Vytauto Didžiojo universitetas
Rasa Markšaitytė, Laura Šeibokaitė, Auksė Endriulaitienė
Vairuotojų požiūris į nuobaudas: teisingumas, veiksmingumas, paskirtis ir jų psichologinės prielaidos
Mokslo studija
Vytauto Didžiojo universitetas
Rasa Markšaitytė, Laura Šeibokaitė, Auksė Endriulaitienė
Vairuotojų požiūris į nuobaudas: teisingumas, veiksmingumas, paskirtis ir jų psichologinės prielaidos
Mokslo studija
Kaunas, 2024
Recenzentai:
prof. dr. Liuda Šinkariova, Vytauto Didžiojo universitetas
doc. dr. Alfredas Laurinavičius, Vilniaus universitetas
Mokslo studija apsvarstyta ir rekomenduota leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto
Psichologijos katedros posėdyje 2024 m. kovo 15 d. (protokolo Nr. 4-2) ir Socialinių mokslų fakulteto tarybos posėdyje 2024 m. kovo 27 d. (protokolo Nr. 41-1).
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
ISBN 978-609-467-607-9 (spausdintas)
ISBN 978-609-467-608-6 (internetinis) https://doi.org/10.7220/9786094676086
© Rasa Markšaitytė, 2024
© Laura Šeibokaitė, 2024
© Auksė Endriulaitienė, 2024
© Vytauto Didžiojo universitetas, 2024
Požiūris į policijos taikomų saugumui užtikrinti skirtų priemonių veiksmingumą 72
Tikimybės būti pagautam policijos vertinimas 75
Požiūrio į nuobaudas už padarytus kelių eismo taisyklių pažeidimus ir kitų asmens charakteristikų ryšiai ..........................................................................................................................
Nuobaudų paskirties sąsajos su socialinėmis, demografinėmis ir psichologinėmis
.......................................................................................................................
Nuobaudų teisingumo sąsajos su socialinėmis, demografinėmis ir psichologinėmis
Ketinimų pažeisti KET, nuostatų dėl nuobaudų už KET pažeidimus ir kitų asmens
PRATARMĖ
Vadovaudamasi „Vision Zero“ deklaracija, kurios tikslas – bendradarbiaujant skirtingoms institucijoms ir transporto sistemos naudotojams, minimizuoti nelaimingų atsitikimų, mirčių ir sužeidimų keliuose skaičių ją pasirašiusiose Europos šalyse, Lietuva padarė didžiulę pažangą eismo saugumo srityje. „Vision Zero“ deklaracija yra Lietuvos eismo saugumo strategija, kuria remiantis įgyvendinta daug veiklų, investicijų ir iniciatyvų, prisidėjusių prie to, kad 2011–2021 metais buvo perpus sumažintas žūčių keliuose skaičius. Ši pažanga 2022 m. buvo įvertinta svarbiausiu Europos Komisijos apdovanojimu saugaus eismo srityje – už pastarojo dešimtmečio pasiekimus Lietuvai skirtas Europos transporto saugos tarybos (ETSC) apdovanojimas „PIN Award“. Nors pasiekimai džiugina, situacija vis dar galėtų būti geresnė – Lietuvos keliuose kasmet žūsta beveik 150, sužeidžiama per 3 000 eismo dalyvių, fiksuojama apie 2 900 eismo įvykių (Lietuvos kelių policijos tarnyba, 2023). Lietuvos kelių policijos tarnybos duomenimis (2023), fiksuojamų kelių eismo taisyklių (KET) pažeidimų pastaraisiais metais daugėja: per 2021 m. užfiksuota 1 088 720 įvairių KET pažeidimų, per 2022 m. –1 465 568 KET pažeidimai, o per 2023 m. pirmuosius šešis mėnesius kelių policija nustatė 681 334 įvairius KET pažeidimus. Deja, nors šie skaičiai dideli, realiai tik nedidelė dalis padarytų kelių eismo taisyklių pažeidimų yra užfiksuojami policijos, o juos padarę vairuotojai nubaudžiami (Alonso ir kt., 2017; Holoche & Holte, 2019). Tai skatina tiek mokslininkus, tiek praktikus ieškoti priežasčių, kodėl vairuotojai linkę nesilaikyti kelių eismo taisyklių ir rizikingai vairuoti. Panašu, kad sankcijos už KET pažeidimus nesulaiko vairuotojų nuo tolesnio rizikingo elgesio ir jo pasekmių (McDonald ir kt., 2020), tad nuobaudų veiksmingumas yra aktyvių diskusijų tema (Castillo-Manzano ir kt., 2019; Du Plessis ir kt., 2019). Šios mokslo studijos tikslas – pristatyti atlikto tyrimo rezultatus, kuriuo buvo siekiama atsakyti į klausimą, kokie psichologiniai veiksniai gali būti laikomi nuobaudų už KET pažeidimus (ne)veiksmingumo prielaidomis. Analizuojama, kokias nuostatas dėl nuobaudų išsako eismo dalyviai, kaip KET pažeidę ir nepažeidę vairuotojai vertina nuobaudų už skirtingo sunkumo KET pažeidimus paskirtį, teisingumą ir veiksmingumą. Taip pat mokslo studijoje pateikiami duomenys, kaip požiūris į sankcijas už KET pažeidimus yra susijęs su psichologiniais veiksniais, tokiais kaip asmenybės bruožai ar vertinimo kontekstas, kai vertinamos asmeniškai patiriamos nuobaudos ar bendrai visa šalyje galiojanti nuobaudų sistema ir policijos pastangos užtikrinti eismo saugumą. Tyrimą finansavo Lietuvos mokslo taryba (projekto Nr. S-GEV-21-1). Mokslo studijos leidimą finansavo Vytauto Didžiojo universiteto Mokslo fondas (projekto Nr. P-S-23-05).
Tikimės, kad studijoje pateikiami rezultatai bus įdomūs akademinei bendruomenei bei eismo saugumo srityje dirbantiems specialistams ir paskatins diskusijas apie socialines, technologines bei psichologines nuobaudų veiksmingumo prielaidas. Siekiame, kad mokslinės žinios būtų naudojamos planuojant prevencines ir intervencines priemones, keičiančias KET pažeidėjų ir kitų vairuotojų požiūrį ir didinančias jų paklusimą taisyklėms pradinio vairuotojų mokymo ir KET pažeidėjų papildomo mokymo metu. Taip pat tikimės, kad šioje mokslo studijoje išsakomos idėjos inicijuos naujų nuobaudų taikymo būdų paiešką, jų mokslinį validavimą bei tolesnius tyrimus apie nuobaudų taikymo efektyvumą saugiam elgesiui kelyje padidinti. Norėtume, kad gauti rezultatai ir rekomendacijos paskatintų visus vairuotojus apgalvoti savo požiūrį, saugiau vairuoti, pasitikėti teisėsaugos sistema ir plėtoti bendrą saugaus vairavimo kultūrą Lietuvos keliuose.
Labai dėkojame visiems, prisidėjusiems prie šioje mokslo studijoje aprašomo tyrimo įgyvendinimo ir jo rezultatų viešinimo. Tyrime dalyvavo daugiau nei tūkstantis Lietuvos vairuotojų. Nuoširdžiai dėkojame jiems už skirtą laiką, išsakytas nuomones ir komentarus. Taip pat dėkojame savo kolegoms Tadui Vadvilavičiui, dr. Justinai Slavinskienei, dr. Renatai Arlauskienei ir dr. Mark Sullman iš Nikosijos universiteto už pagalbą organizuojant tyrimą, renkant duomenis, viešinant jo rezultatus konferencijose ir publikacijose. Reiškiame padėką šios mokslo studijos recenzentams prof. dr. Liudai Šinkariovai ir doc. dr. Alfredui Laurinavičiui už įžvalgas, diskusines pastabas ir atlikto darbo vertinimą.
Galiausiai dėkojame Lietuvos policijos tarnybai, Lietuvos transporto saugos administracijai ir Vairuotojų rengimo gildijai už grįžtamąjį ryšį, rekomendacijų įvertinimą ir prasmingas diskusijas.
Autorės
KELIŲ EISMO TAISYKLĖS,
EISMO SAUGUMAS IR VAIRUOTOJŲ ELGESYS
Tikimasi, kad kelių eismo taisyklės ir jų laikymasis padeda užtikrinti eismo dalyvių saugumą ir išvengti daugelio skaudžių eismo įvykių pasekmių (Himawan, 2023; Laurent ir kt., 2021; Möller ir kt., 2022; Stanojević ir kt., 2013), o už KET pažeidimus skiriamos nuobaudos turėtų paskatinti vairuotojus laikytis šių taisyklių (Elias & Gitelman, 2022; Freeman, 2004; Liu ir kt., 2020b; Möller ir kt., 2022; Nagin, 2013; Sagberg & Sundfør, 2019; Watling & Leal, 2012) ir sumažinti avarijų tikimybę. Pavyzdžiui, nustatyta, kad gautos nuobaudos už padarytus KET pažeidimus sumažina daromų tolesnių pažeidimų skaičių (Bates ir kt., 2023; Choi ir kt., 2019; Elias & Gitelman, 2022; Lee ir kt., 2018) bei ketinimus nusižengti taisyklėms ateityje (Bates ir kt., 2016). Bautista ir kt. (2015) rado netvirtų įrodymų, kad netgi eismo įvykio tikimybės kaip didesnės vertinimas (kas gali būti vertinama kaip tam tikra bausmė už taisyklės nesilaikymą) gali būti susijęs su mažesniu noru pažeisti KET: jie nustatė, jog stipresnis įsitikinimas, kad viršydamas greitį arba vairuodamas apsvaigęs nuo alkoholio pateksi į eismo įvykį, 1,18 karto padidina ketinimus atitinkamai neviršyti leistino greičio arba nevairuoti išgėrus, tačiau avarijos rizikos suvokimas buvo svarbus tik kitų taisyklės vertinimo komponentų kontekste.
Vis tik eismo įvykių ir KET pažeidimų statistika Lietuvoje leidžia manyti, kad, nepaisant nuobaudų sistemos reformų ir intensyvėjančių eismo kontrolės priemonių, vairuotojai nelinkę keisti rizikingo elgesio kelyje. Pasak Laurent ir kt. (2021), KET laikymasis iš esmės sumažina pavojingų situacijų kelyje dažnumą, tačiau kartu sumažina ir vairuotojų budrumą, dėl ko jie ne visada gali tinkamai reaguoti į pasikeitusias vairavimo sąlygas ir patirti eismo įvykį ar padaryti pažeidimą. Mokslininkai ir praktikai taip pat teigia, kad sankcijos už KET pažeidimus nesulaiko vairuotojų nuo tolesnio rizikingo elgesio bei jo pasekmių, gali net padidinti nubaustų vairuotojų riziką pakliūti ar sukelti eismo įvykį (Albalate, 2017; Bates ir kt., 2017; Briscoe, 2004; Dong ir kt., 2019; Elias, 2018; Elias & Gitelman, 2022; Laurent ir kt., 2021; Liu ir kt., 2020b; McDonald ir kt., 2020; Möller ir kt., 2022; Studdert ir kt., 2017; Walter & Studdert, 2015). Nustatyta, kad, gavus nuobaudą už padarytą KET pažeidimą, tikimybė sukelti eismo įvykį per pirmąjį mėnesį padidėja iki 35 proc. (McDonald ir kt., 2020) ir net iki 41 proc. per šešis mėn. po patirtos sankcijos, bet vis tiek didžiausia išlieka būtent per pirmąjį mėnesį po sankcijos gavimo (Walter & Studdert, 2015). Studdert ir kt. (2017) taip pat nustatė, jog gautas pranešimas apie padarytą ir užfiksuotą KET pažeidimą (maždaug dvi savaitės po pažeidimo) nesumažina avarijos rizikos, bet sumažina pakartotinio pažeidimo tikimybę per artimiausius tris mėnesius
nuo 25 proc. iki 40 proc. (priklausomai nuo padaryto pažeidimo charakteristikų: labiausiai sumažėja to paties KET pažeidimo, už kurį gauta sankcija, tikimybė).
Taip pat yra įrodymų, kad įvairios nuobaudos už padaromus KET pažeidimus skirtingai susijusios su tolesniu vairuotojų elgesiu. Pavyzdžiui, įvedus baudos taškų skyrimo už KET pažeidimus sistemą nustatyta, kad Kinijoje sumažėjo eismo įvykių skaičius (Liu ir kt., 2020b); o Ispanijoje reikšmingai sumažėjo mirčių keliuose skaičius ir šis sumažėjimas išliko reikšmingas ilgalaikėje perspektyvoje (Castillo-Manzano ir kt., 2019). Nurodoma, kad baudos taškų sistema turi ypač stiprų atgrasantį poveikį tiems vairuotojams, kurie jau turi surinkę baudos taškų arti ribos, kada jiems už KET pažeidimus gali būti atimta teisė vairuoti automobilį (Sagberg & Ingebrigtsen, 2018; Sagberg & Sundfør, 2019). Tuo tarpu piniginės baudos realiai padidino rizikingo elgesio ir avarijų skaičių (Briscoe, 2004; Liu ir kt., 2020b) ir yra neefektyvios (Elias & Gitelman, 2022). Briscoe (2004) nurodo, kad Australijoje po to, kai buvo padidintos baudos už vairavimą išgėrus, užfiksuota ir daugiau eismo įvykių, ypač tokių, kai įvykį patiria vienas automobilis tamsiu paros metu, kuriuos autorius labiausiai siejo su potencialiu vairavimu išgėrus. Anot Liu ir bendraautorių (2020b), per pastaruosius metus gauta piniginė bauda už KET pažeidimą eismo įvykio patyrimo tikimybę padidina 1,3 karto, o nepiniginės nuobaudos istorija eismo įvykio tikimybę sumažina 71,6 proc. Albalate (2017) nustatė, jog gautos nuobaudos už sunkius KET pažeidimus (tokius kaip važiavimas degant raudonam šviesoforo signalui, apsvaigus nuo alkoholio ar greičio viršijimas) labiausiai susijusios su didesniu vairuotojų patiriamų eismo įvykių skaičiumi, o didžiausią prognostinę vertę eismo įvykiui turi didesnis nuobaudų skaičius (nustatyti koreliacijos koeficientai atitinkamai yra 0,53 ir 0,68). Anot Walter ir Studdert (2015), eismo įvykio tikimybė 2–3 kartus padidėja gavus nuobaudą už tokius KET pažeidimus kaip pavojingas vairavimas ar vairavimas išgėrus ir tik nežymiai padidėja gavus nuobaudą už automobilio registracijos, draudimo ar eksploatavimo nusižengimus. Lee ir kt. (2018) nustatė, jog Pietų Korėjoje vairuotojo teisės vairuoti automobilį panaikinimas (kai reikia iš naujo pereiti visą vairuotojo pažymėjimo gavimo procesą) yra efektyvesnė nuobauda siekiant sumažinti būsimų pakartotinių KET pažeidimų skaičių nei teisės vairuoti suspendavimas tam tikram laikui. Tuo tarpu Choi ir kt. (2019) gavo priešingus rezultatus: teisės vairuoti suspendavimas nuo pakartotinio vairavimo išgėrus atgraso labiau nei teisės vairuoti panaikinimas (analizuoti taip pat Pietų Korėjos duomenys). Elias ir Gitelman (2022), apibendrinę JAV ir Izraelyje atliktus tyrimus, padarė išvadą, kad teisės vairuoti suspendavimas labiau nei kitos nuobaudos padidina eismo saugumą.
Taigi, nuobaudų už KET pažeidimus sistema savaime neužtikrina ir nepadidina vairuotojų paklusimo taisyklėms, o referuojamų tyrimų rezultatai labai prieštaringi. Tad, kai kurių autorių nuomone, nuobaudos už padarytus KET pažeidimus tik padeda geriau
KELIŲ EISMO TAISYKLĖS, EISMO SAUGUMAS IR VAIRUOTOJŲ ELGESYS
atpažinti rizikingai vairuojančius ir nusižengti taisyklėms linkusius vairuotojus (Albalate, 2017; Bates ir kt., 2017; Bautista ir kt., 2015; Dong ir kt., 2019; Havârneanu & Havârneanu, 2012; Sagberg & Ingebrigtsen, 2018; Walter & Studdert, 2015), bet nėra pakankama poveikio priemonė. Tad nuobaudų veiksmingumas ir jį didinantys bei mažinantys veiksniai pastaruoju metu tampa aktyvių mokslinių diskusijų ir tyrimų tema (Castillo-Manzano ir kt., 2019; Du Plessis ir kt., 2019; Watling, 2018). Deja, eismo psichologijos srityje taikomų sankcijų efektyvumo tyrimų dar nepakanka, o bet kokį kriminalinį elgesį (tokį kaip smurtas, nužudymas ar sveikatos sužalojimas, seksualiniai nusikaltimai, sukčiavimas, vagystė, turto prievartavimas ir pan.) aiškinančių teorijų tiesiogiai taikyti aiškinant eismo saugumo elgesį negalima, nes didžioji dalis KET pažeidimų yra labai paplitęs, labiau socialiai priimtinas rizikingas elgesys (Bates ir kt., 2020; Jackson ir kt., 2012; McKenna, 2007), tad jam nebūtinai būdingi kito nusikalstamo elgesio psichologiniai dėsningumai. Be to, mokslininkai teigia, kad tirti, kaip vairuotojai reaguoja į bausmes ir suvokia jų veiksmingumą, reikia kiekvienoje šalyje ir kultūroje atskirai, nes legalus ir tinkamas elgesys skirtingose kultūrose suprantamas nevienodai. Skirtingos priežiūros ir persekiojimo už taisyklių pažeidimus strategijos, socialinės tinkamo elgesio normos ir teisingumo suvokimas kiekvienoje šalyje kuria skirtingą kontekstą nuobaudų už KET pažeidimus veiksmingumui (Alonso ir kt., 2017; Bates ir kt., 2023; Ersan ir kt., 2019; Shaaban, 2017; Zámečník ir kt., 2017). Anot Bates ir kt. (2023), kultūrinis šalies ar bendruomenės kontekstas ypač didelį efektą daro vairuotojų požiūriui į tai, kas yra tinkamas elgesys kelyje ir kurios KET teisėtos, o kurios – nelogiškos ir trukdančios. Tad kitų šalių rezultatus naudoti Lietuvoje šioje srityje galima ribotai. O Lietuvoje atliktų mokslinių tyrimų apie tai, kaip vairuotojai, KET pažeidėjai ar kiti eismo dalyviai supranta KET bei kaip vertina nuobaudas už jų pažeidimus, neaptikta.
Daugelis mokslininkų, siekdami paaiškinti kelių eismo taisyklių ir žmogaus elgesio kelyje ryšį, tyrinėja veiksnius, didinančius arba mažinančius vairuotojų paklusimą taisyklėms (angl. compliance). Vis tik skirtingų autorių vartojamos sąvokos panašiems reiškiniams apibūdinti mokslinėje literatūroje gerokai skiriasi. Apibendrinus daugelio autorių nuomones galima išskirti du pagrindinius aspektus (veiksnių grupes), kurie tyrinėjami kaip paklusimo KET veiksniai:
• įvairių taisyklių ir nuobaudų suvokimas – galiojančių taisyklių, įstatymų ar reikalavimų bei nuobaudų už jų pažeidimus teisėtumo vertinimas, priimtinumas: nuobaudų suvokimas (Bates et al., 2017) arba paskirtis (Alonso ir kt., 2017), įsitikinimai apie kelių eismo taisyklių bei nuobaudų už jų pažeidimus teisėtumą (Alonso ir kt., 2017; Bautista ir kt., 2015; Goldenbeld ir kt., 2013; McKenna, 2007; Truelove ir kt., 2020; Walters & Bolger, 2019), skirtingų nuobaudų priimtinumo vertinimas
(Watling & Leal, 2012), suvokiamas taisyklių ir nuobaudų teisingumas bei sąžiningumas (Goldenbeld ir kt., 2013; Rosenbloom & Shahar, 2007; Truelove et al., 2020; Walters & Bolger, 2019; Watling & Leal, 2012; Zámečník ir kt., 2017), suvokiamas taisyklių (Alonso et al., 2017; Serrano-Fernández ir kt., 2020) ir nuobaudų (Dong ir kt., 2019; Elias & Gitelman, 2022) veiksmingumas;
• požiūris į policijos taikomas priemones ir / arba pastangas siekiant užtikrinti taisyklių laikymąsi – vairuotojų noras paklusti (Bates, 2014) ar bendradarbiauti (Tankebe ir kt., 2020) su policija, policijos veiksmų palaikymas (Woods, 2021), pritarimas taisyklių ir sankcijų įgyvendinimui (Bates ir kt., 2017; Conner, 2017; Serrano-Fernández ir kt., 2020; Woods, 2021), suvokiamas policijos efektyvumas ir ketinimai (Alonso ir kt., 2017), suvokiamas policijos taikomų eismo kontrolės priemonių veiksmingumas (Armstrong ir kt., 2018; Rosenfeld, 2019; Shaaban, 2017; Truelove ir kt., 2021a, 2021b), suvokiamas procedūrinis teisingumas, kai akcentuojamas eismo dalyvio ir pareigūno sąveikos (jos tinkamumo, bendravimo priimtinumo, adekvatumo) suvokimas ir vertinimas (Barkworth & Murphy, 2015; Bates, 2014; Boateng & Darko, 2021; Bradford ir kt., 2015; Chenane ir kt., 2020; Darcey, 2017; Jackson ir kt., 2012; Truelove ir kt., 2020; Walters & Bolger, 2019).
Toliau tekste bus pristatomi tyrimų rezultatai, atskleidžiantys šių dviejų veiksnių grupių tyrimų rezultatus apie sąsajas su KET laikymusi bei taikomų sankcijų už KET pažeidimus veiksmingumu.
TEORINĖS PAKLUSIMO KELIŲ EISMO TAISYKLĖMS
PRIELAIDOS
Paklusimas taisyklėms apibūdinamas kaip individualus vairuotojo pasirinkimas (apimantis tiek įsitikinimus, tiek emocinį vertinimą, tiek konkretų elgesį) vairuoti laikantis kelių eismo taisyklių, kuriomis siekiama užkirsti kelią eismo dalyvių konfliktams ir iš jų galintiems kilti eismo įvykiams, taip padidinant visų eismo dalyvių saugumą (Bates & Anderson, 2021; Himawan, 2023; Tunde ir kt., 2012; Varet ir kt., 2021). Anot Himawan (2023), tyčinis kelių eismo taisyklių pažeidimas (arba nepaklusimas konkrečiai taisyklei) taip pat yra apgalvotas ir vairuotojo požiūrį atspindintis elgesys. Todėl paklusimą ir taisyklių laikymąsi kiekvieno vairuotojo atveju gali lemti įvairios priežastys. Pavyzdžiui, Jackson ir kt. (2012) pabrėžia normatyvinę įtaką, jog žmonės paklūsta KET ne todėl, kad sutinka su specifine taisykle ir jos įgyvendinimu ar bijo būti nubausti už pažeidimą, o dėl to, jog paklusimą priima kaip įsipareigojimą, supratimą, kad moralu paklusti įstatymams ir jų laikytis. Dėl to įstatymo atstovai turi teisę diktuoti, koks elgesys yra tinkamas, ir reikalauti, kad visi pritartų tokiam supratimui (Bowers & Robinson, 2012; Jackson ir kt., 2012). Be to, dėl iš normatyvinės įtakos kylančio supratimo, kad kitų žmonių elgesys ar priimami sprendimai demonstruoja jiems ir jų grupei priimtinas normas bei taisykles (Bautista ir kt., 2015), vairuotojai lengvai perima kitų savo aplinkos vairuotojų požiūrį į KET laikymąsi bei elgesį kelyje kaip tinkamo elgesio modelius (Elias, 2018). Vis tik Demir ir kt. (2018) nurodo, kad jeigu žmogus nejaučia identifikacijos su grupe ar bendruomene, tokiu atveju jokia tos bendruomenės norma neveiks jo elgesio – nei skatins paklusti taisyklei, nei motyvuos ją pažeisti. Kita vertus, vairuotojai socialinėms normoms kelyje elgtis pagal taisykles paklūsta tik tada, kai toks elgesys jiems yra parankus. O jeigu žmogus tiki, kad taisykles pažeidžiančiu (kartu ir socialinės normos neatitinkančiu) elgesiu jis gali pademonstruoti savo išskirtinumą iš grupės, socialinė norma ar taisyklė kaip tik motyvuoja jį elgtis netinkamai (Demir ir kt., 2018). Šių autorių tyrimas atskleidė, kad, pavyzdžiui, Turkijoje greičio viršijimas vairuotojui padeda išsiskirti iš kitų, o saugos diržų segėjimas – ne, nes sunkiai matomas, todėl šioje šalyje vairuotojai dažnai sąmoningai motyvuoti viršyti greitį (Demir ir kt., 2018). Taigi, apibendrinant galima teigti, kad paklusimas taisyklėms arba jų pažeidinėjimas palaipsniui gali tapti ir rutininiu, kasdieniu vairuotojo įpročiu (Jackson ir kt., 2012) tiek dėl egzistuojančių bendruomenės normų, tiek dėl individualių asmens motyvų siekti savo tikslų.
Psichologai, aiškindami, kaip vairuotojo elgesį veikia skiriamos sankcijos už kelių eismo taisyklių pažeidimus, dažniausiai remiasi dviem teorijomis: atgrasymo ir teisingumo
(dažniau sukonkretinta iki procedūrinio teisingumo teorijos) (Tudor-Owen, 2021; Varet ir kt., 2021). Pirmoji teorija pabrėžia nusižengimą darančio žmogaus suvokimą apie tai, kokių sankcijų jis gali sulaukti, o antrojoje dėmesys sutelkiamas į policijos ir kitų institucijų veiklos ir sprendimų vertinimo svarbą paklusimui taisyklėms. Anot Kaviani ir kt. (2020), atgrasymu paremtos priemonės ir jų vertinimas iki šiol dominuoja eismo saugumo tyrimuose.
Atgrasymo teorijos taikymas paklusimui kelių eismo taisyklėms paaiškinti
Atgrasymo teorijos autoriai nurodo, kad bausmės veiksmingumui svarbiausia yra tai, kaip konkrečią bausmę suvokia bei vertina prasižengęs žmogus. Iš esmės ši teorija remiasi gaunamų bausmių bei apdovanojimų suvokimu ir vertinimu. Manoma, kad bausmė bus veiksmingesnė ir skatins žmogų permąstyti savo elgesį ateityje, jei gautą nuobaudą už padarytą KET pažeidimą jis vertins kaip griežtą (angl. perceived severity ; apima vertinimą, kad už pažeidimą gautos sankcijos bus gana rimtos ir skaudžios, atsvers galimą netinkamo elgesio naudą), neišvengiamą, užtikrintą (angl. perceived certainty of apprehension; apima įsitikinimus, kad vairuotojas už padarytą KET pažeidimą bus pagautas ir nubaustas) ir ją gaus labai greitai po nusižengimo (angl. perceived swiftness of punishment; mažėjant nuobaudos administravimo laikui didėja tikimybė, kad asmuo bausmę susies su savo elgesiu priežastiniu ryšiu). Jei kuri nors sąlyga yra pažeidžiama, tikėtina, jog žmogus labiau rizikuos tikėdamasis, kad šį kartą išvengs bausmės už nusižengimą (Armstrong ir kt., 2018; Bates & Anderson, 2021; Bates ir kt., 2020; Freeman ir kt., 2017; Freeman, 2004; Freeman ir kt., 2016, 2017, 2020; Kaviani ir kt., 2020; Nagin, 2013; Szogi ir kt., 2017; Truelove ir kt., 2017, 2019a, 2020).
Atgrasymo veiksnių svarba paklusimui KET vertinta įvairiuose tyrimuose, tačiau reikia pripažinti, kad jų rezultatai gana prieštaringi – teorija ir patvirtinama, ir paneigiama. Daugelis autorių būtent bausmės užtikrintumą įvardija kaip svarbiausią atgrasantį veiksnį (Bates & Anderson, 2021; Bates ir kt., 2020; Nagin, 2013; Paternoster & Piquero, 1995; Truelove ir kt., 2017; Varet ir kt., 2021), tačiau ir šis nėra universalus. Pavyzdžiui, Bates ir kt. (2020) pastebėjo, kad užmiestyje baudos užtikrintumas vairuotojų elgesį (paklusimą arba nepaklusimą KET) veikia daug silpniau nei mieste. Stanojević su kolegomis (2013) tyrinėjo vairuotojų elgesį Šiaurės Kosove (kur nėra kelių policijos ir tikimybė būti pagautam už KET pažeidimus praktiškai lygi 0) ir Serbijoje (kur policija vykdo taisyklių laikymosi kontrolę) ir nustatė, kad abiejose šalyse vairuotojai vienodai dažnai viršija greitį, VAIRUOTOJŲ
bet Šiaurės Kosove kur kas daugiau vairuotojų nurodė vairuojantys išgėrę alkoholio arba nesegėdami saugos diržų. Lee ir kt. (2018) teigia, kad bausmės griežtumas (galimų sankcijų stiprumas) turi didžiausią atgrasantį poveikį. Taip pat rasta, kad griežtos bausmės mažina ketinimus vairuoti išgėrus (Freeman, 2004). Truelove ir kt. (2019a) ir Szogi ir kt. (2017) nustatė, kad dažnesnis neleistinas naudojimasis telefonu vairuojant bei dažnesnis vairavimas išgėrus buvo susiję su silpnesniu nuobaudos užtikrintumo ir griežtumo vertinimu. Freeman ir kt. (2017) teigia, kad sankcijas už KET pažeidimus patyrę vairuotojai nuobaudas vertino kaip mažiau griežtas. Kiti autoriai nurodo, kad nė vienas iš trijų klasikinių atgrasymo veiksnių (suvokiamas nuobaudos griežtumas, užtikrintumas ir greitumas) nedidina paklusimo KET (Armstrong ir kt., 2018; Bates ir kt., 2020; Freeman ir kt., 2016; Kaviani ir kt., 2020; Truelove ir kt., 2019b), o reali asmeninė ir kitų patirtis gaunant nuobaudas (Bates ir kt., 2017; Freeman ir kt., 2017; Truelove ir kt., 2019b) bei jų išvengiant stipriausiai veikia vairuotojų paklusimą taisyklėms (Armstrong ir kt., 2018; Bates ir kt., 2017; Szogi ir kt., 2017; Tena-Sánchez, 2013; Truelove ir kt., 2019b, 2021a). Pavyzdžiui, Freeman ir kt. (2017) teigia, kad sankcijas už KET pažeidimus patyrę vairuotojai nurodė aukštesnį tiesioginį bausmės išvengimo lygį bei dažnesnę draugų nubaudimo už pažeidimus patirtį. Taigi, galimybė išvengti sankcijų už KET pažeidimus didina nepaklusimą taisyklėms, nes sumažina nuobaudos užtikrintumo ir griežtumo vertinimą (Nagin, 2013; Paternoster & Piquero, 1995; Stafford & Warr, 1993, cit. pagal Bates, Anderson, 2021).
Todėl prie klasikinės atgrasymo teorijos buvo prijungti dar du vairuotojų elgesiui kelyje paaiškinti svarbūs veiksniai – asmeninė savo ir kitų vairuotojų nuobaudų gavimo (angl. punishment) bei nuobaudų išvengimo (angl. punishment avoidance) patirtis: sankcijų patyrimas ir jų kaip neišvengiamų vertinimas turėtų didinti KET laikymąsi (Armstrong ir kt., 2018; Bates & Anderson, 2021; Bates ir kt., 2017; Freeman ir kt., 2017, 2020; Kaviani ir kt., 2020; Truelove ir kt., 2020). Taigi, akivaizdu, kad asmeninė patirtis apie tai, ar ir kaip buvai nubaustas už netinkamą elgesį kelyje, yra svarbus ne tik paklusimo taisyklėms, bet ir požiūrio į nuobaudas veiksnys.
Vėliau į KET vertinimo ir laikymosi tyrimus, remiantis Homel (1988) pasiūlytu kriminalinio įvykio modeliu, buvo įtraukti ir netiesioginiai atgrasymo veiksniai (t. y. neteisinės galimos sankcijos pasekmės ir nematerialiniai nuostoliai, susiję su pinigine bauda): 1) galimi socialiniai praradimai, tokie kaip galimas bendraamžių nepritarimas elgesiui ar pažeidimo priimtinumas visuomenėje, gėda prieš draugus ar visuomenę už pažeidimą; 2) galimi vidiniai praradimai, tokie kaip kaltė dėl sulaužytų internalizuotų normų ir sąžinės graužimas arba jautimasis kvailam, kad tave pagavo; 3) galimi fiziniai praradimai, tokie kaip susižeidimo ar kito eismo dalyvio sužeidimo tikimybė, turto sulaužymo ar praradimo galimybė (cit. pagal Freeman, 2004; Freeman ir kt., 2020; Kaviani ir kt., 2020; Truelove
ir kt., 2017). Tyrimų rezultatai atskleidė, kad visų trijų netiesioginių gautos nuobaudos pasekmių vertinimas kaip mažiau svarbių sau susijęs su dažnesniu savižina nurodomu vairavimu išgėrus, o klasikinės atgrasymo teorijos aspektai nėra svarbūs (Allen ir kt., 2017; Freeman ir kt., 2016). Tuo tarpu Freeman (2004) nurodo, kad beveik pusė už vairavimą išgėrus baustų vairuotojų jaučia gėdą už tokį savo elgesį, net jei ir nebūna nubaudžiami, bei bijo tokio elgesio pasekmių savo sveikatai, o galimos socialinės pažeidimo pasekmės neigiamai susijusios su ketinimais vairuoti išgėrus, bet į regresinę analizę įtraukus visus atgrasymo veiksnius tampa nereikšmingos. Kaviani ir kt. (2020) taip pat patvirtino, kad didesnis netiesioginių sankcijos pasekmių svarbos suvokimas susijęs su retesniu telefono vairuojant naudojimu. Kiti autoriai teigia, kad galimi socialiniai praradimai (Truelove ir kt., 2019a) ir tikėtinas fizinis sužeidimas (Freeman ir kt., 2020; Freeman & Watson, 2009; Truelove ir kt., 2019a) yra svarbiausi netiesioginių pasekmių aspektai. Tačiau Truelove ir kt. (2017) nustatė, kad iš visų netiesioginių atgrasymo veiksnių su mažesniais ketinimais viršyti greitį buvo susijusi tik didesnė sužeidimų baimė.
Tikriausiai toks atgrasymo veiksnių svarbos paklusimui KET tyrimų prieštaringumas susijęs su tuo, kad daugelyje tyrimų buvo analizuojamas koks nors vienas specifinis kelių eismo taisyklių pažeidimas ir jį lemiantys teorijos veiksniai: vairavimas išgėrus (Armstrong ir kt., 2018; Freeman, 2004; Freeman & David, 2005; Freeman ir kt., 2020, 2016; Freeman & Watson, 2006, 2009; Szogi ir kt., 2017; Watling & Leal, 2012; Zámečník ir kt., 2017), leistino greičio viršijimas (Freeman ir kt., 2017; Truelove ir kt., 2017, 2020; Watling & Leal, 2012), neleistinas naudojimasis mobiliuoju telefonu vairuojant (Kaviani ir kt., 2020; Truelove ir kt, 2019a, 2019b, 2020, 2021b, 2021a), vairavimas pavargus ar saugos diržų nesegėjimas (Watling & Leal, 2012). Rasti tik du tyrimai, kuriuose analizuotas vairuotojų požiūris į nuobaudas už įvairius KET pažeidimus remiantis atgrasymo teorija: Bates ir kt. (2020; atliktas kokybinis tyrimas apie nuobaudas už Australijoje pradedantiems vairuotojams taikomų specifinių ribojimų pažeidimus) ir Lee ir kt. (2018; analizuotos specifinės nuobaudos – teisės vairuoti automobilį suspendavimo ir atšaukimo –Pietų Korėjoje veiksmingumas). Be to, daugelyje minėtų tyrimų nagrinėjami ir skirtingi atgrasymo teorijos veiksniai (3 klasikiniai, 7 arba net 10 papildytos teorijos veiksnių), todėl ir nuo tyrinėjamų kintamųjų skaičiaus, ne tik nuo konkretaus KET pažeidimo pobūdžio priklauso ir gaunamas atgrasymo efektas.
Kita vertus, Atgrasymo teorija remiasi instrumentine išorine motyvacija: vairuotojai siekia išvengti bausmės arba gauti apdovanojimą pažeisdami taisykles arba jų laikydamiesi (Bowers & Robinson, 2012; Varet et al., 2021). Kadangi tik nedaugelis vairuotojų yra realiai pagaunami ir nubaudžiami už padaromus kelių eismo taisyklių pažeidimus (Alonso ir kt., 2017), toks instrumentinis atgrasymo veiksmingumas nėra universalus: suvokiama
nuobaudos grėsmė tik sukuria paskatą nesielgti ne pagal taisykles (Nagin, 2013). Todėl logiška tikėtis, kad laikytis kelių eismo taisyklių labiau skatina kiti veiksniai nei oficialios bausmės grėsmė (Bautista ir kt., 2015). Juolab kad, anot Jackson (2018), vien tik atgrasymo teorija paremtos eismo saugumo didinimo priemonės gali paskatinti didesnį nepaklusimą taisyklėms bei mažina eismo kontrolės priemonių teisėtumo supratimą.
Teisingumo teorijos taikymas paklusimui kelių eismo taisyklėms paaiškinti
Remiantis teisingumo (angl. justice) arba teisėtumo (angl. legitimacy) požiūriu, žmonės įvairioms institucijoms (pavyzdžiui, policijai) ir jų postuluojamiems įstatymas bei taisyklėms paklūsta laisva valia, jeigu institucijas arba reikalavimus vertina kaip moralius, teisingus ir efektyvius – t. y. tiek institucijas, tiek ir reikalavimus suvokia kaip teisėtus ir dėl to jais pasitiki (Bates ir kt., 2022b; McKenna, 2007; Varet ir kt., 2021). Tokiu būdu teisingumo paradigma remiasi vidinės motyvacijos mechanizmais: paklūstama reikalavimams, kurie dera su žmogaus vertybių ir nuostatų sistema (MacQueen & Bradford, 2015; Varet ir kt., 2021). Todėl taikant šiuo požiūriu paremtas intervencijas būtų galima tikėtis ilgalaikio vairuotojų elgesio pasikeitimo, nes teisingų taisyklių laikymasis turėtų tapti žmogaus nuostatų sistemos dalimi (MacQueen & Bradford, 2015).
Pastaruoju metu daugėja tyrimų, kuriuose autoriai naudoja teisingumo paradigmą: dažniausiai taikomas Procedūrinio teisingumo modelis, kuris policijos bei įstatymų veiksmingumui paaiškinti remiasi prielaida, jog jei institucijos arba jų atstovai elgiasi sąžiningai pagal numatytus principus ir taisykles, tai padeda išlaikyti ir stiprinti teisinių institucijų gebėjimą skatinti piliečius laikytis įstatymuose įtvirtintų taisyklių ir reguliuoti savo elgesį pagal jas (cit. pagal Barkworth & Murphy, 2015; Bates, 2014; Boateng & Darko, 2021; Jackson ir kt., 2012). Taigi, taikomų procedūrų teisingumo užtikrinimas padeda įteisinti kelių eismo taisyklių ir nuobaudų už jų pažeidimus sistemą ir didina pritarimą jai: kai policija priima sprendimus pagal visiems žinomas ir visiems vienodas, aprašytas, aiškias kelių eismo taisykles, turėtų didėti nuobaudų sistemos teisėtumas ir priimtinumas visuomenėje (Bolger & Walters, 2019; Bowers & Robinson, 2012; Conner, 2017; MacQueen & Bradford, 2015; Walters & Bolger, 2019).
Kai kurie autoriai procedūrų teisingumo svarbą paklusimui taisyklėms aiškina apjungdami procedūrinio teisingumo teoriją su normatyvinės įtakos aiškinimu. Procedūrinio teisingumo užtikrinimas skatina būti grupės – visuomenės – dalimi ir dėl normatyvinės įtakos didėja paklusimas tos grupės taisyklėms. Todėl žmonės paklūsta įstatymams, jeigu
mano, kad jie sąžiningi, teisingi, nes tai skatina jausmą, kad esi grupės dalis ir su tavimi elgiamasi sąžiningai (Barkworth & Murphy, 2015; Bowers & Robinson, 2012; Bradford ir kt., 2014), o su „savais“ reikia bendradarbiauti (MacQueen & Bradford, 2015). Tokia idėja prieštarauja instrumentinio atgrasymo teorijai, teigiančiai, jog žmonės paklūsta ir laikosi įstatymų dėl to, kad už tokį elgesį gauna apdovanojimus arba nėra baudžiami (Bowers & Robinson, 2012).
Eismo psichologijos tyrimuose suvokiamas procedūrinis teisingumas dažniausiai apibūdinamas kaip vairuotojo bendravimo su policijos pareigūnais patirtis paskutinį kartą, kai jis buvo sustabdytas ir / arba nubaustas už kelių eismo taisyklių pažeidimą (Barkworth & Murphy, 2015; Bates, 2014; Boateng & Darko, 2021; Bowers & Robinson, 2012; Bradford ir kt., 2015; Chenane ir kt., 2020). Paprastai šis vertinimas apima supratimą apie tai, kiek policijos pareigūnai savo darbe atlieka teisėtus veiksmus, kiek priima teisingus sprendimus (atitinkančius aprašytas taisykles bei procedūras), kiek informuoja žmones ir skiria laiko paaiškinti apie priimamus sprendimus bei policininkų bendravimo draugiškumą, profesionalumą, pagarbą vairuotojui, nusiteikimą padėti, sąžiningumą ir aiškumą (Bradford ir kt., 2015; Jackson ir kt., 2012). Tudor-Owen (2021) teigimu, policininko ir vairuotojo kontaktas yra labai svarbus procedūriniam teisingumui didinti ar užtikrinti. Autoriai sutaria, kad šiame kontakte pagal procedūrinio teisingumo teoriją svarbūs 4 elementai: 1) pasitikėjimas (t. y. tikėjimas, kad policijos motyvai yra teisingi), 2) pagarbus elgesys (mandagus, tinkamas bendravimas), 3) neutralumas (bendravimas be išankstinio nusistatymo ir diskriminacijos) ir 4) galimybė piliečiams išsakyti tai, kaip jie mato ir vertina susiklosčiusią situaciją (Bates ir kt., 2022b, 2023; Tudor-Owen, 2021). Tačiau pastaruoju metu eismo saugumo priežiūros sistemose daugėja automatizuotų stebėjimo priemonių (pavyzdžiui, eismo stebėjimo kameros ar greičio matuokliai), kai pažeidimas fiksuojamas ir nuobauda skiriama nuotolinėmis priemonėmis. Todėl pradedama tyrinėti ir tai, ar automatiškai sugeneruota žinutė apie gautą nuobaudą už KET pažeidimą gali atitikti procedūrinio teisingumo principus ir taip pat padidinti vairuotojų paklusimą taisyklėms (pavyzdžiui, Bates ir kt., 2016, 2023). Anot Tudor-Owen (2021), būtent nuotolinės eismo stebėjimo priemonės lengviausiai užtikrina procedūrų neutralumą, tačiau kitiems trims elementams pasireikšti svarbus kontaktas su pareigūnu.
Kai vairuotojas tokią sąveiką su pareigūnu ar institucija įvertina kaip teisingą ir derančią su jo įsitikinimais ir vertybėmis, turėtų didėti motyvacija vairuoti nepažeidžiant kelių eismo taisyklių (Bates, 2014, 2016, 2023; Boateng & Darko, 2021; Bolger & Walters, 2019; Bowers & Robinson, 2012; Jackson ir kt., 2012; Varet ir kt., 2021; Walters & Bolger, 2019). Bates ir kt. (2022b) nustatė, kad jauni australai vairuotojai, kurie kontaktą su policininku (kai jie arba jų artimieji buvo sustabdyti policijos dėl įvairių priežasčių) VAIRUOTOJŲ
TEORINĖS PAKLUSIMO KELIŲ EISMO TAISYKLĖMS PRIELAIDOS
įvertino kaip mažiau teisingą, išsakė stipresnius ketinimus viršyti greitį ateityje. Panašius rezultatus jie gavo ir kitame tyrime: jauni vairuotojai (t. y. iki 25 m.), kurie laišką apie mobiliomis ir vidutinio greičio kameromis užfiksuotą greičio viršijimą ir gautą nuobaudą
įvertino kaip labiau atitinkantį procedūrinio teisingumo principus, išsakė mažiau ketinimų ateityje viršyti greitį (Bates ir kt., 2016). Vėliau Bates ir kt. (2023) siuntė laiškus apie mobiliomis priemonėmis užfiksuotus KET pažeidimus įvairaus amžiaus vairuotojams ir stebėjo, kiek pažeidimų jie padarys per 12 mėn. nuo nuobaudos paskyrimo. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad būtent vyresniems nei 25 m. vairuotojams procedūrinio teisingumo principus atitinkantis laiškas apie viršytą leistiną greitį 11 proc. sumažino pakartotinio greičio viršijimo tikimybę, lyginant su standartinį laišką apie nuobaudas gavusiais vairuotojais, bet nepadarė įtakos kitų KET laikymuisi ar pažeidimams. Tačiau ši intervencija nebuvo efektyvi jaunesniems nei 25 m. vairuotojams nei leistino greičio viršijimo, nei kitų KET pažeidimų atžvilgiu. Walters ir Bolger (2019) atlikta metaanalizė atskleidė, jog policijos veiksmų kaip teisingų vertinimas susijęs su didesniu paklusimu KET, bet šis ryšys yra gana silpnas ir nepatvirtinamas longitudinių tyrimų rezultatais. Taigi, procedūrinis teisingumas daro labai ribotą įtaką vairuotojų paklusimui KET (Bates ir kt., 2022b; Nagin & Telep, 2017).
Tad kiti autoriai šiek tiek išplečia savo tyrimų lauką ir tyrinėja suvokiamo procedūrų teisingumo bei policijos teisėtumo, pasitikėjimo pareigūnais sąsajas. Tačiau ir šių tyrimų rezultatai nėra vienareikšmiai. Bolger ir Walters (2019) nustatė, kad žmonės, kurie mano, jog policininkai su jais kontakto metu elgėsi teisingai ir pagarbiai, tiek policiją, tiek jos reikalavimus vertino kaip labiau teisėtus ir vėliau buvo linkę dažniau pranešti apie bet kokius kriminalinius įvykius. Solomon (2019) nurodo, kad eksperimento metu tiriamieji, vaizdo vinjetėje matę tinkamai bendraujantį ir pagal situaciją tinkamą sprendimą priimantį policininką, buvo labiau linkę su juo bendradarbiauti, jam paklusti ir juo pasitikėti nei matę netinkamai bendraujantį arba neteisingą sprendimą priimantį policininką. Be to, policininko elgesys buvo svarbesnis veiksnys procedūrinio teisingumo ir paklusimo vertinimui nei priimamo sprendimo kokybė (Solomon, 2019). Chenane ir kt. (2020) analizavo procedūrinio teisingumo vertinimą susidūrus su policija, kai esi sustabdomas už KET pažeidimus JAV, ir nustatė, jog vairuotojai, kurie manė, kad policininkai su jais elgėsi teisingai, vėliau kur kas dažniau kreipėsi į policiją pagalbos. Tačiau šie autoriai taip pat nustatė, kad tie vairuotojai, kurie vis dėlto gavo nuobaudą už KET pažeidimus, vėliau net 65 proc. mažiau buvo linkę kreiptis į policiją pagalbos, net jeigu manė, kad sustabdęs policininkas elgėsi teisingai. Sahin ir kt. (2017) nurodo, kad Turkijoje už leistino greičio viršijimą sustabdyti vairuotojai kontaktą su policininku, kuris atitinka procedūrinio teisingumo principus, vertina kaip teisingesnį, pozityvesnį, bet nesikeičia bendras eismo
policijos vertinimas. Tuo tarpu MacQueen ir Bradford (2015) Škotijoje atliktas eksperimentas parodė, jog kai policininkai su sustabdytais vairuotojais bendravo remdamiesi procedūrinio teisingumo principais, šio kontakto teisingumo vertinimas sumažėjo, o kontrolinėje grupėje (kai policininkai bendravo įprastai) jų elgesys buvo vertinamas kaip procedūriškai teisingesnis. Taip pat intervencija nepakeitė ir bendro policijos teisėtumo vertinimo. Terpstra ir van Wijck (2023) apklausė Olandijos vairuotojus ir teigė, kad teisingesnis policijos pareigūnų elgesys ar priimami sprendimai iš viso nepakeitė procedūrų teisingumo vertinimų.
Toks procedūrinio teisingumo ir paklusimo kelių eismo taisyklėms rezultatų prieštaringumas gali būti susijęs pirmiausia su tuo, jog žmonės linkę nuvertinti procedūriškai teisingą pareigūnų elgesį, o neteisingą elgesį atpažįsta kur kas geriau (Nagin & Telep, 2020).
Antra vertus, procedūrinio teisingumo vertinimas yra kintantis ir su amžiumi bei įgyjama patirtimi silpnėja (Augustyn, 2016). Be to, Zámečník ir kt. (2017) apklausė Čekijos vairuotojus, nubaustus teisės vairuoti apribojimu (dauguma nubausti už vairavimą išgėrus), ir nustatė, kad šie tokią sankciją vertino kaip neteisingą, nes manė, kad ne su visais žmonėmis tokioje situacijoje elgiamasi vienodai. Tad tikėtina, kad kontakto vertinimą lemia ne tik pareigūno elgesys ar žinutės tekstas, bet ir tai, kaip vairuotojas vertina padarytą nusižengimą, gaunamą nuobaudą ir nubaudimo faktą (Nagin & Telep, 2020) ar konkrečią kelių eismo taisyklę – kiek ji adekvati pagal situaciją (Havârneanu & Goliţă, 2010; Havârneanu & Havârneanu, 2012; Serrano-Fernández ir kt., 2020). Jei taisyklė vertinama kaip perteklinė, ją vairuotojai dažniau pažeidžia, mano, kad toks jų elgesys mažiau rizikingas ir demonstruoja mažiau pagarbos bendrai visiems įstatymams, lyginant su taisyklėmis, kurios vertinamos kaip racionalios ir reikalingos eismo saugumui užtikrinti (Havârneanu & Havârneanu, 2012). Tokios taisyklės kaip tinkamas signalizavimas kitiems vairuotojams prieš keičiant judėjimo kryptį, vairavimas neviršijant leistino alkoholio kiekio kraujyje, tinkamas žibintų naudojimas tamsiu paros metu, vairavimas dieną su įjungtais rūko žibintais ir nevažiavimas degant raudonam šviesoforo signalui naktį, net jei aplink nėra jokių kitų eismo dalyvių, Rumunijos vairuotojų buvo vertinamos kaip teisingos ir reikalingos eismo saugumui užtikrinti. O reikalavimai pasikeisti vairuotojo pažymėjimą persikėlus gyventi kitur šalies viduje bei maksimalaus leistino greičio gyvenvietėse ribojimas iki 50 km/h įvertinti kaip labiausiai pertekliniai (Havârneanu & Goliţă, 2010).
Teisingumo teorijos kontekste gali būti svarbu ir tai, kad nemažai vairuotojų nepasitiki kelių eismo taisyklėmis ir jas įgyvendinančiomis institucijomis apskritai. Pavyzdžiui, Alonso ir kt. (2017) tyrimas atskleidė, jog 69,9 proc. vairuotojų manė, kad eismo saugumo sistema neužtikrina teisingumo. Nagin ir Telep (2020) mano, kad procedūrinio teisingumo ir policijos teisėtumo vertinimas yra dažnai ne vienkartinio susidūrimo ir kontakto VAIRUOTOJŲ POŽIŪRIS Į NUOBAUDAS: TEISINGUMAS, VEIKSMINGUMAS, PASKIRTIS IR JŲ PSICHOLOGINĖS PRIELAIDOS
vertinimas, bet per gyvenimą susiformavęs požiūris į tam tikrą teisinę sistemą ar jos dalį, kuriame susiejama asmeninė žmogaus patirtis, šeimos ir bendruomenės įtakos ir kultūrinės tradicijos. Todėl Tankebe ir kt. (2020) teigia, kad ne suvokiamas procedūrinis neteisingumas, bet asmeninė ir kitų žmonių patirtis apie tai, jog policija pasiduoda korupcijai, susijusi su dažnesniais savižina nurodomais kelių eismo taisyklių pažeidimais.
Varet ir kt. (2021) atliko metaanalizę ir pastebėjo, kad moksliniuose tyrimuose taikant teisingumo teoriją eismo psichologijoje analizuojami labai skirtingi reiškiniai, todėl tų tyrimų rezultatai irgi labai skirtingi. Šių autorių nuomone, tyrinėjant vidinės motyvacijos mechanizmus, susijusius su vairuotojų paklusimu kelių eismo taisyklėms bei jų teisėtumo vertinimu, reikia analizuoti keturis aspektus: moralinį taisyklių suderinamumą su žmogaus nuostatomis (angl. moral alignment), taisyklių veiksmingumą (angl. effectiveness), naudingumą (angl. efficiency) ir teisingumą (angl. fairness). Tačiau moksliniuose tyrimuose šis teisingumo teorijos taikymo modelis dar nėra naudotas. Pavieniuose tyrimuose buvo analizuojamas kai kurių taisyklių ar nuobaudų už jų pažeidimus veiksmingumas bei sąžiningumas nesiejant su teisingumo paradigma, tad šių tyrimų rezultatai bus pristatomi kitame skyriuje, aptariant kiekvieną požiūrio į nuobaudas už KET pažeidimus aspektą atskirai. TEORINĖS PAKLUSIMO KELIŲ EISMO TAISYKLĖMS PRIELAIDOS
POŽIŪRIO
