brolių sesuo. Siužete AT 451 ji vyksta ieškoti juodvarniais ar vilkais pavirtusių brolių, o siužete AT 451A sesuo nori aplankyti toli gyvenančius brolius. Pirmajame siužete sesuo išlaiko sunkų bandymą ir grąžina broliams tikruosius pavidalus, o antrajame ji praranda 21

Z BRONISLAVA KERBELYTĖ · LIETUVIŲ TAUTOSAKOS KŪRINIŲ PRASMĖS

drabužius – broliai seserimi laiko drabužius pasisavinusią raganą. Prie tipo ATU 333 priskirti ne tik į Charleso Perrault’o perkurtą pasaką „Raudonkepuraitė“ panašūs variantai, bet ir tokius pat personažus (mergaitę, jos senelę ir vilką) vaizduojantys skirtingų siužetų kuriniai. Deja, nepagrįstų siužetų jungimo atvejų ATU yra ir daugiau. Tai sumenkina iš tikrųjų didžiulio H. J. Utherio atlikto darbo naudingumą. Pasakų tipų rodyklių pagal AT sudarytojai ir skelbiamų tekstų komentarų autoriai nevienodai nustato siužetų junginius ar vadinamąsias kontaminacijas. Vieni jų atsižvelgia į tai, kad keli sudėtingi siužetai gali turėti vienodų elementų, kiti tam tikrą elementą laiko tarsi vieno siužeto savastimi, o atradę jį kitame žymi AT numerių sumą, rodančią siužetų junginį / kontaminaciją. Šiai problemai skirto specialaus tyrinėjimo autorė N. Vedernikova pasiūlė tokį kriterijų: jeigu siužeto dalys tradicijoje egzistuoja ir kaip savarankiški kūriniai, bent vieną jų turintis sudėtingo siužeto variantas laikytinas kontaminuotu (Ведерникова 1972). Deja, glaustų siužetų tekstus sunku aptikti, nes jie, kaip minėta, arba sąlygiškai priskiriami AT tipams, arba sistemintojų atmetami. Praktiškai sistemintojai kontaminacijomis laiko siužetus, kurių dalys AT kataloge pristatomos kaip atskiri tipai. Lietuvių pasakų pagal tarptautinį AT katalogą saisteminimo patirtis ir pažintis su kitais nacionaliniais katalogais paskatino mus padaryti išvadą, jog išskirti pasakų siužetų tipus yra labai reikšminga idėja, tačiau atsižvelgiant į siužetų varijavimą būtina koreguoti tipo sampratą, sukurti tikslesnius konkrečių siužetų tipų išskyrimo, jų semantinio giminingumo, lygiateisių kūrinių jungimo bei kontaminavimo (jungiant bent vienas kūrinys sužalojamas) nustatymo principus.

VLADIMIRO PROPPO

POŽIŪRIS Į

PASAKŲ KLASIFIKAVIMĄ

Pastebėjęs, kad dalį pasakų tekstų sistemintojai priskiria tam tikram siužeto tipui tik sąlygiškai, kad tokios pačios siužetų dalys ar personažų veiksmai aptinkami skirtingų tipų kūriniuose, Vladimiras Proppas teigė, jog „stebuklinių pasakų skirstymas pagal siužetus iš esmės visai neįmanomas“ (Пропп 1969: 14). Jo manynu, pasakų klasifikacija turi būti pagrįsta kūrinių morfologijos (struktūros) pažinimu. Remdamasis skirtingose stebuklinėse pasakose kartojamais personažų veiksmais ar konfliktų rezultatais, V. Proppas išskyrė 31 būtiną funkciją ir manė, kad tekstų aprašymas funkcijomis padės tiksliau lyginti, klasifikuoti variantus (Пропп 1969: 20–21). Tačiau nei pats V. Proppas, nei gausūs jo pasekėjai, mėginę tobulinti bendrą pasakų struktūros schemą, naujos pasakų klasifikacijos nesukūrė. Tai natūralu, nes siūlymas grindžiamas teiginiu, jog visos stebuklinės pasakos morfologijos (struktūros) požiūriu yra vienodos. Taip atsisakyta matyti pasakų raidą ir negalvota ieškoti bei lyginti giminingos semantikos kūrinių, esančių skirtingose raidos stadijose. V. Proppas teigė, kad tekstų aprašymas funkcijomis padės atpažinti nekokybiškus užrašymus. Autorius nepaaiškino, kaip tai galima pasiekti. Be to, vienintelis pasakos tekstas, kurį „Pasakos morfologijoje“ V. Proppas pasirinko aprašymo pavyzdžiui iliustruoti, yra sugadintas neįgudusio užrašytojo ar menkai pasaką suvokusio pateikėjo. Einanti broliuko ieškoti mergaitė pradžioje atsisako vykdyti sutiktųjų sąlygas; ji nesužino, kur nuskrido žąsysgulbės. Pamačiusi ežiuką, ji nori spirti, bet bijo susibadyti koją ir nespiria – ežiukas jai pasako, kur nuskrido žąsys-gulbės. Epizodas su ežiuku – improvizacija, kuri padeda surasti išeitį – gauti reikalingą informaciją. Bėgdama su broliuku ta pati mergaitė jau elgiasi teisingai – vykdo tų pačių sutiktųjų sąlygas (melžia karvę, valgo bandelę). Tarp daugybės lietuvių pasakų bei tarp paskelbtų rusų pasakų variantų nepavyko aptikti kito teksto, kuriame herojus, prašantis paslėpti nuo besivejančio antipodo, būtų gaišinamas ir jam būtų keliamos sąlygos. Sutiktiesiems padėjęs herojus yra jų slepiamas ar trukdoma jį vytis, o nepadedama tam herojui, kuris sutiktųjų neišklausė. Taigi V. Proppas nepasiekė nė vieno „Pasakos morfologijoje“ deklaruoto 23

Z BRONISLAVA KERBELYTĖ · LIETUVIŲ TAUTOSAKOS KŪRINIŲ PRASMĖS

tikslo, vėliau niekur to nepaaiškino ir ieškojimų netęsė. Kadangi pasakų klasiﬁkavimo problemą mums teko spręsti praktiškai, neapsiribojame čia išdėstytais V. Proppo tikslų ir pasiektų rezultatų neatitikimo liudijimais, o pasistengsime detaliau įvertinti jo pasiūlytą pasakų aprašymo būdą. Visų pirma mūsų netenkino pagrindinė V. Proppo idėja, jog visos stebuklinės pasakos morfologijos požiūriu yra vienodos. Pasakos mus pasiekė iš senų senovės, todėl jos turėjo prisitaikyti prie kintančių visuomenės sąlygų ir privalėjo keisti struktūras. Analogiška išvada padaryta gamtos moksle: bet koks reiškinys egzistuoja tol, kol geba keisti struktūrą. Daugybės lietuvių pasakų ir kitų žanrų naratyvų varijavimo stebėjimai, kitų tyrinėtojų atskleisti žodinės tradicijos funkcionavimo dėsniai šią prielaidą patvirtino. Be to, pasakų variantai liudija ir kūrinių kitimo netolygumą: greta siužetų sudėtingumu pasižyminčių variantų egzistuoja tų pačių kūrinių logiškai užbaigti ir tobuli paprastas struktūras turintys variantai. Mėginimai aprašyti pasakų tekstus pagal V. Proppo schemą parodė, kad funkcijų seka sudaryta iš skirtingose pasakose aptiktų fragmentų. Net tarp šimto A. Afanasjevo rusų pasakų rinkinyje paskelbtų variantų, kuriuos V. Proppas teigė analizavęs kurdamas vieningą sandaros schemą (Пропп 1969: 27), mes neaptikome nė vieno teksto, kuris šią schemą visiškai atitiktų. Be to, schemoje nėra tų personažų funkcijų, kurie pralaimi konﬂiktų metu. Pavyzdžiui, „Pasakos morfologijoje“ nepasakyta, kaip derėtų aprašyti pamotės dukters, protingų brolių, turtingo kaimyno ir kt. veiksmus. Aprašant tekstus V. Proppo funkcijomis nutolstama nuo kūrinių turinio. Dar blogiau, kad tą pačią funkciją V. Proppas matė ir tada, kai personažų veiksmai ar veiksmų rezultatai vaizduojami skirtinguose kontekstuose ir interpretuotini nevienodai. Cituojame keletą V. Proppo funkcijų aprašymo pavyzdžių. Šio autoriaus nurodytų rusų pasakų iš A. Afanasjevo rinkinio fragmentus atpasakojame ir semantiškai interpretuojame laužtiniuose skliaustuose. Aprašydamas „pirmąją dovanotojo funkciją“ (Пропп 1969: 41–42) A. Afanasjevo rinkinio pasakų epizodų grupę V. Proppas vadina: „1) Dovanotojas išmėgina herojų“. Šiai grupei priskiriama: „Ragana [jaga] skiria mergaitei namų darbus (102)“. [Šioje pasakoje mergaitė tarnauja raganai, kuri skiria užduotis ir tikrina, kaip jos įvykdytos; ragana mergaitę išmėgina.] „Trejus metus tarnauti pirkliui (115)“. [Herojus susitaria, kad už tarnystę gaus Dievo Motinos ikoną nuo pirklio vartų; po trejų metų ją gauna kaip atlyginimą už darbą.] „Ragana [jaga] siūlo gulti su jos dukterimi (171)“. 24

PASAKŲ KLASIFIKAVIMAS · VLADIMIRO PROPPO POŽIŪRIS Į PASAKŲ KLASIFIKAVIMĄ Z

[Du broliai atsigula šalia raganos dukters ir nukrenta į rūsį – ten jiems liepiama malti žalius rugius; trečias brolis negula, prašo jį ir dukterį nuvesti į pirtį; ten jis lupa raganos dukterį ir reikalauja pasakyti, kur jo broliai; raganos duktė pasako. Semantinė interpretacija: herojus pasunkina raganos dukters būseną ir kelia sąlygą – jis gauna informaciją.] Grupei „3) Mirštantis ar mirusysis prašo paslaugos“ V. Proppas priskiria tokį epizodą: „Karvė prašo: „Nevalgyk mano mėsos, mano kaulelius surink, skarelėn surišk, sode juos pasodink ir niekada manęs nepamiršk, kas rytą juos vandeniu laistyk“ (100)“. [Šioje A. Afanasjevo rinkinio pasakoje karvė žino, kad ją pjaus, bet prašo ne paslaugos sau. Norėdama padėti našlaitei ir ateityje, karvė pataria, kaip iš jos kaulų užauginti obelėlę aukso lapais, sidabro šakomis. Herojus padeda kaulus į palankias sąlygas, t. y. į žemę, kurią kasdien laisto, ir gauna patrauklų objektą.] Grupei „6) Susiginčiję prašo jiems padalyti grobį“ priskirtas epizodas „Du milžinai prašo jiems padalyti kuoką ir pečšluostę (185)“. [Pasakoje herojus sužino, kad su milžinų daiktais galima nugalėti ir paimti nelaisvėn bet kokį priešą. Jis pažada daiktus padalyti, išbarsto smėlio saują ir liepia milžinams jį surinkti. Kol milžinai renka smėlį, jis daiktus pasiima ir nujoja. Taigi herojus pasisavina svetimus daiktus. Semantiškai interpretuojame taip: herojus pasirūpina, kad susilpnėtų reikalingo objekto apsauga.] Tokį patį epizodą V. Proppas priskiria ir XIV funkcijai „aprūpinimas, stebuklingos priemonės gavimas: Jis [herojus] pagrobia susiginčijusių daiktus (197)“ (Пропп 1969: 44). Grupei „6) Susiginčiję prašo jiems padalyti grobį“ V. Proppas priskyrė epizodą: „Žvėrys negali pasidalyti dvėsenos. Herojus ją padalija (162)“. [Herojus žvėrims atiduoda kaulus, paukščiams – mėsą, odą – gyvatėms, galvą – skruzdėms. Visi patenkinti; herojus apdovanojamas gebėjimu pasiversti sakalu ir skruzde. Šis herojus pagerina kolektyvinio antipodo būseną – teisingai išsprendžia ginčą – ir tampa pranašesnis.] Aprašydamas kenkėjo funkciją (Пропп 1969: 33–37), autorius išvardija 19 grupių, sudarytų pagal kenkimo pobūdį. Grupėje „1) Jis [kenkėjas] pagrobia žmogų“ atkreiptas dėmesys tik į susidūrimo rezultatą, bet visiškai nepaisoma jo susidarymo priežasčių. Pavyzdžiui, rašoma: „Slibinas pagrobia caro dukterį (131)“. [Nurodytame A. Afanasjevo rinkinio tekste taip atsitinka, kai duktė pamiršta atsargumą ir išeina pasivaikščioti, t. y. herojus tampa antipodo pasiekiamas.] „Ragana pagrobia berniuką (108)“. [Šioje A. Afanasjevo rinkinio pasakoje ragana pašaukia žvejojantį berniuką jo motinos žodžiais plonu balsu. Berniukas mano, kad šaukia motina, priplaukia prie kranto ir 25

Z BRONISLAVA KERBELYTĖ · LIETUVIŲ TAUTOSAKOS KŪRINIŲ PRASMĖS

yra pagrobiamas. Taigi herojus priartėjo prie pavojingo antipodo, palaikęs jį savo artimuoju.] Grupėje „3) Jis grobsto ar gadina pasėlius“ išvardijama: „Kumelė suėda šieno kupetą (105); Meška vagia avižas (143); Gervė vagia žirnius (186)“. [Tai pradinės situacijos. Tėvas siunčia sūnus saugoti pasėlių ar šieno; du protingi sūnūs užmiega ir nieko nemato, o kvailys būna budrus ir vagį pagauna ar tik išpeša paukščio plunksną.] Kitoms funkcijoms taip pat priskirti skirtingo turinio pasakų fragmentai. Draudimą V. Proppas laikė būtina funkcija. Kaip šios funkcijos variantai pateikiami ir epizodai, kuriuose nuo teritorijos ar namų šeimininko visiškai priklausomam herojui liepiama neiti / nežiūrėti į tam tikrą kambarį, ir epizodai, kuriuose artimieji pataria herojui neatsiliepti raganos šaukiamam (Пропп 1969: 30). Akivaizdu, kad funkcijos – tai iš pasakų epizodų konteksto ištraukti ir personažų veiksmai, ir skirtingų susidūrimų rezultatai, ir pradinių situacijų aprašymai. Funkcijų nustatymas ne visada padeda suprasti herojaus klaidas. Pavyzdžiui, „Pasakos morfologijoje“ analizuodamas A. Afanasjevo rinkinyje paskelbtą tekstą (Афанасьев 147), nuo jo pradžios iki broliuko pagrobimo V. Proppas išskiria šiuos elementus: „pradinė situacija, pažadu sustiprintas draudimas, vyresniųjų pasišalinimas, draudimo sulaužymas motyvuojamas, draudimo sulaužymas, kenkimas pagrobiant“ (Пропп 1969: 87). Šis teksto fragmentas – tai vienas elementarusis siužetas. Pateikiame jo struktūros elementų aprašymą žodžiais iš teksto ir jų antrojo lygmens semantines interpretacijas; herojaus akcija interpretuojama ir trečiajame lygmenyje (tekste nesantys, bet numanomi žodžiai rašomi laužtiniuose skliaustuose, o mūsų interpretacijos – po įstrižo brūkšnio „/“): Pradinė situacija: Gyveno senelis su senute; jie turėjo dukrelę ir mažą sūnelį. Vyresnieji išeina. Namie lieka duktė ir sūnelis. / Herojus (nelabai atsakingas) ir herojaus artimasis (silpnas) lieka vieni namie. Herojus skatinamas elgtis teisingai: „Dukrele, dukrele, pasakė motina, mes einame dirbti, tau atnešime bandelę, pasiūdinsim suknelę, būk protinga, saugok broliuką, neik iš kiemo“. / Herojaus artimasis, vyresnis, skatina herojų saugoti silpną artimąjį, jo nepalikti vieno. Herojus skatinamas elgtis neteisingai: Duktė nori žaisti su draugėmis. / Noras patirti malonumą skatina herojų palikti silpną artimąjį be apsaugos. Herojaus akcija: Duktė pasodino broliuką po langu ant žolytės, o pati išbėgo 26

PASAKŲ KLASIFIKAVIMAS · VLADIMIRO PROPPO POŽIŪRIS Į PASAKŲ KLASIFIKAVIMĄ Z

į gatvę, užsižaidė, užsilinksmino. Atskrido žąsys-gulbės, pagriebė berniuką, nusinešė ant sparnelių. / Herojus palieka savo artimąjį be apsaugos, o antipodas jį pagrobia. / Herojaus artimasis tampa antipodo pasiekiamas. Rezultatas: [Broliukas pagrobtas.] / [Herojus praranda savo artimąjį.]

Iš šio aprašymo matyti, jog brolis buvo pagrobtas todėl, kad sesuo paliko jį vieną toje vietoje, į kurią antipodas galėjo patekti. Jeigu praleistume motinos žodžius (šio pasakos siužeto variantuose neretai jų ir nebūna), brolio pagrobimo priežastis nepasikeistų. Taigi V. Proppo analizuoto teksto fragmente išskirtas „draudimas“ tėra tik nebūtina akcija – skatinimas elgtis teisingai. V. Proppas teigė, kad dalis funkcijų sudaro poras: „draudimas ir draudimo sulaužymas, kova ir pergalė, užduotis ir jos vykdymas“ (Пропп 1969: 91). Tačiau draudimų (skatinimų elgtis teisingai) neretai paisoma, kova kartais baigiasi herojaus pralaimėjimu, ne visi personažai užduotis įvykdo. Tai reiškia, kad aprašymas funkcijomis „padengia“ ne visą tekstą, kad funkcijomis „verčiami“ tik su schema sutampantys epizodai. V. Proppas vadovavosi nuostata, jog stebuklinių pasakų sandara atspindi senovinės iniciacijos apeigos eigą. Todėl skirtingus herojaus susidūrimus su kitais personažais jis laiko jo išmėginimais. Antai broliuko ieškančios sesers susitikimą su krosnimi ir jų dialogą „Pasakos morfologijoje“ jis aprašė taip: „Bandytojo pasirodymas. Dialogas su bandytoju (labai sutrumpintas). Išdidus atsakymas = neigiama herojaus reakcija (neišlaikytas bandymas)“ (Пропп 1969: 87–88). Išanalizuokime šį teksto fragmentą. Sesuo eina ieškoti broliuko ir klausia krosnį, kur nuskrido žąsys-gulbės. Krosnis neatsako nei teigiamai, nei „nežinau“, o taria: Suvalgyk mano ruginį paplotėlį – pasakysiu. Kad būtų visiškai akivaizdu, jog krosnis kelią sąlygą, jos žodžius perfrazuosime: Pasakysiu, jei suvalgysi mano ruginį paplotėlį. Sąlygą įvykdyti nėra sunku: ruginiai paplotėliai yra normalus žmonių maistas. Kai herojai iš tikrųjų išmėginami, jie privalo valgyti arba visiškai netinkamą maistą (plieno riešutus, geležinę duoną, žmogaus ranką ir koją), arba turi suvalgyti labai daug. Svarbiausia – bandomasis herojus privalo būti paklusnus bandytojui, nes nuo jo visiškai priklauso. Už liepimo nevykdymą herojus baudžiamas, net žudomas. V. Proppo aprašytame pasakos epizode sesuo yra laisva, krosnis – kelyje sutiktas antipodas, galintis suteikti informaciją. Už krosnies sąlygos 27

Z BRONISLAVA KERBELYTĖ · LIETUVIŲ TAUTOSAKOS KŪRINIŲ PRASMĖS

nevykdymą sesuo nebaudžiama; ji tik negauna informacijos. Greičiausiai, krosnis norėjo, kad, valgydama jos gaminį, sesuo ją pagerbtų. Pagarbos ženklai visada pagerina bet kokio personažo būseną. Kituose tos pasakos lietuvių ir rusų variantuose krosnis prašo pasirūpinti jos gaminiais – pakepti duoną arba ištraukti kepalus iš krosnies. Tai jau visiškai aiškus prašymas pagerinti būseną. Taigi pagal V. Proppo „Pasakos morfologijoje“ sukonstruotą schemą ir vienodus dažnai visiškai nepanašių epizodų aprašymus funkcijomis neįmanoma klasiﬁkuoti nei pasakų tekstų, nei jų elementų. Todėl nei V. Proppas, nei jo pasekėjai pasakų klasiﬁkacijos nesukūrė. V. Proppo knygoje aptinkama idėja pritaikyti pasakoms gamtos mokslo atrastą analizės ir sinchroninio aprašymo principą. Su augalų morfologija V. Proppas pirmiausia susipažino studijuodamas Johanno Wolfgango Goethe’ės mokslinę veiklą. Vėlesniais laikais gamtos moksle atsirado sąvoka istorinė morfologija, tačiau ja V. Proppas nebesidomėjo. Vis dėlto morfologijos (struktūros) apibrėžimas, kurį V. Proppas perėmė iš gamtos mokslų ir mėgino pritaikyti pasakų sandarai apibūdinti, gali būti naudojamas ne tik ieškant vienos struktūros, bet ir tyrinėjant daugelio struktūrų dėsningumus bei raidą.

STRUKTŪRINĖS-SEMANTINĖS

METODIKOS IR

KLASIFIKACIJOS PRINCIPAI

Mūsų netenkino tai, kad sisteminant lietuvių pasakas pagal tarptautinį A. Aarne’s – S. Thompsono katalogą daliai variantų neatrandama tinkamos vietos, tam tikriems siužetų tipams kartais tenka priskirti tik personažais sutampančius variantus. Nepasitenkinimas daugelį metų trukusio savo darbo rezultatais vertė mus ieškoti tikslesnių tipų išskyrimo ir jų variantų grupavimo kriterijų, kurie padėtų nustatyti visų autentiškų variantų „teisėtą“, o ne tik šiek tiek priimtiną vietą sistemoje. Tam teko kurti naują struktūrinę-semantinę metodiką. Vis dėlto mums labai padėjo pasakų klasiﬁkavimo pagal AT sistemą patirtis, ypač – abejonės ieškant tekstams tinkamiausios vietos sistemoje, variantų lyginimas, siužetų varijavimo stebėjimai. Reikšminga, kad buvo klasiﬁkuojamas nemažas (daugiau kaip 85 tūkstančiai variantų) spausdintų ir rankraštinių (t. y. skelbėjų neatrinktų) variantų masyvas. Tarp daugybės rankraštinių variantų atrasta nemažai autentiškų ir darnių tekstų, kurie XIX–XX a. tradicijoje buvo reti ir todėl kartais laikyti nukrypimais nuo normos. Taip subrendo prielaida, kad iš senų senovės mus pasiekę kūriniai privalėjo keisti struktūras, nes reikėjo atsiliepti į vis naujas visuomenės problemas. Todėl net vieno žanro kūriniai negali būti vienodos struktūros. Ši prielaida atitiko gamtos mokslų atrastą dėsningumą: kiekvienas reiškinys gyvybingas tik tol, kol geba keisti struktūrą, prisitaikyti prie naujų sąlygų. Ilgai trukę lietuvių pasakų ir kitų žanrų liaudies naratyvų varijavimo stebėjimai, daugelio folkloro tyrinėtojų atskleistų tradicijos funkcionavimo dėsnių pažinimas įtikino, kad kūrinio tipas – tai istoriškai kintanti kategorija. Todėl netikslinga variantus lyginti su sistemintojo nustatytu „idealiu“ siužeto modeliu – tam tikrų siužetų variantuose reikia ieškoti stabiliausių elementų, kurių vaidmuo organizuojant kūrinio elementus į darnią visumą turėtų būti svarbiausias. Norint surasti tokius elementus, imta studijuoti pasakų siužetų varijavimą. Daugybės lietuvių pasakų rankraštinių variantų analizė parodė, kad jų siužetai stabilūs tik vienos versijos ribose ir dažniausiai – tekstų makrostruktūros lygmenyje. Siužeto struktūros lygmenyje tame pačiame 29

Z BRONISLAVA KERBELYTĖ · LIETUVIŲ TAUTOSAKOS KŪRINIŲ PRASMĖS

makrostruktūros bloke neretai aptinkami ekvivalentiški elementarieji siužetai (ES), kurių kiekvienas varijuoja konkrečiame lygmenyje. Pavyzdžiui, dauguma pasakos apie raganos pagrobtą berniuką variantų makrostruktūros lygmenyje baigiasi vienodu rezultatu „Herojus išsivaduoja“, bet siužeto struktūros lygmenyje aptinkami skirtingi ES, kuriuose vaizduojama, kaip berniukui pavyko grįžti namo. Dažniausiai kartojamas ES, kuriame berniukas įlipa į medį, o raganos nori jį pasiekti ir medį graužia arba kerta. Berniukas kliudo raganai save pasiekti, bet vien tokiu būdu išsigelbėti negalima: reikia, kad galinga būtybė taptų nepavojinga. Todėl į ES, kurį semantiškai interpretuojame herojus kliudo antipodui priartėti, kol šis pavojingas, įterpiami skirtingi ES, kuriuose arba berniukas pasišalina (paukščiai jį parneša namo), arba ragana likviduojama (ragana pamato berniuko atspindį ežero vandenyje ir mano, kad jis tenai; norėdama pasiekti berniuką, ragana stengiasi išgerti ežerą ir sprogsta; berniukas pašaukia savo gyvulius, kurie raganą sutrypia). Daugelio stebuklinių pasakų ir dalies novelinių pasakų variantus galima sugrupuoti į versijas, kurios skiriasi siužetų sudėtingumu: esama realių tekstų, kurių struktūras sudaro vienas elementarus siužetas, ir tekstų – kelių ar net keliolikos ES junginių. Daugelio novelinių pasakų makrostruktūros pasižymi didesniu stabilumu, todėl jų variantai priskiriami tik vienai versijai. Konkrečių siužetų tipų ir struktūrinių-semantinių tipų raidą mes parodėme grupuodami dešimtis tūkstančių lietuvių pasakų ir sakmių variantų (КТНС, KTFL).

Elementarieji siužetai – pagrindiniai liaudies naratyvų struktūrų elementai

Siekdami nustatyti, kokie elementai sudaro stebuklinių pasakų siužetų struktūras, vadovavomės tokiomis prielaidomis: 1) varijuojančių pasakų vienoda struktūra neįmanoma; todėl būtina ieškoti skirtingų struktūrų kūrimo dėsnių; 2) kadangi pasakose pastebimos dvi lygiateisės tendencijos – varijavimas ir stabilumo siekimas, – jų tekstai turi būti sistemos, kurių nevienodai reikšmingi elementai organizuoti keliais lygmenimis; 3) pasakų tekstams būdingas siužetas, todėl ir struktūrų elementai privalo būti siužetiniai. Kaip pagrindinį naratyvų siužetų struktūros elementą mes išskyrėme elementarųjį siužetą (ES). Tai tokie tekstai ar jų fragmentai, kuriuose 30

THE MEANING OF LITHUANIAN FOLKLORE WORKS

SUMMARY Researches on semantics of Lithuanian folktales, folk legends, and songs are presented in the book. Development of particular pieces of work and the changes of narrative tradition are shown in it. The main procedures of structural-semantic method created by the author and their application for classifying folktales and legends are described in the ﬁrst chapter of the book. The chapter “Why Folktales of Different Nations Are Similar” is destined to comparison of Lithuanian folktales with those of other European nations. The more accurate method for ﬁnding analogies and the ways of formation of complex plots are demonstrated. The arguments are presented that the variants of tale “The Brother and the Sister” (K 1.2.1.8. + 1.2.1.12. / AT 450) are rather similar in the traditions of European nations because of their permanent cultural contacts. The archaic basis of Lithuanian and Russian folktales “The Magic Flight with the Help of the Kid” (K 1.1.1.4., 1.1.1.22. / AT 314B*) is to be considered as inherited from common Indo-European ancestors. Pragmatic 437

Z BRONISLAVA KERBELYTĖ · LIETUVIŲ TAUTOSAKOS KŪRINIŲ PRASMĖS

and artistic purposes of the universal types of simple structures discovered by the author are revealed in the chapter “Development of Structures and Content of Folktales”. The archaic elements of folktales and the features of elementary plots about the tests used in different genres of Lithuanian folktales are discerned, the changes in relationship among kin members and in the notion about ideal marriage partner reflected in the tales are shown in it. The picture of the world structure and the knowledge of human nature accumulated in Lithuanian folktales are shown in the chapter “Knowledge about the World and the Human Being”. The opposite evaluation of the same behaviour of different characters and the destiny of innovatively thinking hero are pointed out, the reasons of cruelties in the folktales are explained in this chapter. The chapter “The Purpose and Semantics of Folk Legends” contains arguments that exploration of archaic views and their development is more effective when folk legends are classified according to the semantics of works and the most attention is paid to the actions of the persons depicted in them. The reconstruction of some mythic characters (forest and water spirits) not mentioned in Lithuanian tradition of the 19th–20th centuries and the short reference of development of devil’s image is presented in the chapter. The changes in evaluation of customs and magic actions represented in folk legends are explored and the peculiarities of folk legends from different regions of Lithuania are compared. The data of ancient written sources about Lithuanian pagan gods are compared with authentic folklore data in the chapter “The Information of the Ancient Writings in the Context of Folklore Data”. The author comes to conclusion that ritual vocabulary, the names of elders in animal communities and personified time periods were considered by ancient authors as several names of gods. The chapter “The State and the Transformations of the Narrative Tradition” is based on the author’s 50 year experience of collecting the folklore material. Figurative meanings of a covey of swans, a rose blossomed in the winter, a nine-horned deer and other images are explained in the chapter “The Meanings of the Song Images”. The critical evaluation of the method used by Vladimir Propp in his book “Historical Roots of the Tales of Magic” is presented in the chapter “Evaluation of Interpretations Made by Researchers”. The author compares the segments of Sovij myth discerned and interpreted by Algirdas Julius Greimas to the 438

THE MEANING OF LITHUANIAN FOLKLORE WORKS Z

plot structures and semantics of elementary plots of the same text written in 13th century. The authorâ&#x20AC;&#x2122;s articles or their parts supplemented by the new data are used in the book. Most of the articles were published abroad in 1991â&#x2C6;&#x2019;2009. The book is intended for folklorists, ethnologists, representatives of human sciences interested in human nature, in changes of world view and values. It is intended for all those who understand the value of the ancient traditional culture and are willing to know it in more depth, too.

439