Kritinė teorija ir kultūros politika, 2023

Gintautas Mažeikis

KRITINĖ TEORIJA KULTŪROS POLITIKA IR

KRITINĖ TEORIJA

IR KULTŪROS POLITIKA

Vytauto Didžiojo universitetas

Gintautas Mažeikis

KRITINĖ TEORIJA

IR KULTŪROS POLITIKA

Monografija

Kaunas, 2023

Recenzentai:

Vyriausiasis mokslinis darbuotojas dr. Vytautas Rubavičius (Lietuvos kultūros tyrimų institutas)

Dr. Kasparas Pocius

(Vilniaus dailės akademija)

Monografija apsvarstyta ir rekomenduota leisti Vytauto Didžiojo universiteto

Filosofijos katedros posėdyje 2023 m. sausio 30 d. (protokolo Nr. 01) ir Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos posėdyje 2023 m. vasario 6 d. (protokolo Nr. 1).

Monografija finansuojama Lietuvos mokslų tarybos lėšomis pagal projektą „Kritinė teorija ir kultūros politika Lietuvoje“ (LIP 20-9).

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

ISBN 978-609-467-552-2 (spausdintas)

ISBN 978-609-467-553-9 (internetinis)

https://doi.org/10.7220/9786094675539

© Gintautas Mažeikis, 2023

© Vytauto Didžiojo universitetas, 2023

PRATARMĖ

Vienaip ketinta rašyti šią monografiją iki 2022 metų vasario 24 dienos, kai prasidėjo Rusijos agresija prieš Ukrainą, kitaip – kai imta eskaluoti karą. Iš pradžių buvo sumanyta kritinės teorijos kontekste svarstyti Lietuvos kultūros politikos iššūkius bei galimybes, lyginti jas su Vidurio ir Rytų Europos atvejais. Planuota remtis Hannos Arendt politikos nuostata: politika yra diskusija dėl bendro reikalo spontaniškai susiformavusiose ir tradicinėse solidarumo grupėse. Tada atrodė, kad ir Carlo Shmitto politikos, kaip priešų ir draugų kovos, ir Chantal Mouffe agonistinio pliuralizmo, t. y. lenktyniaujančių įvairių politinių galių, koncepcijos pernelyg radikalios. Ketinta palaikyti platų ir dinamišką Jürgeno Habermaso tarimosi demokratijos (angl. deliberative democracy) modelį, papildant jį dalyvaujamosios demokratijos ir meninio bendruomeninio įsitraukimo idėjomis. Tačiau, atrodo, tikėjimas, kad galima susitarti, kaip ir viltis pasiekti solidarumą, yra utopija, o Mouffe teorija realistiška, tad belieka viltis, kad Schmittas neteisus. Pamažu prarandamas pasitikėjimas tarimosi demokratijos idėja, kaip gęsta ir Francio Fukuyamos viltis, kad nelaiminga istorija baigėsi. Habermasas, Fukuyama ir net Johnas Rawlsas, puoselėjantys liberalią teisingumo teoriją, pasirodė besą utopistai. Tačiau būtent tai ir yra jų privalumas. Tokia pozicija paskatino vykstant karui atsigręžti į monumentalų Ernsto Blocho kūrinį „Vilties principas“. Įvairios ateities utopizacijos – tai būdas įveikti nacionalpopulizmo ir naujojo imperializmo įžiebiamus karus, kartu išsaugant ateities atvertį. Užduotis yra mąstyti apie tokią demokratiją, kur konkuruojantys elitai, meritokratija, o ne masės trukdytų plėstis populizmui ir fašizmui. Kokia galėtų būti tų konkuruojančių elitų kultūra?

Rusija ėmė atvirai ir plačiai demonstruoti agresiją prieš Ukrainą, beprasmiškai ir žiauriai nužudė daugybę žmonių, bombardavo muziejus, universitetus, teatrus, filharmonijas, naikino kultūros paminklus, atšaukta daug Rusijos kultūros veikėjų ir piliečių iš Vakarų pasaulio, aiškinant, kad jie nepakankamai pilietiški, be to,

surengta masyvi propagandos ataka. Visa tai matant, nelieka abejonių, kad kultūros ir karo santykis yra aktuali kultūros politikos bei kultūros filosofijos problema. Dar daugiau, vilties principas byloja, kad Vakarų filosofijoje išgarsėjusį kritinį nihilizmą, kurį bandoma diegti ir Lietuvoje, galima atskirti nuo utopinių tvirtinimų. Tokia pastanga, išryškėjanti, pavyzdžiui, Arvydo Šliogerio ir Ritos Šerpytytės kūriniuose, rodo, kad įtvirtinti viltį gali būti taip pat reikšminga, kaip ir plėtoti nihilistinę kritiką. Besitęsianti barbariška, nužmoginta, subanalinta agresija prieš Ukrainą, slepiama po nihilistiniais ir melagingais denacifikacijos, demilitarizacijos teiginiais, rodo, kad pats nihilizmas tapo propagandinės retorikos dalimi. Tai skatina kitaip mąstyti apie kultūrinės revoliucijos idėją, ne tik kaip apie nihilistinę, bet ir kaip apie tvirtinančią, susiejant ją su postgulaginiu, postkolonijiniu, postimperiniu ir – šiandien reikėtų pridurti – postpopulistiniu mąstymu.

Kultūra ir karas nėra nei lygiagretūs, nei oponuojantys vienas kitam procesai. Tai –skirtingi pasauliai, persmelkiantys vienas kitą įvairiais pasiaukojimo ir manipuliacijos, naikinimo ir įkvėpimo, įprasminimo ir beprasmybės, ikonografiniais ir ikonologiniais būdais. Tradiciškai kritinė teorija telkiasi į istorijos tiesiškumo, susvetimėjimo, atomizacijos, žmonių santykių sudaiktinimo, išnaudojimo, bejėgiškumo, įvairių manipuliacijos formų kritiką, mažiau dėmesio skirdama karo temai ir utopizmo įvairovei. Kas tokio įvyko XXI amžiaus kultūroje, kad mes ėmėme naiviai tikėti, jog barbarystės amžius pasibaigė ir prisiartino tūkstantmetė vartojimo karalystė? Ko gero, svarbiausias simptomas, išduodantis, kad „gerovės valstybė“ iliuziška, buvo 2001 metų rugsėjo 11 dienos islamistų atakos prieš JAV. Tačiau tada visa buvo susiaurinta iki kovos su religiniu fundamentalizmu, neatsižvelgiant į tai, kad kai kurie filosofai, tokie kaip Jeanas Baudrillardas (Baudrillard 2002), Slavojus Žižekas (Žižek 2002) ir kiti, aiškino, jog atomizuotoms Vakarų visuomenėms būdingas fundamentalus tikėjimas simuliakrinėmis konstrukcijomis ir Vakarų kultūroje gali būti realizuotas matricos modelis. Anksčiau karo dvasia nuolat buvo jaučiama, atliekant kultūros politikos tyrimus Kroatijoje, Kosove ir ypač Bosnijoje bei Hercegovinoje, dabar ji juntama Ukrainoje –tvyrojo ten dar iki 2022 metų vasario 24 dienos puolimo, tačiau neatrodė, kad ši žudynių šmėkla grasintų Lietuvai. Jugoslavijos karo (1992–1996 metai) analizė padėjo perprasti civilizacinę, kultūrinę ir postkolonijinę tokių karų kilmę. Iš Jugoslavijos karo dalyvių (ir tų, kurie kovojo su ginklu rankose, ir tų, kurie įsitraukė į ne mažiau svarbius pilietinius karo procesus) atsiminimų paaiškėjo ne tik tai, jog jie nepripažino vienas kito, bet ir tai, kad kritinės teorijos išvados apie Antrojo pasaulinio karo žvėriškumus gali būti taikomos ir nūdien. Po 2022-ųjų vasario 24 dienos, matant

tūkstančius pabėgėlių, nuolat stebint vaizdus tiesioginiame eteryje, dalyvaujant daugelyje kultūros renginių kartu su ukrainiečiais, atrodo, kad karo šmėkla persmelkė visą ir Lietuvos prasmių lauką. Projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizatoriai iš pradžių atsisakė renginių su Rusijos menininkais, vėliau integravo vis daugiau ukrainiečių, baltarusių, nuolat baimindamiesi, kad diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos valdoma Baltarusija įsitrauks į karą.

Karo tragedijos kyla dėl daugelio veiksnių, tarp jų svarbią vietą užima ir propagandinė ideologija, sumišusi su susvetimėjusių individų mase. Tie žmonės neatsakingi, kupini baimės ir linkę paklusti – tai neleidžia jiems tapti piliečiais ir pasipriešinti nusikalstamai agresijai. Nusikaltėliškai manipuliuoti individais pradedama, išnaudojant juos darbo vietoje, kai susvetimėjama, pasak Karlo Marxo, su darbo produktais, darbo vieta, darbo aplinka arba kolektyvu ir galiausiai – su savimi pačiu. Tačiau šiandien kalbama apie gerokai platesnį ir sudėtingesnį susvetimėjimą, galiausiai suformuojantį atomizuotus ir neatsakingus individus. Iš tokių individų susidaro visa ko bijančios ir nekenčiančios minios, kurioms diktatoriai jau gali įsakinėti ir ginti juos į frontą mirti. Atrodo, lyg visa ši istorija būtų perpasakota iš vadovėlio –Arendt „Totalitarizmo ištakų“ (Arendt 2001).

Knygoje žvelgiama dialektiškai. Remiamasi ne tik regimybių kritika, nihilizmu, bet ir vilties principu, kuris yra bet kokios utopijos, siejamos su didžiaisiais tikslais, svarbiausiomis misijomis ir vizijomis, šaltinis. Vilties principas yra prieštaringas: tai, kas vienam yra viltis, utopija ir vizija, kitam gali būti prakeikimas, karas ir nelaimė. Pavyzdžiui, Vokietijos naciai tikėjosi, kad Trečiasis reichas laimės ir arijų rasė valdys pasaulį, – su šia viltimi buvo siejami strateginiai naratyvai ir propaganda. Arba daugelis Sovietų Sąjungos žmonių vylėsi, jog komunizmas bus įtvirtintas ir visame pasaulyje įsivyraus darni lygybė. Kinijos komunistų partija tikėjosi, kad Mao „Raudonoji knygelė“ ir studentų entuziazmas padės sukurti klestinčią Kiniją, vykstant kultūrinei revoliucijai. Putiną šlovinantys gerbėjai viliasi, kad rusų pasaulis laimės, jo priešai bus sutriuškinti ir Rusijos tauta atgims didžiajam civilizaciniam žygiui. Tačiau galima puoselėti ir ne tokias totalitarines viltis, mąstyti apie konstruktyvesnius, moksliškai argumentuotus, atvirus, demokratiškus strateginius naratyvus: kad Baltijos šalys taps ES ir NATO narėmis, kad Ukraina apgins savo nepriklausomybę, kad žmonės sukurs savo kolonijas Mėnulyje bei Marse. Neįmanoma uždrausti svajoti ir sunaikinti vilčių: jomis grįstas žmogaus gebėjimas mąstyti apie ateitį. Kritinė teorija analizuoja gyvastingą vilties kultūrą, jos veiklumą, kūrybingumą bei diplomatiją, nors viltį ir temdo propaganda.

PADĖKA

Įgyvendindamas projektą „Kritinė teorija ir kultūros politika Lietuvoje“ ir rengdamas knygą publikuoti, sulaukiau daug pagalbos iš šeimos narių bei kolegų. Noriu padėkoti Lietuvos mokslų tarybai už finansinę paramą, žmonai prof. dr. Natalijai

Mažeikienei už ištvermę ir diskusijas atliekant tyrimus, VDU PMDF prodekanei Aistei Žemaitytei už tai, kad padėjo man administruoti projektą, knygos teksto redaktorei dr. Rūtai Bagdanavičiūtei už filosofiškai jautrų požiūrį į mano kalbą, dr. Tomui Kavaliauskui už patarimus tvarkant tekstą ir diskusiją dėl kai kurių politiškai jautrių vietų, dr. Kasparui Pociui ir dr. Vytautui Rubavičiui – už teigiamus atsiliepimus.

Knygoje buvo naudotasi mano ankstesnių straipsnių medžiaga, ją permąsčius ir iš esmės arba truputį papildžius bei pakoregavus:

Mažeikis, G. 2013, „Gajo Petrovičiaus revoliucinės būties samprata“, Inter-studia humanitatis, Šiaulių universiteto leidykla, Šiauliai, Nr. 15, p. 21–43.

Mažeikis, G. 2020, „Egologija ir hermeneutika: greimiškosios ir kavoliškosios inspiracijos Arūno Sverdiolo kultūros filosofijoje“, Problemos, priedas: mokslo darbai, Vilniaus universiteto leidykla, Vilnius, p. 38–47.

Mažeikis, G. 2021, „Faustiška sutartis ir kultūros politika“, Darbai ir dienos, Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas, t. 76, p. 15–31.

Mažeikis, G. 2022, „Kultūros politika ir viešas komunikacinis protas“ in Politikos ir komunikacijos sankirtoje: tendencijos, diskursai, efektai, sud. Lauras Bielinis, Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas, p. 45–62.

ĮVADAS

Kritinė teorija nuo pat 1923 metų iki šių dienų dažniausiai yra siejama su Frankfurto mokykla ir Socialinių tyrimų instituto (vok. Institut für Sozialforschung ) veikla. Tačiau šiandien ši teorija suvokiama gerokai plačiau, ji pasipildė tokiais vardais, kaip Georgius Agambenas, Slavojus Žižekas, Judith Butler, Rosi Braidotti ir kitais. Lietuvoje kritinę teoriją vienaip ar kitaip plėtoja visa aibė filosofų, tačiau reikėtų įžvelgti skirtumą tarp šiuolaikinės politinės filosofijos, poststruktūralizmo, naujojo marksizmo, nihilizmo ir nuoseklios kritinės teorijos.

Terminai „sociumas“, arba „visuomenė“, „socialumas“, arba „visuomeniškumas“, yra vartojami socialinio sutarimo, regimo ir nematomo, prasme. Prancūziškas žodis social buvo suformuotas iš lotyniško žodžio socialis ir reiškė tiesiog buvimą kartu, gebėjimą būti drauge, jungtis į grupes, susivienijimus, partijas. Lietuviško žodžio „visuomenė“ nuoroda į visumą iš dalies prieštarauja šiam mikropolitiniam veiksmui.

Ji byloja apie tautą, liaudį, o tai labiau atitinka vokiškas XIX amžiaus vienybės, valdžios vizijas ir mitus. Tikraisiais visuomenės nariais pripažįstami ne tik tie asmenys, kurie dalyvauja tariantis, veikiant kartu, kaip sociume, – visuomenei priskiriama ir pagal kraują, pilietybę, kalbą bei kitus požymius, nebūtinai sietinus su komunikaciniu veiksmu. Visuomenė – tai tam tikras paveikslas, naratyvas, mitas, kurį sukuria aktyviausi ir holistiškai nusiteikę sociumo – viešojo politinio komunikacinio veiksmo – dalyviai. Pavyzdžiui, Senovės Graikijoje tai buvo laisvi polio vyrai, nes moterys, vergai, barbarai tokiais nelaikyti. Taip pat ir baudžiavos laikais priklausomi valstiečiai nebuvo traktuojami kaip visuomenės dalis, kol jie sukildavo ir priversdavo su jais derėtis. O iki to laiko tik bajorai galėjo save vadinti tauta – visuomene. Panašiai gali būti suprantami ir darbininkai, proletariatas, jei jie nėra susibūrę į profesines sąjungas ar tarybas. Visuomenės atomizacija, žmonių mąstymo instrumentalizacija, komunitarizmo gebėjimų menkinimas galiausiai atveda prie sociumo griūties. Taigi

iškelta visuomenės būties sąlyga: sutelktos savanoriškos grupės turi susitarti dėl tarpusavio santykių – gamybinių, šeimos, karo, – taip pat dėl vertybių bei tikėjimų ir atitinkamai įgyvendinti tuos susitarimus. Atomizuotos vartotojų masės ir spontaniškai susiformuojančios minios dar nebus laikomos visuomene, nors joms būdingi sociumo požymiai. Šia prasme bus remiamasi senąja, dar sociologo Ferdinando Tönnieso apibūdinta bendruomenės (vok. Gemeinschaft) ir visuomenės (vok. Gesellschaft) dialektika: be bendruomenių aktyvumo nėra visuomenės. Bendruomenės, kurios ir yra sociumas, vadovaudamosi savo racionalumu: mitais, stereotipais, samprotavimais bei elgesio modeliais, skatina įsitraukti, kurti socialinę interakciją, arba atstumia. Platesnė kritinės teorijos samprata aprėpia klasinio pasirinkimo, nacionalizmo, postkolonializmo, rasizmo, genderizmo studijas, be to, prireikus remiamasi ne tik Vakarų marksizmo bei psichoanalizės, bet ir poststruktūralistinėmis teorijomis. Atmenant, kad šiandien yra itin daug kritinės teorijos autorių ir jų tyrinėjamų temų ratas labai platus, bus siekiama, kad Theodoras Adorno ir jo negatyviosios dialektikos bei Frankfurto mokyklos samprotavimai liktų pagrindinė idėjinė ašis. Apie ją suksis daugelis kitų, tolimesnių ar artimesnių kritinei teorijai, mąstytojų teiginių, susietų su kultūros raida, kultūrinėmis ir kūrybinėmis industrijomis, politikos bei kultūros įtaka žmogaus būties raidai.

Iš plataus tyrinėjamų temų rato pasirinkta kultūros politika, o ne apskritai kultūra, norint akcentuoti procesą, konfliktą ir atskleisti jos aktualumą, griūvant ar keičiantis pasauliui karo laikotarpiu. Kultūros politika prasideda nuo konflikto: įvairios mūsų viešojo ir su vertybėmis susijusio gyvenimo sferos konfliktuoja, konkuruoja, siekdamos skirtingų tikslų, norėdamos įtvirtinti savitą pasaulėjautą ar pasaulėžiūrą. Net jei valstybėse ar valstybių sąjungose laimi bankų, kariuomenės, išteklių gavybos ar žemės ūkio interesai, vis tiek po kurio laiko išryškėja kultūros – architektūros, dizaino, muzikos, dailės – svarba. Europos Sąjunga paliko kultūros ir švietimo sferas kiekvienos valstybės nuožiūrai, nereguliuoja jų susitarimais dėl vertybių, nors nuolat rengiami debatai apie tai, ką reikėtų laikyti Europos kultūra, civilizacija, koks yra jos vertybinis pagrindas arba kaip jis keičiasi. Atrodo, kad, pradėjus įgyvendinti ES projektą kaip anglies ir plieno sąjungą, vėliau pavertus jį bankiniu ir euro valiutos tinklu, iš dėmesio rato išleista kultūros politika, jos dinamika, kartu imtasi remti nacionalistinius separatistinius judėjimus. Tai ryškiai iliustruoja Jungtinės Karalystės atsiskyrimo – „Brexito“ – pavyzdys.

Tačiau kultūra gali pabandyti apversti minėtą santykį su svarbesnėmis laikomomis ekonomikos ar saugumo sritimis ir tapti svarbiausia, reginiams pagal įtaką

susilyginus su duona. Prisiminkime vėlyvosios Romos piliečių reikalavimą: „Reginių ir duonos!“ (lot. Panem et circenses! ). Juvenalis (I–II m. e. a. poetas, satyrikas) šiuo šūkiu sarkastiškai apibūdino Romos imperatorių politiką, siekiant nuolaidžiauti Romos miesto plebsui, kad liaudis nekeltų riaušių, verčiau tenkintųsi gladiatorių kautynių reginiais. Reginių politika padėjo ardyti ar mobilizuoti mases, išvengiant savaiminės bendruomenių ir visuomenės raidos. Ilgainiui gladiatorių kovos iš žiaurių dvikovų ar masinių kautynių virto istoriniais arba išgalvotais, surežisuotais spektakliais, kuriuose dalyvaudavo pasakotojas ir chorai. Gladiatorius vaidinantys aktoriai buvo garbinami ne mažiau nei imperatoriai. Kultūra humanizavo (kiek tai buvo įmanoma) ir išaukštino kovas arenoje, pavertė jas spektakliu bei cirku, tačiau neįtraukė plebso į demokratinę savivaldą. Vis dėlto menas lygiai taip pat suburia bendruomenes į visuomenę, jei tik meno kūrinių vartotojas nėra visiškai atomizuotas. Tai liudija religinių bendruomenių raida ir meno kūriniai, kurių veikiama, galiausiai susiformavo šiuolaikinė pilietinė visuomenė.

Kultūra geba transformuoti, išaukštinti, civilizuoti tai, kas iš pradžių atrodė gamtiška, vulgaru, žema, būdinga tik barbarams. Pirmieji krikščionys buvo labai toli nuo meno, jie, panirę į sektantišką tikėjimo ekstazę, neretai naikindavo visa, kas geriausio ar gražiausio buvo sukurta Antikinėje Graikijoje ir Romoje. Tačiau praėjus keletui šimtmečių, paplito romanų stiliaus, vėliau gotikinė bažnyčių architektūra, papuošimai, ikonos, choralai, iš to ilgainiui išsivystė didingas ir visa aprėpiantis bažnytinis menas, transformuojantis net ritualus bei liturgiją. Jis įtraukė gausėjančias religines bendruomenes į bendrą joms simbolinį kultūrinį lauką, kurį galima vadinti vidurinių amžių Europa. Grožis ir manieros įsiterpdavo visur, kur viešpatavo kraujas bei malda, ir paversdavo tai iškilmingais, didingais, jaudinančiais, suburiančiais kūriniais. Tačiau reikia atminti, kad grožis yra anapus gėrio, anapus tikėjimo, net jei kai kurie mąstytojai, pradedant Platonu, bandė aiškinti, jog grožio ir gėrio (gr. Kalos kagathos – καλὸς κἀγαθός) idėjos neatskiriamos. Nenuostabu, kad ilgainiui atsirado poetų, dailininkų, rašytojų bei teatro režisierių, nepaisančių šios dirbtinės meno ir moralės dermės.

Tačiau XX amžiaus kultūrinės industrijos rado ir kitą galimybę: suvokė, kad galima ne tik išaukštinti, bet ir menkinti esamą simbolinę tikrovę (desublimuoti), taip kuriant banalią, nekritišką sąmonę. Kadangi miniai aukštieji menai dėl savo stiliaus, skonio (klausos ar harmonijos) gali būti svetimi, o meno rinka orientuojasi į daugumos poreikius, kultūros industrijos gali stabdyti visuomenės raidą, mechaniškai ar skaitmeniškai reprodukuodamos banalius meno kūrinius, supaprastindamos

senuosius, sudėtingus, taip pataikaudamos elementariai atomizuotų žmonių vaizduotei ir tenkindamos jų poreikius. Dėl savo gebėjimo desublimuoti, subanalinti ir taip įkvėpti bei nukreipti minias kultūros industrijos tapo patrauklios propagandai. Propagandos ir kultūrinių / kūrybinių industrijų analizė rodo, kad plačiai formuojamos įvairios ekonominės, finansinės bei meninės simbiozės – jungtiniai kompleksai, kuriems aiškinti reikalingas kompleksinis analitinis ir kritinis mąstymas. Terminas „industrija“ čia vartojamas makroekonomine reikšme: tai – ekonomikos šaka, gaminanti panašius produktus. Kultūrinėmis industrijomis buvo vadinama leidyba, kinas, teatras, galerijų ir koncertų salių, dailininkų ir orkestrų veikla. Kūrybinės industrijos turėjo išplėsti kultūrinėms industrijoms priskiriamų veiklų indeksą: papildyti jį programavimu, kompiuterinių žaidimų kūrimu, reklama, dizainu. Tačiau čia norima pabrėžti kitą aspektą: šios industrijos yra linkusios didinti kapitalą ir kurti korporacijas, o paskui formuoti industrinius kompleksus. Korporacijos ir kompleksai skiriasi nuo anksčiau minėtų bendruomenių (vok. Gemeinschaft) ir visuomenės (vok. Gesellschaft).

Industrinio komplekso veikimas pagrįstas fabriko ar jų komplekso, o ne bendruomenės ar visuomenės principu. Šioms industrijoms nebūdingas polinkis į atvirumą, viešumą. Valstybės, ribojančios monopolizaciją privačiajame sektoriuje, neužkerta kelio korporaciniams susitarimams valstybės įmonių ir organizacijų sferoje, kur demokratinės viešumos interesai yra nustumiami į šalį. Atomizuotas, vartotojas dirbdamas kurioje nors industrijų ir jų korporacijų srityje, virsta susvetimėjusiu menkavaliu individu. Tokioje situacijoje naujasis menas gali ir turi atlikti savo kultūrinę revoliucinę funkciją, išvaduodamas elementarų individą iš korporacinės priklausomybės, net jei jį valdanti korporacija yra kultūrinės arba kūrybinės industrijos. Daugiausia pasaulyje kalbama apie karinį-pramoninį kompleksą ir jo politines įtakas (JAV, Rusija), mažiau dėmesio skiriama kalėjimų industriniam kompleksui (Davis 2003: 85) (JAV apie tai daug rašo Angela Davis), rečiausiai užsimenama apie kultūros pramoninį kompleksą. Glaustai kultūrinių industrijų kompleksą aptaria britų kritinės teorijos ir postmarksizmo atstovas Michaelis Wayne‘as (Wayne 2003). Siekiama suteikti valstybinio kultūrinio komplekso veiklai tolydumo, valstybingumo, padaryti jį ideologiškai, o ne komerciškai vienamatį. Kuriant valstybinį vertybinį vienamatiškumą, pavyzdžiui, įsivaizduojamą tautinį kanoną, vengiama alternatyvų literatūroje, dailėje ar kine. Kitaip veikia mažosios ir vidutinės kultūros įmonės bei organizacijos: jos stengiasi palaikyti bendruomenines auditorijas, neleisdamos visuomenei nei virsti vieninga ideologine mase, nei subyrėti į atskirus vartotojiškus

atomus. Jos orientuojasi į naujus simbolinius, virtualius pasaulius (ypač tai būdinga subkultūroms), siekdamos valios tiesai bei faktui.

Vienamatiškumas būna dvejopas: ideologinis ir komercinis, susijęs su rinka. Ideologija paverčia bendruomenes kolektyvais: suburia tą pačią idėją, tą patį režimą palaikančius žmones. Komercinis globalusis pasaulis (didžiųjų prekybos centrų, kino salių tinklai) konstruoja elementarųjį – atomarinį – vienamatiškumą. Nors atskiri menininkai ar kultūros veikėjai bando kurti alternatyvas, įtraukias ir į bendruomenes atgręžtas kultūras, jiems sunku atsverti supaprastinantį, desublimuojantį regresą, pasipriešinti didžiųjų rinkos subjektų formuojamai susvetimėjimo atmosferai. Formuoti kūrybingas autonomiškas bendruomenes trukdo ir valstybė, besiremianti vienamate ideologija, ir didžioji rinka, skatinanti atomizmą. Valstybė bando puoselėti vienijančią ideologiją, pavyzdžiui, tautinę arba gerovės visuomenės, remdamasi vienai vertybių sistemai atstovaujančia, vienos istorijos idėja, siekdama šalinti ir menkinti prieštaravimus. Asmenys, provokuojantys kultūrinius konfliktus, dažniausiai yra pasmerkiami, atšaukiami (angl. cancelling ) ar ribojami neprievartinėmis priemonėmis, pasitelkiant švelniąją galią (angl. soft power). Kritinės teorijos tikslas yra stebėti ir kritikuoti šią švelniąją galią, atverti jos slepiamus konfliktus arba įgalinti juos, palaikant ne tik alternatyvas, bet ir faktus bei valią tiesai.

Kultūros filosofija plėtojasi kaip atsakas į iškylančias didžiąsias pasaulėjautos, pasaulėžiūros, politinių organizacijų krizes. Išskirtinos išorinių veiksnių nulemtos krizės, reikšmingos Lietuvos kultūros filosofijos raidai: Pirmasis pasaulinis karas ir Rusijos imperijos griūtis, Antrasis pasaulinis karas ir Lietuvos okupacija, 1990 metų Atgimimas ir tapimas ES nare. Europoje po Pirmojo pasaulinio karo kultūros krizė buvo aiškinama įvairiai: politiškai, gnoseologiškai, egzistencialistiškai. Populiaru buvo sekti Friedrichu Nietzsche ir neokantininkais: Wilhelmu Windelbandu, Hermanu Cohenu, Heinrichu Rickertu, Ernstu Cassireriu. Cassireris, kaip ir kiti neokantininkai, kritikavo gyvenimo filosofiją (vok. Lebensphilosophie), aukštinančią nesusvetimėjusio gyvenimo spontaniškumą, ir grindė ja tautos bei nacijos politinę valią, tokią pavojingą Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Prieštaraudamas gyvenimo filosofijai, Cassireris pabrėžia civilizacinį mūsų simbolinio santykio su pasauliu charakterį, suformuotą kalbos, estetikos ir etikos raidos. Cassireris simbolinių formų filosofijoje siekia atskleisti simbolinę civilizuoto mąstymo genezę ir parodyti, kaip plėtojosi jos sudėtingas bei įvairus supratimas. Neokantininkas pastebi, kad civilizuotos simbolinės organizacijos įprasmina juslinį patyrimą, sukuria normines tarpusavio santykių prielaidas, įgalina žmogišką žmonių būtį, padeda asmeniui pasirinkti

ir pasipriešinti įsakymams. Habermasas, reaguodamas į Cassirerio simbolinių formų filosofiją, pastebi, kad ji atskleidžia nuolat tvyrančią įtampą ar net konfliktą tarp mito ir Apšvietos, tarp poetinio įkvėpimo ir mokslinio mąstymo. Šis simbolinių galių konfliktas stipriai paveikia transcendentalinį mąstymą: keičia žmogaus savivoką ir jo kultūrines praktikas (Habermas 2011: 8).

Lietuvoje pokario (po 1918 metų) kultūros filosofija iš dalies (išskyrus Vosylių Sezemaną) žengia kitu keliu, turinčiu mažai ką bendro su neokantininkais. Ji simpatizuoja neotomizmui ir remiasi Vladimiro Solovjovo filosofija. Tiesa, ši filosofija padarė nevienodą įtaką skirtingiems lietuvių autoriams: jos šiek tiek yra paveikta Kazimiero Ambrozaičio valstybės teorija, Leono Bistro krikščioniškosios moralės filosofija ir Vinco Mykolaičio-Putino estetika, plačiau neotomistinę filosofiją plėtoja Vladimiras Šilkarskis, Stasys Šalkauskis, Levas Karsavinas bei Antanas Maceina. Lietuvos kultūros politiką lėmė ne kantiškosios kultūrinės autonomijos nuostatos, o solovjoviška visuotinybės filosofija, kurios atstovai aiškino, kad kultūra yra menkesnė, neišsipildžiusi religijos dalis, ir kritikavo kalbas apie kultūros autonomiją. Tik reikėtų pastebėti, kad Solovjovo idėjos dėl savo katalikiškų aspiracijų Lietuvoje buvo paveiktos, nukreiptos tomistinės filosofijos linkme, sukatalikintos. Žvelgiant solovjovišku ir tomistiniu žvilgsniu, menkai suvokiami Europos krizės ar nihilizmo procesai, nors kantiškoji filosofija jau reflektuoja šį reiškinį, polemizuodama su iš jos kilusia fenomenologija bei maištinguoju egzistencializmu. Lietuvoje tokie mąstytojai kaip Levas Karsavinas, patyręs Rusijos revoliucijos, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų iššūkius, svarsto universalias, abstrakčias žmogaus bei kultūros problemas solovjoviškos visuotinybės filosofijos kontekste. Karsavinas, apmąstydamas Eurazijos ideologiją ir bolševizmo likimą, žvelgia į Europos tragediją teofanijos bei egofanijos (simfoninės asmenybės) žvilgsniu. Jis supranta krizę teologiškai: kaip religinio kultūros idealo nuosmukį iki „materialinės gerovės idealo“, absoliučių idealų netektį ir skepticizmo įsigalėjimą (Sverdiolas 2012: 147). Solovjoviškos minties tęsėjas pradeda kitaip žvelgti, tik kalėdamas Abezės lageryje: ten jis totalitarinę „simfoninės asmenybės“ idėją pakeičia heterogeniška „pulsuojančios asmenybės“ vizija. Lietuvoje kultūros krizė svarstoma, aptariant „nuopuolio“, „nuodėmingos“ dabarties santykius su Dievu ir Bažnyčia, pavyzdžiui, Šalkauskis į šias temas telkiasi tekstuose apie „veiksmus prieš Dievą“ (Sverdiolas 2012: 68), o Girnius – apie žmogų be Dievo (Girnius 1994). Visai kitaip pokario laikotarpiu samprotauja išeivijoje gyvenantys Algirdas Julius Greimas ir Vytautas Kavolis.

Didelę tiesioginę ar netiesioginę įtaką šiandieninei Lietuvos kultūros filosofijai

padarė Edmundo Husserlio fenomenologija ir Martino Heideggerio ontologija, pabrėžiančios, kad svarbu patirti ir suvokti konkrečią būtį. Neabejotina, jog Maceina skleidė Heideggerio filosofiją ir tęsė Solovjovo bei Šalkauskio tradiciją, jo tikslas buvo grąžinti į kultūros filosofijos lauką būties tematiką, kristologiją bei egzistencinio dramatizmo supratimą. Tačiau čia bus vadovaujamasi ne šia Maceinos bei Heideggerio, o Emmanuelio Levino išsakyta būties filosofijos kritika. Levinas apibūdina būtį kaip buvimo tėkmę, kuri nesukuria jokio turinio, tik yra, tai įvardijama prancūzišku posakiu il-y-a , reiškiančiu „tai yra“, akcentuojant veiksmažodį „yra“. Tai – tuščia tėkmė, kurią Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis tapatino su Niekiu ir kartu priešino jam, taip pat abstrakčiam, todėl dar beprasmiam. Levinas, remdamasis Holokausto patirtimi, liudija il-y-a egzistencinę tuštybę, kurią Maceina užpildė eschatologiniais regėjimais ir su jais susijusiais filosofiniais klausimais. Levinas priešinasi tuščiai būties tėkmei, sutelkdamas dėmesį į baigtinį esinį ir asmenį, kurio veidas nuolatos kinta, yra amžinai neužbaigtas, ginčytinas, provokuoja polemizuoti; filosofas pabrėžia, kad diskusijomis bei ginčais paremta etika yra pirmesnė už ontologiją. Šioje knygoje bus suabejota tokia etikos, net jei ji praturtinta gausybe debatų, pirmenybe, teigiant, kad ne tik moraliniai, bet ir estetiniai prieštaravimai apibūdina pirminius žmogaus orientyrus. Čia bus vadovaujamasi nuostata, kad moralinis, etinis, estetinis ir galios pasirinkimai yra nebendramatiški. Atitinkamai politika bus aiškinama ne tik moralinės atsakomybės kontekste, kritikuojant instrumentalizmą bei rinką, – taip pat įtraukiamos ir siekiamo grožio, gerovės, politinių įtakų didinimo perspektyvos.

Politika bus priešinama vadybai ir administravimui – šie laikomi oikos (ūkio, namų) veikla. Tačiau nenorima sumenkinti oikos sudėtingumo, vidinės dinamikos ar įtakos politikai – tai tiesiog kitokių santykių sfera, į kurią politika siekia įsiveržti, kaip ir oikos gynėjai nori paversti tautą viena šeima, vienu ūkiu – oikos, taip panaikindami politiką per se. Be to, ši skirtis nereiškia, kad kultūros vadyba ir administravimas yra mažiau vertingi, – tiesiog jie susiję ne su politika, o su racionalia tvarka, veiksmų ergonomika bei žmogiškosiomis technologijomis. Tačiau ši administracinėūkinė saviorganizacija gali tapti politiškai reikšminga, įgijusi industrinio komplekso ir kartelio (susitarimo) bruožų.

Antropologinė ir sociologinė ritualų teorija, aiškinanti, kaip ženklas ar žmogus virsta įtakingu simboliu, atskleidžia simbolio energiškumo paslaptį. Tačiau daiktuifetišui nebūdinga retorinė charizma, o žmogaus charizma daro didelį poveikį: ji įkvepia, mobilizuoja arba atgraso. Simbolio paveikumo / energiškumo teorija iš esmės

skiriasi nuo semiotinių reikšmės bei prasmės teorijų, tačiau ji aprėpia psichoanalizę ir poststruktūralistinę ženklų gamybos bei platinimo analizę. Hermeneutika ir semiotika, akcentuojančios ženklo suprantamumą, prasmingumo sąlygas, kartais taip pat atsižvelgia į psichoanalitinius tyrimus, pavyzdžiui, Jeano Paulio Ricoeuro hermeneutika, vis dėlto ji dažniausiai neatkreipia dėmesio į industrinę simbolio gamybą ir organizaciją, kurią sureikšmina Baudrillardas. Industrijos manipuliuoja simboliais, juos paskirsto ir demonstruoja, stengdamosi sužadinti afektus ar priminti traumas, taip, pažeisdamos neutralumą, reguliuoja simbolinės vertės kaupimą. Apie tai plačiai kalbėjo Pierre‘as Bourdieu, tiesa, jis daugiau dėmesio skyrė bendrajai sociologijai nei kultūrinių ir kūrybinių industrijų veiklai. Industrinis kompleksas, kaip ir valstybė, labiau negu individas yra suinteresuotas plėsti savo simbolinę galią. Simbolis įgyja galios, populiarinant jį per ritualus, karnavalus, šventes, įvairias apeigas, o politinis simbolis gali daryti poveikį per politiškai reikšmingus renginius. Kultūrinių ir politinių simbolių kaupimas ir populiarinimas yra panašūs veiksmai, juos lengva sukeisti vietomis, vis dėlto jie nėra visiškai tapatūs. Tai paaiškina, kodėl aibė aktorių – Ronaldas Reiganas, Arnoldas Schwarzeneggeris, Volodymyras Zelenskis, Arūnas Valinskas – tapo prezidentais, didelių valstijų gubernatoriais, parlamento pirmininkais, tačiau jiems teko susidurti su skirtingomis veiklomis ir sprendimais, galėjusiais pakenkti ne tik jų politinei, bet ir kultūrinei karjerai. Kultūrinių bei politinių simbolių vadyba primena prekinių ženklų populiarinimą – vadinamąjį brendingą. Skirtumas tik tas, kad gyvi simboliai, pavyzdžiui, populiariosios kultūros ar politinės žvaigždės, veikia patys, taip didindami arba žlugdydami savo populiarumą.

Ilgą laiką vilties kultūra aprėpė tik nedidelį autonominį aristokratų ratą, kuris ir skatino visuomenės modernizaciją bei akceleraciją. Bažnyčia su savo vilties industrijomis minimaliai prie to prisidėjo. Todėl viltys greičiau modernizuotis buvo siejamos su kultūra bei mokslu – ilgainiui tai pavadinta Apšvieta, modernizmu ar postmodernizmu. Priešingai, aplinkose, kur nebėra jokios vilties, prasmė taip pat greitai išsenka, tada belieka vien tik tuščios būties tėkmė – Levino il y a . Beprasmiška būtis žmones gąsdina, panašiai kaip ir mirtis. Todėl kultūrinės industrijos siekia išsikovoti svarbiausio prasmės tiekėjo statusą, kuriuo nuo seno mėgavosi Bažnyčia: jis užtikrintų joms galimybę gaminti, dauginti, paskirstyti viltį ir kontroliuoti vartojimą. Bažnyčia siejo ateities viltį su Paskutiniu teismu, šventųjų kultu ir savito dvasingumo, išreiškiamo per aurą, kūrimu. Adorno, kaip ir Walteris Benjaminas, kalbėdamas apie kultūrinių industrijų sąsajas su propaganda, išskiria meninio kūrinio aurą ir atriboja ją nuo mechaninio meno kūrinio dauginimo. Aura – tai dvasios išaukštinimas,

pasitelkiant ritualus ar meno kūrinius, meninė dvasios sublimacija. Kurį laiką meninis ir religinis išaukštinimas buvo neatskiriami. Pavyzdžiui, šventumo patyrimas atrodė neįsivaizduojamas be Johano Sebastiano Bacho pasijų ir oratorijų religinėmis temomis. Aurą kuria ir leidžia pajausti didieji meno kūriniai. Meniškai išskleista aura suteikia vilties ir įprasmina daugelio žmonių gyvenimus. Fabrikai, gaminantys, mechaniškai dauginantys kultūros produkciją, paslepia, išeikvoja aurą ir nužudo viltį. Išklausytas muzikinių kūrinių sąrašas žmogų patenkina panašiai kaip maisto prekės: nelieka jokio didingumo, minimaliai prisimenamas įvykis ir jaučiama, kad beprasmiška pasakoti apie ankstesnį veiksmą. Taip meno kūriniai grąžinami į tuščią būties tėkmę – il y a . Vienas iš galimų kultūros politikos tikslų – skatinti patirti meno kūrinio aurą, viltį ir prisiminti didžiuosius meno įvykius.

Kritinė teorija siekia ne tik išlaisvinti išnaudojamus žmones nuo jų priklausomybių, bet ir grąžinti prasmę bei viltį gyvenimui. Šios krypties tardisciplininiai –filosofijos, psichologijos, sociologijos – tyrimai bei studijos formavosi tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų Weimaro respublikoje, kur tuo metu agitavo komunistinės ir nacistinės partijos, taip pat aktyviai veikė judėjimai, kuriuos filosofai, sociologai bei psichologai kartu, bendradarbiaudami, mokėsi analizuoti ir kritikuoti. Debatams būdinga įtampa lėmė dialektinį teorijos pobūdį, esmingai besiskiriantį ir nuo hėgeliškos, ir nuo iš jos išvestos marksistinės dialektikos. Vyko reikšmingi ginčai su Vakarų marksistais: iš pradžių su György Lukácsu, o kiek vėliau ir su Blochu. Buvo oponuojama marksizmui, remiantis Immanuelio Kanto bei Husserlio filosofija, Sigmundo Freudo psichoanalize ir Maxo Weberio sociologija. Vienas iš labiausiai kritikuotų marksizmo bruožų – jo menamai mokslinis istoricizmas. Jei marksizmas būtų ne mokslinė, o mesianistinė teorija, analogiška Sabbatai Sevi, būtų galima aiškinti ją kaip religinę doktriną, tačiau marksistinis mesianizmas dėjosi esąs mokslinis, taip falsifikuodamas patį mokslą.

Maxas Horkheimeris ir Adorno ėmėsi oponuoti marksistinei ir Vakarų pasaulio apšvietai ne dėl to, kad išaukštintų mistiką, o norėdami išsaugoti mokslinių tyrimų bei kultūros įvairovę ir autonomiją. Todėl reikėjo apriboti hėgelišką ir ja sekančią marksistinę dialektiką vienintele funkcija: saugoti protą nuo jo paties polinkių mąstyti totalitariškai ir vienamatiškai. Būtent tai Adorno ir darė negatyviojoje dialektikoje. O istoriškumą galima buvo pakeisti įvairiomis simbolinėmis konsteliacijomis, kurias Kavolis vadino konfigūracijomis ir trajektorijomis, o Leonidas Donskis – simbolinėmis organizacijomis. Simbolinėms konsteliacijoms būdingas ne tik racionalumas, bet ir spontaniškumas, netiesiškumas, šuoliškumas, nuolatiniai

nuokrypiai – jokia metodologija negali aprėpti visų jų dinamikos. Čia prisimintina Adorno ir Scholemo draugystė, virtusi intensyviu jų susirašinėjimu. Jie aktyviai susirašinėjo nuo 1938 metų iki pat Adorno mirties 1969 metais. Filosofai diskutavo daugeliu klausimų, apimančių talmudinę, kabalistinę ir kritinę teoriją bei kabalistinį sektantizmą, kurį Scholemas palaikė. Adorno analizuoja Scholemo simpatijas judaistiniam ir kabalistiniam sektantiškumui kaip vaizduotės išlaisvinimą ne tik nuo instrumentinio proto, bet ir nuo egzistuojančių socialinių santvarkų bei jų formuojamų stereotipų. Scholemas kartais vadinamas okultiniu ar kabalistiniu anarchistu. Veikiausiai šis kūrybinis, vaizduotės anarchizmas, nors ir misticizmo srityje, žavėjo kritinės teorijos atstovą. Asafas Angermanas rašė įvade į 1938–1969 m. Adorno ir Scholemo susirašinėjimą:

„[...] Adorno požiūriu, Scholemo samprotavimai apie mistiką pateikė alternatyvą viską ryjančiai instrumentinio proto galiai. Jie atvėrė galimybių sferą, viršijusią egzistuojančią socialinę tvarką, pranokusią apribojimus, kuriuos ši socialinė tvarka primetė mąstymui bei vaizduotei“ (Angermann 2021: XIII)1

Habermasas seka Adorno, plėtodamas komunikacinę politinių „postnacionalinių konsteliacijų“ (Habermas 2001: 58) teoriją. Pagal šią teoriją, plintant globalizacijai ir tinkliškumui (ekonominiam, socialiniam, kultūriniam...), formuojasi ne totalinis beveidis kosmopolitizmas, vienamatė liberalios ekonomikos košė, o daug kintamų postnacionalinių dėlionių – konsteliacijų, kurios įgauna vis naujų formų, kintant aplinkybėms. Filosofas interpretuoja šias konsteliacijas deliberatyvios demokratijos kontekste, kuri, pasak Mouffe, yra linkusi menkinti valdžios, institucijų hegemonijos vaidmenį, utopiškai tikėdama racionalia komunikacija ir ignoruodama komunikacinių patologijų, afektų, geismų poveikį bei institucijų egoizmą. Čia socialdemokratinės Habermaso mintys mažai kuo skiriasi nuo liberaliųjų Rawlso idėjų: Habermasas mano, kad, laikui bėgant, įmanoma susitarti dėl racionalių modelių, o Rawlsas teigia, jog šie modeliai yra transcendentaliai mums duoti, panašiai kaip matematikos dėsniai, bereikia juos atradus įgyvendinti. Pasak Mouffe, abu šie požiūriai yra utopiški:

1 Angermann, A. 2021, „Introduction“ in Adorno, T. ir Scholem, G. Correspondence 1939–1969, Polity, London.

„Liberalusis racionalizmas klysta, nepaisydamas afektyvios dimensijos [angl. affective dimension], mobilizuojamos kolektyvinių identifikacijų, ir įsivaizduodamas, kad tos tariamai archajiškos „aistros“ išnyks, tobulėjant individualizmui bei progresuojant racionalumui“ (Mouffe 2011: 6).

Adorno, kitaip nei Habermasas, nepuoselėja jokios demokratinio susitarimo populiariosios kultūros visuomenėje iliuzijos. Jis savo negatyviojoje dialektikoje kritikuoja kultūrines industrijas, regimybės fabrikus, jų diegiamą susvetimėjusį individualizmą arba masių mobilizaciją, gindamas didžiuosius meno ir mokslo pasiekimus nuo banalaus arba ideologinio vartojimo. O Habermaso komunikacinio veiksmo teorijoje daugiau dėmesio skiriama racionalioms kultūrinio gyvenimo organizavimo praktikoms, tikintis, kad pats šis susitarimo projektas padės įveikti iš minios kylantį valdžios godulį ir paklusimo instinktą. Mouffe mąsto blaiviau nei Habermasas, plėtodama agonistinę teoriją, siekiančią atverti kelią realiai galios institucijų konkurencijai, jų egoizmui, emocijų bangavimui ir pliuralizmui.

Kritinė teorija nėra sistema, kur mokslininkai logiškai tęsia vienas kito tyrinėjimus, – tai veikiau atvilnijusi tam tikrų nuostatų ir panašių metodų banga. Vis dėlto Frankfurto Socialinių tyrimų instituto (vok. Institut für Sozialforschung ) atliekami tyrimai 2 bus laikomi centrine kritinės teorijos ašimi. Tarp radikalių naujosios bangos aktyvistų, vėliau tapusių filosofais, paminėtini Angela Davis (studijavo Marcusės ir Adorno klasėse) bei Susana Buck-Morss, septintajame XX amžiaus dešimtmetyje aktyviai įsitraukusi į studentų gyvenimą, bet tik vėliau ėmusi plačiai nagrinėti kritinę teoriją. Tačiau šiandien ši teorija jau nebeįsivaizduojama be Arendt, Gilles‘o Deleuse‘o, Michelio Foucault, Felixo Guattari, Mouffe ir daugelio kitų autorių tyrinėjimų. Politika yra nebendramačių, tiksliau, priešingų, viešųjų interesų (iš)derinimas. Tai lemia tiek racionalusis protas, tiek iracionalūs geismai, veikiami gyvenimo – libido – ir mirties – thanatos – troškimų. Interesai gali būti ilgalaikiai, pavyzdžiui, susiformavę dėl ideologijų skirtumo ar nesąmoningų troškimų, ir spontaniški, atsirandantys kūrybingai nusiteikus, patiriant modernizaciją arba konservatyvią kontrrevoliuciją ar represinį regresą. O tai reiškia, kad politiškai reikšminga yra tik tai, kas kintama, – šie procesai taip pat susiję ir su simbolinėmis organizacijomis bei archetipinėmis jų išraiškomis. Net bandymas sukurti darnią raidą – tai politinė pastanga

2 Prielaidas šiems tyrimams sukūrė Lukácsas ir Blochas, klasika tapo Horkhei merio, Adorno, Herberto Marcusės kūriniai, antrajai bangai atstovavo Habermaso bei Karlo Otto Apelio, trečiajai – Axelio Honetho kūriniai.

suvaldyti priešybes ir nenuoseklumus. O statiškas, esencialistinis, spinduliuojantis apgaulingą „gėrybę“ žvilgsnis į kultūros vertybes klaidina. Simbolinių archetipų analizė, jų kuriamų regimybių, iliuzijos bei prievartos lauko kritika, jų raidos prognostika padeda plėtoti vaizduotės politiką reklamos, kino, muzikos ir literatūros srityse. Vaizduotės politika gimsta, išsiskiriant viešiems įsivaizdavimams, kas vyksta, pavyzdžiui, konfliktuojant dėl istorinių paminklų ar aikščių, taip pat nesutariant dėl ateities perspektyvų vaizdavimo. Čia prisimintina Kinijos programa, kuria siekiama remti mokslinės fantastikos kūrimą: greta nuo 1985-ųjų teikiamo apdovanojimo „Galaktikos“ (dar vadinamos „Paukščių taku“) prizo – jo sąlygos buvo nuolat atnaujinamos, – nuo 2010-ųjų pradėta teikti „Nébula“ prizą, taip pat paskatinta rengti forumą Shuimuqinghua (pažodžiui jis reiškia „žalia vandens medžio gėlė“), dėl kurio

Kinijos fantastika ilgainiui išpopuliarėjo pasauliniu mastu (pasaulinio populiarumo sulaukė rašytojai He Xi, Liu Cixin, Wang Jingkang ir kiti). Mažos šalys, tokios kaip Lietuva, negali surengti labai didelės atrankos, pasiūlyti praktikos ir įspūdingų premijų, dėl kurių šalies mokslinė fantastika taptų įdomi pasauliui. Tačiau natūralu, kad kultūros politika šioje mokslo fantastikos srityje turi nugalėti vietinės aplinkos pasipriešinimą ir padėti kurti lygiaverčius tarptautinius tinklus bei forumus, kurie paskatintų žanro ir su juo susijusių industrijų (kino, žaidimų) raidą. Galima formuoti alternatyvias galimybes, rengiant atvirus tarptautinius forumus bei scenas, kaip ir organizuojant ekspertų grupių (angl. think tank) veiklą ir ją demonstruojant. Rengiant atvirus ekspertinius forumus ir scenas (festivalius), kuriamos alternatyvios diskursų ir jų centrų – archetipų variacijos. Archetipai, būdami istoriškai konkretūs, organizuoja diskurso plėtrą: kuria semantines asociatyvias sistemas, arba grandines (angl. asociative frames), ir jų subjektus. Šiuolaikinė reklama, ryšių su visuomene technologijos ir propaganda naudojasi šiuo archetipų, tipų ir asociatyviųjų grandinių metodu. Archetipai bei su jais susijusios tipologijos išreiškia lūkesčius ir įsivaizdavimus, tačiau jie nėra savaimingi – sukasi apie tam tikrą galios centrą, įprasmina jį ir didina jo vertę. Mitinis, archetipinis mąstymas, simboliniai centrai, gebantys užsitikrinti populiarumą arba kaupti kapitalą, ir asociatyviosios grandinės –tai mąstymo formos. Negalima jų vienareikšmiškai įvertinti sąvokomis „teisinga“ ar „melaginga“, lygiai kaip ir tropai nėra charakterizuojami tik kaip teisingi ar klaidingi – jie taip pat yra vaizdingi, patrauklūs, veiklūs, įkvepiantys arba atstumiantys, subanalėję, nebeskatinantys imtis nieko naujo, dogmatiški. Daugelis politinių lyderių kuria aplink save palankios vaizduotės lauką ir jį mitologizuoja, susiedami su pasakojamaisiais archetipais, rūpinasi tų archetipų sklaida,

taip pat stengiasi užtikrinti, kad puoselėjami naratyvai būtų patrauklūs. Tokie veiksmai padeda palaikyti ryšius su visuomene, tai – viešųjų ryšių technologijos, kurias piaržmogiai (RsV-žmonės, angl. piarmen) gali naudoti politiniais tikslais, tačiau tai dar nėra politika. Ryšių su visuomene įmonės žino, kaip vadybiškai tvarkyti socialinį ir kultūrinį kapitalą, prekės ženklų vertę, išmano jų kaupimo technologijas, simbolių galią, bet naudojasi viešąja sfera bei komunikacijos kanalais kaip ūkiu, pasitelkdamos istorines, estetines ir rinkodaros priemones. Ūkinė veikla, ekonomika dar nėra politika, tačiau ūkinės veiklos gali būti naudojamos politiniais tikslais: norint padidinti įtaką politiniame lauke, arenoje ir scenoje (knygoje skiriamos šios trys sąvokos ir reiškiniai). Socialinė bei politinė tikrovė ir jos istorinė simbolinė reprezentacija dažniausiai nedera tarpusavyje, iškreipia viena kitą. Taip, radikaliai išsiskiriant istoriniam simbolizmui ir veikiančių politikų pažiūroms, sukuriamas psichologinis bei politinis dramatizmas.

Ką Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmininkas Antanas Sniečkus turi bendra su jo vadovavimo laikotarpiu atstatyta Trakų pilimi? Sniečkui, asocijuojamam su trėmimais ir nepriklausomos Lietuvos išdavyste, reikėjo rasti sąsajų su „liaudimi“, garbinga jos istorija. Tai jis galėjo padaryti, susiedamas save su Lietuvos pasipriešinimu vokiečių Kryžiuočių ordinui, komunistų partijos akimis, simboliniam nacistinės Vokietijos analogui. Taip buvo sovietiškai rekonstruota ir falsifikuota istorinė Lietuva, siekiant politinių tikslų. Analogiškos propagandinės akcijos organizuotos ir kitose tuometinėse Sovietų Sąjungos respublikose, tam daugeliui komunistų partijos pirmininkų prisireikė senovinių pilių ir etnografinių muziejų. Antai Algirdui Brazauskui buvo svarbu atstatyti Valdovų rūmus Vilniuje. Tai galima sieti ir su RsV akcija, su semantinės asociatyviosios grandinės kūrimu bei jos įtvirtinimu, taip pat su tarptautine Lietuvos politika, stengiantis įsitvirtinti LDK memorialo horizonte, į kurį aktyviai skverbiasi Lenkijos ir Baltarusijos istorijos rekonstruktoriai bei politikai.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kurį laiką, maždaug iki 2008 metų, skelbė, kad vienas iš mėgstamiausių jo filmų – „Ne sezono metas“ (rus. Мёртвый сезон , 1968 m.), kuriame pagrindinį sovietinio žvalgo Ladeinikovo vaidmenį suvaidino Donatas Banionis. Šiame filme pasakojama apie sovietų karinės žvalgybos operaciją, atliekamą Vakarų Vokietijoje per šaltąjį karą. Vėliau buvo juokaujama, kad Donatas Banionis tapo Putino, pasirinkusio žvalgo įvaizdį, krikštatėviu. Asociatyviosios grandinės turi galios falsifikuoti ryšius su tikrove. 1985–1990 metais reziduodamas Dresdene, Putinas sekė Sovietų Sąjungos piliečius (ilgą laiką jo oficialios

pareigos buvo Sovietų Sąjungos ir Vokietijos draugystės rūmų Dresdene vertėjas).

Siekdamas šio tikslo, jis bendradarbiavo su Demokratinės Vokietijos Respublikos saugumo tarnyba Stasi. Dabartinės Rusijos vadovas neprisidėjo prie jokios herojiškos veiklos, todėl vėliau, kai ėmė kopti politinės karjeros laiptais, jo legendai kurti buvo svarbi intriga su Banioniu, vaidinusiu filme „Ne sezono metas“: tai padėjo konstruoti Putino, kaip „slaptojo agento“, gabaus analitiko ir psichologo, legendą. Vėliau jam reikėjo keisti savo įvaizdį: susikurti Didžiosios Rusijos atstatytojo – tėvo paveikslą, todėl Banionio pavyzdys, asociatyvioji grandinė, susijusi su slaptuoju agentu, nebetiko. Reikėjo lygiuotis į kitus prezidentus arba carus. Tad Putinas ėmė aukštinti Rusijos imperatoriaus Aleksandro III įvaizdį, citavo ir garbino šį imperatorių, jam buvo statomi paminklai Rusijoje. Paskui Putinas ieškojo „konservatyvios“ ideologijos.

Atlikti posūkį į fašizmą jį galėjo paskatinti vieno iš paskutinių Rusijos imperijos filosofų Ivano Iljino kūriniai, kuriuos Putinas bandė susieti su vėlyvojo Aleksandro Solženicyno mąstymu apie Rusijos pertvarką ir ideologiją. Rusiškojo fašizmo teorijos paplito 1930–1940 metais „Baltosios emigracijos“ (buvusios Baltosios armijos ir jų šeimų) aplinkoje. Svarbiausiais fašizmo idėjų autoriais yra laikomi filosofas Iljinas ir politikas, publicistas Vasilijus Šulginas. Filosofas Aleksandras Duginas daugeliu atvejų perpasakoja Iljino idėjas. Kita vertus, jis ir jo šalininkai aktyviai bando paveikti Putino bei jo aplinkos pažiūras, norėdami būti vieninteliai „Rusiškojo pasaulio“ (rus. Русский мир) ideologai. Viena iš Iljino idėjų yra susieti visą didžiąją Rusijos istoriją ir ateities viziją su valstybei atstovaujančiu lyderiu. Todėl Putinas tapatinasi tai su Aleksandru III, tai su Petru I, tai su Aleksandru Neviškiu. Prisimintina, kad Neviškis pasirinko tarnauti Mongolų-totorių ordos chanui ir stoti į kovą su švedų kariuomene. Tai labai atitinka Putino pasirinkimą priešintis Vakarams ir siekti aktyviai bendradarbiauti su Kinija. Atitinkamai yra įdarbintas švietimas: jo atstovai turi rašyti naujus istorijos vadovėlius, ir kultūra: jos darbuotojai privalo kurti naują profašistinės Rusijos propagandą, formuoti naujus įvaizdžius, ypač vykstant karui prieš Ukrainą.

Mąstant apie vaizdingus simbolinius archetipus ir jų sąsajas su politine mitologija, kyla klausimas: kas buvo atlikta, kaip transformuoti aukščiausi politiniai bei kultūriniai idealai ir etinės kategorijos, apie kurių svarbą kalbėjo Kantas ir Hegelis? Juk Iljinas, Duginas ir bandantis jais sekti Putinas nurodo (tiksliau, iki 2022-ųjų vasario 24 dienos nurodė) į Dievą, Istoriją ir su jais susijusius didžiuosius politinius mitus: kalba apie herojišką istoriją, tautos tėvą, didįjį priešą, prisikėlimą. Didieji idealai, kaip ir mitas, nuolatos keičiasi, be to, visiškai ne pagal racionalius logikos

dėsnius, kaip manė Hegelis, o pagal politinio mito logiką, kur paralogizmai nekritikuojami, greičiau priešingai – dauginami, remiantis laisvųjų asociacijų metodu. Paralogizmas – tai sofizmų, arba klaidingų samprotavimų, rūšis, kai vienos sąvokos turinys pakeičiamas kitu, paliekant tą patį žodį, taip gaunant netikėtas išvadas, dažniausiai atspindinčias įsivaizdavimą ir viltį. Štai vienas iš šimtų Putino sofizmų:

„Mums reikia išplėsti demokratijos bazę šalyje, kad žmonės tiesiogiai jaustų ryšius su valdžios organais ir gyvenamosiose vietovėse, ir regionuose, ir Federacijos lygmeniu, kad jie labiau pasitikėtų valdžia ir kad politinė sistema būtų sau pakankama bei stabili, trikdant išoriniams šokams ir visokiems ten perėjūnams bandant iš išorės pas mus prasibrauti ir paveikti mūsų vidinius politinius procesus. Turime visiškai užkirsti tam kelią (rus. Это нужно отсекать напрочь)“ (Putinas 2011).

Putinas pradeda kalbėti apie formalią demokratiją, jos institucijas, tačiau netrukus pakeičia „demokratijos“ sąvokos turinį – ją jau laiko vien tik sau pakankama vidine šalies valdžia. Galiausiai teiginys virsta valdžios gynimo nuo visokių išorinių perėjūnų bei kenkėjų pateisinimu. Taigi, pasirodo, demokratija yra ne kas kita, kaip save pateisinanti valdžia, nors iš pradžių buvo kalbama apie demokratiniais rinkimais grįstus piliečių ir valdžios organų ryšius. Šis ir šimtai kitų Rusijos lyderio samprotavimų rodo, kaip didysis naratyvas – metafizinis valdžios vertikalės pateisinimas – lemia visus kitus paraloginius, sofistinius jo sprendimus. Panašią paralogizmų ir asociacijų logiką atskleidžia politinės ir moralinės vaizduotės analizė, kurią galime rasti Blocho, Jacques‘o Lacano, Cornelijaus Castoriadžio, Kavolio, Donskio, Kristupo Saboliaus bei kitų autorių kūriniuose. Paralogizmai ir su jais susijusios asociacijų grandinės formuojamos, remiantis kasdienybės kultūra: skambios jos metaforos ir memai, atspindintys istorinėje, meninėje, literatūrinėje atmintyje nusėdusius vaizdinius, virsta vaizdingais posakiais. Jie praranda savo aiškius loginius kontūrus arba neatitinka formalios samprotavimų ir veiklų kategorizacijos, todėl yra neišsenkamas paralogizmų šaltinis, savotiška nesąmoningumo „magma“ (Castoriadis). Iš jos kyla įvairūs įsivaizdavimai, įtvirtinami, kuriant juos atitinkančias institucijas. Literatūriniai ar kino vaizdiniai, turintys moralinę reikšmę, yra ne iliustracijos, o savarankiškos simbolinės konstrukcijos, jomis nesiekiama atitikti ar iliustruoti etinių kategorijų.

Kiekvieną didįjį naratyvą, arba ideologiją, sudaro tam tikrų mažesnių pasakojimų grupė, simbolinė organizacija, formuojanti savo subjektus ir jų elgesio tvarkas.

Šie subjektai vadovaujasi vyraujančio naratyvo taisyklėmis, o ne formalia logika, jie aiškina reiškinius ne pagal dedukcinę ar indukcinę klasifikuotų kategorijų sistemą, o mitiškai ir paralogiškai: yra įsitikinę, kad viską atskleidžia mitas, didysis naratyvas ar ideologija. Šiandien ideologijos, virtusios vaizdingais spektakliais, ir toliau nesiekia logiškai paaiškinti esamos tikrovės, verčiau konstruoja aplink save priešiškų vaizdinių pasaulį. Svarbu įtvirtinti savus simbolius, legalizuoti neutralius simbolius ir diskredituoti priešiškus (simbolizuojančius priešą). O tai, ar simbolinės organizacijos adekvačios faktinei, mokslo patvirtintai tikrovei, tampa antraeiliu dalyku. Taip įtvirtinant pagrindinius pasakojimus ir jų vaizdinius, sukuriami didieji pasakojimai. Ilgainiui mes galime juos identifikuoti kaip tam tikros civilizacijos pagrindą ir susieti su vienu ar keliais pagrindiniais simboliais – archetipais. Taip gimsta apoloniškoji ir dionisiškoji, faustiškoji, prometėjiškoji ar kitos patricentrinės kultūros.

Sunkiau apibūdinti matricentrines (matriarchato) civilizacijas, nes neišliko su jomis susijusių didžiųjų pasakojimų. Apie tokias civilizacijas galima kalbėti tik archeologiškai, kaip apie motinos-dievybės kultūrą (Marijos Gimbutienės tekstuose), arba epizodiškai paminėti jas mituose, kaip Draupadi iš Mahabharatos. Apie tai, kodėl vyrauja maskuliniški simboliai (archetipai) ir susiduriama su problemomis, bandant įtvirtinti moteriškumo vaizdinius vaizduotės istorijoje, svarsto Jacques‘as Derrida, Judith Butler, Donna Haraway, Lietuvoje Kavolis (Kavolis 1992), Gimbutienė ar Audronė Žukauskaitė. Jie kritiškai išryškina Ievos, Lilitos, Artemidės, Medėjos, Kleopatros, Antigonės, Salomėjos ir kitas kultūrines figūras. Tačiau genderinis principas nepaneigia paraloginės vaizduotės, suformuotos literatūrinių, o šiandien ir kino kūrinių. Nors, gausėjant alternatyvų (genderinių, klasinių, rasinių bei kitų) ir joms stiprėjant, ardomi didieji pasakojimai, jie paverčiami mažaisiais ir mikrokalbėjimais.

I. KRITINĖ TEORIJA IR NEGATYVIOJI

DIALEKTIKA

Kritinės teorijos kilmė yra sietina su Socialinių tyrimų instituto (vok. Institut für Sozialforschung ) veikla Frankfurte prie Maino. Instituto idėja buvo diskutuojama 1922 metais. 1923 metais jį įkūrė, finansiškai rėmė ir administravo marksizmui simpatizavęs „milijonieriaus sūnus“ (Wiggershaus 1995: 25) Felixas Weilas (1898–1975).

Pagrindinė jo tyrinėjimų sritis buvo kapitalistinės socializacijos analizė ir kritika ekonominių teorijų kontekste. Weilas sekė Tübingeno universiteto politinės ekonomikos profesoriumi, vienu iš „Socializacijos komisijos“ atstovų Robertu Wilbrandtu, plėtojusiu klasinės ir politinės socializacijos teoriją, skatinusiu plėsti darbuotojų kooperaciją, kontroliuoti, kaip paskirstomas pelnas, ir didinti žmonių motyvaciją dirbti. Tai turėjo padėti išvengti klasinio bei pilietinio karo, vykstant revoliucinėms reformoms, ir santykinai taikiai pereiti iš laukinio kapitalizmo į socializmą. Wilbrandtas paskatino Weilą įsitraukti į tuo metu jau plačiai paplitusią socializacijos studijų ir įvairių projektų programą. Weilas bendradarbiavo su marksistais Lukácsu, Karlu Korschu, Friedrichu Pollocku ir dešimtimi kitų vokiečių marksistų. Jų patariamas, jis įkūrė Socialinių tyrimų institutą, kuriame pirmiausia ėmėsi socializacijos formų tyrimų ir kritikos. Weilas nuo pat pradžių ieškojo instituto direktoriaus, mat jis pats buvo labai užsiėmęs verslo reikalais. 1923 metais trumpam laikinuoju direktoriumi

Gintautas Mažeikis

KRITINĖ TEORIJA IR KULTŪROS POLITIKA Monografija

Redaktorė Rūta Bagdanavičiūtė Maketuotoja Laura Petrauskienė Viršelio dizaineris Darius Jelenskis

2023 01 26. Tiražas 100 egz. Užsakymo Nr. K23-004.

Išleido: Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt

Spausdino: UAB „Vitae Litera“ Savanorių pr. 137, LT-44146, Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt