SVEIKINAME TĖVELIUS, ATVYKUSIUS Į UNIVERSITETĄ! Vt3Ų SALIŲ PROLETARAI, VIENYKITESi
UDENTAS VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS
Nr. 10 (633)
1968 M. BALANDŽIO MĖN. 3 D. TREČIADIENIS
Kaina 2 kap. EINA NUO 1950 METŲ.
Graži ir naudinga Studentų tėvų kasmetiniai susitikimai su Universiteto prpfesoriais ir dėstytojais jau tapo gražia tradicija. Atvykę j pavasarėjantį Vilnių, tėvai susipažįsta su savo vaikų dar Doc. B. SUDAV1CIUS bo ir poilsio sąlygomis, susi Prorektorius mokymo tinka su profesoriais, dėstyto reikalams jais, Universiteto vadovybe. Neabejotina, kad šie susitiki žemutiniuose aukštuose. Pasta mai yra labai naudingi tiek tuose veiks liftai. studentų tėvams, tiek ir Uni Gyvenamoje zonoje numa versitetui, nes po metų nesi tyta pastatyti penkis keturio matymo iškyla naujų proble likos aukštų bendrabučius po mų, abi puses jaudinančių 1200 vietų. Pirmame bendra klausimų. bučių aukšte bus bendros Kasmet tėvai randa malonių aptarnavimo patalpos: bufetai, naujovių, pasikeitimų. Mūsų salės susirinkimams, kamba veržlus gyvenimas neaplenkia riai mokymuisi ir pan. Aukš ir senojo Vilniaus universi ti bendrabučiai greta žemes teto. nių kultūrinės-sportinės zonos Bene maloniausias 1968 m. pastatų išryškins gana žais siurprizas buvo kovo mėne mingą užstatomos teritorijos sio pradžioje Antakalnyje relj efą. prasidėjusi Universiteto Vilniaus studentų miestelis miestelio statyba. Tai stačiai bus vienas vertingiausių res epochinės reikšmės Įvykis publikos architektūrinių kom Universiteto gyvenime, ir, vi pleksų, kuriame mūsų studen sų pirma, džiugu, kad stu tams bus sudarytos iš tiesų dentų miestas statomas pui palankios sąlygos mokoma kiais pušynais apgožtoje vie jam ir moksliniam darbui, tovėje, kad šis busimasis kūrybai ir poilsiui. miestas turės patogius ryšius Visa tai — ateities perspek su visais Vilniaus rajonais, o tyvos, o dabar grįžkim į da jo daugiaaukščiai pastatai, bartį ir pasižvalgykim, kuo reikia manyti, su laiku taps gyvena mūsų akademinis jau savotišku mūsų respublikos nimas. mokslo ir kultūros pasiekimų Pagrindinis Universiteto už simboliu. davinys — ruošti aukštos Miestelio teritorija užims kvalifikacijos specialistus. 160 ha plotą. Pietuose jis ri- Tam mes turime neblogas są bosis su kolektyviniais sodais, lygas: kvalifikuotus moksli vakaruose — Nemenčinės nius ir pedagoginius kadrus, plentu, šiaurėje — Valakam palyginti patenkinamą mate pių poilsio zonos miškų masy rialinę bazę. Tačiau ne viskas vais. Studentų miestelio teri nuo mūsų priklauso. Daug torija suskirstyta į 3 zonas: kas priklauso ir nuo busimųjų mokomąją, kultūrinę-sportinę specialistų — nuo studentų, ir gyvenamąją. Mokomajai nuo jų sugebėjimų ir, svar zonai skirta teritorija turi biausia, noro ir tvirto pasiry mažiau želdinių, čia laisviau žimo tapti gerais specialistais. bus galima išdėstyti 7—8 Deja, žymiai daliai studentų aukštų fakultetų korpusus. Di dar to ryžto trūksta. Univer džiosios auditorijos įsikurs fa- sitete yra ne vienas šimtas kultetinių korpusų trijuose že studentų, besimokančių vos mutiniuose aukštuose. Viršuti trejetui, nemažėja ir dvejetu niuose aukštuose bus įvairios kininkų. Vien šiais mokslo smulkesnės laboratorijos, fa metais už nepažangumą 98 kultetų administracinės patal studentai buvo pašalinti iš pos, kabinetai, katedros. Pa Universiteto. grindinai studentai užsiiminės iš Chemijos fakulteto buvo
tradicija
Nemunas išvertė lytis ant kranto, užgriozdino. Tikras ledynmetis. Klausi, ar ilgai tie luitai čia gulės? Nespės saulė per sprindį nuo žemės pakilti, atbėgs berniūkščiai ir nuvarys j vandenį lytis it neklusnius veršiukus. Nu plauks ant lyčių berniūkščiai didelių laivų kapitonais. O Tau jie atrodys tarsi kiškiu kai. .. „Kelkis, mano kiškiuk", — žadindavai rytais mane. Aš pakeldavau galvų ir pro langą pamatydavau virš bundančitj pievų nerimstančius paukš čius, šakotus senus beržus.
ĮVAIRIAUSIAS Lietuvos vietas yra pasklidę Universiteto auklėtiniai. Lyg mažos žiežirbos iš didžiulio žaizd ro, kasmet į kaimus ir miestus traukia jauni mo kytojai, inžinieriai, gydy
Virtuvėje, krosnyje, traškėda vo malkos, ugnies atšvaistai šokinėdavo ant Tavo rankų, kurios man rodydavosi amži nomis ir vienintelėmis be kraštėje žmonių planetoje. 2ėmė — tai motinų rankos... Mama, nuotraukoje, kurią siunčiu, — mūsų Universite tas. Pastato viršuje matote keistus piešinius. Tai — Zo diako ženklai. Zodiaką — žvėrių ratą — sudaro dvylika žvaigždynų, per kuriuos bėga metų kelią Saulė. . . Tą kelią jau nuskriejo Sau
tojai, nešdami jaunystės entuziazmą, aistrą dirbti. Tačiau ir Universiteto jie neužmiršta. Laikas nuo laiko susirenka buvę bendrakursiai į jį. S. m. kovo 27 d. Į eilinę mokslinę-metodinę konfe-
lė nuo paskutinės Jūsų vieš nagės Universitete. Viename iš devynių Universiteto kie mų, pavadintame poeto Sar bievijaus vardu, pavasarinių žemės, žmonių ir paukščių balsų pažadintas, vėl bunda didelis, gražuolis beržas. Tik niekas iš jo nevarvina sulos — gal nė vienam neatėjo į galvą tokia šventvagiška min tis. Mama, kai atvažiuosite, aš parodysiu tą berželį, kurį mes lyg pagonys garbiname: prie jo ir man pirmąkart už vožė studentišką kepurę, prie jo mus išlydės...
renciją susirinko 1967 m. laidos lituanistai — moky tojai. Atvažiavo nedaug, bet susitikimas su buvu siais dėstytojais — lietu vių kalbos ir literatūros katedrų pedagogais praėjo maloniai. Svečiai išklausė dėstytojų N. Bukelienės, P. Gailiūno, A. Girdenio pranešimus aktualiais lite ratūros mokslo bei kalbo tyros klausimais, pasidali jo pirmųjų mokytojavimo metų įspūdžiais.
R. S.
universite to kavinėje įvyko — Universiteto mūsų studentų susitikimas su Dailės instituto atstovais, Lauktos diskusijos apie meną ir jo vietą visuomeniniame gyvenime, deja, nebuvo, Mūsų studentai šiam susitikimui nebuvo pasiruošę. Pustuštėje kavinėje dominavo muzika ir kelios nuotrupos nuo diskusijos, kurios dalyviai buvo patys svečiai ir vie nas kitas priklydęs mūsų eseniai
N
studentas. Gražios mūsų kavinės Tarybos pastan gos, bet rezultatai kol kas ne mūsų naudai. A. U2A Vilniaus AŽNAI gyventojai, miesto besidomintys kalbos klausimais, renkasi į Kal bos sekcijos susirinkimus, visada vykstančius Uni versiteto Kolonų salėje. Eilinis susirinkimas įvy ko balandžio 1 dieną. Šį kartą buvo diskutuojama techninės kalbos klausi
0
pašalintas trečiakursis R. Gelžinis, antrakursė L. Zalytė, penktakursė D. Kuntaraitė; iš Gamtos fakulteto —■ antrakur siai V. Prakelis, M. Puščiūtė, E. Kliukaite, trečiakursės J. Gintalaitė ir R. Kasperailytė; iš Medicinos fakulteto paša linti antrakursiai P. Umbrasas ir A. Vengraitytė; iš Teisės fakulteto — pirmakursiai A. Adomavičiūtė, R. Norkaitis ir V. Nurudinovas; iš Matema tikos fakulteto — visa eilė antrakursių: R. Gertnerytė, A. Mikutavičiūtė, R. Lukošiūtė, A. Paukšta, B. Bertulis, 1. Girdžiūnaitė; iš Fizikos fakulteto — trečiakursiai J. Puplauskas, A. Kepenis ir V. Cemnolonskis, antrakursiai J. Rakauskas ir G. Kutka; iš Istorijos ir fi lologijos fakulteto — ketvirtakursiai L. Bakanaitė, I. Sa kalauskaitė, I. Labutienė, D. Stankevičiūtė, antrakursiai V. Jatulis, J. Gaudutis, E. Vinskaitė ir kt. Liūdniausia tai, jog vis dar pasitaiko žmonių, kuriems tenka apleisti Universitetą už blogą mokymąsi, girtuokliavi mą, vagystes, amoralų elgesį ir kitas blogybes. Iš Istorijos ir filologijos fakulteto už va gystes pašalintos antrakursė G. Matukaitė ir trečiakursė L. Vebėraitė, už pasisavintą svetimą stipendiją pašalintas antrakursis teisininkas A. Bu da. Antrakursis žurnalistas A. Zaranka turėjo apleisti Universitetą už chuliganišką elgesį. Tai pačios skaudžiau sios mūsų gyvenimo piktžaiz dės, kurių užgydymas yra pirmaeilis viso Universiteto uždavinys. Blogis, vis dar pasitaikan tys trūkumai neturėtų užgož ti gero, sumanaus ir darbš taus mūsų daugiatūkstantinio studentų kolektyvo, neturėtų nustelbti pasiekimų, kurie to kie akivaizdūs visose mūsų NUKELTA Į 2 PSL.
mais. Pranešimus atskiro mis temomis padarė Lie tuvos TSR MA darbuoto jas A. Gaivenis, mūsų Universiteto docentai J. Pikčilingis ir A. Laigonaitė, KPI Vilniaus filialo dėstytojas A. Rosinas. Žinoma, būtų gerai, kad šiuo būreliu susidomėtų ir mūsų Universiteto studen tai Juk busimieji specia listai, atvykę į savo darbo vietas, turi atsinešti ir gražią lietuvišką kalbą. A. DARGUNAS
□ □ □ □ □ □ □ n □ □ n □ □ □ □ n □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □
2 psl
"'TARYBINIS STUDENTAS
1968 m. balandžio mėn. 3 d.
Svarbiausia komjaunimo darbo sritis Kovo 20 d. įvyko Universiteto komjaunimo aktyvo pa sitarimas, kuriame buvo nagrinėjami komjaunimo organizacijos uždaviniai gerinant studentų pažangumą ir stiprinant akademinę drausmę.
Dažnai būna, kad pirmines komjaunimo organizacijos, planuojamos savo darbą, ieš kodamos naujų darbo formų, visai pamiršta arba nustumia į antrą vietą pagrindinį savo uždavinį — gerą studentų mokymąsi. Savo darbe pirminės komjaunimo organizacijos dar daug kur naudoja senas, įprastas ir nepatrauklias dar bo formas, per mažai panau doja tėvų poveikį blogai be simokantiems studentams, neefektyviai panaudoja bend rabučių, stipendijų skirstymą ir perskirstymą bei kitas ma terialinio ir moralinio velkio priemones. Kasmet keliskart svarsto mas kiekvienas skolininkas. Šie apsipranta su tuo, kad apie juos šokinėjama, o pa tys mažiausiai rūpinasi. Savo pokalbiuose su blogai besi mokančiais draugai komjau nuoliai yra nereiklūs; retas yra atvejis, kad už nepažan gumą būtų šalinama iš VLKJS eilių ir visai nepasi taiko atvejų, kad pati grupė savo sprendimu rekomenduotų tinginį išbraukti iš studentų sąrašų. Ne visada komjaunimo organizacijų vadovai savo dar be remiasi katedrų pagalba. Svai blausia kovos už pažan gumą vieta — akademinė grupė. Tik tinkamai organi zuojant jos komjaunimo or ganizacijos darbą, galima pasiekti geresnių rezultatų studentų pažangume ir aka-
deminėje drausmėje. Ne visų dėstytojų paskaitų lygiu studentai yra patenkin ti. Gamtininkai siūlo daugiau kontroliuoti dėstytojų darbą, nes tokių esą paskaitų, kad net sunku klausyti. Chemijos, Gamtos ir Medicinos fak.
studentai pareiškė nemaža pretenzijų bendrosios fizikos dėstytojams. Ekonomistai nusiskundžia matematikos dėstytojų darbu: dėstytojai jauni, tik baigę Univer sitetą, nesugeba paaiškinti dėstomo dalyko, nebūna ma tematikos kolokvijumų, to dėl sunku pasiruošti egzami nui iš viso kurso. Nemaža pretenzijų yra ir mokymo proceso organizavi-
mui. II kurso teisininkai per daug apkrauti: pavasario se sijos metu turės laikyti net septynis egzaminus. Kai ku riuose fakultetuose nesudaro mas įskaitų laikymo grafi kas: kartais tenka laikyti po 2 įskaitas per dieną. Ekono mistams trukdo tai, kad skai tykla dirba labai neregulia riai. Pasitarime buvo priimtas kreipimasis.
K R E I P I II A S I S Mes, pasitarimo dalyviai, kreipiamės į visus studentus, ragindami atkakliai įsisavinti mokslo žinias, griežtai kovoti su apsileidėliais ir tinginiais. Mes kreipiamės į aka deminių grupių kolekty vus siūlydami, o rekto rato ir dekanatų prašyda mi, įgyvendinti šias prie mones, kurios, mūsų ma nymu, padėtų stiprinti akademinę drausmę, kelti studentų pažangumą moksle: 1. Geriems studentams dažniau rekomenduoti mokytis pagal individua lius planus. 2. VVU komjaunimo komitetui apsvarstyti Pir mūno ženkliuko įsteigimo tikslingumą bei paruošti jo nuostatus. 3. Gerai besimokan čioms grupėms jų pagei-
davimu sumažinti priva lomų užsiėmimų skaičių. 4. Skirti padidintas sti pendijas visiems penketukininkams nepriklauso mai nuo jų materialinės padėties. 5. Grupėse, skirstant bendrabučius ir stipendi jas, daugiau atsižvelgti į studento pažangumą ir vi suomeninį darbą. Stipen dijas ir bendrabučius per skirstyti ir semestro me tu, atsižvelgiant j studen tų akademinę drausmę ir studijas. 6. Pašalintų iš Univer siteto už nepažangumą studentų nebegrąžlnti į jokį skyrių (stacionarinį, vakarinį ar neakivaizdi nį). Tokie studentai gali grįžti į Universitetą tik bendrais pagrindais laiky dami stojamuosius egza minus.
7. Priimti nutarimą, kad visi studentai, pavasario sesijos metu, gavę įsisko linimus, atvyktų į Univer sitetą rugpjūčio 20 d. ir likviduotų įsiskolinimą iki rugsėjo 1 d. Nevyk dančius šio nutarimo — braukti iš studentų sąra šų. 8. Palaikyti Medicinos, Matematikos ir mechani kos fakultetų iniciatyvą ir studentų skirstymo į darbą eilę sudaryti ly giaverčiai pagal pažangu mą ir aktyvumą visuome niniame darbe, Komjaunimo komitetui paruošti bendrus eilės sudarymo nuostatus.
Kada tik besutiktum Kęs tutį Žuką — visada jis pa tikras prastas, nuoširdus, gamtą, draugas. Jis myli mėgsta Paustovskį, Verdžio
muziką. . . Ir visur jis suspė ja. Darbštus, atidus drau gams. . . Moksle — pirmūnas, Lenino stipendiatas. Aktyvus SMD genetikų būrelio narys.
VIENOS ŠEIMOS DŽIAUGSMAS
Graži ir naudinga ATKELTA IŠ 1 PSL.
tradicija
veiklos srityse. Pavyzdžiui, pernai vasarą studentų nusi pelnęs dainų ir šokių liau dies ansamblis laivu „Litva" keliavo Viduržemio jūra, ap- gerai mokytųsi, būtų darbš- su kiekviena paskutine mada, lankė visą eilę kapitalistinių tūs, stropūs ir pareigingi, blizgėti puošniais drabužiais, šalių. Ši didžiulė kelionė Daugelio tėvų lūkesčiai pa- ir jos atakuoja tėvus, kad praturtino mūsų ansamblio- siteisina. šie, nerdamiesi iš kailio, nu ėjus iki tol jiems mažai žiKiekviename fakultete de- trauktų nuo savęs kąsnį ir nomų kraštų įspūdžiais, pasi- šimtys studentų mokosi vien pirktų joms papuošalus. Artarnavo Tarybų Lietuvos penketais ir baigia Universi- ba, pavyzdžiui, išeina stumeno populiarizavimui pla- tetą su pagyrimu. Pvz., šiuo dentas, gyvenantis „Taure", čia j ame pasaulyje. Amžiais metu Gamtos fakultete yra su savo kolege iš kurio nors šlifuotos, dailintos, anot mū- 70, Istorijos ir filologijos — Čiurlionio gatvės bendrabusų Universiteto bičiulio vo- 71, Medicinos — 60 studen- čio pasivaikščioti po Lenino kiečių profesoriaus V. Fal- tų, besimokančių vien pen- prospektą, o atgal ją tarsi kenhano, savo menine jėga ketais. Ne mažiau jų yra ir koks grafas parveža taksi, prilygstančios Egipto pirami- kituose fakultetuose. Stu- Mokėti už tas pramogas turi dėms, lietuvių liaudies dai- dentai, kurie labai gerai mo- tėvų kišenė. Pinigų studennos, kurias praeityje taip kosi, aktyviai dalyvauja vi- tams reikia, bet tėvai, juos aukštai įvertino ir Herderis, suomeniniame Universiteto duodami, turėtų ir pakontroir Gėtė, tarybų valdžios dėka gyvenime, gauna vardines liucti. išėjo, kaip sakoma, į di- stipendijas: Lenino, Petro Niekas geriau nepažįsta džiuosius vandenis. Cvirkos, V. Kapsuko ir kt. vaikų už tėvus. Jie žino jų Ir prie aukštųjų Stambulo Tai filologai V. Daujotytė, I. polinkius, svajones, silpnyminaretų, ir prie Atėnų Ak- Golubenko, M. Bložė, mate- bes, kurias mes kai kada paropolio, ir prie žydrųjų Adri- matikė A. Katkauskaitė, rne- stebime gana pavėluotai. O jos vandenų, ir Vezuvijaus dikė L. Liepaitė, ekonomis- tiek mūsų, tiek tėvų tikslai papėdėje, ir triukšmingame lės A. Vaitkevičiūtė ir R. bendri — visi norime, kad Marselyje skambėjo mūsų Galinauskaitė, teisininkas A. vaikai išaugtų gerais žmonėliaudies dainos, šimtai ir Urmonas, chemikas B. Gied- mis, šauniais komunizmo kūtūkstančiai užsieniečių klau- raitis, fizikas V. Ivaška. Ne- rėjais. Todėl būtų labai masėsi mūsų birbynių ir kank- tenka abejoti, jog ir gyve- lonu, kad šis prasidėjęs lių muzikos, gėrėjosi mūsų nime jie bus visur ir visuo- bendradarbiavimas stiprėtų, liaudies šokiais. Apie šią ke- met laukiami ir pageidauja- kad tėvai būtų dažnesni svelionę mūsų visuomenė pašto- mi. čiai Universitete, kad dažviai buvo informuojama per Liūdna būna matyti, kaip niau būtų galima išgirsti jų respublikinę spaudą. kai kurie studentai, tarsi pasiūlymų ir patarimų. PaRespublikos delegacijos tyčiodamiesi iš tėvų meilės, laikykite ryšius su Universisudėtyje Universiteto akade- švaisto jų sunkiai uždirbtus teto komjaunimo organizaciminis choras ir pučiamųjų pinigus. Stipendijos, kaip vi- ja, nes ji daugiau, negu bet ansamblis dalyvavo Pabaltijo si gerai žinome, nėra dide- kas kitas, yra susijusi su jūstudentų šventėje — Tartu lės, ir iš jų gyventi galima sų vaikų gyvenimu. Nesimieste. Ir kur bekeliavo, kur tik labai kukliai, o kas dar varžykite parašyti laiškų taip bekoncertavo mūsų saviveik- privačiai nuomoja kambarį pat Universiteto ir fakultetų lininkai, iš visur mes girdė- — tam sunkiau. Todėl dauge- partinėms organizacijoms, jome vien teigiamus atsilie- lis tėvų kiek galėdami remia dekanatams, rektoratui. Būpimus, visada buvo akcen- vaikus maistu,' pinigais. Tai darni Vilniuje, susitikite ne tuojamas studentų kolektyvų reikalinga parama, bet labai tik su vaikais, bet ir su jų aukštas profesionalinis lygis, skaudu, kai ji suvartojama ne draugais bei vadovais. Tai Tiek Universiteto vadovy- būtiniems daiktams ar kny- bus naudinga ir jums, ir Unibė, tiek studentų tėvai karš- goms įsigyti, o prageriama versitetui, mūsų bendram čiausiai nori, kad mūsų aukš- pramėtoma niekams. Yra reikalui — komunistiniam tosios mokyklos auklėtiniai studenčių, norinčių suspėti jaunimo auklėjimui.
Ruošdami laikraščio nume rį, vartėme pernykštę nepa naudotą medžiagą apie tėvų dieną Universitete. Dėmesį patraukė trijų žmonių, matyt, šeimos, nuotrauka. Smalsu mas paskatino daugiau suži noti apie juos.
Kaip ir kiekvieną pavasarį, taip ir 1965-aisiais, Mažeikių mokykla-internatas išleido ei linę abiturientų laidą. Vyresnieji negailėjo patari mų, pasiūlymų. Kalbėjo in žinieriai, mokytojai, darbinin kai. Atsistojo ir visų gerbia ma gydytoja: — Kas į mediciną linksta, jaunime? .. Niekas? .. — Aš j mediciną, — po minutės tylos pakilo besišyp santi mergaičiukė. — Ką tu, Regina!?. Tau nebent žurnalistiką studijuo ti, — suabejojo klasės drau gai ir auklėtoja. — Ne, aš studijuosiu tik mediciną. — Pasakė ir surim tėjo. Atsisėdo, parėmė del nais smakrą. Nuklydo nusivi jo mintys viena kitą atgal. „Mokyklinis valsas" skam bėjo aštuntokų išleistuvių va kare. Regina, vakarykštė pa vyzdinga aštuntokė, smagi skraidė po salę. Nelauktai duryse pasirodė išsigandusi kaimynė: — Regina, tavo tėvui prie puolis. ..
Ji gerai neprisimena, kaip nei gyva, nei mirusi parbėgo namo. Stingstančia širdimi pradrebėjo visą naktį... To kių naktų buvo ne viena. Sunkų ir duobėtą kelią praėjo jos tėvas, Leonas Gar benis. Tas kelias pareikalavo brangiausio žmogaus turto — sveikatos. 1941 metais sausio 29 dieną L. Garbenis įstojo j lenininį komjaunimą. Vien ši data jau daug ką pasako, o kur dar nenuilstamas darbas? Ka ro metais jis — 16-osios Lie tuviškosios divizijos karys. Žygiai, kovos. Ir sužeidimas. Po to — begalybė baltų ligo ninių palatų, dešimtys gydy tojų. . . Atrodytų, žmonių labui jau daug atiduota, be to, vargi na liga. Bet buvęs karys ne pasiduoda. Personalinis pen sininkas L. Garbenis kartu su kaimynais, su visa Tarybų Lietuva beria naujus grūdus — laimės, tiesos, gėrio. Jis jau seniai savo gyvenimą su jungė su Komunistų partija ir iki pat 1968 metų vado vauja „Pergalės" kolūkio par tinei organizacijai. Dažnai kreipiasi rajono komjaunuoliai, kaimynai. Vieni pagalbos, kiti patarimo, nes šis žmogus — jiems di delis autoritetas. Ne vien L. Garbenį, bet visą jo šeimą gerbia ir pažįs
ta žmonės. Reginos ir jos brolio septintoko Leonėlio mama — pavyzdinga preky bos darbuotoja, aktyvi savi veiklininkė, partinės organi zacijos aktyvistė. Jeigu kar tais kas nusistebi šios šei mos darnumu, išgirsta vieno dą atsakymą: — Komunistų šeima kito kia negali būti. Tėvų pradėtas darbo ir ko vos tradicijas tęsia jų valkai. Vidurinę Regina baigė sidab ro medaliu. Universitete ji — aktyvi komjaunuolė. Jos studijų knygutėje beveik vie ni penketai. Dirbti žmonių gerovei ir džiaugsmui — štai gražiau sias, L. Garbenio nuomone, gyvenimo tikslas. Ar tik ne šie žodžiai ir tos nepamiršta mos kankinančios bemiegės naktys atvedė Reginą Garbe ny tę, dabar jau trečiakursę, Į Medicinos fakultetą? Reti šeimos susitikimai — jos šventės. Tėvai gerai žino jo, koks didelis džiaugsmas Reginai bus jų apsilankymas, todėl ir išsiruošė į šią ilgą kelionę. Gal būt, tas susitiki mo džiaugsmas, švietęs jų veiduose, ir atkreipė fotoko respondento dėmesj. A. REPECKA Autoriaus nuotraukoje: antroje eilėje sėdi I. Garbenienė, R. Garbenytė ir L. Garbenis.
1968 m. balandžio mėn. 3 d. *^*/*^*^*^*^*^*^*^w-%^^-%. TARYBINIS STUDENTAS'***<*^»‘
JUMS, TĖVELIAI, PASAKOJAME APIE JŪSŲ
VAIKUS, JŲ MOKYMĄSI, GYVENIMĄ IR VEIKLĄ, APIE JŲ DĖSTYTOJUS
Vieni tėveliai dėl blogo savo vaikų studijavimo, ne tinkamo elgesio bus priversti nuliūsti, kiti — galės didžiuo tis savo sūnumi ar dukra. Puikūs studentai — ne tik tėvų džiaugsmas, jie — mūsų Universiteto puošmena. Vie na iš tokių — Ekonomikos lakulteto prekybos ekonomi kos spec. II k. studentė Al dona VAITKEVIČIŪTĖ. Di džiausių laiko dalį Aldona skiria studijoms — ne veltui ji yra Lenino stipendiate. Gerbia Aldoną kurso drau gai — už draugiškumą, už atkaklumą.
Daug gerų žodžių galima pasakyti ir apie pramonės planavimo specialybės antra kursę N. ATAVINĄ. Žiemos sesiją ji išlaikė labai gerai. Ninai patikėtas nelengvas dalbas akademiniame sekto riuje. Pareigas ji atlieka stro piai — tai vienas geriausių sektorių fakulteto komjauni mo komitete. Mergina randa laiko sportui, saviveiklai. Šiemet ji dainuoja Universite to. tercete. Bereikia pradėti šneką apie akademinį chorą, ir merginos akys nušvinta lyg du gyvi neišsemiami šaltiniai.
ATSKLEISIME TAUTOS PRAEITĮ Kiekviena tauta turi savo gyvenimo istoriją. O papasa koti ją gali tik žmogus... „Homines historiarum ignari sumper sunt pueri“. Negalima tvirtinti, kad vien šiuo teigi niu vadovaudamiesi, II kurso istorikai sukūrė Kraštotyri ninkų draugijos Lietuvos is torijos sekciją. Jų planai aiškiai byloja, kad ne vien žinių kaupti susibūrė busi mieji specialistai. Sekcijos veikla tik prasideda. Tokio
pobūdžio organizacija — pir moji Universitete. Įdomu, kad sekcija neturi tradicinio pir mininko. Jai vadovauja trijų žmonių taryba — V. Jukniūtė, J. Lukoševičius ir V. Kauklys. Šefuoti sekciją jie paprašė Istorijos katedros vyr. dėstytoją A. Kazlauską, kuris mielai pritarė geriems norams. Pradžia jau padaryta. Visų pirma istorikai susitvarkė sa vo auditoriją. (Kiekviena
specialybė privalėtų turėti savo auditoriją. Taigi, istori kai — vėi novatoriai). Į ją įžengęs suprasi, kad esi Vin co Kapsuko Universitete. Prieš akis — jo portretas ant sienos. Čia ištisa Lietuvos is torija — buvę kunigaikščiai, pirmieji Universiteto profeso riai, revoliucionieriai... Ir tas lotyniškas posakis: „Ne žiną savo istorijos visuomet liks vaikais“. Tik gėlės iš mūsų dienų...
A Z I Ji sklaido gėlą ir džiaugs motina, sesuo, brolis... mu dalinas. . . Girdėjom, atėję į laidotu A. Mickevičius „Gražina“ ves, kaimynai šnibždėjosi tro bos kampuose: EGENDOS nebus. Aš — Va, ana, matyt, Juozo dar kartą perverčiau tą žmona.. . poemą, norėdamas rasti Tokia „žmona'1 Gražina bu savo ir Jo herojės panašių vo dar ilgai, kol Juozui ap bruožų, bet užkliuvo tik ta rimo tos nelaimės skausmas. viena eilutė. Nusivyliau. La bai jau toli iki tos Didžiosios RAĖJUSIŲ atostogų me Lietuvės. A. Venclova Mel tu išvažiavom į Lenin nikai tę jai prilygino. Gal pa gradą. Tai vis Gražinos našiau. Bet kuo aš kaltas, darbas. Parašė laišką Lenin juk mano herojė gyva, o grado Universiteto II kurso apie gyvus niekas legendų žurnalistams, užmezgė ryšius, nekuria. Bet papasakoti nori paskui pati nuvažiavo, susi si. .. tarė, kad šie mus priglaus savo bendrabutyje, parodys A ŽINIA visus pritren miestą, papasakos kaip gyve kė. Mirė Juozo mama. na ir mokosi. Numetėm knygas ir neVieną vakarą sutarėme eiti žinojom ką daryti. į operą, aplankėme Rusų mu— Aš važiuoju pas Juozą, ziejų ir susirinkom prie teat— pasakė Gražina. — Reikia ro. Praėjo sutartas laikas, o dar poros vaikinų. Padėsim. Gražinos nėra. Iki spektaklio O jūs atvažiuokit rytoj. pradžios liko 15 minučių. EiSekančią dieną ir mes išva tumėm, nelauktumėm, bet ji žiavome. Gavom autobusą su turi bilietus. Keiksnojam. piktu šoferiu, kuriam laido Visada taip. Vis Gražina tuvės visai nerūpėjo, jo ke kalta. Kad iš Vilniaus lai lialapy buvo užrašyta Vil ku neišvažiavom — bilietų nius—Kavarskas, o mes tą negavo, kad įžymiam svedieną važiavome maršrutu čiui blogą gėlę įteikė, kad Vilnius—Juozo mama. Kelias kalbėdama ne tą žodį pasabuvo blogas, šoferis iki vietos kė. Sena tiesa — nekalti bū nevežė ir pabėrė likus ke- na tik tie, kurie nieko neda liems kilometrams. Mes siu- ro. O Gražina tik ir bėgioja, tome, keikėme šoferį, mes Po Universitetą, po visą puikiai mokėjome išlieti savo miestą. Ir vis dėl kitų, viso pyktį žmogui, kuris taip el kurso labui. Eina pas rašygėsi. Ir, atrodo, mes pykome tojus, žurnalistus, artistus, ne todėl, kad pabėrė ant dailininkus, kviečia ateiti į kelio ii' liepė eiti pėsčiomis, svečius, papasakoti jos kurso o kad tas žmogus visai nesi draugams apie savo darbą, jaudino dėl mūsų nelaimės. apie tai, ko jie dar nespėjo Mirė Juozo mama, o jam sužinoti. nusispjauti. Bet kai patys at Mintys, sumanymai vis keisistojome prie karsto, pajuto čia vienas kitą. Ne viską me, kad ir mes nemokame pavyksta padaryti, ne viskas kentėti. Ypač vaikinai, lengvai pasiduoda. Taip buvo Knapsojom galvas nuleidę ir su Universiteto Žurnalis lyg stuobriai, ašaros nebyra, tų klubu. Jinai matė, kad nė nors pasiusk. O koks gi liū ra ryšio tarp atskirų žurna desys be ašarų. listikos specialybės kursų, Paskui mėginom išsiaiškinti nėra kaip susieiti visiems, kodėl taip yra. pasikalbėti apie būsimą dar — Tik motinos gali tikrai bą, pamatuoti savo jėgas gin liūdėti, — kažkas filosofiškai čuose ir kūryboje. Gimė Gra apibendrino. žinai mintis įsteigti jaunųjų I ik motinos.. . O Gražina? žurnalistų klubą. Ilgai gal Matėm ją dvi dienas nuo ne vojo, tarėsi su dėstytojais ir migos pajuodusiu veidu, draugais, su kitų kursų akty kenčiančią tikrą gėlą ir ne vistais. Organizavo steigiamą bemokančią šypsotis. Valan jį susirinkimą, visi pritarė, das ji stovėjo prie karsto, va didelius darbus numatė. Kai landas neatsitraukė nuo Juo reikėjo rinkti klubo preziden zo sesers, kuri labai sunkiai tą, pasigirdo balsai: — Savaime aišku — tu pergyveno motinos mirtį. At rodė, kad čia viskas jos — pradėjai, tu ir vadovauk.
P
T
3 psl.
Prezidentė... O dar kurso seniūnė, fakulteto kom jaunimo komiteto narė, inter nacionalinio klubo narė. No risi pavydėti. Ne, ne tų pa reigų. Energijos, entuziazmo, gyvenimo aistros, to didžiulio noro viską daryti, viską ži noti, viską pamatyti. Gražina labai mėgsta ke liauti. Išvažinėjo visą Sąjun gą, įsigijo dešimtis tolimų draugų .Jai rašo studentai iš Leningrado, mokslininkai iš Rygos, pažįstami iš Odesos, Nikolajevo ir kitų aplankytų vietovių. UTIKOME Naujus Me tus. Likus kelioms minu tėms Gražina dingo. Iš gėrėme šampaną, išsibučiavome ir tik tada jos pasigedo me. Pagaliau atsirado. — Ant Gedimino kalno bu vau. Kaip nuostabu I Ach tiesa. Tokia jos tradi cija. Po kiekvieno egzamino, po kiekvieno įveikto darbo Gražina lipa į kalną, tarsi pasakyti kam, pranešti apie savo padarytus žingsnius. Gal ji nori pasakyti ir daugiau, gal kiekvienas jos atėjimas į Lietuvos širdį kalba apie išti kimybę jai, meilę ir pagarbą. Greičiausia, taip. Meilę gim tajam kraštui Gražina atsine šė iš tėviškės, iš gražiųjų Viekšnių, to puodžių krašto. Gyvendama ir dirbdama su iais, Gražina išmoko mylėti viską, kas sava, lietuviška, kas natūralu. Tą meilę lietu vybei puodžiai išreikšdavo savo darbais, molio indais su margais lietuviškais raštais. Ginčydavosi tada Gražina su atvykusiais dailininkais, kurie mėgindavo įsiūlyti savo or namentus ar pakeisti kurias nors detales. Jų, puodžių, ver tinimo kriterijus buvo vienas — lietuviška ar ne lietuviš ka. .. Čia, Vilniuje, ne visur rasi tikrą, lietuvišką kampą. Ne bent pilį. Turbūt todėl Graži na ir bėga į ją. Arba valan das prastovi muziejuje prie lietuvių dailininkų paveikslų. Beje, į Čiurlionio muziejų ji vaikščiojo tris dienas iš eilės, kol perprato nuostabias drobes, kol pajuto jų dvasią, Tokia mūsų Gražina Biržietytė, li kurso žurnalistė, Tik vardu panaši, tik siela gimininga. A. DAUGIRDAS
S
Didieji rūpesčiai, žinoma, ateityje. Vienas iš svarbiau sių uždavinių — senųjų Rasų kapinių sutvarkymas. Jos — tai amžino poilsio vieta dau gelio mūsų brangių žmonių, kurių atminimui negalima bū ti abejingi. Darbo čia būtų nemaža. Kapinės labai apleis tos. Jos bus tvarkomos kartu su Gamtos fakulteto studen tais. Jau susitarta su laidoji mo kontora, botanikos sodu. Būtina sutvarkyti apie 50 ka pų. Reikėtų ir judantį kryžių ant P. Višinskio kapo pakeis ti memorialiniu akmeniu. Sekcijos nariai susipažins su senų rankraščių skyrium, Vilniaus architektūra, pačiu Universitetu, organizuos eks kursijas po Lietuvą. Artimiau sias susitikimas numatomas tema „Lietuvos kultūrinis gy venimas spaudos draudimo metais". Vargu ar būtų įmanoma ap sieiti be bendradarbiavimo su kitų šalių studentais. Gautas laiškas iš Čekoslovakijos, Olomouco universiteto. Šios šalies istoriją sekcijos na riams atskleis pilki laiškai.. . O visų svarbiausia — Lie tuva, jos praeitis. Reikia pri versti prabilti gilią mintį slepiančias renesanso skulp tūras, grakščius gotikos bokš tus, daug mačiusius Nemuno vandenis... Tai kraštotyrinin kų draugijos Lietuvos istori jos sekcijos nariai pasiryžę padaryti.. . S. ZALAGAITĖ
H
Kiekviena VIRGINIJOS TISKEVICIUTES, III k. ger manistės diena, kiekvienas žodis ir kiekvienas darbas — irgi muzika. Virginija spėja visur — ir pasiruošti paskai toms, ir į choro repeticiją nu bėgti ir padėti draugams. Ji niekad neaimanuos: „Nega liu, to laiko visai nėra.. ." Kartais nustembi — iš kur vienas žmogus gali turėti tiek energijos ir valios. Stebiesi, ir tiek. Ir nepajėgi būti ana litiku. Tada gal nematytum, KOKS GERAS DRAUGAS gyvena šalia tavęs.
Musų švyturiai Daugeliu gerų dalyki) garsėja Gamtos fakultetas masišku turizmu, pomėgiu gamtai, gražiom komjaunuo liškom tradicijom, plačiu SMD būrelių tinklu, gausia sienine spauda, beveik kiek vieną savaitę keičiamais fotostendais, vitrinom. Na, ir mo kymusi mes negalime skųs tis — vien pirmūnų skaičius kasmet artėja prie šimto, Fakulteto absolventai gerai atlieka savo pareigas mokyklose, geologinėse organizacijose, moksliniuose tiriamuosiuose institutuose — aktyvistais, kurių yra kiekvienoje grupėje. Fakultete gerai žino mos studentų J. KETLERIO, A. YLEKYTĖS, J. JUOZULYNO, P. VELIČKOS, I. KIUDU-
LO, K. TURONIO, E. JAGMI NO, O. MICKŪNAITYTĖS, A. AMANKAVICIŪTĖS, V. SPŪDYTĖS ir dar daugelio ki tų pavardės. Su šių studentų nuomone skaitosi dekanas ir partinė organizacija, jie da lyvauja sprendžiant aktualius klausimus. Tėvų dienos proga norėtųsi tarti nuoširdų ačių geriausių jų musų studentų tėveliams. Juk tai Jūsų, brangus žilojo Universiteto svečiai, juos išauklėjote savo tėvynės pat riotais, nuoširdžiais, draugiš kais, darbščiais. Nuoširdus Jums ačiū. H. VALUKONIS GF partinio biuro sekretorius
S Fakulteto aktyvui susirin- riuotojas, pavažinėjo mus kus aptarti studentų pažan- jachtomis. Užkrečiantis jo gumą, akademinę drausmę ir Jumoras visus mus suartino. visuomeninį gyvenimą, kal- Nuo tų dienų trejus metus ba ėmė suktis apie šefų turėjome geriausią ir nuošir kursų vadovų — vaidmenį džiausią patarėją. Artimą, grupėje. Gruporgų mintys autoritetingą draugą. šakos, skyrėsi kaip medžio Niekada neužmiršim, kaip Vieni visai nepažįstą savo buvom supykinę savo vado šefo — tad kuriam galui tas vą. Susirinkome pasitarti formalumas? Kam reikalingos kaip ruoštis pirmai sesijai. O auklės aukštojoje mokykloje? prieš porą dienų doc. KabaiIr dėstytojui vienas vargas. . . los paskaitoje nebuvo net 12 Dabar mes — ketvirtakur- mūsiškių — „užsišventė“ na siai, mūsų niekas nebešefuo- mie. To pokalbio pakako, ir Ja. Bet gerai prisimename niekas daugiau nebedrįso pirmąsias dienas Universite praleidinėti paskaitų be prie te. Ir neįsivaizduojame pra žasties. Labai paprastai, įti džios be mūsų vadovo doc. kinamai ir žmogiškai mums Kabailos. tada kalbėjo vadovas. Tur mėnesi vadovo būt, neatsitiktinai mūsų gru Rugsėjo pasiūlymu nuvažiavome į pė buvo geriausia kurse. Trakus. Jis, aistringas buMM F IV k. IV gr. st.
TAURAS“. 0 VALANDA VAKARO FOTOREPORTAŽAS
Naują dieną žmonės prade da skirtingu laiku, skirtingu pulsu, Priklausomai nuo amžiaus, nuo darbo ir nuo. . . noro. Taip, taip, nuo noro (ypač studentai). „Tauras" pabunda apie aš tuntą valandą, neskaitant tų, kuriems paskaitos prasideda po pietų. Jie (gal mažoji dau guma) miega iki 12 vai. (ta da valgyklą pietums atidaro!). Į „Tauro" bendrabutį mes užsukome 21 vai., nusprendę, kad tada jame būna gyviau sia. Gal ir neapsirikome. Vos įėjus pro duris, pirmo je laiptų aikštelėje mums ke lią pastojo budintysis: — Prašau parodyti leidi mus. Susižvalgom. Neturim jų. — Tada prašau užsiregist ruoti svečių knygoje. Matome, mergina (II kurso germanistė L. Mėčiūtė), prin cipinga, reikia nusileisti, ki taip nieko nepamatysime nei išgirsime. — Svečiai pas mus būna iki 22 vai., — draugiškai pri dūrė ji. Reikia skubėti. Vaikštom koridoriais, kai šiojam nosis į kambarius. Tikriausia įdomu, kaip mus, tokius nelauktus svečius, su-
tinka. Prisipažinsime, įvairiai, labai įvairiai, — žiūrint ko kia kambario gyventojų nuotaika. O nuotaikų, kaip žinote, būna visokių. Pasibeldžiam į vieną karu barį. Vaikinai, kaip vėliau sužinojome — ekonomistai, prikritę prie užrašų braukia, skaičiuoja. Dirba vyrukai įtemptai. Susipratome patys, nemandagu išvesti vyrus iš darbo rimties būvio, arba trukdyti, ir, sušnabždėję „la banakt", tyliai sprunkame pro
duris. Nusimename. Pabandysim kitur. Žadėjome belstis į gre timą kambarį, tik. .. Iš kaž kur taip stipriai padvelkė lauro lapais, čirškinamais la šiniais, blynais ir kitokia daugybe kvapų, kurių mūsų nosys jau nebeišskiria. Viskas aišku — čia pat virtuvė. Nors dauguma studentų valgo val gykloje, bet kiekvienam už eina noras nors retkarčiais „pajusti“ namus. Ir kaip tik Nukelta j 4 psl.
„TAURAS“. 9 VALANDA VAKARO
Atkelta iš 3 psl. šitas namų ilgesys atveda į virtuvę. Pačio gaminta — skaniausia! Kaip sužinojome, čia daž niausiai sukinėjasi S. Rūkaitė, I. Kiudulaitė, A. Kondrotas, V. Medeišis ir dar daug kitų. Prisiuostę kvapų ir pasigė rėję vikriu jaunųjų šeiminin kų ir šeimininkių darbu (ži noma, ir jais pačiais) tęsiame savo misiją toliau. Laimės rodyklė nukrypo j mūsų pusę. Viename kambary radom begrojančius gitara, kitame vyko įnirtinga kova prie šachmatų lentos, dar kitur — siuvo, mezgė, Visko
kimui su rašytoju A. Cekuoliu ir aktoriumi A. Naku. Taryba reguliuoja visą gy venimą bendrabutyje. Ji rū pinasi, kad gyventi būtų patogu, ramu, o kartu ir smagu. Tarybos nariams D. Zinkevičiūtei, E. Alijauskaitei, R. Dambrauskaitei, A. Ciuprinskui, V. Prekevičiui visada daug darbo ir rūpes čių. Ir visada viskuo, kas ge ra ir bloga, dalijasi jie su bendrabučio komendante O. Zičkiene. Ji visada patars, jeigu reikia, pabars arba motiniškai paguos. Bendrabutyje yra paskelb nė nebeprisimename. Paga tas konkursas „Tvarkingiau liau ne taip jau svarbu, kas ką darė. Svarbu, kad su vi sais draugiškai pasikalbėjo me, pagyvenome jų džiaugs mais ir rūpesčiais. įsitikinę, kad bendrabutyje gyventi savotiškai gera, ža dėjome su juo jau atsisvei kinti, tik staiga pamatėme skelbimą: „Tarybos posė dis. .." Na, ir patekome! Čia vis kas virte virė. Kalbėjo vie nas kitą pertraukdami, vienas kitą perrėkdami. Pagaliau su pi atome —■ svarstomas klausi mas, kaip pasiruošti bendra bučio organizuojamam susiti
sias kambarys'1. Dabar pir mauja — 309 (St. Raulinavičiūtė, P. Sodaitė, E. Veličkaitė), 325 (M. Beriozova, A. Pachomova, Z. Oganižn), 213 (R. Mikulskis, V. Prekevičius, St. Pulkauninkas), 122 (R. Gedmintaitė, Z. Jonikaitė, D. Skarupskytė, Z. Paičiūtė). Geriausiems kambariams bend rabutis sekantiems metams bus paskirtas be eilės. Daug sužinojome apie bendrabučio gyvenimą, dar daugiau būtume sužinoję, bet mūsų laikas jau buvo pasibai gęs. Išeidami išsinešėme kažką gero ir malonaus. Jautėmės apsilankę šeimoje, kurią su daro didelis puikių žmonių kolektyvas. J. KACINAUSKAITĖ M. KURAIČIO nuotr.
Premjera: „Novelės apie meilę“ „Rašau apie tai, kas gyve nime gera ir bloga. Kitaip ra šyti nemoku", — nuskamba rašytojo Juozo Baltušio žo džiai — pirmieji žodžiai nau jose mūsų Universiteto Teatrinės studijos patalpose. Į sceną išeina Autorius (Vin cas Jaskutėlis) ir pasakoja tris gyvenimo istorijas. Tai įvairaus amžiaus, skirtingų gyvenimo kelių žmonių isto rijos. Bet visos jos kalba apie meilę, brangiausią žmogaus jausmą. Kaip pasiseks mūsų aktoriams susimąstyti? Apie tai galvojo spektaklio režisie rius L. Ciunis, scenarijaus autorius Žilys, aktoriai. Daug dirbo, ieškojo, daug naktų ne miegojo žmonės. Net repetuo ti neturėdavo kur. Neretai skirstydavosi jie iš repeticijų jau gerokai po pusiaunakčio. Patys kalė vinis naujose teat ro patalpose, kabino užuolai das, prožektorius ir vėl re petavo. .. O šeštadienį stojo prieš žiū rovų teismą. Jaudinosi akto riai, režisierius. Į šią didelę ir mums brangią šventę atėjo reiklūs žiūrovai — žmonės,
Sesija — Damoklo kardas virš studento galvos. Jos me tu keičiasi peizažai skaityklo se ir bendrabučiuose. Keičiasi studentiškų stalų natiurmortai. Jei anksčiau buvo „Natiur mortas su silkės uodega", o kartais ir su laipsniais, tai dabar beveik visur — „Na tiurmortas su atversta knyga" arba „Portretas su šlapiu kompresu ir juoda kava". Se sijos metu sumažėja studento leksikonas. Trumpi klausimai, trumpi atsakymai: — Jau laikei? — Kiek perskaitei? - Nežinai, kaip tas kirvis? — Dar ne. — Oi, dar nei karto. — Tik mokėk „pūsti" ir viskas bus gerai. Stebina studentiškas opti mizmas prieš egzaminą. Ne, kinų kalbos per naktį neiš moksi, bet „sugraužti" dešim-
kovoję su mumis dėl mūsų bendro reikalo — mūsų stip raus studentiško teatro. Bet, tur būt, labiausiai aktorius jaudino tai, kad svečių tarpe bus pats novelių autorius. O autoriui, matyt, taip pat buvo nelengva. „Dabar pamatysiu, kalbėjo jis prieš premjerą, ką aš sugebėjau parašyti ir kas man nepavyko. Juk jaunimas jautriausiai priėmė nove les, . ." „Paskutinis tylus džiaugs mas. .." Nelengvas vaidmuo teko Almai Kurpaitytei, IV kurso lituanistei, — sukurti Natalijos Tolvaišienės pa veikslą taip, kokį jį norėtų matyti skaitytojas ir autorius, nebuvo lengva. O vaidinti aštuoniasdešimties metų žmo gų, kai tau tik truputį dau giau kaip dvidešimt, sunku. Apie tai, kaip Almai pasisekė, geriausiai kalba paties auto riaus žodžiai „Aš negalėjau ramiai žiūrėti į šią moterį scenoje. Ji manyje vėl atbudino prisiminimus apie žmo gų, grąžinusį mane į gyveni mą. Ačiū Jums". Latrai įdo miai ir jautriai A. Kurpaitytės
partnerį vaidino Bronius Ko rys. Broniui nebuvo ramu ruošiant spektaklį: jis rūpino si spektaklio muzikiniu api pavidalinimu, kas novelei su teikia nepaprastai didelį vaid menį. Sunkius gyvenimo išbandy mus praėjusių ir nesugebėju sių išsaugoti savo meilės, Gulbinų („Kur parbėga šuva") vaidmenis atlieka Stasys Ta mulevičius, Irena Tumavičiūtė. Daug šiltų žodžių apie šiuos aktorius pasakė žiūro vai ir autorius. Dramatiškiausiai ir opiau siai jaunimo problemą kelia novelė „Praėjo mergina". No risi šiltai padėkoti Petro Aliešiūno ir Lianos vaidmenų at likėjams B. Kleiniui ir V. Jurgelevičiūtei, tėvo vaid mens atlikėjui G. Banaičiui už tai, kad jie labai teisingai suprato, interpretavo savo he rojus. „Klausykite, kur dingo gė lės?" „Atsiprašau gerbiamasis, kokių tamstai gėlių? Čia ne parduotuvė..
I. VOVERYTĖ
Tur būt, nerasime nė vie no žmogaus margame pasau lyje, kuris nenorėtų keliauti. Vienose kelionėse sutinki mo kytoją, meistrą, mediką, ki tose inžinierių, pensininką, profesorių. Visi keliauja, visi patenkinti. Kelionėse daug sužinai, pamatai: tai mokykla ant ratų. Ne veltui žmonės sako: geriau kartą pama tyti, negu dešimt kartų iš klausyti. Kelionės praturtina visų specialistų akiratį, o ypač gamtininko-geografo. Iki trečiojo kurso Gamtos fa kulteto studentai geografai nemažai keliauja po gimtąjį kraštą atlikdami mokomąsias praktikas prie ežerų, upių, aukštumų. Susipažinę su Lietuvos landšaftais, baigu sieji trečią kursą su kupri nėmis ir žemėlapiais, su džiaugsmu veiduose išvyksta į saulėtąjį Krymą, Kaukazą. Ir štai Simferopolis. Netolie se. stalaktikų, stalagmitų ur vai. Be kombinezono bei pro žektoriaus ir nebandyk juose pasirodyti. Iš čia — į XV a. Krymo chanų sostinę Bachčisarajų, akmeninį Čufut-Kale miestą. Šių miestų vardus su pagarbą mini ne tik Kry mo, bet ir Trakų karaimai.
Po to — prie Juodosios Jū ros, į Sevastopolį. Šiuo vardu antikiniais laikais vadinosi net šeši miestai, dabartinis Suchumis ir kiti. Iš čia laivu plaukiame Juo dąja jūra į Jaltą, Sočį, Suchu mį, Batumį. Plaukdami Juo dąja jūra, jaučiame josios diaybę, grožimės medūzomis, o priartėjus laivui prie kran tų, aprašome sluoksniais, raukšlėmis išmargintas ato dangas. Sočyje, Suchumyje esame apstulbinti subtropikų augmenija: palmėmis, kipari sais, bananais. Ilgai prisimin sime Suchumio Nikitino bo tanikos sodą, kuriame auga per 2500 įvairių rūšių me džių, O kiek jame kitų au galų. .. Palikę sekvojas, bam bukų giraites ir pampos žo les, traukiame į Zoologijos sodą. Čia vaikšto, bėaioja linksmosios beždžionės. Kiek jų ten yra sunku pasakyti, nes nepavykdavo ir apytiks liai suskaičiuoti. Be linksmų veidų, yra ir išdidžių, ypatin gų, kurios po kelis šimtus, o kitos ir kelis tūkstančius rub lių įkainotos. Susipažinę su Suchumiu ir jo apylinkių landšaftais, tęsia, mę laivu savo kelionę toliau. Priaitėjame prie Batumio. Atvykę į drėgnuosius subtro pikus, jaučiame drėgną, šiltą orą. Čia kiekvieną kartą mus „pakrikštija“ kaip iš kibiro pasipylęs lietus, o po to ir vėi saulė, ir vėl lyja. Čia iš krenta per metus vidutiniškai 2,5 —3,0 m kritulių, o Lietu voje tik 0,7 —0,8 m. Tai drėg niausia TSRS vieta. Tik Ba tvinyje galime pamatyti rau donžemius. Čia aplankome geriausią Tarybų Sąjungos botanikos sodą, kuris turtin gesnis, gražesnis net už Niki tino sodą. Jį puošia visų pa saulio šalių charakteringi au galai, ypač neužmirštami mėlynieji eukaliptai, galingos sekvojos. O kokie kaktusai, zelandiški linai! Juos fotogra fuoja, tiria, aprašinėja visi, kas tik gali. Gražią dieną iš
sodo matosi net Turkijos kal nai.
. Vykstame į Tbilisį — Gru zijos sostinę. Susipažinę su Universitetu. nacionaliniu muziejumi, Kuros upės slėniu ir pasvirusiomis jo terasomis bei vagos rėvomis, susidrau gavę su temperamentingais gruzinais, išvykstame į kal nus, prie užgęsusio ugnikalnl°.— Kazbeko, kurį gruzinai vadina Kazbegi. XIX a, pra džioje šis kalnas ir Jo papėdės priklausė kunigaikščiui hazibegi. Jo vardu ir buvo pavadintas šis kalnas ir pa pėdėje esantis aūlas. Jame dabar veikia turistinė bazė ir Jo vardo kraštotyros muzie jus. Kazbeke susipažįstame su ledynais, gruzinų glaciologais, ledynų tyrinėtojais ir jų vykdomais darbais. Kazbeko Šlaitus paįvairina šoninės ir galines ledynų supiltos moxeP.?s: . eia trykšta narzano šaltiniai, puikuojasi subalpinės ir alpinės pievos. Ir taip surinkę gausią kolekcija ak menų bei augalų pėsčiomis traukiame per Darjalo tar peklį. Jį nugalėję, važiuoja me j Ordžonikidzę, o iš ten per Maskvą į Vilnių. Pernai maršrutą pakeitė me. Iš Ordžonikidzės pasuko me ne į Maskvą, o prie Kas pijos krantų. Atvykę įsitiki nome, kad Kaspija ir josios pakrantės visais atžvilgiais skiriasi nuo Juodosios. Kiti landšaftai, augalija ir dalinai patys žmonės. Jeigu ligi šiolei matėme daugiausia vešlią subtropinę augaliją, tai čia dėl lietaus stokos jinai žy miai skurdesnė. Baku mieste visi, medžiai ir kiti augalai jei ne kasdieną, tai būtinai kas antrąją yra laistomi, ki taip jie žūtų nuo negailestin gos saulės kaitros. Baku — pramoninis, moderniškas did miestis. Tai naftos siurbimo ir perdirbimo centras. Nafta azerbaidžaniečiu pasididžia vimas. Nerasi kampelio, kur nejaustumei jos kvapo. Oras ir tas ja prisotintas. Čia jūra užteršta, žmonės maudosi, naltos nejausdami, tik už 70 km. Čia jau kitaip, negu mū sų Palangoje. Baku garsėja ir savo stipriausiais vėjais. Miesto vardas persų kalba ir reiškia „vėjų miestas“. Mums jų glėbyje neteko pabuvoti. Apsilenkę Mokslų Akademijo je, Universitete ir susipažinę su turtingomis savo fauna atodangomis, pusdykumių augmenija pajutome savotiš ką nuovargį, kurį greit pa šalino gaivinanti jūra. Ir vėl laivu „Kirgistan“ į Astracha nę, prie Volgos žiočių. Si kelionė laivu buvo labai nau dinga. V. DVARECKAS CeojįT. m. kandidatas
'niniiiiiiniiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiitiinnr
REDAKCINĖ KOLEGIJA Netekus Stasytei BANDZEVIčIuTEI mylimo tė velio, kartu su Ja liūdi planavimo spec. III kurso studentai ir vadovas. 4
SĖS I J A čiai klasikų literatūros egza minui vienos nakties — per akis. Kam kankinti save per visą semestrą. Juk net mo kytasis Gėtės Faustas pasakė: — Nors mokslų vingius išbraidžiau, Kvailys likau, kaip ir anksčiau. Žinoma, toks „Faustas" ir po egzamino guodžiasi tuo pačiu. Egzaminas! Kiek skran džių jis sugadino ir kiek at-
Gęsta šviesos. Sustingsta žmonės. Kur eiti? Kaip gy venti? Novelė „Gėlės" dar aštriau iškelia dramatiškąją gyvenimo pusę. Autoriai krei piasi j žiūrovą: „Žmonės, au ginkite gėles!" Spektaklis pasibaigė. Scena paskendo gėlėse ir šypsenose. Nesvarbu, kad ne viskas bu vo sklandu, kad buvo trūku mų. Žmonės ieško, kuria, jau dinasi ir tuo uždega žiūrovą — tai svarbiausia. Daug šil tų žodžių tą vakarą aktoriams ir režisieriui pasakė svečiai ir autorius. Tai buvo didžiausia šventė ne tik mums, teatro šeimininkams, bet ir žiūrovui. Dabar mes tvirti, mes turime po kojom pagrindą — savo teatrą ir už jį esame dėkin gi visiems, kas prisidėjo prie jo įkūrimo, visų pirma teatro tėvui — režisieriui Vladui Limantui. Šioje kovoje už teat rą, nešant žmonėms džiaugs mą, susibūrė darnus scenos mylėtojų kolektyvas.
Kelionės-mokykla a n t ratų
ėmė sveiko miego, liudija įrašai ant auditorijų sienų. „A. A. Čia žūsta III kurso istorikai". Tikrai istorinis įra šas! Labiau išprusę rašo loty niškai: „Non omnis moriar" (Ne visas mirsiu). Kartais vi sa tai iliustruojama piešinė liais. Štai slibino gaiva dėsty tojas rija fuksą. Arba tiesiog nupieštas koks nors simbolis— kirvis, piūklas, replės. Kirvis, aišku, geriausiai simbolizuoja
dėstytoją. Prieš egzaminą itin susidomima dėstytojo asme nybe, kruopščiai studijuojama jo biografija. (Liberalas ar konservatorius?!) Štai prieš egzaminą atėjo sensacinga ži nia — dėstytojo silpnybė — žalia spalva. Ir prieš egzami ną vaikinai droviai nusisuka, o merginos tempia ant savęs tą patį žalią megztinį ar suk nią. — Pravijo? — Pravijo. . . Trumpas dialogas be ko mentarų. Užuojautos kupini žvilgsniai. Slegianti tyla. Bet štai iš auditorijos išeina (ne — išlekia!) kitas, mojuodamas knygele, ir „auka” jau už miršta. Tik artimiausieji drau gai dar tęsia tylos minutę. Po egzamino tematika kei čiasi: „Poilsis po mūšio“ arba „Pakeliui į viršūnes". O pas-
kui puoduose vėl kunkuliuo ja juoda it derva kava, ir el ektros skaitikliai sukasi kelis karius greičiau. Vėl viskas iš naujo — kreivė leidžiasi ir kyla. Studentai sapnais nelabai tiki. Bet gerą sapną susapnuo ti visada malonu. Kai ką ap lanko net spalvoti, daugiase rijiniai sapnai. Mano draugas jau kelinta naktis iš eilės sap nuoja ciklą „Studentas ir ki bernetika". Kai jo sapnai iš sipildys, sesiją bus galima iš laikyti per vieną dieną. Kiti kemša po pagalve magnetofo ną: kažkur girdėjo — tai pa deda. Miegi sau, o datos, ter minai ir formulės pačios len da į galvą. Po paskutinio egzamino ga lima prisiminti himną „Gaudeamus igitur". Žinoma, ne visiems, kai kam nepavyko surinkti visų autografų į stu dijų knygelę. Jiems dėstytojai dar kartą paskyrė „rande vu". . . Sesija baigėsi, vėl keičiasi peizažai ir natiurmortai bend rabučiuose ir skaityklose. Iki kitos sesijos. J. KENTAURAS
Nuoširdžiaj užjaučiame Rusų literatūros katedros docentą P. IVINSKI, jo tėveliui mirus. Rusų literatūros ka tedros kolektyvas
„Tarybinio studento“ redakcija giHai užjaučia Rusų literatūros katedros docentą P. IVINSKĮ, jo tėveliui mirus.
Rusų kalbos ir literatū ros specialybės studentai nuoširdžiai užjaučia doc. P. IVINSKĮ, dėl jo tėvelio mirties.
Kazeli, jeigu mūsų nuo širdi užuojauta gali Tau padėti, mamytei mirus, priimk ją. III kurso kiberneti kai ir vadovas
■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■ Redakcijos adresas: VII nitu, Universiteto g-vė Nr. 3, tele fonas 2-58-84. Spansdlna LKP CK laikraščių Ir žurnalų lei dyklos spaustuvė. LV 09095
Užs. Nr. 2130