Naminių gyvūnėlių ėdalo gamyba panaudojant
išmetamas žuvis
Metodinis leidinys
Atsakingieji redaktoriai İlker Aydin ir Özgür Altan
Naminių gyvūnėlių ėdalo gamyba panaudojant išmetamas žuvis
Metodinis leidinys
Atsakingieji redaktoriai İlker Aydin ir Özgür Altan
Kaunas, 2024
Recenzentės:
doc. dr. Daiva Šileikienė, Vytauto Didžiojo universitetas doc. dr. Gražina Žibienė, Vytauto Didžiojo universitetas
Metodinis leidinys apsvarstytas ir rekomenduotas leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto tarybos posėdyje 2024 m. kovo 15 d. (protokolo Nr. 2024-02).
Atsakingieji redaktoriai: İlker AYDIN ir Özgür ALTAN
Leidinysparengtasįgyvendinant„Erasmus+“projektą„Inovatyvimokymoprograma,skirtaįvertintijūrinės žvejybos atliekų, kaip žaliavos, panaudojimą naminių gyvūnų pašaro gamybai darnios Europos kontekste“ [MARIPET] (Nr. 2021-1-TR01-KA220-VET-000024755)
Visos teisės saugomos. Šis leidinys be leidėjo pirminio sutikimo negali būti dauginamas, saugomas paieškos sistemoje ar perduodamas jokia forma ar jokiomis priemonėmis, elektroniniu, mechaniniu, kopijavimo, įrašymo ar kitokiu būdu, išskyrus citatas, naudojamas sklaidai.
„Šis projektas buvo finansuojamas remiant Europos Komisijai. Šis leidinys atspindi tik autoriaus ir projekto partneriųpožiūrį,oKomisijanegalibūtilaikomaatsakingaužbetkokįjojeesančiosinformacijospanaudojimą“
Vertimasįlietuviųkalbąiš„EvaluationofMarineFisheryDiscardsasaRawPetFoodİngredient:MARIPET“, BİDGE Yayınları, 2024
Copyright © BİDGE Yayınları, 2024
Editors: Assoc. Prof. Dr İlker AYDIN & Prof. Dr Özgür ALTAN
ISBN 978-625-372-158-9
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
ISBN 978-609-467-603-1 (internetinis) https://doi.org/10.7220/9786094676031
© Anželika Dautartė (vertimas į lietuvių kalbą), 2024 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2024
ĮŽANGA
Išmetimas į jūrą – tai praktika, kai dėl įvairių veiksnių, įskaitant ir reguliavimo apribojimus, rinkos poreikius bei žvejybos veiklos neefektyvumą, į jūrą išmetamos nepageidaujamos arba netikslinės sugautos žuvys, dažnai leisgyvės arba negyvos. Dėl reguliavimo apribojimų, rinkos dinamikos ar veiklos poreikių išmetimo į jūrą problema jaučiama visoje pasaulio žvejybos pramonėje ir daro žalą ekosistemoms, ekonomikai ir bendruomenėms. Visame pasaulyje ekonominiai nuostoliai ir ekologinis poveikis biologinei įvairovei yra itin aktualios problemos. Pasaulyje diskutuojant apie tausų žuvininkystės valdymą, atsirado inovatyvus metodas, galintis padėti išspręsti į jūrą išmetamų žuvų problemą, – į jūrą išmestų žuvų naudojimas naminių gyvūnėlių ėdalo pramonėje. Pasauliui kovojant su aplinkosauginėmis ir etinėmis pasekmėmis, kurias sukelia į jūrą išmetami dideli kiekiai žuvų, šio neišnaudoto ištekliaus pakartotinis panaudojimas yra daug žadanti galimybė sumažinti atliekų kiekį, spaudimą jūrų ekosistemoms ir iš kažkada šalutiniu žuvininkystės produktu laikyto sukurti pridėtinę vertę. Naminių augintinių ėdalo pramonė, kurioje didėja baltymų turinčių ingredientų paklausa ir akcentuojama maistinė kokybė, pasirengusi atlikti lemiamą vaidmenį paverčiant išmestas žuvis vertinga preke. Į ėdalo sudėtį įtraukdami išmestas žuvis gamintojai gali pasiūlyti vartotojams tvarių ir atsakingai pagamintų produktų, kartu sumažinti pramonės priklausomybę nuo tradicinių baltymų šaltinių, pavyzdžiui, sausumoje auginamų gyvulių. Naminių augintinių ėdalo pramonei nuolat ieškant tvarių sprendimų, kaip spręsti maisto atliekų ir išteklių eikvojimo problemas, atsirado inovatyvus metodas – išmestos žuvys naudojamos žalio augintinių ėdalo gamybai. Žalio augintinių ėdalo pramonė pasižymi tuo, kad augintiniams tiekia minimaliai apdorotą, biologiškai tinkamą maistą, tad turi unikalią galimybę taikyti šią tvarią praktiką. Atsižvelgiant į tai, labai svarbu parengti strateginius atsakus į didėjantį pasaulio gyventojų skaičių ir mažėjančias maisto atsargas. MARIPET projekte rengiami mokymai, kaip išmetamas žuvis galima panaudoti gaminant žalią naminių gyvūnėlių ėdalą, iškeliant žuvis į krantą.
Šioje elektroninėje knygoje, kuri yra vienas iš svarbiausių MARIPET projekto rezultatų, skaitytojams pasakojama apie išmetimų, vienos svarbiausių pasaulinės
žuvininkystės problemų, pavertimą pridėtinės vertės produktu, naudojamu maisto produktų žaliavos gamyboje. Atskiruose knygos skyriuose aprašomos žvejybos problemos, išmetamų žuvų perdirbimas į žalią ėdalą (BARF), BARF gamyboje naudojami proceso etapai, maisto saugos ir higienos reikalavimai šiame procese iki galutinio produkto vartojimo, galiausiai pateikiama gyvūnų ėdalo klasifikacija komercinėje rinkoje ir BARF vieta.
Knyga parengta atsižvelgus į plačią MARIPET projekto tikslinių grupių auditoriją ir skirta akvakultūros inžinieriams, maisto technologams, veterinarijos gydytojams, sektoriaus darbuotojams ir specialistams, dirbantiems gyvūnų augintinių maisto pramonėje, žvejams, galiausiai nurodytų profesijų akademikams ir šių profesijų studentams.
Naudodamiesi proga norėtume padėkoti projekto partneriams ir mokslininkams, prisidėjusiems prie šios knygos rašymo, ir tikimės, kad ji bus naudinga mūsų skaitytojams. Taip pat labai dėkojame „Erasmus+“ KA220 2021-TR01-KA220-VET-000024755
MARIPET projektui ir Turkijos nacionalinei agentūrai už finansinę paramą. Šį vertingą darbą norėčiau skirti brangiam savo mylimo šuns ALF, kurio jau nebėra su mumis ir kuris leido mums žengti žingsnį projekto link, atminimui.
Doc. dr. İlker AYDIN
Ege universiteto Žuvininkystės fakulteto Žvejybos technologijų katedra
Jūrų žvejybos atliekų, kaip žalio naminių gyvūnėlių ėdalo sudedamosios dalies, vertinimas: MARIPET
Redaktoriai: doc. dr. İlker AYDIN ir prof. dr. Özgür ALTAN
Mokslinė taryba
1. Doc. dr. İlker AYDIN (Ege universitetas, Turkija)
2. Prof. dr. Özgür ALTAN (Ege universitetas, Turkija)
3. Doc. dr. Levent YURGA (Ege universitetas, Turkija)
4. Doc. dr. Anželika DAUTARTĖ (Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuva)
5. Prof. dr. Virginija DULSKIENĖ (Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuva)
6. Doc. dr. Tatjana DOBROSLAVIĆ (Dubrovniko universitetas, Kroatija)
7. Prof. dr. Vlasta BARTULOVIĆ (Dubrovniko universitetas, Kroatija)
8. Prof. dr. Ergün DEMİR (Balikesiro universitetas, Turkija)
9. Doc. dr. Hakan TAVŞANLI (Balikesiro universitetas, Turkija)
10. Prof. dr. Jørgen Lerfall (Norvegijos mokslo ir technologijų universitetas, Norvegija)
11. Prof. dr. Anita Nordeng-Jakobsen (Norvegijos mokslo ir technologijų universitetas, Norvegija)
12. Doc. dr. Johanna Gisladottir (Islandijos žemės ūkio universitetas, Islandija)
13. Dr. Runa Thrastardottir (Islandijos žemės ūkio universitetas, Islandija)
šunų) mityba
2 .1. Šunų ir kačių virškinimo sistema, virškinimas ir maistinių medžiagų įsisavinimas
2 .2. Šunų ir kačių maisto medžiagų poreikis 77
3. Biologiškai tinkamas žalias ėdalas (BARF) katėms ir šunims ............................................
4. Išmetamos žuvys – BARF 85
4.1. Į jūrą išmetamų žvejybos ir žuvų perdirbimo atliekų turinys 85
4.2. BARF gamyba naminiams gyvūnėliams iš į jūrą išmetamų žuvų 87
4.3. Išmetamų žuvų perdirbimo technologija 91
4.4. Maistinių medžiagų kiekio stabilizavimas BARF 94
4.5. BARF pakavimo, ženklinimo, laikymo ir transportavimo strategijos ........................... 95
5. Rizikos vertinimas ir atsargumo priemonės naminių gyvūnėlių savininkams .............. 96
5 SKYRIUS. BIOLOGINIO SAUGUMO HIGIENA IR ES TEISĖS AKTAI, SUSIJĘ SU Į JŪRĄ
1.
1.1.
1.2.
2. Teisiniai
2.1.
2 .2. Pašarų
3. Kaip išmetamas žuvis
3.1.
3.2.
1 skyrius
Į jūrą išmestų žuvų, kaip pridėtinės vertės produkto, vertinimas
Özgür ALTAN İlker AYDIN
Ege universiteto Žuvininkystės fakultetas, Turkija
Žvejyboje tokiu žodžiu kaip „išmesti“ išreiškiamas veiksmas, kai sugautos vandens gyvūnų rūšys grąžinamos į vandenyną, užuot jas laikius laive arba nugabenus į uostą. Žvejybos finansiniam tvarumui ir tvariam jūrų biologinių išteklių bei jūrų ekosistemų naudojimui neigiamą poveikį daro į jūrą išmetamos žuvys, kurios yra didelis išteklių švaistymas. Apskaičiuota, kad pasaulyje kasmet išmetama apie 7–10 mln. tonų žuvų. Žvejai žuvis atgal į jūrą išmeta dėl įvairių priežasčių, ir šis kiekis skiriasi priklausomai nuo regiono, rūšies bei žvejybos metodo. Šią neefektyvią praktiką užbaigia Europos Sąjungos bendroji žuvininkystės sistema. Iškrovimo į krantą prievolė, pradėta įgyvendinti 2015 m., visiškai įsigaliojo nuo 2019 m. sausio mėn. Pagrindinis šio reglamento tikslas – panaikinti žuvų išmetimą į jūrą ir išvengti nepageidaujamo laimikio, skatinant žvejus selektyviau gaudyti žuvis. Nors produktai, kuriuos reikia iškrauti pagal nustatytus kriterijus, negali būti tiesiogiai naudojami kaip žmonių maistas, jie gali būti naudojami kaip žaliava gaminant žuvų miltus ir naminių augintinių ėdalą kaip didesnės pridėtinės vertės produktą užsienyje [4]. Šiame modulyje bus pateikta informacija apie išmetamų žuvų panaudojimą žuvų miltų ir naminių augintinių ėdalo gamyboje transformacijos proceso metu.
1. Žuvų miltai
Žuvų miltai yra svarbi žaliava. Joje yra daug baltymų, ji naudojama akvakultūros gyvūnų pašarams. Kadangi mėsėdžių žuvų rūšių maiste turi būti daug baltymų,
pagrindinis jų kiekis naudojamuose pašaruose gaunamas iš žuvų miltų. Svarbiausias šio produkto privalumas, palyginti su augalinės kilmės baltymų turinčiomis žaliavomis, yra tai, kad jo nepakeičiamųjų aminorūgščių profilis gali atitikti žuvų mitybos reikalavimus, jo virškinamumas yra didelis, jis neturi antinutrinių veiksnių [7]. Žuvų miltų, kaip pagrindinio baltymų šaltinio, įtraukimas į akvakultūros pašarus lėmė, kad žuvų miltai pasižymi geresnėmis savybėmis, o pašarų gamintojai tapo nuo jų priklausomi [3]. Žuvų miltai taip pat gaminami iš priegaudos ir perdirbimo atliekų, skirtų žmonių maistui. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) duomenimis, žuvų miltų gamybai naudojama 17,7 mln. tonų vandens produktų priegaudos [1, 5]. 1 pav. parodyta gamybos prognozė iki 2030 m. Maždaug 97 proc. pasaulyje pagaminamų žuvų miltų daugiausia sunaudojama akvakultūros (69 proc.), kiaulių (23 proc.) ir paukščių (5 proc.) pašarams. Daugiau nei pusė akvakultūroje naudojamų žuvų miltų sunaudojama lašišų ir vėžiagyvių (krevečių ir kt.) pašarams [5, 6].
1 pav. Pasaulinė žuvų miltų gamyba iki 2030 m.
Norint gauti žuvų miltų, reikia išvirti, supresuoti ir išdžiovinti pasirinktos rūšies žuvis, tada sumalti jas visas arba nepageidaujamas jų dalis. Žuvų miltai gaminami iš nedidelių pelaginių vandenynų žuvų, tokių kaip skumbrės, silkės, ančiuviai ir sardinės. Mažos žuvys sumalamos į miltus (miltelių pavidalo), o jų riebalai ir vanduo atskiriami. Likusi kietoji arba pusiau sausa dalis išverdama, paverčiama milteliais ir tampa žaliava. Norint gauti žuvų taukų kaip šalutinio žuvų miltų gamybos produkto, produkto vanduo atskiriamas nuo likusios skystos dalies [8]. Išsami informacija apie gamybos procesą pateikiama toliau skyriuje.
Panaudojant visą žuvį Panaudojant žuvies perdirbimo atliekas
Žuvų miltų gamybos etapai
Dauguma žuvų, sužvejotų žuvų miltams gaminti, yra mažos, riebios, greitai augančios ir netinkamos vartoti žmonėms. Joms gaudyti naudojami žvejybiniai tinklai, kurių akių dydį nustato vyriausybės. Siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi kvotų, vyriausybė kontroliuoja gaudymo laiką ir vietą. Daugelyje laivų yra palydovinio sekimo prietaisai. Tai padeda vyriausybei stebėti, ar žvejojama nustatytose teritorijose ir nustatytomis valandomis. Valtys dažnai tikrinamos net ir plaukiant. Reikėtų atkreipti dėmesį į sugautų
žuvų rūšį, dydį, vietą ir laiką. Dažnai naudojamas atšaldytas jūros vanduo, kad žuvys išliktų šviežios ir šaltos, būtų išvengta galimų žuvienos pažeidimų.
Apdorojimas. Iškraunant žuvis į gamyklą, jos sveriamos, imami mėginiai. Pirmajame etape žuvys paprastai apdorojamos 85–90 °C temperatūroje, kad baltymai koaguliuotų, išsiskirtų šiek tiek aliejaus. Šio proceso metu taip pat sunaikinami mikroorganizmai (žr. schemą). Švarūs konvejeriai, sandėliai ir laikymo duobės, trumpas laikymo laikas ir žema temperatūra sumažina mikroorganizmų ir jų sukeliamų gedimų skaičių. Žema temperatūra taip pat sumažina žuvų fermentų aktyvumą (autolizė), kuris yra dar viena gedimo forma. Virtos žuvys patenka į sraigtinį presą, kuriame spaudžiama skystoji dalis, o kietosios medžiagos (išspaudos) keliauja į džiovyklą. Skystoji dalis dekantuojama, kad būtų pašalinta daugiau kietųjų dalelių. Tada ji centrifuguojama, kad būtų atskirtas aliejus ir vandeninė fazė (klampus vanduo). Klampus vanduo pereina per garintuvus, kad sumažėtų jo tūris (koncentratas). Šis koncentruotas skystis (vadinamas lipniu vandeniu, nes jis būna klampus ir lipnus) grąžinamas į preso išspaudas, kurios patenka į džiovyklą. Tipinėje džiovykloje yra ritės, per kurias eina perkaitinti garai. Šiuose ritiniuose temperatūra pakeliama iki 90 °C (kontroliuojama srauto greičiu ir pan.), o atvėsus džiovinama iki maždaug 10 proc. drėgmės. Žemos temperatūros džiovyklose, pavyzdžiui, netiesioginėse karšto oro arba vakuuminėse, temperatūra yra žemesnė. Žuvų taukai gali būti valomi, kad būtų pašalintos kietosios priemaišos; tam tikrais atvejais gali būti naudojami specialūs filtrai, kad būtų pašalintos kai kurios aliejuje tirpstančios priemaišos. Siekiant gauti skaidrų, bekvapį skystį, skirtą naudoti farmacijos ir (arba) maisto produktų gamyboje, naudojamas sudėtingesnis rafinavimas.
Naudojimas. Žuvų miltuose yra daugiau kaip 90 proc. sausosios medžiagos, todėl mikrobų dauginimasis yra labai mažas. Visais atvejais produktas turi atitikti higienos reikalavimus. Žuvų miltai gali būti laikomi 25 kg maišuose, vienos tonos biriuose maišuose arba nefasuoti sandėliuose, kol bus išsiųsti. Žuvų miltų gamyklos turi perdirbti tik žuvis; jos negali perdirbti jokių kitų gyvūnų medžiagų. Daugelyje šalių, įskaitant Europos Sąjungą ir Japoniją, šiuo metu vykdoma itin griežta žuvų miltų, taip pat kitų žaliavų kontrolė, siekiant užtikrinti, kad juose nebūtų sausumos gyvūnų medžiagų.
Dauguma žuvų miltų gamyklų turi rizikos veiksnių analizės ir svarbiųjų valdymo taškų (RVASVT) programas, kuriomis užtikrinama saugi gamyba ir garantuojama kokybė. Gamintojai, tiekiantys produkciją Europos Sąjungos rinkoms, skatinami taikyti Tarptautinės pašarų standartų asociacijos (IFSA) kokybės užtikrinimo sistemą.
2. Išmestų žuvų, kaip augintinių žalio maisto sudedamosios dalies, naudojimas
Kartais išmestos žuvys gali būti laikomos gyvūninės kilmės žaliava, naudojama gaminant žalią maistą, kuris tampa vis svarbesnis naminių kačių ir šunų mityboje, laikantis šūkio „Sveikata iš jūros“. Šiame etape, prieš pradedant kalbėti apie žuvų, kaip maisto žaliavos, naudojimą, būtų naudinga apžvelgti naminių augintinių maisto pramonės padėtį pasaulyje.
2.1. Pasaulinė naminių augintinių maisto pramonės perspektyva
2020 m. kilus COVID-19 epidemijai, visame pasaulyje buvo pastebėtas reikšmingas judėjimas, kai atsirado darbo iš namų sąlygos ir žmonės liko namuose. Pastaraisiais metais nustatyta, kad 88 milijonai pasaulio namų ūkių turi bent vieną naminį gyvūną, iš jų 25 proc. yra katės ir 25 proc. – šunys. Šiems gyvūnams šerti per metus pagaminama 8,5 mln. tonų maisto, o jo piniginė vertė siekia 102,6 mlrd. dolerių. Atlikus skaičiavimus nustatyta, kad šis sektorius kasmet augo 2,6 proc. [2].
2.2. Naminių augintinių maisto įvairovė
2.2.1. Sausi ir konservuoti maisto produktai
Maisto pramonę būtų naudinga nagrinėti pagal tris pagrindines kryptis. Pirmoji iš jų – sausų produktų sektorius. Dėl šiandien tobulėjančių mišrių pašarų gamybos technologijų produktai, pagaminti vadinamuoju ekstruzijos metodu tam tikroje temperatūroje ir esant tam tikram slėgiui, laikomi norimo dydžio pakuotėse ir siūlomi parduoti. Apžvelgiant gamybos etapus, žaliavų tiekimas, malimas, kad žaliavos taptų vienodo dydžio, maišymas, užtikrinantis vienodą žaliavų pasiskirstymą, vitaminų ir mineralinių priedų, padedančių patenkinti gyvūno mitybos poreikius, pridėjimas, kondicionavimas,
kurio metu dedama vandens garų ir aliejaus, gaminimas pašarų formavimo įrenginyje, vadinamame ekstruderiu, susideda iš etapų, leidžiančių pašarui pasiekti kambario temperatūrą, galiausiai atliekamas pakavimas, kad produktas pasiektų vartotoją. Pagrindiniai gamybos etapai pateikiami 2 paveiksle.
Žuvų pašaras ir naminių gyvūnėlių ėdalas
2 pav. Sauso maisto gamybos etapai
Šaltinis: https://www.feedpelletplants.com/pet-food-processing-technology.html
Toliau būtų galima paminėti konservuotus produktus, kuriuos taip pat galima apibrėžti kaip drėgną ėdalą. Šios rūšies produktams priskiriamas termiškai apdorotas ir įvairiomis maisto cheminėmis medžiagomis apsaugotas gyvūninis maistas. Jis gaminamas visai kitokiu būdu nei sausas. Paprastai mėsos šalutiniai produktai, daržovės, grūdai, mineralinės medžiagos ir riebalai sumaišomi su vandeniu ir želatininėmis medžiagomis ir sumalami į tyrę. Tada ji verdama garų tunelyje, kad sukietėtų, o produktai supjaustomi kubeliais. Taip gaminys atrodo kaip tikras mėsos gabalas, jis užpilamas padažu arba geliu ir dedamas į skardinę arba indą. Tada indas uždaromas ir apie dvi valandas verdamas slėginiame puode, kad būtų užtikrinta sterilizacija. Dėl tokių proceso sąlygų labai sunku pagaminti visiškai maistine verte subalansuotą drėgną ėdalą, todėl kasdienėje mityboje paprastai jį reikia papildyti priedais.
Malimas Maišymas
Ekstrudacija Džiovinimas
Pakavimas
Ataušinimas Paskaninimas
2.2.2. Žalias ėdalas – biologiškai patvirtintas žalias ėdalas (BARF)
Natūralu, kad katės ir šunys maitinasi termiškai neapdorotu ėdalu. Sauso ir drėgno ėdalo, kurio gamybos technologijos nurodytos pirmiau minėtuose skyriuose, sudėtyje yra daug priedų, kurių nėra šių gyvūnų natūralioje mityboje, ir pagalbinių elementų, pavyzdžiui, maisto perdirbimo technologijos. Kita vertus, gaminant žalią ėdalą negalima naudoti jokio terminio apdorojimo, maisto ar virškinimo papildų. Teigiama, kad toks šėrimas turi teigiamą poveikį gyvūnų sveikatai ir gyvenimo trukmei. Gyvūninės kilmės produktai, tokie kaip jautiena ir jos riebalai, kepenys, trachėja, veršelio blužnis, vištiena, triušiena, ančiuviai, karvės tešmuo ir kiaušiniai, yra įtraukti į žalią maistą, pagamintą taikant šaltosios grandinės ir RVASVT principus pagal kačių ir šunų mitybos reikalavimus. Galima įsigyti daržovių ir vaisių produktų, tokių kaip alyvuogių aliejus, ryžiai, obuolių sidro actas, burokėliai, brokoliai, morkos, cukinijos, moliūgai, žalieji obuoliai ir špinatai, ir visiškai natūralių produktų, tokių kaip cinamonas, ciberžolės ir kmynai. Vykstant tokiems procesams kaip šių produktų maišymas ir pakavimas, neleidžiama pažeisti šalčio grandinės, o ji būtina, kad produktai būtų pristatyti galutiniam vartotojui. Vartotojai šiuos produktus turėtų laikyti šaldiklyje, -18 °C temperatūroje.
Struktūriniai sauso ir žalio ėdalo skirtumai pateikiami 1 lentelėje. Svarbiausi šėrimo žaliu ir sausu bei drėgnu ėdalu skirtumai yra šie:
• Gy vūnų sveikata itin pagerėja, kai augintinių savininkai juos šeria žaliu ėdalu.
• Iš esmės išvengiama su vidaus ligomis susijusių sutrikimų, ypač organų nepakankamumo.
• Ilgėja vidutinė gyvūnų gyvenimo trukmė.
Atsižvelgus į šiuos skirtumus, galima manyti, kad kiekvienas augintinio savininkas norės šerti jį žaliu ėdalu. Nepaisant šių teigiamų veiksnių, derėtų paminėti žalio ėdalo gamybos ir vartojimo sunkumus.
Žaliavų tiekimas. Naudojamos žaliavos iš išmetamų žuvų ir sausumos gyvūnų (jaučių kepenys, karvių tešmuo, blužnis ir kai kurie subproduktai). Šių produktų gali būti neįmanoma tiekti kiekvieną metų dieną ir tokį patį kiekį.
Žaliavų vežimas. Išvardyti produktai sparčiai genda dėl mikrobiologinio ir bakteriologinio poveikio. Jie turi būti gabenami būtinai naudojant šaldymo grandinę.
Žaliavų saugojimas. Kol žaliava naudojama gamyboje, ją reikia laikyti šaltai – +4 °C, 0 °C, -18 °C ir -40 °C temperatūroje.
Produkto pristatymas galutiniam vartotojui – naminio gyvūnėlio savininkui. Jis turi būti išgabenamas ne vėliau kaip per 24 valandas -40 °C temperatūroje.
Laikymas vartotojo namuose. Šaldiklyje – -18 °C, šaldytuve – 0 °C arba +4 °C.
Žalio ėdalo atšildymas ir naudojimas. Per 36 valandas jis turi būti išimtas iš -18 °C temperatūros ir atšildytas +4 °C temperatūroje. Kartą atšildyto produkto vėl užšaldyti negalima. Paros naudojimo norma – 2–3 % vidutinio gyvūno svorio.
1 lentelė. Pagrindiniai žalio ir sauso maisto panašumai ir skirtumai
Kriterijai
Gamybos technologija
Maistinių medžiagų praradimas dėl terminio apdorojimo gamybos metu
Grūdų kiekis
Energijos, baltymų ir riebalų prieinamumas
Maisto virškinamumas
Raumenų masės padidėjimas
Žalias ėdalas Sausas ėdalas
Žaliavos, malimas ir maišymas
Maksimalus lygis
Maksimalus lygis
Didelis
Ekstruzijos
+
Vidutinis lygis
Vidutinis lygis
Mažas
Priedai – +
Vidaus organų sveikata
Gera
Prasta
Kasdieninis tuštinimasis kartais 1 2–4
Tikimybė susidurti su alergija
Pieno ir baltymų kiekis
Baltymų kiekis (proc.)
Omega-3 ir omega-6 rūgščių kiekis
Šėrimas ir kvapas
Laikymo sąlygos
LITERATŪRA
Didelis
35–45
Didelis
Labai mažai
Šaldiklis, šaldytuvas
Vidutinis
25–28
Mažas
Daug
Vėsioje, sausoje arba drėgnoje aplinkoje
1. Baeza-Ariño, R., Martínez-Llorens, S., Nogales-Mérida, S., Jover-Cerda, M., Tomás-Vidal, A. (2016). Study of liver and gut alterations in sea bream, Sparus aurata L., fed a mixture of vegetable protein concentrates. Aquac. Res., 47, 460–471, 10.1111/are.12507.
2. Chaudhary, T. (2022). Pet Food Market Research. (Access: June 2023). www.marketresearchfuture.com
3. Da niel, N. (2018). A review on replacing fish meal in aqua feeds using plant protein sources. International Journal of Fisheries and Aquatic Studies, 6(2): 164–179.
4. European Commission. https://oceans-and-fisheries.ec.europa.eu/fisheries/rules/discarding-fisheries_en
5. FAO. (2022). The State of World Fisheries and Aquaculture 2022. Towards Blue Transformation. Rome, FAO. https://doi.org/10.4060/cc0461en
6. IFFO (The Marine Ingredients Organization). (2017). Fish Meal Production. (Access: May 2023). https://www.iffo.com/production
7. Masagounder, K., Ramos, S., Reimann, I., Channarayapatna, G. (2016). Optimizing nutritional quality of aquafeeds in Aquafeed Formulation. 239–264.
8. Sa leh, N. E., Wassef, E. A., Abdel-Mohsen, H. H. (2022). Sustainable Fish and Seafood Production and Processing. Academic Press, 259–291. https://doi.org/10.1016/B978-0-12-8242964.00002-5
2 skyrius
Į jūrą išmetamų rūšių žuvų kiekis ir siūlomi mažinimo būdai
Dubrovniko universitetas, Kroatija
1. Įvadas
Išmetimas į jūrą, t. y. ta sugauto laimikio dalis, kuri nepaliekama laive ir kurią gali sudaryti tikslinės arba kitos komercinės ir nekomercinės rūšys, išmetamos į jūrą negyvos arba gyvos, yra pasaulinė problema (1 pav.). Apskaičiuota, kad pasaulyje kasmet į jūrą išmetama nuo 7 iki 10 mln. tonų verslinės žvejybos laimikio. Į jūrą išmetamų žuvų kiekis skiriasi priklausomai nuo regiono, rūšies ir žvejybos. Yra kelios priežastys, kodėl žvejai išmeta laimikį: teisiniai įpareigojimai (pavyzdžiui, mažiausias iškraunamų žuvų dydis, išnaudotos rūšių kvotos) arba ekonominės paskatos (pavyzdžiui, maža rinkos vertė arba jos nėra), žuvys yra sugadintos arba draudžiama gaudyti tų rūšių žuvis (Europos Komisija, 2023). Priegauda, apimanti pažeidžiamų rūšių žuvų išmetimą į jūrą ir atsitiktinį sugavimą, yra gamtos išteklių švaistymas. Ekologiniu požiūriu ji daro neigiamą poveikį jūrų ekosistemai ir lemia bendrus mitybinių tinklų ir buveinių struktūros pokyčius, keliančius grėsmę dabartinės žvejybos tvarumui [26].
Žvelgiant iš vadovų perspektyvos, problema yra vienu metu siekti socialinių ir ekonominių bei biologinių tikslų ir sukurti tinkamus veiklos rodiklius, kuriais būtų galima įvertinti pažangą siekiant šių tikslų; žvejai mano, kad tai susiję su papildomu darbu ir išlaidomis [8].
Tatjana DOBROSLAVIĆ
Vlasta BARTULOVIĆ
Iki 2000 metų išmetimo į jūrą tyrimų buvo nedaug, tačiau pastaraisiais metais padaryta didelė pažanga:
– ekosisteminio požiūrio į žuvininkystę (EPŽ), kaip integruoto valdymo metodo, pagal kurį atsižvelgiama į visą ekosistemą, įtvirtinimas;
Tikslinės rūšys
PrekybaIšmetimai
Priegauda
Kitos verslinės rūšys
PrekybaIšmetimai
Neverslinės rūšys
Išmetimai
Netyčia sugautos saugomos rūšys
daro neigiamą poveikį jūrų ekosistemai, keičia bendrą mitybinių tinklų ir buveinių struktūrą ir kelia grėsmę dabartinės žvejybos tvarumui
1 pav. Įvairūs laimikio komponentai, kaip apibrėžiama VJBŽK duomenų rinkimo orientacinėje sistemoje (DCRF) [13]
– įgyvendintas ES duomenų rinkimo reglamentas ir kiti gana pavieniai ir fragment iški nacionaliniai projektai, skirti ES nepriklausančioms šalims [29].
Europos Sąjungos (ES) žvejyboje dėl neselektyvių žvejybos būdų, pernelyg didelių žvejybos pastangų ir netolygaus rūšių pasiskirstymo į jūrą išmetama gana daug žuvų [8].
Kodėl išmetimas yra problema?
Komercinių ir nekomercinių rūšių žuvų išmetimas į jūrą yra sudėtinga ir daugialypė problema. Dėl į jūrą išmetamų žuvų paprastai sumažėja žvejybos galimybės. Tai gali turėti neigiamų pasekmių ištekliams, ekosistemoms ir jūrų aplinkai. Jie didina maisto grandinės ekologinius pokyčius, nes dėl negyvų žuvų arba žuvų, kurios paleistos gali neišgyventi, padidėja maisto kiekis, keičiasi santykinis grobio ir plėšrūnų gausumas, atsiranda papildoma rūšių sąveika. Ypač giliavandenėje aplinkoje, kur maisto trūksta, organinių medžiagų patekimas su išmetamomis į jūrą žuvimis didina dugno bendrijų įvairovę tam tikrose vietose. Priešingai, rūšių, kurių mirtingumas dėl išmetimo į jūrą yra nedidelis, gausa rajonuose, kuriuose vykdoma intensyvi žvejyba, gali padidėti ir pakeisti santykius ekosistemose [13].
2. Žvejyba Viduržemio jūroje
Pusiau uždaruose baseinuose aptinkama daugybė komerciškai svarbių rūšių, kurios dažnai iškraunamos kartu, vykdant daugiarūšę žvejybą, kurios metu naudojami įvairūs
Laimikis
dugno ir pelaginių žuvų, moliuskų bei vėžiagyvių ištekliai. Šiais ištekliais dalijasi kaimyninės pramoninės, pusiau pramoninės ir smulkios žvejybos įmonės bei skirtingos šalys, todėl būtina bendradarbiauti moksliškai pagrįsto bendrų išteklių valdymo srityje [14].
Viduržemio jūroje yra beveik 800 skirtingų žuvų rūšių (www.fishbase.com). Viduržemio jūroje plaukioja apie 74 200 žvejybos laivų. 82 proc. viso laivyno sudaro maži laivai, 8 proc. – dugniniai traleriai, gaubiamaisiais tinklais žvejojantys laivai ir pelaginės žvejybos traleriai sudaro po 5 proc. Turkijos, Tuniso, Graikijos ir Italijos laivai sudaro 59 proc. viso žvejybos laivyno. Kalbant apie produkcijos dalį pagal laivyno segmentus, gaubiamaisiais tinklais ir pelaginiais traleriais sugaunama ir iškraunama 54 proc. viso regioninio laimikio, toliau seka traleriai (21 proc.) ir mažieji laivai (15 proc.) [14].
Apskritai dėl Viduržemio jūros žvejybos pobūdžio, kai žvejojama daug rūšių ir (arba) įvairiais žvejybos įrankiais, žvejyba yra labai įvairi tiek geografiniu požiūriu, tiek skirtingų žvejybos įrankių atžvilgiu, atsižvelgiant į sugaunamą kiekį, tikslines rūšis, rūšiavimo praktiką ir į jūrą išmetamų žuvų sudėtį. Jūrų aplinkos įvairovė, kelių žvejybos
įrankių specifiškumas, daugiarūšė žvejyba ir daugybė kultūrinių ypatybių gali turėti įtakos ir išskirti išmetimo į jūrą modelius [29].
Išmetimo į jūrą santykis labai skiriasi priklausomai nuo žvejybos metodo ir geografinio rajono (2 pav.). Didžiausias išmetimo į jūrą santykis yra traleriuose – nuo 34 iki 44 proc. visame regione. Visų kitų rūšių žvejybos įrankių santykis yra daug mažesnis: nuo mažų pelaginių gaubiamųjų tinklų (< 6 proc.) iki priedugnio (6–7 proc.) ir pelaginių vandenų (< 1 proc.). Išmetimo į jūrą santykis smulkiojoje žvejyboje svyruoja nuo 3 iki 15 proc. [14].
BVJŽK regionai
Vakarų Viduržemio j.
Centrinės Viduržemio j.
Adrijos j.
Rytinės Viduržemio j. Juodosios j.
Dugniniai traleriai Tinklai Smulkioji žvejyba
2 pav. Dugninių tralerių, gaubiamaisiais tinklais žvejojančių laivų ir mažos apimties žvejybos žuvų išmetimo į jūrą koeficientai pagal VJBŽK paregionį [14]
NAMINIŲ GYVŪNĖLIŲ ĖDALO GAMYBA PANAUDOJANT IŠMETAMAS Į JŪRĄ ŽUVIS
Metodinis leidinys
Atsakingieji redaktoriai: İlker Aydin ir Özgür Altan
Iš anglų kalbos vertė Anželika Dautartė
Redaktorė Auksė Matiukė
Maketuotoja Laura Petrauskienė
Viršelio dizainerė Saulė Žemaitytė
2024 02 05. Užsakymo Nr. K24-011
Išleido
Vytauto Didžiojo universitetas
K. Donelaičio g. 58, LT-44248 Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt