Pirmoji lietuviska alma mater by Vytautas Magnus University

Paėmę šią knygą į rankas, prisiliečiame prie šimtametės Lietuvos universiteto istorijos, o skaitydami – semiamės išminties. Ji įpareigoja tęstinumui ir tampa atspirties tašku ateities siekiams. Pratęskime prieš šimtą metų pradėtus mokslo, švietimo, kultūros ir kitus darbus, garsinančius Kauną bei Lietuvą pasaulyje. Vytauto Didžiojo universiteto rektorius

Antanas Kulakauskas

PIRMOJI LIETUVIŠKA ALMA MATER:

trumpa klasikinio universiteto Kaune istorija

Kaunas, 2022

„VISO SVIETO MOKSLUS LIETUVIAM PADUOSIU, VISO SVIETO RAŠTUS, KNYGAS LIETUVIŠKAN VERSIU. LIETUVNYKAI ŽMONĖS BUS VISI GALVOČIAIS, VISAM SVIETUI VISUOS MOKSLUOS EIS KELIO VEDŽIOTŲ.“ 1858-aisiais rašė Antanas Baranauskas apie Lietuvos viziją, kurią savo gyvenimu, veikla ir kūryba rodė Simonas Daukantas (1793–1864).

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-467-501-0 (spausdintas) ISBN 978-609-467-502-7 (internetinis) https://doi.org/10.7220/9786094675027

Turinys Įvadas

Lietuviškos aukštosios mokyklos idėja 20 Lietuviško universiteto steigimo rūpesčiai 28 Lietuvos universitetas, 1922–1930 metai: instituciniai pokyčiai

Vytauto Didžiojo universitetas, 1930–1940 metai: institucinė raida 58 Universiteto materialinė bazė 66 Mokslo personalas. Pirmojo lietuviško universiteto mokslo laimėjimai 72 Studijos ir studentai 96 VDU ir dviejų klasikinių nacionalinių klasikinių universitetų sistemos sumanymas ir kūrimo pradžia 104 Universitetas Kaune Lietuvai praradus nepriklausomybę 110 Pirmojo lietuviško universiteto istorinės misijos likimas sovietmečiu ir VDU atkūrimas 122 Atkurtojo VDU kronika 134 P. S. Apie principus, kuriais grindžiama Lietuvos mokslo ir studijų politika ir valdymas

142

Pabaiga 160 The First Lithuanian Alma Mater: A Brief History of The Classical University in Kaunas. Summary 162 Asmenvardžių rodyklė 163

Įvadas

n iversitetas – viduramžių Europoje gimęs Vakarų kultūros ir civilizacijos fenomenas, ilgainiui įvairiais pavidalais ir skirtingomis modifikacijomis paplitęs po visą pasaulį. Laikui bėgant kito jo visuomeninė paskirtis, idealas, institucinė struktūra. Moderniųjų laikų universiteto idealą galima apibrėžti taip: tai laisvų, įvairiems humanitarinės paskirties ir fundamentiniams mokslams atstovaujančių, mokslo tiesos, prasmės ir tuo pagrindu socialinio teisingumo ieškančių, tarpusavyje bendraujančių ir bendradarbiaujančių, jaunąją to paties tikslo siekiančią kartą mokslinančių ir visuomenės švietimui įsipareigojusių žmonių bendruomenė, organizuota mokslo laisvės, akademinės etikos ir struktūruotos institucinės savivaldos pagrindais. Universitetas gali būti privatus, valstybinis, regioninės valdžios ar teritorinės savivaldybės įsteigtas ir daugiau ar mažiau išlaikomas. Pagal savo giluminę (mokslo) prigimtį jis yra universalistinė institucija, kurios paskirtis – tarnauti žmogui ir žmonijai. Tačiau žmonija nėra viena kalba šnekančių, tas pačias kultūros vertybes išpažįstančių, tiems patiems tikslams politiškai susitelkusių žmonių visuma. Atvirkščiai, pagal du pirmus kriterijus ji yra labai įvairi, – tai jos turtas, o pagal trečiąjį – neretai į susipriešinusias, tarpusavyje ir savo viduje kariaujančias teritorines ir socialines-kultūrines bendruomenes susiskirsčiusi visuma. Tad ir universitetams tenka veikti tokioje aplinkoje. Bet ir joje, nepaisant karų ir susipriešinimo, egzistuoja bendro žmonijos likimo pajauta. Puoselėti šią pajautą, kartu palaikant žmonijos kalbinę ir kultūrinę įvairovę, konkrečias kultūras ir yra bene svarbiausia universitetų istorinė misija nuo moderniųjų laikų pradžios ar bent jau nuo vadinamojo Apšvietos amžiaus. Ši misija dažniausiai kertasi su kuo didesnės galios siekiančių valstybių ir nedemokratinių vyriausybių interesais. Nors šiuolaikinė Lietuva didžiuojasi turinti seną valstybingumo istoriją ir nuo XVI a. jos sostinėje pradėjusį veikti universitetą (Academia et Universitas Vilnensis Societatis Jesu), tačiau tas didžiavimasis grindžiamas ne visai adekvačiu šalies istorinės raidos interpretavimu. Akcentuojant iki pat XVIII a. pabaigos išsilaikiusią formaliai dvilypę vadinamosios Abiejų Tautų Respublikos (bajoriškų tautų) sandarą ir vadinant tą

ĮVADAS

valstybę Lenkijos ir Lietuvos valstybės vardu (nors dažniausiai pačioje Lenkijoje, o ir kitur pasaulyje ji, ta valstybė, bent jau nuo Liublino unijos laikų vadinama tiesiog Lenkija), išleidžiama iš akių tai, kad Lenkijos ir Lietuvos sąvokų turinys yra skirtingas tiek geopolitiniu, tiek politiniu kultūriniu požiūriais. Skirtingas ne empirinių fenomenų lygmeniu, o tipologiškai – priklauso skirtingoms reiškinių klasėms. Lenkija – geopolitinis valstybės branduolys, Lietuva (LDK) – periferija. Lenkija nuo XVI ar XVII a. formuojasi kaip tautinė-teritorinė valstybė su lenkų kalba funkcionuojančia aukštąja kultūra, savo erdve laikydama visą Abiejų Tautų Respublikos teritoriją; Lietuva (LDK) tenkinasi bandydama išlaikyti toje erdvėje autonominį teisiniu-administraciniu požiūriu išorinės Lenkijos provincijos statusą. Į jokį tautinės teritorinės valstybės statusą ji nepretenduoja, o ir pretenduoti nelabai galėtų dėl savo teritorijos nevienalytės etninės struktūros. Istorinio lūžio galimybė šioje situacijoje pradeda formuotis XIX a., jau „pomirtinės“ Lenkijos (ir Lietuvos) valstybės, tiksliau krašto priklausomybės Rusijos imperijai laikais, ėmus bręsti etninių lietuvių (ir žemaičių) tautiniam sąjūdžiui. Svarbiausias istorinis-strateginis šio sąjūdžio tikslas buvo pasiekti, kad etninės lietuvybės ir pasaulinės civilizacijos vertybių sintezės pagrindu susikurtų moderni lietuvių tauta, turinti ir puoselėjanti lietuvių kalba funkcionuojančią aukštąją kultūrą, kuri būtų pajėgi tenkinti visus pagrindinius civizuoto žmogaus kultūrinius poreikius. Jau tada buvo suprasta, kad, norint tai pasiekti, reikalinga lietuvių kalba funkcionuojanti švietimo sistema, apimanti visas pakopas nuo žemiausios – pradžios mokyklos – iki aukštosios mokyklos, taigi eventualiai – universiteto. Vertinant teoriškai, tokią sistemą sukurti įmanoma ir priklausomybės kitos tautos valstybei sąlygomis, jei ta valstybė padėtų ar bent netrukdytų tokios sistemos kurti, laikytųsi, pvz., vadinamosios tautinės kultūrinės autonomijos visų valstybėje gyvenančių, ypač kompaktiškai, didesnių tautinių kultūrinių grupių atžvilgiu. Bet iš tikro tai neįmanoma, tokių pavyzdžių nėra. Dominuojantieji užleisti tokių savo pozicijų, taip pat ir kultūros sferoje, paprastai nenori. Siekia dar labiau jas stiprinti. Tad praktiškai tai pasiekti galima tik turint savąjį valstybingumą – suverenią ar bent autonomišką tautinę valstybę. Savo ruožtu tokiai valstybei sukurti reikia, kad būtų susiformavęs tokių tikslų siekiančios tautos politinis branduolys ir susiklostytų bent santykinai palanki išorinė situacija. Retai, bet kartais taip atsitinka. Būtent tokia situacija Pirmojo pasaulinio

Pirmoji lietuviška Alma Mater

karo pabaigoje ir jam pasibaigus susiklostė buvusių Rusijos, Vokietijos, Austrijos-Vengrijos ir Osmanų (turkų) imperijų sandūroje. Tai atvėrė galimybes susikurti šioje erdvėje visai grupei nedidelių tautinių (vadinamųjų mažųjų tautų)1 valstybių, tarp kurių buvo ir Lietuva (mažų tautų kategorijai nepriskirtini lenkai, kurie irgi šiuo metu atkūrė savo valstybę). Lenkijoje „valstybės atkūrimo“ (atstatymo) sąvoka turi savo realų istorinį turinį, o Lietuvoje – ji spekuliatyvi, naudota diplomatinio gudravimo sumetimais. Vasario 16-osios Lietuvos kūrėjai iš tikro niekaip nepretendavo atkurti buvusios LDK, kad ir kitokio titulo. Naujoji Lietuvos valstybė savo politiniu idėjiniu turiniu buvo etninių lietuvių tautinio sąjūdžio projektas. Siekdami sukurti modernią tautinę valstybę, lietuviai pretendavo ir į tas rytines ir pietrytines istorinės etninės Lietuvos teritorijas, kuriose lietuviškai kalbantieji daugumos nesudarė (čia buvo ir istorinė Lietuvos sostinė – Vilnius). Bet išlaikyti šių teritorijų nepajėgė. Jas užėmė ir po kurio laiko aneksavo Lenkija. Tad lietuviams, skirtingai nuo latvių ir estų, savo tautinę valstybę, o podraug ir nacionalinę švietimo sistemą, apimančią visas mokyklų pakopas, teko kurti „apkarpytoje“ istorinėje-etninėje erdvėje, „laikinąja sostine“ vadinamu sostamiesčiu pasirinkus tos erdvės centre esantį Kauną. Kaune buvo kuriamas ir Lietuvos universitetas – pirmoji lietuviška, t. y. lietuvių kalba funkcionuojanti mokslo tyrimų ir mokslinimo, kaip tuomet kartais buvo sakoma, arba aukštojo mokslo studijų įstaiga. Nors pirmąjį lietuvišką universitetą svajota ir ruoštasi kurti Vilniuje, senojo Vilniaus universiteto kultūrinį palikimą ir atmintį saugančiame miesto kvartale. Tai nereiškia, kad Lietuvos universitetas Kaune buvo kuriamas kaip Viniaus universitetas „tremtyje“, kaip yra skelbta dviejose, 1994 ir 2009 m. publikuotose Vilniaus universiteto istorijos versijose2. Lietuvos universiteto kūrėjams rūpėjo ne Vilniaus universiteto institucinio 1 2

Apie sąvoką žr.: Hroch M. Mažosios Europos tautos. Vilnius: Mintis, 2012, p. 5–85. Vilniaus universiteto istorija 1579–1994. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1994, p. 8, 187–189, 223–246 ; Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto istorijos bruožai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009, p. 15, 637–764. Šios, švelniai tariant, keistokos, su blaivia faktų analize prasilenkiančios ir spekuliatyviai suformuluota institucinio tęstinumo „koncepcija“ grindžiamos interpretacijos, kaip ir paties Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto istorijos aprašymo neliko naujausioje trumpoje Vilniaus universiteto istorijoje. Žr. Alma Mater Vilnensis: trumpa Universiteto istorija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2019. 204 p.

ĮVADAS

tęstinumo atnaujinimo, o jo kultūrinio palikimo perėmimo ir lietuviško universiteto kūrimo reikalas, kuris buvo įmanomas ir ne Vilniuje, nors pastarasis atvejis reiškė tiesiog sunkesnes starto pozicijas. Lietuvos universiteto – pirmosios Lietuvos istorijoje lietuviškos, t. y. lietuvių kalba funkcionuojančios, itin plačią autonomiją gavusios, valstybinės mokslo tyrimų ir studijų įstaigos – iškilmingas atidarymas vyko 1922 m. vasario 16 d., minint 4-ąsias Lietuvos nepriklausomos tautinės valstybės paskelbimo metines. Savo studijų organizavimo veiklą Lietuvos universitetas pradėjo turėdamas pagrindus, valstybinės institucijos lygmeniu pratęsdamas Aukštųjų kursų (vakarinių) – nuo 1920 m. sausio 27 d. Kaune veikusios, visuomeninės iniciatyvos dėka įkurtos privačios lietuviškos aukštosios mokyklos – darbą, perimdamas šios mokyklos įgytą turtą, patalpas, daugumą studentų ir dėstytojų. Studijų procesas prasidėjo 1922 m. kovo 6 d., o reguliarų pobūdį įgijo nuo rudens semestro. Taigi, į pirmosios lietuviškos universitetinės aukštosios mokyklos, arba, kaip tuomet dažniausiai sakyta, mokslo ir mokslinimo (studijų) įstaigos, simbolinio gimtadienio statusą pretenduoja dvi datos: sausio 27 d. ir vasario 16 d. Kadangi patys Aukštųjų kursų kūrėjai ir Universiteto steigimo organizatoriai Aukštuosius kursus traktavo kaip parengiamąją valstybinio universiteto steigimo stadiją, matyt, vasario 16 d. ir laikytina simboliniu pirmojo lietuviško universiteto gimtadieniu. Lietuvos universitetas buvo kuriamas pagal XIX–XX amžių sandūros vokiško-rusiško, dar klasikiniu, arba humboltiniu, vadinamo, universiteto pavyzdį, pridėjus taikomųjų mokslų padalinius. Universiteto kūrėjai vadovavosi nuostata, kad ir tautinė valstybė, ir lietuviškas universitetas turi tą patį istorinį strateginį tikslą, kurį pirmasis pagal savo gyvenimo ir veiklos pavyzdį „suformulavo“ dar Simonas Daukantas (1793–1864), – pasiekti, kad lietuvių tauta, kaip lietuviškai kalbanti bendruomenė, ne tik išliktų etnoso arba vienos iš Lietuvos etninių-tautinių grupių (iš esmės tokį statusą Lietuvoje etniniai lietuviai turėjo iki nepriklausomos tautinės valstybės sukūrimo), o ir taptų modernia tauta, – būtų lygiavertė su kitomis civilizuotomis Europos tautomis, kurios turi ir plėtoja gimtąja kalba funkcionuojančią vadinamąją aukštąją kultūrą, galinčią tenkinti visus pagrindinius savo laikmečio vidutiniškai išsilavinusio civilizuoto žmogaus kultūrinius poreikius. Tik tokiu atveju galėjo būti sustabdytas lietuvių kalba kasdieniame gyvenime kalbančiųjų mažėjimo procesas etninės Lietuvos žemėse.

Pirmoji lietuviška Alma Mater

Netgi atsirastų galimybės prasidėti atvirkštiniam – lingvistinės relituanizacijos – procesui. Sistemiškai išplėtotos aukštosios kultūros lygį pasiekusi lietuvių kultūra sėkmingai atliktų dominuojančios aukštosios kultūros funkciją Lietuvoje, pastumdama į šoną į šios funkcijos atlikimą dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių pretendavusią ir tam tikru mastu iki tol ją atlikusią lenkų kultūrą kartu su jos regionine LDK kultūros atmaina. Beje, visai įmanomas teoriškai, bet sunkiai įgyvendinamas praktiškai dalykas buvo pakreipti šį procesą taip, kad savo aukštąją kultūrą sėkmingai kurianti lietuviškai kalbanti bendruomenė, sudaranti Lietuvos gyventojų ir piliečių daugumą, taptų ne atskira, nuo kitų tautinių grupių atsiribojusia politine bendruomene, o lietuvių ar Lietuvos politinės tautos (nacijos) politiniu-kultūriniu branduoliu, aplink kurį spiestųsi ir kitos Lietuvoje gyvenančios tautinės grupės, įskaitant ir savo aukštąsias kultūras turintys lenkai ir žydai. Visų šių eventualių vyksmų pirminė sąlyga ir institucinis bei organizacinis pagrindas – lietuvių kalba funkcionuojanti, visas pakopas – nuo pradžios mokyklos iki universiteto – turinti švietimo sistema. Iš karto imtis ją visą kurti, netgi įsisteigus lietuvių tautinei valstybei (tai, be kita ko, rodė lietuvius – lietuviškai kalbančią bendruomenę – jau turint modernios tautos branduolį ir aukštosios kultūros pradmenis),3 buvo nemenkas iššūkis. Tad suprantama, kad kai kas „ūkiškais“ sumetimais siūlė nekurti lietuviško universiteto. Anot jų, dauguma lietuvių gyvena kaime, verčiasi žemės ūkiu, ir jokio didesnio poreikio universitetiniam išsilavinimui lietuvių kalba nėra, juolab, kad bemaž pusė kaimiečių apskritai neraštingi. Neva žydai ir lenkiškai kalbantys Lietuvos gyventojai vargu ar norės studijuoti pakankamos mokslo ir studijų bazės neturinčiame, kvalifikuotų dėstytojų stokosiančiame lietuviškame universitete – rinksis greičiau užsienio universitetus. Tad ir valstybės aparatui funkcionuoti trūkstamų žmonių su universitetiniu išsilavinimu pasiruošti esą pigiau būtų siunčiant juos studijuoti į užsienį. Tokia nuostata platesnio palaikymo nesulaukė, nes tuomet iškiltų ir pačios Lietuvos (lietuvių) tautinės valstybės kūrimo ir buvimo prasmės klausimas. 3

Žr.: Kulakauskas A. Lietuva Rusijos imperijoje (1795–1915). In Bumblauskas A., Eidintas A., Kulakauskas A., Tamošaitis M. Lietuvos istorija kiekvienam.– Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2018, p. 182–208.

ĮVADAS

Pradedant kurti lietuvišką universitetą neabejota, kad jam teks svarbiausio šalies modernizavimo bei tautos ugdymo smegenų centro ir, metaforiškai kalbant, pagrindinių, centrinių lietuvių aukštosios kultūros kūrimo dirbtuvių vaidmuo. Valdžios aparatui šiame procese liks politikos, palankios šalies modernizavimui bei modernios tautos ir sykiu politinės nacijos ugdymui, formuotojo ir įgyvendintojo vaidmuo. Būtent todėl Steigiamojo Seimo priimtame universiteto statute, kuris įsigaliojo 1922 m. balandžio 12 d., buvo įtvirtinta itin plati, akademine laisve grindžiama universiteto autonomija. Nors vėliau autoritarinis Antano Smetonos režimas, savo valdžiai stiprinti naudojęs neva tautos avangardo vaidmenį atliekančios Lietuvių tautininkų sąjungos paramą, universiteto autonomiją apkarpė ir susiaurino, bet jos nelikvidavo. Universitetas buvo autoritetinga ir įtakinga visuomeninė jėga, pakankamai susitelkusi akademinė bendruomenė, kurios nariai, skirtingai nuo dabartinės mokslo bendruomenės daugumos, žinojo, kas yra akademinė laisvė, neįsivaizdavo, kaip galėtų atlikti universiteto prisiimtą istorinę misiją, jei netektų mokslo laisvės ir ja grindžiamos, sykiu ir užtikrinančios institucinės autonomijos (savivaldos). 1930 m. pirmasis lietuviškas universitetas buvo pervadintas Vytauto Didžiojo universitetu (VDU). 4-ame dešimtmetyje jis pasiekė normalaus, nedidelio europinio universiteto lygį. Baigiantis 1939 m., kai Lietuva atgavo Vilnių ir vėl iškilo Vilniaus universiteto klausimas ( ką daryti su Vilniuje buvusiu lenkišku valstybiniu Stepono Batoro universitetu, kuris disponavo buvusiame Lietuvos sostamiestyje likusiu ir per tarpukarį papildomai atgautu senojo Vilniaus universiteto kultūriniu palikimu bei patalpomis), po diskusijų buvo apsispręsta Stepono Batoro universiteto veiklą stabdyti, o perimtose patalpose su ten buvusiu turtu kurti lietuvišką Vilniaus universitetą. Kadangi naujam lietuviškam universitetui kurti Vilniuje stokota reikiamų intelektinių resursų, o perkelti į Vilnių visą VDU ir palikti be universiteto Kauną – per buvimo laikinąja sostine laikotarpį tapusį nedideliu moderniu, modernesniu už Vilnių, europiniu metropoliu ir universitetiniu miestu , sykiu ir „Lietuvos širdimi“, – būtų buvę to meto situacijoje mažų mažiausiai neapdairu, tad nutarta VDU padalinti į dvi dalis – pusę jo fakultetų perkelti į Vilnių, kitus palikti Kaune, – ir taip pradėti plėtoti Lietuvoje dviejų valstybinių lietuviškų nacionalinių klasikinių universitetų sistemą.

Pirmoji lietuviška Alma Mater

Toks įstatymu ir po jo priimtais poįstatyminiais teisės aktais įtvirtintas sprendimas buvo priimtas 1939 m. gruodžio viduryje. Nuo jo įgyvendinimo ir prasidėjo lietuviško Vilniaus universiteto, kaip lietuvių kalba funkcionuojančios mokslo ir studijų įstaigos, istorija, arba, kitais žodžiais, šiuolaikinis, lietuviškas, klasikinio universiteto senojoje Lietuvos sostinėje – Vilniuje – raidos periodas. Tačiau normaliai plėtoti dviejų nacionalinių lietuviškų klasikinių universitetų sistemos Lietuvai neteko. 1940 m. vasarą ji prarado nepriklausomybę – buvo totalitarinės Sovietų (Tarybų) Sąjungos okupuota, netrukus ir aneksuota, – paversta vadinamąja sąjungine sovietine (tarybine) socialistine respublika – sudėtine organiška pseudofederacinės (iš tikrųjų – unitarinės) Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos (SSRS) dalimi. Tarptautinės teisės požiūriu neteisėtos Lietuvos priklausomybės SSRS laikai, trumpam (1941–1944 m.) pertraukti nacistinės Vokietijos okupacijos, tęsėsi iki 1990–1991 m. Nors dar 10 metų po Lietuvos nepriklausomybės praradimo, formaliai iki 1950 m. rudens, tarsi iš inercijos dėl istoriškai ir geopolitiškai nestabilios padėties Lietuvoje gyvavo dviejų universitetų sistema, bet ji iš esmės jau tarnavo ne Lietuvos nacionaliniams interesams, o tų, kas Lietuvą valdė, tikslams. Taigi 1950 m. universiteto Kaune, kad ir nenormaliomis politinėmis ir ideologinės prievartos sąlygomis instituciškai tęsusio pirmojo lietuviško universiteto istoriją, neliko. Jo vietoje iš jo padalinių įkurtos ir materialųjį jo palikimą Kaune perėmusios dvi specializuotos aukštosios mokyklos – Kauno Medicinos institutas (KMI) ir Kauno Politechnikos institutas (KPI) – norom nenorom buvo priverstos save pozicionuoti kaip naujos aukštosios mokyklos, tik įkurtos buvusio universiteto bazėje. Žinoma, būdamos specializuotos mokyklos, jos ir norėdamos nebūtų galėję atlikti to vaidmens, kurį atliko, nors ir būdami nelaisvi, universitetai sovietinėje mokslo ir studijų sistemoje bei kultūriniame visuomenės gyvenime. Šia prasme istorinę misiją, kurią pradėjo pirmasis lietuviškas universitetas Kaune, tam tikru būdu ir mastu neformaliai tęsė Vilniaus universitetas. Bet pirmojo lietuviško universiteto istorinis kultūrinis įdirbis ir nematerialus kultūrinis palikimas nesutelpa į vienos institucijos ar kelių veiklą. Jis tapo ne tik kertiniu akmeniu kuriant visą vėlesnę, lietuviškumo parametrus turėjusią mokslo ir studijų sistemą, bet jo buvimas žmonių galvose ir istorinėje atmintyje niekam neleido abejoti, kad lietuviai

ĮVADAS

yra maža, bet civilizuota, savo pakankamai išplėtotą aukštąją kultūrą, funkcionuojančią lietuvių kalbą turinti ir norinti ją toliau plėtoti tauta. 1988 m., kai tik atsirado galimybė, buvo viešai iškeltas Vytauto Didžiojo universiteto Kaune, kaip antrojo klasikinio universiteto Lietuvoje, atkūrimo klausimas, ir jau po metų VDU pradėjo veikti. *** 100 metų sukakties nuo pirmojo lietuviško universiteto įsteigimo proga Lietuvos Respublikos Seimas 2022 metus paskelbė Universitetų metais. Nesigilinant į politinius-praktinius šios akcijos aspektus, kultūriniu istoriniu požiūriu – tai teisinga: visa šiuolaikinės Lietuvos universitetinio aukštojo mokslo, o tam tikra prasme ir visos mokslo bei studijų sistemos kultūrinė institucinė genezė slypi pirmojo lietuviško universiteto istorijoje. Ne išimtis čia ir Vilniaus universitetas, kurio šiuolaikinio, lietuviško, veiklos etapo institucinė pradžia – 1940 metai – iš Kauno į Vilnių perkelti ir iš lenkiško Stepono Batoro universiteto perimtoje materialinėje bazėje įkurdinti Vytauto Didžiojo universiteto trys fakultetai. Tačiau šis universitetas savo istorinę kultūrinę tapatybę sukonstravo kaip visų Vilniuje iki 1940 m. veikusių universitetinių institucijų kultūrinio palikimo paveldėtojas ir bemaž 450 metų, kad ir su 80 metų pertrauka, trunkančios klasikinio universiteto misijos Vilniuje ir visoje Lietuvoje tęsėjas (ši samprata yra įsitvirtinusi ir visos Lietuvos istorinėje savimonėje), tad vargu ar jis jaučiasi esąs jubiliatas minint Lietuvos universiteto Kaune atidarymo 100 metų sukaktį. Užtat neabejotina, kad jubiliatėmis jaučiasi trys Kauno aukštosios universitetinės mokyklos: Vytauto Didžiojo universitetas (VDU), Kauno technologijos universitetas (KTU) ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU), nors jų santykis su pirmtaku nėra identiškas. KTU ir LSMU yra nepertrauktos, nenutrūkusios institucinės veiklos (funkcionavimo) ryšiais su konkrečiais pirmojo lietuviško universiteto padaliniais susijusios, Kaune likusį to universiteto kultūrinį palikimą, įskaitant pastatus, paveldėjusios aukštosios mokyklos LSMU galima laikyti pirmojo lietuviško universiteto Medicinos fakulteto (pradedant nuo Aukštųjų kursų Medicinos skyriaus) funkcijų ir veiklos tęsėju. KTU pradžia – to universiteto Technikos fakultetas (Aukštųjų kursų Technikos skyrius). Puoselėdamas savo istorinę kultūrinę tapatybę, šis

Pirmoji lietuviška Alma Mater

universitetas nelinkęs ribotis tik Technikos fakulteto istorija. Paveldėjęs didžiąją dalį Kaune likusio pirmojo lietuviško universiteto turto, jis iš esmės visą Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto istoriją iki 1950 m. laiko savosios istorijos (ar priešistorės) dalimi. Ši nuostata deklaruota ir naujausio 2012 m. birželio 28 d. LR Seimo patvirtinto KTU statuto įžangoje. Savaime suprantama, visą pirmojo lietuviško universiteto istoriją savosios institucinės kultūrinės tapatybės dalimi laiko ir 1989 m. „nuo nulio atkurtasis“ VDU, kurio bemaž vienintelis materialinis ryšys su pirmtaku – 1992 m. „susigrąžintas“ Botanikos sodas. Tiesa, dar vienas institucinis ryšys su prieškariniu pirmtaku atsirado 1994 m., kai su Šv. Sosto žinia sujungus nuo 1990 m. VDU atkurtą Teologijos-filosofijos fakultetą su Kauno kunigų seminarijos Teologijos fakultetu buvo įkurtas VDU Katalikų teologijos fakultetas. Mat Kauno kunigų seminarija buvo paveldėjusi nemenką dalį prieškarinio VDU Teologijos-filosofijos fakulteto palikimo. Pats VDU atkūrimas, pasirinkus atkūrimo „nuo nulio“ variantą, reiškė ne buvusio iki 1939 m. universiteto struktūros ar studijų modelio atkūrimą, o laisvo klasikinio universiteto Kaune (toks, koks buvo VDU iki Lietuvai prarandant nepriklausomybę) veiklos atgaivinimą, kuriant naują modernią vakarietiško tipo mokslo ir studijų instituciją, kuri rodytų pavyzdį visos iš sovietmečio paveldėtos mokslo ir studijų sistemos Lietuvoje pertvarkai. Sykiu tai reiškė ir bandymą pradėti iš naujo plėtoti 1939 m. sumanytą dviejų (ar daugiau4) klasikinių nacionalinių universitetų sistemą. Nors dėl įvairių priežasčių Lietuvos mokslo ir studijų sistema iki šiol nerado optimalaus vystymosi kelio5, bet „nuo nulio“ atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas tapo antru visaverčiu, savitą veidą turinčiu klasikiniu nacionalinės reikšmės universitetu Lietuvoje. Pastaraisiais metais jis pasuko į plačios aprėpties universiteto plėtros kelią.

4 5

Racionali ir optimali Lietuvai trijų nacionalinių klasikinių universitetų sistema. Žr.: Kaminskas V. Aukštasis mokslas – nuo demokratijos link biurokratijos. In Delfi.lt, 2019 m. spalio 8 d. Žr.: Kulakauskas A. Baziniai mokslo ir studijų politikos principai bei jų praktinio taikymo politikos kaita Lietuvoje 1990–2018 metais, arba kodėl Lietuvos mokslas ir studijos neišeina į magistralinį sėkmingos raidos kelią. In Darbai ir dienos. [T. 71.] Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2019, p. 103–117.

ĮVADAS

*** Ši nedidelė knyga, kaip rodo jau pats jos pavadinimas, – ne monografija, ne dar viena akademinė istorijos studija.6 Tai ir ne jubiliejinis reprezentacinis leidinys, nors parašyta jubiliejaus proga. Pirmiausia autorius siekė glaustai, bet analitiškai iš istoriko ir politologo pozicijų papasakoti Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto istoriją nuo idėjos genezės iki „pomirtinio likimo“ bei atkūrimo istorijos, didžiausią dėmesį skirdamas ne universiteto vidaus istorijai, o jo sąsajoms su visuomenės ir valstybės raida atskleisti. Ypač norėta išryškinti pirmojo lietuviško universiteto istorinę reikšmę, jo istorinį vaidmenį šiuolaikinės, modernios lietuvių tautos tapsmo baigiamajame etape. Kitas siekis – per istoriją kelti ir šiandien aktualius mokslo ir studijų politikos klausimus, todėl knygelėje yra post scriptum dalis, kuri, autoriaus nuomone, leidžia mąstančiam ir neabejingam nagrinėjamiems klausimams skaitytojui pačiam sugretinti prieškarį ir dabartinius laikus. Kitaip sakant, tai nedidelė knyga, kurios tikslas ne tiek smalsumą tenkinti, kiek provokuoti mintį ir skatinti susimąstyti. Ar tai pavyko, ir kiek pavyko, – spręsti ne autoriui. Nors knyga parašyta Vytauto Didžiojo universiteto užsakymu, bet autorius turėjo visišką kūrybinę laisvę renkantis knygos turinį, žanrą ir formatą. Tad, suprantama, už visas galimas klaidas atsako jis. Autorius dėkingas prof. Vytautui Kaminskui už pasiūlymus, leidusius reikšmingai papildyti atkurtojo VDU kroniką ir pakoreguoti kai kuriuos atkūrimo istorijos momentus. Nors knygos tekstu, iki atiduodant jį į leidyklą, autorius nesidalino su niekuo, vis dėlto pokalbiai su VDU rektoriumi prof. Juozu Augučiu, 6

Pirmoji lietuviška Alma Mater

Tokių studijų yra ne viena: Lietuvos universitetas 1579–1803–1922. Chicago: Lietuvių profesorių draugija Amerikoje, 1972; Universitetas Kaune. In Vilniaus universiteto istorija. 1803–1940. Vilnius: Mokslas, 1977, p. 223–319; Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos katalikų mokslo akademijos 70-metis. Kaunas: Littera Universitatis Vytauti Magni, 1993, 232 p.; Kaubrys S. Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitetas Kaune. In Vilniaus universiteto istorija. 1579–1994. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1994, p. 223–234; Mančinskas Č. Aukštasis mokslas Lietuvoje 1918–1940 metais. Vilnius, 1996; Nuo Aukštųjų kursų Kaune iki Kauno technologijos universiteto. 1920–1997. Kaunas: Technologija, 1997, p. 3–125; Vytauto Didžiojo universitetas: mokslas ir visuomenė. 1922–2002. Kaunas: VDU leidykla, 2002, 408 p.; Kaubrys S. Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitetas Kaune. In Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto istorijos bruožai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009, p. 706–742.

kolegomis ir bičiuliais prof. Egidijumi Aleksandravičiumi bei prof. Šarūnu Liekiu, dr. Kęstučiu Raškausku paliko tam tikrą pėdsaką autoriaus galvoje ir, matyt, tekste. Atskira padėka dr. Kęstučiui Raškauskui už galimybę pasinaudoti jo parengto dokumentų rinkinio, skirto Lietuvos universiteto įkūrimo istorijai, rankraščiu. Tai, kad svarbia dedamąja knygos dalimi tapo fotonuotraukos ir su jomis susijusi informacija, autorius ypač dėkingas kolegai Arvydui Pakštaliui, taip pat Janinai Masalskienei. Dėkui redaktorei Marytei Židonienei už kalbos redagavimą bei patarimus renkantis knygos pavadinimą, dizainerei Silvai Jankauskaitei ir maketuotojui Dariui Jelenskiui – už estetinį knygos vaizdą, taip pat VDU Leidybos centrui bei jo vadovei Bronislavai Riškienei už malonų ir dalykišką bendravimą rengiant knygos rankraštį spaudai.

ĮVADAS

Lietuviškos aukštosios mokyklos idėja

ki Apšvietos amžiaus pagrindinė dėstomoji kalba Europos universitetuose, kaip ir kitose aukštesnio lygio mokyklose, buvo lotynų kalba. Ji bemaž idealiai atliko lingua franca vaidmenį, nes neprivilegijavo jokios tautos, kaip kad dabar anglų kalba,7 užtikrino bendros mokslo ir studijų erdvės Europoje egzistavimą be jokių išorinių biurokratinės priežiūros institutų ir mechanizmų. Būdama pagrindine Katalikų Bažnyčios – didžiausio politinio ir moralinio autoriteto Viduramžių Europoje – kalba, ji sykiu buvo ir bendrosios europinės pasaulietinės aukštosios kultūros (t. y. kultūros, kuriamos profesionalų, o ne liaudies, ir skirtos negausios išsilavinusios visuomenės dalies dvasiniams poreikiams tenkinti) kalba. Taip pat oficiali daugelio valstybių kalba, t. y. kalba, kuria rašomi tų valstybių juridiniai dokumentai, kiti valstybinės svarbos ir paskirties raštai. Žinoma, valstybės vidaus reikaluose ji buvo vartojama kartu su ta kalba, kuria kalbėjo vietos elitas. Buitiniame lygmenyje lotynų kalba bemaž nekalbėta, ja bendraudavo tarpusavyje tik iš skirtingų šalių atvykę universiteto dėstytojai ir studentai. Perėjimas nuo lotynų kalbos prie vietinių kalbų, žinoma, ne visų, o tų, kuriomis kalbėjo vietos elitas ir kurios turėjo išplėtotą raštijos tradiciją, prasidėjo maždaug nuo XVIII a. vidurio. Tai lėmė kelios tarpusavyje susijusios priežastys: vis didesnę galią įgyjantis kapitalistinis ūkininkavimas, besiremiantis nuolat tobulinama mašinine gamyba, sąlygojo santykinai masinio raštingumo poreikį, o apšvietos idėjos užvaldė išsilavinusio elito protus. Įsivyravo nuostata, kad mokslas ir mokymas turi būti valstybės, o ne bažnyčios ar tik privatus reikalas. Valstybės, jau nuo XVII a. įgijusios suverenių (bent formaliai) tautinių-teritorinių politėjų arba valstybių-nacijų statusą, ėmėsi vadovaujančio ir kontroliuojančio vaidmens mokslo ir mokymo reikaluose. Pradėtos kurti nacionalinės švietimo sistemos su pradžios mokykla apatinėje grandyje ir su aukštąja universitetine mokykla viršuje. Tų sistemų paskirtis – ne mokyti 7

Beje, ne vienoje šiandieninės Vakarų Europos šalyje veikia visuomeninis kultūrinis sąjūdis, siekiantis sugrąžinti lotynų kalbai tarptautinės mokslo ir kultūros kalbos statusą.

Lietuviškos aukštosios mokyklos idėja

bažnytinių autoritetų patvirtintų tiesų, kaip buvo iki tol, bet šviesti protus remiantis racionaliu gamtamoksliu požiūriu į pasaulį ir sykiu tarnauti valstybės-nacijos interesams. Šiose sistemose lotynų kalba palaipsniui pradėta keisti „nacionaline“ vietos kalba. Žinoma, dėstymo ir mokslo darbų kalbos kaita prasidėjo ne nuo universitetų, o nuo žemesnės švietimo sistemos grandies. Universitetams svarbi buvo tik viduriniosios švietimo pakopos – bendrojo lavinimo mokyklų, faktiškai skirtų kilminio elito ir pasiturinčių miesto sluoksnių atžaloms, – kalba. Pradžios, dažniausiai parapine vadinta mokykla, nepaisant deklaracijų apie švietimo sistemos vientisumą, iš esmės liko liaudžiai skirta mokykla, kuria ir toliau rūpintis buvo pavedama vietos dvasininkams, parapijų klebonams. Kilminio elito vaikai jose nesimokė, pradinį išsilavinimą įgydavo dažniausiai namuose, padedami samdomų privačių mokytojų. Apskritai mokymas pradžios mokyklose, įskaitant ir mokymo kalbą, nebuvo griežčiau reglamentuojamas. Rekomenduojama buvo mokyti pagrindine valstybės kalba, bet daugiatautėse etniniu kultūriniu atžvilgiu valstybėse kartais buvo mokoma ir liaudies gimtąja kalba, jei mokytojas tą kalbą mokėjo. Jungtinėje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, arba bajoriškoje Abiejų Tautų Respublikoje, elito kalba jau nuo XVI–XVII a. buvo lenkų kalba. Beje, Lenkijos Karalystėje lenkų kalbos statusas formaliai nebuvo apibrėžtas, o Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) nuo 1697 m. lenkų kalba tapo įstatymiškai privaloma valstybės institucijų ir teismų kalba. Iki tol pagrindine šios sferos kalba buvo rusėnų arba gudų kalba, šiandieninėje Lietuvoje dar vadinama prof. Zigmo Zinkevičiaus sugalvotu kanceliarinės slavų kalbos pavadinimu, bet ne mokyklų ir mokslo. Į mokyklas lenkų kalba pradėta diegti sulig vadinamosios Tautinės Edukacijos Komisijos reformomis, pradedant XVIII a. devintuoju dešimtmečiu, ir apsiribojant, kaip šiandien sakytumėm, viduriniojo mokslo grandimi ar pakopa. Senajame Vilniaus universitete pereinama nuo lotynų prie lenkų kalbos pačioje amžiaus pabaigoje, kai Lenkijos ir Lietuvos valstybė jau neegzistavo, o didžioji dalis buvusios LDK žemių priklausė Rusijos imperijai, ir šis procesas užtruko daugiau kaip 15 metų. Pirmiausia dėl to, kad stokota kvalifikuotų vietinės kilmės profesorių, ne visi užsieniečiai norėjo išmokti lenkiškai, juolab, kad išmokti kasdieninio bendravimo kalbą yra viena, 0 ta kalba, iki tol nevartota moksle, paruošti universitetinį kursą – visai kita.

Pirmoji lietuviška Alma Mater

Antanas Kulakauskas

PIRMOJI LIETUVIŠKA ALMA MATER: trumpa klasikinio universiteto Kaune istorija

Lietuvių k. redaktorė Marytė Židonienė Dizainerė Silva Jankauskaitė Maketuotojas Darius Jelenskis 2022 01 07 Tiražas 800 egz. Užsakymo Nr. K22-002

Išleido Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt Spausdino UAB „Vitae Litera“ Savanorių pr. 137, LT-44146, Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt