Teorinės vertimo paradigmos raida ir dabartis, 2024 by Vytautas Magnus University

Vytauto Didžiojo universitetas

AURELIJA LEONAVIČIENĖ

TEORINĖS VERTIMO PARADIGMOS RAIDA

IR DABARTIS

Vadovėlis

Kaunas, 2024

Recenzentės:

prof. dr. Dalia Kuizinienė (Vytauto Didžiojo universitetas)

doc. dr. Carmen Caro Dugo (Vilniaus universitetas)

doc. dr., Rasuolė Vladarskienė (Vilniaus TECH universitetas; Lietuvių kalbos institutas)

Vadovėlis svarstytas ir rekomenduotas leidybai Vytauto Didžiojo universiteto Užsienio kalbų, literatūros ir vertimo studijų katedros posėdyje 2023 m. gruodžio 12 d. (protokolo Nr. 8), Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos posėdyje 2023 m. gruodžio 19 d. (protokolo Nr. 8-2) ir Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto tarybos posėdyje 2023 m. gruodžio 20 d. (protokolo Nr. 45SHMF-05).

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

ISBN 978-609-467-590-4 (spausdintas)

ISBN 978-609-467-591-1 (internetinis) https://doi.org/10.7220/9786094675911

1.1.

1.2.

1.3.

1.5.

1.6.

1.7.

3.4.

4.1.

4.3.

4.4.

5.1.

5.2.

5.3.

5.4.

5.5.

6.1. Komunikacinis

6.2. Komunikacinės vertimo teorijos santykis su kitomis

6.3. Savitikros

6.4.

7.1. Sociolingvistinė Maurice’o Pergnier vertimo

7.2. Kitų sociolingvistinės vertimo teorijos

7.3. Savitikros

7.4.

7.5.

8.1.

8.2.

8.4.

9.4.

10.4. „Svetimšalio

vertimo etika ir vertimo mokslo uždaviniai.........

10.5. Savitikros klausimai ir užduotys ......................................................................

10.6. Literatūra ..........................................................................................................

kaip derybos,

11.3. Vertimo proceso etapai ir

11.4.

12.1.

tekstynų

12.2. Verstinės kalbos tekstynų analizės klausimai 201

12.3. Savitikros klausimai ir užduotys ...................................................................... 212

12.4. Literatūra .......................................................................................................... 213

12.5. Šaltiniai ............................................................................................................. 214

13. TEORINĖS LIETUVIŲ VERTIMO PARADIGMOS RAIDA IR DABARTIS 215

13.1. 1918–1940 metų teorinės vertimo minties užuomazgos 216

13.2. 1940–1941 metų ir 1944–1990 metų sovietinio Lietuvos laikotarpio vertimo praktika, kritika ir teorija .................................................................................. 228

13.3. Teorinė lietuvių vertimo paradigma 1990–2023 metais ................................. 235

13.4. Savitikros klausimai ir užduotys ......................................................................

13.5. Literatūra

13.6. Šaltiniai ............................................................................................................. 266

ABĖCĖLINĖ TERMINŲ RODYKLĖ ..........................................................................

PRATARMĖ

Nuo XX amžiaus vidurio vertimo mokslas nuėjo palyginti neilgą, bet intensyvios raidos kelią. Jo atsiradimą lėmė tarptautiniai įvykiai, visuomenės pokyčiai ir gausi vertimo praktika: pasaulio leidyklos spausdino vis daugiau verstinės grožinės literatūros, kuri palaipsniui tapo perkamesnė už originalius kūrinius, spaudos puslapiuose mirgėjo verstinė naujienų agentūrų informacija, o populiarėjant tarptautinei kino industrijai, buvo pradėti dubliuoti ir titruoti kino filmai, todėl atsirado audiovizualinio vertimo poreikis. O kur dar įvairių sričių verstiniai mokslo darbai, padėję atskirų profesijų atstovams dalintis mokslo idėjomis? Negalima pamiršti ir tarptautinės institucijų ir organizacijų komunikacijos per vertimą, mašininio ir automatizuoto vertimo, kurie įėjo į vertimo praktiką kartu su informacinių technologijų raida, pakeitė vertimo pobūdį ir vertėjo darbą. Kaip matyti, XX amžiaus antroji pusė buvo paženklinta vertimo. Po Antrojo pasaulinio karo atsiradęs vertimo mokslas, kurio viena dalių yra vertimo teorija, siekė kuo tiksliau atsakyti į praktinius vertimo klausimus, apibrėžti vertimo mokslo sąvokas ir pasiūlyti vertėjams naudingą vertimo metodologiją. Daug medžiagos vertimo teorijai teikė vertėjai, nuo seniausių laikų siekę apibendrinti savo patirtį, pagrįsti priimtus vertimo sprendimus arba apginti savo reputaciją nuo kitaip jų vertimus vertinusių priešininkų. Vertėjai praktikai, kaip rašo Antoine’as Bermanas, dažniausia nelinksta kalbėti apie vertimo teoriją, bet akcentuoja intuiciją, meniškumą, nors nuo pat vertimo pradžios garsiausi Europos vertėjai aprašė vertimo sunkumus ir ieškojo teorinių paaiškinimų, kaip reikėtų versti.1 Visų epochų žymiausių vertėjų, pavyzdžiui, Cicerono, Horacijaus, šv. Jeronimo, Lutherio, Dolet, Tytlerio ir kitų, pastabos, laiškai, esė ir traktatai apie vertimą atskleidžia siekį analizuoti vertimo problemas, spręsti šimtmečiais neišspręstą pažodinio ir laisvojo vertimo dilemą. Taigi vertimo mokslas neatsirado savaime, jis kilo iš sukauptų vertimo įžvalgų ir neretai iš skaudžios vertėjų patirties. Vertimo teorija, kaip vertimo mokslo dalis, eina išvien su vertimo praktika ir nagrinėja universalius vertimo klausimus.

1 Les traducteurs n’aiment généralement guère parler « théorie ». Ils se conçoivent comme des intuitifs et des artisans. Et pourtant, dès le début de la tradition occidentale, l’activité traduisante s’est accompagnée d’un discours-sur-la-traduction. (Berman, 1989, p. 672; bibliografiniai cituojamo straipsnio duomenys pateikti skyriuje „Hermeneutinis požiūris į vertimą“).

Vadovėlyje, skirtame vertimo studijų, filologijos ir kultūrų studijų bakalauro ir magistrantūros studentams bei vertėjams, pristatomos įvairios vertimo teorijos nuo jų atsiradimo iki šių dienų. Jos sudaro teorinę vertimo paradigmą, kurios posūkius ir vingius lemia vertimo teorijų kūrėjų istorinės, politinės, kultūrinės, kalbinės ir vertimo patirtys, visuomenės, kuriai priklauso vertimo teoretikas, filosofinės nuostatos, vertimo praktikos ypatumai, tam tikro laikotarpio vienos ar kitos mokslo srities įtaka vertimui ir daug kitų veiksnių. Atsižvelgus į sparčią vertimo mokslo raidą, metodologinių nuostatų kaitą, vadovėlyje siekiama aptarti kuo įvairesnes vertimo teorijas ir jų prieštaravimus: deskriptyvinių vertimo teorijų ginčą su preskriptyvinėmis, literatūrinio požiūrio į vertimą šalininkų prieštaravimą lingvistinei vertimo sampratai, hermeneutinio požiūrio atstovų nusistatymą prieš lingvistinį linijinį vertimą, naujų vertimo teorijų nepasitenkinimą tradicinėms vertimo teorijoms ir kt. Nuolatinis vertimo teorijų dialogas skatino naujų požiūrių ir teorijų atsiradimą, kiekybiškai išplėtė ir kokybiškai pakeitė teorinę vertimo paradigmą, apie kurią rašoma vadovėlyje „Teorinės vertimo paradigmos raida ir dabartis“.

Siekiant nuosekliai aptarti vertimo teorijų raidą, pirmame skyriuje aprašomos vertimo mokslo atsiradimo priežastys ir sąlygos, lėmusios ankstyvųjų vertimo teorijų, pavyzdžiui, dinaminio ekvivalentiškumo, arba semantinės vertimo teorijos, ir struktūrine lingvistika grįstų vertimo teorijų atsiradimą. Apie šių teorijų tobulesnio vertimo paiešką, vertimo metodologiją ir situacinį vertimą aptariame antrame, trečiame ir ketvirtame skyriuose.

Užsitęsus struktūrinės lingvistikos vertimo teorijų hegemonijai, interpretacinė vertimo teorija pažėrė nemažai kritikos ankstyvosioms lingvistinėms teorijoms ir pasiūlė kitokią teorinę ir metodologinę vertimo prieigą. Apie tai rašoma penktame vadovėlio skyriuje.

Vystantis ir populiarėjant komunikacijos mokslui ir sociolingvistikai, vertimo mokslas neliko abejingas naujovėms. Iš komunikacijos mokslo, sociolingvistikos ir vertimo mokslo sąsajų atsirado komunikacinė vertino teorija ir sociolingvistinė vertimo teorija. Ką nauja sociolingvistinė vertimo teorija įnešė į lingvistinį vertimo reiškinių traktavimą, kuo komunikacinė vertimo teorija skyrėsi nuo ankstesniųjų semantinių vertimo teorijų ir kokios kritikos ji sulaukė iš oponentų, rašoma šeštame ir septintame skyriuose.

Aštuntame vadovėlio skyriuje pristatomos polisisteminė ir sociosemiotinė vertimo normų teorijos, papildžiusios kintančią teorinę vertimo paradigmą naujomis metodologinėmis įžvalgomis ir įvedusios polisistemos ir socialinės normos konceptus.

Dideliu teorinės vertimo paradigmos posūkiu galima laikyti atsigręžimą į kultūros reiškinius. Ėmus žvelgti į vertimą kaip į kultūrų dialogą ir tarpkultūrinę komunikaciją, vertimo teorijoje pradėta dažniau diskutuoti apie teksto supratimą ir interpretaciją, apie vertimo recepciją naujoje kultūrinėje aplinkoje. Laikydamosi skirtingų teorinių nuostatų, vertimą, kaip tarpkultūrinį ir tarpsisteminį dialogą, aptarė ne viena vertimo teorija: šio vadovėlio devintame skyriuje nagrinėjama skopos vertimo teorija, padariusi perversmą XX amžiaus vertimo moksle ir atsisakiusi „nurodymų iš originalo“, dešimtame skyriuje aptariama hermeneutinio požiūrio į vertimą kryptis ir jos atstovų dėmesys supratimo ir interpretacijos procesui, vienuoliktame skyriuje – semiotinis požiūris į vertimo reiškinius

Vystantis technologijoms, didėjant jų vaidmeniui įvairiose mokslo srityse, vertimo mokslas taip pat neliko pažangiųjų technologijų nuošalyje. Kuo vertimo teorijai naudinga tekstynų lingvistika, lygiagrečiųjų ir lyginamųjų tekstynų analizė ir kokius reikalingus duomenis vertėjui teikia tekstynų lingvistikos tyrimų rezultatai, nagrinėjama dvyliktame vadovėlio skyriuje. Tiesa, šiuolaikinė skaitmeninė vertimo mokslo paradigma talpina ir lokalizacijos teoriją. Lokalizacijos, kaip tarpdalykinio reiškinio ir proceso, teorija šiame vadovėlyje nenagrinėjama, nes ji išsamiai aprašyta neseniai, 2022 metais išleisto Kauno technologijos universiteto autorių vadovėlio „Vertimas, tekstas, technologijos“ skyriuje „Lokalizacija ir vertimas“.2 Šiame skyriuje nuosekliai aprašoma termino lokalizacija kilmė, jo samprata Lietuvos ir kitų šalių lokalizacijos tyrėjų darbuose, lokalizacijos ir vertimo santykio problema, komunikacinė ir sociologinė lokalizacijos samprata ir kt.

Šio vadovėlio vertimo teorijų apžvalga baigiama 1918–2023 metų Lietuvos teorinės vertimo paradigmos aptarimu. Lietuvos vertimo mokslui skirtame tryliktame skyriuje analizuojama daugiau kaip šimtą metų apimanti lietuvių teorinės vertimo paradigmos raida: pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos kultūros veikėjų, lingvistų ir vertėjų diskusijos apie vertimą bei teorinės vertimo minties užuomazgos, sovietinio laikotarpio Lietuvos teoriniai vertimo klausimai ir svarbiausi teoriniai vertimo darbai bei teorinės vertimo paradigmos ypatumai atkurtoje Lietuvos valstybėje nuo 1990 metų iki šių dienų.

Kiekviename vadovėlio skyriuje pristatomi žymiausi vertimo teorijų kūrėjai, jų veikalai, aptariamos svarbiausios teorinės įžvalgos ir teorijų kritika. Aprašant vertimo teorijas pateikiama nemažai informacijos originalo kalba išnašose. Tai leidžia studentams

2 Kasperė, Maumevičienė, Mikelionienė, Motiejūnienė, Venckienė, 2022, p. 107–154. Bibliografiniai leidinio duomenys pateikti tryliktame šio vadovėlio skyriuje.

papildomai susipažinti su moksliniais šaltiniais, teoretikų mintimis studijuojama svetima kalba ir vertimo teorijų atstovų vartojama vertimo mokslo terminija. Be to, siekiant atskleisti vertimo teorijos ir praktikos vienovę, skyriuose analizuojama nemažai praktinių vertimo pavyzdžių. Vadovėlio skyrių pabaigoje siūlomi savitikros klausimai ir praktinės užduotys žinioms įtvirtinti ir kritiniam požiūriui į vertimo reiškinius formuoti. Savitikros klausimuose ir užduotyse siūloma kritiškai pažvelgti į vertimo teorijas, jas lyginti tarpusavyje, nurodyti, ką nauja kiekviena teorija įnešė į teorinę vertimo paradigmą, aptarti praktinio teorijų taikymo galimybes ir teoriškai vertinti pateiktus vertimo pavyzdžius. Kiekvieno skyriaus pabaigoje vadovėlio skaitytojai ras su tema susijusios mokslinės literatūros ir šalinių sąrašus. Vertimo teorijų vadovėlyje aprašomos ankstyvosios ir dabartinės vertimo teorijos, tačiau jų sąrašas toli gražu nėra baigtinis. Vystantis vertimo mokslui, daugėja įvairių teorinių vertimo prieigų, todėl šiuolaikiniame pasaulyje negalima kalbėti apie bendrus teorinius vertimo pagrindus. Keisdamasi kartu su visuomenės raida, dabartinė teorinė vertimo paradigma vėl žada naujų posūkių ir atradimų. Apie tai nagrinėsime kituose vadovėliuose ir mokslo darbuose.

Šio vadovėlio autorė nuoširdžiai dėkoja recenzentėms prof. dr. Daliai Kuizinienei, doc. dr. Carmen Caro Dugo ir doc. dr., vyresniajai mokslo darbuotojai Rasuolei Vladarskienei už vertingas pastabas ir pasiūlymus.

1. VERTIMO MOKSLO IŠTAKOS IR ATSIRADIMO SĄLYGOS

Vertimo praktika siekia tūkstantmečius, bet vertimo mokslas atsirado po Antrojo pasaulinio karo. Pirmuoju rašto vertimu laikomas apie 2000 m. pr. Kristų iš šumerų kalbos į hetitų kalbą išverstas ir ant molinių lentelių užrašytas babiloniečių ir asirų epas „Gilgamešas“. Tai patvirtintas vertėjų raštu veiklos įrodymas, tačiau panašių atvejų galėjo būti ne vienas.

Nuo pirmųjų vertimų vertėjus domino praktiniai vertimo klausimai, kuriuos jie sprendė individualiai ir tardamiesi su bendraminčiais, diskutuodami vertimo mokyklose ir nagrinėdami vertimų pratarmėse, traktatuose, esė, laiškuose amžininkams ir kitur. Išlikusios vertėjų įžvalgos apie vertimą atskleidžia, kas buvo aktualu vieno ar kito laikotarpio vertėjams ir kaip vystėsi vertimo mintis Europoje ir pasaulyje, kol pagaliau vertimo tiesų paieška atvedė į vertimo mokslą, kurio viena dalių – vertimo teorija. Žymiausių vertėjų ir mąstytojų įžvalgas apie vertimą būtų galima laikyti „statybine medžiaga“, be kurios sunku įsivaizduoti XX a. vertimo mokslo „pastatą“. Dabar, praėjus daug laiko, tikslinga iš naujo pažvelgti į ankstesniųjų amžių vertėjų darbus ir aptarti, kuo jie prisidėjo prie teorinės vertimo minties atsiradimo.

1.1. Vertimo minties raida Antikoje ir Viduramžiais

Vertimas raštu suklestėjo Antikoje. Perėmę turtingą senovės graikų kultūrinį palikimą, romėnai norėjo sukurti panašią kultūrą, tad aktyviai vertė, mėgdžiojo graikų kūrinius ir kopijavo jų žanrinius ypatumus. Tiesa, patys graikai, kaip teigia tyrėja Audronė Kučinskienė, niekada moksliškai nesidomėjo vertimo klausimais,3 todėl svarbiausios Antikos vertėjų

3 Kučinskienė, 2012, p. 95.

įžvalgos priklauso romėnams. Nors Antikos vertėjai ir mąstytojai, pavyzdžiui, Kvintilianas, Plinijus Jaunesnysis, Aulas Gelijus ir kiti „paliko mums vos po vieną neišplėtotą pasisakymą apie vertimą, nepakylantį iki „teorijos“ lygmens“,4 tačiau Ciceronas ir Horacijus atskleidė vertimo reiškinį ir su juo susijusius probleminius klausimus.

Pasak Kučinskienės, Romos respublikos laikais gyvenęs Ciceronas mums paliko vertingiausias įžvalgas apie vertimą:

<...> Ciceronas nei joks kitas romėnų autorius neparašė teorinio veikalo apie vertimą. Duomenų apie Cicerono požiūrį į vertimo paskirtį, svarbą, tikslumą ir kitus klausimus turime ieškoti po kruopelę įvairiuose veikaluose. Svarbiausias šaltinis – Cicerono filosofinių traktatų įžangos, kuriose autorius formuluoja pradėto darbo tikslus ir sumanymą. Dažnai jis gina savo, kaip vertėjo, teisę ir principus, įrodinėja savo veikalo reikšmę, atsakydamas į kritikų argumentus.5

Minėtų įžvalgų, kaip rašo Kučinskienė, randama veikalų „Apie gėrio ir blogio ribas“ (lot. De finibus bonorum et malorum), „Apie dievų prigimtį“ (lot. De natura deorum), „Akademikų mokymo“ (lot. Academica) įžangose ir trumpame retorikos traktate „Apie geriausią oratorių“ (lot. De optimo genere oratorum), „kuris tikriausiai buvo parašytas kaip įžanga Demosteno ir Aischino kalbų vertimams.“6

Tiek Ciceronas, tiek Horacijus ir, žinoma, daugelis kitų romėnų vertėjų pirmiausia

kėlė laisvojo ir pažodinio vertimo dilemą, svarstė, kuris iš šių būdų laikytinas tinkamesniu. Štai „Poezijos mene“ (lot. Ars poetica) Horacijus rašė: <...> Ir nebandysi aklai pamėgdžioti žodis į žodį,

Siekdamas būti tikslus <...>7

Antikoje iškilusi laisvojo ir pažodinio vertimo dilema buvo nagrinėjama ir toliau, vystantis Europos vertimo minčiai (Viduramžiais, Renesanse, Klasicizme ir kt. laikotarpiais)

iki pat vertimo mokslo atsiradimo. Ne vienas tyrėjas pastebi, kad Ciceronui būdinga tikslaus vertimo idėja, tikslių atitikmenų paieška, tačiau jis pasisako prieš pažodinį vertimą ir

4 Kučinskienė, 2012, p. 96.

5 Kučinskienė, 2012, p. 98.

6 Kučinskienė, 2012, p. 98–99.

7 Jaskelevičiūtė, 2017, p. 249.

Vertimo mokslo ištakos ir atsiradimo sąlygos | 11

kritikuoja neišprususius vertėjus (lot. interpretes indiserti), galinčius „versti tik pažodžiui: nec tamen exprimi verbum e verbo necesse erit, ut interpretes indiserti solent [...] (Fin. III. 15).“8

Aptardamas vertimų laisvumą ir pažodiškumą, Ciceronas pabrėžia vertimo teksto retorinį paveikumą. Jo siekdamas „jis nebijo pavartoti žodžio neįprasta reikšme arba du žodžius vietoj vieno originale, ar prireikus sukurti naują žodį, ko galbūt nesiryžtų daryti neišprusę vertėjai (interpretes indiserti), neturintys pakankamų iškalbos mokslo pagrindų ir įgūdžių.“9

Ką reiškė Antikoje būti geru vertėju? Gerą vertėją Ciceronas supranta kaip originalų kūrėją, įnešantį į tekstą kažką savita:

Lengva išversti mintis, ir tai padaryčiau, jei nenorėčiau verčiau būti savitas. Kas gi čia sunkaus tą patį kone tais pačiais žodžiais persakyti?“ (De leg., II.17).10

Vienintelė ir pakankama sąlyga būti geru vertėju – „būti geru oratoriumi, t. y. turėti visapusišką išsilavinimą (kokio iš oratoriaus reikalauja pats Ciceronas), išlavintą kalbos pojūtį ir skonį, gerus iškalbos įgūdžius“.11 Nors didieji Antikos mąstytojai ir vertėjai kėlė nemažai klausimų, diskutavo apie vertimą ir svarstė, kaip geriausia versti, praktinėje vertėjų veikloje vyravo pažodiniai vertimai.

„Ciceronas, be jokios abejonės, yra ryškiausia ir įtakingiausia šios srities figūra Antikos literatūroje iki pat pirmųjų krikščionių autorių, tokių kaip Augustinas ir Hieronimas, kuriems vertimo praktika ir teorija atsivėrė nauju aktualumu dėl poreikio versti Šventąjį Raštą ir Bažnyčios Tėvų veikalus į lotynų kalbą. Ne veltui Hieronimas, ieškodamas atsakymų savo paties vertimams ir polemikai su oponentais, atsigręžia kaip tik į Ciceroną, cituodamas ir permąstydamas jo teiginius.“12

Vienu garsiausių krikščioniškosios Europos vertėjų laikytinas šv. Jeronimas arba Euzebijus Sofronijus Jeronimas (Eusebius Sophronius Hieronymus). IV–V m. e. a. jis išvertė

Bibliją iš hebrajų kalbos į lotynų kalbą. Jo verstas Senasis Testamentas pasirodė 394 metais.

8 Kučinskienė, 2012, p. 105.

9 Kučinskienė, 2012, p. 108.

10 Kučinskienė, 2012, p. 106.

11 Kučinskienė, 2012, p. 110.

12 Kučinskienė, 2012, p. 96. Citatoje minimas Hieronimas yra Jeronimas arba šv. Jeronimas, kurio vardu pavadinta rugsėjo 30 d. minima tarptautinė vertėjų diena. Kadangi lietuvių kalboje yra įsitvirtinęs šv. Jeronimo vardas, tai vadovėlyje jis vadinamas šiuo vardu.

| Vertimo mokslo ištakos ir atsiradimo sąlygos

Šv. Jeronimo Biblijos vertimas „Vulgata“ (lot. Biblia sacra juxta vulgatae editionis, liet. Šventoji Biblija pagal visuotinai pripažintą leidimą) tapo pavyzdžiu ne tik savo laikmečio, bet ir vėlesnių epochų vertėjams. Savaime suprantama, kad mums galėtų kilti klausimas, kuo svarbus šv. Jeronimo vertimas ir kuo jis skyrėsi nuo ankstesnių Antikos vertimų?

Ieškodami atsakymo pirmiausia prisiminkime, kad šv. Jeronimo gyvenamuoju laikotarpiu vyravo pažodiniai vertimai, kurių pavyzdžiu galėtų būti III a. pr. Kristų Senojo Testamento vertimas iš hebrajų į graikų kalbą „Septuaginta“, kurį, kaip pasakojama, vertė septyniasdešimt du vertėjai, Aleksandrijoje, Egipto diasporoje gyvenę helenizuoti žydai, kurių vertimą rėmė Egipto karalius Ptolemėjus Filadelfas (285–247 m. pr. Kr.).13 „Septuagintos“ ir kitų pažodinių vertimų kontekste šv. Jeronimo Senojo Testamento vertimas pagal prasmę buvo išties naujoviškas, todėl sulaukė amžininkų kritikos. Pastarieji laikėsi nuomonės, kad negalima nutolti nuo Biblijos žodžių, taigi, palaikė įsisenėjusią pažodinio vertimo tradiciją. Atsidūręs nepalankioje situacijoje šv. Jeronimas nusprendė „pagrįsti savo praktinį vertėjo darbą ir apginti savo Senojo Testamento vertimą „pagal hebrajišką tiesą“. Šiuos teorinius svarstymus Jeronimas 395 m. išdėstė 57-ajame laiške Pamachijui „Apie geriausią vertimo būdą“ (lot. De optimo genere interpretandi).“14 Pasak Simonos Jaskelevičiūtės, Pamachijus buvo „Jeronimo amžininkas ir draugas, romėnų senatorius, kilęs iš garsios patricijų Furijų giminės (lot. gens Furii)“, ir turėjęs aukštą visuomeninį statusą, įtaką ir autoritetą, galėjusius „pasitarnauti įtvirtinant Jeronimo kaip krikščionių rašytojo ir vertėjo autoritetą“.15

Pirmojo Vakarų pasaulyje žinomame traktato, skirto vertimo problemoms nagrinėti, penktame skirsnyje šv. Jeronimas suformulavo pagrindinę, iki šiol cituojamą vertimo nuostatą Non verbum e verbo, sed sensum exprimere de sensu (Ep. LVII.5.2-5): „Aš ne tik pripažįstu, bet [ir] atvirai skelbiu, kad vertimuose iš graikų kalbos (išskyrus Šventąjį Raštą, kur ir žodžių tvarka yra slėpinys) perteikiu ne žodį pažodžiui, o prasmę – prasme.“16 Šiuo sakiniu šv. Jeronimas atsakė į Antikoje svarstytą pažodinio ir laisvojo vertimo klausimą. Norėdamas pagrįsti vertimą pagal prasmę šv. Jeronimas pateikė daug pažodinį vertimą neigiančių argumentų, pavyzdžiui:

13 Petravičius, https://www.llvs.lt/vertimo-kritika/263

14 Jaskelevičiūtė, 2017, p. 241.

15 Jaskelevičiūtė, 2017, p. 241, 243.

16 Jaskelevičiūtė, 2017, p. 248; čia ir kitur cituojami šv. Jeronimo 57-ojo laiško Pamachijui „Apie geriausią vertimo būdą“ žodžiai versti Simonos Jaskelevičiūtės.

Vertimo mokslo ištakos ir atsiradimo sąlygos | 13

Jei verčiu pažodžiui, skamba nevykusiai; jei esu priverstas kažką pakeisti žodžių tvarkoje [ar] pasakyme, atrodo, jog [aš] nutolau nuo vertėjo pareigų. <...> O jeigu kam nors atrodo, kad kalbos grakštumas nenukenčia verčiant, tegul pažodžiui išverčia Homerą į lotynų [kalbą] (dar daugiau pasakysiu), tegul jį išverčia savo kalbos proza, [žodžių] tvarka atrodys juokinga, o pats iškalbingiausias poetas –vos prakalbantis.17

Garsiajame traktate apie vertimą šv. Jeronimas negailėjo kritikos amžininkų vertimams, kuriems „rūpėjo raides ir skiemenis medžioti“18, ypač pažodiniu vertimu garsėjusiai „Septuagintai“. Nagrinėdamas šį vertimą šv. Jeronimas atskleidžia ir daugiau jo trūkumų: „Ilgai užtruktų dabar aiškinti, kiek Septuaginta pridėjo, kiek praleido“.19

Nors 57-ajame laiške Pamachijui „Apie geriausią vertimo būdą“ šv. Jeronimas argumentuotai įrodė vertimo pagal prasmę būtinumą, pats neišvengė vertimo klaidų. Viena žinomiausių šv. Jeronimo klaidų yra raguotas Mozės veidas. Versdamas Senąjį Testamentą „vertėjas supainiojo hebrajų žodžius keren „raguotas“ ir karan „spindintis“, taip atsirado facies Mosi cornuta „raguotas Mozės veidas“, nors kalba eina apie spindintį Mozės veidą (Iš 34, 29–35). Gerai žinoma, kad ši klaida toliau gyveno savo atskirą gyvenimą, ir Mozė daugelyje kūrinių, pvz., Michelangelo skulptūroje, vaizduojamas su ragais.“20 Raguotą Mozę galima pamatyti ir Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje. Šią skulptūrą XVIII a. pabaigoje sukūrė skulptorius italas Tomas Rigis. Žinoma, nepaisant vieno kito netikslumo, šv. Jeronimas atvėrė kelią vertimams pagal prasmę. Turint omenyje tai, kad kiekvienas vertėjas rizikuoja „tarnauti dviem ponams ir tuo pat metu juos išduoti“21, vertėjo apsirikimas, viena vertus, yra žmogiškas, kita vertus, veda į geresnio vertimo paiešką. Dabartiniuose Senojo Testamento vertimuose klaida ištaisyta, ir Mozė nuo Sinajaus kalno nužengia spindinčiu veidu: „iš jo veido dėl pašnekesio su Viešpačiu ėjo spinduliai.“22

17 Jaskelevičiūtė, 2017, p. 250.

18 Jaskelevičiūtė, 2017, p. 252.

19 Jaskelevičiūtė, 2017, p. 258.

20 Gavėnavičienė, 2014, p. 30.

21 Ricœur, 2010, p. 31.

22 Šventasis Raštas, Senasis Testamentas, 1990, 34, 30–31.

| Vertimo mokslo ištakos ir atsiradimo sąlygos

Atėjus Viduramžiams, vėl kilo pažodinio ir laisvojo vertimo kova. Nors ši epocha, kaip rašo Giovannis Dotolis, ilgai buvo vadinta „tamsiaisiais amžiais“, būtent Viduramžiais parašyta daug mokslo veikalų, suklestėjo mokslinių tekstų vertimas. 23 Šioje epochoje, be mokslinių tekstų, buvo verčiami religijos, filosofijos ir literatūros tekstai. Mokslinių tekstų vertimo srityje daugiausia nuveikė garsioji Toledo vertimo mokykla (isp. Escuela de Traductores de Toledo), veikusi maždaug 150 metų. Apie 1135 metus įsteigta Ispanijoje, Toledo arkivyskupo Raimundo iš Toledo dvare, vertimo mokykla gyvavo iki 1284 metų ir veikė ne tik Tolede, bet ir visame Pirėnų pusiasalyje, tuometinėje Sicilijoje ir Italijoje. Tai pirmoji žymiausia ir plačiai paplitusi Europos vertimo veikla, supažindinusi krikščioniškąją Europą su garsiais arabų medicinos, algebros, astronomijos, fizikos, alchemijos, matematikos ir kitų mokslo sričių darbais ir, kaip teigia Dotolis, naujai išvertusi Aristotelio tekstus iš originalų graikų kalba.24 XII–XIII amžiais daugiausia buvo verčiama iš arabų kalbos į lotynų, katalonų ir Kastilijos ispanų kalbą, vyko diskusijos vertimo klausimais, buvo skaitomos paskaitos, tad šio laikotarpio vertėjai suvaidino svarbų vaidmenį vertimo praktikoje ir vystant teorinę vertimo mintį Europoje. Vienu žymiausiu Viduramžių mokslinių tekstų vertėju daugelis vertimo tyrėjų laiko Gerardą iš Kremonos (1114–1187)25, išvertusį bene 74 veikalus:

Klaudijaus Ptolemajaus Almagestą, Avicenos Medicinos kanoną, Chorizmio algebros vadovėlį ir daug kitų. Gaila, kad Gerardas iš Kremonos nepaliko jokių vertimo įžvalgų apie savo darbą vertimų pratarmėje, įžanginiame žodyje ar kitur,26 tačiau jo gausūs vertimai leidžia įvertinti anuometinės vertimo veiklos tradicijas. Versdamas skirtingų mokslo sričių veikalus Gerardas iš Kremonos, kaip ir kiti vertėjai, neišvengė klaidų ir pažodiškumo. Tyrėja Danielle’ė Jacquart teigia, kad versdamas medicinos tekstus Gerardas iš Kremonos verčia kiekvieną žodį, kaip parašyta originale, todėl pažodinio vertimo trūkumai yra akivaizdūs.27 Be leksinio pažodiškumo Jacquart mini klaidingai interpretuotas metaforas, pažodžiui perkeltas vertimo kalbai nebūdingas sintaksines struktūras ir kitas gramatines ypatybes. Nepai-

23 Dotoli, 2010, p. 55.

24 Dotoli, 2010, p. 53.

25 Guidère, 2016, p. 23; Dotoli, 2010, p. 53; Černiuvienė, 2013, p. 42; Jacquart, 1989, p. 109.

26 Gérard de Crémone ne livre dans aucune préface ou mention liminaire de renseignements sur sa façon de travailler (Jacquart, 1989, p. 110).

27 <...> Gérard de Crémone < ...> traduit chaque mot dans l’ordre offert par l’original. Les inconvénients d’une telle littéralité sont évidents. (Jacquart, 1989, p. 110).

Vertimo mokslo ištakos ir atsiradimo sąlygos | 15

sant įsitvirtinusios pažodinio vertimo praktikos, Toledo vertimo veikla nutiesė tiltus į arabų pasaulio mokslo paveldą, padėjo Europai įveikti mokslo atsilikimą, supažindino su reikšmingais Antikos darbais (pavyzdžiui, Aristototelio veikalais) ir atskleidė svarbų vertimo vaidmenį vystant įvairias mokslo sritis.

Nederėtų pamiršti ir IX a. pabaigos anglosaksų karaliaus Alfredo Didžiojo (848–899), kuris valdydamas Karalystę rūpinosi Anglijos kultūra ir buvo įsteigęs vertimo mokyklą. Pasak Raimondos Ragauskienės, jis „stengėsi įtvirtinti ir plėsti raštiją anglosaksų kalba. Pats ar padedamas lotynistų karalius išvertė į senąją anglų kalbą istoriko ir teologo Pauliaus Orozijaus (354–430) kūrinį „Veikalas prieš pagonis“ (Historia adverus paganus)“.28 Karaliaus

Alfredo Didžiojo įsteigta vertimo mokykla veikė neilgai, bet suvaidino svarbų vaidmenį kultūriniame gyvenime.

Antikoje ir Viduramžiais buvo verčiama išties daug, todėl remdamiesi gausia empirine vertimo praktika vertėjai iškėlė nemažai aktualių ir universalių vertimo problemų. Štai, tarkime, italų poetas Dante Alighieri (1265–1321) keturių dalių filosofiniame traktate „Puota“ (it. Il Convivio), parašytame 1308 metais, aptarė poezijos kūrinių vertimą ir teigė, kad poezijos neįmanoma išversti nesuardžius skambesio ir harmonijos. Šios mintys skatino svarstyti eiliuotų kūrinių vertimo klausimus ir ieškoti sprendimų. Žinoma, ne visos

Antikos ir Viduramžių vertėjų įžvalgos išliko iki šių dienų. Vadovėlyje aptariame svarbiausius kiekvienos epochos vertimo faktus ir žymiausių vertėjų mintis, turėjusias įtakos teorinei vertimo minčiai atsirasti.

1.2. Renesanso ir Klasicizmo laikotarpių vertimo mintis

Vertimo suklestėjimo laikotarpiu galėtume laikyti Renesansą, kai XV a. viduryje, Vakarų Europoje pradėtos spausdinti knygos ir padaugėjo vertimų. „Išradus spaustuvę knygos atpinga, tačiau ne vien dėl to atsiranda vadinamasis naujas skaitytojas: tuo metu Europoje žmonės jau nebemoka hebrajų, graikų ar lotynų kalbų (nors mokslo ir diplomatijos kalba kurį laiką lotynų kalba išliko), ir nors Renesanso pradžioje vyravo vertimai

28 Ragauskienė, 2023, p. 9.

į lotynų kalbą, gana greitai vertėjai pradėjo versti į anglų, prancūzų, italų ir kitas naująsias Europos kalbas.“29 Vienu garsiausių Renesanso vertėju laikytinas protestantiškosios reformacijos pradininkas Martinas Lutheris (Martin Luther, 1483–1546), 1534 metais išvertęs Bibliją į vokiečių kalbą. Prisiminkime, kad anuomet dar buvo diskutuojama, ar apskritai galima versti Bibliją į naująsias nacionalines kalbas ir ar tai nėra šventvagystė. Lutheris puikiai suprato nacionalinės šnekamosios kalbos svarbą skelbiant Dievo žodį žmonėms artima kalba ir siekė tobulinti vokiečių kalbą, didinti jos raiškos išgales. Jis rašė: „Nedera lotyniškų raidžių klausti, kaip reikia kalbėti, o dera klausti namų šeimininkę, gatvės vaikus, paprastą žmogų prekymetyje ir žiūrėti jiems į burną, kaip kalba“.30 Kūrybiškai vartodamas vokiečių kalbą Lutheris išvertė Bibliją ir prisidėjo prie literatūrinės vokiečių kalbos raidos. Pasak Giedriaus Saulyčio, savo pastabas apie vertimą Lutheris išdėstė „Atvirame laiške apie vertimą“ (vok. Ein Sendbrief vom Dolmetschen, 1530) ir „Psalmių įvaduose ir vertimo priežastyse“ (vok. Summarien über die Psalmen und Ursachen des Dolmetschens, 1531–1533).31 Lutheris teigė, kad „siekiant sklandaus biblinių tekstų vertimo, reikia laikytis trijų pagrindinių kriterijų. Pirma, ta pati mintis skirtingomis kalbomis išreiškiama visai kitais žodžiais, todėl prasminis ad sensus vertimas pranoksta pažodinį ad verbum. Antra, Biblijos vertėjas turi būti nuovokus teologas. Ir trečia – ne mažiau svarbios yra jo vidinės nuostatos.“32 Lutherio išsakytos mintys, ypač apie dėmesį savai kalbai, jos priemonių įprastinį vartojimą ir sėkmingą vertimą į gimtąją kalbą yra svarbios iki šių dienų.

Nors Renesanso epochoje buvo verčiama nemažai, ir nestigo talentingų vertėjų, vis dėlto vyravo pažodiniai ir sunkiai suprantami vertimai. Pažodinių vertimų įsigalėjimas vertė abejoti, ar apskritai įmanoma versti. Šias nuotaikas vaizdžiai atspindėjo Miguelio de Cervanteso Saavedros „Don Kichote“ pasakyti žodžiai: Bet, šiaip ar taip, esu tos nuomonės, kad vertimas iš vienos kalbos į kitą, jeigu tai ne vertimas iš graikų arba lotynų kalbų, visų kalbų karalienių, – tai nelyginant flamandų kilimo išvirkščioji pusė: figūros, kas be ko, matyti, tačiau gausybė gijų gožia jų apribus, nebėra nei ryškumo, nei tų spalvų, kuriomis gėrimės žiūrėdami iš

29 Černiuvienė, 2013, p. 45.

30 Pikčilingis, 1971, p. 8.

31 Saulytis, 2018, https://www.zurnalasmetai.lt/?p=3135

32 Saulytis, 2018, https://www.zurnalasmetai.lt/?p=3135

Vertimo mokslo ištakos ir atsiradimo sąlygos | 17

gerosios pusės; be to, verčiant iš lengvų kalbų, neprireikia nei išmonės, nei žodingumo, kaip neprireikia to nei perrašinėtojui, nei nurašinėtojui.

Aš anaiptol nesakau, jog manytis vertimu nepagirtina: esti amatų kur kas menkesnių, ir vis dėlto mes jais nesibodime, nors jie ir duoda mažiau naudos.33

Vyraujant pažodiniams vertimams, Renesanso vertėjai ėmė ieškoti atsakymų, kaip būtų galima gerai versti į kitą kalbą. Vienas jų – žymus vertėjas, humanistas ir spaustuvininkas Étienne’as Dolet (Étienne Dolet, 1509–1546), 1540 metais išleidęs veikalą, kurio sutrumpintas pavadinimas yra „Kaip gerai versti iš vienos kalbos į kitą“ (pranc. La manière de bien traduire d’une langue en autre : davantage de la Ponctuation de la Langue Française : plus des accents d’icelle). Šis darbas, kaip rašo Dotolis, sulaukė didelio pasisekimo ir netrukus buvo perleistas net tris kartus: 1541, 1542 ir 1543 metais.34 Jo sėkmę greičiausia lėmė tai, kad Dolet mėgino atsakyti į aktualiausius savo laikmečio vertimo klausimus ir pasiūlyti, „kaip gerai versti iš vienos kalbos į kitą“. Pasak Dolet, siekiant gerai išversti, reikėtų laikytis penkių vertimo principų:

1. Visų pirma, svarbu, kad vertėjas suprastų teksto prasmę ir vertimo sritį. Tada neliks neaiškių vietų, ir net jei autoriaus tekstas bus keblus, vertėjas jį padarys lengvai suprantamą ir aiškų.

2. Vertėjas turi puikiai mokėti verčiamo autoriaus ir vertimo kalbas. Tada jis nenusižengs nė vienai iš kalbų ir jų nesumenkins.

3. Vertėjas turi vengti pažodiškumo. Kiekvienai kalbai būdingos tam tikros ypatybės, žodžiai, posakiai ir kt. Jeigu vertėjas jų nežino, jis kenkia verčiamam autoriui ir kalbai, į kurią verčia. Nenoriu nuslėpti vertėjų, verčiančių ne laisvai, o pasiduodančių vergijai, beprotybės. Kaip tikri kvailiai jie verčia eilutę eilute, posmą posmu. Darydami šią klaidą jie dažnai nutolsta nuo verčiamo autoriaus prasmės ir neperteikia nei vienos, nei kitos kalbos grožio ir tobulumo.35

33 De Servantesas Saavedra, 1997, p. 429–430.

34 C’est un vif succès immédiat. Trois éditions se succèdent, en 1541, 1542 et 1543. (Dotoli, 2010, p. 71).

35 Je ne veux taire ici la folie d’aucuns traducteurs lesquels au lieu de liberté, se soumettent à servitude. C’est à savoir qu’ils sont si sots qu’ils s’efforcent de rendre ligne pour ligne ou vers pour vers. Par laquelle erreur ils dépravent souvent le sens de l’auteur qu’ils traduisent et n’expriment la grâce et perfection de l’une et l’autre langue. (Dolet cituotas iš Dotoli, 2010, p. 71).

mokslo ištakos ir atsiradimo sąlygos

4. Vertėjas turi rinktis dažnai vartojamas kalbos formas ir vengti retų, iš vartosenos pasitraukusių žodžių.

5. Vertėjas turėtų rinktis tokius žodžius ir taip juos pateikti, kad jie skambėtų natūraliai. Žodžių tarpusavio ryšiai ir jungimas turėtų būti malonūs ne tik sielai, bet ir ausims, ir atskleisti kalbos skambesį.36

Kaip matyti, Dolet negaili kritikos Renesanso vertėjams. Jo vertimo principai anaiptol nepretenduoja į moksliškumą ir yra pateikti lengvai suprantama, paprasta kalba. Kiekvienas principas savaip aktualus ir šiais laikais, ypač ketvirtasis ir penktasis, kuriais implikuojamas kalbos priemonių vartojimas įprastu dažniu ir vertimas pagal fraziškumo principą.

Pasak Dotolio, Dolet principai atsirado reikiamu laiku ir padarė didelę įtaką amžininkams ir kitų epochų vertėjams.37 Visa bėda, kad tiek daug nuveikęs vertimo srityje, Dolet smarkiai nukentėjo dėl vertimo: sulaukęs 37 metų, 1546 m. rugpjūčio 3 d., Paryžiuje, Maubert’o aikštėje jis buvo gyvas sudegintas kartu su savo knygomis už netinkamai išverstą Platono sakinį, kuriuo tarsi suabejota sielos nemirtingumu.38 Pasisakęs prieš pažodinį vertimą, Dolet nukentėjo už laisvesnę sakinio interpretaciją, pridėjęs žodžius „rien du tout“!39

Dolet vertimo idėjomis ir principais sekė ne vienas Renesanso ir vėlesnių laikų vertėjas. Vienas jų – George’as Chapmanas (George Chapman,1559–1634), žymus Homero vertėjas. Laiške skaitytojams, parašytame Homero „Iliados“ vertimo pradžioje, jis išdėstė savo mintis apie vertimą. Pasak Chapmano, vertėjas turi:

1. Vengti pažodinio vertimo.

2. Stengtis suprasti originalo dvasią.

3. Vengti per laisvų vertimų ir gerai susipažinti su esančiais vertimais.40

36 Rien autre chose que l’observation des nombres oratoires: liaison et assemblement des dictions avec telle douceur que non seulement l’âme s’en contente mais aussi les oreilles en sont ravies et ne se fâchent jamais d’une telle harmonie de langage. (cituota iš Dotoli, 2010, p. 72).

37 Dotoli, 2010, p. 72.

38 Dotoli, 2010, p. 72–73.

39 Par quoi elle [la mort] ne peut rien sur toi, car tu n’es pas encore prêt à décéder ; et quand tu seras décédé, elle n’y pourra rien aussi, attendu que tu ne seras plus rien du tout. (Dolet vertimo ištrauka cituota iš Ballard, 1995, p. 117; pajuodinta šio vadovėlio autorės).

40 Bassnett, 2009, p. 80–81.

Vertimo mokslo ištakos ir atsiradimo sąlygos | 19

Chapmano vertimo principai atspindi kai kuriuos Dolet vertimo principus ir kartu įspėja vertėjus nesirinkti per laisvo vertimo. Kaip matome iš žymiausių vertėjų įžvalgų, ne vieną šimtmetį Europoje tęsėsi pažodinio ir laisvojo vertimo kova. Klasicizmo laikotarpio vertimai išsiskyrė laisvuoju vertimu. Juo buvo siekiama sukurti meniškai paveikų tekstą, ypač poezijos, ieškoti manieringų pasakymų ir estetiškai malonaus stiliaus, atitinkančio laikmečio kultūrinį skonį. Vyravo nuostata, kad vertimai turi patikti skaitytojui, būti estetiškai malonūs, todėl vertėjui buvo leista tobulinti originalus, parašyti tai, ko galbūt negebėjo parašyti autorius. „Taip buvo tobulinti Homeras, Servantesas, Šekspyras. <...> Anglų poetas Aleksandras Poupas (Pope, 1688–1744) taip išvertė Homero „Iliadą“ ir „Odisėją“, kad jo amžininkai, šaipydamiesi iš vieno tų vertimų, rašė: „Ponas Poupai, tai graži poema, bet nevadinkite jos Homero poema.“41 Laisvojo vertimo šalininku Prancūzijoje buvo Nicolas Perrot d’Ablancourt’as (Nicolas Perrot d’Ablancourt, 1606–1664), vertęs Tacitą ir kitų Antikos autorių tekstus. Apie savo vertimus jis yra sakęs: „Aš ne visada siekiu išreikšti autoriaus žodžius ir mintis. Mano tikslas – perteikti tą patį poveikį, kurį turėjo omenyje autorius, ir pritaikyti jį mūsų laikmečio skoniui.“42 Laikydamasis šios nuostatos jis laisvai vertė lotynų kalbos tekstus, išbraukdavo laikmečiui netikusias vietas ir pridėdavo, patobulindavo tai, ko autoriui nebuvo atėję į galvą parašyti. Kūriniai buvo adaptuojami pagal XVII amžiaus Prancūzijos Liudviko XIV laikų estetiką. Kaip teigia Gérard’as Ferreyrolles’is ir Delphine’a de Garidel, Klasicizmo vaizduojamuose menuose ir literatūroje, skirtingai nuo Baroko laikmečio, svarbiausia buvo estetika, proporcijos, taisyklių laikymasis ir simetrija, kurias budriai saugojo oficialiosios institucijos43, pavyzdžiui, Prancūzijos akademija (pranc. Académie française, 1634). Tie patys reikalavimai galiojo ir vertimams. Pasak vertimo tyrėjo Michelio Ballard’o, taikliausiai XVII a. Prancūzijos laisvąjį vertimą apibūdino Gilles’is Ménage’as kalbėdamas apie Nicolas

41 Armalytė, Pažūsis, 1990, p. 12.

42 Je ne cherche pas toujours à reproduire les mots de l’auteur, ni ses pensées. Mon objectif est d’obtenir le même effet que l’auteur avait en esprit et donc d’adapter l’effet selon le goût de notre temps. (Nicolas Perrot d´Ablancourt veikalas De la traduction (1709) cituotas iš Raková, 2014, p. 41).

43 Dans le domaine des arts comme dans celui des lettres, une unité esthétique prévaut, caractérisée par le sens de la proportion, de la régularité et de la symétrie – à la différence de l’esthétique baroque – et préservée par la vigilance d’institutions officielles < ...> (Ferreyrolles, De Garidel, 1998, p. 16).

Aurelija Leonavičienė