■1 1 L aJi
.'3
/j 11 »k ■ f1
SUSITIKIMAS
V/5V SALIŲ PROLETARAI, VIENYKJTES,
Jis prasidėjo šeštadienį. Geležinkelio ir autobusų sto tyse, bendrabučiuose ir ankš tuose nuomininkų kambariuo se. Abi tas dienas vaikai vaikš čiojo su žilais tėvukais, tokie jauni šalia jų, sutrikę. Sekmadienio popietę mūsų tėveliai susirinko Aktų salė je, į jiems skirtą vakarą. Ne tik jiems. Čia buvo studentai, dėstytojai, svečiai. Šitoks susitikimas — ne naujas dalykas ir nepirmas mūsų Universitete. Jis labai reikalingas. Suvažiavo žmo VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO, nės iš visų Lietuvos kampe PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS lių, suvažiavo pažiūrėti, kaip mokosi jų vaikai. Tokią in formaciją vakaro metu jiems 1968 M. BALANDŽIO MĖN. 10 D. Kaina 2 kap. Nr. 11 (634) TREČIADIENIS EINA NUO 1950 METŲ. suteikė Universiteto komjau nimo komiteto sekretorius A. Skrupskelis, ir prorektorius mokymo reikalams doc. B. Sudavičius. Vieni šypsojosi, iš girdę savo vaikų pavardes, kitų veiduose įsibrėžė gilus skausmas. Rodos, viską ati davė, viskuo padėjo, naktis nemiegojo, o jis štai, pasiro do, blogai mokosi, nedraus
O.
URENTU
DOC. R. MIRONUI - 60 METŲ
mingas. .. Kas padarė klaidas juos auklėdami — tėvai, vi durinė mokykla, Universite tas? Šitie klausimai jaudino ir dėstytojus, ir tėvus. — Žmogaus vidinis pasau lis labai sudėtingas, — kalbė jo Prancūzų kalbos katedros vedėjas doc. R. Mironas, — Svarbu laiku orientuoti žmo gų, nukreipti jį teisinga link me. Universitete mes galuti nai formuojame žmogų ir mums tenka ištaisyti klaidas, kurias padarėte jūs, tėvai, kurias padarė mokykla. Doc. R. Mironas pastebi vieną dažną mūsų studentijos ydą egoizmą. Kas jį įskiepija, kas leidžia jam šakotis? Doc. B. Sudavičius nurodo eilę to reiškinio priežasčių. Viena iš jų — bereikalinga tėvų glo ba. Jie kartais padeda įsigyti vaikams fiktyvius dokumen tus stipendijai gauti, išrūpina stojantiems į Universitetą vai kams darbo stažo pažymėji mą, padeda įsidarbinti. Taip tėvai žaloja geruosius žmo gaus pradus, moko gyventi „kombinuojant", atmeta prin
cipingumą ir sąžiningumą. Kalbėjusi I k. studentės Z. Skupaitės motina Sofija Skupienė ragino tėvus griežtai atmesti tokius globos metodus ir padėti savo vaikams su prasti savo klaidas, kurių jie kartais nemato, nenujaučia. Kokias pastangas bedėtų Universitetas, įvairios organi zacijos ir studentų tėvai, vis tik paskutinis žodis palieka studentui. Nuo jo pastangų viskas priklauso. — Mes už jus neišmoksim, — kalbėjo II kurso žurnalisto A. Užos tėvas Vincas Uža. — Sąlygas turit geras ir padė kit mokytis — sau. — Mokslas stengiasi pra ilginti žmogaus gyvenimą, — pasakė profesorius medici nos mokslų daktaras A. Mar cinkevičius. — Jis daug nu veikė šioje srityje. Bet nie kas neišspręs gyvenimo turi ningumo klausimo. Tai gali padaryti tik darbas, darbas. . . Po oficialiosios dalies mūsų saviveiklininkai parodė kon certą. Mūsų inf.
SU MINTIMIS APIE JAUNĄJĄ KARTĄ
Penkiadienį dėstytojai ir studentai Universiteto Kolonų salėje iškilmingai atžymėjo Prancūzų kalbos katedros ve dėjo doc. R. Mirono šešiasde šimties metų sukaktį. Apie jubiliato gyvenimą papasako jo Istorijos ir filologijos fa kulteto prodekanas doc. J. Balkevičius. R. Mironas gimė Zaisane,
GEOLOGŲ DIENA Geologo diena taip pat ir musų Universiteto Gam tos fakulteto hidrogeologi jos ir inžinerinės geologi jos spec. studentų šventė. Užvakar gamtininkai ir paminėjo ją. Pranešimą „Geologiniai pasiekimai Tarybų Lietuvoje" padarė doc. J. Petronis. Siame vakare taip pat buvo suvesti grupių lenk tyniavimo rezultatai. Pri zas „Didysis kristalas" ati teko III kurso lietuvių grupei. Mūsų inf.
Kazachijoje. Jo tėvas, veteri narijos gydytojas, ten išvažia vo gydyti maru apsikrėtusių galvijų ir Rusijoje išbuvo iki 1921 metų. 1933 m. R. Mironas baigė Kauno Vytauto Didžiojo uni versitetą. Trejus metus jis stu dijavo Paryžiaus Sorbonos universiteto Indų civilizacijos institute. Iki 1940 metų moky tojavo Kauno VI gimnazijoje. Po karo pakviečiamas į Kauno universitetą, vėliau dir ba Klaipėdos Mokytojų insti tuto direktoriumi, Vilniaus Pedagoginio instituto Lietuvių kalbos katedros vedėju. Nuo 1958 m doc. R. Miro nas vadovauja WU Prancū zų kalbos katedrai. Jo moks liniai darbai susiję su lietu vių ir rusų, lietuvių ir sanskri to kalbų giminystės tyrinėji mais. 1948 metais jubiliatui buvo suteiktas filologijos mokslų kandidato laipsnis. Docentas R. Mironas aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime, yra Universiteto partinio biuro narys, kultūri nių ryšių su užsienio šalimis draugijos Indijos bičiulių sky riaus pirmininkas. Dėstytojai
ir studentai doc. R. Mironą pažįsta kaip labai reiklų, griežtą, aistringai neapken čiantį netvarkos ir apsileidi mo, bet kartu — jautrios šir dies, temperamentingą, pas laugų ir dėmesingą dėstytoją. Jubiliatą sveikina dėstyto jai ir studentai, įteikiamas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Garbės raštas Nepamirštama ir spor tinė veikla: respublikos bok so federacija apdovanoja Garbės raštu — R. Mironas jaunystėje garsėjo kaip žy mus boksininkas Žodis suteikiamas jubilia tui: — Stengsiuos padaryti dau giau. negu padariau per visą gyvenimą. Jis parodo dešinės rankos bevardį pirštą ir visai rimtai sako: — Šioje salėje yra daug stipraus jaunimėlio. Jeigu kas atlenks šį pirštą, aš prisipa žinsiu, kad man šešiasdešimt. Minėjimo pabaigoje visi atsistoja ir gieda „Ilgiausių metų". M. KURAITIS Autoriaus nuotr.
Medicinos mokslų kandida tą Vladą Kviklį gerai pažįsta ne tik gydytojai, bet ir res publikos mokytojai, visa mū sų visuomenė. Tai vienas žy miausių respublikoje higienos specialistų. Dar būdamas studentu, 1931 metais jis parašo knygutę „Vaikelių priežiūra" ir popu liarios literatūros konkurse laimi pirmąją vietą. Tai ir paskatino jauną mediką ženg ti toliau higienisto-pediatro veiklą. Septyniolika metų va keliu. Gavęs stipendiją, vyks dovauja respublikos Sanitari ta į Austriją, Graco miestą, jos ir higienos mokslinio tyri kur mokosi ir specializuojasi mo institutui. Institutas išauga mokyklinės higienos ir fizkul į stambią mokslo ir praktikos tūros srityje. Grįžęs dirba Įstaigą. Jo direktorius apgina Kaune Universiteto mokykli kandidatinę disertaciją „Ta nės higienos ir fizkultūros rybinės mokyklos higienos kurso jaunesniuoju asistentu, pagrindų taikymas pokarinia renka duomenis apie Lietuvos me Lietuvos TSR mokyklų pradinių mokyklų sanitarinę atstatyme", parašo daugiau būklę, mokinių sveikatą. Šis 50 mokslinių ir prakti darbas 1939 m. paskelbiamas kaip nių darbų. Tai respublikos medicinos žurnale. Keliama mokyklų higienos istorijos svarbi mintis: reikia susirū klausimai, sanitarijos organi pinti jaunosios kartos sveika zavimas mokyklose, mokyklų ta! Būtinos plačios profilakti pastatų ir Įrengimų higiena, nės priemonės, kurias pajėgi mokymo ir auklėjimo higiena, vykdyti tik valstybė. Pavyz darbo higiena, vaikų džiu, kaip apsaugoti mokslei paauglių ir išsivystymas, jų fi vių, visų gyventojų sveikatą, sveikata zinio auklėjimo higienos pa buvo Tarybų Sąjunga. Pažangios idėjos jaunam grindai. V. Kviklio plunksnai pri gydytojui pelno pagarbą. 1940 150 Įvairių metais Vladas Kviklys kvie klauso apie čiamas dirbti j Medicinos de straipsnių, jų skaičiuje ir partamentą, skiriamas jo di stambių veikalų, kaip „Vaikų rektoriumi, o vėliau Sveikatos ir paauglių higiena" „Mo apsaugos liaudies komisariato kyklinės higienos laboratori gydymo-profilaktikos valdybos niai praktikos darbai", mono viršininku. grafijos pedagogams „Mo Po kūrybinio darbo atoslū kyklinės higienos pagrindai". gio hitlerinės okupacijos me „Sveikatos apsaugos ir higie tais, atkūrus Tarybų valdžią, nos pagrindų dėstymas bendVladas Kviklys vėl pasineria įrojo lavinimo mokyklose".
Nežiūrint didelio darbo krūvio, Vladas Kviklys ėjo Sveikatos apsaugos ministeri jos medicinos mokslinės tary bos pirmininko pareigas, dės tė Vilniaus Pedagoginiame institute, aktyviai dalyvavo ir dalyvauja „Žinijos" draugijos veikloje, eina kitas visuome nines pareigas, — jis baigia surinkti gausius duomenis daktaro disertacijai „Lietuvos TSR moksleivių fizinio ir pro tinio darbo krūvių higieninis įvertinimas". Garbingo jubiliejaus — še šiasdešimties metų sukakties proga — nuoširdžiai sveiki name gerbiamą mokslininką, linkime sveikatos, sėkmės darbe. Prof. V. MICELMACHERIS, med. m. dr. A. BITĖ .Tiesa" LTSR Aukščiausiosios Ta rybos Prezidiumas už ilga metį mokslinį-pedagoginį dar bą, nuopelnus liaudies svei katos apsaugos srityje bei aktyvią visuomeninę veiklą apdovanojo VVU Higienos katedros vedė ją doc. V. Kvik lį Garbės raštu.
Jubiliatą (dešinėje) sveiki na kolegos.
Minėdami VLKJS 50-me.j, negalime užmiršti komjau nuolių, kurie sunkiausių išbandymų metais išliko žmo nėmis, tikrais savo Tėvynės sūnumis. Vilniaus universiteto komjaunimo istorija — dalis viso Universiteto istorijos. Pirmieji Universiteto kom jaunuoliai, jų darbai mums yra ne šiaip sau smalsumo objektas. Buvusios komjajnimo organizacijų darbo for mos ilgainiui pasimiršta. Jų žinojimas gali ir turi pa dėti geriau organizuoti šiandienlnj mūsų darbų. Tokj tikslą ir turime pradėdami spausdinti prisiminimus apie Universiteto komjaunuolius ir jų darbus, kuriuos dabar tiniai studentai jau baigia primiršti. A. SKRUPSKELIS WU Komjaunimo komiteto sekretorius
(Ekonomikos fak.), kuris da bar dirba LTSR Plano komisi joje. Komjaunimo organizacija, padedama LKP CK mokyklų skyriaus ir Liaudies Komisarų Tarybos pirmininko pavaduo tojo V. Niunkos, išsirūpino studentams bendrabutį Tauro g-vėje nr. 4 (tuometinėje ka ro ligoninėje), ir 1945 metais vasario mėnesį jame apsigy veno studentai. Nors miesto elektros beveik nebuvo (ją aprūpindavo traukinys), bet ------ o O-------- kelioms valandoms elektrą tiekdavo ir studentų bendra Dar tebegriaudėjo karas, čiais metais sušaukėme visuo bučiui. kai Lietuvos KP CK Mokyk tiną studentų susirinkimą. Pasigirdo pirmosios studen lų skyrius (drg. Uogintas, Zalužskaja), pavedė man suda ryti Vilniaus universitete studentų Organizacini komi tetą (profsąjungos dar nebu vo). Tuo metu mūsų Alma Mater tebuvo keturi komjau nuoliai (Eugenija Slivinskai- Jame komjaunimo organiza tų akademinio choro dainos tė — dabar geležinkelio ligo cijos parėdymu buvo išrink (1944 m.), pradėjo veikti aka ninės vyr. gydytoja, Algirdas tas pirmasis Vilniaus Valsty deminis sporto klubas, kuriam Malachovskis — dabar dirba binio universiteto studentų vadovauti komjaunimo orga LTSR Mokslų akademijoje, Organizacinis komitetas, kuris nizacija pavedė A. Kozlovui. Vladas Kupstas — gydytojas, jungė visų fakultetų studen Veikė 2 sekcijos-krepšinio ir miręs 1967 m., ir aš). Netru tus. Vėliau, 1945—1946 me fechtavimo. Pastarajai vado kus prisidėjo jauni dėstytojai tais, jis buvo reorganizuotas vavo komjaunuolis V. Ast I. Meksinaitė ir V. Astraus į Universiteto studentų prof- rauskas, padėdavo J. Ūdras kas, studentė V. Genytė. (iš Pedagoginio instituto), vė komitetą. Organizacinio komiteto pir liau tapęs TSRS čempionu. Pirmasis susirinkimas įvy Komjaunuoliai organizavo ko 1944 m. lapkričio mėnesį. mininku studentai išrinko Aš buvau išrinktas organiza mane (Medicinos fak.), sek Studentų mokslinę draugiją, cijos sekretoriumi. Tais pa retoriumi — Andrių Kozlovą literatų būrelį. Literatų būre-
lio susirinkimuose studentai skaitydavo savo eilėraščius, bet būdavo ir politinių išsišo kimų, kai, prisidengus eilėraš čio forma, viešai būdavo mė ginama propaguoti priešišką ideologiją, Komjaunimo or ganizacija įpareigojo mane dalyvauti kiekviename susi rinkime. Mokiausi dailiojo skaitymo, eilėraščius dekla muoti. Prie spingsulių ginčydavomės iki užkimimo. Ir vis tik mes, komjaunuoliai, lai mėjom, nors mūsų buvo ma žuma. Studentai patikėjo mums. Čia mums padėjo dės tytojai K. Korsakas, J. Kostelnickis.
iš Įvairių fakultetų išvažiavo me į stovyklą, kurioje išbu vome visą 1945 metų vasarą. Rugpjūčio mėnesį pirmą kar tą Lietuvos jaunimas viešai pasirodė Raudonojoje aikštė je. Mauzoliejaus tribūnoje buvo Komunistų partijos ir Tarybų šalies vadovai, o taip pat JAV, Anglijos ir Prancū zijos kariniai atstovai (ten matėsi generolas Eizenhaueris ir kt.). Raudonojoje aikštėje su skambėjo „Ragučiai", ir 60 porų sušoko lietuvių liaudies šokį. Po to atlikome pratimus su dideliais kamuoliais. Atsi menu, viena pora jį išmetė.
JIE BUVO PIRMIEJI
SU NERAMIA ŠIRDIM vienos šventės interpretacija Respektabili Kolonų sa lė daugiau nuteikia susi mąstymui, negu pokalbiui apie be galo jaudinantį dalyką. Vienok Ekonomi kos fakulteto studentų tė vų šeštadieniniame susi tikime netrūko nei vieno, nei antro. — Prisimenu pernykščią Tėvų dieną. Tada kal ba daugiausia sukosi apie tinginius, chuliganus. Šie-
met nebėra tokių ryškių nusikaltimo „žvaigždžių*4, bet apie blogybes dar rei kia kalbėti, — susitikime pabrėžė fakulteto kom jaunimo organizacijos sek retorius V. Šopys. ..
IEŠKOKIME PRIEŽASČIŲ
Atrodo, silpnai studi joms paruošia vidurinė mokykla — panašiai gal-
voja dauguma tėvų. Gai la tik, kad ši mintis nebu vo labiau akcentuota. Po kalbis apie mokymo pro ceso skirtingumą gal ir išeina iš šio susitikimo rėmų, bet paieškoti kelių „tarptautinei kalbai“ tarp vidurinės ir aukštosios mokyklų vertėtų. Sako, pirmakursiai buna stropiausi. Tad kaip suprasti pavyzdžius, padoc. teiktus prodekanės geras K. Vaištarienės, trečdalis pirmakursių žie mos sesiją baigė su sko lom, trylika jų pašalinti iš Universiteto arba pervesti į kandidatus, vakarykš čiai medalininkai gauna dvejetus, blogiausiai bend rabučiuose irgi tvarkosi pirmakursiai? Čia, tur būt, įtakos turi aukščiau minė ta priežastis ir tėvai. Bu kime objektyvus — jeigu studentas neturi elemen tariausio supratimo apie mandagumą, nemoka tvarkytis ir pan., argi čia ir ne tėvų nuodėmė? Daugiau jaudinkimės dėl vaikų, dažniau \ suva žiuokime. Didesnės infor macijos apie mūsų sūnus ir dukras laukiame, — to kie pasiūlymai girdėjosi susitikime. — Mūsų laiškai tėvams — didžiausia bausmė stu dentui, — neabejoja prodekanė. — Vaikas dabar toli nuo namų, ir tėvai maža ką žino apie jį. Vos gavę laišką, jie susirūpi na, net patys ateina pas mus. Taigi, laiškai galėtų būti dažnesni (suprantama,
Studentų saviveikla padėjo pagrindus studentų liaudies dainų ir šokių ansambliui, kurio gimimo data laikytini 1945 metai. Karui pasibaigus, LLKJS CK mūsų organizacijai pasiū lė vykti į jaunimo sporto sto vyklą pasiruošti paradui Maskvoje. Iš mūsų respubli kos turėjo vykti 150 žmonių. Beveik visi Vilniaus universi teto komjaunuoliai ir grupė aktyvių studentų sportininkų
šiame sunkiame darbe de kanatui turėtų daugiau padėti komjaunimo ir pro fesinė organizacijos), o ne tik proginiai. Kai kuriems tėvams, vaikui įstojus į Universitetą, irgi aprimsta širdys.
SALINTI AR NEŠALINTI? Šią dilemą dažnai tenka spręsti fakulteto vadovy bei. Reikia didelio peda goginio talento ir takto, norint išsaugoti žmogų. Ar maža tokių studentų, kurie iš kurso į kursą tarsi šlapia virvė velkasi. Atneša naudos šis musų gailestingumas? Ne visa da. žinoma, idealių žmonių nėra. Taigi, reikia surasti raktą kiekvieno žmogaus sielai. Dešimtimis šalinami stu dentai iš bendrabučių. Ne prieštaraujame, reikalinga dar didesnė drausmė. Bet — ligos nesunai kinsi, palaidojęs ligonius. Reikalaudami iš studentų, mes turime pareikalauti ir iš savęs — atremontuoti bendrabučius, pagalvoti apie laisvalaikį juose šeš tadienį, sekmadienį. Juk ne vien knyga studentas gyvas, ir ne siuvinėjimu užsiiminėja dabar mergi nos. bausmėmis Kokiomis Rektoriaus operuojame? papeikimu, stipendijos at ėmimu. Ne visada jos efektyvios, kartais ir ne vietoje. Stipendija studen tui —- tai kažkas pana šaus į vilties siūlą, kurio laikydamasis jis gali per-
• ••
Raudonai nudažytas kamuolys ant milžiniško žalio kilimo, kuriuo buvo užklota Raudo noji aikštė prieš mauzoliejų, atkreipė Stalino dėmesį — mačiau, kaip jis ranka parodė maršalui Žukovui. Grįžę labai pergyvenome, kad nepavyko pasirodymas. Stovykloje mus lankė M. Gedvilas, J. Banai tis, A. Guzevičius. Po kelių dienų vėl teko pasirodyti su ta pačia programa didžiausia me tuo metu Tarybų Sąjun-
eiti per studijas. O kar tais ji atimama už men kiausią nusikaltimą. Pai nios pedagogų kryžkelės... JEI BOTŲ SVARSTYKLĖS tokios, kuriomis galėtum pasverti fakulteto blogy bes ir gerus darbus, jos tikrai atneštų džiaugsmo tėvams. Jie galėtų pasi džiaugti mokslo pirmū nais, kurių I kurse yra 12, II — 10 ir t. t. Neseniai pasibaigusioje tarpfakultetinėje meno saviveiklos apžiūroje fakulteto daini ninkai, šokėjai, muzikan tai iškovojo pirmąją vietą. įsitikino Jų sugebėjimais .......... susitikimo vakaro pabaiSusidomėjęs goję tėvai. _________ Universitetas seka šaunios ekonomistų 'komjaunimo ___ ‘__ organizacijos veiklą, ren ginius. Šneka apie blogy bes išėjo tik todėl, kad ir fakulteto dekanui, ir akty vistams, ir tėvams, — vi siems labai norisi, kad studentų dienos būtų žmo giškai geros ir prasmin gos. Pokalbyje su tėvais dalyvavo fakulteto deka nas doc. L. Jasinskas, prodekanai doc. K. Vaištarienė ir doc. A. Merčaitis, Prekybos ekonomikos ka tedros vedėjas prof. M. Gregorauskas, partinės or ganizacijos sekretorius A. Bernotavičius, komjauni mo komiteto sekretorius V. Sopyš, studentų profbiuro pirmininkas G. Ta mošiūnas, I —III kursų grupių vadovai.
A. JUODUPIS
I I II
gos „Dinamo“ stadione. Mums gyvenant stovykloje (buvome apsistoję Karo mokykloje, Lefortovo rajone), Tarybų Sąjunga paskelbė karą Japo nijai. Grupė mūsų vyrų kom jaunuolių nuėjome pas sto vyklos viršininką prašytis iš leisti mus į frontą, bet mūsų neleido. Ir vėl studijos, darbas. Iš Armijos demobilizavosi kariai ir ėjo studijuoti. Mūsų organizacija pagausėjo ir 1945—1946 mokslo metų pra džioje joje buvo 23 komjau nuoliai. Mane antrą kartą iš rinko organizacijos sekreto riumi. Vėliau, 1946 metais, LLKJS CK įvedė komsorgo etatą. 1947 m. VVU komjaunimo organizacija pasidarė skaitlingesnė ir buvo galima įsteigti pirmines organizacijas keliuo se fakultetuose. Tais metais pirmą kartą Medicinos fakul tete buvo įsteigta pirminė komjaunimo organizacija. Pir muoju sekretoriumi išrinko mane. Vėliau, einant mano studi joms į pabaigą, komjaunimo organizacija jau jungė 400 narių. Prisimenu, tuoj po karo mūsų komjaunimo organizaci ja priėmė nutarimą, kuriuo kreipėmės į visą jaunimą pa dėti atstatyti mūsų senąjį Vil nių. Sį mūsų kreipimąsi iš spausdino „Komjaunimo tie sa". Universiteto komjaunuo liai, studentai pradėjo sekma dieniais dirbti Bernardinų so de, ardė griuvėsius Gedimino gatvėje ir statė ten stadioną. Štai kodėl vėliau Bernardinų sodą ir stadioną Gedimino gatvės gale (dabar Lenino prosp.) pavadino Jaunimo so du ir Jaunimo stadionu. Kiek vėliau jau Universiteto vado vybė organizavo talkas Čiur lionio gatvėje, kur dabar stovi studentų bendrabučiai. Stigo kastuvų, o apie mechanizmus ir kalbos nebuvo, bet buvo jaunatviška energija, ir ant sukaltų iš lentgalių neštuvų mes nešdavome žemių ir lau žo ne mažiau už buldozerius. 1946 metais buvome nuvy kę pas Latvijos studentus su draugišku vizitu ir koncertu. Su mūsų saviveiklininkais ta da važiavo ir Konservatorijos studentas R. Siparis (dabar liaudies artistas). Mus šiltai sutiko Rygos universiteto komjaunuoliai (jų taip pat buvo nedaug). Netruko renginių ir Uni versitete. Mūsų studentų kom jaunuolių organizuojamuose vakaruose dalyvaudavo ne tik rektorius, prorektoriai, bet kartais aplankydavo ir J. Pa leckis. Taip ir bėgo dienos. Su nuodėmėm, su džiaugsmu. L. MALECKAS
C^ODOOODODDDDOOOODDODDDODO□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□£□ □□□□□□□□ □□□□□□□□□!□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□ o
□ □ □ □ □ O □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ o □ Bendrabučio taisyklėse o □ aiškiai nurodyta, kaip □ o bendrabučio gyventojai o o turi elgtis, kokie keliami □ □ jiems reikalavimai. Tačiau □ □ dar dažnai jos pažeidžia□ □ mos. o □ Sį kartą norėčiau pakai□ □ bėti apie budėjimą bend □ □ rabutyje. Kai kuriuose □ budima □ bendrabučiuose □ □ blogai. Daugelis budinčių□ □ jų nereikalauja leidimų, □ □ o ir patys gyventojai daž □ □ nai jų nerodo. Štai kovo □ □ 18 d. VI bendrabutyje bu □ dėjo Vilius Baranauskas □ □ □ (1FF, I kursas). Vaikinas □ □ budėdamas skaitė knygą (!) □ □ Kada studentų profkomite□ □ lo nariai paklausė Vi □ o liaus, kodėl jis nesilaiko □ bendrabučio taisyklių, ta □ □ □ rybos nutarimų, šis atsa □ kė, kad jam atsibodę tik □ □ rinti leidimus! Vytautas □ □ Pautienių (GF, I kursas), □ o !}□□□□□
KODĖL PAŠALINTAS A. KRUGLINSKAS eidamas į VI bendrabutį, visiškai nepanoro pateikti dokumento, nors gyvena III bendrabutyje. O Rimas Kančys (MF, I kursas), IV bendrabučio gyventojas, eidamas į III bendrabutį, „labai skubėjo" ir nepa kluso budinčiojo reikala vimui pateikti dokumentą, patvirtinantį jo asmenį, Štai III bendrabutyje kovo 21 d. nuo 8 iki 12 vai. turėjo budėti Audronė Palubinskaitė (ChF, III kursas), bet užmiršo ir pramiegojo visą valan dą... Šį taisyklių laužytojų sąrašą dar galima tęsti. Šie pavyzdžiai byloja apie tai, kad bendrabučių tary bos maža dėmesio skiria budėjimui. Tiesa, IV bend rabučio taryba vasario 28 d. nutarė kontroliuoti, kaip budima bendrabutyje.
Nutarė ir pamiršo, kad nutarimą reikia vykdyti. Analogiškus nutarimus yra priėmusios ir kitos tary bos, bet šie nutarimai, ma tyt, liko užmaršty. Dažnos bendrabučio ta rybos buitinė komisija, fa kultetų profbiurų, studen tų profsąjungos komitetų komisijos. Kartais pasitai ko, kad kambarius aplan ko net 2 komisijos per dieną. Žinoma, tai gyven tojus vargina, bet, antra vertus, ir skatina tvarkytis dar geriau. Bet „nėra na mų be dūmų”. Kartais ko misijos būna neobjekty vios, netaktiškos. Man pri simena IV bendrabučio buitinė komisija, kuri šių mokslo metų pradžioje (IX. 14) vietoj to, kad pa prisistatytų sisveikintų, (nes ėjo pirmą kartą), pra dėjo pirmiausia apžiūri nėti spintas, replikuoti. Objektyvumo bei korektiš kumo trūksta II ir IV bendrabučių komisijoms. Dabar norėčiau paminėti IV bendrabučio tarybos posėdžio, įvykusio vasario 28 d., nutarimą. Slo
bendrabučio buitinė komi sija vasario 21 dieną kam barių Nr. 22, 23 savitvarką įvertino nepatenkina mai. Šiandien sunku pasa kyti, ar komisijos sprendi mas buvo teisingas. 22 (se niūnė Jūratė Miliauskaitė) ir 23 (seniūnė Vida Osipauskaitė) kambarių anks tesnių įvertinimų vidurkis atitinkamai 4,2 ir 4,0. Mi nėtame tarybos posėdyje nuspręsta už blogą tvarky mąsi merginoms paskirti budėti kovo 9—10 d. d. (kiekvienai po 12 valan dų). Kaip reikia Įvertinti šį tarybos (pirmininkas Jo nas Kliauza) sprendimą? Kaip griežtą kovą su apsi leidėliais? Pasirodo, ne. Čia vieniems nuolaidžiau jama, o kitiems tenka neplnytai budėti švenčių dienomis. Tarybos narys Viktoras Jakučionis, atsa kingas už budėjimą bend rabutyje, pripažįsta, kad tomis dienomis nebuvę kam budėti, nes daugelis buvo išvykę į namus. Merginoms vos atšventus Moters dieną, teko neuž tarnautai budėti.
□□□□□□□□□□□□
II bendrabučio taryboje vienuolika narių. Iki kovo 26 d. jai vadovavo Algimantas Kruglinskas. BendĮvesta rabutyje buvo griežta tvarka, bet koks nusižengimas gyventojų priimami apsvarstomas, nutarimai. Bet, kaip pasi rodė, tarybos darbe buvo daug nesklandumų, asme niškumo, grubumo. Tary bai diktavo jos pirminin kas A. Kruglinskas, kuris nesiskaitė su kitų nuomo ne, reikalavo iš kitų griež tai laikytis bendrabučio taisyklių, o pats jas „už miršdavo", elgėsi iššau kiančiai. Gyventojai, nebepakęsdami kai kurių tary bos narių savivaliavimo, su pareiškimu, po kuriuo pasirašė 25 kambarių se niūnai, kreipėsi j studentų profsąjungos komitetą. A. Kruglinskas, bijodamas viešosios gyventojų nuo monės, stengėsi sužlugdyti bendrą gyventojų susirin kimą, pakeisti jį į išplės tinį tarybos posėdį, kuria me dalyvautų tik kamba rių seniūnai. Bendrabučio susirinkime, Įvykusiame
□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□
kovo 26 d., gyventojai griežtai ir su pasipiktinimu kalbėjo apie tarybos na rius A. Kruglinską ir S. Vanglikaltę, kurie neišdrį so ateiti net Į susirinkima. S. Vanglikaitė, atlikdama visuomenines pareigas, buvo grubi su gyventojais, kartais prarasdavo savitvardą. Susirinkimas A. Kruglinską ir S. Vanglikaltę pašalino iš bendrabučio tarybos. Kodėl tokia piktinanti padėtis tęsėsi? Daugelis gyventojų pabijoję pirmi ninko nemalonės ir tylėjo, o studentų profkomitetas nepakankamai kontroliavo tarybos darbą. Reikia tikėtis, kad sekančiais mokslo metais bendrabučių tarybų darbui vadovauti bus išrinkti principingi žmonės, suge bą atlikti šias pareigas, ir jų darbas bus nuolat kontroliuojamas, jiems tei kiama pagalba. A. ABLINGIS Studentų profkomiteto narys
□ n □
□ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ o □ □ □ □ □ □ o □ □ □ □ □ □ □ □ n □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □
* o * Juozas BALČIUS IV kurso lituanistas • ♦
„APIE ŽOLĘ
PAVASARIO GANDAS Skardena dienos džiaugsmo šventei: Jau lapai nutūpė medžius. — Gyventi norim — norime gyventi! Fro mėlynus dangaus vyzdžius,
9
Pasruvo vasariškos šviesos.. . Bet džiaugsmo ašaros nedžius!.. Ir skrenda, aidi žalias gandas Per skambančius miškus, Kad ežerai į krantą brenda, Kad suka žuvys medžiuosna lizdus!..
Tas miškas senas. Ir tos šviesos senos, Kamienais lašančios žemyn... Palaima — Žalias okeanas, didžiulis, telpantis akin.
9
Prakeiktas, gimęs su kaklu! Prakeikti medžiai, žolės... , Jau čaižo žemę botagu — Žemele, olia, olia!
1909—1920 metais Baku mieste gyveno ir dirbo mūsų literatūros klasikas V. KrėvėMickevičius. Jo mokiniu bu vo ir įžymus armėnų rašyto jas, vertėjas ir mokslininkas Tigranas Achumianas. T. Achumianas labai šviesiai pri simena savo mokytoją V. Krėvę-Mickevičių, kuris pir mas jam atvėrė duris į pa slaptingą literatūros pasaulį. T. Achumianas buvo aktyvus V. Krėvės įkurto jungtinio Baku mokyklų literatų būre lio narys, spausdino savo pir muosius literatūros bandymus būrelio kūrybos almanache. (Duomenys iš J. Skliutausko straipsnio „T. Achumianas apie V. Krėvę-Mickevičių", „Pergalė", 1967-3.) Rašytojas prisimena ir ki tą lietuvį — nuoširdų armė nų literatūros bičiulį — poetą Jurgį Baltrušaitį. J. Baltrušai tis domėjosi armėnų poezija, per V. Krėvę-Mickevičių pra šė straipsnio apie armėnų li teratūrą, kurį žadėjo spaus dinti rengiamoje antologijoje. Egzotiška Armėnijos gamta, labai sena ir savita kultūra traukė į save ne vieno rusų poeto žvilgsnį. Rusų simbolis tų leidiniuose dažnai spaus dinami vertimai iš armėnų po
Miestietis gelbsti šlepetes. — Tegu prasmenga namas. — Ant žemės mus visus parmes. — Ant ko numesim Žemę?
Mano didelė gamta: verkianti, myluojanti, karšta... Vakarais raudona, O rytais žydra, — gulanti ant šono, Saulėn pakelta... —
Parnešus sunkų vakarą, bitelė vos užkopia drevėn. — Kam nuo kamienų tįsta kelias kairėn ir dešinėn?
9
IŠ ARMĖNŲ IR LIETUVIŲ KULTŪRINIŲ RYŠIŲ ISTORIJOS
Virvagaliai žaibai tai riečiasi, tai kabo.. .
AUDROS PAJAUTIMAS Juodos varnos juodas sparnas velka dangų pažeme. Už kalnelių kyla barnis — už kalnelių — nežinia.
Eina medžiai miestan, eina pakelėm. — (Neša tėvas sviestą rankom didelėm!) Aš nunešiu beržą z gražų kažkurį, imsiu pasodinsiu miesto vidury... ELEGIJA Pro rudus šito vakaro plaukus prasišviečia raudonas dangus. — Ant debesio mėlynas laukas, skilus upė perpus.. .
Šoka viesulas kaip moka. — Uždangstyti šuliniai. Sapno mėlyną baroką veria žaibas raudonai.
Į tą plyšį įspraustas luotas. Senis laukia žuvies. — Dienos baltos ir dienos juodos — dvi dalelės — dalies,
AUDRA Žali ir mėlyni veidai prieš juodą dangų dreba.
didelės, kaip ta upė Stikso, kaip tas vakaras, senis tas... — Valtininke. Paimsi? — O gal dar kartą — be manęs? —
ezijos. I pasaulinio karo metais iškilo sumanymas iš leisti armėnų poezijos anto logiją. Redaguoti ją ėmėsi V. Briusovas, puikus romėnų kultūros ir poezijos žinovas. Be poetų K. Balmonto, V. Iva novo, F. Sologubo, A. Bloko, į antologijos paruošimo darbą buvo įtrauktas ir J. Baltrušai tis. J. Baltrušaitis buvo labai geras vertėjas, j rusų kalbą jis išvertė daug žymių pasau linės literatūros kūrinių. Dau gelis autorių, pavyzdžiui, Strindbergas, tik jam savo kūrinius ir patikėdavo versti. Armėnijos poezijos antologi jai J. Baltrušaitis išvertė kele tą dviejų poetų — A. CATURIANO (1865—1917) ir V. TEKEJANO (1877—1945) ei lėraščių. Minėtų autorių po ezija buvo artima J. Baltrušai čiui savo idėjiniais siekimais, kažkuo panašūs buvo poetų likimai, jų dvasiniai pasauliai. A. Caturiano „Klajūno daino je" skamba tokie būdingi J. Baltrušaičiui nakties įvaiz džiai, skaudus žmogaus klajū no susimąstymas dėl savo li kimo, tolimos gimtinės, konk rečiais vaizdais iškylančios atmintyje, ilgesys. Tekejano „Krintančios žvaigždės" — nuostabiai skaidrus sonetas.
•■r
SENOSIOS
RASOS &
.. .Vaikštai siaurais ta kais, nulenki galvą prie kapų. Petras Cvirka, Jo nas Basanavičius, Joachi mas Lelevelis, Borisas Dauguvietis, Kipras Pet rauskas. . . Netoli įėjimo, kairėje pusėje, dar lengvai įžiūri Universiteto profesorių matematiko Viktoro Sta nevičiaus, mediko Rafalo Radzivilovičiaus, architek to Liudviko Sokolovskio pavardės; literatų kalnely je greitai surandi Mikalo jaus Konstantino Čiurlio nio, Rapolo Jachimavičiaus kapus. Bet grįžkim atgal, prie
centrinio tako... Štai tei sininko profesoriaus My kolo Riomerio žemutis, ju dantis, suskilęs medinis kryželis ir kitoje pusėje, beveik lygiagrečiai, Povi lo Višinskio — didesnis, bet irgi supuvęs, medinis kryžius, Daug girdėjai apie šį žmogų, veikusį sunkiais spaudos draudimo metais, žmogų, kurio ne paminėdamas negali kal bėti apie klasikus Juliją Žemaitę, Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą, Laz dynų Pelėdą, mūsų Uni versiteto profesorių M. Račkauską. Padedi gėlių ant Povilo Višinskio kapo *•*
TĖVIŠKĖ Kiekvienas žmogus pri valo turėti savo sostinę. Kaip ir valstybė. Mano sostinė — tai ma no tėviškė. Čia dirba mano mažos valstybės vyriausybė, čia yra visos ministerijos — vidaus įr užsienio reikalų, finansų ir maisto, žemės ūkio ir socialinio aprūpi nimo. . . Aš atvažiuoju iš didelio miesto, sėdu už stalo ir klausaus savo tėvo, savo valstybės prezidento ir vy riausybės vadovo, klausau jo nurodymų, atsiskaitau už nuveiktą darbą, priimu įspėjimus arba apdovano jimus. Aš esu laiminga, nes aš turiu savo sostinę. Aš esu laiminga, nes aš
turiu kur sugrįžti. Aš pa žįstu šviežio pieno kvapą ir jaučiu kaimo tylos prasmę. Čia viskas pastovu ir nekintama. Todėl nuolat gali pamatuoti save. Koks buvai ir koks esi. Tas ak muo man buvo didžiausiu kalnu. Atrodė, užsiruopštusi pamatysiu visą sodžių. Bet užstodavo medžiai. Aš lipau į juos, draskiau ko jas, o viso sodžiaus nesi matė. . . O dabar norisi nusileisti kuo žemiau. Supratau, kad toliausia matyti nuo to pilkojo akmens. Nes aukš čiausi daiktai yra tie, ku rie arčiausia prigludę prie gimtosios žemės. A. Daugirdo tekstas I. Dagio nuotrauka
ir pagalvoji, kad reikėtų bent kuklaus paminklinio akmens, kad šis kapas, kaip ir daugelis kitų, lau kia rūpestingų rankų. Tose kapinėse palaidota apie 40 mūsų Universiteto profesorių. Dabar mes ga lime tik pasodinti gėlių, nes gėlės, kaip sakė M. Gorkis, visuomet suteikia prisiminimo jausmą. Rasų kapinės gana di delės: jos užima 18,18 ha plotą. Apie paties pavadi nimo kilmę nėra vienin gos nuomonės. Vieni tei gia, kad vardas kilęs iš žemės savininko pavardės, kiti — nuo senovės lietu vių to paties pavadinimo šventės, treti — nuo susi renkančios slėnyje rasos. Senosios Rasos... Se kančiais metais joms su kaks 200 metų. Bet jos gal dar senesnės, nes randa ma kapų, supiltų ir dau giau kaip prieš 200 metų.
Oficialiai kapinės buvo įsteigtos 1769 m. Vilniaus burmistro Bazyleko Mile rio, uždraudus laidojimą prie Juozapo ir Nikodemo bažnyčios. Galimas dalykas, kad ir tie senesni kapai buvo perkelti iš ankstesnių lai dojimo vietų ,nes taip ta da buvo daroma. Kapinės iš pradžių priklausė misio nieriams, kurie apie 1820 metus jas išplėtė, apjuosė mūrine siena. Vėliau jos buvo priskirtos švento Jono bažnyčiai, 1841 m. buvo pastatyta raudonų stiliaus plytų gotikinio _ koplytėlė, kuri vėliau bu vo praplėsta ir maždaug tokia išliko iki mūsų die nų. Jos fundatoriai — Vil niaus universiteto profe sorius Jonas Vaškevičius ir misionierių vizitatorius kunigas Juozas Bagdonavi čius. XIX a. pabaigoje daktaras Hiliaras Raduške-
vičius šalia koplyčios pa statė varpinę, po kuria buvo ir pats palaidotas. Iš abiejų koplyčios pusių yra išlikusios jau gerokai ap ardytos katakombos, ku riose 1807 m. palaidotas pirmasis tapybos katedros profesorius dailininkas Pranas Smuglevičius. De ja, tiksli laidojimo vieta dabar nėra žinoma. Štai mes padarėme pir mąją ekskursiją po seną sias Rasas, prisiminėme eilę brangių žmonių. Seno sios kapinės laukia tyrinė tojų ir darbščių rankų. Mes tikime, jog tie, kurie tikrai nori prisidėti prie jų sutvarkymo, atmintinų Universitetui žmonių pa gerbimo, susiras II kurso istorikus. V. JUKN10TĖ II kurso istorikė, Kraštotyros draugijos Lietuvos TSR istorijos sekcijos narė
i
i i
Žmogaus žvilgsnis nukreiptas į beribę žvaigždynų erdvę. Žvaigždžių, krintančių vasa ros nakties žvaigždžių, pilnos žmogaus akys. Ir sieloje da bar amžinai šviesu, nes, rūkui ją apgaubus, žvaigždės akyse pavirsta į saulę ir rūką iš blaško. Antologija „Armėnų poezi ja" išėjo Maskvoje 1916 me tais. Po penkiasdešimties me tų ji buvo naujai išleista Je revane. Į Lietuvą iš tolimos Armėnijos atvyko Kazaras Aivazianas. Jo kelionės tiks las — surasti J. Baltrušaičio susirašinėjimo su V. Briusovu dėl armėnų poezijos vertimų pėdsakus, vertimų juodraš čius. Tačiau, kaip žinoma, di džioji J. Baltrušaičio archyvų dalis yra Paryžiuje. Lietuvių mokslininkams pa gelbėjus, K. Aivazianui pavy ko nustatyti, kad lietuvių ir armėnų ryšiai siekia Vytauto laikus, kad armėnų kariai įnešė savo dalį į Žalgirio pergalę, kad straipsnius apie armėnų literatūrą jau spaus dino lietuvių žurnalas „Var pas". Po armėnų poezijos antolo gijos J. Baltrušaitis ir toliau domėjosi armėnų literatūra, — rašo K. Aivazianas. Savo teiginį jis paremia tuo, kad Baltrušaitis parašęs straipsnį apie armėnų literatūrą „Lie tuviškajai enciklopedijai". Nors straipsnis, atrodo, yra rašytas M. Biržiškos, tačiau tai nepaneigia pirmojo Aivaziano teiginio. Iš tėvo meilę tolimai ir visai į Lietuvą ne panašiai šaliai paveldėjo sū nus, taip pat Jurgis Baltrušai tis. „Lietuviškojoje enciklo pedijoje" (Kaunas, 1933) spausdinamas jo straipsnis „Armėnų menas". Jaunasis Baltrušaitis tuo metu jau bu vo žinomas menotyrininkas. 1927—1928 metais jis lankėsi Armėnijoje ir Gruzijoje, ty rinėjo jų meną. 1928 metais prancūzų kalba buvo paskelb ti jo tyrinėjimų rezultatai — „Etiudai apie viduramžių Ar mėnijos ir Gruzijos meną". Čia paminėti vardai yra nors mažos, bet stiprios gran dys, jungiančios Lietuvą ir Armėniją, „du tolimus kraš tus". V. DAUJOTYTE V k. lituanistė
Pasaulyje beveik 3000 kal bų. Technikos mokslų, preky bos vystymasis verčia tautas bendradarbiauti. Tačiau, esant tokiai gausybei kalbų, atski ras žmogus bejėgis bendrauti su visu pasauliu. Pavyzdžiui, galima išmokti tokias plačiai vartojamas kalbas, kaip ang lų, ispanų, vokiečių, rusų, ir vis tik ne kiekvienam žemės kampely tave supras. Antra, šios kalbos yra gana sudė tingos, ir, norint jas išmokti, reikia nepaprasto kruopštumo bei atsidėjimo. Dar XVI—XVII a., pagyvė jus tarptautiniam gyvenimui, pasigirdo balsų, kad pasau liui reikalinga bendra kalba (tai skelbė Dekartas, Leibni cas, Volteras, Furjė ir kt.). Netrukus pasirodė net kele tas tokios kalbos projektų. Bet tik 1887 m. Varšuvoje ru sų kalba buvo išleista pirmo ji knygutė „Tarptautinė kal ba". Įžanga ir vadovėlis, pa sirašyti daktaro Esperanto vardu. Tai buvo Liudviko Zamenhofo 15 metų darbo vaisius — dabartinis Esperan to kalbos vadovėlis. Tais pa čiais metais buvo išleisti va dovėliai lenkų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. L. Zamenhofas gimė 1859 metais Balstogėje, mokėsi Maskvos ir Varšuvos univer
sitetuose, yra gyvenęs Veisie juose, Gardine, Vienoje. Mirė 1917 m. Varšuvoje. L. Zamenhofas, gyvendamas Lietuvoje, pamilo ją. 1907 m. rugpiūčio 21 d. Kembridže (Anglija) įvyko III esperanti ninkų kongresas. Savo kalbo je jis be kita ko užsiminė ir apie Lietuvą. Štai kokius žo džius jis pasakė 1324 delega tams: „Tu stovi dar prieš ma no akis, mano brangioji Lie tuva, mano nelaimingoji Lie tuva, kurios niekuomet nega liu užmiršti, nors palikau ta ve dar jaunas vaikas. Tu, kurią dažnai matau sapnuos, tu, kurios jokia kita žemės dalis negalės kada nors atstoti mano širdyje, paliudyk, kas tave labiau, nuoširdžiau ir nuolankiau myli: ar aš, idėji nis esperantininkas, kuris sva joju apie brolybę tarp visų tavo gyventojų, nors turėjau apgailėdamas tave palikti, panašiai, kaip daugelis šimtų tūkstančių kitų tavo sūnų, ar tie asmenys, kurie nori, kad tu priklausytum tiktai jiems, o visi kiti tavo sūnūs būtų laikomi kaip svetimieji, ver gai! .. Vadinasi, L. Zamenho fas visa širdimi užjautė ca rizmo pavergtą Lietuvą. Jis Lietuvą laikė savo Tėvyne, o Balstogę — savo tėviške. L. Zamenhofas buvo stebė
tino kuklumo žmogus. Jis sa ve vadino ne Esperanto kal bos autoriumi, o tik jos ini ciatoriumi. Tačiau, kaip ma tome, Zamenhofas visiškai iš sprendė tarptautinės kalbos klausimą. Objektyviai vertin damas padėtį, jis priėjo tei singą išvadą — tarptautinė kalba jokiu būdu negali būti kokia nors nacionalinė kalba. Tarptautine kalba turi tapti neutrali kalba. Ar iš viso galima dirbtinė kalba, ar ji gali egzistuoti? Daugelis dar ir šiandien at sakys neigiamai. Tai iš dalies suprantama, nes mes linkę žiūrėti į kalbą, kaip į nelie čiamą tautos organizmą. Ki taip sakant, kalbą sukurti gali tik tauta. Su tuo reikia sutikti, tačiau pažiūrėkime, kiek šiandien atskiros tautos kalboje svetimų žodžių prie maišų. Priekaištai, kad Espe ranto kalba negali būti tarp tautinė, nes, atseit, ji negyva ir dirbtinė, kritikos neišlaiko. Ir apskritai, juk visos litera tūrinės kalbos savotiškai yra dirbtinos. Kol kalba yra kal bėtojų lūpose — ji gyva, bet kada ją suvaržo gramatikos rėmais, ji nustoja savo gy vumo. Kaip teigia kalbinin kai, šiandien jau maža gyvų kalbų berasime. Pažvelkime į liaudies me ną: muziką, dainas, dailę. Pavyzdžiui, rašytojas, kurda mas kokį nors kūrinį, peno semiasi iš tautosakos. Kompo zitoriai, pasinaudoję liaudies dainų matyvais .sukuria nau jus muzikinius šedevrus. Ar ba skulptorius — jis remiasi liaudies daile. Visi šie kūri niai nuostabūs ir niekas au torių nekaltina, kad tai negy vi, neįdomūs padarai. Lygiai taip pat reikėtų žiūrėti ir į mūsų aptariamą dirbtinę kal bą. Eperanto kalbai pagrindą davė gyvenimas, tautų sukur tos kalbos. Ji nėra kabineti nė. Priešingu atveju — ji se niai būtų pasitraukusi iš gyve nimo. O šiandien, pamilusius Esperanto, skaičiuojame jau milijonais. Kolumbijos (JAV) universiteto profesorius dr. M. Pei mano, kad Esperanto
kalba gali bendrauti 8 milijo nai žmonių. Viename savo pranešimų A. Lunačarskis pasakė: „Faktai — atkaklus dalykas, o jie liudija už Esperanto. Šis judėjimas plin ta nesugriaunamai ir tampa vienu iš rimčiausių šiuolaiki nio gyvenimo reiškinių,. 1954 m. JUNESKO apsvars tė 360 tomų (po 2500 psl.) peticiją, kurioje 16 milijonų pasirašiusiųjų pareiškė, kad Esperanto kalbos klausimas yra gana svarbus ir reikalau jantis kruopštaus sprendimo. Atsižvelgdama į šios kalbos svarbumą, JUNESKO priėmė specialiąją rezoliuciją. 1965 m. po analogiška peticija įvairiose pasaulio šalyse buvo renkami parašai. Surinkta apie 50 milijonų parašų. Grei tu laiku ši peticija bus pa teikta SNO. Reikia pridurti, kad JUNESKO ir SNO dalį savo medžiagos spausdina Esperanto kalba. Centrinėje SNO būstinėje veikia organi zacijos darbuotojų Esperanto klubas. Pasaulio esperantininkų veiklą koreguoja stambiausia organizacija — Visuotinė Es peranto Sąjunga (UEA), turin ti narių 83-jose šalyse. Esperanto praktiškai šian dien vartojama labai plačiai, pavyzdžiui: kovoje už taiką, literatūroje, mene, moksle, tarptautinėje prekyboje, tu rizme ir kitur. 19 radijo sto čių transliuoja laidas. Visame pasaulyje Esperanto kalba priimamos telegramos. Kiek vienais metais vyksta kongre sai, kuriuose nuo 1963 metų dalyvauja ir TSRS esperanti ninkai. Tarybų Sąjungoje TSKP CK nutarimu prie Sąjunginės kul tūrinių ryšių su užsienio ša limis draugijos įsteigta komi sija esperantininkų ryšiams su užsieniu. Kiekvieną vasarą organizuojamos esperantinin kų stovyklos, sąskrydžiai. Daugelyje užsienio bei socia listinėse šalyse tarptautinė kalba dėstoma vidurinėse bei aukštosiose mokyklose. Esperanto kalbos naudingu mą viešai yra pripažinęs V. Leninas, o taip pat kiti įžy-
mūs politiniai ir visuomeni niai veikėjai, mokslininkai, rašytojai — A. Lunačarskis, J. Tito, J. Kadaras, G. Vilsonas, A. Einšteinas, J. Boduenas de Kurtenė, L. Tolstojus, M. Gorkis, R. Rolanas, R. Tagorė ir daugelis kitų. Reikia pridurti, kad huma nitarai, spręsdami kalbos problemą, kiekvienas stengia si kuo daugiau supaprastinti gramatiką ir kuo daugiau pra turtinti leksiką. Tai, žinoma, yra labai sunku. Šiuo požiū riu Esperanto kaip tik ir ran da optimalų šio uždavinio sprendimą. Daugelis svarbių kūrinių verčiama iš įvairių kalbų į Esperanto ir skaitoma vienu metu 80-tyje šalių. Jau turi me išleistų 30 tūkstančių pa vadinimų knygų, iš kurių 3000 — originalų. Iš pastarų jų yra verčiama į nacionali nes kalbas. Esperanto kalba eina apie 150 žurnalų ir laik raščių. Neginčijamą naudą tarptau tinė kalba duoda mokslui, pasikeitimui įvairia informa cija. Esperanto kalba labai dide lį vaidmenį atlieka internacio naliniame auklėjime. Iš pra džių susirašinėjimas, įsigiji mas naujų draugų, o paskui nuoširdūs ilgai laukti susitiki mai. Visa tai įgalina praplės ti akiratį, pažinti pasaulį, ug dyti gilų internacionalinį jausmą. Suprasdamas Espe ranto svarbą, VIII komjauni mo suvažiavimas priėmė rezo liuciją: „Esperantininkų or ganizacijos turi būti panaudo tos internacionalinių ryšių stiprinimui. VLKJS komitetai turi vadovauti komjaunuo liams, įeinantiems į tas orga nizacijas". .. .Kartas nuo karto tai viename žemės kampelyje, tai kitame plyksteli naujo karo gaisrai. Todėl pasaulio jauni mas negali būti abejingas. Jis turi jungtis. Jis turi griežtai pareikšti: „Karui — ne!“ Ir tas „ne" ypač vieningai nu skambės, kada jis bus ištartas viena kalba. V. PREKEVICIUS III k. žurnalistas
KOMBINAVIMAS M. KURAIČIO nuotr.
Išsilaisvinimas.
VWVWVVV./W/WWVW/VyWWyWWWWWWWVWWVWW/WVyW\/WWWWWvWvVVA<V\AA'''
LINKSMOJI AUDITORIJA BENDRABUČIO ENCIKLOPEDIJA Tvanas — dažna stichinė nelaimė bendrabučio virtuvė je. Koridorius — neetatinė šiukšlių dėžė. Raktas — realus daiktas, kurį kabini į lentą, abstrak tus — sugrįžus pasiimti. Televizorius — studento gyvenime bereikalinga puoš mena (gali būti „gavarilka").
Svečias po 22 vai. — I va riantas. Žmogus, patvirtinan tis, kas yra tikrieji mūsų pro tėviai (be virvių, be kopėčių įlipa į 4-ą aukštą). II varian tas — „Chuliganas". Vynas — Gink dieve! Ne bent butelyje su etikete „Mi neralinis vanduo". Žadintuvas — (ne vien daiktas). Labai energingas, bet greit nutildomas. „Tarybinis pedagogas"
ŽURNALISTAS Laikraštis — jo duona. Ir jis bėgioja paskui ją po visas redakcijas. TIESA Sesiją, kaip meilę, pradedi vertinti, kada jinai praeina.
TAI
Pramonininkai žino tris ge rus gamybos tobulinimo ke lius: specializavimą, koopera vimą ir kombinavimą. Pas tarąjį „sėkmingai" ėmė tai kyti Universiteto studentų kavinės bufetas: šalia karštu dešrelių, sausainių ir kavos ėmė pardavinėti... nevirtas vištas. Sį būdą dar patobuli nę, lenktume savo išradingu mu kitus: vargu ar kas galėtu pasigirti tokia originalia ka BENT NUOTYKIAI! dieną du draugužiui. —- iš tavęs geras vine!
Vieną gražią „fuksal“ medikai sukirto ran komis: BUDRUMAS — Bus puslitris, Markau, jei gausiu fizikos Įskaitą. Ne kiekvienas uodeguotas (skaitą gavo. J. Gerberis ši — velnias. Tai gali būti pa kartą buvo dosnus — priedo nupirko dar du puslitrius vy prasčiausias skolininkas. no. Ir nuėjo. . . anatomijos įskaitai ruoštis į prozektoriu mą. Susėdę abu tyrinėjo mi rusias sielas ir vyną iki 3.00 vai. Nuo įspūdžių, kuriuos gavo „spiritizmo" seanse, ko legoms sukosi gaiva. — Brolau, — sako V. Mar — 60 kartų per minutę dažnu kus, norėdamas įsiteikti savo
ŽMOGUS SUGRĮŽTA Į GYVENIMĄ Stalų! mirtis gali Ištikti tiek širdies Ilga sergantį žmogų (pavyzdžiui: po sun-; kių pergyvenimų, susinervi nimo, išgąsčio metu), tiek visai sveiką asmenį, patekusį į transporto ar kitokią ka tastrofą, gavusį elektros smū gį, užtroškus) vandenyje, pa springusi, apsinuodijusį smal kėmis, alkoholiu ar kitokio mis nuodingomis medžiago mis. Be sąmonės, pamėlęs veidas, nėra kvėpavimo, žvilgsnis sustingęs, akių vyz džiai nukreipti kaktos ar skruosto link, neapčiuopiama rankos, kaklo ir kitų arteri jų pulsacija. Tokia yra žmogaus būklė esant kliniki nei mirčiai. Tariamąja mirti mi Ji vadinama todėl, kad šiuo momentu žmogų dar ga lima atgaivinti, nors kvėpa vimas ir širdies veikla susto ję. Visos organizmo ląstelės tuo metu dar tebegyvena panaudodamos iki tariamo sios mirties sukauptą deguo nį ir maisto medžiagas. Pra eis 10—15 minučių nuo taria mosios mirties pradžios, iš seks deguonies ir maisto re zervai ląstelėse, Jos žus, ir tada organizmo jau tebeatgaivinsime — įvyks biologinė
mirtis. Tariamosios mirties metu galima mechaniškai imituoti
ligonio širdies tvinksnius ir kvėpavimą, atlikti širdies ma sažą ir dirbtinį kvėpavimą. Prieš pradėdamas gaivinimą, gaivinantysis vikriai išlaisvi na gaivinamąjį nuo varžančių rūbų, pavertęs Jį ant šono ar kniūbsčią persvėręs per kelį (žiūr. pav. 1), pirštu ir skepetaite išvalo burną ir ryklę nuo gleivių ar kitokio turinio ir vėl paguldo ant nugaros. Gaivinantysis savo rankų plaštakas vieną ant kitos deda ant gaivinamojo krutinės apatinio trečdalio (žiūr. pav. 2) ir ritmiškai, 50
mu staigiais judesiais suslėginėja krūtinės ląstą nugaros kryptimi. Suslėgimu amplitu dė 3 — 4 centimetrai. Pradėjus širdies masažą, neretai atsi stato savaiminis kvėpavimas. Jei pastarasis per 30 sek.l neatsistato, reikia pradėti dirbti nį kvėpavimą „iš burnos į burną“ būdu. Gaivinantysis vienos rankos nykščiu ir ro domuoju pirštu užspaudžia gaivinamajam nosį ir kiek galima daugiau atlošia Jo gal vą. Antrąja ranka ima už smakro, traukia Jį žemyn ir į priekį ir tokiu būdu pražiodo gaivinamąjį. Kas 3—4 širdies masažo judesiai gaivinanty sis giliai įkvepia, prisispau džia gaivinamajam prie lū pų ir pučia savo iškvepiamą orą. Oras, buvęs gaivinančio jo burnoje, trachėjoje, bron chuose, nepraradęs deguo nies, patenka į gaivinamojo plaučius ir pasotina de guonimi kraują Ir audinius. Po 5—20 ar daugiau minu čių intensyvaus gaivinimo ne retai atsistato natūrali širdies veikla ir kvėpavimas, o vė liau ir sąmonė — žmogus sugrįžta Į gyvenimą. Gaivinime nedalyvaujan-
tieji asmenys privalo iškvies ti greitąją pagalbą. Sunkių sužeidimų, sumuši
gydytojas išeis. Gal duosim ir jiems čierką išlenkti, a? iniiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiniiii — sučepsėjęs lūpomis, link REDAKCINE KOLEGIJA telėjo griaučių pusėn. Gerberio skrandis, lyg pro testuodamas prieš tokį ekspe ^AAAAA/VVVAAAAA/VVVVVVVVVVVV rimentą, pradėjo srėbalą spiaudyti. . . REIKALINGAS tiekėjas s „KP“ PRIERAŠAS
šis faktas įvyko anksčiau, „didvyriai“ jau nubausti. Nuoširdžiai užjaučiame Teisės fakulteto vakarinio skyriaus II kurso studen tę Valę RAČELIENĘ, Jos mylimai sesutei mirus. Kurso draugai
Mirus mylimai motinai, nuoširdžiai užjaučiame Užsienio literatūros ka tedros vedėją docentę E. KUOSAITĘ. Užsienio kalbų ir li teratūros katedros.
Docentę E. KUOSAITĘ, mirus įos brangiai mamy tei, užjaučia III kurso anglistai.
mų, apsinuodijimų metu są monę praradę nukentėjusieji kvėpuodami įtraukia į kvėpa vimo takus gleives, vėmalus, vandenį ar maisto likučius ir gali uždusti. Kad taip neat sitiktų, reikia nukentėjusi paguldyti ant šono arba ant pilvo, pasukus galvą į peties pusę. Tokioje padėtyje Jis nu gabenamas į ligoninę. Med. m. dr. I. STUPELIS Aspirantas A. VIDUGIRIS
Nuoširdžiai užjaučiame MMF III k. studentę Danu tę DIECKUTĘ, Jos mylimai mamytei mirus. Grupės draugai ir vadovas
Nuoširdžiai užjaučiame Ekonomikos fakulteto III kurso finansų-kredito spe cialybės studentę Valę ž.UDYTĘ, Jos mylimai ma mytei mirus. Grupės draugai
Zydiškių sporto sveikatin-1 gumo stovyklai (VI. 17—s VIII. 5). Mėnesinis atlygi- s nimas — 70 rb. ? VVU studentų s profkomitetas >
PRIMENAME, kad j vi-1 sus vakarus, organizuoja- ? mus Aktų salėje, studentai < bus įleidžiami tik su stu-1 denių pažymėjimais. Pas- į kutiniu metu Į salę nuo- < lat patenka paauglių iš s miesto, darančių gėdą Universitetui ir trukdan- s člų poilsiui. Vakarų organizatoriai laukia paramos iš studen- < tų. Jeigu netvarka kartosis, teks Aktų salę kuriam s laikui užrakinti. VVU Komjaunimo komitetas S Redakcijos adresai: VUalu*. Universiteto g-vė Nr. 3, tele fonas 2-58-84. Spausdina LKP CK laikraščių Ir žurnalų lei dyklos spaustuvė.
Užs. Nr. 2274
LV 07103