VDU „SESIJA“ Nr. 5

VDU ŽURNALAS

JUDESIAI

REDAKTORIŲ ŽODIS

Judesių yra įvairiausių.

Juos galima skirstyti pagal tai, kas juda, pvz., kūnas, mintis, dvasia, arba pagal tai, kurioje srityje judama – fiziniame pasaulyje, darbuose, kultūroje, mene, sporte ir taip toliau per visas tikrovės sritis. Šiame „Sesijos“ mumeryje ir metame žvilgsnį į vieno kito judesio vieną kitą aspektą.

Kodėl tai svarbu? Vienas galimas paaiškinimas toks.

Pradėkime nuo menų. Vieni menai artimiau susiję su erdve (architektūra, skultūra, tapyba), kiti vaizduoja laiko sąlygojamus reiškinius ir patys skleidžiasi laike (muzika, poezija, teatras, šokis, kinas).

Būtent su laiku kaip tik ir yra glaudžiai susijęs kone kiekvienas judesys – susijęs ne tik su tolygiuoju fizikiniu laiku, kurį matuoja laikrodis, bet ir su fenomenaliuoju, kurį išgyvename ir patiriame, kai veikiame ir santykiaujame su aplinka.

Kaip savo Estetikoje apie fenomenalųjį laiką rašė buvęs mūsų universiteto dėstytojas, ano meto žymiausias Lietuvos filosofas Vosylius Sezemanas (1884-1963), tai „konkretus laikas, kuriame vyksta mūsų gyvenimas ir mūsų suvokiami fiziniai ir psichiniai reiškiniai, tas laikas, kur dabarties taškas nuolat juda, toldamas nuo praeities ir verždamasis į ateitį, kur kiekvienu momentu kažkas arba prasideda (užsimezga), arba tebesitęsia, arba užsibaigia. Formuoti (organizuoti) laiką – tai reiškia įvesti jame telpančius įvykius (reiškinius) į tam tikrą tvarkingą, dažniausiai ritmingą schemą“. Štai ir ima ryškėti, kodėl mūsų žurnalo tema svarbi: ji liečia gyvenimą ir bent dvi jo daugelį žmonių, ne vien V. Sezemaną, dominusias sritis – meną ir sportą. Mes, studentai ir dėstytojai, privalome stengtis gerai organizuoti savo laiką ir juose

telpančius judesius (kuriuos V. Sezemanas vadina „įvykiais“ arba „reiškiniais“). Taip pat turime kuo geriau suprasti judesius mus asmeniškai ypač intriguojančiose dvasios ir kūno kultūros šakose. O būtent tam ir pasitarnauja V. Sezemano užsiminta tvarkinga ir ritminga schema, kuri tinka visiems gyvenimo projektams ir reiškiniams.

V. Sezemanas taip pat kalba ir apie judesį muzikoje bei poezijoje: „Kad tokios reiškinių arba įvykių organizacijos pamatas yra laikas, itin tinkamai parodo pauzės reikšmė muzikiniam ir poetiniam ritmui (metrui).

Pauzė yra tuščias laiko tarpas, kur niekas nevyksta arba nieko negirdima, ir vis dėlto ji priklauso meno kūrinio sąrangai“.

Apie šiuos ir panašius dalykus – muzikinius ir sceninius judesius, garsus ir spalvas, ritmą, pauzes – siūlome skaityti itin originalų ir nuotaikingą Mykolo Bazaro rašinį „Klausome kitaip“. Iš jo, manytume, galima daug ko (nedidaktiškai) išmokti.

Tai tiesiog pavyzdinga recenzija, įausta į platesnę muzikos įvykių bei reiškinių analizę.

Ne mažiau sektinas yra ir Martyno Gedvilos pavyzdys, kaip itin inteligentiškai recenzuoti kino filmą. Pats aptariamo filmo pobūdis irgi puikiausiai įsikomponuoja į šios „Sesijos“ temą. Ir tai ne vienintelis tekstas apie kiną. O apie judesius pačia tiesiausia fizine prasme, bet taip pat nenutoldami nuo meno, mums pasakoja redakcijos kalbi-

nami du šiuolaikinio šokio entuziastai Agnė Augulevičiūtė ir Marius Pinigis.

Bet čia išvardijome tik mažą dalį šiame numeryje kryptingai sudėliotų straipsnių, kurių visi vienaip ar kitaip įkūnija ar iliustruoja judesį tarp čia ir ten, judesį mokantis naujų kalbų keliaujant ar ilsintis vietoje, net judesį miegant, pagaliau judesį tarp gyvybės ir mirties, tarp dorybės ir tuštybės, tarp bukesnės ir protingesnės visuomenės – ir judesį renkantis, kuriuo keliu pasukti kryžkelėje atsidūrus. O koks gali būti judesys architektūroje?

Apie visa tai linkime porą malonių valandėlių informatyvaus pasiskaitymo ir kūrybingo pamąstymo. Kūrybingo bent tuo atžvilgiu, kad jeigu su bet kokia čia išreikšta mintimi nesutinkate ar norėtumėte ją papildyti, būtinai rašykite mums: VDU Naujienų redakcija S. Daukanto g. 28, 206 kab.

44248 Kaunas arba m.drunga@pmdf.vdu.lt a.kairiunaite@vkt.vdu.lt Jūsų laiškų lauksime!

Mykolas Drunga Agnė Kairiūnaitė

TURINYS

ŽVILGSNIS A.Voznikaitis. Maxas Weberis ir socialiniai tinklalapiai M. Drunga. Judesiai menuose

10

A. Davidavičius. Apie lėtumą

16

5

VISUOMENĖ

5p.

18

A. Kairiūnaitė. Šešiolika kalbų ir keturiasdešimt šalių

Socialiniai tinklalapiai

A. Aleksandravičiūtė - Šviažienė. Jauno lietuvio kryžkelė

10p.

Judesiai menuose

V. Stauskas. Linkėjimai VDU akademinei bendruomenei

27 28

PASAULIS 30

G. Aleksiūnaitė. Eutanazija: ar mirtis tikrai toks blogas dalykas?

VDU – DAUGIAU NEI SPECIALYBĖ

18p.

P. Junas. Kai mokslas ir šokis – greta

Interviu su Julija Vasilenko

32

ARTES M. Bazaras. Klausome kitaip

32p.

38

M. Gedvila. „Debesų žemėlapis“: įžūlios avantiūros kilnūs paklydimai

Mokslas ir šiuolaikinis šokis

SESSION R. Lipskytė. Virtue vs. Vanity

50

M. Drunga. A Motion Picture That Kaunas Could Expect For

38p.

52

ESĖ

Mussorgskį klausome kitaip

D. Kukenytė. Supainiojantis tekstas apie Ten ir Čia

56

FOTOISTORIJA

44p.

J. Petronis. Emocinis studento gidas

58

“Debesų žemėlapis“

52p.

About Sugihara House

REDAKCIJA

El. p.: info@vkt.vdu.lt Tel.: (8 37) 327892 S. Daukanto g. 28-206 44246 Kaunas

ISSN 2029-7904

www.vdusesija.lt

Viršelio nuotraukos autorius – Romualdas Požerskis

Redakcija Mykolas Drunga ( m.drunga@pmdf.vdu.lt ), Agnė Kairiūnaitė ( a.kairiunaite@vkt.vdu.lt ), Agnė Taurinskaitė (a.taurinskaite@vkt.vdu.lt) Dizaineris Jonas Petronis ( j.petronis@vkt.vdu.lt. ) Fotografijų autoriai Jonas Petronis, Darius Kuzmickas Iliustracijų autorius: Vytis Snarskis Spausdino „Arx Reklama“. Tiražas 1000 egz.

Leidėjas Vytauto Didžiojo universiteto Viešosios komunikacijos tarnyba info@vkt.vdu.lt K. Donelaičio g. 58-10 44248 Kaunas

44

4 |SESIJA Vyčio Snarskio iliustr.

ŽVILGSNIS

MAXAS WEBERIS IR SOCIALINIAI TINKLALAPIAI:

BUKESNĖS AR PROTINGESNĖS VISUOMENĖS LINK? Antanas Voznikaitis VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto absolventas

2020-ųjų birželio 14 d. bus praėję lygiai šimtas metų po Maxo Weberio, žymaus sociologo, istoriko ir ekonomisto, mirties.

Vienas svarbiausių jo nagrinėtų klausimų yra Vakarų visuomenės racionalizacija ir modernizacija. Pasak Weberio, jos vyko dviem būdais. Viena vertus, Vakarus racionalizavo ir modernizavo individų psichologinė kaita, o kita vertus – naujos visuomenės institucijos.

Protestantiškosios etikos inspiruota psichologinė kaita pagimdė naujo tipo žmogų – racionalų, pelną maksimizuojantį ir riziką minimizuojantį verslininką. Naujos realizacijos rinkos, birža, pasaulietinė teisė, mokslas, politinė konkurencija įteisino to žmogaus veiklą, suteikė jam naujų rizikos, informacinių ir sandorių kaštų mažinimo galimybių. Eidamas Weberio pėdomis, pamėginsiu atskleisti, kokia etika dominuoja dabar, ir žiūrėdamas į socialinius tinklalapius, kaip į instituciją, įvertinsiu jos indėlį individų ir visuomenės racionalizacijos procese.

Socialiniai tinklai yra ir emocijų katalizatorius, ir emocijų malšinimo priemonė. Ir taip veikiausiai yra todėl, kad socialiniai tinklai yra tas laukas, kuriame galima sukaupti socialinio, kultūrinio ir simbolinio kapitalo. Negana to, jie tampa ir kultūrinės informacijos turgumi, kuriame galima už minėtų kapitalų taškus pardavinėti savo įdomias patirtis, gyvenimo istorijas, idėjas, juokelius, keiksmus, šmaikščius teminius paveikslėlius, vadinamus memais, populiarinti produktus ir paslaugas, užsiiminėti švietimu.

Iš pradžių artimiau susipažinkime su Weberio pagrindine idėja. Grubiai tariant, jam atrodė, kad tradicinės visuomenės individas buvo konformistas, kuris gyvenime vadovaudavosi tradicija, jausmais, per daug nereflektuodavo savo praeities poelgių ir neturėjo ambicingų planų ateičiai, nes jo gyvenimą bet kada galėjo nutraukti mirtina liga, neprognozuojami valdovai ir su jais bendradarbiaujantys nusikaltėliai ar net karingai nusiteikę kitatikiai. Ir štai XVI a. reformacijos, ypač radikalių kalvinizmo sektų dėka atsiranda griežtą „puritonišką“ gyvenimo būdą pripažįstantis individas.

Jis taupus, punktualus, saikingai maitinasi, vengia svaigalų ir apskritai malonumų, laikosi duoto žodžio, papunkčiui planuoja savo gyvenimą ir trokšta tapti sėkmingu verslininku, dvasininku, mokslininku ar kitos srities profesionalu. Jis nuolatos

EIDAMAS WEBERIO PĖDOMIS, PAMĖGINSIU ATSKLEISTI, KOKIA ETIKA DOMINUOJA DABAR, IR ŽIŪRĖDAMAS Į SOCIALINIUS TINKLALAPIUS, KAIP Į INSTITUCIJĄ, ĮVERTINSIU JOS INDĖLĮ INDIVIDŲ IR VISUOMENĖS RACIONALIZACIJOS PROCESE.

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 5

ŽVILGSNIS

ŽVELGIANT Į MASES PIKTŲ KOMENTARŲ, NARCIZIŠKO DĖMESIO MALDAVIMO AR NUOSKAUDŲ LIEJIMO PROTRŪKIUS, SUSIDARO VAIZDAS, KAD ŽMONĖS LABIAUSIAI TRAUKIA SOCIALINIŲ TINKLALAPIŲ TERAPINĖS GALIMYBĖS...

6 |SESIJA

apmąsto savo klaidas dienoraščiuose ir visais įmanomais būdais tobulina savo charakterio savybes.

Weberį glumina tai, kad Europa tuo metu buvo ta vieta, kur toks gyvenimo būdas turėjo būti mažiausiai racionalus, nes tai buvo religinių, ekonominių karų draskomas žemynas su daug mažų valstybių ir laisvųjų miestų. Žmogus tiesiog niekada negalėjo būti tikras dėl savo ateities. Jam toptelėjo, kad užtikrintos ateities jausmą radikaliems Jean’o Calvin’o pasekėjams suteikė karštas tikėjimas predestinacijos teorija. Ši teorija teigia, kad Dievas iš anksto nusprendžia, kas yra palaimintieji, o kas – prakeiktieji.

Palaimintuosius galima atpažinti pagal tai, kad jie yra dievobaimingi darboholikai ir jiems gerai sekasi gyvenime. Kadangi protestantizmas prasidėjo kaip atsakas į indulgencijas – nešlovingąjį nuodėmių išpirkimo valiuta monopolį, – tai ir atgailos svoris buvo perkeltas nuo Dievo atsiprašinėjimo į charakterio tobulinimą.

Protestantams disciplinuotas charakteris pamažu ėmė atsipirkti materialiai, nes jie tapo patikimesniais skolininkais, todėl geriau galėjo finansuoti savo verslą, o ir tą verslą tvarkė racionaliau, nes vedė ne tik „moralinę buhalteriją“ (kaip Benjaminas Franklinas), bet ir finansinę. Ta pati transformacija pasireiškė ir kitose gyvenimo srityse: moksle, politikoje ir t. t.

Kaip jau minėjau pradžioje, Weberis įžvelgė ir antrąją racionalizacijos proceso pusę – institucijas, be kurių protestantiškoji etika galėjo ir likti tik įdomia dvasinės disciplinos teorija. Be Italijoje atsiradusių bankų, be Olandijoje atsiradusios vertybinių popierių biržos, korporacijos, be angliškos liberaliosios teisės ir ta teise suvaržytos politikos, vargu ar degantiems noru tapti „Dievo įrankiais žemėje“ protestantams būtų atsivėrusios tokios galimybės turtėti ir tobulėti. Ir šiame veiksnių gausume, istorijos netikėtuose sutapimuose ir slypi Weberio įžvalgų modernumas.

Jis nesako, kad tik viena kuri iš minėtų institucijų ar tik tikėjimas ir jam būdinga etika sukuria racionalų verslininką ir modernią visuomenę. Tai unikaliu būdu padaro reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje pasirodę visi minėti dalykai.

O dabar pamėginkime apžvelgti, kaip racionalizacijos procesas vystėsi po We-

berio. Jeigu jo laikais dominavo religinė ir po to sekuliari darbo etika, tai ją po II-ojo pasaulinio karo išstūmė savirealizacijos etika, kuri darbą ir discipliną jau siejo ne su išganymu ar prisitaikymu visuomenėje, o su įgimtų gabumų realizacija, individualios gyvenimo trajektorijos paieškomis, kūrybiška saviraiška ir malonumų siekimu.

Būtent malonumų siekimu dabartinis etosas ir skiriasi nuo „puritoniškos“ pasaulėžiūros, kuri kaip tik vertino malonumų atsisakymą ir santūrumą.

Kita vertus, po 60-ųjų hipių judėjimo perdėto eksperimentavo su malonumais ir svaigalais, į dominuojančią „teisingo“ gyvenimo sampratą ėmė grįžti ir malonumų atsisakymas. Anoreksiško bei sportiško kūno kultai ėmė reikalauti „pasninko“ bei prakaitą liejančių treniruočių. Tobulų proporcijų kultas ėmė reikalauti skausmingų plastinių operacijų ar kitokių žalojančių procedūrų.

Kognityvinio „fitneso“ kultas ėmė reikalauti reguliarios proto mankštos.

Atsiradus internetui, o ypač socialiniams tinklalapiams, populiarėja ir savistabos programinė įranga, skirta savikontrolei ugdyti ir darbo našumui didinti. Ir nors savęs tobulinimo idėjų visuomenėje sklando daug ir įvairių, tačiau visos jos gerai telpa po rašytojos Ayn Rand sumąstyto herojiškojo individo, kuris labai panašus į Aristotelio Agathos (gerąjį), Nietzschės Antžmogį (Übermensch) ar graikų mituose figūruojantį Prometėją, skėčiu.

A. Rand herojus yra racionalus ir kūrybingas individualistas, nepasiduodantis socialiniam spaudimui, kuris pirmiausia siekia savo tikslų įgyvendinimo ir tai daro be kompromisų, o jo pareiga žmonijai kyla iš empatijos ir geranoriškumo, o ne kaltės prieš Dievą ar visuomenę jausmo. Daugmaž taip save įsivaizdavo ir įsivaizduoja didieji informacinių technologijų inovatoriai ir verslo lyderiai, nuo anapilin išėjusio Steve‘o Jobs‘o iki Marko Zuckerbergo, o futuristai-transhumanistai Aubrey de Grey bei Raymondas Kurzweilas eina dar toliau – laukia „tarpžmogio“ (transhuman) ir „požmogio“ (posthuman) pasirodymo. Šis būsiąs ilgaamžis kaip Metuselah ir visažinis kaip Jahvė. Maždaug tokia būtų į dabartį ir į ateitį nukreipta individuali etika bei visapusiškai tobulo (ne tik racionalaus) žmogaus idealas.

Žinoma, beribio savęs tobulinimo požiūriui alternatyvų yra, tačiau dauguma jų siekia išsaugoti žmogų jo „natūralioje“ būsenoje, todėl orientuojasi tik į visuomenės institucijų kaitą. Bet kadangi racionalizacijos procese institucijų kaita yra ne mažiau svarbi, nei individų psichogenezė, vieną iš institucinio pobūdžio etikų netrukus aptarsiu.

Jeigu transhumanizmas yra jau minėtas tikėjimas, kad žmogų galima bus netolimoje ateityje neatpažįstamai ištobulinti technologijų dėka, tai socialines institucijas technologijų dėka ištobulinti siekia kiberoptimizmas. Kiberoptimistai tikisi transformuoti visuomenės institucijas pasitelkdami informacines technologijas, kurios turėtų sukurti tiek laisvesnę, tiek lygesnę visuomenę, kuri racionaliau paskirstytų gėrybes. Joje turėtų atsirasti naujos ir efektyvesnės socialinio solidarumo formos. Kiberoptimistai žmogaus idealu taip pat laikė Ayn Rand herojų ir patys siekė įkūnyti šį idealą. Tačiau jie siekė sukurti ir tobulą, racionalią socialinės organizacijos formą šitiems idealiems individams. Ir ta ideali visuomenė turėjo būti interneto visuomenė, kuri sujungtų visų individų smegenis ir jie kartu, be jokios prievartos iš viršaus, galėtų kolektyviai daryti vienokius ar kitokius žygdarbius.

Bent jau tokia buvo šitų laisvę mėgstančių racionalistų utopinė idėja.

Deja, socialiniai tinklalapiai, skirtingai negu tikėjosi kibernetinio išsilaisvinimo šaukliai, nesukuria izoliuotų individų santykių pusiausvyros, o priešingai – sukuria chaotiškas, trumpalaikes interneto mases ir ilgalaikes klikas. Pastarosios susidaro įvairiais pagrindais: ideologiniais, kultūriniais, socialiniais ir atstovauja pažiūrų bendruomenėms, profesijoms, religijoms, įvairaus plauko aktyvistams.

Kadangi kiekvienas individas gali priklausyti dideliam skaičiui grupių, tai potencialiai leidžia atsirasti J. Habermaso išaukštintiems intelektualiniams salonams internete. Tačiau reiktų nepamiršti, kad kiekvienai tokiai intelektualinei kavinei socialiniuose tinklalapiuose tenka ne vienas ir ne du barai, kuriuose žmonės bendrauja ne taip blaiviai ir santūriai.

Ar šitokia socialinio tinklo segmentacija reiškia racionalizuojantį poveikį lemia tai, kokiame socialinio tinklo segmente

konkretus žmogus dažniausiai lankosi ir daugiausiai praleidžia laiko, o tai jau priklauso nuo to, kokiu tikslu jis prisijungia prie socialinio tinklalapio. Žvelgiant į mases piktų komentarų, narciziško dėmesio maldavimo ar nuoskaudų liejimo protrūkius, susidaro vaizdas, kad žmonės labiausiai traukia socialinių tinklalapių terapinės galimybės. Facebook’as leidžia individui kaitalioti tapatybes kaip chameleonui (ankstesniame straipsnyje esu tokį individo tipą pakrikštijęs „socialiniu unguriu“), todėl viešas, bet kartu ir slaptas tikrųjų jausmų ir skaudulių atvėrimas žmogui leidžia gauti nemokamą terapiją ir netgi susirasti bendraminčių. Ir tai labai aktualu bei naudinga įvairioms atskirties grupėms, kurios turi interneto prieigą.

Vadinasi, socialiniai tinklalapiai apvalo žmogų nuo neigiamų emocijų, nerimo ir depresijos, kurios jam trukdo blaiviai mąstyti, ir tai neabejotinai prisideda prie racionalizacijos proceso.

Kita vertus, atsivėrusi saviraiškos laisvė veikia ir priešingai. Tada interneto vartotojai ima elgtis lyg paveikti ryškios pilnaties: emocijos kunkuliuoja ir šnypščia pro ventilius, pasipila įžeidimai ir virtualūs ekskrementai. Ir kuo yra didesnis vieno ar kito veikėjo draugų bei prenumeratorių skaičius, komentarų ir paspaudimų „patinka“ kiekis, tuo didesnė simbolinė galia atsiduria to žmogaus rankose.

Facebook’ą net galima būtų pavadinti kultūrinių prekių birža, kurioje nustatoma kultūrinės informacijos vertė rinkoje, o stambūs kultūriniai veikėjai daro įtaką vertybių ir pranešimų kainai. Įdomi simbolinės prievartos internete priemonė yra „trolinimas“. Arijus Žakas jį skirsto į piktybišką/nepiktybišką ir tyčinį/netyčinį, kas iš viso sudaro keturis „trolinimo“ tipus. Vadinasi, „trolinimą“ galima naudoti tiksliškai racionaliai, vertybiškai racionaliai, afektiškai ir tradiciškai, kaip kad pasakytų Maxas Weberis. Kitaip tariant, „trolinimą“ galima panaudoti efektyviam tikslui pasiekti, savo idėjinei pozicijai pastiprinti, reklamai, ir oponentų sumenkinti, tačiau galima tiesiog „trolinti“ nevaldomai liejant emocijas arba iš buko įpročio.

...VADINASI, SOCIALINIAI TINKLALAPIAI APVALO ŽMOGŲ NUO NEIGIAMŲ EMOCIJŲ, NERIMO IR DEPRESIJOS, KURIOS JAM TRUKDO BLAIVIAI MĄSTYTI, IR TAI NEABEJOTINAI PRISIDEDA PRIE RACIONALIZACIJOS PROCESO.

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 7

„VEIDAKNYGĖS“ PROFILIŲ VIEŠUMAS NE TIK SUMAŽINA SOCIALINĖS INFORMACIJOS PAIEŠKOS KAŠTUS, TAČIAU IR DISCIPLINUOJA PAČIUS INDIVIDUS, YPAČ PO TO, KAI JŲ PROFILIUS KAS NORS VIEŠAI IŠJUOKIA. KĄ JAU KALBĖTI APIE TAI, KAD MES VISI TAMPAME ŽINIASKLAIDOS RENGĖJAIS.

8 |SESIJA

Reikia turėti įgūdžių ir talento, kad „trolinimas“ būtų ir tikslinga, ir nepiktybiška veikla, kuri pasiektų užsibrėžtą tikslą.

Manyčiau, kad „trolinimo“ meno pamokos yra racionalizuojantis veiksnys, nes lavina loginį mąstymą ir verbalinį intelektą. O paties „trolinimo“ rezultatai kartais būna netgi labai pozityvūs. Turiu omenyje interneto dizainerio ir komiksų autoriaus Matthew Inmano teisinį konfliktą su Charles‘u Carreonu, po kurio buvo surinkta nemenka suma kovai su vėžiu (žr. http:// theoatmeal.com/blog/charity_money).

Facebook‘e galima apžiūrinėti viešai deklaruojamus pomėgius, interesus, pažiūras, įrašus, nuotraukas ir dauguma tuo naudojasi. Tai leidžia iš anksto geriau atrinkti žmones, su kuriais norėtųsi bendrauti, skirtingai nei realybėje, kur iš anksto žmogų apšniukštinėti yra sunkiau.

Ir tai žmones verčia kaupti informaciją apie save, atsargiau ją viešinti, mokytis ją pateikti glausčiau bei efektingiau.

Aišku, čia vėlgi kyla pagundų virtualiam chameleonizmui, tačiau dauguma žmonių besaikės manipuliacijos savo įvaizdžiu nesigriebia, nes tai reikalauja didesnio krūvio mąstymui, o ir grėsmė prarasti kitų žmonių pagarbą ir palaikymą atsveria galimą trumpalaikę naudą. Žmonės veikiausiai yra mąstymo ekonomistai ir jie maksimizuoja ne naudą, o taisykles, kurios, jų manymu, patikimai tą naudą jiems neša. Taigi, „veidaknygės“ profilių viešumas ne tik sumažina socialinės informacijos paieškos kaštus, tačiau ir disciplinuoja pačius individus, ypač po to, kai jų profilius kas nors viešai išjuokia. Ką jau kalbėti apie tai, kad mes visi tampame žiniasklaidos rengėjais.

Daugiausiai pamokų ir naudos iš socialinių tinklalapių vis dėlto gauna verslininkai, politikai ir viešųjų ryšių profesionalai, nes jie labiausiai ir analizuoja tiek paties tinklo dėsningumus, tiek bendravimo su savo rinkėjais ar klientūra subtilybes. Galima sakyti, kad jiems tenka didžiausias racionalizuojantis poveikis, nori jie to ar ne. Na, o darbdaviams, kurie neužsiiminėja socialiniu marketingu ar kita veikla „veidaknygėje“, socialiniai tinklalapiai tampa galvos skausmu,

nes darbuotojai juose praleidžia per daug laiko. Be tai yra gera žinia programuotojams – didėja interneto filtravimo ir kontrolės programų paklausa.

Galų gale, reikia pripažinti, kad interneto ambivalentiška įtaka visuomenei reiškia du dalykus. Pirma, socialiniai tinklalapiai turi potencialo racionalizuoti individus ir visuomenę, tačiau tas poveikis atsiranda tik tada, kai prie jų prisijungia tobulėti norintys žmonės. Antra, socialiniai tinklai yra panašūs į tas institucijas, kurios padeda žmonėms priartėti prie racionaliai besielgiančių veikėjų, nes palengvina neigiamų emocijų naštą, o taip pat ir mažina informacijos paieškos kaštus, ugdo asmenybę ir atveria naują rinką socialiniam, kultūriniam ir simboliniam kapitalui. Kuo labiau verslas ir politika įsitraukia į socialinius tinklus, tuo teigiami ir neigiami, racionalizuojantys, laisvinantys ir galbūt bukinantys socialinių tinklų poveikiai darosi ryškesni.

Pusiau juokais galima pridurti, kad ateityje gali įvykti dar stipresnis racionalizacijos proceso lūžis, kurį prognozuoja aukščiau paminėti transhumanistai. Pasak jų, netolimoje ateityje technologinis žmogaus intelekto praplėtimas leis pakilti į visai naują suvokimo lygį. Jeigu tai pasitvirtins, galima spekuliuoti, kad galbūt ateityje žmonėms nebereikės ekonominių, politinių socialinių institucijų, kurios padėtų jiems kompensuoti savo ribotą racionalumą, nes jie jau bus neribotai racionalūs. Kita vertus, su prognozėmis reikia būti atsargiems, nes mus gali ištikti apmaudus Fereidoun M. Esfandiary likimas. Jis buvo futuristas, taipogi įsitikinęs transhumanizmo neišvengiamu atėjimu.

Deja, bet net ir vardo pakeitimas į FM-2030 jam nepadėjo sulaukti išsvajotųjų 2030-ųjų – jis mirė trisdešimčia metų anksčiau.

O kol esame tik žmonės, o ne „tarpžmogiai“, turime gyventi su savo ribotu racionalumu ir bandyti kompensuoti savo trūkumus tokiomis priemonėmis, kokios yra. Tik nepamirškime ir to, kad mes nesame robotai. Nors ir būtų naudinga visada būti racionaliais, tačiau kartais tai taip nyku ir nuobodu, o ir genialios idėjos kartais ateina nelauktai, spontaniškai.

SESIJA| 9

Dariaus Kuzminsko nuotr. http://www.flickr.com/photos/kudaphoto/

ŽVILGSNIS

Camera Obscura: Outside In(n) 17

Judesiai

menuose

Mykolas Drunga Filosofas, žurnalo „Sesija“ vyr. redaktorius

10 |SESIJA

Jau redakcijos žodžio pradžioje užsiminėme, kad menus galima skirstyti į dvi rūšis: vieni artimiau susiję su erdve (architektūra, skulptūra, tapyba), kiti su laiku (muzika, poezija, drama, šokis, kinas).

O laiko tėkmę geriausia liudija judesiai. Tačiau judesiai gali būti suprasti ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme. Pastaruoju atveju jie tampa erdvės savybe. Vis dėlto pradėkime nuo judesių laike.

„Krutantys paveikslai“ Ar žinote, kas tai yra? Taip senieji Amerikos lietuviai, vadinamieji „grinoriai“ – tie, kurie į tą šalį atemigravo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą arba jų palikuonys – vadindavo kino filmus, tiesiai versdami iš angliško žodžio „motion picture(s)“. Anuomet, pirmaisiais keliais 20-ojo amžiaus dešimtmečiais, ir pats tas reiškinys pasaulyje (pirmiausia Europoje, Prancūzijoje, paskui Amerikoje) buvo tik ką atsiradęs, jam įvardyti daugelyje kalbų kūrėsi atitinkama nauja leksika. Anglų kalboje įsipilietino išraiškos motion picture, moving picture ir pastarojo trumpinys movie įvardyti tam, ką lietuviškai dabar vadiname kino filmu ar tiesiog kinu.

O kadangi kino filmas, pritaikant anglišką žodyninę apibrėžtį, yra „serija fotografijų, ekrane projektuojamų pakankamu greičiu, jog susidarytų judesio ir tęstinumo iliuzija“, visiškai natūralu, kad pirmieji su tuo nauju dalyku susidūrę Amerikos lietuviai jį pavadino „krutančiais paveikslais“.

Tai ypač žavu dėl to, kad veiksmažodis „krutėti“, bent jau pagal DLKŽ, turi šias reikšmes: 1. judėti vietoje; 2. laikytis, gyvuoti; 3. palengva eiti, važiuoti; 4. darbuotis, dirbti. Čia ypač tinka pirmoji reikšmė, nes filmas, kaip ir ant nugaros parvirtęs vabalas, juda vietoje, taigi kruta. Filmą sudarančios fotografijos juda dideliu greičiu ekrane, sudarydamos iliuzinį įspūdį, kad juda pats fotografijose vaizduojamas daiktas (pvz., žmogus). Kitaip tariant, iš tiesų tai realiai vietoje juda pačios fotografijos, o kad iš vienos vietos į kitą, kartais labai toli judėtų jose rodomas žmogus – tai tik iliuzija, bet kaip tik jos susidarymo ir jos „priėmimo už tikrą pinigą“ kino menas ir siekia. Čia glūdi visa jo esmė.

Pirmasis teoretikas, jau tarpukaryje lietuviškai atkreipęs dėmesį į kino dinamiškumą (tuo kinas giminingas teatrui) ir jį moksliškai nagrinėjęs, buvo, kaip minėjome, VDU profesorius Vosylius Sezemanas. Jo žodžiais, „ir dramoje, ir kino filme veiksmas išsiskleidžia laike, vienas paveikslas pereina į kitą, paskui jį sekantį paveikslą. Ta aplinkybė, kad teatre žiūrovas stebi tikrų (realių) žmonių vaidybą realioje erdvėje, o kine – šios vaidybos nuotrauką ekrane, nesudaro esminio skirtumo; šiaip ar taip, ji neatsiliepia į estetinį reginio įspūdingumą.

Kinas ne tik konkuruoja su teatru, bet net iš dalies užima jo vietą dabartiniame kultūriniame gyvenime. Toks nepaprastas kino pasisekimas priklauso ne tik nuo to,

kad filmai apskritai visuomenei prieinamesni už dramą, bet ir nuo ypatingų jo meninių vertybių. Ar iš to galima padaryti išvadą, kad filmas gali pavaduoti dramą ir teikti žiūrovui tą patį estetinį įspūdį, kaip ir drama? Arba, kitaip sakant, ar filmams tinka tie patys siužetai ir toks pat siužetų traktavimas, kuris atitinka teatro (dramos) prigimtį?

Nuo to laiko, kai filmas pasidarė garsinis ir ėmė naudotis kalba kaip vaizdavimo priemone, atrodo, kad teatriniame gyvenime nebėra nieko, kas nebūtų prieinama ir filmui. Tačiau mums krinta į akis, kad meniniu atžvilgiu geriausi filmai toli gražu nėra tie, kurie seka dramos ir draminės technikos pavyzdžiu. Tai galima suprasti, turint galvoje, kad dramoje ir filme yra skirtingos dominantės, t. y. tie veiksniai arba momentai, kurie kompozicijos sąrangoje vaidina sprendžiamąjį vaidmenį. Drama priklauso kalbos (žodžio) menui, poezijai.

Todėl drama [. . .] padaro mums estetinį įspūdį ir tada, kai ji ne vaidinama, o tik skaitoma. Žinoma, gestai ir mimika įeina į draminį meną kaip esminiai faktoriai, tačiau svorio centras yra žodyje, dialoge; ekspresyvūs judesiai, iškeldami žodžio raiškumą, vien lydi bei papildo jį ir tik išskirtinais atvejais pasiima žodžio funkciją. Drama be žodžių neįmanoma, ji pavirsta pantomima. [. . .]

Todėl dramai ypač tinka tie siužetai, kurie gali būti pasakomi žodžiais, kur veiksmas kyla iš žodžių ir žodžių varomas į priekį.

Filmas, priešingai, artimas pantomimai.

Neatsitiktinai pirminė jo forma buvo nebyli (negarsinė) ir visiškai apsiėjo be žodžių pagalbos. Tokio filmo pamatas yra veiksmai ir ekspresyvūs judesiai, kurie savaime suprantami ir nereikalingi aiškinimo žodžiais. Todėl nebylusis filmas tikrą meniškumą pasiekia vien tada, kai veiksmo prasmė aiškėja iš vaidintojų mostų (gestų) ir mimikos. [. . .] Šiuo atžvilgiu nebyliųjų filmų tematika yra gana ribota; jiems tetinka vien siužetai, pasižymį ypatingu akivaizdumu bei įtikimumu, pvz., farsai, avantiūros bei kriminaliniai romanai ir pan. Priešingai, tie siužetai, kuriuose lemiami įvykiai išsiskleidžia žmogaus viduje ir neatsispindi aiškiai bei ryškiai jo išorinėje veiksenoje, filmui neprieinami“.

KADANGI KINO FILMAS, PRITAIKANT ANGLIŠKĄ ŽODYNINĘ APIBRĖŽTĮ, YRA „SERIJA FOTOGRAFIJŲ, EKRANE PROJEKTUOJAMŲ PAKANKAMU GREIČIU, JOG SUSIDARYTŲ JUDESIO IR TĘSTINUMO ILIUZIJA“, VISIŠKAI NATŪRALU, KAD PIRMIEJI SU TUO NAUJU DALYKU SUSIDŪRĘ AMERIKOS LIETUVIAI JĮ PAVADINO „KRUTANČIAIS PAVEIKSLAIS“.

Ar kinas gali prasismelkti į žmogaus vidų? Šioje vietoje galima V. Sezemano analize suabejoti ir paklausti: o kaip su Ingmaro Bergmano filmais? Daugumoje

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 11

ŽVILGSNIS

JEIGU „KINO TECHNIKA GALI [. . .] PERKELTI VEIKSMĄ BE PERTRAUKOS IŠ VIENOS VIETOS Į KITĄ“, JI GALI VEIKSMĄ PERKELTI IR IŠ VIENO LAIKO Į KITĄ. BŪTENT TAIP SUTEIKIAMAS TEORINIS PAGRINDAS TOKIŲ FILMŲ, KAIP ROBERTO ZEMECKIO ATGAL Į ATEITĮ, GALIMYBEI.

Camera Obscura: Outside In(n) 27 jų vaizduojamos kaip tik „žmogaus viduje“ išsiskleidžiančios psichologinės dramos, kurios vargu ar „aiškiai bei ryškiai“ atsispindi „išorinėje veiksenoje“. Todėl jos, pasak V. Sezemano, turėtų būti „filmui neprieinamos“. Tačiau kaip tai gali būti? Juk I. Bergmano filmai laikomi pačios aukščiausios kokybės kino meno pavyzdžiais, argi ne taip? Čia kažkas, atrodo, nesusiveda.

Laimei, toliau įsiskaičius į tekstą paaiškėja, kad I. Bergmano atvejis jokių sunkumų V. Sezemano teorijai nesudaro, nors pastarasis ir kūrė ją kelis dešimtmečius anksčiau, nei pasirodė pirmieji švedų kino meistro šedevrai. Tad dabar ir pasiaiškinkime.

Dalykus, kurie dedasi žmogaus viduje, – toliau rašo V. Sezemanas, – gali traktuoti tiktai ta meno šaka, „kuriai svarbiausia vaizdavimo priemonė yra žodis, nes žodis sugeba išreikšti ir tai, kas palieka už gestų ir mimikos galimumo ribų (mintis, sumanymus, intencijas, ūpą ir jausmų niuansus)“. Šiuo atveju ta meno šaka, žinoma, yra draminė literatūra.

Tačiau mūsų autorius tuoj pat priduria esminę išlygą: „Bet, antra vertus, filmas kompozicijos atžvilgiu yra daug laisvesnis

12 |SESIJA

už dramą“ – ir tada iškart aptaria kelis to gerokai didesnio laisvumo aspektus.

Vienas jų tas, kad filmas gali daug lengviau perteikti įsivaizduotus pasaulius: kadangi filmo „formuojamąją medžiagą sudaro ne realūs veiksmai bei įvykiai fizinėje erdvėje, o veiksmų bei įvykių vaizdai ekrano plokštėje, tai kinas nepriverstas griežtai laikytis tos tvarkos ir to sąryšio, nuo kurių priklauso realūs reiškiniai, ir gali nesivaržydamas panaudoti tokias vaizdavimo galimybes, kurios teatre neįmanomos ir neįvykdomos.

Pvz., dramoje gali būti vaizduojami tiktai įvykiai, priklausą vienam apibrėžtam planui (tikrovei, sapnui, fantazijai), t. y. teatro menas nedisponuoja tokiomis vaizdavimo priemonėmis, kurios leistų žiūrovui tiesiog atskirti tai, kas iš tikrųjų yra, nuo tų vaizdinių, kurie atsiranda vaidintojo sąmonėje sapnuojant ar svajojant. Kine, priešingai, šitas planų skirtumas gali būti iškeltas, įvedant į filmą neryškius ir ne visai apibrėžtus paveikslus, kuriuose, kaip tai būna sapne arba svajojant, iškyla ir vėl išnyksta chaotiški, tarp savęs nesusiję įvairiausių daiktų bei būtybių vaizdiniai“.

Antras ženkliai didesnio kino laisvumo aspektas tas, kad „filme taip pat galima itin

įsakmiai pabrėžti tokias smulkmenas, kurios ypač vaizdingai apibūdina arba simbolizuoja tam tikrą įvykį, veiksmą, vieno ar kito žmogaus charakteringus bruožus, polinkius, įpročius ir t. t. (pvz., stambiu planu parodant tiktai jo kojas, rankas, jo paliktą reikšmingą daiktą arba laikrodį, kurio rodyklės artėja prie lemtingos valandos skaitmens ir pan.). Šioms smulkmenoms išskirti kino menas gali, neatsižvelgdamas į erdvinį realių daiktų santykį, taip keisti reikšmingo objekto didumą, kad tuojau patrauktų žiūrovo dėmesį“.

Trečias kino laisvumo aspektas tas, kad „nepriklausydama nuo realios erdvės ir realaus laiko, kino technika gali, be to, reikalui esant, savo nuožiūra išplėsti arba susiaurinti scenos akiratį, perkelti veiksmą be pertraukos iš vienos vietos į kitą ir taip pagreitinti arba sulėtinti jo eigą, kad jo dinamika pasiektų didžiausią raiškumą“.

Nuo šio pastebėjimo tik mažytis žingsnelis iki pripažinimo, kad jeigu „kino technika gali [. . .] perkelti veiksmą be pertraukos iš vienos vietos į kitą“, ji gali veiksmą perkelti ir iš vieno laiko į kitą. Būtent taip ir suteikiamas teorinis pagrindas tokių filmų, kaip Roberto Zemeckio Atgal į ateitį, galimybei.

Galop, „svarbiausia filmo ypatybė ta, kad jis suderina tapybos ir dramos vertybes, būtent, nepriklausomybę nuo realios būties sąlygų ir kinetinę dinamiką, ir kaip tik ši ypatybė suartina jį su muzika“. Tai geniali V. Sezemano įžvalga: filmas (bent kai kuriais atžvilgiais) suderina tapybą su drama, ir tai jį padaro artimą muzikai! Ir štai kas iš šios menų sintezės gimsta: „Išskleidžiant veiksmo dinamiką, iškeliant periodinius jo įtampos pakilimus ir atsileidimus, jo eigos greitėjimą ir lėtėjimą, filmui suteikiamas tam tikras ritmas, kuris gali būti pabrėžiamas atitinkamo muzikos akompanimento. Filmo sąryšis su muzika pasidaro dar glaudesnis bei organiškesnis, jei šitas akompanimentas išauga iš ritmizavimo ir muzikinio apdorojimo tų triukšmų ir garsų, kurie lydi veiksmą arba jo sukuriami. Taip gimsta garsinis filmas.

Garsams priklausantis raiškumas dar gilina bei stiprina iš paveikslo gaunamą įspūdį. Bet kartu su garsais ir triukšmais filme gali būti panaudotas ir žodis, kiek jis sudaro esminį ir neatimamą paties veiksmo momentą.

Tada iš garsinio filmo, kaip ypatinga jo rūšis, išsiskiria kalbamasis filmas“.

Tai ir išsprendžia problemą, kaip I. Bergmano filmai, kurių turinys skleidžiasi žmogaus sielos viduje, yra ne tik įmanomi, bet ir laikytini puikiais kino meno pavyzdžiais: tas psichologinis turinys perteikiamas ne vien veido ir kūno išraiška, gestais ir mostais, ne vien triukšmais ir garsais ar jų nebuvimu (pastarųjų tikrai maža!), bet visų pirma jis perteikiamas žodžiais, kurių dažniausiai irgi labai nedaug, tačiau visa tai ir sudaro I. Bergmano kino žinios esmę.

Toliau po šios citatos einančiais sakiniais tą netiesiogiai patvirtina pats V. Sezemanas.

Jis sako, kad „čia tenka skirti du atvejus“ ir aptaria pirmąjį atvejį taip: „Išreikšdamas ne tik žmogaus mintis bei protavimus, bet ir jo sumanymus, jausmus, polinkius ir geismus, žodis gali būti traktuojamas kaip ekspresyvus judesys, kuris pradeda veiksmą arba, lydėdamas jį, papildo, aiškina ir užbaigia vaidintojo gestus bei mimiką. Šiuo atveju kalba (žodis) priklauso taip pat nuo veiksmo ritmo ir dinamikos ir pasireiškia daugiausia trumpais dialogais, atskirais klausimais ir atsakymais, šūksniais, jaustukais ir pan. Toks žodžio traktavimas, be abejo, visiškai atitinka filmo savumą;

kiekvienu atveju labiausiai vykusiais tenka pripažinti tuos kalbamuosius filmus, kur žodžiui skiriama pirmiausia ekspresyvaus gesto funkcija“.

Taip ir yra daugelyje I. Bergmano filmų vietų – žodžiai atlieka ekspresyvaus gesto funkciją, ir ją atlieka geriau negu aktoriaus mimika ir gestai, kurie jau patys iš savęs irgi didžiai ekspresyvūs (nors niekada nepertempti), pvz., filme Anos troškimas. Tačiau „kadangi žodžio reikšmė nesibaigia tąja funkcija, - tęsia V. Sezemanas ir prieina prie antrojo atvejo, - jis (žodis) gali pasidaryti savarankiška žmogaus vidinio gyvenimo apraiška, kuri ne tik lydi išorinį veiksmą arba įeina į jį kaip sudedamoji dalis, bet ir gali užimti jo vietą ir subordinuoti sau veikiančio subjekto gestus ir mimiką. Tada filmas artėja prie dramos arba net pavirsta ypatinga jos atmaina“.

Tatai ir atsitinka geriausių I. Bergmano, ypač vėlyvojo, darbų atveju. Tačiau V. Sezemanas (turėdamas omenyje, žinoma, ne konkrečiai I. Bergmaną) šio poslinkio atžvikgiu skeptiškas: „Nors paskutiniais laikais filmo raida vyksta kaip tik šia

>>>>>>>>>>>>>>>>

GENIALI V. SEZEMANO ĮŽVALGA: FILMAS (BENT KAI KURIAIS ATŽVILGIAIS) SUDERINA TAPYBĄ SU DRAMA, IR TAI JĮ PADARO ARTIMĄ MUZIKAI!

Camera Obscura: Outside In(n) 29

SESIJA| 13

ŽVILGSNIS

TAPYBĄ PRIE MUZIKOS GALIMA PRIARTINTI IR BE FILMO PAGALBOS. TĄ (PAVAIZDUOTI JUDESIUS DROBĖJE AR POPIERIUJE) MĖGINO M. K. ČIURLIONIS, IR VIENAS PIRMŲJŲ ŠĮ FENOMENĄ IŠANALIZAVUSIŲJŲ VĖL BUVO MŪSŲ VOSYLIUS SEZEMANAS.

kryptimi, tačiau tenka abejoti, ar toks kino prisitaikymas prie teatro dramos technikos bei uždavinių turi būti teigiamai įvertintas ir pripažintas menine pažanga. Šiaip ar taip, sekdamas dramos pavyzdžiu, filmas nustoja savarankiškumo bei savumo ir vargu ar pajėgs įvykdyti uždavinį, keliamą menui, kurio pagrindinė vaizdavimo priemonė yra ekspresyvių judesių dinamika“.

Vis dėlto manyčiau, jog bent jau I. Bergmano kinas, nors ir priartėja prie teatrinės dramos, lieka toks autentiškai filmiškas, kad nenustoja nei savarankiškumo, nei tik sau vienam būdingo charakterio ir todėl pateisina savo priskyrimą kino žanrui, ne paskutinėje vietoje dėl to, kad ne tik naudojasi visomis V. Sezemano išvardytomis (ir neišvardytomis) kino „laisvumo“ dramos atžvilgiu priemonėmis, bet ir teikia daugybę ekspresyvių judesių dinamikos pavyzdžių.

Judesiai erdvėje Realūs judesiai vyksta laike, ir iš jų, jei kalbame tik apie menus, susideda muzika (tonų judesiai), teatras (žmonių ir daiktų judesiai), kinas (judesiai ekrane), šokis (kūnų ir jų dalių judesiai). Teatro ir šokio judesiai

Camera Obscura: Outside In(n) S23

14 |SESIJA

vyksta ir erdvėje (pvz., salėje). Pastarieji yra judesiai tiesiogine to žodžio prasme, bet esama judesių ir perkeltine prasme, kurių gali būti ir tapyboje, skulptūroje, architektūroje, jei toji yra atitinkamai dinamiška. Apie tokius judesius dabar baigdami truputį ir pakalbėkime.

Jei filmas suderina tapybą su drama, ir tai jį padaro artimą muzikai, tai tapybą prie muzikos galima priartinti ir be filmo pagalbos. Tą (pavaizduoti judesius drobėje ar popieriuje) mėgino M. K. Čiurlionis, ir vienas pirmųjų šį fenomeną išanalizavusiųjų vėl buvo mūsų V. Sezemanas. Jis pažymėjo, kad nors Čiurlionio „peizažas dvelkia savitu Lietuvos gamtos grožiu bei švelnumu [. . .] Čiurlioniui nerūpi tiksliau atvaizduoti vieną arba kitą jo mylimosios tėvynės vietovę, jam pirmiausia rūpi parodyti, kaip tame peizaže pasireiškia organinė gamtos gyvybė ir gaivališkų jos jėgų veikimas. Tai svarbiausias Čiurlionio kūrybos motyvas; jis apsprendžia ir sontatų kompoziciją, kaip aiškiai rodo jų pavadinimai: pavasario, saulės, jūros sonata.

Gyvybės dinamikai išreikšti Čiurlionis nesitenkina tik vienu paveikslu, bet išskleidžia pasirinktąjį siužetą į eilę paveikslų, kurie

ROKAS IR BACHAS PASIŽYMI <...> NEPERMALDOMU IR UŽTAT KERINČIU RITMINIU PASTOVUMU, KURIS UŽLIŪLIUOJA, BET IR NESUDRUMSČIA ŠVIESAUS PROTO. TODĖL, MANO NUOMONE, IR GALIMA KLAUSTI: ARGI BACHAS NEBUVO BAROKO ROKAS?

Camera Obscura: Outside In(n) 78, Cooper vaizduoja to paties reiškinio ar proceso tarpsnius arba aspektus. Be to, ir atskiruose paveiksluose dinaminis momentas įsakmiai pabrėžtas: skirtingi kompozicijos elementai valdomi vieno galingo judesio ir priklauso nuo to paties gyvybinio ritmo.

Judesio įspūdį sukelia vyraujančios diagonalinės linijos, pagal kurias išsidėsto atskiri objektai. Ritmas reiškiasi tų pačių arba panašių elementų eiliniu kartojimusi; itin aiškiai jis pasirodo Čiurlionio mėgstamajame motyve – daiktų atsispindėjime vandens paviršiuje (pvz., „Pavasario sonatos“ Allegro, Fuga ir kt.). Dinamiškumas ir ritmiškumas suteikia visai kompozicijai ypatingą ekspresyvumą, kuris ją suartina su muzikos kūriniu. Bendra paveikslo sąranga panaši į daugiabalsę orkestrinę kompoziciją, kur kiekvienas instrumentas savo balsu atsiliepia į kitų instrumentų balsus ir visi kartu sudaro galingą darnų sąskambį“. Žinoma, muzikinės kalbos terminai „ritmas“, „balsai“, „sąskambis“, kaip ir žodis „judesys“, visus juos taikant drobėje vaizduojamiems elementams, yra vartojami

perkeltine reikšme. Kitoje savo Estetikos vietoje V. Sezemanas, jau nebekalbėdamas apie Čiurlionį, o nagrinėdamas muzikos kilmę, rašo, kad „muzikos struktūra grindžiama dviem momentais: vienas yra ritmas, antras – tonų tarpų (intervalų) apibrėžtumas ir šių tarpų skirtumai. Nuo šio pastarojo momento priklauso ir harmonija (tonų sąskambis), ir melodinė tonų eilė.

Melodija, be to, apsprendžiama ir ritmo“.

Toliau V. Sezemanas, pirma įtikinamai parodęs, kodėl muzika negalėjusi tiesiai kilti iš kalbos (kalbėjimo), svarsto Karlo Bücherio teoriją, kad galima „muziką išvesti iš ritmo. Šita teorija atrodo įtikinama ypač todėl, kad ritmas yra bendras tvarkomasis pradas, kuris vaidina esminį vaidmenį beveik visiose meno šakose. [. . .] Juk iš pat pradžių muzikos ritmas yra glaudžiai susijęs su judesių ir žodžių ritmu. Daina lydi arba šokį ir draminį vaidinimą, arba darbą, arba kurias nors kulto apeigas. Be to, įsidėmėtina, kad visų primityvių tautų muzikoje ritmui priklauso svarbiausias vaidmuo. Tai pasakytina net apie senovės graikų muziką. Jinai

pasižymi nepaprastu ritminiu įvairumu, ir kaip tik iš šitos ypatybės kilo savotiškas jos įspūdingumas bei paveikumas“.

Argi jei ne visiškai to paties, tai bent kažko panašaus negalima pasakyti ir apie modernųjį roką, ir apie J. S. Bacho muziką?

Sakau „kažko panašaus“, nes rokas ir Bachas pasižymi gal ne tiek „nepaprastu ritminiu įvairumu“, kiek, priešingai, nepermaldomu ir užtat kerinčiu ritminiu pastovumu, kuris užliūliuoja, bet ir (bent Bacho atveju) nesudrumsčia šviesaus proto. Todėl, mano nuomone, ir galima klausti: argi Bachas nebuvo baroko rokas? Šį klausimą paliksime kol kas neatsakytą, kaip ir V. Sezemanas galų gale nepriima teorijos, kad muzika atsirado vien iš ritmo, ir finale neranda įtikinamo jos kilmės paaiškinimo. O jei šiame rašinyje labai daug dėmesio kreipėme į V. Sezemaną, tai ne tik dėl to, kad jis pasaulinės reikšmės mokslininkas, bet ypač dėl to, kad jis vienas iš VDU intelektualinės tradicijos kūrėjų, ir šis „Sesijos“ numeris išeis prieš pat mūsų universiteto gimtadienį.

SESIJA| 15

Jono Petronio nuotr.

ŽVILGSNIS

APIE LĖTUMĄ Neįpareigojantys samprotavimai gulint lovoje Algirdas Davidavičius VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto lektorius

Pragyvenęs keturias dešimtis, aš nebesitikiu savo gyvenimo sulėtėjimo. Bent ligi tuomet, kai teks šiam gyvenimui pasakyti aiškų ir nedviprasmišką „sudie“. Skuba visi ir viskas – darbdaviai, laikrodžiai, rodikliai, darbuotojai, sutuoktiniai, vaikai, naujienos, operacinės sistemos atnaujinimai ir mokesčiai.

Kur pažvelgsi, visur, pro viską švyti didžiulis nelyg Kanto pamatytas žvaigždėse imperatyvas „PASKUBĖK – nes kiti bus greitesni, o Tu pranyksi“! Šis nuostabus leidinys, leidęs man pasisakyti, pasirinko proginę temą „apie judesį“. Kitaip tariant, yra skirtas veržlumui, judrumui, dinamiškumui ir dar kokiems kitiems gyvenimo kaip nesibaigiančios valingos pastangos, tokios trockistinės nuolatinės revoliucijos – o gal ir sponaniško bei smagaus slydimo tikrovės bangomis – pašlovinimui.

16 |SESIJA

Negaliu atsiskirti nuo bendruomenės ir aš: lenkiuosi bei giedu himnus šitam judrios gyvasties, nugalinčios sąstingį bei mirtį, stabui. Tačiau mintyse, gerbdamas šį žaltišką suvadybinto, suprojektuoto, disciplinuoto, o kartu farmaciškai atpalaiduoto ir pralinksminto judrumo dievaitį, išsikeliu sau atsargumo bei distancijos pirštą. Nebe špygą kišenėje, kaip sovietų lietuviai darydavo – gerbiu gyvenimo tiesą, jog gyventi iš tiesų reiškia judėti, nestoviniuoti, nepasiduoti stingdančioms baimėms, neatsisakyti kvėpuoti ir „dalyvauti“ tikrovėje.

Tačiau išsikeliu sau „mentalinę pastabą“ laiku atsikvėpti, laiku atsipalaiduoti be internetų, antidepresantų, alkoholio, šokolado ar kitokių dirbtinumų: nebūdamas protiškai genialus ar kūnu panašus į kokį Afrikos gepardą, turiu savo greičio ribas. Savą lėtumą – tiek mąstyti, tiek veikti, tiek judėti. Peržengti šias ribas reikštų naikinti save, kas nebebūtų gyvenimo kokybės rodiklis. Bent jau man.

Norėčiau sulėtinti save ligi tokio gyvenimo tempo, kai galiu padaryti prasmingiausius ir geriausius savo gyvenimo dalykus.

Atrasti ir persakyti svarbiausias tiesas, mylėti, gimdyti bei auginti vaikus, įgyti ir perduoti geriausią išmanymą, koks tik prieinamas. Tuomet esu labiausiai pats, o ne laisvos rinkos poreikiai, žmogiškųjų išteklių plėtros uždaviniai, investuotojų interesai, projektų aprašai, kalendoriniai terminai bei visa ši nesibaigianti prievartinės materialios bei mentalinės produkcijos mašinerija aplink. Šis skuboto dirbtinumo babilonas esu nebe aš – tai tik beprasmė pasaulio galingųjų, to garsiojo „vieno procento“ Žemės gyventojų, kurių sąžinės bergždžiai šaukiasi „Užimk Volstrytą“ jaunuoliai, prievarta sau ir kitiems. Ir mano paties prisiimta prievarta pačiam padaryti tai, kas galbūt nėra padaroma arba nebūtinai yra vertinga ir prasminga daryti. Galbūt mano ar jūsų pasirinkimai bei dvasinė nepriklausomybė ne tiek daug galioja šiame pasauliniame babiloniškame sujudime. Galbūt mes visi patiriame greičio ir skubinimo prievartą.

Vis dėlto, vien tas faktas, kad esame, suvokiame save, kitus ir pasaulį, juntame ir jaučiame – visa tai galioja pakankamai bent jau mums patiems. Nebijokime sustoti, atsikvėpti ir sulėtėti ligi tempo, kuriuo mes valiotume, galėtume gyventi visomis savo pajėgomis, galėtume suvokti, panorėti, nuveikti ir nugyventi tai, kas iš tiesų vertinga mūsų ir esančių aplink mus gyvenimuose. Tam mums tereikia nebelėkti paknopstom, nebekimšti į save ir kitus viso mus pasiekiančio informacinio, mikrobanginėje atšildyto šlamšto, nebeatsakinėti į visas elektroninės raizgalynės žinutes. Tereikia nebebijoti pavėluoti, prarasti ir nebespėti.

Priimti savo lėtumą. Mūsų kūnas galiausiai pasirodo besąs trapus ir mirtingas.

Mus visus jungia lengvai suvokiamas ir perteikiamas interneto žinutėmis mirtingumo, laikinumo ir trapumo

šiame gyvenime suvokimas. Dirbtinis greitinimas ir skubinimas visuomet leidžia pajusti savo gyvenimo tikrąsias ribas. Mirtingumo ir lėtumo išmanymas leidžia priešintis ir keisti dirbtinumus, galingesniųjų ir mūsų pačių sprendimais sukurtas mus žlugdančias aplinkybes, jų ir mūsų sau peršamus ribotus, skubotus, siaurus tikrovės vaizdus, kurie trukdo mums judėti prasmingesnio, kuriančio, mylinčio gyvenimo link.

Visuomet jaučiamės galingesniųju ir aplinkybių, „lemties“ engiami (įskaitant sekinantį skubinimo pojūtį) tik mūsų pačių sutikimu ir atsidavimu, pritarimu tokiam santykiui su mumis. Sąmoningai apsisprendę gyventi taip lėtai, kad atgautume pojūtį ir suvokimą to, kas mums iš tikro vertinga ir prasminga, mes galime ne tik prisitaikyti, bet ir kūrybingai keisti mus ribojančias aplinkybes. Sąmoningas lėtumas suteikia ne tik atgaivos. Svarbiausia tokio lėtumo dovana yra prasmingo pasirinkimo galimybė, gyvenimo pilnatvės ir vertės pojūtis net ir materialiai skurdžiomis aplinkybėmis. Dovanokime sau ir kitiems tokio lėtumo.

NEBIJOKIME SUSTOTI, ATSIKVĖPTI IR SULĖTĖTI LIGI TEMPO, KURIUO MES VALIOTUME, GALĖTUME GYVENTI VISOMIS SAVO PAJĖGOMIS, GALĖTUME SUVOKTI, PANORĖTI, NUVEIKTI IR NUGYVENTI TAI, KAS IŠ TIESŲ VERTINGA MŪSŲ IR ESANČIŲ APLINK MUS GYVENIMUOSE.

*** Redakcijos prierašas: Prie kolegos Algirdo Davidavičiaus „neįpareigojančių samprotavimų gulint lovoje“ labai tinka šie pastebėjimai, kuriuos Buenos Airių laikraščio „Nacion“ kultūros priede „ADN cultura“ paskelbė rašytoja Maria Sonia Cristoff. Dabar pietų pusrutulyje kaip tik yra ne tik vasario mėnuo, bet ir kaitrių kaitriausia vasara – tiesiog pats vidurvasaris!

O ji rašo taip: „vasarą aš paprastai praleidžiu žiemos miege. Kaip ir kai kurie gyvūnai, aš ieškau – tuo laiku, kai mano organizmas neatitinka išorinio pasaulio reikalavimų – aš ieškau kaip galima atokiau esančios vietelės pasitraukti, giliai pailsėti.

Ten mintu, beveik visiškai nejudėdama, tuo, ką per visus metus buvau sukaupusi. Ir miegu, miegu, miegu. Šiaip atsikeliu tik tam, kad rašyčiau. Bene kiekvienam rašytojui vasara yra idealiausias laikas visiškai susikoncentruoti ties vienu tekstu. Pagaliau niekas nebesulaiko nuo atsidėjimo rašymui – visų pirma nesutrukdo įprastiniai darbai, kuriuos šiaip reikia vykdyti, kad užsidirbtum pragyvenimą. Štai kodėl mes rašytojai taip mėgstame, tiesiog mylime vasarą. O būti turtingam – tai reiškia galėti rašyti, visai nesvarbu koks metų laikas“!

SESIJA| 17

VISUOMENĖ Agnė Kairiūnaitė VDU žurnalo „Sesija“ redaktorė

Didžiausia Julijos aistra – Azijos kraštų kultūra, kalbos bei kelionės. Vytauto Didžiojo universitete baigusi Anglų filologijos bakalauro studijas bei Rytų Azijos regionų studijų magistrą, Julija sustoti neketina – nei kraudama lagaminus ir leisdamasi į keliones, nei mokydamasi naujų kalbų – lentynose kalbos vadovėliai dulkėms tikrai palikti nebus.

Apie kalbų teikiamus privalumus ir įsimintiniausius svetur patirtus išgyventus kalbamės su Julija Vasilenko.

Patikslinkite, Julija, kiek ir kokių kalbų mokate šiuo metu?

Na, teigti, kad jas moku – per drąsu.

Galbūt tiksliau būtų sakyti mokiausi – o mokiausi šešiolikos kalbų. Lietuvių, rusų – gimtosios, anglų – beveik gimtoji, taip pat prancūzų, vokiečių, italų, ispanų, portugalų, turkų, kinų, japonų, korėjiečių, taip pat lotynų ir graikų bei arabų ir indoneziečių.

Berods, visas išvardinau.

Ar prisimenate, nuo ko viskas prasidėjo?

Kaip atsirado ši manija kalboms? Ar galima Jūsų poreikį mokytis kalbų būtent taip įvardinti – manija?

Taip, manau, kad taip. Ši manija prasidėjo tada, kai įstojau į VDU ir pamačiau, kiek čia dėstoma kalbų. Tada ir kilo noras kuo daugiau jų išmokti. O pradžių pradžia galbūt buvo dar tada, kai buvau visai maža, gal dešimties metų. Tuomet kaip tik atsivėrė sienos po Sovietų Sąjungos griūties ir teko pabuvoti Prancūzijoje, kur vyko tarptautinis vaikų regbio čempionatas. Ten pamačiau, kiek egzistuoja daug skirtingų žmonių,

18 |SESIJA

„ŠIRDŽIAI NEĮSAKYSI“, –

ŠEŠIOLIKA KALBŲ

IR KETURIASDEŠIMT ŠALIŲ Julija Vasilenko. Poliglotė. Šiuo metu mokosi arabų kalbos – tai jau šešiolikta kalba, su kuria pažintį užmezgė Julija. Tiesa, jos gyvenimo sąraše – ne tik kalbos, bet ir kelionės. Šioje kolekcijoje jau daugiau kaip keturios dešimtys šalių. kultūrų, kiek daug įvairiausių kalbų. Viena mano naujoji pažįstama tuomet su visais bendravo tai vokiečių, tai italų, tai anglų ar prancūzų kalbomis – ir tai tapo mano vaikystės idealas. Panorau ir aš kalbėti daug kalbų. Grįžusi ėmiau mokytis prancūzų kalbos, o vėliau, kada įstojau į VDU – atsivėrė didžiulės galimybės. Iškart pradėjau mokytis ispanų, italų ir vokiečių kalbų jau pirmąjį semestrą, nors tai ir nebuvo leidžiama – prašiau rektoriaus, ir gavau leidimą. Labai įsitraukiau, susidomėjau – kalbos tapo mano aistra.

O kaip atsirado kitos kalbos? Ar pirma aplankyta šalis įkvėpė išmokti tą kalbą ir geriau pažinti konkrečią šalį, ar atvirkščiai – visų pirma mokėtės kalbų, o jau vėliau vykote į tas šalis domėtis iš arčiau jų kultūra?

Iš tiesų, aš mokiausi kalbų tik dėl to, kad man tai buvo labai įdomu. Vėliau, jau išmokus kurią nors kalbą, reikėjo būtinai į tą šalį važiuoti, ir pačiai susipažinti su kultūra, kalba, dainomis ir kt. Buvau visose šalyse, kurių kalbas mokiausi, išskyrus Korėją.

Ko dar mokėtės, be kalbų?

Mano specialybė buvo anglų kalba. Tiesa, aš pati net nežinojau, kad įstosiu į anglų filologiją. Tą rytą laikiau prancūzų kalbos egzaminą, todėl paprašiau draugės už mane užpildyti dokumentus stoti į prancūzų filologiją. Tačiau buvo labai didelė eilė, tad draugė dokumentus nunešė stoti į anglų filologiją. Taip viskas ir išėjo. Studijuojant anglų kalbą, buvo labai puikios galimybės išmokti kitų kalbų, tad ir pradėjau.

Vėliau ėmiausi Rytų Azijos regiono studijų VDU, ir tada prasidėjo mano susidomėjimas Azijos kalbomis. Dar vėliau gavau stipendiją, išvažiavau į Taivaną, ir ten mokiausi kultūros centre. Taigi, apskritai viskas tik ir sukosi aplink kultūras, kalbas, literatūrą, muziką.

Daug dėmesio skiriate Azijos regionui – studijavote Azijos studijų centre, mokėtės Azijos kalbų. Kodėl dėmesį patraukė būtent šis regionas?

Sunku pasakyti. Iš pradžių mane labai domino Europos kalbos, tačiau vėliau – žinote, kaip sakoma, – širdžiai neįsakysi. Tiesa, kai gyvenau Amerikoje, mano kambariokės buvo azijietės. Iš arti pamačiau tą įdomią kultūrą. Mane labai sudomino jų gyvenimo būdas, neeiliniai sugebėjimai, mąstymas. Taigi ir pradėjau domėtis išsamiau kinų, japonų kalba ir kultūra. Įsimylėjau tą kultūrą, žmones. Ten viskas visiškai kitaip, negu pas mus.

Ar galėtumėte įvardinti pavyzdžių, kokie tie kultūriniai skirtumai labiausiai įsirėžė atmintin?

Japonijoje pirmas patirtas kultūrinis šokas – tai kaip mandangiai jie su tavimi elgiasi. Kaip lankstosi iki žemės, nors tikrai nesijauti to nusipelniusi. Arba banke – perduoda lėkštutę su pinigais, į rankas neduoda, taip pagarbiai, steriliai – na, jaučiasi toks mandagumas, prie kokio čia nesame pratę. Ir žmonės tokie nuoširdūs – tikrai, ne tokie, kaip Europoje. Ten aš supratau, kad Lietuva

>>>>>>>>>>>>>>>>

Ijen festivalyje Indonezijoje

SESIJA| 19

Julijos Vasilenko asmeninio archyvo nuotr.

VISUOMENĖ

Ijen festivalyje Indonezijoje nuo Japonijos atsilikusi gal kokia penkiasdešimčia metų.

Buvo dar vienas įdomus momentas – palikau dviratį su kuprine, pinigine, o grįžusi po dviejų valandų viską radau savo vietose.

Iš tiesų, žmonės ten neima to, kas jiems nepriklauso. Palieki daiktus, nesijaudini, grįžti ir randi.

Taivane taip pat jaučiausi labai gerbiama, mylima, visi labai tavimi nori pasirūpinti.

Pavyzdžiui, norėjau banke išsikeisti pinigų, tačiau tai ten kažkaip neįprasta, niekas to nedaro. Tuomet banko darbuotoja įsisodino mane į savo mašiną, vežė į kitą banką, savo darbo metu, ieškoti man tų pinigų - žmonės tikrai labai paslaugūs. Jie svečiui labai nori aprodyti savo šalį – mane, kaip studentę, nemokamai vežiojo po visokias mangų, kavos plantacijas, apgyvendino – nesistengė išpešti naudos, kaip iš turistų kitose šalyse.

Jie tikrai labai draugiški - net vidury gatvės sustodavo pasisveikinti su manimi, nes aš baltaodė, ne taivanietė. Taivane man labai patiko. Taip pat labai patiko ir Indonezijoje. Ten išties yra labai daug kinų, tačiau

20 |SESIJA

nemažai žmonių ir iš kitų kultūrų, visi labai skirtingi, tad šiuo požiūriu tai buvo ideali šalis susipažinti su Azija. Tiesa, būtent Indonezijoje labai ryškiai patyriau, ką reiškia gyvenimas trečiojoje šalyje.

Ar Indonezijoje nebuvo sunku prisitaikyti prie tokios skirtingos kultūros, galų gale – kitokių gyvenimo sąlygų?

Tikrai, buvo sunku. Anksčiau buvau lankiusis Laose, Vietname, ir man Azijos šalys nebuvo naujiena, tačiau ten lankiausi trumpai. Tuo metu Indonezijoje praleidau metus, ir tik tada, praleidusi ilgiau laiko, pajutau visus gyvenimo trečioje šalyje privalumus ir trūkumus.

Ten labai sudėtinga padėtis su vandeniu.

Vandens normalaus nėra, visada turi saugotis. Tiesa, niekuo nesusirgau, nors ir nesiskiepijau – galbūt organizmas jau pripratęs prie Azijos. Sunkiausia galbūt buvo tai, kad labai trūko pinigų. Stipendija man buvo maža, nors vietiniai žmonės įpratę iš tokios pinigų sumos išgyventi. Pusę metų teko valgyti virtus ryžius be jokių priedų.

Pinigų maistui tiesiog neužteko, o ryžių bendrabutyje parūpindavo nemokamai.

Tad teko keisti mitybos įpročius, tačiau po kiek laiko įpratome, buvo visai smagu. Žinoma, labai pozityvus dalykas – kad 365 dienas per metus ten 31 laipsnis šilumos, nereikia rūpintis šiltais drabužiais ar buto šildymu. Žmonės ten iš tiesų labai labai draugiški, labai paprasti. Ir čia, kaip ir Taivanyje, aš, kaip baltaodė, sulaukdavau daug dėmesio.

Azijoje aplankėte nemažai šalių.

Kokie šiose kelionėse išgyventi patyrimai atmintyje išliko kaip labiausiai šokiruojantys?

Ko gero, labiausiai įsimena tai, ko kasdien savo šalyje nematai, neišgyveni. Pavyzdžiui, išvysti ką tik išsiveržusį vulkaną yra tikrai nuostabu. Kalbant apie kultūrinius dalykus, Indonezijoje man buvo gana keista tai, kad visų pirma jie paklausia amžiaus. Toliau – ar ištekėjusi? Jei ne – labai nustemba ir susirūpina. O kodėl ne? Kas atsitiko? Jei vedęs, ištekėjusi – klausia, ar turi vaikų. Jei

Naujųjų metų išvakarės Javos saloje Indonezijoje ne – vėl labai susirūpina. Kas atsitiko, kodėl neturi? Indonezija – tokia šalis, kurioje visi turi būti vedę ar ištekėjusios. Nuo šešiolikos metų jau rūpinamasi vedybomis.

Kitas įdomus momentas – jie nėra pratę palaikyti tokio vadinamo „small talk“, mandagaus pokalbio apie orą. Oras ten kasdien – toks pats, nėra apie ką daug diskutuoti.

Tačiau jie kalba kitomis temomis - jiems aktualūs kiti klausimai, pavyzdžiui, ar tu buvai duše? Iš pradžių mane šis klausimas šokiruodavo, o vėliau suvokiau, kad jie tiesiog mandagiai rūpinasi tavimi, ar tau viskas gerai. Praustis duše ten labai svarbus kasdienis dalykas – juk lauke nežmoniškai karšta, pati eidavau praustis gal penkis kartus per dieną.

Kaip ir Kinijoje, Indonezijoje dar žmonės teiraujasi, ar tu esi pavalgęs. Tiesiogiai išvertus iš jų kalbos, jie ir sveikinasi sakydami ne „labas“, o „ar tu pavalgęs“.

Iš tiesų, šis pavyzdys rodo, kas svarbu toje kultūroje – itin karštą dieną nusiprausti, pavalgyti, nes maisto galbūt trūksta.

JIEMS AKTUALŪS KITI KLAUSIMAI, PAVYZDŽIUI, AR TU BUVAI DUŠE? IŠ PRADŽIŲ MANE ŠIS KLAUSIMAS ŠOKIRUODAVO, O VĖLIAU SUVOKIAU, KAD JIE TIESIOG MANDAGIAI RŪPINASI TAVIMI, AR TAU VISKAS GERAI.

Apskritai, kalbose – išsireiškimuose ar atskiruose žodžiuose būna užkoduota labai daug kultūrinių ypatumų, ženklų, liudijančių savitą pasaulėžiūrą. Gal prisimenate daugiau tokių pavyzdžių?

Taip, tikrai, kiekvienoje kalboje tokių pavyzdžių yra. Tarkime, kaip mes atsisveikindami sakome „sudie“, taip ir turkai ir arabai su Dievu vieni kitus išlydi.

Kiekvieno žmogaus patirtys skirtingose šalyse – labai individualios. Kaip

palygintumėte jas, išgyventas Europoje, ir Azijoje? Kokius kultūrinius skirtumus tarp šių regionų pastebėjote Jūs?

Teko pagyventi, pastudijuoti Vokietijoje.

Taigi, darbo pradžia ten – aštuntą valandą.

Aš maždaug tuomet ir ateinu, stengiuosi nevėluoti. Vis dėlto labai greitai išmokau, kad į darbą ten vis dėlto reikia ateiti bent be penkių aštuntą. Nes darbo pradžia – lygiai aštuntą, ir nė minutės vėliau! Tas vokiečių preciziškumas – ne iš piršto laužtas. Taigi, kad ir kokioje šalyje bebūtum, turi gerbti jos žmones, jų tradicijas ir kultūrą. Tad ir į darbą Vokietijoj kulniuodavau taip, kad lygiai aštuntą jau galėčiau pulti dirbti.

Tuo metu Indonezijoje laikas – tarsi ištysęs. Sykį, pamenu, susitariau susitikti su žmogumi devintą valandą. Aš atėjau, laukiu, laukiu, jau dešimta.. O mano draugas ateina pusę vienuolikos, tarsteli, kad kažką sutiko, paplepėjo, taigi vėluoti ten – visiškai normalu. Laikas tikrai – lengvai „stumdomas“ dalykas. Vokietijoje taip nepasielgtum.

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 21

VISUOMENĖ

Tradicinėse vestuvėse Surabajoje, Indonezijoje Taip pat ir Ispanijoj – žmonės laisvesni, niekur per galvą neskuba, atsipalaidavę, net paskaitos prasidėdavo pusvalandžiu vėliau, ir nieko – visi taip pripratę.

Dar pastebėjau itin skirtingą požiūrį į alkoholį. Čia, Europoje, retai įsivaizduojame šventes be alkoholio. Aš to nevertinu ir negerbiu. Azijoje žmonės negeria – nei namuose, nei viešose vietose. Kad būtų linksma, jiems nereikia gerti. Jiems linksma ir taip. Todėl visur ir naktį eini, jausdamasi saugi, nes žinai, kad kokie išgėrę tipai tau kelio nepastos.

Dar pastebėjau, kad azijiečiai skiriasi nuo mūsų savo bendravimo įpročiais.

Mes bėgame užsidaryti į savo kambarius prie interneto. Tuo metu jiems labai svarbu bendravimas – jie, paprasčiausiai sėdėdami tiesiog gatvėje, ant asfalto, gali šnekėtis valandas. Tas buvimas grupėje, kalbėjimas ir išsikalbėjimas ten yra labai svarbus. Tuo metu pas mus pabrėžiamas individualizmas, skubėjimas... o ten – pirmoje vietoje – bendravimas.

O ar užtenka mokėti tik kalbą, norint

22 |SESIJA

susikalbėti su skirtingos kultūros žmogumi?

Na, reikia kalbos, bet žinoma, reikia suprasti ir tą kultūrą, kurioje atsiduri, ir priimti ją tokią, kokia ji yra. Pavyzdžiui, Indonezijoje, jiems labai sudėtinga su tavimi bendrauti, jei esi apsinuoginusi, marškinėliais trumpomis rankovėmis. Jei nesi apsirengus pagal jiems svarbias tradicijas, sulauki ir niekinančių žvilgsnių, ir tuomet kalbos žinojimas tikrai nepadės. Turi parodyti, kad gerbi tą kultūrą, kurioje atsiduri.

sunku būti tarp vietinių žmonių – tave vis vien laiko užsieniete. Na, o mokant kalbą, komunikacija vyksta daug lengviau. Žinoma, dabar daugelyje šalių kalbama angliškai, tačiau mokėdamas, pavyzdžiui, ispanų, daug greičiau ir maloniau gali įsilieti į ispanų būrelį, greičiau susidraugauti. Geriau ir pats jautiesi – žinai dainas, gali skaityti laikraščius, tada gali su žmonėmis padiskutuoti jiems aktualiais klausimais. Taigi, kalba atveria daug. Apskritai, kalba mane palaiko – lavina atmintį, skatina domėtis, skaityti.

Sakykit, kaip jums atrodo, kokių galimybių suteikia būtent kalbų žinojimas tam tikroje šalyje? Kokių privalumų?

Nežinodamas kalbos, paprasčiausiai esi „autsaideris“. Paprasčiausiai parduotuvėje negali nieko įsigyti. Na, Europoje, kur dar kalbos giminingos, pažįstami prekių ženklai – dar gali susigaudyti. Tačiau, pavyzdžiui, Kinijoje padėtis žymiai prastesnė. Prekės visiškai kitokios, nežinomos, užrašai ant jų – hieroglifais. Tad nežinodamas kalbos tikrai nesuprasi, ką perki.

Taip pat nemokėdamas kalbos negali ir su niekuo pabendrauti. Kiekvienoje šalyje

Be kalbų, be kelionių, ar lieka laiko kitokiems dalykams? Ar, pavyzdžiui, mokate plaukti?

(Iš kuprinės ištraukia maudymosi kostiumėlį) Taip, kasdien plaukioju, po tris kilometrus. Mano antrasis gyvenimas – sportas. Labai daug sportuoju, visus metus važinėju dviračiu, lakstau – gyvenu Panemunės šile. Ir visa tai nešu per pasaulį – kiekvienoje šalyje būtinai aplankau baseiną.

Iš viso jau aplankiau daugiau kaip keturias dešimtis valstybių, taigi galiu įvardinti, kurių

>>>>>>>>>>>>>>>>

Akimirkos iš kelionių Indonezijoje. Julijos Vasilenko asmeninio archyvo nuotr.

KOL KAS MAN IDEALIAUSIA ŠALIS – INDONEZIJA. TEN NORĖČIAU VISADA SUGRĮŽTI. NORS DĖL UŽTERŠTO VANDENS IR NĖRA KAIP MAUDYTIS, IR KAIP DANTŲ VALYTIS, BET ŽMONĖS TEN – TOKIE ATVIRI, BENDRAVIMAS SU JAIS ŠIRDŽIAI LABAI MIELAS.

SESIJA| 23

Akimirkos iš kelionių Indonezijoje. Julijos Vasilenko asmeninio archyvo nuotr.

VISUOMENĖ

ČIA, EUROPOJE, RETAI ĮSIVAIZDUOJAME ŠVENTES BE ALKOHOLIO. AŠ TO NEVERTINU IR NEGERBIU. AZIJOJE ŽMONĖS NEGERIA – NEI NAMUOSE, NEI VIEŠOSE VIETOSE. KAD BŪTŲ LINKSMA, JIEMS NEREIKIA GERTI. JIEMS LINKSMA IR TAIP.

24 |SESIJA

Prie Bromo kalno Indonezijoje šalių baseinuose koks chloro lygis, kokia temperatūra ir pan. Tokiu būdu, per sportą, taip pat galima susipažinti su žmonėmis, su jų kultūra. Man, pavyzdžiui, labai įdomu stebėti, kaip skirtingose šalyse žmonės elgiasi pirtyse.

Papasakokite apie savo pastebėjimus plačiau, ypač – apie pirties tradicijas šalyse, kur į pirtis tikrai neinama pasišildyti, nes lauke – labai šalta.

Na, mane visąlaik šokiruoja, kad Vokietijoje griežtai neleidžiama į pirtis eiti, dėvint maudymosi kostiumėlius. Ten visos pirtys mišrios, jose drauge būna ir vyrai, ir moterys. Man per tą barjerą labai sudėtinga peržengti. Japonijoje yra vadinamieji karšti šaltiniai, ten vyrai ir moterys dažniausiai būna atskirai, kad galėtų apsinuoginti.

Vengrijoje – taip pat viskas bendrai, kaip ir pas mus Lietuvoje. O Indonezijoje į pirtis einama visiškai nuogiems, vyrai ir moterys pirties malonumais mėgaujasi atskirai.

Kiekvienoje rūbinėje yra po pirtį, ir bendravimas pirtyje – labai artimas. Moterys labai atvirauja. Taigi, ir per pirtis galima pažinti kultūrą. Pavyzdžiui, Taivane taivaniečių

kalbą dažiausiai tik pirtyje ir išgirsi. Viešojoje erdvėje – institucijose, parduotuvėse, - visur tave pasitinka kinų kalba. Taigi pirtis – tokia sritis, kur žmonės atsipalaiduoja, kalba savo dialektais. Taip pat ir Indonezijoje – būtent pirtyse yra proga išgirsti žmones šnekant ne oficialiąja kalba.

Taigi, pirtys reikalingos ne tik šaltų kraštų gyventojams?

Taip, ir tai – labai keista. Išeini iš pirties į lauką, kur būna dar karščiau, nei pirtyje.

Kambarys – kondicionuotas, o pirtis – specialiai šildoma.

Azijoje, be jokios abejonės, baltos odos, šviesių plaukų aukšta lietuvaitė išsiskyrė iš vietinio konteksto. Kaip jautėtės, būdama kitokia? Su kokiais požiūriais susidūrėte?

Ar sulaukėte daug dėmesio, ir ar jis visada buvo malonus?

Ten jaučiausi labai pagerbta. Sulaukiau labai daug dėmesio. Pavyzdžiui, Indonezija – tokia šalis, kurioje nėra tokios sąvokos kaip eilė. Jei žmonės eina, tuomet eina visi, mase.

Parduotuvėje ką nors įsigyti neįmanoma.

O kadangi aš baltaodė, dėl manęs galima ir eilę padaryti. Taip pat ir gatvėje galima

jus, kaip baltaodę, praleisti – nes tokio dalyko, kaip žalia šviesa, ten irgi nėra. Tačiau žmonės pamato, kad eina baltoji, tada sustoja visos mašinos, galima praeiti gatvę.

Antraip galėtum laukti valandų valandas, važiuoja nenutrūkstamas srautas mašinų, ir šviesoforas neveikia.

Visas dėmesys, kurį patyriau, buvo tikrai malonus, ir tikrai galiu pasakyti, kad dabar jo čia, gyvendama Lietuvoje, labai ilgiuosi.

Ką darytumėte, jei nesimokytumėte kalbų ir nekeliautumėte? Ar įsivaizduojate tokį savo gyvenimo scenarijų?

Kalba apšviečia mano gyvenimą. Lavina atmintį, atveria duris į skirtingas kultūras, pas skirtingus žmones. Be to negalėčiau - kiek „pavešiu“, tiek mokysiuos. Dar nebuvo gyvenime tokio meto, kad nesimokyčiau kalbos.

Kol kas man idealiausia šalis – Indonezija.

Ten norėčiau visada sugrįžti. Nors dėl užteršto vandens ir nėra kaip maudytis, ir kaip dantų valytis, bet žmonės ten – tokie atviri, bendravimas su jais širdžiai labai mielas. Iš tiesų, juk žmonės ir yra svarbiausia – ne gamta, ne maistas, – nors Azijos virtuvę, prisipažinsiu, labai mėgstu.

SESIJA| 25

Jono Petronio nuotr.

VISUOMENĖ

26 |SESIJA

JAUNO LIETUVIO KRYŽKELĖ Austė Aleksandravičiūtė - Šviažienė VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto studentė

Problema slypi tame, kad šiuo metu Lietuvoje yra labai mažai objektyvios, patikimos ir pozityvios informacijos, kurią galėtų pasirinkti jaunas žmogus ir ja pasikliautų. Nors informacija Lietuvoje yra lengvai prieinama, ir interneto pagalba galima paprastai sužinoti, kas prieš minutę įvyko kokiam nors Vokietijos kaimelyje arba koks oras bus rytoj Malaizijoje, dažnai galima pasimesti, kuri informacija apie artimiausius įvykius šalia, tai yra, Lietuvoje, yra išties patikima ir reikalinga, o kuri – subjektyvi ir klaidinga. Tarp milžiniško srauto informacijos, kurią mes kasdien gauname iš plataus asortimento žiniasklaidos priemonių, labai sunku atskirti tą tikrą kondensuotą ir patikimą informaciją. Taigi čia ir iškyla klausimas, kaip jaunam lietuviui nepasimesti hypertekstualizuotoje tikrovėje ir hyperinformacinėje visuomenėje? O galbūt Lietuvoje esanti perteklinė informacija tėra tik iliuzija?

Galima būtų svarstyti, ar per daug informacijos iš viso gali būti blogai? Platono „Faidre“ Sokratui vien raštas buvo kaip nuodas (pharmakon), kadangi parašyti žodžiai neturi tikrosios prasmės, nes jie yra tik didžios minties atkartojimas, negyva kalba, kuri neatskleidžia sielos ir tikrojo žinojimo. Pharmakon idėja suponuotų, kad visi informacijos šaltiniai aplink mus yra kaip ir raštas - vaistnuodis, kurio tam tikras kiekis yra reikalingas ir naudingas, bet perteklius tampa nuodu ir gali nužudyti... Remiantis šia idėja, per daug informacijos gali ne tik šviesti besidomintį skaitytoją, bet ir kenkti jo žinojimui.

Šiuolaikiniame pasaulyje yra daug atvirų sienų, informacinių technologijų, lengvai prieinamos informacijos, daugybės pasirinkimo galimybių bei laisvų saviraiškos priemonių. Atrodytų, jaunas, smalsus, žingeidus žmogus demokratinėje valstybėje, net ir tokioje kaip Lietuva, turi visas galimybės šviestis, sužinoti tai, ką jis nori sužinoti, mąstyti tai, ką jis nori, taip pat kaip ir skleisti savo pamąstymus kitiems. Iš pažiūros gali kilti klausimas – tai kurgi čia problema?

Sovietinėje erdvėje vystęsi individai itin dažnai susidurdavo su asmens informavimo ir reiškimosi ribojimo formomis, dėl to tokiam žmogui turbūt dabar iškiltų klausimas, kaip iš viso galima šnekėti apie didelių informacijos kiekių žalą? Juk jeigu yra tiek daug galimybių rinktis – tai kiekvienas yra laisvas. Informacijos buvimas bet kuriuo atveju turėtų būti geresnis dalykas nei jos nebuvimas, ribojimas ar net draudimas. Pavyzdžiui, interneto erdvėse šiandien galima laisvai diskutuoti, sužinoti, gilintis, atrasti, susipažinti, draugauti, mėgti, komentuoti, pykti, mokytis. Tai juk yra geri dalykai. Bet kas atsitinka, kai iš to gėrio kažkokiu būdu atsiranda nuodas – pharmakon? Tuomet atsiranda labai daug informacijos, kuri „nuodija“ skaitytoją – tai yra, klaidina, nukreipia, juodina, iškreipia faktus ar tiesiog dezinformuoja.

Taigi nors ir informacijos srautai šiandien yra neapsakomai spartūs ir dideli, tuo pačiu juose yra labai daug nereikalingos, neteisingos, negatyvios, perteklinės informacijos, kuri gali pakenkti besidominčiam jaunam individui. Jis gali pradėti tikėti nebūtais dalykais, nebeatskirti tiesos nuo melo, gėrio nuo blogio. Arba jis gali tiesiog pasiduoti ir nustoti domėtis iš viso. Blogiausia, jei iškreipta informacija pradeda formuoti žmogų ir jo pažiūras.

Bet jeigu šį pharmakon priimtume ne kaip nuodą, o kaip vaistą, tuomet gavęs informacijos, jaunas žmogus pradetų kelti klausimus, dvejoti, diskutuoti - taip išmokdamas skaityti ir atskirti patikimą informaciją nuo tos, kuri turėtų būti pateikta

nebent „geltonuosiuose puslapiuose“. Šiandieninis jaunas lietuvis yra tarsi sudurtiniame taške tarp atviro globalaus pasaulio su visais jo siūlomais privalumais bei sovietinės tėvų kartos tradicijų su nuolatinio stygiaus paveldu. Iš vienos pusės jis turi galimybes rinktis iš daugybės informacijos šaltinių ir galimybių, sužinoti, laisvai reikšti savo nuomonę, bet iš kitos pusės jis neturi iš tėvų perimtos pozityvios tradicijos ir tvirtos savijautos, kad viskas priklauso nuo jo pačio, kad informacija turi būti skaidri, o jos skleidėjai – verti pasitikėjimo.

Nors mano kalbos įžanga gali skambėti pesimistiškai, tačiau iš tiesų aš matau viltingų požymių savo jaunųjų kolegų tarpe, kurie skaito vertingą žurnalistiką, vertina patikimus autorius ir domisi, klausia, diskutuoja ir nebijo nesutikti arba kažką keisti. Aš tikiu, kad mano karta išmoks objektyviai atsirinkti informaciją ir ją kritiškai vertinti (nors tą menkai teišugdė švietimas vidurinėje mokykloje, o daugybė žiniasklaidos priemonių net nesistengia savo skaitytojų apšviesti – juose tėra prasimanymai, melagystės, papirkinėjimai ar net „sąskaitų suvedinėjimai“). Labiausiai noriu tikėti, kad laukiu ne kažkokio stebuklo, o tai tiesiog sąmoningos kartos ugdymosi laiko klausimas.

Aš lygiai taip pat vis dar tikiu kai kuriais autoriais, kurie stengiasi rašyti tiesą, kurie padaro mane nustebinančias įžvalgas, ir iš kurių aš dar turiu labai daug ko pasimokyti. Dabar žinau bent jau tai, ko tikrai niekada nedarysiu informacijoje, ir tai, kuo niekada netikėsiu. Tikiuosi, kad savo informacijos, žinojimo ir supratimo kryžkelėje pasukau teisingu keliu.

SESIJA| 27

VISUOMENĖ

LINKĖJIMAI VDU AKADEMINEI BENDRUOMENEI

Vladas Stauskas VDU profesorius emeritas

28 |SESIJA

Profesorius Vladas Stauskas – vienas iš mūsų Universiteto garbingų veteranų, jo Atkūrimo tarybos (1989) ir Atkuriamojo senato (19891996) narys, nuo 2010 m. profesorius-emeritas. Jį priimant į emeritūrą, prof. Stauskas tarė žodį, kuris neprarado savo reikšmės ir 2013-aisiais.

Užtat ir norime jį čia pateikti VDU žurnale „Sesija“ universiteto 91ojo gimtadienio proga, primindami, jog pats profesorius tik truputį jaunesnis už universitetą. Neseniai jis atšventė savo 80-ąjį gimtadienį, o VDU leidykla išleido jo knygą „Architektūra, aplinka, atostogos“.

Apie ją dar bus galimybių pakalbėti ateity, bet dabar leiskime prabilti pačiam profesoriui.

Vlado Stausko akvarelės iš jo 80-ajam jubiliejui surengtos parodos VDU Donelaičio g. 52 antrojo aukšto foje.

Savo prieš apytikriai trejus metus tartame žodyje gerbiamasis V. Stauskas išdėstė tris linkėjimus: „Pirma – neprarasti, o tiksliau tai atgaivinti buvusią tarpukaryje patriotinę, lietuviškąją Universiteto dvasią bei jaunimo orientaciją. Tai ypač svarbu dabar mūsų mažai tautai totalinės globalizacijos apsuptyje. Ne vargšei, bet labai turtingai savo sena kultūra ir talentingai tautai. Nesuprantu populiaraus šūkio „Būkim europiečiais“, o kada gi mes esam buvę azijatais ar afrikiečiais?

Koks gražus ir teisingas Mažosios Lietuvos himnas „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt“. Ir tuo praturtinti Europą ir pasaulį, margą kaip papūga.

Antra. Maksimaliai išsaugoti savo universiteto teisę į autonomiją, savitumą, unikalumą. Tegu tai daro ir kiti universitetai, tebūnie įvairovė... Vienodų, vos nesukarintų uniformų, nuleistų „iš viršaus“, mes, vyresnio amžiaus žmonės, jau pakankamai prisižiūrėjome sovietmečiu. Rezultatai žinomi. Pats žodis „reforma“ yra neutralus. Svarbu jo turinys – ar į gerą, ar į blogą pusę veda.

Prisimenu Anglijos patarlę – geriau vidutinis įstatymas, kuris veikia šimtą metų, negu jo reformos kas dešimt metų.

Trečia. Atmeskime tą mitą, kad Lietuvos universitetai – tarp jų ir mūsų – yra prasti, dalykų programos menkos, visur kitur Vakarų pasaulyje „geriau“. Tas labai

skatina gabiausių jaunuolių nutekėjimą į užsienį. Bet kaip patyręs veteranas, dėstęs įvairiausiuose universitetuose – nuo Tel Avivo ar Keiptauno pietuose iki Trondheimo ar Tamperės šiaurėje – tvirtinu: taip nėra. Bent jau kiek žinau humanitarinių mokslų sritį – mūsų dėstymo programos yra geros ir kartu įdomios, patrauklios didaktine prasme.

Dėstymas ir mokslas – ne tas pat. Atvykę pas mus vizituojantys profesoriai tai irgi patvirtina. Žinia, dar gerinimui rezervų visada yra, ir tai yra pačių profesionalų reikalas. Minčių būtų daug, bet gal pokalbius ir malonesnius užsiėmimus nukelkime kitam kartui.

Vivat Academia. Vivat et Respublica“!

SESIJA| 29

PASAULIS

EUTANAZIJA: AR MIRTIS TIKRAI TOKS BLOGAS DALYKAS?

Žmogaus eutanazija – sąmoningas žmogaus gyvybės atėmimas kiek įmanoma švelnesnėmis priemonėmis, taikoma tik nepagydomiems ligoniams, kurių likęs gyvenimas praeitų didelėse kančiose, ir tik patiems ligoniams sutinkant. Paciento sąmoningas atsisakymas gydytis, dėl ko sutrumpėja gyvenimo trukmė, lyginant su trukme taikant gydymą, vadinama pasyviąja eutanazija.

Pats terminas eutanazija yra kilęs iš graikų kalbos, kurioje jis reiškia „malonią mirtį“. Eutanazijos tema tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje yra labai kontroversiška, nes sukelia sudėtingų moralinių, etinių, socialinių, filosofinių, teisinių ir religinių problemų.

Gerda Aleksiūnaitė VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto magistrantė Bene didžiausias diskusijas, svarstant eutanazijos temą, sukėlė Didžiojoje Britanijoje 21 amžiaus pradžioje įvykęs Diane‘os Pretty atvejis, kuomet moteris, merdėdama nuo motorinio neurono mirtinos ligos, maldavo savo vyro nutraukti jos gyvybę. Kadangi toks išgelbėjimas nuo kančių Didžiojoje Britanijoje būtų buvęs laikomas nelegalia pagalba nusižudyti, jos vyras buvo pirmasis, kuris kreipėsi į šalies teismą, o vėliau ir į Europos Žmogaus Teisių Teismą, prašydamas leidimo nutraukti žmonos kančias ir gauti neliečiamybę nuo baudžiamosios atsakomybės. Tokio prašymo patenkinimas būtų reiškęs visišką eutanazijos teisinio draudimo panaikinimą, tačiau prašymas buvo griežtai atmestas. Didžiosios Britanijos nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į sudėtingas moralinio ginčo aplinkybes, savo valią atidavė šalies parlamentui, kuris nusprendė vadovautis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, nepritariančia sąmoningam žmogaus gyvybės atėmimui. Diane‘ai Pretty teko iškęsti beprotiškus skausmus, kol galiausiai ji paliko gyvųjų pasaulį.

30 |SESIJA

Išanalizavus įvairias nuomones, prieštaraujančias eutanazijai, galima būtų išskirti dvi pagrindines motyvų, neigiančių eutanazijos įteisinimą, grupes: religinis motyvas ir argumentai, besisiejantys su būtino sutikimo reikiamybe. Pirmuoju atveju dauguma pasaulio religijų (o ypač krikščionybė) visiškai nepripažįsta žmogaus teisės nusižudyti ir skatina tikėti gyvenimu kaip dieviškąja dovana, o savižudybė krikščionybėje laikoma labai didele nuodėme.

Antrąją argumentų prieš eutanaziją grupę sudaro įvairios abejonės dėl to, kaip turėtų būti gaunamas tvirtas mirtinai sergančiojo sutikimas jam nutraukti gyvybę. Manoma, kad gali atsirasti atvejų, kada sergantysis terorizuojamas, įkalbinėjamas ar kitais neleistinais būdais paveikiamas gydytojų arba net artimųjų sutikti su eutanazija. Šiuo atveju sprendimas būtų priimamas neatsižvelgiant į aiškią paties ligonio valią ir taip būtų stipriai pasikėsinama į jo asmenį.

Nepaisant religinių įsitikinimų ar tyčinių nusikaltimų galimybės, tam tikros eutanazijos formos leidžiamos Belgijoje, Nyderlanduose, Liuksemburge, Šveicarijoje, Oregone ir Tailande.

Nyderlanduose savanoriška eutanazija ir pagalba nusižudyti yra vis dar laikoma nusikaltimu ir tik gydytojai tam tikromis aplinkybėmis gali įvykdyti gyvybės nutraukimą, nepatekdami baudžiamojon

atsakomybėn. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Oregone, eutanazija vykdoma taip pat tik išskirtiniais atvejais, kai pacientas atitinka visus reikalavimus: pvz., ligonis turi pateikti 1 žodinį ir 1 raštišką prašymą, o po 15 dienų dar 1 žodinį prašymą, privalo sirgti mirtina liga, nuo kurios jam žadama mirtis mažiau nei už 6 mėnesių, privalo būti patikrinta jo psichinė būklė, kai jis prašo leidimo, turi būti atlikti visi galimi sveikatos tyrimai be prognozės gyventi ilgiau ir t. t. Kadangi šalyse, kuriose yra įteisinta eutanazija, į visa tai žiūrima labai griežtai ir eutanazija vykdoma tik esant daugybei papildomų sąlygų, piktnaudžiavimo šiuo įstatymu nebuvo pastebėta. Pavyzdžiui, Oregone per pastaruosius trejus metus vos du ligoniai galėjo pasinaudoti šia galimybe.

Lietuvoje vis dar vengiama drąsiai prabilti apie eutanazijos įteisinimą ir siekiama pasilikti prie konservatyvių, eutanaziją neigiančių, argumentų. Kodėl nedrįstama įteisinti bent labai apribotų eutanazijos formų? Šiandieninėje visuomenėje piliečių, pasisakančių už eutanaziją, skaičius vis auga, o požiūris į ligonius, prašančius pabaigti jų gyvenimą, tampa vis tolerantiškesnis. Verta pastebėti, kad nors šiuo metu eutanazija Lietuvoje nėra įteisinta, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas suteikia galimybę pacientams atsisakyti tam tikro gydymo, kas vadinama pasyviąja eutanazija.

http://foter.com nuotr.

Kaip teigia liberalių pažiūrų buvęs Seimo narys Andrius Burba, pernai parengęs įstatymo projektą dėl eutanazijos įteisinimo Lietuvoje, tokia eutanazijos forma paciento padėties nepalengvina, o atvirkščiai, gali lemti jo būklės pablogėjimą. Šiuo atveju pacientas turėtų mirti greičiau, tačiau kentėdamas didesnius skausmus. Humaniškos mirties jis neturi teisės pasirinkti. Anot A. Burbos, suteikiant teisę terminalinės būklės pacientams gauti eutanaziją, kartu būtų užtikrinama galimybė jiems išvengti vis didėjančio ligos ar sužalojimo nulemto skausmo, o paskutines gyvenimo akimirkas išgyventi ramiai ir oriai.

Norint atskleisti kitokį, teigiamą, požiūrį į eutanaziją, visų pirma, reikėtų kitaip pažvelgti į vieną svariausių ją neigiančių argumentų, jog jos įteisinimas atvertų kelius nusikalstamai veiklai, t. y., tam tikri asmenys, siekdami sau naudos, paskatintų sergantįjį priimti eutanaziją. Tačiau argi teisinis draudimas nevogti atbaido vagišius nuo kėsinimosi į svetimą turtą? Nusikaltėliams ar kitiems nedoriems žmonėms uždraudimas daryti tai, dėl ko jie galėtų pasipelnyti, dažniausiai nieko nereiškia, o kai kuriais atvejais tai netgi paskatina elgtis savanaudiškai. Juk kuo labiau draudžiama, tuo labiau norisi nepaklusti taisyklėms. Todėl, jeigu eutanazija yra teisiškai neleidžiama, tai visai nereiškia, kad nebus atjungti ligonio gyvybę palaikantys aparatai be jo paties sutikimo. Pagal statistinius duomenis, Italijoje, kur visos eutanazijos formos yra draudžiamos, per pastaruosius metus piktybinė eutanazija buvo įvykdyta daugiau kartų, negu Oregone, valstijoje, įteisinusioje savanorišką gyvybės nutraukimą.

Analizuojant Didžiosios Britanijos situaciją, šioje šalyje eutanazija, kaip ir Lietuvoje, vis dar nelegali, tačiau tai nereiškia, kad ji netaikoma.

Tautą šokiravo Haroldo Shipmano atvejis, kada šeimos gydytojas sugebėjo nutraukti gyvybę 170-čiai senyvo amžiaus pacientų, o visai neseniai skaičiai išaugo iki 350. Pacientų laimei, šis žmogus pasikorė kalėjimo vienutėje. Todėl vertėtų susimąstyti, ar eutanazijos draudimas šiuo atveju turi naudą, o galbūt atvirkščiai, tai dar labiau paskatina nusikalstamą veiklą?

Paremiant šį argumentą už eutanaziją, būtina paminėti, kad vykdant tokį ligonio prašymą, visada imamasi visų įmanomų apsaugos nuo neteisėtos veiklos priemonių.

Nepaisant to, kad išsamiai ištiriama marinamojo sveikata, pasveikimo galimybės ir psichinė būklė, taip pat išsiaiškinamas ligonio ir jo artimųjų finansinis statusas, jų tarpusavio

NEPAISANT RELIGINIŲ ĮSITIKINIMŲ AR TYČINIŲ NUSIKALTIMŲ GALIMYBĖS, TAM TIKROS EUTANAZIJOS FORMOS LEIDŽIAMOS BELGIJOJE, NYDERLANDUOSE, LIUKSEMBURGE, ŠVEICARIJOJE, OREGONE IR TAILANDE.

santykiai. Be to, skiriama pakankamai laiko, jeigu pacientas nuspręstų kitaip, ir dar kartą patikrinus jo sveikatą, svarstoma, ar priimti jo prašymą dėl eutanazijos įvykdymo. Taip pat gydytojai pabrėžia, kad itin pažeidžiami pacientai būtų daug labiau apsaugoti, jeigu jų gydymas būtų iš dalies orientuotas į galimą eutanaziją. Tokiu atveju, sergantysis nebūtų pasmerktas ilgoms kančioms. Žinoma, reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad procedūros ar kiti veiksmai, kuriuos būtina atlikti prieš eutanaziją, reikalauja daug laiko ir yra brangūs, todėl juos ryžtamasi atlikti tik tada, kai stipriai tikima eutanazijos reikiamybe ligoniui, ir tokios procedūros negali būti nenaudingos.

Paneigiant religinius įsitikinimus, kurie liečia eutanaziją, verta suprasti, kad kiekvienas žmogus turi teisę į mirtį lygiai taip pat, kaip teisę į gyvenimą. Religijos šalininkai teigia, kad sprendimas apie žmogaus mirtį turi būti nulemtas Dievo. Tačiau kodėl žmogus turi kentėti didžiulius skausmus dėl to, kad religingieji tiki visagale ranka iš dangaus? Žmogaus teisių konvencija pabrėžia, kad žmogus – nepriklausoma biologinė esybė ir yra laisvas atlikti savarankiškus sprendimus, susijusius su jo gyvenimu ir nekenkiančius aplinkiniams. Galima pamanyti, kad savanoriška ligonio mirtis morališkai pakenktų artimiesiems, tačiau ar mirtis pakenktų labiau nei kiekvieną dieną matomas perkreiptas,

nežmogiškas, kančios išbalintas tavo mylimo žmogaus veidas?

Galiausiai, reikėtų pasvarstyti ir apie tai, kad galbūt mirtis nėra toks blogas dalykas, koks atrodo. Žmonės linkę manyti, jog mirtis yra bloga dažniausiai dėl šių pagrindinių priežasčių: tiki gyvenimu kaip didžiausia gėrybe; tiki gyvenimu ir mirtimi kaip Dievo nulemtais dalykais, kurių žmogus negali pakeisti; žino, kad daugelis žmonių nenori mirti; žino, kad mirtis stipriai pažeidžia žmogaus esybę. Jei yra nenuginčijamai tikima pirmomis dviejomis priežastimis, įrodyti eutanazijos pozityvumą būtų beveik neįmanoma, tačiau paskutinės dvi priežastys parodo, kad mirtis nebūtinai yra blogas dalykas. Jeigu žmogus nori mirti ir mato gyvybės nutraukimą kaip išsigelbėjimą, jokiu būdu negalime teigti, kad mirtis – blogai.

Asmenys dažniausiai vengia mirties ir stengiasi išlikti gyvi, nes turi gyvenimo tikslų, tačiau kokių tikslų gali turėti žmogus, nesugebantis net pajudėti lovoje ir žinantis, kad jam niekada nebebus geriau, o gali būti tik blogiau? Dar vienas argumentas, paneigiantis blogą mirties stereotipą tas, kad buvimą mirusiu galima sulyginti su negimimu, o juk niekas niekada nekėlė triukšmo dėl to, kaip blogai buvo tada, kai jie nebuvo gimę.

Reziumuodama norėčiau pabrėžti, kad tiek pasisakančiųjų prieš eutanaziją, tiek už ją pozicijos gali būti priimamos ir dažniausiai abiejų grupių argumentams galima būtų rasti kontrargumentų (ypač, kai paliečiama religijos tema). Vis dėlto aš tikiu laisvo žmogaus apsisprendimo galimybe negyventi kančiose ir sutinku su racionalaus, blaivaus mąstymo paveiktu noru pabaigti savo gyvenimą žmogiškai ir oriai. Nepagydomai sergantys pacientai suteikia prasmės savo gyvenimui galvodami apie tai, kaip numirti. Mano nuomone, tai yra noras mirti, kad iš tiesų gyventum.

***

Kadangi šis straipsnis diskusinis, labai laukiame pasirašytų komentarų, su autore sutinkančių ar nesutinkančių, ginančių vieną ar kitą poziciją.

SESIJA| 31

Jono Petronio nuotr.

VDU – DAUGIAU NEI SPECIALYBĖ KAI MOKSLAS IR ŠOKIS – GRETA Povilas Junas VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto absolventas

Agnė Augulevičiūtė, VDU anglų filologijos bakalaurė, viešosios komunikacijos magistrantė. Ji taip pat yra ir viena iš „VDU akademinio judesio teatro“ įkūrėjų ir šokėjų. Dar vienas VDU šokio bendruomenės narys – šiuolaikinio šokio teatro „Aura“ šokėjas, VDU Diplomatijos ir tarptautinių santykių magistras Marius Pinigis. Apie universitetą, šokį, ir šokius universitete su jais ir pasikalbėjome šokių salėje.

Kaip tavo gyvenime atsirado šokis?

Aš pradėjau šokti modernius šokius, nes Lietuvoje bene vienintelis ir stipriausias teatras, išlaikantis šiuolaikinio šokio tradicijas, yra Kauno šokio teatras „Aura“. O visa kita, kas yra matoma – tai modernus šokis.

Dar besimokydama mokykloje lankiau modernaus šokio ir baleto užsiėmimus. Į šiuolaikinio šokio atstovų gretas įsiliejau visai neseniai.

O kaip apsisprendei studijuoti VDU, o ne Muzikos ir teatro akademijoje?

Dar būdama moksleive mažai galvojau apie ateitį – gyvenau čia ir dabar,

32 |SESIJA

užsiėmiau mėgstama veikla. Vėliau, po kelių metų studijų universitete, norėjau keisti specialybę ir realizuoti save kaip šokėją. Vis dėlto, jeigu kažką pradedu, noriu pabaigti. Vytauto Didžiojo universitete įgyjau anglų filologijos diplomą, vėliau pradėjau studijuoti integruotą komunikaciją. Ateityje neplanuoju dar pradėti šokio studijų – lankysiu seminarus. Aš nekeliu aukštos profesionalo kartelės, man įdomūs ir kiti dalykai: pavyzdžiui, pedagoginė veikla. Mėgstu dirbti su žmonėmis – jie skatina mane tobulėti, įgyti naujų žinių, kurias galėčiau perduoti kitiems. Kita vertus, noriu būti ir scenoje. Vieną kartą į ją žengęs, nori tai daryti vėl ir vėl.

Ar universitetas yra ta erdvė, kurioje gali realizuoti šias veiklas?

Taip, iš tiesų. Universitete mes galime eksperimentuoti. Mums suteiktos visos galimybės: turime salę ir sutinkame daug žmonių, kurie nuolat nori kažką veikti, išbandyti. Džiaugiuosi tuo, nes ne visur tokios galimybės suteikiamos.

Gal gali papasakoti plačiau apie VDU „Akademinis judesio teatrą“? Kokia teatro įkūrimo istorija? „Akademinis judesio teatras“ buvo įkurtas studentų iniciatyva prieš trejus metus. Visi universitetai turi tautinių, sportinių šokių kolektyvus, o mes nusprendėme, kad reikia išbandyti ir kitas šokio praktikas. Tuomet ir pasiūlėme Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjai ir choreografei Linai Puodžiukaitei dirbti kartu. Pradžioje repetavome VDU patalpose (K. Donelaičio g. 52, 101 auditorijoje), šalia kurių, už stiklinės sienos, yra kiemelis. Jame pertraukų metu būdami studentai mus ir pradėjo pastebėti, susidomėjo teatro veikla. O rinkosi įvairių fakultetų atstovai: tiek menų, tiek humanitarinių mokslų. Šokti atėjo ne tik studentai, bet ir dėstytojai. Beje, dabartinė mūsų repeticijų salė (Vytauto pr.

71) taip pat lyg akvariumas – sulaukiame nemažai žiūrovų.

Kokia yra dabartinė teatro sudėtis?

Beveik visi esame Vytauto Didžiojo universiteto bendruomenės nariai, išskyrus vienos universiteto dėstytojos dukrą, kuri yra moksleivė. Kolektyvo šokėjai – skirtingi ir jie nuolat keičiasi. Dažniausiai teatro veikloje dalyvauja 8 šokėjai, nors pastaruoju metu narių skaičius mažėja. Universitete žmonės pirmenybę teikia mokslams, o šokis – tik papildoma veikla, pomėgis. Mūsų darbo specifika – kitokia nei kitų šokių kolektyvų, kadangi nariai nuolat kinta – ateina vis naujų studentų. Kiekvieną kartą juos supažindiname su šiuolaikiniu šokiu ir pradedame iš naujo.

Ar esant nuolatinei šokėjų kaitai rengdavote pasirodymus? Kur jie vykdavo?

Nuo pat veiklos pradžios, kai teatro vadovė buvo L. Puodžiukaitė, spektaklius rengdavome netradicinėse erdvėse. Pirmąjį pasirodymą surengėme V. Putvinskio gatvėje ant tuometinės kavinės „Ketvirtą valdžia“ laiptų. Antrą kartą pasirodėme jau ankščiau minėtame VDU kiemelyje Donelaičio gatvėje. Dar vienas spektaklis – „Paltai“ – buvo surengtas universiteto

didžiosios salės rūbinėje, vėliau – gamtoje, laukuose. Nors esame šokę ir tradicinėje scenoje, labiausiai mėgstame neįprastas erdves. Čia jaučiamės laisvesni, turime daugiau raiškos galimybių.

Ar po trejų metų teatre nenori kažko keisti, užsiimti kita veikla?

Teatras niekada neatsibosta: jis nuolat kinta – niekada nebus taip, kaip buvo pirmaisiais ar antraisiais metais – žmonės išeina, juos keičia nauji. Negalime būti prisirišę prie to, ką darėme veiklos pradžioje. Keičiasi ir pati teatro koncepcija. Tik šiais metais kartu su kolega Mariumi ėmėme vadovauti teatrui. Todėl kol kas vedame pamokas, paskaitas, rengiame filmų peržiūras ir nepuolame statyti spektaklio. Jei nenorėsime, teatras niekuomet netaps rutina.

Kaip jūs supažindinate su moderniu šokiu naujai į teatrą atėjusius žmones?

Apie šiuolaikinį šokį pasakojame: pristatome ne tik jo, bet ir baleto istoriją, aptariame, kaip jis vystėsi, kito. Šiandien žmonės šiuolaikinį ir modernų šokį suvokia ne kaip du skirtingus, o kaip vieną žanrą. Šiuolaikinį šokį sunku pristatyti tik judesiu, reikia apie jį kalbėti.

ŠIUOLAIKINIAME ŠOKYJE DAŽNAI LAUŽOMI STANDARTAI, NĖRA JOKIŲ RĖMŲ. JAME GALI BŪTI PRITAIKOMI ĮVAIRŪS STILIAI NUO HIP HOP‘O IKI KAPUEIROS. O MODERNAUS ŠOKIO ATSIRADIMĄ SMARKIAI VEIKĖ KLASIKINIS BALETAS.

Kuo skiriasi modernus šokis nuo šiuolaikinio? Šiuolaikiniame šokyje dažnai laužomi standartai, nėra jokių rėmų. Jame gali būti pritaikomi įvairūs stiliai nuo hip hop‘o iki kapueiros. O modernaus šokio atsiradimą smarkiai veikė klasikinis baletas: kojos turi būti gražiai patemptos, atitinkamos pozicijos.

Modernus šokis yra daugiau klasikinis žanras, tuo tarpu šiuolaikinis gali būti ir „negražus“, ir šiurkštus – čia neegzistuoja tabu.

Ar pavyksta suderinti visą veiklą? Ar, pavyzdžiui, nesunku grįžus vakare ruoštis egzaminams ir atlikti namų darbus?

Mano dienotvarkė gana intensyvi: iš namų išeinu 9.00 ir grįžtu 22.00 ar 22.30 val. Ir taip kiekvieną dieną, nes repeticijos vyksta 3–4 kartus per savaitę. Esu pripratusi, nes man patinka mano veikla. Pastebiu, kad kuo daugiau darbų turiu, tuo labiau spėju viską padaryti. Galiu suderinti šią veiklą ir su mokslais. Kartais šokis man netgi padeda, nes į tam tikrus dalykus galiu pažvelgti kitu kampu.

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 33

VDU – DAUGIAU NEI SPECIALYBĖ

34 |SESIJA

Marius Pinigis, VDU diplomatijos ir tarptautinių santykių magistras – vienas įvairiapusiškiausių VDU bendruomenės narių.

Jis tuo pat metu geba būti politologu ir menininku – vienintelio Lietuvoje šiuolaikinio šokio teatro „Aura“ šokėju. Su Mariumi kalbamės apie tai, kaip šie iš pažiūros labai skirtingi užsiėmimai atsirado jo gyvenime, kaip šiuo metu jie persipina ir kokį vaidmenį jo gyvenime turėjo universitetas.

Pirmiausiai atskleisk, kuo svajojai tapti užaugęs būdamas vaikas?

Vaikystėje svajojau tapti policininku arba kaubojumi, vėliau užsimaniau tapti mokslininku. Visada norėjau juo būti! Vis dėlto esu labai dėkingas mamai, kad ji nuvedė mane į teatro mokyklą, kurioje dvylika metų sąžiningai pasimokiau ir įgijau ne tik akademinių žinių, bet ir teatrinį išsilavinimą. Deja, tokių mokyklų yra nedaug. Po dvyliktos klasės abejojau, kur pasukti. Norėjau tapti aktoriumi, bet mokslai neblogai sekėsi. Dėl to atsidūriau čia, įstojau į politikos mokslus Vytauto Didžiojo universitete. Drąsiai galiu teigti, jog sprendimo nesigailiu, o įgytos žinios yra labai naudingos. Visgi net studijuodamas universitete giliai širdyje norėjau savo likimą susieti su menu. Po poros metų mano gyvenime atsirado Kauno šokio teatras„Aura“.

Panašiu metu pradėjau dvejoti, svarstyti, ar neverta pamėginti įgyti profesionalaus menininko diplomą, bet nusprendžiau, jog šiais laikais diplomas ne visada yra būtinas mene, nes ne jis žmogų menininku padaro.

Mokykloje mokeisi ne tik šokio, bet ir apskritai aktorystės?

Taip, mokykloje turėjome ir judesio, ir vadinamojo dramos teatro pamokų. Teatro suvokimas buvo gana kompleksiškas. Aš esu iš Panevėžio ir mums profesionalias pamokas vesdavo Juozo Miltinio dramos teatro aktoriai, būdavo tarsi stabai, mistiniai personažai, kurie ne vieną moksleivį paskatino siekti menininko kelio. Manau, kad mano buvusi mokykla yra ypatinga ir jos sistemą galėtų įsidiegti nemažai kitų mokyklų. Ne tam, kad ruoštų menininkus, bet kad įvestų kultūrinį lavinimą, kuris labai praplečia akiratį. Nesvarbu, ką tu darytum – ar mokytumeisi meną, ar politikos mokslus – esi atviresnis.

O kaip tavo gyvenime atsirado politikos mokslai? Ir kodėl ne fizika, chemija?

Visų pirma, man visada patiko istorijos pamokos. Taip pat turėjau labai gerą pavyzdį – mūsų mokyklos direktorius buvo politologas. Mažas vaikas, pamatęs pasitempusį ir labai protingai šnekantį žmogų, susipranta, jog tai yra idealas, kurio jis norėtų siekti. Be to, politikos mokslas – labai platus, tai nėra kažkokia specialybė.

Dar besimokydamas mokykloje supratau, kad šios studijos man suteiks geriausią galimybę suvokti, kas yra aukštasis mokslas.

Juk universitete negauni tik kokių nors labai konkrečių žinių, bet sužinai bendrų dalykų apie pasaulį, visuomenę, gali įgyti labai platų žinių spektrą. Galiausia, septintoje ar aštuntoje klasėje kilo ambicija tapti Lietuvos Respublikos prezidentu.

Ar po šešerių metų universitete nepakeitei nuomonės apie politikos mokslus?

Universitetas tave suformuoja kaip asmenybę, ir aš labai džiaugiuosi, kad mano asmenybę suformavo šiame fakultete.

Aišku, visada tikiesi aukštesnės kokybės arba ypatingų dėstytojų, bet iš to, ką gauni, stengiesi pasiimti teigiamus dalykus ir atmesti neigiamus, kurių, be abejo, visur pasitaiko.

Kaip prisistatai, sutikęs naujus žmones?

Kaip šokėjas, kaip politologas ar kaip šokėjas – politologas?

Manau, jog esu šokėjas – politologas. Nors šiuo metu mano pagrindinė veikla yra šokis, giliai širdyje žinau, kad aš nesu tik šokėjas.

Man norisi daugiau ir aš vis tiek neatsisakau vaikystės svajonės – tapti mokslininku. Juo labiau, kad net ir mene politikos mokslai man visiškai netrukdo, priešingai – jaučiu, kad labai padeda. O meniškumas savo ruožtu padeda moksle. Platus mąstymas

NUSPRENDŽIAU, JOG ŠIAIS LAIKAIS DIPLOMAS NE VISADA YRA BŪTINAS MENE, NES NE JIS ŽMOGŲ MENININKU PADARO.

atsispindi visose mano gyvenimo srityse ir mane asmeniškai teigiamai veikia. Aišku, kartais būna labai sunku, pavyzdžiui, kai egzaminų sesijos metu statom spektaklį – ruošiuosi egzaminui, bet galvoje spektaklis, o per repeticijas galvoje arba bakalauro arba magistro baigiamasis darbas. Pasitaikydavo, kai nuo visko tiesiog pervargdavau ir nenorėdavau nei vieno, nei kito.

Tačiau, kiek pamenu, neatrodė, jog teatras Tau trukdo mokytis.

Aš kaip tipiškas lietuvis darbininkas – kuo ankščiau keliuosi, tuo daugiau padarau, kuo daugiau veiklų turiu, tuo labiau save motyvuoju geriau jas padaryti. Žinau, kad neturiu daug laiko, todėl tą akimirką turiu maksimaliai susikaupti ir viską padaryti gerai.

Manau, jog auklėjimas turėjo didelę įtaką.

Tėvai neversdavo mokytis, tačiau įdiegė atsakomybės jausmą, kad viską daryčiau iki galo. Būdavo nesvarbu, ar tai spektaklis, ar repeticija, tačiau prie mokslų visada sėdėdavau iki tol, kol žinodavau, jog būsiu gal ir ne ramus, bet tikrai garantuotas dėl savęs.

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 35

VDU – DAUGIAU NEI SPECIALYBĖ

IŠ ŠOKIO PASAULIO Į AKADEMINĘ VEIKLĄ AŠ ATSINEŠIAU KŪRYBIŠKUMO – LAISVESNĮ BENDRAVIMĄ, DĖSTYTOJO-STUDENTO SANTYKĮ PAKEIČIAU VYRESNIO KOLEGOS, BANDANČIO PERTEIKTI ŽINIAS, VAIDMENIU.

36 |SESIJA

Agnė pasakojo, jog jūs mokote, kas yra šiuolaikinis šokis. O praėjusį semestrą mokei, kas yra politologija. Ar galima šiuos dalykus palyginti? Veikiausiai yra ir skirtumų, ir panašumų?

Iš šokio pasaulio į akademinę veiklą aš atsinešiau kūrybiškumo – laisvesnį bendravimą, dėstytojo-studento santykį pakeičiau vyresnio kolegos, bandančio perteikti žinias, vaidmeniu. Stengdavausi įsigilinti į kiekvieną žmogų Aš negaliu tiksliai pasakyti, kas yra šiuolaikinis šokis ir kuo jis skiriasi nuo modernaus šokio, nes tai yra labai neapibrėžtos sąvokos. Modernus šokis yra labiau sustatytas, jame kūnas yra taisyklingesnis, taip pat yra tam tikros technikos, nuo kurių tu atsispiri. Šiuolaikiniame šokyje irgi kartais naudojam tas pačias technikas, tačiau esminis skirtumas yra tas, jog tu ne tik gali, bet ir turi atsisakyti to, ką esi išmokęs – laužai linijas, standartus, mokaisi kitų dalykų; net panaudoji teatro elementus, nuimi juos, nebelieka scenos; arba nebėra spektaklio, yra performansas, akcija kažkur gatvėje,

be žiūrovų, be nieko. Šiuolaikinio šokio spektras labai platus.

Kiekviena valstybė turi savas šiuolaikinio šokio mokyklas, stilistikas, kurios kas dieną kinta. Kaip ir visur kitur, taip ir šiuolaikiniame šokyje yra mados.

Sakykime, prieš vienerius ar dvejus metus vienas nuogumas buvo labai madingas.

Buvo žengiama iki pačių vulgariausių, gašliausių scenų. Ar tai gerai ar blogai – ne man spręsti.

Regis, Tavo gyvenimo ritme puikiai dera fizinė ir protinė veikla.

Kartais juokaudamas sakau, jog vadovaujuosi antikiniu posakiu „Sveikame kūne – sveika siela“. Duodu šiek tiek ir kūnui, ir sielai. Man patinka meniškas mąstymas, bet traukia ir analitiški, gilesni pamąstymai, tyrinėjimas, pasaulio, visuomenės suvokimas. Dažnai ir moksle, ir mene analizuojamos tos pačios temos, tik kitu kampu. Žiūrėjimas į tą patį dalyką keliais pjūviais – dar vienas būdas suvokti, kas tu esi. Mano atveju – per šokį, tai yra per meną, arba per mokslą, politologiją.

SESIJA| 37

KITAIP Jono Petronio nuotr.

ARTES

KLAUSOME

Mykolas Bazaras VDU Muzikos akademijos studentas

38 |SESIJA

Šiais laikais kaip niekad dažnai rinkodara mums siūlo patirti dalykus, su kuriais susiduriame kasdieniniame gyvenime – kitaip.

Suvedę šį žodelį googlėje randame gausybę jau užpatentuotų idėjų: „Žurnalistika kitaip“, „Statom kitaip“, „Matome kitaip“, „Mokomės kitaip“, „Keliauk kitaip“, „Vestuvės kitaip“, „Myliu kitaip“, „Kitaip“...

Kitaip tariant, viskas Kitaip.

Žinoma, kad tarp 9 mln. su „kitaip“ siejamų paieškos rezultatų, vietą randa ir dar kasdieniškesnio, abstraktaus garso meno – muzikos – apraiškos: „Ritmas kitaip“, tai būgnininkų ansamblis iš Šiaulių, „Stipriai kitaip“ – Suicide DJ’s komanda, „Čiurlionis kitaip“ – koncertų ciklas Druskininkuose, „Tradicija kitaip“ – taip pat Druskininkai, „Muzika kitaip“ – garso įrangos nuoma, vedėjo, DJ paslaugos, kompiuterių remon-

tas, „Kitaip“ – „vienos iš sostinės muzikinės scenos lyderių“ debiutinė plokštelė.

Persikelkime iš virtualios erdvės į realią, į Kauno filharmoniją, kur ir vyko vienas tokių muzikinių projektų: trijų profesionalių muzikantų – džiazo pianisto Arno Mikalkėno, elektroninės muzikos atlikėjo Aurimo K@ Vilkišiaus ir akademinėje scenoje dažnai matomos pianistės Virginijos Unguraitytės projektas „Išgirsk kitaip“. Trijulė publikai siūlė stilistines sin-

tezes M. Mussorgsky’io „Parodos paveikslėlių“ tema. Koncertas nuskambėjo sukeldamas įvairių refleksijų, kuriomis ir noriu pasidalinti.

Mussorgsky‘is kitaip „Man de javu Jus čia matyti“ – žaismingas posakis, išreiškiantis dažnas mums gerai pažįstamos personos apraiškas akiratyje. Ko gero viena ryškiausių figūrų fortepijoninės muzikos pasaulyje – Modestas Mussorgsky‘is

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 39

ARTES

(1839 -1981) – sukūrė unikalų fortepijono klasikos standartą „Parodos paveikslėliai“, kuris net po kompozitoriaus mirties yra madingas ir interpretuojamas Mikhail Tushmalov, Maurice Ravel, Vladimir Ashkenazy „party-tūrose“; siautulinguose „Emerson, Lake & Palmer“, „Mekong Delta“, „Slav de Hren“ roko vakarėliuose; Isao Tomita, „Tangerine Dream“, Amon Tobin elektroninės muzikos lounge’uose; Allyn Ferguson, Ray Bareto, Hugh Lawson, Duke Ellington džiazo gig’uose; galų gale, nepakartojamuose Vladimir Horowitz, Jon Faddis ar „Glass Duo“ rečitaliuose.

Linksmas de javu pojūtis neaplenkia prie „Paveikslėlių“ temomis džeminančių sąrašo pridėjus ir lietuvių atlikėjus „Išgirsk kitaip“. Polistilistinis projektas siekia pateikti „Paveikslėlius“ platesniam klausytojų ratui, motyvuodamas, jog „Legendinė trijulė Emerson, Lake & Palmer prieš keturias dešimtis metų įrodė, kad vienas žymiausių rusų kompozitoriaus Modesto Mussorgskio kūrinių „Parodos paveikslėliai“ gali įtikti ne tik klasikinės muzikos gurmanams, bet ir progresyvaus roko mylėtojams“ [1]. Ypač

40 |SESIJA

džiugu, kad Kaune vyksta veiksmas ir lietuvių menininkai nusprendė prisidėti prie tradicijos. Iš esmės, tik ir laukiame dar vieno, naujo, drąsaus ir sėkmingo požiūrio į atlikėjų kartų pamėgtą fortepijoninį megahitą, reprezentuojančio mūsų regioną, kūrybinę dvasią ir savitumą. Žymus roko muzikos kritikas Lester Bangs (1972) žurnale „The Rolling Stone“ [2], ką tik išėjus Pictures at an Exhibition albumui, rašė, kad EL&P tikrai galima pavydėti „kiaušų“, nes jie kiša pirštus prie vieno monumentaliausių „rimtosios“ muzikos šedevrų, naudodami daug stiprintuvų, elektronikos, pridėdami savo temų pavystymo, improvizacijų ir net žodžių. Jeigu vargšeliai Mussorgsky‘is ar Ravelis išgirstų EL&P versiją, ko gero sunegaluotų. Įrašas prasideda „subachinta“ „Promenados“ tema, kuri buvo atlikta taip, lyg Emersonas kultų vargonus seniausioje Vienos bažnyčioje. „Gnomo“ tema, kuriai pasisekė likti savo originalioje vietoje, staiga apsireiškia per publikos šūksnius ir švilpimus, grojama Mellotron’u ar pritaikytais vargonais, ar dar kažinkuo,

pritariant wah-wah papuoštu Lake’o boso kontrapunktui. Šioje vietoje straipsnio autorius teigia nebegalįs įžvelgti nieko musorgskiško, nes viską paima EL&P vintažinis furoras ir, cituoju, „į terlę gauname visokius „Whizz! Whirrr! Whee!“ - tai ausį rėžiantis, sprogstantis, dūzgiantis, kriokiantis elektroninis pamišimas, kurį publika tiesiog dievina, kartu su „bliuzo variacijom“, kurias palydi aplodismentų pliūpsniai ir dar daugiau kosminių pyptelėjimų“. Galiausiai įrašas yra vadinamas beskonybės mikstūra, tačiau savyje turinčia tikrą rock & roll’o dvasią.

Tiesą sakant, kritika niekados nebuvo gailestinga šviežiai iškeptiems klasikos perdirbiniams ir interpretacijoms. Kai Vladimiras Horowitzas pasidarbavo su Mussorgsky’io „Parodos paveikslėliais“, jį labai griežtai sukritikavo muzikantų brolija ir išvadino vandalu.

(Dubal. D. 1991)[3].

Na, ko gero šiandien, kai EL&P yra istorinė roko muzikos klasika, Moogo sintezatoriui jau netoli iki pekiasdešimtmečio, legendiniams

Hammondo vargonams tuoj bus 60, o Horowitzo interpretacijų devalvuoti nesugebėtų net pats Chuckas Norrisas, to laikmečio kritiniai pasisakymai kelia daug prieštaringų minčių. Bet viena yra aišku, apie rezonuojančius muzikos kūrinius yra nuolat kalbama, jie dažnai lyginami dabarties ir istoriniame kontekste, vertinami.

Garsas kitaip Muzikos klausome ausimis. Garso kokybė ir kiekybė – dėmesio centre.

Reikėtų pripažinti, kad šiandieną retai, net ir akademinės muzikos koncertuose apsieinama be įgarsinimo sistemos.

Tai sąlygoja naujų elektromechaninių ir elektroninių instrumentų panaudojimas žanruose, taip pat daugybės naujų koncertinių erdvių, kuriose yra netinkamos akustinės sąlygos, atsiradimas.

Garso technika besidomintiems nėra paslaptis, kad natūralaus, akustinio ir amplifikuoto garso derinimas – sudėtinga užduotis. „Išgirsk kitaip“ komanda šį iššūkį priėmė. Aibė mikrofonų, priekinių kolonėlių su plačiajuosčiais garsiakalbiais ir kita matoma įranga žadėjo tikrą melomano desertą. Deja, nuo pirmų iki paskutinių pasirodymo natų atlikėjų pastangas gerokai temdė iš priekinės įgarsinimo linijos sklindantys garso iškraipymai. Nežinia, ar tai mechaninės kilmės iškraipymai, signalo perkrova, nepastebėta aktyvi efektų linija, ar „dramblys, užmynęs ant garsisto ausies“.

Tai nėra retas reiškinys bendrame Lietuvos koncertų su įgarsinimu kontekste, tačiau ši garso meno šaka (angl. Sonology) nėra „menkesnė“ už bet kurias kitas, tebūnie klasikinės, džiazo ar elektroninės muzikos, ir aukštumų tikrai yra, jas tikimės išgirsti.

Tiesa, išrankesni Kauno filharmonijos lankytojai galbūt ir žino, kuriose vietose garsas atsiskleidžia gražiausiomis spalvomis, tačiau akustika salėje – viena geriausių, kokią turime. Nesiskundžia ja ir užsienio atlikėjai.

Galbūt amplifikuoto elektroninio garso integracija į salės akustiką, o ne bandymas akustinį garsą per kolonėles suniveliuoti su elektroniniu, duotų daug kokybiškesnį rezultatą. Tai mums ypač vykusiai prieš metus pademonstravo amerikiečių šiuolaikinio džiazo atlikėjas Ken Vandermark su savo kvartetu, akustiškai daug nedėkingesnėje erdvėje – Kauno dramos teatro foje. Įdomiausia, kad ansamblio sudėtyje taip pat buvo lap-top muzikos atlikėjas, naudojęs live programming, live processing technikas.

Tad klausykime muzikos ausimis.

ŠIOJE VIETOJE STRAIPSNIO AUTORIUS TEIGIA NEBEGALĮS ĮŽVELGTI NIEKO MUSORGSKIŠKO, NES VISKĄ PAIMA EL&P VINTAŽINIS FURORAS IR, CITUOJU, „Į TERLĘ GAUNAME VISOKIUS „WHIZZ! WHIRRR! WHEE!“ – TAI AUSĮ RĖŽIANTIS, SPROGSTANTIS, DŪZGIANTIS, KRIOKIANTIS ELEKTRONINIS PAMIŠIMAS.

Scenografija kitaip Anot projekto autorių, „atlikimo koncepciją vizualine išraiška koncerto metu apipavidalino šviesos instaliacijos“.

Vėlgi, roko ar dancehall scenoje, dūzgės be spalvotų žiburiukų neįsivaizduojamos.

Tačiau dūzgiantys dimeriai filharmonijos salėje subtilumo garsinei išraiškai nepridėjo.

Vizualinė išraiška akademinėje scenoje nėra tabu, idea prohibita ar kažkas nepadoraus.

Prisiminkime Haydno „Atsisveikinimo“ simfoniją (nr. 45), kuri atliekama žvakių šviesoje. Finaliniame adagio kiekvienas atlikėjas po vieną užpučia savo žvakę ir palieka sceną. Galų gale lieka du atlikėjai, užgesta žvakė, pabaiga. Taip įvyko kūrinio premjera 1772 m. (Mordden, 1980)[4]. Beje, prieš metus šią simfoniją galėjome išgirsti ir pamatyti nuostabiai atliekamą Lietuvos kamerinio orkestro su S. Krylovu (ir su visom žvakutėm) toje pačioje, filharmonijos salėje.

Suprantama, postmodernistiniam požiūriui į klasikos standartus žvakių vašką tik ant parketo tept. Tačiau vizualiniuose menuose led technologija šiais laikais gali padaryti ir daro stebuklus.

Scenos judesys kitaip Gera istorija nusipelno būti papasakota iki galo. Haydno „Atsisveikinamoji“ buvo parašyta jo paties patronui, princui Nicolausui Esterhaziui, kartu su dvaro orkestru viešint karališkojoje Esterhazių

vasaros rezidencijoje. Daugelis muzikantų buvo priversti palikti savo žmonas namie, Eisenstadte, o viešnagė užtruko ilgiau, nei buvo planuota. Anksčiau aprašytu, subtiliu būdu Haydnas apie tai užsiminė patronui – užgesus simfonijos paskutinei žvakei Esterhazis žinią suprato ir paleido orkestrą namo (Mordden)[4]. „Išgirsk kitaip“ turbūt irgi turėjo nepaprastai svarbių įsipareigojimų už scenos.

Vienas po kito geso prožektoriai, atlikėjai daugybę kartų kilo nuo kėdžių ir palikdavo sceną, paskui sugrįždavo ir sėsdavosi.

Galbūt tai ir gilus meninis sumanymas, bet palikime apie tai spręsti istorikams.

Interpretacija kitaip arba „trijų skirtingų menininkų akimis“ Kažkas yra pasakęs, kad meninė meistrystė pasireiškia tada, kai scenoje suderinami nesuderinami dalykai, skirtumai papildo vienas kitą ir rezultate jaučiamas vienis. Žiūrovo akimis, „Išgirsk kitaip“ menininkų skirtingumas tiesiog liejosi per kraštus. Atlikėjai praktiškai jo nemaskavo, pasirinkdami dėstyti savo „požiūrį“ po vieną.

Tiesa, buvo pora elektronikos interakcijų su fortepijonais, filtruojant ir loop’inant gyvą garsą, tačiau tai veikiau priminė išraiškos galimybių demonstraciją, negu idėją, turinčią savo funkciją kūrinyje.

Daug žadanti įžanginė Arno Mikalkėno improvizacija turbūt „pakabino“ ne vieną klausytoją. Išvystęs Promenados temos motyvą poetizuotomis “II-V-I” harmoninėmis slinktimis ir guviu kontrapunktu, atlikėjas nulipo nuo scenos... Kiti, pasikartojantys užlipimai nebuvo tokie įtaigūs, tačiau viena variacija paliko labai tvankų įspūdį. Tai buvo vulgarokas netradicinių grojimo fortepijonu technikų bandymas. Impulsyviai, delnais brūžinamomis stygomis, ir ant jų mėtomomis bei rezonuoti paliekamomis būgnų lazdelėmis. Šioks toks pasimetimas bandant išvengti dangčio ramsčio, kliudžiusio laisvai operuoti fortepijono stygomis, toli gražu nesudarė išbaigtos atlikimo koncepcijos įspūdžio.

Kitokį įspūdį ne taip seniai galėjome patirti dviejų pasaulinės klasės improvizatorių, naudojančių netradicines grojimo fortepijonu technikas, pasirodymuose Kaune. „Jazz jungčių“ festivalyje matėme, kaip tyliai apčiupinėdamas stygas ir stuksendamas per deką, tarsi akla, pamėkliška figūra, ieškodama gyvybiškai svarbaus garso šaltinio, prie fortepijono „priėjo“ Charles Gayle.

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 41

ARTES Kartais alkūnėmis pasiramsčiuodamas į klaviatūrą, kūrė džiazo sąskambius taip, kad, reikia pripažinti, nepaliko abejingų savo patyrimu. Klausėmės nevaikiška pianistine technika stebinusio ir nežalingais būdais fortepijoną preparuojančio estų pianisto Anto Pett pasirodymo, instrumentą pavertusiio neordinarių garsų generatoriumi.

Pavyzdžiais galima būtų tęsti ir toliau - Kauno filharmonijoje kartą jau yra pasirodęs amerikiečių kolektyvas The Bowed Piano Ensemble, dėl kurių naudojamų preparacijos būdų širdies neskauda [5]. Geras pavyzdys užkrečia, tačiau ar kiekvienas bandymas yra vertas filharmonijos salės?

Taip pat yra natūralu, kad fortepijono „galimybių“ bandymų tema yra jautriausia instrumento derintojams, tačiau problemos čia neliktų, jeigu visi „naujumo“ ieškantys atlikėjai tai darytų su nuosavais, o ne visiems tarnaujančiais instrumentais.

Arnas stengėsi pademonstruoti savo improvizacijos galimybes, kai kur tai ir pavyko, tačiau trūko požiūrio į patį kūrinį.

Kraštutinumų nevengė ir projekto idėjos iniciatorė Virginija Unguraitytė, pasirinkdama „Paveikslėlių“ temas pristatyti su netrumpom pauzėm, dažnais nulipimais nuo scenos ir, galų gale, per mikrofono liniją perleistu, drumstu garsu. Tokia kūrinio formos rekonstrukcija vargu ar atsakė į klausimą, kodėl „Paveikslėliai“ yra klasikinės muzikos kūrinys, ar pademonstravo originalią versiją gražiausias kampais, tiek pirmą kartą klausančiam, tiek šimtąjį. Veikiau kilo kitas klausimas: ką norėta išreikšti tokiu klasikinių taisyklių nevaržomu polėkiu originaliame kūrinio tekste? Laisvė, tai labai sunki atsakomybės našta.

Pasirodymo pabaigoje netikėtai įvyko abiejų pianistų „susitikimas prie Didžiųjų Kijevo vartų“. Deja, kažkuris į susitikimą truputį pavėlavo, dėl to girdėjome gana natūralų ir nekontroliuojamą delay efektą. Pitsburgo, Niujorko ar Kauno simfoninio orkestro atlikime tokia interpretacija būtų pavadinta „repeticijų stoka“.

Malonų įspūdį paliko Aurimo K@ Vilkišiaus atliktas namų darbas. Naudodamas laptop, sintezatorius, gyvo garso apdirbimo ir programavimo technikas, ir savo paties vokalą, atlikėjas sugebėjo pademonstruoti kone kūrybiškiausią požiūrį į paveikslėlius.

Per porą solo „įžengimų“ K@ atliko elektronikai pritaikytą „Senosios pilies“ versiją, išradingai panaudodamas tradicinį tuvių gerklinį dainavimą – chomėjų. Šio

42 |SESIJA

pagalba, pietų Sibire gyvenanti tauta pasakoja epus ir legendas. Taip K@ atskleidė ne vien savo (o gal aparatūros) talentą laužyti balso obertonus, bet ir „Senosios pilies“ legendą. Stilingai buvo atliktas „Promenados“ remiksas, ko gero, tapęs pasirodymo vinimi. Laike išnardindamas Promenados temą iš skirtingų poliritminio grūvo, boso ir savaip interpretuotos harmonijos sluoksnių, K@ pademonstravo elektroninės muzikos technikos galimybes, leidžiančias vienam atlikėjui skambėti lyg bendui, ir vertė trypčioti ne vieną klausytoją.

originalių paveikslėlių analizės iš pačių atlikėjų pusės. Tik meistriškai atliekamas savo srities profesionalų darbas gali būti įdomus pačioje elementariausioje formoje.

Drąsūs bandymai ir eksperimentai meno srityje yra būtini ir visada skatintini.

Nežengdami už, kūrėjai niekada nepajustų tos plonytės ribos tarp subtiliausiomis priemonėmis perteikiamo, estetizuoto kasdieniškumo ir elementariai drebiamo, lėkšto vulgarumo, o klausytojai nesuprastų, kad menininkai yra tie patys žmonės ir Šventa Dvasia neminta. Taip formuojasi atlikimo meno kultūra.

Vietas, kurias renkamės tikrovei tarp kultūros ir meno pažinti, formuoja mūsų buitis. Paprasta palyginti, ar mums yra patogiau, kai vienoje vietoje miegame, kitoje prausiamės, kitoje valgome, o dar kitoje bendraujame; ar kai viską darome ten pat?

Net jeigu realybėje neturime pasirinkimo, kodėl gi tokių „komforto erdvių“ nesuteikus daug dvasiškesnei – meninei išraiškai?

Eksperimentinių erdvių Kaune tikrai netrūksta: „Fluxus ministerija“, Ryšių muziejaus kiemelis „837“, vis liberalėjanti Muzikos akademija, muzikos mokyklos, galybė kavinių, užeigų, klubų ir restoranų...

Baigdami pasidžiaukime Filharmonijos scena, kuri nėra žemo meninio lygio aktų poligonas. Tai vieta, kur nors ir galime išgirsti, bet turėtume klausyti kitaip.

K@ip Kauno filharmonijoje turėjome progą išgirsti ir išvysti trijų skirtingų meninkų „Išgirsk kitaip“ vieningą garsinės saviraiškos galimybių bandymą-demonstraciją. Tačiau kas buvo kitaip, kai Mussorgskio temą šimtais skirtingų būdų jau yra interpretavę įvairiausių stilių ir scenų atlikėjai? Kokiomis subtiliomis meninėmis muzikinės išraiškos priemonėmis buvo atskleista kūrinio būtis ir buitis? Ar užtenka tiesiog būti, kad būtume menininkai? Kas žino, gal dabar, kai žaidžiame rinkos ekonomiką, meno kūriniams užtenka tiesiog madingo pavadinimo ir pristatymo? Į šiuos ir kitus klausimus visų pirma sau turėtų atsakyti patys atlikimo autoriai.

Kyla mintis, ar nebūtų buvę įdomiau išgirsti šių menininkų interpretacijas iš tikrųjų kitaip? Paeiliui: iš pradžių puikaus, jau išsiilgto, tradicinio atlikimo, tada improvizuotos muzikos interpretacijos ir, galų gale, šiandienos garso technologijos kontekste. Be abejo, tai reikalautų išsamesnės

Šaltiniai: 1. “Išgirsk kitaip” – tarp džiazo, klasikos ir elektronikos (2012). Prieiga per internetą: http://ma.vdu.lt/naujienos/isgirsk-kitaip-tarp-dziazo-klasikos-ir-elektronikos [žiūrėta 2012 12 12] 2. Bangs, Lester. (1972). Album reviews.

Prieiga per internetą: http://web.archive. org/ web/20080917130727/http://www.rollingstone.com/artists/emersonlakepalmer/ albums/album/191801/review/5944649/ pictures_at_an_exhibition [žiūrėta 2012 12 12] 3. Dubal. D. (1991) Evenings with Horowitz - A Personal Portrait. New York: Birch Lane Press 4. Mordden, E. (1980) A Guide to Orchestral Music: The Handbook for Non-Musicians. New York: Oxford University Press 5. The Bowed Piano Ensemble perform Stephen Scott’s Entrada. Prieiga per internetą: http://youtu.be/14jPvnWhdNM [žiūrėta 2012 12 12]

ARNAS MIKALKĖNAS STENGĖSI PADEMONSTRUOTI SAVO IMPROVIZACIJOS GALIMYBES, KAI KUR TAI IR PAVYKO, TAČIAU TRŪKO POŽIŪRIO Į PATĮ KŪRINĮ.

Arnas Mikalkėnas groja festivalyje „VDU Jazz jungtys“, 2011 m.

SESIJA| 43

ARTES

„DEBESŲ ŽEMĖLAPIS“:

ĮŽŪLIOS AVANTIŪROS KILNŪS PAKLYDIMAI Martynas Gedvila VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto absolventas

44 |SESIJA

Kino gurmanai šiandien įpratę atsilošti foteliuose ir ciniškai keiksnoti Holivudo produkciją. Nieko keisto: 2012-aisiais didžiausius milijardus susižėrė komiksų adaptacijos ir animacinės franšizės. Atrodytų, visagalis žiūrovas diktuoja savo sąlygas – originalūs, daugiasluoksniai filmai pasmerkti likti kažkur užribyje. Tačiau pasitaiko ir išimčių, tokių kaip „Debesų žemėlapis“ – įžūli avantiūra, kurią sau leido ne smulkios europinio kino žuvelės, o vieni garsiausių pasaulio režisierių.

Kadras iš filmo „Debesų žemėlapis“ 2004-aisiais pasirodęs britų rašytojo Davido Mitchello romanas „Debesų žemėlapis“ („Cloud Atlas“) pasakoja šešias skirtingas istorijas. Neįprastai pateiktą jo siužetą galima palyginti su rusiška „matrioška“: skaitytojas palaipsniui atranda vis naują „pasakojimą pasakojime“, atskleidžiamą lyg kažkieno skaitomą knygą, dienoraštį ar laišką jau kitoje istorijoje... O tuomet, veidrodiniu principu, atbuline tvarka siužetas sugrįžta prie kiekvienos istorijos ir pateikia jos atomazgą. Iš pirmo žvilgsnio, šie pasakojimai nėra glaudžiai susiję, tačiau greitai išryškėja tematiniai sąryšiai, pasikartojantys motyvai, idėjos apie reinkarnaciją, karmą ir t. t. Galiausiai viskas susisieja ir tampa vieno didelio pasakojimo dalimi.

Nieko nuostabaus, kad tokio sudėtingo kūrinio adaptaciją kine daug kas laikė neįmanoma misija. Tačiau „Matricos“ režisieriai Andy ir Lana Wachovskiai nė nemirktelėję priėmė šį iššūkį ir sukirto rankomis su kolega iš Vokietijos Tomu Tykweriu („Bėk, Lola, bėk“): visi kartu jie sukūrė filmo scenarijų ir ėmėsi jo režisūros. Ketverius metus trukęs „Debesų žemėlapio“ produkcijos procesas trijulei nebuvo rožėm klotas – pagalius į ratus kaišiojo lėšų trūkumas, kino kompanijų abejonės dėl šio projekto pelningumo ir t.t.

Visgi, nepaisant visų kliūčių, filmas pernai pagaliau išvydo dienos šviesą, sulaukė šiek tiek kritikų palaikymo ir – nieko keisto – pustuščių salių.

„Debesų žemėlapis“ išties nėra eilinis Holivudo produktas. Tai vienas tų filmų, kuriuos verta žiūrėti dar ir dar kartą. Tačiau nebūtinai tam, kad susidėliotume visus taškus ant „i“ scenarijuje – pati istorija čia nėra labai sudėtinga. Pagrindinę idėją nuolat kartoja patys veikėjai: „Mūsų gyvenimai nėra tik mūsų. Mes susiję su kitais, iš praeities ir ateities. Kiekvienas prasižengimas bei geras darbas nulemia mūsų ateitį“. Kitaip tariant, visi esame ne tik savo, bet ir kitų likimų kalviai, sąlygojantys aplinkinių ir kažkur toli kitame amžiuje gimsiančių žmonių pasirinkimus.

Reinkarnacija? Sielų keliavimas iš vienos eros į kitą, savotiška jų evoliucija? „Ką pasėsi,

>>>>>>>>>>>>>>>>

SESIJA| 45

ARTES

VISAS FILMAS YRA PAGIRIAMASIS ŽODIS ATSTUMTIESIEMS, IŠSIŠOKĖLIAMS IR REVOLIUCIONIERIAMS, KURIŲ NEPRIIMA EGZISTUOJANTI GALIOS STRUKTŪRA ARBA KAŽKOKIA DOMINUOJANTI BENDRUOMENĖ, TAČIAU JIE DRĄSIAI JAI PRIEŠINASI, KOVOJA UŽ SAVO IR KITŲ LAISVĘ.

46 |SESIJA

tą ir pjausi“ – net ir kitame gyvenime?

Galbūt, tačiau filmas neapsiriboja vien šio reiškinio tyrinėjimu ir apima dar platesnius dalykus – būtent todėl „Debesų žemėlapį“ verta pažiūrėti bent keletą kartų. Net patys akyliausi žiūrovai neiškart sugaudys visas subtilias aliuzijas, tuos nematomus siūlus, kurie viską suriša – norint juos pamatyti, reikia priimti žaidimo taisykles, stengtis jas perprasti. Jau vien dėl tokio reikalavimo aktyviau dalyvauti, ne vienas žiūrovas nusisuko nuo „Debesų žemėlapio“. Be to, reikia pripažinti, kad filmas turi trūkumų, palieka neatsakytų klausimų ir suklumpa kelyje link atomazgos.

Bet pirmiausia pakalbėkime apie patį siužetą – apie ką tos šešios istorijos?

Kaip ir romano autorius, filmo režisieriai čia žongliruoja ne tik laikmečiais, bet ir stiliumi, žanrais: tai nuotykis jūroje XIX a., drama apie du kompozitorius tarpukario Škotijoje, detektyvinis trileris apie didelės korporacijos nuodėmes aštuntajame dešimtmetyje, komedija apie senelių namus šiais laikais, futuristinė mokslinė fantastika apie distopiją Korėjoje (turiu omenyje ne totalitarinę Šiaurės Korėją šiandien) ir post-apokaliptinė istorija apie konfliktą tarp religijos ir technologijų. Akivaizdu, kad smulkesnis siužeto užuomazgų atpasakojimas užtruktų ilgokai, tačiau problema ne tame – kaip šią kino mišrainę paversti harmoningai suderintu patiekalu?..

Mano nuomone, galima lengviau atsidusti – iš esmės, Wachovskių ir T. Tykverio įžūlumas pasiteisino. O jie tikrai smarkiai rizikavo, nusprendę padaryti kelis labai drąsius dalykus. Pirmiausia – jie visiškai atsisakė knygos struktūros ir sukūrė saviškę, pritaikydami kino terpės taisykles: vietoj „matrioškos“ jie sulipdė mozaiką. Kaip pasakojo Lana Wachovski, filmo kūrėjai tiesiog išsidėliojo daugybę kortelių su scenarijaus siužetiniais motyvais ir bandė jas grupuoti, rūšiuoti, ieškoti bendrumų ir tinkamų kombinacijų. Remdamiesi savo atradimais, režisieriai nutarė papasakoti visas šešias istorijas lygiagrečiai, vienu metu – išbarstydami jas visame tris valandas trunkančiame filme. Šiuo atveju svarbiausia buvo žinoti, kada peršokti nuo vieno pasakojimo prie kito, neišblaškant žiūrovo stilistiniais skirtumais ir suteikiant vientisumo pojūtį.

Viena iš to vientisumo paslapčių yra labai elementari ir techniška – užuot pasikvietę didžiulį būrį ryškesnių ir

blyškesnių kino žvaigdžių, filmo kūrėjai kruopščiai išsirinko gerą dešimtį aktorių ir... davė kiekvienam po tris-šešis vaidmenis kiekviename pasakojime. Tai antrasis išties drąsus sprendimas. Viena vertus, tai reiškia, kad, keliaudamas po visą šešių sluoksnių filmo pasaulį, žiūrovas net pats to nejausdamas visada lieka savotiškame „burbule“, kuriame šmėžuoja kažkur jau matyti veidai (bet ne visuomet lengva juos atpažinti!), kalbantys kažkur jau girdėtus žodžius ir kartojantys kažkieno jau padarytas klaidas arba atliktus gerus darbus. Taigi, patys aktoriai ir yra tie viską susaistantys siūlai, padedantys suprasti idėjas apie reinkarnaciją ir savotišką susišaukimą tarp praeities, dabarties ir ateities, pasiekiantį mus per sapnus, kažkur girdėtą melodiją, jausmą, kad „Visata manęs nekenčia“ ir taip toliau.

Iš kitos pusės, filmui būtų pravertę mažiau žinomi pagrindiniai aktoriai – net ir su tona makiažo, Tomas Hanksas lieka atpažįstamu „Foresto Gampo“ ir kitų garsių filmų veidu, o tai šiek tiek kliudo įsijausti.

Aišku, naivoka taip skųstis holivudinio filmo recenzijoje – juk be žinomų vardų pinigų neuždirbsi! Be to, kaip minėjau, kitus atpažinti sunku: Hugo Weavingas, Jimas Sturgessas ir daugelis kitų čia „ištirpo“ dažnai iš koto verčiančiuose amplua, kurie nepaiso aktorių amžiaus, rasės ir net lyties! Pabaigos titrų metu pamatę filmo aktorių pristatymą, tikrai nustebsite, mat makiažo specialistai čia pasidarbavo iš peties. Apskritai, nevalia priekaištauti dėl atpažįstamų aktorių, kai moterų numylėtinis, širdžių ėdikas Hugh Grantas čia vaidina – skirtinguose epizoduose – rasistą, šovinistą ir kanibalą. Matydami jį ekrane, tikrai neprisiminsite „Noting Hilo“.

Jei paklaustumėte, kur slypi „Debesų žemėlapio“ esmė, drįsčiau pasakyti, kad visas filmas yra pagiriamasis žodis atstumtiesiems, išsišokėliams ir revoliucionieriams.

Kiekviename pasakojime mes susipažįstame su žmogumi, kurio nepriima egzistuojanti galios struktūra arba kažkokia dominuojanti bendruomenė, tačiau jis drąsiai jai priešinasi, kovoja už savo ir kitų laisvę. Rasizmas, homofobija, korupcija, vergovė, tikėjimas mitais – tai sudėtingos ir plačios temos, tačiau filme jos visos paliečia tą pačią idėją: jeigu tu išsiskiri iš pilkos

>>>>>>>>>>>>>>>>

„DEBESŲ ŽEMĖLAPIO“ AKTORIŲ TRANSFORMACIJOS TARSI BANDO ĮTEIGTI, KAD VISOS RIBOS, ĮSKAITANT MŪSŲ RASĘ IR LYTĮ, GALI BŪTI PERŽENGTOS – TAI TIK SOCIALINIAI KONSTRUKTAI, O NE NEKINTANTYS SUVARŽYMAI.

SESIJA| 47

ARTES

48 |SESIJA

masės, jei neigi pripažintas „tiesas“, tavimi nepasitikės, abejos, bijos, atstums, nekęs ir t. t. Bene visa „Debesų žemėlapio“ siužetinė įtampa, konfliktai kyla dėl vienokio ar kitokio „pašaliečio“ bandymų pakeisti daugumos požiūrį į kokį nors reiškinį: pradedant nuo juodaodžio vergo XIX a. ir baigiant pažangios civilizacijos atstove, aplankiusia primityvią bendruomenę. Šią mintį aiškiausiai iliustruoja futuristinė istorija apie Sonmi-451 – padavėją greito maisto restorane, kuri yra klonas, tarnaujantis vartotojų kultą propaguojančiai totalitarinei Korėjos visuomenei. Nuo pat pradžių, mes žinome, kad Sonmi-451 suimta ir pasmerkta myriop, tačiau ji nesijaudina – jos maištas, idėjos apie laisvą valią jau pasiekė kitus klonus, parodė precedentą, pradėjo grandininę reakciją, revoliuciją, kuri tęsis ir be pačios Sonmi-451 dalyvavimo. Filme daug kalbama apie tai, kad kiekvienas iš mūsų yra tos pačios mozaikos dalis, turinti savo vaidmenį, galinti pakeisti visą pasaulį.

Taip, kažkas visuomet tampo virvutes, stiprieji laiko silpnuosius už pakarpos, o visuomenėje galioja sustabarėję stereotipai.

Tačiau jei nebijosite ieškoti bendraminčių, jei kovosite iki galo, parodysite, kad tos sienos pasmerktos anksčiau ar vėliau sugriūti. Neveltui filme prisimenamas ir rusų rašytojas, Nobelio premijos laureatas A. Solženycinas, kuris savo laiku nepabijojo kritikuoti Sovietų Sąjungos režimo.

Filme apstu ir kitų idėjų apie pokyčius, pasirinkimus, lemtį, laisvę ir t. t. „Debesų žemėlapio“ aktorių transformacijos tarsi bando įteigti, kad visos ribos, įskaitant mūsų rasę ir lytį, gali būti peržengtos – tai tik socialiniai konstruktai, o ne nekintantys suvaržymai.

Nieko keisto, kad filmo ore sklando tokios idėjos – vienas iš režisierių pakeitė lytį ir iš Larry Wachovskio tapo Lana Wachovski.

Man ypač patiko tai, kad „Debesų žemėlapio“ veikėjus suvienijo menas: skirtingų kartų keliai čia susiduria per muziką, kiną, knygas. Juk tikriausiai ir Jums teko patirti tą jausmą, kai su draugu imate niūniuoti tą pačią melodiją, arba pamatytas filmas įkvepia sekti kieno nors parodytu pavyzdžiu? Ką jau bekalbėti apie knygas ir laiškus – filme veikėjai skaito vieni kitų tekstus, abejoja jų autentiškumu ir kartu jaudinasi dėl tų tekstų herojų likimų, visai kaip mes, stebėdami jų nuopuolius ir pakilimus ekrane. Kūryba čia taip pat vaizduojama kaip žavus procesas – bendradarbiavimas tarp jauno ir patyrusio kompozitoriaus

užsimezga sunkiai, bet galiausiai tampa sunkiai apibūdinamu ryšiu, kai susikalbama net per sapnus.

Nepaisant visko,„Debesų žemėlapis“ patiks toli gražu ne visiems. Tačiau jo trūkumus ir paklydimus galima vadinti kilniais: filmas žavi savo ambicijomis ir drąsa pamėginti kažką unikalaus. Bandydami aprėpti tokio plataus masto pasakojimą, režisieriai rizikavo, kad žiūrovas tiesiog nespės prisijaukinti jo herojų, priartėti prie jų, suprasti, kaip jie mąsto, myli ir nekenčia. Išties, net trijų valandų neužtenka, kad visi pasakojimai atrodytų išbaigti ir pakankamai stiprūs kaip atskiri siužetai – ypač žaismingoji knygos leidėjo istorija, kuri kartais išsiskyrė iš kitų per dideliais stilistiniais nukrypimais ir perspausta vaidyba.

Be to, kai kurie motyvai atrodė pernelyg supaprastinti – nuolatinis užkadrinis kalbėjimas, atskleidžiantis vidinę herojų būseną ir didžiąsias filmo idėjas, ilgainiui gali pradėti erzinti. Net ir tie prasmingi pasikartojimai, praeities aidai skirtingų žmonių poelgiuose, nekantresnį žiūrovą privers muistytis – „Gerai jau, supratau, parodykite ką nors naujo!“. Idėjos apie reinkarnaciją taip pat nėra labai aiškiai apibrėžtos, nors visai smagu stebėti vieno apgamo „kelionę“ po skirtingas eras bei Tomo Hankso ir Halle Berry įkūnytų veikėjų istoriją, jų susitikimus skirtinguose laikmečiuose.

Kaip ten bebūtų, „Debesų žemėlapis“ nusipelno viršun iškelto nykščio. Ne tik už pastangas, bet ir už patį rezultatą, kuris įaudrino ne vieno žiūrovo vaizduotę. Šis filmas iš esmės tyrinėja žmogaus prigimtį, amžiną kovą tarp jo gėrio ir blogio, godumo pinigams ir noro dalintis, priešiškumo svetimiems ir drąsos pasitikėti „kitokiu“ ir t. t. Tos svarstyklės svyruos amžinai – jei spręsime iš futuristinių siužetų apie distopinę Korėją bei post-apokaliptinius Havajus, žmonės nepasimoko iš savo klaidų, vėl ir vėl klimpsta į tą pačią neapykantos pelkę. Gėrio triumfas gali būti tik laikinas – mūsų technologinė pažanga nepadės numalšinti alkio naujiems nukrypimams.

Gali skambėti nuvalkiotai, tačiau „Debesų žemėlapis“ ragina ištiesti ranką kitam ir neiti lengviausiu keliu. Visiems mums gyvenime pasitaiko akimirkų, kai atsiduriame kryžkelėje – privalome pasirinkti, nuspręsti, ką daryti toliau. Čia verta prisiminti vieną komišką filmo epizodą: tiesiog atsistokite, išsižiokite ir garsiai surikite... ir Jums atsivers akys. Kas žino – gal net įsigysite naujų draugų!

NEPAISANT VISKO, „DEBESŲ ŽEMĖLAPIS“ PATIKS TOLI GRAŽU NE VISIEMS. TAČIAU JO TRŪKUMUS IR PAKLYDIMUS GALIMA VADINTI KILNIAIS: FILMAS ŽAVI SAVO AMBICIJOMIS IR DRĄSA PAMĖGINTI KAŽKĄ UNIKALAUS.

SESIJA| 49

SESSION Radvilė Lipskytė VMU master student of Integrated communications

WE BUY THINGS TO COVER OUR INNER WORLD, TO PRETEND BEING SOMEONE, WHO WE ARE NOT. VANITY ROOTS DEEP IN US AND BECOMES A NATURAL PHENOMENON. MEANWHILE VIRTUE IS ABANDONED, DISTORTED AND SHAM.

50 |SESIJA

VIRTUE VS. VANITY Virtue versus Vanity – these are the two Vs that are interdependent, compounded, and perverted. Why are these Vs so important?

Let‘s start with Virtue. If we look back to antiquity, the words of Aristotle appear: practical wisdom is the combination of moral will and moral skill. Do we have moral will at all?

And even if we do, do we use it in pursuit of the right aims? I do honestly believe that a Virtue is actually a moral will on the basis of fair intentions. Using your moral will for the right aims basically means serving other people, but not manipulating them. Moral will and Virtues are all about human interactions – kindness, empathy, care, etc. So if a person has no such Virtues or is unable to use them purposefully, according to Aristotle, he has no practical wisdom as well. And this is where Vanity appears.

First of all, we need to admit it: Vanity is a sin. That is what Al Pacino claims in The Devil’s Advocate(1997) where he played Satan. So is Vanity all about disclaiming Virtues? And is then Vanity then all about loving yourself and being brilliant? Of course, being brilliant is nice. But brilliance without wisdom is not enough. In other words, wisdom (which here is perceived as a set of Virtues and practices) should be the basis of our everyday life, especially communication.

I do believe that there are people thinking otherwise, thinking that brilliance is the essence of our existence. But it goes without saying: we are self-conscious and those supporting this opinion would not

admit it. This is the point where the problem of Vanity takes root. Being brilliant becomes the main purpose while moral will and Virtues are left behind. The superfluity of things, information, the opportunities given us by new technologies – all these make us curious about the outer world and ourselves, forgetting interconnections between people and thus forgetting Virtues.

Therefore, Virtue opposes Vanity and Vanity opposes Virtue. We buy things to cover our inner world and to pretend to be someone who we are not. Vanity roots deep in us and becomes a natural phenomenon.

Meanwhile Virtue is abandoned, distorted, and becomes a sham. Virtue is no longer the framework of our everyday-life, as it has ceased to be the basis of human interactions. At this point, it is Vanity that becomes a part of common sense. Aristotle would probably say, stop right here: How can Vanity be a part of common sense if it is not the principle of wisdom?

I am not going to dig deep into the reasons for the prevalence of Vanity. I do strongly believe that digging deep into ourselves, our moral will, and the Virtues is much more important. So stop for a second, perceive the thoughts of Aristotle, and ask yourself: what do you believe in?

What is your moral will and how do you gain your moral skills? And finally, what do you prefer – being brilliant or being wise?

SESIJA| 51

Photograph by Jonas Petronis

SESSION

A MOTION PICTURE THAT KAUNAS COULD HOPE FOR Mykolas Drunga Journalist, editor-in-chief of “Sesija”

The following message was composed by Mykolas Drunga (at the suggestion of Egidijus Aleksandravičius and Birutė Garabaravičienė) to be forwarded to Robert Zemeckis, John Milius, Michel Hazanavicius, David Suchet, and other prominent motion picture personalities of Lithuanian heritage and/or interests—in the hope that Kaunas and the noble people who once lived and worked there finally receive their due: Dear . . .

Here’s a little-known story that deserves to be told in a full-length feature to a world-wide audience for at least three reasons.

One is that in the hands of the right director it can recast the spell of Casablanca and Shanghai. It is a gripping story of individual heroism in the midst of murderous terror and craven mendacity.

Another reason is that the deeds of Chiune Sugihara stand up to those of any man who risking his own life and career saved the lives of thousands of others. His quiet bravery adds a rich and distinct perspective to a tale made famous by Raoul Wallenberg and Oskar Schindler but not yet completely told—by far.

A third reason is the cinematic novelty offered by the Lithuanian city where Sugihara courageously acted in defense of human lives. The multi-ethnic provisional capital of a tiny country at the crossroads of Nazi Germany and Soviet Russia, Kaunas in the late 30s and early 40s teemed with foreign spies, diplomats, and ladies of easy

52 |SESIJA

virtue—all in an ambiance of Art Nouveau decadence unique in Eastern Europe.

What Kaunas can offer to Hollywood is not just a new and fresh locale but most of all the knowledge resources needed for turning a promising idea into full-fledged reality. As the site of both the memorial Sugihara House and Vytautas Magnus University, Kaunas has the experts in history and the archives (pictorial and documentary) to help make sure that an exciting tale is told in a way both faithful to the facts and attuned to the atmosphere of a little-hyped but culturally rich town, in which Jews and other innocent people were both ignominiously killed and valorously saved.

I am calling your attention to this issue in the hope of engaging your creativity in a direction you might not yet have pursued.

Sincerely, Mykolas J. Drunga Lecturer, Institute of Political Science and Diplomacy Research Fellow, Lithuanian Emigration Institute

Photograph by Jonas Petronis

Sugihara House nowadays with sakura trees in front of building is named after Japanese Deputy Consul Chiune Sugihara who enabled the flight of many Jews from Lithuania in the months before the Nazi invasion by providing them with Japanese transit visas.

The Soviet Union occupied Lithuania in 1940. As a result, the Soviet authorities severely restricted Jewish life in Kaunas. Residing in the city at this point - apart from the approximately 40,000 local Jews - were many Jewish refugees from Poland and Germany.

>>>>>>>>>>>>>>>>

THE HOUSE IS NAMED AFTER JAPANESE DEPUTY CONSUL CHIUNE SUGIHARA WHO ENABLED THE FLIGHT OF MANY JEWS FROM LITHUANIA IN THE MONTHS BEFORE THE NAZI INVASION BY PROVIDING THEM WITH JAPANESE TRANSIT VISAS.

Photograph from the archive of Sugihara House

Sugihara House There is a building on Vaižganto Street in which Sugihara worked as a Japanese consular official and where he did most of his life-saving deeds. The website http:// www.memorialmuseums.org/staettens/ druck/389 has the following information on this site and Sugihara himself: “What is today the Sugihara House was home to the Japanese Consulate in Kaunas (Russian: Kovno) in 1939/1940. From 1920 to 1939, Kaunas was the provisional capital of independent Lithuania. The house

Sugihara family in Kaunas, 1939

SESIJA| 53

SESSION

IN ALL, CHIUNE SUGIHARA ISSUED 2,139 VISAS. THANKS TO THIS AROUND 6,000 JEWISH MEN, WOMEN, AND CHILDREN COULD ESCAPE VIA THE SOVIET UNION TO JAPAN.

Awaiting visas for life, 1940, Kaunas

Visa for life, 1940 Due to the political developments, many Jews tried to obtain exit visas to be able to leave Lithuania. It was, however, becoming more and more difficult to obtain these lifesaving documents as the Soviets were demanding all diplomatic missions in Kaunas to be closed down.

Chiune Sugihara (1901–1986) ignored an official ban of the Japanese Foreign Ministry and continued issuing the much coveted transit visas until the closure of the Japanese Consulate in Kaunas on August 28, 1940.

Since Sugihara could only issue handwritten visas, he would work 18-hour days at that time to meet the demand. In all, he most probably issued 2,139 visas. Thanks to

54 |SESIJA

this around 6,000 Jewish men, women, and children could escape via the Soviet Union to Japan. From there a part of the refugees made it into Japanese occupied Shanghai, others went on to the US. Sugihara’s actions helped save many Jews from certain death.

After leaving Kaunas, Sugihara worked in Prague, Königsberg, and Bucharest. When the Red Army entered Rumania, he was interned by the Soviets. He became free in 1946. He had to leave the diplomatic service in 1947, his activities in Lithuania likely to have been the main reason. Sugihara died in 1986. A year before his death, he was honored by Yad Vashem as one of the “Righteous among the Nations.”

In December 1999, a non-profit foundation was established in Kaunas called “Sugihara Fund – Diplomats for Life.” Its goals are to keep the memory of Sugihara alive, to help Holocaust victims through financial support, and to promote cultural exchange between Japan and Lithuania.

The Sugihara House, a small residential house built in the style of the 1920s, houses a small museum and two research centres of the Vytautas Magnus University of Kaunas: the Centre for Japanology and the Centre for Research on Rescue for Victims of Genocide. The exhibit in Chiune Sugihara’s former office was opened in 2001 by his widow, Yukiko Sugihara.”

Photographs from the archive of Sugihara House

Japan Consulate in Kaunas, 1940

Sugihara family, 1940 It is worth adding that the abovementioned foundation in Kaunas annually grants a Person of Tolerance Award for outstanding contributions to combatting anti-Semitism; xenophobia; and various forms of racial, national, religious, political, social, and cultural hatred and intolerance. On February 9, the award for 2012 went to Sigitas Parulskis.

Earlier winners include Tomas Šernas (2001), Irena Veisaitė (2002), Algimantas Čekuolis (2003), Saulius Beržinis (2004), Arūnas Peškaitis (2005), Robertas Povilaitis (2006), Jurga Šeduikytė (2007), Mykolas Drunga (2008), Tomas Venclova (2009), Andrius Navickas (2010), Daiva

Čepauskaitė (2011) and Sigitas Parulskis (2012). Each year, in addition to the Person of Tolerance, some nominees are awarded Honorable Mentions.

As for Chiune Sugihara himself, we don‘t mean to suggest he has been entirely forgotten by the film world. On the contrary, Hollywod already honored his memory in the 1997 docu-drama Visas and Virtues, which even won the Academy Award for Best Live Action Short Film. But this just goes to show that what we‘ve got here is a subject that deserves fulllength feature treatment in a movie shot in Kaunas, which is exactly what we are proposing here.

A YEAR BEFORE HIS DEATH, SUGIHARA WAS HONORED

BY YAD VASHEM AS ONE OF THE “RIGHTEOUS AMONG THE NATIONS.”

SESIJA| 55

esė

Supainiojantis tekstas

apie ČIA ir TEN Kažkas yra pasakęs, kad to, ko nerandi ČIA, nerasi ir TEN, kad ir kur tas TEN bebūtų.

Kad jei nesi laimingas ar nejauti pilnatvės čia ir dabar, naivu tikėtis tuos dalykus atrasti išvykus atsiverti ir nušvisti į tolimus kraštus ar bent jau pas močiutę į kaimą.

Nes pakeista vieta neturi jokios įtakos ir nereikia turėti iliuzijų, kad čia palikus visa tai, kuo esi, kitur gali tapti visiškai nauju žmogumi. Tikriausiai laimingu žmogumi, nes jei nori išvykti, toks neturėtum būti.

Judėjimą iš ČIA į TEN paprasčiausiai būtų galima paaiškinti keliais motyvais. ČIA gali jaustis mažas ir pilkas it bulvė. Įsisukęs į kasdieninę rutiną, praradęs, o gal neatradęs, gyvenimo džiaugsmo. Tiesiog nevertinamas. Paprastas. Prapuolantis minioje. Nusivylęs. Tai visai nereiškia, kad tai tiesa, tiesiog tas smaugiantis vidinis

56 |SESIJA

jausmas, kad ČIA esi nepastebimas, nuspėjamas, neįdomus, tačiau TEN gali būti KAŽKUO KITU. Žinoma, jei visą gyvenimą svajojai būti Bite Maja ar neoniniu superherojumi, tikriausiai reiktų vykti į „Burning man“ festivalį Nevados dykumoje. Kiek nuosaikesnis variantas būtų tiesiog klaidžioti svetimo miesto gatvėmis, susipažinti su naujais žmonėmis ir kurti savo tapatybę iš naujo. Klausimas, kaip greitai pasieksi tą patį tašką, iš kurio norėjai sprukti? O tuomet? Ką, vėl spruksi?

Kita vertus, judėjimą iš ČIA į TEN gali skatinti ne jausmas, kad ČIA niekas nebedžiugina, bet alkis. Alkis naujų potyrių, iššūkių ar galimybių. Tuomet jautiesi išaugęs savo aplinką, o vykimas TEN tau žada naujus horizontus. Tai it

– visuomet bus tolima ir neprieinama vieta. Vieta, įprasminta mūsų mintyse, vieta kurioje mūsų jau arba dar nėra. Žinoma, nereiktų galvoti, kad tai iliuzija, galbūt tai kiek mintimis pagražinta reali vieta, o gal kaip tik įpinta į neaiškumo ar liūdesio pynę. Juk, sutikite, tolimus ar bent jau kiek tolimesnius dalykus žmonės linkę įsivaizduoti kiek kitaip, nei jie esą iš tikrųjų. Tačiau vėlgi, čia tik asmeninio požiūrio, perspektyvos, galų gale net nuotaikos ar vidinės būsenos atspindžiai.

Tuo tarpu ČIA – tai vieta esanti nebe mintyse, bet tiesiai tau po kojomis.

Ji apčiuopiama, regima, juntama ir užuodžiama dabartis. O kas mes esame čia ir dabar? Esam visų ten ir tada sukauptų įspūdžių ir potyrių visuma.

Tik ką daryti tuomet, kai būdamas ČIA, mintimis esi (toli) TEN? Ir toks buvimas užima didžiąją tavo būties dalį? Kur tuomet esi iš tikrųjų?

Festivalis „Burning Man“, 2008 m. Monikos Požerskytės nuotrauka

kompiuterinis žaidimas, perėjus vieną lygį, puoli į sekantį, kur nugalėti bosą darosi sunkiau, bet jį nukovus apima didesnis pasitenkinimo jausmas. Galbūt net euforija. Žinoma, tokių klajonių galima ir visai nesureikšminti. Nekelti drastiškų prielaidų ar banalių paaiškinimų. Keliauti TEN, nes tiesiog įdomu, o gal tiesiog todėl, kad šovė tokia mintis. Ekspromtu. Grįšiu ČIA, nes čia gera/namai/kažkas laukia/gardi juoda duona/grietinė ir cepelinai/mama/ draugai/lietus ir troleibusų ūsai...

Tačiau paradoksaliausia yra tai, kad tik nuvykus TEN, ta vieta tampa ČIA. Juk ČIA, tai vieta, kurioje esi čia ir dabar, tai ta žemė, ant kurios stovi ir tas medis, į kurį esi atsirėmęs. Ir bet kuri vieta, nesvarbu ar tik ruošiesi į ją keliauti, ar ką tik iš jos atkeliavai, tampa TEN. Norint viską supaprastint, tereikia į ČIA ir TEN žvelgti kaip į autobiografijos taškus, kurie tik papildo, o ne neigia vienas kitą. Šie tariami erdvės žymekliai dalina juk visai ne erdvę, o laiką. TEN

Dominyka Kukenytė

SESIJA| 57

fotoistorija 58 |SESIJA

Emocinis studento gidas:

ko tikėtis naująjį semestrą?

SESIJA| 59

Jono Petronio nuotraukos

fotoistorija

60 |SESIJA

SESIJA| 61

fotoistorija

62 |SESIJA

SESIJA| 63

www.vdusesija.lt

64 |SESIJA