MINDAUGAS S. VENSLAUSKAS │
T. Ivanauskas – aktyvus akademinių studijų, biologijos mokslinių tyrimų, gamtosaugos tyrimo ir puoselėjimo institucijų kūrėjas:
• 1919 m. įkūrė Gamtos tyrimo stotį. Jos pagrindu toliau vystė Zoologijos muziejų, kuris oficialiai atidarytas 1938 m.;
• kartu su prof. Zigmu Žemaičiu, prof. Liudu Vailioniu, prof. Vincu Čepinskiu 1920 m. sausio mėn. įsteigė Aukštuosius kursus. Čia pradėjo dėstyti evoliucijos teorijos, lyginamosios anatomijos ir zoologijos dalykus;
• vienas iš penkių asmenų, 1922 m. vasario 16 d. įkūrusių pirmąjį lietuvišką Lietuvos universitetą (LU) ir jame – Matematikos ir gamtos mokslų fakultetą;
• kartu su Z. Žemaičiu, L. Vailioniu ir prof. Konstantinu Rėgeliu 1923 m. įkūrė Kauno botanikos sodą;
• 1929 m. įkūrė Ventės rago ornitologinę stotį;
• pagrindinis iniciatorius įkuriant Kauno zoologijos sodą 1935 m.;
• 1937 m. įkūrė Žuvinto rezervatą;
• ideologas kuriant Čepkelių rezervatą;
• ekologijos ir gyvūnų etologijos mokslų vystymo Lietuvoje pradininkas.
Visų T. Ivanausko efektyviai įgyvendintų idėjų spektras labai platus. Vienoje publikacijoje tai aprėpti neįmanoma. Šiame straipsnelyje giliau paliesiu tik kelis svarbesnius jo organizacinės, akademinės, pedagoginės ir mokslinės veiklos aspektus: i) svarų įnašą steigiant ir vystant pirmąjį Lietuvos universitetą; ii) evoliucijos teorijos, ekologijos, aplinkosaugos ir etologijos mokslų idėjų dėstymą universitetuose, jų praktinį taikymą Lietuvos gamtos apsaugoje ir populiarinimą visuomenėje. Anksčiau minėtos ir daugiau T. Ivanausko iniciatyvų ir jų palikimas Lietuvos mokslui bei gamtos apsaugai šiame leidinyje plačiai ir argumentuotai pristatytos kitų autorių, kurie patys tiesiogiai toliau vykdo tyrimus prof. T. Ivanausko įkurtose institucijose.
Pirmojo Lietuvos universiteto ir Matematikos-gamtos fakulteto (MGF) kūrėjai.
MGF studijų planų ir programų originalumas. Artes liberales idėjų pradmenys
Lietuvos universitete
Kartu su prof. T. Ivanausku būtina įvardyti kelias iškilias, charizmatiškas asmenybes, kurių įnašas 1922 m. kuriant Lietuvos universitetą ir Gamtos mokslų fakultetą buvo neįkainojamas Lietuvos akademinio mokslo ir tautos kultūros ugdymui. Tai profesoriai –matematikas Z. Žemaitis, zoologas T. Ivanauskas, botanikas L. Vailionis, chemikas-fizikas
V. Čepinskis (2 pav.).
8
GAMTININKO TADO IVANAUSKO PALIKIMAS . Konferencijos straipsnių rinkinys
Šios glaustos publikacijos tikslas riboja galimybę pateikti išsamesnes minėtų mokslininkų charakteristikas, kurios išdėstytos tam skirtose publikacijose (Ažubalis, 2014; Ivanauskas, 2010; Vailionytė, 2021; Mačionis, 1992).
Taigi, kuriant LU MGF, po kolegialių diskusijų buvo įsteigti trys skyriai: matematikos, fizikos-chemijos ir biologijos. Biologijos skyriuje veikė zoologijos, botanikos ir geologijos-geografijos ciklai, kurie ėmėsi visapusiškos atsakomybės už šių sričių specialistų rengimą. Kalbant apie botanikos ciklo įkūrimą būtina paminėti charizmatišką asmenybę prof. Konstantiną Rėgelį.
1923 m. kartu su prof. T. Ivanausku ir augalų anatomijos-fiziologijos kabineto vedėju
L. Vailioniu K. Rėgelis įkūrė botanikos sodą ir įsteigė Botanikos katedrą. Kūrė botanikos ciklo studijų planus. Augalų sistematiką dėstė remdamasis evoliucijos teorija ir to meto genetika.
Botanikas Konstantinas Rėgelis, sumaniai organizuodamas tiriamąjį darbą kartu su studentais, rengiančiais
baigiamąjį diplominį darbą, 1926 m. ištyrė ir aprašė
Dusios, Obelijos ežerų baseino pievų ir miškų augalų bendrijas, 1925–1936 m. – Nemuno, Nevėžio, Neries, Dubysos slėnių ir pievų augaliją, 1929 m. – Kuršių nerijos ir Klaipėdos krašto augalų bendrijas. Minėtų tyrinėjimų
duomenis jis nuolat skelbė „Scripta Horti Botanici“ ir „Matematikos-gamtos fakulteto darbuose“. Šios
publikacijos paskatino mūsų šalies botanikos mokslui
svarbias apžvalgų „Lietuvos flora“ laidas. K. Rėgelis
įsteigė vaistinių augalų tyrimo skyrių, kuris sėkmingai
dirba ir šiuo metu. Remdamasis evoliucijos teorija,
3 pav. Prof. Konstantinas Rėgelis (1890–1970)
9
GAMTININKO TADO IVANAUSKO PALIKIMAS . Konferencijos straipsnių rinkinys
│ KELI BŪDINGI AKADEMINĖS IR MOKSLINĖS VEIKLOS BRUOŽAI
2 pav. Aukštųjų kursų ir Lietuvos universiteto kūrėjai, Matematikos-gamtos fakulteto profesoriai: Zigmas Žemaitis (1884–1969), Tadas Ivanauskas (1882–1970), Liudas Vailionis (1886–1939), Vincas Čepinskis (1871–1940)
kurią, sprendžiant iš publikuotų darbų, neblogai išmanė, K. Rėgelis naujoviškai dėstė mūsų planetos augalų pasaulio vystymąsi ir sistematiką.
Visų gamtos mokslų skyrių studijų planai ir programos pasižymėjo dinaminiu lankstumu, suteikiančiu studentui galimybę rinktis atskirus dalykus, dėstomus pasirinktame studijų cikle. Pavyzdžiui, zoologijos ciklo planuose buvo 17 privalomų dalykų su laboratoriniais bei praktikos darbais ir 16 rekomenduojamų-pasirenkamų. Studijų pabaigą vainikavo privalomas diplominis darbas. Botanikos ciklo studijos pagal 19 privalomų, 14 rekomenduojamų-pasirenkamų dalykų programas baigdavosi taip pat diplominio darbo gynimu. Be to, visų MGF skyrių studijų planuose buvo numatyti šeši pedagogikos kursai. Bendro ir profesinio lavinimo prasme svarbi buvo galimybė rinktis studijų dalykus ne tik iš savo studijų ciklo, bet ir dėstomus skirtinguose fakulteto skyriuose. Tokiu būdu zoologijos ar botanikos ciklų studentas galėjo rinktis „statistikos pagrindus“, dėstomus matematikos skyriuje, ar „elektrochemiją“, propaguojamą fizikos-chemijos skyriuje. Įdomu tai, kad Gamtos fakultete atsirasdavo studentų, kurie bendro lavinimosi tikslu lankydavo paskaitas Humanitariniame bei Teologijos-filosofijos fakultetuose. Verta pastebėti, kad LU dėstytojų ir studentų akademiniame bendravime vyravo demokratinė abipusio supratimo dvasia (Mačionis, Čepinskis, 1992). Gilesnė analizė leidžia teigti: tarpukario VDU
Gamtos fakulteto studentų rengimas profesiniu ir akademiniu požiūriu mažai atsiliko nuo to meto geriausių Europos universitetų.
Atkreiptinas dėmesys: toks akademinių studijų organizavimo metodas iš esmės buvo panašus į dabartinį studijų organizavimo principą, kurio ženkliai patobulintas variantas praktikuojamas dabartiniame VDU. Čia dabar taikomas studijų konstravimo principas vadinamas Artes liberales.
Taigi, apibendrindamas drįstu pastebėti, kad Artes liberales metodo pradmenys buvo inicijuoti ir pradėti įgyvendinti 1922 m. įkurto VU studijų planuose.
T. Ivanauskas ir gyvosios gamtos evoliucijos minties šviesa Lietuvoje
Evoliucijos teoriją Vilniaus universitete ir kartu visoje Rytų Europoje pirmasis 1827 m pradėjo dėstyti Eduardas Eichwaldas. Iš Latvijos kilęs mokslininkas buvo baigęs Sorbonos universitetą. Čia klausė žymiausio to meto biologo ir pirmojo evoliucijos teorijos kūrėjo
Jeano Antuano de Lamarcko paskaitų. Verta pastebėti, kad T. Ivanauskas taip pat studijavo Sorbonos universitete. E. Eichwaldas vadovavo Zoologijos ir lyginamosios anatomijos katedrai ir evoliucijos teoriją dėstė iki 1832 m., kuomet Rusijos okupacinė valdžia uždarė Vilniaus universitetą. Universiteto biblioteka, regalijos, istoriniai dokumentai buvo išvogti, perkelti į Rusijos universitetus ir negrąžinti iki šiol. Maža to, 1864 m. buvo uždrausta lietuviška spauda lotyniškomis raidėmis. Kai kuriose rusiškų deržimordų valdomose įstaigose pasirodydavo iškabos „lietuviškai kalbėti draudžiama“. Tai buvo žiaurus smūgis, slopinęs
10
GAMTININKO TADO IVANAUSKO PALIKIMAS . Konferencijos straipsnių rinkinys
MINDAUGAS S. VENSLAUSKAS │
tautinę sąmonę ir tolesnę lietuvių dvasinę-intelektinę raidą. Ši priespauda praktiškai
tęsėsi iki nepriklausomybės atgavimo 1918 m.
Evoliucijos mokslo esmės suvokimą T. Ivanauskas įgijo studijuodamas Sankt Peterburgo ir Sorbonos universitetuose. 1920 m., įsteigus Aukštuosius kursus, o 1922 m. jų pagrindu – Lietuvos universitetą, T. Ivanauskas buvo pirmasis mokslininkas, kuris pradėjo dėstyti gyvosios gamtos evoliucijos teoriją LU akademinei bendruomenei. Mokslinės argumentacijos ir esmės suvokimo prasme evoliucijos teorija nuo Lamarcko ir Eichwaldo laikų buvo toli pažengusi. Be to, T. Ivanauskas pradėjo šviesti ir Lietuvos visuomenę, skelbdamas evoliucijos mintis aiškia, plačiajai auditorijai suprantama kalba. Šiuo atžvilgiu didelę įtaką Lietuvos kultūriniam gyvenimui darė 1931 m. pradėta leisti „Lietuviškoji enciklopedija“, kurios pagrindinis strategas buvo VDU bibliotekos direktorius prof. Vaclovas Biržiška, o gamtamokslio publikacijas redagavo prof. T. Ivanauskas. Iki 1944 m. redakcija
išleido devynis tomus. Kiekviename tome prof. T. Ivanauskas pateikdavo po kelis originalius straipsnelius ne tik evoliucijos teorijos ar gamtos apsaugos klausimais, bet kartais ir pluoštą publikacijų, skirtų atskirų gyvūnų rūšių zoologijai, pomologijai ar bitininkystei. Be to, jis švietė visuomenę įvairiais gamtamokslio klausimais, nuolat skelbdamas biologijos naujienas VDU MGF darbuose ir populiariuose mokslo žurnaluose „Gamta“, „Kultūra“, „Kosmos“ ir kt. (tarpukario moksliniai leidiniai).
Gyvosios gamtos evoliucijos idėjas, grįstas to meto mokslų pasiekimais, kartu su T. Ivanausku ryžtingai propagavo VU profesoriai – fizikas-chemikas V. Čepinskis ir botanikas prof. K. Rėgelis. Verta paminėti, kad ne visa akademinė bendruomenė pritarė tokiai pasaulėžiūrai. Antai Histologijos katedros profesorius Eberas Landau, paskaitose studentams ir spaudoje nepagrįstai neigdamas Darvino evoliucinės minties tiesas, spaudoje sulaukė T. Ivanausko kritiško atsako (Ivanauskas, 1925). Kito evoliucijos teorijos neigėjo, MGF profesoriaus parazitologo Baltraus Šivickio gyvojo pasaulio atsiradimo ir egzistavimo Žemėje aiškinimą galima apibendrinti dogma – „gyvūnų rūšių yra tiek, kiek jų sukūrė Dievas“. Šią dogmą prieš 350 m. aiškiai suformulavo žymus švedų botanikas
Karolis Linėjus. Tokia gyvojo pasaulio atsiradimo interpretacija vadinama kreacionizmu, visiškai atitinka XVII a. daugelio gamtos tyrinėtojų mąstymą, kuris gyvuoja iki šiol. Įdomi, lengvai skaitoma publikacija, paremta ilgalaike evoliucijos kurso dėstymo VDU ir Kauno medicinos instituto studentams patirtimi, yra kompaktiška T. Ivanausko knygelė
„Gyvybės raida“. Čia pateikiamas evoliucijos mokslo dėstymas atitinka klasikinę Vakarų
Europoje priimtą gyvosios gamtos evoliucijos argumentaciją ir aiškinimo logiką. Pateikiama informacija iki šiol neprarado mokslinės, edukacinės vertės ir toliau tarnauja kaip pradinė evoliucijos mokslo studija. Šioje knygelėje autorius, naudodamasis geologijos, paleontologijos, embriologijos, lyginamosios anatomijos, genetikos, zoogeografijos ir kitų mokslų atradimais, pateikia aiškų, faktais ir pavyzdžiais paremtą didelių sisteminių grupių
11
GAMTININKO TADO IVANAUSKO PALIKIMAS . Konferencijos straipsnių rinkinys
│ KELI BŪDINGI AKADEMINĖS IR MOKSLINĖS VEIKLOS BRUOŽAI
4 pav. Stuburinių gyvūnų priekinių galūnių skeleto pavyzdžiai. Viršutinė eilė: A – salamandros priekinė koja, B – jūrų vėžlio pelekas, C – krokodilo priekinė koja, D – paukščio sparnas. Apatinė eilė: E –šikšnosparnio sparnas, F – banginio pelekas, G – kurmio rausimo letenėlė, H – žmogaus ranka
evoliucijos Žemėje paveikslą. Pasirinktinai iš knygelėje pateikiamų atskirų
schemų apibendrintas sugretinimas iliustruoja dvi gilias mintis: 4 pav. pateikiamas tolimų gyvūnų rūšių priekinių
galūnių skeleto palyginimas rodo, kaip per šimtus milijonų metų kito įvairių stuburinių gyvūnų skeletas. Čia keli akivaizdūs pavyzdžiai rodo dviejų dilbio kaulų suaugimo evoliuciją, o drastiškos paukščių, šikšnosparnių, banginių ir kurmių priekinių galūnių pirštų modifikacijos sąlygojo skraidyti pritaikytą
sparnų skeleto struktūrą, banginių
plaukimo pelekų ar kurmio žemės rausimo letenėlės skeleto konstrukciją. Nepaisant šių struktūros ir funkcijos
atžvilgiu radikalių skirtumų, paleontologija pateikia akivaizdžius panašumo pėdsakus, kurie mums liudija drastišką ir stebuklingą gyvūnijos kitimo apraišką, kurią mokslas vadina makroevoliucija. Įtaigus makroevoliucijos pavyzdys yra žmogbeždžionių ir žmogaus skeletų raidos schema (žr. 5A pav.).
5 pav. A – didžiųjų žmogbeždžionių (hominidų) skeleto evoliucijos palyginimo schema. Iš kairės: gibono, orangutano, šimpanzės, gorilos, žmogaus skeletai. B – vabalo elniaragio (Lucanus cervus) kūno formos ir dydžio variacijos vienos rūšies ribose
12
GAMTININKO TADO IVANAUSKO PALIKIMAS . Konferencijos straipsnių rinkinys
MINDAUGAS S. VENSLAUSKAS │
5B pav. Elniaragių vabalų kūno dydžio ir formos ryškios variacijos tarp tos pačios rūšies individų. Tokie variacijų skirtumai evoliucijos eigoje gali taip padidėti, kad po kurio laiko individai morfofiziologiniu atžvilgiu ir fiziologinėmis savybėmis taip nutolsta, jog nebegali poruotis ir palikti palikuonių. Paprasčiau kalbant, taip rūšies viduje išsivysto porūšiai, kurie palaipsniui gali virsti atskira rūšimi. Tokia naujų rūšių vystymosi dinamika vyksta nenutrūkstamai ir, lyginant su makroevoliucija, per žymiai trumpesnį laiką sąlygoja mažesnius pokyčius, todėl vadinama mikroevoliucija.
Glaustai aiškindamas evoliucijos mechanizmą, T. Ivanauskas akcentuoja, kad ypatingą reikšmę naujų rūšių išsivystymui turi vienoje kartoje staiga atsirandantys tam tikrų pastovių požymių pakitimai, kurie gali būti perduoti kitos kartos palikuoniams. Fenomenas vadinamas mutacija. Nepaisant to, kad gili molekulinė mutacijos prigimtis iki praėjusio amžiaus vidurio tiksliai nebuvo išaiškinta, T. Ivanauskas suvokė mutacijas esant pagrindine varomąja jėga kuriant naujas organizmui naudingas savybes (požymius), kurių tolesnį išlikimą lemia natūrali atranka.
T. Ivanauskas – ekologija, gamtos puoselėjimas ir apsauga
Galima teigti, kad pasauliui gresiančias ekologines gamtos apsaugos ir klimato kaitos problemas, tiesiogiai susijusias su žmogaus ūkine, pramonine ir kultūrine veikla, T. Ivanauskas įžvelgė gana anksti, kai dar kasdienė, net ir mokslinė spauda nepastebėjo jokių kylančių grėsmių. Gilų šių problemų suvokimą atspindi mintis, išsakyta 1925 m. studentams ir spaudai per medelių sodinimo šventę: „Aukštieji kalnai, žemės gelmės, net giliausių jūrų dugnas ir tie neišvengia liūdno likimo, nes ir juos pasiekė grobiko žmogaus ranka. Kartu su tuo gamta nustojo savo pirmykštės išvaizdos, savo pirmykščio grožio, savo įvairumų, pasidarė vienodai pilka, nuskurdusi. Maža to, pastebėta, kad per greitas gamtos turtų išnaudojimas tik iš karto siūlo pelno, o laikui bėgant sudaro tokią ekonominę spragą, kurios ir pataisyti nebeįmanoma“ (Lietuvos atželdymas, p. 8). Tai gili T. Ivanausko
įžvalga, pareikšta 1925 m. Jos reali, neabejotina grėsmė mūsų Žemės gyvosios gamtos likimui išryškėjo tik praėjus 70 m. po šios minties išsakymo. Manau, kad ji išreiškia gilų žmonių populiacijos sąveikos su gyvąja gamta suvokimą, kuris stipriai įtakojo tolesnę
T. Ivanausko veiklą gamtosaugos mokslo ir praktikos srityse.
Pirmuosius praktinius gamtosaugos žingsnius T. Ivanauskas kartu su žmona Honorata
žengė 1921 m., organizuodami Kaune medelių sodinimo talkas, kuriose noriai dalyvavo jaunimas, daugiausia studentai ir moksleiviai. Talkos tapo tokios populiarios, kad visuomenė jas pavadino medelių sodinimo šventėmis. Šiandien vien Kauno apylinkėse turime išlikusius jų veiklos liudytojus: žaliuojančius plotus tarp Petrašiūnų ir Pažaislio, Panemunės šilą, Lampėdžių pušyną, Obelynės apylinkėje apželdintus Nemuno šlaitus ir Kamšos miško prieigas. Kalbant apie T. Ivanausko pradėtą Lietuvos ekologijos ir gamtosaugos vystymą,
13
GAMTININKO TADO IVANAUSKO PALIKIMAS . Konferencijos straipsnių rinkinys
│ KELI BŪDINGI AKADEMINĖS IR MOKSLINĖS VEIKLOS BRUOŽAI
reikia pastebėti, kad čia esminės reikšmės turėjo jo įžvalgus strateginis mąstymas, kurio dėka pradėjęs bet kokią kūrybinę veiklą ją nuosekliai, kryptingai vystė įkvėpdamas daug vienminčių pasekėjų, ypač jaunimo. Taip T. Ivanauskas sėkmingai kūrė vieną po kitos mūsų šalies gamtos puoselėjimo, tyrimo ir saugojimo institucijas, kurios sėkmingai gyvuoja
iki šiol. Tokių institucijų kūrimo, vystymo ir efektyviai vykdomos veiklos argumentuotą charakteristiką pateikia jo pasekėjai kituose straipsniuose.
Su prof. T. Ivanausku asmeniškai susipažinau 1956 m. vasarą, kuomet tik baigęs studijas Leningrado (Sankt Peterburgo) universiteto Biologijos fakultete, ieškodamas darbo
atėjau tiesiai pas Kauno medicinos instituto rektorių prof. Zigmą Januškevičių. Jis aiškiai pareiškė, esą Biologijos katedrai reikalingas dėstytojas, ir pasiūlė klausimo derinimo tikslu vykti į Obelynę, pas Biologijos katedros vedėją prof. T. Ivanauską. Pokalbis su T. Ivanausku buvo trumpas ir malonus. Rugsėjo 1 d. pradėjau akademinę-pedagoginę karjerą, vadovaudamas studentų medikų biologijos praktikos darbams, o kitų metų pradžioje, profesoriui pasiūlius, ėmiau skaityti dviejų semestrų biologijos kursą Stomatologijos fakulteto studentams, vėliau ir medikams. Biologijos katedros kolektyvas buvo nedidelis, darnus. Buvo smagu dirbti ir bendrauti (6 pav.). Čia dėka katedros vedėjo vyravo akademinio bendravimo dvasia, kurios pagrindai buvo suformuoti anksčiau aprašytoje LU Gamtos fakulteto Lyginamosios anatomijos ir biologijos katedroje.
Prof. T. Ivanauskas kilme, auklėjimu, išsilavinimu ir elgsena buvo tikras aristokratas. Tai atsispindėjo jo bendravime su darbuotojais, studentais ir įvairiais žmonėmis kasdieniame gyvenime. Praktiškai kasmet gruodį katedra švęsdavo T. Ivanausko gimtadienį. Profesorius atnešdavo vaisių ir Obelynės natūralaus vyno. Švenčiant profesorius, būdamas geros nuotaikos, kartais deklamuodavo epizodus iš A. Mickevičiaus „Pono Tado“ arba „Konrado Valenrodo“. Susidarydavo įspūdis, kad girdime kalbant Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės laikų pilietį. Gilų
6 pav. Kauno medicinos instituto Biologijos katedros darbuotojai 1958 m. Sėdi: asistentė Genovaitė Nemurienė, katedros vedėjas prof. Tadas Ivanauskas, doc. Olga Tovsik, vyr. laborantas R. Rimeris, stovi laborantė Irena ir asistentas Mindaugas S. Venslauskas
įspūdį man paliko pirmoji po penkerių studijų metų Leningrade 1957 m. Velykų šventė Obelynėje, į kurią buvome pakviesti kartu su žmona Elvyra. Šventėje taip pat dalyvavo dvi artimos mirusios
14
GAMTININKO TADO IVANAUSKO PALIKIMAS . Konferencijos straipsnių rinkinys
MINDAUGAS S. VENSLAUSKAS │
T. Ivanausko žmonos Honoratos giminaitės. Valgiai, indai, baldai, bendravimas ir svarbiausia – šventinė nuotaika dvelkė dvasia, kuri atėjo į šiuos namus kartu su T. Ivanausku iš jo gimtinės dvaro Lebiodkoje. Stiprų įspūdį padarė tai, kad, nepaisant nuolat ir visur bolševikinės prievartos metodais draudžiant ir žeminant mūsų tautos tradicijas ir laisvės siekimą, čia šios pamatinės vertybės buvo efektyviai puoselėjamos.
7 pav. Prof. T. Ivanauskas su M. S. Venslausku aptaria spaudai rengiamo vadovėlio „Biologija“ pirminį variantą. 1968 m. Nuotr. iš M. Venslausko archyvo
Inspiruoti sėkmingo, 12 m. trukusio dalykinio bendradarbiavimo su prof. T. Ivanausku, dėstydami bendrosios biologijos dalykus studentams medikams, kartu su vaistinių augalų botanikos žinovu doc. Eduardu Kanopka parašėme ir 1970 m. publikavome bendrosios biologijos vadovėlį „Biologija“ Lietuvos aukštosioms mokykloms (Ivanauskas, Kanopka, Venslauskas, 1970).
Vadovėlis sulaukė populiarumo dalinai dėl to, kad po ilgai trukusios sovietinės valdžios politiškai angažuotų melagienų ir dezinformacijos, prievarta brukamų universitetų studentams ir moksleiviams, jame pateikiamos Vakarų mokslo pasaulyje seniai žinomos genetinio paveldimumo tiesos, patvirtintos naujais to meto molekulinės biologijos pasiekimais.
1989 m., būdamas VDU Atkuriamosios Tarybos narys, tiesiogiai dalyvavau universiteto atkūrime. 1990 m., pritarus Tarybai, buvo įkurtas Biologijos fakultetas, kuris vėliau išsivystė į Gamtos mokslų tyrimų fakultetą. Tais pačiais metais buvo įkurta Biologijos katedra, kuriai teko vadovauti iki 2000 m. Per pastaruosius tris dešimtmečius biologijos
15
GAMTININKO TADO IVANAUSKO PALIKIMAS . Konferencijos straipsnių rinkinys
│ KELI BŪDINGI AKADEMINĖS IR MOKSLINĖS VEIKLOS BRUOŽAI
mokslai buvo padarę milžinišką pažangą. Todėl pradėjus organizuoti biologijos studijas, atkurtame VDU neužteko racionaliai panaudoti efektyviai veikusio studijų organizavimo LU MGF Biologijos skyriuje palikimo. Kaip minėta, atkurtame VDU buvo priimtas apskritai naujas studijų organizavimo principas, vadinamas Artes liberales. Sudarant studijų planus pagal šį principą daug dėmesio skiriama visų specialybių studentų lavinimui humanitarinių, sociologijos ir filosofijos mokslo srityse. Taip studentas, pasirinkęs gamtos mokslų studijas, skatinamas įgyti pradinį humanitarinį išsilavinimą. Antras šio metodo ypatumas yra tas, kad, siekiant ugdyti studento kūrybinį mąstymą, į bet kurią tiriamą problemą stengiamasi pažvelgti derinant žinias, įgytas skirtingų, kartais tolimų disciplinų studijų dėka. Toks pasaulio reiškinių esmės suvokimo metodas dažnai vadinamas tarpdisciplininiu požiūriu (suartėjimu). Pavyzdžiui, siekiant geriau suvokti gyvybės reiškinių prigimtį ir jų veikimo mechanizmą neužtenka tik paties reiškinio fenomenologinio aprašymo. Atidžiau nagrinėjant gyvybės Žemėje atsiradimą, vystymąsi ar jos išlikimą sunkiomis sąlygomis chemijos, fizikos, molekulinės biologijos mokslų požiūriu ir taikant šių mokslų technologijas, geriau suvokiamas pasaulis ir mūsų būtis bei išlikimas Žemėje.
8 pav. Atkurto VDU Biologijos katedros kolektyvas 1994 m. Sėdi: zoologijos dėstytoja doktorantė Ingrida Činikaitė, katedros vedėjas doc. Mindaugas S. Venslauskas, laborantė Ina; pirmoje eilėje: fizikinės chemijos dėstytojas doc. Donatas Mickevičius, laboratorijos vedėja
Asta Ramaškevičienė, vizituojantis prof. zoologas Vytautas Valenta, anatomijos dėstytojas doc. Tamošauskas, imunologijos dėst. Aniolas Sruoga, organinės chemijos dėst. prof. Valdas Laurinavičius, trečioje eilėje: doktorantas biofizikas Gintautas Saulis, neurofiziologijos
dėst. Antanas Kuras, inžinierius Ričardas Strolia, doktorantas biofizikas Saulius Šatkauskas, doktorantas Šarūnas Ašmantas
16
GAMTININKO TADO IVANAUSKO PALIKIMAS . Konferencijos straipsnių rinkinys
MINDAUGAS S. VENSLAUSKAS │
Taigi, organizuojant biologijos mokslų studijas atkurto VDU Biologijos fakulteto Biologijos katedroje pirmiausia reikėjo atsižvelgti į to meto biologijos mokslų pasiekimus ir kilusius naujus reikalavimus dalyko studijoms. Antra, racionalu buvo priimti domėn efektyviai T. Ivanausko organizuotą ir veikusių biologijos studijų patirtį LU MGF. 8 pav. matyti 1990 m. įkurtos Biologijos katedros kolektyvas.
Atkuriant VDU Gamtos mokslų fakultetą, jo pirmtako LU biologijos mokslų dėstymo ideologija ir studijų planų struktūra nebuvo pamirštos ar ignoruojamos. Tačiau laikmetis diktavo kelis principinius pertvarkymus: 1) buvo įteisintos trijų pakopų – bakalauro, magistro ir doktorantūros – studijos (Venslauskas, 1993); 2) zoologijos ir botanikos ciklų apimtis sumažinta, abu ciklai priskirti vienai specialybei, kuri pavadinta „bendrąja biologija“. Studijų planuose atsirado daug naujų privalomų ir pasirenkamų dalykų, tokių kaip informatika, biofizika, kompiuterinis modeliavimas, neurofiziologija ir kt.; 3) siekiant išsaugoti ir pratęsti T. Ivanausko ekologijos ir gamtosaugos idėjų dėstymo tradicijas, buvo padaryti keli svarbūs novatoriški žingsniai: 1. Mainų „Erasmus“ programos plotmėje, glaudžiai bendradarbiaujant su Kylio Christiano-Albrechto universiteto mokslo darbuotojais, asmeniškai su dr. Wilhelmu Windhorstu, VDU biologų bakalauro studijų planuose buvo inicijuotos naujos disciplinos, tokios kaip ekologija, aplinkotyra, ekosistemų analizė, ir realių Lietuvos ekosistemų dinamikos kompiuterinio modeliavimo pratybos (Venslauskas, 1993); 4) magistrų ir doktorantų rengimo programose buvo įgyvendinti atskirų ekosistemą sudarančių populiacijų tarpusavio sąveikos kiekybiniai tyrimai; 5) buvo įsteigtos doktorantūros studijos, kuriose, pritaikius šiuolaikinę molekulinių tyrimų metodiką, tapo įmanoma kiekybiškai tyrinėti ekosistemų susidarymo ir evoliucijos mechanizmą. Remiantis molekulinių tyrimų rezultatais, apgintos 5 disertacijos. Gauti originalūs duomenys leidžia paaiškinti sparčiai vykstančius kai kurių Lietuvos ekosistemų pokyčius, pvz., staigų atskirų vabzdžių ir paukščių populiacijų mažėjimą, kuris koreliuoja su aplinkos tarša bei klimato kaita, ir kartu nušviečia šių procesų molekulinę prigimtį (Venslauskas, Paulauskas, 2012).
T. Ivanauskas ir etologija
Naujas mokslas etologija, tiriantis gyvūnų elgseną, jų tarpusavio komunikaciją ir bendravimo su žmogumi dėsningumus siekiant suvokti jų neurofiziologinę prigimtį, susiformavo XX a. antrojoje pusėje. Disciplinos pavadinimą įtvirtino žymus šios srities tyrinėtojas, austrų ekologas, Nobelio premijos laureatas Konradas Lorenzas.
Atskirus, įdomius paukščių elgsenos atvejus natūralioje aplinkoje T. Ivanauskas vaizdžiai aprašo žymiuose, lengvai skaitomuose veikaluose „Pasaulio paukščiai“ ir „Gamtininko užrašai“.
Lygiagrečiai su šiais stebėjimais gamtoje profesorius su didele meile gyvūnėliams ir nuosekliai, kruopščiai tyrinėjo naminių ir laukinių gyvūnų – meškėno, kiaunės, vilkės,
17
GAMTININKO TADO IVANAUSKO PALIKIMAS . Konferencijos straipsnių rinkinys
│ KELI BŪDINGI AKADEMINĖS IR MOKSLINĖS VEIKLOS BRUOŽAI
stirniuko, žalčio, kambarinių šuniukų, prijaukintų fazanų, laukinių paukščių – medšarkės, gervės ir kranklio Krumkos – kasdienę elgseną bei komunikaciją su kitų rūšių greta gyvenančiais gyvūnais, ypač žmonėmis, įprastomis buitinės aplinkos sąlygomis. Atlikęs ilgalaikių tyrimų analizę autorius išskyrė kelis esminius šių gyvūnų elgsenos bendrus dėsningumus, kuriuos vaizdžiai aprašė knygoje „Gamtininko užrašai“ ir „Mano augintiniai“ (tyrimų protokolų Obelynės muziejuje aptikti nepavyko).
Autorius išskiria kelias visiems gyvūnams būdingas elgsenos savybes, jų pasireiškimo specifiką ir intensyvumą, kurie labai priklauso nuo gyvūno rūšies, gyvenimo būdo, aplinkos ir genetikos. Smalsumas yra ypatinga gyvūnų psichikos savybė, kuri, siekiant išgyventi ir palikti palikuonių, mobilizuoja visų jutimo organų sinchroninę, stabilią veiklą. Smalsumas inspiruoja nenuilstamą aplinkos tyrinėjimą, naudingų ar žalingų aplinkos poveikių atpažinimą ir įsiminimą. Visa tai sąlygoja gyvūno mokymąsi, įsiminimą ir įgalina optimizuoti sąveiką su nuolat besikeičiančia aplinka.
Socializacija. Tyrimų analizė akivaizdžiai rodo, kad bendraujant tarpusavyje ir su žmogumi gyvūnui empatiškoje aplinkoje visada vyksta mažiau ar daugiau išreikšta jo elgsenos socializacija, kuri gali pasireikšti kaip polinkis būti šalia kito gyvūno ar šeimininko, sekioti paskui jį, liesti kūną, atsirasti nustatytu laiku maitinimo vietoje, specifiniais judesiais ar garsais prašyti maisto ar įspėti šeimininką apie pavojų. Maža to, kai kurie gyvūnai geba savo elgesiu sukelti gentainių ar kaimynystėje gyvenančių kitos rūšies gyvūnų prielankumą arba prisirišti prie kito gyvūno ar šeimininko. Reikia pastebėti, kad visų dvylikos atskirų rūšių T. Ivanausko tirtų gyvūnų socializacijos būdai ir gebėjimas juos išsaugoti buvo labai skirtingi. Natūralu paklausti, kuris iš T. Ivanausko stebėtų gyvūnų pasirodė labiausiai apdovanotas socializacijos gabumais? Tyrimų rezultatų analizė akivaizdžiai rodo, kad šiuo atžvilgiu nepralenkiamas buvo kranklys Krumka. Kranklio smalsumas buvo ypatingas. Atsitūpęs ant ar šalia daiktų, liesdamas tyrinėjo kieme stovinčiame vežime sukrautų daiktų turinį, darže – pasodintų augaliukų daigelius, dažnai juos išraudamas, tikrino pintinėlę su siuvimo reikmenimis, kiekvieną daiktelį lietė atskirai. Dažnai patikusį daikčiuką nusinešdavo į jam žinomą slėptuvę, kurią vėliau užmiršdavo. Įdomūs ir jo gebėjimai susirasti draugų. Kartą su šeimininku lankydamasis greta esančiame turguje Krumka susipažino su mėsininku, kuris atvykusį svečią pavaišino šviežia mėsa. Įdomu tai, kad vėliau šį bičiulį Krumka pradėjo lankyti niekieno neatsiklausęs.
Dažnai pietaudamas su profesoriumi ir jo
18
GAMTININKO TADO IVANAUSKO PALIKIMAS . Konferencijos straipsnių rinkinys
MINDAUGAS S. VENSLAUSKAS │
9 pav.
Prof. T. Ivanauskas su Krumka
žmona Honorata Krumka tiksliai užfiksavo pietų laiką ir atskrisdavo nelaukdamas kvietimo. Radęs uždarytas duris, Krumka nedelsdamas pabelsdavo į jas snapu ir patekdavo prie prietų stalo. Taigi, prof. T. Ivanausko originalūs tyrimai ne tik demonstruoja ypatingus gyvūnų elgsenos fenomenus, bet ir kelia naujus probleminius klausimus: iš kur toks skirtingų gyvūnų elgsenos panašumas, kokia šių reiškinių fiziologinė prigimtis? Pastarųjų dviejų dešimtmečių kranklių genties elgsenos tyrimai pateikia daug įdomių atradimų. Laisvėje gyvenančių kranklių tyrimai rodo jų gebėjimą tam tikrais socialinio bendravimo
ženklais sutelkti bendrininkų būrius, padedančius lengviau ir efektyviai sudoroti grobį ir kartu kolektyviai apsiginti nuo konkurentų atakos. Maža to, tikslūs neurofiziologiniai tyrimai rodo, kad kranklių genties paukščiai, stebėdami savo atvaizdą veidrodyje, po trumpo mokymosi suvokia, kad veidrodyje mato save, o ne kitą kokį paukštį. Tai specifinis testas, įrodantis, kad tiriamajam gyvūnui, šiuo atveju krankliui, būdinga pirmykštė sąmonė (Gunturkuhrn, 2020).
Profesorius atkreipia dėmesį, kad jo tirti gyvūnėliai, neatskiriamai nuo jų išgyvenimui svarbių minėtų savybių, tokių kaip smalsumas ir gebėjimas socializuotis, turi dar vieną giliai užprogramuotą, visiems gyvūnams bendrą savybę – agresiją. Visų minėtų elgsenos savybių išorinė išraiška ir intensyvumas labai priklauso nuo gyvūno rūšies ir jį supančių aplinkybių. Pavyzdžiai čia gali būti tokie: stirniukas patinėlis Vincukas, būdamas brendimo amžiaus, kai jam užaugo nedideli, stiprūs ragai, pradėjo puldinėti ir badyti greta esančius gyvūnus, praeivius ir net savo šeimininką. Nuolatine agresyvia elgsena ypač pasižymėjo
kita T. Ivanausko augintinė – plėšrioji medšarkė Mečkė. Dažniausiai tupėdama pavieniuose medžiuose Mečkė, atidžiai žvalgydama aplinką, pastebėjusi potencialų grobį, kuriuo būdavo vabzdžiai, smulkios varlytės, driežai, pelės ar maži paukščiukai, energingai puldama sėkmės atveju atsinešdavo grobį į stebyklą, kur lėtai, mažais kąsneliais sulesdavo. Akivaizdu, kad, atsiradus Mečkei, ramus minėtų gyvūnėlių, ypač mažųjų paukštelių, gyvenimas Obelynėje dėl jos nuolatinės agresijos ir nepaprasto ėdrumo ženkliai pasikeitė. T. Ivanauskas atkreipia dėmesį, kad agresyvi bet kurio gyvūno elgsena ne visuomet vyksta pagal taisyklę „grobuonis – auka“. Jis pateikia pavyzdį, kai iš prigimties agresyvi jaunutė vilkė, gyvenusi vienoje patalpoje su maža kiaunyte, nuolat taikiai žaisdavo su ja, nerodydama jokių agresijos požymių. Taigi, šis atvejis labiau panašus į socializaciją negu į agresiją. Tokios tartum nesuderinamos elgsenos biologinę prigimtį išsamiai paaiškina
K. Lorenzas savo garsioje knygoje „Natūralioji agresijos istorija“.
Tad glaustai apibendrinant visų T. Ivanausko tyrinėtų gyvūnų elgsenos savybes, tokias kaip smalsumas, socializacija ir agresija, iškyla nauji principiniai klausimai: kokia yra šių savybių genetinė, fiziologinė prigimtis, kokios jėgos sąlygoja jų funkcionavimą ir tolesnę evoliuciją? Nepaisant to, kad profesorius aiškiai suvokė problemos svarbą, gyvūnų elgsenos mechanizmų anksčiau minėta prasme jis netyrė ir naujų hipotezių šiuo klausimu
19
GAMTININKO TADO IVANAUSKO PALIKIMAS . Konferencijos straipsnių rinkinys
│ KELI BŪDINGI AKADEMINĖS IR MOKSLINĖS VEIKLOS BRUOŽAI
nekėlė. Neaišku, ar T. Ivanauskas žinojo, kad tuo pat metu panašius tyrimus su įvairiais gyvūnais vykdė du žymūs etologijos mokslo klasikai: jau minėtas K. Lorenzas ir olandų biologas ornitologas Nicolaasas Tinbergenas (1907–1988). Manau, kad nežinojo, nes T. Ivanausko publikacijose nuorodų į šių autorių darbus nėra.
Etologija šiolaikinio biologijos mokslo šviesoje
Taigi, etologijos mokslo aušroje esminį poveikį tolesnei raidai turėjo K. Lorenzo atrastas dėsningumas, pavadintas imprintingu (lot. imprimere – įspausti, įteigti). K. Lorenzas, tyrinėdamas pilkųjų žąsų populiacijos elgseną, pastebėjo, kad ką tik išperėtų žąsiukų nuolatinis sekiojimas paskui motiną žąsį atsiranda ir visam laikui išlieka tik tam tikrais atvejais, kai judančią savo mamą jie pamato vos išsiritę iš kiaušinio ir turi galimybę jos judesius stebėti ne trumpiau kaip 12–16 valandų. Jeigu per šį laiką dėl kokių nors priežasčių žąsiukas savo judančios motinos negali matyti, jis visiškai praranda sekiojimo paskui ją įgimtą instinktą ir vėlyvesnį sekiojimo poreikį. K. Lorenzas iškelia drąsią hipotezę: žąsiuko vystymosi pradžioje yra toks kritinis periodas, kurio metu jis, pastebėjęs bet kokio aplinkinio daikto judesį, jį užfiksuoja savo besivystančiose smegenyse. Maža to, judančio objekto įvaizdis paveikia kitus greta esančius nervų centrus, kurie inspiruoja žąsiuką žingsniuoti ir sekti jo stebimą judantį objektą (Lorenz, 1979). Hipotezei patikrinti K. Lorenzas padarė paprastą eksperimentą: inkubatoriuje išperino žąsiukus, kuriems imprintingą sukėlė pats žingsniuojantis K. Lorenzas. Išsamiau tyrinėdamas K. Lorenzas įsitikino, kad šiuo atveju esminis žąsiukų imprintingo ir sekiojimo objektas buvo ne jo persona, bet jo žingsniuojantys batai. Įdomi buvo žąsiukų elgsena sumaišius žąsiukus, išperintus inkubatoriuje, kurie jau buvo sekioję paskui K. Lorenzą, su turinčiais mamos-žąsies imprintingo patirtį. Žąsiukai susiskirstė į dvi grupes ir atitinkamai ėmė sekti savo jau pažintus vedlius.
Vėlesni tyrimai parodė, kad imprintingo fenomenas ir jo dėsningumai būdingi daugumai kitų rūšių gyvūnų ir galimai žmonėms ankstyvoje vaikystėje. Ne mažiau svarbus
K. Lorenzo įnašas į etologijos mokslą aiškinant gyvūnų elgsenos biologinę prigimtį yra jo sukurta gyvūnų agresijos teorija. Kaip matėme, ir T. Ivanausko tyrimuose pagrindinė agresijos varomoji jėga yra maisto paieškos grobuoniškas instinktas, kurio paprasčiausias agresijos tarp skirtingų rūšių populiacijų modelis yra „grobuonis–auka“, pvz., medšarkių ir smulkių paukščiukų, vilkų ir kiškių populiacijų bei kt. sąveika. Šių ekstremalių agresijų atvejais visuomet egzistuoja konkuruojančių individų žūties ar stiprių sužeidimų tikimybė. K. Lorenzo veikla iš esmės buvo nukreipta į agresijos dėsningumų tyrimus tos pačios rūšies individų populiacijoje. Panašiai kaip imprintingo tyrimo atveju, agresijos tyrimui
K. Lorenzas pasirinko žąsų ir antinių (Anatide šeimos) paukščių populiacijas galbūt dėl to, kad jį visada žavėjo šių paukščių empatinės savybės. Gausūs eksperimentai išryškino įdomų fenomeną: pradinė gyvūnų sąveika dažnai demonstruoja ryškiai išreikštą agresiją
20
GAMTININKO TADO IVANAUSKO PALIKIMAS . Konferencijos straipsnių rinkinys
MINDAUGAS S. VENSLAUSKAS │
ir abipusį nepakantumą, kurie dažnai gali išsivystyti į santūrų bendravimą ir komunikaciją, o atskirais atvejais virsti ritualiniais veiksmais, lydinčiais lytinį suartėjimą. Deja, ne visada. Kartais agresija vienos populiacijos viduje taip išsivysto, kad savo gentainių žudymas tampa visos populiacijos gyvenimo norma. Toli eiti nereikia. Šiandien tokias imperinės Rusijos sukeltas zoologinės agresijos apraiškas kasdien stebime mūsų kaimyninėje Ukrainoje. K. Lorenzo knyga apie agresiją sulaukė daug dėmesio, yra išversta į daugelį kalbų, tarp jų ir į anglų, todėl tapo lengvai prieinama internete (Lorenz, 2002). Įdomūs kai kurių mokslininkų vertinimai. Jie teigia, kad K. Lorenzo tyrimai įrodo žmonių ir gyvūnų agresijos instinkto biologinės kilmės esminį panašumą (Fischer, 1968). Žymus antropologas, psichoanalitikas Erichas Frommas, remdamasis neuromoksliniais tyrimais, argumentuoja, kad impulsyvi, nevaldoma agresija būdinga sutrikusios psichikos žmonėms, bet retai pastebima tiriant elgseną žmonių, turinčių normaliai veikiančias smegenis (Fromm, 1972).
Toliau vystant etologijos mokslą, svarbus įnašas priklauso N. Tinbergenui, kuris, tirdamas instinkto nulemtą elgseną, išskiria įgimtas, genetiškai užprogramuotas, elgsenos išraiškas, kurios gyvenimo eigoje nesikeičia, ir mokymosi procesas nedaro joms įtakos (Tinbergen, 1951). Kartu su šiomis įgimtomis į išorinės aplinkos poveikį reakcijomis, nepriklausomai nuo jų, vystosi vadinamosios adaptyvinės, dinamiškos reakcijos, kurių
išraiška gali ženkliai priklausyti nuo aplinkos dirgiklių įvairovės. Įdomu, kad šios reakcijos, priklausomai nuo dirginimo pobūdžio, gali keistis elgsenos optimizacijos kryptimi
21
GAMTININKO TADO IVANAUSKO PALIKIMAS . Konferencijos straipsnių rinkinys
│ KELI BŪDINGI AKADEMINĖS IR MOKSLINĖS VEIKLOS BRUOŽAI
10 pav. K. Lorenzas ir imprintingo veikiami paskui sekantys žąsiukai. Nuotr. iš Lorenz, K. Das Jahr der Graugans. 1979.
ir taip sąlygoti mokymosi procesą. Pagal N. T inbergeną, esminis šiuolaikinės etologijos klausimas – kaip sudėtinga, daugiasluoksnė atskirų vienos tiriamos rūšies gyvūnų elgsenos išraiška ( pattern) ir kelių jai giminingų rūšių esminiai panaši elgsena gali būti paaiškinama remiantis šiolaikiniais neurofiziologijos, sociobiologijos ir molekulinės biologijos mokslų pasiekimais, kartu kaip šį principinį panašumą galima pagrįsti evoliucijos teorijos požiūriu (Tinbergen, 1963; 1966). Akivaizdu, kad tai principinė etologijos mokslo problema. Už jos efektyvų gvildenimą K. Lorenzas ir N. Tinbergenas 1973 m. buvo apdovanoti Nobelio premija.
Vertinant T. Ivanausklo tyrimus šio apdovanojimo šviesoje, galima drąsiai teigti, kad dalies jo gautų rezultatų originalumas ir išvadų mokslinė vertė prilygsta minėtų garbingų vyrų paskelbtiems atradimams.
T. Ivanausko bendravimo su studentais ypatumai
T. Ivanausko bendravimas su studentais buvo ypatingas. Paskaitose analizuojant gamtos reiškinius, jis niekada nesureikšmindavo ir nepiršdavo savo nuomonės, bet ir nevengdavo ją išsakyti laboratorinių darbų ar seminarų metu.
22
GAMTININKO TADO IVANAUSKO PALIKIMAS . Konferencijos straipsnių rinkinys
MINDAUGAS S. VENSLAUSKAS │
12 pav. Biologijos katedros vedėjas prof. T. Ivanauskas, katedros darbuotojai doc. O. Tovstik ir asistentas M. S. Venslauskas su studentais seminaro metu. 1958 m. Studentų pavardės nenustatytos
11 pav. N. Tinbergenas ir K. Lorenzas. 1978 m.
Pagal statusą profesoriui vadovauti studentų laboratoriniams darbams ar seminarams neprivalu, tačiau seminaruose T. Ivanauskas kartais lankydavosi. Domėjosi, kaip jaunimas mąsto ir kas iš teorinių studijų išlieka jų galvose. Santūriai, įdėmiai sekdavo studentų reakciją ir įdėmiai išklausydavo jų pasisakymus bei nuomonę seminare nagrinėjamų problemų klausimais, nepaisant to, ar tai buvo ligų pernešėjų vabzdžių zoologija, ar genetikos dėsnių molekulinė prigimtis. Paskaitose dažnai pateikdavo pavyzdžių iš savo ekspedicijų, nuspalvindamas jas vaizdžia, emocinga kalba. Egzamino metu studento nepertraukinėdavo ir atsakymus vertindavo liberaliai. Esu kelis kartus stebėjęs, kaip studentas ilgai nestabdomas porino grynas nesąmones, bet profesorius šiek tiek irzliu balsu tik ištardavo tą pačią frazę: „Kolega ar kolege, jūsų atsakymas rodo jūsų testemonium paupertatis.“ Verčiant iš lotynų kalbos reikštų – „jūsų atsakymas liudija žinių skurdumą“. Kiekvienais metais, dažniausiai tai būdavo pavasarį, baigęs dėstomą kursą, atsitiktinai pasirinktą studentų grupę kviesdavo atvykti į sodybą Obelynėje. Čia studentų lydimas apeidavo visą parką-sodą. Sustojęs prie atskirų augalų, dažniausiai medžių, trumpai pakomentuodavo augalo ypatumus, pvz., prie vieno gražaus spygliuočio, apkabinęs jo liemenį, tardavo: „Šis mano aplamai pirmasis Lietuvoje intrudukuotas augalas vadinasi kanadinė tsuga, lot. Tsuga canadensis. Ar žinote, panele, ką reiškia intrudukuotas?“ – paklausdavo kreipdamasis į greta stovinčią studentę. Ne kiekviena studentė skubėdavo atsakyti. Tuomet paaiškindavo. Vaikštynės po sodą baigdavosi arbatos, rečiau – kavos pertraukėle ir maloniu bendravimu namelio terasoje. Pokalbių metu profesorius nevengdavo pakomentuoti okupacinės sovietinės valdžios diskriminacinės politikos lietuvių tautinės sąmonės ar Lietuvos istorijos atžvilgiu. Kai kuriems studentams profesoriaus asmenybė, jo puoselėjamos vertybės, plati erudicija, aiškiai atsispindėjusi paskaitose ir tiesiogiai bendraujant, darė neišdildomą poveikį. Žemiau pateikiu gabaus studento Arvydo Janulaičio, tapusio akademiku, bendravimo su T. Ivanausku ispūdžius ir jų itaką visam tolesniam jo gyvenimui. Ištraukos paimtos iš šioje knygoje publikuoto straipsnio, kurį kiekvienam, besidominčiam gamtos mokslais ir jaunų žmonių psichologija, verta perskaityti.
„1960/1961 metais būdamas Kauno medicinos instituto (KMI) pirmo kurso studentu klausiausi jo bendrojo biologijos kurso paskaitų. Akademikas vienoje iš paskaitų papasakojo apie G. Mendelio eksperimentus. Žavėjo tai, kaip elementarus eksperimentas, kurio metu buvo sukryžminti vienu ar keliais požymiais besiskiriantys žirniai, ir toliau sekant požymių paveldėjimą, buvo padarytos fundamentalios išvados apie paveldėjimo hipotetinių determinančių egzistavimą, dominantinius bei recesyvinius jų variantus, nulėmusius tolesnę pasaulinę genetikos mokslo vystymosi trajektoriją. Akademikas T. Ivanauskas padarė dar daugiau, o ne tik paskaitė paskaitą apie mendelinę genetiką pirmame semestre. Jis ją pakartojo ir baigiantis antram pirmo kurso semestrui. Ir paaiškino kodėl. Tiesiai šviesiai pasakė, kad, vaikai, jūs trečiame kurse studijuosit dialektinį materializmą ir jums aiškins,
23
GAMTININKO TADO IVANAUSKO PALIKIMAS . Konferencijos straipsnių rinkinys
│ KELI BŪDINGI AKADEMINĖS IR MOKSLINĖS VEIKLOS BRUOŽAI
kad G. Mendelio atradimai bei tolesni genetikos mokslo pasiekimai paliudiję, kad geno materialinis substratas yra DNR, esanti chromosomose, yra pseudomokslas. Netikėkit...
Kiekvienam gyvenimo eigoj tenka susidurti su įvairiais žmonėmis. Jei pasiseka ir kai kurie iš jų yra išskirtinės asmenybės, jie palieka neišdildomą įspūdį, o kartais ir įtakoja gyvenimo pasirinkimus. Toks mano atmintyje yra likęs ir akademikas Tadas Ivanauskas.“
Baigdamas apibendrinsiu savo prisiminimus apie T. Ivanauską, cituodamas antikos intelektualo Plutarcho vertinimą, išsakytą apie vieną žymų tų laikų vyrą. Manau, kad šis vertinimas artimai adekvatus čia mūsų pagerbtai asmenybei: Tadas Ivanauskas „erat vir acer ingenii, vir brevis et fortis“. Tadas Ivanauskas buvo vyras aštraus proto, vyras drąsus ir tvirtas.
Literatūra
1. Ažubalis, A. Aukštojo mokslo lietuvių kalba organizatorius, pirmasis Lietuvos matematikos pedagogas. Profesoriaus Zigmo Žemaičio 130-osioms gimimo metinėms. Mokslo Lietuva, 2014 liepos 20.
2. Fischer, J. L. On Aggression. Konrad Lorenz, Marjorie Kerr Wilson. American Anthropologist, 70 (1), 1968, 171–172.
3. Fromm, E. Theory of aggression. The New York Times, 1972 February 27, 14.
4. Gunturkuhrn, O. Scientific American. 2020 January, 48–5.
5. Ivanauskas, T. Dėl prof. E.Landau paskaitos „Biologiškoji reliatyvumo teorija“. Lietuvos žinios, 1925.
6. Ivanauskas, T. Lietuvos atželdymas. Kaunas, 1925.
7. Ivanauskas, T., Kanopka, E., Venslauskas, M. Biologija. Vilnius: Mintis, 1970.
8. Ivanauskas, T. Gamtininko užrašai. Leidykla „Mintis“, 1974.
9. Ivanauskas, T. Mano augintiniai. Vilnius, 1974.
10. Ivanauskas, T. Pasaulio paukščiai. Vilnius: Vaga, 1981.
11. Ivanauskas, T. Aš apsisprendžiu. Vilnius, 2010.
12. Janulaitis, A. Paliudijimas apie iškilios asmenybės išskirtinį vaidmenį jauno žmogaus vertybiniam formavimuisi ir gyvenimo pasirinkimams.
13. Lorenz, K. Zur Naturgeschichte der Aggression. Verlag Dr. G Borotha Schoeler, 1963.
14. Lorenz, L. Das Jahr der Graugans. Munchen: R. Piper & Co, Verlag, 1979.
15. Lorenz, K. On Aggression. Psychology Press, 2002.
16. Mačionis, Z., Čepinskis, J. Profesorius Vincas Čepinskis. Vilnius: Mokslas, 1992.
17. Nico Tinbergen Animal Behavior. Time Life International, 1966.
18. Prof. T. Ivanauskas. Gyvybės raida, Vilnius, 1958.
19. Tarpukario moksliniai leidiniai. epaveldas.lt.
20. Tinbergen, N. The Study of Instinct. Oxford University Press, 1951.
21. Tinbergen, N. On the aims and methods of ethology. Zeitschrift fur Tierpsychologie, 20, 1963, 410–463.
22. Vailionytė, D. Liudas Vailionis. Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2021.
23. Venslauskas, M. Biologija Vytauto Didžiojo universitete. Vytauto Didžiojo universiteto 70-metis.
Kaunas: Litera Universitatis Vytauti Magni, 1993
24. Venslauskas, M. S., Paulauskas, A. Biologijos mokslų raida. Vytauto Didžiojo universiteto mokslo klasteriai. 3 dalis. Fiziniai ir biomedicinos mokslai, 2012.
24
GAMTININKO TADO IVANAUSKO PALIKIMAS . Konferencijos straipsnių rinkinys
MINDAUGAS S. VENSLAUSKAS │
Gamtininko Tado Ivanausko palikimas
Gamtosaugos mokslo ir praktikos populiarinimo leidinys
Sudarytojas Mindaugas S. Venslauskas
Redaktorė Auksė Gasperavičienė
Maketuotoja Laura Petrauskienė
Viršelio dizaineris Darius Jelenskis
2022 09 16. Tiražas 300 egz. Užsakymo Nr. K22-043
Išleido
Vytauto Didžiojo universitetas
K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt
Spausdino
UAB „Vitae Litera“
Savanorių pr. 137, LT-44146, Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt
